Lazdyn Pelda.

Motul paviliojo.
Brsko. Kas valanda tamsiau darsi. Dvejetas mazuci vaik, prisikisusi prie
apsalusio langelio, ziri tak, ar neuzjuoduos motul grzdama.
Veltui mazuciai, pamlynavusias nuo salcio lpas prie stikl prirm, pucia,
apsaluones tirpina, kaskart labiau temstanci tolum permatyti stengiasi.
Takelis tuscias, nesimato motuls! Vien sniego vilnys, vjo sukeltos, slankioja po
laukus ir viesulai, po tyrus kaukdami ir dejuodami, smarkiai verpetus suka.
Visai sutemo. Vaikams nebejauku, ziburio uzsiziebti baisu: aplink trobel kazin kas
slaistosi, baldosi: tai stog lauzo, tai duris klebena, tai vl langel barskina staugdamas.
Kamine kazin kas vaitoja.
Uzsiziebk tik zibur, bus besigriauns vid, msto sau vaikai.
Atsimin Katriuk motuls pamokym, kad tai vls, vietos negavusios, siokiais
vakarais taip zmonms prisimenancios, maldos reikalingos. Kumsteljo broliuk pason ir,
maldingai atsidusus, m kalbti:
Amzin atilsi dovanok joms, Viespatie! toms visoms nelaimingosioms,
uzmirstosioms vlelms.
Broliukas kalbjo paskui.
Persizegnojo, ir abu tyljo valand. Katriuk pirma prasneko:
Matai, Petriuk, jau nebedejuoja! Pasiklausyk tiktai. Mat, vlelms ms malda,
kaip mums skanus ksnelis. Nabags!
Ar tikrai nurimo dejavimai, kas pasakys, bet mazuciams kazin ko drsiau pasidar ir,
patyljus valandl, Katriuk vl prasneko.
Petriuk, susikurkiva ugnel! Motul parjus bent turs kame sijonus ir autus
issidziovinti, ir mudu pries ugnel pasisildysiva: vjas trobel isgairino, drebulys ima.
Gerai sakai! pratar broliukas. Ir issivirsiva ko nors. Visiems pravers
kartimo laas.
Tai virkivos! Bet k? Su virimu nr ko sisokti: pienelio nra, pradaro viso labo
krislas, kaip vistos galva; kruop nra, milt dvejetas sauj . . .
Virkivos bulvi! Supiaustysi kelet svogn, uzpilsi batvini rasalu, pridsi gerai
druskos, bus karaliskas mirkalas! patar Petriukas, seiles rydamas.
Dar zolins isvirsiu. Cukrelio turiva; rasit, motul duonels parnes, tai bus
pokylis! ... Petriuk! o is kur imsiva malk? rpestingai pridjo Katriuk.
Nesirpink! malk pas mus, kaip dvare. Vakar, subrskus, apsisukau apie Bernoto
skiedryn: visi, mat, buvo isvaziav, paslemziau balzien, kaip mesk, uzsinriau virv, ir
tai beveik trkio negavau, kol atvilkau ...
Kame j turi?
Zinoma, asloj pamets nelaikysiu, kad kiekvienas zioplys js pamatyt, o paskui
liezuv laidyt. Kamaroj, kampe, kankorziais apkasiau . . . Kam gi bt protas galvoje?
gyrsi gvus Petris.
Tylk, vepki, netauzyk! Ar nezinai, kad sienos ausis turi? Rasit, Rimkien jau
besiklauso, perspjo Katriuk.
Nebijau, ir jai parvilkau tvorgali gana, tar Petriukas, ritindamas rst aslon.
Issitrauks is palovio kapl, atkyljs, leido is viso vieko rst. Neilgai trukus,
linksma ugnel tratjo ugniavietje, kibirksciodama, o katiliuke ant vso, putodamos,
murmjo verdamos bulvs. Vaikai, sutp pries ugn, sildsi. Meili silima apsvaigino juos;
supurusios galvels lenksi, lenksi, pagaliau palinko ant keli.
Sumigo vaikai. Ugnel, nebekurstoma, m blsti; blso, blso, ir visai uzgeso.
Verdamos bulvs katillyje nustojo pliupti. Vjas, per neuzkist spelt sisuks, gainioja
pelenus is ugniaviets; kamine vl staugia, dejuoja, verkia ...
Selsta, zia ziemos audra; vaikai nieko nebegirdi: meilus sapnas, vargdieni
ramintojas, ir juos mazucius nutild.
