HERBĖ

su didele
skrybėle

Pasaka ap ie n yk štu k u s, kurią p asek ė ir iliu stravo

O T F R Y D A S P R O IS L E R IS

Iš v o k ie č ių kalbos vertė

A D O M A S D R U K T E N IS

Alma littera
UDK 830-93 Versta iš:
Pr83 Otfried Preuftler
HORBE MIT DEM GROBEN HUT.
Tbięnemann, Stuttgart-Wien, 1981

OTFRIED PREUfiLER
Herbe su didele skrybėle
Iš vokiečių kalbos vertė
Adomas Druktenis

Redaktorė Bronė Buitienė

Meninis redaktorius Agnius TarahiIda
Korektorė Deimantė Kaįukauskai/ė-Kukulietiė
Maketavo Zita Prkturnienę
Tiražas 3000 egr.
Išleido leidykla „Alma liuera“, A. Juozapavičiaus g. 6/2,09310 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė AB spaustuvė „Spauda“, laisvės pr. 60,05120 Vilnius

yreuBler, HORBEMITDEMGROSSEN HUT

© 1981 by Thienemann Verlag (Thicncmann
Verlag GmbH), Stuttgart/Wien.
© Vertintas į lietuvių kalbą, Adomas
Druktenis, 2005
ISBN 9955-08-617-3 © Leidykla „Alma littera“, 2005
Buvo kartą toks nykštukas, ir vadinosi jis Herbe su
didele skrybėle. Jo namelis stovėjo pačioje Septynmy­
lės girios glūdumoje, mažos progumėlės pakrašty. Kaip
ir visi nykštukų nameliai, jis buvo suręstas iš rąstų ir
visas apkrautas sausomis šakomis ir žabais. Atsitikti­
nai čia užklydęs ir nežinodamas, kad po ta žagarų krū­
va progumėlės pakrašty slypi nykštuko namelis, net
nepagalvotum, kaip taip gali būti, —nieku gyvu!
Šit ir vėl prabėgo viena, vasara, paraudo šermukšnių
uogos, derliaus valymo darbai jau ėjo į pabaigą. Ir Sep­
tynmylės girios nykštukai tomis gražiomis, saulėtomis
rudens dienomis plušėjo išsijuosę —rūošė atsargas žie­
mai. Žiemos Septynmylėje girioje buvo ilgos ir šaltos.

5
Ir kas nenorėjo paskui badmiriauti ir šalti savo name­
lyje, turėjo iš anksto viskuo apsirūpinti, kad vėliau ko
nepritrūktų.
Herbe taip pat šiomis dienomis šauniai pasidarba­
vo: prisidžiovino grybų ir visokių žolelių. Prisisūdė ska­
niausių šaknelių, net dvi pilnas statinaites. Rūsyje jau
stovėjo pusantro tuzino butelių klevų sulos, pusantro
tuzino beržų sulos ir dar antra tiek su aviečių ir gerv­
uogių sirupu. Ant Herbės namelio užlų pūpsojo sep­
tyni javiniai maišai, pilni pilnutėliai miško žolės grū­
delių, iš kurių nykštukai malasi miltus. Herbe jų ten
prisinešė vasaros gale. Ir štai dabar atėjo metas pagal­
voti apie bruknių marmeladą.
Herbės jau buvo viskas tam darbui suruošta ir su­
taisyta. Šiandien jis kaip tik ketino pradėti virti. Tik
pavalgys pusryčius ir —prie darbo. Brūkšt nusikabino
nuo vagio gėlėtą prijuostę ir prisijuosė. Paskui išėjo
laukan atsinešti malkų viryklei, ant kurios jau stovėjo
puodas su bruknėmis.
Vos tik atidarė namelio duris, ir kad pažiro ant jo
pro šakas saulės šviesa, tartum grynų gryniausias auk­
sas. Ant visų lapų, ant visų pumpurėlių blizgėjo rasa.
O spanguolių uogos tviskėjo ryto saulėje kaip raudoni
perlai.
7
 „Na ir graži dienelė! —pagalvojo Herbe. —Sakyčiau,
pernelyg graži bruknių marmeladui virti...“
Ir vos jis taip pagalvojo, girdi —tolumoj sučiulbo
paukštis, taip linksmai ir valiūkiškai, tartum sakyda­
mas Herbei: „Taip, taip, nykštuk! Tokią dieną ne bruk­
nių marmeladą virti, tokią dieną tik imti į rankas la2dą
ir traukti iš namų į kelionę!“

8
 „Nagi tikrai! —pagalvojo Herbe. —Bruknių marme­
ladas gali ir iki rytojaus palūkėti —nieko neatsitiks, maža
bėda. Tik va, kaip į tai pažiūrės gerbiamieji kaimynai,
sakys, Herbe, viską metęs, pabėgo nuo savo darbo -
ir dar vidury savaitės...“
Ir vėl išgirdo tolumoj čiulbant paukštį. Šį sykį paukš­
tis, rodos, jam sakė: „Tegu jie šneka, ką tik nori, Herbe!
Imk pavyzdį iš manęs ir švilpk į viską!“
Ir negalėjo Herbe jo nepaklausyti.
—Dievaž, guldau savo didelę skrybėlę! —sušuko jis. -
Tikrai gudrus ir linksmas esi tu paukštis!
Paskui sučiaupęs atkišo lūpas ir paukštiškai su­
čiauškėjo:
—Ačiū tau už čiulbesį,
ačiū už patarimą—
bruknių marmeladas
gali ir palūkėti:
šiandien aš iškeliauju
smagiai pavaikštinėti!
 Galima leistis į kelią

Tuo metu Septynmylėje girioje buvo trylika nykštukų.

Visi jie gyveno nameliuose po du. Tik Herbe šeimi­
ninkavo pats vienas. Bet taip gyventi jam visai pati­
ko —galėjo tvarkytis kaip tinkamas ir žinojo, kad nie­
kas dėl to nė pusės žodžio nepasakys, nenurodinės ir
nepriekaištaus —taip pat ir šiandien. Iš visų Septyn­
mylės girios nykštukų jis vienintelis galėjo drąsiai iš­
rėžti: „Šiandien man darbas ne galvoj, šiandien aš ei­
nu pasivaikštinėti!“
Herbe sugrįžo atgal į namelį. Išnešė puodą su bruk­
nėmis į kamaraitę. Paskui apsiavė stiprius batus, ir vis­
kas —gali keliauti. Savo didžiosios skrybėlės nereikėjo
nė užsidėti, nes ją visada ant galvos nešiojo, net vaka­

10
rais, eidamas gulti, nenusiimdavo. Taip jau buvo nuo
seno įpratęs, nes tikėjo, kad skrybėlė saugo jį nuo ne­
gerų sapnų.
Dabar tik reikėjo pasižiūrėti, ar visi langai gerai už­
daryti ir šiaip ar nebus ko užmiršęs.
Ne, viskas gerai, ugnis pakuroj išblėsusi, lova pa­
klota. Ir troba sutvarkyta, kaip ir pridera, ypač nykštu­
ko namelyje.
Herbe išsitraukė iš už spintos kelionės lazdą, paskui
atsidarė duoninę.
„Ilgiau pasivaikščioti tik tada būna malonu, jeigu ret­
karčiais sustoji pailsėti, —pagalvojo jis. —O jeigu su­
stoji pailsėti, tai reikia ir kuo nors pasistiprinti.“
Pasiėmė iš duoninės kepaliuką duonos, juodos, pa­
ties išsikeptos nykštukų duonos, kvepiančios miško
žole. Mat iš jos grūdelių, kaip mes jau žinome, nykštu­
kai malasi miltus.
Nykštukų duona yra soti ir sveika, ji beveik visai be
druskos ir, gali sakyti, be jokių prieskonių. Tačiau val­
gyti skani, labai skani. Valgai ją ir tartum junti vasaros
pabaigą girioje, truputį atsiduoda sakais, truputį —vo­
veraitėmis, truputį —prisirpusiomis bruknėmis, trupu­
tį - viržiais.

11
 Herbe pakilnojo rankoje kepaliuką.
„Man vienam turėtų užtekti...“ —pagalvojo.
Bet ar gali iš anksto žinoti, ką kelyje sutiksi?
Duoninėje gulėjo didelis gabalas trupininio pyrago,
likusio dar nuo sekmadienio, - nuo ilgo laikymo jis,
žinoma, nepasidarė gardesnis...
Herbe išėmė pyragą iš duoninės ir padėjo kartu su
duona ant languotos skepetaitės. Paskui kryžmai su­

12
rišo skepetaitės kampus ir pasikišo mazgelį po savo
didele skrybėle: ten jis nepasimes ir netrukdys vaikš­
čioti.
—Na, lyg ir viskas!
Trinkt užtrenkė duoninę. Dabar beliko tik greitai
surinkti nuo stalo trupinius: čia vienas, ten vienas...
ana kur dar vienas —švyst švyst į burną, ir tvarka!
—Šitaipos! - tarė Herbe. - Atrodo, padariau viską,
kas reikia. Dabar jau galima leistis į kėlią!
Kai Herbe tą rytą antrąkart pravėrė namelio duris, to
nepažįstamo paukščio, sugundžiusio jį leistis į žygį, jau
nebuvo nė balso: matyt, jis turėjo ir kitų reikalų, ne
vien visą laiką čiauškėti.
„O dabar —kur?“
Kairiu petim stumtelėjo žabus į šalį ir išlindo į erčią.
„Giria tokia didelė, o pasaulis toks platus. Tai ar ne
vis tiek - į tą ar į kitą pusę eisi?“
Perkirto progumėlę priešais savo namelį ir daug
negalvodamas nudrožė pro paparčius, pro uogieno­
jus tolyn į girią —kur nueis, ten. Kurį laiką nykštukų
pramintas takas vedė jį pavėsiu, po aukštais medžiais.
Miško paklotę margino saulės blyksniai. O tarp me-

14
džių viršūnių vienur kitur švytėjo mėlyno dangaus
lopinėlis.
Taip eidamas priėjo Septynmylę lanką —žalia ir auk­
sinė sutvisko ji jam prieš akis.
Ir vėl spindėjo rasa, ir vėl blizgėjo žėrėjo saulėje žo­
lių lapai ir pumpurėliai kaip tūkstančių tūkstančiai perlų
ir brangakmenių.
„Dievaž, guldau savo didelę skrybėlę! —dingtelėjo
blerbei mintis. - Pasaulis toks gražus ir šviesus, kaip

15
 Nebuvo jis didelis dainininkas, tas mažasis keleivis.
Bet vis tiek ėmė ir uždainavo:
—Pasauli, pasauli, pasauli! - traukė jis žengdamas į
tą spindinčią dieną. —Kaip gera gyvent šiam pasauly!
Koks džiaugsmas, kad aš šiam pasauly esu!
Jis dainavo iš visos širdies, dainavo kupinas dėkin­
gumo. Ir tikriausiai būtų dar ilgai taip dainavęs, jei iš
miško nebūtų pasigirdęs niaurus balsas, privertęs jį
nutilti.
—Ko tu ten plyšauji, Herbe? Kas čia per nesąmonės!
Nuo kada gi taip jau gera gyvent šiam pasauly? Juk gy­
venimas —tai vienos kančios ir vargai!
Tai buvo niurzga Zefas, amžinai viskuo nepatenkin­
tas. Viskas jam būdavo negerai ir negerai. Prie kiekvieno
jis rasdavo ko prikibti. Ypač neįtiko jam kaimynai. O la­
biausiai mažasis Loibneris, nykštukų siuvėjas, su kuriuo
jis gyveno viename namelyje.
Zefas buvo batsiuvys. Bet šiandien jis miške malka-
vo: Septynmylės lankos pakrašty rankiojo žabus, o pas­
kui namie Loibneris turėjo juos sukapoti.
—Kaip tu gali tokius niekus dainuoti! —burbėjo
niurzga Zefas nepakeldamas akių nuo savo darbo. —
Ar nežinai, kas nutinka paukščiui, kuris iš pat ryto
gieda?
16
 —Na ir kas gi jam nutinka?
—Paukštį, kuris iš pat ryto gieda, vakare pagauna
katinas!

—Na tai kas! —sušuko Herbe. —Ar aš koks paukštis,

ar ką? Jeigu užėjo ūpas, tai ir dainuoju. Ir nuo to ma­
nęs neatbaidys jokie pasaulio katinai ir niurzgos Ze-
fai —įsidėmėk tai!
Herbe paliko niurzgą Zefą toliau sau niurzgėti ir nu­
ėjo savo keliu —vis laikydamasis nykštukų tako, ve­
dančio ligi kito Septynmylės lankos krašto. Ten gy­
veno kiti du nykštukai: žolininkas Ditrichas ir šlubis
Keilis. Gražus rytmetys ir juos išviliojo į lauką.
Ditrichas, didelis visokių gydomųjų žolelių ir šak­
nelių žinovas, grūdo akmeninėje piestoje džiovintus
arnikos žiedus. O Keilis, kurio viena koja nebesilanks-
tė, nes prieš daugelį metų jam ant kelio buvo užkri­
tęs rąstgalys, —taigi Keilis, dailidė, tarkavo riešutų
kanduolius.
—Nagi, nagi! —sušuko Ditrichas. —Kurgi taip išsi­
ruošei, Herbe?

