Mary Beth Keane

Šiltinė
romanas

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis

baltos lankos
 Versta iš:
Mary Beth Keane, Fever, Scribner, New York, 2013

Redaktorė
Dovilė Gimberienė

Korektorė
Ginta Valančauskienė

Maketuotoja
Eglė Jurkūnaitė

Viršelį adaptavo
Zigmantas Butautis

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: par­
duoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, moks­
linių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliote­
kos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-479-313-4 Copyright ©2013 by Mary Beth Keane
©Cover Design by David Litman
©Cover Photograph by Magdalena Zyzniewska / Trevillion Images
©Vytautas Petrukaitis, vertimas į lietuvių kalbą, 2020
©Baltų lankų leidyba, 2020
Skiriu Marty
 Jėzau, pasigailėk mano sielos
Užrašas ant Merės Melon (Mary Mallon)
antkapio šv. Raimondo kapinėse Bronkse
 Prologas

1899 m.

Diena prasidėjo nuo sugižusio pieno, o paskui ėjo tik blogyn.

„Paskubėjai“, - barė save Merė, kai porcelianinis pieno ąso­
tis buvo grąžintas į virtuvę pridurmui su pono Kirkenbauerio
įspėjimu elgtis rūpestingiau. Merė žinojo, kad ponas pavargęs,
nes vaikas kiaurą naktį verkė, dejavo ir prašėsi sūpuojamas.
Be to, ponas Kirkenbaueris nerimavo. Jos stengėsi jam padė­
ti: Merė, ponia Kirkenbauer ir auklė pakaitomis budėjo prie
berniuko, bet vaiko kambarys - tiesiai priešais tėvų, kitapus
koridoriaus; naujo namo grindlentės girgždėjo ir inkštė, o mo­
terys kartais užmiršdavo pritildyti balsą, kol galiausiai ponas
Kirkenbaueris su naktiniais marškiniais išėjęs iš šeimininkų
miegamojo paklausė, ką galima padaryti.
- Duok jį man, - tarė jis Merei. Jos pamaina tik prasidėjo,
ir auklė apsiblaususiomis akimis nuskubėjo į savo kambarėlį
užpakalinėje namo dalyje.
Antrą nakties nė vienam jų nerūpėjo, kad kiti mato juos
su naktiniais. Merė padavė tėvui berniuką, iš tikrųjų - kūdikį,
vis dar kūdikį. Berniuku visi jį vadino todėl, kad jis pats ėmė
save taip vadinti, nors kol kas toks nebuvo. Gal bus po kokio
pusmečio, bet dar ne dabar: papūstžandis, drūtomis kojelėmis
dar netvirtai vaikštantis, mieliau sėdintis kam nors ant kelių
nei ant bet kurios kėdės. Ponas Kirkenbaueris pašnibždomis

9
pasakė: „Jis labai šiltas.“ Tėvas priglaudė sučiauptas lūpas ma­
žyliui prie kaktos, tada grąžino jį Merei ir atsisėdęs ant kėdės
kambario kampe žiūrėjo, kaip ji sūpuoja berniuką ir pasako­
ja, kokių nuostabių dalykų jo laukia ryte. „Ar norėsi pamatyti
burlaivį? - paklausė Merė. - Ar norėsi pamėtyti akmenukus į
upę? Ar norėsi karštos bandelės tiesiai iš krosnies?“ Bet vaikas
tik spoksojo, verkė ir karštomis rankutėmis vijosi Merei aplink
kaklą - smarkiai, tartum juodu plauktų jūra, ji būtų jo gelbėji­
mosi ratas, kurį siaubingai baisu paleisti iš rankų.
Merė stengėsi per daug neimti į galvą to, kad jai buvo
grąžintas pienas, ir liokajaus veido išraiškos - jis tarėsi mėg-
džiojąs pono Kirkenbauerio miną - ir priminė sau, kad jos šei­
mininkas buvo išvargęs, kai papriekaištavo dėl pieno. Pavargę
jie visi, o kas žino, kokiu tonu jis iš tikrųjų kalbėjo, kai perdavė
žinutę liokajui. Šis jau pačią pirmą dieną Merei pasirodė esąs
nervingas tipas. Ponia Kirkenbauer vis dar buvo viršuje, mie­
gojo arba mėgino užmigti, o auklė maudė berniuką vėsioje vo­
nioje, trečią kartą per tiek pat valandų. Vaiko krūtinę šiek tiek
išbėrė, ir paryčiais ji pasiūlė uždėti šuteklį iš piene sumirkytos
duonos arba nubėgti pas kaimynę sėmenų aliejaus, bet Merė
paprieštaravo: ji jau mačiusi tokių bėrimų, praeis, tereikia po­
ilsio ir įsiūlyti vaikui ko nors pavalgyti. Kirkenbauerių šeima -
ne pati turtingiausia iš tų, kurioms kada nors tarnavo Merė.
Jų virtuvė nebuvo tokia šiuolaikiška, kaip tos, kuriose valgius
gamino Merė. Bet jie buvo geri žmonės, mokėjo jai gerą atly­
ginimą. Merė galėjo pirkti ir patiekti, ką tik norėjo, nors ponia
Kirkenbauer ir turėjo vieną kitą savo pageidavimą.
Kartais po vakarienės ponia Kirkenbauer padėdavo
šveisti puodus ir prikaistuvius. Merė suglumo supratusi, kad
pati nė kiek tam neprieštarauja. Šiaip namų ponia, kuri kiša
rankas prie puodų, prikaistuvių ir į podėlį, būtų nepakenčia­
ma, ir jeigu Merei kas būtų pasakęs, kad šitai nutiks, ji aps­
kritai nebūtų ryžusis čia tarnauti, bet dabar, čia dirbdama ir
po truputį visus pažindama, nustebo pamačiusi, kad jai tai
visiškai priimtina. Trys ponios Kirkenbauer seserys gyveno
Filadelfijoje, ir ji sakė labiausiai pasigendanti moteriškos
draugijos. Merė nuolatos mėgino išsiaiškinti, kiek rami jos
šeimininkė - gal vieną dieną sukaupusi drąsą užduos jai tokį
klausimą: ar ji visada buvo pasiturinti, ar tik tokia tapo, kai
ištekėjo už pono Kirkenbauerio? Kirkenbaueriai Dobs Feryje*
kol kas pažinojo mažai žmonių, todėl retai kviesdavosi svečių,
taigi Merei retai tekdavo gaminti valgį daugiau negu trims
šeimos nariams, tarnams ir sau pačiai. Pro namo langus ma­
tėsi Hadsono upė, tad sekmadieniais gražiu oru jie rengdavo
iškylas ant upės kranto ir visados pakviesdavo visus tarnus, tą
dieną negrįžusius į savo šeimą.
Merė paėmė liokajaus jai atkištą pieno ąsotį.
- Jis tikrai sugižęs? - paklausė, prikišdama ąsotį prie no­
sies. - Tikrai, - patvirtino, sukąsdama dantis, kad nesupykintų.
Ji greitai priėjo prie siaurų durų namo užpakalinėje da­
lyje išpilti pieno. Kai pasiliejo iš ąsočio, pasigirdo negarsus
„čiulpt“, ir Merė žiūrėjo, kaip oru nuskrenda it koks kietas
daiktas ir baltu gumulu nusileidžia už poros metrų šlapio­
je žolėje. Po kelių akimirkų bjaurus dvokas užpildė erdvę iki
tarpdurio, kuriame tebestovėjo Merė. Ji nuskubėjo virtuvėn,
atsinešė ką tik užvirusį virdulį ir, nusukusi galvą į šoną, apipy­
lė tą šlapią gumulą garuojančiu vandeniu. Atsisukusi dar spėjo

Dobbs Ferry - miestelis Niujorko valstijoje (čia ir toliau - vert. past).

pamatyti, kaip jis dingsta sukrekėjusiomis srovelėmis, kliūva
už žalių stiebelių ir sunkiasi į žemę.
- Čia visas? - paklausė sunerimęs liokajus, mesdamas
žvilgsnį į ilgą koridorių, vedantį į valgomąjį.
- Yra daugiau. Kur kas daugiau, - atsakė Merė. - Šitą
aš tik taupiau duonai, bet pamiršau, kad vakar vakare kepda­
ma panaudojau pasukas. Pasiskubinau. Ledas baigiasi. Atskė-
liau didelį gabalą į vaiko vonelę, o tam, kas liko iš luito, reikia
daugiau pjuvenų. Jiems būtinai reikia tikros šaldyklės - tokios
cinko sienelėmis. Į dėžės galą padėjau gerą pieną, bet šįryt...
Merei pasirodė, kad girdi žingsnius koridoriuje, tad iškė­
lė smilių, duodama ženklą liokajui palaukti.
- Kas šįryt? - paklausė šis.
Juodu buvo vieni. Neseniai išpjauti namo sienojai girgž­
dėjo nuo naktį pliaupusio lietaus svorio, ir dabar, nors visi iki
vieno langai buvo atdari, o visos durys plačiai pravertos ir pa­
remtos, kad neužsidarytų, oras viduje buvo alpus. Jis tiesiog
slėgė, ir visą rytą Merei atrodė, kad jos suknelės apykaklė ver­
žia nelyginant kilpa.
- Nieko.
Aiškinti neverta. Ponas Kirkenbaueris laukia valgomaja­
me su dubenėliu džiovintų šilauogių ir vis dar nebalinta kava.
- Štai, - tarė Merė pastatydama ąsotį su šviežiu pienu
liokajui ant padėklo. Jai teks ištaisyti klaidą ir iškepti naujos
duonos pietums, nors ant ruošos stalo tebeguli beveik visas
kepalas nuo vakar. Ta duona būtų visai gera, tereikėtų ją šiek
tiek paskrudinti ir užtepti gniužulėlį sviesto.
- Kaip šįryt jaučiasi vaikas? - paklausė liokajus. Jo kam­
barys buvo trečiame aukšte, todėl galėjo visą naktį miegoti.

12
 - Nei geriau, nei blogiau. Vargšelis.
Liokajus linktelėjo galvą.
- Dėl to pieno, Mere. Nieko kito negalėjai tikėtis per to­
kius karščius. Tikriausiai dėl jų vaikas karščiuoja. Aš ir pats
šiek tiek karščiuoju.
Ne visi liokajai buvo tokie geri. Kiekviename name, ku­
riame virėjavo, ji, rodos, susidurdavo su vienu ar kitu kraštu­
tinumu. Tarnai būdavo arba komanda, kurios nariai duodavo
vienas kitam ženklus staiga nutildami ar vogčia linktelėdami
galvą, arba būdavo varžovai ir kiekvienas stengdavosi apjuo­
dinti gerus kito darbus.

Merė buvo išdirbusi pas Kirkenbauerius vos mėnesį, kai ber­

niukas apsirgo, ir vėliau jai sunkiai sekėsi prisiminti, kokiomis
aplinkybėmis ji atsidūrė tokioje tolybėje - Dobs Feryje, kai
Manhatane buvo apstu laisvų darbo vietų. Alfredas 1899-aisiais
vis dar susirasdavo gerų darbų. Jis ir dabar kas antrą dieną
švariai skusdavosi, penktadienį gautą algą atiduodavo Merei -
būsto nuomos mokesčiams ir už maistą. Įdarbinimo agentūra
dažnai norėdavo siųsti ją į Naująjį Džersį, Konektikutą ar į va­
karinį Hadsono krantą, kur nevažiavo traukiniai, bet ji visada
atsisakydavo. Nebent ją samdydavosi trumpam, o atlyginimas
būdavo vertas pagundos. Dažniausiai tos šeimos galop nusi-
samdydavo prastesnę virėją, neįstengiančią įsidarbinti kokio­
je nors Manhatano šeimoje. Tačiau Merė galėjo gauti darbo
Manhatano šeimoje, tad kodėl ji sutiko vykti į Dobs Ferį, pas
moterį, kuri buvo ne tikra ponia, bet pati pusiau tarnaitė? Juk
tai matėsi iš to, kaip ši lenkdavosi prie šveičiamo puodo, kaip
žvalgydavosi po virtuvę riebalų dėmių. Gal taip nutiko todėl,

13
kad kai susipažino su ponia Kirkenbauer agentūroje, moteris
jai kažkuo patiko. Ponia nepaklausė Merės, ar ji krikščionė.
Neklausė, ar ištekėjusi, ar ketina ištekėti. Ji teiravosi vien apie
virėjos gebėjimą virti, o kai toji moteris kalbėjo apie maistą,
apie tai, kokia atsakomybė yra kiekvieną savaitės dieną ruošti
valgį, atrodė, kad ji kalba iš patirties.
- Ar kada nors esi raugusi kopūstus, ar juos visada per­
ki? - paklausė per pirmą jų susitikimą ponia Kirkenbauer,
ir Merė prisipažino niekada nedariusi nei vieno, nei kito. Ji
nepridūrė, kad joks kada nors ją samdęs darbdavys nenorėjo
raugintų kopūstų ir aštraus jų kvapo, sklindančio šalia gėlių
puokščių jų vestibiuliuose su įmantriais lubų lipdiniais. Jeigu
kokį vakarą Alfredas užsigeisdavo jų, išeidavo į gatves ieškoti
raugintų kopūstų pardavėjo, klajojančio po miestą su plienine
statinaite.
- Ar norėtum išmokti, jei kartą tau parodyčiau? Ar tu
greitai mokaisi?
„Kaip toli ta moteris atitrūko nuo savo gimtosios Fila­
delfijos - Žemutinio 1st Saido atitikmens!“ - pamanė Merė.
Tačiau atsakė paprastai:
- Taip.
Nejaugi tiek ir tereikėjo, kad galėtum tą vasarą prikalbinti
Merę palikti miestą? Gal alga buvo didesnė, negu ji prisiminė?
Ne. Po daugelio metų, kai ji turėjo marias laiko apie tai galvoti,
jei norėjo - kiekvieną dienos valandą, kiekvieną minutę, - tai
atrodė, kad jokie galai nesueina, o labiausiai ji stebėjosi prisi­
mindama, kaip ji, tik jaunesnė, išlipa iš traukinio ir laukia, kol
ją parveš pats ponas Kirkenbaueris, nes jie neturėjo vairuo­
tojo. Alfredas ją maldavo to darbo atsisakyti. Jis norėjo, kad

M
ji susirastų ką nors arčiau namų, žadėjo jai tokius fejerverkus
Liepos ketvirtąją, kurių ji niekada neužmirš. Jis jau kaupė ra­
ketas, bengališkąsias ugneles ir ketino pakviesti visus jų namo
gyventojus būti žiūrovais. Bet tais metais Liepos ketvirtoji pa­
sitaikė antradienį, o Merė nenorėjo, kad visa jos vasara suktųsi
apie vienintelę dieną, todėl paliko Alfredą 33-iojoje gatvėje, -
tegul sau žinosi. Galbūt tą pavasarį jis be užuolankų jai pareiš­
kė niekada jos nevesiąs. Ne todėl, kad jos nemyli, bet todėl,
kad jis netiki santuoka. Jų tėvynėje - puiku, yra papročių, ku­
rių nevalia laužyti, bet kam reikalinga Amerika, jeigu čia du
žmonės negali elgtis taip, kaip nori?
Keista, kad ji taip įprato prie Alfredo ir jųdviejų santy­
kių, kad sunkiai galėjo patikėti, jog kadaise būta meto, kai
norėjo už jo tekėti, kai manė, kad galop ją ves, kai apsigalvos,
kai pripažins sau ir jai, jog šitaip dera pasielgti. Dar sunkiau
buvo patikėti, jog ji kada nors manė, esą didžiausia jų bėda
ta, kad jie nesusituokę. Galimas daiktas, tada, 1899-ųjų vasa­
rą, ji pagaliau pripažino, kad jis iš tikrųjų kaip kalba, taip ir
galvoja. Nebuvo jokio slapto kodo, kurį jai reikėjo iššifruoti,
nebuvo jokių durų, į kurias ji galėtų belstis, kad jis apsigal­
votų. Ji nebuvo tokia moteris, kuri turėtų įkalbinėti vyrą ją
vesti. Daugybė kitų nertųsi iš kailio dėl tokios galimybės. Čia
ir buvo esmė, pamanė ji po daugybės metų, kai dar kartą su
smulkmenomis prisiminė tą vasarą. Tikriausiai čia ir glūdėjo
esmė: jos savigarba buvo užgauta. Ji norėjo jį pamokyti. Norė­
jo nuo jo atitolti, kad galėtų pagalvoti, galbūt sukaupti drąsą
ir jį palikti, pamėginti gyventi kitaip. Taigi tą vasarą ji išvyko,
palinkėjo jam sėkmingų fejerverkų ir pasakė gal grįšianti se­
kmadieniais, o gal negrįšianti - nelygu jos nuotaika.

15
 - Ir šeimoje yra vaikas, tiesa? - paklausė agentūros dar­
buotoja per tą pirmąjį susitikimą metusi akį į savo užrašus.
Merė pastebėjo, kad ponios Kirkenbauer drabužiai labai
dailūs, kiekviena siūlė vietoje, audeklas pabrėžia liekną jos fi­
gūrą ir tuo pat metu ją slepia. Ji buvo jaunesnė už Merę, gra­
žaus vokietės veido.
- Taip, vienas berniukas. Tai problema?
- Žinoma, ne, - atsakė darbuotoja. - Merė myli vaikus.
Tiesa, Mere?
- Myliu, - bejausmiu balsu atsakė Merė.
Ji mylėjo ne visus vaikus, bet tą berniuką išties mylėjo.
Nepraėjus nė keturiasdešimt aštuonioms valandoms nuo atvy­
kimo į Dobs Ferį, ji pamatė, kad neįmanoma neįsileisti mažojo
Tobajo į virtuvę, todėl liepė auklei jį palikti, įtaisyti ant grindų
su kokiu žaislu ir leisti jam stebėti. Gudrus berniukas linksmai
žaidė, kol auklės nebesimatė, tada ištiesė rankas į Merę, kad
pakeltų ir pats pamatytų, ką ši turi ant krosnies.
„Šaukštą“, - pasakė jis, kai norėjo paragauti. „Kaista“, -
įspėjo jis pamatęs iš puodo kylančius garus. Ji kasdien pasa­
kydavo jam po naują žodį, jis šį įsidėmėdavo ir po kelių dienų
reikia nereikia jį kartodavo, tarsi būtų žinojęs dar iki gimimo.
Be jo virtuvėje pasidarė labai nuobodu. Kai vaikas būdavo vir­
tuvėje, ji kalbindavo jį visą popietę.
- Tu geras berniukas, - sakydavo jam Merė.
Jis mušdavosi sau į krūtinę ir sakydavo: „Gėlas belniu-
kas.“ Jau rengdamasi rytais gerokai prieš atsikeliant visiems ki­
tiems name, ji nekantriai laukdavo, kada jis, stovėdamas savo
drūtomis kojytėmis, kyšančiomis iš po trumpų kelnių, putlia
rankyte tampys jai už suknelės. Ji klausydavosi, kada jis prieš

16
pusryčius ateis koridoriumi, pasileis bėgti taip greitai, kaip tik
gali, pas ją į virtuvę, norėdamas ją pamatyti, prispausti minkš­
tą žanduką jai prie skruosto ir ištarti jos vardą.
O paskui atėjo rytas, kai jis pas ją neatbėgo, rytas, kai jis
lėtai atpėdino, o nusigavęs į virtuvę tik atsisėdo kampe ir ste­
bėjo ją nieko nesakydamas. Putlūs jo žandukai buvo išraudę, o
kai palietė - karšti. Kai ji paėmė berniuką ant rankų, jo kūnas
buvo suglebęs, tarsi jau miegotų, o nešamas priglaudė galvytę
jai prie peties ir atsidavė jos valiai, išskėtęs kojas jai ant šlaunų,
nuleidęs rankas prie šonų.
- Nori duonos su uogiene? - paklausė ji tikrindama, mat
šį skanėstą jis mėgo labiau už viską pasaulyje. Bet jis tik spok­
sojo į ją blausiomis akimis, tarsi pernakt būtų tapęs vyresnis
ir išmintingesnis, o duona su uogiene jo nebejaudintų. Tarsi
duoną su uogiene be galo mėgęs berniukas buvo visai kitas nei
šis vaikas - rimtesnis, žinantis tai, ką žino kiekvienas suaugu­
sysis. Kelias minutes, kol sukiojosi su juo po virtuvę vardyda­
ma viską, ką jis mėgo valgyti, ji dėjosi nesuprantanti.
- Tobajas blogai jaučiasi, - pasakė auklei Merė, o ši - po­
niai Kirkenbauer. Trys moterys susirinko svetainėje, ten Toba­
jas ant pagalvės užmigo.
- Vakar per ilgai buvo saulėje, - pasakė motina, palietusi
jo veidą delnu. - Be to, vakar po vakarienės suvalgė visą tą
pyragą.
- Ar iškviesti gydytoją?
- Ne, - atsakė ponia Kirkenbauer. - Jį pagydys miegas.
Iki vakarienės pasitaisys. Palik jį čia.
Bet sveikata nepasitaisė, jo būklė tik pablogėjo, ir praėjus
keturioms dienoms nuo tada, kai apsilankęs gydytojas jiems

17
pasakė, kad nieko negalima padaryti, tik maudyti jį vėsioje vo­
nioje ir mėginti įkalbinti valgyti, tą pačią dieną, kai Merė patie­
kė ponui Kirkenbaueriui per naktį sugižusį pieną, prastai pasi­
juto ir ponia Kirkenbauer, paskui auklė, paskui liokajus, o tada
ir sodininkas, ateidavęs tik du kartus per savaitę ir visada su
jais pietaudavęs, kai ten būdavo. Atrodė, kad po Tobajo jie visi
susirgo vienu metu, tą pačią valandą, ir teatleidžia jai Dievas,
bet ji nekreipė dėmesio į visus kitus, kol įkišo kūdikį į vonią.
„Vonia“, - sukuždėjo Tobajas, kai Merė paguldė jį į vande­
nį pakišusi ranką po nugara, kad vaikas nepanirtų. Ji paleido
plaukioti ledo gabalų, kuriuos nuskėlė nuo luito, ir pasakė jam,
kad čia ledkalniai, o jis - laivo kapitonas, ir jo pareiga rūpintis,
kad laivas su jais nesusidurtų. Jis nesakė, kad jam šalta, nerei­
kalavo jokio žaislo. Neprašė motinos. Neverkė. Baigiant mau­
dyti, kai jo pirštai susiraukšlėjo lyg razinos ir buvo nebedrąsu
ilgiau jį laikyti vandenyje, ji susupo vaiką į švarią paklodę ir
sekė jam pasakas, kol jis gulėjo, pritraukęs kelius prie krūtinės,
susirangęs į kamuoliuką, tartum tebebūtų naujagimis. Susup­
tas į paklodę atrodė panašesnis į kūdikį drėgnomis garbano­
mis ir tokiais rožiniais skruostais, kad nutapytas tą akimirką,
ko gero, atrodytų kaip sveikas vaikas, pats sveikiausias, lyg ką
tik valandą lakstęs lauke žvarbią žiemos dieną.
Tada, septintą jo ligos naktį, po kelių valandų sūpavimo,
kol kiti šaukė ją iš tolimų kambarių, jo kūnelis suglebo, apsun­
ko jos rankose. Prie jos peties prisispaudusi berniuko galva
svėrė toną, jo kojos slėgė jai šlaunis kaip inkarai. Karštas jo
iškvėpto oro plazdėjimas, kutenęs jai kaklą pastarąsias kelias
valandas, pranyko. Merė ėmė sūpuoti jį greičiau, sakydama
sau, kad jis pasijus geriau ilgai pamiegojęs. Mat jis visą savaitę
deramai nemiegojo. Jam reikia gerai, kietai pamiegoti.

18
 Netrukus ji paguldė jį į jo lovytę ir nuėjo pranešti ponui
Kirkenbaueriui, vieninteliam kitam nesergančiam namiškiui.
- Jo nebėra, pone, - tarė ji ir, nesuprasdama ką daro,
uždėjo delną jam ant peties. Daktaras sakė, kad poniai Kir-
kenbauer negalima sakyti - ji galinti nepasveikti, todėl Merė
stengėsi neišsiduoti, kai atėjo jos slaugyti. Bet po savaitės po­
nia Kirkenbauer mirė taip pat tyliai kaip ir jos sūnus, o kitą
dieną - liokajus. Auklė ir sodininkas pasveiko.

Praėjus dviem savaitėms po berniuko mirties, pasirūpinusi jo

laidotuvių kostiumėliu, Merė susikrovė daiktus ir pėsčia nuėjo
į geležinkelio stotį, palikusi poną Kirkenbauerį vieną spręsti,
ką daryti su visais tais apdarais, tuo dideliu užkrėstu namu,
visais tais žaisliniais laivais, mediniais arkliukais, mažų batukų
ir kepuryčių kolekcija. Gal kalti sienojai, kalbėjo žmonės. Iš
kur jie buvo atgabenti? Gal kaltas sklypo nuolydis ir tai, kaip
upe teka vanduo. Gal kaltas vamzdis, išvestas iš išvietės namo
viduje. O gal kaltos marinuotos silkės ir kiaulių kojos, kurių
pirkti mieste savo virėjos prašydavo ponia Kirkenbauer. Gal
ponia nemokėjo tvarkytis namuose, nes buvo Filadelfijos ba­
kalėjininko duktė ir kopūstų raugintojo anūkė. Kaip jai pasi­
sekė, kalbėjo kaimynai, kad ją pastebėjo Aleksandras Kirken-
baueris. Kaip nepasisekė jam.
Žmonės kalbėjo, kad Europoje siaučia mirtis, ir Merės
gimtinėje, ir visų kitų tėvynėse. Skaitydamas amerikietiškus
laikraščius žmogus galėjo pamanyti, kad Europa - viena di­
džiulė ligonių palata. Ten žmonės mirė pakelės grioviuose, nu­
blokšti stipraus vėjo. Pasiklausius kalbų, Alfredo Vokietija ir
Merės Airija buvo panašios: žmonės kiekvieną minutę grum­
davosi, kad išliktų tarp gyvųjų, vienas kitą žudė dėl triušienos

19
troškinio dubens ir kasdien melsdavo, kad būsto stogas išlik­
tų vietoje. Gimus kūdikiui visi linkėdavo, kad šis liktų gyvas,
bet niekas nenustebdavo, kai jis galop mirdavo, mirdavo be­
veik visi, taip pat ir tiedu, kuriais rūpinosi Merė. Ji aštuonis,
devynis, dešimt kartų per dieną nešdavo juos prie kaimynės
ožkos spenio, idant šie galėtų žįsti, mat to negalėjo pasiūlyti
Merės sesuo, nes mirė juos gimdydama, negalėjo pasiūlyti ir
Merė, nes tuo metu jai buvo vos keturiolika ir savo kūdikių
ji neturėjo. Ožka leido jiems žįsti, bet jie vis tiek mirė, pir­
ma berniukas, paskui mergaitė, o tada Merės senelė jai pasakė,
kad metas vykti iš Airijos, vykti, kol dar gali. Amerikoje, sakė
senelė, žmonės taip lengvai nemiršta. Ji spėjo, kad Airijoje ne­
tikęs oras. O gal mėsa.
Bet Merė netruko sužinoti, kad Amerikoje žmonės irgi
miršta. Tik mirtis čia būdavo klastingesnė, tam tikra prasme
žiauresnė, nes atrodydavo, kad ji visuomet ištinka netikėtai.
Iš pradžių Merė jos nepastebėdavo, bet paskui ėmė matyti
ją visur aplinkui. Žmogus atstumia valgio lėkštę, nes „netu­
ri apetito“. Po pietų jį suima miegas. Jis pajunta nuovargį, šis
virsta sloga, išbėrimas virsta ugnies žiedu, sloga - karštine,
ši nustekena žmogų, ir jam nebeįmanoma padėti. Jei žmonės
nemirdavo nuo ligų, jie žūdavo gaisruose, juos pervažiuoda­
vo tramvajai, jie paskęsdavo upėje, uždusdavo, įkritę į anglių
šachtą ir neįstengę išsiropšti atgal į paviršių. Kaimynai, nepa­
žįstami žmonės gatvėje, turgaus prekiautojai, vaikai, kunigai,
dvarininkai, kilmingos damos. Jie visi mirdavo, ir kiekviena
mirtis būdavo žiauri. „Tai ką žmogui daryti?“ - svarstė Merė
pro traukinio langą spoksodama į Hadsoną ir skaičiuodama
minutes, kai vėl pamatys Alfredą.

20
 Bet šįkart mirė tas mielas protingas berniukas. Kuo įsa­
kmiau ji liepė sau galvoti apie ką kita, tuo labiau galvojo apie
jį, tarsi keltų juodą brezentą ir matytų po juo kažką siaubinga.
Ji neįstengė žiūrėti ilgai, tik žvilgčioti. Į jo veidą. Į tą keistu
kampu krintančią šviesą Kirkenbauerių virtuvėje. Į jos rankas
slegiantį negyvą apsunkusį kūnelį.
Kai juodu su Alfredu neseniai kalbėjosi apie santuoką ir
sugebėjo nepakelti balso, jis paklausė, ar ji nori vaiko. Jeigu
nori, tuomet padėtis keičiasi. Tuomet jie turės susituokti vaiko
labui.
- Bet aš maniau, kad tu to nenori, - tarė Alfredas, ir ji
suvokė tikriausiai ką nors tokio sakiusi pati. Ne todėl, kad ne­
manė, jog vaiką mylėtų, ir ne todėl, kad nemanė, jog būtų gera
motina. Ji žinojo, kad vaiką mylėtų įnirtingai, visa savo esybe.
Galvotų apie jį (ar ją) kiekvieną savo gyvenimo minutę, - čia
ir slypėjo pavojus. Jie tokie gležni, ir tiek daug laiko reikia, kol
sustiprėja. Merė prisiminė sesers vaikus, susirangiusius vienas
prie kito savo lovelėje, paskui mergytę, jau vieną - kaip bū­
dama vos aštuonių dienų ji, rodės, ieškojo savo broliuko, taip
kietai sugniaužusi naujagimės kumštelius, kad vieną dieną
Merė patikėjo, jog ji gali išgyventi. Ji prisiminė poną Kirken-
bauerį tą dieną, kai pasitiko ją stotyje, - jis visiškai nenumanė,
kas jo laukia.
„Atsiprašau, kad išvykau“, - pasakys ji Alfredui, nuste­
busiam, kad grįžo taip greitai. Bet nepasakos jam, kas atsiti­
ko, nes kaip galėtų paaiškinti kam nors apie tą berniuką, tą
kūdikį? Nuo ko ji galėtų pradėti? Užtekdavo akimirką apie
jį pagalvoti - kaip jis stipriai įsikibdavo savo maža rankyte,
apie jo pilvuką, kaip sėdėdamas ir kąsdamas apelsiną linksmai
mostaguodavo kojytėmis, - ir nuo menkiausios minties apie jį
Merei imdavo šniokšti ausyse, tarsi kas būtų įmetęs ją į vande­
nyną su pririštu prie kojų svarmeniu.
Ne, nusprendė ji. Ne. Ji grįš namo, stengsis užmiršti ir
darys tai, ką darė visada: sunkiai dirbs ir kasdien dėkos už gerą
savo sveikatą, už tai, kad yra gyva.

22
 Habeas corpus

* Nurodymas perduoti suimtąjį į teismą tinkamam teisminiam nagrinėjimui

nustatyti.
 New-York Daily Courant
1907 m. kovo 24 d.

Virėja kaltinama užkrėtusi šiltine garsias

Niujorko šeimas

Šitaip tvirtina valdžios atstovai, laikantys ją įkalintą

Sanitarijos inspektorius tvirtina, kad ji perduoda

ligą kitiems, pati būdama jai atspari
(Dienraščio reporteris) Niujorkas. Garsios Aukštutinio 1st
Saido šeimos virėja buvo jėga paimta iš savo darbo vie­
tos ir uždaryta į karantiną Vilardo Parkerio ligoninėje, kai
sanitarijos inspektorius ir medicinos tyrėjas Džordžas A.
Soperis pareiškė, kad ji, virdama valgyti, platina vidurių
šiltinę, nors pati nejaučia jokių ligos požymių. Sulaikymo
metu virėja gamino valgį vienai iš turtingiausių Parko
aveniu gyvenančių šeimų. Daktaras Soperis dar tvirtina,
esą virėjos sulaikymo metu šeimos dukra grūmėsi su vi­
durių šiltine, o vėliau buvo jos įveikta.

25
 Daktaras Soperis, medikas detektyvas, atsidūręs šios
bylos dėmesio centre, sudėjo šios naujausios dėlionės ki­
bučius, kai buvo pakviestas ištirti šiltinės protrūkio, praė­
jusią vasarą įvykusio Austrių įlankoje. Jis nustatė, kad virėja
yra besimptomė vidurių šiltinės platintoja. Kalbant nespe-
cialisto žodžiais, tai iš pažiūros sveikas žmogus, perduo­
dantis ligą kitiems, bet pats nepatirdamas jokių tos ligos
požymių ir veikiausiai visiškai to nežinodamas. Daktaras
Soperis keletą mėnesių aiškino savo argumentus Sveika­
tos departamentui (SD) ir, pasak vieno šaltinio, toje įstai­
goje daugelis, nors įrodymų pakanka, netiki sveiko ligos
platintojo idėja.
Daktaro Soperio manymu, toji moteris kelia mirtiną
grėsmę visiems, valgantiems jos pagamintą valgį. Ji sukė­
lė šiltinės protrūkius beveik visose garsiose šeimose, ku­
riose virėjavo, ir tai truko mažiausiai penkerius pastaruo­
sius metus, o galbūt ir ilgiau. Ši,,žmogaus-mėgintuvėlio",
kaip būtų galima apibūdinti, byla gvildenama slapčiau
negu bet kuri kita, kurią per savo karjerą yra tyrinėjęs šio
straipsnio reporteris. Galima tik spėti, kad valdžios įstai­
gos nenori padaryti dar daugiau gėdos šeimoms, kurios
ją samdė ir mielai priėmė į savo namus. Atsakydamas į
klausimą, ar mokslas žino daugiau tokių moterų, vienas
gydytojas, prašęs neminėti jo pavardės, atsakė: „Mes tie­
siog nežinome."
Pasak gandų, moteris šviesaus gymio, apkūni, rau­
donskruostė. SD susirūpinęs, ar ji supranta jai keliamus
kaltinimus.„Kalbame apie visiškai naują mokslo sritį, - pa­
aiškino aukštas pareigas einantis sveikatos inspektorius. -
Jeigu tai, ką tvirtina daktaras Soperis, yra tiesa, tuomet ji

26
yra pirma sveika vidurių šiltinės platintoja, išaiškinta Šiau­
rės Amerikoje"
Šeimos, kurioje virėja dirbo paskiausiai, liokajus, pri­
sistatęs tik kaip Fransis, tvirtina, kad šeimininkų dukros li­
ga ir mirtis tebuvo tragiškas sutapimas. Jis mums sakė, esą
jo paties žmona prieš kelerius metus mirė nuo šios ligos,
kaip ir kiti jo pažįstami žmonės, niekada neturėję jokio są­
lyčio su kaltinama virėja. Jis dar tvirtina, esą virėja buvusi
sveika, be jokių ligos požymių. „Ją išvedė kaip kokią eilinę
nusikaltėlę, - teigė akivaizdžiai susikrimtęs liokajus. - Ne­
tikiu tuo, kas apie ją kalbama." Liudytoja, savo akimis ma­
čiusi, kaip buvo suimta virėja, tvirtino, esą ji priešinosi su
dešimties vyrų jėga, bet buvo įveikta.
Šis nenoras tikėti, sako valdžios atstovai, yra susi­
jęs su išsilavinimu. Jeigu moteris toliau neigs savo kaltę,
ji gali būti izoliuota karantine nuolatinai. Vilardo Parkerio
ligoninės slaugytoja, paprašiusi, kad jos pavardė nebūtų
minima, sakė, kad kaltinamoji moteris, pagrindinė šios
bylos veikėja, yra tikrų tikriausia furija. Ji atsisako valgyti
ar su kuo nors bendrauti ir vaikšto pirmyn atgal lyg koks
į narvą uždarytas žvėris. Paklausta, ar tiki tuo, kuo kalti­
nama toji moteris, slaugytoja atsakė: „Pati to nesuprantu,
bet manau, ta moteris turėtų klausyti to, kas jai sakoma.
Elgdamasi kaip dabar, ji kenkia sau."
Kai kurie įžymūs gydytojai mano, kad šiltinės baci­
las gamina tulžies pūslė, o SD atstovas pareiškė, kad jeigu
kaltinamoji moteris neleis jai per mėnesį chirurginiu būdu
pašalinti tulžies pūslės, ji bus perkelta į Šiaurinio Brolio sa­
lą Rytų upėje ir ten bus atskirta nuo visuomenės neribo­
tam laikui.

27
 Ponas Robertas Abotas, Niujorke praktikuojantis
kriminalinių bylų advokatas, paklaustas, ką mano apie
šį atvejį, teigia, esą virėjos padėtis jam panaši į Najalo E.
Džozefo, kurį Bostono valdžios atstovai izoliavo, įtarus jį
sergant raupsais.

28
 1

Merė iš karto nebuvo suimta. Prieš tai ji buvo ne kartą įspėta.

Jos buvo prašoma. Viskas prasidėjo mandagiai, tartum dak­
taras Soperis būtų manęs, kad jeigu jai tiesiog bus pranešta
apie jos kūne slypintį pavojų, ji pati pasišalins iš visuomenės.
O paskui, kai jis su savo kolegomis griebėsi kur kas mažiau
mandagių priemonių, jai buvo sakoma, esą pati kalta, nes ne­
pakluso, priešinosi ir nesielgė taip, kaip buvo liepta.
Vieną šaltą 1907 metų kovo rytą Sveikatos departamen­
tas, suderinęs savo veiksmus su Niujorko policijos valdyba, nu­
sprendė, kad Merė Melon turi būti sulaikyta. Daktaras Soperis
tikėjosi, kad virėja galbūt lengviau pasiduos moteriai, todėl
pasiuntė gydytoją Džozefiną Beiker paskambinti į Bouenų,
pas kuriuos tuo metu dirbo Merė, namų duris, o jai už nuga­
ros stovėjo keturi policijos pareigūnai. Niekam į galvą neatėjo,
kad net šitokioms pajėgoms pasirodžius virėjos draugai dėl jos
meluos, padės jai slėptis, tvirtins, esą ji negali būti jų ieško­
mas asmuo. Kai pagaliau ji buvo rasta, klusniai eiti nepanoro,
todėl pareigūnai sugriebė jai už galūnių ir nusinešė apsnigtu
kiemu, stebint kitiems namų tarnams. Policininkų įsodinta į
furgoną ji ėmė mojuoti kumščiais ir spardytis, kol galiausiai jie
įspraudė ją tarp savo įmitusių kūnų ir kaip įmanydami laikė, o
daktarė Beiker atsisėdo jai ant kelių.

29
 - Prašau nurimti, panele Melon, - be perstojo kartojo
daktarė Beiker, o po kiek laiko: - Prašau, Mere!
Merė pamanė, kad ji vežama į policijos nuovadą Ry­
tų 67-ojoje gatvėje, taigi kai furgonas toliau važiavo miesto
centro link pietryčių kryptimi, tuo pačiu keliu, kuriuo ji ei­
davo iš Bouenų namų į butuką Rytų 33-iojoje gatvėje, kuria­
me gyveno su Alfredu, akimirką pajuto viltį pamaniusi, kad
ji galbūt vežama namo. Ji vylėsi, kad pareigūnai jau bus ją
pamokę ir dabar paleis. Pro mažą grotuotą langelį prabėgo­
mis stebėjo gatvių ženklus, vežikui 42-ojoje gatvėje pasukus į
rytus. Jie važiavo į pietus 3-iuoju aveniu iki 16-osios gatvės, o
tada vėl pasuko į rytus taip skubiai, kad ji juto, kaip ritmingai
arkliai kinkuoja glotniomis galvomis. Furgonas sustojo prie
pat upės, prie pagrindinio įėjimo į Merei nepažįstamą pastatą,
esantį pačiame gale tokio nuošalaus kvartalo, kad ji pirmąsyk
pajuto kylančią paniką, jog joks pažįstamas žmogus niekada
jos čia neras.
Prie įėjimo į Vilardo Parkerio ligoninę laukė daktaras
Soperis, bet, užuot ją užkalbinęs, tik linktelėjo galvą porai po­
licininkų, kurie laikė ją už alkūnių. Šeštame aukšte jie skubriai
nusivedė Merę koridoriumi į šiltinės skyrių, kur kambaryje su
žvilgančiu raudonmedžio stalu laukė daugiau gydytojų. Vie­
nas sargybinis parodė jai, kur sėstis, ir jai nespėjus kaip rei­
kiant apsidairyti po kambarį daktaras Soperis visiems pasa­
kė: pagal naujausią šios ligos teoriją, ją sukelia mikrobai; nors
Merė atrodanti kuo sveikiausia, tą akimirką jos kūnas gamina
šiltinės bacilas ir perduoda ligą niekuo dėtoms aukoms. Jis ap­
kaltino ją susargdinus dvidešimt tris žmones, mažiausiai trys
iš jų mirė.

30
 - Apie šiuos ligos atvejus mes žinome, - kalbėjo jis, - bet
kas žino, kiek dar jų sužinosime, kai turėsime galimybę ištirti
visą panelės Melon įdarbinimo istoriją?
Stebint penkiems vyrams ir daktarei Beiker daktaras
Soperis pagaliau pasisuko į Merę, visų šių nelaimių kaltininkę,
tarsi laukdamas, kol ji ką nors pasakys. Merei pasirodė, kad
visos jos mintys išbyrėjo iš galvos lyg akmenys.
- Džordžai, - tarė daktarė Beiker, - ji nebuvo čia nė pen­
kiolikos minučių. Galbūt mus reikėtų duoti jai laiko susikaupti.
- Vadinasi, grįšim po pusvalandžio? - paklausė vienas
gydytojas.
- Susitiksime ryte, ponai, - tarė daktarė Beiker. - Juk nė­
ra nieko, kas negalėtų palaukti iki ryto, tiesa?
Ne, pamanė Merė, iki ryto ši klaida bus ištaisyta, ir manęs
čia nebebus. Pareisiu tiesiai namo, išsivirsiu kavos, papasako­
siu visą istoriją Alfredui ir niekada daugiau neprisiartinsiu
prie Vilardo Parkerio ligoninės.
Daktaras Soperis pakreipė galvą ir pažiūrėjo į Merę iš ki­
tapus stalo.
- Rytoj, - sutiko jis. - Gerai.

Merės lova buvo paskutinė eilėje, didelėje šešiolikos lovų pa­

latoje. Visos buvo užimtos, išskyrus jos - ši laukė su standžiai
užkištomis paklodėmis ir maža plokščia pagalve, padėta lygiai
per galvūgalio vidurį. Sargybiniai stovėjo prie įėjimo į palatą
taip, kad galėtų stebėti ją pro siaurą durų langelį. Kai atvedusi
ją į palatą slaugytoja išėjo, Merė lyg niekur nieko atidarė duris
ir pasuko prie laiptų, bet vienas pareigūnas užriko jai sustoti, o
pro šalį einantis gydytojas pastojo jai kelią.

31
 - Man buvo pasakyta, kad galiu su kai kuo šnektelėti, -
tarė ji pareigūnui, kai šis varėsi ją atgal. - Kada?
Jis tik gūžtelėjo pečiais ir žiūrėdamas į ją pasisūpavo nuo
kulno ant pirštų. Merė mintyse išmatavo atstumą iki korido­
riaus galo ir pajuto, kaip nukrečia šiurpas.
Tą pirmą naktį ligoninėje, kai slaugytoja atėjo išjungti
šviesų, Merė gulėdama savo lovoje delnais užsispaudė ausis.
Įvyko nesusipratimas, ne kitaip. Vos per kelias dienas viskas
bus išsiaiškinta. Alfredas nesitikės ją grįšiant namo iki sekma­
dienio ir negalės žinoti, kas atsitiko. Net tada jis, ko gero, nesi­
jaudins, manydamas, kad Bouenai jos paprašė likti iki pirma­
dienio. Ji teturėjo tiek pinigų, kiek buvo kišenėje, ir drabužius,
kuriuos vilkėjo. Daktarė Beiker sakė, kad jai bus leista kartą
paskambinti telefonu, bet kamji skambins? Butuke, kuriame ji
gyveno su Alfredu, telefono nebuvo. Nė vienas jų name netu­
rėjo telefono. Bouenams ji tikrai negalėjo skambinti.
Gulėdama ant šono veidu į sieną Merė smarkiau užspau­
dė delnais ausis, bet vis tiek girdėjo kitus palatos ligonius,
žiaukčiojančius, raudančius, jie šaukėsi žmonių - tikriausiai
giminaičių, jau mirusių mylimųjų. Visa tai ji jau buvo mačiusi,
bet tik ne šitaip - ne tokią daugybę viename kambaryje: pen­
kiolika košmarų, susipynusių į daiktą, ir dar jos - šešiolikta -
gija, nepanaši į kitas. Galiausiai Merė suprato neužmigsianti ir
priėjo prie lango, išeinančio į vakarus, į 16-ąją gatvę. Šaligatvis
buvo tamsus, tik geltonai spindėjo nuo vienintelio gatvės ži­
binto; toje tamsoje ji ieškojo kito lango šeštame aukšte ir prie
jo stovinčio Alfredo apybrėžos, mažiau negu už dvidešimties
kvartalų nuo čia. Jeigu šauksiu, pamanė ji, kaip toli girdėtųsi?
Ji mėgino įsivaizduoti, ką jis veikia tokį metą. Jis niekada gerai
nemiegodavo, kai jos nebūdavo namie.

32
 Sudejavo gulinčioji lovoje arčiausiai lango, ir Merė atsisu­
kusi pamatė ne daugiau kaip trylikos metų mergaitę. Ilgi tam­
sūs jos plaukai buvo šlapi nuo prakaito, sruogomis prilipę prie
kaklo. Merė juos surinko į daiktą ir nubraukė mergaitei nuo
veido. Apvertė jai pagalvę vėsia apačia į viršų. Pasakė jai, kad
viskas netrukus baigsis - tikrai, į gera ar bloga - ir atnešė jai
puodelį vandens. Paskui atnešė vandens visoms kitoms; viena
moteris sugriebė Merę už riešo, vadino ją „Ana“ ir maldavo
neišeiti.
- Mes netrukus grįšim namo, Ana, - patikino Merę ligo­
nė, ir Merė jai pritarė.
Prieš švintant pasikeitė sargybiniai už durų, o Merė vėl
gulėjo savo lovoje ir stebėjo įgudusių slaugytojų veiksmus:
šios prieidavo prie kiekvienos ligonės su kibiru šalto vandens
ir krūva šiūruoklių, visa tai tempė sau iš paskos vežimėlyje
su ratukais. Merė valandėlę užmiršo sunkią savo padėtį, ma­
tydama, kaip kiekviena moteris nurimsta ir tarsi į kažką įsi­
klauso, netikėtai pajutusi prie kaktos ar kaklo pridėto audeklo
vėsą. Po pažastimis pakišus šiūruoklę moterų veidai tapdavo
ramesni, juose nušvisdavo viltis, o kai paliesdavo kirkšnis, jos
pajusdavo palengvėjimą visu kūnu, kai kurios ligonės net ap­
siverkdavo.
Kai Merės eilę aptarnaujanti slaugytoja priėjo prie jos lo­
vos, ištiesė šiūruoklę ir į ją pažiūrėjo.
- Tu nekarščiuoji, - tarė ji.
-Ne.
- Kompresus turiu uždėti visoms. Man nesakė, reikia tau
kompreso ar ne.
- Sakysiu, kad uždėjai.
- Gerai.

33
 Slaugė toliau įdėmiai į ją žiūrėjo.
- Kada ja apsirgai?
- Niekada.
- Bet užkreti ja kitus? Žmonės ja suserga nuo tavęs?
- Taip tau buvo pasakyta?
- Taip buvo pasakyta visiems gydytojams ir slaugytojams.
- Tai melas.
Slaugytoja palenkė galvą ir nužiūrėjo Merę nuo galvos
iki gūbrio po antklode, kur buvo jos pėdos, paskui vėl grįžo
žvilgsniu prie veido.
- Ar tau vis dėlto reikia skuduro? Ir vandens? Apsipraus­
ti. Kaip suprantu, tau labai sunku.
- Taip. - Merė atsisėdo lovoje. - Taip, ačiū.
Slaugytojos kartojo tą veiksmą kas valandą, bet po to
pirmo karto pro Merę praeidavo. Rytui įpusėjus atėjo Soperis
ir atsisėdo greta ant kėdės, įspraustos tarp Merės lovos ir sie­
nos. Pasakė Merei, kad atėjo metas jai bendradarbiauti, kad
jų laukia labai daug darbo. Kalbėdamas Soperis vis žvilgčiojo
į slaugytojas, kurios vaikščiojo po palatą, kilnojo antklodes,
praskėsdavo ligonėms kelius. Galiausiai pašoko ir paprašė Me­
rę išeiti į koridorių su juo pasikalbėti.
- Kaip ilgai ruošiatės mane čia laikyti? - paklausė Merė,
nė neketindama niekur eiti, kol neišgirs jo atsakymo.
- Išeikite į koridorių, panele Melon, - tarė jis.
- Ne, - atsakė Merė vėl dėdama galvą ant pagalvės ir už­
sitraukdama antklodę iki smakro.
- Nenoriu, kad man tektų prašyti to vyro pagalbos, - tarė
jis, rankos mostu parodydamas į vieną iš apsaugininkų. - Šiaip
ar taip, turiu pasikalbėti su jumis apie jūsų tulžies pūslę.

34
 - Šiaip ar taip, turiu pasikalbėti su savo draugais, kad jie
žinotų, kas man atsitiko.
- Vėliau, panele Melon. Labai greitai.

Pirmą kartą su daktaru Soperiu Merė susidūrė Bouenų vir­

tuvėje beveik prieš mėnesį. Ji palaikė jį per anksti atvykusiu
svečiu. Diena buvo labai šalta, kiekviename kambaryje už­
kurtas židinys arba krosnelė, išskyrus tarnų patalpą, - ma­
žytė krosnelė ten bus užkurta tik atėjus laikui miegoti. Bou­
enų name lengvai galėjai pasiklysti. Jis buvo didelis: aukštas,
platus, su didžiuliais aukštais kambariais. Sienas iki pat lubų
dengė paveikslai, vaizduojantys svetimus kraštus; langai išėjo
į Parko aveniu. Tačiau namo gilumos natūrali šviesa nepa­
siekdavo, todėl tarnams tekdavo visą laiką dirbti pasišvie-
čiant lempomis.
Merė pakėlė akis nuo dviejų gražių ančių - ji badė joms
odą peiliu, kad kepant ištekėtų riebalai - ir pamatė aukštą vy­
rą, spaudžiantį prie krūtinės skrybėlę. Jis ėjo tyliai, tad jinai
išgirdo jį tik tada, kai šis atsidūrė beveik akis į akį su ja. Buvo
gražus, kokie gražūs būna kai kurie niujorkiečiai: be galo tvar­
kingas, išlygintais drabužiais, labai tiksliai pakirptais plaukais
ir ūsais. Šis vyriškis niekados nešėme anglių, nenešiojo ledo
luitų, nebuvo paskerdęs jokio gyvulio. Jis net neturėjo darbi­
nių batų. Atrodė vyresnis, nors vėliau ji sužinojo, kad juodu
bendraamžiai, gimę vos vienos savaitės skirtumu.

Baigiantis antrai Merės parai Vilardo Parkerio ligoninėje, ji

atsakė į keletą Soperio klausimų ir vylėsi, kad dabar ją paleis.
Bet trečią rytą iškart po pusryčių jis vėl pasikvietė ją į kambarį

35
su raudonmedžio stalu ir paragino penkis kitus medikus irgi
užduoti jai klausimų. Tris iš jų Merė pažino: buvo mačiusi tą
dieną, kai ją atvežė į ligoninę. Daktarės Beiker nebuvo. Vado­
vaujant daktarui Soperiui, jie primygtinai klausinėjo, ar esan­
ti visiškai tikra, kad niekada nesirgo vidurių šiltine, ar galinti
išvardyti visus pažinotus žmones, susirgusius karštine nuo jos
atvykimo į Jungtines Valstijas prieš dvidešimt ketverius metus.
- Kiekvieną mano pažinotą žmogų, sirgusį karštine? Nuo
1883-iųjų?
Merė vos nesusijuokė. Ar jie sugebėtų atsakyti, jeigu jinai
užduotų jiems tokį klausimą?
- Arba Airijoje, - tarė vienas gydytojų. - Nurodykit kie­
kvieną karštine sirgusį žmogų, kiek siekia jūsų atmintis.
Jie turėjo žinių apie ją tik nuo 1901 metų, ir Merė nu­
sprendė juos žinant užtektinai apie jos gyvenimą per tuos
pusšeštų metų. Daugiau ji jiems nieko nepraneš.
- Neprisimenu, - atsakė ji.
Daktaras Soperis priėjo prie jos kėdės ir paprašė parody­
ti, kaip ji mazgojasi rankas, grįžusi iš išvietės. Jusdama tokią
daugybę įdėmiai ją stebinčių akių ir suprasdama, kad jie to­
liau ją kamantinės, jei ji atsisakys tai padaryti, ji mintyse įsakė
sau likti ramiai ir priėjo prie praustuvo kambario gale. Ausyse
juto tvinkčiojantį kraują. Gydytojai stebėjo ją, stovėdami ar­
ti, taigi ji pamažu pradėjo muilo gabalu trinti plaštakų viršų,
delnus, tarpupirščius, taip lėtai, kaip niekada nedarydavo, kai
nerimaudavo, ar spės nustatytu laiku patiekti vakarienę ant
stalo. Rankas nusišluostė į rankšluostį, kabantį šalia praustu­
vo - medikai stebėjo ir šį veiksmą.
- Ko mes nepastebime? - balsu svarstė daktaras Soperis,
visiems grįžus į savo vietas.

36
 Merė žinojo, kad savo bloknote jis neužsirašė smulkme­
nų, kurias pastebi moteris: žmogaus veido išraiškos, kai jis nu­
sisuka ir mano nesąs stebimas. Kai daktaras Soperis tą vakarą
pasirodė Bouenų virtuvėje, ji pakėlusi ranką užkišo už ausies
iš kuodo išsprūdusią plaukų sruogą. Pasikėlusi prijuostę nusi­
šluostė nuo rankų ančių riebalus. Gniauždama kumštyje pei­
lį, kuriuo badė ančių odą, paklausė, gal jis galėtų kuo padėti.
Jo akys buvo mėlynos, veidas pailgas, baltas, nusiskutęs taip
kruopščiai, kad veidas atrodė glotnus kaip jos, tik su ūsais. Iš
jaudulio jis buvo prasižiojęs. Akys apsiblaususios, o kai įsmigo
į ją, nejudėjo, tiesiog gerte gėrė į save kiekvieną jos lopinėlį. Jis
žiūrėjo tiesiai jai į veidą, į lūpas, į jos kūną, tarsi būtų jos sa­
vininkas, tarsi niekas kitas pasaulyje nepažinojo jos kūno ge­
riau už jį. Peilio kriaunos buvo riebaluotos, ir jai sunkiai sekėsi
tvirtai jas suimti.
- Pakviesti poną Boueną? - paklausė ji. - Paprašyti ką
nors palydėti jus atgal į svetainę?
Vos prieš kelias dienas laikraštyje ji skaitė straipsnį apie
vieną graiką, kuris užpuolė mokytoją jos pačios namuose ir iš­
prievartavęs paliko mirti. Skalbėja Betė jau buvo nuėjusi siau­
ra dengta perėja tarp namo ir ūkinio pastato.
Soperis dar neužsirašė, ką ji pajuto paširdžiuose, kai pa­
kėlusi akis pamatė nepažįstamą vyrą, įžirgliojantį į jos virtuvę,
ir kai išgirdo jį rūsčiai klausiant, ar ji - Merė Melon. Kaip ji
sutriko, kai toks vyras kaip jis - puikaus sukirpimo švarku,
dramblio kaulo spalvos nagais, išblizgintais iš po kelnių kiškų
kyšančiais batais, švarutėliais atvartais, tartum virš Niujorko
gatves nuklojusio purvo ir šūdų jis būtų sklendęs, o ne kaip
visi per juos ėjęs, - ištarė jos vardą ir pavardę; ir ji suprato, kad
jis nepasiklydo, kad jis iš tikro ieško jos. Galiausiai jis sustojo

37
tarp Merės ir krosnies. Ji pamatė prakaito lašelius jo žandeno­
se. Vyriškio skruostikauliai buvo aukšti, išsišovę, veidas išrau­
dęs.
„Kreditorius“, - nusprendė ji.
- Kokiu reikalu? - paklausė Merė.
Soperis žengtelėjo arčiau. Ji pajuto nuo jo odos sklindantį
tabako kvapą. Merė tvirčiau sugniaužė peilį.
- Aš esu Džordžas Soperis, sanitarijos inspektorius. Po­
nas Tompsonas nusamdė mane ištirti šiltinės protrūkį, praėju­
sią vasarą įvykusį jo namuose Austrių įlankoje. Turiu pagrindo
manyti, kad jūs sukėlėte ne tik šį protrūkį, bet ir keletą kitų,
įvykusių Niujorke ir jo apylinkėse. Turite tuoj pat vykti su ma­
nimi, panele Melon. Privalome jus ištirti. Ar galite patvirtinti,
kad praėjusią vasarą buvote nusamdyta Vorenų šeimos ir jai
dirbote pusantro mėnesio Austrių įlankoje, name, kurį jie bu­
vo išsinuomoję iš pono Tompsono?
Merė neprisiminė, ką iš karto atsakė, tik kad nusistebėjo:
kuo ji čia dėta?
- Atleiskit, nesupratau?
- Jūs sergate, panele Melon. Jus reikia ištirti.
- Aš sergu? - Merė dirbtinai nusijuokė. - Dar niekada
nesijaučiau geriau.
- Jūs platinate ligą. Manau, kad esate vidurių šiltinės pla­
tintoja.
Ji pasijuto apspangusi, nieko nesuvokianti - tartum kas
nors būtų ilgiausiai sukęs ratu, o paskui paprašęs eiti tiesiai.
Merė klubais atsirėmė į ruošos stalą, kad neprarastų pusiaus­
vyros.
- Prašau tuoj pat išeiti, - tarė ji. - Nesuprantu, apie ką
jūs kalbat.

38
 - Jūs nesuprantate, panele Melon. Jūs būtinai turite tuoj
pat eiti su manim, kad būtumėte ištirta. Įspėjau Vilardo Parke­
rio ligoninės laboratoriją būti pasiruošus jūsų atvykimui. Tuč­
tuojau liaukitės gaminusi valgį.
Jis mėgino suimti ją už rankos, bet ji atkišo peilį kartu su
kepsnių šakute ir smogė į orą jo pusėn.
- Nešdinkitės! - sušnypštė ji.
Ponia Bouen visą dieną prastai jautėsi, dabar tarnaitė ją
rengė. Ponas Bouenas neprigirdėjo. Bet kažkas turėjo įleisti
Soperį į namus. Kažkas žinojo, kad jis virtuvėje, bet neatrodė,
kad kas nors ruoštųsi čia ateiti. Ji vėl dūrė į jo pusę šakute.
Soperis atatupstas grįžo į koridorių.
- Privalote paklusti, panele Melon.
- Aš galiu nudurti jus šia šakute, todėl geriau nešdinkitės
iš mano virtuvės.
- Virtuvė ne jūsų, panele Melon.
Merė vėl jį puolė, jis žengė keletą žingsnių atbulas ir klup­
telėjo. Skrybėlės kraštą gniaužiantys jo krumpliai buvo balti.
Jis pažiūrėjo į ją, tartum norėdamas dar kai ką pridurti, bet
paskui greitai nuėjo koridoriumi.
Praėjus kelioms minutėms nuo tada, kai iš virtuvės išėjo
Soperis, pasirodė liokajus Frenkas.
- Kur buvai? - paklausė Merė.
- Ponas Bouenas davė man nurodymų. Kas toks čia bu­
vo? Jis stovi ant šaligatvio ir žiūri į namą. Man atrodo, jis nu­
siteikęs grįžti.
- Jis paseks jiems tą pačią pasakėlę, kurią pasekė man, -
tarė Merė padėdama peilį ir šakutę. Ji ėmė vaikštinėti pirmyn
atgal po virtuvę. Juodu išgirdo durų skambučio garsą.
- Leisk man, - netrukus tarė Frenkas.

39
 Kai Frenkas atidarė duris, Merė susigūžė koridoriuje,
- Šiuo metu jie negali nieko priimti, - atsakė Frenkas,
Soperiui paprašius pamatyti poną Boueną arba jo pačią. - Gal
norėtumėte palikti žinutę?
- Galėčiau palaukti.
- Deja, ne. Vyksta kviestinė vakarienė.
- Tuomet paliksiu žinutę, - suniurnėjo Soperis, išsitrauk­
damas iš vidinės švarko kišenės užrašų knygutę ir rašiklį. Jis
prikeverzojo tiek, kiek tilpo lapuke.
- Būtinai perduokite jiems, - tarė Soperis, žiūrėdamas
vyresniam už jį liokajui tiesiai į akis.
Frenkas šaltokai nusilenkė Soperiui, paėmė iš jo raštelį ir
palinkėjo gero vakaro. Daktarui išėjus, jis uždarė duris, priėjo
prie židinio ir įmetė raštelį.
- Ačiū, - tarstelėjo Merė.
Jie stebėjo, kaip popierius virsta pelenais, kol laiptų viršu­
je įspėdamos žvangtelėjo ponios Bouen apyrankės.