___________
Jau buvo pusiaunaktis, kada, gaidziui pragydus, vaikai pabudo.
Lauke tylu, ramu, niekas nebesibaldo po pastoge, nebesibeldzia ir dur nebeklebena.
Pro nuledintus lang stiklus slenka is dangaus aukstybi balzgana mnulio sviesa,
apsviesdama dubusi viduryje aslos ugniaviet, Petriuko partempt balzien ir pas ugniaviet
sumigusius vaikus.
Petriuk! kame esi? As bijau! verksmingai susuko Katriuk.
Tylk, gd turki! ir bliausi cia, lyg mazas vaikas, ramino Petriukas.
Motul nepareina! dejavo mergel. Nutiko kas nors! Sioki dien reikjo ant
ups . . .
Apnakvino pas Grikstus ir visas nutikimas, kaip ansyk, ar atsimeni? Mes pilnas
kertes priverkme, o cia ryto met, praausus, tik mamyt kyst beeinanti su ryseliu, karstais
vdarais nesina. Atmeni?
Mergel nuo asar drebanciu balsu susijuok, atsiminusi t linksm valand.
Taigi ir dabar nra ko bliauti, kalbinjo Petriukas. Kur gi dings neparjusi?
Praaus ir pareis, rasit, ir vl ne tusciomis rankomis. Zmonse dabar papiovos netrksta,
msgaliais apsikrov, pridjo, seiles rydamas, vaikinas.
Per dien praalks, priminus gardumynus, pajuto, kad jam viduriai silpsta.
Katriuke, juk mudu bulves virva; suvalgykiva kelet, kol motul susivoks!
Nenoriu nieko, man alta; miego noriu, traukydama nosia ir kasydama
supurent galv, verksmingai atsak mergel, lipdama lov.
Tai drbkis, tar Petriukas, griebdamas is katiliuko pusiauzales bulves, ir m
jas grauzti, dsaudamas.
Oi, kaip salta, sudejavo mergel lovoje. Petriukas uzsideg lempel ir
prisiartino prie lovos: mergel, susirietusi kamuoll, guljo visai neuzsiklosciusi.
Nori, kad jai but silta, tar sau Petriukas, imdamas nuo gembs motinos sijonus.
Dabar matysi, ar bebus alta!
Sudjo ant mergels vis skarmal kgi, apspaud ir tar:
Na, dabar miegoki besveika!
Pats tuo tarpu prisistat kd prie lentynos ir m ieskoti, ko, n pats nezinojo: ot ko
nors iesko sukrimsti. Ir pasisek jam: kazin kaip ir is kur gerok duonos plut atrado. Graziai
nupt nuo jos dulkes ir vl m ieskoti. Atrado mlyn popieriuk, kuriame visada motul
cukrel laik; daugiau nieko nerado. Nusoko nuo kds ir, issitrauks dvejet svogni is
virtins, kybancios ant sienos, m juos piaustyti; supiausts daz druskin ir valg su
pusiauzalmis bulvmis.
Taip apsizvalgs, pasim duonos plut, buvo norIps lauzti, bet uzsimst.
Petriukas gerai zinojo, kad duonos daugiau nebra, o, rasit, ir motulei niekas neduos: visaip
bna, tegu lieka rytojui! Susipiaustysiu, vandeniu uzpilsiu, ismirks, bus ubagin: tik sk
ir nork.
Supiaust, vandeniu uzpyl, cukrelio grd met ir paragavo; vl saukst pasim ir
sribteljo; kiso dar treci syk saukst, ir susilaik. Pazirjo vid puodelio.
Ne perdaug, tar, galv kraipydamas.
Issitrauk saukst, aplaiz ir padjo ant stalo; puodel mediniu dangteliu uzdeng ir,
atsiduss, uzpt zibur. Paskui apgraibstais nujo gulti ant krosnies.
_________
Aukstai jau buvo saulut pakilusi, kai migusius vaikus pabudino varstom dur
girgzteljimas.
Motul parjo! susuko Katriuk, risdamos is lovos. Petriukas galvatrkciais
nukrito nuo krosnies; bet vaik dziaugsmas neilgai tetvr, nes juodu pamat kaimyn
Rimkien vietoj laukiamos motuls. Nusimin abudu, vien zirjo seniks akis, tartum,
kokios zinios is jos laukdami.
