You are on page 1of 10

UDK 821.

111-3 Versta iš:


Bo-421 James Bowen
A Street Cat Named Bob
Hodder & Stoughton

Skiriu Brynui Foxui ir visiems,


praradusiems draugą

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų


bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais
atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose
tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1018-8

Copyright: © James Bowen and Garry Jenkins, 2012


Viršelio nuotrauka © CHayley Chamberlain
© Vertimas į lietuvių kalbą, Dalė Virginija Jakutienė, 2013
© Leidykla „Alma littera“, 2013
1 skyrius
Bendrakeleiviai

Kažkur perskaičiau garsiąją citatą, kad kiekvieną gyvenimo


dieną mums suteikiamas antras šansas, tereikia juo pasinau-
doti. Bet paprastai jį pražiopsome.
Mano gyvenimas patvirtina šį teiginį – likimas išties su-
teikdavo daugybę šansų, kartais kasdien, tik ilgą laiką nesu-
gebėjau jais pasinaudoti. Tačiau ankstyvą 2007-ųjų pavasarį
reikalai pagaliau pradėjo keistis. Kaip tik tada susibičiuliavau
su Bobu. Kai prisimenu tą metą, kažkas man kužda, jog Bo-
bui irgi buvo suteiktas antras šansas.
Pirmą kartą pamačiau jį kovo mėnesį, vieną niūrų ketvir-
tadienio vakarą. Londono gatvės dar nebuvo atsisveikinusios
su žiema, tebežnaibė šaltukas, ypač vėjui papūtus nuo Tem-
zės. Vakaras buvo šaltas, todėl per dieną uždarbiavęs Kovent
Gardene, į savo naująjį saugų prieglobstį Totname, šiaurinia-
me Londone, grįžau kiek anksčiau.
Kaip visada, ant peties buvau užsikabinęs juodą dėklą su gi-
tara, o ant nugaros užsimetęs kuprinę, tačiau tą vakarą mane

5
K ATINA S B OBA S

parlydėjo geriausia draugė Betė. Prieš daugelį metų mudu buvo-


me pora, bet dabar jau – tik bičiuliai. Ketinome nusipirkti pigios
vištienos su kariu ir žiūrėti filmą per nespalvotą televizorių, kurį
radau labdaros parduotuvėje už kampo.
Daugiabutyje liftas, žinoma, neveikė, todėl pasukome prie
laiptų, susitaikę su mintimi, kad teks ilgai trepsenti į šeštą
aukštą.
Strypinės lempos koridoriuje buvo perdegusios, dalis
grindų skendėjo tamsoje, bet artėdamas prie laiptų pastebė-
jau patamsyje žibančias akis. Išgirdau tylų, gailų kniaukimą
ir supratau, kas tūno prieblandoje. Priėjęs arčiau pamačiau
rudą katę, susirietusią ant kilimėlio koridoriaus gale, prie vie-
no buto durų pirmame aukšte.
Aš augau namuose, kur nuolat būdavo kačių, todėl mė-
gau jas. Priėjęs arčiau ir įsižiūrėjęs supratau, kad tai kati-
nas. Anksčiau šiame name nebuvau jo matęs, bet vos metęs
žvilgsnį suvokiau: jis ypatingas, tas katinas  – asmenybė. Jis
nė trupučio nesinervino, netgi atvirkščiai  – nuo jo dvelkė
ramiu, nepajudinamu pasitikėjimu savimi. Atrodė, kad čia,
patamsyje, jis jaučiasi kaip namie, o jo smalsios, protingos į
mane įsmeigtos akys bylojo, jog tai aš įsibroviau į jo teritori-
ją. Jis tarsi klausė: „Kas tu toks ir kas tave čionai atvedė?“
Nesusilaikęs priklaupiau ir pasisveikinau su juo:
– Labas, drauguži. Tu man nematytas. Ar čia gyveni?
Katinas dirstelėjo į mane lyg tyrinėdamas, lyg vertindamas.
Užsimaniau paglostyti jam kukšterą – norėjau ir susidrau-
gauti, ir patikrinti, gal turi antkaklį ar kokį kitą atpažinimo
ženklą. Tamsoje nieko nebuvo matyti, bet supratau, kad ant-
kaklio neturi. Veikiausiai benamis. Londone tokių – begalės.
Švelnumas katinui, regis, patiko, nes pats ėmė glaustytis.
Glostydamas jį jutau, kad kailis išsišėręs, vienur kitur už-
čiuopiau nuplikusius lopus. Akivaizdu, katinas seniai negavo