Soperio pasirodymas Bouenų virtuvėje buvo pirmas įspėjimas

Merei, bet buvo užkoduotas ir ji neįstengė jo iššifruoti. Kai
Merė nusiramino, kad Soperis niekada nebegrįš, o antys buvo
iškeptos ir supjaustytos, ji nusprendė, kad įvyko nesusiprati­
mas, ir nusistebėjo, kodėl nepasakė jam daugiau. Kodėl nepa­
sakė niekada nesirgusi šiltine, ir kad ji, o ne kas kitas, išslaugė
Vorenus? Kodėl neliepė jam patikrinti faktų: vietinis Austrių
įlankos gydytojas jau padarė išvadą, jog šiltine jie susirgo nuo
valgytų kiautą neseniai nusimetusių krabų! Merei patiko dirbti
pas Bouenus, bet jeigu tas žmogus ateis vėl ir papasakos jiems
savo istoriją arba atsiųs laišką paštu ir šeimininkai juo patikėję
ją atleis, ji grįš į agentūrą ir susitars, kad ją įdarbintų kur kitur.

40
Jeigu jis praneš tai agentūrai, Merė kreipsis į kitą. Jeigu jis pra­
neš visoms Niujorko agentūroms, ji nuvyks į Naująjį Džersį,
nors ten tenka mokėti už įdarbinimą.

Praėjus savaitei Vilardo Parkerio ligoninėje, pagaliau pasitei­

rauti apie jos sveikatą atėjo daktarė Beiker.
- Kur jūs buvot? - paklausė Merė. - Sakėt, kad galėsiu
perduoti kam nors žinią.
- O tu dar neperdavei?
- Aš vis prašau leidimo, bet praėjo jau savaitė.
- Atleisk, Mere, - tarė daktarė Beiker, ir Merė, išgirdusi
savo vardą, pasijuto ne tokia nusivylusi. Kiti gydytojai kreip­
davosi į ją „panele Melon“. - Dirbu laboratorijoje miesto pa­
kraštyje ir negaliu čia atvažiuoti taip dažnai, kaip norėčiau.
Ji ištraukė kelis liniuoto popieriaus lapus iš savo plono
segtuvo.
- Moki?..
- Taip, - atsakė Merė, jausdamasi pernelyg dėkinga, kad
įsižeistų. - Žinoma, moku.
Daktarė Beiker dar padavė jai voką.
- Slaugytojų poste turėtų būti rašiklis. Paprašysiu, kad
tau būtų leista juo pasinaudoti. Baigusi grąžink joms, ir jos
išsiųs tavo laišką.
- Ačiū, - padėkojo Merė ir pasidėjo popierių su voku ant
savo stalelio prie lovos. Dabar, turėdama galimybę susisiekti su
Alfredu, Merė norėjo apgalvoti, ką jam parašys, kaip konkre­
čiai apibūdins, kas jai atsitiko. Juodu susivaidijo, kai pastarąjį
kartą matėsi, bet dabar tai buvo nesvarbu. Be to, buvo ir prak­
tinių rūpesčių. Merės draugė Fran buvo jos prašiusi iškepti tor­
tą dukros gimtadieniui, ir dabar atrodė, kad Merė laiku nebus

41
paleista į laisvę. Ji ketino iškepti tortą gėlės saulutės pavidalo,
papuošti geltonu ir baltu pasukų glajumi. Mergaitė nusimins.
- Gal paėjėtum su manim? - paklausė daktarė Beiker.
Jos nuėjo koridoriumi, nuo jų neatsilikdamas žengė ap­
saugininkas.
- Mere, - galop prašneko daktarė Beiker, - buvau papra­
šyta pasikalbėti su tavim apie operaciją, reikia pašalinti tulžies
pūslę. Žinau, daktaras Soperis tau jau paaiškino, bet gal jis at­
sakė ne į visus klausimus.
Visą savaitę nuo tada, kai Merė pastarąjį kartą matė dak­
tarę Beiker, be Soperio, dar keli gydytojai mėgino įtikinti Merę
leisti pašalinti jai tulžies pūslę. Dar tą rytą Merė buvo pakvies­
ta nedelsiant susitikti su tais gydytojais.
- Mes pasirūpinsim, kad tulžį išpjautų geriausias chirur­
gas, - sakė daktaras Vilsonas, o Merė paklausė susirinkusių
trijų vyrų, ar šie irgi sutiktų, kad juos perrėžtų, nes jie irgi yra
sveikut sveikutėliai. Kas imtų dėtis Niujorke, jeigu chirurgai
lyg niekur nieko pradėtų pjaustyti sveikus žmones vien tam,
kad pasižiūrėtų, kas jų viduje? Jie aiškino Merei dar ir dar kar­
tą, tarsi ji nežinotų, ką reiškia perpjauti kūną nuo kaklo iki
bambos, bet ji juk virėja, po šimts pypkių! Kartą ji paskerdė
telyčią, padedama tik vieno žmogaus, ir nors prieš skersda-
ma nuleido gyvuliui kraują, baigusi buvo kruvina iki pečių,
ir visos tos šlapios, žvilgančios dalys, iš kurių susidarė telyčia,
išdėliotos ant stalo, nieku gyvu nebebūtų tilpusios taip, kaip
sukūrė telyčią Dievas, jeigu Merė būtų apsigalvojusi ir nu­
sprendusi iš naujo ją sudėti ir susiūti. Dar blogiau - jie ketina
perrėžti ją gyvą.
- Nesileisiu jų perpjaunama, jau sakiau. Jūs irgi galit
jiems pasakyti.

42
 Daktarė Beiker tylėdama valandėlę į ją žiūrėjo, paskui
linktelėjo galvą.
- Būsi išsiųsta į Šiaurinio Brolio salą ir laikoma karantine.
- Tai neįmanoma. Aš nesergu, nesu padariusi nieko bloga.
Merė pagalvojo apie popierių ir voką, laukiančius jos prie
lovos. Nesvarbu, kaip jaučiasi Alfredas, nesvarbu, kokia sunki
jam ši savaitė, jis pajus širdį, plakančią jos žodžiuose, pames
visus darbus, ją susiras ir padės rasti išeitį iš šios nemalonios
padėties. Kartą, prieš kokius penkerius metus, kai jautėsi ne­
laiminga dirbdama vienoje šeimoje Riverdeile, vieną rytą jis
pasirodė jos darbdavių virtuvėje, norėdamas įsitikinti, kaip jai
sunku. Kai Merė papasakojo jam viską, ko buvo pasižadėjusi
nesakyti - kad ponia skėlė antausį vienam mokytojui ir pagra­
sino skelti jai, Merei, kad šeimininkas randa dingsčių praeida­
mas pro šalį ją paliesti, - Alfredas neištaisė scenos, nepakėlė
balso ir tik klausėsi. Jai baigus pasakė, kad spręsti turi tik ji
pati. Jis atėjęs tik pamatyti jos veidą, bet jeigu jis turėtų bent
pusę jos virėjos gyslelės, išeitų iš tų siaubingų namų ir rastų
kitą darbą.
- Tuojau pat eime su manim namo, - tarė jis, ir nors Merė
prieštaravo, girdi, ji jau užmaišiusi tešlą bandelėms ir pamer­
kusi kalakutienos krūtinėlę į sūrų vandenį, ją apėmė nutrūkt­
galviška nuotaika, ir ji suprato norinti pasielgti kaip tik taip.
Alfredas suėmė ją per juosmenį ir privertė pažiūrėti į jį.
- Palik viską, - tarė jis.
Taigi ji paliko tešlą kietėti ant ruošos stalo ir su juo nuėjo
į geležinkelio stotį. Eidamas jis traukė vokiečių liaudies dainą
ir šoko ant šaligatvio, ją juokindamas. Stebuklas, bet toji šeima
agentūrai nieko nepranešė, arba pranešimas kur nors pasime­
tė, nes ta pati agentūra jau kitą savaitę įdarbino ją kitur.

43
 Ji įsivaizdavo, kaip Alfredas įsiveržia pro pagrindines li­
goninės duris. Jeigu apsaugininkai pastos jam kelią, pamanė
ji, jis įeis pro užpakalines. Jeigu apsaugininkai jas užrakins,
jis iškas tunelį, užlips pastato sienomis, nukris iš dangaus ir
juos užlaikys, kad ji galėtų grįžti namo. Alfredai, pamanė ji,
mintyse liepdama ją išgirsti. Šitaip ji darydavo, kai vis dažniau
gaudavo darbo už miesto, toli nuo jo. Ji eidavo ilsėtis ramioje
priemenėje už namo ir įtemptai galvodavo, mintyse kartoda­
ma jo vardą. Naktį ji šliauždavo į lovą, mesdavo iš galvos visas
kitas mintis ir galvodavo vien apie jį. Vėliau, jau grįžusi namo,
pasakodavo jam, ką dariusi. Jis atsisėsdavo tiesiau, klausdavo,
kuriomis konkrečiai dienomis, kuriuo metu, nes vieną popie­
tę vaikštinėdamas parke jis pajuto, kad ji šalia ir mėgina jam
kažką pasakyti.
- Jie gali taip padaryti, Mere. O kai atsidursi Šiaurinio
Brolio saloje, tau bus sunkiau...
- Kas man bus sunkiau?
- Sugrįžti.
- Panele Melon! - sušuko jiems už nugaros slaugytoja. -
Laikas duoti kitą mėginį.
- Vėl ateisiu po kelių dienų, - tarė daktarė Beiker, švelniai
paliesdama Merei ranką.
- Palaukit, - paprašė Merė ir išgirdo paniką savo pačios
balse. - Neužmirškit pasakyti slaugytojoms, kad duotų man
rašiklį. Ir kad išsiųstų mano laišką.
- Neužmiršiu.

Merei grįžus į savo palatą, popieriaus ir voko nebebuvo. Ji iš­

traukė spintelės prie lovos stalčiuką. Atsiklaupusi apžiūrėjo

44
grindis. Pažiūrėjo po pagalve, jos užvalkale, po antklode, po
lovos ratukais - gal kartais skersvėjis ten nupūtė.
- Ar kas nors paėmėt man paliktą popierių ir voką? - pa­
klausė ji, žiūrėdama nuo vienos lovos į kitą ir mėgindama nu­
spręsti, kuri iš ligonių sveikiausia, kuri iš jų galėjo turėti tiek
įžūlumo. - Jie buvo mano, ir aš norėčiau, kad tuoj pat man grą-
žintumėt.
Jos balsas buvo garsiausia, ką moterys girdėjo nuo tada,
kai buvo paguldytos į ligoninę, tad kai kurios iš jų, nepajudėju­
sios ištisas paras, pasisuko, norėdamos į ją pasižiūrėti.
- Vienas gydytojas, - tarė prie lango gulinti mergaitė. -
Jis įėjo ir pamatęs, kad jūsų čia nėra, įsidėjo į savo segtuvą.
- Kuris?
- Šitas, - rodydama ranka pasakė mergaitė.
- Panele Melon! - jai už nugaros pasigirdo daktaro Sope-
rio balsas. Atsisukusi ji pamatė daktarą, apšviestą koridoriaus
lempos. - Ar daktarė Beiker kalbėjosi su jumis apie operaciją?
- Ar galit grąžinti man popierių?
- Tik po to, kai pasikalbėsime apie operaciją.
Dieve brangus, pamanė ji spausdama pirštais smilkinius,
nejaugi šie žmonės nesupranta, kad šia tema aš daugiau ne­
siruošiu kalbėti?! Argi ji aiškiai neišdėstė savo nuostatos? O
gal jie sumanė išvaryti ją iš proto be perstojo užduodami tuos
pačius klausimus? Atrodė, kad viskas palatoje slenka į kairę. Ji
paskubomis priėjo prie lango ir jį atidarė. Ji turi iškepti tortą
gimtadieniui. Vienas žmogus nenumano, kur ji, ir jaudinasi.
Jai reikia rasti naują darbą. Po dviejų savaičių karmeličių vie­
nuolyne gros kvartetas ir jos draugė Joana pasisiūlė pasiūti jai
suknelę. Pro pravirą langą plūstantis šaltis buvo nelyginant

45
balzamas, gaivinantis odą. Merė išgirdo kažką švilpimu ban­
dantį sustabdyti važiuojantį pro šalį taksi. Nuo šiaurinės ligo­
ninės pusės sklido bandžos garsai. Po vieninteliu gatvės žibin­
tu sklendė kelios lengvutės snaigės.
- Daktarė Beiker sakė...
- Daktarė Beiker čia nevadovauja. Jai nederėjo dalyti pa­
žadų.
Šie žodžiai Merei smogė lyg kumštis į paširdžius. Ji kiek
galėdama išsikišo pro langą.
- Ei! - sušuko ji į gatvę apačioje. Ėmė mostaguoti ran­
komis - gal kas nors ją pamatys. Sušuko dar kartą, bet balsas
strigo gerklėje, o daktaras Soperis suėmė ją per juosmenį.
- Padėkit man! - kreipėsi ji į kitas palatos moteris, kai
Soperis ir apsaugininkas tempė ją iš palatos į koridorių, o pas­
kui stumdami priešais save nusivedė į atskirą palatą. Ten dak­
taras Soperis toliau laikė suėmęs ją per juosmenį, o kažkokia
slaugytoja vargais negalais atkimšo mažytę ampulę ir pakišo
Merei po nosimi.
- Nesuprantu, kodėl jums būtinai reikia kelti scenas, pa­
nele Melon, - jai į ausį sumurmėjo Soperis jiems besigrumiant.
Ant kaklo ji juto jo iškvepiamą orą, ant viršugalvio - skausmą
ten, kur buvo įsirėmęs smailus jo smakras.
- Nurimkit, - sukuždėjo slaugytoja. - Prašau jūsų, nu­
rimkit.

46
 2

Kaip daktarė Beiker ir buvo įspėjusi Merę, po dviejų savaičių

tyrimų Vilardo Parkerio ligoninėje daktaras Soperis jai pasa­
kė: kadangi nesutinkanti, kad jai būtų pašalinta tulžies pūslė,
Sveikatos departamentui nelieka kitos išeities, kaip perkelti ją į
Šiaurinio Brolio salą. Girdi, saloje esama objektų, kur medikai
galės tęsti tyrimus „ramesnėje atmosferoje, niekam neblaškant
jų dėmesio“. Ji galėsianti pranešti draugams ir artimiesiems,
kai atvyks į salą, bet ne anksčiau. Soperis stebėjo ją visą laiką,
o kai nusisukdavo, Merė gaudavo akimirką atokvėpio, kol jis
vėl į ją atsigręždavo. Ji nemaldaus - gydytojai jau ir taip turi
per daug galios jai. Soperis uždraudė visiems Vilardo Parke­
rio ligoninės darbuotojams suteikti jai galimybę susisiekti su
draugais, išsiųsti laišką niekas nebežadėjo, tad Merė tvardėsi
vildamasi, kad Alfredas tikriausiai bus skaitęs straipsnius lai­
kraščiuose. Viena naktį budinti slaugytoja parodė Merei Niu­
jorko Sun straipsnį ir pasakė, kad būta kitų; apie jos sulaikymą
rašė beveik kiekvienas žinomesnis laikraštis. Juose nebuvo mi­
nima tikroji Merės pavardė, ji buvo vadinama „Mikrobų Mo­
terimi“, bet Alfredas turėjo suprasti. Galimas daiktas, pamanė
Merė, jis jau mėgino ją aplankyti: atėjo į ligoninę ir pareikala­
vo su ja pasimatyti, bet buvo išvytas.

47
 - Argi toje saloje gydomi ne džiovininkai? - paklausė Merė.
- Taip, Riversaido ligoninėje gydoma tuberkuliozė, bet
ten būta ir šiltinės atvejų. Difterijos, tymų - visokių ligų.
Merę nukrėtė šiurpas.
- Kaip ilgai mane ten laikys?
- Kelias savaites, - atsakė daktaras Soperis.
Merė sau pasakė, kad kelias savaites ji gali ištverti viską. Ji
leisis tiriama, o kai gydytojai gaus tai, ko jiems iš jos reikia, jos
kančios baigsis ir jai niekada daugiau nereikės matyti Soperio.

Atvykus į Šiaurinio Brolio salą, jau pirmą valandą Merei ji pa­

sirodė per menka atsilaikyti prieš audringą Rytų upę. Galėjai
pamanyti, kad dantytas Manhatano gabalas atskilo, nuplaukė ir
įstrigo, užkliuvęs už slypinčios po vandens paviršiumi priešisto­
rinės uolos. Šiaurinis Brolis buvo sausumos lopinėlis, didžiulis
plaustas iš žemės ir žolės, kur mirštantieji atvykdavo laukti sa­
vo eilės. Sala stūksojo kiek aukščiau Pragaro vartų, Rytų upės
taško, kuriame strimgalviais susiliedavo penki ar šeši mažesni
upeliai, prieš nuskubėdami į jūrą. Tik kvailys ten įkištų kojos
pirštą į vandenį. Visos Šiaurinio Brolio salos nebūtų užtekę pa­
doriam dvarui, jeigu šis būtų ne Niujorke, bet kur nors kitur. Ta­
čiau Niujorke ar bent jau Manhatane, kur net didžiausi turtuo­
liai gyvena taip susigrūdę, kad kaimyną galima ranka pasiekti,
tai buvo retenybė: ramus, nuošalus kampelis, kur kiekvienas čia
esantis ir privalėjo čia būti, suaugę vyrai ir moterys, - jų pa­
vardės buvo surašytos patvirtintų asmenų žurnale. Keltininkas
saugojo jį nuo purslų pasikišęs po savo nedidelio laivo suolu.
Šiaurinio Brolio saloje nebuvo automobilių, tik vienas
arklys, ir tas pats senas, nususęs, nurašytas - nebepajėgian­
tis patraukti sanitarinio vežimo jis padovanotas mokslui.

48
 Dieną keli dviračiai rėmėsi į vakarinę ligoninės sieną, esan­
čią arčiausiai kelto, kuris gabendavo gydytojus ir slaugytojas
iš 138-osios gatvės Bronkse į salą ir atgal, bet niekas niekada
tais dviračiais nevažinėdavo po salą. Matant juos ten, kaip pa­
kliūva atremtus į raudonų plytų sieną ar gulinčius ant žolės,
Merei nereikėjo jokio kito įrodymo, kad yra išplėšta iš miesto.
Jeigu būtų mieste, tikrame mieste, o ne šioje tarpinėje vietoje,
tų dviračių neliktų mažiau negu per valandą, Žemutinio 1st
Saido paaugliai juos iš ten išvaduotų ir jais nuvažiuotų. Šiau­
rinio Brolio saloje retai išgirsdavai miesto garsų. Negirgždė­
davo rytais atsidarančių ir vakarais užsidarančių krautuvėlių
žaliuzės. Neskambėdavo varpai, nebildėdavo virš galvos trau­
kiniai, gatvės prekiautojai nerėkaudavo, girdami savo prekes,
vaikai nespardydavo kamuolių, senutės nešaukdavo pro viršu­
tinių aukštų langus. Sklido kitokie garsai: medvarlių kurkimas,
paukščių čiulbesys, sodininko žirklių, apkarpančių gyvatvores
taisyklingais kvadratais, čiakšėjimas ir visur, visada - vandens
teškėjimas į krantą. Viskas ir visi nesijudindavo iš vietos, bent
jau iki pradėdavo temti, kai gydytojai išskubėdavo į prieplauką
ir nerangiai lipdavo į keltą, o naktinės pamainos darbuotojai
pėdindavo kiek nuolaidžių taku, paskui - pro plačias priekines
ligoninės duris. Salos rytinėje pakrantėje vakarais kalenančio
garnio balsas Merei panėšėjo į pašaipą ir kėlė jai šiurpą.
Šiaurinį Brolį kaip inkarai laikė šešiolika statinių, nuo
didžiausio, pagrindinio Riversaido ligoninės pastato, iki so­
dininko įrankių sandėliuko. Dar buvo lavoninė, koplyčia,
dirbtuvės, anglių sandėlis, gydytojų nameliai, slaugytojų būs­
tai, rentgeno pastatas, šiltnamis ir taip toliau. Apeiti visą salą
galėjai per mažiau negu keturiasdešimt penkias minutes, ir iš
kiekvienos salos vietos, jei tik vaizdo neužstojo koks pastatas

49
ar medis, apsisukęs galėjai pamatyti Aukštutinį Manhataną, o
šiauriau nuo jo - nematomą ribą, kur Manhatanas priartėja
prie Bronkso. Kai lydavo, srovė, šniokščianti per nugludintus
kranto akmenukus ir aštrius akmenis, Merei priminė kaimenę
šuoliuojančių arklių, visu greičiu lekiančių jūros link.

Tą dieną, kai atvyko Merė, Riversaido ligoninėje nebuvo ser­

gančių šiltine, todėl jai buvo skirta lova pagrindinėje tuberku­
liozės skyriaus palatoje. Slaugytoja davė popieriaus ir vokų bei
plunksnakotį su rašaline. Merė parašė Alfredui tai, ką iki tol
jis jau tikrai žinojo, bet kitaip negu laiškas, kurį buvo parašiu­
si dar Vilardo Parkerio ligoninėje, pirmas laiškas iš Šiaurinio
Brolio buvo dalykiškas. Nė vienam Riversaido ligoninės paci­
entui nebuvo leista priimti lankytojų, todėl ji patarė būti kan­
triam; girdi, būtų pravartu meluoti, esą ji gavusi darbą taip to­
li, kad jos lankyti neįmanoma - galbūt Meine ar Masačūsetse,
bet ji labai greitai grįšianti. Ji pyko, bet jau suprato, kad pykčiu
nieko nelaimės. „Taigi galbūt nepamatysiu tavęs iki Žuvusiųjų
karuose atminimo dienos*“, - rašė ji. Tai būtų pats blogiausias
atvejis, pamanė ji. Visi du mėnesiai - marios laiko. Žiemą jam
sunkiai ėjosi: nedirbo, pernelyg daug laiko leido „Tautos“ alu­
dėje, bet ji nusprendė viso to neminėti. „Neužmiršk sumokėti
buto nuomos - jeigu dar nesumokėjai.“
Kelias dienas pasiklausiusi duslaus kitų pacienčių kosulio,
Merė išmoko pranašauti galą: barškesys krūtinėje darydavosi
panašus į varioko, metamo į labai gilų išdžiūvusį šulinį, garsą.
Ji pastebėjo, kad džiovininkės panašios kaip giminaitės: taip
pat išbalusios, su tokiais pat tamsiais ratilais paakiuose. Jos

Paskutinis gegužės pirmadienis.

50
spoksodavo į Merę spėliodamos, ką ji čia veikia. Naktį ji mie­
godavo užsitraukusi antklodę ant veido, kad per įkvėptą orą
neužsikrėstųjų liga, bet po savaitės nustojo nerimauti. Dieną ji
negalėjo susilaikyti nesipuikavusi puikia sveikata: vaikštinėda­
vo pirmyn atgal prie langų, klausinėdavo slaugytojų, ar nega­
lėtų joms padėti. Saulėtomis popietėmis ji pasiimdavo knygą
iš ligoninės bibliotekos ir skaitydavo kieme. Prastesniu oru ji
užsirašydavo sugalvotus receptus, kad gyvenimas neprarastų
prasmės. Ji būtinai kasdien išeidavo laukan, bent jau kelias mi­
nutes, o grįžusi į savo lovą ir galvos linktelėjimu pasisveikinu­
si su kaimynėmis, jusdavo, kad jos skruostai paraudę, krūtinė
kilnojasi, o plaučiai galingai traukia orą. Sumišę jų veidai pa­
tvirtindavo tai, ką ji jau žinojo: įvyko klaida. Padaryta siaubin­
ga klaida, bet ji netrukus bus ištaisyta.
Ji nesipriešindama leidosi tiriama ir vylėsi, kad kuo grei­
čiau bus surinkta visa medikams reikalinga informacija, tuo
anksčiau ji bus paleista. Daktaro Soperio ji nematė nuo pirmos
atvykimo į Šiaurinio Brolio salą dienos ir jai apie tai paklau­
sus gydytojo Albertsono, šis jai pasakė, kad ji tikriausiai dažnai
daktaro Soperio nebematys. Galbūt daktaras retkarčiais užsuks
jos aplankyti ir, žinoma, jos tyrimų rezultatai jam bus prane­
šami, bet sprendžiant jos reikalus jis veikiausiai nebedalyvaus.
Ši mažytė gera naujiena bent vienai dienai pataisė jai nuotaiką.
Šiaurinio Brolio gydytojams, rodės, žiūrėti į jos kūną ma­
gėjo net labiau negu jų kolegoms Vilardo Parkerio ligoninėje.
Jiems reikėjo jos rankų, jos pilvo, krūtų, šlaunų. Jiems reikėjo
visko, ką išskirdavo jos kūnas, nuo viršaus iki apačios, bet kai
prieidavo prie jos veido, nusukdavo akis. Kai kurie jos tardy­
tojai buvo ne pacientų turintys gydytojai, bet įvairūs medikai,
kaip ir Soperis, kuris vadino save „inspektoriumi“, bet, matyt,

51
išmanė apie ligas. Kai kurie jų tik tyrė viena ar kita ir užsira-
šinėjo. Klausimai nuo Vilardo Parkerio ligoninės meto pasi­
keitė. Ten gydytojams rūpėjo visos karštinės, kuriomis ji kada
nors sirgo. Ar jai kada nors buvo išberta krūtinė? Dabar jie
prisispyrę klausė, kada ji sužinojo. Esate protinga moteris, sa­
kė jie. Keli jūsų darbdaviai sakė, kad laisvalaikiu skaitydavote
romanus. Jūs negalėjote nežinoti. Kaip galite prašyti, kad mes
patikėtume, jog jūs nežinojote?
Merė stengdavosi sugalvoti vaizdinį, kuris užgožtų šiuos
klausimus - bet kokį prisiminimą, kuris išgabentų ją iš Šiauri­
nio Brolio salos. Bet dažniausiai galvojant apie Alfredą ir savo
drauges jai imdavo trūkti kantrybė nuo gydytojų klausimų ir ji
dar labiau trokšdavo grįžti namo. Tada vaikštinėdavo pirmyn
atgal. Skaičiuodavo iki šimto, o baigusi pradėdavo iš naujo.
Užsimerkdavo, užsikimšdavo pirštais ausis, bet vis tiek kie­
kvienas klausimas būdavo lyg varvantis čiaupas, vėjo drasko­
ma atsiknojusi stogo malksna, palei ausį zyzianti musė, kurios
ji niekaip neįstengė nuvyti.
Vieną rytą, baigiantis antrai savaitei saloje, pro ketvir­
to aukšto langą pažiūrėjusi, ar iš kelto nenešamas maišas su
paštu, Merė pamatė tris vyrus, netoliese kalančius nedidelio
medinio statinio karkasą. Pamačiusi iškart suprato, kad tai
kažkaip susiję su ja, ir jai kilo noras bemat tai paneigti. Kam
vargintis ir kažką statyti žmogui, kuris po kelių savaičių bus
paleistas? Ne, tikriausiai jis skirtas kokiam kitam tikslui.
- Atleiskit, - tarė ji einančiai pro šalį slaugytojai ir ranka
parodė pro langą, - ar žinot, ką jie stato?
- Jūsų namelį.
Slaugytoja atrodė sumišusi.
- Nejaugi jums niekas nieko nesakė?

52
 - Ko nesakė?
- Kai jis bus baigtas, jus ten perkels. Jums nebereikės čia
būti su sergančiomis tuberkulioze.
Ji maloniai nusišypsojo Merei, tartum tai galėtų būti gera
žinia. Merė pasijuto lyg įsibridusi į šaltą ežerą, dugnas ėmė
dingti po kojomis.
- Kodėl? Juk aš netrukus būsiu paleista.
- Ar gydytojai taip jums sakė? Kad jus paleis?
- Taip, sakė, - tyliai tarė Merė, jusdama, kaip jai užspau­
džia gerklę ir kaip ima drebėti visu kūnu. Ji parsvirduliavo iki
savo lovos ir atsisėdo ant jos krašto. Suskaičiavo, kiek dienų
praėjo nuo tada, kai buvo paimta iš Bouenų. Beveik mėnuo...
Kiek dar tyrimų jie turės atlikti? Išsitraukusi popieriaus lapą,
vėl parašė Alfredui.

Brangusis Alfredai,
jei kartais siuntei man laišką, atsakydamas į mano pas­
tarąjį, žinok, kad jo negavau. Niekuo čia nepasitikiu, tad,
galimas daiktas, tu man jį siuntei, bet man jo nedavė.
Man statomas kambarys atskirai nuo ligoninės - vos už
kokio šimto metrų. Nesuprantu, ko jiems taip vargintis,
jeigu netrukus būsiu paleista. Būk geras, paklausinėk
žmonių, gal kas nors pažįsta advokatą, kuris galėtų padė­
ti? Tikiuosi, tau viskas gerai. Vis galvoju, kad kai mačiau
tavo veidą pastarąjį kartą, mudu vaidijomės, ir man ne­
patinka, kad nuo tada negavau iš tavęs jokios žinios. Alf­
redai, pamėgink dar kartą atsiųsti man laišką, jis mane
nuramins.
Su meile
Merė

53
 Ji paprašė slaugytojos tuoj pat išsiųsti laišką ir po savaitės
gavo atsakymą.

Brangioji Mere,
kaip tik rašiau atsakymą į tavo pirmą laišką, kai gavau
antrą. Perskaičiau straipsnį laikraštyje ir supratau, kad
Mikrobų Moteris esi tu, nes tą šeštadienio vakarą turėjai
grįžti savaitgaliui, bet taip ir negrįžai. Ir dar todėl kad
ten buvo paminėta Austrių įlanka. Nuėjau pas Bouenus,
ir Frenkas viską man papasakojo. Tada nuėjau tiesiai į
Vilardo Parkerio ligoninę, ir slaugytoja man pasakė, kad
tu jau perkelta į Šiaurinio Brolio salą.
Pasakyk many ką galiu padaryti. Žinau, mūsų san­
tykiai buvo ne per geriausi, kai pastarąjį kartą matėmės,
bet dabar aš jaučiuosi geriau, neinu miegoti paryčiais.
Susipažinau su vienu lenku, turinčiu pažinčių vandens
tunelių versle. Mes turim sugalvoti kaip ištraukti tave iš
tos salos. Bilis Kostelo turi irklinę valtį, bet jis sakė, kad
vandenys aplink Šiaurinio Brolio salą pernelyg audringi ir
joks sveiko proto žmogus nerizikuos ten plaukti. Iš pradžių
juo nepatikėjau ir nuėjau į 1st Saido žuvų turgų, bet visi
prekiautojai ten pasakė tą patį. Ko jie iš tavęs nori? Jeigu
jie tikrai mano, kad tu sergi šiltine, nejaugi jie negalėtų
gydyti tavęs Vilardo Parkerio ligoninėje? Arba Šv. Luko?
Paklausinėsiu, gal kas nors pažįsta advokatą. Ne­
sijaudink.
Alfredas

Merė perskaitė laišką tris kartus, tada jį sulankstė ir rūpestin­

gai padėjo ant stalelio prie savo lovos. Tai buvo ilgiausias laiškas,

54
kurį nuo jo gavo per visą jų pažinties laiką - beveik dvidešimt
dvejus metus, ir įsivaizduojant, kaip jis sėdasi jo rašyti, jai kilo
dar didesnis noras grįžti namo. Merei statomas būstas dabar tu­
rėjo keturias sienas, gegnes ir duris, tetrūko malksnų ir lango.
Daktaras Andersonas sakė, kad ji bus ten iškelta po kelių dienų.
Alfredas neužsiminė apie tai, kaip jam einasi be jos, ar sumokėjo
nuomą už balandį, bet jis žinojo, kur jų namuose ji laiko santau­
pas, be to, galbūt tas darbas vandens tuneliuose bus tikras išsi­
gelbėjimas, galbūt jis labai patiks Alfredui, galbūt jis ras žmogų,
kuris gerai žinos, kaip jai padėti, ir ji iki vasaros grįš namo.
Ligoninės darbuotojai kartais vadino tą būstą „trobele“
Kartais „nameliu“. „Lūšnele“. „Kambariu“. „Būdele“. Kad ir
kaip jį vadinsi, Merė buvo perkelta ten 1907-ųjų balandį. Tai
buvo paprastas trijų metrų pločio ir pusketvirto metro ilgio
statinys su dviejų kaitviečių dujine virykle, virduliu ir praustu­
vu su vandens čiaupu. Jai buvo duota dėželė arbatos, cukrinė,
du puodeliai arbatai. Valgio gaminti neleidžiama. Pagamintas
maistas tris kartus per dieną jai bus atnešamas iš ligoninės
valgyklos. Tarp ligoninės darbuotojų apsilankymų ji galės ką
nors siūti ligoninei, o jeigu gerai moka nerti vąšeliu, jai bus
parūpinta vąšelių ir siūlų. Ji gali skaityti. Gali tirti salą. Merė
išklausė visą šią informaciją bejausmiu veidu ir pirmą kartą
apsidairiusi po savo naujuosius namus pasijuto sutrikusi.
- Ir audiniai!
Smulkutė slaugytoja bėgiojo po ankštą kambarėlį, rody­
dama pintą krepšį su šviežiomis paklodėmis, rankšluosčiu ir
šiūruokle.
- Palikit juos už durų, kai reikės išskalbti.
- Kada? - paklausė Merė. Kiek kartų žmogus gali klausti
vis to paties?

55
 - Pagrindiniame pastate mes viską skalbiame kartą per
savaitę, taigi sakyčiau, kad jums tai irgi taikytina.
- Ne to klau...
Merė atsiduso ir atsisėdo ant lovos krašto.
- Būkit gera, palikit mane.
- Beveik baigiau.
Slaugytoja išdėliojo ant ruošos stalo gerą dešimtį stiklinių
indų.
Jai pagaliau išėjus, likusi viena pirmą kartą nuo tada, kai
buvo sulaikyta, Merė pasijuto lyg būtų išėjusi iš sausakimšo
kambario ir vėl įėjusi į jį pro kitas duris. Matė save iš tolo:
savo lūšnos sienas, upę čia pat už jos, traukinius ir tramvajus,
kurie pūškuodami raižė Manhataną ir Bronksą - taip arti, kad
girdėjo jų švilpukus. Jie manęs nepaleis. Prisivertė pasakyti tai
balsu. Ji kasdien nekantriai laukdavo to maišo su paštu, tikė­
damasi gauti Alfredo laišką, kuriame šis jai rašo radęs advo­
katą ir kad pagalba ateina. Bet gal jis jau žino, kad ji niekados
nebus paleista. Gal todėl jis daugiau nerašo: nežino, ką jai pa­
sakyti. Ne taip kaip kitais kartais jos gyvenime, kai iš skalbėjos
ji virto virėja ar kai įsikėlė gyventi su Alfredu, negavusi jokio
jo pažado, Šiaurinio Brolio jai tarsi nė nebuvo žemėlapyje. Čia
jos pėdos nepalieka jokių pėdsakų ir draugai negali jų atsekti
ir suprasti, kur ji atsidūrė. Kai kurie, be abejo, tai žinojo. Tie,
kurie matė, kaip ji buvo suimta, tie, kurie padėjo jai slapstytis
visas tas valandas, o už tai jiems buvo atsidėkota scena, apie
kurią jie kalbės iki savo gyvenimo galo: kaip suaugusi moteris
jėga tempiama į policijos furgoną spardėsi, keikėsi, švaistėsi
kumščiais. Be to, kai kurie bus skaitę straipsnius laikraščiuose,
bet nė viename jų nebuvo rašoma, kaip ji jaučiasi, ką galvo­
ja. Ji neabejojo, kad žinia apie jos suėmimą pasklido tarp kitų

56
Manhatano virėjų, skalbėjų ir sodininkų, bet buvo įsitikinusi,
kad daugybė žmonių to nežino. Taip nutinka, kai giliai vande­
nyne sūkuriuoja srovės, bet jos nesutrikdo vandens paviršiaus,
todėl apie jas visiškai nenumano plaukiantieji laivu. Galimas
daiktas, po jos suėmimo, po patirto pažeminimo Bouenai nie­
kada su niekuo apie Merę nekalbėjo, tik tarpusavyje. Įdarbini­
mo agentūra nė žodeliu neužsimins iš baimės, kad kitos pado­
rios šeimos atsisakys jos paslaugų. Laikraščiai kurį laiką seks
Merės istoriją, bet paskui imsis kitų temų, o Merė tebebus savo
lūšnoje ir suks galvą, kaip grįžti namo.
Kitą rytą, prastai išmiegojusi naujoje lovoje, Merė prabu­
do nuo garso, kaip kažin kas pakiša po durimis voką. Alfredo
rašyseną ji pažino iš kito kambarėlio galo. Atplėšusi voką atsi­
stojo prie lango skaityti laiško.

Brangioji Mere,
ar tau viskas gerai? Ar sužinojai ką nors daugiau apie
taiy kada būsi išleista namo? Nuėjau į prieplauką ir mė­
ginau kalbėtis su keltininkuy kad jis perkeltų mane ir ga­
lėčiau tave aplankyti, bet jis yra gavęs labai griežtų nu­
rodymų. Pasiūliau jam pinigų, bet jis atsisakė juos imti.
Žiūrėjau į salą stengdamasis suprasti, kaip ten jautiesi,
bet sunku tai padaryti.
Darbas vandens tuneliuose man netiko. Gal tu taip
ir numanei. Ieškau darbo prie pastolių.
Klausinėjau žmonių apie advokatus, o pas vieną
nuėjau - jis reklamuojasi laikraštyje, bet kai jam viską
paaiškinau, jis, rodės, nesuprato, apie ką aš kalbu. Tada
grįžau pas jį su laikraščio straipsniu, bet jis nesusidomė­
jo. Mėginsiu toliau.

57
 Gaila, nežinau, kuo galiu padėti. Ar ten yra koks
žmogus, kuriuo pasitiki ir kuris galėtų tau patarti?
Alfredas

- Alfredas, - tarė ji ir pajuto, kaip jai susuka skrandį ir

į gerklę pakyla tulžis. Ji išėjo iš lūšnos ir atsistojo prie van­
dens krašto. Kurią dieną jis stovėjo kitame krante ir mėgino ją
pamatyti? Gal jie galėtų derinti veiksmus; kitame savo laiške
ji galėtų pasiūlyti dieną ir laiką. Bet vos tik jai šovė ši min­
tis, ją vėl ėmė pykinti. Kuriems galams? Pamoti ranka? Siųsti
vienas kitam oro bučinius iš priešingų Pragaro vartų krantų?
Prispaudusi prie burnos kumščius, ji užsimerkė ir mėgino su­
galvoti, ką daryti.

58
 3

Ligoninės darbuotojai stengėsi priversti ją laikytis tvarkaraš­

čio, nekreipti tiek daug dėmesio į du kartus per savaitę atlie­
kamus jos kraujo, šlapimo ir išmatų tyrimus, į mėginių ati­
davimą, apsilankymus laboratorijoje, mėnesines medicinines
apžiūras, rankų mirkymą chemikaluose ir įdėmią jos nagų ap­
žiūrą. Jai paklausus, kodėl mėginius reikia imti du kartus per
savaitę, vienas gydytojas paaiškino, esą jiems reikia nustatyti
jos organizmo dėsningumus. Slaugytojos šnekučiuodavosi su
ja, tartum visa tai nustojo jai ką nors reikšti, bet pamačiusios,
kad ji negali su tuo susitaikyti ir šitokio pažeminimo niekados
neužmirš, kad ir kiek ilgai jis tęstųsi, ėmė Merės nebemėgti.
Jos ateidavo poromis ir ilgainiui liovėsi skyrusios jai dėmesio,
plepėdavo tik viena su kita. Ji visą savaitgalį įkalbinėdavo save
būti geresnę, rodyti, kad yra labai maloni ir visiškai patikima,
todėl gali būti paleista į laisvę. Tačiau kiekvieną savaitę, vėl
atėjus pirmadieniui, žvaliai nusiteikusios slaugytojos pasiro­
dydavo prie jos durų su stikliniais indais ir vėl ją įsiutindavo.
- Bet kokie rezultatai? - klausdavo Merė. - Aš vis lei­
džiuosi tiriama, bet niekada nesužinau tyrimų rezultatų.
- Manyčiau, jie teigiami, - atsakė viena slaugytoja. - Juk
kam gi daktarai jus čia laikytų?
Kai ji to paties klausdavo gydytojų Albertsono ar Gudo,
jie tepasakydavo, kad atskiri tyrimai nieko nereiškia. Atskiros

59
savaitės nieko nereiškia. Jie praneš jai rezultatus, vos tik turės
užtektinai duomenų ir galės padaryti aiškias išvadas. Jie patarė
turėti kantrybės - viskam reikia laiko.
Vienintelis žmogus, su kuriuo ji noriai kalbėdavosi, bu­
vo sodininkas Džonas Keinas, kuris neturėjo nieko bendra su
tyrimais ir dažnai palikdavo puokštę gėlių prie jos durų. Net
tuomet, kai jos įniršis pasklisdavo taip plačiai, kad šluodavo vis­
ką pakelėje, jis, rodės, to bemaž nė nepastebi. Jis tik šnekėdavo,
be perstojo šnekėdavo. O kai šnekėdavo ji, jis klausydavosi. Jo
atneštuose laikraščiuose ji ieškodavo advokatų kontorų ir rašy­
davo laiškus, prašydama padėti. Ji parašė policijos viršininkui.
Parašė agentūros, įdarbinusios ją pas Bouenus, vadovui. Gydy­
tojai ir slaugytojos vis dar nenorėjo pranešti jai tyrimų rezulta­
tų; tada ji kreipėsi į nepriklausomą laboratoriją klausdama, ar ši
neatliktų jai tyrimų privačiai, jeigu ji atsiųstų mėginius, ir pa­
prašė slaugytojų papildomai indų. Kitame laiške liepė Alfredui
nueiti namuose į podėlį, pastumti į šalį miltus ir cukrų - ten jis
rasiąs jos banko knygelę. Ji paliepė jam nunešti knygelę į banką
23-iojoje gatvėje, kur ji turi sąskaitą, ir susitarti dėl apmokėjimo
Fergiusono laboratorijai. „Tada pasiimk likusius pinigus sau, o
sąskaitą uždaryk, - paliepė ji. - Parodyk banke šį laišką, jeigu
jie tavim nepatikės/4Pinigų buvo likę nedaug, bet vis šis tas.
Šiaurinio Brolio saloje jai pinigų nereikėjo, o dėl jo ji nerimavo.

Kai kurios dienos praeidavo greitai ir lengvai, kitos atrodė to­

kios ilgos ir tuščios, kad ji neįstengdavo sukaupti jėgų ir nusi­
tverti kokio užsiėmimo. Praėjo šeši mėnesiai. Dešimt. Ji rašė
Alfredui kas antrą savaitę, stengdamasi tais laiškais įkvėpti jam
vilties. Primindavo jam, kad Šiaurinio Brolio sala tėra laiki­
nas etapas - netrukus ji grįšianti namo ir gyvenimas klosis

60
laip, kaip anksčiau. Ji žinojo, kad svarbu jai pačiai tuo tikėti,
ir ne mažiau svarbu, kad tuo tikėtų jis. Merė pastebėjo, kad
ryžtingas jos laiškų tonas iš pradžių jautėsi ir jo laiškuose, bet
slenkant mėnesiams jis atrašydavo vis rečiau. Kai jo laiškai vis
dėlto ateidavo, žinios juose būdavo tokios glaustos, kad žo­
džiuose jo paties ji nepajusdavo. Ilgai tylėjęs 1908-ųjų vasarį
jis atsiuntė laišką. Vargu ar galėjai pavadinti jį šiuo žodžiu.

Brangioji Mere,
pasiilgau tavęs. Ar turi kokių naujienų? Čia viskas gerai.
Alfredas

Kaip visada ji valandėlę laikė voką rankoje prieš jį atplėšdama.

[dėmiai apžiūrėjo, kaip jis parašė jos vardą ir pavardę. Tada
galop pasidavė malonumui išlankstyti popieriaus lapą, kurio
taip ilgai nekantraudama laukė, bet pamatė, kad ten nieko -
beveik blogiau, negu negauti jokio laiško. Ji prisiekė jam neat­
rašysianti, bet po kelių dienų pasidavė.

Brangusis Alfredai,
gavau tavo raštelį. Būk geras, kitų kartų parašyk daugiau.
Nežinau kokia vieniša čia jaučiuosi ir tik visų laikų galvo­
juy kaip tau sekasi. Gal tu įsivaizduojiy kad mane visų laikų
supa žmonėSy bet nepamiršky kad diduma žmonių šioje sa­
loje sunkiai sergay naf o apie gydytojus ir slaugytojas negali
pasakyti, kad būtume vieni kitiems draugiški. Mezgu, mė­
ginu nerti vųšeliu. Sodininkas man leidžia jam padėti, kai
yra darbo, ir tai šiokia tokia pramoga, bet nuo gruodžio
žemė buvo įšalusi ir pirmos tulpės prasikals tik balandį.
Perskaičiau visas ligoninės bibliotekos knygas. Kai ilgai

61
 man nerašai, tik tada imu nerimauti kad būsiu čia amži­
nai. O gavusi tavo laišką prisimenu, kad Šiaurinio Brolio
sala - dar ne visas pasaulis. Daktarai nežino, ką su manim
čia daryti. Jie negali elgtis su manim kaip su ligone, nes
esu visiškai sveika, bet jeigu jie pripažintųy kad esu sveika,
turėtų mane paleisti. Kai užduodu klausimus, matauy kad
jie žiūri į mane kaip į kokią įkyruolę. Nesuprantu, kodėl jie
taip ilgai neapsisprendžia. Kitą mėnesį bus metai!
Kas rytą atsibundu pasiryžusi grįžti namoy prie
mūsų nusistovėjusios tvarkos. Manau, kad taday kai iš
tikro grįšiu namo, nesiimsiu jokio darbo, dėl kurio nak­
čiai negalėčiau grįžti namo. Bent jau ilgam laikui.
Kaip tau sekasi? Priešpaskutiniame laiške rašei, kad
gavai nuolatinį darbą. Ar vis dar jį turi? Ar yra kokių
naujienų iš mūsų namo gyventojų? Ar jie teiraujasi apie
mane? Neužmiršk rūpintis savimi. Ir prašau, Albertai,
pasistenk rašyti dažniau ir daugiau.
Merė

Ji norėjo jo paklausti, ar geria, ar jo drabužiai švarūs, kaip jis

moka už butuko nuomą, kai visos jos santaupos jau tikriausiai
seniai išleistos, ar jam užtenka pinigų sumokėti už dujas, bet
nenorėjo priminti jam jųdviejų vaidų.
Pirmųjų jos metinių saloje dieną - šį svarbų įvykį, rodės,
pastebėjo vien ji pati - suskaičiavo jo laiškus ir sudėjo į krūve­
lę ant savo lūšnelės staliuko. Iš viso jų buvo devyni. Ji mintyse
peržvelgė tuos metus ir paskaičiavo rašiusi jam ne mažiau kaip
dvidešimt penkis kartus. Ji įdėmiai apžiūrėjo datą kiekvieno
voko antspaude: tarp aštunto ir devinto laiško praėjo du mėne­
siai. Mėnuo nuo tada, kai rašė jam paskutinį kartą - ilgiausias

62
tarpas, kurį ji jam nerašė nuo atvykimo į Šiaurinį Brolį. Jai
nereikėtų aiškinti, kad ji nori sulaukti iš jo žinių, kad ji nori
matyti, jog jai išvykus liko tuštuma - juk šitiek laiko jų išbūta
drauge, juodu taip gerai vienas kitą pažįsta. Ji jautėsi įskaudin­
ta, susisielojusi, praradusi viltį. Jeigu bent kelias minutes pasi­
matytų su juo akis į akį, suprastų, ką jis galvoja, bet to tikėtis
buvo beprasmiška. Ji vėl įdėjo kiekvieną laišką į voką ir padėjo
krūvelę ant atbrailos virš praustuvo.
Merė vylėsi, kad per tą laiką, kol ji jam nerašys, jis apgal­
vos, ko jai reikia iš jo, o tada atsiųs tokį storą laišką, kad jis ne-
pralįs pro jos durų apačią. Tačiau savaitės ėjo, o žinios iš jo vis
nebuvo. Ji toliau atsispyrė pagundai jam parašyti. Šiauriniame
Brolyje ji išbuvo beveik penkiolika mėnesių, bet keturis negavo
jokios Alfredo žinutės. Jos apmaudas virto nerimu. Gal jis su­
sižeidė darbe? Gal jį iškraustė iš butuko? Jis nebuvo smurtauti
linkęs girtuoklis, bet kartais susimušdavo. Gal jis nuėjo į tą jam
patinkančią žemo lygio aludę Perlų gatvėje ir įsivėlė į muštynes.
Ji parašė savo draugei Fren ir paklausė, ar jį matė, ar jam viskas
gerai. Fren nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, todėl jos atsaky­
mas atėjo netvirta jos vyro rašysena; laiškas lipniąja juosta buvo
priklijuotas prie sausainių dėžutės iš kepyklos 39-ojoje gatvėje.
Sausainiai sužiedėjo per tris dienas - tiek prireikė, kol pasiekė
Šiaurinį Brolį. Vis dėlto skaitydama laišką ji vieną suvalgė.

Mere,
čia nieko naujo. Alfredą matom retai, bet atrodo, kad
jis laikosi gerai, kai pamatom. Jis nemėgsta kalbėtis, bet
Alfredas toks jau yra. Neabejoju, kad jis tavęs pasiilgo.
Kada grįši namo?Laikraščiai seniai apie tave nerašo.
Fren

63
Voke Fren buvo sulanksčiusi laikraščio karikatūrą, kuri, žino­
jo, patinka Merei, tad nors ši jau buvo ją mačiusi, akys jai ėmė
perštėti nuo ašarų. Vadinasi, Alfredas gyvas ir sveikas, vis dar
lipa laiptais aukštyn į jųdviejų butuką ir žemyn, bet vis dar
neparašo nė žodžio.

- Žinai, kokia tavo bėda? - vieną rytą paklausė Džonas

Keinas, užklupęs ją sėdinčią ant žolės priešais savo lūšnelę
ir žiūrinčią, kaip priplaukia keltas. - Tu nematai teigiamos
pusės.
Ėjo spalis, ji išbuvo Šiaurinio Brolio saloje pusantrų me­
tų, o nuo vasarį atsiųsto Alfredo laiško vis dar nebuvo gavusi
iš jo jokios žinios. Jos rankos buvo įrudusios, nes visą pavasarį
ir vasarą padėjo Džonui. Dabar jis klausė, ar ji nori padėti jam
apgenėti peraugusį rododendrą.
- Manai, bėda ta? - eidama taku jam iš paskos paklausė
Merė. Jai sunkiai sekėsi rasti tinkamus žodžius, nes norėjo pa­
klausti, kaip žmogus gali visiškai nesuvokti neteisybės, kurios
liudytojas yra, kaip jis gali būti toks abejingas, bet kol ji ieško­
jo reikiamų žodžių, jis nusimovė pirštines ir padavė jai. Savo
krepšyje ėmė raustis antrų sodininko žirklių.
- Manau, taip. Tau nereikia ničnieko dirbti. Valgyti tau
atneša.
Merė atsiduso. Ginčytis beviltiška. Jis tik mėgina pataisyti
jai nuotaiką.
- Ar gavai atsakymą nuo kurio nors advokato, kuriems
rašei?
- Ne. Kol kas negavau.
Į jos atsakymą jis linktelėjo galvą ir toliau apžiūrinėjo
krūmą.

64
 - Na, o ligi tol.. - tarstelėjo jis, pradėdamas karpyti augalą.
Po kelių dienų, kai ji jau nebelaukė, praėjus beveik astuo­
niems mėnesiams nuo paskutinės jo žinutės, jai grįžus iš pa­
sivaikščiojimo ant lūšnelės grindų laukė Alfredo laiškas. Kaip
visada ji pirma pasvėrė jį ant delno. Paskui padėjo ant staliuko
ir laukė, kol užvirs arbatinis. Kai pagaliau voką atplėšė, iš jo
išbiro gera dešimtis sėklų; ji sugavo jas į delną.

Brangioji Mere,
prieš kelias savaites prie namo mane sustabdė Fren. Sakė
gavusi nuo tavęs laišką, kuriame nerimauji dėl manęs.
Vis sakiau sau, kad rašiau ne taip seniai, bet paskui su­
skaičiavau. Atleisk. Neturiu įtikinamos priežasties, kodėl
nerašau taip dažnai, kaip tu norėtum, todėl nemėginsiu
teisintis. Negaliu sakyti, kad negalvoju apie tave. Kas
kas, bet tu žinai, kaip praeina mano diena. Tu gali įsi­
vaizduoti, ką veikiu, kur einu. Bet mėgindamas galvoti,
ką tu ten veiki, nežinau, ką įsivaizduoti. Rašai man, kad
pradėjai megzti, sodininkauti ir panašiai, bet man ne­
smagu išgirdus, kad ėmeisi to, ko anksčiau nedarydavai.
Tuomet atrodo, kad esi net toliau. Mėginau sudominti
tave sodininkyste - prisimeni už lango kabinamą lovelį
gėlėms, kurį tau sukaliau augalams? Į laišką įdėjau po­
midorų sėklų. Pamaniau, jei tau neleidžiama virti valgy­
ti, bent jau gali užsiauginti kai ką, ką gali suvalgyti, kad
nereikėtų visko gauti iš ligoninės virtuvės.
Atleisk, kad negaliu būti geresnis. Ilgiuosi tavęs kie­
kvieną dieną. Žinau, visa tai tau sunku - tau net sun­
kiau. Bet man taip pat sunku.
Alfredas

65
 Atgniaužusi delną ir pažiūrėjusi į sėklas Merė suvokė:
Alfredas manantis, kad ji dar ilgai išbus Šiaurinio Brolio saloje.

Tada, labai netikėtai, 1908 metų lapkritį ji gavo storą laišką

iš Fergiusono laboratorijos. Ši tyrė mėginius, kuriuos Merė
siuntė beveik devynis mėnesius, ir dabar galėjo pranešti jai
gerą naujieną: vidurių šiltinės bacilų per visą tą laiką nebuvo
rasta. Tokio ilgo tyrimų laikotarpio laboratorijai reikėjo tam,
kad įsitikintų, jog bacilų nepagausėjo keičiantis metų laikams
ar dėl kokios nors kitos priežasties. Ji dar kartą perskaitė šią
pastraipą, paskui greitosiomis peržvelgė daugiau kaip dešimt
atsiųstų tyrimų rezultatų lapų. Iš džiaugsmo vos nepradėjo
šaukti. Visa drebėdama įėjo į savo lūšnelę, pasitaisė plaukus
ir susikaupė, paskui, gniauždama rankoje laišką, greitai nuėjo
taku į ligoninę. Koridoriuose tvyrojo keista tyla. Merė sutiko
vieną sekretorių.
- Kur visi? - paklausė ji gaudydama kvapą.
- Susirinkime. Jis netrukus baigsis.
- Labas, panele Melon, - už nugaros pasigirdo balsas, ir
atsigręžusi ji pamatė daktarą Soperį, sėdintį ant kėdės laukia­
majame su atversta knyga ant kelių. Ji nurijo seiles, prispaudė
laišką prie krūtinės ir atsuko jam nugarą.
- Aš irgi laukiu. Kaip jaučiatės? Atrodote gerai.
- Nedrįskit su manim kalbėti! - atkirto Merė ir išėjo į ko­
ridorių laukti, kol ateis koks kitas gydytojas. Daktaro Soperio
ji nebuvo mačiusi kelis mėnesius, tad dabar susinervino. Dar
kartą perskaitė Fergiusono laboratorijos laišką.
Jai neišbuvus koridoriuje nė minutės, iš pasitarimų kam­
bario išėjo gydytojas Albertsonas ir paklausė, ar gali kuo

66
padėti. Jis nužirgliojo kabineto link pro Soperį, ir ji nuėjo iš
paskos, nė nežvilgtelėjusi į laukiamąjį.
- Džordžai! - šūktelėjo Albertsonas, spausdamas jam
ranką. - Tuoj pas tave ateisiu. Panelė Melon nori su manim
pasikalbėti.
Gydytojas Albertsonas pasiūlė jai atsisėsti savo kabinete,
ir Merė padavė jam Fergiusono laboratorijos tyrimų rezultatus.
- Ar galiu uždaryti duris? - paklausė ji.
- Na taip, - nustebęs atsakė gydytojas.
Jis klausėsi visko, ką ji sakė, nuo pradžios iki galo. Ji ži­
nanti, atsakiusi jam. Ji ne kvaila. Supranta, kad gydytojai laiko
ją nelaisvėje, norėdami ją tirti dėl priežasčių, kurias žino tik jie
patys, o viešai pripažinti negali. Daktaras Albertsonas nieko
nesakydamas klausėsi, kol ji baigė.
- Mere, - galop tarė jis maloniai, - Fergiusono labora­
torijos rezultatai neigiami dėl svarios priežasties. Pasikviesiu
daktarą Soperį, ir jis padės paaiškinti.
- Ne! - suriko Merė. - Jis visa tai užvirė. Tai jį išgarsino,
tiesa? Tai, ką jis apie mane kalbėdavo.
Ji pavėlavo: daktaras Albertsonas jau mostu kvietė Soperį
užeiti.
- Kas čia? - paklausė daktaras Soperis, eidamas į kabine­
tą ir imdamas Albertsono jam duodamą voką.
- A... - baigęs skaityti tarė Soperis. - Supratau.
- Mėginiai turi būti tiriami nedelsiant, Mere, - paaiškino
Albertsonas, - antraip bakterijos žūsta. Ką tik man sakei, kad
dažnai tau nepavyksta išsiųsti mėginius visą dieną, o paskui
gali trukti dar tris, kol jie pasieks Fergiusono laboratoriją. O
tai nėra gerai. Šitaip tirti negalima. Negana to, jie turėtų tai

67
žinoti, jeigu yra mokslininkai, kaip tvirtina patys. Ar jau su­
mokėjai jiems? Šie rezultatai nieko neverti.
- Jūs šitaip sakot tik todėl, kad norit laikyti mane čia.
Tuomet kokie jūsų rezultatai? Kodėl niekas man nepraneša
vietinės laboratorijos rezultatų?
- Galiu pasakyti tau, Mere, kad iki šiol tavo kraujo ir šla­
pimo tyrimų rezultatai buvo neigiami, bet maždaug šešiasde­
šimt procentų išmatų mėginių tyrimų rezultatai būna teigiami.
- Netiesa!
- Mere! - Gydytojas Albertsonas iškėlė ranką, ir ji prisi­
minė, kad jis visada būdavo jai geras. - Tiki tuo ar ne, bet aš
tavo pusėje. Nesuprask klaidingai - tavo organizmas iš tikro
gamina ir platina šiltinės bacilas, bet nemanau, kad dėl šios
priežasties turėtum būti čia laikoma. Tu teisi sakydama, kad
esi labai vertinga mūsų darbui. Tačiau šiuo metu žinome, kad
laisvėje yra daug sveikų ligos platintojų, todėl nesąžininga lai­
kyti tave čia, kai kiti gali gyventi kaip tinkami.
Daktaras Soperis pyktelėjo.
- Arba jie visi turėtų būti sulaikyti. Arba kiekvieno jų
atvejis turėtų būti nagrinėjamas atskirai. Šiaip ar taip, manau,
kad daktaras Albertsonas viską aiškiai išdėstė. Šie rezultatai
nieko neverti.
Merė pažiūrėjo į jį. Buvo tokia įtūžusi, kad jai kalbant tiš­
ko seilės.
- Esat melagis, - pareiškė ji daktarui Soperiui.
Šis kalbėjo toliau, lyg ji nebūtų nieko pasakiusi:
- Man įdomu tai, kad jūs visiškai neigiate mūsų tyrimų
rezultatus, jais nė kiek netikite, bet visiškai tikite tos privačios
laboratorijos rezultatais, panele Melon. Tai ar jūs tikite moks­
lu, ar ne?

68
 - Esate nedoras žmogus, - drebėdama pareiškė Merė.
- Mere, - tarė gydytojas Albertsonas paimdamas voką iš
Soperio ir duodamas Merei, - kodėl tau jų nepaėmus ir dieną
apie tai nepagalvojus, o paskui grįši, kai turėsi daugiau klausi­
mų? Galėsime nuodugniai apie visa tai pasikalbėti.
Jis žvilgsniu leido jai suprasti, kad gailisi, pasikvietęs dak­
tarą Soperį, - šis nesuprato.
- Žinau, kad tu nusivylusi.
- Noriu pamatyti visus gydytojus. Dabar pat.
- Atsiprašau. Šį rytą buvo atsiųsti keli nauji ligoniai, ser­
gantys difterija. O daktaras Soperis atvyko skaityti paskaitos.
Grįžk rytoj ryte. Aš sukviesiu grupę gydytojų ir mes apie tai
pasikalbėsime.
- Aš grįšiu rytoj, galit neabejoti.
Bet kitą dieną ji neatėjo, nes įsivaizdavo, kaip jie laukia
jos, pasirengę ją nubausti, kad pati užsakė tyrimus. Ji nėra šil­
tinės platintoja. Ji nieko nesusargdino. Vis dėlto retkarčiais šis
įsitikinimas susvyruodavo. Pojūtis būdavo toks pat, kaip po
ilgos dienos pastebėjus siūlą, kuriuo iš ryto buvo apsirišusi
mažąjį pirštą, kad ko nepamirštų.

[ pastarąjį Alfredo laišką ji dar nebuvo atsakiusi ir nusprendė,

kad atėjo metas tylą nutraukti.