Senut nieko nesak, vien galv lingavo, ir per jos susiraukusi veid parietjo zemyn
keletas asar, kaip zirni.
Kada isjo motul? paklaus vaikus trumpai.
Vakar austant isvadino pas Strypeikus skalbini skalbti . . . Mat, apnakvino . . .
Neilgai trukus, pareis motul . . . Juk pareis? kalbjo Petriukas, pats save dziugindamas.
Senut lidnai atsiduso:
Vargu . . . bepareis, tar tylomis, vargu ...
Nepabaig. Jos balsas sudrebjo ir, nusisukusi, isjo.
Vaikai stovjo valand, tartum, zem kasti. Nebepaprasta apm juos baim: jaut,
kad prie j artinasi kazin kas baisu, nebeisvengiama; jaut, kad su motule atsitiko kazin kas
baisu. Porai valand praslinkus, atjo trobel keletas sodieci; j tarpe buvo ir Strypeikien.
Vaikai, vienas uzkrosn sisprauds, antras uz lovos galo tupdamas, klaussi zmoni kalbos
ir visk galv djosi. Suzinojo is j kalb, kad motul po ledu pasmukusi, ir jos zmons
iesk, bet atrasti negal.
Ne adata, atras, raminos save Petriukas.
J vaik protas nesiek toliau.
Atras, kartojo sau, bet nei vienas, nei antras nepaman, kad jau gyvos
nebepamatys motuls; kai ji jau nebeprakalbins j; nebepaglostys, nebepriglaus; kad jos jau
nebra, nebra ant sio svieto; kad juodu vienu du pasilikusiu ant sio svieto, tarp svetim
zmoni...
Zmons tuo tarpu apzirjo visk, kas kame buvo: apciupinjo karvel, av su dviem
jriukais, taip pat viduj visus baldus ir indelius; o apzirjus, nors ten nekoki buvo turtai,
kiekvienam meilu buvo tai visk prie savs subraukti, kaip sako svietas: vis gyvenim, ne is
gyvenimo. Be to, vaikai toki prakut, taip pat prie kio neniekinami. Augintinis tai vis ne
samdininkas, kuriam truput kiek netiksi, susirisa ryseli ir sudiev!
Apzirj turtel, vienas ir kitas uzsiman vaikus ,,priglausti", vienas kitas net
giminyb isrado.
Na, ir pakilo gincai. Augintinis tai ne samdininkas, tai kiekvienas zino: subraukus,
niekur neisbgs, niekam nepasiguos; nei alga rpi mokti, nei valgio rpinti, nei drapan. 0
vaikai prakut! patys tikrieji stumtuvai prie kio!
Ne dyvai tat, kad vyr tarpe pakilo gincai. Strypeikien n su kuo nesigincijo; jos
akys ir protas darbavosi tylomis: galvojo sau viena, stovdama tarpduryje.
Diena su galu! tar ji balsu, lyg save. Reikia eiti namo.
Gerai sako kma, tar vyrai, ir m kepuri graibytis. Turguj susieisim, o dar
ir su savo bobomis reikia pasitarti.
Isvaiksciojo visi. Strypeikien akimis palydjo vyrus, sypsodama:
Tarkits besveiki! by tik as savo apgalvojau, tar, ir gerai pasikaisiusi, nubrido
staciai per lauk namo.
Neilgai trukus, dvejetas slaj pasliauz po trobels durimis; vienas vald pusbernis,
antras pati Strypeikien.
Su pusbernio pagalba m ji visk ,,glausti", ir apybrksmiais vaikai buvo jau po
gerasirds globjos pastoge.
_________
Ir prasidjo mazuciams vargo dienels; prasidjo gyvenimas, kaip vis t, kurie neturi
kam pasiguosti, uz kuriuos niekas neuzstos! ...
Globja is pirmos dienos pasirpino, kad vaikai neisdykt, ir katram paskyr darb.
Petriukas kapojo virbus, paskui sukapotus vilko vidun; nesiojo vanden; vakarais
skuto bulves arba apvarcius vijo ir botagus.
Ligu nuvargusiose rankose sustojo urzdti klebetas, seiminink tuoj sauk:
Apsndai jau, tingini pasamone! Prie dubens jis tik vikras: ryja, kaip smakas
pakulas. Darbel kok ligu paima, tuoj uzmiega. Oi, verkia duonel dykai dama! ,
Petriukas nieko nesak; klebetas vl brzgjo, nors ant plaus biro graudzios naslaicio
aaros.
