Mary Norton

Apysaka-pasaka

Iš anglų kalbos vertė

Viltaras Alksnėnas

Vilnius
UDK 820-93 Mary NORTON
No-92 THE BORROWERS
Puffin Books

Iliustravo
Diana Stanley

© 1952,1953 Mary Norton

© Viltaras Alksnėnas,
vertimas į lietuvių
kalbą, 2002
© Rūta Lėlytė, viršelio
dizainas, 2002
ISBN 9986-16-255-6 © „Tyto alba", 2002
 Skiriama
Šeronai Rouds
 Pirmas skyrius
PIRMOJI man apie juos papasakojo ponia Mej. Ne,
ne man. Argi tai galėjau būti aš - pasiutėlė, ne­
tvarkinga, užsispyrusi mergaitė, kuri žaibuoda­
vo akimis ir, kaip visi sakydavo, dažnai griežda­
vo dantimis? Jos vardas, atrodo, buvo Keitė. Taip,
tai buvo Keitė. Nors pats vardas mums nelabai ir
svarbus: toji mergaitė šioje istorijoje beveik neda­
lyvauja.
7
 Ponia Mej gyveno Londone, Keitės tėvų namuo­
se, ir buvo įsikūrusi dviejuose kambariuose. Many­
čiau, kad ji buvo jiems tolima giminaitė. Jos miega­
masis - antrame aukšte, o darbui buvo skirtas kam­
barys, kurį tuose namuose vadindavo „pusryčių
kambariu". Rytais, kai saulės spinduliai sminga į
skrudintos duonos riekę ir marmeladą, pusryčių
kambariuose būna smagu, tačiau popiet jie atrodo
truputį išblankę ir sklidini keistos sidabrinės švie­
sos - savotiškos prieblandos. Tada juose tvyro kaž­
koks liūdesys, tačiau Keitei vaikystėje patikdavo liū­
desys. Ji prieš pat arbatos gėrimą įslinkdavo pas po­
nią Mej, ir ponia Mej mokydavo ją nerti vąšeliu.
Ponia Mej buvo sena, jos sąnariai nebelankstūs.
Nepasakysi, kad ji buvo griežta, bet turėjo kažko­
kios vidinės tvirtybės, o tai prilygsta griežtumui.
Su ponia Mej Keitė niekad nebūdavo nei „pasiu­
tėlė", nei netvarkinga, nei užsispyrusi. Ponia Mej
ją mokydavo visokių dalykų, ne tik nerti: kaip su­
vynioti siūlus į kamuolį, kad būtų panašu į kiau­
šinį, kaip sumaniai ir taupiai adyti, kaip susitvar­
kyti stalčių ir kaip ant visa ko - tarsi kokį palaimi­
nimą - užtiesti šiugždančio tampomojo popie­
riaus servetėles, kurios saugotų nuo dulkių.
- Ko tu tokia tyli, vaikeli? - vieną dieną paklau­
sė ponia Mej, kai Keitė sėdėjo susigūžusi, nieko
neveikdama ant pagalvėlės. - Kas tau nutiko? Gal
liežuvį prarijai?
8
 - Ne, - atsakė Keitė, timpčiodama batelio sag­
tį. - Pamečiau vąšelį... (Jiedvi siuvo skiautinę ant­
klodę iš vilnonių kvadratėlių: tokių kvadratėlių
reikėjo nunerti dar trisdešimt.) Atsimenu, kur pa­
sidėjau, - skubėjo pasiaiškinti ji, - pasidėjau jį
ant apatinės knygų spintos lentynos, prie pat sa­
vo lovos.
- Ant apatinės lentynos? - perklausė ponia Mej,
o jos adata ir toliau ramiai sau judėjo židinio ato-
švaitoje. - Palei grindis?
- Taip, - patvirtino Keitė, - bet aš ieškojau ant
grindų. Ir po kilimėliu. Visur. O štai vilnoniai siū­
lai vis dar ten pat. Toje pačioje vietoje, kur ir pa­
likau.
- O jergutėliau, - švelniai šūktelėjo ponia Mej, -
nejaugi jų yra ir šiuose namuose!
- Ko tokių? - paklausė Keitė.
- Skoliniautojų, - atsakė ponia Mej, ir prietemoje
Keitei pasirodė, kad ji nusišypsojo.
Keitė pakėlė truputį išsigandusias akis.
- Ar ir tokių būna? - po akimirkos paklausė ji.
- Kokių?
Keitė sumirksėjo.
- Tokių būtybių kaip žmonės, kaip visi žmonės,
kurie gyvena namuose ir nesiklausę skolinasi
daiktus?
Ponia Mej padėjo į šalį siuvinį.
- O kaip tu pati manai? - paklausė ji.
9
 - Nežinau, - pasakė Keitė nukreipusi žvilgsnį į
šoną ir smarkiai tampydama bato sagtį. - Vargu.
Ir vis dėlto... - pakėlė ji galvą, - vis dėlto kartais
manau, kad kažkas panašaus turi būti.
- Kodėl manai, jog kažkas turi būti? - paklausė
ponia Mej.
- Todėl, kad taip dažnai kas nors dingsta. Pa­
vyzdžiui, žiogeliai. Fabrikai gamina ir gamina žio­
gelius, žmonės kiekvieną dieną eina tų žiogelių
pirkti ir vis tiek kažkodėl, kai tik prireikia žioge­
lio, jo nerandi. Kur jie visi? Kad ir dabar, šią aki­
mirką? Kur jie pasidėjo? Arba imkim adatas, - tę­
sė ji. - Juk visos tos adatos, kurias mama man yra
nupirkusi - jų susidarytų keli šimtai - jos tikrai
dabar nesimėto šiuose namuose.
- Šiuose namuose jos tikrai nesimėto, - pritarė
ponia Mej.
- O kur visi kiti daiktai, kuriuos vis perkam? Vis
perkam ir perkam, ir perkam. Kad ir pieštukai ar­
ba dantų krapštukai, arba antspaudų vaškas, ar­
ba plaukų segtukai, smeigtukai, arba antpirščiai...
- Arba skrybėlaičių smeigtukai, - įsiterpė ponia
Mej, - arba sugeriamasis popierius.
- Taip, ir sugeriamasis popierius, - pritarė Kei­
tė, - bet ne skrybėlaičių smeigtukai.
- Štai čia tu neteisi, - pasakė ponia Mej ir vėl
ėmėsi darbo. - Skrybėlaičių smeigtukų jiems irgi
reikia.
10
 Keitė nustebo.
- Reikia? - pakartojo ji. - Norėjau pasakyti...
Kam reikia?
- Na, iš tikrųjų tai dviem atvejais. Skrybėlaitės
smeigtukas yra labai geras ginklas, ir... - ponia Mej
staiga nusijuokė, - bet... visa tai tikra nesąmonė,
ir išvis... - ji patylėjo dvejodama, ar sakyti iki ga­
lo, - viskas buvo taip seniai!
- Bet sakykit, - užsidegė Keitė, - sakykit, iš kur
jūs žinote apie tuos skrybėlaičių smeigtukus. Ar
bent vieną iš jų matėte?
Ponia Mej pažvelgė į ją nustebusi.
- Na taip... - prabilo ji.
- Ne, ne smeigtuką, - nekantraudama šūktelė­
jo Keitė, - o... kaip ten juos pavadinot?.. Skoli-
niautoją?
Ponia Mej giliai atsidūsėjo.
- Ne, - skubiai atsakė ji. - Aš niekada nė vieno
iš jų nemačiau.
- Bet kas nors matė! - šūktelėjo Keitė. - Jūs tai
žinote. Matau, kad žinote!
- Ššš... - ėmė tildyti ponia Mej, - nėra ko šū­
kauti!
Ji įsistebeilijo į sumišusį Keitės veidelį, tada nusi­
šypsojo, ir jos žvilgsnis nuklydo kažkur į tolumas.
- Aš turėjau brolį, - dvejodama ėmė pasakoti ji.
Keitė atsiklaupė ant pagalvėlės.
- Ir jis juos matė?
n
 - Nežinau, - purtydama galvą pasakė ponia
Mej, - tikrai nežinau!
Pasidėjusi ant kelių ranka išlygino siuvinį.
- Jis buvo toks mėgėjas pasierzinti. Tiek mums
visko pripasakodavo - man ir seseriai... Visokių
nebūtų dalykų. Jis žuvo, - švelniai pridūrė ji, -
prieš daugelį metų Siaurės vakarų fronte. Jis va­
dovavo pulkui. Mirė, kaip dabar sakoma, „didvy­
rio mirtimi"...
- Jūs turėjote vienintelį brolį?
- Taip, ir jis buvo mūsų jaunylis. Manau, būtent
dėl to ir... - vis dar šypsodamasi pati sau ji akimir­
ką nutilo, - taip, dėl to ir pasakodavo mums viso­
kias nebūtas istorijas, keisčiausius prasimanymus.
Manau, jis pavydėdavo, kad mes vyresnės ir kad
mokėjome geriau skaityti. Norėdavo nustebinti
mus, galbūt pagąsdinti. Ir dar vienas dalykas, su­
sijęs su juo, - ji žvilgtelėjo į židinį. - Galbūt dėl to,
kad mes augome Indijoje, kur tiek daug paslap­
čių, stebuklų ir legendų, - galbūt tai vertė mus
tikėti, jog jis mato, ko kiti žmonės negali matyti.
Kartais žinodavome, kad jis mus tik erzina, bet
kai kada... na, nebūdavome dėl to tikros...
Ji pasilenkė į priekį ir kaip visad kruopščiai iš­
šlavė iš po grotelių pelenus, paskui, tebelaikyda­
ma šepetį rankoje, vėl įsistebeilijo į židinį.
- Jis nebuvo labai stiprios sveikatos: kai pirmą­
syk grįžo namo iš Indijos, susirgo sąnarių reuma­
12
tu. Sirgdamas praleido visą trimestrą ir buvo iš­
siųstas į kaimą, į mūsų senelio sesers namus, kad
pasitaisytų. Vėliau ir aš tenai važinėdavau.
Ponia Mej pakabino šepetį ant žalvarinio kablio
ir nusivaliusi rankas nosine pasiėmė siuvinį.
- Geriau uždek lempą, - paliepė.
- Ne, dar ne, - palinkusi į priekį paprašė Keitė. -
Prašau, pasakokit toliau. Prašau, papasakokit...
man.
- Bet aš tau jau papasakojau.
- Ne, dar nepapasakojot. Ar tas senas namas...
ar tai tenai įis ir pamatė... ir pamatė?..
Ponia Mej nusijuokė.
- Ar ten jis ir pamatė skoliniautojus? Taip. Bent
jis mums taip pasakojo - norėjo, kad mes tuo pati­
kėtume. Ir dar daugiau: atrodė, kad jis ne tik matė
juos, bet ir labai gerai pažinojo. Netgi suvaidino
svarbų vaidmenį jų gyvenime. Po teisybei, net ga­
lėtum sakyti, kad jis ir pats tapo skoliniautoju...
-Ak, papasakokit. Labai prašau. Pabandykit pri­
siminti. Nuo pat pradžių!
- Bet aš ir taip prisimenu, - pasakė ponia Mej. -
Keista, bet visa tai prisimenu geriau negu daugy­
bę tikrai nutikusių dalykų. Gal tai irgi buvo tikras
dalykas. Aš nežinau. Matai, kai plaukėme atgal į
Indiją, mudviem su broliu teko viena kajutė - se­
suo paprastai miegodavo su aukle, - o naktys bu­
vo tokios tvankios, kad mes dažniausiai negalė­
13
davome užmigti. Ir brolis tada be paliovos šnekė­
davo - vis iš naujo aptardavo tas padas naujie­
nas, perpasakodavo pokalbius, aiškindavo ir aiš­
kindavo man visas smulkmenas, stebėdamasis jais
bei jų poelgiais, ir...
- Jais? Kas jie tokie buvo?
- Namilė, Lūkstas ir mažoji Arietė.
- Lukštas?!
- Lūkstas. Matai, net ir jų vardai buvo beveikkaip
tikri. Jie įsivaizdavo, kad turi savitus vardus - vi­
siškai kitokius nei žmonių pasaulyje, - bet ir puse
ausies nugirdęs galėdavai suprasti, kad vardai tar­
tum pasiskolinti. Net ir dėdės Hendrerio ar Egle-
tinos. Visa, ką jie turėjo, buvo pasiskolinta. Nieko
savo. Ničnieko. Nepaisant to, kaip sakė mano bro­
lis, jie buvo įžeidus ir pasipūtę ir manė, kad pa­
saulis priklauso jiems.
- Kaip tai suprasti?
-Jie manė - žmonės sukurti vien tam, kad atlik­
tų nešvarius darbus, kad tai didieji vergai, kuriais
jie gali naudotis. Bent jau taip jie aiškindavo vie­
nas kitam. Tačiau mano brolis sakė, kad iš esmės
jie buvo kupini baimės. Būtent dėl baimės, manė
jis, jie ir pasidarė tokie maži. Kiekviena karta da­
rydavosi vis mažesnė ir vis labiau slapstydavosi.
Atrodo, senovėje kai kuriose Anglijos vietovėse
mūsų protėviai apie „mažuosius žmogeliukus"
kalbėdavo visai atvirai.
14
 - Taip, - pasakė Keitė, - žinau.
- Manyčiau, kad mūsų laikais, - neskubėdama
tęsė pasakojimą ponia Mej, - jeigu jie išvis egzis­
tuoja, tai tik tuose namuose, kurie jau labai seni ir
stovi kokioje ramioje, atokioje kaimo vietovėje -
ten, kur žmonės linkę gyventi ramų, nepermai-
ningą gyvenimą. Nusistovėjusi tvarka skoliniau-
tojams kelia saugumo jausmą: jiems labai svarbu
žinoti, kuriuose kambariuose ir kada galima pa­
šeimininkauti. Jie ilgai neužsibūna šalia nerūpes­
tingų žmonių, nepaklusnių vaikų ir kur laikoma
naminių gyvūnų.
Tas ypač senas namas, žinoma, buvo idealus -
nors kai kurie iš jų manė, kad jis šaltokas ir tuš­
čias. Teta Sofija po vieno nelaimingo nuotykio per
medžioklę prieš kokį dvidešimt metų buvo prira­
kinta prie lovos. Be jos, ten dar gyveno tiktai virė­
ja ponia Draiver ir sodininkas Kremferlas. Retkar­
čiais atsirasdavo kokia keistuolė tarnaitė ar dar kas
nors. Mano brolis, nuvykęs ten, kai sirgo sąnarių
reumatu, irgi turėjo ilgas valandas praleisti lovo­
je, tad pirmąsias savaites skoliniautojai, atrodo, iš­
vis nežinojo, kad jis ten yra.
Jis gulėjo sename vaikų miegamajame, už pa­
mokų ruošos kambario.’Tame kambaryje anuo
metu buvo prikrauta paklodžių ir drobulių, pri­
grūsta visokio šlamšto: seni lagaminai, sulūžusi
siuvamoji mašina, mokyklinis suolas, siuvėjo ma­
ls
nekertas, stalas, kelios kėdės ir nebenaudojama
pianola. Mat vaikai, kurie ja grodavo, tai yra tetos
Sofijos vaikai, jau seniai buvo suaugę, sukūrę šei­
mas, mirę arba šiaip išsisklaidę po pasaulį. Vaikų
miegamojo durys atsidarydavo į tą pamokų ruo­
šos kambarį, ir mano brolis, gulėdamas lovoje, ga­
lėdavo matyti aliejiniais dažais nutapytą Vaterlo
mūšį - paveikslą virš židinio ant sienos, - taip pat
kampinį bufetą su stiklinėmis durelėmis, kuria­
me ant lentynų buvo išdėliotas lėlių arbatos ser­
vizas - labai dailus ir senas. Naktimis, jeigu pa­
mokų ruošos kambario durys irgi būdavo atver­
tos, jis matydavo apšviestą koridorių, kuris ėjo iki
laiptų, ir jam būdavo didelis džiaugsmas kiekvie­
ną vakarą prietemoje išvysti, kaip virš laiptų iš­
nyra ponios Draiver galva, kaip ji perkerta tą ko­
ridorių nešdama tetai Sofijai padėklą su sausai­
niais ir buteliu „Puikiosios senosios maderos". Ei­
dama atgal ponia Draiver stabtelėdavo prigesinti
dujų degiklį, likdavo tik blausi žydra liepsnelė, ir
tada jis stebėdavo, kaip ji nuklibikščiuoja laiptais
žemyn ir pamažu išnyksta tarp turėklų.
Žemyn už to koridoriaus, pirmo aukšto hole, ant
grindų stovėjo didelis aukštas laikrodis, ir nakti­
mis girdėdavosi, kaip jis muša valandas. Tai bu­
vo labai senas laikrodis. Kas mėnesį jo prisukti at­
eidavo ponas Fritas iš Laiton Bazardo, prieš jį tai
darydavo jo tėvas, o dar anksčiau - senelis. Buvo
16
kalbama (ponas Fritas tai tikrai žinojo), kad per
aštuoniasdešimt metų tas laikrodis nė sykio ne­
buvo sustojęs, o kai kas sakydavo, kad ir daugy­
bę metų prieš tai jis nebuvo sustojęs. Svarbiau­
sias dalykas - nejudinti tokio laikrodžio iš vietos.
Stovėjo jis prie medžiu apkaltos sienos, o akme­
ninės grindų plokštės aplink jį būdavo taip daž­
nai plaunamos ir gramdomos, kad per daugybę
metų, kaip sakė mano brolis, susidarė nedidelė
pakyla, ant jos laikrodis dabar ir stovėjo.
O po tuo laikrodžiu, tos medžiu apkaltos sie­
nos, arba panelio, apačioje, buvo urvas...
 Antras skyrius
TAI buvo Lūksto urvas - jo tvirtovės pagrindiniai
vartai, įėjimas į jo namus. Ne, jo namai nebuvo
prie pat laikrodžio. Galima sakyti, net gana toli.
Iki jų vedė ilgas tamsus ir dulkėtas tunelis, tarp
sijų įstatytos medinės durys ir metalo užkarda,
kad pelės nepralįstų. Tai užkardai įrengti Lūkstas
panaudojo visokiausių daiktų: lakštą sulanksto­
mos trintuvės, nedidelio pinigų seifo dangtį, sky­
lėtas kvadratines cinko plokšteles nuo senos šal-
dyklės mėsai, vielinį musių mušeklį...
- O aš visai nebijau tų pelių, - sakydavo Nami-
lė, - bet tiesiog negaliu pakęsti jų kvapo.
Veltui Arietė maldavo sau mažos pelytės, mažos
aklos pelyčiukės, kurią galėtumpalaikyti delne, to­
kios, kaip Egletina kad turėjo. Tačiau Namilė tik
sutrinksėdavo puodų dangčiais ir šūkteldavo:
- O tu pagalvok, kas tai Egletinai nutiko!
- Kas? - paklausdavo Arietė. - Kas nutiko Egle­
tinai?
Bet į šį klausimą jai niekas niekad neatsakydavo.
Vienintelis Lūkstas žinojo kelią pro tas užtvaras

18
iki urvo po laikrodžiu. Ir tiktai Lūkstas galėdavo
atidaryti užkardą. Ant jos kabojo labai įmantrios iš
plaukų segtukų ir žiogelių sukonstruotos sąsagos,
kurių paslaptį žinojo tik vienas Lūkstas. Jo žmone­
lė ir dukrelė gyveno daug saugesnį gyvenimą tik­
rus namus primenančiame būste po virtuve, ato­
kiai nuo rizikos ir pavojų, sklindančių iš namo virš
jų galvų. Tačiau mūriniuose namo pamatuose, tru­
putį žemiau virtuvės grindų lygio, buvo grotelės,
pro kurias Arietė galėdavo matyti sodą - gabalėlį
žvyruoto tako ir lysvės, kurioje pavasarį žydėdavo
krokai ir iš kur vėjas atnešdavo nematomo medžio
žiedų. Vėliau ten pražysdavo azalijos krūmas, okai
kada atstraksėdavo paukštelių - jie kapnodavo že­
mę, žaisdavo, kartais net susipešdavo.
- Tu valandų valandas sėdi ir spoksai į tuos
paukščius, - priekaištaudavo Namilė, - o kai rei­
kia kokį menką darbelį padaryti, tai niekad netu­
ri laiko. Aš užaugau tokiame name, kur nebuvo
jokių tokių grotelių, ir mes dėl to buvome tik lai­
mingesni. Na užteks, eik ir atnešk man bulvės.
Visa tai dėjosi tą dieną, kai Arietė dulkėtu taku
po grindimis ridendama iš sandėliuko bulvę taip
nervingai stumtelėjo, kad ši perdėm greitai įrie­
dėjo į virtuvę, kur pasilenkusi virš viryklės stovė­
jo Namilė.
- Ir vėl tu netveri kailyje! - atsigręžusi piktai šūk­
telėjo Namilė. - Vos neįvertei manęs į sriubą. Ir
19
kai aš sakau „bulvės", tai neturiu galvoj visos bul­
vės. Paimk žirkles ir atrėžk griežinėlį.
- Iš kur aš galiu žinoti, ar tau daug reikia?! - burb­
telėjo Arietė, oNamilė, šnarpšdama ir šnirpšdama,
nukabino nuo vinies sienoje vieną pusę manikiū-
rinių žirklučių ir ėmė pjauti bulvės lupeną.
- Tu tą bulvę sužalojai, - suniurnėjo ji. - Dabar
nebegalėsiu nuridenti jos atgal per tas visas dul­
kes, nes ji jau perpjauta.
- Ir kas čia baisaus? - atsakė Arietė. - Ten jų dar
daugybė.
20
 - Nieko sau! Gražiai šneki. Dar daugybė! Ar tu
nesupranti, - rimtu balsu tęsė Namilė, dėdama į
šalį pusiaužirklę, - kad tavo vargšas tėvas kiek­
vieną sykį, kai skolinasi bulvę, rizikuoja savo gy­
vybe?
- Aš turėjau galvoj, - pasakė Arietė, - kad jų dar
yra iki valiai mūsų pačių sandėliuke.
- Gerai jau, nesipainiok man po kojomis, - vėl
subruzdusi paliepė Namilė. - Kad ir ką turėjai gal­
voj - leisk man virti vakarienę.
Arietė pro praviras duris nušlepseno į svetainę.
Ten jau pleveno židinys, ir kambarys atrodė švie­
sus ir jaukus. Namilė didžiavosi savo svetaine: jos
sienos buvo išklijuotos senų laiškų atraižomis, ku­
rias rado šiukšlių dėžėje. Namilė taip jas suderi­
no, kad ranka rašytos eilutės bėgo vertikaliai nuo
grindų iki lubų. Ant sienų keliose vietose kabėjo
vis kitų spalvų karalienės Viktorijos vaikystės por­
tretai. Tai buvo pašto ženklai, kuriuos Lūkstas
prieš keletą metų pasiskolino iš pašto ženklų dė­
žutės, gulėjusios ant stalo pusryčių kambaryje.
Ten stovėjo ir lakuota, iš vidaus audiniu išmušta
papuošalų dėžutė atverčiamu dangteliu, ji atsto­
jo jiems suolą su atrama. Ir dar vienas naudingas
baldas - komoda, padaryta iš degtukų dėžučių.
Apskritą stalą su raudona staltiese Lūkstas buvo
padaręs iš medinio piliulių dėžutės dugno, pri­
tvirtinto ant raižytos medinės šachmatų žirgo fi­
21
gūros apatinės dalies. (Ten, viršuj, dėl to buvo ki­
lęs didelis sambrūzdis, kada tetos Sofijos vyriau­
sias sūnus, trumpam užsukęs vidury savaitės, pa­
sikvietė vikarą sužaisti „popietinės šachmatų par­
tijos". Roza Pikečet, tuo metu tarnavusi tuose na­
muose, buvo atleista. Netrukus, kai ji išvyko, buvo
pasigesta ir kitų daiktų. Ir nuo tada ten viešpatau­
ja ponia Draiver.) Pats žirgas - kitaip sakant, jobius­
tas - stovėjo ant kolonos svetainės kampe, kur jis
atrodė tiesiog puikiai ir visam kambariui suteikė
tokį įspūdį, kokį gali suteikti tik skulptūros.
Salia židinio, pakrypusioje medinėje knygų
spintoje, sustatyta Arietės bibliotekėlė. Tai buvo tos
miniatiūrinės knygelės, kurias mėgo Viktorijos lai­
kų leidėjai, tačiau Arietei jos atrodė labai didelės -
kaip kokios Biblijos bažnyčioje. Tai buvo Braiso
„Nykštukų pasaulio geografijos vadovas" - net su
pačiais naujausiais surašymais; Braiso „Nykštu­
kų žodynas", kuriame glaustai aiškinami mokslo,
filosofijos, literatūros ir technikos terminai; Brai­
so „Viljamo Šekspyro komedijų rinkinys nykštu­
kams" su įžanginiu žodžiu apie autorių. Dar vie­
na knyga, kurios puslapiai buvo tušti, vadinosi
„Atmintys". Ir paskutinė, bet labai reikšminga,
Arietės mėgstamiausioji knyga - Braiso „Nykštu­
ko dienoraštis ir patarlių knyga" su įrašais kiek­
vienai metų dienai. Pratarmėje buvo aprašytas
mažo žmogiuko, vardu Vyriausiasis Nykštukas,
22
kuris vedė mergaitę, vardu Malonė Lavinija
Bumpt, gyvenimas. Graviūroje buvo pavaizduo­
tajų karieta ir kaip pelės mažų žirgelių pora. Arietė
nebuvo kvailiukė, žinojo, kad žirgai negali būti
tokie maži kaip pelės, tačiau ji nesuvokė, kad
Nykštukas, kurio irgi vos dvi pėdos, skoliniauto-
jams taip pat būtų atrodęs kaip koks milžinas.
Arietė iš tų knygų išmoko skaityti, o užvertusi
galvą ir kopijuodama raides nuo sienų išmoko ir
rašyti. Nepaisant to, ji ne visad rašydavo dieno­
raštį, nors bemaž kasdien atsiversdavo tą knygą
dėl patarlių ir patarimų, kurie kartais ją nuramin­
davo. Šios dienos patarimas bylojo: „Giliau kasi -
daugiau rasi". O apačioje buvo parašyta: „Kelia­
raiščio ordino nuostatas, išleistas 1348". Ji atsine­
šė knygą prie židinio ir atsisėdusi užsikėlė kojas
ant prieždos.
- Ariete, ką tu veiki? - iš virtuvės atsklido Na-
milės balsas.
- Rašau dienoraštį.
- Ak! - šūktelėjo Namilė.
- O ko norėjai? - paklausė Arietė. Ji jautėsi ra­
mi. Namilei patikdavo, kad ji rašo. Namilė pa­
laikydavo bet kokias kultūros apraiškas. Pati Na­
milė, vargšė bemokslė būtybė, net abėcėlės ne­
mokėjo.
- Nieko. Ničnieko, - piktai tarkštelėjo puodų
dangčiais Namilė, - palauksiu.
23
 Arietė išsiėmė pieštuką. Tai buvo mažas baltas
pieštukas, aprištas nuo šokių programėlės atsitū­
pusia šilkine juostele, bet vis tiek Arietės rankoje
jis atrodė kaip koks kočėlas.
- Ariete! - vėl pasigirdo Namilės balsas iš vir­
tuvės.
- Klausau!
- Įmesk truputį malkų į ugnį, gerai?
Arietė įtempė raumenis, nukėlė nuo kelių kny­
gą ir atsistojo ant grindų.
Alavinėje garstytinėje jie laikydavo kurą - įvai­
rių rūšių anglių dulkes ir taukinių žvakių trupi­
nius, kuriuos semdavo šaukšteliu. Arietė pakrei­
pusi šaukštelį įbėrė tik kelis grūdelius, kad neuž­
dusintų liepsnos. Tada atsistojo ir mėgavosi židi­
nio šiluma. Židinys buvo žavingas, jį iš obuolių
sulčiaspaudės krumpliaračio, kurį surado tvartuo­
se, surentė Arietės prosenelis. Atsikišę krumplia­
račio dantys priminė žvaigždės spindulius, o pati
liepsna telkėsi jo centre. Viršuje išvestas kaminas -
apverstas žalvarinis piltuvėlis. Jis anksčiau buvo
naudojamas pripilti žibalui į lempą, kuri stovėda­
vo ten, viršuje, ant stalo hole. Iš to piltuvėlio kak­
lelio sumontuotu vamzdžiu dūmai išeidavo į vir­
šuj esančios virtuvės dūmtraukį. Ugnį užkurda­
vo degtukais, paskui užpildavo akmens anglių
dulkių ir kai tos sudegdavo, geležis būdavo įkai­
tusi, ir Namilė ant dantračių sidabriniame antpirš­
24
tyje virdavo sriubą, o Arietė kepdavosi riešutus.
Kokie jaukūs kartais būdavo jų žiemos vakarai!
Arietė, pasidėjusi ant kelių savo didžiąją knygą,
garsiai skaitydavo, Lūkstas krapštydavosi prie
kurpalio (jis buvo batsiuvys ir iš odinių pirštinių
siūdavo batus su sagutėmis - dabar, deja, tik sa­
vo šeimos nariams). O Namilė, galų gale nusira­
minusi, megzdavo.
Namilė juodais smeigtukais su galvutėmis, o
kartais su adymo adatomis megzdavo jiems vi­
siems liemenes ir kojines. Salia jos kėdės stovėjo
didelė, stalo aukščio, šilkinių arba medvilninių siū­
lų ritė ir kartais, jeigu Namilė per smarkiai timp-
teldavo, ritė parvirsdavo ir nuriedėdavo pro pra­
viras duris į dulkiną koridorių. Tada Arietę siųs­
davo jos parnešti ir liepdavo ridenant ritę gražiai
vėl ant jos suvynioti siūlą.
Svetainės grindys buvo išklotos tamsiai raudo­
nu sugeriamuoju popieriumi, nuo kurio buvo šil­
ta ir jauku, o viskas, kas išsiliedavo, susigerdavo.
Namilė patiesdavo vis naujo popieriaus, kai tikjo
rasdavo ten, viršuje, tačiau kadangi teta Sofija da­
bar atgulė, ponia Draiver retai kada prisiminda­
vo sugeriamąjį popierių, nebent staiga pasirody­
davo svečių. Namilei patikdavo viskas, ko nerei­
kia skalbti, nes po grindimis sunkiai džiūdavo.
Vandens tai jie turėjo sočiai - ir karšto, ir šalto - ir
už tai ačiū Lūksto tėvui, kuris iš virtuvės katilo bu­
25
vo atvedęs vamzdžius. Maudydavosi jie sriubos
dubenyje, kuris anksčiau buvo skirtas pate defoie
gras. Kiekvienam buvo prisakyta iššluosčius vo­
nią vėl uždengti dangtį, kad niekas nieko į ją ne­
mėtytų. Muilas, visas jo gabalėlis, irgi kabėdavo
ant vinies indaujoje, ir jie vis nusigremždavo nuo
jo po mažą drožlę. Namilė mėgdavo akmens an­
glių dervą, tačiau Lukštui ir Arietei labiau patik­
davo santalmedis.
- O ką dabar veiki, Ariete? - iš virtuvės šūktelė­
jo Namilė.
- Vis dar rašau dienoraštį.
Arietė ir vėl pasiėmė knygą ir užsitempė sau
ant kelių. Palaižiusi pieštuką ir giliai susimąsčiusi
kurį laiką žvelgė į lapą. Ji leisdavo sau (kai prisi­
mindavo dienoraštį) užrašyti ne daugiau kaip
vieną smulkią eilutę viename puslapyje, nes dau­
giau niekada - ji tuo neabejojo -
nebeturės kito dienoraščio:
taigi jei sutalpins po dvide­
šimt eilučių kiekviename
puslapyje, tai šio dieno­
raščio užteks dvidešim­
čiai metų. Rašė jį jau
beveik dvejus metus
ir šiandien, kovo
22-ąją, perskaitė
praeitų metų įrašą:
26
„Mama supykusi". Tada dar truputį pagalvojo ir
pagaliau po žodžiu „mama" padėjo pasikartoji­
mą reiškiančias kabutes, o po „supykusi" parašė
„sunerimusi".
- Ką, sakei, tu dabar veiki, Ariete? - iš virtuvės
šūktelėjo Namilė.
Arietė užvertė knygą.
- Nieko.
- Tada būk gera, susmulkink man svogūną. Ta­
vo tėvelis šįvakar kažkodėl vėluoja...
 Trečias skyrius
ATSIDŪSĖJUSI Arietė padėjo į šalį dienoraštį ir nu­
ėjo į virtuvę. Ji paėmė svogūno ringelę ir atsargiai
užsimovusi ją per galvą ant pečių susiieškojo sku­
timosi peiliuko nuolaužą.
- Nieko sau, Ariete, - sušuko Namilė, - ant šva­
rios palaidinės! Nori smirdėti kaip šiukšlių kibi­
ras? Nagi imk žirkles...
Arietė peržengė svogūno ringę lyg kokį vaikiš­
ką gimnastikos lanką ir ėmė jį smulkinti.
- Tavo tėtis šiandien vėluoja, - vėl sumurmėjo
Namilė, - ir dėl to, galima sakyti, kalta aš. Varge,
varge, kad būčiau...
- Ką būtum? - apsiašarojusi paklausė Arietė. Ji
garsiai šnirpštelėjo ir jau norėjo rankove brūkš­
telti sau per nosį.
Namilė nervingai nubraukė nuo akių plaukų
sruogelę. Ji tylėdama žvelgė į Arietę.
- Tai dėl to puodelio, kurį sudaužei, - pasakė ji.
- Bet tai nutiko taip seniai... - suvirpčiojusi
blakstienomis prabilo Arietė ir dar sykį šnirpšte­
lėjo.
28
 - Žinau. Žinau. Ne tu kalta, o aš. Svarbu ne tai,
kad tu jį sudaužei, - svarbu, ką aš pasakiau tėčiui.
- O ką tu jam pasakei?
- Na, tik pasakiau... kad tokių puodelių iš servi­
zo ten dar likę, pasakiau... ten, aukštai, kur ir vi­
sad - tame kampiniame bufete, kuris stovi pamo­
kų ruošos kambary.
- Na ir kas čia bloga? - nusistebėjo Arietė, mes­
dama į sriubą vieną po kito svogūno gabalėlius.
- Bet juk tas bufetas labai aukštas! - šūktelėjo
Namilė. - Iki ten reikia ropštis užuolaida. O tavo
tėvo metuose...
Ji staiga klestelėjo ant metalinio tinklelio nuo
šampano kamščio.
- Ak, Ariete, geriau aš būčiau neprasitarusi!
- Nesijaudink, - ėmė raminti Arietė, - tėtis savo
jėgas apskaičiuoja. - Ji ištraukė guminį kvepalų
kamštelį, kuriuo buvo užkimšta karšto vandens
vamzdelio skylutė, ir į skardinį aspirino buteliu­
ko dangtelį privarvino keletą lašų. Paskui dar
šliūkštelėjo šalto vandens ir ėmė plautis rankas.
- Galbūt, - sutiko Namilė, - bet aš jam dėl to
puodelio ausis išūžiau! O ką reiškia arbatos puo­
delis! Tavo dėdė Hendreris iš nieko daugiau ne­
gerdavo - tik iš paprasčiausio puodelio, padaryto
iš gilės, o sulaukė senyvo amžiaus ir net turėjo
jėgų emigruoti. Mano motinos šeima teturėjo ma­
žą kaulinį antpirštį ir juo visi dalijosi. Bet kai sykį
29
jau esi turėjęs tikrą arbatos puodelį... Ar supranti,
ką noriu pasakyti?..
- Taip, - pasakė Arietė, šluostydamasi rankas j
rankšluostį, padarytą iš tvarsčio.
- O tos užuolaidos!.. - šūktelėjo Namilė. - To­
kiame amžiuje jam negalima laipioti užuolaido­
mis - ir dar kutais!
- Bet su savo smeigtuku jis užkops, - pasakė
Arietė.
- Su smeigtuku! Aš ir šito jį išmokiau... Paimk,
sakau, skrybėlaitės smeigtuką, pririšk prie jo gal­
vutės raištelį ir atsispirdamas kojomis ropškis vir­
šun. Mat reikėjo pasiskolinti smaragdinį laikro­
duką išjos miegamojo, kad žinočiau laiką, kai ver­
du valgyti. - Namilės balsas ėmė drebėti. - Tavo
motina - tikra netikėlė, Ariete. Netikėlė ir sava­
naudė, štai kas ji!
- Žinai ką? - staiga šūktelėjo Arietė.
Namilė nusibraukė ašarą.
- Ne, - pavargusiu balsu ištarė ji. - O ką?
- Aš galėčiau užsiropšti užuolaida.
Namilė atsistojo.
- Ariete! Kaip drįsti ramiai sau čia stovėti ir pai­
styti tokius baisius dalykus!
- Bet aš galėčiau! Tikrai galėčiau! Aš sugebėčiau
skoliniauti. Esu tikra, kad sugebėčiau.
- Ak! - žioptelėjo Namilė. - Ak, tu netikėle, tu
bedieve! Kaip tau liežuvis apsiverčia! - Ir ji vėl
30
susmuko ant sėdimojo kamščio. - Tai va iki ko
prisigyvenome!
- Ak, mama, labai prašau, - maldavo Arietė, -
labai prašau, neimk taip į širdį!
- Argi tu nesupranti, Ariete... - gaudė kvapą Na-
milė. Nerasdama žodžių ji kurį laiką spoksojo į
stalą, paskui pagaliau kilstelėjo sielvarto iškreip­
tą veidą. - Vargšas mano vaikeli, - ištarė ji, - ne­
kalbėk daugiau apie skoliniavimą. Tu nežinai -
ir, ačiū Dievui, niekad nesužinosi, - ji ėmė išgąs­
tingai šnabždėti, - kaip ten viskas viršuj...
Arietė nieko nepasakė. Tačiau po kurio laiko pa­
klausė:
- O kaip?
Namilė prikyšte nusišluostė veidą ir susiglostė
plaukus.
- Tavo dėdė Hendreris, - pradėjo pasakoti ji, -
Egletinos tėtis... - Ir staiga nutilo. - Klausykis! Kas
tai? - šūktelėjo suklususi.
Per medines lubas sklido kažkokie silpnučiai vir­
pesiai - lyg toli kažkas spragsėtų.
- Tavo tėtis! - sušuko Namilė. - Ak, sakyk, kaip
aš atrodau? Kur šukutės?
Jie turėjo šukutes: mažas sidabrines aštuonio­
liktojo amžiaus šukutes antakiams - iš spintelės
poilsio kambaryje ten, viršuj... Namilė brūkštelė­
jo jomis sau per plaukus, prasiplovė paraudusias
akis ir kai Lūkstas įžengė vidun, ji šypsojosi ir
taisėsi prikyštę.
31
 Ketvirtas skyrius
LŪKSTAS įžengė koja už kojos, užsimetęs krepšį
ant pečių... Skrybėlaitės smeigtuką su juostele jis
atrėmė į sieną ir ant virtuvės stalo, pačiame cen­
tre, pastatė lėlių arbatos puodelį. Puodelis atrodė
toks didelis - kaip koks dubuo tešlai maišyti.
- Ak, Lukštai... - prabilo Namilė.
- Lėkštelę irgi parnešiau, - pasakė jis, nusiėmė
krepšį ir atrišo... - Štai, - ištraukė lėkštelę. - Labai
tinka prie puodelio.
Lūkstas buvo apskrito veido, skruostai putlučiai,
tačiau šįvakar jie atrodė kažkokie sukritę.
- Ak, Lukštai, - kreipėsi Namilė, - nekaip atro­
dai. Ar gerai jautiesi?
Lūkstas atsisėdo.
- Jaučiuosi pakenčiamai, - atsakė jis.
- Tu lipai aukštyn užuolaida, - vėl pasakė Na­
milė. - Ak, Lukštai, nereikėjo to daryti. Tai tave ir
sukrėtė...
Lūksto veidas persimainė, jis nukreipė žvilgsnį
į Arietę. Namilė spoksojo į jį išsižiojusi ir staiga
susivokė.
32
 - Ariete, eime, - garsiai ištarė ji, - būk gerutė,
tuoj pat šmurkštelk į lovą, o aš atnešiu tau vaka­
rienę.
- Ak, - paprieštaravo Arietė, - ar negalėčiau pa­
sižiūrėti, ką tėtis dar pasiskolino?
- Daugiau nieko. Tiktai maisto. Eik į lovą. Puo­
delį su lėkštele jau matei.
Arietė nuėjo į svetainę padėti dienoraščio ir tru­
putį užgaišo, kol ant apversto skelbimų smeigtu­
ko, atstojančio žvakidę, pritvirtino žvakę.
- Ką tu ten darai? - subambėjo Namilė. - Duokš
man. Na štai, reikia šitaip. O dabar - į lovą, ir ne­
pamiršk gražiai susidėti drabužius.
- Labanakt, tėveli, - palinkėjo Arietė ir pabučia­
vo glotnų, išbalusį tėvelio skruostą.
- Atsargiai su žvake, - mechaniškai pasakė jis ir
nusekė dukrą savo apskritomis akimis, kol toji už­
darė duris.
- O dabar, Lukštai, - kai juodu liko vieni, vėl
prabilo Namilė, - pasakok. Kas atsitiko?
Lūkstas pažvelgė į ją sutrikęs.
- Aš „pastebėtas", - pasakė jis.
Namilė apgraibomis susirado stalo galą, įsitvė­
rė į jį ir iš lėto atsisėdo ant taburetės.
- Ak, Lukštai, - ištarė ji.’
Kurį laiką abudu tylėjo. Lūkstas spoksojo į Na-
milę, o Namilė spoksojo į Lūkstą. Paskui ji kilste­
lėjo išbalusį veidą.
33
 - Labai pavojinga? -
paklausė.
Lūkstas nerimastingai
pasimuistė.
- Nežinau, ar tai labai
pavojinga. Aš „pastebė­
tas", ir tiek. Argi tomaža?
- Niekas iš mūsų dau­
giau nebuvo „pastebė­
tas", - iš lėto prabilo Namilė, - išskyrus dėdę Hen-
drerį. Ir sako, jis buvo pirmas per keturiasdešimt
penkerius metus. - Staiga Namilei toptelėjo kai
kas baisaus, ir ji vėl įsitvėrė į stalą. - Negerai, Lukš­
tai, bet aš vis tiek neemigruosiu!
- Niekas tau ir neliepia, - atšovė Lūkstas.
- Išsikraustyti ir apsigyventi barsuko urve, kaip
padarė Hendreris ir Lupė! Kitame pasaulio kraš­
te, kaip kad jie sako, kartu su visokiais kirminais...
- Viso labo už dviejų varstų, anapus giraitės, -
patikslino Lūkstas.
- Riešutai - štai visas jų maistas. Ir uogos. Ne­
nustebčiau sužinojusi, kad jie valgo peles.
- Tu ir pati valgei pelių mėsą, - priminė jai
Lūkstas.
- Visur skersvėjai, grynas oras, vaikai auga kaip
laukiniai. Pagalvok apie Arietę! - nervinosi Nami­
lė. - Pagalvok, kaip ją puoselėjome. Vienintelis vai­
kas. Ji mirtinai peršaltų. Hendreriui kas kita.
34
 - Kodėl? - paklausė
Lūkstas. - Jis užaugi­
no penkis.
- Būtent todėl, - pa­
aiškino Namilė. - Kai
turi penketą vaikų, jie
auga savaime. Bet da­
bar tai nesvarbu... Kas
tave pastebėjo?
- Berniukas, - atsakė
Lūkstas.
- Koks berniukas? -
nustebusi šūktelėjo
Namilė.
- Toks berniukas, -
Lūkstas kažką pavaizdavo rankomis ore. - Juk ži­
nai, kas yra berniukas.
- Bet ten nėra... norėjau pasakyti, kokio tipo ber­
niukas?
- Nesuprantu, ką turi galvoje sakydama „kokio
tipo berniukas". Berniukas su naktiniais marški­
niais. Berniukas, ir tiek. Argi nežinai, kas yra ber­
niukas?
- Žinau, - atsakė Namilė. - Kas yra berniukas,
aš žinau. Bet tenai nebuvo'jokio berniuko. Pasta­
ruosius dvidešimt metų šiuose namuose nėra bu­
vę jokio berniuko.
- Nebuvo, - atsiduso Lūkstas, - bet dabar yra.
35
 Namilė tylėdama įdėmiai spoksojo į jį, bet Lūks­
tas atrėmė jos žvilgsnį.
- Kur jis tave pastebėjo? - pagaliau paklausė
Namilė.
- Pamokų ruošos kambaryje.
- Ak, - aiktelėjo Namilė. - Kai ėmei puoduką?
- Taip, - atsakė Lūkstas.
- Tu akių neturi, ar ką? - pasipiktino Namilė. -
Argi negalėjai pirmiausia gerai apsižvalgyti?
- Toje patalpoje niekada nieko nebūna. Be to, -
aiškino toliau Lūkstas, - ir šiandien nieko nebuvo.
- Tai kur tada jis buvo?
- Lovoje. Vaikų miegamajame, ar kaip jį ten va­
dina. Štai kur jis buvo. Sėdėjo lovoje. O durys bu­
vo praviros.
- Tai va, galėjai žvilgtelėti į tą miegamąjį.
- Kaip aš galėjau? Užsiropštęs iki užuolaidos vi­
durio!
- Tai tu jau buvai ten užsiropštęs?
- Taip.
- Su puoduku rankoje?
- Taip. Negalėjau judėti nei aukštyn, nei žemyn.
- Ak, Lukštai, - suaimanavo Namilė, - ir kodėl
aš tave išleidau? Tavo metų!..
- Klausyk, - nutraukė ją Lūkstas, - tu ne taip
mane supratai. Aš užlipau viršun visai sėkmin­
gai. Užlėkiau, galima sakyti, kaip koks paukštelis
ir jokių kutų neprireikė. Bet paskui... - jis pasilen­
36
kė arčiau, - su puoduku rankoje, jeigu supranti,
ką aš kalbu... - Jis paėmė nuo stalo puoduką. -
Matai, koks jis sunkus. Gali jį laikyti už rankenė­
lės, štai taip... bet jis pasvyra arba palinksta, taip
sakant, žemyn. Štai, reikėtų suimti taip - abiem
rankomis. Gabalėlis sūrio arba obuolys - kas kita:
stumteliu juos nuo lentynos, jie nukrinta, tada ra­
miai lipu žemyn ir pasiimu. Bet su puoduku ran­
kose... supranti, ką noriu pasakyti? Kai lipi žemyn,
turi žiūrėti, kur dedi kojas. Ir, kaip sakiau, ten trū­
ko kelių kutų. Nežinai, už ko nusitverti, kad būtų
saugiau...
- Ak, Lukštai, - ašarų pilnomis akimis ištarė Na-
milė. - Ir ką tu darei?
- Na, - Lūkstas vėl atsisėdo ant taburetės, - jis
tada ir paėmė puodelį.
- Ką turi galvoje? - apstul­
busi riktelėjo Namilė.
Lūkstas stengėsi išvengti
jos žvilgsnio.
- Na, jis sėdėjo ten lovoje
ir sekė mane akimis. Aš iš­
buvau ant užuolaidos kokias
dešimt minučių, nes laikro­
dis vestibiulyje kaip tik iš­
mušė ketvirtį valandos.
- Bet ką tu turi omeny - „jis
paėmė puoduką"?
37
 - Na, jis buvo atsikėlęs iš lovos ir stovėjo šalia
užuolaidos, užvertęs galvą. „Aš palaikysiu puo­
duką", - pasakė jis man.
- Ak! - išplėtusi akis gaudė kvapą Namilė. - Ir
tu jam padavei?
-Jis pats paėmė, - pasakė Lūkstas, - labai atsar­
giai. O paskui, kai jau buvau apačioje, atidavė.
Namilė užsidengė veidą delnais.
- Nagi apsiramink, - susijaudinęs tarė Lūkstas.
- Jis galėjo tave sugauti, - užgniaužusi kvapą
sudrebėjo Namilė.
- Taip, - sutiko Lūkstas, - bet jis tik atidavė man
puodelį. „Štai paimkit", - pasakė man.
Namilė pakėlė akis.
- Ką mes dabar darysim? - paklausė ji.
Lūkstas atsiduso.
- Ką gi mes galime daugiau daryti. Reikės...
- Ak, ne! - sušuko Namilė. - Tik jau ne tai. Ne­
emigruosime. Tikjau ne tai, Lukštai. Dabar, kai tu­
rime tokius gražius namus, ir laikrodį, ir visa kita...
- Laikrodį galima pasiimti, - nenusileido Lūkstas.
- O Arietė? Kaip ji? Ji ne tokia kaip jos pusbro­
liai. Ji moka skaityti, Lukštai, ir siūti...
- Jis nežino, kur mes gyvename, - toliau ginči­
josi Lūkstas.
- Bet jie ieškos, - sušuko Namilė. - Prisimink
Hendrerį! Jie turi katę ir...
- Gerai, gerai, - nutraukė ją Lūkstas, - nesiknai-
siok po praeitį.
38
 - Bet tu turi apie tai galvoti! Jie turi katiną ir...
- Taip, - sutiko Lūkstas, - bet Egletina buvo vi­
sai kas kita.
- Kaip kas kita? Jai buvo tiek pat metų, kiek da­
bar Arietei.
- Na, supranti, jie niekad jai nieko nepasakoda­
vo. Štai kur buvo jų klaida. Jie stengėsi ją įtikinti,
kad visas pasaulis baigiasi po grindimis. Jie nebu­
vo jai pasakoję nei apie ponią Draiver, nei apie
Kremferlą. O apie kates nė užsiminę nebuvo.
- Ten jokių kačių ir nebuvo, - patikslino Nami-
lė. - Kol Hendreris nebuvo „pastebėtas", kačių ten
nebuvo.
- Na taip, gerai, nebuvo, - sutiko Lūkstas, - bet
vaikams reikia viską pasakoti, štai ką aš turiu gal­
voje, nes kitaip jie patys stengsis viską išsiaiškinti.
- Lukštai, - reikšmingai prabilo Namilė, - juk ir
mes Arietei nieko nepasakojom.
- Ak, ji ir taip žino, - atsakė Lūkstas ir nejaukiai
pasimuistė, - ji juk turi savo groteles.
- Ji nieko nežino apie Egletiną. Ji nežino, kad
galima būti „pastebėtam".
- Gerai, - sutiko Lūkstas, - kada nors jai papa-
sakosim. Juk seniai žadėjom papasakoti. Nėra ko
skubėti.
Namilė atsistojo.
- Lukštai, - kreipėsi ji, - papasakosim jai viską
dar šį vakarą.
39
 Penktas skyrius
ARIETĖ nemiegojo. Tik gulėjo užsiklojusi dygs­
niuota antklode ir žiūrėjo į lubas. Tos lubos atro­
dė įdomiai. Arietės miegamąjį Lūkstas buvo su­
rentęs iš dviejų cigarečių pakelių, taigi ant lubų
buvo nupieštos plono audinio klostėse pasken­
dusios gražios panelės, kurios žydro dangaus fo­
ne pūtė ilgus trimitus. Truputį žemiau žaliavo pal­
mių lapų smaigai, o aplink aikštę buvo išsidėstę
maži balti nameliai. Vaizdas buvo kerintis, ypač
žvakės šviesoje, tačiau šįvakar Arietė žiūrėjo į jį
nieko nematydama. Cigarečių dėžučių sienelės la­
bai plonos, ir Arietė, tyliai gulėdama ant nugaros,
girdėjo, kaip nerimastingi tėvų balsai čia sustip­
rėja, čia prityla. Ji išgirdo ir savo pačios vardą. Gir­
dėjo, kaip Namilė šūktelėjo: „Riešutus ir uogas -
štai ką jie valgo!" O truputį vėliau išgirdo širdį ve­
riantį klausimą: „Ką mes dabar darysim?"
Taigi kai šalia jos lovos pasirodė Namilė, Arietė
paklusniai apsisiautė dygsniuota antklode ir ba­
somis kojomis nutipenusi dulkinu perėjimu atsi­
dūrė virtuvės šilumoje kartu su tėvais. Susigūžu­