Brangusis Alfredai,
ačiū už sėklas. Galvojau, ką tau atrašyti, bet dabar man
reikia tavo pagalbos vienu svarbiu reikalu. Man reikia,
kad nueitum į Fergiusono laboratoriją Vakarų 72-ojoje
gatvėje ir ko nors ten paprašytum, kad atsiųstų man dau­
giau duomenų apie man atliktus tyrimus. Aš dar jiems

69
 parašysiu, bet bus geriau, jeigu žmogus į juos kreipsis
tiesiogiai. Pasakyk jiems, kad Riversaido ligoninės gydy­
tojai nenori sutikti su jų išvadomis. Būk geras, Alfredai.
Pasistenk įsiminti viską, ką jie pasakys, paskui tuoj pat
man parašyk.
Merė

Ji nežinojo, ar laišką jis gavo, ar buvo tiek blaivus, kad įstengtų

jį perskaityti ir ar ji dar jam rupi, bet po dviejų savaičių atė­
jo stačiakampis popieriaus lapukas. Jame Alfredo ranka buvo
parašyta, kad laboratorijoje jis buvo, ir ne kartą, o du, bet ten
niekas nenorėjo apie ją kalbėtis. „Kas darosi?“ - klausė jis.

Alfredai,
ačiū, kad pamėginai. Tikėjausi, kad tie privačios labo­
ratorijos tyrimų rezultatai privers čionykščius gydytojus
mane paleisti, bet jie visiškai nekreipia į juos dėmesio.
Nenoriu jais tikėti, bet vienas gydytojas tarsi mane pa­
laiko. Jis ir sakė man, kad tie tyrimų rezultatai nieko
neverti. Mane pykina pagalvojus, kiek pinigų jiems su­
mokėjau už tuos tyrimus. Kurį laiką buvau apsiraminu­
si, bet dabar labiau stengsiuosi rasti būdą, kaip iš čia
ištrūkti. Manai, kad būsiu čia amžinai, bet taip nebus,
Alfredai. Netrukus aš grįšiu namo.
Merė

Kokią savaitę ji vėl ėmė laikytis senų įpročių: laukdavo prie­

plaukoje ir žiūrėdavo, kaip maišas su paštu nešamas į ligoninę.
Suvokusi, kad Alfredas ir vėl nustojo jai rašyti, nuo nuoskau­
dos ji gynėsi pati rašydama laiškus advokatams, gydytojams,

7o
 visiems, kas galėtų jai padėti. Laikas bėgo greitai, kur kas grei­
čiau, negu atvykus į salą. Vėl atėjo Naujieji metai. Dar viena
žiema virto pavasariu. Laiškininkas retai pasukdavo taku prie
jos lūšnelės.
Paskui, 1909-ųjų birželį, Merei basomis einant nuo kran­
to, iš ligoninės tekinas atskuodė Džonas Kleinas su laišku ran­
koje.
- Tau, - tarė gaudydamas kvapą. - Pasakiau jiems, kad
pristatysiu jį tau.
Jis stebėjo, kaip ji apžiūri siuntėjo adresą: „O’Nilas ir par­
tneriai“.
- Kas čia? Jie sakė, kad norėsi tuoj pat jį pamatyti.
- Koks tu smalsus, - tarė Merė kišdama pirštą po voko
atlankų.
Jie buvo teisūs. Laiškas buvo iš advokato Fransio O’Nilo.
Pastaruosius dvejus metus jis dirbo su byla Teksase, bet dabar
grįžo į Niujorką ir jam buvo perduotas jos jo kolegai parašytas
laiškas. Jis nori su ja susitikti.
„Skaičiau visą spaudą, - rašė jis, - o dabar norėčiau iš­
girsti jūsų požiūrį. Byla, prie kurios dirbau Teksase, taip pat
buvo susijusi su teisiniais medicinos aspektais. Jeigu jūsų pa­
dėtis tokia, kaip aš ją suprantu, ir jeigu jūs dar neturite, kas
jums atstovautų, esu tikras, kad galėčiau jus išvaduoti.“
Jis suprantantis, kad jai neleidžiama priimti lankytojų,
bet jeigu ji pasakys, jog jis jos advokatas, jai turės būti pada­
ryta išimtis.
Vis dar basomis, gniauždama saujoje laišką, ji nubėgo į
ligoninę, pasakė vyriausiajai sekretorei Fransio O’Nilo pavar­
dę ir nepraėjus nė pusei valandos jam atrašė, maldaudama at­
vykti.

71
 4

Merė išsiuntė atsakymą ponui O’Nilui antradienį, o penkta­

dienį ji žiūrėjo, kaip nepažįstamas jaunas vyras išlipa iš kelto ir
susikaupia, prieš eidamas taku į ligoninę. Jis abiem rankomis
gniaužė portfelį.
- Ponas O’Nilas? - paklausė ji.
Ji laukė šešėlyje prie ligoninės vakarinės sienos.
- Jūs tikriausiai Merė, - atsakė jis, paspausdamas jai ran­
ką. Ji turėjo tiek daug pasakyti, užduoti tiek daug klausimų,
kad nežinojo, nuo ko pradėti.
- Gal aš pirma užsiregistruosiu? - tarė jis, galva parody­
damas į ligoninės duris. - Ligoninės vadovybė norės, kad aš
pasirašyčiau kokį nors popierių.
- Lauksiu ten. - Ji parodė į savo lūšnelę.
Po dvidešimties minučių, trumpai abiem pasikalbėjus
apie tai, kur kas yra saloje (poną O’Nilą lyg ir sudomino rent­
geno pastatas), Merė įsivedė jį vidun ir stebėjo, kaip jo žvilgs­
nis nukrypsta į krūvą šiukšlių už ruošos stalo, kurias surinko
Džonui Keinui. Ji pasiūlė O’Nilui arbatos, bet šis atsisakė. Jis
prispaudė nosinę prie nosies, tada atsidarė portfelį ir ištraukė
šūsnį popierių. Buvo atsinešęs kiekvieną laikraščių straipsnį
apie ją ir Vilardo Parkerio ligoninės dokumentus. Ji pastebėjo,
kad prie kiekvieno popieriaus jis prisegęs savo užrašus. Advo­
katas atsivertė tuščią bloknoto lapą.

72
 - Pradėkime nuo jūsų suėmimo, - tarė jis, nutraukdamas
rašiklio dangtelį.
- Turėjote galvoje, nuo mano pagrobimo, - pataisė ji ir
sukando lūpą. Merė nenorėjo, kad jis manytų, jog ji neišmin­
tinga.
- Na, taip, - sutiko jis. - Tikriausiai šis žodis tinka labiau.
Jie kalbėjosi dvi valandas, o jam išeinant jau buvo parengę
planą. Kaip paaiškino ponas O’Nilas, Sveikatos departamentas
gal ir būtų turėjęs teisę pirma ją ištirti, o gavęs teigiamus rezulta­
tus laikyti karantine Vilardo Parkerio ligoninėje, bet ne atvirkš­
čiai. Departamentas pasielgė visiškai netinkamai, suimdamas ją
be orderio, o po sulaikymo ją tirdamas. Pirmiausia, pasakė jis
Merei, ji kreipsis su prašymu stoti prieš teisėją. Byla bus nagri­
nėjama. Jis įspėjo Merę, kad tai reiškia, jog bus atskleista tikroji
jos pavardė, ir paklausė, ar jai reikia apie tai pagalvoti.
- Ne, - atsakė Merė, - aš nepadariau nieko bloga.
- Spauda palaiko tave, - tarė ponas O’Nilas susirinkda­
mas daiktus. - Tai irgi padės. Nenustebk, jei čia pasirodys žur­
nalistai ir ieškos tavęs.
- Ar jiems bus leista su manim pasimatyti?
- Aš tuo pasirūpinsiu. Neįsivaizduoju, kaip ligoninė gali
nuo to išsisukti.
- O kiti lankytojai - ar galit susitarti, kad ir jiems būtų
leista su manim pasimatyti?
Advokatas palietė jai petį.
- Pasistenk būti kantri. Žinau, seniai nematei draugų, bet
mes turim elgtis atsargiai. Ir atmink: netrukus grįši namo.
- Palaukit, - jam pasisukus eiti tarė ji. Ji turi tai išsiaiš­
kinti dabar, antraip šis klausimas slėgs ją, kol jie vėl pasima­
tys. - Nedirbau daugiau kaip dvejus metus. Turėjau šiek tiek
santaupų, bet...

73
 Ponas O’Nilas pakėlė ranką.
- Honoraro man nereikės.
Merė prisimerkė. Jis atrodė jai padorus, bet šitokio pado­
rumo žmonių nebūna. Nusprendė nerimauti dėl to vėliau, kai
bus laisva. Vos tik jam išėjus, ji paėmė popieriaus lapą.

Brangusis Alfredai,
pagaliau! Turiu naujieną. Ką tik susipažinau su advo­
katu O'Nilu. Atrodo, jis įsitikinęs, kad gali priversti tuos
žmones mane paleisti. Įvyks teismo posėdis, tik gerai neži­
nau - kada. Šiaip ar taip, greitai. Smulkmenas parašysiu,
kai posėdis bus paskirtas. Žinau, praėjo labai daug laiko
ir mudu turim apie daug ką pasikalbėti, bet aš tavęs pasi­
ilgau, Alfredai. Ir nerimauju dėl tavęs. Labai nekantrauju
vėl tave pamatyti. Pamirškim tuos dvejus siaubingus me­
tus ir džiaukimės, kai netrukus pasimatysim. Tikiuosi, aš
nepasikeičiau. O tu?
Merė

Kaip ir numatė ponas O’Nilas, jiems įteikus prašymą stoti prieš

teisėją, po kelių dienų laikraštyje New York American pasirodė
ilgas straipsnis apie ją. Pirmą kartą buvo įvardyta jos tikro­
ji pavardė. Merės prašymas virto populiaria miesto naujiena,
ir reporteriai ėmė prašyti interviu su ja. Ligoninė leisdavo ne
daugiau kaip vieną žurnalistą per dieną.
- Parašykit, kokia uždara ši ligoninė, - sakydavo kiekvie­
nam atvykėliui Merė. - Ir parašykit apie lovą. Matot, kokia ji
įdubusi per vidurį?
Ją smerkiantys skaičiai buvo prieštaringi: pasak vieno
straipsnio, ji susargdino dvidešimt du, vienas iš jų mirė; pa­
sak kito - užkrėtė trisdešimt, mirė du; pasak trečio, mirė šeši

74
 iš dvidešimt astuonių apsirgusių. Bet nė vieno straipsnio au­
torius nemanė, kad čia visa istorija. Ji virėjavo nuo atvykimo
į Ameriką 1883-iaisiais, bet dokumentai, padėję ją surasti ir
suimti, siekė tik 1901-uosius.
- Galite man pasakyti, - ragino kiekvienas reporteris sa­
vaip, bet kiekvienas demonstratyviai padėdamas popierių ir
rašiklį, tarsi Merė būtų kokia silpnaprotė, nežinanti, kaip su­
kasi pasaulis, - kada jūs sužinojote?
Jaunuoliui iš Herald prie smilkinio tvinkčiojo kraujagyslė.
- Kada aš sužinojau - ką? - atsakydavo ji, mintyse liepda­
ma sau nesikarščiuoti.
Kiekvienam žurnalistui ji pasiūlydavo vieną iš paplotėlių
su juodaisiais serbentais, ligoninės virėjos perduotų per Džo­
ną Keiną.
- Per savo gyvenimą nesirgau nė vienos dienos. Tai vis­
kas, ką galiu pasakyti šiuo klausimu.
Kiekvienas reporteris traukėsi nuo lėkštės.
- Nenorit? - klausdavo ji, laikydama iškeltą lėkštę dar va­
landėlę, tartum sėdintis priešais dar galėtų apsigalvoti.
Nuo pat atvykimo į Ameriką ji triūsė, nepakeldama gal­
vos. Susirado Alfredą, bet tai joks ne nusikaltimas. Niekas ne­
galėjo įkišti jos į kalėjimą už tai, kad nėra ištekėjusi, kad reika­
lauja geros algos ir ją gauna, kad nevaikšto į jokias pamaldas,
vietoj jų mieliau sekmadieniais vaikštinėja po Vašingtono
turgų, o paskui Fultono ir Bažnyčios gatvių kampe klausosi
smuikininko. Jai trisdešimt devyneri, ji sveika. Ar bent vienas
jų suvokia, kiek jėgų reikia, norint pakelti verdančio vandens
puodą? Pusę valandos minkyti tešlą duonai? Mušti kietą jau­
tienos išpjovos gabalą, kol jis suminkštės ir bus galima kepti?
Po darbo dienos nuovargis spaudė visus kaulus, pečių ir nuga­
ros raumenis, bet vis tiek dažnai pėsčiomis eidavo visą kelią

75
nuo Bouenų namo rausvojo smiltainio fasadu Aukštutiniame
1st Saide iki savo namų miesto centre, nes jai patiko eiti savo
kojomis, o ne brautis į tramvajų.
- Panele Melon, - paklausė Herald reporteris, - ar jūs pa­
ti manote, kad nešiojate šiltinės užkratą ir perduodate jį tiems,
kuriems gaminate valgius?
- Ne, aš taip nemanau, - atsakė ji, žiūrėdama jam tiesiai
į akis.
- Tuomet kodėl Sveikatos departamentas negaili pastan­
gų ir lėšų, kad laikytų jus čia?
- Būtent tai pati norėčiau sužinoti.
O atėjus metui tokiam reporteriui išvykti, ji palydėdavo jį
iki prieplaukos, kalbėdama apie kitką. Apie orą. To prancūzo
bandymą perskristi per Lamanšą. Uraganą Teksase.
- Kur jūs gyvenat? - klausdavo ji kiekvieno jau prie pat
prieplaukos. Vienas buvo iš Bruklino, kitas iš Fort Li. Bet He­
rald žurnalistas gyveno 28-osios gatvės ir 3-iojo aveniu kam­
pe. Tai išgirdus, Merei atėmė kvapą. Gyvendamas taip arti jis
tikrai prasilenkdavo su Alfredu gatvėje, netyčia paliesdavo jį
maisto prekių parduotuvėje, sėdėdavo šalia „Tautos“ aludėje,
galbūt net užkalbindavo. Jai kilo mintis paprašyti to žmogaus,
kad užlipęs jų pastato laiptais ir pabeldęs į jų butuko duris per­
duotų Alfredui žinutę. Bet reporteris jau ėjo atatupstas, dė­
kodamas jai, kad skyrė jam laiko, lipo į keltą ir Merė pajuto,
kaip galimybė išsprūsta nelyginant gelbėjimosi ratas, įmestas į
vandenį ir prarytas bangų.

Teismo posėdžio rytą Merė vėl spėliojo, kas moka ponui

O’Nilui už jo juridines paslaugas. Džonas Keinas sakė, gal­
būt New York American skaitytojai susimetė apmokėti už jos

76
gynybą, nes žurnalistas laikėsi tokios atlaidžios nuostatos. Jis
dar priminė, kad ponas Herstas* kartais ir pats įsitraukia į by­
las, kurios domina jo skaitytojus.
- Ar Džonas Keinas yra šių klausimų specialistas? - pa­
klausė jo Merė.
Pastaruoju metu jis ėmė pernelyg patogiai jaustis, stovė­
damas ant vienintelio laiptelio už jos lūšnelės durų ir pasako­
damas ligoninės paskalas. Džonas Keinas turėjo niekuo nepa­
grįstą tvirtą nuomonę klausimais, kuriais visiškai neprivalėjo
rūpintis. Jis atnešdavo laikraščius Merei, kad ši balsu perskai­
tytų svarbiausias vietas. Tai, kad pats neįstengė perskaityti tų
sakinių, nė kiek netrukdė jam susidaryti nuomonę apie viską,
pradedant šiukšliavežių streiku, miesto mokesčiais ir baigiant
Merės byla.
- Ką turi galvoje, sakydamas „atlaidžios nuostatos“? Žur­
nalistas viską pateikė teisingai.
- Man pasirodė, jis stojo į tavo pusę.
- Į kieno dar pusę jis galėjo stoti? - piktai paklausė Merė.
- Aš tik taip sakau, - tarė Džonas Keinas. - Išsakau nuo­
monę.
Merė ganėtinai nervinosi dėl to, kas laukia tą dieną, ir
nesuprato, kaip Džonas Keinas gali sau leisti išsakyti nuomonę
vienu ar kitu klausimu, kai apsišvietęs ne labiau už blusą. Ji
žinojo viena: kai vėliau tą rytą įlips į keltą, galbūt niekada ne­
begrįš į Šiaurinio Brolio salą.
Paskutinis jos laiškas Alfredui buvo trumpas. Liniuoto
popieriaus lapelyje ji parašė tik teismo rūmų adresą, dieną ir
laiką, paskui sulankstė jį į New York American pasirodžiusį

* William Randolph Hearst (1863-1951) - Amerikos spaudos magnatas.

77
straipsnį. Be abejo, išlankstęs tą straipsnį ir perskaitęs jos raš­
telį prisimins, kada pastarąjį kartą drauge buvo Centrinėje ga­
tvėje. Kiek metų praėjo? Aštuoniolika? Dvidešimt? Buvo vėly­
vas ruduo, oras žvarbus. Jie svarstė, kaip toliau leisti dieną, kai
teismo rūmų laiptais žemyn pasileido berniukas patarnauto­
jas, šaukdamas: „Nuosprendis paskelbtas!“ Paskui jis suklupo,
nusirito kūliavirsčia ir atsidūrė jiems po kojomis.
- Koks? - paklausė Alfredas.
Jis ištiesė ranką, ir berniukas leidosi jo pakeliamas.
- Kaltas.
Berniukas svirduliuodamas atsistojo ir sumirksėjo - jis
nesusižeidė.
Merė su Alfredu toliau eidami juokėsi palenkę galvas, kad
nepastebėtų berniukas, bet staiga Alfredas nusitempė ją į skers­
gatvį, skendintį visiškoje prietemoje, ten prispaudė ją prie sie­
nos, šiurkščiomis rankomis suėmė jai skruostus ir pasakė, kad
ją myli, kad niekas niekada nemylės jos taip karštai, o ji, jusda­
ma, kaip pilve traukia jėga, panaši į sugniaužtą kumštį, neįsten­
gė pasakyti jam to paties, dar ne, bet jautė, jog tas jausmas glūdi
joje ir laukia, kada kas nors jį pažadins.
Iš pradžių Merė matydavosi su Alfredu kiekvieną trečia­
dienio ir šeštadienio vakarą. Vieną trečiadienį jis Merei pasakė
norintis su ja gyventi; ir dar: esą jis žino, kad ji nori gyventi su
juo. Taigi atėjus šeštadieniui jis užsuko pas ją anksčiau negu
įprastai ir pranešė suradęs butuką 33-iojoje gatvėje. Ar ji nori
ateiti jo pasižiūrėti? Ir tada apsispręstų. Jis pažadėjo buto sa­
vininkui pranešti iki vakaro. Merė nuėjo su juo; jiems einant
3-iuoju aveniu Alfredas visą laiką dėstė savo argumentus. Jis
taip gerai ją pažįsta, kad nuėjęs ten anksčiau tą rytą toje pilkoje
siauroje virtuvėje padėjo vieną šiltnamio orchidėją raudoname

78
moliniame vazone, kad pirmas dalykas, kurį ji pamatytų, pra­
vėrusi tas duris, būtų kažkas gražaus, kam reikia rūpesčio. Jos
rūpesčio. O ji atsakė, ne itin nuoširdžiai prieštaraudama, nes
juto pasiduodanti, juto, kad jau pasidavė: bet mudu juk nesu­
situokę. Tada jis ilgai į ją žiūrėjo, o paskui paklausė:
- Na ir kas?

Specialus keltas, atgabensiantis ją į 138-ąją gatvę, turėjo at­

plaukti aštuntą ryto. Taigi ji turės laiko persikelti per Rytų upę
ir miesto centru nusigauti iki teismo rūmų prieš dešimtą. Ji ruo­
šėsi dvi dienas: skalbė visas tris savo palaidinukes, pakabino jas
džiūti saulėje, šepečiu nuvalė visus savo sijonus. Per dvidešimt
septynis mėnesius dvi baltos jos palaidinukės kiek pagelto, pa-
raukai susiplojo. Dviejų vilnonių sijonų sėdynės ėmė žvilgėti, o
kai išnešė juos į saulę ir galėjo įdėmiau pažiūrėti, ją apėmė gėda,
nes pasirodė, kad vieno ir kito susidėvėjusiame audinyje įžiūri
perskyrimą: du mėnulius šalia kits kito su siauru rėžiu tarp jų.
Slaugytojos pasiūlė jai apdarų iš ligoninės, girdi, ji galinti iš­
sirinkti, kol jie neišsiųsti į miestą ir neatiduoti labdarai. Bet ji
nenorėjo džiovininkių palaidinukių ir suknelių, nenorėjo dra­
bužių, atlikusių nuo numirėlių. Be to, jai sunkiai pavyktų rasti
palaidinių, kurios nebūtų siauros per krūtinę. Ir kaip jos drįsta
manyti, kad ji vilkės tas pasiūlytas senas drapanas, nesvarbu,
kokios būklės jos būtų, kokiomis kreivomis siūlėmis, koks nu­
sitrynęs pamušalas, kas jas vilkėjo prieš ją ir už kokį kirpimą
sumokėjo ta moteris, ir kokia audeklo kokybė. Kaip jos drįsta?!
Ji juk ne kokia elgeta. Merė juk yra virėja, ji gaudavo gerą algą,
todėl nė pirštu neprisilies nė prie vieno iš tų drabužių.
- Daug moterų būtų dėkingos, ponia, - tarė viena slau­
gytoja, kai Merė liepė visas tas drapanas patraukti ir per vėlai

79
suvokė, kad moterys tik stengėsi jai padėti. Jos pasitraukė nuo
Merės lūšnelės, lyg ši degtų, ir netrukus ji stebėjo, kaip baltos
slaugytojų uniformos pradingsta pagrindinio ligoninės pasta­
to prietemoje. Jai norėjosi šaukti joms pavymui, kad ji atsipra­
šo ir jos turėtų pasistengti ją suprasti.

Popietę prieš teismo posėdį, išrinkusi geriausią iš savo palaidi­

nukių ir geriausią iš savo sijonų, ji paprašė Džoną Keiną atneš­
ti iš ligoninės skalbyklos laidynę ir lyginimo lentą.
- Duok man drabužius, ir aš liepsiu joms išlyginti, - tarė
jis ir išskėtė rankas, norėdamas juos paimti.
- Nenoriu, kad kitos man juos lygintų, - iš lėto tarė Me­
rė. - Noriu, kad atneštum man laidynę su lyginimo lenta, tada
pati galėčiau tai padaryti.
- Tu nepatiki joms net išlyginti marškinių?
- Būk geras, Džonai, - tarė Merė ir uždarė duris.
Po valandos ji išėjo laukan ir žiūrėjo į mažas šonines li­
goninės duris, pro kurias jis įprastai įeidavo ir išeidavo. Pa­
laukė dar dvi valandas. Pamatė jį išeinantį apie šeštą, bet jis
tik atnešė jai vakarienę ir pažadėjo grįžti. Dešimtą vakaro, jau
seniai praėjus laikui, kai jis išplaukdavo keltu į miestą, Merė
basa išėjo į lauką pasižiūrėti, ar kas nors neateina taku, bet
tvyrojo tyla, tik toli kitapus upės skambčiojo tramvajaus var­
pelis. Vidurnaktį ji užvirino truputį vandens ketinėje keptu­
vėje ir stumdė lygų jos dugną po geriausios savo palaidinu­
kės rankoves, kol kiek galėdama išlygino. Baigusi tvarkingai
pakabino palaidinukę ant kėdės, sijoną paguldė ant stalo lyg
staltiesę ir atsigulė į lovą. Mėgino įsivaizduoti ką nors taikaus,
kas ją užmigdytų, bet ėmė trūkčioti kairė akis. Kietai užmerkė
abi, bet vis tiek juto, kaip raumuo plakasi į delną, kai iš visų

80
jėgų jį prispaudė. Paskutinė mintis buvo apie Alfredą ir kaip
reikės jam paaiškinti, kodėl turi laikyti delną prispaustą prie
kairės akies.
Pabudusi, apsirengusi ir išgėrusi puodelį juodosios arba­
tos, atidarė lūšnelės duris ir pamatė Džoną Keiną, dedantį ant
laiptelio pusšešto kilogramo laidynę.
- Ką aš dabar su ja darysiu? Man prireiks valandos ją
įkaitinti.
Jis iškėlė rankas, tarsi sakydamas, kad dėl to nekaltas. Jis
dėl nieko nebuvo kaltas.
Ji nesiruošė su juo ginčytis tą dieną. Jeigu reikės, ginčysis
tik su teisėju teismo rūmuose.
- Ir taip atrodai gražiai, - tarė Džonas, ir Merė iš įpročio
pakėlė ranką prie gerklės. Ji gailėjosi neturinti segės. - Linkiu
sėkmės šiandien.
- Galimas daiktas, daugiau tavęs nebepamatysiu, Džonai.
Jeigu taip bus, linkiu tau visa ko geriausio.
Ji sunėrė rankas ir nunarino galvą.
- Buvai man geras.
- Bet šiandien juk tikrai nebūsi paleista? Jie turės tave pa­
matyti dar keletą kartų?
- Ponas O’Nilas sakė, kad galbūt šiandien mane paleis.
Jis dar sakė, kad teisėjas veikiausiai jau bus apsisprendęs
dar gerokai prieš įeidamas į teismo salę. Teisėjai privalėjo būti
šalti ir tikslūs kaip svarstyklės, ant abiejų lėkščių dėti vienodą
įrodymų svorį, bet jie dažnai įžengia į teismo salę jau žinoda­
mi, katra lėkštė nusvėrė.
- Dar pasimatysim, Mere. Aš nė kiek nesijaudinu.
- Turėtumtikėtis, kad mudu jau nebepasimatysimšiandien.
- Kaip čia pasakius...

81
 - Ką turi galvoje? Atrodo, tarsi linkėtum man nesėkmės.
Linki man nesėkmės?
- Nieko panašaus! Vakarienei atnešiu tau ko nors papil­
domai. Būsi alkana kaip vilkas po tokios kelionės.
Merė vėl pajuto, kad ima trūkčioti akis ir prispaudė prie
jos delną, kol dar galėjo tą trūkčiojimą suvaldyti.

Prieš trumpą kelionę iš Šiaurinio Brolio salos į Niujorką ji su­

lankstė du popieriaus kvadratėlius ir pakišo juos po smailais
apykaklės kampais, kad kelionėje šie nesusiteptų. Mėlyną su
juodais taškučiais kaklaraištį laikė sulanksčiusi kišenėje, kol
pasieks miesto centrą. Ji žinojo, kad vanduo plaukiant į kitą
Rytų upės krantą smarkiai banguos ir kad dėl kelto greičio vė­
jas dar labiau jausis. Taigi plaukų Merė nesusisegė, kol nebuvo
palydėta į prieplauką 138-ojoje gatvėje.
- Atsiprašau, - tarė ji savo sargybiniui, kokių aštuonio­
likos, daugiausia - dvidešimties metų jaunuoliui, ir nespėjus
jam atsakyti pasuko į vieno kambario keleivių patalpą, tada -
prie durų su užrašu „Moterų“. Sargybinis neblogai atliko savo
pareigą: kaip bet kuris džentelmenas pirma jos įlipo į keltą, pa­
siruošęs padėti, jeigu ji sukluptų, o paskui, atplaukus į miestą,
pirmas išlipo į prieplauką. Bet rankos nepasiūlė ir per visą ke­
lionę, nors laivo nosis vis kilo ir leidosi sulig kiekviena tamsiai
pilka banga, o du keleiviai ir vienas įgulos narys, vienas šalia
kito sėdėdami ant ilgo suolo, vis buvo blaškomi į šalis, jis galvą
laikė nusukęs nuo jos ir nepaleido iš rankos aplink visą kelto
kraštą einančio turėklo, kad tik prie jos neprisiliestų. Kai Merė
mėgino jį užkalbinti ir veidu prisikišo arčiau jo, kad jos balso
nenustelbtų į laivą tykštančios bangos ir variklio riaumojimas,
jis nepatenkintas susiraukė.

82
 Siauroje išvietėje ji išsitraukė iš rankinės du ilgus plau­
kų segtukus ir laikė, įsikišusi į burną, kol suko ir stengėsi ant
sprando suimti į daiktą rausvus plaukus. Veidrodis, į kurį bu­
vo įpratusi žiūrėti kiekvieną dieną nuo 1907 metų, buvo negai­
lestingas; jis buvo padėtas prie vienintelio į šiaurę atsukto jos
lūšnelės lango. Šis išvietės veidrodis buvo gaubiamas šešėlio ir
visas dėmėtas, tad Merė įdėmiai apžiūrėjo savo veidą atlaidžioje
šviesoje. Kai kuriuose laikraščiuose buvo pateiktas jos atvaiz­
das su šaržuotais bruožais. Kituose ji buvo vaizduojama stora
ir sena: ji lyg kiaušinius į keptuvę leido žmonių kaukoles, o jos
krūtinė buvo tokia didžiulė, kad vertė ją kniūbsčią. Sau pačiai
teismo posėdžio rytą ji atrodė kaip visada - graži, bet ne neap­
sakomai graži. Švari. Kompetentinga. Pasiruošusi dirbti. Jeigu
būtų kitaip apsirengusi, su kitokia tartimi, o jos rankos bemaž
dvidešimt metų nuolatos nebūtų mirkusios vos ne verdančiame
vandenyje, ją būtum galėjęs palaikyti aukštuomenės dama.
Kelias dienas prieš teismo posėdį ji vis kartojo sau, kad
esama trijų galimybių: Alfredas vėl girtauja ir bus toks girtas,
kad nesusigaudys, kokia diena ir valanda, todėl teisme nepa­
sirodys; arba Alfredas bus išsiblaivęs ir į teismą ateis. Trečia
galimybė buvo blogiausia, ir tik tą akimirką, žiūrėdama į savo
atspindį išvietės veidrodyje, ji nepabūgo jos pripažinti: jis gali
nenorėti jos matyti. Gal per tuos dvidešimt septynis mėnesius
jis sukaupė drąsą ir užkalbino tą gražią merginą, kuri klodavo
lovas viešbutyje 34-ojoje gatvėje ir kuri retkarčiais laukdavo
savo brolio prie „Tautos“ aludės.
- Ji truputį primena man tave, kai buvai jos metų, - kartą
pasakė jis Merei.
Jis ištarė tuos žodžius lyg tarp kitko, atsakydamas į klausi­
mą, kaip praėjo diena. Jai patikdavo, kai jis išsamiai pasakodavo

83
jai apie savo dieną ir, užuot vaizdavęs, kaip sudribęs sėdi kur
nors ant taburetės sunkia galva, kol įpusėja tą pirmąjį bokalą,
pasakoja apie pasaulį gatvėje: kaip šaukia kaštainių pardavėjas,
kokie šiurkštūs komentarai laidomi apie vyriausiąją preziden­
to Ruzvelto dukrą, apie vyrą, vilkintį kostiumu, turinčiu vaiz­
duoti laikraštį.
- Ponia! - kitapus durų pasigirdo moters balsas. - Tas
vyras sako, kad turit paskubėti.
Merė atidarė duris. Prieš ją stovėjo moteris, sėdėjusi už
bilietų langelio. Jos pirštų galiukai buvo juodi nuo rašalo, kak­
ta ištepta, kur ją pasitrindavo.
- Koks vyras? - paklausė Merė taip garsiai, kad išgirstų
jos sargybinis. - Tas?
Ji nusijuokė. Kaip lengva būtų pabėgti, šokti į tramvajų ir
dingti, o gal net pasikaišius sijoną raityti kulnus. Iš Šiaurinio
Brolio salos pabėgti buvo neįmanoma, bet čia, didmiestyje, ji
galėjo tiesiog pasukti už kampo, dar vieno, įlipti į tramvajų
ir dingti. Tą rytą su pusryčiais Džonas Reinas atnešė jai du
penkių dolerių banknotus, pono O’Nilo atsiųstus pinigus, jei
pakeliui į teismo rūmus kiltų kokių nenumatytų aplinkybių.
Merė standžiai juos sulankstė ir įsikišo į batą. Kurį laiką ji
stebėjo sargybinį. Vyrukas taip jos bijojo, kad gal būtų užtekę
prie jo prisiartinti. Ji eitų link jo ir jis tol trauktųsi atatupstas,
kol įkristų į upę.

Buvo sutarta, kad ponas O’Nilas prašys savo medikų atsakyti

į kitos pusės medikų klausimus, o po posėdžio, jeigu teisėjas
pripažins, kad Sveikatos departamento pareigūnams nederėjo
jėga išsivesti jos iš darbovietės nesuteikus jai galimybės apsi­
ginti, jau tą vakarą ji grįš namo pas Alfredą. Nebent šis jau

84
pasiūlė jos lovos pusę kitai. Jiems pagaliau atvykus į teismo
rūmus, eidama marmurinėmis vestibiulio grindimis Merė dai­
rėsi Alfredo. Ji žinojo, kad jis iki paskutinės akimirkos tūnos
kur nors prietemoje. Galimas daiktas, ji jau pro jį praėjo, lauke
skubėdama laiptais. Ponas O’Nilas nusivedė ją į kambarėlį vi­
sai netoli teismo salės. Ten jie valandėlę ramiai pabuvo, prieš
eidami pateikti savo argumentų. Jam pasakius, kad jau metas,
ji ištraukė iš apykaklės popieriaus kvadratėlius. Nuo tada, kai
su ja pasisveikino, ponas O’Nilas šnairomis apžiūrinėjo jos iš­
vaizdą. Dabar, kai juodu buvo vieni, jis greitosiomis nužvelgė
ją nuo galvos iki kojų.
- Na kaip? - paklausė ji.
- Neblogai, - atsakė jis. - Gerai.

85
 5

Ponas O’Nilas įspėjo, kad kitos pusės teisininkai bus suradę

tiek buvusių jos darbdavių, kiek tik galėjo, kitų patarnautojų,
su kuriais ji dirbo, visų, kas tik galėtų papasakoti kokią istoriją,
dėl kurios ji nebūtų paleista iš Šiaurinio Brolio. Paskutiniai jos
darbdaviai, ponas ir ponia Bouenai, vargu ar dalyvaus posėdy­
je. Jie nenorės, kad jų pavardė toliau būtų juodinama ir sieja­
ma su ja, be to, jų dukra mirė. Tai buvo faktas, ir niekas, ką jie
galėjo pasakyti, negalėjo to persverti.
Vieną iš paskutinių kartų, kai ji kalbėjosi su ponia Bouen
prieš Soperiui ateinant jos ieškoti ir prieš mergaitei susergant,
Merė buvo užsidėjusi savo naują skrybėlę. Tas prisiminimas
ją graužė: daugiau nei dvejus metus vengusi tiesaus atsakymo
į klausimą, kaip galėjo nutikti, kad dirbdama ir gyvendama
Niujorke, gaudama gerą algą, pirkdama ką nori, ji tapo įka­
linta saloje, mintimis vis grįždavo prie tos skrybėlės. Kur ji
dabar? Nuo tos akimirkos, kai buvo įgrūsta į policijos furgoną
ir nuvežta į Vilardo Parkerio ligoninę, Merė jautėsi taip, tarsi
vartytų knygą, stengdamasi rasti vienintelį sakinį, pirštu ve­
džiotų po puslapį, mėgindama aptikti vienintelį žodį, bet kai
jos mintys netikėtai pasisuko apie tą skrybėlę, ji sustojo. Širdis
nusirito į užkulnius. Kartais vienas dalykas veda prie kito, nors
linija nebūna tiesi.

86
 Kai kurie gydytojai leido suprasti, kad Merė nėra sveiko
proto, kad jos psichinė būklė - viena priežasčių, dėl kurių ne­
galima ja tikėti, kaip ir tai, kad ji - moteris, dar imigrantė, be
to, moteris, gyvenanti su vyru nesusituokusi. Tačiau ji žinojo,
kad skrybėlė kažkaip susijusi su jos suėmimu 1907-aisiais, ir
suprato tai dabar, kai jos byla pagaliau nagrinėjama, po dvide­
šimt septynių mėnesių.
Skrybėlė buvo graži, kobalto mėlio spalvos, su šilkinėmis
gėlėmis ir uogomis, kekėmis, krintančiomis ant atbrailos, vie­
na skrybėlės viršaus pusė aukštesnė už kitą. Tai nebuvo vienas
iš tų trapių moteriškų galvos apdangalų, turinčių kelti įspūdį,
neva ji kažkokiu stebuklingu būdu kabo virš galvos; nebuvo ir
vienas iš tų absurdiškų grietinės burbulų, dėl kurių reikėdavo
sugaišti visą rytą, kol sutvarkydavai ir sutvirtindavai plaukus,
ant kurių laikydavosi. Tai buvo kasdienė skrybėlė, skirta pa­
sivaikščiojimams. Tokios skrybėlės savininkė galėdavo kaip
įpratusi susukti plaukus ir ją drąsiai užsidėti, įkišusi vieną seg­
tuką čia, kitą ten, ir nieko daugiau. Gėlės nebuvo tik iškirptos
iš audeklo, bet pagamintos itin kruopščiai, kiekviena - mažytis
meno kūrinys, kurį Merė įdėmiai apžiūrėjo parduotuvėje prieš
pastumdama pinigus prekystaliu. Parduotuvė vadinosi „Ma­
tilda“, Merė praėjo pro ją kelias dešimtis kartų, kol pagaliau
įžengė vidun. Be tos skrybėlės vitrinoje, niekas netraukė jos
dėmesio, taigi ji įėjo. Jau buvo betiesianti pirštus pačiupinėti
atbrailą, bet tą pačią akimirką prisiminė, kad jos rankos dvo­
kia svogūnais, o parduotuvės savininkė paklausė, ar gali kuo
nors padėti. Merė nebuvo įpratusi prie tokios tylos parduo­
tuvėse ir prie tokių dėmesingų jų savininkių. Į ją nukreiptas
moters akis ji juto nuo tos akimirkos, kai suėmė durų rankeną.
Tą pirmą dieną Merė tarė:

87
 - Siaubingai skubu. Turėsiu grįžti kitą kartą.
Ji palaukė kelias dienas, tada gerai nusišveitė rankas, ci­
trina pasitrynė pirštų galiukus ir pamėgino dar sykį. Šįkart ji
nukabino skrybėlę nuo vagio ir atkišo į šviesą.
- Ji nauja, - tarė parduotuvės savininkė. - Sukurta Pary­
žiuje.
Merė paklausė kainos ir nutaisiusi kuo ramiausią miną
laukė atsakymo. Kaina buvo stulbinanti, bet tiek pinigų Merė
turėjo. Visą reikiamą sumą ji laikė voke, paslėptame savo lovos
rėme Bouenų namuose. Ji pirks tą skrybėlę. Eidama iš parduo­
tuvės Merė žinojo skrybėlę įsigysianti. Kodėl gi ne? Ji neturi
niekam, tik sau pačiai, atsiskaityti, o kam reikalingi pinigai,
jei ne išleisti gražiai skrybėlei? Per kitą savo apsilankymą Me­
rė pasakė moteriai, esą jeigu pastebės, kad kokybė prastesnė,
negu iš pažiūros atrodė, ji tuoj pat atneš skrybėlę atgal ir pa­
reikalaus pinigus grąžinti. Moteris pasiūlė jai paprastą pilką
skrybėlaitę su siaura atbraila ir parodė Merei, kaip tvarkingai
ji pasiūta, tarsi norėdama pasakyti, kad paprastas pilkas ap­
dangalas gali labiau tikti tokiai galvai kaip Merės nei kobalto
mėlio brangakmenis, patrauksiantis kiekvieno žvilgsnį. Merė
pirštu perbraukė vieną iš šilkinių žiedlapių ir nieko nelaukda­
ma skrybėlę nusipirko.
Grįžusi į savo kambarį Bouenų namuose ji beveik valan­
dą apžiūrinėjo skrybėlę dėžėje - tas gėles, su šviesą traukian­
čiu stikliuku kiekvienos viduryje, žiedlapius, kiek šviesesnio
mėlynumo negu pati skrybėlė, ir kiek tamsesnes už ją uogas.
Skrybėlė buvo graži ir Merei labai patiko. Ištisas dvi savaites
ji gulėjo savo dėžėje ant jos tualetinio staliuko, kol Merė ją
užsidėjo ir išėjo laukan. Ji apsivilko dėvėtą kaštoninį apsiaustą
ir užsidėjo skrybėlę, dėl kurios nerimavo, kai išėjusi į gatvę

88
 pamatė, kad oras nėra toks gražus, kaip atrodė pro jos kam­
bario langą. Ji nenorėjo, kad skrybėlė sušlaptų ar koks vagi­
šius pavogtų jai nuo galvos. Ar atsitiktų dar blogiau, dingtelėjo
jai prisiminus, kaip prieš savaitę vėjas nunešė kilmingo pono
nosinę. Merė kelis žingsnius irgi ją vijosi, kol nuspėjo, kur ją
nupūs; nosinę pasivijęs ponas pamatė, kad ji nusileido ant nu-
gaišusio ir palikto pūti ir vilioti muses arklio pilvo. Merė nu­
sijuokė, kai iš įpročio ponas paėmė nosinę ir prisidengė nuo
smarvės veidą, nė nepagalvojęs, kur nosinę rado.
Merė užsidėjo skrybėlę. Ji stovėjo kambarėlyje, kurį jai
kaip virėjai davė ponia Bouen, vieną segtuką įsikišo už kai­
rės ausies, kitą už dešinės. Skrybėlė buvo tokia graži, kad pri­
minė jai gyvą padarą, kai ėjo per gatvę, paskui pasikaišiusi
sijoną kuo rūpestingiau žengė per arkliašūdį, pristumtą prie
šaligatvio krašto ir paliktą palei 60-osios gatvės kampą. Merė
juto ją lyg šviesą, sklindančią virš galvos, kai per 3-iąjį ave­
niu važiavo tramvajumi, ir vis dar juto ją šviečiant, kai per­
sėdo į metro traukinį 42-ojoje gatvėje. Ponia Bouen rengė tą
dieną kviestinę vakarienę ir norėjo patiekti savo svečiams ką
nors neįprasta - galbūt omarų ar veršių skydliaukių. Tik ne
paukštienos, paliepė ji. Ne austrių. Ne kiaulienos. Nieko, ką
svečiams galėtų pagaminti jų pačių virėjai jų pačių namuose.
Miltono parduotuvė 2-ajame aveniu dažniausiai turėdavo ne­
mažą asortimentą, jos apyvarta buvo didžiulė, bet ponia Bou­
en ja nepasitikėjo, tad nusiuntė Merę net į Vašingtono turgų,
paliepusi Merei pačiai įsitikinti, ar žuvys traukiamos iš ledo.
Vadinasi, kelionei bus sugaištas visas rytas, o darbo bus dau­
giau vien tam, kad eidami namo svečiai vieni kitiems sakytų:
„Ta Lilijana Bouen niekada nepasiūlys tokio paprasto patieka­
lo kaip kepsnys/4

89
 Leisdamasi laiptais į metro 42-ojoje gatvėje Merė akimis
ieškojo, kur statyti koją, užuot palenkusi galvą ir rizikavusi pa­
mesti skrybėlę. Metro ji važiavo mažiau negu dešimtį kartų
nuo tada, kai jis buvo pompastiškai atidarytas, tad vis dar kiek
išsigąsdavo, pamačiusi traukinį išlekiant iš tamsos taip giliai
po žeme, o dar ir žinodama, kad jai įlipus į vagoną jis vėl pa­
nirs į tamsą kitoje pusėje. Tačiau skrybėlė įkvėpė jai drąsos.
Įsėdusi ji neatitraukė akių nuo durų, kol visi kiti keleiviai apie
ją grumdėsi.
Ponia Bouen patikėjo Merei išrinkti valgį vakarienei, to­
dėl ji turėjo apžiūrėti viską, ką siūlė turgus: dvidešimt penkis
mėsininkų ir devynis prekiautojų žuvimis prekystalius, visas
daržoves, visus vaisius, sūrius, rūkytas mėsas, žarnokus. Ji
paragavo kavos torto, kavos, juodos ir šviesios duonos, svies­
to iš Konektikuto, sūrio iš Virdžinijos. Nusipirko Vestfalijos
kumpio riekę už penkis centus ir eidama ją suvalgė. Pakėlusi
ranką saugojo skrybėlę nuo paukštienos prekiautojų pešamų
plunksnų, nuo kremzlių, kaulų smegenų ir kitokių mėsgalių,
skraidančių ore aplink kirviais sunkiai besidarbuojančius mė­
sininkus ir sugulančių ant grindinio slidžiais apskritimais -
moterys buvo priverstos pirštų galiukais juos apeiti, kol atsi­
durdavo nuo jų saugiu atstumu.
Skrybėlė laikėsi Merei ant galvos gana gerai, tik retkar­
čiais ją pasitaisydavo, kai imdavo svirti į šoną. Taip apsikrovu­
si ryšuliais ji grįžo visą kelią iki Parko aveniu ir 60-osios gatvės
sankryžos. Kitos airės turguje plaukus buvo prisidengusios
skaromis. Kitų šalių europietės plaukus buvo standžiai susipy-
nusios į kasas ir jų žiedus prisegusios užnugary prie sprando,
arba juos slėpė po senomis savo vyrų skrybėlėmis, užtraukto­
mis ant ausų. Regėdami su kokia skrybėle Merė, žmonės suko

90
galvas į jos pusę. Kai ji derėdavosi ir duodavo prekiautojams
tikslius nurodymus, kaip suvynioti pirkinius, jie suprasdavo,
kad ji tik tarnaitė, bet ta skrybėlė...
Pasukusi už paskutinio kampo prieš Bouenų namus Me­
rė pamatė savo atspindį kaimynų erkerio lange ir nusprendė,
kad gražesnė dar niekada nebuvo. Paltas buvo prigludęs prie
kūno - tada ji buvo liekna, švarūs plaukai žvilgėjo. Akys bu­
vo skaisčios nuo ore tvyrančio šaltuko, skruostai išraudę nuo
pastangų, kurių prireikė pirkiniams nešti. Jai buvo trisdešimt
septyneri.
Ji įsuko į Parko aveniu - eiti beliko pusė kvartalo, ir tada
kai ką staiga pamatė priešais namus. Ogi pačią ponią Bouen!
Ir kuo ji buvo užsidengusi savo garbanas? Ogi Merės mylimos
skrybėlės dvyne!
- Mere, - tarė ji įsmeigusi akis Merei į viršugalvį, - tikė­
jausi, kad jau kadai būsi grįžusi.
- Labai atsiprašau, ponia, - atsakė Merė, nors ponia Bou­
en neturėjo jokio pagrindo tikėtis ją grįšiant bent kiek anks­
čiau. Ji stengėsi nežiūrėti poniai Bouen į galvą, nors toji vis dar
negalėjo atplėšti akių nuo Merės viršugalvio.
- Neužmiršai, kad svečiai ateis šeštą?
Ji prisimerkė, tartum spręsdama, ar čia iš tikrųjų tokia
pati skrybėlė. Gal tik kopija? Prasta imitacija?
- Ne, to užmiršti aš negalėčiau.
Ponia Bouen paskambino Merę įdarbinusiai agentūrai,
norėdama nusamdyti dar dvi virėjas šiai popietei, o Merė vis­
ką nuvalė ir iššveitė išvakarėse. Prieš tris savaites atvykusi į
Bouenų namus Merė rado puodus ir prikaistuvius aplipusius
storu suodžių sluoksniu; visą pirmą savaitę jinai grandė, šveitė
indus, kol šie vėl sužvilgo kaip nauji. Ji dar pririšo skudurą prie

91
šluotkočio ir nuvalė nuo lubų voratinklius. Nušveitė grindis,
tam sunaudodama puskibirį amoniako. Niekas geriau už virėją
nežino, kur virtuvėje ieškoti riebalų sankaupų. Kai tą popietę
atėjo kitos virėjos, Merė matė, kaip jos sutrikusios dairosi, lyg
ko ieškotų ir nerastų.
Ponia Bouen atrodė patenkinta, tad nors tebežvelgė
smalsiai, tarsi ne visai suprastų, ką mato, galiausiai jai pavyko
atplėšti akis nuo Merės viršugalvio. Ji akimirką palietė savo
pačios skrybėlę, tada pasisuko norėdama įeiti į namą pro pa­
grindines duris. Merė stebėjo, kaip moteris nueina, ir jusdama,
kaip pirkiniai tempia rankas, kaip skauda riešus ir alkūnes taip
ilgai su nešuliais galynėjusis - metro, tramvajuje, lipant aukš­
tyn ir žemyn laiptais, einant per balas ir užsispyrusius ledo
lopus, užsilikusius medžių šešėlyje, jusdama, kaip krumplius
pliko šaltis, pati nepastebėjo, kaip žodžiai netikėtai išsprūdo
jai iš burnos:
- Matau, kad mūsų skonis vienodas, - tarė ji ponios Bou­
en nugarai.
Kvaila buvo tai sakyti, ir vos tik žodžiai nuskambo, ji pri­
siminė, kaip jos teta prieš daug metų kartą sakė, girdi, dėl savo
būdo ypatumo Merė padaro ir pasako tai, ko nereikėtų.
Ponia Bouen atsigręžė.
- Atsiprašau, neišgirdau?
- Jūsų skrybėlė, - tarė Merė linktelėdama į moters galvos
pusę, tarsi ši nežinotų, kur jos skrybėlė. - Ji tokia pati kaip
mano.
- A... - tarė ponia Bouen, ranka grabinėdama kažkur pa­
lei ausį, bet skrybėlės nepaliesdama, - panaši, Mere, ne lygiai
tokia pati. Bet aš suprantu, ką nori pasakyti.

92
 - Ne lygiai tokia pati?
- Ne. Panaši. Ne lygiai tokia pati.
Merė žinojo: jeigu tą naktį ji įsėlintų į ponios Bouen mie­
gamąjį ir jųdviejų skrybėles sukeistų, šeimininkė nepastebėtų
skirtumo, net jeigu įdėmiai jas apžiūrinėtų tūkstantį metų.
- Aš apsirikau.
Tarnų durys buvo vos už kelių žingsnių nuo šaligatvio,
bet Merė vos pro jas įėjusi ėmė juoktis. Betė ir Frenkas virtuvė­
je ruošėsi kviestinei vakarienei. Iš Merės veido jie suprato, kad
ji turi ką papasakoti, taigi ji papasakojo, ir jie visi juokėsi iš
ponios Bouen veido išraiškos, kurią Merė jiems vis mėgdžiojo,
kol jie traukė iš dėtuvių stalo įrankius ir juos dėliojo.
Jie juokėsi be perstojo, ir darbas ėjosi greitai.
Po savaitės šeimininkų dukra atsisakė ką nors valgyti, pa­
sakė guvernantei, kad prastai jaučiasi, todėl pamokas ruoš kitą
kartą. Vakarop ji taip smarkiai karščiavo, kad visą naktį mirko
vonioje. Po mėnesio Merė buvo išvežta.

- Nesąmonė, - pareiškė Džonas Keinas, Merei papasako­

jus jam visą skrybėlės istoriją netrukus po to, kai ji buvo per­
kelta į atskirą lūšnelę Šiaurinio Brolio saloje.
Džonas paklausė jos, ar nori palaikyti draugiją ir kartu
sodinti kai kuriuos augalus, kuriuos per žiemą sudaigino iš sė­
klų. Iš pradžių ji tylėjo, tenkinosi tuo, kad stebi, kaip jis dirba,
bet tada Džonas paklausė, kaip atsitiko, kad ji buvo sučiupta ir
atvežta į Šiaurinį Brolį.
- Visai ne nesąmonė! - pakėlusi balsą atkirto Merė. - Jie
vaikėsi mane kaip šunys. Nedavė man ramybės pirma pas Bou-
enus, paskui mano pačios butuke, o vieną dieną, kai Bouenų

93
nebuvo namie, mane sučiupo. Jiems teko nešte mane nešti!
Kiekvienas jų paėmė man po ranką ir koją ir mane nusinešė.
Net neleido susirinkti daiktų.
- Kokių daiktų? - paklausė Džonas. - Paprašyk, kad juos
atvežtų. Pasikalbėk su seserimi šeimininke.
Bet Merė nepažinojo sesers šeimininkės, nežinojo, kokia
ji moteris. Gal ji pasigvieš Merės paslėpto voko, gerų trijų pa­
laidinukių, gražiosios jos mėlynos skrybėlės.
Kaip paaiškinti, kad kalta jeigu ir ne konkrečiai toji skry­
bėlė, tai faktas, kad Merė ją nusipirko, ją nešiojo, grožėjosi sa­
vimi ją užsidėjusi. Kad ji buvo moteris, kuri nepagailėjo savo
uždarbio - viso mėnesio atlyginimo! - ir sudėjusi į tvarkingą
krūvelę pastūmė per prekystalį, kad įsigytų sau tokį neprak­
tišką daiktą - gražią skrybėlę. Jeigu Merė būtų iš tų moterų,
kurios taupo pinigus ar atiduoda juos tiems, kuriems jų reikia
labiau, tarkim, vaikų turinčiai kaimynei ar bažnyčiai, jeigu ji
būtų ištekėjusi moteris, kiekvieną dolerį atiduodanti savo vy­
rui, ar dar geriau - ištekėjusi moteris, kuri nieko neuždirba,
nes rūpinasi vien tik savo namais, ji niekada nebūtų atsidūrusi
tokioje padėtyje. Nors ir negalėjo to įrodyti, tiesa buvo tokia.
Ji užsiminė apie tai ponui O’Nilui po dvejų metų, kai jis
atvyko pas ją į Šiaurinį Brolį, bet pasijuto taip, lyg mėgintų
paaiškinti virėjos mokiniui, kaip sužinoti, ar antis jau iškepusi,
nors sultys to neparodo, ar kaip nuspėti, kad suflė nesukris
vien nuo sąlyčio su virtuvės oru.
- Skrybėlė? - tarė ponas O’Nilas.
Tuomet jis pakeitė pokalbio temą ir Merė suprato, kad jis
metė jos mintį visai iš galvos.

94
 6

Į teismo salę Merė įėjo keliais žingsniais atsilikusi nuo pono

O’Nilo. Buvo dvi minutės po dešimtos.
Jai einant perėjimu patalpos viduryje beveik visos kėdės
buvo užimtos. Ji įsivaizdavo poliruoto medžio suolus, teisėją,
sėdintį virš jų savotiškame soste, bet pamatė ankštą, pelėsiais
atsiduodantį kambarį, čia nelygiomis eilėmis buvo pristatyta
kėdžių tiesiomis atkaltėmis. Kai kurie žurnalistai pakreipė sa­
vo kėdes, kad būreliais susėstų su kitais savo pažįstamais. Kai
kurie žmonės, su byla niekaip nesusiję, bet sekę ją laikraščiuo­
se, nekantraudami stumdė savo kėdes pirmyn atgal. Jai rūpė­
jo, ar Alfredas čia, bet akių neatitraukė nuo tvarkingų pono
O’Nilo kostiumo švarko siūlių. Akimirką stojo tyla, kai ją pa­
stebėjo sėdintieji arčiausiai durų, paskui vienu metu sugirgž­
dėjo kelios dešimtys kėdžių, kai žiūrovai pasisuko, norėdami
pamatyti ją savo akimis.
Eidama per kambarį ir žiūrėdama liudytojams virš galvų
Merė vylėsi, kad kai kurie ją palaiko. Ji buvo skaičiusi laikraš­
čio vedamuosius straipsnius, parašytus žmonių, manančių, jog
ji nepadarė jokio nusikaltimo ir turėtų būti paleista, kad galėtų
gyventi visuomenėje ir dirbti kaip visi kiti žmonės. Be to, kai
kurios redakcijos atsisakė rašyti tikrąją jos pavardę, nors ji jau
tapo visiems žinoma. Jų antraštėse ir toliau figūravo Mikrobų

95
Moteris. Skaitytojai rašė į laikraščius klausdami, ar pavojinga
kvėpuoti šalia Merės Melon. O paliesti tai, ką lietė ji? O įeiti į
kambarį netrukus po to, kai iš jo išėjo ji? Merė vylėsi, kad ją
užjaučiančiųjų čia esama, bet eidama į kambario priekį tejuto
tiriamus žvilgsnius penkiasdešimties žmonių, žiūrinčių į ją to­
je tvankioje patalpoje taip įdėmiai, kad ji jautėsi čiupinėjamą,
grabinėjama visai taip pat nepadoriai, kaip nepadoriai besiel­
giant buvo kaltinama ji.
Ponas O’Nilas pasidėjo portfelį ant subraižyto, supjausty­
to medinio stalo kambario priekyje. Vyrai iš Sveikatos depar­
tamento jau sėdėjo prie panašaus stalo kitapus tako, ir Merė
padarė klaidą: vieną po kito visus nužiūrėjo, kol žvilgsnis per­
šoko į eilę už jų. Ten tamsi daktaro Soperio galva buvo pa­
linkusi virš užrašų. Į priekį žengė vyras mėlyna uniforma ir
pranešė, kad ateina teisėjai Erlingeris ir Gigerikas. Merė ne­
sitikėjo dviejų teisėjų, bet lengviau atsikvėpė pamačiusi, kad
lengvai juos atskirs: Erlingeris buvo stambus vyras, Gigerikas
ne didesnis už mergaitę.
- Prašau visų atsistoti! - sušuko teismo tarnautojas ir su­
griaudėjo atitraukiamos kėdės. Merė pažiūrėjo į tris didelius
langus vakarinėje kambario pusėje ir pastebėjo, kad diena pa­
tamsėjo; į vidų prasismelkė metalu atsiduodantis lietaus kva­
pas. Susirinkusiems vėl atsisėdus, kambaryje pakvipo daržovė­
mis, arkliais, krauju. Teisėjas Erlingeris prispaudė nosinę sau
prie kaktos, paskui trumpai - prie nosies.
Ponas O’Nilas atsikrenkštė. Pradėjo, kaip juodu buvo ap­
tarę: pasakojimu apie tai, kaip Merė buvo suimta 1907 metų
kovą.
- Neturint orderio, - kalbėjo jis, - nesilaikant reikiamos
procedūros, visiškai sveiko individo laisvė buvo...

96
 Merė matė, kad jis nervinasi. Penkeriais metais už ją jau­
nesnis, vos trisdešimt ketverių, jis dar niekada neatrodė jai
toks jaunas kaip dabar, kai atsistojo, pirštų galiukais laikyda­
masis už nušiurusio stalo krašto.
- Merė Melon dvidešimt septynis mėnesius buvo laikoma
karantine. Draugiją jai palaikė vien sodininkas, tris kartus per
dieną atnešantis jai valgyti. Visą šį laiką du kartus per savaitę
buvo atliekami jos tyrimai - šlapimo, kraujo ir išmatų. Mėgi­
nius imančios slaugytojos tikrai nepalaiko Merei Melon drau­
gijos, ir ji baiminasi jų apsilankymų, nes jos sukelia jai kančią.
Draugėms neleidžiama jos lankyti, nors kiekvienas su jos atve­
ju susipažinęs gydytojas pripažįsta, kad užkratą ji perduoda
tik per gaminamą maistą.
Ponas O’Nilas kalbėjo toliau, vien apie svarbius dalykus,
ir kol juos dėstė, Merė pajuto, kad jos mintys klajoja. Dvide­
šimt septynis mėnesius ji ilgėjosi Manhatano gatvių, tos ne­
tvarkos, triukšmo, derėjimosi dėl vieno apelsino kainos, ginčų
su mėsininku, ar tikslios jo svarstyklės. Ji ilgėjosi savo darbo,
jai norėjosi atsibusti anksčiau už kitus namuose, nukabinti pir­
mą žvilgančią keptuvę nuo vagio, užkurti ugnį, įmesti šaukštą
sviesto ir žiūrėti, kaip jis slidinėja po įkaitusį dugną. Jai norė­
josi uždirbti pinigų, eiti į Daiserio maisto prekių parduotuvę
1-ajame aveniu, prisikrauti pilną krepšį pirkinių ir sumokėti
už juos švariais naujais banknotais.
Labiausiai ji ilgėjosi Alfredo ir kiekvieno ryto, kai pa­
budusi spėliodavo, ar jis jau pakirdęs. Dažnai susigriebdavo
galvojanti apie jį, kaip kadaise galvodavo apie žmones gim­
tinėje, kai atkeliavo į Ameriką, per visą vandenyną, išbuvusi
laive dvidešimt vieną dieną. O paskui prisiminus, kad Rytų
upė nėra vandenynas, kad ji net ne tokia plati kaip galingasis

97
Hadsonas, viskas jai atrodydavo svarbiau, ir tokiomis akimir­
komis ji darydavosi laukinė, kaip tai vadino gydytojai. Karin­
ga. Sunkiai sukalbama. Aikštinga. Užsispyrusi. Neišmanėlė.
Moteris. Niujorke tokių kaip ji beveik penki milijonai leido
dienas skubėdami. Ji matydavo kaminus, girdėdavo šaižius
traukinių švilpukus. Kažkur ten vaikščiojo Alfredas... Kas ki­
ta - pasiilgti žmonės Airijoje, kurie buvo taip toli, kad ji greitai
metė iš galvos viltį kada nors vėl juos pamatyti, tačiau mintis,
jog Alfredas yra taip arti, bet ji nemato jo, viską tik blogino.
Jeigu Merė turėtų daugiau drąsos, gal būtų pamėginusi
upę perplaukti, kaip retkarčiais mėgindavo jaunuoliai iš nepil­
namečių nusikaltėlių pataisos namų Raikerso saloje", bet tada
primindavo sau, kad - jeigu laikraščiai rašo tiesą - tie jaunuo­
liai pasukdavo atgal, pakeliui dažniausiai užsukdami į Šiaurinį
Brolį pailsėti. Arba paskęsdavo. Kartą Džonas Keinas jai sakė,
kad Rytų upė - srauniausia ir siautulingiausia iš visų, kurias
kada nors pažinojo, ypač aplink Šiaurinį Brolį. Tuo metu saloje
Merė gyveno vos mėnesį ir pamanė, kad jis stengiasi jai įkal­
ti į galvą, jog ji neturi jokios išeities. Bet dvidešimt septynis
mėnesius stebėjusi tuos pačius vandenis, ji suprato, kad jis tik
konstatuoja tiesą.

