Annegrit Arens

TAS DVILYPIS
GYVENIMAS
 Annegrit Arens

TAS DVILYPIS
GYVENIMAS

MŪSŲ KNYGA
UDK 830-3
Ar89

Iš vokiečių kalbos vertė

Zita Baranauskaitė-Danielienė

Original title: Būgelfee im Börsenrausch

© 2002 by Verlagsgruppe Lübbe GmbH & Co. KG, Bergisch Gladbach, Germany
© leidimas lietuvių kalba, „Mūsų knyga“, 2006
Vilkpėdės 20, Vilnius,
www.musuknyga.lt
Visos teisės saugomos!
Išspausdino UAB „Vilniaus spauda“
Tiražas 2000 egz.

ISBN 9955-14-112-3
 Turinys

Svajonės lyg skalbinių stirta 7

Palaimingasis adieu! 35
Futuras - tai ne laiko forma 65
Nepasversi - nelaimėsi 92
Laimės medžio krikštynos 115
Atleisk, mielasai! 145
Krikštas ugnimi 179
Klasės susitikimas 206
Be mine 237
Marakešo laiškai 258

5
 Svajonės lyg skalbinių stirta

Sutuoktinių lovą, kurią Šplitai įsigijo dešimtosioms san­

tuokos metinėms, kiekvienam jų teikė tik įsivaizduojamą
komfortą. Galvūgalį ir kojūgalį skyrė toks didelis tarpas,
kad trijų sluoksnių čiužinys, laikomas bene geriausia rin­
kos preke, stirksojo tarsi du išskėsti žirklių smaigai. Her­
bertui Šplitui nė į galvą nebūtų šovę išmėginti tokią nepa­
togią padėtį.
Pinigus jis mieliau būtų skyręs stuburui - skausmas, dy-
lant tarpslanksteliniams diskams, kaskart vis labiau jį var­
gino. Jo žmona tokių negalavimų nejautė, arba kol kas ne­
jautė, nors, į juodu pažiūrėjus, tai buvo gana keista. Eva
Marija buvo stambesnė už jį ir, vos netinkamai pasilenkda­
vo, jai tuoj sulinkdavo keliai. Dėl to net teko atsisakyti jo­
gos, nes tas, kas vilkėdavo ne vien striukas sportines kel­
naites ir pečius vos dengiančius marškinėlius, visuotinai
laikytas keistuoliu.
Eva Marija ne itin ir kratėsi tokios brangios lovos, tad
dešimtosioms santuokos metinėms, kad jau viskas būtų
kaip dera, ji gavo dovanų naujus pūkinius patalus šilko im-
pilais. Šie lengvučiai patalai buvo išties prašmatnūs, nega­
na to, panašiai kaip skraidanti šluota ar kilimas, jie turėjo
stebuklingų galių nulakdinti kasnakt į tokį pasaulį, kuria­
me ji būdavo tokia, kokia troško būti. Taip atsitiko ir šią
naktį.

7
 Tačiau tą akimirką, kai žąsies pūkai pavirto aukso rūmu
ir ji tarė Herbertui: „Aš užburtoji Marija, ateik, išgelbėk
mane“, - pasigirdo garsus knarkimas, lydimas koktaus
čepsėjimo. Tai sugrąžino ją į tikrovę - sutuoktinių miega­
mąjį. Ji žvilgtelėjo į žadintuvą - nė penkių nėra.

Dar nebuvo prašvitę, kai Eva Marija išsliuogė iš lovos. Labai

tyliai, kad nepažadintų Herberto, kuris savaitgaliais miego­
davo kietai lyg vaikas. Paryčiu jo knarkimas virto spigiu
švilpčiojimu, panašiu į seno garvežio švilpimą Gal ištisas
dešimt minučių jis dar ir dantimis griežė, nuo to garso Evai
Marijai pašiurpo oda. Tad nieko kita neliko tik atsikelti.
Ji stabtelėjo prie drabužių spintos, vis dėlto nusprendė
verčiau jau nevarstyti durų ir neimti skalbinių. Girgždesys
pažadintų Herbertą, o to ji visai netrokšta. Ji buvo pratusi
pradėti dieną nuo dušo, tačiau šį kartą nutarė tai atidėti, tad
iš miegamojo - su naktiniais ir šlepetėmis - nuslimpino
laiptais žemyn. Nulipusi stabtelėjo, įsiklausė, ar viršuje
niekas nebrazda, nužvelgė nedidelį prieškambarį, kuriame
iš kairės ir dešinės, kaip ir antrame aukšte, buvo po dvejas
duris. Virtuvė, tualetas svečiams, svetainė, kabinetas, po
vonią viršuje ir apačioj ir trys miegamieji. Kaip visuose
gyvenvietės „Prie malūno“ namuose.
Atsitiktinis stebėtojas pamanytų: Eva Marija dabar tik­
riausiai svarsto, kur veda šios durys. Tačiau tai, savaime
suprantama, absurdas, nes šiame name ji gyvena septynio­
lika metų. Galbūt ta galybė čia sukrautų kartoninių dėžių
sukėlė jai svetimumo jauseną.
Tikėkimės, jie nieko nepamiršo, svarstė Eva Marija.
Tarsi tai būtų pirmą kartą. Abu jos vaikai amžinai pridrai­
kydavo visur savo daiktų ir nieko čia negalėjai pakeisti, ne­
bent palaukti, kol jie subręs. Herbertas dėl tos netvarkos
kaltino Evą Mariją. „Tu juos vis gini, - sakydavo jis, - tad
nieko nuostabaus, kad dabar taip yra“.

8
 Eva Marija tyliai atsiduso, nežinia, ar dėl tokio netiku­
sio auklėjimo, ar dėl to, kad Aleksas ir Tina šį savaitgalį iš­
važiuoja. Dabar ten, Brandenburge, savajame studentiška­
me bute ko nors pasigedę jie nebegalės riktelėti: „Mama, ar
negalėtum ..?“ - praėjo tie laikai.
Galėtų lažintis: drabužinėje ir skalbykloje, ar net kama­
rėlėje po laiptais - Herbertas, apimtas įsikūrimo euforijos,
pats ją surentė - pridraikyta jųdviejų daiktų. Vos tik sučirš­
kia telefonas ar koks draugas į duris paskambina, švyst - ir
lekia sportinės drapanos ar megztinis ar dar kas nors, kas
tuo metu laikomas rankose, į kampą ir drykso ten, kol Eva
Marija surankioja ir vėl sudeda į vietas.
Jos spėjimai pasitvirtino ir šį kartą - per kelias minutes
skalbinių dėžę kimšte prikimšo surankiotų drabužių. Krep­
šinio kepuraitė, teniso raketė ir drabužiai - nė nepagalvo­
tum, kad jie kada nors buvo skalbti ir lyginti.
Nedegdama lempos - visai netrokšdama, kad ją pasiek­
tų dienos šviesa, - Eva Marija atsargiai ištraukė iš kamarė­
lės po laiptais lyginimo lentą ir garinę laidynę, nusinešė į
svetainę ir ėmėsi lyginti.
Labiausiai jai patikdavo ankstyvas rytas, kai sodas
snaudžia ir prieblandoje dar neryšku kontūrai. Tuomet
dvylika ne didesnių nei virtuvinis rankšluostis lysvių susi­
liedavo į visumą ir pavirsdavo dideliu sodu, o dirbtinis
upeliukas, kuriame nuo seno įtaisytas malūno ratas, imda­
vo srūti lyg tikrame malūne.
Ji labai mėgo vandenį, jo šniokštimą! Vis prisimindavo
senelio malūną. Seneli, noriu suvisam likti pas tave! - iš­
girdo save tariant lyg vakar ir senyvas vyras linktelėjo, nes
žinojo, kad anūkės atostogos ir vėl eina į pabaigą. Senelis
niekada netrikdė jos iliuzijų, jos svajų, jos fantazijų. Šis se­
nyvas vyras mirė ant jos rankų, tačiau ji nesiliovė fantaza­
vusi, dargi priešingai, jos svajos tapo dar lakesnės. Kartą
stovint prie lyginimo lentos ir braukant įkaitusia laidyne

9
audinius, kaskart vis kitaip suaustus ir tokius margus kaip
ir jos mintys, jai staiga dingtelėjo: kuo didesnė skalbinių
stirta, tuo prašmatnesnės kyla svajos, apvyturiuotos garų
bei šilumos ir skalbinių gaivumo.
Kasdieniame gyvenime, be abejo, ji buvo visiškai kito­
kia. Buvo Burbule - glotni pilka pelė, visų mėgstama, vi­
siems reikalinga, labai sparčiai pamirštama.

- Ką čia veiki tokioj nesvietiškoj ankštybėj, mam? - atskli­

do žodžiai, lydimi griausmingo bildesio laiptais. Tas
triukšmadarys - jos sūnus Aleksas. Kad ir buvo išstypęs,
laibas kaip nendrė, kone visiškai sudžiūvęs, po namus bai­
dėsi griausmingai it dramblys. O devyniolikmetė Tina be
paliovos vis straksėjo - mat po neseniai įvykusio mokyk­
los baigimo pobūvio bulvariniame vietos laikraštėlyje ji
buvo pavadinta „žvitria temperamentinga elfe“.
Tai, kad dukra vadinama elfe, Evą Mariją kiek baugino -
atrodė, tarsi jos pačios sąžinė būtų nešvari. Jau buvo pra­
švitę, lauke, gal už kokių aštuonių metrų, kaimynas rūpes­
tingai laistė snapučius. Gal jis skaičiuoja kiekvieną lašą?
- Lyginu drabužius - tuos, kur surankiojau išdraikytus
visose pakampėse, - atsakė ji. - Tarkim, tavo mėgstamiau­
sią palaidinę, Tina. O gal nesiveši jos?
- Tu tiesiog lobis, mam! - atsakė Tina šypsodamasi vei­
kiau kaip suktas kaukas, o ne elfe.
- Verčiaujau apsisiaustum ką padoresnio, - kandžiai ta­
rė ketvertais metais vyresnis Tinos brolis, tą pašaipumą pa­
veldėjęs veikiausiai iš tėvo. Šis bruožas išryškėjo jau tuo­
met, kai Aleksas buvo vos trijų metų bamblys. - Kol dar
mūsų kaimynui dantys į snapučius neiškrito, - pridūrė.
Eva Marija klausiamai pažvelgė į sūnų. Kodėl ir vėl jai
priekaištauja? Negi prieš pusaklį kaimyną lyginti, šveisti ir
virti turėtų vilkėdama išeiginį kostiumą, užsivožusi skry­
bėlę?

10
 - Tavo naktiniai, mam, kone kiaurai perregimi, o Hu­
berto rega po operacijos lazeriu lyg sakalo.
Metusi žvilgsnį į naktinius, Eva Marija kaipmat sukry­
žiavo rankas ant krūtinės. Priešpriešiais krentanti šviesa
smelkėsi kone kiaurai - tas sakalu virtęs kurmis dabar vis­
ką mato. Galima lažintis: iki vakaro ji tiek suapvalės, kad
ant pilvo iššoks ketvirta rinkė. O Dieve! Visai užmiršau,
kad Hubertas ir vėl gerai mato.
Veriama smigių jo akių, ji vis traukėsi atatupsta į prieš­
kambarį, kol į pakinklius įsirėžė dėžė - kraustynėms jų čia
buvo paruošta galybė. Neįstengusi išlaikyti pusiausvyros,
ji klestelėjo ant gremėzdiškos dėžės. Apačioje kažkas įtar­
tinai sudžeržgėjo.
- Matyt, ten buvo mūsų indai, - išsprūdo vyresnėliui.
- Tai kas dabar bus? - pašokusi Eva Marija pasitrynė
strėnas. Atžarumas ją kartais tiesiog priveikdavo.
- Na taip, su jūsų pinigais. Išties, ne itin pigiai atsieis,
jei tėčiui teks dar kartą visa supirkti!
- Apie kokius mano pinigus kalbi? - atsklido nuo laip­
tų.
- O kaipgi aš? - paklausė Eva Marija.
Dribtelėjusi ant naujojo vaikų porceliano galėjo juk
kaip reikiant susižeisti.
Tačiau kaip visuomet, vos tik Herbertas sužinojo jos ne­
sėkmių smulkmenas, ji kaipmat liovėsi priešintis. Apie šį
komišką pasivaikščiojimą, nei piktą, nei tyčinį, jis vis dėl­
to išrėžė Evai Marijai ką manąs - net geriausi namiškių
pokštai kainuoja jam pinigus. Kas gi ji esanti iš tiesų? Šei­
mos pajacas? Kas gi kitas, jei ne jos didenybė puodų kara­
lienė, parketo vaškuotoja ir laidynės fėja.
Sekmadieniais Herbertas žaisdavo su kaimynu šachma­
tais. Jis buvo geras žaidėjas - ilgai ir kruopščiai apgalvo­
davo kiekvieną ėjimą ši savybė veikiausiai lėmė ir jo sėk­
mę banke. Ne dažnam pasitaiko kaip Herbertui, nė neišlai­

11
kius abitūros, tapti įmonės padalinio vadovu. Specialybės
egzaminus jis išlaikė vėliau, kai ruošėsi paaukštinimui.
„Niekas negalėtų prikišti man, kad gavau ką nors dova­
nai,“ - sakydavo Herbertas.
Herbertas pasiekė visa sunkiu darbu ir didžiavosi tuo. O
tuomet, kai nereikėdavo sukti galvos dėl banko sąskaitų,
jis atsidėdavo šeimai. Taip savaitė po savaitės, o sekmadie­
niais jis eidavo pas Bodį. Bodis buvo senbernis, vienas
pats, su trumpais pertrūkiais, jis gyveno name, bemaž kaip
du vandens lašai panašiame į Šplitų namą. Bodžio namai
buvo puikiausia vieta netrikdomiems žaisti šachmatais.
- Iš tikrųjų, - susėdus pusryčių samprotavo Herbertas, -
dabar mudu su Bodžiu galėtume žaisti ir pas mus. Kai vai­
kai išvažiuos, čia tvyros kone dangiška ramybė. Kaip ma­
nai?
Eva Marija iš siaubo ėmė springti paplotėliu su razino­
mis, dosniai suteptu sviestu ir medumi. Nė nespėjusi pa­
prieštarauti, ji užsikrenkštė, o galiausiai pratrūko kosėti.
- Nenorėjau jų įžeisti. Žinoma, dar ir kaip pasigesiu vai­
kų, - Herbertas smarkiai padaužė jai nugarą. Jis vengė žiū­
rėti jai į akis, baiminosi, kad ji gali pravirkti. Juk ašaros -
tai labai nemalonus dalykas.
Tačiau šį kartą jis neįspėjo Evos Marijos liūdesio prie­
žasties. Ji vėl nuklydo į svajas, kuriomis dar prieš porą va­
landų buvo apipynusi visą namą. Vos tik jos kūną užliejo
saldi sekmadienio pusryčių palaima - pirmadienį, kad ir
kas būtų, ji imsis dietos! - prieš akis iškilo vienodos kaip
du vandens lašai dienos - sekmadieniai, kai nebegirdėti
džiugių, priešgyniaujančių, skardžių, visa išjudinančių bal­
sų. Sunku buvo tuo patikėti.

- Nagi, jautiesi labai vieniša? - paklausė Herbertas apgai­

lestaudamas, kad prieš pat pietus ir vėl užsiminė apie šach­
matus ir Bodį. - Kita vertus... - pridūrė nė nespėjus Evai

12
Marijai išsižioti, - juk tarėmės: paskambinsi man, jei būsiu
reikalingas.
- Vieniša, - atitarė Eva Marija ir giliai atsiduso. Taip,
žinoma, pagalvojo įsismelkiant sąžinės graužačiai. Ji sava­
naudė motina. Tačiau savo vaikus karštai ir nuoširdžiai
myli. Žinoma, ji tikisi, kad juodu atvažiuos per atostogas ir
kartais savaitgaliais apsilankys, kad išsiskyrimas nesutruk­
dys ir toliau kaskart matytis. - Ne, neįmanoma, - galiau­
siai tarė, - tuomet telefonas skambėtų be pertrūkio.
- Ar tai svarbu?
- Nelygu, kas tau svarbu. Aleksas pasigedo galybės
daiktų, nors visais šventaisiais prisiekinėja viską susikro­
vęs. Tina vadina jį vėpla, o pati dedant naująją lovą - žinai
gi, tos dalys! - į atbrailos kraštą įplėšė naująsias a la Mar-
len Dytrich kelnes - dabar niekur neranda siuvimo reikme­
nų. O tas kelnes truks plyš norėjo vilkėti rytoj - pirmąją
studijų dieną. Kur kelioninė laidynė, kurią jai atidaviau, ji
taip pat nežino, galbūt po paskutinės išvykos vasarąj i liku­
si pas draugę. Be to, be perstojo skambina jųdviejų drau­
gai: klausinėja, kaip sekasi ir kada bus kompiuterinis ryšys
su Brandenburgu.
- O kodėl jie skambina mums, o ne Tinai ar Aleksui į
mobiliuosius?
- Tina savo mobilųjį kažkur nukišo, o Aleksas juk eina
tėvo pėdomis, - neapsikentė ji neįgėlusi, juoba tai buvo
tiesa.
- Ką norėjai pasakyti?
- Tai, kad jie savo mobiliaisiais beveik neskambina, nes
jiems tai būtų pernelyg brangu. Jiems tereikia palaukti, kol
kas nors pats susiprotės paskambinti - o tai nieko nekai­
nuoja.
- Centas prie cento. Iš nieko neatsiranda nieko, - aki­
vaizdu, Herbertas jos žodžius suvokė veikiau kaip kom­
plimentą, o ne kaip pašaipą. - Jis tikras mano vaikas, -

13
sumirksėjęs pridūrė ir švelniai suėmė Evos Marijos pe­
čius, ji matė jį stebeilijant į atvipusią palaidinės iškirptę -
sukantis virtuvėje patogiausia vilkėti sportinius marški­
nėlius be rankovių. Meilikaujami Herberto žodžiai jai
asocijuodavosi su mėsos mušiniu.
- Jei laikysi mane taip užgulęs, nė menkiausios vilties
neliks susitvarkyti su Aleksu, - atkirtoji ir stumtelėjo Her­
berto ranką.
- Taip, aš visuomet žinau, ko noriu. - Jis gnybtelėjo jos
ranką tačiau tai sukėlėjai dar didesnį pasibjaurėjimą juo­
ba išgirdus: - O ką skanaus šiandien valgysim, mamyte?
- Tavo mamytė gyvena Niurnberge, tačiau ir ten krečia
tokias pat šunybes kaip Miunchene.
- Manai, man malonu? - metė jai Herbertas. - Juk ži­
nai, kiek prisikentėjau dėl savo motinos ir tėvo, bet nega­
liu gi staiga paimti ir nutraukti su jais visus ryšius.
-Atleisk, - tarstelėjo ji susigėdusi. Tai buvo tiesa: ji tik­
rai nenorėjo Herberto skaudinti. Jis buvo nuoširdus, šeimai
atsidavęs žmogus. Be to, nepaprastai doras, o, turint tokius
išlaidžius, kitų žmonių sąskaita gyvenančius tėvus, gana
sunku tokiam išlikti.
Tėtušiai Šplitai po bankroto tapo kuo tikriausiais aferis­
tais, kurie kaskart, vos tik iškildavo jų suktybė ir imdavo
svilti padai, tuoj pat persikeldavo į kitą vietą. Herbertas čia
nieko negalėjo pakeisti, tikriau sakant, jis darė ką galėda­
mas, kad tik nenuklystų tėvų pėdomis. Negirtuokliavo ir
nerūkė, neūžavo švaistydamas pinigus - jis dėjo centą prie
cento. Iš pradžių taupė namui, dabar, kai už jį jau išsimo­
kėtą pradėjo kaupti pinigus prašmatniam automobilio fur­
gonui, kuriuo, kai vaikai baigs studijas ir kai pats išeis į
pensiją ketino su Eva Marija pakeliauti po pasaulį.
Vien pagalvojus, kad kelis metus teks gyventi šiame ve­
žime, kuris, nors ir kainuoja antra tiek, kiek namas, tėra ne
ką didesnis už kambarį, ją nukrėsdavo šiurpas. Tačiau Her­

14
bertas manė, kad tai tik į naudą. Ir įsisvajojęs, kaip jie lei­
sis pagaliau į kelionę, jis užmiršdavo esąs kruopštus banki­
ninkas ir šeimą išlaikantis tėvas - jo paskaičiavimu, jo in­
dėlis į šeimos biudžetą sudarė lygiai 84,32 procento - ir
tapdavo nuotykių ištroškusiu jaunuoliu. Herbertas buvo
ypatingas žmogus, tai pripažino net jo tėvai.
- Gausite sluoksniuotų pyragaičių ir žuvies troškinio,
salotų, šalto pudingo su aviečių užpilu, - lyg atsiprašinėda­
ma pasakė ji ir spustelėjo jo ranką.
- Labai gardu! Tu nuostabi.
Eva Marija linktelėjusi nuėjo į virtuvę ir sparčiai ėmėsi
ruošos. Jai nė į galvą nebūtų šovę, kad jos įsivaizduoja­
mam Aš galėtų kas nors grėsti.

Šiokiadieniais Eva Marija kas rytą važiuodavo tramvajumi

ir autobusu į „Rufuso“ paslaugų centrą, kuriame jau tryli­
ka metų, nuo to laiko, kai Tina pradėjo lankyti mokyklą
dirbo po pusdienį. Labiausiai vargino tai, kad nukakti ten
galėdavo tik persėdusi iš vienos transporto priemonės į ki­
tą. Herberto bankas, vaikų mokykla ir būreliai buvo paly­
ginti arti namų, oji pati susirado tokią tarnybą į kurią vyk­
dama sugaišdavo marias laiko, nors algą gaudavo apgailė­
tinai menką.
- Pagaliau kam tau viso to reikia? - paklausė tą rytą
Herbertas, stovėdamas prieškambaryje prieš veidrodį ir ap­
žiūrinėdamas, ar gerai užrištas ne itin margas kaklaraištis,
ar tiesus juodų it anglis vilnonių kelnių kantas. - Galėtum
juk kiek pavažiuot su manim. Dabar, kai turiu šiek tiek lai­
ko, galėčiau, bent jau šiandien, pavėžinti tave.
Tramvajuje Evą Mariją kiti keleiviai dažniausiai spaus­
davo ir grumdydavo - jei važiuodamas į darbą neišsikovo-
ji bent menkos erdvės, nuotaika kaipmat subjūrą - tad ji
priėmė Herberto siūlymą. Iš esmės jis teisus - ji žino.
Kiekvienas išmintingas žmogus tai pasakytų.

15
 Gal reikėtų jam paaiškinti, kodėl laikosi įsikibusi šios
tarnybos? Gal baisu atsisakyti, nes vargu ar gali tikėtis, kad
įsidarbins kur kitur? Ko gi gali viltis pusamžė moteris, ku­
ri seniai jau yra vyriausia pagal amžių draudimo instrukto­
rė ir kuri, užuot apsikentusi su tuo, kaipmat susisaisto su
kviestiniais referentais tema „Recesijos baimė ir nekrizinis
pavadinimas“.
Įsimylėjo, susižadėjo, susituokė, po to - du vaikai ir
nuosavas namas, pagaliau įsitvirtinimui - nuolatinė tarny­
ba. Kone klasikinis pavyzdys, kaip atsisakoma karjeros.
Būtent tokią nuostatą ji įžvelgdavo akyse tų žmonių, su
kuriais ją siejo tarnybiniai santykiai - dėl to buvo visiškai
tikra.
Argumentai, kuriuos galėtų pateikti teisindamasi, irgi
nebuvo pakankamai įtikinami. Deja, vos baigusi mokyklą,
įsivaizduodavo save sakant: „Turėjau ketverius metus pri­
žiūrėti senelį, kitaip jam būtų tekę išsikelti iš malūno“. O
jei pasakytų, kad ten praleido geriausius savo gyvenimo
metus, veikiausiai ją būtų palaikę beprote ir ne tik nepriim­
tų į jokią tarnybą, o dargi uždarytų į psichiatrinę ligoninę.
Tad liko kur buvusi - senojoje tarnyboje, kur, vaizdžiai
tariant, tapo savotišku inventoriumi ir ramiai žvelgė į tai,
kaip pareigomis aukštinami kiti.
Kam šautų į galvą išgabenti ilgai tarnavusį rašomąjį sta­
lą? Niekam, nebent ateitų laikas jį nurašyti ir išmesti į są­
vartyną. Jai teliko džiaugtis, kad taip dar neatsitiko. Kad
niekas neklausinėja, kaip ji taip degradavo ir leidžia nesuk­
ti galvos dėl įnašo į šeimos biudžetą.
Kažkas šilta prisispaudė prie jos kojų, kažkas šeriuota!
Prie pat jos pasipiktinęs keleivis suriko:
- Ar būtina piko valandom tokį didžiulį gyvulį vežtis
tramvajumi? Juk tai draudžiama!
Eva Marija matė, kaip priešingoje vagono pusėje išniręs
jos bendradarbis, kuriam šis šuo, matyt, ir priklausė, užsi­

16
plieskė raudoniu. Šėmas buvo labai nekalbus, drovus ir ki­
ti žmonės, kaipmat tai pajutę, šaipydavosi iš jo. Jis ne ką
mažiau buvo vertas pasigailėjimo nei vargšas jo šuo.
- Deja, įstatymuose nutylima apie šunims tinkamą dar­
bo laiką, - atsikirto ji pasipiktinusiam bendrakeleiviui ir
net pati nustebo sugebanti tai dėl kitų.
- Be to, nėra jokio potvarkio, skirto nedideliems nami­
niams gyvūnams, galbūt dėl to, kad baiminamasi, jog per
klaidąjis gali būti pritaikytas ir kokiam dvikojui. - Tariant
„dvikojui“ jos akys nukrypo į kojas žmogaus, kuris jau
rengėsi prigriebti Šerną ir šunį. Jai pritardamas sulojo praš­
matnus ir, tenka pripažinti, didžiulis auksaplaukis retrive-
ris. Poveikis buvo tiesiog stulbinantis: ją puolęs keleivis,
lydimas visuotinio juoko, žengtelėjo atatupstas ir vos ne­
įtaikė ryžtingai senyvai damai į glėbį.
- Ar negalėtumėte atsargiau? Chamas! - pasipiktino da­
ma.
Neblogai! - pamanė Eva Marija. Iki pasiekė kitą stote­
lę, kur jiedu su bendradarbiu ir tuo šunimi išlipo, ji vos
tramdė juoką.
- Oho, Eva Marija, nesitikėjau, kad turi tiek drąsos. Tas
tipas elgėsi lyg koks nusenęs kandidatas.
- Ką dar siūlytum man padaryti? - paklausė ji juokda­
masi.
- Jei jau taip, galėtum ir šefą paauklėti. Lažinamės: pa­
matęs Futurą, jis tiesiog sprogs iš pykčio.
- Tavo šuns vardas Futuras? - Kitaip tariant, ateitis, pa­
manė ji, - tokiam jaunam ir gražiam šuniui geresnio vardo
nė nesugalvotum.
- Taip, Futuras fon Futuras. Maniau, jis bus man
džiaugsmas, o dabar per jį ir amžinus barnius dėl jo su kai­
mynais baigiu nuplikti. Mat jis kiaurą dieną ambrija, tad jie
nutarė, kad turiu jį kur nors išboginti - oficialiai juk bute
negalima laikyti šuns.

17
 - Ką ketini daryti? - baimingai paklausė Eva Marija ko­
ne lenkdamasi apglėbti Futurą. Koks beširdis turėtų būti
žmogus, jei ketina šį glotniakailį supratingai ir ištikimai
žvelgiantį šunį išmesti lauk.
- Na, taip, tariau sau: iš akių - ir iš širdies. Jei kokią sa-
vaičiukę pasivežiočiau jį drauge į darbą, kaimynams ap­
maudas gal atslūgtų, o ir tas bjaurus skundeiva per tą laiką
kiek atsipūstų ir gal atsileistų.
- Išties žadi kasdien vežiotis Futurą į paslaugų centrą?
Gerai pagalvok - žinoma, neatkalbinėju tavęs, netgi prie­
šingai. O kas, jei jam tai įkyrės ar kieno nors balsas nepa­
tiks, ar dar kas? Tas ar dar kas turėtų įvardyti visas jaunos
jos bendradarbės keistybes, kurios šiam tvirto būdo šuniui
veikiausiai bus tiesiog nepakenčiamos.
- Tuomet viskas žlugę. - Tačiau Šerno žvilgsnis pra­
giedrėjo. - Bet jei man padėtum, gal viskas susitvarkytų.
Manau, tu esi savotiškas mūsų angelas sargas arba talisma­
nas. Ką pasakysi, Futurai?
Šuo vizgindamas uodegą taip pažvelgė į Evą Mariją,
kad būtų suminkštinęs net akmenį. Apie tokį šunį, būtent
tokį, ji seniai svajojo.

18
Osendorfas, Kelno priemiestis, į miesto istoriją įėjo tuo­
met, kai čia buvo pastatytas kalėjimas. Padarinių neteko
ilgai laukti: kai kurie šio rajono gyventojai ir įmonės, pa­
būgę tokio įvaizdžio ir ištrūkusių į laisvę kalinių, išsikė­
lė iš čia. Vienas jų buvo ir tekstilės fabrikas, kurio aukso
amžius šiaip ar taip jau vis tiek buvo praėjęs. Fabriko sa­
vininkas, septintajame dešimtmetyje susikrovęs galybę
pinigų iš pūstų sijonų, vis vylėsi, kad tokia mada ir vėl
sugrįš. Deja, bergždžiai - Osendorfe buvo pastatytas nau­
jas kalėjimas, o legendinių visų vaivorykštės spalvų apa­
tinių, pamuštų puria medžiaga su perlono iškilumais, ga­
myba galutinai nutrūko. Andainykščiame ceche buvo
įrengta automatinė automobilių plovykla, o šalia jo, di­
džiulėse administracinėse patalpose, įsikūrė „Rufiiso“ pa­
slaugų centras - nuo šiol čia galėjo skambinti viso regio­
no nedidelės įmonės, nes juk kokia pavienė telefonistė
nei galėtų, nei norėtų visųjų aptarnauti.
Eva Marija dirbo čia nuo pat įsteigimo. Visus trylika iš­
dirbtų čia metų atsiliepinėjo į tuos pačius skambučius, tad
jos klientų skaičius tesiekė šešis. Pagal tai, kuris telefono
aparato, sujungto su kompiuteriu, klavišas įsižiebdavo, ji
suprasdavo, kas skambina: skerdykla, santechnikai ar did­
meninės boksavimosi kriaušių prekybos atstovai.
Tarpais jai atrodydavo, kad ne kam kitam, o jai visuo­
met tenka keisčiausi ir sunkiausi užsakymai. Tiesa, kartais
jai pavykdavo nustverti kokį paprastą užsakymą, tačiau ji
būdavo šventai įsitikinusi, kad šį klientą netrukus, na, gal
kiek palūkėjus, išjos atims. Šefas apeliuodavo įjos supra­
tingumą ir gebėjimą atjausti naujus kolegas. „Naujas“ jam
dažniausiai reikšdavo,jauna moteris“, kuri iš tiesų tik ieš­
kodavo geresnės tarnybos. Jauni žmonės „Rufuse“ išdirb­
davo ne ilgiau nei pusę metų.
Šį rytą Eva Marija rado ant klaviatūros raštelį - ji bu­
vo prašoma šią savaitę kiek ilgėliau padirbėti, mat reikia

19
apmokyti kažkokią Mariką Sionlę, kuriai ateityje bus siū­
loma dirbti su Lieblingo įmone.
Evos Marijos pasipiktinimas buvo toks didelis, kad pa­
miršo ir Šerną, ir keturkojį jo draugą. Negali būti! Šefas se­
niai jau žada galutinai priskirti Lieblingo įmonę jai, todėl ji
ir taikstėsi su tais amžinais viršvalandžiais. O dabar?
Ji pašoko - to jau per daug! - ir nubėgo link viršininko
kabineto, per kurio stiklinę sieną žinojo, visiems bus gerai
matoma. Pabeldė, dar kartą nesulaukusi atsako, atsargiai
pravėrė duris - prie rašomojo stalo nė gyvos dvasios. Ant
stalo riogso šiukšliadėžė - taigi paskutinė ant „kapitono til­
telio“ buvo valytoją ateinanti čia kas šeštadienį. Juk Simo­
nas Šturmas nepraleistų progos patikrinti, ¿r jo darbuotojai
punktualūs, juoba pirmadienio rytą.
Kas dabar? Po kelių minučių prasidės darbo dieną o Eva
Marija nė nežino, kąjai daryti. Paklusti ar priešintis? Tačiau
kaip gali priešintis - juk tavo neatėjimas kris visiems į akis?
Tikriausiai, tarė ji sau, derėtų imtis prekybos citrinomis. Lė­
tai nuslinko ji atgal į savo darbo vietą esančią kitame di­
džiulės patalpos gale. Gėdingai žengė pro nedidukę virtuvė­
lę ir tris darbo stalus durų dešinėje, keturis kairėje, pro išar­
domas, neva nelaidžias garsui pertvaras - ir vieno tetroško:
kuo greičiau sugrįžti į savąją celę. Bet juk nederėtų užsida-
lyti lyg kalėjime ir sėdėti įbedus žvilgsnį į langą.
Evai Marijai sugrįžus, niekas netarė nė žodžio. Visos el­
gėsi lyg nieko nebūtų įvykę, tiesiog sėdėjo laukdamos pir­
mo skambučio. Nors Angeliką viršininko dukterėčią vei­
kiausiai žinojo, kas nutiko.
- Manau, - tarė Eva Marija mostelėjusi rašteliu, - tai
nesusipratimas. Ar kas žino, kur šefas?
- Nėrą - tarstelėjo bendradarbė iš dešinės ir, išskėtusi
pirštus, užsuko nagų lako buteliuką po to, kad greičiau iš­
džiūtų lakas, iškėlė aukštyn plaštakas įvairovės dėlei skais­
čiai mėlynai it turkis nulakuotais nagais. Marija lakuoda-

20
vosi nagus kone kasdien, nes taip dirbant nupleišėja bet
koks lakas - tokie atodūsiai jai išsprūsdavo bent jau kartą
per dieną. Tik tiek Eva Marija ir teišgirdo iš bendradarbių.
- Tiek ir pati suvokiu. Bet kur jis dabar? Arba, tiksliau
tariant, kada grįš? Man reikia pasikalbėti.
- Apie ką? - atsklido iš kito salės galo.
Eva Marija žvilgtelėjo į nišą, kuri buvo arčiausiai „ka­
pitono tiltelio“ ir kurioje vietos teliko vieninteliam augalui.
Negalėtum teigti, kad šefo dukterėčia būtų pakvaišusi dėl
žaliųjų ūglių, ir nors, o gal kaip tik dėl to, kad Angelika tū­
pinėjo apie šią figą kasdien pripuolamai ją laistydama, ši
vis metė lapus ir nėmaž nesistiebė į viršų.
- Apie ką? - tarė Eva Marija ir nusuko žvilgsnį nuo dai­
lios trečią dešimtį įpusėjusios moters akių, kurios smaigs­
tė jos taliją. Ji mėgo vilkėti palaidinę užleistą ant kelnių -
labai nenoriai tesusikišdavo ją vidun. Kita vertus, dabar iš­
sileidusi palaidinę ant viršaus ji atrodė lyg nėščia motery-
tė. - Nagi apie tai, kas rašoma šiame raštelyje.
- Tai visiškai aišku: tau teks apmokyti naujokę. Ji netu­
rėtų užsibūti - greitosiomis visa praris ir išeis. Tad kokios
problemos? Būgštauji, kad ji gali nepaklusti tavo vadova­
vimui?
- Ne tai svarbu, - atkirto Eva Marija, tylomis tikindama
save, kad nederėtų taip jautriai reaguoti į pasipūtėlės Ange-
likos užgauliojimus.
- Tai apie ką gi? - provokuojamai, lyg nieko nesupras­
tų, paklausė Angelika.
- Apie tai pakalbėsiu verčiau su šefu.
- Mat kaip. Tuomet teks savaičiukę palūkėti - jis grįš ne
anksčiau nei kitą pirmadienį.
- Negali būti! - išsprūdo Evai Marijai
- Įdomu! Vakar vakare kalbėdamasi su dėde telefonu
perspėjau, kad iš anksto atsiklaustų tavęs, ar gali gulti į li­
goninę operuotis. Po avarijos vargšelis ištisus du metus

21
vaikščiojo su ta plokšte ant kojos, nors dažniausiai tokios
plokštės nuimamos po pusmečio. Dabar jo koja taip ištino,
kad net nagai pastiro, tačiau kam tai rūpi. - Ji įsmeigė rūs­
tų žvilgsnį į Evą Mariją.
- Gaila. Kas galėtų pagalvoti? Tik... man atrodo, pa­
prasčiausiai tai ne visai teisinga, kad iš manęs atims Lieb-
lingo įmonę. Kodėl ne stogdengius ar, tarkim, santechni­
kus, pradedančiajam tai būtų lengviau perprasti nei Lieb-
lingo įmonę.
- Negi manai, mano dėdė nežino ką daro?
Iš gretimų nišų atsklido pašaipus, kone koktus kikeni­
mas. Kodėl ta būtybė vis iškreipia jos žodžius? Eva Mari­
ja pajuto tvenkiantis akyse ašaras - tik to tetrūko, kad pra­
virktų. Kodėl ji neapsisuka ir neišeina, kodėl pagaliau ne­
paklauso Herberto patarimo ir nepasiieško darbo kitur?
Blogiau jau negali būti.
Jei ne tas šuo, vis baksnojantis į tirtančią ranką Eva
Marija seniai būtų trenkusi durimis. Bet tas šiltas drėgnas
Futuro snukis tarsi primeną kad Šernui reikiajos pagalbos.
Šiaip ar taip ji pažadėjo. Angelika pernelyg pučiasi, nors ir
yra tik eilinė telefonistė ir ta figa kone plikomis šakomis ne
kažin ką čia tepagelbės.
- Kodėl vis iškreipi mano žodžius? - Eva Marija žengė
žingsnį pirmyn, jausdama vis stiprėjant pasitikėjimą savi­
mi, dar vieną o Angeliką nors ir buvo pratusi kelti scenas,
stovėjo nebyli ir apstulbusi stebeilijo į Evą Mariją.
Na mat, pamanė Eva Marija kone patenkintą kas galėtų
pagalvoti, kad taip nutiks. Gal tai Futuras man laimę neša?
Tačiau atgavusi amą šefo dukterėčia nutraukė jos mintis:
- Ar tai sąmojis? - žioptelėjo Angelika ir kol Eva Mari­
ja sumetė, kaip atsikirsti, įsmeigė akis į kompiuterį. Labai
keista!
- Ne, tai ne sąmojis, - tarė Eva Marija iš lėto ir jos žo­
džiai nuskambėjo netikėtai svariai. - Manau, nepagarbu

22
kiekvieną kartą, vos tik šefas išvyksta, taip pūstis. - Ji ty­
čia pasakė „šefas“, o ne „tavo dėdė“. - O ypač nepagarbiai,
manau, tu elgiesi su manimi, - tęsė ji, - juoba nieko bloga
tau nesu padariusi. Netgi priešingai.
Tai buvo užuomina apie ekologiškus mėsos produktus,
kuriuos Eva Marija prieš keletą dienų pati pasisiūlė perim­
ti iš Angelikos, mat ši kaip prisiekusi vegetarė nieku gyvu
nenorėjo turėti reikalų su dešromis. Angeliką neva pradė-
davę pykinti, kai kas nors paskambindavo ir pasakydavo,
kad tas ar anas mėsininkas nė nesiplaudamas rankų ir mė­
są sveria, ir pinigus skaičiuoja; arba kad saliamis toje ar ki­
toje parduotuvėje įtartinai rudas; arba, arba, arba. Didžiau­
sias įžeidimas šefo dukterėčiai buvo neva šiurkštus kai ku­
rių mėsininkų tonas ir Kelno tartis. Tuomet neapsikentusi
su tuo, kad niekinama jos pareigybė, o drauge ir ji pati, ji
puldavo gintis nuo nepelnytų užgauliojimų. Galiausiai trū­
ko net Simono Šturmo kantrybė ir, tik Evai Marijai pasisiū­
lius padėti, jis nusileido ir neišmetė Angelikos.
- Apie tai nekalbėsim!
Staiga ji išpūtė akis, rankomis įsispendė į klubus lyg
ruoštųsi gintis. Kas gi tai Angelikai? Eva Marija bandė su­
sivokti, į ką ji taip įrėmusi akis, tad ėmė apžiūrinėti save,
kol galiausiai jos žvilgsnis sustojo ties kairiąja ranka, kurią
bandė apžioti šuo. Futuras atsekė jai pavymui - koks drą­
sus, koks ištikimas šuo! Nė nespėjus jai išsižioti, kolegė ir
vėl pratrūko, tačiau dabar jos tonas buvo visiškai kitoks.
- Iš kur, po velnių, čia tas milžiniškas galvijas? Aš aler­
giška dideliems šunims! Kartą man buvo įkandęs aviganis,
bet tas buvo visa galva mažesnis už šitą pabaisą. O mano
skiepų veikimo laikas jau baigėsi.
- Futuras tau nieko nepadarys. Jis nepaprastai mielas. -
Eva Marija atsitūpė ir pakasė auksaplaukiui retriveriui pa­
smakrę, o šis patenkintas suvizgino uodegą. Ir tuomet nu­
krito dar keli figos lapai. - Matai, koks mielas?

23
 Taip ir patikėsiu! Tai tu atsitempei tą veršį? Ar su pro­
tu susipykai? Kaip manai, ką sužinojęs tai pasakys tau ma­
no dėdė?
- Nederėtų jam to sakyti. - Eva Marija atsistojo, tačiau
Futurui, regis, tai nepatiko, nes jis tol stvarstė nasrais jos
ranką kol ji ir vėl pradėjo jį kasyti.
- Dabar jau patenkinta - gali kasytis? O kodėl gi turė­
čiau nesakyti?
- Tarkim, dėl to, Angeliką kad taip užsikartum ant
sprando mano klientus, iš jų ir ekomėsininkus. Kad ir kaip
būtų, man svarbiau Futuras. Jis savaitę pabus čia - patinka
tau tai ar ne.
- Žadi šitą žvėrį visą savaitę..? - tolesnius jos žodžius
nustelbė telefono čirškimas. O po sekundės lyg pagal užsa­
kymą suskambo ir gretimoje nišoje - tie skambučiai lyg
epidemija. Ir taip visuomet - nuo pirmadienio iki penkta­
dienio - lyg devintajai bangai atūžus, ima skambėti vienu
metu visi telefonai ir nuo labo ryto pasipila skundai. O
bjauriausia į savaitės pabaigą kai, pasijutę apgauti, klientai
išlieja per savaitę susitvenkusį pyktį ant Evos Marijos ir
šešių jos bendradarbių.
Tą dieną pirmoji skambučių ataka praėjo gana savotiš­
kai. Ji užgožė gerai juntamą kone apčiuopiamą bent jau
Evai Marijai taip pasirodė, bendradarbių smalsą. Visa bai­
gėsi tik prieš dvylika - ir įsivyravo tyla. Visą tą laiką Futu­
ras tysojo Evos Marijos nišoje klusniai prigludęs prie koją
o Eva Mariją kaip ir kasdien, kiekvienam paskambinusiam
ką nors aiškino, ramino jį ir dėjosi gyvenanti jo rūpesčiais.
Iš tiesų taip ir buvo. Kai kas nors pasipiktinęs pasako­
davo, kaip netikusiai jam įmontavo klozetą ji puikiai įsi­
vaizduodavo tai ir elgdavosi taip, lyg būtų pamačiusi paru­
davusį, taigi pasenusį, saliamį. Ji buvo iš tų žmonią kurie
persiima kitų bėdomis. Tačiau šį kartą kai šalia buvo Fu­
turas, jai pavyko tas ietis nukreipti.

24
 Ji, Eva Marija, išdrįso paprieštarauti šefo dukterėčiųi ir
dargi paėmė viršų. Futuras, jei tik nesitrauks iš Evos Mari­
jos nišos, galės čia pabūti savaitę. Pažiūrėti jis nėra koks
gražuolis, tačiau nepaprastai protingas gyvūnas - jis kaip­
mat suprato, kad negalima nišoj bruzdėti ir sekti jai pavy­
mui į moterų tualetą. O juokingiausia buvo tai, kad visi
manė, jog tai jos šuo. Gerai būtų!

Šernas - malonus vaikis ir kuo tikriausias bailys. Tokią iš­

vadą Eva Marija padarė tuomet, kai eidama su Futuru už
pavadžio į stotelę, išgirdo už nugaros kažką šliurinant. Tai
Šernas - be jokios abejonės. Jis sunkiai kilodavo kojas, be
to, lyg jaunuolis niekuomet nesusirišdavo sportbačių, raiš­
teliai maskatuodavo į visas puses ir atrodydavo, kad Šernas
tuoj tuoj parpuls. Mielas jis buvo jau vien dėl to, kad, nu­
sižengdamas namo bendrijos ir įstaigos tvarkai, rizikavo
dėl šuns. Vis dėltojis buvo baikštokas - nedrįsdavo prisiar­
tinti nei prie Evos Marijos, nei prie Futuro. O šuo laikėsi
nė kiek neišsiduodamas. Kaip jam tai pavykdavo? Tokiems
žmonėms kaip Angelika ir dauguma kolegių kinų kalba ge­
riau suprantama nei šunų elgesys - tuo Eva Marija netruko
įsitikinti.
Staiga ji susivokė, kad jai iš paskos niekas nebešliurina.
Apsižvalgė - Semo nė kvapo, lyg skradžiai žemę būtų pra­
smegęs. Jos žvilgsnis nuslydo gatve palei kalėjimo sieną -
nė gyvos dvasios. Kalėjimo sargo būdelė, pora parduotu­
vių, kioskas, per kelis metrus nuo jo - žalsvas skydas su S
raide - stotelė.
- Tavo ponaitis pasipustė padus, - sušnibždėjo ji Futu-
rųi į minkštą pūkuotą ausį. Bet tas jos naująjį draugą, regis,
ne itin liūdino - jis džiaugsmingai suvizgino uodegą tarsi
ji būtų pamosavusi jam prieš nosį gardžiausiu dešrigaliu.
- Cha, nėra čia ko džiaugtis, - tarė ji veikiau sau, o
ne šuniui. - Jei tavo ponaitis išties suvisam pradingo,

25
mudviem teks susidurti su didele problema ir vadinasi ji ne
kaip kitaip, o Herbertas. Herbertas - mano vyras, supranti?
Negalėtum sakyti, kad jis pamišęs dėl šunų, o jei rimtai -
jis jų nepakenčia, bent jau mūsų namuose. Deja, taip yra
ir, jei dabar nusivesčiau tave namo, turėtume labai didelių
nemalonumų. Reikėtų bent jau perspėti jį...
Ji tik pasiguodė, bent jau pati taip manė, tačiau, akivaiz­
du, girdinčių buvo, nes tuo metu jai iš už nugaros kažkas
išlindo.
- Ką žadi perspėti? - prišokęs šypsodamasis paklausė
Šernas.
Ji atšoko nuo Futuro:
- Gal galėtum paaiškinti, kur taip staiga pradingai?
- Buvau gėlių parduotuvėje, juk turiu tau kaip nors at­
sidėkoti, - Šernas išsitraukė iš už nugaros gėlių puokštę ir
išdidžiai lyg vaikas atkišo jai.
-Ačiū! Koks tu mielas!
- Miela esi tu. Tu tiesiog mielumo įsikūnijimas. Jei ne
tu, dabar sėdėčiau su Futuru gatvėje ir prašinėčiau išmaldos
- Šimų ėdalo. Man žandikaulis iš nuostabos atvipo, kai pa­
rodei Angelikai, kur jai vieta. Seniai taip reikėjo - už tai nu­
sipelnei ne kokios niekingos puokštės, o Geležinio kry­
žiaus.
- Tuomet jį reikėtų įteikti Futurui. Jei ne jis - niekada
nebūčiau išdrįsusi.
- Geležies jis nemėgsta. Manau, tu nusipelnei Geležinio
kryžiaus, o Futuras Kelno kepeninės - tą jis tiesiog dievina.
- Negi šeri jį kepenine?
- Na, šėrimu to negalėtum pavadinti. Kepeninės Futu­
ras pats prasimano - iš to tipo, kuris po manim gyvena ir
jau senokai griežia ant manęs dantį. Nuo dešros viskas ir
prasidėjo. Žinoma, iš pradžių bandžiau išsiginti, bet tas
kvailas gyvulys didžiam anojo pasišlykštėjimui ėmė tyko­
ti prie parduotuvės.

26
 - Na, o toliau? Manau, tiek visko turint, vargu bau įma­
noma susivokti, ką šuo nusičiupo.
- Jei tik dešra su kokybės ženklu ir jei tik pavyksta nu­
gvelbti - tai jau būtinai.
- Na, ir juokinga judu pora, - nusijuokė Eva Marija.
- Ne savo valia, jei jau taip. Beje, taip ir nepasakei, ką
ketini perspėti.
- Ak, tik pamaniau, kad teks Futurą vestis drauge į na­
mus.
- Neprasta mintis! - Šerno akys sužibo. - Pamaniau, jei
jau jis tave taip be proto įsimylėjo, o ir paslaugų centre vi­
si mano, kad tai tavo šuo, tad gal išties galėtum kurį laiką...
- Nė nesvajok! - nutraukė jį Eva Marija.
- Už ėdalą, savaime suprantama, sumokėsiu. Ir, jei ką
sugadintų, irgi atsiskaityčiau. Draudimas mokamas už atei­
nančius metus. Futuras turi prašmatnią pintinę, kone tokio
pat dydžio kaip mano paties lova, tik jo pavadis gerokai
apkramtytas...
- Futuras - ne bėda, o ir pavadis taip pat. Galiu padova­
noti. Turiu naujut naujutėlį, su antkakliu - tai geriausia
Lieblingo įmonės prekė.
- Ei! Tu turi pavadį? Tuomet ir šunį turi?
Eva Marija papurtė galvą.
- Nudvėsė? Nelaimingas atsitikimas? Pervažiavo?
- Nei viena, nei kita - jo apskritai nėra. Arba, tiksliau
pasakius, jis gyvuoja tik mano mintyse.
- Ir tam „mintiniam“ šuniui tu nupirkai brangiausią
Lieblingo pavadį?
- Tarkim! Turiu įkyrių minčių, - sutrikusi Eva Marija
nusuko akis ir tuomet Futuras supratingai ir užjaučiamai,
bent jau jai taip pasirodė, lyžtelėjo jai ranką.
- Ir aš turiu.
- Tuomet ir tu pamišęs, - tarė Eva Marija su palengvė­
jimu. Malonu, kad ne ji viena turi „įkyrių minčių“. Šią

27
formuluotę sugalvojo jos vyriškiai, jie niekados nepraleis­
davo progos ją pavartoti, jei tik namuose užeidavo kalba
apie įsivaizduojamąjos šunį.
- Dviese lengviau. O kaip su Futuro svečiavimusi pas
tave iki aš įveiksiu nesklandumus namuose? Manau, man
reikėtų pasiieškoti kito buto...
- Galim pabandyti, bet bijau - Herbertas nesutiks.
- Tai Herbertas ir yra tas žmogus, kurį žadi perspėti?
- Būtent taip. Tai mano vyras ir tėvas mano vaikų, ku­
rių vienas dargi alergiškas šunų ir kačių plaukams. Nors
dabar Aleksas studijuoja Brandenburge.
- Taigi...
- Aš pabandysiu, bet nedėk daug vilčių. O dabar turiu
paskubėti, kitaip, jei Herbertas negaus vakarienei nieko
gardaus, jo nuotaika subjurs. Žadėjau šiandien veršienos
kepsnį su skrudintam bulvytėm ir daržovių mišrainės. Be
to, jis nė nežino, kad visą šią savaitę dirbsiu iki vakaro. Iki
rytojaus, važiuosiu tuo pačiu tramvajumi kaip ir šiandien.
Eva Marija atsitūpė, atsisveikindama dar kartą prisig­
laudė Futurą, suglumusiam Šernui įspraudė į ranką ap­
kramtytą pavadį ir šoko į jau bepajudantį tramvajų.

28
Gyvenvietėje „Prie malūno“ nebuvo nė autobusų stotelės,
tačiau buvo universali parduotuvė, kurioje galėjai nusi­
pirkti ko tik širdis geidžia - pradedant batų tepalu, baigiant
egzotiškais vaisiais. Kainos čia buvo ne ką didesnės nei ki­
tur, tačiau Eva Marija dažniausiai apsipirkdavo turguje ar
nedidelėse parduotuvėse, esančiose netoli stotelės, kurioje
ji persėsdavo iš tramvajaus į autobusą. Tačiau šiandien bu­
vo pernelyg maža laiko ir ji tik džiaugėsi spėjusi prieš de­
šimt minučių iki uždarymo įsmukti į gyvenvietės „Prie ma­
lūno“ parduotuvę. Kasininkė, kuri irgi gyveno netoliese,
pamačiusi ją nuvėrė priekaištingu žvilgsniu. Kaimynams
derėtų paisyti vieniems kitų, bylojo šis žvilgsnis, ir nesi­
veržti paskutinę akimirką juoba kai mieliau apsiperkama
kur kitur.
Šiaipjau Eva Marija būtų nesmagiai pasijutusi, tačiau šį
kartą savi marškiniai jai buvo arčiau kūno. O „marškiniai“
šiuo atveju reiškė Futurą. Kaip reikės pasakyti Herbertui
apie tą keturkojį nuomininką. Automatiškai imdama nuo
lentynų ir kraudama į vežimėlį prekes, ji dėliojo mintyse
žodžius.
Herbertai, pas mus paslaugų centre šiandien atsitiko
nemalonus dalykas, tikiuosi, tu pritarsi mano nuomonei,
kad kolegai bėdoje reikia padėti. Tai tik kelioms savai­
tėms...
Kas kelioms savaitėms? - įsivaizdavo ji Herbertą klau­
siant ir veriant liūdnoku žvilgsniu, kuris sakytum byloja:
turbūt niekada taip ir neišmoksi pirma pagalvoti ir tik pas­
kui pasakyti.
Gerai, dar kartą iš pradžių!
Herbertai, žinau, kad tau ne itin patinka šunys, bet vie­
ną mano kolegą ištiko bėda ir aš pažadėjau keletui dienų
priglaustijo auksaplaukį retriverį. Ar neprieštarautum?
Pasidėjusi ant delno įpakuotą mėsos gabalą ji mintyse
kalbėjosi su juo lyg su įsivaizduojamu pašnekovu. Negi

29
galėtų tas menkas veršienos puskilogramis krūptelėti ar net
pasibjaurėjęs kilstelėti antakius? Ne, žinoma ne, ji ir vėl
fantazuoja. Kad ir kaip būtų, tai nesuveiks. Ji juk pažįsta
Herbertą-jis bus priblokštas ir nieku gyvu nesutiks.
- Ar kas nors mėsai, ponia Šplit? - pasiekė Evos Mari­
jos ausis. Atsigręžusi ji pamatė Hubertą, artimiausią kai­
myną. Gal jai tik pasirodė, o gal po akių operacijos jo
žvilgsnis išties tapo kibesnis?
- Ne, ne, viskas tvarkoj! - sutrikusi tarė ji ir, palinkėju­
si gero vakaro, nuskubėjo prie kasos, kur, laimei, tokį vėlų
vakarą nebuvo nė vieno žmogaus. Tvarkingai viską sudė­
liojusi ant slenkančios juostos, ji prisivertė šyptelėti kasi­
ninkei, kuri, nuodugniai apžiūrėjusi kiekvienos prekės eti­
ketę, prikišdavo šią prie skenerio. Eva Marija netroško įsi­
gyti priešų, nors, kas žino, gal toks elgesys kaip tik paska­
tins kaimynės apkalbas.
Žinote, ponia Šplit net rugsėjy, dargi vidury savaitės,
perka šviežias avietes. Priedo šampano butelį! Taigi, o kai
vaikai dar namie gyveno, visos kertės buvo lyg iššluotos.
Tokie gandai apskriedavo visus ne ką lėčiau nei ant jos
pilvo susidarydavo nauja rinkelė, būtent dėl to Eva Marija
apsipirkti eidavo į kitas parduotuves. Kažkas negerai, jei
perka šampaną ir dėželę aviečių! Bet tai jos reikalas - juk
pati už viską moka.
Tačiau ramiai susimokėti jai nepavyko - pavymui atse­
kė Hubertas, padėjo ant slenkančios juostos pusę litro na­
tūralaus pieno ir meilikaujamai tarė:
- Taigi, taigi, buteliukas šampano. Tad šiandien, matyt,
nelyginsit, ponia kaimyne!
- Aš gaminu savo vyrui, jei jau norit žinoti. - Tuomet,
grįžtelėjusi į kasininkę, paklausė: - Ar galiu maišelį?
Gavusi plastikinį maišelį, Eva Marija vėl buvo smerkia­
mai nužvelgta, tačiau šį kartąjai tas nėmaž nerūpėjo - ji tik
norėjo kuo greičiau pasiekti namus. Įpuolusi pro duris, me-

30
tė maišą ant grindų - Herbertas pamatęs pamanytų, kad jai
protas pasimaišė.
Laimė, jo nebuvo namie. Negi buvo perspėjęs, kad vė­
liau grįš? Eva Marija bandė prisiminti, ką rytą atsisvei­
kindamas Herbertas sakė, tačiau prieš akis iškilo tik tie-
sut tiesutėlis jo kelnių kantas ir jo paties pirktas kakla­
raištis. Kaklaraiščių, gautų dovanų iš vaikų ar jos, jis ne­
ryšėdavo darbe, nes, jo galva, banko vadovui jie buvo per
ryškūs.
Jai tik geriau, kad šiandien jis vėliau grįš. Geriaujau pa­
sitikti jį su garuojančia vakariene, nei priblokšti prašymais,
dargi gurgiant iš alkio pilvui. Pavalgęs pusryčius, Herber­
tas įsidėdavo pietums nebent obuolį ar jogurtą - taupė
skrandį jos pagamintai vakarienei. Kitaip nei ji, jis buvo
drausmingas visai požiūriais ir, kad nepriaugtų svorio, val­
gydavo saikingai.
Barstydama liesą mėsą pipirais, po to miltais, pjausty­
dama juostelėmis, Eva Marija mąstė, kaip neteisinga, kad
jai nelemta nei būti nevalgiai, nei šunų turėti. Išties netei­
singa! Ji įpylė aliejaus į dvi keptuves, sudėjo mėsą ir subė­
rė iš maišelio bulvytes, užkaitė troškinti žirnelius ir mor­
kas, o tarpais pasmaguriaudavo aviečių. Nepaprastai kvap­
nios! Manų pudingui labai tiks.
Ne! Ji papurtė galvą- nereikia. Negi užmiršo - juk nuo
šiandien žadėjo pradėti laikytis dietos. Ji ilgesingai nužvel­
gė paskrudusius bulvių skridinukus ir mėsą, patiekiamą su
grietinėlės padažu. Tai velniava! Užmiršk padažą užmiršk
bulvytes, tau priklauso mėsos griežinėlis ir keli agurko
skridinukai, dar kelios avietės - ir viskas.
Tačiau kiek palūkėjus jai kilo noras bent jau paragauti
padažo. Ji išjungė viryklę - pakaks kaitinti, pagaliau ir
Herbertas gali pasirodyti bet kurią akimirką. Buvo beveik
aštuonios. Tačiau kartais, nors kirminas graužia skrandį,
šefui tenka pakentėti, kol išeis paskutinis banko klientas ir

31
bus uždaryta kasa, bent jau Herbertas taip manydavo. Na
taip, pažiūras keisti sunku.
Metusi ilgesingą žvilgsnį į viryklę, ji nuėjo į svetainę
padengti stalo. Čia jie valgydavo dažniausiai savaitgaliais,
tačiau šiandien ypatinga diena. Ji padėjo medžiagines ser­
vetėles, išblizginusi pastatė retai tevartojamus šampano
stiklus - Herbertas kaipmat sumes, kad dabar jau reikia ti­
kėtis ko nors neįprasta. Gal uždėti plokštelę? Kodėl gi ne?
Ji pasirinko Herberto banko remiamus garsiuosius Kelno
muzikus, kurie pelną dalijosi su Drezdeno Švč. Mergelės
Marijos katedra.
Ji pagalvojo, užuot nusipelnę Kelnui remdami bena­
mius, jie pasirinko moto: kelniečiai padeda kelniečiams! O
Herbertas vis nesiliovė tvirtinęs, kad jo įstaigos veikla ge­
rokai pranoksta miesto ribas.
- Mes atstovaujam Vokietijai, - teigė jis, - ir visuome­
nė turi tai žinoti, kitaip mūsų darbas praras prasmę arba pa­
sitarnaus tik smulkiems tarnautojams prakusti, o kas to­
kiems filialams nutinka, kasdien gali paskaityti laikraš­
čiuose.
Be abejoji nenorėjo, kad uždarytų Herberto filialą.
Bet kurgi jis? Ji žvilgtelėjo į laikrodį. Ir tuomet suskam­
bo telefonas. Nubėgusi į prieškambarį, pakėlė ragelį. Tai
buvo Herbertas, sakė šį kartą negrįšiąs vakarienei.
- Bet... - tarė ji.
-Apgailestauju, mieloji. Tai paaiškėjo po pietų, tačiau
niekaip tavęs negalėjau rasti, o po to teko dalyvauti labai
svarbiame pasitarime. Dabar einu su daktaru Ėberle vaka­
rieniauti, jis pakvietė mane, aš paprasčiausiai negaliu at­
sisakyti. Tu juk žinai - daktaras Ėberlė! Jei viskas bus ge­
rai, mūsų bankas, įgijęs jo golfo lazdų akcijų, galės imtis
biržos operacijų. Palinkėk man sėkmės, brangioji! Jei pa­
vyktų, furgonas mums būtų kone ranka pasiekiamas, cha-
cha!

32
 Eva Marija padėjo ragelį, jos nėmaž neėmė juokas. Ko­
dėl būtent šiandien? Ji skundėsi likimu ir guodėsi smagu­
riaudama bulvytėmis, kepsniu ir daržovėmis, kol galiausiai
susivokė, kad ketino laikytis dietos. Rytoj, nusprendė ji,
rytoj būtinai pradėsiu. Ji nurinko Herbertui skirtus indus ir
sudėjo į indaują, avietes, puoštas pipirmėčių lapeliais ir pa­
barstytas smulkiu cukrumi, pastatė į šaldytuvą - paliko tik
šampano stiklus. Tuomet įsijungė televizorių, patogiai įsi­
taisė ant sofos ir ėmė perjunginėti kanalus, kol galiausiai
aptiko ją patraukusį filmą.
Visi myli tėtį. Jame veikė daug vaikų ir daug gyvūnų. Tas
filmo tėtis, mirus žmonai, atsisakė gydytojo praktikos. Nu­
sipirkęs Švarcvalde ūkį, jis įsigijo galybę retų gyvūnų. Ne­
paprastai jaudinanti ir linksma istorija. Iš pradžių vaikai jam
priešinosi, tačiau vėliau pasirodė moteris ir visa susitvarkė...
- Ką gi tu ten veiki? Negi verki?
- Ak, tai tu! - Eva Marija kilstelėjo, ji buvo taip įsitrau­
kusi į filmą, kad nė negirdėjo, kada atėjo Herbertas. - Ne­
verkiu, tai tik filmas. Jei nori, trumpai papasakosiu turinį.
Visai pamiršau, kad turiu pasikalbėti su Herbertu apie
Futurą, dingtelėjo jai. Pokalbį su Herbertu apie ateitį reikia
pradėti nuo žodžio „ateitis“, pagalvojusi apie tokį žodžių
žaismą, šluostydamasi ašaras, ji nejučia šyptelėjo.
- Nori baigti žiūrėti filmą? - paklausė Herbertas.
- Ne, ne, nesirūpink! Noriu tau kai ką... - išgirdusi šū­
vį, ji nutilo. Šaudė televizoriuje - Herbertas buvo įsijungęs
žinias.
- Jei neprieštarauji, pirmiausia pasižiūrėsim žinias. Juk
reikia žinoti, kas pasaulyje dedasi. O tuomet papasakosiu
tau, kas šiandien nutiko banke. Tiesiog nuostabių dalykų! -
Herberto žvilgsnis užkliuvo už šampano stiklų. - Oho, dar
nė gandas nespėjo pasklisti, o tu jau viską žinai.
Eva Marija nesakė vyrui, kad jis klysta. Tarp žinių ir
orų prognozės Herbertas, saikingai pokštelėjus, atkimšo

33
šampaną, pripylė stiklus pusiau, rūpestingai užkimšo bute­
lį ir, Evos Marijos nuostabai, susidaužė su ja. Dabar tetrū­
ko tik didžiulio pudingo - su avietėmis, o gal ir be jų. Ir gal
dar vertėtų paieškoti kur nors „Ritter Sport“ šokolado ply­
telės, kurią buvo paslėpusi nuo savęs pačios.
 Palaimingasis adieu!

Slapčiausi Evos Marijos troškimai, puoselėjami svajose,

sapnuojant iškildavo kaip savarankiški, jai nepavaldūs
vaizdiniai. Naktimis jie būdavo aiškesni nei svajose, glau­
džiai tarpusavyje susiję ir, Herberto nuostabai tektų pripa­
žinti, įgaudavo ryškų negatyvumo atspalvį.
Sustingusįjį gulėjo šalia saldžiai šnarpščiančio Herber­
to ir permąstę bauginančius vaizdus, iš kurių išsivadavo tik
suskambus rytą žadintuvui. Ji jautėsi lyg paralyžiuota, sun­
ku buvo net pajudėti - vargu ar spės į tą tramvajų, kuriuo
buvo žadėjusi Šernui važiuoti. Tad pradėjo austi šiurpius
vaizdus.
O gal ji ir vėl viską perdeda, susvarbina tai, kas kitiems
atrodo savaime suprantama? Kaipgi kitaip paaiškinti tai,
kad lig šiol nė neužsiminė Herbertui apie savo ketinimus,
negi tai reiškia, kad šitaip žada stoti jam skersai kelio? Pa­
galiau jis juk ne koks tironas, nėmaž nepaisantis kitų norų?
Prislėgta, nieko aplink nematydama ji įlipo į tramvajų,
kuriuo nukaktų iki Osendorfo ketvirčiu valandos vėliau nei
buvo pratusi. Dar palyginti anksti - į darbą suspėtų laiku,
tačiau Šerną ir Futurą jau pražiopsojo. Viskas staiga kaž­
kaip susijaukė, nesitikėjo, kad šitaip bus - kai nesiseka, tai
nesiseka.
Bet ji klydo.

35
 - Na, pagaliau! Jau pradėjau baimintis, kad pražiūrėjom
tave. Bet Futurui į galvą šovė išganinga mintis - jis iššo­
ko iš sausakimšo vagono ir, palaukęs kito tramvajaus, įvil­
ko mane ten, - per keleivių galvas rėkaliojo Šernas. O Fu-
turas tuo tarpu prasispraudė pro žmones prie Evos Marijos.
Futuras pasisveikino taip, tarsi ji seniai gyventų šuniškoje
jo širdyje, nors iš tiesų jie tebuvo pažįstami vos dvidešimt
keturias valandas.
- Atleisk, - tarė ji tyliai.
- Nagi, ar kas nutiko, - paklausė Šernas prasigrūdęs
prie jos.
Eva Marija, staiga pajutusi gerkle kylant gųiutulą, nuri­
jo seiles ir, nors dabar nė nežiūrėjo jaudinančio televizijos
filmo, vos įstengė sulaikyti ašaras.
- Tik jau nesakyk, kad tavo senis nė girdėti nenori apie
Futurą.
Eva Marija patraukė pečiais.
- Neprisiverčiau jam pasakyti - jis nieko nė nežino apie
Futurą.
- Susibarėt? - užjaučiamai paklausė Šernas.
Eva Marija papurtė galvą.
- Ne, tik pribloškė, visiškai, - sumurmėjo Eva Marija.
O tuomet pratrūko: Herbertui išpuolė proga padaryti banke
nemenką kaijerą, mat geriausias jo klientas jam, nors tiks­
liau - jo bankui, žada patikėti savosios Ėberlės AB opera­
cijas biržoje, tačiau Herbertui teks priimti pagyventi už
nuomą du jo sūnus.
- Herbertui, taigi jums? - pasitikslino Šernas.
- Na, žinoma, - linktelėjo Eva Marija pagalvojusi apie
bet kokį džiaugsmą nustelbiančią erzelynę.
- O ar apskritai yra vietos?
- Dabar, kai Tina ir Aleksas studijuoja Brandenburge,
jųdviejų kambariuose niekas negyvena.
- O kai jūsų vaikai atvažiuos pasisvečiuoti?

36
 - Herbertas, be abejo, ir tai numatė. Aleksui tuomet tek­
tų miegoti svetainėje ant kušetės, o Tinai Herberto kabine­
te arba atvirkščiai. Jo manymu, jei vaikams kas mėnesį ski­
riama tiek daug pinigų, šie nepurkštaudami turėtų kartais ir
bent kiek susispausti. Iš esmės jis teisus. Turbūt teisus. Aš
nė nežinau, ar turėčiau priešintis, juoba, Herberto many­
mu, šitaip vienu šūviu nušautume du zuikius.
- Vienas zuikis - tas svarbus klientas, su kuriuo tavo
vyras nenori gadinti santykių, tas aišku. O antras?
- Pinigai, kuriuos gautume iš tų jaunuolių už nuomą.
Tas daktaras Ėberlė nešykštės - už tai, kad jo atžalos bus
pamaitintos ir turės būstą, jis mokės antra tiek, kiek aš gau­
nu paslaugų centre.
- O kodėl tiedu negyvena kartu su juo? Jis juk jų tėvas,
o ir motina, be abejo, yra.
- Apie motiną lig tol nebuvo kalbos, o daktaras Ėberlė
netrukus persikels į Bambergą, mat jis nusipirko golfo lau­
kus netoli Bambergo. Golfo lazdos bus gaminamos Čeki­
joje, o iki Bambergo iš ten ne taip jau ir toli. Tiesą sakant,
daktaras Ėberlė gamina vejapjoves, golfas - tai tik papildo­
mas verslas, tačiau, Herberto manymu, turint kapitalo gali­
ma kaip reikiant pasistūmėti.
- O kodėl tas velnio išpera nepasiima į Bambergą ir vai­
kų?
- Jo sūnūs turėtų bent jau abitūrą baigti. Vienas jų antri
metai mokosi tryliktoje klasėje, o kitas ką tik pradėjo stu­
dijuoti pas Herbertą trumpą bankininkystės kursą. Herber­
tui tai savotiškas įvertinimas. Ar supranti, apie ką kalbu?
- O tau iš to kas?
- Na, Herbertas mano, kad man būtų geriau, jei pas mus
gyventų jauni žmonės. Nes aš juk pratusi lyg bendrabuty.
Taip bus patenkinti mano motiniški jausmai - jis taip sako.
Tiedu vaikiai beveik tokio pat amžiaus kaip Tina, mano
dukra.

37
 - O kodėl, jei pinigai čia visiškai nesvarbu, tas daktaras
Ėberlė neišnuomoja savo sūnums atskiro buto?
- Herbertas sako, kad, jo kliento manymu, gyvenimas
darnioje šeimoje apsaugo nuo didmiesčio pagundų. Be
abejo, svarbu ir tai, kad tiedu vaikiai nesijaustų vieniši, ap­
leisti ir kasdien valgytų šiltą maistą, o jų drabužiai būtų iš­
skalbti ir išlyginti.
- O tu turėtum dar daugiau darbo.
Eva Marija susigėdo, kad skundžiasi visiškai svetimam
žmogui ir šitaip juodina savo vyrą. Reikėtų sušvelninti Še­
rno priešiškumą Herbertui, pamanė ji.
- Darbo nesibaidau, man ne taip svarbu dvieju porcijom
daugiau ar mažiau gaminti, rečiau ar dažniau jungti skalbi­
mo mašiną o lyginimas man apskritai vienas malonumas...
- Bet neatrodo, kad būtum labai laimingą - nutraukė ją
Šernas.
Brūkštelėjusi per kaktą Eva Marija dirbtinai nusijuokė.
- Tai veikiau dėl mano pačios įsivaizdavimų. Kai prieš
gerų porą mėnesių Tina baigė abitūrą o Aleksas bankinin­
kystės kursus, pamaniau - pagaliau man atsivėrė horizon­
tas. Dabar turėsiu, nors ir menką savo nuosavą erdvę, ne­
bereikės rankioti išmėtytų purvinų kojinių ir niekas ne­
šauks: „Mam, ar negalėtum dabar..?“ Gana keblu, ar ne?
- Visai ne. O kodėl gi paprasčiausiai nepasakai, kad ne­
darysi to?
- Nes nė vienas mano namiškių to nesuprastų, be to,
mane vis graužia sąžinė, kad esu labai išlaidi. Be to, ir gar­
bė svarbu - būtum matęs, kaip, prakalbus apie biržą suži­
bo Herberto akys. Jo vadovybė deda į tai labai daug vilčių.
Bet kodėl gi visa tai tau pasakoju?
- Nes būna akimirkų, kai reikia nuleisti garą. Beje, li­
pam. Futurai, šalia!
Tačiau auksaplaukis retriveris nerodė nė menkiausio
noro, priešingai - ir toliau prikišęs nosį uostinėjo šalia sto­
vinčio berniuko kuprinę - veikiausia ten buvo sumuštinis
su dešra, - tad Šėmas, paėmęs už antkaklio, truktelėjo šu­
nį prie savęs.
- Kodėl neprisegi jam pavadžio? - paklausė Eva Marija.
- Nes per naktį galutinai jį sumaitojo, o aš per skubą ne­
radau jokio virvagalio. Kaimynų nedrįsau prašyti - geriau­
siu atveju, jei pažadėčiau pasikarti ir drauge Futurą pakar­
ti, jie pasiūlytų man nebent skalbinių virvę. - Sakydamas
„pasikarti“ Šernas apvedė pirštu aplink kaklą lyg nertųsi
kilpą ir, truktelėjęs ranką aukštyn, išvertė liežuvį.
Eva Marija prapliupo juoktis:
- Tu tikras juokdarys.
- Tai vadinama kartuvių humoru! - Nors Šernas ir nu­
taisė juokingą grimasą vis dėlto buvo akivaizdu, kad jį
kažkas slegia. Reikėtų padėti. Kodėl gi ji negalėtų pasaky­
ti Herbertui trumpai drūtai: su tiem dviem nuomininkais ji
apsikęs tik tuomet, jei Herbertas sutiks kuriam laikui pri­
glausti Futurą? Kas tos dvi savaitės, palyginti su ištisais
mėnesiais ar net metais? Vien trumpasis abitūros kursas
trunka pustrečių metų - ji juk žino tai. Jos pačios sūnus po
civilinės tarnybos pirmiausia baigė bankininkystės kursus
ir tik tuomet ėmėsi studijų.
- Žinai ką? - ji sustojo vidury gatvės.
- Žinau, kad jei nepajudėsim iš vietos, mus pervažiuos
štai tas žaliasis, - Šernas, parodęs į sparčiai artėjantį įjuos
automobilį, stipriai truktelėjo ją pirmyn. Pro juos pralėkė
kalėjimo automobilis.
-Ačiū! Nė nemaniau. Ką gi aš maniau... Taigi, manau,
turėčiau pagaliau išdrįsti ir ramiai pasišnekėti šiandien su
Herbertu leisdamajam suprasti - ranka ranką plauna. O dėl
pavadžio - galėčiau tau pasiūlyti tą prašmatnųjį. Rytoj tik­
rai atnešiu. Tikiuosi, nesupyksi, kad ant antkaklio išgravi­
ruotas mano išsvajotojo šuns vardas - Lieblingo įmonė
įskaičiavo tai į sąskaitą.

39
 - O koks tai vardas?
- Balu. Futuro gal neįžeis tai, kad nuo rytojaus jam teks,
vaizdžiai tariant, dangstytis svetimu vardu.
- Tu sunkiai prognozuojama, ar bent žinai?
Šernas sustojo ir nužvelgė ją taip, kaip dažniausiai žvel­
giama į tai, kas miela akiai.
- Akcentuojama „sunkiai“, - juokais tarė Eva Marija ir
atsiduso.
- Manau, kad tokiai ir reikia būti. Juk turi parodyti, kad
esi moteris. Visą savo moteriškumą. - Šėmas nubrėžė ore
moters kūno kontūrus, Evai Marijai jie priminė Rubenso
modelį.
Ji buvo pernelyg geros širdies, tad nesakė, ką mano apie
Šerno moters idealą. Nieko nuostabaus, kad jis vis dar ne­
turi draugės, juoba žmonos. Pagaliau jis ne toks jau ir jau­
nas - pažiūrėti gal įpusėjęs trečią dešimtį. Tačiau nieko ne­
tarusi ji paėmė Futurą už antkaklio. Jie artėjo prie paslau­
gų centro - nederėtų sklaidyti bendradarbių iliuzijų.

Nuo dvylikos iki pirmos į „Rufusą“ retai teskambinda­

vo klientai, tad Simonas Šturmas galiausiai leido palikti
vien automatinį atsakiklį, kuriuo būdavo pranešamas įmo­
nės darbo laikas ir išvardijamos jos paslaugos. Blogiausiu
atveju galima buvo paskambinti karštąja linija. Prie šios li­
nijos pakaitomis budėdavo visos šešios telefonistės. Visos
jos to darbo kratėsi, kol galiausiai įmonėje įsidarbino pir­
masis ir vienintelis, be šefo, vyras - Šernas - ir pasisiūlė
perimti šią liniją ir dargi darbuotis prie jos kasdien.
Evos Marijos bendradarbių manymu, tai buvo vienintelė
Šerno dorybė. Šernas nė iš tolo nepriminė idealaus vyro -
nei aukštas, nei raumeningas, ką kalbėti apie žavesį, rengėsi
netvarkingai, nuzulintais drabužiais. Visiems jis tebuvo juo­
kingas keistuolis, apie kompiuterius nutuokiantis daugiau
nei apie moteris. Sklido gandai, neva vienutę Šernas pasirin­

40
kęs tam, kad galėtų naršyti internete ir kad niekas neperpras-
tų, koks jis nuobodus.
Per pietus, kaip įprasta, Šėmas budėjo prie karštosios li­
nijos, o Eva Marija išėjo pasivaikščioti su Futuru. Ji svars­
tė, ar Šernas bent nutuokia, kas apie jį kalbama. Gal kaip tik
dabar jis internetu siūlo Larai Kroft susituokti! Penkioms
jos kolegėms, kurių nė viena dar nebuvo įpusėjusi trečios
dešimties ir kurių kiekviena ieškojo tinkamo kandidato į su­
tuoktinius, vedybos buvo svarbiausia pokalbių tema.
Smulkmenos Evos Marijos nepasiekdavo tik dėl to, kad ji
dirbo pusę dienos ir popiet išvažiuodavo namo, tad išveng­
davo plepalų per pietų pertrauką. Be to, jos ir nedomino tai,
kas kalbama apie vyrus, juoba apie naujus bendradarbius.
Pagaliau juk jos pačios santuoka laiminga. Jai nė nekildavo
klausimų, ar derėjo tuoktis su Herbertu. Jos fantazijos čia
niekuo dėtos - jos juk nesusijusios su tikrove. Svajos tik ap­
saugo ją nuo kasdienybės rutinos ir nesėkmių.
Tačiau šį kartą jai teko grįžti į tikrovę - tai vis dėl to pa­
daro, kuris, tursendamas prieš ją vizgino uodegą ir, kilo­
damas koją dviem trim lašais ženklino menkiausią žolyną
kiekvieną pakelės krūmą. Prie ledainės, kurioje galėjai už­
kąsti ir kurioje jos kolegės tūnodavo per pietus, Futuras su­
stojo ir atsukęs stambią galvą- akivaizdu, per didelę jo kū­
nui - į duris, pradėjo uostinėti.
Eva Mariją paėmusi už antkaklio, bandė j į nutempti, ta­
čiau jis stovėjo įsiręžęs visu kūnu, nė nepajudėdamas iš
vietos. Eva Marija kvėptelėjo - oras buvo pritvinęs maisto
kvapų. Kaip tik tuo metu padavėjas, nešinas dviem padėk­
lais su saliamio dešrelėmis, praėjo pro juos ne toliau nei
per metrą. Ir Futuras pradėjo kaukti. Gal jis alkanas? Še­
rnas veikiausiai juk pasiėmė Futurui ėdalo, tik gal nedrįso
kitiems matant šerti.
- Atleisk, Futurai, - bandė prisivilioti jį. - Biure yra šis
tas skanesnio.

41
 Futuras pakreipė galvą ir suinkštė, tačiau nė nepajudėjo
iš vietos.
- Kepeninė, tu juk mėgsti kepeninę. - Suveikė, nors ji
sakė lyg ir sau ir kažin ar galima būtų manyti, kad šuo su­
prato žodžių prasmę, vis dėlto tokia jo reakcija skatino vil­
tis, kad šuo bus klusnus ir jos namuose. Futuras išties pro­
tingas, tačiau jai vis tiek tektų suslapstyti visa, kas galėtų
jam kelti pagundą - Herberto šlepetes ir, žinoma, prašmat­
niuosius odinius batus. Ką kalbėti apie plonos glotnios
odos portfelį, kurį pati padovanojo paskyrus vyrą filialo
vadovu ir ant kurio lig šiol nebuvo nė menkiausio brėžio.
Viskas bus gerai - Herbertas turėtų sutikti.
Paskutinius šimtą metrų jie bėgte nubėgo ir Futurui tai,
regis, labai patiko. Jo ausys lapšėjo, jis gal kokius tris kar­
tus lėkė pirmyn atgal - akivaizdu, jis geresnės formos nei
ji. Tačiau, jei kasdien vis eis drauge su juo pasivaikščioti,
netrukus ir ji įgis jėgų. Tokiam dideliam šuniui kaip Futu­
ras derėtų daug judėti, su juo galėtų nueiti kasdien po pen­
kis ar net dešimt kilometrų - tuomet ir sulieknėtų.
Šnopuodama, gaudydama orą j i įsivaizdavo, kokia ne­
trukus taps lengva - it plunksna. Tik bėda, aplink gyven­
vietę „Prie malūno“ su žiburiu nerastum net menko žalio
plotelio, kuriame nestirksotų skydas „Šunis vedžioti drau­
džiama!“, ką kalbėti apie mišką. Ji įsisvajojo tiek, kad įsi­
vaizdavo gyvenanti prie Reino ar Fiulingerio ežero - tik
staiga tiesiai jai prieš akis išdygo vyras su kombinezonu. Ji
atpažino tą kombinezoną. Nė nepastebėjo, kaip nuklydo iki
plovyklos, kur darbuotojai keitėsi ne ką rečiau, nei įstaigo­
je, įsikūrusioje virš „Rufuso“.
- Panele, nemanau, kad jūsų šuniui tiktų mūsų plovimo
programa. Kuo greičiau pasišaukite jį.
- Ak, atleiskite, užsigalvojau. Futurai, šalia! - švilpti,
deja, ji nemokėjo, o įjos šaukimą Futuras nereagavo. Auk­
saplaukis retriveris nė nežadėjo jos klausyti. Jis pradingo

42
tamsioje angoje, kur jau buvo bepradedą suktis milžiniški
šepečiai.
- Futurai, tuoj pat grįžk! - riktelėjo ji ir metėsi gaudyti
šuns, kol jo dar kaip reikiant nenušveitė kartu su tamsiai
mėlynu BMW.
Ji akimirksniu peršlapo. Vyrus tai gerokai pralinksmino.
Nukentėjusysis neišvengia pašaipos! - pamanė ji, sukau­
pusi jėgas pastvėrė Futurąuž antkaklio ir išdidžiai iškėlusi
galvą nuėjo. Šernas ją pamatęs, žinoma, užsikvatos...

Šėmas, įėjus Evai Marijai, nė nepakėlė nuo ekrano akių.