Petriukas bent nakties laiku galjo pasilsti. Kitaip buvo su Katriuke: ji per dien
nusisliauziusi, turjo nakties laiku prie vaiko budti. Pas lops pasimesdavo dryz pakulin
gni ant aslos ir taip, lopsio kilpos neisleisdama is rank, snaud. Daznai tekdavo vaik
nesioti, zadinti, dainuoti, o rytui isausus, plauti skaras, asl sluoti, skalbinius skalbti ir bulves
skusti.
Akyse m nykti vaikai. Mergel isblysko; didels mlynos jos akys, tartum, geste
uzgeso; lidnai ziurjo zmones. Jos lpos niekad nepragarsjo smagiu, nevarzomu vaiko
juoku, nei linksmos dainels gaida nesuskambjo; pasidar baugi, kaip laukinis zvriukas:
bgo, zmog pamaciusi, kiekviename savo zudytoj matydama.
Petriuk, priesingai, vargas sustiprino ir uzgrd. Koliojamas, jis jau nebeverk;
sugniauzdavo savo juodus, liesus, gyslotus kumscius ir murmjo sau:
Nebeilgai, nebeilgai mumis zudysite! . . .
Pries seiminink kibti nesiryzo Petriukas: zinojo, kad nepergals; bet vaikus pamokyti
jau kelet syki buvo pasoks jam noras, tik vis dar savo pajgomis nesitikjo.
Seiminink vaikai nuo pirmos dienos apsdo naslaicius; grisdavo jiems, kaip tik
man. Tai jiems bevalgant pripildavo pelen putr, tai, pro sal eidami, grsi duodavo, tai
vl Petriukui, su virb glbiu einant, staiga katras koj pakisdavo, o Petriukui asloj issitiesus,
kvatojo visi:
Ot neveksla, gaisena, koj, zirk, tingi kelti!
Kvatojo tvai, toki prasmatn vaik tur, kvatojo vaikai, tv giriami, ir naujus juokus
galvojo.
Jau kito tokio vaiko, kaip ms Stapis, tur bt, skersai ir isilgai sviet perjs,
nerasi; toks, kad uzaugs, tai ar prie vestuvi, ar siaip per nibres, bus kaip medus varzomas!
iki asar juokdamos, kalbjo Strypeikien.
Stapis buvo vyriausiasis ir vienturtis snus, uztat, ko nepadar, tai buvo gerai.
Stapiui visada buvo baltesnis viralas ir siaip ksnis pakisamas; miegojo paprastai iki
dvyliktos, o atsikls, slaistsi per dien. Atrod, kaip gerai nupentas parsiukas: toks
pastatytas, toks paguldytas, arba kaip kiti sako: tasia skersio, tasia ilgio.
Vien syk, Petriukui vandeni benesant, Stapis grbliakot po koj pakiso; Petriukas
issities, ir abu kibiru pasiliejo. Tv troboj nebuvo. Petriukui akyse prasvito, tartum, troboj
suzaibavo. Atsikl nuo zems ir nesitikjusiam Stapiui sivl ciupr. Paduskino ir
pargriov klan.
Se tai tau, se tau! snibzdjo, murdydamas jam nos purvyne. Se tau, zinok
mans neuzkabinti! Zinok, kad ir as ne kelmas! Bda man buvo, kol vieko neturjau; dabar as
jumis visus imokysiu!
Dar Petriukas, Stapio galv apzergs, tebemurd j purvyne, kaip staiga durys atsidar,
ir Strypeikien puol. Zinoma, pasikl didelis triuksmas, ir Petriukas gavo uodegon, bet vis
delto Stapiui, k djo, tai ir pasiliko.
Stapis nuo to laiko nebeuzkabino Petriuko, nustojo pravardziuotis, ir siaip rimtesnis
pasidar. Uztat Strypeikien nuo sios dienos, tartum, pasiuto; nei Petriukas, nei Katriuk tikti
jai nebegaljo.
Ismanysite, velniksciai, cibuls skon, murmjo, dovis pries dov; kaip js
man, taip ir a jums! Ar neprivarysiu prie paklusnumo!
Kiekvienas zino, kad pats velnias to nepadarys, k padaro pasiutusi boba. . . Na, ir
neik vaikus, kaip tik man; sluotos beveik neisleisdavo is rankos, apsisukdama talz ja, kur
papuol, o nuo keiksmo, kaip zmons sako, zem linko.
