Darja Doncova

Darja Doncova
MĖLYNOJI LAIMĖS MOPSE
Iš rusų kalbos vertė

Lina Vyšniauskienė
Ironiškasis detektyvas
MiltDA
Kaunas 2012
UDK 821.161.1-31 Versta iš:
DO-247 floHųoBa, fl. A.
CmhkmM o n c CHacTba:
Pom3h - M.: M3fl-BO3 kcmo, 2004
ISBN 978-9955-787-21-1
© OOO «I43flaTe/ibCTBO «3KCMO», 2004

© Vertimas j lietuvių kalbą, UAB „Mileda“, 2012
1 SKYRIUS
Pabandykite nors kartą sutvarkyti butą pagal visas taisyk
les, ir tai jus tikrai pribaigs. Bent akimirką įsivaizduokite, kad
plaunate grindis taip, kaip liepiama knygoje „Pagalba jauna
jai šeimininkei“. Cituoju: „Iš pradžių kruopščiai išsiurbkite
grindis. Tuomet drėgnu skuduru nuvalykite grindjuostes,
stalų, kėdžių ir krėslų kojas. Atitraukite kušetes, lovas ir iš-
šluokite grindis, nes net ir pats geriausias dulkių siurblys
neišvalo visų dulkių. Visus paviršius nuvalykite skuduru, su
vilgytu dezinfekuojančiu skysčiu, išskalaukite jį ir dar kartą
pakartokite procedūrą nuolat keisdamos vandenį. Nuvalykite
chloro skiedinį, sausai iššluostykite grindis, išvėdinkite kam
barį. Nepamirškite, kad parketą ir linoleumą reikia valyti ne
rečiau nei dukart per dieną.“
Graudžiai apžiūrėjau mane supantį „peizažą“. Dukart per
dieną plauti grindis perstatinėj ant visus baldus? Nuostabu.
Gal tuomet net mūsų namuose pagaliau būtų švaru. Jei at
virai, tai šiuo metu butas atrodo ne itin tvarkingas.
Nors viskam galima rasti pasiteisinimą. Už lango šlapias
murzinas lapkritis. Iš dangaus krinta sniegas, kuris pasie
kęs žemę akimirksniu pavirsta į košę, todėl prieškambaryje
šalia kabyklos lieka juodi pėdsakai. Be to, jau užsitempęs
striukę Sergejus kaskart ima šūkaloti:
- Pamiršau, pamiršau! - ir lekia į savo kambarį su batais.
Į visus mano riksmus: „Tuoj pat persiauk!“ - jis atsako:
„Lempa, nebūk zirzeklė, jie gi visą naktį stovėjo koridoriuje
ir seniai išdžiūvo.“
Teisybė, batai sausi, ir nuo jų krinta ne purvo gabalai, o
tiesiog byra žemė.
Dar mūsų namuose gyvena šunys, jų keturi. Keista, gau
ruoto, kuokštais styrančio kailio savininkas Ramikas nesi
Mėlynoji l a i mė s m o p s e 3
šeria, o štai trumpaplaukės Mulia, Adiuša ir Reičelė visur
palieka mažyčius, vos įžiūrimus plika akimi plaukelius.
Plaukeliai beveik nepastebimi, tad kodėl jie turėtų kažką
erzinti? Bėda ta, kad tie plaukeliai ilgainiui susivelia į gumu
lus, be to, jie aštrūs ir segte įsisega į drabužius. Reikia pasa
kyti, kad Mulia ir Ada labai mėgsta pasivolioti ant kušečių,
krėslų ir lovų. Rudenį ir pavasarį jos šeriasi ypač smarkiai.
Vakar Kostinas ilgai siautėjo pastebėjęs, kad pats tapo pana
šus į gigantišką mopsą: „Tai bjauru, tuoj pat išpešiokite tuos
plaukus!“
Tai išgirdusi Liza sukikeno, o Julia labai rimtu tonu pa
sakė:
- Bijau, kad sugaištume per daug laiko, tu labai plaukuotas.
Gal nueik depiliuotis? Grožio salono adresiuką galiu duoti.
- Iš proto galima išsikraustyti! - užriko Kostinas. - No
rėjau pasakyti, kad reikia nupurtyti nuo mano kelnių mop-
sių plaukus!
- Taip iškart ir sakytum, - nusižiovavo Julia, - o ko pats
nenusipurtai?
- Negaliu! Plaukai kaip adatos.
- Aš tokiais atvejais naudoju pincetą, - įsikišo Liza.
- Prieškambaryje guli pūkų rinkiklis, toks lipnus, - pa
tarė Kiriuška.
Kostinas išėjo iš virtuvės piktai burbėdamas sau po nosimi:
- Siaubas! Kad ir kur atsisėstum, visur gaurų kuokštai.
Lempa, kada tvarkei butą?
Apsimečiau neišgirdusi klausimo. Kada, kada! Neprisime
nu. Štai veidrodį vonioje valiau pirmadienį, ir koks rezul
tatas? Kol nieko nebuvo namie, vonios kambarys spindėjo
švara, bet užteko Kiriuškai grįžti iš mokyklos ir kartelį nusi
plauti rankas, kai viskas aplink buvo aptaškyta.
- Kokia prasmė valyti? Na, išsiurbsiu koridorių... O va
kare išvesiu šunis, po pasivaikščiojimo jie puls į vonią plau
ti letenų - ir visa švara šuniui ant uodegos, - atsidūsėjau.
4 Darj a Donc o v a
- Nešk juos ant rankų, - patarė Julečka.
- Puikiai sugalvota! - pasipiktinau. - Tarkime, sugebėsiu,
paėmusi į glėbį dvi riebias kaip statinaitės mopses, atidary
ti vonios duris. Kas čia sudėtinga, Mulia sveria penkiolika
kilogramų, o Adiuša tik dvylika! Bet ką daryti su Reičele ir
Ramiku? Kaip man pakelti Stafordšyro terjerę ir kiemšunį,
kurių kiekvienas sveria daugiau už šeimininkę?
Seriožka baigė gerti arbatą ir pabrėžtinai rimtai pareiškė:
- Radau išeitį! Ir šunys atsidurs vonioje, ir grindys liks
švarios. Tiesiog geniali mintis! Sukrečianti idėja.
Žinau, Serioža tikėti negalima, jis tiesiog nesugeba elgtis
rimtai, bet perspektyva neplauti šunų pripėduotų grindų
buvo tokia viliojanti, kad pakliuvau ant kabliuko ir nekan
triai šūktelėjau:
- Kokia idėja? Pasakok.
- Nusipirkime bagažo vežimėlį, - nutaisęs neperpranta
mą veido išraišką pareiškė Seriožka, - juk matei, stotyje ne
šikai tokius naudoja bagažui gabenti! Parvedi šunis iš pasi
vaikščiojimo, patupdai į vežimėlį ir vairuoji į vonią. Klasė!
Liza, Julia ir Kiriuška pradėjo kvatotis, aš galutinai įsiu
tau, o labai patenkintas padarytu įspūdžiu Seriožka tęsė:
- Dar jiems galima pasiūti kostiumus, tokius panašius į
narų. Ir problema išspręsta. Niekur nė vieno plaukelio. Arba
perdažom šunis juodai, ant tamsaus fono purvo nesimatys!
- Juodai neįdomu, - nutęsė Lizaveta, - o va, jei žydrai, tai
šauniai atrodytų!
- Klasė! - net pašoko Kiriuška, - superšunys. Mėlyni šu
neliokai.
- Visų tikrai neperdažysit, - papurtė galvą Julečka.
- Kodėl? - priekabiai pasiteiravo Kiriuška.
- Reičelė labai didelė, jai dažų poros kibirų reikės, - pa
aiškino Seriožkos žmona, - Ramiko nė dažyti nereikia, jis
gi beveik visiškai juodas, o ir nenusėdi ramiai nė minutės.
Lieka Mulia ir Ada.
Mė l y n o j i l a i mė s mo p s e 5
- Vadinasi, jas nudažysim, - nepasidavė Kiriuša su Li-
zaveta.
Užgniaužusi pyktį nuėjau į savo kambarį, o bjaurybės vai
kai dar ilgai linksminosi virtuvėje.
Tačiau šįryt, kai visi išsibėgiojo kas į darbą, kas į mokyk
lą, apžvelgiau butą ir priėmiau istorinį sprendimą: laikas
tvarkytis.
Nagi, sąžiningai prisipažinkite, kokius jausmus jums su
kelia būtinybė griebtis dulkių siurblio? Aš irgi nepajutau
jokio entuziazmo, todėl, prieš imdamasi nuobodaus darbo,
nutariau pasilepinti kvapnios arbatos puodeliu.
Rudenį ir žiemą mūsų šunys sugeba miegoti po dvidešimt
valandų. Net mėgstanti žaisti ir nuolat prie visų dėl to kim
banti Ada aptingsta. Prižadinti pulką iš anabiozės nepajėgia
niekas. Skambutis į duris, džiaugsmingi riksmai: „Kas pas
mus atėjo!“ - nesužadina keturkojams jokių emocijų. Pa
liepimas „Eime pasivaikščioti“ nekelia jokio džiaugsmo. Jį
išgirdusi, Mulia lenda po pagalvėmis, Reičelė plačiai atver
dama nasrus ima žiovauti, Ramikas apsimeta staiga apkur
tęs, o Ada... va, ji elgiasi protingiausiai. Išgirdusi ištraukiamo
stalčiaus, kuriame laikomi pavadėliai, garsą, ji kaipmat su
moja: dabar užvilks bjauriai braškantį kombinezoną, ištemps
į lauką, kur privers jautriomis letenėlėmis braidyti po ledines
balas.
Įvertinusi padėtį, Adiuša, stengdamasi parodyti didžiu
lį susižavėjimą, lekia pas mane, tačiau iki prieškambario ji
nenusigauna. Pakeliui skubotai užsuka į vonią ir net drebė
dama iš malonumo šlapinasi ant kilimėlio, o tada pradeda
skardžiai loti. Išversti jos lojimą į rusų kalbą labai lengva,
mopsiuke greičiausiai nori pranešti: „Viskas. Manęs laukan
vesti nebereikia. Reikalas atliktas.“
Adiušai taip nesinori į šaltį ir šlapdribą, kad ji pasirengu
si iškęsti bausmę už iškrėstą kiaulystę. Kartais man atrodo,
kad Ada visiškai nesibijo mano rūstybės. Na, tupi priešais
6 D a rj a Do nco va
kvaiša Lempa, plekšnoja susuktu laikraščiu į grindis prieš
neklaužados nosį, piktai šnypščia: „Fui, kaip negražu! Ne
gera mopse!“ Ir kas? Laukan juk nebeveda, vadinasi, viskas
tiesiog nuostabu. Tikriausiai norint atpratinti mopsę nuo
tokių bjaurių įpročių reikėtų įkišti ją į kombinezoną ir iš
grūsti į šaltį. Gal tuomet išradingosios mopsės galvoje gim
tų protinga mintis: kad ir kiek šlapintumeisi ant kilimėlio,
į lauką vis tiek išvarys. Tik aš baisi tinginė, man labai nesi
nori į sniegą ir lietų tempti šunį, kuris šiaip jau atliko savo
reikalus, o grįžus dar jį prausti. Dėl mano tingumo viskas
lieka kaip buvę!
Vis dėlto teks griebtis siurblio! Dar nespėjus apsiprasti su
šia mintimi, pasigirdo skambutis į duris. Paprastai manęs
nežavi apie devynias ryto pasirodę svečiai, bet šįkart labai
apsidžiaugusi nurisnojau prie durų. Kad ir kas būtų tas ne
kviestas svečias, jo dėka bent jau išsivaduosiu nuo ruošos
darbų. Paskui galėsiu namiškiams drąsiai pareikšti: „Tik su
siruošiau tvarkytis, kaip iš dangaus nukrito...“
Net nedirstelėjusi pro akutę, pravėriau duris ir nejučia
žingtelėjau atatupsta: ant slenksčio stovėjo gana murzina
pūkine striuke vilkinti čigonė. Iš po striukės išlindęs mar
gas sijonas. Nelaukta viešnia avėjo prastais batais, ryšėjo
raudoną skarelę.
- Gražuole, būk gera, - dainuote išdainavo primerkusi
gražias rudas, šiek tiek išsprogusias akis čigonė. - Leisk vai
ką pervystyti.
Ji pakišo man panosėn kailinį „vokelį“, iš kurio nebuvo
girdėti nė garso.
Aš, žinoma, naivi, bet tikrai ne tiek, be to, dievinu detek
tyvinius romanus ir bemat supratau: kailiniame ryšulėlyje
nieko nėra. Greičiausiai į vidų įdėta pliauska. Jei užkibsiu
ant kabliuko ir įleisiu vidun tamsiaakę gražuolę, ji vei
kiausiai išvilios iš manęs pinigus arba nugvelbs, kas blogai
padėta.
Mė l y n o j i l a i mė s m o p s e 7
- Eikite šalin, - piktai pasakiau.
- Nebijok, - nusišypsojo čigonė, - nieko bloga tau nepa
darysiu, atvykau į svečius pas tetą Mašą, juk pažįsti ją? Gy
vena viršutiniame aukšte. O namie neradau. Nežinau, kur
ji. Man tik vaiką nuprausti ir mišinėlį pagaminti.
Tamsaus gymio rankutė įlindo į kišenę ir ištraukė per
matomą maišelį, kuriame buvo tuščias buteliukas ir nedi
delė skardinė.
- Ko išsigandai? - greitakalbe tarškėjo moteris. - Aš - te
tos Mašos marčios, Pavilko žmonos, sesuo. Tiesa, gal žinai,
kur jie visi?
- Ne, - negalvodama atsakiau.
Mūsų namo viršutiniame aukšte tikrai gyvena klestinti
verslininkė vardu Marija. Artimiau mes nepažįstami, į sve
čius vieni pas kitus nevaikštome, bet, susidūrę lifte, visuo
met mandagiai sveikinamės, persimetame keliais žodžiais:
„Šiandien labai bjaurus oras“ arba: „Kaip jums patinka nau
jasis prekybos centras pirmame aukšte?“
Prieš porą mėnesių sutikau Mariją kieme. Sėdėjau ant
suolelio ir laukiau, kol šunys atliks savo reikaliukus. Iš gra
žaus užsieninio automobilio išlipo Maša. Ji kaip visuomet
mandagiai pasisveikino:
- Laba diena, Lempa.
Tada netikėtai priėjo ir pasiteiravo:
- Nesutrukdysiu, jei prisėsiu parūkyti?
- Su malonumu palaikysiu jums kompaniją, - atsakiau
išsiimdama savo cigaretes.
Apsikeitėme keliais nereikšmingais žodžiais, tada atsidu
susi Maša paklausė:
- Ar jau girdėjote apie mane ištikusią nelaimę?
- Kas atsitiko? - išsigandau. - Pavlikas sunegalavo?
- Geriau jau būtų kokią infekciją susigriebęs! - beviltiš
kai šūktelėjo motina. - Viskas daug blogiau - jis vedė.
- Tai juk nieko baisaus! - atsakiau palengvėjusia širdimi.
8 Dar j a Doncova
- Viešpatie! - pliaukštelėjo delnais Maša, - tai tikras siau
bas! Pavlikas dar mokosi, vadinasi, man teks išlaikyti jauną
ją šeimą tol, kol kuris nors pradės uždirbti, nors aš tuo labai
abejoju. O jei dar atsiras vaikas...
- Ne viskas taip blogai, - bandžiau paguosti Mašą, - dau
gelis sukuria šeimas dar studijų metais, nieko čia tokio. Ži
noma, iš pradžių...
- Jūs dar negirdėjote svarbiausio, - nervingai pertraukė
mane kaimynė, - žinote, kas mano marti?
Aš apdairiai nutylėjau. Sprendžiant iš perkreipto Mašos
veido, jos Pavlikas namo parsivedė kažkokią neaiškią ypatą:
gal vaikinas yra už netradicinę šeimą ir įsigijo jauną „žmo
ną“ vardu Vania?
- Kopūstų pardavėja, - vis labiau irzo Maša, - siaubin
ga, netašyta mergiotė, stovinti prie prekystalio šalia metro!
Moldavė! Ji net rusiškai nemoka, aš nesuprantu nė žodžio
iš to, ką ji plepa. Vadina mane teta, pati tokia juoduke, nosį
šnypščia į staltiesę. Už ką man tai, ką?
- Maža, kas atsitinka, - išlemenau, - jūs nesijaudinkite,
apsipras.
- Greičiausiai ji turi ir krūvą vargingų giminių, - tyliai
pridūrė Maša, - pradės kaip tarakonai lįsti iš visų plyšių. Tai
dabar ji mekena: „Aš našlaitė“, - paskui atsiras pusseserės,
pusbroliai, septintoji penktojo senelio žmona. Užgiedos:
„Duokite vandenėlio atsigerti, nes taip valgyti norisi, kad ir
pernakvoti nėra kur!“
- Jokiu būdu! - karštai paprieštaravau. - Neįsileiskite nieko.
Maša numetė nuorūką.
- Pavlikas Marijką dievina, nenoriu sūnaus skaudinti.
Geriau nupirksiu jiems butą, tegul gyvena atskirai.
Linktelėjau. Ko gero, tai vienintelis teisingas sprendimas...
- Kokie jūs, maskviečiai, nedraugiški, - nutraukė mano
prisiminimus čigonės balsas. - Ko gi taip bijoti? Aš viena,
su kūdikiu, jūsų kaimynės giminaitė. Nejau vandens gaila?
Staiga iš ryšulėlio pasigirdo piktas verksmas. Pasirodo, gra
žiame „vokelyje“ yra ne pliauska, o pats tikriausias ir, atrodo,
gerokai išalkęs kūdikis. Susigėdau. Tikrai, mes pernelyg įtarūs
ir net žiaurūs vieni kitiems. Prieš kokius dvidešimt metų...
- Užeikite, - pakviečiau, - eikite tiesiai, koridoriumi. Ten
virtuvė, o vonia štai čia, kairėje.
- Ačiū tau, - apsidžiaugė viešnia.
Mikliai nusimetusi striukę ir nusiavusi batus, ji nuskubė
jo į vonios kambarį, padėjo ryšulėlį ant skalbyklės, išvystė
kūdikį, ir aš išvydau sauskelnėmis mūvintį storuliuką.
- Kur šiukšliadėžė? - dalykiškai pasiteiravo maudama
vaiko sauskelnes mamytė.
- Šiukšlių kibiras virtuvėje, po kriaukle.
- Pasaugokite vaikutį, - paprašė čigoniukė, - geriau iš
mesiu laiptinėje į šiukšlių vamzdį, nes namuose dvoks.
Linktelėjau, švystelėjusi sijono padurkais viešnia išbėgo,
aš likau su kūdikiu. Savų vaikų neturiu, Lizą su Kiriuška
auginu ne nuo kūdikystės, tad papūstžandės būtybės am
žiaus nustatyti nesugebėjau. Gal jai pora mėnesių, o gal vi
sas pusmetis. Viena tikrai aišku - prieš mane mergytė, šva
rutė, prižiūrima, gerai maitinama. Atrodo, ji puikaus būdo.
Išvydusi nepažįstamą moterį nepravirko, guli sau, šypsosi,
didelėse mėlynose akelėse neblizga jokia ašarėlė. Netikėtai
mažylė ištiesė į mane rankutes ir aiškiai ištarė:
- Gu gu.
Susijausminusi atsakiau:
- Agu agu.
Mažylė nusišypsojo ir sumojavo rankutėmis.
Parbėgusi čigonė nevikriai suvystė kūdikį ir paprašė:
- Duok karšto vandens.
Persikraustėme į virtuvę.
- Galia, - staiga pasakė viešnia, pildama į buteliuką ver
dantį vandenį.
- Ką? - nesupratau.
10 Da r j a Doncova
- Vardas mano Galia.
- Labai malonu, Jevlampija, - linktelėjau.
- Ačiū tau! - iš širdies padėkojo mergaitę pamaitinusi
Galia. - Eisiu jau.
- Gali pasėdėti, palaukti, kol kas nors namo grįš, Pavlikas
arba Marijka, - pasiūliau.
- Ne, važiuosiu pas tetą Leną, - papurtė galvą Galia, -
Maskvoje saviškių daug. Pas Marijką vėliau užeisiu.
Jau prie durų Galia ūmai sustojo.
- Noriu tau atsidėkoti. Mano mama - čigonė, Sofija vardu,
buria geriau užvisas, ateitį mato. Pas ją iš tolimiausių kampe
lių atvažiuoja. Dalį jos gebėjimų ir aš paveldėjau. Nori, ateitį
išpranašausiu?
- Ačiū, nereikia.
- Nemokamai!
- Vis tiek nenoriu.
- Neapgausiu, išklosiu visą teisybę.
- Ne, ne, apsieisiu.
- Noriu tave įspėti.
- Geriau atsisveikinkim, - nepasidaviau.
Tačiau Galia, tarsi manęs negirdėdama, pradėjo tarškėti.
- Turėjai tu laimę, bet ji pradingo. Mostelėjo sparnu ir
išskrido, išleidai iš rankų savo likimą, svetimą gyvenimą
gyveni. Tačiau išbandymai dar tik prasidėjo. Laukia tavęs
daug vargo, bėda arti.
- Keliauk iš čia, - supykau, - įsikranksėjai. Gražiai man
atsilyginti nusprendei!
- Žinok, - nekreipdama dėmesio į mano žodžius mono
toniškai bambėjo viešnia, - mirtis stovi prie slenksčio, laukia,
oi laukia. Pirmasis mirs šuo, toks išpūstakis, storas...
Sugriebusi Galią už atlapų bandžiau išstumti išbuto. Kur tau!
Suįžūlėjusi čigonė stovėjo lyg metalo luitas, net nekrustelėjo.
- Iš pradžių šuo, paskui vaikai, vėliau draugė, o pasku
tinė - tu pati.
Iš visų jėgų spyriau Galiai į kulkšnį.
- Dink, bjaurybe, kad tave pačią nelaimė ištiktų.
- Nuo manęs tegu atšoka, kitam prilimpa, - akimirksniu
sureagavo būrėja, - jus išgelbės susitikimas su angelu. Kol jis
čia gyvens, nelaimės nesiartins, išvarysi angelą - visi mirs,
visi, visi, visi...
Man akys aptemo. Griebiau prie durų pastatytą ilgą skėtį.
- Nedėkingoji, - šaižiai sušnibždėjo Galia. - Aš juk per
spėti noriu: bėdą angelas nuvys, sutiksi jį atsitiktinai, vos
nenužudysi, bet atsimink, jis - jūsų visų išsigelbėjimas, pa
silikite jį pas save, kitaip visų laukia mirtis!
Skubriai apsisukusi čigonaitė iššoko į laiptinę, nusispjovė
ant slenksčio ir išpyškino:
- Tegul įvyksta šiuose namuose tai, ką išpranašavau, amen!
Drebančiomis rankomis užtrenkiau duris, užrakinau vi
sas spynas, užkabinau grandinėlę ir užšoviau skląstį. Paskui
supykau ant savęs.
- Lempa, tu tikra idiote! Įsileidai į namus visiškai nepa
žįstamą moterį, parodei geraširdiškumą ir gavai pagal nuo
pelnus. Dar gerai, kad ta Galia nieko nenukniaukė. Nors
prisiminus, kad, patikėjusi saugoti kūdikį, ji kuriam laikui
buvo dingusi iš mano akiračio...
Vejama šios minties, nulėkiau į savo miegamąjį: ten,
spintoje, paslėpta dėžutė su pinigais.
įpuolusi į kambarį, pribėgau prie spintos, atidariau san
taupų dėžutę ir lengviau atsidusau. Viskas vietoje, atrodo,
Galia iš tiesų buvo išėjusi tik sauskelnių išmesti.
Kojos sulinko, sudribau ant lovos šalia miegančių Mulios
ir Ados. Kaip jau sakiau, rudenį atšalus orui, šunys nerea
guoja į išorinius dirgiklius. Nė vienas keturkojų nesiteikė
pabusti išgirdęs skambutį į duris ir svetimą balsą. Va, kaip
šnarpščia Mulia, o Ada...
Staiga mane suėmė nerimas. Mulia, taikiai sumerkusi akis,
susirangė į kamuoliuką ant pagalvės, o štai Diusia! Ados nas
12 Da r į a Doncova
rai praviri, iš jų drimba putos, akys beveik lenda iš orbitų,
kūną tampo konvulsijos.
Čigonės pranašystė pradėjo pildytis beprotiškai greitai.
„Pirmasis mirs šuo, tas išpūstakis.“
2 SKYRIUS
Nesu iš mitriųjų, netikėtai užklupta dažniausiai sutrinku.
Nuolat darau klaidas ir visiškai neturiu intuicijos. Kas nors
kartą matė programą „Stebuklų laukas“, žino, kad laidos
vedėjas kartais liepia atnešti į studiją dvi visiškai vienodas
dėžutes. Viena tuščia, o kitoje guli solidi pinigų suma. Žai
dėjui tereikia teisingai įspėti, kurią juodųjų dėžių atidaryti.
Tai va, sėdėdama priešais televizorių dar niekada nesu tei
singai įspėjusi. Dėžutė, kurioje guli pinigai, man visuomet
atrodo esanti tuščia.
Tačiau pavojaus akimirkomis iš kažkur atsiranda visai man
nebūdingos savybės: sugebėjimas veikti greitai ir tiksliai, šal
takraujiškumas, įžūlumas ir netgi agresija.
Pagriebusi Adiušą ant rankų susukau ją į striukę ir tiesiog
su šlepetėmis, nieko šiltesnio neužsimetusi išlėkiau į gatvę.
Man sėdus už vairo kelionė užtruks labai ilgai. Iššokusi į
važiuojamąją dalį užrikau:
- Stokit!
Tuoj pat prie šaligatvio prigludo prabangus užsieninis
automobilis.
- Visai išprotėjai, kvaile, - bandė sakyti vairuotojas, bet
aš, ryžtingai atplėšusi dureles, atsidrėbiau ant prašmatnios
baltai mėlynos sėdynės ir įsakiau:
- Mikliai, varyk kairėn, dešinėn, tiesiai ir vėl kairėn. Mano
šuo miršta. Važiuok!
Dėl nesuprantamų priežasčių vairuotojas pakluso. Kaip
mat atsidūriau klinikoje, kur, nekreipdama dėmesio į lau
kiančius eilėje žmones, įsibroviau į kabinetą, pakišau gydy
tojui po nosimi Adą ir suklykiau:
- Ji miršta.
Reikia pagirti veterinarą. Vos metęs žvilgsnį į gargiančią,
konvulsijų tampomą mopsiukę, medikas išvystė kone krei
serio greitį. Nežinia iš kur išdygo dar trys melsvais chalatais
vilkintys medikai. Mane išgrūdo į koridorių, kur krečiama
šiurpulio sudribau ant kėdės.
Prie kabineto laukiantys žmonės žiūrėjo į mane tylėda
mi. Po kurio laiko moteris, laikanti gerokai nusišėrusį kati
ną, droviai pasiteiravo:
- Visai prastai?
Linktelėjau.
- Tai nelaimė, - atgijo senutė su kuokštuotą bolone.
Iš pažiūros senutė ir bolonė atrodė gimusios dar Puškino
laikais.
Gretimo kabineto durys prasivėrė.
- Kur graužikas?
- Aš, - sukruto vyriškis ir nusinešė dėžutę į kabinetą.
- Štai, - pasakė senutė tiesdama man monetą, - imk.
-Kam?
- Ten kavos automatas stovi, išgerk, aprimsi.
Vos atplėšdama kojas nuo grindų nusvyravau prie auto
mato, gavau bjauraus gėralo ir pradėjau kliukinti jį į save
apžiūrinėdama laukiančiųjų eilę.
Moterys, vyrai, senutės, vaikai, katės, visokių dydžių šunys,
triušiai, žiurkėnai... Niekas nesiginčija, neloja, nešnypščia.
Šeimininkai, laikantys glėbyje sergančius gyvūnus, apmu
turiavo juos kuo pakliuvo. Štai į seną šaliką susuktas špicas,
greta katinas su brangia gūnia, aiškiai atvežta iš užsienio,
kiek atokiau pudelis megzta palaidine ir spanielis su kaili
ne kepure. O štai ten pusiau pridengtas suplyšusią paklodėle
krepšelis, kuriame kruta kažkas gauruotas, pelytės dydžio, iš
pažiūros - triušis, tik ausys mažutės...
14 Dar j a Doncova
Pasigirdo dardėjimas, iš kabineto išstūmė metalinį veži
mėlį su ant jo gulinčia Ada.
- Kas jai? - sušnabždėjau puldama prie apsiniaukusio
gydytojo su kortele „Romanas“ ant krūtinės.
- Panašu į apsinuodijimą, - burbtelėjo šis, - sėskite šalia
ir stebėkite lašinę.
- Bet mes šunis maitiname gerais produktais, - aiškinau
si, - jokių konservų, kurių galiojimo laikas pasibaigęs, vis
kas šviežia, geros kokybės.
- Kalbu ne apie maistą.
- O apie ką?
Romanas pasukiojo lašinės reguliatorių.
- Maskvoje daug žiurkių, todėl kai kuriuose daugiabučiuo
se prie šiukšlių vamzdžių išdėlioja nuodų, pasitaiko, kad šu
nys juos suėda.
- Siaubinga! Ada! Ji mirs! - suklikau persigandusi.
- Tikiuosi, ne, - niauriai atsakė Romanas leisdamas mop-
siukei vieną ampulę po kitos. - Nueikite į vaistinę, nupirki
te sauskelnių ir užmaukite šuniui, nes kitaip ji apsišlapins ir
sušals. Iškirpusi skylutę, ištraukite uodegą.
Mečiausi prie kiosko vestibiulyje.
- Duokite sauskelnes!
- Kokio dydžio? - paklausė baltu chalatėliu vilkinti mergina.
- Oi, nežinau
- Svoris?
- Dvylika kilogramų.
- Tuomet šios, du šimtai dvidešimt rublių už pakuotę.
įvykdžiusi Romano įsakymą, prisėdau šalia Ados ir viena
ranka ją glostydama kita išsitraukiau telefoną.
Namo parsiradome vidurnaktį. Adą, silpnutę, kretančia
galva, paguldėme ant grindų, patiesę švaria paklode užklo
tą Kiriuškos čiužinį.
- Gal jai geriau būtų ant lovos? - sumurmėjo Liza. - Mop-
siukės visuomet su kuo nors miega, Adiušai vienai bus liūdna.
- Ne, - papurtė galvą Katia, - ji labai silpna, naktį dar
nukris, užsigaus. Be to, Adai dabar taip negera, kad ji nesu
vokia, kur guli. Ei, Mulia, nedrįsk laižyti Adai letenos, ten
kateteris lašinei. Ne, aš geriau pasiimsiu Diušą į savo kam
barį ir užsirakinsiu duris.
Pernešėme sunkiai kvėpuojančią Adą į Katios miegamąjį
ir susirinkome virtuvėje.
- Kur ji galėjo nuodų rasti? - pakraipė galvą Julečka.
- Juk žinai Diušą, - liūdnai atsakė Katia, - griebia, ką tik
pamato, ir ryja nekramtydama, o jau tada pradeda galvoti,
ar vertėjo tą bjaurastį net uostyti. Tikriausiai šįryt šniukšti
nėjo aplink šiukšlių konteinerius.
- Rytoj pat sukelsiu skandalą namų valdyboje, - užvirė
Serioža, - visai iš proto išsikraustė! Išdėlioti nuodus tiesiog
gatvėje! Juk mūsų name pilna vaikų ir šunų. Įsivaizduoki
te, kas gali atsitikti, jei koks mažylis susidomėtų užnuodytu
masalu! Baisu pagalvoti!
Pastačiusi arbatinį ant stalo paklausiau:
- Sakyk, Katiunia, kodėl tu nusprendei, kad Ada nuodus
prarijo rytą? Gal tai atsitiko iš vakaro?
Katia pylėsi arbatą.
- Ne, tuomet šuniui būtų pasidarę bloga naktį. Oji anksti
rytą, apie septintą, elgėsi kaip visuomet: šokinėjo, lojo, rei
kalavo ėdalo. Nelaimė atsitiko rytą, Adai dar pasisekė.
- Įdomu kodėl? - šūktelėjo Kiriuška.
- Naktį mes visi būtume miegoję, - atsiduso Katia, - o
dabar Lempa iš karto pastebėjo nelaimę ir laiku spėjo į kli
niką. Tikėkimės, viskas bus gerai.
Tylėdama išėmiau iš šaldytuvo „Daktarišką“ dešrą ir
ėmiau pjaustyti. Taip, Katia teisi, Ada negalėjo praryti nuo
dų prieš miegą, nes septintą ryto ją būtume radę jau negyvą.
Mopse tikrai apsinuodijo rytą, bet nedavė ramybės įdomi
smulkmena: rytą nespėjau išvesti šunų. Dažniausiai juos
vedžiojame apie devintą. Laikas pasirinktas neatsitiktinai.
16 Dar j a Doncova
Tuo metu kieme paprastai tuščia. Žmonės jau išbėgę į dar
bą, mokiniai jau mokyklose, darželinukai - darželiuose, o
pensininkai dar neišsijudino pasivaikščioti. Pats tinkamiau
sias momentas išvesti mūsų gaują, niekas nepradės šnairuoti
ir saldžiu balseliu teirautis: „Kaip jūs įstengiate laikyti tiek
šunų? Tikriausiai krūvas pinigų jiems išleidžiate!“
Tačiau šiandien, išlydėjusi namiškius, taip ir nespėjau už
dėti šunims pavadėlių, nes prisistatė čigonė su kūdikiu.
Iš pradžių saugojau vaikutį, paskui klausiausi pranašys
čių, o vėliau su Ada išlėkiau į kliniką.
Vadinasi... Dešra vos neiškrito man iš rankų. Vadinasi...
Julia paėmė iš manęs peilį.
- Eik, prigulk.
Paklusniai nuėjau į vonią praustis. Pirmiausia į akis krito
ant kriauklės krašto padėta plaukų dažų pakuotė. Negalvo
dama paėmusi dėžutę, perskaičiau užrašą: „Speciali prie
monė, galinti suteikti kailiui žydrą atspalvį. Spalva mėlyna.
Nesukelia alergijos. Naudoti tik gyvūnams. Ilgo plauko gy
vūnams dozę padidinti. Kruopščiai laikykitės instrukcijos.“
Vadinasi, tai ne žmogui skirta. Na, na, tolokai progresas pa
žengė. Liza ir Kiriuška, matyt, vis dėlto nusprendė perdažyti
mopsiukes. Tik sukrėsti Ados nelaimės atidėjo procedūrą. Pa
miršusi apie prausimąsi, paėmiau dėžutę ir pasukau į miega
mąjį. Visiškai neaišku, kas gali atsitikti Muliai, kai ji bus per
dažyta šiais dažais, geriau kol kas paslėpsiu juos savo spintoje.
Kažkas iš namiškių paklojo man lovą, jau buvau besusig-
raudinanti dėl tokio rūpinimosi, bet atidžiau įsižiūrėjusi
pamačiau sujauktą antklodę, sumaigytas pagalves, suglam
žytą paklodę ir prisiminiau, kad rytą taip ir nespėjau jos
pasikloti, išbėgau į kliniką su Adiuša. Išgąsdinta netikėtos
mopsiukės ligos, apskritai nieko nepadariau: neišvedžiau
šunų, jų nepašėriau, neišvaliau grindų...
Tai iš kur, sakykite, Ada gavo žiurkių nuodų? Namuose
nieko panašaus neturime. Bet* yra pripmnniiĮ kuriomis
M ė l y n o j i l a i mė s m o p s e 17
galima apsinuodyti, sakysime, skystis unitazui valyti arba
skystis išvalyti užsikimšusius vamzdžius. Bet visi buteliukai
laikomi specialioje, sandariai uždaromoje spintelėje. Be to,
Ada - ne šunytis, o suaugęs šuo. Taip, ji mėgsta kniaukti
nuo stalo maistą, bet ryti skalbimo miltelius ar lakti tirpiklį
nebandytų.
Durys tyliai prasivėrė, ant slenksčio išdygo įsižeidusi
šnopuojanti Mulia.
- Eikš, - pliaukštelėjau delnu į antklodę.
Muljana lengvai užšoko ant lovos, purkštelėjo ir dingo
po antklode. Ištiesusi kojas apsikabinau šunį ir karčiai at
sidusau. Paprastai mes miegame taip: aš ant šono, Mulia
prisiglaudusi prie pilvo, o Ada atsirėmusi į nugarą. Tiesą
sakant, būti tokio „mėsainio“ įdaru ne itin patogu. Šeimi
ninkei užsimanius pasijudinti, mopsiukės urzgia, o man
apsivertus ant kito šono jos pradeda rokiruotę. Mulia šliau
žia prie pilvo, Ada link nugaros, pakeliui atsitrenkia viena į
kitą ir pradeda aiškintis santykius.
Šiandien vieta už mano nugaros tuščia. Skruostais pasruvo
ašaros. Vargšė Diuša. Reikia eiti pas Katią, pasiimti mopsiukę
ir pasiguldyti į savo lovą, ten, kur ji įpratusi miegoti. Žinoma,
ji labai silpna ir gali prišlapinti į lovą, bet man į tai nusispjaut.
Tačiau jėgų atsikelti nebebuvo. Užsitraukiau antklodę ant
galvos ir netikėtai užsnūdau.
Pažadino kavos kvapas. Atsisėdusi pažvelgiau į laikrodį.
Vienuolika!
Mane tarsi vėjas nuo lovos nupūtė. Iš proto galima išeiti!
Nejaugi pramiegojau žadintuvo skambutį? Kažin kaip ten
mopsiuke? Užsimetusi chalatą puoliau į virtuvę ir aptikau
ant stalo dar karštą kavinuką, o ant šaldytuvo magnetu pri
spaustą raštelį: „Išvežiau Adą į kliniką statyti lašinę. Šunys
neišvesti, kai pabusi - pavedžiok. Serioga.“
Lengviau atsikvėpiau. Vadinasi, namiškiai patys atsikėlė
ir išsibėgiojo su reikalais, manęs nežadino, pagailėjo varg
18 D a rj a Doncova
šės Lempos. Būtų dar šunis išvedę, gyvenimas pasirodytų
nuostabus, bet visiškos laimės nebūna, teks pačiai pėdinti
į kiemą. Staiga iš prieškambario pasigirdo atidaromų durų
garsas. Suakmenėjau. Tikriausiai išveždamas Adą Seriožka
pamiršo užrakinti duris, ir j butą vėl įsibrovė čigonė. Su
griebusi mėsai mušti plaktuką išbėgau į koridorių.
Šalia kabyklos avėsi batus Kostinas.
- Labas Lempovicki, - suburbėjo, - kaip ten Ada?
- Lyg ir neblogai, - atsakiau slėpdama plaktuką už nu
garos, - ją išvežė j ligoninę procedūroms.
- Duok kavutės.
- Gerk į sveikatą, o aš kol kas šunis išvesiu.
- Vienuoliktą ryto? - nustebo Vovka. - Kam juos dabar
vedžioti?
- Jie dar nebuvo išvesti, aš pramigau, galvą skauda.
Tai pasakiusi ėmiau traukti iš stalčiaus kombinezonus:
du didžiulius, priklausančius Reičelei ir Ramikui, ir du
mažus - Mulios ir Ados. Akys pasruvo ašaromis, skubiai
padėjau į šalį vieną žydrą drabužėlį. Viešpatie, padaryk taip,
kad Ada vėl eitų pasivaikščioti, linksma ir sveika.
- Lempovicki, tu kažko nekaip atrodai, - netikėtai pasa
kė majoras, - geriau aš su šunimis pasivaikščiosiu.
-Tu?!
- O kas čia tokio?
- Nieko, žinoma, labai ačiū, tiesiog nesitikėjau, kad taip
pasiseks.
- Gerai, aprenk juos! - įsakė majoras.
Ėmiau grūsti šunis į neperšlampamus maišus. Pati paklus
niausia - Reičelė. Man atrodo, kad stafordšyrei tiesiog į vis
ką nusispjaut. Jis nesijaudina rengiama ir ramiausiai stovi,
kol šeimininkė stenėdama bando užtempti čežantį kombi
nezoną. Ramikas ne toks nuolankus, bet irgi ne pernelyg
išsisukinėja, o štai Mulečka elgiasi tiesiog šlykščiai. Vos su
kiši jos priekines kojas į „rankoves“ ir griebiesi užpakalinių,
mopsiuke priekines jau ištraukusi. Parodžiusi išradingumo
stebuklus, šiaip ne taip įstengiu ją aprengti, bet tuomet ji
sustingsta kaip statula ir atsisako pajudėti iš vietos.Užsispy-
rėlę į laiptinę tenka tempti jėga.
Reikia pasakyti, kad pasivaikščiojimas kieme - tai dar
pusė bėdos, pats bjauriausias aprengimo, nurengimo ir lete
nų plovimo procesas. Prakaituodama ir pykdama užsegiau
šunims pavadėlius ir paduodama Vovkai ruletes perspėjau:
- Būk atsargus, pavadėliai gali susipainioti, laikyk Rami-
ko ir Reičelės vienoje rankoje, o Mulios kitoje, ji...
- Sakyk, Lempa, - neleido man baigti Vovka, - na, kodėl
moterys tokios zirzeklės?
- Tiesiog noriu viską paaiškinti, tu gi su jais pirmą kartą
eini.
- Anokio mokslo čia reikia! Pamanykit!
- Tai ne taip paprasta.
- Maldauju, - susiraukė majoras, - irgi mat, užduotis!
Pavaikščioti po kiemą! Tik bobos sugeba tokį menkniekį
paversti problema.
3 SKYRIUS
Išlydėjusi Vovką su šunimis į kiemą, nuėjau į virtuvę, už
kaičiau arbatinį, išsiėmiau arbatos pakelį, atsipjoviau citri
nos, ištraukiau iš šaldytuvo lydyto sūrio dėželę, užsitepiau
skrebutį, išsižiojau... ir išgirdau riksmą.
- Lempa!
Teko atverti langą ir pažvelgti, kas dedasi apačioje. Kosti
nas, užvertęs galvą, stovėjo vidury kiemo.
- Kas atsitiko? - šūktelėjau.
- Jie nenori vaikščioti.
- Kaip suprasti?
- Taip ir suprask. Atsitūpė ir nesijudina.
20 Dar j a Doncova
- O tu nestovėk, vaikščiok, tada ir šunys pajudės, - pa
tariau ir užtrenkusi langą grįžau prie pusryčių.
Bet nespėjo gardaus skrebučio kąsnis atsidurti burnoje,
kai iš lauko vėl pasigirdo:
- Lempa!!!
Padėjusi nesuvalgytą gabalėlį ant stalo, vėl išlindau pro
langą.
- Kas dabar?
- Jie nieko nedaro, tik slankioja aplink!
- Palauk, procesas iš karto neprasideda.
- Ir kiek man čia stypčioti?
- Na, kol visi atliks savo reikaliukus.
- Tai ką, iki vakaro valkiotis?! - pasipiktino Kostinas.
- Ne, iki pietų grįši, - nusišaipiau ir vėl pabandžiau grįžti
prie arbatos.
Bet kur tau, ramiai papusryčiauti šiandien nepavyks. Iš
kiemo vėl atsklido:
- Lempa!!!
- Ką???
- Reičelės pavadėlis apsivyniojo apie medį.
- Atpainiok.
- Kaip?
- Paprastai, liepk jai apeiti medį.
- Lempa!
-Na?
- Žiūrėk.
Prisimerkiau. Stafordšyrė stovėjo prie didžiulio topolio.
- Kvailai patarei, ji dar labiau įsipainiojo, - pareiškė Vovka.
- Tu privertei ją bėgti ne į tą pusę, - paaiškinau. - Ir ap
skritai, kas šunis vedžioja? Daugiau nešūkauk. Pabandyk
pats susidoroti su tokia paprasta užduotimi - išvesti šunis.
Nieko sudėtinga, kiekvienas sugebėtų.
Vovka nutylėjo, bet nespėjau nė gurkštelėti atšalusios
arbatos, kai pasigirdo skambutis. Nubėgusi į prieškam
barį, dirstelėjau pro akutę ir atidariau duris. Daugybę
letenų turintis kamuolys įriedėjo į butą, iš paskos vilkosi
ruletės.
- Viskas, - išpoškino Vovka, - dabar nuprausk juos!
Dabar jau įsiutau nejuokais, išgrūdau šunis atgal į laipti
nę ir piktai paklausiau Kostino:
- Tu keptas bulves vakarienei mėgsti?
- O kaipgi!
- Ir ką, kai grįžti namo, pakišu tau gumbus ir liepiu skus
ti, plauti, pjaustyti, o paskui tik sumetu paruoštas į keptuvę
ir retkarčiais pamaišau?
- Ne, - apstulbęs atsakė Vovka.
- O kaip viskas vyksta?
- Na... paprasčiausiai valgau keptas bulves.
- Va, tai galioja ir vedžiojant šunis! - subliuvau. - Tas,
kuris imasi išvesti gaują, pirmiausia pats šunis aprengia, ty
lėdamas išveda, o grįžęs nuplauna letenas vonioje. Kitaip
tai tik pusfabrikatis. Aišku?
- Aha, - sulinksėjo Vovka, - juos reikia prausti?
- Taip! O aš tuo tarpu ramiai išgersiu atšalusią arbatą. Ir
apskritai tu pats norėjai man padėti.
Kostinas sunkiai atsiduso.
- Gerai, supratau.
Sėdėdama virtuvėje girdėjau šnopavimą, krenkštimą,
šunų cypimą ir vandens pleškenimą. Paskui pasigirdo gar
sus pliaukštelėjimas, dūžtančio stiklo garsas ir šūksmas:
- Tai velnias!
Kojos nevalingai nunešė į vonią. Prieš akis iškilo kerintis
vaizdelis: ketinėje vonioje stovi trejetas šunų su kombine
zonais ir pavadėliais. Muilinas vanduo siekia jiems iki pat
kaklo, paviršiuje plūduriuoja plaušinės, kempinės ir bute
liukas su dušo želė. Ant grindų voliojasi sudaužytas kremo
indelis. Raudonas kaip vėžys Vovka laisto inkščiančią kom
paniją dušo žarna.
22 Da r j a Doncova
- Ką darai? - suklykiau skubiai užsukdama vandenį. - Iš-
protėjai!
- Pati liepei juos nuprausti.
- Tu sukišai juos į vonią visus kartu.
- O reikėjo po vieną?
- Apvilktus kombinezonais!
- O ką? Juos reikia nuvilkti?
- Čia pilna muilo!
- Nejau šunis maudo be šampūno?
- Antkaklių nenuėmei, rulečių neatkabinai!
- Tai juk kitaip aš jų nenulaikysiu. Ir išvis, užteks kabi
nėtis, - sušnypštė Kostinas. - Kad ir ką daryčiau, viskas ne
gerai, nuolat mane mokai. Jei jau tokia protinga, pati viską
ir daryk!
Tai išklojęs Vovka išlėkė iš vonios. Įsmeigiau akis į šunis.
Dievas mato, vyrai - laukiniai. Kiekvienai moteriai aišku,
kad šunį pirmiausia reikia nurengti, nuimti pavadėlį, o tada
tiesiog kruopščiai nuplauti jam letenas. Visai nebūtina su
rengti pirties dieną. Geriau jau būčiau pati ėjusi pasivaikš
čioti su visa gauja, mažiau problemų. O dabar nė nežinau,
nuo ko pradėti...
Staiga Ramikas, kuris negali pakęsti prausimosi, vienu
šuoliu stryktelėjo iš perpildytos vonios. Susipainiojęs su
kitais, jo pavadėlis įsitempė. Paskui jį iš vonios iššoko Rei-
čelė, šiaip ne taip išsiropštė Mulia. Muilo putos tiško į visas
puses.
- Fu! - paleidau gerklę.
Vėlu. Aprengti kiaurai permirkusiais kombinezonais, su
sipainioję tabaluojančiuose pavadėliuose šunys pasileido
koridoriumi palikdami paskui save baltus dribsnius, balas
ir taškydami sienas.
- Stokit! - šaukiau.
Kur tau! Įsižeidę inkščiantys šunys dingo mano miega
majame.
Kai atgavusi gebėjimą judėti pasiekiau savo kambarį, prieš
akis atsivėrė žavingas reginys. Visa patalynė voliojosi ant
grindų, pagalvė sutrypta, antklodė suniurkyta, ant čiužinio
kapanojasi šlapių murzinų šunų kamuolys.
Vargais negalais atpainiojusi šunis, nutraukiau jiems kombi
nezonus ir grįžau į virtuvę. Vovka, tuo metu jau spėjęs sėkmin
gai sušlamšti mano suteptus sumuštinius, kandžiai pasiteiravo:
- Na ką? Apsiraminai?
Šįkart persiutau galutinai.
- Tai tiesiog šlykštu! Tu tai vadini pagalba! Dabar man
teks džiovinti šunų drabužius, keisti patalynę, plauti grindis
ir vonią, be to, pirkti naują kremą! Tu sudaužei indelį!
Kostinas išraudo kaip pomidoras, atstūmė tuščią lėkštę ir
atsistojęs pareiškė:
- Nieko keista, kad tau niekas nenori padėti. Šiandien
nusprendžiau jums, madam, palengvinti gyvenimą, o mai
nais gavau skandalą.
Man užėmė žadą. Majoras ramiausiai išėjo, o aš sudribau
ant kėdės. Neįtikėtina. Jis rimtai kalbėjo apie pagalbą? Krū
tinėje pradėjo kilti juoda pykčio banga, čiupau mobilųjį,
tuoj pat išklosiu Kostinui, ką apie jį galvoju!
Dar nespėjus surinkti numerio, suskambo telefonas.
- Alio, - sušnypščiau tikėdamasi išgirsti Vovkos atsipra
šymus.
Bet ausį perrėžė spigus diskantas:
- Prašom pakviesti Jekateriną Andrejevną Romanovą.
- Ji darbe. Kas kalba?
- Čia iš mokyklos. Kirilas...
- Kas atsitiko? - išsigandau.
- Tai, na, šit, apskritai...
- Kalbėkit žmoniškai, kas nutiko?
- Nešūkaukit, - perėjo į puolimą tetulė, - mes čia niekuo
dėti, perkate vaikams visokį užsienietišką šlamštą, paskui
stebitės ir kaltinate mūsų valgyklą...
24 Da r j a Do nc o v a
- Viešpatie, kas gi atsitiko?
- Na... apsinuodijo kažkuo, guli kabinete pas sesutę, bet
mes niekuo dėti...
Nebeklausydama griebiau nuo kabyklos striukę ir pasi
leidau laiptais žemyn.
Vargšeliui Kiriuškai katastrofiškai nesiseka su mokyklo
mis. Iš pradžių jis lankė klaikią mokymo įstaigą, per gryną
nesusipratimą pavadintą „humanitariniu licėjumi“. Peda
gogai jame susirinko niekam tikę, direktorė atvirai krėtė
kiaulystes, pavaduotojas panėšėjo į koncentracijos sto
vyklos prižiūrėtoją. Todėl mes perkėlėme berniuką į kitą,
pačią paprasčiausią mokyklą. Man dar nespėjus lengviau
atsikvėpti, ištiko nauja nelaimė. Mokyklos, į kurią dabar su
džiaugsmu bėgiojo Kiriuška, pastatas yra pačiame Maskvos
centre, šalia metro stotelės. Paradinis jo įėjimas yra iš tykios
gatvelės pusės, o paėjėję vos porą metrų per pereinamąjį
kiemą, patenkate tiesiai į Tverės prospektą.
Trumpiau tariant, namas krito į akį vienai turtingai
aukšto rango personai, užsimaniusiai jame įkurdinti savo
partijos štabą. Užvirė mūšis, direktorė kovėsi kaip liūtas,
tėvai bėgiojo po įvairias instancijas ir pluoštais siuntinėjo
laiškus merui. Tačiau deputatas užsispyrė ir neketino nu
sileisti. Galiausiai jis užsiundė kažkokią ypatingą komisi
ją, kuri paskelbė išvadą: namas stovi per arti magistralės,
vaikams čia mokytis negalima, jiems kenksminga kvė
puoti išmetamosiomis dujomis, pasiekiančiomis mokslo
įstaigą nuo Tverės prospekto pusės. Asmeniškai man ne
suprantama, kodėl per šešiasdešimt mokyklos gyvavimo
metų niekas niekuomet nebuvo prabilęs apie netinkamą
vietą.
Tačiau faktas lieka faktu. Mokyklai skyrė kitą pastatą
Maskvos pakraštyje, ir Kiriuškai vėl teko keisti mokymosi
vietą. Kitaip, norėdamas suspėti į pirmąją pamoką, jis būtų
turėjęs keltis penktą ryto.
Pasvarsčiusios mudvi su Katia priėmėme saliamonišką
sprendimą: baigiamojoje klasėje, iki kurios Kiriuškai liko
vieneri metai, leisime jam mokytis eksternu, taip jis galės
pasirengti stojamiesiems egzaminams į aukštąją mokyklą,
o kol kas tegu lanko mokyklą prie namų, kad nereikėtų ke
lionei gaišti kelių valandų.
Todėl dabar Kiriuša lanko paprasčiausią mokyklą, įsikū
rusią po pat mūsų langais. Laimė, vaikų ten neskriaudžia,
tiesiog jų nepastebi ir beveik nemoko. Bet mes nesijaudina
me, nuo rugsėjo Kiriuša žinių semiasi padedamas repetito
rių. Beje, Liza dabar mokosi vienoje klasėje su juo.
Nubėgusi į mokyklą, susiradau slaugytojos kabinetą ir
pamačiau ten melsvai nublyškus} Kiriušką, gulintį ant oran
žine klijuote užtiestos kušetės.
- Kačiuk, kas tau? - mečiausi prie jo.
Kiriušką neatsakė, paliečiau jo kaktą. Oda buvo šalta ir
lipni nuo prakaito.
- Kodėl greitoji iki šiol neatvažiavo? - išsprūdo man.
- O aš jos nekviečiau, - leptelėjo storulė baltu chalatu,
sėdinti prie rašomojo stalo, - viskas aišku, apsinuodijo. Pa
siimkite namo!
Pasipiktinusi trumpam netekau žado, bet atsitokėjusi už-
sipuoliau melancholiškąją slaugytoją:
- Jūs išprotėjote! Vaikui bloga, ir niekas nepaskambino
gydytojui!
- Aš pati medikė ir puikiai suprantu, kas atsitiko! - me
tėsi į ataką storulė. - Maitinate vaikus maršais ir snikeriais,
įdedate sumuštinių, štai jums ir rezultatas! Pykino jį tiesiog
baisiai, dabar, va, guli.
Drebančiomis rankomis sugraibiau telefoną.
- Mūsų valgykloje puikūs dietiniai patiekalai, - pyko fel
čerė, - šiandien buvo dešrelės su grikiais ir kava, tirpia, tėvy
ninės gamybos, pirmos rūšies, su sutirštintu pienu. Kuo ten
galima apsinuodyti? A? Ne, tėvai prikrauna visokių dešrų...
26 D a rj a Doncova
Iškvietusi į mokyklą medikus, pabandžiau sugirdyti Ki-
riuškai mineralinio vandens. Nepavyko, todėl persigan-
dau dar labiau ir išgirdau iš slaugytojos naują priekaištų
pliūpsnį:
- Fe! Prancūziškas šlamštas! Nusipirkote nežinia ką į plas
tiką supakuotą. Mūsų reikia imti, boržomi!
- Boržomi ne mūsų! - subliuvau.
- O kieno?
- Šaltinis yra Gruzijoje.
- Matai, kokia gudri, - vėl pradėjo storulė, bet tuo metu
galiausiai pasirodė dvi griežtos moterys su metaliniu laga
minėliu.
Likusią dienos dalį su Kiriuška ir kitais namiškiais pra
leidau ligoninėje. Sužinoję, kad sergančio berniuko mama
jų kolegė - operuojančioji chirurgė, medikai tapo malones
ni, dar daugiau, jie be jokių prieštaravimų sutiko pervežti
Kiriušą į Katios kliniką, kur jį iš karto apgaubė visuotiniu
dėmesiu ir rūpesčiu.
Vidurnaktį Katia išvarė mus namo.
- Nėra ko jums čia stumdytis, - griežtai įsakė ji, - eikit
namo miegoti.
Mes su Seriožka ir Julečka grįžome namo, išgėrėme arba
tos ir įsispoksojome vienas į kitą.
- Nieko sau, - palingavo galvą Julia, - vakar Ada, šian
dien Kiriucha.
- Kuo jis apsinuodijo? - paklausė Seriožka.
Patraukiau pečiais.
- Tikriausiai dešrelėmis, kuriomis maitino mokyklos val
gykloje. Pats žinai, kokį maistą vaikams veža.
- Kiriucha nevaikšto į mokyklos valgyklą, - priminė
Julia.
- Teisingai. Bet šįryt aš pramiegojau ir neįdėjau jam pus
ryčių. Turbūt išalko ir nuėjo į bufetą.
- Visi į lovas, - paliepė Seriožka, - kojos nebelaiko.
Dirstelėjau į savo miegamąjį, patenkinta pamačiau, kad
iš klinikos parvežta Ada atrodo daug žvalesnė nei vakar, ir
pradėjau kraustyti Kiriuškos kuprinę.
Staiga atgijo telefonas. Pažvelgiau į laikrodį ir išsigandau.
Jau vėlu, tokiu metu gali tik pranešti apie ištikusią nelaimę.
Ranka sugriebė ragelį.
- Alio.
- Pakvieskite Kiriušką, - pasigirdo balselis.
Lengviau atsikvėpiau. Ačiū Dievui, nieko baisaus neatsi
tiko, Kiriušką ramiai miega savo palatoje. Visokios kvailys
tės lenda man į galvą. Tiesiog tai viena Kirilo bendraklasių,
prastai išauklėta mergiotė. Tikriausiai iki paryčių sėdi in
ternete, štai ir sumanė pasikalbėti, nors jau ir vėlus laikas.
- Kirilas negali prieiti.
- Ar kas atsitiko? - nerimastingai paklausė mergaitė. - Jis
susirgo, taip? Seniai skambinu, bet pas jus niekas nekėlė ra
gelio.
Nusišypsojau. Atrodo, Kiriuša tiesiog patinka bendrakla
sei, todėl ji ir jaudinasi.
- Jis ligoninėje.
-Oi!
Paskubėjau mergaitę nuraminti:
- Dabar jau viskas gerai.
- O buvo blogai?
- Na, pakankamai, jis smarkiai apsinuodijo.
- Kuo?
- Kažkokiu maistu, greičiausiai dešrelėmis iš jūsų mo
kyklos valgyklos.
- Jam buvo labai blogai? Jis galėjo numirti?
- Šiuo metu Kiriuša ramiai miega, tiesa, jis kol kas reani
macijos palatoje, su lašine, bet gyvybei pavojus nebegresia.
Greitai pasveiks, nesijaudink.
- Pyp - pyp - pyp... - pasigirdo ragelyje. Apstulbusi ben
draklasė nutraukė pokalbį arba ryšys savaime nutrūko. Pa
28 Da r j a Doncova
laukiau dar porą sekundžių, supratau, kad mergaitė nesiren
gia dar kartą skambinti, ir vėl paėmiau Kiriušos kuprinę.
Iškratytus vadovėlius ir sąsiuvinius sudėjau ant stalo, pieš
tukinę įkišau stalčiun, pažymių knygelės dėl visa ko net ne
bandžiau atversti, šiandien ir taip užteko stresų. Paskutinę
apžiūrėjau užtrauktuku užsegtą išorinę kišenę. Viduje gulėjo
permatomas maišelis su maisto likučiais. Pustuštis sausainių
pakelis, gabalas bandelės ir neatplėštas pakelis sulčių. Pavar
čiau rankose pakelį su skysčiu, kurį gamintojai be jokio sąži
nės graužimo pavadino natūraliu persikų nektaru. Vadinasi,
per ilgąją pertrauką Kiriuša sulakstė į kioską ir nusipirko už
kąsti. Dešrelių ar beliašų jis nevalgytų: mudvi su Katia nuolat
kartojame vaikams, kad užsinorėję ko nors mėsiško niekuo
met nieko nepirktų gatvėje, vežimėlyje. Veikiausiai produk
tai bus pasenę.
Kiriuša, būdamas paklusnus berniukas, nusipirko tai, kas
jam pasirodė nepavojinga: sausainių, bandelę ir sulčių. Ap
sinuodyti sausainiais ar bandele su razinomis gal ir įmano
ma, bet tikimybė, palyginti su dešrelėmis, menka.
Įdėmiai apžiūrėjau pakuotes. Sausainiai buvo visiškai švie
ži, o sultis galima vartoti dar du mėnesius. Bandelės likučiai
be atpažinimo ženklų, bet atrodė visiškai normaliai, kvepėjo
šviežiu kepiniu ir nekėlė jokių įtarimų.
Gal prisivalgęs saldumynų Kiriuška užsimanė ko nors mė
siško ir vis dėlto susigundė mokyklinėmis dešrelėmis?
Susimąsčiusi apžiūrinėjau pusryčių likučius. Į kambarį
įlėkė Liza ir pradėjo tarškėti:
- Lempa, noriu rytoj Kiriuchai nešiojamąjį kompą nu
vežti. Gal matei, ar yra palatoje telefono šakutės lizdas?
- Serioža paliko broliui savo mobiliųį.
- Ne apie telefoną kalbu! Yra lizdas?
- Elektros? Turbūt, adeisk, neatkreipiau dėmesio.
- Fui, Lempa! Telefonui!
- Mobilųjį...
- Internetui įjungti, - subliuvo Liza. - Lempa, tu akmens
amžiaus žmogus. Mobiliajam nereikia lizdo. Į telefono lizdą
įjungiamas tinklo laidas! Aišku? Oi, persikų, mano mėgsta
miausias! Galima, aš išgersiu, ar tu pati nori?
- Vaišinkis į sveikatą, - leidau.
Liza nuplėšė prie kartono priklijuotą plastikinį vamzdelį,
nulupo traškančią plėvelę, pradūrė pakelyje skylutę ir net
užsimerkė iš malonumo.
- Mmm dievinu persikų nektarą, nors šitas ne toks ska
nus, kaip tas, kurį mes visada perkam. Kartokas ir kažkuo
atsiduoda. Kodėl tokį pirkai?
Nelaukdama atsakymo, ji išbėgo numetusi ant stalo su
glamžytą pakelį. Sunkiai atsidususi nunešiau tuščią pakelį
į virtuvę, pamačiau po kriaukle perpildytą kibirą ir griež
dama dantimis ištempiau jį į laiptinę. Žinoma, buvo galima
pakelti triukšmą, trypti kojomis ir rėkti: „Amžinai šiukšles
tenka tampyti man!“ Tik kokia prasmė?
Kils skandalas, o kibirą vis tiek teks nešioti man, geriau
greitai jį ištuštinti ir eiti skaityti detektyvo.
Iškart atsigulti nepavyko. Pirmiausia užklojau Adą pledu
prieš tai pakeitusi jai sauskelnes, paskui paskambinau Ka-
tiai, sužinojau, kad Kiriuškai geriau, ir tik tuomet griuvau
į lovą. Ranka lyg ir tiesėsi prie knygos, bet akys pačios už
simerkė, galva įsmego į pagalvę, Muljana šnopuodama įsi
taisė šalia.
- Lempa, - įeidama į miegamąjį sušnibždėjo Liza, - Lempa...
- Kas dar? - sunkiai ištariau. - Visas problemas išspręsi
me rytoj, gerai?
- Mirštu...
- Rytoj, Lizaveta, viskas rytoj.
- Bloga man labai, padėk.
Atsisėdau.
- Liza, baik kvailioti. Kaip nesupranti, tokie juokeliai...
Pasigirdo tyli dejonė, krentančio kūno garsas. Nuspren-
30 Dar į a Doncova
dusi, kad Lizaveta sugalvojo mane išgąsdinti, uždegiau sta
linę lempą, pamačiau perbalusią mergaitę, gulinčią ant nu
garos išskėstomis rankomis, šokau iš lovos ir suklikau:
- Visi bėkit čionai, greitai!
4 SKYRIUS
Naktį taip ir nesumerkėme akių. Lizą nugabeno j Katios
kliniką ir paguldė į gretimą palatą šalia Kiriuškos. Viskas vėl
prasidėjo iš naujo: lašinės, injekcijos, skrandžio plovimas.
Apie devintą ryto pagaliau parsiradau namo, palindau po
dušu, paskui pagriebusi Adą paguldžiau ją ant galinės sėdy
nės ir nuvažiavau į veterinarijos kliniką. Šuniui teks keletą
valandų praleisti procedūriniame kabinete.
Paguldžiusi Diušą ant neštuvų paklausiau Romano:
- Gal galėčiau paprašyti kokios slaugės prižiūrėti mopsiukę?
- Geriau, kai šalia sergančio gyvūno budi šeimininkas, -
griežtai atrėžė veterinaras.
- Suprantu, bet mūsų padėtis ypatinga: du vaikai vienu
metu pateko į ligoninę.
- Kas atsitiko? - Veterinaras nusiėmė akinius. - Pas jus
infekcija? Žinokite, kai kurie žmonių negalavimai pavojingi
šunims.
- Liza ir Kiriuša apsinuodijo.
- Kuo?
- Atrodo, nekokybišku persikų nektaru.
-Kuo?
- Žinote, tai tokios sultys, mažuose kartoniniuose pake
liuose, su šiaudeliais, - pradėjau aiškinti. - Kiriuša nusipir
ko du pakelius, vieną išgėrė, ir jam iš karto pasidarė bloga.
O antrą pasigriebė Liza, ir vos gyva liko.
- Keisti dalykai pas jus namie vyksta, - nutęsė Romanas. - Iš
pradžių Ada žiurkių nuodų paragavo, paskui berniukas su
mergaite kažkokios bjaurasties išgėrė. Įtartina visa tai. Lyg
kas būtų nužiūrėjęs.
Susmukau ant taburetės. Nužiūrėjo. Ada apsinuodijo, Liza
su Kiriuša irgi. Tiesa, Diušai jau geriau, štai guli, dairosi ap
link, labai juokinga su sauskelnėmis!
Sauskelnės! Kažkaip keista. Apsilankiusi čigonė laikė ran
kose kūdikį kailiniame vokelyje. Kartais gatvėse matau bū
rėjas iš taboro ir žinau, kad jos ne pernelyg rūpinasi švara ir
juo labiau neaptūloja savo vaikų. Keldami normalioms mo
terims išgąstingą nuostabą, čigoniukai per šalčius ramiausiai
vaikštinėja basi, labai dažnai dešimtmetė mergytė tempia
kūdikį, pririštą prie jos nugaros purvina skara. Dar nė karto
neteko matyti čigonės su mažyliu kailiniame vokelyje. Be to,
mergaitė buvo su sauskelnėmis. Pirkau jas Adiušai, ir mane
nustebino kaina.
Dešimties vienetų neperšlampamų kelnaičių pakuotė kai
navo daugiau nei du šimtus rublių. Kaip brangu! Kūdikis tik
riausiai sunaudoja tokią pakuotę per porą dienų! Gerai, per
tris, bet vis tiek šis malonumas ne visiems, ir jau tikrai ne
čigonei. Galia buvo apsirengusi nekaip. Ir dar - ji labai ne
grabiai keitė sauskelnes, net jų neatsegusi. Aš elgiausi lygiai
taip pat pirmą kartą maudama sauskelnes. Šiandien klinikoje
viena jauna moteris, pamačiusi, kaip stengiuosi Adai numau
ti panaudotas sauskelnes, pasakė:
- Netampykite taip. Šone yra liežuvėlis, truktelėkite už
jo, ir atsisegs.
Atrodo, Galia nemokėjo naudotis sauskelnėmis, neturėjo
švarių, savo mėlynakę mergytę čigonė tiesiog suvyniojo į
vystyklą. Mėlynakę... Iš ko mergaitė paveldėjo tokias akis.
Gal iš tėvo?.. Ir kur Ada rado nuodų? Galia nuėjo prie šiuk
šlių vamzdžio, aš porai minučių išleidau ją iš akių, o vėliau
mopsiuke susirgo. Galimas tik vienas paaiškinimas: čigonė
bandė nunuodyti Adusią. Bet kodėl? Vadinasi, ji norėjo nu
žudyti šunį, o paskui Kiriušą ir Lizą? Sultimis?
32 Dar j a Doncova
Bet juk kai vaikai pasivaišino nektaru, čigonės seniai nė
kvapo nebuvo!
- Jei norite nuvykti pas vaikus į ligoninę, - staiga užuojautos
kupinu balsu pasakė Romanas, - galiu paprašyti žmonos pa
būti su Ada. Lena - veterinare, šiandien jai laisva diena, mes
gyvename už poros žingsnių nuo čia, ji ateis po kelių minučių.
- Ačiū, - apsidžiaugiau, - žinoma, sumokėsiu jūsų žmo
nai už budėjimą.
- Susitarsim, - burbtelėjo Romanas, ir jo veide vėl atsi
rado abejinga išraiška.
Apsikarsčiusi maišeliais su maisto produktais įsiveržiau
į ordinatorinę pas Katią. Draugė sumaigė peleninėje nuo
rūką ir pavargusiu balsu paklausė:
- Ką čia atitempei?
- Visko, ką jie mėgsta. Kiriuškai sausos rūkytos dešros,
silpnai sūdytos lašišos ir tortą, o Lizavetai - jos mėgstamų
saldainių.
- Nešk viską namo, - pertraukė mane Katia, - paskui,
per Naujuosius, ant stalo galėsi padėti.
- Kodėl? - nustebau. - Reikia juk vargšus ligonius pa
lepinti.
- Jie kol kas maitinami per lašinę, - paaiškino Katia, - o
vėliau vaikams po apsinuodijimo reikės laikytis dietos. Ar
pasilikai tuščią sulčių pakelį, tą, kurį Liza išgėrė?
- Ne, išmečiau į šiukšlyną, o ką?
- Nieko, - atsiduso Katiuša, - dabar jau nieko, reikėjo
pakelio turinį ištirti, pažiūrėti, kas ten buvo.
- Bent pasikalbėti su vaikais galima?
- Liza miega, pas Kiriušką gali užeiti.
Išėjusi į koridorių pravėriau palatos duris.
- Lempa, - silpnai nusišypsojo Kiriušką, - pasakiškai pa
sisekė.
- Apie ką tu, drauguži? - nesupratau. - Ką „pasakiška“
matai ištikus tokiems nemalonumams?
M ė l y n o j i l a i mė s mo p s e 33
- Šiandien viso miesto moksleivių matematikos kontroli
nis! - džiaugsmingai šūktelėjo Kiriuška. - Vera Aleksejevna
vakar pasakė: „Kuris pabėgs, tam iš karto rašau trimestre
dvejetą.“ O Lariska Kristova jos ir klausia: „Negi ir sergant
ateiti?“ Verka pasipūtė, išraudo ir kad suspigs: „Visiems si
muliantams - iškart po dvejetą, net nebandykite praleisti
pamokos. Išimtis bus padaryta tik patekusiems į reanima
ciją, ar aišku, mitrofanai nelaimingieji?“ O aš kaip tik in
tensyviosios terapijos palatoje ir atsidūriau. Super! Tiesiog
kaip pagal užsakymą. Gyvenime to kontrolinio užduočių ne
būčiau išsprendęs.
- Paklausyk, - pertraukiau džiūgaujantį kvailelį, - ką va
kar valgei pusryčiams?
- Nespėjau net arbatos išgerti, - pasiskundė Kiriuška, -
Serioga iš lovos ištempė ir kad užriks: „Greičiau, vėluojam!“
Net nusiprausti neleido.
- Vadinasi, namie iš šaldytuvo nieko neėmei?
-Ne.
- O mokykloje ką valgei?
- Sausainių valgiau, paskui bandelę su razinomis ir vieną
pakelį nektaro išgėriau, kitą pasilikau.
- Dešrelių valgykloje nevalgei?
Kiriuša griežtai dirstelėjo į mane:
- Lempa, mūsų mokykloje, vietiniame restoranėlyje, lan
kosi tik mažiai, nes mokytojos bijo. Ji juos surikiavusi at
veda ir įsako: „Valgot tylėdami, kitaip visai klasei dvejetus iš
elgesio parašysiu.“ Va, pirmokėliai ir springsta, o mūsų jau
nebeprivers, vyresnieji į valgyklą nė kojos nekelia. Niekam
net į galvą neateitų vietines dešreles kimšti, jų kiemo šunys
stengiasi net neuostyti. Supratai?
- Taip. O iš kur gavai sultis, sausainius ir bandelę?
Kiriuša patylėjo, paskui kreivai šyptelėjo:
- Žinai, Lempovicki, tau laikas gerti tanakaną arba stu-
geroną. Va, mūsų geografė pradėjo tuos vaistus vartoti ir
34 Darja Doncova
dabar jau nebepasakoja, kad Kijevas yra prie Volgos. Tu irgi
nueik į vaistinę, dabar marazmą išgydo.
- Neprašiau tavęs įvertinti mano protinių gebėjimų, tie
siog norėjau sužinoti, iš kur pas tave atsirado pusryčiai?
Kiriuša sukikeno.
- Marazmas stiprėja! Iš kur, iš kur - iš portfelio! Tu gi
pati man juos įdėjai!
-Aš?!
Kiriuša pažvelgė į mane su neslepiama užuojauta.
- Žinai, Lempovicki, labai sunku matyti, kaip degraduo
ja artimas žmogus. Va, tu jau rytą nebeprisimeni, ką darei
iš vakaro, vėliau pradėsi pliauskas vietoje duonos graužti,
makaronus pakeisi vinimis, o pasivaikščioti eisi ant galvos
užsidėjusi puodą. Vienas vargas su tais senukais. Va, aš, su
laukęs trisdešimt, tikrai nusižudysiu, kad negyvenčiau kaip
buvusio žmogaus griuvėsiai. Primenu: Lempovicki, tu nuo
lat įdedi man pusryčius, tiesa, dažnai jie būna neskanūs.
Sutrikau. Gal išties mano atmintis pradėjo šlubuoti. Pa
vyzdžiui, prieš savaitę išskubėjau į darbą, neprisimenu, ar
minėjau, kad dabar vedu laidą radijuje „Bum“, o kai parbė
gau namo, neradau rankinėje raktų, teko skambinti į duris.
Vėliau visą valandą kračiau kišenes ir rausiausi rankinėje.
Veltui, raktai tarsi išgaravo. Vakare į mano kambarį gudriai
šypsodamasis įėjo Kiriuša ir, padėjęs ant pagalvės metalinį
žiedelį su pakabuku, pasakė:
- Štai.
- Radai mano raktus, - apsidžiaugiau, - kur?
Berniukas prisimerkė:
- Ten, kur jūsų aukštenybė juos pamiršo - spynoje, iš lau
ko pusės. Duris užrakinai ir išlėkei, o rakčiukas kabo sau, siū
buoja, užeikite brangieji vagys, imkite, nieko negaila. Žioplė
tu, Lempa, tiesiog aukščiausio lygio žioplė!
Ir ką galėjau atsakyti? Kiriuška teisus, raktų negalima pa
likti išorėje ir dabar, prieš kviesdama liftą, kuo atidžiausiai
apžiūriu duris. Bet pusryčiai! Labai gerai prisimenu, kad tą
dieną pramigau, namiškiai patys susiruošė kas j darbą, kas
į mokyklą, jokio maišelio su sausainiais į berniuko kuprinę
nedėjau!
- Kiriuška, - atsargiai paklausiau, - tau pusryčiai nepa
sirodė keisti?
- Ne, - patraukė jis pečiais, - žinoma, man labiau pa
tinka glazūruoti sūreliai nei sausainiai ir bandelės, bet aš
tiesiog idealus vaikas, ką pakiša, tą valgau,
- Žodžiu, nieko ypatinga?
-Ne.
- Visai?
- Visiškai. O kas yra?
- Nieko, aš šiaip...
- Ne jau, atsakyk!
- Matai, aš tau pusryčių j kuprinę nedėjau.
- Tai kas įdėjo?
- Na, reikia mūsiškių paklausti. Gal Katia?
- Mama tą dieną budėjo.
- Tikrai. Tada Julia arba Seriožka.
- Tu ką, - nusijuokė berniukas, - dar prisimink Kostiną
arba šunis apkaltink!
- Iš tikrųjų, - nutęsiau, - tada iš kur atsirado pusryčiai?
- Nežinau, - tyliai atsakė Kiriuša.
Tylėjau.
- Klausyk! - staiga sušuko jis. - Buvo vienas keistas da
lykas.
-Koks?
- Atsimeni, prieš metus kuprinėje sutraiškiau jogurto in
delį ir teko išmesti sąsiuvinius?
- Atsimenu, na, ir vaizdelis buvo. Kaip tyčia desertas
buvo su mėlynėmis.
- Ką tu man tada paliepei?
- Niekuomet nedėti pusryčių į vidinį skyrių.
36 D arj a Doncova
- Aha. Ir aš daugiau nebededu sumuštinių kartu su va
dovėliais.
- Na, ir kas? Maisto likučius aš išėmiau iš išorinės kišenės.
- Teisingai, aš įdėjau ten tai, ko nesuvalgiau, bet radau
sausainius, bandelę ir sultis tarp vadovėlių.
- Ir kas juos ten įdėjo?
- Supratimo neturiu, - atsiduso Kiriuša.
- Tu kuprinę visą laiką nešiojiesi?
- Na...
- Taip ar ne?
- Numetu ant grindų prie klasės durų, kad nereikėtų nuo
lat tampyti, - prisipažino Kiriuška. - O kam ją saugoti? Pi
niginę ir mobilųjį išsiimu, viso kito niekam nereikia. Gal kas
supainiojo ir įkišo man savo pusryčius. Juk daugelio kupri
nės vienodos!
Staiga aš sudrebėjau. Čigonė! Tai ji! Pirmiausia apnuodijo
Adą, paskui pakišo nuodus berniukui. Kodėl? Ką jai pada
rė mano mopsiuke ir berniukas? Nors Adą apnuodijo diena
anksčiau...
- Sakyk, pastaruoju metu su niekuo nesikivirčijai?
- Su Alka Levitanskaja susipešiau, - prisipažino Kiriu
ša, - bet ji pati kalta, garbės žodis... Erzino mane, erzino ir
gavo į kailį.
- Čia niekai, noriu pasakyti, gatvėje, su pašaliniais žmo
nėmis. Na, sakysime, priėjo prie tavęs čigonė ir pasiūlė
paburti, o tu jai ką nors įžūlaus pasakei. Nebuvo nieko
tokio?
Kiriuša išpūtė akis.
- Ne. Jokios būrėjos prie manęs prikibti nebandė.
- Tikrai?
- Žinoma, o kas atsitiko?
- Nieko, vėliau paaiškinsiu, - pažadėjau stodamasi, - tu
ramiai ilsėkis. Ir dar kai kas - jei tau staiga atneštų siunti
nėlį su maistu, nieko nevalgyk. Niekas iš namiškių neper-
davinės tau saldumynų per slaugę, patys į palatą atnešim.
Būk atsargus.
- Lempa, paaiškink, kas vyksta, - pradėjo zyzti Kiriuša.
- Tave norėjo nunuodyti, - pasakiau, - neatmetu galimy
bės, kad Ada tiesiog surijo šokoladuką, kurį kažkas padėjo
vaikų kambaryje ant pagalvės. Supratęs, kad sumanymas ne
pavyko, nusikaltėlis nusprendė pabandyti dar kartą ir įdėjo į
tavo kuprinę pusryčius.
- Kam mane nuodyti? - pašoko Kiriuša. - Ką aš tokio
padariau? Ankai į nosį užvožiau?
- Manau, Levitanskaja čia niekuo dėta.
- O kas?
- Kol kas nežinau.
- Lizką juk irgi norėjo nužudyti?
- Tikriausiai ne, sultys buvo skirtos tau, Lizaveta - atsi
tiktinė auka.
- Nieko sau, - drebančiu balsu pasakė Kiriuša. - Neseniai
filmą žiūrėjau, ten dėdulė šiaip sau žmones pribaiginėjo, be
priežasties, psichas buvo. Gal ir į mane toks nusitaikė?
- Turiu tokią vieną mintelę, - nutęsiau.
- Dėstyk, - godžiai pareikalavo berniukas.
- Kol kas neturiu ko, bet kai tik ką nors sužinosiu, iš karto
pranešiu. O tu kol kas mūsiškiams nė žodžio nesakyk. Gal
man tiesiog kvailystė į galvą šovė, paskui užjuoks, iki gyveni
mo galo erzins!
- Aha, - linktelėjo Kiriuša, - tyliu ir ničnieko neimu į bumą!
- To tai jau per daug, jei saviškiai atneš, vaišinkis. Gerai,
gulėk, ilsėkis.
- Lempa, tu pasistenk tą reikalą išsiaiškinti, - gailiai pa
prašė Kiriuška, - nes man kažkodėl baisu!
- Nesijaudink, - apkabinau berniuką, - būtinai viską su
žinosiu ir surasiu tą, kas sugalvojo šią šunybę.
Išėjusi iš ligoninės paskambinau Romanui, sužinojau,
kad Lenos prižiūrima Adiuša ramiai miega, ir šiek tiek ap
38 Dar j a Doncova
rimusi nuvažiavau namo. Pirmiausia sekundei užsukau į
mūsų butą, o tada liftu pakilau į viršutinį aukštą ir pradėjau
atkakliai skambinti į Mašos duris.
- Kas ten taip skuba, - pasigirdo už durų, - ko dabar
daužaisi?
Durys atsidarė. Iki šiol nebuvau lankiusis pas kaimynę
ir nejučia atsidūsėjau. Matyt, Maša neseniai pasidarė re
montą. Siena tarp prieškambario ir svetainės išgriauta, tad
dabar čia buvo erdvus vestibiulis, kuriame stovėjo kabykla,
pora odinių krėslų ir kabojo apvalus veidrodis.
- Nu, - prisimerkė duris atidariusi būtybė. - Tu išvis kas?
Ko čia valkiojies? Valandų nežinai? Liaudis miega dar, at
lėkei ankštybėm!
- Jau vidurdienis! - paprieštaravau.
- Ir kas? Šliaužk iš čia!
Nužvelgiau stovinčią ant slenksčio mergiotę. Nieko nepa
sakysi, tikras saldainiukas. Tamsiai kaštoninės garbanos, sun
kiomis bangomis krentančios ant nutekintų pečių. Didžiulės
rudos akys švyti tamsaus gymio veidelyje, siaura tiesi nosis,
tobulos formos burna, o ir figūros pavydėti galima. Begėdė
nė nepagalvojo užsimesti chalatą ir stovi prieš mane tik su
liemenėle ir vos įžiūrimais trumpučiais šortais. Ant plonos
rankos riešo gana didelis apgamas, bet jis negadina merginos
grožio - atvirkščiai - prideda tam tikro pikantiškumo. Jei tik
ji nepravertų burnos, kitos tokios reikėtų paieškoti.
- Jūs - Marijka? - mandagiai pasiteiravau.
- Ir kas?
- Taip ar ne?
- Ir kas?
- Marijka?
-Nu?
Nutariau pabandyti kitaip.
- Jūsų anyta, Maša, namie?
-Ne.
- O Pavlikas?
- Tu kas tokia, kad mane apie mano berną kamanti-
nėtum?
- Matote, aš jūsų kaimynė...
- Jei ant makaulės vanduo varva, tai čia ne iš mūsų.
- Jūs manęs nesupratote...
- Varyk į valdybą ir ten skandalyk! Atsivelka čia visokios,
pinigų joms tapetams duok! Rado kvailius. Anyta nieko ne
turi, viską į biznį sukišus, o aš ubagė, mauk iš čia!
Supykusi pareiškiau:
- Marijka, nustokite apsimetinėti kvaile, manęs neapgau
site. Aš iš tiesų Mašos kaimynė, bet gyvenu ne po jumis,
užlieti mūsų buto jūs niekaip negalite.
- Tada ko jums reikia? - nustebusi visiškai normalia rusų
kalba pasiteiravo Marijka.
- Pas mane buvo atėjusi jūsų sesuo, Galia.
- Ir kas? - vėl perėjo į įprastą žargoną Marijka. - Kokia
dar Galia? Eik čionai, nesimakaluok ant slenksčio.
Įėjau į butą, Marijka skubiai užtrenkė duris, mikliai už
stūmė du milžiniškus skląsčius ir susiraukė:
- Ką čia plepat? Pliurpiat nesąmones!
Jos grakščios, lygutėlės, be jokio plaukelio kojytės nekan
triai bilsnojo į duris. Arba mergina nervinosi, arba būdama
iš prigimties judri negalėjo nustygti vietoje.
- Jūsų sesuo, - pakartojau, - Galia, neseniai buvo užsu
kusi pas mane. Ji norėjo pervystyti dukrytę ir pamiršo pas
mus šalikėlį, va, atnešiau, atiduokite jai.
Kalbėdama ištraukiau iš kišenės ryškiai mėlyną kašmy
ro atraižą, kuria atšalus apsivynioju kaklą, ir parodžiau ją
Marijkai.
- Skiedi! - riktelėjo ta.
- Komediją vaidini, - pasakė Marijka. - Neturiu jokios
sesers Galkos ir išvis esu našlaitėlė, viena aš. Nei motinos,
40 D arj a Doncova
nei tėvo, gatvėj tryniausi, kopūstus pardavinėjau, iki Pavlu-
chą sutikau. Dabartės jis man ir tėvas, ir vyras, ir brolis!
- Jūs neturite sesers, čigonės Galios? - dar kartą pasitei
ravau. - Gerai prisimenate?
- Gal aš maišu trenkta, - krestelėjo tamsias garbanas Ma-
rijka, - giminių neprisimenu? Visi maniškiai mirę, troboj
sudegė. Senelis girtas sugalvojo naminės aparatą pasidary
ti, elektrą taupė, tai įlipo j stulpą laidų prijungti tiesiai prie
linijos, va, jam elektra ir trinktelėjo. Gaisras kilo, troba su
degė, o ten, viduje, visi girti gulėjo.
- Jūs, vadinasi, spėjote iššokti?
- Manęs ten nebuvo, laukuose dirbau, runkelius ravėjau,
grįžau namo, o vietoj namo - tik anglys likusios. Štai kaip
atsitiko. Viena vienužė likau, kad badu nemirčiau, išvažia
vau į Maskvą.
- Man visada atrodė, kad čigonai tabore labai brangina
giminystės ryšius ir vienos merginos uždarbiauti niekuo
met neišleistų.
- Kas? Čigonai? Kas man rūpi čigonai?
- Jūs ne čigonė?
- Visai išprotėjai! Dar pasakyk - etiope, - pliaukštelėjo
rankomis gražuolė. - Iš Moldovos aš, iš kaimo, su čigonais
nesigiminiuoju. Kad pasakei! Jokių seserų ir brolių neturiu!
- Bet toji Galia...
- Pripliurpė ji tau, - nusišypsojo Marijka, - apmovė. Tik
riausiai ką nors nudžiauti norėjo, tu apsidairyk namie, gal
pinigai dingo arba auksas, o šalikėlį išmesk, dar kokią ligą
pasigausi.
5 SKYRIUS
Susimąsčiusi išėjau į laiptinę ir išjungiau kišenėje gulintį
diktofoną. Kostinas ne kartą mane barė už norą savarankiš
kai išpainioti detektyvines istorijas. Šiaip jau aš jo žodžius
praleidžiu pro ausis, bet vieną pastabą gerai įsiminiau.
- Tu amžinai kreti kvailystes, - šnypštė majoras, - už
miršti, ką tau pasakojo žmonės, užsiimi ne savo reikalais.
Dėl „ne savo reikalų“ būtų galima ir pasiginčyti, o štai dėl
užmaršumo - šventa teisybė. Padariusi teisingas išvadas iš
to, ką išgirdau, dabar, eidama „į darbą“, visuomet pasiimu
diktofoną, kišenėje nepastebimai jį įjungiu, o vėliau namie
keletą kartų išklausau įrašą.
Vadinasi, Galia melavo, ji paprasčiausiai pasinaudojo Ma-
šos, Marijkos ir Pavlo vardais, kad galėtų nekliudoma patekti
į mūsų butą. Ir puikiai susidorojo su užduotimi. Aš ja pa
tikėjau, leidau įeiti į vonią ir į virtuvę.
Vadinasi... Panašu, kad reikalai liūdni. Galia kruopščiai
pasirengė nusikaltimui, sužinojo mūsų kaimynų vardus ir
neklysdama išsirinko tuos, kurių giminaite galėjo be vargo
apsimesti.
Tamsaus gymio Marijka ir čigonė panašios, bent jau odos
tamsumas ir plaukų spalva vienodi, abiejų akys rudos, di
džiulės. Keista tik, kad kūdikio jos buvo skaisčiai mėlynos.
Priėjusi prie savo buto durų net švilptelėjau. Štai kur
šuo pakastas! Mergytė visai ne Galios duktė, ji ją „išsinuo
mojo“. Štai kodėl jauna mama taip negrabiai keitė sauskel-
nes, tikriausiai neperšlampamas kelnaites pamatė pirmą
kart gyvenime. Ką tai sako? Ogi tą, kad Galia rūpestingai,
tiesiog kaip FST agentas, apgalvojo savo legendą. Ji sten
gėsi žūtbūt patekti į butą, kad galėtų duoti nuodų Adai ir
Kiriušai.
42 Darja Doncova
Išeidama žvitriaakė mergina ėmė man „burti“ ir pranešė
apie šuniuko didelėmis, kiek išsprogusiomis akimis mirtį.
Ką ji ten plepėjo? Tai velnias, neatsimenu pažodžiui. Lyg
apie tai, kad visi mirs: šunys, žmonės. Išgelbėti mus gali tik
pasirodęs angelas, kuris ateis pats po kažkokios įvykusios
nelaimės.
Ir ką mes turime šiandien? Ada, Kiriuška ir Liza atsidūrė
po lašinėmis.
Apimta siaubo stvėriau telefono ragelį ir puoliau skam
binti saviškiams.
- Julia, nevažinėk metro, nevalgyk pietų ir negerk van
dens! Niekur, išskyrus namie.
- Aha, - sukikeno ši, - puikiai sumanyta.
- Pažadėk, kad ir Seriožka elgsis taip pat!
- Lempa, tu griuvai ir susitrenkei galvą?
- Viskas labai rimta! Patikėk. Jokiomis aplinkybėmis nie
ko neimkit į burną. Valgykit tik namie, iš mano rankų.
- Tada mes mirsime nuo išsekimo!
- Nekvailiok! Kas čia tokio pabūti nevalgius iki vakaro!
Nepadarydamas jokios žalos sveikatai žmogus gali badauti
visą mėnesį.
- Lempa, juk mudu su Seriožka šiandien išskrendame į
Vladivostoką. Tu pamiršai? Kiek kartų sakėme apie koman
diruotę! Grįšime po trijų savaičių. Nežinau, ką tu sugalvojai,
bet mums per dvidešimt dienų vis dėlto teks bent kartelį pa
valgyti. Atleisk, jei sugrioviau tavo planus. Beje, mudu kaip
tik Domodedovo oro uoste pyragaičių su kava užvalgėme, ir
nieko baisaus neatsitiko. Viskas, baigiu kalbėti, jau paskelbė
įlaipinimo pradžią. Nuskrisime, paskambinsiu. Iki.
Tikrai, visiškai išgaravo iš galvos. Seriožka ir Julia kelias
dienas vis plepėjo apie labai pelningą užsakymą, kurį jų ne
seniai įsikūrusiai reklamos agentūrai pavyko gauti Vladi
vostoke. Vis dėlto vaikai teisūs - aš kartais būnu jiems labai
nedėmesinga.
Tuomet paskambinau Vovkai.
- Kostinas, - griežtu tonu atsakė bičiulis.
- Man reikia su tavimi pasikalbėti.
- Ne dabar.
- Reikalas labai skubus.
- Vakare, - sausai atrėžė majoras.
- Kalbame apie gyvybės ir mirties klausimą.
- Kai tu taip paaiškinai padėtį praėjusį kartą, - piktai atsa
kė Vovka, - aš kaip koks kvailys pakliuvau ant kabliuko, at
lėkiau pas tave ir kas paaiškėjo? Tau prireikė žmogaus, kuris
galėtų pasižiūrėti, kaip ant tavęs guli paltas. Atsivilkai mane
į parduotuvę, užsitempei tą skarmalą ir sukaliojaisi priešais
kamantinėdama: „Na, kaip? Nugaroje nesiraukšlėja?“
- Bet palto negalima pirkti vienai, - įsižeidžiau, - parda
vėjai tiesos nepasakys, jie nori kuo greičiau parduoti daiktą.
Dabar kalbu ne apie perkamą drabužį!
- Vadinasi, apie batus ar lūpų dažus. Vakare pakalbėsim.
- Mane nori nunuodyti!
- Žinai, kartais man irgi į galvą šauna tokios mintys!
- Katią irgi. Ir Seriožą, ir Julią, ir Reičelę, ir Ramiką, ir Mu-
lią. Gal ir tave. Mus išgelbės angelai, jie mus saugos, supranti?
- Aha, - burbtelėjo majoras, - protelis pavažiavo. Gal tu
haliucinogeninių grybų ragavai? Klijų uostei?
- Vovka! Reikalas per daug rimtas. Neseniai pas mus atė
jo čigonė su kūdikiu mėlynomis akimis. Ji apnuodijo Adą,
pakišo Kiriušai sultis su nuodais.
- Lampadėle, - pertraukė mane Kostinas, - kiek kartų
tave perspėjau nuolat nežiūrėti serialų ir neryti detektyvų,
kuriuos kurpia liaudies labai mėgstama Tatjana Ustinova.
Tiesą sakant, čigonės, atėjusios į butą su mėlynakiu kūdi
kiu ir panorusios nunuodyti mopsiukę, net Ustinova nesu
galvotų. Ji vis dėlto nepraranda realybės jausmo. Žodžiu,
mano angele, jei sienose matai liukus, nesijaudink, tai tik
„gliukai“. Išgerk raminamųjų ir eik miegoti.
44 Darja Doncova
- Volodia! Susikaupk! Adą apnuodijo, Kiriušą su Lizave-
ta irgi!
- Mėgstanti viską ragauti mopse nuodų prisirijo prie šiuk
šlių konteinerių, Kiriuchai kioske pardavė surūgusių sulčių, o
Lizaveta atsitiktinai pati išgėrė antrąjį pakelį! - užriko majoras.
- Sultys buvo šviežios, aš patikrinau datą.
- Net pats kokybiškiausias produktas gali sugesti, jei jį
iš pradžių žiemą laiko dėžėje gatvėje, o vėliau pastato šalia
įkaitusio šildytuvo, - piktai paprieštaravo Kostinas. - Kaip
tik taip su produktais dažnai elgiasi prekiautojai.
- Bet čigonė! Su kūdikiu!
- Rudeninis ligos paūmėjimas greitai praeis, - pareiškė
Vovka, - gerasis dėdė psichiatras išgydys. Beje, Slavka šaunų
anekdotą papasakojo: „Sėdi po medžiu daktaras Aiskauda ir
sako zuikučiui: „Tuoj prisiusiu tau naujas kojytes ir vėl galėsi
bėgioti takeliu.“ - „Gal nereikia, - maldauja žvairys, - tai jau
keturiasdešimtoji kojų pora, man tikrai sunku takeliu bė
gioti!“ Juokinga, tiesa?
- Visai ne, - supykau, - labai kvaila!
- Visiškai tau blogai, - pagailėjo manęs Vovka, - mat, ką
psichikos susirgimai daro su žmonėmis! Humoro nebesu
pranta.
- Kvailys! - burbtelėjau ir padėjau ragelį.
Va, ir kalbėkis su juo. Užuot susirūpinęs ir ėmęsis kokių
nors priemonių, Kostinas kvailioja. Gerai, su juo išsiaiškin
siu vėliau, dabar reikia įspėti Katiušą.
- Klausau, - pavargusiu balsu atsiliepė draugė, - kas dar
pas mus atsitiko?
- Viskas gerai.
- Keista.
- Nieko nevalgyk ir negerk, apskritai maitintis galima tik
namuose, mus nori nunuodyti, čigonė...
Išklausiusi smulkų mano pasakojimą, Katia atsargiai pa
klausė:
- Lempuša, tu vitaminus geri?
- Ne, - nustebau, - kuo jie čia dėti?
- Yra puikių priemonių, - įkvėptai pradėjo draugė, - re
zultatas stebuklingas, tiesiog pasakiškas. Žmogus keičiasi
akyse, gerėja atmintis. Gali nusipirkti preparatą, kurio su
dėtyje yra ginkmedžio lapų. Tiesa, brangoka, vienas bute
liukas beveik tūkstantį rublių kainuoja, bet pirmiausia ten
šimtas aštuoniasdešimt kapsulių, antra - koks efektas.
- Čia užuomina, kad aš išsikrausčiau iš proto?
- Niekuomet gyvenime, - skubiai sutratėjo Katiuša. - Iš
kur tau tokia mintis į galvą šovė? Tiesiog dabar ruduo, or
ganizmas persitvarko. Daugelis klaidingai įsitikinę, kad pa
laikyti jėgas reikia pavasarį, neva apie kovo mėnesį mūsų
imunitetas nusilpsta. Žinoma, tai tiesa, bet, artėjant žiemai,
būna dar blogiau...
- Katia, - pertraukiau draugę, - labai tavęs prašau...
Užbaigti sakinio nespėjau. Telefono ragelyje pasigirdo
kažkieno nepažįstamas balsas:
- Jekaterina Andrejevna, Fedoskinui vėl prasidėjo.
- Vėliau pasikalbėsim, Lempuša, - skubriai metė draugė
ir padėjo ragelį.
Treptelėjau koja. Na, ir kokie žmonės mane supa! Tiesiog
akli ir kurti! Nė vienas namiškių nejaučia artėjančio pavo
jaus ir netiki pasakojimu apie čigonę. Ką dabar daryti?
Pykdama apsirengiau ir susiruošiau vykti į veterinarijos
kliniką. Pasitikusio mane Romano veidas buvo toks rūška
nas, kad man staiga sulinko kojos. Ant neštuvų kažkas gu
lėjo, kažkas, kieno galva buvo uždengta paklode.
- Jau atvykote? - riktelėjo veterinaras. - Na, na.
- Taip, - sušnibždėjau, - sakykite.
-Ką?
- Viską. Nesijaudinkite, aš ne isterikė. Ada?..
- Ją Lena nuvedė į mūsų virtuvę, - ramiai pareiškė Ro
manas. - Šuniui reikia šiek tiek dietinio maisto.
46 D arj a Doncova
Skrandį suspaudusi ledinė ranka atsigniaužė. Vėl įsiste
beilijau į tą KAŽKĄ, apvyniotą paklode, ir staiga supratau,
kad matau ryšulį nešvarios patalynės, matyt, paruoštos vež
ti į skalbyklą.
- Kiek aš jums skolinga?
- Sąskaita kasoje, už lašinę.
- O asmeniškai jums?
- Nieko.
- Bet kaipgi taip?
- Jevlampija Andrejevna, eikite.
- Jūsų žmona visą dieną sėdėjo su Ada!
- Tai jos darbas.
- Sakėte, jai šiandien laisva diena.
- Lena visuomet ją praleidžia su manimi klinikoje.
- Juk negaliu taip imti ir išeiti!
Romanas nusiėmė akinius, pavargusiu gestu nosine nusi
šluostė akis, trumparegiškai sumirksėjo, vėl užsidėjo rėme
lius ant nosies ir lediniu tonu pareiškė:
- Pasiimkite Adą ir važiuokite. Mopsę atvešite po trijų
dienų, dėl visa ko padarysime tyrimus, bet, tikiuosi, viskas
bus gerai. Tuoj ateis Lena, eikite į dvyliktą kambarį, Adą
atves ten. Žmona jums smulkiai paaiškins kokios dietos lai
kytis, mopsei kurį laiką teks ruošti ypatingą maistą.
- Bet... - vėl pabandžiau užvesti kalbą apie honorarą.
- Eikite, Jevlampija Andrejevna, - iškamuotu balsu pa
liepė Romanas, - palikite mane vieną su mano labai nema
loniais reikalais.
- Kokiais reikalais? - nesupratau.
Veterinaras parodė ranka į kampą.
- Va, miega nelaimėliai, nieko, žinoma, nesupranta, o man
tiesiog ranka nekyla. Bet kur dėsies, nuo ryto vis rengiuosi,
rengiuosi, iki darbo pabaigos tempiau. Net negaliu pasakyti,
koks akmuo sielą slegia.
Įsižiūrėjau.
Kartoninėje dėžutėje, kurioje, regis, buvo laikyti bananai,
ant suplyšusios paklodės susiglaudę gulėjo du mopsiukai,
dar visai mažyčiai. Rusvą kailiuką puošė tamsi nuo galvos
iki uodegos einanti juosta. Didelės ausys kabojo abipus
raukšlėtų juodų snukučių, uodegėlės ištiesintos. Šuniukai
ramiai miegojo.
- Kokie gražučiai! - susižavėjau. - Mažučiai! Tokie mieli!
Žiūrėkite, vienas žiovauja!
- Tai mergaitės, - staiga surūstėjusiu veidu pasakė Ro
manas, - Fenia ir Kapa, joms trys mėnesiai.
- Tokios mažutės ir jau serga? Kas joms?
- Nieko.
- Jas skiepyti atvežė?
- Užmigdyti.
Sumirksėjau. Tuo metu viena mopsiuke atsitūpė, papurtė
galvą ir ilgai negalvojusi puolė jaukiai miegančią seserį, o ši,
kaipmat prabudusi, pradėjo kandžioti išdykėlę. Dėžėje užvi
rė linksmos peštynės. Mudu su Romanu žiūrėjome tylėdami.
Staiga veterinaras pašoko ir pradėjo bėgioti po kabinetą.
- Taip, - murmėjo jis, - aš užmigdydavau gyvūnus, ir ne
kartą, jei matydavau, kad to reikia. Šįryt aviganį atnešė, aš
tuoniolikos metų, įsisenėjęs vėžys, kojos paralyžiuotos. Šuo
kankinasi, be to, jis savo amžių jau nugyveno. O šitos? Kuo
jos kaltos? Tik tuo, kad kvailiams į rankas pateko? Sveikos,
linksmos, joms gyventi ir gyventi. Tai ne, imk, Romanai, ir
pribaik. Negaliu! Nenoriu!
- Už ką jas, - sumurmėjau stebėdama, kaip mopsiukės
bando išsiropšti iš dėžutės.
- Šiaip jau nieko ypatinga, - patraukė pečiais Romanas. -
Mergytė Olesia seniai prašė šunelio, bet mama buvo prieš,
nes gyvulėliai viską draskys, gadins, apmušalus nuplėšys, o
jų bute euroremontas. Mama išvažiavo į komandiruotę, o
tėtė ėmė ir nupirko dukrai dvi mopsiukės, Fenią ir Kapą. Ži
noma, šunyčiai visur šlapinasi, stalo kojas apgraužė. Mama
48 D arj a Doncova
grįžo, persigando, sukėlė siaubingą skandalą vyrui. Tuomet
jis ir atitempė šunelius mums užmigdyti. Dar pakankamai
padorus vyras pasirodė besąs. Kitas būtų tiesiog nunešęs į
šiukšlyną, o šitas „pagailėjo“. Užmuščiau tokius „šunų my
lėtojus“. Žino juk, kokią raganą vedęs, ne kartą girdėjo savo
sutuoktinę kalbant: „Negaliu pakęsti šunų“ - ir vis tiek par
nešė mopsiukes namo, kretinas, išsigimėlis, idiotas!
- Vargšė mergaitė, - išsprūdo man, - įsivaizduoju, ką
jaučia vaikas.
- Jai pasakė, kad šuniukai pasimetė juos vedžiojant, - at
siduso Romanas. - Gana, eikite, Jevlampija Andrejevna.
Jis nuėjo prie spintos, atidarė stiklines dureles, išėmė am
pulę, paėmė brūžiklį...
- Palaukit! - surikau.
Romanas krūptelėjo.
-Ką?
- Jos niekam nereikalingos? Fenia ir Kapa?
- Taip.
- Jūs jas dabar numarinsite?
Romanas padėjo ampulę į emaliuotą indą ir piktai pa
klausė:
- Ar turiu kitą išeitį?
- Pasiūlykite kam nors šunyčius paimti.
- Visą dieną tik tą ir dariau, niekas nenori.
Mano akys pasruvo ašaromis. Tuo metu Fenia ir Kapa, lyg
suprasdamos, kas jų laukia, pritilo, prisispaudė viena prie
kitos ir pradėjo drebėti. Viena mopsiuke pažvelgė į mane
maldaujančiu žvilgsniu, antroji tyliai suinkštė. Mečiausi prie
dėžės ir pagriebiau šuniukus. Šuniukai kvepėjo maloniai,
švelnutis jų kailis priminė šilką. Minkštučiai liežuvėliai sku
botai aplaižė man ranką.
- Aš jas pasiimu!!!
Romanas išpūtė akis.
- Atleiskite...
- Pasiimu Fenią ir Kapą.
- Bet...
- Negalima? Jūs gi ką tik pasakėte: jos niekam nereika
lingos.
- Kiek supratau, be Ados, jūs turite dar tris šunis.
- Kas čia tokio? Butas didelis, ir šiaip mes norėjome sta
tytis namą pamaskvėje ir ten persikraustyti.
- Jūsų artimieji gali prieštarauti.
- Mūsų šeimoje nėra išsigimėlių, - pareiškiau įsupdama
mopsiukes į suplyšusią paklodę, - kaip nors išmaitinsime.
Jei jau teks badauti, visi kartu kvietinę košę valgysime. Nors
mums tai negresia, visi dirbame, niekas nedejuoja ir nerau
da. Tik padėkite man Adą iki mašinos nunešti, nes rankų
nebeužtenka.
6 SKYRIUS
Atsidūrusios automobilyje, mopsiukės užmigo. Visai at
sigavusi Ada nustebusi jas apžiūrinėjo. Iš pradžių apuostė,
paskui nepatikliai viauktelėjo, jos snukutis klausė: „Negi tai
mano?“
Prieš metus Ada jau pabuvo šioje klinikoje. Mums išva
žiavus vasarai į pamaskvį, į Aliabjevą, ji tiesiogine prasme
po krūmu rado savo meilę, kiemšunį Diką, ir su juo iš šir
dies pasilinksmino. Adiuša, visai pamiršusi, kad yra mer
gina iš padorios šeimos, kiekvieną rytą cypdama iš laimės
lėkdavo į pasimatymą. Rugsėjį atėjo atpildas: pasaulį išvydo
du šuniukai, pavadinti Vinių ir Ričių. Ada gimdė sunkiai,
teko daryti Cezario pjūvį. Tuomet aš irgi vežiau iš ligoninės
Adiušą bei du naujagimius, ir ji lygiai taip pat žiūrėjo į juos
nieko nesuprasdama. Mopse gimdė su narkoze ir papras
čiausiai nesuprato, iš kur atsirado šuniukai.
- Au? - delikačiai pasiteiravo Ada. - Au? Au?
50 Dar j a Doncova
- Teisingai, - sutikau, - au, au. Jei patinka, tegul tai bus
tavo atžalos.
Sunešusi visus mopsus j butą, palikau Fenią ir Kapą ko
ridoriuje. Iš kambarių kaipmat sulėkė Reičelė, Ramikas ir
Mulia. Pasigirdo šnopštimas, prunkštimas, čepsėjimas. Šu
nys pasveikino sveikstančią Adiušą ir pažindinosi su nau
jokėmis.
Minutėlę prisėdau virtuvėje. Kaip tik tuo metu suskambo
telefonas.
- Kas pas mus naujo? - pasidomėjo Katia.
- E... lyg ir viskas po senovei. Adiuša namie, žvali, jau
bėgioja.
- Puiku, Kiriuška su Lizaveta jau spėjo susibarti.
Nusijuokiau.
- Tikrai puiki naujiena, vadinasi, jie sveiksta.
- Tik nesijaudink, grįšiu vėlai.
- Kodėl?
- Na, kol nueisiu iki metro, paskui persėdimai.
- Tu juk su automobiliu.
- Jis neužsiveda.
- Palauk, tuoj atvažiuosiu.
- Nereikia, parvažiuosiu metro.
- Iki jo nusigauti reikia, lauk, jau lekiu!
- Lempa, jau vėlu, skambinu ne todėl, kad ištraukčiau tave
iš lovos, tiesiog norėjau perspėti: nesijaudink, vėluosiu.
- Viską supratau, lekiu.
Jei jau sąžiningai, vairuoju labai prastai. Sėdėjimas už vairo
man anaiptol neteikia džiaugsmo. Pusė bėdos, jei riedu gerai
žinomu maršrutu, na, sakysime, namai - turgus - prekybos
centras - skalbykla. Šis kelias man pažįstamas iki smulkme
nų, nesunkiai galiu nuvairuoti ir iki Kiriuškos bei Lizavetos
mokyklos, nors ten greičiau nueisi pėsčia. Visos kitos kelio
nės - nuolatinis stresas. Pirmiausia imu atlasą ir pasitikri
nu kelią žemėlapyje, ypač atkreipdama dėmesį į kairiuosius
posūkius. Kurį laiką važinėdavau tik paskui troleibusus ir tik
visiškai neseniai išmokau naują triuką: dabar važiuoju gre
ta visuomeninio transporto, prisidengdama nuo beprotišku
greičiu lekiančių automobilių didžiule keleivių pilna mašina.
Todėl pasukti kairėn didžiulė problema.
Nemalonumai kelyje mane ištinka nuolat. Labai dažnai,
rūpestingai patikrinusi maršrutą, važiuodama staiga prieš
nosį pamatau ženklą „Įvažiuoti draudžiama“ arba „Vien
pusis eismas“. Suprantama, važiuoti skersgatviu galima tik į
priešingą nei man reikia pusę. Sustojusi griebiu atlasą ir imu
piktintis. Mano „vadove“ nurodyta, kad šioje magistralėje
galioja įprastos eismo taisyklės. Dar uždrausčiau milicinin
kams patiems perjunginėti šviesoforus. Pamačiusi prie pulto
stypsančią kresną uniformuotą žmogystą, gali būti tikra, kad
pateksi į milžinišką kamštį. Na, kodėl prieš kokį šimtą metrų
nepastačius nuorodos, pavyzdžiui, tokios: „Dėmesio. Roso-
vichos gatve dabar galima važiuoti tik į vieną pusę - link tur
gaus. Sukti kairėn iš prospekto draudžiama.“ Pamačiusi tokį
užrašą, net aš spėčiau persirikiuoti. O dabar kaip - atvažiuoji
iki draudžiamo ženklo, prieš nosį pamatai perbrauktą rody
klę, sutrikusi stabdai, ir susidaro kamštis.
Tačiau kelias į Ratios darbovietę man puikiai žinomas.
Jau po valandos buvau vietoje ir paprašiau:
- Sėsk už vairo tu.
- Su didžiausiu malonumu, - sutiko Katia.
Tikra tiesa, jai vairuoti automobilį šventė, net tokį iškle
rusį „šeštuką“ kaip maniškis. Tiksliau, senutėliai žiguliai
buvo pirmoji Ratios įsigyta mašina, ji tuo metu papras
čiausiai neturėjo pinigų. Vėliau Sergejus ir Julečka pradė
jo neblogai uždirbti, ir šeima pagaliau išsikapstė iš skurdo.
Tuomet Ratia įsigijo pavažinėtą folksvageną, kuris pasirodė
besanti visai patikima transporto priemonė. Iki šios dienos
ji Ratios nėra apvylusi. Senojo „šeštuko“ nepardavė. Pir
miausia, jo niekas nepirktų, net dykai neimtų, automobilis
52 Darja Doncova
atrodo visiška griuvena, antra, namiškiai pareikalavo, kad
aš išlaikyčiau vairavimo egzaminus.
- Važinėk tuo senu laužu, - liepė Seriožka, - pribaigsi jį,
įgysi patirties, tuomet ir nupirksim tau naują mašiną.
Nenoriu pasakoti, kaip mokiausi lenktynininko amato,
kartą jau apie tai rašiau ir nebesikartosiu*, galiu tik patvir
tinti, kad, nors ir varganos išvaizdos, „šeštukas“ man išti
kimai tarnauja. Po nepatrauklia išore dažnai slepiasi švelni
širdis, ne viskas auksas, kas žiba, ir ne viskas, kas bjauriai
atrodo, bloga - atsiprašau už banalią frazę.
Katiuša vikriai išvairavo pro vartus, ir mes šauniai pasi
leidome pro lietaus maršką. Lietus pylė kaip iš kibiro, beveik
nieko negalėjai įžiūrėti. Baimingai pažvelgiau į spidometrą.
Dieve mano, koks greitis! Net šešiasdešimt kilometrų per va
landą. Pati niekada nevažiuoju daugiau kaip keturiasdešimt.
Pagavusi mano žvilgsnį Katiuša nusišypsojo, raudona spi
dometro rodyklė ėmė lėtai šliaužti žemyn, aš atsipalaidavau
ir ėmiau snausti. Staiga mane mestelėjo į priekį, galva smar
kiai trenkėsi į stiklą, iš akių pasipylė kibirkštys.
- Mama! Kas atsitiko? - spygtelėjau trindama užgautą
kaktą. - Argi galima šitaip stabdyti!
Balta kaip ką tik išskalbta paklodė Katia sėdėjo įsikibusi
į vairą.
- Kas atsitiko? - pakartojau.
- Atrodo, partrenkiau žmogų, - sušnibždėjo draugė.
- Kaip? - išsigandau.
- Nesuprantu, - sušnibždėjo Katia, - jis iš šono kaip še
šėlis šmėstelėjo, šalia juk požeminė perėja, mes jau tik keli
metrai nuo namų, reikėjo tik į kiemą įsukti ir staiga...
- Gal apsirikai? - bandžiau nedrąsiai spėti.
- Ne, - suvapėjo Katia, - jis išdygo tiesiai priešais stiklą,
skėstelėjo rankomis ir griuvo. Reikia pasižiūrėti, gal gyvas.
*Skaitykite D. Doncovos knygą „Godžiųjų šunų žvaigždynas*!