Jis nieko neatsakė kalbinamas, tik burbėjo kažką po nosim.
- Šernai, tai aš - Eva Marija.
Jokio atsako, tarsi jos nė nebūtų.
- Tavo šuo alkanas, - nenusileido ji.
Ji priėjo arčiau Šerno gal smalsaudama, o gal tik norė­
jo, kad Futuras kuo greičiau gautų paėsti. Tačiau tai, ką
Eva Marija išvydo mirguliuojant ekrane, toli gražu nebuvo
susiję su Lara Kroft, o ir šiaip netraukė dėmesio. Tai buvo
galybė kreivių ir skaičių, bet Evai Marijai dar nė nespėjus
susivokti, vaizdas ekrane pasikeitė.
- Šernai, tau sakau! Ką tu ten darai?
- Sekundę, tik sekundę - aš turiu jį.
- Ką turi?
- Argumentą - sušnibždėjo Šernas ir apsižvalgė, lyg ti­
kėtųsi apreiškimo.
- Kokį dar argumentą?
Atsakymo ji nesulaukė. Šėmas taip palinko pirmyn, kad
atrodė, tuoj ir pats sulįs į tas lenteles. Po to staiga kad su­
šuks, net jo šuo, pabrukęs uodegą palindo po stalu:
- Taip ir žinojau - kursas kyla!
- Koks dar kursas? Maniau, budi prie karštosios linijos
ir lauki klientų skambučių.
Šernas tik sumostagavo rankomis:

43
 - Kas ta prastai įmontuota vonia, palyginti su popieriu­
mi, žadančiu aukštą skrydį?
- Popieriumi, - nieko nesuprasdama pakartojo Eva Ma­
rija.
- Vertybiniai popieriai, akcijos, daug vilčių teikiančios
vertės, dideli siekiai - vadink kaip nori. Tas reikalas šaus
lyg raketa, sakau tau - tai tik pradžia.
- Pradžia ko?
- Šerno Bišofo, kurį visi laiko niekam tikusiu svajokliu,
nesustabdomo kilimo pradžia. Prisiekiu tau. O tuomet so­
de, panašiame į draustinį, įtaisysiu Futurui paauksuotą bū­
dą.
- Manau, dabar jam labiau rūpi koks dešrigalis. Ar turi
jam ko paėsti?
- Kodėl jūs, moterys, tokios nenuovokios? - purkštelė­
jo Šernas ilgesingai įsmeigęs akis į ekraną- į taip daug ža­
dantįjam, tačiau Evai Marijai nieko nesakantį vaizdą. Tuo­
met žvilgtelėjęs į laikrodį ekrano kairiajame apatiniame
kampe, po tinklalapiu, kuris vadinosi „Šis tas iš Teksaso“,
pasilenkęs pasirausė ant žemės numestoje kuprinėje ir iš­
traukė nedidelį plastikinį maišelį šuns ėdalo - Futuro sudė­
jimo šuniui nebent ant vieno danties.
- To tikrai nepakaks tokiam dideliam šuniui kaip Futu-
ras, juoba augančiam, - tarė Eva Marija. - Be to, esu paža­
dėjusi jam gardumyną - dešrą.
- Netrukus jis užsikas dešromis, - vyptelėjo Šernas.
- Kada netrukus? Manau, Futuras jau dabar alkanas, jis
negali laukti.
Šernas apsižvalgė, lyg tikrintųsi, ar niekas jų neklauso.
Jie buvo vienudu. Tačiau dėl viso pikto sušnibždėjo:
- Greitai, labai greitai. Mes jau turime traškučius, dabar -
kelias aukštyn. Tai visiškai tikra - kaip amen bažnyčioje.
- Kokius traškučius? - paklausė Eva Marija svarstyda­
ma, ar Šernas išties turi galvoj tuos nedidelius traškučius,

44
kurių žiūrėdamas televizorių nejučia sutriauškini visą mai­
šelį, o paskui ištisą dieną keiki save, nes prastai jautiesi.
- Blue Chips* - atlošęs galvą Šernas įrėmė bereikšmį
žvilgsnį į stiroporu išklotas lubas.
Blue Chips? Eva Marija kažką lyg ir prisiminė. Lyg ir
girdėta. Bet kokiame kontekste? Okay, viskas aišku, dabar
prisiminė. Šernas turi omeny ne bulvių traškučius, o tuos,
kurie įmontuojami į telefoną ir skalbyklę ar kokius kitus
elektros prietaisus.
- Supratau, - tarė ji, - turi šių traškučių akcijų. Taip?
Šernas energingai papurtė galvą.
- Tačiau ką tik kalbėjai apie tai, - nenusileido Eva Ma­
riją - pati girdėjau.
- Aš sudariau pasirinkimo sandorį, tiksliau tariant, pasi­
rinkimo pirkti sandorį, - tai kur kas svarbiau.
- O kas tai - pasirinkimo pirkti sandoris?
- Tai popierius, suteikiantis man teisę ką nors - šiuo at­
veju Teksaso traškučius - pirkti už nurodytą kainą per tam
tikrą laiką. Galima ir parduoti - tuomet tai bus pasirinkimo
parduoti sandoris. Visai paprastą kai perpranti.
Jei žodelis „jei“ pražūtų, milijonierium tėtis būtų! -
dingtelėjo Evai Marijai. Nieko nuostabaus, pamanė, juk ir
jos pačios vyras kartais su ja elgiasi taip, lyg ji nė iki trijų
suskaičiuoti nemokėtų. Argi galima šių laikų pinigų apyvar­
tai taikyti senelio laikų sampratas? Nors ir labai mylėjo se­
nelį ir lig šiol jo pasigendą vis dėlto vargu bau galima lai­
kytis jo nuostatų sudarant šiuos beprotiškai sudėtingus san­
dorius.
Ką ji galėtų pasakyti Šernui - negi tai, kad susivokia
nebent geležinkelio stotyje? Kad viskas nepaprastai
painu - pirkimas ir pardavimas, ir kad reikia vengti bet

* Didelės vertės žetonai (angį) - žinomų kompanijų išleisti vertybiniai

popieriai, dažnai didelės kapitalizacijos. - Vert. past.

45
kokių popierių, kuriuose yra žodis sandoris? Jei neklysta,
sandoris - tai savotiška troškimų išraiška. Šiuolaikinių
žmonių troškimų savotiška etiketė. Ne būtinai matoma -
bet to verčiau nesakys, kitaip visiškai susikompromituotų.
Ji suprato tiek, kad Šernas žada kažką pirkti. Tik kodėl
taip delsia? Nors natūralu, pamanė ji.
- Jei esi tikras, kad pavyks, kodėl iškart neperki tų traš­
kučių? - žodžius „kitaip juk jų nebeliks“ Eva Marija vis
dėlto nutylėjo. Tuos traškučius vargu ar galima lyginti su
jos pamėgtomis bandelėmis, kurių, jei suvėlina į kepyklą,
nebegauna nusipirkti. Nėra nieko skaniau už tas bandeles.
Šernas išsiviepė ligi ausų:
- Nes tik dabar viskas ir prasideda. Dar prieš savaitę
mano traškučiai glūdėjo giliai rūsyje.
- O dabar?
- Jų kursas šoktelėjo beveik iki dvidešimt šešių dolerių
už vienetą - taigi vienu doleriu daugiau nei bazinė kaina.
- Vadinasi, jei dabar pirktum, iš kiekvienos akcijos už­
sidirbtum po dolerį. - Eva Marija nutylėjo ką mananti iš
tiesų: pelnyti gali tik tuomet, jei turi velniškai daug akcijų.
Jai nė į galvą nebūtų šovę, kad žmogus, neįstengiantis nu­
sipirkti padorių batų ir besitenkinantis tokia niekine alga
„Rufuse“, galėtų įpirkti tūkstantį akcijų.
- Per kelias dienas mano traškučių kaina pakils iki pen­
kiasdešimties dolerių - tereikia palaukti. Taip byloja mano
išmintingoji smegeninė ir „bulvinė“ uoslė, o jei jau abi ei­
na išvien, vadinasi, viskas gerai - tai patikimiau nei banko
laidavimas. - Šernas, pasičiupinėjęs nė iš tolo į bulvę
nepanašią nosį, po to vyrui neįprastai plokščią pakaušį, vis
kalbėjo apie kažkokį svertą, kurio veikimas tam tikriems
pasirinkimo sandoriams primena stebuklingąjį duonos pa­
gausinimą dykumoje.
Kaip, sakykite, pasitelkus matematikos formulę, galima
pagausinti vieną dolerį? Aktualusis akcijų kursas, pasirin­
kimo sandoriai, jų kursas ir dividendai - štai ir visas ste­
buklas. Ar Šėmas šaiposi išjos? Nepanašu. O gal jam pro­
tas pasimaišė. Tai vis dėl to, kad jo galva tokia maža. Ga­
lėčiau lažintis, pamanė Eva Marija, skrybėlė nuo saulės
nusmuktųjam iki pat viršutinės lūpos. Tuomet ji prisiminė,
ką yra sakęs Herbertas. Tai buvo žodžiai, kurių j i stvėrėsi
it skęstantysis šiaudo.
- Bet... - jos balsas suskambo džiugiai, nes dabar galė­
jo šį tą svaraus pasakyti. - Bet aš visai neseniai girdėjau,
kaip Herbertas atkalbinėjo mūsų kaimyną, sakė, verčiau
jau tegu neįsitraukia į naująją rinką. Herberto teigimu,
prognozės nekokios. - Jos džiaugsmas išblėso žvelgiant į
Šerno grimasas, tad sutrikusi paklausė:
- Puslaidininkiais juk naujojoje rinkoje prekiaujama?
- Žinoma, tačiau tos prognozės pašvinkusios lyg sena
žuvis. Prisimink, ką tie vadinamieji analitikai ir pramonės
žinovai, ar kaip ten dar jie vadinami, pranašavo pernai.
Prognozės ir rezultatai skiriasi aštuoniasdešimčia procentų
ir žmonės dabar baimindamiesi* kad tai ir vėl pasikartos,
verčiau jau kiša pinigus į kojines.
- O tu nė kiek nesibaimini?
- O tu baimintumeis pinigų lietaus?
Eva Marija papurtė galvą.
- Na, matai! Taip ir žinojau.
- Ką žinojai?
- Na, kad tu gerokai protingesnė už Kariną.
- Karina - tai tavo draugė? - neįtikėtina, pamanė Eva
Marija.
- Ne-e, gink Dieve. Tai mano draugo Timo senė - jei
būtųjos valia, ji viską sukištų į taupomąją knygelę, be abe­
jo, į savo. Timas išties prašovė ją vesdamas. - Mostelėjęs
galva link laiptų, iš kur jau sklido žingsniai ir balsai, Šernas
tarstelėjo:
- Nė žodžio toms kvailoms žąsims. Girdi?

47
 - Žinoma!
Eva Marija buvo taip sutrikusi, kad kalbėdama telefonu
su pirmuoju klientu, santechnikos įmonės atstovu, vietoj
„kampinė vonia“ pasakė „pasirinkimo vonia“, vietoj „pa­
grindinė linija“ - „puslaidininkis“.
- Ar tai kokia naujovė? - pasigirdo ragelyje.
Ji atsiprašė pašnekovo, tačiau po pertraukėlės ir vėl: pa­
sirinkimo - pasirinkimo, pasirinkimo pirkti sandoris! - kol
galiausiai žodžiai išseko ir ji, praradusi andainykštę kara­
lišką ramybę, puolė prie Futuro. Nors veikiau ne dėl paties
šuns, o dėl to, kad jai buvo nesmagu, jog jis mato, kaip pa­
kriko jos nervai. Be to, juk buvo jam ir dešrą žadėjusi.
Tai kas, kad kažkoks Šernas per pietų pertrauką slapta
čiužinėja biržos parketu. Tikėkimės, viskas bus gerai! Ti­
kėkimės, jis nepraras pinigų! Pasak Herberto, akcijos da­
bar vertos ne ką daugiau nei popierius, ant kurio jos spaus­
dinamos.

Kai Eva Marija prisiminė neperspėjusi Herberto, kad šią

savaitę dirbs ilgiau, buvo beveik šešios. Atsisveikinusi su
Šernu ir Futuru, ji įniko, kaip kad dažnai nutikdavo, į ap­
mąstymus. Likusi viena, pradėjo perkratinėti mintyse, ką
turėjo padaryti ir ko nepadarė. Nepranešė Herbertui, kada
grįš, nieko nenupirko ir nė nenutuokia, ką galėtų patiekti
vakarienei.
Vien pagalvojus apie maisto gaminimą, ją apėmė šleikš­
tulys. Ji svarstė: ir vėl visa kaip buvę - jai teks plušėti vir­
tuvėje iki dešimtos, nes juk keturiem žmonėms gaminti pi­
giau nei dviem. Be abejo, kiekvienas tųdviejų naujųjų val­
gytojų turi savotiškų pomėgių ir polinkių, o tai reiškia: kad
kiekvienam jų įtiktų, turės siūlyti įvairesnį maistą.
Tarkim, Aleksas beveik nevalgo daržovių, nors salotas
mėgsta, kartais paragauja pomidorų ar ridikėlių, o jo tėvui
visa tai labai gardu. Tinai žuvis labiau patinka nei mėsa, o

48
jos brolis, vos peržengęs slenkstį, klausdavo: „Kas čia taip
dvokia? Negi vėl žuvis?“ Su sriubomis jos šeimoje irgi su­
dėtinga: vieni mėgsta tirštą pertrintą sriubą kiti - kuo na­
tūralesnę, su kukuliais. Tik dėl deserto sutaria - visi mėgs­
ta tai, kas saldu. Vien pagalvojus apie saldumynus, jai pra­
dėjo skirtis seilės.
Ne, ne, ir dar kartą ne! Šį kartąji atsilaikys. Nė viryklės
nekais, pamanė. Kodėl gi ne? Negi Herbertas purkštautų
prieš sumuštinius? Duona gausi maistingųjų medžiagų,
mėsa ir sūris taip pat. Priedo galės išgerti tų sveikųjų pasu­
kų - vien nuo jų kvapo Eva Marija prarasdavo bet kokį
apetitą. Nuostabu! Geriau nė būti negali! Ji pati nieko ne­
valgys - pagaliau imsis sulčių dietos. Kai skrandis patau-
sojamas ir neprikišamas kieto maisto, poveikis būna tie­
siog nuostabus. Tai panašu į automobilio tuščiąją eigą -
teigia ekspertai.
Pagalvojusi apie ekspertus, ji kaipmat prisiminė, ką Še­
rnas sakė apie specialistus. Bet tai visai kas kita - tai sritis,
apie kurią ji neturi nė menkiausios nuovokos. Gal vertėtų
kokiais aplinkiniais keliais ištraukti iš Herberto, ką jis ma­
no apie traškučius? Arjūsų banke sudaromi ir Teksasopus­
laidininkių pasirinkimo sandoriai? Juk jų kursas stipriai
šoktelėjo.
Tai būtųjam lyg žaibas iš giedro dangaus, šyptelėjo Eva
Mariją tačiau, prisiminusi tuodu savo nuomininkus, kaip­
mat ir vėl surimtėjo. Vargu bau galima tikėtis, kad tokio
turtingo žmogaus sūnūs būtų mažiau išlepę nei jos pačios
vaikai. Atsidususi ji nusprendė nebesukti dėl to galvos, kol
Herbertas nepareikš galutinio sprendimo. Ji vis dar turėjo,
kad ir menką viltį, kad kas nors tam sutrukdys. Galbūt jos
namai tokiems prašmatniems vaikams pasirodys pernelyg
prasti, o gal ir Herbertas susivoks, kad jo siūlymas jai nė­
maž nepatinka...
Dieve, mielasai Dieve, teaplenkia mane ši taurė!

49
 Evos Marijos murmesys ir dūsavimai patraukė priešais
ją sėdinčios moters dėmesį. Ši prašmatniai apsirengusi lai­
ba it nendrė dama mestelėjo į ją niekinamą žvilgsnį. Kojas
glaudžiai aptempusios nailoninės kojinės - jai pačiai koji­
nės, kad ir plonos, kaipmat susimesdavo klostėmis apie
čiumas, - ne ką prastesnis manikiūras, nagai barbena į ma­
dingą krokodilo odos rankinę, derančią prie aukštakulnių
krokodilo odos batelių, į kuriuos vien pažvelgus Evai Ma­
rijai svaigsta galva. Su tokiais bateliais ji nė trijų žingsnių
nežengtų.
Visiškai pamišusi, barbeno tie ilgi išpuoselėti nagai, pa­
mišusi ir dar stora.
Evai Marijai kilo noras pasakyti nepažįstamajai, kad
pradeda laikytis sulčių dietos, tačiau, vos pravėrus bumą,
dama demonstratyviai atsistojo ir atsuko jai nugarą. Dar
nespėjus tai moteriai išlipti, Eva Marija susivokė, kad jos
mąstymas menkai tesusijęs su realybe.

Šiltus vakarus gyvenvietės „Prie malūno“ gyventojai

leisdavo lauke. Evos Marijos kaimynai šnekučiuodavosi su­
sėdę ant suolų palei dirbtinį krioklį, kai kurie, kad būtų ar­
čiau gamtos, įsitaisydavo ant lauko akmenų. Nors kiekvie­
nas čia gyvenančių turėjo nuosavą sodelį ir buvo pasistatęs
jame lauko kėdžių, tačiau prie namų sėdinėdavo gal tik vie­
nuolika šeimų. O parke priešingai - visuomet būdavo tiršta
žmonių. Evai Marijai nė į galvą nebūtų šovę dėtis prie jų.
Užkalbinta ji tik stabteldavo trumpam ir mandagiai at­
sakydavo ko klausiama. Be abejo, pasigendanti vaikų...
taip, jiems sekasi puikiai... ne, ji negalinti su jais išgerti
alaus... šiandien ji skuba... gal kitą kartą...
Ji naršė didelėje, permestoje per petį rankinėje ieškodama
namų raktų. Koks varginantis darbas. Rausėsi giliai įkišusi
ranką, sučiuopdama tai popierinių nosinių pakelį, tai traš­
kantį celofaną, ledinukų dėžutę, šepetį, lūpų balzamą, dezo­

50
dorantą, piniginę, kol galiausiai kažkas sužvangėjo. Striuki
jos pirštai, praslydę po keksiuką, pagaliau sučiuopė raktus.
Bet jų neprireikė - durys tiesiai jai prieš nosį atsivėrė.
Nors neatrodė, kad Herbertas būtų padaręs tai iš paslaugu­
mo. Veidas persikreipęs, lūpų kampučiai nukarę žemyn.
Nieko gera tai nežada. Ji buvo visiškai teisi. Vos peržengu­
si slenkstį uždarė duris, Herbertas pratrūko:
- Gal teiksies paaiškinti, kur buvai visą pusdienį?
- Apgailestauju, aš... - tik tiek tespėjo pasakyti, nes
Herbertas, nors jam tai ir nebūdinga, nutraukė ją.
- Yra ko apgailestauti! Kaip aš turėčiau jaustis? Dakta­
ras Ėberlė, šitaip užsiėmęs žmogus, buvo priverstas laukti
nei daugiau, nei mažiau - dvi su puse valandas, o aš vis ti­
kinau jį, kad tu tuoj tuoj grįši. Pasakyk susimildama, ką jis
galėtų apie mane galvoti. Kąjau kalbėti apie tavo - moters,
kuri jo sūnums turėtų atstoti motiną, - reputaciją?
Toli gražu ne užstalės tema. Tai buvo pirma jai į galvą
šovusi mintis, po to pasipylė asociacijos, kurias jai sukėlė
žodžiai „atstoti motiną“. Ji niekam nežada atstoti motinos,
jai per akis ir savo vaikų - tų rūpesčių ir prievolių.
- Manau... - buvo bepradedanti ji, tačiau Herbertas ir
vėl nutraukė.
- Ką tu manai, dabar niekam nerūpi. Yra svarbesnių da­
lykų. Daktaras Ėberlė nusivylęs, labai, labai nusivylęs ir aš
taip pat.
- Išties atsiprašau, - sutrikusi tarė Eva Marija ir nudel­
bė akis. Ir tuomet jos žvilgsnis užkliuvo už išblizgintų Her­
berto batų. Keista! Juk kai nėra svečių ir niekas nežada
ateiti, jis visuomet įsispiria į šlepetes. Jis išties labai susi­
jaudinęs, jei, net išėjus daktarui Ėberlei, užmiršo persiauti.
- Už tai turi būti dėkingas tau, - nutraukė jos mintis
Herbertas.
- Jis suvisam išėjo? - viltingai paklausė Eva Marija. -
Puiku!

51
 - Deja, šiandien jis turi būti Bamberge.
- Ir sūnūs su juo? - pasitikslino ji ir pajuto stipriau pla­
kant širdį. Nors jau kelios savaitės nebuvo bažnyčioje,
Dievas, matyt, išklausė jos maldavimų.
Anksčiau eidavo kas sekmadienį, tačiau, kai Herbertas
liovėsi ją lydėjęs, o vaikai nusprendė, kad pastoriui terūpi
surinkti kuo daugiau aukų, prisivilioti kuo daugiau žmonių
ir paplepėti, jų kasmetinius apsilankymus bažnyčioje galėjai
suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ji ir pati pripažino, kad
jo pamokslai išties sunkiai suvokiami, o nuolatinės diskote­
kų, popmeno, nesantuokinių lytinių santykių - tai yra bet ko,
kas galėtų teikti džiaugsmo, peikimas tik atgraso-jaunimą...
- Ne, sūnų, laimė, jis neišsivežė. Daktaras Ėberlė pasi­
tiki manim.
Evos Marijos viltys žlugo - supuolė it pyragas su sūriu,
per anksti ištrauktas iš orkaitės.
- Ką tai reiškia?
- Tai, kad būtų labai malonu, jei dabar kiek paskubėtum
ir imtumeis gaminti vakarienę.
Kodėl Herbertas taip staiga pakeitė pokalbio temą? Juo­
kinga! Bet taip tik geriau - nė menkiausio noro neturi kal­
bėti apie Ėberlę ir Co. Tuomet ji staiga prisiminė pažadė­
jusi Futurui pavadį - apie tai kur kas maloniau galvoti, -
reikėtų tuoj pat surasti...
- Eva Marija, tau sakau! Ar girdi!
- Žinoma, - klusniai linktelėjusi, ji sugrįžo mintimis
prie ankstesnių Herberto žodžių. Jis sakė, kad derėtų paga­
minti vakarienę - viskas aišku.
- Tai neužtruks, - tarstelėjo. - Aš dar važiuodama auto­
busu nusprendžiau šiandien nieko nevirti. Aš šiandien nie­
ko nevalgysiu - pradedu dietą.
- Užmiršk tai.
- Kodėl gi? Jūs vis prikaišiojate man, kad esu per stora,
kad priaugau lašinių. Tad kodėl turiu atsisakyti dietos?

52
 - Nes taip nemandagu. Vaikinai tik palydės tėvą į oro
uostą... - taręs tai Herbertas kilstelėjo ranką ir pažvelgė į
laikrodį. - Po kokių keturiasdešimt penkių minučių jie jau
bus čia. Ir tuomet tau teks jiems patiekti ką nors gardaus.
- Ar tai reiškia, kad šiandien juodu vakarieniaus pas
mus?
Tai tik pabandymui, be to, jiems pagaliau reikia ir su ta­
vim susipažinti. Nagi paskubėk, aš padengsiu stalą svetai­
nėje...
...jiemspagaliau reikia ir su tavim susipažinti, tvinkčio­
jo jai smilkiniuose apžiūrinėjant šaldytuvą ir spinteles.
Kaip susipažinti? Kaip su virėja? Ir išsiaiškinti, ar gardžiai
ji gamina? O jei ne, jie kraustysis pas šaunųjį tėtušį?
Kad jau taip, dingtelėjo jai, iškepsiu omletą tuomet tik­
rai neįtiksiu. Tereikia kiaušinius suplakti su miltais - ir vis­
kas. Puikus sumanymas - tokiu būdu atsikratyti nepagei­
daujamų svečių. Vis dėlto susivokusi, kad tai nuviltų Her­
bertą pradėjo sparčiau plakti - iki tešla tapo vientisa ir pra­
dėjo tolygiai tįsti nuo šluotelės. Ji nenorėjo kiaulinti Her­
bertui, nors jis ir buvo to nusipelnęs.

Jaunųjų Ėberlių pasirodymas gyvenvietėje „Prie malūno“

neliko nepastebėtas. Pirmiausia dėl kabrioleto, kuriuo jiedu
atvažiavo. Dargi tokiu greičiu, kuris gatvėse, kur žaidžia
vaikai, yra draudžiamas. Tai liudijo, kad jiems nėmaž nerū­
pi čia gyvenantieji. Tačiau, kad ir kaip būtų, kaimynai ne­
laidė griausmingų keiksmų - Eva Marija visa matė pro lan­
gą - o tik nutilus motorui, stebėdamiesi šūkčiojo.
Sutrikusi Eva Marija žvelgė, kaip iš sidabriškai pilko
sportinio automobilio su tamsiai raudonos odos
sėdynėmis išlipo du jaunuoliai, jos manymu, pernelyg ryš­
kiai apsirengę, ir teikėsi tarti žodį kitą kaimynams. Labai jau
pasipūtęs tas jaunasis vairuotojas, pamanė Eva Mariją -

53
vieną ranką atsainiai uždėjęs ant pravirų automobilio du­
relių, kita, demonstruodamas technikos privalumus, su­
kioja valdymo pultelį. Eva Marija prisiminė „Kvarteto“
žaidimą, dėl kurio jos sūnus, būdamas dvylikos trylikos,
buvo kone pamišęs.
Dažniausiai Aleksas jį žaisdavo su tėčiu ar draugais, jis
kaipmat susivokė, kad mama apie tai neturi nė menkiau­
sios nuovokos, tad negali įvertinti, kelių arklio galių yra to
ar kito žaidėjo automobilis, kiek jis turi cilindrų, koks ci­
lindro darbinis tūris. Dar sunkiau jai buvo suprasti, kad už
tai galima pakloti daugiau pinigų, nei už atskirą nąmą. Jos
mąstymas nepakito lig šiol.
Apie automobilius ji nutuokia ne ką daugiau nei apie rin­
ką- taigi nieko. Vis dėlto ji kaipmat sumetė, kad ta „sidab­
rinė strėlė“, stovinti gal tik per tris metrus nuo jos virtuvės
lango, priskirtina tai kategorijai automobilių, į kuriuos gat­
vėje gręžiojasi stotingi vyrai. Ką kalbėti apie gyvenvietę,
kur stebimasi net nauju triračiu. Evai Marijai net įsivaiz­
duoti sunku, kokia klausimų papliūpa rytoj jos laukia.
Kaip galima devyniolikmečiui patikėti tokį automobilį?
Taip tik nelaimę prisišauksi! Tik paspaudi stipriau akcele­
ratorių - ir tas automobilis jau virto laužu.
Įnikusi į savo mintis ji nė nekreipė dėmesio į tai, kad su­
skambo durų skambutis. Ir baisiai persigando, kai Herber­
tas, priėjęs iš už nugaros, kažką šnipštelėjo jai į ausį - vos
neišleido iš rankų dubens.
- Ką sakai? - išgąstingai paklausė.
- Š-š-š! Aš tik klausiau, kodėl neatidarei durų sve­
čiams? Juk buvau perspėjęs, kad einu atnešti iš rūsio gero
vyno, ir prašiau, kad klausytum, ar niekas neskambina. Ge­
rai, kad mano klausa lyg lūšies, kitaip jiedu veikiausiai vis
dar trypinėtų už durų.
- Su tom prašmatniom vežėčiom jiedu sukėlė tokį
triukšmą, kad nė skambinti nereikėjo, - tarstelėjo ji.

54
 - Tad tu girdėjai ir tyčia neatidarei? - Herbertas pui­
kiausiai išreiškė savo pasipiktinimą vos krutindamas lūpas,
kone be garso. Tikrai puikiai, pamanė Eva Marija, kaip ir
bet kuris darbas, kurio jis imasi.
- Tyčia - per stipriai pasakyta, - paprieštaravo ji ir pri­
kišo dubenį jam prie nosies. - Šiaip ar taip aš užsiėmusi.
Herberto žvilgsnis bylojo, kad jis netiki nė vienu jos žo­
džiu. Šį kartą jis netgi paliepė pastatyti salotas ir įdarytą
omletą į šalį. Tad savo pačios namuose jai teko būti dėkin­
gai tiedviem pienburniams už tai, kad Herbertas, garsiai ta­
ręs „Paskubėk, mieloji, mes laukiam tavęs!“ - apsisuko ir
nuėjo.
Eva Marija nesiskubino. Plaudama keptuves, plakimo
šluotelę, dėdama nešvarius indus į indaplovę, kruopščiai
šveisdama ir blizgindama viryklės paviršių ir stalą šalia,
nusirišdama prijuostę, ji vis ragino pati save nekvailioti ir
būti teisinga. Turi suteikti tiem vaikinams galimybę pasi­
taisyti. Juk vien dėl to, kad dabar gaišta kalbėdamasi pati
su savimi, jos negalima būtų laikyti niekam tikusia. Ji nie­
kada neprilygs jiems - prieš akis iškilo neseniai pro virtu­
vės langą matyti vaizdai. Tai stiprino jos pasipriešinimą,
juoba kodėl turėtų suteikti dviem visiškai svetimiems žmo­
nėms galimybę, jei pati jų visai neturi.
- Eva Marija, norėtume dabar su tavim susidaužti! -
Tas „dabar“ nuskambėjo lyg antausis. PLIAUKŠT!
Geltona korta, pamanė Eva Marija. Degdama pykčiu ji
svarstė, o gal surizikuoti ir imtis raudonos kortos. O kas
tuomet? Jai bus parodyta jos vieta? O gal bus paskirtas na­
mų areštas?
Tik vieną vienintelį kartą vienam jų vaikų buvo paskir­
tas namų areštas. Tuomet Aleksas pavadino fizikos moky­
toją „senu ištižėliu“, o šis, nelaimei, išgirdo. Herbertas bu­
vo pakviestas pas direktorių pasikalbėti. Koks įsiutęs jis
grįžo! „Tu paniekinai savo tėvų gerą vardą, - griaudėjo

55
jis. - Mes tavęs to nemokėme, tad dabar visą mėnesį iš
mokyklos turėsi grįžti tiesiai į namus, sėdėsi čia uždarytas
ir mąstysi apie tai, kaip dera su žmonėmis elgtis“. Taip ir
buvo, nors Eva Marija kaskart vis prašydavo sušvelninti
bausmę: juk dabar jau Aleksas elgiasi gerai, be to, jis juk
labai jaunas - tiesiog vaikas.
Bet ji pati toli gražu ne vaikas - gali nė nesitikėti atlei­
dimo...
Suėmęs už alkūnės, kažkas truktelėjo ją, prie ausies ji
pajuto šiltą kvėpavimą - Herbertas.
- Ką sau manai? Visai nori mane sukompromituoti?
- Ne, ne, jau ateinu. - Ji nusekė Herbertui pavymui, prie
virtuvės durųjis stabtelėjo praleisdamas ją pirma. Akivaiz­
du, nori pasirodyti.
Tas vairavęs prašmatnųjį kabrioletą leido savo broliui
dvyniui prisistatyti pirmam. Gerai pažiūrėti juodu nebuvo
panašūs.
- Tai mano žmona, - tarė Herbertas, - o čia Fricas, jis
netrukus baigs abitūrą.
„Netrukus“ Eva Marija suprato kaip „kitų metų vasa­
rą“ - vis negalėjo atsikratyti neigiamų emocijų. Galėtų
būti atviresnis - galėtų nė nesivarginti stodamasis. Tačiau
vaikai, nuo gimimo valgantys aukso šaukštais ir lepinami
prašmatniais automobiliais, matyt, yra kitokie nei eiliniai
mirtingieji...
- Kitaip tariant, turiu apsukti tą garbės ratą, nors mane
labiau domina visai kas kita, - tarė Fricas Ėberlė ir sutrikęs
šyptelėjo. Toks prisipažinimas Evai Marijai pasirodė kone
mielas. Ji pagalvojo, kad jos sprendimai buvo pernelyg
skuboti, tad mintyse atsiprašinėjo vaikino.
- O aš - Markas Ėberlė, - įsiterpė kitas dvynys ir pui-
kuodamasis kaipmat išpyškino biografiją.
Būdamas šešiolikos septyniolikos, metus studijavo Va­
šingtone, įgijo motociklo ir motorinės valties vairavimo

56
teises, neužmiršo paminėti ir licencijos skraidyti sklandy­
tuvais. Puikiai išlaikyta abitūra, stojimo į banką egzaminai,
golfo laukų įrengimas per šešias savaites - ir tai toli gražu
ne viskas.
Tetrūksta paskelbti šventuoju, dingtelėjo Evai Marijai.
O gal verčiau - Vokietijos banko kontrolės tarnybos pirmi­
ninku? Iš to, kaip tas devyniolikmetis prisistatė, galėjai
spręsti, kad jis ne iš tų, kurie kartoja kursą antrus metus: tai
liudijo ir platūs mostai, išdidus žvilgsnis. Man nėra jokių
kliūčių, sakė šios akys, kad ir kas būtų, aš visuomet esu
pirmas, visuomet svarbiausias.
Bent jau Eva Marija taip pagalvojo žvelgdama į tas akis,
kurios tyrinėjo ją lyg daiktą, nežinodamos kam priskirti.
Be abejo, gerokai žemesniam nei jo pasauliui, pamanė Eva
Marija mandagiai linkčiodama ir iš paskutiniųjų šypsoda­
masi, nors pečiai kaskart vis labiau linko - nors imk ir pri­
smeik smeigtukais!
Ji su palengvėjimu atsiduso, kai po kelių minučių paki­
lo atnešti iš virtuvės gardžiųjų omletų, salotų ir šiltos duo­
nos ir vėl galėjo imtis vaišingos namų šeimininkės pareigų.
- Omletas su lašinukais? - paklausė Fricas garsiai
traukdamas orą ir šitaip pelnydamas smerkiamą brolio
žvilgsnį.
- Taip, - atsakė Eva Marija šypsodamasi. Tas godus uo­
dimas priminė jai Aleksą, jis irgi taip elgdavosi gavęs
mėgstamiausią patiekalą. - Bet į tešlą nedėjau lašinukų.
Pakepinau su svogūnais, grybais ir žalumynais, po to suvy­
niojau į omleto paplotį ir, pabarsčiusi tarkuotu sūriu, kiek
pakepinau, na, o paskui palaikiau šiltai.
- Pamišimas! - tarė Frizas.
- įdomu! - atitarė jo brolis, nors jo tonas bylojo ką kita.
Eva Marija pasijuto kaip anuomet, kai, būdama paauglė,
kartą įsidrąsino ir pratrūko kalbėti, tačiau kaipmat susilau­
kė pašaipų. Nagi, nagi, Burbule nori mums kažką pasakyti!

57
Ilgainiui ji ir visai nustojo kalbėti. Amžinoji tylenė Burbu­
le, taip ją vadino mokykloje ir ta pravardė prikibo lyg etike­
tė.
- Tad gero apetito! - perdėtai džiaugsmingai tarė Her­
bertas.
- Dieviškai skanu! - tarė Fricas vos paragavęs. Jis sakė
tai kuo nuoširdžiausiai. Jis tiesiog ryte rijo omletą, smaigs­
tydamas šakute didžiulius gabalus, drabstydamas įdarą ir
vėl versdamas jį į lėkštę. - Atsiprašau, bet taip skaniai jau
seniai nevalgiau.
- Taip, Eva Marija gamina tiesiog prašmatniai. Manau,
už tai reikėtų susidaužti. - Herbertas kilstelėjo vyno taurę. -
Už tai ir už puikų mūsų visų sugyvenimą šiuose namuose.
Į sveikatą!
Eva Marija, pakėlusi taurę prie lūpų, nemenkai gurkšte­
lėjo. Gal alkoholis padės atsipalaiduoti. Kaip nors reikėtų
užsiminti ir apie Futurą, tuomet vienu šūviu nušautų du
zuikius - ir Herbertui praneštų, ir tiem tokiem nepanašiem
dvyniams. Be to, pamanė ji sau tyliai, juk ne vien dvikojų
nuomininkų būna.
Tačiau tuomet jos dėmesį patraukė Marko Ėberlės kos­
čiojimas.
- Jūs turbūt tik namų šeimininkė? - paklausė jis, ojo in­
tonacija ir tas „tik“ nuskambėjo kone užgauliai.
- Ne, kad ir keista, aš dirbu ir dar kai kur, dargi nuo to
laiko, kai dukra pradėjo lankyti mokyklą-ji tokio amžiaus
kaip judu. Ar kas nors dar nori salotų? Agurkai, paprika ir
rukola su sojų daigais. - Dubuo jos rankose įtartinai virp­
čiojo. Jūs turbūt tik namų šeimininkė? TIK - neregėtas įžū­
lumas! Ar jai būtina gintis nuo tokių išpuolių? Ar negalėtų
patylėti ir paprasčiausiai nuleisti negirdom?
Tas vaikis toks pat išpuikėlis, kaip ir anas iš jų klasės -
jis nepraleisdavo progos pasipuikuoti ir nemenkai prisidė­
jo, kad jai prigytų Burbulės pravardė. Tuomet ji nepapras­

58
tai troško, kad Michaelis apgintųją. Micha visuomet būda­
vo malonus jai, bent jau nesišaipydavo. Kartąjis net pasa­
kinėjo jai per prancūzų kalbos pamoką, tačiau savo „anti­
mi“ vis dėlto niekad nepavėžino. Vežiodavo kitą - visų
mėgstamą ir patrauklią, kaip ir jis pats. Galbūt kaip tik ta­
da Eva Marija suvokė, kad įsivaizduojamasis ir realusis jos
Aš - tai lyg ugnis ir vanduo, o tarp jų yra pasauliai...
Salotų dubuo pasviro, Eva Marija pajuto delnu dryks-
tant lipnų skystį. Tačiau, kai sugrįžo į realybę, buvojau per
vėlu - ant sulaistyto padažu stalo dribtelėjo salotų. Keli pa­
prikos gabaliukai nušokčiojo įjos priešininko lėkštę - taip
buvo slaptąjį įvardijusi.
Bjaurėdamasis Markas suėmė pirštais paprikos gabalėlį
ir padėjo ant lėkštės krašto ir, nors nebuvo įveikęs nė treč­
dalio omleto, suglaudęs padėjo įrankius. Tuomet pradėjo
megzti nutrukusio pokalbio giją:
- Taigi jūs dirbate trylika metų? Ar galėčiau paklausti,
kurioje srityje?
- Paslaugų centre, - sausai tarstelėjo Eva Marija.
- Suprantu, vadovaujate paslaugų centrui.
- Jokiu būdu nevadovauju, aš tik dirbu ten.
- Mano žmona nėra labai veikli, - paaiškino Herbertas. -
Paprasčiausiai jos širdis tam pernelyg minkšta. O žodis
„garbė“ jai tiesiog nepažįstamas. Ji mieliau jau padeda ki­
toms kolegėms siekti kaijeros.
- Šiais laikais dar ir taip pasitaiko? Maniau, šiuolaiki­
nės moterys daro viską, kad tik žengtų koja kojon su mu­
mis, vyrais. Net ir mūsų mama joms nenusileidžia - per
dvejus metus ji įsteigė jau trečią grožio saloną. Persikėlus
į Bambergąj i, be jokios abejonės, ir ten įsisuks, nors tai vi­
sai nebūtina.
Bet tau būtina, pamanė Eva Marija, nes tu likai toks,
koks buvai prieš trylika metų. Ar gali būti blogiau? Ir tai
tiesa. Šis suvokimas surakino Evai Marijai bumą, nors

59
šiam arogantiškam vaikėzui ji su mielu noru būtų tėškusi į
akis visa, ką apie jį galvoja. Šį kartą jai į pagalbą atėjo jo
brolis. Fricas buvo gerokai mielesnis.
- Užtat mūsų mamai nepavyktų pagaminti nieko pana­
šaus į šį gardų omletą, - mestelėjo jis.
- O kam reikalingos virėjos? - atsikirto Markas.
- Nuo kada mes turim virėją ką?
- Ną tuomet namų tvarkytoją - ar ne tas pats.
- Kurios omletai trenkia mazgotėmis.
- Bet už tai galim didžiuotis savo mama.
- Ak, mes visi irgi labai didžiuojamės Eva Marija. -
Herbertas uždėjo ranką Evai Marijai ant peties ir raminda­
mas paglostė. Kaip arklį, pamanė ji įpykusi, tetrūkstą kad
tarp dantų įspraustų cukraus gabaliuką. Geras bėriukas!
Bet Herbertas turėjo kai ką geresnio nei cukrus, jis
liaupsino ją - motiną ir žmoną diplomatišką moterį, gyrė
lakiąjos vaizduotę, nors šiaip jau vengdavo apie tai kalbė­
ti, humoro jausmą. Retai nutikdavo, kad Herbertas taip
daug kalbėtų, dargi nesustodamas.
- Pas mus, - pabaigai tarė, - kasmet nutinka kas nors
linksmą ir net jei būna - nėra iš ko juoktis, Eva Marija
kaipmat sugalvoja ką nors linksma. Ji visai nepykstą jei
juokiamės iš jos - jos širdis labai minkšta. Ji net į filmą
taip įsijaučią tarsi pati jame veiktų. Tarkim, kad ir prieš
kelias dienas - filmo pavadinimą aš užmiršau, ten buvo
daug vaikų ir gyvūnų. Gyvūnus ji nepaprastai myli, ypač
šunis. Ji visą laiką norėjo šuns - geriausiai tokio didelio,
tik, deją mūsų sūnus Aleksas alergiškas šunims. O dabar
neverta nė prasidėti - mat mudu, seniai, ketiname kelis
metus pavažinėti po pasaulį.
Evos Marijos pyktis atslūgo, nors šis tas jai vis dar kliu­
vo. Ką Herberas turėjo omeny sakydamas „ką nors links­
ma“. Gal jos svajonių šunį Balu? Vis dėlto taip postringau­
damas jis bandė apginti ją. Jis davė gerą pradžią ji jautė -

60
dabar pats laikas pasakyti. Jis nutiesė jai aukso tiltą - ge­
riau nė būti negali. Dėl toji galėtų atleisti Herbertui net už
žodžius „mudu, seniai“.
Bet vos tik ji pabandė pasinaudoti ta galimybe, Markas
visa nukirto vienu kirčiu.
- Tačiau... - tarstelėjo ji. - Tačiau tuo tarpu... - buvo be­
pradedanti ji kalbą apie Futurą. Bet tik tiek ir tepasakė. Jos
priešininkas, nutraukęs ją pasisuko į Herbertą.
- Manau, - tarė jis, - mano tėtis minėjo, kad ir aš aler­
giškas šunims, ir katėms taip pat - bet kam, kas meta plau­
kus ir plunksnas. Tai tiesiog neįsivaizduojama - aš ir nami­
nis gyvūnas po vienu stogu.
- Apie tai nė kalbos negali būti, - patikino jį Herber­
tas. - Kitaip tariant, mes norime kuo greičiau pažiūrėti
pasaulio, bent jau tuomet, kai mūsų vaikai baigs studijas.
Kelionės - mūsų didžioji aistra. Jei norite, parodysiu ke­
lionės į Australiją pernykščių mūsų atostogą nuotrau­
kas.
Herbertas nėmaž nepaisė, o gal nė nenorėjo paisyti to,
kad Eva Marija nori kažką svarbaus pasakyti. Nė nelaukęs
jaunųjų svečių sutikimo, jis pašoko ir netrukus grįžo neši­
nas stirta albumų. Pastūmė šalin dubenį ir viską pasaulyje
užmiršęs, spinduliuojančiomis akimis, svajingu balsu pra­
dėjo pasakoti paskutinės jų kelionės įspūdžius.
Australija - pasaulis, kupinas paslapčių, jie apžiūrėjo
Sidnėjų ir per džiungles pėsčiomis keliavo iki Kvynslando.
- Per lietų, tai buvo kankynė, žaliasis pragaras, bet pas­
kui visa atrodė tik dar didingiau - ir aborigenų gyvenvie­
tės, ir Pumululu, ir galiausiai Lordo Movė sala. Po tokios
kelionės tampi visai kitu žmogumi - kiekvieną kartą mums
tai lyg mažas stebuklas. Tiesą mieloji?
Po šio retorinio klausimo jis svajingai pažvelgė į ją nė
nesusivokdamas, kad tiedu vaikinai jau senokai nuobo­
džiauja. Žinią jaunus žmones traukia tikjų pačių nuotykiai.

61
Tokiomis akimirkomis Herbertas būdavo jaunesnis už bet
kurį devyniolikmetį. Jis atsipeikėjo tik tuomet, kai Markas
pakilęs ištiesė ranką.
- Mudu su broliu išties turime eiti. Fricui negalima vėluo­
ti į mokyklą. - Jis pažvelgė į tebesėdintį Fricą. - Be to, rytoj
turiu aprodyti vilą galybei pilkėjų. Mano tėtis, padėk Dieve,
apsisprendė parduoti vilą nors mūsų vejapjovės ir toliau bus
gaminamos Kelne, o mūsų mama labai prisirišusi prie Kelno
salono. Mes galbūt išsinuomosime mieste butą tai būtų išties
praktiškiau nei apsistoti čia.
Marko akys, apžvelgusios svetainę, atstojančią ir valgo­
mąjį, nuklydo nedidelio sodo link.
Eva Marija ne kažin ką gerą temanė apie gyvenvietę
„Prie malūno“, tačiau šį kartą ji buvo kone pasiryžusi
stverti šį jauną išpuikėlį už gerklės ir išakėti jam veidą. Ką
jis sau mano? Kodėl Herbertas tyli? Kodėl neišmeta to aro­
gantiško akiplėšos lauk?
Eva Marija grįžtelėjo į ką tik pakilusį savo vyrą tačiau
tai ne kažin ką jam tesakė. Mintimis jis vis dar klajojo po
Australiją - tai liudijo veido išraiška ir keli šykštūs atsi­
sveikinimo žodžiai, tarti įsistvėrus paskutinio nebaigto ro­
dyti albumo, kurio jis neišleido iš rankų iki pat durų. Be
abejo, dabar jis atsisės ir žiūrinės toliau.
Taip ir buvo.
- Ateik, mieloji, bent trumpam prisėsk prie manęs! Aš
padėsiu nukraustyti stalą ir indus, jei nori, suplausiu - ilgai
netruksime. - Jis bedė pirštu į portretinę nuotrauką į bjaurų
veidą protingomis akimis. - Ar atsimeni Džoną Tipilourą
mūsų vadovą? Kaip Tivio saloje jis vedžiojo mus po misio­
nierių bažnyčią ir parodė gausiai puoštą misionieriaus laz­
dą? Tokia lazdą pasakojo jis, yra savotiškas neliečiamybės
ženklas, su tokia lazda žmogus gali drąsiai eiti ir į aborige­
nų, netgi priešiškai nusiteikusių, gyvenvietes. Argi nenuos­
tabu?

62
 - Herbertai, norėčiau su tavim pasikalbėti apie ką kita.
- Ak! - pakėlęs galvą jis pažvelgė į ją jo žvilgsnis pra­
blaivėjo, tapo nerimastingas. - Apie ką? Tau neramu dėl
Marko? Nesirūpink, iš tiesų jis labai šaunus, o tas nesąmo­
nes aš išmušiu jam iš galvos, pažadu tau, juk jis dirba pas
mane banke, ten jis toks pats mokinys kaip ir kiti. Ojo bro­
lis tikrai kur kas mielesnis vaikis, jis man kiek primena
Aleksą. Kaip manai?
Ji galėtų pridurti ir dar šį tą. Tarkim, kad ir kaip norėtų,
nė neįsivaizduoją kaip su tokiu pasipūtusiu tipu kaip Mar­
kas gali apsikęsti bendraamžiai. Ir kurgi tie jo kvalifikaci­
jos pažymėjimai? Arba kad jo brolis yra gerokai mielesnis,
tačiau vargu ar jį galima lyginti su jų pačių sūnumi - net
kepto omleto liaupsės čia nieko negelbės. Kitaip tariant, ji
buvo linkusi prieštarauti, tačiau šį kartą jai pavyko sutelk­
ti dėmesį į tai, kas svarbiausia.
- Turiu omeny ne Marką Ėberlę, ną bent jau ne tiesio­
giai, o mano kolegos šunį. Šiaip ar taip pažadėjau Šernui,
tai mano kolegą kuriam laikui priglausti jo šunį. Jei yra
vietos dviem Ėberlėms, atsiras ir šuniui pasisvečiuoti.
- Bet juk girdėjai, kad Markas alergiškas šunims.
Eva Marija vos susilaikė nepasakiusi, kad jai labiau pa­
tiktų, jei paaiškėtą kad šuo ar koks kitas naminis gyvūnas
yra alergiškas tokiems tipams kaip Markas.
- Jam neteks su auksaplaukiu retriveriu miegoti vieno­
je lovoje. Jei bent kartą pažvelgtum į ištikimas jo akis - jo
akys lyg senbernaro. Ir galva kaip senbernaro, jis neapsa­
komai geraširdis ir gražus ir...
- Auksaplaukis retriveris, senbernaras. Gal dar ir dogo
kraujo turi? Tai ne šuo, Eva Mariją - tai pusė veršio. Kaip
galėjai būti tokia neapdairi? Juoba žinai, kas man dabar rū­
pi. Daktaras Ėberlė tikisi kitokių sprendimų - jis patikėjo
mums būsimą Bambergo pelną investuoti į biržą ir mes čią
Kelne, jau pradedame žvalgyti situaciją. Ar žinai, kas gali

63
nutikti? Tuomet ne tik mano premija nuplauks, ne, tuomet
aš dargi būsiu kaltas dėl to, kad visa žlugo. Taip, būtent
taip viskas gali baigtis. Negi dėl to pabaisos šuns žadi sta­
tyti mūsų ateitį ant kortos?
- Aš... - tik tiek teįstengė pasakyti Eva Marija, nes Her­
bertas vis nesiliovė kalbėjęs.
- Be to, tu, atrodo, užmiršai, kad šunį mūsų gyvenvie­
tėje galima laikyti tik gavus visų namų savininkų sutikimą.
Savininkų susirinkimas bus po mėnesio, tačiau anksčiau
juk negauta sutikimo net taksui laikyti, tad esu visiškai tik­
ras, kad nebus įsileistas ir tas pusveršis. Užmiršk tai, Eva
Marija, būk tokia maloni! - Herbertas užvertė albumą už­
dėjo ant kitų albumų ir nešinas.ta stirta pradingo savo ka­
binete.
Evai Marijai norėjosi staugti. Vis dėlto ji susitvardė ir
ėmė svarstyti. Tačiau jai neatėjo į galvąjoks paaiškinimas,
kurį, pateikusi Herbertui ir kitiems savininkams, galėtų ti­
kėtis pritarimo. Apie kaimynus ji nė nepagalvojo. Kad ir
kaip suko galvą nieko gero nesugalvojo.
Ji atidarė spintą ištraukė didelę medinę dėžę, kurioje
laikė savo lobius, pakėlė jos dangtį - ir pamatė, kad to nau-
jut naujutėlio pavadžio ten nėra. Tuomet ji pravirko. Visi,
visi prieš ją susimokę.

64
 Futuras - tai ne laiko forma

Jau ketvirta diena tarp savo nuosavų sienų gyvenantys jau­

nieji Šplitai vis rengėsi išpakuti po kraustynių dėžes ir bal­
dus. Sudėtos stovėjo tik naujosios lovos, į kurias pažvelgus
nevalingai kildavo klausimas, kaip tiedu jaunuoliai apskri­
tai įsigudrina atsigulti į tas daiktų nukrautas lovas. Visa,
kas ieškant kokio daikto, pasipainiodavo po ranka, kaipmat
lėkdavo ant lovos. Drabužiai, knygos, virtuvės rakandai,
kelioninė laidynė ir, žinoma, nemenkai kompaktinių plokš­
telių.
Muzika buvo vienintelė sritis, dėl kurios Tina ir Aleksas
sutarė. Kompaktinių plokštelių grotuvas, kurį Tina gavo
dovanų gimtadieniui, kiaurą parą dudendavo populiariąją
LSE. Dargi tokiu garsu, kad mažų mažiausiai vienuolika
gyvenvietės „Prie malūno“ kaimynų galėjo pasidžiaugti
„Leck ens am Asch“ arba „Stinkfinger“ ir galbūt tuos sod­
rius žodžius prisitaikyti sau patiems. Čia, Brandenburge,
niekam tai nekliuvo, bent jau nė vienam tų studentų, su ku­
riais Aleksas ir Tina susipažino pirmąją savaitę.
Juodu nepaprastai džiugino tai, kad Kelno rokas tapo
kone skiriamuoju jų ženklu. Šplitai nė akimirkos negali be
tos muzikos, - buvo sakoma. Dviejų dienų ir trijų naktų pa­
kako - ir tarp studijų draugų jau įgijai vardą, Kelne tam
prireiktų ne vienerių metų.Taigi nei išsipakuoti daiktų, nei
pasirengti studijoms laiko nebuvo.

65
 Be to, teko susipažinti su biblioteka, studentų valgykla
ir fakultetu, o tam prireikė galybės formalumų. Kas galėtų
pagalvoti, kad, vos iškėlus koją iš tėvų namų, užgrius tokia
galybė reikalų. Į namus jie paskutinį kartą skambino tą sa­
vaitgalį, kai atsikraustė, po to vis nebuvo laiko, nieko pik­
ta negalvojant - Kelnas paprasčiausiai išgaravo jiems iš
galvų, tėvai, juoba mama, tikrai supras. Argi yra buvę, kad
Eva Marija ko nors nesuprastų?
Skambučio iš Kelno jiedu susilaukė trečiadienį, tiksliau
sakant, ankstyvą trečiadienio rytą. Aleksas ir Tina dar mie­
gojo. Vakare jie ir vėl užsisėdėjo iki vėlumos, arba tikriau -
ankštumos, lyg ir nejučia surengę vakarėlį su LSE hitais ir
šiltu alumi, mat tuo tarpu šaldytuvąjiems atstojo nedidukė
aikštelė, vadinama balkonu, o oras lauke vis dar laikėsi va­
sariškai šiltas. Ačiū Dievui.
- Alio! - mieguistu balsu atsiliepė Tina svarstydama,
kieno gi tas balsas telefone. Pažįstamas, labai pažįstamas.
Ji trypinėjo nuo vienos kojos ant kitos - stovint ramiai ją
pykino. Kaskart keičiant koją galvoje vis dunkstelėdavo.
Tikrai ne pro šalį būtų aspirino! Tačiau ar įmanoma šioje
daiktų sąvartoje surasti nedidukę dėžutę su vaistais. Ji
trynė smilkinius, slystantį brolio mobilųjį- jos pačios te­
lefonas kaži kur dingo, dabar tereikėjo laukti, kol kas
nors paskambins - vis kėlė prie ausies kaskart žadėdama
klausti, kas skambina, kol galiausiai telefonas išsprūdo iš
rankų.
- Tūkstantį kartų sakiau, - nepatenkintas sumurmėjo
Aleksas, - nekišk nagų prie mano telefono.
- Bet jis skambėjo, - nenusileido ji.
- Ir tegu. Taip anksti gali skambinti nebent koks tauška­
lius. Kas gi tau?
Tina truktelėjo pečiais. Jautėsi įskaudintą pažeminta,
nes Aleksas ir vėl elgėsi su ja kaip vyresnysis brolis. Bjau­
riausia būdavo rytais, vos atsikėlus, tuomet, kai jis ko nors

66
pasigesdavo, arba tuomet kai jam pasivaidendavo, kad kas
nors nori pasismaginti su jo mažąja nekaltąja sesute.
Okay, ji vis dar nekalta, bet tai neilgai truks - pažada
sau pačiai, jam ir tam, kam netrukus atsiduos. Aleksas ne­
turėtų trukdyti - pagaliau jis juk tik brolis.
Ji ketino ir vėl smukti į šiltą lovą - tyliai, ant pirštų ga­
lų, - bet lyg ir išgirdo Aleksą kažką murmant. Kas dar? Ji
apsisuko šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu, tas bal­
sas, lyg votulojant ką burnoje, gal jau trečią kartą tarė:
- Išties atleisk man!
Tina patenkinta šyptelėjo, tačiau dėl viso pikto įsmuko
į vonią. Aleksas kartais būdavo labai priekabus - tiesiog
nepakenčiamas. Kodėl, svarstė ji sukdama pastos tūbelę -
kvailas dangtelis pridžiūvo! - mano brolis kaskart vis puo­
la atgailauti. Atrodo, lyg būtų ką pramiegojęs. O gal jam
pasimatymas? įdomu, labai įdomu! Ji šyptelėjo, nuo lūpų
nuvarvėjo rausvi purslai.
Tačiau, vos tik Aleksas įžengė į vonią šypsena kaipmat
pradingo. Tuo metu ji kaip tik bandė gličios dantų pastos
prieskonį nuplauti dantų skalavimo skysčiu. Alekso skys­
čiu, jos pačios skystis, kaip ir mobilusis, buvo kažin kur
pradingęs. Jis buvo toks aitrus, kad, atrodė, išės ne tik alaus
kvapą bet ir pačią gleivinę.
- Kas to nežino, - sušvebeldžiavo ji, - tau juk patinka
keliaklupsčiauti. Ar tai tavo naujoji meilė?
- Tai mama.
- Hm! Mėšlas! - Iš baugios nuostabos ji net nurijo to
bjauriai aitraus skysčio. Neatpažino savo pačios mamos
balso, dabar jau ši, be abejo, mano, kad tai vis per lėbavi­
mą alkoholį ir hašišą ir dar bala žino per kokias nepaty­
rusiai mergaitei gresiančias pagundas. Tina, pažadėk
man, kad nei vakarėliuose, nei diskotekose - niekur ne-
slampinėsi atkišusi ištuštintą stiklą. Tuomet Tina daž­
niausiai paklausdavo, gal ir per tuoktuves mama virš jos

67
stiklo laikysianti ranką, o ši tik šyptelėjo, ir tai Tinai šį tą
reiškė.
- Ar ji ką sakė? - užsikosėjusi paklausė Tina.
- Daug ką sakė, tiksliau tariant - klausė. Pavyzdžiui,
kur dingo šuns pavadėlis?
- Ak! - atsiduso Tina.
- Sakiau tau!
- Bet kam gi jis jai? O man mirtinai reikėjo kuo nors
perjuosti lagaminą kitaip jis būtų visai išsivėpęs. Tu juk
protingas - pasirūpinai pasiimti gerąjį lagaminą.
- Galėtum peijuosti ir špagatu.
- Ar supranti ką sakai? Su lagaminu, peijuostu špagatu,
atrodyčiau lyg valkata.
- Kad ir kaip būtų, mama labai įsiutusi ir nori kuo grei­
čiau atgauti tą pavadį.
- Bet kam? Ji juk neturi šuns. Manau, ieško priekabių -
ir tiek. Ną žinomą pykstą kad dvi dienas neskambinome.
- Galbūt tai principo reikalas. Šiaip ar taip ji kaip rei­
kiant įsiutusi. Tuoj pat išsiųsk pavadį ekspresu - ir ji nu­
rims.
- Kaip manai, ar jai reikia ir antkaklio? Bet jis liko Kel­
ne, man jo nereikėjo.
- Ką sau manai? Ar kelių eurų gaila pavadžiui išsiųsti?
Tina delsė atsakyti, ne itin malonus jai buvo tas grįži­
mas į tikrovę. Aleksas tokiais atvejais būdavo labai bjau­
rus. Lygai kaip tėtis, kai sužinodavo apie kokią pasibjaurė­
tiną spekuliaciją naujojoje rinkoje - nieko baisiau už emi­
sijos Sodomą ir Gomorąjam nė negalėtų būti.
- Na taip, - tarė ji. - Tu juk pažįsti Marčelą? - Vien pa­
galvojus apie Marčelą ją apimdavo silpnumas. Žmogus,
bent kartą matęs Marčelą niekada neužmirš jo - beprotiš­
kai puikus tipas. Susipažino su juo universitete, dabar jam
jau trečias semestras. Susižavėjusi juo Tina nepraleido nė
menkiausios progos sudaryti jam kuo geresnį įspūdį - kad

68
jis nieko kita netrokštų, tik kuo dažniau matytis su ja ir
džiaugtis.
- Turi galvoj tą susilaižiusį tipą su arklio uodega ir tuo
madingu šunimi, kurį palaikai už jį, kai eina nusišlapinti? -
paklausė Aleksas tokiu tonu, kad galėtų ji kone pasmaugti.
Tačiau tik žioptelėjo.
- Tu vulgarus. Be to, jis nesusilaižęs, o tas madingasis
šuo yra haskis. Tai kinkomas šuo, jie išvesti gal prieš šim­
tą metų.
- Kaip gerai išmanai. Tik nesugalvok jo kartu su tuo
kinkomu šunimi parsivesti į mūsų būdą - kaip gyvą matai,
iššveistų lauk.
- Ar nesiliausi? Gana jau ir to, kad vakar rūpinaisi ma­
nimi lyg tikras tėtis. Be to, Marčelas ir tas mielas haskis
nieku gyvu nesutiktų dalytis su tavim kambario. Gyvūnai
kaipmat pajunta, kas jų nemėgsta ar bijo.
-Aš alergiškas, ar jau užmiršai?
- Dauguma alergijų lemia psichikos veiksniai. - Tina
suspaudė smilkinius, viršugalvyje staiga ir vėl ėmė tvink­
čioti. Atrodė, lyg kas būtų kilstelėjęs kiaušą ir, mamai
mostelėjus burtų lazdele, visi įvykiai būtų pradėję suktis
ratu.
- O ką gi, susimildama pasakyk, tas tavo numylėtasis
padarė su mamos pavadžiu? Tu juk nepadovanojai jo?
- Tik paskolinau - aš atsiimsiu.
- Ir kuo greičiau! - Aleksas ištiesė jos mobilųjį. - Ir kad
daugiau to nebūtų.
Ji neėmė telefono, tad Aleksas paklausė:
- Juk žinai to tipo telefono numerį?
Tina papurtė galvą.
- Deja ne! - burbtelėjo ir tai buvo tiesa. Kad ir ką darė,
jai taip ir nepavyko išgauti telefono numerio.
- O adresą? Turi juk jo adresą? Pavadis nežmoniškai
brangus, be to, jis net ne tavo.

69
 Tinai teliko apgailestauti.
- Išties esi kvaila ožka. Ir kaip tu visa paaiškinsi ma­
mai?
- Jai tikrai nereikia to pavadžio, aš netrukus atgausiu, o
gal verčiau tu..?
- Dar ko užsigeisi - svetimomis rankomis pelenus žars­
tyti? Tikjau ne dėl tokios sulaižytos beždžionės, kuri prieš
tave akis vartalioja.
Kad tik vartaliotų, pamanė Tina, - toli gražu ne taip yra.
Jų pašnekesiai toliau švrnų nė nepasistūmėjo.
Ar mama netrukus ir vėl skambins?
Geriau jau vėliau, kai galva ir skrandis aprims. Dabar
mielai nusnūstų kokį posmą, laimė, studijos kol kas - tik
vaikų žaidimai, kasdien porą valandų tetrunka, o penkta­
dieniais ir visai nėra paskaitų. Ne studijos, o vienas malo­
numas. Kita vertus, jei kitą mėnesį viskas gerai klostysis,
gal pavyks pradėti kitą semestrą.
Kad negirdėtų vandens teškenimo vonioje, Tina užsi­
traukė ant galvos antklodę. Jos nebepasiekė atgyjančios
gatvės garsai - padangų čiūžėjimas, automobilių stabčioji-
mas ir trūkčiojimai vėl pajudėjus.
Dabar jai prieš akis buvo vienas vienintelis vaizdas -
jaunuolis surištais į uodegą plaukais palinko ties ja, per­
braukė per veidą ir prispaudė prie jos lūpų savąsias. Ne
taip kaip ankstesnysis - negrabiai, seilėdamasis - tiesiog
prašmatniai, taip, kaip ir turi būti. Taip, dėl Marčelo verta
eiti iki galo.

70
 Eva Marija jautėsi nei šiaip, nei taip, kai po pokalbio su
sūnumi teko pranešti Šernui liūdną žinią. Tačiau jis išklau­
sė tai gana abejingai, mat vakar vakare, pasak jo, vienas
geras bičas prirodė jam karštą sandorį.
- Visiškai slapta, - pabrėžė jis, - taigi neturėtų žlugti. -
Tardamas tuos žodžius sausakimšame tramvajuje jis taip
grakščiai ir drauge atsainiai uždėjo ranką ant atsilaisvinu­
sios dvivietės sėdynės atkaltės, lyg tai būtų skaisčiai raudo­
na oda muštas kabrioleto salonas. Jo nuosavo kabrioleto.
Nors nubrizgusios švarko rankovės bylojo ką kita.
- O kaip tie tavo Teksaso traškučių pasirinkimo sando­
riai?
- Vienas kitam netrukdo.
- Ar tai nekainuos nežmoniškus pinigus, jei antra tiek
investuosi į akcijas?
- Nemokamai gali nebent numirti. Nors, žinoma, tai
velniškai keblu, juoba dabar. Tačiau, kvailas būčiau, jei at­
sisakyčiau Ostgaso*.
- Nė nežinojau, kad dujos skirstomos pagal pasaulio ša­
lis.
- Ir nereikia žinoti. Ostgas - tai pavadinimas naujos
įmonės, žinomos tik išrinktiesiems, o tai irgi gerai.
- Esi tikras, kad tai rimta? - ji vis labiau nerimavo dėl
Šerno. Jis toks patiklus, o kaip jo akys žiba! Kad tik viskas
gerai baigtųsi.
- Toks didelis dujų telkinys, be jokios abejonės, rimta.
Tai lyg didelis aukso luitas.
- Esi tikras, kad būtent taip yra? Juk tai niekam nežino­
ma įmonė. Kalbama, kad net Kelno savivaldybėje toli gra­
žu ne viskas auksu klota. Turėtum kartą patikėti tuo, ką
Herbertas pasakoja apie kai kuriuos savo klientus. Jie

* Ostgas (vok.) - rytų dujos. - Vert. past.

71
dedasi valdą didžiulius turtus, o iš tiesų tai tik muilo bur­
bulas. Kai kurie jų bankrutavę įsteigia naują įmonę žmonos
ir draugės vardu.
- Nesibaimink! Ostgasas - tai ne koks Kelno mailius,
tai kur kas svaresnė įmonė. Tarptautinė - supranti? Pir­
miausia ji įsigijo eksploatacijos teises Ukrainoje, po to at­
liko nuodugnius tyrimus. Na, o paskui per dvi savaites šok­
telėjo kainos ir dabar aš esu pasiturintis žmogus ir pagaliau
įstengsiu susimokėti už nuomą.
- Ką? Tu skolingas už nuomą? - Eva Marija amo nete­
ko. Piniginės skolos - tai garbės skolos, dingtelėjo jai. Tie
Herberto žodžiai pasirodė jai tokie savi.
- Šį kartą tik už du mėnesius - niekai. O dabar, kai mu­
du su Futuru išmetė, turėtų dar mažiau priskaičiuoti. Lyg šuo
būtų koks daiktas, o ne gyvas padaras. Ką manai, Futurai?
Auksaplaukis retriveris sulojo. Garsas puikiai rezonavo
galingoje jo krūtinėje ir Eva Marija staiga suvokė, kad na­
mo savininkui, juoba negavus pinigų už nuomą tas lojimas
buvo paskutinis lašas.
- Ar namo savininko butas kartais ne po tavuoju? - pa­
sitikslino ji.
- Žinomą po manuoju. Tas namas priklauso jam ir jo
seseriai, jiedu tikri maitvanagiai, tad leidžia sau visur kai­
šioti nosis.
- Sakei „šį kartą“. Ar tai reiškią kad ir anksčiau įsisko­
lindavai už nuomą?
- Tik kai užeidavo sunkmetis ir tekdavo krapštyti pas­
kutinius centus.
- Krapštyti? - pakartojo Eva Marija įsivaizduodamą
kaip Šernas rankioja centus šuns ėdalui. Tai lyg maisto va­
giliavimas, pamanė ji ir jau norėjo atsiprašyti, tačiau Še­
rnas pakreipė jos mintis kita linkme.
- Žinoma! - tarė jis. - O gal manai, turiu kur nors pasi­
dėjęs milijoną ir samstau jį pasirinkimo sandoriams ir fii-

72
turams*? - Išgirdęs žodį „Futuras“, auksaplaukis retriveris
pastatė ausis ir sulojo. - Ne, Futurai, šį kartą ne apie tave
kalbu - apie tavo krikštatėvį.
- Tavo šuo turi krikštatėvį? - paklausė Eva Marija. -
Pirmą kartą girdžiu apie šuns krikštą. Puikus sumanymas -
tikrai, bet gal kiek keistokas.
- Klausyk! Futurai - tai terminuoti pirkimo ar parda­
vimo sandoriai, taigi. Jei būsi apsukrus, pelnysi aukso
kalnus. O šiuolaikiškam šuniui vargu ar rastum geresnį
vardą. Tas sandoris su Ostgasu - tai lyg savotiškas krikš­
tas. Gali pasirinkti atitinkamai kylantį arba smunkantį
kursą. Aš, žinoma, pasirinkau kylantį, netgi sparčiausiai
kylantį. Kai kas vienu metu pasirenka ir kylančius ir
smunkančius kursus, bet man tai pernelyg sudėtinga...
Evai Marijai kilo noras užsispausti ausis. Nors ir nepa­
darė to, Futuras, regis, suprato, kad jai kažkas negerai, tad
grįžtelėjo į ją ir užjaučiamai lyžtelėjo ranką. Matyt, supra­
to, kad ji perdaug reikli Šernui. Lyg apdujusi ji papurtė gal­
vą. Kas per daug, tas jau per daug.
Vos tik ji bent kiek pradėjo susivokti, kas tie pasirinki­
mo sandoriai, Šernas ir vėl užvertė ją nauja informacija, nė
nepaaiškinęs, kaip tie pasirinkimo sandoriai ir futurai susi­
ję. Puslaidininkiai čia, gamtinės dujos ten, norsjai visai pa­
kaktų ir to, kad tas mažas jos šaldytuve įmontuotas daik­
čiukas ir centrinė šildymo sistema veikia. Jai ne taip jau ir
svarbu, ar dujos tiekiamos iš Ukrainos, o mėlynieji trašku­
čiai iš Teksaso ar iš kur kitur.
Bet ji nedrįso pasakyti to Šernui tiesiai į akis. Pagautas
įkarščio, jis bandė išdėstyti tai, ko ji nė per šimtą metų ne­
suprastų. Jam derėtų pasiklausti Herberto - jis pasakytų,
ko iš jos šiuo požiūriu galima tikėtis. Nieko, netgi mažiau
nei nieko...

* Future (angį.) - ateities sandoris. - Vert. past.

73
 - Ei, nesiraukyk taip! Iš esmės tai visai nesunku per­
prasti. Futurai nuo pasirinkimo sandorių skiriasi tik tuo,
kad pirmuosiuose nurodoma tiksli ateities data - todėl ir
futurai. Prekių pristatymas ir atsiskaitymas už jas numato­
ma ateityje.
Eva Marija prisiminė geležinę Herberto taisyklę, kuria
jis vadovavosi darbe. Gerovė pasiekiama tik išleidus pini­
gų! Negi ši taisyklė netaikytina tiems futurams? Argi šitaip
neskatinama įvairiausiais būdais sukčiauti?
- O jei kuris nors apgaudinėja? - pasiteiravo. - Jei
neįstengia tiekti prekių arba priešingai - atsiskaityti? Tokių
žmonių juk yra.
- Nesibaimink! Tuomet tai paskutinis jų sandoris biržo­
je. Yra kliringas* - jis dalyvauja sudarant sandorį ir viską
kontroliuoja. Todėl, kai sandorio partneris paskelbia kon­
kursą, teoriškai tu jau turi tai, ko reikia.
- O praktiškai?
- Praktiškai lemia ir tas, ir kitkas. - Šernas pasičiupinė-
jo nosį, po to viršugalvį, o Eva Marija pagalvojo, kaip bū­
tų, jei jos šaldytuvas ir šildymo sistema išleistų paskutinį
kvapą. Kokia paikystė!
- Per pietų pertrauką papasakosiu daugiau, - išlipant ta­
rė Šernas. - Tu vienintelis žmogus, su kuriuo galiu taip pa­
sišnekėti. Timas - žinai gi, mano geriausias draugas, - kai
tik pradėjo pyktis su žmona, suvisam pradingo. Taigi, susi­
tiksim per pietus.
- Bet pirmiausia einu su Futuru pasivaikščioti.
Eva Marija gailėjosi tai Šerno, tokio vienišo, tai savęs
pačios, tokios beviltiškos. Tai buvo tas pats, lyg įsileisti ožį
į daržą. Ji leido šuniui, uostinėjant ir ženklinant visa, į va­
lias pasilakstyti - šiaip ar taip tai geriau nei čiužinėti su Še­
rnu biržos parketu.
* Atsiskaitymų negiynaisiais pinigais sistema, pagrįsta tarpusavio mokėji­
mo reikalavimų ir įsipareigojimų įskaita. - Vert. past.

74
 Apie parketą ji žinojo tik tiek, kad jis gaminamas iš
įvairios medienos, gali būti įvairaus storio, dar ir tai, kad
klojamas jis irgi įvairiai. Tojai visiškai pakako. Klausyda­
masi Šerno, ji įsivaizdavo kone ant vandens pastatytą na­
mą, visą išklotą ąnioliniu parketu. Didelis, jaukus, erdvus,
išklijuotas apdailos plytelėmis - taip, kaip jos pačios na­
muose. Ji mylėjo šunis, mėgo vandenį ir parketą- visa, kas
teikia patikimumo pojūtį.

75
Savaitė tiesiog lėkte pralėkė. Kai Eva Marija atsipeikėjo,
jau buvo penktadienio popietė, o tai reiškė, kad netrukus
teks ilgesniam laikui išsiskirti su Futuru. Sunku buvo pati­
kėti, kad rytoj nepasimatys su savo naujuoju draugu.
Kaip jis moka džiaugtis naujovėmis! Tiesiog galvą pa­
meta atradęs ką nauja, netveria džiaugsmu - taip buvo ne
tik su pavadžiu, kurį Eva Marija nupirko jam sužinojusi iš
Tinos, kas nutiko žadėtajam. Pagalvojus apie Futurą, ją
kaipmat apimdavo džiugesys.
Prisiminimai apie tai, kaip jos pačios dukra, o ir Herber­
tas vertindavo jos jausmus, toli gražu neteikė Evai Marijai
džiaugsmo. Palyginti su tuo, net Šerno užsispyrimas ban­
dant perteikti jai biržos abėcėlę, buvo vienas malonumas.
Juoba po penkių dienų ji vis dėlto pasiekė tiek, kad tai, ką
sužinojo, įstengė stumdyti mintyse lyg kokius baldus, ku­
riems ieškoma tinkamos vietos. Nors ne kažin kas tepaaiš-
kėjo apie Šerno Ostgasą ar traškučius - taigi vis nebuvo
tinkamos vietos tam foteliui ar anam stalui, vis dėlto ji su­
vokė tam tikrus dėsningumus: ten, kaip ir čia, negalima už-
griozti praėjimo arba užstatyti kokio vaizdo. Tarkim, ji pui­
kiai suprato, kaip tas neva griausmingas Šerno pasirinkto­
sios įmonės pavadinimas sietinas su tuo, kas rašoma laik­
raščiuose.
Ji pradėjo kur kas įdėmiau skaityti pramonės skiltis ir
pavartydavo puslapius, kuriuose pateikiami akcijų kursai.
Ir jei jau visiškai atvirai, šie teoriniai biržos tyrinėjimai
netgi teikdavo jai džiaugsmo. O svarbiausia - ji prarado
andainykštį, dar prieš savaitę puoselėtą naivumą.
Tačiau ji vengė išsiduoti Herbertui - juk ši jos domėji­
mosi sritis jau daugiau nei dvidešimt metų priklauso jo
kompetencijai. Juoba ji gerai žinojo, kąjis mano apie pasi­
rinkimo sandorius ir futurus. Tai buvo jam lyg raudona
skiautė buliui - guostis jis galėtų nebent tuo, kad šie jos ty­
rinėjimai tėra vien teoriniai. Jei jis sužinotų, kad jos moky­

76
tojas yra Futuro šeimininkas, kaipmat išlietų pyktį ant ke­
turkojo jos draugo, o šitoji mažiausiai troško. Ji puoselėjo
viltį parsivesti Futurą į namus bent jau pusdieniui - kai po­
piet nebereiks dirbti.
- Puiki mintis! - tarė Šernas, kai penktadienį atsisvei­
kindama ji paspaudė jam ranką, o po to palinko prie Futu­
ro. Jis buvo toks minkštas, šiltas ir murzinas, kaip anuomet
jos vaikai. Ir žaismingas kaip jie. Be abejo, nederėtųjauno
šuns lyginti su mažais vaikais, vis dėlto tos sąsajos prašy­
te prašėsi - nutiesdamos jos širdyje tiltą iš dabarties į pra­
eitį ir išspausdamos ašarą.
- Jei tuoj pat nepaleisi jo, tau teks kokią stotelę paėjėti, -
perspėjo Šernas.
- O Dieve, aš išties nepataisoma svajoklė, - šūktelėjo ji
ir šoko į tramvajų. Laimė, Šernas laikė įkišęs į tarpdurį ko­
ją. Vienas kitas keleivis jau buvo bepradedąs burnoti. - Vi­
so! Iki pirmadienio!
Ji iššoko iš tramvajaus ir stovėdama mojo ranka, kol ne­
begalėjo jųdviejų įžiūrėti. Tuomet išsitraukė iš krepšio iš
anksto paruoštą pirkinių sąrašą. Netrukus atvažiuos jos tė­
vai. Pagalvojus apie tai, džiaugsmingai suspurdėjo širdis.
Tinai pradėjus lankyti mokyklą juodu retai tesilankyda­
vo Kelne - kai namuose du vaikai, svečiams pristinga mie­
gamųjų. Bet tuomet ji pati, vos ištaikiusi progą važiuoda­
vo į Melę. Tos viešnagės pas senelius Tinai ir Aleksui ilgą
laiką buvo labai svarbios - ten į valias vietos siausti ir kai­
mynų nereikėjo paisyti. Be to, ten buvo galybė gyvūnų:
avią arklių, kiaulių, žąsų, kačių ir šunų. Evos Marijos gim­
tinė lig šiol yra tikras valstiečio ūkis.
Bet ilgainiui jos vaikai pradėjo bodėtis tų išvyką mie­
liau jau svečiuodavosi pas draugus. Ir Herbertas leido
jiems tai daryti, juoba jam ir pačiam ne itin patikdavo tū­
noti Kelne vienam. Į Melę kartu su jais jis retai tevažiuo­
davo - po sunkios darbo savaitės pristigdavo jėgų. Tuomet

77
jis mielai leisdavo laiką su šeima, be abejo, išskyrus sek­
madienio popietes, kai žaisdavo su Bodžiu šachmatais.
Tiek to! Svarbiausia - ji vėl susitiks su savo tėvais. Tai
buvo Herberto sumanymas.
- Kaip manai, - tarė jis, - gal pasikvieskim savaitgaliui
tavo tėvus? Tinos ir Alekso kambariai kol kas laisvi - ga­
lėsim ten juos apnakvindinti. Ką pasakysi?
Ji nepaprastai apsidžiaugė, nors žodeliai „kol kas“ kiek
temdė jos džiaugsmą. Nesunkiai galėjai spėti, kad netrukus
ten įsikels Fricas ir Markas Ėberlės. Kada būtent, Eva Ma­
rija nežinojo. Ji vengė net užsiminti: kuo mažiau kalbėjo ar
net galvojo apie tai, tuo lengviau jai buvo fantazuoti ir nu­
kelti tą laiką.
Tomis akimirkomis ji galvodavo, kaip pati įsikurs ku­
riame nors vaikų kambarių, įsirengs jį pagal savo pomė­
gius, užsidarys duris ir bus pati sau ponia. Ji ten svajos,
skaitys, mąstys apie Dievą ir pasaulį, galbūt net apie traš­
kučius ir Ostgasą ir, žinoma, apie Futurą.
Ak, Futurai! Džiaukis, kad esi šuo! Kitaip tau tektų be
paliovos apsispręsti ir laikytis tam tikrų nuostatų, o svar­
biausia - būti protingam...
Bet kas yra tas protas?
Ji pakėlė akis, žvelgė į nepažįstamų pro ją einančių
žmonių veidus ir jai atrodė, kad didžiuma jų stelbia jos gy­
venimo džiaugsmą. Be abejo, pagalvojo Eva Marija, jie juk
labai protingi. Gerokai protingesni užją bet tai ne kažin ką
telemia.
Atsidususi ji prisiminė laikanti rankoje sąrašą šį kartą nu­
tarė imtis darbo kryptingai - kaip Herbertas, kuris visa sura­
šydavo paeiliui ir dažnai net iš anksto suskaičiuodavo, kiek
tai kainuos. Žinomą į parduotuvę jis visuomet eidavo vienas
ir nieko nepirkdavo vien dėl to, kad prekė atrodydavo pa­
traukliai arba iš gailesčio pardavėjui. Per savo minkštą širdį
tupuldinėjiprie kiekvieno niekniekio! - prisiminėjo žodžius.

78
 Tai pasitvirtino vos po kelių valandų, kai ji išsikrovė
virtuvėje produktus, kurių nė nebuvo sąraše ir kurių tikrai
neprireiks patiekalams, skirtiems pamaloninti tėvams. Gal
penki ryšeliai gražiausių morkų su švelnia gaivia žaluma,
vis dėlto vargu bau valgoma kaip kad sodriai violetiniai ka-
liaropių lapeliai. Tą galybę daržovių turguje jai įpiršo gal
trylikos metų vaikigalis papurusiais plaukais ir plonomis it
šakaliai kojomis: „Iš mano senelio daržo - viskas natūralu,
labai natūralu.“
Ji nė nesvarsčiusi nupirko, be abejo, permokėjusi. To
neatsitiktų, jei būtų dar kartą perskaičiavusi ir palyginusi
kainas.
- Tai tu, mieloji. Na, pagaliau. - Herbertas stovėjo lai­
kydamas rankoje batus - parėjo iš sodo, kur, kaip žadėjęs,
taisė varvantį čiaupą. Kasdienių kelnių kiškos rūpestingai
atraitotos, išimtasis tarpiklis suvyniotas į laikraščio skiau­
tę. - Tik pažiūrėk - visas apkalkėlęs, negana to - dar ir ap­
rūdijęs. O juk nė metų nepraėjo, kai įdėjau naują tarpiklį.
- Tai, matyt, dėl Kelno netikusio vandens.
-.Sumani moterytė! - Herbertas numetė tarpiklį į meta­
lo laužo dėžę, o laikraščio skiautę sulankstęs - kad mažiau
užimtų vietos - į pintą krepšį popieriui, kurį sekmadieniais
iškratydavo į konteinerį prie Bodžio namų. Dėl šiukšlių
vos įsikėlus jis aiškiai pasakė: Splitu namuose jas teks rū­
šiuoti, dėl to nė kalbos negali būti. Pasaulį keisti turi pra­
dėti nuo savęs, pareiškė jis ir nenusileisdavo net tuomet,
kai vaikai pabandydavo pagudrauti. Tiems aplinkos teršė­
jams tekdavo graibyti veržles ar jogurto indelius net iš
konteinerio.
Eva Marija žvelgė į jį su nuostaba, vos sulaikydama
šypseną ir galvojo, kaip tokiu atveju elgtųsi Šernas. Ir ne­
ištvėrė neprunkštelėjusi.
- Ar išsitepiau veidą rūdimis? - paklausė Herbertas ir
suglumęs pažvelgė į ją.

79
 - Žinoma ne, tu ne - neišsitepei.
- Keistu tonu pasakei.
- Tau pasirodė. - Eva Marija lyg niekur nieko ėmėsi ap­
žiūrinėti pirkinius. Ką ji darys su tokia galybe morkų? Jų
tiek, kad galėtum sulčių prisispausti, pagaminti salotas ir
garnyrą, dar kepsniui liktų ir...
- Ar tik nežadi imtis gydymo morkomis? - Herbertas
įsiterpė tuo metu, kai ji perkratinėjo mintyse receptus. Gy­
dymo morkomis nebus - ji tik iškeps morkų pyragą.
- Žinau puikų morkų pyrago receptą - seniai jau noriu
išmėginti, - mąsliai tarė ji.
- Iš kur žinai, kad puikus, jei dar nekepei?
- Manau, kad puikus. Nebūk«toks priekabus.
- Toks jau esu. O kur dėsi likusias? - Herbertas parodė
į nukrautą morkomis stalą.
- Sušaldysiu. Jei nesi labai alkanas, tuoj pat imuosi dar­
bo.
- Neskubėk. Aš tuo tarpu trumpam užsuksiu pas Bodį ir
pasakysiu, kad sekmadienį manęs nelauktų.
- Žadi žaisti šachmatais su mano tėčiu?
- Žinoma. - Herbertas pasilenkęs brūkštelėjo ranka per
kelnes ir žengė prie durų. - Iki greito, užtruksiu ne ilgiau
kaip valandą. Okay?
- Okay, - linktelėjo Eva Marija. Ją apėmė keistas liū­
desys. Viskas lyg aišku ir tvarkinga, o drauge taip painu.
Štai stovi ji prie daržovių kalno ir teisinasi savo vyrui, ku­
ris juk myli ją. Ir šitaip nuolatos. Mano gyvenimas - tai
nuolatinis teisinimasis, dingtelėjo jai. Kad ir ką daryčiau,
amžinai turiu teisintis. Kodėl? Gal dėl to, kad vis nuklys­
tu į svajas.
- Beje... - Herbertas grįžtelėjo ir žengė prie jos iš lėto,
lyg dvejotų, ar derėtų taip elgtis. - Beje, noriu pasakyti tau:
myliu tave. - Jo lūpos prigludo prie jos lūpų, jo akys gal
akimirksniui taip priartėjo, kad visa kita pranyko, po to jie

80
ir vėl nutolo vienas nuo kito. Gal ji tik įsivaizdavo tą būse­
ną tą bučinį? Nenorėjo klausti Herberto.