6
Bendr ak eleiviai

kokybiško ėdalo. Iš to, kaip jis į mane trynėsi, supratau, kad


išsiilgęs meilės ir švelnumo.
– Vargšelis, jis valkatauja. Neturi antkaklio ir toks liesas,  –
kilstelėjęs galvą pasakiau Betei, kantriai laukiančiai prie laiptų.
Ji žinojo, kad jaučiu silpnybę katėms.
– Ne, Džeimsai, neimk jo, – pasakė man, galva mostelė-
jusi į buto duris, prie kurių katinas gulėjo. – Negali būti, kad
jis tiesiog užklydo ir čia įsitaisė. Tikriausiai čia gyvena. Gal
laukia, kol šeimininkai pareis ir įleis jį į namus?
Nenoromis pritariau jai. Negalėjau tiesiog imti ir parsineš-
ti katiną namo, nors visi ženklai bylojo, kad jis benamis. Aš
pats tik neseniai atsikrausčiau į šį namą ir vis dar tvarkiausi
butą. O gal katinas priklauso šiame bute gyvenančiam žmo-
gui? Tokiu atveju šis tikrai neapsidžiaugs, jei kas nugvelbs jo
gyvūnėlį, argi ne taip?
Kita vertus, netroškau užsikrauti atsakomybės. Buvau žlu-
gęs muzikantas ir sveikstantis narkomanas, pusbadžiu gyve-
nantis suteiktoje pastogėje. Man gana to, kad turiu atsakyti
pats už save.

Kai kitą rytą, penktadienį, nulipau laiptais, rudąjį katiną radau


tebegulintį toje pat vietoje. Atrodė, kad nepasijudino visą parą.
Vėl priklaupiau ir paglosčiau jį. Vėl mačiau, kad jam patin-
ka. Jis murkė dėkodamas už dėmesį, kurio sulaukė. Bet visu
šimtu procentų manimi nepasitikėjo. Nors leido suprasti lai-
kąs mane visai pakenčiamu.
Dienos šviesoje pamačiau, koks tas padaras žavus. Jo snu-
kutis buvo įspūdingas, žalios akys stebėtinai skvarbios, nors
pažvelgęs iš arčiau supratau, kad jis ne kartą kovėsi, o gal
buvo sužeistas, nes snukutis ir kojos buvo apdraskyti. Kailis,

7
K ATINA S B OBA S

kaip vakar ir įtariau, tikai atrodė pasibaisėtinai. Plaukai men-


kučiai ir šiurkštūs, vietomis švietė oda. Dabar aš rimtai juo
susirūpinau. Bet vėl priminiau sau: juk man ir taip per akis
rūpesčių, pirmiausia reikia pačiam atsitiesti. Todėl nenoro-
mis išpėdinau į autobuso stotelę. Ketinau iš Totnamo keliau-
ti į Londono centrą, į Kovent Gardeno gatvę, ir pamėginti
skambindamas gitara užsidirbti kelis svarus.
Tą vakarą namo grįžau gan vėlai, apie dešimtą. Nedels-
damas nuėjau koridoriumi tenai, kur mačiau rudąjį katiną,
bet jo nebebuvo. Šiek tiek nusivyliau. Jau spėjau jį pamėgti.
Tačiau pajutau ir palengvėjimą. Turbūt grįžo šeimininkas ir
įleido į namus.