Neklusniomis rankomis sugraibiau rankenėlę, Katia pa
darė tą patį, ir mudvi vienu metu atsidūrėme gatvėje. Drėg
nas vėjas bloškė į veidą, šalti lietaus lašai tekėjo už apykak
lės, krūptelėjusi pamačiau, kad ant kelio tuščia. Sielą užliejo
didžiulis palengvėjimas ir neapsakoma laimė.
- Tau pasirodė! - surikau.
- Ne, - purtė galvą Katiuša, - ne, jis buvo, pargriuvo.
- Vadinasi, tujo neužkliudei! - džiūgavau. - Vaikinas pažeidė
taisykles, nepaisė perėjos, ėjo prospektu, vos nepateko po mūsų
mašina, o vėliau išsigandęs, kad mes jį aprėksim, paspruko.
Sėsk, važiuojamnamo. Beje, ten siurprizas. Greičiau, ko lauki!
Bet Katiuša nejudėjo iš vietos, kramtydama lūpas tylėjo,
paskui pradėjo pirštu baksnoti kažkur į šalį. Pažvelgiau į tą
pusę ir netekau žado: iš po automobilio matėsi batas. Tik
sliau, padėvėtu batu apauta koja.
- Aš jį nužudžiau, - vos išgirdau Katios balsą, - reikia
kviesti miliciją.
Sugriebiau ją už rankos.
- Tuoj pat eik namo.
- Bet avarija!
- Greitai eik iš čia. Pasakysiu, kad už vairo buvau aš.
- Iš proto išsikraustei.
- Taip! Tu turi vaikus, o aš nieko. Tu dirbi, ir šiaip jau šita
mašina mano.
- Lizaveta ir Kiriuška lygiai taip pat ir tavo, - tyliai pa
prieštaravo Katia, - o praėjusį mėnesį už plepalus radijuje
tu pinigų gavai daugiau už mane.
- Eik iš čia, tavo sveikata silpna, kalėjime gali susirgti.
- Ne, atsakysiu aš!
- Geriau aš!!! Aš stipresnė!
Tuo metu iš po automobilio pasigirdo tyli dejonė.
- Jūs gyvas? - surikome mudvi su Katiuša ir abi kartu
šleptelėjome į šaltą purvą bandydamos ką nors įžvelgti po
automobiliu.
54 Daria Doncova
- Taip, - pasigirdo atsakymas, - iškvieskite gydytoją.
- Gydytoja čia, - dalykiškai pranešiau, - rankas, kojas
judinate?
Vyras sujudėjo.
- Puiku, - pažvalėjo Katiuša, - pabandykite išlįsti.
Pasigirdo krenkštimas, burbėjimas, iš po automobilio pa
sirodė antroji koja, kūnas, rankos ir galva. Nepažįstamasis
atsisėdo ir suglumęs paklausė:
- Kur aš?
- Sveiki, - dėl visa pikta pasisveikinau, - jūs ant važiuoja
mosios dalies, bandėte perbėgti gatvę draudžiamoje vietoje,
greta visiškai saugios požeminės perėjos, ir patekote man
po ratais.
- Man po ratais, - pertraukė Katia.
- Ne, po mano, - pakartojau.
- Už vairo sėdėjau aš!
- Meluoji, aš.
- Čia dvi mašinos? - pradėjo dairytis vyras.
- Ne, - atsakėme abi.
- Kur jums skauda? - Katia atsiminė esanti chirurgė.
Partrenktasis papurtė galvą.
- Niekur.
- Visiškai?
- Taip.
- Manau, tuomet nėra reikalo kviesti milicijos, - skubiai
pasakiau, - juo labiau kad jūs... e...
- Jura, - prisistatė nukentėjusysis, - Jurijus Ivanovičius.
- Labai malonu. Jevlampija Andrejevna Romanova, tai
aš jus partrenkiau.
- Ne, aš, - vėl pradėjo įrodinėti draugė, - Jekaterina An
drejevna Romanova.
- Jūs pats kaltas, - nusprendžiau sudėlioti taškus ant „i“, -
bandėte perbėgti prospektą tamsoje vilkėdamas pilką striu
kę. Dar laimė, kad nežuvote. Bjauriai pasielgėte.
- Jei ir būčiau žuvęs, - pasmerktojo tonu pareiškė Jura, -
nieko tokio, verkti nėra kam, aš vienas šiame pasaulyje, jokių
artimųjų neturiu.
- Jums tai tikrai būtų gerai, - galutinai supykau, - guli
sau jaukiame karste, ramiai ilsiesi, o man į zoną? Beje, aš
turiu du vaikus!
- Tai man į zoną, - nepraleido progos vėl savo pradėjusi
tvirtinti Katia, - o vaikai neliktų visiški našlaičiai, su jais
Lempa, bet vis tiek nieko gera.
- Tokius pribaiginėti reikia, - virte viriau, - perėja šalia.
Tu tikras ožys!
Jura tylėjo.
- Blogai jautiesi? - sunerimau.
- Ne, tiksliau, taip.
- Ką skauda?
- Nieko.
- Kodėl tada meluoji, kad blogai! - vėl supykau. - Jei nori
pinigų, įsidėmėk, negausi nė kapeikos.
- Tik cheminiam valymui, - įsikišo Katia. - Matai, jo
striukė ir kelnės visos purvinos.
- Dar ko! - pasipiktinau. - Tai jis tau skolingas už mora
linę žalą, tikriausiai vos priepuolio negavai, kai šitas bjaury
bė su striuke tiesiai priešais automobilį iššoko.
Katia sunkiai atsiduso.
- Siaubinga. Maniau - numirsiu.
- Va, matai! Jam dar cheminį valymą! Greičiau ropok ša
lin, mums namo laikas.
Jura nuolankiai atsistojo. Truktelėjau Katią už rankovės.
- Eime, lavonas visiškai sveikas.
Bet draugė priėjo prie Juros.
- Tau kažkas atsitiko?
- Mamą šiandien palaidojau, - atsakė šis. - Nuvežėm į
kapines, ir išėjau klaidžioti kur akys mato po miestą, pats
nesuprantu, kaip jums po ratais pakliuvau, atleiskite. Tik
56 Darja Doncova
už moralinę žalą iš karto sumokėti negalėsiu, atlygini
mas tik trisdešimtąją. Kiek norėsite? Trijų šimtų dolerių
užteks?
- Nieko nereikia, - atsakė Katia, - Lempa pajuokavo. Tu
kur gyveni, toli?
Jura sutriko.
- Na, šiaip jau tolokai, Žulebine.
- Viešpatie, - nustebau, - kaip čia atsiradai?
- Pats nežinau, ėjau užsigalvojęs. Nesijaudinkite, tuoj kiek
apdžiūsiu ir eisiu į metro, gal įleis, nors ir purvinas visas.
Susigūžiau merkiama lietaus, iš tiesų tokiu oru apdžiū
ti - problema. Katia suraukė kaktą.
- Eime pas mus, - pasakėme vienu balsu.
- Ką jūs! - išsigando Jura. - Vyrai jus išbars, atsivedėte iš
gatvės nežinia ką.
- Mes be vyrų gyvenam, - vyptelėjau, - pačios sau šei
mininkės.
- Juo labiau nepatogu, ką kaimynai pagalvos.
- Mums į kaimynus nusispjaut, - nusišypsojo Katia, - be
to, apie mus su Lempa jau ir gandus skleisti nustojo. Užteks
čia mirkti. Ne gyventi pas save kviečiamės, nusiprausi, išva-
lysim kostiumą, striukę, pavakarieniausim, iškviesime taksi
ir ramiausiai išvažiuosi.
- Betgi...
- Užteks, - nutraukiau, - dar akimirka, ir aš pasigausiu
plaučių uždegimą. Gana, visi klausote manęs. Katia, nu
sivilk tą purviną paltą, sėsk į mašiną ir pastatyk ją kieme.
Jura, žengte marš, iki laiptinės kokie dešimt metrų, į „šeš
tuką“ nėra ko sėstis, išterliosi sėdynes.
Netikėtai naujasis pažįstamas nuolankiai sulinksėjo ir
nusekė paskui mane.
Tiesiai nuo slenksčio įgrūdome Jurą į vonią.
- Ten kabo chalatas, tamsiai mėlynas, - paaiškino jam
Katia, - apsivilk jį, mes Kostinui nupirkom, o jis net pasi
matuoti nepanoro. Drabužius mesk ant grindų, kai išsimau
dysi, mes viską išskalbsime ir skalbyklėje išdžiovinsime.
Kol Jura maudėsi ir persirenginėjo, nuėjusi į virtuvę už
kaičiau arbatinį ir greitosiomis iškepiau kiaušinienę.
Po pusvalandžio įraudęs ir pasisotinęs svečias pasakojo
mums apie savo gyvenimą.
Jura gyveno komunaliniame bute su mama. Du kamba
rius jame užėmė Fedorčiukų šeima, vienas priklausė Anai
Ivanovnai ir Jurai. Vėliau vaikinas vedė simpatišką merginą
iš Ukrainos provincijos, vardu Jana. Jaunavedžiams nusi
šypsojo laimė: namą nutarė nugriauti, ir gyventojams davė
atskirus butus, tiesa, Žulebine, ne Miasnickio gatvėje, kur
anksčiau gyveno Jura.
Porą metų Jura mėgavosi šeimyniniu gyvenimu, jį šiek
tiek temdė tik Janos ir Anos Ivanovnos keliami skandalai.
Anyta nesugebėjo susidraugauti su marčia ir nuolat jai prie
kaištavo, o ši, žinoma, skolinga nelikdavo.
Vėliau Ana Ivanovna sunkiai susirgo, jai padarė vieną ope
raciją, paskui antrą, trečią. Jura beveik apsigyveno klinikoje
šalia mylimos mamos, kaip mokėdamas ją slaugė, maitino
šaukšteliu, spaudė sultis, bet nebegalėjo išgelbėti nuo mirties.
Prieš tris dienas Ana Ivanovna mirė. Skausmo priblokš
tas Jura parvažiavo namo ir negalėjo atrakinti durų. Jis ilgo
kai bandė įkišti raktą, kol suprato: Jana pakeitė spyną.
Žmonos sugrįžtant laukė ilgai. Jana pasirodė vidurnaktį,
tačiau ne viena, o lydima atletiško kokių dviejų metrų ūgio
ir pusantro centnerio sveriančio vyruko.
- Parsivilkai? - be jokio džiaugsmo pasitiko ji vyrą.
Apstulbintas tokio sutikimo jis vos išspaudė:
- Jana, kas atsitiko?
- Skiriuosi su tavimi, už kito išteku.
- Kaip? - labai nustebo Jura.
- Taip, - piktai prisimerkė Jana. - O ko tu nori? Ištisomis
dienomis tavęs namie nėra, valkiojiesi nežinia kur, nenak-
58 D arj a Doncova
voji. Kas galėtų tai pakęsti? Žinoma, ir aš neištvėriau, susi
tvarkiau gyvenimą.
Apstulbęs Jura tik mirkčiojo. Jis tesugebėjo išstenėti:
- Mama mirė.
- Na, ir gerai, - linktelėjo Jana, - nėra ko dėl jos liūdė
ti, ilgą gyvenimą nugyveno, aš tokio amžiaus nesulauksiu,
anksčiau į karstą įgriūsiu, todėl reikia naudotis kiekviena
akimirka.
Vėlesnės kelios dienos virto nuolatiniu košmaru. Kol Jura
tvarkė laidojimo reikalus, Jana elgėsi taip, lyg nieko nebūtų
atsitikę. Šįryt, prieš Jurai išvykstant į lavoninę pasiimti Anos
Ivanovnos kūno, žmona įėjo į kambarį, kur jis miegojo, ir
pareiškė:
- Geriau pats, savo noru, pasirašyk pareiškimą skirtis,
pasidalysime butą ir eisim į skirtingas puses.
Bartis su dabar jau buvusia žmona Jurai pritrūko jėgų, o
ir jo mintys buvo visai kitur, todėl neskaitęs brūkštelėjo pa
rašą ant pakišto popieriaus lapo ir išvažiavo laidoti mamą.
Šermenų nerengė, Anos Ivanovnos draugių nebeliko, vi
sos jos „mergaitės“ seniai iškeliavo anapilin, tačiau vis dėlto
reikėjo išgerti taurelę už velionės sielą, ir Jura užsuko į kaž
kokią kavinę.
Keista, bet alkoholis visiškai nepaveikė retai geriančio vyro.
Kelias valandas prasėdėjęs prie stalelio, Jura išėjo iš kavinės
ir leidosi kur akys mato, namo kojos nenešė. Kaipjis atsidūrė
nežinomame rajone, Jura ir pats nesuprato, kodėl neišgirdo
žigulių variklio garso, paaiškinti negalėjo. Pajuto smūgį, ir
griuvo.
7 SKYRIUS
- Štai kas, - ryžtingai pareiškė Katia, - tokios būklės tu
niekur negali eiti. Liksi pas mus.
- Ką jūs, - sumojavo rankomis svečias, - tai visiškai ne
įmanoma.
- Kodėl? - paklausiau.
- Kodėl turėčiau likti?
- Naktis, - paaiškino Katia, - Žulebinas toli.
- Kaip nors nuvažiuosiu.
- Drabužiai purvini ir šlapi, - atsiduso Katia.
- Galima pradžiovinti.
- Jie jau skalbyklėje sukasi! - subliuvau. - Namie vietos
kiek nori. Pernakvosi ir išeisi.
- Ačiū, - sušnabždėjo Jura ir nuleido galvą.
- Mes tuoj pat konjakėlio išgersim, - sukruto Katia, - la
bai gera profilaktinė priemonė nuo peršalimo.
- Aš visiškai negeriu, - tyliai paprieštaravo svečias, - tik
dėl mamos mirties taurelę išlenkiau.
- Į arbatą įsipilsi, - nepasidavė Katia.
Likome su Jura dviese. Staiga į virtuvę plačiai žiovauda
ma įėjo Mulia. Pamačiusi Jurą ji nusprendė susipažinti su
nauju žmogumi ir metėsi prie jo kiek įkabindama. Sekundę
Juros veide pasirodė pasišlykštėjimas, bet netrukus jį pa
keitė plati šypsena, ir vyras šūktelėjo:
- Oi, iš pradžių pamaniau, kad čia beždžioniukė! Paskui
pamačiau - šuo. Kokia čia veislė? Pirmą kartą tokią matau.
Ji kandžiojasi?
- Mulia? Žinoma, ne. O veislė vadinasi mopsas.
- Ką jūs pasakysit, - kraipė galvą Jura, - šiaip jau aš labai
myliu šunis.
60 Darja Doncova
Tebesišypsodamas jis pradėjo glostyti Muljaną, vėliau, kai
mopsiuke pasitraukė, Jura atsistojo ir pasiteiravo:
- Galima rankas nusiplauti?
- Žinoma, - linktelėjau, - jei nori, gali tiesiog virtuvėje
po čiaupu.
- Lempa! - sušuko Katia, - kas čia?
Išsigandusi nubėgau pas ją. Draugė sėdėjo ant kilimo, ap
link ją beprotiškai džiūgaudamos strakaliojo mopsiukės.
- Oi, visai pamiršau, - suplojau rankomis, - tokia istorija
atsitiko. Susipažink, Fenia ir Kapa. Tiesą sakant, norėčiau,
kad jos gyventų pas mus, bet jei manai, jog čia jos nereika
lingos, surasiu gerą šeimą.
- Kas gi tokius angelėlius atiduos, - šūktelėjo Katia. - To
kios nuostabios!
Katios žodžiai krito tarsi giljotinos peilis. Angelai! Neži
nia iš kur atsiradę angelai, turintys saugoti mūsų šeimą nuo
nemalonumų. Ne, tai kažkokia beprotystė. Būrėjos prana
šystė toliau pildosi. Vadinasi, pranašautoja buvo tikra? Taip,
ji apsimetė prastai rusiškai kalbančios Marijkos giminaite,
iš kažko pavogė kūdikį, ir viskas tik dėl to, kad patektų į
mūsų butą ir apnuodytų Adą ir Kiriušką.
Mano įsitikinimu, Lizaveta pateko į ligoninę atsitiktinai. Bet
dabar lyg ir atrodytų, kad čigonaitė susitarė su veterinaru Ro
manu ir atitempė į kliniką Fenią su Kapa. Ne, šuniukus atnešė
užmigdyti, Romanas visiškai nepanašus į žmogų, sugebantį
pasielgti niekšiškai arba klastingai. Tuomet Galia tikra prana
šautoja ir šunelius mums reikia saugoti kaip akies vyzdį?
- Ei, - palietė mane Katia, - kas tau?
- Nieko! Galvą pradėjo skaudėti, migrena prasideda, - nu
mykiau.
Laikydama glėbyje netikėtai užsnūdusius šunelius Katia
atsistojo ir susirūpinusi pasakė:
- Man labai nepatinka tavo galvos skausmai. Būtinai rei
kia atlikti smegenų tomogramą.
- Kodėl?
- Dėl visa ko, visuomet geriau laiku nustatyti diagnozę, -
pradėjo aiškinti draugė. - Kai žinai ligos priežastį, lengviau
parinkti tinkamą gydymą.
- Manai, man kažkas rimta?
- Kas čia per kalbos, - supyko Karia, - greičiausiai kokia
nors smulkmena. Migrenos etimologija iki šiol neaiški... Ne
svarbu, pradėjusi aiškinti, įlįsiu į medicinos džiungles. Žo
džiu, darbe susitarsiu, tau padarys nuotraukas, pamatysim,
kad tavo smegenyse nieko, be kvailysčių, nėra, ir nusira
minsime. O dabar gulkis, aš pasirūpinsiu Jura.
Rytą pabudau tarsi kumštelėta nematomos rankos. Mie
gamajame tvyrojo snaudulinga tyla, kartkartėmis sudrums
čiama mopsų armijos šnarpštimo. Pasiverčiau ant dešiniojo,
paskui ant kairiojo šono, atsisėdau, miegai išlakstė. Iki sep
tintos ryto varčiausi negalėdama užmigti, o auštant protas
pagaliau nušvito, ir supratau: reikia nedelsiant ieškoti čigo
nės. Jokia ji ne pranašautoja, tiesiog nusikaltėlė, sugalvojusi
iškrėsti kažką, kas man iki šiol nesuvokiama. Tikėtis Kosti-
no pagalbos neverta, namiškiams pasakoti apie planuojamą
nusikaltimą - irgi, jie mane tik išjuoks. Ačiū Dievui, Julia
ir Serioža Vladivostoke, o Kiriuška su Lizaveta ligoninėje.
Kad ir kaip negražiai skambėtų pastaroji mintis, ji teisinga.
Vaikams dabar geriau būti klinikoje, kur prie įėjimo budi
apsaugos darbuotojai. Reikia pasikalbėti su Katia, tegul abu
ilgiau palaiko ligoninėje, na, sakysime, tyrimams.
Tuomet pavojuje lieka du šeimos nariai - aš ir Katia. Bet
Katiuša beveik visuomet darbe, o manęs taip paprastai ne
pribaigsi. Juolab, kita auka ne aš. Norėdama pribaigti Lem
pą, čigonė tai būtų padariusi iš karto. Juk įsileidau į butą,
kas jai trukdė užtvoti man kėde per makaulę? Ir šiaip, kuo
ilgiau galvoju apie įvykius, tuo aiškiau suprantu: čigonė ke
tino kažką negera padaryti Adai ir Kiriušai. Tik kuo jai už
kliuvo šuo ir berniukas?
62 D arj a Doncova
Atsikėlusi nusiprausiau, palydėjau į darbą Katią. Jura išėjo
kartu. Jausdama, kad vėl artinasi migrena, griebiau džinsus.
Užteks niurzgėti, reikia veikti. Bjaurioji Galia, nors abejoju,
ar tai jos tikrasis vardas, įsigudrino įdėti pusryčius į Kiriušos
kuprinę, vadinasi, reikia apklausti moksleivius, gal kuris nors
vaikas pastebėjo ką nors įtartina.
Jmokyklą atėjau ilgosios pertraukos metu, tyčia stengiausi
pataikyti tuo metu, kai moksleiviai paleidžiami dvidešimčiai
minučių. Erzeliuojanti minia išgriuvo į koridorių.
- Vaikai, palaukite, - paprašiau.
Paaugliai sustojo.
- Ne, - sustenėjo kažkuris, - tik nesakykite, kad jūs dir
bate valstybinėje eismo priežiūros inspekcijoje ir atėjote
mums papasakoti, kokiai šviesai degant eiti per gatvę.
- Beveikatspėjote, bet ne visai, - nusišypsojau ir parodžiau
raudoną pažymėjimą. - Susipažinkime, majore Romanova,
kriminalinė paieška, ypač svarbių bylų tyrėja. Reikia pasikal
bėti.
Moksleiviai susižvalgė, tylėdami grįžo atgal į klasę ir klus
niai susėdo. Patenkinta atsidusau. Pas gatvės prekiautoją
įsigytas pažymėjimas tiesiog stebuklingai veikia bet kurio
visuomenės sluoksnio atstovus. Tiesa, pora kartų siaubin
gai įsiutęs Vovka atėmė iš „majorės“ „tarnybinį dokumen
tą“, bet nusipirkti naują nesunku. Va, ir dabar pravertė.
- Kas atsitiko? - paklausė graži, kiek pilnoka šviesiaplaukė.
- Jūs, be abejo, pažįstate Kirilą Romanovą?
Klasė suūžė.
- Ką jis padarė? - riktelėjo augalotas vaikinas iš galinio
suolo.
- Nieko, Kirilas guli ligoninėje, reanimacijoje.
Vaikai pradėjo šnabždėtis, o ta pati šviesiaplaukė netikė
tai pareiškė:
- Tai Fedotovas iš vienuoliktos „B“, jį seniai laikas paso
dinti.
Mėl yn oj i laimės mops e 63
- Fedotovą, - nustebau, - už ką?
- Jis iš vaikų pinigus atiminėja, - išgirdau karštą atsakymą.
- Mobiliuosius irgi!
- Ir piniginę gali nugvelbti.
- Jo brolis neseniai iš zonos išėjo, Fedotovas visus juo gąs
dina.
- Tai jis Romanovą primušė!
- Palaukit, palaukit, - bandžiau nuraminti įsisiautėjusias
aistras. - Gal jūsų Fedotovas ir chuliganiškas niekšelis, bet
šiuo atveju jis niekuo dėtas. Kirilo niekas nemušė, jį apnuo
dijo.
Sekundę klasėje tvyrojo tyla, paskui neaukšto ūgio mer
gaitė, viena sėdinti prie lango, šūktelėjo:
- Po galais! Kuo?
-Kas?
- Kodėl?
- Ką jis padarė? - pasipylė iš visų pusių.
Pakėliau dešinę ranką.
- Ramybės. Vyksta tyrimas, kol kas nieko pasakyti ne
galiu. Aišku tik viena: Romanovui į kuprinę kažkas įdėjo
pusryčius, nuodai buvo sulčių pakeliuose.
Vėl įsivyravo tyla.
- Pasistenkite prisiminti, - paprašiau, - gal matėte kokį
įtartiną asmenį, veikiausiai čigonę, kuri rausėsi Romanovo
kuprinėje?
Po penkių minučių tapo aišku: kuprinių mokiniai neprižiū
ri, numeta prie klasės ir nueina. Mokykloje nemažai vagysčių,
iš numestos kuprinės daiktai lengvai gali dingti, todėl mobi
liuosius, pinigines ir viską, kas bent kiek vertinga, jie susikai-
šioja į kišenes, o vadovėliai, sąsiuviniai ir dienynai niekam ne
reikalingi, tad kuprines tiesiog suverčia į krūvą. Kartais įvyksta
juokingų apsirikimų, kai moksleiviai supainioja kuprines, bet
kad kas nors įdėtų pusryčius, nėra tekę girdėti. Va, nukniaukti
svetimus sumuštinius ir sušlamšti - visada prašom.
64 Darja Doncova
Patyrusi triuškinamą nesėkmę, nuliūdusi sustojau korido
riuje prie lango. Pro šalį trepsėdama ir spygaudama skuodė
įvairaus amžiaus vaikų minia. Jaunesnieji moksleiviai talžė
vienas kitą kuprinėmis ir spardė kojomis, vyresnieji ramiau
siai peržengdavo siautėjantį mailių. Retkarčiais koks nors dvi
metrinis vienuoliktokas sustingdavo, ryžtingai ištempdavo iš
smulkmės krūvos įsisiautėjusį mažylį, įsegdavo šiam smagią
„kriaušę“ ir traukdavo toliau. Koridoriuje aidėjo triukšmas
ir šurmulys, mokytojų nesimatė. Matyt, saugodami savo psi
chinę sveikatą, jie užsibarikadavo kabinetuose arba taikiai
gėrė arbatą mokytojų kambaryje. Aplink voliojosi spalvingi
krepšiai, kuriuos visi nesidrovėdami spardė.
Šaižus skambutis privertė mane krūptelėti. Mokiniai aki
mirksniu išgraibstė kuprines ir dingo. Koridorių apgaubė
palaiminga tyla. Karčiai atsidusau. Kad ir ką sakysi, tas, kas
pakišo Kiriušai nuodus, beveik niekuo nerizikavo. Mokykla
vadinamame beprotnamyje lengva atlikti kažką panašaus ir
likti nenubaustam. Teoriškai į mokslo įstaigą pašalinių įleis
ti negalima. Tačiau tikrovėje viskas kitaip. Aš juk ramiausiai
įėjau, prie rūbinės sėdinti bobulė mėlynu chalatu net ne
prabudo, o jokios apsaugos čia niekuomet nėra buvę.
- Kiriušai labai blogai? - pasigirdo greta skambus balselis.
Atitrūkusi nuo sunkių minčių pamačiau šalimais smul
kutę mergytę ir paklausiau:
- Pažįsti Romanovą?
- Žinoma, mes vienoje klasėje mokomės, jūs juk ką tik
pas mus buvote, aš - Asia Točilina, - prisistatė moksleivė.
Užjausdama pažvelgiau į mažylę, tikriausiai ją nuolat er
zina dėl mažo ūgio. Man pačiai smarkiai kliūdavo nuo ben
draklasių. Kilkė, Virbalas, Ašaka - tai dar ne pačios nemalo
niausios pravardės, kuriomis trejetukininkę Romanovą buvo
apdovanoję mokykloje.
- Bent jau kol kas apie išrašymą nekalbama, - diploma
tiškai atsakiau.
- Vargšelis! Galima jį aplankyti?
- Ne, pas jį nieko neįleidžia.
- A-a-a, suprantu... žinote... žodžiu...
Mano sieloje įsižiebė vilties žiburėlis.
- Tu kažką matei?
- Na...
- Greičiau sakyk!
Asia apsižvalgė.
- Nesinori išgarsėti kaip skundikė. Juk jūs niekam apie
mane nepapasakosite?
- Žinoma, ne!
- Na...
- Viešpatie, nustok miksėti!
Netikėtai Asia smarkiai paraudo.
- Kiriuša labai simpatiškas, jis pas mus neseniai, iš kitos
mokyklos perėjo.
- Žinau.
- Iš kur? Oi, juk jūs iš milicijos. Na... kaip čia pasakius...
- Maldauju, netempk gumos!
- Suprantate, - Asia iškaito dar labiau, - Kiriucha man
patinka, o jis į mano pusę net nežiūri. Maža aš labai.
- Kvailystė, aš irgi ūgio sulig taburete, o gyvenu puikiai,
neišsigalvok niekų.
- Taip, - linktelėjo Asia, - suprantu, bet vis tiek nenoro
mis pagalvoju: „Ek, būčiau aukštesnė!“ Na, bet aš ne apie
tai. Kiriušai patinka Rima Boriskina.
Apkabinau Asią.
- Tau laisva pamoka?
- Mums fizinis, aš atleista.
- Eime į mano automobilį, ten ramiai pasišnekėsime.
- Puiku, - džiaugsmingai šūktelėjo mergaitė, - nėra ko
visų akivaizdoje rodytis!
Atsidūrusi žiguliuose, Asia pasiteiravo:
- Gal cigarete pavaišintumėte?
66 Darja D o n co v a
- Tu rūkai?
- Užaugau jau, - purkštelėjo smulkutė paauglė.
Ištiesiau mergaitei cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį. Mokinė
negrabiai užsirūkė. Ką gi, viskas suprantama, „suaugusiojo“
ilgesiu Asia stengiasi kompensuoti nedidelį ūgį. Prasikan-
dnusi gerą minutę, patenkinta, kad sudarė reikiamą įspūdį,
>u akivaizdžiu palengvėjimu išmetė nuorūką per langą ir
prapliupo.
Asia įsimylėjusi Kiriušą, todėl stengiasi laikytis kuo ar
dau savo dūsavimo objekto. Ji nesekioja paskui berniuką,
net nuolat dirsčioja į jo pusę, ir užvis labiausiai ją erzina
Rimos Boriskinos elgesys. Mat ši nė kiek nesigėdydama ko-
cetuoja su Kiriuša, o Romanovas nepraleidžia progos stuk
sėti Rimai. Juk visi žino: muša, vadinasi, myli. Tiesa, abi
pusė meilė netrukdo porelei nuolat vaidytis, ir Ašiai širdis
ižiūgauja, kai Kiriuša rėkia:
- Boriskina, tu kiaulė!
- Iš tokio pat girdžiu, - neatsilieka Rima.
Tačiau pamokoms baigiantis didžiuliam Asios apgailes-
:avimui jie susitaiko ir namo išeina kartu. Kiriuša velka dvi
cuprines: savo ir „Džiuljetos“, o mažoji Asia rydama ašaras
nati tempia savo krepšį metro link.
Taigi tą dieną, kai Kiriušai pasidarė negera, Asia nutvėrė
Boriskiną bjauriai besielgiant. Točilina ėjo į tualetą, pasuko už
campo ir pastebėjo Rimą, besirausiančią Kiriušos kuprinėje.
- Ką tu išdarinėji? - užsipuolė ją Asia.
Boriskina, storžievė mergiotė, paprastai žodžio kišenėje
neieško, tačiau šįkart kažkodėl išsigando ir suburbleno:
- Tai Romanovo krepšys.
- Žinau, todėl ir klausiu ką čia išdarinėji? - neatlyžo
i\sia. - Sugalvojai piniginę nukniaukti?
- Išprotėjai ar ką? - pašoko Boriskina.
- Ko tuomet naršai?
Staiga Rima sukikeno.
Vi ė 1ynoj i l ai mės mopse 67
- Jis man atsuktą klijų tūtelę į kuprinę įdėjo! Tai ir sugal
vojau atkeršyti. Įkišau jam tarp vadovėlių vandens pripiltą
prezervatyvą.
- Labai kvaila, - pasipiktino Asia, - visus sąsiuvinius su
gadinsi.
- Aha, o klijus įkišti protinga? - supyko Boriskina. - Ir
apskritai, tai mano vaikinas. Suprantu, kad nori jį paveržti,
tik veltui stengiesi, nupiepusi žiurke!
Asia įsižeidė ir nuėjo. Galų gale atkarioji Boriskina teisi:
įsimylėjėlių barniai - kaip pirmas sniegas, be jos išsiaiškins.
Apie šią istoriją ji nebegalvojo, bet šiandien, išgirdusi ma-
jorės Romanovos pasakojimą, sunerimo ir pamanė: o jei
Rima į krepšį įdėjo tą patį maišelį su pusryčiais?
Sugriebiau Asią už peties.
- Tuoj pat eime atgal. Dabar jums fizinio lavinimo pa
moka? Boriskina ten?
- Ne, ji serga. Tikriausiai simuliuoja.
- Kur Rima gyvena?
- Neturiu supratimo.
- Duok jos telefoną.
- Nežinau jo.
- Kaipgi taip, juk vienoje klasėje mokotės.
- Tai kas, - susiraukė Asia, - negi privalau su visais prie-
trankomis draugauti? Beje, Boriskina „barake“ gyvena! Ji
man ne pora!
- Kuriame?
- Už mokyklos reikia pasukti į kairę ir paėjėti iki gatvės
pabaigos, ten daug bendrabučių stovi. Viename jų Rima
ir gyvena, dvejetukininke, iš pamokų bėgioja ir šiaip nie
kam tikusi. Tikriausiai jos tėvai alkoholikai, nes Boriskina
padorių drabužių neturi, kosmetikos taip pat, ausys ne-
pradurtos. Be to, ji iš krepšių pinigines ir mobiliuosius
kniaukia.
- Tu tai tikrai žinai? - susiraukiau.
68 Darja Doncova
- Už rankos nenutvėriau, - prisipažino Asia, - bet „ba
rakuose“ vien girtuokliai ir vagys gyvena, kokie gali būti jų
vaikai? Tik tokie kaip Boriskina. Net keista, kad Kiriuša, ber
niukas iš padorios šeimos, į tokią atmatą žiūri. Beje, Kiriušos
mama gydytoja, chirurgė, o brolis - reklamos agentūros sa
vininkas. Tiesa, tėvo jis neturi, bet šiais laikais jis visai nerei
kalingas. Mano mama irgi išsiskyrusi. Iš mudviejų gera pora
išeitų. Bet amžinai vyrus prie šlamšto traukia, - su suaugu
siosios kartėliu užbaigė Asia.
8 SKYRIUS
Apsiginklavusi intriguojančiomis naujienomis grįžau į
mokyklą ir pakrebždenau į duris su užrašu „Direktorius“.
Kartą, kitą, trečią. Nesulaukusi atsakymo, pravėriau jas, pa
mačiau rašomąjį stalą ir už jo sėdinčią milžinišką moteriš
kę. Tetulė pakėlė galvą, ir pasigirdo riaumojimas, kurį išgir
dęs kristų negyvas net pats kraugeriškiausias tigras.
- Užimta!
Gerokai nustebau. Ką ji turi galvoje? Vieta užimta? Di
rektorė išsigando, kad čia pasodins ką nors kitą, išmes iš
krėslo?
- Užimta, - vėl suriaumojo direktorė, - rusiškai sakau,
vis tiek nesupranta! Ant durų lentelė kabo, priėmimas pa
sikalbėti apie pažymius ir moksleivių elgesį vyksta ketvirta
dieniais, iš anksto užsiregistravus. Jums aišku?
Ištraukiau pažymėjimą.
- Kriminalinė paieška.
Damos veide pasirodė kreivoka šypsena, ir ji prabilo vi
sai kitu tonu:
- Ak, atleiskite. Motinos nukamavo, įsiveržia, keikiasi,
tiesiog jėgų nebėra. Užeikite, sėskitės. Jūs dėl Lizos Roma-
novos?
Neregėtai nustebau. Mudvi su Katiuša nepranešėme pe
dagogams apie tai, kas atsitiko mergaitei. Tiesiog paskam
binau klasės auklėtojai ir pasakiau:
- Liza susirgo, vėliau, žinoma, atnešime pažymą.
- Siaubingas nemalonumas, - giedojo direktorė traukda
ma iš spintutės skardinę tirpios kavos ir saldainių dėžutę, -
tiesiog košmaras. Tačiau, patikėkite, mokykla nekalta, mes
mokome vaikus ir esame už juos atsakingi tik už mokyklos
sienų. O Lizai nelaimė atsitiko statyboje.
- Statyboje?
- Na, taip. Jūs nežinojote?
- Man apie įvykį pasakojo ką kita, - atsargiai atsakiau.
- Žinoma! Tikriausiai mokyklą kaltina, - pliaukštelėjo
rankomis direktorė, - tiesa, neprisistačiau, Nelia Josifovna.
- Jevlampija Andrejevna, - linktelėjau. - Papasakokite
apie Lizą Romanovą išsamiau.
Nelia Josifovna palingavo galvą.
- Kad ir kiek vaikams kalbėtum apie atsargumą, viskas
perniek. Laiko save nemirtingais ir nuoširdžiai tiki: nelaimė
gali atsitikti bet kam, tik ne jiems. Tos statybos! Žinoma,
taip arčiau iki metro, bet juk kasdien aiškiname: nevaikš
čiokite per statybų aikštelę. Ne, vis taikosi kampą nukirsti.
- Atleiskite, nelabai suprantu, ką turite omenyje.
Direktorė bakstelėjo pirštu lango pusėn.
- Už mūsų mokyklos stovėjo blokiniai penkiaaukščiai,
juos nugriovė ir dabar toje vietoje stato daugiaaukštį. Anks
čiau vaikai bėgiodavo prie metro per kiemus, dabar vykdo
mos statybos, tad jiems tenka sukti aplinkui, užgaišti ilgiau,
kelio tik apie penketą minučių, bet vaikai nekantrūs.
Kai Slava Kotovas užkliuvo už armatūros strypo, pargriu
vo ir susigriebė smegenų sukrėtimą, Nelia Josifovna paskam
bino į statybų bendrovę ir pasiekė, kad iškasa būtų aptverta
aklina tvora. Tačiau lentinė konstrukcija mokinių nesustab
dė. Kai kurie ją perlipdavo, kai kurie išlaužė skyles. Šiaip jau
70 Daria Doncova
pedagogai nėra atsakingi už mokinius, kai šie po pamokų
išsiskirsto, bet vis dėlto jie jaudinasi dėl vaikų ir nesiliauja
tvirtinę: „Nevaikščiokite po statybas, tai pavojinga“.
Ir štai vakar įvyko nelaimė. Liza Romanova ėjo namo įpra
stu keliu. Nusispjovusi į visus mokytojų perspėjimus, mer
gaitė patraukė per statybų aikštelę. Kas iš tikrųjų ten įvyko,
nežino niekas. Liza buvo viena, be draugių. Namo ji taip ir
negrįžo, sunerimę tėvai pradėjo paieškas, bėgiojo po rajoną,
skambino dukters bičiulėms, bandė susisiekti su ja mobiliuo
ju telefonu - viskas veltui. Moksleivės kūną rytą rado darbi
ninkai. Liza gulėjo nebaigto statyti namo lifto šachtos dug
ne, šalia voliojosi iš atviro portfelio iškritę vadovėliai. Vargšė
mergaitė nepagalvojo, kad namo centre palikta vieta liftui, ir
įgriuvo į gilią šachtą. Jos tėvai šiame pastate nusipirko naują
butą, ir Liza, matyt, nusprendė jį apžiūrėti.
- Klaiki istorija, - lingavo galvą Nelia Josifovna. - Mus
tiesiog ištiko šokas. Žinoma, čia nėra jokio kriminalo. Mer
gaitė neišprievartauta, nesumušta. Nedingo jokie vertingi
daiktai: auskarai, auksinė grandinėlė, mobilusis, piniginė. Ji
pati nukrito, tačiau nuo to jausmas tik dar slogesnis.
Vargais negalais suvirškinusi informaciją, atsargiai pasi
teiravau:
- Jūs įsitikinusi, kad žuvo Liza Romanova?
- Žinoma.
- Kas nors mergaitę atpažino?
- Be abejonės, mes tuoj pat iškvietėme tėvus, - paaiškino Ne
lia Josifovna, - motinai bloga pasidarė, į lavoninę tėvas važiavo.
- Matote, - atsargiai pasakiau, - aš turiu kitokių duome
nų apie Lizą Romanovą. Girdėjau, kad mergaitė tiesiog su
sirgo ir laikinai nelanko mokyklos. Be to, ji neturi tėvo.
Nelia Josifovna pravėrė burną, tačiau tuo metu į kabinetą
nepasibeldusi įėjo kažkokia storulė ir šiek tiek uždususiu
balsu paklausė:
- Žiūrėkite, taip bus gerai?
Nelaukdama atsakymo, įėjusioji išvyniojo didelį vatmano
popieriaus lapą: „Tragiškai žuvo Liza Romanova“. Apačioje -
nuotrauka. Smulkutis veidelis, apgaubtas šviesių garbanėlių.
- Tai ne Liza, - nevalingai išsprūdo man.
- Liza, - atkakliai tvirtino direktorė.
- Visai ne! Liza Romanova apkūnoka, jos plaukai tiesūs,
o čia...
Direktorė liūdnai nusišypsojo.
- Klasėje dvi Jelizavetos Romanovos. Ir vardas, ir pavar
dė dažnai pasitaikantys. Viena mergaitė žuvo, kita iš tiesų
serga, atrodo, jai gripas, nepatikslinau.
Staiga prisiminiau, kaip pačioje rugsėjo pradžioje grįžusi
iš pamokų Liza nutėškė prieškambaryje kuprinę. Burbėda-
ma ją pakėliau, nunešiau į mergaitės kambarį ir, atsegusi
išorinę kišenę, nutariau patikrinti pažymių knygelę. Į akis
krito net trys riebūs dvejetai.
- Na, žinai! - pasipiktinau, kai Lizaveta įlėkė į vaikų kam
barį. Sugebėjai tiek „kuolų“ užsidirbti!
- Kur? - suriko ši ir išlupo man iš rankų knygelę. - Iš
protėti galima!
- Ir aš tą patį sakau!
- Čia ne mano pažymiai, - suspigo mergaitė, - nieko sau!
- O kieno?
- Lizkos Romanovos!
Nusijuokiau.
- Originalus paaiškinimas, visada maniau, kad tave kaip
tik taip ir vadina! Tai gal susipažinkime, kas tokia esi? Maša
Ivanova? Ar tavo pavardė dar kitokia?
Liza įdėmiai pažvelgė į mane, apsisuko ir išėjo. Pasidarė
nesmagu. Labai kvailai pajuokavau dėl pavardės. Gerai pa
žįstantys mūsų šeimą dabar man nepritartų. Lizaveta nėra
nei mano, nei Katios duktė, net ne giminaitė*. Tiesiog atsitiko
*Skaitykite D.Doncovos knygą „Gyvatė sirupe“.

72 Darja D o n cov a
taip, kad Katia mergaitę įsidukrino, ir dabar Lizos pavardė
Romanova, tikrosios ji nė prisiminti nenori. Suprantu ją,
nes pati pradėjau naują gyvenimą pakeisdama pavardę/
Nuoširdžiai atgailaudama puoliau pas mergaitę.
- Lizočka, atleisk man, kvailei.
- Nieko tokio, - nusišypsojo ji, - mūsų klasėje dvi Lizos
Romanovos, va, mokytoja ir supainiojo, man jos dvejetus
įrašė, rytoj išbrauks.
- Niekuomet nepasakojai apie savo bendrapavardę, kuri
dar ir tuo pačiu vardu, - nustebau.
- Juk lankau šią mokyklą tik nuo rugsėjo, - priminė Liza. -
Jūs mus su Kiriuša tik šiems metams perkėlėte. Atrodo, bjauri
vieta, bet, nieko baisaus, pakentėsime iki eksterno!..
Kol direktorė apžiūrinėjo gedulingą skelbimą, bandžiau
surikiuoti mintis. Vadinasi, Liza Romanova žuvo. Atsitik
tinumas, ar mergaitė nukentėjo dėl savo anketinių duome
nų? Gal ji tiesiog nukrito?
- Liza Romanova buvo iš nedarnios šeimos? - pasidomėjau.
- Ką jūs! - sumojavo rankomis Nelia Josifovna. - Tėvas -
verslininkas, ne iš milijonierių, bet pasiturintis, motina daili
ninkė. Mergaitė prižiūrima, namų vaikas, tik mokėsi prastai:
trejetais yrėsi. Tačiau mokytojai ja buvo patenkinti: tyli, rami.
Tiesą sakant, trejetukus Lizai rašė iš gailesčio, jos tėvai mums
daug padėjo: linoleumą nupirko, mama aktų salei paveikslus
nutapė. Šitokia nelaimė! Vos prieš savaitę Olesia Sergejevna,
žuvusiosios mama, buvo pas mane, sėdėjo ten, kur jūs dabar,
ir prašė dukrą perkelti į kitą klasę, iš „A“ į „B“.
- Kodėl?
- Olesiai Sergejevnai labai nepatiko, kad Liza pradėjo bi
čiuliautis su Rima Boriskina.
Išgirdusi pažįstamą vardą suklusau.
- Su kuo?
'Skaitykite D.Doncovos knygą „Manikiūras numirėliui“

Mėlynoji laimės mopse 73
- Su Rima Boriskina, - pakartojo Nelia Josifovna. - Su
prantu Olesią Sergejevną, Rima - sudėtingas vaikas. Tėvo
nėra, o motina... Geriau jos irgi nebūtų. Mergaitė gyvena
baisiomis sąlygomis, keikiasi kaip vežikas, šiurkšti su mo
kytojais, tačiau mokosi puikiai. Laukiu nesulaukiu, kada
gaus atestatą ir paliks mokyklą. Kas galėjo pagalvoti, kad
šitokia mergiotė taps pirmūne, tikriausiai gaus aukso me
dalį, norėtum jai parašyti ketvertą, o negali. Bandžiau Ole-
siai Sergejevnai paaiškinti, kad perkėlimas į kitą klasę nieko
nepakeis, bet ji taip prašė. O vėliau Liza žuvo.
- Duokite, prašau, Boriskinos adresą, - paprašiau.
Nelia Josifovna atsistojusi išėmė iš spintos plonytį aplan
ką, pervertė įsegtus jame dokumentus ir pasakė:
- Novokraskovskaja aštuoniolika, šeštas butas, telefono
nėra. Mama Jelena Semionovna, duomenų apie tėvą nėra.
Nesu įsitikinusi, kad Rima tikrai ten gyvena, nurodytas re
gistracijos adresas.
Išėjusi į kiemą pajutau, kad artėja migrenos priepuolis.
Tikriausiai Katiuša teisi, reikia nueiti pas gydytoją, pasida
ryti tomogramą, sužinoti, kas ten mano smegenyse. O kol
kas užeisiu į vaistinę, nusipirksiu citramono.
Iškabą su žaliu kryžiumi aptikau vos už kvartalo. Įėjusi į
didžiulę, visiškai tuščią salę paprašiau provizorės:
- Prašyčiau citramono.
- Nėra, - trumpai atrėžė farmacininkė, - visą išpirko.
- Patarkite, ką dar galėčiau nusipirkti nuo galvos skausmo.
- Štai šitą paimkite.
Provizorė padėjo ant prekystalio ryškiaspalvę užsienie
tiškų vaistų dėžutę. Prisiminiau Katiušą, ausyse suskambo
jos balsas: „Lempuša, prieš dėdama vaistus į burną, atidžiai
išstudijuok jų sudėtį, nurodytą lapelyje.“
Pradėjau įdėmiai skaityti tekstą. Po kelių sekundžių su
pratau, kad vaistai sudaryti beveik vien iš paracetamolio.
Jie man nepadės.
74 Darja Doncova
- Daugiau nieko neturite?
Provizorė metė ant prekystalio kitą, tokių pat ryškių spal
vų dėžutę. Ir vėl vaistų sudėtyje vien paracetamolis.
- Šitų nenoriu.
- Viešpatie, - atsiduso farmacininkė, - eina į vaistinę ir
patys nežino, ko nori.
- Labai aiškiai galiu pasakyti, ko noriu: nusipirkti vaistų
nuo galvos skausmo.
- Juk jau dvejus jums pasiūliau!
- Jie netinka. Pati pažiūrėkite: grynas paracetamolis.
Kuo, sakykite, šie preparatai skiriasi?
- Pavadinimu, - ramiausiai pareiškė mergina, - ir tuo,
kurioje šalyje pagaminti.
- Mūsų vaistai geresni, - užviriau. - Tiksliai nepamenu,
koks pavadinimas, bet jų sudėtyje yra ir analgino, ir kofei
no. Kam man paracetamolis? Jį dabar visur kiša. Nori nuo
temperatūros - paracetamolis, nuo skausmo - irgi tas pats.
Provizorė nusišypsojo.
- Suprantate, vaistai būna įvairūs, tarp jų ir stipriai vei
kiantys. Nuo paracetamolio jums blogiau nebus, geriau, tie
sa, irgi. Kaip priemonę nuo galvos skausmo galėčiau pasiū
lyti andipalą. Mūsų gamybos, patikrintą, puikiai veikiantį
vaistą. Bet jis tinka tik tiems, kieno spaudimas padidėjęs.
Sirgdama hipotonija išgersite andipalo ir krisite be sąmo
nės. O nuo paracetamolio nieko neatsitiks. Visi šitie nuro-
fenai turi daugiau psichologinį poveikį, gurktelėjai tabletę,
ir tartum padėjo. Turėkite omenyje, norint atsikratyti gal
vos skausmo, pirmiausia reikia nustatyti jo priežastį.
Atsidūsėjau, lygiai tokį pat patarimą man davė Katia.
- Reikėtų tomogramą pasidaryti, tik niekaip laiko nerandu.
Netikėtai kitoje prekystalio pusėje stovinti mergina visiš
kai pasikeitė, jos gražutis veidelis prarado griežtą oficialią
išraišką.
- Mano vardas Rita, - netikėtai prisistatė ji.
Mėlynoji laimės mopse 75
- Labai malonu, - nustebau, - Jevlampija Andrejevna.
- Jums negaila savo reikmėms išleisti penkis šimtus rublių?
- Na, tikriausiai ne.
- Mes gerai suprantame, kad moterys neturi laiko, - šyp
sodamasi tarė Rita. - Pačios dirbame, šeimas turime, ne
svarbu, kad medicinos darbuotojos, tyrimų einame darytis,
tik kai bėda prispaudžia. O reikėtų kartą per pusmetį pasi
tikrinti.
- Įdomu, ar būna tokių, kurie vaikšto pas gydytojus tie
siog pasitikrinti? - kreivai šyptelėjau.
- Pasitaiko, - nusišypsojo Rita. - Dažniausiai užsieniečiai.
Jie seniai suprato: geriausia susigriebti pačioje ligos pradžioje,
o ne tuomet, kai jau veža pas patologoanatomą. Paklausykite.
Jums labai pasisekė, kad užsukote į šią vaistinę, nes čia atida
rytas naujas diagnostikos centras. Tyrimas kainuoja penkis
šimtus rublių, rezultatai gaunami iškart, gydytojas juos pa
komentuos. Neabejokite, Irina Petrovna - puiki specialistė,
pas mus ji dirba tik papildomai. Akimirksniu nustatysime
jūsų galvos skausmų priežastį, parinksime preparatą, iš mūsų
išeisite sveikutėlė.
- Tikrai? - nepatikliai paklausiau. - Tiesiog taip iš karto?
- Kaip tik taip. Čia įrengtas supergalingas lazeris, pra
siskverbiantis į pačias organizmo gelmes, niekas neliks ne
pastebėta.
- Tai ilgai trunka?
- Daugiausia penkiolika minučių, paklodės vienkartinės,
po procedūros pavaišiname arbata su pastile. Turime licen
ciją. Iš Sveikatos apsaugos ministerijos!
- Gerai, - linktelėjau, - kur eiti?
- Čionai, - sukruto Rita ir, atvėrusi duris tarp dviejų stik
linių spintų, šūktelėjo: - Irina Petrovna, ligonė tyrimams.
- Puiku, Ritule, - pasigirdo iš vaistinės gilumos.
Išgirdau tylų kostelėjimą, ir ant slenksčio išdygo apvalutė
kaip pagrandukas senutė. Mažutė, rausvais lyg obuoliukai
76 Darja Doncova
skruostais, jokių kaklo požymių, vilkinti žydru, siekiančiu
grindis chalatėliu. Bobulei ant nosies - akiniai storais stik
lais, antri kyburiavo ant virvelės, tiksliai per didžiulės, put
nios krūtinės vidurį, trečioji pora užsodinta ant pakaušio.
- Kur klientas? - pasidomėjo ji.
- Štai, - Rita bakstelėjo j mane pirštu.
- Eime, jaunuoli, - Mažojo teatro aktorės tonu pareiškė
Irina Petrovna.
- Aš - moteris, - išsprūdo man.
Gydytoja lėtai nusiėmė akinius, užsidėjo ant nosies ki
tus - nuo pakaušio, nudelbė mane vertinančiu žvilgsniu ir
nė kiek nesutrikusi pareiškė:
- Dabar ir nesuprasi, kas prieš tave. Žmonių nebeatskirsi,
džinsai, sportiniai bateliai, striukės. Vyras ar mergina - ne-
susigaudysi.
9 SKYRIUS
Siauru koridoriumi nusigavome iki erdvaus, spartietiška!
apstatyto kabineto: stalas, dvi kėdės, vienkartine popierine
paklode užtiesta kušetė ir didžiulis įvairiaspalvėmis lempu
tėmis mirgantis aparatas. Sieną puošė užrašas metaliniuose
rėmeliuose: „Klientus priima mokslų daktarė, Elektroninių
priemonių medicinos akademijos narė korespondentė, ne
uropatologė Irina Petrovna Samoilenko“.
- Gulkitės, - paliepė senutė, - atsipalaiduokite. Skaudėti
tikrai neskaudės. Jums rentgeną kada nors darė?
- Žinoma.
- Pojūčiai tokie patys, jų tiesiog nėra, svarbiausia, neju
dėkite. Vienintelis nemalonumas - tamsa. Uždėsiu ant gal
vos šią simpatišką kepuraitę.
Kalbėdama Irina Petrovna užmaukšlino man ant pakau
šio kažką panašaus į naro šalmą.
- Gulėkite ramiai, - pasigirdo iš kažkur toli, - nekrūp-
čiokite. Na, pradedame.
Pasigirdo spragsėjimas, paskui bildesys ir tolygus gaudi
mas. Gulėjau tylut tylutėliai, stebėdamasi, kaip toli pažen
gė progresas. Šaunu, nebereikia badyti adatomis pirštų ir
venų, nebūtina ryti šlykščių guminių vamzdelių, miegok
sau, o atsibudusi sužinosi viską apie savo sveikatą. Lazerio
neapgausi. Nieko nereiškia, kad Irina Petrovna beveik akla,
netrukus kompiuteris išspausdins duomenis, ir galima eiti.
Namie Katia turbūt sugebės juos perprasti.
- Štai ir viskas, - švelniai suburkavo Irina Petrovna, va
duodama mane iš slopaus gaubto, - pažiūrėkime čia, jūsų
smegenys.
Kompiuterio ekrane pasirodė eilė kvadratinių paveikslė
lių, kuriuose margavo neryškios dėmės.
- Tuojau, tuojau, - bambėjo profesorė keisdama aki
nius. - Nagi, minutėlę... e... Kas gi čia, a? Kas čia?!
Krūptelėjau. Yra žodžių, kuriuos pacientas mažiausiai
norėtų išgirsti iš gydytojo. Sutikite, labai nemalonu gulint
ant operacinio stalo girdėti chirurgą sakant, pavyzdžiui:
„Neoperuosime, užsiusime taip“, „Kur mūsų tamponai, jūs
įsitikinę, kad kuris nors neliko ligonio viduje?“ arba „Vieš
patie, kas jai tokio, niekaip nesuprantu?“
- Taip, - neužtikrintai bambėjo Irina Petrovna. - Na,
ir padėtis! Kas per fokusai! Niekad nepagalvotum! Jus at
vežė?
- Kuria prasme?
- Kur lydintysis su vežimėliu?
- Kokiu?
- Invalido!
- P-p-pati atėjau, - sumikčiojau, - kojomis.
- Kojomis? Negali būti.
- Kuo taip nustebino savomis galūnėmis pas jus atėjusi mo
teris? - drebančiu balsu bandžiau pajuokauti. - Man dau
78 Daria Doncova
giau įtarimų sukeltų ligonė, atkeliavusi ant rankų arba at
šliaužusi pilvu.
- Jūs mokykloje mokėtės? - pertraukė mane Irina Pet
rovna.
- Taip.
- Kiek klasių baigėte?
- Dešimt, mano laikais vienuoliktos nebuvo, vaikai sto
davo į aukštąją po...
- Pagalbinės mokyklos baigimas nesuteikia teisės moky
tis aukštojoje, - netikėtai pareiškė profesorė.
- Kokios? - suklusau.
- Pagalbinės, - pakartojo Irina Petrovna. - Ak, taip, jums
šis žodis veikiausiai nesuprantamas. Tai tokia mokymo
įstaiga, kur žmonės su jūsų problemomis gauna elementa
riausių žinių. Jūs dirbate? Ar gaunate invalido pensiją?
Man pakirto kojas, prisėdau ant kušetės.
- Kažkas baisaus? Smegenų auglys? Meningitas?
- Ne, ne, - labai aiškiai ir garsiai pratarė Irina Petrov
na, - viskas tvarkoje, jokios onkologijos. Širdele, ar žinote
savo adresą?
Linktelėjau.
- Šaunuolė, - susigraudino Irina Petrovna, - tiesiog
nuostabu! Menkai tikėtina, žinoma, bet gal ir telefoną iš
mokote?
-Kokį?
- Savo, žinoma.
- Turiu du, vienas mobilusis.
- Namų prisimenate?
- Savaime suprantama.
- Ak, kokia gudragalvė, tiesiog retenybė, nuostabiai talen
tinga mergaitė, - painiodamasi akiniuose burkavo Irina Pet
rovna. - Tuojau užsirašysiu skaičiukus, paskambinsiu jūsų
mamytei ir tėveliui, jie jus iš čia pasiims.
- Nereikia! - išsigandau.
- Kodėl? - sukluso profesorė. - Namie su jumis blogai el
giasi, muša, marina badu? Tuojau pavaišinsime jus arbata su
pastile. Valgykite į sveikatą, vargšele!
Pasijutusi absurdo pjesės heroje, bandžiau paaiškinti pa
dėtį:
- Mano tėvai mirę, labai tikiuosi su jais susitikti, bet to
limoje ateityje. Kol kas, garbės žodis, tam nepasirengusi,
daug reikalų šiame pasaulyje dar neužbaigiau.
- Kas tuomet jus čia atvedė?
- Pati atėjau.
- Vaikščiojate viena?
- Taip.
- Ai, šaunuolė! Ai, gudragalvė, - džiūgavo Irina Petrov
na, - kokia kompensacija! Bet aš nenorėčiau jūsų šitaip iš
leisti, be palydovo. Tuojau pakalbėsiu su Rita, iškviesime
taksi, išlydėsime jus namo.
- Ačiū, bet man vakare į darbą, neplanavau užeiti namo.
- Ir kurgi mes dirbame? - kaip vaikui suulbėjo Irina Petrovna.
- Radijuje.
Akiniai nukrito senutei nuo nosies.
-Kur?
- Radijo stotyje „Bum“, vedu ten muzikinę laidą. Vargu
ar jūs ją girdėjote, mūsų programa skirta jaunimui, - įžūliai
leptelėjau.
Tačiau Irina Petrovna nepastebėjo mano netaktiškos pa
stabos.
- Vedate laidą? - apstulbusi pakartojo ji. - Kalbate apie
knygas? Jūs skaitote?
Pradėjo darytis įdomu.
- Skaitau, - patvirtinau, - moku rašyti, skaičiuoju, tiesa,
prastai, bet, turint omenyje mano konservatorijos diplomą,
tai suprantama.
- Jūs mokėtės konservatorijoje? - senutė vos nenuvirto
nuo kėdės.
80 Darja Doncova
- Taip, arfos klasėje, bet šiuo metu nekoncertuoju.
- O Viešpatie, - sukrėsta riktelėjo Irina Petrovna, - su
jūsų diagnoze!
Siaubas vėl surakino man gerklę, pašokusi sugriebiau Iri
ną Petrovną už peties ir įsakiau:
- Tuoj pat klokite visą tiesą! Atminkite, turiu du vaikus,
berniuką ir mergaitę, juos reikia pastatyti ant kojų. Nesijau
dinkite, esu stipri, atlaikysiu bet kokią nemalonią naujieną.
Klausau!
- Brangute, - drebančiu balsu pranešė profesorė, - jūs -
oligofrenė.
- Kas?!
- Na... e... toks žmogus, kuris dėl kai kurių, visiškai nuo
jo nepriklausančių priežasčių negali vykdyti jokios protinės
veiklos. Patikėkite, tai jokia gėda, tai genetika!
- Aš idiote? Debilė?
- Kam taip aštriai, - lemeno Irina Petrovna, - pasakyčiau
kitaip, imbecilas su pakenktais galvos smegenimis. Štai,
dirstelėkite...
Drebančia ranka bobulė pagriebė „pelę“ ir ja paspragsė
jo. Kompiuteryje atsirado nauji paveikslėliai.
- Kairėje normalios moters smegenys, - pradėjo aiškinti
Irina Petrovna. - Tiesą sakant, tai mano galvos tyrimo re
zultatai, žmogaus, kuris parašė ir apsigynė dvi disertacijas.
Ką mes matome? Ryškus reljefas, aiškūs smegenų vingiai,
tikslūs kontūrai. O pas jus?
Rodyklė pasislinko dešinėn.
- Susiliejęs paviršius, - žvaliai dėstė Irina Petrovna, - tuš
tumos, o štai balta dėmė. Žinote, ką ji reiškia?
- Ne, - atsakiau visiškai sutrikusi.
- Jūs neturite kalbos centro, - pareiškė gydytoja. - Tie
siog stebėtina, kad gebate ištarti garsus! Nuostabu! Jūs ir
vaikščioti neturėtumėte. Aprašysiu jus kitoje savo knygoje,
retas, unikalus atvejis.
Mane pradėjo pykinti. Štai kodėl aš blogai mokiausi mo
kykloje! Dabar aišku, kodėl už kontrolinius darbus visuomet
gaudavau dvejetus, kurie po mamos vizito į mokyklą stebuk
lingu būdu virsdavo trejetais. Mat kaip. Vadinasi, nėra ko
pykti ant Vovkos, kai jis šaukia: „Lempa, tu kvailė!“
Dabar mano idiotizmas patvirtintas medicininiais tyri
mais. Oi, neduok Dieve, namiškiai sužinos apie diagnozę.
Mirtinai užjuoks. Štai kodėl man nuobodu skaityti filoso
fines knygas, štai dėl kokios priežasties niekada negaliu su
prasti, apie ką analitinėse laidose per televiziją kalba svečiai.
Tiesą sakant, ir laidų vedėjai kartais sėdi studijoje tokiais
veidais, kad mano galvoje pradeda spiestis abejonės: ar jie
patys susigaudo, ką aptarinėja? Atrodo, kad ne, o prieš kurį
laiką man susidarė įspūdis, jog kai kam moka už tai, kad jie
tyli ir linkčioja nutaisę protingus veidus. Iš esmės daugelyje
laidų vedėjas visai nereikalingas, svečiai puikiausiai susitar
tų tarpusavyje ir be jo, bet kažkaip nepadoru palikti studiją
be šeimininko.
Tačiau dabar man tapo aišku: televizininkai protingi, o
Lempa - klinikinė idiote.
- Sakykite, - nutariau išsiaiškinti viską iki galo, - oligof-
renams visuomet skauda galvą?
-Ne.
- Kodėl tada mane kamuoja migrena?
- Tai jau kita problema. Matote slankstelį? Jis vadinasi
Atlantas, tai pirmasis kaklo slankstelis.
- Tiesiog kaukolėje?
- Ak, šaunuolė, kokių protingų žodžių žinote, - nepralei
do šanso pagirti kretinę Irina Petrovna. - Kaip tik prie kau
kolės pamato, jie sujungti. Atlantas turi laikytis tiesiai, o pas
jus įlinkęs vidun ir užspaudęs kraujagyslę. Tai siaubinga!
- Kodėl?
- Jūs galite numirti kiekvieną minutę.
Vėl sudribau ant kušetės.
82 Darja Doncova
- Nuo ko?
- Smarkiau krestelėsite galvą, pernelyg ją atlosite arba
pargriūsite, atsitrenksite galva į grindinį, slankstelis paju
dės, galutinai užspaus kraujagyslę...
- Ir kas tada?
Irina Petrovna patraukė pečiais:
- E xitus letalis, mirtis. Tik viena džiugina!
Sėdėjau nekvėpuodama. Įdomu, kas gali tokioje padėtyje
džiaugtis?
- Mirtis bus greita, - paguodė profesorė, - ilgai nesikankin-
site, agonija tęsis šešias-septynias minutes, iškeliausite ramiai,
veikiausiai net nesupratusi, kas vyksta! Norite patarimo?
- K-k-klausau.
- Nešiokite ant kaklo medalioną, panašiai kaip kareiviai
arba žymeną su adresu ir telefono numeriu..
- K-k-kam?
- Gali paskui nuvežti į lavoninę, numesti prie neatpažintų
kūnų, - užuojautos kupinu tonu pareiškė Irina Petrovna. - Gi
minės visus slenksčius numins ir neras jūsų lavono.
- Ką gi daryti? Galbūt operacija padėtų?
- Jūsų atveju medicina bejėgė. Beje, kodėl geriate tabletes
nuo galvos skausmo? Jos padeda?
- Nelabai, - prisipažinau.
- Ir negali padėti! Visa bėda - slankstelis. Šiandien galvą
sukiojote?
- Sukiojau.
- Todėl ir prasidėjo migrena.
- Man negalima dairytis į šonus?
- Nepageidautina, kaklo nereikėtų apkrauti.
- Kaip tuomet gyventi?
- Sukiokitės visu kūnu, įsivaizduokite, kad stuburas - ak
meninis stulpas. Arba standžiai standžiai aptvarstykite kak
lą, kaip įmanoma kiečiau suveržiate austa skarele, - patarė
profesorė.
- Juk uždusiu.
- Angelėli, jūs norėjote išgirsti mano patarimus dėl At
lanto, - priminė Irina Petrovna. - Uždusimas - kitas rei
kalas, dabar mes apie tai nekalbame. Beje, jums gali padėti
manualinė terapija.
- Tikrai? - viltingai paklausiau.
- Tikrai, - linktelėjo Irina Petrovna. - Jums ištaisys Atlan
tą, žodžiu, mokėkite penkis šimtus rublių, pasiimkite nuo
traukas, o aš jums nemokamai duodu tikro stebukladario,
Piotro Lykovo, telefoniuką, auksinės rankos!
Stengdamasi nesukioti galvos iššliaužiau į gatvę, šiaip ne
taip nusigavau iki automobilio ir šleptelėjau ant sėdynės. Šit
kaip! Mirtis, galima sakyti, kvėpuoja nelaimingajai Lempai į
pakaušį, bet kurią akimirką galiu atsidurti pas mylimuosius
tėvelius. Žinoma, perspektyva susitikti su mamyte ir tėveliu
džiugina, turiu jiems daug ką papasakoti, bet kaip palikti na
miškius? Be manęs jie vėl pradės valgyti koldūnus ir šlykščias
mišraines iš parduotuvės, užpiltas ne itin šviežiu majonezu.
Beje, gal kas ir pamiršo, kad esu pasiturinti moteris, turiu pa
veikslų kolekciją, gerą namą Aliabjeve ir puikų butą su daug
kambarių, vertingais baldais bei euroremontu.
Paveikslų kolekciją man paliko tėvai, dabar drobės kabo
mūsų namuose, aš nesirengiu jų parduoti, tai tėvo atmini
mas. Namą Aliabjeve vietoje tėvui priklausiusio senojo sodo
namelio man pastatė vienas žmogus. Dabar tame plytinia
me rojuje tik gyvenk ir džiaukis, tačiau su naująja fazenda
susijusi viena labai nemaloni istorija, apie kurią jau pasa
kojau. Nei Katiai, nei vaikams, nei man nebesinori net ar
tintis prie Aliabjevo. Tiesa, bandėme apsiprasti prašmat
niame pastate, bet taip ir neįstengėme. Negaliu įžengti į
prabangius apartamentus, kuriuose kažkada gyveno Frosia
su vyru Michailu Gromovu*. Neturiu supratimo, kur šiuo
*Skaitykite D.Doncovos knygą „Haute couturefigos lapelis“