Taip jai vien syk besaukiant, nejuciomis jo kaimyn. Katalikiskas pasveikinimas
uzmir jos lupose; vien jus paklaus:
Ko cia taip sirdijies, kma? Bijok Pono Dievo!
Pati didziau pasiustumei manim dta; maziausi darb vienai reikia padirbti;
nepadirbi nieko nra. Zirk, stal is vis kamp, kaip gyvats, susliauzia. Tada visi
sveiki; visi nass, ryja, kaip smakai pakulas. 0 tie aitvarai ar neda sveikatos? Atbuli, kaip ir
motina buvo; nepastumami, nepriprasomi: tik sti ir drypsoti. Pasakysi zod, akis soka!
Motina ar ne per savo atbulum po ledu pasmuko? Sakiau ne kart. kad tenai neit skalbtis. Is
sen senovs visi zino, kad tenai buvo ir bus laumi skalbykla; kaip tik subrksta, ir isgirsi
tiks taks, tiks taks, duoda kultuvmis . . . Man paciai, tik sauluz m leistis, maniau
pabaigsiu skalbti . . . tik staiga pliausku, ir ispldo ant vandens laum; tik capt uz kultuvs, ir
paniro. As bgti, o tenai m saukti: ,,Eik sen, padsi mums skalbtis."
Laums tai niekai; neuzkabink j, jos nieko pikta nedaro; bet dabar toj skalbykloj
tikrai yra baisu ... Ui! net dabar mane siurpis ima, susipurtino kaimyn.
Na, kas nutiko? paklaus prietaringa Strypeikien.
An syk einu apibrskus namo tuo taku, pro laumi skalbykl, ir uzsimaniau kojas
nusimazgoti. Vanduo siltas, sibridau ir pliausku. Tik girdziu: slinks, slinks, kazin kas maldus
sklaido. Pakeliu galv, Stai per du zingsniu bestovinti maurais apsivlusi . . .
Kas? bailiai paklaus Strypeikien.
Ogi j dviej motina . . .
Na?
As apmiriau; issitraukiau rozanci ir miau moti. 0 ji sako: ,,Nebijok, kaimynle, ir
kryziumi nezegnok, nes as ne velnias. Nibijok; lai mans bijo tie, kurie mano vaikucius
zudo!" Tai pasakiusi, pranyko: baltu rku pavirto ir issidraik po maldynus.
Meldziamoji, kas gi tuos vaikus zudo? rsciai murmteljo Strypeikien.
Nepasak, o as nesusipratau paklausti.
Strypeikien sdjo valand uzsimsciusi, rsciai susiraukusi.
Kaimyn zvitriai zirjo j j, paskui toliau savo kalb ts.
Ne as viena j maciau, bet ir as netikjau, nemaciusi ...
Reikia kokios patarties zirtis, tar Strypeikien. Toki kaip pradeda
maivytis, tai galo nra; paskui pro duris reiks bijoti iseiti . . . Reiks misias uzpirkti, ar kryzi
paupyj pastatyti ...
Paskui, valand patyljusi, tar:
Sneka, kad jeigu taip im maivytis, reikia numirliui galv nukirsti ir koj gale
padti, kad nepasiekt pasiimti ir uzsidti; nuo to laiko nebesismklioj ...
Cia nieko negelbs net kryziai, nei misios, nei galvos kirtimas! tar kma
rimtai. Motinos dvasios neuzmusi ir nenuraminsi: ligu vaikas cypt, ji kiukt ir gyva.
Motinos meils ir mirtis nenutildo!
Tai sigavau bd per savo sirdies gailingum, uz mano ger sird dar ramybs
neteksiu.
Ko gi bijai, kma? tar sypsodama viesnia. Juk ir ji sak: lai skriaudjai bij.
0 tamstos tai nei ildo, nei aldo.
Pasakyk man, ko tie vel . . . mazyciai tenai vis lenda; juk niekas nieko nesak, o
kur bus buv, zirk, ir susilind maldynus, guodsi Strypeikien.
Rasit, ir jie mat?
Jeigu ir mat, tai nesisakys mat.
Zinoma, pridjo lidnai viesnia, motul vilioja . . . Mergel kazin ko akyse
nyksta, rasit, kada pabuciavo motul. Nereikia j tenai leisti...
Mano vaikai taip pat vis tenai lenda: ten maldos esancios grazesns . . .
Na, na, mat, jau akys apdumtos. Matysi, kada nubrauks nuo kranto, kaip savo.