18
 —Ak, kad tu žinotum, diena tokia graži ir spalvin­
ga —einu pavaikštinėti.
—Pavaikštinėti?! —šlubis Keilis kilstelėjo skrybėlę
nuo kaktos. —Nuo kada gi atsirado mada vaikšdnėti
su virtuvine prijuoste ant pilvo?
Ak, prijuostė! Ir užsimiršk tu man šitaip!
V

Žinoma, nykštukui nėra jokia gėda, jeigu jis ruošda­

masis po namus prisijuosia prijuostę, bet, savaime su­
prantama, išeinant iš namų dera ją nusirišti.
—Tai žioplumas! Ėjau išėjau —ir nė į galvą!..
Trūkt nusijuosė gėlėtą prijuostę ir susigrūdo po sa­
vo skrybėle.
—Nagi ir kur ketini keliauti? —pasidomėjo Ditrichas.
—A, bet kur —bus matyti.
Žolininkas Ditrichas ir šlubis Keilis susižvalgė.
—Žinai, ką aš tau pasakysiu, kaimyne, —tarė Ditri­
chas. - Kiekvienam iš mūsų kartkarčiais užeina toks
nikis - kas jau kas, o mudu su Keiliu tai gerai žinom...
—Ir vis dėlto! —perspėjo Keilis. —Kaip nykštukui,
niekada nereikėtų tau vienam per toli nuo namų eiti.
—Sakai, nereikėtų? - tarė Herbe. - Tai eime visi
kartu!
—Matai gi, kad mes užsiėmę, —rimta mina atkirto
Ditrichas.
19
 - Tu, matyt, užmiršai, kad šiandien darbo diena, —
burbtelėjo Keilis. - O darbo dieną tiesiog nevalia da­
ryti, kas tik šauna į galvą.
- Darbo dieną reikia dirbti, jeigu tu ligi šiol dar ne­
žinojai, —patvirtino Ditrichas ir įniko iš visų jėgų grūsti
savo piestą.
- Gerai jau gerai, —sutiko Herbe, —nesiginčysiu.
Kad šiandien darbo diena, pats žinau. Ir vis dėlto! Sa­
kykit, kaip norit, kai toks puikus oras, pats tas pasi­
vaikščioti, niekas nesulaikys manęs virtuvėje prie puo­
do su bruknėmis —turiu išeiti iš namų! Ko nepadariau
šiandien, atsigriebsiu rytoj. Tad iki pasimatymo! Ir ne-
minėkit manęs bloguoju. Einu, negaišinsiu jūsų, juk
darbo diena yra darbo diena...
v
Šiaip ar taip, žolininkas Ditrichas ir šlubis Keilis teisy­
bę sakė. Nykštukas, eidamas kur toliau iš namų, visa­
da turėtų pasikviesti kokį kelionės draugą. Bet kur tu
jį dabar greitosiomis nutversi, ir dar darbo dieną?
„Iš teisybės galėčiau klustelėti mažąjį Loibnerį, gal
jis sutiktų, —pagalvojo Herbe. —Nors jau ir dabar įsi­
vaizduoju, ką jis man užgiedos.“
Mažasis Loibneris stovėjo ant skiedryno netoli sa­
vo ir niurzgos Zefo namelio ir pasidėjęs trinką kapojo
žabus: tak tak tak tak... Iš tolo atrodė, kad genys kala.
Ir ne bet koks, o didelis darbštuolis.
—Sveikas, Loibneri! Tu taip smagiai tvatini savo ka-
pone, lyg būtum pasišovęs visą Septynmylę girią į mal-

22
kas sukirsti. O ką pasakytum, jeigu pasiūlyčiau per­
traukėlę?
—Negaliu, —atsiduso Loibneris ir kapojo toliau.
—O kodėl? - norėjo sužinoti Herbe.
—Pasiklausk Zefą, —tarė Loibneris. —Jis jau ir taip
man priekaištauja, kad per lėtai dirbu.
—Na, žinoma, —tarė Herbe. —Nerkis iš kailio kiek
nori, niurzgai Zefui vis tiek neįtiksi. Tai aišku kaip die­
ną. Ir ko tu jam nuolaidžiauji?
—O ką man daryti? Reikia gi mums vienam prie kito
taikytis. Juk gyvenam po vienu stogu.
Loibneris padėjo į šalį kaponę. Stovėjo jis dabar toks
susikūprinęs, paniuręs, net gaila buvo į jį žiūrėti.
—Žinai ką, Loibneri! —sušuko Herbe. —Parodyk gi
pagaliau tam niurzgai Zefui, kad turi tu savo galvą.
—Tu taip manai? - dvejodamas paklausė Loibneris.
—Guldau savo didelę skrybėlę! —tarė Herbe. —
Spjauk į visus tuos žabus ir eime pasivaikščioti! Zefas
ir žabai niekur nepabėgs.
—Oi, Herbe, Herbe, tavęs pasiklausęs gali padaryti
tai, kas niekada ir į galvą pačiam neateitų...
Mažasis Loibneris jau buvo visai pasinešęs eiti su
Herbe.

23
 —Mes šauniai prakišim dieną, ar ne? Pernelyg gra­
žus oras žabams kapoti - man irgi taip atrodo. O kaip
į tai pažiūrės niurzga Zefas? Nieko, tegu vieną kartą
pamato, kad Loibneris ne visada šoka pagal jo dūdelę!
Herbe buvo maloniai nustebintas —ko jau ko, o šito
jis tikrai iš Loibnerio nesitikėjo.
—Jeigu taip, tai pirmyn! Ko gi mes dar laukiam?
Herbe stvėrė Loibnerį už rankovės ir jau buvo be­
tempiąs jį drauge. Bet Loibneris nebūtų Loibneris —
koks buvo bailys, toks ir liko. O bailiai iš prigimties
yra neryžtingi.
—Pala, pirma pasakyk, kur mes eisim, —panoro jis
žinoti ir žengė žingsnį atgal.
—Bet kur, - daug negalvodamas atsakė Herbe. —Kur
nueisim, ten nueisim. Taip bus tik įdomiau.
—Sakai, bet kur? —Loibneris suraukė kaktą ir mos­
telėjo ranka. —Jeigu taip, tai žinai, ką aš tau pasakysiu,
Herbe: man tas nepatinka! Taip eidamas gali ir į Vor-
lico girias pakliūti...
—Iš kur tu čia dabar Vorlico girias ištraukei?
—O kodėl gi ne? —tarė Loibneris gūžtelėjęs pečiais. —
Yra juk Vorlico girios, gal, sakysi, ne? Yra ir Plampa-
čas, ir gyvena jis ne kur kitur, o Vorlico giriose...

24
\
 - Na tai kas! —tarė Herbe. - Manai, aš toks kvailas,
kad lįsčiau Plampačui į nasrus? Arba savo noru kiš-
čiau nosį į Vorlico girias!
—O ką gali žinoti? —tarė mažasis Loibneris ir vėl
stvėrėsi kaponės. - Geriau jau aš liksiu namie ir kapo­
siu žabus...
Tas Loibneris iš tikrųjų buvo bailys kokių reta! Nebu­
vo pasaulyje nieko, ko jis nebijotų. Ir kaip jam atėjo į
galvą tos Vorlico girios?
Juk Herbe ne koks kvailys, nepuls kaip akis išdegęs
į nuotykius, kur gali galvą palydėti. Truputį pavaikšti-
nės, truputį prasivėdins - štai ir viskas, daugiau jis nieko
nenori. O vakare, prieš pradedant Septynmylėje girio­
je temti, grįš namo.
Ir tegu mažasis Loibneris kapoja sau žabą po žabo,
jeigu jam tas labiau patinka!
Herbe smagiu žingsniu traukė tolyn, o nepailstantis
tak tak tak tak lydėjo jį ligi pat girios vidurio. Gerai tik,
kad pamažu slopo, slopo ir galiausiai visai nutilo.

27
 Jis vis dar neturėjo aiškaus kelionės tikslo. Nykštu­
kų takas, kurio laikėsi, iš pradžių ėjo per tankius mėly-
nojus, paskui vingiavo aukštyn į kalną ir galiausiai per­
siskyrė į dvi atšakas. Dešinioji kilo toliau į kalną Sep­
tynmylio akmens link, o kairioji vedė prie Senojo
upokšnio. Ja Herbe ir patraukė.
Senasis upokšnis buvo siaurutis vandens latakėlis.
Palei jį nykštukai eidavo, kai norėdavo patekti į kraštą,
kur gyveno žmonės.
„Ko man į tą žmonių kraštą eiti? - pagalvojo Her­
be. - Ką aš ten veiksiu?“
O ar ne geriau būtų, jeigu jis perkirstų Senąjį
upokšnį ir leistųsi tolyn? Anapus upokšnio jis dar
niekada nėra buvęs. Dabar kaip tik gera proga ten
pasidairyti...
Persikelti į kitą krantą nebuvo didelio vargo. Pasi­
remdamas kelionės lazda strykt pastrykt nuo akmens
ant akmens —ir jau kitoje pusėje.
O kas toliau?
Kitoje pusėje jau nebėra jokio tako. Dabar Herbei
teks pasirinkti kelią savo nuožiūra.
Kažkada, seniai seniai, čia jau kartą lankėsi žolinin­
kas Ditrichas ir šlubis Keilis - Herbe tai žinojo. O jei­
gu neprapuolė Ditrichas ir Keilis, tai neprapuls ir jis.
28
 Svarbiausia, kad paskui rastum kelią kaip namo par­
eiti.
Herbe žinojo, ką reikia daryti. Užtenka kada ne ka­
da pakeliui nulaužti vieną kitą sausą šakelę. O jeigu
dar įbrėši lazda žemėje kokį kryželį —tai argi paskui
paklysi?
„Ne, - pagalvojo Herbe, - kur jau ten paklysi!“
Tad laužė šakeles, braižė kryželius —negana to, kar­
tais dar prisirinkdavo akmenukų ir sukraudavo juos į
krūvelę.
Sykį aptiko apleistą lapės urvą, apie pietus pastebė­
jo miške didžiulį skruzdėlyną.
V

„Šitą geriau jau apeiti...“

Pavienių skruzdėlių nykštukui nėra ko baimintis.
Skruzdėlės pavojingos nykštukams tik tada, kai puola
būriais.
Herbe nebuvo toks bailus kaip mažasis Loibneris ir
vis dėlto, pamatęs skruzdėlyną, jis nejučia prisiminė
šlubį Keilį.
Prieš kiek metų Keilis vieną dieną pakliuvo į skruz­
dėlių spiečių. Nedaug trūko, ir tos nedorėlės būtų jį taip
sudorojusios, kad jo tik kauleliai būtų belikę. Keilis su
savo šluba koja vos ne vos išnešė kudašių.

29
 „Ne, —pagalvojo Herbe. —Kam lįsti į pavojų, jei
nėra tam reikalo.“
Atsargumo dėlei dideliu lanku apėjo skruzdėlyną,
nepamiršdamas ir toliau nulaužti vieną kitą šakelę, nu­
brėžti kryželį ir sukrauti pakeliui akmenukų krūvelę.
Netrukus priėjo miško pakraštį. Septynmylė giria pa­
sibaigė. Herbe atsidūrė prie plačios, viržių prižėlusios
šilainės. O toje šilainėje, už kelių žingsnių nuo jo, stūk­
sojo vidudienio saulėje didžiulis apsamanojęs akmuo.
 Gerbiamosioms patiko

Tai buvo vietelė, pati ta pailsėti. Herbe susirado ant ak­

mens gražų, samanom nuklotą plotelį, patogiai atsisė­
do, nuleido kojas ir prisimerkęs pažvelgė į tolį.
Apačioj plytėjo parudavusi, tyli, rami šilainė. Kelis
kartus atsikvėpė jis iš visų plaučių. Oras buvo prisigė­
ręs šilto, skanaus kvapo. Truputį atsidavė durpėmis,
truputį paliomis.
Tolumoje, kitame šilainės gale, buvo matyti viksvų
ir nendrių juosta, kur ne kur nusagstyta neūžaugų me­
delių kuokštais.
„Aha, - pagalvojo Herbe. —Atrodo, netoli turėtų
būti Varnų tvenkiniai...“
Už Varnų tvenkinių —tą jis žinojo —prasideda Vorli-
co girios. Vorlico girios, kur gyvena Plampačas.
31
Kaži ar iš čia jos matyti?
 Prisimerkęs galėjai tolumoj įžvelgti kelias medžių vir­
šūnes, juodas ir karpytas.
Taip, ten Vorlico girios.
Herbe šiandien jas matė pirmąkart. Iš visų Septyn­
mylės girios nykštukų tik žolininkas Ditrichas ir šlubis
Keilis anksčiau žoliavo čia kažkur netoliese ir žvelgė į
tas juodas viršūnes. Toliau ir jie anuomet nebuvo nu­
ėję. Ir Herbe nedrįso ir neketino toliau eiti. Ir kuriam
galui? Mato juk iš čia tas girias, ir visiškai to užtenka.
„O be to, ir pavojus joks negresia, —pagalvojo jis. -
Bet dabar būtų pats laikas suvalgyti savo vakartį.“
Taip pagalvojęs, brūkšt išsitraukė iš po skrybėlės
mazgelį, atsirišo ir pradėjo užkandžiauti.
Nuo vaikščiojimo ir apetitas atsirado. Jau seniai ne­
buvo taip skaniai valgęs savo keptos nykštukų duo­
nos. Ramiai kramtė kąsnį po kąsnio, ir staiga junta -
kažkas stuksena į nugarą, taip tankiai tankiai, bet švel­
niai švelniai.

33
 Atsisuko, žiūri —samanose ant akmens už jo tupi
dvi skruzdėlės. Spokso į jį išputusios dideles akis ir
čiuptukais rodo jam ženklus.
—Ak šitaip! —tarė Herbe. —Matyt, alkanos esat?
Ir norit, kad gerasis Herbe duotų jums trupinį duo­
nos, ar ne?
Skruzdėlės maskatuoja čiuptukais, o skruzdėlių kal­
ba tai reiškia:
V

—Žinoma! O kaip tu manai?!

—Gerai, —tarė Herbe. —Turiu aš savo mazgelyje šio
to, kas jums patiks...
Ir nubėrė joms nuo pyrago du trupinius.
—Na ir kaip? Ar kada ragavot šitokio skanėsto, a?
Skruzdėlės godžiai puolė prie trupinių ir surijo.
Paskui porą. kartų sudavė čiuptukais per samanas -
matyt, tai reiškė: „Labai ačiū!“ —ir nuskubėjo savo
keliais.
—Nėra už ką! —sušuko Herbe joms iš paskos. —Ma­
lonu, kad gerbiamosioms patiko!
O gerbiamosioms vaišės net pernelyg patiko, kaip ne­
trukus paaiškėjo.
Saulė švietė aukštai vidudienio danguje. Herbę su­
ėmė miegas. Sotus ir pavargęs išsitiesė jis samanose ir
užsnūdo. Staiga girdi —už nugaros kažkas krebžda, če­
ža. Praplėšė užmiegotas akis —ir ką jis mato?
Ogi atėjusios dar šešios ar septynios skruzdėlės ro­
do čiuptukais jam ženklus:
—Ar tu matai mus, nykštuk? Gal ir mums duosi tru­
pinėlį pyrago?
Nieko blogo neįtardamas, Herbe kyštelėjo ranką į
kelionės mazgelį ir pažėrė joms kelis trupinius.
- Šekit, ėskit sveikos!