84 Dar j a Doncova
metu mano buvęs vyras, veikiausiai tebevaikšto zonos ri
kiuotėje, kiek pamenu, nuteisė jį ilgam. Nei gyventi bute, nei
jį nuomoti ar parduoti negaliu dėl moralinių sumetimų. To
dėl apartamentai uždaryti, o prie laukujų durų mirksi raudo
na lemputė, įspėjanti negerus žmones: atsargiai, butą saugo
milicija.
Tokia yra tikroji padėtis, o juridiškai aš esu vienintelė viso
to savininkė. Vadinasi, reikia parašyti testamentą. Paveikslus
išdalysiu po lygiai kiekvienam, jų vertė maždaug vienoda,
tegu pasirenka pagal savo skonį. Oi ne, kiek žinau namiškius,
jie visi įsikibs į tą pačią drobę ir susipeš. Nenoriu, kad prie
mano kapo bartųsi. Vadinasi, reikia pačiai padalyti peizažus
ir portretus. O kaip pasielgti su nekilnojamuoju turtu?
Sugraibiau pakelį, bet iškart cigaretes numečiau. Esant
tokios sveikatos būklės, rūkyti negalima. Nors tikriausiai
dabar jau vis tiek.
Spragtelėjau žiebtuvėliu. Kai kurie dalykai man absoliučiai
nesuprantami. Kodėl nė vienas ekstrasensas, nė viena būrėja
neišlošė „Sportloto“ ar nesusižėrė maišo pinigų kokioje nors
kitoje loterijoje? Nejau jiems sunku pažvelgti į artimiausią
ateitį ir sužinoti rezultatus? Ir dėl kokių priežasčių turiu atsi
sakyti cigarečių, žinodama, kad galas artėja? Beje, rūkau labai
retai, darau tai visiškai nemokšiškai, beveik neužsitraukiu.
Taigi, kaip pasielgti su vila ir automobiliu? Štai, jau sugal
vojau. Mes seniai norėjome persikelti į užmiestį, kur nors
netoli Maskvos, tačiau pinigų namo statybai nėra. Tegu Ka-
tia po mano netrukus įvyksiančios mirties parduoda man
priklausantį turtą ir pasistato namą, o ant fasado galima
pakabinti lentelę: „Čia laimingai iki gilios senatvės norėjo
gyventi Jevlampija Romanova, apsupta vaikų ir šunų. Bet
žiauri mirtis sugriovė jos planus.“
Taip, šitaip ir padarysiu, rytoj pat nueisiu pas notarą. Tik
nereikia niekam iš namiškių pasakoti apie savo sveikatos
problemas, nemėgstu, kai manęs gailisi.
Netikėtai iš akių pabiro ašaros. Ieškodama nosinės įki
šau ranką į kišenę ir ištraukiau popierėlį su užrašu „Piotras
Lykovas“. Juk tai manualinio terapeuto, gydytojo, turinčio
auksines rankas, telefonas.
Skubėdama surinkau numerį.
- Alio, - atsiliepė sodrus baritonas.
- Galima Lykovą?
- Klausau.
- Man į jus patarė kreiptis Irina Petrovna.
- Gerai, kuo skundžiatės?
- Kakle yra toks slankstelis, Atlantas, žinote?
Piotras krenkštelėjo.
- Mano Atlantas neteisingoje padėtyje, spaudžia krauja
gysles.
- Nuotraukos yra? - pertraukė gydytojas.
- Taip.
- Atvažiuosite rytoj rytą, užsirašykite adresą, seansas kai
nuoja tūkstantį rublių.
- Gal galima šiandien?
- Aš užimtas.
- Galiu bet kada mirti, priimkite mane dabar.
- Ko gi jums mirti? - nustebo Lykovas.
- Atlantas užspaus kraujagyslę, ir man galas.
- Kiek jums metų? - pertraukė Lykovas.
- Na... per trisdešimt.
- Dabar pagalvokite, kiek laiko gyvenate su tokiu slanks
teliu, ir nieko.
- Vadinasi, iki rytojaus ištempsiu?
- Visiškai tvirtai pažadėti negaliu, - nusijuokė Piotras, -
gal po automobiliu pakliūsite arba plyta ant galvos užkris.
- Bet dėl tokios Atlanto padėties galima greitai mirti.
Lykovas kostelėjo.
- Kas jums įkalė tokią kvailą mintį?
- Irina Petrovna Samoilenko.
86 D arj a Doncova
- Sena beždžionė.
- Atleiskite?
- Irina Petrovna - besmegenė beždžionė. Kiekvieno žmo
gaus savybės individualios. Rytoj devintą ryto!
- Viešpatie, aš nemirsiu?!!!
- Manau, kada nors jus ištiks šis kazusas, bet, tikiuosi, ne
rytoj, - atrėžė Piotras ir metė ragelį.
10 SKYRIUS
Neįtikėtinai pažvalėjusi pasukau raktelį ir išgirdau tylų
variklio burzgimą. Na, ir kokio velnio patikėjau senute Iri
na Petrovna? Nors tai juk ne jos diagnozė, o nešališko laze
rio padaryta nuotrauka.
Bandydama atsargiai pasukiojau galvą į skirtingas puses.
Lyg ir nieko, kol kas gyva.
Tiek to, rytoj devintą ryto Lykovas įstatys slankstelį į vietą,
o dabar nuvažiuosiu pas Boriskiną ir pabandysiu pasikalbė
ti su mergina. Devyniasdešimt devyni procentai tikimybės,
kad ji nusprendė pasišaipyti iš Kiriušos ir tikrai įkišo jam į
kuprinę vandens pripiltą prezervatyvą, bet vienas šansas vis
dėlto lieka. Galbūt Rima pakišo jam maišelį su pusryčiais?
Paklaidžiojusi po gatves ir skersgatvius pagaliau patai
kiau į reikiamą vietą ir pamačiau besidriekiančią eilę visiš
kai vienodų dviaukščių, ilgų namų, padengtų apsilaupiusiu
tinku. Numerių ant jų nebuvo. Priėjau prie pirmosios laip
tinės. Durų nematyti nė pėdsako, išvydau laiptus, o deši
niau tęsėsi ilgas koridorius. Tik dabar supratau, kad šeštas
numeris tai ne buto, o kambario numeris, „barake“ žmonės
gyvena tarsi didžiuliame komunaliniame bute.
Padvejojusi pabeldžiau į pirmas pasitaikiusias duris. Jas
atidarė apkūni gėlėtu chalatu vilkinti tetulė. Bandydama su
glostyti pasišiaušusius plaukus ji maloniai pasiteiravo:
- Jūs pas mane? Užsakymą atnešėte?
- Labai prašau atleisti už trukdymą, bet čia visi namai be
numerių, man reikia rasti aštuntąjį.
- Argi tai namai, - atsiduso tetulė, - kartoniniai puvėsiai,
baigia sugriūti. Eikite dešiniau, už garažų, ten aštuntą bendra
butį rasite. Tikriausiai pas Boriskinas skubate? Mūsiškiai visi
jau ten. Reikėtų, žinoma, ir man nueiti, bet anūkėlis susirgo, sė
džiu namie, mažylį prižiūriu. Tiesa, Svetkos mažasis irgi suslo-
gavo, bet ji pasiėmė vaiką ir išdūmė. Sveta paprasčiausiai išgerti
nori! Mergiotė virsta visiška alkoholike, o jai tik šešiolika...
- Kodėl nusprendėte, kad einu pas Boriskinas?
- Jūs ne mūsiškė, - atsidūsėjo tetulė, - mes vieni kitiems
beveik giminaičiai tapome, nuolat pykstamės ir taikomės.
Tokia nelaimė įvyko! Baisi bėda! Nors Lenkai nusispjaut,
tikriausiai iki šiol taip ir nesuprato, kas Rimai atsitiko.
Atsirėmiau į purviną sieną.
- O kas atsitiko?
- Tai jūs nieko nežinote? - palingavo galvą pašnekovė. -
Atleiskite, maniau, jus iš mokyklos atsiuntė. Mergaitė mirė,
Rima Boriskina.
- Kada? - vos ne vos išspaudžiau.
- Atrodo, šiąnakt, - patraukė pečiais tetulė, - pas ją iš dau
giaaukščio atėjo, o ji... Štai kaip, norėjo užsidirbti, šeiminin
kai ją ir aptiko.
Man galutinai apsisuko galva. Sustirusiais pirštais sugrai
biau striukės kišenėje pažymėjimą raudonais viršeliais ir pa
kišau tetulei panosėn.
- Milicija, gal įsileisite vidun. Koks jūsų vardas?
- Zina, - sutrikusi pranešė tetulė ir žengtelėjo į šoną.
Įėjusi į nedidelį, baldų prigrūstą kambarėlį prisėdau ant
aptriušusios taburetės ir pasakiau:
- Zina, pati matote, jokių dokumentų nepildau, apklausos
blanko neturiu, pasikalbėkime privačiai. Atvirai, kaip^savo
draugei papasakokite viską, ką žinote apie Rimą Boriskiną.
88 Darja Doncova
Zina pritūpė ant greta stovinčios kėdės, susidėjo ant kelių
stambias plaštakas ir pradėjo pasakoti:
- Pas mus čia nieko nenuslėpsi, gyvenimas vyksta visų
akyse. Kas kur nuėjo, kas pas ką nakvojo, iš karto visi suži
no. Vonia ir virtuvė koridoriaus gale, tualetas irgi, kiekvieną
svečią pamatysi. Va, Ira Maslova taip stengėsi kavalierių nu
slėpti! Jis iš gatvės per langą įlipdavo, kad nereikėtų korido
riumi pro kaimynus eiti. Ir vis tiek išaiškėjo. Raisa Markova
iš karto suprato: bernas pas Irką sėdi, nes toji iš savo spinte
lės virtuvėje paėmė dvi stiklines ir Į savo kambarį nusinešė.
O kam jai, vienai, dvi stiklinės? Matote, kaip.
- Geriau papasakokite apie Boriskinas, - bandžiau grą
žinti kalbą į reikiamą vagą.
- Lenka Boriskina nežinia nuo ko mergiotę susigavo, - pa
aiškino Zina. - Teisėto vyro ji niekada neturėjo, nors tik
sliai ir nepasakysiu, ji pas mus atvyko, kai Rimai treji suėjo,
į laužyną įsikraustė, o priemoką pragėrė.
„Barakuose“ gyvena įvairių žmonių, dažniausiai mėgs
tantys išgerti, bet ir tarp jų Lena išsiskyrė nepakenčiamu
elgesiu. Boriskiną laikė atmata net ir šiame gyvenimo dug
ne. Gėrė ji nesustodama, o pinigus degtinei užsidirbdavo
senu kaip pats pasaulis būdu. Dama kavalieriams atsieidavo
pigiai: pastatei butelį, ir daryk ką nori. Todėl dabar, būdama
dar nesena moteris, Lena atrodo kaip pasakų ragana. Tad
faktas, kad visiškai atbukusi girtuoklė neturi vyro, nieko
nestebino, stulbino kitkas: kodėl Lena nepaliko mergaitės
gimdymo namuose?
- Gal ji pamilo dukrytę? - bandžiau spėlioti. - Tokių at
vejų pasitaiko net tarp marginalų.
- Kur ten, - numojo Zina, - ji nuolat palikdavo mažylę
vieną namuose ir dingdavo parų paroms. Kūdikis būdavo
net pamėlynavęs nuo riksmo, mergaitę pamaitindavo gai
lestingos kaimynės. Kas keisčiausia, Rima užaugo normali,
sveika, kai suėjo dvylika, tapo aišku: bus gražuolė. Kitą juo
daisiais ikrais maitina, o kreiva šleiva, čia gi niekas ypatin
gai nesirūpino, o išaugo „mis Rusija“.
Prie grožio Dievas Rimai nepagailėjo ir proto. Dauguma
„barakinių“vaikų, sekdami tėvų pavyzdžiu, pradeda pilti į ger
klę jau nuo dešimties, dar anksčiau jie sužino visas gyvenimo
paslaptis. Argi vaikai, gyvendami ankštuose kambariuose su
tėvais bei šeimas sukūrusiais broliais ir seserimis, gali išlikti ne
kalti? Sužinoję daug įdomaus, jie tuoj pat pradeda taikyti žinias
praktikoje. Nėščia keturiolikmetė vietinėje bendruomenėje
nieko nestebina. Tiesa, dabar kiti laikai, nepilnametėms abortą
pasidaryti ne problema ir daugumai jaunučių kvaileliųvis dėlto
užtenka proto laiku subėgioti atlikti nemalonią operaciją.
Rima su vaikinais neprasidėdavo, butelio į rankas neėmė,
mokėsi stropiai. Vietos kūmutės ją nuolat rodė kaip pavyzdį
savo vaikams.
Neseniai apie dešimtą vakaro Zina ėjo namo per dykynę
šalia bendrabučių.
- Sveiki, - staiga išgirdo ploną balselį.
Iš tamsos išniro Rima, už pavadėlių laikanti du gauruo
tus šunis.
- Viešpatie, - pliaukštelėjo rankomis Zina, - pačios val
gyti neturite ko, o dar šunų įsigijote! Dar tokius didelius!
Rima, tu iš proto išsikraustei, juk jie tikriausiai puodą košės
vienu kartu suėda!
Mergaitė sukikeno:
- Ne, teta Zina, jie ne mūsų. Aš tiesiog juos vedžioju.
- Kodėl? - nesuprato Zina.
Rima mostelėjo ranka į gražius plytinius daugiaaukščius
kitoje dykynės pusėje.
- Uždarbiauju pas žmones, jie gydytojai, neturi kada su
gyvūnais vaikštinėti. Iki prasidedant pamokoms rytą spėju
šunis išvesti, ir vakarais, prieš miegą.
- Puiku, - pagyrė Zinaida, - tikriausiai dabar ledų valgai
kiek nori?
90 Dar j a Doncova
- Ne, - visiškai rimtai pareiškė Rima, - dolerius perku,
taupau.
- Nori kailinukus įsigyti, - prisimerkė Zina.
Rima papurtė galvą.
- Ne, institutui taupau. Kad ir kaip stengčiausi, stojamųjų
sąžiningai neišlaikysiu, teks duoti kyšį, o iš kur pinigų pa
imti? Mama juk nepadės.
Tai pasakiusi Boriskina timptelėjo pavadėlius ir nuėjo.
Zina tik galva palingavo. Pasitaiko laimingųjų. Niekuomet
neuosčiusios stikliuko ir visą gyvenimą sąžiningai dirbu
sios vienoje įstaigoje jos dukra buvo niekam tikusi. Ką tuo
met galvoti apie genetiką ir auklėjimą?
Zina nutilo.
- Kas gi atsitiko Rimai? - tyliai pasiteiravau.
Pašnekovė sutriko.
- Tiksliai nepasakysiu. Atrodo, šiandien žmonės, kurių
šunis ji vedžiojo, patys atėjo į bendrabutį. Laukė laukė Ri
mos ir išsigando. Išlaužė kambario duris, o mergaitė ne
gyva, bet tai man Olka Kolesnikova išplepėjo, o iš jos nė
žodžio teisybės neišgirsi. Žinote, pasikalbėkite su...
- Jos mama?
- Ne, Lenka veikiausiai guli girta, paklauskite Irkos Mas-
lovos, jos su Rima buvo neperskiriamos.
- Kur rasti Irą?
- Ji kai apie nelaimę išgirdo, savo kūdikį pagriebė ir pas
Boriskinas nubėgo, - skubiai paaiškino Zina. - Per kiemą
pereikite, pataikysite tiesiai į aštuntą bendrabutį.
Patraukiau nurodyta kryptimi. Kažkas keista! Pirmiausia
Ada nežinia kur randa nuodų, vėliau Kiriušai nežinia kas pa
kiša sugedusias sultis, Liza irgi išgeria nektaro, ir galiausiai
jie abu atsiduria ligoninėje. Vaikų bendraklasė, Lizos ben-
drapavardė, žūsta statybose. O Rima Boriskina, kuri rausėsi
Kiriušos kuprinėje tą dieną, kai joje nežinia iš kur atsirado
pusryčiai, miršta. Ką jūs apie tai manote?
Mėlynoji l a i mė s mo p s e 91
Man atrodo, kad vargšė Liza Romanova buvo nužudyta
per klaidą. Medžiojo mūsų Lizą. Tiesiog žudikas nežinojo,
kad klasėje yra dvi mergaitės vienodais vardais ir pavardė
mis ir, suprantama, nebuvo girdėjęs, jog Kiriuškos sesuo
irgi ligoninėje. Gėrimas buvo skirtas berniukui. Lizaveta jį
išgėrė vakare, o naktį jai pasidarė bloga. Rytą, nuėjęs į mo
kyklą, nusikaltėlis paprašė kažkurio bendraklasio parodyti
jam Lizą Romanovą.
Veikiausiai piktadariui parodė mergaitę, tik tai buvo kita
Romanova. Viešpatie, kas gi mus medžioja, dėl ko?
Prie bendrabučio laiptinės stovėjo grupelė besikuždančių
žmonių. Tiksliau, dvi grupelės. Vienoje tyliai kalbėjosi suau
gusieji, kitoje triukšmavo paaugliai. Priėjusi prie šių pamačiau
augalotą merginą su vežimėliu ir prisiartinusi paklausiau:
- Jūs Ira Maslova?
Mergina nužvelgė mane.
- Ir ką?
- Paėjėkime į šalį, aš iš milicijos.
Ira stumtelėjo vežimėlį.
- Jūsiškiai jau su manimi kalbėjosi.
Ištraukiau pažymėjimą.
- Tie darbuotojai buvo iš rajoninio skyriaus, o mane atsiu
ntė iš miesto valdybos. Kur čia rasti ramesnę vietelę?
Staiga iš vežimėlio pasigirdo verkšlenimas.
- Tikriausiai šlapia, - konstatavo Ira. - Gerai, eime pas
mus. Namie nieko nėra: mama darbe, brolis reise, o jo nie
kam tikusi žmona nežinia kur valkiojasi.
Grįžome į pirmąjį bendrabutį. Palikdama paskui save juo
das purvo juostas Ira su trenksmu nubildino vežimėlį kori
doriumi ir, pasikrapščiusi raktu spynoje, paspyrė duris koja.
Vargais negalais prasispraudžiau vidun. Iš krūtinės išsi
veržė kartus atodūsis. Kažkas dar drįsta smerkti „barako“
gyventojus už girtavimą? Kaip blaivus žmogus gali išgyven
ti tokioje aplinkoje?
92 D arj a Doncova
Dešinėje nuo durų stovėjo kušetė, kairėje - sofa, prie lango
vienas prie kito spaudėsi du išlankstomi krėslai. Čia dar įsi
gudrino pastatyti spinteles, nediduką pietų stalą, šaldytuvą ir
gerokai apšiurusią vaikišką lovelę. Laisvos vietos nebuvo nė
truputėlio.
- Ir kiek gi jūsų čia gyvena? - neištvėriau.
- Buvome penkiese, - noriai paaiškino Ira išvystydama
kūdikį iš antklodėlių, - paskui bobulė pasimirė, pasidarė
laisviau. Ji paskutiniuosius metus nebesikeldavo, po savimi
viską darė, dvokė taip, kad nors bėk. Ačiū Dievui, atken
tėjo savo. Brolis beveik verkė iš džiaugsmo, o vėliau aš pa
gimdžiau, vėl mes penkiese. Bet Niusia mažutė, daug vietos
neužima ir rami, visai neverkia, tik krenkščia, jei kas nors
nepatinka.
- Ar žinai, kas atsitiko Rimai?
- Mirė, - tyliai atsakė Ira, - vienu žodžiu, nebėra jos. Ją Ka-
satkinai rado, Nataša atėjo paklausti, kodėl Rima nepasirodė.
- Tai ta moteris, kurios šunis Rima vedžiojo?
- Aha. Ji gydytoja, - paaiškino Ira. - Atrodo, dar kažką
bandė padaryti, kol atvyko greitoji, bet tuščios pastangos!
Štai kaip būna. O mudvi norėjome toliau mokytis, paskui
išvažiuoti iš čia! Ir pinigai dabar visi man liko, oi!
Supratusi, kad be reikalo prasiplepėjo, Ira skubiai užsi
čiaupė, tačiau patarlė „Žodis - ne žvirblis“ teisinga. Beje, ži
nau dar vieną sparnuotą posakį: „Plepys - radinys šnipui.“
- Kokie pinigai? - pasinaudojau merginos apsižioplini-
mu. - Tuoj pat sakyk.
Ira paguldė mažylę ant kušetės ir prisėdusi greta parėmė
ranka skruostą.
- Rima rengėsi stoti į institutą, taupė dolerius kyšiui. Šiaip
juk nepateksi, iš gatvės ten neprima.
- Jei gerai mokysies, problemų nebus!
- Nesąmonė, - karčiai pratarė Ira. - Gyvenime juk taip:
turi pinigų - gerai gyveni, neturi - kenti „barake“. Rima labai
norėjo iš čia ištrūkti, taupė kiekvieną kapeiką. Mūsų namuose
žmonių pilna, bet negeriantys, nebent brolis su žmona penk
tadieniais prisilaka ir pasiautėja. O Rimos Lenka be stabdžių,
stogas seniai nuvažiavęs. Prisigeria iki žemės graibymo, vyrų
prisiveda, tokie cirkai prasideda! Rima išsėlindavo į korido
rių ir ten ant palangės pamokas ruošdavo. Žinoma, sunku,
aplink visi vaikšto, šūkauja. Bet Rima buvo užsispyrusi, labai
troško patekti į institutą, manė, įstos, gaus bendrabutį. Aš ją
būčiau pas mus priėmusi, namiškiai neprieštaravo, tik kur?
Prie lubų lovą kabinti? Žinote, Rima norėjo užsidirbti. Ji ne
praleisdavo net mažiausios galimybės, o ką sutaupiusi, ati
duodavo man saugoti, bijojo, kad motina ras ir pragers. Štai,
žiūrėkite!
11 SKYRIUS
Ira atsistojo, priėjo prie spintos, pasiraususi lentynoje iš
traukė pakelį su įklotais ir ištiesė man.
- Imkit.
- Kas čia?
- Pinigai. Aš juos tarp įklotų įkišau, maniau, jei įlįs vagis,
jam bus bjauru higienos priemonėse knaisiotis.
Mergaitės, suspėjusios tokiame amžiuje tapti motina, nai
vumas stebino. Butuose šmirinėjantys vagys nejaučia pasi
bjaurėjimo ir neturi jokių moralinių stabdžių, ieškodami pa
slėptų vertybių viską aukštyn kojomis apverčia.
- Perskaičiuokite, - liepė Ira.
Ištraukiau pluoštelį žalių banknotų ir paskaičiavusi nu
stebau.
- Čia juk keturi tūkstančiai dolerių!
- Būtent.
- Iš kur Rima gavo tokią didžiulę sumą?
- Sutaupė.
94 Dar j a Doncova
- Vaikščiodama su šunimis? Ira, nemeluok.
- Visada kalbu tiesą, - įsižeidė Boriskinos draugė, - na,
beveik visada. Rima juos užsidirbo, nė kapeikos neišleido.
Tiesa, dar neseniai buvo tik pusantro tūkstančio „baksų“.
Dar pustrečio prieš porą dienų atnešė, jai sumokėjo.
- Už ką? Ir kur Rima galėjo gauti tokį dosnų atlyginimą?
- Nežinau, - liūdnai atsakė Ira. - Ji atbėgo labai vėlai,
apie vidurnaktį, nežmoniškai laiminga, pakišo man voką ir
šnabžtelėjo:
- Slėpk, čia doleriukai.
- Nieko sau! - šūktelėjo Ira. - Iš kur tiek?
- Davė.
- Už ką?
- Už darbą!
- Kokį? - išsigando Ira.
Maslova puikiai žino: ilgo rublio niekas šiaip sau nenu
meta. Vėliau dideli pinigai virsta dideliais nemalonumais.
- Mažmožį reikės padaryti, - sukuždėjo Rima, - savo
bendraklasį pusryčiais pavaišinti. Įsivaizduoji, kaip man
pasisekė.
- Iš proto išsikraustei, - palingavo galvą Ira. - Už tai dvie
jų su puse tūkstančio niekas neduoda. Žiūrėk, neįsivelk į
nemalonumus.
- Mano bendraklasis, - pradėjo aiškinti Rima, - susipyko
su vienu labai turtingu vaikinu, kurio tėvai tiesiog prifarši
ruoti pinigų. Jam tie „baksai“ - kaip tau kapeika. Kirilas tą
turtuolį prieš aplinkinius išstatė pajuokai, šis ir nutarė at
keršyti. Man liepė į jo portfelį pusryčius įdėti, jo atsineštus
išmesti ir įkišti kitus.
- O kodėl?
- Todėl, - sukikeno Rima. - Ten bus pilna purgeno, kad
Kiriucha apsivarytų! Per pamoką! Cirkas!
Ira nepatikliai dirstelėjo į draugę. Bet Rimos akyse švytė
jo vien neslepiama linksmybė.
- Vis dėlto pinigai didžiuliai, - pakartojo Irina. - Na,
duotų tau už tokį pokštą šimtą dolerių, o čia - tūkstantis!
- Palauk, - pertraukiau, - tu ką tik pasakei visai kitą skai
čių - du su puse tūkstančio.
- Likusius ji vėliau atnešė, - paaiškino Maslova. - Irgi
labai vėlai atbėgo ir naują voką padavė.
Labai nustebusi Ira šūktelėjo:
- Na, žinai! Po aukso lietumi pakliuvai?
- Ne-a, - papurtė galvą Rima, - visi tie „baksai“ iš tų pa
čių turtuolių gauti. Jie man dabar turės mokėti.
- įdomu kodėl? - prisimerkė Ira.
- Vėliau paaiškinsiu, dabar miego noriu, - atsakė draugė
ir išbėgo.
Bet pasikalbėti taip ir nepavyko, Rima mirė.
- Gal kartais Boriskina pasakė, kuo vardu tas turtuolis
vaikinas, kuris sugalvojo pamaitinti Kirilą stipriais laisvina
maisiais?
Ira papurtė galvą.
- Ne, bet aš vis tiek žinau, kieno jis sūnus.
- Greičiau sakyk! - šūktelėjau nekantraudama.
- Tai tų, Kasatkinų, - išpyškino mergina, - gydytojų, kurių
šunis ji vedžiojo. Jie siaubingai turtingi, turi net dvi mašinas,
ne kokius žigulius, užsienines. Šeimininkės vardas Nataša, o
jos vyras Borisas Sergejevičius, jis dėsto institute ir veikiau
siai ima tūkstančių tūkstančius už tai, kad padėtų žmonėms
įstoti. Jie turi sūnų, Vitaliką, neįtikėtinai bjaurų tipą, tingų
šerną. Bet Rima visuomet norėjo jam įtikti, buvo pasirengusi
tiesiog kojas nuplauti.
- Kodėl?
Ira susiraukė.
- Tikėjosi tam bjaurybei patikti. Visada kartojo: „Na, ir
pasisekė Vitalikui, su tėvais daro ką nori, reikia jam patik
ti.“ Greičiausiai tas kretinas ir sugalvojo triuką su purgenu,
tai į jį panašu, tiesiog visiškas idiotas!
96 Dar j a Doncova
- Kasatkinų adresą žinai?
- Jie gyvena daugiaaukštyje, butas antrame name, bet nei
numerio, nei aukšto nežinau.
- Ačiū, - linktelėjau ir pakilau, - jei kils dar klausimų,
užeisiu.
- Gerai, - sutiko Ira. - Ei, o pinigai?
- Kokie?
- Rimos. Jūs juos tikriausiai pasiimsite?
- Kodėl?
- Nežinau, - sutriko Ira, - jie ne mano, kurgi juos dėti?
Lenkai nunešti?
Paėmiau merginos ranką.
- Paklausyk, tikriausiai jūs su Rima buvote geros draugės?
- Daugiau nei tikros seserys.
- Ji tau patikėjo savo santaupas ir mirė. Man atrodo, Rima
nenorėtų, kad jos sunkiai uždirbtus pinigus pragertų motina.
Ji tikriausiai atiduotų juos tau. Atrodo, tu protinga mergina...
- Nerūkau ir negeriu, - skubiai ištarė Ira. - Niusia gimė
tiesiog dėl mano kvailumo, bet visai nesigailiu, labai myliu
dukrelę, dėl jos ir mokytis susiruošiau, kirpėja. Kaip mano
te, gerai sugalvojau?
- Puikus darbas, - pagyriau, - mokėdama amatą niekada
neprapulsi, visada duonos kąsnį užsidirbsi.
Ira prispaudė voką prie krūtinės.
- Butui pradėsiu taupyti. O gal mūsų bendrabučius nu
griaus ir butus duos, atskirus, jau seniai apie tai kalbama.
Broliui su žmona - vieno kambario ir mums su mama. Tai
bent gyvenimas būtų! Aš salone dirbčiau, ten ir atlyginimas,
ir arbatpinigiai. O mamytė Niusią augintų. Štai kur laimė!
Linktelėjau.
- Tau viskas puikiai pasiseks.
Baltų plytų daugiaaukščiai prabanga neblizgėjo. Veikiau
siai pastatyti aštuntojo dešimtmečio pradžioje ir tuomet buvo
laikomi elitiniais būstais, bet dabar stato daug prabangesnius
namus, kurių laiptinių apdaila iš natūralaus akmens ir bran
gių medžio rūšių. O aš patekau į paprasčiausią, ne itin didelį
vestibiulį. Prie lango, už rašomojo stalo, sėdėjo tvirtai suręs
tas seniokas ir skaitė laikraštį. Pamatęs nepažįstamą moterį
atidėjo šnarančius lapus ir budriai pasiteiravo:
- Kur einame?
- Pas Kasatkinus.
Praradęs bet kokį susidomėjimą manimi pensininkas iš
tiesė ranką prie laikraščio.
- Atleiskite, - ryžausi sutrukdyti, - Nataša sakė savo buto
numerį, bet pamiršau...
- Šimtas dešimtas, - pertraukė seniokas, kuris nekantra
vo vėl grįžti prie įdomaus straipsnio, - tryliktas aukštas.
Prieš spausdama skambutį pažvelgiau į telefoną. Laikro
dis rodė pusę aštuntos vakaro. Tikėkimės, Nataša, Borisas
Sergejevičius ir Vitalijus ramiai žiūri televizorių.
Nuspaudžiau raudoną mygtuką. Akimirksniu už durų pa
sigirdo skirtingų tonacijų lojimas. Vieno šuns balsas meco
sopranas, kitas vedė tenoro partiją, retkarčiais balsai susilie
davo ir pasigirsdavo ganėtinai švarus la.
- Po velnių, visai jau, - į chorą įsiliejo kažkieno irzlus bal
sas, - kiek galima laukti!
Durys atsilapojo, dvelktelėjo brangiu odekolonu ir kaž
kuo nesuprantamu, saldžiu, saldainių kvapu. Erdviame ves
tibiulyje stūksojo stambaus sudėjimo vaikinas.
Tamsios odos, gerai ištreniruotą kūną aptempę marškinė
liai su Masiani. Populiariausia Rusijos internetinė herojė šyp
sojosi visa burna. Per visus marškinėlius užrašas „Massianja“.
Kažkokia kvailystė rašyti lotynišką šio vardo transkripciją,
užsieniečiai tikriausiai nežino, kas ta Masiani. Apskritai savi
vardai, perrašyti svetima kalba, kartais atrodo klaikiai.
Ne taip seniai Kiriuškai uždavė namie išversti tekstą iš
vokiško laikraščio Zeit. Negalėjau jam niekuo padėti, nes
nemoku užsienio kalbų. Visos mamytės pastangos sukimšti
98 Darja Doncova
į dukros galvą paeiliui anglų, prancūzų, vokiečių ir ispanų
kalbas baigėsi triuškinamu jos pralaimėjimu. Mano galvoje
išliko tik kažkokios frazių nuotrupos: „Ich bin alkana“ ir
„Negaliu dormir tamsoje“. Todėl atliekant vokiečių kalbos
užduotis iš manęs jokios naudos.
Nelaimingas Kiriuša, beveik dvi valandas prasiplūkęs prie
rašomojo stalo, pagaliau atėjo j virtuvę, numetė žodyną ir
pradėjo maldauti:
- Lampadėle, padėk!
- Mielai, bet juk ničnieko nesuprasiu.
- Visus žodžius išverčiau, o vieno niekaip nerandu. Gal
jau akyse raibsta. Pažiūrėk tu, a?
- Na, gerai, - sutikau, - rodyk žodį.
Tamsiai mėlynomis dėmėmis išmargintas pirštas bakste
lėjo į eilutę. „Yeltzin“. Pradėjau sklaidyti žodyną, prie „Y“
tokio žodžio nebuvo, prie „U“ ir „J“ irgi. Dėl visa ko pakar
tojau paieškos procedūrą, bet ir vėl nesėkmingai.
- {raitys man rytoj Nelka dvejetą, - liūdnai atsiduso ber
niukas.
- Už vieną žodį? - pasipiktinau. - Juk tai neteisinga.
- Nelka sako, kad namie, ramioje aplinkoje, su žodynu
atliktame vertime neturi būti nė vienos, net mažiausios
klaidelės, - nelaimingu veidu pareiškė Kiriuša.
- Palauk, dar nenusimink, - nusprendžiau jį padrąsinti. -
Nešk čionai visą išverstą tekstą, gal mudu susigaudysim.
- Smegenys baigia suminkštėti, - pasiskundė Kiriuška. -
Tai tikrai gyva būtybė, bet ne gyvūnas.
- Taip? Žmogus?
- Žmogus vokiškai „M ensch“, o čia nesuprasi kas!
- Kodėl nusprendei, kad kalbama apie žmogų? Gal tai
kaip tik gyvūnas? Ar esi įsitikinęs, kad jie visi šiame žodyne
nurodyti?
- Lempa, - supyko Kiriuška, - tu tekstą įdėmiai skaitei?
- Ne, net neperžiūrėjau, - prisipažinau.
- Jame kalbama apie kažkokį tarptautinį pasitarimą, - pa
aiškino Kiriuša. - Vienoje vietoje parašyta: „Yeltzinas sakė“.
Ar gali įsivaizduoti kokį nors gyvūną, kuris dalyvautų kon
grese ir dar drožtų jame kalbas?
Staiga man nušvito protas.
- Kiriuša! Yeltzin - tai Jelcinas, tiesiog taip klaikiai išversta
pavardė.
Berniukas akimirką klapsėjo akimis, paskui suriko:
- Aš kretinas, debilas, idiotas! Valandą žodyne knaisiojau-
si! Kam atėjo į galvą jį taip pavadinti! Kodėl paprasčiausiai
neparašyti „Elzin“?
Patraukiau pečiais, man pačiai buvo neaišku.
- Ko akis išvertei? - šiurkščiai nutraukė mano mintis vai
kinas. - Beje, pavėlavai pusvalandį! Per tave Simka korido
riuje apsidirbo. Eik, ir išvalyk.
-Aš?!
- Na, ne aš juk. Greičiau, judink kanopas, vargeta. Kur
tik motina tokias ir atranda? Tikriausiai pas save morge. Ko
žiopsai, šliure! Nusiauk savo kaliošus, skuduras balkone. Pir
miausia išvalyk koridorių, o paskui išvesk pasivaikščioti!
- Nė nemanau, - paprieštaravau, bet mano pasipriešini
mą vaikinas kaipmat sumalė į miltus.
- Dar pradėk aiškinti, kad tarnaite neparsisamdei! - su
bliuvo jis. - Reikia ateiti laiku!
Iš laiptų aikštelės atsklido tylus čežėjimas. Matyt, kažkas
pakilo liftu.
- Kas vyksta? - pasigirdo žvalus kontraltas.
Apsigręžiau. Liekna moteris šviesiai rudomis sutrikusio
mis akimis ėjo durų link. Rankose ji laikė prikimštus mai
šelius.
- Štai, pasigėrėk, - piktai mestelėjo jaunuolis, - atsivilko!
Pati su ta bjaurybe ir aiškinkis.
Tai pasakęs, jis ramiai apsisuko ir nuėjo į kambarius. Neno
rom pasigėrėjau storžievio figūra: tikriausiai jaunuolis dienų
100 Darj a Doncova
dienas leidžia ant treniruoklių, juk negalėjo gimti su tokiais iš
kiliais raumenimis.
- Kas gi čia vyksta? - paklausė Nataša padėdama ant grindų
pilnutėlius krepšius.
- Jūsų sūnus, regis, jo vardas Vitalijus, pamanė, kad aš vie
toje Rimos priimta rūpintis šunimis, - paaiškinau. - Naujoji
darbininkė vėluoja, ir vienas šuo neištvėręs pridirbo korido
riuje. Vitalikas buvo toks įniršęs, kad nespėjau jam paaiškinti:
dirbu milicijoje ir valyti, ką pridirbo gyvūnai, nevalysiu. Atėjau
pasikalbėti apie Rimą Kiek supratau, jūs mergaitę gerai paži
nojote?
- Visai ne, - atsiduso Nataša. - Betgi užeikite.
Įžengiau į prabangiai įrengtą butą. Du mitelšnauceriai puolė
laižyti šeimininkę. Į pašalinį žmogų šunys nekreipė jokio dė
mesio.
- 2inau, žinau, - piktai pasakė Nataša. - Čia tu, Simą, pri
kiaulinai. Vitalikai, padaryk paslaugą, išvesk šunis.
- Įskaitai ruošiuosi, - pasigirdo iš koridoriaus, - palik
mane ramybėje, pati pavaikščiok, ne kažin koks darbas.
Nataša išraudo, bet vis dėlto šūktelėjo:
- Pas mane žmogus atėjo, reikia pasikalbėti!
- Eime kartu, - pasiūliau. - Aš taip pat laikau šunis.
- Tikrai? - apsidžiaugė Nataša išimdama pavadėlius. - Kokius?
- Visokius: mopsus, kiemšunį ir stafordą.
- Keistas rinkinys.
- Taip jau atsitiko.
Išėjome į kiemą. Mitelšnauceriai lakstė po nedidelį sodelį.
- Kaip šunų augintoja suprasite mane, - atsiduso Nataša. -
Jų priežiūra - didelis vargas. Dirbu ligoninėje, iki jos važiuo
ti geriausiu atveju valandą, žinoma, jei nepatenku į kamštį.
Pasitarimą vyriausiasis skiria aštuntai valandai, jis iš kariškių
šeimos, už vėlavimus neatleidžia, dėl visa ko iš namų išlekiu
šešios trisdešimt. Šunis reikia vedžioti kokias keturiasdešimt
minučių, vadinasi, pusę šešių privalau juos ištempti laukan,
paskui parvesti namo, nuplauti letenas, pašerti. Pagalvoki
te, kada turėčiau keltis? Vėlų vėliausiai pusę penkių. Neį
manoma! Vakarais dar blogiau! Paršliaužiu vos gyva, ne
bėra jėgų net arbatos išgerti, vyru pasikliauti negaliu, jis tik
savimi užsiėmęs.
- Kam gi įsitaisėte šunis?
- Vitalikas užsimanė, - nusižiovavo Nataša. - Tai jo šu
niukai.
Įdomu, gyvūnai priklauso vaikinui, o juos vedžioja, mau
do ir šeria mama.
- Sūnus turėtų pasirūpinti šunimis.
- Vitalikas mokosi institute, - įsitempė Nataša. - Jam de
vintą ryto reikia iš namų išbėgti.
Nutylėjau. Man regis, Vitalijui visai nepakenktų atsikelti
septintą, tai ne pusė penkių.
- Kamavausi, kamavausi, - nepastebėjusi mano reakcijos
ramiai pasakojo Nataša, - ir nusprendžiau pasisamdyti pa
galbininką. Nepatikėsite, kaip tai sudėtinga! Žmonės dejuo
ja: pinigų nėra, badaujame. Bet dirbti nenori niekas. Siūliau
šimtą dolerių per mėnesį už visiškai nesunkų darbelį. Du
kart per dieną ateiti ir išvesti šunis. Raktai pas liftininką,
Ivanas Semionovičius patikimas, atrakins, užrakins butą,
prižiūrės „vedžiotoją“, bet vis dėlto geriau turėti reikalų su
sąžininga moterimi. Įsivaizduokite: ateina pas mane tetulės,
porą dienų su Simą ir Nana pasivaikšto, o tada pradeda zyz-
ti. Visos gieda tą pačią giesmę: „Labai sunku kiekvieną rytą
ir vakarą dirbti. Gal būtų galima triskart per savaitę?“
Tikros tinginės, juk pinigus moku, puikus priedas prie pen
sijos ar atlyginimo. Bet ne, niekas dirbti nepageidauja, nori
dolerius už dyką gauti. O vėliau atsirado Rima, ir problema
išsisprendė. Tokia nuostabi mergaitė! Nė karto pasivaikščio
jimo nepraleido, ateidavo minutės tikslumu, labai punktuali,
tiesiog radinys. Tyli, nereikalingo žodžio nepasakys. Apie ją
žinojau labai mažai: mokosi mokykloje, gyvena bendrabuty
102 Darja Doncova
je, motina alkoholikė. Kartais jai senus savo drabužius ati
duodavau, mergaitė taip džiaugdavosi, net nepatogu dary
davosi.
- Ji su jumis būdavo atvira?
-Ne.
- Gyvenimu nesiskundė?
- Ne. Ilgai pas mus lankėsi. Paskutiniuoju metu daviau
raktus, ji labai sąžininga, buvo galima palikti bet kokią
sumą - nepalies. Nė karto tarnybos nepraleido. Todėl ir sune
rimau, kai sutartą valandą nepasirodė, nubėgau į jos namus.
Nataša iš karto rado reikiamą kambarį, atidarė neužrakin
tas duris ir išvydo Rimą šalia lovos. Mergaitė vilkėjo striuke,
avėjo batais.
- Bandėte ją išgelbėti?
Nataša papurtė galvą.
-Ne.
- Kodėl? Jukjūs medikė Kodėl nedarėte dirbtinio kvėpa
vimo, širdies masažo.
- Tai buvo beprasmiška, - tyliai atsakė Nataša. - Reani
macija tinka tada, kai žmogus miršta tavo akyse. O kai aš
įėjau į kambarį, Rima jau seniai buvo negyva.
- Nuo ko ji mirė?
Nataša timptelėjo pavadėlį.
- Ei, Simą, eime valgyti. Nuo ko? Argi be ekspertizės ga
lima pasakyti? Mano asmenine nuomone, Rima veikiausiai
turėjo širdies ydą.
- Kodėl taip manote?
- Sprendžiu pagal kai kuriuos požymius. Alkoholikų vai
kams neretai diagnozuojamos vystymosi patologijos. Atro
do, mergaitę ištiko širdies priepuolis. Ir Borisas Sergejevi-
čius taip mano.
- Jūsų vyras irgi buvo bendrabutyje?
- Žinoma, ne, jis susidarė nuomonę iš mano pasakojimo.
Patikėkite, mes nuoširdžiai gailimės Rimos, bet žinojome
apie ją labai nedaug. Mudviem su vyru atrodo, kad jos mir
tis tikrai nėra joks kriminalas.
Įėjome į liftą, šiek tiek siūbuodama ir girgždėdama kabi
na pradėjo lėtai kilti į reikiamą aukštą.
- Kur jūs susipažinote su Rima? - pasidomėjau.
- Ją atvedė Vitalikas.
- Jūsų sūnus?
- Taip, - linktelėjo Nataša. - Kartą einu namo ir matau,
kad su mūsų šunimis vaikšto nepažįstama mergaitė. Tik
įėjau į butą, Vitalijus sako: „Mama, radau tarnaitę, daug jai
gali nemokėti, ir kapeika džiaugsis.“ Taip pas mus ir atsi
rado Rima.
- Nepasidomėjote, iš kur sūnus pažįsta Rimą? - dar la
biau nustebau. - Nepatikrinote mergaitės? Juk labai rizika
vote, dabar laikai neramūs, maža kas galėjo patekti į namus.
Jauni žmonės nerūpestingi: pamato vienas kitą diskotekoje
ir jau mano, kad gerai pažįsta.
Nataša pradėjo raustis kišenėse ieškodama rakto.
- Rimos pasą patikrinau, pamačiau Maskvos registraciją,
be to, mane papirko jos visiškas atvirumas: mergaitė neban
dė meluoti, iš karto pasakė kilusi iš žemiausio visuomenės
sluoksnio, motina alkoholikė, tėvo nėra, pinigai labai reika
lingi. Po vakarėlius nesibasto, su įtartinomis mergiotėmis
nebendrauja. Po paskaitų berniukas eina į treniruoklių salę.
Jo bičiuliai - geri vaikai iš padorių šeimų. Gal galėtumėte
palaikyti Naną, kol Simai letenas nuplausiu?
Linktelėjau, Nataša pakėlė vieną mitelšnaucerį ir sulin
kusi nuo svorio nutempė koridoriumi. Pavyzdingasis, pa
dorusis Vitalikas, studentas, pirmūnas ir sportininkas, net
nedirstelėjo į prieškambarį, jis nė neketino padėti motinai,
grįžusiai iš pasivaikščiojimo su „sūnelio šuneliais“. Tupintis
prie mano kojų šuo tyliai suinkštė, paglosčiau jam galvą.
- Tuoj imsis ir tavęs, šiek tiek pakentėk, paskui gausi
dubenėlį košės, o aš einu paplepėti su Vitalijumi. Atrodo,
104 Darja Doncova
jis dažnokai meluoja motinai. Juk šitas deimančiukas visgi
kažkur susipažino su Rima Boriskina! Vargu ar jie susitiko
instituto auditorijoje ar sporto klubo salėje.
12 SKYRIUS
Kai įėjau į kambarį, Vitalijus sėdėjo prie kompiuterio. Iš
girdęs žingsnius, vaikinas greitai spragtelėjo „pele“, moni
toriuje vaizdas pasikeitė, pasirodė smulkiu šriftu surinktas
tekstas.
- Ko reikia? - kaprizingai tonu paklausė jaunuolis. - Ar
nematote, kad kursinį rašau!
Nusišaipiau.
- Ką tik skubiai išėjai iš pornografinio tinklapio!
Vitalijus kietai suspaudė lūpas.
- „Kompas“ mano, kokią teisę turite reikšti pastabas? Ir
apskritai, kas jūs tokia?
- Kompiuteris tavo, - sutikau, - landžiojimas po „karštus“
adresus nėra jokia blogybė, daug žmonių taip praleidžia savo
laisvalaikį. Pastabų nereiškiau, tik konstatavau faktą: tu nera
šai kursinio, o žiūrinėji nuogas mergiotes. Nėra ko pykti, juk
nieko neišsigalvojau. Dirbu Vyriausiojoje tardymo valdyboje
ir atėjau užduoti tau porą klausimų apie Rimą - tikiuosi, gir
dėjai apie jos mirtį.
Vitalijus susiraukė.
- Tai jau tikrai! Vieni nemalonumai, motina puolė į is
teriją, pasiuntė mane į vaistinę valokordino pirkti. Teko
grūstis į prospektą, pirmyn - atgal visą valandą valkiojausi.
Beje, mamužė ligoninėje dirba, ne pirmą lavonėką mato, ko
taip gąsdintis?
Kokia prasmė tokiam aiškinti, kad ligoninėje gydytojai
mato „svetimą“ mirtį, o čia mirė gerai pažįstama mergaitė.
- Ne apie motiną kalba, o apie tave!
- Kuo aš čia dėtas? - tingiai nutęsė Vitalijus.
- Ar gerai žinojai Rimą?
- Visai ne.
- Visiškai?
- Gal penkis žodžius jai esu pasakęs!
- Taip jau ir penkis?
- Na, dešimt, - piktai atrėžė Vitalijus, - susitikę sveikin-
davomės. Apie ką man su ta mažarašte ir, skurdeiva mer
giote plepėti? Ne mūsų lizdo paukštis!
- O man vienas paukštelis visai kitokią giesmelę pagie
dojo, - ramiai paprieštaravau.
- Kokią? - sukluso studentas.
- Tu kritai į akį Rimai, ir ji darė viską, kad tau patiktų!
Vitalikas nusijuokė.
- Aš daugeliui patinku. Tokio jaunikio paieškoti reikia:
gražus, protingas, seksualus, pasiturintis. Žinote, kokios
mergos man ant kaklo kariasi! Ir Rima bandė akutėmis
žaibuoti, bet mikliai suprato, kad gali nesivarginti - atsi
kabino. Ne visai savo iniciatyva, teko paauklėti. Iš pradžių
madą buvo įsitaisiusi, apvalo šunis ir zyzia: „Vitalikai, pa
vaišink kavute.“ Pripyliau jai puodelį, paėmiau popieriaus
ir liepiau: „Rašykis.“ Ta kvailė ir klausia: „Oi, Vitalikai, o
kam?“ - „Motina tau iš algos išskaičiuos už vaišes.“ Mikliai
dingo ir daugiau nesikabinėjo.
- Bet juk tu pats Rimai šitą darbą pasiūlei?
- Teisingai.
- Kur judu susipažinote?
Vitalijus pasirąžė, sutaršė idealiai pakirptus plaukus ir at
sainiai mestelėjo:
- Institute, diskotekoje.
- Nejaugi? Kokiame?
- Aš pas tėvą mokausi, - žvaliai paaiškino vaikinas, - Me
dicininės psichologijos akademijoje.
- Rima ten atėjo?
106 Darja Doncova
Vitalijus patraukė pečiais.
- Mane su ja Ala Sviridenko supažindino. Užėjau į disko,
prilekia Alka ir šaukia: „Tavo mama ieško tetulės su šuni
mis vaikščioti? Va, susipažink, Rima, rekomenduoju.“ Taip
ir prasidėjo. Anka kvaila, bet ne kiaulė, jei su kuo supažin
dina, galima pasitikėti.
Nusprendęs, kad pokalbis baigtas, Vitalikas vėl įsistebei
lijo į ekraną, visa jo poza šaukte šaukė: tetule, dink iš čia.
Vaikino įžūlumas ir akiplėšiškumas pradėjo mane erzinti.
- Vitalijau, - griežtai riktelėjau, - tuoj pat atsakyk, kodėl
liepei Rimai įdėti į portfelį pusryčius?
Jaunuolis delnais atsistūmė nuo stalo. Brangus krėslas -
ne plastikinė kėdė išklerusiais ratukais, kuri stovi Lizavetos
kambaryje, o VIP variantas iš natūralios odos - lengvai nu
riedėjo į kambario vidurį. Jaunesnysis Kasatkinas užsikėlė
koją ant kojos ir vėl nutaisė grimasą.
- Kodėl turėčiau tarnus pusryčiais vaišinti, gal dar turė
jau į „baraką“ lakstyti, kavą jai padavinėti?
Sutelkusi visą turimą savitvardą ramiai pasakiau:
- Tu nesupratai. Paaiškink, kodėl liepei Rimai įdėti sau
sainius, bandelę ir du pakelius sulčių į moksleivio Kirilo
Romanovo krepšį.
Vitalijus krenkštelėjo.
- Išprotėti galima! Kokio velnio turėčiau su moksleiviais
prasidėti! Jūs kuoktelėjusi? Taip?
- Nesikeik!
- Jūs manęs netujinkit, - įsiuto akiplėša, - kiaulių su ju
mis neganiau. Prašyčiau kreiptis kaip pridera: Vitalijus Bo-
risovičius.
Man trūko kantrybė.
- Bus tau Vitalijus Borisovičius ir dar viskas, kas priklau
so pagal įstatymą, - sušnypščiau, - pasimatymas kartą per
mėnesį, jei gerai elgsies, siuntiniai su troškintais konservais
ir dušas penktadieniais.
Studentas išsižiojo.
- Jūs apie ką?
- Apie tą patį, balandėli! Atsidursi ant gultų, ten greit iš
mokys neišsidirbinėti!
- Su protu susipykai? Žinai, kuo mano tėvas dirba? Jis visą
„mentų“ vyresnybę konsultuoja. Pasiskųsiu, iš tavęs šlapia
vieta teliks.
- Į sveikatą, - nusišaipiau, - dabar iškart ir bėk, už kilimo
tik neužkliūk. Kai kalbama apie žmogžudystę, jokia vyres
nybė nenorės kištis.
- Apie ką jūs? - apstulbo Vitalijus.
- Tu davei Rimai užnuodytų sulčių pakelius ir liepei įdėti
juos Kirilui. O kai mergaitė įvykdė nurodymą, nužudei ją.
Rima ėmė tave šantažuoti. Pirmiausia pareikalavo pinigų,
tu išsigandai ir suplojai, jos manymu, labai didelę sumą nai
viai tikėdamasis, kad mergiotė atstos. Neperkandai, drau
guži, jos psichologijos, nors ir mokaisi tokio profilio aukš
tojoje mokykloje. Gavusio kyšį šantažisto apetitas tik auga.
Ko ji užsinorėjo vėliau? Dar vienos krūvos dolerių? Ar pa
reikalavo ją vesti? Manai, nerasime liudytojų? Brangusis, tu
Rimą nužudei „barake“, ten pilna smalsių akių. Reikia tik
pradėti apklausą, ir kaipmat atsiras daugybė žmonių, kurie
matė ir girdėjo absoliučiai viską.
- Jūs tikrai išprotėjusi, - prakalbo Vitalijus, - visai galva
nedirba. Kokios sultys? Koks Kirilas? Ką aš daviau Rimai?
Nieko nežinau. Rimos net neįsižiūrėjau kaip reikiant. Alka
ją atitempė, aš tėvams pristačiau, kitaip pačiam būtų reikė
ję su šunimis gatvėje valkiotis. Viskas! Neneigiu, ji bandė
amūrus su manimi pradėti, tik be reikalo. „Barakinė“ ji. Ne
mano skonio gėlytė, dar ir kvaila...
Klausant studento man vis labiau aiškėjo: jis nemeluoja,
iš tiesų apie tuos įvykius nieko nežino.
- Kas, tavo manymu, galėjo pasiūlyti Rimai pinigų, kad
ši pakištų pusryčius?
108 Dar j a Doncova
- Iš kur man žinoti! - sustaugė jaunuolis. - Tarp mūsų
nebuvo nieko bendra! Ničnieko! Ji - tarnaitė, aš - šeimi
ninkas! Darbą padarė, pinigus gavo, ir lauk! Argi jūs imtu-
mėte draugauti su tarnaite?
- Mes patys tvarkome butą, gaminame maistą ir vedžio
jame šunis.
- Skurdžius turtingo nesupras, - reziumavo studentas.
Vėl pajutau nenugalimą norą nusodinti niekšelį.
- Gerbiamasis Vitalijau Borisovičiau, jūs kol kas vienin
telis, kuris galėjo priversti Rimą...
- Pasikalbėkite su Ala Sviridenko, - pertraukė mane aki
plėša. - Dažnai jas institute matydavau, zujo abi koridoriais.
-Ala?
- Ir Rima, - subliuvo vyrėkas. - Niekaip nesupratau, ko ji
po akademiją valkiojasi! Tik vėliau sužinojau, kad pas Alką
bėgioja. Su Sviridenko ir kalbėkitės, o nuo manęs atsikabin-
kit! „Kompu“ galiu prisiekti: ničnieko apie Rimą nežinau,
tokios mergiotės manęs nedomina.
- Duok Alos telefoną, - pasakiau jausdamasi pavargu
si, - ir kol neturite kitos tarnaitės, padėk mamai „šuniukus“
prižiūrėti, jai sunku juos koridoriais nešioti, o tu viena ran
ka abu mitelšnaucerius lengvai pakeltum.
- Pasilikite idiotiškus patarimus sau, - atsakė vėl prisi-
stumdamas prie stalo storžievis. - Pats, be „mentės“ patari
mo, susitvarkysiu. Viso gero, durys už jūsų.
Labiausiai, ko dabar norėjau, tai tėkšti bjauriam vaikėzui
kelis antausius. Tačiau juk prisistačiau milicijos pareigūne,
vadinasi, neturiu teisės peštis, o antra, tiesiog neturiu tam
laiko, iki laidos radijuje „Bum“ pradžios liko vos kelios mi
nutės ir reikia kuo skubiausiai lėkti į tarnybą, kitaip prara
siu pragyvenimo šaltinį.
Įpuolusi į tarp dviejų studijų įrengtą vestibiulį, išvydau

režisierę Kariną, kuri nepatenkinta šūktelėjo:
- Jūs man infarktą įvarysite!
- Kodėl? - paklausiau sunkiai alsuodama ir statydama
ant staliuko maišelį su buteliais. - Nori atsigerti? Minera
linio atnešiau.
- Išprotėti galima, - zirzė savo Karina, - pas „ketveriu
kes“ nepasirodė vedėjas. Katastrofa!
Pažvelgiau į studijų duris. Man po valandos teks įeiti pro
dešiniąsias, iš kur vedamos „Bum“ transliacijos, o kairėje
įsikūrusi radijo stotis, kuri vadinasi „Keturiasdešimt ketu
ri“. Abi priklauso tam pačiam savininkui, darbuotojai dirba
gretimuose kabinetuose, tačiau laidos pritaikytos skirtin
gai auditorijai: „Bum“ adresuojamas jaunimui, daugiausia
tiems, kurie dar neatšventė dvidešimties. „Keturiasdešimt
keturių“ visos laidos skirtos pensininkams. „Bum“ daug
laiko skiria muzikai, pokalbiams su šou verslo atstovais,
viktorinoms ir konkursams. „Bum“ didžėjai tarpusavyje
bendrauja ypatingu žargonu, nieko bendra neturinčiu su
rusų kalba. Man teko dėti didžiules pastangas ir sugaišti
daug laiko, kad išmokčiau vietinę „suahili“. „Keturiade-
šimt keturi“ yra visai kitos pakraipos: daugiausia vietos jų
tinklelyje užima „bambėtojų laidos“, kurias labai mėgsta
bobutės. Muziką čia irgi transliuoja atitinkamą: liaudies
dainos, Liudmila Zykina, klasika, romansai.
Gudrus savininkas padarė teisingą išvadą: kas dabar dau
giausia klauso radiją? Jaunimas ir senukai, kiti dirba. Tiesa,
dar yra daugybė žmonių įstaigose, automėgėjai, bet juk vis
ko neapžiosi!
- Tik įsivaizduok, - skundėsi Karina, - ką dabar daryti, a?
Atvyksta svečias, padorus žmogus, profesorius, kalbininkas.
Ką jam pasakyti? Meldžiu atleisti, didžėjus užgėrė? Po galais,
po galais!
- Niekada nevėluoju, - skubiai pareiškiau, - manęs nėra
už ką barti! Visada atvykstu valandą iki eterio.
Staiga Karinos akys plykstelėjo.
no Dar j a Doncova
- Teisingai! Tavo balaganas po penkiasdešimt astuonių mi
nučių. Greitai marš pas „ketvertukus“!
- Kodėl turėčiau? - užsispyriau.
- Lempuša, - melste meldė Karina, - padėk, tik pusva-
landžiukas. Dėdulė simpatiškas, Ivanas Petrovičius Koto
vas, turi puikią iškalbą. Laida apie rusų kalbą, ją kaskart
skirtingi žmonės veda, nuolatinio vedėjo nėra. Kačiuk, gel
bėk. Neduok Dieve, sužinos vyriausiasis, iš karto man keliu
į užpakalį. Meilute, gerute, brangute! Pati sėsiu prie pulto,
pagelbėsiu!
- Gerai, - linktelėjau, - tiek jau to!
- Tu mano saulutė, - suspigo Karina ir grūste įgrūdo mane
į studiją, - įsitaisyk.
Prisėdau ant nepatogios kėdės ir negalvodama užsidė
jau „ausis“.
- Rytoj Maskvoje sausa ir saulėta, - pasigirdo ramus, abe
jingas balsas, - vėjas silpnas, kritulių nenumatoma. Dieną
plius penkiolika, srityje plius aštuoniolika, naktį apie de
šimt laipsnių aukščiau nulio.
Neregėtai nustebau. Už lango ruduo, šaltas, murzinas, lie
tingas. Pavyzdžiui, šiandien iš dangaus biro kažkas labai pa
našaus į smulkias cikainių kruopas. Tokie baltutėliai, ma
žučiai lediniai kamuoliukai. Nei sniegas, nei lietus, kažkas
nesuprantama ir bjauraus. Nukritę ant asfalto jie bemat iš-
tęžta ir transformuojasi į purvą. Apie kokius aštuoniolika
laipsnių šilumos galima kalbėti?
Tačiau laiko stebėtis nebeliko. į studiją įžengė pagyvenęs
dėdulė, Ivanas Petrovičius Kotovas. Įprastu gestu pasitai
siau mikrofoną ir pradėjau:
- Labas vakaras, mielieji radijo klausytojai!
Kad tik neužsimirščiau ir nepradėčiau iš įpročio taukšti
į eterį radijo „Bum“ leksiką: „Ei, hai, keksiukai, pas mane
sėdi toks tipelis, Kotovas vadinasi, jis jau prie burbulia-
toriaus.“
Pirmosios dešimt minučių praėjo tiesiog nuostabiai. Iva
nas Petravičius aiškiu, tiksliu „dėstytojišku“ balsu papasa
kojo nemaža įdomaus. Tuomet įkišau reklamą ir nusišyp
sojau svečiui.
- Galite minutėlę pailsėti, ir važiuojam toliau.
- Šnekėsime apie tai, kad žmogaus kalba išduoda, iš kur
jis kilęs, - staiga pareiškė Kotovas. - Atsinešiau garsajuostę,
kuri iliustruos mano pasakojimą.
- Paruošk įrašą, - paliepiau Karinai.
-Kokį?
- Tą, kurį davė svečias!
- Jis man nieko nerodė, - pakratė galvą kitoje stiklo pu
sėje sėdinti Karina. - Į eterį išlendi po dvidešimties sekun
džių, iškart po reklamos.
- Be iliustracijos pokalbis netenka prasmės, - pasipūtė
Kotovas.
- Kur garsajuostė? - nervingai pasiteiravau.
- Mano krepšyje.
- Kur garsajuostė? - įkišo savo trigrašį Karina.
- Mano krepšyje, - automatiškai pakartojau ir ištiesiau
ranką prie raudono mygtuko.
- Nekalbėsiu be įrašo, - aikštijosi Ivanas Petravičius.
Kreivai šyptelėjau. Dabar manęs taip lengvai neišgąsdinsi,
ne pirmą kartą eteryje. Atsisakys plepėti, išjungsiu jo mikro
foną ir pažaisiu su klausytojais klausimus - atsakymus. Nie
ko sudėtingo.
Bet staiga Kara pradėjo linksėti, ir lengviau atsikvėpusi
pranešiau:
- Dabar paklausysime specialiai padaryto įrašo, o tada Iva
nas Petravičius mums pakomentuos tekstą.
- Kas ten? - pasigirdo kažkur girdėtas balsas. - Ko daužai-
si? Nežinai, kiek laiko? Liaudis dar miega, atlėkė ankštybėm!
- Jau vidurdienis! - paprieštaravo plonytis diskantas.
- Ir kas? Šliaužk iš čia!
112 Darja Doncova
- Jūs - Marijka?
- Ir kas?
- Marijka?
-Nu?
- Jūsų anyta, Maša, namie?
-Ne.
- O Pavlikas?
- O kas tu tokia...
Ivanas Petrovičius spoksojo į mane, aš į jj. Kur girdėjau šį
dialogą?
Svečias nusisuko nuo mikrofono ir sušnibžėjo:
- Tai ne mano įrašas, čia jūs su kažkuo kalbatės, bet galiu
jūsų pokalbį pakomentuoti! Įdomi medžiaga.
Tik dabar pagaliau kaip tikra žirafa supratau, kas vyksta.
Eteryje - mano pokalbio su kaimynės Mašos marčia Marij
ka garso įrašas. Nepasitikėdama savo atmintimi įrašinėju
„parodymus“. Naudojuosi prieštvaniniu aparatu, gavau jį iš
Kiriuškos. Berniukui padovanojo naują diktofoną, nediduką,
plokščią, todėl jis nusprendė išmesti senąjį agregatą, kuriame
naudojamos paprastos garsajuostės, o ne mikrojuostos.
Pati kalta, automatiškai pakartojau paskui svečią „gar-
sajuostė mano krepšyje“, štai Kara ją ir surado nurodytoje
vietoje!
Pakėliau sukryžiuotas rankas. Garsas nutilo.
- Ką galiu pasakyti apie išgirstą įrašą? - gudriai prisimer
kė Kotovas. - Radijo darbuotojai nusprendė mane įvaryti į
kampą, bet profesorius ne toks kvailas, kaip atrodo. Manau,
laidos vedėjos balsą atpažino visi. Sprendžiant iš jos kalbos,
mergina - tikra maskvietė, turi aukštąjį išsilavinimą, kilu
si iš inteligentiškos šeimos, daug skaito ir veikiausiai gerai
groja muzikos instrumentu, tik nepasakysiu, kokiu. Taip?
- Jūs tiesiog Šerlokas Holmsas! - žavėjausi. - Viskas teisy
bė: ir apie tėvus, ir apie skaitymą, ir apie muziką. Mokiausi
konservatorijoje, arfos klasėje. Bet kaip jūs tai sužinojote?
Mėlynoji l a i mė s mops e 113
- Jus išdavė kalba, - nusijuokė Ivanas Petrovičius.
- Paaiškinkite.
- Gal pirma viską išsiaiškinkime apiejūsų pašnekovę, - pa
grasino pirštu Kotovas. - Manėte nesuprasiu, bet apsiriko
te. Jūs kalbėjotės su jauna mergina, maskviete, veikiausiai
tai studentė, turinti aktorinių gabumų ir šiokį tokį muziki
nį išsilavinimą. Ji irgi iš inteligentiškos šeimos, daug skaito,
gali, veikiausiai net bando, rašyti.
Nusijuokiau.
- Pataikėte kaip pirštu į dangų. Labai tiksliai nusakėte
mane, tačiau absoliučiai klystate dėl antrojo atvejo! Bendra
vau su mergina, atvykusia iš Moldovos, iš kaimo glūdumos.
Tėvų ji, atrodo, neturi, ir labai abejoju, ar jie mokėjo skaity
ti. Vargšelė prekiavo prie metro kopūstais, badavo, miego
jo rūsiuose, bet vėliau, kaip pasakoje, įvyko stebuklas. Prie
prekystalio priėjo princas, pamatė gražuolę, įsimylėjo ir
vedė. Marijka neturi jokio išsilavinimo, ji niekada nesimo
kė institute ir, abejoju, ar mergina gimtinėje lankė muzikos
mokyklą!
- Galiu atsakyti į šį jūsų pareiškimą, - atkirto Ivanas Pet
rovičius. - Tikro specialisto, tokio kaip aš, apgauti neįma
noma. Moldavai taip nekalba. Toji Marijka labai negrabiai
bandė apsimesti mažarašte moldave iš kaimo. Jos kalboje
pilna ukrainietiškų žodžių, kurie skamba siaubingai, mergi
nos tartis visiškai klaidinga. Ji bando suvaidinti ukrainietę.
- Moldavę, - bandžiau laikytis savo.
- Tai tiesiog juokinga, - užvirė profesorius. - Ir kokia jos
gimtoji kalba? Patikėkite manimi, žmogumi, kuris visą savo
netrumpą gyvenimą paaukojo dialektams tirti. Jūsų Marij
ka nepasakė nė vieno taisyklingo sakinio! Mergiotė per te
leviziją prisižiūrėjo Verkos Serdiučkos ir dabar labai negra
biai kopijuoja artistą. Sutinku, dauguma aplinkinių, išgirdę
ją kalbant, iš karto pagalvos, kad ji iš artimojo užsienio, bet
tik ne aš. Primygtinai tvirtinu: girdėtas dialogas - pokal
114 Dar j a Doncova
bis tarp dviejų maskviečių, kurių kišenėse aukštojo mokslo
diplomai arba jos dar tebestudijuoja. Atleiskite, bet manęs
apgauti nepavyko, pernelyg prasta vaidyba!
13 SKYRIUS
Išsivadavusi nuo Ivano Petrovičiaus ir atsikračiusi būti
nai norinčios mane išbučiuoti Karinos, subėgiojau į bufetą,
vienu mauku išgėriau puodelį šlykštaus gėralo, vadinamo
„kava rytietiškai“ ir parlėkiau atgal į „Bum“ studiją.
- Hai, - riktelėjo režisierė Nina, įsitaisydama prie pulto, -
šiandien mudvi poroje.
- Šaunu, - linktelėjau, - paskutinę minutę duok muziką
į „ausis“.
- Nori „šniūro“? - sukikeno Nina.
- Nors žadintuvo, - išsišiepiau, - svarbu tik, kad pabai
gos nepramiegočiau.
- Smarki daraisi, - Ninočka išskėtusi pirštus pakratė
plaštakas, - niekuo neišgąsdinsi. Svečių bus?
- Ne, šiandien „Pokštas“.
- Kvailas sumanymas, - susiraukė Nina.
- Viršininkams patinka, - atsakiau siekdama ausinių.
Prieš kurį laiką „Bum“ strategiją planuojančios protingos
galvos sumanė naują žaidimą, programą „Pokštas“. į stu
diją skambina klausytojai, norėdami iškrėsti pokštą arti
miesiems ir pažįstamiems. Man reikia greitai susiorientuoti
situacijoje ir padėti klausytojui, kuris, užgniaužęs kvapą ir
niekuo neišsiduodamas, kad yra eteryje, klausosi pokalbio
tarp didžėjaus ir „aukos“. Visai kvailų ir šiurkščių juokų
mes neviešiname, siūlome kitą variantą. Bet dažnai pašne
kovai išplepa tikrai juokingų dalykų, ir kai aš iškilmingai iš
tariu: „Stop. Pokštas, jūs buvote tiesioginiame radijo „Bum“
eteryje“ - visi krenta iš juoko. Porą kartų pati buvau pra
dėjusi kikenti, ko, žinoma, neturėčiau daryti. Viena vertus,
didžėjui tokį žaidimą vesti lengva, nes yra pagalbininkas,
klausytojas, kuris pats sukurpia istoriją, bet, antra vertus,
dažnai įvyksta visokių kazusų ir tenka parodyti sumanumą
bei išradingumą. Kraštutiniam atvejui yra ypatingas žen
klas - pakėlus ranką su nuleistu žemyn nykščiu, režisierius
akimirksniu „išjungia“ pašnekovą. Tiesa, iki šiol imtis tokių
ekstremalių priemonių man neprireikė.
- Parengtis numeris vienas, - suskambo ausyse, - iššo-
kam iš karto, po orų.
Linktelėjau. Viskas kaip visuomet.
- Artimiausią parą Maskvoje laukiami šalti orai. Dieną
lietus, kuris vakare pavirs į šlapdribą. Vairuotojų dėmesiui,
keliuose plikledis, temperatūra minus penki, naktį laukiama
šalčių iki dešimties laipsnių.
Nieko nesuprasdama paklausiau Ninos:
- Kas čia?
- Hidrometeorologijos centras praneša, - žvaliai paaiški
no režisierė. - Tu po prognozės išeini.
- Žinau, bet ką tik „ketveriukėje“ girdėjau visai ką kita:
šilta, sausa, saulė šviečia, plius penkiolika. Kuo tikėti?
- Niekuo, - autoritetingai pareiškė Nina. - Ką tik bėgau
pietauti pro „Avantų“ studiją ir ten girdėjau trečią progno
zės variantą. Galima iš proto išsikraustyti - jie žada audrą!
- Tai kuo rengtis?
- Rytą atsikėlei, dirstelėjai pro langą ir susiorientavai, - pa
teikė instrukciją Nina. - Ir apskritai, mažiau klausyk radijo,
juk tu jame dirbi! Viskas, pradėk, jau skambina.
Bakstelėjau pirštu į raudoną mygtuką.
- Sveiki, tai „Pokštas“. Na, ir kas gi pas mus eteryje?
- Mano vardas Nikolajus.
- Puiku, kam norite iškrėsti pokštą?
- Žmonai, Lenkai.
- Gerai, ką darysime?
116 Darja Doncova
- Ji buvo komandiruotėje, - pradėjo dėstyti Kolia, - Vla
dimire, įmonė siuntė. Šįryt grįžo. Apsimeskite viešbučio ad
ministratore, pasakykite, kad ji numeryje pistoletą paliko.
- Nepatikės.
- Išsigąs, - nusikvatojo Nikolajus.
Ragelyje pasigirdo daugiabalsis juokas.
- Jūs ne vienas?
- Nea, su vaikinais sėdime, naktinė pamaina, nuspren
dėme pasilinksminti, tuoj pasiklausysime, kaip mano boba
bandys išsisukti.
- Cha cha cha, - sugriaudėjo eteryje.
- Puskvailiai, - šnipštelėjo man į ausį Nina.
Linktelėjau. Oką darysi? Žaidimo reitingai aukšti, praėjusį
mėnesį „Pokštas“ atsidūrė pirmoje vietoje. Kai tokia padėtis,
teks „pokštauti“. Išgirdusi žodį „reitingas“ mūsų vadovybė
kaipmat išsitempia poza „ramiai“. Klystate manydami, kad
radijo ir televizijos laidos skirtos žiūrovams ir klausytojams,
iš tikrųjų visi, nuo prodiuserio iki administratoriaus, rūpina
si tik vienu: kaip patekti į pirmąsias reitingų pozicijas.
- Sakykite savo žmonos pavardę, - paliepiau.
- Krysova.
- Puiku, pradedame.
- Jelena Krysova?
- Taip, kas kalba?
- Iš Vladimiro skambiname, iš viešbučio. Jūs pas mus gy
venote.
- „Centriniame“?
- Teisingai.
- Na, ir kas?
- Jūs kai ką pamiršote numeryje.
- Nesupratau!
- Smulkmenėlę pamiršote, o mums dėl jūsų nemalonu
mai. Atleiskite, neprisistačiau, Jevlampija Romanova.
- Tai ką gi palikau?
- Pistoletą.
- Ką?!
- Ginklą, iš kurio šaudoma kulkomis.
- Jūs ką? Aš tokio daikto neturėjau.
- Nežinau, radome po čiužiniu, reikia pranešti milicijai.
Stojo tyla. Paskui moteris drebančiu balsu paklausė:
- Gal ankstesnis gyventojas paliko?
- Ne, ne, tai neįmanoma, mes kiekvieną kartą kruopš
čiai sutvarkome numerį. Jums išvykus pradėjome valyti ir
radome.
- Žinau, - staiga riktelėjo Lena, - tai jis pamiršo.
- Kas? - suklusau.
- Suprantate, - sutarškėjo Lena, - na, jūs, kaip moteris, ne
turėtumėte manęs smerkti. Mano vyras, Kolka, tikras ožys!
Alaus prisimaukęs nuvirsta ant šono ir užknarkia, jokios
meilės. Gerai, kad dažnai į komandiruotes važinėju, susi
randu ten kokį simpatiškesnį vaikiną ir pasikviečiu į nume
rį. Prasiblaškau porą dienelių ir vėl pas tą ožį. Taip gyventi
linksmiau, juk jaunystė praeis, o prisiminti nebus ko. Aišku?
- Taip, - išstenėjau suspausta gerkle. Šitokio posūkio tik
rai nelaukiau.
- Jūsų Vladimire su „mentu“ susipažinau, - net spring
dama pasakojo Lena, - Serioga vardu, pavardės nepamenu,
jis stotyje dirba. Jūs ten paskambinkite, pistoletas tikrai Se-
riogos. Tai žioplys, kamjį po čiužiniu kišti, būtų padėjęs ant
kėdės, kartu su drabužiais.
Skubiai kilstelėjau ranką su žemyn nuleistu nykščiu, Nina
pasuko rankenėlę ant pulto, Lenos monologas nutrūko.
- Na, brangieji mano, - suulbėjau, - visai ne į tą pusę mūsų
„Pokštas“ pasisuko. Nikolajau, tu čia?
- Čia, - sušnarėjo eteryje.
- Gerą pokštą žmonai iškrėtei?
Atsakymas buvo tyla, trikdoma tik sunkaus alsavimo.
- Mat kaip atsitinka. Kaip jautiesi, Kolia?
118 Darja Doncova
- Atspėk, - subliuvo vaikinas, - užmušiu šliundrą. Grįšiu
namo...
- E... e... palauk, - pertraukiau jį, - mes tau pokštą iš-
krėtėme.
- Kaip? - suriaumojo vyras.
- Susitarėme su Lenka, ji mums padėjo.
- Meluoji! Iš kur žinojote, kad paskambinsiu?
- Et, Kolia, - tariau su priekaištu, - naivus esi, todėl ir pa
kliuvai. Tu juk mūsų numerį surinkai ir pirmiausia su redak
toriumi kalbėjaisi. Ko tavęs klausė?
- Vardo, pavardės, adreso, telefono.
- Teisingai, mes visuomet taip darome, kad žmogus ne
pradėtų eteryje chuliganiškai elgtis. Kol transliavo reklamą,
paskambinome žmonai. Po pauzės vėl išgirsi Leną!
Visa suprakaitavusi nuo įtampos paspaudžiau mygtuką.
Eterį užplūdo dirbtinai linksmas balsas:
- Mūsų abonentai visuomet...
- Ji „ant laido“! - šūktelėjo man į ausį Nina.
Vis dėlto Ninuša puiki režisierė, akimoju perprato situaciją.
- Lena, - skubiai pasakiau, - Jevlampija Romanova, ra
dijas „Bum“, programa „Pokštas“, klausyk manęs įdėmiai,
nepertraukinėk...
Dar nesibaigus reklamai, aš vėl iššokau į eterį.
- Kolia, tu čia?
- Aha.
- Skambiname Lenai.
- Tu - tu - tu.
- Lena? Jevlampija Romanova trukdo.
- Vėl žaidžiame?
- Ne, dabar atidengiame kortas.
- Kolia, kū kū, tai aš, Lenka! Šauniai mes tave! Cha cha
cha, mentas meilužis! Cha cha cha.
- Cha cha cha, - stropiai pritariau, - čia tai bent pokštas!
Žodžių trūksta!
- Tai bent bobos, - pasigirdo eteryje, - cha cha cha... Tik
ras cirkas.
- Cha cha cha!
- O ho ho.
- Tai bent Lenka, - nenustygo iš susižavėjimo Kolia. -
Na, ir iškrėtė! Vos nenumiriau. Matot, bičiuliai, kokia mano
boba!
- Mūsų rėmėjas, restoranas „Nepakartojamas švelnumas“,
dovanoja jums pakvietimus nemokamai vakarienei, - žvaliai
pažadėjau braukdama nuo kaktos prakaitą.
Pasibaigus eteriui išvirtau į koridorių ir pamačiau godžiai
iš butelio maukiančią vandenį Niną.
- Viešpatie, - sudejavau, - ko ta kvailelė pradėjo viską
kloti! Išsigandau klaikiai, įsivaizdavau, kaip tas Kolia, metęs
darbą, dumia namo užmušti neištikimos žmonos.
- Gerai, kad jis idiotas! - pasakė Nina.
- Kas? - pasidomėjau atimdama iš jos butelį.
- Nikolajus!
- Taip manai?
- Žinoma, - linktelėjo Ninka ir išlupo man iš rankų mi
neralinį, - būtų protingesnis, iškart mūsų paklaustų: „Mer
ginos, iš kur ištraukėte, kad pokštą noriu iškrėsti žmonai?
Gal seseriai, broliui ar bičiuliui? Ir kaip apie pistoletą su
žinojote?“
- Viešpatie, - suburbėjau vilkdamasi striukę, - tikiuosi,
visi šios dienos nemalonumai jau baigėsi.
- Diena baigėsi, - atsiduso Nina, - grįši namo ir ramiai
krisi miegoti, o man čia iki šešių ryto prakaituoti. Kad jas
kur, tas transliacijas visą parą.
Tačiau iš karto atsigulti nepavyko. Teko išvesti šunis,
paskui juos pašerti. Fenia ir Kapa visiškai apsiprato ir pir
mosios puolė į virtuvę. Galėjau tik stebėtis, kaip du kvaili
šunyčiai išsiaiškino, kur dalijamas maistas. Žinoma, į lauką
mažylių dar nevedžiau, juos pirmiausia reikia paskiepyti,
120 D arj a Doncova
tik tuomet bus galima išleisti į kiemą. Tad kai tik iš virtuvės
pasigirdo žvalus čepsėjimas, paėmusi skudurą leidausi per
visus kambarius valydama daugybę balučių ir skaičiuoda
ma padarytus nuostolius.
Pirmiausia žvilgsnis užkliudė spintelę, ant kurios stovi te
levizorius. Dar rytą ji buvo sveikutėlė, o dabar trūko vieno
kampo. Krimstis, tiesą sakant, nebuvo ko, seniai rengėmės
pirkti naują plačiaekranį televizorių, o prie jo ši spintutė vi
siškai netiks. Vis tiek būtume ją išmetę, tai ko gailėti. Dar
mopsiukės sugraužė dvi šlepetes ir sudraskė krūvą laikraš
čių. Visiškai normalus mažo vaiko elgesys. Susirūpinti rei
kėtų grįžus namo ir radus idealią tvarką, o šuniukus tyliai
snaudžiančius kampe. Tuomet nedelsdami griebkite juos į
glėbį ir lėkite pas veterinarą, toks elgesys rodo rimtą ligą.
Lygiai taip pat patarčiau tėvams džiaugtis, jei jų penkiametė
atžala, nusiaubusi viską aplink, duodasi po butą drebindama
jį klaikiais riksmais. Patikėkite, daug blogiau, jei jūsų sūnelis
ar dukrytė, išbalę ir vangūs, tyliai tūno po antklode.
Išvaliusi grindis surinkau dubenėlius, sumečiau į kriauk
lę ir supratau, kad tuoj griūsiu iš nuovargio. Ačiū Dievui,
diena pasibaigė. Bute aš viena, Katia budi, reikia jai pa
skambinti, sužinoti, kaip jaučiasi vaikai, paskui atsigulusi
paskaitysiu detektyvą, suvalgysiu porą bananų...
Durų spynoje sukrebždėjo raktas. Dar man nespėjus su
nerimti, jos su trenksmu atsidarė, ir priešais mane išdygo
Kostinas. Tačiau kaip jis atrodė!
Tamsiai mėlyna majoro striukė buvo atlapota, ir vilkėjo
jis ją kažkaip keistai, striukė vos laikėsi ant pečių. Šviesiai
pilkos kelnės išmargintos purvo dėmėmis, iš po viršutinio
drabužio kyšantis megztinis praradęs savo pirmykštę iš
vaizdą ir išterliotas kažkuo tamsiu, apie tai, kaip atrodė ba
tai, geriau patylėsiu.
- Katiuša? - žagtelėjo Vovka. - Imkim ir išgerkim arbatėlės!
- Tu girtas? - sušukau.
Buvo ko nustebti. Pažįstu Kostiną ne pirmi metai ir nė
karto nemačiau jo prisilupusio kaip paršas. Vovka - aukštas,
stambus vyras - gali ramiausiai išgerti butelį degtinės be jo
kių regimų pasekmių. Be to, geria retai, o girtą matėme tik
vieną ar du kartus.
- Katiuša, - subosijo Vovka, - įpilk arbatos.
- Aš Lempa.
Majoras pakėlė dešinįjį antakį.
- Taip? Tikrai, o aš ir galvoju, kodėl Katiuša tokia bai-
suokle tapo. Lempa, duok arbatos, stiprios.
- Gal geriau marinato nuo agurkų? - prisimerkiau, bet
nesusilaikiusi nusijuokiau.
Su mumis konservatorijoje mokėsi užsieniečiai, vienas
jų - anglas Džonas Vėberis, melancholiškas jaunuolis, pra
stai džyrinantis smuiku. Studentai - linksmi žmonės, o gyve
nantieji bendrabutyje dar ir pašėlusiai nerūpestingi. Ištrūkę
iš mamos globos septyniolikmečiai pirmakursiai pradėdavo
išdarinėti neįtikėtinų dalykų ir dažnai, nusispjovę į artėjančią
sesiją, įsisukdavo į išgertuvių sūkurį. Tiesa, per sesiją liaudis
susigriebdavo ir bandydavo per porą dienų sulaižyti, ko per
visą semestrą nesuvalgė. Nors mūsų vaikinai guviai muzika
vo, kas pianinu, kas smuiku, kas violončele, jie niekuo ne
siskyrė nuo kitų, ir konservatorijos bendrabutyje įvykdavo
įvairiausių pokštų. Iki to laiko niekuomet neragavęs degtinės
ir negeriantis jokių stiprių gėrimų Džonas iš pradžių labai
pralinksmino kambario kaimynus. Per pirmąjį vakarėlį, ap
žiūrinėdamas stiklinę su bespalviu skysčiu, pareiškė:
- Duokite toniko.
- Ko? - nesuprato mūsiškiai.
Priminsiu: veiksmas vyko dar iki „perestroikos“, kokako
la, kramtomoji guma ir mėtinės cigaretės laikytos svetimo,
buržuazinio, pasaulio atributais ir SSRS buvo retenybė.
- Arba sodos vandens, - nesiliovė Džonas.
- Rėmuo ėda? - pasiteiravo bičiuliai.
122 Darja Doncova
- Ne, - atsakė anglas.
- Kokio velnio tuomet sodos prireikė?
- Alkoholiui praskiesti.
- Ką? - išgriuvo visi iš juoko. - Kam to reikia?
- Grynu šnapsu galima apsinuodyti, - paaiškino Džonas.
Jis aiškiai norėjo pratęsti paskaitą, bet niekas neleido.
Kambarys sudrebėjo nuo griausmingo kvatojimo.
- Gerk taip, keistuoli, - įsakė Romanas Glotovas, didelių
vilčių teikiantis smuikininkas, - nebijok.
Džonas susiraukė, bet supylė į save „ugninį vandenį“. įdo
miausia, kad neskiestas alkoholis jam patiko, ir vaikinas ėmė
gerti lygiomis su visais. Tačiau kas rusui į sveikatą, kitiems
mirtis.
Mūsiškiai ramiai sumigo, o Džonas kamavosi. Jis jautė
si siaubingai. Anglas bėgiojo į vonią, kišo galvą po čiaupu,
bandė gerti arbatą, bet darėsi vis blogiau.
Prabudęs Romanas užjaučiamai paklausė:
- Bloga tau?
- Mirštu, - sudejavo Džonas. - Ką jūs darote tokiais at
vejais?
Glotovas parodė į trilitrinį stiklainį, kuriame plaukiojo
agurko nuograuža.
- Agurkų marinatas - geriausia priemonė. Pabandyk,
būsi šviežutėlis, linksmutėlis ir žvalus.
Džonas griebė stiklainį ir išsitempė į koridorių. Šiek tiek
nustebęs Romanas negalėjo suprasti, kodėl ūkanotojo Al
biono atstovas nepanoro truktelėti iš stiklainio tiesiog kam
baryje, bet numojęs į tai ranka, pabandė vėl užmigti, tačiau
Vėberis iš karto grįžo ir užsipuolė smuikininką:
- Tu esi meluoti! Apgaviauskas!
- Apgavikas, - pataisė anglą Roma.
- Tegu, - suspigo Džonas, kratydamas šlapią galvą. - Man
nė trupučio nepadėjo. Išpyliau ant savęs viską, ir nė kiek ne
palengvėjo.
- Pala, - apstulbęs paklausė Roma, - nesupratau. Ką tu
padarei su marinatu?
- Išpyliau ant galvos, - pakartojo Vėberis, - o ją kaip
skaudėjo, taip ir tebeskauda.
- Iš proto išeiti galima, - aiktelėjo Romanas. - Kam pa
sakysi, nepatikės!
- Manimi nepatikės! - net pašoko Džonas. - Dabar visas
dvokiu. Ką, tavo manymu, reikėjo daryti su sirupu, kuria
me plaukiojo agurkai? Gal išgerti?
14 SKYRIUS
Kostinas pabandė nusivilkti striukę.
- Kiek kartų griuvai? - pasidomėjau. - Ir kokia proga iš
gertuvės?
- Šventė buvo, - miglotai paaiškino Vovka ir, nusprendęs
pakabinti drabužius, bandė užmesti ant kabliuko striukę.
Į prieškambarį atlėkė šunys.
- Adiunia, - susigraudino Vovka griebdamas Mulią, -
sveika, linksma, tu mano kiša!
- Tai Mulia, Ada kol kas silpna, ji dar nebėgioja!
- Adiusia, - nesiklausė manęs Kostinas, - gerutė mergai
tė. Ei, pala, tu irgi Ada!
Paleidęs Mulią, majoras pabandė atsisėsti, bet, neišsilai
kęs ant kojų, šleptelėjo vidury prieškambario. Nepaprastai
laimingos mopsiukės strakaliojo aplink Kostiną, vis taiky
damos lyžtelėti jam veidą.
- Palaukit, palaukit, - bambėjo Vovka, - kažko akyse mir
guliuoja. Visi ramiai, lygiuot į sargybos viršininką. Viena
Ada, antra Ada, trečia Ada... Uch! Kaipgi šitaip! Va, dar ket
virta Ada!
- Ką turi omenyje, - pasidomėjau vos tramdydama juo
ką, - mane ar ką tik atėjusią Reičelę?
124 Darja Doncova
- Kaip iš vienos Ados pasidarė tiek daug? - bandė su
sigaudyti Kostinas. - Numirti galima. Ir kas minutę jų vis
daugėja. Žiūrėk.
- Štai čia iš tiesų Ada, - pasakiau. - Išgirdo triukšmą ir
išlindo.
- Tai baisu! - suriko Vovka. - Supratau! Ada dauginasi
paprastuoju skilimu. Rytoj jų bus daugybė. Lempovicki, ge
sink šviesą. Tamsoje Ados užmigs, ir procesas sustos.
- Užteks, kelkis.
- Arbatos duokit, - stodamasis sukrenkštė Kostinas. -
Ei, Adutės, užplikykite Ceilono arbatos, gyviau, viena koja
čia, kita letena ten. Paeiliui išsiskaičiuot, už gautą tabelinį
ginklą pasirašyt, vyresniuoju skiriama Lempa. Pradėti pa
truliavimą. Duos kas nors man arbatos ar ne?
- Būtinai duos, be to, daug kartų ir kaskart į nosį, - su
pykau ir nudrožiau į vonią.
Nė už ką nepasakosiu jam apie šunyčius, tegul rikiuoja
pagal ūgį daugybę Adų, o aš tuo metu ramiai nusiprausiu ir
eisiu miegučio.
Man besiekiant buteliuko su želė iš virtuvės pasigirdo
klyksmas:
- Gelbėkit!
Puoliau ten. Vovka stovėjo ant taburetės, apačioje sma
giai strakaliojo šuniukai.
- Kas dabar? - piktai pasidomėjau vos atgaudama kva
pą. - Maniau griuvai ir ką nors susilaužei. Vėl susipainiojai
tarp Adų? Ar pagalvojai, kad tai žali velniukai? Nulipk, jie
geri, viso tavęs nesuėsi
- Ten, - parodė Vovka į kriauklę, - tupi!
-Kas?
- Toks šlykštus, rudas, šiurpus!
Priėjau arčiau. Taip ir yra, tarakonas! Paaiškinkite man,
kodėl mažas, niekuo nepavojingas vabalėlis sukelia žmo
nėms tokią emocijų audrą? Tarakonai nesikandžioja, ne
dvokia, nesikabinėja prie žmonių, jie bailūs, plykstelėjus
ryškiai šviesai stengiasi kuo greičiau dingti. Tai ne pelės,
ne žiurkės, ne uodai ir net ne bjauriai zirziančios musės.
Tarakonai labai tylūs. Tad kodėl vien į juos pažvelgus, man
kūnu nubėga šiurpuliai? Vis dėlto žmonės labai keisti pa
darai. Mes ramiausiai laikome namie gyvates, vorus, grau
žikus, mylime juos, perkame savo globotiniams skanėstų ir
vitaminų, bet niekam, išskyrus išprotėjusius entomologus,
neateis į galvą patupdyti į narvelį porelę tarakonų ir gėrėtis
jų išdaigomis. Įdomu kodėl? Asmeniškai aš nesugebu tara
kono net pribaigti, tiesiog negaliu prie jo prisiliesti, apima
paniška baimė. Sugriebusi šlepetę pradėjau daužyti ja per
kriauklę kartodama:
- Nagi, marš! Nedrįsk čia rodytis!
Rytoj pat iškviesiu nuodytoją. Ir iš kur atsirado prūsokas?
Anksčiau pas mus jų lyg ir nebūdavo!
Vovka nulipo nuo taburetės, nusižiovavo ir, netaręs nė
žodžio, išėjo. Džiaugsmingai cypdamos Fenia ir Kapa iš
bėgo jam iš paskos. Mulia liko virtuvėje. Iš pradžių ji ra
miai žiūrėjo, kaip aunuosi šlepetes, o paskui priekaištingai
pareiškė:
- Au au au!
- Visiškai su tavimi sutinku, - linktelėjau. - Šiuose na
muose ramybės nelauk.
Paskambinau Katiai, sužinojau, kad vaikai jaučiasi gerai,
ir nuėjau miegoti.
Rytą mane pažadino kavos kvapas. Užsimetusi chalatą iš
ėjau į virtuvę ir aptikau ten ką tik nusiskutusį Vovką, maiti
nantį šuniukus sūriu.
- Kokie nuostabūs, - žavėjosi Kostinas. - Iš kur juos iš
traukei?
Paskubomis papasakojusi mopsiukų atsiradimo mūsų na
muose istoriją neiškenčiau nepaklaususi:
- O tu kur vakar nusilakei?
126 Darįa D o n co v a
- Aš?
- Ne aš gi! Grįžai į žmogų nepanašus.
- Žinai, Lempa, - pasipiktino majoras, - tu mane stebi
ni! O gal visos bobos vienodos? Vyras išgėrė porą gurkšnių
alaus, ir viskas, pasaulinis skandalas, riksmai, panika! Mes
juk nerėkaujame, kai mūsų atlyginimą nuolat maisto prekių
parduotuvėse paliekate!
Iš pasipiktinimo man užėmė žadą. Vadinasi, Kostinui ne
patinka, kai jam daromos visiškai teisingos pastabos?! Įdo
mu, kas vakar į eilę rikiavo Adules ir bandė joms išdalyti
tabelinius ginklus? Kieno itin blaivioje galvoje gimė mintis
pareikalauti, kad šunys užplikytų arbatos? Ir nejaugi mote
rys perka produktus tik sau?
- Užuot kalbėjusi visokias bjaurastis, geriau apsitvarky
tum, - irzo Vovka. - Va, tupi, ūsais mojuoja.
Dirstelėjau ten, kur rodė Kostino pirštas, ir krūptelėjau:
kriauklėje taikiai malšino troškulį tarakonų šeimynėlė.
- Štai todėl aš ir nevedu, - netikėtai leidosi filosofuoti
majoras. - Kokio velnio eiti į santuokų rūmus? Kol esi lais
vas, gyvenk ir džiaukis, daryk ką užsigeidęs. Kai tik susi
riši sau rankas ir kojas, viskas, laimė baigėsi. Visus pinigus
atims, iš tavo paties atlyginimo skirs kapeikas, dar ir aprėks:
„Dalį nuslepi!“ Rūkyti išveja į laiptinę, išeiginėmis dienomis
tampo pas nesimpatingą bobulę, kurią dėl nesuprantamų
priežasčių liepiama vadinti mama, alaus prie televizoriaus
ramiai neišgersi... Žinai, kas atsitiko Lioniai?
- Ne, - piktai atrėžiau iš tolo apžiūrinėdama tarakonus.
Tiesiog galva neišneša, iš kur jie atsirado! Prieš porą die
nų nieko nebuvo, vakar trumpam pasirodė viena baukšti
persona, o šiandien, prašom, visa kompanija!
- Lionia, - lyg niekur nieko dėstė majoras, - šiaip jau
gerai sutaria su Anka, nesipyksta, bet tąkart kažko susibarė
ir taip rimtai, kad Lionia miegoti nuėjo ant sudedamosios
lovelės virtuvėje.
Pabudęs rytą, jis išvydo ant šaldytuvo magnetu prispaus
tą raštelį: „Lionia, šiukšlės!!!“Vaikinui galvon ūžtelėjo krau
jas. Laimė dar, kad slaugytoja dirbanti Anka į darbą išėjo
anksti, kitaip įžeistas vyras būtų neištvėręs ir apkumščiavęs
visiškai suįžūlėjusią sutuoktinę.
Degdamas pykčiu Lionia nuplėšė raštelį ir brūkštelėjo at
sakymą. Tinkama spaudai jame buvo tik pati pradžia: „Pati
tu.. Kitko čia nevardysiu.
Vakare Lionia rado netvarkytą butą, tuščius puodus, ir
vėl kilo skandalas. Mojuodama rašteliu Ania trypė kojomis
ir rėkė. Pertraukęs žmonos tiradą, vaikinas pareiškė:
- Pati pirma pradėjai! Kokio galo mane šiukšle išvadinai!
Anka nuščiuvo, o paskui pradėjo beprotiškai kvatoti.
- Lionia, - išstenėjo šluostydama ištryškusias ašaras, - tu
kretinas. Visai ne tave turėjau galvoje. Vėlavau, nespėjau
šiukšlių išnešti, tai ir palikau tau raštelį.
- Štai kodėl, - baigė pasakojimą Vovka, - vesiu tik tuo
met, kai pamatysiu stebuklą. Bet stebuklų nebūna. Bobos
net raštelio žmoniškai parašyti nesugeba. Pakeverzotų:
„Lionia, išnešk šiukšles“, ir nieko nebūtų įvykę! O tu, Lem
pa, geriau tarakonus išvaikytum, o ne kvailystes apie mane
kalbėtum!
Tai pareiškęs Vovka išėjo. Tikriausiai reikėjo riktelėti: „Jau
kartą vedei, radai sau nepakartojamą stebuklą, ir kuo tai bai
gėsi?“ Tačiau žiauru būtų priminti Kostinui tą istoriją*, todėl
nurijusi beišsprūstančius žodžius paėmiau laikraštį. Dėl vie
no Vovka teisus - reikia iškviesti nuodytoją. Įdomu, į kokį
skirsnį jo koordinates nukišo buitines paslaugas reklamuo
jančio leidinio sudarytojai. Kartais skelbimus spausdinantys
žmonės mąsto itin keistai. Geras Katios pažįstamas Olegas
Pravdinas įsteigė laidojimo biurą. Labai slegiantis, tačiau bū
tinas ir pelningas verslas. Iš pradžių Olegui užteko pinigų
*Skaitykite D. Doncovos knygą „Kankanas per šermenis“.