Dešimta ryto Alfredui buvo ne geriausias metas. Ji įsivaizdavo

ilgas baltas jo kojas, išsikėtojusias ant dar baltesnių jųdviejų
patalų. Įsivaizdavo jį su trumpikėmis stovintį prie lango. Įsi­
vaizdavo, kiek kiaušinių lukštų ir apelsinų žievelių tikriausiai
bus susikaupę plautuvėje per dvidešimt septynis mėnesius,*

* Rikers - sala Rytų upėje tarp Kvinso ir Bronkso rajonų, kurioje įsikūręs
didžiausias Niujorko kalėjimų kompleksas.

98
visus butelius, kuriuos reikės iššveisti. Įsivaizdavo jį su dar­
biniais drabužiais, lipantį pastato laiptais į jų butuką šeštame
aukšte. Kas su juo kalbėdavo dieną? Kur jis valgydavo? Ji įsi­
vaizdavo, kaip jis delnu slenka per jos nugaros linkį iki jos už­
pakalio ir prisitraukia ją prie savęs.
Ji pasiilgo žmonių - nusibodo matyti vien save ir Džoną
Keiną, kuris keistai žavėjosi stebėdamas ją valgančią tai, ką jis
atnešdavo jai iš ligoninės virtuvės. Vakarą prieš teismo posėdį,
kai Džonas nerimavo, kaip laiku gauti jai laidynę, jis atnešė
jai du gabalus kremzlėtos jautienos, apvytusį salotos lapą ir
bandelę.
- Žmones, gaminančius valgį šiai ligoninei, reiktų pasta­
tyti prie sienos ir sušaudyti, - tarė ji apžiūrinėdama mėsą.
Džonas buvo „nykštukas“, visiškas pirskutis, bet juokėsi
kaip stambus vyras. Ji ne kartą prašė jo atnešti jai miltų, mie­
lių, sviesto, keletą vanilės pupelių - geram valgiui to neužtek­
tų, bet ji galėtų išsikepti duonos ryte, kai dar per anksti eiti
laukan, bet jis tik pakeldavo rankas ir nuleisdavo jos žodžius
negirdomis. Ji spėliojo, ką medikai jam sakė apie ją, kodėl pa­
prašytas paprastų ingredientų jis visados atsisveikindavo ir
nuskubėdavo per veją, lyg jį kas vytųsi.
Merė pastebėjo, kad pro langą įskrido dvi musės, paskui
vėl išskrido. Gatve nukaukšėjo arklių kanopos, sprendžiant iš
garso, didelis kinkinys, ir ponas O’Nilas akimirką patylėjo. Me­
rė išgirdo atidaromas duris teismo salės gale, paskui vyro balsą,
tyliai atsiprašantį, kai pakeliui kliūdamas jis ėjo prie tuščios kė­
dės. Vėl išgirdo tą balsą, jau garsesnį, ir pasijuto, lyg kas viela
trauktų jai stuburą. Ant sprando pasišiaušė plaukučiai. Atrodė,
kad už nugaros girdimas šurmulys artėja. Juto, kaip kūnai kei­
čia padėtį, girdėjo girgždant kėdes. Žmonės suirzę pūškavo.

99
 - Pone, - tarė teisėjas Gigerikas, žiūrėdamas į ramybės
drumstėją ir rankos mostu duodamas ženklą ponui O’Nilui, -
ar tai tikrai būtina? Tiesiai prieš jus dvi laisvos kėdės.
- Aš noriu sėdėti šalia Merės, - atsakė vyras, ir pasisu­
kusi Merė pamatė esanti ne daugiau kaip metras nuo Alfredo.
Jis vilkėjo pilką kostiumą, švarką buvo persimetęs per ranką,
avėjo išblizgintais batais. Viskas skolinta, pamanė Merė. Marš­
kiniai taip pat. Tikiuosi, viską grąžins tokios pat būklės.
- Labas, Mere, - tarė Alfredas. Atrodė sveikas, pilnesnio
veido, nei tada, kai matė jį paskutinį kartą. Reikia tikėtis, val­
go. Naktį išsimiega. Merė atsikvėpė. Jai norėjosi su juo pasi­
kalbėti, bet juto, kad visi kambaryje į ją žiūri, žurnalistai pri­
kišę rašiklius prie popieriaus, kiti susidėję rankas ant krūtinių
ar suraukę kaktą. Ji pasisuko ant kėdės veidu į teisėjus. Ponas
O’Nilas baigė dėstyti savo argumentą.
- Mere, - sušnabždėjo Alfredas, įsitaisęs ant kėdės užjos.
Ponas O’Nilas į ją pašnairavo, įspėdamas daugiau nesi­
sukti.
- Gražiai atrodai.
Ponas O’Nilas staigiai pasisuko ir rūsčiai dėbtelėjo į Alf­
redą. Tuo metu vienas Sveikatos departamento teisininkas
pradėjo aiškinti visas priežastis, kodėl Merė Melon toliau turi
būti laikoma karantine.
Merė nuleido ranką prie šono ir nežymiai ja pamojo palei
savo kėdės sėdynę. Jeigu jis tikisi šio ženklo, jį pamatys. Tos
dvi musės vėl įskrido pro langą ir šįsyk ratu apskrido kambarį.
Joms iš paskos atskrido dar dvi. Už lango apačioje berniukas
šūkavo parduodamų laikraščių pavadinimus. Pasigirdo bėgan­
čio žmogaus žingsniai. Kažkas už teismo salės durų nurideno
vežimėlį.

100
 - Kaip laikaisi? - sukuždėjo ji per petį.
Šalia sėdintis ponas O’Nilas paleido iš rankos pieštuką ir
pastūmė bloknotą į šalį.
- Net nežinau, - pašnibždomis atsakė Alfredas.
- Atrodai gerai.
- Man geriau, Mere. Kur kas geriau negu anksčiau.
- Gerai. Tai gerai.
Jie žiūrėjo vienas į kitą. Merė pasisukusi ant kėdės, Alf­
redas pasirėmęs alkūnėmis, palinkęs į priekį. Jai buvo karšta.
Į galvą lindo nutrūktgalviška mintis: kas atsitiktų, jeigu ji atsi­
stotų iš savo vietos ir išeitų iš teismo salės, įsikibusi į parankę
Alfredui. Ji pastebėjo, kad jis jaučiasi kur kas laisviau negu bet
kas kitas kambaryje. Delnas, kurį uždėjo jai ant rankos, buvo
vėsus.
- Ar bus pertrauka? - paklausė jis nebesistengdamas kal­
bėti pašnibždomis.
- Mere, prašau jūsų, - tarė ponas O’Nilas.
Daktaras Soperis kitoj tako pusėj sukosėjo ir Merei į jį
pažiūrėjus įbedė akis tiesiai į ją, tarsi ragindamas pasielgti taip,
kaip jai ir knietėjo. Jo plaukai sušukuoti aukštyn, ir jis buvo
vienas iš saujelės vyrų, nenusivilkusių kostiuminio švarko.
- Nežinau, - atsakė Alfredui Merė. - Dievaži, nežinau.
- Ką gi, tuomet pasimatysim po visko. Gerai?
Teisėjas Erlingeris pertraukė Sveikatos departamento at­
stovą.
- Panele Melon, jums reikia trumpam išeiti?
Ponas O’Nilas žvilgsniu jai parodė, kad tai paskutinis
įspėjimas. Jei išeisi iš šio kambario, - sakė jo žvilgsnis, - dau­
giau manęs nematysi. Merė juto, kaip Alfredo viltis jai už nu­
garos pakyla į orą, apgaubia pečius ir traukia ją prie durų. Ji

101
žinojo, kad iš paskos būtų pasiųsti sargybiniai. Nežiūrėdama į
teisėją ar Soperį, Merė pasisuko ir atsigręžė veidu į kambario
priekį.
- Ne, pone, - atsakė Merė. - Jis - senas draugas.
Salėje pasigirdo krizenimas. Merė prispaudė delną prie
kairės akies.
- Tęskite, - paragino teisėjas ligi tol kalbėjusį teisininką.

Kitoje kambario pusėje, pačioje paskutinėje eilėje Examiner

reporteris pastebėjo, kad Mikrobų Moteris atrodo nusiminusi.
Ar ji verkia? O gal draskosi veidą lyg katė? Jis palinko į priekį
ant savo kėdės, stengdamasis geriau ją įžiūrėti. Verksmas pa­
darytų skaitytojams įspūdį. Verkti būtų logiška. Matė, kaip ji
pirštų galiukais paliečia akį, paskui vėl stalą, ir pajuto, kad pats
krūptelėjo. Atsivertė savo bloknotą. „Mikrobų Moteris per vi­
są posėdį ašarojo. Net teisme jai nerūpi, kas nutinka jos kūno
skysčiams.“

102
 7

Kai buvo paskirta bylos nagrinėjimo diena, ponas O’Nilas dar

kartą atplaukė į Šiaurinio Brolio salą. Juodu peržvelgė savo
strategiją, ir jis pasakė Merei norintis, kad ji prisiektų teisė­
jams niekada daugiau negaminsianti valgių kaip samdoma vi­
rėja.
- Tuomet turėsite daugiausia galimybių, - sakė jis.
Visi mano, kad ji serga, kad ji per rankas užkrečia vidurių
šiltine maistą, kurį patiekia. Tai, kad pati nesirgo nė dienos,
nesvarbu.
- Kaip tai gali būti nesvarbu? - paklausė Merė.
Paskutinis į miestą grįžtantis keltas turėjo išplaukti ne­
trukus, tad ji norėjo prieš atsisveikindama su ponu O’Nilu iš­
siaiškinti, kokios nuostatos laikytis.
- Kaip aš galiu platinti ligą, kuria pati niekada nesirgau?
- Aš tik noriu pasakyti, kad tai nesvarbu jiemsy bet labai
svarbu mūsų argumentams. Čia nauja ligų teorija, Mere, - pa­
aiškino ponas O’Nilas. - Daktaras Soperis...
- Neminėkit man Soperio! - įspėjo jį Merė. - Beje, ko­
kios srities jis gydytojas? Klausinėju jau dveji metai, bet niekas
deramai man nepaaiškino.
- Jis yra sanitarijos daktaras. Jis...
-Kas?

103
 - Viena iš jo pareigų - atsekti ligos šaltinį. Pavyzdžiui,
šiukšles. Jis yra daug nuveikęs Sanitarijos departamentui. Be
to, jis konsultuoja metro operatorių nuo tada, kai šis ėmė veik­
ti. Prisimeni, kaip visi nerimavo dėl įkvepiamų mikroskopinių
plieno drožlių? Buvo pasikviestas Soperis. Jis jau buvo pelnęs
šiokį tokį vardą, bet suradęs tave išgarsėjo.
- Tai štai kodėl aš čia, ar ne? Kad jis galėtų išgarsėti?
- Mere... - Ponas O’Nilas atsiduso. - Tavo padėtis galėtų
būti blogesnė. Turi atskirą namelį. Gali laisvai vaikščioti po salą.
- Po salą sulig parku. Kur visi traukiasi nuo manęs.
- Galėtų būti ir blogiau.
- Na, taip, pone O’Nilai. Jūs visiškai teisus. Matyt, galė­
čiau būti negyva.

Iš gausių liudytojų, pakviestų posėdžio rytą, Merę retas ku­

ris nustebino. Diduma jų dirbo Sveikatos departamente arba
laboratorijose, išsimėčiusiose po visą miestą; priešingais po­
žiūriais į bylą jie paneigė vieni kitų argumentus. Pusė manė
taip: kadangi Merė sveika ir niekada nebuvo jokių požymių
ligos, kuria užkrėtusi tokią daugybę žmonių kaltinama, miesto
valdžia neturi jokios teisės jos įkalinti. Kiti taip pat nė kiek ne­
abejojo, jog kaip tik dėl tos priežasties, kad Merei nepasireiš­
kė jokių ligos požymių, ji turi iki gyvenimo galo būti laikoma
karantine.
- Galvokite apie nekaltuosius, - ragino gydytojas Štampo,
kurio Merė niekada ligi tol nebuvo mačiusi. - Niekam neateis į
galvą vengti jos gatvėse, niekas nedvejos pasikviesdamas ją į sa­
vo namus. Matydami, kokia ji sveika ir kokią patirtį turi, kodėl
gerų namų savininkai galėtų atsisakyti samdyti ją virėja? Boue-
nų dukrai buvo vos devyneri, kai mirė nuo vidurių šiltinės.

104
 Merė tikėjosi, kad Elžbietos Bouen mirtis buvo dar vie­
nas daktaro Soperio pramanas, siekiant pabloginti jos padėtį.
Šis atvejis atrodė pernelyg patogus jos priešininkų tikslams.
Tačiau ponas O’Nilas patvirtino, kad tai tiesa, o Merė manė,
kad jam nėra reikalo meluoti. Ir štai nepažįstamas gydytojas
ant liudytojų pakylos tą tiesą patvirtina. Merė prisiminė ramią
mergaitę, kuri skaitydavo knygas, klausydavo savo guvernan­
tės ir mieliau lindėdavo miegamajame ar svetainėje, negu ei­
davo į gryną orą. Kartais ji nulipdavo į apačią pasižiūrėti, ką
Merė gamina virtuvėje; keletą kartų Merė leido jai pamerkti
pirštus į padažą ar šaukštu išgriebti iš puodo šutintą obuolį.
Kartą Elžbieta paklausė Merės, kodėl ši neištekėjusi. Išgirdusi
atsakymą esą Merė to nenorinti, Elžbieta pareiškė, kad tuoj pat
ją vestų, jei būtų vaikinas.
Paskui ji paklausė:
- Ar iš tikro todėl, kad to nenorite? Ar kad neturite už
ko tekėti?
- Kokia tu įžūli! - atkirto Merė. - Kaip tau patiktų kiaurą
dieną rankioti kito žmogaus kojines?
Elžbieta susiraukė.
- Argi ne geriau pačiai užsidirbti atlyginimą?
- Taip, - pritarė visiškai įtikinta Elžbieta.
- Ir neužmiršk, - pridūrė Merė, - jeigu būčiau ištekėjusi,
tikriausiai čia nebūčiau ir nevirčiau jums vakarienės.
Pirmą kartą pasimatė, kad Elžbieta serga, kai ji užklydo
į virtuvę ir pranešė esanti pavargusi. Merė įdėmiai pažiūrėjo į
mergaitę ir prisiminė Tobają Kirkenbauerį.
Tą dieną, kai Merė buvo suimta, mergaitė miegojo viršuje,
prie jos budėjo guvernantė. Taip, Elžbieta karščiavo, Merė tai
aiškiai prisiminė. Ji norėjo patarti šeimininkams, kaip geriausia

105
jai padėti, kada geriausia ją maudyti šaltoje vonioje, kokiais
medvilniniais drabužiais rengti, kad odai būtų vėsiau. Ji liepė
nunešti į viršų dubenį jautienos sultinio, kad suteiktų mergai­
tei jėgų, bet Bouenai nenorėjo jos klausyti ir per Frenką grąži­
no dubenį į virtuvę. Ji norėjo savo akimis pamatyti mergaitę,
bet po to, kai šeimininkai išsikvietė gydytoją, nieko iš tarnų
pas mergaitę neįleido, išskyrus guvernantę, o kai toji susirgo,
iškvietė gydytoją ir jai.
Vienam iš reporterių pavyko prakalbinti Betę. Ši jam pa­
sakė, kad ponui ir poniai Bouenams labiau už viską pasaulyje
patinka rengti kviestines vakarienes, ir dabar jie bijantys, kad
niekas niekada nebenorės eiti į jų namus. Pasak Betės, ponia
Bouen dievagojosi, kad nuo šiol tarnais samdysianti tik švedus
ar vokiečius, nes šie esantys nepriekaištingi, lyginant su visų
kitų tautų atstovais. Reporterio paklausta, ką Betė mananti
apie ponios Bouen požiūrį į vokiečius ir švedus, Betė sutiko,
kad tai veikiausiai tiesa. Ponas Bouenas ją atleido nepraėjus nė
valandai nuo tada, kai laikraštis atsirado ant jo rašomojo stalo.
Kadangi Bouenai nenorėjo kalbėti, nenorėjo net teisme
pripažinti, kad patys mielai priėmė tokią moterį į savo namus,
kad valgė užkrėstą jos maistą ir dėl to susirgo, daktaras Soperis
apklausė jų draugus ir kaimynus. Užuodęs, kad Soperis kalbėjosi
su Bouenų kaimynais, vienas žurnalistas padarė tą patį. Evening
Sun parašė, esą Mikrobų Moteris labai rietė nosį ir kadangi po­
nia Bouen negalėjo pakęsti tokio elgesio, Mikrobų Moteris tyčia
ją užkrėtė. Laikraščiuose buvo tvirtinama, neva Merė nenorinti
paisyti kai kurių gerų krikščioniškų šeimų papročių ir tyčia juos
laužo, gatvėse susitikinėdama su nepažįstamais vyrais.
Ponas O’Nilas nusprendė aptarti pagrindinius gandus,
skelbtus 1907 metais laikraščiuose, nes šias smulkmenas pri­

106
mins teisėjai. Kaip aš galiu nepaisyti krikščioniškų papročių,
kai esu katalikė? - pasipiktinusi klausė O’Nilo Merė. Malonė­
kit man tai pasakyti. O vyras, su kuriuo susitikau gatvės kam­
pe, buvo nepažįstamas tik jiems, bet ne man.
Merė papasakojo ponui O’Nilui kadaise jos pastebėtą da­
lyką: visos didžiosios Niujorko šeimos vienodos. Joms vado­
vauja moterys, kurios turėjo gimti vyrais ir tapti ministrais,
moterys, kurios eina į įdarbinimo agentūrą su baltomis piršti­
nėmis, dairosi ten lyg po kokį viešnamį ir aptaria sąlygas su jo
savininke, stebint visoms siūlomoms samdyti kekšėms. Paskui,
kai dėl sąlygų susitariama, užuot siuntusi virėją į virtuvę ar
skalbėją į skalbyklą, kiekviena ponia pasako kalbą apie tai, kad
ji dabar esanti krikščioniškuose namuose.
- Pirmiausia jos klausia, ar esu pamaldi. Galima pagalvo­
ti, kad tai kaip nors susiję su valgių gaminimu, bet ne - joms tik
rūpi, ar sekmadieniais einu į pamaldas. Manot, tinkamas atsa­
kymas yra „taip“? - Merė paklausė pono O’Nilo, kuris klausėsi
jos neparodydamas, ką galvoja. - Nieko panašaus. Iš patirties
žinau, kad geresnis atsakymas yra „ne“. Jis suteikia poniai gali­
mybę paaiškinti ką tik nusamdytai tarnaitei, koks geraširdis yra
mūsų Viešpats. Jos visos sako, neva joms reikia geros virėjos,
bet iš tikrųjų joms dar labiau reikia geros mokinės.
- Kaip tai susiję su mūsų reikalu? - paklausė ponas
O’Nilas. - Mes kalbėjomės apie gandus, kuriuos turėsime pa­
aiškinti vieną po kito stovėdami prieš teisėjus.
- Kaip tai su?.. Tai visa kuo susiję su tuo, apie ką mes kal­
bamės! Nejaugi jūs nesuprantat? Jie...
- Jie - ką?
Merei kilo mintis dar kartą papasakoti jam apie tą skry­
bėlę, bet prisiminė seniai praradusi viltį šitai išaiškinti.

107
 - Klausykit, jeigu jūs nesuprantat, vadinasi, nesuprantat.
Nebuvau joms mokinė. Atsisakiau tokia būti. Buvau ten tam,
kad virčiau taip gerai, kaip tik sugebu, ir man velniškai gerai
sekėsi, bet būdama trisdešimt septynerių į mokines nebetikau.
Ji nesipriešino ankstesnėms darbdavėms, bet šįkart, pas
ponią Bouen, ji ėmė ožiuotis. Kai ponia Bouen pirmą kartą
paminėjo „mūsų Viešpatį“, Merė nusijuokė ir tarė:
- Jis daug metų nesirodė šiose apylinkėse.
- Ak, Mere... - teatsakė ponia Bouen.
Praėjus vos kelioms dienoms nuo tada, kai atkreipė po­
nios Bouen dėmesį į jų skrybėles dvynes, dar kilo painiava dėl
maisto kooperatyvų. Radusi Merę virtuvėje ponia Bouen jai
pasakė, kad ji su keliomis kitomis poniomis nusprendė subur­
ti savo virėjas į bandomąsias grupes. Drauge virėjos išmok­
siančios naujų prancūziškų valgių gaminimo būdų bei egzo­
tiškesnių virtuvių patiekalų - dėl jų nuspręsianti ji su kitomis
poniomis.
- Sumanymas - būti drauge, - aiškino ponia Bouen, - ir
viena iš kitos mokytis. Juk tau padėtų, ar ne, jeigu galėtum
dirbti drauge su kitomis virėjomis, užuot buvusi viena?
Merė nuėjo į bažnyčios 64-ojoje gatvėje rūsį susitikti su
kitomis virėjomis ir pamatė, kad tokių tėra dvi. Jos vienos buvo
patalpoje, ir jų žodžiai aidėjo dideliame tuščiame kambaryje
medžio plokštėmis apkaltomis sienomis; jie atsimušė nuo dau­
gybės sietyną puošiančių stiklinių lašelių. Už šios salės buvo
įrengta moderniausia virtuvė. Ji būdavo tuščia visą savaitę, iš­
skyrus šeštadienių vakarus, kai bažnyčia rengdavo susiėjimus
parapijiečiams. Virtuvėje matėsi keraminės dviejų dalių plau­
tuvės, šaldyklė cinko sienelėmis, erdvi darbo zona. Trys virė­
jos gavo užduotį gaminti valgį šešioms šeimoms, iš pradžių tik

108
pirmadieniais ir antradieniais. Viena virėja, Kler, iš pažiūros
mokėjo daugiau negu kitos dvi. Ji pranešė Merei, kad joms bai­
gus ji turėsianti grįždama pas Bouenus nunešti maistą Komp­
tonų šeimai į 61-ąją gatvę. Kitos dvi virėjos privalės laikytis
Kler nurodymų, nes ši labiau išmananti prancūzų virtuvę.
- Vadinasi, dabar aš virėjauju ir Bouenams, ir Kompto­
nams?
- Manau, kad turim žiūrėti į šį reikalą kitaip, - atsakė Ai­
da, trečia virėja. - Manau, turim įsivaizduoti, kad mes trise
gaminam valgį, kurio užtenka šešioms šeimoms. O ne kad tu
gamini dviem, tu - dviem kitoms ir taip toliau. Supratai?
- O kur kitų šeimų virėjos?
Merė nesuprato. Įprastai ji tardavosi esanti sumaniausia
kiekvienoje grupėje, bet Bouenų dukra prastai jautėsi ir tai
trukdė jai susikaupti. Ji daugybę kartų mėgino patekti į mer­
gaitės kambarį, bet tiek pat kartų jai buvo neleista. Kol kas nie­
kas dar nepaminėjo žodžio „šiltinė“.
- Kitoms virėjoms sumažintas krūvis, - atsakė Kler. -
Joms pasakyta, kad bus reikalingos tik nuo trečiadienio.
- Vadinasi, - tarė Merė tarsi pabusdama iš sapno, - mes
čia gaminsime drauge ir pristatysime maistą visoms toms
šeimoms. Taigi šešios šeimos bus pamaitintos, bet mokės tik
trims virėjoms, o ne šešioms.
Trejetas moterų susižvelgė.
- Siekiama sutaupyti pinigų? - paklausė Merė. Atsaky­
mas atrodė netinkamas, bet jokio kito negalėjo būti.
- Kažkas panašaus vyksta Vest Saide, - tarė Aida. - Tu­
riu ten draugę. Jos darbdavė tai vadina „virėjų kooperatyvu“.
Darbdaviams šitaip pigiau. Ji sako, sumanymas toks: po kurio
laiko mes dirbsim nebe kuriai nors konkrečiai šeimai. Mūsų

109
bus paprašyta išsikraustyti, turėsim rasti būstus kur kitur ir
važinėti ten, kur virėjausim, kaip bet kuri kita padienė virėja
ar paprastas juodadarbis.
- Mes to nedarysim, - kitoms virėjoms pareiškė Merė.
Ir tą vakarą, pirmą ir paskutinį kartą gyvenime, Merė
tyčia sugadino gerą maistą ir prikalbino kitas dvi virėjas pa­
sielgti taip pat. Jos perkepė jautienos nugarinę. Smidrus virė
tol, kol šie virto plaušinga koše. Nedėjo druskos į bulves, užtat
nepagailėjo jos vaisiniams pyragams.
- Tikiuosi, pavyko gerai, - tarė Merė ponui ir poniai
Bouenams, kai vėliau juos aptarnavo. - Nesu įpratusi gabenti
savo patiekalus. Matot, geriausia juos patiekti iš krosnies tie­
siai į stalą.
- Mere, o tu negalėtum pasirinkti patiekalo, kuris nenu­
kentėtų gabenamas? - paklausė ponas Bouenas, šakutės danti­
mi badydamas mėsą.
- Be abejo, - nulenkdama galvą atsakė Merė. - Galėtume
apsiriboti vos keliais patiekalais, jei žinotume, kad jie pasitei­
sins.
- Apsiriboti? - paklausė ponas Bouenas stumdamas nuo
savęs lėkštę.

Elžbietai susirgus ir visiems supratus kuo - vidurių šiltine,

niekas daugiau nebeužsiminė apie valgių gaminimą bažnyčios
rūsyje ar, tiesą sakant, apie jokį valgių gaminimą. Merė kepė
duoną ir virė ilgai negendančią skystą sriubą. Didžiąją laiko
dalį nešiojo ledą laiptais aukštyn ir tuščią kibirą žemyn, - tik
šitaip šeimininkai leido jai padėti. Ledo luitas buvo laikomas
virtuvės plovykloje, ir Merė liepdavo Frenkui kapoti jį mėsi­
ninko peiliu, kol susmulkindavo į gabalus, mažesnius - čiulpti,
didesnius - mesti į vonias viršuje, kur maudydavosi šeiminin­
kai, ir į vienintelę vonią apačioje, kur paeiliui maudydavo­
si tarnai. 1907-aisiais ledo trūko, jis buvo labai brangus, bet
Merė jo luitus užsisakydavo skolon ir tikėjosi, kad pardavėjai
neprašys atsiskaityti, kol mergaitė dar neatsigavusi.

Per pirmąjį jųdviejų pokalbį ponas O’Nilas paklausė Merės,

kodėl mirtis jos netrikdė, kodėl ji nepastebėjo jos visur einant
jai iš paskos. Merė nežinojo, net nuo ko pradėti ieškoti. Po to­
kios daugybės metų Šiauriniame Brolyje, po tokios daugybės
metų nuo tada, kai įžengė į Dobs Ferį, Merė tebejuto šilkines
Tobajo Kirkenbauerio garbanas, kai jis prieidavo jai prie šono
ir tvirtai įsitaisydavo ant kelių, kai ranka apkabindavo jos ka­
klą, tartum jis ničnieko nebijotų šiame pasaulyje, kol ji laiko
jį apkabinusi. Kaip kas nors galėtų pagalvoti, kad ji nepaste­
bėjo ar kad nesijaudino? Nė vienas žmogus jokiame teisme,
nė vienas žmogus jokiame kambaryje nežino, kokia neviltis
apima, kai prisimerkusi žiūri blausioje šviesoje ir matai kū­
dikio skruostus išraudusius, jo akis nuo karštinės praradusias
spindesį ir jauti, kokios karštos jo rankytės. Merė pilve pajuto
trūkčiojimą, jis paskatino ją melstis. Dar 1899-aisiais, kai ma­
žasis Tobajas Kirkenbaueris nenorėjo prasižioti ir valgyti, kas
nuspausdavo nuo virtų avižų tiršto nuoviro ir šaukštu kišdavo
jam į burną? Aš, primindavo sau Merė. Bet jis atsilaikė nė kiek
ne ilgiau, negu būtų atsilaikęs, jei Merės ten nebūtų buvę. Bet
nei teisėjai, nei ponas O’Nilas nežinojo apie 1899 metus. Mat
tų metų įrašų jos byloje nebuvo.
Ojeigu Elžbieta Bouen iš tikrųjų mirė, tai, žinoma, ją jau­
dino. Be abejo. Ta mergytė buvo visai dar vaikas ir nenusipelnė
nieko bloga.
 8

Kai Merė buvo dar maža, senelė jai sakė: jei tavo naktipuodis
bus švarus, o prijuostė balta, jokia darbdavė negalės prikibti.
Ant senelės durpių ugnies Merė išmoko kepti lietinius blynus
ir juodą duoną; taip ji pirmąsyk iškepė kiaulienos šoninės ir
išvirė jautienos, gamino lašišą su sviestu ir grietine, ungurius
ir upėtakius. Tai senelė išmokė ją, kaip geriausia apdėti mėsą
ropėmis ir bulvėmis, tai senelė sutaupė pinigų Merės laivo bi­
lietui į Ameriką, kai mergaitei buvo keturiolika. Amerikoje bus
maisto, kurio Merė kaip gyva nemačiusi, bet taisyklės galios
tos pačios: gamink deramai, gerą maistą taupyk, nebijok derinti
ingredientų. Senelės sesuo Keitė Braun priims Merę gyventi,
padės rasti darbą Niujorke. „Atsiųsk ją, - atrašė senelei Kei­
tė. - Mielai ją priimsiu.“ Pirmas Merės įspūdis apie Ameriką
atvykus 1883 metais į Gardeno pilies migracijos punktą - ša­
lis nesvetinga. Vos tik ji susikaupė ir tvirtai sugniaužė rankoje
krepšį, buvo stumdoma iš vienos niūrios eilės į kitą it kokia nu­
šašusi karvė bandoje. Tą dieną atplaukė ir kitų laivų, tad ji laukė
ir stebėjo, kaip mainėsi spalvų kaleidoskopas: žalios prijuostės,
geltonos skaros, žemę šluojantys raudoni kutai, taškuoti kas­
pinai, perkišti per diržų kilpas, kad prilaikytų trumpas kelnes.
Vyrai amerikiečiai buvo plačių veidų, ant akių užsitraukę kati­
liukus. Ji įsivaizdavo, kad atvykėliai bus pasitikti maloniai, vos

112
ne su muzika. Kur tau! Vienas šlykštus vyriškis atkišo jai prie
veido kažkokią kortelę, kitas, dar šlykštesnis, suėmė Merei gal­
vą didžiule letena ir liepė nejudėti, kol batų varstymo kabliuku
pakėlė kairį voką, paskui dešinį. „Trachoma, - tarė jis. - Labai
užkrečiama.“ Merė nesuprato pirmo žodžio, o kitus vos išgirdo,
mat buvo sukaustyta baimės. Baigęs pareškė, kad akis jai išva­
lė. Merė pastebėjo, kad prieš imdamasis naujos aukos kabliuką
nušluostė užmestu ant turėklo rankšluosčiu.
Padis Braunas, tetos Keitės vyras, pasitiko Merę, kai ši
atstovėjo visas eiles ir gavo visus antspaudus.
- Merė Melon? - paklausė jis, kai Merė prisiartino prie
vienintelio vyro laukiamajame, atitinkančio apibūdinimą. - Sek
man iš paskos.
Ji nuėjo jam įkandin laiptais ir atsidūrė saulėtoje gatvėje.
Jie išėjo pro vartus, kaip jai pasirodė, tvirtovės sienoje, o tada
atsidūrė atviroje erdvėje, Niujorko gatvėse. Juodu įsėdo į tram­
vajų, traukiamą poros niūrių kuinų. Atvažiavus ten, kur bėgiai
baigėsi, jie išlipo ir nuėjo pėsti. Merei sunkiai sekėsi neatsilik­
ti nuo senio pakumpusiais pečiais ir barsuko galva, kuris vis
dingdavo minioje. „Kur mes einam? - klausė ji vildamasi, kad
pokalbis privers jį sulėtinti tempą. - Kur mes dabar esam?“ Jis
pakėlė pūslėtą pirštą ir parodė į gatvės ženklą su užrašu „37-oji
gatvė“. Galop miniai praretėjus ir jai nusekus jam iš paskos į
10-ąjį aveniu, Padis Braunas ėmė žingsniuoti lėčiau.
- Luktelk čia minutę, - tarė jis prieš nerdamas į parduo­
tuvę su išraižytu kviečių pėdu iškaboje.
- Ar dar toli? - paklausė Merė.
- Vos už dviejų namų.
Merė padėjo krepšį ant šaligatvio ir pamėgino pajusti,
kas jos laukia, bet du namai toliau gatvėje atrodė visai tokie

113
pat kaip visi, pro kuriuos juodu praėjo paskutiniuose kvar­
taluose: tamsūs, negražūs. Surūdijusios kopėčios kyšojo iš
kiekvieno pastato fasado, o ant turėklų kabojo įvairios paklo­
dės ir antklodės. Gimtinėje vasarą buvo gausu žalių ir mėly­
nų atspalvių, oranžinių ir raudonų žiemą, bet Niujorkas bu­
vo vienos spalvos, kur tik ji pažvelgdavo: purvini prospektai,
mėšlu aptaškytos karietos, pilkos stogų malksnos, išblukusios
raudonos plytos, kūrenamų anglių dūmai, kybantys ore ir pie-
šiantys neryškias visa ko apybrėžas. Pastatai aukšti - penkių
šešių aukštų. Padžiui išėjus iš krautuvės su duonos kepalu,
Merė parodė į pakabintą virš galvų patalynę ir paklausė, ko­
dėl taip daroma.
- Virvės neatlaikytų svorio, - paaiškino jis.
- Supratau, - atsakė ji, nors iš tikrųjų nesuprato. Ji ne­
kantravo pamatyti tetulę Keitę ir mėgino suvokti, kad kažkur
viename iš tų pastatų, kurie išstatė savo gėdą pasauliui, gyvena
jos senelės sesuo. Merė pajuto neaiškią namų trauką.
- Beje, kaip praėjo kelionė? - paklausė Padis ir pažiūrėjo
į ją pirmą kartą nuo tada, kai pasitiko.
Dešimtą dieną plaukiant jūra vienu gultu žemiau jos mi­
rė mergaitė. Per tris savaites Merė matė, kaip septyni numi­
rėliai nuslysta į jūrą, visi suvynioti į standžiai užsiūtą brezen­
tą. Mergaitė buvo išmesta tą pačią dieną kaip kitas žmogus,
sprendžiant iš ryšulio dydžio - vyras. Jai krintant tarp denio
ir vandens, jos kūnas sulinko ties klubais, ir Merė spėliojo, ar
ją atidžiai patikrino, ar visiškai įsitikino, kad ji išties negyva.
Kažin kas iš minios pareiškė, jog tik Dievo malonei jie visi
turi būti dėkingi, kad neatsiduria jūroje; kažkas kitas pasakė
„amen“, ir Merė nusistebėjo, kodėl Dievas suteikia tą malonę
kuriems nors iš jų, o ne tiems, kurių jau buvo atsikratyta. Jau

114
ne pirmą kartą Merė pastebėjo, kad Dievas veikia kaip pa­
kliūva.
- Ar vandenynas buvo labai audringas? - paklausė Padis.
- Ne, buvo puiku, - atsakė Merė, per petį pažiūrėdama į
gatvę nuklojusias šiukšles ir išvargusius žmones, skubančius
šaligatviais.
Merės tetulė pasitiko ją šilčiau ir ne juokais išbarė vyrą,
kad nepanešė Merės krepšio. Ji išvirė sotų avienos troškinį su
morkomis ir bulvėmis, bet šis aušo ant stalo, nes kaskart, kai
Merė kišdavo šaukštą prie lūpų, tetulė Keitė užduodavo dar
vieną klausimą apie ką nors iš tėviškės. Padis ir tetulė Keitė
neturėjo vaikų ir buvo per seni ką pakeisti.
- Na gerai, - tarė tetulė, kai Merė baigė pasakoti naujie­
nas ir jie per penkias minutes suvalgė, kas buvo jų lėkštėse. -
Pirmiausia reikia rasti tau gerą darbą, tada žiūrėsim. Ką moki
daryti?
- Moku virti, - atsakė jai Merė.
- Ką virti? Bulves? Kumpį? Ką dar moki?
- Noriu virėjauti.
- Mere, balandėle, Amerikoje esama viryklių, kokių kaip
gyva nesi mačiusi.
- Galiu pasimokyti su jūsų virykle.
- Su šita? - tetulė Keitė nusijuokė. - Ji niekam tikusi. Ne
ką geresnė už kūrenamą durpėmis ar laužą. Kai kuriuose šių
namų esama viryklių, platesnių už... - Senelės sesuo išskėtė
rankas į šonus taip plačiai, kaip įstengė. - Esama viryklių su
keturiomis kaitvietėmis ir dviem orkaitėmis.
- Aš juk galiu išmokti, tiesa?
- Manau, gali.
Keitė šypsodama nužvelgė Merę.

115
 - Reikia tik kantrybės, balandėle. Labai malonu tave ma­
tyti.

Leidusi Merei keletą savaičių įsikurti, apsiprasti su tempu ga­

tvėse, netvarkingai skubančiais pėsčiaisiais, arkliais, prekiniu
traukiniu, kuris lėkdavo 11-uoju aveniu nė karto nesustoda­
mas, parodžiusi jai skalbinių virvių voratinklį, paslėptą už
daugiabučių, ir vonelę skalbti, palaukusi, kol atvykėlė apsipras
su jai skirta sulankstomąja lova prie virtuvinio stalo, parodžiu­
si jai, kaip berti anglis į krosnį ir išvalyti pelenus, nuvedusi
merginą supažindinti su dar viena kaimyne, kuriai rūpėjo,
kuo ji verčiasi, ir išaiškinusi, kad niekas, išskyrus kitus airius,
nesupranta jos, kai ji kalba, pamokiusi ją tarti garsus, kalbėti
lėtai ir „amerikietiškai“, Keitė galop pranešė, kad atėjo laikas
eiti į įdarbinimo agentūrą ir sužinoti, kokį darbą gali gauti Me­
rė. Šiai ką tik suėjo penkiolika, ir Keitė pamokė ją visko, ką ji
turės sakyti ir, Padžiui nuėjus miegoti, liepė pasipraktikuoti
prie stalo. Tetulė liepė atsisėsti kitapus stalo priešais, susidėti
rankas ant krūtinės, o tada ėmė uždavinėti klausimus, kokius
darbus Merė dirbo Naujajame Džersyje ir Konektikute. Merė
turėjo sakyti esanti kvalifikuota virėja, samdyta šeimų Airijoje
iki iš jos išvykdama.
- Tau dvidešimt. Gimimo dienos nekeisk, tik atimk nuo
jos penkerius metus.
- Bet kas, jeigu manęs klaus, kur dirbau? Kas, jeigu ma­
nęs prašys papasakoti apie Naująjį Džersį ar Konektikutą?
- Neprašys. Na, bet jeigu paprašys, imk ir pasakok, ką tik
įsivaizduoji. Pasitikėk savimi. Tikriausiai jie patys ten niekada
nebuvę.
 Merė stengėsi kalbėti lėtai ir lyg būtų vyresnė negu iš ti­
krųjų, bet agentūros darbuotoja bejausmiu tonu tepasakė, kad
įdarbins ją skalbėja.
- Nebijot darbo? - paklausė moteris. - Nė kiek?
- Nebijau, - patikino ją Merė.
- Prisistatykit švariai apsirengusi. Nepriekaištingai šva­
riai. Ir visada būkit švari pati. Pagarbiai elkitės su šeima bei jos
svečiais ir, gink Dieve, nemėginkit jų užkalbinti, jeigu jie ne­
užkalbins jūsų. Jeigu kuris šeimos narys įeis į kambarį, kai ja­
me būsit, tiesiog kuo greičiau išeikit. Jums nevalia turėti jokios
nuomonės apie politiką ir, tiesą sakant, turit nesidomėti jokia
politika. Laikraščių neskaitysit. Suprantat, panele Melon?
- Taip.
Agentė padavė jai sulankstytą brošiūrą; joje buvo surašy­
ta viskas, ką ji ką tik sakė.
- Jūs pamaldi? Manau, katalikė.
- Katalikė.
- Šeima tikriausiai jau nusprendė, kad esat katalikė arba
taip nuspręs jus pamačiusi, bet pati to nesakykit.
Merė nežinojo, ką reiškia būti skalbėja, ir tikėjosi, kad
gerai užsirekomenduos ir vieną dieną jai bus leista virti valgį,
bet vos įdarbintai jai paaiškėjo, kad virėja ir skalbėja neturi
nieko bendra, o skalbėja negali tapti virėja, lygiai kaip virėja -
dama. Airijoje drabužiai buvo skalbiami upėje, o džiovinami
užmetant ant akmenų. Tetulė Keitė skalbdavo žlugtą dubeny­
je, ištraukusi iš vandens grubiai išgręždavo, paskui pakabin­
davo ant skalbinių virvės, ištemptos nuo lauko išviečių stogų
iki gretimo daugiabučio. Merės naujo darbo išvakarėse Keitė
parodė jai mėlio tabletes skalbiniams, kurias laikė podėlyje,
ir paaiškino, kad reikia jas naudoti skalaujant paskutinį kartą
tam, kad skalbiniai neužgelstų. Su brangiais drabužiais reikia
elgtis atsargiau, taigi ji įspėjo Merę: jeigu pasitaikys koks ap­
daras su nėrinių apykakle ar audeklu aptrauktos sagos, plauti
naudojant kempinę, o ne skalbti su kitais drabužiais.
Merė apsistojo Kameronų šeimoje. Miegodavo ant gulto
kambaryje šalia virtuvės. Valgydavo su kitais tarnais. Už pas­
togę ir valgį jai bus išskaityta iš algos. Moteris agentūroje taip
greitai apskaičiavo, kiek pinigų pasiliks darbdaviai, kad Merė
neturėjo laiko paskaičiuoti pati, kol parėjo pas senelės seserį ir
jos kartu suvokė, kad iš uždarbio neliks beveik nieko.
- Bet patirtis bus vertinga, - tarė tetulė Keitė. - Ir iš to
bus naudos.
Padis Braunas kažką numykė, sukiodamasis prie viryklės.
Kaip ir numanė agentūros darbuotoja, liokajus Natanie-
lis, kuriam buvo pavesta pasitikti Merę ir aprodyti namus, jai
pasakė, kad ji turėsianti kas vakarą dalyvauti maldoje. Šeimi­
ninkė rimtai žiūrėjo į tikėjimo dalykus ir reikalavo, kad tarnai
mūsų Viešpačiui rodytų tokią pat pagarbą.
- Ojeigu kas nors atsisako?
Natanielis įdėmiai pažvelgė jai į veidą.
- Pamėgink, - pasiūlė jis.
Kameronai turėjo tarnaitę, kuri virė valgyti, tarnaitę, kuri
tvarkė namus, skalbė, prižiūrėjo vaikus, mokė juos, rūpinosi
veja ir lauke vazonuose augančiomis gėlėmis. Turėdama lais­
vą minutę Merė privalėjo padėti Martai - ši amžinai alyvuo­
ta pašluoste blizgino baldus tai pirmame aukšte, tai antrame,
kasdien pradėdama ten, kur baigė vakar, ir darydavo viską iš
naujo, kad nenusėstų nė dulkelė. Jos veido išraiška visada buvo
karinga. Marta kovėsi mūšyje, kuriame negalėjo nė akimirkos

118
atsikvėpti, ir net pietaudama prie virtuvės staliuko su kitais
tarnais prisimerkusi žiūrėdavo jiems virš galvų, įdėmiai apžiū­
rinėdavo kertes ir palenkdavo smakrą, kad kitokioje šviesoje
pamatytų, kas ten slypi. Tokių švarių namų Merė dar nebu­
vo mačiusi. Laikraščiai, kuriuos ponas Kameronas palikdavo
atverstus ant stalo svetainėje, rašė apie prastą ventiliaciją ir
perpildytus miestus, nuodingus kvapus, kylančius iš stovinčio
vandens ir arklių mėšlo, bet Kameronų namai buvo taip ap­
saugoti nuo tokių dalykų, kad jie nė iš tolo nepanėšėjo į tetulės
Keitės butuką ar kitų šeimų būstus jos kvartale, kur lankėsi
Merė. Ten nebuvo kur laikyti šiukšlių, tad gyventojai krauda­
vo jas ant šaligatvių, kur atliekos dvokdavo, kol atvažiuodavo
Gatvių valymo departamento vežimai, o kiekvienas žmogus,
išėjęs pro savo pastato duris, grįždamas su batais parsinešdavo
purvo, pelenų ar išmatų, laiptais užnešdavo juos į koridorius ir
galiausiai - į savo kambarius. Taigi Merei ėmė atrodyti, kad ji
taip pat kaunasi kare, kad kariauja jie visi, o konkretus Merės
frontas - marškinių ir palaidinukių apykaklės, sijonų padurkai
ir kelnių kiškų apačios. Anot laikraščių, kiekvienos ligos, nuo
kurios kenčia dažnas niujorkietis, priežastį galima rasti ku­
rioje nors Žemutinio 1st Saido šiukšlių krūvoje. Merė išgirdo
žodį „miazma“, todėl kitą kartą parėjusi namo paklausė tetulės
Keitės, ką jis reiškia. Nuo tada ji įsivaizdavo, kad miesto gatvė­
se pridėliota sausumos minų, o tos minos ir yra nuodingi de­
besys, miazma, kylanti nuo kiekvieno purvino daikto, palikto
pūti ant miesto šaligatvių. Eidama prie tramvajaus ir lipdama
iš jo, taip pat daugybę kartų, kai šiukšlininkų furgonas lėkdavo
per tetulės Keitės kvartalą, ji stengdavosi nekvėpuoti. Saugiau
jautėsi Kameronų namuose, kur kiaurą dieną šešias dienas per
savaitę ji su kitais vykdė koordinuotą kampaniją prieš purvą

119
bei netvarką ir kur šiukšlininkai, pliauškėdami liežuviais, ne­
ragindavo arklių kuo greičiau pralėkti pro duris.
Kiekvienas tarnas turėjo vieną laisvadienį per savaitę ir
galėjo grįžti namo. Galbūt tarnai nebūdavo tokie atsargūs sa­
vo aplinkoje. Vieną pirmadienio rytą seniai pas Kameronus
dirbanti virėja grįžo į darbą įtartinai ištinusiu kaklu, bet apsi­
metė, kad nenutiko nieko bloga. Ji tik barškino puodus ir pri­
kaistuvius, paskui pradėjo vandens virimo ritualą, bet atkišusi
smakrą į viršų ėmė gaudyti orą. Merė su kitais slapstė ją kiek
įmanydami, bet ponia Kameron mėgdavo retkarčiais nusileisti
į virtuvę aptarti vakarienės valgiaraščio. Tą pirmadienį ji nu­
sprendė pasakyti virėjai prie keturių akių, kad šeimai nusibo­
do jautienos kepsniai, tiesą sakant, kiaulienos žlėgtainiai taip
pat. Ar virėja negalėtų vieną pirmadienį pagaminti patiekalo
iš upėtakio ar plekšnės?
- O... - tarstelėjo ponia Kameron pamačiusi virėjos ka­
klą, išėjo į koridorių ir palietė sau kaklą. - Tu sergi.
Virėja neįstengė kalbėti, todėl už ją atsakė jos padėjėja,
mergina, kuri plaudavo ir pjaustydavo daržoves su tokiu įnir­
šiu, tarsi šios būtų nusikaltėlės, o jos peilis - ginklas.
- Ji ką tik man sakė, kad jos namo ventiliacijos angose
užsistovėjo vanduo, o šeštadienį, mums išsiskiriant, ji sakė
mananti, kad vanduo dvoks. Šįryt ji man pasakė, taip, dvo­
kė siaubingai ir niekas jos name negali laikyti atidaręs langų į
ortakių pusę - štai kokia smarvė. Dvokas pranyks tik tada, jei
kurį laiką nebus lietaus. Taigi ji mano prisikvėpavusi to dvoko,
nors langai buvo uždaryti.
Kaip tik tą rytą keliaujant iš 10-ojo aveniu Merei teko
sulaikyti kvapą, kai jos tramvajus riedėjo pro arklides, kur
sekmadienio vakarą jas valę vyrai išstūmė laukan visą arklių

120
 mėšlą ir seną šieną. Šalia arklidžių buvo Vaisų kepykla, o pir­
madienio rytais prieš aušrą Vaisai išpildavo visą seną per sa­
vaitę neparduotą pieną. Jį išpildavo ant arkliašūdžių, iškuoptų
iš arklidžių. Saulei pakilus pienas prarūgdavo ir oras pasmirs-
davo. Dažnai Vaisai išmesdavo ir senus kiaušinius, vištų gaiše­
nas, medines ir popierines dėžes, popierius, pakuotes, kupinas
pelenų skardines. Labiausiai Merei neduodavo ramybės kiau­
šiniai, ir kaskart važiuodama pirmadienį ji stebėjosi, kodėl
kepėjas nepanaudoja jų kokiam pyragui ar neatiduoda žmo­
nėms, kuriems jų reikia. Pagalvojusi, kad šitiek gero nueina
perniek, ji nenorėdavo nieko ten pirkti.
- Kodėl ji pati negali kalbėti?
- Gali, - nuolankiai atsakė padėjėja, bet virėja tik atsisė­
do ant taburetės ir susiėmė galvą rankomis.
- Tu atleista, - pasakė ponia Kameron, žengdama dar vie­
ną žingsnį atatupsta. - Malonėk eiti namo ir pasirūpinti savi­
mi. Kai pasitaisysi, susisiek su agentūra.
Virėja nekrustelėjo, kai padėjėja atnešė jos skraistę ir ap­
gaubė jai pečius.
- Pinigų turi? - paklausė mergina ir apsidairė.
- Gal susimeskim kelionei?
Be Merės, namuose buvo dar dvi tarnaitės. įkišusi ranką
į prijuostės kišenę Merė sugniaužė dešimties centų ir penkias
po vieną centą monetas. Ponas Kameronas visada palikdavo
arbatpinigių, kai ji iškrakmolydavo jam marškinius. Tam, kad
surastum arbatpinigius, reikėjo pažaisti. Kartais jis palikdavo
juos savo bate, susuktus nosinėje ir perrištus virvele. Kitąsyk
įdėdavo juos į kurių nors savo marškinių kišenę. Retkarčiais
Merei dirbant jis prisėlindavo iš už nugaros ir įmesdavo mo­
netas jai į prijuostės kišenę. Merė pašokdavo, staiga pajutusi
monetų svorį, ir pamatydavo jį stovintį jai už nugaros ir besi­
šypsantį. Ji suprato, kad apie tai pasakoti kitiems nevalia.
Visos padėjo monetų ant ruošos stalo. Mikliais pirštais
Merė atskyrė tris vieno cento monetas ir padėjo jas šalia kitų.
- Ką gi, - grįžusi tarė padėjėja.
Merė matė, kad ji jau „paaukštino“ save į virėjas.
- Man reikės eiti į žuvų turgų. Viena jūsų turėsit pradėti...
- Prašau atleisti, - tarė Natanielis, uždusęs nuo bėgimo
laiptais žemyn. - Ponia sako, kad tu irgi turi išeiti, o jeigu kuri
nors iš kitų jaučiatės blogai, turit pasielgti deramai ir išeiti.
- Aš? - paklausė padėjėja. - Bet aš puikiai jaučiuosi.
Natanielis patraukė pečiais.
- O mes turim per penkiolika minučių dar kartą iššveisti
virtuvę.
Jiems baigus šveisti virtuvę, atėjo ponas Kameronas ir pa­
klausė, kas galėtų pagaminti valgį, kol agentūra atsiųs naują
virėją.
- Aš galiu, - tarė Merė, galvodama apie vaisius ir dar­
žoves ant ruošos stalo, sūrį ir pieną, kuriuos matė šaldyklėje.
Ponas Kameronas nuleido jos žodžius negirdomis.
Marta privalėjo dirbti savo darbą, be to, buvo per toli.
- Džeine? - paklausė jis vaikų mokytojos, bet ši atsakė
kaip gyva nieko negaminusi.
- Aš moku virti, - vėl pasišovė Merė.
Ponas Kameronas susiraukė.
- Vadinasi, Merė.
Taigi Merė nusivilko baltą skalbėjos uniformą ir apsijuo­
sę virėjos prijuoste. Po to pirmo valgio - kepto syko su porais
ir pomidorais bei vaniliniu pyragu desertui - ponas Kamero­
nas juokavo su žmona atšauksią prašymą agentūrai parūpinti

122
naują virėją ir vietoj jos paprašysią naujos skalbėjos. Jis įprato
ryte prieš išeidamas į darbą gerti kavą virtuvėje, bet nustojo,
kai vieną rytą ponia Kameron atėjo jo ieškoti ir rūsčiai paklau­
sė, ką čia veikia. Taigi nuo Merės jis atstojo. Po savaitės atėjo
nauja virėja ir Merė buvo nusiųsta prie laukiančios krūvos mu­
slino ir lininių audinių. „Šio darbo daugiau nedirbsiu, - nu­
sprendė ji. - Kreipsiuosi į kitą agentūrą, papasakosiu seniai
dirbanti virėja ir manim patikės. Ojeigu nepatikės, kreipsiuosi
dar į vieną.“ Ji išsitraukė nedidelį šepetį, krakmolo gabalėlį ir
nutrynė išdžiūvusius rankų odos lopinėlius.

123
 9

Kartais Šiauriniame Brolyje Džonui Keinui spoksant, kaip ji

užtepa uogienę ant skrebučio ir atsikanda jo kamputį, Merei
atrodydavo, kad viso to tikrovėje nėra. Net po dvejų metų gy­
dytojai kalbėdavosi su ja kaip su mažu vaiku, ir ji stengdavosi
naujaip priminti jiems, kad ji patiekdavo maistą žmonėms, ku­
rie kadaise pietavo su Jungtinių Amerikos Valstijų preziden­
tu. Paragavę jos pagamintų valgių jie pakeldavo akis nuo savo
lėkščių ir įdėmiau ją nužvelgdavo, nes suprasdavo, kad ji nėra
tokia, kokia atrodo. Matydami paprastą apdarą ir virėjos ran­
kas, girdėdami stiprų airišką akcentą, pastebėdami išvargusio
darbo žmogaus laikyseną jie įžvelgdavo dar kai ką: išlavintą
skonį, supratimą, ko iš tikrųjų reikia sėdintiesiems prie sta­
lo - sudirginto gomurio, valgio, kurį reikia ne tik praryti, bet
kuriuo būtina ir pasimėgauti.
Merė norėjo, kad ponas O’Nilas žinotų: kai kuriems gy­
dytojams būdinga nesveikas domėjimasis jos tualeto įpročiais,
gerokai peržengiantis jos atvejo tyrimų apimties ribas.
- Jie stebėtų, kaip aš lengvinuosi, jei tik leisčiau, - sakė
jam.
Prieš porą metų ji nebūtų įstengusi net šitiek pasakyti, net
prabėgomis užsiminti apie „lengvinimąsi“. Jie kiek širdis gei­
džia galėjo laidyti užgaulias užuominas apie Alfredą, butuką,

124
kuriame juodu kartu gyveno, apie tai, kodėl jie nesusituokę,
ir kaip tai apibūdina ją kaip moterį. Visa tai netrikdė Merės
taip, kaip kalbos apie jos tualeto įpročius. Prieš pat Merei su­
sipažįstant su ponu O’Nilu, viena mėginių paimti atėjusi slau­
gytoja pajuokavo pavydinti Merei. „Turi atskirą namelį prie
vandens, gali elgtis saloje kaip tinkama, tau nereikia grąžinti
skolų bakalėjininkui, neturi priklausomų nuo tavęs vaikų ar
vyro, su kuriuo reikia aiškintis vakare, nei jaunesnių brolių,
kuriuos turi leisti į mokyklą, kol ją baigs. Ne viena apsikeis­
tų su tavim vietomis.“ Slaugytoja tai išklojo Merei kaip visada
dėdama ant grindų stiklinį indą su mėginiu, įmaišytu į tirpalą,
panašų į vandenį. Slaugytoja padavė antrą indą - jos šlapimui.
Paprastai Merė stengdavosi pridengti indų turinį popieriumi
ar servetėle: įvyniodavo juos skyrium, o paskui kartu, it kokį
pagarbos reikalaujantį ryšulį, ir tai darydama akimirką galė­
davo apsimesti, kad nieko iš tikrųjų čia nevyksta. Bet tą dieną
po slaugytojos komentaro Merė atkišo moteriai indus jų neį­
vyniojusi ir taip šiurkščiai įbruko į rankas, kad toji kluptelėjo
ir vos jų neišmetė. Skysčiai viduje suteliuškavo.
- Būkit atsargi, panele, - tarė moteris.
- Tą patį pasakyčiau jums, - atkirto Merė.
Gydytojai pripažino, kad daugiau negu trečdalyje išmatų
mėginių visiškai nerasta šiltinės bacilų, o šlapime - nė vie­
name iš mėginių. Ponui O’Nilui paklausus, kodėl medikai,
anksčiau spaudę Merę leisti pašalinti jai tulžies pūslę, vėliau
pripažino nebemaną, kad užkratą gaminantis šis organas.
Galbūt - jos žarnynas. Arba jos skrandis, - jie nesantys įsi­
tikinę.
- Visa laimė, kad nesileidai operuojama, - vėliau pasakė
Merei ponas O’Nilas. - Iš to nebūtų buvę jokios naudos.

125
 Ligi tol Merė retkarčiais nusistebėdavo, kodėl jau seniai
niekas nebeužsimena apie jos tulžies pūslę; dabar jai knietėjo
nueiti į ligoninę ir pareikalauti atsiprašymo. Tie medikai - gy­
vuliai. Jie būtų rizikavę jos gyvybe dėl pramogos.
- Pamiršk, - patarė ponas O’Nilas. - Visa tai mes pri­
minsime, kai ateis tinkamas metas.
Pasak jo, labai svarbu per teismo posėdį ją „sužmoginti“.
- Paversti mane žmogumi? - sumišusi paklausė Merė.
- Na, taip. Noriu pasakyti štai ką: turime pateikti tavo is­
toriją taip, kad kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokią visuomeni­
nę padėtį jis užima, tave užjaustų. Dar geriau: padaryk taip, kad
jie imtų bijoti, jog ir jų gali laukti tokia pat baigtis kaip tavo.
- Vadinasi, padėdami man jie iš tikrųjų padeda sau.
- Būtent. Taigi eime toliau. Ką jautei išgirdusi, kad esi
perkeliama į Šiaurinį Brolį? Ar žinojai, kad čia esama tuber­
kuliozės ligoninės?
- Ką aš jaučiau?
- Ar išsigandai? Ar bent žinojai apie Šiaurinį Brolį? Pa­
vyzdžiui, kur tiksliai sala yra?
- Be abejo, - atsakė Merė žiūrėdama jam tiesiai į akis. -
Be abejo, žinojau, kur ji. Argi to nežino kiekvienas šio miesto
gyventojas?
Atrodė, kad ponas O’Nilas kažką atsakys, bet apsigalvojo.
- Manot, aš neskaitau, kas rašoma laikraščiuose, pone
O’Nilai? Net neraštingieji šiame mieste tiksliai žino, kur yra
Šiaurinis Brolis. Žmonės ne viską sužino iš laikraščių. Žmonės
dar kalba, tiesa? O gal jūs manėt, kad mes nekalbam tomis
pačiomis temomis kaip jūs? Ar „Generolo Slokamo“ tragedija
įvyko ne vos prieš penkerius metus?

126
 Ji neprisipažino ponui O’Nilui, kad nebuvo girdėjusi apie
Šiaurinį Brolį iki 1904-ųjų birželio, kai sudegė laivas „Genero­
las Slokamas“. Bet nuo tada ji galvojo apie tuos žmones kaskart,
kai kokiu nors reikalu atsidurdavo netoli Kleindeutschland -
Mažosios Vokietijos, o laivu tą dieną diduma žmonių plaukė
būtent iš jos. Sudegė arba paskendo per tūkstantį žmonių, ir
tas skaičius atėjo Merei į galvą dabar, kai žvelgė į Rytų upę:
šitiek vyrų, moterų, vaikų, besisūpuojančių audringame van­
denyje, stumdomų pirmyn atgal ir nyrančių į gelmę. Kelios
savaitės po tragedijos pasklido kalbos, esą gelbėjimosi lieme­
nių gamintojas įdėjo į jas geležinių strypų, kad šios atitiktų
minimalaus svorio reikalavimus, esą kapitonas ir įgulos nariai
paliko laivą" bei keleivius ir vilkiku parplaukė iš Šiaurinio Bro­
lio į Manhataną, nė nežvilgtelėję į besiblaškančius vandenyje
ir šaukiančius padėti. Raikerso salos kalėjimų kaliniai plaukė
gelbėti žmonių, o vakare parplaukė į savo kalėjimą.
Merė dažnai nueidavo į tą vietą, kur išsigelbėjusieji pa­
knopstomis išlipo į krantą, kartais įsivaizduodama, tarsi pati
būtų plaukusi tuo laivu, lyg viena iš tų moterų, kurios šoko į
vandenį ir nusigavo į Šiaurinę Brolio salą, o kai nusisukdavo
nuo vandens - galbūt sukaupusi visą dėmesį į savo alsavimo
garsą, užsimiršusi iš dėkingumo už išgelbėtą gyvybę, atsukusi
nugarą, užsimerkusi - ji pasijusdavo palikta ir užmiršta.

Teismo posėdis užsitęs, tai paaiškėjo nepraėjus nė valandai. Kai

saulė pakilo aukščiau ir kvapai teismo salėje sustiprėjo, Me­
rei ėmė darytis silpna. Ji matė, kaip prakaitas žliaugia pono*

* Iš tikrųjų kapitonas paliko laivą paskutinis. Buvo nuteistas kalėti dešimt

metų, bet po ketverių prezidentas W. H. Taftas suteikė jam malonę.