35
 Skruzdėlės sušveitė, pamosikavo čiuptukais: „Ačiū,
ačiū!“ - ir tuoj atgužėjo kitos. Atgužėjo dvi dešimtys,
trys dešimtys, sugužėjo šimtai —ištisas jų knibždėly­
nas. Ir visos mosikavo čiuptukais, visos godžiai kale­
no žnyplėmis..
—Nykštuk, nykštuk, duok ir mums pyrago!
Herbe ne juokais išsigando. Kas galėjo tikėtis to­
kio jų antplūdžio? Skruzdėlės spaudė jį vis smarkiau.
—Duok mums pyrago, nykštuk! Duok mums trupi­
nėlį pyrago!
Herbe numetė dar kelis trupinius, ir jam visai nejau­
ku pasidarė.
,Jos suris ne tik mano pyragą. Jeigu ir toliau taip
bus, tai galų gale ir mane patį!“
Stvėrė jis savo mazgelį ir vienu šuoliu liuoktelėjo
nuo akmens į viržius. O paskui kad pasileis bėgti —
lėkė kiek tik kojos neša, kad tik toliau, kad tik toliau
nuo skruzdėlių. Abiem rankom skynėsi kelią per vir­
žynus, siekiančius ligi pat didelės jo skrybėlės kraštų.
Klupinėjo per šaknis, kniubinėjo kliuvo už šakų šake­
lių, supluko subuvo. Po kiek laiko pailsęs sustojo atsi­
kvėpti. Ir vėl lėkė toliau.
Skruzdėlės lipo jam ant kulnų. Jis girdėjo, kaip jos
čeža, girdėjo, kaip jos šnara, ir jį suėmė baimė.
36
 „Jeigu jos pasivys, tada man jau galas!“
Kartkarčiais atsisukęs pažeria saują pyrago trupi­
nių—gal taip atsikratys savo persekiotojų, bent jau
trumpam.
Ir skuodžia toliau, lekia kaip akis išdegęs.
Užpakaly čeža ir šnara, čeža ir šnara. Skruzdėlės jau
pavojingai arti prisivijo.
„Kad tik jos manęs nenutvertų!“
Herbe susiima iš paskutiniųjų. Ir lekia, kaip niekada
per visą nykštuko gyvenimą nebuvo lėkęs.
Tik neįstrik tankynėje, tik nenukabink nosies! Ir sau­
gokis, saugokis, Herbe! Saugokis, kad nenikstelėtum
kur kojos!
Ak, tas prakeiktas brūzgynas! Jeigu tai būtų plynas
laukas —pabandytų skruzdėlės tada jį pavyti. Bet čia...
„Turiu iš čia ištrūkti! Turiu ištrūkti!“
Bet, ai ai ai, pamažu pradeda trūkti kvapo. Priekinės
skruzdėlės jau visai čia pat.
Ir tuo metu Herbe pastebi, kad tankumynas retėja.
Eina vis retyn ir retyn, viržiai vis plonyn ir menkyn.
„Regis, šiaip taip pasisekė išnešti sveiką kailį!“
Viržynai jau užpakaly, dabar Herbe bėga per aukštą
žolę. Su kiekvienu žingsniu vis labiau atsiplėšia nuo
savo persekiotojų, su kiekvienu žingsniu atstumas vis
37
didėja: čia, ištrūkus iš viržynų, skruzdėlės jau nebe­
spėja paskui jį. Rodos, jau viskas, Herbe išsigelbėjo.
Bet kur tau! Staiga jis patenka į nendrių mišką, o pas­
kui... paskui jam kelią pastoja tvenkinys.
Ak tu jergutėliau! Vėl per anksti apsidžiaugė.
Herbės padėtis nepavydėtina: nei pirmyn, nei atgal.

38
Prieš akis juodi Varnų tvenkinių vandenys, užpakaly -
skruzdėlių knibždėlynas.
Plaukti Herbe nemoka. Leistis skruzdėlių suėda-
mas —nenori.
Tai ką jam daryti?

39
Kiekvienas nykštukas, kaip žinia, moka kokį nors ama­
tą. Herbe su didele skrybėle buvo dviejų amatų meist­
ras: nagingas krepšių pynėjas ir skrybėlių nykštukams
dirbėjas. Abu tie amatai neblogai tarp savęs derėjo.
O juk nykštukų skrybėlės ne šiaip sau skrybėlės
iš šiaudų ar veltinio. Jos ypatingos, dirbamos iš me­
džiagos, suveltos iš šešeriopų paukščio plunksnų ir
penkeriopų pelės vilnų, iš rūko draiskanų, iš švie­
žiai nuskinto paparčio plaušų ir daugelio kitų sude­
damųjų dalių: iš viso jų yra devyniasdešimt devy­
nios, ir skrybėlių dirbėjui nė vienos nevalia išleisti,
kitaip nykštuko skrybėlė niekada nebus tikra nykš­
tuko skrybėlė.

41
 Beje, kol nykštuko skrybėlė bus gatava, ant jos turi
devynis kartus palyti ir devynis kartus pasnigti, devy­
nis kartus užkristi rasa ir devynis kartus šerkšnas. De­
vynis kartus per ją turi pereiti audra, devynis kartus
vasaros kaitra, devynis kartus šaltis. Be to, devynis kar­
tus ją turi apšviesti vidurdienio saulė, devynis kartus
mėnulis ir devynis kartus vakarinė žvaigždė. Tik tada
nykštuko skrybėlė bus tikra. Šitaip padarytos nykštu­
kų skrybėlės keičiantis metų laikams keičia spalvą. Pa­
vasarį jos būna žalzganos kaip eglių viršūnės, vasarą

42
žvilga sodria tamsiai žalia spalva, lyg būtų nupintos iš
bruknienojų; rudenį tampa margos kaip lapai spalio
miške; o žiemą, vos tik danguje suplevena pirmosios
snaigės, pradeda balti ir tol baltėja, kol pagaliau pabąla
lyg ką tik iškritęs sniegas. Tai štai kokios tos skrybėlės.
O Herbės skrybėlė dar ypatingesnė!
Ji ne tik didesnė už kitų nykštukų skrybėles, bet dar
ir dviguba. Herbe ją išrado tik sau pačiam. Iš tikrųjų
tai dvi skrybėlės, tiksliai įtinkančios viena į kitą. Išvir­
šinė užmauta ant išvidinės. Mokančiam visai nesunku
išviršinę nuvožti. Paėmei dviem pirštais už graižo,
kilst —ir viskas. Labai paprasta. Nukeli taip greitai, kad
sunku net įsivaizduoti.
Bet grįžkim prie Varnų tvenkinių!
Herbe nežinodamas, ką daryti, stovi ant kranto,
skruzdėlės garma iš visų pusių, o jam kelias užkirs­
tas —nei bėgti, nei rėkti.
V

Ir staiga dingt galvon skrybėlė. Čiupt už graižo,

kilst aukštyn, ir išviršinė skrybėlė jau rankoje. Ir da­
bar jis pradeda ją tąsyti. Tempia, traukia, tąso į visas
puses, kol skrybėlė pasidaro didelė ir talpi kaip straz­
do lizdas. Tada švyst įmeta skrybėlę į vandenį ir pats
į ją įšoka.
- Šito jūs, be abejo, nesitikėjot, ar ne?
43
 **v

/ HERBĖS
SKRYBĖLĖ - yra
DVIGUBA,
i

ji atrodo ŠITAIP:
--------- ■>
r

Paimi už šios vietos

ir tada viršutinę skrybė­

lę lengvai ir greitai
NUVOŽI nuo apatinės.
DABAR turi dvi atskiras
skrybėles:

IŠVIRŠINĘ
/ ir
IŠVIDINĘ:
 Herbe sėdi išviršinėje skrybėlėje kaip kokioje val­
tyje.
Kadangi skruzdėlės yra nebylės, tai negali nei rėkti,
nei keiktis. Jeigu galėtų, tikrai netylėtų. Viena kita prie­
kinė dar šoka Herbei iš paskos, bando įsitverti į skry­
bėlės kraštą.
- Nieko nebus!
Herbe čiumpa savo lazdą ir trinkteli joms per čiup-
tukus.
—Šalin!
Skruzdėlės pliumpteli į vandenį ir kapstosi atgal į
krantą.

- Dabar papūskit jūs man visos į nosį! - sušunka Herbe

joms iš paskos. —Ėskit, gerbiamosios, ką tik norit, kas tik
paklius į dantis, tik ne mane —aš atsisveikinu!
Argi tai nebuvo išsigelbėjimas iš beviltiškiausios pa­
dėties?! Herbe tik dabar pastebėjo, kad vos beatgauna
kvapą. Kokia laimė, kad atsikratė tų besočių skruzdė­
lių! Jautėsi lyg nusimetęs didžiulę naštą ir kartu —šu­
niškai pavargęs.
Ir kurgi ne!
Pastirdamas lazda išplaukė į tvenkinį. O kai krantas
ganėtinai nutolo, patogiai išsitiesė aukštielninkas val­
tyje. Dabar jau gali ramiai atsipūsti.
Gulėjo padėjęs galvą ant vieno skrybėlės krašto, ant
kito užsikėlęs kojas.
Buvo puiku. Buvo lengva, gera po šitokio lėkimo
per viržynus.

46
 „Visa laimė, kad aš moku dirbti nykštukų skrybėles.
O ypač, kad išradau savo dvigubą skrybėlę! Ji išgelbė­
jo man gyvybę...“
Herbe porą kartų saldžiai nusižiovavo ir užsimerkė.
Vanduo tyliai sūpavo jį, lingavo ir užlingavo - Her­
be užmigo.
 Nieko jis daugiau nesapnavo, tik kad guli patenkintas
V

ir sveikas savo skrybėlėj ir miega. Aplink tylu. Šilta ir

gera. Truputį rausva. Ir labai labai malonu...
Kaip ilgai miegojo, paskui ir pats negalėjo pasakyti.
Pramerkęs akis pažvelgė į mėlyną dangų. Aukštai
aukštai pastebėjo mažytį baltą debesėlį. Ar jis ne pa­
našus į švylio pūkelį?
—Sveikas! —sušuko Herbe ir pamojavo debesėliui.
Buvo dar užsimiegojęs, dar gerai neatitokęs.
Švylio debesėlis danguje pradėjo pamažu suktis, suk­
tis ratu, lyg atsakydamas į Herbės pasveikinimą.
—Na čia dabar kas? —nustebo Herbe.
O debesėlis vis sukosi ir sukosi aplinkui.
„Keista, —pagalvojo nykštukas. —Keista...“
Kilstelėjo nuo kaktos išvidinę skrybėlę ir pažvelgė į
krantą. Krantas taip pat sukosi.
Sukasi krantas?..
Ne, tai jis pats sukosi ratu, tiksliau, ne jis, o skry­
bėlė!
Išviršinė skrybėlė sukosi ant vandens, sukosi, su­
kosi, sukosi be perstojo, be atvangos, visą laiką ap­
linkui.
„Po šimts, ką tai reiškia?“

48
 Ogi, kol Herbe miegojo, skrybėlė pateko į srovę.
Srovė pagavo skrybėlę ir dabar nešė su visu nykštuku.
Beje, ji ne tik sukosi ratu, kaip Herbe iš pradžių ma­
nė, —be paliovos sukdamasi, ji plaukė kito kranto link.
Ak, tu siaube!

49
 Herbe įmerkė lazdą į vandenį ir bandė irtis prieš
srovę.
Tuščias darbas!
Net ir dvylika nykštukų sutelktomis jėgomis nebū­
tų valioję išmušti skrybėlės iš kelio: ji plaukė vis tolyn,
tolyn pasroviui, nesulaikomai artėdama prie kito kran­
to, Vorlico girių link.
Ak, tos Vorlico girios, kur gyvena Plampačas! Nė vie­
nas Septynmylės girios nykštukas niekada nebuvo ten
kojos įkėlęs, ir ne be reikalo. Tiesa, Plampačo niekas
akyse nebuvo regėjęs, net iš tolo, tačiau visi žinojo,
kad jis yra šlykštus pabaisa, pusiau vilkas, pusiau dra­
konas, jo akys it liepsnojantys ratilai, o nasrai pilni ilti­
nių dantų, smailių ir aštrių. O kokios Plampačo šnirpš­
lės! Kokios šnirpšlės! Jomis kaipmat sušniukštinėtų
kiekvieną nykštuką, išdrįsusį įžengti į Vorlico girias.
O paskui?
Taigi, kas paskui? Nagi, savaime suprantama, —tuč­
tuojau stvertų jis vargšą nykštukėlį ir surytų, tas Plam­
pačas. Mat visi žinojo, kad nėra jam didesnio skanės-

51
to, kaip nykštuko mėselė. Todėl nykštukai turėjo kuo
atokiau laikytis nuo Vorlico girių. Ir jeigu kas to neda­
rė, vadinasi, tam buvo šiek tiek negerai po skrybėle!
Herbe mielai būtų laikęsis kuo atokiau nuo Vorlico
girių, ypač dabar, —jei tik būtų galėjęs. Deja, visa, kas
dabar dėjosi, buvo ne jo valioje.

52
 Išviršinė skrybėlė nustojo suktis ratu. Dabar ji greitai
plaukė pasroviui, artėdama prie kažkokios nendrių sienos.
„Aha!“ —pagalvojo Herbe.
Nendrių siena jau buvo visai netoli, jau matyti at­
skiri stiebai, lapai ir burbuolės - ir Herbei vėl kiek drą­
siau pasidarė.