128 Darja Doncova
tik įrengti biurui, lėšų reklamai nebuvo, ir Pravdinas pa
prasčiausiai nusprendė tinkamame laikraštyje išspausdinti
nepretenzingą tekstą: „Geriausi mieste karstai, pagaminti iš
ekologiškai švarių medžiagų, priimtinos kainos.“
Pamačiusi tokį opusą laikraščio darbuotoja sutriko, mer
gina ilgai bandė susivokti, kurioje rubrikoje jį išspausdinti.
Niekada nepatikėtumėte, kur galiausiai pasirodė skelbimas.
Manote, skyriuje „Paslaugos gyventojams“? Visai ne. Laik
raščio redakcijoje buvo nuspręsta, kad geriausia vieta skelbi
mui apie parduodamus karstus - skirsnis „Pakuotė ir tara“.
Taigi skelbimas apie tarakonus nuodijančius darbininkus
gali būti bet kur, netgi skiltyje „Jūsų mylimi gyvūnai“.
Netikėtai pasigirdo daugiabalsis lojimas, letenų šlepsėji
mas ir duslūs garsai: bum, bum. Štai koks privalumas turėti
namie visą šunų gaują. Šeimininkė užsigalvojo, neišgirdo
skambučio, va, šunys ir kviečia ją atidaryti duris netikėtam
svečiui. Įgrūdau į vonią pašėlusiai besipriešinančias Fenią ir
Kapą, įkišau ten pat Mulią, galiausiai įstūmiau į tualetą Ra-
miką, Reičelę ir Adą. Atgavusi kvapą pasukau spynoje raktą
ir, pamiršusi dirstelėti pro akutę, atvėriau duris.
Širdis vos neiššoko iš krūtinės. Laiptų aikštelėje stypsojo
keista žmogysta, tarsi nužengusi iš Boscho drobių. Juodas
lietpaltis su kapišonu slėpė nepažįstamojo veidą ir figūrą, iš
už nugaros kyšojo kažkoks blizgantis daiktas ant ilgos laz
dos. Atėjusioji žmogysta stovėjo ant slenksčio netardama nė
žodžio. Mane irgi tartum paralyžiavo. Nesmerkite vargšės
Lempos, įdomu, kaip jūs reaguotumėte, pamatę savo paties
mirtį? Kad tai mano mirtis, tapo aišku iš karto. Kas gi dar
valkiosis gatvėmis apsivilkusi juodu lietpalčiu smailiu kapi
šonu ir su dalgiu ant peties?
Šiaip taip sukaupusi paskutinius valios likučius išspau
džiau:
- Jau atėjote?
Figūra tylėdama linktelėjo.
Pamačiusi, kad Mirtis nusiteikusi šiokiam tokiam ben
dravimui, truputį pažvalėjau: gal pavyks ją įkalbėti laikinai
palikti mane ramybėje. Sprendžiant iš rusų liaudies pasakų,
kai kam pasisekdavo net susidraugauti su baisiąja tetule. Ži
noma, pinigų jai siūlyti neverta, kišti panosėn padirbtą VRM
pareigūno pažymėjimą - irgi. Nagi, Lempa, mikliai prisi
mink, kaip Mirtį apgaudinėdavo išradingi pasakų herojai?
Regis, kažkoks kareivis aplošė ją kortomis. Bet namuose nėra
kortų malkos, nors galima juk įjungti kompiuterį.
- Galiu įeiti? - pasigirdo duslus balsas iš po kapišono.
Apsidžiaugiau dar labiau. Šit kaip, ji sutinka bendrauti ir
atrodo labai mandagi. Pabandysiu pasikalbėti, pasiūlysiu ar
batos
- Jūs pas mane? - užmezgiau pokalbį. - Nepasakyčiau,
kad labai džiaugiuosi matydama jus taip anksti, bet vis dėl
to susipažinkime. Nors, neabejoju, mano vardas jums kuo
puikiausiai žinomas.
Mirtis sukosėjo.
- Aš irgi neturiu noro rytais pas žmones valkiotis. Betgi
nepaliksi jų bėdoje. Be to, susitarėme dešimtai, nepavėla
vau, pribaigsiu ir išeisiu. Tai įsileisite ar ne?
- Galiu pasakyti „ne“? - nustebau.
- Žinoma, bet jums teks sumokėti už mano vizitą.
- Kiek?
- Trys šimtai rublių.
- Jūsų galima atsikratyti vos už trejetą šimtų? - šūktelė
jau. - Ar ilgam tuomet išeisite?
- Visam laikui.
Jau norėjau reaktyviniu greičiu skuosti pasiimti piniginės,
bet tuo metu Mirtis piktokai pareiškė:
- Daugiau nebeateisiu, tegu jūsų tarakonai dauginasi ir
šliaužioja po visą butą.
Man iš džiaugsmo aptemo akys.
- Jūs dėl tarakonų?
130 D arj a Doncova
- Žinoma. Ilgai aš čia šalsiu? Greičiau spręskite, - sušno-
pavo Mirtis. - Kas per žmonės.
- Tai jūs tik vabzdžius pasiimsite? - nusprendžiau galuti
nai išsiaiškinti santykius su nemalonia viešnia.
- Štai kas, - supyko senutė su dalgiu, - Dievas mato, man
nėra kada, jei Jurka nebūtų prašęs, gyvenime čia nebūčiau
kojos kėlęs. Mes, beje, turime savo tvarkaraštį!
Tai sakydama Mirtis nusitraukė kapišoną, ir aš išvydau
vyro veidą, tuomet nuo akių tarsi šydas nukrito.
Viešpatie, turbūt visai išprotėjau. Jokia čia ne Mirtis, o
liesas dėdulė paraudusiomis buteliuko mėgėjo akimis ir iš
už nugaros jam kyšo ne dalgis, o blizganti lazda, nuo kurios
prie didelio, šiek tiek panašaus į dulkių siurblį agregato nu
tįsusi žarna.
- Tai jūs nuodytojas!
- O kas gi dar!
- Koks sutapimas. Kaip tik rengiausi surasti ką nors, kas
padėtų išvalyti butą nuo tarakonų, gavau žinyną...
- Mane pas jus Jurka atitempė, - pakartojo vyriokas, -
mes su juo vienoje laiptų aikštelėje gyvename.
- Koks Jurka?
- Jurka, lyg nežinotumėte.
-Ne.
Nuodytojas šnarpšdamas pradėjo tempti nuo savęs klai
kųjį apsiaustą. Po juo pasirodė besąs paprasčiausias sporti
nis kostiumas.
- Šiaip jau aš vardu Miša, - prisistatė nuodytojas.
Staiga buto durys atsidarė, pamačiau Jurą, tą patį, kuris
sveikas ir gyvas išlindo iš po Katios automobilio ratų.
- Jura! - šūktelėjau. - Kaip gerai...
- Va, - pertraukė mane Miša, - o ką tik aiškinai: nepažįstu
jo, nepažįstu. Ko melavai? Kam to reikėjo? Nesuprantu tavęs.
- Vadinasi, tu pakvietei tarakonų nuodytoją, - atsisukau
į Jurą. - Kodėl?
- Tujau atleisk, - atsakė šis. - Jūs man buvote tokios malo
nios, pamaitinote, drabužius išskalbėte, priėmėte pernakvoti.
Tai ir nusprendžiau pagelbėti. Tarakonų juk virtuvėje pilna!
- Nesąmonė! Anksčiau jų nebuvo.
- Nežinau, - patraukė pečiais Jura, - dabar ten tiesiog jų
kolonos žygiuoja. O mano kaimynas Miša dirba įmonėje,
kuri kaip tik užsiima prūsokų naikinimu, tai jo ir paprašiau.
- Ačiū, - linktelėjau, - bet mes turime šunis.
- Naudoju visiškai nekenksmingą medžiagą, - pareiškė
surinkinėdamas aparatą Miša, - gyvūnai gali čia likti. Iš-
purkšime visą butą?
- Žinoma, - sutiko Jura.
- Geriau vien tik virtuvę, - skubiai pasakiau, - tuojau už
darysiu šunis savo miegamajame.
- Nebijokite, - bambėjo Miša, vikriai sujunginėdamas kaž
kokias nikeliuotas detales. - Tai anksčiau velniai žino kokius
chemikalus naudojo, nuo jų visą šeimą astmos priepuoliai
ištikdavo, dabar garantuojame visišką saugumą ir šimtapro
centinį išnaikinimą. Galite tuos miltelius šaukštais kabinti,
nors visą kilogramą suvalgysite - nieko, o tarakoniūkštis vos
kvėptelės, ir galas.
Abejodama dirstelėjau į Mišą. Argi gali būti, kad pre
paratas, nuo kurio negyvi krinta sugebantys net atominio
sprogimo epicentre išgyventi tarakonai, visiškai nepavojin
gas žmogui? Bet, regis, alternatyvos nėra.
- Galiu pradėti? - pasidomėjo Miša. - Tik uždarykite
duris į virtuvę ir plyšį po durimis užkimškite kokiu nors
skuduru. Kitaip jie išlakstys ir nudvėsusius reikės sušlavi
nėti visame bute.
Man vėl pasidarė bloga.
- Ką? Jūs paliksite nudvėsusius tarakonus?
- Na, ir žmonės, - burbtelėjo Miša, maukšlindamasis res
piratorių. - Visai protelio neturi. Gal liepsite man juos su
rinkti ir išsinešti?
132 Darja Doncova
- Kas gi sušluos žuvusius vabzdžius?
- Žinoma, tu, - nustebo Miša. - Visada šeimininkė tvarkosi.
Mane pradėjo pykinti dar smarkiau.
- Nė už ką!
Jura nusišypsojo.
- Lempa, eik prie savo darbų, man šiandien laisva diena,
kai baigs nuodyti, viską sutvarkysiu.
Žinoma, išsiauklėjimas vertė mandagiai atsakyti: „Labai
dėkoju, Jura, bet namų tvarkymas - moters darbas. Gana
jau vien to, kad pasirūpinai ir pakvietei Mišą“, bet ištariau
visai ką kita:
- Kaip šaunu! Šluotą, kibirą, skudurą, žodžiu, viską, ko
prireiks, rasi įstiklintame balkone, o aš bėgsiu, jau ir taip
vėluoju.
- Eik eik, - sulinksėjo Jura, - dėl nieko nesirūpink, viską
puikiausiai padarysiu, tai mano reikalas.
Nubėgau rengtis. Žinoma, tai nelabai gražu, bet malonu
kažkam užkrauti savo darbus. Regis, Jura labai malonus ir,
kas pasitaiko itin retai, dėkingas žmogus. Juk, atvirai kal
bant, kaltos mudvi su Katia, partrenkėme Jurą, ir šiaip jau
ne jis mums, o mes jam turėtume jausti kuo švelniausius
jausmus, nes nepareikalavo iškviesti milicijos.
Atgijo ant stalo stovintis telefonas.
- Kas čia? Tai yra, alio, klausau.
- Jevlampija? - pasiteiravo tylus, pasalūniškas balsas.
- Taip.
- Prisimink angelą.
Sekundę sutrikau, tačiau tuoj pat surikau:
- Ak, tu, bjaurybe!
- Negražu, Romanova, - papriekaištavo balsas. - Perspėjau
nuoširdžiai. Jukviskas taip ir vyksta. Išvarysi angelą - žus visa
šeima. Žinok, turtas - siaubingas dalykas, pinigai, ypač tokie
kaip tavo, turi juodą karmą. Tu sergi siaubinga liga! Atmink,
angelas tau padės, bet privalai jį mylėti. Privalai! Kitaip...
Baisiausiai pasipiktinusi nutėškiau ragelį ant kušetės. Gaila,
kad mūsų telefonas nenustato skambinusiojo numerio, tuo
met iš karto žinočiau, iš kur skambino čigonė. Nors veikiau
siai bjaurybė skambino iš telefono automato. Kas vyksta? Iš
pirmo žvilgsnio viską galima vertinti kaip bepročio kliede
sius. Pasitaiko pamišėlių, mėgstančių tokius pokštus. Tačiau
prisiminus, kad Ada, Kiriuša ir Liza tik per stebuklą išvengė
mirties, o Lizavetos bendrapavardė ir jos bendraklasė Rima
Boriskina žuvo, regis, pokštas pernelyg rimtas. Todėl man
reikia kuo greičiau rasti čigonės pėdsakus. Veikiausiai ji pui
kiai žino, kas suplanavo nusikaltimą, ir sugebės paaiškinti,
kas vyksta. Angelas, turtai... Juk mudvi su Katiuša neturime
jokių solidžių santaupų. Apie kokius pinigus kalbama?
15 SKYRIUS
Atvykusi į akademiją nesunkiai radau grupę, kurioje mo
kėsi Ala Sviridenko. Kokį kilometrą nužygiavusi vingriais
mokymo įstaigos koridoriais, radau reikiamą auditoriją ir
pasiteiravau merginų, sėdinčių ant žemo suolelio prie lango:
- Gal pasakysite, kur rasti Alą Sviridenko?
Tiesą sakant, tikėjausi, kad viena jų sušuks: „Tai aš!“
Bet atsakymas buvo kitoks.
- Alka namie, - nusižiovavo mergina ryškiai raudonai da
žytais plaukais, - susirgo. Neseniai skambino, savaitę nelan
kys užsiėmimų, gripas.
Man pakirto kojas - tai siaubinga! Tikiuosi, kad čigonė
nespėjo pasiekti Alos, ir Sviridenko iš tikrųjų serga. Jaus
dama, kaip skruostus išmušė karštis, sugraibiau rankinėje,
„tarnybinį“ pažymėjimą.
- Majore Romanova, Ypatingųjų bylų tyrimo valdyba,
kuo skubiau reikia sužinoti Alos telefono numerį.
- Kas atsitiko? - choru paklausė merginos.
134 Darja Doncova
- Vėliau. Kalbama apie gyvybę ir mirtį. Tuoj pat pasaky-
. kite jos telefono numerį.
- Kas turi numerį? - sušurmuliavo studentės. - Gal Irka?
- Juk mano telefone jis išliko, - susigriebė raudonplaukė
ir išsiėmė mobilųjį. - Aha, tikrai, rašykitės.
Pamiršusi padėkoti pritilusioms studentėms skuoste nu-
skuodžiau atgal, bėgdama spaudžiau mygtukus. Tu - tu - tu...
Pasigirdo nepatenkintas mieguistas balsas:
- Klausau.
-Ala?
- Taip.
- Kaip jaučiatės?
- Blogiau nebūna, - šniurkščiodama nosimi pasiskundė
pašnekovė, - galvą skauda, gerklė dega, siaubingai košėju ir
atrodau baisiai.
- Jūs dabar namie?
- Skambinate į namus ir teiraujatės, kur esu?! - bandė
pakelti balsą Aločka. - Šiaip jau klausimus turėčiau uždavi
nėti aš. Ko jums reikia? Jūs kas tokia?
- Majore Romanova, Ypatingųjų bylų tyrimo valdyba, Vi
daus reikalų ministerija.
- Oi, - Aločka iš karto neteko įžūlumo, - kas nors iš ka
vinės pasiskundė? Iš „Gvazdiko“?Netiesa, mes su mergino
mis nieko tokio nepadarėme, padavėja pirmoji pradėjo...
- Smulkūs skandalai - ne mūsų reikalas, - skubiai per
traukiau. - Ala, jūs namie viena?
- Taip, mama komandiruotėje.
- Atidžiai paklausykite. Niekam neatidarykite durų.
- Visiškai niekam?
- Taip.
- Netgi kaimynams?
- Taip, o ypač saugokitės čigonių.
- Manote, Maskvoje atsirastų kvailių, galinčių atidaryti
duris toms klaikioms moterims? - nustebo Ala.
Užsikosėjau. Taip jau iš karto ir kvailės! Pasitaiko pavie
nių naivių moterų, tikinčių alkanų kūdikių egzistavimu.
- O jei mane aplankys Serioga? - nenurimo Ala.
- Jūs lyg ir gripu sergate, - supykau, - nėra ko kvies
tis kavalierių ir platinti infekciją. Neįsileiskite ničnieko, tik
mane.
Ala bjauriai sukikeno.
- Kaip man jus atpažinti? Arbatėlės kartu negurkšnojome.
Pripažinusi, kad Sviridenko teisi, nupasakojau savo iš
vaizdą.
- Neaukšta, smulkutė blondinė mėlynomis akimis. Mū
viu džinsus, aviu juodus batelius ir apsivilkusi pilką dirbti
nio lapės kailio striukę.
- Atrodo, nedaug jums moka, - pašaipiai pareiškė Aloč-
ka. - Pinigų tik sintetikai užteko.
Nekreipdama dėmesio į su iššūkiu pasakytą įžūlią pasta
bą pasiteiravau:
- Akutė duryse yra?
- Turime videofoną.
- Dar geriau, išsiimsiu pažymėjimą ir parodysiu. Karto
ju: padėtis labai rimta, kalbame apie gyvybę ir mirtį, jūsų,
todėl būkite itin atsargi.
- Gerai, - Alos balse pasigirdo išgąstis. - Kuo, sakėte, jūs
vardu?
- Jevlampija Romanova.
- Gerai, supratau.
- Na, ir puiku, rašausi adresą.
Aločka gyveno visai netoli nuo akademijos. Vos prasi
vėrus durims tapo aišku, kad mergina iš tiesų negaluoja:
akys buvo raudonos, nosis patinusi, lūpos sutrūkinėjusios.
Mane pamačiusi šeimininkė susiraukė, iš širdies nusičiau
dėjo ir žiūrėdama į raudoną pažymėjimą užkimusiu balsu
prabosijo:
- Tai jūs Jevstafija iš milicijos?
136 D arj a Doncova
- Jevlampija.
- Na, ir vardelis! Tikras košmaras, - vyptelėjo mergio
tė ir vėl kurtinamai nusičiaudėjo. - Po galais, visai mane
surietė! Kas atsitiko? Nė velnio nesupratau. Paskambinote,
aprėkėte.
Stengdamasi laikytis kuo toliau nuo infekcijos nešiotojos,
įžengiau į prieškambarį ir griežtai pasiteiravau:
- Rimą Boriskiną pažįstate?
- Na, - tingiai prakošė Ala.
- Taip ar ne?
- Taip.
- Ji - jūsų draugė?
' - Na... šiaip... bendraujame.
- Nepaisant amžiaus skirtumo?
- Tas skirtumas nėra didelis. Rimka, žinoma, dar maža,
bet tikra šaunuolė, niekada nepamanysi, kad dar moksleivė.
Visi mūsiškiai iš pradžių manė, kad ji studentė.
- Kodėl Rima nuolat vaikščiodavo pas jus, į institutą?
- Nori pas mus mokytis, - paaiškino Aločka. - Užsirašė
į „Jaunųjų medikų“ būrelį, aš ten dėstau, taip su Rima ir su
sibičiuliavome, na, ir... Paklauskite ją pačią.
- Ką paklausti?
- Nagi, Rimą.
- Kada jūs paskutinį kartą bendravote su Rima?
- Prieš kokias tris dienas plepėjome telefonu, žadėjo šian
dien pas mane užeiti, turbūt vakarop atbėgs, - atsakė Ala. -
Mano mama į komandiruotę išlėkė, jai už darbą ne Mask
voje dvigubai moka. O Rimkos motina laka nežmoniškai,
tiesiog be pertraukos. Todėl kai namie nieko nėra, Boriski
na pas mane ir nakvoja. įlenda į vonią ir aikčioja: „Oi, Alka,
pas jus tiesiog pasaka! Guli putose, niekas nesibaladoja į du
ris, nešūkauja: „Greičiau išlįsk, visiems praustis reikia.“ Ro
žinės plytelės, švara. Va, baigsiu mokslus, nusipirksiu butą,
pas mane irgi bus viskas gražu.“
- Jūsų tėvas neprieštarauja, kad Rima lankosi?
- Ne, - nusikvatojo Aločka, - tiesiog neturiu jo. Tikriau
siai buvo toks, bet susidurti neteko. Mamulė tyli, nieko ne
pasakoja, mano pavardė tokia kaip jos.
- Ala, - pasakiau tyliai, - atnešiau jums labai blogą žinią.
Mergina staiga išbalo taip, kad lūpų spalva susilygino su
skruostų.
- Mama! Ji pateko į avariją!
- Ne, ne, turėjau omenyje Rimą.
Aločkos veide pasirodė neslepiamas palengvėjimas.
- Oi, išgąsdinote. Kas jai?
- Rima mirė.
- Ką? - išplėtė akis mergina. - Jūs ką! Tokiais dalykais ne
juokaujama! Rima dar visai jauna, kodėl turėtų staiga imti ir
nusibaigti?
- Mirties priežastis kol kas nenustatyta, - atsargiai pri
dėjau, - atrodo, jos širdis buvo nesveika. Ydinga genetika,
sunki, alkana vaikystė, fizinis smurtas. Veikiausiai Rimai
kliūdavo nuo motinos.
- Ji ją nuolat daužydavo, - sumurmėjo Ala. - Boriskina
pasakojo, kad dar visai mažutė būdama sėdėdavo dykvietėje
ir laukdavo, kol motina užmigs. Mūsų su Rima likimai pa
našūs, ji irgi savo tėveliuko nepažįsta. Tik mano mama vi
sai kitokia nei Lenka. Manimi rūpinasi, dirba, plėšosi, kad
dukra ne blogiau už kitas atrodytų. Tikriausiai žinote, kacl
mūsų akademija - mokama įstaiga? Rima pinigus taupo. Oi!
Ar tikrai žinote, kad ji mirė?
- Aločka, - pasakiau švelniai, - susėskime kur kamputy
je ir pasikalbėkime.
Ala linktelėjo.
- Mano kambaryje bus gerai?
- Žinoma.
Persikėlėme į mažutėlaitę, kokių penkių kvadratinių met
rų patalpą. Joje tilpo tik atlenkiama sofa, siaurutė spintelė
138 Dar j a Doncova
ir nedidukas krėslelis. Ankšta erdvė atrodė dar mažesnė dėl
virš sofos pakabintų lentynų. Nejučia atsidūsėjau.
- Jums čia tikriausiai siaubingai ankšta.
- Visai ne, - šyptelėjo Ala. - Mudvi su mama iš komuna
linio buto atsikraustėme, pinigų užteko tik dviejų kambarių
butukui su mažyte virtuve. Pradėjome remontą ir supratome:
pastatysime šaldytuvą, stalas netilps, įgrūsime stalą, šaldytu
vą reikės pirkti mažučiuką. Tada man ir toptelėjo! Kambariai
taigi du, vienas didelis, dvidešimties metrų, kitas mažas, dvyli
kos. Mama mažajame norėjo įsirengti savo miegamąjį, o man
atiduoti didįjį. Bet aš pasakiau: „Geriau gyvenk tame, dvyli
kos metrų, o didįjį įrengsime kaip svetainę, valgomąjį ir virtu
vę vienoje patalpoje. Įsikraustysiu į tą penkių metrų patalpą,
kurioje turėjo būti virtuvė.“ Dabar tiesiog nuostabu! Viskas
sutilpo. Svarbiausia, kad būtų kur fotografijas sustatyti.
Nusišypsojau.
- Tikrai, kiek nuotraukų! Domitės fotografija?
Aločka linktelėjo.
- Taip, dar nuo mokyklos laikų, ten veikė būrelis, esu pri-
fotografavusi daug įdomaus. Štai mamos portretas, puikiai
pavyko, tiesa?
- Tiesiog nuostabiai. Bet kodėl juostelė paprasta?
Ala prisimerkė.
- Man atrodo, kad nespalvota nuotrauka geriau perteikia
charakterį. Spalvoti kadrai duoda paviršinį vaizdą, pernelyg
ryškų. Pažvelkite!
Sviridenko jau siekė vienos ant lentynos stovinčios nuo-
' traukos, bet, nusprendusi grąžinti pokalbį į ankstesnę vagą,
skubiai paklausiau:
- Ala, iš kur Rima gaudavo pinigų? Iš ko arba kieno sąs
kaita ji gyveno?
Pašnekovė truktelėjo pečiais.
- Bala žino, kažkur užsidirbdavo. Rima griebdavosi bet
kokio darbo: vedžiojo šunis, plovė grindis. Rengdavosi tik
dėvėtų drabužių parduotuvėse pirktais drabužiais, ten kartais
gerų daikčiukų galima rasti, o maistui nieko neišleisdavo.
- Kaip tai? - nustebau.
Aločka kreivai šyptelėjo:
- Paprastai. Nueina pas ką nors į svečius ir pavalgo arba
prekybos centre ką nors pavagia.
- Juk ten apsauga.
- Tai kas? Yra vietų, kurių kameros nemato, jas nesunku
surasti, - pradėjo Ala mokyti mane parduotuvių vagišiaus
amato. - Eini į tokią vietą, nuplėši įmagnetintą prekės kodą,
įsimeti į kišenę gabalą dešros, pakelį kavos, jogurtą, tuomet
imi pačių pigiausių džiūvėsių pakelį ir droži prie kasos. Svar
biausia - įžūlumas ir tvirtas tikėjimas, kad tavęs nenutvers.
Rima nė karto nebuvo įkliuvusi. Apskritai ji sąžininga, iš pa
žįstamų niekada nieko nenukniauktų, nei pinigų, nei žiedų, o
parduotuvėje kodėl gi nepaėmus? Ten juk viskas nežinia kam
priklauso. Be to, juk aišku, kas prekybos centro savininkas,
koks nors oligarchas, jis iš žmonių pinigus pavogė, mes iš jo
dešros ir sūrio nukniauksim, mano manymu, tai sąžininga.
Nesiėmiau ginčytis dėl labai jau keisto sąžiningumo su
pratimo, nesirengiau Alos auklėti.
- Rima turėjo tikslą, - paaiškino Aločka, - įstoti į institu
tą. Ji bet kokia kaina norėjo gauti diplomą.
Linktelėjau.
- Suprantu. O dabar pasakyk, kas Boriskinai davė maišelį
su pusryčiais?
Aločka sumirksėjo raudonais, papurtusiais vokais.
- Apie ką jūs?
Teko gana išsamiai viską papasakoti. Man kalbant, Alos
nuostaba vis augo, ir gana greitai supratau: veltui švaistau
laiką, ji ničnieko nežino, Rima draugei nepasakojo apie rei
kalus.
- Kaip manai, Boriskina galėjo pasielgti bjauriai? - pasi
teiravau praradusi bet kokią viltį.
140 Dar j a Doncova
- Už didelius pinigus - taip, - nė akimirkos negalvojusi
leptelėjo šeimininkė.
- Nejaugi net nebandėte spėlioti, kas galėjo ją sugundyti
įsivelti į šitokius darbelius?
- Ne, - nutęsė Ala, - mes, žinoma, draugavome, bet ne
taip, kad tokius reikalus viena kitai patikėtume.
- Maniau, jūs - geriausios draugės.
- Tiesiog geros pažįstamos.
- Tačiau tu ją rekomendavai Kasatkinams.
Aločka šyptelėjo.
- Aš su Vitaliku bičiuliaujuos, nors jis ir debilas. Žinojau,
kad Kasatkinai ieško moters šunims pavedžioti, todėl juos ir
supažindinau. Be to, Borisas Sergejevičius - mūsų rektorius.
Rima svajojo patekti į akademiją. Todėl ir sumaniau juos su
vesti, visiems būtų gerai. Galvojau, Rima patiks Kasatkinams,
Borisas Sergejevičius padės jai įstoti, na, kaip savai. Vitalikas,
tiesa, paršas, bet juk su juo bendrauti nebūtina.
Ala nutilo, žiūrėjau į ją sutrikusi. Atrodęs toks patikimas
siūlas staiga nutrūko. Velionė Rima, kitaip nei dauguma
moksleivių, mokėjo laikyti liežuvį už dantų, ji nusinešė pa
slaptį į kapus.
- Norite, parodysiu Rimos nuotraukas? - staiga paklausė
Aločka.
Negalvodama linktelėjau ir tą pat akimirką pasigailėjau.
Kodėl turėčiau užsiimti svetimų albumų peržiūra?
Tačiau Aločka jau nukėlė nuo lentynos storą albumą, at
vertė ir pradėjo aiškinti:
- Tai Rima ir Lera Osipova akademijoje, štai čia mes prie
ežero, paskui nuėjome į kavinę. Šita labai juokinga, atpa
žįstate, mano kambaryje fotografuota?
Viena akimi šnairuodama į visai man neįdomias nuo
traukas, stebėjau įsimintinas svetimo gyvenimo akimirkas.
Aločka lėtai vertė storus puslapius. Po penkių minučių nu
sprendžiau, kad visi padorumo reikalavimai įvykdyti, įkvė
piau ir jau rengiausi pasakyti: „Ačiū, man laikas“, tačiau tuo
metu žvilgsnis netyčia užkliudė vieną fotografiją.
Trys jaunutės merginos, beveik mergytės, sėdi ant kušetės
prie lango. Viena - Aločka, antroji - Rima, o štai trečioji...
kuri taisosi šukuoseną... Ant jos rankos didokas apgamas.
Griebusi albumą įsižiūrėjau į nuotrauką. Trečioji linksmai
besišypsanti draugužė - tai... Marijka, mano kaimynės Ma-
šos marti, ta pati mergina, kurios giminaite prisistatė blogą
valandą pasirodžiusi čigonė Galia. Nuotraukoje ji kitokiu
makiažu, kitais drabužiais, bet labai panaši. Ar tai ne ji? Ši
tos plaukai šviesūs! Veikiausiai klystu! O gal vis dėlto ne.
Gal ant rankos visai ne apgamėlis, o tik juostelės defektas?
- Tu jas pažįsti?! - šūktelėjau rodydama pirštu į nuotrauką.
- Žinoma, - nustebo Ala. - Tai aš, Rima ir Lera.
-Kas?
- Aš, Rima ir Lera, - pakartojo ji.
- Lera? Neapsirinki?
- Žinoma, ite.
- Lera irgi pas jus mokosi?
- Ne, ji aktoriniame.
- Kokiame institute?
- Na... nepamenu. Mes nelabai ilgai bendravome.
- Kur fotografuota?
- Mūsų akademijoje.
- Kaip ten pateko Lera?
Aločka nusišypsojo.
- Pas mus veikia studentiškas teatras, statome spektak
lius. Režisierius Sergejus Vasiljevičius, jis dėsto meno mo
kykloje, o mūsų akademijoje dirba papildomai.
- Turi lupą? - pertraukiau Alą.
- Kamjums? - nustebo ši.
- Greičiau duok.
Aločka nesuprasdama patraukė pečiais, atidarė viršutinį
spintelės stalčių, išėmė plastikinę dėžutę ir padavė pareiškusi:
142 D arj a Doncova
- Su jumis nenuobodu.
Nekreipdama dėmesio į šeimininkės pašaipą, per lupą
įsižiūrėjau į liaunutę Leros ranką. Tikrai! Šiek tiek aukščiau
riešo matyti gana didelė dėmė. Lupa iškrito iš rankų.
- Kas jums? - nustebo Aločka.
- Lera turėjo apgamą, štai čia?
- Tikrai, bet iš kur jūs žinote? - apstulbo Ala. - Apgamas
jai trukdė, kliūdavo už rankovės krašto. Lerka jį norėjo pa
naikinti.
- Duok Leros telefoną.
Ala suraukė nosį.
- Neturiu. O kam jis jums?
- Labai reikia. Pabandyk prisiminti instituto, kuriame mer
gina mokėsi, pavadinimą.
- Aktorinis.
- Sostinėje jų per akis: Rusijos valstybinis kinematogra
fijos institutas, Valstybinis teatro meno institutas, Ščiukino,
Ščepkino...
- Tiksliai nežinau.
- Tiek to, pasakyk pavardę.
- Kieno?
- Leros.
- A... e...
- Irgi nežinai?
- Tokia, tartum paukštiška, Sorokina ar Skvorcova*
(Sunkiai atsidūsėjau, Fazanova, Vorobjovą, Orlova, Jastre-
bova, o gal Kuricina**, žodžiu, „arklio pavardė“ (pagal A.
Čechovo apysaką „Arklio pavardė“).
- Ne, - susinervino Ala, - ne paukštiška, kitokia... Ne
prisimenu! Atsikabinkite, ar nematote, kad sergu.
‘Rus. soroka - šarka, skvorec - varnėnas. - Vert. past.)

4‘Rus. vorobei - žvirblis, oriol - erelis, jastreb - sakalas, kurica - višta. -
Vert. past.
- Gali man duoti šitą nuotrauką?
- Tokią tik vieną turiu, - užsispyrė Ala.
- Būtinai grąžinsiu.
- Na... ne, neduosiu, - kaprizingai pareiškė mergina.
- Tiek to, tada paaiškink, kaip Lera pateko į akademiją.
- Bandžiau, bet jūs mane pertraukėte, - įsižeidė Aločka.
- Atleisk, - prakošiau pro sukąstus dantis, - būk tokia
maloni, papasakok dar kartą.
- Juk sakiau, - burbtelėjo Ala, - institute yra būrelis, teat
rinis. Jam vadovauja Sergejus Vasiljevičius, šiaip jis dėsto
busimiesiems aktoriams, bet ten mažai moka, todėl uždar
biauja pas mus, aišku?
- Kol kas aišku.
Aločka nusičiaudėjo.
- Mūsų akademijos rektorius ir savininkas Borisas Ser
gejevičius būna labai patenkintas, kai jo mokslo įstaigą
pamini laikraščiai. Todėl studentai nuolat dalyvauja įvai
riuose konkursuose ir olimpiadose. Laimėsi, gausi diplomą
ir išgarsinsi akademiją, tuomet Borisas Sergejevičius leis
nelaikyti sesijos egzaminų, išrašys piniginę premiją. Negi
blogai? Suprantate, apie ką kalbu?
Linktelėjau. Viskas aišku. Aukštosios mokyklos vadovas
rūpinasi savo įstaigos reklama, tikisi pritraukti kuo daugiau
studentų ir taip papildyti savo piniginę.
Teatro būrelio nariai statė pjeses, rodė jas dėstytojams,
savo artimiesiems ir pažįstamiems. Kai Maskvoje turėjo
įvykti Rusijos studentų teatrų peržiūra, Borisas Sergejevičius
paskelbė strateginę užduotį: užimti pirmąją vietą. Peržiūrai
parinko Šekspyro „Romeo ir Džiuljetą“. Prasidėjus repetici
joms, Sergejui Vasiljevičiui tapo aišku: akademijos studentai
klasikinio repertuaro „neištempia“. Tada režisierius pagrin
diniams vaidmenims atsivedė keletą studentų iš savo aukš
tosios mokyklos. Viena jų buvo Lera, vaidinusi Džiuljetą.
Įdomiausia, kad jie vis dėlto užėmė prizinę vietą. Taip, per
144 Dar j a Doncova
žiūroje varžėsi ne teatralų kolektyvai, tačiau konkurso sąly
gose nebuvo numatyta, kad jame negali dalyvauti busimieji
profesionalūs aktoriai, ir žiuri netikrino, kokiame institute
mokosi vaidmenų atlikėjai.
Aločka buvo statistė, viena iš vaizduojančiųjų minią. Lera
puikiai susidorojo su pagrindiniu vaidmeniu. Rima lygino
kostiumus, Sergejus Vasiljevičiusjai užmokėjo nedidelę sumą
iš savo kišenės. Kurį laiką merginos gana artimai bendravo,
bet vėliau Lera nustojo lankyti būrelį, ir draugystė nutrūko.
- Sergejaus Vasiljevičiaus telefoną žinai?
- Ne, o kam jums?
- Kaip rasti jūsų režisierių?
Aločka sukikeno.
- Kamjo ieškoti? Eikite į akademiją, šiandien mūsų repe
ticija. Tiesa, jei pamatysite Sergejų Vasiljevičių, pasakykite,
kad susirgau, nes jis siaubingai barasi dėl praleistų repetici
jų, gali iš būrelio išvaryti.
16 SKYRIUS
Grįžusi į institutą vėl paklaidžiojau koridoriais, radau du
ris su užrašu „Aktų salė“ ir atsargiai stumtelėjau. Pasigirdo
bjaurus neteptų vyrių girgždesys. Salėje buvo tamsu. Ryš
kiai apšviesta tik scena. Joje sportiniais kostiumais vilkinti
porelė, vaikinas ir mergina, nevikriai bandė šokti Stepą.
- Ir viens, ir viens, ir viens, - sklido kažkur iš šono. - Jūs
mane iš proto išvarysit. Negirdi muzikos, skaičiuok sau po
nosimi. Judink letenas! Maša, sulenk koją per kelį, paban
dyk, tai visai paprasta, daugeliui pavyksta ir be specialaus
mokymo. Kas čia lenda, ar nematote, mes užsiėmę!
Paskutinieji žodžiai aiškiai buvo taikomi man.
- Atleiskite, kur galiu rasti Sergejų Vasiljevičių? - šūkte
lėjau.
- Tiesiog neįmanoma, - pasigirdo iš tamsos. - Įsiveržia,
trukdo, sugadina repeticiją. Ir apskritai, kas jūs tokia?
Kliūdama už kėdžių patraukiau balso link. Po kelių aki
mirkų pradėjau skirti tamsoje kažkokius siluetus. Prie pat
scenos, už rašomojo stalo, ant kurio švietė lempa, buvo įsi
taisęs apkūnus vyriškis, vilkintis suglamžytais džinsiniais
marškiniais, ilgi riebaluoti plaukai krito ant pečių.
- Koks įžūlumas! - siautėjo jis.
- Labai atsiprašau, Ala Sviridenko negalėjo atvykti į re
peticiją, susirgo gripu, - nutaisiau šypseną. - Ji labai jaudi
nasi, prašė pas jus nuvažiuoti...
- Ir jūs drįsote pertraukti repeticiją, - suspigo Sergejus
Vasiljevičius, - sutrikdyti meistrui kūrybinį procesą? Jūsų
Ala - balastas kolektyvui, nieko nesugeba, laikiau ją iš gai
lesčio. Tuoj pat dinkit iš čia, mikliai! Girdėjote? Vyksta re
peticija! Koks įžūlumas! Jūsų Sviridenko išmesta.
Sergejaus Vasiljevičiaus veidas išraudo, akys išsprogo.
Bandanti suvaidinti šokį porelė išsižiojusi sustingo. Režisie
rius įpyko dar labiau, įkvėpė kuo daugiau oro, bet aš visiškai
negaliu pakęsti isterijos, kad ir kaip ji pasireikštų.
Skubiai ištraukusi iš kišenės „darbo pažymėjimą“, paro
džiau jį storžieviui. Pamatęs raudoną knygelę, Sergejus Va
siljevičius akimirksniu susitvardė. Veidas atgavo normalią
spalvą, akys nebebuvo išsprogintos.
- Pertrauka, - paskelbė ramiu balsu, - galite parūkyti, atsi
gerti arbatos, paskui tęsime.
Nevykėlius šokėjus nuo scenos tarsi vėjas nupūtė.
- Kuo galėčiau jums pagelbėti? - ceremoningai pasitei
ravo režisierius.
- Norėčiau išgirsti viską apie vieną jūsų studentę iš teatro
mokyklos. Ji vardu Lera.
- Kislova? Išprotėt galima! - vėl išraudo vyriškis. - Ne
galiu patikėti! Tiek laiko praėjo! Nejaugi jūsų ministerijos
valdininkai šitaip dirba!
146 Darja Doncova
- Apie ką jūs?
- Kamjums Lera? - klausimu į klausimą atsakė dėstytojas.
Tiesą sakant, Sergejus Vasiljevičius man visiškai nepatiko.
Šiaip ne taip pakenčiu moteris, galinčias kiekvieną akimirką
pulti į isteriją, bet į nestabilios psichikos vyrus tiesiog nega
liu žiūrėti. Todėl su tokiomis asmenybėmis stengiuosi netu
rėti jokių reikalų, išgirdusi pirmuosius klyksmus apsigręžiu
ir nueinu. Bet su Sergejumi Vasiljevičiumi taip pasielgti ne
galima.
- Kol vyksta tyrimas, neturiu teisės atsakyti į šį klausi
mą, - atsakiau pabrėžtinai ramiai. - Mes ieškome Kislovos.
Jūsų pilietinė pareiga pranešti apie ją viską, ką žinote.
Sergejus Vasiljevičius vėl išraudo.
- Kislova - mano bičiulių duktė.
- Labai gerai, - apsidžiaugiau, - tuomet pasakokite.
Režisierius išsitraukė virtuvinio rankšluosčio dydžio ne
itin švarią nosinę, nusišluostė kaktą ir netikėtai normaliu
balsu pareiškė:
- Keista, kad jūs tik dabar ėmėtės šio reikalo. Lera dingo
maždaug prieš pusmetį.
Pasistengiau nuslėpti nuostabą.
- Kokiomis aplinkybėmis ji dingo?
Sergejus Vasiljevičius skėstelėjo rankomis.
- Šito nežinau.
- Galite papasakoti išsamiau?
- Rytą Lera išėjo į institutą, vakare namo nebegrįžo. Dingo
be pėdsakų, išgaravo palikusi dokumentus. Pasas, studento
bilietas liko namie. Visokiausi niekniekiai - žiedeliai, apyran
kės, grandinėlės - nepaimti. Tądien ji buvo užsidėjusi keletą
papuošalų, bet jie nebrangūs. Auksas, brangesni akmenėliai
tebebuvo sekretere. Pinigų Lara beveik neturėjo. Pora dešim
tinių bandelei ir metro bilietui. Leros tėvas Venjaminas, gana
populiarus kompozitorius, kuria muziką estradai, pinigų ne
stokoja. Jo žmona Natela rengia vaikus stojamiesiems į aukš
tąsias mokyklas, dėsto anglų kalbą. Namuose vargo dėl pi
nigų nekyla, tačiau Lerą tėvai auklėjo griežtai, didelių sumų
išlaidoms neduodavo, manė, kad tai nėra gerai. Vargu ar ją
galėjo apiplėšti, veikiausiai vargšelė tapo maniako auka. Tai
mano asmeninė nuomonė, žinoma, Venjaminui ir Natelai to
nesakiau, jie iki šiol įsitikinę, kad Lera gyva. Nors pagalvoki
te pati, merginos nėra jau šeši mėnesiai.
Tėvai nunešė pareiškimą į miliciją. Bet juk puikiai žino
te, kaip ten žiūrima į tokius atvejus. Iš pradžių pareiškimo
apskritai nenorėjo imti, sakė: „Palaukit, grįš dukra, tikriau
siai pas meilužį gyvena, paspruko mergiotė.“ Tačiau juk ji
namų vaikas, išauklėta mergaitė! Vėliau Venia spustelėjo
kur reikia. Rajono poskyrio darbuotojai tapo malonesni,
pradėjo tyrimą, bet kas iš to? Niekas Leros ir neieškojo, į
visus tėvų klausinėjimus - jokio atsakymo ir nenoras da
lytis informacija, kaip vyksta tyrimas. Natela pas tardytoją
nuolat bėgiojo, tas iš pradžių murmėjo: „Atliekame opera
tyvinius paieškos veiksmus“, o vėliau ėmė slapstytis nuo ne
laimingos motinos.
Viskas, ką pavyko nustatyti, jog tą dieną Lera institute
nepasirodė, o iš namų, kaip visuomet, išvažiavo aštuonios
trisdešimt. Paskaitos pas mus prasideda dešimtą. Vadinasi,
mergina dingo per tą pusantros valandos laikotarpį. Keis
toka, kad maniakas į medžioklę išėjo anksti rytą, bet juk jis
maniakas, ligoniai veikia nesivadovaudami jokia logika ir
sveiku protu.
Klausydamasi išsamaus Sergejaus Vasiljevičiaus pasako
jimo, bandžiau bent šiek tiek susigaudyti, o režisierius tęsė:
- Supratęs, kad oficialios įstaigos ničnieko nedaro, Ven-
jaminas kreipėsi į privačias struktūras. Ten pareikalavo Ne
žmoniškų pinigų, mano draugo tai nesuglumino, už infor
maciją apie dukterį jis buvo pasirengęs sumokėti kiek tik
paprašytų. Paradoksas, bet avansu gavę dalį honoraro pri
vatūs detektyvai irgi sudėjo rankeles ir užgiedojo jau pažįs-
148 Darja Doncova
tarną giesmelę: „Mergina prapuolė seniai, kol kas atliekame
paiešką, viltis miršta paskutinė...“
Kitaip nei mentai, „pinkertonai“ elgėsi mandagiai, no
riai ir dėmesingai bendravo su Natela, drąsino ją, vaišino
arbata, bet meilūs pokalbiai ir saldžios šypsenos esmės ne
keitė - Leros likimas liko paslaptis. Dabar visomis struktū
romis nusivylę Venjaminas ir Natela tiesiog tikisi, kad vieną
gražią dieną dukra grįš. Nelaimingoji motina apvažiavo vi
sas Maskvos ir pamaskvės ligonines, apsilankė lavoninėse,
bet Lera tarsi skradžiai žemę prasmego.
- Vadinasi, pagaliau sujudote, - baigė pasakojimą Ser
gejus Vasiljevičius. - O gal vadovybė liepė užsiimti neišaiš
kinta byla? Vėlokai susigriebėte!
Po pokalbio su režisieriumi sėdau į automobilį ir paban
džiau sudėlioti pakrikusias mintis. Įdomūs dalykai! Beraštė
Marijka, mergina iš gilios Moldovos provincijos, prekiau
janti kopūstais šalia metro, sėkmingai išteka už maskvie
čio studento Pavilko, kurį auklėjo inteligentiška, turtinga
mama. Kas gali sieti neišsilavinusią merginą ir vaikiną,
kuris domisi filosofija, skaito Florenskį, Blavatskają ir kitus
panašius autorius? Sakysite, meilė arba visa apimanti lieps
nojanti aistra, privertusi pamiršti visus socialinius skirtu
mus? Kartais tokių dalykų pasitaiko, bet daug rečiau nei
manoma, ir man atrodo, kad tokios sąjungos pasmerktos,
nes svaigulys praeis, akys atsivers, įsimylėjėlis nusivils savo
aistros objektu. Bet dabar kalba ne apie tai.
Tarkime, Pavlikas tiesiog pamilo gražutę merginą. Tačiau
štai kas keista: Marijka kaip du vandens lašai panaši į talen
tingą aktorinės mokyklos studentę Lerą Kislovą, kuri dar ir
apgamėlį ant riešo turi. Be to, mano laidos svečias, kalbas
studijuojantis profesionalas, atsitiktinai išgirdęs mano ir
Marijkos pokalbio įrašą, nė sekundės nesuabejojęs pasakė:
- Su Moldova mergina nieko bendra neturi, su ukrainie
čiais irgi ne. Ji gimė Maskvoje, buvo auginama inteligentiš
koje šeimoje, o šiame įraše tik negrabiai bandė suvaidinti
beraštę merginą...
Tuomet nepatikėjau profesoriumi, maniau, jis kalba nie
kus, bet dabar atrodo... Regis, Marijka - tai Lera. Kyla dar
vienas klausimas: kam merginai reikalingas šis spektaklis?
Kodėl ji vaidina neišsilavinusią moterį? Gadina santykius su
anyta? Puikiai pamenu, kaip Maša nervinosi pasakodama
man, kokią netašytą kaimietę vedė jos Pavlikas. Mergina ne
moka rašyti, vos sugeba skaityti, jos kalba siaubinga, kiauras
paras sėdi namie, mokytis nenori, šnypščiasi į staltiesę...
Parvažiavusi namo, bute užuodžiau keptų bulvių kvapą.
Tačiau nebuvo kada stebėtis, kaip, man nesant namie, vaka
rienė pasigamino savaime. Pagriebusi prieškambario spinte
lėje gulėjusį fotoaparatą, nuskubėjau prie lifto. Dabar, nors
jau vėlus laikas, nueisiu pas Mašą ir imsiu veikti.
- Lempa? - nustebo kaimynė. - Užeik.
- Dėl Dievo, atleisk, - skubiai pasakiau, - bet visas namas
kalba apie tavo remontą, sako, kad niekas tokio dar nėra pa
sidaręs.
- Man atrodo, suoliukus prie laiptinės reikėtų sudegin
ti, - tyliai tarė Maša. - Gal tuomet vietinės ilgaliežuvės
liausis apkalbinėti ir užsiims kuo nors naudingu: pagal
vos apie anūkus, pagamins pietus, išsivalys savo landynes!
Dveji metai praėjo, o jos vis dar mano remontą aptarinėja!
Juk kas labiausiai skaudina: nieko ypatinga nedariau, sie
nų neišgrioviau, lubų auksu nepadengiau. Va, Guskovai iš
dvylikto buto tokį remontą pradėjo! Pneumatiniai plaktu
kai bilda, liftą jau penkiskart sulaužę buvo: prikrauna ce
mento maišų ir bando pakilti. Apie juos niekas nė žodeliu
neužsiminė, o mane antri metai apkalbinėja.
- Mašenka, atleisk, - puoliau teisintis, - niekas nieko ne-
apkalbinėja. Tiesiog sumanėme daryti remontą, o pasitarti
nėra su kuo. Leisk tik pasižiūrėti, kaip durų problemą iš
sprendei. Tu iš vestibiulio vedančią arką darei?
150 Dar j a Doncova
- Eime, - linktelėjo Maša, - tau visuomet su džiaugsmu
padėsiu.
Įėjau į svetainę.
- Galima, nufotografuosiu karnizus? Paskui saviškiams
parodysiu, juk nelandžiosime pas tave su visa minia kaip į
ekskursiją.
- Pleškink, - sutiko šeimininkė.
Apėjome kambarius, stropiai žavėjausi interjeru, tačiau
iš tikrųjų šiek tiek sunerimau. Tiesą sakant, sumaniau nu
fotografuoti Marijką. Merginai tai neturėjo sukelti įtarimo.
Maniau, „atsitiktinai“ pagausiu ją kadre, vėliau parodysiu
nuotrauką Alai, bet gražuolės niekur nebuvo matyti: nei
svetainėje, nei virtuvėje-valgomajame, nei kituose kamba
riuose. Maša namie buvo visiškai viena.
Tuščiai išeikvojusi visą juostelę pasiteiravau:
- Kurgi taviškiai?
- Pavlikas bibliotekoje.
- O šita, Marijka?
Maša džiaugsmingai nusišypsojo.
- Išgirdo Viešpats mano maldas.
- Kaip tai suprasti? - suklusau.
- Ogi taip, - švytėjo Maša, - Marijka metė Pavliką, pa
liko mus.
Klestelėjau į krėslą.
- Nejaugi? Kada?
- Vakar, - atsakė Maša. - Grįžtu namo, ant stalo raštelis:
„Jūs manęs nekentėt, pamačiusi iškart susiraukdavot, nusibo
do, išeinu, viso.“ Ant raštelio padėtas vestuvinis žiedas. Pavli
kas puolė į isteriją, aprėkė mane, sakė, kad esu dėl visko kalta,
marčią ėste ėsdavau, todėl ji ir pabėgo. Į miliciją nulėkė.
- O ten ką?
Maša blykstelėjo akimis.
- Nieko, išsiuntė atgal. Pasakė: „Eikite, jaunuoli, namo.
Mes šeimyniniais barniais neužsiimame. Žmona pabėgo,
tikriausiai pas meilužį, su ja ir aiškinkitės.“ Dabar Pavlikas
su manimi nesikalba, bet greit nusiramins, atsirado mat lei
tenantas Šmitas.
- Kuo čia dėtas leitenantas Šmitas? - sutrikusi paklausiau.
Maša išsitraukė cigaretes.
- Buvo toks išprotėjęs revoliucingai nusiteikęs karinin
kas, gyveno dar caro laikais ir buvo tvirtai įsitikinęs, kad
visos prostitutės iš tikrųjų yra nekaltos, taurios, nelaimin
gos merginos, kurios parsidavinėja tik gelbėdamosi nuo
nepakeliamo skurdo. Tasai leitenantas vedė gatvės mergą,
norėjo visiems įrodyti, kad tokia moteris gali tapti puikia
sutuoktine ir gera motina, bet madam vyreliui užtaisė saldų
gyvenimėlį.
- Kiek suprantu, viskas vyko dvidešimtojo amžiaus pra
džioje, leitenantas turbūt seniai palaidotas, - pasakiau.
- Man visai tas pats, kur jis, - palingavo galvą Maša, -
bėda ne tai, kad jį prostitutė apvyniojo aplink pirštą, o tai,
kas atsitiko su Pavluša.
- Apie ką tu kalbi?
Maša susiraukė.
- Jis dešimtoje klasėje pateko pas rusų kalbos ir literatū
ros mokytoją, pamišusią komunistę. Visus vaikus norėjo į
savo tikėjimą atversti. Ji jiems apie tą Šmitą ir papasakojo,
knygiūkštę kseroksu nukopijuotą atitempė, liepė perskai
tyti, rašinėlį parašyti, tauzijo apie kilnumą. Vaikai užduotį
atliko ir pamiršo, o maniškiam įstrigo galvon, mergaitės iš
padorių šeimų nustojo dominti, Pavlikas į jas nė žiūrėti ne
norėjo, tapo idealistu, ketino kurią nors vargšelę padaryti
laimingą. Juk iš kur pas mus Marijka atsirado? Tiesiai iš
gatvės atsivedė. Žado netekau pamačiusi. Stovi, nosį kumš
čiu valosi, akys gudrios, burna godi. „Labutis, tetulyt!“
Maša, suprantama, įsileido į namus sūnų su jo naująja
drauge. Verslininkė visuomet maloniai sutinka visus Pavil
ko draugus, ji vadovaujasi paprasčiausiais sumetimais: ge
152 Darja Doncova
riau tegul sūnus kviečiasi juos į butą, kur ji viską mato, nei
leidžia laiką nežinia kur ir su kuo.
Tačiau atvejis su Marijka buvo toks skandalingas, kad
Maša neištvėrė. Nusiuntusi mergiotę plautis rankų, motina
sušnypštė:
- Išprotėjai? Ką atsitempei? Kur radai tą gražuolę?
- Mama, - iškilmingai pareiškė Pavlikas, - Marijka yra
ta, apie kurią svajojau. Taip, ji neišsilavinusi, skursta ir ne
turi tėvų. Bet aš, kaip leitenantas Šmitas, padarysiu vargšelę
laimingą, vesiu ir išgelbėsiu paklydusią sielą.
Ką turėjo daryti Maša? Sūnų ji myli labiau už gyvenimą.
Prarasti dievinamą vaiką dėl to, kad jam laikinai pasimaišė
protas, motina nenorėjo. Prisiėjo priimti marčią išskėstomis
rankomis, kol padėtis pasikeis savaime. Maša tikėjosi, kad
Pavlikui greitai nusibos terliotis su mergiote, vietoje nosi
nės naudojančią užtiestos ant stalo staltiesės kampą. Bet
paaiškėjo, kad Marijkai pačiai nusibodo gyventi komforte,
valgyti šakute ir peiliu, miegoti šilko pataluose. Jai įkyrėjo
nuolatinės Pavilko pastabos, brukamos knygos ir drovūs
anytos šūkčiojimai: „Marijka, vaikeli, nevaikščiok, prašau,
po butą su batais, nusiauk juos koridoriuje.“
- Nieko, - džiaugėsi dabar Maša, - sūnus pavaikščios su
rūgęs ir pamirš tą idiotę. Kokios merginos jį supa: gražuo
lės, iš padorių šeimų, tegu ir nelabai turtingos, svarbiausia,
mūsų sluoksnio. Medicininės psichologijos akademijoje ki
tokių ir nebūna.
Krūptelėjau.
- Kur mokosi Pavlikas?
- Medicininės psichologijos akademijoje, - ramiai pa
kartojo Maša. - Specialiai parinkau gerą mokymo įstaigą,
maniau, sūnus ten tinkamą porą ras, bet nelaimė - Pavluša
su Marijka susipažino.
17 SKYRIUS
Pamiršusi, kad laikas jau vėlus, išėjau iš Mašos buto, grįžau į
namus, vėl pajutau keptų bulvių kvapą, nurijau seilę ir išgirdau
džiaugsmingą šunų lojimą. Pagriebusi nuo kabyklos striukę iš
traukiau iš spintelės batus, tik staiga pasigirdo Katios balsas:
- Lempuša, kur bėgi?
- Tuoj grįšiu.
- Pirma pavalgyk.
- Nėra kada, - sušniokštavau bandydama susidoroti su
ne laiku užstrigusiu užtrauktuku.
Tuo metu atsidarė laukujės durys, pasirodė linksmybe
trykštantis Kostinas šlapia striuke ir džiaugsmingai pranešė:
- Snigti pradėjo! Kaip puiku! Keliuose truputį laisviau bus.
Žiopliai pabijos iš garažų išvažiuoti. Lempovicki, kas vaka
rienei? Ei, tu kur susiruošei?
- Kopūstų! - riktelėjau sprukdama iš buto neužsegtais
batais. - Noriu išvirti barščių, bet nėra iš ko.
- Na, žinai... - pradėjo Vovka.
Neketindama klausytis jo kritikos pasileidau laiptais
žemyn.
- Ji keistai elgiasi, - atsklido Katiušos balsas, - grįžo, pa
kabino drabužius ir iš karto išlėkė, paskui vėl pasirodė, griebė
striukę - ir lauk.
- Kokie barščiai! Pažvelk į laikrodį, - pasipiktino Kosti
nas, tuomet durys užsitrenkė, įsivyravo tyla.
Lauke iš tiesų snigo. Didžiuliai tarsi iš vatos kąsniai tyliai
krito iš juodo dangaus. Ant šaligatvio jie akimirksniu tam
sėjo ir virto purvu. Patraukiau metro link. Sulig kiekvienu
žingsniu iš po padų tryško skystos pliurzės fontanėliai, ir
po poros minučių džinsų apačia kiaurai permirko. Praeivių
nesimatė, tokiu oru žmonės mieliau sėdi namie.
154 Darja Doncova
Prie metro, kur dieną stovi prekeiviai, irgi buvo tuščia. Apsi
dairiau. Paprastai čia vyksta gyva prekyba saldainiais, vaisiais,
laikraščiais, visokiomis smulkmenomis, pavyzdžiui, šukomis
ar gumytėmis plaukams. Bet dabar aikštelė buvo tuštutėlė,
voliojosi laikraščių skiautės, sumaigytos alaus skardinės ir
krūvos atliekų: svogūnų lukštai, kopūstų lapai, morkų kotai.
Pavaikštinėjau prospektu. Be reikalo atėjau, prekeiviai se
niausiai išsiskirstė.
- Ar girdi, mergužėle, - prašvokštė nepažįstamas bal
sas, - duok du rublius.
Pažvelgiau į balso pusę: prie įėjimo į metro stovėjo nenu
sakomo amžiaus vyras, tipiškas mėlynanosis, prasigėręs mar-
ginalas. Išpurtęs, pabrinkęs veidas margavo įvairiaspalvėmis
dėmėmis, smakro link driekėsi mėlynai geltonai žaliai viole
tinė juosta. Nosis panėšėjo į riebią bandelę, rausvai rudą, ap
valią, patinusią. Liesas „gražuolio“ kūnas buvo įsuptas į mo
terišką paltą kailine apykakle, kojas puošė skirtingi sportiniai
bateliai.
- Klausyk, - pakartojo valkata, - duok rubliukų.
- Kam jums pinigai? - dėl visa ko atsitraukiau nuo dan
giškojo kūrinio tolėliau.
Veikiausiai jis turi blakių, o pas mus šunys, dar parsine
šiu parazitų ir užkrėsiu šunyčius!
- Noriu į konservatoriją nueiti, - sušvenkštė vyriokas, - bi
lietui renku.
- Kur? - apstulbau. - Į konservatoriją? Taip atrodydamas?
Kalbate nesąmones, jau vėlus metas, koncertai pasibaigė.
Valkata nusikvatojo parodydamas pajuodusias dantų griu
venas.
- Tai ko klausinėj! kvailysčių? Koks klausimas, toks ir at
sakymas. Aišku juk, kad buteliui prašau. Jei gali, duok. Ne
gali, nesupyksiu, ne tuo adresu kreipiausi.
Atidariau piniginę ir nesusilaikiau nepapriekaištavusi:
- Dirbti reikia, o ne elgetauti.
Mėlynoji l a i m ė s mo p s e 155
- Turiu tarnybą, - oriai pareiškė asociali asmenybė, - kiau
rą dieną sukuosi.
- Čia gi nieko nėra.
- Matai kioskus, - valkata parodė išlankstytas metalines
konstrukcijas, kurių visa krūva stūksojo prie metro stoties
pastato. - Netrukus jų paimti atvažiuos „Gazelė“ ir išveš iki
rytojaus. Visi išsiskirstė po namus, o aš dar tarnyboje. Tik
Mirza nežmoniškai godus. Moka kapeikas, moldavės mer
ginos, kurios čia prekiauja, irgi grašius gauna.
- Palauk, - ištempiau ausis, - pažįsti pardavėjas?
- Žinoma, juk sakiau, dirbu su jomis.
- Marijkos nematei?
-Ko?
- Merginos, jaunos gražios, juodaplaukės ir juodaakės...
- Jos visos beveik vienodos, - patraukė pečiais vyrio
kas, - vadinu jas taniomis, taip paprasčiau. Duosi pinigų?
- Nori šimto rublių?
- Kas atsisakytų?
- Supažindink mane su šeimininku, su Mirza.
- Ateik rytoj, apie aštuntą ryto.
- Man reikia šiandien.
- Kur aš jį tau dabar rasiu?
Skėstelėjau rankomis.
- Pinigėlių šiaip sau niekas nemoka, nori šimtinės, pasi
stenk.
Kaulytojas pačiupinėjo veidą žaizdotais, pūliuojančiais,
purvinais pirštais.
- Gerai, - galiausiai tarė, - duok „babkes“.
- Už ką? - nepasidaviau.
- Matai, blokinis daugiaaukštis, šitas, kur duonos par
duotuvė?
- Gerai žinau tą namą.
- Antras aukštas, butas kairėje, paskutinysis, durys ap
muštos rusva oda, - paaiškino vyriokas. - Eik ten, paskam
156 Darja Doncova
bink į duris. Senutė ten gyvena, Faina vardu. Šimtukas už
adresą.
- Paklausyk, - nusijuokiau, - nelaikyk manęs visiška
kvaile. Už šimtą rublių tikėjausi gauti Mirzos, tavo šeimi
ninko, adresą, o tu man plepi apie kažkokią Fainą. Gal tai ir
įdomu, bet kam man kažkokios bobulės adresas?
- Faina priima gyventi tanias, - paaiškino valkata, - nuo
moja joms lovas. Vieną jų lanko Mirza. Namie žmona ir
dvi dukrytės, štai jis ir linksminasi kitur. Susigaudei? Duokš
pinigus.
Ištiesiau šimtą rublų.
- Ei, Paška, - pasigirdo iš prospekto pusės, - užteks pini
gų kaulyti, tempk šen palapines.
Marginalas akimoju paslėpė pinigus, sugriebė išlanksty
tus vamzdžius ir nuvilko prie prospekto pakraštyje sustoju
sios „Gazelės“. Drebėdama iš šalčio nuskubėjau prie balto
blokinio daugiabučio.
Į šį namą vaikštau beveik kasdien. Pirmame jo aukšte įsikū
rusi duoninė, prekiaujanti tikra, gamykloje kepta balta duona.
Gretimose krautuvėlėse gali pasiūlyti tik minkštų batonų, ku
rie neturi jokio skonio. Bet pačiame name, kur įsikūrę gyven
tojai, nebuvau nė karto.
Laiptinė buvo apleista, ir kvapelis tvyrojo atitinkamas. Dau
giaaukštis stovi greta metro ir pro šalį plaukiantys praeiviai
vestibiulį panaudoja vietoje tualeto. Už viską tenka mokėti.
Gyvenate už poros žingsnių nuo metro, vadinasi, iš laiptinės
teks vaikyti valkatas, prisiglaudusius šalia radiatorių, pado
rius piliečius, prispaustus mažo reikaliuko. Tiesa, dabar dau
gumos laiptinių durys metalinės, su telefonspyne arba ko
duotu užraktu. Bet durys į man reikalingą daugiabutį buvo
atviros.
Iš įpratimo pirmiausia bandžiau lipti į liftą, tačiau teko kaip
mat iššokti atgal. „Aromatas“ kabinoje buvo dar baisesnis nei
laiptinėje.
Nusprendusi, kad į antrą aukštą užkopti nesunku, pasirin
kau laiptus. Valkata neapgavo, kai kur įplyšusia rusvos spal
vos oda apmuštas duris radau ten, kur jis ir sakė.
Nespėjau nuspausti skambučio, kai jos atsivėrė, ant slenks
čio išdygo stora senė, vilkinti flanelinį chalatą ir apsigaubusi
pūkuotos skaros draiskalais. Pamačius mane, bobulės veide
atsirado kartaus nusivylimo išraiška, atrodo, ji laukė visai
kito žmogaus.
- Ko reikia? - spigiai pasiteiravo tetulė.
Tokiam masyviam kūnui priklausantis spigus balsas ga
lėjo nustebinti ką tik nori, bet ne mane. Kelerius metus
prasimokiusi konservatorijoje, padariau stebėtiną išvadą:
balso tembras ir tonas visiškai nepriklauso nuo jo savinin
ko gabaritų. Mūsų auditorijose pasitaikydavo stambaus su
dėjimo vaikinų, panašių į veislinius jaučius, dainuojančių
tokiu falcetu, kad kastratas Farinelis numirtų iš pavydo, o
sodraus šaliapiniško boso savininkė buvo Nelia Kraskina,
pusantro metro ūgio brunetė, pirkdavusi drabužius „Vaikų
pasaulyje“.
- Ko atėjai? - spygavo bobulė. - Naktis už lango, padorūs
žmonės tokiu metu nesivalkioja.
- Prašom pakviesti Tanią.
- Ką tokią?
- Jūsų bute gyvena merginos, moldavės?
- Koks tavo reikalas? - senutė kumščiais įsirėmė į šo
nus. - Butas mano nuosavybė, ką noriu, tą darau, aišku?
- Nesijaudinkite, prašau, - iš visų jėgų stengiausi šypso
tis. - Man nesvarbu, kiek žmonių glaudžiasi jūsų aparta
mentuose. Noriu pasikalbėti su merginomis prekiautojo
mis, ieškau...
Bobulė netikėtai užtrenkė duris. Likau laiptinėje nė saki
nio neužbaigusi. Norėjau pasakyti: „...Ieškau savo giminai
tės Marijkos, kiek žinau, ji čia gyvena“, bet bjaurioji bobulė
su manimi bendrauti nepanoro.
158 Daria Doncova
Vėl ištiesiau ranką prie skambučio. Na, palauk, Faina, ne
nori geruoju, bus bloguoju. Nenorėdama gąsdinti pagyve
nusios moters nekišau jai panosėn vidaus reikalų sistemos
darbuotojos pažymėjimo. Bet dabar kaip tik tą ir padarysiu,
su milicijos majore bjaurioji tetulė veikiausiai elgsis kitaip.
Tačiau dar nespėjus paspausti mygtuko, durys vėl atsida
rė, tarpduryje stovėjo liesutė, mažutė, beveik bekūnė mer
gina.
- Penki šimtai rublių, - pasakė griežtai.
- Už ką? - nustebau.
- Jūs atėjote pasiimti paso? - prisimerkė mergina.
Nežinodama, kaip reikėtų atsakyti į užduotą klausimą,
sumikčiojau:
- Na... taip... žinoma, man reikalinga Tania.
- Tania išvažiavo, - šniurkštelėjo nosimi mergina, - namo
išvyko, jau prieš savaitę. Mes pamainomis dirbame, atva
žiuojame pusmečiui ir atgal, vaikus visos esame palikusios.
Pinigų užsidirbame - ir pas juos, doleriai baigiasi, vėl pas
jus, prekiauti. Išdūmė Tania, pasą man paliko, sakė: „Pa
sirodys išsižiojėlė, atiduok, tik kainą užprašyk gerą.“ Nori
atgauti dokumentą - mokėk pusę tūkstantuko. Jūs, mask
viečiai, turtingi, šimtinių neskaičiuojate. Žiūrėk, juk tavo!
Vikriu judesiu ji ištraukė iš kišenės raudoną knygelę ir
pamojavo man prieš nosį.
- Sakykite, čia visos pardavėjos naujokės? - pasidomėjau.
- Kai kurios prieš dešimt dienų atvažiavo, o kai kurios
jau mėnesį prekiauja, - paaiškino mergina.
- Ieškau Marijkos, - beviltiškai nutęsiau.
- Čia tokios nėra.
- Gal anksčiau buvo?
- Nėra nė vienos anksčiau prekiavusios?
- Ne, juk sakiau, ką tik atvažiavome.
- Mirzos adreso nepasakysite?
- Kas jis toks?
- Paviljono savininkas.
- Tikrai? Mes atsiskaitome Abdulai.
- Jūs prie metro daržovėmis prekiaujate?
- Taip.
- Tai vienintelė prekybos vieta?
- Aha.
- Savininką vadina Mirza?
- Ne. Abdula.
Pokalbis akivaizdžiai atsidūrė aklavietėje.
- Nesuprantu, - susiraukė mergiotė, - pasą imsi?
Jau norėjau sakyti, kad mano asmens dokumentas guli
namie, spintelėje, tačiau netikėtai išdrožiau:
- Kaip jis čia atsirado?
- Negi nepameni, kur pametei, - sukikeno pardavėja. - Ne
simaivyk! Tetulė Faja pasakė: „Eik, Lenka, ten ta išsižiojėlė
atsirado, klausia, kur pasas.“
Netiesa, tiesiog pasakiau „ieškau“, apie konkretų asmens
dokumentą jokios kalbos nebuvo, senė pati prikūrė sakinio
pabaigą.
- Gerai, - netikėtai suminkštėjo mergiotė. - Matau, nesi
turtinga. Trys šimtinės - ir pasiukas tavo. Dar ačiū pasakyk,
kad Tanka išsaugojo, aiškinkis paskui milicijai, kur doku
mentą padėjai. Tavo jis, tavo. Va, žiūrėk, bet tik iš mano
rankų.
Bijodama, kad nė kapeikos nesumokėjusi ištrauksiu iš ran
kų raudoną knygelę, pardavėja, tvirtai laikydama pasą, jį at
vertė, ant grindų nupleveno nedidelė nuotrauka. Pasilenkusi
pakėliau. Nuotraukoje buvo įamžintos dvi merginos. Vienos
atvaizdas, apvestas ryškiai raudonu flomasteriu, man pasiro
dė pažįstamas, nereikėjo nė akimirksnio, kad suprasčiau: tai
Pavilko žmona Marijka arba Lera Kislova.
- Na, ką? - nepastebėdama nuostabos mano veide spau
dė mergina. - Duodi pinigus?
160 Darja Doncova
- Taip, taip, ačiū, - skubomis traukiau banknotus. - Kaipjį
pamečiau, pati nesuprantu! Dar gerai, kad prisiminiau - pa
mečiau prie jūsų paviljono. Tikriausiai ėmiau piniginę, ir jis
iškrito. Nepamenate, kada tai įvyko?
Mergiotė patraukė pečiais.
- Neturiu supratimo, man jį Tanka atidavė, pasakė: „Pa
saugok, gal tau pasiseks, šeimininkė atsiras - gausi pinigų.“
Gastarbaiterė užtrenkė duris, likau viena, tuomet, dar kar
tą atvertusi pasą, pažvelgiau į nespalvotą nuotrauką, kurioje
buvo įamžintas apvalus veidelis išplėstomis akimis. Visuo
met stebėjausi: kaip milicininkai ir pasieniečiai įsigudrina iš
pase įklijuotos nuotraukos atpažinti žmogų? Aš joje atrodau
taip, kad keliu nuostabą sau pačiai. Toji sulaižytais plaukais
brunetė - Jevlampija Romanova? Stebuklų stebuklas. Realia
me gyvenime mano plaukai trumpai kirpti, šviesūs ir styro į
visas puses.
Kam priklauso mano išpirktas pasas ir kodėl jame guli
Leros-Marijkos nuotrauka? Nors gal ir klystu, gal Marijka iš
tiesų tėra beraštė mergužėlė iš tolimo Moldovos kaimo? Juk
būna pasaulyje antrininkų.
Perskaičiau vardą, tėvavardį ir pavardę. „Ala Borisovna
Sviridenko.“ Pamestasis dokumentas priklauso Aločkai.
Netverdama pykčiu puoliau laukan, bet vis dėlto prisi
verčiau sustoti. Ramiai, Lempa, ramiai, jau naktis, ryt rytą
aplankysiu įžūliai pamelavusią Alą ir priversiu papasakoti
visą tiesą. Tegul paaiškina, kodėl puolė ieškoti Leros, rodė
jos fotografiją prekiautojai kopūstais. Tiesa, rytą man reikia
būti pas gydytoją, tokį Piotrą Lykovą, kurį rekomendavo
Irina Petrovna, ta pati, kuri atlieka tomografinius tyrimus
vaistinėje. Oi varge, juk turėjau pas jį nueiti šiandien, visai
protelis susisuko - viską pamiršau! Na, nieko baisaus, nu
eisiu rytoj.
18 SKYRIUS
Baisiausiai nustebau septintą ryto aptikusi vonioje Jurą,
besivalantį dantis.
- Tu pas mus nakvojai?
- Aha, - linktelėjo jis, - nusiplūkiau vakar, vis dėlto lie
piau nuodytojui visą butą išpurkšti. Tarakonai - bjaurūs
padarai, vienas paspruks - prisiveis visa armija. Viską su
tvarkiau, bulvių nuskutau ir iškepiau. Katiuša su Volodia
buvo labai patenkinti.
- Važiuosim mikrobangų krosnelės? - dirstelėjo j vonią
Katia. - Lempuša, labutis.
- Kur? - nustebau.
Netikėtai Katia paraudo.
- Jura patarė mikrobangę įsigyti, - paaiškino, - sako, la
bai patogu.
- Keista, kad iki šiol neturite, dirbančioms moterims ji tie
siog būtina. Maistas paruošiamas per porą minučių, mėsą
pagaminti galima akimirksniu, vištieną, žuvį.
- Sriubą, - pridūrė Katia.
- Ne, - perspėjo Jura ir prunkštaudamas pradėjo praus
tis, - vandens į mikrobangų krosnelę dėti negalima. Na,
nesvarbu, ją perkant pridedama instrukcija, ten viskas pa
rašyta.
- Greičiau ruoškis, - paliepė Katia, - eisiu, variklį pa-
šildysiu.
Niūniuodama ji išėjo.
Tylomis stebėdamasi pažvelgiau įkandin. Koji tokia links
ma? Tiesiog gegužio lakštingala, o ne persidirbusi operuo
jančioji chirurgė, prie operacinės stalo išstovimi po dešimt
valandų per parą.
Jura nusišluostė veidą ir netikėtai paklausė:
162 Oar ja Doncova
- Klausyk, Lempa, jūs su Katiuša - seserys?
Neturėjau laiko aiškinti jam tikrosios padėties, todėl, nu
stūmusi smalsuolį šalin nuo kriauklės, pagriebiau dantų še
petėlį, želė prausimuisi ir trumpai atrėžiau:
- Taip.
- A, - nutęsė Jura, - tai todėl jūsų tėvavardžiai ir pavar
dės vienodi ir šiaip abi panašios. O kuri vyresnė?
- Kam tau žinoti?
- Na, šiaip... paprasčiausiai...
- Jei jau paprasčiausiai, tai neatsakysiu, abi jaunos.
- Vyrus turėjot? - nesiliovė Jura.
Iš čiaupo tekantis šiltas vanduo staiga virto lediniu. Kaž
kada mūvėjau vestuvinį žiedą, tačiau dabar man mažiausiai
norėjosi prisiminti žmogų, vardu Michailas Gromovas. Ne
meluosiu, tuo metu, kai mes buvome laikomi sutuoktiniais,
jis buvo dėmesingas, mandagus, rūpestingas, pirko man
pyragaičius, dovanojo mielus niekučius, gydė nesuskai
čiuojamas mano ligas. Jaučiausi esanti nedėkinga kiaulė:
vyras nepailsdamas rūpinasi žmona, o šią tiesiog krato pa
žvelgus į mylintį sutuoktinį. Iš visų jėgų stengiausi pamilti
Michailą, dariau tai dėl mamos, kuri, ištekinusi mane už
Gromovo, nusprendė, kad jos misija šiame pasaulyje įvyk
dyta, ir pasimirė. Pati sau atrodžiau nedėkinga bjaurybė ir
buvau visiškai tikra: Michailas mane myli ir rūpinasi mūsų
gerove. Tiesą sakant, dabar prisiminti visas savo „ikilempi-
nio“ gyvenimo smulkmenas labai nemalonu.
Pasakysiu tik tiek, kad praregėjimas buvo kupinas kartė
lio*. Michailas nuteistas, mes išsiskyrėme ir nebesidomėjome
vienas kito gyvenimu. Kur dabar Gromovas - net nenutuo
kiu ir, prisipažįstu, neturiu nė menkiausio noro sužinoti. Su
prantama, Katiaviską žino apie mano patirtus nemalonumus,
įdomiausia, kad jos buvęs vyras, Igoris, jau po jų skyrybų
'Skaitykite D.Doncovos knygą „Manikiūras numirėliui“.