Kitą dieną katiną radau toje pat vietoje. Man suspaudė širdį.
Dabar gyvūnėlis atrodė dar liūdnesnis, kailis susitaršęs. Tur-
būt buvo baisiai alkanas ir sušalęs, nes tirtėjo.
– Tu vis dar čia, – pasakiau jį glostydamas. – Šiandien at-
rodai prastokai.
Tariau sau: gana tų žaidimų, ir pabeldžiau į buto duris.
Jaučiau, kad turiu ką nors daryti. Jeigu katinas – tų žmonių,
nevalia šitaip elgtis. Jam juk reikia paėsti, palakti, gal ir me-
dicininės pagalbos.
Tarpduryje pasirodė vaikinas. Nesiskutęs, su marškinė-
liais ir sportinėmis kelnėmis, ką tik pakirdęs iš miego, nors
jau buvo popietė.
– Atleisk, kad trukdau, bičiuli. Ar čia tavo katinas? – pa-
klausiau.
Akimirką vaikinas žiūrėjo į mane kaip į kvaištelėjusį.
– Koks katinas? – nesuprato ir tik tada pamatė rudąjį pa-
darėlį, susisukusį į kamuoliuką ant kilimėlio. – Oi ne, – pri-
dūrė abejingai gūžtelėdamas pečiais. – Jis ne mano, bičiuli.

8
Bendr ak eleiviai

– Katinas čia guli jau kelios dienos, – pasakiau apsimesti-


nai abejingai.
– Tikrai? Gal užuodė verdamą valgį? Bet, kaip sakiau, jis
ne mano. – Ir užtrenkė duris.
Apsisprendžiau akimirksniu.
– Gerai, drauguži, eisi su manimi,  – pasakiau kuprinėje
ieškodamas dėžutės su sausainiais. Ją nuolat nešiojuosi, kad
galėčiau pavaišinti kates ir šunis, vis prieinančius prie manęs,
kai gatvėje skambinu gitara.
Pabarškinus dėžute, katinas pašoko ir nusekė paskui
mane. Ėjo sunkiai, keistai vilkdamas užpakalinę koją, todėl
į šeštą aukštą lipome ilgokai. Po kelių minučių įžengėme į
mano butą.
Jei pasakysiu, kad mano butas varganas, tai bus tikra teisy-
bė. Be televizoriaus, čia stovėjo padėvėta išskleidžiama sofa,
mažo miegamojo kampe tysojo čiužinys, virtuvei skirtame
plotelyje stovėjo palaikis šaldytuvas, mikrobangų krosnelė,
virdulys ir skrudintuvas. Viryklės nebuvo. Kiti daiktai  – tai
mano knygos, vaizdajuostės ir visokie niekučiai.
Aš kaip šarka gatvėje rankiojau įvairiausius daiktus. To-
mis dienomis viename kambario kampe dunksojo sugedęs
automobilių aikštelės skaitiklis, kitame – aplūžęs manekenas
su kaubojaus skrybėle ant galvos. Kartą vienas draugas pava-
dino mano butą sendaikčių krautuvėle, bet katinas, susipa-
žindamas su naująja aplinka, domėjosi tik virtuve.
Šaldytuve radau pieno, įpyliau į lėkštelę ir truputį atskie-
džiau vandeniu. Gerai žinau, kad pienas katėms gali būti
kenksmingas, nes ne visos toleruoja laktozę.
Katinas išlakė pieną per kelias sekundes.
Šaldytuve dar buvo gabalėlis tuno. Sumaišiau jį su trupin-
tais sausainiais ir padaviau katinui. Jis ir vėl godžiai viską su-
rijo. „Vargšelis tikrai išbadėjęs“, – pagalvojau.