Lengvai atsisakiusi to, ką buvo iš anksto numačiusi, ji pa­

gamino tėvams pietus - nutarė pamaloninti juos mėgsta­
miausiais Velershofų patiekalais.
- Tu visai išprotėjai, - purtydamas galvą tarė Herber­
tas, kai apie pusiaunaktį trečią kartą atėjo į virtuvę pasitei­
rauti, ar ji taip ir nežadanti eiti miegoti. Ji neįsižeidė dėl tų
žodžių. Gal dėl to, kad atsisveikindamas prieš miegą jis
švelniai ją pabučiavo. O gal dėl to ankstesnio „Beje, my­
liu tave“.
Verdant ir tarkuojant ir vis klausinėjant savęs, ar visa
kaip buvę anksčiau, tie žodžiai aidėjo jos galvoje lyg ma­
loni, kiek aitroka muzika. Laimė, ji nepristigo jokių pro­
duktų - gamino tradicinius patiekalus, kuriems neprireikė
jokių egzotiškų ingredientų, nebent šio to iš įprastinių at­
sargų ar šaldiklio. Ir jokių morkų!
Pirmiausia ji patiekė svogūnų sriubos, po to dešrelių
tešloje, netikrą maltos mėsos zuikį, skrudintos duonos, sto­
rokomis riekėmis pjaustytos duonos su pikantiškais pries­
koniais, leistų kiaušinių su garstyčių padažu, o pabaigai -
įdarytą liepsnojantį pyragą.
Sekmadienį per pietus, kai Eva Marija apliejo pyragą
romu, uždegė ir, mirguliuojant melsvom liepsnelėms, pa­
statė ant stalo, plojo ne tik tėvai, bet ir Herbertas.
- Nepaprastai skanu, - tvirtino vienu balsu visi trys, kol
galiausiai pareiškė, kad daugiau neįstengtų nė kąsnio nury­
ti.
- Tai tikra skrandžio puotą - išspaudė jos tėtis slapčia
atsileisdamas diržą.
- Ir nostalgiją - pridūrė mamą kuri, net septyniasdešimt
dvejų sulaukusi, galėdavo valgyti į valias nepriaugdama nė
gramo. Tą savybę išjos paveldėjo ir jaunesnioji dukra.

81
 - Na, gal ne visai, - kiek sutrikusi tarė Eva Marija. -
Vakar vakare viską pagaminusi staiga suabejojau, ar jums
tai apskritai patiks.
- Kaipgi! Pasidalyk su mama tais receptais, tuomet ji ir
namie galės pagaminti. Ypač puiki svogūnų sriuba ir, be
abejo, mūsų senasis gardusis liepsnojantis pyragas - buvau
jau pamiršęs jo skonį. Kartais man kyla įtarimų, kad tavo
mama slapta susidėjo su ekojurgiais, nes pastaruoju metu
nieko kita negaunu tik kažkokio bizalo, užbalinto nugrieb­
tu pienu, arba sojų daigų. Dažniausiai šaltų - sakau jums.
Eva Marija pažvelgė į mamą - ši nė neketino teisintis,
tik nuoširdžiai nusijuokė.
- Nekreipk dėmesio į to seno bambeklio burnojimus -
verčiau teprisimena, kąjam sakė gydytojas. Be to, man įsi­
pyko kasdien virti - gana jau prisiviriau. Jei Reinholdas
nori, pats tesisuka apie viryklę, tuomet supras, kaip smagu.
Na, kad ir dėl juoko - perrašyk jam receptus, Evuže.
- Vargu ar įstengsiu - gaminau pasikliaudama atmintim.
- Sakai, tuos receptus saugojai atminty trisdešimt ar dar
daugiau metų? - pasitikslino Herbertas. Eva Marija ne la­
bai tesuprato, kąjis norėjo pasakyti, tačiau iš mandagumo
nutylėjo. Jis niekaip nesuvokia, kad žmogus, nepajėgiantis
įsiminti pavardžių ir adresų, ką kalbėti apie telefono nume­
rius ar skaitmeninius slaptažodžius, po kelių dešimtmečių
gali prisiminti, kaip gaminamas koks pustuzinis „neturtin­
gų žmonių“ patiekalų. Nors jos tėvų negalėtum vadinti ne­
turtingais, tačiau, auginant penkis vaikus, teko taupyti, juo­
ba kai keturi iš jų studijavo.
- Tai nebuvo labai sunku - tuos patiekalus gana dažnai
gamindavau drauge su seneliu, - teisinosi Eva Marija. -
Senelis buvo puikus malūnininkas, be to, žmogus, kuris
domėjosi viskuo. Jis žinodavo, kaip sutvarstyti voveraitei
lūžusią letenėlę, kur dygsta geriausi grybai, ir mokėjo iš­
kepti puikų liepsnojantį pyragą.

82
 - Eva Marija vėl ėmėsi mėgstamiausios temos, - taręs
tai Herbertas pakilo ir pradėjo nurinkinėti nuo stalo indus.
- Tokių dvasiškai turtingų žmonių kaip tavo senelis var­
gu bau dar rastum, - šyptelėjo Reinholdas Velershofas. -
Na, gai dar tu, manau. Kaip sakai, gal savigarbai sustiprin­
ti sumeskim šachmatų partiją? Ne pro šalį būtų pajudinti
lašinius.
- Sutinku. Tik padėsiu Evai Marijai nurinkti indus, kad
nepagalvotumėt, jog aš koks pabaisa, aplink kurį visi tik
šokinėja.
- Nevark! - tarė Evos Marijos mama imdama iš Herber­
to lėkščių stirtą. - Kartą nurinkęs indus, netapsi šventuoju.
- Na, tuomet jokios vilties, - šyptelėjo Herbertas ženg­
damas prie uošvio.
- Dar bus progų ją atgauti, - žybtelėjo akimis Elizabe-
ta. - Mudvi su tavo žmona šį kartą apsiimame padaryti tai
pačios, bet ateity tikrai nepraleisime progos atsilošti ant sa­
vo vyrų. Taigi, sėsk prie savo žirgų, karalienių ir bokštų -
kas žino, kada kitą kartą gausi pažaisti.
- Ačiū, mieloji uošve. - Herbertas palinkęs pabučiavo
ranką tai dailiai moteriai, kurią iš tolo galėtum palaikyti
esant jauna mergaite.
Atrodo, dingtelėjo Evai Marijai juokinga mintis, lyg
lenktųsi prie maisto likučių viršutinėje lėkštėje. Ji svarstė,
kaip jos mamai pavyko tą tokį perdėtai santūrų Herbertą
priversti meilikauti jai nebijant pasirodyti juokingam - juk
su ja pačia jis niekada taip nesielgdavo. Jos mama, stipri
asmenybė, priversdavo kitus suktis aplink save. Deja, šįjos
gebėjimą paveldėjo tik Juta.
Prisiminusi nepaprastai dailią, trim metais jaunesnę se­
serį, Eva Marija pasijuto nepaprastai sena, bjauri, nutuku­
si, tad automatiškai įtraukė pilvą.
- Ar kas negerai? - Paklausė mama. - Tavo veidą stai­
ga išpylė raudonis.

83
 - Mano lašiniai ir visa, kamjie kenkia, negerai. Aš ir vėl
numojau ranka į savo gerus ketinimus ir baisingai prisiri­
jau. Nors iš visų mūsų ne kam kitam, o man nederėtų to da­
ryti. Ir tuomet prisiminiau Jutą-ji visiškai atsigimė į tave.
O man nieko kita nelieka, tik laukti, kol antkapyje bus iš­
kalta „Čia ilsisi Burbule!“ Jei ir toliau taip bus, man pri­
reiks dukart platesnės kapo duobės. - Ir, lyg norėdama kuo
greičiau įgyvendinti tuos niūrius spėjimus, ji lyžtelėjo sal­
džia mase aplipusią mentę. - Man išties niekas nepadeda,
mama.
Elizabeta, pastačiusi lėkščių stirtą, priėjo prie dukters ir
stipriai papurtė. Tamjai teko pasistiebti ant pirštų galų.
- Mesk tas paikystes, Evuže! Kas gi tau atsitiko? Turė­
tum juk didžiuotis savimi.
- Kuo, susimildama pasakyk, turėčiau didžiuotis? -
Šniurkštelėjo Eva Marija imdama jai ištiestą popierinį
rankšluostį. Gerai dar, pagalvojo, kad ne kokį pleistrą siū­
lo. - Ačiū! - sušvebeldžiavo tylomis plūsdamasi, po to ta­
rė: - Ar manai turėčiau puikuotis tuo, kad nebaigiau mo­
kyklos? Ar tuo, kad paslaugų centre gaunu mažiau nei de­
vyniolikmetė mano duktė padirbėjusi vasarą kokioje kvai­
loje pagalbinėje tarnyboje? Tad kodėl dar stebiuosi, kad Ti­
na manęs nėmaž nepaiso ir nė neklaususi parduoda Balu
pavadį?
- Balu? Tai jūs dabar ir šunį turit?
- Gerai būtų! Ne, mes neturime šuns. Balu - tai mano
išmonė. Negi jie tau nieko nesakė? Mamos svajonių šuo -
pas mus tai tapo kone metafora. - Eva Marija pasitrynė
smilkinius. - Iš tiesų juk turėčiau būti dėkinga Herbertui,
kad jis apskritai su manim apsikenčia. Ką manai?
- Manau, visiškai pakaktų guminės žarnos.
- Pakaktų kam? - paklausė Eva Marija tylomis gailė­
damas! savęs ir manydama, kad nieko kita ir nederėjo ti­
kėtis - net jos pačios mama nevertina jos rimtai.

84
 - Pakaktų perlieti tave šaltu vandeniu.
- Kaip anuomet brolius? - Prisiminusi tuos tris be pa­
liovos išdaigas krečiančius vaikėzus, ji nejučia šyptelėjo.
Kartą jie ištepliojo karvę šviesiai violetiniais dažais -
„Galbūt dabar ją parodys per televiziją ir ji išgarsės!“ Kar­
tą viešai surengė žąsų krikštynas, kad nemirtingosios jų
sielos po didžiųjų skerstuvių galėtų keliauti į dangų. Tos
trijulės išdaigoms nebuvo galo. Kai jie pernelyg įsisiausda-
vo ir jau nebeįstengdavo sustoti, pagelbėdavo nebent ledi­
nė vandens čiurkšlė, paleista kieme iš guminės žarnos.
Kiaurai permirkę tie išmoningi išdaigininkai atrodydavo
apgailėtinai. Tačiau, vos tik plaukai ir drabužiai išdžiūda­
vo, jie kaipmat užmiršdavo nuoskaudą.
- Visiškai pakaktų, - tarė Evos Marijos mama. Jos gu­
vios akys šelmiškai žybtelėjo. Nors aplink jas buvo galybė
smulkių raukšlelių, tai jos nėmaž nesendino.
- Tarsi būčiau tokia pat kūrybinga kaip broliai, - tarė
Eva Marija slūgstant džiugesiui. Ji nepaprastai mylėjo sese­
rį ir tuos išdaigininkus savo brolius. Nieko keista - visi juos
mylėjo ir visa, ko tik jie imdavosi, jiems puikiai sekėsi.
- Jei to pakaktų, kasdien pati po tris kartus lįsčiau po le­
diniu dušu, - tarė ji. - Nors šaltas vanduo man kelia tokį
pat pasibjaurėjimą kaip ir pasninkavimas - nuo to juk ir
pradėjome. Esu ištižėlė ir niekada neįstengsiu įveikti sa­
vęs. Nori kakavos? Manau, man dabar nepakenktų kakava,
gausiai užbalinta grietinėle. Ir koks tuzinas šokoladinių
keksų - dabar tai jau nieko nepakeis. - Eva Marija siekte-
lėjo dailiai ištapytos emaliuotos dėžės, kurioje laikydavo
savo pačios keptus sausainius. Ta dėžė pasitarnaudavo ne
tik per Kalėdas - sausainių čia būdavo ištisus metus ir, be
abejo, dažniausiai jais smaguriaudavo Eva Marija.
Nukėlus dangtį, iš dėžės pasklisdavo kvapas, kuris svai­
gindavo ją lyg senos istorijos ir svajonės ir prikeldavo iš
užmaršties praeitį. Ji prikišo šią sausainių, pyragėlių ir, be

85
abejo, šokoladinių keksų prikrautą dėžę mamai prie nosies,
tačiau ši nereiškė susižavėjimo.
- Sutik gi pagaliau, mama, - gardžiai kvepia, galėčiau
būti kepinių karalienė.
Tačiau mama nė neketino įsitraukti į tą žaidimą. Gal su­
prato, kad dabar puiki proga pasikalbėti su vyresniąja duk­
ra akis į akį. Geriau jau nereikia, pamanė Eva Marija ir me­
tė viltingą žvilgsnį pro virtuvės duris - iš Herberto kabine­
to per prieškambarį atsklido prislopinti vyrų balsai. Nepa­
prastai troško, kad kuris nors vyrų ateitų čia atsigerti, sutri­
kus skrandžiui, paprašyti kartumynų ar dar ko. Tačiau jos
maldavimai nebuvo išklausyti. Tuo tarpu mama ištraukė
jai iš rankų dangtį, energingai užvožė dėžę ir, įsikibusi į pa­
rankę, žengė durų link.
- Eime! - paliepė ji.
- Kurgi turėčiau eiti?
- į viršų. Pasinaudojusios proga ramiai pasikalbėsime
apie tas kvailystes. Man nė į galvą nebūtų šovę, kad yra
taip blogai. - Elizabeta Velershof atidarė virtuvės duris ir,
prispaudusi pirštą prie lūpų, nusitempė dukterį į antrą
aukštą, į kambarį, kuriame vos prieš keletą dienų dar kara­
liavo Tina. Be vieno kito niekniekio ir visur pridraikytų
drabužių, tas kambarys buvo kone tuščias, tik ant sienų ka­
bojo užsilikę popžvaigždžių plakatai, klasės nuotraukos,
atostogų žemėlapiai ir įrėminti jaunimo žaidynių diplomai.
- Sėsk gi pagaliau! - Stumtelėta mamos, Eva Marija
klestelėjo ant Tinos lovos.
Maža, bet oho kiek jėgos turi, pamanė Eva Marija pyk­
telėjusi. Mano mama niekada tiek nepasens ir nepasiligos,
kad neįstengtų manęs stumtelėti. Eva Marija kone mėgavo­
si suvokimu, kad iš visų šeimos nariųji vienintelė tepavel-
dėjo vien silpnybes. Prabilo tik tuomet, kai mama paspyrė
sausainių dėžę po lova.
- Nederėtų taip elgtis su gerais kepiniais, mama!

86
 - Iš akių - ir iš širdies! - O tada ėmėsi reikalo. Jos ma­
ma buvo stamantri, puikiai sudėta, turėjo tvirtas it vyro
rankas ir skvarbų protą - ir ne tik. Ji buvo pratusi laikyti
prispaudusi pirštą vienoje vietoje tol, kol ši įskausdavo, kol
pasipriešinimas pratrūkdavo it pūlinys ir Eva Marija ir vėl
tapdavo maža mergaite.
Bent jau taip ji jautėsi imdama vieną popierinę nosinę
po kitos - mamos atsargos buvo, regis, neišsenkančios - ir
šluostydamasi ašaras. Pyktis ant savęs pačios kaitaliojosi
su gėda ir troškimu būti žmogumi, keliančiu artimiesiems
pasididžiavimą. Ji jautė, kaip gūra jos svajos, juoba sieto-
sios su šiuo kambariu.
- Maniau, galėsiu jį sau įsirengti, tik sau. Pagaliau už­
daryti duris ir užsiimti tuo, kuo noriu. Bet, žinoma... - ji
vėl pratrūko verkti, - tai visiškai kvaila, nes nė nenuma­
nau, ką apskritai čia veikčiau. Veikčiau, supranti, mama?
Negi vien svajočiau? Jokio protingo paaiškinimo, kam
man ta nuosava erdvė, aš nesugalvoju. Ten apačioje aš bent
jau verdu, kepu, šveičiu, lyginu ir taip paliudiju Herbertui,
kad esu reikalinga.
- Tra-ta-ta-ta-ta! Tad kodėl gi neįsirengi to kambario
kaip nori? Visa kita susiklostys savaime - tereikia nebijoti
naujovių. Pirmiausia turi suteikti sau pačiai galimybių.
- Bet...
- Tik nesakyk, kad tai Tinos kambarys ir tau nedera jo
užimti! Tinai ir Aleksui davei visa, kad jie taptų pasitikin­
čiais savimi jaunais žmonėmis - dabar jau pakaks. Sve­
čiuodamiesi namuose jie galėtų pamiegoti ir viename kam­
baryje arba vienas jų galėtų persikraustyti į svetainę ant
kušetės. Tai jiems nė kiek nepakenktų - dargi priešingai.
Ateis toks laikas ir teks suprasti, kadjie nėra pasaulio bam­
ba, kad ir jiedviem prie visko reikia prisidėti.
- Ir Herbertas taip sako, - šniurkštelėjusi tarė Eva Ma­
rija. Gniutulas vis labiau spaudė gerklę.

87
 - Tad kokios problemos, jei net nuosavas vyras tave su­
pranta? Tai retai tepasitaiko - gerai žinau. Ir tavo sesuo
amžinai vis tą pačią giesmę traukia. Ir nei jos puiki figūra,
nei grožis, nei keliais eurais didesnė sąskaita čia nieko ne­
gali pagelbėti.
Atsidususi Eva Marija ryžosi pasakyti tiesą:
- Herbertas išnuomojo vaikų kambarius.
Akimirką Evos Marijos mama sėdėjo netekusi žado, po
to tarė:
- Ką? Nė tavęs neatsiklausęs? Kas galėtų pagalvoti?
- Ne, ne, jis atsiklausė manęs...
- Ir tu sutikai, nors visai netrokšti to? Kaip visuomet!
- Tai dėl jo kaijeros, dėl svarbaus sandėrio - negaliu
jam stoti skersai kelio.
- O kaipgi tu pati?
- Aš nepasiekiau ir nesiekiu jokios karjeros - juk taip.
O gal turėčiau imtis spekuliacijų Ostgaso ir traškučių akci­
jomis?
-Nė nežinojau, kad dujos skirstomos pagal pasaulio ša­
lis, bet tai nesvarbu. Ar gali man pagaliau paaiškinti - ne­
gi tas nepataisomas rimtuolis mano žentas dabar jau imasi
priedo ir spekuliavimo?
Eva Marija pratrūko kvatoti. Ji juokėsi kone isteriškai,
negalėdama susivaldyti. Ją džiugino ir guodė tai, kad iš­
mintingoji jos mama taip pat naiviai, kaip ir ji pati, suvokė
pavadinimą Ostgas. O ir mintis, kad Herbertas galėtų tapti
šmugeliautoju, ne ką mažiau ją linksmino.
- Sakyk gi pagaliau, kas tave taip prajuokino? - klausi­
nėjo Elizabeta.
- Aš tik pagalvojau, kaip būtų, jei Herbertas ir Šernas
susikeistų vietomis.
- O kas gi, susimildama sakyk, tas Šernas? - O kai Eva
Marija vis neatsakė, tarstelėjo:- Na, negi tai tavo... drau­
gas? - Ta pauzė ir pabrėžtinai tariamas žodis „draugas“ liu­

88
dijo, kad mama nė kiek neabejoja Šerną esant jos meilužiu,
o tai buvo dar juokingiau. Šį kartą Eva Marija juokėsi iki
ašarų, net susiėmusi pilvą, persilenkusi lyg būtų varstoma
dieglių.
- Eva Marija, jei tuoj pat nepaaiškinsi visko, kaipmat
perliesiu šaltu vandeniu.
Eva Marija pakėlė akis į motinos ranką ištiestą link
kriauklės, įmontuotos nišoje už drabužių spintos. Link ne­
didukės kriauklės, kurią Tina pati išsirinko ir kuri tetiko
rankoms mazgotis ir šveistis dantims.
- Jei jau taip nutiko, veikiausiai man tikrai reiktų kažką
nuplauti, - pūtavo ji. - Bet tikrai ne Šerną prisiekiu tau.
Pas mus paslaugų centre kalbamą kad jis pamišęs dėl La­
ras Kroli.
- Ne kažin koks įvertinimas.
- Bet Šernas vis dėlto yra okay, o ypač jo šuo - tiesiog
svajonė. - Eva Marija nė pati nepajuto, kaip pradėjo pasa­
koti visokius nutikimus, kaskart lyg ir savaime įterpdama
naujų, iš Šerno išmoktų žodžių. - Taigi, yra taip, - baigda­
ma tarė. - Dabar, jei nori, gali pamokslauti. Tik nieko ne­
sakyk Herbertui.
Elizabeta papurtė galvą ir tiriamai pažvelgė į dukrą lyg
į visai nepažįstamą moterį.
- Visiškai pribloškei, - pagaliau tarė, - bet vilties yra.
- Manai, tai ne maniškiam žvirblio protui?
- Priešingai - jau žengei vieną žingsnį, Evuže! Turėtum
suvokti: dabar esi visai kitokia Eva Marija. Daug drąsesnė
ir dinamiškesnė. Jei gerai prisimenu, paskutinį kartą ma­
čiau tave tokią kai tau buvo aštuoniolika - tuomet, užuot
baigusi mokyklą tu užsispyrei važiuoti gyventi pas mano
tėtį į malūną. Tuomet tavo akys taip pat spinduliavo
džiaugsmu ir, kad ir ką sakėme, nenusileidai.
- Man tai buvo pirmoji ir vienintelė galimybė įgyven­
dinti svajonę, - tyliai tarė Eva Marija. - Manau, tie ketveri

89
metai, praleisti pas senelį, buvo laimingiausi, netemdomi
jokių rūpesčių mano gyvenimo metai.
- Taip, tuomet tu lioveisi skynusi ramunes ir pašiusi jų
žiedlapius, hm.
- Tu žinojai?
- Be abejo, netgi žinau, dėl ko tuos žiedlapius skabei.
Galiu pasakyti - dėl Michaelio.
- Žinoma, Micha buvo mano didžioji aistra. Manau, vi­
sos klasės mergaitės buvo įsimylėjusios tą „žavųjį profeso­
rių“, jis buvo toks protingas ir iškalbus, o ir išvaizdus. Be
to, jis pirmasis iš klasės įsigijo automobilį. Gauti kvietimą
pasivažinėti jo „antimi“ buvo tas pats, kas laimėti loto. Be
abejo, man nebuvo jokios vilties, kad ir viso pasaulio ra­
munes nuskabyčiau. Po velnių siunčia, po velnių siunčia -
tai bylodavo paskutinis žiedlapis - po velnių siunčia.
- Tuomet tu buvai paauglė, dabar - subrendusi moteris,
kuri ką tik paliudijo, kad pajėgia pranokti save pačią. Ga­
liu prisiekti, kad tu, kaip ir aš, iki pat gyvenimo pabaigos
didžiuliu lankstu apeisi tai, kas tiesiogiai susiję su pinigais.
Nors dabar kalbi kone kaip brokeris.
- Aš tik kartoju kaip papūga. Šernas vis nenurimo, kol
tiesiog kalte neįkalė man kelių pagrindinių sampratų.
- Tai visiškai nieko nereiškia. Tavim dėta gerai pamąs-
tyčiau, ar tai išties likimo ženklas.
- Ak, mama! - Eva Marija atsiduso ir paskersakiavo į
dėžę su saldėsiais ties lovūgaliu.
- Nenuklysk! - Elizabeta taip stipriai paspyrė dėželę,
kad ši kaipmat pradingo Evai Marijai iš akių.
- Nenuklystu - suvokiu realybę. Be to, visoje šioje gyven­
vietėje nė su žiburiu nerastum ramunės išsiburti. Užtrukome,
kaip manai, ar nevertėtų užkaisti kavos? Turiu iškepusi mor­
kų pyragą o jei kam nors jis pasirodytų įtartinas, galėtų val­
gyti įprastinio maisto: obuolių pyrago ar sluoksniuotų varš­
kės pyragaičių su slyvomis, pabarstytų džiūvėsėliais.

90
 Elizabeta ir vėl norėjo prikišti dukrai nuklydus nuo te­
mos, tačiau tuo metu kažkas šūktelėjo iš apačios. Jos išgir­
do artėjant žingsnius - netrukus duris pravėrė Reinholdas
Velershofas.
- Ak štai kur jūs? Kažin kas mums žadėjo: vėliausiai
ketvirtą gersime kavą? Mielosios damos, jau dvidešimt po
keturių.
- Tuoj, tėti, - pašokusi Eva Marija apsikabino tėčio
kaklą, po to nuskubėjo laiptais žemyn.
Tai išsigelbėjimas, smilktelėjo jai mintis.
Bailė! - antrino kitas balsas.
O tuomet - vėl kuždesys, ir prieš akis labai ryškiai išky­
la vaizdas: kiek tik akys užmato - ramunės, jos palinksta į
ją ir masina: Ateik, nusiraškyk mane! Tau tereikia tikėti!
- Stok! Ar nori pargriauti mane? - laiptų apačioje atki­
šęs rankas stovėjo Herbertas ir užvertęs galvą nustebęs
žvelgė į ją.
- Paprasčiausiai nepastebėjau tavęs.
- Nesu jau toks mažas. Ar suplakti grietinėlę? O gal tu
suplaksi, o aš sparčiai padengsiu stalą kavai, kitaip vietoj
plaktos grietinėlės galite gauti sviesto. Tėtis klausė, ar tu­
rime kavos be kofeino.
- Žinoma, vakar specialiai nupirkau.
- Gera mergaitė! - Herbertas pakštelėjo jai į kaktą.
Ir kodėl, pamanė Eva Marija, staiga taip panūdau bent
kartą nebūti gera? Paika mintis. Ji netroško būti nepriekaiš­
tinga, tačiau visuomet žinojo savo ribas.

91
 Nepasversi - nelaimėsi

Pirmadienio rytą įžengusi į paslaugų centrą Eva Marija

bergždžiai žvalgėsi Semo. Pasigedojo jau tramvajuje. Užtat
šefas vėl buvo čią jis šokčiojo po biurą įsitvėręs ramentų.
Matyt, plokštelės pašalinimas tebuvo menka operacija. Eva
Marija pajuto gailestį jam. Buvo primiršusi, kad praeitą sa­
vaitę, sukeverzojęs raštelyje kelis paliepimus, jis apgaule
atėmė išjos Lieblingo įmonę ir šitaip sulaužė duotą žodį. Bet
apie tai neverta nė kalbėti, juoba dabar svarbiau kas kita.
Tokia darbo atmosfera neskatina kūrybingumo, nu­
sprendė ji. Tačiau ši aiški formuluotė susidėliojo jos galvo­
je kiek vėliau.
Buvo beveik vienuoliką kai pro duris įžengė Šernas. Ne
vienas. Šalia bidzeno Futuras. Rodydama grimasas, Eva
Marija bandė perspėti Šerną: Simonas Šturmas sugrįžo, jis
tikrai nesitaikstys su auksaplaukiu retriveriu, turinčiu sen­
bernaro priemaišų.
„Dink iš čia!“ - bylojo jos žvilgsnis, o lūpos į telefono
ragelį kartojo „Taip“, „Žinoma“, nes kitame laido gale įpy­
kęs vyras skundėsi, kad jam suskilo klozetas.
Tačiau Šernas nebūtų Šernas, jei klausytų nebylaus jos
perspėjimo. „Geriausia gynyba puolimas!“ - taip manyda­
mas jis žengė „kapitono tiltelio“ link. Vos po kelių sekun­
džių iš už stiklo sienos pasigirdo triukšmas, baisus triukš­
mas, o garsiausiai aidėjo Futuro lojimas.

92
 Šiamjaunam šuniui tokia ankšta patalpa veikiausiai kė­
lė siaubą. Eva Marija nežinojo, ko gi stvertis: skubėti ke­
turkojui draugui į pagalbą ar apsimesti, kad ji čia niekuo
dėta. Tačiau kaipmat apsisprendė pamačiusi savo nišoje
lyg iš po žemių išdygusį šefą - nė negirdėjo, kaip jis atėjo.
Jos žvilgsnis slydo jam nuo galvos iki kojų - be ramentų!
Tai bent apsimetėlis!
- Ponia Šplit, norėčiau pagaliau žinoti, kieno tas balsi­
nis žvėris? Man sakė, kad tai jūsų šuo. Jeigu taip, prašau
tuoj pat jį išmėžti.
- Šuo nėra kokia atmata, kurią reikėtų išmėžti, - pa­
prieštaravo Eva Marija ir lyg gindama apkabino Futurui
kaklą o šis tuo tarpu pabandė užsiropšti jai ant kelių. Ta­
čiau dideliam šuniui ne taip paprasta įgyvendinti tokį ryž­
tingą sumanymą - tai priekis nukąrą tai užpakalis. Be to,
jis vis bandė kaskart lyžtelėti jai veidą - buvo visai sutri­
kęs. Tarsi kas būtų pastojęs jam kelią o ji būtų vienintelis
išsigelbėjimas, jis vis mygo ją visu gal 60 kilogramų svo­
riu, kol nusmaukė jai nuo galvos ausines.
-Atsargiau gi! Tokios brangios ausinės! Ir skaičiuotu­
vas - o Dieve!
- Nieko nedarykite! - Pasigirdo iš už Simono Šturmo
nugaros.. - Juk sakiau jums: tai mano šuo - patikėkite pa­
galiau. Aš tik paprašiau praeitą savaitę ponios Šplit pagal­
bos, nes jos statusas šioje komiškoje įstaigoje kiek geres­
nis nei mano.
- Komiška įstaiga? Koks įžūlumas! Kaip apskritai drįso­
te tokį lig šiol nepriekaištingą žmogų painioti į savo nešva­
rias intrigas? Seniausią mano darbuotoją! - Simonas Štur­
mas pažvelgė į ją ir jai pasirodė, jog jis ant jos galvos mato
prasimušant pavienius žilus plaukus. Pasijuto tarsi močiutė,
tarp gerokai jaunesnių kolegių neturinti jokių perspektyvų.
- Ji nėra nei seną nei beviltišką kaip kad manote! - at­
kirto Šernas.

93
 Jei įmanytų, Eva Marija pultų jam ant kaklo, tačiau tai
būtų baisi kvailystė. Tai patvirtino ir tolesni šefo žodžiai.
- Tuoj pat išeikite iš čia, - vamptelėjo jis išraudęs lyg
burokas.
- O jei neisiu? Su manim sudaryta sutartis.
- Bandomajam laikotarpiui, jei pamenate, pone Bišofai.
Ir joks darbo teisės kodeksas man neįrodys, kad turiu lai­
kyti įstaigoje šunį sulig veršiu. Nieko nuostabaus, kad nau­
ja mūsų darbuotoja paspruko po dviejų dienų. Ji pati man
paskambino ir pranešė tikrąją savo išėjimo priežastį. Jūs
dėl to kaltas, pone Bišofai. Tojau per daug! Dinkite man iš
akių!
Šernas, prieš akimirką taip ryžtingai puolęs šefą, dabar
priminė visiškai praradusį viltį jaunuolį - per savo trisde­
šimt aštuonerius metus taip ir nesubrendusį į vyrą.
- Jūs nepadarysite to! Kur aš dėsiu Futurą? Jei paliksiu
jį vieną namuose - kaipmat išlėksiu iš buto. Ir kaip aš, ve­
dinas šunimi, susirasiu naują tarnybą? Jūs tyčiojatės iš
manęs.
- Anksčiau reikėjo galvoti. - Kandus Simono Šturmo
tonas aiškiai bylojo: toks neatsakingas asmuo kaip Šernas
galiausiai gavo ko nusipelnęs. - Gal pasižvalgykite po Kel­
no tiltus, pone Bišofai, jų juk tokia galybė, ten rastumėte
nemenkai ponaičių su šunimis prie šalies, - pabaigai tarė,
o žodis „ponaičių“ nuskambėjo lyg antausis.
Eva Marija, nustūmusi nuo kelių Futurą, pašoko - nebe­
galėjo daugiau apsikęsti.
- Kaip jūs galite taip kalbėti? Tai nežmoniška, jūs
man... - ji nespėjo baigti, nes keturkojis jos draugas
urgzdamas įsispraudė tarp jos ir šefo, o Šernas, pasinau­
dojęs proga, šnibžtelėjo jai: „Prašau, prašau nurimti, dėl
manęs“. Suglumusi, nieko nebesuprasdama ji netarė dau­
giau nė žodžio. Bet kodėl Šernas prašo tylėti ir ar turi tei­
sę?

94
 Tačiau nebuvo kaip jo paklausti, nes Simonas Šturmas,
atplėšęs geležines duris, vedančias į laiptinę, didžiuoju
pirštu ryžtingai mostelėjo nuo Šerno ir išsišokėlio jo šuns
laiptų link.
Tik tuomet ji susivokė, kad nė nežino, kaip juodu galė­
tų ją susirasti. Juk vienintelė vieta, kur jie susitikdavo, lig
tol buvo paslaugų centras. Prakeikimas, prakeikimas, pra­
keikimas! Eva Marija pamanė - nebėra jokios vilties. Lai­
mė, ji klydo.
Eva Marija nenustebtų, jei po to, kai bandė apginti Še­
rną, šefas visą apmaudą išlietų ant jos. Tačiau nutiko ki­
taip - jis pasiūlė ramunėlių arbatos. „Kad nusiramintu­
mėte“, - tarė, lyg jam būtų visai iš galvos išgaravę, kieno
gi ji pusėj.
Tikroji tokio perdėto mandagumo priežastis paaiškėjo
likus vos porai minučių iki pietų pertraukos - nuo šios die­
nos ji ir vėl dirbo iki pietų. Ji jau buvo besusirenkanti daik­
tus, kai, pasiramsčiuodamas ramentais, pasirodė Simonas
Šturmas - klik klak. Jis kostelėjo ir pakvietė trumpai pasi­
kalbėti prie keturių akių.
Iš lėto eidama jam pavymui, ji galvojo, kad dabar nė ne­
mirktelėjęs jis atleis ją iš darbo. Toks draugiškas buvo tik
dėl to, kad neturėjo žmogaus jai pakeisti - viskas aišku! Ne
taip paprasta dirbti už tris, juoba gaunant tokį apgailėtiną
atlyginimą. Matyt, pavyko susirasti ką nors telefonu.
Ji ne kartą gavo patirti, kad jis kiaurą valandą gali išsė­
dėti neatitraukdamas ragelio nuo ausies - tai būdavo jai pa­
ranku, tačiau tai jau kita tema. Svarbiausia tai, kad jos są­
žinė švari. Eva Marija buvo pasirengusi tam, kad ją išmes
iš darbo.
- Taigi sėskite, mieloji ponia Šplit.
Mieloji ponia Šplit? Ji netikėjo savo ausimis - taip jis
jos dar niekada nebuvo vadinęs. Jo kėslai visiškai aiškūs -
nė ramunių buriant nereikia skabyti.

95
 Taip ir buvo. Šefas pateko į keblią padėtį: iš skambini­
mo telefonu nebuvo jokios naudos, jam nepavyko prisivi­
lioti naujos darbuotojos, tad dabar štai stovi prieš Evą Ma­
riją ir prašo pagalbos. Ji - „seniausias šios arklidės arklys“,
taigi pažįsta kone kiekvieną užsakovą, gerai žino, ko reika­
laujama, gali ir dirbti pamokyti, ir draugiškai nuteikti užsa­
kovus. Ji idealus kamštis, kuriuo galima užkimšti bet kokią
skylę, negana to - dar ir pigus.
Susidarius tokiai kebliai situacijai, Simonui Šturmui ki­
lo mintis pridėti jai prie algos kokį centą kitą. Lyg tarp kit­
ko jis tarstelėjo pasikliaująs jos „širdies gerumu“, nors bū­
tent dėl toji, deja, leidosi suklaidinama Šerno. Iš tikrųjųjis
tik siekė, kad ją pradėtų graužti sąžinė.
- Žinote, pone Šturmai... - Eva Marija atsistojo ir žen­
gė durų link, tačiau šefas prišokęs pastojo jai kelią. Dabar
visos kolegės galėjo stebėti šį spektaklį, jaudinantį jas vei­
kiausiai labiau nei kokie nors itališki pasižodžiavimai. Jos
sugaišo jau dvylika pietų pertraukos minučių.
- Žinau, ponia Šplit, - Simonas Šturmas kaipmat už­
gniaužė jos prieštaravimą neleisdamas tarti nė žodžio. -
Žinau, kad jūs nieko pikta nemanote. Kas, jei ne aš, galėtų
tai žinoti? Kaip sakoma, jūsų širdis auksinė. Todėl ir pra­
šaujūsų, o ne ko kito.
Dar dėl to, dingtelėjo Evai Marijai, kad ji vienintelė
dirba pusę dienos, tad galima krūvį didinti. Ir tuomet vėl
prisiminė Šerno žodžius: Prašau, prašau nurimti, dėl ma­
nąs.
Jos tylėjimą Simonas Šturmas kaipmat įvertino kaip su­
tikimą ir, jei ji nebūtų sučiuopusi už nugaros durų rankenos
ir spustelėjusi ją po to per porą žingsnių pasitraukusi, jis,
be jokios abejonės, būtų bičiuliškai patapšnojęs jai per pe­
tį. Ją pasiekė tik lipšnūs jo žodžiai - rankos, sakytum, lai­
minti iškeltos, pakibo ore.
- Žinau, kad nepaliksite manęs likimo valiai, mieloji

96
ponia Šplit. Galbūt reikėtų pagalvoti ir apie tai, jog atei­
tyje, kad ir kartais, galėtumėte dirbti pas mane visą die­
ną. Jūsų vaikučiai, be abejo, jau eina į mokyklą ir grįžę
galėtų po pietų porą valandžiukių pabūti be mamytės. -
Simonas Šturmas, norėdamas parodyti, kokio dydžio yra
jos vaikučiai, pakėlė ranką aukštyn - nuo Evos Marijos
kelių krūtinės link. Laimė, dabar juodu skyrė gal du met­
rai.
- Abu mano vaikučiai... - Eva Marija pakėlė vieną ran­
ką prie smilkinio, kitą gerokai virš galvos, - studijuoja
Brandenburge.
- Juo geriau. - Šefas nusprendė, kad šią temą derėtų ap­
tarti nuodugniau, tad jau ketino grąžinti ją atgal į savo šilt­
namį.
- Ne! - Sušuko Eva Marija. - Jokiu būdu. Kad ir kaip
būtų, pirmiausia turiu pasikalbėti su savo vyru. Jis... jis da­
bar manęs labai laukia.
Tai Simonui Šturmui pasirodė savaime suprantama. Gal
jam buvo patrauklu, kad ištekėjusi moteris paklūsta su­
tuoktinio norams. Tačiau perspektyva, bent jau šios popie­
tės, jam buvo ne tokia patraukli. Tai patvirtino ir tolesnis jo
klausimas:
- Bet ar negalite paskambinti savo vyrui ir susitarti? Juk
tai būtinas reikalas - jis tikrai supras.
Tikrai supras? Nes vyrai iš prigimties yra būtinų reika­
lų specialistai? Ar tik jis neklysta, pamanė Eva Maria ir
vėl ėmėsi melo. Nė nesumikčiojusi ir neparaudusi. Kažin
geras tai ženklas ar blogas? Nė nesukdama galvos, ar še­
fas patikėjo jos žodžiais, neva namie, be Herberto, jos lau­
kią ir tėvai. Nedidelė melagystė iš reikalo, mama! Minti­
mis Eva Marija nusikėlė į Melę pas savo tėvus, kurie šeš­
tadienio popietę, kaip buvo sutarę, ir vėl turėtų atvykti į
Kelną.

97
 - Ei! - Lyg šnibžtelėjo kažkas nematomas, tačiau dvi­
dešimties metrų spinduliu aplink nieko nebuvo - vien skel­
bimų stulpas, tad Eva Marija trumpam stabtelėjusi vėl žen­
gė tolyn. Veikiausiai pasigirdo.
- Ei, stok, kitaip šausiu!
Vis dėlto nepasigirdo! Ji sustojo ir staiga susivokė, iš
kur sklinda tas kuždesys. Šernas, žinoma, Šernas - baugiai
žvalgydamasis aplink, užspaudęs Futuro snukį, jis išlindo
iš už skelbimų stulpo. Elgėsi taip, tarsi būtų ką tik paspru­
kęs iš kalėjimo ir baimintųsi, kad bet kurią akimirkąjį ga­
li sučiupti.
- Ką darai? Ar žadi mirtinai pergąsdinti mane? Kad šir­
dies smūgį gaučiau, ką? - Eva Marija teatrališkai stvėrėsi
už krūtinės, tačiau kai po įsiręžusia į kūną liemenėle pirš­
tai bakstelėjo į naują riebalų rinkę, kaipmat nuleido ranką.
Drauge ji pajuto nepaprastą palengvėjimą, kad vis dėlto su­
sitiko su Šernu ir Futuru.
- Betgi nieko. Tave ne taip paprasta priveikti.
- Iš kur žinai? - paklausė Eva Marija svarstydama, kaip
po tokio visiškai naujo jai įvertinimo derėtų elgtis.
- Nagi mačiau, kaip sudorojai tą pelų maišą. Tik, deja,
jis bus mums reikalingas, tad derėtų būti atsargesniems. -
Jis baugščiai apsižvalgė, tačiau gatvėje, be dviejų kalėjimo
lankytojų, kurie pūsdami cigarečių dūmus pradingo už
kampo, nebuvo nė gyvos dvasios.
- O kamjis mums reikalingas?
- Na taip, ne tiek jis, kiek jo kompiuteris, kad prieitume
prie interneto. Ketvirtadienį keturioliktą valandą išmuš
mano pasirinkimo sandorio valanda. Mes lauksime iki pas­
kutinės akimirkos, tarkim, iki trylikos trisdešimt, o tuomet
tu imsies darbo.
-Aš?
- Žinoma, tu. Negi manai, kad tas beždžionžmogis leis
man įkelti koją į išganingąsias jo erdves vien tam, kad ga­

98
lėčiau ir toliau kaip tinkamas tvarkytis ir stumdyti visa ir
dargi neišleisti iš akių savo popierėlių reikalų.
- Klausyk, aš nieko nedarysiu.
- Kada nors būna pirmas kartas. O tu iš prigimties gabi,
paklausk Futuro! - Šernas paleido Futuro snukį. Auksap­
laukis retriveris viauktelėjo ir, džiaugsmingai pavizginęs
uodegą, prikišo snukį prie Evos Marijos rankų. - Žiūrėk,
jis bučiuoja tau rankas!
- Ojei ką nors ne taip padarysiu?
- Nepadarysi. Aš tau viską tiksliai surašysiu. įvairiuose
tinklalapiuose pasižiūrėsi, kaip keičiasi kursas, tačiau tai tik
dėl tikrumo, nes šiaip jau aš išsiaiškinau, kad mūsų puslai­
dininkių kursas kilo kas valandą. Mes lauksime iki pat pas­
kutinės akimirkos, kad pelnytume kuo daugiau. Tuomet
tuoj pat imsies naudingo mums simbolinio akcijų pirkimo -
geriausia tai padaryti www.comdirect.de - arba www.spar-
da-hh.de tinklalapiuose, ten aš turiu vadinamąją einamąją
sąskaitą. Abiems jiems tinka SSL kodavimas.
- O kam tas kodavimas?
- Taip patikimiau. Tuomet joks pašalietis ir joks šefas
tau nesutrukdys, o kas dėl mūsų didžiojo boso, juk visa tai
pernelyg painu, kad jis suprastų, iš kur čia Put* ir Call**,
nes jo protas toliau vištų lesalo ir telefono skambučių ne­
neša. Jis nė nepagalvoja, kad visai paprasta būtų įvesti
kompiuterių tinklo kontrolę, - tai net vaikas įstengtų pada­
ryti.
Savo PIN kodą aš tau taip pat užrašysiu. O jei kaskart
žvilgtelėtum, kas vyksta manajame Ostgase, irgi būtų ne­
blogai. Tas tipas ant suolelio prie namų tikras kinkadre-
bys - kasdien vis klausinėja, kada pagaliau susimokėsiu.
Kada? Kvailas klausimas! Savaime suprantama, kai tik

* Put option (angį) - pasirinkimo parduoti sandoris. - Vert. past.

** Call option (angį.) - pasirinkimo pirkti sandoris. - Vert. past.

99
gausiu pinigų. O Futurui irgi nustatytas tikslus terminas,
ir nieko čia nepadarysi.
- Ar tai reiškia, kad turėtum atsisakyti ankstesnių savo
ketinimų, bent jau susijusių su dujų bendrove.
- Kitaip išlėkčiau! Tikiuosi, traškučiai pasieks mane per
tris dienas ir tuomet aš čiupsiu Ostgasą. Tuo tarpu Teksaso
traškučius turėčiau gauti po keturiasdešimt dolerių už vie­
netą- tai byloja man mano viršugalvis, nosis ir po apendik­
so operacijos likęs randas. Kai tas vietas niežti... palauk, dar
pamatysi, kaip banke man tiesia raudoną kilimą.
- Prieš gerą valandą tavo traškučių kaina buvo maždaug
trisdešimt keturi doleriai, o Ostgaso indeksas tik per valan­
dą šoktelėjo kone dvigubai. Žadi niekada nesuklysti, ma­
nai, tavęs neapgaus? Kaži kodėl man tai nepatinka. Bet tu
geriau žinai - pagaliau esi juk ekspertas, ar ne?
Po šio retorinio klausimo Eva Marija liovėsi maigiusi
minkštas Futuro ausis ir įsmeigė akis į Šerną.
Šią akimirką jis, be abejo, neatrodė itin inteligentiškai,
juoba ir lūpa buvo atvipusi. Po to lyg išmesta į krantą žu­
vis ėmė gaudyti orą, kol galiausiai ir visai atsigavo. Jis ne­
galėjo patikėti savo ausimis.
- Vadinasi, tu ir anksčiau žiūrinėdavai.
- Žinoma! Kaip kitaip ką nors sužinočiau apie tuos ta­
vo kursus?
- Ei! O kaip tau pavyko išvengti Cerberio?
- Tu juk pats ką tik sakei, kad tai net vaikas sugebėtų.
- Na, ne visai taip, - Šernas, regis, kiek įsižeidė.
Turėtų tik džiaugtis, pamanė Eva Marija ir pajuto už-
plūstant džiaugsmą dėl to, kad privertė jį nekantrauti. Vis
dėlto viršų paėmė garbingumas.
- Kaip tai daroma, sužinojau iš vaikų. Jie be perstojo
girdavosi, kad net penktokas įstengtų apmauti mokytoją,
jei tik panorėtų prisijungti prie to, kas oficialiai draudžia­
ma. Mat apsauginė sistema nėra labai tobula.

100
 - Mergaite, tu vėtyta ir mėtyta! Dabar, kad reikalai pa­
judėtų, turėtum, tiesą sakant, ilgėliau padirbėti ir imtis po­
pietinės pamainos.
- Jie jau pajudėjo, - džiaugsmingai tarė Eva Marija ir
kone prajuko žvelgdama į suglumusį Šerno veidą.
Ji nusprendė bent jau savaitę padirbėti buvusioje Šerno
vietoje. Ilgainiui žongliruoti biržos reikalais jai bus vieni nie­
kai, juoba jau dabar, kiek panaršiusi internete, ji susidūrė su
gana įdomiais dalykais. Net visiškas naujokas, kaip kad ji,
vaigu ar patikėtų vienos ar kitos akcinės bendrovės paistalais,
kad ir gražiai iliustruotais, apie jos siūlomą produkciją.
Pastarosiomis dienomis Eva Marija vis baiminosi, kad
Herbertas netrukus praneš tikslią jaunųjų Ėberlių įsikraus-
tymo datą. Tačiau, kai trečiadienio vakarą jis tai pasakė,
reagavo kone abejingai.
- Taigi jiedu įsikraustys savaitgalį? - tarė ji ir ėmėsi ly­
ginti skalbinius. Lyginant jos mintys - šį kartą nieku gyvu
negalėtum pavadinti jų svajomis - vijo viena kitą. Jei tik
Herbertas žinotų, kas dabar, laidant jo marškinius, dedasi
jos galvoje, jį veikiausiai ištiktų smūgis.
- Gal norėtum sužinoti, kaip toliau visa klostysis? - pa­
siteiravo jis.
- Pinigų Ėberlės neskaičiuoja. Spėju, dabar jie parsiga­
bens baldus, - tai tarusi Eva Marija vėl įniko mąstyti apie
puslaidininkius. Mėlynieji traškučiai įgyja vis daugiau po­
puliarumo, tad, akivaizdu, recesija šiai pramonės šakai ne­
gresia.Visoje Europoje tikėtasi didžiulio pelno iš....
- Nemanau, kad vaikinams derėtų vežti savo baldus. -
Herbertas pertraukė jos mintis ištraukdamas ją iš mėlynų­
jų traškučių pasaulio! - Manau, artimiausiu metu reikėtų
suremontuoti vaikų kambarius.
- Visai nenoriu pulti dabar dažyti, - tarstelėjo Eva Ma­
rija ir pamanė, ar galima pasikliauti Šerno pateikiamomis
prognozėmis.

101
 Vien panikos sukėlimas, tvirtino Šėmas, užtikrina ener­
gijos išteklių neišsenkamumą pasaulyje, o tai ne taipjau ir
blogai. Tokios akcijos kaip E.ort arba RWE paprasčiausiai
nebėra paklausios, o mūsų popiergaliai juo labiau! Būtume
visiški kvailiai, jei nelauktume iki paskutinės akimirkos.
- Tau ir nereikės to daryti, - tarė Herbertas grąžindamas
ją į tikrovę. Jis tiesiog švytėjo, tarsi jo traškučių vertė būtų
pasiekusi aukščiausią - penkiasdešimties dolerių - ribą. -
Turiu tau puikią naujieną, - tęsė jis. - Ėberlė padengs vi­
sas išlaidas.
Visas vaikų kambarių remonto išlaidas pasižadėjo pa­
dengti daktaras Ėberlė, jis sumokės ir už garso izoliaciją, ir
už kiliminę grindų dangą - už viską.
- Tuomet jis įskaičiavo ir atlygį valytojai, kuri, kaip ir de­
ra, šluostinės paskui juos, - dabar, tokiu karštu metu, ji visai
neturėjo laiko, juoba ir skrandį kaskart pamausdavo. Bent
tiek gerai, kad tą nežmoniškai dosnų geradarį iš jos minčių
vis išstumia Šerno pasirinkimo sandorių raudoni skaičiai.
- Evuže, kartais elgiesi labai keistai. Viską neigi. Juk
seniai jau nori viršuje naujos grindų dangos. O ir gera gar­
so izoliacija nepakenktų. Be to, viršuje reikėtų telefono, te­
levizoriaus ir interneto. Bevielio, tai labai modemu ir pato­
gu -jokių dulkių, kurios tau sukelia tiek daug rūpesčių, ar­
gi ne? Tina ir Aleksas, sužinoję, ką žadame daryti, pasijus­
tų lyg niuksą gavę. Tiesa, jiems iš to jokios naudos, tačiau
kas žino, kaip geriau.
Kas žino, kaip geriau? Aš žinau, dingtelėjo Evai Mari­
jai ir ji kone pakėlė ranką kaip mokykloje. Puiki mintis -
tuomet viskas vyktų teisingai.
- Ar tai reiškia, kad bet kuriame viršutinio aukšto kam­
baryje galima bus įsijungti internetą? - pasitikslino ji įsi­
vaizduodama, kaip miegamajame slapta pradeda:
http://www.sparda-hh.de/, brokerage, įrašykite PIN ko­
dą....

102
 - Tik pagalvok! Teoriškai internetu galima būtų naudo­
tis net vonioje. Šis mūsų įsigytas ISDN telefoninis įtaisas
gali aptarnauti aštuonis kompiuterius, esančius bet kurioje
namo vietoje, o įdiegus DSL įrangą, duomenų persiuntimo
kiekis neribojamas.
- Taip paprasta? Ar tik neišeis iš rikiuotės tavo kompiu­
teris?
- Kas dėl technikos, tai čia tu tikras vaikas, kiekvienam
kompiuteriui reikia atskiros tinklo plokštės.
- O kur gauti tą plokštę?
- Na, tik jau ne iš tramvajaus, kuriuo važinėji, automa­
to, Evuže. - Herbertas, kaip visuomet, mestelėjo nepapras­
tai originalų sąmojį, po to globėjiškai tarė: - Paprasti mir­
tingieji nusiperka tai kompiuterinės technikos parduotuvė­
je, tačiau tokie žmonės kaip daktaras Ėberlė, be abejo, turi
savo šaltinių, tad leisk jam tai padaryti pačiam. Jis apsiima
mokėti už sūnus didžiausią mokestį už internetą.
- Didžiausią?
- Jei jis mokamas kas mėnesį, visai nesvarbu, kiek žmo­
nių tuose namuose vienu metu naršo internete - tiesiog ne­
įmanoma nustatyti, kada ir kas prisijungia prie tinklo. Mo­
derniausia technika - nežinau, ar gali būti geriau. Be to,
kad ir kaip būtų, manau, tai tik prisidės prie namų gerovės.
Anksčiau ją liudydavo du tualetai arba dvi vonios namuo­
se, šiais laikais - High Technology* kiekviename kambary­
je, neišskiriant nė ramiosios vienutės.
Tereikės užsidaryti paskui save duris, pridūrė Eva Ma­
rija mintyse ir nusprendė kuo greičiau pasidaryti miegamo­
jo raktą. Kol vaikai buvo maži, nederėjo užsidarinėti, ta­
čiau tie laikai seniai praėjo.
- Bet ar visa tai tikrai patikima? - paklausė balsu.
- Šimtu procentų. Rytoj pradedame. Elektrikas, dažytojas,

* Moderniosios technologijos (angį.). - Vert. past.

103
grindų klojėjas ir statybos darbų vadovas, kuris vos per dve­
jus metus pastatė daktarui Ėberlei vilą Hanenvalde. Daktaro
Ėberlės manymu, visiškai patikimas ir kompetentingas žmo­
gus. Lygiai pusę astuonių visi keturi stovės priešais mus. Ge­
rai būtų, jei bent jau rytoj galėtum pabūti namie visą dieną.
- Neįmanoma!
Trylika trisdešimt ji turi pirkti ir parduoti ir sudaryti di­
dįjį Šerno sandėrį. Ne anksčiau, jokiu būdu ne anksčiau,
nors ligi tol teks kaskart pasitikrinti, kaip einasi Teksaso
traškučių reikalai. Tikėkimės, gerai, kitaip ir vėl ims raižy­
ti skrandį. Jei tai ne iš bado, vadinasi, nuo pirmadienio jos
skrandis kaip reikiant nusistekeno. Tik trys dienos praėjo,
o kelnių juosmuo kaip reikiant atvipo. Džiuginantis šaluti­
nio efekto veikimas, nusprendė ji.
- Eva Marija, tau juk sakau.
- Ak! Ką sakai?
- Tu vis svajoji, kaip tuomet, kai mudu susipažinome.
Sakau tau aiškiai: rytoj turi grįžti ne vėliau kaip pirmą. Dėl
viso pikto pasiėmiau laisvą pusdienį, tad turėsiu atsinešęs
pakankamai darbo.
- Bet aš ateisiu ne anksčiau septynių.
- Kodėl gi? Maniau, tavo šefas seniai išėjo iš ligoninės.
- Ak, ar nesakiau, kad dabar dirbsiu visą dieną? - norė­
jo pasakyti „kurį laiką“, tačiau nejučia išsprūdo „dabar“ ir
nieko čia nepakeisi.
Dabar ji retai tebus namuose, tad ir tais trumpais vaka­
rais neteks pernelyg atsidėti namų ruošai. Šią akimirką jai
visai išgaravo iš galvos, kad jos misija pasibaigs vos tik
Ostgasas, pasak Šerno, bus suvystytas. O šis laikas, žinia,
labai tiksliai nustatytas. Slaptosios jos misijos pabaiga -
spalio pirmoji.
- Tai nėra tavo pareiga, Eva Marija! Tik pagalvok, kur
mes apgyvendinsime nuomininkus?
- Tai mano šventa pareiga! - patikino Eva Marija ir su­

104
gniaužė kairę plaštaką į kumštį, dešine tuo tarpu vedžiojo
laidynę. Mėgstamiausių Herberto marškinių - baltų mels­
vomis juostelėmis - apykaklė susiraukšlėjo lyg plisuota,
tačiau ji to nepastebėjo. O Herbertas pastebėjo. Jis baisiai
susierzino, nes ji neva sugadinusi geriausius jo marškinius,
jai rūpi ne tai, kas derėtų, net jaunystės metais ji labai, iš­
ties labai keistai elgdavosi.
Eva Marija, užuot atsakiusi, sukrizeno. Ji nebegalėjo
susitvardyti ir vis dangstėsi bumą ranka - laidyne ar dry­
žuotaisiais marškiniais juk neprisidengsi.
- Manau, pakaks, - Herbertas mostelėjo ranka ir dūrė
smiliumi virpčiojančių jos lūpų link, aiškiau nė būti nega­
li. - Ar tu visai kvaila, ar tau į mane nusispjauti? Taip, aiš­
ku kaip dieną, Eva Marija, tu nevertini manęs rimtai.
Ji pasisuko ir pasiėmė iš skalbinių pintinės kitą drabužį,
po to lėtai ir rūpestingai ėmėsi kabinti mėgstamiausius jo
marškinius. Juk ir graži nugara gali patraukti, pamanė ji. Ir
dar pamanė, kad Herbertui nepakenktų savo paties kailiu
patirti, ką reiškia būti nerimtai vertinamam savo paties šei­
moje.

Šernas nė nepajuto, kaip užlipo ant geležinkelio tilto. Tai

buvo senas, perpučiamas vėjų, tamsus ir niūrus tiltas - kaip
ir pats Šernas. Jiedu buvo panašūs ir derėjo tarpusavy. Mu­
du abu, mąstė Šernas žvelgdamas į lėtai vandenis plukdan­
tį Reiną, nederame šiam miestui, kuris laikomas širdin­
giausiu, šilčiausiu Vokietijos miestu. Kartais jis vadinamas
mažąja Italija.
Jis pasilenkė ir pasidygėdamas nusispjovė į vandenį. Ta­
čiau vėjas pūtė priešpriešiais, tad seilės dribtelėjo jam ant
nosies. Kokia bjaurastis! Visa prieš jį - net jo paties seilės.
Anoks čia to šventojo Kelno bendrapiliečių širdingumas -
vienas juokas. Nors ne - juoktis gali tik tuomet, jei dar esi
išsaugojęs bent krislą humoro. Kas gi taip talžomas likimo

105
įstengtų dar juoktis? Trys smūgiai per vieną dieną. Per šią
dieną. Biržos žargonu tariant, ją galima būtų pavadinti Še­
rno Bišofo Juoduoju ketvirtadieniu“.
Geriau nė nesugalvotum.
Negi galėjo spėti, kad tie pinigai, jo paskaičiavimais
skirti bent jau pusei skolos už nuomą grąžinti, sueis kraus-
tynėms, nes, kol jo nebuvo namie, jo artimieji pasitvarkė
kaip tinkami.
Tuo metu, kai nieko pikta nenujausdamas Šernas, vaikš­
tinėdamas su Futuru, nusprendė nusipirkti šampano jau ko­
ne pasiektai pergalei paminėti - jei švęsti, tai švęsti! - tie
tipai, žaibiškai pakeitę spyną, sukrovė visąjo gerą prie du­
rų koridoriuje. Gerai jie sugalvojo, o jis nieko negali pada­
ryti, juoba nuomos nemoka jau trečias mėnuo. Iš kurgi ims
pinigų? Negi vogs? Jis buvo sąžiningas žmogus, tad susi­
taikė su likimu.
Jau ir to per akis būtų, tačiau lyg tyčia nežmoniškai
smuko ir jo traškučių kursas: dar vakar jis labai sparčiai ki­
lo, paskui staiga smuko kone iki bazinės vertės. Akimoju
jis patyrė klaikią nesėkmę, o tai vėlgi reiškė, kad kyla pi­
niginių problemų, susijusių su mokėjimu už butą.
Tas tipas toks bailus, kad net porą rupūžių pamatęs, iš
siaubo kone pridėtų į kelnes. Nors Šernui tai teiktų gerokai
daugiau džiaugsmo nei bjaurus anojo surašytas ultimatu­
mas. Pone Bišofai, nebegaliu laiduoti, kad sumokėsite mo­
kesčius. Kategoriškai reikalaujame grąžinti skolą tuoj pat.
Jūs turite sumokėti lygiai 8534 eurus. Nebenoriu prisiimti
atsakomybės užjus, todėl pirmadieni deja, privalėsiu...
Nereikėjo tam namo iždo kaukui to daryti - verčiau jau
būtų širdį parodęs ir pasigailėjęs. Negi taip sunku? Tik iki
spalio pirmos, kai pasibaigs sutartis su Ostgasu ir jis taps
pasiturinčiu žmogumi. Ar tai nebūtų geriausias sprendi­
mas? Kodėl arkliai, o dar labiau samdiniai taip baiminasi
kliringo? Tik nė žodžio Evai Marijai.

106
 Juk kai kalbėjo jam apie tas blogas naujienas, atrodė
tuoj tuoj nualps. Man labai gaila, Šėmai, bet kai šiandien
paskutini kartą žiūrėjau, kaip Teksaso traškučių reikalai,
jau buvo... Balta it drobė, rankos dreba, akys raudonos lyg
triušio.
Nėra visiškai tikra, bet kažkuris mafijozių - visos di­
džiosios pramonės įmonės susijusios su mafija, tai ji tvirti­
no ligi pat paskutinės akimirkos - taip sumaniai apskaičia­
vo visa, kad Teksaso traškučių kursas lemiamą akimirką
nudundėjo žemyn lyg visa šluojanti lavina. Vagis! Tokių
vardus reikėtų skelbti spaudoje ir į kalėjimąjuos sodinti.
- Ar tau labai prastai? - paklausė Eva Marija. - Gal ga­
lėčiau padėti? Manau, dėl nuomos ar šiaip - aš turiu šiek
tiek susitaupiusi.
Be abejo, jis atsisakė. Jis nebuvo taip smukęs, kad imtų
pinigus iš savo gerosios fėjos. Jei padarytų tai, niekuomet
nebeišsikapanotų iš liūno.
Jis įsitvėrė metalinių turėklų, spyręs koja dėl viso pikto
patikrino, ar jie neišklibę, ir užsimerkęs - kitaip jam imtų
svaigti galva - palinko į priekį. Būtų gerai, jei ateitų Timas.
Kurgi jis pradingo? Buvo sutarę susitikti aštuntą. Dabar
jau dvidešimt, o gal ir dar daugiau po aštuonių. Šernas no­
rėjo žvilgtelėti į rankinį laikrodį, bet potencialūs savižu­
džiai to veikiausiai nedaro.
Blausioje žibintų šviesoje tarp puskojinių ir kelnių pa­
lankų švylavo plikos kojos, šaltis vis smelkėsi blauzdomis
aukštyn. Šernas gailėjosi savęs ir keikė šaltą orą. Bjaurybė!
Susigraudinęs jis prisiminė savo vieninteles ilgas apatines
kelnes, kurios, sukištos į kartoninę dėželę, mėtėsi jam po
kojom, tuomet ir vėl ėmėsi apgailėti save.
Ką galima pasakyti apie žmogų, kuris, sulaukęs trisde­
šimt aštuonerių, visą savo turtą gali sukišti į kartotinę dė­
želę? Jis net nuosavos lovos neturi! Baldus, televizorių ir
automobilį prarado prieš gerus metus, kai visa iki skatiko

107
sukišo įvado kasyklą Vakarų Afrikoje. O sukilėliai sulygi­
no kasyklą su žeme. Vario kasyklos bendrovė krovė pini­
gus nekenčiamam direktoriui, tad atsitiko tai, kas ir turėjo
atsitikti. Nuo to laiko Šernas gyveno nuomodamasis apsta­
tytus butus, vos galą su galu sudurdamas, vis puoselėda­
mas viltį.
Bet visos viltys žlugo! Tad kodėl gi jis nešoka? Jis tvir­
tai suspaudė metalinius turėklus ir dar labiau palinko į
priekį - ir tuomet.išgirdo kažką šaukiant jį.
Timas, pamanė jis, na, pagaliau! Šernas nekreipė dėme­
sio nei į šūksnius, nei į šuns stūgavimą, o šūksniai vis artė­
jo, kol galiausiai kažkas stvėrė jį už rankų ir truktelėjo į sa­
ve.
- Ar gyventi nusibodo? Kas čia tave užginė ant gele­
žinkelio tilto? Juk buvome sutarę susitikti ten apačioje,
idiote tu.
- Taip, kas galėtų užginti taip aukštai, jei vanduo ir taip
smakrą siekia?
- Ne pirmas kartas, galėtum apsiprasti. Kokia čia dėže­
lė? Tikiuosi, nepradėjai vogti. Gal užmiršai, kad esu tau
draugas?
-Aš esu doras žmogus, toks norėčiau ir mirti - nieko ki­
ta man ir nelieka.
- Ar tik neprisilakei? O gal tau koks varžtas atsisuko, jei
tikiesi susigrąžinti pinigus?
- Pinigus? Kas tie pinigai - niekingi variokai, niekada
neprilygstantys tikrai draugystei. - Šernas, atgniaužęs tu­
rėklus, atsisuko į draugą ir kibo šiam į megztinį. Prisitrau­
kė artyn ir kone maldaujamai tarė:
- Tu juk mano draugas? Vienintelis tikras draugas!
- Kiek? - tarstelėjo Timas suirzęs.
- 8534 eurai, nors geriau kiek daugiau.
- Ar išprotėjai? Ir būk toks malonus, paleisk pagaliau
geriausią mano megztinį, kitaip man teks dar labiau susi­

108
pykti su Karina. Dėl tavęs ji vis graužia mane, sako paliks
mirti ištiesus išmaldai ranką - juk supranti, ką turiu ome­
ny. - Jo žvilgsnis slysdamas megztiniu sustojo ties juosme­
niu.
- Tau seksas galvoj, kai tavo draugo gyvenimas eina šu-
niop. Nebežinau, ką daryti.
- Vien dėl to, kad kišenės tuščios?
- Mano kišenėse vėjai švilpia. Akies mirksniu tapau ap­
gailėtinu paršu, kito tokio pasauly nerastum. Tu net neįsi­
vaizduoji, ką likimas man iškrėtė. - Šernas giliai atsiduso.
O kitą akimirką, jo veido išraiška tiesiog neatpažįstamai
pasikeitė: kone visišką neviltį staiga pakeitė begalinis op­
timizmas. - Tačiau spalio pirmąją viskas pasikeis. - Atro­
dė, tardamas šiuos žodžius, jis net ūgtelėjo, o jo balsas įga­
vo tvirtumo ir pasitikėjimo savimi.
- Kurio šimtmečio spalio pirmąją?
- Timai, aš rimtai, labai rimtai. Turi man padėti - pas­
kutinį kartą. Patį paskučiausią. Kitaip... - Šernas nutilo, jo
akyse suspindo ašaros.
- Žmogau, negaliu. Net labai norėdamas negaliu. Po
paskutinės mudviejų su tavim nesėkmės Karina pareiškė
man ultimatumą: arba ji pati imasi tvarkyti mūsų pinigus
arba meta mane. Dabar aš pats neprieinu prie savo pinigų,
taip jau yra, ir, jei ji užtiktų mudu drauge, atimtų ir tuos
paskutinius man likusius. Supranti? Nieko neliktų.
- Ir motociklo?
Timas nusijuokė - toli gražu ne linksmai, veikiau iste­
riškai.
- Vaikine, susivok pagaliau! Aš penkerius metus taupau
mašinai.
- Bet juk neparduodi jos. Tik paskolinsi pinigų - niekin­
gus devynis tūkstančius, o po dviejų savaičių, antradienį,
jau ir spalio pirmoji, atsiskaitymo diena - tuomet pinigais
galėsim apsikasti.

109
 - Užmiršk!
- Prisiekiu visais šventaisiais: spalio pirmąją atgausi vi­
sus savo pinigus - su procentais ir procentų procentais. Pa­
lūkėk truputį! Bent truputį. - Šernas stvėrė jį už alkūnės, tar­
si baimintųsi, kad šis, nepatikėjęs jo pažadais, paspruks. -
Sakyk, ko labiausiai norėtum?
- Kokios čia nesąmonė?
- Nagi, sakyk greičiau, - spaudė Šernas.
- Mano svajonę - SHARP VL-ME 1000 S su su skait­
meniniu ir optiniu vaizdo priartinimu, pamatęs jį netektum
žado, deja, jis kainuoja 2000 sumautų eurų, na, dar vieną
kitą skatiką priedo. Karinos manymu, to su kaupu pakaktų
surengti porai vestuvių ir krikštynų, kurias aš filmuoju. Ta­
čiau tuomet kaip reikiant prakusčiau ir galėčiau atsisakyti
valymosi. Anoks čia darbas subrendusiam vyrui! Bet kad
smegeninė pernelyg skysta.
- Ei, pažiūrėk, ką turiu! - atsegęs išsipūtusį krepšį, Še­
rnas ištraukė kaulo pavidalo žaislą, kurį Futurui šiandien
padovanojo Eva Marija. Geltono plastiko kaulas paspaus­
tas sucypė, Futuras grįžtelėjo bandydamas jį pastverti. -
Stop! Dabar teks šiek tiek palūkėti! - Paliepė Šernas ir ėmė
vedžioti žaislą prieš draugo akis. - Supranti, tai portatyvi­
nė vaizdo kamera.
- Liaukis kvailiojęs! Tai tavo kiemšunio žaislas.
- Prisiekiu Futuro ir savo paties gyvybe: spalio pirmą­
ją, šių metų spalio pirmąją, tai bus superinė Sony, jei tik tu
man...
- Sharpas, idiote tu!
- Ar ne tas pats, ir taip supranti, ką turiu galvoje - tavo
išsvajotąją kamerą, kurios, jei tik tavo senė laikys paslėgu­
si pinigus, tu kaip gyvas nematysi.
- Prisieki?
- Prisiekiu.
- Sulaužysi pažadą - kailį nudirsiu. Tuomet, iki įgysiu

110
nuosavą BMW, turėsi pas mus išvietę šveisti ir visus kitus
purvinus darbus dirbti.
- Sutarta! - Suglaudęs šonais delnus, Šėmas kyštelėjo
lyg padėklą geriausiam ir tuo tarpu vieninteliam savo drau­
gui po nosim. Nutaikęs progą, Futuras pastvėrė žaislą ir,
šiam vis cypčiojant, ėmė kramsnoti.
Šį kartą Šernui nusišypsojo laimė. Situacija pasikeitė iš
esmės. Jis buvo visiškai tikras, kad žmogų, kuriam Timas
žadėjo parduoti motociklą, jie ras dirbtuvėje, juoba penkta­
dienio vakarą, negana to - jis turės sočiai faneros ir kaip­
mat atskaičiuos devynis tūkstančius, be to, galės porai die­
nų priglobti ir Šerno fanerą.
Susidaužę šampano buteliukais, jie išgėrė už būsimą
sėkmę. Tuomet Šerną apėmė keista jausena, tarsi jo galvo­
je šokčiotų galybė džiūgaujančių meškučių. Jis pajuto už­
plūstam nepaprastą norą veikti, persmelkusįjį tiesiog kiau­
rai - iki pat pirštų galiukų. Pagautas šėlo, jis padūko dai­
nuoti ir šokti.
Let Kiss - tai buvo vienintelė kaži kada jo išmokta dai­
na. Dam, dam, dam-da-dam-da-dam... - tekstą jis buvo
užmiršęs, tad beldė tik melodiją. Improvizavo ir tiek.
Šiaip sau. Tuomet, nusprendęs pasidalyti savo mintimis,
liovėsi šokęs. Tikriems draugams gali juk viską pasipasa­
koti.
- Tikrasis menas - tai improvizacija, broli mano... -
pradėjo filosofuoti laikydamas vienoje rankoje buteliuką,
kita spusčiojo cypčiojantį Futuro kaulą. Tas cypčiojimas
trukdė kalbėti, tad atidavė kaulą šuniui. „Improvizavimas“
pasirodė esąs nepaprastai sunkus žodis, jį ištarti buvo ge­
rokai kebliau, nei turėti reikalą su nekalta mergaite - jis
buvo doras žmogus, tad nesiryžo tam. Bet ir su moterimis
buvo ne ką geriau. Veikiausiai dėl to, kad dauguma mote­
rų atrodė jam tūžmingos, na, kad ir Timo senė - pagaugai
nueina. Bet jo mažoji fėja - tai visai kas kita!

m
 I-m-p-r-o-v-i-s-s-s... Jo liežuvis, ant paties galiuko virp-
čiojant tam -s, vis bedėsi į dantis ir slydo tarp lūpų - anks­
čiau dėl to jis būtų tik susierzinęs. Bet nieko, jo bičiulis
viską suprato. Šėmas daug ką norėtų pasakyti - dar nieka­
da jo mintys nebuvo tokios aiškios it krištolas. Deja, ne­
spėjo, nes čia pat atsivėrė langas:
- Jei tos girtų vapalionės tuoj pat nesiliaus, pakviesiu
policiją.
- Ko-g-nori-tas-filisteris? - iš susijaudinimo vietoj „fi­
listeris“ iššvebeldžiavęs „sisteris“, Šernas sustojo gintis:
viena ranka įsisprendė į klubą, kitą sugniaužė į kumštį ir
atkišo link atdaro lango trečiame aukšte.
Ant liežuvio galo jam sukosi stebėtinai taiklūs žodžiai,
tarsi būtų ką tik praregėjęs: Anaiptol ne vien pramonės bo­
sai ir pasaulio bankai turi ryšių su mafija - ne, visas šis
mailius su ja susijęs.
- Ps-s! Būsim tylesni už uodus, kitaip mane dar iš dar­
bo atleis.
Šernas nenorėjo pyktis, tad nusileido. Nebylūs it žu­
vys jie patraukė tolyn. Stotelėje jų keliai turėjo išsiskir­
ti, toliau jiedviem buvo nepakeliui. Pirmiausia atvažiavo
Timo tramvajus, jis įlipo galvodamas, kaip teks atsisvei­
kinti su motociklu. Šernas vis guodė jį - „Tai-tik-kel-
dien“, - kol durys ėmė vertis. O kai liko tik siauras ply­
šys, Šernas staiga susivokė, kad nebeturi namų ir kad jam
visai nesvarbu, kur važiuoti. Jis įgrūdo į plyšį kumštį -
velniškai skaudėjo, bet vis dėlto įsibruko į vagoną. Vai­
ruotojas sudraudė Šerną mikrofonu, o Futuras tuo tarpu
sutrypė tikrų tikriausią šv. Vito šokį - mat jo kaulas liko
lauke.
- Ei, čia dabar kas? - tarė Timas. - Juk tavo namai prie­
šingoje pusėje, ar užmiršai?
Šernas papurtė galvą, jam buvo labai nesmagu, nes visa
tai, kas glūdėjojo smegeninėje, staiga pavirto klaikiu spen­

112
gimu. Jis sunkiai galėjo ištverti, juoba skrandis buvo visiš­
kai tuščias. Jei būtume gėrę tikrą šampaną, vylėsi jis, kitaip
būtų buvę. Nors ne, juk visa tėra apgaulė - jo akys pritvi­
no ašarų.
- Žinai, mane išmetė.
Jį vėl, lyg trinktelėjus kūju, užplūdo slegiantys „Šerno
Bišofo juodojo ketvirtadienio“ prisiminimai, išuidami
džiaugsmingą suvokimą, kadjis ne vienišas, ir akimirksniu
išsklaidydami alkoholio sukeltą nesvarumą:
- O tavo puikioji fėja, apie kurią man ausis išūžei? Ko­
dėl nemiegi su ja?
- Ji ištekėjusi.
- Aš irgi vedęs ir nenorėčiau skirtis, taigi nė nesvajok!
Tau nevalia peržengti mano namų slenksčio.
- Tavo senė nė nesupras. Aš nusiausiu batus ir įslinksiu
tyliai it indėnas, o rytą mausiu lauk - niekas nė nesumos.
- Ne! Net jei ant galvos atsistotum.
- Tuomet lieka tik geležinkelio tiltas! - pakilęs nuo sė­
dynės Šernas įsistvėrė į šaltą metalinį turėklą palubėje ir
užgulė „Stop!“ ženklą, tačiau, nepataikęs į šviečiantį myg­
tuką, ėmė svyrinėti ir vis trankyti šį, kol galiausiai Timas
pastvėrė jo ranką.
- Žmogau, tu girtas kaip pėdas. - Ir tuomet Timas įro­
dė, kad jis išties geras draugas. - Eime, turiu pasiūlymą.
Tačiau nė nebandyk ką nors iškrėsti, kitaip mano tarnybai
galas.
Tai buvo tarnyba su raktu, o šis buvo patikėtas Timui.
Turėdamas raktą galėjai įeiti į mokyklą kada panorėjęs -
vienas pats - ir išeiti iš jos su tamsa. Kas vakarą Timas
šveisdavo čia grindis, kas trys mėnesiai - ir langus. Čia bu­
vo čiaupas, klozetas ir net gultas medicinos punkte. Dargi
su antklode.
■ Kaip gyvas nepamiršiu! - Šernas trypinėjo prie durų
išskėtęs rankas, tačiau Timas išsilenkė jo glėbesčiavimo.

113
 - Rytoj anksti ryte, pusę astuonių, pasistenk išnykti. Jei
iki rytojaus vakaro nieko nesusirasi, apie šešias vėl ateik.
Dažniausiai valau nuo šešių iki aštuonių. Supratai?
Šėmas linktelėjo. Jis buvo išgelbėtas - dar kartą.

114
 Laimės medžio krikštynos

Atėjus spaliui, Eva Marija dažniausiai sudėdavo į dėžes

gėlių svogūnėlius, orų permainoms jautrią mirtą pastaty­
davo laiptų aikštelėje tarp pirmo ir antro aukšto, sugrėbs-
tydavo pirmuosius nukritusius lapus, pasirūpindavo
kiekviena gėle ir krūmu. Sutvarkyti, kad ir labai kruopš­
čiai, šiam nedideliam sodeliui anksčiau pakakdavo ir sa­
vaitės, priedo ji dar sutvarkydavo ir tą gyvenvietės par­
ko dalį, kuri niekam nerūpėjo. Ilgainiui kaimynams ir net
namų savininkams tai tapo savaime suprantamu dalyku,
tad šį rudenį jie kone pasipiktino, kad Eva Marija nieko
nedaro.
Ji nebeturėjo laiko. Jos diena buvo taip tiksliai supla­
nuota, kad kiekvienas vadovas galėtų pavydėti. Likusi vie­
na, ji išnaudodavo kiekvieną akimirką. Tą laiką skirdavo
sau, keturkojui savo draugui ir darbui savo nuosavu nešio­
jamuoju kompiuteriu.
Nešiojamasis kompiuteris čia atsirado vieną pirmadie­
nį - prieš pat Šerno Juodąjį antradienį“, sekusį tuoj po
Juodojo ketvirtadienio“, tuomet kai įvyko katastrofa.
Bent jau Šernas buvo įsitikinęs, kad nėra kito taip sužlug­
dyto žmogaus kaip jis - jam vis dėlto nepavyko išvengti
išviečių šveitimo, šį kartąjo bičiulis buvo nepermaldauja­
mas. Pažadą reikia tęsėti, bastai Tačiau aną pirmadienį

115
Eva Marija to dar nežinojo. Dažniausiai tuo laiku jos ne­
būdavo namuose. Nieko nebūdavo ir paštininkas nieko ne­
pešęs būtų apsigręžęs ir nuėjęs.
Tačiau likimas lėmė kitaip.
Tas pirmadienis prasidėjo gana nemaloniai. Per dvi va­
landas Šernas skambino jai į darbą gal tris kartus - tam,
kad pasiklaustų, koks Ostgaso akcijų kursas. Artėjo lem­
tingoji akimirka. Viena vienintelė diena - ir korta bus mes­
ta. Ar pagaliau pažiūrėjai, kaip mūsų reikalai? Po to, kai
reikalai su Teksaso traškučiais nuėjo perniek, be to, dar ir
butą prarado, Šernas suskato pernelyg dažnai skambinti į
paslaugų centrą ir šefas veikiausiai kažką negera pajuto.
Šiaip ar taip Eva Marija sunkiai galėjo prisijungti prie tin­
klo. O tuomet prieš pat pietų pertrauką ji buvo pakviesta
„ant kapitono tiltelio“.
Simonas Šturmas buvo ne vienas. Jaunutė mergina prie
jo stalo Evai Marijai buvo pristatyta kaip „priešakinės mū­
sų pajjėgos“, kurios netrukus pakeis ją po pietų.
- Kad Jūs, ponia Šplit, ir vėl galėtumėte atsidėti savo
motiniškoms pareigoms.
Eva Marija neteko žado. Ir nustojo vilties, kad galės pa­
sirūpinti Šerno Ostgasu. Kaip tik dabar, kai iki paskutinio
smūgio liko viena diena... Važiuodama namo ji svarstė,
kaip tą liūdną žinią pranešti Šernui. Ir kada? Lig tol Šernas
kaskart vis paskambindavo jai. į darbą. Tikėkimės, šimtąjį
kartą paskambinęs į biurą ir pakliuvęs į nuodingus triskart
ilgesnius nei jos pačios nagus, jis neišsiduos. Eva Marija
buvo taip sutrikusi, kad nė nesusivokė rakinanti namų du­
ris garažo raktu. Taip, o po to paskambino paštininkas - ir
vieną akibrokštą sekė kitas.
- Jūs Eva Marija Šplit?
- Taip, - atsakė ji nustebusi.
- Tuomet pasirašykite štai čia.
Ji pasirašė vis neatsistebėdama, nors pačioje širdies gi­

116
lumoje lyg ir nujausdama, kad dabar, vos tik atris tą pake­
tą, ją ištiks stebuklas.
Nešiojamasis kompiuteris - jai!
Herbertas lig šiol negali suvokti, kodėl jos mama staiga
nutarė padovanoti jai nešiojamąjį kompiuterį - su tinklo
plokšte ir su visais priedais.
- Ką tu veiksi su juo? - paklausė jis. Kam taip švaisty­
ti pinigus - bylojo jo veidas. Jis pakęsti negalėdavo bepras­
mio išlaidavimo.
- Tarkim, Tinai ir Aleksui rašysiu elektroninius laiškus, -
perfrazavusi mamos žodžius, Eva Marija pasijuto turinti
bendrininkę. Nepaprastai smagu. - O kam mums tada ISDN
ir tas nežmoniškai brangus mokestis už internetą. Be to, tai
gerokai pigiau nei be paliovos skambinti į Brandenburgą -
atšovė.
- Tikrai? Tuomet turiu tau pasakyti: mūsų vaikai nestu­
dijuos Brandenburge taip ilgai, kad jiems skambindama iš­
leistum tiek pinigų, kiek kainuoja tas daiktas. Lig tol ma­
niau, kad tavo motina - išmintinga moteris.
Purtydamas galvą Herbertas išėjo iš miegamojo, kuria­
me tam kartui buvo pastatytas nuostabusis jos kompiuteris.
Geriau jam nė nežinoti, pamanė ji nepiktai. Kompiuterinės
technikos parduotuvėje toks liesas tipas įmontavo įjos kom­
piuterį PCMCIA tinklo plokštę, kainavusią 200 eurų. Dabar
tereikia dukart spustelėti pelę - ir naršyk sau po internetą
Per tą laiką tiek daug visko įvyko.
Ryte ji vėl važiuos į biurą dviračiu. Ji nusipirko pigų
naudotą krepšį, tvirtinamą prie dviračio, - tokiais dažniau­
siai vežiojami maži vaikai. Negilų, nes nebereikia kasdien
vilkti galybės pirkinių. Tai buvo spalvinga plastikinė dėžė,
net jei užvožtum dangtį, Futurui vis tiek pakaktų oro - ke­
lios minutės toje dėžėje ir jie jau gyvenvietėje „Prie malū­
no“. Jei galėtum užrišti jam snukį, nors vargu ar leistųsi, jis
išties būtų nepaprastai protingas gyvūnas.