įklimpo į nusikalstamus reikaliukus ir dabar įsikūręs zonos
„barake“. Tad mus su Katia sieja ne tik vienoda pavardė ir
tėvavardis, bet ir tokia pati moters karma. Pokštautojas li
kimas suvedė dvi moteris, kurių tėvai buvo Andrėj ai Roma
novai. Nors, gerai pagalvojus, tiek vardas, tiek pavardė nėra
retai pasitaikantys. Jura teisus, išoriškai mudvi šiek tiek pa
našios, bet dar svarbiau kitkas: abi vienodai reaguojame į
aplinką, mes, nebijant šiokio tokio patoso, į pasaulį žiūrime
tomis pačiomis akimis ir todėl, būdamos ne vieno kraujo,
esame artimesnės už tikras seseris. Nors kai kuo labai ski
riamės. Aš linkusi neprisiminti Michailo. Niekada. Į klausi
mą: „Ar buvote ištekėjusi?“ - nevirptelėjusiu balsu atsakau:
„Ne.“ O Katiuša ramiai pareiškia: „Taip, dukart, gal ir trečią
kartą pasiseks.“
- Jūs ištekėjusios buvote? - pakartojo klausimą Jura.
- Aš ne, o Katia buvo, du kartus.
- O kur dabar jos vyrai?
- Neturiu supratimo. Vienas, regis, emigravo iš Rusijos,
kitas sėdi, už ką, tiksliai nepasakysiu. Ko taip susidomėjai
mūsų anketomis?
- Na, - sumurmėjo Jura, - tiesiog iš smalsumo.
Staiga prisiminiau raustančią Katią ir viską supratau: štai
kur šuo pakastas! Jura patiko mano bičiulei, o jam - jinai.
O kodėl gi ne? Katiuša dar jauna, gal jai tikrai trečią kartą
pasiseks. Jura visai malonus, panašu, kad jis rūpestingas, iš
vadavo mus nuo tarakonų, sutvarkė butą, dabar susirengė
mikrobangės pirkti. O ką? Kiriuška, Serioža ir Liza pakan
kamai suaugę, butas didelis. Veikiausiai mano veide visos
šios mintys atsispindėjo, nes Jura staiga pareiškė:
- Gal tai ir juokingai skamba, bet man prieš dešimt metų
būrėja išpranašavo, tiesiog gatvėje sugriebė už rankos ir
pasakė: „Laimę rasi įvykus katastrofai, gatvėje partrenks
automobilis, o už vairo sėdės tavo likimas.“ Beveik taip ir
įvyko.
164 Darja Doncova
- Kodėl beveik?
- Juk žigulius tu vairavai, - nusišypsojo Jura, - o man į
akį krito Katia.
Teko prisipažinti.
- Aš tik šalia sėdėjau.
Jura visas nušvito.
- Vadinasi, pranašystė išsipildė. Klausyk, Lempa, tu nie
ko prieš, jei merginsiu tavo seserį?
- Bandyk, - šyptelėjau, bet užbaigti sakinio nespėjau.
- Lempuša, - pasigirdo iš koridoriaus Katios balsas, - ateik
čionai.
Jura karštu delnu sugriebė mano ranką.
- Prašau, neišduok manęs, baisiausiai įsimylėjau, tiesiog
kaip mokinukas.
- Argi dėl to turi būti gėda? - nustebau, bet pamačiusi mal
daujančias vyro akis linktelėjau. - Nesijaudink, niekuomet
neišplepu svetimų paslapčių.
- Ačiū labai, - sušnibždėjo Jura.
- Turėk omenyje, - sušnabždėjau atsakydama, - įskau
dinsi Katiušą, sudorosiu kaip šiltą vilną.
Skubiai nusišluosčiusi veidą rankšluosčiu išėjau į prieš
kambarį.
- Mašina vėl neužsiveda! - karčiai šūktelėjo Katia.
- Imk mano.
-Otų?
- Niekai, važiuosiu metro. Jums juk reikia mikrobangų
krosnelę parsigabenti.
Katiuša nusikabino nuo kabliuko raktelius.
- Dėkui.
- Nėra už ką, - nusišypsojau. - Vis tiek mano žiguliai buvo
tavo, naudokis į sveikatą. Kaip vaikai, Liza su Kiriuška?
- Viskas gerai, - atsakė Katia, ir juodu su Jura išėjo.
Piotras Lykovas pasirodė besąs plikagalvis maždaug ketu
riasdešimties metų amžiaus vyriškis. Peržvelgęs Irinos Pet-
rovnos duotas nuotraukas jis vyptelėjo:
-Oho!
- Viskas taip blogai? - išsigandau.
- Kas jus pasiuntė pas Iriną?
- Matote, užėjau nusipirkti vaistų, farmakologė patarė pa
sidaryti tomogramą ir nuvedė mane pas gydytoją.
- Kur? Į kokią ligoninę? - spyrė Lykovas.
- Ten tiesiog gretimos durys.
- Vaistinė įsikūrusi gydymo įstaigos patalpose?
- Ne, ji įrengta pirmame namo aukšte.
- Iš proto galima išsikraustyti! Kas galėjo pagalvoti! Pro
tu nesuvokiama!
- Mano būklė tokia prasta?
- Turite rimtų problemų su galva! - užriko Lykovas.
- Žinau, - liūdnai atsakiau, - tomograma parodė, kad
esu oligofrenė, be kalbos centro.
Piotras sekundę apmirė, paskui nuleido galvą ant stalo,
tiesiai ant nuotraukų, išgirdau kažkokių keistų garsų seriją.
Pasitraukiau atatupsta, gydytojas lyg lojo, lyg kvaksėjo. Gal
man geriau eiti? O gal gydytojui pačiam reikalinga medikų
pagalba?
- Jums negera? - atsargiai pasiteiravau.
Piotras pakėlė galvą.
- Seniai taip nesijuokiau, gal tik prieš kokius penkerius
metus, tada atėjo ligonis, kuriam ekstrasensas pažadėjo iš
tiesinti pilvo skersaruožius raumenis.
Man toks pareiškimas pasirodė visai nejuokingas, esu įsi
tikinusi, kad, organizme kam nors iškrypus, tai reikia ištie
sinti.
- Gerbiamoji Jevlampija, - iškilmingai paskelbė gydyto
jas, - tokių tyrimų nedaro vaistinėje. Tomografas - brangus
daikčiukas, ne vieną tūkstantį dolerių kainuoja, nedažna sos
166 Dar j a Doncova
tinės ligoninė tokią įrangą turi. Tai, ką jums atliko vaistinė
je, neturi nieko bendra su tomograma. Manau, tai kažkokia
kompiuterinė programa. Dabar jų daugybė pasirodė. Iš visų
galimų variantų daugiau ar mažiau patikimas man atrodo
Vernerio testas.
- Kaip suprasti?
- Jo autorius Verneris, - paaiškino Lykovas, - bet ne apie
tai dabar kalba. Irina Petrovna - kvailė.
- Ji prisistatė profesore, - pasipiktinau.
- Teisybė, - linktelėjo Piotras, - mieliausioji dama ap
gynė visas įmanomas disertacijas, tačiau proto jai tai nepri
dėjo. Idiotas liks idiotas, net triskart tapęs mokslų daktaru.
Pažįstu Iriną dvidešimt metų, dabar prie menkų protinių
sugebėjimų dar prisidėjo ir trumparegystė, painioja akinius
ir kalba baisiausiais nesąmones. Kiek pamenu, ji niekad ne
buvo ištekėjusi, gyvena viena, turi prisidurti prie pensijos,
todėl ir sėdi toje vaistinėje, gąsdina naivius žmones savo
„diagnozėmis“.
- Tai nesu oligofrenė?
Piotras vėl pradėjo kvatotis.
- Nepanašu. Jokia tomograma nerodo žmogaus protinių
sugebėjimų.
- O slankstelis? Atlantas, galintis užspausti kraujagyslę,
kuria kraujas pasiekia smegenis? Aš nemirsiu?
- Nesąmonė, eime su manimi, - paliepė Piotras.
- Kur? - išsigandau.
- Atliksime tyrimus, paskui echoskopiją.
Tvirtos rankos stumiama iš pradžių atsidūriau laboratorijo
je, vėliau ant tamsiai žaliu užtiesalu užklotos kušetės. Stora te
tulė pradėjo tikrinti nuogą mano pilvą kažkokiu prietaisu, pa
našiu į lygintuvą. Pažvairavau į galvūgalyje stovintį ekraną, bet
nieko nesupratau: jame švysčiojo neaiškios formos dėmės.
- Petia, - netikėtai tarė tetulė, - dirstelėk!
- Taip, - nutęsė gydytojas, - na, ir dalykėliai!
- Negerai.
- Bjauriai atrodo.
- Kas per žmonės, juk nuolat aiškiname: tikrinkitės, tikrin-
kitės, - burbėjo tetulė. - Ir ką? Dabar kraujagyslė užspausta.
- Prastai.
- Nė nekalbėk.
Kaipjūs pasijustumėte būdami mano vietoje? Paklodė aki
moju prilipo prie nugaros.
- Kažkas ne taip? - paklausiau beveik alpdama iš siaubo.
- Viskas ne taip! - subliuvo Piotras. - Jūs normaliai vaikštote?
- Kaip suprasti?
- Vaikščiodama skausmus jaučiate?
- N-ne.
- Keista. Turėtumėte jausti.
- Tikriausiai jau apmirė viskas, - įsikišo tetulė, - nekro
zė, paskutinė stadija.
- Kas? - išmikčiojau.
- Viskas, - akimoju sureagavo tetulė. - Jus pykina?
- N-ne.
- O turėtų!
Tą pat akimirką pajutau smarkų šleikštulį.
- Greičiau duokite dubenį, - išsprūdo man.
Tetulė padavė emaliuotą indą.
- Sakiau juk, - konstatavo patenkinta. - Kam gydytoją
apgaudinėjat? Visiškai aišku, kad šitoje stadijoje jau joks
maistas nesilaiko! Tai žmonės, nori, kad juos išgydytų, o vis
tiek bando meluoti. Atkreipk dėmesį, Petia, ji ne viena to
kia, būriais melagiai traukia, vienas po kito!
- Žmonės kvaili, - piktai rėžė Lykovas, - tempia iki pa
skutiniosios, kol medicina tampa bejėgė padėti, tuomet at
bėga, galvoja, tablečių jiems išrašys, ir viskas praeis. O pa
dėti begali tik operacija.
- Viešpatie, - sudejavau, - man dabar visiškai netinka
mas laikas po peiliu gultis.
168 Darja Doncova
- Jums niekas to ir nesiūlo, - sutartinai pareiškė gydyto
jai ir supratingai susižvalgė.
' Pradėjau drebėti.
- Tremoras*, - pasakė Piotras. - Matai, Sonia, tremoras.
Suakmenėjau. Tremoras? Kas tai? Ligos pavadinimas?
- Stuporas, - pridėjo Sonia, - visai prastai.
- Man nepadės net chirurginė intervencija? - pralemenau.
Medikai vėl susižvalgė, tada Piotras netikėtai nutaisė sal
džią šypsenėlę ir suulbėjo:
- Na, ko gi mes taip susijaudinome? Kodėl nervinamės?
Viena atėjote? Ar su vyru?
- Aš netekėjusi.
- Mama atvežė?
- Tėvai mirę.
Pakibo spengianti tyla.
- Seniai mirė? - užjaučiamai pasiteiravo Sonia.
- Senokai.
Gydytojai vėl pradėjo vienas kitam rodyti išraiškingas gri
masas, kilsčiojo antakius, perkreipė burnas, tada Sonia atsi
dūsėjo:
- Genetika žiauri. Pasitaiko šeimų, pasmerktų išmirti.
Tuo metu bandžiusi atsisėsti vėl nuvirtau ant nugaros.
- Ramiau, mieloji Jevlampija, - žvaliai varė Piotras, - ty
rimų rezultatų dar neturime. Klinikinė būklė neaiški.
- O-o-o! - sudejavau.
- Kur skauda? - su užuojauta pasiteiravo Lykovas.
- Visur.
- Teisingai, - linktelėjo gydytojas, - būklė atitinka simp-
tomatiką. Liga vystosi tiksliai pagal aprašymą. Galite atsa
kyti į keletą klausimų?
- T-taip, - išmikčiojau vėl bandydama sėstis.
- Geriau gulėkite, - patarė Sonia, - taupykite jėgas.
^Drebulys. - Aut. past.
- Rytais lengvai keliatės?
-Ne.
- Miego norisi?
- Taip.
- Normaliai pusryčiaujate?
- Normaliai tai kaip?
- Sakykime, varškė su grietine, lėkštė avižinės košės su
uogiene, du kiaušiniai, stiklinė sulčių, duona ir kava.
Žagtelėjau. Viešpatie, tiek ir per savaitę neįveikčiau.
- Ne. Imu skrebutį, užtepu „Viola“ ir viskas.
- Kodėl tiek mažai?
- Daugiau nesinori.
- Viskas kaip ir sakėme, - įsikišo Sonia, - neturi apetito.
- Vakarais jaučiatės pavargusi?
- Taip.
- Dešimtą jau norite miego?
- Teisingai.
- Namų ruošos darbai erzina?
- Pasitaiko.
- Būna, kad prarandate kantrybę?
- Retkarčiais.
- Naktį prabundate?
- Tiesą sakant, taip.
- Vandenį geriate?
- Žinoma.
Gydytojai vienu metu pliaukštelėjo liežuviais, mane vėl
nupurtė.
- Tremoras, - pareiškė Sonia.
- Taip, - sutiko Piotras ir pradėjo naują klausimų seriją.
- Rūkote?
- Labai retai.
- Geriate?
- Ne, ne, niekuomet.
- Sveikai gyvenate?
170 Darja Doncova
- Stengiuosi.
- Keliatės ir gulate visuomet vienu ir tuo pat metu, val
gote reguliariai, daugiausia daržovių ir kruopų patiekalus,
vietoje mėsos vartojate vištienos krūtinėlę ir žuvį, negeriate
arbatos, kavos, kasdien po porą valandų vaikštinėjate, kvė
puojate grynu oru?
- Ne, bet...
- Lankotės sporto salėje tris kartus per savaitę ir treniruo-
jatės ne mažiau kaip penkiasdešimt minučių?
-Ne.
- Galite pasakyti, koks jūsų spaudimas?
-Ne.
- Vitaminus geriate?
- Turiu maisto papildų, tačiau nuolat pamirštu juos iš
gerti, - sąžiningai prisipažinau.
- Jūsų svoris?
- Keturiasdešimt devyni, ne, keturiasdešimt aštuoni, ne...
nežinau
- Daug vaikštote pėsčia?
- Beveik visuomet važiuoju automobiliu.
- Dažnai jaudinatės?
- Juk kitaip neįmanoma!!!
- Vadinasi, jūsų gyvenimo būdo sveiku niekaip nepava
dinsi, - padarė išvadą Piotras.
- Nesibaiminkite, - staiga pareiškė Sonia, - mokslas toli pa
žengė. Žinoma, išgydyti neišgydys, bet gyvenimą prailgins.
- Tik gyvenimo kokybė bus kita, - atsiduso Lykovas.
- Nieko, - paprieštaravo Sonia, - užtat kol kas dar pagy
vensite šiame pasaulyje, nuplikusi, susukta, invalido krėsle,
paralyžiuota, bet gyva.
Pasijutau visai blogai.
- Kada mane visa tai ištiks?
Sonia patempė apatinę lūpą.
- Na... Galvą skauda?
-Ne.
- Turėtų!
Smilkinyje bemat supulsavo skausmas.
- Jau pradeda, - sudejavau.
- Matote! - pakėlė pirštą Sonia. - Juk sakiau! Nugarą diegia?
Bandžiau suvokti, ką jaučiu.
- Taip.
- Diegliai dešinėje pusėje?
- Aha!!!
- Ir skrandį spaudžia?
- Teisingai.
Gydytojai vėl sucaksėjo liežuviais.
- Kas man? - paklausiau vos begalėdama kvėpuoti.
Piotras kostelėjo.
- Jus reikėtų nedelsiant guldyti į ligoninę, tačiau stacionare
nėra vietų. Žinote, palikite telefono numerį, artimiausiomis
dienomis paskambinsiu, pasistengsiu padėti.
- Tikrai, padarykite gerą darbą, - sulinksėjo Sonia, - ma
tote, visai galas žmogui.
- Parengsime tyrimus, - nutęsė Lykovas. - Kol kas laiky
kitės griežtos dietos.
- Kokios?
- Nieko riebaus, saldaus, mėsiško, žuvies, marinatų. Vai
siai ir daržovės taip pat draudžiami, kiaušinius, sūrį, pieno
produktus apskritai reikia pamiršti.
- Ką tuomet valgyti?
- Na... arbata be cukraus ir uogienės, džiūvėsiai, dar gali
ma grikių, bet be sviesto.
- Avižinę košę?
- Tai nuodai! - subruzdo Sonia. - Dabar atsargutėliai eikite
namo, žiūrėkite, kur statote koją, neduok Dieve, pargriūsite.
Linktelėjusi nusvyravau išėjimo link. Kojos drebėjo, ke
liai linko. Skrandį traukė spazmai, pilvo apačią maudė, de
šinį šoną raižė diegliai, prasidėjo ir migrena. Ant slenksčio
172 D arj a Doncova
labai atsargiai pasigręžiau. Gydytojai žvelgė į mane su už
uojauta ir neapsakomu gailesčiu.
- Gal vitaminų pagerti ar žolelių kokių? - beviltiškai iš
spaudžiau.
Sonia su Piotru atsiduso, patylėjo, tada sutartinai pareiškė:
- O kokia prasmė?
19 SKYRIUS
Vos kvėpuodama išsigavau į gatvę ir apsidairiau, kur sto
vi mano mylimas „arkliukas“. Nepamačiusi žiguliukų per-
sigandau ir jau ketinau surikti: „Padėkite, mašiną pavogė!“,
bet staiga prisiminiau, kad šiandien naudojuosi metro pa
slaugomis, be to, mano automobilio vagys niekuomet ne
liestų. Surūdijusios dėžės parduoti neįmanoma, jos niekas
net dykai neimtų, išardyti detalėms - kvaila. Kas pirks deta
les, kurios niekam netiko jau prieš porą metų? Salono vidus
panašus į lauką po tankų mūšio. Kaip tik šiuo kabrioletu
vežiojame į užmiestį šunis. Žinant, kad Mulią važiuojant
visuomet pykina, Ramikui prasideda enurezė, o Reičelė įsi
gudrina užsikabaroti ant sėdynės purvinomis letenomis,
tampa aišku, kad čia nepadės jokia valykla. Vienintelė Ada
elgiasi padoriai: ji tyliai įsitaiso ant sėdynės ir nuosekliai, be
jokio garso, stūgavimo, cypimo ar lojimo graužia sėdynės
kraštą. Mano automobilyje tvarkingos tik padangos, visai
neseniai pakeičiau į žiemines.
Svaigo galva, atsirėmiau į ligoninę juosiančią tvorą. Ką da
ryti? Pasakyti Katiai tiesą apie savo sveikatos būklę? Gultis
būtų logiškiausia į tą ligoninę, kur dirba mano geriausia bi
čiulė. Tačiau Katia išsigąs, mes visus darbus, pasiims atosto
gų ir sėdės prie mano lovos, slaugys vargšę Lempą. Tačiau
paskutinieji Piotro ir Sonios žodžiai reiškė, kad mano dienos
suskaičiuotos ir padėti niekas nebegali. Vadinasi, draugė tie
siog veltui švaistys laiką. Toji Sonia dar pažadėjo, kad mano
gyvybę galima išsaugoti, tik liksiu paralyžiuota, nebylė, akla...
Oi ne, geriau mirti, tuomet artimieji mane prisimins norma
lią. Nenoriu nieko apsunkinti ir kam nors gadinti gyvenimą.
Be to, man atsigulus į lovą ir susiruošus tyliai numirti, ne
bus kas įspėja klaikiąją mįslę. Kas garantuos, kad taip ir ne
surasta čigonė negrįš ir dar kartą nepabandys pasikėsinti į
Ados, Kiriuškos ir Lizos gyvybes? Dar nesu pasirengusi iš
keliauti į aną pasaulį, šiame turiu daugybę nebaigtų darbų.
Pykinti beveik liovėsi. Atsargiai pabandžiau krustelėti ran
kas. Juda. Gerai! Važiuoju pas Aločką, tęsiu tyrimą ir niekam
nė žodeliu neužsimenu apie mirtiną ligą. Įdomu, kuo sergu?
Nei Piotras, nei Sonia diagnozės nepasakė. Tik Irina Petrovna
iš karto išplepėjo apie oligofreniją ir pakrypusį slankstelį. Gal
vis dėlto ji teisi, o Piotras klysta? Nors koks skirtumas! Tiek
mokslų daktarė, tiek Lykovas patvirtino, kad greitai mirsiu, ir
man tas pats nuo ko, svarbiausia spėti surasti čigonę.
Netikėtai migrenos priepuolis baigėsi. Nudžiugau, ko gero,
dar pagyvensiu. Galvoje prašviesėjo, keliai nustojo drebėti,
išpylė karštis. Atsilapojau striukę, nėra kojaudintis. Pirmiau
sia reikia sulaukti tyrimų rezultatų, antra, visą vaikystę, pa
auglystę, jaunystę ir didžiąją dalį suaugusiosios gyvenimo
nuolat sirgau: otitas, kolitas, bronchitas, plaučių uždegimas,
alergija, sloga, kosulys... visko ir neišvardysi. Kol kas vis dar
gyva. Trečia, reikia nedelsiant imtis darbo, štai jei pamaty
siu, kad galas jau arti, prieš mirtį paliepsiu Kostinui užbaigti
mano pradėtą tyrimą.
Iš už kampo išniro maršrutinis taksi. Sumojavau ranko
mis. „Gazelė“ sustojo. Pabandžiau atstumti duris, bet jos nė
nekrustelėjo. Įdomu, koks proto galiūnas projektavo šiuos
automobilius? Tam, kad patektum vidun, reikia nemenkų pa
stangų. Mažų mažiausiai būtina žinoti, kad pirmiausia duris
reikia smarkiai truktelėti į save, o tuomet akimirksniu stum
telėti kairėn. Nepratusiam, be įgudimo, tokį triuką pavyksta
174 Darja Doncova
atlikti tik po kokio dešimto bandymo. Fatališkai klysta ma
nantys, kad iš maršrutinio taksi išlipti lengviau nei į jį įlipti. Iš
vidaus durų atidaryti beveik neįmanoma, galiausiai jas atstū
mę rizikuojate tiesiog išgriūti ant kelio visiškai be jėgų.
Bandydama įveikti duris pamačiau ant stiklo priklijuo
tą skelbimą: „Piliečiai! Netrankykite durų, jos gali nukristi
jums ant kojų.“
Juokas suteikė jėgų, rankos įgavo tvirtumo ir pagaliau pa
tekau į saloną.
- Ei, - atgijo vairuotojas, - greičiau sėsk.
-Kur?
- Ką, visur užimta? Tada lipk lauk!
- Galima stačiomis? Man tik iki metro.
-Ne!
- Kodėl? Važiuoti tik kelias sekundes, šalta, šlapia, su
stirau visa.
- Dėl manęs - labai prašom, bet viršininkai uždraudė, -
paaiškino vairuotojas. - Šįryt įspėjo: „Žinokit, ožiai, salono
užkimšti negalima. įvykus avarijai, lavonų skaičius turi su
tapti su sėdimų vietų skaičiumi.“
Sumirksėjusi išvydau ant sienos dar vieną skelbimą: „Ma
mulės, ant kelių sodinkitės penkiamečius vaikus, o ne šešioli
kos metų puskvailius. Piliečiai, prašome riešutus, saulėgrąžas
ir bananus valgyti su visa žieve.“
- Mergaite, - pasigirdo tylus balselis, - ateikite čia, vie
telė atsiras.
Klupdama per sėdinčiųjų kojas nusigavau iki galinės sėdy
nių eilės ir įsitaisiau ant lentos, padėtos tarp dviejų minkštų
krėslų.
- Ei, - riktelėjo vairuotojas, - kiekvienas įlipęs turi susi
mokėti.
Pradėjau ieškoti piniginės.
- Beje, - atgijo storulė, sėdinti šalia manęs, - jau kada
pinigus daviau, kur grąža?
- Aš ne aštuonkojis, kad galėčiau visiems vienu metu
monetas išdalyti, - atšovė pajudėdamas iš vietos vairuo
tojas.
- Čia kur nors sustokite! - šūktelėjo kepurėtas vyriškis.
- Na, ir liaudis, - piktinosi vairuotojas, - sustoti kur nors
čia, vadinasi, sustoti kažkur ten. Apie sustojimą prašom
pranešti iš anksto, be to, rėkiate taip, lyg reikiamą vietą bū
tume pravažiavę jau prieš penkias minutes.
Tebeburbėdamas jis vis dėlto sustojo, kepurėtas vyriš
kis šiaip ne taip prasibrovė prie durų, į saloną pradėjo lipti
nauji keleiviai.
- Kur lendate? - kranktelėjo vairuotojas. - Yra tik viena
laisva vieta.
- O šalia tavęs, sūneli, - maldaujamai prašvagždėjo se
nutė, nešina maišeliu, - ten atsisėsiu.
- Ė, ne.
- Kodėl, sūneli?
- Čia sėdi tik tos, kurių devyniasdešimt - šešiasdešimt - de
vyniasdešimt.
- Apie ką čia kalbi, vaikeli? - nesuprato močiutė. - Klausi
apie spaudimą?
Keleiviai ėmė tyliai kikenti.
- Palauk kitos mašinos! - subliuvo vairuotojas, tačiau bo
bulė pasirodė besanti skandalistė.
- Duok skundų knygą, - supyko ji, - vietos yra, o įlipti
neleidi.
- Skundų ir pageidavimų knyga irgi kitoje mašinoje, -
nesutriko vaikinas. - Sulauksi, ir rašyk, ką tik nori.
- Na, palauk, - pagrasino senutė, - tyčia ten įsėsiu.
- Nueidama uždaryk duris taip, kaip savo šaldytuvo, -
neišsigando vairuotojas.
Besiplūstanti bobulė liko laukti ant šaligatvio.
- Kiek kainuoja bilietas? - pasidomėjo tetulė, kuriai ati
teko laisva vieta.
176 Darja Doncova
- Penkios sekundės išgąsčio - ir jūs jau prie metro, - pa
sigirdo atsakymas. - Atrakciono kaina dešimt rublių. Na
ką, važiuojam?
- Aha, - pasigirdo balsų choras.
- Nuostabu, - linktelėjo vairuotojas, - išleidžiu užspar-
nius, prašom nelakstyti po saloną, po kelių sekundžių tūp
sime nusileidimo take prie metro.
Manote, jis pajuokavo? Labai klystate. „Gazelė“ neįtikėti
nu greičiu metėsi į priekį vikriai laviruodama tarp automo
bilių eilių. Keleivius blokšdavo tai kairėn, tai dešinėn, vai
ruotojas pritarė iš radijo aparato sklindančioms dainoms,
įsikabinau į neobliuotą lentą: įdomu, man tekusi vieta irgi
įskaityta? Nes tuoj užsimušime ir paaiškės, kad mano lavo
nas mikroautobuse atliekamas.
Kad ir labai keista, avantiūra sėkmingai užsibaigė prie met
ro. Įšokusi į vagoną, prisišliejau prie durų. Panašu, kad ke
lionė visuomeniniu transportu tampa panaši į rusišką rule
tę: likote gyvi - dėkokite Viešpačiui, jūsų angelas sargas ne
snaudė, o dirbo.
Nors jau buvo beveik vidurdienis, Aločka miegojo. Duris
ji atidarė ne iš karto, o atvėrusi atrodė ne itin gerai: plaukai
susivėlę, akys užtinusios, žiovauja visa burna.
- Vėl jūs? - nustebo mergina. - Tokioje ankštybėje! Iš
protėti galima!
- Žmonės tuoj pietauti eis!
- Juk aš sergu!
Teisybė, jei jau susigriebėte infekciją, geriau gultis ir nu
snausti, bet nėra laiko laukti, kol gudrioji mergužėlė išsi
miegos.
- Kadangi jau pabudote, teks atsakyti į porą klausimų!
- Kodėl turėčiau? - supyko Aločka.
Ištraukiau nuotrauką.
- Jūsų?
Landūniškos mergužėlės akutės pradėjo lakstyti į šalis.
- Na... ne...
Įsiutau.
- Esate tikra?
- Aha.
- Juk domitės fotografija.
- Tai kas?
- Pažinojote Lerą Kislovą?
- Ją daugelis pažinojo, - Aločka pasistengė atrodyti vi
siškai abejinga, - ir teatro mokykloje, ir mūsų akademijoje,
gal dar kur nors. Kodėl vėl kreipiatės į mane?
- Nuotrauka...
- Nufotografuoti galėjo bet kas, - mikliai išsisuko mergio
tė, - argi kitoje pusėje antspaudas uždėtas? Sviridenkos dar
bas? Juk ne! Eikite sau, miego noriu.
Išėmusi atverčiau pasą ir griežtai paklausiau:
- Jūsų?
Aločka paraudo.
- Na...
- Jūsų ar ne?
- Mano.
- Kur jį pametėte?
- Idiotiškas klausimas, - pasipūtė gudruolė. - Būčiau ži
nojusi, būčiau nuėjusi pasiimti.
Nekviesta įėjau į prieškambarį, pasikabinau striukę ir ra
miai pasiteiravau:
- Žinai, kas būna už melagingus parodymus?
- Ne, - sutrikusi šniurkštelėjo nosimi Ala.
- Teismas ir grotos.
- Meluojate.
- Už melagingus parodymus į teismą patenkama retai, - tę
siau, - bet dėl tavęs aš jau pasistengsiu. Už melą reikia bausti!
- Ei, ei, - šūktelėjo Ala, - ką darote?
- Skambinu į Petrovką, 38, - atsakiau lediniu balsu, - iš-
kviesiu autobusą, kuris tave nuveš į tardymo izoliatorių. Ne
178 Darja Doncova
nori geruoju, teks imtis griežtesnių priemonių. Patinki man,
todėl duosiu patarimą: nemeluok tardytojui, tai kvaila. Tavo
pasą rado prie kiosko, kur daržovėmis prekiauja moldavės.
Merginas apklausė. Viena jų, vardu Tanka, iš karto prisiminė,
kad neseniai čia lankėsi mergina, rodė nuotrauką ir klausinė
jo apie Lerą...
Alos akys pasruvo ašaromis.
- Oi, tik nekvieskite autobuso.
Įsidėjau mobilųjį į kišenę ir apsimestinai atsidusau:
- Geraširdiškumas mane tiesiog žudo. Gerai, suteiksiu
tau paskutinį šansą.
- Eime į virtuvę, - sučiulbo šeimininkė, - kavos norite?
Nusipirkau brangios, geriausios iš tirpstančiųjų.
- Surogatų negeriu ir tau nepatariu, geriau pirkti natūra
lias pupeles. Atėjau ne arabika gardžiuotis, be to, mėgstu tik
kapucino, tu tokios neišvirsi. Apskritai užteks užkalbinėti
dantis, greičiau klok visą tiesą.
- Nors atsisėskime, - maldaujamai paprašė Ala. - Juk
nesikalbėsime prie durų!
- Gerai, - linktelėjau, ir mudvi nuėjome į didįjį kambarį,
tarnaujantį šeimininkėms svetaine, valgomuoju ir virtuve
kartu.
- Lerką pas mus atvedė Sergejus Vasiljevičius, - priminė
Ala, - iš savo instituto.
- Apie tai jau pasakojai.
Aločka linktelėjo.
- Aha. Ji su manimi mažai bendravo, o štai su Rima iš
karto susibičiuliavo. Kadangi aš draugavau su Boriskina,
tai mes nuolat kur nors eidavome visos trys.
Aločka jautėsi šiek tiek įžeista dėl susiklosčiusios padė
ties. Jiedvi su Rima lyg ir geros draugės, viena nuo kitos
paslapčių neturi, visur eina kartu, tik staiga pasirodo Lera,
ir Boriskina akimirksniu pamiršta Alą. Sviridenko pasiju
to nereikalinga, Lera ir Rima nuolat apie kažką plepa, bet
užtenka Alai prisiartinti prie saldžiosios porelės, mergi
nos kaipmat nutyla ir ima nenatūraliais balsais aptarinėti
kosmetikos naujoves. Galiausiai Ala rimtai įsižeidė ir nu
sprendė kuo mažiau bendrauti su Lera ir Rima. Tačiau ji to
neparodė, nepanoro, kad klastingoji buvusi draugužė su
prastų: Ala labai išgyvena dėl išdavystės.
Taigi iš šalies atrodė, kad merginų santykiai draugiški, o
iš tiesų jų, galima sakyti, išvis nebuvo. Tačiau kai Lera ją pa
kvietė į gimtadienį, Ala sutiko, nors ir suprato: Kislova ne
itin trokšta ją matyti, Ala kviečiama tik dėl Boriskinos.
Nusprendusi pabūti svečiuose valandėlę, o vėliau sprukti
pasiskundus galvos skausmu, Ala nupirko minkštą žaisliu
ką ir lygiai septintą jau buvo nurodytoje vietoje.
Aločka toli gražu nekvaila, labai gerai supranta, kad mama,
augindama ją be tėvo, daro viską, kas įmanoma, stengiasi iš
paskutiniųjų, kad dukra nesijaustų prastesnė už kitas. Ma
mytė padarė bute remontą, perka dukrai brangius drabu
žius, tačiau aukščiau bambos neiššoksi. Ala žino, kad nie
kuomet negaus dovanų mersedeso, kaip jos bendrakursė
Nastia Gosteva, ir jokio apmaudo dėl to nejaučia. Tokia
korta iškrito.
Tačiau atsidūrusi Leros namuose ji pajuto juodą pavydą:
Kislova gyveno milžiniškame prašmatnaus namo bute. Jos
kambarys buvo kokių penkiasdešimties kvadratinių metrų.
Ir šiaip, turėdama tokį kambarį, Ala jį apstatytų kaip tik taip,
kaip pas Lerą. Kompiuteris, skaitytuvas, plazminis ekranas,
DVD sistema, daugybė diskų, minkštasuoliai, krėslai, švies
tuvai, neįtikėtina, apvalios formos lova, minkšti gauruoti
kilimai, ant kurių taip patogu gulėti...
Dar pikčiaujai pasidarė, kai vienas po kito pradėjo eiti sve
čiai. Kokių dovanų gavo Kislova! Žodžiais neapsakysi: vien
kosmetikos prinešė visą maišą. Vėliau susirinkusiuosius pa
kvietė prie stalo. Leros tėvų nebuvo, jie taktiškai išėjo palikę
dukrą linksmintis su draugais. Stalas lūžo nuo delikatesų, kai
180 Darja Doncova
kurių produktų pavadinimų Aločka paprasčiausiai nežinojo.
Tie žali stiebai, susmaigstyti į salotas, kas tai? Papuošimas ar
valgomas daiktas? Kaip susidoroti su sraigėmis? Kaip pasiek
ti dar niekuomet neragauto omaro mėsą, jei jis patiektas su
visu šarvu?
Svečius aptarnavo padavėjai, nuo kurių meilių šypsenų
Alą kratyte kratė. Jai atrodė, kad juodais frakais vilkintys
vaikinai iš jos tyčiojasi. Tikriausiai suprato, kad Aločka pir
mą kartą dalyvauja tokiose vaišėse, ir dabar tylomis šaiposi
paslaugiai klausinėdami:
- Jums vyno? Balto, raudono? Konjako? Degtinės? Tekilos?
Nenorėdama atrodyti visiška idiote ir bijodama gerti stip
rių gėrimų, Ala bakstelėjo pirštu į grafiną, kuriame teliūska
vo kažkoks rubino raudonumo skystis.
- Šitą.
Balta pirštine aptempta ranka pripildė stiklą. Ala gurkš
telėjo ir apsidžiaugė: regis, visai silpnas, saldus, tokį galima
gerti be baimės. Todėl ji ramiausiai mėgavosi nežinomu
vynu. Naivi Ala nežinojo, kad gurkšnoja labai pavojingą
gėrimą - ant spanguolių užpiltą degtinę. Šio gėrimo leng
vumas ir saldumas apgaulingi, jo stiprumas keturiasdešimt
laipsnių. Po kurio laiko merginai apsvaigo galva, ir daugiau
ji nieko neprisiminė.
20 SKYRIUS
Atsibudusi prieblandoje iš pradžių negalėjo suprasti kur
esanti. Vėliau suvokė, kad guli ant kušetės Leros kambaryje.
Alai tapo nejauku: kaip ji įsigudrino taip pasigerti? Mergina
jau ketino sėstis, bet išgirdo tylius balsus. Virš netoliese sto
vėjusių krėslų atkalčių buvo matyti kyšant du pakaušius. Tarp
patogių sėdynių stovėjo žurnalinis staliukas, ant jo matėsi dė
žutė saldainių ir du puodeliai, buvo justi stiprus kavos kvapas.
- Tikrai manai, kad gali pasisekti? - paklausė Lera.
- Verta pamėginti, - atsakė Rima, - ką tu prarandi? Bent
jau dar kartą pasverk visas aplinkybes.
- Apsvarstykim padėtį kartu, - atsiduso Kislova ir ramiu
balsu pradėjo dėstyti.
Aločka tapo visiškai ne jos ausims skirto pokalbio liudyto
ja. Ji jau norėjo duoti ženklą, kad prabudo, bet netikėtai ne
pakenčiamoji turtuolė Lera ėmė pliaukšti tokius dalykus, kad
Aločkai iš pradžių atėmė žadą, o paskui apėmė deginantis
smalsumas, ir ji nuščiuvo ant kušetės bijodama, kad Lera gali
suprasti: pasakojimo klausosi nepageidaujama liudytoja.
Juo ilgiau kalbėjo šeimininkė, juo labiau siuto Aločka.
Štai kaip būna! Kai kurie tiesiog šėlioja iš gero gyvenimo!
Kislova galėtų gyventi ir džiaugtis, kad jai teko tokie tėvai,
bet ne. Lera gimdytojų negalėjo pakęsti.
- Tėvulis, - dėstė ji, - tikras vagis. Prisigrobė žmonių pini
gų, dabar gyvena kaip inkstas taukuose. Šiaipjis nieko never
tas, tiesiog atsirado reikiamu laiku reikiamoje vietoje ir gavo
savo dalį. Mamytė, veidmainė prakeikta, svečiams šypsosi ir
meiliai čiulba: „Džiaugiuosi, nepaprastai džiaugiuosi jus ma
tydama!“ Vos tik žmonės išeina, iš karto susiraukia ir šnypš
čia: „Fui, įkyrėjo! Vaikšto čia norėdami nemokamai pilvus
prisikimšti.“ Nekenčiu savo artimųjų! Visų iki vieno!
Netikėtai Rima jai pritarė:
- Teisybė, geriau vienai gyventi, pačiai prasimušti.
Sūpuodama kojytę, apautą elegantišku, ne mažiau kaip
penkis šimtus dolerių kainuojančiu batuku, Lera pareiškė:
- Viešpatie, greičiau jie padvėstų. Bet jauni dar visai, ilgai
kamuotis teks.
Ala įsikando pagalvės kampą. Argi ne bjaurybė ta Lera?
Turėdama nors šimtąją dalį to, kas Lerai paduota ant lėkš
tutės, ji apie tėvus šokinėte šokinėtų!
- O dabar dar ir Pavlikas, - atsidūsėjo Lera, liovusis drabs
tyti purvais motiną su tėvu.
182 Darja Doncova
Ala sukluso, vadinasi, pasakojimas dar nesibaigė, bus ant
roji dalis, kuri, ko gero, pasirodys įdomesnė už pirmąją.
Pradėjusi lankytis akademijoje, Lera susidūrė su Pavliku,
klestinčios verslininkės sūnumi, ir akimirksniu jį įsimylė
jo. Iš pradžių Kislova nusprendė veikti tradiciškai: apsiren
gė madingiausiais drabužiais, apsikarstė papuošalais, pasi-
šlakstė brangiais kvepalais, pasidarė šukuoseną pas madingą
kirpėją ir atėjo į akademijos diskoteką. Tačiau Pavilko salėje
nebuvo.
Netrukus prie jos priėjo Pavilko bendrakursis Kostia ir
pareiškė:
- Žinai, Lera, veltui stengiesi. Pavluchai galvos niekada
neapsuksi. Verčiau einam su manimi į kiną, tu man bepro
tiškai patinki.
Gudruolė Lera nudrožė su Kostiku žiūrėti filmo ir ištrau
kė iš jo visas smulkmenas apie Pavliką.
- Jam pasimaišė, - kikeno Kostia, - stogas nuvažiavo, lei
tenantas Šmitas neiškeptas. Į vakarėlius nevaikšto, į gerai ap
sirengusias merginas niekada net nedirsteli.
- Kodėl? - nustebo Lera ir išgirdo stebėtiną istoriją apie
karininką ir prostitutę.
- Pavlucha nori suteikti laimę vargšei našlaitei, - juokėsi
Kostia, - be tėvų, iš provincijos glūdumos. Tokiai, kuri būtų
visai laukinė, kalbėti nemokėtų, nosį kumščiu valytųsi. Tu
jam visai netinki. Mano manymu, Pavlucha idiotas: paleisti
tokią merginą - ir protingą, ir pasiturinčią. Tačiau turėda
mas tokią mamytę Pavelas gali sau leisti bet kokią mergu
žėlę, net visišką vargetą. Tu, Lera, laiko be reikalo negaišk,
geriau suteik man šansą.
Kislova leido palydėti ją iki namų, pliaukštelėjo bandžiu
siam lįsti bučiuotis Kostiai, pakilo į butą ir susimąstė. Pa
mažu galvoje gimė planas, kurį ji dabar dėstė Rimai.
- Kai ką sumaniau. Prie namo, kur gyvena Pavlikas, yra
daržovių paviljonas. Duosiu savininkui pinigų ir mane ten
M ė l y n o j i l a i m ė s mo p s e 183
įdarbins. Tuomet bus visai paprasta lyg netyčia „susipažin
ti“ su Pavliku. Būsiu kaip tik jo skonio: beraštė, vargšė, ne
laiminga...
- Kas bus, jei jis tave pažins? - įspėjo Rima. - Juk jau esi
su juo susidūrusi!
Lera krestelėjo tiesius šviesius plaukus.
- Esu busimoji aktorė, sako, labai talentinga. Nusidažy
siu tamsiai kaštonine spalva, beje, tai ir yra mano natūrali
spalva, pasidarysiu cheminį sušukavimą, nustosiu pešioti
antakius, pagulėsiu soliariume - štai tau ir tamsaus gymio
moldavė. Be to, Pavlikas į normalias merginas nežiūri, ma
nęs nė neįsiminė, porąkart dirstelėjo, pamatė pasiturimai
gyvenančią studentę ir čia pat užmiršo. Mes su juo nė ne
sikalbėjome. Problema ne Pavlikas, o dokumentai. Iš kur
gauti kitą pasą?
Rima kostelėjo.
- Tiesą sakant, tai ne problema. Mūsų „barake“ gyvena
Dimka Kuchnovas, už pinigus jis bet kokį dokumentą gaus.
Pasikeisk išvaizdą, nusifotografuok, ir pradedam. Tik ką tė
vams pasakysi?
- Nieko, - užriko Lera, - įkyrėjo!
- Veikiausiai ims ieškoti.
- Na, ir kas, vis tiek neras. Ar mažai maniakų po Maskvą
vaikšto.
- O institutas?
- Mesiu.
- Tave išmes.
- Spjaut.
- Taip negalima, - aiškino Rima. - Pirmiausia reikia dip
lomą įsigyti. Palauk metelius.
- Aha! - pašoko Lera. - Per tą laiką Pavlikas mergiotę su
siras. Na jau ne, reikia kalti geležį kol karšta. Pavlikas neturi
meilužės, vadinasi, ja būsiu aš. Suprask, dievinu jį, dievinu,
dievinu, dievinu!
184 D arj a Doncova
- Vis dėlto, - bandė atšaldyti draugės įkarštį Rima, - nega
li visą gyvenimą apsimetinėti moldave be vardo ir artimųjų.
- Kodėl?
- Nusibos.
- Niekada!
- Meilė ateina ir praeina, o valgyti norisi visada, - išmin
tingai pareiškė Rima. - Po poros metų priprasi prie vyro,
sumanysi daryti karjerą, o diplomas kur?
- Pamanyk tik, nusipirksiu kokį panorėjusi! Kada nors
prisipažinsiu apgavusį, bet Pavlikas pripras prie manęs ir
nenorės prarasti.
- Nusipirksi? - nusijuokė Rima, - o pinigėlių iš kur imsi?
Pigiai aukštosios mokyklos baigimo nenupirksi, ne vieno
tūkstantuko „baksų“ prireiks!
- Grįšiu pas tėvus, - nusikvatojo Lera, - tai apsidžiaugs,
viską padarys! įsivaizduok, dukra dingo, mintyse ją jau spė
jo palaidoti, staiga ima ir atsiranda, gyva, sveika! Dėl manęs
jie viskam pasiryžę! Nesuprantu, tu man draugė ar ne? Pa
dėsi?
- Žinoma! - šūktelėjo Rima. - Tik noriu viską numatyti.
- Labai jau tu skrupulinga, - linksminosi Lera, - kaip
senutė kokia! Gyvenime svarbiausia - ekspromtas.
Tuo metu Aločka, kurią įsiutino Kislovos tirada apie su
viskuo besitaikstandus tėvus, garsiai nusičiaudėjo.
Rima ir Lera nutilo. Paskui Boriskina šūktelėjo:
- Aliusik! Pabudai? Na, ir sugebėjimai tavo! Visai nusi
lakei!
- „Nusispanguolino“, - piktdžiugiškai konstatavo Lera, -
gėrė „Spanguolinę“ nesustodama.
Supratusi, kad draugužės nebeatviraus, Ala atsisėdo ir
pabandė pasiteisinti:
- Pirmą kartą tokią ragavau, maniau, kad ten vos ne kom
potas.
- Dar pameluok, - nenurimo Lera.
„Tai tu melagė, nori apmauti ir tėvus, ir Pavliką“, - norė
jo surikti Ala, tačiau šiaip ne taip susilaikė. Jai kilo mintis,
kuri atrodė vis patrauklesnė: ji dar atkeršys Lerai. Nutaikys
tinkamą momentą ir smogs.
Po poros savaičių Lera dingo. Sužinojusi, kad Kislova tapo
maniako auka, Ala tik nusišaipė: vadinasi, nesugebėjusi už
baigti aukštosios mokyklos aktorė vis dėlto nusprendė su
rengti spektaklį. Aločka nežinojo, kaip panaudoti turimą in
formaciją. Nueiti pas kurso inspektorių ir viską papasakoti?
Kokia prasmė? Juk Lera akademijoje nesimoko. Kreiptis į
teatro institutą arba į miliciją? Pagalvojusi apie šį variantą Ala
iškart sumojo, kokį priešą įsigis Leros asmenyje, kai Pavlikas
sužinos tiesą, tad nutarė apsimesti nieko nežinančia. Visoje
šioje nemalonioje istorijoje buvo tik vienas pliusas: Boriskina
vėl pradėjo artimai bendrauti su Aločka, tačiau Sviridenko
dabar jau žinojo, koks Rimos požiūris į ją ir ne itin Boriski
na pasitikėjo. Kita mergina kaipmat būtų pradėjusi aiškintis
santykius, bet Aločka manė, kad prasta taika priimtinesnė
nei geras kivirčas. Todėl su Rima elgėsi taikiai, tik niekuomet
nebebūdavo su ja atvira.
Po kurio laiko įmonėje buhaltere dirbusi Alos mama pa
teko į bėdą. Planinio patikrinimo metu išaiškėjo, kad esama
didelių trūkumų, vadovybė kaltę suvertė buhalterei. Alos
motinai liko tik dvi išeitys: padengti trūkumus arba tapti
įtariamąja byloje. Mama bandė įrodyti viršininkui, kad yra
nekalta, bet bosas jos nesiklausė. Aločkai širdis plūdo krau
ju, kai jos vargšė mamytė, išbalusi ir nusiverkusi, bandė
pasiskolinti pinigų iš pažįstamų. Tačiau niekas neskubėjo
joms padėti.
- Viešpatie, - puolė į isteriją motina, - ką daryti? Mane
pasodins. O kaipgi tu? Kas bus su tavimi?
Aločka apramino ją kaip mokėdama, sugirdė migdomų
jų, paguldė ir nutarė veikti. Sviridenkos galvoje gimė genia
lus planas. Lera Kislova veikiausiai gyvena pas Pavliką ap
186 Dar j a Doncova
simetusi moldave. Tiksliau, ji neabejotinai ten, nes neseniai
akademijoje pasklido kalbos. Buvo aptarinėjama itin aktua
li tema: vieno trokštamiausių vietinių jaunikių vedybos.
- Susirado Pavlikas kaimietę, - kikeno studentės.
- Iš glūdumos parsivežė, - žybčiodamos akimis aiškino
vienos.
- Stotyje sutiko, - karštai prieštaravo kitos.
- Ne, atkapstė masažo salone, jaunamartė klientus aptar
naudavo, - gynė savo poziciją trečiosios.
Tik gerai žinanti tiesą Aločka tylėjo. Tačiau dabar atėjo
laikas pasinaudoti turimomis žiniomis. Ji ketino susiras
ti Lerą ir šantažuodama priversti sumokėti sumą, kurios
trūksta įmonės kasoje. Taip ji nusprendė padėti mamai.
Išsiaiškinti Pavilko adresą mokymo skyriuje pasirodė juo
kingai lengva. Aločka, sukaupusi visą turimą įžūlumą, pa
skambino į buto duris. Tai ji padarė dieną žinodama, kad
bendrakursis sėdi paskaitose. Tačiau durų niekas neatidarė,
veikiausiai „moldavės“ nebuvo namie. Po poros dienų Ala
pabandė dar kartą ir vėl atsitrenkė į užrakintas duris. Tuomet
jai kilo neaiškus įtarimas: o gal viskas ne taip, kaip ji galvoja!
Visai tikėtina, kad Lerą išties užpuolė ir nužudė maniakas, o
Pavlikas rado vargetą ir dabar laimingas „auklėja“ žmoną?
Nutarusi viską išsiaiškinti iki galo Ala parvažiavo namo,
pasiėmė Leros nuotrauką ir nuėjo į daržovių paviljoną.
- Dirstelėkit, - paprašė ji prekiautojų, - gal tokia čia dirbo?
- Tau ji kas? - susidomėjo prie dėžių stovinti storulė.
- Sesuo, - nutaisė graudų veidą Aločka, - iš namų pa
bėgo.
- Ne, - papurtė galvą prekiautoja, - tokios čia nebuvo.
Seniai pradingo?
- Senokai.
Prekeivė caktelėjo liežuviu.
- Mes juk keičiamės, pamaininis darbas, porą mėnesių
padirbame ir lik sveika, sostine! Namo važiuojame.
Nusiminusi Aločka patraukė namo ir nepastebėjo, kada iš
rankinės iškrito pasas. Mergina skaudžiai nusivylė, tačiau nu
tarė nepasiduoti. „Nieko baisaus, - pamanė, - rytoj tiesiog at
sisėsiu ant laiptų prie Pavilko buto ir stebėsiu duris. Anksčiau
ar vėliau jo žmona išeis, tuomet pamatysiu: Lera tai ar ne.“
Tačiau tokių kraštutinių priemonių neprireikė. Namie Alą
pasitiko linksmutėlė mama su gardžiu tortu.
- Problema išspręsta, - džiaugėsi mamytė.
- Kokiu būdu? - nustebo Ala.
Tuomet mama dar labiau apstulbino dukrą.
- Kreipiausi j tavo tėvą, - pasakė ji, - dėl manęs niekuo
met nė piršto nėra pajudinęs, bet kai tik suprato, kad man
sėdus už grotų jam teks tavimi rūpintis, iš karto atvėrė pini
ginę. Žinoma, teks ieškotis kito darbo, bet tai niekis.
Aločka negalėjo atsistebėti. Iki šiol apie tėvą mama kal
bėjo tik kartą, kai ji susirengė stoti į institutą. Mokykloje ne
itin sekėsi, atestate margavo beveik vieni trejetai. Kad pa
vyks įstoti, ji net nesitikėjo. Tačiau mama ramiai pareiškė:
- Mokysiesi Medicininės psichologijos akademijoje.
- Mūšia, man niekada nepavyks išlaikyti stojamųjų!
- Tai mano reikalas.
- Tikriausiai nesi girdėjusi, kad šiame institute mokslas
mokamas!
- Dėl pinigų nesijaudink!
Apstulbusi Aločka ėmė kamantinėti motiną, ir ši galiau
siai nenoromis prisipažino:
- Tavo tėvas - žinomas žmogus mokslo pasaulyje, jis pa
skambins akademijos savininkui Borisui Sergejevičiui Ka-
satkinui ir paprašys priimti tave į vieną iš nemokamų vietų.
Jų mažai, bet vis dėlto yra.
- Tu niekada nieko apie tėvą nepasakojai, - lėtai ištarė Ala.
- Ir nepasakosiu, - tvirtai pareiškė mama, - jis vedęs ir
skirtis neketina, kažkada buvau jo meilužė ir pati nuspren
džiau pagimdyti kūdikį. Iki vakar dienos ponas N net neži
188 Darįa Doncova
nojo, kad turi dukrą, pasakiau jam tai tik tada, kai supratau:
mano mergaitė gali likti be aukštojo išsilavinimo. Būk rami,
jis padės.
- Kuo jis vardu? Kur dirba? - užbėrė Ala mamą klausimais.
- Neklausinėk, - tuoj pat nutraukė pokalbį ši, - gali ma
nyti, kad tave radau kopūstuose.
O dabar mamai vėl teko prašyti buvusį meilužį pagalbos.
Aločkos tėvas veikiausiai labai įtakingas ir turtingas žmogus,
jei taip lengvai sugebėjo išspręsti visas problemas.
Supratusi, kad mamai kalėjimas nebegresia, Aločka neap
sakomai apsidžiaugė ir išmetė iš galvos mintį eiti pas Kislovą.
Šantažuoti Lerą ji ketino tik dėl pinigų, kurie buvo mirtinai
reikalingi mamai. Galų gale Kislova pati pasirinko savo likimą.
- Ala, - griežtai paklausiau, kai ji visa tai išpasakojo, -
tuoj pat klok tiesą, kas liepė Rimai įdėti pusryčius į Kirilo
Romanovo kuprinę.
Mergina papurtė galvą.
- Prisiekiu, nieko apie tai nežinau! Rima nieko man ne
pasakojo!
- Kas ten nuotraukoje šalia Leros?
- Nina Ragozina.
- Jūsų studentė?
- Ne, ji irgi iš teatro mokyklos, dalyvavo spektaklyje, vai
dino žindyvę. Sergejus Vasiljevičius tada pagrindinių vaid
menų atlikėjus atsivedė savus, kad konkurse pavyktų užimti
pirmąją vietą.
- Nina su Lera draugavo?
- Ką jūs! Draskėsi kaip šuo su kate, viena kitos tiesiog
neapkentė!
- Kodėl tuomet kartu nusifotografavo?
- Per repeticiją jas pagavau, - paaiškino Ala, - ten yra
scena, kur Lera ir Nina viena šalia kitos stovi. Man pasirodė
įdomu, matote, koks šešėlis! Ninkos galite net neieškoti, apie
jokią čigonę ji nieko nežino.
21 SKYRIUS
Atsisveikinusi su Ala išėjau į laiptinę ir prisišliejau prie
turėklų. Išsiėmiau cigarečių pakelį. Pasigirdo lengvas šnare
sys, iš lifto išlipo bobulė, nešina išsipūtusiu krepšiu.
- Matai, stovi, - užsipuolė mane, - rūkyti sugalvojo, pa
sileidėlė! Primėto nuorūkų, pritrypia, tuščių butelių pilni
pakampiai... Tikra bjaurastis, na, ir jaunimas...
Nusprendusi nesirieti su skandalinga persona jau norė
jau įšokti į liftą, tačiau kabinos durys užsitrenkė ir liftas nu
važiavo. Žengiau link vedančių žemyn laiptų, bet senė savo
kūnu užtvėrė atsitraukimo kelią.
- Mat kokia greita! - praplyšo pamačiusi, kad auka keti
na sprukti. - Pirma sutvarkyk čia viską! Pridaužė butelių!
Primėtė skardinių! Šiukšle tu! Į miliciją tave reikia!
Mano patarimas jums: susidūrę su tokia žmogysta, ne
pasiduokite provokacijai ir nebandykite teisintis. Tokios
damos iš namų išeina turėdamos vienintelį tikslą - sukelti
skandalą. Toks energetinis vampyrizmas. Kai tik pratruksi
te, bobulė sugers jūsų energiją ir nekaltu kūdikio veidu pa
tenkinta sės žiūrėti meksikietišką serialą. O jūs jausitės kaip
ligonis ir skųsitės neišpasakytu nuovargiu. Todėl geriausias
būdas užgniaužti skandalą - nekreipti į jos plepalus jokio
dėmesio, tegul paspringsta savo pykčiu. Ramiai nusišyp
sojusi apsisukau ir ėmiau kopti laiptais aukštyn. Iš apačios
sklido riksmai:
- Bjaurybė! Grįžk! Pakviesiu inspektorių! Kiaulė! Laipti
nėje šiukšlini!
Atsisėdusi ant palangės užsirūkiau. Pailsėsiu porą minu
čių ir kulniuosiu į metro. Išgirdau durų trinktelėjimą: bo
bulė vis dėlto nusprendė eiti namo. Rūpestingai kratydama
pelenus į tuščią cigarečių pakelį, niūriai svarsčiau.
190 Darja Doncova
Atrodo, esu aklavietėje. Galbūt pasirinkau ne tą kelią? O
gal šios mįslės įminti neįmanoma? Ne, nėra ko sudėti lete
nėlių. Atleiskite už banalybę, bet niekas amžiams nelieka
paslaptimi. Kaip reikiant pasirausus šieno kupetoje, įmano
ma atrasti ten adatą, reikia tik ryžto, atkaklumo ir didžiulio
troškimo pasiekti tikslą. Niekada nepasiduok!
Vadinasi, taip! Dabar važiuosiu namo ir metodiškai apklau-
sinėsiu visus kaimynus. Netoli mūsų laiptinės stovi vagonėlis,
kur prekiaujama duona. Prie kiosko visuomet rikiuojasi eilė,
susidaranti beveik vien iš nuolatinių pirkėjų, daugiausia dvie
jų artimiausių blokinių namų gyventojų, gerai žinančių, kad
kokybiški kepalėliai mūsų rajone būna tik dviejose vietose:
duoninėje name, kur būstą nuomojasi prekiautojos daržovė
mis, ir vagonėlyje. Tad pradėsiu liudytojų apklausą. Gal kas
prisimins būrėją. Moteris vilkėjo ryškių spalvų drabužiais,
nešėsi kūdikį, beje, mūsų apylinkėje čigonų nėra. Veikiausiai
tamsaus gymio mergina patraukė kieno nors dėmesį. Gal kas
prisimins, į kurią pusę ji nuėjo ar nuvažiavo, pastebėjo auto
mobilio numerį...
Mintį nutraukė durų trinktelėjimas. Kažkas išėjo iš buto,
esančio aukštu žemiau, pasigirdo balsas:
- Viskas gerai. Tylėjau kaip žuvis.
Akimirksniu supratau, kad kalba Aločka. Keista, mer
gina juk ketino miegoti, ji smarkiai peršalusi, kodėl išėjo
į laiptinę ir su kuo kalbasi? Stengdamasi nekelti triukšmo
ant pirštų galiukų nutipenau laiptais žemyn ir dirstelėjau iš
už lifto šachtos. Namas, kuriame gyvena Aločka, pastatytas
jau seniai, keltuvas įrengtas šalia butų, o ne įtaisytas šone,
kaip paprastai daroma šiuolaikiniuose pastatuose. Mergina
stovėjo nusigręžusi į savo buto duris, rakino spyną, petimi
prilaikė prie ausies prispaustą mobilųjį.
- Supratau, būsiu po penkiolikos minučių. Žinoma, su
gebėsiu, tokia baltapūkė, neišvaizdi, panaši į pelę! Išsamiau,
kai susitiksim, ir už dyką nepasakysiu nieko! Rimą apvy
niojo apie pirštą, tačiau manęs nepavyks! Velnias! Tai ne
jums! Spyna užsikirto!
Mane lyg botagu perliejo. Kojos pačios nunešė viršun, iš
sikviečiau liftą, nusileidau į pirmą aukštą ir pasislėpiau tam
sioje vietelėje po laiptais. Kabina pakilo, vėl nusileido, iš jos
iššoko Aločka ir strimgalviais metėsi j gatvę. Užsitraukusi
ant galvos kapišoną nubėgau iš paskos. Ji greitai nusigavo iki
metro, įsėdo į traukinį. Įsispraudžiau į tą patį vagoną, tik per
kitas duris, ir tyliai džiaugdamasi, kad pilna žmonių, stebėjau
merginą. Penktoje stotelėje ji išlipo ir atsistojo greta pirmojo
vagono, prie pat platformos krašto.
Stovėjau tolėliau ir piktinausi. Na, ir Aločka, gaila, kad Ser
gejus Vasiljevičius nepriėmė jos į savo spektaklį, šauni akto
rė, švariai Lempą apmovė, primelavo, paliko kvailio vietoje.
Tačiau kad ir kokia gudri mergiotė būtų, padarė rimtą klaidą!
Tik ne iš karto ją pastebėjau.
Pamenate, ką atsisveikindama man pasakė Ala? „Ninos
galite neieškoti, apie čigonę ji nieko nežino!“ Tačiau nė kar
to neužsiminiau apie jokias čigones! Tiesiog klausinėjau:
„Pasakyk, kas liepė Rimai įdėti pusryčius į Kirilo Romano
vo kuprinę?“
Tai kodėl Ala prakalbo apie čigones? Veikiausiai Sviriden-
ko nutuokia apie aferą ir dabar kantriai laukia žmogaus, ku
ris apie šią paslaptingą istoriją žino viską arba beveik viską!
Traukiniai į stotį atvykdavo griežtai nustatytais interva
lais. Kai tik atsidarydavo žydrai dažytų vagonų durys, aki
mirksniu prasidėdavo sumaištis. Vieni keleiviai bandė išsi
brukti laukan, kiti, nelaukdami nė sekundės, norėjo patekti
į vagoną. Savo ruožtu mašinistai, bijodami pažeisti grafiką,
nervinosi ir žodžiai „Atsargiai, durys užsidaro“ pasigirsda
vo perone tuo metu, kai į vidų dar nebūdavo patekę visi
norintys. Vyksmas aplink priminė gaisrą pamišėlių namuo
se: visi laksto, puldinėja šen ten, vaikai zirzia, suaugusieji
niurzga, trumpiau tariant, tipiška spūsties valanda metro.
192 D arja D o n cov a
Mane visada stebina, kodėl didžioji dalis pensininkių, sun
kiai ant kojų besilaikančių bobulyčių, važinėja tokiu metu,
kai tarnybos išvarginti dirbantieji nori kuo greičiau patekti
j namus. Kodėl senutės negali visų reikalų atlikti dieną, juk
jų niekas neverčia reguliariai vykti į darbą?
Viena akimi stebėdama minią, kita sekiau Aločką. Ji tryp
čiojo ant platformos kraštelio, visiems trukdydama, žmo
nės ją stumdė, bet studentė aiškiai bijojo kažką pražiopsoti
ir atkakliai nesitraukė į ramesnę vietelę.
Prastoviniavome gerą pusvalandį. Pavargau, pradėjo maus
ti nugarą, nuo tvankos įskaudo galva. Be to, bijodama, kad
Aločka, neduok Dieve, pastebės esanti sekama, nenusiėmiau
kapišono ir mane kamavo karštis. Būkite malonūs, paaiškin
kite, kas atsitiko sostinės metro? Anksčiau tai buvo požemi
niai rūmai, kiekvienoje stotyje abiejuose platformos galuose
stovėjo tetulės gražia tamsiai mėlyna uniforma, ant jų galvų
puikavosi dailutės kepuraitės, o rankose darbuotojos laikė
specialias lazdeles, kuriomis signalizuodavo mašinistui, kad
visi keleiviai jau sulipo į traukinį ir galima judėti. Žiemą čia
visuomet būdavo šilta, o karštą vasaros dieną - vėsu.
Tėvas man pasakojo, kad Maskvos požeminio transporto
stotelių ventiliacijos projektuotojai gavo visą krūvą įvairių
premijų už darbą. Pasirodo, „purvino“ oro kaita į „švarų“
vyksta natūraliu keliu, tai unikali sistema, tokios nėra nie
kur visame pasaulyje. Apskritai mano jaunystės laikais dar
visai neseniai čia, po žeme, buvo ideali tvarka. O dabar!
Budėtojų stotyse dieną su žiburiu nerasi. Jieyra tik prie es
kalatorių, bet ir tai ne visur. Ką tik važiavau žemyn ir „stikli
nėje“ pamačiau nevalyvą bobą, styrančiais į visas puses plau
kais, vilkinčią klaikia, nutįsusia palaidine, rankose laikančią
laikraštį. Na, sakykime dėl kažkokios priežasties ji negavo
gražios uniformos ir atėjo į tarnybą tais pačiais, namie vil
kimais drabužiais, bet laikraštis! Argi darbe galima skaityti?
Tie, kurie ilgus metus gyvena Maskvoje, tikriausiai prisime
na nenusakomo amžiaus vyrą, stovintį sargyboje prie per
ėjimo iš stotelės „Baltarusijos - žiedinė“ į Žiedo liniją. Aiškiu
diktoriaus Levitano balsu dėdulė nepavargdamas skelbė:
- Piliečiai keleiviai, stovėkite dešinėje, eikite kairiąja puse,
nedėkite daiktų ant laiptelių, nepalikite mažų vaikų be prie
žiūros...
Kelerius metus vaikščiojau tuo perėjimu kasdien, ir netgi
dukart per dieną, iš pradžių važiuodavau iš namų į konserva
toriją, paskui atgal ir visuomet matydavau tą dėdulę. Tai bent
kadrai buvo! Titanai! Kolosai! Kentaurai! Pastarasis apibūdi
nimas gal ne visai tinkamas, kuo čia dėtas pusiau žmogus, pu
siau arklys? Nors tikriausiai dirbant metro reikia turėti arklio
sveikatą. Be to, anksčiau po žeme būdavo mažiau ekscesų...
- A-a-a, - pasigirdo vienbalsis minios aiktelėjimas, - nu
krito - o-o!
Va, jums mano pasvarstymų iliustracija, stotyje aiškiai įvy
ko kažkoks incidentas. Kratydamasi užplūdusių minčių pa
purčiau galvą. Viešpatie, mane taip neigiamai paveikė karštis!
Tiesiog užmigau atviromis akimis. Kur Aločka? Ant platfor
mos kažkokia sumaištis, žmonės grūdosi toje vietoje, kur pa
prastai sustoja pirmasis vagonas.
- Greičiau kvieskite miliciją.
- Greitąją.
- A-a-a-a!
- Tegu traukinys atgal pavažiuoja.
- A-a-a-a!
- Negalima, bus tik blogiau.
Stumdydami visus į šalis pribėgo vaikinai ryškiai oranži
nėmis liemenėmis, nežinia iš kur išdygo milicininkai ir ėmė
vaikyti minią, bet žmonės jiems pakluso nenoriai, niekas
neskubėjo pasišalinti.
- Piliečiai keleiviai, - pasigirdo kažkur viršuje, - dėl tech
ninių kliūčių traukinių judėjimas į miesto centro pusę laiki
nai sustabdytas, pasinaudokite antžeminiu transportu.
194 D arj a Doncova
Sugriebiau už rankos paauglį su ryškiaspalve kuprine.
- Kas ten atsitiko?
- Kažkokia boba po traukiniu nušoko, - abejingai atsakė
berniukas, - užėjo jai noras tokiu laiku žudytis, žmonių pil
na! Negalėjo dieną nušokti!
- Ji nukrito, - akimirksniu į pokalbį įsikišo greta stovėju
si kokių penkiolikos metų mergaitė, - prie pat platformos
krašto stovėjo, ją ir nustūmė, o čia traukinys atlėkė, nespėjo
sustoti! Ji taip rėkė!
- Dabar tyli, turbūt pasimirė, - padarė išvadą bernio
kas. - Įdomu, kada judėjimą atstatys? Ar greit ją ištrauks?
Ilgai mums čia riogsoti?
- Negalima būti tokiam kietaširdžiui, - pasipiktino mer
gaitė, - juk žmogus žuvo!
- Aš net labai jautrus, - atšovė vaikinukas, - tik į repeticiją
vėluoju. Už visą mėnesį iš anksto mokame. Neateisi į pamo
ką, pinigų neatgausi, o mano tėtė inžinierius, jis dešimt „bak-
sų“ nelengvai uždirba! Be to, gal ta boba visai ir nenumirė.
- Ei, prasiskirkite! - pasigirdo iš šono.
Minia prasiskyrė į dvi dalis. Susidariusiame koridoriuje
pasirodė rūškani vyrai oranžinėmis liemenėmis, jie tempė
tamsiai mėlynu pledu uždengtus neštuvus, greta ėjo gydy
tojas, laikantis lašinę.
- Sakiau juk, kad gyva! - šūktelėjo berniukas.
- Kodėl taip nusprendei? - akyse baldama sukuždėjo mer
gaitė.
- Galvos neuždengė ir ne kojomis į priekį neša, - pagrįs
tai pastebėjo paauglys.
Būrelis vyrų susilygino su mumis, pamačiau išblyškusį
iki melsvumo veidą ir surikau:
- Aločka!
Gulinčioji pravėrė akis.
- Pažįstate ją? - paklausė gydytojas. - Eime su mumis.
Galite pasakyti pavardę ir paso duomenis?
- Taip, žinoma. Ala Sviridenko, duokite popieriaus lape
lį, užrašysiu adresą.
- Tuoj automobilyje surasime.
- Kaip ji?
- Nieko gero.
- Ji nenumirs?
- Kol kas sunku prognozuoti, - rūškanai metė gydyto
jas. - Jūs jai kas?
- Na... tiesiog pažįstama.
Priėjome prie reanimobilio, vaikinai įkišo neštuvus vi
dun, medikas pradėjo kabinoje ieškoti popieriaus. Kol jis
rausėsi pasilenkiau prie merginos.
- Aločka!
- M-mama.
- Ne, tai aš, Lempa.
- M-mmama...
- Kur ji? Pasistenk prisiminti.
Vargšelės kaktą išpylė dideli prakaito lašai.
- M-mama... tuojau... parvažiuoja.
- Tavo mama grįžta šiandien?
Merginos vokai lėtai nusileido ir vėl pakilo.
- Kada?
- V- v-v...
- Septintą? Aštuntą?
Aločka vėl sumirksėjo.
- S-s-s...
- Nesijaudink, - pabandžiau ją nuraminti, - nuvažiuosiu
pas tave į namus ir viską mamai pasakysiu. Kaip nukritai?
- S-s-stum...
- Tave pastūmė! Kas?
- N-n-n...
- Nežinai? Nematei? Nenori sakyti?
- N-n-n...
- Kas? Nesuprantu!!!
196 Darja Doncova
- N-nina!
- Nina?
Sekundei Aločka užmerkė akis.
- Nina? - sutrikusi pakartojau. - Ta pati, kuri nufotogra
fuota kartu su Lera? Teatro mokyklos studentė?
- Taip, - netikėtai aiškiai, nemikčiodama pareiškė Aloč
ka, - ji viską žino... pati sugalvojo... jos abi... Rima... čigo
nės... jos...
- Pasakyk adresą.
- Krepšys... krepšys...
Apsidairiusi pamačiau ant neštuvų nedidelę rankinę, pa
ėmiau ją, atidariau.
- Ei, - pašo galvą į saloną gydytojas, - išlįskite, užrašy
kite jos adresą.
Išlipau iš greitosios pagalbos automobilio, paskrebenau ke
lias eilutes ant suglamžyto popiergalio ir norėjau vėl lipti j
mašiną, bet durys į skyrių, kur gulėjo Ala, buvo uždarytos.
- Ačiū, - riktelėjo gydytojas, įsitaisydamas šalia vairuotojo.
- Kur ją vežate? - susipratau paklausti.
- Į Sklifosovskio ligoninę, - karktelėjo eskulapas.
Vairuotojas nuspaudė greičio pedalą, likau stovėti vidury
gatvės prispaudusi prie krūtinės Alos rankinę.
22 SKYRIUS
Iki Sviridenkos namų nusigavau gana greitai ir vėl įsitai
siau ant palangės. Varginančio laukimo minutės tęsėsi be
galo ilgai, kamavausi nieko neveikdama, beveik mintinai iš
mokau ant palangės gulėjusius nemokamus laikraščius.
Galiausiai pasigirdo girgždesys, iš lifto išėjo liesutė mote
ris, pastatė prie durų kelioninį krepšį, iš kito, kabančio ant
peties, išėmė raktus...
Nušokusi nuo palangės perdėtai garsiai paklausiau:
- Atsiprašau, jūs Alos Sviridenkos mama?
Raktų ryšulėlis žvangtelėjo ant raudonai baltų plytelių.
- Atleiskite, nenorėjau jūsų išgąsdinti, - sumurmėjau, -
nežinau jūsų vardo.
- Kirą, - negalvodama atsakė moteris ir nuraudo. - Kas jūs?
- Nesijaudinkite, - murmėjau karštligiškai svarstydama,
kaip pranešti baisiąją naujieną, - matote, Aločka pateko į
ligoninę dėl vieno menko nieko, smulkmena, neverta ne
rimauti...
Kirą pliaukštelėjo rankomis.
- Taip ir žinojau! Apendicito priepuolis, jau trečias! Sa
kiau jai, nekrimsk saulėgrąžų.
- E... jai ne apendicitas.
- O kas? - nustebo Kirą.
Giliai įkvėpiau ir šaute iššoviau:
- Pateko po metro traukiniu, nukrito nuo platformos.
Kirą pradėjo smukti ant grindų, pripuolusi sugriebiau ją
ir surikau:
- Ji gyva ir beveik sveika! Norite, važiuokime į ligoninę
tiesiog dabar? Alą į Sklifosofskį nuvežė.
Kirą pašoko, akimirksniu atrakino buto duris, įmetė la
gaminą, užsikabino nedidelę rankinę ir, kaip ir anksčiau
netardama nė žodžio, puolė į liftą, įbėgau jai iš paskos.
Maždaug po valandos sėdėjau ant kėdės ilgame korido
riuje stebėdama, kaip Kirą, lyg sužeistas žvėrelis narve, blaš
kosi tarp žarnos pavidalo patalpos sienų. Aločka gulėjo ant
operacinio stalo, išpešti kokią nors informaciją iš medikų
buvo neįmanoma. Slaugytojos kaip šešėliai praslysdavo pro
šalį, retkarčiais kurią nors sugriebdavau už chalato skverno
ir išgirsdavau irzlų šūktelėjimą:
- Apie ligonio sveikatos būklę teiraukitės ne manęs.
Koridoriuje pasirodantys gydytojai melancholiškai pa
reikšdavo:
- Nesu jūsų gydytojas, laukite, viską praneš.
198 Darja Doncova
Kažkuriuo momentu Kira paprašė:
- Leisk paskambinti, mano mobilusis liko namie.
Ištiesiau telefoną. Kirą pagriebė aparatą ir dingo. Atidariau
Aločkos rankinę, kurią atsivežiau, ir peržiūrėjau neįmantrią
mantą: lūpų dažai, šešėliai akių vokams, pudrinė, suglamžyta
nosinaitė, verstos odos piniginė, šukos, kramtomosios gumos
pakeliai ir užrašų knygelė su telefonų numeriais. Rankinėje
dar gulėjo mažutis telefono aparatas, iš pažiūros labai bran
gus, su išoriniu ekranu, nuostabus ryškiai raudonos spalvos
žaisliukas. Pavarčiau jį rankose. Kas galėjo pagalvoti, kad ne
itin pasiturimai gyvenanti Aločka turi tokį mobilųjį telefoną,
man atrodo, jis jai ne pagal kišenę.
Pradėjau vartyti užrašų knygutę. Štai, radau ko man rei
kia: Nina Ragozina, o greta aiškia rašysena išvingiuotas te
lefono numeris.
- Ačiū, - tarė nežinia iš kur išnirusi Kirą.
Paėmusi savo telefoną, įrašiau jo atmintyje Ninos numerį
ir pasakiau:
- Paimk. Tai Aločkos rankinė, reikėjo tau ją dar namuose
atiduoti, bet pamiršau ir atsinešiau čionai. Greitojoje galėjo
pradingti.
- Ačiū, - linktelėjo Kirą. - Aločka mėgsta šitą rankinę.
- Gal žinai, kur čia tualetas? - pasiteiravau.
Kirą netikėtai pravirko, priglaudusi ją murmėjau bepra
smiškus, melagingus žodžius:
- Viskas bus gerai, Aločka pasveiks, baigs institutą, iš
tekės, pagimdys tau anūkų...
Įsikniaubusi man į kaklą Kirą inkštė lyg primuštas šune
lis. Pagaliau ji aprimo ir tykiai tarstelėjo:
- Atleisk.
- Paverk, jei tau nuo to lengviau.
- Jau viskas. Kur čia tualetas?
- Neturiu supratimo, pati norėjau paieškoti.
Kirą pasukiojo galvą ir netikėtai nusišypsojo.
- Šalia jo stovime. Galima, aš pirma?
-Eik.
Kirą dingo kokiam ketvirčiui valandos, pasirodė nusira
minusi, atnaujintu makiažu.
- Nėra ko anksčiau laiko vaiką laidoti, - ryžtingai išta
rė, - jei dabar pulsiu į isteriją, Aločkai bus tik blogiau.
- Teisingai, - linktelėjau, - sukaupk visą valią ir visuomet
tikėkis geriausio.
Tualetas buvo idealiai švarus ir, kas mane labiausiai nuste
bino, čia buvo tualetinio popieriaus, vienkartinių rankšluos
čių ir prie sienos pritvirtintas buteliukas su skystu muilu. Nu
žvelgiau veidrodyje savo fizionomiją ir pabandžiau suglostyti
styrančius plaukus.
- Juk prašiau manęs daugiau nebetrukdyti, - pasigirdo iš
koridoriaus irzlus vyriškas balsas.
- Bet Boria... - pradėjo Kirą.
Sakinio baigti jai neleido. Vyras pakėlė balsą.
- Tiesiog bjauru taip naudotis mano padorumu!
- Mūsų dukra prie mirties, Borisai!
- Tavo dukra, - nedelsdamas pataisė bosas.
- Bet...
- Jokių „bet“! Daviau tau pinigų abortui, o kai užsispy
rei, sąžiningai perspėjau: turiu žmoną, jokių įsipareigojimų
prisiimti negaliu ir nenoriu. Ką išgirdau: pati užauginsiu,
niekieno pagalbos neprašysiu.
- Juk ir netrukdžiau! - įsiuto Kirą. - Alimentų neprašiau!
- Kokie dar pinigai už nesantuokinį vaiką, - galutinai iš
ėjo iš kantrybės Borisas, - ji neturi mano pavardės.
- Tėvavardis tavo!
- Tai kas? Tu tokį pati užrašei! Kas gimimo liudijime įra
šytas tėvu?
- Na...
- Žadėjai nebelįsti, o ką dabar darai? Iš pradžių į institutą
įtaisyk!..
200 Dar j a Doncova
- Bet...
- Jokių „bet“! Mergiotė visiška idiote, mokosi nemokamai,
stengiuosi, kad sesijas ištemptų. Seniai reikėjo į ją nusispjauti!
- Tik pabandyk, - užriko Kirą, - kaipmat susirasiu tavo
Natašką ir viską išklosiu. Įsidėmėk! Apie Rimą irgi! Pasi
leidėlis! Mergaitė miršta! Tavo dukra!
- Tavo.
- Ji ir tavo! Ne pati pirštu ją pasidariau.
- Tai dar įrodyti reikia!
- Padugnė!!!
- Dar mane pagąsdink, ir tavo tinginė atsidurs gatvėje!
Užteks trukdyti mane dėl visokių niekų, supratai!
- Mergaitė miršta!
- Jau girdėjau. Labai gailiuosi, kad dėl kvailo padorumo
jausmo priėmiau ją j akademiją
- Viešpatie, koks tu niekšas! Padugnė.
- Nuostabu, kad jūs, ledi, pagaliau tai supratote. Išsiskir
sime taikiai. Aš niekšas, tad laikykis nuo manęs kuo atokiau.
Beje, kai nukniaukei pinigus, kas tave išgelbėjo, a?
- Mane pakišo!
- Štai ką pasakysiu, balandėle, - pareiškė Borisas, - neš-
dinkitės abi su dukrele...
- Tada kodėl atvažiavai?
- Kad asmeniškai tau, prie keturių akių, praneščiau: pa
miršk mūsų pažintį.
- Nuvažiuosiu pas Natašą! Sukelsiu skandalą!
- Pirmyn, bandyk. Tik mano žmona moka kalbėtis su
tokiomis kalėmis, kaip ateisi, taip ir išeisi velniop! O Alą
išmesiu, net nieko daryti nereikės, pati susikirs per sesiją,
liks be diplomo, todėl pagalvok, kaip protingiau pasielgti:
pyktis su manimi ar draugauti. Rinkis: arba sėdi tyliai kaip
pelė po šluota, arba išgrūdu tavo idiotę, tikrą balastą mano
įstaigai, lauk. Beje, koks nors talentingas jaunuolis negalėjo
įgyti išsilavinimo, nes jo vietą užėmė tavo Ala.
Stojo tyla, paskui pasigirdo tvirti savim pasitikinčio žmo
gaus žingsniai ir isteriškas kūkčiojimas. Tylutėliai iškišau gal
vą į koridorių. Kiročka sėdėjo ant kėdės veidu įsikniaubusi į
kelius, pečiai krūpčiojo. Atsargiai kostelėjau. Ji pakėlė galvą.
- Tu girdėjai?
- Atleisk, atsitiktinai...
- Galvijas.
- Tai buvęs tavo vyras?
-Ne.
- O kas?
- Aločkos tėvas, meilužis. Pakurstė mane velnias su juo
susidėti. Viešpatie, kad jis numirtų...
Pykčio ašaros pradėjo riedėti išblyškusiais Kiros skruos
tais. Paglosčiau jai plaukus.
- Nusiramink.
- Niekšas.
- Neimk į širdį.
- Padugnė, padugnė, padugnė!!
- Eik, atsigerk vandens.
- Ne, tu paklausyk manęs!
- Gal vėliau.
- Klausyk, - riktelėjo Kirą, - dabar!
Jos neviltiškumo kupinas balsas nuaidėjo per visą kori
dorių.
- Gerai... gerai, klausau, kalbėk, jei tau nuo to lengviau, -
sutikau.
- Mano mama, - greitakalbe prabilo Kirą, - labai mane
mylėjo. Matai, jai su tėvu Dievas ilgai nedavė kūdikio, tėvai
jau atsisveikino su mintimis apie įpėdinį, kai netikėtai gimiau
aš. Tau geriau nežinoti, kaip praleidau vaikystę! Siaubas! Man
draudė viską: žaisti su vaikais, važinėtis rogutėmis, valgyti
ledus. J mokyklą iki dešimtos klasės vedžiojo už rankutės!
Viešpatie, kaip norėjau įgyti laisvę, išsivaduoti nuo to jungo.
Liūdnai šyptelėjau:
202 Darja Doncova
- Bijau, nepatikėsi, bet mano vaikystė buvo tokia pati.
Vienintelio, pernelyg dievinamo vaiko gyvenimas dažniau
siai labai nelinksmas. Aš vaikystėje dėl perdėtos globos ne
kentėjau, tik tapusi konservatorijos studente suvokiau, ko
kia buvau suvaržyta.
- Vėliau, - neklausydama manęs kalbėjo Kirą, - jie mirė,
abu vienu metu. Iš pradžių tėtis nuo insulto, o paskui, ke
turiasdešimtąją dieną po jo mirties, anapilin išėjo ir mama,
likau viena, gavau tai, ko norėjau - laisvę. Teisingai per
spėjama: nieko neprašyk iš Dievo, nes Jis gali tavo prašymą
įvykdyti. Svajojau gyventi viena, ir mano svajonės išsipildė.
Siaubinga! Kokią kainą teko sumokėti!
Atsidusau. Dažniausiai žmonės nemoka išreikšti savo min
čių. Meldžiantis Kirai reikėjo prašyti Dievo:
- Viešpatie, padaryk, kad būčiau laisva, o mama su tėte
taikiai gyventų gretimais.
Tačiau ji ištarė tik pirmąją sakinio dalį, apvaizda paslau
giai suskubo padėti, ir, pašalinusi artimuosius, suteikė Kirai
visišką laisvę.
Tuomet Kirą suprato, kad vienai gyventi labai bloga, tie
siog siaubinga. Ją užplūdo ilgesys, bet kuriuo metu galintis
pereiti į depresiją.
Tais metais Kirą turėjo baigti institutą. Diplomo vadovas
buvo Borisas Sergejevičius Kasatkinas, jaunas dėstytojas,
aspirantas, daug vilčių teikiantis mokslininkas. Borisą Ser-
gejevičių buvo įsimylėjusios visos aukštosios mokyklos mo
terys, nuo snarglėtos pirmakursės iki rektorės, aštuoniasde
šimt dvejų metų sulaukusios Jelenos Izrailjevnos Rom.
Borisas buvo vedęs. Kirą gerai pažinojo jo žmoną, kol
rašė diplominį, ne kartą lankėsi Kasatkinų namuose, kur
buvo priimama labai šiltai. Nataša buvo tik metais vyres
nė už Kirą, tačiau jos pase jau puikavosi antspaudas, liudi
jantis apie santuoką, o ištekėjusios moters statusas suteikia
solidumo.
Mė l y n o j i l a i mė s mo p s ė 203
Pas Kasatkinus Kirą visuomet vaišindavo vakariene ir ar
bata, kartą Nataša padėjo diplomantei gauti deficitinius ba
tus. Artimos draugystės moterys neužmezgė, tačiau tarp jų
savaime atsirado geri, bičiuliški santykiai. Vis dėlto į Kasat-
kinų namus Kirą ateidavo tik tuomet, kai kildavo problemų
dėl diplominio darbo.
Prieš pat gynimą, birželio mėnesį, Kirą atvažiavo pas
Borisą Sergejevičių. Nataša vasarą gyveno užmiestyje, bute
buvo netvarka, ant grindų voliojosi dulkių gniutulai, vonio
je iš pintinės virto nešvarūs skalbiniai, o virtuvėje, kurioje
Borisas norėjo pavaišinti diplomantę arbata, net arbatžolių
neatsirado.
- Tu atleisk, - skėstelėjo rankomis dėstytojas, - Nataša
kaime, o aš buityje visiškai bejėgis, turiu alergiją dulkėms,
kosėju, o tvarkytis tingisi.
- Kur dulkių siurblys? - paklausė Kirą.
- Ką tu, - išsigando Borisas Sergejevičius, - šiaip sau pa
sakiau, čia ne užuomina.
Tačiau Kirą jau pati pamatė apvalų „Cikloną“, įkištą tarp
viryklės ir stalelio.
Geras porą valandų studentė lakstė po kambarius su sku
duru, paskui nuėjo į vonią išsimaudyti po dušu.
- Kiročka, - už durų riktelėjo Borisas, - atnešiau švarų
rankšluostį, šiek tiek praversiu duris ir paduosiu, neišsigąsk.
- Gerai, - atsakė mergina nuoga stovėdama ant kilimėlio.
Tačiau kitaip nei ji manė, durys atsilapojo iki galo...
Po penkių minučių jie atsidūrė miegamajame, ir Kirą tą
dien namo taip ir negrįžo. Liko nakvoti pas Borisą. Įsiplies
kė beprotiškas romanas.
Nataša kaime kvėpavo grynu oru, į Maskvą neparvažiuo
davo, Borisas žmoną lankydavo laisvomis dienomis, kitą
laiką leido su meiluže.
Meilė baigėsi rugpjūčio dvidešimt penktąją. Rytą Borisas
paskambino Kirai ir pasakė:
204 Darja Doncova
- Atleisk, tikiuosi supranti, kad mūsų santykiai neturi
ateities. Esu vedęs vyras, niekuomet tau nemelavau, mudu
gerai praleidome laiką, išsiskirkime kaip draugai. Šiandien
grįžta Nataša.
- O kaipgi aš? - tyliai paklausė Kirą.
- Tu jauna, graži, - pasigirdo atsakymas, - rasi kitą. Beje,
juk sakiau tau: Nataša nėščia.
- Man irgi užsilaikė, - sulemeno Kirą.
- Košmaras! - suriko Boria, bet susigriebęs prabilo švel
niu, kupinu susirūpinimo balsu: - Kiročka, nesijaudink, su
prantama, duosiu pinigų abortui.
- Ačiū, - sušnabždėjo Kirą.
- Tikiuosi, daugiau manęs nebetrukdysi?
- Ne, - atsakė ji.
Kirai buvo bjauru - štai koks tikrasis Borisas! Pasinau
dojo ja tarsi gumine lėle, kol žmonos nebuvo, ir ramiausiai
metė. Mergina praverkė ištisą mėnesį, tačiau nusprendė
gimdyti. Su Borisu ji daugiau nebesimatė, gavo diplomą,
susirado darbą ir pradėjo gyventi savo gyvenimą.
Kaip Kirą augino dukrą, gali suprasti tik tas, kas augino
vaiką vienas, be močiučių, senelių ir tetulių. Lopšelis, darže
lis, prailginta grupė, nuolatinės ligos, pinigų trūkumas, ašaros
ir... didžiulė laimė, saldi katorga. Teko mokytis iš naujo - bu
halterijos, psichologo darbo Kirą negalėjo rasti. Aločka buvo
nuostabus vaikas, dievinanti savo mamą mergaitė, tik štai
mokslas jai nesisekė, apie mokymąsi institute nebuvo ko ir
galvoti, tačiau Kirą puikiai suvokė: šiuolaikiniame pasaulyje
be išsilavinimo nėra ko veikti. Tik nenugalimas noras įtaisyti
dukrą į institutą privertė ją kreiptis į buvusį meilužį.
Tuo metu Borisas tapo žinoma asmenybe, apgynė dakta
ro disertaciją, tapo akademiku, įkūrė privačią mokslo įstai
gą. Kitaip nei daugelis komercinių institutų, baigusių savo
egzistavimą tuoj po atidarymo, akademija sėkmingai dirbo
ir užsitarnavo autoritetą, kasmet per stojamuosius čia nuolat
būdavo didelis konkursas. Borisas Sergejevičius kėlė aukštus
reikalavimus, į jo institutą negalėjai patekti paprasčiausiai su
mokėjęs pinigus, buvo privalu sėkmingai išlaikyti nelengvus
egzaminus. Kasatkinas dažnai pasirodydavo ir per televiziją.
Inteligentišką, protingą, impozantišką mokslininką pamėgo
įvairiausių laidų vedėjai. Borisas neišsisukinėdamas dalyvavo
visur, kur tik jį kvietė, ir rūpestingai reklamavo savo institutą.
Kartą rytą, ruošdamasi į darbą, Kirą įjungė televizorių,
rodė programą „Rytas“. Kaip ir daugelis anksti išeinančiųjų
į tarnybą, ji mėgsta šią laidą, žiūrint ją lengviau išvaikyti
miegus, be to, į studiją dažnai kviečiami įdomūs žmonės.
Vos Kirai spustelėjus mygtuką, iš garsiakalbio pasklido
aiškus, gerai pažįstamas Boriso balsas:
- Mūsų akademija suteikia unikalų išsilavinimą. Tarp dės
tytojų...
Pirmasis Kiros impulsas buvo perjungti kanalą, ji pagrie
bė pultą, bet mamą sustabdė Aločka:
- Oi, mama, palauk, leisk paklausyti.
Tad Kirai teko „gėrėtis“ Kasatkino veidu.
- Tikriausiai šaunu mokytis tokioje akademijoje! - su-
aikčiojo dukra. - Tik kas mane ten priims su trejetais ate
state! Ech, reikėjo jau nuo kokios antros klasės galvoti apie
aukštąją.
- Norėtum patekti pas Kasatkiną? - tyliai paklausė Kirą.
- Labai!!!
- Pabandysiu išspręsti problemą.
- Kaip?
- Tai mano reikalas.
Borisas Sergejevičius Kirą priėmė maloniai.
- Susipažinkite, - paskelbė jis, kai Kirą peržengė kabine
to slenkstį, - tai buvusi mano diplomantė!
Prie stalo sėdėjusi moteris pasisveikindama linktelėjo,
susirinko dokumentus ir išėjo. Kirą iš karto perėjo prie
reikalo:
206 Darja Doncova
- Boria, turiu dukterį, Alą Borisovną, ji šiemet stoja mo
kytis į aukštąją.
Kasatkinas ėmė nervingai stalviršiu ridenti tušinuką.
- Duktė? Borisovna? Tokiu vardu tavo vyras?
- Aš netekėjusi ir niekada neturėjau šeimos, - ryžtingai
pareiškė Kirą.
Abu nutilo.
- Mergaitė svajoja patekti į tavo įstaigą, - nutraukė sle
giančią tylą Kirą, - tačiau ji mokosi prastai, o pinigų moka
mai mokslo įstaigai neturiu.
Borisas atsiduso, tuo metu durys be jokio beldimo atsi
darė, į kabinetą įėjo simpatiškas, gražiai nuaugęs vaikinas
ir sušuko:
- Na, tėti! Kiek galima tavęs laukti! Juk susitarėm!
- Susipažinkite, Kiročka, - netikėtai švelniai ištarė Bori
sas, - tai mano sūnus Vitalikas, kaip ir tavo dukra, šiemet
stos mokytis!
- Sveiki, - abejingai linktelėjo jaunuolis.
Kirai suspaudė širdį: vadinasi, judviejų su Natalija atžalos
išvydo pasaulį beveik vienu metu. Tik šitam trykštančiam
pasitikėjimu vaikinui teko viskas: tėvas, motina, materia
linis pagrindas, šimtaprocentinė aukštojo išsilavinimo ga
rantija... O Aločka liko nuskriausta, ji daug ko neturi, kurgi
teisybė?
- Vitalijau, - nusišypsojo tėvas, - palauk minutėlę.
- Kur dėsies, - burbtelėjo vaikinas ir neatsisveikinęs išėjo.
Sekundę Kirą prarado savitvardą. Prišokusi prie buvusio
meilužio įsikibo jam į petį.
- Tu privalai, aišku? Tai tavo dukra, tavo, tavo!
- Sėsk! - suriaumojo Kasatkinas. - Atsimindamas mūsų
draugiškus santykius ir tai, kad buvai mano pirmoji diplo
mantė, priimsiu TAVO dukrą, gausi šią karališką dovaną.
Tikiuosi, mergaitė negirdėjo tavo liguistų fantazijų? Ji žino,
kas jos tėvas?
-Ne.
- Gerai, - linktelėjo Boria, - manęs irgi nejaudina, nuo
ko tu ją pagimdei, aišku? Pasirengęs tau padėti tiesiog dėl
to, kad esu geras, jautrus žmogus.
23 SKYRIUS
Kasatkinas žodį ištesėjo - priėmė Aločką į akademiją.
Kirą - padorus žmogus, tad jai nė į galvą neatėjo šantažuoti
Borisą. Ji niekuomet neprašė pinigų, neketino to daryti ir
ateityje.
Praėjo kiek laiko. Aločka įsigijo naujų draugų, linksma bė
giojo į institutą. Motina stebėjosi, kad mergina gerai išlaiky
davo sesijos egzaminus, buvo laikoma puikia studente.
Vėliau atsirado nauja keistoka Alos pažįstama, daug jau
nesnė Rima Boriskina. Kirai ši draugystė nelabai patiko.
Rima dar mokėsi vidurinėje mokykloje, iš karto į akis krito,
kad ji iš skurdžios šeimos. Atsargiai paklausinėjusi dukrą,
Kirą sužinojo daug nelabai malonios informacijos: Rima
gyvena „barake“ su motina alkoholike, tėvo neturi.
- Ar tau neatrodo, - neapgalvotai sureagavo į pasakojimą
Kirą, - kad Rima - ne mūsų luomo mergaitė? Tėvo nėra, mo
tina - girtuoklė...
Ala nusišaipė:
- O mano tėtis kur?
- Na... supranti, - sutriko Kirą, - aš juk negeriu.
- Kuo Rima kalta, kad jos mama pila? - teisingai paklau
sė Ala. - Pažiūrėtum į jos pažymių knygelę - vieni penke
tai. Rima negeria, nerūko, vaikinais nesidomi, nori baigti
mokyklą aukso medaliu ir įstoti į mūsų akademiją.
- Toks elgesys, žinoma, kelia pagarbą, - sutiko Kirą, - ta
čiau iš kur Rima paims pinigų sumokėti už studijas?
- Ji jau dabar taupo.
208 Darja Doncova
- Tikrai? Ir iš kur pinigų gauna? - išsigando Kirą.
- Užsidirba, - paaiškino Ala, - grindis plauna, šunis ve
džioja... ir šiaip!
Staiga dukra nutilo.
- Sakyk, - paliepė motina.
Kirą labiausiai bijojo, kad iš žemiausių socialinių sluoks
nių kilusi mergaitė įtrauks naivią Aločką į kokią nors netei
sėtą aferą.
- Mamule, - netikėtai paklausė Ala, - ar moki saugoti
paslaptis?
- Žinoma.
- Niekam nepapasakosi?
Kirą šyptelėjo.
- Baisi paslaptis?
- Taip, siaubinga.
Mamos linksmumas akimirksniu išgaravo.
- Ala, greičiau pasakok, kas dedasi!
- Tai ne mano paslaptis.
- Tada kieno?
- Rimos.
Kirą su palengvėjimu atsiduso.
- Klausau tavęs, - pasakė jau ramiau.
Tiesą sakant, ji tikėjosi išgirsti kažką panašaus į „Rima
nėščia, duokime pinigų abortui.“
Bet Aločka tepasakė:
- Mamule, Rima tikrai įstos į mūsų akademiją.
- Duok Dieve.
- Žinai kodėl?
- Baigs mokyklą aukso medaliu ir pateks be konkurso.
Tik kas vėliau už ją mokės?
- Mūsų rektorius, Borisas Sergejevičius!
- Kodėl turėtų?
- Jis jos tėvas.
Kirą nustebusi išplėtė akis.
- Ką???
- Oi, mamyte, - pradėjo tarškėti Ala, - tai baisi, neįtikė
tina paslaptis!
- Kažkokia kvailystė, - papurtė galvą Kirą, - Borisas Ser-
gejevičius - akademikas, kas gali jį sieti su alkoholike?
- Na, kai jis miegojo su Lenka, tai dar buvo niekas, o ji ne
gėrė, - paaiškino Ala. - Rimos mama, Lenka, dirbo jo sekre
tore. Vasarą, kai Kasatkino žmona išvažiavo už miesto, tarp jų
įsiplieskė romanas. Meilė seilė truko tris mėnesius, o paskui
Kasatkinas ją išvijo, štai ir visa istorija. Lenka įsidarbino kitur,
ji ir anksčiau mėgdavo išgerti, o kai gimė Rima, ritosi vis že
miau. Rima taip gerai mokosi, nes paveldėjo tėvo protą.
Kirą įsikibo į stalo kraštą.
- Iš kur Rima sužinojo tiesą?
- Taigi iš mamos, Lenka Kasatkiną per televiziją pamatė,
tada dar nebuvo prasigėrusi, viską Rimai ir papasakojo. At
seit pažiūrėk, tavo tėvelis, protingas, turtingas. Gaila, nėra
jokių dokumentų, kad galėtumjam po nosimi pakišti ir pri
versti dukrą išlaikyti. „Nueisiu pas jį, - rypavo Lenka, - pa
sakysiu apie tave, o jis miliciją iškvies. Kas manimi patikės?
Sakys, nori pinigėlių iš turtingo vyro išpešti, dar už grotų
pasodins.“
Kirai pradėjo svaigti galva, kas teisybė, tai teisybė: gyve
nime viskas kartojasi dukart, tik pirmą kartą tai drama, o
antrą - tarsi pašaipa, tai parodija, vien tik parodija. Maža
to, kad Ala papasakojo beveik jos pačios istoriją, tai dar ir
Borisą Lenka pamatė per televiziją, kaip ir Kirą.
- Rima todėl ir į institutą pradėjo vaikščioti, - nepaste
bėdama motinos savijautos pasakojo Ala, - norėjo su tėvu
susipažinti. Žinoma, ji nė už ką nebūtų sakiusi apie jų gimi
nystę, jis ir nepatikėtų. Tiesiog nori Boriskai patikti, todėl jai
ir padėjau.
- Kokiu būdu? - vos įstengė išlementi Kirą.
Aločka sukikeno.
210 Darįa Doncova
- Mano kurse mokosi Vitalka, rektoriaus sūnus. Tarp
mudviejų su Vitalka - pats tikriausias amūras!
Kirą siaubingai persigando.
- Ką?! Tarp jūsų su Vitalijumi Kasatkinu romanas?!!
- Mama, - pasipiktino Ala, - man tai nė į galvą neateitų!
Vitalikas - bjaurus tipas, bet mane į kiną porą kartų buvo
pakvietęs
Nusprendusi nesikivirčyti su rektoriaus sūnumi, Aločka
priėmė kvietimą. Garbė Dievui, Vitalikas ja domėjosi neil
gai, kokią savaitę, paskui persimetė prie kito objekto. Tačiau
gerus santykius su Aločka išlaikė. Susitikęs institute visuo
met pakštelėdavo į skruostą, o kartą net pasiūlė:
- Žinai, Aliusik, jei sesijos neištempsi, padėsiu, šnektelė
siu su tėtušiu.
- Maldauju, - laužė rankas Kirą, - jokių santykių su Ka
satkinu!
- Mama, - atsainiai mostelėjo Ala, - mes tik draugai,
kaip vyras jis man bjaurus. Bet dėl tos draugystės galėjau
padėti Rimai.
- Kaip?
- Kasatkinai laiko šunis, o vedžioti jų nėra kam, todėl
supažindinau Rimą su Vitalka, - prisimerkė Aločka, - pa
sakiau, kad ji ieško užsidirbti. Viskas susiklostė kuo pui
kiausiai. Vitalka nusivedė Rimą namo, ši pradėjo dirbti pas
Kasatkinus. Ji patiko Natašai, kuri pasišnibždėjo su vyru, ir
Borisas Sergejevičius pažadėjo padėti Rimai įstoti. Mergaitė
iš vargingos šeimos, todėl turi teisę į privilegijas. Akade
mijoje yra kelios nemokamos vietos, štai Kasatkinas ir nu
sprendė priimti gabią mergaitę į vieną jų.
...Kirą išėmė suglamžytą nosinę, pavartė ją rankose, vėl
įsidėjo į rankinę ir karčiai pasakė:
- Matote, kaip išėjo. Koks niekšas! Juk kreipiausi į jį vos
trečią kartą gyvenime! Pirmą - kai Aločkai reikėjo stoti
mokytis, antrą... na, tai neįdomu ir dabar, kai...
Kirai iš akių vėl pabiro ašaros. Norėjau ją paguosti, bet
koridoriaus gale pasirodė mėlynais chirurgo drabužiais vil
kintis vyras. Jis neskubėdamas priėjo prie mudviejų.
- Ji gyva? - sukliko Kirą. - Greičiau sakykite.
- Būklė sunki, - pranešė gydytojas, - darome ką galime,
pasistengėme išsaugoti koją, kol kas išvengėme amputacijos.
Dabar svarbiausia, kad pėdoje atsistatytų kraujo apytaka.
Kirą prispaudė prie veido sugniaužtus kumščius.
- Viešpatie. Ar galiu su ja pasikalbėti?
-Ne.
- Kodėl?
- Mergina dar neatsigavo po narkozės, ji jūsų negirdės ir
atsakyti negalėtų, nes prijungta prie dirbtinio kvėpavimo
aparato.
- Dieve!
- Kokios prognozės? - nedrąsiai paklausiau.
- Aš ne Viešpats Dievas, kovosime už ją.
- Liksiu čia! - pareiškė Kirą.
- Geriau važiuokite namo, - patarė gydytojas.
- Tačiau Aločką reikia slaugyti!
- Intensyviosios terapijos palatoje dirba puikūs specialis
tai, vidun jūsų vis tiek neįleis.
Pagriebusi mane už rankos Kirą sušnabždėjo:
- Paskolink pinigų, namie turiu, netrukus grąžinsiu.
Buvau betraukianti piniginę.
- Liaukitės, - piktai užriko gydytojas, - kyšių neimu!
Gaunu atlyginimą.
- Bet...
- Geriau vėliau nupirkite dukrai sulčių ir vaisių, - nelei
do jai kalbėti medikas, - kai perkelsime į bendrąją palatą.
- Vadinasi, ji pasveiks, - apsidžiaugė Kirą, - taip?
Netikėtai gydytojas nusišypsojo pavargusiu šypsniu, ir
man pasidarė aišku: jis visai nepiktas, tiesiog, kaip visi me
dikai, prietaringas, todėl ir vengia tiesiai atsakyti į Kiros
212 Dar į a Doncova
klausimus. Be to, retas egzempliorius tarp eskulapų, kurie
šiais laikais nė nemirktelėję ima banknotus.
- Galvokite tik apie geriausią, - pasakė gydytojas, - ne-
prisileiskite blogų minčių. Viltis yra visuomet. Niekada ne
pasiduokite.
- Koks jūsų vardas? - vos girdimai paklausė Kirą.
- Aleksandras Juljevičius Vaza, - atsakė jis, - važiuokite
namo, ryt ateisite, štai leidimas.
Pavargusi tarsi spanielis po medžioklės parsigavau namo
ir virtuvėje radau naujutėlę mikrobangų krosnelę.
Ant stalo gulėjo raštelis: „Išėjau į budėjimą, Jura išvažia
vo kartu su manimi. Šunys jau išvesti, vakarienė šaldytuve.
Vaikai jaučiasi gerai. Katia.“
Iš tiesų šaldytuve ant lentynos radau keptuvę su maka
ronais. Šiaip jau mūsų namuose gaminu aš. Nė nežinau,
ar man pavyksta pagaminti taip skaniai, kaip tikina vai
kai, bet sriubos ir kotletai dingsta akimirksniu. Nė karto
nėra pavykę prigaminti iš karto trims dienoms. Bet koks
mėsos kiekis suryjamas kaipmat. Katiuša prie viryklės ne
stovi beveik niekada, pirmiausia ji tam neturi laiko, be to,
nemėgsta virti. Man irgi ne itin patinka pjaustyti morkas
su kopūstais, ir galima būtų nustatyti budėjimo virtuvėje
grafiką, bet chirurgo rankos turi būti švelnios, jautrios, be
to, turiu daugiau laiko nei bičiulė. Ir dar: dažnai gaminu
jūreiviškus makaronus, juos visi su malonumu valgo, bet j
šiam patiekalui skirtą mėsą visuomet dedu daug pakepintų
svogūnų. Katia, sugalvojusi pagaminti vakarienę, būtų pa
sielgusi lygiai taip pat. Tačiau keptuvė buvo pilna pomidorų
padažo, kažkas paruošė spageti su Bolonijos padažu. Va
dinasi, tai Juros darbas: vyro ir Katiušos romanas sparčiai
juda į priekį. Tokia skuba šiek tiek gąsdina, labai jau greitai
jų santykiai tampa vis glaudesni, kita vertus... Geras žen
klas, jei vyras stengiasi pagelbėti savo išrinktajai, netgi stoja
prie viryklės. Gal Katiuša išties rado savo laimę?
Trinktelėjo durys, virtuvėje pasirodė Vovka.
- Labas, Lempa, - burbtelėjo, - valgyt duosi?
- Makaronų nori?
- Šitų... su pomidorų padažu? Fui! Ko nepagaminai žmo
niškai, su mėsa ir svogūnais?
- Atleisk, nusprendžiau paeksperimentuoti. - Dėl visa ko
nutariau nepasakoti apie Jurą, dar anksti aiškinti majorui,
kas vyksta.
- Gerumas - tobulumo priešas, - atsiduso Vovka. - Iš
virk man kiaušinių, keturis.
- Gal omletą iškepti?
- Ne, noriu kietai virtų kiaušinių, su majonezu!
- Nakčiai?
- Tai kas? Kas sakė, kad kiaušinius galima valgyti tik
rytą? - suriaumojo Kostinas ir nuėjo j vonią. - Išvirk kuo
greičiau, - riktelėjo jis iš koridoriaus, - netempk gumos,
kaip esi įpratusi!
Patraukiau pečiais ir atidariau šaldytuvą. Panašu, kad
Kostinas turi nemalonumų darbe, todėl ir siunta.
- Na, jau? - pasiteiravo majoras įkišdamas galvą virtuvėn.
- Apie ką tu?
- Kiaušiniai išvirė?
- Iš proto išsikraustei! Ką tik juos išėmiau.
- Iš kur?
- Iš šaldytuvo.
- O Viešpatie! Greičiau būtų buvę į vištidę subėgioti.
Kiek dar reikia laukti? Sąžiningai sakyk. Valandą, dvi, tris?
- Po dešimties minučių galėsi valgyti.
- Taip negreitai?
- Iš pradžių turi užvirti vanduo, o vištų „ikrai“ virs dar
penkias minutes.
- Aišku, - padarė išvadą majoras, - pusryčiams bus ga
tavi.
- Greičiau nepavyks.
214 Dar j a Doncova
- Aha. Va mikrobangė stovi, o joje maistas paruošiamas
per kelias sekundes, - pareiškė Vovka ir staigiai apsigręžęs
dingo koridoriuje.
Abejodama nužvelgiau naująjį agregatą, niekuomet nesi
naudojau šitokiu daikčiuku. Esu girdėjusi, kad tokia kros
nelė labai palengvina šeimininkės gyvenimą, esą ją naudo
jant maisto gamybos procesas gerokai sutrumpėja. Gal ir
kiaušiniai joje išvirs per sekundę. Tik va bėda - nemoku
stebuklinguoju įrenginiu naudotis. Nors tikriausiai nieko
čia sudėtinga. Štai apvalūs mygtukai su užrašais „Startas“,
„Laikas“, „Programa“. Turiu ir instrukciją, solidžią knygą,
Dievas mato, ji gerokai storesnė nei naujausias Marininos
detektyvas. Nagi, pasižiūrėkime... „Niekuomet nebandykite
mikrobangų krosnelėje virinti vandenį.“
- Paruošta? - subliuvo Vovka.
- Sekundę! - šūktelėjau atsakydama.
Viskas aišku: iš ryto, prieš važiuodamas į parduotuvę, Jura
sakė, kad namuose turi tokį įrenginį, ir taip pat perspėjo ne
virti jame sriubos.
Aiškumėlis. Išvirsiu aštuonis. Keturis suvalgys Vovka, kiti
pravers sūrio salotoms. Žinote, toks visai paprastas receptas:
du šimtai gramų smulkiai supjaustyto sūrio, keturi susmulkinti
kietai virti kiaušiniai, česnako pagal skonį ir pora šaukštų ma
jonezo. Greita ir skanu. Taigi dedame kiaušinukus ant šito ap
valaus padėklėlio, užtrenkiame dureles, spaudžiame „Startas“.
Bakstelėjau į mygtuką, bet krosnelė nereagavo. Tik apačio
je sužibo užrašas „Laikas“. Neapsakomai nudžiugau. Visiškai
nebūtina skaityti instrukcijos, kuri savo dydžiu primena ra
šybos žodyną. Buitinės technikos kūrėjai orientuojasi į idio
tus, tad krosnelė dabar pati praneš kaip elgtis, ji turi daugiau
proto nei savininkas. Reikia nustatyti laiką. Kokią trukmę
nurodyti?
Ant paprastos viryklės kiaušiniai turi virti šešias minutes.
Mikrobangėje maistas paruošiamas dukart greičiau, vadinasi
laikrodžio rodyklę reikia nustatyti ties skaičiumi trys. Tačiau
tai virimo laikas, o kiaušiniai dar turi įkaisti. Vadinasi, keturi!
Ar trys?
Nusprendusi, kad viena minutė nieko nereiškia, pasirin
kau ketvertą. Krosnelės viduje užsižiebė šviesa, padėkliukas
ėmė lėtai suktis.
- Kiek galima laukti? - piktai paklausė Kostinas įeidamas į
virtuvę. - Net puodo ant ugnies dar nepastatei! Tyčiojiesi?
- Pats liepei pasinaudoti mikrobange!
- Tu juos ten tiesiog taip ir įdėjai?
- Kas negerai?
- Be vandens?
- Taip.
- Kažkoks siaubas! Tu gali iš proto išvaryti.
- Instrukcijoje parašyta: nevirinkite krosnelėje vandens.
- Vandens! Bet ne kiaušinių! Jų negalima štai taip įdėti.
- Vanduo juk užvirs!
- Tai kas?
- Tai draudžiama.
- Kvailystės. Vien vandenį draudžiama, o kiaušinius virti
galima. Kaip, tavo manymu, jie išvirs? Liks žali.
- Ne!!!
- Taip!!!
Tą akimirką pasigirdo melodingas skambtelėjimas, pa
dėkliukas sustojo, šviesa užgeso.
Pasigirdo žvalus caksėjimas, į virtuvę sugužėjo visi šunys.
Man visuomet liks paslaptis, kaip jie, net ir saldžiai miego
dami, įsigudrina pajusti, kad šeimininkai rengiasi sėsti prie
stalo. Šiuo metu bute nejusti jokių skanių kvapų, verdami
kiaušiniai nekvepia, krosnelė tik tyliai skambtelėjo, ji nekau
kė kaip mūsų viryklės laikrodis. Bet va, pasigėrėkite, visi čia,
net Fenia ir Kapa atbildėjo ir dabar laukiamai žiūri į mane.
Nukabinau virtuvines pirštines.
- Kam tau jos? - vyptelėjo Vovka.
216 Darja Doncova
- Kiaušiniams išimti, dar rankas nusideginsiu.
- Nesąmonė, jie šalti.
- Manai?
- Žinau. Vandens nebuvo, kaip jie galėjo įkaisti. Taip iš
imsiu, jie lediniai ir žali.
- Oi, atsargiau. Tu kada nors naudojaisi mikrobangų kros
nele?
- Ne! - riktelėjo Vovka. - Bet nematau čia nieko sudėtinga.
- Tačiau...
- Nemokyk manęs.
- Paklausyk...
- Va, kodėl niekad nevesiu, - sušnypštė Kostinas. - Bet
kuri boba savo patarimais gali įvaryti vyrui insultą. „Daryk
taip, o ne kitaip. Čia nesėsk, ten nestovėk, ten nerūkyk, čia
nekvėpuok.“ Viešpatie, nejau neaišku, kad esu už tave pro
tingesnis ir puikiausiai žinau, kaip elgtis tokioje situacijoje!
Sureaguoti į tokį įžūlų pareiškimą nespėjau, nes Vovka
atidarė dureles ir... Viskas įvyko akimirksniu. Kiaušiniai ne
tikėtai ėmė drebėti, sutirtėjo lyg šalčio krečiami.
- Na, ir... - pradėjo majoras, bet tuomet nugriaudėjo spro
gimas.
Krosnelė šoktelto, nors ir neaukštai, pro atviras dureles
išsiveržė baltai geltonas fontanas ir tėškėsi Vovkai tiesiai į
veidą. Kostinas subliuvo. Žaibiškai pritūpiau ir užsidengiau
rankomis galvą. Fenia ir Kapa, parodžiusios retą mažiems
šunyčiams išradingumą, puolė prie manęs, įsikabino na
gais į kelnes ir vikriai lyg katės iš pradžių užsikabarojo šei
mininkei ant kelių, o paskui sulindo po megztiniu. Mulia
palindo po stalu, Ada metėsi į koridorių. Reičelė užkaukė
bosu. Ramikas kaip pakirstas griuvo šalia kriauklės. Kros
nelė vėl šoktelėjo, majorą apdrėbė dar viena kažkokios ne
aiškios pliurzės porcija. Šįkart pataikė į plaukus.
- Oi, mama! - sustaugė Vovka.
Metusi ant grindų Fenią su Kapa puoliau prie jo.
24 SKYRIUS
- Tau skauda? - suklikau atstumdama šuniukus, kurie
taikėsi užsiropšti ant majoro.
- Greičiau duok šalto vandens, degu! - rėkė Vovka.
Persigandusi nugrūdau jį prie kriauklės. Kol Vovka plovė
nuo veido baltai geltoną pliurzę, įdėmiai apžiūrėjau kros
nelę ir supratau, kas įvyko. Kiaušiniai kažkodėl susprogo.
Kodėl taip atsitiko, neaišku. Gal jie senstelėję, o gal krosnelė
ne visai tvarkinga? Žvilgsnis užkliudė atverstą instrukciją.
„Nevirinkite vandens mikrobangų krosnelėje.“ Kas toliau?
„Niekada nedžiovinkite joje išmaudytų naminių gyvūnų.“
Pasipiktinusi numečiau knygelę. Ją tikriausiai sudarinėjo
idiotai.
- Lempa!
- A? Aš čia!
- Tik tau galėjo ateiti į galvą mintis pagaminti kiaušinius
tokiu būdu, - subambėjo Vovka.
- Man? Tu liepei juos ten įdėti, o vėliau, nepaisydamas
mano perspėjimų, atidarei dureles. Nenorėjai instrukcijos
perskaityti.
Kostinas tylėdamas nusišluostė veidą indams skirtu
rankšluosčiu ir riktelėjo:
- Per stebuklą nudegimų išvengiau!
- Pats tvirtinai, kad neįpylus vandens kiaušiniai liks šal
ti, - neištvėriau.
Vovka sustingo, paskui, piktai krestelėjęs galvą, pareiškė:
- Norėjau perskaityti instrukciją, betgi neleidai. Ramiau
siai laukiau virtų kiaušinių, niekur nesikišau, tu nusprendei
pagaminti juos krosnelėje, o paskui liepei išimti. Bandžiau
užsimauti pirštines, bet pradėjai šūkauti: „Greičiau, vikriau,
valgyti noriu.“ Dabar matai savo idiotiško elgesio rezultatą?
218 D arj a Doncova
Man vos neišdegino akių! Manau, bus sąžininga, jei palik
siu tau tvarkyti šitą kiaulidę.
Netekau žado. Kostinas nutėškė suglamžytą rankšluostį
ant palangės ir neskubriai, oriai, tarsi karalius, ką tik baigęs
priiminėti pavaldinius sosto salėje, išėjo.
Ant stalo stovėjo išterliota krosnelė, viskas buvo nutaš
kyta geltonai balta mase, mėtėsi lukštų gabalėliai. Apačioje
šurmuliavo šunys.
Griebiau ploviklio buteliuką. Netiesa, kad vieno lašo už
tenka išplauti kalnui indų, netikėkite reklama. Dabar aišku,
kodėl nenoriu tekėti? Vyrai yra gyvas siaubas! Tik ir taikosi
apkaltinti vargšes moteris visomis mirtinomis nuodėmė
mis. Kad ir dabar, kas liepė įdėti kiaušinius į mikrobangę?
Kas dejavo ir zyzė kaulydamas vakarienės, kas tikino, kad
be vandens kiaušiniai liks šalti? O kas galiausiai liko apkal
tinta, su skuduru rankose, prišnerkštoje virtuvėje? Reikia
atminti dar ir tai, kad Vovka - tik mano bičiulis.
Rytą, išgėrusi kavą, pabandžiau susisiekti su Nina Rago-
zina. Tačiau ragelio niekas nekėlė. Keliskart rinkau numerį,
atrodo, tai ne mobilusis telefonas. Tikriausiai mergina pa
skaitose.
Sunkiai dūsaudama ėmiausi ruošos darbų. Pirmiausia iš
vedžiau šunis, tada nuploviau neįtikėtiną kiekį purvinų lete
nų, prikroviau šešis dubenėlius košės, išsiėmiau dulkių siur
blį ir leidausi per kambarius, bandydama įvesti bent šiokią
tokią tvarką. Kas pusvalandį vis bandžiau susisiekti su Nina,
bet, regis, ji namo neskubėjo. Baigusi tvarkytis, sukišau į skal-
byklę kalną skalbinių, subėgiojau į parduotuvę, partempiau
keturis kaupinus krepšius produktų, išdžiausčiau skalbinius,
pagaminau pietus, tuomet griebiausi lygintuvo, išlyginau tai,
kas jau išdžiūvo. Darbus pabaigiau apie aštuonias. Ninos na
mie vis dar nebuvo.
Visiškai be jėgų griuvau į lovą. Tie, kurie mano, kad namų
šeimininkė nieko neveikia, labai klysta. Manau, nėra sunkės-
nio ir įkyresnio darbo už buto tvarkymą, skalbimą, gamini
mą, valymą... Aplinkiniai laiko tave tingine, algos negauni, o
jėgas išsunkiančio darbo rezultatų vis tiek nematyti. Išvirta
sriuba akimoju išgaruoja, skalbiniai vėl susitepa, ant lentynų
nugula dulkės. Jau geriau vaikščioti į tarnybą, ten nors gali
ma ramiai išgerti arbatos, paplepėti su kolegomis, o grįžusi
namo turi teisę atsisėsti prie televizoriaus ir į visas namiškių
pastabas ramiai atsakinėti:
- Patys tvarkykite butą, aš irgi dirbu.
O kaip į namiškių pretenzijas gali atsikirsti namų šeimi
ninkė?
Gulėjau lovoje lėtai nirdama į miegą. Per snaudulį girdė
jau visokiausius garsus: trinktelėjo laukujės durys, pasigirdo
Katios ir Juros balsai, šunų lojimas. Po kurio laiko Katiuša
dirstelėjo į mano kambarį.
- Lempuša, gal sergi?
-Ne.
- Kodėl atsigulei?
- Pavargau, visą dieną tvarkiausi.
- Tuomet pailsėk, Lizai ir Kiriuškai viskas gerai, - links
mai pasakė Katia ir uždarė duris.
Vėliau už durų išgirdau:
- Reikia rytoj Lempai vitaminų nupirkti, nepatinka man
tas jos nuovargis.
- Teisingai, - pritarė Jura, - atrodo nekaip: išbalusi, pa
akiai pamėlę.
Miegą kaip ranka nuėmė. Atsisėdau lovoje, turbūt iš tiesų
sunkiai sergu, jei net Jura pastebėjo mano blyškumą. Gal
papasakoti Katiai, kas man yra? Bičiulė - puiki gydytoja.
Ne! Ji iš karto įkiš mane į ligoninę, o juk dar reikia surasti
čigonę! Vėl griebiau telefoną. Nagi, pabandysiu dar kartą...
- Alio, - pasigirdo tylus balselis.
- Nina?
- Čia tokia negyvena.
220 Darja Doncova
- Atleiskite.
Teko pakartotinai rinkti numerį.
- Alio.
- Nina?
- Ponia, jūs vėl man paskambinote.
- Atleiskite, netyčia, renku 151... o sujungia su jumis.
- Tai mano numeris.
-Kaip?
- Labai paprastai. Gyvenu čia.
- O kurgi Nina Ragozina?
- Ak, jums reikia Ninušos!
Atsidusau. Įdomu, ji tokia buka ar nusprendė iš manęs
pasišaipyti? Juk iš pat pradžių teiravausi Ninos.
- Taip, kaip tik jos.
- Nina čia nebegyvena, išsikraustė. Dabar aš butelį nuo
moju.
- Kur ji dabar gyvena?
- Ji nepaliko jokių koordinačių? Žinote, taip dažnai da
roma, kai žmonės keičia gyvenamąją vietą.
- Ne, tiesiog išsikraustė, niekuo negaliu padėti.
- Atleiskite.
- Niekai, tik daugiau neskambinkite.
Vėl atsiguliau į lovą ir užsitempiau ant galvos antklodę.
Iš akių pabiro ašaros. Dieve, mirtinai sergu, dienos su
skaičiuotos, o tyrimas stovi vietoje, buksuoja lyg automobilis
klampiame molyje. Gal kreiptis į Vovką? Atsisėdusi ištiesiau
ranką prie chalato, bet jau po akimirkos pakeičiau sprendi
mą. Majoro elgesys mane įžeidė, nenoriu prašyti jo pagalbos.
Tiek to, kol kojos rankos juda, pati bandysiu išnarplioti tą
kamuolį, va, kai nebegalėsiu vaikščioti, tada ir kreipsiuosi į
Kostiną, jeigu, žinoma, iki to laiko nesusidorosiu pati.
Vėl griuvau ant pagalvės ir prasmegau tamsioje miego
bedugnėje.
Ne veltui žmonės sukūrė posakį apie rytą*. Dieną padėtis
nebeatrodė tokia tragiška. Vadinasi, Nina Ragozina nuosavo
būsto neturi, nuomojasi butą. Taip elgiasi daugelis studentų,
nenorinčių gyventi bendrabutyje. Nina mokosi teatro mo
kykloje ir ją surasti nesunku. Dabar pat važiuoju į akademiją,
susiieškosiu būrelio vadovą Sergejų Vasiljevičių ir sužinosiu,
kuriame institute Ragozina lanko paskaitas. Praėjusį kartą
sutrikusi pamiršau pasiteirauti.
Apsirengiau ir nuėjau į virtuvę. Ant stalo gulėjo raštelis:
„Lempuša, vėl paėmiau tavo mašiną. Atleisk. K.“
Nusišypsojau, na, ir puiku, man metro net patogiau, jo
kių kamščių, godžių valstybinės autoinspekcijos pareigūnų
ir išsiblaškiusių pėsčiųjų. Ramiai paskaitysiu knygą.
Rytinė piko valanda jau praėjo, ir be jokių grūsčių nu
važiavau iki reikiamos stotelės, sėdėdama ant minkšto suo
lelio mėgavausi Marinina. Išlipusi nuskubėjau perėjimu no
rėdama persėsti į kitą traukinį. Plytelėmis išklotos grindys
buvo nuožulnios. Staiga mane išpylė karštis. Atsisegiojau
striukę, bet tai nepadėjo, teko ją nusivilkti ir persimesti per
ranką. Sekundę lyg ir pasidarė geriau, tačiau netrukus atro
dė, tarsi iš perėjimo kažkas būtų išsiurbęs visą orą, pasidarė
tvanku, prieš akis šokinėjo kažkokie taškeliai, ausis lyg vata
užkimšo.
- Jums negera? - užjaučiamai pasiteiravo kažkas iš rūko.
- Labai tvanku, - vos išlemenau.
Tvirta ranka stumtelėjo mane kažkur šonan.
- Sėskit.
Sudribau ant kietos sėdynės. Prieš akis sušmėžavo aštriai
kvepiantis buteliukas. Įkvėpiau pasibjaurėtino „aromato“,
užsikosėjau ir išnėriau iš tamsos.
Apkūni apskritaveidė moteris baltu chalatu užuojautos
kupinu balsu paklausė:
*Rytas už vakarą protingesnis. - Aut. past.
222 Daria Doncova