40
si ant savo mažos taburetės ji apglėbė rankomis
kelius ir truputį drebėdama žvelgė tai į vieną, tai
į kitą.
Namilė priėjo ir atsiklaupusi apkabino kaulėtus
Arietės petukus.
- Ariete, - rimtu balsu kreipėsi ji, - ar tu žinai,
kas yra ten, viršuje?
- O tiksliau?
- Tu žinai apie tuos du milžinus?
- Taip, - atsakė Arietė. - Didžioji teta Sofija ir
ponia Draiver.
- Teisingai, - linktelėjo galvą Namilė. - Ir dar
Kremferlas sode.
Ji uždėjo šiurkštų delną ant sunertų Arietės plaš­
takų.
- Ir tu žinai apie dėdę Hendrerį?
Arietė truputį pagalvojo.
- Kuris išvyko į užsienį? - pasitikslino ji.
- Emigravo, - pataisė ją Namilė, - į kitą pasau­
lio kraštą. Su teta Lupę ir visais vaikais. Į barsuko
urvą - į tokią skylę rėvoje po gudobelių gyvatvo­
re. Na, ir kaip manai, kodėl jis taip pasielgė?
- Ak, - nušvitusiu veidu atsakė Arietė, - atsi­
durti lauke... gulėti saulėje... bėgioti po žolę...
suptis ant šakelių kaip paukščiui... čiulpti nekta­
rą iš žiedų...
- Nesąmonė, Ariete, - griežtai sušuko Namilė, -
tai bjaurūs įpročiai! Be to, tavo dėdė Hendreris
41
turi reumatą. Jis emigravo, - tęsė ji, pabrėždama
paskutinį žodį, - todėl, kad buvo „pastebėtas".
Arietė aiktelėjo.
-Jis buvo pastebėtas 1892metų balandžio 23die­
ną. Jį ant svetainės židinio atbrailos pamatė Roza
Pikečet. Ir pasirink tu man tokią vietą... - staiga
pridūrė ji lyg pati sau.
Arietė vėl aiktelėjo.
- Pirmiausia aš nesu girdėjusi (nes visi manė,
jog apie tai kalbėti nepadoru), kaip jis atsidūrė ant
tos židinio atbrailos. Kaip tvirtina tavo tėtis, visa,
kas padėta ant tos atbrailos, puikiai matoma nuo
grindų arba kai stovi pasisukęs šonu ant komo­
dos durų rankenėlės ir laikaisi įsikibęs į raktą. Štai
taip tavo tėtis ir elgiasi, jeigu kada nors eina į sve­
tainę.
- Sako, kad tai dėl piliulės nuo kepenų skaus­
mo, - įsiterpė Lūkstas.
- Kaip tai suprasti? - nustebo Namilė.
42
 - Piliulė nuo kepenų skausmo Lupei, - nuvar­
gusiu balsu kalbėjo Lūkstas. - Kažkas paleido gan­
dus, - tęsė jis, - kad svetainėje ant židinio atbrai­
los yra kepenų piliulių.
- Ak šiiit kaip, - susimąsčiusi nutęsė Namilė, -
nesu šito girdėjusi. Ir vis dėlto, - šūktelėjo ji, - tai
buvo kvaila ir beprotiškai rizikinga. Apačion nė­
ra kito kelio, tiktai skambučio virvute. Sako, kad
ji plunksnine šluotele valė nuo jo dulkes, ojis sto­
vėjo sustingęs šalia Kupidono skulptūrėlės, ir ji
tikriausiai nebūtų nieko pastebėjusi, jeigu jis ne­
būtų nusičiaudėjęs. Mat ji buvo naujokė šiuose
namuose ir nepažinojo visų namo puošmenų.
Mes išgirdome, kaip ji štai čia, virš mūsų virtu­
vės, suklykė. Po to daugiau jau niekaip jos nepri­
vertė valyti dulkių nuo baldų ir ypač nuo tigro
kailio ant grindų - tik nuo kėdžių ir stalų.
- Aš tą svetainę beveik visada aplenkiu, - pasa­
kė Lūkstas. - Ten viskas visada savo vietoje, ir jie
43
greitai pastebi, jeigu kas ne taip. Kartais koks maž­
možis gali būti paliktas ant stalo ar nukritęs ant
grindų šalia kėdės - jeigu būna svečių. O svečių
ten seniai nebūna - bent jau pastaruosius dešimt
ar dvylika metų nebuvo. Sėdėdamas štai čia, ant
kėdės, aš galiu jums atmintinai pasakyti, kur koks
daiktelis padėtas ten, toje svetainėje, - pradedant
nuo bufetėlio prie lango, baigiant...
- O kiek tame bufetėlyje visokių daiktų! - nu­
traukė jį Namilė. - Ir kai kas - iš gryno sidabro. Jie
ten laiko sidabrinį smuiką su stygomis ir... Jis bū­
tų kaip tik mūsų Arietei.
- Kokia nauda iš tų daiktų, - paklausė Lūkstas, -
jeigu jie visi už stiklo?
- O ar negalėtum jo išdaužti? - pasiūlė Arietė. -
Na, tik patį kamputį, nedidelę skylutę, kad... - Pa­
stebėjusi išgąstingą tėvo veidą, ji užsikirto.
- Klausyk, Ariete, - piktai prakalbo Namilė, ta­
čiau tuojau pat susitvardė ir paplekšnojo per su­
nertas Arietės rankas. - Ji ne ką težino apie skoli-
niavimą, - paaiškino Namilė Lukštui. - Negali jos
kaltinti. - Ir vėl atsigręžė į Arietę. - Skoliniautojui
reikia turėti gabumų beveik kaip menininkui. Iš
visų šeimų, kurios yra gyvenusios šiame name,
likome tik mes, ir žinai kodėl? Todėl, kad tavo tė­
tis, Ariete, yra geriausias skoliniautojas. Tokio sko-
liniautojo šiose apylinkėse nėra buvę nuo... na,
sakykim, nuo tavo senelio laikų. Netgi tavo teta
44
Lupė tai aiškiai pripažino. Kai tavo tėtis buvo jau­
nesnis, aš pati mačiau, kaip jis perėjo per visą pie­
tums padengtą stalą nuo vieno krašto iki kito jau
nuskambėjus gongui ir suspėjo nustverti vieną ki­
tą riešutą, taip pat po saldumyną iš kiekvienos
lėkštės ir nusileisti staltiesės kloste, kol duryse pa­
sirodė pirmieji valgytojai. Jis taip elgdavosi šiaip
sau, norėdamas paišdykauti, ar ne, Lukštai?
Lūkstas vos pastebimai nusišypsojo.
- Jokios prasmės tai neturėjo, - numykė jis.
- Galbūt, - sutiko Namilė, - bet tu taip padary­
davai! Kas kitas būtų išdrįsęs?
- Tada buvau jaunesnis, - kuklinosi Lūkstas. Jis
atsiduso ir atsisuko į Arietę. - Nieko negalima
daužyti, mieloji. Šitaip toli nenueisi. Šitaip niekas
nesiskolina...
- Tada mes buvome turtingi, - nuklydo į prisi­
minimus Namilė. - Ak, kokių mielų daiktelių tu­
rėjome! Tu buvai dar spurgutis, Ariete, ir negali
prisiminti. Turėjome visą riešutmedžio baldų
komplektą iš lėlių namelio ir žalio stiklo taurių rin­
kinį, ir muzikinę tabakinę. Užsukdavo giminai­
čiai, ir mes surengdavome pokylį. Ar prisimeni,
Lukštai? Ne tik giminaičiai. Ir Klavesiniai ateida­
vo. Visi ateidavo, išskyrus tuos Lentyninius iš pus­
ryčių kambario. Ir mes šokdavome ir šokdavome,
o jaunimas įsitaisydavo tenai, prie grotelių. Toji
muzikinė tabakinė išgrodavo tris melodijas: „Kle-
45
mentiną", „Dieve, saugok karalienę" ir „Fajetonas
lekia šuoliais". Mums visi pavydėdavo - net ir tie
Lentyniniai.
- Kas buvo tie Lentyniniai? - paklausė Arietė.
- O, kad būtum girdėjusi, kaip aš kalbėdavausi
su Lentyniniais! - sušuko Namilė. - Su tais pasi­
pūtėliais, kurie gyveno aukštai ant sienos - tarp
lentjuosčių ir tinko už židinio pusryčių kambary­
je. Na ir keistuoliai jie buvo. Vyrai ištisai rūkyda­
vo, nes ten dėžutėje buvo laikomas tabakas. Ir jie
vis laipiodavo po ir ant, ir už lentynėlės virš židi­
nio, nučiuoždavo žemyn lentynėlės atramomis ir
labai vaizduodavosi. Moteriškės irgi buvo gana
pasipūtusios, amžinai grožėdavosi savimi prieš
tuos virš židinio įtaisytus veidrodžius. Jie niekad
nieko nesikviesdavo į svečius, manęs, beje, nie­
kad ten ir netraukdavo. Man nuo aukščio sukasi
galva, o tavo tėvui nepatiko jų vyrai. Jis visad gy­
veno blaiviai - turiu galvoj tavo tėtį, - o ten ne tik
tabako dėžutės,
bet ir viskio grafi­
nai buvo laikomi
tame pusryčių
kambaryje ir bu­
vo kalbama, kad
Lentyninių gimi­
nės vyrai su
plunksnomis, ku-
46
rios buvo skirtos
pypkėms valyti ir
kurias laikydavo ant
židinio atbrailos, iš­
siurbdavo viskio nuosė­
das iš stiklinių. Nežinau,
ar tai tiesa, bet buvo kalbama,
kad kiekvieną antradienį, kai pusryčių kambary­
je pasibaigdavo antstolių pasitarimai darbo reika­
lais, Lentyninių vyrai surengdavo sau puotą. Ir
voliojasi, būdavo, mirtinai nusitašę - bent jau to­
kios kalbos sklido - ant žalios pliušinės staltiesės,
tarp visų skardinių ir sąskaitų knygų...
- Na jau, Namile, - paprieštaravo Lūkstas, ku­
ris labai nemėgo paskalų, - aš niekad šito nema­
čiau.
- Bet juk taip galėjo būti, Lukštai. Pats man lie­
pei, kai už tavęs ištekėjau, niekada nesilankyti pas
Lentyninius.
- Užtat kad jie taip aukštai gyveno... - pasakė
Lūkstas, - tik todėl.
- Na gerai, bet kad jie buvo tikri tinginiai, tai tu
nepaneigsi. Jie niekad nėra gyvenę ūkiškai. Žie­
mą tūnodavo sau šiltai įsitaisę prie pusryčių kam­
bario židinio ir daugiau nieko nevalgydavo, tik
pusryčių maistą. Pusryčių kambaryje, žinoma,
nieko daugiau ir nepatiekdavo, tik pusryčius.
- Ir kas jiems atsitiko? - paklausė Arietė.
47
 - Na, kai numirė šeimininkas, o ji atgulė į ligos
patalą, pusryčių kambarys pasidarė nebereikalin­
gas. Taigi Lentyniniai turėjo išsikraustyti. O kas
jiems beliko? Be maisto, be šilumos?.. Žiemą ta­
me kambaryje gana šalta.
- O Klavesiniai? - paklausė Arietė.
Namilė susimąstė.
- Na... jie buvo kitokie. Nesakau, kad jie nė kiek
neriesdavo nosies, nes išties liesdavo, kaip ir Len­
tyniniai. Tavo teta Lupė, kuri ištekėjo už dėdės
Hendrerio, iki vestuvių buvo Klavesine, ir mes visi
žinome, kokios ji buvo geros nuomonės apie save.
- Ai, Namile, ne... - prabilo Lūkstas.
- Bet ji tikrai neturėjo tam pagrindo. Prieš ište­
kėdama už Klavesinio ji tebuvo Lietvamzdinė iš
tvartų.
- Kaip? Argi ji ištekėjo ne už dėdės Hendrerio? -
nustebo Arietė.

48
 - Taip, paskui. Ji buvo našlė su dviem vaikais, o
jis buvo našlys su trimis vaikais. Nėra ko šitaip į
mane šnairuoti, Lukštai. Juk negali paneigti, kad
ji siurbė kraują vargšui Hendreriui. Ji manė, kad
ištekėti už Laikrodinio yra nusižeminimas.
- Kodėl? - paklausė Arietė.
- Todėl, kad mes, Laikrodiniai, gyvename po vir­
tuvės grindimis, štai kodėl. Todėl, kad mes nekal­
bame tobula literatūrine kalba ir valgome skru­
dintą ančiuvį. Bet dėl to, kad gyvename po virtu­
ve, dar nereiškia, kad mes neišsilavinę. Laikrodi­
nių giminė yra tokia pat sena kaip ir Klavesinių.
Įsidėmėk tai, Ariete, ir niekam neleisk teigti kitaip.
Tavo senelis mokėjo suskaičiuoti ir užrašyti iki...
iki kokio skaičiaus, Lukštai?
- Iki penkiasdešimt septynių, - atsakė Lūkstas.
- Tai va, - pasakė Namilė, - iki penkiasdešimt
septynių! Tavo tėtis, Ariete, kaip žinai, irgi moka
skaičiuoti. Jis moka suskaičiuoti ir užrašyti visus
skaičius, kiek tik reikia. O kiek jų reikia, Lukštai?
- Lygiai tūkstančio, - atsakė Lūkstas.
- Tai va! - šūktelėjo Namilė. - Ir jis moka abėcėlę,
nes ir tave išmokė, ar ne, Ariete? Ir jis būtų išmo­
kęs skaityti - juk būtum, Lukštai? - jeigu nebūtų
tokioje jaunystėje pradėjęs skoliniauti. Tavo dėdė
Hendreris ir tavo tėvas turėjo išeiti skoliniauti try­
likos metų - tavo metų, Ariete. Tik pamanyk!
- O kaip aš norėčiau... - prabilo Arietė.
49
 - Taigi jis tokios vaikystės kaip tu neturėjo, -
net dusdama tęsė Namilė, - ir tik todėl, kad Kla-
vesiniai gyveno svetainėje - jie ten atsikėlė 1837
metais, įsikūrė sienų panelio skylėje, toje vietoje,
kur stovėjo klavesinas, jeigu išvis jis ten stovėjo,
aš labai tuo abejoju. Jų šeima iš tikrųjų tada vadi­
nosi Linaspaudžiai ar panašia pavarde, bet ją pa­
keitė į Klavesinius...
- O ką jie valgydavo? - paklausė Arietė.
- Tik saldumynus prie arbatos, - pasakė Nami­
lė, - nieko daugiau, tik saldumynus. Nieko keis­
ta, kad jų vaikai augo išblyškę. Žinoma, senais lai­
kais būdavo geriau - tai kokia bandelė, tai koks
pyragėlis ar kas, arba geras riebus tortas, ar uo­
gienė, ar drebučiai. O vienas senas Klavesinis net­
gi prisiminė, kaip vakarais gerdavo pienišką pun­
šą. Bet jie, vargšeliai, turėdavo taip paskubom sko-
liniauti... Per lietų, kai žmonės ištisą dieną sėdė­
davo svetainėje, arbatą čia atnešdavo, čia išneš­
davo, ir Klavesiniai net prisiartinti prie stalo ne­
galėdavo. O saulėtom dienom arbatą kartais pa­
duodavo sode, Lupė man pasakojo, jog kartais net
keletą dienų jie misdavo trupiniais ir gerdavo van­
denį iš gėlių vazos. Taigi negali būti jiems per daug
griežtas. Vienintelis jų, vargšelių, džiaugsmas ir
buvo truputį pasipuikuoti ir kalbėti įmantriai, kaip
damos ir džentelmenai kalba. Ar esi girdėjusi, kaip
tavo teta Lupė kalba?
50
 - Taip. Ne. Negaliu prisiminti.
- Ak, kad tu būtum girdėjusi, kaip ji tardavo žodį
„parketas" - tai tokia medžiaga, iš kurios padary­
tos svetainės grindys. „Parkietas... par-r-r-r-kie-e-
tas", - sakydavo ji. Ak, kaip skambėdavo... Tiesą
pasakius, tavo teta Lupė išjų visų labiausiai ir Ties­
davo nosį.
- Arietė jau dreba, - susirūpino Lūkstas. - Mes
mergaitę prikėlėme ne tam, kad pasakotume apie
tetą Lupę.
- Ne, ne tam, - staiga puolusi gailėtis šūktelėjo
Namilė. - Reikėjo mane sustabdyti, Lukštai. Tai­
gi, mano mažule, apsisiausk kaip reikia antklode,
o aš tau atnešiu lašelį karštutėlio sultinio!
- Ir vis dėlto, - pasakė Lūkstas, kai Namilė, ap­
sisukusi aplink krosnį, jau pylė samčiu į arbatos
puodelį sultinį, - prikėlėme ir tam.
- Kam tam? - paklausė Namilė.
- Prikėlėme ją, kad papasakotume apie tetą Lu­
pę. Tetą Lupę, dėdę Hendrerį ir... - jis patylėjo... -
Egletiną.
- Leisk jai pirmiausia gurkštelti sultinio, - pa­
prašė Namilė.
- Aš ir nesakau, kad ji negali gurkšnoti, - atsakė
Lūkstas.

51
 Šeštas skyrius
- TAVO mama ir aš prižadinome tave, - pradėjo
Lūkstas, - kad papasakotume, kas yra ten, viršuj.
Arietė, abiem delnais apglėbusi didįjį puoduką,
žvilgčiojo pro to puoduko viršų į tėtį.
Lūkstas kostelėjo.
- Prieš kurį laiką sakei, kad dangus yra tamsiai
rudas ir su plyšiais. - Jis žiūrėjo į ją kaip koks kal­
tintojas. - O jis yra žydras.
- Aš žinau! - pasakė Arietė.
- Zinai! - klyktelėjo Lūkstas.
- Taip, aišku, kad žinau. Aš juk matau pro gro­
teles.
- Ar tu pro tas groteles matai dangų?
- Tęsk toliau, - nutraukė jį Namilė, - papasa­
kok jai apie užkardą.
- Gerai, - nenoriai tęsė Lūkstas, - jeigu išeitum
iš šio kambario, ką pamatytum?
- Tamsų perėjimą, - atsakė Arietė.
- O ką dar?
- Kitus kambarius.
- O jeigu eini dar toliau?
52
 - Kitus perėjimus.
- O jeigu eini, eini ir pereini visus perėjimus po
grindim, kad ir kiek jie sukiotųsi ir vingiuotų, ką
tada randi?
- Užkardą, - pasakė Arietė.
- Tvirtą užkardą, - patvirtino Lūkstas. - Užkar­
dą, kurios neįstengtum atidaryti. O kam ji skirta?
- Nuo pelių? - spėjo Arietė.
- Taip, - neryžtingai pritarė Lūkstas, tarsi tik pu­
siau pritartų, - tačiau pelės niekada niekam ne­
kanda. Kam dar?