Oi, oi! sudejavo Strypeikien. Galva sukasi . . .
Bet ir man cia neilgu: uzsisnekjau; o juk diena su galu. Reikia eiti; sudie kma!
Sudie, keliauki sveika, atsak Strypeikien; bet kmos nepalydjo, kaip pridera
svet palydti; pasiliko, rpestingai berymojanti.
Kaimyn, isjusi, pasisuko takeliui per kadugynus. Cia, matyt, jos lauk dar dvi
sodiets.
Na, k? paklaus abidvi, pasisek?
Pasisek kuo puikiausiai, atsak Strypeikiens viesnia. Toki, kurie Dievo
nebijo, turi bijoti velni ir smkl. Uzdaviau bobai pipir.
Ilgai raugs, juoksi visos.
Rasit, pasiliaus nabagus zudziusi. Gailesys ima zirint: nudrisk, nuplys,
pajuodav, kaip zem. Juozapien pasakojo, kad vaikai pieno laso nemat: balint viral
verciau parseliams ispilanti, o jiems nebalinto atpilanti koki suk . . . Beds boba!
Juozapien pasakys, kaip bus dabar. Ar nebus permainos.
Kokia Juozapien? paklaus draugs.
Ogi paties Strypeikos sesuo: vyrui mirus, prisidailino tuoj prie jos Strypeikien.
Boba jauna, kvaila, tikjo meiliais zodeliais; susines visk: turjo kelet karvi, avi, mat,
gyvenimuk vald. Turtel suzinojo Strypeikien, o brolien pamyn. Dabar verkia sen po
laiko; tikti negali: ligu kas nenutiko, pirmasis zodis: ,,Eik po velniais!" 0 kur eisi? Kas laukia
kame? ...
Na, kad gi pats Strypeika uz seser neuzstoja, pasistebjo kita zmonik.
Eikit, eikit! Jis pats, kaip boba griezia, taip soka: ir suniu loja, ir katinu bliauna.
Mat, gyvenim ir jis parjs; zem jos.
Bet vis dirba! Kame teisyb?
Kas dabar ziri teisybs!
___________
Tuo tarpu pas Strypeikien didels permainos vyko. Buvo sestadienio vakaras. Kaip
visada, Petriukas su Katriuke issitrauk bulvi krezul ir sdos skusti.
Nereikia s vakar skusti! Juozapiene, paimk vandens, istrink vaikams galvas,
nuprausk!
Juozapien, tok nepaprast broliens paliepim gavus, net issiziojo j zirdama.
Ko ziopsai? susuko Strypeikien. Kasvakar reikia tau nusimanyti juos
aprpinti; bet js visi mans laukiate. Zirk, kuo pavirto vaikai per tave!
Per mane, per mane? sudejavo senel, ir geltonas jos rukslotas veidas sudrebjo,
raukydamos, ir keletas asar is apgesusi aki parietjo zemyn.
Nebark, tamsta, tetuts uz mus, atsiliep is kampo vaikai, ji gera, labai gera!
Tylk, velniksti! kas tave klausia! suriko Strypeikien; bet tuoj nusciuvo, kazin
k atsiminus.
Toks tok pazino ir alaus gerti pasivadino, murmjo rsciai Strypeikien.
Susirado biciuliai!
Taciau vaikai gavo baltus marskinius, ir taip aptaisytiems padjo ant mro baltos
duonos ir uzbalintos putros naujame zaliame dubenlyje.
Petriukas rijo, net ausys mazgs. Katriuk dvejet saukst sribteljo ir padjo.
Kodel nery . . . nevalgai? paklaus neramiai globja, zirdama mergel.
Nenoriu; sirdelei bloga, atsak mergait.
Pavakariui atjus, Katriuk m kaipti; bet iki siol niekas tai nemat, ar matyti
nenorjo. Rasit, Strypeikien ir mat, nes nuo kiek laiko prie vaiko jos nebevar. Katriuk
kiaules gan.
Kazin, kaip tie vaikai guli? Pati nezirjau, tai kazin, kas ten uzkrosnyje dedasi,
tar Strypeikien, imdama nuo stalo lempel ir eidama i uzkrosn. Ar nesakiau: lyg kiauli
kinis! . . . Kad man tuoj bt pataisyta zmoniskai! Oi, atsakysite jus pries Diev! 0 vis tai
Juozapiens atbulumas!