127
O’Nilo veidu. Teisėjui Erlingeriui ėmė merktis akys. Vienas
gydytojas, užuot atsakęs ką nors konkretaus apie jos bylą,
paskaitė paskaitą vien apie arklių „nukraujinimą“ ir apie tai,
kad norint gauti maksimalų kiekį serumo vakcinoms gaminti
nebereikia leisti arkliui kraujo, kol šis nugaiš.
- Pavyzdžiui, difterija, - toliau aiškino jis. - Būta keleto
atvejų, kai arkliai reagavo taip smarkiai, kad nugaišo per anks­
ti ir kraujui paimti naudotos stiklinės kaniulės jiems parkritus
sudužo.
Kiti gydytojai nieko nesuprasdami sumurmėjo. Merė pasi­
lenkė prie pono O’Nilo ir paklausė, kodėl kalbama apie arklius.
- Geriausia, - kalbėjo toliau vyras, - visada imti kraują
ne iš jungo venos, bet iš miego arterijos. Pirmu atveju arklys
nusilpsta per greitai ir dažniausiai bus gauta mažiau kraujo.
Bet dar svarbiau, kad atramų naudojimas, - pabrėždamas sa­
vo žodžius jis trenkė kumščiu į kėdės atkaltę, - taptų įprasta
praktika visose laboratorijose. Stambų eržilą galima pakabinti
prirštą dviem stipriom virvėm, vieną prakišus prie priekinių
kojų, kitą - prie užpakalinių. Šitaip jį pakabinus, kaniulę reikia
įvesti į arteriją. Šiuo būdu iš vieno arklio galima gauti beveik
dvidešimt litrų tinkamo naudoti kraujo.
- O kokia jūsų nuomonė apie Melon bylą? - paklausė
daktaro Sveikatos departamento teisininkas.
- Kalbant apie vidurių šiltinę, manau, ją įveiktų plataus
masto pieno pasterizavimas, švaresnis vanduo, geresnis asme­
ninės higienos propagavimas. Šiai ligai užkirsti kelią visiškai
įmanoma.
- Ar panelei Melon turėtų būti leista grįžti į visuomenę?
- Aš... - gydytojas užsikirto ir pažiūrėjo į Merę. - Mano
nuomone, neturėtų.

128
 Vienas Sveikatos departamento pareigūnas paprašė tei­
sėjus pagalvoti, koks motyvas paskatino Merę įsidarbinti pas
Bouenus. Ar ji dėl ko nors griežė apmaudą viršutiniams vi­
suomenės sluoksniams? Ar ji ypač griežė apmaudą Bouenams?
Galbūt dėl maisto kooperatyvo, kurį mėgino įsteigti ponia
Bouen? Nelaukdamas atsakymo pareigūnas atsilošė ant kėdės,
tarsi ką tik įtaikęs paskutinį dėlionės kibutį.
- Bouenams dirbau todėl, kad jie man mokėjo, - nekan­
triai sušnabždėjo ponui O’Nilui Merė.
Šis tuoj pat suriko:
- Prieštarauju! - Paskui paaiškino, girdi, nelogiška vieną
akimirką kaltinti moterį negebėjimu suprasti savo ligą, o ki­
tą - kaltinti ją naudojus ligą kaip ginklą.
- O kodėl ji nustojo dirbusi pas Vorenus Austrių įlanko­
je? Kodėl grįžusi į miestą ji ir toliau pas juos nedirbo?
- Todėl, kad darbas buvo laikinas, - sukuždėjo ponui
O’Nilui Merė, bet šis ženklu ją nutildė. Jis to paties paklausė
jos per jųdviejų susitikimą prieš teismo posėdį ir atsakymą jau
žinojo. Visą laiką buvo aišku, kad darbas pas Vorenus laikinas.
Nuolatinė jų virėja turėjo vėl pradėti darbą Manhatane, jiems
grįžus iš Austrių įlankos.
Merė įdėmiai pažiūrėjo į teisėjų veidus ir pamatė, kad jie
abejoja.

Iš Austrių įlankos ji grįžo vieną 1906 metų rugsėjo penktadie­

nį. Diena buvo graži, dar gražesnė dėl to, kad jos kišenė buvo
pilna pinigų, kuriuos jai į ranką įbruko dėkingas ponas Vore-
nas. Mažoji Margareta Voren vėl žais, vėl kaulys ledų iš kitos
virėjos, suaugs, ištekės ir darys visa, ką turi daryti mergaitė ir
mergina. Jos sesuo, motina, dvi tarnaitės ir sodininkas taip pat

129
liko gyvi. Visa šeima, išskyrus poną Voreną, jau grįžo į Manha-
taną, ir Merė paliko dvi tarnaites, sriubčiojančias šaltą arbūzų
sriubą kiemelyje už namo. Jos atsisveikindamos stipriai ją ap­
kabino ir dar kartą pasakė, koks šokas vieną ir kitą ištiko, kai
ši įstūmė į ledinę vonią, ir dar su visais drabužiais. Tarnaitės ją
palaimino, jai padėkojo, pasakė žinančios, kad nebūtų likusios
gyvos, jeigu ne jinai.
Į stotį ji nusigavo likus dar į valias laiko iki ankstesnio,
negu planavo, traukinio, bet ji prieš savaitę parašė apie savo
planus Alfredui, tad norėjo jų laikytis, jeigu jis ruošiasi ją pa­
sitikti. Ji atsisėdo ant suoliuko vėjuotoje Austrių įlankoje ir
žiūrėjo į atvažiuojančius ir išvažiuojančius traukinius. Išlipu­
si Didžiojoje Centrinėje stotyje vėl laukė ant suolo, pasidėjusi
krepšį ant kelių ir tikėdamasi, kad taip Alfredas ją suras.
Po pusvalandžio pro prabangias duris Merė išėjo į 42-ąją
gatvę ir patraukė namo. Kažkas nutiko, nusprendė. Jis netu­
rėjo laiko atrašyti. Tikriausiai turi visiškai pateisinamą prie­
žastį nepasirodyti. Buvo penktadienis, todėl visos surūdijusios
gaisrinės kopėčios jų rajone bus nukabinėtos drėgnais medvil­
niniais ir plonais vilnoniais audiniais, visų išblukusių baltų,
pilkų ir rudų atspalvių, nuo Patricijos Rait rūpestingai prižiū­
rimo kartūno iki išgeltusių pono Helenano muslino kvadratė­
lių, pro kuriuos jis košdavo kavą. Prieš dvidešimt metų Merė
dėl šio reginio būtų jautusi gėdą, bet dabar vaizdas ją ramino,
be to, ji žinojo esanti netoli namų. Keli gyventojai įsitaisė nau­
joviškas žiedo pavidalo skalbinių virves, jas galėjai pro langą
iškišti dangop, ir jų nereikėjo tvirtinti prie kito pastato ar kitų
gaisrinių kopėčių.
Butukas, kuriame Merė gyveno su Alfredu, buvo šeštame
aukšte, pačiame laiptų viršuje. Kitaip negu siauri daugiabučiai

130
Žemutiniame 1st Saide, pastatas Rytų 33-iojoje gatvėje buvo
platus; už geltonų plytų fasado buvo įrengti trisdešimt šeši bu­
tai. Laiptai per namo vidurį buvo tokie platūs, kad trys žmonės
galėjo jais lipti vienas šalia kito; iš šių laiptų į šiaurės ir pietų
pusę vedė du koridoriai, po tris viename, taigi iš viso - šeši
viename aukšte. Šeštajame gyventojai keitėsi dažniausiai, o kai
kurie butai stovėdavo tušti ištisas savaites. Visi, nuomojantieji
butus viršutiniame aukšte, stengėsi kuo greičiau persikelti že­
miau, bet Merei šeštas aukštas patiko. Jų butukas, rodės, visa­
da gauna daugiau šviesos negu butai žemesniuose aukštuose,
ir Merei patikdavo stovint prie plautuvės žiūrėti į žemesnių
namų stogus. Gulėdama jųdviejų lovoje ji galėdavo pasukti
galvą į lango pusę ir matyti vien mėlyną dangų.
Tą rugsėjo penktadienį Merei grįžus namo ir atidarius
butuko duris, į nosį tvokstelėjo nešvarių patalų ir ant ruošos
stalo pūvančių bananų žievių smarvė. Vienintelis langas bu­
vo sandariai uždarytas. Jos atsiųstas laiškas Alfredui, kuriame
pranešė, kada atvažiuoja traukinys, atplėštas gulėjo ant stalo,
ir ji matė, kad buvo mėginta išlyginti laiško popierių. Gali­
mas daiktas, jis gavo darbą. Šitaip retkarčiais nutikdavo: jokios
prošvaistėlės, bet staiga kažkas ima jo ieškoti, kai kokiai nors
bendrovei reikia vežiko ar žmogaus, galinčio semti anglis.
Merė nuvilko lovos patalynę, nusprendusi ją išskalbti, bet
kai viską užmerkė kubile, negalėjo rasti muilo, tad nusprendė
nubėgti žemyn į bakalėjos parduotuvę. Nenorėdama pradėti
leisti vieno iš naujų banknotų, jai duotų pono Voreno, nuėjo
prie viryklės - ten stiklainyje nuo uogienės jie laikė monetas,
skirtas dujų skaitikliui. Bet nerado nei stiklainio, nei monetų,
tad po septynių savaičių, per kurias Alfredo ilgėjosi tikėdama­
si, kad jis laikosi gerai, Merė įsiuto ne mažiau kaip tą dieną, kai

131
išėjo iš namų. Kartais - toks kartas buvo ir dabar, kai spoksojo
į tuščią vietą, kurioje stovėdavo stiklainis, - Merė pasijusdavo
įžengusi į erdvę, kurioje nebeliko vietos įtūžiui, į vietą, kurio­
je viskas taip stulbino, kad imdavo atrodyti, jog galbūt neteisi
yra ji pati. Ji giliai įkvėpė ir viską perkratė galvoje. Sakiau jam,
kad nedrįstų liesti pinigų dujoms. „Nedrįsk, girdi?!“ - sakiau
jam. O jis pažiūrėjo į mane taip, tartum tai nė negalėtų ateiti
jam į galvą. Jo veido išraiška sakė: „Kokia tu įžūli, kad sakai
tai man!“ Pasakiau jam pranešianti, kada turiu grįžti, ir būtų
gerai, kad šiek tiek aptvarkytų butuką, - išdirbusi septynias sa­
vaites nenoriu įkelti koją į kiaulidę. Jis įsižeidė. O dabar Merė
stovėjo virtuvės viduryje ir galvojo apie nurengtą kambario lo­
vą, nešvarias lėkštes ir puodukus ant indaujos. Ji galėjo tiesiog
išeiti pro duris su tuo pačiu krepšiu, kurį ką tik parsitempė
iš Austrių įlankos - tegul pats tvarkosi su užmerkta patalyne.
Merė nusišypsojo. Jam tai būtų staigmena.
Bet jeigu jis dirba, priminė sau Merė, tų monetų jam galė­
jo prireikti, kad padoriai atrodytų. Ištraukusi vieną banknotą
iš storo pluošto kišenėje, kitus paslėpusi drabužių spintoje, ji
nusileido į gatvę nusipirkti muilo. Merė tikėjosi, kad kai grįžu­
si išskalbs patalynę ir padžiaus ant gaisrinių kopėčių, Alfredas
pareis namo.
Bet atėjo ir praėjo vakarienės metas, o Alfredas vis negrį­
žo. Ji nulipo žemyn aplankyti Fran.
- O kaip Alfredas? - paklausė Fran. - Džiaugiasi, kad
grįžai?
- Žinoma, - atsakė Merė, vengdama žiūrėti draugei į
akis. - Be abejo.
Merė puikiai žinojo, kad Fran vyras Robertas grįžta namo
pietauti kasdien, kai tik turi laisvą visą valandą.

132
 Sulaukusi penktos valandos Merė apsigaubė skraiste ir
išėjo jo ieškoti.
Darbo dienai pasibaigus keliuose kvartaluose aplink jų
namą vyrų tiesiog knibždėjo: vieni skubėjo į tramvajus, ki­
ti ramstė namų sienas ar stoviniavo tarpduriuose. Perėjusi
33-iąją gatvę Merė pastebėjo, kad net arkliai darbo dienai pa­
sibaigus pašėlo. Keleto vandens furgonų vora važiavo arklidžių
link 1-uoju aveniu, ir kiekvienas arklys ją lenkdamas rietė ilgą
raumeningą kaklą ir žvelgė į Merę kraujagyslių išvagota akimi.
Perėjusi 34-ąją gatvę ji pamatė mėlynas „Tautos“ aludės du­
ris gretimame kvartale, plevėsuojančią virš jų vėliavą, porą gėlių
vazonuose, kviečiančių užeiti nuolatinius lankytojus. Ji praėjo
pro tas plačias duris nelėtindama žingsnio, leisdama sau tik kar­
tą nepasukant galvos žvilgtelėti, tarsi ši įstaiga nereikštų jai nie­
ko - ne daugiau kaip kokia krautuvėlė ar baras, kurių apstu šia­
me aveniu. Tą popietę baigiantis vasarai pūtė vėsus vėjelis, tad
Merė užtraukė ant rankų megztinio rankoves. Jai atrodė, kad jos
krumpliai tapo panašūs į dvi nelygių akmenukų eiles.
Dar kartą eidama pro „Tautos“ aludę Merė pažvelgė į ją
įdėmiau. Langas šalia durų buvo aprasojęs, bet... taip, jai pasi­
rodė, kad pamatė jį sudribusį ant baro galo. Taip, ilgai sėdint
jo poza turėtų būti tokia. Ji nesugalvojo nieko kito, kaip praeiti
pro šalį ir įsitikinti, kad jis ten, kad jam niekas negresia, kad
jis nepakliuvęs į jokią bėdą. Dabar, jį suradusi, ketino grįžti į
jųdviejų butuką ir laukti. Arba susikrauti daiktus ir išeiti. Arba
sutvarkyti, kas reikia, ir miegoti, apsimetant, kad nėra jokio
Alfredo ir kad ji neįsipareigojusi niekam, tik sau pačiai.
Tačiau jai praeinant trečią kartą plačios skaisčiai mėlynos
durys atsidarė ir pro jas išėjo vyras. Merė pro atdaras duris pa­
žiūrėjo į tą, kurį palaikė Alfredu: šviesiaplaukis, dabar matė ji,

133
stambus, taip, panašia į Alfredo nosimi, bet tuo panašumas ir
baigėsi. Tada durys užsitrenkė. Jis papasakojo jiems apie ma­
ne, pamanė Merė. Apie mudviejų santykius. Galbūt sakė, kad
jie jį visiškai tenkina. Galbūt dėl to pasijuokė. Girtaudamas jis
tapdavo žiaurus, kita vertus, kai išgerdavo daugiau, vėl dary­
davosi geras. Viskas priklausė nuo išgerto kiekio, tad kartais
Merė vildavosi, kad jeigu jis negali negerti, praeis tą žiaurumo
stadiją ir taps tuo Alfredu, kurį ji myli, tuo, kuris myli ją ir jai
sako, kad jeigu ne ji, jis nebūtų taip ilgai išgyvenęs ir, Dieve
brangus, kokia ji graži! Ar ji tai žino? Kodėl jis nuolatos jai
to nesako? Dar dvi trys taurelės - ir tasai „gerasis Alfredas“
tapdavo bejėgiu, ir Merė bijojo, kad vėliau tą vakarą jį pama­
tys kaip tik tokį. Su bejėgišku Alfredu negalėjai pasiginčyti:
kai jis tokios būklės, negali išdidžiai iškėlusi galvą vaikščioti
po miesto gatves. Bejėgiškas Alfredas parsirasdavo namo apie
trečią ar ketvirtą ryto ir šaukdavo jai nuo laiptų apačios. Vie­
nos po kitų atsidarydavo durys nuo pirmo iki šešto aukšto. Jis
sėdėdavo ant pačios pirmos pakopos susiėmęs galvą rankomis
ir be paliovos jai šaukdavo, o kai nuo jo riksmų pabusdavo visi,
kieno durys išeina į laiptus, jie irgi imdavo jai šaukti.
- Kur buvai? - klausdavo jis, kai ji atbėgdavo laiptais iš
šešto aukšto. Anksčiau ji dar susijuosdavo chalatą, bet dabar
nebesivargindavo. - Kodėl manęs negirdėjai?
- Buvau pačiam viršuj, - atsakydavo ji pašnabždomis, ti­
kėdamasi jį užtildyti. - Miegojau ir tavęs negirdėjau.
- Dieve brangus, Mere, - sakydavo ponas Halenanas iš
pirmo aukšto. - Kur, po velnių, buvai?! Kodėl jo negirdėjai?
Ponui Halenanui buvo nė motais, kad kas nors mato žils­
tančius plaukelius ant jo pilvo.
Tuomet Alfredas viena ranka apkabindavo ją per pečius,
kita įsitverdavo į turėklą ir ji užsitempdavo jį laiptais į šeštą

134
aukštą. Butuke ji nuaudavo jam batus, numaudavo dvokian­
čias kojines, kelnes ir trumpikes. Kartais jis suvokdavo esąs
nuogas ir gausiai skrepliuodamasis ilgai verkdavo bjauria pra­
tisa rauda, kuri kaskart ją sukrėsdavo ir dėl kurios jai būdavo
gėda. Kartais, kai jai pasisekdavo, jis tik susmukdavo ant jų
lovos ir užmigdavo. Blogiausios naktys, net blogesnės už tas,
kai juodu vaidydavosi ar kai jai tekdavo jį nurengti, būdavo
tos, kai Merė pagaliau užtempdavo jį į viršų, o Alfredas ko­
kią valandą pasėdėjęs prie lango svirduliuodamas atsistodavo
ir vėl išeidavo. Šitos naktys labiausiai prispirdavusios ją eiti į
agentūrą prašyti dar vieno darbo - tokio, kad nereikėtų būti
namie ištisomis paromis, kur nors taip toli, jog kelionė kas­
dien traukiniu į namus būtų pernelyg ilga ir pernelyg brangi.
Po vienos tokios nakties, kai tik grįžęs namo jis ir vėl išėjo,
Merė ir atsidūrė Austrių įlankoje.
Stovėdama priešais „Tautos“ aludę ji mėgino sugalvoti,
kaip dar stumti laiką ir ką daryti, kad nebenorėtų jo matyti, bet
niekas neatėjo į galvą. Jai reikėjo žinoti, kaip jis leido savaites,
kol jos nebuvo šalia. Be to, jai reikėjo žinoti, kaip jis laikosi.
Šitaip alinamas organizmas juk ilgai negalėjo atsilaikyti, ir vi­
są vasarą, prieš išvykdama į Austrių įlanką, ji stebėjo, kaip jis
vis silpsta, kaip kelnės ima smukti nuo klubų, o plati krūtinė
traukiasi po marškiniais. Jo veidas įgavo pilkai žalsvą atspalvį,
kaklo oda prarado stangrumą, suglebo.
- Kartais aš prisimenu, kaip mudu susipažinom, - pasakė
jam tą rugpjūčio pradžios rytą, kai juodu susikivirčijo.
Nors nusilpęs, jis nebuvo kvailas ir suprato, kur link ji galų
gale suka. Kadaise, ne taip seniai, jis dirbo, buvo stiprus, gražus.
Prieš keletą metų jos darbdavys nesumokėjo jai dviejų mėnesių
atlyginimo, nes manė, kad ji susimokiusi su jo vaikų mokytoja,
pavogusia žmonos brangenybes, ir Alfredas nuėjo tiesiai prie

135
tų prabangių, žvilgančių juodų durų Vakarų 18-ojoje gatvėje,
pro kurias eidavo šeimos nariai ir svečiai. Alfredas viską jos
darbdaviui paaiškino. Kai Alfredas grįžęs padavė jai atlygini­
mą, Merė pajuto tokį palengvėjimą, kad raudojo užsidengusi
veidą rankomis kaip moteris, kokios priešingybė manė esanti.
- Ką tokio galėjai jam pasakyti, ko nebuvau sakiusi aš? -
paklausė ji žiūrėdama į banknotus, išskleistus ant stalo.
- Nieko, - atsakė Alfredas ir nusišypsojo. - Turbūt paaiš­
kinau jam kitaip.
Kartą ji jau buvo pasakojusi šį nutikimą, tikėdamasi jį su­
gėdyti, kad jis pamatytų skirtumą tarp to, koks buvo anksčiau
ir koks yra dabar, vildamasi įžiebti liepsną, kuri vėl paverstų
jį ankstesniuoju Alfredu. Tačiau tą rugpjūčio rytą prieš jai iš­
vykstant į Austrių įlanką Alfredas net nemėgino jai įtikti.
- Jeigu jau taip bjauru - išeik. Ko lauki?
Merė žinojo, kad moterys turi būti švelnioji lytis, tokia
šilta ir miela padermė, kad Dievas davė joms dovaną gimdyti
vaikus, jais rūpintis, prižiūrėti namus, slaugyti ligonius. Bet
Alfredas kartais taip Merę supykdydavo, kad visas jos gerumas
išgaruodavo, o mintys imdavo suktis vien apie žudymą, - jeigu
ji apskritai įstengdavo galvoti.
Merė atidarė „Tautos“ duris ir žengė vieną žingsnį vidun.
Vienas vyras pakėlė akis ir kumštelėjo greta sėdinčiam, šis -
kitam ir taip toliau. Salės gale ant stalo gulėjo lėkštė su sū­
riais sausainiais, sūrio kubeliais ir keliomis riekėmis duonos.
Pažvelgusi įgudusia akimi Merė iškart suprato, kad vyrai sėdi
nuo ryto: sūrio gabalėlių kraštai jau sukietėję. Vyras už baro
susikišo prijuostę už diržo ir priėjo.
- Atsiprašau, bet...
- Ieškau Alfredo Brihofo. Ar matėt jį? Jis neparėjo namo.

136
 - O varge, - suniurnėjo vienas iš vyrų prie baro. - Briho-
fas turi namus?
- Jūs esat?..
- Aš jo...
- Jūs esat Merė.
- Taip.
- Jis neseniai išėjo. Neklausėt kaštainių pardavėjo 13-ojo-
je gatvėje?
- Ar jam... - Merė tikėjosi, kad jai neteks to klausti: - Vis­
kas buvo gerai?
Barmenas patraukė pečiais.
- Sakyčiau, jam viskas buvo gerai.
Merė mėgino nuspręsti, ką daryti.
- Manau, jums reikėtų eiti namo, - tarsi išgirdęs jos mintis
tarė barmenas. - Liūdna jo išraiška rodė, kad jis susiruošė namo.
„Ką tu žinai apie jo išraišką?“ - magėjo paklausti Merei.
Aš jį užmušiu, prisiekė ji. Atsistosiu už durų ir nudėsiu, jam
nė nespėjus įžengti į kambarį. Fran prieš kelerius metus Džer-
sio mieste nužudė vyrą. Robertas tuo metu dirbdavo naktinėje
pamainoje, o tas vyras įsilaužė į jų butuką ir stovėjo prie jos
lovos kojūgalio. Ji čiupo iš po pagalvės sutuoktinio atsarginį
pistoletą - kaip tik tokiam kritiniam atvejui Robertas buvo jį
ten palikęs - ir jį nušovė.
- Ačiū, - tarstelėjo barmenui Merė ir išėjo.
Ji niekada gerai nežinojo, ką Alfredas veikdavo, kai ji
kur nors dirbdavo. Norėjo to paklausti Džimio Tirnano, kuris
gyveno trečiame aukšte ir pats kartais užsukdavo į „Tautos“
aludę, bet vos tik pamanydavo, kad jau turi tokią galimybę,
jam prie šono išdygdavo Patricija Tirnan ir sužaibuodavo į
ją akimis. Fran durys išėjo ne į laiptus, ir ji tvirtino niekada

137
negirdinti Alfredo tomis naktimis, kai jis kriokdavo. Džoanos
smegenys buvo sulig antpirščiu, o jame tilpo vien tik mintis
apie būsimus vaikus, kurių susilauks su savo vyru. Kartą, kai
Džoana užsiminė esanti ištekėjusi jau šešti metai ir visą tą lai­
ką viliasi pastoti, Merė atžariai rėžė:
- Dieve brangus, Džoana! Nejaugi tau reikia surašyti pa­
aiškinimą? Nejaugi nežinai, kaip atsiranda vaikai?
Bet matydama, kaip Džoana po jos klausimo užsimerkia,
neatitraukdama ilgo grakštaus piršto nuo kavinuko dangtelio,
Merė suvokė, kad kaimynė niekada nesulauks kūdikio.
- Girdėjau, kad kai kurioms moterims prireikia daug lai­
ko, - tarsi atsiprašydama tarė ji.
Džoana tikriausiai jai atleido, nes ir toliau kviesdavo už­
eiti, kai pastebėdavo ją einančią pro šalį.
Klausti paties Alfredo buvo beprasmiška, nes, pasak jo, jis
niekada negerdavo daugiau, negu pajėgdavo, o Merei išvykus
apskritai negerdavo - tik dirbdavo ar ieškodavo darbo. Ilgiau­
siai negrįždama namo ji išdirbo tris mėnesius, bet net tada, kai
dirbdavo taip arti, kad vieną ar kitą sekmadienį galėdavo grįžti
namo, nespėdavo suprasti, kas vyksta. Kas padėdavo užlipti
jam į viršų, kai jis be perstojo šaukdavo, bet nesulaukdavo jo­
kio atsako? Tikrai ne ponas Halenanas - šis nekentė ir Alfredo,
ir Merės. Ne Džimis Tirnanas - Patricija neišleisdavo jo pro
duris. Gal jis užsiropšdavo laiptais pats? O gal užmigdavo ten,
kur nugriūdavo. O gal jis sakė tiesą: Merei išvykus jis išvis ne­
gerdavo. Gal šitokį elgesį jis „tausodavo“ jai, galimas daiktas,
kaip bausmę už tai, kad jos amžinai nėra namie.

Kai kuriuose namuose, kuriuose dirbo Merė, šeimos turėjo de­

šimtis puodų ir prikaistuvių, dviejų dalių plautuves, šaldykles,

138
kuriose šaldytas kumpis galėdavo išgulėti visą vasarą. Butuke,
kuriame ji gyveno su Alfredu, jie turėjo vieną keptuvę su ran­
kena, vieną aukštą puodą ir vieną nedidelį prikaistuvį. Bet šių
trijų indų užteko jiems abiem, užteko Alfredo mėgstamiau-
siems valgiams.
Tą vakarą Merė pasuko nuo „Tautos“ durų į miesto cen­
trą, jeigu jis kartais grįžtų, paskui į rytus - į mėsinę 2-ajame
aveniu, dirbančią iki šeštos. Kai galiausiai ten nusigavo ir nuo
prekystalio užuodė žalios mėsos kvapą, sumišusį su pjuvenų
ant grindų ir šviežių žolelių - tiems, kurie norėdavo parsinešti
namo mėsą jau paskanintą prieskoniais, - ji suprato, kad jis
pareis namo.
Grįžusi į savo tylią virtuvę ji nutvarkė užgriozdintą stalą
ir pradėjo gaminti valgį. Užkaitė puodą vandens. Nusipirk­
tą už pusę kainos nedidelį kiaulienos nugarinės gabalą įtry-
nė druska ir pipirais, trupučiu susitarkuoto muskato riešuto,
žiupsneliu cinamono ir cukraus, arbatiniu šaukšteliu česnakų
miltelių, pirma įsibėrusi juos į saują.
Netrukus išgirdo garsus ant laiptų, žingsnius penkto
aukšto laiptinėje. Ji atidarė duris ir ėmė laukti.
- Mere... - pasakė jis, nustojo lipęs likus dviem pako­
poms iki viršaus ir įsitvėrė į turėklą.
- Tau viskas gerai? - paklausė ji.
Merei ilgai jo nematyti, o paskui vėl išvysti buvo sykiu ir
badas, ir puota - jų kaitą jos kūnas pažinojo geriau negu pro­
tas. Tvyrojo prietema, Alfredo tamsūs plaukai ir akys, tamsūs
drabužiai beveik susiliejo su medžio plokščių spalva, pigiais
tamsiai raudonais ir miško žalumo sienų apmušalais, kuriuos
prieš daugybę metų išklijavo pastato savininkas. Merė nesu­
silaikė ir prie jo priėjo. Nesusilaikė ir ištiesė jam ranką. Jis

139
tebeatrodė toks pat gražus, kaip ir tada, kai jai buvo septynio­
lika, o jam dvidešimt dveji. Ir toks pat stiprus.
- Viskas man gerai, - atsakė jis, suimdamas jos delną, jį
prisitraukdamas ir pabučiuodamas.
- Išviriau vakarienę, - tarė ji, švelniai traukdama aukštyn
per du paskutinius laiptelius, kol jis atsistojo priešais ją.
Jis abiem rankomis suėmė jai galvą, paskui veidą. Apkabi­
no per pečius ir prisitraukė prie krūtinės.
- Ačiū, Mere. Aš labai džiaugiuosi.

Dvi savaites juodu gerai sutarė, bet tada lyg balionas su vos
matoma skylute jie ėmė „leistis“. Jis ėmė pareiti namo vėliau.
Nepaliesdavo jos pagaminto valgio. Rytais, užuot su ja kalbė­
jęsis, versdavosi ant šono ir spoksodavo į sieną, kol ji išeidavo
ir visą dieną virėjaudavo ugniagesių pobūvyje, parapijiečių su­
sitikime, bendrovės iškyloje ar kokiame kitame vienos dienos
renginyje, darbe, kurį gaudavo pasinaudojusi pažintimis, nu­
girdusi kokį nors gandą; kartais ji tiesiog ateidavo prie kieno
nors durų tvarkingai susidėjusi peilius į krepšį ir sakydavo iš­
girdusi, kad reikalinga virėja.
Rugsėjį, spalį, lapkritį juodu sukiojosi savo butuke, gink
Dieve, vienas prie kito neprisiliesdami. Kartą prieš pat Kalė­
das juodu vos neprasilenkė laiptais, kai ponas Halenanas išėjęs
į laiptų aikštelę pranešė, kad pati jį išmetusi. Alfredas ir Merė
tuoj pat susižvelgė ir nusijuokė, ji - stovėdama veidu į laiptų
viršų, jis - į apačią. Abu drauge juokėsi iš pono Halenano ir tą
vieną akimirką užmiršo visa kita pasaulyje.
Kartais labai vėlai naktį jis sakydavo, kad visi jos saky­
ti žiaurūs dalykai yra tiesa - tuomet būdavo lengva su juo

140
kalbėtis, vis daugiau ant jo varyti, nes šitaip nusiteikęs jis tie­
siog viską priimdavo, sakydavo jai, kad ji teisi, visiškai teisi.
Būdavo, kad Merė užklupdavo jį blaivų ir sukaupusi drąsą bei
jėgas, įkvėpusi oro prieš prasižiodama norėdavo pasikalbėti
apie tai, kas juodu graužia, bet nespėjus jai ištarti nė vieno
skiemens, jis jau imdavo gūžtis, merktis, sukti akis į šalį, kaup­
damasis prieš tuoj prasidėsiančią žodžių krušą; ir tas gūžima­
sis, jai dar neištarus nė garso, tarsi Merei nė nebūtų leidžiama
kalbėti, tarsi jai būtų neįmanoma paprieštarauti jo gyvensenai,
ir tas susiraukimas, jai net nespėjus atsisukti nuo ruošos stalo,
gindavo ją į agentūrą ieškoti darbo, dėl kurio jai nebereikėtų
būti šalia jo. Ji pasakė ponui Haskelui, agentūros vadovui, kad
jai nebūtina gauti nuolatinių laisvadienių. Ji pasiryžusi vykti
net į Konektikutą. Ji sutinka važiuoti į Taksidą, jei ten jai bus
užtektinai mokama ir turės atskirą kambarį.
- Vakar kaip tik kreipėsi viena šeima, - vartydamas jos
bylą tarė ponas Haskelas. - Jų pavardė Bouenai.
Jis pažiūrėjo į ją mėgindamas suprasti, ar ši pavardė jai
girdėta.
- Yra virėjų eilėje prieš jus, bet jūs turite įdarbinimo pir­
menybę.
Žodžių derinį „įdarbinimo pirmenybė“ ji buvo mačiusi
užrašytą ant savo bylos ir iškeverzotą ant voko, kuriame darb­
davys pateikė agentūrai sąžiningą jos darbo ir jos asmenybės
įvertinimą, atsiliepimą apie tai, kaip ji pritapo prie šeimos,
kaip noriai sutikdavo su siūlymais, kaip sutarė su kitais tar­
nais. Ponas Haskelas norėjo, kad Merė suprastų: šis nukreipi­
mas atneš jai sėkmę, bet ji turinti būti atsargi. Galimas daiktas,
Vorenai apsigyvens tame pačiame name Austrių įlankoje kitą

141
vasarą, paskui dar kitą. Ar Merė žinanti, kiek Niujorko virėjų
mielai praleistų vasarą Austrių įlankoje? Ar Merė žinanti, kad
ten namus turi prezidentas Ruzveltas?
Kaip Merė gali to nežinoti? Visi miestelio gyventojai suk­
davo galvą į tą šlykštų rudą rūmą. Merė suprato, kad ne vi­
si Vorenų svečiai balsavo už šį žmogų, bet jie, dievaži, labai
džiaugėsi, kad valgo, miega ir plaukioja taip arti jo.
- Vasarą Vorenų šeimoje pasklido liga, - tarė ponas
Haskelas, perskaitęs laišką, kurį Merė jam atvežė net iš Austrių
įlankos. - Vidurių šiltinė. Jūs ja nesusirgote?
- Ne.
- Kada nors ja sirgote?
-Ne.
- Ir jūs pasilikote ilgiau, kad padėtumėte slaugyti tuos,
kurie ja susirgo.
Jis dar kartą žvilgtelėjo į laišką, tarsi pakartotinai tikrin­
damas, kas jame parašyta.
- Kas man beliko? Aš ir anksčiau būdavau prie sergančių
ta liga, bet niekada ja nesusirgau. Aš padėjau išslaugyti Drei-
tonus. Prisimenate Dreitonus?
Ponas Haskelas susiraukė, ir Merę apėmė panika. Ar dar­
bą pas Dreitonus ji gavo per šią agentūrą? Ji neprisiminė.
- Esu tikras, Vorenai buvo jums labai dėkingi.
Ponas Haskelas atsilošė ant kėdės.
- Ar jie sumokėjo jums priedą?
- Jie toliau man mokėjo atlyginimą, dėl kokio sutarėme
už rugpjūtį, taigi gavau už dar tris savaites.
- Bet nieko daugiau?
- Nieko daugiau.

142
 Iš tikrųjų priedas jai buvo sumokėtas grynaisiais ir prieš
keletą savaičių padėtas į jos banko sąskaitą.
Ponas Haskelas ją nužvelgė.
- Prisistatykite Bouenams pirmadienį iki vidurdienio, -
tarė jis.

143
 1 0

Kažkas parėmė pravertas duris, palubėje dūzgė ventiliatoriai,

bet nuo to tvankioje teismo salėje nebuvo nė kiek geriau. Merė
išgirdo už nugaros sugirgždant Alfredo kėdę ir jau norėjo suk­
tis, bet ponas O’Nilas iškeverzojo žodį savo bloknote ir stum­
telėjo jį prie jos: „Soperis“. Pakėlusi akis ji pamatė sargybinį,
einantį per kambarį prie jo, ir vienas iš kitos pusės advokatų
pranešė Soperio vardą ir pavardę.
- Nereaguok, - per jųdviejų pasiruošimą įspėjo ją ponas
O’Nilas. - Parodyk, kad atidžiai klausaisi, bet elkis oriai.
Soperis atsistojo nuo kėdės taip tvarkingai ir tyliai, kaip iš
voko ištraukiamas ir išlankstomas popieriaus lapas.
Kaip jis išsiaiškino? - rūpėjo visiems. Ak, kaip jam patik­
davo pasakoti šią istoriją! Merė įsivaizdavo, kaip jis tobulinda­
vo tą ramią laikyseną namie priešais veidrodį. Kaip? Papras­
tai. Tereikėjo būti labai įžvalgiam ir ryžtingam. Merei magėjo
įsiterpti ir priminti, kad šią istoriją aprašė visi laikraščiai - ją
tikrai jau žino visi sėdintys šioje salėje, - bet kur tau, daktarui
bus suteiktas žodis, ir jiems visiems teks vėl sėdėti iki galo ir
klausytis. Ji pajuto, kaip jai susitraukia skrandis, kai Soperis
vėl atsisėdo ant kėdės ir užkėlė koją ant kojos. Merė užsimerkė
ir suskaičiavo iki dešimties.

144
 - Daktare Soperi, - tarė tas kitas advokatas, išvardijęs jo
titulus, - prašom paaiškinti mums įvykius, atvedusius prie jūsų
tyrimo Austrių įlankoje ir prie jūsų išvados, kad Vorenų šeimą
1906-ųjų vasarą užgriuvusį ligos protrūkį sukėlė Merė Melon.
Soperis dar labiau atsipalaidavo ir tvarkingai sudėjo ran­
kas ant kelių. Jis buvo taip gerai viską surepetavęs, kad Merė
suabejojo, ar jam reikia galvoti, ką sakyti.
- Buvau užsiėmęs: tyriau metro sanitarijos problemas,
bet kažkodėl šis atvejis pastūmėjo mane sėsti į traukinį ir va­
žiuoti į Austrių įlanką pasidomėti. Nuvykau ten 1907 metų
sausio antrą savaitę. Prisipažinsiu, iš pradžių nepešiau nė kiek
ne daugiau negu kiti pono Tompsono nusamdyti tyrėjai. Kaip
ir jie, pirmiausia pamaniau, kad šeima galėjo susirgti šiltine,
nes valgė krabų, neseniai nusimetusių kiautus, paskui pama­
niau, kad galbūt kaltas vanduo. Aš įpyliau mėlynų dažų į tu­
aletą ir laukiau, ar geriamasis vanduo nenusidažys mėlynai.
Nenusidažė. Paėmiau mėginių iš geriamojo vandens rezer­
vuaro, bet vidurių šiltinės bacilų neradau. Miestelyje išbuvau
tris dienas, apklausiau krautuvininkus, policijos pareigūną,
paštininką, pristatinėjusį laiškus Vorenams praėjusią vasarą.
Neskaitant guvernantės ir muzikos mokytojos, kurias atsive­
žė iš Manhatano, Vorenai visus padėjėjus samdėsi iš vietinių.
Ėjau pas juos į namus ir prašiau prisiminti viską, ką gali, apie
tą savaitę, kai prasidėjo ligos protrūkis, kas tuose namuose su­
sirgo ir kada. Galiausiai vienas arklininkas, vardu Džekas, mū­
sų pokalbiui baigiantis probėgomis užsiminė nemanantis, kad
kuris nors iš ligonių būtų likęs gyvas, jeigu ne Merė. Dar kartą
patikrinau kitų tyrėjų duotus man užrašus, bet jokios tarnaitės
tokiu vardu neradau. Vienintelė virėja mano sąraše buvo tokia

145
Bernadeta Doil. Spustelėjau Džeką, ir šis pasakė, kad ponia
Doil išvyko liepos pabaigoje, mat jos duktė laukėsi ir kūdikis
gimė pirma laiko. Todėl Vorenai paprašė kitos virėjos. Merė
pas juos atvyko rugpjūčio trečiąją. Tai užsirašydamas buvau
ramus, bet paskui patikrinau, kada pasireiškė pirmieji šiltinės
požymiai, - rugpjūčio 18-ąją. Galite įsivaizduoti, kaip susijau­
dinau.
Advokatas linktelėjo galvą, parodydamas, kad įsivaizduo­
ja, ir žvilgtelėjo į teisėjus.
- Norėjau visiškai įsitikinti, - kalbėjo toliau Soperis. -
„Jūs esate tikras dėl datos?“ - paklausiau Džeką. „Žinoma, ti­
kras, - atsakė Džekas. - Tai buvo mano gimtadienis. Ji pagami­
no skaniausius persikų ledus, kokius kada nors esu valgęs, be
to, ji buvo graži.“ Supraskite: tai buvo Džeko žodžiai. Jis man
sakė, kad toji virėja Merė liko namie ir slaugė visus, apsirgusius
šiltine. Merė grįžo namo tik tada, kai jie visi pasveiko, - rugsė­
jo vidury. Paskui buvo labai paprasta, - kalbėjo Soperis, - net
vaikas būtų supratęs.
Jis papasakojo, kaip grįžo į Manhataną ir susisiekė su
agentūra, per kurią Vorenai surado Merę. Jo paprašyta agentū­
ra atsiuntė jam sąrašą kitų šeimų, kuriose agentūra buvo įdar­
binusi Merę virėja, taip pat jos dabartinės gyvenamosios vietos
adresą.
- Viena po kitos šeimos man atsiliepė. Šiltinė prasidėda­
vo praėjus kelioms savaitėms nuo Merės pasirodymo. Aš su­
rinkau tuos duomenis, paskui vieną popietę vasariui baigian­
tis nuėjau į Bouenų namus ir paskambinau į duris. Tuo metu
buvau linkęs tikėti, kad ji niekuo dėta - kaip žinote, daugybė
gydytojų vis dar negali patikėti sveiko šiltinės platintojo teo­
rija - ir buvau pasiruošęs jai tai paaiškinti. Nesitikėjau, kad

146
ji taip šiurkščiai su manim kalbėsis ir grasins peiliu. Palikau
raštelį ponui Bouenui, bet kai po kelių dienų vėl ėjau pro tuos
namus, buvau šokiruotas, nes pamačiau Merės galvą dingstant
už tarnų įėjimo.
- O ką vėliau sužinojote apie tą raštelį?
- Kad Bouenai jo taip ir negavo.
Merė vis dar regėjo, kaip Frenkas mosteli riešu, įmesda­
mas raštelį į liepsnas. Bouenai jį atleido kelios savaitės po Me­
rės suėmimo, ir nuo tol ji nieko apie jį nebegirdėjo. „Atleistas
už tai, kad jai padėjo“, - dar kartą svarstė ji, ir pajuto kaltę.
Atleistas už tai, kad ją pažinojo. Už tai, kad buvo jos draugas.
- Kada kitą kartą mėginote kalbėtis su panele Melon? -
paklausė advokatas.
- Maždaug po savaitės 33-iojoje gatvėje, name, kur ji gy­
veno.
Merė pastebėjo, kad teismo salė tartum patamsėjo jos aki­
ploty, ir pajuto, kaip susigūžia. Ji iš naujo išgyveno sukrėtimą,
kai savaitę išdirbusi grįžo namo ir tik pradėjusi kurtis išgirdo
beldžiant į duris, o kai Alfredas jas atidarė, pamatė daktarą
Soperį.
„Man labai svarbu su jumis pasikalbėti“, - tarė jis ne­
kreipdamas jokio dėmesio į Alfredą ir žengtelėdamas į priekį,
tartum pakviestas užeiti.
Ji gurkštelėjo vandens iš stiklinės, kurią ponas O’Nilas
stumtelėjo prie jos.
- Kas toliau? - paragino advokatas.
Soperis žvilgtelėjo į jos pusę taip greitai, kad Merei ding­
telėjo, ar tik jai nepasirodė. Jis palygino savo švarko atlapą.
- Ir man nepasisekė. Nei ji, nei jos draugas nenorėjo ma­
nęs klausytis. Galimas daiktas, pirmą kartą susitikęs su panele

147
Melon aš veikiau pernelyg staigiai, apie problemą kalbėjau
pernelyg moksliškai - nesiginčysiu. Jutau, kad reikia skubėti,
kai nuėjau su ja pasimatyti į Bouenų namus, ir galbūt nepa­
galvojau apie tai, ką ji jaučia. Aplankęs virėją jos pačios bute
ėmiausi kitos taktikos. Pamačiusi mane prie durų ji suriko:
„Ko jums iš manęs reikia?!“ Taigi aš labai ramiai paklausiau:
„Nejaugi jūs nepastebėjote, kad liga ir mirtis seka jums įkan­
din, kur beeitumėte?“
Jis sakė tiesą - Soperis iš tikrųjų taip paklausė, bet Merė
prisiminė ir toną - ramus jis nebuvo. Jis buvo kaltinantis. Vis
dar prie durų stovintis Alfredas žiūrėjo čia į Merę, čia į Soperį,
paskui pasitraukė į šalį. Ji prisiminė, kad šaukė, bet neprisiminė
ką. Prisiminė, kad kuo labiau ji niršo, tuo ramesnis jis darėsi.
- Ir koks buvo jos atsakas?
- Pyktis, mano galva. Ji vėl puolė mane peiliu.
„Tokiu atšipusiu, kad sunkiai būtum galėjęs atsipjauti juo
sviesto“, - pamanė Merė. Tą dieną ji norėjo su juo ginčytis, bet
nesuprato, ką jis sako, neįstengė atsigauti nuo sukrėtimo, išti­
kusio vėl jį pamačius. Liga ir mirtis nesekė jai įkandin labiau
negu paskui kurią nors kitą. Žmonės mirė visą jos gyvenimą.
Pirmiausia jos tėvas, žuvęs gaisre. Paskui jos motina nuo kaž­
kokio kosulio. Paskui, po kelerių metų, jos brolis, tuomet kitas
brolis, tada gimdydama jos sesuo, paskui - du jos sesers mažy­
liai, o tada jos mylima senelė, kai Merė plaukė į Ameriką. Ar
jie visi sirgo karštine? Ji spėjo, kad taip, bet negalėjo prisimin­
ti. Šiaip ar taip, žmones pražudančias ligas visada lydi karš­
čiavimas, o Airijoje karštinės neturėjo pavadinimo. Žmonės
apsirgdavo. Jie mirdavo. Žodžio „šiltinė“ ji nebuvo girdėjusi,
kol atvyko į Ameriką.
- Ar tada jūs pirmą kartą sužinojote, kad ji turi draugą?

148
 Advokatas pasižiūrėjo į savo užrašus.
- Poną Alfredą Brihofą?
- Taip.
- O ką jūs galite mums apie tai papasakoti?
- Kai pirmą kartą atvykau agentūros man duoti adresu,
pamačiau Merę lauke, prieangyje, veikiausiai ką tik parėjusią
namo. Jau norėjau jai prisistatyti, bet priėjo kažkoks vyras ir
ją apkabino. Gatvėje. Pamaniau, kad ji susižadėjusi, bet vėliau
sužinojau, kad taip nėra. Mažiau negu po dešimties minučių
ponas Brihofas atidarė duris, kai pasibeldžiau, norėdamas su
ja pasikalbėti.
- Ar galite apibūdinti jų butą, nors mažai jo matėte?
- Ponas Brihofas atrodė susivėlęs. Pastebėjau ant spinte­
lės nešvarias lėkštes, sklido pernokusių vaisių kvapas.
- Prašom papasakoti mums, ką darėte, kai antrą kartą
nepavyko įtikinti panelės Melon, kad ji turi vykti su jumis tir-
tis, - paragino advokatas.
- Nusprendžiau labiau pasikliauti Sveikatos departa­
mentu ir Niujorko policijos valdyba, nes supratau, kad be jų
pagalbos veikti neįstengsiu. Kai pagaliau įtikinau abi įstaigas,
sugalvojome planą. Mes pasitelkėme į pagalbą gydytoją mote­
rį, tikėdamiesi, kad Merė noriau bendradarbiaus su moterimi,
bet taip neatsitiko.
- Ta gydytoja buvo Džozefina Beiker, tiesa?
- Taip.
Merė nužvelgė žmones kitoje teismo salės pusėje, bet tarp
jų daktarės Beiker nepamatė.

Vidurdienį teisėjas Erlingeris paskelbė pietų pertrauką. Ponas

O’Nilas pasiūlė pavalgyti drauge, bet Merė norėjo praleisti

149
tuos tris valandos ketvirčius su Alfredu. Ponas O’Nilas buvo
bepradedąs prieštarauti: jiedviem reikia peržiūrėti kai kuriuos
klausimus, bet nusileido.
- Turėsiu pasiųsti sargybinį, - tarė jis.
Merė rado Alfredą atsišliejusį į užpakalinę teismo salės
sieną, jis stebėjo, kaip ji artinasi. Prie jo eidama ji juto drė­
gnas savo drabužių klostes, jos rūbai buvo virtę drėgnu dra­
panų maišu. Jas reikėjo pamerkti į dubenį, paskui išgręžus pa­
džiauti. Merės šukuosena iškriko; ji juto, kaip plaukai plakasi į
sprandą. Ji nervinosi.
Alfredas suėmė jos ranką ir kartą spustelėjo, prieš vesda­
masis ją į koridorių, paskui laiptais žemyn į lauką, kur vyras
nuo ratukų pardavinėjo sumuštinius su kumpiu. Sargybinis at­
siliko per keletą žingsnių. Kuo pasikeitė Alfredas? Jis nusitrau­
kė marškinių apykaklę ir juos atsisagstė. Nusitraukė rankoga­
lius, užsiraitojo rankoves, tada metė apykaklę ir rankogalius į
krūmus. Merė pamatė, kad marškiniai visiškai susidėvėję, ne
ką geresni už marlę, saulėje aiškiai matėsi apatinių apybrėžos.
Jis palietė delnu jai juosmenį. Ji buvo nusprendusi nesileisti
bučiuojama iki savo pasisakymo, bet dabar, atėjus lemtingai
akimirkai, pasidavė: bala nematė to pasisakymo, jo gali nesu­
laukti iki pat gyvenimo galo. Ji taip ilgai jo nematė, o štai dabar
jis čia, visa išvaizda, kvapu ir judesiais vis tas pats Alfredas. Ji
laukė, bet jis tik palietė jai skruostą.
- Aš pats teturiu pusvalandį, - tarė Alfredas.
- Darbas?
Ji tuo abejojo - koks gi darbas leistų jam pasirodyti tik
po pusiaudienio? Bet tokią dieną reikėjo atsipalaiduoti, elgtis
taikingai. Ji norėjo, kad jis nekantriai lauktų jos paleidimo, o
ne jo baimintųsi.

150
 Alfredas pritariamai linktelėjo.
- Iš pradžių atrodė, kad darbas bus padienis, bet valdžia
nesakė man nebesirodyti, taigi einu toliau, o man vis moka. Ši­
taip jau pusmetis.
- Koks tai darbas?
- Ledo furgonai. Tiksliau, ledo bendrovės arklidės. Praei­
tą savaitę man buvo leista vadelioti furgoną, kai vienas vežikas
nepasirodė, bet taip buvo tik vieną savaitę.
- Darbas tau patinka?
Alfredas nusijuokė.
- Žinai, kad esi vienintelis žmogus, kuris to paklausė?
- Aš žinau: jei tau nepatiktų, jį mestum.
Alfredas parodė laiptelį, ant kurio juodu gali atsisėsti.
- Kol kas man patinka. Viršininkas sako, kad arkliai ma­
ne mėgsta. Tiesą sakant, darbo ne kažin kiek: reikia arklius šu­
kuoti, šerti ir rūpintis, kad arklidėse būtų švaru. Prižiūriu ar­
klius, kurie tą dieną nekinkomi į furgonus, be to, esama kelių
sužeistų, bet jiems menkai tegali padėti, kol patys pasveiksta.
Jeigu pasveiksta. Vieną turėjau pribaigti. Ta diena buvo tikrai
bjauri, paskui buvo sunku grįžti. Jį partrenkė kitas furgonas
Madisono ir 50-osios gatvių sankryžoje, ir jam lūžo kulkšnis.
Turėjau ten nusigauti ir jį nušauti.
Alfredas uždėjo delną jai ant viršugalvio, paskui pirštu
ėmė vedžioti palei kaktą, už ausies, kaklu. Sustojo prie palai­
dinukės apykaklės.
- Bet kodėl mes kalbamės apie mane? O kaip tu? Atrodai
gerai, Mere. Dieve, kaip gera tave matyti!
Merė prisitraukė platų jo delną prie lūpų ir pabučiavo.
Nužvelgė jo veidą.
 - Sakei, kad aš vienintelė paklausiau, ar darbas tau patin­
ka. Kas dar galėtų to klausti? Turiu galvoje, kam dar apie jį pa­
sakojai?
Alfredas gūžtelėjo pečiais.
- Ką nori pasakyti? Kad kiekvienam, kuris manęs paklau­
sia, sakau, ką dirbu?
- Atrodei nustebęs, kad niekas daugiau neklausė, ar dar­
bas tau patinka. Kas dar - be manęs - to paklaustų?
- Kur tu lenki?
- Niekur.
- Tiek to.
- Aš tik turiu galvoje, kad keista taip sakyti. Kad vienin­
telė to paklausiau. Sakyti taip, tarsi nesitikėtum, kad dar kas
nors galėtų to paklausti. Ar tikėtumeisi?
- Mere...
- Susitikinėji su kuo nors?
Jis atitraukė delną.
- Kodėl to klausi? O tu susitikinėji?
- Aš? Tu rimtai?
- Saloje yra žmonių. Nesi ten vienintelė. Tas sodininkas...
- Jeigu tikrai būtum skaitęs mano laiškus, suprastum, koks
beprotiškas šis klausimas. Jeigu būtum dažniau man rašęs...
- Klausyk. Nėra prasmės dabar apie tai kalbėtis, Mere, ar­
gi ne? Dabar, kai grįžti namo.
- Bet savo laiškuose aš tau rašiau, kokia vieniša jaučiuosi,
kaip dėl tavęs nerimauju. Jeigu saloje būtum buvęs tu, būčiau
rašiusi kas savaitę, - ir tu tai žinai.
- Esi geresnis žmogus negu aš, Mere. Argi ne tokia esmė?
Esu gyvulys, kuriam nerūpi niekas kitas, tik aš pats, o tu esi
doros įsikūnijimas.

152
 Viskas turėjo susiklostyti ne taip. Jie neturėjo ginčytis dėl
praeities, kurios nė vienas negalėjo pakeisti, nederėjo kritikuoti
vienas kito poelgių, kaip darydavo anksčiau, prieš ją sulaikant.
Ji buvo įskaudinta. Be galo įskaudinta. Bet ji privalo prisiversti
keisti pokalbio temą, jeigu juodu nori būti drauge, kai ji grįš
namo. Ji davė sau žodį nepriekaištauti jam, pamačiusi jį pirmą
kartą po tokio ilgo laiko, būti maloni ir atlaidi - juodu pradės
viską nuo nulio, jeigu jis tik nori, bet kaip jau įprasta, ji pamatė
negalinti sustoti. Tą akimirką, kai protas įspėjo Merę nieko ne­
sakyti, jos lūpos jau tai sakė. Alfredas pasimuistė ant pakopos.
Jo veide pasirodė ta niekinanti išraiška, kuri ją taip siutindavo
prieš tremtį - tarsi jam reikėtų gūžtis nuo kiekvieno jos žodžio.
- O tu beveik man neatrašydavai. Nežinojau, ar mano
laiškai negrimzta į upės dugną.
- Aš tau atrašydavau.
- Vos vieną kitą kartą.
- Dažniau, Mere.
Alfredas atsiduso.
- Ką aš galėjau padaryti? Žinai, man irgi buvo sunku.
- Klausyk. Mažiausiai aš noriu su tavim ginčytis. Tik ne
dabar. Netrukus grįšiu namo, o daugiau niekas nesvarbu.
- Dėl šito. Turbūt pasakysiu tau dabar.
- Ką pasakysi?
- Namai. Jie nebe 33-iojoje gatvėje. Aš persikėliau. Tu­
rėjau persikelti. Be tavęs neišgalėjau nuomotis to buto. Be to,
kelios moterys iš to namo susidėjo su Blaivybės draugija ir va­
rė mane iš proto: laukdavo manęs laiptų apačioje, kišdavo po
durimis brošiūras. Vieną popietę kelios jų ėjo man iš paskos,
skaitydamos Bibliją, o kai atėjau į „Tautos“ aludę, vyrai davė
man velnių, kad jas atsivedžiau.

153
 - Alfredai, kodėl man nesakei?!
Jie kartu pragyveno tame butuke trylika metų. Ten jai la­
bai patiko. Ji įsivaizduodavo, kad visada ten gyvens. Savo laiš­
kuose ji klausdavo apie tą namą, apie jo gyventojus. Nors Alf­
redo laiškai būdavo trumpi, niekada juose nerašė nieko apie
tai, kad turi bėdų dėl nuomos mokesčio, taigi ji manė, tikėjosi,
kad jis nėra labai prasiskolinęs. Merė ginė šalin nusivylimą.
Jos namai ten, kur Alfredas.
- Tai kur nueina mano laiškai?
- Lieka tame name. Driskolas man juos laiko. Pasiimu
juos, kai einu į tą pusę.
Merė nelabai pažinojo poną Driskolą, bet prisiminė, kad
jis vienas iš nedaugelio tokių žmonių, su kuriais susitikęs Alf­
redas mėgdavo pasišnekėti. Merė prisiminė Alfredą jai sakius,
kad Driskolas buvo gėlininkas, kol jam taip ėmė skaudėti są­
narius, kad nebegalėjo dirbti.
- Ir kur tu dabar gyveni?
- Sodų gatvėje.
- O varge!
- Ten nėra blogai. Nuomojuosi lovą iš šeimos, maitini­
mas irgi įskaičiuotas. Jie turi sūnų Samuelį.
- Kokia jų pavardė?
- Myniai.
Merė spėliojo, kur dabar jos daiktai. Jos puodai ir keptu­
vės. Jos drabužiai. Sidabrinis arbatinukas, kadaise buvęs tetulės
Keitės. Bala nematė, pamanė ji. Bala nematė! Ji gaudė kiekvieną
menkiausią išjo išgirstą žinią ir stengėsi sujungti dalis į visumą.
Alfredas ateina į tą namą Sodų gatvėje, iš jo išeina, sėda valgyti
su šeima (kurios ji niekada nematė), stengiasi elgtis atsargiai
Samuelio akivaizdoje, keliauja į Kristai Springso arklides ir

154
dirba nuo ryto iki vakaro. Jai magėjo paklausti jo apie gėrimą:
ar ponia Myni laukia ir neina miegoti, kol jis grįš, ar ji su vyru
padeda jam atsigulti į lovą vakare, numauna jam kojines ir ba­
tus, ar primena kartą per savaitę išsiskalbti patalynę.
- Tai kur man eiti šiandien po teismo? - paklausė Merė.
- Ateik į arklides. Šiaip ar taip, būsiu ten iki vėlumos. Ma­
no kambarys Sodų gatvėje nedidelis. Kadangi ten yra berniu­
kas, abejoju, kad jie leis tau ten gyventi. Arba...
- Arba kas?
- Arba galėtum pas ką nors apsistoti, kol vėl susirasim
sau kokią pastogę. Gal pas ką nors buvusiame musų name?
Merė išgirdo šaukiant ją vardu iš skersgatvio galo. Pertrau­
ka beveik baigėsi, ir ponas O’Nilas norėjo peržvelgti su ja, kas
vyks toliau, kol teismas dar nesusirinko. Jos sargybinis užmigo,
užsitraukęs skrybėlę žemai ant akių. Na, bet ji nebus kvaila ir
nemėgins šiandien pabėgti - juk po kelių valandų bus laisva.
- Turiu eiti, - tarė Alfredas. - Jau ir taip vėluoju.
Jie nubraukė trupinius sau nuo kelių, tada jis ją apkabino,
prisiglaudė ir akimirką pakėlė nuo žemės, paskui vėl pastatė.
- Atsiprašau, Mere. Atsiprašau, kad tau nepasakiau. Vis­
ką išsiaiškinsim vėliau, kai pasimatysim. Mudu viską išsiaiš-
kinsim, aš tau pažadu.
Jis pasakė jai arklidžių adresą.
- Taip. Gerai. Vėliau.
- Daug kas pasikeitė, Mere. Tu pamatysi.
Ji buvo dar vaikas, vos septyniolikos, kai susipažino su
Alfredu. Daugiau negu dvidešimt jos gyvenimo metų buvo su­
siję su šiuo žmogumi - to mazgo dabar niekaip neišnarpliosi. Į
butuką 33-iojoje gatvėje jie įsikėlė 1894 metų vasarą, kai Merei
buvo dvidešimt penkeri. Žiemą nuo plaučių uždegimo mirė

155
tetulė Keitė, o Padis Braunas, kalbėdavęs labai mažai, dabar
visiškai nebeprasižiodavo.
- Keitė mylėjo Alfredą, - Merė tyliai tarė senukui tą die­
ną, kai pasakė jam išsikraustanti ir kad juodu su Alfredu radę
pastogę gyventi drauge.
- Keitė manė, kad jis tave ves, - tarė Padis Braunas grabi­
nėdamas po židinio atbrailą savo tabako skardinės. Merė jam
ją surado, atidarė, atitraukė folijos plėvelę ir atkišo, pasidėjusi
ant delno. Užsirūkęs pypkę jis atsisėdo šalia ir uždėjo delną jai
ant viršugalvio.
- Pasiimk daiktus, kuriuos ji norėjo, kad tu turėtum, - po
kurio laiko tarė jis.
Tai buvo ilgiausias jų pokalbis per pusę metų.
Kelias savaites po to, kai apsigyveno kartu su Alfredu , su­
tvarkiusi negausius daiktus, atsineštus iš Keitės, nuėjusi į turgų
ir nupirkusi naują patalynę jų naujai dvigulei lovai ir ryškiai
geltoną staltiesę naujam virtuviniam stalui, ji manė niekados
nebeturėsianti poilsio. Kokia moteris gali ilsėtis, kai jis taip arti!
Net jam užmigus ji gulėdavo atmerktomis akimis ir galvodavo,
kokia sunki jo ranka ant jos krūtinės, jausdavo, kaip švelniai jai
timpteli plaukus juose įsipainioję jo smakro šeriai. Dirbdama
ji galėdavo galvoti vien apie tai, kaip parsiras namo pas jį, o jis
sakė irgi vien apie tai galvojąs. Jie iki vėlumos kalbėdavo vakare
gerdami kavą, atsigulę miegoti, pabudę ryte, o kai nebūdavo
drauge, kaupdavo visus daiktus, kurie būtų įdomūs kitam, ir
nešdavosi namo. Net atėjus žiemai, kai stiklainis su monetomis
prie dujų skaitiklio dažnai būdavo tuščias, juodu tiesiog drauge
šliauždavo į lovą, užsidengdavo visomis antklodėmis ir drebė­
davo, delnais užsidengę burną. Jis nutraukdavo visas kojines jai
nuo sušalusių kojų, kol jos likdavo nuogos, tada pasikeldavo

156
megztinius ir priglausdavo jos pėdas sau prie šiltos krūtinės.
Dabar prisimindama tas dienas Merė vis dar juto tą džiaugsmą,
sumišusį su nuostaba, vis dar tikėjo, kad niekas kitas pasaulyje
negalėjo būti toks laimingas, kokie buvo juodu.
Alfredas dar kartą ją prisiglaudė ir paleido, bet Merė su­
prato, kad kažkas ne taip.
Ponas O’Nilas dar kartą pašaukė ją vardu. Sargybinis pri­
ėjo ir atsistojo šalia jos.
Tikriausiai metas skirtis. Po dvidešimt septynių mėne­
sių bet kuriems dviem žmonėms galėjo būti ne visai smagu
kartu, - net dviem tokiems artimiems kaip Merė ir Alfredas.
Prisidėjo dar ir kaltės jausmas, prisiminė Merė. Alfredas vi­
suomet susigėsdavo, kai jausdavosi prasikaltęs, o jai nederėjo
priekaištauti jam, kad per retai rašė. Juolab kad netrukus jie
vėl turėjo būti drauge ir laimingi. Alfredas dirba, sočiai valgo
tris kartus per dieną, grįžta namo miegoti. Gal ir gerai, kad iš­
sikraustė iš 33-iosios gatvės. Dabar jie galės kartu apsigyventi
naujame būste ir iš tikrųjų pradėti viską iš pradžių.
- Myliu tave, Mere, dievaži.
- Gerai, Alfredai, - atsakė ji. - Pasikalbėsim apie tai vėliau.
- Būtinai, - pritarė jis.
Drauge jie nuėjo skersgatviu prie pono O’Nilo. Šis susi­
raukęs rodė į savo laikrodį.