117
 Po Juodojo antradienio“, kai Seniui iš biržos pamišėlio,
priedo turinčio lengvą tarnybą, teko pavirsti kasdien po ke­
turiolika valandų ariančiu darbo jaučiu, Eva Marija lygiai
pirmą, kai prasidėdavo jo darbas kepsninėje, pasiimdavo
Futurą.
Lig tol amžinai žvarbusiam Šernui kepsninėje buvo pu­
sėtinai šilta. Kitus laikinus darbus jam tekdavo dirbti bet
kokiu oru arba nešildomose patalpose. Šį kartą bičiulis ne-
bepasigailėjo. Prieš* darbą kepsninėje Semas išnešiodavo
su Futuru reklamines skrajutes ir laikraščius, pavaduoda­
mas ką nors kaskart sargaudavo skersvėjų perpučiamuose
parkų pastatuose, o vakarais valydavo įvairiose įstaigose ir
mokykloje, kurioje juodu su Futuru ir miegodavo. Dabar
viskas kitaip - jokio plyšelio prasmukti neliko, nebegelbs-
ti nė išsisukinėjimai, kurių Semas stverdavosi vos pajutęs
grėsmę.
Jo Ostgasas sprogo it muilo burbulas: paaiškėjo, kad di­
džiulių dujų telkinių Ukrainoje jis nė neturi, o ekspertai bu­
vo papirkti. Tad Semas sukosi kaip įmanydamas, kad tik
kuo greičiau grąžintų geriausiam draugui pinigus, skirtus
BMW 1000.
Eva Marija pasiimdavo Šerno šunį pirmą grąžindavo
prieš septynias. Herbertas manė, kad tokiu laiku ji grįžta
namo iš paslaugų centro. Jai teko slapukauti gyvenant,
kaip pati įvardijo, dvilypį gyvenimą. Tačiau viskas klostė­
si gerai: popiet gyvenvietės gatvėse retai tesutikdavai kokį
žmogų. Vieni dirbo, kiti leisdavo sau popiet snustelėti. Tik
ne Eva Marija - prieš keturias jai reikėdavo žvilgtelėti į
tinklalapį. Fricas Ėberlė juk negrįš iš mokyklos anksčiau
nei pusę penkių, kažin ar jam reikalingas tas beveik naujas
„Golfas“, kurį perleido brolis, važinėjantis tėvo „sidabrine
strėle“. Piko valandos, laimei, priklauso jai.
www... irašykite PIN kodą! Tai tarsi ligą dabar ji su­
pranta Semą: turi išsaugoti budrumą ir neprarasti laiko ir

118
erdvės pojūčio, kitaip gali iššvaistyti visą savo gerą. Bet jai
neturėtų taip atsitikti. Pagaliau ji perka ir parduoda tik te­
oriškai, nė cento neprarasdama - juk pratusi svajoti, nors,
jei reikėtų, galėtų viską susumuoti.
Per savaitę ji galėtų šitaip uždirbti 11 262,76 euro. Su
kaupu pakaktų Šerno skoloms grąžinti, jei tik jis priimtų
jos pagalbą. Ši mintis vis nedavė jai ramybės. Kol galiau­
siai tarė sau: turi pavykti. Kaip kad pavyksta pirmą kartą
apsiavus pačiūžas nučiuožti ledu. Beje, o kiek pinigų in­
vestuoti? Tą smulkmę, kuri lieka nuo ūkio reikmių?
Nuo to laiko, kai pas juos gyvena tiedu nuomininkai,
šaldytuvas netrunka ištuštėti, juoba Fricas po pamokų par­
siveda ir draugų. Jaunimas kaipmat supunta limonadą sul­
tis, pyragus, sausainius, kukulius, dešreles, picas ir visa ki­
tą nė nespėjus sukaupti bent kiek atsargų.
Oji pati neturėdavo laiko pavalgyti, kelnės ir sijonai ka­
daravo jai ant liemens, tačiau nebuvo kada nė pasidžiaugti
tuo. Jos mintys sukosi apie soliariumą natūralią kosmetiką
ir apie įklotus. Apie tai, kas domino ją pačią ir tai, kuo pre­
kiavo menkai žinomos įmonės. Tai maži, svarstė Eva Ma­
riją tačiau dailūs daikčiukai, jie patikimesni nei kokia
elektroniką apie kuriąji nieko neišmano. Be to, ekologiš­
kai švarūs. Nors kas naudos, jei kruopščiai išvalomos visos
šiukšlės, o paskui per vandenį gauni visokių kenksmingų
medžiagų?
Be abejo, ekologija - tai visai atskira sritis, ne visada ir
susigaudysi. Gal ir Evai Marijai nepavyks perprasti šio
naujojo darinio, kurio niekas nesaisto ir kuris pernelyg ne-
sipuikuoją tad patraukia tokius mėgėjus kaip ji.
Tarkim, vien jau tai, kad tas įklotų gamintojas daugiau
nei dvidešimt metų savo akcijas kotiruoja vien Frankfurto
laisvojoje rinkoje, liudiją kad čia esama rimto ir protingo
žmogaus. Toks biržos ėjimas vertas gerų dviejų milijonų-
daktaras Ėberlė netruks suuosti. O jei paaiškėtą kad tas

119
gaminys niekam tikęs, tuomet tie milijonai būtų išmesti į
balą, kaip nutiko Šernui su traškučiais ir Ostgasu. Įklotai ir
natūrali kosmetika vis neišėjo jai iš galvos, tad nutarė in­
ternetu užsisakyti bandomąjį paketą. Išbandyti - vadinasi
išanalizuoti, taikliai yra sakęs senelis.

Šįkart Evos Marijos nebuvo namuose, tad ji negalėjo pati

paimti siuntinio. Kaip įprasta, ji nusistatė žadintuvą, kad,
įsikėlusi Futurą į krepšį, išvažiuotų dviračiu iš namų tiks­
liai nustatytu laiku. Tuomet, pavažiavusi kokį kilometrą,
išleistąjį ir už klusnumą duotų porą valandų pasiausti gry­
name ore.
Dideliam šuniui reikia daug judėti, juoba tokiam jau­
nam, kuris beprotiškai mėgsta žaisti. Dienos ėjo vis šaltyn,
anksčiau temo, tad prie Reino, kur juodu dažniausiai eida­
vo pasivaikščioti, retai tepasitaikydavo žmonių. Praeidavo
vienas kitas vedinas šunimi arba jauna mama su vaiku, ta­
čiau nuo vandens dvelkė šaltis, tad pakrantėje suolai stovė­
davo tušti. Tik Eva Marija kartais čia prisėsdavo - tuomet,
kai kildavo noras apmąstyti, kokių veiksmų reikėtų imtis
toje įsivaizduojamoje biržoje ar ką nors pasižymėti.
- Pasikliauk savimi! - kuždėdavo kartais jai vėjas į au­
sį. - Kodėl gi nepasikliauji? Juk turi senelio taupomąją
knygelę.
- Taip negalima, - sakydavo ji tuomet.
Čia nebuvo žmonių, niekas jos negirdėjo, tad kalbėdavo
balsu - tuomet visa atrodydavo tikriau. Pasijusdavo tvir­
čiau stovinti ant žemės. Kas gi jai dabar atsitiko? Ar nega­
na dar, kad vargšas Šernas baigia nusistekenti?
- Kodėl gi negalima?.. - vėl tas šnabždesys.
- Nes tie pinigai kraštutiniams atvejams. Tai neliečia­
mos santaupos. Vaikams, o gal ir Herbertui...
- Senelis to nesakė.
- Bet manė. Turėtų taip manyti.

120
 - O kodėl tuomet sakė: niekam nepasakok, kad turi san­
taupų knygelę? Net seseriai, nors Jutai tu juk viską išsipa­
sakodavai.
- Nes norėjo, kad padaryčiau ką nors ir savo labui. Sa­
vo pačios.
- Matai!
- Na, ir kas. Tai nieko nereiškia.
- Tai reiškia, kad tavo senelis buvo gana įžvalgus ir nu­
matė, kad kada nors ateis toks laikas. Šioje situacijoje niekas
kitas tau neduos pinigų- pati turi susitvarkyti. Herbertas pri­
mintų tau tavo teises - banke reikalaujama garantijų...
- Aš gaunu teisėtą, kad ir menką algą.
- Tačiau tau nereikia jokių garantijų - tu turi dvidešimt
tūkstančių Vokietijos markių. Tuomet buvo markės, dabar
eurai, tu net nežinai, kiek tai eurų. Ir dar priedo procentai.
Kiek būtent? Vidutiniškai trys procentai? Ne, gerokai ma­
žiau, bankai šykšti procentų. Jei praeitą savaitę būtum iš­
drįsusi, dabar turėtum 11 262,70 euro daugiau.
- Man nereikia pinigų. Savaime pinigai juk nėra laimė.
- Priklauso nuo to, kaip panaudosi tuos pinigus. Be to,
juk nesi linkusi kitiems pasakotis, kad kiek pralobai? Tai
tavo šansas!
- Liaukis! Liaukis gi pagaliau! - Eva Marija pašoko
nuo suolo ir užsispaudė ausis, ji nebenorėjo daugiau nieko
girdėti. Jei dar ilgiau klausysis tų balsų, vėliau ar anksčiau
baigs kaip Šernas. Vargšas Šernas! Ji prapliupo raudoti.
- Panele, kas nors atsitiko? - nepažįstamas balsas, pri­
tylantis vos tik ji stipriau užsispaudžia rankomis ausis. Su­
sigėdusi ji nuleido rankas. Tas nepažįstamasis dar pama­
nys, kad ji visai pakvaišusi.
- Ne, ne, - suskubo gintis, - nieko neatsitiko.
- Išgirdęs jus šaukiant, išbėgau iš dirbtuvės - kas žino,
kas gali atsitikti, juo labiau tokioje atkampioje vietoje. Ki­
ta vertus, juk turite Futurą - jis jus apgintų.

121
 - Jūs žinote jo vardą? - paklausė Eva Marija nustebusi
ir paglostė šunį, kuris, išgirdęs jos šauksmą atskuodė ne­
žinia iš kur ir dabar stovėjo vizgindamas uodegą ir, pakrei­
pęs galvą stebeilijo į nepažįstamąjį.
- Žinomą kone kasdien matau jus ir jūsų šunį.
- Ką darote? - Eva Marija prisiekti galėtų, kad šio žmo­
gaus nėra niekada mačiusi.
Pažiūrėti jis buvo išties nemenkas, gal du liulantys cent­
neriai, tačiau jo plaukams, kitaip nei kūnui, stigo to apsto.
Tuos veikiau pilkus nei rudus plaukus jis buvo susipynęs į
kasytę. Jo drabužiai priminė Užgavėnių kaukę - margi, la­
bai keisti. Basnirčia buvo apsiavęs sandalus, kurių odiniai
dirželiai, kryžmai apviję blauzdas, ties keliais kone siekė
pūstų kelnių kraštą. Kelnės smaragdo spalvos, šaitano gel­
tonio liemenė ant nuogo kūno, dilbiai aptraukti surukusios
odos rankogaliais.
Iš pradžių ji sunerimo, kad šis visiškai nepažįstamas
žmogus, dargi taip keistai atrodantis, slapta ją stebėjo, ta­
čiau jo žvilgsnis buvo toks šiltas ir nuoširdus, kad nuogąs­
tavimai netruko išsisklaidyti.
- Na taip, iš tikrųjų! Žinote, aš dirbu prie savo geležinių
žmonių ir man kaskart reikia pailsinti akis, tad žvelgiu pro
langą į Reiną ir jo pievas. Judu ištikimiausi šios vietelės
lankytojai.
- Prie ko jūs dirbate?
- Jūs teisingai supratote. Aš iš tų, kuriuos įprasta vadin­
ti menininkais, tačiau galbūt tesu tik geras kalvis. Nuo ma­
žumės domėjausi tuo. Anksčiau gaminau kaltinius turėklus
ir dekoratyvines grotas. Ar nereikėtų čia labiau užraityti,
maloningoji ponia? Nė neįsivaizduojate, kokių keistų už­
sakymų pateikdavo man klientai, sapnuodavau tuos darbus
naktimis ir grauždavausi dėl jų. Dabar kalu iš geležies to­
kius ištįsusius vaikius, aukščiausias gal penkių metrų.
- Tad jūsų dirbtuvės labai aukštos lubos.

122
 - Jei norite, galime pasižiūrėti. Tiesa sakant, tokiam
darbui idealiai tinka klėtis, net jei dukart per metus ją se­
mia vanduo ir virtuvėje plaukioja antys ir gulbės.
- Tikrai? - nurijo juoką Eva Marija įsivaizduodama,
kaip šis lokys spirgina kiaušinienę, sumetęs į keptuvę
paukščių kulšis su visais plaukmenimis.
- Na taip, pirmuosius dvejus metus vanduo čia pakilda­
vo antra tiek, kaip vidutiniškai per visą šimtmetį. Tad įsi­
rengiau siurblį ir tuomet jau reikalai pusėtinai susitvarkė.
Vienas pats čia gyvenu ne taip seniai. Mano draugui tai pa­
sirodė per daug atkampi vieta. Taigi ar norėtumėte pasižiū­
rėti mano išstypėlių?
Eva Marija linktelėjo, kiaurai permirkusiam Futurui se­
kant pavymui, jie įėjo į seną tvirtą ir drauge jaukų pastatą.
Pirmiausia užlipo į antrą aukštą- prieš akis atsivėrė puikus
vaizdas. Upe parpė baržą kairėje - katedrą dešinėje - jud­
rus Godorfo uostas. Reinas sutraukia žmones ir poilsiui, ir
darbui.
Dirbtuvė buvo įrengta tiesiai po frontono smaile, joje -
galybė įmantrių metalinių skulptūrų. Vieni tų pavidalų bu­
vo panašūs į bičiuliškai išsiviepusius liokajus, kiti - į paš­
tininkus, tarp jų Eva Marija aptiko ir batų valytoją. Galė­
tum pamanyti, svarstė ji, kad čia surinkti aptarnavimo sri­
ties modeliai. Tik tiek, kad kaip gyvas nerastum tokio mil­
žiniško žmogaus. Beveik visi jie šypsosi. Vidury tos di­
džiulės patalpos stovi keltuvas - veikiausiai tiems sun­
kiems jaunikaičiams kiloti.
Dirbtuvės dešinėje buvo patalpą panaši į biurą dar du
kambariai šalia - tušti. Dirbtuvės kairėje - lyg sandėliukas,
lyg poilsio kambarys. į akis krito karvės oda aptrauktas
gultas, visur knygų, žurnalų stirtos, elektrinė viryklė, galy­
bė arbatos puodelių, šalia - plono balto porceliano arbati­
nukas su pajuodusiais sidabro aptaisais. Atokiau tualetas,
kurį pamačiusi Eva Marija pratrūko juoku - mat klozetas

123
buvo savotiškas klausyklos ir sosto derinys: į gremėzdišką
medžio karkasą įstatytas dailiomis gėlėmis ištapytas kera­
minis klozetas, popieriaus laikiklis ir vandens nuleidimo
mygtukas - aukso spalvos.
Pirmas aukštas buvo apleistas. Patalpa, dydžiu prilygs­
tanti visam Evos Marijos namų aukštui, buvo pertvarky­
ta į vonią - virš praustuvės paukščiai lizdus galėtų sukti,
išmatos ant grindų liudija gyvenant čia gausią graužikų
šeimyną, tačiau niekur nematyti nei rankšluosčio, nei
muilo gabalėlio. Greta esančioje andainykštėje virtuvėje
aiškiai matėsi, kiek buvo pakilęs per potvynius Reino
vanduo, trenkė pelėsiais. Čia buvo didžiulis podėlis ir
daug erdvės. Erdvės, kurią galima panaudoti, pamanė
Eva Marija.
- Bet jums gerokai teks padirbėti, kol visa apstatysite
savo puikiausiais geležiniais žmonėmis, - tarė ji balsu.
- Tokios malonės savo draugui nesuteiksiu.
- Kodėl draugui?
- Nes, jei per savo perdėtą uolumą pakratyčiau kojas,
viskas atitektų jam. Jis godus pinigų, o aš godus jo - toks
uždaras ratas. Šiaip ar taip nusprendžiau kiek mažiau plūk­
tis - gal kokias tris dienas per savaitę.
- Gaila! - išsprūdo Evai Marijai ir ji pajuto, kaip užsi­
plieskia raudoniu. - Ak, atleiskite, ne taip norėjau pasaky­
ti. Aš manau... man tik smagu, kad jūs čia esate ir kad ka­
late tuos metalinius jaunuolius. Tai mėgstamiausia mud­
viejų su Futuru vieta, bet jūs juk žinote tai. Gyventi tokio­
je vietoje - sena mano svajonė.... o jūs galite... tačiau, ži­
noma, jei jūsų draugui čia nepatinka, - Eva Marija nutilo,
staiga susivokusi, kad nedera taip šnekėti.
- Jei norite, duosiu jums raktą, galėsite su Futuru ateiti
ir tuomet, kai manęs čia nebus. Žiemą sėdėti lauke ant suo­
lo bus pernelyg šalta. Jauskitės kaip namie!
- Bet jūs manęs beveik nepažįstate.

124
 - Gerai pažįstu žmones ir visuomet atpažįstu draugus.
Pasižiūrėkite! Tai kaip, ar norite?
- Taip nederėtų. Manau, jums tai pernelyg rizikinga.
- Kas rizikinga? Galėčiau nė nerakinti durų - juk mano
geležinių vaikinų niekas nepajėgtų išnešti. Ir istorinio klo­
zeto nepaimtų. Vienintelė priežastis, verčianti visa tvarkin­
gai rakinti, glūdi čia. - Menininkas suėmė savo raiškią no­
sį smiliumi ir bevardžiu pirštu.
- Tačiau lauke taip maloniai kvepia, - Eva Marija prisi­
minė tą sunkiai nusakomą tačiau taip mielą jai vandens ir
pievų kvapų dvelksmą. Jai nė į galvą nebūtų šovę, kad
priešais ją stovintį vyrą galėtų erzinti lauke vos juntamas
benzino ar koks kitoks nemalonus kvapas.
- Kalbu ne apie orą o apie pasaulio pajautimą kuris ka­
da nors atveda jus čia su riedlente ar kelionės lazdą ar gry­
naveisliu šunimi. Nenorėčiau, kad žmogus, kurio net kva­
po pakęsti negalią nuodytų man aplinką. Beje, jūs velniš­
kai gerai kvepiate.
- Aš? - paklausė Eva Marija suglumusi. Ji nė neatsime­
ną kada paskutinį kartą naudojo kvepalus ar bent jau tua­
letinį vandenį.
- Taip, jūs dvelkiate švarą o jūsų akyse kažkas slypi,
kol kas nežinau kas, tačiaą jei suteiksite man galimybę,
perprasiu tai. Tiesą mano vardas Balduinas - tik nesijuo­
kit, mane išties taip vadina.

į mokyklą kur turėjo grąžinti Šernui šunį, Eva Marija

atvažiavo beveik septintą. Ji vėlavo grįžti namo, tačiaą
keistą šį kartą visai nesijaudino. Herbertas ir tuodu jau­
nuoliai nemirs badu - blogiausiu atveju išsikeps picą visai
neseniai prikišo jų pilną šaldiklį. Kitokios, visiškai kito­
kios mintys sukosi jos galvoje ir vis nedavė ramybės.
Gal tas pasiūlymas - savotiškas dangaus ženklas. Pasi­
kliauk savimi! - Važiuojant ūžavo vėjas, kai po keturiasdešimt

125
penkių minučių plieskiančiais raudoniu skruostais ji įsuko
į kelią, vedantį į gyvenvietę „Prie malūno“.
Dešinėje rikiavosi gausybė katalpą kairėje, kur už ko­
kių dvidešimties metrų stovėjo šiukšlių konteineriai, stie­
bėsi dar vienuolika medžių. Šiuos medžius šviesiai žalia
lapija pasodino praeitą rudenį - kai užaugs, bus alėja. Kad
pernelyg neišsikerotų, prie kiekvieno jų buvo įsmeigta po
dvi kryžmai sudėtas lenteles.
Veikiausiai tas jiems ne itin patinka, pamanė Eva Mari­
ja. Manęs irgi nedžiugintų, jei ištisus dešimtmečius turė­
čiau žvelgti vis į tuos pačius namus, panašius kits į kitą
kaip du vandens lašai.
Ir žmonės - šen ir ten, kaskart vis labiau supanašėjan-
tys.
Vargšeliai, pamanė ji ir akimirkai prarado budrumą.
Dviratis pasviro ir tuščias krepšys brūkštelėjo per aukštė-
lesnius medelius. Aukščiausias gal rankos storumo stiebas
palinko ir nuo vešlios viršūnės atitrūko keli lapai.
Vienas jų nusklendė jai ant striukės. Nusiėmusi lapą
norėjo sviesti ant žemės, tačiau šis prilipo prie delno.
- Pasikliauk savimi! - sušnibždėjo jis. - Pasikliauk pa­
galiau!
- Nutilk, juk tu tik lapas, be to, dar ir leisgyvis. Lapai
negali kalbėti.
- Kvaila kalba! - atsikirto lapas ir nupleveno žemyn.
Kokį pusmetrį paskridęs, sukdamasis nusileido ant žemės.
Viena ranka ji tvirtai suėmė vairą kita siektelėjo to pa­
bėgėlio, nuplasnojusio pas saviškius. Pasėmė pilną saują
pailgų dar žalią pakraščiukais vos vos parudavusių lapų.
Tai buvo refleksas, atsiradęs kažkada seniai skabant ra­
munes - tik refleksas. „Pasikliauju savimi! Nepasikliauju
savimi! Pasikliauju savimi! Nepasikliauju savimi!“ Nagi
prašau - ji nepasikliauja savimi, tai žino net tokio menko
medžio lapai.

126
 Ji ilgai stūmėsi dviratį šalia, kažkas stabdė ją, o ir kojos
staiga tapo it švininės, pakilios nuotaikos kaip nebūta, nuš­
čiuvo šnabždesiai, tik atsklisdavo kaimynų balsai, skalbi­
mo mašinų ūžimas ir įvairūs kvapai iš virtuvių. Pusė de­
vynių, tokiu metu visi baigia vakarieniauti ir sėda prie te­
levizorių - tai liudija ir melsvas mirgesys languose. Visa
kaip buvę, tik kažkas švelniai, kone meiliai brūkštelėjo jai
per petį. Toks lapas. Toks atskalūnas.
Pasikliauju savimi! - sušnibždėjo ji.

Eva Marija, nors ir nebuvo nusistačiusi žadintuvo, pabudo

lygiai penktą. Jai daug ką reikėjo nuveikti. Išsliuogė iš lo­
vos, į vieną ranką pasiėmė nešiojamąjį kompiuterį, į kitą- iš
vakaro pasiruoštus drabužius ir nuslinko laiptais žemyn.
Virtuvė, vakar nepriekaištingai sutvarkyta, dabar buvo
panaši į mūšio lauką o kvapas čia tvyrojo bjaurumu gero­
kai pranokstantis vaizdą. Ną žinomą tiedu nuomininkai ir
vėl vidury nakties pasijuto nežmoniškai alkani ir leido sau
paimti ką nors iš itališkųjų atsargų. Ką kalbėti apie važinė­
jimą taksi - nuo Junkersdorfo iki čia gal šešiolika kilomet­
rų. Ną tiek to, tai ne jos reikalas, gal tai ne taipjau ir blo­
gai, bet bent jau išvėdinti virtuvę ir išmesti maisto likučius
juk galėjo. Turtingiems žmonėms tai, regis, turėtų būti sa­
vaime suprantama.
Jai kilo noras nubėgti į miegamą į ir kaip reikiant papur­
tyti Herbertą kad išsibudinęs jis pagaliau pats pamatytą
kaip jo, ak, tokie mieli nuomininkai elgiasi. Tiedu, aišku,
naudojasi tuo, kad turi tokią puikią šeimininkę, kuri puola
trinti net menkiausią purvo dėmelę.
Kad tik neapsiriktų!
Tiesą sakant, užuot bakinus Herbertą kuris, paminėjus
Ėberlės vardą išsilydo lyg sviestas saulėje, gal verčiau pa­
čiai pasekti tų dviejų niekdarių pavyzdžiu? Reikėtų kaip rei­
kiant trinktelėti įjų kambarių duris ir nuleisti garą - štai taip.

127
 Ilgiau taip negali trukti! Nesu jūsų valytoja! Prašom
tuojpat sutvarkyti kąprikiaulinot! Eva Marijajau buvo be­
puolanti viršun, tačiau staiga prisiminė, kodėl gi ji taip
anksti atsikėlė. Juk ne tam, kad lygindama skalbinius ra­
miai pasvajotų - tie laikai jau praėjo. Šiandien, deja, nebu­
vo planuota kelti scenas tiem dviem be galo išlepusiems
devyniolikmečiams.
Netverdama pykčių ji atplėšė virtuvės langą ir terasos
duris - tokiais atvejais išgelbėti gali nebent skersvėjis.
Tuomet ėmėsi iš dėžučių kratyti picos su svogūnais puspa­
dį, tuno salotas, sukietėjusius į akmenį picos paplotėlius,
padžiūvusią varškę su žalumynais ir visa kita, o jos skran­
dis maištavo kaip paskutinėmis nėštumo dienomis laukian­
tis Tinos.
Prisiminus nėštumą, jos mintys nuklydo į vakar vakarą,
kai gerokai suvėlinusi ji grįžo namo spausdama saujoje
šviesžalį, suplotą, į bananą panašų lapą. Ją pasitiko Fricas,
žengęs iš svetainės, kur jo brolis aptarinėjo su Herbertu
Ėberlių golfo lazdų operacijas biržoje.
- Ponia Šplit, paštininkas jums čia šį tą atnešė. Aš paė­
miau - ar gerai?
- Ačiū, Fricai! - tikėsimės, visa gerai supakuota, pama­
nė ji.
- Tai sauskelnės, ponia Šplit.
- O! - akimirkąji stovėjo suglumusi.
- Aš iš karto sakiau, - atsklido iš kambario Herberto
balsas, - kad tai ne mums.
- Ne, ne! - atsakė Eva Marija sukdama galvą, ką dabar
sakyti. Jos svarstymai pernelyg užtruko - dabar viskas pa­
aiškės. Sauskelnės skirtos trijų vaikų motinai iš 72-ojo na­
mo, nors ši pati to nė nežino.
Šiaip ar taip vakar vakare Herbertas ir tuodu jaunuoliai,
ištraukę tas sauskelnės, dargi dvejopų dydžių, gerokai pa­
sijuokė.

128
 - Eva Marija, gal ką slepi nuo manęs? - Herbertas nė
nesuko galvos, kad tokia pašaipa gali būti jai nemaloni.
Kažin kaip jis reaguotų išgirdęs: „Ak taip, slėpiau!“ Be
abejo, tai ne kūdikis ir ne tie gal trejų metų dvyniai - tai
kur kas blogiau. „Mielasai, nesijaudink, bet dabar aš šiek
tiek spekuliuoju biržoje. Nesakiau tau - turiu senelio palik­
tų pinigų“.
Okay, beprotiška mintis - pasakyti Herbertui visą tiesą.
Kad viskas vyktų pagal planą, jai tenka keltis pusiaunakty.
Peržiūrėjusi City banko sąskaitą - šis bankas apie pen­
kiasdešimt procentų visų rinkos pinigų skyrė terminuo­
tiems sandėriams, - ji išsibudino galutinai. Jau buvo pa­
ruošusi savo pirmąj į tikrą orderį, reikalingą sąskaitai atida­
ryti. Ji degė nekantrumu - dabar tereikėjo perrašyti pinigus
iš senelio taupomosios knygutės į naują sąskaitą ir, žino­
ma, palaukti sauskelnių testavimo rezultatų.
Sauskelnės skirtos pirmiausia tam, kad trys mano mažy­
liai nesudrėktų nė per plauką. Originalus nusiplūkusios
mamos posakis. Evai Marijai kilo baisus noras pasipasako­
ti kokiai gyvai būtybei, kad jai pavyko tai rasti. Hesene!
Energingai pabeldusi į jaunuolių duris, ji žengė į savo
miegamąjį. Išbudintas Herbertas - be akinių, susivėlusiais
plaukais, nugulėtais skruostais - pramerkė akis ir meiliai
pažvelgė į ją. Nors buvo įpykusi, vis dėlto priėjo artyn, pa­
linko prie jo ir stipriai pabučiavo, netyčia brūkštelėdama
jam per veidą šilto švarkelio rankogaliu.
- Tu jau su švarkeliu? Ar aš pramigau?
- Ne, tu labai laiku pabudai. Aš ką tik susitvarkiau su
72-uoju numeriu - užsakiau internetu poniai Virte sauskel­
nių. Jai juk sunku bogintis su ta trijule į parduotuvę, o da­
bar visuomet turės jų po ranka - jos storesnės nei kitos
sauskelnės, tačiau ne ką brangesnės, be to, ekologiškai šva­
rios, taigi jei iš tiesų taip... - Eva Marija nutilo. Negi tikė­
josi pasakysianti kažką protinga?

129
 - Geroji mano, kalbi taip, tarsi pelnytum iš to pinigų.
- Pinigų? Ak taip, žinoma, vykęs juokas! Na, aš jau ei­
siu, pusryčiai paruošti. Ir gal galėtum tiem dviem ponai­
čiams pasakyti, kad jų didenybėms rankos tikrai nenudžiū­
tų, jei susidėtų indus į indaplovę. Šiąnakt jie mano virtuvė­
je ir vėl....
- Jauni žmonės juk amžinai alkani, - nutraukė ją Her­
bertas įsispirdamas į tvarkingai prie lovos pastatytas šlepe­
tes ir susiglostydamas plaukus. - Atsimeni, kaip buvo su
mūsiškiais. Markas, beje, norėjo tavęs klausti ar tik nėra
mūsų atsargų spintoje šunų ėdalo.
- Žinoma ne! To jau per daug!
Ji nubildėjo laiptais žemyn, atplėšusi spintos duris, čiu­
po tą išdavusiąją pakuotę, pasikišo po pažastimi, į abi ran­
kas pasistvėrė po sauskelnių pakuotę sulig didoku lagami­
nu, sumetė visa į krepšį, pritvirtintą prie dviračio, ir išva­
žiavo pas trijų vaikų motiną. Kaip gerai būtų, numojus į vi­
sa ranka, sudalyvauti pristatyme rinkoje, juoba tuomet do­
vanai gauni dvi didžiules pakuotes sauskelnių.

Eva Marija dar niekad nebuvo to patyrusi. Ji jautėsi pa­

kylėta ir manė, kad kiekvienas, vos pažvelgęs į ją supras­
tų, kad sauskelnių kursas gerokai šoktelėjo, tačiau ir vėl
kaskart maudė skrandį, nes veiklos biržoje džiaugsmą tem­
dė skundai dėl konkurentų nesąžiningumo.
Skundai būdavo atsiimami po kelių dieną spauda kaip­
mat tai pranešdavo, o tai tapdavo postūmis naujai veiklai
ir Evą Mariją ir vėl apimdavo palaima. Ji žinojo: tos saus-
kelnės, jei pavyktų testas, pelnytų visuotinį pripažinimą ir
netrukus Heseno sauskelnėmis būtų imtasi prekiauti visose
vaistinėse, o galybė mamų vienu balsu imtų šlovinti šias
sauskelnes - tai būtų tiesiog perversmas.
- Žinote, ką pasakysiu jums, ponia Šplit? Jūsų sauskel-
nės tiesiog nuostabios. Dvyniams nepaprastai tinka. Jie

130
daugiau nebenori mūvėti jokios kitos rūšies sauskelnių, nes
per jų kraštą vis apšlapina drabužius - berniukams, ypač to­
kiems godiems žindukliams kaip maniškiai, tai problema. Ir
lipdukus lengva atplėšti, juoba jei pirštai sutepti kremu. Tik
gaila, tokių sauskelnių čia niekur negalima nusipirkti.
Eva Marija patikino kaimynę, kad netrukus visa pasi­
keis. Ji buvo teisi. Nedaug tepraėjo laiko ir gyvenvietės
„Prie malūno“ parduotuvės lentynose atsirado nebrangių
šios rūšies sauskelnių, o ji pati per savąjį pasirinkimo san­
dorį paskutinį spalio penktadienįjau buvo pelniusi nei dau­
giau, nei mažiau - 6930 eurų.
Tą pergalingą dienąji padovanojo Futurui naują žaisli­
nį kaulą ir lėlę - jis buvo pamišęs dėl lėlių, prašinėdavo jų
iš kiekvieno pro šalį einančio vaiko, o savo naujajam drau­
gui Balduinui parūpino dėželę nežmoniškai brangių ciga­
rų, Herbertui antikvariate nupirko kiaulės odos aplanką
Tinai ir Aleksui - visas LSE kompaktines plokšteles, Še­
rnui - šiltas ausines, šaliką ir pirštines.
Pasiklausęs Šerno, pamanytum, kad jis ne kur kitur gy­
veną o Antarktyje. Nors iš tiesų dabar kuo įprasčiausias
Vokietijai ruduo - lietus ir saulė pramaišiui ir vėjo gūsiai,
čia kylantys, čia rimstantys, dreskiantys nuo medžių pas­
kutinius lapus.
Nors katalpos abipus įvažiavimo į gyvenvietę „Prie ma­
lūno“ traukia akį lig šiol - plikos jų šakos tarsi į dangų ky­
lančios žabarų, o gal raganų šluotos. Vos stipriau pūstelė­
jus vėjui, jie palinkdavo - tie medžiai, kuriuos Eva Marija
dabar jau laikė savo sąjungininkais, ypač prie širdies jai
buvo tas paskutinis antroj eilėj. Ji net vardą jam davė -
Mano svajonių medis, o vėliau, kai sulaukė taip lauktos pi­
niginės sėkmės, pakrikštijo j į Maniu. Dabar jis buvojai Pi­
nigų medis.
Deja, Maniui ir jo giminaičiams ji negalėjo padaryti
nieko gera, nebent kasdien prie jų pastovėti, papurenti

131
žemę, jei reikia, palaistyti ir, kai niekas nemato, pasišne­
kėti. Kone kas vakarąji ateidavo čia pasišnekėti - anksty­
vos sutemos ir vėsa, padvelkianti joms užslinkus, skatinda­
vo ją imtis veiklos. Ji kalbėdavo apie tai, kaip gražu ten
prie Reino pas Balduiną, pasakodavo, kaip atrodo geleži­
niai žmonės ir sena klėtis. Ojeigu jai pasirodydavo, kadjos
bičiuliai medžiai, klausydami apie visiškai kitokį pasaulį,
pernelyg nuliūdo, ji kaipmat pakeisdavo temą. Tuomet ji
kalbėdavo apie sauskelnių ir natūralios kosmetikos kursus,
apie projektus, kuriuos jai maga įgyvendinti.
Bičiuliams medžiams ji išsakydavo savo susirūpinimą
dėl Šerno, kuris, kad ir kraustėsi iš vienos vietos į kitą, pro­
to vis tiek neįgijo. Kaip kitaip galėtumjį vertinti, jei lig šiol
kone kasdien jis išūžia jai ausis kalbėdamas apie „visiškai
patikimus sandėrius“. Turėtų dėkoti tam savo draugui, ku­
ris, tik pats nukentėjęs, įgijo proto ir nutarė daugiau nebe-
skolinti Šernui pinigų, taigi ir neleisti jų švaistyti.
Būtų pastarosiomis savaitėmis patikėjusi Šerno „karš­
tais sandėriais“ ir sudariusi nebiržinį sandėrį, tarkim, su
anglais, tiekiančiais kiaulių uodegas, arba su Honkongo
Pacific Century Telekommunikation, arba investavusi į ko­
kį Holivudo filmą, dabar jau būtų plika it bažnyčios pelė.
Vien dėl to, kad Šernas buvo toks užsispyręs, jai teko slėp­
ti tai, kad teorines jo žinias pritaikė biržoje.
Visa tai ji pasakojo Maniui ir jo broliams. Nors visi me­
džiai vienalyčiai, ji buvo visiškai tikra, kad Manis yra mo­
teriškos, visi kiti - vyriškos giminės. Manis buvo dailiau­
sia ir gajausia iš visų katalpa - tai dar labiau pasitvirtino,
kai numetė lapus.
Kai liaunas jos liemuo plakdavosi pirmyn atgal, Eva
Marija suvokdavo tai kaip perspėjimą: „Būk atsargi! Gali
blogai baigtis!“ O kai plikų šakų vainikas palinkdavo į Evą
Mariją, tai reikšdavo pritarimą ką tik išsakytam moters ke­
tinimui imtis terminuotos sutarties.
 Akivaizdu, Manis palankiai vertino biologiškai ne­
kenksmingą statybą sulčių gėrimus ir vegetariškus užkan­
džius. Kartais Evai Marijai atrodydavo, kad Manis bando
prislopinti jos įkarštį:
- Jei staiga užgriūtų žiemą laimei, turime pakankamai
pinigų pagelbėti Šernui. Būtinai turime ką nors sugalvoti,
kad jis priimtų mūsų pagalbą. Kaip manai?
Manis ir vėl linktelėjo, šį kartą ilgėliau neatsitiesdama.
Tačiau kone piktindamas! ji purtė šakas tuomet, kai kalba
užėjo apie apelsinų sulčių šaldytą koncentratą. Tai buvo
vienintelis Šerno siūlymas, iš kurio Eva Marija tikėjosi ne­
menkos naudos. Apelsinų sultys juk nuolatos geriamos,
kad ir jos pačios namuose. Iš daugiau ar mažiau skiesto ir
saldyto sulčių koncentrato gaminamas gėrimas, pilama jo
ir į kitus gėrimus.
- Gerai pagalvok, Mani! - kartą vakare atsisveikindama
tarė ji savo draugei. - Rytoj vakare ir vėl tavęs pasiteirau­
siu - tai labai svarbu. Galimybės ne tokios jau menkos.
Tačiau kitą dieną Evos Marijos laukė apmaudi staigme­
na. Ir jei ji nebūtų per skubą užmiršusi paslėpti dienoraščiu
vadinamų užrašų ir nebūtų nutarusi grįžti namo, veikiau­
siai būtų jau per vėlu. Širsdama ant savęs, kad paliko die­
noraštį, ji gal dvidešimt minučių mynė iš visų jėgų peda­
lus. Aptiko jį drabužinėje.
Metė žvilgsnį į laikrodį - dabar jau, be abejo, į darbą pa­
vėluos. Bet juk jai reikėjo saugiai pasidėti dienoraštį, kitaip
tiedu smalsūs jaunuoliai, aptikę jį, imtų vartyti. Ei, kas gi
čia? Nagi, viskas aišku! Mūsų šaunioji ponia Šplit šmuge-
liuoja biržoje! O ką gi apie tai manojos vyras? Gerai, pa­
manė Eva Mariją tebūnie - nurysiu tą karčią piliulę, iš­
klausysiu šefo pamokslą! Vis tiek neilgai ten tedirbsiu, tad
ar ne tas pats?
Ji laviravo tarp sustatytų abipus mašinų - dabar, kai ant
dviračio tabalavo tuščias krepšys, tai nebuvo labai lengva.

133
Tam keliui įveikti jai prireikdavo gerų dvidešimties minu­
čių, o dabar grįždama sugaišo tik aštuoniolika - ko ne re­
kordas. Tačiau keturiems dramblotiems vaikiams visiškai
pakako tų niekingų keturiolikos minučių savo bjauriam
darbui atlikti. Ji jau iš tolo suprato, kad kažkas čia ne taip.
Kurgi jos medžiai? Ir dešinėje, ir kairėje lyg iššluota, o vi­
dury kelio konteineris, palei kurį stirkso pliki kelmai.
- Ne! - suriko Eva Marija ir, nė pati nepajuto, kaip nu­
šoko nuo dviračio ir metėsi prie tų vyrų. - Ką jūs darote?
Kaip jūs galite? Kaip drįstate galabyti niekuo dėtus mede­
lius? Ar žinote, kas jūs?
Jai akys pritvino ašarų, apėmė baisi neviltis - juk šitaip
negalima!
- Nurimkite, jaunoji ponia, - tarė vienas vyrų žengda­
mas prie jos. - Pirmiausia mes nieko negalabijame, be to,
dirbame namų valdybos nurodymu. Tie paliegėliai papras­
čiausiai neprigijo. Kitąmet čia augs kiti medeliai - geresni,
tvirtesni.
Eva Marija jau buvo kone pratrūkstanti plūstis, tačiau
staiga pamatė, kad konteineris kaupinai prikištas medelių į
dangų styrančiomis šakomis. Tiesi stiebėsi tik viena katal-
pa - vienintelė Manis, nei šakos, nei šaknys nesužalotos.
- Mani! Mani! Mani! - ji prišoko prie savojo medžio ir
apkabino liauną kamieną. Šnibždėjo paguodos žodžius ir
prisiekinėjo padarysianti visa ką gali. - Mes susitvarkysi­
me, Mani! Aš padėsiu tau! Neleisiu tavęs nukirsti!
Lyg angelas sargas puolė ginti Manio nuo vyrų, kurie,
sustoję į gretą, vėpsojo į ją. Ar jie neturi širdies ar fantazi­
jos, o gal ir vieno, ir kito?
- Paklausykite, jaunoji ponia... - prabilęs į ją vyras jau­
tėsi lyg nesavas - timpčiojo kepurės snapelį, vis kasėsi
smakrą. - Atleiskite mums, bet..!
- Ne, dabar jūs paklausykite! - Ir tuomet Eva Marija
ėmėsi tikinti vyrus. Kaip jai tai pavyko, nė pati nežino. Gal

134
jie pabūgo, kad ta „pamišėlė“ įsisiautės? O gal visa lėmė
pinigai?
Kai ji ištraukė šimtinę - negalima Manio palikti likimo
valiai - ir pažadėjo, vos tik tas medelis bus nugabentas pas
Balduiną, sumokėti antra tiek, visa kaipmat susitvarkė. O
Balduinas juk, be abejo, ją priglaus. Jis žino apie Manį iš
Evos Marijos pasakojimų.
Kai jau buvo tikrai nuspręsta, jos dviratis kartu su krep­
šiu buvo įkeltas į sunkvežimį ir ji pati atsitūpė purviname
kėbule šalia Manio. Na, ir kas, jei kiek susiteps, bet juk iš­
gelbės savąjį laimės medį.
Vos tik sunkvežimis pasiekė senąją klėtį, tarpdury išdy­
go Balduinas. Gal dirbdamas jis išgirdo girgždant žvirgždą
po automobilio ratais, o gal subtilūs jos pojūčiai atginė jį
ten, kur buvo nepaprastai reikalingas. Kad ir kaip būtų,
Eva Marija labai nudžiugo jį pamačiusi.
Daug nešnekėjęs jis užsismaukė apsauginius akinius ant
viršugalvio, kur tarp plonųjo plaukųjie priminė varlės akis,
ir ėmėsi nurodinėti. Galėjai pamanyti, jis nujautė, kad Eva
Marija veža pas jį Manį. Jokio nuostabos šūksnio, tik priėjęs
apkabino ją ir nuoširdžiai prisispaudė prie krūtinės, ant ku­
rios puikavosi brokato liemenė karališko mėlio ir geltonais
drūžiais, šį kartą vilkima su juodu žemę siekiančiu sijonu.
- Viskas bus gerai! - tarstelėjo Balduinas nė nesukda­
mas galvos dėl to, kad darbininkai žvelgia į jį lyg į dar vie­
ną pamišėlį, pasipynusį šįryt jų kelyje.
„Toks tokį pažino - visiški bepročiai“, - bylojo žvilgs­
nis vyro, kuris, priglobęs žadėtąją antrą šimtinę, klestelėjo
ant automobilio sėdynės negalėdamas atsidžiaugti tuo, kad
pagaliau galės iš čia dingti.
Tuomet Eva Marija sumetė, kad gal ir nepadoru lyg nie­
kur nieko lįsti čia su tuo medžiu:
- Atleisk, kad užgriuvau pas tave su Maniu, bet papras­
čiausiai nieko kita nesugalvojau.

135
 Balduinas numojo ranka:
- Nesuk galvos! Smagu, kad atvažiavai. Juk ne taip daž­
nai čia pasirodai. Manis dabar bus savotiškas tavo apsilan­
kymo laidas, hm.
- Ar tikrai nieko, kad Manis liks čia?
- Žinoma! Dabar reikėtų surasti jam gražią vietelę - kur
nors užuovėjoje, bet kad ir saulės sočiai būtų...
-... ir kad Reiną matytų, - pridūrė Eva Marija. - Tu nė ne­
įsivaizduoji: aš jai ausis išūžiau pasakodama, kaip čia gražu.
- O gal ir tu persikeltum? Pažadu tau vaizdą tiesiai į
Reiną, mažų mažiausiai aštuonis arbatos plikymus per die­
ną ir šiltą vandenį iš čiaupo, na, žinoma, ir su tais mano
vaikais teks dalytis vandenį, kuris, reikia manyti, kaskart
teliuškuosis po tavo lova. Dabar vandens lygis kas valandą
kyla po šešis centimetrus.
Be abejo, Eva Marija nevertino šio pasiūlymo rimtai, ta­
čiau, kad ir kaip būtų, Balduino žodžiai jai buvo malonūs.
Jam patiko jos draugija - dėl to neverta nė abejoti. Pasta­
ruoju metu jis vis statydavo antrą puodelį-jai. Pasitelkęs
prašmatnųjį porceliano servizą, išklerusį sudedamąjį stale­
lį, toje baisioje netvarkoje jis rengdavo arbatos gėrimo ce­
remoniją. O ir Futuras netruko patirti, kad jo čia visuomet
laukia skanėstai. Ir nors Balduinas tą dieną kai juodu susi­
pažino, teigė, kad ateityje jis dirbsiąs gerokai mažiau, gal
tik tris dienas per savaitę, vis dėlto, kad ir kada ateitų, vi­
suomet j į rasdavo čia-taip diena po dienos. Tai tapo jai sa­
vaime suprantamu dalyku.
- Maniau, ketini rečiau dirbti, daugiau laiko skirti drau­
gui, - tarė ji pašaipiai. - Tuomet tau nereikėtų aštuonis kar­
tus per dieną plikyti arbatą.
- Manau, apie tai derėtų kaip reikiant pagalvoti. Kuo
dažniau mudu matomės su Erazmu, tuo prasčiau. Bet tai
kita kalba. Ojei rimtai, gal norėtum įsirengti apačioje kam­
barį pagal savo skonį ir kaskart ateiti čia pažvelgti ir į Ma­

136
nį, ir į akcijų kursus? Šerną, jei nori, irgi gali atsivesti -
vietos pakaks. Mano daiktų ten apačioje tėra tik gultas.
- Negi tu rimtai?
- Taip, tik anksčiau nedrįsau pasakyti, nes dar pamany­
tum, kad ko nors tikiuosi iš tavęs. Bet aš ne iš tų, kurie ge­
ba vienu kartu šokti dviejose vestuvėse. Visa, ko laukiu, iš
tavęs - tai draugystė, kad kuo dažniau būtum šalia. Tai vi­
sai kas kita, nei nuolatinė mano geležinių vaikių draugija.
- Seniai svajojau apie tai, - mąsliai tarė Eva Marija įsi­
vaizduodama, kaip tvarkysis šioje nuostabioje vietoje. Ta­
čiau staiga susivokė, kad tai vargu ar įmanoma, ir ėmėsi
vardyti kodėl.
Pirmiausia, žinoma, Herbertas ir tiedu nuomininkai - il­
giau nei porą valandų popiet ji vargiai ar galėtų užtrukti.
Šernui, be abejo, tai būtų idealus pasiūlymas, juoba galėtų
ir mokyklos šveitimo išvengti. Palyginti su mokyklos me­
dicinos kabinetu, kur apie pietus prisukamas šildymas, čia
jam būtų tikras rojus. Pora dienų šveitimosi iš peties - ir tė­
tušio Reino pėdsakų neliktų nė ženklo, na, gal poros kibi­
rų dažų prireiktų ir langus užsandarinti, įgyti vieną ar dvi
dujines virykles ir vieną kitą dailų baldą tik ne itin sunką
kad pakilus vandeniui, jei jau reikėtą galima būtų užbo-
ginti į viršą - štai ir viskas ir slaptoji šmugelių priebėga
įrengia.
Eva Marija išsišiepė:
- O kaip tau pavadinimas „Šmugeliautojų rojus: Šplit &
Bišof?
- Ir dar - galbūt jau kitą pavasarį turėsime spalvotąją
spaudą arba nuosavą iždą o gal ir vieną ir kita. O dabar
tikrai neprieštaraučiau, jei įsteigtum čia savotišką Frank­
furto biržos filialą. Galbūt vėliau paaiškės, kad buvau gar­
siosios Evos Marijos Šplit rėmėjas. Tuomet vedžiosiu čia
žmones lyg po Goethe’s muziejų ir rodysiu, kur pelnei sa­
vuosius milijonus.

137
 - Dar viena problema, - Eva Marija nutraukė tuos žais­
mingus postringavimus.
- Kokia gi?
- Be interneto nepasiekiami jokie milijonai.
- Tai ne problema - biure jau seniai naudojuosi interne­
tu. Tereikia pramušti lubose skylę, nuleisti porą laidų že­
myn - ir gali sau dirbti. Bet viskas paeiliui. Pirmiausia pa­
sirūpinkime Maniu ir aplaistykime šį įvykį, o tuomet...
- ...aš paskambinsiu šefui. Turiu juk tai padaryti. Ti­
kiuosi, jis neskambino Herbertui į banką ir neklausinėjo,
kur aš.
- Leisk man tai padaryti! Koks telefono numeris?
Ir tuomet paaiškėjo, kad Balduinas ne tik puikus drau­
gas, talentingas kalvis, bet ir puikus aktorius.
Klausantis jo postringavimų apie tai, kad „labai arti­
miems giminaičiams“ staiga teko kraustytis, niekam nė į
galvą nebūtų šovę, kad tie „giminaičiai“ yra ne kas kita
kaip medis ir kad pats skambintojas - tai žmogus sulig lo­
kiu, vilkintis ilgą sijoną.
- Tu genijus! - išsprūdo Evai Marijai, kai jis padėjo ragelį.
- Bet aš nė kiek nemelavau. Už mūsų naująją seserį!
Jie susidaužė už Manį puodeliais, kuriuose garavo ką
tik užplikyta arbata, ir aptarė, kaip įgyvendinti savo suma­
nymą ir perkraustyti čia Šerną.

Mokykloje, kurioje nakvodavo, Šernas jau buvo pradė­

jęs plauti grindis pirmojo aukšto klasėse. Paprastai jis pra­
dėdavo nuo viršutinių aukštų, tačiau šį kartą vis dar tikėda­
masis, kad Eva Marija vis dėlto pasirodys - ja juk gali pa­
sikliauti, - pradėjo iš kito galo. Tačiau, kad ir ką darė, ne­
viltis vis labiau gniuždė. Ar tai gyvenimas?
Ir tuomet išties atėjo Eva Marija, nusiplūkusi, įraudu­
siais skruostais, o akys spindėjo lyg įmetus nemenką dozę
džiaugsmo piliulių.

138
 Ji pratrūko kalbėti, tačiau Šėmas iš jos žodžių suprato
tik tiek, kad ji atsiprašanti, jog buvo visai užmiršusi ir jį, ir
Futurą.
- Sakoma, - tarė ji, - nepuolęs nekilsi, - ir tuomet, jam
taip pasirodė, keistokai sukikeno.
Šernas svarstė, kas gi jai atsitiko ir kaip, po velnių, jai
šovė į galvą tokia paika mintis, kad jis mielai imtųsi to, kas
jį galbūt ir vėl visiškai sugniuždytų.
- Pasakyk gi pagaliau, kas tau?
Kone išgręžtą šluostę Šernas taip šveitė į kibirą su mur­
zinu vandeniu, kad tik purslai pažiro. Eva Marija atšoko į
šalį ir pradėjo žiūrinėti aptaškytus džinsus. Tarsi po to, kai
vežė Manį žemėtame sunkvežimyje ir kai su Balduinu tą
medį sodino, tie keli lašai galėtų ką reikšti.
Gamtos prieglobsty suregzti su Balduinu sumanų pla­
ną- tai viena, visai kas kita - vienai pačiai imtis jį įgy­
vendinti. Juk ką tik visai nekaltai pasiteiravo, o Šernas
stebeilija dabar į ją lyg paklaikęs. Iš patirties žinojo: kri­
tinėse situacijose vyrų reikia ko nors klausinėti. Tuomet
jie jaučiasi pranašesni, net jei reikalai iš tiesų krypsta į
blogąją pusę.
- Pirmiausia norėčiau tavęs kai ko paklausti, - tarė ji ir
kiek stumtelėjo Futurą, kuris vis negalėjo suprasti, kodėl ji
nenori žaisti su juo ir naująja jo lėle.
- Tikriausiai norėtum paklausti, ką daryčiau su šimtu
dvidešimt tūkstančių eurų, jei įsivaizduočiau juos turįs?
Tarsi kam nors, kaip kad tau, jie galėtų nukristi iš dangaus.
Nagi, sakyk! Gal laimėjai loto? Gavai palikimą? O gal
priešais gyvenantį kaimyną, tą, kur vis nulydi tave išpūtęs
akis, sučiupai pakasant nugalabytą žmoną ir už tylėjimą
pareikalavai pinigų? O gal...
- Noriu papasakoti tau apie Balduiną - nutraukė jį Eva
Marija.
- Apie Balduiną tą geležinių žmonių poną?

139
 - Taip. Apie jį. Ką tik...
- ...jis prisipažino tave mylįs, parodė visas savo grožy­
bes ir pasiūlė paslaugas, ar ne?
- Visiškai ne!
- Nieko sau - visiškai ne! Ar kartais nesi ko sriūbtelė­
jusi? - Semas kilstelėjo ranką lyg glaustųsi prie lūpų bu­
telį, ir svirduliuodamas žengė kelis žingsnius.
- Gėriau „Sir Winston Earl Grey“, - gynėsi Eva Marija.
- Tauriosios degtinės? - nenusileido Semas. - Tik pa­
žiūrėkite, tai bent!
- Ne, „Earl Grey“ - tai juodoji arbata. Balduinas geria
tik arbatą aštuonis kartus per dieną bet tu galėsi gerti kiek
norėsi...
- Pakęsti negaliu arbatos. Kokias paikystes tu čia tauški?
Verčiaujau leisk man baigti šveistis, tuomet pagaliau galėsiu
kristi ant liuksusinio medicinos kabineto gulto ir porai valan­
dų atsijungti, nes rytoj šeštą man reikia išnešioti bandeles.
- Kokias bandeles? - sutrikusi paklausė Eva Marija.
Apie šią tarnybąji nieko nežinojo.
- Verčiau Timo paklausk. Jis kad ir iš po žemių iškastų
man darbą kad tik greičiau grąžinčiau jam tą milžinišką
skolą. Timui aš skolingas lygiai 6877 eurus ir 45 centus.
Tas tipas neišleidžia iš nagų jo BMW, vis spaudžia sumo­
kėti, o Timas savo ruožtu myga mane lyg didžiausią niek­
šą. Mane spaudžia iš visų pusių - Timas, bankas, buto sa­
vininkas, o dabar dar ir vištjurgis. Man pakanka ir tų, po­
ne Bišofai, kurie pas mane gerai dirba! Šiandien pasiro­
džiau su Futuru - ir išmetė lauk. Negerai, mano jis, kai šu­
nys sukiojasi ten, kur prekiaujama sparnuočių stipena. O
Timui negerai, kad šiandien gaus iš manęs mažiau faneros,
tad prikergė dar ir tas bandeles.
- Tikrai, atleisk man, Semai. Tačiau...
- Nesirūpink, dabar jau per vėlu. Vis tiek anksčiau ar
vėliau tai būtų atsitikę. Šiandien po pietų mane susirado

140
andainykščio buto savininkas - ką tik grįžęs iš atostogų,
rudai paskrudęs it keptas viščiukas. Jis žino, kur aš gyvenu -
iš antstolio ar šiaip. Turiu nešti muilą, kitaip jie vėl mane
pričiups. Jei ne antstolis, tai šios mokyklos, kurioje slapta
nakvoju, prižiūrėtojas. Cypėje bent jau miegoti galėsiu le­
galiai. Kaip manai?
- Šernai, juk visą tą laiką ir bandžiau apie tai su tavim
pakalbėti. Išties viskas gerokai paprasčiau...
- Žinoma, nes kaip tik dabar tau atliko kokių šimtas
penkiasdešimt tūkstančių.
Šernas nutaisė kreivą grimasą, tačiau neatrodė, kad jam
būtų linksma. Jis žengtelėjo kibiro link ir kai, trinktelėjus
koja, vanduo kliūstelėjo ant nuzulinto linoleumo, Šerno
akys keistai sudrėko.
- Turint tą šimtą penkiasdešimt tūkstančių, galima būtų
sumokėti visus mokesčius - labai apsidžiaugčiau. Tačiau,
manau, sunku tikėtis, kad tokia nemokša kaip aš galėtų nu­
griebti tokį riebų kąsnį.
- Ei, nagi pasakyk: negi įsivėlei į sandorius?.. Negali
būti, gerai žinau - darei tai tik dėl manęs. Nepaisant galy­
bės ,jeigu“ ir „tačiau“, esi šauni mergaitė, o aš šlykštus ne­
dorėlis, privertęs tave imtis to, ko apskritai nederėtų dary­
ti. Palik tą mėšlą man! Tu čia niekuo dėta.
- Nepaliksiu tavęs vieno murdytis, Šernai, - tu juk ma­
no draugas. O kadangi esi draugas, kaip ir Balduinas, no­
rėčiau, kad padėtum man. Viena paprasčiausiai nebesusi-
tvarkau, juoba ir Kalėdos ne už kalnų - vaikai tuoj grįš
atostogų, o Herbertas vis dar lyg apsėstas tų golfo lazdų.
- Ko viena nebesusitvarkai?
- Na, nebeįstengiu sužiūrėti kursų ir surasti internete
svarbiausios informacijos. Aš kitaip kirpta nei tu: visuomet
bandau kuo daugiau sužinoti apie potencialų investavimą,
kad viskas būtųjuodu ant balto, ypač tai, kas patvirtina to­
kį pasirinkimą, o ne prieštaraujajam. Negana to - kokia tos

141
ar kitos pramonės šakos būklė, kiekji turi įmonių, kokiajos
konjunktūra. Bandau susirinkti visus būtinus duomenis -
premija, prekės gamybos vertė ir vartojimo laikas, pelno
norma, kapitalo santykis, tikroji prekės vertė ir visa kita.
- Visa kita? Ar sąmoningai sakai „visa kita“? Panašu,
ketini apžioti didžiąją biržos apyvartos dalį.
- Jei pavyktų, bent jau šį tą. Dabar jau žinau, kad tai tei­
kia savotiško džiaugsmo. O be džiaugsmo vargu ar įmanoma
apskritai ko nors gyvenime pasiekti. Dabar, kai turiu Manį,
Balduiną ir, tikiuosi, tave, į ateitį žvelgiu labai optimistiškai.
- Turi galvoje mane, Šerną Bišofą, nevainikuotą praki-
šusiųjų biržoje karalių?
- Šernai, liaukis taip menkinęs save. Tu juk padėsi man
įsirengti darbo vietą ir įdiegti naują programinę įrangą, o ir
visa kita padėsi - pažadu tau septynis šimtus eurų. Bet įspė­
ju - tai sunkus darbas, čia aš nesu tokia tvirta kaip tu, o ir
matematiką prastai išmanau. Pelnęs pinigų, pagaliau grą­
žinsi Timui skolą. O ir pajamas iš tų kasdienių darbų, kurių
tau teks perimti iš manęs, taip pat dalysimės. Ar tinka? Tar­
kim, tau priklausys penkiasdešimt procentų - tiek, kiek daž­
niausiai mokama prekybos agentui. Žinau tai iš Balduino,
jis atskaičiuoja penkiasdešimt procentų agentui - savo
draugui Erazmui, kuris visai ne kalvis, o tik muilo operų
dainininkas. Tiek to, svarbiausia - padėsi man.
- Eva Marija, ar tu tikra, kad tai išeis tau į naudą?
- Žinoma. Pasakyk bent vieną tikrą dalyką, kodėl turė­
tų nepavykti. Visa eisis kuo puikiausiai! Įsivaizduok, ne­
trukus mes sėdėsime nuosavame šmugeliautojų rojuje...
- Šmugeliautojų rojuje, kurį įsirengsime paslaugų cen­
tre, o gal tiesiog tavo namuose? Įsivaizduoju - klasikinis
vaizdelis: sugrįžęs į nuosavus godotinus namus, tavo vyras
pastvers mane už čiupros ir iššveis lauk. Arba paprasčiau­
siai iškvies policiją - tuomet antstoliui bus vieni niekai
mane susirasti.

142
 - Šėmai, kodėl neišklausai manęs iki galo. Žinoma, kal­
bu ne apie buvusį savo darbą ar namus, kuriuose gyvenu su
Herbertu. Jis nieko nė nenutuokia - juo geriau. Šiandien
kalbėjausi su Balduinu - jis užleidžia mums savo klėties
pusrūsį. Visą, išskyrus gultą.
Mes tuoj pat sudarysime sutartį, tik dėl akių, kad, jei
Balduinui, apsaugok Viešpatie, kas atsitiktų, niekas nega­
lėtų mūsų iššveisti lauk. Balduinas puikus žmogus, nepa­
prastai širdingas. Jo nuomos sutartis sudaryta vienuolikai
metų turėtume kuo puikiausiai susitvarkyti. Internetas jau
yra - tai ne kokia beprotybė.
Rytoj, vos tik atsiskaitysi su Timu ir atsikratysi visų tų
savo darbų - sutarties šiaip ar taipjuk su niekuo nebuvai su­
daręs, - nupirk telefono aparatą ir gerą kompiuterį su visais
priedais, ir lovą sau. Tai labai svarbu - pagaliau kaip rei­
kiant išsimiegoti. Be to, prireiks nemenkai dažų ir šveitimo
priemonių nes ten apstu potvynių pelių ir laukinių paukš­
čių paliktų žymių. Kitaip tariant, mūsų laukia didysis švei-
timasis, bet po pietų aš prisidėsiu prie tavęs. Vienas šveičia,
kitas dirba prie kompiuterio - taip pakaitomis. Sutinki?
Eva Marija norėjo gerokai daugiau pasakyti, bet staiga
jai sugniaužė gerklę. Ir iš akių pasruvo ašaros - lyg potvy­
niui pralaužus užtvaras ir sumišai suplakus nuovargį ir su­
sijaudinimų džiaugsmą ir baimę. Ji vos beįstengė laikytis
ant kojų akyse aptemo.
- Ei, vos neparvertei manęs.
Lengvas plekštelėjimas per skruostų tuomet šuns liežu­
vio lyžtelėjimas - nuo plaštakos ranka aukštyn, vėl tylų po
to akinanti neoninė šviesa. Ji nežino, kaip atsidūrė ant siau­
ro gulto medicinos kabinete. Išties kaip čia atgrasu, o seno­
joje klėtyje Šernas gyvens tarsi rojuje - pavydėti galėsi. Ti­
kėkimės, sutiks..
- Ar prisidėsi, Šernai? - šniurkštelėjo ji maldaujamai
žvelgdama.

143
 - Žinoma, - tarstelėjo jis ir pridūrė, - Tu visiška pami­
šėlė.
Eva Marija įvertino tai kaip komplimentą, taip ir reikė­
jo. Ateity laukia geros perspektyvos, pagalvojo ji, netgi la­
bai geros.

144
 Atleisk mielasai!

Kaip įprasta prieš Kalėdas, Eva Marija kepė sausainius.

Daugiausia tokius, kuriems sugaišdavo ne itin daug laiko,
tačiau vis tiek jai vėl teko dirbti ir naktimis, kitaip visai ne­
liktų laiko sau.
Bandymai patiekti Herbertui pirktinių kepinių nuėjo
perniek. Jis skundėsi, kad jiems stinga kvapnumo - tokio,
kuris kepant persmelkdavo visus namus. Vos tik prakandęs
„Žvaigždutę“ su cinamonu, jis kaipmat ėmė purkštauti,
kad tešla per kieta, o glajus pernelyg saldus, bet ir „Sprag­
tukai“, „Domino“ ir anyžiniai sausainiai, pirkti iš geriausio
Kelno konditerio, buvo per prasti per daugelį santuokos
metų išlepintam jo skoniui. O kas gi dabar tiems kalėdai­
čiams? Lyg fabrikiniai.
O kai Herbertas ėmėsi gretinti, jo požiūriu, keistus pas­
tarųjų dviejų trijų mėnesių atsitiktinumus, Eva Marija nu­
sprendė daugiau nebebandyti likimo - nusipirko reikiamų
produktų ir ėmėsi darbo.
Ji šovė į orkaitę skardą po skardos, nuklotas įvairiausių
„kalėdinių“ formų sausainiais ir, vos peržengus namų
slenkstį, užkvipdavo cinamonu, karčiaisiais migdolais,
kardamonu ir kitais prieskoniais, tiesiog atgaivinančiais vi­
sus pojūčius ir pamaloninančiais skrandį.
Minkydama, kočiodama ir pjaustydama tešlą Eva Ma­
rija kaskart vis užsimiršdavo - liaudavosi galvojusi apie

145
savo gyvenimą šiuose namuose ir leisdavo mintims laisvai
srūti. Tokiomis akimirkomis ji atsigaudavo po įtempto pro­
tinio darbo. Vien pagalvojus, kad ir vėl gali tekti grįžti prie
ankstesnio gyvenimo, ją apimdavo siaubas, o kartą - tai
buvo antrasis advento sekmadienis - jai net iškrito iš ran­
kų skarda su jau iškeptais kalėdaičiais.
Tai įvyko tuomet, kai pro praviras virtuvės duris išgirdo
Herbertą sakant Markui Ėberlei:
- Hm, argi ne gardžiai kvepia. Kokybė yra kokybė. Te­
lieka priminti seną ištarmę: patikima tai, kas patikrinta.
Gal jos reakcija sulėtėjo - visai tikėtina. Futurui tai bent
būtų džiaugsmo, pamanė ji, ir pritūpusi ėmė rankioti išbi­
rusius kalėdaičius į maišelį. Tiesiog širdis pyko nuo to nuo­
latinio pataikavimo Herbertui, juoba Balduinas ir Šernas
šveisdavo viską pilnais skruostais. Toks tokį pažino.
- Koks čia dabar triukšmas? - Herbertas stumtelėjo vir­
tuvės duris, Markas žvilgtelėjo jam pro petį ir, pamatęs ant
grindų pabirusius kalėdaičius, kaipmat pradingo. Negi ga­
li tikėtis iš jo pagalbos.
- Kas atsitiko? - paklausė Herbertas.
- Užsigalvojau ir išsprūdo iš rankų, - bandė teisintis
Eva Marija. Ji nenorėjo sakyti Herbertui tiesos. Atleisk,
mielasai, man tik dingtelėjo: kaip siaubinga būtų, jei ma­
no vertą rinkoje lemtų vien puikių sausainių kepimas. Ver­
čiau jau ir toliau dėsis svajotoja - tai jam atrodys įprasta ir
nesukels jokių įtarimų. Tik dvi savaitės teliko - ir pasibaigs
tas lėkimas, tuomet...
- Man neramu, - tarė Herbertas ir atsitūpė šalia žvelg­
damas į ją lyg susirūpinęs vaikas.
- Kas tau? - paklausė ji suglumusi.
- Neramu.
Jis perbraukė pirštais jos ranką labai švelniai, nedrąsiai.
- Tau neramu, kad aš užsisvajojau ir išmečiau ant grin­
dų kepinius? - pasitikslino ji sutrikusi.

146
 - Ne, man neramu ne dėl to, kad tu ir vėl vidury baltos
dienos sapnuoji. Pastaruoju metu man vis atrodo, kad tu
gyveni paklusdama kažkokiai man nežinomai vidinei die­
notvarkei. Labai griežtai ir intensyviai, tau rūpi kas kita ir
visa vyksta gerokai sparčiau, tu šykšti žodžių ir nebepasa-
koji, kas tądien įvyko. Tu išties pasikeitei. Ar žinai tai? -
Herbertas kilstelėjo ranką ir, suėmęs smakrą, pasuko jos
veidą į save.
Tas judesys sukėlėjai prieštaringųjausmų. Priešiškumą
nes nebenorėjo daugiau būti globojama. Ilgesį, nes staiga
ją apėmė keista baimė lyg būtų kažką labai brangaus be­
prarandanti.
- Tau tik pasirodė, - sumurmėjo ji ir, negalėdama ilgiau
atlaikyti jo žvilgsnio, nudelbė akis. Ji nė nepagalvojo, kad
galėtų Herbertui taip rūpėti. Argi tai nerodo, kad jis labai
myli ją?
- Tuomet pasižiūrėk verčiau į veidrodį! Tavo net išvaiz­
da pasikeitė. Kurgi tos mažutės minkštutės rinkelės? Tau
visai nedera laibumas ir nerimastingumas. Tu juk mano
maža miela Burbule.
- Ačiū! Širdingai dėkoju! - Eva Marija staiga panūdo
pastverti nuo stalo tešlos rinkę ir tėkšti Herbertui. Negi ne­
suprantą kaip tai žeidžia ją.
Regis ne, bent jau sprendžiant iš tolesniųjo žodžių. Ir vis
per tą perdėtąjautrumą! Dėl noro patikinti, kaip stipriai my­
li ją! Juk patogiau, kai visa kaip buvę, o jei dėl kokių nors
priežasčių nukrinta vienas kitas kilogramas, tuomet jis pa­
sigenda riebalų rinkių. Mat nebesučiuopia jų ant jos kūno!
- Eva Mariją reikėtų suprasti - paprasčiausiai turėtum
būti reiklesnė. Tai, ką metų metus darei lengvai, kone žais­
dama, dabar tapo problema - kalbu apie salotų padažą ir
mano marškinius.
Herbertas prisiminė, kaip vakar juodu su Marku grį­
žo ankstėliau iš banko, kad, prieš eidamas į golfo lazdų

147
pristatymą, Herbertas spėtų užkąsti ir kiek atsipūsti. Ka­
dangi biržai sueina galybė pinigų, buvo nutarta pataupyti
reklamos ir realizavimo sąskaita ir paversti šį verslą šeimy­
niniu. Herbertas seniai jau buvo „įtrauktas“ į šią šeimą, jai
pastiprinti, savaime suprantama, buvo numatyta ir Eva
Marija.
Šaldytuve stovėjo dubuo vakarykščiai pirktos labai
brangios paukštienos mišrainės. Paragavęs Herbertas nu­
sprendė: padažas - gryna chemija. O kai ketino apsivilkti
naujus marškinius, paaiškėjo, kad jie, kur tai matyta, vis
dar sulankstyti ir prismaigstyti plastikinių spaustukų. Mat
Evos Marijos kolegė iš „Rufuso“ tikino, kad dabar, kai
toks šilumos stygius, ir vėl lyginama kaip močiučių laikais.
O perregimų spaustukų ji tik per skubą nesužiūrėjusi.
- Man išties labai gaila, kad pats nesugebėjai susitvarky­
ti su marškinių spaustukais. O salotos pagamintos profesio­
naliai, beje, buvo su padažu a la nouvelle cuisine* - bent
jau pardavėjas taip tvirtino. Tai naujosios prancūzų virtuvės
patiekalas. Tačiau prancūziški patiekalai tau juk ne itin pa­
tinka, - mestelėjo ji besiraukančiam Herbertui ir tik tuomet
suprato, kad jos žodžius galima įvairiai išsiaiškinti.
Laimė, Herbertas neįžvelgė jokios dviprasmybės.
- Negana to - tu dar ir ciniška tapai, mieloji. Nekalbėk
taip, tai visai nedera tau! Nieko bloga tau nenoriu. Turime
išrauti tą problemą su šaknimis.
- Su šaknimis? - atitarė Eva Marija sukryžiuodama ant
krūtinės rankas. Ji suraukė antakius, o tu Dieve! Apie ko­
kias šaknis jis kalba? Ką turi omeny?
- Ar nemanai, kad reikėtų pagaliau mesti tą kvailą tar­
nybą paslaugų centre? Ar bent jau ir vėl dirbti po pusdienį
kaip anksčiau? Tau tas per sunku, be to, ir nebūtina. Juk aš
pakankamai uždirbu, o ir daktaras Ėberlė už tai, kad taip
* Naujoji virtuvė (pranc.). - Vert. past.

148
energingai remiu jį biržoje ir visa kita, žada ateityje ne­
menką sumelę. Jis, žinoma, moka iš savo kišenės, tačiau aš
prieš imdamas pinigus norėčiau visa kaip reikiant išsiaiš­
kinti. Bet, manau, tu gali ramiai sau pabūti namuose, o pas­
kui ir aš išeisiu į pensiją.
- Man keturiasdešimt septyneri, o ne šimtas metų - dar
kartą primenu!
- Žinoma, bet aš nenoriu, kad tu visiškai nusigaluotum.
Moterys vis tiek anksčiau išeina į pensiją, tai visiškai nor­
malu, jau vien dėl to, kad privargsta vaikus augindamos.
Todėl mes, vyrai, ir dirbame, kaip dera, ilgiau.
- Tu nė nesusimąstai, kad aš aštuonerius ar dar daugiau me­
tų matuosi po tuos namus ir vis laukiu, kadatu išeisi į pensijąir...
- Nesibaimink, brangioji! Neilgai teks laukti. Be to, tai
susiję su golfo lazdų projektu. Daktaras Ėberlė teiravosi
manęs, ar kitąmet, kai Fricas baigs abitūrą, nenorėčiau per­
sikelti į Bambergą ir tapti jo asmeniniu patarėju. Taip
žingsnis po žingsnio, be didelių piniginių išlaidų mes įgy­
tume galimybę gyventi nesukdami galvų dėl kasdienio už­
darbio. Jei viskas klostysis gerai, man tereikės pranešti sa­
vo pavaduotojui banke - ir mes kaipmat galėsime keltis į
Bajemą. Kalnai, alpinės pievos, karvės - ar gali būti ge­
riau? Na, kaip tau toks siurprizas?
- O ar seniai taip nutarei? - Eva Marija vos tvardėsi ne-
išplūdusi Herberto. Ką po velnių, jis ir vėl sugalvojo? Ar
ji koks baldas, kad panorėjęs galėtum stumdyti šen ten?
- Na taip, tai paaiškėjo prieš kelias savaites, bet taupiau
tau tą naujieną Kalėdoms, kai ir vaikai bus namie. Bet tiek
to, gal ir geriau, kad dabar pasakiau, - galėsi pranešti šefui,
kad pasiieškotų kitos darbuotojos.
Seniai reikėjo pasiieškoti, pamanė Eva Marija.
Tačiau balsu pasakė ką kita. Taigi ji nėra šveitimo, lygi­
nimo, virimo ir kepimo automatas, kurį kaip panorėjęs ir
kada panorėjęs gali stumdyti iš vienos vietos į kitą.

149
 -Aš prisirišusi prie Kelno, ar supranti. Man patinka ma­
no darbas ir... - ji norėjo susakyti visa, kas ją sieja su šiuo
miestu: Manis, Futuras, Balduinas ir nuostabioji šmuge-
liautojų buveinė su vaizdu į Reiną, tačiau tik pridūrė:
- ...ir apskritai.
Purtydamas galvą Herbertas žvelgė į ją lyg į sunkų ligo­
nį. Jis žengtelėjo į šalį, tačiau kitą akimirką paėmęs šluo­
tą ir semtuvą ir vėl grįžtelėjo į ją.
- Tau išties reikėtų kelias dienas pailsėti ir pabūti su vai­
kais - tuomet vėl viskas grįžtų į savo vėžes, esu tuo tikras.
Kiek palūkėk - tuoj parvažiuos tie mūsų triukšmadariai ir iš­
judins visus namus, juk savo nuosavi vaikai yra visai kas ki­
ta. Beje, turėčiau pasakyti, Markas, nors jam tik devynioli-
ką ne pagal metus subrendęs. Jis tikrai padarys puikią kar­
jerą. O Fricas, manau, irgi ilgainiui išsijudins. - Tardamas
tai, Herbertas pradėjo šluoti išbirusius ant grindų kūčiukus.
- Nevark! - Eva Marija palinko prie kūčiukų, jos many­
mu, visai tinkamų Futurui.
- Bet sušluoti būtų kur kas greičiau nei rankioti po vie­
ną gurinį.
- Tai mano reikalas, argi ne? Jei ateity norėtum perimti
virtuvės darbus, mielai užleisčiau tau tą barą. Nepaprastai
mielai, tiesiog su džiaugsmu.
Eva Marija pašoko, nusirišusi metė prijuostę ir skubo-
mis žengusi durų link įmynė į kūčiukus. Žingsniai nukauk­
šėjo laukųjų durų link. Jai reikėjo įkvėpti gryno oro, taip
pat ir žmonių reikėjo - ją suprantančių. Per trisdešimt mi­
nučių stipriai, kaskart vis greityn mindama pedalus ji tikė­
josi pasiekti senąją klėtį.

Reinas, regis, žinojo, kas derą kas ne. Net ir Balduinas su

Šernu tvirtino, kad jis nuolankiai pakluso primygtiniam
Evos Marijos prašymui neužlieti antrųjųjos namų, kuriuo­
se dabar visa kone švytėjo.

150
 Į kairę nuo Balduino sandėlio, kur senas krovininis kel­
tuvas, panašus į grotuotą narvą, kilo į dirbtuvę, apsistojo
Šėmas. Neilgai trukus čia visa atrodė ne ką mažiau su­
jaukta nei viršuje pas Balduiną. Evai Marijai tai vis pri­
mindavo jos pačios vaikus ir jos nuomininkus. Herberto
pavyzdžiu jai derėtų nesikišti - tegu sau vyrai patys tvar­
kosi - ir susitaikyti su tuo, kad tai lemia tam tikri chromo­
somų defektai.
Kita vertus, netvarka čia jos nežeidė taip stipriai, kaip
savo pačios namuose. Čia buvo gerokai daugiau erdvės, ki­
ta vertus, ji turėjo savo kambarį ir kada panorėjusi galėjo
jame užsidaryti.
Tačiau paradoksas: čia, kur jai priklausė du erdvūs kam­
bariai, pro kurių langus matėsi Manis ir Reinas, duris ji
dažniausiai palikdavo atviras. Kad ir storos buvo mūro sie­
nos, ji vis tiek girdėdavo, kas vyksta pas Šerną ir Balduiną.
Šie prislopinti garsai netrukus tapo jai savotiškai miela me­
lodija, primenančia bangų pliuškenimąsi į mūrą, nuo kurio
atokiau stovi taip jos pamėgtas, potvynių kaskart vis užlie­
jamas suolas. Anuomet ant jo atkaltės tupėdavo žuvėdros ir
garnys kaskart atskrisdavo.
- Suolas, ant kurio susipažinome, - mėgdavo sakyti
Balduinas ir pridurdavo ketinąs prašyti savivaldybės leidi­
mo pritvirtinti prie jo atitinkamą lentelę. Tokių sumanymų
jam nestigo. Beprotiškai gražių sumanymų. Tačiau būdavo
ir taip, kad jis stačia galva pasinerdavo į darbą, net arbatą
nustodavo plikęs - „Teatime Mylady!“» - ir tuomet Eva
Marija sunerimdavo.
Nors ji ir pati turėjo darbo į valias. Biržoje sukosi lyg
bitė avily - vieniems pranašaujama konjunktūros pairimas,
kitiems - visiškas žlugimas. įmonės, pasitelkusios balanso*

* Arbatos gėrimo laikas, miledi (angį.). - Vert. past.

151
triukus, viršydavo pasirašytas sumas, kai kurios jų, pasi­
naudodamos bankų ir vyriausybės trumparegiškumu ga­
mybos srityje, išsukdavo savo pačių „įvaikius“. SMJ,
DAX ir Dow Jones akcijų kursas kasdien, kartais kas va­
landą ar net kas keletą minučių nežmoniškai šokinėjo ir, jei
Semas nesėdėtų prisvilęs prie naujo, su jos nešiojamuoju
kompiuteriu sujungto kompiuterio, vargu arjiems pavyktų,
likus dviem dienoms iki Kūčių, pelnyti nei daugiau nei ma­
žiau - kone pusę milijono eurų.
Semas primygtinai reikalavo perskaičiuoti visa markė­
mis - tuomet tai atrodytų dar svariau. Dėl tos pasakiškos
sumos jis džiūgavo it vaikas.
- Pusė milijono, ar įsivaizduojate? - klausinėjo jis prie­
šokiais Evos Marijos, Balduino, Futuro ir Manio. - Pusė
milijono! Dėl to žmonės plūkiasi visą gyvenimą ir vis tiek
negauna jo vienu kartu. Dieve šventas, atleisk, jei kada
nors bent akimirkai man smilktelėtų mintis, kad mūsų ge­
roji fėja yra normalių normaliausia moteris.
Jam visiškai nerūpėjo, ką Eva Marija mano apie tai - ar
ne tas pats. Ir Balduinas leido jam tai daryti, kaip kad Fu-
turas, kuris paklaustas vizgindamas uodegą atsakydavo
„V-vau“, o tai, savaime suprantama, reiškė „Taip“. O kai
šitaip einasi, vargu ar įmanoma atgauti tikrąją savo vertę.
O gal ji to nė nenorėjo. Nepaprastai gera buvo bent kartą
gyvenime pasijusti dėmesio centre.
Jei taip klostysis ir toliau, manydavo ji kartais, turiu pa­
sirengti tam šokinėjimui per „klases“. Kad pernelyg neįsi­
svajotų, ji imdavosi atgrasių jai darbų, tarkim, pradėdavo
pjaustyti skrandį. Tai buvo mėgstamiausias Futuro ėdalas,
nieko kita jis taip nevertino, kaip karvės skrandžio. Nuo to
kvapo jos pačios skrandis imdavo tąsytis, tačiau pakišus
dubenėlį su ėdalu, Futuras kone pasiųsdavo iš džiaugsmo.
Ir abu vyrai džiaugdavosi, nors, pjaustant skrandį, privar­
vėdavo murzinai rudo, bjauriai dvokiančio skysčio.