53
 - Nuo žiurkių? - spėliojo Arietė.
- Žiurkių čia nėra, - pasakė Lūkstas. - O kaip
dėl kačių?
- Kačių? - nustebusi pakartojo Arietė.
- O gal kad tu negalėtum išeiti? - pasiūlė atsa­
kymą Lūkstas.
- Kad aš negalėčiau išeiti? - nusiminusi pakar­
tojo Arietė.
- Ten, viršuj, labai pavojinga, - aiškino Lūks­
tas. - O tu, Ariete, tu esi mums viskas, supranti?
Tai ne Hendreris - jis turi du saviškius ir dar tre­
jetą josios. Kitados, - tęsė Lūkstas, - Hendreris
irgi turėjo trejetą - trejetą savo paties.
- Tavo tėvelis turi galvoje Egletiną, - paaiškino
Namilė.
- Taip, - pritarė Lūkstas, - Egletiną. Jie niekad
nebuvo jai pasakoję, kas yra ten, viršuj. Ir jie ne­
turėjo jokių grotelių. Pasakodavo jai, kad dangus
yra kažkaip prikaltas viršuje ir kad jis su plyšiais.
- Kvaila šitaip auklėti vaiką, - sumurmėjo Na­
milė. Ji šnirpštelėjo ir paglostė Arietei plaukus.
- Tačiau Egletiną nebuvo kvaila, - pasakė Lūks­
tas, - jinai tuo netikėjo. Taigi vieną dieną, - tęsė
jis, - ji užlipo viršun, kad pati viską pamatytų.
- O kaip jinai išėjo? - susidomėjusi paklausė
Arietė.
- Na, tada mes neturėjome tiek daug užkardų.
Tik vieną vienintelę po laikrodžiu. Hendreris tik­
54
riausiai ją buvo palikęs neužrakintą ar ką... Šiaip
ar taip, Egletina išėjo...
- Apsivilkusi žydrą suknelę, - pratęsė Namilė, -
ir apsiavusi užsegamus batelius, kuriuos tavo tė­
velis jai pasiuvo iš geltonos odos su juodojo gin­
taro karoliukais vietoj sagučių. Gražūs buvo ba­
teliai.
- Tai va, - pasakė Lūkstas, - gal kitu metu vis­
kas būtų buvę gerai. Ji būtų išėjusi, apsižvalgiusi,
galbūt patyrusi šiek tiek baimės ir grįžusi - nei
kvailesnė, nei išmintingesnė, bet sveika ir gyva.
- Viskas taip jau susiklostė, - įsiterpė Namilė.
- Taip, - kalbėjo Lūkstas, - ji nežinojo, nes jie jai
nebuvo pasakoję, jog jos tėvas buvo „pastebėtas"
ir jog ten, viršuj, jie įsitaisė katę ir...
- Jie laukė jos savaitę, - tęsė Namilė, - paskui jie
laukė visą mėnesį ir dar visus metus turėjo vilčių,
bet niekas daugiau Egletinos nebematė.
- Tai štai, - po pauzės, įsmeigęs žvilgsnį į Arie-
tę, pasakė Lūkstas, - kas atsitiko Egletinai.
Įsivyravo tyla, buvo girdėti tik kaip kvėpuoja
Lūkstas ir kaip ant ugnies iš lėto kunkuliuoja sul­
tinys.
- Tai visiškai palaužė tavo dėdę Hendrerį, - pa­
galiau prakalbo Namilė. - Jis daugiau nebėjo vir­
šun - kad, neduokdie, sakė jis, neaptiktų kokio
batelio ar segtuko. Jiems liko vienintelė išeitis -
emigruoti.
55
 Arietė kurį laiką tylėjo, paskui pakėlė galvą.
- Kodėl jūs man visa tai pasakojate? - paklausė
ji. - Dabar? Vidurnaktį?
Namilė atsistojo. Ji nervingai nuturseno prie
krosnies...
- Mes niekad apie tai nekalbėdavome, - pasakė
ji, - galų gale ne per dažnai kalbėdavome, tačiau
šiąnakt pamanėme... - Staiga ji atsisuko. - Tiek
to, pasakysim tiesiai: tavo tėvelis „pastebėtas",
Ariete!
- Ak, - nustebo Arietė, - kas pastebėjo?
- Na, toks... tu apie jį nesi girdėjusi. Bet tai visai
nesvarbu, svarbu, kad...
- Jūs manote, kad jie įsitaisys katę?
- Gali būti, - atsakė Namilė.
Arietė pastatė ant grindų sultinio puodelį. Ji įsi­
spoksojo į tą puodelį, stovintį šalia ir beveik sie­
kiantį jos kelius. Jos nudelbtos akys atrodė sva­
jingos, kažkokios paslaptingos.
- O ar mes galėtume emigruoti? - pagaliau ry­
žosi labai švelniai paklausti.
Namilė tik žioptelėjo, suplojo delnais ir nusisu­
ko į sieną.
- Tu nesupranti, ką kalbi! - šūktelėjo ji žiūrėda­
ma į keptuvę, kabančią ant tos sienos. - Kirminai,
žebenkštys, šaltis, drėgmė ir...
- Bet įsivaizduokit, - pasakė Arietė, - kad aš iš­
einu tenai kaip Egletina, ir katė mane suėda. Ta­
56
da judu su tėveliu turėtumėte emigruoti. Ar ne? -
paklausė ji, ir jos balsas sudrebėjo. - Juk taip?
Namilė vėl atsisuko, šįkart į Arietę, o jos veide
liepsnojo pyktis.
- Kad aš tau plosiu, Ariete Laikrodine, jeigu tuč­
tuojau neateisi į protą!
Arietės akyse pasirodė ašaros.
- Aš tik pagalvojau, - tarstelėjo ji, - kad labai
norėčiau atsidurti tenai - irgi emigruoti. Nesuės­
ta, - švelniai pridūrė ji ir nuvarvino ašarą.
- Gerai jau gerai, - ėmė raminti Lūkstas, - už­
teks! Tuoj pat eik į lovą - nei suėsta, nei prilupta,
o rytoj iš ryto viską aptarsim.
- Ne todėl, kad aš bijau, - jau supykusi verkė
Arietė. - Man katės patinka. Galiu lažintis, kad ji
paprasčiausiai pabėgo, nes nebegalėjo toliau būti
įkalinta... diena po dienos... savaitė po savaitės...
metai po metų... Kaip aš! - pridūrė ji ir sukūk-
čiojo.
- Įkalinta! - apstulbusi pakartojo Namilė.
Arietė užsidengė veidą delnais.
- Užkardos... - kūktelėjo ji, - užkardos, užkar­
dos, užkardos...
Lūksto ir Namilės žvilgsniai susikirto virš palin­
kusių Arietės pečių.
- Nereikėjo tau viso to pradėti, - ištarė jis nelai­
mingas, - bent jau ne tokį vėlų vakarą.
Arietė pakėlė ašarų išvagotą veidą.
57
 - Vėlų ar ankstyvą - koks skirtumas? - virkavo
ji. - Ak, taip, aš žinau: tėvelis yra nuostabus skoli-
niautojas. Žinau, kad mes vieninteliai sugebėjo­
me čia išlikti, o visi kiti pasitraukė. Bet kokia galų
gale mums iš viso to nauda? Nemanau, kad labai
išmintinga gyventi šitaip atsiskyrus, amžinai at­
siskyrus didžiuliame, milžiniškame, pustuščiame
name... po grindimis... Kur nei pasikalbėti nėra
su kuo, nei pažaisti... Kur nieko daugiau nema­
tai, tik dulkes ir perėjimus, kur nebūna tikros švie­
sos, tik žvakės ir židinio liepsna, ir tik tai, kas pra­
siskverbia pro plyšelius. Egletina turėjo brolių, Eg-
letina turėjo dar ir netikrų brolių... Egletina turė­
jo prisijaukinusi pelę. Egletina turėjo geltonus ba­
telius su juodojo gintaro karoliukais. Ir vis tiek Eg­
letina išėjo - nors sykį!
- Sšš, - švelniai ištarė Lūkstas, - ne taip garsiai.
Virš jų galvų sugirgždėjo grindys ir kažkas sun­
kiai pražingsniavo pirmyn ir atgal. Jie išgirdo, kaip
bamba ponia Draiver ir kaip brūžina žarstekliu.
„Po perkūnėliais šitokią krosnį! - išgirdo ją bur-
nojant. - Ir vėl rytų vėjas pakilo. - Tada išgirdo,
kaip ji pakėlė balsą ir šūktelėjo: - Kremferlai!"
Lūkstas sėdėjo nusiminęs, nuleidęs akis. Arietė
sudrebėjo ir dar labiau susisiautę į antklodę, o Na-
milė giliai, iš lėto įkvėpė. Staiga ji pakėlė galvą.
- Vaikas teisus, - ryžtingai paskelbė ji.
Arietės akys suapvalėjo.
58
 - Ak, ne... - prasižiojo ji.
Ji pati išsigando, kad yra teisi. Visada tik tėvai
būna teisūs, ne vaikai. Arietė žinojo, kad vaikai
niekad neturi sakyti savo nuomonės ir turi džiaug­
tis girdėdami, kad yra saugūs ir neteisūs.
- Matai, Lukštai, - tęsė mintį Namilė, - man ir
tau viskas buvo kitaip. Kitokios buvo šeimos, ki­
tokie ir vaikai... Kad ir Praustuviniai iš indų plo­
vyklos, prisimeni? Arba tie, kurie gyveno už duo­
nos raikytuvo, - pamiršau dabar jų pavardę. Ar­
ba Sepetinių-Bufetinių berniūkščiai. Buvo toks po­
žeminis takas iš arklidžių - na žinai, tas, kuriuo
Lietvamzdiniai vaikščiodavo. Mes, galima sakyti,
turėjome daugiau laisvės.
- Na, taip, - sutiko Lūkstas, - tam tikra prasme.
Bet kur ta laisvė nuveda? - jis nedrąsiai kilstelėjo
akis. - Kur jie visi dabar?
- Nenustebčiau, jeigu kai kurie iš jų įsitaisė kur
kas geriau, - rūsčiai atsakė Namilė. - Visame na­
me gyvenimas pasikeitė. Jau ir pasiskolinti tiek
kiek anksčiau nebeišeina. Prisimenu, kai kurie iš­
keliavo, kada čia kasė tranšėją dujotiekiui. Per lau­
kus ir per mišką, ir toliau... Išėjo savotiškas tune­
lis, iki pat Laiton Bazardo.
- Na ir ką jau jie ten rado? - pagiežingai paklausė
Lūkstas. - Kokso kalną!
Namilė nusigręžė.
- Ariete, - tuo pačiu tvirtu balsu kreipėsi ji, -
59
tarkim, kurią nors dieną... mes pasirinksime spe­
cialią dieną, kad nieko iš jų nebūtų, ir įsitikinę,
kad jie neturi katės - o aš turiu pagrindą manyti,
kad neturi, - tarkim, kad vieną dieną tavo tėvelis
pasiims tave kartu skoliniauti, ar tu būsi gera mer­
gaitė? Juk būsi? Ar darysi viską taip, kaip jis lie­
pia, - greitai ir atsargiai, ir nesiginčydama?
Arietė išraudo ir sugniaužė kumščius.
- Ak, - jausmingai prabilo ji, tačiau Lūkstas sku­
biai ją nutraukė: - Zinai ką, Namile, mes turime
pasvarstyti. Negalima tokių dalykų šnekėti gerai
neapsvarsčius. Nepamiršk, kad aš „pastebėtas".
Ne pats tinkamiausias laikas vestis vaiką į viršų.
- Katės ten tikrai nebus, - pasakė Namilė, - ne­
girdėti jokio kniaukimo. Ne taip, kaip tada su Ro-
za Pikečet.
- Nesvarbu, - netvirtai ištarė Lūkstas, - rizika
vis tiek lieka. Nesu girdėjęs, kad kokia nors mer­
gaitė būtų kada nors ėjusi skoliniauti.
- Mano požiūriu, - dėstė Namilė, - o jis kaip tik
dabar susiformavo toks: jeigu tu turėtum sūnų,
tai imtum jį skoliniauti, ar ne? Tai va, tu sūnaus
neturi - tiktai Arietę. Įsivaizduok, kad tau arba
man kas nors atsitinka. Kur tada dėtųsi Arietė, ne­
mokėdama skoliniauti, ką?
Lūkstas įsispitrijo į savo kelius.
- Taip, - patylėjęs tarė, - suprantu, ką nori pa­
sakyti.
60
 - Tai sužadintų jos domėjimąsi gyvenimu ir nu­
slopintų tuščius geismus.
- Kokius geismus?
- Geismus pamatyti žydrą dangų ir žolę, ir pa­
našiai.
Arietė užgniaužė kvapą, o Namilė skubiai atsi­
suko į jos pusę:
- Tuščios svajos, Ariete, aš neketinu emigruoti -
nei tavo, nei kieno kito labui!
- Ak, - prabilo Lūkstas ir puolė juoktis, - tai štai
dėl ko viskas!
- Ša, - supykusi ėmė tildyti Namilė ir skubiai
žvilgtelėjo į lubas. - Ne taip garsiai! O dabar pa­
bučiuok tėvelį, Ariete, - skubėdama paragino ji, -
ir krisk atgal į lovelę.

Susirangiusi po patalais Arietė pajuto, kaip nuo

kojų pirštų per visą kūną perbėga palaimos jaus­
mas - lyg kokia šiluma. Ji girdėjo, kaip gretima­
me kambaryje tai sustiprėja, tai prityla du bal­
sai: Namilė vis kalbėjo ir kalbėjo - apgalvotai,
įsitikinusi. Arietė jautė, koks jos balsas įtaigus,
tai buvo laiminčiosios balsas. Sykį išgirdo, kaip
sugirgždėjo kėdė - Lūkstas atsistojo. „Man tai ne­
patinka!" - girdėjo, kaip jis pasakė. Ir girdėjo,
kaip sušnibždėjo Namilė: „Ššš!.." Tada ant grin­
dų viršuje pasigirdo nedrąsūs žingsniai ir staiga
sužvangėjo puodai.
61
 Arietė gulėjo pusiausnūdom, įbedusi žvilgsnį į
lubas. Ant plakato matėsi užrašas: „FLORDEHA­
VANA". „Garantizados... Superiores... Non Plūs
Ultra... Esąuisitos"... O dailios, permatomais ap­
darais panelės pūtė trimitus - ramiai, pergalin­
gai, paėmusios tylią, bet linksmą natą...
 Septintas skyrius
KITAS tris savaites Arietė buvo ypač „gera": ji pa­
dėjo mamai išvalyti sandėliukus, iššlavė ir pašlakstė
vandeniu perėjimus ir net juos sutrypė. Į užsuka­
mus aspirino buteliukų kamštelius surūšiavo ka­
roliukus, kuriuos jie naudodavo kaip sagas. Sukar­
pė į gabaliukus senas odines pirštines, kad Lūks­
tas turėtų iš ko siūti batus. Taip nudildė žuvies aša­
kas, kad kiekvienas kaulelis priminė bitės geluonį.
Skalbinius išdžiaustė prieš groteles, kad vėjelisjuos
greičiau išdžiovintų. Ir galų gale toji diena išaušo -
baisi, nuostabi, neužmirštama diena, kai Namilė,
nušveitusi virtuvės stalą, atsitiesė ir pašaukė:
- Lukštai!
Iš darbo kambario, užimtomis rankomis, pasi­
rodė Lūkstas.
- Pažiūrėk į šitą šveistuką! - šūktelėjo Namilė.
Tai buvo šiurkštus plaušinis šveistukas, sutvirtin­
tas vielute.
- Taip... - ištarė Lūkstas. - Nudilo.
- Kiekvieną sykį, kai šveičiu, - skundėsi Nami­
lė, - nusibrozdinu krumplius.

63
 Lūkstas susirūpino. Nuo tada, kai jis buvo „pa­
stebėtas", jie skolindavosi tik iš virtuvės ir tik kuro
atsargų bei maisto. Ten, viršuj, po virtuvės krosni­
mi buvo senas pelių urvas, kuriuo naktimis, kai ug­
nis užgesdavo arba vos težioruodavo, Lūkstas ga­
lėdavo pasinaudoti kaip nuleidžiamuoju vamz­
džiu, kad nereikėtų daiktų nešioti. Po anos nelai­
mės ant užuolaidos jie po tuo pelių urvu pristūmė
komodą iš degtukų dėžučių ir ant jos užkėlė me­
dinę taburetę. Taigi Lūkstas, padedamas Namilės,
pastūmėtas iš apačios, išmoko užsliuogti tuo urvu,
ne tik nusileisti. Tokiu būdu jam nebereikėjo rizi­
kuoti einant per didįjį holą ir koridorius: galėjo tie­
siog šmurkštelėti iš po plačios juodos krosnies vir­
tuvėje ir nustverti kokį gvazdikėlį ar morką, ar ska­
nų kumpio gabalėlį. Tačiau šis įrenginys neteikė
didelio malonumo: netgi tada, kai ugnis būdavo
užgesusi, dažnai po krosnimi dar būdavo karštų
pelenų ir žarijų, o vieną sykį, kai jis išlindo, jį pasi­
tiko ponios Draiver valdoma didžiulė šluota. Ir jis
nugarmėjo atgal, tiesiai Namilei ant galvos - ap­
svilęs, sukrėstas ir čiaudėdamas nuo dulkių. Kitą
kartą ugnis kažkodėl dar liepsnote liepsnojo, ir
Lūkstas staiga paršvilpė apačion kaip iš pragaro,
visas žioruodamas ir purtydamas nuo savęs įkai­
tusius anglių gabalėlius. Bet paprastai naktimis ug­
nis būdavo užgesusi, ir Lūkstas galėdavo ramiai
per atvėsusias išdagas nusigauti į virtuvę.
64
 - Ponios Draiver nėra, - kalbėjo toliau Namilė, -
šiandien jai laisvadienis. O Ji, - jie visada apie te­
tą Sofiją sakydavo „Ji", - ramiai sau guli lovoje.
- Ne dėl jų aš nerimauju, - pasakė Lūkstas.
- Vaje, - šūktelėjo Namilė, - tas berniukas vis
dar čia?
- Nežinau, - atsakė Lūkstas. - Bet rizika išlieka, -
pridūrė jis.
- Ir bus amžinai, - palaikė jį Namilė, - kaip ta­
da, kai sykį buvai anglių rūsyje, ir atvažiavo sunk­
vežimis su naujomis anglimis.
- O dėl kitų dviejų - ponios Draiver ir Jos, - kal­
bėjo Lūkstas, - tai aš visada žinau, kur jos būna.
- Šiuo požiūriu, - šūktelėjo Namilė, - su berniu­
ku netgi lengviau. Berniuką galima girdėti už my­
lios. Na ką... - truputį patylėjusi tęsė Namilė, - el­
kis, kaip išmanai. Bet tau nebūdinga šnekėti apie
riziką...
Lūkstas atsiduso.
- Gerai, - pasakė jis ir nuėjo ieškoti krepšio sko­
liniams.
- Pasiimk ir mergaitę! - šūktelėjo jam pavymui
Namilė.
Lūkstas atsigręžė.
- Ką tu, Namilė, - išgąstingai prabilo jis.
- Kodėl ne? - griežtai paklausė Namilė. - Šian­
dien visai tinkamas laikas. Tau nereikia eiti toliau
kaip iki paradinių durų. Jeigu labai nervinsies, pa­
65
lik ją prie pat laikrodžio, kad prireikus galėtų
smukti į urvą ir parlėkti namo. Leisk jai bent pa­
sižvalgyti. Ariete!
Kai Arietė atlėkė, Lūkstas vėl mėgino protes­
tuoti.
- Bet klausyk, Namilė...
Namilė jo nesiklausė.
- Ariete, - džiugiu balsu kreipėsi ji, - ar norė­
tum eiti su tėveliu pasiskolinti keleto plaušų nuo
kilimėlio prie holo durų - naujam šveistukui?
Arietė net šoktelėjo.
- Ak, - sušuko ji, - ar galima?
- Gerai, nusirišk prikyštę, - paliepė Namilė, - ir
persiauk. Skoliniavimui reikia lengvų batelių - ge­
riausia apsiauk tuos raudonus odinius.
Ir kai Arietė išdundėjo, Namilė vėl atsigręžė į
Lūkstą.
- Ji gerai elgsis, - pasakė, - pamatysi.

Kai Arietė ėjo paskui tėvelį perėjimu, jos širdis pla­

kė vis smarkiau ir smarkiau. Dabar, kai pagaliau
sulaukė tos akimirkos, jai atrodė, kad neištvers
įtampos. Iš susijaudinimo jautėsi tokia lengvutė,
tuščiavidurė ir visa drebėjo.
Juodu abu nešėsi tris krepšius skoliniams. („Jeigu
kartais, - paaiškino Lūkstas, - ką nors nučiuptume.
Blogas skoliniautojas praranda daugybę progų, kai
neturi papildomo krepšio".) Lūkstas juos padėjo ant
66
žemės, kad atidarytų užkardą, kuri buvo užsklęsta
žiogeliu. Tai buvo didelis žiogelis, per stipriai spy­
ruokliuojantis tokioms mažoms rankoms, ir Arietė
stebėjo, kaip tėvelis užgulė jį visu svoriu, o jo kojos
net sumataravo, atitrukusios nuo žemės. Įsikibęs jis
pamažu šliaužė link žiogelio galvutės. Ir staiga nuo
svorio žiogelis atsisegė, o Lūkstas tą pačią akimirką
nušoko ant žemės.
- Tu šito neįstengtum padaryti, - valydamasis
delnus pasakė jis, - esi per lengva. Ir mama nega­
lėtų. Na, einam. Tik tyliai...
Juodu priėjo dar kelias užkardas. Ir visas jas
Lūkstas paliko atviras. („Išeidama niekada neuž­
daryk, - pašnibždom aiškino jis, - gali tekti labai
skubiai lėkti atgal".) Ir štai po kiek laiko Arietė per­
ėjimo gale pamatė blausią šviesą. Ji timptelėjo tė­
čiui už rankovės.
- Ar jau ten? - sušnibždėjo.
Lūkstas sustojo ir tylėjo.
- Tyliau, tyliau, - įspėjo jis. - Taip, ten: urvas po
laikrodžiu!
Išgirdus tuos žodžius, Arietei užgniaužė kvapą,
bet ji neišsidavė.
- Iki ten veda trys laipteliai, - tęsė Lūkstas, - ir
gana statūs, taigi eik atsargiai. Kai atsidursi po laik­
rodžiu, ten ir sustok... Nieko neprisigalvok ir visą
laiką stebėk mane: jeigu viskas gerai, aš tau duo­
siu ženklą.
67
 Tie laipteliai buvo aukšti ir ne visai lygūs, bet
Arietė juos įveikė lengviau negu Lūkstas. Kai ji
repečkojo iš paskos nelygiais urvo pakraščiais,
staiga ją apakino išsiliejęs auksas - tai buvo pava­
sarinės saulės spindulys, atsimušęs į pilkas akme­
nines holo grindis. Atsistojusi tos šviesos nebema­
tė. Matė tik lyg kokioje oloje šmėžuojančius šešė­
lius ir neryškius kabančio pasvaro kontūrus - mat
atsidūrė po milžiniško
laikrodžio korpusu.
Tamsuma aplinkją vir­
pėjo nuo garsų. Tai bu­
vo saugūs garsai - aiš­
kūs ir darnūs. Kažkur
aukštai virš galvos ji
pamatė, kad juda švy­
tuoklė. Ji truputį subliz­
gėdavo, kai ritmingai
ir atsargiai šokteldavo
tai į vieną, tai į kitą pu­
sę. Arietė pajuto akyse
ašaras ir staiga pabu­
dus} pasididžiavimą:
tai štai koks tas Laikro­
dis! Jų Laikrodis... Nuo
kurio kilo jų giminės
vardas! Jis stovi čia jau
du šimtus metų garsiai
68
mušdamas - ištvermin­
gas, saugantis jų namų
slenkstį ir skaičiuojantis
jų laiką.
Tačiau Lūkstas, kaip ji
matė, stovėjo susigūžęs
po drožinėta to laikro­
džio arka, prieš šviesą.
„Visą laiką stebėk ma­
ne", - buvo liepęs jis, tad
Arietė irgi susigūžė. Ji
matė geltonas akmeni­
nes holo grindis, kurios plytėjo į visas puses. Ji
matė kilimėlių kraštelius - lyg kokias daugiaspal­
ves salas saulės nutviekstoje jūroje. O dar toliau
matė saulės nušviestas praviras paradines duris -
lyg kokius išsapnuotus vartus į pasakų šalį. Už jų
ji matė žolę ir... - skaidraus, šviesaus dangaus fo­
ne - siūruojančią augmenijos žalumą.
Lūkstas apžvelgė viską aplink.
- Luktelk, - ištarė jis, - ir stebėk.
Ir po akimirksnio jo nebebuvo šalia. Arietė ste­
bėjo, kaip jis skuodžia per saulės nušviestas grin­
dis. Labai jau tyliai jis juda - taip paprastai bėga
pelės arba sklendžia sausas medžio lapas - ir stai­
ga ji išvydo, kad jis „mažas". Tačiau pasakė sau:
„Jis nėra mažas, jis pusę „galvos" aukštesnis už
mamą..." Ji stebėjo, kaip jis bėga aplink kaštonų
69
spalvos salą - kilimėlį prie slenksčio - ir atsiduria
šešėlyje prie pat durų. Ir atrodė, kad ten jis tapo
nematomas.
Arietė stebėjo ir laukė. Buvo tylu tylu, tik staiga
laikrodžio viduje kažkas sudūzgė. Tas dūzgesys
buvo aštrus, sklindantis iš tamsumos virš jos gal­
vos, ir tada atsivėrė metalinės pasvirusios grote­
lės laikrodžio priešakyje ir pasigirdo dūžiai. Išmu­
šė tris kartus: neskubiai, ryžtingai, garsiai. „Ar nori,
ar ne-no-ri, - rodos, bylojo laikrodis, - tačiau jau
trys valandos..."
Staiga prie pat tos šešėliuotos paradinių durų
sąramos kažkas sujudėjo ir prie kilimėlio pasiro­
dė Lūkstas su krepšiu rankoje. Tas kilimas jambu­
vo iki kelių, kaip koks parudavusių ražienų lau­
kas. Arietė pamatė, kaip Lūkstas žvilgtelėjo į laik­
rodį, o paskui mostelėjo ranka.
Ak, kaip šildė akmeninės grindų plokštės, kai ji
bėgo per jas... Kaip džiugino saulės spinduliai, už­
šokę jai ant veido ir rankų. Ir kaip gąsdino toji
erdvė viršuj ir aplink! Lūkstas galų gale ją nustvė­
rė į glėbį ir laikė, glostydamas petį.
- Gerai, gerai... - teištarė jis, - atgauk kvapą...
Šaunuolė!
Truputį šnopuodama, Arietė apsižvalgė. Ji ma­
tė dideles kėdės kojas priešais saulę. Matė šešė­
liuotus kėdės dugno apvadus, kurie gaubė ją lyg
kokia altana. Matė vinis ir sukryžiuotus diržus iš
70
apačios, ir keistus kadaruojančius šilko galiukus
bei virvagalius. Matė, kaip kažkur tolsta ir išnyksta
laiptai - aukštyn, aukštyn... Matė drožinėtas sta­
lo kojas ir didelį plyšį po skrynia. Ir visą tą laiką
tiksėjo laikrodis - skaičiavo sekundes ir skleidė
ramybę.
Paskui Arietė atsigręžė į sodą. Ji išvydo žvyruo­
tą taką, pilną spalvotų akmenukų - jie buvo rie­
šuto didumo, o tarp jų tai šen, tai ten kyšojo sau­
lės šviesoje vaiskiai žali žolės stiebeliai. Anapus
tako ji pamatė žole apaugusį šlaitą, kylantį link
tankios gyvatvorės, o už tos gyvatvorės - žiedais
apsipylusius vaismedžius.
- Štai krepšys, - kimiai sušnibždėjo Lūkstas. -
Laikas imtis darbo.
Arietė paklusniai ėmė pešti plaušą. Jis buvo kie­
tas ir prisigėręs dulkių. Lūkstas dirbo sparčiai ir
metodiškai - surišdavo nedidelius ryšelius ir kiek­
vieną tuoj pat dėdavo į krepšį.
- Jeigu tektų staiga bėgti, - paaiškino jis, - ne-
paliktume jokių pėdsakų.
- Bado rankas, - pasiskundė Arietė, - ar ne? - Ir
staiga nusičiaudėjo.
- Man rankų nebado, - atsakė Lūkstas. - Jos,
matyt, įdiržusios.
Arietė vėl nusičiaudėjo.
- Daug dulkių, ar ne? - darsyk pasiskundė ji.
Lūkstas atsitiesė.
71
 - Nereikia rauti prie pat tos vietos, kur plaušas
jau smarkiai sutryptas, - patarė jis žiūrėdamas į
Arietę. - Nieko keista, kad tau duria. Štai žiūrėk, -
ir po akimirkos šūktelėjo: - Tiek to, palik! Tu juk
pirmą kartą viršuj. Pasėdėk tenai ant prieslenks-
čio ir pasidairyk lauke.
- Ak ne... - prasižiojo Arietė. („Jeigu aš nepadė­
siu, - pamanė ji, - jis manęs daugiau nenorės ves­
tis kartu".)
Bet Lūkstas nenusileido.
- Jau geriau aš vienas, - pasakė jis. - Galėsiu
pats prisirinkti, kokių reikia, - jeigu supranti, ką
noriu pasakyti, - juk aš pats ir turėsiu tą šveistu-
ką padaryti.
 Aštuntas skyrius
PRIESLENKSTIS buvo šiltas, bet jo laipteliai labai sta­
tūs. „Jeigu atsidurčiau ant tako, - pagalvojo Arie-
tė, - kažin ar įstengčiau užlipti atgal". Taigi keletą
minučių ji sėdėjo ir nejudėjo. Paskui pamatė gran­
dyklę kojoms nusivalyti.
- Ariete, - pašaukė Lūkstas, - kur tu esi?
- Aš tik nusileidau prie grandyklės, - garsiai at­
sakė Arietė.
Jis priėjo arčiau ir nuo slenksčio pasižiūrėjo į
Arietę. Pastovėjo įtemptai žvelg­
damas į ją iš viršaus ir perspėjo:
- Gerai, bet niekad nelipk,
tokių daiktų, kai nesi tikra, a
jie pritvirtinti. Įsivaizduok,
jeigu kas nors iš jų ateitų
ir pakeltų tą grandyklę, -
kur tada dėtumeis? Kaip
užsiropštum atgal?
- Ją sunkoka pa­
kelti, - pasakė
Arietė.

73
 - Galbūt, - sutiko Lūkstas, - bet vis tiek ji paju­
dinama. Supranti mane? Tokios mūsų taisyklės,
mažyte, ir tu turi jas išmokti.
- Šitas takas, - pasakė Arietė, - eina aplink na­
mą, taip pat ir tas šlaitas.
- Turbūt, - burbtelėjo Lūkstas. - Ir kas iš to?
Užmynusi apvalų akmenuką ji pasukiojo savo
raudonu odiniu bateliu apautą koją.
- Ten tos mano ventiliacijos grotelės, - paaiš­
kino. - Aš pagalvojau, kad mano grotelės turi
būti tuoj už kampo. Mano grotelės išeina j šlaito
pusę.
- Tavo grotelės! - šūktelėjo Lūkstas. - Nuo ka­
da jau jos tavo, tos grotelės?
- Aš pagalvojau, - toliau kalbėjo Arietė, - gal
galėčiau nulėkti už to kampo ir šūktelti kelis žo­
džius mamai pro tas groteles?
- Ne, - nukirto Lūkstas. - Nė negalvok apie tai.
Už jokio kampo tu nelėksi.
- Tada, - neatlyžo Arietė, - ji pamatytų, kad man
viskas gerai.
- Na gerai, - sutiko Lūkstas ir šyptelėjo, - bėk
greičiau ir šūktelėk. Aš tave stebėsiu iš šios vietos.
Tik be triukšmo!
Arietė nubėgo. Akmenys ant tako buvo tvirtai
įspausti į žemę ir jos lengvi, minkšti bateliai jų,
rodos, nė nelietė. Kaip nuostabu buvo bėgti - po
grindimis negalima bėgioti: tikvaikščioti, kūprinti,
74
ropoti, bet bėgioti - niekada. Arietė vos nepralė­
kė pro groteles. Pamatė jas laiku, vos tik pasukusi
už kampo. Taip, tai tos grotelės, visai palei žemę,
įmontuotos giliai į senus namo pamatus. Priešais
groteles, įduboje, kaip kokia išsiplėtojusi dėmė ža­
liavo samanos.
Arietė prilėkė prie grotelių.
- Mama! - beveik įbedusi nosį į geležines grote­
les šūktelėjo. - Mama!
Patylėjo truputėlį, paskui vėl pašaukė.
Po trečio šūksnio Namilė priėjo. Jos plaukai bu­
vo palaidi, rankose laikė užsukamą dangtelį nuo
marinuotų agurkų stiklainio, pilną muilino van­
dens.
- Fui, - susierzinusi purkštelėjo ji, - visai nelei­
džiat man apsitvarkyti! Kada, manai, jūs baigsit?
Kur tėvelis?
Arietė kryptelėjo smakrą į šoną.
- Tenai - prie paradinių durų!
Ji buvo tokia kupina palaimos, kad jos kojelės,
kurių Namilė negalėjo matyti, tiesiog pačios šoko
ant samanų. Štai ji čia, kitoje grotelių pusėje, štai
pagaliau ji čia - iš lauko pusės žiūri vidun!
- Taip, - ištarė Namilė, - jie visada pirmąją pa­
vasario dieną tas duris palieka praviras. Na, - to­
liau guviai paliepė ji, - dabar bėk pas tėvelį. Ir pa­
sakyk jam, kad jeigu pusryčių kambario durys
kartais būtų neuždarytos, aš būčiau nieko prieš,
75
jei parneštų truputėlį raudono sugeriamojo po­
pieriaus. O dabar pasitrauk į šalį - aš išpilsiu lau­
kan vandenį!
„Tai štai kodėl čia auga samanos, - pagalvojo
Arietė, skubėdama atgal pas tėtį, - mes visada van­
denį išpilam pro groteles".
Lukštui, atrodo, atlėgo širdis, kai ją pamatė, ta­
čiau išgirdęs užsakymą susiraukė.
- Kaip, jos manymu, aš užsilipsiu ant to rašo­
mojo stalo, neturėdamas smeigtuko? Sugeriama­
sis popierius pasiekiamas per užuolaidą ir kėdę,
ji turėtų tai žinoti. Na eime! Lipk čia!
- Leisk man pasilikti apačioje, - paprašė Arietė, -
dar truputėlį. Tik tol, kol tu viską baigsi. Jie visi
išėję. Išskyrus Ją. Taip mama sakė.
-Ji ko nori gali prišnekėti, - suburbėjo Lūkstas, -
kai jai ko prireikia. Iš kur Namilė žino, kad Jai ne­
šaus į galvą atsikelti iš lovos ir pasiramsčiuojant laz­
da nulipti apačion? Iš kur ji žino, kad ponios Drai-
ver šiandien nėra namie - o gal jai galvą skauda?
Iš kur ji žino, kad to berniuko čia nebėra?
- Kokio berniuko? - paklausė Arietė.
Lūkstas sutriko.
- Kokio berniuko? - neaiškiai pakartojo jis ir ta­
da vėl tęsė savo: - O gal Kremferlas...
- Kremferlas ne berniukas, - paprieštaravo
Arietė.
- Ne, jis ne berniukas, - pritarė Lūkstas. - Ber­
76
niuku jo tikrai nepavadinsi. Ne, - garsiai galvojo
jis, - ne, Kremferlo nepavadinsi berniuku. Na, ga­
lėtum sakyti, nebe visai berniukas. Ką gi, - pasa­
kė jis pasisukęs eiti, - jeigu nori, pabūk dar tru­
putį apačioje. Tik neik toli!
Arietė palaukė, kol jis dingo anapus slenksčio,
ir tada apsižvalgė aplinkui. Tai puikumėlis! Tai
džiaugsmas! Tai laisvė! Saulėlydis, žolynas, švel­
nus vėjelio dvelksmas, o vidury šlaito, ten, kur jis
užsuka už kampo, žydi vyšnia. Po ja, ant tako -
rausvų žiedlapių ratas, o prie pat vyšnios kamie­
no - gelsvų kaip sviestas raktažolių kuokštelis.
Arietė skvarbiai pasižiūrėjo į paradinių durų
prieslenkstį ir tada... lengvu šokio žingsniu,
minkštais bateliais nubėgo prie tų žiedlapių. Jie
buvo susisukę kaip kriauklelės ir, vos paliesti, su­
siūbuodavo į šalis. Ji pasirinko keletą jų ir sugul­
dė vieną ant kito - vis aukštyn ir aukštyn - lyg
kokią pilį iš kortų statė. Ir tada paleido juos pavė­
jui. Ant slenksčio, viršuj, vėl pasirodė Lūkstas ir
stovėjo žiūrėdamas į taką.
- Neik toli, - patylėjęs paliepė jis.
Matydama, kad jo lūpos juda, Arietė jam nusi­
šypsojo: ji buvo per toli, kad girdėtų pačius žo­
džius.
Per akmenis link jos atskubėjo žalsvas, visas
spindintis saulėje vabalas. Ji švelniai palietė pirš­
tais jo kietus sparnus, vabalas sustingo vietoje ir
77
laukė įsitempęs, o kai ji ranką atitraukė, skubiai
pasišalino. Tai šen, tai ten užsukdama su reika­
lais, atskubėjo skruzdėlė. Arietė ėmė prieš ją šo­
kinėti ir erzinti ją, baksnodama koja. Skruzdėlė
spoksojo į Arietę suglumusi, krutindama čiulptu-
vėlius ir tada supykusi ir įsižeidusi pasuko į šoną.
Ant žolės po medžiu rėksmingai ginčydamiesi nu­
sileido du paukšteliai. Vienas nuskrido tolyn, bet
kitą Arietė matė pro judančius žolės stiebelius ant
šlaito sau virš galvos. Ji atsargiai pajudėjo šlaito
link ir truputį nervindamasi palypėjo aukštyn tarp
žaliuojančių stiebelių. Švelniai praskyrė juos nuo­
gomis rankomis ir tuomet ant jos sijonėlio užkri­
to vandens lašas, ir Arietė pajuto, kaip sušlapo jos
raudonieji bateliai. Bet ji vis ėjo tolyn, per šakny­
tus stiebus brovėsi vis gilyn į tas samanų, lauki­
nių žibuoklių ir išsikerojusių dobilų lapų džiun­
gles. Žolės stiebeliai, kurie buvo jai iki juosmens
ir atrodė aštrūs, prisilietus pasirodydavo visai švel­
nūs ir, jai praėjus, staiga vėl atsitiesdavo. Kai ji
galų gale pasiekė medžio kamieną, paukštelis iš­
sigandęs purptelėjo šalin, o Arietė staiga klestelė­
jo ant ruplėto raktažolės lapo. Oras buvo kupinas
pavasario kvapų. „Bet niekas su manim nenori
žaisti", - pagalvojo ji ir pamatė raktažolės lapų
raukšlėse ir plyšeliuose gulinčius krištolinius ra­
sos lašelius. Kai ji spūsteldavo lapo galą, jie nu­
riedėdavo kaip stiklo karoliukai žemėn. Šlaitas po
78
tuo aukštu žolių gaubtu buvo įšilęs, gal net per
daug įšilęs, o smėlingos žemės kvapas nė iš tolo
nedvelkė drėgme. Arietė atsistojo ir nusiskynė
raktažolę. Plonas, švelnus kotelis su sidabriniais
plaukeliais jos saujoje atrodė kaip gyvas, ir laiky­
dama tą gėlę lyg skėtį, prisidengusi akis, pro gys­
lotus žiedlapius ji matė blyškią saulės šviesą. Ant
kamieno žievės pamatė vėdarėlį ir plekštelėjo jam
siūbuojančia gėle. Vėdarėlis tučtuojau susirietė ir
pavirtęs kamuoliuku švelniai nusirito žemyn ir
dingo kažkur tarp žolių. Bet ji apie vėdarėlius iš­
manė. Namuose, ten, po grindimis, jų buvo dau­
gybė. Namilė visada bardavosi pamačiusi, kad ji
su jais žaidžia, mat, kaip ji sakė, jie smirdi senais
peiliais. Ji vėl atsigulė tarp raktažolių, jos užstojo
nuo saulės ir todėl buvo ne taip karšta. O kai atsi­
gulusi pasuko galvą į šoną ir pro žolės stiebus pa­
sižiūrėjo į šlaito viršų, išsigandusi sulaikė: kvapą.
Kažkas ant to šlaito, virš jos galvos, sujudėjo. Kaž­
kas sublizgėjo. Arietė išplėtė akis.
 Devintas skyrius
TAI buvo akis. Arba daiktas, kuris atrodė kaip akis.
Skaidrus ir šviesus kaip dangaus mėlynė. Tokia
pati akis kaip ir jos, tiktai didelių dideliausia.
Skvarbiai žiūrinti akis. Iš baimės praradusi amą ji
atsisėdo. Tada akis mirktelėjo. Ilgų blakstienų tvo­
ra nusileido ir paskui vėl staiga dingo iš jos akira­
čio. Arietė atsargiai pajudino kojas: pasiruošė ty-
lut tylutėliai šmurkštelti tarp žolės stiebų, o pas­
kui nučiuožti šlaitu žemyn.
- Nejudėk! - pasigirdo balsas, ir tas balsas buvo
tokio pat nepaprasto stiprumo, kaip kad akis - di­
dumo, tačiau kažkoks prislopintas ir kimus - kaip
tie vėjo gūsiai, kurie įšvilpdavo audringą kovo mė­
nesio naktį pro groteles.
Arietė sustingo. „Tai štai kaip, - pagalvojoji sau, -
blogiausia ir baisiausia, kas tik man galėjo nutik­
ti: mane „pastebėjo"! Tai, kas nutiko Egletinai, da­
bar tikrų tikriausiai nutiks man!"
Kurį laiką tvyrojo tyla, ir Arietė, nors jos širdis
daužėsi taip, kad ausyse dundėjo, vis dėlto išgir­
do, kaip platūs plaučiai stipriai įsiurbė oro.