Po pietų pertraukos visi grįžo dar labiau sukaitę ir labiau pa­

raudusiais veidais. Kai kurie reporteriai visai negrįžo, ir Merė
svarstė, ar ne todėl, kad neabejoja baigtimi, o jeigu taip, kokią
numato. Ji pastebėjo antroje eilėje sėdinčią daktarę Beiker. Vy­
rai sėdėjo šalia daktarės atsukę į ją nugarą ir šnekėjosi su kitais
vyrais.

157
 Mokslininkai kalbėjo apie naujus atradimus užkrečiamų­
jų ligų srityje, apie kuriamas naujas vakcinas ir apie tai, kad
veikiausiai bus rasta daugiau tokių platinančių ligą, bet nie­
kada ja nesusergančių žmonių. Jie vartojo tokius žodžius kaip
„bacilos“, „serumas“ ir „agliutininai“, - Merei atrodė, kad žo­
džiai kaip vata užkemša jai burna ir ji neįstengia jos išspjauti.
Galiausiai jie ėmė kalbėti apie jos suėmimą, kodėl dakta­
ras Soperis ir Sveikatos departamentas nusprendė sulaikyti ją
jėga. Visai kas kita, jeigu ši moteris būtų apsišvietusi, vienas po
kito tvirtino SD pareigūnai, bet Merė Melon neišsilavinusi ir
gyveno su žemos moralės vyru, su kuriuo nebuvo susituokusi.
Keli darbdaviai pasakojo nenorėdavę supykdyti Merės, nedrįs-
davę reikalauti veršienos, kai ji ruošėsi gaminti paukštieną, o
tai juk neįprasta, tiesa? Kokia virėja galėjo priversti darbdavį
elgtis taip atsargiai? Ponia Proktor iš Rytų 70-osios gatvės pri­
siminė, kaip kartą paprašė Merę išvirti airišką troškinį, many­
dama, kad tai - vienas iš jos firminių patiekalų, bet ji atsisakė!
Kai Betė tą šaltą 1907-ųjų kovo rytą atidarė Bouenų namų
duris, pro ją prasibrovė policijos pareigūnai ir išsisklaidė po
namą.
- Jos čia nėra! - sušuko Betė, ir nerimo gaidelės jos balse
pasiekė Merę, buvusią trečiame aukšte. Ji atitraukė artimiau­
sio lango užuolaidą ir pamatė policijos furgoną. Išgirdo kažką
bėgant užpakaliniais laiptais ir pajuto, kad negali pasijudinti
iš vietos.
- Atėjo policininkai, - vos pasirodęs tarpduryje tarė Fren­
kas. - Kai ką sumaniau.
Merė rado išeitį, jam dar nepasakius jos balsu.
- Alisonai, - tarė ji.
Alisonų šeima, artimiausi Bouenų kaimynai, neseniai lie­
pė išardyti dalį tvoros už jų namų, kad tarnai galėtų laisvai

158
vaikščioti pirmyn atgal. Ponia Alison su vaikais prieš savaitę
išvyko į Europą, o ponas Alisonas tikriausiai visą dieną dirba
savo kontoroje. Frenkas iškėlė ranką, ir juodu ėmė klausytis
aukštu žemiau po kambarius vaikštančių pareigūnų skubrių
žingsnių.
- Klausykis, o kai išgirsi, kad turi galimybę, bėk, - patarė
jis.
Merė linktelėjo galvą; staiga jai pasidarė labai šalta. Visą
jos kūną padengė plonas prakaito sluoksnis, ją ėmė krėsti dre­
bulys. Jos paltas buvo apačioje, tarnų drabužių spintoje, laiko
jį pasiimti nebus. O lauke snigo.
Vos po kelių akimirkų ji išgirdo Frenką sušunkant apa­
čioje, paskui - batų kietais padais žingsnius laiptais. Ponia
Bouen buvo išėjusi apsipirkti, ponas Bouenas - savo kontoroje
miesto centre. Penktadienis turėjo būti įprastas, net geresnis,
nes Merė virs valgyti tik tarnams, o tai bus lengva: nereikės
jiems patarnauti, visi vakarieniaus susėdę prie stalo virtuvėje.
Įsitvėrusi durų rankenos, kad būtų tvirčiau, Merė žvilgtelėjo į
tuščią koridorių. Išėjo iš kambario ir laikydamasi arti sienos
nusigavo iki siaurų užpakalinių laiptų. Tyliai kaip katė nuli­
po žemyn, kol pasiekė užpakalines namo duris. Lauke snigo
smarkiau. Nejusdama nieko, vien krūtinėje besidaužančią sa­
vo pačios širdį, ji nubėgo taku, vedančiu prie tvoros, ir atšovė
vartelius tarp Bouenų ir Alisonų kiemų. Atsisukusi pažiūrėti,
ar niekas jos nestebi, pamatė savo pėdas sniege. Parskubėjusi
atgal jas užšlavė, tada eidama atatupsta pasilenkusi rankomis
užžarstė pėdsakus.
Alisonų virtuvės durys buvo užrakintos - diduma tarnų
buvo atleisti, kol šeima atostogaus Europoje. Kiemo pakrašty­
je stovėjo sandėliukas. Mažas, ne ką didesnis už žemą drabu­
žių spintą su stogu, bet durys nebuvo užsklęstos, viduje vietos

159
tebuvo vienam žmogui, kuris galėtų laukti atsitūpęs tarp genė­
jimo žirklių, smėlio maišų ir žibalo statinių.
Iš pradžių ji nejuto šalčio ir tarėsi esanti gerai apsaugota
šioje ankštoje patalpoje. Bet netrukus pajuto vėją, prasiskver­
biantį pro plyšius tarp lentų, o tupint paskaudo keliai. Ji pa­
slinko kelis didelius alyvos kanistrus ir pasidarė vietos atsisėsti
ant suplūktos žemės. Gailėjosi, kad negirdi, kas vyksta anapus
tvoros Bouenų pusėje. Ar Frenkas ir Betė neužmirš jos parsi­
vesti, kai policininkai nuleis rankas ir išvažiuos? Neliko nieko
kita, kaip laukti.

Vėliau ponas O’Nilas jos klaus, ką ji maniusi apie daktaro

Soperio persekiojimą, kodėl ji labiau nenustebo, kad yra šitaip
medžiojama.
- Aš nustebau! - paprieštaravo Merė. - Aš buvau pri­
trenkta!
- Bet tu nesielgei, lyg būtum nustebusi ir pritrenkta, - ne­
nusileido jis. - Elgeisi lyg žmogus, kuris tikisi būti persekio­
jamas. Ar supranti skirtumą? Reagavai pernelyg greitai. Kodėl
pažiūrėjusi pro langą ir pamačiusi policininkus supratai, kad
jie atėjo tavęs? Štai kokia bėda jiems kilo dėl tavęs. Tai viena
priežasčių, kodėl niekas tavim netiki, kai tvirtini nenumaniu­
si, kad platini ligą.
- Aš neplatinu ligos.
- Matai? Net dabar. Kalbi kaip žmogus, kuris ginasi daug
metų, ginasi gerokai seniau, negu buvo apkaltintas.
- Ką norit pasakyti?
- Noriu pasakyti, jog kada nors turėjai suvokti, kad visa
tai tiesa. Klausimas tik toks: ar tai supratai jau po jų kaltinimų
ar iki jų?

160
 - Nesuprantu.
- Supranti. Galvok.

Viena sandėliuke Merė stengėsi galvoti vien apie malonius

įprastus dalykus: ką reikia nupirkti bakalėjos parduotuvėje,
ką pagamins Alfredui kitą kartą grįžusi namo, bet ir nesiliovė
apie jos ieškančius pareigūnus. Galvojo apie Austrių įlankoje
apsirgusius žmones ir kad ji žinojo, jog jie pasveiks, jeigu jos
pastangomis jie nustos karščiuoti. Ta karštinė buvo trumpa­
laikė. Gydytojai kalbėdavo apie karštines, tarsi jos visos būtų
vienodos, bet viena karštinė buvo nelygi kitai. Merė gebėdavo
jas atskirti - jai tereikėjo paliesti žmogų. Vieną dieną visi žai­
dė tenisą, jodinėjo arkliais, kitą skundėsi svaiguliu. Nustojo
valgyti. Sodininkas apsivėmė prie pat vandens bako. Ponia Vo-
ren nualpo priemenėje. Merė taip dažnai buvo mačiusi šiuos
požymius, kad suprato, jog ponia Voren ir kiti karštine susir­
gę suaugusieji liks gyvi. Žinoma, jiems skaudėjo, jie kliedėjo,
vartėsi lovoje negalėdami užmigti, prakaitavo taip, kad kiau­
rai permirkdavo patalai, ir vėmė tulžimi. Tačiau Merė buvo
mačiusi sunkiausių vidurių šiltinės formų, keletą kartų regėjo
atėjusią mirtį, ir kiekvieną kartą jėgos buvo nelygios nuo pat
pradžių. Merė ne juokais nerimavo tik dėl Vorenų dukrytės,
vos aštuonerių metų vargšelės. Mažylė neturėjo tiek jėgų prie­
šintis, kiek kiti. Čia ir slypėjo pavojus - kai ligoniui neužte­
ko jėgų priešintis, jis tik miegodavo arba spoksodavo išvertęs
akis, arba kaip tik mieliau neatsimerkdavo. Kai nustodavo de­
juoti. Kai nustodavo kliedėti. O toji mergaitė buvo tokia tyli
nuo pat pradžios.
Merė išvisųjėgų stengėsi nuvyti mirtį nuo mergytės. Ji pri­
pylė vonią iki kraštų ir pati įkišo ranką į vandenį parodydama
jai, kaip smagu teškentis namuose, ant medinių grindų - tai
niekada nebūtų leidžiama, jei visi būtų sveiki, ir mergaitė, ro­
dos, susidomėjo. Merė papasakojo jai apie savo kelionę į Ame­
riką ir kaip atrodo Airija. Mergaitė niekada nekeliaus į Airiją.
Galbūt į Angliją, paaiškino jai Merė, į Paryžių, bet ne į Airiją.
Į šią šalį vyksta mažai kas, iš jos daugiausia išvyksta. Bet ten
buvo jos namai, kaip mergaitės namai yra Niujorkas. O kaip
ten rašė vienas poetas? Kiekvienas laukinis myli savo gimtąjį
kraštą. Tada Merė suprato, kad mergytė liks gyva. Ji įsmeigė į
Merę akis ir ši išvydo jose gyvybę.
- Tu laukinė, Mere?
- Taip. Kaip ir mes visi.
Mergaitė pasvarstė.
- Aš ne laukinė, - tarė ji.
- Tikrai?
- Tikrai.
Taigi Vorenų dukrytė liko gyva, kaip ir visi kiti Vorenų
namuose, ir šeimai vis dar reikėjo Merės.
Iš dalies todėl Merei buvo taip neramu dėl Bouenų du­
kros: jie neprisileido jos artyn. Ak, kad ji bent galėtų ją pa­
matyti! Bet net dabar, kai policininkai namuose ieškojo jos,
Merė buvo tikra, kad mergaitės auklė net neišėjo į koridorių
pasižiūrėti, kas vyksta. Kai kuris nors tarnas pabelsdavo į duris
perduoti ledo ar paklodžių, auklė kūnu užstodavo mergaitės
lovą, paimdavo, kas atnešta, ir vėl uždarydavo duris.
Paskui ji prisiminė berniuką, Kirkenbauerių mažylį, vos
dvejų metukų. Viso labo dvejų. Tik dvejų. Tupėdama Aliso-
nų sandėliuke šalčio geliamomis rankomis ji stengėsi daryti
viską, kad tik apie jį negalvotų. Niūniavo dainas. Deklamavo
eilėraščius. Grįžusi namo iš Kirkenbauerių 1899-aisiais, ji visą

162
mėnesį net neieškojo kito darbo. Tepė sumuštinius ir parda­
vinėjo juos vyrams, dirbantiems medienos sandėlyje 21-ojoje
gatvėje. Duodantys jai monetas ir iš jos imantys sumuštinius
žmonės buvo jai visiškai nepažįstami, ir ji nusprendė norinti
kaip tik šito: gaminti valgį žmonėms, bet visiškai jų nepažino­
ti. Ji nenorėjo matyti žmonių, kai šie pabunda ryte. Nenorėjo,
kad jų vaikai įsikibtų jai į kojas ir išmoktų tarti jos vardą.
Merė laukė sandėliuke, kaip jai pasirodė, ištisas valan­
das. Išalko. Sustiro, sušalo ir nerimavo, ar nesusirgs. Kas ga­
mins valgyti Bouenams, jeigu ji susirgs? Ji išvyniojo ilgą ga­
balą maišinio audeklo, į kurį buvo susukti sodo įrankiai ant
lentynos jai už nugaros, ir apsigobė juo pečius. Prisitraukė
kelius prie krūtinės ir iškvėptu oru šildėsi pirštus. Vienu metu
jai pasirodė, kad girdi Betę ją šaukiant, tad atidarė duris ir pa­
matė policininko, einančio kitapus tvoros, skrybėlę. Stengėsi
negalvoti apie laiką ir ar tūnos čia visą naktį, o gal jai vertėtų
surizikuoti ir palei Alisonų namą išbėgti į gatvę, iš ten nusi­
gauti į miesto centrą. Vieną akimirką ji neabejojo, kad polici­
ninkai nuleis rankas, nuvažiuos namo ir niekada nebesugrįš,
bet kitą - žinojo, kad jie jos lauks 33-iojoje gatvėje. Jie lauks
jos, kad ir kur ji eitų.
Po kelių valandų beveik visiškos ramybės jai pasirodė, kad
išgirdo sugirgždant atsidarančius vartelius ir po kojomis gurgž­
dantį sniegą. Frenkas - meldė ji. Atėjo jai pranešti, kad pavo­
jus praėjo. Ji išgirdo pro jos sandėliuką praeinančio žmogaus
žingsnius, pamatė, kaip vyro šešėlis užtemdo jai menkučius
dangaus lopinėlius, matomus pro plyšius tarp lentų. Kažkas
stovėjo, pasisukęs veidu į sandėliuką. Merė juto, kaip nepažįs­
tamasis akimis matuoja mažytį statinį - puikiausią slėptuvę.
- Mere Malon! - sušuko kažkoks vyras.

163
 Pasaulis buvo plonas, trapus, kiaurai sušalęs, tad vyro
balsas grasino viską suskaldyti, sudaužyti visus nuo šakų nu­
karusius gražius varveklius. Ji kietai sučiaupė lūpas, užsimer­
kė. Išgirdo žingsnius - prie to žmogaus, jau stovinčio priešais
sandėliuką, prisiartino dar keli. Iš kitų balsų išsiskyrė vienas
moters - valdingas, bylojantis, kad jai jau įgriso.
- Ji tenai, - tarė moteris, tarsi tai turėjo būti akivaizdu
kiekvienam, ir paskutinį kartą plūstelėjus vilčiai Merė įsivaiz­
davo, kaip anoji pirštu rodo į kitą pusę nuo sandėliuko - į me­
džius, į debesis.
- Mere Melon! - pakartojo vyras, ir iš jo balso tono Merė
suprato, kad viskas baigta. Jis tikrai žino, kad ji viduje, ir jis
duos jai akimirką išeiti, prieš pats įeidamas ir ją sučiupdamas.
Kažkas patraukė duris atidarančią svirtį ir keturi vyrai bei
viena moteris įkišę galvą ėmė jos dairytis. Merei atrodė, kad
jos keliai ir klubai virto surūdijusiomis virtuvinėmis žirklėmis.
- Niekur aš neisiu, - tarė Merė sukandusi dantis iš sąna­
rius varstančio skausmo. - Palikit mane ramybėj!
- Mere Melon, - kreipėsi vienas pareigūnas, - jūs suimta.
Turite teisę...
Ji pastūmė jį. Nuleidusi galvą ištiesė rankas ir jį pastūmė.
Prisiartinus kitam policininkui, spyrė, bet staiga vienas parei­
gūnas mėgino sugriebti jai rankas, kitas apglėbė ją per juos­
menį. Ji pajuto, kad trečias laiko ją už kulkšnių. Ištiesusi ranką
ji nustvėrė saują moters plaukų. Sniegas Alisonų kieme buvo
sutryptas, ir Merė pro storas vilnones kojines pajuto, kad jos
sijono padurkai šlapi. Vienas iš vyrų sugriebė ją už kairės ran­
kos ir tuo pačiu judesiu užlaužė ją už nugaros. Kai ji pasisuko
norėdama smogti jam keliu, sugriebė dešinę jos ranką. Pakėlę
jie nusinešė ją per mažą Alisonų kiemą iki siauro tako palei
Bouenų namą. Merė bandė spardytis, muistytis, išsisukti iš jų
gniaužtų, keldama kelius ir iš visų likusių jėgų jais tvatydama,
bet šitiek valandų sėdėjus šaltyje jos sąnariai buvo sustingę, o
judesiai negrabūs ir netaiklūs. Vienas iš pareigūnų liepė jai ra­
mintis, girdi, ji tik kenkia sau. O šalia viso to erzelio atsiradusi
daktarė Beiker pribėgo prie furgono durelių ir jas atidarė, kad
vyrai galėtų įstumti Merę vidun.

Daktarė Beiker išėjo į teismo salės priekį. Ta pati tvarka kar­

tojosi visą dieną: vieno Merės apibūdinimo tam tikru metu
neužtekdavo. Teisėjams reikėjo, kad du, trys, keturi žmonės
išėję į priekį sakytų tą patį. Vienas iš policijos pareigūnų jau
davė parodymus ir viską apie tai papasakojo. Pasak jo, Merė
esanti gyvulys, net blogesnė už gyvulį, nes dažniausiai net la­
biausiai pašėlusį gyvulį pavyksta nuraminti. Nuraminti Me­
rės tą dieną buvę neįmanoma. Ji neklausė jokių argumentų.
Nebuvo panaši į jokį kitą žmogų, kurį yra suėmęs per savo
gyvenimą. Dar ilgai po to jam ant rankų ir kaklo raudonavo
jos nagų žymės.
Žiūrėdama, kaip ta negraži moteris prieš atsisėsdama pa­
sisuka į teisėją, Merė suprato, kad palankaus vertinimo nesu­
lauks, nes atseit ji puolė moterį, juolab smulkesnę už ją pačią
ir dar iš visuomenės sluoksnio, kurio narės gali tapti gydyto­
jomis.
Tačiau daktarė Beiker ją nustebino. Ji prisipažino, kad jai
teko sėdėti ant Merės važiuojant į Vilardo Parkerio ligoninę,
bet daugiau tepasakė, esą Merė atrodė išsigandusi, o kiti ją už­
sistoję.
- Kiekvienas to ir tikėtųsi, - pridūrė ji, - nes jie buvo pa­
nelės Melon draugai.

165
 Niekas kitas neužsiminė, kad ji turi draugų.
- Daktare Beiker, ar jos elgesys jums pasirodė neišmin­
tingas?
Daktarė Beiker padvejojo.
- Mes nemėginome jos įtikinėti. Kai ji dingo, dėjome pa­
stangas ją rasti, o radę tiesiog jėga įlaipinome į furgoną. Taigi
šito negalėčiau komentuoti. Kol ji dar buvo laikoma Vilardo
Parkerio ligoninėje, tarp mudviejų įvyko du trumpi pokal­
biai - nei iki to, nei po to bent kiek ilgiau su Mere Melon ne­
sikalbėjau.
- Ar sutiktumėte, kad moters, kuri šitiek valandų slepiasi
sandėliuke, sąžinė negali būti švari?
Daktarė Beiker vėl padvejojo.
- Sakyčiau, joks žmogus nenori būti suimtas, kaltas jis ar
ne. Dar pasakyčiau, kad nė vienam iš mūsų čia esančių nepa­
tiktų būti suimtam.
Daktarė Beiker tvarkingai susidėjusi rankas ant kelių žiū­
rėjo virš galvų sėdintiesiems balkone. Klausimus užduodantis
advokatas pasirausė keliuose popieriaus lapuose, paskui pa­
stūmė juos į šalį ir kreipėsi į daktarę Beiker:
- Daktare Beiker, kaip Niujorko gyventoja ir gydytoja, ar
jaustumėtės rami, jeigu Merei būtų leista grįžti į visuomenę?
Jeigu jai būtų leista išvykti iš Šiaurinio Brolio salos ir gyventi
kaip anksčiau?
Daktarė Beiker susiraukė. Ji ilgai tylėjo, ir žiūrovai balko­
ne suabejojo, ar ji išgirdo klausimą. Galop ji prašneko:
- Mano nuomone, Merė Melon nesupranta, kokią grėsmę
ji kelia aplinkinių sveikatai. Tačiau to nesupranta ir diduma
medikų, susipažinusių su jos atveju per pastaruosius pustrečių
metų. Galiu tik pasakyti nemananti, kad panelei Melon turėtų

166
būti leidžiama virėjauti. Visi šioje salėje esantys gydytojai pri­
pažino, kad ji yra sveika. Kas atsitiks, kai bus rasta daugiau
sveikų ligos platintojų? Išsiųsime juos visus į Šiaurinio Brolio
salą?
Ponas O’Nilas sėdėdamas ant kėdės nusišypsojo. Kitas
advokatas susiraukė.
- Daktare Beiker, - tarė jis, - ar gali būti, kad jaučiate
ypatingą užuojautą panelei Melon todėl, kad ji moteris?
Daktarė Beiker pakreipė galvą ir pagalvojo.
- Galbūt.
 1 1

Galiausiai prireikė dar kelių dienų, kol teisėjai nusprendė, ką

su ja daryti. Užuot išsiuntę ją nakčiai į taip toli esančią Šiauri­
nio Brolio salą, jie apgyvendino ją viešbutyje ir prie jos kam­
bario durų pastatė sargybinius. Antros dienos rytą dešimt mi­
nučių vyko ginčai, kas gi sumokės už tokią prabangą. Niujorko
savivaldybė? Kuris skyrius? Vienas iš Sveikatos departamento
atstovų sušuko:
- Šita moteris jau ir taip mums ganėtinai brangiai kai­
nuoja!
Iš viso ji praleido viešbutyje tris naktis. Gyvenimas čia
nuo Šiaurinės Brolio salos skyrėsi nebent tuo, kad grįžusi iš
teismo posėdžio rasdavo savo lovą paklotą. Viešbučio skalby­
kla atsisakė skolinti jai laidynę, todėl ji nusileido: siųsdavo si­
joną ir palaidinukę į apačią. Juos švarius jai grąžindavo likus
per akis laiko iki rytinio posėdžio. Į pelytę panaši mergina,
atnešusi jai drabužius ketvirtą rytą, tarė:
- Linkiu jums sėkmės, panele. Mes tikimės, kad jus paleis.
Merė įsivaizdavo, kaip visos viešbučio darbuotojos sto­
vi jai už nugaros, ją palaiko ir laukia, norėdamos išgirsti, kas
nutiks.
1909 metų liepos 31 dieną dešimtą valandą ryto slo­
gioje teismo salėje teisėjas Erlingeris, nužvelgęs visus salėje

168
sėdinčius vyrus ir moteris, paskelbė, kad Merės Melon palei­
dimas sukeltų grėsmę kiekvienam niujorkiečiui, todėl nega­
li būti įteisintas. Ji nedelsiant bus grąžinta į Šiaurinio Brolio
salą.
Išgirdusi šiuos žodžius Merė pasijuto lyg gavusi spyrį į
pilvą ir įsitvėrė į stalą, kad nenukristų nuo kėdės.
- Ką tai reiškia? - rūsčiai paklausė ji pono O’Nilo.
Visi kambaryje, rodės, pabudo. Keli reporteriai pašoko
nuo kėdžių ir ėmė šaukti klausimus teisėjui, būriui ekspertų,
ponui O’Nilui, Merei.
- Tai laikinai, - atsakė ponas O’Nilas. - Mes veiksime to­
liau. Klausyk, jų pačių ekspertai sakė, kad esama kitų, tokių
kaip tu, kad...
- Kitų, tokių kaip aš? Jūs tikit, kad aš platinu šiltinę?
- Manau, kad tai neturi reikšmės, Mere. Stengiausi per
daug apie tai negalvoti, bet taip, laboratorijos rezultatai, mano
galva, yra patikimi, du trečdaliai jų yra teigiami.
- Jų laboratorijų! Kurioms vadovauja jų žmonės! Aš jums
sakau: čia viską daro Soperis. Jis...
- Mere, nurimk, prašau. Tai neturi reikšmės. Svarbu tai,
kad tu nekeli jokio pavojaus, jei tik negamini valgių, o jie ne­
gali laikyti sveikų žmonių uždarytų, kai tik to panori. Turi būti
rasta geresnė išeitis.
Merė apmąstė ramų pono O’Nilo atsakymą ir priminė
sau, kad jam ir visiems kitiems šioje teismo salėje bylos na­
grinėjimas tėra kelios dienos, tam tikros valandos, viena už­
duotis, vienas sąrašo punktas. Merei tai - visas jos gyvenimas.
Ir dabar ji suvokė: jie visi gali eiti namo pas savo artimuosius,
iškylauti su kitais, plaukti į kelionę per vandenyną, jeigu to
nori. Vis čia esantys yra visiškai laisvi, išskyrus ją.

169
 Pagalvojus apie sugrįžimą - ilgą kelionę automobiliu į
miesto pakraštį, plaukimą keltu į Šiaurinio Brolio salą - viskas
atrodė neišvengiama, o visos kitos jos įsivaizduotos galimybės,
kaip kartu su Alfredu ieško naujo būsto, kaip ji susiranda dar­
bą, tebuvo uždaryto kambaryje žmogaus svajonė.
- Teisėjai sakė, kad dabar galėsi priimti lankytojus, -
guosdamas tarė ponas O’Nilas. - Galėsi parašyti savo drau­
gėms ir tai pranešti.
Merė pasistiebė ant pirštų galiukų, tad ūgiu dabar buvo
beveik sulig advokatu; jai kilo pagunda jį apspjauti, prieiti prie
teisėjų ir juos taip pat apspjaudyti. Na, o pagalvojus apie Soperį
rankos jai susigniaužė į kumščius. Tie ekspertai nerimavo, kad
ji linkusi smurtauti - kokia padori moteris pakeltų peilį prieš
aukštos padėties vyrą? - ir, ko gero, jie teisūs. Kuri išjos draugių,
nemačiusi jos daugiau kaip porą metų, mes į šalį savo darbus,
kad pusę dienos praleistų trenkdamasi tokią tolybę iki miesto
pakraščio, paskui plauktų per visus Pragaro vartus tam, kad pus­
valandį galėtų pagurkšnoti arbatos jos ankštoje virtuvėje?
Ir kaip į šią naujieną sureaguos Alfredas? Ji džiaugėsi, kad
jo nėra teismo salėje.

Džonas Keinas atėjo pasitikti jos prie kelto ir pranešė, kas nau­
jo nutiko jai išvykus. Darže lindėdavusi katė atsivedė kačiukų
ir visą vadą pasiėmė slaugytojos, liko vienas. Ar Merė jo no­
ri? Palaikytų jai draugiją. Hortenzijos prie pietinės sienos per
karščius pražydo visu gražumu, nors jis tikėjosi, kad tai įvyks
tik po kelių savaičių, mat pernai jos pražydo tik rugpjūtį. Ar
Merė tai prisimena? Ar prisimena, kaip jiedu užkasė surūdiju­
sių vinių? Ką gi, ta gudrybė pasiteisino, ir dabar jos pasipuošė
sodriai mėlynais žiedais. Jis kalbėjo kaip prisuktas, tarsi ji čia

170
negyveno visus metus, o ne vos kelias dienas. Vos tik atidarė
savo lūšnelės duris, jai pasirodė, kad buvo išėjusi tik pasivaikš­
čioti, o viskas - teismo salė, teisėjai, daktaras Soperis, viešbu­
tis - tėra haliucinacijos, tarsi ji niekada nė nebūtų išvykusi,
tarsi visai nebūtų mačiusi Alfredo. Pirmą vakarą jis mėgino
pamatyti ją viešbutyje, bet jam buvo liepta susirasti ją teisme.
Jis to taip ir nepadarė. Merė nusprendė, kad dėl darbo. Jis ga­
lėjo palikti raštelį per teismo raštininką ar kurį nors sargybinį
viešbutyje. Net jeigu jie būtų turėję jį perskaityti prieš perduo­
dami jai, ji mielai turėtų jo raštelį. Bet raštelio jis nepaliko, jos
neaplankė ir dabar ji vėl buvo Šiauriniame Brolyje, o Džonas
Keinas zyzė jai į ausį.
Ji priėjo prie savo rašomojo staliuko ir išsitraukė popie­
riaus lapą. Kurį laiką sėdėjo nelabai žinodama, ką rašyti. Po
kelių minučių paėmė parkerį į ranką.

Alfredai
dabar jau žinai, kad aš grąžinta į Šiaurinio Brolio salą.
Ponas O'Nilas sakė, kad jis nesiliaus mėginęs. Tiesiog
nežinau, ką galvoti, esu baisiai pavargusi. Tavęs beveik
nemačiau.
Dabar man leidžiama priimti lankytojus. Labai
norėčiau, kad aplankytum mane čia, Alfredai. Čia nėra
idealu, bet bent jau šis tas. Lauksiu tavo žinutės.
Merė

Ant voko užrašė arklidžių, o ne namo 33-iojoje gatvėje adresą

ir padėjo po savo durų kilimėliu iškišusi kraštą, kad pama­
tytų laiškininkas. Tada uždarė savo lūšnelės duris ir susiran­
gė ant lovos. Kūnas skleidė nuovargio kvapą. Geriausia jos

171
palaidinukė tikriausiai jau sugadinta nepataisomai. Buvo ne­
apsakomai karšta. Sienos taip arti. Vėlai vakare, kai Merė ne­
abejojo, kad niekas nepamatys, ji išsinešė sunkų naktipuodį,
išpylė į upę ir grįžusi tuoj pat vėl atsigulė į lovą. Anksti ryte
išgirdo švyturio už ligoninės rūko sireną. Ji klausėsi ritmingai
kaukšinčio ir gremžiančio įrankiais mūrininko, įtaikančio ply­
tą naujame pėsčiųjų take, sujungsiančiame ligoninę su kitais
pastatais. Girdėjo Džoną, sodininko žirklėmis karpantį auga­
lus, girdėjo, kaip kažin kas tris kartus per dieną palieka ant
laiptelių valgį. Po kelių dienų nusprendė, kad nuo šiol viskas
taip ir bus. Ji liks savo lūšnelėje, o jeigu kam nors jos prireiks,
tegul išlaužia duris. Jeigu jiems reikės mėginių ar paimti jos
kraujo, dievaži, jiems teks ją apsvaiginti kokiais nors medika­
mentais, o paskui dešimt vyrų turės ją laikyti. Viskas! Po kelių
dienų, - galva jai svaigo nuo maisto stygiaus, dantys atrodė
stori ir minkšti, o pažastys niežėjo seniai netrintos deginančia
šiūruokle su stipriu muilu, - Džonas ėmė trankyti į jos duris
ir įspėjo: jis atsivedė slaugytoją ir juodu įeisią be kvietimo, jei­
gu ji atsisakys išeiti laukan. Galop, kaip ir grasino, jis atidarė
duris ir nuo ką tik nupjautos žolės kvapo jai susuko skrandį.
- Dieve brangus! - tarė jis, pasisukdamas į gaivų orą už
durų ir giliai įkvėpdamas. - Nusprendei uždusti?
- Nešdinkis!
- Atsivedžiau Nansę, - pranešė jis, tarsi ji žinotų, kas, po
galais, ta Nansė. Tarsi Merei tai rūpėtų. - Pasakyk jai, - para­
gino jis merginą. Slaugytojos sulig kiekvienais metais buvo vis
jaunesnės.
Nansė pažiūrėjo į jį, paskui į Merę.
- Pasakyk jai, - pakartojo jis, galvą linktelėdamas į jos
ranką. Merė pastebėjo joje laikraštį.

172
 - Yra toks pienininkas, - tarė mergina. - Kamdene. Vals­
tijos šiaurėje.
Merė laukė. Mergina kažką sušnabždėjo Džonui, bet šis
neišgirdo. Merė davė sau žodį abu nudėti vienu šūviu, jeigu jie
neišsinešdins.
- Žmonės sako, kad ji pasiunta, jeigu...
- Jeigu kas? - paklausė Džonas.
- Taip, jeigu kas? - paklausė Merė.
Mergina žengtelėjo atatupsta.
- Jeigu kas nors pasako ką nors apie tai, kad ji serga šil­
tine.
Merė atsisėdo savo lovoje.
- Dėl to nesijaudink, - patikino Nansę Džonas. - Klok,
ir tiek.
- Kamdene gyvena toks pienininkas, jis užkrečia žmones
šiltine per pieną.
Merė atsisėdo tiesiau.
- Ką nori pasakyti?
Prašneko Džonas:
- Ji ką tik perskaitė man. Jis - pienininkas. Prieš keturias­
dešimt metų susirgo šiltine, bet nuo tada nė dienos nebesirgo.
Šiltinės protrūkis kildavo visur, kur tik jis siųsdavo savo pieną,
Niujorko bakalėjos parduotuvėse ir turguose, visame Niujor­
ke. Dabar nustatyta, kad šiltine užkrečia jis. Susargdino dau­
gybę žmonių. Sakoma, gal net šimtus. Daugiau negu...
- Daugiau negu kas?
- Daugiau, negu tvirtinama, kad susargdinai tu. Gerokai
daugiau.
- Kur valdžia jį siunčia? Manau, ne čia. Kamdenas labai
toli, prie Sirakūzų, ar ne?

173
 - Taip, tenai. Jis niekur nesiunčiamas.
- Ką nori pasakyti?
- Jis - šeimos galva, turi vaikų, todėl valdžia nusprendė,
kad būtų per sunku laikyti jį karantine. Taigi jam leista lik­
ti ten, kur yra, su sąlyga, kad pažadės niekada neturėti nieko
bendra su pieno gamyba. Taigi jis perdavė ūkį sūnums ir pats
jiems vadovauja.
- Nori pasakyti, kad jis izoliuotas kažkur Kamdene. Kaž­
kur, kur gali būti netoli šeimos.
- Ne, Mere. Turiu galvoje, jam leista gyventi savo paties
namuose, kad jį kur velnias. Supranti? Su savo žmona. Su savo
šunimis, sūnumis ir vaikaičiais. Pienininkui ničnieko neatsi­
tiko, tik jam liepta nesiartinti prie pieno, kuris išpilstomas ir
parduodamas. Na, o su šeimos pienu jis gali daryti, ką nori. Nė
vienas jų niekada nesirgo šiltine, taigi tavo daktaras Soperis
mano, kad jie tikriausiai turi imunitetą.
- Soperis? Soperis ten nuvyko?
Merė mėgino suvokti, ką išgirdo.
- Sakai, šimtus? Šimtus? Jie sako, kad aš užkrėčiau dvi­
dešimt tris.
Tai buvo vienas iš tų retų kartų, kai ji pasakė tai balsu.
Prabilo Nansė:
- Drįstu manyti, kad jūs laikoma veikiau... ypatingu atve­
ju. Gale truputį rašoma apie jus.
Ji atkišo Merei sulankstytą laikraštį.
- Tas vyriškis žinojo, kad prieš keturiasdešimt metų sirgo
šiltine. Jis puikiai tai prisimena. Jūs tvirtinate, kad niekada ja
nesirgote. Tai va.
- Aš tvirtinu? - paklausė Merė.

174
 Ji prisiartino prie merginos atkišusi ranką į laikraštį.
Mergina jį padavė ir pasitraukė atbula.
- Dabar prašau tavęs išeiti ir perduoti kitoms slaugyto­
joms, kad nesivargintų ir neitų čia su stikliniais indais mėgi­
niams, antraip joms nepatiks, ką padarysiu su tais indais, kai
jos čia pasirodys. Aš baigiau su visu tuo. Supratai?
- Supratau.
Merginai išėjus, Džonas pareiškė sėdėsiąs lauke ant laip­
telių, nes ten oras gaivesnis.
- Ji stengėsi padėti, Mere, - tarė jis per petį. - Ji neturėjo
man pasakoti apie tą straipsnį, bet papasakojo. Girdi, ji ma­
nanti, kad tau reikėtų žinoti.
- Visi stengiasi man padėti, ir žiūrėk, kur aš atsidūriau po
visos jų pagalbos.
Ji valandėlę žiūrėjo Džonui į pakaušį, į saulėje įdegusį jo
sprandą, tada atsiduso ir priėjusi atsisėdo šalia.
- Jeigu be reikalo nebūtum užsipuolusi Nansės, ji dar bū­
tų tau pasakiusi, kad straipsnyje rašoma, esą tokių kaip tu ir
tas vyras iš Kamdeno yra kur kas daugiau. Ten parašyta, kad
Sveikatos departamentas gavo duomenų apie keletą tokių, kai
ištyrė ligos protrūkius tose vietovėse.
- Bet nė vienas jų nelaikomas karantine.
- Nė vienas.
Stengdamasi nekreipti dėmesio į savo kūno smarvę Merė
stebėjo mėnulį: kol kas tai - tik vaizdinys, nes dangus aplink
vis dar buvo mėlynas. Jos raumenys nusilpo šitaip ilgai gulėjus
paslikai. Galiausiai pasilenkė prie Džono atsinešto padėklo ir
atsilaužė gabalą duonos.
- Bet aš buvau pirma, todėl vis laurai atitenka man.

175
 - Matyt.
Džonas nuskynė žolės stiebelį ir įsikišo į burną. Pasirėmė
alkūnėmis, užsimerkė.
- Tokiomis dienomis kaip ši man patinka čia lauke. Jau­
tiesi kaip kaime, be to, šioje saloje pučia gaivus vėjelis, ne taip
kaip tenai.
Jis smakru parodė į vandenį, aukštus pastatus kitoje, di­
desnėje saloje į vakarus nuo jų. Džonas atsisėdo.
- Kol neužmiršau: pravaliau taką kitoje pusėje, prie to
garnio lizdo - atsimeni, radai jį kadaise? Takas eina iki pat
kranto ir nuo ten nesimato ligoninės, jeigu kiek paėjėsi, nes
tada ją užstoja medžiai.
Merė įsivaizdavo jį visa tai darant - skinant kelią pro
piktžoles ir gervuogynus, brūzgynus, kurie nebuvo paliesti
daug metų, o gal išvis niekada. Džono rankos buvo įrudu-
sios nuo saulės, nes jis daug laiko praleisdavo lauke. Kartais ji
svarstydavo, ar jam pakanka jėgų visiems tiems darbams. Kita
vertus, gal darbas ir darė jį tokį stiprų. Džonas turėjo būti be­
veik šešiasdešimties, gal net vyresnis, bet tada Merė prisiminė,
kad jai beveik keturiasdešimt. Jos pačios motina mirė būda­
ma trisdešimties, senelė - penkiasdešimt aštuonerių. Kada jis
pravalė tą taką, turėdamas tiek daug kitų darbų? Jis sakė, kad
ligoninės vadovybė pageidauja raktažolių palei rytinę sieną, o
sode - įveisti skaistažiedžių. Vadovybė norėjo, kad vejos bū­
tų pjaunamos, gyvatvorės dailiai apkarpytos, kad saloje viskas
būtų taip tvarkinga kaip ligoninės koridoriuose. Riversaido
ligoninė buvo parodomoji, pavyzdys visoms kitoms, pastaty­
toms sergantiems užkrečiamomis ligomis laikyti ir tyrinėti.
Bet Džonas viską darė savaip, kaip Merė mokėjo savaip tvarky­
tis, šalia esant poniai, kuri manė pažįstanti savo virtuvę geriau

176
negu ji. Jeigu jo dėl ko nors prireikdavo, pasiuntinukas visada
galėdavo rasti Džoną pagal jo pypkės kvapą, dabar jis ją išsi­
traukė iš marškinių kišenės ir prikimšo tabako. Vadinasi, jis
visą laiką buvo įsitikinęs, kad ji grįš. Arba galbūt, dingtelėjo jai
dabar, jis turėjo tokią viltį.
- Ačiū tau, Džonai.
Džonas linktelėjo galvą, prikišo degtuką prie tabako ir
prisidegė pypkę trumpai, atsargiai papsėdamas.
- Ar matei ten savo žmogų? Teisme?
- Mačiau.
- Gerai, - atsakė Džonas. - Tai gerai.

Rugpjūtį ir rugsėjį ji praslankiojo salos pakraščiais. Kiekvienas

rytas būdavo vėsesnis už vakarykštį, ir netrukus jai teko gob-
tis skraiste, kad būtų šilčiau. Ji be kojinių vaikščiodavo plūktu
smėliu ir laikydama rankose batus žengdavo nuo vieno glo­
tnaus akmens ant kito, vedančių, jei tik ji panorėtų eiti toliau, į
klastingus vandenis. Sustojusi pailsėti piečiausiame salos taške
ji pamatė Pietinio Brolio salą, mažesnįjį Šiaurinio Brolio gimi­
naitį. Iš jos stebėjimo vietos ta kita sala atrodė žalia ir tanki,
be to, gerokai laimingesnė, nes jos neteršė karantino ligoninės
ir kasdienė mirtis. Kartais, jeigu ji laikydavosi labai ramiai,
šalia jos atsistodavo sniego baltumo didysis baltasis garnys ir
ją apžiūrinėdavo. Jo plunksnos buvo tokios tyros ir gražios,
kad Merė stebėjosi, kaip jis gali gyventi ten pat, kur kiti gyvi
padarai, kurie visi Merei atrodė bjaurūs ir pavargę kaip ji pati.
Kartais, kai už paukščio šviesdavo saulė ir jo plunksnos matėsi
visu gražumu, tas subtilus gamtos kūrinys spindėte spindėda­
vo ir Merei tai atrodė kaip ženklas, kad galima sulaukti gerų
dalykų.

177
 Niekas jos nebeieškodavo. Iš pradžių, jeigu neatsiliepda­
vo kam nors pabeldus į lūšnelės duris ar jos netoliese nerasda­
vo gėlių lysvėse, būdavo siunčiamas paieškos būrys.
- Maniau, kad galiu laisvai vaikščioti, kur noriu, - saky­
davo Merė įsiutusi, kad sulaužytas dar vienas pažadas, ir dvi­
gubai piktesnė, nes visuomet išgirsdavo atsakymą „žinoma,
gali, žinoma“, nors slaugytojos vesdavosi ją atgal laikydamos
už alkūnės ir stikliniai indeliai dzingsėdavo jų sijonų kišenėse.
Dar niekada savo gyvenime ji neturėjo tiek daug laiko. Ji
mėgino prisiminti vaikystę, bet net tais metais, rodės, ji turėjo
daugybę pareigų: nešioti ir virti vandenį, valyti, kepti, sodi­
ninkauti, grėbti lapus, ruošti pamokas žibalinės lempos švie­
soje, kol senelė peiliu mikliai lupdavo virtas bulves ir dėdavo į
aukštą krūvą ant stalo. Dabar slaugytojos prie jos nebesiartin­
davo ir ji spėliojo, ar tai nebuvo vienas iš teisėjų duotų nuro­
dymų, smulkiomis raidėmis surašytas tekstas, kurio ji neper­
skaitė, nes per anksti išėjo iš teismo salės: nors ji privalo likti
nurodytose ribose, niekas neturi trikdyti jai ramybės tyrimais
ir mėginiais, niekas neturi du kartus per savaitę belstis į jos
lūšnelės duris.
1909 metų rugsėjo viduryje, praėjus kelioms savaitėms
po teismo, Merė gavo Alfredo laišką. Pamačiusi prie lūšnelės
einantį laiškininką ji pamanė, kad šis atneša dar vieną pono
O’Nilo laišką su naujienomis, todėl nesivargino ir nenusku­
bėjo jo pasitikti. Kai pamatė braižą ant voko, jai suprakaitavo
rankos. Valandėlę žiūrėjo į voką, paskui atplėšė.

Brangioji Mere,
tikiuosi, tau sakė, kad mėginau pamatyti tave viešbuty­
je, kuriame buvai laikoma. Nežinau, kodėl man neleido.

178
 Neprisimenu, ar tau sakiau: mano manymu, atrodei la­
bai gražiai tą dieną, kai tave mačiau, tiesą sakant,
van beveik užmiršęs, kokia tu graži.
Dabar rašau todėl, /cad norėčiau ten atvykti su ta­
vim pasimatyti. Tikėjausi, /cad basi Zaisva ir to nepri­
reiks, bet dabar nerimauju, fcad nebūsi laisva net ilgiau.
Gal net dar dvejus metus. Gal ilgiau.
Teiravausi apie keltą. Kadangi sekmadieniais jis
kelia tik ligoninės darbuotojus, ruošiuosi pamatyti tave
šeštadienį, ne s/, bet kitą. Gal tu gali pranešti reikia­
miems žmonėms apie mano atvykimą, kad jie neprida­
rytą man kokių nemalonumų, kai pasirodysiu. Galėsime
eiti pasivaikščioti ar daryti tai, fa darai, leisdama lai­
ką. Aš tik noriu tave pamatyti.
Iki pasimatymo -
Alfredas Brihofas

Merei nepatiko kai kurios laiško smulkmenos. Visų pirma -

„buvau beveik užmiršęs“. Nepatiko jai ir „dar dvejus metus...
Gal ilgiau.“ O labiausiai jai nepatiko, kaip formaliai jis pasirašė
laišką: „Alfredas Brihofas“.

179
 1 2

Kartą Alfredas turėjo gatvės prekiautojo vežimėlį. Darbų jis

turėjo daug, bet mėnesiai su vežimėliu iš jų išsiskyrė. Jis sakė,
kad jam įgriso tampyti anglių krepšius, dar labiau įgriso tuš­
tinti pelenų dėžes, o išvis labiausiai - vykdyti kokio viršininko
paliepimus ir jam aiškintis. Jis išmėgino bemaž visus vyriš­
kus darbus, kuriems reikėjo fizinės jėgos, todėl kūnas trokšta
poilsio. Jo paties žodžiais, jis esąs geraširdis žmogus, kuriam
patinka žiūrėti kitam į akis. Taigi jis nuėjo ir sumokėjęs dvide­
šimt penkis centus už dieną išsinuomojo vežimėlį.
- Aš stovėsiu, Mere, - paaiškino jis. - Stovėsiu ir kalbė-
siuosi. Be to, užsidirbsiu pragyvenimui.
Kalbantis Alfredui labiau patiko sėdėti, o labiau už viską
patiko sėdėti su stipraus gėrimo stiklu po ranka, bet Merė apie
tai neužsiminė. Galimas daiktas, manė ji, Alfredas save pažįsta
šiek tiek geriau negu ji, taigi ji numojo ranka į tai, kas jai neda­
vė ramybės, ir pasakė, kad jis puikiai sugalvojo. 1st Saido mė­
sininkus Merė pažinojo geriau negu jis, žinojo, kurie sverdami
paspaudžia nykščiu svarstyklių lėkštę, kurie laiko mėsą rūsyje
ant grindų, kur prasisunkia lietus ir gali trūkti kanalizacijos
vamzdžiai. Taigi ji padėjo Alfredui surasti tiekėją. Toje gatvėje,
kur jis ketino veikti, jau buvo trys prekiautojai paukštiena, tad
jis iš pradžių pardavinėjo jautieną, kiaulieną ir ėrieną. Apie

180
jo vežimėlį žmonės sužinojo netrukus: greitiesiems pietums
jis siūlė virtos jautienos gabalus su pupelėmis ir virta bulve
už penkis centus viršaus. Merė jam parodė, kaip išlaikyti valgį
karštą, kiek jo įdėti į lėkštę.
Pačiam pirmam mėnesiui baigiantis Alfredas suprato,
kad mėsa jam netinkama prekė. Riebios juodos musės vargin­
davo jį kiaurą dieną ir dar dėdavo kiaušinėlius; jos taip pato­
giai jausdavosi ant jo vežimėlio, kad jis buvo priverstas pereiti
prie vaisių. Vaisių tiekėjai teikė pirmenybę žydams ir italams,
šie pasiimdavo visus papuvusius vaisius, kitiems palikdami tik
pačius geriausius, už kuriuos reikėjo mokėti visą kainą. Alfre­
dui teko mokėti už gerus vaisius, už vežimėlį, papirkinėti po­
licijos pareigūnus, mokėti bakalėjininkui už vietos ant šaliga­
tvio nuomą, be to, atsidėkoti rinkliavos rinkėjui ir įtakingam
žmogui (šis buvo viso labo to kvartalo aludės savininkas), tad
vos po dviejų ar trijų mėnesių Alfredas buvo smarkiai prasi­
skolinęs. Alfredas įsitaisė netoli vieno prekiautojo paukštiena,
ir musės vis tiek atskrisdavo - peršokdavo nuo išmestų švinks­
tančių skerdenų prie gražiųjų Alfredo obuolių ir kriaušių; ant
jų nutūpusios jos toliau dėdavo kiaušinėlius. Taigi tik to jam
ir betrūko.
Atsisakęs vaisių, Alfredas perėjo prie virtų kukurūzų ir
kurį laiką - gal tris ar keturis mėnesius - jam sekėsi. Bet kuku­
rūzai pačiam nusibodo ir jis perėjo prie kai ko, kuo prekiauti
neatėjo į galvą niekam dešimties kvartalų atstumu - vaikų žais­
lų. Maži žaisliniai laivai. Mediniai arkliukai. Lėlės mergaitėms.
Barškučiai. Juokingos skrybėlės. Kol kas žaislai buvo geriausia
prekė: Alfredas atidengdavo savo vežimėlį apie devintą ryto, už­
dengdavo prieš keturias, artėjant vakarienės metui. Nereikėjo
nerimauti, kad prekės supus. Nereikėjo jaudintis, kad jo prekės

18 1
keps saulėje. Net vaikai prie jo nelįsdavo - nebent ką nors iš
jo nusipirkti. Prekiautojų vaisiais vežimėliai būdavo apmėtomi
jų pačių prekėmis, prekiautojo žuvimis vežimėlį nusiaubdavo,
apversdavo ir nuridendavo Forsaito gatve, o Alfredas galėjo ne­
trukdomai pardavinėti po penkis centus tai, ką pirko už tris.
Kai Merė prisimindavo geriausias dienas su Alfredu, ne­
skaitant tų pirmų jųdviejų pažinties dienų, kai abu buvo jauni
ir visiškai neturėjo ką veikti, tik kiauras dienas vaikščioti ir
gurkšnoti kavą, - tas metas, kai Alfredas dieną prekiaudavo
žaislais, buvo laimingiausias jų gyvenime. Merė prisiminė,
kaip lankydavo jį gatvės kampe, kaip jis bendraudavo su vai­
kais, kurie prie jo prieidavo, kaip viliodavo juos žvilgančių
traukinių vagonų ir popierinių paukščių pažadais. Net tie, ku­
rie ateidavo turėdami vos vieną centą, galėjo nusipirkti saldai­
nį. Tas metas buvo geras ir tęsėsi ilgiau, negu tikėjosi Merė. Iš­
tisus metus - nuo 1904-ųjų spalio iki 1905-ųjų spalio. O tada,
maždaug tuo metu, kai atšalo orai, jis ėmė grįžti namo kažkoks
labai nekalbus. Stumdydavo valgį po lėkštę. Jeigu anksčiau sa­
kydavo, kad gyvenimas puikus, dabar ėmė kalbėti, esą gyveni­
mas gana neblogas - „kol kas“.
- Gal nori nuosavos krautuvės? - pasiūlė Merė.
Tai buvo visiškai įmanoma. Toks planas galėjo virsti ti­
krove - pataupius dar kelerius metus, susitarus dėl tinkamos
nuomos kainos, radus tinkamą vietą. 1905-ieji Merei buvo la­
bai geri metai. Ji dirbo nepertraukiamai, o laisvadieniais ga­
mindavo valgius turtingoms, niekur nedirbančioms damoms,
kurios susirinkdavo drauge papietauti.
Tačiau Alfredą šis pasiūlymas pritrenkė.
- Nuosavos krautuvės? Noriu mažiau žaislų savo gyveni­
me, Mere, ne daugiau. Tie vaikai...

182
 Jis susiėmė galvą rankomis.
- Nepatikėtum, kokį triukšmą jie kelia. Sučiupau vieną,
besikišantį į kišenę saują saldainių, už kuriuos nesusimokė­
jo. Kai liepiau išversti kišenes, jis atsakė sumokėjęs, nors aš
puikiai žinau, kad nesumokėjo. Būčiau prilupęs tą vaikigalį,
bet jo tėvas išsišiepęs stovėjo čia pat - tikriausiai pasakinėjo
berniūkščiui, ką daryti. Tie vaikai bjauresni už muses.
Jis vis ilgiau miegodavo, atidengdavo savo vežimėlį vidur­
dienį, darbą baigdavo antrą. Tame pačiame nedideliame kvar­
tale, be Alfredo vežimėlio, buvo dar dvidešimt keturi, susigrū­
dę vienas šalia kito. Daugiausia jų buvo prekiautojų maistu, ir
Alfredas tvirtino, kad po jų vežimėliais susikaupė per dvylika
mėnesių nė karto neišvežtų šiukšlių. Merė negalėjo suprasti,
kodėl staiga tai jį šitaip nervina, nors tokia padėtis buvo visą
laiką. Kitaip negu kituose rajonuose, kur Sanitarijos departa­
mentas šiukšles išveždavo reguliariai, Žemutiniame 1st Saide
šiukšlių sluoksnis buvo dešimties ar dar daugiau centimetrų
storio, ir apeiti jas buvo neįmanoma. Kasdien minios sutryp­
davo vis naujų šiukšlių, o kai antradienio rytą miesto šlavėjai
ateidavo su savo menkomis šluotomis, jų pastangos panėšėjo į
bandymus išnešti smėlį iš paplūdimių arbatiniais šaukšteliais.
- Bet jau artinasi žiema. Žiemą niekada taip nedvokia
kaip vasarą.
Alfredas nesileido įtikinamas.
Kai pirmą kartą pasnigo, jis nė nepasivargino eiti prie sa­
vo vežimėlio ir kreipėsi į Gatvių valymo departamentą: ar jų
sniego valymo komandai nereikia papildomai žmonių. Depar­
tamentas jį priėmė, išdavė šiugždžią baltą uniformą, priderintą
skrybėlę, ir su kitais šlavėjais jis nuėjo pasiimti savo vežimėlio,
šluotos ir semtuvo. Pulkininkas Veringas, naujausias Niujorko

183
gatvių valymo komisaras, gatvių šlavėjus vadino „savo armi­
ja“, ir Merė manė, kad tai išties savotiška armija, kovojanti su
priešų šiukšlėmis, tokiomis pat galingomis ir bauginančiomis,
kaip bet kuris svetimšalis įsibrovėlis. Tačiau 1906-ųjų vasarį
po rekordinio snygio, kai Gatvių valymo departamentui teko
vykti į Otisvilį valstijos šiaurėje papildomai nusisamdyti iš sa­
natorijos septyniasdešimt penkis vyrus padėti valant sniegą,
Alfredui liepta grąžinti uniformą.
- Ką iškrėtei? - tai sužinojusi paklausė Merė. Ji negalėjo
atsikratyti įpročio uždavinėti klausimus, į kuriuos niekada ne­
išgirs atsakymų. - Departamentui žūtbūt reikia vyrų, jis visur
reklamuojasi. Ir staiga tu atleidžiamas?
Pamačiusi, kad jis nesiruošia atsakyti, ji nusekė jam įkan­
din laiptais į gatvę, neatsiliko nuo jo, kai jis suko už vieno,
paskui už kito kampo, stengdamasis jos atsikratyti. Galiausiai
jis atsigręžė.
- Ar paliksi mane ramybėje, Mere?
- Ne. Aš nesuprantu. Turi man pasakyti.
- Tiesiog... nežinau. Po velnių, jokia ten ne armija, bet val­
džia, matyt, mano kitaip. Lauke velniškai šalta. Iki pietų visiems
vyrams pirštinės permirksta kiaurai. Taigi man reikėjo sušilti.
Ir Merė puikiai suprato, kas atsitiko. Į darbą jis nusinešė
gertuvę, laikė ją kišenėje ar bate ir dirbdamas iš jos siurbčiojo,
kad būtų šilčiau. O vieną dieną prisisiurbčiojo per daug.
Nuo tada jis visiškai nebemėgino rasti darbo ir anksti ryte
išėjęs kiaurą dieną prasėdėdavo „Tautos“ aludėje. Merė kelias
savaites žiūrėjo į tai pro pirštus, ji priminė sau, kad vyrai pana­
šūs į kates: jiems reikia ilgai laižytis žaizdas, kol vėl galės stoti
į mūšį. Bet tada ji liovėsi žiūrėjusi pro pirštus. Kai Alfredas
sykį atsikėlė ir apsirengė, Merė gerą dešimtį kartų paklausė,

184
kur jis išsiruošė, ir jam pagaliau pasakius tai, ką ji jau žino­
jo, ji nesusilaikė, nulėkė jam iš paskos namo laiptais žemyn
kalbėdama, kad jam reikėtų pabusti, susirūpinti, esą gyveni­
mo nevalia iššvaistyti sėdint ant baro kėdės, o jeigu jam reikia
moters, kuri lepintų tokį vyrą, teks pasiieškoti kitos. Alfredas
gėrė visada, nuo pat pirmos dienos. Bet jis gėrė, kaip gėrė visi
vyrai: nuolatos, iš lėto, bet lengvai gebėdavo eiti prarajos kraš­
tu; tiesą sakant, padedamas retkarčiais išgeriamo gurkšnelio
jis per dieną nuveikdavo net daugiau. Buvo metas, kai niekas
negalėjo taip semti anglių kaip Alfredas. Niekas neįstengdavo
suvaldyti visą kaimenę arklių. Niekas negalėjo pakelti piani­
no. Ir kas čia bloga, jei dirbdami vyrai paleisdavo buteliuką
per rankas, pasijuokdavo ir negailėdami jėgų dirbdavo toliau?
Bet Alfredas šitaip dirbdamas priėjo prie pat prarajos krašto,
norėdamas pasižiūrėti, kas apačioje. Jis slinko po truputį ir ga­
liausiai nugarmėjo - tai buvo neišvengiama.
Negerdavo jis trumpai, ir tos valandėlės pralėkdavo pro
Merę it vėjelis drėgną šiltą popietę. Vieną dieną jam užteko
sveikatos pataisyti tinką prie lango, kitą jis net perdažė visą
sieną. Kitąsyk, Merei vos kartą užsiminus, kad jiems reikia
naujo čiužinio, jis išėjo, jį nupirko ir ant nugaros užnešė į šeštą
aukštą. Padėjo jį ant lovos, sutvarkė patalus, o senąjį nunešė
ant šaligatvio Merei dar nespėjus grįžti namo.
- Staigmena! - šūktelėjo jis, prieš tai paraginęs ją atsi­
gulti ir pailsėti po tokios ilgos dienos. Ji nepatikrino voko su
pinigais juodai dienai drabužių spintoje - jai nerūpėjo. Jis ją
išgirdo, ėmėsi veiksmų, tad ji neužduos jam nė vieno klausimo
ir visko nesugadins. Kitą kartą nesirodęs namie visą parą grį­
žo blaivus, nusiskutęs ir pasakė Merei nusivesiąs ją suvalgyti
kepsnio vakarienei. Jie eis į Dolano restoraną, paskui į kokią

185
aludę Džermantaune*. Užuot paklaususi, kur jis buvo, ji pasiū­
lė į Dolano restoraną neiti, o vakarienę nusinešti į aludę, kad
jis galėtų praleisti ten daugiau laiko - galėsiąs ilgiau šnekėtis
vokiškai su tautiečiais, o Merė turėsianti daugiau laiko klau­
sytis tos sprangios kalbos iš jo lūpų. Namie jis niekada nekal­
bėdavo vokiškai. Jis neišmokė jos nė vieno žodžio, tad kartais
jai dingtelėdavo, ar tik ne čia esmė - gal tai jiedviem ir kliudo:
jeigu ji suprastų jį kalbantį gimtąja kalba, gal tuomet suprastų
jį visiškai ir juodu būtų laimingi ir puikiai sutartų.
Paskui jis vėl kelias dienas dingo. Du kartus Merė paste­
bėjo jį sukant už kampų jų rajone ir, dar blogiau, išgirdo kai­
mynus jį minint. „Kai vakar kalbėjausi su Alfredu...“ - vienas
ar kitas jų sakė, ir Merė negirdėjo, kas buvo sakoma toliau, nes
jai į galvą plūstelėdavo kraujas. „Negaliu šitaip gyventi“, - pa­
reiškė Merė jam grįžus namo, bet jis tik nusišypsojo, ją apkabi­
no, pasakė, kad jos pasiilgo, ir prisitraukė, kol jųdviejų šlaunys
susilietė. Kaip jis gali taip maloniai kvepėti šitiek girtavęs? Kur
jis ėjo praustis prieš grįždamas namo? Ji pajuto vis menkiau
galinti prasibrauti pro tą klausimų sieną. Ji negalėjo smėliu už­
berti to įtūžio pragaro, užvirusio joje nuo vieno uždegto žabo,
prie kurio prisidėjo antras, trečias. Kai jis prisitraukė ją prie
lovos, ji negalėjo prisiversti galvoti vien apie šiltą jo kūno ur­
vą, nors žinojo, kad padėtis visuomet pasitaiso, jai metus visa
kita į šalį, leidus jam pakelti ją ant rankų ir neštis, leidus jam
būti tuo Alfredu, kokį ji mylėjo labiausiai.
Per 1906 metų Liepos ketvirtąją Alfredas buvo geras ir
blaivus. Jis prikalbino du vyrus iš to paties kvartalo vykti su

* Germantown - paž. „Vokiečių miestas", daugiausia vokiečių gyvenama

Niujorko dalis (angį.).