53
 Jis susigūžė skrybėlėj, kiek tik galėjo - šitaip Plam-
pačas jo gal nepastebės? Bent kol kas.
„Kai tik priplauksiu prie nendrių, tuoj capt ir įsi­
tversiu! Iš bėdos turiu dar ir lazdą po ranka, o paskui
bus matyti...“ .
Lazda guli pašonėj, bet kada gali jos griebtis. Pro
skrybėlės kraštą Herbe žiūri į priekį, į nendres. Dar
per toli, dar reikia pakentėti. Bet jau nebeilgai, dar tru­
putis, ir jau galės stverti.
„Na tai ką gi?“
Jau vos keli sprindžiai skiria jį nuo nendrių.
Gal keturi ar penki niekingi sprindžiai.
„Dėmesio, Herbe!“
Nykštukas pasilenkia, stveria lazdą, sulaiko kvapą.
O skrybėlė staiga čiūžt pasuka nuo išsigelbėjimą ža­
dančio kranto... plaukia sau palei nendres... tik per ko­
kius penkis šešis niekingus sprindžius nuo jų nutolusi.
„Arčiau! Arčiau!“
Iš pradžių Herbe tiesiog patikėti negalėjo, kaip jis
nepasiekė nendrių.
Argi išsigelbėjimas nebuvo jau čia pat, reikėjo tik
ranką ištiesti? Vis dėlto jo rankos, kartu ir su lazda,
buvo per trumpos. Truputėlį per trumpos.
Tai kas dabar?
54
 Jie slinko pro nendres, skrybėlė ir jis, pro stiebus,
lapus, rudas burbuoles.
„Jei mokėtum plaukti, nėrturn stačia galva j vandenį
ir plauki sau.“
O jis nemoka.
Nieko nepadarysi —nykštukai yra nykštukai, tai ne
varlės, tos pliumpt į vandenį ir plaukia sau kur nori.
Taip, Herbe, deja, nebuvo varlė, nors šią akimirką
labai to geidavo...
Išviršinė skrybėlė plaukė sau palei nendres, jau kuris
laikas vis tuo pačiu atstumu - nei toliau, nei arčiau. Ne­
gi neužklius koks stiebelis, negi čia niekur nėra vandens
lelijų ar valčių prieplaukos, kur Herbe galėtų įsitverti?
Kad bent kokia laukinė antis būtų kur netoliese.
Arba koks kragas. Kas nors, ką galėtum prisišaukti į
pagalbą.
Herbe beviltiškai dairėsi į šalis.
Nieko. Tik nendrės ir vanduo, tik vanduo ir nen­
drės. O danguje mažytis baltas debesėlis, tas švylio
pūkelis.
—Ko tu spoksai į mane iš aukštybių! Ar nematai,
kad man reikia pagalbos?

56
 Debesėlis danguje padaro nedidelį lankstą į dešinę,
lyg norėdamas nusisukti nuo Herbės.
- Suprantu. Negali man padėti, todėl ir nusigręži.
Na, ką padarysi!
Herbe vėl dėmesį sutelkia į krantą. Valtis padarė nedi­
delį lankstą į kairę. Dabar srovė neša ją į properšą, neti­
kėtai atsivėrusią priešais nendryne: iš dešinės nendrės, iš
kairės nendrės, o tarp jų vandens ruožas.
Iš pradžių ta properša buvo tokio platumo kaip miš­
ko keliukas. Paskui traukėsi traukėsi, ir netrukus skry­
bėlė priplaukė siaurumą, einančią vis gilyn ir gilyn į
nendres.
Gal čia koks Varnų tvenkinių ištakūs?
Taip, be jokios abejonės, tai buvo Varnų upelis. Var­
nų upelis, tekantis į Vorlico girias, kur gyvena Plam-
pačas. Plampačas!
„Dabar jau po viskam!“
Herbe užsimaukšlino ant akių išvidinę skrybėlę ir
laukė, kas bus toliau.
Pagalvojo apie žolininkąDitrichą, pagalvojo apie šlubį
Keilį, apie kitus Septynmylės girios nykštukus. Kaži ar
jie kada sužinos, kad jį suėdė Plampačas?

57
 „Herbe išėjo iš namų ir nebegrįžo, - sakys jie. - Tai
buvo tą dieną, kai jis taisėsi virti bruknių marmeladą.
Kas žino, koks jį ištiko likimas.“
Tai štai ko jis susilaukė! O ar negalėjo sau ramiau­
siai sėdėti namie ir dirbti savo darbą?
Dabar nykštuko namelis progumėlės pakrašty sto­
vės tuščias ir pamažu sugrius. O žolininkas Ditrichas,
šlubis Keilis ir kiti ilgainiui jį užmirš.
„Taigi, taigi, - liūdnai pagalvojo Herbe. —Jei būčiau
viręs bruknių marmeladą, nebūčiau dabar čia...“
Atsitiko, kas ir turėjo atsitikti.
Nendrės Varnų upelio pakrantėse pradėjo retėti, re­
tėti ir pagaliau baigėsi.
Dabar Herbe buvo jau Vorlico giriose. Plaukė po
aukštais medžiais su juodais kamienais ir juodomis vir­
šūnėmis. Jį ėmė šiurpas. Čia beveik neprasiskverbė joks
saulės spindulys, aplink pasidarė tamsu, Varnų upelis
nešė jį vis tolyn ir tolyn.
„Kurgi jis iš tikrųjų teka?“
Herbe pagalvojo, pagalvojo ir nusprendė:
„Jeigu Varnų upelis į Vorlico girias įteka, tai turi iš
jų ir ištekėti. Juk ir Vorlico girios turi pabaigą!“
Dabar Herbei svarbiausia buvo kur nors neįstrigti. Jeigu
priplaukia per arti prie kranto, tuoj stveria lazdą, ir be­
mat stumiasi atgal į sraunumą. O jeigu koks akmuo
užtveria kelią ar sausa šaka, tada jam tik viena galvoj:
šalin iš čia ir į Varnų upelį, kad tik greičiau, kad tik
greičiau iš Vorlico girių! Kuo greičiau ir nepastebimiau!
O gal Plampačas jo nesuuos, kad ir kokios jautrios
to baisūno šnirpšlės? Gal jis ištrūks iš čia nesuėstas?
Sakykit, kaip norit, galėtų taip būti, jeigu jam pasi­
sektų, jeigu jis turėtų nors truputį laimės, nors mažą
jos trupinėlį.
„O kodėl man turėtų nepasisekti?“
Herbe įsivaizdavo, kaip nustebtų žolininkas Ditri-

60
chas ir šlubis Keilis, jeigu jis gyvas sveikas sugrįžtų
namo. Ir niurzga Zefas, ir mažasis Loibneris, ir visi
kiti.
„Kur tu buvai, Herbe? Kur tu buvai dingęs?“
„Sakysit, kad tai neįmanoma, - aš kiaurai perplau­
kiau Vorlico girias.“
Tai išpūstų akis gerbiamieji kaimynai! Nepatikėtų,
kad jis galėjo tą padaryti, —kur patikės!
Tačiau kad ir kaip save guodė, visą laiką sėdėjo au­
sis suskliaudęs, būgštaudamas, kad kiekvieną akimir­
ką jį gali nutverti Plampačas. O kas tada?
Et, geriau apie tai negalvoti! Geriau apsimesti, jog nėra
nei Plampačo, nei jo didelių nasrų su aštriais dantimis!
Pasikliauti savo laime ir tikėti, kad pasiseks.
Net ir Vorlico giriose gali pasisekti, jeigu turi trupu­
čiuką laimės...
Kada ne kada į upelį įsiliedavo vienas kitas intakas,
čia iš dešinės, čia iš kairės. Tada Herbe su savo valtim
patekdavo į verpetą. Bet tas jam buvo tik į gera, nes su
kiekvienu intaku Varnų upelis kiek praplatėdavo, sro­
vė sustiprėdavo.
„Tegu taip būna ir toliau! Juo greičiau iš Vorlico gi­
rių išsigausiu, juo geriau!“

61
 Plampačas vis nesirodė. Turbut kol kas jis dar ne­
pastebėjo Herbės.

62
 „O gal jis miega? Gal serga tas Plampačas? Grei­
čiausiai sloguoja. Greičiausiai persirijo, ir dabar jam
skauda pilvą...“
Tegu būna tam Plampačui kas tik nori, kad tik jis
nematytų nykštuko!
Herbe plaukė toliau, ir tas pasiplaukiojimas pamažu
pradėjo jam patikti.
Pakrančių medžiai šmėkščiojo pro šalį visa savo juo­
dybe. Kaip šešėliai, kaip sapnų šmėklos.
„Ilgai jau nebeturėtų trukti, greit jau būsiu anapus
tų girių. Ir tada Plampačas tegu papučia man į uodegą,
į patį jos stimburį —taip, taip!“
Herbe buvo kupinas pasitikėjimo, Herbe buvo ge­
rai nusiteikęs, greitai visi pavojai jau bus įveikti.
„Aš iš čia ištruksiu! Žinau, kad ištrūksiu!“
Abipus Varnų upelio Vorlico girios kiek atsitraukė į
šalį. Herbe jau plaukė apšviestas saulės. Pakrantės čia
buvo akmenuotos, stačios uolos spaudė vagą iš abiejų
pusių, vanduo visa jėga veržėsi, garmėjo tuo ankštu
tarpekliu. Ir staiga... staiga atsitiko baisus dalykas.
Herbe tik švyst ir išlėkė į orą su abiem savo skrybė­
lėm —išvidine ir išviršine, skrisdamas kelis kartus ap­
sivertė kūliais, o paskui pliaukšt —garsiai tėkštelėjo į
vandenį. Tėkmė jį pagavo ir nešė nunešė į juodą urdu­
liuojančią sraujymę.
Vanduo, vanduo. Juodas, šaltas, urduliuojantis, burbu­
liuojantis, šniokščiantis, kunkuliuojantis, gurguliuojan­
tis juodas vanduo, ir nieko daugiau, tik vanduo.
Herbe taip persigando, kad pastiro kaip pagalys.
Verpetas pastvėrė jį, įtraukė į juodą gelmę, suko, var­
taliojo, išmetė aukštyn ir vėl panardino į dugną.
Netrukus Herbe jau nebežinojo, kur viršus, kur apa­
čia, kur dešinė, kur kairė.
Norėjo šauktis pagalbos ir... gurkštelėjo vandens.
Apsisuko galva, pasidarė bloga, sukaustė mirtina baimė.
Dar porą kartų vandens verpetai išmetė jį į dienos
šviesą, bet neilgam —vos spėjo kvėptelėti oro, tuoj ir
vėl nugarmėjo į dugną.

64
 Kai išniro trečią kartą, jau buvo tiek prisikliokinęs
Varnų upelio vandens, kad oro kvėptelėti nebevaliojo.
Ir tada —kažkas jį griebė už pakarpos.
Cukt trukt...
„Plampačas! Tai vis dėlto nutvėrė jis mane!“
Herbe baisiausiai persigando —ko jau ko, o šito jis
nebesitikėjo.
Dar juto, kaip dideliu lanku skriejo oru.
Dar juto, kaip nusileido ant kažkokio minkšto daik­
to. Minkšto ir sauso. Tą dar juto.

65
 Paskui jau apskritai nieko nebejuto.
Nebejautė net baimės.
Nieko nebegirdėjo, nieko nebematė, nieko nebejau­
tė. Staiga jį apgaubė tyla. Nepermatoma, juodų juo­
džiausia tyla —maždaug šitokia:
Tyla gaubė jį ir toliau. Juoduma taip pat. Sunku pasa­
kyti, ar Herbe neteko nuovokos iš baimės, ar dėl oro
stygiaus. Šiaip ar taip, kurį laiką jis nesusigaudė nei kas
esąs, nei kur esąs. Nerūpėjo jam nei Plampačas, nei
Vorlico girios.
Paskui juoduma pradėjo šviesėti, panašiai kaip ra­
šalas, pamažu skiedžiamas vandeniu, —ėjo vis švie-
syn, šviesyn.
Iš kažkur toli pasigirdo ošimas, šniokštimas, iš
pradžių tylus, paskui ėjo vis garsyn ir garsyn. Kol
galų gale Herbe atsikvošėjo ir nustebęs suprato, kad
jis —Herbe: Herbe su didele skrybėle iš Septynmy­
lės girios.

67
 Skaudėjo galvą, skaudėjo nugarą, rankos ir kojos bu­
vo nutirpusios.
Herbe suprato, kad tebėra gyvas. Vadinasi, Plampa-
čas jo dar nesuėdė.
„Gal apsimesti negyvu? O gal apsidairyti?“
Atsargiai žvilgtelėjo pro pusiau nuleistus vokus.
Ir paaiškėjo, kad jo nutūpta ant sausų žagarų ir su­
vytusių lapų krūvos.
Toje pusėje, iš kur sklido ošimas ir šniokštimas, iš­
vydo krioklį, krintantį nuo stačios uolų sienos.

68
 „Ir po viso šito aš likau gyvas?“ —vien nuo tos min­
ties jam pasidarė ir baisu, ir įstabu.

69
 Ir tada jis pamatė Plampačą.
Plampačas (jeigu tai buvo Plampačas) tupėjo saulė­
je ant akmens, ne toliau kaip už kokių šešių nykštuko
žingsnių, ir žiūrėjo į jį mažučiukėmis, linksmai bliz­
gančiomis akimis.
„Nepasakytum, kad jo akys it liepsnojantys ratilai!“ -
buvo pirmoji mintis, atėjusi Herbei į galvą.
O paskui jam krito į akis, kad tas nepažįstamas pa­
daras, sėdintis priešais jį, anaiptol nei pusiau vilkas,
nei pusiau drakonas. Veikiau panašus į nykštuką —bent
jau iš ūgio ir veido. Tiesa, jis buvo apžėlęs juodais gau­
rais ir turėjo ilgą uodegą,
Herbe pamanė, kad jam tik taip pasirodė, ir prasi­
trynę akis.
—Pagaliau! —prabilo nepažįstamasis kažkokiu laibu
ir kvaksinčiu balsu. —Aš jau maniau, kad tave ištiko
galas.
—Matyt, šito ir norėtum! - sušuko Herbe. —Kas gi
tu toks?
—Geriau pasakyk, kas tu toks.
—Aš pirmas paklausiau!
—O aš tave iš vandens ištraukiau, nepamiršk šito.
Jeigu ne aš, seniai jau būtum negyvas.