- Kaip jaučiatės?
- Ačiū, daug geriau. Kur aš?
- Diagnostikos centre.
Pakračiau galvą.
- Važiavau metro. Nejaugi praradau sąmonę? Tokiam il
gam laikui? Nors užmušk, neatsimenu, kaip atsidūriau ligo
ninėje.
Medikė švelniai nusišypsojo.
- Viskas gerai, jūs vos akimirkai praradote sąmonę, mes
tebesame metro.
- Bet jūs ką tik kalbėjote apie diagnostikos centrą.
- Teisingai, mūsų susivienijimas „Gydymas pagal Ver-
nerį“ nuomojasi patalpas metro, tai labai patogu. Paprastai
žmonėms nėra kada specialiai vaikščioti į polikliniką, vienas
vargas, dažnai reikiamas gydytojas priiminėja tomis valan
domis, kai jūs dirbate, tyrimų rezultatų tenka laukti mėnesį.
O mes čia pat, po ranka, atsidarome šeštą ryto, užsidarome
pirmą nakties ir iš karto pranešame visus duomenis apie jūsų
būklę. Gal norėtumėte pasitikrinti? Tai, kad pasijutote pra
stai, negeras ženklas.
- Ne, ačiū.
- Bet kodėl? Nei skausmo, nei injekcijų, nebrangu.
- Kartą jau dariausi tomogramą vaistinėje.
Gydytoja skambiai nusijuokė.
- Tikra kvailystė. Jus paprasčiausiai apgavo, tomogra-
fas - brangus malonumas, ne visos klinikos jį turi. Susipa
žinkime. Zinaida Markovna.
- Jevlampija.
- Tai va, - niekaip nesureagavusi į mano vardą tęsė Zinai
da Markovna, - mes visada sąžiningai perspėjame: diagnos
tika pagal Vernerį - tai kompiuterinė technologija, todėl ją
galima atlikti kur tik nori: metro, darbe. Kai kurios organi
zacijos kviečiasi mūsų specialistus į savo biurus, labai patogu
patikrinti darbuotojų sveikatą neatitraukiant jų nuo darbo.
- Ar tai objektyvus patikrinimas? Kuo jis pagrįstas?
- Suprantate, - šyptelėjo Zinaida Markovna, - viskas la
bai paprasta. Žmogaus kūnas - nematomo spinduliavimo
šaltinis. Vernerio išrastas aparatas jį fiksuoja, o kompiu
terinė programa demonstruoja paveikslėlį. Ligoti ir sveiki
organai spinduliuoja skirtingai. Norite pažvelgti, kaip dirba
aparatas?
- Na...
- Nemokamai.
- Galima pabandyti, - pasidaviau.
- Imkite į rankas štai šias lazdeles, - subruzdo Zinaida
Markovna, - tik prieš tai nusiimkite viską, kas iš metalo: žie
dus, auskarus.
- Nenešioju papuošalų.
- Na, ir puiku. Geriausia prietaiso veikimą demonstruoti
tikrinant dantis.
-Ką?
- Ar visi jūsų dantys sutvarkyti, ėduonies neturite?
Paniurau.
- Seniai laikas nueiti pas gydytoją, bet kol neskauda, ne
sinori į odontologo krėslą sėstis.
- Dar nesu sutikusi žmogaus, kurio visi dantys būtų svei
ki, - nusišypsojo Zinaida Markovna, - todėl ir pasiūliau
juos tikrinti, labai akivaizdus pavyzdys, na, žiūrime.
Gydytoja pradėjo ryžtingai stumdyti „pelę“ kilimėliu.
- Žiūrėkite į ekraną, - paliepė.
Monitoriuje pasirodė kaukolės vaizdas.
- Tai mano? - krūptelėjau.
- Taip, - linktelėjo Zinaida Markovna, - o čia - jūsų dan
tukai. Ką mes matome? Aha, priekyje, kairėje, turime kaiš
tį. Dešinėje nėra krūminio, štai čia plombos, čia įsisenėjęs
ėduonis, o ten trys vainikėliai.
- Nieko sau! Absoliučiai tiksliai, - nustebau. - Kaip jums
tai pavyko?
224 D arj a Doncova
- Juk aiškinau, visa esmė spinduliavime. Sveiki dantys
mėlynos spalvos, tie, kuriuos reikia gydyti - raudoni, kaištis
šviečia geltonai, jis negyvas. Norite, patikrinsime visą orga
nizmą? Tik už tris šimtus rublių? Nejaugi gaila tokios men
kos sumos už visiškai tikslią informaciją apie savo sveikatą?
- Žinoma, ne, - sumurmėjau apžiūrinėdama mirguliuo
jantį įvairiaspalvėmis dėmėmis žandikaulį. - Tik kodėl to
kia diagnostika nėra plačiai taikoma Rusijoje? Pirmą kartą
apie tai girdžiu.
Zinaida Markovna bakstelėjo pirštu į įrėmintą popieriaus
lapą ant sienos.
- Turime licenciją. Bet viskas, kas nauja, sunkiai skinasi
kelią. Mūsų medikai linkę dirbti senoviškai: tyrimai, ap
žiūros, stuksenimai, klausymai. Daugybė siauros srities
specialistų, kiekvienas žino tik savo daržą. Užtenka nueiti į
polikliniką, ir jus užvaikys po kabinetus. Gastroenterologas
tikrina skrandį, pulmonologas - plaučius, chirurgas - kau
lus, okulistas - akis... Niekas negydo viso žmogaus, kiekvie
nas užsiima tik atskirais organais. Kas atsitinka, kai vaikas
turi septynias aukles? Be to, jei Vernerio aparatai stovėtų
visur, daugybė gydytojų taptų nereikalingi, užtektų vieno
prie kompiuterio. Aparatas pateikia ir rekomendacijas. Ma
tote, iš šono juosta išlindo. Čia parašyta, kurie dantys ne
sveiki, rekomendacijos, kaip gydyti. Žinoma, mūsų niekur
neįsileidžia, tik į metro, bet protingi žmonės seniai suprato,
kas yra kas! Žinotumėte, kokie žmonės pas mane ateina.
Gaila, negaliu sakyti žinomų visoje šalyje pavardžių, kaip
medikė privalau saugoti paslaptį. Tai kaip?
- Gerai, pabandykime.
- Teisingai. Nusiaukite batukus, basomis stokite ant ki
limėlio, imkite daviklius ir žiūrėkite į ekraną. Mėlynas fo
nas - sveikata, raudonas - negalavimas, geltonas... Na, jos
mes nepamatysime, šita spalva pasirodo tik blogiausiais
atvejais. Pradedam.
Kompiuteris tyliai suzvimbė. Ekrane pasirodė visiškai mė
lynos pėdos, blauzdos, keliai, pilvo apačia...
- Jūs visiškai sveika moteris, - susižavėjo Zinaida Mar
kovna ir, kaip sakoma, pabaidė sėkmę.
Skrandžio srityje sumirguliavo švelniai rausva dėmelė.
Kompiuteris žvangtelėjo, šone išlindo popierėlis.
- Niekai, - konstatavo gydytoja, - nedidelis gastritas, jį
dabar kone visi turi. Valgome paskubomis, sausą maistą,
dažnai visokį šlamštą, todėl tokios pasekmės. Jums reko
menduojama nusipirkti tam tikrų vaistų. Pagersite ir pa
miršite nemalonumus. Važiuojame toliau.
Krūtinė, rankos, kaklas - viskas, kas pasirodydavo ekra
ne, mirgėjo mėlynai.
- Arkliška sveikata, - džiaugsmingai pareiškė Zinaida
Markovna, - net mastopatijos požymių nėra, kas apskritai
neįtikėtina.
Tuomet pasirodė galva, visa geltona, bauginamai ryški.
Zinaida Markovna žagtelėjo, aš nutirpau.
- Kas tai?
- Na... e... Nieko sau!
- Su mano smegenimis kažkas negerai?
- Na... e... kaip čia pasakius...
- Sakykite diagnozę!
- Na... Gal kartais jūs ten turite metalinių plokštelių? - su
kruto gydytoja.
- Kur? - žengtelėjau atbula.
- Galvoje.
-Ne.
- A... a... Tuomet... na...
- Kas man?!!
- Pabandykime dar kartą patikrinti informaciją?
- Gerai.
Vaizdas išnyko ir po akimirkos pasirodė vėl. Geltona spal
va tapo dar ryškesnė. Įsižiūrėjau į paveikslėlį. Jo pakraščiai
buvo skaisčios oranžinės spalvos, arčiau prie vidurio tonai
darėsi švelnesni.
- Taip, - krenkštelėjo Zinaida Markovna. - Taip, tai taip!
Tiesiog šitaip! Šitaip ir tiek! Taip, ir nieko daugiau nebepri-
dursi! Taip, ir viskas! Taip, išprotėti galima!
Kompiuteris cyptelėjo, iš greta esančios dėžės išlindo lape
lis. Zinaida Markovna ištiesė ranką, bet vikriai ją aplenkusi
pagriebiau bjauriai traškantį popierėlį ir įsisiurbiau į jį aki
mis. „Visiškai sunaikintos galvos smegenys. Gydymas neįma
nomas.“ Įsistebeilijau į taškų eilutę sakinio pabaigoje. Vargšui
aparatui pritrūko žodžių mano sveikatos būklei apibūdinti,
nelaimingas kompiuteris, ko gero, iki šiol nebuvo susidūręs
su tokiu pasmerktu mirčiai ligoniu, todėl ir pridėliojo taškų.
25 SKYRIUS
- Kas dabar man bus? - sušnibždėjau glamžydama sau
joje lapelį.
Zinaida Markovna pačiupo popierinę servetėlę, greitu ju
desiu nusišluostė ištryškusį ant kaktos prakaitą ir sumekeno:
- Na... tai niekai. Dabar pat, daug negalvojusi, dumkite į
onkologijos centrą. Visko pasitaiko.
- Turint auglį smegenyse įmanoma gyventi?
- Na... e... jus išoperuos, būsite kaip naujai gimusi. Be to,
visai įmanoma, kad jis gerybinis.
- Kas tuomet?
- Išoperuos, būsite kaip naujai gimusi, - tarsi užsikirtusi
plokštelė pakartojo gydytoja.
Staiga baimė kažkur dingo. Dabar man aišku, ką dary
dama echoskopiją pamatė Sonia ir kodėl išsigando. Ne kie
kvienas gydytojas įstengia pasakyti žmogui tiesiai į akis:
„Jūs pasmerktas.“ „Echoskopininkė“ irgi nesugebėjo ištarti
lemtingųjų žodžių.
Veikiausiai ir Zinaida Markovna būtų išsisukusi nepasa
kydama tiesos, bet aš pati viską pamačiau ekrane.
- Tuoj pat sakykite, kiek laiko gyvena taip sergantis žmo
gus, - užsipuoliau visiškai sutrikusią tetulę.
- Na...
- Kalbėkite, turiu vaikų. Be to, esu šiokių tokių vertybių
savininkė, butas, namas užmiestyje, paveikslų kolekcija,
reikia spėti sudaryti testamentą.
- Na... prognozuoti sunku, - išlemeno gydytoja, - mūsų
organizmas turi paslėptų rezervų...
- Kiek? Tiksliai! Mėnuo, du, metai?
- Viešpatie, - pliaukštelėjo rankomis Zinaida Markov
na, - metai!!! Tiek to, nenoriu apgaudinėti, panašu, kad jūs
ne iš tų, kurios krenta be sąmonės išgirdusios pranešimą apie
mirtį. Laiko nebėra. Iš visko sprendžiant, turėjote numirti
dar vakar, tokios būklės žmonės jau nebegyvena. Nonsensas.
Smegenų nėra. Nefunkcionuoja joks centras. Tik vieno ne
suprantu...
-Ko?
- Jūs vaikščiojate, matote, girdite, kalbate...
- O neturėčiau?
- Žinoma, ne, štai, atkreipkite dėmesį, - gydytoja pradė
jo baksnoti pirštu į ekraną. - Čia viskas pažeista. Žinote, jūs
man atleiskite, bet...
- Kas dar?
- Bet...
- Viešpatie, kas???
- Nenorėčiau sakyti.
- Pradėjote, tai užbaikite, - supykau. - Be to, nejau įma
noma pranešti man dar nemalonesnę žinią nei ta, kurią jau
pasakėte?
- Taip, - tylutėliai nušnarėjo Zinaidos Markovnos balsas.
Mielieji, visuomet maniau, kad posakį „sulinko kojos“
išgalvojo egzaltuoti rašytojai. Kaip, sakykite, gali nebelai
228 Darja Doncova
kyti normalios, niekada nepatyrusios traumų galūnės? Ta
čiau dabar supratau: ši frazė nėra tik graži hiperbolė. Keliai
staiga pasidarė tarsi želė, pėdos, regis, išskydo ant grindų,
kūnas apsunko...
Sudribau ant kėdės ir prašnibždėjau:
- Sakykit, aš viskam pasirengusi!
- Jūs man patikote...
- Toliau.
- Todėl noriu įspėti...
- Greičiau!
- Suprantate, onkologija - sudėtinga problema.
- Trumpiau!!!
- Suprantama, gydytojas privalo padaryti viską...
- Dėstyk reikalo esmę! - surikau ir vožiau kumščiu į stalą.
- Oi, - cyptelėjo Zinaida Markovna, - gerai. Jums negali
ma daryti operacijos. Per vėlu. Jokio pagerėjimo ji nesuteiks,
tik nukamuos. Mano patarimas: išvažiuokite iš Maskvos, į
kaimą, toliau nuo miesto. Gal ten, gryname ore, ekologiškai
švarioje aplinkoje, ilgiau pratempsite. Norite, nuvešiu jus
iki stotelės? Kur ėjote: į Žiedo liniją ar į radialinės pusę.
Netikėtai kojos sutvirtėjo. Atsistojau.
- Ačiū, pati nueisiu.
Zinaida Markovna vėl pagriebė servetėlę.
- Tik pamanykite, kokia kompensacija, - sumurmėjo man
įkandin.
Kažkodėl perėjime jau nebebuvo tvanku. Žvaliai nukauk
šėjau iki vestibiulio ir prisėdau ant vieno iš marmurinių suo
lelių. Žmogus - keistas padaras, žino, kad kažkada mirs,
bet puikiausiai gyvena. Suprantama, anksčiau ar vėliau visi
pagalvojame apie mirtį. Veikiausiai todėl dauguma garbaus
amžiaus žmonių gyvenimo saulėlydyje pradeda mąstyti apie
Dievą. Kažkaip nemalonu galvoti, kad tave tiesiog užkas arba
sudegins. Asmeniškai man smagiau būtų tapti šmėkla. Įsi-
kurčiau mūsų bute, nieko negąsdinčiau, retkarčiais žiūrėčiau
televizorių, skaityčiau detektyvus ir prižiūrėčiau Kiriušką su
Lizaveta. Beje, galų gale sužinočiau, kuo užsiima šunys, kai
šeimininkų nėra namie, nes mane kamuoja migloti įtarimai:
ar tikrai tuo metu visa kompanija saldžiai miega?
Ką dabar daryti? Kad tik nepradėčiau visų akivaizdoje rau
doti.
Bet kažkodėl ašarų nebuvo, viduje brendo niūrus ryžtas.
Supratau, kad iki paskutiniojo atodūsio man liko labai ma
žai laiko. Vadinasi, padvigubinsiu, ne, patrigubinsiu, septy-
niskart, dešimtkart padidinsiu pastangas bandydama rasti
čigonę. Be to, dar reikia parašyti testamentą.
Prie perono triukšmingai pririedėjo traukinys, įšokau į va
goną. Paskubėk, Lempa.
Akademijos aktų salės durys buvo užrakintos. Apmau

džiai treptelėjau koja. Vėl padariau kvailystę. Dabar diena,
pats paskaitų įkarštis. Sergejus Vasiljevičius tikriausiai teat
ro mokykloje. Į akademiją jis ateina popiet, teks laukti.
Vos atsišliejau į plačią palangę, pasirodė lieknutė mergina
apšiurusiais džinsais ir ėmėsi segti prie salės durų skelbimą.
Popierėlis buvo prirašytas stambia, aiškia, vaikiška rašyse
na: „Teatro studijos repeticijos atidedamos savaitei.“
- Kodėl atšaukiamos repeticijos? - pasiteiravau.
Studentė noriai paaiškino:
- Nežinau. Esu seniūnė, Sergejus Vasiljevičius paskambi
no ir paprašė visiems apie tai pranešti. Gal darbe kas atsiti
ko? Pernai maždaug tokiu pat metu nesirodė kokias dešimt
dienų, nes jo studentai iš teatro mokyklos buvo kažkur iš
vykę, atrodo, į festivalį.
- Gal pasakytumėte, kokioje aukštojoje jis dėsto?
- Sergejus Vasiljevičius moko aktorinio meno.
-Kur?
- Teatriniame.
- Jų yra keli.
- Tikrai? Supratimo neturiu.
Atsidusau.
- Tai bėda.
- Gal galiu kuo padėti? - pasisiūlė mergina.
- Pažįstate Niną Ragoziną?
- Nelabai artimai, vaidino mūsų spektaklyje.
- Gal girdėjote, kur ji dabar gyvena?
- Ne, - papurtė galvą seniūnė, - ji ne iš akademijos.
- Žinau, todėl ir laukiau Sergejaus Vasiljevičiaus.
- Paskambinkite jam į namus ir paklauskite.
- Pasiūlymas geras, bet neįvykdomas.
- Kodėl?
- Nežinau jo telefono.
- Taigi duosiu jums, - pasakė studentė, - rašykitės.
Apsidžiaugusi, kad sėkmė vėl atgręžė į mane besišypsantį
veidą, išsiėmiau iš rankinės telefoną.
Tikras stebuklas, režisieriaus namuose ragelį pakėlė iškart.
- Alou, - išgirdau gerai išlavintą moters balsą, - ko ieš
kote?
- Pakvieskite, prašom, Sergejų Vasiljevičių.
- Jo nėra.
- Kada grįš?
- Po savaitės.
- Nejaugi? Siaubas! Negali būti.
- Kas atsitiko, mieloji? - susirūpino pagyvenusi moteris.
Kaip viską paaiškinti draugiškai senutei? Matote, rytoj ke
tinu numirti, todėl stengiuosi kuo skubiau užbaigti tyrimą?
- Kuo galėčiau jums padėti? - neatlyžo ji.
Staiga susivokiau. Sprendžiant iš balso, kalbuosi su Ser
gejaus Vasiljevičiaus mama, ji tai tikrai žino, kur dirba sū
nus! Gal net pažįsta jo mėgstamas mokines.
- Tikrai galėtumėte, būkite gera, pagelbėkite.
- Su džiaugsmu, mano angele, - užtikrino pagyvenusi
moteris.
- Nina... - pradėjau ketindama paprašyti Ragozinos tele
fono arba tikslaus aukštosios mokyklos, kur dėsto Sergejus
Vasiljevičius, pavadinimo.
Tačiau dama neleido man užbaigti.
- Viskas, daugiau nė žodžio! Ninočka! Be galo džiaugiuo
si! Geram medžiotojui laimikis pats į rankas lekia. Sveika,
širdele...
Iš nuostabos praradau žadą.
- Seriožka išvyko netikėtai, - išgirdau tragišką šnabžde
sį. - Suprantate, Liova mirė, nuo infarkto. Baisu, toks jau
nas, penkiasdešimties dar neturėjo! Užmigo ir nebepabu
do. Kita vertus, tai, žinoma, laiminga mirtis, ne kiekvienas
miršta taip lengvai, galima tik pavydėti. Va, Serioža ir išlėkė
užmiršęs jus perspėti.
Tylėdama bandžiau susigaudyti. Kas tas Liova? Tikriau
siai artimas giminaitis, todėl Sergejus Vasiljevičius ir išvyko
pasirūpinti laidotuvėmis.
- Suprantama, aš nieko nežinau, - dramatišku penkto
jo dešimtmečio Maskvos akademinio dramos teatro akto
rės šnibždesiu paskelbė dama, - net įtarimo jokio neturiu.
Serioža nuo manęs slepia, bet motinos širdis viską jaučia,
todėl žinau reikalo smulkmenas ir galiu jums padėti. Taip,
galiu! Ak, kaip nustebs Serioženka: jo nėra, o reikalai juda!
Susilaikiau nesijuokusi. Atrodo, motinos širdis čia nie
kuo dėta, veikiau jau kalbama apie puikią klausą. Galiu la
žintis iš ko tik norite: senoji dama azartiškai šnipinėja savo
suaugusį sūnų.
- Susitiksime po dviejų valandų kavinėje „Kraitelė“, - pa
slaptingu tonu pareiškė nematoma pašnekovė.
- Manau, neverta, aš tik...
- Žinau, Ninočka, - pertraukė režisieriaus mama, - no
rite pasiimti vokelį, bet juk jūs su Serioža visuomet susitin
kate „Kraitelėje“, va, ir aš ten ateisiu.
- Ragozina...
232 Daria Doncova
- Puikiausiai atpažinau jūsų balsą, širdele, - vėl neleido
baigti sakinio vietoje nenustygstanti bobutė, - skamba kaip
varpelis, nors tik dabar pirmą kartą prisistatėte. Iš pradžių
maniau, kadjūs, kaip ir visas šiuolaikinis jaunimas, neišauk
lėta, bet vėliau supratau: laikotės konspiracijos. Ir teisingai.
Ak, Ninočka, Serioža jus taip vertina, laiko pačia talentin
giausią. Žinote, apie jus jis kalba su tokiu susižavėjimu, net
maniau, kad sūnus įsimylėjo. Cha cha cha, pajuokavau! Bet,
kaip ir kiekviename pokštavime, čia yra dalelė tiesos!
- Tačiau...
- Viskas! Daugiau nė žodžio! Susitikimo vieta „Kraitelė“,
slaptažodis „Serioža“. Einu rengtis.
- Vis dėlto.
- Nereikia jaudintis, sugebu puikiai grimuotis, niekas nie
ko nesužinos, sugebėsite susitvarkyti be Seriožos: jis bepro
tiškai apsidžiaugs, supras, kad be reikalo mane nušalino. Pasi
rodo, aš dar sveiko proto ir tvirtai stoviu ant kojų! Štai taip!
- Kur yra „Kraitelė“? - šiaip ne taip įsiterpiau į tarškalės
monologą.
- O! - šūktelėjo bobulė. - Jūs mane tikrinate! Taigi prie
„Novokuzneckajos“ metro. Tai kaip? Dabar tikite, kad viską
žinau?
- Taip, - įsitraukiau į žaidimą, - iš tikrųjų. Nors vis dėlto
truputį abejoju. Gal ir mano telefono numerį nugirdote?
- Knygelėje užrašytas. Štai ką, brangute, padarykime taip,
numeris bus slaptažodis. Ak, kaip šauniai sugalvojau. Mudvi
juk niekada nebuvome susitikusios! Įeisiu į kavinę ir pasaky
siu skaičius.
- Gerai, - pasidaviau, - „Kraitelė“ tai „Kraitelė“.
- Nesijaudinkite, - damos balsas perėjo į falcetą, - vokelį
pasiimsiu, ir mes dar parodysime Seriožai, taip! Būtinai! Jis
dar pasigailės, kad motiną į šalį nustūmė!
Įsidėjau telefoną į rankinę. Pati didžiausia iš blogybių -
akla, bekraštė motinos meilė. Dauguma motinų, užauginu
sios vaiką ir įtaisiusios jį į institutą ar į darbą, vis dėlto suvokia:
dabar atžalai reikia duoti laisvę. Dvidešimties sulaukusiems
jaunuoliui ar merginai jau privalu tapti savarankiškiems.
Kad ir kaip tėvams būtų liūdna tai pripažinti, jie ne visada
yra svarbiausi vaikų gyvenime. Ateina laikas, kai tokie tam
pa draugai arba mylimas žmogus. Išmintingi tėvai stengiasi
nemaištauti ir tapti savo atžalai patikimais bičiuliais. Gaila,
bet kai kuriems jų, dažniausiai motinoms, susisuka galvelė,
ir psichuota mamytė su penkiasdešimtmečiu, žilu, aptukusiu
„berniuku“ tebesielgia taip, lyg šiam tebūtų treji. Kamantinė
ja apie jo reikalus, įsako raportuoti apie visas problemas, pri
mygtinai reikalauja kartu praleisti vakarus bei šventes, taikosi
būti trečiu asmeniu vedybinėje lovoje ir visokeriopai gadina
vaikams gyvenimą. Manau, toks elgesys neturi nieko bendra
su meile, nes mylėdami sugebame užgniaužti savo norus dėl
kito žmogaus, šiuo atveju vaiko, laimės. Despotiškos mamy
tės iš tikrųjų tėra siaubingos egoistės.
Tokia persona negyvai užgrauš bet kokią marčią, kaip
mat atsikratys visų draugų. Sakysime, pati mamytė nerūko,
todėl nenorėdama uostyti dūmų kvapo ir šaukdama: „Tau
tai kenkia“ - išlups nelaimingajam iš burnos cigaretę. Jei
nesveika jos tulžies pūslė, dėl ko dažnai kamuojasi patolo
giškai irzlūs žmonės, „berniukas“ bus priverstas valgyti ko
pūstų ir vandens sriubą bei niekuo nepagardintus grikius. Iš
knygų lentynos bus išmesti detektyvai ir fantastika, įdėtoje į
magnetofoną garsajuostėje skambės rusų liaudies choras, o
televizorius bus įjungiamas tik tuo metu, kai rodomos nau
jienos bei muilo operos. Tik kapas, į kurį egoistė anksčiau
ar vėliau pateks, išvaduos sūnų nuo jos diktato. Tačiau dar
klausimas, kaip, iškankintas tokios meilės, jis gyvens toliau?
Tokioje aplinkoje gyvenančiai merginai dar blogiau. Varg
šelė turi dvi išeitis: kuo greičiau sprukti iš gimtųjų namų
arba likti senmerge, kas, kad ir kaip būtų gaila, atsitinka
dažniausiai.
234 Dar j a Doncova
Bambėdama sau po nosimi nusigavau iki „Novokuznec-
kajos“ ir pradėjau dairytis į šalis. Aplink kunkuliavo žmonių
minia, visa aikštė prikimšta vagonėlių, kuriuose verda gyva
prekyba šaurma, bandelėmis, gėrimais ir, nors bjaurus, šal
tas ir drėgnas oras - ledais. Nebuvo matyti nieko panašaus
į kavinę. Neaukštuose namuose šalia metro stoties pastato
buvo įsikūrusios tik parduotuvės.
- Gal pasakytumėte, kur rasti „Kraitelę“? - pasiteiravau
laikraščių pardavėjo, kokių trisdešimties metų vaikino,
šniurkščiojančio nosimi prie prekystalio.
- „Kraitelė“, „Kraitelė“, - murmėjo jis.
- Pereik tramvajaus bėgius, - parodė kairėn tetulė, pre
kiaujanti visokiausiomis smulkmenomis, - pasuksi už namo
ir pamatysi tą snarglinę. Bjauri vieta!
Iš tiesų „Kraitelė“ buvo ten, kur ji nurodė. Stiklinis pavil
jonas su raudonai baltomis užuolaidėlėmis, plastikiniais sta
liukais ir labai kietomis kėdėmis. Įsitaisiusi pačiame kampe
paėmiau meniu.
Dabar aišku, kodėl šioje penktos rūšies užeigoje pilna
lankytojų: tokio populiarumo priežastis - kainos, dievaži,
jos tiesiog juokingos, už keturiasdešimt rublių čia galima
neblogai papietauti. Pro šalį pračiuožė padavėja, nešanti
apkrautą padėklą. Užuodžiau pažįstamą kvapą. Viskas aiš
ku, „sultinys“, verdamas iš kubelių, mes kartais, tiesa, labai
retai, tokį gaminame.
- Ką užsisakysim? - pasiteiravo prieidama artyn storulė
padavėja.
- Na... kokia pas jus arbata?
- Iš pakelių.
- Labai gerai. Vadinasi, arbatą ir bandelę be kremo.
Staiga padavėja paslaugiai pasiūlė:
- Norite ruginės, su kmynais? Jos skanios, kartu su arbata
sumokėsite ne daugiau kaip septynis rublius. Gėrimas su cuk
rumi, bandelė didelė, sočiai pavalgysite už nedidelę sumą.
- Ačiū, - nusišypsojau, - atneškite.
Neimsiu juk aiškinti gailiaširdei tetulei, kad pateikiau tokį
užsakymą visai ne dėl pinigų trūkumo, o todėl, kad bijau val
gyti tokioje užeigoje - čia lengvai gali pakišti pašvinkusios
dešros.
Tačiau bandelė pasirodė besanti šviežia ir netgi rūpestin
gai pašildyta. Arbata silpna, bet jos buvo daug, be to, ant
stalo man pastatė kaupiną cukrinę. Padavėja neapgavo - čia
ir septynis rublius teturėdamas neliksi alkanas.
Atsargiai siurbtelėjau iš puodelio, jau rengiausi suleisti dan
tis į bandelę, kai tuo metu į „Kraitelę“ įsiveržė nauja lankyto
ja, ir pyragėlis iškrito man iš rankų.
Ant slenksčio stovėjo dama, gana liekna, netgi grakšti. Jai
ant kojų ugnimi liepsnojo ryškiai raudoni batai botfortai,
apatinę kūno dalį puošė nuodų žalumo odinis trumputis si
jonėlis, šlaunys aptemptos languotomis pėdkelnėmis. Koketė
buvo užsivilkusi akį rėžiantį oranžinį švarkelį iš pešiotos au
dinės, kaklą apsivyniojusi tamsiai mėlynu ilgėliausiu reto nė
rimo šaliku, galvą puošė rausva kepuraitė tabletė su išdidžiai
styrančia stručio plunksna. Vaizdą papildė smėlio spalvos
pirštinaitės ir žydra rankinė planšetė ant ilgo dirželio.
26 SKYRIUS
Pritrenkiantį įspūdį dama padarė ne tik man. Visi kaip
vienas lankytojai liovėsi kramtę ir įsistebeilijo į angelišką
būtybę. Kažkuris švilptelėjo.
- Tai bent bobutė, - sukikeno netoli manęs sėdinčios mer
ginos.
Atsidusau. Kad ir kaip jaunintumeisi, kad ir kokio trumpu
mo sijonėlį užsitemptum, visiškai aišku: toli gražu nebe dvide
šimt. Net didžiuliai „šikšnosparnio“ akiniai, kuriais dama įsi
gudrino uždengti pusę veido, mažai tegelbėjo. Vos dirstelėjus į
236 Dar j a Doncova
ryškiai išdažytus skruostus ir lūpas buvo aišku, kad „mer
gina“ jau atšventė penkiasdešimtmetį, be to, labai seniai,
veikiausiai ji peržengė ir ribą, liūdinančią kiekvieną mote
rį - skaičių šešiasdešimt Nors jai gali būti ir dar daugiau.
- Ninočka! - pragriaudėjo bobulė šnypščiančiubosu. - Tai aš!
Krūptelėjusi pamojau ranka.
- Čionai!
Sergejaus Vasiljevičiaus mama, iš visų pusių lydima
žvilgsnių, priėjo prie staliuko, atsisėdo ir suokalbininkės
tonu pareiškė:
- Slaptažodis! Šimtas penkiasdešimt vienas...
Išgirdusi gerai žinomą numerį atsidusau ir paklausiau:
- Jokio kito mano telefono nežinote?
- Ak, kokia išdykėlė, - pagrūmojo pirštu senutė, - tik
riausiai Serioža pasakė: „Glikeriją Petrovną lengva apvy
nioti aplink pirštą, ji nieko nenutuokia.“ Bet aš žinau vis
ką!!! Štai.
Ji padėjo ant stalo baltą voką.
- Ko taip sutrikote, Ninočka? - sugriaudėjo Glikeriją Pet
rovna. - Imkite ir pradėkite dirbti. Suprantu, jums sumokėjo,
veikite. Žinoma, Serioža dėl Liovuškos viską pamiršo, vis dėl
to draugas, bet juk jūs pati paskambinote, taigi nusprendžiau
sūnui įrodyti, kad jis be reikalo mane atstumia. Esu puiki,
tiesiog neprilygstama aktorė. Ak, kokie vaidmenys man ati
tekdavo. Ofelija! Nina Zarečnaja! Ana Karenina! Nataša Ros
tova! Kokie žmonės stovėjo šalia manęs scenoje! Kačialovas!
Janšinas! Tairovas! Stanislavskis! Nemirovičius-Dančenka!
Man iš rankų vėl iškrito bandelė. Kas?! Kiek tada metų
Glikerijai Petrovnai, jei ji bendravo su Maskvos akademi
nio dramos teatro įkūrėjais? Net labai apytiksliai paskaičia
vus jai turėtų būti per šimtą.
Nepastebėjusi padaryto įspūdžio, persenusi aktorė nesi
liovė:
- Blokas! Aleksandras Blokas!
Prikandau lūpą. Blokas rašė eiles, mano manymu, pui
kias, netgi poema „Dvylika“, sukurta (neduok Dieve, pa
minėti blogą valandą) 1917 metų bolševikų revoliucijos
garbei, nuostabi. Aleksandrą Bloką drąsiai galima vadinti
vienu didžiųjų poetų, bet jis niekada nebuvo profesionalus
aktorius. Beje, su šia pavarde mūsų šeimoje siejama viena
nepaprasta istorija.
Mano mama, tuomet gana gerai žinoma operos solistė,
dažnai priekaištaudavo tėvui, dirbusiam karinėje pramonėje,
kad šis visiškai nesidomi literatūra. Šiaip jau tėvai gyveno tai
kiai, skirtingi pomėgiai ir charakteriai jiems visiškai netruk
dė būti laiminga šeima. Tačiau retkarčiais mama pasijusdavo
pedagogė: Ušinskis, Pestalocis ir Makarenka viename asme
nyje - ir tuomet namuose skardėdavo jos šūksniai:
- Andrejau! Tai tikras siaubas! Vakar svečiuose vos nesu
degiau iš gėdos! Visi inteligentiški žmonės perskaitė naująją
Voznesenskio poemą, o tu ne! Bjauru. Visi aptarinėja eiles,
mano vyras sėdi ir tyli.
- Bet, katyte, - droviai teisinosi tėtis, - pati žinai, koks
mano gyvenimas: institutas - poligonas, poligonas - insti
tutas, kada man skaityti?
- Lėktuve, - nė nemanė nusileisti mama, - pakeliui į savo
poligoną.
Tėvas krenkštelėjęs nusprendė baigti pokalbį. Bet mama
dar ilgai siautėjo, paskui pakišo tėvui knygelę ir pasakė:
- Šiandien turėsime svečių, prašyčiau nors akimis per
mesti, nenoriu vėl pasijusti neandertaliečio žmona.
Tėtė nuolankiai pasitraukė į kabinetą. Nutursenau iš pa
skos, bet be specialaus leidimo į tėvo darbo kambarį įženg
ti buvo griežčiausiai uždrausta, tad tik tylutėliai pravėriau
duris ir viena akimi pamačiau, kaip tėtis, numetęs mamos
įpirštą knygą ant palangės, pasiėmė nuo savo stalo storą
tomą ir kramtydamas tušinuką pradėjo skubriai versti pus
lapius.
238 D arj a Doncova
Svečiai susirinko aštuntą. Mane pasodino stalo gale, be
viltiškai nuobodžiavau, suaugusieji aptarinėjo literatūros
naujienas. Netrukus man jau norėjosi pribaigti nepaken
čiamąjį Michailą Aleksėjevičių, bobiškai apkūnų vyriškį,
vyriausiąjį vieno „storųjų“ to meto žurnalų redaktorių. Jis
be galo, be krašto kibo prie tėtės su klausimais, kurie visi
prasidėdavo:
- Ar jūs skaitėte...
Tėvas vis purtė galvą, mama raudonavo.
- Nemėgstate prozos? - pūkštė Michailas Aleksejevičius.
- Nelabai, - prisipažino į kampą įvarytas tėtis.
- O poeziją? - išvertė landžias, bjaurias akutes redaktorius.
Tėvas pašnairavo į paraudonijusią iš pykčio motiną ir nu
sprendė įsiteikti žmonai.
- Poeziją? Hm! Taip, taip! Labai. Na, mėgstu.
- Kąlabiausiai? - neatstojo Michailas Aleksejevičius. - Ach-
matovą skaitėte? - tarsi tankų atakos metu puolė jį literatūros
žinovas.
-Ne.
- Cvetajevą?
-Ne.
- Mandelštamą?
-Ne.
- Briusovą?
-Ne.
Šios apklausos metu mama vis tvirčiau spaudė lūpas, o
Michailas Sergejevičius neslėpė džiaugsmo - jam buvo aki
vaizdžiai malonu parodyti prastą žinomo mokslininko, ge
nerolo išprusimą. Dar vaikystėje supratau, kad patys pikčiau
si žmonės tie, kurie norėjo tapti rašytojais, bet Dievas jiems
nedavė talento, todėl iš nevilties teko tapti redaktoriais arba
kritikais.
„Tėtuk, - šnabždėjau pati sau, - kodėl leidi iš savęs juok
tis? Paklausk tos žvirblių baidyklės apie integralų skaičiavi
mą arba bent pasidomėk, ką jis žino apie daugybos lentelę,
tikrai daugiau nei dukart du neišmano.“
Įdomu, kodėl inteligentų aplinkoje visiškai nelaikoma gėda
nemokėti sudėti triženklių skaičių, o tam, kuris neskaitė Man
delštamo, mažų mažiausiai derėtų nusišauti?
- O Bloko kūrinius bent rankose esate laikęs? - pašaipiai
paklausė Michailas Sergejevičius.
Tėtės akys sužibo.
- Žinoma. Kaip kitaip, būtinai.
- Tikrai? - nusivylė redaktorius. - Kas jums labiausiai pa
tiko?
Tėtė nusišypsojo.
- Na, jis parašė nedaug. Tik vieną knygą, bet kokią! Klasika.
- Apie ką jūs kalbate? - nustebo svetys.
- Antonas Henrikovičius Blokas, „Turbulentinių srautų
problema“, - ramiai atsakė tėvas. - O jūs apie ką kalbate?
Gaila, Blokas mirė jaunas. Daugiau nieko sukurti nespėjo.
Leiskite man baigti prisiminimus. Pasakysiu tik, kad iš
įtūžio praradusi žadą mama, kraudama tėvui krepšį į dar
vieną komandiruotę, išmetė jos su meile supakuotus detek
tyvus ir įdėjo literatūros vadovėlius...
- Nuostabiai nusigrimavau, - klyktelėjo Glikerija Pet
rovna savo puikiai išlavintu balsu, kuris privalėjo girdėtis
visoje didžiulėje žiūrovų salėje.
Pasipurčiau kratydamasi vaikystės prisiminimų.
- Pasiskolinau drabužius iš kaimynės anūkės, - griaudėjo
Glikerija, - man pasirodė pavojinga ateiti apsirengus įpra
stai. Mus gali sekti.
Lankytojai vėl pasisuko į mūsų pusę ir išsižiojo.
- Ar galėtumėte kalbėti tyliau? - paprašiau.
- Dar tyliau? - sustūgo pašnekovė.
- Prašyčiau.
- Jūs negirdėsite.
- Turiu puikią klausą.
240 Darja Doncova
- Bet aš ir taip vos šnibždu, - sukliegė senutė, - net pete
liškė garsiau skrenda.
Atsistojau.
- Eime?
-Kur?
- Į metro.
-Ko?
- Dėl konspiracijos.
- Nė už ką! Po žeme tvanku.
- Bet iki čia juk atvažiavote?
Glikerija Petrovna pagrūmojo pirštu.
- Gudruolė! Vis dar manimi netikite. Juk puikiausiai ži
note, kad mudu su Serioža gyvename visai šalia, tik kelią
pereiti.
Tuo metu iš paties tolimiausio kampo pasigirdo klaikūs
garsai, kuriuos kažkas išgavo kankindamas nelaimingą, ne
pasirengusį tokiems eksperimentams smuiką. Krūptelėjau,
atrodo, padavėja visu garsu įjungė radiją. „Uch, uch, uch,
žadinsiu šiandien visus, labas tu, šalie visų, nepamiršk, kad
aš esu“, - sklido nedidukėje salėje.
Bet kuriuo kitu metu būčiau griebusi rankinę ir siaubo
apimta lėkusi lauk, man, kažkada buvusiai profesionalia
muzikante, nuo kakofonijos darosi bloga. Negaliu pakęsti
netgi Šnitkės, nors visiškai nuoširdžiai laikau jį didžiu me
nininku. Taip, šis kompozitorius genialus, bet jis ne man.
Tačiau šįkart beprotiškai apsidžiaugiau kilusiu triukšmu.
Šaižūs garsai slopino Glikerijos Petrovnos rėkavimą, o se
nutė tuo metu nesiliovė tarškėjusi ir per dešimt minučių su
žinojau daugybę niekam nereikalingos informacijos.
Glikerija Petrovna visą gyvenimą dirbo teatre. Dabar ji
nė nemirktelėjusi tvirtina buvusi pirmo ryškumo žvaigždė,
bet kažkas man sufleruoja: veikiausiai jos vaidmuo apsiri
bojo dviem žodžiais: „Valgyti paduota.“ Aktorės vyras buvo
teatro dailininkas, gamino dekoracijas. Šeimyninis poros
gyvenimas tekėjo už kulisų, o kai jiems gimė berniukas, jis,
žinoma, visuomet būdavo greta. Patys suprantate, kuo jis
panoro tapti.
Tebemojuodama rankomis bobulė piešė sunkumus, su
kuriais susidūrė ilgame gyvenimo kelyje. Vyras mirė, teatre
ją pradėjo spausti, užuominomis prabilo apie amžių, vėliau
atvirai pasakė, kad reikia duoti kelią jaunimui, ir su visa pa
garba išlydėjo į pensiją. Glikerija Petrovna laiką leido namie.
Ją neramino kūrybinė Seriožos karjera. Gerų vaidmenų jis
negaudavo, filmuotis kine niekas nekvietė, vaidinti spekta
kliuose irgi. Atrodo, jis suprato, kad sceninės karjeros ne
padarys, ir ėmėsi dėstytojo darbo, pradėjo mokyti aktorinio
meistriškumo. Glikerija Petrovna tik dūsavo žiūrėdama į ne
laimingą sūnų. Jos manymu, pasitraukti nuo scenos - pati
baisiausia nelaimė. Bet Sergejus atrodė laimingas, jis surado
savo kelią. Tik viena bėda - pinigų šeimoje nepadaugėjo.
Tačiau Glikerija Petrovna nepriekaištavo sūnui, tik buvo
liūdna, kad jos berniukas daug ko negali sau leisti. Motina
žinojo: sūnus svajoja apie automobilį, bet iš kur gauti pini
gų tokiam pirkiniui? Kukli jos pensija ir menkutė dėstytojo
alga - štai ir visos jų pajamos. Glikerija Petrovna pasiau
kojamai taupė, pati maitinosi vien kefyru, o Seriožai pirko
mėsą. Bet staiga „berniukui“ pasisekė: jis pradėjo vadovau
ti teatro būreliui Medicininės psichologijos akademijoje ir
ėmė gerai uždirbti.
- Pati žinote, Ninočka, - išdidžiai aiškino Glikerija Pet
rovna, - vien alga trys tūkstančiai dolerių, dar priemoka už
kiekvieną laimėjimą įvairiuose festivaliuose ir konkursuo
se. Dabar mudu pasakiškai turtingi! Tai vis jūs, Ninočka...
Veikiausiai mano veide atsispindėjo tokia nuostaba, kad
Glikerija Petrovna vėl pagrasė pirštu ir prisimerkė.
- Ak, meilute, tik nereikia prieš mane apsimetinėti! Vis
ką žinau!
-Ką?
242 Darja Doncova
- Viską!!! Absoliučiai!
- Netikiu, - nusišypsojau.
- Viską!
- Negali būti!
- Gali, - suklykė Glikerija Petrovna, perrėkdama tran
kius muzikos garsus. - Gerai, papasakosiu! Taigi jūs kartu
su Leona Tregubova, labai labai talentinga mergaite, pa
siūlėte Serioženkai darbą. Taip, jūs, mielosios, nepaprastos
aktorės, tik kol kas nepripažintos, bet esate dar jaunos, dar
gausite ir apdovanojimų, ir medalių, ir vaidmenų. O kol
viso to nėra, dirbkite „Arlekine“. Tačiau be Seriožos reikalai
ėjosi prastai, jums buvo reikalingas režisierius.
- „Arlekine“?
- Vedybiniųpažinčių organizavimo agentūra, įkurta Leonos
Tregubovos, - greitakalbe aiškino Glikerija Petrovna, - rengia
unikalius, neįtikėtinus spektaklius. Serioža juos režisuoja.
Dabar jau visiškai lioviausi ką nors suvokti. Vedybų agen
tūra? Kuo čia dėti spektakliai? Mano supratimu, sąvadavi
mu užsiimanti įstaiga turėtų būti biuras su fotoalbumais ir
kompiuteriu, kuriame yra jaunikių bei nuotakų duomenų
bazė.
- Kiek kartų dariau užuominas Sergejui Vasiljevičiui, - rė-
kaliojo Glikerija Petrovna, - kad išsaugojau milžinišką, ne
išnaudotą aktorinį potencialą ir dar daug ką sugebu. Bet
sūnus kaskart numoja ranka ir burba: „Mama, kalbi nie
kus, man moka akademijoje.“ Žinoma, ten geras atlygini
mas, žemai lenkiuosi Borisui, bet nesu kvaila, puikiai sugebu
skaičiuoti: sudėti, apskaičiuoti, dalyti, dauginti. Serioženka
neseniai nusipirko mersedesą. Iš kur pinigai? Tą ir aiškinu.
Berniukas visiems pasakoja, kad nusifilmavo seriale, kuris
netrukus bus rodomas per televiziją, bet juk suprantate,
kad jis meluoja!
Glikerija Petrovna prikišo artyn išdažytą senos smalsios
beždžionėlės veidelį ir bosu sušnabždėjo:
- Aš tai žinau, kad jam sumokėjo „Arlekinas“. Mačiau,
kiek jis parsinešė! Paklausykite, Ninočka, dabar juk supran
tate, kad žinau viską viską?
- Taip, - atsargiai linktelėjau, - panašu į tai.
- Labai norėtųsi pas jus padirbėti, - verksmingu balsu
nutęsė Glikerija Petrovna, - tiesiog beprotiškai. Va, dabar
atėjau nusigrimavusi, ir, sutikite, nė truputėlio neišsisky
riau iš minios. Šmurkštelėjau nepastebėta, apsirengiau kaip
ir tinka einant į „Kraitelę“, apsimečiau sava svetimoje aplin
koje. Tiesą sakant, esu rojaus paukštė, apsimetanti žvirbliu.
Nuslėpiau šypseną: Sergejaus Vasiljevičiaus mama net su
laukusi garbaus amžiaus išsaugojo vaikišką naivumą. Ypač
graudina jos pasakymas „neišsiskyriau iš minios“. Pasisten
gus pamiršti, kaip visi sėdėjusieji kavinėje vos nenusisuko
sprandų apžiūrinėdami keistąją damą, galima pripažinti -
Glikerija Petrovna tiesiog meistriškai geba keisti išvaizdą.
- Galėčiau būti jums naudinga, - atkakliai varė savo bo
butė, - šiek tiek užsidirbčiau. Be to, patikėkite, sėdėti namie
taip nuobodu. Įtraukite mane į naują veiklą. Beje, galėčiau
ir čigonę suvaidinti!
Kaipmat pastačiau ausis.
- Ką suvaidinti?
Glikerija Petrovna sunkiai atsiduso.
- Na, va, jūs vėl savo. Jau šimtą kartų sakiau: viską žinau!
Istorija su čigone buvo nuostabi! Leona ją suvaidino puikiai!
„Jus visus nužudys, išgelbės tik šviesusis angelas!“ Genialu!
Manyčiau, Kirilova buvo sužavėta!
-Kas?
- Maja Kirilova, jūsų užsakovė, gal jau užteks mane tik
rinti?
Manau, galite suprasti, kokios fanfaros suskambo mano
galvoje. Niekše surasta. Ji vardu Leona Tregubova, bjaury
bė dirba „Arlekino“ bendrovėje. Beje, ji mokosi pas Sergejų
Vasiljevičių, taip nelaiku išvažiavusį į laidotuves.
244 Daria Doncova
- Gerai, beveik patikėjau, bet galutinai įsitikinsiu tik tuo
met, kai pasakysite man „Arlekino“ telefoną.
Glikerija Petrovna netikėtai nutilo, tada įsižeidusi tarė:
- Nežinau jo!
- Gaila, - išsprūdo man visiškai nuoširdžiai.
- Galiu duoti adresą.
- Greičiau sakykite.
Bobulė stvėrė nuo stalo servetėlę, išsiėmė iš rankinės tu
šinuką ir pakraigaliojusi porą žodžių ištiesė popierėlį.
- Štai. Imkite. Nereikia garsiai prie visų sakyti koordina
čių. Vadinasi, Ninočka, galiu tikėtis, kad galėsiu dalyvauti
kitame jūsų pastatyme?
- Taip, - imdama servetėlę negalvodama atsakiau.
- Voko tik nepamirškite, - priminė Glikerija Petrovna. -
Serioža ketino jums atiduoti, paliko ant stalo, o aš paėmiau...
Nebesiklausydama kvailos senutės įdėmiai perskaičiau ad
resą. Ogi „Arlekino“ biuras visai greta.
27 SKYRIUS
Vargais negalais atsikračiusi Glikerijos Petrovnos, trūks
plyš norėjusios eiti su manimi iki metro, sparčiai nuskubė
jau prie reikiamo pastato ir tik tada supratau, kokią kvai
lystę iškrėčiau! Trumpučiu sijonėliu vilkinčios bobutės ne
paklausiau, kokiame institute dėsto jos sūnus. Kita vertus,
radau čigonę - tai Leona Tregubova, tad režisierius man
dabar nebereikalingas.
Tramdydama pašėlusiai plakančią širdį, pasiekiau nedidelį
dviaukštį pastatą, statytą devynioliktojo amžiaus pabaigoje,
ir nieko nelaukusi paspaudžiau telefonspynės mygtuką.
Bliam-bliam-bliam... pasigirdo iš kvadratinio langiuko, pa
slėpto po baltomis plastikinėmis grotelėmis. Stripinėjau prieš
uždarytas duris ir tą pačią akimirką, kai jos ėmė vertis, štai-
ga išsigandau. Ką liepsite daryti, jei staiga išvysiu tą pačią
čigonę?
Ką, ką! Kibsiu į plaukus, ištempsiu į gatvę, pradėsiu klyk
ti visu balsu, susirinks minia, iškvies miliciją. Netgi labai
puiku, tegul mane, kaip užkietėjusią chuliganę, pristato
į skyrių kartu su šita Leona, o ten, žinoma, pareikalausiu
iškviesti Vovką, ir reikalas sutvarkytas. Tik viena neaišku,
kodėl Sergejus Vasiljevičius pastatė šj „spektaklį“, ką bloga
jam padarė mūsų šeima, juk niekada nebuvome pažįstami,
bent jau per tuos metus, kai gyvenu pas Katią, nė karto ne
girdėjau, kad bičiulė minėtų kažkokį aktorių, dabar dėstan
tį institute.
Tarpduryje išdygo geros spintos gabaritų apsauginio fi
gūra, lengviau atsikvėpiau. Ačiū Dievui, „Arlekinas“ jau
uždarytas, laikas vėlus, visi darbuotojai ramiai geria arbatą
namie.
- Ko jums reikia? - ramiai paklausė vyriškis.
- Vedybų agentūra „Arlekinas“ čia įsikūrusi?
Apsauginis tylomis linktelėjo.
- Norėjau pasikalbėti su Leona Tregubova, bet tikriausiai
ji jau išėjo?
Apsauginis nusikabino nuo diržo telefoną ir tyliai pasakė:
- Leona Teodorovna, nulipkite, prašau... Nežinau, jauna
moteris.
Man vėl pasidarė negera. Tuoj čia pasirodys klastinga per
sona, sugebėjusi vikriai apvynioti patikliąją Lempą apie pirš
tą. Žinoma, ji iš karto mane atpažins. Ištempti bjaurybę į
gatvę nepavyks, ją apgins juoda uniforma vilkintis vyrukas.
Veikiausiai apsauginis žino, kuo iš tiesų užsiima „Arlekinas“.
Panašu, kad čia dedasi keisti dalykai. Gal geriau sprukti, kol
nevėlu?
Tą akimirką vestibiulyje pasigirdo kulniukų kaukšėjimas
ir suskambo linksmas diskantas:
- Kas ten, Kolia?
246 Dar j a Doncova
Mečiausi į šoną, bet pavėlavau. Šviesos kvadrate išdygo į
žalgą panaši figūra. Šalia apsauginio stovinti mergina leng
vai galėjo tapti krepšininke, ji buvo ne mažiau metro devy
niasdešimties centimetrų ūgio.
- Jūs pas mane? - paklausė kilometrinio ūgio dama.
- Į „Arlerkino“ vedybų agentūrą, pas Leoną Tregubovą.
- Eime, - linktelėjo mergina.
Pasijutusi pasmerktu mirčiai kaliniu leidausi jai iš paskos.
Kresčiodama krentančią ant pečių šviesių garbanotų plaukų
kupetą mergina nuvedė mane į nedidelį kabinetą, atsisėdo
prie rašomojo stalo ir iš karto tarsi sumažėjo.
- Klausau jūsų, - nusišypsojo.
Nejučia atsakiau šypsena. Tai ne Leona. Ne tik dėl šviesių
plaukų, žydrų akių ir rausvai baltos skaisčios odos. Žmonija
išrado perukus, spalvotus lęšius, toninį kremą. Transformuo
tis iš panašios į zefyrą blondinės į nuodėgulį primenančią
brunetę ir atgal - nieko nėra paprasčiau. Visa esmė - ūgis.
Čigonė buvo sulig manimi, na, gal kiek aukštėlesnė nei met
ras šešiasdešimt, o ši mergina tiesiog krepšinio komandos
trenerio svajonė. Liliputė gali atrodyti beveik normalaus
ūgio avėdama aukštakulnius, bet kaip iš giganto pavirsti į
normalų žmogų? Kaip tai padaryti? Vaikščioti sulenktais
keliais?
- Man reikia Leonos.
- Klausau jūsų.
- Norėtųsi pasikalbėti su ja asmeniškai.
- Tai aš.
- Jūs?
- Na, taip. Kas jus taip stebina?
- Leona Tregubovą iš vedybų agentūros „Arlekinas“?
- Kaip tik ji.
Išpūčiau akis. Galvą duodu nukirsti, tai ne ji įsiveržė į
butą kūdikiu nešina.
- Kokių problemų turite?
Pabandžiau suimti save į rankas. Gal „Arlekine“ dirba
dvi Leonos Tregubovos? Spėjimas gana absurdiškas, jis ga
lėtų būti tiesa, jei mergina vadintųsi Maša Ivanova. Nors
gyvenime visko pasitaiko, reikia patikrinti ir šitą versiją.
- Matote, niekaip negaliu ištekėti.
Leona ramiai linktelėjo.
- Kartais pasitaiko, kad protinga ir graži moteris negali
susirasti poros.
Apsigręžiau pasižiūrėti, gal man už nugaros stovi ta, pro
tinga ir graži, ir tik tuomet supratau, kad Leona kalba apie
mane.
- Jūs teisi, nėra galimybių su kuo nors susipažinti! Pa
dėkite.
Leona pastūmė j šalį dokumentų krūvelę.
- Susipažinti... bet mes neteikiame tokių paslaugų.
- Vedybų agentūra? - nustebau. - Tada kaip jūs aptar
naujate klientus?
Blondinė pradėjo raičioti pieštuką.
- Iš kur sužinojote mūsų adresą? - neatsakiusi į mano
klausimą uždavė savąjį.
- Radau internete, - guviai sumelavau. - Naršiau inter
nete ir pamačiau skelbimą.
Leona įstatė pieštuką į aukštą raudoną stiklinaitę.
- To negali būti, mes nesireklamuojame, nededame skel
bimų. Tikriausiai pastebėjote, kad prie durų nėra iškabos.
Užsiimame tik ekskliuzyviniais užsakymais.
- Jūs ne taip mane supratote, - pabandžiau išsisukti, -
įlindau į pokalbių svetainę, susipažinau su moterimi, pasi
vadinusia „Rožyte“. Mudvi susidraugavome, tapome tiesiog
neperskiriamos, todėl ir pasiskundžiau jai liūdna savo lem
timi. Metai bėga, o aš kukuoju viena, neturiu nei vaikų, nei
vyro. Siaubinga jaustis niekam nereikalinga, nevaisinga kaip
nulaužta medžio šaka. Žodžiu, padejavau, pasiskundžiau ir
Rožytė užsiminė apie jus. Smulkmenų, tiesa, neminėjo, bet
248 Dar j a Doncova
pasakė, kad „Arlekine“ją genialiai ištekino. Tik nesupratau,
kaip jūs tai padarėte. Kreipėtės į čigonę ar pas ją pasiuntėte
čigonę, kuri pasakė kažką panašaus j „Visi mirs, bet atsiras
baltasis angelas ir padės.“ Atleiskite, bet gerai nesupratau.
Internete labai smulkiai neišsikalbėsi, o telefono numerio
Rožytė nedavė, pasakė vienintelį dalyką, savo tikrąjį vardą,
Maja, ir prirašė: „Leoną Tregubova čigonė, eik pas ją, ji tau
padės.“ Štai ir atėjau. Kas be ko, gal jūsų įstaigoje dvi Leo-
nos, tiesą sakant, jūs ne pernelyg panaši į moterį iš taboro.
Netikėtai iš merginos veido dingo įtampa.
- Tai va apie ką kalba! Maja! - aiktelėjo ji. - Tikrai, buvo
toks reikalas, teko man suvaidinti čigonę. „Babkių“ visai
nebuvo! Matote... atleiskite, koks jūsų vardas?
- Jefrosinija, - netikėtai leptelėjau, - galima tiesiog Frosia.
Leona prikando lūpą. Šyptelėjau, nė pati nežinau, kodėl
pasakiau vardą, kurį man po gimimo davė tėvai. Tie, kurie
susitinka su manimi jau nebe pirmą kartą, gerai žino, kada
ir dėl kokios priežasties Jefrosinija tapo Jevlampija.* Gy
vendama su pirmuoju vardu daugybę kartų girdėjau:
- Jūs Frosia? Kartais ne Burlakova?
Leona irgi prisiminė puikų filmą apie merginą, kuri trūks
plyš norėjo tapti dainininke, ir sunkiai sulaikė juoką
- Taigi, gerbiamoji Jefrosinija, - pasakė Leona, - mes ne-
užsiimame partnerių paieška, o tik supažindiname juos.
- Atleiskite, bet jūsų pasakymas nuskambėjo labai mįslingai.
- Pateiksiu pavyzdį. Jūsų internetinė pažįstama Rožytė-
Maja - man žinoma užsakovės pavardė, bet, savaime aišku,
jums jos nepasakysiu - dirbo rimtoje, solidžioje įstaigoje su
didžiule apyvarta. Bendrovė priklauso jaunam, apsukriam,
vikriam, iniciatyviam, sugebančiam rizikuoti verslininkui.
Savo įmonę jis sukūrė „perestroikai“tik prasidėjus. Pradinio
* Zr. „Miledos“ leidyklos išleistą D. Doncovos romaną „Manikiūras nu-