9
K ATINA S B OBA S

Palyginti su šaltu ir tamsiu koridoriumi, mano butas ka-


tinui buvo tikra penkių žvaigždučių prabanga. Gyvūnėlis at-
rodė labai patenkintas. Pašertas virtuvėje, nuėjo į kambarį ir
susirangė ant grindų prie radiatoriaus.
Sėdėdamas atidžiai stebėjau jį ir netrukus jau neabejojau,
kad koja tikrai sužalota. Atsisėdęs ant grindų apžiūrėjau ka-
tiną ir užpakalinės dešinės kojos blauzdoje pamačiau didžiulį
pūlinį. Žaizda buvo plėštinė, veikiausiai iškabino didžiuliai
šuns dantys. Matyt, katiną užpuolė šuo arba lapė, suleido
dantis į koją ir laikė tol, kol tam pavyko ištrūkti. Štai iš kur
ji. Aptikau ir daugiau sužalojimų – vieną ant snukučio netoli
akies, apdraskyti buvo kailis ir kojos.
Įkėlęs katiną į vonią kruopščiai sterilizavau žaizdą, aplink
patepiau nespiritiniu drėkikliu, o pačią žaizdą – vazelinu. Ši-
taip gydomos dauguma kačių būtų pašėlusios, bet šis katinas
buvo tikras auksas.
Beveik visą likusią dienos dalį jis praleido jau pamėgto-
je vietelėje prie radiatoriaus. Bet kartkartėmis atsikeldavo,
slampinėdavo po butą, ant ko nors užšokdavo, vis ką nors
pakrapštydavo. Kampe stovintis manekenas traukė jį kaip
magnetas, nors anksčiau jo tarsi nematė. Aš neprieštaravau,
tegu daro, ką nori.
Žinojau, kad rudieji katinai gali būti labai žvitrūs. Šis kati-
nas irgi buvo energingas. Kai kartą priėjau jo paglostyti, pa-
šoko ir ėmė mušti mane letenomis. Staiga tapo labai judrus,
pašėlęs, net įdrėskė man, kai paėmiau ant rankų.
– Nurimk, drauguži, – pasakiau ir patupdžiau ant grindų.
Žinojau, kad jauni nekastruoti patinai gali būti itin gyvi. Šis
veikiausiai jau subrendęs ir tebėra „sukomplektuotas“. Neži-
nau, ar tikrai taip, bet vis labiau neramino mintis, kad katinas
gimęs gatvėje, o ne pasprukęs iš namų.
Visą vakarą praleidau žiūrėdamas televizorių. Katinas su-
sirietęs gulėjo prie radiatoriaus ir atrodė patenkintas. Kruste-

10
Bendr ak eleiviai

lėjo tik tada, kai susiruošiau miegoti. Atsikėlęs atsekė paskui


mane į miegamąjį, užšoko ant lovos ir susisuko į kamuoliuką
kojūgalyje.
Patamsyje klausiausi jo murkimo ir buvo gera, kad jis čia.
Jis – mano draugija. Pastaruoju metu draugų beveik neturėjau.

Sekmadienio rytą atsikėliau gan anksti ir nutariau pasivaikš-


čioti gatvėmis. Svarsčiau, bene rasiu katino šeimininką. Gal
kas pakabino skelbimą „Dingo katinas“? Skelbimais, kuriuose
prašoma grąžinti dingusį gyvūnėlį, aplipinti visi gatvės žibin-
tai, jų pilna skelbimų lentose ir net autobusų stotelėse. Din-
gusių katyčių buvo tiek daug, kad kartais svarstydavau, ar tik
šiose apylinkėse nesiaučia kokia kačių grobikų gauja.
Pasiėmiau ir katiną – tam atvejui, jei rasčiau šeimininką.
Kad nepaspruktų, uždėjau pavadėlį, kurį padariau sumezgęs
batų raištelius. Katinas patenkintas lipo laiptais žemyn, tipe-
no greta manęs į pirmą aukštą. Tačiau kai išėjome į lauką,
ėmė tampyti pavadėlį, lyg norėtų traukti savais keliais. Tur-
būt jį prispyrė reikalai, tariau sau. Ir tikrai, jis nulėkė ant žole
ir krūmais apaugusio lopinėlio šalia gretimo namo, kelioms
minutėms dingo, kad galėtų atlikti gamtinius reikalus. Paskui
grįžo ir patenkintas vėl leidosi pririšamas.
„Jis manimi pasitiki“, – pagalvojau. Supratau, kad turiu at-
silyginti už tą pasitikėjimą ir pasistengti jam padėti.
Pačią pirmą aplankiau ponią, gyvenančią kitoje gatvės pu-
sėje. Visi aplinkiniai žinojo, kad ji globoja kates. Moteris šėrė
kvartalo benamius keturkojus, jei reikėjo, nešė sterilizuoti.
Kai ponia atidarė duris, pamačiau, kad pas ją jau gyvena
bene penkios katės. O kiek ji dar laiko kiemelyje, bala žino.
Atrodė, visos katės, esančios per mylią, traukė į jos kiemelį