70
 —Gerai, —nusileido Herbe ir atsisėdo. —Aš esu Her­
be, Herbe su didele skrybėle. O tu?
—Spėk! Kertu lažybų, kad neatspėsi! Aš esu Cvote-
lis, gauruočius girinis su gauruotu kailiu ir gi-gu-gau-
ruota uodega. O tu gal irgi girinis?
—Aš? - tarė Herbe. —Aš esu nykštukas.
—O kad tave šimts - pykštukas! O ką gi tu pyškini?
—Nieko, - atsakė Herbe. —Tu, matyt, neprigirdi?
Aš esu ne pykštukas, o nykštukas!
—Dar gražiau! —Gauruočius girinis raitėsi iš juoko
ir plekšnojo sau per pilvą. - Tu ne pykštukas, tu ne
brykštukas, tu esi kyštukas!
—Ne! Nykš-tu-kas!
—Taip, taip! Try-tra-trykštukas!
Jis baigė Herbę išvesti iš kantrybės.
—Klausyk! Jeigu tu mane ištraukei iš vandens, tai
dar nereiškia, kad gali iš manęs tyčiotis, aišku?
Gauruočius girinis prikando liežuvį. Pakreipė galvą
į šoną ir pavizgino uodegą.
—Neimk per daug į širdį! Matai, aš esu apsigimęs
V

pokštininkas. Žinok, tokie kaip aš mėgsta pakvailioti,

tokie kaip aš mėgsta pašėlioti, tokie kaip aš labai mėgsta
krėsti visokias išdaigas, o jeigu prireikia, ir ką nors iš
Varnų upelio ištraukia... Tikiuosi, tu neišsigandai?
71
 —Išsigandau, —prisipažino Herbe. —Pamaniau, kad
tai Plampačas...
—Ką tu sakai! —Gauruočius taip pagavo kvatoti,
kad vos nenusirito nuo akmens. —Ir kaip tau atėjo į
galvą Plampačas? Argi tu nežinai, kad mes čia esame
Vorlico giriose?
—Todėl ir išsigandau, —tarė Herbe.
—Ką tu nori tuo pasakyti, nykštuk?
—Tą, ką ir pasakiau. Todėl, kad jis gyvena Vorlico
giriose, visi tai žino!
—Plampačas? Leisk man tik nusijuokti, mielasis! Kas
jau kas, o Plampačas Vorlico giriose tikrai negyvena.
Galiu tau prisiekti! Garbės žodis. Prisiekiu savo geru
vardu, tai taip tikra, kaip aš esu Cvi-Cva-Cvotelis su
gi-gu-gauruota uodega pasturgaly!
Cvotelis raitėsi iš juoko, vartė akis ir makalavo uode­
ga, tarsi jam būtų galvoj pasimaišę.
—Plampačas? Che che, Plampačas! Žinai, ką aš tau
pasakysiu? Taip, Plampačas bjaurus padaras, tokius
kaip aš jis suryja, vos tik iš tolo užuodęs. Bet čia, Vor-
lico giriose, jo tikrai nėra. Jeigu būtų, tai kas jau kas, o
aš turėčiau tai žinoti!
—Rimtai?
—Gryna teisybė! Jei ne, tegu man tuoj pat nukrinta
gi-gu-gauruota uodega!
—Och! —sudejavo Herbe. —Tai, vadinasi, aš be rei­
kalo baiminaus Vorlico girių?
—Nieko čia blogo! - nuramino jį Cvotelis. - Geriau

73
pasibaiminti devynis kartus per daug negu vienu per
mažai. Ar tau taip neatrodo?
—Man tik atrodo, kad esu kiaurai peršlapęs.
—Tai reikia išsidžiovinti. Sėsk čia šalia manęs saulė-
kaiton, kad nesusigriebtum kokios slogos!
Ant Cvotelio akmens buvo užtektinai vietos abiem.
Nykštukas įsitaisė saulėje šalia gauruočiaus girinio ir
tuojau pat atkuto.
—Kaip šitokiu metų laiku tai visai maloniai šilta, šian­
dien visai maloniai šilta!
—Taip, taip, - tarė Cvotelis. —Ko gero, susilauksim
audros. Visai nenustebčiau: tokie kaip aš turi tam uos­
lę, supranti, tokią uoslę, kuria galima pasikliauti. Tik­
rai, tikrai!
Cvotelis nusišnypštė suėmęs dviem pirštais nosį, pas­
kui kreipėsi į Herbę:
—Gana apie orą, geriau pakalbėkim apie tave. Sa­
kyk, iš kur tu čia atsiradai?
—Ar aš?, —tarė Herbe. —Iš anapus Varnų tvenkinių.
Mano, namelis stovi Septynmylėje ginoje.
—Argi tai galimas daiktas? —Ir vėl Cvotelis tik per
plauką nenusirito nuo akmens —šį sykį iš nuostabos. —
Tai tu iš Septynmylės girios?
—O ko taip stebiesi? —paklausė Herbe.
74
 —Kaipgi nesistebėsi! Juk Septynmylėje girioje turi
urvą Plampačas!
—Na ir nesąmonė! Iš kur tu tai ištraukei?
—Tokie kaip aš tą žino. Tokie kaip aš ne iš kelmo
spirti!
—Ir vis dėlto! —nenorėjo sutikti Herbe. —Nesąmo­
nė yra nesąmonė.

75
 Gauruočius girinis suraukė kaktą.
—Bet dabar rimtai! Tai tu sakai, kad Septynmylėje
girioje Plampačas negyvena?
—Ne, —atsakė Herbe. —Gali būti tikras. Garbės
žodis!
—Keista! - Cvotelis pasitrynė nosį. —Septynmylėje
girioje negyvena... o čia, Vorlico giriose, jis taip pat
negyvena. Aš klausiu tave, nykštuk, —tai kur jis galų
gale gyvena?
—Tikriausiai kur nors kitur...
—Hm, —susimąstė Cvotelis, o paskui, viską gerai
apgalvojęs, tarė: —O gal, sakau, iš viso nėra jokio Plam-
pačo? Nei čia, nei ten, nei kur nors kitur?
—Pasaulis, —tarė Herbe, —pilnas netikėčiausių da­
lykų. Nieko nėra pasaulyje, ko negalėtų būti.
—Gal tu ir gerai sakai, —sutiko Cvotelis. —Bet nuo
šiol man viskas aišku. Tegu tas Plampačas būna kur tik
nori, tegu jis ryja, kas tik jam patinka, mudviejų jis savo
dantyse neturės —tai taip tikra, kaip aš esu Cvi-Cva-
Cvotelis, Vorlico girių girinis!
Jeigu nykštuko skrybėlė pagaminta pagal visas skrybėli-
ninkystės meno taisykles, ji niekada nenukris savo šeimi­
ninkui nuo galvos. Net ir tada, jei vandens krioklys įtrauks
jį gilumon, o Varnų upelis neš nuneš į juodžiausias srau-
jymes. Skrybėlė ir tada laikysis kaip priaugusi, nenukris
nuo galvos. O visa, kas yra po skrybėle, po tikra nykštu­
ko skrybėle, - visa tai išliks, kaip kiekvienas gali įsivaiz­
duoti, sausa, visiškai sausa.
—Iš teisybės, —po kiek laiko tarė Herbe Cvoteliui, —
iš teisybės ne pro šalį būtų dabar užkrimsti.
Brūkšt išsitraukė iš po skrybėlės mazgelį ir atrišo.
Paskui perlaužė duonos kamputį ir vieną pusę padavė
gauruočiui giriniui.

77
 —Valgyk į sveikatą, Cvoteli!
Cvotelis paėmė duoną, pauostė, pavartė, nežinoda­
mas - valgyti ar nevalgyti.
—Ar iš tikrųjų tai galima valgyti?
—Aš pats iškepiau. Paragauk!
Gauruočius girinis atsikando trupinį ir ėmė žiaumoti.
—Visai nieko... O kas gi čia yra iš teisybės?
—Duona, —tarė Herbe. —Nykštukų duona, —pa­
tikslino. —Klausi, lyg nežinotum, kas yra duona.
—Sakai, duona?
—Nykštukų duona, —pakartojo Herbe. - Kepta iš
miltų, o šie malami iš miško žolės grūdelių.
Cvotelis išvertė akis ir sučepsėjo.
—Ts ts tss... Šitokio skanėsto kaip gyvas nesu
valgęs...
—Nesi valgęs? - paklausė Herbe.
V

—Ne, —atsakė Cvotelis. - Žinok, tokie kaip aš mai­

tinasi uogomis ir grybais, lazdynų riešutais ir buko sėk-
liukėmis. Iš bėdos dar pagraužia ir medžio žievės, jei­
gu nieko kito nėra. Bet duona... Turiu tau pasakyti:
duona —tai skaniau už viską o viską, ko tokiems kaip
aš paragauti tenka...
Jie valgė, valgė, kol tik jų išteklius leido. Cvotelis rūpes­
tingai surankiojo visus trupinėlius. Paskui tarė:
78
 NYKŠTUKŲ DUONA

Dabar
HERBĖ pašauna duoną į krosnį,
ir netrukus ji bus gatava...
 —Žinai, ko aš tavęs paprašysiu, nykštuk? Gausi ma­
ne išmokyti, kaip iš grūdų išsikepti duonos. Ko tam
reikia turėti?
—Reikia turėti duonkepę krosnį, —tarė Herbe. -
Krosnis yra svarbiausia.
—Duonkepę krosnį? O kas čia per daiktas?
—Krosnis, kurioje kepama duona. Sumūryta iš ply­
tų ir nutepta moliu, kad būtų sandari, gerai laikytų
šilumą.
—Aš nieko nebesuprantu, —sudejavo Cvotelis. —
Kaipgi atrodo ta krosnis? Ar tu gali man paaiškinti,
nykštuk?
—Tik jau nesakyk, Cvoteli, kad savo namelyje neturi
krosnies!
—Aš? —sušuko girinis. —Gal tau atrodo, kad aš tu­
riu namelį? Tokie kaip aš neturi jokio namelio, tokiems
kaip aš namelio nereikia. Tokie kaip aš gyvena po at­
viru dangumi.
—Ir kai lyja? Ir kai sninga?
—Na ir kas! Tada tokie kaip aš visada susiranda kokią
nors priebėgą: medžio uoksą, tuščią lapės urvą. Tokiems
kaip aš nereikia jokio namelio, nykštuk!
Sėdėjo jie kurį laiką šalia vienas kito, —nykštukas iš
Septynmylės girios ir gauruočius girinis iš Vorlico gi­
rių, —ir abu savo godas godojo.
„Kaipgi galima be namelio? —galvojo Herbe. —Man
tai būtų ne gyvenimas! Turi gi būti stogas virš galvos.
Reikia ir krosnies, kad žiemą būtų šilta. Ir maisto at­
sargų reikia, kitaip per šalčius numirsi iš bado...“
Vandens krioklys kliokė, vandens krioklys šniokštė,
saulė džiovino Herbės drabužius.
—Norėjau tau pasakyti... —po kiek laiko prabilo Cvo-
telis. —Norėjau tau pasakyti... gyvenu aš čia vienui vie-
nas. Žinok, esu vienintelis gauruočius girinis visoje apy­
linkėje. Vičvienas Vi-Va-Vorlico giriose ir aplink jas.

81
 —Mat kaip, —tarė Herbe.
—O tu? —pasiteiravo Cvotelis. —Ar tu irgi esi vie­
nas? O gal ten, Septynmylėje girioje, yra daugiau tokių
kaip tu?
—Mūsų yra trylika.
—Trylika? —gauruočius girinis net delnais pliaukš­
telėjo. —Tai jūs turit ten labai gerai žiūrėti, kad per
tokį daugumą neužkliūtumėt vienas už kito ir nepar-
griūtumėt.
—Ne, griuvinėti mes negriuvinėjame. Bet, žinoma,
vienas su kitu pasižįstame, kartkarčiais pasimatome.
O svarbiausia —palaikome vienas kitą.
—Ir kaip jūs tai darote? - paklausė Cvotelis.
—Kaip čia tau pasakius, —tarė Herbe. —Nė vienas
nykštukas niekada nepaliks kito nykštuko bėdoje. Jei­
gu, tarkim, tau reikia pagalbos, jeigu tu susirgai ar išsi­
sukai koją arba jeigu tu pats vienas nesusidoroji su
savo darbu - visada žinai, kad tavo brangūs kaimynai
ateis į pagalbą. Kiekvienas padės kuo galėdamas, ir
tol, kol to reikės.
—Čia tai bent! —Girinis pasikrapštė už kairės au­
sies. —Čia tai bent! - Pakreipė galvą į šoną ir sumirk-
V

sėjo. Paskui šnirpštelėjo nosim ir pakėlė smilių. —Zi-

82
SEPTYNMYLĖJE GIRIOJE
gyvena trylika

nes jie labai maži: reikia

įsivaizduoti juos girioje
esant.
nai, ką aš tau pasakysiu, Herbe. Visą laiką būti vienam
ir vienam ilgainiui nusibosta, patikėk manim.
—Įsivaizduoju, —tarė nykštukas. —Tik va, kaip pa­
daryti, kad nebūtum vienas?
—Tą dalyką aš jau apgalvojau, —tarė Cvotelis. —Var­
nų upelis tave čia atplukdė, paskui aš ištraukiau tave iš
vandens... ir dabar, kai tu jau esi čia, tai iš teisybės ga­
lėtum čia ir pasilikti visam laikui...
v
—Čia? —sukluso Herbe.
—Pas mane, Vorlico giriose! Septynmylėje girioje ir
taip dar liktų jūsų dvylika —argi neužtenka? O mudu,
šiaip ar taip, būtume dviese. Galėtume pasišnekėti, pa­
sipasakoti vienas kitam, kas buvo, kas nutiko, galėtu­
me drauge krėsti išdaigas, kepti duoną... ir svarbiau­
sia —galėtume retkarčiais vienas su kitu pasiginčyti.
Kad tu žinotum, kaip aš troškau sulaukti tos dienos,
kad galėčiau kada ne kada su kuo nors pasi-gi-ga-gin-
čyti!
Ir ką Herbe turėjo jam atsakyti?
—Pasilikti čia aš negaliu, —tarė jis. —O be to, ir ne­
noriu. Viena, turiu juk ten savo namelį, negaliu taip be
niekur nieko palikti jo likimo valiai. Antra, turiu ten
prisikaupęs atsargų žiemai, jų taip pat nevalia prapul­
dyti...
84
 —O trečia?
—Trečia, noriu aš tau kai ką pasiūlyti. Taip sakant,
apie tą patį galą tik iš kito galo. Ne aš pasilieku čia, o
tu, Cvoteli, eini su manim į Septynmylę girią!
—Aš? Į Septynmylę girią, kur gyvena Plampačas?
Ten manęs ir su dešimt meškų nenutempsi!
—Nesąmonė! —atkirto Herbe. - Nagi, patikėk tu
manim pagaliau: nėra ten jokio Plampačo!
—Kažin, kažin?
—Prisiekiu tau, Cvoteli. Prisiekiu savo didžiąja skry­
bėle!
Gauruočius girinis tik mostelėjo ranka.