mirėliui“.
kapitalo e... tebūnie Olegas... neturėjo. Todėl pardavė butą,
išsinuomojo mažutėlį kambariuką sostinės pakraštyje, o
visus gautus dolerius įdėjo į verslą. Dabar turi milijonus.
Olegas buvo nevedęs, įsivaizduojate, koks gardus kąsnelis?
Maja įsimylėjo šeimininką, bet šis, suprantama, nė men
kiausio dėmesio nekreipė į pilką pelytę. Juolab kad Maja
dirbo ne jo priimamajame, o sėdėjo prie smulkaus viršinin
kėlio kabineto. Olegas net nežinojo, kad jo įstaigoje dirba
tokia mergina, daugiaaukščiame biuro pastate darbuojasi
šimtai žmonių, be abejonės, svarbiausiasis bendrovės as
muo bendrauja tik su vadovaujančiąja grietinėle, o Maječka
jai nepriklausė. Tačiau noras atkreipti į save Olego dėmesį
vis augo ir tapo nenugalimas.
Nepasakosiu, kaipji susirado „Arlekiną“, bet galiausiai mer
gina atsidūrė Leonos kabinete ir papasakojo apie savo bėdą.
Tregubova sutiko jai padėti. Tiesą sakant, toks ir yra jos
darbas. „Arlekinas“ dirba su tokiais žmonėmis, kurie nori
susituokti su pasirinktu objektu, bet dėl kokios nors prie
žasties negali patys susipažinti ar sudominti partnerio.
Leona įsteigė agentūrą prieš kelerius metus. Postūmiu
sukurti tokį originalų verslą tapo nelaiminga komunalinio
buto kaimyno Igarioko meilė. Kiekvieną vakarą pirmo kur
so studentė Tregubova bendroje virtuvėje rasdavo nervingai
rūkantį vaikiną. Galų gale Igoris prisipažino jai, kad įsimy
lėjo merginą, bet ši - pasiturinčių tėvų dukra. Gražuolė net
nežiūri į neišvaizdaus, prastai apsirengusio vaikino pusę, o
jos gimdytojai tikrai nepritars bet kokiam jų paveldėtojos
bendravimui su svieto perėjūnu.
- Nežliumbk, - bandė drąsinti Igorį Leona, - pabandyk
ją namo palydėti.
Tas tik ranka numojo.
- Sugalvok ką nors dar kvailesnio! Ji automobiliu važi
nėjasi, o aš pėsčias iki metro žingsniuoju. Kaip įsivaizduoji
situaciją? Prieinu prie jos „tačkos“ ir sakau: „Ei, Vika, žinai,
250 Darja Doncova
pavažiuosiu su tavimi iki namų, o tai dar koks smurtautojas
užpuls.“ Argi nejuokinga?
- Aha, - vyptelėjo Leona, - anekdotas. Palauk, palauk...
Sakai, smurtautojas? Turiu mintį.
Po poros savaičių, kai pasilinksminusi klube Vika važiavo
namo, naktį gatvėje ją sustabdė autoinspekcijos pareigūnai.
Vyrukų buvo trys, visi uniformuoti, rankose laikė dryžuotas
lazdeles.
- Pažeidžiau taisykles? - nustebo nuleisdama stiklą Vika.
- Geriau mums ačiū pasakytumėte, - burbtelėjo vienas
mentų, - išlipkite ir pasižiūrėkite į užpakalinį ratą.
Pamiršusi, kad naktį tuščiame kelyje, net čia pat esant ins
pekcijos pareigūnams, jokiu būdu negalima lipti lauk, Vika
išsiropštė ir įsižiūrėjo ten, kur vienas inspektorius rodė laz
dele. Tą pat sekundę jai trenkė per kelius. Mergina parkrito ir
pamatė, kad „pareigūnai“ sėda į jos automobilį.
- Padėkite, - cyptelėjo nelaimėlė.
- Dar pašūkausi, nušausim, - rodydamas pistoletą ramiai
pagrasino vienas banditų.
Vika vos neprarado sąmonės. Ir tuomet iš už kampo šmėkš
telėjo šešėlis. Gulėdama purve mergina net išsižiojusi stebėjo,
kas vyksta. Viskas priminė filmą „Batmanas“. Vienas juodai
vilkintis herojus šauniai sudorojo chuliganus. Jis ištempė
banditus iš užsienietiško automobilio, tarsi kačiukus ištaškė
ant kelio, metėsi prie Vikos. Stūgaudami iš siaubo ir smar
kiai šlubuodami „inspektoriai“ puolė prie netoliese stovėjusio
„šeštuko“ ir spruko šalin.
- Jūs gyva? - rūpestingai padėdamas Vikai atsistoti pasi
teiravo herojus.
- Taip, - sukūkčiojo ši, - ačiū..
- Mano vietoje taip pasielgtų kiekvienas, - atsakė „Bat
manas“.
Vika išgirdo jo balse pažįstamas gaideles, atidžiau įsižiū
rėjo ir aiktelėjo:
- Igoris!
- Vika! - pliaukštelėjo rankomis vaikinas. - Gražiausia,
nepažinau tavęs.
Po poros mėnesių buvo atšvęstos prašmatnios vestuvės.
Reta mergina atsilaikys prieš vaikiną, kuris vienas sugeba
išvaikyti ginkluotus nusikaltėlius. Turtingi gimdytojai spjo
vė į varganą jaunikio finansinę padėtį, juos, kaip ir dukrą,
sukrėtė nepaprastas įvykis.
O dabar laikas atskleisti paslaptį. Visą spektaklį nuo pra
džios iki galo surežisavo Leona. Banditus puikiai suvaidino
jos bendrakursiai, busimieji aktoriai, kuriems inscenizuoti
etiudą „Apiplėšimas maskvietiškai“ buvo vieni niekai. Uni
formas trumpam pasiskolino iš studentų teatro, o pistoletas
buvo žaislinis.
- Sumokėsiu tau, - pažadėjo Leonai Igoris, - tik susirasiu
darbą ir atnešiu pinigus.
- Nereikia, - numojo ranka mergina, - tai tik draugiš
ka paslauga. Beje, dėkoju už idėją. Tikriausiai tu ne vienas,
svajojantis „užkabinti“ savo nusižiūrėtąją.
Taip ir atsirado „Arlekinas“, pavadintas vedybinių pažin
čių agentūra.
- Pasitaiko įvairiausių situacijų, - šypsojosi Leona, - su
kiekvienu klientu dirbame individualiai. Majos atveju pa
sielgėme štai kaip. Iš pradžių kai ką išsiaiškinome, sužino
jome, kad jos Olegas prietaringas, tikintis visokiais nie
kais, pavyzdžiui, juodomis katėmis, ir pasiuntėme pas jį
čigonę.
Čigonę idealiai suvaidino pati Leona. Užsidėjo peruką,
nusigrimavo, apsirengė atitinkamais drabužiais. Jai tai pa
daryti visiškai nesunku. „Čigonė“ patykojo Olegą ir pradėjo
jam „burti“. Pirmiausia pritrenkė vaikiną smulkiai išklojusi
kai kuriuos jo biografijos faktus, o paskui pareiškė:
- Pavojai ir nemalonumai tavęs laukia. Iš pradžių pra
sidės nesėkmės, o vėliau gali ir numirti, atsimink, tavo ta
252 Darja Doncova
lismanas - moteris angelas, sutiksi ją netikėtai ir jau nebe-
paleisk!
Pinigų už pranašystę būrėja nepaėmė. Giliai susimąstęs
Olegas patraukė namo. Jau kitą dieną prasidėjo žadėti ne
malonumai, menki, bet bjaurūs. Pirmiausia kažkas į buto
durų spyną sugrūdo kramtomosios gumos gumulėlį, paskui
nuleido mersedeso padangą, po kurio laiko chuliganai pa
degė pašto dėžutę. Kaip jie įsigudrino tai padaryti, kodėl jų
nesustabdė vestibiulyje budintys apsaugininkai, taip ir liko
neaišku.
Tolyn - gražyn. Olegas kažkur pametė savo mobilųjį,
kuriame buvo įrašyti telefonų numeriai, kažkokiu būdu su
gebėjo aliejiniais dažais išsiteplioti naują paltą. Žodžiu, pra
sidėjo smulkūs, įkyrūs nemalonumai. Kai tik kas nors atsi
tikdavo, Olegas tuoj pat prisimindavo čigonę, ir jo savijauta
vis prastėjo. Sausio viduryje jo nervai buvo įtempti kaip sty
gos. Vakare grįžęs namo pasuko link laiptinės, bet nespėjo
žengti nė poros žingsnių, kai priešais, prie pat durų, garsiai
trinktelėjęs nukrito litrinis pieno pakelis. Matyt, kažkas iš
daugiaaukščio gyventojų padėjo jį ant palangės, o paskui
netyčia stumtelėjo. Kodėl tas kažkas šaltą sausio dieną nu
tarė atsidaryti langą? Ši mintis Olegui į galvą neatėjo. Jis
pašiurpo supratęs, kad tik per stebuklą liko gyvas. Pakeliui
užkritus ant galvos, jis būtų praskėlęs kaukolę.
Visiškai suglumęs Olegas žiūrėjo į plyšusį pakelį, žengė
žingsnį į priekį, paslydo, buvo beparkrintąs, bet netikėjai jį
sulaikė kažkieno ranka.
- Koks jūs sunkus, - nuskambėjo mielas balselis, - vos
ne vos sulaikiau!
Olegas dirstelėjo į netikėtą gelbėtoją ir suriko:
- Angelas! Išprotėti galima! Dieve! Jūs angelas!
Greta verslininko stovėjo mažutė trapi mergina, vilkinti
verstos odos striuke ir džinsais. Ji atrodė visai įprastai, tūks
tančiai maskviečių vaikšto gatvėmis panašiai apsirengusios.
Iš minios nepažįstamąją išskyrė tik viena detalė: už nugaros
merginai kyšojo du balti sparnai, bauginamai tikroviški,
padengti plunksnomis. Nakties prieblandoje, kurią šiek tiek
sklaidė du priešais laiptinę degantys žibintai, nepažįstamoji
atrodė lyg nužengusi iš pasakos.
- Angelas, - perėjo į šnabždesį Olegas, nusprendęs per
sižegnoti, palietė pirštais kaktą, bet dangaus siųstoji nusi
juokė:
- Atleiskite, kad išgąsdinau. Tikrai kvailai išėjo, pradėjo
te griūti, pagriebiau jus, visai pamiršusi apie tai.
Vos pastebimu judesiu mergina nusiėmė sparnus.
- Šiandien stačiatikių Kalėdos, - paaiškino ji, - susiren
gėm į klubą, į maskaradą. Nieko geresnio nesugalvojau kaip
apsirengti angelu. Sparnus labai nepatogu nešti rankose, jie
dideli, tad prisitvirtinau prie pečių, matote, čia tokie spe
cialūs įtaisai.
Olegas pagriebė nepažįstamąją ir nusitempė pas save. Nors
kai „angelas“ išsinėrė iš striukės, pirmą akimirką verslininkas
pasigailėjo savo poelgio. Mergina atrodė paprastutė, veidelis
nespindėjo grožiu. Tačiau elementarus mandagumas reikala
vo pavaišinti naują pažįstamąją kava.
Po pusvalandžio Olegas staiga pastebėjo, kad mergina vel
niškai patraukli, po dviejų valandų susižavėjo jos protu, o
apie trečią nakties suprato: prieš jį ta, vienintelė.
Užsirašęs visas netikėtai atrastos meilės koordinates, Ole
gas paklausė:
- Tu dirbi?
- Taip, - nusišypsojo jo laimė ir pasakė jo įstaigos pavadi
nimą.
Tai bent buvo smūgis.
- Seniai? - pajėgė šiaip taip išspausti Olegas.
- Dveji metai.
Verslininkas sugriežė dantimis.
- Nepatikėsi, aš irgi darbuojuosi tame pačiame pastate.
254 D ar ja D o ncova
- Nieko sau, - palingavo galvą „angelas“, - bet nekeista,
ten tiek žmonių dirba, savo aukšte toli gražu ne visus pa
žįstu.
Leona nutilo.
- Ir kokia to Kalėdų vakaro istorijos pabaiga? - pasido
mėjau.
Tregubova prisimerkė.
- Kai reikalo imasi „Arlekino“ darbuotojai, viskas baigiasi
puikiai. Olegas vedė „angelą“. Tad ieškokite objekto ir ateikite
pas mus. Šimtu procentų garantuoju, kad sutvarkysime jūsų
likimą.
- O jei užsimanysiu ištekėti už Amerikos prezidento?
Leona nusijuokė.
- Oho! Sunki užduotis, bet pabandyti niekada ne pro šalį.
Bijau net pagalvoti, kokią sumą jums kainuotų toks pageida
vimas.
- Brangiai imate?
- Priklauso nuo to, ar užsakymas sudėtingas ir kokią
situaciją parenkame. Dažnokai dirbame į skolą, kartais
gana ilgai laukiame pažadėto honoraro. Už turtingo vyro
ištekėjusi moteris negali iškart įsisukti į jo piniginę. Todėl
visuomet stengiamės elgtis taip, kad klientui būtų kuo pa
togiau, ir sąžiningai įspėjame: suorganizuosime susitikimą
kuo palankesnėmis jums sąlygomis, bet šimtaprocentinės
sėkmės užtikrinti negalime. Ta pati Maja, nors ir kruopščiai
instruktuota, iškalusi, kokias knygas ir filmus mėgsta Ole
gas, žinodama, kaip turi kalbėti ir elgtis, pirmojo, lemiamo
susitikimo metu galėjo pradėti valytis nosį kumščiu ir ple
pėti kvailystes. Matytų ji tada Olegą kaip savo ausis be vei
drodžio. Todėl rūpestingai parengę placdarmą, surežisavę
aplinkybes, nepamirštame klientų įspėti: daug kas priklau
so nuo jūsų pačių. Mylime savo užsakovus ir sutinkame
rizikuoti. Pavyzdžiui, Maja pasirašė skolos raštą, ketinda
ma atsiskaityti vėliau, kai taps turtinga dama. Jei situacija
pasisuks nepalankia linkme, „Arlekinas“ neteks pelno, bet,
pasikartosiu, mes pasirengę rizikuoti komercine sėkme, nes
labai mylime savo klientus.
28 SKYRIUS
Staiga kraujas plūstelėjo man į veidą. Pašokusi įsirėmiau
rankomis į stalą ir, prikišusi veidą prie gražučio Leonos vei
delio, sušnypščiau:
- Ak tu, niekše! Bjaurybe!
Didžiulės, ramios, mėlynos Tregubovos akys akimoju
papilkėjo.
- Jums protas pasimaišė? - sušuko ji.
- Man? Tai tu netekai proto!
- Sėskite, - įsakė Leona, - paaiškinkite, kas atsitiko!
Drebančiomis rankomis išėmiau iš rankinės pažymėjimą.
- Majore Romanova, - garsiai ir lėtai perskaitė Leona, -
Jevlampija Andrejevna. Tai jūsų dokumentas?
- Fotografiją matote? - atžariai rėžiau.
- Nuotraukoje jūsų neįmanoma atpažinti, - ramiai atkirto
Tregubova, - ir, kiek pamenu, prisistatėte visai kitu vardu.
- Tai aš.
- Labai malonu, - mandagiai, bet šaltai šyptelėjo Leona. -
Kuo gi mes galėjome sudominti atitinkamus organus? Jūs ne iš
mokesčių inspekcijos, o su kriminaliniu pasauliu mes visiškai
nesusiję. „Arlekinas“ atidarytas ir veikia nepažeidžiant įstaty
mų, mūsų tikslai kilnūs, padedame žmonėms rasti laimę.
Čia man, kaip dažnai sako Kiriuška, „nunešė stogą“. Ne
beįstengdama valdytis užrikau:
- Klientus mylite? Stengiatės suteikti jiems visokeriopą
pagalbą?
- Taip, - linktelėjo Leona, - nusiraminkite, nieko blogo
nedarome.
256 Darja Doncova
- O apie antrąją pusę pagalvojote?
- Apie ką?
- Apie tuos, kuriuos užsakinėja?
- Ką turite omenyje?
- Kad ir tą patį Olegą, - nebesivaidydama ėmiau trypti
kojomis. - Kaip jis turėjo jaustis, kai ant jo nemalonumai
vienas po kito griuvo?!! O pakelis, kuris, nedaug trūko, būtų
pataikęs nelaimingajam į galvą? Kas būtų buvę, jei būtų už
kritęs ant Olego? Vaikinas juk galėjo numirti.
- Mes viską apskaičiavome labai tikslai...
Man aptemo akyse.
- Tuojau pat sakykite, kas mus užsakė!
- Jus???
- Taip!!!
Mintyse iškilo vaizdai: mažas, staiga sukritęs Ados kūnelis
guli ant katafalko, kojytės bejėgiškai sulenktos, galva nesilai
ko... Baltas iki melsvumo Kiriuška ligoninės lovoje, parkritu
si ant kilimo Liza...
- Gyvatė, - suklikau, - užmušti tave maža!
Durys atsilapojo, į kambarį įsiveržė apsauginis. Norėjau
griebti ant rašomojo stalo stovintį didelį akmeninį kubą ir
sviesti į vaikiną, bet netikėtai jėgos mane apleido. Galvoje
kažkas sprogo, pasidarė karšta, kritau į krėslą ir pravirkau
kartodama lyg užsikirtusi plokštelė:
- Ada... klinika... vaikai... angelas... čigonė... ak, kokia tu
šlykštynė, žiurkių nuodai... apnuodijo...
Prieš mane atsirado plastikinė stiklinaitė su tamsiai rudu
skysčiu.
- Išgerkite, - paliepė Leona, - pabandykite nusiraminti ir
paaiškinkite, kas atsitiko. Niekas iš mūsų klientų nepareiš
kė noro susipažinti su Jevlampija Andrejevna Romanova ar
Jefrosinija, net nežinau, kaip iš tiesų jūs vadinatės.
Vienu mauku ištuštinau stiklinaitę ir prašnabždėjau:
- Tiesa?
- Žinoma, tokio užsakymo neturime. Nagi, susiimkite ir
paaiškinkite reikalo esmę.
Netikėtai patikėjau Leona, nežinau kodėl, bet pajutau: mer
gina nemeluoja, ji niekuo dėta, „spektaklį“ surengė kitas reži
sierius. Tai įsisąmoninus, man pasidarė dar blogiau.
- Greičiau kalbėkite, - paragino mergina.
- Mūsų namuose daug šunų, - netikėtai pačiai sau pra
dėjau pasakoti, - kiemšunis Ramikas, stafordšyrė Reičelė.
Beje, koviniai šunys visai be reikalo laikomi pavojingais.
Pitbulis, stafas ir panašūs šunys genetiškai išveisti kovoti su
kitais šunimis, o ne su žmonėmis. Todėl namuose šių veislių
atstovai labai švelnūs šeimos nariams, dievina šeimininkus
ir jų vaikus. Kovinis šuo niekuomet nepuls praeivių, jei šie,
žinoma, nesielgs agresyviai su jų savininkais. Tiesą sakant,
peržvelgus įkandimų statistiką, paaiškėja keistas dėsningu
mas: agresyviausi yra mažučiai naminiai šunyčiai. Tik kai
praeivį užpuola mažytė gauruota būtybė, beje, galinti labai
skaudžiai įkąsti, tai nieko negąsdina. O jei koks nors pitbu
lis, kuriam įspyrė girtuoklis, iššiepė dantis, tuomet riksmas
girdėti per visą Ivanovskają.
Taip, koviniai šunys su kitais savo giminės padarais nesu
taria, juos vedžioti būtina su antsnukiais bei pavadėliais ir
šiaip, įsigiję didelį šunį, nepagailėkite pinigų instruktoriui,
tegul išmoko gyvūną „etiketo“. Tačiau žmones kovinių veis
lių šunys puola itin retai. Ir apskritai - kokie šeimininkai,
tokie ir jų augintiniai. Pas kai kuriuos agresyvūs ir mopsai,
o normalioje šeimoje stafas - taikus šuo.
Leona linksėjo. Ji pasirodė besanti ideali klausytoja, nė kar
to nepertraukė mano pasakojimo, pernelyg daugiažodžio ir
nenuoseklaus. Man klojant vis daugiau informacijos, Tregu-
bovos veide atsirado keista išraiška: išgąsčio, pasipiktinimo ir
didžiulės nuostabos mišinys. Kažkurią akimirką Leonos aky
se šmėkštelėjo gailestis, ir tuomet kažkodėl išdėjau jai visą
teisybę apie siaubingą medicininę diagnozę.
258 D arj a Doncova
Tregubova pagriebė „pelę“ ir pradėjo ją mikliai stumdyti
po kilimėlį.
- Pažvelkite, čia - užsakovų sąrašas, - nervingai rikte
lėjo ji. - Niekada niekam jo nerodau, bet, atsižvelgdama į
išskirtines aplinkybes, pažeisiu nustatytas taisykles. Jokių
Romanovų nė iš tolo nėra. Taip, mes rengiame spektaklius,
tačiau, patikėkite, jokio kriminalo. Pirmiausia kruopščiai
patikriname informaciją apie klientus, tada, atsižvelgdami
į jų individualius duomenis, rašome scenarijų. Žinoma, yra
ir standartinių variantų, mūsų užsakovai noriai jais nau
dojasi, merginos išgelbėjimas nuo chuliganų kainuoja pi
giau nei ekskliuzyvinių situacijų surežisavimas, o dauguma
jaunų moterų nuostabiai į tai reaguoja. Išburianti ateitį či
gonė - irgi viena nuolatinių programų. Dauguma žmonių
prietaringi, todėl ji tokia paklausi, bet... Nina Ragozina pas
mus nedirba. Bendradarbiauti kviečiu teatro mokyklų stu
dentus, jų paslaugos atsieina pigiai, dar vaikštau į aktorių
biržas, atsirenku ten bedarbius aktorius, sutinkančius dirbti
bet kokį darbą, kad badu nemirtų, bet Ragozina su mumis
nebendradarbiauj a.
- Jūs jos nepažįstate?
- Kodėl gi? Mes kartu mokomės, dar daugiau, bandžiau
prisivilioti Niną, porą kartų siūliau darbą. Ragozina labai
talentinga, bet koks persikūnijimas jai lengvai pavyksta.
Beje, aš pasakojau jums apie Mają, kuri ištekėjo už Olego.
Tuomet pirmą kartą sugalvojome situaciją su čigone būrė
ja, kaip tik nuo to laiko ji tapo vienu mėgstamiausių mano
„triukų“. Tad štai, pasiūliau Ninai suvaidinti čigonę, tačiau
ji nepanoro.
- Kodėl? - susidomėjau.
Leona palingavo galvą.
- Gal mano pozicija jums pasirodys juokinga, bet saky
dama, kad pagrindinis mano tikslas - padaryti žmones lai
mingus, nė kiek nenusižengiau tiesai. Žinoma, dabar „Ar
lekinas“ duoda stabilų pelną, kartais pagalvoju, kad vertėtų
visą laiką užsiimti tik šiuo verslu. Akoriaus duona neleng
va, ši profesija labai priklauso nuo įvairių veiksnių, žinoma,
talentas reikalingas, bet svarbiausia ne jis. Kai kam pasi
seka, išteka už režisierių ir gauna pagrindinius vaidmenis,
bet daugumai aktorių tenka vaikščioti į peržiūras, meilintis
asistentams, šypsotis padėjėjui, atrenkančiam aktorius se
rialui, kartais ir ne tik šypsotis. Patikėkite, užkulisių pasaulis
juodas, grožis ir spindesys tik scenoje ir ekrane. Todėl nu
sprendžiau: vis dėlto įsigysiu diplomą, bet į peržiūras nelaks
tysiu. Be to, mano ūgis - irgi problema. „Arlekinas“ - mano
teatras, duoda pelną. Bet ne pinigai svarbiausia, suprantate,
malonu būti stebukladare, padedančia žmogui susidoroti
su žiauriu likimu. Beje, Maja ir Olegas gyvena laimingai,
pasirodė, kad jie tiesiog sukurti vienas kitam, ir jei ne „Ar
lekinas“, niekada nebūtų susipažinę. Nina... Ją pirmiausia
domino pinigai.
Ragozina peržiūrėjo scenarijų, kur jai buvo numatytas pa
grindinis vaidmuo, sutiko dalyvauti ir uždavė vienintelį klau
simą:
- Koks honoraras?
- Mažas, - atsiduso Leona, - kol kas padoriai mokėti ne
išgalime, bet paskui, vėliau...
- Štai vėliau ir susitarsime, - vyptelėjo Nina, - neplušėsiu
už kapeikas.
Leona linktelėjo.
- Suprantu...
Daugiau Ninos ji nekvietė. Praėjus gana ilgam laikui toji
pati atėjo pas Leoną ir pasidomėjo:
- Na, kaip? Dirbate?
- Po truputį įsibėgėjame, - atsargiai atsakė Leona.
- Biurą išsinuomojote, - konstatavo Nina, - vadinasi,
reikalai klostosi gerai.
- Kabinetai mums atiteko labai pigiai.
260 Darja Doncova
- Gerai jau, nesibijok, - bjauriai sukikeno Ragozina, - nė
kiek tau nepavydžiu. Geriau sakyk, klientai reikalingi?
- Žinoma, - linktelėjo Tregubova.
- Atvedus naują, procentus sumokėtum?
- Manau, taip.
- Tada paklausyk, - pagyvėjo Nina. - Yra toks vaikinas,
jį įsimylėjo mano draugė, turtinga mergina, pasirengusi su
mokėti bet kokią sumą. Imsiesi šio reikalo?
- Kas jis? Kur dirba? Kur gyvena? - iš karto pradėjo klau
sinėti Leona.
- Niekas, - linksmai pareiškė Nina, - idiotas, vedęs kvailę,
bekelnis skurdžius, dar ir dvynius pasigimdė, išvis pasaulio
pabaiga! Nors mano draugužė dar didesnė kvailė. Kam jai
toks tipas? Nors, turint jos pinigus, iš kiekvieno mėšlo ne
sunku Bredą Pitą nulipdyti: aprengs, apaus, nuves pas stilis
tą į saloną, įtaisys į darbą...
- Palauk, - pertraukė ją Leona, - jei teisingai supratau,
užsakovė sumanė atimti vyrą? Dviejų vaikų tėvą?
- Tai kas? - purkštelėjo Nina. - Žmona žioplė ir išsigi
mėlė. Be to, koks tau skirtumas? Žinai, kokius pinigus su
mokės!
- Ne, - ryžtingai atsakė Tregubova, - mes tokiais daly
kais neužsiimame.
- Taigi už „babkes“!
- Niekada.
- Idiote, - palingavo galva Nina, - dievaži, tikrai trenkta.
Juk tai verslas.
- Nešvarus.
- Pinigai nekvepia.
- Pasiūlyto varianto atveju jie tiesiog dvokia!
- Niekad neuždirbsi milijonų, - susiraukė Nina, - nejau
gi tu atsakai klientams?
- Kartais tenka.
- Kretine.
- Tokia gimiau. Geriau jau įvykdysiu vieną normalų užsa
kymą ir ramiai miegosiu, nei imsiuosi visų pasiūlytų darbų
ir prarasiu reputaciją, - bandė išdėstyti savo poziciją Leona,
tačiau Nina neleido bendrakursei paaiškinti iki galo.
- Ak, reputacija! Kas gi apie tave žino! Nesireklamuoji,
skelbimų nespausdini, internete apie įstaigą nė žodžio, iš
pažįstamų užsakymų nepriimi...
- Neketinu krėsti kiaulysčių, - nutraukė ją Leona, - už
jokius dolerius, o reklamos man nereikia.
- Kaip tada randi klientų? - nesiliovė Nina.
- Patys ateina, užsakymų stoka nesiskundžiu, žmonės vie
nas kitam perduoda, gera šlovė greitas kojas turi, beje, prasta
irgi, - pareiškė Tregubova.
- Negaliu daugiau su tavimi kalbėtis, bloga darosi, - su
siraukė Nina, - dediesi nežinia kuo!
- Tai ir dink iš čia, - neišlaikė Leona.
- Greit išlėksi į orą, pamaiva, - pagrasino Nina.
Taip ir susipyko. Todėl Leona daugiau niekada nesikreipė
į Niną, o ši nebesiūlė klientų. Kurį laiką susitikusios insti
tute merginos nesisveikindavo, vėliau, kiek atvėsusios, pra
dėjo linkčioti viena kitai, bet vis dėlto paprasčiausio man
dagumo ribų neperžengė.
- Kokiame institute jūs mokotės? - pasiteiravau.
Mergina atidarė rankinę ir ištraukė kalendorėlį.
- Matote, neseniai mūsų aukštoji mokykla reklaminius
išleido. Viskas yra: pavadinimas, adresas, telefonas. O kam
jums?
- Juk reikia rasti tą čigonę! Laiko maža. Pabandysiu pa
kalbėti su Ragozina arba su jūsų Sergejumi Vasiljevičiumi.
- Su kuo?
- Pasakojau juk apie dėstytoją, tą, kuris vadovauja būre
liui akademijoje, jis dar prašė jūsų vaidinti spektaklyje.
- A, šitas, - susiraukė Leona, - niekšas!
- Jūs taip jo nemėgstate?
262 Darja Doncova
Leonos veidas persikreipė tarsi netyčia įkvėpus benzino
smarvės.
- O ką manyti apie dėstytoją, kuris, priėjęs prie tavęs, pa
reiškia ultimatumą: „Arba dalyvausi Medicininės psicho
logijos akademijos studentų statomame spektaklyje, arba iš
meistriškumo gausi dvejetą.“ Tregubova bandė išsisukti nuo
„patrauklaus“ pasiūlymo. Ji mažiausiai norėjo tapti saviveik
linio vaidinimo dalyve, dirbti neprofesionaliame kolektyve.
Kam švaistyti laiką kvailiems žaidimams? Leona neturi nė
minutėlės laisvo laiko.
Išgirdęs studentės atsiprašymą: „Atleiskite, esu siaubin
gai užsiėmusi“, Sergejus Vasiljevičius burbtelėjo:
- Rask laiko.
- Mažai tikėtina, - spyriojosi Leona.
- Vadinasi, taip, - ramiai pasakė Sergejus Vasiljevičius, -
arba vaidini žindyvę, ir mūsų spektakliui skiriama prizinė
vieta... arba...
-Kas?
- Mano dėstomo dalyko egzamino neišlaikysi, - pradėjo
lenkti pirštus pedagogas, - be to, nueisiu pas rektorių ir pra
nešiu apie „Arlekiną“. Bijau, seniokui nepatiks tai, kuo užsi
iminėji ir dar praleidinėji užsiėmimus, nevaikštai į paskaitas.
Žinoma, iš aukštosios tavęs neišmes, bet didelių nemalonu
mų susilauksi. Taigi pagalvok, kas naudingiau: suvaidinti ge
rai žinomą vaidmenį, tu juk tai jau darei mokomajame spek
taklyje, ar susigadinti nemažai nervų.
Sukandus dantis Leonai teko bėgioti į akademijos būrelio
repeticijas.
- Argi Sergejus ne bjaurybė? - piktinosi Tregubova.
- Bjaurybė, - sutikau. - Iš to, ką pasakei, padariau išvadą:
jis „Arlekine“ nedirba, jums nepadeda ir pinigų iš čia ne
gauna?
- Kas? Kasatkinas? - paklausė imdama iš stalčiaus ciga
rečių pakelį.
Nustebau. Kuo čia dėtas Borisas Sergejevičius Kasatkinas,
Medicininės psichologijos akademijos savininkas ir rektorius?
- Koks Kasatkinas?
- Sergejus Vasiljevičius, - paaiškino Leona.
Tik dabar suvokiau: nė karto iš niekieno lūpų nesu girdė
jusi Sergejaus Vasiljevičiaus pavardės.
- Jis - Kasatkinas?
- Taip, - linktelėjo Leona, - teatro pasaulyje gana žinoma
pavardė, visa dinastija. Sergejaus senelis vaidino teatre, mo
tina aktorė, tėvas buvo genialus teatro dailininkas. Tik, va,
vaikams gamta talento paprastai pašykšti. Kasatkiną institu
te laiko iš gailesčio, atmindami jo garbingus protėvius. Man
regis, siaubinga gyventi tarsi po kablelio, bet kai kuriems tai
patinka.
- Apie ką tu? - nesupratau.
Leona sukikeno.
- Pagalvok, kaip tas bjaurybė prisistato nepažįstamiems
žmonėms? „Sveiki, Sergejus Vasiljevičius Kasatkinas.“ Na,
ir kas? Jam tenka „po kablelio“ pridurti: „sūnus Vasilijaus
Kasatkino, to paties, teatro dailininko.“ Štai tada žmogaus,
ypač jei jis iš teatro pasaulio, veidas nušvinta, pradeda
džiūgauti: „O kaipgi! Didžiojo Kasatkino sūnus! Labai labai
džiaugiuosi susipažinęs!“ Bent jau man atrodo, kad derėtų
pačiam kažko gyvenime pasiekti, ypač vyrui, tačiau kai ką
tenkina ir tėvo šlovės šešėlis. Seriožka kaip tik toks, parazi
tas. Šlykštus padaras.
Mano galvoje miglotai sukosi dar kažkokios neaiškios spė
lionės. Borisas Sergejevičius Kasatkinas ir Sergejus Vasilje
vičius Kasatkinas. Bendrapavardžiai? Giminaičiai? Kas sie
ja šiuos vyrus? Glikerija Petrovna atsitiktinai prasitarė, kad
būrelio vadovui rektorius moka tris tūkstančius dolerių per
mėnesį. Neįtikėtina suma, tiek joks pedagogas neuždirba
niekur, nei valstybinėje, nei privačioje aukštojoje mokyklo
je. Už ką tuomet Sergejus Vasiljevičius gauna tokį atlygini
264 D arj a Doncova
mą? Kokias paslaugas teikia rektoriui? Iškovoja pirmąsias
vietas studentų saviveiklos konkursuose ir tuo pritraukia į
akademiją naujus, galinčius mokėti studentus? Kokios ne
sąmonės kartais ateina man į galvą.
Apskritai, ar Borisas Sergejui tikrai moka? Savo sūnų šni-
pinėjanti Glikerija Petrovna galėjo suklysti, gerai nenugirdo
kurių nors žodžių, padarė klaidingas išvadas. Juk bobulė, at
bėgusi į susitikimą pasipuošusi trumpučiu sijonėliu ir batais
botfortais, nuoširdžiai patikėjo, kad aš esu Nina Ragozina.
Tikėdama, kad niekuo neišsiskiria iš kitų, ji net nepastebėjo
atviro lankytojų susidomėjimo. Be to, tvirtino, kad sūnus
dabar gerai uždirba, net mersedesą nusipirko, o jo pajamų
šaltinis - „Arlekinas“. Iš kur Sergejui Vasiljevičiui plaukia
tokie pinigai? Kuo jis užsiiminėja?
29 SKYRIUS
- Kur gyveni? - netikėtai paklausė Leona.
- Nelabai toli, šalia Leningrado prospekto.
- Puiku, aš Festivalio gatvėje, pavešiu, - pasisiūlė mergina.
- Labai malonu, būsiu dėkinga.
Važiavome ir tylėdamos klausėmės radijo. Sustojusi prie
mano laiptinės Leona pasakė:
- Atleisk, kad aitrinu žaizdą, bet noriu paklausti: ar keti
ni gydytis?
- Kokia prasmė? - paklausiau ir iškart pajutau artėjantį
migrenos priepuolį. - Geriau tyliai numirti nekamuojant
artimųjų, niekam nesakysiu tiesos, tegul vėliau prisimena
mane jauną ir linksmą, nenoriu išeiti su ašaromis, raudoti
savęs gailėdamasi.
- Vienas mano klientas profesorius, - atkakliai spyrėsi
Leona, - pasaulinio garso įžymybė. Duok telefono numerį,
paskambinsiu ir suvesiu tave su juo. Gal ką nors ir sugalvos.
- Dėkui, bet iš tiesų be reikalo. Pastaruoju metu visi gy
dytojai, pamatę mano tyrimų rezultatus, išsigąsta iki sąmo
nės netekimo.
- Nesvarbu, diktuok skaičius.
- Tiek to, rašyk, - sutikau, - tik labai prašau, nekalbėk
su niekuo, išskyrus mane, gerai? Noriu viską išlaikyti pa
slaptyje, neapvilk!
Leona paslėpė popierėlį rankinėje.
- Mūsų versle svarbiausia mokėti laikyti liežuvį už dantų,
nebijok, - tyliai pratarė. - Mano manymu, elgiesi neteisin
gai. Noras numirti tyliai, nekankinant artimųjų, kelia pa
garbą. Tačiau kvaila net nepamėginti kovoti. Dabar tiek vi
sokių vaistų, galiausiai egzistuoja ir netradicinė medicina!
Išlipusi iš automobilio pamojavau Leonai ir įėjau į laiptinę.
Netradicinė medicina! Katia labai nemėgsta ekstrasensų.
- Nežinau, - burba ji, - teisybė ar ne kalbos apie visokius
laukus, energijos pliūpsnius ir panašius dalykus. Bet kaip
operuojanti chirurgė galiu pasakyti: kartais atveža ligonį,
ir tu siaubingai jo gailėdamasi konstatuoji: dar prieš metus
jam buvo galima padėti! Operuoti, paskirti chemoterapijos
kursą, ir galėtų sau gyventi mus visai pamiršęs. Bet užuot
atėjęs pas paprastą gydytoją žmogus nubėgo pas netradici
nės medicinos atstovą, ir koks rezultatas? Klinikoje jis vis
dėlto atsidūrė, bet pernelyg vėlai!
Dėl savo griežtai neigiamos nuomonės apie ekstrasensus
Katiuša kartą pateko įjuokingą padėtį. 1991-aisiais, kai mūsų
šalyje trūko visko, pradedant duona ir baigiant klizmomis,
Katiušos paprašė paskaityti keletą paskaitų medicinos mo
kykloje, pažadėję sumokėti produktais. Pasiūlė tris dešimtis
kiaušinių, kilogramą sviesto ir penkias troškintos jautienos
skardines - tiesiog karališkas honoraras. Katia sutiko ne
dvejodama.
Būdama skrupulinga ir nenorėdama pavėluoti, ji atėjo
anksčiau, auditorija dar buvo užimta. Pro atviras paskaitų
266 Dar j a Doncova
salės duris Katia iš koridoriaus stebėjo studentus ir labai
nustebo.
Viduryje salės ant kėdės sėdėjo mergina. Kita stovėjo jai
už nugaros, čia pat sukiojosi ir dėstytojas. Mokinė darė kaž
kokius keistus judesius apie draugės galvą, kažkokius nesu
prantamus pasažus. Kartais ji, matyt, suklysdavo ir vyriškis
švelniai ją pataisydavo:
- Ne, Nadia, ne čia, ranką j kairę, nekryžiuok. Užveržinėsi?
- Taip.
- Teisingai, varyk toliau.
- Kurį laiką stebėjusi keistą vaizdą Katiuša labai pasipik
tino. Kai pasigirdo skambutis ir studentai išsiskirstė per
traukai, bičiulė nesusilaikiusi įbėgo į salę ir dėstytojui piktai
pareiškė:
- Kaip jums negėda!
- Ką aš padariau, - nustebo šis.
- Mokote studentus visokių kvailysčių, darote iš jų eks
trasensus, rankomis makaluojate, - virė Katiuša, - todėl
pas mus į kliniką viduriniosios grandies personalas ir atei
na prastai parengtas! Netvarka...
Pedagogas nusijuokė:
- Jokios ekstrasensorikos! Mes mokomės, kaip subintuo
ti galvą, bet tvarsčių juk negausi, net stacionariose gydymo
įstaigose juos skalbia! Va, ir teko tiesiog rankomis rodyti,
kaip elgtis su įsivaizduojamu tvarsčiu.
Katiuša tik mirkčiojo, o kolega juokdamasis išėjo...
Įžengiau į butą, nusirengiau, atėmiau iš Fenios ir Kapos
striukę, batelius, krepšį ir riktelėjau:
- Viešpatie, kada jūs ateisite į protą!
- Puldinėja? - pasidomėjo iš virtuvės išlindęs Jura.
- Aha.
- Na, po kokio pusmečio liausis.
Šie žodžiai smogė man tarsi giljotinos peilis. Po šešių mė
nesių iš manęs teliks tik atsiminimai ir kapelis, aptvertas
metaline tvora. Niekada nepamatysiu užaugusių Fenios ir
Kapos, neišlydėsiu į institutą Kiriuškos, neištekinsiu Liza-
vetos. Viešpatie! O kaip Jura su Katia? Neduok Dieve, iki
jų vestuvių numirsiu! Katiuša paskelbs gedulą ir atidės savo
laimę neribotam laikui!
Stengdamasi paslėpti ašaromis paplūdusias akis, šmurkš
telėjau į vonios kambarį ir pirma, ką pamačiau, buvo bute
liukas su dažais „Švytintis sniegas“.
Kiriuška ir Lizaveta ketino nudažyti Mulią ir Adą, bet
nespėjo, susirgo. Nors jei jie ką nors sumano, tai būtinai
įvykdys, kai tik parsiras namo. Bet aš veikiausiai spalvotų
mopsiukių nebeišvysiu.
Ašaros pasiliejo upeliu.
- Ei, Lempa, - nė nepasibeldęs įlindo į vonią Jura, - bly
nelių valgysi?
- Taip, - atsakiau skubiai prausdamasi veidą.
- Su uogiene ar su grietine?
- Ir su tuo, ir su tuo. Kartu.
- Kokia šaunuolė, - apsidžiaugė Jura, - čia tai mūsiškai,
valstietiškai, o tai pradeda išsidirbinėti, skaičiuoti kalorijas,
maivytis. Atbėk greičiau, kol karšti.
Nuolankiai pasukau į virtuvę, Jura įdėjo man į lėkštę pen
kis putnius, apskrudusius blynelius. Jie buvo tiesiog nuo
stabūs ir, kuriam laikui pamiršusi artėjančią mirtį, prarijau
pirmą porciją, paskui antrą, trečią.
- Ei, Lempa, - įspėjo Jura, - žarnos susisuks, mirsi nuo
persivalgymo. Arba kepenys sustreikuos, persistengei.
Tylėdama atstūmiau tuščią lėkštę.
Kokia prasmė dabar rūpintis kepenimis? Nevalgyti saldžių,
riebių, miltinių patiekalų, skanėstų? Vis tiek mirtis čia pat. Vi
siškai ne laiku prisiminiau anekdotą. Pasmerktajam rytą prieš
sušaudymą atneša puikius pusryčius. Prižiūrėtojas klausia:
- Kiek gabalėlių cukraus dėti į kavą?
- Iš proto išėjote! - piktinasi kalinys. - Juk sergu diabetu.
268 D arj a Doncova
Kažkodėl šįkart nuo juodojo humoro nepasidarė leng
viau. Padėkojusi Jurai nuėjau į miegamąjį, pabandžiau už
migti, bet nepavyko.
Atsikėlusi paėmiau popieriaus lapą, viršuje didžiosiomis
raidėmis užrašiau „TESTAMENTAS“, pakramčiau tušinu
ką, pasikasiau pakaušį, tuomet nuėjusi virtuvėn atsinešiau
lėkštę blynelių, stiklainį su spanguolių uogiene ir pradėjau
dėstyti paskutiniąją savo valią.
Vadinasi, taip. Aš, Jevlampija Andrejevna Romanova, gi
musi... Fu, kam reikia tos gimimo datos? Visi ir taip žino,
kiek man metų. Taigi toliau. Būdama sveiko proto ir geros
atminties... Oi, tiek to. Visiškai nesijausdama išprotėjusia
idiote, žinodama apie artėjančią mirtį, padaliju savo turtą.
A. Man priklausantį butą reikia parduoti, o už gautus pi
nigus pastatyti namą užmiestyje. Mes jau seniai svajojome
gyventi gryname ore kur nors šalia Maskvos, tad tegul ši
svajonė išsipildo. B. Vilą Aliabjeve taip pat parduoti. Už vi
sus gautus pinigus nupirkti automobilius Seriožkai, Juleč-
kai ir Katiai. Naujus, užsieninius automobilius. C. Paveikslų
kolekciją atiduoti į aukcioną. Pardavinėti juos po vieną, iš
kilus būtinybei. Neturiu didelių iliuzijų dėl Lizavetos ir Ki-
riuškos. Jie mokosi ne per geriausiai, vadinasi, matyt, pri
reiks pinigų norint gauti aukštąjį išsilavinimą.
Gurkštelėjusi iš butelio vandens, patenkinta perskaičiau
tekstą. Puiku, su finansiniais klausimais susidorojau per pen
kias minutes. Dabar kita problema: kuo laidojant aprengti
Lempą. Tikriausiai žydra suknele, ta pačia, pirkta Vovkos ju
biliejui. Ne, ji mane storina ir, nors yra mėlio žydrumo spal
vos, prastai išryškina akis. Bet jos veikiausiai bus užmerktos,
tačiau vis tiek paskutiniąją savo valandą atrodyti kaip į ankš
tą suknelę įsprausta įmitusi kiaulaitė visai nesinori. Tuomet
vyšninė palaidinė ir juodas sijonas. Fu! Siaubinga, labai jau
niūru. Baltas megztinis... Vėl pakramčiau tušinuką, na, juk
tai vis dėlto ne vestuvės. Kas ten dar yra spintoje?
Palikusi popieriaus lapą ant stalo pripuoliau prie drabu
žinės ir ėmiau peržiūrinėti daiktus. Marškinėliai su zuiku
čiu. Džinsai plačiomis kišenėmis. Sutikite, tai nelabai soli
du. Simpatiškas švarkelis, išsiuvinėtas katytėmis? Raudonas
golfas? Lininės kelnės ir švarkelis? Taip, visai neblogai,
spalva maloni, šviesiai rausva, ji tinka man prie veido, bet
bus negerai. Taip apsirengusi sušalsiu. Bet juk būsiu mirusi.
Nors šiaip jau iš ten dar niekas negrįžo ir tiesos nepapa
sakojo. O ką, jei numirėlis viską mato, girdi ir jaučia? Tada
paieškokime dar. Maudymosi kostiumėlis, pareo, šortai,
„bermudai“... Kažkoks siaubas! Net numirti normaliai ne
sugebu, leidžiantis į paskutinę kelionę nėra ko užsivilkti! O
batai? Verkti norisi: basutės, laiveliai ir batai. Taip negalima,
juk nesiausiu savo dievinamų sportinių batelių. Rankinė!
Turiu tik vieną, rudą, odinę.
Nors klystu, yra dar mažytė, aksominė, visai tiks miru-
siajai. Betgi kas į ją tilps? Nieko, net pudrinės, ir tos neįki
ši, o aš pripratusi nešiotis krūvą visokiausių daiktų: raktai,
lūpų dažai, kurie kažkodėl visuomet išsiterlioja po visą vei
dą, kramtomosios gumos pakelis, mobilusis, šukos, visiškai
nereikalingas daiktas, kad ir kiek braukytum per plaukus,
jie gražiau nesugula, piniginė, veidrodėlis... Kaip visa tai su
grūsti į miniatiūrinį krepšelį?
Prieš akis kaipmat iškilo vaizdas: guliu karste apvilkta ro
žiniu lininiu kostiumėliu, avinti sportiniais bateliais, greta
krepšys pirkiniams, tiesa, iš natūralios odos. Bjauru. Rytoj
pat nuvažiuosiu ir nusipirksiu viską, kas reikalinga. Pažiū
rėkime, kiek turiu užspaudusi pinigų.
Perskaičiavusi „užspaustuosius“ apsiraminau, priguliau
ir netikėtai patekau į Morfėjo karalystę.
Rytą pabudau žvalutėlė, pašokau ant kojų, bet bėgdama į
vonią pamačiau ant stalo gulintį popieriaus lapą. Testamen
tas. Tą pačią akimirką man pradėjo skaudėti viską: galvą,
kaklą, pečius, rankas, nugarą, krūtinę, pilvą, kojas. Susirietu
270 D ar ja Doncova
si, mėšlungiškai kosėdama, iššliaužiau į koridorių ir pama
čiau Jurą, besistengiantį užtempti šunims kombinezonus.
- Tai kažkoks košmaras! - suriko. - Vieną apveiki, kita
išsirengia, šitą vėl sukiši į drabužį, antroji nuoga stovi.
- Duok joms po vanilinį džiūvėsėlį, - sukrenkščiau, -
puikiai padeda. Kol grauš - susitvarkysi.
- Peršalai? - pasiteiravo Jura.
- Truputėlį, - sumelavau.
- Kur tai matyta šaltyje su striukele bėgioti, - pasipiktino
Jura. - Nusipirk kailinius.
- Nenoriu.
- Kodėl?
- Todėl!
- Yra labai gražių, audinės.
- Žinai, kiek tokie kailiniai kainuoja?
- Na... tūkstantį.
- Dolerių!
- Ne tiek jau ir daug, - sušniokštavo segdamas Reičelei
antkaklį Jura, - galima sutaupyti.
Šunys nubėgo prie lifto. Priekyje žygiavo Ramikas ir Rei-
čelė, iš paskos bidzeno dvi storos dešrelės: Mulia ir Ada.
Cypaujančios Fenia ir Kapa sukaliojosi vis taikydamos su
painioti pavadėlius.
- Ramiai, - sukomandavo Jura, - išsiskaičiuoti
Šunys sustingo prie lifto.
- Pirmiausia pulkininkai, - įsakė Jura.
Šyptelėjau, jis neblogai išmoko tvarkytis su šunimis. Rei-
čelė ir Ramikas įėjo į liftą.
- Dabar majorai!
Mulia ir Ada įžygiavo į kabiną.
- Puiku, - pagyrė Jura, - rikiuotę užbaigia seržantai. Fe
nia, tau atskiro kvietimo reikia? Viskas, pažeminta į eilinius,
vakare plausi grindis kareivinėse dantų šepetėliu ir visiems
nuvalysi batus!
- Kaip tau pavyko taip juos išdresuoti? - nustebau.
Jura nusijuokė.
- Sušaukiau susirinkimą ir išaiškinau reikalo esmę. Pasiūliau
išrinkti generolą ir besąlygiškai jo klausyti. Biuletenyje buvo
tik viena pavardė - mano, regis, labai demokratiška. Išrinko
vienbalsiai, amžinai, daugiau rinkimų kampanijų nenusimato.
Lifto durys užsivėrė, ir jis nuvažiavo. Nusiprausiau, susišu
kavau, nuėjau į virtuvę ir susigraudinusi vos neapsiašarojau.
Ant stalo garavo puodelis, greta stovėjo lėkštė su skrebučiais.
Kol tvarkiausi, Jura spėjo pavedžioti šunis, nuplauti jiems
letenas ir išvirti man kavos.
- Ačiū! - šūktelėjau susijaudinusi.
- Už ką? - nustebo Jura.
- Už viską!
- Keistuolė, - nusišypsojo Jura, - pasidariau kavos, kartu
ir tau, kas čia ypatinga?
- Ir šunis išvedei laukan.
- Juk žinau - tau nesinori.
Pilna dėkingumo vėl nuėjau į vonią ir ėmiau rūpestingai
dažytis. Kaip pasielgti? Važiuoti į teatro mokyklą, rasti Ra-
goziną ir atsargiai, pačiai nesirodant, apžiūrėti merginą! Iš
pradžių reikia patikrinti, ar tai ji buvo tą nelemtą valandą
atėjusi čigonė. Kurgi nudėjau instituto adresą?
Pasirausvinusi skruostus ir labai patenkinta savo išvaiz
da nubėgau į miegamąjį ir aptikau Fenią su Kapa, kurios
viską pasaulyje užmiršusios pešėsi ant mano pagalvės. Iš-
grūdusi suįžūlėjusius šunyčius pradėjau raustis rankinėje
ieškodama reikalingo popierėlio, po ranka pakliuvo baltas
vokas, užklijuotas, be jokio užrašo. Pavarčiau jį rankose. A,
juk jį man perdavė Glikerija Petrovna. „Mergaite, - šūka
liojo aktorė, - tikiuosi, jūs mane įtrauksite į šią veiklą!“
Pirštai greitai perplėšė popierių, man ant kelių nukrito ke-
turkampėlis, nuotrauka. Paėmusi ją, aiktelėjau: laikau ranko
se savo atvaizdą, kaip visuomet, siaubingą. Nežinomas žmo
272 Darja Doncova
gus nufotografavo mane džiaugsmo akimirką: lūpos iššieptos
iki ausų, antakiai šiek tiek pakelti, plaukai styro į visas puses.
Nieko nepasakysi, šioje nuotraukoje labiausiai primenu bež-
džioniukę, ką tik gavusią šokoladinį saldainį. Pasigrožėjusi
nuotrauka apverčiau ją ir pamačiau kompiuteriu išspausdin
tą užrašą: „Idiotas. Tai Jevlampija Andrejevna Romanova.“
30 SKYRIUS
Manau, suprantate, kaip apstulbau. Pavarčiusi nuotrauką
ir šiaip, ir taip, nesupratusi, kas ir kada ją padarė, įsidėjau
atgal į rankinę ir pagriebiau telefoną.
- Alou, - išdainavo Glikerija Petrovna, - klausau!
- Tai Nina Ragozina, prisimenate, mes vakar su jumis
buvome susitikę „Kraitelėje“.
- Širdele, - suklykė Glikerija, - turiu šimtaprocentinę at
mintį.
- Nusprendžiau įtraukti jus į darbą.
- O-o-o!.. Pagaliau! Niekada dėl to nepasigailėsite!
- Sakykite, Sergejus Vasiljevičius grįžo?
- Ne, atvyks po trejeto dienų, laidotuvės...
- Taip, taip, suprantu. Jūs namie viena?
Glikerija sukikeno.
- Būtų keista manyti, kad sūnui nesant atsivedžiau meilužį.
Nieko sau, senučiukė dar prisimena amantus!
- Kodėl gi ne, - greit pasakiau, - tokia graži ir jauna mo
teris kaip jūs turėtų patikti vyrams.
Pasigirdo patenkintas juokelis.
- Ak, mieloji, viskas jau praeityje. Bet buvo, buvo. Žinote,
penkiasdešimt penktaisiais...
Supratusi, kad bobulė tuoj nukryps į pernelyg tolimus gy
venimo okeano atsiminimus, skubiai pertraukiau:
- Tuoj pas jus atvažiuosiu.
- Į namus?
- Taip, priminkite adresą.
Senutė pasakė gatvę, namo numerį ir šūktelėjo:
- Geriau vėl kavinėje!
- Ne, kaip tik bute.
- Kodėl? - nerimo buvusi aktorė. - Jukjūs su Serioža visa
da kalbatės „Kraitelėje“. Ten taip triukšminga!
- Mes su jumis norime Sergejui Vasiljevičiui įrodyti, kad
pačios mokame susitvarkyti, juk taip?
- Taip, taip.
- Tuomet atvažiuosiu į namus. Norint įgyvendinti ką su
maniau, man reikėtų pasikuždėti su jumis kaip tik ten.
- Žinoma, - susijaudinusi užriko bobulė, - laukiu. Beje,
pademonstruosiu jums savo gebėjimą persikūnyti!
Šįkart Glikerija man pasirodė kaip moteris vampyre. De
guto juodumo perukas, krentantis ant pečių didelėmis gar
banomis, milžiniškos juodos blakstienos, didžiulės, padidin
tos pieštuku kraujo raudonumo lūpos, pernokusio apelsino
spalvos oda ir kūnas, įspraustas į ilgą siaurą tamsiai mėlynos
spalvos šilko suknelę. Dėl teisybės reikia pastebėti, kad, nors
ir garbaus amžiaus, Glikerija Petrovna išlaikė mergaitišką fi
gūrą, panašu, kad mano ir jos dydžiai vienodi.
Norėdama padaryti senutei malonumą, nutaisiau akme
ninį veidą ir pasiteiravau:
- Glikerija Petrovna namie?
Šeimininkė džiaugsmingai nusijuokė.
- Nepažinote? Juk sakiau, persikūniju meistriškai.
- Ką jūs sakote! - išverčiau akis. - Nuostabu, neįtikėtina,
stebuklinga! Fejerija!
- Ar neišgėrus mums arbatos? - spygtelėjo Glikerija.
- Žinoma! - džiaugsmingai sušukau. - Kartu ir paple
pėsime.
Gražiais itališkais baldais apstatytoje virtuvėje man įpy
lė puikios arbatos. Tarsi Šerlokas Holmsas dariau logi
274 Dar j a Doncova
nes išvadas. Panašu, kad pensininkei Glikerijai Petrovnai
taupyti nereikia. Virtuvinės spintelės naujut naujutėlės,
šaldytuvas prabangus, trijų kamerų, viryklė stiklo kera
mikos paviršiumi. Ant stalo šokoladiniai saldainiai, bran
gūs sausainiai, prancūziškas sūris. Ir arbatą šeimininkė
užplikė geros rūšies, įbėrė jos iš firminės metalinės dėže
lės. Daugelis pagyvenusių žmonių gyvenimo saulėlydyje
tampa pašėlusiais smaguriais, valgo mažai, bet gardžiai.
Tačiau toli gražu ne visi gali sau tai leisti. Glikerija Petrov
na priklauso nedaugeliui laimingųjų Rusijos pensininkų,
neturinčių materialinių problemų. Beje, panašu, kad bute
neseniai darytas remontas.
- Išgriovėte sieną tarp kambarių? - pasidomėjau norėda
ma užmegzti pokalbį.
- Ak, - dama kaipmat prarijo jauką, - tuoj viską papasa
kosiu. Mūsų butas istorinis, kokie tik žmonės čia nesilankė.
Ėmiau ramiai gurkšnoti nuostabią arbatą. Dabar Glikeri
ja pati papasakos man šeimos istoriją, sužinosiu, kaip Bori
sas Sergejevičius Kasatkinas susijęs su Sergejumi Vasiljevi-
čiumi, ir gal tada suprasiu, kam ir kodėl šis norėjo perduoti
mano nuotrauką.
Gyveno kartą du broliai, Sergejus ir Vasilijus Kasatkinai,
abu dailininkai, dirbo teatre. Vyrai labai mylėjo vienas kitą,
gyveno viename bute, čionai abu ir žmonas parsivedė. Brolių
santykių negadino net tai, kad Viešpats talento jiems atseikė
jo ne po lygiai. Vasilijus gavo viską, Sergejus nieko. Pirmąjį
laikė genijumi, antrojo nemetė laukvien iš pagarbos Vasilijui.
Tokiais atvejais tarp giminaičių prasideda pavyduliavimas,
skandalai. Bet Vasilijus niekuomet nesididžiavo, o Sergejus
visuomet su šypsena sakydavo:
- Esu tik gerai išmokytas amatininkas, o Vasenka - įkvėp
tas kūrėjas.
Nepanėšėjo broliai ir savo charakteriais. Vasilijus buvo
įgimta dorybė, niekada negėrė, nesižvalgė į jaunutes aktores,
vakarėliuose nedalyvavo, vedė Glikeriją ir buvo sutuoktinei
ištikimas. Vienintelį savo sūnų pavadino brolio vardu.
O štai Sergejus buvo kitoks. Pirmiausia jis mėgo trukte
lėti iš kakliuko, bet, supraskite teisingai, dailininkas nesivo-
liojo purvyne šalia metro, nemaukė „Solncedaro“ ar „Trejų
septynerių“ portveino. Sergejus gėrė namuose, svetainėje,
armėnišką konjaką, bet esmės tai nekeitė. Beje, dievino mo
teris, visų apsilankiusiųjų bute Glikeriją ir nesuskaičiuotų:
kuopos, batalionai, divizijos. Kitaip nei Vasilijus, Glikeriją
ne ypač mėgo Sergejų, kartą ji pabandė atverti vyrui akis,
bet visada švelnus Vasia supyko ir pareiškė:
- Aš ir Serioža - viena siela.
Jaunoji žmona puikiai įsiminė pamoką ir vėliau nereiškė
jokių pretenzijų, su vyro broliu buvo maloni, bet Sergejus
jai labai nepatiko.
Vėliau giminaitis vedė, irgi aktorę, Verą Rufiną. Apsilan
kyti santuokų rūmuose porą privertė netikėtas nuotakos
nėštumas, pasaulį išvydo Boria.
Vera vyrui į poras tiko kaip niekas kitas. Porelė gėrė,
linksminosi, triukšmavo, kėlė skandalus, dažnokai lydimus
peštynių. Be to, ne Sergejus duodavo į kailį Veruškai, o ji
jam. Vėliau jie audringai taikydavosi, vidury baltos dienos
guldavosi į lovą, ir visame bute girdėjosi aikčiojimai bei de
jonės, rausdama iš sumišimo Glikeriją nusivesdavo vaikus į
savo miegamąjį ir įjungdavo radiją.
Įdomiausia, kad kartais Vasilijaus žmona Verai pavydė
davo, pati nesuprasdama kodėl. Glikerijos gyvenimas atro
dė nedrumsčiamai laimingas, vyras ne tik nė karto nepa
kėlė prieš ją rankos, bet ir balso.
Kai Boriai suėjo dvylika, mirė jo tėvas. Veročka liko gy
venti pas Vasilijų, kuris rūpinosi brolio našle ir sūnumi.
Nors jis ir anksčiau išlaikė Sergejaus šeimą.
Netekusi vyro Vera visai paleido vadžias, po tris paras ne
grįždavo namo, paskui pasirodydavo baisi, išpurtusi, gausiai
276 Darį a Doncova
mėlynių išmargintu veidu. Glikeriją kaskart apimdavo siau
bas pagalvojus, ką ji galėjo veikti. Vasilijus pasibjaurėtino Ve-
ros elgesio tarsi nė nematė.
Labiausiai išgyveno Boria. Pamatęs girtutėlę motiną, ber
niukas imdavo mėšlungiškai raudoti ir slėptis už Glikerijos.
Boriai bręstant, ašaros peraugo į įtūžį. Pasipiktinimas Vera
augo, ir kartą įvyko sprogimas, pačiu netinkamiausių lai
ku, gruodžio trisdešimt pirmąją, kai visi susėdo šventinės
vakarienės. Teatro aukštosios mokyklos studentas Serioža,
Borisas, tuo metu jau įstojęs į medicinos institutą, Glikeriją,
Vasilijus ir aštuonetas svečių. Krištolo bokalai, eglutė, tele
vizorius, pyragai su kopūstais, salotos, bandelės, dovanos...
Likus porai sekundžių iki kurantų dūžių, kai visi atsistojo
su šampano taurėmis rankose, durys į valgomąjį atsilapojo
ir tarpdury išdygo Vera, tačiau kaip atrodanti! Suknelė ky
bojo skutais, plaukai susisukusiais virvagaliais rėmino kru
viną veidą, „gražuolė“ buvo be kojinių ir basa.
- Švenčiate, - žagtelėjo Vera. - Nu, prigriūsiu ir aš, įpilkit!
Visi sutriko, o Boria išbalo taip, kad Glikeriją išsigandusi
metėsi prie jaunuolio.
- Mielasis, tau negera?
- Man viskas tiesiog nuostabu, - atrėžė vaikinas ir tėškęs
į grindis taurę išbėgo.
Šventė buvo sugadinta. Svečiai iš visų jėgų stengėsi nu
duoti, kad nieko neatsitiko, Verą Vasilijus išvedė ir paguldė.
Visi kalbėjosi neutraliomis temomis. Tačiau pokalbis nesi-
rezgė. Boria nekėlė kojos iš savo miegamojo, Serioža sėdė
jo šalia pusbrolio - nuo vystyklų kartu augusius vaikinus
siejo tvirta draugystė. Glikeriją nervinosi, svečiai išsiskirstė
anksti, linksmybės buvo baigtos.
Matyt, ne veltui sakoma: kaip sutiksi naujuosius, taip juos
ir pragyvensi. Ant Kasatkinų pasipylė nemalonumai. Vasi
lijus įtaisė Verą į kliniką, kur gydomos nervų ligos. Tačiau
kad ir kaip ta įstaiga vadintųsi, visi žinojo: ten ištraukia iš
girtuoklystės ir gydo „elitinius“ alkoholikus - rašytojus, ak
torius, kompozitorius, didelių gamyklų direktorius ir diplo
matus. Pačiame gydymo įkarštyje Vera iš kažkur gavo butelį
degtinės, visą jį išgėrė ir pasimirė.
Baisu, bet Glikerija ir Serioža su Borisu nepraliejo nė aša
rėlės. Užtat Vasilijus vos išgyveno skausmą, jį ištiko infarktas.
Tik atsigavęs, jis pareikalavo kruopščiai ištirti įvykį. Kliniko
je įvesta beveik kalėjimo tvarka: pacientai neišleidžiami iš te
ritorijos, jokių pasimatymų su giminaičiais ir siuntinėlių „iš
laisvės“. Tik ligoninės maistas, dieta, režimas, vaistai. Vadina
si, „baltakę“atnešė ligoninės darbuotojas ir nužudė Verą. Bū
tent nužudė, nes visi „gyventojai“ gauna preparatų, kuriuos
vartojant alkoholis mirtinai pavojingas.
Paspaudęs visus reikiamus svertus, įjungęs nemenkus savo
ryšius, Vasilijus vis dėlto privertė teisėsaugos institucijas pa
sijudinti.
- Mielasis, - meldė Glikerija vyrą, - užsidirbsi antrą in
farktą.
- Tėte, - bandė atvesti tėvą į protą Sergejus, - Veros jo
kiais tyrimais nesusigrąžinsi.
- Dėde Vasia, - prašė Boria, - nereikia!
- Noriu nubausti kaltuosius, - užsispyrė Vasilijus.
Atsitiko neįtikėtinas dalykas - buvo surastas žmogus,
perdavęs Verai butelį. Pasirodė, kad tai medicinos instituto
studentas Ragozinas, uždarbiaujantis klinikoje sanitaru.
- Kokia sanitaro pavardė? - vos nenugriuvau nuo kėdės.
- Ragozinas, - ramiai pakartojo Glikerija, - atsinešė deg
tinės tarsi sau, norėjo atšvęsti gimimo dieną, pavaišinti ben
dradarbius. Gudri kaip visi girtuokliai Vera nukniaukė pus
litrį. Bet vėliau paaiškėjo - vaikinas gimęs rugsėjo šeštąją.
Jam teko prisipažinti, kad Vera paprasčiausiai pažadėjo pini
gų, todėl ir atitempė butelį. Jau ir nepamenu, kiek jam davė.
Sužinojęs tiesą, Vasilijus atgulė su dar vienu infarktu. Po
mėnesio dailininko nebeliko. Glikerijai stojo sunkūs laikai,
278 Darja Doncova
vienai teko išlaikyti du studentus - Borisas jai seniai buvo
kaip tikras sūnus.
Palaipsniui gyvenimas įėjo į vėžes. Jaunuoliai gavo dip
lomus. Boria tapo gydytoju, Sergejus aktoriumi, tik karjera
jiems ne itin sekėsi.
Boria vedė anksti, ir Glikerija stebėjosi žiūrėdama į sūnė
ną. Tas buvo iš akies luptas tėvas, nuolat įsitaisydavo mei
lužių. Vasarą, vos Natašai išvykus iš miesto, namie pasiro
dydavo virtinės moterų. Glikerija tik galva lingavo. Laimė,
jaunieji gyveno atskirai, po tėvų mirties Natašai likusiame
bute. Ir dar, Borisas visiškai negėrė, nė lašo į burną neėmė,
net matyti alkoholio negalėjo - tuo jis visiškai nepanėšė
jo į savo velionius tėvus, bet mergišius buvo neapsakomas,
ir Sergejui porą kartų teko gelbėti aistringąjį brolį. Borisas
labai bijojo, kad gandai apie jo nuotykius gali pasiekti žmo
nos ausis. Valdinga, kompromisų nepripažįstanti Nataša nė
už ką neatleistų vyrui išdavystės. Tuo metu Borisas nieko
neturėjo, jo materialinė gerovė visiškai priklausė nuo žmo
nos, butas ir sodas buvo jos. Po skyrybų jis liktų plikas kaip
tilvikas, nes gyvendami šeimoje jiedu su Nataša nieko neįsi
gijo. Beje, žmona dirbo ginekologe, darė abortus ir gaudavo
nepalyginti daugiau už vyrą, dėstantį medicinos institute.
Palaipsniui visų gyvenimas po truputį pradėjo klostytis,
nežinia iš kur Borisas gavo pinigų, įkūrė akademiją.
- Borisas priėmė pusbrolį pas save, mokėjo jam gerus pi
nigus, bet Seriožos irgi nepavadinsi nevykėliu, jis įkūrė agen
tūrą „Arlekinas“.
- Ką? - vėl vos nenugriuvau.
- „Arlekiną“, - pakartojo nepaprastai savimi patenkinta
Glikerija. - Jis su jumis, Ninočka, rengia žmonėms šventes.
Viena tik bėda, manęs nenorite priimti. Kiek kartų ban
džiau pasikalbėti su sūnumi, bet jis tik ranka numodavo:
„Mama! Bendrauk su draugėmis, neprisigalvok! Jokio „Ar
lekino“ nėra! Iš kur tai ištraukei?“
Glikerija Petrovna nutilo, gudriai prisimerkė ir iškilmin
gai pridūrė:
- Bet vėliau jam visgi teko pripažinti, kad „Arlekinas“
veikia! Tiesiog įvariau jį į kampą. Dabar žinau apie jus visą
tiesą, norite, pasakysiu kuo užsiimate?
- Kuo gi? - pasiteiravau.
- Statote spektaklius turtingų žmonių namuose, - ėmė
lenkti pirštus Glikerija, - dirbate tiems, kurie gali sumokėti.
Seriožka iš pradžių tokio darbo gėdijosi, slėpė nuo manęs.
Žinote, baruose grojantys muzikantai irgi nenoriai pasa
koja, kaip pinigus užsidirba. Tačiau esu įsitikinusi, kad bet
koks darbas garbingas. Dabar tokie siaubingi laikai, kai me
nas turi lankstytis prieš prikimštą piniginę, bet prisiminki
me, net didysis Šaliapinas nevengė dainuoti turtingų pirklių
svetainėse ir imti honorarus. Galų gale sugebėjau paaiškinti
sūnui, kad suprantu situaciją, ir jis man atsivėrė, bet darbo
neduoda, bijosi dėl mano sveikatos. Juk tai neteisinga! Mie
loji! Matote, kaip grimuojuosi!
Pabandžiau įterpti žodelį, bet Glikerija sumojavo ran
komis.
- Tylėkite, tylėkite. Serioža kruopščiai slepia nuo manęs
smulkmenas, bet aš kai ką sužinojau ir dabar noriu daly
vauti visuose jūsų reikaluose. Dirbkime kartu, gerai? Jis
parvažiuos, o viskas jau padaryta!
- Na gerai, - „pasidaviau“, - matau, jūs - puiki aktorė.
- Taip.
- Talentinga.
- Taip, taip!
- Pilna jėgų.
- Taip, taip!!!
- Puikiai persikūnijate!
- Taip, taip!!!
- Sakykite, kuriame spektaklyje norite dalyvauti?
- Tame, kurį statote dabar.
280 D arj a Doncova
- Būtent?
Glikerija pasitaisė deguto juodumo peruko garbanas.
- Matau, vis dar abejojate! Na, gerai. Šiuo metu jūs rengiate
vienos damos gimtadienį, tai siurprizas, suprantama, ji nie
ko nežino. Šventę užsakė artimieji. Ten bus daug atrakcijų,
čigonė, būrimas... Ak, Ninočka, sutikite, Serioža - genialus
režisierius. Įsivaizduokite, per jūsų gimtadienį gatvėje prieina
čigonė, pranašauja, žada meilę, pinigus, o užmokesčio ne
ima. Neva, šiaip išbūriau, pamačiau laimingąją ir nesusilai
kiau. Kad įtikinamiau atrodytų, čigonė ant rankų laiko kūdi
kį... Ak, kaip nuostabu. Galėčiau ją suvaidinti, taip, galėčiau!
Daug geriau nei ta Leona.
- Nejaugi Leona irgi dirba su mumis? - visai susipainiojau.
- Jūs juk su ja susipykote, - sukikeno Glikerija, - dabar
suprantate, kad nuo manęs ką nors nuslėpti absoliučiai ne
įmanoma! Bet Leonos vardas Seriožos kabinete dažnai kar
tojamas, vis girdžiu: „Leonai taip nepavyktų“, „Leonai tik
čigones vaidinti“.
- Reikia tik stebėtis, kaip jūs visa tai sužinojote! - susi
žavėjau.
Glikerija suulbėjo kaip vaikas:
- Ninočka, juk jūs manęs neišduosite?
- Žinoma, ne.
- Štai, žiūrėkite, - fokusininkės gestu bobulė ištraukė iš
stalčiaus stiklainį ir pridėjusi jį prie sienos pareiškė: - Jei
priglausite ausį va čia, girdėti, ką Serioža kalba kabinete,
prie durų nepatogu, jis jas kartais atidaro, porą kartų vos
spėjau atšokti. Žinoma, ne viską, ką kalba, įmanoma supra
sti. Laimė, Dievas davė man sugebėjimą logiškai mąstyti ir
gretinti faktus, todėl esu taip gerai informuota.
- Aš pritrenkta! - atsakiau ir išėmiau voką. - Dabar pa
sakykite, kieno čia nuotrauka?
- Taigi tos, laimingosios!
- Kieno? - apstulbau.
M ė l y n o j i l a i m ė s mo p s e 281
Nukaršusi aktorė sulinksėjo.
- Būna dar šeimų, kur moterys mylimos, žinoma, viskas
priklauso nuo vyro. Fonarinos vyras nusprendė įteikti jai
dovaną, suruošti stulbinantį gimtadienį, ištisą vaidinimą. Iš
pradžių Fonariną užgrius daugybė nemalonumų, žinoma,
netikrų, suvaidintų, o vėliau, kai ją jau apims neviltis, pasiro
dys tortas, dovana, ak, nuostabi šventė. Žinote, galiubet kurią
minutę įsitraukti į vaidinimą. Labai prašau, priimk mane.
Vargais negalais pabandžiau surikiuoti pakrikusias min
tis. Vadinasi, viskas, kas vyksta, netiesa? Vis dėlto kiekgi
veikėjų dalyvauja spektaklyje: namiškiai, veterinaras Ro
manas, kaimynė Maša, Aločka...
- Iš pradžių Fonariną išgąsdins, kad ji serga mirtina liga, -
nepastebėdama mano būsenos plepėjo senutė.
Pasipiktinau. Nieko sau! Kokį originalų humoro jausmą
turi kai kurie žmonės. Pala, o iš kur šou rengėjai sužinojo,
kad vargšė Lempa iš pradžių nueis į vaistinę, paskui pas
Lykovą, vėliau pasitikrins pagal Vernerio metodą? Spren
dimus priėmiau pati, spontaniškai. Be to, argi Ada, vargšė,
vos nežuvusi mopsiuke, irgi vaidino? Beje, mane vadina
ne Fonarina, o Jevlampija, sutrumpintai Lempa... Fonari-
na - Fonar *- Lempa... Štai kas!
- Jūs įsitikinusi, kad moterį, kuriai rengiamas spektaklis,
vadina Fonarina? - tyliai paklausiau. - Gal Lempa?
- Žinoma, - pakėlė antakius Glikerija, - keistas vardas!
Lampada! Iš pat pradžių taip ir sakiau. Lampada! Taip, siur
prizas skirtas Lampadai! Kuo čia dėta Fonarina! Ninočka,
jūs viską painiojate!
Staiga mane ėmė krėsti drebulys, dantys sukaleno, o gal
voje girgždėdamos sukosi mintys. Gaila, bet Glikerija Pet
rovna - labai nepatikimas liudytojas. Žinoma, tam tikru
būdu pridėjus prie sienos stiklainį visai įmanoma išgirsti kai
’Rus.fonarj - žibintas. - Vert. past.