80
 - Arba, - vis dar pašnibždom nuskambėjo bal­
sas, - trinktelsiu tau savo šermukšnine lazdele.
Staiga Arietę apėmė ramybė.
- Kodėl? - paklausė ji.
Kaip keistai nuskambėjo jos balsas! Kaip kriš­
tolinis - lyg koks apskritalapis katilėlis žvangte­
lėjo ore.
- Kad kartais, - pagaliau pasigirdo nuostabos
kupinas šnabždesys, - staiga nepultum per žolę
ant manęs ir kad... - skambėjo balsas truputį dre­
bėdamas, - neapdraskytum manęs savo bjauriom
mažom rankelėm.
Arietė įsmeigė žvilgsnį į tą akį. Ji laikėsi visai ra­
miai.
- Kodėl?- - vėl paklausė ji ir vėl jos klausimas
suskambo labai skaidriai - šį kartą spragtelėjo kaip
varveklis per speigą ir buvo dygus kaip adata.
- Kartais taip būna, - atsiliepė balsas. - Patyriau
tai Indijoje.
Arietė pagalvojo apie „Pasaulio geografijos va­
dovą".
- Bet dabar tu ne Indijoje, - patikslino ji.
- Ar tu išlindai čia iš šito namo?
- Taip, - atsakė Arietė.
- Iš kurios vietos?
Arietė vėl įsmeigė žvilgsnį į akį.
- Nesakysiu, - pagaliau drąsiai ištarė ji.
- Tada aš trinktelsiu tau savo šermukšnine lazda!
81
 - Gerai, - atsakė Arietė, - trinktelk!
- Aš čiupsiu tave ir perlaušiu per pusę!
Arietė atsistojo.
- Gerai, - pasakė ji ir žengtelėjo du žingsnius
pirmyn.
Tada žolė subangavo ir žemė sudrebėjo po Arie-
tės kojomis. Jis atsitraukė nuo jos ir atsisėdo kaip
koks kalnas su žalio džersio švarkeliu. Jo plaukai
buvo šviesūs, lygūs, o blakstienos blizgėjo kaip
paauksuotos.
- Nesijudink iš vietos! - šūktelėjo jis.
Arietė įdėmiai žvelgė į jį. Taigi čia „tas berniu­
kas"! Jautė, kad jai stinga oro ir kad iš baimės ji
pasidarė beveik tuščia.
- Tau turbūt kokie devyneri? - patylėjusi pa­
klausė ji.
Jis paraudo.
- Apsirikai. Man dešimt. - Giliai šnopuodamas
jis žiūrėjo į ją iš aukštai. - O kiek tau?
- Keturiolika, - pasakė Arietė. - Sueis šį birželį, -
dar pridūrė nenuleisdama nuo jo akių.
Vėl įsivyravo tyla, ir Arietė, truputį drebėdama,
laukė, kas bus.
- Ar tu moki skaityti? - pagaliau paklausė ber­
niukas.
- Žinoma, - atsakė Arietė. - O tu?
- Ne, - išmikčiojo jis. - Tai yra - taip. Tai yra...
aš ką tik atvykau iš Indijos.
82
 - O kas čia bendra su skaitymu? - paklausė
Arietė.
- Na, jeigu esi gimęs Indijoje, vadinasi, esi dvi­
kalbis. O kai esi dvikalbis, tada nemoki skaityti.
Nemoki gerai skaityti.
Arietė spoksojo į jį: kas per baisūnas, pamanė
ji, - tamsuoja kaip kalnas dangaus fone.
- Ar tu iš to išaugsi? - paklausė ji.
Jis krustelėjo, ir Arietė pajuto šaltį, dvelktelėjusį
nuo jo šešėlio.
- O taip, - atsakė jis, - tai praeina. Ir mano sese­
rys buvo dvikalbės, o dabar - nė kiek. Jos galėtų
perskaityti visas knygas ten, viršuj, pamokų ruo­
šos kambaryje.
- Aš irgi galėčiau, - skubiai pasakė Arietė, - jeigu
kas nors jas man palaikytų ir perverstų puslapius.
Aš visai ne dvikalbė. G.aliu bet ką perskaityti.
- Ar tu galėtum skaityti garsiai?
- Žinoma, - patvirtino Arietė.
- Ar galėtum dabar čia palaukti, kol nubėgsiu
viršun ir atsinešiu knygą?
- Gerai, - sutiko Arietė. Jai labai magėjo pasiro­
dyti. Paskui jos akyse šmėkštelėjo išgąstis. - Ak, -
ištarė ji.
- Kas yra? - Berniukas jau buvo atsistojęs. Ir sto­
vėjo kaip bokštas šalia jos.
- Kiek šiame name durų? - prisimerkusi nuo
saulės paklausė ji.
83
 Berniukas priklaupė ant vieno kelio.
- Durų? - perklausė jis. - Išorinių durų?
- Taip.
- Na, yra paradinės durys, vienos iš kiemo, vie­
nos į medžioklinių šautuvų patalpą, vienos virtu­
vės durys, paskui - indų plovyklos... ir dar įstik­
lintos svetainės durys.
- Supranti, - paaiškino Arietė, - ten, vestibiuly­
je, prie paradinių durų, darbuojasi mano tėvelis.
Jis... jam nepatiktų, jeigu kas jam sutrukdytų.
- Darbuojasi? - paklausė berniukas. - Kaip dar­
buojasi?
- Renka medžiagą, - pasakė Arietė, - šveistukui.
- Tada aš eisiu pro šonines duris.
Jis buvo benueinąs, bet staiga apsisuko ir grįžo
prie jos. Minutėlę pastovėjo, lyg ko drovėdama­
sis, ir tada paklausė:
- Ar tu moki skraidyti?
- Ne, - nustebusi atsakė Arietė. - O tu?
Jis dar labiau išraudo.
- Žinoma, kad ne, - piktai atšovė. - Aš ne elfas
ir ne fėja!
- Na, aš irgi ne fėja, - pasakė Arietė. - Ir išvis
jokių fėjų nėra. Aš jomis netikiu.
Jis pasižiūrėjo į ją stebėdamasis.
- Tu jomis netiki?
- Ne, - patvirtino Arietė. - O tu tiki?
- Žinoma, ne!
84
 Jis iš tikrųjų labai piktas berniukas, pamanė
Arietė.
- O mano mama jomis tiki, - stengdamasi jį
nuraminti pasakė Arietė. - Ji mano, kad vieną
sykį matė fėją. Tada, kai dar buvo maža mergai­
tė ir su tėvais gyveno už smėlio krūvos, rakandų
pašiūrėje.
Berniukas prisėdo ant kulnų, ir Arietė jautė, kaip
jis kvėpuoja jai į veidą,
- Kaip ji atrodė? - paklausė jis.
- Maždaug tokio dydžio kaip jonvabalis ir su
sparnais kaip drugelio. Ir, sakė mama, labai mažo
veidelio, kuris visas švyti ir juda kaip žiežirba, o
rankos irgi labai plonytės. Jos veidelis, mama sa­
kė, visąlaik mainosi, šypsosi ir tartum blykčioja.
Ir atrodo, mama sakė, kad ji kalba, bet labai labai
greitai - tad negali pagauti nė vieno žodžio.
- Aha... - susidomėjęs ištarė berniukas. Q po aki­
mirkos paklausė: - O kur ji dingo?
- Toji tiesiog išnyko, - atsakė Arietė. - Kai mano
mama ją matė, tai ji, atrodo, pakliuvo į voratinklį.
Tuomet buvo tamsu. Maždaug penktą valandą
vakaro, žiemą. Visi jau buvo baigę gerti arbatą.
- Aha, - vėl ištarė jis, nusiskynė du vyšnios žied­
lapius, sudėjo vieną ant kito kaip sumuštinį ir iš
lėto sukramtė.
- Įsivaizduok, kad... - žvelgdamas pro ją į namo
sieną, - pamatei mažą žmogiuką, maždaug tokio
85
ūgio kaip pieštukas, su mėlynu lopu ant kelnių,
užlipusį iki užuolaidos vidurio, su lėlių arbatos
puodeliu rankose. Ar tu jį pavadintum elfu?
- Ne, - atsakė Arietė, - aš jį pavadinčiau savo
tėčiu.
- Ak štai kaip, - įtemptai pagalvojęs pasakė ber­
niukas. - Ar tavo tėtis turi mėlyną lopą ant kelnių?
- Ne ant išeiginių. Ant tų, su kuriomis skoliniauja.
- Ak štai kaip, - vėl pasakė berniukas. Atrodo,
jis nusitvėrė tinkamiausios frazės, kaip kad bū­
dinga tardytojams. - Ar tokių žmogiukų kaip jūs
yra daug?
- Ne, - atsakė Arietė. - Daugiau tokių nėra. Mes
visi skirtingi.
- Aš norėjau pasakyti - tokių pat mažų?
Arietė nusijuokė.
- Ak, nebūk juokingas! - pasakė ji. - Juk tu tik­
riausiai nemanai, kad pasaulyje yra daug žmo­
nių tokio dydžio kaip tu?
- Tokio dydžio kaip aš yra daugiau negu tokio
kaip tu, - atšovė jis.
- Garbės žodis... - bejėgiškai prabilo Arietė ir vėl
nusijuokė. - Tu tikrai taip manai?.. Turiu galvoj,
koks tada turėtų būti tas pasaulis? Tos didžiulės
kėdės... Aš jas mačiau. Įsivaizduok, jeigu tau rei­
kėtų padaryti kiekvienam tokiam kaip tu po kė­
dę? O medžiagos jų drabužiams - mylių mylios
turėtų būti... ištisos palapinės... Ir kaip juos pa­
86
siūti! O tie didžiuliai namai - tokie aukšti, kad vos
gali lubas įžiūrėti... didžiulės lovos... O kiekjie su­
valgytų!.. Didžiausius rūkyto kumpio kalnus, mil­
žiniškas troškinių, sriubos ir tyrelių pelkes.
- O jūs sriubos ar nevalgote? - paklausė ber­
niukas.
- Žinoma, valgom, - nusijuokė Arietė. - Vienas
mano tėvelio dėdė turėjo nedidelę valtį, su kuria
irstydavosi po puodą ir graibstydavo viską, kas
plūduriuodavo už borto. Jis taip pat užmesdavo
meškerę, kad iš dugno išgriebtų kaulų smegenų
kąsnelius, kol virėja, kelis kartus aptikusi ant puo­
do dugno sulankstytų smeigtukų, ėmė kažką įtar­
ti. Vieną sykį jo valtis vos nenuskendo, užplau­
kusi ant didelės sriuboje nugrimzdusios avienos
kulninės. Jis pametė irklus, o valtis prakiuro, ta­
čiau patį dėdę išsviedė į viršų ties puodo rankena
ir jis, įsikibęs į jo kraštą, išsiropštė laukan. O kiek
sultinio ten buvo - marių marios! O koks puodas!
Aš noriu pasakyti, jog po kurio laiko visam pa­
saulyje neberastum, kuo juos maitinti! Štai kodėl
mano tėtis ir sako: gerai, kad jie miršta... Mums,
sako tėtis, daug jų nė nereikia, užtenka, sako, ke­
lių, kad mus aprūpintų... Nes kitaip, jis sakoj -
Arietė truputį padvejojo, Stengdamasi prisiminti
tuos žodžius, - viskas hipertrofuotųsi, sako jis...
- Ką tu turi galvoj, - paklausė berniukas, - sa­
kydama „kad mus aprūpintų"?
87
 Dešimtas skyrius
TAIGI Arietė papasakojo jam apie skoliniavimą -
kaip tai sunku ir kaip pavojinga. Papasakojo apie
sandėliukus po grindimis; apie Lūksto jaunystės
žygdarbius ir koks jis gabus ir narsus; apibūdino
tuos senus laikus, dar prieš jos gimimą, kada Lūks­
tas ir Namilė buvo turtingi; papasakojo apie mu­
zikinę tabakinę, padengtą auksu, ir kaip iš jos iš­
lekia mažas paukščiukas, padarytas iš tikro paukš­
čio, tulžio, plunksnų, kaip jis suplasnoja sparnais
ir čiulba; apibūdino jam lėlių drabužių spintą ir
mažas žalias stiklinaites, mažą sidabrinį arbatinu­
ką iš svetainės komodos stalčiaus, atlasinius už­
klotus ir siuvinėtas paklodes... „Šitas tai dar ir da­
bar turime, - sakė ji jam, - tai yra Jos nosinaitės..."
Berniukas pamažu suvokė, kad „Ji" - tai jo teta
Sofija, kuri guli antrame aukšte. Jis išgirdo, kaip
Lūkstas skolindavosi daiktus iš jos miegamojo:
prasibraudavo pro papuošalus ant tualetinio
naktinio stalelio, nušviesto židinio šviesos, ir net­
gi užsiropšdavo paklodės nėriniais į lovą ir vaikš­
tinėdavo ant dygsniuotos Jos antklodės. Ir kaip

88
teta jį stebėdavo ir kartais net užkalbindavo, to­
dėl kad, - aiškino Arietė, - kasdien šeštą valandą
vakaro jai atnešdavo grafiną senosios maderos ir
iki vidurnakčio jos beveik nelikdavo. Niekas jos
nesmerkė, netgi Namilė nesmerkė, kadangi, kaip
Namilė sakydavo, „Jai", vargšelei, liko tiek mažai
malonumų. Tačiau, - aiškino Arietė, - po pirmų
trijų stiklelių teta Sofija jau nebetikėdavo tuo, ką
mato.

- Ji mano, kad mano tėtis išlenda iš grafino, -

tęsė Arietė, - vieną dieną, kai būsiu vyresnė, tėtis
žada mane tenai nusivesti, ir tada Ji pamanys, kad
89
aš taip pat išlindau iš grafino. Tėtis mano, kad Jai
bus malonu, nes Ji prie jo prisirišo. Sykį jis nusi­
vedė ten mamą, ir teta Sofija kaip niekad pralinks­
mėjo ir dabar vis klausinėja, kodėl mama daugiau
nebeateina, ir skundžiasi, kad jos maderą dabar
jie skiedžia vandeniu, nes vieną sykį, ji sako, ma­
tė mažą žmogiuką ir mažą žmogiukę, o dabar ma­
to tik vieną žmogiuką...
- Ak, kad ji pamanytų, jog ir aš išlindau iš grafi­
no, - pasakė berniukas. - Ji man diktuoja diktan­
tus ir moko mane rašybos. Aš ją matau tik rytais,
kada ji būna pikta. Ji liepia mane atvesti, patikri­
na, ar švarios mano ausys, ir klausia ponios D., ar
aš ruošiau pamokas.
- Kaip atrodo ponia D.? - paklausė Arietė. (Kaip
malonu buvo sakyti ponia D.! Kaip lengvabūdiš­
ka ir drąsu!)
- Ji apkūni ir su ūseliais, o kai mane maudo, am­
žinai užgauna mano mėlynes ir skaudamą alkū­
nę ir vis grasina, kad vieną dieną išvanos mane
su šlepete...
Berniukas išpešė žolės kuokštą ir piktai į tą
kuokštą žiūrėjo. Arietė pastebėjo, kad jo lūpos
virpa.
- Mano mama labai gera, - pasakė jis. - Ji gyve­
na Indijoje. O kodėl jūs praradot visą savo turtą?
- Matai, - atsakė Arietė, - virtuvėje sprogo van­
dens katilas, ir mūsų namus po grindimis užliejo
90
karštas vanduo, srovė viską nuplovė ir sunešė į
krūvą prie grotelių. Mano tėvelis plušėjo dieną
naktį. Iš pradžių karštyje, paskui šaltyje. Stengėsi
šį bei tą išgelbėti. O kovo mėnesį ties grotelėmis
tokie skersvėjai... Supranti, jis susirgo ir nebega­
lėjo eiti skoliniauti. Tada už jį tai turėjo daryti dė­
dė Hendreris arba kas nors kitas, ir mama už tą
darbą jiems atsilygindavo tai vienu, tai kitu daik­
tu. Tačiau tą paukštelį iš tulžio plunksnų vanduo
visiškai sugadino. Visos jo plunksnos nubyrėjo, o
iš vieno šono jam iššoko suraityta spyruoklė. Tą
spyruoklę tėvelis pritaikė mūsų durims, kad tvir­
čiau užsidarytų ir pro groteles neitų skersvėjai, o
plunksnas mama susmaigstė į skrybėlaitę iš kur­
mio kailiuko. Paskui gimiau aš, ir tėvelis vėl išėjo
skoliniauti. Bet dabar jis greitai pavargsta ir ne­
mėgsta laipioti užuolaidomis, ypač kai trūksta ke­
lių kutų.
- Aš jam truputį pagelbėjau, - pasigyrė berniu­
kas, - su tuo arbatos puodeliu. Jis tada visas tie­
siog drebėjo. Manau, buvo išsigandęs.
- Mano tėvelis išsigandęs! - piktai sušuko Arie-
tė. - Išsigandęs tavęs! - dar pridūrė.
- O gal jis nemėgsta aukščio, - pasakė berniukas.
- Jam patinka aukštis, - paprieštaravo Arietė. -
Vienintelis dalykas, kurio jis nemėgsta, tai užuo­
laidos. Aš tau jau sakiau. Nuo užuolaidų jis pa­
vargsta.
91
 Berniukas sėdėjo susirangęs ir užsigalvojęs
kramtė žolės stiebelį.
- Skoliniauti... - po kurio laiko ištarė jis. - Tai
tokį žodį jūs vartojate?
- O kaip kitaip dar galima sakyti?
- Aš sakyčiau „vagiliauti".
Arietė nusijuokė. Iš visos širdies nusijuokė.
- Bet mes juk skoliniautojai, - paaiškino ji, - kaip
kad jūs esate žmonės ar kaip ten jus vadina. Mes
esame šio namo dalis. Argi galima būtų sakyti, jog
židinio grotelės vagia anglis iš anglių kibiro?
- Tai ką tada reiškia vagiliauti?
Arietė paniuro.
- Įsivaizduok, kad mano dėdė Hendreris pasi­
skolintų laikroduką su smaragdais nuo Jos nakti­
nio tualetinio stalelio, o mano tėtis jį paimtų ir pa­
sikabintų ant sienos mūsų kambaryje. Štai tai jau
reikštų vagiliauti.
- Laikroduką su smaragdais! - šūktelėjo ber­
niukas.
- Na, aš jį paminėjau tik todėl, kad mes vieną
tokį turime namie ant sienos, bet jį mano tėtis pats
pasiskolino. Nebūtinai turėjau minėti laikrodį. Ga­
lėjo būti bet kas. Kad ir cukraus gabalėlis. Tačiau
skoliniautojai niekada nevagia.
- Tiktai iš žmonių, - pasakė berniukas.
Arietė prapliupo juoktis. Ji taip kvatojosi, kad
turėjo panardinti veidą į raktažoles.
92
 - O vargeli, - gaudė kvapą su ašaromis akyse, -
koks tu juokdarys. - Ji pakėlė akis į jo sutrikusį
veidą. - Žmonės skirti skoliniautojams - kaip kad
duona skirta sviestui užsitepti.
Berniukas vis dar tylėjo. Vėjo gūsis prašniokštė
vyšnios šakomis ir suvirpino žiedus.
- Aš vis dėlto netikiu, - pagaliau pasakė jis stebė­
damas krintančius žiedlapius. - Aš netikiu, kad mū­
sų tokia paskirtis, ir netikiu, kad mes išmirsime!
- O Dievulėliau! - susinervinusi šūktelėjo Arie-
tė, įsmeigusi žvilgsnį jam į smakrą. - Na tu tik pa­
galvok blaiviai: tu vienintelis tikras žmogus, kurį
aš savo gyvenime mačiau (nors ir žinau, kad yra
dar trys - Kremferlas, Ji ir ponia Draiver). Tačiau
aš žinau esant daugybę kitų skoliniautojų: Len­
tyninius, Linaspaudžius, Klavesinius, Lietvamz-
dinius, Avalynius ir Garb. Džonus Stadlingtonus.
Jis pasižiūrėjo į ją iš viršaus.
- Džonas Stadlingtonas? Bet juk jis buvo mūsų
senelio brolis...

93
 - Taip, toji skoliniautojų šeima ir gyveno ana­
pus Garbiojo Džono portreto, - neišklausiusi iki
galo, aiškino Arietė. - Ir dar buvo Dūmtraukiniai
ir Skambaliniai, ir...
- Taip, taip, - nutraukė jis, - bet tu juos matei?
- Aš mačiau Klavesinius. O mano mama buvo
Skambalinė. Kiti gyveno iki mano gimimo...
Jis pasilenkė arčiau jos.
- Tai kur jie visi dabar? Papasakok.
- Mano dėdė Hendreris turi namus kaime, - šal­
tai atsakė Arietė, traukdamasi tolyn nuo to didžiu­
lio virš jos palinkusio veido. Ji pastebėjo, kad tą
veidą dengia šviesūs pūkeliai. - Su penkiais vai­
kais - Klavesiniais ir Laikrodiniais.
- Tačiau kur yra visi kiti?
- Ak, - purkštelėjo Arietė, - kur nors.
„Bet kur?" - susimąstė ji. Ir truputį sudrebėjo,
atsidūrusi berniuko šešėlyje, kuris krito ir įžam­
biai ant jos, ir ant žolės aplinkui.
Berniukas vėl atsitiesė, o jo šviesiaplaukė galva
užstojo Arietei didelį dangaus plotą.
- Taigi, - po akimirkos labai tvirtai ir ramiai pa­
sakė jis, - aš esu matęs tik du skoliniautojus, ta­
čiau mačiau šimtų šimtų šimtų šimtus...
- O ne... - sušnibždėjo Arietė.
- Žmonių. - Ir jis vėl atsisėdo.
Arietė stovėjo ramut ramutėlė. Jinai į jį nežiūrė­
jo. O po kurio laiko ištarė:
94
 - Aš tavim netikiu.
- Gerai, - pasakė jis, - tada aš tau papasakosiu...
- Aš vis tiek tavim netikėsiu, - sumurmėjo Arietė.
- Klausykis! - paliepė jis.
Ir papasakojo jai apie geležinkelio stotis ir fut­
bolo varžybas, apie hipodromus ir karališkąsias
procesijas bei koncertus Alberto salėje. Papasakojo
apie Indiją ir Kiniją, apie Siaurės Ameriką ir Di­
džiąją Britaniją. Papasakojo apie liepos mėnesio
aukcionus.
- Ne šimtai, - pasakė jis, - o tūkstančiai, milijo­
nai, bilijonai, trilijonai aukštų, didelių, milžiniškų
žmonių susirenka. Dabar tu manimi tiki?
Arietė išgąstingai žvelgė į jį užvertusi galvą: net
kaklo raumenis pasitempė.
- Nežinau, - sušnibždėjo ji.
- O dėl jūsų, - vėl palinkdamas artyn pasakė
jis, - tai aš netikiu, kad dar kur kitur pasaulyje yra
daugiau skoliniautojų. Esu tikras, kad jūs trys - pas­
kutiniai, - užbaigė jis.
Arietė panarino galvą į raktažoles.
- Ne, ne paskutiniai. Dar yra teta Lupė ir dėdė
Hendreris, ir visi tie pusbroliai su pusseserėmis.
- Kertu lažybų, kad jie jau išmirę, - pasakė ber­
niukas. - Ir dar daugiau, - tęsė jis, - niekas nieka­
da nepatikės, kad tave mačiau. O tu būsi išvis pas­
kutinė, nes esi pati jauniausia. Vieną dieną, - per­
galingai šypsodamasis kalbėjo jai, - tu būsi vie­
nintelė pasaulyje skoliniautoja!
95
 Jis sėdėjo ir laukė, tačiau Arietė įjį nepakėlė akių.
- Vaje, tu verki, - po minutėlės pastebėjo jis.
-Jie nėra išmirę, - prislopintu balsu pasakė Arie­
tė. Ji apčiuopė savo kišenėje nosinaitę. - Jie gyve­
na barsuko urve už dviejų varstų, anapus girai­
tės. Mes pas juos nesilankome, nes per daug toli.
Ir ten pilna žebenkščių, visokių žvėrelių ir kar­
vių, ir lapių... ir varnų...
- Už kurios giraitės? - paklausė jis.
- Aš NEŽINAU! - beveik riktelėjo Arietė. - Eiti
reikia pagal dujotiekį - tas laukas vadinasi Tešlai-
nupys, - ji šnirpštelėjo nosimi. - Einu namo, - pa­
sakė.
- Palauk, - paprašė berniukas, - dar neik.
- Ne, aš einu, - pakartojo Arietė.
Jis išraudo.
- Palauk nors, kol atsinešiu knygą.
- Aš neketinu tau dabar skaityti, - nukirto Arietė.
- Kodėl?
Ji metė į jį rūstų žvilgsnį.
-Todėl...
- Klausyk, - pasakė jis. - Aš nueisiu už giraitės.
Nueisiu ir surasiu dėdę Hendrerį. Ir tuos pusbro­
lius. Ir tą tetą - kuo ji ten vardu... ir, jeigu jie tikrai
gyvi, aš tau pasakysiu. Sutinki? Galėtum parašyti
jiems laišką, aš įkiščiau į urvą...
Arietė skvarbiai pažvelgė į jį.
- Ar tikrai? - atsiduso.
96
 - Taip, tikrai. Tikrai įkiščiau. Ar galiu dabar eiti
knygos? Įeisiu pro šonines duris.
- Gerai, - išsiblaškiusi atsakė Arietė. Jos akys švy­
tėjo. - Kada galėsiu tau perduoti laišką?
- Bet kada, - stovėdamas šalia pasakė berniu­
kas. - Kurioje šio namo vietoje jūs gyvenate?
- Mes... - pradėjo sakyti Arietė ir nutilo. Kažko­
dėl ją ir vėl nupurtė šaltis. Ar tai tik dėl jo šešėlio?
Juk jis stovi kaip bokštas ir užstoja saulę. - Aš jį
kur nors paliksiu, - skubotai ištarė ji. - Pakišiu po
kilimėliu prie durų.
- Po kuriuo? Prie paradinių?
- Taip, po tuo.
Jis nuėjo, o ji stovėjo ten vieniša, nušviesta sau­
lės, iki pečių paskendusi žolėje. Sunku buvo ap­
rėpti protu visa, kas ką tik įvyko. Sunku buvo pa­
tikėti, kad viskas įvyko iš tikrųjų: ne tik kad jinai
„pastebėta", bet kad su ja ir kalbėjosi, ne tik su ja
kalbėjosi, bet ir ji pati...
- Ariete! - atsklido balsas.
Ji išsigandusi pašoko ir atsisuko: ant tako stovė­
jo ir jos pusėn žvelgė apskritaveidis Lūkstas.
- Lipk žemyn! - šnipštelėjo jis.
Ji keletą akimirkų žiūrėjo į jį tarsi neatpažinda-
ma. Koks apskritas jo veidas, koks mielas, koks
savas!
- Greičiau! - nekantraudamas darsyk paragino
jis.
97
 Ir labai paklusniai, kadangi išgirdo nerimą jo bal­
se, Arietė skubiai nučiuožė nuo šlaito prie tėve­
lio, rankose iškėlusi raktažolę.
- Palik tą gėlę, - griežtai paliepė jis, kai ji paga­
liau atsidūrė šalia, ant tako. - Negalima temptis
didelių gėlių, nes turėsi nešti krepšį. Ir ko tu tenai
buvai nuėjusi? - bambėjo jis, kai juodu ėjo per
tako akmenis. - Galėjau tavęs ir nepamatyti. Pa-
skubėkim. Mama jau laukia paruošusi arbatą!
 Vienuoliktas skyrius
NAMILĖ jau laukė prie paskutinės užkardos. Ji bu­
vo pasidariusi šukuoseną ir kvepėjo muilu iš ak­
mens anglių dervos. Atrodė jaunesnė ir kažkokia
pakili.
- Pagaliau!.. Pagaliau! - keliskart ištarė ji ir paė­
musi iš Arietės krepšį padėjo Lukštui užraizgyti
užkardą. - Na, ar tau patiko? Ar gražiai elgeisi? Ar
vyšnia jau žydi? Ar laikrodis mušė valandas? - Ne­
paisydama prietemos ji tarsi bandė perskaityti vi­
sus atsakymus Arietės veide. - Na, eime. Arbata
jau paruošta. Duokš ranką...
Arbata iš tikrųjų jau buvo paruošta, puodeliai
išdėlioti ant apskrito stalo svetainėje, krumplia­
račio židinys liepsnojo. Koks pažįstamas ir jaukus
atrodė tas kambarys! Bet staiga šmėkštelėjo ir kaž­
kas nebemiela. Liepsnos atšvaitas šoktelėjo ant
laikraščiais išklijuotos sienos ir apšvietė eilutę:
„...būtų labai žavu, jeigu../'
Jeigu kas? Arietei seniai rūpėjo šis klausimas. Jei­
gu mūsų namuose nebūtų taip tamsu, pagalvojo
ji, tikrai būtų žavu.

99
 Ji žvilgtelėjo
į pačių ranko­
mis pasidarytas žva­
kes ant apverstų smeigtu­
kų, kuriuos Namilė panau­
dojo kaip žvakių laikiklius
ir buvo pastačiusi tarp ar­
batos indų. Senas arbatinis -
tuščiavidurė ąžuolo gilė su sna­
peliu iš paukščio plunksnos kote­
lio ir vieline rankenėle - nusizuli­
nęs ir per ilgą laiką sukietėjęs. Šalia -
dvi kepto kaštono riekutės, kurias jie valgydavo
kaip džiūvėsėlius su sviestu, ir šaltas virtas kašto­
nas, kurį Lūkstas supjaustys kaip duoną. Lėkštė,
prikrauta karštų džiovintų serbentų, nuo židinio
kaitros gerokai išbrinkusių. Buvo ir bandelės su
cinamonu trupinių - traškių, geltonuojančių, tru­
putį apibarstytų cukrumi. O priešais kiekvieną
lėkštelę - ak! ar gali būti kas nuostabiau! - po vie­
ną konservuotą krevetę. Namilė buvo išdėliojusi
100
sidabrines lėkšteles: sau ir Arietei - po šilingą, o
Lukštui - pusės kronos monetą.
- Ariete, jeigu jau nusiplovei rankas, eikš čia, -
šūktelėjo Namilė, siekdama arbatinio. - Nesvajok!
Arietė prisitraukė siūlų ritę ir iš lėto atsisėdo
prie stalo. Ji stebėjo, kaip mama traukia arbati­
nio snapelį - visad būdavo įdomu stebėti šitą
veiksmą. Storesnysis plunksnos koto galas buvo
arbatinio viduje. Prieš pilant arbatą jį reikia at­
sargiai timptelėti į save, taip jis tvirčiau įsisprau­
džia į skylę gilės šone, ir tada arbata nevarva pro
šalį. Jeigu - o tai kartais nutikdavo - apie sandū­
rą susidarydavo šlapias žiedas, vadinasi, plunks­
nos kotelį reikia truktelėti stipriau - staiga, bet
švelniai, ir pasukti.
- Na, - pildama arbatą entuziastingai paragino
Namilė, - papasakok, ką matei!
- Ne kažin ką ji ten matė, - pjaudamas sau riekę
virto kaštono, kurį rengėsi valgyti su krevete, pa­
sakė Lūkstas.
- Argi ji nematė lentynėlės virš židinio atbrailos?
- Ne, - atsakė Lūkstas, - į pusryčių kambarį nė­
jome.
- O kaip su mano sugeriamuoju popieriumi?
- Aš jo neparnešiau.
- Nieko sau naujiena... - prakalbo Namilė.
- Galbūt, - ramiai kramsnodamas tarė Lūkstas, -
bet aš pajutau tą pojūtį. Ir labai stipriai.
101
 - Kas tai yra? - susidomėjo Arietė. - Koks čia
pojūtis?
- Tėvelio pakaušį ir pirštus, - paaiškino Nami-
lė, - apima toks pojūtis, kada... - ji prislopino bal­
są, - kai kas nors yra netoliese.
- Aha, - ištarė Arietė ir susigūžė.
- Štai kodėl aš kuo greičiau ir parsivedžiau ją
namo, - pasakė Lūkstas.
- Ten tikrai kas nors buvo? - sunerimusi paklau­
sė Namilė.
Lūkstas pilna burna žiaumojo krevetę.
- Tikriausiai buvo, - pasakė jis, - bet aš nieko
nemačiau.
Namilė pasilenkė virš stalo.
- O tu ar nieko nejautei, Ariete?
Arietė krūptelėjo.
- Ak, ar mes visi turime šitą pojūtį?
- Taip, tik ne visi toje pačioje vietoje, - atsakė
Namilė. - Manasis prasideda nuo kulkšnies ir ta­
da eina iki kelių. Mano mama jį visad pradėda­
vo jausti nuo pasmakrės ir tada staiga aplink vi­
są kaklą...
- Ir pasibaigdavo tarpumentėje, - žiaumodamas
pridūrė Lūkstas.
- Nereikia, Lukštai, - pyktelėjo Namilė. - Tai fak­
tas, ir nėra čia ko šaipytis. Visiems Skambaliniams
būdavo panašiai. Mama sakydavo, lyg kas apy­
kaklę būtų uždėjęs...
102
 - Gaila, kad toji apykaklė jos neuždusino, - burb­
telėjo Lūkstas.
- Ak, Lukštai, būk teisingas. Ji turėjo ir teigiamų
bruožų.
- Bruožų! - burbtelėjo Lūkstas. - Ji buvo teigia­
ma nuo galvos iki kojų!
Arietė aplaižė išdžiūvusias lūpas ir susierzinusi
žvilgtelėjo į Lūkstą, paskui į Namilę.
- O aš nepatyriau jokio pojūčio, - pasakė ji.
- Ką gi, - spėjo Namilė, - tikriausiai tai buvo
nepagrįstas signalas.
- O ne, - prabilo Arietė, - buvo pagrįstas... - ir
kai Namilė metė į ją griežtą žvilgsnį, sutriko: - No­
rėjau pasakyti, jeigu jau tėtis ką nors jaučia... No­
riu pasakyti... Galbūt... - mikčiojo ji. - Gal aš išvis
neturiu to pojūčio.
- Matai, tu dar jauna, - paaiškino Namilė. - Jis
pasireikš, kai ateis laikas. Kada nors, kai ponia
Draiver ten, viršuj, gramdys krosnyje pelenus, nu­
eik į mūsų virtuvę ir atsistok tiesiai po vandentie­
kio vamzdžiu. Pasilypėk ant kėdės ar ant ko kito -
kad atsidurtum visai prie pat lubų. Ir taip per tam
tikrą laiką išsiugdysi tą pojūtį.
Kai išgėręs arbatą Lūkstas nuėjo prie savo kur­
palio, o Namilė ėmėsi plauti indus, Arietė nusi­
griebė dienoraščio. „Štai atsiversiu bet kurią vie­
tą", - galvojo ji, drebėdama iš nekantrumo. Atsi­
vertė liepos 9-ąją ir 10-ąją. „Visur gerai, bet namie
103
geriausia", - štai kas buvo parašyta liepos devin­
tosios dienos puslapyje. O dešimtosios puslapio
antraštė tokia: „Kalk geležį, kol karšta". Arietė iš­
plėšė tą puslapį. Apvertusi kitoje pusėje perskai­
tė: „Liepos 11: „Vienam vargas, kitam džiaugs­
mas". Ne, pagalvojo ji, geriau rinksiuosi dešimtą­
ją. „Kalk geležį, kol karšta". Ir užbraukusi pasku­
tinį savo įrašą („Mama blogos nuotaikos!") žemiau
parašė:
Brangus dėde Hendreri,
viliuosi, kad Jūs laikotės gerai ir mano pusbroliai bei
teta Lupė taip pat gerai laikosi. Mums sekasi puikiai, aš
jau mokausi skoliniauti.
Jūsų dukterėčia
Arietė Laikrodinė
Parašykite mums laišką kitoje šio lapo pusėje.
xx0x0xx

- Ką veiki, Ariete? - iš virtuvės šūktelėjo Namilė.