85
 —Ne tokia jau ir didelė ta tavo didžioji skrybėlė,
nykštuk!
—Sakai, nedidelė? —tarė Herbe. —Didesnės už ma­
nąją nykštuko skrybėlės iš viso nėra!
Norėdamas patvirtinti savo žodžius, jis stvėrėsi už
skrybėlės... ir baisiausiai persigando.
—Ak, Cvoteli, kaip aš galėjau pamiršti! Juk aš tik su
išvidine skrybėle...
—Na ir kas? —paklausė Cvotelis.
—Mano išviršinę skrybėlę nunešė Varnų upelis!
—Tiek jau to, Herbe! Kas prapuolė, tai prapuolė -
nieko nebepadarysi.
Herbe nenorėjo su tuo sutikti.
—Ne! —sušuko jis. —Be išviršinės skrybėlės aš kaip
be rankų... be jos aš... kaip čia tau paaiškinus, Cvoteli?
—Visai paprastai. —Cvotelis patapšnojo jam per pe­
tį. —Jeigu aš teisingai suprantu, be jos tu kaip Cvotelis
be gi-gu-gauruotos uodegos.
Gauruočiui giriniui iš Vorlico girių viskas buvo aišku.
Jeigu jau Herbe be išviršinės skrybėlės kaip be rankų,
vadinasi, reikia eiti jos ieškoti.
—Nenusimink, rasim mes tą pražuvėlę, dviese ne­
bus taip jau sunku. —Cvotelis atsistojo ir išpūtė žan­
dus. —Tai maunam ieškoti?
—Maunam!
v f
Greit nusirabždino prie Varnų upelio. Žiuri šen, žiūri
ten —skrybėlės nė ženklo.
V

—Nėra dar ko nusiminti, —tarė Cvotelis. —Čia gana

smarki srovė, matyt, nunešė kur toliau. O sakyk, kaip­
gi ta skrybėlė atrodo?
—Maždaug kaip strazdo lizdas.

87
 —Oho, tai jau šis tas, Herbe. Strazdo lizdas —tai ne
riešuto kevalas.
Ir pasileido abu palei upelį pasroviui, Herbe deši­
niuoju krantu, Cvotelis —kairiuoju.
—Ar tu matai ką, nykštuk?
—Matau, —atsiliepė Herbe. —Mišką ir upelį, o dau­
giau —vien tik akmenys. Akmenys ir šaknynai.
—Na ir tegu! —sušuko Cvotelis. —Varnų upelis dar
ilgas. Svarbiausia neprarasti kantrybės! Nežiopsoti ir
toliau ieškoti!
Krantai buvo statūs ir uolėti. Reikėjo labai saugotis,
kad nenusprūstum ir neįkristum į vandenį.
Tik labai iš lėto ėjo jie į priekį. Ir pagaliau atsidūrė
nedidelės miško pievelės pakrašty. Ten gulėjo audros
nuverstas papuvęs medis. Jo kamienas tysojo skersai
Varnų upelio, šakos buvo nukarusios į vandenį, o tarp
tų šakų... plūduriavo įstrigusi Herbės skrybėlė.
Išviršinė skrybėlė!
—Ar tai ji? —paklausė Cvotelis.
—Taip, ji! Tik kaip mes ją iš ten ištrauksim?
—Visai paprastai!
Cvotelis buvo vikrus kaip vijurkas. Tik strykt —ir
jau sėdi ant to papuvusio medžio kamieno. Paskui ra-

88
bu rabu visom keturiom nusirabždino ligi tos vietos,
kur apačioj plūduriavo įstrigusi Herbės skrybėlė.
—O dabar? —paklausė Herbe.
- Palauk - pamatysi!

89
 Gauruočius girinis užmetė gauruotos uodegos galą
už stiprios šakos. Paskui pasileido rankomis ir nukaro
žemyn galva kone iki pat vandens.
Nykštukas net apmirė iš baimės. Kad tik nenukristų!
—Tuoj mes ją ištrauksim! —sušuko Cvotelis.
Ištiesė rankas, išpainiojo skrybėlę iš šakų ir dideliu
lanku švystelėjo ant kranto.
—Na, tai kaip?
—Puiku, Cvoteli! Bet ir sugebėk tu man šitaip!
—Et, tokiems kaip aš tai tik menkniekis. Ar reikia
ištraukti nykštuką, ar nykštuko skrybėlę —kai turi gi-
gu-gauruotą uodegą, tai padaryti yra vienas juokas!
Apsigimęs pokštininkas pasisūpavo, pasisūpavo,
šast —ir jau tupi ant Herbės kranto. Kraipo galvą ir
savo akimis nenori patikėti, ką iš upelio ištraukė.
—Tai čia skrybėlė? Eik jau eik! Juk ji bus tau ligi pat
kulnų, kai užsidėsi!
—Nebus, nebijok! —tarė Herbe. —Reikia ją tik su­
traukti, tada pamatysi, bus man kaip tik!
—Juk tu ir pats tuo netiki! - bandė prieštarauti Cvo­
telis.
Bet vos tik jis ištarė tuos žodžius, sugrumėjo perkū­
nija.
Ūmai saulė pasislėpė, dangų užtraukė juodi debesys,
vėjo gūsis taip siūbtelėjo per Vorlico girias, kad net
medžių viršūnės sulingavo. Pasirodė, kad Cvotelio uos­
le iš tiesų galima pasikliauti: kol jie ieškojo skrybėlės,
atslinko audra. Jau blykčiojo pirmieji žaibai, jau krito
pirmieji lietaus lašai.
—Tuoj pradės pliaupti! —Cvotelis dairėsi į visas pu­
ses. —Dabar mums reikia susirasti kokią priebėgą. Kur
arčiau...
Tačiau Herbe sėdėjo sau kuo ramiausiai ir nė krust.
—Juk mes turim mano didžiąją skrybėlę! —sušuko
jis. - Jeigu susėsim po ja, tai nė lašas mums ant galvos
neužkris.

91
 —Nekrėsk juokų! Po tuo strazdo lizdu tu ir vienas
neissiteksi, o apie mus abu ir kalbos negali būti!
—Pala, pala, tu dar nustebsi, Cvoteli! Še, laikyk -
tuoj mes tą išviršinę skrybėlę padarysim didesnę...
Stvėrė jie skrybėlę ir abu sukibę ėmė tempti. Herbe
traukė į vieną pusę, gauruočius girinis —į kitą.
Tol tampė ir tąsė, kol skrybėlė pasidarė ganėtinai
didelė.
—Na, Cvoteli, ar tau vis dar atrodo, kad ji bus per
maža mums abiem?
—Ne, Herbe, mažumo gal ir ne per maža, tik va
kažin ar dabar ji nepraleis vandens...
—Nesirūpink, Cvoteli!
Dabar išviršinė skrybėlė buvo maždaug tokio didu­
mo kaip varnos lizdas, gal net truputį didesnė. Jie ap­
vožė ją graižais į apačią ir vos spėjo po ja palįsti, tuoj
subarbeno lietaus lašai.
—Brrr! —nusipurtė Cvotelis ir įtraukė galvą į pe­
čius. —Kai pagalvoju, Herbe, jeigu audra mus būtų
užklupusi po atviru dangumi...
Lietus pylė vis smarkiau ir smarkiau. Vėjo šuorai
ginė vienas kitą. Lietus čaižė, tratino į skrybėlę.
—Girdi, Herbe, kas dedasi? Sakytum, pasaulio pa­
baiga atėjo!
Audra visai įsismarkavo. Tiesiog dangus su žeme
maišėsi. Vienas griaustinio trenksmas sekė po kito. O
92
jau žaibavo, o jau pliskino, taip ryškiai ir akinamai, kad
abiem bičiuliams regėjosi: tuoj tuoj viskas subyrės, ir
tada jau galas!
Kai kur skrybėlės kraštai buvo kiek atkerę nuo že­
mės, ir pro tuos plyšelius nuolat blykčiojo pikta, bjau­
ri šviesa, žilpinanti akis.
—Tuoj t-t-trenks į mus, Herbe... Tuoj t-t-trenks į
s-s-skrybėlę...
Apsigimęs pokštininkas drebėjo iš baimės, virpėjo
visas nuo galvos iki pat gauruotos uodegos. Ir Herbe
jautėsi ne geriau. Kaleno dantimis, čia jam darėsi karšta,
čia šalta.
Audra nesiliovė siautėti. Iš visų pusių tvyksčiojo žai­
bai, be perstojo trankėsi griaustinis. Paskui staiga tik su­
šniokštė, suūžė ir siūbtelėjo šalto oro šuoras. Abu bičiu­
liai pastebėjo, kad Cvotelio pusėje skrybėlė kilstelėjo.

93
 —Laikyk, Cvoteli, laikyk stipriai, kad ji mums nenu­
lėktų!
Gauruočius girinis stvėrė abiem rankom skrybėlės
kraštą ir iš visų jėgų prispaudė prie žemės.
—Gerai, gerai, laikyk šitaip, Cvoteli!
Ir tuojau pat vėjas ūžtelėjo iš kitos pusės.
—Atsargiai, Herbe!
Bet Herbe jau spėjo prispausti kitą skrybėlės kraštą.
Ir tegu sau viesulas drasko ir tampo kiek jam patinka,
nunešti Herbės skrybėlės jie neleis. Vienoje pusėje ją
laiko nykštukas, kitoje —Cvotelis. Bendromis jėgomis
atsispirs jie prieš audrą!
—Ar tavo pusėje viskas gerai, girini?
Cvotelis tyli, Cvotelis neatsako.
—Kas tau, Cvoteli? Atsiliepk gi!
Cvotelis nė mur mur, tik šnypščia, šniokštuoja —bai­
su ir klausytis.
Herbe susirūpinęs dirsteli į jo pusę. Tuo tarpu vėl
plyksteli žaibas, ir jo plastančioje šviesoje Herbe pama­
to, kodėl Cvotelis tyli, neatsiliepia: ogi gauruočius laiko
skrybėlės kraštą įsikirtęs dantimis - atsargumo dėlei.
—Ak štai kas —suprantu... Gerai, gerai, mano mie­
las! Tik nepaleisk! Tik jau nepaleisk!
Visos darganos kada nors baigiasi, visos audros ga­
liausiai praeina. Ir nors tą žino kiekvienas iš savo pa­
tyrimo, tačiau Cvoteliui ir Herbei šią akimirką tai bu­
vo menka paguoda. Kad tik nenulėktų skrybėlė! Kad
tik aplenktų juos žaibas! Kad tik neužgriūtų kokia me­
džio viršūnė ar net visas medis!
—Gana jau! Gana! —barėsi Cvotelis nutaikęs valan­
dėlę tarp dviejų vėjo gūsių, kai galėjo paleisti iš dantų
skrybėlės kraštą. —Sakau, gana!!! Liaukitės, kol aš ne­
praradau kantrybės!!!
Bet barkis nesibaręs! Viesulas siautėjo kaip siautė­
jęs, ir vėl jam teko kibti dantimis į skrybėlės kraštą.

95
 Pagaliau viskas baigėsi, pagaliau ši audra išsidūko ir
grumėdama nutolo.
Dar subildėjo iš tolo vieną, kitą kartą. Bet tai jau ne­
bebuvo tikra perkūnija, o tik duslus grumėjimas ir du-
denimas. Pamažu ir tas nutilo.
Vieną kitą kartą dar perskrodė dangų blyškus, ne­
piktas tvykstelėjimas, kažkur toli, toli, bet jau toks ne­
ryškus, kad abu bičiuliai po Herbės skrybėle jo beveik
nė nepastebėjo.
Nurimo ir viesulas. Kaip staiga pakilo, taip staiga ir
nuščiuvo.
Tik lietus vis dar nesiliovė. Šniokštė, pliaupė, bar­
beno į Herbės skrybėlę, o abu bičiuliai sėdėjo po ja ir
džiaugėsi, kad audra pagaliau nurimo.
—Tikra laimė, kad mes turėjom tavo skrybėlę,
Herbe!
—Ir kad buvom dviese, Cvoteli! Kas iš tos skrybė­
lės, kad ir gražiausios, jeigu nuneštų ją viesulas...
Paskui valandėlę jie nieko nekalbėjo. Sėdėjo suglau­
dę nugaras, ištiesę kojas —vienas į vieną, kitas į kitą
pusę —ir klausėsi lietaus teškenimo.
O lietus vis lijo, lijo ir lijo, be perstojo, be atvangos.
Vorlico giriose jau turbūt ir vakaras atėjo.
—Gal man pažiūrėti, Herbe?
96
 —Dėl manęs - kaip nori...
Gauruočius girinis kojos pirštu trupučiuką kilstelė­
jo skrybėlės kraštą.
—Lauke tamsu, nors pirštu į akį durk —ir niekur nė
balso, tik lietus čiožia.
Herbe nejučiom prisiminė, kaip jis kartais pabusda­
vo tokiomis lietingomis naktimis namie, Septynmylė­
je girioje. Klausydavosi lietaus barbenimo į žabus virš
namelio, ir jam regėdavosi, kad nėra pasaulyje nieko
maloniau, kaip turėti virš galvos saugų stogą ir gerą
nykštuko lovą.
Ir vis dėlto! Šią valandą jis pajuto, kad už viską pa­
saulyje maloniau yra sėdėti vidury girios, lauke šniokš­
čiant lietui, po viena skrybėle suglaudus nugarą su ge­
ru draugu.
Čia galėjai vaizduotis, koks platus yra pasaulis: toks
platus, toks platus. O m sėdi to plataus pasaulio vidury.
Šilta, sausa, ir visu savo kūnu junti, kad esi laimingas.
—Žinai ką... - visai netikėtai prabilo Cvotelis. - Aš
apsigalvojau. Jeigu tu manai, kad man geriau būtų eiti
su tavim į Septynmylę girią, tai čia žodžio vertas pa­
siūlymas.
—Rimtai?