kuriuos žodžius, ištartus kitame kambaryje. Prisipažįstu,
kalta, pati bandžiau taip klausytis, apie ką mamytė kalba
si su tėveliu, ypač kai ji grįždavo iš susirinkimo mokyklo
je. Bet pirmiausia jūs girdite ne visą pokalbį, o tik jo dalį,
antra, gavę ne visą informaciją, darote klaidingas išvadas, o
trečia... Glikerija beveik viską supainiojo. Iš pradžių pava
dino mane Fonarina, paskui, išgirdusi „Lempa“, nė nemirk
telėjusi pareiškė, kad kaip tik taip ir vadina „varduvininkę“.
Ar galima tikėti jos žodžiais? Atrodo, senutė painioja var
dus ir įvykius.
- Kas jums, meilute? - nuoširdžiai išsigando Glikerija. - Jūs
taip išbalote!
Vos susilaikydama nerėkusi nuo aštraus skausmo sušnibž
dėjau:
- Atleiskite, man reikia gryno oro.
- Žinoma, žinoma, - subruzdo Glikerija, - leiskite, pa
dėsiu, Ninočka! Jūs nėščia! Nuo Seriožos! Kokia laimė! O!
Mieloji!
Sugriežiau dantimis. Štai puikus pavyzdys, kaip senoji
dama daro išvadas. Dabar ji tvirtai įsitikinusi, kad po poros
mėnesių taps laiminga senele. Tačiau ši skubota idiotiška iš
vada neturi nieko bendra su realybe.
- O! Mergyte! - džiūgavo Glikerija. - Turėsiu anūkę
Anečką! Brangioji Ninuška, išgerkite sulčių, jums pasidarys
lengviau.
Negalvodama gurkštelėjau kažko iš paduoto puodelio ir ty
lėdama puoliau į tualetą. Bjaurus šleikštulys pakilo iki gerklės.
- Mieloji, - beldė į duris Glikerija, - jums toksikozė. Tai
siaubinga, žinau, žinau!
Šiaip ne taip atsikvapsčiusi iššliaužiau į koridorių ir dre
bančia ranka įsitveriau sienos. Kad tik nenumirčiau čia, sve
timame bute.
- Man reikia į gryną orą.
- Tuoj jus palydėsiu, - subaubė senučiukė.
Nuo aidaus, skardaus jos balso mane akimirksniu ištiko
migrenos priepuolis, tačiau netikėtai nežinia iš kur atsirado
jėgų-
- Ne, - atsakiau, - sėdėkite čia, tuoj grįšiu.
Lauke man pasidarė lengviau. Aštrus skausmas dešinia
me šone nurimo, liko tik švininio sunkumo jausmas, po
šonkauliais tarsi karštas akmuo gulėjo, retkarčiais jis suju
dėdavo ir tuomet gerklę užgniauždavo šleikštulys.
Pastovėjusi laiptinėje norėjau vėl eiti pas Glikeriją, bet
pasigirdo telefono skambutis. Tai buvo Leona.
- Jūs namie?
-Ne.
- O kur?
- Netoli nuo jūsų, šalia „Novokuzneckajos“ metro stotelės.
- Galite užeiti?
- Dabar pat?
- Taip.
- Jau bėgu.
Mane pamačiusi Leona šūktelėjo:
- Tau bloga? Tai yra, atleiskite, jums negera?
Kritau ant kėdės.
- Atvirai kalbant, nemėgstu, kai mane „jūsina“. Ne, vis
kas gerai, o kas?
- Kažkokia geltona...
- Pasikvietei, kad aptartum mano odos spalvą? - supy
kau. - Tokia jau gimiau, ne visiems sekasi, kai kas iš tėve
lių gavo viską: padorų ūgį, vešlius plaukus, persikų spalvos
odą. Nesu gražuolė, bet gyvenu visai pakenčiamai.
- Atleisk, - sumurmėjo Leona.
- Nieko! - sušukau su džiaugsmu jausdama, kad skaus
mas ir šleikštulys išnyko be pėdsakų.
- Visą naktį nemiegojau, - atsiduso Leona, - tada nuspren
džiau patikrinti, gal kartais yra dar viena agentūra „Arlekino“
pavadinimu. Juk sakei, radai informaciją apie mus internete.
284 Darja Doncova
Sunkiai atsidusau. Panašu, Leona - miela mergaitė, reikia
pasakyti jai teisybę. Prisipažinti, kad išgalvojau paiešką pa
sauliniame tinkle... Sąžiningai kalbant, aš sugebu kompiu
terį tik įjungti.
- Pasielgiau labai paprastai, - paaiškino Leona, - surin
kau adresą, taip sakant, iš lubų, štai pažvelk.
Įsistebeilijau į jos ilgus pirštus, sklandančius virš klavia
tūros. Ekranas mirktelėjo, pasirodė ryškus vaizdas.
- Dabar skaityk, - paliepė Leona.
„Skubi pagalba šeimai. Išspręsime visas jūsų problemas,
šimto procentų garantija, brangu, kokybiška, išsaugosime
visas paslaptis. Jūsų veido niekas nepamatys. Norite paša
linti kliūtį, trukdančią jūsų laimei? Norite gyventi meilėje ir
harmonijoje? Norite susipažinti su busimuoju vyru ar žmo
na? Nežinote, kaip atkreipti išrinktojo dėmesį? Jūs jo mei
lužė, o jis niekaip negali išsiskirti su žmona? O gal norite
susigrąžinti vyrą? Mes jums padėsime. Mūsų klientų žiniai:
norėdami išsaugoti visišką anonimiškumą, prie įėjimo pa
sakykite - kaukė. Užsirašykite mūsų koordinates. Atsimin
kite - tai jūsų vilties adresas.“
- Kažkas, naudodamasis mūsų ženklu, krečia kiaulys
tes, - virė Leona. - Kąjie turi galvoje sakydami: „Išspręsime
visas jūsų problemas“? O jei vyras nori vesti meilužę, bet
negali oficialiai atsikratyti žmonos, sakysime, ji nėščia, ir
teismas neleis skirtis. Kaip tie apsišaukėliai ketina išspręsti
tokią problemą?
Pažvelgiau į nustebusias Leonos akis ir atsidusau. Yra daug
būdų nukamuoti įkyrėjusią žmoną. Atrodo, antrajame „Ar
lekine“ sėdi žmonės, kurie siekdami tikslo nesiskaito su prie
monėmis. Tikriausiai mus ištikusi nelaimių grandinė - jų
rankų darbas.
- Vadinasi, taip, - ryžtingai pareiškiau, - tuoj pat važiuo
ju nurodytu adresu ir pabandysiu išsiaiškinti, kas ten vyks
ta. Lauk skambučio.
Ačiū Dievui, Katia susiremontavo automobilį, ir dabar
esu ratuota.
„Arlekino-2“ biuras buvo įsikūręs centre, Strastnojės bul
vare. Įėjusi į apšiurusią, tamsią senoviško maskvietiško namo
laiptinę, vėl pajutau maudulį šone, bet, nusprendusi nekreip
ti į jį dėmesio, paspaudžiau skambučio mygtuką.
- Kas ten? - pasigirdo iš plyšio, pridengto mažomis gro
telėmis.
- „Arlekino“ klientė, - žvaliai pranešiau, - sudėtingos šei
myninės problemos. - Prisiminusi internete matytą tekstą,
skubiai pridūriau: - Kaukė.
- Užsidėkite, - pasigirdo iš telefonspynės.
- Kaukę.
-Kur ji?
Iš sienos išlindo dėžė, joje ant dugno gulėjo juoda kepu
raitė su išpjovomis akims, nosiai ir burnai. Kreivai šyptelėjusi
užsimoviau ją ant galvos. Tai bent pokštas, šitas maskaradas
skirtas tikriems idiotams. Na, užsimaukšlinsite omonininkų
kaukę, susitiksite su „Arlekino-2“ darbuotojais uždengtu vei
du, ir kas? Vis tiek juk reikės papasakoti apie savo problemą,
pasakyti adresus, pavardes. Toks triukas - tik gudrus psicho
loginis ėjimas, turintis įrodyti pirmą kartą atvykusiam klien
tui: paslaptys čia saugomos, jūs - incognito, asmenybė be vei
do, vardo ir pavardės, pasaulinio internetinio tinklo niekas.
- Užsidėjote? - paklausė balsas iš telefonspynės.
- Taip.
Durys atsidarė. Ant slenksčio stovėjo... čigonė, ta pati, pra
šiusi manęs leidimo pervystyti kūdikį. Dabar ji vilkėjo mėly
nais džinsais, žydru megztiniu, avėjo juodais bateliais. Gra
žuolės plaukai pasirodė besą trumpai kirpti, dažyti ryškiomis
sruogelėmis, oda toli gražu ne tokia tamsi, bet tai buvo ta pati
būrėja.
Sekundę apmiriau.
286 Daria Doncova
- Sveiki, - maloniai nusišypsojo nenaudėlė, - nebijokite,
jūsų veidą patikimai dengia kaukė, be to, niekas neprašys
jokių dokumentų, galite pasivadinti išgalvotu vardu. Įeikite,
įeikite, pirmą kartą visiems nejauku, kai kurie net pabėga,
bet vėliau būtinai grįžta suprasdami: be mūsų, daugiau nie
kas jiems nepadės. Kainos „Arlekine“ nuosaikios.
Mano kojos tartum prilipo prie laiptų aikštelės, vėl smar
kiai suskaudo dešinį šoną, pradėjo pykinti.
- Nesijaudinkite, - čiurleno „čigonė“.
- Ū ū ū ū, - pasigirdo gatvėje.
Staiga man grįžo gebėjimas mąstyti.
- Atleiskite, - pasakiau drebančiu balsu, - tuoj grįšiu. Gir
dite, signalizacija kaukia? Tikriausiai kažkas sumanė iš mano
automobilio nukniaukti magnetolą. Nubėgsiu pažiūrėti.
„Būrėja“ linktelėjo ir uždarė duris. Išėjau į gatvę, pasu
kusi už kampo įsėdau į savo žigulius ir tik tada nusitraukiau
nuo galvos kepuraitę. Širdis plakė taip, lyg būčiau nubėgusi
maratoną. Ramiai, Lempa, ramiai. Pasėdėk, pagalvok...
Viešpatie, juk nėra apie ką galvoti! Dabar pat vėl užsi
maukšlinu kepurę ir dumiu į „Arlekiną-2“. Mano veido ne
matyti, pasivadinsiu Tania Ivanova, pameluosiu, kad noriu
atsikratyti teisėtos savo meilužio žmonos, ir pažiūrėsiu, kaip
toliau klostysis įvykiai!
Staigiai pasisukau norėdama atidaryti duris. Nežmoniš
kas, neįtikėtinas skausmas pasklido pilve. Per nugarą pra
dėjo riedėti prakaito lašai, gerklėje įstrigo šleikštus kamuo
lys, mane pradėjo krėsti drebulys, paskui pasidarė karšta,
vėl šalta... Drebančiomis rankomis ištraukiau mobilųjį, jėgų
užteko tik nuspausti ir išlaikyti mygtuką su skaičiumi „3“.
Viešpatie, ačiū tam, kas sugalvojo greitąjį rinkimą.
- Alio, - tyliai pasakė Kostinas.
- Greičiau, gelbėk!
- Ne dabar, aš pasitarime.
- Mirštu.
- Lempa, nekvailiok, - sušnypštė Vovka.
- Labai skauda, - sušnibždėjau, - testamentas rankinėje,
nesuspėjau pas notarą.
- Kas atsitiko?
- Lik sveikas, Vovka.
- Tu kur?
- Strastnojės bulvare, - vos išspaudžiau ir pabandžiau at
sigulti ant sėdynės.
Bet patogiai įsitaisyti nepavyko, trukdė vairas. Padėjau ant
jo galvą, skausmas iš aštraus tapo bukas, dar daugiau, jis pra
dėjo rimti, bet, nors tai ir paradoksaliai skamba, man pasi
darė dar blogiau.
Staiga pajutau šalto oro gūsį.
- Lempovicki, - suriaumojo Vovka, - kas tau?
Pasukau galvą.
- Testamentas rankinėje.
- Tylėk, tuoj greitąją iškviesiu.
- Paklausyk...
Vovka įlindo į žigulius.
- Vėliau papasakosi.
Bet man jau grįžo jėgos. Grumdamasi su šleikštuliu ėmiau
pasakoti:
- Nepertraukinėk. Tai labai svarbu. Aš mirštu. Ant už
pakalinės sėdynės rankinė. Joje mano galvos nuotraukos.
Neoperuojamas auglys...
Pamėlinijęs Vovka įbedė į mane žvilgsnį. Sekundę mano
sielą apėmė džiūgavimas. Aha, mat kaip! Nuolat plūdo
Lempą, juokėsi iš jos! Va, dabar suprato, ką praranda, bet
jau vėlu, teks Kostinui verkti ant mano kapo dejuojant: „At
leisk, Lempovicki, idiotui!“
- Kokias nesąmones čia kalbi? - apmirė majoras. - Visai
iš proto išsikraustei?
- Ten ir testamentas, nesuspėjau pas notarą nueiti, bet,
manau, nesusipešite.
288 Dar i a Do nc o v a
- Liaukis, - suspigo Volodia, - greit sakyk, ką suvalgei!
Visa geltona! Turbūt šaurma apsinuodijai!
- Manęs neapnuodijo, - karštligiškai tęsiau, - klausyk,
visą tą reikalą beveik iki galo išpainiojau.
Majoras paraudo kaip pernokęs pomidoras.
- Kokį reikalą?
- Nepertraukinėk, - murmėjau, - oi, pykina!
- Greit kalbėk! - subaubė Volodia.
Bijodama, kad tuoj pat prarasiu sąmonę, skubiai išpasa
kojau Kostinui viską.
Teisingai sakoma, kad žmogus negali numirti, jei že
mėje jam dar liko nebaigtų reikalų. Nepraradau sąmonės
nei savo automobilyje, nei keliama į greitąją, nei pakeliui į
kliniką. Laikiau platų, šiltą Kostino delną ir kalbėjau, kal
bėjau... Mirties akivaizdoje reikia būti atvirai. Vovkai teks
be manęs užbaigti reikalus. Dabar jam prisieis saugoti na
miškius nuo nelaimių ir išsiaiškinti, kas ir kodėl sugalvo
jo šį spektaklį. Tiksliau, kas, jau žinau. Iš mūsų tyčiojosi
„Arlekino-2“ darbuotojai. Bet kodėl jie nusprendė pjudyti
Romanovų šeimą? Bijau, kad atsakymo į šį klausimą taip
ir nesužinosiu, nes, viską Vovkai išklojusi, užmerkiau akis
ir numiriau. Tiesa, jau keliaudama į Hado karalystę su
spėjau pralementi:
- Jokiu būdu nelaidokite manęs su žydra suknele, aš su ja
prastai atrodau, pernelyg išblyškusi.
31 SKYRIUS
Atmerkus vokus, akys iškart įsmigo į baltas lubas. Ban
džiau pajudėti, bet nepavyko.
- Kaip jautiesi? - pasigirdo iš tuštumos.
Šiurkštus sausas liežuvis net nekrustelėjo, iš gerklės išsi
veržė mykimas.
- Dar neatsigavo, - pasakė kitas, iki skausmo pažįstamas
balsas.
- Kaip baisu, - prisidėjo nematomas vyriškis. - Ei, Lem-
povicki, pasakyk ką nors.
Mirktelėjau ir nustebau, dabar vietoje lubų virš manęs pa
linkęs Kostino veidas. Vovka visas apsirengęs baltai, ant nu
garos kažkas raukšlėjasi. Viešpatie... Netikėtai liežuvis atsi
klijavo nuo gomurio.
- Volodia! - netikėtai garsiai man išsprūdo. - Kaip tu ga
lėjai!
- Ką? - nustebo Kostinas. - Kas dabar negerai?
- Viskas, - pasipiktinau, - kaip atsiradai aname pasau
lyje kartu su manimi? Juk liepiau padėti namiškiams! O
tu! Ėmei ir nusižudei, kad galėtum atsidurti šalia manęs,
žinoma, tokia stipri meilė maloni, bet juk šeima liko neap
saugota!
Kostinas nusijuokė.
- Lempovicki, mano meilė tau turi ribas. Bijau jus nuvil
ti, madam, bet nesu pasirengęs nusižudyti, kad palydėčiau
tave į aną pasaulį.
- Palik ją, - įsakė Katia. - Miegok, Lempa.
Į ranką tarsi uodas įgylė, ir šviesa aptemo.
Po keleto dienų į palatą įėjusi Katiuša mane užsipuolė:
- Kodėl nepasakei, kad skauda pilvą? Tai urvinio žmo
gaus elgesys! Galėjai numirti! Atsimink, apendicitas - leng
vai pašalinamas nemalonumas, kol jis nepereina į peritoni
to stadiją! Tave operavo penkias valandas! Penkias! Ar bent
supranti, kad galėjai atsidurti po žeme?
- Man buvo apendicitas? - suglumau.
- Taip! O tu lakstei po miestą ir tylėjai. Tikriausiai tave py
kino ir krėtė drebulys, nes pakilo temperatūra.
- Teisingai, - sulemenau, - kaip tik taip, be to, mane nuo
lat pylė karštis, trūko oro, linko kojos. Palauk, vadinasi, man
TIK apendicitas?
290 Darja Doncova
- Tau mažai, - įpyko Katiuša.
- Bet galvoje...
- O-o-o, - suaimanavo bičiulė, - Vovka man viską papasa
kojo. „Tomograma“ vaistinėje, diagnostika metro. Lempa - tu
kvailė!
Iš netikėtumo net žagtelėjau. Katiuša niekada neleidžia sau
tokių atvirų pasisakymų apie aplinkinių protinius gebėjimus,
panašu, kad ji pasiekė aukščiausiąjį įsiūčio laipsnį.
- Paskutiniuoju metu, - įnirtusi aiškino Katia, - pernelyg
daug niekšų, norinčių užsidirbti. Sąžiningai dirbti nelengva,
ypač gydytojui. Tai labai kilnus ir neįtikėtinai sunkus dar
bas. Iš pradžių reikia pastovėti prie operacinio stalo, paskui
žmogų išslaugyti. Tai nervai, bemiegės naktys, išgyvenimai,
jei, neduok Dieve, ligonis mirtų. Daug lengviau kvailinti pa
tikliems žmogeliams galvas. Lempa, tomogramos vaistinėje
nepadarysi, Vernerio diagnostika - visiška nesąmonė, pinigų
surikimas iš gyventojų. Manai, tu pirmoji kreipeisi į tuos, kaip
čia pasakius, gydytojus? Visai ne. Tokie kaip tu vėliau būriais į
ligoninę traukia! Dar yra organizmo užterštumo šlakais „tyri
nėtojai“, mėgėjai gerti šieno užpilus ir kimšti mėsą be bulvių.
Nėra prasmės aiškinti: žmonės, aū! Pasiimkite vadovėlius ir
įdėmiai paskaitykite, jus kaip reikiant kvailina! Mūsų kūnas ne
aukštakrosnė, šlakų jame nėra, yra natūralios atliekos. Pradė
site „valytis“, sunaikinsite naudingąsias bakterijas, įsitaisysite
disbakteriozę ir sulauksite didelių nemalonumų. Nesaikingas,
ne pagal taisykles pagaminto žolių nuoviro vartojimas tik
kenkia, o mėsa puikiausiai virškinama kartu su bulvėmis. Bet
ne! Žmonės netiki gydytojais ir valkiojasi pas mažamokslius
ir šarlatanus. Tokių kaip tu, Lempa, nesuskaičiuosi. Dar gerai,
kad Vovka laiku atlėkė ir iškvietė greitąją. Išskyrus apendicitą,
tau nieko nėra, aišku? Tu - idiote su testamentu.
Mane užplūdo beprotiškas džiaugsmas. Bet sielos gelmė
se dar tūnojo šiokios tokios abejonės. Gal Katia tiesiog ban
do mane nuraminti? Ir visai ne apendicitas tai buvo...
- Gerai, - pasakiau, - sutinku, sukvailiojau. Irina Pet
rovna iš vaistinės su savo trejais akiniais iš tiesų kvailė, bet
Zinaida Markovna iš metro?
- Viešpatie, - pliaukštelėjo rankomis Katia, - pagalvok
pati, pasuk smegenis! Požemis ir kompiuteris. Juk trukdžiai
ten! Aišku? Susijungia. Tampo. Krato. Lempa, kaip tu galė
jai tuo patikėti?
- Jie turi licenciją, - teisinausi.
Katia pasukiojo pirštą prie smilkinio.
- Aha, kokias dešimt, visos ant sienos kabo, eilute.
Prisiminusi įrėmintus popierėlius, puošiančius damos su
trimis akinių poromis, Irinos Petrovnos, kabinetą, nutylėjau.
- Dar suprasčiau, jei būtum iš kokio užkampio! - siautė
jo Katiuša. - Betgi ne! Gyveni sostinėje, gydytojos šeimoje!
Trūksta žodžių!
- Gerai jau, gerai, - nuolankiai sutikau, - o Piotras Ly
kovas, o Sonia? Juk jie dirba ligoninėje, man padarė echos-
kopiją.
Katiuša paniuro.
- Žinai, dabar kai kurie gydytojai, žmonės, turintys aukš
tojo išsilavinimo diplomą ir davę Hipokrato priesaiką, užsi
ima atgrasiais dalykėliais. Iš pradžių išgąsdina visiškai sveiką
žmogų, pradeda gydyti, išvilioja pinigus ir galų gale iškilmin
gai paskelbia: mes išgelbėjome jus nuo mirties. Piotras ir So
nia kaip tik tokie, jie pamatė, kad tu gali tapti auka. Atleisk,
Lempuša, tu patikli kaip vaikas, lengvai paveikiama, tikriau
siai iš karto pajutai smarkų negalavimą. Piotras ir Sonia tik ir
laukė, kada tu ateisi pas juos „gydytis“ ir atneši pinigėlius.
- Vadinasi, man tik apendicitas!
- Tik! - užkaukė iki šiol tylėjęs Vovka. - Tu vos nenu
mirei nuo peritonito.
- Kaip Kiriuša? - paskubėjau nukreipti pokalbį kitur. - Liza?
- Jie namie, - pradžiugino mane Katiunia.
- O šunys?
292 Darja Doncova
- Viskas gerai, - pranešė Vovka. - Fenia su Kapa apšlapi
no visą butą. Dar gerai, kad Mulia nesupranta žmonių kal
bos ir kol kas nieko neįtaria.
- Kodėl? - suklusau.
- Pirmiausia, ką grįžę namo nutarė padaryti vaikai, - tai
nudažyti mopsiukę, - nusišaipė Kostinas.
- Kaip tik Mulią?
- Taip, Ada neseniai sirgo ir dar silpna, Fenia su Kapa ma
žutės, Reičelė milžiniška, o Ramiko vietoje neišlaikysi, lieka
vargšė Muljana, - vyptelėjo Katia. - Viena laimė, nupirktieji
dažai kažkur dingo, tokių pačių „Markvete“ nebėra!
- Dėžutė mano spintoje!
- Tik jiems to nesakyk, - sukliko Katia, - gal pamirš tą
idiotišką sumanymą.
- Kaip laikosi Jura? - paklausiau.
Netikėtai Katiuša paraudo ir dirstelėjo į Vovką.
- Na...
- Tu miegok, Lempa, - krenkštelėjo majoras, - kaupk jė
gas, vėliau išsiaiškinsim.
Atsišliejau į pagalves. Vadinasi, viskas krypsta link vestu
vių, kitaip ko Katiuša užsipliekstų raudoniu.
- Jekaterina Andrejevna, - dirstelėjo į palatą slaugytoja.
Katia skubiai išėjo.
- Pasakok, - įsakiau vėl atsisėsdama.
- Apie ką?
- Apie viską!
- Vėliau!
- Kada?
- Na... po dešimt dienų.
- Kodėl?
- Šiaip, - mįslingai atsakė Kostinas ir nepaisydamas
mano prieštaravimų skubiai išėjo.
Dešimt dienų pralėkė kaip akimirka, praėjo vienuolikta
para, dvylikta. Tylomis siutau ant Kostino, skaičiau detekty
vus ir valgiau beskonius dietinius patiekalus, kuriuos, matyt,
gamino Jura. Katia maistą atnešdavo iš namų, o aš žinojau,
kad pagaminti žuvį garuose draugė tikrai nesugebėtų, vadi
nasi, „gydomąjį maitinimą“ įkvėptai „organizavo“ naujasis
mūsų šeimos narys. Tikiuosi, laikinai mane pakeitęs prie vi
ryklės Jura bent retkarčiais kepa namiškiams mėsą su bulvė
mis, o ne vaišina tuo maistu, kuris skiriamas nelaimingajai
Lempai.
Penktadienį vakare stiklainį su bjauria pertrinta vištie
nos sriuba atitempė Vovka.
- Sveika, - džiaugsmingai šūktelėjo, - imk, Lampadėle,
kimšk pilvą.
Piktai nusigręžiau į sieną.
- Ei, kas tau? - nustebo majoras.
- Žadėjai ateiti ir viską papasakoti, - įsižeidusi riktelė
jau, - ir ką?
- Taigi aš čia.
- Dešimt dienų kada praėjo! O tu nė karto neužėjai.
- Na, Lampadėle, - suzyzė Vovka, - va, tau naujas detek-
tyvėlis.
- Ačiū, jau prisiskaičiau jų.
- Imk kasetę su serialu apie Erkiulį Puaro.
- Galvą skauda, - sumelavau.
- Na, nesipūsk!
Tebegulėdama veidu į sieną pradėjau demonstratyviai kūk
čioti ir šniurkščioti. Labai gerai žinau, kaip Kostinas reaguoja
į moterų ašaras. Tiesiog juokinga, kaip jis sutrinka pamatęs,
kad pašnekovė pradėjo raudoti. Beje, nedažnai naudoju šį
triuką, man gaila Vovkos, bet šįkart majoras užsidirbo spek
taklį. Tegul pasikamuoja, kaipmat išklos man visą reikiamą
informaciją.
- Lempa, - atsargiai palietė man petį Vovka, - nejaugi
verki?
Sutirtėjau ir suverkšlenau.
294 Dar j a Doncova
- Taip! Apgavai mane! Vargšė aš, nelaiminga, niekam ne
reikalinga.
- Gerai, gerai, - subruzdo Kostinas, - tuojau viską papa
sakosiu.
Sukūkčiojau.
- Viską?
- Taip.
- Iki smulkmenų. Įsidėmėk, jei apgausi, raudosiu tris pa
ras iš eilės, siūlė ant pilvo iširs, reikės iš naujo operuoti...
- Gyveno du broliai, - skubiai pradėjo Vovka, - ne tik
ri, pusbroliai, bet mylėjo vienas kitą taip, lyg būtų į pasaulį
dvyniais atėję - Sergejus ir Borisas Kasatkinai.
Gulėjau ant šono įdėmiai klausydamasi majoro. Dešinė
ranka nutirpo, bet pajudėti bijojau, neduok Dieve, Kostinas
pamatys, kad ant mano veido nėra ašarų, ir nutils. Tiesa,
kol kas jis pasakoja man gerai žinomus dalykus.
Broliai gyveno viename bute, vadinti jį komunaliniu liežu
vis nesiverčia. Tiesiog Kasatkinų šeima buvo didelė. Sergejui
su tėvais pasisekė labiau nei Borisui. Seriožkos tėvas ir motina
dirbo teatre, Vasilijus turėjo genialaus teatro dailininko repu
taciją, šiek tiek kvailoka Glikerija garsėjo kaip puiki žmona,
šeimininkė ir motina. Boriso šeimoje viskas buvo kitaip. Jo
tėvas, nesuvaldomas mergišius, girtuoklis, intensyviai vaidi
nantis nepripažinto genijaus vaidmenį, motina, Vera, tikra
alkoholikė, iš tų, kurios griovyje voliojasi. Po vyro mirties
Vera tapo šeimai milžiniška našta.
Gėdydamasis motinos, Borisas niekada nekviesdavo į na
mus draugų. Sergejui buvo kiek lengviau, Vera vis dėlto ne
jo motina, bet ir jis nenorėjo, kad bičiuliai matytų klaikias
scenas, kai girta, skarmalais vilkinti Vera garsiai keikdamasi
griuvinėja koridoriuje. Galų gale Vasilijui pavyko įgrūsti gir
tuoklę į kliniką, o ten ji, paprašiusi sanitaro nupirkti degti
nės, sėkmingai, artimųjų džiaugsmui, iškeliavo į aną pasaulį.
Net Borisas nepravirko, išgirdęs apie motinos mirtį. Likimas
parengė Kasatkinams dar vieną išmėginimą: tuoj po Veros
mirties užgeso ir Vasilijus. Glikerija Petrovna liko viena, bet,
kad ir kaip būtų keista, šeimoje įsivyravo ramybė.
Borisas vedė Natašą ir persikėlė gyventi pas žmoną. Se-
rioža liko su mama. Žinoma, Glikerijai Petrovnai buvo sun
ku tiek materialiai, tiek moraliai, iš teatro ją išgrūdo į pen
siją, bet gyvenimas tęsėsi, nors ir ne itin pasiturimas. Taip
Sovietų Sąjungoje gyveno beveik visi.
Brolių draugystė nenutrūko, jie dažnai matydavosi. Buvo
panašūs viskuo, išskyrus viena: Borisas dievino moteris.
Vos tik Nataša išvažiuodavo į užmiestį, vyrelis iš karto su
sirasdavo meilužių. Meilė trukdavo kiek mažiau nei tris
mėnesius, paskui Kasatkinas nutraukdavo santykius ir vėl
virsdavo pavyzdingu vyru. Borisas iš visų jėgų stengėsi savo
romanus išlaikyti paslaptyje. Jis neturi nieko savo, viskas
užrašyta žmonos vardu: butas, sodo namelis, taupomoji
knygelė irgi žmonos. Po skyrybų Borisui tektų grįžti į tėvų
namus plikam basam. O Sergejus dailiąja lytimi menkai do
mėjosi, vesti nesirengė, jis stengėsi tapti žinomu aktoriumi,
bet vaidmenų niekas nesiūlė.
Tuo metu prasidėjo „perestroika“, pasišaudymai, turto da
lybos, paskui kuriam laikui viskas aprimo, vėliau užgriuvo
visos finansinės sistemos krachas. Tūkstančiai žmonių per
kokią valandą tapo elgetomis, bet Natašai ir Borisui bepro
tiškai sekėsi. Likus dienai iki rublio žlugimo, Nataša pardavė
butą, atitekusį jai po močiutės mirties. O praėjus savaitei po
finansinio kracho Rusijoje ji pusdykiai, už „gyvus“ dolerius
nusipirko bankrutavusios bendrovės pastatą. Paprastai pini
gų, gautų už dviejų kambarėlių močiutės butą, būtų užtekę
sumokėti nebent už laiptinę ir vestibiulį, bet po rublio žlu
gimo puikiai suremontuotas patalpas atidavė beveik dykai.
Taip gimė akademija.
Reikia pasakyti, Borisas pasirodė besąs nuostabus admi
nistratorius. Mokymo įstaiga darbą pradėjo nuo nulio, visi
296 Daria Doncova
manė, kad aukštoji mokykla priklauso Borisui Sergejevičiui,
rektoriui, bet iš tiesų dokumente apie nuosavybę nurodyta
Natalja Kasatkina. Ir vėlgi aiškėja, kad jis plikas kaip tilvikas.
Kaip tik todėl Borisas Sergejevičius puolė į paniką, kai pas jį
apsilankė Kirą, Aločkos mama, ir pareiškė ultimatumą:
- Ala - tavo duktė. Arba priimsi ją į akademiją ir suteiksi
galimybę gauti diplomą, arba viską papasakosiu Natašai.
Borisui Sergejevičiui teko paklusti. Jis gerai žino, kad žmo
na protinga, atkakli moteris. Kiros žodžiais ji niekada nepa
tikės, nusiųs Aločką darytis tyrimų, o šimtu procentų įsitiki
nusi pareikš vyrui:
- Tu mane apgavai. Skiriuosi, susigrąžinu mergautinę pa
vardę, nešdinkis iš mano aukštosios mokyklos, lauk iš mano
buto, nedrįsk artintis prie mano užmiesčio namo.
Baimindamasis dėl savo gerovės Borisas Sergejevičius pri
ėmė Aločką į pirmą kursą, paskui tempė ją per sesijas. Kirą
buvusiam meilužiui tirone netapo, ir Borisas nusiramino.
Vėliau jis padėjo savo buvusiai diplomantei, dabar buhal
terei, išsikapanoti iš finansinių nemalonumų ir nusprendė:
viskas, gana.
Kurį laiką Boriso Kasatkino sieloje viešpatavo taika ir ra
mybė. Serioža tuo metu stropiai dirbo, vadovavo būreliui
akademijoje, itin svarbiems spektakliams kvietėsi studen
tus iš savo aukštosios mokyklos, ir netrukus studentiškas
teatras išgarsėjo. Kaip tik Sergejaus Kasatkino dėka dauge
lis abiturientų atėjo į akademiją.
Sergejus kaip ir anksčiau viengungis. Žinoma, jo gyveni
me buvo romanų, bet nė viena moteris nesukėlė noro būti
kartu. Pagaliau Sergejus nusprendė, kad jo dalia - senber-
niauti, bet tuo metu į teatro mokyklą įstojo Nina Ragozina,
ir Sergejus Vasiljevičius pametė galvą.
Studentė į jausmą atsakė jausmu, bet visame pasaulyje
romanai tarp dėstytojo ir studentės nepageidaujami. Todėl
Sergejus Vasiljevičius ir Nina pradėjo susitikinėti slapta,
neviešindami savo santykių. Į namus Sergejus Ninos ne
kvietė. Jis kol kas nenorėjo supažindinti meilužės su moti
na. Glikerija Petrovna galėjo atgrasinti nuo jo Niną. Senu
tė per daug plepi, kvaila ir smalsi.
Suprantama, Sergejus Vasiljevidus norėjo gerai uždirbti - jis
kūrė vedybų planus. Borisas tuo metu jau tvirtai stovėjo ant
kojų, akademija duodavo didelį ir stabilų pelną. Sergejui
buvo apmaudu, kad jam taip ir nepavyko užsitikrinti mate
rialinės gerovės. Nina irgi svajojo apie turtus, be to, ji buvo
pasirengusi juos gauti bet kokia kaina. Sužinojusi apie Leo-
nos Tregubovos agentūrą, tai yra apie „Arlekiną“, Ragozina
suprato: idėja nuostabi, ne nuodėmė pasinaudoti svetimu
įdirbiu. Va, tik reikalus Nina tvarkys visai kitaip. Ji ne Tre-
gubova su idiotiškomis svajonėmis pradžiuginti visą pasaulį.
Ninai reikalingi pinigai, dėl jų ji padarys bet ką.
Ji papasakojo Sergejui Vasiljevičiui apie savo planus. Re
žisierius džiūgavo. Jam, kaip ir Ninai, labai norisi užsidirbti.
Tiesa, Nina šiek tiek pagražino tikrovę pasakiusi jaunikiui:
- Viską sugalvojau pati, papasakojau Leonai Tregubovai,
o ji ėmė ir įkūrė „Arlekino“ bendrovę. Nenoriu nusileisti,
mūsų agentūra irgi taip vadinsis.
Iš tiesų Nina tiesiog norėjo nutverti svetimą laimės paukš
tę. Leona ne itin reklamuoja savo agentūrą, bet gandai Mask
voje sklinda greitai. Tregubova oficialiai įformino savo kon
torą, o Ragozina, žinodama, kad draugė neplatins apie save
informacijos internete, patalpino pasauliniame tinkle skelbi
mą tikėdamasi, kad užsakovai plūste plūs į „Arlekiną-2“. Ir
iš tiesų kai kurie potencialūs Tregubovos klientai, naršydami
internete, aptiko reklamą ir atėjo pas Ragoziną. Be to, Leona
dažnai atsako žmonėms, kurie, jos manymu, nori padaryti
kažką negera. Tregubovai „Arlekinas” pirmiausia yra ne prie
monė pinigams uždirbti, o tam tikra kilni misija. Leona sva
joja padėti žmonėms, pakeisti jų likimą, padaryti iš pelenių
princeses. O Ragozinai svarbu tik honoraras, jokių moralinių
298 Darja Doncova
principų ji neturi. Todėl „Arlekinas-2“ imasi visko, kas ne
susiję su kriminalu. Nina bijo pažeisti įstatymus, bet visa
kita - jokių problemų. Padėti nuvilioti nuo žmonos vyrą,
palankiai pasirodyti bendrovės prezidentui ir išstumti savo
buvusį viršininką, užkabinti meilužiui ant kaklo ne jo kūdi
kį - visų šių negražių darbelių Nina noriai imasi, o Sergejus
Vasiljevičius talentingai surežisuoja spektaklius.
Porelė nusigvelbė ir Leonos sugalvotą triuką su čigone.
Kartą, suvaidinusi spektaklį, Nina sugebėjo įtikinti keturis
tarpusavyje nepažįstamus vyriškius, kad jie yra mažylės
Lialios tėvai. Vaikinai pasirodė besantys padorūs, jie ėmė
mokėti mergytės motinai nemažas sumas, o Nina gavo so
lidų honorarą.
Per gana trumpą laiką Nina ir Sergejus Vasiljevičius pra
turtėjo. Skirtingai nei Leona jie nemokėjo mokesčių. Bet
įrodyti, kad porelė taip elgiasi, sunku. Klientams triukšmas
nereikalingas, savo reikalus jie tvarko tylomis, bedarbiai
aktoriai, kuriuos Sergejus kviečia vaidinti „spektakliuose“,
irgi nenoriai kalba apie tai, iš kur gauna pinigų. Vieni gė
dijasi tokio uždarbio, kiti prisibijo apgautųjų keršto, prie
žastys įvairios, bet apie vaidinimus nekalba niekas. Borisui
Sergejus apie tai nieko nesakė, melavo, kad vaidina daugia-
serijiniame filme, iš ten ir pinigai. Rektorius ne iš meno pa
saulio, be to, jis pripratęs pasitikėti Sergejumi - iki šiol šis
jo neapgaudinėdavo.
Iki tam tikro laiko likimas buvo palankus visiems Kasat-
kinams, tačiau vėliau jo šypsena virto grimasa.
Boriso Sergejevičiaus ir Natašos namuose pasirodė Rima
Boriskina, puikiai žinanti, kieno ji duktė: girta Lenka išklo
jo dukrai tiesą.
- Todėl tavo pavardė ir yra Boriskina, - kvatojosi alkoho
likė, - pajuokavau šitaip. Pokštas.
Žinia apie tėvą Rimos nepritrenkė. Gyvendama tarp pa
dugnių ji seniai prarado ir dvasinę, ir kūnišką nekaltybę bei
gerai suprato: vaikas neatsiranda savaime, kiekvienas kūdi
kis būtinai turi turėti tėvą ir motiną. Tai, kad ji Boriso Ser-
gejevičiaus duktė, labai nudžiugino merginą: tėvas įtaisys
ją pas save, jis privalo tai padaryti. Tik viena bėda: Rima
bijojo tiesiai pareikšti rektoriui:
- Labas, tėti!
Kaip įrodyti savo giminystę? Jokių dokumentų nėra, nuo
lat girta Lenka niekas nepatikės, o apie genetinę analizę Rima
nieko nežinojo. Mergaitė nusprendė geriau pažinti savo
tėvą, ji atvažiavo į akademiją, užsirašė į jaunųjų medikų bū
relį, kuriam vadovauja studentai, susipažino su Aločka Svi-
ridenko ir net su ja susidraugavo. Aločka ir Rima nežino,
kad yra netikros seserys. Tiesą sakant, apie tai niekas pa
saulyje nežino. Borisas Sergejevičius nenutuokia, kad viena
jo „vasarinių“ meilių, Lenka, kurią jis seniausiai pamiršo,
pagimdė dukrą. Lena niekada nebuvo sutikusi Kiros, Alos
mamos, o ta nė girdėt negirdėjusi apie Leną. Bet likimas,
didelis pokštininkas, suvedė mergaites ir netgi padarė jas
beveik draugėmis. Rimai neįtikėtinai sekasi. Aločka gerai
sutaria su įžūliuoju Vitalijumi, mergina žino, kad Kasatki-
nai ieško moters, kuriai galėtų patikėti šunis, ir rekomenda
vo šiam darbui Rimą.
Boriskina į netikėtai pasitaikiusį šansą įsikibo dantimis
ir nagais. Kasdien, be jokių išimčių, ji dukart pasirodyda
vo Kasatkinų buto tarpduryje. Po kurio laiko Nataša tiesiog
susižavėjo pareiginga, tvarkinga mergaite. Ji papasakojo vy
rui apie vargingą merginą, alkoholikės dukrą, apie ryžtingą,
stropią Rimą, kuri taupo kapeikas, kad galėtų sumokėti už
mokslą akademijoje.
- Įsivaizduoji, - dūsavo Nataša, - mergaitė ruošia pamo
kas ant palangės koridoriuje, nes kambaryje motina linksmi
nasi su vyrais. Beje, Rima mokosi vien penketais, veikiausiai
gaus medalį. Mačiau jos pažymių knygelę, nuostabus vaiz
das, ypač prisiminus dienyną mūsų nevėkšlos Vitaliko, kuris
300 Darja Doncova
turi viską, išskyrus galvą. Kodėl taip atsitinka? Vaikinas gimė
mudviejų, negeriančių, inteligentiškų žmonių šeimoje, o iš
augo tinginys ir storžievis. Rima pasaulį išvydo alkoholikės
dėka, o yra darbšti ir pareiginga.
Išgirdęs apie Rimos gyvenimą, Borisas Sergejevičius su
sigraudino ir pasakė:
- Savaime suprantama, padėsiu vargšui vaikui, priimsiu
pas save.
Norėdama pradžiuginti Rimą Nataša jai pasakė:
- Gerai užbaik mokyklą, Borisas Sergejevičius tavimi pa
sirūpins.
Tai išgirdusi Rima netikėtai susigriebė už širdies.
- Tau negera? - susirūpino Nataša.
- Kartais pasitaiko, - sušnibždėjo mergaitė, - krūtinę pra
deda spausti, akyse temsta, trūksta oro. Kartą sąmonės ne
tekau. Kas man yra?
Nataša susimąsčiusi pasakė:
- Aš ne kardiologe. Tikriausiai tau vegetacinė distonija, o
gal širdies yda. Kada tave mama paskutinį kartą vedė į po
likliniką?
- Niekada, - niūriai šyptelėjo Rima.
- Adeisk, - tarė Nataša, - kvailai paklausiau. Tau būtinai
reikia nueiti pas gydytoją. Ar dažnai tau tokie priepuoliai
būna?
- Ne, tik kai susijaudinu. Jūs nemanykite, tai neužkrečia-
ma, - išsigando kvailiukė. - Norite, už tuos pačius pinigus
ir grindis plausiu?
- Niekas nesiruošia tavęs vyti, - atsiduso Nataša, - tie
siog primygtinai siūlau apsilankyti pas gydytoją.
Tuo pokalbis apie vizitą pas gydytoją ir baigėsi. Žinoma,
Boriskina niekur nenuėjo, ji manė esanti sveika ir laimin
ga. Štai kaip pasisekė! Nataša ir Borisas Sergejevičius nu
sprendė ja pasirūpinti. Bet medaus statinėje yra nemažas
šaukštas deguto. Vitalikas. Jis visais įmanomais būdais ujo
Rimą. Iš pradžių mergaitė bandė susidraugauti su netikru
broliu. Meiliai jam šypsojosi, prašė pavaišinti puodeliu ka
vos. Bet Vitalikas - patologiškas storžievis, jis nežinojo, kad
jį su vargeta mergaite sieja kraujo ryšiai, ir nusprendė, jog
ši nutarė apsukti jam galvą kaip turtingam jaunikiui. Pa
daręs klaidingą išvadą, Vitalikas pradėjo tyčiotis iš Rimos,
užgauliojo, galėjo pastumti, įspirti. Bet ši stoiškai kentė pa
žeminimus ir skausmą. Jai reikia įstoti į akademiją, gauti
bendrabutį ir išsikraustyti kuo toliau nuo girtuoklės mo
tions - dėl šito Rima buvo pasirengusi viskam. Be to, jai la
bai reikalingi pinigai. Mergina bijojo: Borisas Sergejevičius
įtaisys į mokamą vietą, ką tuomet daryti?
Kulminacija įvyko netikėtai. Vakare Rima parvedė šunis,
nutempė juos į vonią, nuplovė letenas. Išleido gyvūnus, iš
ėjo į koridorių ir sutiko Vitalijų. Tas be ilgų kalbų ją sugrie
bė, įstūmė į savo kambarį ir parmetė ant lovos.
- Leisk, - iš visų jėgų priešinosi Rima.
- Tylėk, pupsik, - šniokštavo Vitalikas, - pati norėjai,
vaikščiojai, šypsojaisi, užpakalį kraipei. Gal ne? Užteks muis
tytis, tikriausiai barake su visais pasidulkinai. Turėk omenyje,
priešinsiesi, padarysiu taip, kad tave išmestų.
- Atstok, - raudojo Rima.
- Na jau ne, - šnopavo Vitalijus, ir tuomet mergaitė ne
beištvėrė.
- Aš tavo tikra sesuo, - suriko ji.
32 SKYRIUS
Iš netikėtumo jaunuolis paleido savo auką, ši metėsi į laip
tinę ir dingo.
Porą minučių Vitalijus nesusigaudė, bet paskui įpykęs puo
lė paskui Rimą. Jis puikiai žinojo, kur stovi barakai, ir buvo
kupinas ryžto gerai įkrėsti įžūliai mažvaikei. Kuo arčiau buvo
302 Darja Doncova
Vitalijaus tikslas, tuo jis labiau nirto. Į Boriskinos kambarį
nenaudėlis įpuolė baisiausiai įtūžęs.
- Šiukšlė! Melagė!
- Ne, - atsakė Rima, dar nespėjusi nė striukės nusi
vilkti, - nenorėjau nieko pasakoti, bet juk ketinai mane
išprievartauti! Mes iš tiesų esame brolis ir sesuo.
- Kvailė! Lyg aš kasdien savo motinos nematyčiau, - su
spigo Vitalikas, - tai bent nusišnekėjai. Gerai, sakykime, tu
mano sesuo. Tik kodėl tėvai turėtų atiduoti mergaitę? Me
luoti irgi reikia mokėti!
- Mane pagimdė Lena, alkoholikė, - tyliai paaiškino
Rima, - tiksliau, ji tada ne taip smarkiai gėrė, dirbo pas Bo
risą Sergejevičių. Jis mano tėvas, Nataša tikriausiai nieko
nežino.
Akimirką Vitalijus stovėjo tylėdamas, paskui užsipuolė
Rimą:
- Kalė, tuoj sužinosi, kaip taukšti nesąmones!
Mergaitė stengėsi ištrūkti, Vitalijus užsimojo... Staiga Rima
sugargaliavo, užvertė akis ir suglebo vaikinui ant rankų. Jau
nuolis nutėškė ją į kampą ir išėjo. Jis manė, kad Rima apalpo, o
gulinčią be sąmonės mergaitę neįstengtų mušti net Vitalijus.
Pusę nakties vaikinas vartėsi lovoje, po septynių ryto iš
ėjo į virtuvę, pamatė motiną ir išklojo viską apie seserį. Per
balusi Nataša pasakė:
- Tėvui nė žodžio! Pati pasikalbėsiu su Rima. Manau, ji
viską išsigalvojo. Renkis į institutą.
Vitalijus nesiginčydamas apsivilko striukę.
- Kurgi tu sagą pametei? - šūktelėjo Nataša. - Tiesiog su
medžiaga išplėšta!
- Tai Rima, - paaiškino sūnus, - ji griūdama įsikibo man į
striukę, paskui sąmonės neteko! Tikriausiai tada ir išplėšė...
- Ji nualpo? - išsigando Nataša. - Ir tu ją palikai, neiš-
kvietei gydytojo?
- Kodėl turėjau? Atsipeikės.
Nataša pagriebė paltą.
- Ei, tu kur? - nustebo „mielasis“ berniukas.
- Į „baraką“, - jau bėgdama šūktelėjo motina, - kuo grei
čiau gulk j lovą, tėvui nė žodžio, supratai? Niekur neik! Tau
gripas.
Vitalijus suprato: įvyko kažkas neįtikėtina. Po kurio laiko,
jau po to, kai Borisas Sergejevičius išvažiavo į darbą, grįžo
Nataša. Tiesiog ant slenksčio ją ištiko isterijos priepuolis.
Vitalikas, niekada nematęs motinos tokios būsenos, išsi
gando.
Apsiraminusi Nataša parodė jam sagą.
- Man teko atgniaužti lavono pirštus, saga buvo suspaus
ta kumštyje.
- Lavono, - aidu pakartojo Vitalijus, - aš jos nežudžiau!
- Ko gero, Rima turėjo širdies ydą!
- Nežinojau!
- Ji labai išsigando.
- Aš nežudžiau!
- Taip, - patvirtino Nataša, - tiesiog ją palikai ir neiškvie-
tei gydytojo.
Ištarusi šiuos žodžius, motina tuoj pat pasigailėjo ir puo
lė prie sūnelio.
- Vaikuti, tu nekaltas! Tai tik siaubingas atsitiktinumas.
Išgėrusi valokordino, Nataša nurimo ir pradėjo veikti.
Sūnaus striukę ir batus, tuos, kuriais avėdamas jis bėgo į
baraką, kartu su kelnėmis, megztiniu ir net apatiniais balti
niais ji sukišo į maišelį.
- Žodžiu, taip, - pareiškė Nataša, - tu nieko nežinai, iš
skyrus viena: rytą Rima neatėjo išvesti šunų, aš susijaudi
nau ir nubėgau pas ją. Viskas. Radau mergaitę mirusią, tu į
baraką nėjai, aišku?
- Aišku.
- Neduok Dieve, jei ką nors pasakysi tėtei, supratai?
- Taip.
- Tikėkimės, tavęs niekas nematė, - šnibždėjo Nataša, - dra
bužius išmesiu j kelias šiukšlių dėžes tolimuose nuo mūsų
namų miesto rajonuose...
...Vovka nutilo ir įsižiūrėjo pro langą.
- Taip ir žinojau, kad Rimos mirtis neatsitiktinė, - išsprū
do man. - Kai buvau pas Kasatkinus, Nataša elgėsi visiškai
ramiai, nieko ypatinga apie Rimą nepapasakojo, tiesa, tvir
tai pareiškė: mergaitė turėjo širdies ydą, ji, kaip medikė, tą
aiškiai matė. Nataša man nesukėlė jokių įtarimų, pasirodė
maloni, rūpestinga moteris. Pamaniau, kad ji jaudinosi dėl
mergaitės, todėl ir nubėgo į „baraką“. O štai Vitalikas lep
telėjo: „Mama susijaudino pamačiusi lavoną, teko ją girdyti
valokordinu.“ Tuomet dar pagalvojau: kaip gydytoja, visą
gyvenimą dirbusi ligoninėje, gali išsigąsti negyvo kūno. Bet
nusprendžiau, kad Natašai Rima nebuvo visai pašalinė, ir
nusiraminau, nors kažkoks neaiškus nerimas liko.
- Nataša gelbėjo Vitalijų, - burbtelėjo Volodia, - galima
ją suprasti, nors asmeniškai man dangstantys nusikaltėlius
žmonės pagarbos nekelia.
- Vitalijus nežudė!
- Aha, - įsiuto Volodia, - tik iš pradžių bandė mergaitę
išprievartauti, paskui elgėsi taip, kad Rimą ištiko širdies prie
puolis, ir paliko ją mirti. Va taip! Tai viskas apie Rimos mirtį.
- Palauk! O maišelis su pusryčiais? Pinigai? Iš kur ji gavo
dolerius?
- Tai visai kita istorija, - niūriai atsakė Vovka, - jei turi
jėgų klausytis, galiu papasakoti.
- Tyčiojiesi?
- Apie ką tu?
- Apie jėgas! Aišku, noriu viską žinoti.
- Noriu viską žinoti, - pakartojo Kostinas, - pameni, buvo
toks kino žurnalas, jį rodydavo prieš seansus kino teatruose.
Man, moksleiviui, labai patiko užsklanda. Berniukas, kūju
trenkiantis per riešutą.
- O už kadro vaikiškas balselis skelbia: „Kietas šitas rie
šutėlis, bet mes nelinkę pasiduoti, sudaužyti jį mums padės
žurnalas „Noriu viską žinoti.“
- Teisingai, - nusišypsojo Vovka, - juokinga, kad vaikys
tėje žiūrėjome vieną ir tą patį!
- Tuo metu visi žiūrėjo, skaitė, rengėsi, valgė tą patį, -
vyptelėjau. - Išsiskirti nepriderėjo.
- Turėjau kliošines kelnes su varpeliais apačioje, - nu
sikvatojo Vovka, - už jas gavau komjaunimo komiteto pa
peikimą.
- Aš buvau tyli, kukli, nepastebima... Gerai, grįžkime prie
neperskeltų riešutų.
- Ši byla panašiausia į „matriošką“: atidarei vieną, o viduje
slepiasi kita, - pareiškė Volodia. - Klausyk toliau. Tai buvo tik
įžanga, o visa pasaka dar prieš akis. Pameni Ninos pavardę?
- Ragozina.
- Puiku, tad klausyk toliau.
Visada linksma Nina paskutiniuoju metu darėsi vis niūres
nė. Žiūrėdamas į sužadėtinę Sergejus pradėjo įtarti kažką ne
gera. Mergina už jį daug jaunesnė, tikriausiai nebemyli jau
nikio. Prasikankinęs savaitę, dėstytojas pagaliau paklausė:
- Nina, kas atsitiko?
- Nieko, - bandė nusišypsoti mylimoji.
- Tu vakarais dabar nuolat kažkur išbėgi!
- Na... tiesiog, - sulemeno Nina, - sesijai ruošiuosi. Juk
reikia gauti diplomą.
Sergejus nutilo, bet jį draskė negeri įtarimai. Beje, atsi
rado naujas Ninos įprotis. Suskambus mobiliajam, ji nekel
davo ragelio, jei šalia būdavo Sergejus.
- Mobilusis plėšosi, - kartą neiškentė Sergejus.
- Niekis, - numojo ranka Nina, - tuoj autoatsakiklis įsi
jungs!
Sergejus visai nusiminė. Viskas aišku: Nina įsitaisė mei
lužį, jauną, aistringą, ir dabar tiesiog vedžioja „tėtuką“ už
306 D arj a Doncova
nosies. Sergejus kamavosi, Nina savo elgesio nepakeitė, ir
galų gale dėstytojas nebeištvėrė:
- Ninuša, pasakyk sąžiningai. Tu nustojai mane mylėjusi?
- Ne, - tyliai atsakė ji.
- Tada kas atsitiko?
Staiga Nina pravirko ir išklojo neįtikėtiną istoriją. Ji turi
tėvą. Tėveliuko Nina negali pakęsti dėl daugelio priežasčių.
Būdami dar moksleiviai, jos tėvai turėjo užregistruoti san
tuoką dėl ypatingų aplinkybių: Ninos mama pastojo būda
ma vos šešiolikos. Tuoj po skubotų vestuvių jaunasis vyras
išvyko į Maskvą stoti į medicinos institutą ir dingo kele-
riems metams. Žmonai nerašė, jam nesant gimusia dukra
nesirūpino. Vėliau atėjo laiškas iš zonos: nebaigęs instituto
Ragozinas atsidūrė už grotų. Visas jo gyvenimas - tai nenu
trūkstama „sėdėjimų“ grandinė.
Atsidūręs laisvėjejis važiuodavo pas žmoną, Ninos mamą,
kuri dėl dukrai visiškai nesuvokiamų priežasčių su juo ne
išsiskyrė. Vyrelį valgydindavo, rengdavo, jis susirasdavo
darbą, bet netrukus vėl grįždavo prie senų įpročių: kniauk
davo iš naujųjų kolegų pinigines arba vogdavo biuro įrangą,
įdomiausia, kad tėveliukas visiškai nepanašus į nusikaltėlį.
Mielas, inteligentiškas, taisyklingai kalbantis, drovus, iš pa
žiūros tikrų tikriausias „botanikas“, o ne nuolatinis zonos
„gyventojas“. Jokių tatuiruočių, išmuštų dantų ir pasakymų
„Rėkia kaip nukentėjusysis!“ Buvo galima tik stebėtis, kaip
per daugelį už spygliuotos vielos praleistų metų ponas Ra
gozinas įsigudrino neįsigyti „zeko“ bruožų.
Baigusi mokyklą Nina išvyko į Maskvą, įstojo į aukštąją
ir džiaugėsi, kad mokosi ne savo gimtajame mieste. Regu
liarūs tėvo pasirodymai ją erzino ir gąsdino. Mama su iš
sigimėliu skirtis nesirengia, tad tegul pati ir neša šį kryžių.
Kuo čia dėta Nina?
Tačiau atsitiko nelaimė: mama netikėtai mirė, ir jos su
tuoktinis, vėl grįžęs iš zonos, butą rado užrakintą. Ninai taip
ir liko paslaptis, kaip tėveliukas sužinojo jos maskvietiškąjį
adresą, bet vieną toli gražu ne nuostabų rytą ant slenksčio
išdygo tėvas ir pareiškė, jog neturi kur gyventi.
Pirmąją akimirką ji norėjo tiesiog užtrenkti duris, bet tė
veliukas mikliai įkišo koją į tarpdurį.
- Negerai, dukrele, - pasakė, - mes giminės. Artiste tapti
rengiesi? Šlovės nori, pinigų? Na, na. Rinkis: arba man pa
dedi, arba visiems išpasakosiu, kokia mano duktė, į institu
tą nueisiu.
Iš pradžių Nina išsigando ne per labiausiai. Pamanyk tik,
ne sovietų laikai, dabar būti zeko giminaite net garbė, bet
tėvas pridūrė:
- Tikriausiai už maskviečio išteki!
Ragozina nustėro, ji iškart suprato, kad Sergejus Vasilje-
vičius tokio uošvio turėti nenorės. Buvęs nusikaltėlis tarp
Kasatkino pažįstamų! Tai nonsensas! Tėveliukas, supratęs,
kad atsitiktinai pataikė į dešimtuką, ėmė reikalauti pinigų
už tylėjimą.
- Niekada nebūčiau tau nieko pasakojusi, - raudojo
Nina, - bet juk ėmei mane įtarinėti neištikimybe!
- Neverk! - šūktelėjo Sergejus. - Būtinai sugalvosime,
kaip išsivaduoti nuo užgriuvusios nelaimės.
Tačiau vos Sergejus nusiramino įsitikinęs, kad sužadėti
nė myli jį kaip ir anksčiau, ištiko naujas nemalonumas.
Paskambino Borisas ir nervingai pasakė:
- Tuoj pat pas mane!
Išgąsdintas brolio tono, Sergejus atlėkė kaip kviestas ir
išgirdo:
- Mane šantažuoja.
-Kas?
Borisas tylėjo.
- Kuo? - nerimo Sergejus. - Tu juk nieko bloga nedarei.
Verslas visiškai teisėtas.
Brolis tebežiūrėjo į grindis.
308 Darja Doncova
- Supratau! - susivokė Sergejus. - Boba! Duok jai pinigų
ir vyk lauk. Kiek kartų sakiau: užteks per mergas eiti! Turi
nuostabią žmoną, greitai seneliu tapsi, apsiramink, Kaza
nova nušiuręs.
- Tai iš tiesų dėl moters, - išspaudė Boria, - bet ji niekada
nebuvo mano meilužė. Kalbu apie motiną.
- Apie Verą?
- Taip.
- Juk Verka seniai po žeme!
Boria linktelėjo.
- Tada kas?
- Pameni, nuo ko motina mirė?
Sergejus paniuro.
- Žinoma, Vera gydėsi klinikoje, kur jai leido vaistus, ne
suderinamus su alkoholiu. Ligonius įspėdavo: leidžiant in
jekcijas gerti griežčių griežčiausiai draudžiama, galima mirti.
O Vera paprašė sanitaro atnešti jai butelį ir iškeliavo į aną
pasaulį.
- Sanitarą nuteisė, - tyliai pasakė Borisas, - išėjo į laisvę,
vėliau vėl sėdo, vėl išėjo, taip keletą kartų. Dabar atėjo pas
mane, reikalauja pinigų.
- Kokia proga? - supyko Sergejus. - Tuoj pat eik į miliciją.
- Tu nieko nesupratai...
- Kas pagaliau vyksta?
Borisas atsistojo, pavaikščiojo po prabangiai apstatytą
kabinetą ir galų gale ryžosi:
- Tas sanitaras - buvęs mano bendrakursis, varganas pro
vincialas, nuolat ieškojo, kur užsidirbti, todėl ir įsitaisė klini
koje. Kai ten pateko Vera, aš...
-Na!
- Aš...
- Kalbėk!!!
- Suprask, ji mane iškamavo, išvargino, pati pastūmėjo
tam siaubingam poelgiui.
- Apie ką tu?
- Tai aš daviau sanitarui degtinės, ne vieną butelį, o du,
liepiau pakišti motinai, žinojau, kad ji būtinai juos ištuštins
ir mirs.
- Tu nužudei Verą? - atšlijo Sergejus.
- Taip, - užriko Borisas, - taip! O ką turėjau daryti? Visą
gyvenimą žemyn ritosi! Namo nieko neatsivesi, tik nesakyk,
kad raudojai apie tetos mirtį sužinojęs. Visi apsidžiaugė! Štai
taip. Maniau, niekas nieko nesiaiškins, bet pakišo koją Vasi
lijaus aktyvumas. Sanitarą suėmė, išsigandau ir viską prisipa
žinau tavo tėvui. Bijojau, kad bendrakursis per apklausą pri
sipažins, paaiškins, kas jam degtinę davė. Įsivaizduoji, kiek
sėdėti būtų tekę?
Neįstengdamas ištarti nė žodžio Sergejus linktelėjo.
- Vasilijus irgi išsigando, - aiškino Borisas, - už galvos
griebėsi. Nė nežinau, kaip jam pavyko, bet sugebėjo gauti
pasimatymą su suimtuoju ir jam pažadėjo: prisiėmęs visą
kaltę, neužsiminęs apie Kasatkiną, išėjęs laisvėn gaus didelę
sumą pinigų. Dar pažadėjo „pramušti“ butą.
Vaikinas sutiko ir į zoną iškeliavo tik jis vienas. O dabar
ėmė šantažuoti Borisą, reikalauja to, kas buvo žadėta.
Sergejus vargais negalais įsisąmonino naujieną. Buvo dėl
ko kraustytis iš proto. Vien žinia, kad mylimas brolis - mo
tinos žudikas, ką tik nori gali išmušti iš vėžių. Beje, pasiro
do, Vasilijus viską žinojo ir kaip galėdamas saugojo sūnėną,
o vėliau nusinešė paslaptį į kapą, nepapasakojęs apie ją net
gi žmonai. Sergejus, gerai pažinodamas Glikeriją, suprato,
kad ji liežuvio už dantų tikrai neišlaikytų.
Lėtai, labai lėtai Sergejus pagaliau suvokė padėtį ir sušuko:
- Klausyk, kiek tam sanitarui metų davė, jei jis tik dabar iš
už grotų grįžo! Juk kada viskas buvo! Šimtas metų praėjo!
Borisas atsiduso.
- Davė nedaug, bet išėjęs į laisvę jis manęs nespėjo rasti,
nes netrukus vėl sėdo. Visai užmiršau apie jį, maniau, mirė
310 Darįa Doncova
zonoje, o numirėlis atgijo, apsilankė ir pareikalavo savo da
lies. Ką man dabar daryti, kur paimti pinigų? Natašai nieko
pasakoti negalima!
- Žinai ką, - pasakė Sergejus, - padarykime taip. Šiandien
restorane „Rojaus kampelis“ susitinku su Ninos tėvu, ilgai
nekalbėsime, nėra apie ką. Vadinasi, septintą valandą ateik į
tą užeigą ir pasikviesk ten buvusį sanitarą. Kartu bandysime
tartis.Yra šiokia tokia mintis.
Pasimatymas su busimuoju uošviu praėjo ramiai. Serge
jus vyrui pasiūlė:
- Perku jums kambarį komunaliniame bute ir atsisveiki
name.
Buvęs nusikaltėlis, labai jaunai atrodantis, netgi simpa
tiškas vyras, inteligentiškai linktelėjo.
- Ačiū. Jūs atleiskite, bet daugiau neturėjau į ką kreiptis,
įsidarbinsiu, gal vesiu sėkmingai, maskvietę, turtingą, netgi
adresėlį vienos tokios turiu...
- Puiku, - linktelėjo Sergejus, - jūs mudviejų su Nina ne
lieskite, ir mes jūsų netrukdysime. Duok Dieve jums laimės
su nauja, turtinga žmona.
Taip ir susitarė, recidyvistas atsisveikinęs išėjo.
- Jis tikrai daug metų praleido zonoje? - paklausė Ninos
Serioža.
- Taip, - linktelėjo ši.
- Visai nepanašu! - žavėjosi Sergejus. - Elgiasi kaip dip
lomatas per priėmimą, kalba taisyklingai, niekada nepagal
votum, kad tai buvęs zekas.
- Aktorius, - purkštelėjo Nina, - veidmainis! Man jo ta
lentas atiteko. Gerai moka žmones apgaudinėti, laikas tie
siai į Holivudą. Gerai, gana apie jį, einam.
- Man dar su Boria susitikti reikia, - pasakė Sergejus, - jis
turi problemų, susitikę aptarsime.
Nina išėjo. Sergejus užsisakė kavos, siurbtelėjo iš puode
lio ir išvydo brolį. Borisas tylėdamas atsisėdo prie staliuko.
- Kur tavo sanitaras? - pasidomėjo Sergejus.
- Tuoj ateis.
- Sveiki, - pasigirdo režisieriui už nugaros.
- Sėsk, - burbtelėjo Boria. - Susipažink, mano brolis.
- Mes pažįstami, - atsakė vyriškis ir apėjo stalelį.
Sergejus suglumęs šūktelėjo:
- Juk jūs Ninos tėvas! Mes jau viską aptarėme! Kodėl su
grįžote?
- Ninos tėvas? - aidu atkartojo Borisas. - Tu kažką painio
ji, tai Ragozinas, buvęs sanitaras.
Sergejaus galvoje viskas susijaukė. Sanitaras Ragozinas, jo
duktė - Nina Ragozina. Ne, to paprasčiausiai negali būti.
Pirmasis atsipeikėjo buvęs nusikaltėlis, jis meiliai nusi
šypsojo ir pareiškė:
- Kaip suprantu, dabar šitas reikalas virto šeimyniniu,
reikia viską išspręsti draugiškai.
Sergejus ir Borisas, abu perbalę, tylėdami susižvalgė. Ra
gozinas ramiai užsirūkęs tęsė:
- Jokio pykčio jums nejaučiu, nėra dėl ko. Pats kvailas
buvau, kad sutikau tai padaryti, maniau, bus visai papra
sta, šiek tiek užsidirbsiu, o, va, kas išėjo. Dėl to, kad vėliau
kreivais keleliais pasukau, irgi niekas nekaltas, pačiam pro
to pritrūko. Į jus kreipiausi tik dėl vienos priežasties: ne
benoriu daugiau po zonas valkiotis, atėjau į protą. Noriu
darbą susirasti, įsitaisyti Maskvoje, bet be buto ir registraci
jos į žmones prasimušti nepavyks. Vasilijus, kad neišduočiau
Borkos, pažadėjo didelę sumą sumokėti. Jo siūlytų pinigų,
pakeistų pagal šiuolaikinį kursą, kaip tik vieno kambario
butui užteks.
- Mes ne tokie turtingi! - nervingai riktelėjo Borisas.
- Gerai, - lyg ir užleido pozicijas Ragozinas, - žinoma,
galite pasiųsti mane kuo toliau, bet tada nesupykite, pa
trauksiu tiesiai į miliciją. Bylos dėl nužudymo senaties ter
mino neturi. Tai bent linksma bus.
312 Dar j a Doncova
Sergejus ir Borisas vėl susižvalgė, abu jie ničnieko nenu
simanė baudžiamojoje teisėje ir nežinojo, ar tiesą Ragozinas
sako apie senaties terminą. Bet jei recidyvistas ir meluoja,
vis tiek kiltų niekam nereikalingas skandalas.
Sergejus sunkiai atsiduso, Borisas sėdėjo tylutėliai, išba
lęs, vos gyvas. Sergejų Vasiljevičių suėmė gailestis. Ir reikėjo
įvykti tokiam kuriozui, tiesiog meksikietiškas serialas. Gy
venimas kartais iškrečia didesnių išdaigų nei visos rašytojų
išmonės. Vargšas Boria, kiek jam teko išgyventi.
- Gerai, - išsprūdo režisieriui, - bandykime išspręsti pro
blemą. Jūs, gerbiamasis, minėjote, kad žinote moterį, kurią
mielai vestumėte?
- Ji turtinga, - pareiškė Ragozinas, - laisva, turi butą, už
miesčio namą, paveikslų kolekciją. Tačiau aš su ja nepažįs
tamas ir, atvirai kalbant, nežinau, kaip prie tos asmenybės
prisiartinti.
- Tai iš kur apie ją sužinojai? - prisimerkė Sergejus.
Tebesišypsodamas Ragozinas ėmė pasakoti.
33 SKYRIUS
Paskutinį kartą zonoje jo artimiausiu kaimynu barake
buvo vyras, pavarde Michailas Gromovas. Vyrukas už gro
tų pakliuvo ilgam, buvo nuteistas pagal keletą straipsnių. Po
signalo gulti Michailas ir Ragozinas dažnai šnekučiuodavosi
ir dažnokai jų pokalbiai sukdavosi apie viena - visos bobos
kalės. Michailas neretai pasakodavo apie savo sutuoktinę,
moterį, keistoku šiems laikams vardu, Frosią. Jefrosiniją An-
drejevną Romanovą.
- Viską dariau, maitinau, girdžiau, rengiau, - dėstė Gro
movas, - o ji meilužį įsitaisė ir mane čia įgrūdo. Pakišo, juk
niekuo nenusikaltau. Patupdė ir išsiskyrė. Kalė.
- Niekšas, - suklikau, - Kostinai, tu juk žinai tiesą!
- Ramiai, Lampadėle, - pakėlė ranką Kostinas, - tyliau!
Nerėk.
Ragozinas nelabai tikėjo Gromovu, jis gerai žinojo, kad dau
guma zekų save teisina. Pasiklausius „kontingento“ gali pasiro
dyti, kad visi, sėdintys už grotų, nekalti avinėliai. Bet Michailas
dažnai kalbėdavo apie žmoną, keikė ją, ir netrukus Ragozinas
apie bobelę susidarė savo nuomonę: kvailė, tiesiog idiote, ne
graži, nuolat verkšlenanti, visiškas ligų maišas, bet... turtinga.
Beje, Michailas, pamiršęs, kad kalbėjo apie sutuoktinės mei
lužį, vis kartodavo: „Manau, ji viena kukuoja, kvaila, niekas į
tokią nesikėsintų, tinginė, nieko daryti nemoka ir nenori.“
Išeidamas į laisvę Ragozinas pasiūlė:
- Nori, užsuksiu pas tavo buvusiąją, sugėdinsiu, gal siun
tinėlį su rūkalais atsiųs.
Michailas susiraukė, bet adresą davė.
- Tik ji dabar ten nebegyvena, - baigė Ragozinas, - ant
staktos lemputė dega, buto signalizacija prie pulto prijung
ta, kaimynai pasakė: Frosia nežinia kur išvyko. Kartą per
pusmetį pasirodo, pultą patikrina ir vėl dingsta.
- Gerai, - linktelėjo Sergejus, - paklausyk. Mes surasime
tą Jefrosiniją, apvesdinsime judu ir būsime atsiskaitę. Aišku?
- Būtų gerai, bet jei dama vis dėlto ištekėjusi? - nepatik
liai nutęsė Ragozinas.
Žinoma, Michailas buvo įsitikinęs, kad į tokią brangeny
bę niekas nesikėsins, bet gal apsiriko? Juk turtinga, o pini
gai smarkiai puošia bobą.
- Išskirsim.
- Kaip?
- Ne tavo reikalas, svarbiausia, klausyk manęs ir greitai
viską turėsi.
- Bet tos Frosios nėra namie.
Sergejus pašaipiai šyptelėjo.
- „Arlekinas“ niekais neužsiima, dar ir ne tokias proble
mas išspręsdavome.
314 Dar j a Doncova
- Apie ką tu? - nustebo Borisas.
- Šiaip, juokauju, - susigriebė Sergejus. - Sutvarkysime
viską kuo puikiausiai.
Ir reikalai pajudėjo. Pirmiausia Sergejus išsiaiškino, kad
Jefrosinija pakeitė vardą ir virto Jevlampija. Sergejaus teat
ro mokykloje mokėsi vieno milicijos boso dukra, tad dės
tytojas paprašė mylintį tėvą pagelbėti tam tikroje delika
čioje situacijoje. Neva jis ieško savo senos meilės ir niekaip
negali surasti. Milicijos vyresnybė, norėdama įtikti dukrą
mokančiam profesoriui, pasistengė, ir netrukus Sergejus
žinojo viską. Jefrosinija oficialiai pasikeitė vardą. Dabar ji
Jevlampija Andrejevna Romanova, netekėjusi moteris, gy
vena kartu su bičiule. Jai iš tiesų priklauso prabangus butas
centre, tuščias, gerai užrakintas ir saugomas, bei namas ne
toli Maskvos, apie paveikslų kolekciją teisėsaugos instituci
jos nieko nežinojo.
Sėkmingai įveikęs pirmąjį etapą, Sergejus ėmėsi antrojo.
Apie šeimyninę tragediją teko viską iškloti Ninai.
Pradėjo veikti pagal jau gerai žinomą schemą. Iš pradžių
į Lempos namus pavyko patekti čigonei. Kol patikli šeimi
ninkė vonioje saugojo kūdikį, būrėja nubėgo į miegamąjį ir
pavaišino Adą sūrio gabalu, prifarširuotu nuodų.
- Niekše! - išsprūdo man. - Neklystamai išsirinko auką,
Adiuša prarytų viską, kas tik vinimis neprikalta.
Vovka linktelėjo.
- Juk sakiau: Sergejus ir Nina rūpestingai pasiruošė, jie
apie jus sužinojo viską. Ir išsirinko patogų momentą, kai
protingiausi šeimos žmonės, Sergejus ir Julečka, žinoma,
apie save nekalbėsiu, išvyko į komandiruotę. Aferą pradėjo,
kai visa šeima buvo namie, o baigti ją tikėjosi, kai nebus vy
resniojo Katios sūnaus ir jo žmonos. Aferos organizatoriai
apskaičiavo viską: kad „čigonei“ užsiminus apie kaimynę
Mašą ir apsimetus jos marčios giminaite tu būtinai atver
si duris; kad liksi prie mažylio, kol „Galia“ išmes suteptas
sauskelnes, ir kad kaip tik Ada praris užnuodytą sūrį. Beje,
ar žinai, kas atsargiai rinko apie tave žinias?
-Ne.
- Rima Boriskina.
- Kaip ji su visu šituo susijusi?
Vovka skėstelėjo rankomis.
- Rima dažnai būdavo akademijoje, bičiuliavosi su Aloč-
ka, lankydavosi teatro būrelio užsiėmimuose. Mergaitė nuo
lat ieškojo, kur užsidirbti, ir Sergejus Vasiljevičius šiek tiek
mokėjo moksleivei už kostiumų lyginimą. Būrelyje Rima su
sipažino su Nina, kurią Sergejus Vasiljevičius pakvietė žindy
vės vaidmeniui. Nina greitai suprato, kad Boriskina puikiai
tinka „Arlekinui-2“, ir pradėjo mergaitei duoti vienkartines
užduotis.
Tvarkinga, stropi Rima džiaugėsi papildomais pinigais.
Nina moksleivei nesiūlė nieko nusikalstama. Ragozina la
bai gerai suprato, kam ir ką galima patikėti.
Ninai paprašius Rimą šį bei tą išsiaiškinti apie Jevlampiją
Romanovą, mergaitė sušuko:
- Apie Lempą? Puikiausiai ją pažįstu.
- Iš kur? - akimoju sukluso Nina.
- Ji mano bendraklasio Kirilo Romanovo teta, lankiau
si pas juos namuose, galiu ir taip viską papasakoti, o kam
jums Lempa?
Vovka nutilo ir įsipylė vandens. Sutrikusi spoksojau į jį.
- Rima pas mus lankėsi? Niekada jos nemačiau.
- Tu nuolat namie nesėdi, - truktelėjo pečiais Kostinas, - o
pas Kiriušką ir Lizavetą bičiuliai būriais traukia, jūs su Kate
rina juk nedraudžiate vaikams parsivesti namo draugų.
- Žinoma, ne.
- Va, Boriskina ir lankėsi, kai tavęs nebuvo: glostė šunis,
žaidė su jais, be to, pastebėjo valgomajame krūvą laikraščių
„Orakulas“, „Slaptos galios“ ir „Trečioji akis“. Rima pasiteiravo
Kiriušos: „Kasjūsų namuose tokias kvailystes skaito?“ - „Lem
316 D arj a Doncova
pa, - gavo atsakymą, - ji dievina visokius paistalus, tiki burti
ninkais, domisi astrologinėmis prognozėmis!“
- Tais juokais! - šūktelėjau. - Man tiesiog linksma ma
tant, kokios nesąmonės spausdinamos.
- Galbūt, - linktelėjo Vovka, - bet Rima Ninai pranešė:
„Lempa siaubingai prietaringa, dievina būrimą ir panašius
dalykus.“
Nina buvo labai patenkinta tokia padėtimi, galima pradėti
žaidimą, liko išspręsti vieną menkutę problemėlę: kaip įkal
bėti Lempą atidaryti čigonei duris? Žinoma, moteris naivi,
jei nepasakytum kvaila, bet Maskvoje taboro gyventojai turi
prastą reputaciją ir net Jevlampija gali neįsileisti būrėjos.
Norėdama išspręsti pagrindinį klausimą, Nina atvažiavo
prie namo, kuriame gyveno Romanovai. Ji vaikštinėjo po
visus aukštus, apsvarstė įvairius variantus, bet nieko doro
negalėjo sugalvoti. Žinoma, galima ramiausiai susitikti su
auka gatvėje ir ten viską jai „išpranašauti“, bet Ninai būtina
patekti į butą, kad galėtų pavaišinti Adą nuodais. Taip ir
nesumąsčiusi, kaip pasielgti, ji išvažiavo ir kitą dieną Rimai
paliepė:
- Pasistenk išsiaiškinti, ar tarp Lempos kaimynų nėra
moldavų.
- Kodėl? - nustebo Rima.
- Vis galvą suku, - prisipažino Nina, - apie čigonę galvo
ju. Neįsileis jos, o štai jei būrėja pasakys, pavyzdžiui: „Esu
jūsų kaimynės sesuo...“
Netikėtai Rima prisimerkė.
- Kiek sumokėsite, jei padėsiu?
- Kaip?
Boriskina pradėjo juoktis.
- Juk žinai Lerą Kislovą.
- Tą, kurią maniakas nužudė? Taip.
- Niekas jos nė pirštu nelietė, - linksmai paaiškino Rima. -
Ji apsimeta esanti beveik beraštė moldavė, prieš Pavliką
išsidirbinėja, ištekėjo už jo! Už leitenanto Smito. Numirti
galima iš juoko!
- Išprotėjai! - net pašoko Nina. - Meluoji!
- Ne, - pašaipiai šyptelėjo Rima, - pati jai padėjau, gavau
pasą svetima pavarde. Tik apgavo mane Lerka, žadėjo su
mokėti, o nedavė nė kapeikos. Tegul dabar sukasi iš padėties
kaip išmano!
Apsidžiaugusi netikėta sėkme, Nina sumokėjo Rimai, o
pati vidury dienos nulėkė prie pažįstamo namo. Paskambi
nus niekas neatidarė, bet „akutėje“, kitapus durų, šmėkštelėjo
lengvas šešėlis, ir Nina garsiai pareiškė:
- Lera! Viską žinau, atidaryk.
Jokio atsakymo.
- Nekvailiok!
Vėl tyla.
- Gerai, - pareiškė Nina, - einu tiesiai pas tavo tėvus. Tai
bent apsidžiaugs sužinoję, kur jų dukrelė!
Durys atsivėrė, tarpduryje stovėjo nepažįstama tamsaus
gymio, tamsiaakė mergina. Nina vos nepaklausė: kas jūs to
kia? Bet tuoj pat pamatė ant riešo apgamėlį ir akimirksniu
suprato: prieš ją - nusigrimavusi Lera.
- Kaip sužinojai, kur esu ir kiek nori už tylėjimą? - pa
klausė bėglė. - Tik, žinok, didelių sumų neturiu.
- Atsiskaitysim, - pašaipiai perkreipė lūpas Nina, - pasi
kalbėkime.
Spektaklis ėjo kaip iš pypkės. Lempą užgriuvo nemalonu
mai: iš pradžių vos nežuvo Ada. Gyvūnas ne žmogus, ir Nina
ramiausiai nuodija nelaimingąją mopsiukę. Jos manymu, tai tu
rėjo priversti Jevlampiją patikėti pranašyste. Kai tik ji pamatys
Ragoziną - gerąjį angelą - moteris visais dešimčia stvers vyrą.
Vėliau atėjo Kiriušos eilė. Nina įteikė Rimai maišelį ir paliepė:
- Įdėk Romanovui į kuprinę, jo pusryčius išimk, o šituos
įkišk.
- Kodėl?
318 Darja Doncova
Reikia priminti, kad Rimai nebuvo atskleistos visos veiks
mo detalės. Mergaitei aišku tik viena: „Arlekinas“ suveda
žmones, kažkas sumanė vesti Jevlampiją, todėl ir sugalvotas
vaidinimas, kas gi čia bloga? Vieniša moteris ir įsimylėjęs
vyras sujungs savo širdis.
- Matai, - nusišaipė Nina, - Kiriuška nuolat painiojasi
po kojomis, Lempai su kavalieriumi niekaip susitikti nepa
vyksta. Sultyse laisvinamųjų dozė, išgers ir įstrigs tualete,
kliūties nebeliks.
Tačiau nektare buvo nuodų dozė, kuri berniuko nepribaigs,
bet ilgam paguldys į patalą.
Rima įdėjo maišelį Kiriuškai, gavo už tai pinigus, nunešė
juos Iročkai saugoti ir patraukė namo, bet mergaitės sieloje
buvo neramu.
Vėlai vakare ji paskambino į Romanovų namus ir sužino
jo: Kirilas pateko į ligoninę, būklė labai sunki, gyvybė kabo
ant plauko.
Rima išsigando, ji nėjo į mokyklą, vaikštinėjo po miestą
svarstydama, kas vyksta. Tuo metu Nina įsiuto: Rima neskam
bina, o juk reikia suorganizuoti pasikėsinimą prieš Lizą. Ra-
gozina, suprantama, nežino, kad mergaitė išgėrė ne jai skirtas
sultis ir naktį buvo išvežta į ligoninę.
Tuščiai pralaukusi skambučio, Nina ryžtasi veikti pati.
Šiek tiek pakeitusi išvaizdą ji ateina prie mokyklos, tik vie
na bėda, Ragozina nežino, kaip Liza atrodo, todėl pasigau
na vieną moksleivių ir prašo:
- Parodyk man Lizą Romanovą.
- Va ji, - vaikinukas pirštu baksteli į Lizą, bet ne Kirilo
seserį, o kitą, jos bendravardę.
Nina metasi paskui mergaitę. Tereikia tik, radus tinka
mą pretekstą, pavaišinti ją puodeliu arbatos ar kavos. Nuo
dai kišenėje, aplink pilna kavinių. Nina paruošusi paprastą
planą. Ji rengiasi tyliai aiktelėjusi pargriūti ant šaligatvio ir
kreiptis į Lizą: „Mergaite, padėk.“
Ši paduos ranką nevikriai praeivei, o Nina paprašys nu
vesti ją į kavinę... Toliau viskas aišku. Reikia tik palaukti,
kol Liza liks viena.
Išėjusi iš mokyklos kiemo Liza atsisveikino su draugėmis
ir pasuko į statybų pusę, priėjusi namą ėmė lipti aukštyn.
Nina ėjo iš paskos. Negyvenamame, nebaigtame statyti name
žingsniai garsiai aidi. Liza išsigandusi atsigręžė ir paklausė:
- Jūs mane persekiojate?
- Ne, - meiliai nusišypsojo Nina.
- Tai kodėl čia einate?
- O ką tu čia darai? - klausimu į klausimą atsakė Rago-
zina.
- Tėvai čia butą nusipirko, penktame aukšte, - paaiškino
mergaitė. - Einu pasižiūrėti.
- Vadinasi, būsime kaimynės, - kaipmat susiorientavo
Nina, - aš irgi nusipirkau apartamentus penktame.
Toliau jos keliavo kartu, užlipo į viršų. Liza nuėjo apžiū
rinėti savo kambarių, Nina paėjo šiek tiek į šoną ir suriko:
- Oi, gelbėk!
Gudri Ragozina, vaidindama pargriuvusią moterį, atsi
sėdo ant grindų ir susigriebė už kojos. Jos manymu, viskas
atrodo pakankamai natūraliai, aikštelėje pilna šiukšlių.
- Kas atsitiko? - šaukia Liza.
- Oi, griuvau, atrodo, koją susilaužiau.
- Bėgu! - tuoj pat atsišaukia Liza ir skuba j pagalbą.
Tačiau mergaitė nežinojo apie žiojinčią lifto šachtą, Nina
apie angą irgi nepagalvojo, jos galvoje buvo kavinė, arbata,
nuodai. Skubėdama padėti būsimajai kaimynei Lizočka iš
bėgo iš savo buto ir prasmego žemyn. Nina išgirdo tik riks
mą, o tada smūgį. Vos pavilkdama kojas Ragozina nusigavo
žemyn ir suprato: mergaitė mirė. Dabar reikia sprukti iš čia
kuo greičiau! Kvailas, siaubingas atsitiktinumas!
- Šioje istorijoje pilna tiesiog neįtikėtinų sutapimų, - niū
riai pastebėjau.
Vovka atsiduso.
- Žinai, kai mokiausi institute, buvo toks profesorius, ku
ris visada sakydavo: „Niekada neatmeskite jokių versijų ir
žinokite, kad gyvenime gali įvykti bet kas, neįtikėtiniausi ir
fantastiškiausi dalykai. Likimo deivė - didelė pokštininke,
ji mėgsta žmonėms kaišioti pagalius į ratus.“
34 SKYRIUS
Po moksleivės mirties reikalai pradėjo klostytis ne visai
taip, kaip tikėjosi Nina. Pirmiausia pas ją atėjo Rima ir pa
reiškė:
- Kalbėjai apie purgeną, o ten visai kas kita buvo, žodžiu,
man reikia dar pinigų!
- Oi! - riktelėjau.
- Kada tu išmoksi ramiai išklausyti žmones! - pasipikti
no Vovka.
- O kaip nuodai pateko į uždarytą sulčių pakelį? - paklau
siau tyčia nepastebėdama Kostino pasipiktinimo.
- Elementaru, Vatsonai, - nusišaipė Vovka, - imamas
švirkštas su labai plona adata, tokie naudojami odontologi
joje. Pakelis turi nedidelę angą, uždengtą folija. Praduriama
skylutė - ir baigta. Adata labai plonytė, todėl skylutė irgi
mažulytė. Sultys pro ją neišteka. Ir apskritai, ne čia esmė!
Klausyk ir nepertraukinėk. Teko sumokėti Boriskinai soli
džią sumą. Mergaitė vėl slepia ją pas Irą. Sveikas protas ją
ragina sustoti, bet godumas stumia tolyn, ir Rima sugalvo
ja, kaip užsidirbti dar. Ji važiuoja pas Aločką ir papasakoja
jai apie viską: apie čigonę, Kiriušką, busimąsias vestuves ir
sako:
- Paskambinsi šiuo telefonu ir pareikalausi pinigų už ty
lėjimą. Pinigus pasidalysime per pusę. Štai avansas.
Aločka paslepia gautą banknotą ir pažada:
- Sutarta, penktadienį, kai tu pas mane ateisi, mamos
kaip tik nebus namie.
- Gerai, - sutinka Rima, - tegul bus penktadienis, man
neskubu, net dar geriau, kad ne šiandien.
Pirmiausia Aločka nusipirko išsvajotą mobilųjį telefoną
ir buvo beprotiškai laiminga. Tačiau greitai pas ją atėjo ne
pažįstama tetulė ir papasakojo apie Rimos mirtį.
Aločka turi šiokių tokių aktorinių gabumų, todėl, įsilei
dusi į savo butą „majorę“ Romanovą, ima jai meluoti. Ne
didelė smulkmena. Pasakodama draugei apie aferą, Boris
kina dėl visa ko nepaminėjo veikėjų pavardžių. Jevlampiją
ji vadino „viena moteris“, o Kiriušką - „moksleivis“. Rima
pasakė tik šuns vardą. Aločka žino, kad pasmerktas gyvū
nas vardu Ada.
„Majorei“ pasirodžius pirmą kartą, Aločka mikliai jos at
sikrato. Mergina iš tikrųjų pasigavo gripą, aukšta tempera
tūra, sloga, smarkiai skauda galvą, todėl, išgrūdusi Lempą,
ji griūva į lovą ir užmiega. Bet atkakli seklė per dieną suspė
ja sužinoti nemažai informacijos, beje, į jos rankas patenka
ir pamestas Aločkos pasas, jame - Leros Kislovos nuotrau
ka. Aločkai tenka papasakoti naują istorijos versiją. Taip,
ji slapta nuklausė svetimą paslaptį ir norėjo priversti Lerą
mokėti. Ala nori padėti mamai, bet Kirą pati išsprendžia
problemas, ir duktė atsisako minties šantažuoti Kislovą.
Tačiau vaidindama nuoširdžią atgailą ir visišką atvirumą
Sviridenko nutyli svarbiausia: tai, ką jai papasakojo Rima.
Suktos Aločkos galvoje gimsta planas: reikia paskambinti
Ragozinai, pagąsdinti ir už tylėjimą išreikalauti iš jos visą
krūvą pinigų. Tai yra, pačiai įvykdyti operaciją, kurią keti
no įgyvendinti dabar jau velionė Rima.
Džiaugdamasi, kad mama kol kas komandiruotėje, Aloč
ka skambina Ninai. Ragozina akimirksniu sutinka aptarti
padėtį, ir mergina važiuoja į metro stotį, kur jos susitarė
susitikti. Ragozina tuo laiku beprotiškai jaudinasi. Viskas
322 Darja Doncova
vyksta ne taip, kaip buvo planuota. Pirmiausia žuvo Liza
Romanova, visoje šioje istorijoje atsitiktinė mergaitė, antra,
paslaptingai mirė Boriskina. Nina nežino nei apie nesveiką
Rimos širdį, nei apie tai, kad Vitalikas bandė išprievartauti
merginą ir mirtinai ją išgąsdino. Nina supranta, kad Rima
išplepėjo draugei apie savo dalyvavimą spektaklyje, ir dabar
jai gresia papildomos išlaidos. Nežmoniškai susijaudinusi ji
susitinka su Ala...
Vovka nutilo, atsiduso ir tęsė:
- Šioje vietoje Ragozinos parodymai pradeda keistis. Iš
pradžių ji pareiškė, kad pamačiusi įžūliai išsišiepusią Alą
prarado savitvardą ir pastūmė ją be jokių blogų užmačių,
tiesiog iš pykčio. Stovėjusi ant platformos krašto Aločka ne
išsilaikė ir nukrito, o kaip tik tuo metu prie stoties riedėjo
traukinys. Esą ji nenorėjusi, nelaimingas atsitikimas, nesu
valdė emocijų ir nenumatė savo poelgio pasekmių.
Vėliau Nina užtraukė kitą giesmelę: ji net nespėjusi prisi
artinti prie Aločkos, perone stumdėsi minia, kažkas mergi
ną pastūmė, ši nukrito ir pateko po traukiniu.
Esu įsitikinęs, kad tiesą Nina pasakė iš pradžių. Ji piktai
pastūmė Alą, bet, manau, tolesni įvykiai, o kaip tik tai, kad
Sviridenko nukrito ant bėgių, jai buvo visiškas netikėtumas.
Veikiausiai ji nesiruošė Alos žudyti, nusprendė tiesiog išsi
pirkti, bet kažkurią akimirką, išgirdusi godžios mergiotės
įvardytą sumą, nesuvaldė emocijų.
- Kodėl taip manai? - paklausiau.
Vovka pabarbeno pirštais į spintelę.
- Matai, Nina pasiūlė jai susitikti prie pirmojo vagono. Jos
skaičiavimas suprantamas, kaip tik ten, į priekinę dalį, eina
dauguma žmonių, o Ragozina nenorėjo atkreipti į save dė
mesio, žmonių spūstyje ištirpti lengviau. Sumaniusi nustum
ti Alą nuo bėgių, Ragozina būtų išsirinkusi kitą vietą - pa
skutinį vagoną.
- Kodėl?
- Pati pagalvok. Iš tunelio traukinys išlekia dideliu greičiu,
jį mažina važiuodamas greta platformos. Norint nužudyti
žmogų, nustumti jį reikia ten, kur traukinio greitis didžiau
sias, platformos gale, o ne priekyje. Arba Nina visai nenorė
jo nužudyti Aločkos, arba toks sprendimas atėjo jai į galvą
spontaniškai, ji veikė afekto būsenos, ir Aločka nugriuvo po
jau beveik visai sustojusio traukinio ratais. Aišku?
Linktelėjau. Apskritai tai tiesa. Nors Kostinas galėjo ne
pastebėti trečios galimybės: Nina tiesiog nepagalvojo apie
traukinio greitį, o pasimatymą Aločkai paskyrė tokioje
vietoje, kur minia pati tirščiausia. Žmonių masėje juodą
darbą atlikti lengviau, galvotrūkčiais lekiantys prie vagonų
keleiviai aplink save nemato nieko, visi nori tik vieno: pir
miesiems atsidurti prie atsivėrusių durų ir patekus į vidų
akimirksniu klestelėti į laisvą vietą.
- Ir, žinoma, - tęsė Vovka, - Ninai net į galvą neatėjo,
kad Jevlampija Romanova pati imsis ieškoti „čigonės“. „Ar-
lekine-2“ su tokiais subjektais kol kas nebuvo susidūrę. Visi,
kuriems spektaklis būdavo statomas, iškart patikėdavo be
jokių išlygų. Schema: būrėja - nemalonumai - gerojo an
gelo pasirodymas - veikė nesutrikdama. Tačiau, surinkusi
apie Jevlampiją Romanovą krūvą įvairiausių žinių, Ragozi-
na nesužinojo svarbiausio: mieliausioji Jevlampija - išpro
tėjusi detektyve, žmogus, dievinantis tyrimus. Tiesa, „ma
jore“ nuolat atsiduria kvailio vietoje...
- Ištyriau beveik viską iki galo!
- Beveik.
- Sutrukdė apendicitas!
- Blogamšokėjui visada kas nors trukdo, - sukikeno Vovka.
Man sekundę pritrūko oro, bet vėliau susivaldžiusi oriai
atsakiau:
- Šis kvailas posakis man negali būti taikomas. Pati pui
kiausiai viską išsiaiškinau. Liko tik keletas klausimų! Visa
kita išpainiojau.
324 Darja Doncova
Kostinas pasidomėjo:
- Kokių?
Vyptelėjau.
- Visokių. Iš dalies ir tokių, kurie neturi nieko bendra su
šiuo reikalu.
- Sakyk.
Visai įsilinksminau. Vyrai - keisti padarai, juk ką tik pa
reiškiau: klausimai neturi ryšio su tyrimu! Tačiau Vovka
reikalauja, tai tegul pasiklauso!
- Sakykime, iš kur mūsų virtuvėje pasirodė tarakonai?
Kostinas užsikosėjo, aš prisimerkiau. Ko norėjo, tą ir gavo,
nėra ko išsidirbinėti.
- Kodėl tu nusprendei, kad šis klausimas su reikalu ne
susijęs? - baigęs kosėti pasidomėjo Kostinas. - Jis glaudžiai
susijęs su aptarinėjama tema!
- Tau pasimaišė? - išsproginau akis.
- Fe, kaip šiurkščiai! Na, gerai, atsakau. Tarakonų deg
tukų dėžutėje atnešė Jura, kokius dešimt, ir patyliukais pa
leido į kriauklę.
Vos nenudribau nuo lovos.
- Kuris iš mūsų išprotėjo? Kostinas ar Lempa? Na, ir su
galvojai! Kodėl Jura turėtų vabzdžius pakišinėti? Juo labiau
mums? Beveik giminėms? Ar žinai, kad tarp jų su Katia ro
manas?
- Viską žinau, - piktai atrėžė Vovka, - o tu kvailė nu
lėpausė!
-Ką?
- Tą!!! Tarakonus atvežė Jura.
- Kodėl?
- Kad vėliau atvestų nuodytoją.
- Nesąmonė.
- Visai ne. Jis norėjo parodyti savo dėmesį, įrodyti, kad
yra tas, kuris jumis rūpinasi iš visų jėgų. Prisimink jo elgesį:
kepė bulves, tvarkė butą, vedžiojo šunis. Tiesiog pyragaitis,
o ne vaikinas! Važiavo pirkti mikrobangės krosnelės, beje,
pats už ją ir sumokėjo. Tarakonų jam prireikė, kad įvaizdis
dar pagerėtų. Dauguma moterų paniškai bijo šių vabzdžių,
ir jūsų akyse Jura atrodė tiesiog didvyris, ypač kai nuspren
dė iššluoti negyvus vabzdžius.
- Žinai ką, Vovka, - atsidūsėjau, - tu tiesiog niekada ne
buvai įsimylėjęs. Jura dievina Katią, todėl ir rūpinasi. Tara
konai turbūt atėjo iš kaimynų. Atleisk, apie juos paklausiau
juokais.
- Kalbu rimtai, - be menkiausios šypsenos pareiškė Kos
tinas, - prūsokus atitempė Jura.
- Kvailystės!
- Prisimeni, kaip jūs susipažinote?
- Žinoma.
- Tai kaip?
- Mes juk tau pasakojome.
- Papasakojote ne iš karto! Po poros dienų! Kodėl?
- Na... nenorėjome tavęs pykdyti!
- Gerai jau, - linktelėjo Vovka, - kartoju klausimą: kur
jūs suradote Jurą?
- Katia jį partrenkė.
-Kur?
- Prie mūsų namų.
- Toliau.
- Išlipome iš automobilio...
- Ir...
- Viskas, iš pradžių pagalvojome, kad praeivis pabėgo,
paskui pamatėme kojas.
-Kur?
- Kas - kur?
- Kur buvo kojos?
- Kyšojo iš po autoobilio!!! Tada Jura iššliaužė, ačiū Die
vui, visiškai sveikas ir nesužeistas, tik labai purvinas.
- Štai!!! Čia ir yra klaida! Vylėsi, kad jūs kvailelės!
326 D arj a Doncova
- Tu apie ką?
- Lempa, - tyliai pasakė Kostinas, - teisminė medicina - tai
subtilus, visiškai tau nepažįstamas mokslas, beje, jis tyrinėja
automobilių padarytas traumas ir sužalojimų mechanizmą.
Nesu specialistas, bet, kiek pamenu, traumų fazės tokios:
a) automobilio dalių susidūrimas su žmogumi, b) kūno
kritimas ant automobilio, c) kūno slydimas gruntu.
- Kam tos smulkmenos?
- Tam! Per eismo įvykį Jura niekaip negalėjo atsidurti po
automobiliu, be to, visas! Ir jokiu būdu po smarkaus smū
gio jis nebūtų galėjęs išlikti sveikas ir nesužeistas. Kažkas
negerai.
- Nesuprantu!
- Nekaip sugalvota.
-Kas?
- Viskas!
- Vovka!!! Paaiškink!
- Viešpatie, - suriaumojo Kostinas, - sukramčiau, į bur
ną įdėjau, vis tiek nesupranti! Jura - tai Ragozinas, žmogus,
dėl kurio ir suorganizavo visą tą košę, sanitaras, nužudęs
Verą, zekas, nusikaltėlis.
Pakračiau galvą.
- Ė, ne! Jo mama mirė...
- Tai melas.
- Žmona įsitaisė...
- Jis neturėjo žmonos. Tik dvi tokios naivios kvailės visai
be košės galvoje, kaip jūs su Katia, galėjote patikėti ta aša
ringa istorija! Pakviesti pašalinį vyrą į namus! Dar prieš tai
įsileisti čigonę! Lempa - tu, tu, tu... Žodžių trūksta!
Bandžiau suvokti padėtį ir, porą minučių galvojusi, su
klikau:
- Ne! Klaida! Jura turėjo susukti galvą man, o jis pradėjo
mergintis Katiušai!
Kostinas taip tvojo ranka per čiužinį, kad aš nusičiaudėjau.
- Tarp žmonių pilna idiotų! - suriaumojo Vova. - Jura
jus supainiojo.
- Kaip tai? - sutrikau.
- Ragozinui buvo liepta šokti po automobiliu vakare, - pa
aiškino Vovka. - Tamsiu paros metu žmonių gatvėje mažai, o
ir vairuotojas ne iš karto supras, kas vyksta.
Jura ėmė rinktis laiką. Jis žinojo automobilio modelį, spal
vą ir numerį, žinojo Jevlampijos įpročius, žinojo, kokia jos
vairavimo maniera... Tačiau koks neapsižiūrėjimas: Nina ne
parodė Jurai „nuotakos“ nuotraukos, o Ragozinui net į galvą
neatėjo jos pareikalauti. Jurai užduotis atrodė visiškai aiški:
jam reikia suvaidinti avarijos auką, o kai tirtanti iš baimės
moteris išsikrapštys į lauką, ją sužavėti, pademonstruoti, kad
kaip tik jis yra „šviesusis angelas“, galintis išvaduoti nuo visų
nemalonumų, ir reikalas baigtas.
Pirmą kartą Jurai nepavyko. Jis atėjo į kiemą, pamatė,
kad automobilis pastatytas prie laiptinės ir, nieko nepešęs,
pasišalino. Bet antrą kartą likimas jam nusišypsojo: žigulių
nėra, tad Ragozinas laukia, kada automobilis su šeimininke
už vairo parsiras į savo „gardą“.
Po kurio laiko automobilis pasirodė, bet vairavo jį Katia!
Puikiai vaidindamas auką, Jura griūva, o kai žiguliai stab
do, vikriai palenda po jais. Automobilio žieminės padangos
aukšto profilio, po mašina vietos pakankamai.
Jūs su Katerina ne iš karto išlipote laukan. Pro plyšį tarp
automobilio dugno ir asfalto Jura pamatė batus tos, kuri iš
lipo iš vairuotojo vietos: smėlio spalvos, su raišteliais. Vė
liau jam girdint pradėjote ginčytis, kuri sėdėjo už vairo, jis
kuriam laikui sutriko, bet vėliau dirstelėjo žemyn ir pamatė
Katios apavą: smėlio spalvos, su raišteliais. Objektas aiškus,
ataka pradėta. Tik štai netrukus Jura ima abejoti, ar teisin
gai pasirinko. Prisiminus, kad niekas iš namiškių vienas
kito nevadina tikruoju vardu, jo sutrikimas visai supran
tamas. Katią Lempa vadina: Tiuša, Tiunia. Katiuša bičiulę
328 Dar j a D o n e o va
šaukia: Lempuša. Nina Jurai apie tokias pravardes nekalbė
jo, pasakė tik tikrą vardą - Jevlampija. Tai, kad išjo galėtum
„pagaminti“ Lempą, Lempušą, Lampadėlę, neateitų į galvą
nė vienam normaliam vyrui.
Jurai reikėjo pasitarti su Nina, bet jis nusprendė, kad su
sidoros pats ir... pradėjo mergintis Katiai.
- Kaip jis tikėjosi mane vesti, jei yra iš kito miesto? Va
dinasi, jo pase nėra Maskvos registracijos, ir melas, kad yra
vedęs ir gyvena sostinėje, tuoj pat būtų atskleistas? - pa
klausiau.
- Jam broliai Kasatkinai nupirko kambarėlį bendrabučio
tipo komunaliniame bute, beveik dykai. Atėjus laikui, kai
jau būtų sutarta dėl vestuvių su tavimi ar su Katia, būtų pa
sakęs, kad išsiskyrė ir išsikeitė butą.
- Jis stengėsi mane iškamantinėti, - prisiminiau, - klau
sinėjo, ar buvome ištekėjusios ir kur dabar buvęs Katios vy
ras. Sąžiningai atsakiau: zonoje, sėdo po skyrybų...
Vovka linktelėjo.
- Tuo dar labiau jį suklaidinai!
- Kur buvo mano akys! Jura juk retkarčiais klysdavo! Sakė,
kad dievina šunis, o pats, paglostęs Mulią, tuoj pat puldavo
plautis rankų! Tikrai mylintys šunis žmonės taip niekada ne
daro!
- Teisingai, - sutiko Vovka, - galiausiai Jura, „įsukęs“ ro
maną su Katia, suprato: kažkas ne taip ir pasidalijo su Nina
savo abejonėmis. Ši išbarė tėvą ir pažadėjo: „Vakare Serge
jus perduos tau Jevlampijos nuotrauką.“
Sergejus Vasiljevičius tikrai paėmė nuotrauką iš nuotakos,
bet į voko vidų nepasižiūrėjo, jam tai visai neįdomu. Reži
sierius turi susitikti su Jura ir atiduoti jam nuotrauką, gautą
pasų poskyryje, ji tiesiog baisi, tiesa, tokios nuotraukos be
veik visuose dokumentuose.
Štai kodėl kitoje jos pusėje buvo parašyta: „Idiotas. Štai
Jevlampija Andrejevna Romanova!“
- Kaip tik taip. Bet Kasatkinas nespėjo perduoti nuotrau
kos, jis skubiai išvyko į draugo laidotuves. Ninos pagauti
nepavyko, jos mobilusis išjungtas. Jis be perstojo skambina
Ninai ir keikiasi: „Tai velnias! Kur dingo? Kas atsitiko? Kaip
perduoti voką?“
Susisiekti su Jura Sergejus nesugebėjo. Jis nupirko Rago-
zinui pigų mobilųjį telefoną su kortele, bet Jura prie mobi
liojo neįpratęs, pasibaigus pinigų limitui, naujos kortelės jis
nenusipirko.
O Nina savo mobilųjį dažnokai pamiršta įkrauti. Serge
jus nuolat primindavo būsimajai žmonai: „Įkrauk aparatą,
vėl be ryšio liksim.“
Bet sakyk nesakęs. Štai ir dabar Ninos mobilusis virto ne
naudingu plastiko gabalu.
Taip ir neperdavęs nuotraukos, Sergejus išvyko, jis planuo
ja nebūti Maskvoje vos keletą dienų ir įsitikinęs, kad per tokį
trumpą laiką nieko negali atsitikti. O Nina, pabėgusi tuo metu,
kai Sviridenko nukrito ant bėgių, buvo įsitikinusi, kad mergina
žuvo po traukinio ratais. Visi įvykiai primena kažkokį kvailą
spektaklį, ir dauguma jo dalyvių elgiasi tiesiog idiotiškai. Bet
nepradėkime vertinti svetimų protinių gebėjimų. Toliau įvy
kiai klostosi taip. Nina vis negali pagauti Juros, bet kadangi jis
pats dukters neieško, ji mano, kad nuotrauką Sergejus perdavė.
Be to, Nina užsiima dar vienu „spektakliu“: „Arlekinas-2“ tę
sia darbą. Jura, net ir negavęs nuotraukos, pagaliau susigaudę
who is who ir atsidūrė idiotiškoje padėtyje. Jis rodė dėmesio
ženklus Katiai, ši buvo aiškiai palanki naujam pažįstamajam.
Ninai pagaliau pavyko prisiskambinti tėvui, ir ji ėmėsi jį
koneveikti:
- Kaip tu galėjai supainioti!
- Ji sėdėjo prie vairo, tai mane ir supainiojo, - silpnu
balsu teisinosi Jura.
- Kretinas! Tau davė išsamius nurodymus: Jevlampija
dirba radijuje! O tu susidėjai su chirurge! Galima išeiti iš
330 Daria Doncova
proto! Juk tikriausiai ji prie tavęs šimtus kartų apie darbą
pasakojo?
- Taip.
- Ir nesupratai, kad apsirikai rinkdamasis objektą?!
- Na... supainiojau!
- Išprotėjimas! - pyksta Nina. - Pakeisk.
- Kaip?
- Mesk Katią, pradėk lįsti prie Jevlampijos.
- Tai neįmanoma.
- Kodėl?
- Na... nepavyks. Jūs patys kalti, - perėjo į puolimą
Jura, - neįspėjote, kad ją Lempa vadina, va, ir pagalvojau...
- Nieko tu negalvojai, - suspigo mergina, - tiek pastangų
įdėta, ir viskas veltui!
- Nieko, viskas gerai. Mačiau ant stalo popieriaus lapą, -
paaiškino tėvas. - Jevlampija parašė testamentą, beveik vis
ką paliko Katiai. Man patinka Katia, vesiu ją, gyvensim po
truputį, lauksim Jevlampijos mirties, atrodo, jai visai pras
tai, greit mirs! Iš karto matyti, ne šio pasaulio gyventoja!
- Vadinasi, Katia tavo skonio! - susigaudę pagaliau Nina. -
Klausyk, tu juk jų nesupainiojai? Iš pat pradžių žinojai, kas
yra kas?
Ragozinas tyli.
- Vadinasi, tvarka? - pasitikslina duktė. - Susiradai žmo
ną ir kur gyventi, dabar išnyksi iš mūsų su Sergejumi gyve
nimo?
- Taip.
- Įvykdėme, ką žadėjome?
- Taip.
- Na, žiūrėk, - grasina duktė, - vėliau neateik ir neverkš-
lenle padarykime kitaip, Jekaterina vargšė, o Jevlampija tur
tinga. Reikalas baigtas.
- Jevlampija netrukus mirs, viskas bus mūsų! - sušuko
Jura. - Viso, Nina.
Ragozina padėjo ragelį. Ačiū Dievui, nemaloni problema
išspręsta, galima ramiai gyventi toliau. Tačiau Nina neįsi
vaizdavo, kad jos gyvenime pasirodys pikta lemtis smalsios,
pernelyg aktyvios ir labai kvailos Glikerijos Petrovnos pavi
dalu. Ši nuolat šnipinėjo sūnų, klausėsi jo pokalbių ne visa
da teisingai nugirsdama žodžius ir darė neteisingas išvadas,
todėl Lempą palaikė Nina.
- Fonarina - Lempa, - niūriai pasakiau. - Glikerija Pet
rovna prisiminė, kad buvo kalbama apie kažkokį apšvieti
mo prietaisą, bet, va, pamiršo apie kokį.
Skubotos išvados, negebėjimas išklausyti pašnekovo iki
galo dažnokai būdingi pagyvenusiems žmonėms. Kai užė
jau į butą, kurį nuomojosi prekiautojos daržovėmis, spėjau
tik pradėti sakinį, pasakiau: „Pamečiau...“ Šeimininkė tuoj
pat suprato viską savaip, o man tai buvo tik į naudą. Išvada:
visada išklausyk žmogų iki galo.
Vovka vėl tvojo kumščiu per antklodę.
- Jūs - idiotės!
- Į save pasižiūrėk, - užviriau. - Na, sukvailiojome, pa
gailėjome Juros, o tu kur buvai?! Juk pasakojome, kur susi
pažinome.
- Ne iš karto!
- Bet pranešėme, - užsipuoliau majorą, - kaip tu, toks pro
tingas, nieko neįtarei?
Vovka mirktelėjo kartą, kitą, tada sušnypštė:
- Katerina amžinai prisitempia visokių vargetų, buvusių
ligonių! Iš pradžių maniau: vaikinas į Maskvą atvyko gy
dytis, neturi kur nakvoti! Kiek jau pas mus tokių buvo, a?
Nagi, prisimink! Štai ir aš ne iš karto susivokiau. Nesikratau
atsakomybės, bet nuo šios dienos baigta, klausyk mano įsa
kymo: neatidarinėkite durų svetimiems žmonėms ir neves
kite namo tų, su kuriais ką tik susipažinote gatvėje.
- Labai vertingas įspėjimas, - kandžiai atsakiau, - tie
siog „Linksmųjų paveikslėlių“ žurnalui. Parodyk man nors
332 Daria Doncova
vieną žmogų, kuris mūsų laikais gali taip beprotiškai elgtis:
atidaryti buto duris nepažįstamiems ir atsivesti į namus tą,
su kuriuo ką tik susipažino gatvėje!
Staiga Vovka nusijuokė.
- Ką ir sakyti, visuomet įtariau, kad moterys savęs ob
jektyviai vertinti nesugeba! Tai juk jūs su Katerina! Dvi
vėjavaikės, gerosios samarietės ir nesuvaldomos žmonijos
mylėtojos.
EPILOGAS
Tyrimas vyko gana ilgai ir galiausiai baigėsi visai ne
kaip. Nataša sugebėjo ištraukti Vitaliką iš bėdos. Iš pradžių
paslėpė vaikiną ligoninėje, vėliau pasamdė advokatą, ku
ris greitai išsiaiškino: Rima tikrai turėjo širdies ydą, mirė
nuo priepuolio, iš karto. Kai Vitalikas numetė mergaitę ant
grindų, ji jau buvo mirusi, todėl vaikino negalima kaltinti,
net tuo, kad nesuteikė pagalbos. Kokia pagalba negyvėliui?
Įžūlusis jaunuolis išlindo sausas iš vandens.
Nataša sužinojo apie Boriso neištikimybę, bet visų nuo
stabai su juo neišsiskyrė, sutuoktiniai tebegyvena kartu.
Aločka pasveiko ir davė išsamius parodymus. Šią niūrią
istoriją jai primena tik lengvas šlubčiojimas ir klaiki me
tro baimė. Be to, dabar žino, kas jos tikrasis tėvas, bet su
Borisu Sergejevičiumi ir toliau laikosi oficialiai, o rektorius
taip pat nerodo ypatingo noro susitikti su vienintele dukra.
Jis turėjo laikinų nemalonumų, bet pagal įstatymą Borisas
nekaltas, suėjo senaties terminas, ir baudžiamoji atsakomy
bė jam negresia. Sergejus ir Nina taip pat buvo apkaltinti.
Bet jie atsipirko lengvu išgąsčiu. Ninai pavyko įtikinti visus:
ir tardytoją, ir teisėją, kad Lizos Romanovos mirtis tebu
vo tragiškas atsitiktinumas. Ekspertizė buvo Ninos pusėje.
Kūno padėtis, traumos pobūdis - viskas patvirtino Rago-
žinos žodžius. Iš pradžių „Arlekino-2“ savininkams bandė
inkriminuoti sukčiavimą, bet iš to nieko neišėjo, nes Nina
sunaikino klientų sąrašą, skundų nebuvo gauta nė iš vieno.
Sergejus ir Nina laikėsi tvirtai: nieko nusikalstamo nedarė,
tik padėdavo bičiuliams susipažinti su jiems patinkančiais
žmonėmis. Galų gale jiems buvo skirta didelė bauda už ver
timąsi verslu be reikiamos registracijos. Paskutinė tardyto
jo viltis buvo Aločka. Pasakytų mergina, kad ją nustūmė
Nina, ir Ragozinai nepavyktų išsisukti. Tačiau Ala netikėtai
pareiškė:
- Mane nubloškė minia, stovėjau labai arti platformos
krašto.
Manau, Aločka, godi mergaitė, ne šiaip sau „išsuko“Niną.
Ne veltui Sergejus skubotai pardavė tėvų butą ir su moti
na bei jauna žmona persikėlė į kuklesnius apartamentus.
Ir kalta dėl to ne sumokėta didelė bauda, nors Kasatkinas
ją primena, kai kalba pasisuka apie jam nenaudingą buto
pakeitimą. Praėjus metams po visų įvykių, Kirą su Aločka
irgi pakeitė adresą. Jos pardavė savo kuklų butą ir vietoj jo
nusipirko trijų kambarių apartamentus naujame name. Nu
jaučiu, iš kur jos gavo pinigų, bet nepagautas - ne vagis.
Ala dabar tikriausiai turi erdvų miegamąjį, nors, manau, vis
dėlto ne tokį kaip pas Lerą Kislovą.
Beje, apie Lerą. Pagal Ragozinos scenarijų, Kislova, jei
kartais apsilankytų kaimynė, turėjo pasakyti:
- Taip! Mano sesuo Galka - neprilygstama būrėja, pra
našauja ateitį, viskas, ką ji pasako, būtinai išsipildo. Buvo
atvažiavusi trumpam ir jau išvyko, anyta neleido pas mus
apsistoti, kur dabar Galia, nežinau.
Maždaug toks turėjo būti tekstas, suprantama su atitin
kamais moldavės iš gilaus užkampio akcentu bei leksika.
Išsigandusi demaskavimo, Lera pažadėjo Ninai nepriekaiš
tingai atlikti vaidmenį, bet mane pamačiusi išsigando ir
silpnadvasiškai pareiškė:
334 Darja Doncova
- Nieko nemačiau, nieko nepažįstu, apie nieką nepasa
kosiu.
Kai išėjau, Lera puolė į paniką. Ji bijo kaimynų, kurie, ne
duok Dieve, kreipsis į miliciją, tačiau kita vertus - baiminasi
Ragozinos. Ši gali pridaryti krūvą nemalonumų. Parašiusi
laiškelį, kuriame dėl savo pabėgimo apkaltino anytą, Lera
išeina ir vaikštinėja gatvėmis. Jai nėra kur eiti, pinigų irgi
neturi. Pas buvusias drauges eiti negalima, jos Kislovą laiko
žuvusia. Galima patraukti pas Rimą, kuri, be abejo, priglaus
tų bėglę, tačiau tikslaus Boriskinos adreso Kislova nežino, ji
niekada nesilankė pas draugę barake. Namuose Rima tele
fono neturi, mobiliojo irgi. Lieka vienintelė išeitis - patyko
ti Rimos prie akademijos, bet ten gali pasirodyti Pavlikas ir
pamatyti žmoną. Trumpiau tariant, kur trumpa, ten trūksta.
Porą naktų Lera praleidžia stotyje, dienomis vaikštinėja po
miestą ir supranta: benamės vaidmuo ne jai, norisi išgerti ka
vos su grietinėle, suvalgyti sumuštinį su ikrais, išsimaudyti.
Po savaitės Lera patraukė pas tėvus. Ją pasitiko išskėstomis
rankomis, raudojo sužinoję, kokiai aukai Leročka ryžosi iš
meilės Pavlikui. Ponia Kislova vyresnioji puolė pas žentą.
Pavilko motina, Maša, beprotiškai apsidžiaugė sužinojusi,
su kuo susigiminiavo, žodžiu, patenkinti buvo visi, išskyrus
Pavlą. Jis neatleido Lerai ir pareikalavo skyrybų. Nesustabdė
nei buvusios Marijkos ašaros, nei motinos įkalbinėjimai, nei
Kislovų pasiūlymai nupirkti jauniesiems viską viską. Pavlas
buvo nepalenkiamas, teko santykius nutraukti oficialiai, tai
sukėlė daugybę problemų ir smarkų atitinkamų institucijų
pasipiktinimą.
Lera ištekėjo už Pavlo prisidengusi svetima pavarde, vaiki
no žmona tapo vargeta Marijka ir santuokos antspaudas buvo
uždėtas padirbtame pase, bet pinigai gali daug ką. Dabar Lera
jau grąžinta į institutą, jai skiriama visa tėvų meilė ir rūpestis,
pinigų gali neskaičiuoti. Ji kaip ir anksčiau nekenčia mamos ir
tėtės, bet ištekėti dabar nori už režisieriaus arba prodiuserio.
Barakus, kurių viename gyveno Rima, pagaliau nugriovė.
Irai Maslovai pasisekė, išsipildė tai, apie ką ji svajojo. Besi
glaudžianti mažoje kamarėlėjejų šeima gavo iš karto du butus:
įvieną persikėlė Ira, jos dukrelė ir mama, į kitą - brolis su žmo
na. Likusių jai Rimos pinigų Ira neišleido niekams, sumokėjo
už mokslą, tapo kirpėja ir dabar gerai uždirba. Tik jau praėjus
metams po įvykių man netikėtai į galvą atėjo klausimas: iš kur
Nina, apsimetusi čigone, kuriam laikui gavo mėlynakį mažylį?
Atrodo, Ira apie tai galėtų papasakoti nemažai įdomaus, tikjos
niekas nieko neklausė, apie kūdikį visi užmiršo.
Mūsų gyvenimas eina sava vaga. Sergejaus ir Julios koman
diruotėje uždirbtų pinigų užteko naujam automobiliui, todėl
savo seną, bet dar vikrų jie atidavė man. Buvau nežmoniškai
patenkinta atsikračiusi jau metalo laužu virtusių žigulių. Pa
skutiniuoju metu mano „arkliukas“ ėmė aikštytis ir dažnai
atsisakydavo judintis. Be to, atsidūrusi prie žiguliuko vairo
visada prisimindavau Jurą, kuris išnyko iš mūsų gyvenimo
taip, kaip ir pasirodė. Tyrėjo nuomone, Ragozinas nepadarė
jokio nusikaltimo, tiesiog norėjo susipažinti su moterimi, jo
poelgiuose piktos valios neaptiko, o moralinis aspektas ne
jaudino nieko, išskyrus namiškius. Kalbėdamiesi mes stro
piai apeiname šią temą. Niekada neklausiau Katios, kaip ji
išgyveno žinią apie „jaunikio“ išdavystę. Juk galų gale Jura iš
tikrųjų įsimylėjo Katiušą, norėjo ją vesti ir gana kvailai me
lavo Ninai ir Sergejui, o vėliau ir tyrėjui, kad tiesiog „supa
iniojo“ objektus. Tačiau, manau, Jurai paprasčiausiai patiko
Katia, tad jis ir atliko rokiruotę. Gal reikėjo į viską numoti
ranka? Galbūt Katia su juo būtų buvusi laiminga? Vargu. Bet,
kaip jau minėjau, šia tema mes stengiamės nekalbėti. Sten
giuosi neprisiminti ir Michailo Gromovo, netikėtai atgijusios
mano ankstesniojo gyvenimo šmėklos.
Visoje šioje istorijoje yra vienas teigiamas momentas. Kaip
dauguma žmonių, sužinojusi apie greitą mirtį, beprotiškai iš
sigandau, negalėjau miegoti, kankinausi... Bet vėliau baimė
336 Daria Doncova
dingo, vietoje jos atėjo ramus įsitikinimas: viskas bus gerai,
net ir po mano mirties.
Teisus poetas Rabindranatas Tagorė, kažkada rašęs:
M irtis - ne šviesos
dingim as,
j i - tik laikas užpūsti lempelę,
nes atėjo priešaušrio metas.
Na, ir paskutinis dalykas, apie kurį norėjau papasakoti.
Kai mane pagaliau parvežė iš ligoninės namo, tai, savai
me suprantama, šunys kiek įkabindami puolė prie šeimi
ninkės. Jų džiaugsmas buvo begalinis. Teko sėstis ant grin
dų ir glėbesčiuotis su Reičele, Ramiku, Fenia, Kapa ir Ada.
Išbučiavusi augintinius, netikėtai suvokiau, kad prieškam
baryje sukaliojasi ne visi gaujos nariai, ir paklausiau.
- O kur Mulia? Kodėl jos nėra?
Širdį suspaudė nerimas. Paprastai senoji mopse pirmoji
puola prie durų. Ar tik neatsitiko kas? Gal nuo manęs nu
slėpė dar vieną namie įvykusį nemalonumą.
- Ji išpuiko, - rimčiausiu veidu pranešė Kiriuška.
- Kas? - nustėrau.
- Muljana, - sukikeno Lizaveta, - visi ja žavisi, todėl mop-
siukei dabar uodega aukštyn, nosis užriesta ir visi žvaigždžių
ligos simptomai.
- Nieko nesuprantu, - sumurmėjau, - nejaugi šunims
būdingas toks elgesys?
- Aš irgi maniau, kad ne, - atsiduso Katiuša, - bet dabar
pakeičiau nuomonę, gerai jau, įleiskite ją.
Vovka plačiai pravėrė svetainės duris ir šūktelėjo:
- Ei, Muldozeri, eik šen!
Tačiau iš ten nepasigirdo jokio garso.
- Miulčetai, pėdink tuoj pat!
Vėl tyla.
- Sakiau jums, - suriko Kiriuša, - ji dabar žvaigždė ir į
šaukimą neatsiliepia.
- Mūšia, Musiapina, Muliuk, - ėmiau šūkauti visas mop-
sės pravardes, - suteik malonę, pasirodyk.
Pasigirdo caksėsimas ir tarpduryje išdygo mopsiuke.
- Mama brangiausioji! - suspiegiau. - Kas gi jai?
- Nudažėme, - išdidžiai pareiškė Kiriuška su Lizaveta, -
radome dažų tavo spintoje.
- Bet šuo tamsiai mėlynos spalvos, - priblokšta sušnibž
dėjau, - panaši į pernokusią slyvą.
- Turint galvoje Muljanos ūgį, panašesnė į moliūgą, - pa
reiškė Kostinas.
- Moliūgas oranžinis, - paprieštaravo Katia, - o Mulia
sodriai mėlyna.
- Na, papuvęs moliūgas, - nepasidavė Volodia.
- Kvailystė, - supyko Liza, - paprasčiausiai perdozavome
dažų, nusprendėme storiau ją ištepti ir išėjo labai ryškiai. Pa
gal idėją, turėjo išeiti melsvas atspalvis, toks lyg dūmelis, o...
- O išėjo supuvęs moliūgas, - užsispyręs tvirtino Vovka.
- Ji joks moliūgas! - supyko Liza.
- Vadinasi, agurotis, - nusijuokė majoras.
- Ne, - suklykė Kiriuška, - nedrįsk jos įžeidinėti, tai
mopse.
- Mopsų tokios spalvos nebūna, - sumurmėjau, - jie
smėlio spalvos, į rusvumą, o čia - gili mėlynė, vakarinio
pietų dangaus vaizdas...
- Tai mėlynas mopsas, - subliuvo Lizaveta, - nauja veis
lė - mėlynasis mopsas!
Staiga Katiuša nusijuokė.
- Mano manymu, net labai puikiai pavyko! Būna juk mė
lynieji paukščiai, nors aš tokių nesu mačiusi, bet girdėjau,
lyg kažkas regėjo.
- Dievai nematė tų paukščių, - numojau ranka, - mes tu
rime geriau už kažkokį plunksnuotį, mėlynoji laimės mop
se, penkiolika kilogramų tyro džiaugsmo.
Leidykla „Mileda“ yra išleidusi šias Darjos Doncovos
ironiškųjų detektyvų serijos „Jevlampija Romanova. Bylą
tiria diletante“ knygas:
• „Manikiūras numirėliui“,
• „Pokeris su rykliu“,
• „Kvazimodas aukštakulniais bateliais“,
• „Kankanas per šermenis“,
• „Kvaitulio pinklėse“,
• „Žavusis bjaurybė“,
• „Gyvatė sirupe“,
• „Nošpa trims“,
• „Godžiųjų šunų žvaigždynas“,
• „Pietūs pas žmogėdrą“,
• „Haute couture figos lapelis“,
• „Rytdienos nemalonumų prognozė“,
• „Peliuko Mikio Kamasutra“,
• „Lempa ieško Aladino“,
• „Beprotiška Monomacho kepurė“,
• „Kiriliukų princesė“,
• „Mėlynoji laimės mopse.“
Ieškokite knygynuose!
floHųoea, flapbH ApKa^besHa
Doncova, Darja Arkadjevna
DO-247 Mėlynoji laimės mopse: [romanas]/ Darja Donco
va; iš rusų kalbos vertė Lina Vyšniauskienė. - Kau
nas: Mileda, 2012 - 344 p. - (Ironiškasis detektyvas:
Jevlampija Romanova: bylą tiria diletante, 17)
ISBN 978-9955-787-21-1
Vargšė Jevlampija net neįtarė, kad viena koja stovi

kape! Ačiū gydytojams. Vaistinėje jai padarė galvos
tomogramą, ir gydytoja pasakė, kad Jevlampija... oli-
gofrenė, jos smegenys beveik neturi vingių. Dabar
aišku, kodėl į butą ji įsileido čigonę su kūdikiu, kuri
išpranašavo, kad visos šeimos laukia didžiulės nelai
mės ir išgelbėti gali tik atsitiktinai sutiktas angelas.
Nelaimės prasidėjo vos tik čigonei išėjus: iš pradžių
kažkuo apsinuodijo mopsiuke Ada, paskui nuodų,
nežinia kaip patekusių į pakelius su sultimis, išgėrė
Kiriuša ir Liza. Ačiū Dievui, apsinuodijo ne mirtinai!
Beje, neaišku, kaip sulčių pakeliai pateko į Kiriuškos
kuprinę. Lempa gali prisiekti jų ten tikrai nedėjusi.
Nusprendusi viską išsiaiškinti, Jevlampija nuvyko į
mokyklą, kur mokosi jų vaikai, ir ten sužinojo siau
bingą dalyką: žuvo Lizos bendrapavardė - jos ben
draklasė Lizaveta Romanova. Tikriausiai nusikal
tėliai supainiojo mergaites! Regis, kažkas medžioja
Romanovų šeimos narius.
UDK 821.161.1-31
Darja Doncova
MĖLYNOJI LAIMĖS MOPSE
Romanas
Iš rusų kalbos vertė Lina Vyšniauskienė

Redaktorė Stanislava Šatkutė
Dailininkė Jolanta Miliūnienė
Maketuotojas Leonardas Kepežinskas
Išleido leidykla „Mileda“

www.mileda.lt
Spaudė UAB „BALTO“,

Utenos g. 4Įa, LT-08217, Vilnius
Darjos Doncovos kūryba - unikalus
šiuolaikinės rusų literatūros reiškinys.
Jos knygose viskas tiesa. D. Donco
vos herojė turi autobiografinių bruo
žų: katės, šunys, vaikai, vyrai...
Rašytojos hobis - megzti ir kepti py
ragus, o tarp šių rimtų darbų - sugalvo
ti nusikaltimus.
Vargšė Jevlampija net neįtarė, kad viena koja stovi kape!

Ačiū gydytojams. Vaistinėje jai padarė galvos tom ogram ą,
ir gydytoja pasakė, kad Jevlampija... o ligofrenė, jos sme
genys beveik neturi vingių. Dabar aišku, kodėl į butą ji įsi
leido čigonę su kūdikiu, kuri išpranašavo, kad visos šeimos
laukia didžiulės nelaimės ir išgelbėti gali tik atsitiktin ai su
tiktas angelas. Nelaimės prasidėjo vos tik čigonei išėjus: iš
pradžių kažkuo apsinuodijo mopsiuke Ada, paskui nuodų,
nežinia kaip patekusių į pakelius su sultimis, išgėrė Kiriuša
ir Liza. Ačiū Dievui, apsinuodijo ne m irtinai! Beje, neaišku,
kaip sulčių pakeliai pateko į Kiriuškos kuprinę. Lempa gali
prisiekti jų ten tikrai nedėjusi. Nusprendusi viską išsiaiškin
ti, Jevlampija nuvyko į m okyklą, kur mokosi jų vaikai, ir ten
sužinojo siaubingą dalyką: žuvo Lizos bendrapavardė - jos
bendraklasė Lizaveta Romanova. Tikriausiai nusikaltėliai
supainiojo mergaites! Regis, kažkas medžioja Romanovų
šeimos narius.
www.m ileda.lt

Darja Doncova - Mėlynoji Laimės Mopsė

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Darja Doncova - Mėlynoji Laimės Mopsė

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

MĖLYNOJI LAIMĖS MOPSE

Iš rusų kalbos vertė

© OOO «I43flaTe/ibCTBO «3KCMO», 2004

*Skaitykite D. Doncovos knygą „Godžiųjų šunų žvaigždynas*!

*Skaitykite D.Doncovos knygą „Gyvatė sirupe“.

'Skaitykite D.Doncovos knygą „Manikiūras numirėliui“

*Skaitykite D.Doncovos knygą „Haute couturefigos lapelis“

Įpuolusi į tarp dviejų studijų įrengtą vestibiulį, išvydau

*Skaitykite D. Doncovos knygą „Kankanas per šermenis“.

‘Rus. soroka - šarka, skvorec - varnėnas. - Vert. past.)

'Skaitykite D.Doncovos knygą „Manikiūras numirėliui“.

^Drebulys. - Aut. past.

*Rytas už vakarą protingesnis. - Aut. past.

222 Daria Doncova

Akademijos aktų salės durys buvo užrakintos. Apmau­

* Zr. „Miledos“ leidyklos išleistą D. Doncovos romaną „Manikiūras nu-

’Rus.fonarj - žibintas. - Vert. past.

282 Darja D o n cov a

Vargšė Jevlampija net neįtarė, kad viena koja stovi

Iš rusų kalbos vertė Lina Vyšniauskienė

Išleido leidykla „Mileda“

Spaudė UAB „BALTO“,

Vargšė Jevlampija net neįtarė, kad viena koja stovi kape!

You might also like

Skaitykite D. Doncovos knygą „Godžiųjų šunų žvaigždynas!

Akademijos aktų salės durys buvo užrakintos. Apmau