- Rašau dienoraštį.
- Aha, - tiek teištarė Namilė.
- Ar ko nors reikia? - paklausė Arietė.
- Vėliau, - atsakė Namilė.
Arietė rūpestingai sulankstė laišką ir įkišo į Brai-
so „Nykštukų pasaulio atlasą", o dienoraštyje įra­
šė: „Buvau skoliniauti. Parašiau laišką H. Kalbė­
jausi su B." Paskui ilgai sėdėjo, žiūrėjo į židinio
liepsną ir galvojo, galvojo, galvojo...
104
 Dvyliktas skyrius
TAČIAU viena yra parašyti laišką ir visiškai kita -
rasti būdą, kaip jį nugabenti po kilimėliu. Lūksto
dabar kelias dienas neįkalbėsi eiti skoliniauti. Jo
beveik ir nesimatydavo: iš pat ryto pradingdavo
sandėliukuose ir versdavo iš jų visokį šlamštą, tai­
sydavo pertvaras, kaldavo naujas lentynas. Arie-
tei šitie pavasariniai tvarkymaisi paprastai patik­
davo - tada į dienos šviesą išnirdavo nemažai be­
veik jau užmirštų vertybių, seniems daiktams su­
galvodavo naują paskirtį. Ji mėgdavo apžiūrinėti
ir vartalioti šilko ir nėrinių skiautes, nereikalin­
gas odines pirštines, pieštukų galiukus, surūdiju­
sius skutimosi peiliukus, plaukų smeigtukus ir
adatas, dėliodavo į krūveles džiovintas figas ir rie­
šutus, šokolado trupinius ir raudonas vaškinių
antspaudų nuolaužas. Kažkuriais metais Lūkstas
jai iš dantų šepetėlio buvo padaręs plaukų šepetį,
o Namilė iš dviejų pirštinės pirštų buvo pasiuvu­
si moteriškas sportines kelnes - „kad turėtų ką ap­
sivilkti iš ryto". Susidarydavo kalnai spalvotų šil­
kinių ir medvilninių siūlų ričių ir mažų dažytų

105
vilnonių siūlų kamuoliukų, metalinių rašomųjų
plunksnų galiukų, kuriuos Namilė naudodavo
kaip semtuvėlius, ir begalybė butelių kamštukų.
Tačiau šiemet Arietė nervingai maklinėjo iš kam­
po į kampą ir įsidrąsinusi vis šmurkšteldavo prie
ventiliacijos grotelių, tikėdamasi už jų išvysti ber­
niuką. Visą laiką nešiojosi laišką, pasikišusi po lie­
mene, todėl jo kraštai net apsilamdė. Sykį jis pra­
bėgo pro groteles - ji pamatė jo vilnones kojines
ir išgirdo, kad jis čiūkuoja kaip koks garvežys. O
pasukdamas už kampo šaižiai sutūtavo „Ūūūū-
ūū" (vėliau jis jai paaiškino, kad tai reiškia trauki­
nio švilpuką), todėl neišgirdo, kad jinai jį šaukia.
Vieną vakarą, sutemus, Arietė ištipeno iš kamba­
rio ir pabandė atidaryti pirmąją užkardą, tačiau
kad ir kaip iš visų jėgų sukiojo bei tampė, neįsten­
gė atsegti žiogelio.
Namilė kiekvieną sykį, valydama svetainę, bam­
bėdavo dėl kilimo.
- Suprantu, gal ir tektų ropštis ant užuolaidos ir
kėdės, - sakydavo ji Lukštui, - bet neužgaištum
ilgiau kaip penkiolika minučių, jeigu pasiimtum
smeigtuką su juostele nuo skrybėlaitės. Ir parneš-
tum man gabaliuką sugeriamojo popieriaus iš sek­
retero stalčiaus pusryčių kambaryje... O dabar,
žiūrėdamas į šias grindis, gali pamanyti, kad gy­
vename rupūžės urve. Niekas manęs nepavadins
tobula šeimininke, - kalbėjo Namilė. - Kur jau ten
106
man, kilusiai iš tokios šei­
mos... Bet aš mėgstu, kad
viskas gražiai atrodytų.
Ir pagaliau, ketvirtą dieną,
Lūkstas pasidavė. Jis padė­
jo į šalį plaktuką (mažytę
elektrinio skambučio šerde­
lę) ir pasakė Arietei:
- Eime...
Kaip Arietė džiaugėsi, iš­
vydusi pusryčių kambarį!
Durys, ačiū Dievui, buvo
paliktos praviros, ir kaip nuostabu buvo pagaliau
stovėti įsibridus į minkštą storą kilimą ir spoksoti
užvertus galvą į lentynas, jų atramas, į aukštyn
kylantį garsiosios lentynėlės virš židinio atbrailos
frontoną. Tai štai kur jie
anksčiau gyveno, pagal­
vojo ji, - tos malonumus
mėgstančios būtybės, ven­
giančios svetimų draugi­
jos, linksmos ir pernelyg
pasitikinčios savimi. Ji įsi­
vaizdavo Lentyninių mo­
teris: „mažiules tvido kos­
tiumėliais", kaip kad Na-
milė buvo jas apibūdinu­
si, susiveržusias per lieme-
107
nį kaip vapsvos ir su aukštomis karaliaus Edvar­
do laikų šukuosenomis, regėjo jas nerūpestingai
besisūpuojančias ant piliastrų, vikrias ir besijuo­
kiančias, besistaipančias prieš veidrodį, kuriame
atsispindėjo tabako dėžučių nugarėlės, krištoliniai
grafinai, knygų lentynos ir stalas su pliušine stal­
tiese. Ji įsivaizdavo Lentyninių vyrus: šviesiaplau­
kius, ilgais ūsais ir nervingai virpčiojančiais plo­
nais ilgais pirštais. Jie rūkė, gėrė ir skaldė šmaikš­
čius anekdotus. Vadinasi, jie nė sykio nebuvo ten
pasikvietę Namilės! Vargšė ilganosė Namilė am­
žinai išsitaršiusiais plaukais... Jie būtų skvarbiai
peržvelgę ją pašaipiomis akimis, pagalvojo Arie-
tė, nusiviepę ir, niūniuodami sau po nosim, nusi­
sukę. Ir jie visi maitinosi tik pusryčių likučiais -
skrudinta duona, kiaušiniais ir mažyčiais grybų
griežinėliais, taip pat dešra, kepta kiaulienos šo­
nine, ir užgerdavo keletu gurkšnelių arbatos ar­
ba kavos. Kur jie visi dabar? - svarstė Arietė. -
Kur tokios būtybės galėjo išsikraustyti?
Lūkstas taip sviedė smeigtuką, kad tas įsmigo į
kėdės sėdynę, ir tada, įsikibęs į raištelį ir remda­
masis į kėdės koją, akimirksniu užsilipo viršun.
Paskui išrovė smeigtuką ir vėl sviedęs kaip ietį virš
galvos įsmeigė į užuolaidos klostę. Arietė pagal­
vojo, kad dabar tinkamiausias momentas, ir, ap­
čiuopusi brangųjį laišką, išsmuko į holą. Šįkart te­
nai buvo tamsiau, mat durys uždarytos, ir bėgant
108
kilimėlio link jos širdis smarkiai daužėsi. Kilimė­
lis buvo sunkus, bet ji kilstelėjo vieną jo kampą ir
pakišusi laišką dar pastūmė koja.
- Na, štai! - atsiduso ji ir apsidairė... Šešėliai, vien
šešėliai ir laikrodžio tiksėjimas. Jos žvilgsnis per­
bėgo didelę grindų plynę ir pakilo tolumoje dunk­
sančiais laiptais aukštyn. „Ten, viršuj, dar vienas
pasaulis, - pagalvojo ji, - kitas pasaulis virš šio
pasaulio..." - ir truputėlį sudrebėjo.
- Ariete, - iš pusryčių kambario negarsiai šūk­
telėjo Lūkstas, ir ji pačiu laiku nulėkė atgal: spėjo
pamatyti, kaip jis nuskriejo nuo kėdės sėdynės ir
kabindamasis rankomis į raištelį pakilo aukštyn,
kol pakibo truputį aukščiau virš sekretero dang­
čio. Paskui grakščiai stryktelėjo ant to dangčio, ir
Arietė pamatė, kaip atsargumo dėlei Lūkstas ap­
sivyniojo raišteliu riešą.

109
 - Norėjau, kad tu tai matytum, - truputį uždu­
sęs pasakė jis.
Sugeriamasis popierius, kai jis jį stumtelėjo,
truputį pasivartaliojęs ore, labai tyliai nusklendė
žemyn ir pagaliau nusileido - toks rožinis, skais­
tus - ant išblukusio kilimo netoli sekretero.
- Pradėk vynioti, - sušnibždėjo Lūkstas. - Aš tuoj
nusileisiu.
Ir Arietė atsiklaupusi ėmė vynioti, kol ritinys pa­
sidarė toks standus, kad ji nebegalėjo jo nulaiky-
ti. Netrukus Lūkstas užbai­
gė darbą, perrišo skrybėlai­
tės raišteliu ir persmeigė
smeigtuku. Ir tada abudu,
paėmę ritinį už galų, - kaip
kad namo dažytojai neša
kopėčias, - nunešė jį po laikrodžiu ir... į urvą.
Kai juodu, truputį šnopuodami, numetė ryšulį
ant grindų prie pat svetainės durų, Namilė be­
veik nepadėkojo. Ji buvo labai išsigandusi.
- Ak, jau sugrįžot! - pasakė ji. - Ačiū Dievui! Ir
vėl tas berniukas! Ką tik girdėjau, kaip ponia Drai-
ver kalbėjosi su Kremferlu.
- Oi, - šūktelėjo Arietė. - Ką jinai sakė?
Namilė įdėmiai žvilgtelėjo į Arietę ir pamatė, kad
ji išbalusi. Arietė susigriebė, kad turėjo paklausti:
„Koks berniukas?" Bet dabar jau buvo per vėlu.
- Nieko labai bloga, - pasakė Namilė, tarsi no­
no
rėdama ją nuraminti. - Paprasčiausiai ten, viršuj,
yra toks berniukas. Tai visiškai nieko nereiškia,
bet aš nugirdau, kaip ponia Draiver sakė, kad jei­
gu jis dar sykį ištampys holo kilimėlius, jinai ap­
talžys jį šlepete.
- Ištampys holo kilimėlius! - pakartojo Arietė.
- Taip. Trys dienos iš eilės, sakė ji Kremferlui, jis
vis ištampo holo kilimėlius. Ji tai sakė supratusi iš
sukeltų dulkių ir kad jie nebe toj pačioj vietoj. Tai
dėl to holo aš taip ir nerimavau, žinodama, kad
tu ir tėvelis... Ariete, kas tau yra? Tu tokia išbalu­
si! Eime, padėsi man pastumti baldus, ištiesime
kilimą.
„O varge, o varge, - liūdnai mąstė Arietė, padė­
dama motinai iškraustyti degtukinės komodos
stalčius. - Trys dienos iš eilės jis vis žiūrinėjo ir
nieko nerado. Dabar jau bus netekęs vilties... ir
daugiau niekad nebežiūrės".
Tą vakarą ji ištisas valandas stovėjo ant taburetės
po virtuvės vamzdžiu, apsimesdama, kad moko­
si patirti „tą pojūtį", nors iš tikrųjų klausėsi po­
nios Draiver pokalbio su Kremferlu. Išgirdo tik
tiek, kad ponią Draiver kankina kojų skausmas ir
kad labai gaila, jog praeitą gegužę ji nepasiprašė
atleidžiama iš darbo, ir kad Kremferlas išgertų dar
lašelį, nes juk rūsyje dar tiek yra, jog Jinai neiš-
gers per visą savo gyvenimą, ir kad jeigu jie ma­
ni
no, jog jinai viena, be papildomos pagalbos išva­
lys antro aukšto langus, tai labai klysta. Tačiau tre­
čią vakarą, vos tikArietė nebeištverusi nulipo nuo
taburetės, staiga išgirdo Kremferlą sakant: „Jeigu
nori žinoti, tai jis įsigijo medžioklinį šešką". Tada
Arietė skubiai vėl užlipo ant taburetės ir sulaikė
kvapą.
- Šešką! - išgirdo, kaip spygtelėjo ponia Drai-
ver. - To dar betrūko! Kur jis jį laikys?
- Šito tai nepasakysiu, - žemu balsu sududeno
Kremferlas. - Žinau tik tiek, kad jis buvo nuėjęs
anapus Tešlainupio, vaikščiojo po šlaitą ir kažką
vis šūkavo pasilenkęs prie triušių urvų.
- Na, nieko sau! - nusistebėjo ponia Draiver. -
Kur tavo stiklelis?
- Tik lašelį, - perspėjo Kremferlas. - Užteks. Tie
saldieji kepenims kenkia. Kas kita - alus... Tai va, -
tęsė jis, - kai pamatė mane ateinant su šautuvu,
apsimetė, kad nori išsipjauti lazdą iš gyvatvorės.
Bet aš gerai viską mačiau ir girdėjau... Šūkavo įki­
šęs nosį į triušio urvą. Esu tikras, jis įsigijo šešką.
Pasigirdo gurkštelėjimas - matyt, Kremferlas iš­
gėrė.
- Taip, - pagaliau tarė jis, ir Arietė išgirdo, kaip
jis pastatė ant stalo stiklelį, - tą šešką kažkodėl
vadina Dėde.
Arietė staiga krūptelėjo, sumostagavo ore ran­
komis ir nuvirto nuo taburetės. Taburetė su triukš­
112
mu griuvo ant šono, atsitrenkė į komodą ir nusi­
rideno.
- Kas ten dabar? - paklausė Kremferlas.
Viršuje įsivyravo tyla, Arietė sulaikė kvėpavimą.
- Aš nieko negirdėjau, - pasakė ponia Draiver.
- Kažkur ten, - patikslino Kremferlas, - lyg ir
po grindimis ties krosnimi.
- Nieko ten nėra, - nuramino jį ponia Draiver. -
Tik anglys iškrito pro groteles. Dažnai taip pasi­
girsta. Kai viena čia sėdžiu, tai kartais ir išsigąs­
tu... Na, kilstelk stiklelį, jau visai nebedaug liko -
gal kaip nors ištuštinsim...
Jie gurkšnoja „Puikiąją senąją maderą", pagal­
vojo Arietė ir labai atsargiai pastačiusi taburetę ra­
miai atsistojo šalia jos ir žiūrėjo į lubas. Pro plyšį
net matė šviesą, kurią retkarčiais perkirsdavo še­
šėlis, kai vienas ar kitas ten sėdintis pajudindavo
plaštaką ar ranką.
- Tai va, - sugrįžo prie pradėto pokalbio Krem­
ferlas, - kai priėjau su šautuvu, jis - toks nekaltu-
tis visas... man ir sako, kad apdumtų akis ir kad aš
neimčiau klausinėti: „Ar čia kur netoliese nėra bar­
suko urvo?"
- Gudrutis... - ištarė ponia Draiver, - ir ko tik tie
berniūkščiai neprisigalvoja... Barsuko urvas... - ir
ji nusijuokė gergždžiančiu juoku.
- Tiesą sakant, - kalbėjo Kremferlas, - vienas bar­
sukas ten buvo kitados įsitaisęs, bet kai aš jam
113
parodžiau, kurioje vietoje, jis nelabai ir susido­
mėjo. Tik stovėjo ir laukė, kol nueisiu. - Krem-
ferlas nusijuokė: - Na, pažiūrėsim, katro viršus,
pagalvojau aš ir atsisėdau netoliese. Taip abudu
ir gudravome.
- Ir kaip baigėsi?
- Na, jis galų gale turėjo pasitraukti. Palikęs šeš­
ką. Aš dar palaukiau, bet šeškas taip ir neišlindo.
Kad ir kaip dairiausi ir net pašvilpavau. Gaila, kad
gerai neišgirdau, kaip jis jį iš tikrųjų šaukė. Lyg ir
Dėde...
Arietė išgirdo, kaip staiga sugirgždėjo kėdė.
- Na, - pasakė Kremferlas, - aš jau turbūt eisiu
uždaryti vištidės...
Trinktelėjo indų plovyklos durys, o tiesiai virš
galvos pasigirdo traškesys - ponia Draiver vėl ėmė
gramdyti krosnies groteles. Arietė pastatė į vietą
taburetę ir tyliai įsėlino į svetainę, kur rado be­
triūsiančią mamą.
 Tryliktas skyrius
NAMILĖ pasilenkusi, trinksėdama ir vis braukda­
ma nuo akių užkritusius plaukus lygino skalbinius.
Po visą kambarį ant žiogelių, kuriuos Namilė nau­
dojo kaip pakabas, buvo išdžiaustyti baltiniai.
- Kas atsitiko? - paklausė Namilė. - Nugriuvai?
- Taip, - ramiai žingsniuodama įprastinėn vie­
ton prie židinio atsakė Arietė.
- Kaip tas pojūtis, ar jau randasi?
- Ai, nežinau, - pasakė Arietė. Ji apglėbė ranko­
mis kelius ir įbedė į juos smakrą.
- Kur tavo mezginys? - paklausė Namilė. - Ne­
suprantu, kas pastaruoju metu tau pasidarė. Am­
žinai dykinėji. Gal blogai jautiesi, ar ką?
- Ak, - šūktelėjo Arietė, - palik mane ramybėje!
Ir Namilė, kad ir kaip keista, nutilo. „Pavasaris
daro savo, - pasakė sau mintyse. - Kai buvau jos
metų, ir man panašiai užeidavo".
„Turiu pamatyti tą berniuką, - aklai spoksoda­
ma į židinį mąstė Arietė. - Turiu sužinoti, kas nu­
tiko. Turiu sužinoti, ar jie visi sveiki. Nenoriu, kad
išmirtume. Nenoriu būti paskutinė iš skoliniau-

115
tojų. Nenoriu... - ir Arietė įkniaubė veidą sau tarp
kelių, - amžinai šitaip gyventi... Tamsoje... Po grin­
dimis..."
- Nėra ko ruošti vakarienę, - sutrikdė tylą Na-
milė. - Tėtis išėjo skoliniauti. Į Jos kambarį. Tu gi
žinai, ką tai reiškia!
Arietė pakėlė galvą.
- Ne, - išsiblaškiusi pasakė ji, - o ką tai reiškia?
- Kad jo nebus namie, - rūsčiai paaiškino Na-
milė, - pusantros valandos ar daugiau. Jis mėgs­
ta ten su Ja paplepėti ir pamaklinėti ant naktinio
tualetinio stalelio. Jeigu tas berniukas jau lovoje,
tai nėra jokio pavojaus. Ne tai, kad ten yra ko
nors mums labai reikalinga, - tęsė ji. - Tik va tos
naujos lentynos, kurias ką tik sukalė. Jis sakė, kad
jos tokios tuščios, ir sakė, gal kokią smulkmenė­
lę ir aptiks...
Arietė staiga atsitiesė: jai toptelėjo tokia mintis,
kad net kvapą užgniaužė ir pakinkliai ėmė virpė­
ti. „Pusantros valandos, ir gal daugiau", - sakė ma­
ma. Taigi užkarda bus atvira!
- Kur eini? - paklausė Namilė, kai Arietė pasu­
ko durų link.
- Šiaip, į sandėliukus, - viena ranka pridengusi
nuo skersvėjo lietinę žvakę, atsakė Arietė. - Ilgai
neužtruksiu.
- Tik nesujauk ten visko! - jai pavymui šūktelė­
jo Namilė. - Ir atsargiai su ugnimi!
116
 Atsidūrusi perėjime, Arietė pagalvojo: „Tai tie­
sa. Aš einu į sandėliuką susirasti dar vieno skry­
bėlaitės smeigtuko. Ir jeigu tą smeigtuką susira­
siu (ir gal kokią nors virvelę - skrybėlaitės raište­
lio tai ten nebus), aš tikrai „neužtruksiu" todėl,
kad turiu spėti grįžti anksčiau už tėvelį. Ir taip el­
giuosi jų pačių labui, - atkakliai įtikinėjo ji save, -
ir kada nors jie man už tai padėkos". Bet tuo pat
metu ji jautėsi truputį kalta. „Gudrutė", - štai ką
apie ją dabar pasakytų ponia Draiver.
Ji susirado skrybėlaitės smeigtuką - vienas jo ga­
las su burbuliuku - ir pririšo prie jo virvutę. Labai
tvirtai pririšo, kelis kartus apvyniojo aštuoniukės
principu. Ir tada, tarsi vainikuodama visą suma­
nymą, užantspaudavo ją vašku.
Užkarda buvo atvira. Ji pastatė žvakę pačiame
perėjimo viduryje, kur tai žvakei negalėjo nieko
atsitikti, - visai prie pat urvo link laikrodžio.
Didysis holas, kai ji ten atsidūrė, skendėjo prie­
temoje, aplinkui šmėkščiojo šešėliai. Vienintelis,
ir tas prisuktas, dujų degiklis skleidė šviesos ratą
prie užrakintų paradinių durų, o kitas vos vos
spingsojo netoli laiptų aikštelės. Lubos buvo iš-
nykusios kažkur aukštybėse ir tamsumoj, ir ap­
link tiek daug erdvės... Ji žinojo, kad vaikų mie­
gamasis yra viršuj, koridoriaus gale, ir berniukas
dabar turėtų būti lovoje - taip jos mama ką tik
buvo sakiusi.
117
 Arietė matė, kaip tėvelis elgėsi su smeigtuku, kai
lipo ant kėdės. O lipti laiptais - palyginti lengva.
Viskas vyko savotišku ritmu: užmeti, prisitrauki,
užsiropšti - ir vėl užsimoji... į viršų. Laiptų turėk­
lų virbai dvelkė šalčiu, tačiau kilimo šereliai atro­
dė minkšti, šilti ir švelnūs - jeigu kartais ant jų
nukristum. Įpusėjusi kelionę viršun, ji stabtelėjo
atsikvėpti. Toji prieblanda jos visai nejaudino -
buvo pripratusi gyventi tamsoje. Ji ir namie gy­
veno prieblandoje ir dėl to tokiomis aplinkybė­
mis kaip dabar ji jautėsi netgi saugesnė.
Pasiekusi viršutinę laiptų aikštelę, išvydo pra­
viras duris ir didelį šviesos kvadratą, kuris lyg ko­
kia kliūtis kirto koridorių. „Aš turiu jį pereiti", -
drąsindamasi paliepė sau Arietė. Tame kambary­
je, iš kurio sklido šviesa, girdėjosi monotoniškas
mieguistas balsas, „...toji kumelė, - dudeno bal­
sas, - buvo penkerių metų ir iš tikrųjų priklausė
mano broliui Airijoje, ne vyresniajam, bet jaunes­
niam broliui - tam, kuris laikė kavines „Senas
draugas" ir „Mano brangioji". Keletą sykių jis su
ja dalyvavo kliūtinėse žirgų lenktynėse... Bet kai
aš sakau „keletą", tai turiu galvoj tris ar bent jau
du... Ar tu kada nors matei Airijos kliūtines žirgų
lenktynes?"
- Ne, - abejingai atsiliepė kitas balsas.
„Tai mano tėtis, - suprato Arietė ir krūptelėjo, -
mano tėtis kalbasi su teta Sofija ar, tiksliau, teta
118
Sofija kažką pasakoja mano tėčiui..." Suspaudė
glėbyje smeigtuką su raišteliu ir perbėgusi švie­
sos kvadratą nulėkė į kitą koridoriaus galą. Lėk­
dama pro praviras duris ji žvilgsniu užgriebė ži­
dinio liepsną ir lempos šviesą, ir blizgančius bal­
dus bei tamsiai raudonos spalvos brokatą.
Kitapus šviesos kvadrato koridorius buvo vėl
tamsus, bet pačiame jo gale Arietė įžvelgė pusiau
praviras duris. „Čia vaikų žaidimų kambarys, -
pagalvojo ji. - O už jo - vaikų miegamasis".
„Yra tam tikras skirtumas tarp anglų ir airių žir­
gų lenktynių, - atsklido tetos Sofijos balsas, - ku­
ris iškart tave nustebins. Pavyzdžiui..." - Arietei
patiko tas balsas. Toks raminantis, lygus - kaip ir
laikrodžio tiksėjimas hole. Ir kai ji nulipo nuo ki­
limo ant dažytų grindų prie pat grindjuostės, iš­
girdo ir labai susidomėjo, kad Airijai būdingos ne
gyvatvorės, o akmens tvoros. Atsidūrusi prie
grindjuostės ji galėjo bėgti, o jai patikdavo bėgio­
ti. Kilimais vaikščioti sunku - jie stori, kojos už jų
kliūva, nepaskubėsi. O grindų lentos lygios ir kve­
pia vašku. Jai patiko tas kvapas.
Pamokų ruošos kambarys, kai jinai jame atsidū­
rė, buvo visas apdangstytas paklodėm nuo dul­
kių ir prigrūstas visokių sendaikčių. Jame šviečian­
tis dujų degiklis irgi buvo taip prisuktas, kad vos
matėsi žydra liepsnelė. Grindys išklotos gerokai nu­
tryptu linoleumu, o kilimėliai apšiurę. Po stalu -
119
didžiulė tamsos ola. Graibydamasi aplink, jinai
įžengė į ją ir atsitrenkė į dulkiną pagalvėlę, deda­
mą po keliais atsiklaupus, kuri buvo aukštesnė už
ją pačią. Vėl išnirusi iš tamsos į prieblandą, ji pa­
žvelgė aukštyn ir pamatė kampinį bufetą su lėlių
servizu, paveikslą virš židinio ir pliušines užuo­
laidas, ant kurių jos tėvelis buvo „pastebėtas". Vi­
sas kambarys pilnas kėdžių kojų, o per kėdžių sė­
dynes negalėjo matyti, kas yra aukščiau. Ji prasi­
brovė pro tas kėdes link vaikų miegamojo durų ir
tenai tolimame kampe ant prietemoje skendinčios
plynaukštės staiga išvydo gulintį berniuką. Išvy­
do ant pagalvės krašto į ją atgręžtą didelį veidą,
matė, kaip jo akyse atsispindi dujų degiklio švie­
sa, matė, kad jis rankoje gniaužia antklodę ir spau­
džia ją sau prie burnos.
Arietė sustojo ir ramiai laukė. Po kurio laiko, pa­
mačiusi, kad jo pirštai atsigniaužė, švelniai pasakė:
- Nebijok... čia aš, Arietė.
Jis atitraukė antklodę nuo burnos ir sumikčiojo:
- Ar-ri... kas... taip?
Jis atrodė susierzinęs.
- ...etė, - švelniai pridūrė ji. - Ar tu paėmei
laišką?
Akimirką jis nieko nesakė, tik spoksojo į ją, o
paskui prabilo:
- Ko tu taip vogčiom vogčiom atitipenai į mano
kambarį?
120
 - Aš visai ne vogčiom atitipenau, - pasakė Arie-
tė. - Aš netgi bėgte įbėgau. Tu nematei?
Jis tylėjo ir spoksojo į ją išplėtęs didžiules akis.
- Kai aš atsinešiau knygą, - pagaliau prakalbo
jis, - tavęs nebebuvo.
- Aš turėjau eiti. Arbata jau laukė.
Mano tėtis mane išsivedė.
Jis viską suprato.
- Aha, - ištarė supratingai ir daugiau
jai nepriekaištavo.
- Ar tu paėmei laišką? - vėl paklau­
sė ji.
- Taip, - pasakė berniukas. -
Aš turėjau eiti ten du kartus.
Įkišau jį į barsuko urvą...
Staiga jis nubloškė antklodę
ir atsistojo lovoje - toks milži­
nas blyškiais naktiniais marš­
kiniais iš flanelės. Dabar
Arietei atėjo eilė išsigąsti.
Ji pasisuko į šoną, įsmei­
gė žvilgsnį jam į veidą
ir iš lėto ėmė slinkti,
durų link.

121
Tačiau jis į ją nežiūrėjo. Jis grabaliojosi už paveiks­
lo ant sienos.
- Štai jis, - pasakė vėl atsisėdęs, kad net lova
garsiai sugirgždėjo.
- Bet aš neprašiau jo grąžinti! - vėl prisiartinusi
sušuko Arietė. - Reikėjo tenai palikti! Kodėl tu jį
parsinešei?
Jis apvertė popieriaus lapą.
- Jis parašė ant kitos pusės, - pasakė.
- Ak, prašau, - jausmingai šūktelėjo Arietė, - pa­
rodyk!
Ji lėkte prilėkė prie lovos ir įsikibo į nukarusią
iki grindų paklodę.
- Vadinasi, jie gyvi! Ar tu juos matei?
- Ne, - atsakė jis, - tik laišką radau padėtą prie
urvo krašto, ten pat, kur ir aš buvau palikęs. - Jis
pasilenkė prie jos. - Bet jis ant jo parašė. Pažiū­
rėk!
Jinai puolė prie berniuko ir kone išplėšė laišką
iš didelių jo pirštų, bet vis dėlto laikėsi tokio at­
stumo, kad jis jos nepasiektų. Ir nubėgo su laišku
prie pamokų ruošos kambario durų, kur šviesa,
kad ir blausi, vis tiek buvo stipresnė.
- Net silpna darosi, - prisikišusi laišką prie akių
ištarė ji. - Įdomu, su kuo jis čia rašė? Vien didžio­
siomis raidėmis...
Staiga ji grįžtelėjo:
- Ar tikrai ne tu pats parašei?
122
 - Žinoma, ne, - prabilo jis, - aš rašau mažosio­
mis...
Bet ji jau matė iš veido, kad jis sako tiesą, ir ėmė
po raidę skaityti laišką.
- „P-a... pa, - skaitė ji, - pasakyk t-ia-ta-i. Tia
tai? - nustebo Arietė.
- Taip, - paaiškino berniukas, - tetai.
- Pasakyk tetai... Kokiai tetai? - vėl nustebo Arie­
tė. Berniukas tylėjo ir laukė. - Tetai L-u-p... Ai,
tetai Lupei! - sušuko ji. - Jis rašo, klausyk, ką jis
rašo: „Pasakyk tetai Lupei, kad ji sugrįžtų!"
Tyla.
- Na tai pasakyk jai, - po akimirkos ištarė ber­
niukas.
- Bet jos čia nėra! - sušuko Arietė. - Jos čia nie­
kada nebuvo! Aš net neprisimenu, kaip ji atrodo!
- Žiūrėk, - įsmeigęs akis į praviras duris pasakė
berniukas. - Kažkas ateina!
Arietė staiga atsisuko. Nebebuvo kada pasislėp­
ti: prieš ją stovėjo Lūkstas su krepšiu skoliniams
vienoje rankoje ir smeigtuku kitoje. Jis stovėjo
ano kambario tarpduryje. Stovėjo visiškai tyliai,
iš už nugaros apšviestas koridoriaus šviesos, o
priešais tysojo blyškus jo šešėlis. Jis jau buvo ją
pastebėjęs.
- Aš išgirdau tavo balsą, - ramiai, siaubingai ra­
miai pasakė jis, - išeidamas iš Jos kambario.
Arietė taip pat žiūrėjo į jį įsmeigusi žvilgsnį,
123
pasikišusi po skvernu laišką. Ar jis galėjo įžiūrė­
ti, kas yra toliau už jos, kai kambaryje tokia prie­
tema? Ar galėjo jis įžiūrėti tą didelį gniutulą lo­
voje?
- Eime namo, - paliepė Lūkstas ir apsisuko.
 Keturioliktas skyrius
LŪKSTAS neištarė nė žodžio, kol jie įžengė į savo
svetainę. Jis net nežiūrėjo į jos pusę. Arietė turėjo
kaip įmanydama greičiau kiūtinti iš paskos. Jis tar­
si nepastebėjo jos pastangų padėti uždaryti už­
kardą, tačiau vieną sykį, kai Arietė parpuolė, jis
palaukė, kol ji atsikels, ir, rodos, visai abejingai
stebėjo, kol jinai valėsi nuo kelių dulkes.
Ant stalo jau buvo padėta vakarienė. Namilė
trumpam paliko lyginamus skalbinius ir atlėkė
iš virtuvės nustebusi, kad juodu sugrįžo vienu
metu.
Lūkstas nusimetė krepšį ir skvarbiai pasižiūrėjo
į žmoną.
- Kas atsitiko? - sunerimusi paklausė Namilė,
žvilgčiodama tai į vieną, tai į kitą.
- Jinai buvo vaikų miegamajame, - ramiai išta­
rė Lūkstas, - ir kalbėjosi su tuo berniuku!
Namilė žengtelėjo žingsnį į priekį, susinėrė vir­
pančias rankas priešais prikyštę, o išsigandusios
akys lakstė tai šen, tai ten.
- Ak, ne... - pralemeno ji.