97
 —Rimtai, —tarė Cvotelis. —Nusibodo būti vienam.
Sakau tau iš visos širdies, Herbe, —einu su tavim į Sep­
tynmylę girią.
 Nėra pasaulyje tokio nykštuko, kuris savo valia nak­
tį praleistų ne namie, netgi ne Septynmylėje girioje.
Jeigu kas iki sutemų nesugrįžta į savo nykštuko name­
lį, gali būti tikras, kad kelyje jam kažkas atsitiko, kaž­
kas negera.
„Kaži ką jie dabar ten namie galvoja? —svarstė Her­
be. —Gal nerimauja dėl manęs? Gal net mano, kad
mane suėdė Plampačas?“
V

Žolininkas Ditrichas ir šlubis Keilis, ir visi kiti —ar­

gi jie gali numanyti, kad jis sėdi po didele skrybėle
suglaudęs nugarą su Cvoteliu, gauruočium giriniu? Pa­
čioje Vorlico girių glūdumoj... ir gyvas sveikas, nė plau­
kas jam nuo galvos nenukrito.

99
 „Na ir išpūs jie akis, kai pareisiu namo... Kažin ar net
patikės, kur buvau? Na, bet juk sugrįšiu ne vienas —Cvo-
telis, gauruočius girinis, paliudys, kad nemeluoju.“
Tuo tarpu Cvotelis jau kietai miegojo.
Lietus šniokštė ir šniokštė. Herbe taip pat pasirėmė
galvą rankomis ir pamažu užsnūdo.
Staiga girdi —kažkas ateina, atslenka iš juodos nak­
ties tamsos.
Jis girdi šniukšint, girdi šnopuojant, girdi vis artė­
jant ir artėjant.
Ką tai galėtų reikšti?
„Plampačas! Vadinasi, vis dėlto sušniukštinėjo jis
mane!“
Herbe sustingsta iš baimės, visas nuo galvos ligi ko­
jų pasidaro kaip ledo varveklis. Plampačas!
Atšlepena jis iš nakties tamsos. Snarpšdamas ir šno­
puodamas, karksėdamas ir knarksėdamas.
—Hrrrrr... hr... hr... hrrrrrrrr!
Paskui kažkas šlepteli Herbei ant sprando —lyg vil­
ko letena, lyg drakono uodega.
—Šalin! —sušunka Herbe. —Nesileisiu, kad tu mane
suėstum! Atitrauk savo. letenas, baidykle!
—Hrrrrr! —karkia Plampačas pašvegždusiu balsu. —
Taip, taip, norėtum, nykštukėli? Hrrrrr... hr... hr...
hrrrrrrrrr!

100
 Nebežinodamas ko griebtis, Herbe kanda į leteną,
nutvėrusią jį už sprando, —desperatiškai įsikerta į ją
dantimis.

101
 Plampačas kad suriks:
—Kas gi čia dabar, po galais! Ar tu iš proto išsi­
kraustei?
Bet ar tai ne Cvotelio balsas?
—Paleisk, Herbe! Atsikvošėk gi! Paleisk!
Taip, rėkauja čia ne pusiau vilkas, pusiau drakonas,
o gauruočius girinis! Tai jam Herbe įkando į uodegą!
—A... Cvotelis! O aš maniau, kad Plampačas!..
—Koks Plampačas! —suniurzgė Cvotelis. - Nėra čia
jokio Plampačo, nagi, patikėk galų gale manim, nykš-
tuk! Ir teikis nesikandžioti man į uodegą, jei susapna­
vai kvailą sapną!
—Kvailų sapnų aš nesapnuoju, —burbtelėjo Herbe. —
Bet jeigu kas taip kraupiai knarkia, kaip tu... ir dar už­
karta per miegus kitam uodegą ant sprando, tai nėra
ko stebėtis, jei palaikai jį Plampaču!
Bet kas gi, po šimts kalakutų, nutiko jo didžiajai skry­
bėlei? Čia, matyt, kažkas negerai.
„Juk ji visada mane apsaugodavo nuo negerų sapnų
ten, namie, Septynmylėje girioje... —svarstė Herbe. -
Na, greičiausiai šį sykį taip atsitiko dėl to, kad mes
esame Vorlico giriose, todėl čia ji nieko negali padary­
ti... tikriausiai dėl to taip ir atsitiko...“
Paskui jie visą naktį miegojo ramiai po išviršine skry­
bėle. Ir kai kitą rytą Herbe pažvelgė laukan, ten švietė
saulė. Vorlico girios garavo, krūmai ir uogienojai pie­
vos pakrašty buvo mirkę primirkę vandens.
—Kelkis, Cvoteli. Mūsų dar laukia tolimas kelias!
Herbe išsirabždino iš po skrybėlės. Paskui nubėgo
prie Varnų upelio, susirado slėsnesnę pakrantę ir nu­
sileido prie vandens. Ten pasidėjo ant akmenų švarke­
lį, marškinius ir ėmė praustis.
Atėjo ir Cvotelis. Atsitūpė viršuje ant kranto ir žiūri
į Herbę.
—Ką tu ten darai, nykštuk?
—Ką gi aš darysiu? Prausiuosi!

103
 —Hm, —tarė Cvotelis. —O ar negalėčiau sužinoti,
kokia nauda šitaip taškytis vandeniu? Nagi, sušlapsi
visas...
—Taip! —tarė Herbe. —Ir pasijusiu žvalus ir atsiga­
vęs. O be to, tas palaiko švarą. Kaip matau, tu nelabai
vertini prausimąsi, ar ne?
—Taip, —tarė Cvotelis ir pasipurtė. —Prausimosi aš
nepripažįstu:. Ypač vandeniu, supranti? Tokie kaip aš
nesiprausia, tokie kaip aš nesiturškia, tokie kaip aš lai­
žosi.
Iškišo liežuvį ir pradėjo laižytis gauruotą kailį, kaip
daro katės, kartkarčiais brūkštelėdamas švariai nulai­
žyta atgalia ranka sau per veidą, per kaktą ir ausis.
Paskui prisirinko iš šlapių uogienojų gervuogių ir
parsinešė pusryčiams —tokią daugybę, kad jie nė pu­
sės nevaliojo suvalgyti.
—Ne bėda! —Nykštukas brūkšt išsitraukė iš po skry-
V

belės mazgelį ir susižėrė ten likusias uogas. —Šitas pa­

siimsim —pravers kelionėje.
—O ką darysim su tuo dideliu daiktu, išviršine skry­
bėle ar kaip ji ten vadinasi?
—Tą taip pat pasiimsim.
—Oi! —sudejavo Cvotelis. —Na ir vargelio bus —vilk­
ti šitokį griozdą...
104
 —Ak, niekai! - nuramino jį Herbe. —Mes ją ištem-
pėm, mes ją ir sutrauksim, paskui užsidėsiu ant gal­
vos, ir baigtas kriukis.
—Bet juk ji visa šlapia, net žliugsi, nykštuk! Kol iš­
džius, mažiausiai pusė dienos praeis...
—Kol mes ją sutrauksim, vanduo ištekės kaip iš kem­
pinės —še, laikyk!
Skrybėlės apačioj buvo dvi virvučių kilpos. Girinis
pastvėrė vieną, Herbe —kitą.
—O dabar tempk, Cvoteli, tempk!
Herbe tempė į dešinę, gauruočius girinis - į kairę.
Taip tempiamos už kilpų, virvutės ėjo vis ilgyn, o
išviršinė skrybėlė pamažu traukėsi. Lietaus vanduo
žliaugė iš jos, kad net pliauškėjo.
—Na štai! —po kiek laiko sušuko Herbe. - Dabar
jau užteks!
Juodu paleido kilpas, ir virvutės tuoj pradėjo rin-
guotis, ringuotis, lyg kur baisingai skubėdamos, o pas­
kui šmurkšt, šmurkšt ir pradingo po skrybėlės graižu.
—Oho! —tarė Cvoteiis. —Kaip mikliai viskas susi­
tvarkė! Tokiems kaip aš belieka tik ausimis skliaudyti
ir sti-sta-stebėtis!
Herbės skrybėlė, po kuria jie dviese praleido nak­
tį, dar ką tik buvo primirkusi kaip kempinė ir didžiu-
105
lė kaip varnos lizdas, o dabar, —sunku ir patikėti, —
dabar ji staiga paliko sausa sausintelė ir pasidarė kaip
tik tokio didumo, kokia ir turi būti nykštuko išvirši­
nė skrybėlė.
Herbe pasukiojo, pasukiojo ją į visas puses, apžiū­
rėjo, ar viskas gerai. Paskui pakėlė aukštyn ir šmukšt
užsivožė ant išvidinės skrybėlės.
—Na, lyg ir viskas...
—Tada nėra ko delsti —pirmyn! Ar ne pats sakei,
kad mūsų laukia tolimas kelias?
106
 Bet Herbe stovi ir nejuda iš vietos, lyg kažko dvejo­
damas.
—Gal tau kas atsitiko, nykštuk? Gal tu ko pasigen­
di? Sakyk, kas gi tau ūmai pasidarė?
—Kelionės lazda prapuolė, —tarė Herbe. —Įkrito į
vandenį, vakar. Varnų upelis ją nuplukdė...
—Na ką gi, jeigu taip, tai viena iš dviejų, —tarė gau­
ruočius, —arba mes jos ieškome, arba aš tau parūpinu
naują... Palūkėk!
Nubėgo į pievos pakraštį, trakšt brakšt išlaužė iš laz-
107
dynų krūmo lazdą, nugenėjo šakas, nuskabė lapus ir
tekinas parskuodė atgal.
—Na, ar ne gera tau kelionės lazda?
Lazda buvo gerokai per ilga —nykštukas tai paste­
bėjo iš pirmo žvilgsnio. Bet ką padarysi - dovana yra
dovana, todėl tarė:
—Labai ačiū už lazdą, Cvoteli. Aš priimu ją tokią,
kokia ji yra. O dabar —į kelią!
Ką ir sakyti, yra milžiniškas skirtumas, ar sėdėdamas
skrybėlėj plauki upeliu pasroviui, ar paskui tą patį ke­
lią atgal turi sukarti krantu pėsčiomis. Buvo jau gerai
įdienoję, kai Herbe ir Cvotelis pagaliau išgirdo šniokš­
čiant krioklį.
Toje vietoje, kur vakar juos suvedė likimas, susėdo
ant akmenų pirmo poilsio.
—Nieko sau aukštybė! —tarė Herbe rodydamas į uolų
sieną, nuo kurios garmėjo vanduo.
—Taip, —atsiliepė Cvotelis. —Man ir sapne neprisi­
sapnuotų nuo čia nusileisti. Tikriausiai ir tu antrą kar­
tą to nedarytum, ar ne?

109
 —Savo noru —ne, —tarė Herbe. —Užteks ir to vie­
no karto visiems laikams. Džiaugčiaus, jeigu mes jau
būtume ten, viršuje.
—Na ir kas gi čia tokio? —paklausė Cvotelis.
—Na... kaip nors juk turėsim užsiropšti į tą uolų
sieną. O nykštukai —tai ne kokios pelės, sienomis ne-
laipioja, pats supranti.
—A, niekai! —tarė Cvotelis. —Bendromis jėgomis
užkopsimi Tokiems kaip aš jokia uola ne per stati ir
joks medis ne per aukštas. Tokie kaip aš nesvyrinėja,
tokie kaip aš nemaklinėja, tokie kaip aš mikliai lipinė­
ja —kybur vybur, ir jau viršuj!
—Juo blogiau man, —atsiduso Herbe.
—Na ką tu! —ramino jį Cvotelis. —Tau tik reikės
įsitverti man iš užpakalio, už mano gį-gu-gauruotos
uodegos, ir po visos bėdos!
—Tu manai, kad iš to kas išeis?
v
—Žinoma, išeis! Tik turėsi nepasileisti, kol užlipsim
į viršų! Ir nežiūrėti žemyn —šito taip pat verčiau neda­
ryti, nes apsisuks galva.
Na, gerai, leidosi lipti: gauruočius girinis pirmas, Her­
be įsikibęs į gauruotą Cvotelio uodegą —iš paskos.
Cvotelis vienas būtų kopęs triskart greičiau negu da­
bar, su nykštuku iš paskos. Ir vis dėlto jie varėsi į prie-
110
kį gana sparčiai, ypač tas atsiliepė Herbei - netrukus
jis tik gaudė kvapą.
V _

—Zinai ką? —po kiek laiko tarė Cvotelis. —Trum­

pam sustokim, kad galėtum mažumėlę atsipūsti! Ge­
rus du trečdalius kelio jau įveikėm —įveiksim ir likusį
trečdalį.
Herbe kur stovėjo, ten ir sustojo. Atsirėmė į uolą.
Jau gerus du trečdalius?
Ir užmiršo Cvotelio perspėjimą nežiūrėti atgal. Kryp­
telėjo galvą ir pažvelgė žemyn.
Vaje, koks statumėlis! Kaip statu ir gilu!
Ir staiga jam apsvaigo galva. Akyse viskas ėmė suk­
tis: akmenys apačioj, medžiai, krūmai, Varnų upelis —
viskas tik sukasi, sukasi...
Nykštukui pakirto kelius, suspaudė paširdžius, tuoj
tuoj nuriedės žemyn...
—Užsimerk, Herbe, ir laikykis įsikibęs! - suriko gau­
ruočius girinis. —Tvirtai laikykis, tvirtai laikykis!
Pačiu laiku Cvotelis pastebėjo, kas darosi Herbei.
Pačiu laiku spėjo nutverti jį už pakarpos.
—Ir kas tau šovė į galvą spoksoti žemyn, kvaily tu!
Argi aš tavęs neperspėjau?
Apsigimusiam pokštininkui iš baimės visi gaurai pa­
sišiaušė. Ak tas Herbe! Kas būtų atsitikę, jei Cvotelis
paskutinę akimirką nebūtų jo nutvėręs!