186
juo į Rytų Harlemą. Kartu jie nupirko dvi dėžes fejerverkų ir
visiems sutiktiems sakė laidysią juos vidurnaktį 3-iojo aveniu
vidury. Alfredas pavadino tai kasmete tradicija, nors Merė pri­
siminė vos dar vieną kartą, kai jis surengė fejerverkus. Atėjus
vidurnakčiui jis gatvėje visiems šaukė trauktis atgal, po šimts
velnių, kad niekas nežūtų. Jau žiebdamas pirmą degtuką jis
prisiminė Borielų šeimą su trim mažais berniukais - jie tikrai
nenorėtų likti nematę reginio.
- Mere, būk gera, nubėk į viršų. Pažiūrėk, ar jie nemiega.
Jis stovėjo vidury gatvės su degtuku rankoje. Merė ir visi
kiti žinojo, kad Borielai nemiegos: kas mieste tokią naktį gali
miegoti?! Vasaros naktis buvo tokia, kad net ploniausia me­
dvilninė paklodė atrodė sunki ir dusinanti kaip šiurkšti vilno­
nė antklodė. Žmonės nešėsi pagalves ant stogų, ant gaisrinių
kopėčių ir ten miegojo. Tai buvo pirma nepakeliama naktis per
visą laikotarpį, užsitęsusį iki rugpjūčio, todėl dauguma vyrų
nulipo į apačią su naktiniais marškiniais. Visi prakaitavo, šno­
pavo ir laukė, kol nušvis dangus.
Užbėgusi į viršų Merė pabeldė į Borielų duris.
- Ar berniukai nori nusileisti į gatvę pasižiūrėti? - pa­
klausė ji, kai ponia Boriel per centimetrą pravėrė duris. - Vis­
kas truks vos kelias minutes. Aš juos prižiūrėsiu.
Moteris kurį laiką tylėjo, ir Merė pamanė, kad užtrenks
duris, bet ji pravėrė jas plačiau ir du berniukai paknopstomis
ir basi pralėkė pro Merę. Pats mažiausias - trejų metukų -
stengėsi neatsilikti nuo brolių.
- Jie bijo, kad aš apsigalvosiu, - šypsodama tarė ponia
Boriel.
- O jūs? O ponas Borielas? - paklausė Merė. - Ar jūs nu­
sileisi?

187
 - Aš žiūrėsiu pro langą. Mano vyras dirba naktinėje pa­
mainoje.
- Būtinai žiūrėkit, - tarė Merė apsisukdama ir lėkdama
paskui berniukus. - Po visko tuoj pat parvesiu juos atgal.
Merei grįžus į gatvę, buvo prisirinkę dar daugiau žmo­
nių. Vaikai sudarė vidinį žiedą arčiausiai Alfredo, už vaikų di­
desniu žiedu sustojo suaugusieji. Merė pažino žmones, kurie
lankydavosi bakalėjos krautuvėje 2-ajame aveniu. Pažino ber­
niuką ir jo tėvą iš 28-osios gatvės. Alfredas rėkė jiems visiems,
kad pasitrauktų atgal, toliau, dar toliau ir galop, kai nuspren­
dė, kad visi pakankamai toli, atsitūpė prie dėžės su cilindro
pavidalo paketais, nedideliais skrituliais ir raketomis su pa­
degamosiomis virvelėmis, nukarusiomis it uodegos, ir atrinko
ką reikia. Nespėjus Merei įspėti, kad būtų atsargus, jis uždegė
degtuką į akmenį ir pasitraukė atatupstas iškeltomis rankomis,
tarsi laukiantys žmonės būtų gyvulių banda, kuri gali imti pa­
niškai bėgti.
- Kas atsitiko? - paklausė vyresnysis Borielų berniukas,
kai miniai bežiūrint ugnelė paslinko pirmosios raketos virvele
ir šnypšdama užgeso.
- Brokuota! - sušuko kitas berniukas. - Mėginkit kitą!
Alfredas išrinko kitą, bet viskas pasikartojo. Keletas vyrų
žengtelėjo į priekį pasitarti, minia ėmė nenustygti ir vaikščioti
šen ir ten.
- Gerai! - netrukus sušuko Alfredas. - Problema išspręsta.
Jis vėl paliepė visiems atsitraukti, vėl sušuko visiems sau­
gotis ir po trečio mėginimo, kai prikišo degtuką prie virvelės,
mažas ugnies kamuoliukas akimirksniu prarijo ploną virvutę,
o tada raketa pašėlusiai spiegdama pakilo į dangų virš 3-iojo
aveniu daugiabučių, akimirką nubrėžė lanką vakarų kryptimi.

88
Ji susprogo į raudonas, baltas ir mėlynas dalis aukštai žiūro­
vams virš galvų ir atrodė, kad aprėpė visą Manhatano salą.
Žiūrovai apšviestais veidais suakmenėjo, vaikai stovėjo išsižio­
ję ir ateinantį pusvalandį, kol užgeso paskutinis įtaisas, Merė
didžiavosi Alfredu, kad jis tai padarė dėl jų visų, ir prisiminė,
kodėl jį myli.
Po fejerverkų jis tris savaites elgėsi deramai. Nedirbo, bet
barų vengė, o kartais išvirdavo vakarienę ir nupirkdavo Merei
laikraštį, ilgai vaikščiodavo. Atėjus žiniai, kad jai teks vykti į
Austrių įlanką anksčiau negu planuota, nes nuolatinės virėjos
anūkas per anksti atėjo į šį pasaulį, jis elgėsi taip, tarsi ji būtų
pamelavusi, tarsi ji šitai tik prasimanė, kad nuo jo ištrūktų.
Taigi jis pradingo, o kai parsirado namo prieš pat ateinant lai­
kui atsisveikinti, ji prasprūdo pro jį ir išlėkė į gatvę. Merė ne­
norėjo į jį žiūrėti. Nenorėjo girdėti savęs sakant visa, ką žinojo
turėsianti jam iškloti.
Visi likę jo žaislai - dviejų žaislinių puodelių ir lėkščių
rinkinys mergaitėms, porcelianinė katė, viena akimi mėlyna,
kita ruda, stiklo rutuliukai, šaškių rinkinys, dešimt žaislinių
kareivėlių nenudažytais veidais - pastarąjį pusmetį gulėjo dė­
žėje jų miegamojo kampe. Prieš išvykdama į Austrių įlanką
Merė visą dėžę paliko prie Borielų durų.

Ji prisiminė tai tyliame Šiauriniame Brolyje, kai žengė šlapiu

smėliu aplipusiomis basomis kojomis, su draugiją palaikančiu
didžiuoju baltuoju garniu, vandeniui laižant sijono padurkus,
ir jai atrodė, kad visa tai vyko labai seniai, ne prieš dvejus me­
tus, o gerokai anksčiau. Kivirčai su Alfredu tą karštą 1906 me­
tų pavasarį ir vasarą, lakstymas laiptais aukštyn žemyn prakai­
tui žliaugiant upeliais tarp krūtų - viskas atrodė kaip karštinė,

189
kuri dabar prasidėjo, tik dabar Merė pati atsidūrė tarp daugy­
bės ligonių, kuriuos kadaise slaugė, ir stulbo, kad jos oda vėsi,
glumo, kad visa taip nyku, nes nenuspalvinta karščio, ir kad
džiaugsmas staiga nevirsta įsiūčiu. Visa ko centre, lyg koks lei­
tmotyvas, skambantis žemu registru, melodijai vinguriuojant
ir sukantis aplink jį, vyravo faktas, kad jinai jį myli. Mylėjo jį
nuo tada, kai jai buvo septyniolika, ir net tada, kai jai norėjosi
paimti keptuvę ir ja vožti, net tą kartą, kai ji iš tikro paėmė
keptuvę ir jam vožė, jinai jį mylėjo. Viskas būtų lengviau, jeigu
jo nemylėtų.

Vakarą prieš Alfredo apsilankymą Merė atsitempė vonią iš vo­

ratinkliais aptraukto savo lūšnelės kampo į kambario vidurį.
Drėgna pašluoste išvalė dulkes viduje, tada virdulys po virdu­
lio pylė į ją verdantį vandenį, kol iki pusės užpildė. Norėdama
išsimaudyti dažniausiai eidavo į ligoninę - ten buvo vonios
su karštu ir šaltu vandeniu iš čiaupo, - bet dabar nenorėjo,
kad kas nors ją matytų, klausinėtų ar skubintų. Paruošė mui­
lą, dantų miltelius, šiūruoklę, šampūną; jai įlipus ir atsisėdus
vanduo plūstelėjo į kraštus, persiliejo per viršų ir upeliais nu­
tekėjo prie durų.
Merė prausėsi. Užspaudusi pirštais nosį panardino galvą
po vandeniu, paskui pirštų galiukais įtrynė šampūną į viršu­
galvį. Dar kartą paniro šampūną išskalauti. Išsimuilavo kaklą,
ilgas rankas, kojas pakeldama iš vandens pirma vieną ištiestą
koją, paskui antrą. Greitai atsistojusi išsimuilavo krūtis, pilvą,
šlaunis, tarpukojį, tada vėl pasinėrė į jaukią vandens šilumą ir
nusistebėjo, kodėl dažniau neatlieka šio ritualo.
Ji mirko ir galvojo, kaip laikytis jį pasitinkant. Jis nedo­
vanotinai retai su ja palaikė ryšį. Jeigu nuo žmonių būtų buvęs

190
izoliuotas Alfredas, ji siųstų jam daiktus, kurių labiausiai trūktų.
Būtų stengusis jį pamatyti, net jeigu jai būtų sakoma, kad lan­
kytojai pas jį neįleidžiami. Bet ne Alfredas buvo atvežtas į salą,
tad kokia prasmė sakyti, ką ji būtų dariusi ir ką turėjo daryti
jis; iškloti ilgą nuoskaudų sąrašą, kai jis pagaliau rytoj atvyksta?
Gal jis keičia gyvenimo būdą... Prieš mirtį tetulė Keitė sakė, kad
Alfredas nenaudėlis, bet žavingiausias, gražiausias nenaudėlis,
kurį ji matė per savo gyvenimą, ir Merė žinojo, kad jis jai patin­
ka, nes kaskart, kai jis užsukdavo jos kur nors nusivesti, tetulė
pasodindavo jį, pavaišindavo troškiniu ir šlakeliu viskio, jeigujo
turėdavo. Vėliau Keitė eidavo po savo butą ir rodydavo, kokius
daiktus Merė galės pasiimti ištekėjusi. Jos laikrodį ant lentynos.
Jos pagalves nėriniuotais apvadais. „Jeigu manęs nebebus, - tarė
ji, - viską surašiau Padžiui. Užrašiau: „Merės vestuvių dieną“, o
toliau - sąrašas daiktų, kurie atiteks tau.“
Merė užsitraukė per galvą švarų chalatą, paėmė nuo len­
tynos stiklainį ir tol sėmė iš vonios vandenį, kol ji tapo pakan­
kamai lengva nutempti iki durų ir ten išpilti. Ji klausėsi, kaip
vanduo bėga vieninteliu laipteliu ant žolės, į Džono Keino naš­
laites ir didžiuosius žioveinius. Ryte jam nereikės jų laistyti.
Tada ėmė šukuoti ir pirštais skirti sulipusius plaukus.
Suktukų neturėjo, todėl apsukdavo kiekvieną sruogą aplink
pirštą ir prismeigdavo prie viršugalvio. Smeigtukų teturėjo tu­
ziną, o jos plaukai buvo tankūs ir ilgi, tad ji du kartus jų pri­
stigo ir turėjo pradėti iš naujo, geriau apskaičiuodama sruogų
dydį. Jis tikriausiai bemat pastebės, kaip jos stengtasi. Jis ją
pažinojo taip gerai, kad turės suprasti, jog plaukai jai susigar-
banojo ne per naktį. Nors galbūt jis niekada to nepastebėdavo.
Ji suskaičiavo, kiek metų praėjo nuo jų pažinties: beveik
dvidešimt penkeri. Dvejais mažiau, negu ji išbuvo Amerikoje.

191
Kai ji pirmą kartą jį pamatė, pati dirbo Motų šeimoje; nors
skalbėja, truputį dirbo ir indų plovykloje - virėjos padėjėja.
Taip buvo susitarta agentūroje. Jeigu ji kada norės būti nusam­
dyta virėja, privalės turėti patirties. Ji ruošė pupeles, kai išgir­
do durų skambutį. Kur tarnaitė? Nusišluostė rankas ir eidama
koridoriumi pro siaurą stiklo juostelę storose ąžuolinėse du­
ryse įžiūrėjo vyro ranką ir šlaunį. Jeigu ne tas durų skambutis,
namuose nebūtų buvę nė garso. Tą dieną jokių svečių nebuvo
laukiama.
- Atvežiau anglių, - tarė vyras, jai atidarius duris.
Šalia jo ant laiptelio stovėjo didelis krepšys, paties dra­
bužiai buvo nukloti anglių dulkėmis. Purvo dėmė ant kaktos
sutapo su juodais kaip anglis plaukais.
- Čia priekinės durys, - įnirtingai sušnabždėjo ji jam,
greitai žengtelėjo laukan ir uždarė duris. - Ar į kitus namus
anglis irgi pristatai per priekines duris?
Ji žvilgtelėjo pro durų stiklo juostą, ar niekas neateina.
- Paprastai pristatau krautuvėms ir įstaigoms, - atsakė
jis. - Aš pavaduoju kitą.
Rodės, jis nepastebėjo Merės reakcijos ir nesiruošė pakel­
ti savo krepšio ir pasitraukti. Jis susidėjo rankas ant krūtinės ir
atsirėmė į geležinį turėklą palei tris plačius laiptelius, vedan­
čius prie durų.
- Tai kas tu tuomet - auklė?
- Ne, - atsakė Merė.
Jo skruostikauliai buvo aukšti, ir jis jai priminė vilką. Be
to, žandikaulis buvo vyriškas, kaklas apaugęs juodais šeriais.
Pirmame tetulės Keitės namo aukšte gyveno šešiolikmetis ber­
niukas, kuris, rodės, visą laiką mušinėdavo kamuolį, kai Merė
įeidavo į namą ar iš jo išeidavo. Retkarčiais jis pabelsdavo į

192
jų duris. Merę jis domino nė kiek ne daugiau negu koks kitas
Pragaro virtuvės" berniukas. Iš dyko buvimo ji galėjo su juo
pasišnekėti, bet kai jis pamėgino pabučiuoti ją pirmo aukšto
vestibiulyje, Merė nuo jo išsisuko ir ėmė juoktis. Dabar jis mu-
šinėdavo kamuolį priešais kitą pastatą.
- Skalbėja?
Merė linktelėjo galvą ir paslėpė rankas už nugaros. Merei
jis pasirodė mažiausiai dvidešimt penkerių, ir kol abu laukė,
kada kitas prašneks, ji pastebėjo, kad jo kakle vos pastebimai
tvinkčioja gysla.
- Alfredas, - prisistatė jis, ištiesdamas ranką. Merė pas­
kubomis ją paspaudė ir pamatė ant savo delno jo paliktas juo­
das dulkes. - O tu esi Merė.
- Iš kur žinai?
- Visos airių merginos yra Merės. Visos iki vienos. Pri­
siekiu Dievu.
- A... - tarė Merė ir jos žvilgsnis vėl nukrypo į tvinkčio­
jančią kaklo gyslą. Jai norėjosi paspausti ją nykščiu, pajusti,
kaip pulsuoja kraujas. Gatvėje jo paliktas arklys, matyt, buvo
piktas padaras. Jis puldinėjo pirmyn ir atgal, nekantriai trypė,
tad anglių krūva vežime ėmė slinkti ir keli gabalai nukrito į
gatvę. Ko gero, arklys suprato, kad jo šeimininkas pabeldė ne
į tas duris. Ėjo kovas, vėlokas metas anglims užsisakyti, bet
šeima jų beveik nebeturėjo ir baiminosi šaltų naktų, kokių gali
pasitaikyti kovui baigiantis ir net balandį.
- Neliepsi man netarti Dievo vardo be reikalo?
- Ką? - paklausė Merė ir pajuto, kad jai reikia pasipurtyti
ir pabusti. - Kas tu esi?

Hells Kitchen - Niujorko rajonas, anksčiau garsėjęs dideliu nusikalstamumu.

193
 Jai pasirodė, kad kai kuriuose žodžiuose girdi akcentą,
bet nesuprato kokį.
- Grynas amerikietis, - atsakė jis ir plačiai išskėtė rankas.
Po kiekvieno jo judesio juodų dulkių debesėlis nusileisdavo
ant pakopos, ant kurios juodu stovėjo. Jis nuleido rankas.
- Vokietis, bet gyvenu čia nuo šešerių.
- O kiek tau metų?
- Daug klausinėji.
Jį truputį ėmė juokas.
- Dvidešimt dveji. O tau?
- Septyniolika.
Tą dieną jis pažiūrėjo į Merę skaisčiai žaliomis akimis.
Blakstienos tokios pat juodos kaip tos anglys jo krepšyje. Va­
landėlę Merei buvo nė motais, kad kas nors ateis koridoriumi
ir pastebės juos pro durų stiklą. Jo darbiniai marškiniai buvo
atsegti iki pat viršaus, o apatinių marškinių apykaklė buvo pa­
juodusi nuo suodžių. Kai vakare jis nusivilks drabužius, kai
kurių jo kūno vietų bus neįmanoma švariai nušveisti, o kitos
bus baltutėlės.
- Tai kurios durys?
Merė parodė į tarnų įėjimą, pro kurį taip pat buvo pri­
statomos prekės, ypač nešvarios, tokios kaip anglys, ar tokios,
kurios gali varvėti ar dvokti, apskritai bet kokie daiktai, apie
kuriuos šeima mieliau nebūtų žinojusi. Tuoj už tarnų durų bu­
vo įrengtas latakas - kiekvienas anglių išvežiotojas žinojo, kad
juo galima nuleisti tuos juodus akmenis į rūsį.
- Jie nori žinoti, kad jų lovos šiltos, apatiniai švarūs, bet
nenori žinoti, kas tuo pasirūpina, - tarė Merė.
Alfredas kilstelėjo vieną antakį.

194
 - Kalbi įžūliai.
Merė pati nežinojo, kodėl pasakė tai balsu, bet dabar, kai
pasakė, nebegalėjo savo žodžių išsižadėti. Ji nesitikėjo prie­
kaišto, juolab iš žmogaus, palikusio anglių pėdsaką, kurį kaž­
kam teks nušluoti. Net ne nušluoti, pataisė save Merė, prisimi­
nusi, kad anglių dulkės šluojamos viską tėplioja ir pasklinda
plačiau. Tikriausiai jai teks prisipilti kibirą vandens ir jį atsi­
tempus dulkes nuplauti. Koks bjaurus darbas tai bus, juolab
tokiame šaltyje. Merei įgriso vaikščioti šlapiomis šaltomis ran­
komis tokiu šlapiu šaltu oru.
- Įžūliai pasielgei, paskambindamas į šias duris, - atkirto
Merė. - Tu pagalvok: ar kokiai nors šeimai anglys pristatomos
per priekines duris?
Alfredas patraukė pečiais, bet Merė pastebėjo, kad odą
virš apykaklės išmuša dėmės.
- Jau sakiau: aš pavaduoju kitą.
Merė pasilenkė virš turėklo ir parodė į duris beveik namo
šono gale. Jai pasilenkus, jis irgi pasilenkė, norėdamas pama­
tyti tai, ką mato ji, ir Merė pajuto, kaip šiurkštus jo marškinių
audeklas paliečia ploną jos medvilninės palaidinukės nugarą.
Ji pajuto kūną po tais marškiniais - tvirtą, raumeningą.
- Štai ten, - tarė ji, o žvilgtelėjusi į jį per petį suprato, kad
jis visiškai nežiūri į tas duris.
Merė nerimavo dėl to, kad ėriuko kraują nusišluostė į pri­
juostę, dėl dvylikos porų pono Moto marškinių, kuriuos reikės
užmerkti, išskalbti, išskalauti, išdžiovinti, išlyginti ir pakabin­
ti, ir dėl jo, šio suaugusio vyro, kuris šaltą drėgną dieną, rodės,
spinduliuoja šilumą nelyginant šaligatvio plokštė vasarą gero­
kai po saulėlydžio.

195
 Vis su ta pačia šypsenėle jis suėmė abi anglių krepšio ran­
kenas, pakėlė, atkišdamas į priekį klubus, ir pasuko prie toli­
mųjų durų.
- Iki pasimatymo, panele! - šūktelėjo jis.
Už sandariai uždarytų durų Merė klausėsi, kaip kieti
akmens anglių gabalai slysta metaline latako gerkle, kaip di­
delis jo semtuvas gurgžda, be paliovos bedamas į anglių krūvą
vežime.

Šeštadienio rytas buvo apsiniaukęs, debesys grasino audra. Pa­

budusi ir užuodusi ore lietų, ji paliepė sau nenusiminti, jeigu
jis neatvyks. Keltai neplaukios, jeigu upė bus pernelyg audrin­
ga, ir jis nebus dėl to kaltas. Bet išėjus laukan pažiūrėti, ar per
rūką pamatys prieplauką, jai pasirodė, kad viskas vyksta kaip
įprastai. Džonas Keinas išniro iš rūko ant tako Merei prieš pat
nosį su uždengta lėkšte rankoje.
- Viskas gerai? - paklausė jis, įsmeigęs akis į neįprastą jos
šukuoseną.
- Gerai.
Ji paėmė lėkštę, žvilgtelėjo po dangčiu ir atsiduso. Po pus­
trečių metų nedaug trūko, kad ji prikultų žmogų dėl kiaušinie­
nės su šonine.
- Ar keltai plaukioja pagal tvarkaraštį?
- Taip, - atsakė Džonas statydamas koją. - Kodėl klausi?
Ko nors lauki? To advokato?
- Esi smalsiausias žmogus, kurį sutikau savo gyvenime.
- Savo vyriškio?
- Vadinu jį kitaip, bet taip.
- Beje, koks čia vardas - Alfredas? Kokia jo pavardė?
- Brihofas. Jis vokietis.

196
 - Iš kurios Vokietijos dalies?
- Džonai, ar šiandien turi kokio darbo? Tau mokama už
darbą ar už svečiavimąsi?
- Man tik patinka kai ką žinoti.
- O kam nepatinka? Bet ne visi mano, kad klausti dera.
- Ne visi, tai tiesa. Paimkim, pavyzdžiui, tave. Tu manęs
beveik nieko neklausi.
- Gerai, papasakok man ką nors apie save.
Bet Džonas tik patraukė pečiais ir nuėjo atgal į ligoninę.

Merė jį pamatė keltui dar nepriplaukus. Pamatė tamsią jo gal­

vą, siūbuojančią bangų ritmu. Pamatė, kaip jis nušoka iš kelto
ant prieplaukos nesilaikydamas turėklo. Pamatė, kaip jis kažką
sako kelto kapitonui, o paskui abu vyrai pasisuka veidu į jos
lūšnelę. Ji pakėlė ranką ir pamojo.
Juodu pasuko vienas prie kito. Kai susitiko ant tako, jis
pasilenkė jos pabučiuoti, bet ji liepė jam palaukti - dar ne da­
bar, ji pasakys - kada. Jis taip gerai atrodė, toks jaunas ir toks
sveikas. Dantys švarūs ir balti. Kaklas glotniai nuskustas, nė
menkiausio įpjovimo. Aukštas. Ėjo lengvai, kaip vyras, kuris
gerai valgo, yra švariai apsiprausęs, kvėpuoja visais plaučiais
ir kasdien gauna fizinio krūvio. Tai štai kokia ji atrodo ligoni­
nės pacientams. Tokią šviesią jie matydavo Merę, kai sėdėda­
vo susisupę į antklodes ant ligoninės suolų ir spoksodavo į ją,
stengdamiesi prisiminti, ką reiškia būti kuo gyviausiam. Merė
ir Alfredas nebebuvo tokie jauni kaip kadaise, bet neblogos
būklės, toli gražu. Ji parodė jam ligoninės pastatą, koplyčią,
anglių sandėlį, vyrų miegamuosius, lavoninę, slaugytojų patal­
pas, gydytojų patalpas, švyturį, moterų miegamuosius, arkli­
des, sandėliukus ir savo lūšnelę - ją pažadėjo aprodyti vėliau.

197
Merė nusivedė jį specialiai jai pravalytu Džono Keino taku į
pakrantę, prie savo sniego baltumo didžiojo garnio. Suradę
drėgną rąstą ant jo atsisėdo ir ji parodė jam Bronksą kairėje,
Pietinį Brolį ir Raikerso salą iš dešinės. Dešiniau buvo Asto-
rija\ jiems už nugaros, aišku, Manhatanas. Ji paklausė, ar jis
tokią vaizdavosi Šiaurinio Brolio salą.
- Ne, - atsakė jis. - Čia visko daugiau, negu maniau. Pa­
našu į atskirą kaimą. Vis dėlto...
- Vis dėlto kas?
- Ji vis dar tuščia. Kur visi pasidėjo?
- Čia ligoniai. Diduma jų mirs. Kiti čia dirba ir vakare
grįžta namo.
Merė laukė, kada jis vėl mėgins ją pabučiuoti, bet ta aki­
mirka, matyt, jau praėjo. Dabar jis atrodė niūresnis, paniręs
į savo mintis, ir ji nuogąstavo, kad jis gailisi atvykęs ir dabar
sugalvojo dingstį grįžti.
- Kaip reikalai ledo vežiojimo bendrovėje?
Jis, rodės, jos negirdi.
- Kas tau trukdo vieną dieną sėsti į keltą ir išplaukti? Pra­
dingti? Argi negalėtum dirbti kita pavarde?
- Pradėkim nuo apsaugininkų. Paskui - kelto kapitonas.
Jis tik vienas, be to, mane pažįsta.
- Galėtum pasislėpti. Nutaikytum akimirką, kai jis nežiū­
ri, pasislėptum kelte po suolu, o atplaukus į kitą krantą išsėlin­
tum, kai jis bus kuo nors užsiėmęs.
- Matei, koks mažas tas keltas. Be to, jis plaukioja tik ta­
da, kai būna ką plukdyti. Manai, man pavyktų?
Alfredas tylėdamas apie kažką mąstė.

Kvinso rajono Niujorke dalis.

198
 - Be to, nenoriu dirbti svetima pavarde. Nesu padariusi
nieko bloga. Man turėtų būti leidžiama dirbti savo pavarde.
Ponas O’Nilas sako, kad daro pažangą ir...
- Mere...
- ...esama tokių, kurie padarė tai, kuo esu kaltinama, bet
jie gyvena laisvi...
- Turiu tau kai ką pasakyti.
Alfredas priėjo prie vandens, paėmė akmenuką ir metė.
Tai štai kas, pamanė Merė. Štai kas privertė jį važiuoti į
miesto pakraštį, paskui plaukti per Pragaro vartus su ja pasi­
matyti. Alfredas stovėjo nugara į ją, ji toliau tylėjo. Lengviau
nebus, jei ji traukte trauks iš jo žodžius.
- Norėjau pasakyti tau, kai buvai laikoma tame viešbu­
tyje, bet man neleido su tavim pasimatyti, o teisme nenorėjau
tau sakyti, nes bijojau, kad iškelsi sceną ir sau pakenksi, taigi
iš tikrųjų geriau šitaip, kai mudu vieni. Manau, kad taip ge­
riausia.
- Kodėl aš turėčiau iškelti sceną?
Kad ir kas tai būtų, ji nekels triukšmo šioje vietoje, vie­
nintelėje ramioje vietoje, kurią aptiko šioje saloje.
- Tavęs nėra Niujorke jau daugiau kaip dveji metai...
Merė susiėmė galvą, įrėmė smakrą į kelius. Ji žinojo. Vel­
niai rautų, ji puikiai žinojo. Ji žinojo, bet nežinojo tai žinanti.
- Be to, visoje spaudoje rašoma, kad tavęs niekada nepa­
leis iš šios salos.
Merė atsistojo nuo rąsto, nusišluostė sijono sėdynę ir pa­
traukė taku. Jis greitai keliais žingsniais pasivijo ją ir sugriebė
už rankos.
- Aš tau sakiau: neišgalėjau nuomotis butuką 33-iojoje
gatvėje, todėl išsinuomojau lovą pas Mynius.

199
 - Ak, taip! Laimingieji Myniai ir jų sūnus Samuelis, ku­
riam nori rodyti gerą pavyzdį.
- Kuriam rodyti gerą pavyzdį mane privertė ponia Myni.
Kai pragyvenau ten savaitę, ji pasakė, kad galėsiu likti, tik tu­
rėsiu liautis gerti.
- Bet tu vis dar tenai.
- Gydžiausi pagal Openheimerio* metodą. Vis dar gy­
dausi. Jos vyras gydėsi ir jam pavyko, todėl ji pamanė, kad
man irgi pavyks.
- Tas metodas - apgaulė. Visi tai žino. Gydytojai ima iš
tavęs pinigus, o tu geri chininą, kol tau pasidaro taip bloga,
kad nebegali išgerti nė gurkšnelio, o tada tave išgydo liepdami
negerti. Tą dieną, kai nustoji gerti chininą, tas metodas nebe­
padeda. Tas vyras vis dar negeria?
- Tas vyras mirė.
Merė atsitūpė ant tako, pirštų galiukais atsirėmė į žemę,
kad neprarastų pusiausvyros. Tai štai kas. Vos nenusišypsojo.
Jau Niujorke Merė pajuto, kad kažkas tarp jųdviejų ne taip, bet
nežinojo, kaip tai įvardinti. Dabar žinojo. Alfredas liko stovėti.
- Kada jis mirė?
- Maždaug prieš penkerius metus.
Merė pajuto, kaip jai susuka skrandį.
- Sakei, Myniai galbūt leis man pagyventi su tavim, kol
susirasim nuosavą būstą. Sakei, kad jų paklausi. Kalbėdamas
apie tą šeimą sakei „jie“, ir aš pamaniau, kad turi galvoje vyrą
ir žmoną.

* Isaac Oppenheimer (1835-1922) gydė nuo alkoholio, opiumo, kokaino ir

morfijaus priklausomybių. Pacientai kas tris valandas turėdavo gerti beveik bes­
konį skystį.

200
 - Norėjau, kad taip manytum.
- Kodėl?
- Aš...
Alfredas atsišliejo į medį.
- ...aš tik ketinau paaiškinti viską vėliau, kai aplink nebus
visų tų žmonių. Gal maniau, kad išeisiu iš Mynių tą popietę,
kai tave paleis, ir mes vėl susirasime kur gyventi. Buvau neap­
sisprendęs. Dar ir dabar neapsisprendęs. Liza ne tokia stipri
kaip tu. Turėčiau kalbėti apie tai labai atsargiai.
- O dabar tu apsisprendei.
- Aš neturėjau kitos išeities! Už mane nusprendė tie tei­
sėjai! Ką man daryti, Mere? Gyventi kaip vienuoliui visą likusį
gyvenimą? Žinai, kad tave myliu. Dievas paliudys - iki šios
dienos nesu sutikęs kitos tokios kaip tu, bet aš maniau, kad
mes kai ką supratom vienas apie kitą. Ir dar yra tas berniukas.
Jis geras vaikis, protingas. Jis...
Merė iškėlė ranką.
- Man nusispjauti ant to berniuko ir ant tos gležnosios
Lizos.
Jai knietėjo skelti antausį, bet jam bus skaudžiau, jeigu
ji elgsis atsainiai. Ji juto, kaip kilnojasi krūtinė, kaip pulsuoja
kraujas visai po oda, bet, užuot paėmusi kokį pagalį ir jį aptal­
žiusi, užuot paleidusi ilgiausią tiradą, jau skambančią galvoje,
ji tiesiog nuėjo. Tako viršuje, ten, kur Džonui teko klūpomis
dalgiu iškirsti gervuoges ir erškėčius, ji atsigręžė.
- Turiu vienintelį klausimą ir noriu, kad pasakytum man
tiesą.
Ji neverks. Ji neleis balsui drebėti.
- Maldavau, kad mestum gerti. Tempdavau tave tais laip­
tais į patį viršų. Duodavau tau pinigų, kai negalėdavai dirbti.

201
Nuskusdavau tave. Kirpdavau tau plaukus. Ar žinai, kaip gra­
žiai būtume gyvenę, jei nebūtum gėręs? Prisimeni, kokie gra­
žūs būdavo tie laikotarpiai, kai tu negerdavai? Ar prisimeni?
- Prisimenu. Žinoma, prisimenu.
Jis žengtelėjo prie jos, ji pasitraukė atatupsta.
- Tai kodėl, kai tavęs paprašė Liza Myni, tu nieko nelauk­
damas nuėjai tiesiai j gydytojo kabinetą prašyti, kad būtum
gydomas Openheimerio metodu?
Merė pajuto, kad smeigtukais prisegtos garbanos sprūsta
iš kuodo, į kurį buvo jas susukusi. Juto, kokia skysta ir apgailė­
tina kiekviena ant veido krintanti garbanėlė.
- Nežinau. Užtat žinau, kad myliu tave, Mere. Taip, kaip
visada mylėjau. Ir aš niekados negalėčiau mylėti jos taip, kaip
myliu tave.
- Gali mylėti ją kiek tik tau patinka, Alfredai.
- Palauk!
Alfredas sugriebė ją už alkūnės, ir ji atsisuko į jį pasiruo­
šusi muštis, jei jis bent kiek arčiau prieis.
- Yra dar kai kas.
-Kas?
- Kol nepasakiau, žinok, kad tai dėl to berniuko. Jis dar
mažas ir...
Merė nusijuokė, atlošė galvą ir ėmė juoktis. Juokėsi iš
paukščių, iš medžių viršūnių, iš bangų, iš įnirtingų, audringų
Pragaro vartų, iš rūko sirenos kauksmo tolumoje, iš prisimi­
nimo, kaip Džonas Reinas skuba su lėkšte pas ją, iš gydytojų,
iš slaugytojų, iš jų mėgintuvėlių ir stiklinių indelių. Juokėsi iš
savo pačios kvailumo ir iš kvailumo visų mulkių, dirbančių,
gyvenančių ir kvėpuojančių Manhatane. Juokėsi iš savęs, nes
kažkada gailėjosi iš jo išvykusi.

202
 - Tu jai pasipiršai.
- Ir ji sutiko.

Jam išvykus, Merė kurį laiką stebėjo, kaip keltas tolsta nuo
prieplaukos ir nupūškuoja į vakarus, tada grįžo į savo vietelę
prie vandens. Jos sniego baltumo didysis garnys nepasirodė,
kol ten buvo Alfredas, o dabar tūnojo pasislėpęs. Ji apglėbė
savo kelius ir pajuto, kaip tuštuma tvyro ten, iš kur neseniai
veržėsi juokas. Jeigu jo žodžiuose ir būta kažko juokingo, da­
bar nebejuokino.
Netrukus ji susigriebė, kad temsta ir kad vėl pradeda lyti.
Lietaus lašai suplūkė birų smėlį palei kranto medžius. Paskui
lietus taip įsismarkavo, kad nuo jo lašų vandens paviršius šoki­
nėjo ir putojo. Jeigu jo keltas dar nepasiekė kito kranto, vylėsi
ji, gal ši įpykusi stichija jį užlies ir nuskandins. Paskui vylėsi,
kad taip nenutiks.
Vėlai, seniai po vakarienės, seniai po to, kai salą apgaubė
tamsa, ji pamatė elektrinių žibintuvėlių šviesas, besiartinan­
čias iš nedidelio miškelio, skiriančio ją nuo ligoninės. Džono
išvalytame take išgirdo balsus.
Dvi slaugytojos prie jos prisiartino, išskleidė virš jos skė­
čius ir nusivedė atgal.
- Ką tu sau galvoji, Mere? - paklausė viena. - Ką čia iš­
darinėji?
- Tu susirgsi, - tarstelėjo kita.

203
 13

- Kaip laikaisi, Mere? - paklausė ponas O’Nilas.

1910 metų vasario 4-ąją įvyko antras jų susitikimas akis
į akį po nuviliančio teismo praėjusią vasarą. Oras buvo ne­
įprastai šiltas šiam metų laikui, todėl, užuot susitikus Merės
lūšnelėje ar viename iš susitikimams skirtų ligoninės kamba­
rių, ponas O’Nilas pasiūlė jiems atsisėsti prie kurio nors naujo
iškylų stalo šalia tuberkuliozės korpuso ir pakvėpuoti grynu
oru. Iki šiol Merė nebuvo mačiusi, kad bent vienas būtų nau­
dojęsis naujaisiais stalais, taip ji ir pasakė ponui O’Nilui.
- Dar geriau, - atsakė jis. - Būsim pirmi.
Jis norėjo, kad ji būtų lauke, kai praneš naujieną. Norė­
jo, kad ji galėtų iš džiaugsmo šaukti ir šokti. Jis norėjo, kad ji
galėtų švęsti jiedviem būnant kuo geriausiai matomiems pro
langus, matomiems visų tų akių už langų, stebinčių, mėginan­
čių atspėti, kas vyksta. Jos byla buvo ilgiausia, prie kurios jam
buvo tekę kada nors dirbti, tad namie žmona savaitgaliui jau
pasikvietė draugų išgerti šampano į jo sveikatą.
Fransis O’Nilas nusprendė, kad iš visų jo gyvenime sutik­
tų moterų Merę Melon suprasti sunkiausia. Kai pastarąjį kar­
tą ją aplankė prieš pat Kalėdas, jai pasakė, kad esama vilties,
daugiau vilties negu kada nors anksčiau. Naujasis sveikatos

204
komisaras pradės tarnybą šių metų pradžioje; jis jau viešai pa­
reiškė užjaučiąs Merę dėl sunkios jos padėties.
- Veikiausiai jis paleis tave pradėjęs eiti pareigas, - pasa­
kė Merei ponas O’Nilas.
Jis įsivaizdavo, kad jai tai bus kalėdinė dovana, vilties la­
šas, kuris Merę šildys per visą šventinį laikotarpį, bet atrodė,
kad naujiena jos visiškai nesujaudino. Keletas ligoninės gydy­
tojų užsiminė, esą po vasaros ji tarsi kiek apsiramino. Anksčiau
ji visuomet stengdavosi atrodyti tvarkinga ir ori, išsakydavo
savo nuomonę ponui O’Nilui visais klausimais, tiek susijusiais
su jos atveju, tiek ir neturinčiais su juo nieko bendra, dabar ji
atrodė prislėgta, išvargusi. Jos plaukai buvo nešvarūs, driko iš
kuodo. Palaidinukės apykaklė prarado stangrumą. Lūpos taip
suskeldėjo, kad jis matė, kur jos įtrūko, kraujavo, paskui užsi­
traukė ir suskilo iš naujo.
- Pasižiūrėsim, - teatsakė tada Merė.
Atrodė, kad jai įdomiau atneštas maistas, suvyniotas į pa­
ketėlius, panašius į kalėdines dovanas. Rūkytas kumpis, sūris,
karamelizuoti graikiniai riešutai, vyšnios šokolade, kalėdiniai
sausainiai. Ji atplėšė graikinių riešutų paketėlį, kad juodu galė­
tų valgyti per tą pašnekesį, bet jis nenorėjo kišti pirštų į dėžu­
tę, kurioje pabuvojo jos pirštai, tad pasakė jai, kad jo skrandis
nevirškina graikinių riešutų.
- Atidaryti vyšnias?
Bet jis atsisakė, girdi, pavalgęs prieš pat išvykdamas iš
miesto, ir ji žvilgsniu jam leido suprasti tokią dingstį jau gir­
dėjusi anksčiau.
Tada jos nuotaiką jis aiškinosi bendru vangumu, kurį
žmonės junta ateinant Kalėdoms, ir priminė sau, kad vienam

205
būti per šventes sunku, o jai dar sunkiau. Bet dabar, gražią
vasario dieną, ore juntamai dvelkiant pavasariu, jis atvyko jos
aplankyti su daugiau naujienų, o ji atrodė nė kiek ne labiau
susidomėjusi negu anksčiau.
- Paskirtas sveikatos komisaras Lederlis, - jiems atsisė­
dus pranešė jis.
- Kas?
- Naujasis komisaras Lederlis, kurį minėjau, kai matėmės
praėjusį kartą.
- Taip. Taip, žinoma.
- Ir dar vienas dalykas, apie kurį kalbėjomės - ne vien
mudu, bet daug kitų medikų, - yra: kiek ligos platintojų esa­
ma, Mere. Paaiškėjo, kad jų tikriausiai šimtai. Tūkstančiai. Ta­
vo atvejis vis dėlto nėra toks ypatingas, o tai gerai.
Merė susiraukė ir ėmė krapštinėti stalviršio medžio atplai­
šėlę.
- Mere... - jis palaukė, kol ji pažiūrėjo į jį, - jis nusprendė
tave paleisti. Popieriai jau sutvarkyti. Savaitei nesibaigus iš­
vyksi iš šios salos ir grįši namo.
Be šios naujienos, jis atnešė jai dar ir dovaną. Sumany­
mas kilo jo žmonai, o jam pritarus, ji tuoj pat nuėjo nupirkti
Merei, kurios niekada nebuvo mačiusi, ką nors spalvinga ir
gražaus, ką nors, ką didžiuodamasi galėtų nešioti kiekviena
moteris.
- Vyrai nesupranta, kad moterims reikia turėti kuo pasi­
puošti, - tarė ji, o jis patarė jai nueiti į tas pačias parduotuves,
kuriose pati lankydavosi, ir išleisti tiek pinigų, kiek išleistų
sau. Dabar jis ištraukė dovaną ir pastūmė ją per stalą prie Me­
rės. Ji pasidėjo ryšulėlį ant kelių, bet tik pažaidė su virvele ir
jo neatrišo.

206
 - Ką turit galvoje sakydamas, kad mano atvejis nėra ypa­
tingas? Vadinasi, medikai vis dar tiki, kad aš užkrėčiau šiltine
visus tuos žmones.
- Na... taip.
Juodu taip seniai gilinosi į jos atvejį, kad galėjo kalbėtis
atvirai. Ji buvo nė kiek ne mažiau protinga, negu tvirtino esanti.
- Tai tiesa, - tarė jis. - Esi ligos platintoja. Sunku su tuo
susitaikyti, bet veikiausiai turėjai laiko apie tai pagalvoti per
tuos trejus metus. Svarbiausia, kad tu dėl to nekalta.
- Bet aš virėjavau daugybei žmonių, kurie niekada ne­
susirgo. Per daugybę metų gaminau valgį šimtams žmonių. Ir
viso labo dvidešimt trys...
- Iš dalies yra ir tie dalykai - kaip liga prasideda ir pra­
eina. Be to, kai kurie žmonės turi jai imunitetą. Tai viena
priežasčių, kodėl esi laikoma čia - kad būtų ištirti tam tikri
su tavim susiję dėsningumai, bet tu neprivalai teikti jiems rei­
kalingų duomenų, ir Lederlis su tuo sutinka. Nevalia izoliuoti
visų žmonių, kurie platina šiltinę. Geriausia alternatyva šiuo
metu - paleisti tave su sąlyga, kad niekada nebesisamdysi vi­
rėja. Tu niekam nekeli grėsmės, jei tik nevirėjauji.
Merė atsiduso. Žinoma. Jis nuo pat pradžios ragino ją sa­
vo noru mesti virėjos darbą, atsisakyti vienos gyvensenos ir
pradėti kitą.
- Komisaras nuo pirmos dienos prieštaravo, kad būtum
izoliuota, ir per savo pažintis jau rado tau darbą skalbykloje.
Ji - Vašingtono aikštėje, prie pat parko.
Merė mintyse greitai šį tą apsvarstė. Pirmiausia teks ap­
sistoti pensione, kur gaus pastogę ir maitinimą, paskui turės
susirasti, su kuo drauge išsinuomoti kambarį. Skalbykla. Skal­
bėja. Laikas pradėjo eiti atgal.

207
 - Be to, kas trys mėnesiai turėsi registruotis Sveikatos de­
partamente, kad būtum stebima, duotum mėginius ir visa kita.
Tu nesi tokia vienintelė. Taip daroma su visais žinomais ligos
platintojais, kad būtų lengviau nustatyti kaltininką, jeigu kiltų
ligos protrūkis.
- Kaip ilgai? Turiu galvoje, turėsiu registruotis?
- Iki savo gyvenimo pabaigos, - atsakė ponas O’Nilas. -
Ar kol bus rastas būdas tave išgydyti. Ar kol skiepai taps įpras­
tu dalyku.
- Iki savo gyvenimo pabaigos, - pakartojo Merė. - Kas,
jeigu aš persikelsiu kitur?
- Turėsi pranešti Sveikatos departamentui, o paskui užsi­
registruoti ten, kur persikelsi. Galvoji išvykti iš Niujorko?
-Ne.
Ji išties apie tai negalvojo ir net nežinojo, kodėl to pa­
klausė.
- O Soperis? Ar turėsiu vėl su juo pasimatyti?
- Ne, - atsakė ponas O’Nilas.
Jis pasilenkė arčiau Merės, tarsi juodu būtų seni draugai,
pasakojantys vienas kitam naujienas.
- Jis mėgina parduoti savo memuarus, bet jam nesiseka.
Šypsena pranyko ponui O’Nilui iš veido pamačius Merės
išraišką. Merė nekentė to žmogaus labiau negu kurio nors kito,
kurį pažinojo per savo gyvenimą.
- Išvyniok dovaną, Mere.
Jis paplekšnojo per dėželę.
Ji atrišo kaspiną, atlenkė vyniojamąjį popierių ir pama­
tė skaisčiai žalią skraistę, pačią, gražiausią, kokią kada nors
mačiusi. Skraistės kraštai buvo išsiuvinėti ryškiai mėlynais
paukščiais. Merė apsigobė ja pečius ir įsivaizdavo, kaip ji turi

208
derėti prie raudonų jos plaukų. Prisiminė savo numylėtą mė­
lyną skrybėlę su šilkinėmis gėlėmis. Kur ji galiausiai atsidūrė?
Įsivaizdavo ją kabančią Džordžo Soperio kabinete - viso jo gy­
venimo darbo atminimo ženklą.
Ponas O’Nilas laukė, kol Merė prašneks, ir ji suprato, kad
jis nori išgirsti iš jos daugiau, kad ji šokinėtų aukštyn žemyn
ir jaustųsi laiminga, bet ji neįstengė kalbėti, nes nepasitikėjo
liežuviu: gal šis nesusilaikęs ims lieti tulžį. Be to, advokatas
nekaltas, kad nesuvokia skirtumo tarp virėjos ir skalbėjos. Ji
uždirbs trečdalį to, ką gaudavo anksčiau, o gal ir dar mažiau.
Krumpliai niežės, skeldės, kraujuos, pirštus trauks mėšlungis,
o kai ji pasens, rankose visai nebeliks jėgų ir jai teks kvies­
tis kaimynes iš apačios atidaryti stiklainius ir sukti durų ran­
kenas. Įvyktų kažkas panašaus, jei ponas O’Nilas atsisakytų
advokato pareigų ir imtų dirbti kurjeriu, jei visą dieną dviračiu
vežiotų popierius iš juridinės kontoros į teismo rūmus ir atgal.
Ji užsimerkė, giliai įkvėpė ir nusprendė praryti nusimi­
nimo piliulę; verčiau pasižiūrėti, ką jis siūlo. Merė prisiminė,
kokia išsigandusi laukė, kol tas laivas nuleis trapą, paskui -
Gardeno pilies migracijos punkte, kur niekas nesuprato jos
tarmės, o kažkoks nepažįstamas vyras kabliuku pakėlė jos vo­
ką ir spoksojo į ją lyg į kokią įdomią žuvį. Ji buvo išsigandusi,
kai susipažino su Alfredu, paskui tada, kai mirė tetulė Keitė. Ji
jau buvo patyrusi išgąstį ir dar jį patirs. Nieko čia baisaus.
- Ačiū, - tarė ji. - Ji labai graži. Padėkokit nuo manęs
žmonai.
- Padėkosiu.

Kitą rytą atidariusi savo lūšnelės duris ji pamatė laikraštį.

Jis buvo išskleistas ir iš naujo sulankstytas taip, kad viršuje

209
matytųsi straipsnis iš skyriaus apie Niujorką. Antraštė skelbė:
„Šiltininke Merė bus paleista iki savaitės galo“.
- Šiltininke Merė... - sukuždėjo ji tiesdama ranką į lai­
kraštį.
Kitaip negu kitos jai duotos pravardės - dažniausiai var­
tojama Mikrobų Moteris atrodė anonimiška ir neutrali, be to,
jos lengvai galėjai išsižadėti, - Šiltininke Merė turėjo skambesį,
ir žiūrėdama į savo rankoje laikomo laikraščio juodą šriftą ji
pajuto, kaip ši pravardė ant jos nusileidžia ir prilimpa.
Žinia greitai pasklido po salą. Ateidavo atsisveikinti slau­
gytojos, po dvi, po tris. Gal jos užjautė ją labiau, negu ji manė,
svarstė Merė girdėdama sėkmės ir laimės palinkėjimus. Gal ji
pati yra geresnė, negu manė. Net daktaras Albertsonas vieną
popietę vaikščiodamas taku pas ją atėjo.
- Sėkmės tau, Mere, - tarė jis ir nuėjo toliau.
Džonas Keinas jos vengė. Vieną rytą sningant, kol ji li­
goninėje pasirašinėjo dokumentus, jis nušlavė jos laiptelį, ir
iš paliktų pėdsakų Merė suprato, kad Džonas vengia jos tako.
- Džonai! - suriko jam kitą rytą eidama nuo švyturio,
kai jis prie slaugytojų miegamųjų barstė druska siaurą ke­
liuką. Bet Džonas jos neišgirdo, arba nenorėjo girdėti, ir kol
Merė priėjo tą keliuką, kur jis ką tik stovėjo, jo jau niekur
nebesimatė.
Galop ketvirtadienio popietę ji pastebėjo jį einantį netoli
lūšnelės.
- Džonai! - sušuko ji jam nuo laiptelio ir pamojo ranka
ragindama prieiti. Jis, rodės, sudvejojo, bet vis dėlto pasuko į
taką, vedantį prie jos durų.
- Tu manęs vengi? - paklausė ji tikėdamasi nuginkluoti
jį šypsena.
 Merė nenorėjo, kad jai išvykus Džonas ant jos pyktų, ki­
ta vertus, nenorėjo išvykti, kol jis nesuprato neturįs pagrindo
pykti.
- Ne.
- Ar žinai, kad rytoj išvykstu?
- Kažką apie tai girdėjau.
- Nejaugi nesiruoši atsisveikinti?
- Ketinau palaukti.
Jis patrypė batais ir paliko sniego pėdsakus už jos durų.
- Tau dar liko viena diena. Neužbėk įvykiams už akių.
- Džonai...
- Be to, pati sakei - tie žmonės sukti, jie gali paskutinę
minutę apsigalvoti, o tada argi mes visi nesijausim kvailai, kad
atsisveikinom?
- Jie neapsigalvos. Visi popieriai sutvarkyti ir pasirašyti.
Manęs laukia darbas.
- Na ir gerai. Džiugu.
Merė suprato, kas jį graužia, bet pasakyti to niekaip ne­
gali. Jam papriekaištavus, kad ji neužduoda jam asmeninių
klausimų, ji retkarčiais šio bei to jo paklausdavo, kai juodu
šnekučiuodavosi, ir mėnesiams bėgant ji sužinojo, kad jis ne­
turi nei žmonos, nei vaikų, kad gyvena Rytų 98-ojoje gatvėje
su jaunesniu broliu, stambesniu ir didesniu už jį, bet ne visai
sveiko proto ir negalinčiu išsilaikyti jokiame darbe, nes lin­
kęs į tokius smurto protrūkius, kad kartą perkando sau liežu­
vį. Tas brolis stengėsi rūpintis Džonu lyg savo žmona, tvarkė
namus, pirkdavo ir gamindavo maistą, bet jis nebuvo žmona,
nieko panašaus į žmoną, taigi Merei net nereikėjo klausti - su­
prato, kad visą savo gyvenimą Džonas norėjo tikros žmonos ir
tos vilties neprarado.
 - Noriu tau kai ką pasakyti, - tarė Džonas, ir Merė ėmė
save keikti, kad leido pašnekesiui šitaip pakrypti. - Noriu tau
pasakyti, kad nemanau, jog čia, Šiauriniame Brolyje, viskas yra
taip blogai. Manau, ši vieta graži, o tavo namelis geras, nors gal
drėgnokas, bet parodyk man bent vieną pastatą, kuris toks nė­
ra. Ir dar manau, galėtum pripažinti, kad turėjai visai neblogą
draugiją, kai tau jos prireikdavo. Noriu pasakyti, turėdavai su
kuo pasišnekėti. Sutinki?
- Visiškai sutinku.
- Bet vis tiek nori išvykti.
- Taip.
- Tuomet noriu pasakyti tau dar kai ką. Tas Alfredas,
kuris buvo atplaukęs čia anąkart. Tavo vyriškis. Taip, žinau,
sakei, kad jis nebe tavo vyriškis, ir taip, žinau, pasakei tai ki­
tais žodžiais, bet aš nesu visai kvailas ir noriu pasakyti, kad
Alfredas nėra geras žmogus. Turiu galvoje ne tai, apie ką rašė
laikraščiai, kaip judu gyvenot ar visus kitus dalykus. Tik noriu
pasakyti, kad sugebu atskirti gerą žmogų nuo blogo, ir aš ne­
tikiu, kad jis prie tavęs nelįs, kai ten grįši. Prisimink, kad tai
sakiau, ir prisimink, kad jam neužteko kantrybės laukti tavęs,
kol buvai čia, kaip būtų laukęs kiekvienas kitas vyras. Kaip ne­
abejotinai būtų laukę keli kiti mano pažįstami vyrai. O dabar
pažiūrėk, prie ko privedė jo kantrybės stoka. Neužmiršk to,
Mere, kai jis ims prie tavęs suktis.
- Neužmiršiu, - pažadėjo Merė, ir visa gera nuotaika, ku­
ri buvo apėmusi ją prieš valandėlę, visa šiluma savo draugui
pradingo; ji pajuto, kaip skrandis įsitempia, o galvoje ima žai­
žaruoti elektros kibirkštys.
- Ką gi - privalėjau tai pasakyti, - tarė Džonas ir da­
bar, nusimetęs naštą, jis vėl panėšėjo į ankstesnį Džoną, kuris
jaukiai jaučiasi pats su savimi, atsirėmęs į Merės lūšnelės durų
staktą.
- Ir galbūt mudu galėsime kada nors susitikti tenai ir aš
galėsiu papasakoti tau naujienas iš Šiaurinio Brolio. Galėtume
eiti pasivaikščioti ar panašiai.
- Džonai...
Merė žengtelėjo į priekį, jį apkabino ir ausimi pajuto jo
viršugalvio prisilietimą. Ji nieko negalėjo sau padaryti: jautė­
si taip, lyg būtų apkabinusi vaiką, tvirtą, raumeningą vaiką,
bet vis tiek - vaiką, siaura krūtine besiglaudžiantį, reikalingą
paguodos. Vis dėlto ji neįstengė rasti savyje nė kruopelės po­
traukio jam.
- Taip ir padarykim.
 14

Kai Merė buvo septyniolikos, bet sakydavo esanti dvidešimt

penkerių ar dvidešimt šešerių ir šaligatviu atėjusi pastumdavo
sunkius kaltinės geležies vartelius, vedančius prie priekinių du­
rų - tokių namų kaip tie, kuriuos Vorenai nuomojosi Austrių
įlankoje ar Bouenai turėjo Parko aveniu, jos kūnas iš baimės
virsdavo kieta spyruokle. Blogiau būdavo, kai paaiškėdavo, kad
namų ponia esanti jauna, ką tik ištekėjusi, pati gal tik aštuonio­
likos ar dvidešimties. Dvidešimtmetės merginos instinktyviai
žino, kurios yra bent jau jų pačių amžiaus, kurios jaunesnės,
tad Merė, stengdamasi užglaistyti tą įspūdį, įžengdavo į virtuvę
valdingai, net šiek tiek įžūliai. Ji tyčia kalbėdavo su ryškesniu
akcentu vildamasi, kad tai paaiškins, kodėl atrodo tokia jauna.
Kultūrų skirtumas, - matydavo galvojant jaunąją ponią Merė.
Turbūt tokie jau tie airiai. Kartą, atėjus jai dirbti virėja į Hi­
lų šeimą Riversaido bulvare Manhatane, ponia vos kartą į ją
pažiūrėjo ir be užuolankų pareiškė netikinti nei jos amžiumi,
nei turima patirtimi. Merei ką tik buvo suėję aštuoniolika ir ji
gaudavo vieną kitą darbą, apie kurį nežinojo agentūra. Tetulė
Keitė išgirsdavo ką nors iš draugės ar Merė kreipdavosi pagal
skelbimą laikraštyje. Be namo, tokio didžiulio, kad jame galė­
jo išsitekti gera dešimtis šeimų, Hilai turėjo tris ekipažus, šešis

214
arklius ir porą Šetlando ponių vaikams, kurie dar buvo per ma­
ži jais jodinėti. Ponia Hil liepė Merei dingti iš akių.
- Aš tik atrodau jauna, - priešinosi Merė, tačiau tai saky­
dama jautėsi kaip tik tokia, kokia ir buvo: liesa mergaičiukė, so­
čiai nevalgiusi nuo buvusios darbovietės. - Šiandien kitos virė­
jos negausite. Prieš išeidama galėčiau bent jau išvirti vakarienę.
Ponia Hil sudvejojo.
- Aš išalkusi, - prisipažino ji tapšnodama sau per ne­
menką pilvą. - Šįryt valgiau tik avižinės košės.
Atvedusi Merę į virtuvę, ponia Hil paliko ją vieną paga­
minti ką nors nuostabaus iš prėskų maisto gabalėlių, likusių po
ankstesnės virėjos darbo, ir iš ryto parneštos durininko liesos
vištienos. Merė rado miltų, sviesto, kiaušinių, razinų, rozmari­
no, tris senus obuolius, kuriuos pabarbeno sau į dantis, o pas­
kui atsikando tikrindama, ar dar likę sulčių. Po valandos ji at­
nešė ponui Hilui, jo žmonai ir dviem vaikams lėkštes vištienos
salotų su graikiniais riešutais ir razinomis, o prie jų - šviežios
duonos ir keptų obuolių.
Ji liko pas Hilus, kol jos tikrąjį amžių atskleidė durinin­
kas, vienu metu su ja dirbęs Brukline.
Kelis ateinančius mėnesius Merei vėl teko skalbti ir ly­
ginti, todėl jai ėmė rodytis, kad gyvenimas - tik vienas ilgas,
siauras kelias, be jokių posūkių, įkalnių ir nuokalnių.
„Neištversiu“, - parėjusi namo sakydavo ji tetulei Keitei.
„Ištversi, - patikindavo ją senelės sesuo. - Ištversi kaip ir visi
kiti.“

Ji kartojo tuos žodžius mintyse nuo tada, kai įlipo į keltą: „Tu
nebesi virėja. Tu esi skalbėja. Tu pasirašei dokumentus. Geriau

215
būti skalbėja Niujorke negu virėja, įkalinta lūšnelėje mirties
saloje.“
Merės nuostabai, pensionas, kuriame ji miegojo nuo
penktadienio, maitindavo gana padoriai, bet jai nepatiko drau­
gija. Vyrai miegojo kitame aukšte skyrium nuo moterų, bet visi
valgydavo drauge ir tekdavo atlaikyti tiek smalsiai spoksančių
akių, kad maistas jai neteikė malonumo. Vyrui viena žvaina
akimi, kuris iškvėpdavo tiesiai jai į nosį ir sykį sušnabždėjo,
kad ji jam patinkanti, Merė be užuolankų pareiškė, jog jis pa­
sigailės, jeigu prie jos kada nors prisiartins. Vyras nusijuokė,
ką tik sukramtytas maistas gulėjo lyg pliurė ant jo liežuvio, bet
ji tik spoksojo į jį vis su ta pačia išraiška. Jis užsičiaupė ir vėl
nukreipė dėmesį į jautieną su miežine koše.
Kai 1910 metų vasario pirmadienio rytą Merė įėjo į skal­
byklą, jautėsi vangi, pavargusi ir alkana, tartum visi tie metai
nuo tada, kai skubėjo paskui Patį Brauną migracijos punkte iki
tos akimirkos, kai atidarė kinų skalbyklos duris, tebuvo kelios
savaitės, o ji dabar nė kiek ne vyresnė, negu tuomet. Skalbykla
glaudėsi tarp Vašingtono aikštės ir Grino gatvės, šalia aukštes­
nio Ašo pastato. Pirmą darbo dieną Merei įeiti kelią pastojo
ledinės pliurzos ežeras, toks gilus, kad teko pasikaišyti sijoną,
kol perbrido. Judrioje gatvėje knibždėte knibždėjo Niujorko
universiteto studentų ir moterų, dirbančių fabrikuose vienoje
ir kitoje kvartalo pusėje.
Skalbykla priimdavo klientus kiekvieną dieną išsky­
rus sekmadienius, tada ir skalbėjos gaudavo laisvadienį. Bet
tiems darbuotojams, kurie laidydavo ir kabindavo drabužius,
sekmadieniais tekdavo ateiti mažiausiai penkioms ar šešioms
valandoms - laidyti, lankstyti ir kabinti viso to, kas buvo
išskalbta išvakarėse. Skalbyklos patalpos nebuvo didelės:
pirmasis kambarys - klientams priimti; vidurinis kambarys,
kuriame miegojo skalbyklos savininkas Ču, galinis kamba­
rys - čia vyko visas skalbimas ir lyginimas, taip pat ir virtuvė­
lė bei poilsio zona, kuria darbuotojai kasdien galėjo naudotis
pusvalandį. Ču su Mere nesikalbėdavo, bet visus nurodymus
perduodavo per Li, šis visus juos išversdavo Merei. „Stovėti
turi čia, - mokė jis Merę. - Drabužius gręžti reikia šitaip. Štai
taip juos nukratai, pakabini, apčiupinėji, norėdama sužinoti,
kokio jie drėgnumo/* Kai kuriuos audinius buvo geriau laidyti
iki galo neišdžiūvusius, kiti turėjo būti sausutėliai prieš palie­
čiant juos karšta laidyne, antraip toji prilips, audeklas sudegs
ir Merė neteks dienos atlyginimo. Laidynės turi visą laiką būti
karštos, bet ne tokios karštos, kad degintų, be to, švarios. Li
įspėjo: Merė pamatys, kad dienai baigiantis laidynės atrodys
sunkesnės, bus sunkiau su jomis dirbti, todėl ji visada turi
būti tam pasirengusi. Jeigu Ču nebūdavo vietoje arba jeigu jis
nesugebėdavo susikalbėti, ar jeigu klientas nenorėjo kalbėtis
su kinu, visi pasikeisdami turėjo budėti skalbyklos pirmajame
kambaryje.
Li išdėstė jai pagrindinius nurodymus, kaip elgtis su kli­
entais. Nė vienas jokiomis aplinkybėmis negali atsiimti skal­
binių neturėdamas kvito, jeigu Ču nedavė aiškaus nurodymo.
Merei nereikėtų stebėtis, jeigu žmonės ateis ir prašys drabu­
žių, kurių niekados nebuvo, paskui reikalaus kompensacijos
už tuos įsivaizduojamus apdarus. Ji niekada neturi tokiems
nusileisti. Jeigu jai pasirodys, kad klientas mėgina ją apgau­
ti, turi nustoti su juo kalbėtis ir kviestis pagalbos. Galiausiai
todėl, kad Merė moka angliškai, retkarčiais jos bus prašoma
pavertėjauti.
- Bet jūs irgi mokat angliškai, - pertarė jį Merė.