152
 - Tu esi ir liksi garsenybė! - ir vėl pasigirdo.
O pats Šėmas tebuvo eilinis žmogus. Tai Evos Marijos
nuopelnas, kad nepabūgo rizikuoti ir jie pelnė tuos pinigus.
Jis apsikentė - nors anksčiau gal ir vylėsi išsaugoti savo
tikrąjį veidą - su nuolatiniu stabdymo rankenėlės trūkčio­
jimu. Eva Marija stverdavosi jos suabejojusi vienais ar ki­
tais vertybiniais popieriais: jei pernelyg daug žmonių bū­
davo prikišę nagus prie gamybos arba jei verslo planai at­
rodydavo perdėtai patrauklūs, arba jei niekaip nesuprasda­
vo, kodėl gi tas gaminys išties toks vertingas. Tuomet kaip­
mat sukildavo jos sveikas protas ir, prisiminus Herberto
perspėjimus, įsižiebdavo raudona šviesa.
Savo nuostatoms pagrįsti ji pasitelkdavo praktinius pa­
vyzdžius. Vokietijoje sauskelnių perkama ne ką mažiau nei
kitur, nebent tuomet kai valstijose parklupdomas koks di­
delis koncernas. Su oro linijomis ir automobilių pramone
visai kas kita - čia dažniausiai susipina pasauliniai intere­
sai. Kažkas nusičiaudi Niujorke, o to kažko pusbrolis Ber­
lyne jau ir užsigeidė didesnio TV atvirumo. Jei Šernas žūt­
būt įsigeidė tapti JAV oro linijų dalininku - puiku, tačiau
tegu verčiau įsitaiso apsauginius vožtuvus.
- O kaip tai veikia? - pasiteiravo Balduinas, įdėmiai
klausęs, kaip Eva Marija ir Šernas vis didina investicijas.
Buvo arbatos gėrimo laikas, tad seną išklibusį sudedamąjį
staląjie pasistatė taip, kad matytų Manį ir ekraną kuriame
mirguliavo naujausi duomenys, ir susėdo aplink j į pusračiu.
- Per dvejopą pasirinkimo sandorį, - paaiškino Eva
Marija.
- O kas gi tai?
- Išmesti pinigai, - tarė Šernas. - Šių oro linijų pelnas
tiesiog pasakiškas, ranką duočiau nukirsti.
- Ar galėtų kas nors paaiškinti tokiam neišprususiam,
tamsiam kalviui kaip aš, kas tas dvejopas pasirinkimo
sandoris? - Balduinas pažvelgė į Evą Mariją taip, tarsi jai

153
nieko pasaulyje nebūtų paprasčiau nei paaiškinti, kaip vei­
kia šis mechanizmas.
- Na, taip sumažėjo rizika. Tu sudarai bazinio objekto
pasirinkimo pirkti sandorį, vadinasi, šokteli ant kylančio
kurso, o drauge ir šios prekės pasirinkimo parduoti sando­
rį. Pirkimo ir pardavimo sandorių bazinės kainos tokios pat
ir terminai panašūs. Iš tiesų tu moki du kartus.
- Sakiau juk - išmeti pinigus! - burbtelėjo Šernas.
Eva Marija nekreipė į jį dėmesio.
- Tarkim, oro linijų akcijų kursas ne kyla, o smunka, sa­
kykim, kaip įprasta, iki dugno, tuomet padidėja pardavimo
sandorių vertė ir vienų vertybinių popierių nuostolius kom­
pensuoja kitų popierių vertės padidėjimas.
- Labai apdairu! - šūktelėjo susižavėjęs Balduinas.
- Kas jau čia apdairaus, jei galimybės pasipelnyti suma­
žėja perpus? - paklausė Šernas. Nė nesitikėdamas atsaky­
mo, jis pastatė puodelį ir, pakilęs nuo stalo, atsisėdo prie
kompiuterio. - Taigi, 1000 pardavimo ir 1000 pirkimo san­
dorių - tinka?
- Tinka, - patvirtino Eva Marija. - Ir žvilgtelėk, kaip
reikalai su Kelno prezervatyvais.
- Tai skamba kažkaip nepadoriai, juoba iš tavo lūpų.
- Prietarai! Dabar prezervatyvų naudojama daugiau nei
anksčiau. Kai Tiną ir Aleksą pradėjo traukti priešinga lytis,
pirmiausia parūpinau jiems šių daikčiukų. Tu nesi to paty­
ręs, o saugumas yra saugumas.
- Prašau. Bet ar vokiškais prezervatyvais prekiaujama
biržoje? Kelno prezervatyvai - tetrūksta, kad jie būtų pra­
dėti gaminti Osendorfe, dargi reikėtų priversti kalinius pa­
kuoti juos į dėželes.
- Liaukis svaičiojęs, Šernai! Pasakyk man bent vieną
rimtą argumentą, kodėl labiau pasitiki Amerikos oro linijo­
mis?
- Nes jos tarptautinės ir paprasčiausiai...

154
 - ...vyriškos? - pašiepė Eva Marija.
- Šėmai, liaukis! Mūsų gerajai fėjai tu vis tiek niekada
neprilygsi. Be to, Kelno prezervatyvai kaži kodėl man pa­
trauklūs. Kelnas - tai lyg mūsų visų širdis, o tai jau savai­
me apsaugo.
- Gerai jau, - tarė Šernas, kuriam, akivaizdu, nebuvo
malonu apie tai kalbėti. Keletą minučių jis stebeilijo į ek­
raną po to atsigręžė į bičiulius. - Prezervatyvų kursas, be­
je, kaip reikiant smukęs, - pergalingai tarė.
- Puiku, tuomet pirkime kuo greičiau, - nusprendė Eva
Marija. - O rytoj iš pat ryto aš nuvažiuosiu į studiją kur
kuriamas naujasis Kelno serialas. Tai galėtų būti kita dide­
lė mūsų investicija. Tiesiog reikėtų pasižvalgyti, kokios ten
nuotaikos, kol ir vėl nesusižavėta Silvestru, - juk žinią
kaip mėgstamas jo lakūnas. Laimė, turiu porą laisvų dienų
ir Simonas Šturmas nieko čia negali padaryti. Tai bent pui­
kumėlis! Taigi pirmiausia studiją po to pavaduosiu Šerną
o tarpe tarp tų darbų derėtų pasirūpinti medžiu. Herbertui,
kol daktaras Ėberlė Kelne, manęs, be abejo, neprireiks, o
poryt jau ir mano vaikai parvažiuoja iš Brandenburgo. O
Mergele Švenčiausioji, būtinai turiu nupirkti Tinai kokią
dovaną. Gal gražų lagaminą. Taip, gerai būtų, tuomet ne­
bereikėtų peštis su broliu dėl senojo. Na, o Aleksas gaus
kombinezoną - abiem po lygiai. Gerai, taigi, pirmiausia aš
važiuosiu...
- Ne! - vienu balsu suriko Šernas ir Balduinas.
- Ką reiškia ne?
- Tai reiškią kad mudu nutarėme rytoj mieste tave pa­
grobti, - plačiai išsiviepęs Šernas parodė į Balduiną kuris
tądien iš pažiūros priminė nuotykių ieškotoją: trumpos ru­
do aksomo kelnės sujuostomis aplink kelius, gelsvi minkš­
tos odos batai aukštais aulais, apie kaklą ir rankogaliuose
suraukti marškiniai. - Tiksliau tariant, jis tave pagrobs, nes
jo geru skoniu neverta nė abejoti. O aš laikysiu pozicijas

155
čia, tuomet jis, jei ką nors ne taip padarytų, išvengs bent
jau vienų akių.
- Ką reiškia „ne taip padarytų“?
- Paslaptis. Tavęs laukia kalėdinė staigmena.
Eva Marija bandė prieštarauti, tačiau tos staigmenos ne­
įmanoma buvo išvengti, be to, vargu ar ji to norėjo. Kada
gi paskutinį kartą ji degė tokia nekantra? Nuostabus jaus­
mas, kone prilygstantis tam, kurį dar vaikas būdama išgy­
veno rašydama laišką Kalėdų Seneliui. Prisiminusi tas
prieš daugybę metų buvusias Kalėdas, ji liūdnai šyptelėjo
ir akys staiga pritvino ašarų.
- Bet, fėja, kas gi tau? - Balduinas priklaupė jai prie ša­
lies ir sunerimęs pastvėrė ranką. Šernas kitapus pasekė jo
pavyzdžiu, o Futuras susijaudinęs ėmė bėginėti aplink ir
loti.
- Nieko baisaus, aš tik šį tą prisiminiau ir pagalvojau,
kad judu nuostabūs draugai. Jūs privertėte mane lyg mažą
mergaitę degti nekantrumu laukiant tos staigmenos. Ar ži­
note, kad jau ištisus dvidešimt metų aš gaunu vien praktiš­
kas dovanas: naują virtuvinį kombainą ir puikiausią garinę
laidynę arba gultą relaksacijai, taip reikalingą mano nuga­
rai. O ir vaikai visą laiką dovanoja man tik būtinus daiktus:
puodkėles, ledų dozuoklius, vaflinę. Tikiuosi, jums nešovė
į galvą pradžiuginti mane kokiu nauju buities prietaisu.
- Dėl to gali būti rami, - patikino Balduinas.
- Tu gausi tai, kas tik tau skirta, - antrino jam Šernas. -
Net jei ir Balduinas kėsintųsi, jam tai vis tiek netiks.
Eva Marija įsitempė it styga - rankos sunertos, galva
pakreipta.
- Mielas Kalėdų Seneli, - tarė ji, - atnešk man pačiūžas
baltais aulais ir dar sijonėlį čiužinėti, su meškučiais!
- Nagi? Ir ką gavai?
- Pačiūžas ir sijonėlį, ir gausybę pašaipų iš trijų vyres­
nių brolių. Ketvertų penkerių metų buvau nemenka dručkė,

156
dargi nerangi, tad, apsivilkusi sijonėlį su meškučiais, nė iš
tolo nepriminiau elfės. Tokį pat sijonėlį mačiau vilkint ki­
tą mažą mergaitę - buvo labai gražu. Na taip, kad ir kaip
apmaudu, man teko čiužinėti su kelnėmis - tai buvo vis
dėlto praktiškiau, o sijonėlis vėliau atiteko jaunesnei mano
seseriai, kuriai tikdavo bet kuris drabužis. - Eva Marija ne­
pastebėjo, kad jos draugai, susižvalgė perjos galvą, it suo­
kalbininkai susimirkčiojo ir palinksėjo.

Evai Marijai nebereikėjo daugiau eiti į paslaugų centrą, be

to, ir apsilankymą filmo studijoje teko atidėti, tad Kūčių
dieną visa klostėsi kitaip nei planuota. Ji atsikėlė gana
anksti ir jau ketino patiekti prašmatnius pusryčius - pasku­
tinius šių metų pusryčius savo nuomininkams, - tačiau tuo­
met suskambo telefonas.
Ji jau buvo pastačiusi ant stalo putnią plaktienę, prie jos
patiekė geltonai paskrudintos duonos ir plonai pjaustyto
kumpio. Susmeigtos į advento vainiką degė keturios žva­
kės - kalėdinė nuotaiką regis, apėmė net Fricą ir jo brolį
Marką. Nė menkiausios pašaipos dėl tyliai skambančios
kalėdinės muzikos, net jųdviejų mobilieji išjungti, nors ry­
tais jie dažniausiai čirkšdavo be jokio pertrūkio, Frico tele­
fonas dargi dažniau nei Marko. Puiku. Susėdę prie stalo,
jie padavė Evai Marijai lėkštes - ir tuomet suskambo laidi­
nis telefonas.
- Gal pavaduotojas, - tarė Herbertas, - verčiau jau atsi­
liepsiu.
Jis padėjo servetėlę prie lėkštės ir pakilo nuo stalo. Kai
grįžo, atrodė sutrikęs, tačiau, netaręs nė žodžio, sėdo prie
stalo ir pradėjo maišyti kavą.
- Kas nors negerai? - paklausė Eva Mariją o sąmonėje
smilktelėjo - vaikai. Gal vaikams kas? Tai buvo refleksas,
susilpnėjantis nebent tadą kai vaikų nebūdavo namuose.

157
Bet vos tik jie pargrįždavo, įprastiniai instinktai ir vėl su­
kildavo.
- Ne, ne, bet turiu skubiai vykti į banką.
Gurkštelėjęs kavos, nė kąsnio nenurijęs, Herbertas pakilo
nuo stalo. Užkišęs smilių už prasegtos marškinių apykaklės,
jis pavedžiojo palei ją tarsi būtų stigę oro - įprastinis gestas.
- Gali būti laisvas, - išeidamas tarstelėjo Markui. -
Šiandien ne kažin ką tenuveiksime.
Tuomet pradingo prieškambaryje - girdėjosi, kaip jis
ten zujo, po to trinktelėjo uždaromos lauko durys.
- Gal kas panūdo Kalėdoms pralobti ir apiplėšė jų ban­
ką, - pašmaikštavo Fricas.
- Nesvaičiok! - rėžė brolis. Kalėdinės nuotaikos kaip
nebūta.
- Arba kasininko pirštai per ilgi buvo. - Fricas neketino
praleisti progos paerzinti brolį.
- Prisižiūrėjai kovinių filmų - akivaizdu. Verčiau jau
pasirūpintum abitūra - tik idiotai baigia be pagyrimų. Ir at­
simink: lygiai pusę dviejų oro uoste turime pasitikti tėtį. A
terminalas, „Lufthansos“ lėktuvas. - Markas pradingo nė
neparagavęs plaktienės ar ko kito, ir Evai Marijai dingtelė­
jo, ar apskritai vertėjo gaminti.
Ji nurinko indus, įteikė Fricui du nedidelius paketėlius -
vienąjam, kitą broliui. Palinkėjo jam ir visai jo šeimai kuo
geriausios kloties:
- Puikios šventės ir geros išvykos! O po abitūros, kurią
netrukus baigsi, galėsi užsiimti kuo norėsi!
- Pas mus visa lemia ne mano, o tėvų norai - tai ir yra
problema. Jei mano valia, seniai pasirinkčiau ką kita, kad
ir kaip kvaila tai atrodo. Tačiau galiu būti neteisingai su­
prastas.
- Nemanyčiau.
Eva Marija lyg ir susigėdo. Jai pernelyg atgrasus buvo
prikišamai rodomas jaunųjų Ėberlių pasipūtimas, be to, jos

158
galva buvo pramušta savo slaptojo gyvenimo naujovėmis,
tad Fricui ji nedaug teskyrė dėmesio. Nuoširdžiai šyptelė­
jusi, ji tarė:
- Gal kitąmet galėsim skirti vienas kitam kiek daugiau
laiko, hm.
- Nemanau, kad tai neišeitų į naudą kitiems jūsų reika­
lams. Nesibaiminkite, niekam neprasitarsiu, galite būti tik­
ra. Mačiau jus prie Reino - ir tuomet man staiga atsivėrė
akys. Pakvaišęs tipas! Tad džiaugsmingų švenčių ir visa ki­
ta. Aš tuoj susirankioju savo mantą ir maunu. - Pasigraibęs
kelnių kišenėje, Fricas išsitraukė mobilųjį ir, prisikišęs prie
ausies, prapliupo, kaip pratęs, plepėti be pertrūkio, kol
Evai Marijai galiausiai įkyrėjo laukti ir ji taip ir nepaaiški­
no, kad tai nesusipratimas.

Balduinas laukė Evos Marijos prie universalios parduotu­

vės automobilyje. Jis važinėjo pistacijų žalsvumo „Merce-
desu“ - reta spalva, - gal 6-ojo dešimtmečio gamybos. Vi­
sajame buvo glotnu ir aptaku, prietaisų skydelis malonaus
kedro medienos atspalvio, sėdynės konjako spalvos odos.
Net jo drabužiai, regis, derėjo su automobiliu: šį kartą ne
itin plačios kelnės buvo kone tokio pat atspalvio, kaip au­
tomobilio sėdynė, liemenė ribėjo visais aukso ir žalios
spalvų atspalviais, tokio pat rašto buvo ir kailinės striukės
pamušalas, marškiniai su pusapvale apykakle - pistacijų
žalsvumo.
- Na, ar prašmatniai atrodau?
- Kam visa tai?
- Na tam, kad galėčiau slampinėti su tavim po miestą ir
kad visi pavydžiai gręžiotųsi į mus manydami, koks esu
laimingas, kad galiu vaikštinėti su tavimi.
- Gali nesivarginti. Bijau, kad vienas mano nuomininkų
taip ir mano. Jis matė mudu prie Reino.
- Geriau jau ten, nei tame mūsų plėšikų lizde.

159
 - Tu ir vėl teisus. Be to, jis verčiau jau liežuvį nusikąs,
nei išsitars kam nors. Jis nėra blogas vaikis, tik baisiai iš­
lepintas ir išdirgintas savo šeimos.
- Išjungti! Peijungti! - paliepė Balduinas.
-Ką?
- Prašau tavęs dabar nustoti sukus galvą dėl kitų. Šian­
dien Kūčios, malonėk dabar galvoti apie staigmeną. Jokių
nuomininkų, jokių akcijų - galvok vien apie tai, kad netru­
kus gali sutikti Kalėdų Senelį. Tau tereikia nesipriešinti
tam ir galbūt kaskart linktelėti arba papurtyti galvą.
Toliau sekė nuotykis, prasidėjęs ties vitrina, ties kuria
kiekviena moteris netektų amo. Puikios vakarinės sukne­
lės, gražiai krintančių medžiagų, prašmatniai atrodančios ir
brangios - tai buvo aišku nė nežvilgtelėjus į kainas etike­
tėse.
- Ar tau patinka štai ta suknelė? - paklausė Balduinas.
- Tai tiesiog svajonė, - atsakė Eva Marija ir tai buvo tie­
sa, nes prisiminė raudoną suknelę, kurią buvo išsirinkusi
mokyklos baigimo pobūviui. Tačiau tai ir liko svajonė. Mat
Micha, slaptoji jos meilė, pasiūlė kitai praleisti tą vakarą
kartu su juo, tad Eva Marija tąkart apsivilko kuklią juodą
suknelę balta apykakle.
- Gerai, o kaip tau ta suknelė? Arba kostiumas? Tie ba­
teliai irgi derėtų. Nors geriau anie pusbačiai.
- Klausyk, ką visa tai reiškia?
- Kai sulauki staigmenos, visai nedera klausinėti, juoba
per Kalėdas.
Balduinas jau tempėsi ją į parduotuvę, įstūmė pro duris,
šnibždėjo jai ir mėgavosi, kad į juos sminga nustebę
žvilgsniai, kad galiausiai parduotuvės savininkė mirktelė­
jusi linktelėjo ir įsitraukė į žaidimą. Tai buvo lyg stebuklas.
Eva Marija žvelgė, kaip pardavėjai, kurių abejingumas
ją kone baugino, imasi vykdyti net menkiausią Balduino
norą. Jai tas nuotykis priminė „Aklos vištos“ žaidimą, nes

160
prieš puošiant jos kūną, ant akių jai buvo užrištas šilko ša­
lis. Ji nė nespėjo susigėsti dėl kuklių apatinių - visa vyko
pernelyg greitai. Čia patempti ir suraukti, palyginti ir su­
segti - tas paslaptingas šnabždesys vis aprengiant ir vėl nu­
rengiant.
- Dėmesio! O dabar prašom pakelti virš galvos rankas.
Visa amžinybė, persmelkta šūksnių „Ooo!“ ir „Ak!“ ir
stebėjimosi - „Kaip nulieta! Kaip jums tinka!“
Ji buvo savimi pačia. Eva Marija Šplit, mergautine pa­
varde Velershof.
- Tebūnie! - Balduinas, nurišo nuo akių šilko šalį, vėl
išsivedė ją į gatvę, laimei, nieko nepirkęs. Jokių prašmat­
nių pirkinių, nieko - tai tebuvo žaidimas ir tiek. Beprotiš­
kas žaidimas kuriant grožio iliuziją. Tačiau žaidžiant jai
negalima buvo žiūrėti į veidrodį. Ir gerai, kad negalima,
nusprendė ji. Išties su tais svajonių drabužiais ji atrodė la­
bai juokingai. Tačiau jai nė akimirką nebuvo smilktelėjusi
tokia mintis. Ji jautė įtampą, nerimastingą laukimą, kone
prilygstantį ekstazei, ir dabar, kai visa pasibaigė, nors prieš
akis vis dar kilo nepaprastai spalvingi vaizdai, ji patyrė lyg
ir nusivylimą.
- Ačiū! - tarė ji ankstyvą popietę atsisveikindama su
Balduinu, Semu, Futuru ir Maniu. Kiekvienam jų buvo
paruošusi po dovanėlę, o pati dovanų gavo iliuziją. Trapią,
pažeidžiamą, skatinančią ir toliau slapta svajoti ir lyg ap­
dujusiai patraukti namų link. Balduinui senuoju „Merce-
desu“ nevalia buvo vežti ją iki pat namų. Važiuojant mies­
tu jis priminėjai, kad norėjusi pirkti Tinai lagaminą ir kad
Šernas žadėjęs jai eglutę - tuodu pirkinius ji gausianti ry­
toj.
- Apie dešimtą, - tarė Balduinas. - Tinka?
- Puiku, - linktelėjo ji, po to susijaudinusi pridūrė, -
Ačiū! Tai buvo nuostabu, nepaprastai nuostabu - tikra
staigmena.

161
 - Taip, - plačiai šypsodamasis tarė Balduinas ir pabu­
čiavo ją į kaktą. - Taip, - pakartojo dar sykį. - Tai buvo tik­
rai nuostabu - pirmą kartą gyvenime keikiau save, kad esu
toks, o ne kitoks. Tačiau ne kažin ką galiu pakeisti. Esu ir
liksiu sunkiasvoris.
- Tu esi tu, esi mano bičiulis. - Eva Marija palinko pa­
bučiuoti Balduino, buvo prašiusi jo, kad neišliptų. Tai vis
dėl žmonių. Ji apvijo ranka jo stamantrų kaklą ir pabučia­
vo tiesiai į lūpas. Jis buvo geras žmogus, jos bičiulis, ir da­
bar jai visai nerūpėjo, kad kas nors juodu pamatys ar ką
nors įtars. Jai paprasčiausiai įkyrėjo galvoti apie kitus. Per­
smelkta šios minties, ji išlipo.

Prieš Kūčias Herbertas turėjo parvežti vaikus, sugrįžtan­

čius atostogų iki Trijų karalių, tačiau jis užsispyrė prieš tai
būtinai užsukti į banką.
- Grįždamas pasiimsiu Tiną ir Aleksą iš geležinkelio
stoties, o tau, manau, bus sočiai laiko pasiruošti vakarienei.
Tas tiesa. Juoba šįmet Eva Marija nė nesusivokė kaip
reikiant, kas vyksta. Štai ir dabar - žvilgsnis užkliuvo už
grėsmingos raudonos vaško dėmės ant gelsvos peltakiuo­
tos lininės staltiesės, siuvinėtos žaliomis šakelėmis ir auk­
saspalviais varpeliais. Nežinia, kaip ta dėmė čia atsirado,
tačiau, kad ir kaip būtų, reiktąją išimti. Ši rankų darbo stal­
tiesė, lygiai kaip ir angelas eglės viršūnėje, - tai būtiniausi
Kalėdų atributai. Ak taip, angelą reikia atsinešti iš rūsio,
drauge ir kitus eglės žaisliukus.
Sidabriniai stalo įrankiai veikiausiai vėl apsitraukę -
paskutinį kartą naudojo per Velykas.
O eglė? Jei ji bus įžambiai nukirsta ir nesilaikys? Kad ir
kaip būtų, stovas jau svetainėje, Herbertas pasirūpino tuo
vakar. Tas senas geležinis stovas pasuktas groja
„Džiaugsmingų Šv. Kalėdų!“ Tai jos tėvų dovana, ją gavo
prieš daugelį metų, kai Aleksas buvo dar vaikas.

162
 Tik nepradėk paikioti! - ramdė ji save. Viskas paeiliui.
Ji pasistatė lyginimo lentą ir, uždėjusi ant vaško dėmės su­
geriamąjį popierių, prispaudė laidynę - stengdamasi nesu-
garankščiuoti trijų metrų ilgio staltiesės ir neliesti ja grin­
dų, juoba tikėjosi tuoj paskambinsiant į duris. Per langą ji
matė pačią eglės viršūnę. Ji buvo pristatyta minutės tikslu­
mu.
- Atidaryta! - šūktelėjo ji, - spauskit rankeną. Prašom
pastatyti prieškambaryje, aš, deja, dabar užsiėmusi. Prie
kabyklos turėtų būti vietos. Tas fetrinis batelis prie telefo­
no jums. Tikiuosi, mėgstate saldumynus. Ir labai jums
ačiū. - Nors per Kalėdas ji mėgdavo teikti asmeniškesnes
dovanas nei tie dailiai supakuoti jos pačios kepti sausai­
niai, panašūs į pinigėlius.
- Džiaugiuosi galėdamas pasitarnauti! Ir atitinkamai dė­
koju.
Eva Marija kyštelėjo galvą į kambarį ir jai pasirodė, lyg
būtų tą žmogų kažkur mačiusi.
Bet kurgi galėjo matyti tą kiek pompastiškai kalbantį
dailųjauną vyrą? į kurjerį jis nepanašus. Veikiau į modelį.
Aptempti džinsai sukišti į kniedėmis išmuštus aulus, prie
jų puikiai dera odinė striukė, po ja - ryškiai raudonas
megztinis aukšta apykakle.
- Galėčiau pasiūlyti ko nors išgerti. Tik, deja, dabar
skubiai turiu sutvarkyti staltiesę. Jei dabar mesčiau ką pra­
dėjusi - viskas nueitų perniek.
- Tuomet nedrįstu trukdyti. Ar galiu pastatyti eglę į stovą?
- Būtų puiku!
Kai „kurjeris“, jau pastatęs eglę, ir vėl pasirodė tarpdu­
ry, ji vis dar bandė įveikti tą vaško dėmę. Jis atsisakė išger­
ti ir taręs: „Linksmų Kalėdų! Nesirūpinkite!“ - išėjo.
Kur galėjau jį matyti? Gal tai Šerno draugas, gal jiedu
kartu pirko eglę? Timas? Ne, negali būti - tą Timą baike-
rį, įsivaizdavo visiškai kitaip. Bet ar tai svarbu?

163
 Ji užtiesė staltiesę - visai pakenčiama, tos rausvos dė­
mės beveik nesimato, tuomet nusileido į rūsį. Po to dvi va­
landas puošė eglę. Galiausiai ėmėsi kimšti kalakutą kepin­
tų kaštainių įdaru, troškinti raudongūžius kopūstus. Kad
neišsiduotų, šaldytas nuopjovas užkišo giliai už kibiro ti­
kėdamasi, kad nei jų, nei Futurui skirtų kukulių niekas ne­
pastebės. Vakarykščiai jau buvo iškepusi meduolį ir išviru­
si miežienę - tuos patiekalus gamindavo per kiekvienas
Kalėdas. Tetrūko vyno putėsių, tačiau nutarė palaukti, kol
grįš Herbertas ir vaikai.
Metė žvilgsnį į laikrodį. Beveik keturios, dar kiek - ir
vėl pamatys Tiną ir Aleksą. Pajuto užplūstant džiaugsmą
drauge sukirbėjo ir nerimas - juk nematė jųdviejų beveik
keturis mėnesius. Nėra laiko, - tarė ji sau, - svarstyti, kaip
visa klostysis. Savaime suprantamą kada nors vaikai iš­
skris iš šio lizdo. Psichologai vadina tai virkštelės nukirpi-
mu. Norėdama pasirengti tai akimirkai, Eva Marija iš
anksto pasirūpino literatūros - nežadėjo laikyti vaikų prisi­
rišusi. Grįžimo į namus nederėtų paversti prievole - vi­
siems tai turėtų teikti tik džiaugsmo.
Dengiant staląjai lindo į galvą visokios mintys, ji būgš­
tavo dėl įvairiausių dalykų. Tačiau atsitiko visai ne taip,
kaip ji tikėjosi. Ji buvo nepaprastai skrupulingą tad pasta­
rosiomis savaitėmis jautė kone palengvėjimą kad sūnus ir
dukra taip puikiai apsiprato Brandenburge. Dabar jai ir taip
jau išūžtos ausys, skauda galvą ir širdį...
Ak, kaip gerai, kad niekas nežino! Ji įsivaizdavo, kaip
ištįstųjų veidai, jei tik sužinotų, kad ji gyvena dvilypį gy­
venimą. Mam, ką tu darai? O gal praėjus šokui, pradėtų di­
džiuotis ja? Ei, mam, tu sukiesi biržoje ir net darai iš to pi­
nigus! O tadą be jokios abejonės, prasidėtų svarstymai, ką
galima padaryti su visais tais pinigais - švaistant pinigus
jos vaikų išradingumui nebuvo galo. Jei išties turėčiau
daugpinigų!.. Ji jau įsivaizdavo, kaip jos uždirbtas kapita­

164
las sueina drabužiams, atostogoms, automobiliams - visam
tam, ko taip trokšta jauni žmonės.
Ne, nusprendė ji, ne ir dar kartą ne. Tam tikrai ne, ir ne
furgonui, kuriam Herbertas taupo, kad išėjęs į pensiją pa­
sibastytų su manim po pasaulį. Ją apėmė siaubas pagalvo­
jus, kad iki pat gyvenimo pabaigos teks gyventi įkalintai
su juo name ant ratų - kartais žvelgiant į dykumą kartais
sėdint po palmėmis, nors iš tiesų visa bus taip, kaip metų
metus buvo gyvenant šiuose namuose. Virti, šveisti, lin­
kėti kits kitam labo ryto, gero apetito, labos nakties, pa-
kaišant visa tai vienu kitu plačiojo pasaulio vaizdeliu. Tai
aukščiausias kalnas, o tai seniausia šventykla, čia ilgiau­
sia upė - mieloji, ar neužmiršai išgerti skrandžio vaistų?
- Keistą kodėl šviesa niekur nedega? Mam, mam, kur
pradingai?
Eva Marija krūptelėjo, šalią išslydęs iš ranką gulėjo
samtis. Ketino jį nušveisti, bet užsisvajojo. Seniai nebuvo
svajojusi ir dabar, atitrūkusi nuo tikrovės, nė nepastebėjo,
kaip sutemo.
- Čia. Aš čią - tyliai, lyg ne savo balsu tarė.
- Kodėl neužsidegi šviesos? - paklausė Herbertas
spausdamas jungiklį.
- Užsimiršaą - lyg atsiprašinėdama tarė Eva Marija.
- Ak, mam, tu tikra svajoklė! Sena gera mūsų svajok­
lė! - Tiną pamačiusi motiną puolė glėbesčiuotis, po jos
priėjo Aleksas. Evai Marijai pasirodė, kad jiedu kiek sune­
rimę, tad klausiamai žvilgtelėjo į jų tėvą. Vėliau paklau­
siu, pamanė Eva Marija, juk galėjau ir suklysti.
Ji neturėjo laiko kaip reikiant pasipuošti, bent tiek gerai,
kad spėjo persivilkti palaidinę. Plaukus buvo susisegusi
šukutėmis. Kiek pameną visuomet vaikščiodavo palaidais,
pečius siekiančiais plaukais. Tad dabar nusprendė susikel-
ti juos į kuodą viršugalvyje. Šiaip ar taip gražiau, nuspren­
dė ji, nei tie nutįsę palei veidą karčiai...

165
 - Mam, ateik gi pagaliau. Laukiam tavęs!
Eva Marija nuleido rankas - šviesiai rudi plaukai nuty-
so kaip įprasta link pečių. Nenorėjo versti namiškius lauk­
ti, tad suskubo pas juos. Herbertas, be abejo, stovėjo sve­
tainės tarpduryje - rankoje varpeliai. Klan-klan-klan, po
to, kaip ir kasmet, jie ilgai dainavo. Anksčiau vaikai padek­
lamuodavo ir eilėraščių, tuomet visi susidauždavo šampa­
no stiklais: „Džiaugsmingų Kalėdų!“
Herbertui baigus kalėdinę kalbą, Tinos ir Alekso žvilgs­
niai susmigo į dovanas, o Eva Marija tuo tarpu prisiminė,
kad kepa kalakutas. Kad nesuskrustų, jį kaskart tekdavo
aplieti padažu. Ant silpnos ugnies užkaisti vandenį kuku­
liams, pašildyti raudongūžius kopūstus ir siūbą - taip bū­
davo visuomet, taip bus ir šiandien.
Iš lėto lipdama laiptais žemyn, ji svarstė, džiaugtis jai ar
liūdėti. Ak, vanduo kukuliams, dingtelėjo jai įėjus į virtu­
vę, reikia kuo greičiau užkaisti. Buvo visai pamiršusi. Su­
skambo varpeliai, ne taip tankiai kaip pirma - Herbertas
baigė.

- Na, tėti, sulošiam loto! - Aleksas niuktelėjo tėvui į pašo­

nę, kita ranka kilstelėjo šampano taurę.
- Turime būti dėkingi daktarui Ėberlei, - tarė Herbertas. -
Visa dėžė šapmpano, nors, tiesą sakant, man jis niekuo ne­
siskiria nuo gero putojančio vyno.
- Vis dėlto šampanas geriau, - paprieštaravo Tina.
- Reikėtų pripažinti, - paerzino brolis, - tu neskiri pu­
tojančio vyno nuo šampano, nes juk nepaisai etiketo.
Eva Marija manė, kad Tina užsiplieks arba ims niurnė­
ti, tačiau ji klydo. Jos dukra nuvėrė Aleksą iškalbingu
žvilgsniu - ir tiek, o Eva Marija, kad ir labai norėjo, ne­
įstengė suprasti, ką tai reiškia.
- Iš esmės, - tarė Tina pernelyg pabrėžtinai, - svarbu ne
tai, kas geriau ar blogiau, o tai, kad tenka daryti tai, kas ne­

166
įprasta. Nutaisiusi keistą šypseną, ji grįžtelėjo į Evą Mari­
ją:
- Juk taip, mam?
Kodėl, svarstė Eva Marija, visą laiką jaučiuosi lyg bū­
čiau vedama už apynasrio? Kažkas čia ne taip. Bet kas?
- Jei jau taip, - tarė ji po ilgos pauzės, - jums, žinoma,
ne labai svarbu, ar gausite šįmet kalakuto su raudongūžiais
kopūstais ir kukulių.
- Ar tik nepokštauji? - pyktelėjo Aleksas.
- Mam, neerzink mūsų, - pritarė Tina. - Juoba dabar,
kai taip trumpai tebūname kartu.
Nuo kada dvi savaitės yra trumpas laikas? - pamanė Eva
Marija ir ėmėsi dalyti kalėdinius gardėsius. Kiekvienas gavo
po lėkštę saldumynų. Aleksas - mėgstamų marcipanų ir vai­
sių drebučių, Tina - nugos ir kiaušinių likerio, o Herbertas
vienintelįjo pripažįstamą saldumyną- kartoko šokolado ply­
telę su migdolais. Anksčiau jie keisdavosi gardėsiais ir kar­
tais net susiginčydavo, tačiau ilgainiui Eva Marija išmoko
užbėgti tiems ginčams už akių pati išdalydama skanumynus.
Herbertas dovanų gavo du bloknotus - iš Tinos ir Alek­
so, iš Evos Marijos - odinę striukę kailiniu pamušalu, ku­
rią kaipmat pasimatavo užsivilkęs ant tamsaus švarko. To­
kios striukės seniai norėjo, tačiau vis stabdė kaina. Jis ne­
paprastai džiaugėsi, nors, akivaizdu, neįstengė nuslėpti
būgštavimų, kad Eva Marija išleido pernelyg daug pinigų.
Ji pati iš Herberto gavo lagaminą su ratukais.
- Pagalvojau, tau jau per sunku tampyti pirkinius, o tas
pritaisomas prie dviračio krepšys taip kvailai atrodo, tad
pamaniau - labai praverstų lagaminas su ratukais. Tarkim,
kai važiuosi viena pati, be manęs, į Brandenburgą arba Me-
lę. - Lagamine buvo tokios pat medžiagos batų krepšys,
drabužių maišas ir kosmetikos krepšelis, o svarbiausia -
ant kiekvieno jų puikavosi jos inicialai. - Šitaip, mieloji,
bus sunkiau ką nors pamiršti!

167
 Vaikai įteikė jai katilėlį išgaubtu dugnu.
- Be proto skanu ir sulieknėti galima, nes verdama be­
veik be riebalų.
Amžinai tas perdėtas rūpestis dėl jos figūros, tačiau šį
kartą „užuominos“ praslydo Evai Marijai pro ausis.
Vaikai gavo čekius dar per Velykas suplanuotai išvykai
paslidinėti, priedo Aleksas - kombinezoną, o Tina lagami­
ną. Galiausiai buvo išpakuotos Melės senelių dovanos.
Herberto tėvai, po to kai sūnus pasipiktinęs išsakė, kad jie
gyveną ne pagal išgales, ir visai liovėsi siuntę dovanas.
Eva Marijajau buvo puolanti į virtuvę, nes prisiminė už­
kaitusi kukuliams vandenį, tačiau dukra tuo metu sušuko:
- Bet čia dar yra dovanų!
Tina rodė į kampą, kur Herbertas dažniausiai sudėdavo
senelių dovanas anūkams - peijuostas siauromis vytinėmis
aukso virvelėmis, su kortelėmis, kuriose įrašyti vardai. Vi­
suomet taip būdavo, tačiau šį kartą tų dovanų niekas nelie­
tė. Gelsvo dekoratyvinio popieriaus paketėliai be jokių už­
rašų kone susiliejo su grindimis ir užuolaidomis, jie buvo
perjuosti ne dailiomis juostelėmis, o plaušais, tačiau, įdė­
miau pažvelgęs, švelniame popieriaus fone galėjai paste­
bėti vos regimas auksu spindinčias raides M. C.
- Manau, žinai, kas tai, - Herbertas klausiamai pažvel­
gė į Evą Mariją, tačiau ji neatkreipė į tai dėmesio.
Šis kuklus ir drauge prašmatnus įpakavimas ir tos M. C.
sukėlėjai malonius prisiminimus - prieš akis iškilo gražūs
vaizdai, išpuoselėto grožio vaizdai. Ji atsipeikėjo nė nespė­
jus dukrai atplėšti viršuje gulėjusios dėželės ir aiktelėti iš
susižavėjimo.
- Palauk! Tai ne tau! - Eva Marija stvėrė jai iš rankųjau
praplėštą dėželę ir išraudo it vyšnia.
- O kam gi tuomet? Mam, nebumok, juk tai tikrai man.
Vakarinė suknelė, pirmoji ilga vakarinė suknelė - tiesiog
svajonė. Tik pažiūrėk! Su ilgom rankovėm ir dar skraistė

168
priedo. Ir aukštakulniai bateliai. Ir rankinukas. Tai bent! -
Tina lyg maža mergaitė pastvėrė visa į glėbį ir ėmė žvalgy­
tis veidrodžio. Jau buvo besukanti su visu grobiu prie laip­
tų ir smunkanti į vonią pasimatuoti, tačiau Eva Marija su­
laikė ją:
- Atleisk, bet tai tikrai ne tau.
- O kam gi, jei ne man? Mam, liaukis gi pagaliau!
- Tai man, - tarė Eva Marija ir, akimirkai užsimerkusi,
tarsi vėl išgirdo šiugždant prašmatnų audinį, pajuto, kaip
jos liemenį aptempia siauras korsetas, kaip pirštų galiu­
kais, rankomis slysta aksomas. Pirštinės buvo skaisčiai
raudono aksomo, kaip suknia ir kalandruoti vakariniai ba­
teliai, kurių kulnuose atsispindi grindinio akmenys.
Tina nusijuokė taip, kad Evai Marijai kilo noras vožti
dukrai antausį - pirmą kartą gyvenime.
- Ji trisdešimt aštunto dydžio, mam. Nuo kada tau tinka
trisdešimt aštuntas dydis?
Eva Marija nieko nesakiusi paėmė iš jos suknelę ir ba­
tus, o Tina, visai nesitikėjusi to, stovėjo netekusi žado. Ma­
ma tuo tarpu pakilo laiptais į miegamąjį, užsirakino duris
ir, nusimetusi palaidinę ir sijoną įsmuko į suknelę. Tuomet
į duris kažkas pabeldė.
- Mam, atidaryk! Kas gi tau? Šitaip dar niekad nebuvo. Ir
apskritai, negi močiutei šautų į galvą dovanoti tau suknelę?
Kuriems galams? Gyvenime nesi tokio drabužio vilkėjus. Ar
neganą kad padovanojo tau tą nežmoniškai brangų nešioja­
mąjį kompiuterį. Kam tau tas skaičiuotuvas - vis klausiu sa­
vęs. Bet, matyt, močiutė ir vėl nutarė pasirodyti dosni. O ko­
dėl gi ji negalėtų man padovanoti vakarinės suknelės?
Eva Marija atvėrė duris ir žengė iš tamsaus miegamojo
į apšviestą koridorių. Jos dukrai iš nuostabos nukaro žan­
dikaulis. Kai Eva Marija nulipo laiptais žemyn, lygiai taip
pat reagavo ir vyrai. Neliko jokių abejonių - ši prašmatni
suknia skirta jai.

169
 Ji paėmė kitą dėželę, kiek kitaip supakuotą, ištraukė iš
jos skaisčiai raudoną čiužinėjimo sijonėlį su meškučiais.
Tai man, pamanė Eva Marija, visa tai man, tik man vienai.
Ji nuoširdžiai nusijuokė ir nubraukė ašarą.
Tačiau Herbertas nutraukė tuos kerus. Ne piktai, veikiau
sutrikęs, jis tarė:
- Eva Marija, nesuprantu viso šito. Nesuprantu tavo
motinos. Atrodai išties fantastiškai, vis dėlto, manau, tos
prašmatnios dovanos bent dukart pranoksta mūsų galimy­
bes.
- Tikrai? Ar tikrai taip manai?
Eva Marija vėl apsivilko įprastinius drabužius, apsiavė
patogius batus plačiais kulnais, o nuostabiąją suknią rūpes­
tingai pakabino į spintą. Tuomet užkaitė kukuliams vande­
nį, dar kartą apliejo kalakutą, pašildė raudongūžius kopūs­
tus ir sriubą paragavo kepsnio padažo ir indą su vyno pu­
tėsiais pastatė, kaip derą į vandens vonelę. Visa tai darė
lyg skrajodama padebesiais. Dėkui, tarė mintyse, nešdama
garuojančią sriubą į svetainę.

Eva Marija buvo perspėjusi Balduiną ir Šerną kad per tas

keturiolika dienų nuo Kūčių iki Trijų karalių ji tik retsy­
kiais, jei pavyks ištrūkti, pasirodys senojoje klėtyje. Tad
jiedu labai nustebo pamatę ją atvažiuojant pirmą Kalėdų
dieną.
Tiedviem vyrams ji jau buvo padėkojusi - elektroniniu
paštu. Ir ne kokiais iškilniais žodžiais, priešingai - pasitel­
kusi simbolius. Kūčių naktį, kai, laimei, visi sumigo, savo
susižavėjimą burtų prisilietimo pajautimą ji išreiškė pa­
veikslėliais, pasakojančiais, kaip bjaurusis ančiukas virto
gulbe. Šiame stebuklingame virsme, pieštame vedžiojant
kompiuterio pelę, svarbiausia buvo ne jos pačios atvaizdas,
o aplinkinių reakcija į tai. Jos sukurtoje istorijoje veikė ne
tik Herbertas ir vaikai - įjos pasikeitimą reagavo menkiau­

170
sias daiktas, pradedant įdarytu kalakutu, baigiant perregi­
mu auksuotu angelu eglės viršūnėj.
Jei tik Balduinas ir Šėmas nepripūtė arabų, jos atsiųsta­
sis komiksas taip juos prajuokino, kad net ašaras išspaudė.
Eva Marija sužinojo tai iš jų piešto laiško, gauto elektroni­
niu paštu pirmą Kalėdų dieną, į kurį žvelgdama ir ji nu­
braukė ašarą kitą. Ar kas negera nutiko, pamanė ji, jei vy­
ras verkia lyg būtų ką palaidojęs? Bet, dingtelėjo jai, juk ir
Šernas ne ką geriau atrodo - ir tuomet ji nusišypsojo.
Tą dieną j i išties ne daug tesišypsojo. Mat apypiečių ir
Aleksas - lig tol to nėra buvę - užsiminė apie skalbimą.
- Mam, mūsų drabužiai vis dar neskalbti, - nuskambė­
jo lyg priekaištas.
- Ryt arba poryt išskalbsiu, - nieko nė neįtardama atsa­
kė Eva Marija. - Be to, juk Kalėdos.
- Bet gal galėtum dabar? - Ko nors užsimaniusi, Tina
niekada nenusileisdavo.
- Kodėl? Juk spintoje sočiai švarių drabužių. - Eva Ma­
rija pasakė, kad jos laukia didžiulė stirta tų dviejų nuomi­
ninkų drabužių, be to, pirmiausia reikėtų išskalbti pataly­
nę, nemenkai rankšluosčių ir vaikų kambarių užuolaidas.
- Ar negalėtum pakeisti šią seką mam?
Ir tuomet lyg bomba būtų sprogusi. Dargi tokią kokią
Eva Marija kaip gyva nebūtų įtarusi esant. Dabar su mielu
noru išrėžtų Herbertui, ką mano apie tą slapukavimą apie
jo tylėjimą iki pat paskutinės akimirkos - juk iš Tinos ir
Alekso sužinojo viską dar stotyje.
Kodėl jis taip elgėsi? Aišku kaip dieną. Baiminosi, kad
iš apmaudo Evą Mariją apims baisus liūdesys arba kad ji
puls aiškintis. Jis netgi pritarė tam, nors vaikai visiškai su­
jaukė jos planus ir pačią pirmą Kalėdų dieną nežmoniškoj
ankštybėj žadėjo ir vėl išvykti. Tina pas tėvus savo naujo­
jo draugo, apie kurį lig tol nė žodeliu nebuvo užsiminusi, o
Aleksas atgal į Brandenburgą. Mat ketina „kaip reikiant“

171
užsidirbti pinigų ir nusipirkti automobilį - „Be automobi­
lio esi lyg nesavas“.
- Nenorėjom tau sakyti per Kūčias, mieloji, - tikino
Herbertas. - Tu visuomet kiek per stipriai įsižeidi. Tačiau
tikrai nederėtų: vaikai tik naudojasi proga, nereikėtų ant jų
pykti. Beje, Tinos naujojo draugo tėvai turi namą prie Te-
gemo ežero - Bajeme.
Ar laiko ją visiška tamsuole?
- Aš žinau, kur yra Tegemo ežeras.
- Maniau, kad matematika ir geografija tau visuomet
buvo nė motais, brangioji. Dėl to tau galiausiai teko atsisa­
kyti automobilio vairavimo - žinant, kaip prastai tu orien­
tuojiesi, tai buvo protingiausias sprendimas. Prasta orienta­
cija, beje, - tai viena didžiausių moterų bėdų - šiandien
skaičiau.
- O kaip mano prasta orientacija susijusi su Tinos super-
proga? - Eva Marija vos susitvardė nepasakiusi Herbertui
tiesiai, ką mano apie tą nuolatinį tariamų ar tikrųjos ydų pri­
kaišiojimą Jis kaip reikiant nustebtų, šį tą sužinojęs iš jos.
Tuo metu mintyse ji sugretino tai, ką pasakė Herbertas,
ir tai, ką visai neseniai perskaitė internete: smarkiai atpigo
orientacinė sistemą kurią neva visai paprasta įmontuoti į
bet kurį lengvąjį automobilį. Ar ne puiki investicija turin­
čioms ydų moterims? Akivaizdą kai šalia toks, nė pats to
nežinantis locmanas, pamanė Eva Mariją tuoj tenka ir vėl
sėsti prie vairo. Gaminami jie Zauerlande - toli gražu ne
Kelne, ne prie pat namą vis dėlto ne taip toli, kad per die­
ną nesuvažinėtum pirmyn atgal.
Tačiau jos mintys pasklido ir ji nustojo gvildenusi šią
temą. Gerai, jei Tina vyksta į Bajemą o Aleksas ir vėl į
Brandenburgą tegu - ji nevers vaikų pasilikti. Tik vylėsi,
kad jie bus atviresni - aiškiai yra tai sakiusi.
Tačiau vargu ar ji pati deramai suvokė, kokia opi ši te­
ma. O kaipgi, švelniai tariant, jos pačios atvirumas? Ir ar

172
galima tai, kad vaikai sujaukė jos planus, lyginti sujos pa­
čios dvilypiu gyvenimu?
Antrą Kalėdų dieną Herbertas prakalbo apie tai, kad ke­
tina atsisakyti atostogų. Eva Marija šią žinią išklausė ra­
miai. Geriau nei žodžiai jos nuostatas liudijo grimasos. Va­
kare atsigulus į lovą ji ir vėl pasiteiravo apie tai, tačiau
Herbertas tebetvirtino nieko geresnio neįstengęs sugalvoti.
Mat jam teks padirbėti už pavaduotoją nes šios pareigybės
jokiu būdu negalima panaikinti.
- Ar jis susirgo? - Eva Marija prisiminė, kaip per pas­
kutinius pusryčius su nuomininkais Herbertas kažkur sku­
biai išėjo.
- Ne, ne. Negalėtum taip tvirtinti, bent jau taip tiesiai.
- Klausyk, žmogus juk arba serga arba ne.
- Šiaip ar taip Karlas Mėjeris kurį laiką nedirbs.
- Nuo kada vadini jį Karlu Mėjeriu?
- Toks jo vardas.
- Žinau. Tačiau anksčiau vadindavai jį Karlu. Gal susi­
pykote?
- Labai gerai skiriu profesinius reikalus nuo asmeninių.
Negalima tų dviejų dalykų suplakti į viena. Nurimk - mes
nesusipykom, tam paprasčiausiai per menkai pažįstam vie­
nas kitą. Iš esmės aš nieko tikra apie jį nė nežinau.
- Betgi mes buvome jo vestuvėse ir abiejų vaikų krikš­
tynose, kone į kiekvieną gimtadienį eidavome. Dar šią va­
sarą buvome pas Mėjerius didžiulėje sodo šventėje, daly­
vavom Polui priimant sutvirtinimo sakramentą lankėmės
prieš pat mažojo Rubeno penkerių metų sukaktuves.
- Tai tik mandagumo vizitai, lemiami darbo santykių.
Gal verčiau miegokime. Esu visiškai nusivaręs. Labanakt,
mieloji! - Pabučiavęs į kaktą Herbertas atsuko jai nugarą.
Vargu bau jis tuoj ir užmigo. Bent jau Eva Marija taip
manė, nes jis vis vartėsi, tačiau nė karto neprikišo prie jos,
kaip pratęs, savo šaltų kojų. Dažniausiai juk moterų kojos

173
šąla, tačiau jų šeimoje buvo atvirkščiai. Netrukus Eva Ma­
rija užmigo, o ryte, vos atsisveikinusi su vaikais, nuspren­
dė pradžiuginti Šerną, Futurą ir Manį netikėtu apsilanky­
mu. Ir visa prieš jos pačios džiūgavimą nublanko. Vos tik
Herbertas išvežė Tiną ir Aleksą į geležinkelio stotį, ji sėdo
ant dviračio. Šį kartą neužsikabinusi ant jo krepšio, tačiau
to niekas nė nepastebėjo. Krepšys jai daugiau nebuvo rei­
kalingas, tad atidavė jį trijų vaikų motinai.

Kuo labiau Eva Marija artėjo prie Reino, tuo stipriau pla­
kė jos širdis. Tai lyg grįžimas į namus, pamanė ji verdama
sunkias lauko duris - tyliai, kad nepažadintų Šerno ir Bal-
duino.
Tačiau jie nemiegojo, nors naktinių drabužių persirengę
dar nebuvo. Jie sėdėjo priešais tvirtą metalinę krosnį, kurio­
je liepsnodamos jaukiai spragsėjo malkos, ir ramiausiai pus­
ryčiavo. Po stalu tysojo Futuras. Tiesiog idilė. Eva Marija
vos neprajuko, kai vyrai, išvydę ją kone baimingai pašoko.
Šernas buliais išmargintom trumpikėm ir užnešiotais
baltais sportiniais marškinėliais, o Balduinas su pižamą
panašia veikiau į didiko apdarą išžvejotą iš teatro rekvizi­
to. Dukslus žalvario atspalvio drabužis su juodo aksomo
apvadais, o iš po kelnių kyšo smailos šlepečių nosys - to­
kiomis šlepetėmis užversti visi Marakešo turgūs. Reti plau­
kai padrikai krinta ant plačių pečių.
Visiškai nesuderinamą pernelyg skirtingi žmonės.
- Nagi, čia dabar kas? - Balduinas susikryžiavo rankas
ant krūtinės, tarsi baimintųsi, kad prabangus jo drabužis
galėtų būti perregimas. Šernas timptelėjo trumpikių kleš­
nes. Tik Futuras elgėsi kaip įprasta - strykčiojo aplink ją
taip plačiai mostaguodamas uodegą kad kartą kitą tik per
plauką išvengė liepsnos.
- Gal man išeiti? - įsižeidė Eva Marija.
Ir tuomet akimoju pradingo keistas jos bičiulių sutriki­

174
mas. Pasipylė audringi prieštaravimai, prie stalo buvo pri­
stumta trečia kėdė, tuoj pat padėtas trečias valgomasis
komplektas, užplikyta arbatos - kaskart vis perrėkiant vie­
nam kitą. Vėl viskas buvo kaip buvę ir Eva Marija pradėjo
pasakoti. Jai buvo gera išsakyti tai, kas guli ant širdies.
- Lazda turi du galus, - baigdama tarė. - Atostogų su
šeima nebus, tačiau dabar esu su jumis ir dargi turiu naujų
sumanymų. Ką manote apie pigią papildomai automobily­
je įmontuojamą orientacinę sistemą?
- Tai Šerno ir visų moterų svajonė, - sududeno Baldui-
nas išsiviepęs.
- Klausyk!.. - Šernas išraudo it kalakutas.
Na taip, pamanė Eva Marija, koks vyras norėtų virti vie­
nam katile su moterimis, juoba kai kalbama apie tokį neva
moterišką deficitą.
- Neapsikęsčiau, jei Šernas sėdėtų prie vairo, - diplo­
matiškai išsisuko ji.
- Ir aš, - patikino Balduinas, - tai tiesiog siaubinga.
Ypač jei tas vairas yra tavo nuosavo automobilio, kuriuo
važinėdamas per dvidešimt metų nė karto nebuvai pakliu­
vęs į avariją ir kurį saugai kaip savo akį. Jis suks iš kelio,
kai tik jam šaus į galvą ir, jei jis vis pames kelią sukiotis
teks dažniau nei važiuoti tiesiai. Būtent todėl ir paprašiau
Erazmo, nors jis ir rengėsi pas tėvus, kad prieš Kūčias nu­
vežtų tau visa. Spėju, Šernas lig šiol vis dar būtų ieškojęs
kelio.
- Tai ten buvo tavo draugas Erazmas? Jis labai malonus
net eglę pastatė. Man jo veidas pasirodė lyg ir matytas.
- Jį gali pamatyti bet kas, per nelaimę atklydęs į tą mui­
lo operą - mestelėjo Šernas.
- Ak, visai pamiršau, kad tavo draugas aktorius, - Eva
Marija pliaukštelėjo delnu per kaktą. Ji vylėsi, kad Baldui­
nas neįsižeis dėl tos nelemtos Šerno pastabos apie jo drau­
go Erazmo veiklą teatre. Kas gi tam Šernui dabar? Juk

175
anksčiau nebuvo toks atžarus. - Erazmas išties puikus, -
tarė ji, - kaip dera.
- Taip, nežmoniškai išsipustęs gaidys, - pridūrė Šernas.
- Tau nederėtų prikaišioti, - Evos Marijos žvilgsnis nu­
slydo Šerno drabužiais. Jis toli gražu nebuvo dabita, o pa­
lyginti madingas trumpikes vilkėjo, be abejo, dėl to, kad
jos buvo išmargintos biržos simbolika.
- Todėl Kalėdoms ir padovanojau jam prašmatnų
kostiumą. - Balduinas parodė į nudrengtus Šerno marški­
nėlius. - Kodėl pagaliau nenusivelki tų skarmalų ir nepa­
sirodai Evai Marijai su naujaisiais šventiniais drabužiais?
O gal manai, mudviem malonu žvelgti į tave čia šitaip
ėdantį?
- Verčiaujau kulka į kaktą, nei šmižinėti čia su skaisčiai
raudonais drabužiais, - Šernas atsistojo. Prieš jo veidą da­
bar net skaisčiausias raudonis nublanktų, dingtelėjo Evai
Marijai. - Taigi, - tarė jis, - o dabar žvilgtelėsiu, kaip kur­
sai, ar kas nepasikeitė. Iki gyvo kaulo įsiėdė tos šventės.
Eva Marija klausiamai nulydėjo jį akimis: ar tik jis ne­
nusiteikęs prieš tą Balduino draugą. Ir kodėl taip šiaušiasi
prieš skaisčiai raudoną - tokios spalvos juk buvo ano
megztinis. Nors tai, be abejo, gali būti ir sutapimas. Jai ki­
lo ir kitokių įtarimų, tačiau tas mintis ji kaipmat nuvijo. Ji
ir vėl paprasčiausiai nesuvaldė vaizduotės.
- Tuomet ir aš pamažu imsiuos darbo, - tarė ji.
Po kelių minučių ji jau sėdėjo prie kompiuterio ir skai­
tė apie minėtąją orientacinę sistemą: techninės savybės ne­
daug kąjai tesakė, tad, norėdama palyginti, peržvelgė ben­
drąsias panašių įtaisų savybes. Daugiausia jie skyrėsi kai­
nomis. Ji paskambino nurodytu telefono numeriu ir pa­
klausė, ar negalėtų šią sistemą išbandyti.
Ir vėl ją lydėjo sėkmė: jai buvo paskirtas laikas, be to, ji
išgirdo tai, kas sugrąžino ją į tikrovę.
- Jūs, be abejo, spaudos atstovė?

176
 Šis klausimas nebuvo Evai Marijai naujiena. Matyt,
įprasta manyti, kad moteris, besidominti pramonės gami­
nių kokybe ir kainų raida, yra ne kas kita kaip žurnalo mo­
terims korespondentė, rašanti joms rūpimomis temomis.
Eva Marija labai kategoriškai paneigė tai, nors iš patir­
ties žinojo, kad, prisidengus slaptąja žiniasklaidos misija,
būtų paprasčiau užsisakyti prekių. Bet tiek to!
Dauguma rinkos naujokų, kuriuos Eva Marija kalbinda­
vo norėdama kuo daugiau sužinoti apie vieną ar kitą gami­
nį, būdavo labai paslaugūs. Ir jei kuris nors imdavo teisin­
tis, ji suvokdavo tai kaip rimtą pavojaus signalą. Tas, kuris
teisinasi, veikiausiai ką nors slepia arba mano, kad tas
daiktas nėra būtinas. Nei viena, nei kita nėra gerai - Eva
Marija buvo tuo tikra, tam nereikėjo būti nei psichologu,
nei atitinkamos srities žinovu.
Jai pakakdavo pasitelkti savo pačios - mamos, namų
šeimininkės ir ištekėjusios moters - patirtį. Tarkim, vargu
bau skiriasi vaikų, bandančių nuslėpti blogą pažymį ar su­
meluoti, ir koncerno darbuotojų, visaip glaistančių savo
biudžetą, elgesys. Ar mažas, ar didelis - vis tas pats, terei­
kia perprasti nerimastavimo subtilybes.
Jei ne Manis, suvokti tai, be abejo, būtų sunkiau. Jei
Manis nepritariamai papurtydavo tankią viršūnę, kaip tuo­
met, kai klausė (ANT A DEŠININISjapie apelsinus iš Flo­
ridos, tai būdavo akivaizdus ženklas, kad kažkas ne taip.
Tąkart iš JAV šiaurės vakarų į saulėtąją valstiją atklydo
sniego uraganas ir suniokojo kone visą didžiulį derlių, skir­
tą pasirinkimo pirkti sandoriams.
Jei ne Manis, kažin ar būtų Eva Marija ir Šernas taip
dažnai džiūgavę. Maniui Eva Marija išsakydavo visas abe­
jones dėl naujų jos pasirinktų prekių. Atsisakius specifinių
terminų ir rankų grąžymo, kalba apie sausus skaičius tap­
davo gyvesnė. Nagi gyvuok kuo ilgiau, mielas vertybini
popieriau! Jukjoks normalus žmogus nesusivoktų, kaip tai

177
svarbu. Ar galėtum tai perteikti suprantama kalba? Ir ma­
lonėk kuo lėčiau, okay? Pasakyk, kaip visa tai pirkti irper­
duoti žmonėms išvengiant bankroto jau pirmaisiais me­
tais?
Tai buvo išties įspūdinga - kiekvieno gaminio patiki­
mumas tikrintas pasitelkus Manio sprendimą. Gal derėtų,
pamanė Eva Marija, suteikti Maniui Tiesos medžio titulą.
Puiki mintis - reikėtų pasitarti su Balduinu. Drauge pa­
klaustųjo, ar nesutiktų kurią dieną palydėti jos į Zauerlan-
dą išmėginti važiavimo automobiliu su ta orientavimosi
sistema ir įvertinti šios technines savybes - juk apie auto­
mobilius jis išmano ne ką mažiau nei apie geležį.
Eva Marijajau kėlė ranką pasibelsti į Balduino duris, ta­
čiau tuomet išgirdojį su kažkuo kalbantis. Tai buvo Šernas.
Šiaipjau tai nebūtųjos sutrikdę - anksčiau būtų pasibeldu­
si ir kuo ramiausiai įsitraukusi įjų pašnekesį. Tačiau šį kar­
tą susilaikė, nes jiedu kalbėjo apie labai subtilius dalykus -
apie meilę. Jei išties mylėtum mane labiau nei tą išsipus­
čiusią lėlę... Ant pirštų galų ji išslinko lauk.

178
 Krikštas ugnimi

„Nesirūpinkite!“ - sakė Erazmas Evai Marijai prieš Kū­

čias. Tuomet ji dar nežinojo, kad jis Balduino širdies drau­
gas. Galbūt jau nuo senų laikų. Tačiau tą rytą Naujųjų me­
tų išvakarėse jis pasirodė su kitu vyru ir, sprendžiant iš jųd­
viejų elgesio, vargu ar galima buvo abejoti, kad tai toli gra­
žu ne įprastiniai režisieriaus ir aktoriaus santykiai. Juoba
visai ne Lorencas režisavo tą muilo operą kurioje Erazmas
vaidino.
- Tai Lorencas. Mes žadame kurti kartu serialą. - Taip
Erazmas pristatė šį nuo galvos iki kojų juodai apsitaisiusį
vyrą.
Eva Marija statydama ant stalo dar du puodelius - gal
tikėjosi taip sušvelninti įtampą - girdėjo, kaip pakiliai
Erazmas postringavo apie busimąjį kūrinį. Skamba gana
įtaigiai, pamanė ji. Pagrindinį vaidmenį vaidins aktorė, ku­
ria jis labai žavisi ir kurios vardas tiesiog neatsiejamas nuo
mūsų miesto.
- Hilda labai nuoširdi, - patikslino Lorencas tiesdamas
jam arbatos puodelį. - Ši pietietiško temperamento moteris
labai prisirišusi prie Kelno.
- O ką vaidins Erazmas? - pasiteiravo Balduinas.
- Jis bandys Hildą suvilioti, nes mano, kad ji labai tur­
tinga.

179
 - Nagi apie pinigus jis nieko neišmano, - Balduinas iš­
siviepė, Šėmas pasekė jo pavyzdžiu, tačiau ta pašaipa nu­
skambėjo labai dirbtinai. Tad Lorencas suskubo paaiškinti.
- Iš tikrųjų ji nėra turtinga. Tik vedžioja jį už nosies... -
tarė užjaučiamai tapšnodamas Erazmui per petį.
- Tuomet tai vadinama teisingumo atkūrimu, - Baldui­
nas žengė prie vyro, su kuriuo ilgus metus dalijosi lova ir
pinigais. - Erazmai, ar atsikeršydamas ir jos pinigus pra-
pirksi niekniekiams?
- Ne, ne, - įsiterpė Lorencas ir, tarsi gindamas savo
naująją žvaigždelę, uždėjo rankąjam ant peties. - Taip to­
li reikalai nenueis, mes pasitarsime su scenarijaus autoriu­
mi ir jis ką nors sugalvos. Ką nors vylinga, kokį netikėtą
posūkį - tas visada patraukia.
- Visada! - abejingai pakartojo Balduinas. - Ar kas nors
nori arbatos?
- Ačiū, ne! - Lorencas drąsinamai pažvelgė į Erazmą
tačiau šis stovėjo nudelbęs akis į nežmoniškai madingų ba­
tų smailas nosis. - Tiesą sakant, - tęsė Lorencas, - mes
atėjome šnektelėti su Balduinu.
Eva Marija kaipmat nėrė prie durų, Šernas, kiek palūkė­
jęs, jai įkandin. Tačiau juodu sustabdė Balduinas:
- Aš nieko neslepiu nuo savo draugų. Taigi, ką norėjai
man pasakyti, Erazmai? Manau, tik tai, kad netrukus sto­
vėdamas prieš kamerą viliosi Kelno įžimybę, o per pertrau­
kas tarp filmavimų tikinsi režisierių: kai į tave tiek visko
įdedamą esi pasiryžęs bet kam.
- Ne Balduinai, tikrai ne. Tačiau pastaruoju metu... tu
juk beveik nė nesirodydavai.
- Kuriems galams? Čia turiu visa, ko man reikia. - Bal­
duinas šyptelėjo Šernui, kuris, kad ir nuraudęs, atsakė jam
tuo pačiu.
Korta mestą atsikvėpė Eva Marija.
- Sakai... tu ir jis? - tariant ,jis“ serialo veikėjo akys tie­

180
siog įsisiurbė į nudrengtus Semo marškinėlius, po to ištam­
pytais ir išaugtais džinsais žvilgsnis nuslydo iki sportbačių,
kurių gėdytųsi net paauglys. - Tai jau seniai? - tardamas
„tai“ jis ir vėl nuo galvos iki kojų nužvelgė Šerną.
- Negi turėčiau tavęs atsiklausti? - Balduinas iš lėto pa­
kilo nuo kėdės ir atsistojo tokia poza, kurios net scenos
meistras pavydėtų. - C‘ėst la vie*, mano drauge. Taigi, ge­
ros kloties! Kad ir kaip būtų, laiminu jus. - Rankos, plačiai
išskėstos, lyg per velykinį laiminimą, patetiškas tonas - re­
gis, tas vaidmuo jam patinka.
- Labai sportiška, - tarė Lorencas kildamas nuo kėdės.
Šalia tokio galingo Balduino jis jautėsi lyg niekingas vaik­
palaikis. - Hm! Ir džiaugsmingų Naujųjų metų visiems!
- Matysim, gal Lorencas, pasitikrinęs savo sąskaitą, tik
padėkos man, - tarė Balduinas, vos tik durys trinktelėjo
lankytojams už nugarų. Šernas, nutaikęs progą, spruko prie
kompiuterio. Akivaizdu, po to, kas įvyko, jis nedrįso pa­
kelti į Evą Mariją akių.
- Atrodo, tau tai ne labai svarbu, - tarė Eva Marija Bal-
duinui bandydama įžvelgti slepiamo liūdesio ar bent jau
įžeistos savimeilės ženklų. Bet nieko panašaus nepastebė­
jo.
- Kodėl gi? Jaučiuosi lyg Lorencas būtų nuėmęs man nuo
kaklo girnapusę, kurios pats neįstengiau nusimesti. Žinai,
kai atsitinka taip, kad mylimas žmogus pradeda tave erzinti,
vadinasi, traukinys jau nuvažiavo. Aš vis kybojau įkišęs vie­
ną koją į tarpdurį ir vilkausi iš paskos - dabar esu laisvas.
- O Šernas? - tyliai paklausė Eva Marija ir tą pat aki­
mirką pagalvojo - nederėjo, verčiau jau būtų prikandusi
liežuvį.
- Šernas kitoks. Jis iš tų, kurie eitų su tavim per ugnį ir
vandenį, jei tik ir vėl nepamestų galvos dėl kokio karšto
*
Toks gyvenimas (pranc.J. - Vert. past.

181
sandorio ir neprarastų per jį paskutinių kelnių, tad turi jį
sustabdyti.
- Tu ir aš, - nedrąsiai patikslino Eva Marija.
- Geriau tu. Manau, man nepavyktų taip gerai. Kitaipjis
paprasčiausiai virstų apgailėtinu klapčiuku. Atleisk man -
tikrai. Ar nori arbatos?
-Noriu būti su tavimi. Sujumis abiem. Ir džiaugiuosi, kad
radote vienas kitą, Manau, judu su Šernu išties gera pora.
- Taip, ir aš taip manau. Jei tik jis nebūtų toks apkerpė­
jęs ir nešliundrinėtų po tris dienas neišlįsdamas iš tų pačių
skarmalų. Aš juk estetas.
- Ar apie mane kalbate?
Tarpdury stovėjo Šernas. Sunkiai atpažįstamas - pla­
čios, lengvai krintančios tamsiai pilkos gelumbės kelnės,
trumpas juodas švarkas, skaisčiai raudoni šilkiniai marški­
niai apvalia apykakle. Kai jis tarsi kokia žvaigždė nusi­
smaukė švarką ir apsisuko, Eva Marija vos susitvardė.
Naujos kelnės nepaprastai plačiomis klešnėmis buvo tam­
priai prigludusios prie sėdmenų. Balduinas iš džiaugsmo
tiesiog švytėte švytėjo. Eva Marija pamanė: jai derėtų kuo
greičiau dingti iš čia.
- Manau, man jau laikas namo. Kol Herbertas negrįžo
iš banko, kitaip jam parups, kurgi aš pradingau. Taigi, ge­
ros jums šventės - abiem!
- Ir tau, princese! Ir neužmiršk atsinešti nuotraukų, kad
pamatytume, kaip tu sklendi per pokylių salę.
- Pabandysiu, - apsimestinai tarė, juk nederėtų tiem
dviem ką tik iškeptiem įsimylėjėliam drumsti nuotaiką.
Už kvietimą į Naujųjų metų pobūvį reikėjo dėkoti ma­
mai. Tai buvo staigmena ir naujoji vakarinė suknelė tam
puikiai tiko. Tris dienas Eva Marija tik ir svajojo apie tai,
kaip slys parketu Herberto glėbyje - jis buvo puikus šokė­
jas, tiesiog neprilygstamas. Įsivaizdavo, kaip visi lydės ją
susižavėjimo kupinais žvilgsniais, tad užsirašė pas kirpėją

182
už kurio vardo dažnai užkliūdavo vartydama žurnalą mote­
rims. Susišukuoti apie... Vis dėlto ryte šukavimosi teko at­
sisakyti. Herbertas prastai jautėsi.
- Nepyk, mieloji, bet aš nenusiteikęs eiti į pobūvį. Ta­
čiau atidėti - tai dar neatsižadėti!

Kam sekasi meilėje, nesiseka kortose! Apie tai šį sausį Eva

Marija dažnai pagalvodavo.
Graudu buvo žiūrėti, kaip Šernas stengdavosi patikti
Balduinui ar padaryti jam ką nors malonaus. Jai nė į gal­
vą nebūtų šovę, kad nudrengtus nuplikusius marškinėlius
jis kada nors iškeis į spalvingus, gražiai krintančius, Bal-
duino akį traukiančius marškinius. Tačiau Balduinas nė
skatiko neskirdavo naujajam Šerno garderobui, jei prieš
tai ir pats nieko nebūdavo gavęs. Šernas pirkdavo pigiau -
iš gamintojų, dėvėtų drabužių parduotuvėse ir, savaime
suprantama, per intemetinius aukcionus. Ilgainiui jis taip
išlavino šeštąjį pojūtį, kad kaipmat suuosdavo, kas dera jo
naujajai - ir, kaip Eva Marija spėjo, pirmajai - didžiajai
meilei. Su pasirinkimo sandoriais, futurais arba nebiržinė-
mis terminuotomis sutartimis buvo visai kitaip ir netrukus
paaiškėjo, kad Šerno karšti sandoriai tebuvo muilo burbu­
las, tad, laimė, lemiamas žodis teko Evai Marijai.
Juo prastyn ėjo jos vedybinis gyvenimas - jei apskritai
tai galima vadinti vedybomis, - tuo geriau klostėsi reikalai
biržoje. It nakviša ji pajusdavo, kada geriausias laikas pirk­
ti ir parduoti, ir sujaukusi Šerno jausmus taip, kad tarpais
jis rodydavo jai didžiulę pagarbą, tarpais nepasitikėjimą,
pelnė pirmąjį milijoną.
- Jei ir toliau taip eisis, fėja, netrukus tapsi kuo tikriau­
sia milijoniere. Kaip tau tai pavyksta?
- Klausyk Manio! - atsakydavo ji tuomet, o pati pagal­
vodavo, kurgi pradingo andainykštis begalinis džiaugsmas.

183
Dėl to nenorėjo sukti galvos nei Seniui su Balduinu, nei sa­
vajam laimės medžiui. Gal baiminosi, kad paklaususi išju­
dintų laviną - nežinia iš kur atūžiančią, kur nusirisiančią,
nežinia ką pasiglemšiančią.
Labiausiai ją slėgė nežinia. Eva Marija nežinojo, kur
Herbertas pražūva visai dienai, bet jis tvirtino, neva vis­
kas gerai. Dabar kone kas vakarąjis gerdavo migdomuo­
sius, tačiau atsigulęs į lovą vartydavosi negalėdamas už­
migti, o ryte pabusdavo su tamsiais ratilais apie akis, ne
kažin ką valgydavo, iš banko retai tegrįždavo anksčiau
nei aštuntą ir tuoj pat užsidarydavo kabinete. Valgymui
jis skirdavo daugių daugiausiai dešimt minučių ir atrodė,
jei jam pakištum keptus puspadžius, jis sučiaumotų nė
nepastebėjęs. Jis nebevartė taip mėgstamų kelionių vado­
vų, nebežiūrėjo kelionių po svečias šalis laidų per televi­
ziją, o bloknotai, kuriuos Tina ir Aleksas padovanojo jam
per Kalėdas, taip ir gulėjo neišpakuoti. Netgi jaunieji
Ėberlės pajuto, kad dabar su namų šeimininku verčiau
neturėti reikalų. Herbertas tapo atžarus, nebylus it žuvis,
neperprantamas, paniuręs, tačiau vis tikino, kad taip tik
atrodo.
Ir tuomet, paskutinį sausio šeštadienį, Eva Marija paga­
liau suprato, kas gi nutiko.
Fricas ir Markas savaitgaliui buvo išvykę pas tėvus į
Bambergą, tad pusryčiams Eva Marija padengė stalą
dviem. Ji užplikė kavos, išspaudė apelsinų sulčių, sudėlio­
jo dešros ir sūrio griežinėlius ant lėkštės, išvirusi du kiau­
šinius, kad neatauštų, pavožė po margaspalviu fetriniu
gaubtuvėliu, papjaustė duonos, pastatė sviestinę ir pagal­
vojo: galėjau tiek ir nevargti.
Kodėl gi ji tai daro? Iš įpratimo? Iš meilės? Iš baimės ką
nors prarasti ir patirti tuštumą?
Eva Marija pasijuto sužvarbusi. Ji pasilenkė, pasuko ši­
lumos paskirstymo svirtelę ir pagalvojo, kad Herbertas tik­

184
riausiai dar miega arba, kad tik išvengtų įkyrių jos klausi­
mų, apsimeta miegąs.
Vakar vakare jis grįžo iš banko apie dešimtą. Sakėsi už­
sibuvęs banke, nors ji nėra tuo tikra. Bet pagaliau ar tai
svarbu? Gal Herbertas laikėsi taip tik dėl nuomininkų? Juk
jis nenori pyktis su Ėberle tėvu. Niūrių minčių slegiama, ji
įsipylė kavos ir atsivertė laikraštį.
Ir tuomet pamatė Karlo Mėjerio nuotrauką. Tai buvo
jis - jokių abejonių, nereikėjo nė parašo po nuotrauka
skaityti. Vis dėlto ji perskaitė. Visa perskaitė. Ir, padėjusi
laikrašį, susivokė, kodėl tąkart prieš Kūčias Herbertas bu­
vo toks keistas.
Pavaduotojas pasisavino klientų pinigus. Įtarimas kilo
gavus skundą, prokuratūros darbuotojai atliko kratą banke
ir jo namuose ir surado galybę aktų. Dabar dviejų vaikų tė­
vui paskirtas kardomasis kalinimas be teisės išleisti į lais­
vę už užstatą.
Dieve brangus! Negi gali taip būti? Karlas Mėjeris bu­
vo simpatiškas, atviras žmogus, jo šeima nepripažino jokių
skubotų sprendimų. Eva Marija prisiminė mažojo Rubeno
gimtadienį - tarsi ta šventė būtų buvus vakar, o ne prieš ge­
rų porą mėnesių. Karlas tuomet padovanojo sūnui žaislinį
autodromą, taip mėgstamą mažų berniukų. Vyrai sutūpė
ant grindų ir sužaidė lenktynes. Herbertas prie jų neprisi­
dėjo. Jo manymu, dovanoti pypliui tokius daiktus - baisi
ištaiga, tą patį jis manė apie naująjį Mėjerio „Polo“.
- Tie mažyliai tikri graužikai, - didžiuodamasis tarė
Karlas, tačiau, Herberto manymu, jam nederėtų skatinti
vaikų besaikių norų. Bet tai jis pasakė tuomet, kai liko su
Eva Marija vienu du. Ji žinojo - Herbertas prisiminė savo
tėvus, tačiau vis tiek jis pasirodė jai smulkmeniškai prieka­
bus. Jai imponavo tai, kad bankininkas nori palepinti na­
miškius, tad kartais persistengia ir viršija pinigines galimy­
bes.

185
 Tačiau Karlas Mėjeris, kaip paaiškėjo, tuštino ne tik sa­
vo sąskaitą. Jis leido ir kitų žmonių pinigus. Susimąsčiusi,
įbedusi akis į laikraštį, ji sėdėjo virtuvėje. Ir tuomet tarp­
dury pasirodė Herbertas. Baltas it kreida, sakytum, praži­
lęs, susenęs. Ji kilstelėjo laikraštį.
- Vis dėlto išspausdino? - ne stebėdamasis, veikiau su­
sitaikęs su tuo, tarė.
- Čia rašoma tik apie Karlą kad jis dirbo pavaduotoju
gerai žinomame banke.
- To gana. Dariau viską kad tik užglaistyčiau šį skan­
dalą. Tačiau visko juk nenuslėpsi. Dabar jų laukia varžyti­
nės, vargšė moteris visai sutrikusi, ji nemato jokios pro­
švaistės ir guodžiasi tuo, kad Karlas bent anksčiau gerai
uždirbdavo. Ha! Taip gerai neuždirbdavo nė mūsų įstaigos
vadovybė. Dabar ji liko viena pati su tais dviem špokais,
tris vakarus po Karlo suėmimo aš vis važinėjau pas jos tė­
vus. Jie šaltai mane priėmė - mat su nusikaltėliais nenori
turėti jokių reikalų, ir su šeimą užsitraukusia tokį vardą
taip pat. Tad tiem trim telieka tikėtis, kad likimas bus jiems
gailestingas.
- Bet ką gi jie gali? Karlo žmona nė nesusivokia dorai -
juk pats ką tik sakei.
- Niekas nežino, kaip pakryps reikalai. Tai tarsi sūku­
rys, kuris visa aplinkui įtraukia - aš niekuo nebegaliu pa­
dėti. Man ir pačiam teks aiškintis vadovybei.
- Tau? Ar kas nors mano, kad tu dangstei Karlą?
- Ne, taip toli reikalai nenuėjo. Vis dėlto turėsiu pasi­
aiškinti, kodėl pavaduotojui suteikiau tokius, ar kitokius
įgaliojimus. Lyg galėtum žinoti iš anksto. Juk neįmano­
ma nuspėti, kada susidarys navikas ar kokia kita pavojin­
ga liga kils. Ir man galėtų nutikti kaip Karlui - kokia li­
ga slapčia vis smelksis gilyn, kol sudrums tau protą ir
tuomet jau nieko aplink nematysi. Jį apsėdo troškimas iš­
bandyti likimą. Vėliau tikėjosi visa grąžinti, bent jau aš

186
taip manau. Su indėliais jis juk galėjo elgtis kaip tinka­
mas. Galbūt man reikėjo pasiteirauti, už kokius pinigus
jis pirko „Polo“ ir kitką. Kita vertus, galėjo juk ir užsi­
dirbti arba pelnyti palūkanų-jis juk buvo indėlių specia­
listas.
- O kaip jis nutarė išbandyti likimą? - paklausė Eva
Marija kimiu balsu. Jautėsi taip, tarsi gerklę gniaužtų di­
džiulis ledo tumulas.
- Kaipgi dar? Tu visiška naivuolė! Be abejo, spekuliuo­
damas: imdamasis pasirinkimo sandorių futurų - kuo
trumpesnis terminas, tuo geriau, vis vildamasis, kad kitą
kartą tikrai pasiseks, tačiau dabar jau kito karto nebebus.
Tad supranti, mieloji, kodėl pastarosiomis savaitėmis bu­
vau toks suniuręs? Nenorėjau apie tai kalbėti. Tai didžiulė
paslaptis: mūsų įstaiga patyrė baisių nuostolių - ir materia­
lių ir moralinių, dabar turiu gerai pagalvoti, ar nederėtų
man atsistatydinti. Ta dėmė niekada neišnyks - laimei, ga­
liu imtis daktaro Ėberlės siūlymo. Mums reikia viską gerai
apsvarstyti. Bet kodėl gi tu verki?
- Vargšai vaikai, - šmukštelėjo Eva Marija. - Vargšė
moteris! Kas jiems dabar bus? Kaipgi galima juos bausti
už tai, kad Karlas visiškai prasispekuliavo?
- Per švelniai pasakyta - prasispekuliavo. Jis, po perkū­
nais, visiškai prasišmugeliavo, laimė, tu nežinai tikrosios
šio žodžio prasmės. Tai prasčiau už bet kokią ligą už bet
kokį piktybinį naviką - čia nebepagelbės joks kalėjimas ir
jokia chemoterapija. Džiaugiuosi bent tuo, kad mudu esam
normalūs žmonės. - Herbertas, suėmęs jos ranką spustelė­
jo, drąsinamai linktelėjo jai ir tuomet prisitraukė duoną. -
O dabar sėskime pusryčių, gal užvalgius geriau viskas ei­
sis. - Su kaupu prisikrovęs visko ant duonos, jis atsikando
ir, regis, gardžiuodamasis ėmė kramtyti.
Eva Marija priešingai - prarado bet kokį norą valgyti,
tik vis galvojo: o kas, jei ir jai susisuko galva? Kas, jei po

187
tokios geros pradžios užgrius nesėkmės ir ji, kaip Karlas
Mėjeris, nebegalės sustoti ir vis klimps gilyn, kol pinigai
išseks ir jai vienai pačiai teks už viską atsakyti.

Prie Reino, juoba Kelne, vasaris garsus karnavalais. Tam

laikui Eva Marija pasiūdavo visiems namiškiams kostiu­
mus -jie apsitaisydavo skudurininkais, paršeliais arba sal­
dainiais. Ir kai patraukdavo gatvėmis kaskart užsukdami į
smukles, Eva Marija labai aiškiai jausdavo, kad visi jie ke­
turi yra viena. Jai kėlė pasididžiavimą ir tai, kad jiems bū­
davo linksma ir be alkoholio, be jokių seksualių ekscesų -
būtent taip, duotų ranką nukirsti.
Tačiau tais metais vasaris Evai Marijai praėjo lyg išgy­
venant savotišką transo būseną. Nė menkiausios minties
apie kostiumus ir apie karnavalą - tik ta nematoma siena,
iškilusi tarp jos ir namiškių. Ji vis galvojo apie Herbertą,
Šerną ir Balduiną ir vis vengė kalbėtis su savuoju laimės
medžiu. Negi įmanoma, kad Manis atsakydama linkčiotų
jai šakomis. Nesąmonė! Medis yra medis, ir tas, kas mano
kitaip, tikrai neišvengs proto susidrumstimo, o kas tuomet
nutinka, parodė Karlo pavyzdys. Kad ir kur ji būtų ar ką
veiktų, vis galvojo apie Karlą Mėjerį.
Kartais jausdavosi tarsi niekuo nesiskirtų nuo to vyro,
kuris ne tik savo šeimą nusmukdė, bet ir Herbertą privertė
net per miegus vapėti, neva jam rėkia atgauti vadovybės
pasitikėjimą. Herbertas vis nyko, dėl to ji jautėsi ir pati kal­
ta. Kuo gi ji skiriasi nuo Karlo? Nedaug kuo - nė pats ne­
pajunti, kaip peržengi tą lemtingą ribą...
Vienintelis j į prablaškantis užsiėmimas, teigė Herbertas,
buvo darbas prie golfo lazdų projekto.
- Tai rimta, be to, nereikia kasdien drebėti, kad bet ku­
rią akimirką tave gali išmesti iš darbo.
Lazdų gamyba vyko labai sparčiai, Herbertas tą vyksmą
žinojo iki smulkmenų-tai buvo, sakytum, jo kūdikis. Kaž­

188
kas juk turėjo, kaip Herbertas, prisiimti atsakomybę už tam
tikrus dalykus, kone susitapatinti su jais. Šį kartą tai buvo
lazdų pardavimas biržoje. Pirmieji pinigai turėtų atitekti
daktarui Ėberlei - žmogui, kuris jas parduoda ir kuris in­
vestavo į jas. Rimti, ilgamečiai bankų remiami privatūs in­
vestuotojai netrukus pradės peštis dėl Ėberlės akcijų - Her­
bertas tuo buvo visiškai tikras.
Nė nepasitarusi su Šernu, nes neva vyko karnavalas,
Eva Marija padarė tai, ką turėjo padaryti. Karnavalas ėjo į
pabaigą - buvo paskutinė diena, laikas spaudė, rytoj - Pe­
lenų diena. Viskas baigiasi per peleną, - skambėjo jai au­
syse garsaus šlagerio refrenas. Tikra tiesa!
Eva Marija vengė žiūrėti pro langą. Ten, iškėlusi į dan­
gų plikas šakas, paskutinius saulės spindulius gaudė Ma-
nis - gražūs vaizdai nebetraukė. Tos šakos - tai sėkmės
tiesės, vienos stačiai, kitos kiek nuožulniai kylančios į
dangų.
Apgaulė! Išsprūdo Evai Marijai pro sukąstus dantis. Tai
saviapgaulė! Nelabojo pinklės! Šalin visa tai! Jautėsi lyg
pas dantistą. Kai grąžtas, įveikęs nuskausminamuosius,
prasismelkia iki pat nervo - tuomet krūpteli lyg norėtum
kuo greičiau sprukti. Bet ji nespruko, priešingai - pabandė
likti ištikima Herbertui. Net jei jis neįvertintų to, ji palai­
kys jį ir jo svajonę, gal net persikels su juo į Bajemą. Kar­
vės, alpinės pievos, kalnai, santarvė, santarvė tarp visų - to
labiausiai troško.
Jai drebėjo rankos ir kai, pribėgęs prie jos, Futuras pa­
bandė pažaisti, atstūmė jį. Žaisti pavojinga, šį kartą pavo­
jus grėsė jai pačiai, nes žaidimo virusas įsigraužė giliai į
jos širdį. „Ne, Futurai, ne šiandien!“ Ji išjungė nešiojamą­
jį kompiuterį ir, kol dar negrįžo iš karnavalo Balduinas ir
Šernas, išėjo iš senosios klėties.
- Kodėl neini su mumis? - prieš porą valandų klausė jos
Balduinas. - Būtum puiki pirate.