125
 Lūkstas atsisėdo. Pavargusia ranka brūkštelėjo
sau per akis ir viršugalvį. Jo veidas atrodė sunkus
ir blyškus kaip tešla.
- Tai kaip dabar? - pasakė jis.
Namilė stovėjo nejudėdama, nuleidusi suner­
tas plaštakas ir žvelgė į Arietę.
- Ak, ir kaip tu... - sušnibždėjo ji.
„Jie išsigandę, - suvokė Arietė, - jie nė kiek ne­
pyksta, jie tik labai labai išsigandę". Ji žengtelėjo į
priekį.
- Viskas gerai, - prabilo ji.
Namilė staiga klestelėjo ant siūlų ritės, ją ėmė
krėsti drebulys.
- Ak, - ištarė ji, - ką mes dabar darysim?
Ir ji pradėjo linguoti - labai lėtai, pirmyn atgal.
- Ak, mama, nusiramink, - maldaujamai papra­
šė Arietė. - Nėra taip jau viskas blogai. Tikrai nė­
ra. - Ji pagrabaliojo sau po užantį. Iš pradžių ne­
galėjo apčiuopti laiško - jis buvo pasislinkęs už
nugaros, - bet galų gale ištraukė jį visą labai su­
glamžytą. - Žiūrėk, - pasakė, - čia laiškas nuo dė­
dės Hendrerio. Aš jam parašiau, o berniukas nu­
nešė laišką ir...
- Tu jam parašei! - suriko Namilė taip, lyg
gniaužtų dar stipresnį klyksmą. - Ak, - sudeja­
vo ir užsimerkė, - kas toliau! Ką mes dabar da­
rysim? - ir kaulėta ranka glebiai suvėdavo sau
prieš akis.
126
 - Paduok mamai vandens, Ariete, - griežtai pa­
liepė Lūkstas.
Arietė atnešė riešuto kevalą su vandeniu. Smai­
lusis kevalo galas buvo nupjautas, todėl jo forma
dabar priminė taurę brendžiui gerti.
- Ir kas tave privertė šitaip pasielgti, Ariete? -
jau ramesniu balsu paklausė Namilė ir pastatė ant
stalo tuščią puodelį. - Kas tau šovė į galvą?
Tada Arietė jiems papasakojo, kaip buvo „paste­
bėta" tą rytą po vyšnios medžiu. Ir kaip ji viską nu­
slėpė, kad nesukeltų jiems nerimo. Ir kad berniu­
kas sakė, jog jie „išmirsią".Tr svarbiausia - kad at­
rodė tiesiog būtina įsitikinti, jog Hendreriai gyvi.
- Na supraskit, - maldavo Arietė, - supraskit ma­
ne! Aš stengiuosi išsaugoti mūsų padermę!
127
 - Kokias sąvokas ji vartoja! - ne be pasididžiavi­
mo pašnibždom pasakė Namilė Lukštui.
Tačiau Lūkstas nesiklausė.
- Išsaugoti padermę! - niūriai pakartojo jis. -
Mergaičiuke, tokie kaip tu, kurie priima staigius
sprendimus be jokios pagarbos tradicijoms, vie­
ną kartą ir visam laikui sunaikins visus skoliniau-
tojus. Ar tu supranti, ką padarei?
Arietė atrėmė kaltinantį jo žvilgsnį.
- Taip, - drebančiu balsu pasakė ji, - aš... aš su­
radau ryšį su vieninteliais gyvais mūsų giminai­
čiais. Taigi, - drąsiai tęsė ji, - dabar mes galėsime
suvienyti jėgas...
- Suvienyti jėgas! - piktai pakartojo Lūkstas. -
Manai, kad Hendrerių šeimynėlė kada nors čia
parsikraustys? O gal įsivaizduoji, kad tavo mama
emigruos į barsuko urvą, ten, už dviejų varstų,
gyventi po atviru dangum, be karšto vandens?
- Niekada! - garsiai suriko Namilė, taip garsiai,
kad jie abu net atsigręžė į ją.
- O gal įsivaizduoji, kaip tavo mama keliauja
tuos du varstus per sodą, - kalbėjo toliau Lūks­
tas, - per laukus, knibždančius varnų, karvių ir
arklių, ir kitokių niekniekių, kad išgertų puodelį
arbatos su teta Lupę, kurios ji niekada per daug
nemėgo? Palauk palauk, - sustabdė jis besižiojan-
čią kažką sakyti Arietę. - Ir netgi ne tai yra dalyko
esmė. Esmė yra tai, kad jeigu viskas ir pakryptų
128
kitaip, kol kas mes gyvename kur gyvenome. Es­
mė, - palinkdamas į priekį ir pereidamas į iškil­
mingą toną kalbėjo jis, - yra tokia: tas berniukas
dabar žino, kur mes gyvename!
- O ne, jis nežino, - paprieštaravo Arietė, - aš
jam šito nepasakiau. Aš...
- Tu jam pasakei, - nutraukė ją Lūkstas, - apie
sprogusį virtuvės vamzdį, papasakojai, kaip mus vi­
sus vanduo nunešė prie grotelių, - jis vėl atsisėdo ir
žiūrėjo j ją veriamu žvilgsniu. - Jamtereikia truputį
pagalvoti, ir susigaudys, - paaiškino jis. Arietė nie­
ko nesakė, tad Lūkstas tęsė: - Šitokių dalykų anks­
čiau nėra buvę, niekada - per visą skoliniautojų is­
toriją. Taip, skoliniautojai būdavo „pastebėti". Gal­
būt skoliniautojus net sugaudavo. Betjokia žmogiš­
ka būtybė niekada nežinojo, kur skoliniautojai gy­
vena. Virš mūsų pakibo labai didelė grėsmė, Ariete,
ir tą grėsmę mums užtraukei tu. Tai rūsti tiesa.
- Ak, Lukštai, - suunkščiojo Namilė, - negąs­
dink vaiko.
- Oi ne, Namile, - jau švelniau ištarė Lūkstas, -
vargše mano senute! Aš nenoriu nieko gąsdinti,
bet viskas labai rimta. Įsivaizduok, jeigu aš lie­
piu tau šiąnakt susipakuoti visus daiktus ir daik­
telius - kur mes eitume?
- Tik ne pas Hendrerius, - suriko Namilė, - tik
ne ten, Lukštai! Aš su Lupę niekada neišsitekčiau
vienoje virtuvėje...
129
 - Ne, - pritarė Lūkstas, - ne pas Hendrerius. Ir
supranti, kodėl ne ten? Ogi tas berniukas apie juos
irgi žino!
- Ak! - nuoširdžiai persigandusi sušuko Namilė.
- Taip, - patvirtino Lūkstas, - tereikia poros
smarkių terjerų veislės šunų arba gerai apmoky­
to šeško - ir visai tai šeimynėlei galas.
- Ak, Lukštai... - išlemeno Namilė ir vėl ėmė dre­
bėti. Jai baisoka buvo galvoti apie gyvenimą bar­
suko urve, bet kad išvis nebūtų kur dėtis - atrodė
beveik dar baisiau. - O žinai, ko gero, aš ten visai
normaliai įsikurčiau... - pasakė ji. - Aišku, jeigu
tik mes gyventume visiškai atskirai nuo Lupės...
- Tiek to, nėra ko dabar apie tai galvoti, - nu­
traukė ją Lūkstas. Jis atsigręžė į Arietę: - Ką dėdė
Hendreris tame laiške rašo?
- Iš tikrųjų! - sušuko Namilė. - Kur tas laiškas?
- Nieko daug nerašo, - paduodama laišką atsa­
kė Arietė, - tik tiek: „Pasakyk tetai Lupei, kad su­
grįžtų!"
- Ką? - laikydama laišką aukštyn kojom šai­
žiai riktelėjo Namilė. - Kad sugrįžtų? Ką tai ga­
lėtų reikšti?
- Jis turbūt mano, - spėjo Lūkstas, - kad Lupė
greičiausiai išėjo pas mus ir negrįžta.
- Išėjo pas mus? - pakartojo Namilė. - Bet kada?
- Iš kur aš galiu žinoti, - pasakė Lūkstas.
- Jis nerašo kada, - pridūrė Arietė.
130
 - Bet, - sušuko Namilė, - gal tai atsitiko prieš
daugybę savaičių!
- Galbūt, - pritarė Lūkstas. - Šiaip ar taip, gana
seniai, jeigu jis jau nori, kad ji sugrįžtų.
- Ak, - šūktelėjo Namilė, - o kaip tie vargšai jų
vaikeliai?!
- Jie dabar jau ūgtelėję, - pasakė Lūkstas.
- Bet jai tai tikrai bus kas nors nutikę! - sušuko
Namilė.
- Taip! - pritarė Lūkstas. Jis atsigręžė į Arietę. -
Dabar supranti, ką turėjau galvoje kalbėdamas
apie tuos laikus, Ariete?
- Ak, Lukštai, - Namilės akys pritvinko ašarų. -
Aš manau, kad niekas iš mūsų jau nebepamatys
vargšelės Lupės!
- Bet mes ir taip nebūtume su ja matęsi, - pasa­
kė Lūkstas.
- Lukštai, - jau blaiviau prakalbo Namilė, - aš
labai bijau. Atrodo, kad visos nelaimės pasipylė
vienu metu. Ką mes darysime?
- Na, - atsakė Lūkstas, - šįvakar tai jau tikrai
nėra kas daryti. Tikrai. Tiktai pavakarieniauti ir
eiti miegoti. - Jis atsistojo.
- Ak, Ariete, - staiga suaimanavo Namilė, - tu
bjauri, netikusi mergiūkštė! Kaip drįsai išeiti ir už­
virti šitą košę? Kaip drįsai išeiti ir imti kalbėtis su
žmogaus vaiku? Jeigu...
- Aš buvau „pastebėta", - sušuko Arietė. - Ne­
tyčia „pastebėta". Ir tėtis buvo „pastebėtas". Ne­
131
manau, kad viskas taip baisu, kaip jūs stengiatės
pavaizduoti. Aš apskritai nemanau, kad žmonės
yra blogi padarai...
- Jie gali būti ir geri, ir blogi, - pasakė Lūkstas, -
jie gali būti ir sąžiningi, ir sukčiai - priklauso nuo
to, kas jiems vieną ar kitą akimirką šaus į galvą.
Gyvuliai, jeigu jie mokėtų kalbėti, pasakytų tau
tą patį. Stenkis jų išvengti - štai ką man visąlaik
kalė į galvą. Nesvarbu, ką jie tau žada. Joks žmo­
gus dar nėra nė vienam iš mūsų padaręs ką nors
gera.
 Penkioliktas skyrius
TĄ naktį, kai Arietė tyliai gulėjo ant nugaros lovoje
po savo cigarečių dėžutės lubomis, Namilė ir Lūks­
tas nepaliaujamai kalbėjosi. Kalbėjosi juodu sve­
tainėje, kalbėjosi virtuvėje, o vėliau, gerokai vė­
liau, - savo miegamajame. Ji girdėjo, kaip tranko­
mi stalčiai, kaip girgžda durys, kaip iš po lovų trau­
komos dėžės. „Ką jie ten daro? - svarstė ji. - Kas
dabar mūsų laukia?" Tyliai tyliai gulėjo savo minkš­
toje lovelėje, o šalia - tokie savi ir pažįstami daik­
tai: pašto ženklas su Rio de Zaneiro uosto vaizdu,
sidabrinis paršelis iš nuostabios apyrankės, jos žie­
delis iš turkio, kurį kartais, išdaigaudama, užsidė­
davo ant galvos kaip karūną, ir brangiausios iš vi­
sų - jos damos, aukso trimitų garsais žadinančios
ramų miestą. Gulėdama čia išsitiesusi ir tyli, Arietė
staiga suvokė, jog nenori viso to netekti, tačiau no­
ri ir kitų dalykų - nuotykių ir nedidelių pavojų. Ir
kaip tik šito (ji tai suprato iš nesiliaujančių tranky-
mųsi ir šnabždesių) jai nelemta patirti.
O iš tiesų Namilė tiesiog nerado sau vietos: tai
ištraukdavo, tai užstumdavo stalčius, niekaip ne­

133
galėdama nusiraminti. Galų gale, kai Lūkstas jau
gulėjo lovoje, ji nusprendė susisukti plaukus.
- Na jau, Namile, - vangiai subarė Lūkstas, ap­
sivilkęs naktiniais marškiniais, - kamto reikia? Kas
gi tave matys?
- O kaip tik tam! - šūktelėjo Namilė, ieškodama
stalčiuje plaukų suktukų. - Tokiais laikais kaip da­
bar nieko negali žinoti. Aš visai nenoriu, - pasakė
ji susierzinusi ir išvertė ant grindų vieną stalčių, -
kad mane sugautų su šitokia šukuosena!
Pagaliau ji, patempusi lūpą, kaip ką tik išskalbta
lėlė baidyklė, įsirangę į lovą. Lūkstas atsiduso, ap­
sivertė ant kito šono ir galų gale sudėjo bluostą.
Namilė dar ilgai gulėjo įsmeigusi žvilgsnį į ži­
balinę lempą. Tai buvo sidabrinis kvepalų bute­
liuko dangtelis su mažyte plūduriuojančia dag­
timi. Nė pati nesuprato, kodėl jai nesinori tą lem­
pą užpūsti. Viršuje, virtuvėje, kažkas vaikščiojo, -
nors tokį vėlų metą visi namai jau turėtų miego­
ti. O dar tie plaukų suktukai taip nepatogiai
spaudė kaklą... Ji įsižiūrėjo - visai kaip Arietė - į
pažįstamą kambario aplinką (per daug prigrūs­
tas, suprato ji kaip tik dabar, visokių krepšelių ir
dėžučių, ir spintelių) ir mąstė: „Kas toliau? Gal­
būt galų gale nieko ir neįvyks? Galbūt mergaitė
teisi, ir mes keliame per daug triukšmo dėl nie­
ko? Tas berniukas, kad ir ką kalbėtum ir darytum,
yra tiktai svečias. Galbūt, - mąstė Namilė, - ne­
134
trukus jisai išvyks, ir tada... - jau migdama mur­
mėjo pati sau, - taip ir bus..."
Paskui (ji tai suprato vėliau), matyt, vis dėlto už­
snūdo, nes atrodė, kad eina per Tešlainupį, kad
naktis ir pučia vėjas, o laukas, atrodo, staigiai ky­
la aukštyn. Ji kone repečkoja pirmyn kalvagūb-
riu palei dujų vamzdį, vis paslysta ir įsirita į šla­
pią žolę. Namilei atrodė, kad medžiai braška traš­
ka, kad jų šakos siūbuoja linguoja dangaus fone.
Ir tada (kaip visiems papasakojo po kelių savai­
čių) pasigirdo - lyg koks medis skyla į šipulius...
Ir Namilė prabudo. Ji vėl išvydo kambarį ir mirk­
čiojančią lempą, bet iškart suprato, kad kažkas ne
taip: traukė stiprus skersvėjis, jos burna buvo iš­
džiūvusi, o tarp dantų grikšėjo smėlis. Tada ji
žvilgtelėjo į lubas.
- Lukštai! - suklykė griebdama vyrui už peties.
Lūkstas atsisuko į jos pusę ir staiga atsisėdo.
Jie abu spoksojo į lubas. Lubos dabar ėjo nuo­
žulniai, mat vienas jų kraštas buvo atsiskyręs nuo
sienos - dėl to ir traukė skersvėjis, - o per susi­
dariusį plyšį tiesiai į kambarį, maždaug per colį
nuo lovos kojos, buvo įsmeigtas labai keistas
daiktas: milžiniškas pilko plieno strypas blizgan­
čiu suplotu galu.
- Tai atsuktuvas, - atpažino Lūkstas.
Jie lyg užburti spoksojo į jį, ir kokią minutę spen­
gė tyla. Tada iš lėto tas milžiniškas daiktas ėmė
135
kilti, kol jo galas krypdamas prisiplojo prie lubų.
Namilė išgirdo, kaip ten, viršuj, ant grindų kaž­
kas girgžtelėjo ir aiktelėjo.
- Oi, koja! - suriko Namilė. - Oi, tas pojūtis... -
ir staiga suskilęs jų stogas prasiskyrė ir traškėda­
mas kažkur išnyko.
Tada Namilė sukliko. Bet šįsyk klyksmas buvo
tikras - garsus, veriamas, iš visos širdies. Atrodė,
kad tas klyksmas ją pačią ramina ir guodžia, o jos
akys, gana susidomėjusios, žvelgė viršun į tuščią,
šviesią erdvę. Ji suprato, kad ten toli, aukštai virš
jų buvo kitos lubos - jos atrodė aukštesnės už pa­
tį dangų. O palubėje kabojo rūkytas kumpis ir dvi
svogūnų kasos. Tarpduryje išsigandusi ir drebė­
dama, susisiautusi į naktinius marškinius pasiro­
dė Arietė. Tuomet Lūkstas pliaukštelėjo Namilei
per nugarą:
- Užteks, - pasakė jis, - liaukis.
Ir Namilė staiga nutilo.
Tada tarp jų ir tos nepasiekiamos aukštybės iš­
niro didžiulis veidas. Jis svyravo į šalis, šypsojosi
ir atrodė siaubingas. Visi tylėjo. Namilė sėdėjo įsi­
tempusi ir išsižiojusi.
- Ar čia tavo mama? - po kurio laiko pasigirdo
nuostabos kupinas balsas, ir Arietė, stovėdama
tarpdury, sušnibždėjo:
- Taip.
Tai buvo berniukas.
136
 Lūkstas atsikėlė ir drebėdamas - turbūt nuo šal­
čio, juk buvo tik su naktiniais marškiniais - atsi­
stojo šalia lovos.
- Kelkis, - pasakė jis Namilei, - tu čia negali pa­
silikti!
Bet Namilė, priešingai, negalėjo atsikelti. Ji mat
vilkėjo senais naktiniais marškiniais, kurie nuga­
roje buvo užlopyti, tad niekas jos tokios nepaju­
dins iš vietos. Namilės viduje iš lėto jau budo įnir­
šis: ją užtiko su suktukais plaukuose. Negana to,
ji staiga prisiminė, jog per visą tą sumaištį pirmą
kartą gyvenime vakar po vakarienės nesuplovė
indų, paliko juos rytojui. Dabar jie stovi ten, vir­
tuvėje, ant stalo išstatyti prieš visą pasaulį!
Namilė dėbtelėjo į berniuką - juk jis galų gale
dar vaikas.
- Sutvarkyk viską! - paliepė ji. - Tuoj pat viską
atstatyk! - Jos veidas plykstelėjo, o plaukų suktu­
kai lyg ir suvirpčiojo.
Berniukas atsiklaupė, bet Namilė nekrūptelėjo
net ir tada, kai tas didžiulis veidas iš lėto artėjo
prie jos. Ji pamatė rausvą ir putlią apatinę jo lūpą -
tokią pat kaip Arietės, tik nežmoniškai padidintą,
ir pastebėjo, kaip ji vos vos virpa.
- Bet aš kai ką jums atnešiau, - pasakė berniu­
kas.
Namilės veido išraiška nepasikeitė, o Arietė, vis
dar stovėdama tarpdury, šūktelėjo:
137
 - Ką atnešei?
Berniukas pagraibė sau už nugaros ir labai at­
sargiai, kad neapverstų, iškėlė virš jų galvų kaž­
kokį medinį daiktą.
- Štai, - pasakė jis ir atsargiai, net iškišęs liežuvį
ir sunkiai šnopuodamas, lėtai nuleido tą daiktą
jiems pro skylę.
Tai buvo lėlių bufetėlis su visais indais. Jis turė­
jo du stalčius, o apačioje - spintelė su durelėmis.
Berniukas pastatė viską prie Namilės lovos kojū­
galio. Arietė pribėgo artyn, kad geriau matytų.
- Ak! - sužavėta šūktelėjo ji. - Mama, žiūrėk!
Namilė metė žvilgsnį į bufetėlį - jis buvo iš tam­
saus ąžuolo, o lėkštės išgražintos piešiniais - ir ta­
da vėl staiga nusuko žvilgsnį į šoną.
- Taip, - šaltai pasakė ji, - labai gražus.
Įsivyravo tyla, ir ilgokai nė vienas nesumanė,
kaip tą tylą nutraukti.
- Bufetėlio durelės iš tikrųjų atsidaro, - paga­
liau prabilo berniukas, ir tarp jų nusileido didelė
pirties muilu kvepianti ranka. Arietė atšokusi pri­
siplojo prie sienos, o Lūkstas nervingai suriko:
- Atsargiau!
- Taip, - po akimirkos pasakė Namilė, - matau,
kad atsidarinėja.
Lūkstas giliai atsiduso - kai ranka išnyko, jam
širdyje atlėgo.
- Na štai, Namilė, - ramino jis, - tu visą laiką
kažko panašaus norėjai!
138
 - Taip! - sutiko Namilė. Ji vis dar sėdėjo įsitem­
pusi, susidėjusi rankas į skreitą. - Labai ačiū. O
dabar, - ramiai kalbėjo ji toliau, - gal malonėtu­
mėte vėl uždengti stogą?
- Lukterkit truputėlį, - paprašė berniukas.
Jis pasigraibė sau už nugaros ir jo ranka vėl įni­
ro į jų kambarį. Ir štai šalia bufetėlio, kur jau be­
veik nebebuvo vietos, atsirado mažas lėlių fotelis,
Karalienės Viktorijos laikų fotelis, apmuštas rau­
donu aksomu.
- Ak! - vėl sušuko Arietė.
O Lūkstas droviai pridūrė:
- Atrodo, lyg būtų skirtas kaip tik man.
- Pamėginkit atsisėsti, - pasiūlė berniukas, ir
Lūkstas nervingai žvilgtelėjo į jį.
- Sėskis! - paragino Arietė, ir Lūkstas atsisėdo -
su naktiniais marškiniais, nuogomis blauzdomis.
- Puikumėlis, - po akimirkos pasakė jis.
- Jis labai tiks svetainėje prie židinio, - sušuko
Arietė, - kaip nuostabiai atrodys ant to raudono
sugeriamojo popieriaus!
- Pažiūrėkim, - pasakė berniukas ir jo ranka vėl
nusileido.
Lūkstas pačiu laiku pašoko nuo krėslo ir įsikibo
į bufetą, o raudonas aksominis krėslas švilptelėjo
aukštyn jam virš galvos ir tikriausiai atsidūrė gre­
timame kambaryje. Arietė išlėkė pro duris ir per­
ėjimu nudūmė pasižiūrėti į svetainę.
139
 - Ak, - sušuko ji tėvams iš toli, - ateikit pasižiū­
rėti. Kaip gražu!
Lūkstas ir Namilė nepajudėjo iš vietos. Virš jų
sunkiai kvėpuodamas buvo palinkęs tas berniu­
kas, jie net galėjo įžiūrėti jo naktinių marškinių
sagutes. Atrodo, jis apžiūrinėjo kitą kambarį.
- Ką jūs laikote tame garstyčių indelyje? - pa­
klausė jis.
- Anglis, - pasigirdo Arietės balsas. - O aš padė­
jau pasiskolinti šitą naują kilimą. Štai čia tas laik­
rodis, apie kurį tau pasakojau, ir paveikslai.
- Galėčiau atnešti tau geresnių pašto ženklų nei
šitie, - pasakė berniukas. - Esu sykį gavęs keletą
jubiliejinių ženklų su Tadž Machalio vaizdais.
- Žiūrėk, - vėl pasigirdo Arietės šūksmas, ir
Lūkstas paėmė Namilę už rankos, - čia mano
knygos...
140
 Kai didžioji ranka dar sykį nusileido ir pajudėjo
Arietės link, Namilė įsikibo į Lūkstą.
- Nusiramink, - sušnibždėjo jis, - sėdėk tyliai...
Berniukas, atrodo, vartė knygas.
- Kaip jos vadinasi? - paklausė jis, ir Arietė vie­
nu įkvėpimu išvardijo jų pavadinimus.
- Lukštai, - sušnibždėjo Namilė, - aš tuojau su­
klyksiu...
- Ne, - šnipštelėjo Lūkstas. - Jokiu būdu. Dau­
giau nebereikia.
- Jaučiu, kad klyksmas pats veržiasi, - pasakė
Namilė.
Lūkstas sunerimo.
- Sulaikyk kvėpavimą, - paliepė jis, - ir skaičiuok
iki dešimties.
Berniukas kalbėjosi su Ajriete:
- Kodėl negalėtum man jų paskaityti?
- Aišku, galėčiau, - sutiko Arietė, - bet aš norė­
čiau skaityti ką nors nauja.
- Tačiau pas mane tu taip ir neatėjai, - paprie­
kaištavo berniukas.
- Žinau, - pasakė Arietė, - ateisiu.
- Lukštai, - sušnibždėjo Namilė, - girdėjai? Ar
girdėjai, ką jinai pasakė?
- Taip, taip, - patvirtino’Lūkstas. - Patylėk...
- Gal nori apžiūrėti mūsų sandėliukus? - pasi­
teiravo Arietė, ir Namilė užspaudė delnu burną,
kad sulaikytų riksmą.
141
 Lūkstas pakėlė akis į berniuką.
- Ei, - šūktelėjo jis, norėdamas atkreipti berniu­
ko dėmesį. Berniukas pažvelgė į jį iš viršaus. - Pa­
dėk stogą į vietą, - paprašė Lūkstas, stengdamasis
kalbėti dalykišku ir ramiu tonu, - mums šalta.
- Gerai, - sutiko berniukas, bet, atrodo, dar kaž­
ko dvejojo: ištiesęs jiems virš galvų ranką paėmė
vieną lentą, kuri priklausė jų stogui. - Ar man jas
vėl užkalti? - paklausė jis ir visi pamatė, kaip jis
paėmė plaktuką. Plaktukas labai grėsmingai su­
siūbavo jiems virš galvų.
- Žinoma, užkalk, - suirzo Lūkstas.
- Matote, - paaiškino berniukas, - ten, viršuj, aš
turiu dar keletą daikčiukų.
Lūkstas nesumojo, ką atsakyti, tada Namilė jam
bakstelėjo.
- Paklausk, - sušnibždėjo ji, - kas tai per daik­
čiukai.
- Kokie tai daikčiukai? - paklausė Lūkstas.
- Tenai ant viršutinės bufeto lentynos, šalia ži­
dinio pamokų ruošos kambaryje, yra kai kas iš se­
nojo lėlių namelio.
- Aš ten nesu matęs jokio lėlių namelio, - pasa­
kė Lūkstas.
- Na, jis aukštai ant bufetėlio, - paaiškino ber­
niukas, - prie pat lubų, jūs negalėjote jo matyti,
jums reikėtų užsilipti ant tos lentynos, kad jį pa-
siektumėt.
142
 - Kokio pobūdžio daiktų yra tuose lėlių namuo­
se? - paklausė Arietė iš svetainės.
- Oi, visokių, - ėmė vardyti berniukas, - ir kili­
mų, ir sienų kilimėlių, ir lovų su čiužiniais, narve­
lis su paukšteliu - žinoma, paukštelis netikras - ir
stalų, be to, penkios paauksintos kėdės ir vazo­
nas su palme, virtuvės rakandų, pilna lėkštė plast­
masinio vaisinio pyrago ir dirbtinė avies kulšis...
Namilė pasilenkė prie Lūksto.
- Pasakyk jam, kad mus užkaltų, bet... nestip­
riai, - sušnabždėjo ji.
Lūkstas nustebęs atsigręžė į Namilę, o Namilė
jam energingai keliskart sulinksėjo ir susikryžia­
vo ant krūtinės rankas.
Lūkstas pasisuko į berniuką.
- Gerai, - pasakė jis, - užkalk mus. Bet nestip­
riai - turbūt supranti, ką noriu pasakyti. Taukš-
telk vieną kitą vinutę ir užteks...
 Šešioliktas skyrius
NUOtada prasidėjo keistas jų gyvenimo tarpsnis:
toks skoliniavimas, kokio jie nė sapnuoti nesap­
navo - tikras aukso amžius.
Kiekvieną naktį prasiverda­
vo grindys ir pasirodydavo
įvairios brangenybės: tikrų
tikriausias svetainės kilimas,
mažytis kibirėlis anglims lai­
kyti, maža kieta sofutė su
damasto pagalvėlėmis, dvi­
gulė lova su apvaliu velenė­
liu pagalvėlėms atremti, to­
kia pat viengulė lova su dry­
žuotu čiužiniu, įrėminti pa­
veiksliukai vietoj pašto žen­
klų, viryklė, kuri neveikė,
bet užtat pastatyta virtuvė­
je atrodė „žavingai", taip pat
apskriti stalai ir keturkam­
piai stalai, ir mažas sekrete­
ras su vienu stalčiumi, dvi

144
 drabužių spintos iš kle­
vo (viena netgi su veid­
rodžiu) ir komoda lenk­
tomis kojomis. Namilė
ne tik kad priprato prie
nuolatinio stogo kilno­
jimo, bet dargi tiek suįžūlėjo, kad pasiūlė Lukštui
prie lentų pritaisyti lankstus.
- Tas nuolatinis vinių kalimas... negaliu pakęs­
ti, - paaiškino ji, - nuo to tiek dulkių pribyra.
Kai berniukas jiems atitempė didelį pianiną, Na­
milė paprašė Lūksto įrengti svečių kambarį.
- Salia svetainės, - patarė ji, - o sandėliukus ga­
lima perkelti tolyn. Tada būtų galima priimti ir
tas paauksuotas kėdes, apie kurias jis vis kalba, ir
vazoną su palme...
Tačiau Lūkstas buvo šiek tiek pavargęs nuo bal­
dų tampymo, jis jau ilgėjosi ramių vakarų, kad
pagaliau galėtų pasnūduriuoti įsitaisęs naujajame
aksominiame fotelyje prie židinio. Jis nespėdavo
pastatyti komodą vienoje vietoje, o Namilė laks­
tydama pirmyn atgal pro duris jau versdavo jį „pa­
mėginti" surasti jai naują vietą - „kad darytų di­
desnį įspūdį". Ir kiekvieną vakarą, būtinai tą va­
landą, kai jis paprastai eidavo miegoti, stogas lėk­
davo viršun ir pasirodydavo koks naujas daikte­
lis. Tačiau Namilė buvo nepavargstanti: ištisą die­
ną prasistumdžiusi ir prasitampiusi su baldais, bet
145
vis tiek švytinčiomis akimis, įraudusiais skruos­
tais, ji nieko negalėdavo atidėti rytojui.
- Na, pabandykim pastatyti šitą, - paprašydavo
ji pakėlusi vieną didžiulės lėlių indaujos galą, tai­
gi Lukštui telikdavo pakelti antrąjį, - nesugaišim
nė minutės!
Tačiau Lūkstas iš anksto žinodavo, kad iš tikrų­
jų tik po kelių gerų valandų jie, susimaitoję ir nu­
siplūkę, galų gale galės kristi į lovą. Ir net tada
Namilė kartais pašokdavo iš lovos „paskutinį kartą
užmesti akį".
Arietė savo ruožtu, atsilygindama už visus tuos
turtus, kiekvieną popietę turėdavo žolėje už vyš­
nios įsitaisiusiamberniukui ką nors paskaityti. Jis
gulėdavo ant nugaros, oji stovėdavo jam prie pe­
ties ir pasakydavo, kada perversti puslapį. Vėliau,
kai prisimindavo, tos dienos atrodydavo kupinos
palaimos: dangus mėlynuoja pro vyšnios šakas,
žolė švelniai siūruoja, o šalia jos - didelė, klau­
santi berniuko ausis. Laikui bėgant, ji labai gerai
ištyrinėjo tą ausį -
visus jos įlinkius,
šešėlius ir saulės
nušviestus raus­
vumus ir gelsvu­
mus. Kartais, kai
jau visai išdrąsė-
jo, ji net pasi-
146
remdavo į berniuko petį. Kai jinai skaitydavo, jis
gulėdavo tyliai tyliai, o pabaigus visad nuošir­
džiai jai dėkodavo. Kokius pasaulius juodu tyri­
nėdavo! Arietei tai buvo visai nauji pasauliai. Ji
sužinojo labai daug, ir kai kuriuos dalykus, ku­
riuos sužinojo, jai būdavo sunku suvokti. Ji bu­
vo priversta suprasti - vieną kartą ir visam lai­
kui, - kad šita žemė, ant kurios jie gyvena, suka­
si apie savo ašį visai ne dėl mažų žmogeliukų,
kaip kad ji buvo įsitikinusi. „Bet ir ne dėl dide­
lių..." - primindavo ji, pastebėjusi slaptą berniu­
ko šypseną.
Vėsiais vakarais Lūkstas, gerokai pavargęs, su-
simaitojęs ir dulkinas, ateidavo jos parsivesti - bū­
davo laikas gerti arbatą. O namie ją pasitikdavo
susijaudinusi Namilė, ir visad aptikdavo ką nors
nauja.
- Užsimerk! - sušukdavo Namilė. - Dabar atsi­
merk! - ir Arietė kaip kokiam laimingam sapne
išvysdavo vėl perstatytus namus. Ir kokiais tik da­
lykais jos nenustebindavo - vieną dieną netgi ra­
do ant grotelių užkabintas nertas užuolaidas, pa­
rištas rausva juostele.
Vienintelis dalykas, kuris liūdino Namilę, - kad
niekas daugiau viso šito nemato: jokių svečių, nie­
kas net atsitiktinai neužbėga, niekas nešūkčioja
susižavėjęs ir nežvilgčioja pavydžiai! Namilė ka­
žin ką atiduotų, kad tik užsuktų kas nors iš Len­
147
tyninių ar Klavesinių! Net ir Lietvamzdiniai būtų
geriau negu niekas.
- Parašyk dėdei Hendreriui, - pasiūlė Namilė, -
ir viską jam nupasakok. Tik kad būtų gražus, il­
gas laiškas, ir nieko nepraleisk!
Arietė pradėjo rašyti laišką ant blogosios jau ne­
bereikalingo sugeriamojo popieriaus pusės, bet ra­
šant laiškas pavirto kažkokiu nuobodžiu, labai il­
gu sąrašu, primenančiu prekių katalogą arba na­
mų inventoriaus knygą. Ji vis pašokdavo nuo to
laiško, kad suskaičiuotų šaukštelius arba pasiieš­
kotų žodyne, kaip rašomas kokio nors baldo pa­
vadinimas, bet po kurio laiko padėjo laišką į šalį:
tiek visko dar reikėjo nuveikti, tiek daug naujų
knygų perskaityti, tiek daug - ypač dabar - ap­
tarti su berniuku.
- Jis sirgo, - papasakojo ji mamai ir tėčiui, - jis
čia atvežtas dėl ramybės ir gaivaus oro. Bet ne­
trukus išvažiuos atgal į Indiją. Ar tu žinojai, - ne­
tikėtai ji imdavo rodyti savo išmintį sutrikusiai Na-
milei, - kad Arkties naktis tęsiasi šešis mėnesius ir
kad atstumas nuo vieno ašigalio iki kito yra ma­
žesnis negu tarp dviejų tolimiausių pusiaujo taš­
kų? Aišku, jeigu tuos taškus sujungtume tiese...
Taip, tai buvo laimingos dienos ir, kaip vėliau
sakė Lūkstas, viskas būtų buvę gerai, jeigu jie bū­
tų apsiriboję skoliniais iš lėlių namelio. Atrodė, kad
niekas tuose namuose nė neprisiminė, jog toks lė­
148
lių namelis yra, ir tokiu būdu niekas nieko nebū­
tų pasigedęs. Tačiau svečių kambarys buvo tokia
pagunda, kad negalėjai susilaikyti. Šiomis dieno­
mis į jį taip retai kas užeidavo, o jame tiek daug
stalelių su visokiais niekučiais, kurių Lūkstas anks­
čiau negalėdavo pasiekti, - o berniukas, žinoma,
galėjo netgi atrakinti stiklines bufeto dureles.
Pirmiausia berniukas jiems atnešė sidabrinį
smuiką ir sidabrinę arfą. Ji buvo neaukšta, Lukš­
tui iki pečių. Lūkstas įtempė naujas stygas iš ar­
klio uodegos ašutų, kurių prisipešė iš sofos pus­
ryčių kambaryje.
- Galėtume surengti muzikos vakarą! - džiugiai
sušuko Namilė, kai Arietė tyliai ir nerūpestingai
brūkštelėjo per arklio ašutų stygas. - Žinoma, jei­
gu... - susinėrusi rankas ir užsidegusi tęsė ji min­
tį, - tavo tėvelis imtų rengti svečių kambarį! (Da­
bar jinai kone kiekvieną vakarą sukdavosi plau­
kus ir, kadangi namai atrodė daugiau ar mažiau
padoriai, retkarčiais vakarienei persirengdavo at­
lasine suknele, kuri kabėdavo kaip maišas, tačiau
Namilė ją vadindavo „antikine tunika".) Galėtu­
me panaudoti tavo kambario tapytas lubas, - aiš­
kino ji Arietei, - be to, yra pakankamai žaislinio
konstruktoriaus lentelių, iš kurių galima iškloti
parketo grindis.
(Ji ištarė „parrkietas", visai kaip Klavesine - „par-
r-kie-tas".)
149
 Netgi teta Sofija ten, viršuj, netvarkingai apsi­
klojusi prabangiais patalais, atrodo, užsikrėtė tų
pastangų dvasia, kuri sakytum sklandė po tuos
senamadiškus, senus namus. Keletą kartų pas­
taruoju metu Lūkstas, užėjęs į jos kambarį, rado
ją atsikėlusią. Dabar jis ten eidavo ne skolintis,
bet pailsėti: tas kambarys, galima sakyti, pavirto
jo poilsiaviete, vieta, į kurią jis galėdavo eiti, „kad
viską išmestų iš galvos". Lūkstą ypač erzino toji
turtų gausybė. Jis niekada, net per didžiausias
savo vaizduotės audras, negalėdavo įsivaizduo­
ti, kad tiek daug visko prisiskolins. Jautė, kad tu­
rėjo Namilę sustabdyti. Iš tikrųjų jų namai ir be
visa to atrodė gana didingi. Tos juvelyrinės ta­
bakinės, tos deimantais inkrustuotos miniatiū­
ros, visi tie filigrano niekučiai ir Drezdeno statu­
lėlės (jis žinojo, kad tie daiktai atkeliavo iš sve­
čių kambario bufeto) - argi viskas taip jau būti­
na: kas gero iš piemenaitės, beveik tokio didu­
mo kaip Arietė, arba nenormalaus dydžio žnyp­
lių žvakių nuodegoms gnaibyti? Sėdėdamas prie
pat židinio grotelių, kur galėjo prie ugnies susi-
šildyti rankas, jis stebėjo, kaip teta Sofija iš lėto,
pasiramsčiuodama dviem lazdomis šlubčioja po
kambarį.
„Nenustebsiu, jeigu ji netrukus nulips žemyn, -
liūdnai pagalvojo jis, beveik nesiklausydamas jau
ne kartą girdėtos istorijos apie karališkus pusry­
150
čius ant rusiškos jachtos denio, - ir tada pasiges
visų tų daiktų..."
Tačiau pirmoji jų pasigedo ne teta Sofija, o ponia
Draiver. Ji nebuvo užmiršusi Rozos Pikečet nema­
lonumų. Tada nebuvo lengva tiksliai nustatyti, kas
kaltas. Kremferlas jautė, kad netgi jį įtaria.
- Nuo šios akimirkos, - sakė tada ponia Drai­
ver, - namus tvarkysiu aš viena. Jokios kitos tar­
naitės!
„Koks lašelis maderos pro šalį ar kokia senų ko­
jinių pora į šoną, arba nosinaitė ar kas, ar kokie
atliekami berankoviai apatiniai bei atsitiktinė pirš­
tinaičių pora - tai vienas dalykas. Į visa tai ji turi
teisę. Tačiau papuošalai iš svečių kambario bufe­
to - tai... - niūriai kalbėjo ji sau, įsmeigusi žvilgs­
nį į ištuštėjusias lentynas, - tai jau visai kas kita!"
Tą lemtingą dieną stovėjo ji prie to bufeto pava­
sario saulės apšviesta su plunksnine dulkiašluos-
te rankoje, o jos juodos akutės iš pykčio ir įniršio
net susiaurėjo. Ji jautėsi kvailio vietoje. Tarytum
kažkas, svarstė ji, įtardamas nesąžiningumu, ban­
dytų ją pričiupti. Bet kas tai galėtų būti? Kremfer­
las? Tas berniukas? Tas vyras, kur buvo atėjęs pri­
sukti laikrodžio? Tie daiktai nyko pamažu, vie­
nas po kito: tas kažkas - ji visiškai neabejojo - ge­
rai pažinojo šiuos namus ir, antra, linkėjo jai blo­
ga. O gal tai, - staiga toptelėjo jai, - pati šeiminin­
kė? Toji senmergė pastaruoju metu vakarais vis
151
išlipa iš lovos ir vaikštinėja po kambarį. Gal ji naktį
nulipa laiptais ir baksnoja čia visur lazda, šniukš­
tinėja ir šnipinėja. (Staiga ponia Draiver prisimi­
nė tuščią maderos butelį ir du stiklelius, kuriuos
taip dažnai palikdavo virtuvėje ant stalo). Ak, -
mąstė ponia Draiver, - taip ir bus. Paskui užlipa
atgal, įsirausią į pagalves ir širdyje šaipydamasi
laukia, kol ponia Draiver praneš apie vėl dingu­
sius daiktus.
- Ar viskas ten apačioje gerai, Draiver? - štai ši­
taip ji visada paklausia ir šnairuoja į ponią Drai­
ver tomis pašaipiomis senomis akimis.
- Bet prieis liepto galą! - garsiai sušuko ponia
Draiver ir suspaudė rankoje plunksninę dulkia-
šluostę kaip kokį vėzdą. - Na ir kvailai ji atrodys,
kai aš ją užtiksiu slankiojančią po kambarius pir­
mame aukšte vidury nakties! Palauk, brangioji po­
nia, - piktai suniurnėjo ponia Draiver. - Gali sau
vaikštinėti, kiek nori, ir šniukštinėti, kiek nori, bet
dar pažiūrėsim, kieno bus viršus!
 Septynioliktas skyrius
TĄ vakarą ponia Draiver nesileido į ilgas kalbas
su Kremferlu, nesėdo kaip įprastai gerti su juo ar­
batos, o sukiojosi po virtuvę ir vis sekė jį akies kraš­
teliu. Kremferlui darėsi nejauku: ponios Draiver
tylėjimas skleidė kažkokią grėsmę, kažką slėpė, ir
negalėjai į tai nekreipti dėmesio. Netgi teta Sofija
pajuto tą grėsmę. Kai ponia Draiver jai atnešė vy­
no ir dėjo ant stalelio padėklą, kažkaip keistai į
grafiną cinktelėjo stiklelis; neįprastai barkštelėjo
mediniai žiedai poniai Draiver užtraukiant užuo­
laidas, keistai girgžtelėjo grindų lentos poniai
Draiver einant per kambarį, įtartinai spragtelėjo
skląstis poniai Draiver uždarant duris. „Kas čia da­
bar jai darosi?" - nusistebėjo teta Sofija, grakščiai
įgudusia ranka pildamasi sau pirmąjį stiklelį.
Berniukas irgi pajuto tą grėsmę. Iš to, kaip po­
nia Draiver į jį spoksojo, kai jis susirietęs kiūtojo
vonioje, iš to, kaip ji muilino plaušinę ir kaip išta­
rė: „Nagi!" Ji trynė jį lėtai, itin kruopščiai, piktai ir
atkakliai ir per visą maudymąsi nepasakė nė žo­
džio. Kai jis jau gulėjo lovoje, ji patikrino visus jo