112
 —Na ir kaip tau įkrėsti proto?! —sušuko jis. —Į van­
denį pliumptelėti iš šitokio aukščio —tą iš bėdos dar
gali ištverti, jei pasitaiko kas tave ištraukia! Bet tėkšte­
lėti ant akmenų —čia jau, žinok, nespėsi nė ži-ža-žiop-
telėti! Supranti, nykštuk?
Negreit Cvotelis apsiramino, ir dar triskart tiek truko,
kol Herbe atsipeikėjo ir jau pusėtinai laikėsi ant kojų.
—Ar jau galim toliau kopti?''
—Manyčiau, kad taip...
—Gerai, tada prižadėk, kad nuo šiol žiūrėsi tik į viršų!
Paskutinį kelio trečdalį jie kopė gana ilgai, neskubė­
dami. Ir kai galiausiai atsidūrė viršuje, krito abu kniūbsti
ant žemės ir gulėjo, gulėjo.
—Na, nykštuk, —po kiek laiko tarė Cvotelis ir paro­
dė žemyn. —Man regis, mudu turėjom daugiau laimės
negu proto.
—Taip, taip, —vos girdimu balsu atsiliepė Herbe. —
Kad kiek, galėjo liūdnai baigtis...

114
 Ilsėjosi po sunkaus karstymosi, šildėsi saulėje ir
džiaugėsi įveikę tokį statų skardį.
—O kas bus toliau? —paklausė Herbe.
—Toliau jau bus tik vaikų žaidimas.
Paskui ėjo toliau palei Varnų upelį, abu dešiniuoju
krantu. Kai kelią pastodavo koks intakas, kiek paieš­
koję, visada surasdavo vietą kur pereiti. Į pavakarę pa­
siekė kitą Vorlico girių pakraštį ir atsidūrė prie Varnų
tvenkinių.
—Čia mums reikėtų pernakvoti, —pasiūlė Herbe.
Jis pririnko sausų šakalių, sulaužė į smulkius šipu­
liukus ir sudėjo kryžmai į krūvelę.
Gauruočiui giriniui tai pasirodė keista. Gauruočius
girinis pasiteiravo Herbę, ką visa tai reiškia:
—Na, o čia dabar kas?
Herbe kyštelėjo ranką po savo didele skrybėle ir iš­
sitraukė degtuvą, kurį visada su savim nešiojosi.
—Štai čia yra akmuo su dagtim, o čia skiltuvas...
Herbe kelis kartus padaužė skiltuvu į akmenį činkt
činkt činkt, ir ant dagties užšoko kibirkštis —dagtis
sužioravo.
—Oi! —nustebo Cvotelis. —Ką tu čia darai?
Herbe atkišęs lūpas papūtė į dagtį.

115
 —Kuriu ugnį, Cvoteli, —ugnį...
Dagtis įsižiebė, gauruočius girinis atšoko ata­
tupstas.
—Tu moki... užkurti ugnį?!
—Kai turi skiltuvą, ir akmenį, didelio mokslo čia ne­
reikia.
Herbe kyštelėjo įsižiebusią dagtį po šakaliais - ša­
kaliai plykstelėjo ir pradėjo degti. Spragėdamos ir traš-
kėdamos liepsnos kilo aukštyn, raitėsi* plaikstėsi.
Gauruočius girinis išsigandęs suriko ir užsidengė
rankomis akis.
—Nebijok! —tarė Herbe. - Ugnis nieko tau neda­
rys, Cvoteli, ir išvis nėra ko jos baimintis.
—Tikrai ne?
, ‘ t v
—Tikrai, tikrai, —patikino Herbe. —Žinok, Cvoteli,
naktį nėra nieko geresnio už ugnį, ji tave sušildo ir
uodus atbaido, patikėk manim!
Naktį jie praleido prie ugniakuro. Ramiai išmiegojo
iki pat ryto.
Kai pabudo, šakaliai jau buvo pavirtę į pelenus. No­
simis dar uodė dūmų kvapą, buvo sudrėkę nuo rasos.
Virš Varnų tvenkinių kilo ryto rūkas. Saulė jau buvo
patekėjusi, bet jos spinduliai tik vos ne vos valiojo iki
jų prasiskverbti.
Herbe ir Cvotelis suvalgė pusryčiams vakarykščias
uogas, paskui nykštukas tarė:
—O dabar mums reikia persikelti per tvenkinius, to­
dėl pasidarysim plaustą. Iš nendrių.
—Kam mums tas plaustas, jeigu mes turim tavo di­
džiąją skrybėlę!
—Taip tai taip, —tarė Herbe. —Tik aš bijau, kad mū­
sų abiejų ji neatlaikys. Plaustas geriau.
118
 Nendrių čia buvo į valias. Cvotelis tik nešė, tik nešė,
o Herbe dėliojo pluoštą prie pluošto, kol plaustas pa­
sidarė pakankamai didelis.
—Dabar mums dar reikia tik irklų.
—Irklų? - atsiliepė Cvotelis. —O kam tie irklai?
—Kad būtų kuo irkluoti. Kaip kitaip tu persivarysi
plaustu į kitą krantą?
—Na ir kas? Tokiems kaip aš nereikia jokių irklų,
tokiems kaip aš nereikia jokių burių, tokie kaip aš šiam
darbui turi gi-gu-gauruotą uodegą!
Gerai. Sulipo juodu ant plausto. Nykštukas atsisėdo
priekyje, gauruočius girinis —gale įmerkęs į vandenį
uodegą.
—Na, na, —tarė Herbe. —Pažiūrėsim, ar tau kas iš­
eis be irklų!
—Būta čia ko! —tarė Cvotelis. —Tokiems kaip aš tai
tik mi-ma-menkniekis!
Judino jis gauruotą uodegą į šalis, vinguriavo, vin­
guriavo prieš srovę, ir ką gi —pasirodė, kad iš tikrųjų
įmanoma plaukti.
Su kiekvienu gauruotos uodegos mostelėjimu plaus­
tas po truputį stūmėsi vis tolyn ir tolyn į Varnų tven­
kinius.
—Na ir šauniai čia tau išeina, Cvoteli, tikrai šauniai!
Štai ką reiškia turėti gauruotą uodegą! Varyk, varyk
toliau!

119
 Įplaukus į tvenkinių vidurį, Cvoteliui pasidarė dar
lengviau stumtis į priekį.
Tolumoj jau pasirodė Septynmylės girios viršūnės.
Apsigobusios miglos skraiste išniro jos iš už nendrių
sienos kitame krante: žalios eglių ir kėnių viršūnės pra-
maišiui su raudonais ir geltonais bukais, klevais ir uo­
siais, —o kur ne kur baltavo išlakus beržo kamienas,
apsivainikavęs auksu.
—Tuoj būsim ten! —apsidžiaugė Herbe. —Tuoj bū­
sim ten!
Švyst išsitraukė iš po skrybėlės virtuvinę prijuostę,
pririšo prie kelionės lazdos, tos naujosios ir gerokai
per ilgos, kurios ilgumas dabar labai pravertė, ir iškėlė
aukštai virš galvos.
Ir prijuostė, gėlėtoji Herbės prijuostė, išsiskleidė, su­
plasnojo ryto vėjyje, marga ir linksma tartum švenčių
vėliava.
- O lia lia! —sušuko nykštukas, ir jo balsas nuskam­
bėjo toli virš vandens. —O lia lia! O lia liaaa!
—Gal tu kvanktelėjai, ar ką? —susirūpinęs paklausė
Cvotelis.
- Taip, taip! —nusijuokė Herbe mosikuodamas į
visas puses virtuvine prijuoste. —Kvanktelėjau, Cvo-
teli! Kvanktelėjau iš džiaugsmo! O lia lia, o lia lia,
o liaaa!

120
Herbe su Cvoteliu priplaukė prie kranto ir nulipo nuo
plausto. Prasibrovę pro nendres ir išėję į viržyną, pa­
matė Septynmylės gįrios pakrašty akmenį, ant kurio
prieš dvi dienas ilsėjosi Herbe. O ten, ant to akmens,
stovėjo žolininkas Ditrichas, šlubis Keilis, niurzga Ze-
fas ir mažasis Loibneris.
—Herbe! —šūkavo jie į visas puses. —Herbe, kur tu?
Atsiliepk, Herbe!
Herbe pamojavo virtuvine prijuoste.
V

—Aš čia! Čia, prie Varnų tvenkinių! Mes jau einam į

jūsų pusę!
Su plazdančia vėliava rankoje lėkė jis per viržynus
link akmens girios pakrašty. Cvotelis kiek atsilikęs bi­

122
dzeno iš paskos —nenorėjo drumsti jiems susitikimo
džiaugsmo.
Susitikimas buvo triukšmingas ir širdingas. Gerbia­
mieji kaimynai mylavo, glėbesčiavo Herbę, ir visi per
kits kitą kalbėjo:
- Kaip smagu, Herbe, kad tu vėl čia! Kad tu vėl su
mumis! Mes taip dėl tavęs rūpinomės, taip rūpinomės...

123
 Mat, kai Herbe antra diena vis n e g r į ž o namo, šian­
dien iš pat ryto visi Septynmylės girios nykštukai lei­
dosi jo ieškoti.
—Mes keturiese ieškojom drauge, —pasakojo Ditri-
chas. —Ir Loibneris aptiko tavo paliktus ženklus: kry­
žiukus, įbrėžtus žemėje, tavo nulaužtas šakeles, krūve­
les akmenukų.
—Taip, taip, —patvirtino Loibneris. —O kai paskui
atėjom čia, prie to akmens, pamatėm ten, anapus, Var­
nų tvenkinius ir V-Vorlico g-girias, kur gyvena Pla-
Plampačas...
—Ne-e! —nutraukė jį Herbe. —Negyvena ten joks
Plampačas! Gali nedrebėti, gali nevirpėti, Loibneri! Nė­
ra tenai jokio Plampačo!
—O iš kur tu tai ž-žinai, Herbe?
—Žinau. Aš buvau Vorlico giriose, pačioje jų glūdu­
moje. Jeigu Plampačas ten gyventų, dabar aš čia ne­
stovėčiau —jis būtų seniai mane surijęs!
—Gal ir teisybę sakai, —tarė žolininkas Ditrichas, ir
net niurzga Zefas turėjo su juo sutikti.
—Beje, galiu jums lengvai įrodyti, kad sakau gryną
teisybę, —kalbėjo toliau Herbe. —Ne veltui atsivedžiau
iš Vorlico girių bičiulį, kuris tai paliudys. Ana kur stovi
jis, mano draugas ir gelbėtojas, du kartus išplėšęs ma­
ne iš mirties nagų: Cvotelis, gauruočius girinis!

124
 Herbe mostelėjo vėliava.
—Eikš, Cvoteli, susipažink su mano gerbiamais kai­
mynais...
Apsigimęs pokštininkas priėjo. Ir kai kaimynai iš
Herbės sužinojo, kad Cvotelis žada nuo šiol pas juos
pasilikti, širdingai jį pasveikino. Paskui šlubis Keilis
pareiškė:
—O dabar kviečiu drauge papietauti.
Ir patiesė ant akmens skepetaitę. Tada visi sudėjo
ant jos savo vakarčius, perteptus visokiais skanumy-
125
nais: vienus - gervuogių sirupu, kitus - erškėtrožių
marmeladu ir dar kitokius.
Cvotelis daug nesiprašydino, buvo gerokai praalkęs
ir kirto išsijuosęs.
Neatsiliko nuo jo ir nykštukai.
Sėdėjo jie visi šeši po gėlėta Herbės vėliava ir vaiši­
nosi.
Gauruočiui giriniui iš Vorlico girių labai patiko nykš­
tukų duona —jis ne tik skaniai ją kirto, bet ir negailėjo
jai pagyrimų:
—Kad nykštukų duona be galo skani, tą aš žinau jau
nuo užvakar! —šūkčiojo jis. —Bet šita štai duona, ku­
rią dabar valgau, —ant jos yra dar kažkas raudona, Her­
be, kažkas labai labai saldu...
—Tai bruknių marmeladas.
—Bruknių mirmuladas! —Cvotelis čepsėdamas ap­
silaižė lūpas. - O gal kartais galėtum man pasakyti, iš
ko toks bri-bra-bruknių mirmuladas daromas?
—Iš bruknių, žinoma!
—Aha, —tarė Cvotelis. —O kaip jis daromas, gal kar­
tais ir tą galėtum man pasakyti?
—Gerai, gerai, —tarė Herbe. —Jeigu norėsi, rytoj pat
mudu išsivirsim bruknių marmelado!
f
I
Turinys
Na ir graži dienelė!
Galima leistis į kelią
Kaip gera gyvent šiam pasauly!
5
10
14
Darbo diena yra darbo diena 18
Eime su manim, Loibneri! 22
Kam lįsti į pavojų... 27
Gerbiamosioms patiko 31
Kad dk jos manęs nenutvertų! 35
Šito jūs, be abejo, nesitikėjot? 41
Baltas debesėlis 46
Jei mokėtum plaukti 51
Atsitiko, kas ir turėjo atsitikti 56
Kodėl man turėtų nepasisekti? 60
Cukt trukt.. 64
Kas gi tu toks? 67
Tokie kaip aš tą žino 73
Sakai, duona? 77
Mūsų yra trylika 81
Puiku, Cvoteli! 87
Žaibai ir griaustinis 91
Suglaudus nugarą su geru draugu 95
Hrrrrrr... hr... hr... hrrrrrrrrr! 99
Dovana yra dovana 103
Laikykis! Laikykis! 109
Tu moki užkurti ugnį? 114
O lia lia! O lia lia! 118
Kaip smagu, kad tu vėl čia, Herbe! 122
 Kokių nuotykių Herbe ir jo draugas Cvotelis
patyrė gyvendami drauge Septynmylėje girioje,
apie tai kitoje Otfrydo Proislerio knygoje
HERBĖ IR JO DRAUGAS CVOTELIS

^ ^ ^
A lm a
littera
 ISBN 9955-08-617-3

Vieną gražią rudens dieną nykstuk

nusprendė pasivaikščioti po Septy___t
girią. Kadangi visi nykštukai triūsė, jis
iškeliavo vienas. Pasirodė, jog pasaulis
pilnas netikėčiausių dalykų ir kas žingsnis
vis kas nors nutinka. Tačiau paaiškėjo, jog
baimės akys didelės - gretimose Vorlico
giriose nesama jokio baisūno Plampačo,
užtat visur randi gerų draugų.

TAPKITE „Alma littera“ knygų klubo NARIU!

* Naujausios knygos už mažiausią kainą
Greitas pristatymas j namus, darbovietę ar pašto skyrių
• Nemokamas knygų katalogas
Informacijos teiraukitės nemokamu tel. 8 800 200 22
www.knyguklubas.lt