189
 - Daug darbo.
- Ar tik nepamiršai per tuos darbus, kad dar ir gyventi
reikia? - Balduinas tiriamai pažvelgė į ją ir ji nejaukiai pa­
sijuto. Būtų gal net paklususi jam, tik, laimė, tuomet tarp
jųdviejų įsiterpė Šernas - puikuodamasis ištrauktu iš makš­
čių kardu ir raudona skepeta ant galvos. Jokių pigių karna­
valinių niekniekių - tą kostiumą per internetą jis įsigijo iš
bankrutavusio teatro. Šernas buvo pernelyg laimingas, kad
pastebėtų, jog Balduinas nuvėrė ją mąsliu žvilgsniu. Kaž­
kas čia ne taip, - galėjai suprasti iš to žvilgsnio, tad ji pa­
manė išsidavusi.
Beprotybė! Visiška beprotybė!

Po kelių dienų Šernas pripuolė prie jos visas išraudęs:

- Kažkas įsigavo į mūsų tinklą. Dievai žino kaip. Iš tik­
rųjų tai neįmanoma, tačiau iš tų piratų gali visko tikėtis.
Norėjau pranešti policijai, bet Balduinas mano, kad pir­
miausia derėtų pasitarti su tavimi. Pagaliau ta sąskaita, ku­
rią kažkas patvarkė, yra tavo. Pamišėlis - nieko kita nega­
lėčiau apie jį pasakyti. Beprotis, didžiausios vertės prekę
iškeitęs į riešutų spaustuką.
- Spaustukas, kaip sakai, - tai patikimas įrankis, nuo se­
no vartojamas ženklinti golfo kamuoliukams.
- Patikimas? - pakartojo Šernas. - Golfo kamuoliu­
kams, taip? - jis žvelgė į ją lyg į beprotę, dvejodamas, ar
nesuklydo spėdamas, kad ta pirate yra ne kas kitas, o ji.
- Statistikos duomenimis, dabar pasaulyje apie ketu­
riasdešimt milijonų žmonių aktyviai, taigi organizuotai,
žaidžia golfą - pacitavo Eva Marija jausdamasi lyg mario­
netė, prabylanti paspaudus mygtuką. Prašom kalbėti! Ji vis
kalbėjo, kalbėjo vildamasi, kad, įtikinėdama Šerną ir pati
tuo patikės. - Kiekvienam golfo žaidėjui, savaime supran­
tamą labai svarbu atpažinti savąjį kamuoliuką. Tačiau tai

190
neįmanoma, jei tavo kamuoliukas nėra paženklintas. Tad
tam pasitelkiama golfo lazda - visiškai patikimas, nepri­
lygstamas įrankis, - baigė ji išsikvėpusi.
- Tik nesakyk, kad tu čia prikišai nagus, - kone meldė
Šernas. - Patvirtink gi, kad tai netiesa!
- Šernai, taip bus geriau. Kelis mėnesius mes žaidėme
lyg vaikai ant bedugnės krašto - tai nesibaigtų geruoju. Pati
esu patyrusi, kaip vienas žmogus, lengva ranka prašmuge-
liavęs viską, smuko tiek, kad tapo kriminaliniu nusikaltėliu.
- Ačiū.
- Ne apie tave kalbu, Šernai. Apie tuos, kurie, jei tik ne­
sugeba laiku sustoti, visiškai prasišmugeliuoja.
- Tikiesi, kad tave išgelbės riešutų spaustukai?
- Šernai, nebūk toks šališkas. Verčiau patyrinėk tų laz­
dų verslo planą, jų gamybos ir prekybos jomis sistemas -
tai nepaprastai rimta.
- Netrukus galėsi atsidėti pinigų į taupomąją knygelę.
- Šernai, netaukšk niekų!
- Ar tai reiškia, kad viskas baigta? Gana svajoti? Sudie
Mani, Futurai, Balduinai, Šernai!
- Ne, jūs esate mano draugai! Šernai, suprask - dabar
turime sustiprėti! Mums reikia tvirto pamato, tuomet ir vėl
galėtume pradėti iš lėto žvalgyti dirvą - galėtume leisti sau
rizikuoti maždaug dešimčia procentų viso savo kapitalo, to
pakaktų.
- Nebeatpažįstu tavęs, fėja. Lyg kas būtų smegenis pra­
plovęs. Dabar suprantu, kodėl Manis lig šiol vis nesuveši,
nors, kai tu būdavai šalia, ji vis stiebdavosi aukštyn.
- Katalpos visuomet vėliau sulapoja. - Eva Marija ištie­
sė ranką Šerno link, tačiau šis atšlijo.
- Nuo kada Manis, mūsų Manis, yra kažkokia eilinė ka-
talpa, ką? Duok žinią, kai vėl sugrįši į protą, okayl Užuot
klausęs nesąmonių, geriau jau būčiau skrudinęs viščiu­
kus arba šveitęs išvietes. Įdomu, ką Balduinas pasakytų?

191
Lažinamės - jis nepatikėtų nė vienu mano žodžiu, kaip gy­
vas nepatikėtų.
Vis dėlto Šėmas klydo. Balduinas kaipmat susivokė, kas
nutiko, juoba ir anksčiau nuogąstaudavo, kad reikalai gali
pakrypti būtent tokia linkme. Ne kažin kąjis tepasakė. Tik
neapsikentęs liepė Šernui nutilti. Pakaks, Šėmai! Liaukis
putojęs! Tuomet apkabino Eva Mariją ir ėmė sūpuoti lyg
mažą paguodos reikalingą vaiką.
- Jau viskas, viskas praėjo, - vis kartojo be paliovos.
- Nenorėjau jūsų skaudinti ar apgaudinėti, - šniukščio-
j°ji-v
- Žinau, žinau tai.
- Negalėjau kitaip, Balduinai. Negalėčiau Herbertui ir
vaikams į akis pažiūrėti, jei...
- Viskas gerai, tikrai gerai, viskas susitvarkys, - skam­
bėjo lyg burtažodis, o dar tas sūpavimas ir šiluma - Baldui­
nas buvo lyg uola, atlaikanti bangų mūšą tad Eva Mariją
lyg nujaustų prieš Kalėdas susilauksianti dar daugiau ne­
malonumą įsitvėrė jo.

Eva Marija buvo auklėta katalikiškai, tad pakrikštijo ir sa­

vo vaikus, vedė juos pirmosios komunijos, po kelių metų
jie priėmė sutvirtinimo sakramentą ir, iki užaugo, kas sek­
madienį eidavo kartu su mama į bažnyčią. Bet atėjo laikas,
kai jie atsisakė tai daryti, nors per didžiąsias šventes baž­
nyčioje vis dėlto lankėsi - taigi per Kalėdas, juoba per Ve­
lykas. Per tas kelias savaites nuo Pelenų dienos iki Velykų
rytojų namai tiesiog neatpažįstamai pasikeisdavo: iki bliz­
gesio iššveistus kambarius jie papuošdavo karklo šakelė­
mis su kačiukais, ant ją išsiurbę kiaušinius, sukabindavo
išmargintus lukštus - tačiau tai tik pradžiai. Būdavo ir avi­
nėlių iš plakto kiaušinio baltymo, ir velykinių vainiką ve­
lykinių pasivaikščiojimų ir svarbiausia - kiaušinių rankio-
jimo sode. Visa tai būdavo įamžinama nuotraukose - Her­

192
bertas padarydavo jas ne vėliau kaip po savaitės, tuomet
sudėdavo į albumą ir aiškiu raštu po kiekviena jų užrašy­
davo pavadinimą.
Ir šįmet tuoj po karnavalo Eva Marija puolė šveisti na­
mų. Pastaraisiais mėnesiais ji ne visuomet paisydavo, kaip
buvo pratusi, tvarkos, tad teko gerokai paplušėti. Ji iššluos-
tė visa iki dulkelės, išblizgino visas spintas, iškuopė visas
kertes, nuėmusi nušveitė šviestuvų gaubtus, išrinko visus
virtuvės prietaisus ir sutepė alyva, galiausiai sutvarkė ir so­
dą.
Tačiau tai neteikė jai džiaugsmo. Galėtų juk džiūgauti,
kad bent paskutinę akimirką atėjo į protą. Negelbėjo ir su­
vokimas, kad iššveitusi namus ir baigusi velykinę ruošą,
galės sėsti prie senų albumų ir, žvelgdama į nuotraukas,
galbūt atsukti laiko ratą ir patirti džiaugsmą. Juk turėtų ir
vėl viskas grįžt į ankstesnes vėžes. Jie vėl ramiai, taikiai
gyventų drauge įveikdami visas negandas. Tačiau tai ne­
gelbėjo.
Vakare ji ne itin domėjosi Herberto ir Marko pašneke­
siu apie golfo lazdų ateitį, nors dabar jau buvo, nors ir slap­
ta, Ėberlės golfo lazdų AB dalininkė. Oficialiai buvo skel­
biamas: „priešbiržinis finansinis dalyvavimas, grindžiamas
paskolomis“. Privačių investuotojų kasdien vis daugėja, jų
skaičius jau siekia šimtą, išdidžiai pareiškė Herbertas. Tai
tik liudijo, koks tvirtas jo tikėjimas savuoju kūdikiu.
Investuota nuo keturženklių iki šešiaženklių sumų - vi­
si šie pinigai pervesti Čekijos įmonei, gaminančiai golfo
lazdas. Realizavimo tinklui kurti nutarta verčiau patausoti
pinigų. Eberlės įmonė, teikianti golfo reikmenų parduotu­
vėms vejapjoves, ir taip gerai žinoma, juoba pietų Vokieti­
joje. Pirmiausia reikėtų pradėti prekiauti tose parduotuvė­
se. Jau pagaminta daugiau nei keturiasdešimt tūkstančių
lazdų, kiekvienos jų gamyba atsiėjo dvidešimt eurų dvide­
šimt du centus, o parduodamos jos maždaug po trisdešimt

193
penkis eurus - taigi kuo daugiau jų bus parduota, tuo di­
desnis pelnas. Brangiausiai atsiėjo liejinio formos, kurios,
deja, neilagi tetarnaudavo.
Evos Marijos paskaičiavimais, šiuo metu vidutiniam in­
vestuotojui tenka 265,34 lazdos. O vienam iš jų - net
14780,77 lazdos, taigi geras ketvirtis visos produkcijos.
Vienam, kuris norėtų likti nežinomas. Ir tas anonimas esu
aš, pamanė Eva Marija nėmaž nejausdama pasididžiavimo
kaip tuomet, kai taip gerai susitvarkė su sauskelnėm ir vai­
sių gėrimais. Tarsi vis būgštautų, kad Ėberlės riešutų
spaustukams - slapčia ji vartojo Šerno apibūdinimą - nu­
tiks kas nors negera.
Tad nieko nuostabaus, kad po kelių savaičių paaiškėjo,
kad reikalai biržoje pakrypo visai kita linkme ir visiems in­
vestuotojams buvo išsiuntinėti laiškai, kuriuose jie buvo
prašomi, kilus procedūriniams nesklandumams, perrašyti
savo investicijas akcinės bendrovės vadovybės vardu. Be
abejo, Herbertas neigiamai vertintų tokius sandėrius, tad ji
vilkino siųsti sutikimą-jis jau buvo išspausdintas, tereikė­
jo pasirašyti. Bet Herbertas susitiko su daktaru Ėberle - ir
vėl viskas ėjo kaip sviestu patepta. Kažkokie abejotini au­
ditoriai, peržiūrėję akcinės bendrovės dokumentus, už­
glaistė visa, tad buvo išvengta keblumų, kurių galėtų kilti
paaiškėjus, kad šios įmonės veikloje dalyvauja ir nepilna­
metė Ėberlės duktė. Tad galiausiai Eva Marija vis dėlto pa­
sirašė sutikimą, tačiau taip, lyg pati sau nertųsi kilpą. Ji ne­
pripažino tokių žaidimų.
Ką darytų, jei negalėtų tokiose situacijose pasitarti su
Maniu!
Ji nė nežinojo, kaip atsiprašinėti Manio.
- Atleisk man, na, žinoma, tu nesi koks paprasčiausias
medis - esi ir visuomet būsi neeilinis medis. Tai mano kal­
tė. Esu pati paprasčiausia namų šeimininkė, kuriai visuo­
met prastai sekėsi aritmetika ir geografija ir kuri, įsivėlu­

194
si į aukštąją matematiką, be abejo, turėjo prakišti. Mano
galva neišeina suskaičiuoti, kiek golfo lazdų teoriškai man
tenka iš tų šešiasdešimties tūkstančių lazdų, kurios netru­
kus bus pagamintos. Šįmet planuojama iš viso pagaminti
jų šimtą tūkstančių. Herbertas sakė, kad jau atsirado nau­
jų investuotojų, tiesiog ištisa investuotojų grupė, iš kurių
gautas žodinis pasižadėjimas finansuoti gamybą. Tačiau
man kaži kodėl tai primena beprotybę. Kaip manai?
Manis linktelėjo - labai aiškiai.
Evai Marijai nudiegė širdį žvelgiant į belapę medžio
viršūnę - į tuos plikus stagarus. Ar ji sužaliuos kada nors?
Galbūt, bylojo proto balsas, jai ne į naudą tas gabenimas iš
gyvenamojo rajono „Prie malūno“ ir persodinimas prie
Reino. Nors iš tiesų širdies gilumoje Eva Marija žinojo,
kad toks paaiškinimas pritemptas. Manis džiūvo visai dėl
ko kito.
Ak ne! Negi jos laimės medis susirgo?
Jai pasirodė, kad Manis laukia dar klausimų. Apėmė
baisi pagunda pateikti Maniui ir daugiau skaičių, nesuei­
nančių jos pačios galvoje. Kažin ką Manis pasakytų, tar­
kim, apie Vokietijos golfo laukų kiekį ir Ėberlės lazdų ga­
mybos apimtį. Ar ne per daug lazdų užsimota pagaminti?
Juoba dauguma golfo žaidėjų, kaip kai kurie jų kaimynai,
per atostogas leidimus žaisti golfą nusiperka pigiau, be to,
vykdami į golfo laukus, susiperka būtiniausius daiktus, net
gėrimus vežasi savo.
- Ar gali įsivaizduoti, Mani, kad toks žmogus kaip Hu­
bertas varstytų duris klaikiai brangios specializuotos par­
duotuvės, kur golfo instruktorius, tarsi mokyklos ūkvedys,
prekiauja visais įmanomais golfo reikmenimis, ir pirktųjo­
je tuos riešutų spaustukus?
Šį kartą Manis labai energingai papurtė viršūnę, net
plonas liemuo palinko - regis, tai ją labai sujaudino, kone
papiktino.

195
 Eva Marija skubomis uždarė langą. Pašnekesys su Ma­
niu buvo visiškai nevykęs, tad ji sėdo prie nešiojamojo
kompiuterio ir kiek pažaidė. Tiesiog nepadoru būtų leisti
šiam skaičiuotuvui stovėti be darbo ir rūdyti vien dėl to,
kad jo savininkė tuo tarpu atsimetė nuo biržos. Tai buvo
nekaltas žaidimas: pavedžiojo pele - ir tiek. Jei tik galėtų,
nieko daugiau nepirktų - visi jos pinigai sukišti į Ėberlės
golfo lazdų akcinę bendrovę.
- Atleisk man, Mani! - metusi žvilgsnį pro langą, ji pa­
kėlė rankas nuo klaviatūros ir sukryžiavo taip, tarsi jas
veržtų nematomi pančiai. - Man surištos rankos, aš nieko
nebegaliu padaryti, nežiūrėk į mane taip priekaištingai.

Negi įmanoma, kad Manis ir Šernas jai nė nežinant bū­

tų slapta susimokę? Kad ir kaip būtų, kitą dieną Šernas įsi­
veržė pas ją tiesiog švytėdamas iš laimės. Tokio Eva Mari­
ja nebuvo jo mačiusi nuo pat, kaip Šernas pats įvardijo,
juodosios Pelenų dienos.
- Mes turime pinigų. Atsipaiduok, fėja! Pasišnekėk su
Maniu ir atsipalaiduok pagaliau. Dabar biržos sąskaitoje
turime trisdešimt penkis tūkstančius septynis šimtus du eu­
rus - žinau, tai aukštybių ženklas. Myliu tą žmogų, kuris
papildė mano sąskaitą. Net jei tai biržos klaida, nepriešta­
raučiau, kad mano sąskaita pasipildytų. Kaip monopolyje.
Banko klaidajūsų naudai, išjūsų išskaičiuojama 1000 eu­
rų. Mums to pakanka su kaupu. Tavo rankos laiminami,
mes netrukus atkusime, dargi gerokai pasistūmėsime į
priekį. Žmogau, aš laimingas! Leisk tave apkabinti, fėja, -
be jokių slaptų minčių.
- Šernai! - Eva Marija prigludo prie geibios jo krūtinės,
kurioje jau ryškėjo pirmosios raumenų išgaubos. Mat nese­
niai Šernas rimtai pradėjo treniruotis - kilodavo naujai įsi­
gytus svarsčius, tris kartus per dieną darydavo po dvide­
šimt atsispaudimų, kartu su Futuru bėgdavo pas kepėją,

196
pirmyn atgal tai buvo nei daugiau, nei mažiau - septyni ki­
lometrai. Ji neatsispyrė pagundai pulti Šernui į glėbį. Nuo
Pelenų dienos Šernas vengdavo jos, vos ją pamatęs, nutai­
sydavo liūdną veido išraišką - negelbėjo nei velykinis py­
ragas, nei riešutinės tešlos avinėliai su šokolado gabaliu­
kais. Tiesą sakant, ji kažin ką būtų davusi, kad tik galėtų
patirti tokį džiaugsmą kaip jis, tačiau taip elgtis nederėjo.
Šernas išsiviepė:
- Tik nesikuklink! Juk žinai - aš tau nepavojingas. Aš
laimingas. Lai-min-gas, supranti? Galėčiau visą pasaulį
apglėbti, kai visa taip klostosi. - Jis suskliautė plaštakas
aplink bumą ir sutrimitavo: - Dėmesio, pasauli, būk aky­
las - visa šluodama pakeliui, ateina visų laikų pergalin-
giausia šmugeliautojų gauja!
- Šernai, nurimk gi pagaliau! Tie pinigai tavo sąskaito-
je... ^
- Žinau, fėja, ką nori pasakyti. Jie išties man nepriklau­
so. Kita vertus, bankai pinigų turi sočiai, juk tiesa? Ir jei
atimtųjuos iš manęs, turėtų atlyginti žalą. O skolą - tik dėl
tavęs - grąžinsiu, vos tik mums pavyks pelnyti pinigų. Be
abejo, krauju plūstančia širdimi - sakau tau.
- Šernai, tau nereikia grąžinti nė cento.
- Tai bent - neatpažįstu tavęs. Bet, jei taip manai, gali­
ma pabandyti - gal tas numeris praeis. Dėdamiesi kvailiais
išversime kišenes, aš, žinoma, galėčiau apsivilkti savo se­
nus nudrengtus skarmalus. Aitvarai juk tuščiose kišenėse
nesiveisia, o maniškės, beje, dar ir skylių suvarpytos. Pa­
galiau paporinsiu tiems banko vaikiams, kad pro skyles
man išslydo visi pinigai.
- Šernai, jei tuoj pat neužsičiaupsi, užkišiu tau bumą kom­
piuterio pele, - Eva Marija stvėrėsi to, kas buvo po ranka.
- Pelės nenorėčiau, ir jokio kito plast...
- Šernai, dar bent vienas cyptelėjimas - ir aš tikrai tai
padarysiu.

197
 Šėmas nutilo, tuomet prabilo ji. Ir juo toliau Šernas jos
klausėsi, tuo labiau akmenėjo jo veidas. Nors iš tiesųjis tu­
rėtų juk džiaugtis, kad jam teisėtai priklauso tokia galybė
pinigų.
- Tai tavo dalis - penkiasdešimt procentų, - tarė ji, —
kaip tartasi. Nesakiau tau to anksčiau, bet, savaime supran­
tama, ir neinvestavau tavo pinigų į golfo lazdų gamybą.
- Ar žinai, ką tai reiškia? - įniršęs Šernas sugniaužė
kumštį ir pabilsnojo sau į kaktą. - Aš kone šešias savaites
bergždžiai laužiau smegeninę, iš kur galėtume gauti pini­
gų, o visą tą laiką sąskaitoje, kurią buvau visai beužmirš-
tąs ir kurioje tebuvo vos keli eurai, dūlėjo tokia šūsnis pi­
nigų.
- Pamaniau, geriau jeigu pervesiu juos į banką, kad tau
nebūtų stresų.
-Na taip, slapčia, nieko nesakiusi. Jei nebūčiau visai at­
sitiktinai prisiminęs tos menkutės sąskaitos pašto skyriuje
ir jei man nebūtų prireikę trupučio pinigų tam mažam ka­
muoliukui Balduino skaudamai nugarai masažuoti, tie pi­
nigai lig šiol ramiai sau glūdėtų pašte. Dovanoju tau juos,
jei tu dabar...
Bet Eva Marija atsisakė šios dovanos. Ji vadovavosi sau
pačiai duotu žodžiu elgtis taip, kad nieku gyvu neįstumtų,
kaip Karlas Mėjeris, savo šeimos į bėdą, tad jokiu būdu ne­
galėtų dabar spekuliuoti pasitelkusi Šerno pinigus.
- Ojei aš pats savo norujuos perleisčiau tau? Vėliau, jei
manai, kad tai būtina, galėtum grąžinti.
- Nenoriu nieko skolintis - tai būtų pabaigos pradžia.
Palaukim, kol manoji paskola riešutų spaustukams atsi­
pirks pirmosiomis akcijomis, tuomet, manau, galėsime ke­
lias jų parduoti, o pinigus į ką nors investuosime.
- Tuomet yra gerai. Jų reikalai biržoje ir vėl pasikeitė -
kažkas čia ne taip. Ir jei visa pakryps į blogąją pusę, ta nau­
jai iškeptoji akcinė bendrovė tikrai nesilaikys įsikibusi sa­

198
vo nuosavos įmonės. Kodėl tu neanuliuoji savo paskolos ir
pusės pinigų neinvestuoji į Vokietijos vertybinius popie­
rius ar dar kur nors ir kitos pusės pinigų atitinkamai neįde-
di? Ar bent jau keturiasdešimt procentų tų pinigų? Trisde­
šimt? Bent dvidešimt. Tuomet, turėdami priedo dar trisde­
šimt penkis tūkstančius, mes ir vėl galėtume karaliauti.
Kad ir kaip Šernas ją tikino, Eva Marija buvo nepermal­
daujama. Bent jau taip atrodė, nors viduje ji virte virė. Ir
kai vakarop pakeliui į namus sustojo atsisveikinti su Ma­
niu, nebesusilaikė ir visa, kas slėgė ją, išliejo tam laibam it
smilga medeliui.
- Ką gi man daryti? - paklausė.
Tyla.
- Klausyk, ar tik nepyksti ant manęs? Juk aš negaliu
spekuliuoti pasiglemžusi Šerno pinigus - taip negalima, tu­
rėtum suprasti. Juk taip? - Saulė spigino tiesiai į akis, tad,
kad geriau matytų, ką Manis sako, Eva Marija pakreipė
galvą.
Žabarų vainikas pakrypo dešinėn, po to linktelėjo kai­
rėn, vėl dešinėn.
- Ar tai reiškia, kad tu nežinai? Ar nori, kad ir toliau taip
elgčiausi? Ar galėtum man duoti bent vieną, bet tikrą žen­
klą, Mani? Tokį, dėl kurio nekiltų jokių abejonių.
Lyg vis dar abejotų, Manis kiek linktelėjo viršūnę.
- Ne, užmiršk tai, Mani! Gana jau pakenkei sau. Kaip
galėjau būti tokia egoistė? Tu juk esi mano draugė, o tau
nėra dabar gerai - net aklas suprastų. Vargše tu. Nė vienas
pumpuras dar neišsprogo. Žinai ką? Rytoj iš ryto numin­
siu pas sodininką ir paprašysiu kokių nors nepaprastų trą­
šų tau.
Manis papurtė galvą. Negi atsisako pagalbos? Dar vie­
na mįslė. Susirūpinusi Eva Marija sėdo ant dviračio. Na­
muose Herbertas, vos pamatęs ją pranešė, kad skambinusi
kažkokia Adelheidė Štioker.

199
 - Kas ji tokia? - Eva Marija niekaip negalėjo prisimin­
ti -ji sunkiai įsimindavo vardus, o ir skaičius taip pat.
- Gal tavo kolegė?
Išgirdus žodį „kolegė“, ją apėmė baimė. Herbertas ma­
no, kad ji tebedirba „Rufuso“ paslaugų centre.
- Nežinau, - išsisuko ji.
- Ji pasiskolino iš tavęs tris tūkstančius markių, kad ga­
lėtų išeiti iš vyro, ir tuomet pradingo. Juk taip?
- O ko ji nori? - nedrąsiai paklausė Eva Marija. Jai ne
itin malonu buvo tai prisiminti, juoba dar ir Herbertas be
paliovos priekaištaudavo. Mat per tą beribį patiklumą ji
prisišauksianti Dievo rūstybę, be to, jis nė pasiguosti nie­
kam negalėtų, nes, nors ir bandė stabdyti ją vis tiek buvo
pernelyg nuolaidus.
- Nežinau, koji nori! Gal dar pinigų? Brangioji, paža­
dėk, kad daugiau su tokiais žmonėmis neprasidėsi, kad ir
ko ji tau šį kartą pripasakotų.
- Ar ji paliko telefono numerį ar adresą?
- Ji apdairi. Kitaip galėtum ją pričiupti ir pareikalauti
tų trijų tūkstančių. Be abejo, su procentais. Sakė paskam­
binsianti vėliau. Beje, kaip manai, ar nederėtų mudviem
nueiti kur nors pavakarieniauti? Dabar toks laikas, kai ir
vėl galime kiek pasilepinti. Tik aš ir tu, nes per Velykas,
kai Tina atvažiuos su savo naujuoju draugu, čia ir vėl už­
virs pragaras. O dar ir Aleksas su dviem bendradarbiais -
laimei, Velykų rytą visi jie išvyks į Tirolį. Šiuo metu aš
neitin daug teištveriu. Tie reikalai su Karlu, o dabar ir su
Ėberlės golfo lazdomis tiesiog ėda man nervus - juk nebe
jaunuolis esu.
- Kaip? Ar su riešutų spau.., su golfo lazdomis kas nors
negerai? - Evos Marijos sąmonėje kaipmat įsižiebė tuzinas
raudonų signalinių lempelių.
- Ne, ne, tik viskas pernelyg užtruko. Ir kuo ilgiau truks
įsitvirtinti biržoje, tuo labiau nekantraus vadovybė ir pur­

200
tys mane, lyg būčiau koks atpirkimo ožys. Dvigubo gamy­
bos išaugimo per metus jiems per maža, staiga prireikė pa­
didinti Ėberlės golfo lazdų gamybą dviem šimtais penkias-
dešimčia procentų, bet ir to negana. Labai apsidžiaugčiau,
jei pagaliau tas tąsymasis pasibaigtų. Taigi, ką manai apie
itališką vakarienę?
- Bet ar esi tikras, kad viskas susitvarkys? Beje, o kur
Markas ir Fricas?
- Išvažiavo namo. Tad, pasitaikius tokiai progai, norė­
čiau pabūti su tavimi, juoba ketvirtadienį užgrius visa ta
plėšikų gauja.
- Bet Fricui rytoj į mokyklą.
- Tėvas viską sutvarkė. Per Velykas jie veikiausiai keti­
na visi kartu kiek pakeliauti. Nors man tai sunkiai supran­
tama -juk dar ne visi investuotuojai pasirašė.
- O kas, jei kuris nors nepasirašys?
Herbertas truktelėjo pečiais.
- Taigi. Tuomet daktaras Ėberlė vengs atskleisti kortas,
ir ne tik man. Tikėkimės, viskas susitvarkys! O dabar eiki­
me pavalgyti.

- Reikėtų dažniau tai daryti, - tarė Herbertas kai juodu su

Eva Marija grįžo iš italų restorano.
Pakiliai nusiteikę, susitaršiusiais plaukais jie puolė
prieškambaryje vienas kitam į glėbį ir jau lipdami laiptais
metė drabužį po drabužio. Nuogi ir įsišėlę it vaikai, pasie­
kę miegamąjį jie virto į lovą. Aistra ir švelnumas - tai bu­
vo naktis, kurios Eva Marija ilgai neužmirš. Juoba po to
viskas apsivertė aukštyn kojom - niekas, ką kalbėti apie
Herbertą, to nė nesitikėjo. Pasakodamas apie žlugimą bir­
žoje, jis atrodė visiškai sugniuždytas.
„O dabar? Kas dabar?“ Tai pinigai, dingtelėjo Evai Ma­
rijai, dideli pinigai. Ją persmelkė neapykanta. Neapykanta

201
daktarui Ėberlei ir Markui, jo sūnui, - jiedu veikė išvien,
tuo ji buvo visiškai tikra. Ji degte degė neapykanta, maty­
dama, kaip Herbertas, nors ir grimzdamas į tą liūną vis gi­
lyn, vis tiek bando teisinti nuostabiuį daktarą Ėberlę. Negi
mano, kad vis dar yra reikalingas šiam? Jis paliko Herber­
tą likimo valiai, lygiai kaip ir vadovybė.
Bet negi filialo vadovą galėtų išgelbėti toks menkas ma­
salas, kaip verslininko bandymas pagrindinei produkcijai,
kurios reikalai vis šlyja - šiuo atveju vejapjovėms, -
įšvirkšti vitaminų, dargi nė cento šiam nekainuojančių.
Gudriai sumanyta: prakišo ne tik Kelno ūkio bankas, bet ir
visi privatūs investuotuojai, kurie apkvailinti patikėjo jam
savo pinigus ir - visiški begalviai! - sutiko perrašyti juos
akcinei bendrovei, kuri vėliau pasiglemžė visą šį gerą.
Ėberlės, pajutę grėsmę, be abejo, neigė tai, ką buvo pa­
rašę paskutiniame laiške verslininkams. O tame laiške bu­
vo: „Jūs, o drauge ir visi priešbiržiniai investuotuojai pra­
ras savo pinigus, jei reikalaus anuliuoti paskolas ir atsisa­
kys perrašyti investicijas akcinės bendrovės vardu“. Ga­
liausiai du seni investuotuojai ryžosi išsiaiškinti, kas tie
naujieji įmonės investuotojai. - Ir tuomet į dienos šviesą
iškilo apskaitos pažeidimai, sukčiavimas. Ir tai buvo galas.
- Sukčius! Akių dūmikas! Jį reikia paduoti į teismą ir
kaip reikiant pašokdinti. Turi išnaudoti net menkiausią ga­
limybę. Jis visus mus apmovė.
- Tai neįmanoma, - sausai atkirto Herbertas. - Per vė­
lu. Šešiasdešimt tūkstančių golfo lazdų, kurių dabar jau
niekam nebereikia, nukeliavo į savartyną - nepaprastai
brangių, labai nepraktiškų, paženklintų bankroto. Tebūnie!
Bankroto jau nebeišvengsi.
- Visuomet yra kokia nors, kad ir bent menka galimybė. -
Evai Marijai kilo noras papurtyti jį. Štai sėdi čia visiškai
abejingas ir nieko kita iš jo dabar neišgirsi - vien banaly­
bes: mat dabar jis turįs būt labai atsargus. Ne atsargus turi

202
būti, norėjo ji surikti, o bent kiek pasikliauti savimi! Pasi­
kliauk gi pagaliau! Tačiau garsiai pasakė: - O kodėl nepa­
sakai to savo vadovybei? Ar ji ir toliau tylės? Juk jai rūpi
šis biržos sandoris - šį projektą kūrei gaišdamas laiką po
darbo, tad dabar vargu ar ji turėtų tave kaltinti.
- Prisimink Karlą. Karlas, o dar pridėk Ėberlės golfo
lazdas - kartu paėmus jau per daug. Tad vadovybė tarė sau:
tai ne atsitiktinumas, visa atsakomybė tenka Herbertui
Šplitui. Lyg būčiau nepakankamai rūpinęsis.
- Išeik iš darbo! - nutraukė jį Eva Marija.
- Išeiti? Ar su protu susipykai? O tada? Po kelių metų
išeisiu į pensiją tuomet mudu galėsim gyventi kaip tinka­
mi...
- Klausyk! Tuomet, bus šitaip, o dabar yra kitaip - tu
dar neišėjai į pensiją. Tas išverstaskūris bandė tave prisivi­
lioti ir padaryti savo patarėju, galinčiu jam padėti nemen­
kai pasipelnyti. Tu geras patarėjas, eik į kitą bendrovę - to­
kią kurioje įvertins tavo gebėjimus!
- Tu lyg iš mėnulio iškritusi! Ar užmiršai, kiek man me­
tų? Negi nieko nesi girdėjusi apie amžiaus cenzo žirkles?
Man bet kurias duris užtrenks prieš nosį.
- Bent jau pamėgink. O jei nepavyktų - nieko baisaus,
juk tau negresia badmiriavimas.
Didįjį penktadienį Tina ir Aleksas, vos įžengę su drau­
gais į namus, išgirdo Herbertą dejuojant. Jiedu kaipmat su­
metė, kad kažkas negerai.
- Ar tėtis serga? - nutaikę progą paklausė Evos Mari­
jos kone vienu balsu.
- Paklauskite patys! - pasiūlė Eva Marija.
Bet jie ir taip žinojo, ką Herbertas pasakys. „Ne, neser­
gu!“ - patikins jis ir tai bus tiesa. Tai buvo pačios kebliau­
sios Velykos Evos Marijos gyvenime. Akivaizdą vaikai ir
jų draugai, įlipę į traukinio, vykstančio į ežerų kraštą mie­
gamąjį vagoną tik atsikvėpė.

203
 - Gal tėčiui amžiaus krizė? - tarstelėjo Tina atsisveiki­
nimui apkabindama motiną.
Šį kartą į stotį juos lydėjo Eva Marija. Ji nieko neatsa­
kė, rodės, jai buvo tai nė motais. Jai nerūpėjo ir tai, kad vy­
ras, su kuriuo nugyveno ketvirtį amžiaus, taip galuojasi -
gal tas, kas taip giliai įklimpsta, nieko kita ir nėra vertas.
O kaipgi tu pati - smilktelėjojai, kai, pajudėjus traukiniui,
liko perone viena. Ar jau užmiršai, kaip tave pačią vis apim­
davo savigaila? Ilgokai visa tai truko - kol galiausiai pradė­
jai pasitikėti savimi. O tuometjuk ir pati pabūgai savo drąsos
ir bandei pati sau išsikasti duobę, tad neturėtum dabar kaltin­
ti Herberto. Jis nė nežinojo, kas vyksta jam už nugaros.
- Ir vis dėlto, - išsprūdo Evai Marijai garsiai. Ji negalė­
jo suregzti jokios aiškios minties, nebežinojo nei ką many­
ti, nei ką daryti. Nors gal ji klysta. Ar geri, ar blogi laikai...
vis tiek viskas keblu. Bet ji juk norėjo padėti Herbertui, dėl
jo statė visa ant kortos, ant jo kortos, tikėjo juo labiau nei
savimi pačia. Jei Herbertas sako, vadinasi, taip ir yra.
Amen. Suvokimas, kad klydo, gniuždė ją. Ar apskritai yra
toks žmogus, kuriuo ji galėtų aklai pasikliauti? Kuo turėtų
pasikliauti? Ką turėtų daryti?
Atsakymas, tiksliau sakant, postūmis buvo telefono
skambutis. Ragelį ir vėl pakėlė Herbertas, nors šį kartą Eva
Marija buvo šalia.
- Čia vėl ta Adelheidė Štioker. Pasakyk jai, kad nieko
dovanai neduodame.
Eva Marija paėmė ištiestą jai ragelį ir pakilo į Tinos
kambarį - tą, kurį ketino įsirengti pagal savo pomėgius.
Markas jau buvo atsiuntęs paimti daiktų, o Fricas žadėjo
tai padaryti pats. Eva Marija nudžiugo galėsianti įsirengti
sau kambarį - tai bus atskira erdvė, kur ji geriau, daug ge­
riau jausis.
- Taip, - tarė ji prisidėjusi ragelį prie ausies, - galime
kalbėtis.

204
 Po kelių minučių ji suprato, kad Manis išties buvo da­
vusi jai ženklą. Adelheidė nutarė pagaliau grąžinti skolą.
Su procentais. Po septynerių metų.
Septyneri blogi metai, septyneri geri metai, dingtelėjo
Evai Marijai. Šie Senojo Testamento žodžiai užsiliko jos
atminty iš tikybos pamokų.
Ji nulipo žemyn ir, įkišusi telefono ragelį į stovelį, rik­
telėjo: „Trumpam išeinu!“ Pas Manį, tarstelėjo mintyse ir
sėdo ant dviračio. Šįkart ji viršijo savo pačios rekordą.

205
 Klasės susitikimas

Nors Eva Marija tik retkarčiais prisėsdavo prie kompiute­

rio - idant šis nesurūdytų, ji lyg nejučia pasiruošė būtiniau-
siems darbams. Jai teko rinktis iš gero tuzino daug žadan­
čių projektų. Tai ir buvo problema, juoba Šernas visiškai
pasikliovė ja. Šįkart, kad ir keista, jis buvo pagrindinis in­
vestuotojas. Nors jis to ir nežinojo, jųdviejų piniginių dalių
santykis pasikeitė: jo 35 702 eurai, jos 3000 markių ir prie­
do procentai - tai lyg Dovydas ir Galijotas, tik tiek, kad šį­
kart jie kovėsi ne vienas prieš kitą, o sutelkę jėgas.
Vis dėlto kažkas pasikeitė. Evai Marijai atrodė lygji bū­
tų praradusi nerūpestingumą, naivumą, o drauge ir nemen­
kai spontaniškumo. Staiga jai visur ėmė vaidentis pinklės.
Kodėl gi susidūrus su tikrove jai lenda į galvą visokiausios
istorijos? Šimtai, tūkstančiai neįsivaizduojamų dalykų,
nors anksčiau savo ateitį biržoje piešė vien rožinėm spal­
vom. Tarsi kokia raji pelė būtų šmurkštelėjusi į naująjąjos
veiklos sritį ir pragraužusi visur skyles. Skyles, žiojėjan-
čias lyg klausimai, į kuriuos nėra aiškių atsakymų, - pra­
dedant netradiciško laidojimo paslaugų, baigiant javainių
pasirinkimo sandoriais. Ir kuo ilgiau ji svarstydavo visus
„už“ ir „prieš“, tuo daugiau jai kildavo abejonių.
Visa gerkle rėkiama apie tai, kad gedulas turėtų būti pa­
trauklesnis, tačiau, ką ta naujoji bendrovė siūlo teigdama
„Gedulas margas kaip meilė“, ji jau patyrė.

206
 Ojei laidojimo bendrovės veiktų sutartinai, vengdamos
bjaurios konkurencijos - kas tada? Jos liktų tuščiomis?
O jei giminės atsisakytų siūlomų įkapių ir pomirtinės
velionio kaukės ar puošto karsto, arba nenorėtų iškabinėti
visur nuotraukas?
Galbūt tuomet pasipriešintų net bažnyčia, laikytų tai
šventvagyste.
Keistos buvo ir nuostatos bendrovės, siūlančios pramo­
gauti plaukiojant prabangiais laivais. Žinoma, žmogus, už­
simanęs paatostogauti Karibuose, baimindamasis teroristų
išpuolių, vargu bau su džiaugsmu sėda į liuksusinį lėktuvą.
„Marina“ siūlė alternatyvą - poilsį senajame kontinente, ji
masino organizmo stiprinimu, sveikatingumu, vaikų prie­
žiūra ir pramogomis ištisą parą, dargi perpus pigiau, kad
būtų prieinama ir jaunoms šeimoms.
O kas, jei vakariniai apdarai, pobūviai laive ir toliai
daugeliui asocijuojasi su sąvoka „Kryžiaus žygis“?
Jei jaunuoliai visiškai nebepasikliauja laivais?
O ir seniai šiaip ar taip nesusigundys, nes jiems netinka
tai, kas pigu.
Jau per vieną pirmųjų diskusijų apie penkiasdešimt­
mečius paaiškėjo, kad šių nederėtų sieti vien su maisto
gamyba ir liftais ir kad tai nepaprastai opi tema. Juoba
netrukus kas trečiam Vokietijos gyventojui bus per pen­
kiasdešimt, o paskesnės kartos - kone kas antram, ir jau
daugiau nei keturiolika metų būtent tokio amžiaus žmo­
nės išperka Vokietijoje maždaug pusę visų prekių, tačiau
jie nėra nei kokie „pilkieji kardinolai“, nei pataikauja jau­
nimo skoniui.
Tad kaip galima teigti, kad šie žmonės siekia tapti tam
tikra lobistų grupe, kaip juokais pareiškė akcinė bendrovė
„Kelno parodos“, sutrumpintai - KP.
Argi normalu, kad į šeštą dešimtį įžengusiems žmonėms
tenka būgštauti, jog parodai jie bus išstatyti kaip nusenėliai?

207
Tai verčia juos baimingai vengti bet ko, kas gali patvirtin­
ti esant juos senamadiškus.
Neprisidengsi nė dempingo mantija. Vokietijos aukšto­
sios mokyklos ir vėl pasigenda ceremonijų ir ritualų, tačiau
kas žino, ar tai, kaip kad rodyta amerikiečių filme apie ko­
legijos gyvenimą, tėra „mantijų“ vaikymasis.
Gal net ir prekės nuolaida gali sukelti įtarimų?
Prekiaudama ekologiškai produktais Eva Marija ne kar­
tą gavo įsitikinti, kad tai reikalingas darbas. Tie javainiai
yra gardūs, be to, juos valgyti sveika.
Vien abejonės, slepiamos net ir nuo Manio. Evai Mari­
jai staiga pasirodė nepadoru užkrauti visa savajam laimės
medžiui, o pačiai, jei reikalai pakryptų į blogąją pusę, nu­
siplauti rankas. Lyg tas medis būtų koks atpirkimo ožys.
Tačiau kuo labiau Eva Marija delsė apsispręsti, tuo labiau
ją spaudė Šernas.
- Tau nederėtų abejoti viskuo, ką darai, - tai nesveika.
Pasikliauk nuojauta, pasišnekučiuok su Maniu - ir pirmyn!
- Maniui ir taip gana rūpesčių. Ji neišleido nė vieno la­
pelio, nors du kartus tręšiau.
- Geriems dalykams subręsti reikia laiko. Galbūt rezul­
tatų ji tikisi pirmiausia iš tavęs. Pagaliau, kai klausinėji, ji
juk rodo tau ženklus - labai aiškiai. Trys tūkstančiai lyg iš
dangaus nukritę, dargi su procentais - ar tai tau nieko ne­
sako? Suprantu, esi išmušta iš vėžių, nes visi pinigai suėjo
riešutų spaustukams, bet nederėtų taip graužtis.
- Aš visai nesigraužiu, - teisinosi Eva Marija.
Tas priekaištas ją skaudino, pasijuto verdanti su Herber­
tu vienam katile. O Herbertas tapo dabar tiesiog nepaken­
čiamas. Tetrūko, kad pradėtų skaičiuoti, kiek skalavimo
priemoniųji sunaudoja - laimei, ji nė cento per daug neiš­
leisdavo.
Jis elgėsi taip, tarsi manytų, kad anksčiau ar vėliau jam
vis tiek teks prisistatyti atitinkamoms instancijoms, nors,

208
būdamas nežmoniškai apdairus, jis juk šimteriopai viską
apdraudė, tad ateity galėtų gyventi iš procentų. Už namą
atsiskaityta iki paskutinio cento, vaikų studijos apmoka­
mos iš mokslo draudimo - taigi nėra ko nerimauti.
Laimė, galvojo Eva Marija, kad bent jau apie prabangų
automobilio furgoną dabar nekalba, tačiau balsu apie tai
neprasitarė.
Herbertas buvo it nervų kamuolys, jam visur vaidenosi
išdavystė. Nedaug tetrūko ir jis būtų išvaręs Fricą, kuris
kartą staiga išdygo prie jų durų: „Pamaniau, kas nors iš
mūsų klano turėtų pagaliau išdrįsti aplankyti jus ir bent jau
atsiprašyti“.
Evai Marijai labai patiko tokia jaunuolio nuostata.
- Taigi, nesigrauži, - nutraukė jos mintis Šernas. - O
kaip tu tai pavadintum? Na taip, tu nedejuoji, nors geriau
būtų, jei išlietum apmaudą. Ko gi tu pagaliau nori? Kad kas
nors pasakytų, kad tu pati ir tavo indėlis saugūs lyg taupo­
mojoj knygelėj? Suprask pagaliau: šiame pasaulyje niekas
nesaugu. Negi geriau, kai tave išspiria?
- Neverta mudviejų lyginti. Be to, aš turiu šeimą.
- Ar tik ne tu man sakei, kad tavo senis nuo visko tave
apsaugos? - Šernas nė nesitikėjo atsakymo, pernelyg iškal­
bingas buvo jos veidas. - Ne-e, tai nėra moterims būdingas
savo gebėjimų slopinimas ir liūdno galo laukimas. Kas gi
dar turėtų atsitikti, kad vėl taptum savimi - gerąja mūsų fė­
ja! Nieko nuostabaus, kad tavasis laimės medis vis nesuža­
liuoja -juk tu pati dabar esi nei paleista, nei pakarta.
Parmynusi namo, Eva Marijajautėsi lyg prasikaltęs vai­
kas: norą visa neigti ir išlieti pyktį kaskart vis keitė giliai
pasąmonėje glūdintis suvokimas, kad Šernas vis dėlto tei­
sus. Ji troško to, kas neįmanoma.

Tomis dienomis nutiko šis tas, kas sukrėtė Evą Mariją. Ji

gavo du laiškus - vieną elektroniniu, kitą paprastu paštu.

209
Pirmajame buvo rašoma, kad ne vėliau kaip per dvide­
šimt keturias valandas ji turinti nusipirkti liemenėlę. Ki­
tame siūlyta artimiausią savaitgalį susikrauti kelioninį
krepšį.
Nedaug trūko ir šie tekstai būtų nukeliavę į šiukšliadė-
žes - vienas į kompiuterio, kitas į metalinę dėžę prie rašo­
mojo stalo, nors iš tiesų tai buvo visai ne rašomasis, o ar­
batinis stalas, senas riešutmedžio stalas, kurio Balduinas
neva nebenaudojo.
Veikiausiai jis pastebėjo, jog užsukus į jo dirbtuvę, jos
akys gėrėdamosi slysta rievėtu stalo paviršiumi. Balduinas
turėjo mažų mažiausiai pusę tuzino arbatinių stalų ir tiek
pat servizų, vienas už kitą dailesnių.
- Kam jis man? - tarė jis netrukus pasirodęs pas ją ne­
šinas stalu. - Ten viršuje jis tik dulka, visas tas šlamštas ten
jį nustelbia, pas tave jis bus bent jau matomas, o ir dulkes
kaskart nubrauksi.
Nuo to laiko jos elektroninis žirgas stovi ant šio stalo ir
juodu puikiai tarpusavy dera - žinia, priešingybės juk trau­
kia.
Tačiau tąkart jos nedžiugino nei malonus žvilgesys, nei
ekrane šviečiantis laiškas. Šis ją papiktino ne ką mažiau,
nei kvietimas į pobūvį Achene, išspausdintas ant rankų
darbo popieriaus. Tokie pobūviai rengti kas dešimt metų.
Po mokyklos baigimo tai buvo trečias jos klasės susitiki­
mas. Ir paskutinis - niekada daugiau nevažiuosianti! Ir ko­
dėl turėtų duotis pirmyn atgal? Viena ranka ji jau buvo be-
spaudžianti komandą „ištrinti“, kitą, kurioje laikė pompas­
tišką kvietimą tiesė šiukšlių dėžės link. O tuomet įėjo Bal­
duinas. Labai tyliai, turint omeny jo svorį, lengvu it baleri­
nos žingsniu.
- Fėją - tarė jis įrėmęs delnus į dailų stalelį, - taip ne­
dera!
- O kaip dera? - paklausė ji suirzusi ir įsistvėrė stalo,

210
nežinia, šiam ar sau pačiai tikėdamasi suteikti tvirtumo.
Pelę ir kvietimą, be abejo, teko išleisti iš rankų.
- Pati turėtum suprasti. Patentų šioje srityje nėra. Tačiau
yra ženklų - vadinčiau tai likimo pirštu - ir jei kas nors,
kaip tu dabar, nenori jų paisyti, man suskausta širdį.
- Gražiai kalbi. Tau viskas einasi lyg sviestu patepta -
ir darbas ir asmeninis gyvenimas.
- Manai, man viskas iš dangaus krinta? - Balduinas at­
rodė įpykęs, tokio jo dar nebuvo mačiusi. - Gal užmiršai,
kiek prisikentėjau su Erazmu? O išraitytos lietinės grotos?
Negaliu jų pakęsti. įsivaizduok sau - nebegaliu daryti tai,
ko noriu. Taip yra su geležimi. Su meile vaikinams...
- Žinau, - suskubo Eva Marija nutraukti. Jai buvo ne­
malonu kalbėti apie Balduino mylimuosius, juoba tuomet
pagalvodavo apie Šerną kaip apie atsarginę partiją.
Tačiau jos draugas nė neketino baigti šios keblios te­
mos.
- Ko gi tau trūksta? - kvotė jis toliau smaigstydamas ją
tokiais žvilgsniais, nuo kurių jos krūtinė ties iškirpte užsi­
plieskė raudoniu.
- Balduinai! - iškošė ji pasipiktinusi.
- Gana, suprask mane teisingai: nekibk prie Šerno - jis
mano. O kas dėl meilės, na, juk pati žinai, būtent to tau,
manau, dabar stinga. Tu pernelyg graužies, tau reikia at­
svaros, kad ir vėl sugrįžtum prie normalaus gyvenimo.
- Aš ištekėjusi.
- Ar už tai dalijami ordinai?
- Gegužę mūsų sidabrinės vestuvės.
- Na ir kas. Ar tai teikia tau laimės? Nepajutau. Jei tavo
vyras neįstengia padaryti tave laimingą - nusispjauk, ap­
link pilna besivaržančių dėl tavęs. Kartais tenka išvaryti
velnią su visais kipšiukais.
- Ar tas tavo velnias yra ir biržoje? Galėčiau pasižiūrė­
ti, kas ten siūloma.

211
 Eva Marija spustelėjo pelę - ir visai be reikalo, nes tuo­
met ekrane nekaltą užsklandą pakeitė trečias laiškas, kaž­
kokio jai nepažįstamo Peterio. Jis rašė: „Fricas mano, kad
turėčiau suteikti tau galimybę. Rytoj vienuoliktą siūlau su­
sitikti prie „Laiptelių“. Tai dėl golfo kamuoliukų ženklini­
mo“. Ji užvirė pykčiu.
- Sprendžiant iš tavo veido išraiškos, išties pamatei vel­
nią - išsišiepė Balduinas.
- Jei velnias yra ne kas kita kaip golfo lazdą tuomet tu
teisus, - purkštelėjo Eva Marija.
- Ten parašyta - golfo kamuoliukų ženklinimas. Ir Pe­
teris. Mielas vardas.
- Prakeikimas, nepažįstu jokio Peterio.
- Susipažinsi. Regis, Peteris žino, ko nori, o „Laipte­
liai“ ne taipjau blogai. Ką manai?
- Nieko.
- O lia-lia!
- Puikiai žinai, kad to aš nemanau. Nekenčiu visko, kas
susiję su golfu. O labiausiai negaliu pakęsti nepažįstamų
žmonių, kurie mane tujina. Alaus taip pat, aš negeriu alaus,
bent jau iš lyto, tad, savaime suprantamą neisiu, - Eva
Marija buvo bespaudžianti „ištrinti“, tačiau per klaidą
spustelėjo „išsaugoti“ - visa lyg susimokę prieš ją. O Bal­
duinas patenkintas tylomis šyptelėjo.
- Liaukis vaipęsis! - atkirtoji ir mostelėjo jam prieš no­
sį tuo pompastiškuoju kvietimu, kurį ketino tuoj pat suplė­
šyti.
Balduinas spragtelėjo pirštais ties kvietimu:
- O čia kas?
- Nieko.
- Vadinasi, meilės laiškas, ką čia dar ir pridursi.
- Nuo kada meilės laiškai rašomi ant rankų darbo po­
pieriaus, cha? Tai kvietimas į pobūvį, į kurį kaip gyva
neisiu.

212
 - Nederėtų taip elgtis, - Balduinas, suspaudęs jos ran­
ką, bedė pirštu į datą. - Šeštadienį, visai neprastai - pilai­
tėje, su vakariniais drabužiais - prašmatnu!
- Pilaitėje su prašmatniais vakariniais drabužiais - pui­
kus sumanymas! Gerai prisimenu išleistuves. Tuomet, vil­
kėdama kukliąjuodą suknelę su balta apykakle, pratūnojau
visą vakarą kampe. Tikra Burbule - tokia buvo mano pra­
vardė.
- Nesvaičiok!
- Cha! Tu nepažįsti mano klasės draugų. Jau anuomet ir
grožio, ir proto jie turėjo nors šaukštais semk - apsigimę
teisuoliai, ypač vaikinai buvo dygūs. Ir aš tarp jų - prašo­
me valgyti!
-Suknelę, tinkančią tokiai progai, turi. Trisdešimt aš­
tunto dydžio.
- Negi manai, išties turėčiau ten vykti?
- Ar jau užmiršai? Mūsų mažasis madų šou nebuvo
koks sapnas. Turi tai kaskart pakartoti - tai nuo tavęs pri­
klauso. O dėl kitko - bent jau išklausyk, ką tas Peteris tau
pasakys. Gal jis tiesiog fantastiškai atrodo ir turi...
- Dar žodis!.. - pagrasino Eva Marija.
- Nutilsiu, jei pažadėsi bent jau pagalvoti apie tai.
- Pažadu, - Eva Marija nepatenkinta linktelėjo, tačiau
staiga jai smilktelėjo beprotiška mintis. Kodėl gi ne? Praš­
matnioji suknia seniai jau dulka spintoje - bus proga apsi­
vilkti, o kas dėl to kito reikalo - derėtų tarti apie tai Fricui
vieną kitą svaresnį žodį. Ji pažinojo tik vieną žmogų tokiu
vardu - Fricą Ėberlę. Kaip jis drįso duoti jos elektroninio
pašto adresą kažkokiam su golfo kamuoliukais susijusiam
žmogui? Geriausia būtų tuoj pat paskambinti Fricui - kaž­
kur juk turi jo mobiliojo numerį.
Tačiau tai, ką netrukus išgirdo, buvo taip netikėta, kad
visiškai pakeitė jos nuostatas. Uždangos krito.

213
Fricas vengė kalbėti apie tai telefonu, jis pasiūlė verčiau
jau pasišnekėti prie keturių akių.
- Galėčiau po pusvalandžio atvažiuoti pas jus - ar tin­
ka?
- Na taip... - sutriko Eva Marija, nes juk niekam neva­
lia išduoti šios buveinės. - Bet tai keblu, mat aš dabar ne
namuose. Ir ne paslaugų centre, - skubomis pridūrė.
-Ak taip, tuomet jūs, žinoma, prie Reino, senojoje klė­
tyje? Pasiutimas - pagaliau pamatysiu ją ir iš vidaus. - Eva
Marija neprieštaravo, ji tiesiog neteko žado, tad Fricas su­
vokė tai kaip sutikimą. - Tuomet ateisiu, ten man bus net
arčiau. Po ketvirčio valandos, okayl
- Bet... - bandė prieštarauti Eva Marija galvodama: Jė­
zau Marija, jis visą tą laiką žinojo!
- Nesirūpinkite! Juk žinote - tylėsiu kaip žemė. O tas
jūsų tipas visai šaltas.
Eva Marija sutiko - kas gi jai liko? Apie „šaltą tipą“ ji
nieko nesakė. Dabar bent jau bus proga atskleisti tą nesu­
sipratimą dėl Balduino: taip, ji gyvena dvilypį gyvenimą,
tačiau meilužio neturi.
Ko gi tau trūksta? - skambėjo jai ausyse Balduino žo­
džiai ir kaklas vėl užsiplieskė raudoniu. Jautėsi lyg kvaila
žąsis. Nusprendė palaukti Frico lauke: gal stiprus vėjas iš­
pūs iš galvos tas slogias mintis.
Tačiau tai nepadėjo.
Taip, lig šiol vis tikėjosi iš Herberto kad ir menkučio
švelnumo dvelktelėjimo. Kad bent jau apkabintų ar paimtų
už rankos, arba pabučiuotų, o vakare prieš miegą švelniai
patrintų nugarą. Tai buvo seni ritualai, galbūt dėl jų jis tap­
davo jai ne toks svetimas ir ji galėdavo žiūrėti pro pirštus į
jo smulkmeniškumą. Kad sušiltų, jis vis kišdavo prie jos
savo šaltas kojas.
Apie tai, kad jie atsisakė Naujųjų metų pobūvio, never­
ta nė kalbėti. Tačiau išsvajotoji jos suknelė ir toliau, tiesio­

214
gine žodžio prasme, dulka spintoje. Kartkartėmis, kad įsi­
tikintų, jog tai nebuvo sapnas, ji praverdavo spintos duris
ir perbraukdavo ranka šnarantį audinį. Taip prašmatniai ap­
sirengusios senieji klasės draugai jos nė nepažins, juoba
per tą laiką ji gerokai sulyso. O ką Michaelis pasakys pa­
matęs ją tokią? Jei jis apskritai ateis - tas „žavusis profe­
sorius“.
Eva Marija bandė įsivaizduoti, kaip dabar atrodo jos
jaunystės išsvajotasis. Su juoko raukšlelėm ir žylančiais
smilkiniais jis, žinoma, dar patrauklesnis. Dabar jis vei­
kiausiai patikimose rankose, be abejo, seniai važinėja ne
„antimi“, o prašmatniu automobiliu, kaip ir dera vyrui, pa­
dariusiam puikią kaijerą. Ar jis atsimena, kaip kartą yra jai
padėjęs? Ar bent suvokia, kaip buvo įsimylėjusi jį? Kiek
ramunių suskabė galvodama apie jį? Myli, nemyli...
Nesąmonė! Pakaks - kartą visiems laikams! - paliepė
Eva Marija sau ir patraukė į užuovėją - ten, kur augo Ma-
nis. Ji apglėbė glotnų kamieną.
- Ei, Mani, ar gali man praplauti smegenis? Kitaip aš
tuoj nusigaluosiu.
Manis nė nekrustelėjo.
- Nenori? Ar bent užjauti mane? Manai nereikia: kiek­
vienas yra savo likimo kalvis - bent jau mano senelis taip
tvirtino. Balduinas sako ką kita. O tu, ką manai tu?
Nieko. Manis nė nekrustelėjo - stovėjo sustingusi ir
abejinga it Herbertas jaunystėje.
- Ei, Mani, manau, negerai atsukti man nugarą! Tu juk
vienintelė mano draugė! - Eva Marija krestelėjo šakas. Ir
tuomet išgirdo už nugaros kažką sakant „įdomu“. Atsigrę­
žė - priešais stovėjo Fricas Ėberlė.
- Kas įdomu? - mestelėjo jam.
- Kad medžiai turi nugaras.
- Tai ne šiaip medis - tai Manis.
- Manis - pinigai? - Fricas išsiviepė iki ausų.

215
 - Tu nesuprasi - ilga istorija. Verčiau pasakyk, kodėl
tam nepažįstamam žmogui davei mano elektroninio pašto
adresą? Ir kaip tau šovė į galvą kad noriu imtis golfo laz­
dų? - Ji norėjo pasakyti „ir vėl“, tačiau laiku susiprotėjo ir
nurijo tuos galėjusius ją išduoti žodžius. Laimė, niekas iš
tų, kam pažįstamas tik oficialusis jos gyvenimas, nė nenu­
vokė, kiek pinigų ji sukišo į golfo lazdas. Prastai jai būtų,
jei golfas viską nustelbtų.
- Na taip, tas tiesa... O buvo taip: man parūpo, kodėl
naktimis, kai jūsų vyras užmiegą jūs pradedant naršyt in­
ternete. Dauguma moterų užėjus nakčiai nėra labai darbin­
gos, bent jau vyrės... tos, kurios toli gražu nebe mergaitės.
Tad kartą lyg ir juokais pabandžiau atsidaryti jūsų laikme­
ną ir keista - man pavyko. Išties nėra labai apdairu slapta­
žodžiui pasirinkti savo pačios gimimo datą. Na ir tada... -
Fricas nutilo ir bato galu ėmė braižyti smėlį, atplukdytą čia
paskutinio potvynio ir nudrykusį pievoje šviesiomis juos­
tomis.
- Ir tada? - priminė Eva Marija laukdama baisiausio.
- Na taip, tuomet kaipmat supratau kodėl. Anksčiau ma­
niau: tikrai negali būti - ponia Šplit nieku gyvu negalėtų
šmugeliuoti biržoje. - Tik ne ji, juk jos vyras tiesiog fana­
tiškai apdairus ir perdėtai teisingas. Būtent dėl to mano tė­
vas užsispyrė žūtbūt jį prisivilioti. Splitas, sakė jis, pasitar­
naus mums kaip Trojos arklys - nė pats nežinodamas, jis
sukraus mums milijonus.
- Tėvas sakė tai tau? - sutrikusi paklausė Eva Marija.
- Ne, mano broliui, bet aš girdėjau. Man viduriai tiesiog
apsivertė, bet nedrįsau išsiduoti, kitaip jis būtų užsukęs
man pinigus ir visa kita. Manau, jis nesuprato. O po to jūs
sukišote jam visus pinigus. Pamaniau, apsiversiu kniūbs­
čias. Bet atsitiko tai, kas atsitiko, nieko negalėjau padary­
ti, tikrai nieko, ir apie tą šlykščią machinaciją su akcine
bendrove sužinojau jau po visko. Dabar viskas velniop.

216
Galbūt jus paguos tai, kad mūsų senis ir Markas mano, kad
mūsų vila čia, Kelne, susilauks varžytinių, o „sidabrinė
strėlė“ jau parduota pusvelčiui. Mano seniui pripaišytas
sukčiavimas dideliu mastu, taigi.
- Ar kas žino apie mano, hm, paskolas?
- Juk sakiau: tylėsiu kaip žemė. Aš tikrai esu jūsų pusė­
je, kad ir kas būtų.
- O kodėl užkorei man ant sprando tą tipą su golfo ka­
muoliukų ženklinimu? Manai, man negana ano žlugimo?
- GPI - tai ne koks maitėda, tai - smūgis žemiau juos­
tos. Tai kas pagaliau parklupdys mano senį.
- Nepaprastai patrauklu.
- Pasikalbėkite verčiau su Peteriu pati, o tuomet spręs­
kite. Jis grąžins jums pinigus.
- Ar jo pašaukimas - šventasis?
- Jo pašaukimas - groti mušamaisiais. Jis velniškai ge­
ras būgnininkas. Ir idėjų turi - jums tikrai vertėtų susitikti.
Jo idėjos aukso vertos. Klausykit, ar ten viršuje prie lango
ne jūsų draugas?
Eva Marija atsigręžusi užvertė galvą - Balduinas link­
telėjo jai. Ant galvos jis buvo užsimaukšlinęs juodą beretę
su ilgu auksaspalviu kutu. Vilkėjo kažką panašaus į manti­
ją. Nė kelių minučių nepraėjo, ir jis jau plumpsėjo šlapia
žole linkjų - žalio aksomo kelnėmis, siekiančiomis kelius,
basutėmis sukryžiuotais dirželiais ir juodomis kojinėmis.
Tuoj po Balduino išlindo ir Šernas.
- Pakvaišėlis! - stebėdamasis tarė Fricas, vedžiodamas
akimis nuo Evos Marijos prie Balduino. - Aišku kaip die­
ną! O kas tas kitas?
- Tai Balduino mylimasis, - tarė Eva Marija krizenda­
ma. Ji ir pati stebėjosi, kad po Frico atviravimo dar ne vi­
siškai prarado humoro jausmą.
Kad ir kaip būtų, ji labai teisingai visa spėjo. Tas dakta­
ras Ėberlė tik pasinaudojo Herbertu. O dabar tas sukčius ir

217
pats įkliuvo į savo pinkles, pamanė ji džiūgaudama, - bent
jau tiek. Žinoma, pinigųji nesusigrąžins. Tačiau tebūnie: ji
paklus Balduino siūlymui išvaryti velnią su visais kipšiu­
kais. Golfo žymenį - golfo žymeniu.

Eva Marija iki pat paskutinės akimirkos abejojo, ar eiti į tą

susitikimą. Tuomet teks atidėti daugybę reikalų, kuriuos
žadėjo atlikti šį rytą. Dažniausiai laikas jai greitai bėgdavo,
tačiau šį kartą rodės, kad jis sustojo. Pakeliui iš gyvenvie­
tės „Prie malūno“ ji nupirko šviežios duonos ir laikraščių,
po to išrankiojo Futurui iš gaurų gerą tuziną varnalėšų -
kur tu šlaistaisi? - tuomet įpylė palakti jam, palaistė snie­
guoles ir, be abejo, Manį, išvėdino visus kambarius ir net
du kartus išvirė Šernui arbatos nuo kosulio. Jis peršalo
prieš kelias dienas - kai basomis nusekė Balduinui pavy­
mui į sodą.
„Ką dar reikėtų padaryti?“ - svarstė ji vogčia žvilgčio­
dama į rankinį laikrodį. Buvo be penkiolikos vienuolika,
jei vienuoliktą žada būti „Laipteliuose“ - seniausioje užei­
goje prie Reino, - turėtų jau sėsti ant dviračio.
- Viską turiu, - burbtelėjo Šernas tyčia garsiai šlamin­
damas popierius.
-Ar nemanai, kad geriau būtų, jei kiek numigtum? Mie­
gas - geriausias vaistas.
- Negaliu. Vos ištiesiu kojas, pradedu springti kosuliu, -
atkirto jis labai susierzinęs.
- O jei duočiau kokių kosulį malšinančių vaistų? - tarė
ji ir pamanė: pirmiausia turiu pasirūpinti draugais. O ro­
dyklė vis slinko - jau buvo be dvylikos minučių vienuoli­
ka.
- Palik tai Balduinui, juoba tau reikia skubėti.
- Kur skubėti?
- Žalio supratimo neturiu! Bet kodėl gi vis žvilgčioji į
laikrodį?

218
 - Ak! Šiaip sau.
- Tuomet siūlau tau šiaip sau dabar ir keliauti, kol dar
galutinai nesujaukei tai, ką išspausdinau. - Šėmas parodė į
sofą greta kurios juodu su Eva Marija stovėjo, į išdraiky­
tus ant jos popierius.
- Tai aš padariau? - išgąstingai paklausė Eva Marija.
Šernas išsiviepė:
- Įsivaizduok sau. Puikiai žinau, kur klajojo tavo min­
tys pastarąsias šešiolika minučių. Laikraščius tu sukišai į
duoninę, o duoną įmetei į laikraščių krepšį, Futurui, lyg šis
būtų katė, įpylei pieno, o dabar, visiškai sujaukusi man vi­
sus popierius, dar klausi, ar tu tai padarei.
Susivokusi Eva Marija atšoko nuo sofos. Tiesiog akis
bado, - būtų pasakęs Balduinas. Negi paskui pasiaiškin­
tum, kad visai nenorėjai.
- Ną tuomet dingstu! Grįšiu ne vėliau kaip po valan­
dos, o gal ir anksčiau.
Be abejo, tai buvo skubos pažadas. Susitikimas truko
dvi valandas ir penkiolika minučių. Po to ji jau žinojo, kad
GPI golfo kamuoliukų spaudas nė iš tolo nepanašus į rie­
šutų spaustuką kad, norint įspausti inicialus, nė nereikia
šių raidžių kruopščiai montuoti, po to įmirkius stipriai pri­
spausti ir galiausiai perbraukti įspaudą fiksavimo skysčiu.
Dabar ji žinojo kur kas daugiau. Tarkim, kaip jautiesi,
kai mindama dviračio pedalus kone išleidi paskutinį kvapą
ir vis dėlto pavėluoji aštuoniom minutėm. Tuomet turi pa­
laukti antra tiek vis savęs klausinėdamą ar galima šitaip
apsirengus - drabužiais, kuriuos Tina buvo sukrovusi dė­
vėtų drabužių parduotuvei, jos pačios rūbai pasidarė jai
pernelyg platūs - eiti į dalykinį susitikimą.

Eva Marija jautėsi lyg ne savam kaily ir jau ketino pakilti

ir dingti iš čią kol jis dar neatėjo. Pirmieji žodžiai nepasie­

219
kė jos ausų. Ji timptelėjo išblukusius marškinėlius - staiga
jie pasirodė jai tiesiog nepadoriai trumpi ir ankšti. Ir tuo­
met pamatė įsmigusias į krūtinę, įjos krūtinę, akis.
- Ką pasakysite? - išlemeno ji.
- Iš mano spaudo nė neklaususi net tu suprasi, ką pasa­
kysiu.
- O iš ko tu... iš ko jūs taip sprendžiate? - ji pernelyg
vėlai susivokė, kaip įžūliai skamba tas „net tu“. O dar ta
šypsena - taip ryškiai negalėtum nė spaudo įspausti.
- Matau. Pakanka į tave pažvelgti. - Jo žvilgsnis slydo
sruogomis nukarusiais plaukais, nudėvėtais dukros marški­
nėliais, net ir dabar, sulieknėjus vis dar pernelyg iškiliomis
krūtimis - iki pat Tinos senų džinsų juosmens, laimė, visa
kita užstojo stalas.
Ką gi jis pamatė? Kad ji blanki kaip prastai išryškinta
nuotrauka? O gal jis iš tų, kurie rūšiuoja moteris?
- Ir ką gi jūs pamatėte? - paklausė ji dėl viso pikto su­
kryžiuodama rankas ant krūtinės.
- Viską - dygokai tarė jis lyg rentgeno spinduliais
smaigstydamas ją akimis.
Ji nuleido galvą - marškinėliai tvarkoj, kaip buvę, vis
dėlto ją persmelkė įkyri mintis, lyg tas „viską“ būtų sietina
su nudėvėta jos liemenėle ir virinamomis medvilninėmis
trumpikėmis.
- Nusprendėte pašmaikštauti?
- Manau, kad tu labai gabi. Turi intuiciją. Taip jau yra:
vieni turi ją kiti ne. Tu turi.
- Ir kad rytoj ateis Kalėdų Senis.
- Gerai, pamėginkime. Tai visai paprasta. Štai golfo ka­
muoliukas.
Jis įspraudė vėsų kamuoliuką į jos ranką toli gražu ne
šaltą ir užlenkė jos pirštus, lyg ji pati neįstengtų to pada­
ryti. Ir tuomet ją pačią lyg kas būtų sugniaužęs ir akimirks­
niu privertęs išrausti nuo galvos iki kojų - ji vis kaito ne­

220
žinodama, kur dėti akis, juoba aplink buvo pilna žmonių.
Ši užeiga net ankstų rytą buvo nemenkai lankoma.
- Dabar sakyk, kąjauti.
- Liaukitės! Tuoj pat! Prašau!
- Išsigandai? Be reikalo, laikyk gi jį rankoje! Jis nekan­
da, tikrai nekanda.
Ją vėl apėmė ankstesnė jausena - nuo pirštų galiukų tas
pojūtis sklido po delną vis smelkėsi gilyn ir priminė... na
taip, išties priminė... o Dieve! O šios nepadorios scenos
iniciatorius vis kalbėjo toliau, lyg tai būtų normalių norma­
liausias dalykas pasaulyje.
- Ant kamuoliuko įspaudžiamas spaudas ir skrituliukai.
Žiūrėti reikia iš viršaus - pabandyk įžvelgti savo inicialus.
- Čia nėra jokių skrituliukų, - paprieštaravo ji užsikirs­
dama.
- Jie po apsauginiu sluoksniu - šitaip išvengiama bet
kokių spaudo pokyčių.
Kamuoliuko paviršius buvo nugludintas - tiesiog nepa­
doriai, lyg ką tik būtų iš sekso reikmenų parduotuvės. Jos
rankos karštligiškai slydo kamuoliuku, bandydamos su­
čiuopti skrituliukus. Jie buvo įspausti subtiliai, kruopščiai,
tobulai...
- Nesikarščiuok! Pajusk - tu juk moteris.
Ją kreipė jo akys, ir tuomet įvyko stebuklas, net vaikas
būtų pastebėjęs - ant balto it sniegas golfo kamuoliuko
raudonai suspindo jos inicialai.
- E, nes taip prasideda pirmosios moters vardas, - tarė
jis. - M, nes Marija įkūnija kiekvienos moters dieviškumą. -
Tuomet jo akys įsigręžė po jos marškinėliais ir visa pama­
tė -ji jautė tai, žinojo - Švenčiausioji Mergele, apsaugok!
Pirmoji moteris, dieviškumas - ji juk padori ištekėjusi mo­
teris.
-OŠ, nes taip prasideda mano pavardė, - burbtelėjo ji,
kitaip tos vapalionės nė negalėtum įvardyti. - Beveik prieš

221
ketvirtį amžiaus aš ištekėjau už Herberto. Už Herberto
Splito.
- Ar tu tikra? - pašaipiai, nors gal ir kiek žaismingai pa­
klausė jis. Kodėl ji neatsistoja ir neišeina, kodėl neskelia
jam antausio? Gal dėl to, kad niekada nėra to dariusi.
- Gerai žinau, už ko ir kiek laiko esu ištekėjusi, - atrė­
žė ji nusprendusi tuoj pat iš čia dingti. Ilgiau nepasiliks nė
akimirkos, už jokius pinigus.
- Bet trečia raidė yra V - švelniai, kone meiliai tarė jis.
Ji seniai jau buvo išsiilgusi švelnumo, galbūt todėl, o
gal dar ir trys bokalai alaus nepusryčiavus prisidėjo - ji nu­
sijuokė. Toks juokas visa atperka, tik bėda, tuomet nuvirto
artipilnis bokalas ir alus pasiliejo ant stalo. Ji nesigraužė
dėl to, jis taip pat. O Herbertas būtų šaukęsis padavėjo ir
net paaukojęs savo nosinę...
- V, nes Velershof, - tramdydama juoką, tarė ji, - tai
mano mergautinė pavardė.
- Pirmoji moteris, viešpatė, mergelė - visa tai įkūnyta
viename žmoguje. - Jo ranka, tvirta, ne itin didelė, suėmė
jos ranką ir švelniai brūkštelėjo plastikinės staltiesės pavir­
šiumi. - Mes pradedame turėdami beprotiškai didelį par­
duotuvių tinklą, didmeninėje prekyboje vieneto pardavimo
kaina nuo dešimties iki dvylikos eurų. Jau dabar turime
tiek užsakymų, kad niekas negalėtų mums prilygti. Be to,
bandome prisijaukinti Austrijos, Šveicarijos ir Jungtinių
Valstijų rinkas. Jose kas dešimtas žmogus žaidžia golfą,
mes, palyginti su jais, dar mažvaikiai: dabar 0,45 procento
gyventojų tenka 604 golfo laukai, tačiau norinčiųjų vis
daugėja. Pasaulyje mes neturime konkurentų. Realizavimo
tinklas jau sukurtas, mes tiekiame golfo reikmenų parduo­
tuvėms, parduotuvių tinklams, universalioms ir speciali­
zuotoms parduotuvėms, o gamyba vyks netoli Bonos. Jei
nori, gali prisidėti.
- O kam aš tau, jei ir taip visa puikiai klojasi?

222
 - Tau reikia manęs, pirmoji moterie-viešpate-mergele!
Pagalvok! Dabar kaip tik rezgu finansinio tarpininkavimo
reikalus, derėtų čia įtraukti keletą išrinktųjų. Per paskolas
arba, jei uoslė padės man rasti tuos išrinktuosius, įtraukiant
juos į dalyvavimą pelne.
- Paskolos man jau iki gyvo kaulo įsiėdė.
- Gerai, tuomet imu tave taip. Tavo uoslė man patinka.
Visa kita taip pat. Prieš lipdama į mano laivą kaip reikiant
išsistudijuok. Čia nieko kita nerasi, tik plikus faktus. - Jis
ištiesėjai aplanką kitą užsimetęs švarką įsikišo atgal į ki­
šenę - tamsiai pilkas puikios gelumbės švarkas ir rožiniai
sportiniai marškinėliai.
Dauguma čia sėdinčių vyrų atrodo juokingi, dingtelėjo
Evai Marijai, jis ne. Kodėl ne? Žinoma ne todėl, kad būtų
labai gražus. Taip nėra. Kai jis ėjo prieš ją durų link, jos
žvilgsnis slydo juo kaip atsargine partija. Balduinas apsi­
džiaugtų, pamanė ji ir pajuto, kaip ėmė trūkčioti lūpų kam­
pučiai.
- Tau derėtų ką nors padaryti su savo plaukais. Tavo
veidas pernelyg mielas, nereikėtųjo taip įrėminti, - tarė jis
atsisveikindamas, sėdo į automobilį ir nurūko.
Eva Marija sėdo ant dviračio, pasibrukus aplanką po pa­
žastimi, buvo keblu važiuoti, ji vis krypinėjo į šalis. Pasie­
kusi klėtį, pirmiausia puolė į vonią susirado šukutes ir su-
sisegė plaukus viršugalvyje. Tuomet nusismaukė per galvą
marškinėlius ir apžiūrėjo liemenėlę.
Na, tarkim, jo akys permato kiaurai. Baisu! Tiesiog
siaubas! Ji nutarė rytoj pat nuvažiuoti į miestą ir nusi­
pirkti liemenėlę. Nežmoniškai brangią su gausybe per­
matomų nėrinį, ne kitaip, ir derantį prie jos apatinuką
trumputį, gundantį. Ji pažvelgė į veidrodį ir pakraupo:
veidas raudonas, akys keistai žiba. Ji pasilenkė virš
praustuvo, pasisėmė rieškučias ledinio vandens ir tėškė į
veidą.

223
 Kai Balduinas atnešė arbatos, ji sėdėjo palinkusi prie
golfo kamuoliukų ženklinimo dokumentų, pasiėmusi nu­
smailintą pieštuką, skaičiavo ir lygino. Tai buvo gera siste­
ma: datos ir kainos sutapo.
Išvyti velnią su visais kipšiukais, kodėl gi ne? O dar ja­
vainių pasirinkimo sandoris, priedo ir laidojimo paslaugų-
juk valgoma ir mirštama visais laikais, o golfo žaidėjų be
paliovos vis daugėja - tai ir senų, ir jaunų sportas. Jos Tro­
jos arkliu tapo tai, kas atrodė lyg ir ne visai padoriai, tačiau
galėjo puikiai pasitarnauti. E. M. V. Pirmoji moteris. Vieš-
patė. Mergelė.

Eva Marija ne kažin ką tegalėjo rinktis: arba drabužiai, sly-

dinėjantys aplink liemenį, arba tie sukrauti į maišą dėvėtų
drabužių parduotuvei. Ji pasimatavo pernai pavasarį pirktą
kostiumą, tačiau su juo atrodė lyg kaliausė - vos žingsnį
žengus, karantis ant liemens sijonas slankiojo į visas puses.
Taip ji negali pasirodyti gatvėje, juoba brangių moteriškų
drabužių krautuvėje, kurios pardavėjai primena ką tik nuli­
pusius nuo podiumo modelius. Tuomet verčiau jau užsi­
temps senus Tinos džinsus ir baltą palaidinę - susikišus į
kelnes, visai pakenčiama.
Kodėl anksčiau nesusiprotėjo pasirūpinti naujo gardero­
bo? Tarkim, prieš vakarykštį susitikimą...
Negalėtum sakyti, kad tas Peteris jai patiko. Iš esmės tas
neitin aukštas, stamantrus, tamsiaplaukis tris dienas nesi­
skutęs vyras nėra jos skonio, jei apskritai apie tai galima
kalbėti, kai be jaunystės nelaimingos meilės ir nuosavo vy­
ro, nieko kito nė nepažįsti. Vienas jų šviesiaplaukis, mėly­
nakis, atletiškas, kitas pernelyg blankus - pradedant švie­
siai rudais plaukais, kerpamais kas trys savaitės, baigiant
kojomis, lieknomis, gražiomis, tačiau nubalusiomis, sugle­
busiomis. Iš kur atsiras raumenų, jei didžiumą laiko prasė­

224
di prie rašomojo stalo, o ilsėdamasis kartais sumeti šach­
matų partiją?
Vienintelis jųdviejų panašumas - tai padorus elgesys.
Nei Michaeliui, nei Herbertui nė į galvą nebūtų šovę
spausti moters taip, kaip tai darė Peteris - žodžiais ir
žvilgsniais. Dar niekas nebuvo jos taip engęs. Ir niekada
dar nebuvo taip aiškiai jautusi, kad ji - moteris. Kiekviena
savo skaidulajuto tai ir dabar nepaprastai troško įgauti mo­
terišką išvaizdą-juk tam, kitaip nei išsvajotajai vakarinei
suknelei, nereikia ypatingos progos. Tik tiek. Tai visiškai
nekalta, ramino save Eva Marija.
Po ilgos pertraukos ji vėl važiavo autobusu ir tramvaju­
mi, išlipo prie naujojo turgaus, nuo kurio vos porą minučių
paėjus buvo didelė nauja parduotuvė, apie kurios atidary­
mą daug rašyta vietos spaudoje. Visa po vienu stogu: dau­
giau, geriau, gražiau, visi populiariausi modeliai - kaip tik
tai dar visai neseniai Evą Mariją būtų tik atgrasę.
Tačiau šį kartąji žengė pasažu žinodama ko nori. Visur
žvilga granitas, galybė įvairiausių parduotuvių, prie jų
prašmatnūs bistro, žaismingai teškenantys fontanai ir di­
džiulės palmės vazonuose - visa tai teikė kone rytietiško
pakilumo. Žmonės sėdėjo po stiklo kupolais, valgė, gėrė ir
ilsėjosi po ilgų, varginančių vaikštynių po parduotuves, po
kurių prasilenkdavo vieni su kitais nešini kaupinais krep­
šiais. Moterys išsipusčiusios, pasipūtusios - tarp jų Eva
Marija jautėsi nepaprastai menka. Ir nutukusi! Nors žino­
jo, puikiai suvokė, kad taip nėra, jautėsi taip, lyg visos lig
tol ramiai jos kūne glūdėjusios riebalinės ląstelės staiga
būtų nepaprastai išsipūtusios. Še tau! Prakeikimas! Burbu­
le - niekur nepabėgsi!
Jai prireikė sukaupti visą drąsą kol galiausiai ryžosi
praverti artimiausios brangių prekių moterims krautuvėlės
duris. Tačiau ši pasirodė jai keistą tad kaipmat apsisuko
ir, išėjusi į pasažą susirado universalią parduotuvę - čia

225
niekas tavęs nepažįsta, matuojantis apatinius tai labai svar­
bu. Viena (ant e riestinis) - užrištomis akimis arba vienai
pačiai pusnuogei matuotis drabužius tylioje kabinoje, visai
kas kita - ryškiai apšviestoje patalpoje.
- Kuo galėtume padėti? - bauginamai abejinga maž­
daug dvidešimties metų būtybė, lyg ne iš šio pasaulio. Iš­
sišovusiais skruostikauliais, puikiu makiažu, prašmatnia
šukuosena su spurgais ir tampriai prigludusiais prie kūno
drabužiais.
- Ko nors praktiška, - išsprūdo Evai Marijai.
- Aš aptarnausiu klientę, - tarė kažkas jai už nugaros.
Išgirdusi šį malonų, ramų balsą, Eva Marija pajuto jaudi­
nančio paprastumo dvelktelėjimą, puikiai derantį moteriai,
išlaikančiai parduotuvę ir drauge dirbančiai joje. Tad mažų
mažiausiai dvidešimčiai metųjaunesnei už ją bendradarbei
nieko kita neliko, tik nė nepurkštelėjus pasitraukti nuo sti­
lingos lentynos.
Ir tuomet Eva Marija atsikvėpė. Intuicijos vedama ji at­
klydo į tokią parduotuvę, kokios ieškojo, jos būgštavimai,
kad gali užeiti į netinkamąjai parduotuvę, nepasitvirtino -
nutiko visai priešingai. Ji pradėjo matuotis ir kone visa, ką
apsirengdavo, jai derėjo, tad sunkiai įstengė apsispręsti, ką
gi pasirinkti. Drabužiai buvo lyg ir įprasti, tačiau kiekvie­
na jų detalė buvo kuo nors ypatinga, tad ir ji pati pasijuto
esanti nepaprasta moteris. Ar įmanoma baigiant penktą de­
šimtį atrasti savo stilių? Labiausiai, jos manymu, derėjo
klasikiniai drabužiai su romantiškomis detalėmis ant krūti­
nės - ji visai neatrodė juokinga vilkėdama palaidinę su
raukiniais. O ir batai nepaprastai smailomis nosimis tiko -
ji nebeatpažino savęs ir negalėjo atsižiūrėti veidrodyje.
- Ar jūsų veidrodis kartais negražina? - paklausė ji lyg
rimtai, lyg juokais. - Ar neatrodysiu juokinga, pasirodžiu­
si taip, hm, savo vyrui. - Eva Marija pasakė „savo vyrui“
tikėdamasi, kad tai nuskambės visai nekaltai.