153
daiktus, įkišo nosį į visas spinteles ir visus stal­
čius. Iš po spintos ištraukė lagaminėlį ir surado jo
brangųjį negyvą kurmį, cukraus gabalėlių atsar­
gas ir geriausiąjį peilį bulvėms skusti. Bet ir tada
ji neištarė nė žodžio. Pacaksėjusi liežuviu išmetė
kurmį į šiukšliadėžę, o peilį ir visus cukraus gaba­
lėlius susidėjo į kišenę. Tada įsmeigė į jį įdėmų
žvilgsnį - ne tiek kaltinantį, kiek spėliojantį - ir
prisuko dujų lempelę.
Ponios Draiver kambarys buvo virš indų plo­
vyklos, ten vedė atskiri laiptai. Tą naktį ji nenu­
sirengė. Užsuko žadintuvą, kad suskambėtų vi­
durnaktį, ir pastatė toli, kad nesigirdėtų tiksėji­
mo, - kitapus durų. Atsisagstė ankštus batus ir
tyliai suniurnėjusi palindo po dygsniuota pūki­
ne antklode. „Vos tik spėjo užmerkti akis" (kaip
vėliau pasakojo Kremferlui), suskambėjo žadin­
tuvas - jis tiesiog drebėjo ir tratėjo ant keturių
plonų kojyčių stovėdamas ant plikų koridoriaus
grindų. Ponia Draiver išsirito iš lovos ir apgrai­
bomis nusigavo iki durų. „Ša!" - pasakė ji laikro­
džiui ir nuspaudė mygtuką. „Ša!" - ir įsibruko į
užantį. Stovėjo vienomis kojinėmis laiptų viršuj,
ir jai pasirodė, kad apačioje kažkas sublizgėjo -
kažkokia švieselė. Ponia Draiver įsižiūrėjo į tam­
sią siaurų laiptų ertmę. Taip, ir vėl - tarsi koks
naktinio drugio sparnas suplazdėjo! Taigi ten
žvakės liepsnelė - štai kas ten! Ir toji liepsnelė
154
judėjo - ten už laiptų, už indų plovyklos, kažkur
virtuvėje.
Suspaudusi žadintuvą rankose, vienomis koji­
nėmis, šiek tiek net dūsuodama iš susijaudinimo,
ponia Draiver nugirgždėjo žemyn. Tamsoje pasi­
girdo lyg atodūsis, lyg kažkokio judesio aidas. Ir
poniai Draiver, stovinčiai ant šaltų akmeninių in­
dų plovyklos grindų, pasirodė, kad tas vos girdi­
mas garsas galėjo reikšti tik viena: žalia gelumbe
aptrauktų durų virstelėjimą - tų durų, kurios ve­
dė iš virtuvės į didįjį holą. Ponia Draiver skubiai
smuko į virtuvę ir ant židinio atbrailos ėmė grabi-
nėtis degtukų. Ji nuvertė pipirinę ir numetė po­
pierinį maišelį su gvazdikėliais ir staiga žvilgtelė­
jusi į grindis pamatė ant jų šviesos ruoželį. Paste­
bėjo jį tą akimirką, kai jau buvo beįžiebianti deg­
tuką. Išsyk atrodė, tarsi koks siūlas blykčioja it jon­
vabalis ant grindų jai prie kojų, paskui jis prapla­
tėjo ir įgavo stačiakampio formą. Ponia Draiver
tik žioptelėjo ir uždegė dujų degiklį. Indų plovyk­
la nušvito. Ji skubiai žvilgtelėjo į gelumbe apmuš­
tas duris ir išgąsčio kupinoms akims pasirodė, kad
durys dar šiek tiek tirta - tarsi ką tik užtrenktos.
Ponia Draiver nubėgo prie jų ir staiga atlapojo,
tačiau koridoriuje buvo tylu ir tamsu - jokio šešė­
lio, jokio tolstančių žingsnių aido. Tada paleido
duris ir stebėjo, kaip jos užsiveria - lėtai, tarsi ap-
gailestaudamos, prilaikomos kietos spyruoklės.
155
Taip, tai šitą garsą ji girdėjo iš indų plovyklos: lyg
šnabždesys, lyg atsidūsėjimas - tarsi kas giliai
įkvėptų oro į plaučius.
Atsargiai, pasikaišiusi sijoną, ponia Draiver su­
grįžo prie krosnies. Tenai ant grindų, šalia atsi­
knojusios lentos, švytėjo kažkoks šviesiai rožinis
daiktelis. Aha, tai štai iš kur sklinda toji šviesa - iš
po lentos! Ponia Draiver stabtelėjo ir tiriamai ap­
sižvalgė po virtuvę. Visa kita atrodė įprastai, taip,
kaip ir buvo palikusi: lėkštės - ant spintelių, pri­
kaistuviai ant sienos, o šluostės simetriškai suka­
bintos ant virvelės virš krosnies. Dabar ji pamatė,
kad tas rausvas daiktelis - tai labai gerai jai pažįs­
tama širdelės formos dėžutė gaivinamiesiems žir­
neliams laikyti. Ji gulėdavo ant to stalelio su stik­
liniu viršum, kuris stovi svetainėje prie židinio.
Ponia Draiver pakėlė dėžutę nuo grindų. Tai bu­
vo auksinė, emaliu dengta, smulkiais briliantais
puošta dėžutė. „Nieko sau..." - ištarė ji mintyse ir
staiga pasilenkusi piktai trūktelėjo grindjuostę.
Ir tada suklykė - garsiai ir veriamai. Mat pama­
tė, kad ten žemai kažkas juda: laksto, stumdosi,
šmirinėja! Išgirdo, kaip kažkas cyptelėjo, tarkšte­
lėjo, aiktelėjo. Tie „kažkas" atrodė kaip kokie la­
bai maži žmogeliukai su rankomis ir kojomis... -
ir net jų burnos žiopčiojo. Štai kaip jie atrodė...
Bet argi gali būti? Ne, neįmanoma! Jie laksto pir­
myn, atgal, aplink. „Aaak! Aaak! Aaak!" - klykė
156
jinai ir eidama atatupsta atsitrenkė į kėdę. Užsi­
ropštė ant tos kėdės, kuri net susvyravo nuo jos
svorio, paskui, vis dar klykdama, nuo kėdės užli­
po ant stalo.
Taip ir stovėjo ten lyg išmesta į negyvenamą sa­
lą, verkė, aimanavo ir šaukėsi pagalbos, kol paga­
liau - jai atrodė, kad praėjus visai amžinybei, -
kažkas subrazdėjo prie indų plovyklos durų. Tai
buvo Kremferlas, galų gale pažadintas šviesos ir
triukšmo.
- Kas ten darosi? - sušuko jis. - Leisk man įeiti!
Tačiau ponia Draiver niekaip nesiryžo nulipti
nuo stalo.
- Lizdas! Lizdas! - šaukė ji. - Gyvas ir cypau­
jantis!
Kremferlas visu svoriu užgulė duris ir spyna ne­
išlaikė. Jis kniubdamas, prisimerkęs nuo šviesos
įpuolė virtuvėn. Tiesiai ant naktinių marškinių bu­
vo paskubom užsitempęs velvetines kelnes.
- Kur? - sušuko jis, o akys tiesiog lipo iš po su­
sivėlusių, ant kaktos užkritusių plaukų. - Koks
lizdas?
Ponia Draiver, vis dar drebėdama iš baimės, pa­
rodė į grindis. Kremferlas lėtai, bet ryžtingai žen­
gė nurodyta kryptim ir pasilenkė. Jis išvydo grin­
dyse skylę, prikimštą, prigriozdintą mažų daik­
čiukų - lyg kokių vaikiškų žaislų, lyg šiaip nieku­
čių - ir daugiau nieko.
157
 - Nieko čia tokio, - po akimirkos ištarė jis, - tai
berniuko darbas, štai kas čia. - Jis bakstelėjo koja
ir sujaukė visą tą turtą. - Čia nėra jokio gyvo pa­
daro.
- Bet aš tau sakau, kad mačiau juos, - atgavusi
kvapą pasakė ponia Draiver, - mažus žmogeliu­
kus... lyg ir su rankomis... O gal kokios pelės su
drabužėliais...
Kremferlas įdėmiai apžiūrėjo skylę.
- Pelės su drabužėliais? - abejodamas pakarto­
jo jis.
- Gal koks šimtas, -
toliau įtikinėjo ponia
Draiver, - lakstė ir
cypavo. Aš tau sa­
kau: tikrai mačiau!
- Na, šiuo metu
ten tikrai nieko nė­
ra, - pasakė Kremfer­
las ir paskutinį kartą
bakstelėjo į skylę ba­
tu.
- Vadinasi, jie išsi­
lakstė, - sušuko ji, -
po grindimis... pas­
kui sulindo į sienas...
jų čia visur knibždė­
te knibžda.
158
 - Ką gi... - abejingai pritarė Kremferlas, - gal­
būt... Bet jeigu nori žinoti mano nuomonę, tai
čia tas berniukas... tai jis čia slepia savo daikte­
lius. - Staiga Kremferlo akys nušvito ir jis atsi­
klaupė prie skylės. - Ot įdomu, ar tik ne čia jis
laiko ir tą šešką?
- Klausyk, - sušuko ponia Draiver, ir jos balse
pasigirdo nevilties gaidelės, - paklausyk manęs.
Čia niekuo dėtas joks berniukas ir joks šeškas. - Ji
pasirėmė į kėdės atlošą ir dunkstelėjusi pagaliau
atsistojo ant grindų. Tada prisiartino prie Krem­
ferlo, stovinčio šalia tos skylės grindyse. - Mačiau
jų rankas ir veidus - sakau tau, kad mačiau, - ji
parodė pirštu. - Matai? Ten lova? Ir dabar man
atrodo, kad vienas iš jų gulėjo toje lovoje.
- Dabar tau taip atrodo, - suniurnėjo Kremferlas.
- Taip, - tvirtai laikėsi savo ponia Draiver, - ir
dar kai kas dabar man aiškėja. Prisimeni tą mer­
giną - Rozą Pikečet?
- Ar tą kvaišą?
- Tiek jau to - gal kvaišą, gal ir ne. Bet ji matė
vieną iš jų ant svetainės židinio atbrailos - tokį su
barzda...
- Ką vieną iš jų? - perklausė Kremferlas.
Ponia Draiver dėbtelėjo }jį.
- Tą, apie ką aš tau dabar pasakoju: vieną iš tų...
iš tų...
- Pelių su drabužiais? - pabaigė Kremferlas.
159
 - Ne pelių! - jau kone spiegė ponia Draiver. -
Pelės neturi barzdų.
- Bet tu sakei... - prasižiojo Kremferlas.
- Taip, žinau, ką sakiau. Aš nesakiau, kad šitie
buvo su barzdom. Bet kaip tu pats juos pavadin­
tum? Kas jie tokie, jeigu ne pelės?
- Tyliau! - sušnibždėjo Kremferlas. - Sukelsi ant
kojų visus namus.
- Kas čia išgirs, - numojo ranka ponia Draiver, -
tik jau ne pro šias gelumbines duris. - Ji nuėjo
prie krosnies ir iš anglių dėžės pasiėmė žnyples. -
O ką, jeigu ir išgirs? Mes nieko bloga nepadarė­
me. Pasitrauk j šoną, - kalbėjo ji toliau, - leisk man
prieiti prie tos skylės.
Ir ponia Draiver aikčiodama iš nuostabos, šūk­
čiodama iš netikėtumo ir pasipiktinimo vieną po
kito ėmė traukti iš skylės įvairius daiktelius. Ji vis­
ką krovė ant grindų į dvi krūvas: vieną - vertin­
gų daiktų, kitą, kaip pati sakė, - „šlamšto". Žnyp­
lės iškeldavo gana keistų dalykėlių.
- Na, tu tik pamanyk - pačios geriausios jos no­
sinės su nėriniais! Tu tik žiūrėk - dar viena... ir
kita! Ir mano didžioji adata - tikrai tokią turėjau,
prisimenu... Ir - prašom! - mano sidabrinis ant­
pirštis, o čia jos antpirštis! Nieko keista, kad am­
žinai negali rasti baltų medvilninių siūlų ritės, kai
prireikia. Bulvės... riešutai... Žiūrėk, dėžutė nuo
ikrų... IKRŲ! Na, šito jau per daug, iš tikrųjų per
160
daug. Lėlių kėdutės... staliukai... ir, tu tik pažiū­
rėk, kiek sugeriamojo popieriaus - tai štai kur jis
dingdavo! O Motina Švenčiausioji! - staiga šūk­
telėjo ji, o akys net sublizgėjo. - Kas čia? - ponia
Draiver padėjo ant grindų žnyples ir pasilenkė
arčiau skylės - nedrąsiai, atsargiai, lyg baiminda­
masi, kad neįkąstų. - Ciagi laikrodis - smaragdi­
nis laikrodis - jos laikrodis! Ir jinai nė sykio jo ne­
pasigedo! Ir jis eina! Pažiūrėk, tiek pat rodo ir vir­
tuvės laikrodis! Be penkių pusė pirmos! - staiga
ponia Draiver klestelėjo ant taburetės. Jos akys bu­
vo suapvalėjusios iš nuostabos, veidas išbalęs ir
suglebęs - lyg balionas, kai oras iš jo išeina. - Ži­
nai, kuo čia kvepia? - kreipėsi ji j Kremferlą.
- Kuo? - paklausė šis.
- Vagyste, - atsakė ponia Draiver, - štai kuo čia
viskas kvepia. Reikia kviesti policiją.
 Aštuonioliktas skyrius
BERNIUKAS, truputį drebėdamas, gulėjo užsiklo­
jęs patalais. Atsuktuvas jau buvo po čiužiniu. Jis
girdėjo čirškiant žadintuvą, girdėjo, kaip viršuj ant
laiptų šūktelėjo ponia Draiver, ir tada jis pabėgo.
Žvakė ant stalo šalia lovos dar truputį smilko, o
vaškas tikriausiai tebebuvo suminkštėjęs. Jis gu­
lėjo ir laukė, bet niekas nesirodė. Jam pasidingo-
jo, kad jau buvo praėjusi amžinybė, kai iš holo
atsklido laikrodžio dūžis. Pirma valanda. Apačio­
je lyg ir ramu, tad jis pagaliau išlipo iš lovos ir
nutipeno iki laiptų. Atsisėdo ant aukštutinės pa­
kopos, vis dar drebėdamas, ir įbedė žvilgsnį že­
myn, į holo tamsą. Buvo tylu tylu, tik ritmingai
taksėjo laikrodis ir kartais kažkas šlepteldavo ar
šnibžteldavo - tuos garsus galėjo sukelti vėjas, bet
jis žinojo, kad juos skleidžia pats namas: atsidūs­
ta pavargusios grindys, sudejuoja medinės sąspa­
ros. Tvyrojo tokia tyla, kad jis pagaliau įsidrąsino
ir ėmė pirštų galais lipti laiptais žemyn, paskui
nutipeno virtuvės link. Sustojęs prie žalių gelum­
binių durų pasiklausė, tada lėtai, švelniai jas stum­
162
telėjo. Virtuvėje buvo tylu ir tamsu. Kaip pirma
ponia Draiver, taip dabar jis apčiuopė rankomis
degtukus ir išėmęs vieną brūkštelėjo į dėžutę.
Grindyse išvydo ertmę, o šalia jos - dvi daiktų krū­
vas, ir, dar nespėjus degtukui užgesti, ant lenty­
nos pastebėjo žvakę. Nevikriai, drebančiom ran­
kom ją užsidegė. Taip, čia, netvarkingai suversti
ant grindų, gulėjo visi tų mažųjų namų turtai, o
šalia - anglių žnyplės. Ponia Draiver viską, ką lai­
kė esant vertinga, išsinešė, paliko tik „šlamštą". O
kai viskas taip išmėtyta, - tikrai atrodė kaip šlamš­
tas: vilnonių siūlų kamuoliukai, apvytusios bul­
vės, seni lėlių baldeliai, degtukų dėžutės, siūlų ri­
tės, susiglamžę sugeriamojo popieriaus lapeliai...
Berniukas atsiklaupė. „Namai" pavirtę į jovalą:
pertvaros sugriautos, o vietoj gruntinių grindų
(ten, kur Lūkstas buvo pagilinęs pagrindą, kad
kambariai taptų aukštesni) dabar matėsi plika že­
mė. Degtukai, senasis krumpliaratis, svogūnų
lukštai, išmėtyti buteliukų dangteliai... Berniukas
žiūrėjo mirkčiodamas, pakreipęs žvakę, kad net
karštas vaškas ėmė tekėti j
ranką. Tada atsistojo ir, pii
galais perėjęs virtuvę, užd
duris į indų plovyklą. Sūgi
žęs prie skylės pasilenkė ir
tyliai pašaukė:
- Ariete... Ariete!
163
 Truputį patylėjo ir vėl pašaukė. Ant rankos nu­
krito kažkoks karštas lašas: tai buvo jo paties aša­
ra. Nubraukė ją piktai ir, pasilenkęs arčiau sky­
lės, dar kartą pašaukė:
- Lukštai, - sušnibždėjo. - Namile!
Jie pasirodė taip greitai, kad išsyk berniukas jų
net nepastebėjo virpčiojančioje žvakės šviesoje.
Jie stovėjo tylėdami, žiūrėjo į jį išsigandę ir išbalę
iš tos vietos, kur anksčiau buvo įėjimas į sandė­
liukus.
- Kur jūs buvote? - paklausė berniukas.
Lūkstas atsikrenkštė.
- Pačiame perėjimo gale. Po laikrodžiu.
- Aš turiu jus išnešti, - pasakė berniukas.
- Kur? - paklausė Lūkstas.
- Nežinau. O jeigu į palėpę?
- Iš to nebus nieko gero, - pasakė Lūkstas. - Aš
girdėjau, ką jie kalbėjo. Jie ruošiasi iškviesti poli­
ciją, katę, sanitarinę tarnybą ir miesto rotušės žiur­
kininką.
Įsivyravo tyla. Mažos akutės buvo įsmeigtos į
dideles akis.
- Šiuose namuose nėra vietos, kur būtų saugu, -
galų gale prabilo Lūkstas.
Visi ir toliau tylėjo nė nekrusteldami.
- O kaip dėl lėlių namelio ant viršutinės lenty­
nos pamokų ruošos kambaryje? - svarstė berniu­
kas. - Net katė tenai nepasiektų.
164
 Namilė lyg ir bandė gailiu balsu pritarti.
- Taip, - išlemeno ji, - lėlių namelis...
- Ne, - tokiu pačiu lediniu balsu nukirto Lūks­
tas, - ant lentynos gyventi neįmanoma. Galbūt
katė tenai ir neužsiropš, bet niekas ir mums ne­
padės nulipti apačion. Būtume kaip įkalinti. Ojuk
reikės ir vandens, ir...
- Aš jums atneščiau vandens, - pasakė berniu­
kas. Jis palietė „šlamšto" krūvelę. - O čia štai yra
patalynės ir kitokių daiktų.
- Ne, - pakartojo Lūkstas, - lentyna nėra gerai.
Be to, tu pats netrukus iš čia išvyksi - bent jau jie
taip sako.
- Ak, Lukštai, - kimiu balsu pašnibždom įkalbi­
nėjo Namilė, - tuose lėlių namuose yra laiptai ir
du miegamieji, taip pat valgomasis ir virtuvė. Ir
netgi vonios kambarys! - pasakė ji.
- Tačiau visa tai prie pat lubų, - nuvargęs aiški­
no Lūkstas. - Juk mums reikės ir valgyti, ir gerti,
ar ne? - paklausė jis.
- Taip, Lukštai, suprantu. Bet...
- Jokių bet, - nutraukė ją Lūkstas ir giliai įkvė­
pė. - Mes turime emigruoti, - užbaigė jis.
- Ak, - tyliai suaimanavo Namilė, o Arietė ėmė
verkti.
- Tik nepradėkit... - nuvargusiu balsu pasakė
Lūkstas.
Arietė užsidengė veidą delnais, ir ašaros ėmė te­
165
keti jai per pirštus. Berniukas stebėjo ją ir pama­
tė, kaip ašaros sužvilga žvakės šviesoje.
- Aš nepradedu, - sukūkčiojo ji. - Aš esu lai­
minga... Aš tokia laiminga.
- Turite galvoj, - kreipėsi berniukas į Lūkstą, bet
viena akimi stebėjo Arietę, - kad kraustysitės į bar­
suko urvą?
Berniukas irgi jautė kylant džiugų jaudulį.
- O kur daugiau? - paklausė Lūkstas.
- O Motina Švenčiausioji! - suaimanavo Nami-
lė ir prisėdo ant sulaužytos degtukų dėžutės - bu­
vusio komodos stalčiaus.
- Bet jums reikia jau šiąnakt kur nors pasidėti, -
pasakė berniukas. - Jums reikia kur nors išsikraus­
tyti, kol neišaušo.
- O Motina Švenčiausioji! - vėl suaimanavo Na-
milė.
- Jis teisingai sako, - sutiko Lūkstas. - Tamsoje
tų varstų nepereisi. Net ir dieną nelengva juos
įveikti.
- Jau žinau! - šūktelėjo Arietė.
Jos veidas, šlapias nuo ašarų, sublizgėjo žvakės
šviesoje - jis tiesiog švietė ir virpėjo. Arietė kilste­
lėjo rankas, tarytum ruošdamasi skristi, net susvy­
ravo, pasistiebusi ant pirštų galų.
- Kraustykimės į lėlių namus, tik šiai nakčiai, o
rytoj dieną, - ji užsimerkė, kad akys neapraibtų
nuo ateities vizijos, - o rytoj berniukas mus nu­
166
gabens... nugabens... - ji nebeįstengė ištarti, kur
nugabens.
- Nugabens? - kažkokiu keistu, dusliu balsu su­
šuko Namilė. - Kaip?
- Kišenėse, - sučiulbo Arietė. - Ar ne taip? - ir ji
vėl susiūbavo užvertusi aukštyn švytintį veidą.
- Taip, - atsakė jis, - o paskui atnešiu jūsų man­
tą žvejo pintinėje.
- O Dievulėliau! - suaimanavo Namilė.
- Aš išrankiosiu iš tos krūvos visus jūsų baldus.
Ar bent jau didžiumą jų. Jie nelabai ir pastebės. Ir
visa kita, ko jūs norėsit, surasiu.
- Arbatžolių, - suniurnėjo Namilė, - kad užtek­
tų visam mūsų gyvenimui.
- Gerai, - pasakė berniukas, - atnešiu visą svarą
arbatžolių. Ir kavos, jeigu norite. Ir virtuvės puo­
dus. Ir degtukų. Jausitės vėl kaip namie, - užbai­
gė berniukas.
- Bet ką jie ten laukuose valgo? - sudejavo Na­
milė. - Vikšrus?
- Na jau, Namilė, - suirzo Lūkstas, - nesvaičiok.
Lupė visada būdavo gera šeimininkė.
- Bet Lupės tenai nėra, - priminė Namilė. - Uo­
gas. Ar jie valgo uogas? Ir kur jie verda? Lauke
ant laužo?
- Užteks, Namilė, - nutraukė ją Lūkstas, - viską
pamatysim, kai ten atsidursim.
- Aš nesugebėsiu susikurti laužo, - nenurimo
167
Namilė. - Tik jau ne vėjyje. O jeigu lietus? - pa­
klausė ji. - Kaip jie verda, kai lyja?
- Užteks, Namile... - pradėjo sakyti Lūkstas -
jam ėmė sekti kantrybė, tačiau Namilė buvo ne­
numaldoma.
- Ar galėtum mums gauti porą dėžučių sardi­
nių? - paklausė ji berniuko. - Ir truputį druskos?
Ir keletą žvakių? O degtukų? Ir gal galėtum at­
nešti tuos kilimus iš lėlių namelio?
- Taip, - sutiko berniukas, - galėčiau. Žinoma,
galėčiau. Visko, ko tik norite.
- Gerai, - linktelėjo Namilė. Ji vis dar atrodė kaip
paklaikusi - iš dalies dėl to, kad kelios plaukų gar­
banos buvo išsileidusios. Bet jau pamažu rimo. -
Kaip ketini mus nugabenti viršun - iki to pamo­
kų ruošos kambario?
Berniukas žvilgtelėjo į savo naktinius marškinius
be kišenių.
- Užnešiu, - pasakė jis.
- Kaip? - paklausė Namilė. - Rankose?
- Taip, - atsakė berniukas.
- Jau geriau aš numirsiu, - pasakė Namilė. - Jau
geriau aš pasiliksiu čia vietoje, ir tegul mane nu­
galabija žiurkininkas iš miesto rotušės.
Berniukas apsižvalgė po virtuvę, jis buvo išmuš­
tas iš vėžių.
- Tai gal aš jus užnešiu maišelyje nuo skalbinių
spaustukų? - pagaliau paklausė jis, pamatęs tą
168
maišelį, kabantį įprastoje vietoje ant indų plovyk­
los durų rankenos.
- Gerai, - sutiko Namilė, - pirmiausia išimk
spaustukus.
Tačiau kai berniukas paguldė tą maišelį ant grin­
dų, jinai gana drąsiai į jį įžengė. Maišelis buvo švel­
nus, minkštas, nupintas iš rafijos. Kai berniukas
maišelį pakėlė, Namilė klyktelėjo ir įsikibo į Lūkstą
ir Arietę.
- Ak, - aiktelėjo ji, vos tik maišelis truputį su­
siūbavo, - ak, aš negaliu! Sustok! Išleisk mane!
Ak! Ak!
Ir susikibę, slysčiodami kaip koks kamuolys jie
nuriedėjo į dugną.
- Ar tu galų gale apsiraminsi, Namilė! - piktai
subarė Lūkstas ir suspaudė jos kulkšnį. Nebuvo
lengva ją valdyti, nes jis pats gulėjo ant nugaros,
smakrą įbedęs sau į krūtinę, o viena koja, įstrigu­
si į skylutę maišelio šone, kabojo jam virš galvos.
Arietė, įsikibusi į rafijos mazgus, pasilypėjo aukš­
tyn, toliau nuo jų, ir žvalgėsi pro maišelio viršų.
- Ak! Negaliu! Negaliu! - šaukė Namilė. - Su­
stabdyk, Lukštai. Aš mirštu. Liepk, kad jis mus
padėtų ant žemės.
- Padėk mus ant žemės, - sutelkęs kantrybę pa­
sakė Lūkstas, - tik trumpam. Gerai. Ant grindų, -
ir kai maišelis vėl atsidūrė ant grindų netoli di­
džiojo holo, jie visi iš jo išsirito kūlvirsčiais.
169
 - Klausykit, - nelaimingu balsu kreipėsi berniu­
kas į Namilę, - jūs turite pasistengti.
-Ji tuoj pat pasistengs, - pasakė Lūkstas. - Leisk
jai atsikvėpti ir nešk maišelį lėčiau, jeigu supran­
ti, ką noriu pasakyti.
- Gerai, - sutiko berniukas, - bet mes neturime
daug laiko. Einam, - susierzinęs pasakė jis, - šo­
kit vidun.
- Klausykis! - šaižiai sušuko Lūkstas ir sustingo.
Berniukas žvilgtelėjo žemyn ir išvydo tris vir­
šun užverstus ir šviesą gaudančius veidus: prieš­
kambario tamsoje jie atrodė kaip nušvidinti ak­
menys - sustingę ir kieti. Ir staiga akimirksniu jie
dingo - maišelis liko tuščias, grindyse žiojėjo sky­
lė. Jis pasilenkė ties ja.
- Lukštai! - sielvartingai sušnibždėjo berniukas. -
Namile! Sugrįžkit! - Ir tada jis, susikūprinęs ir pa­
stėręs, taip visas ir sustingo vietoje. Jamuž nugaros
girgždėdamos atsivėrė indų plovyklos durys.
Tai buvo ponia Draiver. Ji sustojo tarpdury ir
neištarė nė žodžio. Šįkart jau vilkėjo naktinius
marškinius.
Berniukas atsigręžė ir įsmeigė į ją akis.
- Labas, - po kurio laiko nedrąsiai ištarė jis.
Ponia Draiver nenusišypsojo, bet kažkokia švie­
selė perbėgo jai per veidą - piktdžiugiška šviese­
lė, pergalės džiaugsmas. Ji laikė žvakę, nuo ku­
rios ant jos veido šokčiojo tai šviesa, tai šešėlis.
170
 - Ir ką tu čia dabar veiki? - paklausė ji.
Berniukas tik spoksojo į ją ir nieko neatsakė.
- Atsakyk man, - paliepė ji. - Ir ką tu darai su
tuo spaustukų maišeliu?
Jis ir toliau, tarsi koks pakvaišėlis, spoksojo į ją.
- Spaustukų maišeliu? - perklausė jis ir žvilgte­
lėjo žemyn, lyg stebėdamasis, kad rankose laiko
kažkokį maišelį. - Nieko, - pasakė jis.
- Ar tai tu įkišai laikrodį į tą skylę?
- Ne, - vėl įsmeigęs į ją žvilgsnį atsakė jis, - jis
jau tenai buvo.
- Ak, - ištarė ji ir nusišypsojo, - vadinasi, tu ži­
nojai, kad jis tenai buvo?
- Ne, - pasakė jis, - tai yra taip.
- Ar žinai, kas toks esi? - paklausė ponia Drai-
ver, prisikišusi prie jo veido. - Tu esi niekam tikęs
niekšelis, vagišius ir kenkėjas.
Berniuko veido raumenys trūktelėjo.
- Kodėl? - paklausė jis.
- Pats žinai kodėl. Tu esi nedoras, piktavalis, dy­
kaduonis, kišenvagiukas. Štai kas tu toks. Jie irgi
tokie patys. Jie bjaurūs, klastingi, sukčiai, niekin­
gi, cypaujantys, maži...
- Ne, jie ne tokie, - skubiai įsiterpė jis.
- Ir tu su jais išvien! - ji neleido berniukui kal­
bėti ir, paėmusi už rankos virš alkūnės ir timpte­
lėjusi, pastatė jį ant kojų. - Tu žinai, kas būna va­
gims? - paklausė.
171
 - Ne, - atsakė jis.
- Vagis sodina už grotų. Į kalėjimą. Štai kas bū­
na vagims. Ir taip tučtuojau bus tau!
- Aš nesu vagis, - drebančiom lūpom sušuko
berniukas. - Aš tik skoliniautojas.
- Kas toks? - ji dar kiečiau suspaudė jo ranką ir
atgręžė jį į save.
- Skoliniautojas, - pakartojo jis. Berniuko akyse
sublizgo ašaros, bet jis vylėsi, kad jos nepabirs.
- Tai štai kaip tu visa tai vadini! - sušuko ji (taip
kaip tada - rodos, jau seniai seniai - jis pats sušuko
Arietei).
- Jie taip vadinasi, - pasakė jis. - Jie yra tokios
padermės būtybės - skoliniautojai.
- Akskoliniautojai? - stebėdamasi pakartojo po­
nia Draiver ir nusijuokė. - Na, tai šis reikalas baig­
tas. Iš šių namų jie pasiskolino viską, kas įmano­
ma. Dabar laikas pradėti grąžinti. - Ir ėmė tempti
berniuką durų link.
Ašaros ištrūko jam iš po blakstienų ir nuriedėjo
skruostais.
- Neskriauskit jų, - paprašė berniukas. - Aš juos
išgabensiu. Prižadu. Jau žinau, kaip išgabensiu.
Ponia Draiver vėl nusijuokė ir šiurkščiai stum­
telėjo jį pro žalias gelumbines duris.
- Jie ir taip bus tinkamai išgabenti, - pasakė ji. -
Nesijaudink. Žiurkininkas irgi žino kaip. Ir sena­
sis Kremferlo katinas žinos. Ir sanitaras higienis­
172
tas. Taip pat ir gaisrininkų brigada. Nenustebsiu,
jeigu policija irgi žinos kaip. Taigi nėra ko rūpin­
tis dėl jų išgabenimo. Kai jau lizdas surastas, - kal­
bėjo toliau pereidama į pagiežingą šnabždesį, mat
tuo metu ėjo pro tetos Sofijos kambario duris, -
visa kita lengva!
Ponia Draiver įstūmė berniuką į pamokų ruo­
šos kambarį ir užrakino duris. Jis girdėjo, kaip
jinai, patenkinta savimi, nuėjo, o koridoriuje nuo
jos svorio sugirgždėjo grindys. Tada jis palindo
po patalais, nes buvo sušalęs, ir iš visos širdies
pravirko.
 Devynioliktas skyrius
- NA štai, - padėjusi vąšelį pasakė ponia Mej, - ir
viskas.
Keitė pažvelgė į ją nustebusi.
- Ak, negali būti, - aiktelėjo ji, - ak, prašau... pra­
šau...
- Paskutinis kvadratėlis, - pasakė ponia Mej del­
nu išlygindama jį ant kelių, - šimtas penkiasde­
šimtasis. Dabar jau galime visus juos susiūti...
- Ak, - vėl aiktelėjo Keitė, - tai antklodė! O aš
maniau, kad jūs kalbate apie istoriją.
- Su ta istorija irgi jau viskas, - nerūpestingai
ištarė ponia Mej. - Tam tikra prasme, - ir ėmė rū­
šiuoti kvadratėlius.
- Bet, - sumikčiojo Keitė, - jūs ne... aš turiu gal­
voj... - ir staiga ji vėl atrodė absoliučiai tokia, kaip
apie ją sakydavo: smarki, įnoringa ir taip toliau. -
Tai apgavystė! - šūktelėjo ji. - Taip nesąžininga!
Tai...
Iš jos akių pabiro ašaros, ji nusviedė nėrinį ant
stalo, paskui metė ir adatą ir paspyrė vilnonių siū­
lų pintinę, kuri stovėjo netoliese ant kilimo.