Zinoma, ant ko krausi, kad ne ant mans, verk sen. Sudei mane, amzinai
sudei, zmogzude! Vargdieni asaros neiseis tau ant sveikatos; iki laiko! . . . Kas k padaro,
vis man nepakelti: as kalta, kad vaikai badu stimpa. As kalta ... 0 kad norjau pagalvl t
senj duoti, ar nepasakei, broliene: ,,dygul kepenas! Pamesk siaud glb"? Ir t dryzj
gni, nuobraukin, liepei duoti. K gi as padarysiu? Ir as ne geriau guliu, nors sesius
pagalvius parsineiau.
Vlus jau buvo laikas, kada pas Strypeikus nurimo. Uzkrosnyje tik nebuvo ramu:
mergel blasksi, is miego sokosi, tai rankas ties, verksmingai guosdamos:
Kam mumis palikai, mamyte, vargui vargti? Veskis su savim, motule, pasigailk!
Petriukas, pabuds, klaussi. Baugu jam kazin ko pasidar: m budinti sesel.
Prisiliet jos veido ir nustebo: taip jam pasirod karstas.
Eikim pas motul, Petriuk! . . . Motul maldyne stovi, ms laukia . . . Pasiilgo
motul . . . Eisiu, eisiu ...
Tylk, tylk! ramino Petriukas.
Staiga pabudo Katriuk, atsisdo ant gulto.
Nebra jau! . . . Nujo! sudejavo, ir m verkti.
Kas? pasnibzdomis klaus broliukas.
Motul buvo, motul. Pabuciavo mane, nuglost . . . Tokia linksma, balta, grazi . . .
Angeliukas taip pat buvo . . . aukso sparneliais plasnojo . . . kaip tik tas, apie kur pasak
sak, tetut . . . Ir nujo; nujo, o mane paliko! ...
Tylk, tylk! ramino Petriukas. Tu sergi, tau silta. Oje, kokia galvel karsta!
Salta man, Petreli, labai salta, skundsi mergel, ir vl m snausti.
Petriukas klost, kaip man; k tik turjo, tai ant sesers suklojo; bet ji nepaliov
klajoti. Gaidziams nugiedojus, pries ausr, nutilo ir uzmigo.
Petriukas, iseidamas galvij ginti, paliko j stipriai migusi.
Buvo sekmadienio rytas. Seimininkai baznyci. isvaziavo; Juozapien kiaules isgin:
Katriukei susirgus, nebeliko kam ganyti. Paci vaikai iki pusdienio miegojo; mazj
seiminink su savim pasim.
* * *
Tylu buvo troboje. Mergel pabudo, sunkiai atsiduso; slopino j. Pasikl vandens
ieskoti. Gr, gr, ir vl is gelms atsiduso.
Buvo grazi saulta diena. Lange linksmai zirzjo muss; ore girdjosi pauksteli
ciulbavimas: svilpavo varnnai, cirskjo zvirbliai.. Lauke taip grazu, taip linksma, tik
naslaits sirdyje lidna...
Katriuk atsidar lang ir klaussi t linksm pavasario bals. Bet jos nepralinksmino
tie balsai; jos zydrios akys asaromis paspringo ...
Sit tenai ,,laumi skalbykla". Vakarykst kaimyns kalb girdjo Katriuk; kaip gi jai
bti linksmai...
Tenai vargs motul, j issiilgusi laukia, o juod nieko nezinojo...
Eisiu. Bdina motul... Taip meiliai mane sinakt nubuciavo, nuglost... Jos bijo
motuls... As nebijau... Kad nepajust kas... Jie pavydi.
Klaussi valand: niekame niekas n ciuks. Palengva uzlipo ant lango ir nusileido
zemyn.
Dvasios trksta; pavasario oras apsvaigino. Galva zia, ir tartum viskas sukasi...
sukasi...
Sniokscia, sibuoja paupyj laibos maldos, snabzddamos savo ilgais ziudrais lapais;
sibuoja, sniokscia. Tikrai valandomis rodosi, kad kas jose verkia.
Mergels sirdel suplasnojo greiciau:
Tai bdina motul! ...
Atsistojo ant kranto, bet... motuls nra! Tyliai, rimtai banguoja up. Ant vandens
linguoja baltos lelijos. Kartais pliumptels zuvel vandenyj; mergel nuo kiekvieno balso
sudreba, stovi, laukia...
Motule! motule! dejuoja, ar supykai? Tai as, Katriuk, motule!...