226
 - Nesirūpinkite! Jei jis toks, kaip dauguma sutuoktinių,
tuomet nė nesupras, kuo gi būtent pasikeitėte. Dauguma
vyrų nė nepastebi, ką vilki jų žmonos, be to, jiems net į
galvą nešautų, kad nauja - tai užmiršta sena.
- Jų valia.
Eva Marija, dar kartą apžiūrėjusi save veidrodyje, ga­
liausiai apsisprendė pirkti kiek žvilgančios medžiagos kos­
tiumą ir tokį pat sijoną, prie jo - tamsiai raudoną, šiek tiek
permatomą palaidinę su raukiniais ir aptemptus šviesiai ru­
dus šilko ir vilnos palaidinę ir susegamą nertinį, akį trau­
kiančius dantytais kraštais - tuodu drabužius galės nešioti
ir pavieniui. Po toji išsirinko aptemptus, į apačią kiek pla­
tėjančius džinsus ir dvi įspūdingas palaidines: vieną aly­
vuogių žalumo su raudonu klaustuku ant krūtinės, kitą dry­
žuotą it zebras, su plačia, pečių neuždengiančia atlenkiama
apykakle. Be abejo, ji pasirinko smailianosius batus ir
plokščiapadžius sandalus - tokie buvo madingi prieš tris­
dešimt metų, tačiau dėl toji nesuko galvos.
Eva Marija jautėsi lyg devintame danguje, šios būsenos
nesudrumstė nė tai, kad už pirkinius teko atskaičiuoti pa­
dorią sumą. Kas tie niekingi pinigai, palyginti su tuo, kad
pagaliau patiri tokią dangišką būseną. Pasijunti esanti mo­
teris, kurios gali kas nors geisti, - gal ji ir neemancipuota,
tačiau tai, ką išgyvena šią akimirką tiesiog pasakiška, tai
lyg atgaiva, kurią teikia šaltinis, ištryškęs dykumoje. O kai
dovanų gavo prašmatnią šilkinę skarelę, puikiai derančią
prie naujojo jos garderobo, ją apėmė dar pakilesnė nuotai­
ka.
-Ačiū, - tarė ji, - jei ne jūsų patarimai, manau, šiandien
būčiau patyrusi fiasko. Dabar turiu viską, išskyrus apati­
nius, bet jais jūs, deja, neprekiaujate.
- Tiesą sakant, ne. Bet jei norite, galiu paprašyti atsiųs­
ti pavyzdžių - mes bendradarbiaujame su brangių apatinių
parduotuve. Kurios firmos pageidautumėte?

227
 Gundančių, dingtelėjo Evai Marijai, lengvų it rūkas
apatinių, tačiau vargu bau galima sakyti tai balsu. Staiga ji
prisiminė, kaip ginčydavosi jos kolegės paslaugų centre.
Kai kalba užeidavo apie gundančius apatinius, visuomet
būdavo minima neprilygstamoji firma: neva nė vienas vy­
ras neatsilaikytų pažvelgęs į moterį, vilkinčią tais lengvais
it rūkas apatiniais. Kvaili tauškalai, manydavo ji tuomet ir
nueidavo. Dabar įtempusi protą iš paskutiniųjų bandė pri­
siminti tos firmos pavadinimą. Na, kaip gi ten pagaliau?..
- Ar yra tokia firma, perlu vadinama ar panašiai? - dve­
jodama paklausė.
- O, turite omeny „La Peria“? Apatinių karalienę?
Taigi Eva Marija užtruko dar kiek. Ji atsisėdo į nedide­
lį dailų fotelį, užsisakė Cappuccino kavos su prašmatnia
grietinėlės kauge ir, kiek luktelėjusi, vėl išsitraukė banko
kortelę - susimokėti už išsvajotuosius dramblio kaulo spal­
vos apatinius. Liemenėlė, trumpikės ir pirmosios jos gyve­
nime kelnaitės-virvelė - tad jos sąskaita visiškai ištuštėjo,
laimė, po kurio laiko ji ir vėl turėtų pasipildyti.
„Taip nedera, - įsivaizdavo ji Herbertą pamokslaujant. -
Dažniausiai tai ir yra galo pradžia“.
Geriau jau džiaugsminga pabaiga, nei amžina baimė,
pamanė Eva Marija. \ stotelę ji ėjo pro kirpyklą ir kosme­
tikos parduotuvę ir suvokė tai kaip likimo ženklą. Ji buvo
lyg apdujusi - panašią būseną patyrė sudariusi pirmąjį san­
dorį biržoje.

Šerno toli gražu nedžiugino tai, kad Eva Marija nori inves­
tuoti nei daugiau, nei mažiau - 39 000 eurų, vis dėlto jis
nusileido. Tebūnie, juk argumentai įtikinami, tebūnie, nes
baisu, kad kitaip ją vėl gali apimti sąstingis. Be to, golfo
projektas neatrodė pernelyg rizikingas - netgi priešingai.
Jis juk peikė ją dėl to, kad pernelyg ilgai neleidžia jo pini­
gų į apyvartą.

228
 - Bet tai labai nuobodu, - tarė jis. - Ar nederėtų bent
kiek pelnytų pinigų pasilaikyti ir sau.
- Su savo pinigais, savaime suprantama, gali daryti ką
tinkamas. - Eva Marija tyčia pabrėžė „savo“. Tai nebuvo
labai patrauklu, tačiau kaipmat suveikė. Šernas iškart lio­
vėsi prieštaravęs.
- Na gerai, baikim tuos ginčus. Bet nesigraužk, jei kitą
savaitę teks nuobodžiauti nieko neveikiant.
- Bet Šernai, tu tik pažvelk aplinkui! Saulė kaitina, Rei­
nu garlaiviai ir vėl plukdo iškylautojus, visa žaliuoja ir žy­
di - tarsi rojuje. Ko gi mums nuobodžiauti?
- Laukti irgi nuobodu. O ir Manis dar vis nepradėjo
kraut lapų.
- Spėju, ji netrukus sužaliuos. Nujaučiu. - Manau, kad
tu labai gabi. Turi intuiciją. Taipjau yra: vieniją turi, kiti
ne. Ji tarsi vėl girdėjo tą balsą. Jos ranka, slysdama krūtų
iškilumais, lietė naujus gaubtuvėlius, juto šilumą ir tuksė­
jimą- ten, kairėje, jos širdis.
- Ar diegia? - susirūpinęs paklausė Šernas. - Lyg dur­
tų? Tai ne juokai. Tu staiga išraudai lyg vėžys. Vienam ma­
no pažįstamam taip buvo, kai įgėlė širšė - turėjome vežti į
ligoninę ir...
- Niekas man neįgėlė.
- Ar tu visiškai tikra? Dabar dar ir ausys užsiplieskė.
- Tai šienligė.
- Bet čia nėra jokio šieno.
- Tuomet nuo žiedadulkių - ko nors, kas sklando ore.
- Tai bent laikai atėjo - moterys viską tik komplikuoja.
Joms amžinai kas nors sklando. Nuojautos, žiedadulkės,
meilė...
- Nesakiau - meilė.
- Ne, nesakei. Bet aš nesu koks pusgalvis. Tai, kad tu
staiga ėmeisi šluoti parduotuves ir valandų valandas pliuš­
kentis vonioje, ir kad tavo akys žiba, - visa tai liudija

229
grėsmę, dar ir tai, kad kairę akį pakišai dabar po tuo kuo­
du. Ar tu apskritai ką nors matai? Beje, tiesa, kad savaitga­
lį išvažiuoji?
- Žinoma.
- Spėju, be Herberto. - Šernas pūstelėjo į tą sruogą ir
naujoji šukuosena kiek išdriko.
- Tas kuodas - laisvai krintanti sruoga - dabar labai ma­
dinga. O aš vykstu į klasės susitikimą, ten visi atvažiuos be
sutuoktinių. Kodėl staiga tau taip parūpo Herbertas?
- Visai ne. Man rūpi tik tu. Tik mes. Būtų labai apmau­
du, jei dėl kokio bernaičio čia viskas sugriūtų, ar ne?
Eva Marija ramia sąžine galėtų teigti „bernaičio“ netu­
rinti - taigi šiai nuostabiai draugystei jokia grėsmė nekyla.
Vis dėlto ji klydo.

Eva Marija vis negalėjo apsispręsti, ar dalyvauti jubilieji­

niame klasės susitikime, tačiau Herbertas išsklaidė jos dve­
jones. Jis neįkalbinėjo jos, ne, jis tiesiog postringavo, kaip
lengvabūdiška, tiesiog neatsakinga tokioje kritiškoje situa­
cijoje važiuoti į Acheną ir švaistyti pinigus pobūviui ir
nakvynei pilaitėje.
Ji pradėjo krautis lagaminą. Vakarinę suknelę verčiau ve­
šis drabužių maiše - tame, kurį Herbertas padovanojo Kalė­
doms ir kuris tam puikiausiai tiko. Herbertas vis kalbėjo, o
Eva Marija tuo tarpu svarstė, kurios kojinės labiau tiktų prie
vakarinės suknelės - juodos arba kūno spalvos. Buvo nusi­
pirkusi ir vienokias, ir kitokias: tarp kojaraiščių ir lengvų it
rūkas „La Peria“ nėrinių šlaunies plotelis liks plikas. To, ži­
noma, nesimatys, tačiau jos odai bus tikra atgaiva...
- Eva Marija, ar girdi pagaliau, ką sakau?
- Be abejo, - automatiškai atsakė ji kišdama į lagami­
nėlio šoninę kišenę vis dėlto juodas, o ne šviesias kojines.
- Tai kodėl tuomet ir toliau pakuojiesi daiktus?

230
 - Nes išvažiuoju, štai kodėl.
- Tau visai nerūpi, kad mūsų gyvenimas yra?
- Tas irimas vyksta vien tavo galvoje, Herbertai.
- Kaip gali man tai sakyti? Tu nė nenutuoki, kas yra
laisvoji ekonomika. Visada palikdavai visa tvarkyti man. Ir
aš tai dariau - lig šiol. Lig šiol tu galėjai dienų dienas ra­
miausiai svajoti. Juk niekad nereikalavau, kad pagaliau su­
sirastum tokį darbą, iš kurio pelnytum ne tokį menką atly­
ginimą kaip dabar. Tik vieno tetrokštu - kad nešvaistytum
tuščiai pinigų. Kitaip juk tau nė į galvą nešautų važiuoti į
tą klasės susitikimą.
- Kada nors turi būti pirmas kartas. Be to, pagaliau tu­
riu suknelę, kurią vilkint man nebereikės slapstytis. Never­
ta nė tikėtis, kad tu kada nors nueisi su manim į pobūvį, -
geriau jau iškart tą suknią padovanoti Tinai.
- Taip būtų geriausia. Ta suknelė labiau derėtų Tinai -
pasirodyti jos draugo tėvams, o ne tau - dalyvauti tame
prašmatniame pobūvyje. Ji išties puiki, tačiau tai jaunimo
drabužis.
- Jaučiuosi esanti pakankamai jauna, Herbertai.
- Taip? Manau, tai ne kas kita kaip svaičiojimai. - Ši
Herberto išvada priveikė galutinai.
Eva Marija liovėsi sukusi galvą dėl jo, atrodė, lyg kas,
pastvėręs žirkles, staiga būtų nukirpęs visus iki vieno juodu
rišusius saitus. Nejuto jokių sąžinės priekaištų, nėmaž neap­
gailestavo. Tik vieno tetroško - kuo greičiau išvažiuoti. Pir­
miausia nuvyko į geležinkelio stotį, kur nusipirko bilietą pir­
mosios klasės vagone. Pasiekusi Acheną, lyg tai būtų savai­
me suprantama, sėdo į taksi ir nukako į žalumoje skendinčią
pilaitę, pamėgtą įvairiausių švenčių rengėjų. Atvykusiems iš
svetur ji tiko ir dėl to, kad čia galėdavai apsistoti nakčiai.
Įsiregistravusi mergautine pavarde, Eva Marija nusekė
paskui jauną vyrą, paėmusį jos lagaminą. Ji turėjo daugiau
nei tris valandas. Žinoma, galėjo pasiteirauti registratūroje,

231
ar jau kas nors atvyko, ir pasišnekėti su tais atvykusiais
prie kavos ar aperityvo. Bet nusprendė to nedaryti. Kiti
veikiausiai visus tuos metus palaikė tarpusavy ryšius, nė
nesusičiaupdami jie kalbės apie savo laimingas vedybas,
kaijerą svarbiausius visuomenės įvykius ir bendrus pažįs­
tamus ir, artėjant pobūviui, galbūt bandys žavėti vieni ki­
tus.
Eva Marija nusprendė palaukti iki pusės aštuonių ar dar
kiek ilgiau, iki, atkimšus šampaną, šventė prasidės oficia­
liai. Ji nusirengė ir, užsimaukšlinusi ant naujosios šukuose­
nos maudymosi kepuraitę, palindo po dušu, po to nuo gal­
vos iki kojų išsitepė kremu ir nuoga - seni jos naktiniai vi­
sai nederėjo prie naujojo garderobo - šmurkštelėjo į šiugž­
dančius patalus. Puikus, tiesiog nepaprastas jausmas!
Ar Michaelis irgi atvažiuos?
Šiaip ar taip prie organizavimo jis neprisidėjo, visais
laikais tai darydavo Monika, jos prigimtiniai organizaci­
niai gelbėjimai pasireiškė dar paauglystėje. Monika fon
Biuren - taip ji ir kvietimą pasirašė, bet tai nereiškė, kad ji
tik trumpai buvo ištekėjusi. Daugelis moterų susituokusios
pasilikdavo mergautines pavardes, kitos susigrąžindavo jas
išsiskyrusios. Monika ir buvo ta mergina, su kuria Micha­
elis norėjo linksmintis mokyklos baigimo pobūvyje. Ji bu­
vo žavi. Ši laiba geltonplaukė rudų akių elfe taip puikiai iš­
manė širdies reikalus ir flirtą, kad suvystė net niurzgliausią
mokytoją. Paskutinėje klasėje Monika buvo atsidūrusi ko­
ne ant bedugnės krašto, vis dėlto jai pavyko susitvarkyti.
Jai pagelbėjo abitūrą Michaelis, o gal ir dar kas nors.
Sapne Eva Marija regėjo, kaip kiti žmonės siekia kar­
jerų, vaizdai sparčiai keitė vienas kitą. Kai pabudo, buvo
beveik aštuonios. Keikdama save ji šoko iš lovos ir įsi­
klausė, kas vyksta apačioje. Užgrojo kapela. Anų laikų
daina - Lysey‘aus de Paulo „Sugar me“... Ji prisiminė žo­
džius: Sugar me boy, baby, baby sugar me, gotta get my

232
candyfree*. Neįtikėtina - trisdešimt metų glūdėti sąmonė­
je, o paskui iškilti išjos per didžiąją šventę, nė nepagalvo­
tum, kad ir vėl viskas gali sugrįžti kaip buvę. Viskas - tik
ji pati nebe ta.
Eva Marija neskubėjo, dabar tai buvo nebesvarbu. Niekas
jos nė nepasiges - juk lig tol nedalyvavo nė viename klasės
susitikime. Monika tikriausiai sakė, kad šį kartą Eva Marija
žadėjo atvykti. „Mūsų Burbule iš pradžių lyg ir ketino atvyk­
ti, tačiau, matyt, nustojo drąsos!“ Jiems tai bus staigmena.
Apsirengusi, pasidažiusi ir susišukavusi Eva Marija dar
kartą apžiūrėjo save didžiajame veidrodyje. Pure Magie**,
pagalvojo ji patenkinta ir, kad neprimintų puikiosios sukne­
lės ir nesukluptų, kiek pasikėlė platų sijoną. Tuomet išėjo iš
kambario, esančio trečiame aukšte. Ji vis artėjo muzikos
link, kapela užgrojo Peterio Skelerio „You‘re A Lady“.
Peteris, dingtelėjo jai, nomen ėst omen***. Šypsodamasi
ji paėmė stiklą nuo sidabrinio padėklo, patarnautojas nuly­
dėjo ją per dvivėres duris - ir ji žengė į salę.
..jVovvthe evening has come to a close
And I ‘ve had my last dance with you...****
Šokančios poros skriejo pro ją, veidai buvo lyg ir pažįs­
tami. Ar tik ne Tomas štai ten? O ta moteris juoda suknia
su gilia iškirpte nugaroje turbūt Magdalena, vadinta pa­
prasčiausiai Mage. Nešokantys stovėjo susispietę grupelė­
mis - anuomet mokyklą baigė iš viso septyniasdešimt mo­
kinių, dauguma jų veikiausiai šiandien atvyko čia. Geriau­
siai vieni kitus pažinojo bendraklasiai, bet buvo ir tokių,
kurie užmegzdavo meilės ryšius su kitų klasių mokiniais.
Eva Marija nesibičiuliavo su niekuo - tai ne jos būdui.
* Meilikauk man berniuk, vaike, vaike, pasaldyk gyvenimą, man priklauso
saldainis už dyką (angį.). - Vert. past.
** Nuostabu (angį.). - Vert. past.
*** Vardas yra lemties ženklas (lot.). - Vert. past.
**** Artėja vakaras link pabaigos - Tai paskutinis mūsų šokis. (angį.). -
Vert. past.
 E, nes taip vadinta pirmoji moteris, lyg girdėjo ji ką
šnabždant. Pirmoji moteris, viešpatė, mergelė - visa tai
įkūnyta manyje.
Ją užliejo šiluma. Ką pasakytų tas Peteris pamatęs dabar
ją? Ji kilstelėjo ranką - pirštinės siekė alkūnes, dar labiau
išryškindamos apnuogintų rankų baltumą - ir pasitaisė
plaukus. Priekyje sruogos, pakaušyje ilgėlesni plaukai su­
segti, viena atsipalaidavusi sruoga kutena jai...
„...you ‘re pure magie“, - traukė dainininkas, vilkįs bal­
tus marškinius su didele pateliške, apkraštuotus oda lieme­
nę ir švarką. Dabar jis žvelgė į ją. Tu tokia nuostabi.., skel­
bėjo lūpos į mikrofoną. Šyptelėjusįjį žengė tolyn, kol kaž­
kas, stebeilydamas lyg į septintą pasaulio stebuklą, pradė­
jo artėti jai priešpriešiais.
- Neįtikėtina, negi tai mūsų Bur... Eva Marija?
- Taip aš. O tu... Monika? - pažinoją iš akių, nors tai ne­
bebuvo andainykštės elfės akys. Ir plaukų spalva nebe ta -
į tuos ugninius plaukus visi žvirbliai būtų suskridę.
- Taip, visai neseniai pagalvojau, kad iš tavęs nėra jokių
žinių. Kaipgi tau pavyko taip sulieknėti? Palyginti su tuo...
- Dirbu - ir tiek.
- Maniau, kad dirbi pusę dienos tame paslaugų centre -
tavo jaunesnė sesuo man sakė.
-Anksčiau dirbau, - tarė Eva Marija ir pajuto, kaip ėmė
daužytis širdis. Prie jos artėjo vyras - vos metusi žvilgsnį
pažino. Michaelis nebuvo nėmaž pasikeitęs: aukštas, liau­
nas, lankstus, eidamas, kaip ir anksčiau, skeryčiojo ranko­
mis - tai teikė jam jaunatviškumo. Ir plaukai kaip buvę -
kiek susigarbiniavę ir išsitaršę, ir melsvos akys, nepapras­
tai gyvos, šelmiškos.
- Tik nesakyk, kad tu Eva Marija.
- Manau, taip. Prastai atrodau?
- Ne prastai. Žavingai. Eime pašokti.
Sekant aplinkinių žvilgsniams, jis nusivedė ją į šokių

234
aikštelę. Viskas buvo lyg sapne, tačiau tai buvo sapnas,
persmelktas pojūčių, vaizdų ir kvapų. Puiki jausena, tie­
siog nepaprasta, vis dūzgiant ausyse „You‘re A Lady“ me­
lodijai, kuri netilo net tuomet, kai kapela užgrojo „Mexi­
co“ ir „Les Humphries Singers“ - ta melodija skambėjo vis
stipryn ir aiškyn. Eva Marija stovėjo salėje. Prie jos ėjo an-
dainykščiai bendraklasiai - sveikinosi, stebėjosi, klausinė­
jo, ką gi ji dabar veikianti. Žaibo greitumu pasklido žinia,
kad įvyko kažkas, kas pakeitė jos gyvenimą iš esmės. Ta­
čiau, kas būtent, niekas nežinojo.
- Nagi pasakyk, Eva Marija, nesispyriok!
- Paslaptis!
Ji nieko nepasakojo, tik gurkšnojo, šoko ir šnekučiavosi,
dabar ji nebuvo niekieno nekviečiama šokti mergaitė - buvo
žavi moteris. Michaelis visą vakarą nenuleido nuo jos akių.
Nutilus muzikai, salė netruko ištuštėti - kitą dieną buvo
sutarta susirinkti vėlyvųjų pusryčių pas Moniką. Ji buvo iš­
tekėjusi už gelumbės fabriko savininko ir turėjo čia, Ache-
ne, didelį namą.
- Iki rytojaus, - atsisveikinę keli vyrai nuslinko prie ba­
ro išlenkti paskutinės taurelės, kiti patraukė į automobilių
ir taksi stovėjimo aikšteles, viešbučio kambarius. Tik Mi­
chaelis ir Eva Marija niekur neskubėjo. Michaelis išsivedė
ją į sodą, panašų veikiau į parką. Jis bučiavo ją - nė vienas
vyras dar nebuvo jos taip bučiavęs. Tie bučiniai viliojo lyg
nuotykis.
Won‘t wait until another day
You ‘re a lady - be mine*
Ji buvojo. Tąnaktįji priklausė Michaeliui, savojaunys­
tės meilei. Šį kartą jis jos neatstūmė.

* Nenoriu laukti rytojaus,

O ledi, šiandieną būk mano (angį.). - Vert. past.

235
 Be mine*

Atsimerkusi Eva Marija pirmiausia išvydo žalumą. Švel­

niai pučiant vėjui, už lango siūbavo medžių šakos, čiulbė­
jo paukščiai, tolumoje žvengė arklys, bliovė avys, nosį ku­
teno ką tik užplikytos kavos aromatas, ant nuogos jos krū­
tinės gulėjo kažkieno ranka. Ji užsimerkė. Tai sapnas, tarė
ji sau, ne kas kita kaip sapnas.
- Ei, ledi, kaip manai - gal užsisakom pusryčius į kam­
barį. - Ji neatsakė, tuomet pajuto švelniai braukiant palei
ausį - tai sužadino netolimus prisiminimus, sužadino geis­
mą. Kurį laiką apie valgį nė pagalvoti negalėjo - buvo iš­
alkusi švelnumo ir geismas paėmė viršų, o Michaelis buvo
puikus meilužis. Jis sužadino tokius jausmus, kurių nė pa­
ti nesitikėjo turinti, kurie lig tol glūdėjo pačiose gelmėse.
Jis pažįsta moteris, pamanė ji, nepajėgdama atsispirti
bučiniams. Jai tai buvo lyg dūris į paširdžius, tačiau kitą
akimirkątarė sau - tai kvaila. Ji ištekėjusi, jis, be abejo, ve­
dęs, po pusryčių pas Monikąjų keliai ir vėl išsiskirs.
- Kiekgi dabar laiko? - sumurmėjo ji trokšdama, kad
šie kerai kuo ilgiau truktų.
- Laimingi valandų neskaito, - sukuždėjo jis jai į ausį.
- Bet vienuoliktą turime būti pas Moniką.
*
Būk mano {angį.). - Vert. past.

236
 - Ar būtina? - kilstelėjęs jis palinko virš jos įsiremda­
mas abipus rankomis. Ji gėrėjosi trūkčiojančiais jo raume­
nimis ir vis negalėjo patikėti, kad štai ji guli čia, šalia Mi­
chaelio.
- Kiti nustebtų, jei mudu neateitume.
- Kas mums darbo kiti? O gal aš tau jau įsipykau, ledi?
Ji papurtė galvą, ojis tuo metu ištiesė per jąrankąir, nu­
kėlęs ragelį, užsakė dvejus pusryčius į 32 kambarį. Gerai,
kad jie jo kambary.
- Ir gausiai, - girdėjo jį sakant, - taip, dvejus, visiškai
teisingai. - Po to grįžtelėjo į Evą Mariją. - Ko norėtum, ka­
vos ar arbatos?
- Kavos, - atsakė ji, nors jau kuris laikas gėrė tik arbatą,
nes ši veikė ją geriau. Tačiau arbata primintų Balduiną -
žmogų, kuris, žinia, išpranašavo, o gal net pastūmėjo ją į
tai. Jam nedera su savo „Earl Grey“ lįsti čia į lovą tarp jųd­
viejų su Michaeliu.
Kai pabeldė į duris, ji, laimei, buvo vonioje. Pilaitėje
tvarkėsi viena šeima, aptarnaujančio personalo čia buvo tik
vienas svetimas žmogus - valytoja. Eva Marija būtų skra­
džiai žemę prasmegusi, jei šeimininko sūnus ar dukra būtų
užtikę ją lovoje su Michaeliu. O tada jau, be abejo, neilgai
tektų laukti ir ši žinia pasiektų Monikos, pilaitės šeiminin­
kų tolimos giminaitės, ausis. Dabar gi nė šuo nesulos!
- Ledi, ar nereiktų tavęs ištraukti? Jau dvidešimt minu­
čių pliuškeniesi - ar negana?
Ji neturėjo naktinių, tad, prieš eidama pas Michaelį,
susisupo į minkštą baltą rankšluostį. Jis surengė tikrą
puotą lovoje. Atrodė patraukliai. Kada gi ji paskutinį kar­
tą valgė? Bet ir anksčiau jai dažnai nutikdavo užmiršti
pavalgyti.
- Išalkau it žvėris, - tarė ji ir dėl viso pikto, jei koks in­
das apvirstų, patraukė antklodę. Atlenkusi jos kraštą, susi­
vokė, kad Michaelis nė neketina rengtis. Jis buvo nuogas,

237
susijaudinęs. Jai išsprūdo nuostabos kupinas „ak!“, pra­
džiuginęs jį ir paskatinęs nutraukti nuo jos rankšluostį.
- Visiems lygios teisės, gerai? Ko norėtum prieš kiauši­
nienę su skrebučiais? - „Prieš“ jis ištarė tokia intonacija,
kad neliko jokių abejonių dėl to, kas bus po.
Pravėrusi bumą pirmam kąsniui, Eva Marija svarstė, ar
tai normalu. Ar įmanoma, kad keturiasdešimt aštuonerių
metų vyras trokštų taip dažnai mylėtis? Naktį jie net tris
kartus mylėjosi. O gal keturis? Ji gerai nė nežino.
Ji sukikeno, šakutė Michaelio rankoje susvyrinėjo - o
tuomet jis bloškėsi prie jos ir ėmė kandžioti krūtis. Micha­
elis bandė nulaikyti lėkštę, tačiau ši tik džergžtelėjo - ir pa­
biro vaisiai, po jų nuslydo sviesto žvaigždutės. Laimė,
puodelius ir kavinukąjie buvo pasistatę ant naktinio stale­
lio, kitaip gal net susižeisti galėtų. Tai buvo žavus siauti­
mas.
- Puikiausias būdas pasiūlyti man kiaušinienės, - tarė
Michaelis pagaliau sučiupęs bėglę. Jis atrodė labai juokin­
gas: įkaitęs, tarp lūpų trynio gurinys, pasmakrėje smaila
šviesiai ruda barzdelė. Kąsnį, kuris anksčiau priklausė jai,
jis laikė suspaudęs lūpomis.
- Pasilik sau, - šį kartąji buvo labai sąmojinga.
- Viską? - be abejo, jis ne kiaušinį turėjo omeny.
- Ateik, - nedrąsiai tarė ji.
- Kur? Ar negana dar vargau? Tarkim, taip.
Paskutinius Michaelio žodžius, jei jis apskritai juos išta­
rė, nustelbė šiugždesiai. Ji nesidrovėjo, nė nežadėjo drovė­
tis. Niekada dar nebuvo taip aistringai mylėjusis, pagal vi­
sas meilės meno taisykles - tai nutikdavo tik kitiems. Jai
neberūpėjo, kad jos pilvas nebestamantrus, kad oda glemba
ir jau randasi „apelsino žievės“ požymių ir kad, nelygu po­
za, kiek liula jos krūtys - ji pasidavė tėkmei ir mėgavosi...
Atsipeikėjo tik tuomet, kai į duris pasibeldė valytoja, ir
kaipmat susivokė, kadjau beveik dvylika. Kambarius vieš-

238
būtyje privalu sutvarkyti iki dvylikos. Eva Marija kaipmat
užsitraukė antklodę ant galvos, o Michaelis visiškai ramiai
šnektelėjo su valytoja. Taip, kambarį būtina sutvarkyti, vė­
lių vėliausiai po penkiolikos minučių.
- Ar dažnai tai darai? - visa išraudusi sušniokštavo Eva
Marija iškišusi galvą.
- Kasdien! - išsiviepė Michaelis.
- O ką tavo žmona?.. - paklausė Eva Marija visai už­
miršusi, kad per penkiolika minučių turi nusimaudyti, ap­
sirengti ir dingti iš čia.
- Donata be prietarų.
- Donata Bergman? Vienturtė senojo Bergmano duk­
tė? - Seno ir turtingo Bergmano, beprotiškai mylėjusio
savo dukrą. Ji mokėsi vienoje klasėje su vyresniuoju
Evos Marijos broliu, taigi ji vyresnė už Michaelį ir Evą
Mariją kokiais ketveriais metais. Ji nebuvo iš tų prašmat­
niųjų gražuolių, paskui kurias sekiojama pulkais. Buvo
veikiau manieringa ir, kaip tokiais atvejais nutinka, už­
gaidi ir reikia pasakyti - didelė garbėtroška. Net perdaug
ambicinga - tuo juodu su Michaeliu ir yra panašūs.
-Atspėjai. Bet jei norime laiku išeiti, reikia pasiskubinti.
Gal tik pasirodė, kad Michaelis staiga tapo labai atsar­
gus, kad vengė pasakoti. Slegiama tokių minčių, Eva Ma­
rija pakilo į savo kambarį, susitvarkė pati, susikrovė daik­
tus ir skubomis pajaukė per naktį nė nelytėtą lovą. Kažin ar
reikėjo tai daryti, juoba netrukus, pasukusi savo universa­
lųjį raktą, čia įžengs valytoja ir pradės tvarkytis.
Kodėl gi stebisi, kad Michaelis vengė tenkinti jos smal­
sumą? Ji ir pati nebūtų kalbėjusi apie savo santuokos sub­
tilybes. Sumetė klumpes ir gyveno, o dabar štai trumpas
nuotykis. Kažin kaip Herbertas? Gal net apgailestauja dėl
vakarykščių žodžių. Reikėtų paskambinti, pagalvojo, bet
tuomet ant naktinio stalelio sučirškė telefonas. Ji pakėlė ra­
gelį - Michaelis.

239
 - Kaip tu, ledi? Ar jau pasiruošusi?
- Žadi važiuoti pas Moniką?
- Žinoma ne. Turiu daug geresnį pasiūlymą. Ar atsime­
ni senąją girininkiją.
»- Kur maitinant iš buteliuko buvo išžindytas stimiukas?
Dar ten buvo toks gauruotas aviganis vardu Valdemaras:
jei kačiukai pernelyg toli nuklysdavo, jis, atsargiai paėmęs
už čiupros, įsikąsdavo juos ir nunešdavo jų mamai. Ir
buožgalvių būdavo į valias, o voveraitės, nusižiūrėjusios
kurį, imdavo riešutus tiesiai iš delno.
- Gal ir kvaila tai priminti. O tu kaip ir anksčiau pami­
šusi dėl gyvūnų. Kaip manai, gal nuvažiuojam? Po dešim­
ties minučių susitinkam prie viešbučio, automobilių stovė­
jimo aikštelėje.
Eva Marija sutiko. Herbertas laukia jos tik vakare, o
traukiniai į Kelną vyksta kone kas valandą - laiko sočiai.

Girininkija ne ką tebuvo pasikeitusi. Medinis namas ir tvo­

ra gal kiek patamsėjo, o šiaip viskas kaip ir prieš trisdešimt
metų. Ir stimiuko aptvaras tebėra, o prie durų, puoštų elnio
ragais, kaip ir anuomet, guli gauruotas šuo - pamatęs juos,
jis kiek kilstelėjo galvą. Vienintelė naujovė - stalai pavėsi­
nėse, „kasdien šviežiu maistu“ mėgautis skirti ir veikiau­
siai padedantys prisidurti vieną kitą eurą. Nors sunku pati­
kėti, kad iš judraus miesto į šią nuošalią vietelę dažnai kas
atklystų-juk tektų paėjėti gal tris kilometrus.
- Kaip tik mums, - tarė Michaelis rodydamas į kiek nu­
zulintą stalą tarp dviejų elgių. - Ar tinka?
- Puikiai. - Eva Marija nudžiugo galėsianti pasislėpti
pavėsyje nuo kaitrios vidudienio saulės, be to, buvo ištroš­
kusi, o ir kojas maudė. Tai dėl to, kad nepratusi prie tų
smailianosių aukštakulnių batelių, kuriuos vakar avėjo. Ji
klestelėjo ant suolo vildamasi, kad jos naujoji palaidinė dar
ne visai permirko prakaitu. Ištiesusi kojas po stalu, nusi­

240
spyrė naujuosius sandalus - eiti su jais buvo visai paken­
čiama, tačiau dabar, kai kojos ištino, ploni sandalų dirželiai
tiesiog rėžte įsirėžė į užkulnius.
Girininko žmona užtiesė staltiesę raudonais ir baltais
langeliais. Kai Eva Marija pasakė, kad atsekęs jai pavymui
šuo kaip du vandens lašai panašus į Valdemarą, ši paten­
kinta šyptelėjo.
- Tai Valdemaras trečiasis, jis jau irgi garbaus amžiaus.
Bet jis turi sūnų - tas Valdemaras ketvirtasis tikras valka­
ta. Ko pageidaujate? Turime šviežio rabarbarų pyrago su
bezė kremu, jei mėgstate.
Eva Marija ir Michaelis linktelėjo. Po tokių prašmatnių
pusryčių jie vargu bau norėjo valgyti, tačiau tas pyragas
sužadino jiems prisiminimus. Bezė kremui - su pyragu ar
be jo - anuomet niekas negalėjo prilygti. Anuomet!!! Nuo
bezė jie perėjo prie Michaelio „anties“, po to prie jo pra­
vardės „žavusis profesorius“.
- Ar tu išties profesorius? - paklausė Eva Marija.
- Ketinau tapti, tačiau vėliau pasirinkau gyvenimą.
- Turi galvoje Donatą?
- Ne, ji pasirodė vėliau, tuomet jau nė kalbos negalėjo
būti apie mokslo laipsnį. Mano laikas jau buvo praėjęs, il­
gai dirbau universitete asistentu ir nekreipiau dėmesio į jo­
kius perspėjimus - bjaurus laikas. Taip aštuonerius metus,
po to teko išeiti.
- Ak, apmaudu.
- Vėliau supratau: laimė, kad visa taip susiklostė. Ar įsi­
vaizduoji, aš - tarnautojas? Biurokratas? Iš esmės profeso­
rius juk ne kas kita kaip aukštas valdininkas.
- O ką dabar veiki?
- Mokau.
- Bet ir mokytojas - valdininkas. Gal dirbi privačioje
mokykloje?
- Nei taip, nei ne. Mano užsakovai pramonininkai -

241
pradedant „Fordo“ meistrais, baigiant klinikų vadovais.
Konsultuoju juos, taip pat ir federalinį kanclerį ir jo sekre­
torę.
- O kaip tu juos konsultuoji? - Eva Marija anksčiau jau
ieškojo žmogaus, kuris išmanytų šias keturias sritis, tačiau
tuomet jai nepavyko.
- Konsultuoju, kaip daugiausia naudos gauti. Beje, taip
ir susitikau Donatą. Ji juk ambicinga, tad įsigeidė žūtbūt
įsidarbinti kanclerio kanceliarijoje. Žinoma, buvo tam tik­
rų keblumų. Nugludinau didžiausius kampus ir briaunas -
dabar ji jau tvirtai sėdi balne.
- Taigi vedei veiklią padariusią kaijerą moterį.
-Arba dokumentų segtuvą kuris grįžta namo prieš nak­
tį. Bet gana apie mane. Norėčiau sužinoti, ką gi tu veiki.
Gal norėdama peržvelgti savo gyvenimą ji išsipasako­
jo. Atvirai. Suvokdama tikrojo gyvenimo vertę, išdrįso
įvertinti savąją egzistenciją. O gal liežuvį jai atrišo liūde­
sys, kuris lyg ir smilktelėjo kalbant apie Donatą. Šiaip ar
taip ji nustojo drovėtis ir slapukauti. Viskas prasidėjo nuo
to, kad pajuto nepasitenkinimą savo gyvenimu, po to lyg ir
nejučia ėmėsi terminuotų sandėrių. Michaelis klausėsi nė
nekrustelėdamas, įsmeigęs į ją savo mėlynas akis. Tuomet
ji leidosi į smulkmenas: papasakojo apie futurus ir pasirin­
kimo sandorius, apie tai, kad ne visi tai ištveria.
- Bet tu, matau, ištvėrei. Ir, regis, visai neprastai.
- Buvo ir smūgių. Bet to ir reikėjo tikėtis, nes tąkart
pernelyg pasiklioviau tuo, ką darau. Bet dabar reikalai
sparčiai tvarkosi, Šernas nė kiek neabejoją kad šįmet pel­
nysime dar milijoną.
- O kas tas Šernas? Tavo vyras?
- Ačiū Dievui, ne. Šernas mano draugas ir partneris -
visiška Herberto, mano vyro, priešingybė. Be to, dar yra
Balduinas ir Futuras, ir Manis, ir sena klėtis prie Reino -
tai tikras rojus, iš kurio dvidešimt metų manęs niekas ne­

242
įstengs išvaryti. Mat Balduinas primygtinai reikalavo, kad
pasirašyčiau su juo sutartį.
- Ar neprieštarautum, jei kada nors apsilankyčiau tava­
jame rojuje?
- Jei tik nori, - atsakė Eva Marija. Ji nė nedvejojo, kad
prieš kviečiant reikėtų nupasakoti Michaeliui, kaip tą klėtį
pasiekti. Tačiau aiškindama staiga susigėdo pamaniusi -
nereikėjo to daryti, bet buvo jau per vėlu.
Po geros valandos atsisveikindama su Michaeliu, ji ko­
ne džiaugėsi. Jis nuvežė jąįAcheno geležinkelio stotį - po
to su žmona turėjo vykti į Liutichą kur Bergmanai turėjo
vilą su nuosavu baseinu ir teniso kortais. Juo geriau, pama­
nė ji ir prisiminė senelio ištarmę: pajutęs skonį, liaukis
smaguriavęs.

Herbertas praleido savaitgalį vienas, įnikęs į apmąstymus.

Bodis vis spaudė jį nepraleisti tokios geros progos ir su­
rengti šachmatų maratoną-juk nei valgis ant stalo garuo­
ja, nei šiaip kokios gero vyro priedermės trikdo. Herbertas
atsisakė, nors žinojo, kad šioks toks paįvairinimas jį pra­
blaškytų. Iš tiesų jis manė, kad nėra nenusipelnęs tokios
bausmės. Jis graužėsi, kad visa taip susiklostė, gailėjo sa­
vęs ir nieko kita netroško tik pakeisti savo būdą. Tačiau
vargu ar tai įmanoma.
Virš jo pakilo Damoklo kardas: jam grėsė prarasti dar­
bą negana to - galėjo gėdingai žlugti per vargą pasiekta
profesinė karjera. Jis nebuvo padaręs nė menkiausio prasi­
žengimo, viršvalandžių jam niekada nebūdavo per daug,
jam rūpėjo kolektyvo narių tarpusavio santykiai, užuot ėjęs
į kokį gimtadienį ar pasisėdėjimą jis aukodavo brangų
laisvalaikį ir dirbdavo.
Jis puikiai žino, kaip nepaprastai sustiprėja pasitikėji­
mas savimi, kai šefas pareiškia, kad esi vertinamas ne tik
kaip specialistas, bet ir kaip žmogus. Patyręs tai savo

243
kailiu, Herbertas ilgainiui, kai iš eilinio darbuotojo šokte­
lėjo iki smulkaus tarnautojo, pavertė šią nuostatą savo
kredo. Jis visuomet išklausydavo savo darbuotojų, jei pri­
reikdavo - net ir naktį. Lygiai ir klientams jis buvo ne vien
įstaigos, kurioje dirbama su pinigais, patikima ranka - ga­
lėjai pasikliauti jo gebėjimu tylėti ir duoti gerą patarimą.
Tačiau likimas buvo jam negailestingas.
Ar tai ir yra teisingumas?
Vos tik Herberto mintys pakrypdavo ta linkme - o tai at­
sitikdavo dažnai, jis nė naktį nenurimdavo, - tokios jo as­
menybės savybės, kaip šiluma ir jautrumas, tarsi apmirda­
vo. Jis tapdavo apmaudžių, nepatikliu, smulkmenišku
žmogumi, nesigailinčiu nė savęs paties. Tuomet jam būda­
vo sunku sustoti.
Jis jautėsi lyg kalėjime, kurio sienos nukabinėtos praei­
ties vaizdais - juose šaipomasi iš to kvailio, kuris kuo rim­
čiausiai tikėjo, kad gyvenime visa pasiekiama darbštumu ir
pareigingumu. Ypač skaudu buvo prisiminti daktarą Ėber-
lę, dėl kurio jis buvo pasiryžęs kišti ranką į ugnį - ir kaip­
mat nudegė ją.
Dabar jis yra sekamas savo paties filiale. Tai daro nau­
jasis jam paskirtas „pavaduotojas“. Pažvelgus į jį, nė abe­
jonių nekyla, kad tai vadovybės patikėtinis. Tai Frankfurto
vadovybės, kurioje anksčiau dirbo, statytinis. Pasirodžius
šiai marionetei, Herberto veiklos sritys per kelias savaites
kaipmat buvo susiaurintos. Herbertas suvokė tai iš bendra­
darbių elgesio - jie sutrikę gręžiojo nuo jo akis, o kai ku­
rie iškart persimetė naujojo vadovo pusėn. Karalius mirė -
tegyvuoja karalius!
Herbertas netroško būti karaliumi, visai ne. Jis tetroško
būti gerbiamas ir, iki išeis į pensiją, kelis metus netrukdo­
mas padirbėti - kuo geriau padirbėti. Tačiau, regis, nepa­
vyks: arba jo taip ilgai nelaikys, arba jis pats neištvers šios
žeminančios situacijos. Geriau būtų, jei pats išeitų. Tenesi-

244
tiki iš jo malonės - tai paskutinis jo koziris. Jie negali jo
nei išmesti, nei pažeminti pareigomis. Jis niekuo neprasi­
kalto.
Mintys vis sukosi be paliovos ratu, naktimis jis pabus­
davo išpiltas prakaito ir prieš akis jam iškildavo jo tėvai.
Jie buvo nepaprastai išlaidus ir, iššvaistę visa, kreditorius
ar antstolius pasitikti siųsdavo jį, tuomet dar vaiką. O po
kelių dienų ir vėl prisipirkdavo visko išsimokėtinai ir mė-
gaudavosi tariama prabanga, kol galiausiai ir vėl žemė po
kojomis imdavo degti ir tuomet tekdavo eilinį kartą ieško­
tis naujo būsto. Bet jie lig šiol nepasimokė iš savo klaidų,
o nuo jų nukentėję žmonės, pastariesiems ir jis pats priskir­
tinas, regis, juo labiau. Tokiems, kaip jo tėvai ir Ėberlės,
pasaulis labai palankus, o šie po viskam patenkinti šokia
ant savo aukų kapo.
Šokis! Jo motina, ta amžina šokėja, buvo tiesiog pami­
šusi dėl prašmatnių vakarinių suknelių, kailių, papuošalų.
Prieš akis jam iškyla anų laikų vaizdai, nevalingai jis visa
susieja su Eva Marija - su jos naująja vakarine suknele,
noru žūtbūt nuvykti į prašmatnų pobūvį.
Negi visi susimokė prieš jį? Kaip moteriai, jo žmonai,
įpusėjusiai penktą dešimtį, gali rūpėti vien suknios ir pobū­
viai ir panašūs niekai - vien linksmybės kas dieną? Juk vi­
siškai neatsitiktinai tai paaiškėjo būtent dabar, kai jis taip
sugniuždytas. Jis nesipriešintų ir nueitų kartą kitą su ja kur
nors pašokti, bet ne taip ištaigingai.
O ką, jei sutiks ką nors iš vadovybės, ką šis tuomet pa­
sakytų apie tokią prašmatnią jo žmonos suknią? Galima
lažintis: kaipmat pasklistų gandas, kad Splitas gyvena ne
pagal išgales. Lygiai kaip ir ankstesnis jo pavaduotojas,
dabar kalinamas Osendorfe, - abu labu tokie. Ir tuomet
jau jie tikrai jį išvarytų, nes atsirastų ilgai ieškota dingstis.
Pone Šplitai, nebegalime su tuo taikstytis, labai apgailes­
taujame...

245
 Kodėl Eva Marija niekaip negali suprasti, kad jam ne
vien jos gerovė rūpi? Žinia, jis privalo pasirūpinti šeima:
yra juk namas ir du gyvybės draudimai, pirmasis jų pasi­
baigs po trejų metų - tiek jis tikrai ištvers. Tuomet galės
įgyvendinti savo svajonę: visa užmirš ir pradės tokį gyve­
nimą, kokio nusipelnė.
Iš vienos vietos į kitą, šiandien čia, rytoj ten - egzotiš­
kos kelionės, vien pagalvojęs apie tai, užsimanai atostogų.
Tuomet jiems nebereikės taupyti ir spaustis, tuomet juodu
su Eva Marija turės visko sočiai ir ji nebeaus paikų mergai­
tiškų svajonių a la Pelenė. Jai to nė nederėtų daryti: jis ją
nepaprastai pamilo vos pamatęs, ta meilė neišblėso visus
tuos dvidešimt penkerius metus.
Nė dviejų dienų dar nepraėjo, o jis jau iki skausmo pa­
siilgo jos.
Kelis kartus jau buvo beskambinąs jai į mobilųjį, tačiau
susilaikė. Tarė sau: paika šiaip sau skambinėti ir trukdyti
ją, juk galima pamanyti, kad šitaip jis bando ją globoti ar
net kontroliuoti.
Ji nematė klasės draugų trisdešimt metų, savaime su­
prantama, jiems reikia išsikalbėti - kitaip nė nebūna, jis
neturėtųjai trukdyti, juk nėra koks priekabus žmogus. Taip
jis tikino save ir pasižadėjo, Evai Marijai grįžus, nereikšti
jokių priekaištų. Lai nemano, kad neleidžia jai pramogauti
vien dėl to, kad jam tas nepatinka. Visiškai nepatinka!
Naktį iš šeštadienio į sekmadienį jį apniko paikos min­
tys. Apimtas paniškos baimės, jis ėmė grabinėti lovą ten,
kur miegodavo Eva Marija, tačiau sučiuopė vien šaltus pa­
talus ir jam sugniaužė gerklę. Ji išėjo! Eva Marija išėjo, pa­
liko jį! Kaip jis gyvens be jos? Ji juk visas jo gyvenimas,
pats tikriausias, tikresnis už bet kurią šio pasaulio svajonę.
Tuomet jis susivokė, kad ji tik trumpam išvyko. Ne dau­
giau nei dviem dienom, šiandien ji grįš.

246
Pirmadienio rytą Eva Marija šoko ant dviračio lyg bėgtų
nuo ko. Ji bėgo nuo Herberto, su mielu noru būtų tai pada­
riusi vos grįžusi iš Acheno. Vakar, regis, jis laukėjos grįž­
tant - ji dar tik grabinėjo rakto, o jis jau atidarė duris. Ta­
rusi keletą nekaltų frazių, paklausė, ar jis nežaidė sekma­
dienį šachmatais.
- Ne tas rūpėjo, - atsakė jis taip netiesiogiai prikišda­
mas, kad visą savaitgalį pratūnojo namuose vienas. Ar aš
jo auklė, pamanė ji, ar jo kalinė.
Pasakiusi, kad skauda galvą ji šmurkštelėjo į lovą o kai
netrukus jis atėjo jai pavymui, apsimetė mieganti. Jis buvo
nusiprausęs po dušu, net pasišlakstęs jos dovanotu losjonu.
Akivaizdu, ketina mylėtis. Ją apėmė panika. Jis jautė,
užuodė, nuvokė, kas atsitiko. Ji visą laiką tysojo sustingu­
si, nors užmigo gerokai vėliau, nei Herbertas patraukė sa­
vo kojas. Nerimaudamą kurdama beprotiškas fantazijas, ji
troško tik vieno - kad per miegus neprasitartų.
Tai jau pasibaigė, turėjo pasibaigti tas netikėtas, trumpai
tetrukęs romanas. Intermeco. Tai tarė ji sau vos pabudusi,
lyg neklusniam vaikui, kurio troškimas toli gražu negalėtų
prilygti tam geismui, kurį ji nevalingai atsiminė ir kuris
taip ilgai neapleido jos. Tas troškimas saldybės, kurios pa­
tyrė su kaupu, o dabar..?
Ji įsiklausė - kitapus lovos jokių garsą tik iš virtuvės
kaskart atsklinda duslus trinksėjimas. Herbertas jau atsikėlė.
Negi žadintuvas skambėjo? Ji ištiesė ranką link laikrodžio ir
sučiuopė kažką plokščią keturkampą. Jos mėgstamo „Ritter
Sport“ šokolado plytelė. Herberto staigmena. Palepinęs ją ti­
kisi atkurti savąjį status quoi Ją apėmė nusivylimas, įtūžis -
ir tuomet staiga suskambo durų skambutis. Ji metė žvilgsnį
į laikrodį - nėra įprasta skambinėti tokiu laiku. Kas gi tai?
Tai netruko paaiškėti. Virtuvėje Herbertas pasitiko ją
žodžiais: ką tik buvo antstolis. Dėl to ir tu esi kalta! -
įžvelgė ji jo veide ir kone pati pasidavė panikai.

247
 - Gal nesusipratimas, - tarė balsu.
- Gerai būtų! Ne, ne nesusipratimas - jis žada aprašyti
mūsų turtą. Vieną kartą jau atsikračiau jo, tačiau jis ir vėl
atėjo.
- Ar tu... gal tu kam nors skolingas? - jai dingtelėjo ne­
žmoniškai paika mintis: Herbertas įklimpęs į skolas, tačiau
namiškiams ir toliau dumia akis ir apsimeta, kad nieko ne­
įvyko.
Gal jis jau seniai išmestas iš darbo, tačiau kas rytą deda­
si einąs į banką - laikraščiuose kaskart vis aprašomi tokie
liūdni atvejai. Atlyginimo negauna, bedarbio pašalpos pra­
šyti gėda, draudimo premijos gal nebegaus, sveikatos apsau­
gai neišskaičiuojama - tuose reikaluose ji nesusigaudo, tai
visuomet tvarkydavo Herbertas, ji nesukdavo dėl to galvos.
O dabar jam užkorė antstolį. Štai kodėl pastarosiomis savai­
tėmis jis taupė skalavimo priemones, sviestą ir net juoką.
Ją persmelkė kaltė ir gėda, tačiau kitą akimirką susivo­
kė, kad iš tikrųjų viskas yra paprasta iki banalumo. Antsto­
lį užsiundė ne kas kitas kaip daktaras Ėberlė. Jo darbų vyk­
dytojai, kaip žinia, suremontavę Tinos ir Alekso kamba­
rius, kuriuose netrukus apsigyveno Markas ir Fricas, ir pri­
kišę namus moderniausios technikos, nusprendė atgauti iš
Šplitų kelis mėnesius bergždžiai reikalautus pinigus.
- Susilaukėme antstolio! - tarė Herbertas tokia veido iš­
raiška, lygjį vestų ant ešafoto. - Ar supranti, ką tai reiškia?
- Tai reiškia, kad tavo puikusis daktaras Ėberlė pripais-
tė antstoliui nebūtų dalykų. Tikiuosi, tu jam paaiškinai,
kaip viskas iš tikrųjų yra.
- Manai, tai paprasta? Mūsų namas buvo rekonstruotas,
ir jei jau žūtbūt...
Eva Marija pertraukė jį:
- Tu amžinai pieši visajuodom spalvom - tai tiesiog ne­
bepakenčiama. Užsakymą atlikti tuos darbus pateikė dak­
taras Ėberlė - tu čia niekuo dėtas.

248
 - Jis gali tvirtinti, kad tai mano ar mano vardu padary­
tas užsakymas.
- Gali, gali, gali! Nieko kita nė nežinai!- mestelėjo ji ir
šokusi ant dviračio nudūmė. Klėties link.

Eva Marija nukako ten labai anksti, tačiau Šernas jau lau­
kė jos prie laivavilkių tako, kuriuo ji dažniausiai atvažiuo­
davo. Iš tolo pamatė mojant, jis buvo labai susijaudinęs.
Negi ir vėl kokia liūdna žinia, pamanė ji, nebeištversiu,
juoba tuščiu skrandžiu. Pusryčių per tą barnį su Herbertu
neteko pavalgyti, vakar, be kiaušinio ir skrebučio kąsnio,
valgė tik rabarbarų pyrago su bezė kremu - nuo to nesijau­
si tvirtai.
Negi ir vėl kas nors negera! Ji automatiškai pradėjo lė­
čiau minti pedalus, o Šernas ėmėsi dar smarkiau mosuoti.
Galiausiai suskliaudęs delnus apie bumą, sutrimitavo:
- Fėja, greičiau! Gazo!
Gal Balduinui kas? Arba Futurui? Maniui? Ją persmel­
kė baimė, bloga nuojauta, jai pasidarė bloga.
- Ar visai prastai? - paklausė vos pastačiusi dviratį.
- Pati pažiūrėk! - Nepaprastai surimtėjęs Šernas žengė
ne prie durų, o Manio link. Manis! Ji taip ir galvojo. Bet
gal Šernas suklydo, gal jos draugei katalpai vis dar reikia
pagalbos?
- Tai atsitiko staiga. - Šernas, užtverdamas jai kelią su­
stojo ties kampu. Ji mielai būtų nustūmus jį, tačiau kažkas
trukdė jai tai padaryti.
- Kada? - paklausė užsikirsdama.
- Penktadienį, netrukus po to, kai tu išvažiavai. Išėjau
su Futuru į lauką paieškoti tos kvailos jo lėlės - žinai gi,
kai šitaip, jis nepaliks tavęs ramybėje. O gal jis tik norėjo
nutempti mane prie Manio. Savo akimis nepatikėjau. Dėl
viso pikto kitą rytą vėl nuėjau pas Heleną - ta pati diagno­
zė.

249
 - Grybas? - Eva Marija perkratė mintyse visus vaistus,
kuriuos senelis vartodavo įsiveisus grybeliui.
- Šėmai, tu visai išvarysi mane iš proto. Leisk pagaliau
nueiti pas Manį, okayl Aš tuoj nualpsiu.
Nelabai ir reikėtų alpti. Manio nebegraužė joks grybe­
lis, nė jokia kita liga. Ji žaliavo. Rudos šakos kūpėjo žals­
vais nago didumo pumpurais. Maniui pavyko. Eva Marija
nesitvėrė džiaugsmu. Ji šokinėjo aplink savo draugę lyg
vaikas, braukė per kamieną, stebėjosi ja ir vis drąsino.
- Aš žinojau, Mani, žinojau, - mušėsi ji į krūtinę.
- Tikrai? - išsiviepė Šernas ir pirštų galiukais palietė
skaisčiai raudoną dėmę prie Evos Marijos krūtų.
- Tai tik įspaudas, kvaiša. Nesiutink manęs ir netemdyk
džiaugsmo. Man jau gana pykčio.
- Bet gal Achene ne labai bjauru buvo?
- Kodėl Achene?
- Maniau į Acheną važiavai susitikti su senomis klasės
draugėmis, - pastarojo žodžio galūnę Šernas pabrėžė.
- Stresą patyriau vos grįžusi namo. Šįryt pas mus buvo
antstolis.
- Kiek?
- Tiek, kiek kainuoja dviejų kambarių remontas ir nau­
ja telefono įranga.
- Tai ne problema, netrukus galėsi pervesti iš pašto sky­
riaus sąskaitos.
- Šernai, ar Maniui sužaliavus išėjai iš galvos?
- Ne kokia perspektyva! Manis pirmoji davė mums žen­
klą, kad netrukus reikalai pakryps į gera. Vien tik į gerą -
pamatysi! Javainių kursas kyla, „margųjų“ laidojimo pa­
slaugų taip pat, o svarbiausia - mes atgausime pinigus, su­
kištus į golfo lazdas. Žinoma, ne visus, bet, regis, gana
daug.
- Maniau ta akcinė bendrovė buvo reikalinga tik...
- Tarkim, - pertraukė ją Šernas, - tu įsteigi bendrovę ne

250
tam, kad ką nors apgautum, dargi, drauge su kompanionu,
kuris, be gyvenimo mulkių saloje ir kalėjimo patirties, nie­
ko kita tau nė negalėtų pasiūlyti, - tokią, kurios oficialūs
skolos išieškotojai dabar jau tikrai nepaliks ramybėje.
- Kokia dar mulkių sala?
- Taip vadinamas Gibraltaras. Po paraliais, fėja, ar ap­
skritai supranti, ką noriu tau pasakyti? Mielasis daktaras
Ėberlė dabar pakibęs tarp dangaus ir žemės su visa savo įmo­
ne. Penktadienį jo vila Kelne parduodama iš varžytinių - tai
skelbiama šiandienos laikraštyje. Laimė, jis turi ne šiaip
sau makaulę, kitaip liktų visai tuščiomis. Plaktuko neiš­
vengs ir du jo butai, Ėberlių automobiliai - kaip teigiama,
iš viso šeši, pigiausiai įkainotas „Golfas“. Nagi pralinks-
mėk! Taigi dabar tavo paskola tai įmonei yra didžiausia.
- Ne! - tik tiek teįstengė išspausti Eva Marija.
- Taigi pasirenk gauti nemenkai pinigų. Dabar tu - tie­
siog puiki partija.
- Liaukis tauškęs nesąmones, Šernai.
- Juokinga! Dar prieš tris dienas tavo santuoka buvo tau
tiesiog atgrasi. Ar kas atsitiko Achene?
- Kas galėjo atsitikti? - Ji nė neparaudo ir nėmaž nesu­
triko. Po to dar sykį apkabino Manį ir, palikusi Šerną, sėdo
prie savo nešiojamojo kompiuterio. Ir pamažu įsitraukė į
darbą.

Kaskart vis daugiau laiko Eva Marija praleisdavo seno­

joje klėtyje su keturiais savo draugais. Ji nebepusryčiauda-
vo namie ir į gyvenvietę „Prie malūno“ grįždavo tik vėlų
vakarą, tad ilgainiui Herbertas ėmė kažką įtarti. Tai buvo
nebe atsitiktinumai, tačiau jis nieko neklausinėjo, o vakare
sugulus nebekišdavo prie jos savo šaltų kojų.
Ledinis šaltis įsismelkė į Šplitų namus ir sukaustė jų
gyventojų širdis, kiekvienas jų kaltino kitą. Kodėl jis nie­
ko neklausinėja? - svarstė Eva Marija. Tą patį manė ir

251
Herbertas. Jie ėjo kiekvienas savo keliu, tik vakarienei su­
sėsdavo priešpriešiais prie bendro stalo, elgėsi lyg svetimi
vienas kitam žmonės ir su palengvėjimu atsikvėpdavo ga­
lėdami pakilti ir vėl traukti kas sau.
Žvelgdama į garlaivius, vėl plaukiančius Reinu iš Kel­
no į Diuseldorfą ir atgal, keltą į Porcą į kanojas, Eva Ma­
rija ir vėl lyg nakviša ėmėsi terminuotų biržos sandėrių. Ji
liovėsi graužtis ir imti visa taip giliai į širdį. Dėl Michaelio
taip pat. Jai pavyko užgniaužti prisiminimus ir liautis kas­
kart vis perkratinėti savo meilės istoriją ar tai, kas išjos li­
ko, -ji džiaugėsi bent jau tuo, kad Balduinas, Šernas, Ma-
nis ir Futuras liko kaip buvę. Jie teikėjai savotiškąpriebė-
gą - tikrųjų namų pojūtį.
Vakarais ji kone per prievartą grįždavo pas Herbertą,
kuris, kad ir niršo, vis tiek ir toliau tylėjo. O kad tik jis pa­
klaustų!
Ir tuomet kartą prie jos darbo stalo staiga išdygo Šernas -
stovėjo nebylus, įsitempęs it styga.
- Regis, pas tave atėjo, - pagaliau tarė. Tas „regis“
skambėjo lyg „baiminuos“ ir atrodė, kad jis pasipiktinęs.
- Į tave pažvelgus, panašu, kad ten kokia pabaisa, - nie­
ko pikta nemanydama paerzino Eva Marija.
- Panašu, - burbtelėjo Šernas. - Ar pasakyti, kad tu už­
siėmusi?
- O gal ta pabaisa ir vardą pasisakė?
- Sakėsi esąs Michaelis.
Taip, tai buvo Michaelis. Jis atvažiavo išklerusiu „Vol­
vo“ - į Acheną buvo atvykęs naujut naujutėlaičiu septin­
tuoju BMW. „Volvo“ iki pat stogo buvo prikištas visokio
gero: visos sėdynės nukrautos, bagažinė nė neužsidarė -
laikėsi tik virvelėmis suraišiota. Šalia automobilio stovėjo
Michaelis, viena ranka atsainiai, lyg tai būtų „Rolls Roy-
ce‘as“, įsirėmęs į kapotą.
- Labas, ledi, tai aš.

252
 - Tai tu, - kiek sutrikusi atitarė Eva Marija ir parodė į
kritusį jai į akis didelį kompiuterį, pastatytą ant galinės sė­
dynės. - Ar veži savo biurą pasivėdinti?
Netrukus ji sužinojo, kad jis atsisakė ankstesnio savo
gyvenimo ir čia atsivežė tik būtiniausius daiktus.
- Jei nori išsilaisvinti iš ko nors, o tai būtina, - tarė jis, -
turi nusimesti balastą.
Be paliovos bučiuodamas ją Michaelis vis kartojo, kad
ji yra naujas, tikrasis jo gyvenimas.
- Taip lengvai apsisprendei? - Eva Marija buvo taip su­
trikusi, tarsi kuolu per galvą trenktą kad neįstengė nei
džiūgauti, nei triumfuoti.
Ar visuomet taip būna? Ji gailėjosi neturinti patirties ir
visiškai neišmananti, kaip elgtis su įsimylėjusiu ją vyru.
Herbertas čia negalėjo būti pavyzdys. Vis dėlto ji nesuvo­
kė, kaip subrendęs, dargi vedęs vyras, su kuriuo ji pralei­
do vieną vienintelę meilės naktį, gali taip impulsyviai elg­
tis ir sudeginti visus tiltus į praeitį.
- Donata ištraukė iš manęs visą tiesą.
- Bet kaip jai tai pavyko? Maniau, ji nieko apie mudu
nežino.
- Negi nesupranti, ledi. Tu ir aš - tai net aklam aišku.
Mūsų meilė padarė savo dar nepasiekus mudviem su Do­
nata Liuticho. Ji pasiteiravo ir aš išrėžiau visą tiesą.
- O tada? - sulaikiusi kvapą paklausė Eva Mariją nie­
ko kita netrokšdamą tik kad Michaelis dabar perlietų ją
kaip reikiant vandeniu - tuomet neliktų abejonią kad visa
tai tiesą o ne jos fantazijų padarinys. Tačiau, pamaniusi,
kad šitaip nederėtų, nuvijo šias mintis.
Michaelis patraukė pečiais.
- Atsitiko tai, kas turėjo atsitikti. Donatai visuomet
rūpėjo nuosavybė. Ji pareikalavo nebesusitikinėti su ta­
vim. Žinoma, aš to nežadėjau, tuomet ji liepė man apsi­
spręsti. Per vestuves jos tėvas džiūgavo, kad gyvensim

253
oficialiai susituokę ir kad ji visuomet turės po ranka
ramstį.
- Bet tu nepadarysi to, - išmikčiojo Eva Marija. - Tu
negali - negalima statyti santuokos ant kortos.
- Negi nesakiau tau, kad mes jau seniai negyvename
kaip šeima? Ką su dokumentų segtuvu gali veikti lovoje?
Tu, ledi, visai kas kita... - ir tuomet Michaelis ir vėl puolė
ją kandžioti. Tuomet ją pradėjo mušti tai karštis, tai šaltis -
karštis iš džiaugsmo, o šaltis, tiesiog ledinis šaltis, vien pa­
galvojus, kad bet kurią akimirką čia gali pasirodyti Šernas
ar Balduinas.
- Michaelį, o jei kas ateis! - ji stumtelėjo jį ir susitvar­
kė drabužius.
- Kas gali ateiti? Be to, tau juk priklauso tas namas, ar­
gi ne? - O kai ji suglumusi vis tylėjo, pridūrė. - Tu juk pa­
ti sakei, kas tas geležinių lėlių žmogus perrašė šią pirkią
tau, dėl viso pikto, jei kuris nors iš sunkiasvorių jo bernai­
čių vožtelėtų jam per galvą.
- Nekalbėk taip. Be to, tai tik formalumas, iš tiesų čia
viskas priklauso Balduinui, aš čia tik svečio teisėmis ir esu
jam už tai nepaprastai dėkinga. Juodu su Šernu geri, kilnia­
širdžiai žmonės.
- Tuomet jiems neklius, jei aš apsistosiu čia su šiokia
tokia manta. Kitaip, fėja, galėtum pamanyti: tu visai neno­
ri, kad aš būčiau šalia.
Galbūt dabar gera proga baigti visa tai. Tačiau Eva Ma­
rija nepasinaudojo ja. Argi galėtų ji norėti nebūti šalia savo
jaunystės meilės - anuomet buvusios nepasiekiamos, vėliau
atrastos išgyvenus svaigią meilės naktį? Dargi sužinojus iš
jo, kad dėl jos sudegino visus tiltus į praeitį. Pernelyg sku­
botai, pamanė ji tylomis, tačiau pakeisti nieko neįmanoma.
Bet argi Balduinas nepastūmėjo jos tokiam žingsniui? Da­
bar tai, kas, jos patikimo draugo manymu, jai būtina, ji gau­
na patiekta ant sidabro padėklo - tereikia ištiesti ranką.

254
 Taigi ji ištiesė - ir jai buvo atlyginta. Bučiniais, glamo­
nėmis ir planais, prieš kuriuos nublanko net karščiausios
jos svajonės. Michaelis net žadėjo atsisakyti nepaprastai
pelningo konsultavimo ir įsteigti drauge su ja spekuliantų
lažybų punktą. Nė nesigilindama į smulkmenas, ji degė ne­
kantrumu įgyvendinti šį pasiūlymą.
- Tuomet tu visuomet galėsi užsidirbti, - patikino Mi­
chaelis. - Vien beatodairiškumu šmugeliautojas negali
kliautis, savo pilvu taip pat. Tereikia tvirtų nervų ir trupu­
čio pinigų startui.
Tačiau netrukus Evai Marijai dingtelėjo, iš kurgi Micha­
elis ims tą „truputį pinigų“, jei visas jo geras tėra kompiu­
teris ir pridėtinės šio dalys, iškleręs „Volvo“, knygos ir dra­
bužiai. Ji neklausė, nes pasirodytų pernelyg materialistiš­
ka, juoba nereiškė pasipiktinimo, kad galima pelnytis iš ki­
tų žmonių. Vadinasi, Šernas ilgainiui turės iškristi iš šmu-
geliautojų? Kaip gyvaji nedarys to, kas galėtųjam pakenk­
ti, jis juk jos draugas. Turėtų priešintis ir dabar, kai Micha­
elis postringauja, kam dar tiktų arbatos stalelis.
- Tai antikvarinis stalelis, jis neišlaikys, - išgirdo ji sa­
ve sakant ir pajuto, kaip ją užlieja pyktis, po to išgirdo kaž­
ką grėsmingai trakštelint - viena stalo koja perlūžo it deg­
tukas ir Eva Marija kartu su Michaeliu žnegtelėjo ant grin­
dų. Tačiau maloniai žvilgantis riešutmedžio stalelis pajėgė
išsilaikyti ir ant trijų kojų, ant jo, ačiū Dievui, saugiai tebe­
gulėjo jos elektroninis žirgas, o šalia, subėgę į triukšmą,
ant kilimėlio stovėjo Balduinas ir Šernas.
- Atrodo, ji turi svečių, - tarė Balduinas Šernui.
- Manau, taip.
- Tuomet verčiau jau dinkim iš čia. - Balduinas stvėrė
Šerną už rankos ir ištempė lauk.
Nenuostabu, kad pirmąjį susitikimą lydėjo tokie ne pa­
čių palankiausių žvaigždžių lemiami ženklai. Tačiau kad ir
kaip būtų, senojoje klėtyje kūrėsi nauja bendrija.

255
 Marakešo laiškai

Michaelis buvo visiška Herberto priešingybė. Eva Marija

manė, vargu ar apskritai dar gali būti tokių skirtingų žmo­
nių. Michaelis kas rytą prieš pusryčius pasimankštindavo,
dabar jie tai darydavo kartu. Dažnai lovoje, ir tuomet Mi­
chaelis parodydavo jai, kad moters kūnas puikiai dera ne
tik su kiaušiniu, bet ir su jos mėgstamiausia braškių ir rau­
donųjų apelsinų uogiene arba su kietoku olandišku sūriu.
Kuri moteris atsilaikytų?
Jis puikiai jodinėjo, žaidė tenisą, o kai būdavo prastas
oras, važiuodavo į salę. Kad ir kokius pratimus atliktų, iš­
piltas prakaito, jis atrodydavo dar žavesnis. Jis nepraleis­
davo progos parodyti jai savo prieraišumą, nė nesukdamas
galvos, kaip į tai reaguotų kiti. Kartais Evai Marijai atro­
dydavo, kad, matant Balduinui ir Šernui, jis net labiau įsi­
audrindavo. Kitaip tariant, jo elgesys su ja buvo toks, ko­
kioji seniai tikėjosi, nors ir bergždžiai, iš Herberto. Micha­
elis buvo galantiškas, aistringas, patrakęs ir, žinoma, pro­
tingas.
Kad ir kaip norėtų, Eva Marija nerastų jam ko prikišti,
juoba jis nė neklausinėjo, kiek pinigų ji išleido tam, kad
slaptai jų meiles gūžtai suteiktų jaukumo. Šernas bandė
perspėti ją.

256
 - Palūkėk dar kiek, - sakė senas jos draugas. - Netru­
kus jis pateiks tau smulkią sąskaitą - kaip nuluptus pažįs­
tu tokius tipus.
Bet Šėmas klydo. Michaelis vis ragino ją nusipirkti nau­
ją lovą-juk ji ne kažin kiek kainuotų, be to, ir praverstų.
O geriausias patvirtinimas, kad Michaelis patikimas,
buvo Futuro prieraišumas - šis žmogus kaipmat krito į jo
šunišką širdį. Balduinas, savaime suprantama, vengė reikš­
ti simpatijas, tačiau, kai šalia nebūdavo Šerno, leisdavo su­
prasti, kad mano Michaelį esant sutvarkytą:
- Kaip suprantu, fėja, toliau lovos krašto tu dabar jau
nieko nematai.
Visai tikėtina, kad Šernas vien iš puikybės nuvertindavo
visa, kas buvo susiję su Michaeliu, o Eva Marija nejučia
skatino tokiąjo nuostatą. Dėl to jai ir pačiai buvo nejauku.
Gal reikėtų Manio paklaust patarimo?
Tuo laikujos bičiulė katalpa elgėsi labai keistai, ir ne tik
Michaelio atžvilgiu. Tarkim, ji nepritarė ekologiškų mais­
to produktų pasirinkimo sandoriams, nors iš tiesų reikalai
su šiais produktais sparčiai ėjo geryn. Tuo metu Manis bu­
vo tokia užsispyrusi, kad net galėjai pamanyti, jog su Her­
bertu ją sieja kraujo ryšys. Gal tas švelniai žalsvų ūglių
skleidimasis suvėlė jai protą, tikriau sakant - viršūnę?
- Mani, pasakyk pagaliau, kas gi tau nutiko?
Tyla. Nė lapelis nekrustelėjo.
- Mani, tai kvaila. Juk kiekvienam nutinka suklysti.
Niekas tavęs nepeiks, jei prisipažinsi, kad klydai dėl Mi­
chaelio ir dėl ekologiškų maisto produktų.
Jokios reakcijos. Evą Mariją apniko abejonės dėl Manio
gebėjimų, ji perkatinėjo mintyse kone kiekvieną jųdviejų
pašnekesį, kol galiausiai paaiškėjo, kad jos laimės medis
buvo teisus.
Jai net šovė mintis, kad reikėtų atsiprašyti Manio. Mat
farmacijos įmonės ėmėsi priemonių ir pradėjo tikinti, kad

257
energijos teikiančiam maistui, be razinų, džiovintų obuolių
ir ryžių trapučių, vartojamos ir kanapių sėklos, kuriose yra
ir tetrahidrokanabinolio - hašišo veikliosios medžiagos,
todėl šiuos produktus draudžiama vartoti. Bet kol kas šių
prekių kursas nesmuko, visi šie produktai tebevartojami lig
šiol - juk, pateikus panašių argumentų, galima būtų už­
drausti ir bandeles su aguonomis. O kad apsvaigtum, tektų
kasdien sušlamšti gal toną javainių. Vos tik sužinojo, kad
investavo bergždžiai, Eva Marija tuoj nubėgo pas Manį ir
visa papasakojo.
- Farmacijos įmonių grasinimus tu, be abejo, vertini
kaip tikrą dalyką, - tarė ji ramiai, - kaip neišvengiamą. Jei
teisingai suvokiu, tu kaip ir Šernas graužiesi dėl manęs.
Nereikia - Michaelis man vien gera linki. Patikėk paga­
liau!
Šakos, kupinčios plaštakos ilgumo lapais, pasviro deši­
nėn, kairėn ir vėl atsitiesė. Taigi Manis buvo nepalenkia­
ma, užsispyrusi laikėsi savo ir tai gerokai drumstė Evos
Marijos džiaugsmą dėl to, kad Michaelis tiesiog dievina ją.
Kai jis imdavo tikinti ją, kad pagaliau liautųsi abejojusi
ta didžiule, staiga ją užgriuvusia laime, tai reiškė ne vien
tai, kad ji nepaprastai rūpi jam - jo žodžiai kilo iš širdies
gelmių. Ilgainiui jai derėtų susikurti tvirtą pamatą, kuris pa­
dėtų kompensuoti biržoje patirtus nuostolius. Ir kai kaskart
pasikalbėdavo apie tai su Šernu, jai vis labiau aiškėdavo,
kad bent dalį iš Ėberlės susigrąžintų pinigų reikėtų skirti
naujam terminuotam sandėriui. Tuomet jos vaizduotėje iš­
kildavo įmonė, grindžiama deriniu, teikiančiu savotišką pu­
siausvyrą- didele rizika ir klasikinėmis vertybėmis.
O ir Michaelis primygtinai siūlė mažinti terminuotų san­
dėrių. Jis karštai tikino, kad reikia imtis tik tarptautinių san­
dorių - negi, sakė jis, vien bankai ir toliau graibstys grieti­
nėlę. Jis vis nesiliovė kalbėjęs apie išsvajotąjį šmugeliauto-
jų lažybų punktą. Savaime suprantama, jį reikia steigti kur

258
nors centre, sakė jis, galbūt prie Media parko, kur mėgsta
vaikštinėti viduriniojo sluoksnio atstovai, kurie, žinia, mie­
lai imasi naujovių, to, kas jiems visiškai nežinoma.
- Tai mūsų klientūra, - tvirtino Michaelis, - tai šiuolaiki­
niai šmugeliautojai, prisikišę kišenes pinigų, dirbantys pagal
lankstų grafiką-jiems nieko nereiškia porai valandų nutrūk­
ti nuo darbo ir pasidžiaugti tuo, ką mes jiems siūlome. Visa,
ko mums reikia - tai sandoriams sudaryti tinkamos patalpos
ir tiesioginė verslo linija, per kurią mums bus prieinami tiks­
liausi duomenys. Per valandą kiekvienam mūsų po dvidešimt
eurų, per mėnesį apie tris šimtus penkiasdešimt eurų.
- Ojei ateis vos keli žmonės? - suabejojo Eva Marija. -
Be to, prie Media parko nuoma turėtų nepaprastai brangiai
atsieiti, o kur dar visa kita. Tarkim, ateis per dieną vidutiniš­
kai po dešimt lankytojų, jei apskritai ateis - taigi du šimtai
eurų, per mėnesį apie keturis tūkstančius eurų, vargu ar to
pakaktų net išlaidoms.
- Tai tik pamatiniai pinigai, kuriais padengsime einamą­
sias sąskaitas ir pamaloninsime mokesčių inspekciją. Beje,
tai svarbus aspektas, mažoji ledi, buvai jį visiškai išleidusi
iš akių. Broliai, kartą sumanę lipti tau ant kulnų, būna vel­
niškai atkaklūs - jei panorės, jie kaipmat prikergs tau ven­
gimą mokėti mokesčius.
- Oh! - išsprūdo Evai Marijai. Ir tuomet pagalvojo, o
kaipgi pajamų deklaravimas - juk juodu su Herbertu dary­
davo tai kasmet. Tiksliau sakant, Herbertas visa užpildyda­
vo, o ji tik pasirašydavo.
Kaip ji anksčiau nepagalvojo? Nei apie akcijų, nei apie
darbo užmokesčio apmokestinimą - juk nuo sausio nebe­
dirba „Rufiiso“ paslaugų centre. Bet Michaelis jos šūksnį
išsiaiškino saviškai.
- Taip ir maniau, ledi, tavo kruopštusis draugas tik savi­
mi tesirūpina. Jam nusispjaut, kad tau gali kilti problemų
dėl biudžeto ar net ir dėl mokesčių.

259
 - Bet Šernui rūpi ne vien mano mokesčiai, - Eva Mari­
ja bandė ginti draugą. - Tai vis dėl mano kvailumo, dėl to,
kad aš niekad nepagalvoju, ką darau - tarsi Herberto man
nė nebūtų.
- Na, tuomet reikėtų kartą viską baigti.
- Baigti? - Eva Marija nurijo gniutulą ir pajutusi, kad
pradeda svaigti galva, įsistvėrė stalo.
- Manau, tau derėtų po truputį papasakoti vyrui visą tie­
są - Michaelis, tiesdamas raumeningas, tvirtas rankas žen­
gė jos link. Kai jis apsivijo ją rankomis, prisitraukė artyn ir
pradėjo bučiuoti, ji ir vėl buvo bepametanti galvą. Atsikvo­
šėjusi ji užlindo už Balduino arbatos stalelio, tačiau Mi­
chaelis vis nesiliovė kalbėjęs ir jai, nors tai ir kvaila, kilo
noras užsispausti delnais ausis. Ji nebenori nieko daugiau
girdėti.
- Verčiau jau pasakyk pati, nes kai išgirs iš kitų, gali nė
neabejoti - patirsi tikrą pragarą. Bet kuris vyras, sužinojęs,
kad žmona metų metus vedžiojo jį už nosies, negana to -
slapta iššvaistė visus pinigus, prarastų sveiką nuovoką.
- Mėnesių mėnesius, - pataisė Eva Mariją - jei būsime
teisingi. Be to, juk tai mano pačios uždirbti pinigai.
- Dori sutuoktiniai neskirsto į „mano“ ir „tavo“. Kad ir
kaip būtų, tu pernelyg ilgai jį apgaudinėjai, tad jis jausis
įskaudintas. To jis tau neatleis, nes vyrui nėra nieko blo­
giau kaip jaustis sukompromituotam, kad ir kas tai padary­
tų-jo paties tėvai ar teniso klubo bičiuliai arba...
- Bet Herbertas nebepalaiko jokių ryšių su tėvais ir te­
niso jis nežaidžią o ir draugų neturi, nebent Bodį, bet jis
veikiau tik kaimynas, su kuriuo sekmadieniais žaidžiama
šachmatais.
- Vis tiek, - tarė Michaelis ir, tarsi būtų išleidęs pokal­
bio giją nutilo. - Kur mes sustojome? Ak, taip - ties aiš­
kiais tarpusavio santykiais. Tai visai paprastą nagi, imkim
mane - aš juk tai padariau. Aš išklojau žmonai visą tiesą.