174
 - Kas tau, Keite, kas? - ponia Mej atrodė nuošir­
džiai nustebusi.
- Turėjo dar kažkas įvykti, - piktai šūktelėjo Kei­
tė. - O kaip su žiurkininku? O kaip su policinin­
ku? Ir kaip...
- Ir iš tikrųjų dar kai kas įvyko, - pasakė ponia
Mej. - Labai daug įvyko. Aš tau papasakosiu.
- Tai kodėl tada jūs sakote, kad jau viskas?
- Kadangi, - atsakė ponia Mej (ji vis dar buvo
nustebusi), - mano brolis daugiau jų nebematė.
- Tai kaip tada gali būti kas nors daugiau?
- Kadangi, - pakartojo ponia Mej, - buvo kai
kas daugiau.
Keitė sušnairavo į ją.
- Gerai, - pasakė ji, - tai pasakokit.
Ponia Mej irgi į ją pasižiūrėjo.
- Keite, - patylėjusi ištarė ji, - jokia istorija nie­
kada visiškai nesibaigia. Jas galima tęsti ir tęsti.
Tiktai kartais tam tikrose vietose jos nutraukia­
mos ir toliau nebepasakojamos.
- Bet tik jau ne tokioje vietoje, - nesutiko Keitė.
- Gerai, įsiverk siūlą, - paliepė ponia Mej, - šį­
kart įsiverk pilką vilnonį siūlą. Ir mes susiusime
tuos kvadratėlius vieną su kitu. Aš pradėsiu nuo
viršaus, o tu gali siūti nuo apačios. Pirmiausia
imam pilką kvadratėlį, paskui žalsvą, paskui ro­
žinį ir taip toliau...
- Vadinasi, jūs kažką kita turėjote galvoje, - ir­
175
zliai pasakė Keitė, stengdamasi įverti užsirietusį
siūlo galą pro siaurą adatos skylutę, - kai sakėte,
kad jis niekad daugiau jų nebematė?
- Bet aš tai ir turėjau galvoje, - atsakė ponia
Mej. - Aš pasakoju tau, kaip iš tikrųjų buvo. Jis tu­
rėjo tučtuojau išvykti, tą patį savaitgalį, - kadangi
kaip tik į Indiją plaukė vienas laivas ir viena tokia
šeima galėjojį pagloboti. O tris dienas iki išvykimo
jį laikė užrakintą tuose dviejuose kambariuose.
- Tris dienas! - sušuko Keitė.
- Taip. Ponia Draiver turbūt pasakė tetai Sofi­
jai, kad berniukas peršalo. Ji jo per tas dienas ne­
skriaudė, bet, supranti, buvo pasiryžusi izoliuoti
jį, kol atsikratys skoliniautojais.
- Ir atsikratė? - paklausė Keitė. - Noriu pasaky­
ti - ar jie visi atvyko? Policininkas ir žiurkinin­
kas? Ir...
- Sanitaras higienistas neatvyko. Bent jau iki tol,
kol mano brolis ten buvo. Nesulaukė jie ir žiurki­
ninko iš miesto rotušės, bet surado vietinį. Polici­
ninkas atvyko... - ponia Mej nusijuokė. - Tas tris
dienas ponia Draiver kaip kokia reporterė prane­
šinėdavo mano broliui viską, kas dėjosi ten, apa­
čioje. Ji mėgdavo kam nors išsibambėti, o mano
brolis - nebepavojingas, užrakintas - buvo jai ne­
be priešas. Ji atnešdavo jam viršun valgyti, o patį
pirmąjį rytą ant pusryčių padėklo atnešė visus lė­
lių baldelius ir liepė mano broliui pasilypėti iki
176
viršutinės lentynos ir viską sudėti atgal į lėlių na­
melį. Tai tada jam ir papasakojo apie policininką.
Brolis sakė, ji tada buvo įniršusi. Jam net gaila jos
buvo pasidarę.
- Kodėl? - paklausė Keitė.
- Todėl, kad policininkas pasirodė esąs Nelės Ra-
neikr sūnus Ernis, - berniukas, kurį ponia Drai-
ver daugybę kartų buvo išvijusi iš sodo, kai jis vog­
davo rausvuosius obuolius nuo tos obels prie pat
vartų... „Bjaurus vagišius, niekam tikęs nevykė­
lis, - burnojo ji mano broliui. - Sėdi ten virtuvėje
kaip koks drimba atsivertęs bloknotą ir rodo dan­
tis... Dabar, pamanykit, jam jau dvidešimt vieni...
O toks akiplėša, kad oi oi..."
- Ar tikrai jis buvo bjaurus vagišius? - išplėtusi
akis paklausė Keitė.
- Žinoma, ne. Ne didesnis kaip mano brolis. Er­
nis Raneikras buvo gražus, tvirtas jaunuolis, tikra
policijos pažiba. Iš tikrųjų tai jis visai iš jos nesi-
šaipė. Dėmesingai išklausė ponios Draiver pasa­
kojimą, ir tik kada ji smulkiai nupasakojo, kaip
Namilė gulėjo lovoje, jis pasižiūrėjo į ją (kaip vė­
liau pasakojo Kremferlas) tokiu „supratingu"
žvilgsniu, lyg norėdamas pasakyti: „Reikia labiau
atskiesti vandeniu..."
- Ką labiau atskiesti vandeniu? - paklausė Keitė.
- Aš manau, kad senąją maderą, - pasakė ponia
Mej. - Ponios Sofijos įtarinėjimai irgi buvo tokie
177
patys: ji supyko išgirdusi, kad ponia Draiver ma­
tė kelis mažus žmogeliukus, kai ji pati, net visą
grafiną ištuštinusi, įstengdavo pamatyti tik vieną
arba geriausiu atveju du. Kremferlas turėjo atnešti
iš rūsio visą maderą ir suguldyti visas statinaites
tetos Sofijos miegamajame, kampe prie sienos,
kad, kaip ji sakė, „būtų po akimis".
- O katę jie susirado? - paklausė Keitė.
- Taip, susirado, bet ir iš to nieko doro neišėjo.
Tai buvo Kremferlo katinas - didelis rudas su bal­
tais dryžiais. Anot ponios Draiver, jam terūpėjo
du dalykai: kaip ištrūkti iš namų ir kaip įlįsti į
maisto sandėliuką. „Ką ten kalbėti apie skoliniau-
tojus, - pasakė ponia Draiver, tekštelėdama ant
stalo žuvies paštetą mano brolio priešpiečiams, -
tas katinas yra pats tikriausias skoliniautojas, jei­
gu jau tokių iš tikrųjų būna: pasiskolino žuvies
ir kiaušininio padažo gerą pusę dubenėlio". Ta­
čiau tas katinas neilgai ten ištvėrė. Mat jį iš na­
mų išvijo žiurkininko terjerų veislės šunys. Bro­
lis pasakojo, kad buvo siaubingas triukšmas. Jie
vaikėsi jį po namus - ir pirmam, ir antram aukš­
te, po visus kambarius, lodami kiek jėgos leidžia.
Paskutinis vaizdas, kurį matė mano brolis, - tai
kaip tas katinas dumia per giraitę, paskui per lau­
kus, o šunys paskui jį.
- Ar jie jį pagavo?
- Ne, - nusijuokė ponia Mej. - Kai aš po metų
178
ten nuvažiavau, jis tebesisukiojo apie tuos namus.
Truputį pasišiaušęs ir neprisileidžiantis artyn, bet
gyvas ir sveikas.
- Papasakokit, kaip buvo, kaijūs ten nuvažiavot.
- Ak, aš ten buvau labai neilgai, - lyg ir skubė­
dama atsakė ponia Mej, - o paskui tą namą par­
davė. Mano brolis ten jau niekad nebesugrįžo.
Keitė prispaudusi prie apatinės lūpos adatą įta­
riai žvelgė į tetą Mej.
- Tai jie taip ir nesugavo tų mažų žmogeliukų? -
pagaliau paklausė ji.
Ponia Mej staiga nukreipė žvilgsnį į šoną.
- Ne, jie jų iš tikrųjų taip ir nesugavo, bet... - ji
lyg dvejodama nutilo, - tai, ką jie padarė (bent
jau mano brolio atžvilgiu), buvo kur kas blogiau.
- Tai ką jie padarė?
Ponia Mej padėjo į šalį rankdarbį ir kurį laiką
susimąsčiusi žiūrėjo į savo besiilsinčias rankas.
- Aš nekenčiau to žiurkininko, - staiga pasakė ji.
- Vaje, tai jūs jį pažinojot?
- Visi jį pažinojo. Viena jo akis buvo aptraukta
valkiumi ir jo vardas Ričas Viljamas. Jis taip pat ir
kiaules skersdavo, ir... na, jis dirbdavo ir kitokius
darbus - turėjo šautuvą, kirvį, kastuvą, kirtiklį ir
tokį keistą aparatą su dumplėmis žiurkėms išrū­
kyti. Nežinau, kokie iš tikrųjų ten buvo dūmai -
gal kokie nuodingi smilkalai, kuriuos jis pats pasi­
darydavo iš žolelių ir chemikalų... Tik prisimenu
179
jų kvapą - jis tvyrodavo aplink tvartus ar šiaip -
visur, kur jis darbuodavosi. Tu gali įsivaizduoti,
ką mano brolis išgyveno tą trečiąją dieną, kada
jau turėjo išvykti, staiga pajutęs tų dūmų kvapą...
Jis jau buvo apsirengęs ir pasiruošęs važiuoti.
Lagaminai sukrauti ir pastatyti prieškambaryje.
Ponia Draiver atėjusi atrakino duris ir nusivedė jį
koridoriumi pas tetą Sofiją. Jis stovėjo ten prie
užuolaidom atitvertos lovos įsitempęs ir išblyškęs,
užsimovęs pirštines ir apsivilkęs paltą.
-Jau sergi jūros liga?- pasišaipė teta Sofija, žvelg­
dama į jį žemyn pro didžiulio čiužinio kraštą.
- Ne, - pasakė jis, - tai tas kvapas.
Teta Sofija kilstelėjo aukštyn nosį. Ir šnirpšte­
lėjo.
- Draiver, koks čia kvapas?
- Tai, mano ponia, žiurkininkas dirba, - rausda­
ma paaiškino ponia Draiver, - ten, apačioj, virtu­
vėje.
- Ką! - sušuko teta Sofija. - Tu bandai juos išrū­
kyti? - ir pradėjo juoktis. - O Dieve... O Dieve! -
gaudė ji kvapą. - Bet jeigu tau, Draiver, jie nepa­
tinka, yra labai paprastas vaistas.
- Koks vaistas, mano ponia? - visai sutrikusi pa­
klausė ponia Draiver-jau net jos pagurklis buvo
išraudęs.
Negalėdama sulaikyti juoko teta Sofija pamoja­
vo žiedais apmaustyta ranka.
180
 - Niekad neatkimšti butelio, - pagaliau įstengė
pasakyti ji ir silpnu mostu parodė, kad jie išeitų.
Lipdami laiptais jie vis dar girdėjo ją kvatojantis.
-Jinai jais netiki, - sumurmėjo ponia Draiver ir
dar stipriau sugniaužė mano brolio ranką. - Ją tik
juokas mat ima! Pažiūrėsim, ką jinai čiulbės, kai
po kurio laiko aš juos visus išguldysiu pagal ūgį
ant švaraus laikraščio lapo... - ir šiurkščiai nutem­
pė jį per holą.
Laikrodis buvo pastumtas į šoną, panelio plokš­
tės atidengtos, ir mano brolis iškart pamatė, kad
urvas užkimštas ir užcementuotas. Paradinės du­
rys kaip visad buvo atdaros, vidun spindo saulė.
Lagaminai stovėjo šalia plaušinio kilimėlio, trupu­
tį įšilę nuo saulės. Vaismedžiai anapus šlaito buvo
jau numetę žiedlapius ir skendėjo švelnioje pirmo­
joje žalumoje, ypač išryškėjusioje šviečiant saulei.
- Dar marios laiko, - žvilgtelėjusi į laikrodį pa­
sakė ponia Draiver, - kebas iki pusės keturių ne­
pasirodys...
- Laikrodis sustojęs, - pastebėjo mano brolis.
Ponia Draiver atsigręžė. Ji buvo užsidėjusi skry­
bėlaitę ir vilkėjo savo geriausią juodąjį apsiaustą,
pasirengusi pati vežti jį į stotį. Atrodė nekasdieniš­
kai: visa pasitempusi, lyg į bažnyčią susiruošusi.
- Negali būti, - pasakė ji. Jos žandikaulis atvipo,
o skruostai apsunko ir nukaro. - Tai todėl, kad pa­
judinome iš vietos, - nusprendė po kiek laiko. -
181
Vėl bus viskas gerai, - tęsė ji, - kai pastatysim at­
gal. Pirmadienį ateis ponas Fritas, - ir ji nustvėrė
mano brolį virš alkūnės.
- Kur mes einam? - paklausė jis tempiamas už
rankos.
- Į virtuvę. Turime dar geras dešimt minučių.
Argi nenori pamatyti jų sugautų?
- Ne, - atsakė jis, - ne! - ir ištrūko išjos gniaužtų.
Ponia Draiver truputį šypsodamasi įsmeigė į jį
žvilgsnį.
- O aš noriu, - pasakė ji. - Norėčiau pamatyti
juos iš arti. Jis padūmins su savo prietaisu, ir jie
išlėks. Bent jau su žiurkėmis taip būna. Bet jis
sako, kad pirmiausia reikia užblokuoti visas an­
gas... - ir ji nukreipė žvilgsnį ten, kur žiūrėjo ma­
no brolis, - į skylę po paneliu.
- Kaipjie tą skylę aptiko? - tada paklausė jis. (Sky­
lė buvo užglaistyta lyg ir kokia tešla, o ant viršaus
kreivai užklijuota rudo popieriaus skiautė.)
- Ričas Viljamas surado. Toks jo darbas.
- Jie galėtų ją vėl prasikrapštyti, - patylėjęs išta­
rė berniukas.
Ponia Draiver nusijuokė - nors sykį nuoširdžiai.
- Oi ne, negalėtų. Nėra ko nė galvoti! Ji tvirtai
užcementuota, visas cemento luitas įguldytas ir
dar senos lauko virtuvės krosnies geležinės dure­
lės skersai įmūrytos. Ričas su Kremferlu turėjo iš­
ardyti pusryčių kambario grindis, kad prieitų.
182
Darbavosi visą antradienį iki popietės. Mums dau­
giau tokių cirkų nebereikia. Ir ypač po laikrodžiu.
Kai tą laikrodį pastatysim į vietą, nebebus galima
jo vėl atitraukti - jeigu norim, kad rodytų tikslų
laiką. Matai tą vietą, kur jis stovėjo? Ten, kur grin­
dys aplink tarsi nuzulintos.
Būtent tada mano brolis pirmą ir paskutinį kar­
tą pamatė tą iškilusį negludinto akmens posta­
mentą.
- Dabar einam, - pasakė ponia Draiver ir paė­
mė jį už rankos. - Išgirsim ir virtuvėje, kai kebas
atvažiuos.
Tačiau virtuvėje, kai jinai įsitempė jį pro gelum­
bines duris, buvo baisus triukšmas. Jokio priva­
žiuojančio kebo iš ten neišgirsi.
- Ramiai, ramiai, ramiai, ramiai... - garsiai kar­
tojo Kremferlas, laikydamas žiurkininko terjerus,
kurie urzgė ir švokštė veržiami antkaklių. Polici­
ninkas, Nelės Raneikr sūnus, irgi ten buvo. Jis at­
ėjo iš smalsumo ir stovėjo atokiau nuo visų, tru­
putį demonstruodamas savo profesiją, su arbatos
puodeliu rankoje ir užsimaukšlinęs ant kaktos
uniforminę kepurę. Tačiau jo veidas buvo parau­
dęs kaip susijaudinusio berniuko, ir jis vis maišė
ir maišė šaukšteliu arbatą:
- Kol nepamatysiu, nepatikėsiu! - linksmai pa­
sakė jis tarpdury pasirodžiusiai poniai Draiver.
Tenai dar buvo berniukas iš kaimo su dresuotu
183
šešku. Mano brolis sakė, kad tas šeškas vis iškiš­
davo nosį iš berniuko kišenės, ir šis vėl įgrūsdavo
jį atgal. Pats Ričas Viljamas kiūtojo susikūprinęs
ant grindų prie urvo. Jis kažką uždegė po maiši­
nio audeklo skiaute ir to smilkstančio daikto dvo­
kas tvyrojo visoje patalpoje. Nepaprastai susikau­
pęs, pasilenkęs virš skylės, Ričas pūtė dumples -
buvo kiaurai pasinėręs į savo darbą.
Mano brolis stovėjo kaip sapne. („Galbūt tai bu­
vo sapnas", - vėliau, daug vėliau, kai mes jau bu­
vome suaugę, sakė jis man.) Jis apsižvalgė po vir­
tuvę. Pro langą pamatė saulės apšviestus vaisme­
džius ir ant šlaito augančios vyšnios šaką. Pamatė
ant stalo tuščius arbatos puodelius - juose buvo ir
šaukšteliai, o vienas puodelis be lėkštutės. Pamatė
netoli žaliųjų gelumbės durų į sieną atremtus žiur­
kininko daiktus - nudėvėtą, odos skiautėmis užlo­
pytą lietpaltį, kilpų triušiams gaudyti ryšulį, du
maišus, kastuvą, šautuvą ir kirtiklį...
- Pasiruoškit! - sukomandavo Ričas Viljamas, ir
jo balse pasigirdo kylantis susijaudinimas, tačiau
galvos jis nė nepajudino. - Dėmesio. Pasiruoškit
paleisti šunis.
Ponia Draiver paleido mano brolio ranką ir pri­
siartino prie skylės.
- Pasitraukit, - neatsigręždamas paliepė žiurki­
ninkas, - padarykit mums vietos, - ir ponia Drai­
ver susierzinusi pasitraukė prie stalo. Pasistatė ša­
184
lia stalo kėdę ir jau kėlė ant jos vieną koją, bet
sugavusi pašaipų Ernio Raneikro žvilgsnį vėl ją
nuleido.
- Viskas gerai, madam, - pasakė jis kilstelėda­
mas vieną antakį, - kai bus laikas, mes padėsime
jums užlipti.
Ponia Draiver metė į jį piktą žvilgsnį. Ji pačiupo
nuo stalo tris puodelius ir piktai nuklibikščiavo
su jais į indų plovyklą. „Kažin ką vaizduoja, išsi-
viepėlis tas..." - girdėjo mano brolis ją murmant,
kai ėjo pro šalį. Ir sulig tais žodžiais mano brolis
staiga atgijo...
Jis perbėgo akimis virtuvę: visi buvo užsiėmę,
visų akys nukreiptos į žiurkininką, išskyrus ber­
niuką iš kaimo, kuris traukė iš kišenės šešką. Ma­
no brolis vogčiomis nusimovė pirštines ir ėmė ei­
ti atatupstas... iš lėto... iš lėto... gelumbinių durų
link. Eidamas tyliai kimšo kišenėn pirštines ir ne­
nuleido akių nuo vyriškių, susispietusių aplink
skylę. Trumpai stabtelėjo prie žiurkininko įran­
kių ir ištiesęs ranką atsargiai pagrabaliojo. Paga­
liau jo pirštai užčiuopė medinę rankeną - slidžią
ir delnų nugludintą. Jis žvilgtelėjo žemyn, kad pa­
sitikrintų, - taip, tai buvo, kaip ir tikėjosi, kirtiklis.
Prisišliejęs nugara pečiais vos vos stumtelėjo du­
ris. Durys švelniai, tylutėliai atsidarė. Nė vienas
iš vyrų nepakėlė į jį akių.
- Dabar ramiai, - kartojo žiurkininkas, pasilen­
185
kęs prie pat skylės, - dar kokia akimirka, ir dūmai
pasklis po visom grindim... Ten nėra geros venti­
liacijos...
Mano brolis šmurkštelėjo pro durų plyšį, durys
dusliai trinktelėjo jam už nugaros ir to šurmulio
anapus nebesigirdėjo.
Pirštų galais jis nutipeno tamsiu koridoriumi to­
lyn nuo virtuvės durų, tada pasileido bėgte.
Vėl atsidūrė saulės nušviestame hole, kur prie
durų stovėjo jo lagaminai. Jis atsitrenkė į laikrodį
ir tas bambtelėjo, kažkaip suvirpėjo - iš gilumos,
lyg ragindamas. Jis kilstelėjo kirtiklį iki peties ir
žvalgydamasis užsimojo į skylę po paneliu. Po­
pierius suplyšo, iškrito kelios cemento nuolaužos,
o kirtiklis atšokęs skaudžiai nutvilkė jam rankas.
Iš tikrųjų po cementu buvo geležis - kažkas ne­
pajudinama. Jis dar sykį kirto. Ir dar, ir dar. Pane­
lis virš skylės suskilinėjo ir susiraižė, o popierius
plevėsavo sudriskęs, tačiau kirtiklis vis atšokda­
vo ir atšokdavo. Nieko gero. Medinė rankena sli­
dinėjo ir sprūdinėjo jo suprakaitavusiuose del­
nuose. Jis stabtelėjo atsikvėpti ir, pažvelgęs lau­
kan, pamatė kebą. Pamatė jį atvažiuojantį keliu,
anapus gyvatvorės, toli už vaismedžių sodo. Ne­
trukus jis priartės prie vartų, kur auga obelis, ve­
danti rausvašonius žieminius obuolius. Netrukus
įsuks į alėją. Jis žvilgtelėjo į laikrodį. Laikrodis rit­
mingai tiksėjo - tikriausiai todėl, kad jis į jį atsi­
186
trenkė. Tas garsas jį guodė ir ramino besidaužan­
čią širdį. Laiko - štai ko jam reikia, dar truputį lai­
ko. „Dar kokia akimirka ir... - sakė žiurkininkas, -
ir dūmai pasklis po visom grindim... Ten nėra ge­
ros ventiliacijos..."
„Ventiliacija!" - štai tas žodis, pagalbos žodis!
Nusitvėręs kirtiklį mano brolis išlėkė pro duris.
Ant žvyrtakio jis kluptelėjo ir vos nepargriuvo.
Kirtiklio rankena kryptelėjo ir skaudžiai trinkte­
lėjo jam į smilkinį. Kai pribėgo groteles, plona dū­
mų sruogelė jau veržėsi lauk ir jam dar bėgant
pasirodė, kad ten tamsoje tarp strypų kažkas su­
judėjo. Žinoma, jie ten ir buvo, o kur daugiau! -
gaudė tyrą orą. Tačiau jis nesustojo, kad visiškai
įsitikintų. Už nugaros jau girdėjo ratų girgždesį
ant žvyrkelio ir arklių kanopų takšėjimą. Kaip aš
tau jau sakiau, jis nebuvo labai stiprus berniukas,
ir dar tik devynerių (ne dešimties, kaip kad pats

187
gyrėsi Arietei). Tačiau du kartus smarkiai trinkte­
lėjęs į plytų mūrinį vis dėlto išjudino vieną grote­
lių kraštą. Ir jos, šiek tiek pakrypusios nuožulniai,
išvirto ir, atrodo, tesilaikė ant vienos vinies. Tada
jis pasilypėjo ant šlaito ir iš visų jėgų atsivedėjęs
sviedė kirtiklį tolyn už vyšnios, į aukštą žolę. Jis
prisiminė, kad tada, kai visas suprakaitavęs ir gau­
dydamas kvapą parklupčiojo atgal prie kebo, pa­
galvojo, jog tas dalykas - kad pametė kirtiklį - vė­
liau irgi sukels nemalonumų.
 Dvidešimtas skyrius
- BET ar jis taip ir nepamatė jų išbėgančių?! - su­
šuko Keitė.
- Ne. Tuoj pasirodė ponia Draiver, nepapras­
tai suirzusi, nes jie vėlavo į traukinį. Jinai liepė
jam skubiai lipti į kebą, nes pati, kaip sakė, norė­
jo kuo skubiau sugrįžti, kad galėtų pamatyti,
„kaip jie nusibaigs". Tokia jau buvo toji ponia
Draiver.
Keitė kurį laiką tylėjo nuleidusi akis.
- Tai čia jau pabaiga? - pagaliau pasakė.
- Taip, - atsakė ponia Mej, - tam tikra prasme...
Arba pradžia...
- Bet, - Keitė pakėlė nustebusias akis, - galbūt
jiems nepavyko pabėgti pro tas groteles? Galbūt
juos paskui sugavo?
- O, jie laimingai pabėgo, - žvaliai pasakė po­
nia Mej.
- Iš kur žinot?
- Žinau, ir tiek, - atsakė ponia Mej.
- Bet kaip jie įveikė tuos varstus - kur pilna kar­
vių ir varnų, ir apskritai?..

189
 - Jie, žinoma, ėjo pėsčiom. Kaip ir Hendreris.
Viską galima įveikti, kai tvirtai užsibrėži tikslą.
- Bet vargšė Namilė. Ji turėjo taip liūdėti!
- Taip, ji liūdėjo, - sutiko ponia Mej.
- O iš kur jie žinojo kelią?
- Pagal dujų vamzdį, - pasakė ponia Mej. - Ten
eina toks kalvagūbris per giraitę ir paskui skersai
lauką. Supranti, kai žmonės iškasa tranšėją ir į ją
pakloja vamzdžius, visa ta žemė, kurią iškasa, pas­
kui visiškai nesusilygina, kai vėl ją užpila. Tada
tas žemės ruožas lieka iškilęs.
- Bet vargšė Namilė - ji nei arbatžolių pasiėmė,
nei baldų, nei kilimų - nieko. Ar jūs manot, kad
ką nors pasiėmė?
- Ai, žmonės visada ką nors nučiumpa, - glaus­
tai atsakė ponia Mej, - kartais pačių keisčiausių
dalykų... Juk esi ką nors skaičiusi apie skęstantį
laivą... - Ji kalbėjo skubėdama, lyg būtų pavargu­
si nuo tos temos. - Būk dėmesinga, vaikeli. Prie
rausvojo negalima siūti pilko. Turėsi išardyti.
- Bet, - liūdnu balsu toliau kalbėjo Keitė siekda­
ma žirklių, - Namilė baisiai turėjo niršti, kad pa­
sirodys prieš Lupę tokia vargšė ir skrudena.
- Skurdena, - ramiai pataisė ją ponia Mej, - ir ne­
pamiršk, kad Lupės ten nebuvo. Lupė taip ir nesu­
grįžo. Ir Namilė pasijuto kaip žuvis vandenyje. Ar
gali ją įsivaizduoti? „Akjau tie vargšai vyrai..." - tu­
rėjo šūktelti ji ir iškart užsirišti prijuostę.
190
 - Ar jie visi buvo berniukai?
- Taip, ir Klavesiniai, ir Laikrodiniai. Ir jie siau­
bingai išvedė iš kelio Arietę.
- Ką jie valgė? Ar jūs manot, kad jie valgė vikš­
rus?
- Ak, dėl Dievo meilės, vaikeli, - aišku, kad ne.
Jie labai puikiai gyveno. Barsuko urvas yra kaip
koks kaimas - pilna visokių perėjimų, tuščių ert­
mių ir saugyklų. Jie galėdavo prisirinkti lazdynų
riešutų ir bukų riešutų, ir kaštainių, kuriuos gali­
ma sukrauti į sandėlius, o paskui susimalti - vis­
kas priklausė jiems, nereikėjo nieko nė sodinti. Ir
medaus jie turėjo. Galėdavo išsivirti ir šeivame­
džio, ir liepžiedžių arbatos. Turėjo ir erškėtuogių,
ir gudobelių uogų, ir gervuogių, ir dygiųjų slyvų,
ir žemuogių. Berniukai mokėjo žvejoti upelyje, o
smulkios žuvelės jiems buvo tokios didelės, kaip
tau kokia skumbrė. Jie turėjo ir paukščių kiauši­
nių - kiek širdis geidė: galėjo naudoti juos ir sal­
džiam kremui, ir tortui, ir kiaušinienės galėjo išsi­
kepti. Matai, jie žinodavo, kur ko ieškoti. Ir, žino­
ma, jie turėjo žalumynų bei salotų. Tik pagalvok,
kokios salotos išeina iš tų švelnių jaunų gudobe­
lių ūglių - mes juos vadindavom sumuštiniais su
sūriu, - sumaišytų su rūgštynėmis, kiaulpienėmis,
žiupsneliu čiobrelių ir laukiniais česnakais. Nepa­
miršk, kad Namilė buvo gera šeimininkė. Juk ne
veltui Laikrodiniai gyveno po virtuve.
191
 - Bet kiek pavojų! - sušuko Keitė. - Ir žebenkš­
tys, ir varnos, ir šermuonėliai, ir kitokie padarai.
- Taip, - sutiko ponia Mej, - žinoma, pavojų ne­
trūko. Pavojai tyko visur, bet neką daugiau jų ne­
gu mūsų visų. Galų gale jie nepatyrė karo. O kaip
buvo pirmiesiems Amerikos užkariautojams? Ar­
ba tiems, kurie ūkininkauja vidury didelių me­
džioklės plotų Afrikoje arba kur nors Indijos
džiunglių pašonėje? Jie privalo išmanyti gyvūnų
įpročius. Netgi laukiniai triušiai žino, kada lapė
nemedžioja-jie laksto visai panosėje, kai lapė yra
soti ir drykso prieš saulutę. Nepamiršk, kad jie bu­
vo berniukai: jie mokėdavo prisimedžioti maistui
ir žinojo, kaip viskuo apsirūpinti. Nemanyčiau,
kad Arietei ir Namilei reikėdavo eiti kur nors toli
nuo namų.
- Arietė tai turbūt eidavo, - pasakė Keitė.
- Taip, - juokdamasi sutiko ponia Mej, - ma­
nau, Arietė daug kur nuklysdavo.

192
 - Tai jie ir mėsos turėdavo? - paklausė Keitė.
- Taip, kartais. Bet skoliniautojai yra skoliniau-
tojai, ne žudikai. Aš manau, - kalbėjo ponia Mej, -
kad jeigu, tarkim, koks nors šermuonėlis sudras­
kydavo kokią kurapką, tai jie gal ir pasiskolinda­
vo šlaunelę!
- Arba jeigu lapė sugaudavo triušį, jie galėdavo
panaudoti jo kailiuką?
- Taip, kilimėliams ar kam kitam.
- Įsivaizduokim, - susijaudinusi kalbėjo Keitė, -
kai jiems pakliūdavo nedidelis mėsos gabalėlis, jie
nusilupdavo gudobelių vaisių ir išsikepdavo, - ar
jų skonis būdavo kaip bulvių?
- Tikriausiai, - atsakė ponia Mej.
- Bet jie juk negalėdavo gamintis maisto barsu­
ko urve. Man atrodo, jie kepdavosi lauke. O kaip
žiemą? Ar nesušaldavo?
- Žinai, ką aš manau? - pasakė ponia Mej. Ji
padėjo į šalį siuvinį ir truputį palinko į priekį. -
Aš manau, kad jie išvis negyveno barsuko urve.
Aš manau, kad jie barsuko urvą su visais jo ko­
ridoriais ir saugyklomis naudojo kaip erdvią pa­
talpą, kaip vestibiulį. Tik jie vieni žinojo slaptus
tunelius, kurie nuvesdavo iki jų namų. Skoli­
niautojai mėgsta perėjimus ir užkardas. Ir mėgs­
ta gyventi kuo toliau nuo savo namų paradinių
durų.
- Tai kur jie tada gyveno?
193
 - Aš linkusi galvoti, - pasakė ponia Mej, - apie
dujų vamzdį...
- Ak taip! - šūktelėjo Keitė. - Suprantu, ką turi­
te omeny!
- Prie jo žemė puri ir smėlinga. Aš manau, kad
jie iškart perėjo barsuko urvą ir išsikasė apskritą
salę dujų vamzdžio aukštyje. Ir iš tos salės į visas
puses buvo durys į mažus kambariukus, tarsi į ka­
binetus. Ir manau, - kalbėjo ponia Mej, - kad jie
su smeigtukais prasidūrė tris skylutes į dujų vamz­
dį. Viena tokia mažytė, kad vargu ar ją pastebė­
tum, ir ji visą laiką būdavo uždegta. Kitose dvie­
jose buvo įtaisyti kamštukai, kurie, kai jie norė­
davo užsidegti dujas, būdavo ištraukiami. Tas di-
desniąsias skylutes uždegdavo prisidegę nuo ma­
žojo degiklio - štai kur jie virdavo ir kaip apsi-
šviesdavo patalpas!
- Negi jie buvo tokie protingi?
- Bet jie yra protingi, - patikino ją ponia Mej, -
labai protingi. Per daug protingi, kad gyventų ša­
lia dujų vamzdžio ir juo nesinaudotų. Nepamiršk,
kad jie skoliniautojai.
- Bet jiems reikėjo ir nedidelio ventiliatoriaus.
- Ak, - skubiai atsakė ponia Mej, - jie ir turėjo
tokį ventiliatorių.
- Iš kur žinot? - paklausė Keitė.
- Kadangi vieną sykį, kai buvau ten nuėjusi,
užuodžiau troškintą mėsą su bulvėmis.
194
 - Ak, - susijaudinusi sušuko Keitė. Ji apsisuko ir
priklaupė ant pagalvėlės. - Tai jūs ten buvote? Tai
štai iš kur viską žinote! Jūs pati irgi juos matėte!
- Ne, ne, - atsilošusi į kėdės atkaltę pasakė po­
nia Mej, - aš jų niekad nemačiau. Niekad.
- Bet jūs ten ėjote? Jūs kažką žinote! Iš akių ma­
tau, jog žinote!
- Taip, aš ten nuėjau, - ponia Mej irgi pasižiūrė­
jo į smalsumu degančias Keitės akis. Ir kažko dve­
jojo, tartum būtų šiek tiek nusikaltusi. - Gerai, -
pagaliau pasidavė ji, - aš tau papasakosiu. Bet už
nieką nelaiduoju. Kai nuvažiavau į tuos namus,
netrukus teta Sofija buvo išgabenta į prieglaudą.
Žinojau, jog tą sodybą ketina parduoti, taigi aš... -
ponia Mej vėl, beveik drovėdamasi, ėmė dvejoti, -
na, aš išėmiau iš lėlių namelio visus baldus, susi­
kroviau į pagalvės užvalkalą ir nunešiau viską te­
nai. Taip pat kai ką nupirkau už savo kišenpini­
gius - arbatžolių, kavos pupelių, druskos, pipirų,
gvazdikėlių ir didelį paką gabalinio cukraus. Ir pa­
ėmiau gerą glėbelį šilko atraižėlių, kurios atliko,
kai siuvome skiautinę antklodę. Ir dar paėmiau
jiems keletą žuvies ašakų, kad pasidarytų adatas.
Paėmiau mažulytį antpirštį, kurį buvau radusi
įkeptą į Kalėdų pyragą, ir visą rinkinį formelių ir
indelių, kurių prisikaupia, kai suvalgai dėžutę šo­
koladinių saldainių...
- Bet jūs niekad jų nematėte!
195
 - Ne. Aš niekad jų nemačiau. Aš prasėdėjau ant
skardžio po gudobelių gyvatvore kelias valandas.
Tai buvo gražus skardis, apraizgytas susipynusių
gudobelių šaknų, išvarpytas skylių smėlyje... Ir
dar ten žydėjo žibuoklės, raktažolės ir ankstyvo­
sios naktižiedės. Nuo skardžio viršaus galėjai ma­
tyti kelias mylias aplink: galėjai matyti mišką ir
slėnį, ir vingiuojančius keliukus, galėjai matyti ka­
minus virš stogų...
- O gal tai buvo ne ta vieta?
- Nemanau. Sėdėdama ten žolėje apsnūdusi ir
stebėdama vabalus ir skruzdės, aš radau ąžuolo
gilę. Ji buvo slidi, glotni ir sausa, viename jos šo­
ne buvo pradurta skylutė, o smaigalys truputį nu­
pjautas...
- Arbatinukas! - sušuko Keitė.
- Ir aš taip manau. Visur apieškojau, bet negalė­
jau rasti snapelio iš paukščio plunksnos. Tada pri­
kišusi nosį prie urvų ėmiau juos šaukti - kaip ma­
no brolis kitados buvo daręs. Bet niekas neatsilie­
pė. Kitą dieną, kai vėl tenai nuėjau, pagalvės už­
valkalo nebebuvo.
- Ir jokių daiktų nebebuvo?
- Taip, jis išnyko su visais daiktais. Apieškojau
aplink kelių jardų spinduliu - gal kokią šilko at-
raižėlę ar kavos pupelę, maniau, aptiksiu. Bet nie­
ko neaptikau. Aišku, galėjo kas nors eidamas pro
šalį viską pasiimti ir nusinešti. Tai štai tą dieną, -
196
šypsodamasi pasakė ponia Mej, - aš ir užuodžiau
troškintą mėsą su daržovėmis.
- O kurią dieną, - paklausė Keitė, - jūs radote
Arietės dienoraštį?
Ponia Mej vėl padėjo į šalį rankdarbį.
- Keite, - išgąstingu balsu prabilo ji ir tada kaž­
kaip keistai nusišypsojo, - kodėl manai, kad aš jį
radau? - Jos skruostai visai išraudo.
- Aš taip spėju, - pasakė Keitė. - Supratau, kad
kai ko... kažko jūs man nepasakėte. Na, kad... kad
skaitėte svetimą dienoraštį.
- Tai nebuvo dienoraštis, - ūmai tarė ponia Mej,
bet jos skruostai dar labiau išraudo. - Tai buvo
knyga, kuri vadinosi „Atmintys", knyga su tuš­
čiais puslapiais. Tai į juos jinai rašė. Ir ne tą dieną
aš ją suradau, bet po trijų savaičių - išvakarėse
prieš išvykdama visam laikui.
Keitė sėdėjo tyliai, įsmeigusi akis į ponią Mej.
Po kiek laiko ji giliai giliai atsiduso.

197
 - Tada tai įrodo, kad viskas tikrai buvo, - galų
gale prabilo, - tie namai po grindimis ir visa kita.
- Ne visai, - pasakė ponia Mej.
- Kodėl ne? - paklausė Keitė.
- Arietė raidę „e" rašydavo kaip kokį pusmėnu-
liuką su įžambiu brūkšneliu ties viduriu.
- Na ir kas? - nustebo Keitė.
Ponia Mej nusijuokė ir vėl ėmėsi rankdarbio.
- Ir mano brolis taip rašydavo, - pasakė ji.
 Norton, Mary
No-92 Skoliniautojai : apysaka-pasaka / Mary Norton ;
iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas. - Vilnius :
Tyto alba, 2002. - 197[3] p.
ISBN 9986-16-255-6
Vaikų literatūros klasika pripažinta (tačiau ir suaugusių
skaitytojų graibstoma) anglų rašytojos Merės Norton
(1903-1992) apysaka-pasaka apie mažų žmogeliukų pa­
dermę ne tik pribloškia išmone, gausiais, neįtikėtinais ir
kruopščiai aprašytais įvykiais, ypatingu šmaikštumu, bet
taip pat yra kupina giliamintiškų užuominų apie visuo­
menės ir šeimos santykius, apie žmogaus prigimties silp­
nybes ir taurumą.
UDK 820-93

MARY NORTON
SKOLINIAUTOJAI
Apysaka-pasaka

Iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas

Viršelio dailininkė Rūta Lėlytė

SL 1686. 2002 11 15. 5,25 apsk. 1.1. Tiražas 3000 egz. Užsakymas 2.944
Išleido „Tyto alba", J. Jasinskio 10, 2600 Vilnius
Spausdino AB spaustuvė „Spindulys", Gedimino g. 10,3000 Kaunas
www.spindulys.lt