Staiga is lelij tarpo dvejetas rank issities, ir virsuj slaptingos gelms mat mergel
savo motul!
Eik sen, dukrele, eik sen, mazute! susnabzdjo laibos maldos ir lelijos.
Motule! susuko mergel, isties savo liesas rankas ir puol gelmn...
Susibavo laibos maldos, prasiskleid lelij ziedai, ant vandens nuo krasto keletas
ribuli nubgo, ir vl viskas kaip buv: taip grazu pasaulyje, saul...
Petriukas, vakar nuo bandos parjs, nemazai susirpino, rads tusci gult.
Nuiekojo visus paalius; niekame nieko.
Tik staiga jo atidzi atkreip atdaro lango girgzdjimas.
Argi ji bt kur isjusi? ... Katriuke!... Katriuke! susuko.
Niekas neatsiliepia, tik medziai zia, zia...
Katriuke! susuko balsiau; vl niekas neatsak.
Petriukas apsiverk graudziai.
Kur ji dingo? msto. Rasit, motul paviliojo? ... Kodel mane paliko? ...
Isjo oran, atsisdo ant slenkscio ir msto. Pakl akis aukstyn. Sviesios zvaigzduts
mirgciojo.
Kaip ten sviesu! Tur bt, danguje, kad per tok mazut langel tokia sviesa eina,
msto Petriukas. Rasit, motul su Katriuke ziri pro kur langel... Bepigu ten joms
danguje!... 0, rasit, taip kur nujo Katriuk ... 0, rasit, maldyn... motuls ieskoti.
Petriuk! lyg sudejavo Katriuks balsas.
Petriukas pasoko, apsidair, kelet zingsni pajo. Klausosi.
Petriuk! pasigirdo vl nuo maldyno.
Petriukas m bgti bals. Pabgjs, ir vl klausosi.
Petriuk! aikiai girdi vaikas.
Katriuke!... kame esi? suuko Petriukas maldyne.
Niekas neatsiliepia. Klausos Petriukas; tik maldos sniokscia, vjo linguojamos, ir
lazdos sakose lidnai lakstingalos cirvja.
Pasilipo Petriukas palinkus ant vandens gluosn ir dmoja... Pro sak tarp ziri
Petriukas gelm; mato zvaigzdes, mnul.
Viskas ir tenai, vandeny, kaip cia, msto...
Vakarinis rkas nugul ant ups, o tame rke ... ziri Petriukas: mamyt sdi, ant
keli tri Katriuk, kaseles pina... ir angeliukas prie j dviej stovi, aukso sparneliais
plasnoja.
Vaikino galva ant sak palinko, sypso per sapn...
Petriuk, man ilgu be tavs! eik sen pas mus!
Einu! suuko Petriukas...
Ir palinks gluosnis sugirgzdjo, nastos neteks: Petriukas nubgo prie saviski...
Valandl lingavo baltosios lelijos; vl keletas ribuli per up perbgo; ir vl ramu,
tylu. Pas up rasos asaromis verkia palinks gluosnis, ir laibos maldos amzin atils snabzda...
* * *
Met nesukako nuo t atsitikim, kaip staiga audra pakilo, ir perknas trenk
Strypeik trob. Keistas dalykas: niekas neisdrso gesyti tos ugnies; zmons snibzdjosi
tylomis, bet niekas net daikt nesti is vidaus nesisoko.
Strypeikien ispuol, kelet zingsni pabgjo, susuko baisiai ir parvirto nebegyva.
Atgaivino j zmons, bet ji nieko nebesuprato; bailiai zirjo aplinkui, tai akis deng,
dejuodama:
Sit... stovi su vaikais... stovi... ir ziri mane ... Gelbkit!
Tai vl rodsi jai, kad velniai j vejsis. Tada, nebenumaldoma, bgo, bgo per
laukus, galv susispaudus, kol neparvirsdavo be zado.
Dvejet mnesi taip zuvusi, Strypeikien nebeatsigavo parvirtus; rado j zmons
baisiai issisiepusi. Sako, buvusi juoda, kaip anglis.
Prakilnusis Stapis is isgscio nebylys pasidar ir su tvu sykiu jo per sviet sunis
lodindamas.
Du mazuoju vaiku liepsnose sudeg.
Senel Juozapien t baisenybi nesulauk: dvejet savaici pries gaisr uzjo jai
kazin kas, ir uzgeso ramiai.