11
K ATINA S B OBA S

žinodamos, kad čia tikrai gaus ėdalo. Ir kaip jai pavyksta jas
išmaitinti?
Pamačiusi mano katiną, moteris iškart pajuto jam simpa-
tiją ir pasiūlė vaišių. Ji buvo miela ponia, bet nenutuokė, iš
kur gyvūnėlis atsibastė. Sakė niekada anksčiau nemačiusi jo
mūsų kvartale.
– Turbūt atėjo iš kito rajono. Nenustebčiau sužinojusi,
kad jį tiesiog išmetė, – pasakė man. Pažadėjo atidžiai dairytis
ir klausytis, gal ką išgirsianti.
Turbūt moteris teisi, katinas iš tiesų atsibastė iš toli, jis ne
iš Totnamo. Dėl įdomumo nuėmiau pavadėlį, norėjau pasi-
žiūrėti, kur patrauks. Bet einant gatvėmis supratau, kad šių
vietų jis nepažįsta. Atrodė lyg pasiklydėlis. Dėbtelėjo į mane,
tarsi sakytų: „Nežinau, kur esu. Noriu likti su tavimi.“
Vaikščiojome kelias valandas. Katinas vėl nubėgo į krū-
mus atlikti savo reikalų, o aš sutikęs čionykščius klausinėjau,
gal kuris atpažino gyvūnėlį. Bet žmonės tik abejingai gūžčio-
jo pečiais.
O katinas nė neketino nuo manęs sprukti. Vaikštinėdamas
svarsčiau, kokia galėtų būti jo gyvenimo istorija: iš kur jis at-
klydo, kaip gyveno prieš įsitaisydamas ant kilimėlio pirmame
aukšte?
„Kačių ponia“, gyvenanti anapus gatvės, veikiausiai nekly-
do sakydama, kad katinas gyveno šeimoje. Jis buvo gražus
padaras, tikriausiai nupirktas vaikui kaip kalėdinė ar gimta-
dienio dovana. Nekastruoti rudieji katinai būna pašėlę – kar-
tais šiek tiek, o kartais labai. Man jau teko tokių matyti. Jie
gali tapti labai valdingi, daug valdingesni už kitus katinus.
Turbūt šitas pasidarė itin smarkus ir žvitrus, ir šeimininkai
nebegalėjo su juo susitvarkyti.
Įsivaizdavau, kaip tėvai sako: „Viskas, gana!“ Tačiau užuot
nuvežę į prieglaudą arba gyvūnų globos centrą, įkišo katiną

12
Bendr ak eleiviai

į šeimos automobilio bagažinę, pavėžėjo ir išmetė kur nors


gatvėje arba pakelėje.
Katės turi puikią orientaciją, bet šis katinas, matyt, buvo
išmestas per toli nuo namų ir jų neberado. O gal suprato, kad
namai netikri, todėl nusprendė susirasti naujus?
Pagal kitą mano teoriją jis priklausė senam žmogui, kuris
mirė.
Žinoma, galėjo būti ir dar kitaip. Pagrindinis argumentas,
kad gyvūnėlis gyveno ne namuose, buvo tas, jog nėra išmo-
kytas tvarkos. Bet ilgainiui įsitikinau, jog katinas įpratęs gy-
venti su vienu žmogumi. Jis glaudėsi prie žmogaus, tikėjosi jo
globos. Taip elgėsi su manimi.
Ryškiausias liūdnos jo praeities įrodymas buvo žaizda. Ji
atrodė šiurpiai. Akivaizdu, katinas užsidirbo ją kaudamasis.
Žaizda tebepūliavo, vadinasi, atsirado prieš kelias dienas, gal
prieš savaitę.
Ūmai man toptelėjo viena mintis. Londone visada buvo
benamių valkataujančių kačių. Jos vaikštinėja gatvėmis,
minta išėdomis, gyvena iš svetimų žmonių malonės. Prieš
penkis ar šešis šimtus metų Grešamo gatvė Londono Sity-
je, Klerkenvelo Grinas ir Drurio skersgatvis garsėjo kaip
„kačių gatvės“, nes ten jų knibždėte knibždėjo. Valkatau-
jančios katės  – miesto nelaimėlės, kasdien kovojančios,
kad tik išgyventų. Jos, kaip ir šis rudas katinas, – gyveni-
mo mušti palūžę padarai.
Šis gyvūnėlis manyje tikriausiai įžvelgė artimą sielą.

You might also like