260
 - Manau, ji iš kitų sužinojo, kad tu ir aš...
- Bet negi turėjau nutraukti mudviejų santykius - tai
buvo tikra amžinybė.
- Šešios savaitės ir trys dienos.
- Sakau tau, man tai buvo lyg amžinybė —su tavimi pra­
leista diena man pailgėdavo dvigubai ar trigubai, ką kalbė­
ti apie naktis. Bet jei nedrįsti pati pasakyti savo vyrui, aš
galėčiau. Kaip vyras vyrui.
- Ne! Nereikia, nieku gyvu nedaryk to - nedrįsk! - Eva
Marija, išgirdusi tokį Michaelio siūlymą, taip įsiaudrino,
kad net prisišaukė Šerną. Jis nė nesibeldęs įvirto į kamba­
rį-
- Ar jis tave spaudžia, fėja? Laikykis, jis negali tavęs
priversti nieko daryti - visiškai nieko.
Evai Marijai nė nespėjus nuraminti įpykusio draugo,
prišoko Michaelis - be abejo, jis jautėsi įžeistas, jo many­
mu, vyrui nedera nuleisti tokias užgaules negirdom. Pui­
kieji jo raumenys įsitempė. Dar kiek - ir jiedu pradės
grumtis. Nežinodama ko stvertis, Eva Marija ėmė šauktis
Balduiną. Išgirdęs jos šauksmą, jis kaipmat išdygo tarpdu­
ry ir, stvėręs Šerną už pakarpos, kita ranka atstūmė Micha­
elį.
- Liaukitės gaidžiai! Bent vienas žodis - ir lėksit tėtu­
šio Reino glėbin, kaipmat pašventinsiu!
Vargu bau jie pabūgo Balduino grasinimų ar kumščių,
tačiau, kad ir kaip būtų, Šernas, nors ir spyriodamasis, vis
dėlto leidosi išvelkamas iš kambario, o Michaelis, kol tiem
dviem išėjus netrinktelėjo durys, stovėjo tylomis. Tuomet
tarė:
- Dabar pati matai, ledi, - tas Šernas pamišęs. Tikrai pa­
mišęs, jam persekiojimo manija, su tokiais neįmanoma il­
gam sudaryti jokių sandėrių - gali prastai baigtis. Taigi pa­
bandykime įsteigti mieste lažybų punktą - ką tik apie tai
kalbėjome. Tiksliau sakant, apie pagrindinio jo punkto

261
steigimą. Tačiau turiu tau pasakyti, kad, be šio punkto, tu­
rėtų būti ir paskutinių naujienų punktas užkietėjusiems lo­
šėjams, o veikti jis turėtų pagal principus, panašius į arklių
lenktynių principus. Juk esi buvusi hipodrome?
- Kartą su Herbertu. Tuomet jo bankas buvo įsteigęs
prizą ir mes gavome kvietimus, sėdėjome atskiroje ložėje,
galėjome eiti ir į teisėjų pakylą.
- Ir tuomet tu, žinoma, statei?
- Taip, tačiau...
- Nesvarbu kiek, svarbiausia, kad tu žinai, kaip pasie­
kiama pergalė, kaip finišuojama, kaip visa vyksta aikštėje.
O už ką statei?
- Už gražiausią žirgą bet be jokio piniginio užstato.
Tiesą sakant, jis buvo veikiau autsaideris, tačiau, kad ir
kaip būtų, atšuoliavo antras.
- Tu tiesiog nuostabi, ledi. Taigi, atidžiai klausykis. Jei
statytum pinigų, tuomet vis tiek būtum kiek nors laimėju­
si, nes pelno pirmieji trys žirgai, kad ir kokia seka jie at­
bėgtų, žinomą atitinkamai mažiau nei pirmas finišavęs.
- Finišavęs? - pakartojo Eva Marija ir prisiminusi, kaip
viskas vyko prieš pat gimdymą automatiškai suspaudė
sėdmenų raumenis, lyg būtų ir vėl išgirdusi akušerę sakant:
„Dabar mažų mažiausiai dvidešimt minučių laikyk sėdme­
nų raumenis suspaudusi“...
- Prieš pat finišą jau gali spėti, kokia seka atšuoliuos
pirmieji žirgai. Šį modelį pritaikysime savajame lažybų
punkte, pasitelksime jį tinkamiems sprendimams.
- Tačiau kas galėtų nuspėti, kaip, tarkim, tą ar kitą die­
ną nuo dvylikos iki keturių išsidėstys pagrindinės penkios
vertės, juoba kam kas teks? Ną nebent koks aiškiaregis.
- Būtent, o tai ir lemia mūsų pelno dydį.
- Bet juk tai... ar tai apskritai leistina?
- Leistiną jei teikia džiaugsmo. Tu, tarkim, teiki man
be proto daug džiaugsmo. Lažinamės, kad patirtume jo dar

262
daugiau, jei vakarais mums nereikėtų skirtis? Įsivaizduok
sau - vidurnaktį naujojoje mūsų džiaugsmo pievoje su­
rengtume puotą. Pasirūpintume gardaus maisto: omarų, ke­
penų pašteto, ir rūkyto upėtakio nepakenktų... - Michaelis
toliau vardijo produktus, apie kuriuos pagalvojus kiekvie­
nam gurmanui širdis suspurdėtų.
Negi, svarstė Eva Marija, dabar laikas sukti galvą dėl
maisto? Ji prisiminė Šerno žodžius: „Palūkėk dar kiek. Ne­
trukus jis pateiks tau smulkią sąskaitą - kaip nuluptus pa­
žįstu tokius tipus“. Negi tikrai? Nejau Michaelis išties už
viską tuoj atsiteis. Iš pradžių begalinė meilė, po to...
„Be reikalo alpinėjai“, - pasakytų Herbertas, pamanė ji.
Herbertas, o Dieve! O kas, jei kas nors matė ją su Michae-
liu ten prie Reino glėbesčiuojantis, bučiuojantis?.. Vargu
bau kiti kaip Fricas Ėberlė tylės, gal kaip tik šią akimirką
kas nors pasakoja Herbertui ką matęs. Manau, pone Špli-
tai, jums nepakenktų sužinoti tiesą. Ne, prašau, ne, nerei­
kia! Kaip jūs galite būti toks patiklus?
- Turbūt man reikėtų eiti, - ji metė žvilgsnį į lovą į įsi­
taisiusį ant jos Michaelį, puikų jo kūną.
- Bet dar nė pusės šešių nėra, - jis pakilo, suglumęs ir
kiek suirzęs.
- Žinau, bet man reikia... ną turiu užsukti į vaistinę. Ža­
dėjau Herbertui šį tą nupirkti, bet ryte man visai iškrito iš
galvos. Jam ir vėl skrandis. - Tai buvo tiesą nors Herber­
tas ir nenorėjo to pripažinti. - Iki rytojaus. Galbūt ateisiu
kiek vėliau - Tina žadėjo paskambinti. Ji turi... turi praneš­
ti, ar atvažiuos savaitgalį, šį kartą gal ilgiau pasisvečiuos.
Tuomet negalėsiu ateiti - vaikai man svarbiausia.
Nė nelaukusi Michaelio atsakymo, ji nuėjo prie dvira­
čio. Tačiau tuoj pat išvažiuoti jai nepavyko. Ant kelio, pa­
spaustas po priešakiniu ratu, gulėjo nemenkas paketas. Ne­
gi visi prieš ją susimokė? Ji atsitūpė norėdama pažiūrėti,
kam jis adresuotas - veikiausiai Balduinui. Tačiau vietoj

263
adreso buvo trys žodžiai, kuriuos išvydus jos veidas užsi­
plieskė raudoniu ir stipriau ėmė plakti širdis.
Ten buvo užrašyta: „Pirmoji moteris-Viešpatė-Mergelė“ -
tai juk jai. Žavusis Peteris siunčia labų dienų. Prisiminusi
jųdviejų susitikimą, ji nukaito iš gėdos, drauge pajuto įsi­
smelkiant liūdesį. O Dieve, koks naivus patiklumas: tą Pe­
terį ji kuo rimčiausiai įsivaizdavo kaip žmogų, galintį lem­
ti jos likimą. O kitą dieną strimgalviais puolė pirkti pirmų­
jų savo gyvenime gundančių apatinių, beprotiškai brangių,
ir austi svajas, kurias kiek vėliau padėjo įgyvendinti Mi­
chaelis.
O kuo gi dabar virto jos svajos?
Tirtančiais pirštais ji atplėšė paketą - ten buvo golfo
reikmenų maišas. Ji neturėjo jokios nuovokos apie golfą
tačiau iš pažiūros atrodė, kad tai golfo reikmenų komplek­
tas. Tarp dviejų geležčių kyšojo smulkia rašysena prirašy­
tas popieriaus lapas - ištraukė jį. Ir perskaitė:
Sveika, mažoji mano kompanione. Pamaniau, ne per­
nelyg ilgai truks tas laikas, kai dėl tavęs varžysis pasa­
kų princai. Deja, aš per daug įnikęs į golfo reikalus, tad
nespėsiu į varžytuves. Prie Reino mačiau tave ir tavąjį
princą susikabinusius rankomis, pamaniau, būtų perne­
lyg kvaila lįsti į jųdviejų tarpą. Tiesą sakant, norėčiau
su tavimi atšvęsti pirmosios mūsų siuntos į valstijas sėk­
mę - vaikinai anapus buvo tiesiog sužavėti, - atšvęsti
visiškai slapta, niekam nė neužsimenant apie tuos nekal­
tus kamuoliukus. Manau, tai suteiktų man nemenkai
džiaugsmo. Tau taip pat. Tačiau, užuot pats prisistatęs,
dedu tau po kojom (tiksliau po ratais) būtiniausius reik­
menis ir tikiuosi, tas laimės grybas nesielgia kvailai.
Neprarask budrumo, girdi? Ak, taip! Gerai panaršiusi,
maiše dar kai ką rasi - tai, ką kur kas mieliau būčiau
pats tau įteikęs. Su geriausiais ketinimais - tavo Pete­
ris.

264
 Ji įkišo ranką į maišą - sučiuopė medį ir metalą, o pa­
čiame dugne kažką minkšta, švelnaus. Ištraukė - skaisčiai
raudoni lengvi it rūkas apatiniai - ir kaušeliai tinkamo dy­
džio. Ji giliai atsiduso - taip būna tik pasakose.
Tu, kvaila višta, atsipeikėk pagaliau ir sulankstyk tą po­
pierių. Ar dar nepasimokei? Ar negana, kad, vos pamačiu­
si Michaelį, pamanei, kad viskas įmanoma, jei tik įkiši gal­
vą į smėlį ir elgiesi taip, tarsi pasakos ir tikrovė būtų tas
pats? Be to, dar reikėtų kaip reikiant pagalvoti, ar Michae­
lis išties yra tas pasakų princas. Kad ir kaip būtų, juk jos
vyras - Herbertas, jiedu susituokę, bent jau kol kas. Bet
kurią akimirkąjis gali viską sužinoti, kaip sužinojo Peteris.
Prie Reino mačiau tave ir tavąjį princą susikabinusius
rankomis... įsivaizduodama baisias scenas, ji sukišo laišką
ir popierių į golfo reikmenų maišą ir, nunešusi į sandėliu­
ką - Michaelis čia niekad neina, - užkišo maišą už Manio
trąšų. Tuomet sėdo ant dviračio.

Jau iš tolo išvydo savo gyvenvietę, po to namą Herber­

tą svetainėje. Pagaliau! Kaip ir kiekvieną vakarą po darbo,
jis įdėmiai skaitė laikraštį. Rytais peržvelgdavo tik tai, kas
jam labiausiai rūpėjo - politikos, ekonomikos ir kelionių
skiltis, šias nepaprastai įdėmiai.
Staiga ji prisiminė, kaip būdavo per Mahometo gimta­
dienį: jei laikraštis išeidavo su specialiu priedu, kuriame
aprašomos pranašui skirtos iškilmės - tai būdavo biržely, -
Herbertas, nusižengdamas savo paties principams, taip įsi-
skaitydavo, kad pavėluodavo į darbą. Jei ji parodydavo į
laikrodį, jis užsisvajojęs atsakydavo: Bet Salė šiandien
Šviesų šventė, - ir skaitydavo toliau.
Islamo pasaulis Herbertą traukė nuo seno. Jis žinojo vi­
sas islamo šventes ir tiksliąją seką lemiamą mėnulio ka­
lendoriaus ir ilgainiui pasislenkančią maždaug po vienuoli­
ka dienų. Finišas, dingtelėjo Evai Marijai, lažybų finišas -

265
Mažoji ir didžioji atnašavimo šventė, Pranašo gimtadienis
ir Migdolų žydėjimo šventė, Šviesų šventė, rugsėjy - San­
tuokos šventė. Tai ji gerai atsimena, juk Herbertas gana
dažnai jai pasakodavo apie šią šventę ir net turėjo aiškių su
ja siejamų planų: Mieloji, kaip manai, gal atšvęskime savo
sidabrines vestuves Imilchilio santuokos šventovėje? Ji šyp­
telėjo - lyg susierzinusi, lyg sujaudinta ir akys pritvino aša­
rų. Ar bus tos sidabrinės vestuvės?
- Labas, tai aš, - tarė ji stovėdama tarpduryje.
- Anksti šiandien, - nepakeldamas galvos, atsakė Her­
bertas.
- Na taip, pamaniau... Kaip tavo skrandis? Išvirsiu ar­
batos.
Nė nelaukusi atsakymo, nenusiavusi batųj i nuėjo tiesiai
įvirtuvę. Užkaitė vandenį, kruopščiai paskalavo arbatinu­
ką karštu vandeniu, įdėjo tris pakelius ramunėlių ir užplikė
verdančiu vandeniu. Ramunėlės gydo. Ar viską? Ne, ne
viską, bet skrandžio skausmus veikiausiai malšina.
Ji paėmė padėklą pastatė arbatinuką puodelį su lėkšte­
le ir padėjo šalia šaukštelį, apgailestaudamą kad namuose,
kaip anksčiau, nėra jokių kepinių - taip jau seniai, pasku­
tinį kartą kepė per Velykas, kai vaikai buvo parvažiavę.
Ji melavo Michaeliui - apie tai, kad Tina, pasibaigus
atostogoms, parvažiuotų namo, nė kalbos negalėjo būti. Ką
dabar reiks sakyti, jei?.. Nuginusi neramias mintis, Eva
Marija paėmė padėklą ir nuėjo pas Herbertą.
- Turėtų padėti, - tarė paduodama arbatą. Tuomet atsi­
sėdo ant sofos ir žvelgė, kaip sutrikęs jis nerimastingai ke­
lia puodelį prie lūpų. Apgaubti arbatos garų, jo bruožai
prarado aiškumą - ir ji išsigando. Negi jau užmiršo, kaip
jis atrodo, kai būną kaip dabar, pavargęs? Jis atrodė visiš­
kai išsekęs.
Kąjis sau mano, pagalvojo ji žvelgdamą kaip Herbertas
vangiai brūkšteli per nuleistus vokus. Kitos rankos nykščiu

266
ir smiliumi jis laikė suspaudęs puodelio ąselę, o šis vis svi­
ro. Atsargiai, norėjo pasakyti, bet buvo jau per vėlu - karš­
tos arbatos kliūstelėjo jam ant kelnių.
- Nusiplikei? - pašoko ji, tačiau būgštaudama, kad ir
pati gali nusiplikyti, nedrįso prieiti arčiau.
- Tai tik arbata, - atsakė Herbertas abejingai.
- Karšta arbata, galėjai nusiplikyti. Verčiau jau pasižiū­
rėk, ar viskas gerai - vonios spintelėje yra tepalas nuo nu­
degimų, o aš per tą laiką išvalysiu dėmę.
- Liaukis! - tarė jis ir įniko brūžuoti delnu apsilietą vie­
tą, kol kelnių kantas galiausiai visai pranyko. Vien tas brū­
žuojamos medžiagos šiurenimas! - jai norėjosi rėkti. Ji
nieko nedarė. Stovėjo lyg suakmenėjusi.

Jau įvyko ir dabar per vėlu ką nors keisti, tarė sau Eva Ma­
rija, kada nors tai turėjo atsitikti. Būtent taip. Staiga jai
prieš akis aiškiai, lyg filmo juostoje, iškilo pastarųjų savai­
čių įvykiai. Kaipji drįso tikėtis, kad galės gyventi su abiem
vyrais ir kad tai iki pat jos dienų galo neišaiškės? Ji neži­
nojo, ar tikrai verta keikti Michaelį dėl to, kad jis susitiko
su Herbertu ir išklojo jam visą tiesą. Jis ne iš tų, kurie su­
dėję rankas laukia. Matyt, pristigo kantrybės.
Savaitę, teisindamasi tuo ar kitu - atvažiuoja dukra, rei­
kia eiti pas gydytoją - ji retai tesirodydavo jam, tačiau,
kad ir kaip skausmingai ji visa išgyveno, daugiau aiškumo
neatsirado. Tą savaitę ji kiauras dienas vaikštinėjo palei
Reiną tikėdamasi susivokti savo mintyse ir jausmuose - vi­
sa kita dabar buvo nesvarbu. Ji leido Šernui savo nuožiūra
tvarkytis su sandoriais.
- Ne, - tikino ji, - tu čia niekuo dėtas, kad aš iškritau iš
žaidimo.
Bent jau dėl to nereikėdavo sukti galvos. Ji bėgdavo to­
lyn nuo klėties, vien pagalvojus, kad gali sutikti išėjusį pa­
bėgioti Michaelį, ją išmušdavo šaltas prakaitas.

267
 Ji nesutiko jo, tačiau...
Jis protingas, ji neįvertino jo proto - jis išsisukdavo iš
bet kokių situacijų. Turėtų pajusti, kadji išslydo jam iš ran­
kų, kad dabar jis nebeturi jai galios kaip meilužis. Gėda ir
prisipažinti, kad, kone penkiasdešimties sulaukusi, ji vien
nuo minties, kaip jis ją apkabins, sudrėkdavo.
Štai ir dabar - tiesiog bjauru.
Kaip ji gali ilgėtis vyro, kuris galutinai sugniuždė Her­
bertą?
Vyro, kuris - dabar ji jau žino - melavo jai.
Donata pareiškė jam ultimatumą ir atsisakė duoti pini­
gų-jai įkyrėjo išlaidauti beprotiškiems jo projektams ir jo
moterims. Visa išsisprendė Liutiche. Visi seniai žinojo jos
sprendimą, net Michaelio tėvai, juoba teniso klubo bičiu­
liai - tik jis vienas ne. O kai ir jį patį pasiekė tas nuosp­
rendis, tuomet prisiminė Evą Mariją - veikiausiai taip bu­
vo.
Galbūt šį tą lėmė ir simpatija jai, apie jųdviejų su Mi-
chaeliu meilę neverta nė kalbėti. Meilės nebuvo, ir apie
Evą Mariją tai pasakytina. Buvo didžiulė aistra, praeities
svajonių išsipildymas, kurį vainikavo seksas, puikus sek­
sas - puikus ir dažnas.
Ne kas kitas, o buvusi klasės draugė Monika papasako­
jo jai apie Michaelį. Jos paskleistas gandas apie „mūsų ža­
vųjį profesorių“ puikiai derėjo tam pobūviui. „Jei tik tave
tai domina...“ - atviravo ji ir Eva Marija pajuto tuose žo­
džiuose piktdžiugą. Taigi dabar, kaip troškai, sulieknėjai,
bet proto vis tiek neįgijai! Tas tiesa. Klusni it avis. Kvaiša,
visiška kvaiša. O dabar dar ir Herbertas pradingo. Lyg
kiaurai žemę prasmego.
Po Michaelio apsilankymo.
Gal tik koks pusvalandis buvo praėjęs - tuomet ji buvo
praradusi laiko pojūtį, - kai tą atmintiną pirmadienį grįžo
namo.

268
 Herbertas stovėjo svetainėje - laukė jos. Iš jo povyzos
ir be žodžių buvo aišku, kad kažkas atsitiko.
-Aš apsisprendžiau! - tarė jis visiškai abejingai.
- Apsisprendei? Dėl ko apsisprendei? Tu manai... tu tu­
ri... yra visai ne taip, kaip tu įsivaizduoji... - ji mikčiojo,
jos mintys pynėsi, vis nerado žodžių, teisingų žodžių. Tei­
singų kam? Kas yra teisinga? Kas neteisinga?
- Nevark! Tik pasakyk, kad tai tiesa! Norėčiau išgirsti
iš tavo lūpų.
- Aš atsisakiau tarnybos, bet nesakiau tau - tas tiesa.
Jis nieko neatsakė ir tuomet pasipiktinusi ji pratrūko
kalbėti - apie pirmuosius bandymus biržoje, sėkmę ir pra­
radimus, apie spaudimą, galiausiai pareiškė, kad jos sme­
geninėje telpa daugiau nei keli receptai, kad ji sugeba ne
tik atsargiai pakeisti dulkių siurblio maišelius ir iki blizge­
sio nušveisti langus. Kalbėdama ji kaskart vis įterpdavo:
„Nenorėjau tavęs skaudinti!“
Tik apie Michaelį nieko nesakė - nedrįso. O kaip gi pa­
sakytų? Ir dar šis tas yra. Seksas, aistringas seksas. Tai liga,
pririšantis stipriau nei bet koks terminuotas sandoris - stip­
riau, kur kas stipriau. Ji tylėjo, tausojo Michaelį, tad prabi­
lo Herbertas. Taupiai, lyg nevertėtų tuščiai aušinti burnos.
- Tu turi meilužį, jis buvo pas mane. - Jokių detalių, jo­
kių išvedžiojimų, lyg bejausmė stenograma: naktis pilaitė­
je, bendra lova senoje klėtyje, ateities planai.
Ne, norėjo ji paprieštarauti, bet neįstengė ištarti nė žo­
džio. Panašiai turėtum jaustis ištiktas komos - gyvenimas,
nė neužkliudęs tavęs, eina pro šalį.
Ji girdėjo, kaip Herbertas, pakilęs į antrą aukštą, varstė
spintą, traukiojo komodos stalčius, nuėjo į vonią, tuomet,
nešinas lagaminu, nusileido žemyn, - nėmaž nekreipdamas
į ją dėmesio, lyg jos čia nė nebūtų.
Jis pradingo, pradingo suvisam, nė nepaskambino.
Banke ji sužinojo, kad jos vyras nežada grįžti į tarnybą. Po

269
kelių dienų ji gavo draudimo kompanijos pranešimą, kad
gyvybės draudimąjis perrašė jos vardu. Tik tiek - daugiau
jokios žinios.
Ji nebenorėjo matyti Michaelio. Ji atsisakė eiti į senąją
klėtį, kol jis ten bus. Šernas aplankė ją kartu su Futuru, po
jų pasirodė ir Balduinas.
- Jis turi pranykti, - tarė ji Balduinui ir šis linktelėjęs
apkabino ją, tai buvo tik atodūsis ir tiek.
- Tu liksi visiškai viena, mergaite, o tai skausminga, tai
pragaras, juoba prieš tai pabuvojus devintame danguje ir
suvokus, kad tai buvo ne kas kita kaip pragaro laukiama­
sis. Tačiau po visko įgauni proto.
Ar ji įgavo? Ji vis vaikštinėjo lauke ir mąstė apie savo
praeitį ir ateitį, ieškojo atsparos ir paaiškinimų ir kaskart
atminty' vis iškildavo ta bejėgė aimana: „Nenorėjau tavęs
skaudinti!“ Bet ji įskaudino Herbertą, vaizdžiai tariant, iš
pasalų smogė jam mirtiną smūgį.
Mirtinas smūgis - koks šiurpus derinys! O kas, jei
apimtas nevilties jis nusižudė? Ne, guodėsi ji, jo mąsty­
mas per daug blaivus. Bet ar protinga atsisakyti viso to,
kuo lig tol gyvenai? Tarnybos, nuosavo namo, gyvybės
draudimo? Vien negyvi daiktai - jokio tikro gyvybės
ženklo.
Ir tuomet į duris paskambino duktė.

270
Eva Marija nebuvo nė dorai apsirengusi. Pradingus Herber­
tui, ją tarsi apėmė letargas, ji darydavo tik tai, kas būtiniau­
sia, kartais nė to neįstengdavo. Plaukai nukarę - verkiant
reikėtų išsitrinkti, du nagai nulaužti ar nukramtyti - na ir
kas. Vilkėdavo ji džinsus ir seną megztinį arba Herberto
chalatą. Užuolaidas laikydavo dieną naktį užtrauktas, o ry­
tais laikraščių pasiimti eidavo tik įsitikinusi, kad lauke ne­
teks susidurti su kaimynais.
Maisto atsargos ėjo į pabaigą, nors ji beveik nieko nė
nevalgė. Namie nebebuvo šviežių vaisių, ką kalbėti apie
salotas ar kitokias daržoves, nebuvo nė vieno kiaušinio, nė
pieno, kartais ir duonos nebūdavo. Na ir kas.
Ji šalo, nors liepos pati pabaiga išpuolė nepaprastai karš­
ta. Ji žirgliojo po namus pirmyn atgal arba tūnojo Herberto
mėgtame fotelyje, o kai nebeįstengdavo nusėdėti, vėl imda­
vo vaikščioti: trys metrai iki valgomojo stalo, trys metrai at­
gal, pirmyn atgal. Ta šiurpi nežinia! Ta begalinė baimė...
Išgirdusi durų skambutį, ji nė neketino atidaryti. Neno­
rėjo nieko matyti, nebent Šerną ar Balduiną. Bet skambutis
vis nesiliovė čirškęs, tad ji nusileido ir atidarė duris. Prie­
šais, įsmeigusi į Evą Mariją kiaurai veriantį žvilgsnį, sto­
vėjo Tina.
- Tina, tu? - apstulbusi paklausė, norėjo pulti prie mer­
gaitės, apkabinti, prisiglausti ir vėl pajusti šilumą. Bet tas
žvilgsnis!
- Na taip, nė nesitikėk iš manęs nieko gero! - tvirtai,
kone piktai tarė ji ir, prasispraudusi pro motiną įėjo į na­
mus žvalgydamasi aplinkui, tarsi jos tykotų kokia pabaisa.
- Kur jis? Ar čia?
Akimirką Eva Marija manė, kad Tina kalba apie tėvą.
Veikiausiai dėl to, kad nenorėjo pripažinti to, ką bylojo Ti-
nos intonacijos.
- Kas? Tėtis? Ne, jis... jis... - pratrūkusi raudoti, ji už­
sidengė veidą rankomis. - Nežinau, kur jis.

271
 - Kalbu ne apie tėtį. Tėtis buvo pas mane. Pas mus. Pas
Aleksą ir mane.
- Ar jam viskas gerai? - Evos Marijos akyse įspindo
viltis.
- Gerai? Ar tu rimtai? Ar gali būti gerai, jei sugriovei
jam gyvenimą? Jis visiškai nusibaigęs, palaužtas, jis nepa­
našus į save. Kaip tu šitaip galėjai? Tai tu dėl to kalta! Vis
lakstei į bažnyčią ir mums ausis ūždavai, kad turime eiti
drauge. Kalbėjai apie gailestingumą o iš tiesų dūmei
mums akis - tu, tobula motiną nepriekaištinga namų šei­
mininkė ir žmona. Niekas nesugebėdavo taip puikiai išly­
ginti marškinią klasės draugės pavydėdavo man priešpie­
čių, ak, ką aš sakau, tai būdavo ne priešpiečiai - meno kū­
riniai. O kaip puikiai tu palaikydavai namuose švarą - ant
grindų net valgyti galėtum. - Tina bedė smiliumi į dulkių
tumulą ant grindų.
- Atleisk! - sumurmėjo Eva Marija. - Reikėtų pagaliau
susitvarkyti.
-Atleisti, kad nesusitvarkai? O kaipgi tėtis? Ir dėl jo tau
atleisti? O gal tai ne tavo kaltė? Na taip, dabar, girdėjau,
tau jo nebereikia. Dabar tu uždirbi daugiau nei jis, gerokai
daugiau. O kai turi pinigų, gali viską sau leisti: meluoti ir
apgaudinėti, visa apleisti ir niekuo nebesirūpinti ar išardy­
ti šeimą.
-Ar tai jis sakė?
- Ne, ne jis, nes jis tiesiog šventasis. Bet aš ir pati ne
akla - akis turiu ir košės smegeninėje pakanką kad susi­
vokčiau. Viskas prasidėjo nuo vakarinės suknelės. Tai bu­
vo ne močiutės dovana. Aš pasiteiravau parduotuvėje -
ten kuo aiškiausiai, juodu ant balto įrašyta pavardė. O ir
istorijas visuomet puikiai mokėdavau kurti - matyt, iš ta­
vęs paveldėjau. Pirkai ją su kažkokiu bernaičiu - prieš pat
Kūčias. Melavai mums išsijuosusi. O ir su Simona pasi­
kalbėjau.

272
 - Aš nepažįstu jokios Simonos, - paprieštaravo Eva
Marija ir, sugniaužusi kumščius, suspaudė smilkinius -
juose tvinkčiojo, smaigstė, ji niekaip neįstengė suregzti
minčių.
- Simonos mama kartu su tavim baigė mokyklą, ji mo­
kėsi paralelinėje klasėje, ir tavo pobūvyje ji buvo, be to, ji
pažįsta tavo meilužio žmoną - nepraleidai progos.
- Netiesa, Tina. Ne taip viskas. Ne. Aš nenorėjau tėčio
skaudinti.
-Tai pasakyk jam tai! Pasakyk jam, kad apgailestauji ir
kad daugiau to niekada neatsitiks ir visa bus kaip buvę! -
dabar Tina atrodė lyg pasipūtęs, pasipiktinęs vaikas - apa­
tinė lūpa tirtėjo, dailios akys melste meldė.
- Kaip buvę? - Eva Marija užsimerkė. Vaizdai ėmė
lėkti keisdami vienas kitą: du atskiri pasauliai, du gyveni­
mai, o tarp jų ji. - Ne, tai neįmanoma. Net jei norėčiau,
neįmanoma, Tina. Aš pasikeičiau. Turbūt niekada neiš­
moksiu gerai skaičiuoti ir tinkamai pastatyti automobilį -
ir vis dėlto aš pasikeičiau. Laiko neįmanoma sustabdyti,
Tina. Dar niekam nebuvo tai pavykę. Nebenoriu daugiau
vien tvarkyti namus, lyginant grimzti į savo mintis ir tikė­
tis, kad netrukus parvažiuosi tu ir tavo brolis ir tuomet aš
per dienas virsiu ir kepsiu ir bent jau manysiu, kad esu rei­
kalinga.
- Mes manėme, kad tau tai patinka, nes mes juk tavo
šeima, - sutrikusi, ašarų pritvinusiomis akimis tarė Tina.
- Žinoma, taip ir buvo, - suskubo patikinti Eva Marija. -
Ilgą laiką taip ir buvo, kai jūs dar buvote maži - tai puikiau­
si mano gyvenimo metai. Bet viskam savo laikas - nebesu-
grąžinsi. Jūs išėjote iš namų, dabar turite savo gyvenimus,
o aš pasiekiau tokį amžių, kai tas likęs tau laikas pradeda­
mas kaskart vis labiau vertinti. Jis pernelyg brangus, kad
galėtum tik svajoti. Be to, susipažinau su žmonėmis, kurių
nebenoriu atsisakyti. Tai Šernas ir Balduinas, tu irgi galėsi...

273
 - Tu turi du meilužius? - žodį „du“ Tina sakytum iš­
spjovė, dailios jos lūpos bjauriai persikreipė ir taip pratrū­
ko plūstis, kad Eva Marija nebeįstengė įsiterpti ir visa pa­
aiškinti. - Ar žinai, kas tu? Tu šliundra! Tu atrodai kaip
šliundra ir kalbi kaip šliundra ir elgiesi kaip šliundra. - Ji
suskliautė aplink bumą delnus: - Ei, klausykite visi! Mano
motina - šliundra. O aš esu šliundros duktė, po paraliais!
Jei mėšlo prikrėstų, galėsiu sakyti: paveldėjau iš motinos!
Nespėjus Evai Marijai ištiesti rankos, trenkusi durimis
ji išdūmė lauk.
Ne, kartojo Eva Marija mintyse, ne! Ji nusimetė chala­
tą, užsivilko megztinį ir džinsus, kuriuos apie pietus buvo
užmetusi ant Herberto fotelio atkaltės, tuomet nubėgo prie
durų, atplėšė.
Priešais stovėjo Tina.
- Sugrįžai! - Eva Marija ištiesė rankas. Ji atleido duk­
rai už ką tik išsakytus žodžius. Kai esi labai įskaudintas,
kalbi nesirinkdamas žodžių, visai ne tai, ką norėtum, spjau-
daisi nuodais ir skaudini tą, kuris tave patį įskaudino - akis
už akį, dantis už dantį...
Jos duktė sugrįžo!
- Taip, bet tik tam, kad kai ką perduočiau tau. - Su pa­
sidygėjimu Tina ištiesė voką su užrašu „Evai Marijai“.
Eva Marija atpažino taisyklingą Herberto rašyseną. Per­
braukė pirštais per raides - įvairių minčių jai kilo, tuomet
apsuko voką - siuntėjo adreso nėra:
- Kur jis dabar?
- Dievai žino. Jis tik buvo atėjęs atsisveikinti su mumis.
Nes nežino, ar dar grįš, ar pamatys mus kada. Už tai turi­
me dėkoti tau, jis neprivalo tau aiškintis. Pasirūpink mama,
pasakė jis ir išėjo. Manęs tu irgi nematysi, niekada neatlei­
siu tau to, ar girdi? Niekada! Niekada! Niekada! - Tina
treptelėjo. Kaimynė liovėsi purčiusi plaušų kilimėlį, name
priešais sujudėjo užuolaida. Įsitempė ausys - pas Šplitus

274
kažkas negerai, į gyvenvietę „Prie malūno“ pūstelėjo gai­
vaus oro.
- Ar kas atsitiko, ponia Šplit? - atsklido meilikaujami
žodžiai. Išgirdus tą kaimyno klausimąją apėmė pasibjau­
rėjimas ir neviltis. Tina seniai jau buvo pradingusi. Kaip ir
Herbertas.
Eva Marija, nė žodžio netarusi, apsisuko ir trinktelėjo
durimis. Rankose ji spaudė laišką. Nedrįso nė skaityti - ne­
žinia, ką galėtų parašyti Herbertas.

Mokykloje gavusi patikrintą savarankišką darbą Eva Mari­

ja paimdavo sugeriamąjį popierių ir, nusukusi veidą už­
dengdavo darbo pabaigą - tą vietą kur parašytas pažymys.
Tuomet, peržvelgusi paraštėje raudonai pažymėtas klaidas
ir mokytojo pastabas, iš lėto peržiūrėdavo savo darbą nuo
pradžios iki galo. Ilgainiui ji šią sistemą patobulino ir išmo­
ko analizuoti teigiamas ir neigiamas mokytojų pastabas ir
atitinkamas išvadas, lemiančias pažymį. Taip ji skaitė ir
Herberto laišką nors šį kartą pabaigą pridengė ne sugeria­
muoju popieriumi, o ranka. Šitaip skaitant jos žvilgsnis ne­
šokinėjo, slydo paeiliui, nieko, kas gali būti svarbu, neiš­
leisdamas ir per anksti neužgriebdamas to, kas blogiausia.
Blogiausia visada būna pabaigą liūdna pabaiga...
Herberto laiškas prasidėjo taip: „Eva Marija“ - tai buvo
pirmasis pavojaus signalas. Ko gi dar galėtų tikėtis? Aiš­
kiai ir abejingai - vien vardas, po to viena eilutė praleistą
toliau kruopščiai išvedžiotos raidės - tiesios ir lygios, kiek
pasvirusios dešinėn. Tačiau kuo toliau skaitė, tuo sklandes-
nis atrodė jai tekstas - dar niekada nebuvo skaičiusi Her­
berto tokio vykusio laiško. Taip taikliai to, kas įvyko, ji nė
pati nesugebėtų įvardyti, tačiau tą suvokė tik tuomet, kai
perskaitė Herberto laišką penktą ar šeštą kartą ir kai, sudrė­
kęs nuo ašarų, jis tapo sunkiai beįskaitomas. Ji atsiminė
kiekvieną žodį, kiekvienas jų giliai įsirėžė jos atminty. Tą

275
laišką net užsimerkusi galėtų žodis žodin pakartoti nuo
pradžios iki galo:
Eva Marija,
dabar esu pas vaikus - atėjau atsisveikinti. Nemanau,
kad suklydau atėjęs - negalėjau kitaip, paprasčiausiai no­
rėjaujuos dar kartą pamatyti. Dabar, kaijau per vėlu, ta­
riu sau, kad veikiausiai visa buvo neteisinga, kaip kone vi­
sa neteisinga, ką aš maniau ir dariau. Klausiu savęs, kaip
žmogus tiek nugyvenęs vis dar gali manyti, kad gyvenimas
eina pagal tikslų planą, nors aplinkui viskas gūra. Nekal­
bu apie visą pasauli turiu omeny tave, mus. Niekada ne-
skirdavau - tu ir aš, visuomet laikiau mudu vienu.
Lig šiol nesuvokiu, kada mano reikalavimai tapo tau ne­
bepakenčiami. Kad ir kaip būtų, tai įvyko. Aš pasiglemžiau
teisę spręsti, kas mums gerai, nė nesusimąstydamas, kad tu
gali trokšti ko kito.
Kai pagalvoji, tai buvo tikras pasityčiojimas! Kaip daž­
nai lyg rimtai, lygjuokais vadindavau tave „mano svajok­
le“. O iš tikrųjų aš pats buvau svajoklis ir už tai dabar ten­
ka atsimokėti. Matyt, tiek ir tesu vertas, vis dėlto vargu ar
įstengčiau trokšti, kad su kitu vyru būtum laiminga. Man
tai nepakeliama - tarsi man amputuotų nenuskausmintą
koją, o tujuk žinai - aš nepakeliu skausmo, net dantų mau­
dulio.
Žinai, kartą dantų gydytojo paklausiau, ar negalėtų
traukdamas protinį dantį duoti man bendrąją narkozę, kad
nieko nejausčiau. Veikiausiai yra juk kokių nors ilgai vei­
kiančių nuskausminamųjų galinčių nuslopinti skausmą ir
abejones ir visa kita, kas teikia man skausmą...
Lik sveika! Ir būk dėmesingesnė Tinai. Ji, nors ir atrodo
smarki, yra labai pažeidžiama. Ypač dabar, kaijos draugas
palikoją dėl kitos merginos - tai sužinojau iš Alekso.
O mūsų berniukas -jau tikras vyras, jis taip staiga su­
brendo. Sujuo, manau, nebeturėsime didelių rūpesčių.

276
 Žiūrėk savęs, prašau tavęs!
Ak taip, netrukus turėtum gauti laišką iš draudimo, aš
perrašiau jį tavo vardu, taip pat ir savąją namo dalį. Ma­
nau, tu norėsi jį parduoti. Furgoną gali pasiūlyti Bodžiui.
Jei kiltų kokių neaiškumų skambink mūsų konsultantui
mokesčių klausimais - jis tau viską paaiškins, jo telefono
numerį rasi žaliojoje telefonų knygelėje. Herbertas
Eva Marija nesusivokė, kiek laiko praėjo nuo tos aki­
mirkos, kai atplėšė Herberto laišką, iki dabar, kai pasistatė
lyginimo lentą ir puolė ieškoti sugeriamojo popieriaus. Pa­
galiau tai nesvarbu. Sugeriamojo popieriaus ji rado Her­
berto rašomojo stalo stalčiuje. Žvilgsniui užkliuvus už
tamsiai žalia oda aptrauktos telefonų knygelės su jo inicia­
lais - pirmosios po sutuoktuviųjos dovanos, - jos akys pa­
sruvo ašaromis.
Keikdama save ji šluostėsi ašaras, tačiau tai nedaug te-
gelbėjo. Tuomet atsargiai uždėjo rožinį sugeriamąjį popie­
rių ant Herberto laiško pirmojo lapo, kuris prasidėjo jos
vardu - ir tuomet pratrūko. Tai buvo tarsi lavina, kuriai pra­
ūžus iš ilgus metus trukusio bendro gyvenimo liko tik nuo­
laužos, tai buvo nežmoniškas troškimas atsukti laiko ratą at­
gal - tik vieną vienintelį kartą. Per vėlu! Visa, kas jai liko -
tai laiškas, sulaistytas ašaromis ir sugniaužytas. Braukė jį
laidyne iki neliko nė menkiausios raukšlelės, tuomet, vis
stiprėjant baimei, rūpestingai įdėjo jį į perregimą įmautę.
Veikiausiai yra juk kokių nors ilgai veikiančių nuskaus­
minamųjų...
Kai baimė tapo nebepakeliama, ji išėjo iš namų - Her­
berto laišką pasiėmė - ir nė nesvarstydama pasuko seno­
sios klėties link. Atsipeikėjo tik tuomet, kai prie lauko du­
rų pamatė geležinį liokajų. Tuomet pradėjo graibytis mobi­
liojo. Visai buvo užmiršusi Michaelį. Dabar tikrai nenorė­
tų sutikt jo. Ji paspaudė Balduino telefono numerį ir šis
kaipmat atsiliepė, nė nespėjus jai žodžio ištarti, prabilo:

277
 - Alio, fėja, kaip sekasi?
- Ar jis vis dar čia? - paklausė ji.
- Michaelis nuo pat ryto užsibuvo pas Erazmą ir Loren­
cą^
Šiaip jau Eva Marija būtų klaususi, kam tam Balduino
eksmylimajam ir dabartiniam anojo meilužiui Michaelis ir
ką apskritai visi trys jie ten veikia. Tačiau šį kartą nieko ne­
sakė -jai tai buvo nesvarbu.
- Tuomet po kelių minučių būsiu pas tave, jei galiu.
Jai dingtelėjo, kad labai seniai nesimatė su savo drau­
gais, tad nieko keista, jei per tą laikąjie būtų nutolę nuojos.
- Tai ir tavo namai, fėja, baigiame nuprotėti tavęs lauk­
dami.
Balduinas išėjo jai priešpriešiais, apkabino ir prisispau­
dė prie krakmolytų marškinių, o atvipęs žabo braukė jai
per skruostus - taip sava ir artima ir tuomet staiga pakilo
šliuzai ir ji pratrūko. Balduinas nieko nesakė, tik glostė pe­
čius, kol galiausiai ji išsiraudojo ir ištiesė jam įmautę su
Herberto laišku.
- Perskaityk! - pasiūlė. - Prašau!
Balduinas linktelėjo ir nusivedė ją į namus - į andai-
nykštes jos valdas. Ji sunerimo prisiminusi Michaelį, kaip
ji ir jis... net pažvelgti bijojo į lovą-juk viskas baigėsi. Vis
dėlto Michaelis šį tą paliko - laišką.
- Perskaityk! - šį kartą tarė Balduinas.
- Bet aš nenoriu, - spyriojosi ji.
- Turi tai padaryti. Kitaip yra, nei manai - Šernas kaip
reikiant prispaudė jį, ir aš jį kaskart pastatau į vietą. Jis
mėgsta gyventi be rūpesčių, švaistydamas pinigus, kitų už­
dirbtus taip pat. Bet vis tiek jis tave myli, kad ir savotiškai.
Jam ne taip lengva pasitraukti be kovos, bet jis padarė tai
dėl tavęs. Tad teikis perskaityti.
Eva Marija pakluso. Ji ėmėsi skaityti, o Balduinas atsi­
dusęs, lyg būtų laimėjęs aršias grumtynes, klestelėjo į kė­

278
dę prie jos rašomojo stalo. Stojo tyla, tik laikrodis tiksėjo.
Jie girdėjo Futurą krebždenant letenomis į duris, tačiau ne­
kreipė dėmesio.
Sveika, ledi! - rašė Michaelis. - Netjei nebenori manąs
daugiau matyti, vis tiek esi manoji ledi - neapgailestauju
nė dėl vienos akimirkos, praleistos su tavimi. Tu ir aš, tai
buvo tarsi visai kitas gyvenimas, lyg jo istorija nuo pat
pradžių būtųperrašyta naujai. Juk žinai - aš pakvaišęs dėl
gražių istorijų, net jei ir neįgyvendinu jų. Mudviem vei­
kiausiai tai būtų pavykę, bet, jei tu nenori, ką darysi. Tavo
gynėjas Balduinas supažindino mane su Erazmu ir Loren­
cu - jiedu ketina prisidėti prie manojo lažybų punkto. Tur­
būt nesistebėsi sužinojusi, kad aš šį tąjau nuveikiau. Nors
aš ir pats stebiuosi. Paspausk man ranką - palinkėk sėk­
mės! Nors aš dabar su mielu norupadaryčiau ką kita -pri-
sispausčiau tave, man tai būtų tūkstantį kartų mieliau. Pa­
sakyk gi man pagaliau - kuo tave sužavėjo tas Herbertas.
Iki - Michaelis.

Du laiškai, pamanė Eva Marija, du vyrai, du gyvenimai, vis­

ko po du - ir staiga nieko neliko, tik tuštuma. Tarsi lapas, ku­
ris laukia, kol jį prirašys. Ko prirašys? Ji nežinojo nė vienos
naujos užrašyti vertos istorijos. Jos mintys pynėsi išplėšda-
mos iš atminties galybę smulkmenų. Pirmasis sandoris bir­
žoje; Manio ženklai; mamos viešnagė; vakrinė suknelė; ra­
munėlių arbatos puodelis; laiptai, ant kurių ji su Herbertu...
Puota lovoje, ne su Herbertu - visiškai kitas pasaulis. Du at­
skiri pasauliai, susivokė ji - dabar, kai buvo jau per vėlu.
- Per vėlu, - be paliovos kartojo ji lyg prisukama lėlė,
tesugebanti išlementi tą vieną vienintelį sakinį.
- Niekada ne vėlu, - švelniai tarė Balduinas ir žengė
prie durų įleisti Futuro.
Futuro džiaugsmas išvydus Evą Mariją kiek praskaidri­
no liūdesį. Su Futuru ji nuėjo prie Manio - vešli lapija

279
svarino katalpos šakas, tačiau kamienas buvo palyginti
liaunas. Prie jos tverdamas aptvarą darbavosi Šernas. Pa­
matęs Evą Mariją, jis visa metė, jo veidas tiesiog nušvito.
- Grįžk pas mus! Kraustykis! Ką ten veiksi viena pati
tuose namuose? Juk jie tau nebemieli.
Eva Marija sutiko. Tačiau namą gyvenvietėje „Prie malū­
no“ji nusprendė ne parduoti, o, jei reikės, išnuomoti. Ji ven­
gė galutinių sprendimų, nes nežinojo, kaip dabar Herbertas,
nė kur jis. Ar dar gaus iš jo kokių žinių, ar pamatys jį?

Pašnekesys su Herberto konsultantu mokesčių klausimais

ne kažin ką tepakeitė. Kaip ir galima buvo spėti, Eva Ma­
rija dar kartą gavo patirti, kad Herbertas visiškai patikimas.
Jis seniai jau buvo viską sutvarkęs. Herberto gyvenimas,
kiekviena jo akimirka galėtų būti kitiems pavyzdys - jis
viskuo pasirūpino, netgi surašė pas notarą testamentą.
Eva Marija suprato, kad priešais sėdintis vyras bando
kaip nors pateisinti keistą Herberto dingimą. Bergždžiai. Ir
kai tas žmogus suvokė, kad ji pritaria jam - iš dalies ji ir
pati taip manė, - taręs kelis sakinius, jis pasiūlė ramiai pa­
laukti. Ramiai. O Dieve!
- Kad ir kaip būtų, - tarė jis atsisveikindamas, - viskas
kuo puikiausiai sutvarkyta, dėl to, ponia Šplit, tikrai netu­
rėsit rūpesčių. Tokių klientų kaip jūsų vyras pasitaiko vie­
nas iš tūkstančio. Ir vaikų studijomis pasirūpinta, o jei vis
dėlto nutartumėte parduoti namą, praneškite man ir aš visa
sutvarkysiu. Jūs turite visus įgaliojimus. Geriausia būtų,
kad metų pabaigoje pateiktumėte man patvirtinančius juos
dokumentus. Sudėkite visa į kokią kartotinę dėžę - mes pa­
tys surūšiuosime.
Išėjusi pro duris Eva Marija atsikvėpė.
Pamažu gyvenimas grįžo į savo vėžes. Su trumpais ato­
kvėpiais, kitaip būtų visiškai nusistekenusi. Laimė, ji turė­
jo ką veikti. Nepaisydama kaimynų smalsavimo, ji kraustė

280
visa namuose. Nėmaž nesisielodama supakavo visą Her­
berto gerą - kone sterili aplinka nebežadino jausmų. Vis
dėlto neatsilaikė ištraukusi senus vaikų daiktus: pirmuo­
sius šliaužtinius, tokius mažutėlius, seną krikšto drabužį,
kurį ji pati ir jos broliai ir sesuo vilkėjo per krikštą, šalia
buvo padėtos krikšto žvakės, kitoje dėžutėje - abiejų vaikų
pirmosios komunijos žvakės. Ji išsaugojo net Alekso gipsą
su draugų vardais, tarp jų buvo ir išgalvotų vardų. Ji krovė
dėžę po dėžės. Senojoje klėtyje vietos pakaks. Jai nė nerei­
kėjo samdyti kraustymo tarnybos - visa suvežė jos drau­
gai. Kas įstengia boginti geležinius žmones, tam pervežti
sutuoktinių lovą ar pianiną-joks vargas.
Šernas be paliovos vis klausinėdavo jos nuomonės, di­
džiuma jo pasiūlymų buvo susiję sujos pasirinkimo sando­
riais. Argi sutuoktiniai, ilgus metus išgyvenę kartu, nedaro
to? Argi jų nuomonės negali skirtis? Tad kodėl, pamanė
Eva Marija, mudviem su Herbertu buvo kitaip? Kodėl mes
viską darėme skyrium? Ji paisė Semo siūlymų, nes pati da­
bar nedaug ką teįstengė sugalvoti ir tik džiaugėsi tuo, kad
Šernas privertė ją vėl imtis darbo ir pasukti galvą.
Eva Marija vis skambindavo į Brandenburgą vaikams,
tris kartus buvo nuvažiavusi, tačiau nuo to ne kažin kas te­
pasikeitė. Sūnus buvo draugiškai nusiteikęs, noriai bendra­
vo. Per tuos metus jis subrendo ir jau nebesivaržė kaip
anksčiau. Vos ji išsižiojo sakyti, kad dabar gyvena viena ir
neturi jokio vyro, jis kaipmat atsileido, o svarbiausia - net
apkabino ją. Tačiau dukra nenorėjo nieko girdėti. Per pir­
muosius du apsilankymus ji išėjo vos įžengus Evai Marijai
pro duris ir grįžo tik tuomet, kai buvo tikra, kad motina jau
išvyko. Trečią kartą namie jos neliko nė padujų, sakytum
nujautė, kad gali pasirodyti mama.
- Ji baigia vėjais nueiti, - tarė Aleksas. - Tai dėl anks­
tesnio jos draugo, dėl to šunsnukio, dėl jo ji staiga viską
metė ir išėjo iš gaujos. Miela buvo grupelė, viskas tvarkoj,

281
to negalėtum pasakyti apie naujuosius Tinos draugus.
Keisti paukščiai, jei nori žinoti, bet nieko negali padaryti,
mam. Juk pažįsti Tiną: galva sieną daužys, o kai jau sočiai
prisirankios guzų, apsisuks ir nueis.
Apie tuos „keistus paukščius“, su kuriais susibičiuliavo
Tina, Eva Marija kiek daugiau sužinojo vos prasidėjus rug­
sėjui. Nuo Herberto dingimo buvo praėjusios šešios savai­
tės, o ji vis dar nebuvo sulaukusi iš jo jokios žinios. Užtat
gavo laišką iš universiteto - buvo kviečiama kuo greičiau
atvykti pasikalbėti. Ją nuvežė Balduinas.
- Neleisiu tau dabar, kai esi tokios būklės, važiuoti trau­
kiniu, - pasakė jis, o vėliau, jau prie dekano durų, atsisvei­
kindamas tarė: - Aukščiau galvą! Ne toks velnias baisus,
kaip jį piešia! Iki greito!
Balduinas klydo, tai buvo ne šiaip kokia smulkmė. Uni­
versitete apie Tiną sužinojo svarbių dalykų. Mat ji vartojan­
ti kokainą. Ne ji viena. Gautas pranešimas apie gaują, kuri
jau anksčiau buvo patekusi į policijos akiratį - pirmiausia
dėl triukšmingų pasilinksminimų vartojant alkoholį. Spėta,
kad neapsieinama be ecstazy ir kanapių. Kvietimas, juoba
pirmakursiui, prisidėti prie šios gaujos laikomas garbe. Šie
jauni žmonės įsivaizduoja pasaulį kaip sceną. Tai protinga
„liaudis“, dauguma jų iš turtingų šeimų, ne vienas turi jau
trečią ar ketvirtą „tėtį“. Suirus šeimai dažnam vaikui nutin­
ka paklysti, - pasakė dekanas Evai Marijai, kai jiedu kalbė­
josi vienu du, irjai pasirodė, kadjis viską, tikrai viską žino.
- Seniai bandome susekti, kas gi yra tikrieji vadeivos, ta­
čiau jie labai užsislaptinę. Labai keista, kad jūsų dukra pa­
linko į tai. Atrodo, kažkas bus ją įtraukęs. Kad bent ji pati ką
nors pasakytų! Bet galbūt jums pavyks atvesti Tiną į protą.
Gaila mergaitės - ji geriausia ir darbščiausia mūsų studentė.
Eva Marija pamėgino. Išbandė viską, tačiau Tina nė ne­
žadėjo teikti jai vilčių. Du klausimai, paniekos kupina tyla
ir nuosprendis.

282
 - Kalbėjai su tėčiu?
- Ne, kaip galėčiau kalbėti, jei net nežinau, kur jis da­
bar? Tina, nagi ateik į protą, šitaip tik sau pačiai pakenksi,
juk kalbama apie tavo ateitį, suprask pagaliau!
- Ar tokie žmonės kaip tu ar aš gali turėti ateitį? Visi sa­
ko, kad aš labai panaši į tave, mielai pasidaryčiau operaci­
ją, tačiau vargu bau tai ką nors pakeistų.
- Tina, taip negalima! Jei tėtis būtų dabar tave matęs!
Padaryk tai dėl tėčio.
- Gal jo jau nė gyvo nėra! - visiškai abejingai mestelė­
jo ši, ką kalbėti apie ašaras. Negi tai ta pati miela jos duk­
relė, kuri anksčiau susigraudindavo dėl menkiausio nieko?
Ta, kuri brolį žadėjo užmušti už tai, kad šis grasino nudob­
ti į jo kambarį priklydusią ir pergraužusią kabelį pelę?..

Galjo jau nė gyvo nėra! Slopindami paskutinę viltį ir vis

labiau stiprindami susirūpinimą dėl dukros, šie žodžiai be
paliovos skambėjo jos ausyse. Nors Balduinas ir nepritarė,
Eva Marija žadėjo likti Brandenburge, apsistoti viešbutyje.
Ji nutarė palaukti, kol išsispręs Tinos likimas. Tinai visa tai
galėtų išeiti į naudą - anksčiau ji niekada nepripažindavo
savo kaltės. Dabar ji jautėsi apgauta, suvedžiota, nors ir ga­
na lengvai atsipirko - jai buvo leista studijuoti toliau. Ir
brolis nepaprastai rūpinosi ja.
-Aš viską padarysiu, mam! - tikino jis švelniai stumda­
mas Evą Mariją į Balduino automobilį. - Tik geriau, jei ji
tavęs nematys, kitaip dar labiau susierzins.
Eva Marija linktelėjo, lyg nieko kita iš Alekso nė nesi­
tikėtų. Sunėrusi pirštus, ji taip stipriai suspaudė plaštakas,
kad net nubalo išsišovę krumpliai. Turiu padėti Herbertui,
dingtelėjo jai, kitaip vėliau vis nesiliausiu graužusis, kad
visuomet elgiuosi neteisingai.
Ne, ne tiesa. Taip nėra. Nei Herbertas, nei ji - nė vienas
jų nesielgė neteisingai. Kitaip Herbertas nebūtų jai rašęs

283
laiško. Tie jo žodžiai - tai artėjimas prie jos ir jos pačios
artėjimas priėjo, žingsnis po žingsnio, kitaip nė negalėtum
tikėtis, kad Tinos elgesys pasikeis. Tas tris dienas ir tris
naktis kaskart apėmus nevilčiai Eva Marija vis šnekėdavo­
si su Herbertu, tik kitaip nei su Maniu, savuoju laimės me­
džiu. Ir dabar, važiuodama automobiliu, tai darė - laimė,
vairavo Balduinas.
- Herbertai, Tina neištvers Tavo išėjimo. Ji visą kaltę
verčia man - man vienai.
- Ji per jauna tai suprasti, - įsivaizdavo jį sakant. - Ne­
sigraužk dėl to pernelyg, mieloji.
- O, kad tu būtum čia.
- Betgi aš esu čia, negi nejauti?
- Jaučiu, bet nesu tikra.
- Kas yra tikra netikra? Ir kas gali tai žinoti iš anksto?
Niekas, tačiau nereikia nuleisti rankų.
- Aš siaubingai bijau, kad tu neištversi ir suvisam pra­
žūsi, amžiams.
- Bet juk tu girdi mane, mieloji. Ojei užsimerktum, pa­
matytum. Užsimerk, mieloji, ir galvok apie mane.
Eva Marija atlošė galvą - kuodas trukdė atsiremti, ji vis
delsė paklusti Herberto siūlymui.
Ką gi ji turėtų pamatyti?
Išvydo keistą reginį: kalnų slėnis, jame namai iš skal­
dytos uolienos ir molio, saulės nutviekstos ganyklos, atai­
di tylus būgnų tratėjimas - vis garsyn. Vyrai ir moterys su­
sikabina ir ima šokti, garsiai išrėkdami „džiu-džiu“ - kaip
jauni berberai per nuotakos žvalgytuves. Jie priartėja vie­
ni prie kitų ir vėl nutolsta, pirmyn atgal, viliodami vienas
kitą ir vėl nusigręždami. Tuomet prapliumpa lietus, jie tie­
sia rankas į dangų gaudydami lietaus lašus, tie žmonės
juokiasi nuoširdžiai lyg vaikai ir atrodo lygjie artėtų - štai
jau visai čia pat. Eva Marija kone įžvelgia jų veidus. Tarp
jų yra ir ne berberas, galvą duotų nukirsti - tai Herbertas.

284
 Nesusitvardžiusi ji sukliko, mestelėjo ranką pirmyn -
pirštų galiukai palietė priekinį stiklą.
- Ten! Ten priekyje - Herbertas.
- Esi tikra? - Balduino žodžiams antrino stabdžių cypi­
mas. Tai sugrąžino ją į tikrovę.
- Ne, atleisk. Aš tik... užsisvajojau. Ir išvydau Herbertą -
visai arti, paliesti galėčiau. Jį ir tą vietą, kur kasmet šven­
čiama Santuokos šventė. Mačiau vaizdus, Herbertas seniai
kalbino ten nuvažiuoti ir atšvęsti mūsų sidabrines vestu­
ves. Kokia aš kvaiša.
- Galbūt dabar jis kaip tik ten.
- Liaukis, Balduinai! Aš amžinai prisisvajoju.
- Svajos - tai ateities pranašai.
- Taip? Tuomet, manau, verčiau jau nesvajosiu, nes ši­
taip juk, prisišaukusi Michaelį, praradau Herbertą.
- O gal Herbertąjau buvai praradusi?
- Jei ir taip - kas tuomet? Ar ne tas pats galas, kad ir
kaip samprotautum.
- Bet juk ir atradai ką nors.
- Senuosius berberų papročius, taip žavėjusius Herber­
tą. Manęs ne. Nė menkiausio noro neturėjau vinguriuoti
furgonu Aukštojo Atlaso keliais ir vis sukti galvą ką šian­
dien virsiu ir kur galėsiu išskalbti mūsų rūbus - sakau tau. -
Prisiminus tai ir vėl sukilo pasipriešinimas, ji galbūt dažnai
klysdavo, tačiau šiuo požiūriu nė per sprindį. Tai tik Her­
bertui būtų smagu be paliovos persirenginėti berbero su­
tuoktuvių drabužiais ir siūbuojant klubais klykauti „džiu-
džiu“. - Tai ne man! - tarė ji balsu ir kiek pyktelėjo pama­
čiusi Balduiną plačiai šypsantis.

Dienos ėjo, karščiai atlėgo, prapliupo liūtys, tačiau oras

buvo palyginti švelnus. Rugsėjy Maniui pradėjo kristi la­
pai, tačiau katalpos tai, regis, nėmaž neliūdino. Ji stovėjo
aukštai iškėlusi galvą o kai ateidavo Eva Mariją patikliai

285
linktelėdavo. Ilgainiui ji susivokė, kadjos draugės katalpos
pastarųjų savaičių susirūpinimą derėtų sieti ne su kvaišalų
naudojimu javainių gamybai, o veikiau su nuogąstavimais
dėl Tinos. Manis nujautė, kad Tinai taip nutiks.
Evos Marijos pastarųjų dienų svajonės apie kelionę į
Afriką nesusilaukė iš Manio jokio atgarsio. Gal ji pavydi
Herbertui?
- Tau nederėtų šitaip, - tarė Eva Marija. - Tai tik svajo­
nės, o, žinia, svajonės - tai tuščios viltys, bent jau maniš­
kės, juk praėjo kone du mėnesiai.
Ji nutilo, nes buvo uždraudusi sau net galvoti apie tai.
Nutarė verčiaujau grįžti prie darbo ir pakalbėti su Šernu apie
tai, jog gal derėtų paskirstyti jų kapitalą taip, kad jiems liktų
užtektinai pinigų net ir tuomet, jei biržoje kas atsitiktų.
- Bet mes joje tiesiog puikiai įsitvirtinome, - priešinosi
Šernas. - Eina lyg sviestu patepta.
- Bet kurią akimirką viskas gali pasikeisti, - tarė Eva
Marija, po to pridūrė, - kaip ir visur.
- Taip, bet ką nors pastebėję, imtumėmės priemonių -
mes juk nuolat sekame kursą ir neįmanoma, jei nėra jokių
ženklų, kad viskas žlugtų per vieną naktį.
- Vis dėlto... - nenusileido Eva Marija. Ji neturėjo jokių
svarių argumentų ir nė pati negalėtų paaiškinti, kodėl jai
staiga, ištisas savaites nieko neveikus, bent jau nerodžius
jokios iniciatyvos, staiga prireikė visa sutvarkyti. Šernas,
galbūt pamanęs, kad ją kaip anksčiau apėmė įkvėpimas,
sutiko. Nors perkreiptas jo veidas liudijo, kad jis visai ne­
linkęs tvarkyti rentos ir vertybinių popierių.
Kitą dieną Eva Marija išgirdo Semą sakant Balduinui:
- Tai blogiau nei būtų man vienu kartu ištraukusi visus
dantis. Kas gi darosi tai mūsų fėjai?
- Liaukis! - ramdė jį Balduinas. - Padėk verčiau užkel­
ti žaliavą į viršų. Panašu, bus lietaus ir mano geležis, nė ne­
spėjusi tapti tvirtais jaunikaičiais, surūdys. Tavo raume-

286
 nims tai būtų tik į naudą. Kai pagalvoju, kaip tas Michae­
lis galėjo užsiauginti tokius bicepsus...
Eva Marija nesusilaikiusi šyptelėjo. Tas Balduinas ne iš
kelmo spirtas - toks gretinimas Šernui būdavo lyg buliui
raudonas Skurlis, tad, įveikęs prigimtinį tingumą jis ėmėsi
krauti geležies luitus į keltuvą. Suktuvas pakilo - ir prasi­
dėjo sunkus fizinis darbas. Kiek pažiūrėjusi, kaip plūkiasi
vyrai, Eva Marija nutarė pagaminti jiems kokio gaivaus
gėrimo.
Ji jau buvo besukanti į virtuvę, bet tuomet pamatė pašti­
ninką. Išėjusi ji abejingai paėmė iš jo šūsnį laiškų. Savo
paštą iš gyvenvietės „Prie malūno“ ji buvo peradresavusi
čią tačiau tegaudavo vien sąskaitas. Kas gijai rašys? Alek­
sas žinių iš Brandenburgo kasdien atsiųsdavo elektroniniu
paštu, net ir tėvai įgijo elektroninį paštą - šitaip buvo kur
kas greičiau, o vakarais jie susiskambindavo.
- Dėkui! - tarė ji pamaniusi, kad viršun į dirbtuvę laiš­
kus nuneš kartu su gėrimu. Arbatos virimas vis dar buvo
Balduino priedermė. Ji padėjo laiškų šūsnį virtuvėj ant sta­
lo, pasiėmusi vaisių dubenį, išsirinko po du apelsinus, du
greipfrutus ir granatus, išspaudė juos, įmetė į ąsotį ledo ir
supylė sultis, išsiėmė iš spintos tris stiklus ir padėklą ir jau
žadėjo dėti ant jo laiškus, tačiau tuomet iš tos šūsnies išsly­
do atvirukas. Ir ji atpažino braižą.
Herberto braižą be jokios abejonės, nors ir buvo rašyta
raudonu rašalu - jis juk naudodavo tik mėlynas kapsules.
Raudona - tai jos mėgstamiausia spalva. Gal sapnuoja? Ji
toptelėjo, stvėrė atvirlaiškį, jis vis slydo iš ranką galiausiai
suėmė pirštais tą ploną kiek atspurusiais kraštais atviruką.
Jis buvo iš Kasablankos, tikrai iš Herberto - jai.
Mieloji Eva Marija, - rašė jis, - dabar esu Kasablanko­
je. Niekur kitur Maroke netarpsta taip skurdas ir drauge
prabanga, o žmonėms, keturiems milijonams gyventoju, tai
nekelia nė menkiausios nuostabos. Šiandien pajūriu nuėjau

287
iki pat Sidi Bouzido - tau patiktų. įsibridau į vandeni ~ vie­
nas kaip pirštas - ir kalbėjausi su Atlantu. Ar tik nepasko­
linai tujam savo balso? Tikiuosi, tau ir vaikams einasi ge­
rai. H.
Eva Marija šoka pro duris - visai užmiršusi gaivųjį gė­
rimą. Nėmaž neberūpėjo jai ir laiškai jos draugams - tik
džiūgavo gavusi žinių iš Herberto. Jis gyvas! Jam viskas
gerai! Ji prisispaudė atviruką prie krūtinės, nubėgo prie
keltuvo šachtos ir atlošusi galvą šūktelėjo Balduiną ir Še­
rną. Tuo pat metu jai tiesiai virš galvos kažkas subildėjo,
po to išgirdo vyrus šūktelint:
- Kas nutiko?
- Ateikit! Kuo greičiau! Tuoj pat. - Jai buvo taip sil­
pna, kad neįstengė nė žingsnio žengti, ką kalbėti apie li­
pimą laiptais. Vis nekantravo, kada gi jie pagaliau nu­
lips. - Greičiau! - riktelėjo ir, nežinodama ko stvertis,
žengė prie geležimi kaustytos šachtos. Ak! Mažajam ko­
jos piršteliui brūkštelėjus per geležinį rėmą, nusmelkė
skausmas, - bet kas tas skausmas, palyginti su žiniomis
iš Herberto. Ji netvėrė džiaugsmu, norėjo apglėbti visą
pasaulį ir jau kone alpdama pajuto, kad staiga akyse ap­
temo ir visa, net Balduino kojos, kurias dabar išvydo,
kažkaip keistai išrodo. Rudi atversti aulai šokčiojo tai
šen, tai ten.
- Mergužėle, kas gi tau dabar? O Dieve, kraujas! - Bal-
duinas pagaliau išlindo iš už šachtos, jam už nugaros - Še­
rnas, tačiau jie visai nekreipė dėmesio įjos tiesiamą atviru­
ką, - prišokę žiūrinėjo jos krūtinę.
- Liaukitės! Ar su protu susipykot? - atstūmė juos.
- Bet tau bėga kraujas, pažiūrėk - viskas kruvina.
Eva Marija nudelbė akis:
- Tai rašalas. Raudonas rašalas - idiotai.
- Ji pavadino mus idiotais, - įsižeidęs tarė Šėmas Bal-
duinui.

288
 - Nederėtų pykti, matai juk - jai šokas, - palinkdamas
prie jos tarė Balduinas.
Pasirodo, ji tįsojo ant grindų - nė pati nežino, kaip ten
atsidūrė. Tačiau atviruko neišleido iš rankų ir, kai draugai
šokinėjo aplink ją, tik dar tvirčiau jį spaudė.
- Liaukitės pagaliau! Man nieko bloga nenutiko - dargi
priešingai!
- O kas čia? - Balduinas pirštu bedė į jos dešinę koją,
tikriau sakant, į mažąjį pirštelį, kuris dydžiu dabar kone
prilygo didžiajam pirštui.
Ji suspigo iš siaubo. Ilgokai truko, kol įstengė draugams
išaiškinti, kaip viskas buvo. Balduinas nunešė ją į lovą ir at­
sargiai numovė basutes, Šernas tuo tarpu atnešė vaistinėlę.
- Panašu, susilaužei, - tarstelėjo Balduinas. - Ar labai
skauda?
- Ne. Taip. Man nusišikt, ar susilaužiau aš ką ar ne. Jūs,
netikšos, ar galite bent minutę paklausyti?
- Ji pasakė nusišikt, - priblokštas tarė Šernas. - Ji nie­
kada nevartodavo to žodžio, tik aš.
- Ir pavadino mus netikšom, - pridūrė Balduinas.
- Ir dar idiotais.
- Fėja, ar tik neišsikraustei iš galvos?
Lyg skęstantis jūroje ji pamosavo jiems prieš nosį atvi­
ruku. Neįtikėtina! Po du mėnesius trukusios kankinamos
tylos ji pagaliau gavo iš Herberto atviruką, o jos geriausi
draugai elgiasi lyg visiški avigalviai.
- Ei, taigi čia Kasablanka, - tarė Balduinas pažvelgęs į
atviruką. Na, pagaliau! - atsikvėpė Eva Marija.
- Panašu, - atitarė Šernas. - Juk ten filmuotas tas garsu­
sis filmas.
- Pažvelk man į akis, mažyte! - sududeno Balduinas
mėgdžiodamas Humphrey‘ų Bogartą.
- Ei, ar tik ne iš Kasablankos veži tą savo geležį? - pa­
siteiravo Šernas.

289
 - Atvirukas man, - atsikrenkštė Eva Marija, - iš Her­
berto.
- Kodėl iš karto nesakei?
Lietaus lašai barkšnojo į stogą kaskart vis stipriau ir
garsiau, vis merkė lauke Balduino geležį, tačiau jam tai ne­
berūpėjo. Niekas nebebuvo svarbu - vien Herberto atviru­
kas. Tai trijulei jis reiškė labai daug. Eva Marija tiesiog ne­
tvėrė džiaugsmu, tačiau kaskart ją apnikdavo abejonės ir
liūdesys.
- Jis rašo man lyg nepažįstamai mylimajai, - atsiduso ji.
Šernas pasikasė galvą, pasitrynė nosį:
- Iš tikrųjų. Atrodo, lyg būtų surašęs ekskursijos vado­
vo žodžius. Argi ne?
- Herbertui nė nereikia vadovo, - paprieštaravo Eva
Marija. - Afrikąjis pažįsta kaip savo penkis pirštus. Ir Ma­
roką taip pat, o berberai ir islamas - tai jo arkliukas.
- Ir Atlantas, - pridūrė Balduinas.
- Ne, - užginčijo Eva Marija, - tikrai ne. Herbertas visuo­
met bijodavo vandens, jam net menka bala keldavo įtarimą.
Per atostogas mes niekada neapsistodavome prie jūros, ant
ežero kranto ar netoli upės. Savo norujis neliptų į jokį laivą,
net Reinu niekada nėra plaukiojęs, ką kalbėti apie Atlantą -
juk tai ne koks menkas klanas. Herbertas negalėjo pakęsti lie­
taus -jis, tiesiogine žodžio prasme, bijojo vandens.
- Tad kodėl kiaurą dieną vaikštinėja pajūriu? - bakste­
lėjęs sau į kaktą, paklausė Šernas.
- Nesuprantu ir aš. - Ji niekaip negalėjo susivokti. Her­
bertas niekada neplaukiodavo, jis net vonioje nesimaudyda-
vo - tik palįsdavo po dušu, nors ir tuomet vengdavo ilgai
stovėti tiesiai po vandens čiurkšle. Ir staiga - vaikštinėja sau
prie jūros, dargi prie vandenyno, kuris, žinia, gali įsišėlti.
- O aš suprantu! - šyptelėjęs Balduinas išdėstė painius
samprotavimus, kurie prasidėjo tokiu klausimu: - Tu tie­
siog pamišusi dėl vandens, argi ne, fėja?

290
 - Taip, bet nesuprantu, kaip tai susiję su...
- Lenk medį, kol jaunas! Tu mėgsti vandenį, jis ne. Kad
jį pradėjo traukti Atlantas ir kad ėmė su juo, lyg girdėda­
mas tavo balsą, kalbėti, reiškia ne ką kita, o tai, kad jis no­
ri išlipti į kitą krantą.
- Kalbi apie jo orientaciją? - dvejodamas tarstelėjo Še­
rnas.
- Be abejo, ne seksualinę, veikiau apie metafizinę.
Po to jis suvardijo visa, kas liudijo Herberto metafizinį
arba prigimtinį pasikeitimą. O kitą dienąj i gavo atviruką iš
Bir Jdido. Po to iš EI Jadidos, Sidi Smailo, Safi ir Esaoui-
ros. Eva Marija pasitikdavo paštininką kone prie vartų ir,
dar nė nespėjus paklausti, ar jai nieko nėra, jis ištiesdavo
Herberto atviruką. Juose jis nuosekliai aprašė savo kelionę
palei jūrą, iš šiaurės vakarų link. Pasakojo apie paplūdi­
mius, pasiekiamus tik visureigiais ar pėsčiomis, rašė, kad
mokosi arabų kalbos ir valgyti kaip naujieji jo draugai -
trim dešiniosios rankos pirštais, apie tenykščius sutuoktu­
vių papročius. Ir nė menkiausios užuominos apie prašmat­
nųjį furgoną.
Taip buvo savaitę, tačiau netrukus Evos Marijos
džiaugsmas apkarto. Matyt, Herbertas dėl jos „išdavystės“
gana trumpai tesisielojo ir, jei ir buvo kada svarstęs, ar ne­
reikėtų nutraukti to niekam tikusio gyvenimo, dabar apie
tai nė negalvojo.
Andainykščio Herberto neliko nė ženklo. Tas nepa­
prastai pedantiškas žmogus dabar valgė pirštais, dargi
nežinia iš ko gaminamus patiekalus, ką kalbėti apie abe­
jotiną jų patiekimo būdą. Valgė iš bendro dubens, be jo­
kių stalo įrankių, suminkydavo kuskuso rutuliuką ir, su­
ėmęs trim dešiniosios rankos pirštais, dėdavosi į bumą.
Dabar, kaip rašė, vilkėdavo kaftaną - tiesiai ant apati­
nių, avėdavo smailianoses odines šlepetes - tetrūko tur­
bano.

291
 Kas vakarą ar kai užeidavo ūpas, jis siųsdavo atvirukus -
„masa 1-chair“, labanaktis, arba „salam“, sveika. O ant atvi­
ruko, siųsto iš Esaouiros, puikavosi „ma‘a s-salama“, greta
vertimas - „viso gero!“ ir tai išspaudė jai ašaras. Be abejo,
pykčio ašaras. Ji pasijuto atstumta, tokia kvaila.
Eva Marija nusprendė nebekvaršinti galvos dėl tų atvi­
rukų. Juk šitaip elgdamasis Herbertas vieno tetrokšta - pa­
rodyti, kad ji jam nebereikalinga, kad vienam jam tik ge­
riau. Jis išsinėrė lyg gyvatė iš savo odos ir paaiškėjo, kad
yra nepataisomas avantiūristas, gyvenimo malonumus
mėgstantis žmogus. Nenustebtų, jei netrukus jis prabiltų
apie žavią berberę arba dailiai sudėtą arabę.
Pirmajame atviruke, siųstame iš Kasablankos, jis rašė
neva Atlantas bylojęs jam jos balsu - vėliau apie tai nebu­
vo jokių užuominų. Eva Marija tarė sau: anoks čia kompli­
mentas, jei moteris asocijuojasi su siautėjančių bangų
griaudėjimu ir mūša. Ji ir vėl prisitaikė tai sau - tąjuk pui­
kiai mokėjo.
Galbūt derėtų sekti Tinos pavyzdžiu - ji visai abejingai,
nė žodžio netarusi, išklausė pasakojimo apie tai, kad Ma­
roke jos tėvas atgavo gyvenimo džiaugsmą. Galėtum ma­
nyti, kad Tinai nieko kita nerūpi - tik studijos ir tas mišrū­
nas iš šunų prieglaudos, kurį ne kas kitas, o Aleksas dabar
vedžioja kasdien pasivaikščioti. Kartais net po kelias va­
landas. O apie dabartinį tėvo gyvenimą ji teikėsi pasakyti
tik tiek: Šplitų šeimoje kiekvienas vadovaujasi savo nuosa­
va galva.
- Kad ir kokie būtų padariniai! - piktai pridūrė Aleksas,
kuris dėl sesers, nors ir buvo alergiškas gyvūnų plaukams,
apsikentė su jos atvilktu šunėku. Negana to - šuniui atite­
ko Alekso mėgstamiausias dubuo, kuriame rytais užsipil­
davo dribsnių. Dabar į jį buvo kraunamas šuns ėdalas ir ki­
šamas į šaldytuvą kuriame vietos ir taip ne per daugiausia.
Šlykščiau nė negali būti: užsimanai kepeninės dešros, atsi­

292
darai šaldytuvą, o ten - tam kiemšuniui supjaustyti galvijų
viduriai.
„Neištversiu!“ - rašė Aleksas elektroniniu paštu. Pana­
šu, kad brolio ir sesers keliai netrukus išsiskirs.
Šplitų šeima baigia galutinai suirti, pamanė Eva Marija,
tačiau ne vien dėl jos kaltės. Ji mielai pasidalytų ta atsako­
mybe su Herbertu, tačiau tai neįmanoma - jis juk niekad
nerašo savo adreso.
- O kas, jei kuris mūsų vaikų sunkiai susirgs? - klausė
ji Balduino ir Šerno, kurie, kad ir ne visuomet pritardami,
kantriai išklausydavo jos. Balduinas, nors ir nepažinojo
Herberto, negailėjo kritikos šiam taip toli nukakusiam sa­
vosios lyties atstovui.
- Jam stinga atsakomybės, - atitarė jai Šernas. - Tėvas
jis pagaliau ar ne?
- Šernai, to jau per daug. Aš padori ištekėjusi moteris,
užmirškime Michaelį. Beje, kaip jam sekasi?
- Kalbėjome apie Herbertą, - priminė Balduinas.
- Gaudyk vėją laukuose - jis nė nesiteikia pranešti, kurjis
yra ir kaip galėtume jį surasti, jei prireiktų. Šiaip ar taip mes
juk jo šeima, net jei dabar jis leidžiasi maitinamas, šokdina­
mas ir prausiamas kokios būtybės didelėm it migdolai akim.
Šie malonūs patarnavimai buvo smulkiai aprašyti iš
Marakešo atsiųstume atviruke. Šį kartą Herbertas svečia­
vosi pas labai turtingus žmones, kurie netgi laikė tarnus.
Tačiau svečiui iš Kelno minėtaisiais būdais patarnavo šei­
mininko duktė. Vien nuo tos minties Eva Marija užsiplies­
kė labiau nei vandens vonelėje kaitinamas kuskusas.
- Didelių it migdolai akių ten nėra, - tarstelėjo Baldui­
nas ir tas jai pasirodė dar labiau įtartina.
- Veikiausiai akys ne itin svarbu, kai liula didelės krū­
tys, klubai ir pilvas lyg nėštumo penkto mėnesio sulaukus.
Dabar jau žinau, kodėl Herbertui ten taip gera - jis visuo­
met jautė silpnybę storoms moterims.

293
 Nebetverdama pykčiu ji pašoko, prisiekė sau - dabar,
kai gaus iš Herberto atviruką, nė neskaičiusi sudraskys į
skutelius ir niekad daugiau nebebėgs pasitikti paštinin­
ko.

Eva Marija laikėsi žodžio. Kitą dieną j i matė pro langą

kaip Balduinas nuėjo pasiimti pašto, persimetė su paštinin­
ku keliais žodžiais ir netrukus pasirodė pas ją. Ji žaibiškai
įbedė akis į kompiuterio ekraną - dėjosi žiūrinėjanti kur­
sus. Į draugo beldimą neatsiliepė, tad, tris kartus bilstelė­
jęs, jis žengė pro duris.
- Tai tau, fėją šis tas sudraskyti. Iš Imilchilio.
- Ne! - sušuko ji ir taip staiga pašoko, kad bildėdama
nuvirto kėdė. Bet tai jai buvo nė motais. - Ne! Ne! Ne!
- Taip, taip, taip. Teks perskaityti. Čia juodu ant balto
parašyta.
Balduinas pamosavo atviruku jai prieš nosį, tačiau, kai
ji jau buvo bestverianti, žaibiškai pakėlė ranką. Jis buvo
toks aukštas, kad pasiekti atviruką galėtum nebent šoktelė­
jęs kaip Futuras.
- O kuo gi ypatingas tas Imilchilis? - parūpo Balduinui.
- Ten vyksta santuokos apeigos, - burbtelėjo Eva Marija
ir per skruostus jai pradėjo riedėt ašaros. To jau per daug!
Bet kas, tik ne tai! Mieloji, ką manai, jei sidabrines vestuves
atšvęstume Imilchilyje? Dabar jis ten, bet ne su ją su kita
moterim, nė abejoti neverta - su ta turtingų tėvų dukrą kuri
jį maitino ir iki pusiaunakčio šokojam ir prausė lyg kūdikį...
- Tai kas? - paklausė Balduinas. - Kas tau kliūva? Ta­
vo vyras juk vedęs - taigi tave. Galbūt jį ten pakvietė į ves­
tuves. Kas gi čia bloga?
- Tai prieštarautų papročiams. Santuokos apeigose gali
dalyvauti tik poros - tie, kas myli vienas kitą svečiams tuo
metu nevalia įžengti į tą vietovę. Kaip byloja berberų le­

294
genda, savotiška Romeo ir Džuljetos istorija, - tai meilės
išsipildymo vieta.
- Tuomet tavo Herbertas jau pasitraukė iš to žaidimo.
- Visai ne, —sušniokštavo Eva Marija. —Jei ankstesnis
partneris nustoja mylėjęs, galima susirasti kitą. Taip net ge­
riau - tuomet už nuotaką nebereikia mokėti išpirkos.
- Kaip tik taupiems žmonėms. Čia dar yra apie ežerą, ku­
rį jis norėtų pervardyti. Tas ežeras vadinasi „Lac Tislit“. -
Gal tau tai ką nors sako. Man visiškai nieko.
- Tai ežeras, kurį, bergždžiai laukdamas mylimosios,
priverkė vienas jaunuolis, - šmukštelėjo Eva Marija.
- Na, bet tavo vyras toli gražu ne jaunuolis.
- Tai visai nesvarbu, - purkštelėjo ji.
- Kad ir kaip būtų, įdomi istorija.
- Liūdna! - šniurkštelėjo Eva Marija.
- Taip, juoba Herbertas dabar ketina pavadinti šį ežerą
savo vardu. Keista!
- Ką pasakei? - Eva Marija, užmiršusi skaudamą kojos
pirštą, pašoko, stvėrė atviruką, tuomet suklikusi iš skaus­
mo klestelėjo ant grindų ir pradėjo skaityti:
Sveika, Eva Marija, taigi pasiekiau Imilchilį. Namai čia
iš molio ir skaldytos uolienos, jie stovi slėnyje, tolumoje
matyti Aukštasis Atlasas. Čia plūste plūsta laimingi įsimy­
lėjėliai, jie šoka ir dainuoja išrėkdami savąjį džiu-džiu -
po penkių dienųjie apglėbs vienas kitą kaip vyras ir žmo­
na. Viską atiduočiau, kad tik galėčiau tave apkabinti! Bet,
matyt, likimas man lėmė Tislitą (atsimeni juk?). Gal tam
ežerui reikėtų duoti mano vardą, kaip manai? Praėjusią
naktį svajojau apie tave, kaip lietui lyjant mudu šokame
šlapioje pievoje - visi čia tikisi lietaus. Aš dar kiek pabū­
siu čia, tu esi man labai artima. Tavo Tislitas.
Atvirukas buvo išsiųstas prieš tris dienas.
- Ar viskas gerai, fėja?
- Taip, jei parūpinsi man lėktuvo bilietą į Marakešą. Ten

295
išsinuomosiu visureigį ir nusisamdysiu vadovą - turiu dau­
gių daugiausia dvi dienas.
- Ketini priblokšti Herbertą? O jei nerasi jo?
- Jis laukia manęs. Šį kartą mano svajonės ne koks mui­
lo burbulas. Man tikrai gera, Balduinai.
- Žinojau, kad taip bus. Gal ateity tave reikės vadinti
Biržos fėja aiškiarege? Taigi palieki savo tarnybą ir mus ir
vyksti į Maroką?
- Ne suvisam. Grįšiu. Galbūt visai netrukus, galbūt grei­
čiau nei po dviejų savaičių, galbūt teks pasiblaškyti kiek -
matysim. Viskas įmanoma, jei tik jūs man padėsite - tu ir
Šernas. Tai nuotykis, tai rizika, bet tu juk visuomet sakyda­
vai, kad reikia nebijoti rizikuoti. Tai didelė rizika, kurią vai­
nikuos šokis su Herbertu lietuje. Prašau, Balduinai!
Balduinas padėjo jai, ir Šernas, tik Futuras, matydamas
kaip ji ir jos draugai lipa į automobilį, įsižeidęs pabruko
uodegą. Atsisveikindama ji linktelėjo Maniui ir nuo jos lai­
mės medžio atitrūkęs nukrito lapas, ji iššoko iš automobi­
lio ir pakėlė jį - savąjį sutuoktuvių Imilchilyje talismaną.

296
Kai moterys
pranoksta save, -
būkite atsargūs!

Ištekėjo Eva Marija vos

sulaukusi dvidešimties.
Trisdešimties ji jau buvo
dviejų vaikų motina ir
gyveno nuosavame
name. O perkopus per
keturiasdešimt? Vaikai
užaugo, vyras Herbertas
tebetaupo brangiam
automobiliui, kuriuo
ketina keliauti po
pasaulį, o ji vis dar
gyvena svajonėmis...
Ir kas galėtų pagalvoti,
kad tokia be galo padori
šeimos moteris kaip Eva
Marija staiga pasiners į
rafinuotą dvilypį
gyvenimą?

www.musuknyga.lt
ISBN 9955-14-112- 3