217
 - Tu baltaodė. Klientai nemėgins tavęs labai apgaudinėti.
Mano tėvas gimė čia, aš irgi, bet mano veidas vis tiek kiniškas.
- Bet ne toks kiniškas kaip Ču, - tarė Merė ir tik tada
susimąstė, kad gal nevertėjo išsiduoti, jog atidžiai tyrinėjo ne­
įprastą jo veidą.
Li nužvelgė ją su neperprantama veido išraiška.
- Mano mama buvo baltaodė, tėvo mama taip pat. Visa­
me Niujorke gyvena vos pora dešimčių kinių. Ne daugiau kaip
trys dešimtys.
Jis kalbėjo labai rimtu veidu, ir Merė suprato: tiesa tai ar
ne, bet jis tuo tiki. Tada apie tai pagalvojusi ji suvokė nepri­
simenanti, jog kada nors būtų mačiusi kinę. Nei turguje. Nei
gatvėje. Nei daugiabutyje. Niekur.
- Mes žinom, kad tu airė, ir tikimės, kad dėl to neturėsim
nemalonumų. Airiai sukelia kinams daugiau bėdų negu kurie
nors kiti. Esi čia, nes padarėm paslaugą komisarui Lederliui,
kuris už tave laidavo.
Merė nežinojo, ką į tai atsakyti, todėl nieko nepasakė.
- Beje, iš kur jį pažįsti? Dirbai jo šeimai?
- Ne, aš jo nepažįstu, - tuoj pat atsakė Merė.
- Taip. Gerai, - tarė Li ir liepė jai tuoj pat imtis darbo. -
Jis kartais atneša čia savo marškinius.
Darbas buvo toks varginantis, kokį Merė jį ir prisimi­
nė. Jokios magijos, kurią patirdavo virėjaudama. Jai užtek­
davo peilio, keptuvės ir karšto sviesto norint paversti kelias
paprastas bjaurias bulves kažkuo įstabiu, o skalbykloje tokių
permainų tikėtis negalėjai. Dvi lietuvės kiaurą dieną išbūda­
vo susikūprinusios virš savo vonių; jos pačios susilenkdavo,
kad suteiktų jėgų rankoms, kai jų nebelikdavo. Jų veidai bu­
vo raudoni, ir Merė spėjo, kad tai dėl fizinių pastangų, kurių

218
reikėjo šiam darbui, ir dėl to, kad nosys būdavo taip arti karšto
vandens su chemikalais, skirtais pašalinti iš drabužių negerus
kvapus ir bet kokį dėvėjusio kūno pėdsaką. Dvidešimt minu­
čių pamokyta dirbti su skalbinių gręžimo ir lyginimo įtaisu,
Merė gavo šią užduotį. Li stovėjo prie tos keistenybės, beveik
metro ilgio ir dvidešimt penkių centimetrų aukščio plokščios
dėžės, ir rodė jai, kaip apsukti paklodes, užvalkalus ir staltieses
aplink kuolelius apačioje, o paskui stumti ratą viršuje, kad dė­
žė riedėtų virš tų didelių plokščių daiktų, apie kurių dalių vei­
kimą Li nematė reikalo atskirai aiškinti. Vėliau, baigusi dirbti
su šiuo įtaisu, ji galėjo imtis laidynių - švitriniu popieriumi
valyti ir blizginti jau atšalusias. Visų šių darbų įkarštyje, šiame
stumdymo, traukymo ir galynėjimosi su vandeniu persisunku­
siais audiniais koncerte, įžengdavo Ču. Jis rūsčiai dėbsodavo į
Merę ir pliaukšėdavo liežuviu.
Antrą darbo dieną Merė pasirodė skalbykloje nurody­
tu laiku, bet valandą padirbusi suvokė tą dieną besitikinti ko
nors skirtingo, kokio nedidelio nukrypimo nuo vakarykštės
dienos. Trečią, ketvirtą dieną ji suprato, kad jokių nukrypi­
mų nebus. Ji ateina. Pasikabina paltą. Pasiraitoja rankoves.
Imasi darbo. Lygiai dvyliktą nustojusi dirbti suvalgo obuolį
ir sūrio gabaliuką, o tuo metu kitoje stalo pusėje sėdinčios
lietuvės išsitaiso iškylą su juoda duona ir kukuliais, įdarytais
kažkokia malta mėsa, - Merei magėjo juos išdraskyti šakute
ir ištirti. Jos kalbėjo savo kalba nekreipdamos jokio dėmesio
į Merę. Pusę pirmos ji vėl dirbo su skalbinių gręžimo ir lygi­
nimo įtaisu, stumdė didelę plokščią lentą po audinius gėlėtais
ir languotais raštais, po lino ir plonos medvilnės siuvinius.
Pavakarę ji stabtelėdavo, nes pulkai merginų pasipildavo ant
šaligatvio keičiantis pamainoms šalia esančioje palaidinių

219
siuvykloje. Ateinančios sveikindavosi, šūkčiojo vienos kitoms
ir skubėdavo prie įėjimo. Išeinančios po darbo stoviniuodavo
ant šaligatvio priešais skalbyklą būreliais po tris ar keturias ir
kalbėjosi apie savo planus. Retkarčiais kuri nors jų atkišdavo
kitoms ranką, kad šios pasigrožėtų nauju sužadėtuvių žiedu.
Jų klausydamasi Merė jausdavosi esanti izoliuota nuo visko
aplinkui, tartum kas nors būtų ją sugriebęs ir įspėjęs tylėti ir
žiūrėti, kaip slenka jos gyvenimo valandos ir dienos, kai kaž­
kas kitas viskam vadovauja.
„Ištversi, - girdėjo ji sakant tetulę Keitę. - Ištversi kaip ir
visi kiti/4
Vakarais, nors metas būdavo vėlus, o aplink tamsu ir jai
nepatikdavo pėsčiomis eiti į pensioną sutemus, nes kvartale
nebūdavo beveik nė gyvos dvasios, Merė klajodavo po miestą
galvodama apie vasarą, kai darbo dienai pasibaigus kurį laiką
dar bus šviesu. Mintyse ji nusibraižė didelį kvadratą ir vengė
patekti kur nors tarp 25-osios ir 38-osios gatvių bei tarp 2-ojo
aveniu ir Vašingtono parko, kad nesusitiktų kokio nors pažįs­
tamo. Nors tai nesvarbu, primindavo ji sau, juk Alfredas - to­
li miesto pakraštyje. Net po šitiek metų drauge, vengiant tos
vietos, kur jųdviejų gyventa, apie jį kas nors primindavo prie
kiekvieno kampo, kiekviename kvartale. Mat vieno ar kito jų
čia buvo dirbta ar vaikščiota.
Naktį siaurame kambarėlyje, kuriame gyveno viena, de­
gant blausiai lempai - šviesos neužteko skaityti, - gulėdama
aukštielninka Merė prisimindavo vis dar esanti jauna. Ji turi
darbą. Jai pasisekė labiau negu daugeliui. Ji ne iš tų moterų,
kurios jaučiasi vienišos. Ji ne iš tų moterų, kurios verkšlena ar
skundžiasi. Ji tokia nėra, niekada nebuvo ir tokia netaps. O ta­
da kartais vėlų metą, kai neturėdavo kuo užsiimti ir negalėdavo

220
 užmigti, ir visas kūnas tapdavo it klausimas be atsakymo, nors
ji tiksliai negalėjo pasakyti, koks tas klausimas, galvodavo apie
jį, kitą jį, tą mažylį, tą berniuką, mirusį jau prieš vienuolika
metų. Ji įsivaizdavo poną Kirkenbauerį vedusį antrą kartą, su
kitais vaikais, kita žmona, kitu nauju namu. Ar kas nors lanko
aną berniuką? Jis klestėte klestėjo, kai Merė su juo susipažino.
Jis augo, lakstė, mokėsi žodžių, su džiaugsmu priimdavo viską,
ko buvo mokomas. O tada Merė atėjo dirbti ir nepraėjus nė
penkioms savaitėms jis mirė. Tas berniukas, tas mažylis, la­
biau negu bet kuris kitas iš daktaro Soperio sąrašo, net labiau
negu jos sesers dvynukai, kurie nuo pat pradžios atrodė ne ką
daugiau nei tušti indai, labiau negu kas nors iš kitų, kuriuos
užkrėtusi ji buvo kaltinama, Tobajas Kirkenbaueris labiausiai
nedavė jai ramybės.
Jeigu dėl to kalta buvo ji, kaip buvo tvirtinama... Jeigu
ji kaltininkė. Jeigu ji yra vaikštanti, kvėpuojanti bakterija,
mirties nuosprendis. Jeigu jinai nužudė jį savo pasirodymu.
Leisdama jam valgyti iš savo šaukšto. Jį bučiuodama ir glėbes­
čiuodama. Jeigu jis išties mirė per ją, tuomet ji prašo Jėzaus
malonės. Ji to nenorėjo, sakė ji Dievui. Ji nežinojo. Vėlai naktį,
kai kiti pensiono gyventojai turbūt jau seniai miegodavo savo
lovose, ji galvodavo apie visus tuos teigiamus laboratorijos ty­
rimų rezultatus ir apie visas tas paskaitas, išklausytas apie vi­
durių šiltinės bacilas ir karštos sriubos palyginimą su šaltomis
salotomis, ir apie karštos temperatūros poveikį maistui bei kur
mėgsta augti ir klestėti mikrobai, ir apie tai, kad veikiausiai
kalti buvo jos ledai ir pudingai. Ji prisiminė laivą, atplukdžiusį
ją į Ameriką, ir visus tuos lavonus, išmestus į pilką vandenyną,
sunkių užsiūtų maišų šleifą, kuriuo ji galėtų rasti kelią atgal
namo, jeigu vieną dieną nuspręstų palikti Ameriką.

221
 Šiaip ar taip, tai nebesvarbu, sakydavo Merė sau ryte pas­
kubomis šiūruokle prausdamasi veidą. Nesvarbu, kartodavo ji
sunkiai užsitempdama storas glaudinęs po sijonu ir žiūrėda­
ma, kaip iškvėptas oras tvyro palei veidą, jai labiau susijaudi­
nus. Tada ji vėl patikėdavo nenužudžiusi to berniuko, kaip ir
nenužudė jokių kitų žmonių tame dideliame, plačiame ir bjau­
riame pulsuojančiame mieste. Iš tikrųjų būtų juokinga, jeigu
tik tie žmonės nebūtų pasielgę nusikalstamai, uždarydami ją,
vieną moterį, virėją, kai tuo pat metu kiekviename Amerikos
kampelyje tūno koks užkratas, laukiantis, kol bus išjudintas ir
paleistas į laisvę.

Pradirbusi skalbykloje pusantro mėnesio, ji užsidirbo tiek, kad

galėjo išsinuomoti lovą pas našlę vakarinėje miesto dalyje. Skel­
bimą Merė pamatė laikraštyje, bet nesiuntė užklausimo į kitą
miesto pusę, o nuėjo pėsčia ir įkišo jį pro pastato laiškų plyšį.
Nors namas nebuvo įspūdingas, nuo šaligatvio ir į jį pažiūrėjusi
ji pripažino, kad yra visai padorus. Butuke gyvenant tik dviem
moterims bus nesunku palaikyti jame švarą ir tvarką. Našlė at­
rašė Merei nurodydama dieną, kada ji turi ateiti, ir lovos kainą.
Ji gyvens panašiai kaip pas tetulę Keitę, nusprendė Merė susi­
rinkdama pensione negausią savo mantą. Iš pradžių reikės ap­
siprasti, bet netrukus viskas taps įprasta, ir ką gali žinoti - gal ji
jau nekantriai lauks manęs grįžtant? Galbūt Merė bus šalia iki
pat tos moters gyvenimo galo. Ji buvo girdėjusi apie daugybę
atvejų, kai nuomininkas tampa beveik šeimos nariu, ir nematė
priežasčių, kodėl taip negalėtų nutikti ir jai. Kaip turi būti sunku
senai moteriai šiame mieste, kuri turi rūpintis, kur gauti malkų
ar anglių ir ką padėti ant stalo valgyti, galvojo ji, kirsdama vieną
prospektą po kito, palenkusi galvą prieš pavasario vėją.

222
 Ji vis ėjo, kol galiausiai įsuko į 8-ąjį aveniu, nuo čia jau
buvo netoli.
- Klausau, - atsiliepė moteris Merei pabeldus, bet jauna,
jaunesnė už Merę, su tokia pat šukuosena kaip jos pačios ir
gražesne palaidinuke.
- Atėjau dėl lovos. Praeitą savaitę rašiau poniai Post, ji
man atrašė, kad ateičiau šiandien.
Moteris atsiduso, skėstelėjo rankomis.
- Užeik.
Ji pasitraukė į šalį teatrališkai tūptelėjusi, ir Merė pro ją
įėjo į mažą virtuvę. Pasigrožėjo langu virš plautuvės ir mažu
kvadratiniu vitražu, kurį kažkas pakabino šviesai atspindėti.
Kiek pasisukusi pamatė sulankstomąją lovą. Tiks. Ji juk mie­
gojo daugybėje virtuvių. Prie tos lovos kojūgalio pamatė dar
vieną, kitoje virtuvės pusėje trečią.
- Jų yra daugiau, - patikino moteris rodydama į gretimą
kambarį.
Merė žvilgtelėjo į pritamsintą miegamąjį ir pamatė dides­
nę lovą, pristumtą prie sienos, iš visų pusių - begalė sulanks­
tomųjų. Praeiti nėra kur. Žmogus ar žmonės, miegantys toje
didesnėje lovoje, turi ropoti pro tas sudedamąsias lovas, jei
nori nusigauti iki durų.
- Bet skelbime... - pradėjo Merė tikėdamasi, kad ginči­
jantis padėtis taps tokia, kokią ji įsivaizdavo, o ne kokia yra iš
tikro.
- Klausyk, nori čia gyventi? Puiku. Aš išsikeliu iš čia kitą
savaitę. Dirbi įprastoje pamainoje ar naktinėje?
- Įprastoje. Dieninėje.
- Tau tiks kuo puikiausiai. Vargsta tik dirbančios nak­
tinėje pamainoje - turim dvi tokias slaugytojas. Jos per visą

223
dieną negali sudėti akių, nes ponia Post kelia baisų triukšmą.
Jai reikia mūsų, bet ji nekenčia mūsų dėl to, kad mes čia. Jau
išsikraustei iš būsto, kuriame gyvenai?
Abi, Merė ir moteris, pasižiūrėjo į mažytį Merės krepšį,
moteris nusijuokė.
Merei buvo paskirta sulankstomoji lova miegamajame.
Pamačiusi, kad jos sudedamoji arčiausiai durų, ji pamanė, kad
jai pasisekė, bet netruko įsitikinti neklydusi, jog moterims
teks ropoti per kitų lovas, kai norės išeiti iš kambario. Vidury
nakties ją pažadindavo tai kelis prie veido, tai pėda, baksinti
jai į pilvą, tai jos pačios lovos siūbavimas ir girgždėjimas nuo
mėginančios praeiti kitos moters. To butuko koridoriuje buvo
išvietė su nuleidžiamu vandeniu, bet gerokai prieš Merei čia
apsistojant kažkas nusprendė, kad dėl tos išvietės koridoriuje
naktį vyksta per didelis judėjimas, todėl miegamojo kampe,
toliausiame nuo durų, buvo pastatytas naktipuodis. Jeigu ją
pažadindavo ne kokia per ją besiropščianti moteris, tai garsas
kitos, leidžiančios šlapimo čiurkšlę į keraminį puodą, o pas­
kui - keturios kitos moterys, kurios miegodamos vartydavosi,
stengdamosi negirdėti triukšmo.
Jai reikėjo susirasti ką nors kita. Ji prisiminė senąjį savo
daugiabutį, Fran ir Džoaną. Fran bute vos išsiteko jos pačios šei­
ma, o kaip Džoana? Merė žinojo, kad ten jai atsirastų vietos. Juo­
du su vyru ją užjaustų. Bet toji užuojauta ją ir sustabdė. Viena ir
kita anksčiau savaip įspėjo ją apie Alfredą: Džoana ramiai, Fran
ne taip ramiai, bet Merė jų nesiklausė. Ir štai vos po kelerių metų
ji gyvena pensione, o Alfredas turi naują šeimą su nauja moteri­
mi. Ne, ji neįstengtų pakęsti to neišvengiamo žmogiško poreikio
priminti, kad jos buvo teisios, o ji klydo. Taigi užuot kreipusis
į jas, ji paklausė Li, ar nežino, kas ieškotų nuomininkės. Merė

224
pasakė jam, kad sutiktų gyventi net su kine. Mėgino klausti tų
dviejų lietuvių, bet jos nesuprato, ko jai reikia. Ji užsuko teirau­
tis į visas, ne vien katalikų, bažnyčias tarp skalbyklos ir ponios
Post namo, skaitė skelbimus skelbimų lentose bei laikraščiuose.
Ji patyliukais pasiūlė dviem kitoms ponios Post nuomininkėms
kartu išsikraustyti ir susirasti kokį būstą, bet nė viena nesusido­
mėjo, o gal netikėjo, kad trys moterys galėtų drauge nuomotis
kambarį nesant vyro, kuris už jas laiduotų.
Tada labai ankstų antradienio rytą ji išgirdo šaukiant jos
vardą.
- Mere! - iš kitapus gatvės ją pasiekė moters balsas. -
Mere Melon!
Pasisukusi ji pamatė Džoaną Greivs. Iškėlusi ranką ji su­
stabdė eismą ir per gatvę atlėkė prie Merės.
- Negaliu patikėti! - Džoana apkabino Merę.
- Džoana... - teištarė Merė ir leidosi apkabinama. Ji
džiaugėsi, matydama Džoaną, kvailąją Džoaną, gabiąją Džoa­
ną, kuri mokėjo siūti geriau negu koks nors kitas Merės kada
nors pažinotas žmogus.
- Girdėjau, kad vyko teismas, bet maniau, kad buvai par­
vežta atgal į salą.
- Esu tikra, kad viską apie tai girdėjai.
- Laikraščiai rašė. Mudvi su Fran viską sekėm. Kaip gerai
atrodai! Maniau, tu sergi. Ar tu sirgai? Ką veiki dabar? Kur
gyveni? Kodėl tuoj pat neužsukai mūsų aplankyti?
- Ketinau, bet...
- O kaip Alfredas - ar jį matei? Jis sakė Fran Robertui,
kad išsigydė Openheimerio metodu.
Merė neprisiminė tokios karingos Džoanos. Neprisi­
minė, kad ji šitaip apipiltų klausimų kruša, ir buvo visiškai

225
įsitikinusi, kad ankstesnioji Džoana niekada nebūtų užsimi­
nusi apie sėkmingą gydymą, nes šitaip ji užuolankomis pra­
kalbo apie Alfredo problemą, girtavimą iki išnaktų ir pono
Halenano riksmus laiptinėje. Merės pažinota Džoana galėjo
užsiminti apie tai prie keturių akių, taip subtiliai, kad Merė ne
iškart būtų supratusi, apie ką ji kalba. Tikrai nebūtų kalbėjusi
apie tai gatvėje. Ir ne vos susitikus, iškart, kai jos šitaip ilgai
nesimačiusios.
- Kur matei Alfredą?
Verčiau paklaus, negu neturės ramybės, nes kiaurą dieną
spėlios.
- Mūsų daugiabutyje. Retkarčiais baigęs darbą arklidėse
jis dar padirbėja ponui Driskolui. Tu jo nematei?
- Ne.
- Užjaučiu, Mere. Girdėjau apie... jo naująjį būstą. Neži­
nau, kodėl to paklausiau.
Merei knietėjo vienu metu paklausti kelių dalykų: ar jis
atrodė laimingas? Apie ką juodu kalbėjosi? Bet nieko nepa­
klausė. Ne, Merei neįdomu. Ji neprašys žinių apie jį. Neklau-
sinės apie Džoanos vyrą ir visus jų kaimynus, kad tam ilgam
sąrašui pasibaigus diskretiškai pasiteirautų apie Alfredą. Ji to
nedarys.
- Vėluoju, Džoana. Buvo labai malonu tave pamatyti.
- Bet tu manęs visai dar nematei! Mere, turi užsukti! Gal
kurią dieną ateisi pavakarieniauti? Gal sekmadienį? Kada tave
paleido?
Merė jau bandė pro ją prasmukti į skalbyklą, nes matė,
kad ji atidaryta ir priima klientus. Tegul kinai ją atleidžia, pa­
manė. Tegul tik pabando. Ji įžengs tiesiai į Lederlio kabine­
tą ir paprašys, kad jis sumokėtų jai iš savo kišenės. Ji patykos

226
Soperio gatvėje priešais jo kontorą, einantį namo jį užpuls ir
apiplėš.
- Nežinau, ar galėsiu, Džoana. Aš tau pranešiu.
- Taip, pranešk man. Jei ne šį sekmadienį, tai kitą.
- Aš tau pranešiu.
Merė pasisuko eiti.
- Mere, dar kai kas! - jai pavymui sušuko Džoana. - Me­
re, vos nepamiršau!
Merė sukaupė drąsą. Turbūt Džoana susipažino su Alf­
redo Liza. Susipažino su brangiuoju Samueliu. Merei norėjosi
paimti savo skraistę ir sukišti ją Džoanai į burną.
- Mes turim dukrytę. Jai vienuolika mėnesių. Turi ją pa­
matyti. Ji be galo miela ir...
Merė sustojo.
- Jums gimė kūdikis? Juokauji!
- Nejuokauju. - Džoana nusijuokė. - Buvai teisi. Kartais
tam išties prireikia daug laiko. Ar užsuksi, Mere? Jos pamatyti?
- Negaliu patikėti.
Merė apsidairė, tarsi mažylė galėtų slapstytis kokiame
skersgatvyje ir vogčia į jas žvilgčioti.
Džoana nusijuokė.
- Fran ją prižiūri. Ji leidžia man valandai išeiti.
Atėjo Merės eilė juoktis.
- Fran! Man regis, ji sakė daugiau vaikų nenorėsianti, kai
paskutinį išleis į mokyklą. Kartą ji man sakė išmesianti Rober­
tą pro langą, jeigu jis pasakys norintis dar vieno.
- Juk pažįsti Fran. Kai gimė mano dukrytė, ji pirma pri­
bėgo prie lopšio ir ėmė jai burkuoti.
- Kuo ji vardu?
- Dorotė Alisa.

227
 Merė matė, kad vien tariant mažylės vardą Džoanos vei­
das nušvito džiaugsmu. Visas nekantrumas, kurį vos prieš ke­
lias minutes juto Merė, pranyko; dabar ji apkabino draugę ir
pasakė jai, kad dėl jos džiaugiasi. Džoana būsianti gera mama,
o jeigu dukros širdis bus bent perpus tokia švelni kaip mamos,
ji užaugs geru žmogumi. Pirmą kartą nuo išvykimo iš Šiauri­
nio Brolio Merė užmiršo, dėl kokios priežasties taip ilgai ne­
lankė draugių, ir jai kilo noras tuoj pat eiti į senąjį daugiabutį
ir pasišaipyti iš Fran. Džoana išvirs kavos ir jos trys praplepės
visą rytą. Kam rūpi Alfredas? Tik ne jai. Jeigu juodu prasilenks
koridoriuje, ji net neatsigręš į jį pažiūrėti.
Džiugi nuotaika buvo bepraeinanti. Džoana susiraukė.
- Tu juk nesergi, tiesa, Mere? Neatrodo, kad sirgtum. Tai,
kas buvo sakoma apie tave ir tuos žmones, kuriems virėjavai,
juk netiesa, ar ne? Todėl tave ir paleido?
Merė atsiduso.
- Buvo pasakyta, kad susargdinau tik tuos, kuriems vi­
riau valgyti.
- Bet tai buvo netiesa?
- Na, keletas susirgo. Vos vienas kitas iš tos daugybės
žmonių, kuriems viriau. Bet tai buvo sutapimas. Tai buvo... na,
tai buvo nesąžininga. Valstijos šiaurėje gyvena toks pieninin­
kas...
- Taip ir maniau. Sakiau sau: mūsų Merė neserga, pasi­
žiūrėkit, kaip sunkiai ji dirbdavo ir lakstydavo aukštyn žemyn
tais laiptais. Taigi ateisi pamatyti mažylės, tiesa?
Girdėdama savo pačios pažadą ateiti, Merė suprato, kad
tai tiesa. Ji norėjo pamatyti Džoanos mažylę. Norėjo pama­
tyti Fran. Net Patricijos Tirnan veidas bus artimas, o ko ji
troško tuos trejus metus Šiauriniame Brolyje, jei ne pamatyti

228
pažįstamą veidą? Ko ji labiausiai norėjo, jei ne pasikalbėti su
kuo nors, žinančiu apie ją ne vien tai, kas susiję su Soperiu,
vidurių šiltine ar net valgių gaminimu. Be to, jos - jos draugės.
Pačios supras, kad ji nenori kalbėtis apie Alfredą, kad apie jį
nėra ko sakyti. Per visus tuos metus, kai pažinojo viena kitą,
nei Džoana, nei Fran nepasakė nė žodžio apie tai, kad juodu
nesusituokę, jos tik nerimaudavo dėl jo sveikatos ir dėl to, kad
ji taip sunkiai triūsia. Galbūt jos paklausdavo, ar kartais jai ne­
kyla noras turėti vyrą, kuris rūpintųsi ja, o ne atvirkščiai. Bet
jos Merės nesmerkdavo, nė kiek. Ir ji tikisi, kad nesmerks ir
dabar, kai Alfredas ją pažemino, palikdamas ir vesdamas kitą.

229
 15

Ji dirbo. Praėjus dviem mėnesiams skalbykloje, Li jai pasakė,

kad jie nerimavo priimdami ją, kai komisaras Lederlis papra­
šė, bet ji esanti tokia pat gera darbuotoja kaip bet kuri kine,
kaip bet kuris žmogus, kurį kada nors yra pažinojęs Li. Jis jai
pasakė, esą Ču taip pat labai patenkintas. Lietuvės jau dažniau
ją pastebėdavo, linkčiojo ir šyptelėdavo prieš vėl palinkdamos
virš savo medvilninių ir vilnonių audinių viralo.
Gatvės kampe esančioje bakalėjos parduotuvėje ji pama­
tė skelbimą, kad reikalinga nuomininkė. Pastatas buvo tarp
31-osios gatvės ir 2-ojo aveniu. Merė nusprendė nepaisyti, kad
jis taip arti daugiabučio, kuriame kadaise gyveno, bet ten nu­
ėjusi pamatė, kad sąlygos ne ką geresnės negu pas ponią Post.
Sudedamųjų lovų buvo pristatyta visur; pora išvargusių mote­
rų sėdėjo prie stalo nesikalbėdamos, kol jai per dešimt sekun­
džių buvo aprodytas būstas ir trumpai išdėstytos taisyklės. Gal
ir buvo kas geriau, bet ji nelabai galėjo ieškoti, nes per savai­
tę turėjo vos vieną laisvą pusdienį, o šiokiadieniais teko ilgai
dirbti. Perskaičiusi kitą skelbimą laikraštyje nuėjo, bet viskas
pasirodė ne taip: didelė svetainė, aukštos lubos, atskira virtu­
vė, vyras, kuris tyliai išėjo iš vieno iš trijų miegamųjų ir kam­
pe pašnibždomis pasikalbėjo su našle, toji atidarė duris Merei
pabeldus. Vyras susiraukęs praėjo pro Merę ir nubėgo laiptais

230
su niekuo neatsisveikinęs ir nepasilabinęs, net su moterimis,
kurios drybsojo ant šilkinės sofos lyg katės saulės atokaitoje.
Merė suvokė, kur esanti, kai jaunoji našlė prie jos priėjusi pa­
prašė perskirti jai plaukus ir tai sakydama ištiesė ranką prie
Merės segtukų. Lipdama laiptais atgal į gatvę Merė tvirtai lai­
kėsi įsikibusi turėklų.
Ji ieškojo mėnesį. Pusantro. Du. Orai atšilo, ponios Post
būstas nebeatrodė taip toli. Merė ėmė apsiprasti su tuo, kad
kasnakt kas nors įspiria į pilvą, ir tai kėlė jai didesnį nerimą. Ji
nesitaikys su tokiu gyvenimu. Kur nors turi būti dorų žmonių,
kuriems reikia tokios kaip Merė pagalbos. Praėjo birželis, liepa.
Iš ponios Post išėjo dvi nuomininkės; dabar, kai atsilaisvinus
toms dviem lovoms atsirado daugiau erdvės, Merė nusprendė
kelias savaites palaukti, sekmadienio popietes leisti kaip nors
kitaip - vaikščiodama po parką, nueidama kur nors suvalgy­
ti sumuštinį. Kelios savaitės virto visa vasara. Paskui, rugsėjui
baigiantis, eidama šiaurės kryptimi 3-iuoju aveniu prie 36-osios
gatvės, ji netikėtai susitiko ponią Borielo ir vieną jos sūnų prie
maisto prekių vežimėlio, kurį jo savininkas stumdė po tą rajoną.
- Aš jus prisimenu, - tarė sūnus niekam dar nespėjus nė
pasisveikinti. - Mama, - tarė jis į ją pasisukęs, - ji gyveno mū­
sų name. Ar ji ne ta...
Ponia Borielo nutildė sūnų, švelniai paliesdama jam petį
ir kažką pasakydama itališkai.
- Ji sako: „Labas, kaip laikotės?“ - išvertė berniukas. - Ji
sako, kad jai malonu jus matyti.
- Man malonu jus matyti, - angliškai su akcentu pasakė
ponia Borielo.
Merė nusišypsojo moteriai. Ši paseno nuo tada, kai Merė
matė ją pastarąjį kartą.

231
 - Kaip laikaisi? - paklausė ji berniuko. Karminė, prisimi­
nė ji. O jauniausias buvo Antonis. Ji paskaičiavo, kad šis jau
ketveri metai miręs. Kaip gerai ji prisiminė tą popietę, tylą,
stojusią daugiabutyje, pasklidus žiniai, kad berniukas, moti­
nos pasiųstas rinkti kuro prie upės 28-ojoje gatvėje, mėginda­
mas pasiekti plaukiantį medgalį įkrito į vandenį ir buvo nu­
neštas srovės. Vėliau paaiškėjo, kad Karminė, ėjęs drauge su
vyresniuoju broliu, tekinas pasileido upės krantu pagalbos ir
pamatė būrelį darbininkų, prieplaukoje leidžiančių pertrauką.
- Prašau! - maldavo jis. - Mano brolis!
Bet jie tik žiūrėjo į tą pusę, kur rodė berniukas, ir, po va­
landėlės, spoksodami, kaip srovė neša berniuką tolyn, išsiėmė
iš kišenių savo pietus, o vienas pasiūlė broliukui pusę sumuš­
tinio, kad turėtų jėgų grįžti namo ir pranešti motinai. Merei
dabar dingtelėjo: ar skenduolis kada nors buvo ištrauktas iš
vandens?
- Kaip Antonis? - paklausė Merė.
- Jam einasi gerai.
Berniukas pažiūrėjo į Merę, paskui sau į rankas, tada vėl
į Merę. Jai norėjosi paliesti jam veidą.
- E... girdėjot apie mano tėvą? Kad jis mirė?
- Ne, - atsakė Merė.
Ji palietė poniai Borielo ranką.
- Užjaučiu dėl vyro mirties. Kaip? Jis buvo dar jaunas.
Ponia Borielo standžiau apsigaubė plaukus skara.
- Keistas dalykas, - atsakė berniukas. - Jis Brodvėjuje,
Brumo gatvėje, statė plieninį pastato karkasą. Prisisegęs dir­
žais kai ką virino ant sijos. Pakilo stiprus vėjas, jis neišsilaikė
ant sijos, bet diržai trūko ir jis nukrito. Sija buvo ketvirtame
aukšte.

232
 Kiek kartų berniukas turėjo girdėti šią istoriją, kad galėtų
taip dalykiškai ją papasakoti? Ką jis išmanė apie sijas, karkasus
ir statybą? Dabar jam tikriausiai dešimt, bet Merei jis atrodė
ir vyresnis, ir jaunesnis. Vyresnis dėl pasipūtėliškos laikyse­
nos ir to, kaip kalbėjo už motiną, bet jaunesnis, kai ji atidžiau
pažiūrėjo į švelnų jo veidą, ilgas blakstienas, dėl to, kaip viską
sakydamas jis tarsi žiūrėjo į vieną ir kitą moterį klausdamas:
„Ar teisingai pasakiau? Ar mano tėčiui tikrai taip nutiko? Viso
labo sija, vėjo gūsis ir trūkę diržai? O prieš tai - mano broliui?
Ar įmanoma, kad vieną akimirką jis buvo šalia manęs, o kitą jį
nusinešė srovė? Kad nebuvo nieko, kas tvirčiau būtų sieję jį su
jo gyvybe? Ar mano tėtį - su jo?“
- Vargšė jūsų motina, - sušnabždėjo Merė tiriamai žiūrė­
dama į tamsiai rudą ponios Borielo skarą, susiliejančią su tam­
siai rudais jos plaukais, į išvargusį jos veidą, rankas, kurios mi­
kliai lietė vieną greipfrutą po kito, kol rado tą, kuris jai patinka.
Merė kiek palinko prie berniuko, jai norėjosi jį apkabinti.
- Kada?
- Beveik prieš metus.
- Spalį bus metai, - pridūrė ponia Borielo, irgi žiūrėdama
į sūnų.
Visi trys tylėjo, kol aplinkui lakstė atėjusieji apsipirkti, o
prekių vežimėlio savininkas vis dirsčiojo į juos ir jų kišenes -
ar ko nors į jas neįsidėjo nesumokėję.
- Ė... - tarė berniukas. - Prisimenu anuos fejerverkus.
Prisimenat?
- Taip, - atsakė Merė apglėbdama jį per pečius ir prisi­
traukdama prie savęs.
Man pasisekė, pamanė ji. Kai galvoju, kad man nepa­
sisekė, turiu prisiminti, kad man pasisekė. Esu palaiminta.

233
Berniukas leidosi apkabinamas, bet netrukus mandagiai atsi­
traukė.
Moteris pasakė kažką itališkai, berniukas akimis bandė
parodyti motinai nenorintis to versti.
- Ji sako, kad jums irgi buvo liūdna, - galop tarė jis. - Bet
jūsų liūdesys galbūt tam tikra palaima. Galbūt ne, bet galbūt
taip. Tas vyras buvo netikęs, o mūsų Viešpaties keliai nežino­
mi. - Ir pridėjo nuo savęs: - Kartais jis ateina. Atrodo pasikeitęs.
- Gal jūs ir teisi, - tarė Merė, uždedama moteriai ant ran­
kos delną prieš atsisveikinant. Ji jau norėjo nusisukti, palinkėti
jiems geros dienos ir sėkmės, bet tada į galvą šovė mintis.
- Karmine, - tarė ji.
Berniukas laukė.
- Ar tavo mama turi nuomininką?
- Nuomininką?
- Žmogų, kuris su jumis gyvena ir truputį moka už pas­
togę.
-Ne.
Jis pažiūrėjo į motiną, ši įdėmiai žvelgė į Merę. Nuojau­
ta sakė, kad ji viską supranta. Merė norėjo paklausti, kaip jie
suduria galą su galu, bet žinojo, kad nepadoru kištis ne į savo
reikalus. Kaip tai pasakyti? Ji pasisuko į ponią Borielo norėda­
ma pasikalbėti su ja.
Ponia Borielo laukė, ir Merė juto, kad ji jau galvoja, ko­
kiais žodžiais jai atsakyti.
- Turiu nuolatinį darbą, šešias su puse dienos per savaitę,
uždirbu padoriai, nors ne tiek, kiek anksčiau, prieš tą salą. Su­
prantat? Kai virėjavau. Šis darbas skalbykloje, bet uždarbį gau­
nu reguliariai. Galėčiau gyventi pas jus, ponia Borielo, padėti

234
užsimokėti už butą ir tvarkyti kambarius. Esu tvarkinga, ber­
niukai jau mane pažįsta. Galėčiau...
Ponia Borielo paleido itališkų žodžių srautą, berniukas
itališkai keliais sakiniais paprieštaravo, paskui apsisuko ir pa­
ėjėjo kvartalu, palikęs moteris vienas.
- Galvojau apie kažką panašaus, - prisipažino moteris. -
Man nepatinka mintis, kad bute bus svetimas žmogus. Neno­
riu duoti skelbimo į laikraštį.
- Nesu nepažįstama. Daugelį metų matydavot mane dau-
giabutyje.
- Taip.
Ji spoksojo į Merę, ir ši prisiminė Švenčiausiosios Jėzaus
Širdies paveikslą, kurį pastebėjo stovėdama blausioje Borielų
virtuvėje po vyresniojo sūnaus mirties, kai motina dar ne­
įstengė atsikelti iš lovos. Moteris buvo pamaldi, ir Merė ne­
abejojo, kad ji nepritaria Alfredui ir jųdviejų gyvensenai. O
kokia moteris pritartų? Ji elgėsi beprotiškai, kvailai, bet kokia
moteris būtų atsisakiusi Alfredo žinodama, koks jis būna, kai
elgiasi kuo gražiausiai? Jis buvo to vertas, - jai knietėjo pasa­
kyti poniai Borielo. Ir jinai jį mylėjo. O krikščioniška doktrina
atlaidumą skelbia kaip ir visas kitas dorybes. Po ta skara ir tais
našlės gedulo drabužiais slypėjo jauna moteris, ko gero, jau­
nesnė už Merę. Jūs suprantat, norėjo pasakyti jai Merė. Žinau,
kad suprantat.
- Jokių svečių, - tarė ponia Borielo.
Merei užkaito skruostai. Nieko baisaus, pamanė ji. Jiedvi
kelias savaites pagyvens kartu ir moteris pamatys, kad Merė ne
tokia. Išimtį ji darė tik Alfredui. Tik jam, ir niekam kitam. O
dabar Alfredas išsikraustė, vedė ir augina kito vyro sūnų.

235
 - Niekada, - sutiko Merė. Ji pabrėžtinai papurtė galvą, kad
moteris suprastų. Pajuto, kaip sprandą išmuša prakaitas. Ber­
niukas spardė palei šaligatvio kraštą sudžiūvusį arkliašūdį ir per
petį žvilgčiojo į jas.
- Mano berniukai liks savo kambaryje. Gausi sulanksto­
mąją lovelę mano kambaryje arba virtuvėje.
- Taip. Gerai.
Ponia Borielo pasakė kainą. Ji buvo didesnė negu pas
ponią Post, taigi Merė nieko nesutaupys. Nė dešimties centų,
nebent mažiau valgytų ar rečiau trinktųsi galvą, arba visur ei­
tų tik pėsčiomis, ar rastų kitą darbą sekmadienio popietėms.
„Jeigu pasiūlysiu mažiau, - svarstė Merė, - ji sutiks. Pati juk
sakė, kad nenori duoti skelbimo į laikraštį/4
- Taip, - vis dėlto atsakė Merė. - Sutinku.
Iš pradžių ponia Borielo atrodė nustebusi, paskui nudžiu­
gusi. Ji mostu pasikvietė sūnų. Merė paspaudė ranką jai, pas­
kui berniukui. Abi sumokėjo už savo vaisius, paskui išsiskyrė
iki kito sekmadienio, kai Merė įsikels.
Pateikdama šį pasiūlymą poniai Borielo Merė visiškai ne­
pagalvojo apie kitus daugiabučio gyventojus, bet kai jos išsi­
skyrė ir ji suvokė, kas ką tik buvo sutarta, Merė vėl pajuto, tarsi
laikas būtų pasukęs atgal, nors ir stengėsi žiūrėti kur eina, vis
prarasdavo pusiausvyrą gręžiodamasi atgal.
Savo mantą iš ponios Post ji pasiėmė, kai nebuvo daugu­
mos kitų nuomininkių. Nieko nuostabaus, kad ji jautėsi taip,
tartum grįžtų namo. Iš tikrųjų ji suprato, ką padariusi, tik pa­
mačiusi numerį virš durų, tamsų įėjimą ir nušiurusią laiptinę
už jo. Laiptų apačioje išliko freska, vaizduojanti raitelį ir vai­
kus, skinančius nuo medžių vaisius. Lipdytinė tinko puošme­
na, kadaise sukurta derinant prie turėklų medienos, dar labiau

236
nutrupėjo - prie grindjuostės telkėsi mažos dulkių krūvelės.
Tiek mėnesių vengusi šio namo, dideliu lanku jį apeidavusi,
kad su kuo nors nesusidurtų, dabar ji, dukra paklydėlė, yra
čia ir neturi ko parodyti kitiems, vien nudegimo žymę rieše,
ištinusias kulkšnis ir dešimtį krumplių nutrinta oda. Namo
gyventojai iš jos juoksis. Ji įsivaizdavo, kaip Patricija Tirnan
patenkinta savimi stovi savo virtuvėje ir kloja tai, ką visuo­
met manė, ką visuomet žinojo, o jos šeimos nariai pataikūniš­
kai spokso į ją ir linkčioja. Ji galvojo apie kitus, kurie niekada
nemėgo jos, Alfredo, ir kaip jiedviem su Alfredu visada buvo
nusispjauti, ką jie mėgsta ir ko nemėgsta. Bet dabar, grįžusi
viena, per kelias sekundes, kol perėjo laiptinę, ji panūdo grįžti
pas ponią Post ar į pensioną, arba paklausti, ar negalėtų savaitę
pagyventi skalbykloje, kol ras geresnį būstą. Viskas čia buvo
pažįstama: per vidurį įlinkusi kiekviena laiptų pakopa, iš rū­
sio kylantis drėgmės kvapas. Jeigu ji vis dar virėjautų, išgalėtų
viena nuomotis jų butuką šeštame aukšte. Kas dabar jame gy­
vena? Ji prisiminė savo senąją lovą, savo stalą, plautuvę, pries­
konius, kuriuos laikė spintoje.
Merė pradėjo lipti laiptais. Jai pabeldus į ponios Borielo
duris, šios bemat atsidarė, ponia paėmė iš jos krepšį ir paki­
šo po sulankstomąja lova, kuri dienos metu su pastatytomis
pagalvėlėmis buvo pristumta prie sienos ir panėšėjo į sofutę.
Ponia galvos mostu paragino Merę atsisėsti. Vos tik Merė pri­
sitraukė kėdę, ponia Borielo atnešė jai kavos su saldžiu sutirš­
tintu pienu ir šviežios duonos, suteptos sūdytu sviestu. Stalo
viduryje ji padėjo dubenėlį didelių prinokusių gervuogių. Po­
nia Borielo atsisėdo priešais nuomininkę, ir dvi moterys val­
gydamos ir gurkšnodamos mėgavosi tyla. Taip skaniai Merė
buvo valgiusi tik prieš Šiaurinį Brolį.

237
 - Noriu padėkoti jums... - pradėjo Merė, bet pajuto, kad
žodžiams kliudo gumulas gerklėje. Verkti nebuvo ko, bet aša­
ros pernelyg slėgė; ponia Borelo atsidūrė šalia, trynė jai nugarą
sakydama, kad ji tikriausiai išvargusi - kodėl jai nenusnaudus,
kol grįš berniukai? Merė pritarė, kad norėtų kelias minutes
prigulti, ne miegoti, o tik prigulti, užsimerkti ir melsti Dievą,
kad čia jai būtų geriau, ne blogiau.
- Pirma noriu jums duoti štai ką, - tarė Merė. - Vakar
buvo pirma mėnesio diena, taigi viskas labai laiku.
Ji atidarė savo krepšį ir ištraukė iš piniginės sumą, dėl ku­
rios jiedvi sutarė, bet moteris tik žiūrėjo į ją ant stalo - į Merės
išskleistus banknotus ir ant viršaus sukrautas monetas.
- Ar gerai? - paklausė Merė.
Jeigu ji skolinga daugiau, jeigu ji suprato neteisingai, pi­
niginėje nieko nebebuvo. Tą savaitę ji nusipirko naujas vilno­
nes glaudinęs ir antrą kartą per dešimt dienų, su Li uždariu­
si skalbyklą, nuėjo į kioskiuką, iki vidurnakčio prekiaujantį
maltos jautienos kepsniais. Ji žinojo, kad nereikėjo taip daryti.
Kartą? Bala nematė. Bet du kartus?! O nejaugi nebuvo galima
suadyti senųjų glaudinių?
Tada ponia Borielo nulenkė galvą ir užsidengė veidą ran­
komis.
- Taip, viskas gerai, - netrukus tarė ji.
Susitvardžiusi ji pasakė Merei einanti į savo kambarį, irgi
prigulsianti.

Merė žinojo, kad bus tik blogiau, jeigu vengs senų draugių. Jau
geriau nedelsiant jas susirasti, pamėginti paaiškinti, kas atsiti­
ko, parodyti savo veidą. Jos lengviau supras, kodėl ji nerašė iš
Šiaurinio Brolio, negu kodėl jų nesusirado išleista į laisvę. Su

238
Džoana bėdų nebus - ji jau buvo atleidusi jai, kai susistabdė
gatvėje. Mažoji Dorotė Alisa rytais verkdavo, ir jos klyksmus
nustelbdavo Džoanos balsas. Ji dainuodavo apie šunyčius, pa­
sivažinėjimus rogutėmis ar dangaus karalystę. Vėliau, eidama į
darbą, Merė susigriebdavo niūniuojanti kartu su ja.
Kita kaimynė - Patricija Tirnan - niekada nemėgo Merės.
Nuo tada, kai Merė grįžo, Patricija atrodydavo priblokšta, pa­
mačiusi ją lipant laiptais.
- O, sveika, Mere, - tarė jai Džimis Tirnanas jiems prasi­
lenkiant vieną vakarą, ir tuo metu kaip senais laikais Patricija
pasirodė laiptinėje virš jų. Rodės, ji pasmaugtų jį mintimis, jei
tik turėtų tiek galios.
Na, o Fran, senoji jos draugė, elgėsi šaltokai, kai Merė grį­
žusi į daugiabutį ją pirmąsyk pamatė. Atsakiusi į Merės pasis­
veikinimą, ji toliau lipo laiptais aukštyn. Merė žiūrėjo jai pavy­
mui ir jautėsi lyg gavusi antausį. Po kelių dienų Merė sukaupė
drąsą ir pabeldė į jos duris.
- Fran, būk gera, leisk man užeiti.
Ko gero, „būk gera“ ištirpdė ledus. Fran atidarė duris, ir
Merė atsisėdo ant tos kėdės kaip įprastai. Fran ėmė ieškoti ko
nors saldaus joms pasmaguriauti.
- Kodėl neatėjai mūsų aplankyti, Mere? Man pasidarė
bloga, kai po teismo vėl buvai išsiųsta į Šiaurinį Brolį. Mes ne-
numanėm, kad tave paleido, o paskui Džoana sakė netikėtai
sutikusi tave gatvėje. Galėjai likti čia. Kodėl tiesiog nepaklau­
sei? Tau nereikėjo apsigyventi pensione. Nereikėjo mokėti po­
niai Borielo už jos virtuvės kertę. Net nesuprantu, kas atsitiko.
- Nežinau, - atsakė Merė, ir tai buvo tiesa: dabar, ten sė­
dėdama, žiūrėdama į savo seną draugę, ji negalėjo prisiminti,
ko taip ilgai delsė. - Kodėl neatėjai į teismo posėdį, jeigu sekei

239
mano bylą? Alfredas atėjo. Po teismo irgi nedavei man jokios
žinios.
Iš Fran veido ji matė, kad tokia mintis jai nė į galvą neatė­
jo, o pati Merė nesitikėjo, kad Fran paaukos visą dieną sėdėda­
ma troškioje teismo salėje, bet šias smulkias nuoskaudas buvo
galima įveikti tik taip - atsakant dar viena nuoskauda. Buvai
įskaudinta? Ką gi, aš irgi.
- Nežinojau, kad galėjau eiti į tą bylos nagrinėjimą. Ma­
niau, kad jame gali dalyvauti tik advokatai ir žurnalistai. Ir tu
žinai, kad rašyti nelabai moku. Na taip, Robertas sakė, kad gali
parašyti nuo manęs laišką, bet žinai, kaip būna. Tu irgi galėjai
dažniau man rašyti.
- Tu teisi, Fran. Nežinau, kodėl taip pasakiau. Atleisk.
Tiesiog Alfredas...
Fran palinko į priekį.
- Taip ir maniau, kad viskas dėl Alfredo. Nenorėjai nety­
čia jo čia susitikti.
Fran paklausė, ar jį matė per tą savaitę, kai čia atsikraustė.
- Ne, - atsakė Merė. - O tu? Džoana sako, kad jis kartais
padirbėja pas Driskolą.
- Aš irgi jo nemačiau. Kartais kurią savaitę jis čia būna
dažnai, o paskui keletą savaičių nesirodo. Be to, manau, jis la­
bai stengiasi nesusitikti manęs ir Džoanos.
Nors Merė liepė sau neimti į širdį, stengtis užmiršti Alf­
redą, kaskart atidarydama laukujės duris galvodavo apie jį,
o primindama sau, kaip turi laikytis, susitelkusi paliesdavo
viršugalvį. Sukaupdavo drąsą, ruošdamasi jį pamatyti, o kai
praeidavo kelios dienos ir jo nepamatydavo, pajusdavo nusi­
vylimą.
- Klok man viską, - paragino Fran. - Pradėk nuo pradžios.

240
 Kol jų kava aušo, Merė pasakojo apie Soperį, ką jis saky­
davo apie ją, apie tą dieną, kai buvo sučiupta, apie Vilardo Par­
kerio ligoninę, apie Šiaurinį Brolį, apie Džoną Keiną, slaugy­
tojas ir jų mėginių indelius, apie poną O’Nilą, nuviliantį bylos
nagrinėjimą ir apie tai, kaip sužinojo apie Lizą Myni, jos sūnų,
ir kaip sutriko, grįžusi į Niujorką nebe virėja, kaip baimino­
si niekada prie to nepriprasianti. Jai pagaliau baigus kalbėti
Fran valandėlę tylėjo, o paskui pareiškė, kad norėtų vožti tam
daktarui Soperiui į snukį, ir Merė nusijuokė. Niekada ligi tol ji
nesijuokė galvodama apie Soperį, ir jai pirmą kartą pasirodė,
kad baisioji jos gyvenimo dalis iš tikrųjų liko praeityje. Dvi
moterys kalbėjosi, kol laikrodis išmušė vidurnaktį, o išėjusi
Merė žinojo, kad jiedvi sutars.

241
Laisvė
 16

Iš pradžių gyvenimas su Liza atrodė tobulas. Jau daug metų

Alfredas nežinojo, koks jausmas būti blaiviam, sveikam, tvir­
tai stovėti savo kojomis, kvėpuoti visais plaučiais, stovėti tiesia
nugara, stipriu kūnu. Jam parėjus namo Liza atrodydavo nė
kiek nenustebusi, kad jis dirbo ištisą dieną. Dėl to ji nešoki­
nėdavo aplink jį kaip kadaise Merė, be to, jis nejusdavo, kad
Liza panikuotų, jog jis apsigalvos ir kitą dieną vėl slankios be
darbo. Jis buvo sveikas, pajėgus, ir Liza nesekė jo kaip Merė.
Ji nežiūrėdavo į jį prisimerkusi ir daug ko nežinojo taip, kaip
žinojo Merė, dažniausiai dar iki jam pačiam tai suvokus. Kai
atnešdavo jai algą, ji žiūrėdavo į jį, tartum būtų padavęs jai
gryno aukso luitą, be to, tų dolerių ir centų jai reikėjo. Berniu­
kas valgė tiek, kiek Alfredas su Liza kartu paėmus, buvo pro­
tingas. Jam reikėjo knygų, sąsiuvinių, padorių drabužių, batų.
Bet praėjus beveik dešimčiai tokio gyvenimo mėnesių
Alfredas turėjo pripažinti tai, ką žinojo visą laiką: Liza Myni
nėra Merė Melon ir niekada tokia nebus. Jiems su Liza my­
lintis ji būdavo pareiginga ir gera. Niekados neprasimanydavo
dingsties „ne šiandien“, neapsimesdavo mieganti, neliepdavo
dingti iš akių, o jam išsiimant iš dėželės prezervatyvą manda­
giai nukreipdavo žvilgsnį. Jei prezervatyvą jau buvo mačiusi,
to neminėjo, be to, jis nesuprato, ar jai bent kiek patinka tai,

245
ką juodu daro. Vieną kartą norėdamas ją išbandyti jis staiga
sustojo, atsitraukė nuo jos, užsitempė kelnes ir pasakė, kad gali
padaryti tai vėliau, nes ji tam nenusiteikusi, o ji atsakė, kad jai
tinka, tarsi jis būtų pasiūlęs eiti pasivaikščioti Brodvėjumi į
šiaurę, o ne į pietus.
- Neatrodo, kad tau tai patiktų. Atrodai sutrikusi, - tarė
jis, ir ji nesiginčijo. Liza tik vėl užsimetė suknelę ant pečių ir
ėmė sagstytis sagų virtinę.
Kitą kartą jis be perstojo lindo, glaustėsi, kaišiojo rankas
po drabužiais norėdamas pažiūrėti, kada jinai jį sustabdys, bet ji
taip jo ir nesustabdė, nors jis žinojo, kad Liza pavargusi ir labiau
už viską nori miegoti. Jis nenustojo bandęs ir vienąkart į ją įėjo
tuo metu, kai gretimame kambaryje Samuelis ruošė pamokas, ir
vos kartą, vienintelę akimirką, kai lova sugirgždėjo, ji pastūmė
jį nuo savęs ir pažiūrėjo į duris - ar kartais Samuelis neišgirdo.
Dauguma moterų tokios, sakė jis sau. Tokios moterys ir
turėtų būti, tik jis niekada nežinojo, kokia gi iš tiesų turi būti
moteris, nes gerai pažinojo vien Merę, o ši nebuvo paprasta
moteris. Net žurnalistai tai pastebėjo. Dar tada, kai buvo suim­
ta pirmą kartą, dauguma žurnalistų komentavo, esą jos laiky­
sena kaip airio, bet vienas reporteris pastebėjo, kad iš tikrųjų
jos laikysena kaip vyro. Jis nekonkretino - kaip airio ar kokio
kito. Ji iš tiesų kartais stovėdavo plačiai prasižergusi, ypač kai
jausdavosi priremta prie sienos, bet akiai niekuo nebuvo pa­
naši į vyrą, taigi šis reporteris tikriausiai įžvelgė kažką kita jos
elgsenoje ar tame, kaip ji dairėsi po kambarį. Fran Mosli, tuo
metu jam „pasaugodavusi“ laikraščius, sakė visiškai nesupran­
tanti to požiūrio - koks sveiko proto žmogus, matydamas tan­
kių rausvų plaukų kupetą ir liekną liemenį, matytų ne moterį,
o ką nors kita.

246
 - Manau, suprantu, ką jis turi galvoje, - tarė Alfredas, ir
Fran pažiūrėjo į jį kaip į šunsnukį, kokį visuomet įtarė jį esant.
Merei nereikėjo jo uždirbamų pinigų, nes turėjo savų ir jų
uždirbdavo daugiau už jį. Jis tiksliai žinojo jos požiūrį į viską,
nes jinai jam jį išsakydavo, dažniausiai labai garsiai, trankyda­
masi puodais ir prikaistuviais, kad būtų įtikinamiau. Kai ji ne­
norėdavo, kad jis ją liestų, liepdavo jam dingti iš akių, bet kai
norėdavo, mielai pirma imdavosi žygių, prieidavo jam prie šo­
no, bučiuodavo į sprandą ir klausdavo, ar nesijaučia pernelyg
išvargęs. Liza Myni niekados šitaip nedarytų. Nieku gyvu. Iš
pradžių jis galvojo, kad tai tiesiog nuostabu. Labai pritinkama
damai. Liza buvo panaši į gležną paukštį; viskas atrodydavo
daug įdomiau, kai ji leisdavo jam atsagstyti jos drabužius, kai
sodriai išrausdavo, jam ją pakėlus ir pasisodinus ant savęs ar
sukuždėjus į ausį apsisukti. Ji atrodydavo sutrikusi ir išsigan­
dusi kaskart, kai jis pakeisdavo jos kūno padėtį, ir vos po kelių
sekundžių ji visada nerdavo atgal po antklodėmis ir guldavosi
aukštielninka, nes šitaip jausdavosi patogiai ir saugiai, ojis nu­
sijuokdavo, sakydavo „gerai, gerai“, ir jis matydavo, kiek daug
turės jai parodyti, jeigu ji tik to nori. Vis dėlto po dešimties
mėnesių jis pamatė, kad ji to nenori. Glamonės Lizai Myni vi­
suomet buvo ir bus dalis sandorio, dėl kurio juodu sutarė, ir
nors jis patiko ir traukė ją (Alfredas neabejojo, kad šitai aki­
vaizdu), glamonės su juo Lizai niekuo nesiskyrė nuo pusryčių
gaminimo, jo drabužių skalbimo ir pareigos patiekti vakarienę
ant stalo jam parėjus namo.
Jie buvo susižadėję pusę metų, bet vis dar nesusituokę. Ji
rodė savo žiedą visiems kaimynams - paprastą sidabrinį - ir
galbūt to jai ir tereikėjo: kad pasaulis žinotų, jog ji ne iš tų mo­
terų, kurios gyvena su vyru neturėdamos jokios perspektyvos.

247
Iš pradžių ji sakė norinti sugalvoti, kaip į apeigas atsivežti
iš Anglijos motiną, o kitąsyk sakydavo, esą norinti sulauk­
ti mokslo metų pabaigos, kad neblaškytų Samuelio. Neblaš­
kytų?.. Alfredui magėjo paklausti, kas gi čia jį taip blaškytų?
Kita vertus, kuriems galams plaukti per vandenyną? Alfredas
įsivaizdavo, kaip su Liza nueina į rotušę, pasirašo kelis popie­
rius, o paskui pavakarieniauja kokiame restorane. Bet jis nieko
nesakė, ir kai slenkant savaitėms iš Anglijos neatėjo nė vienas
laiškas, juodu nė karto nepasikalbėjo apie tai, ar nereikėtų ne­
didelio pobūvio, jis nustojo dėl to nerimauti. Gal pasitenkin­
dama sužadėtuvėmis ir nesistengdama siekti pačių vedybų ji
nežymiai kėlė savo vertę, kaip ir versdama jį gydytis toliau,
nors jam atrodė, kad to nebereikia.
Iš pradžių nuo gaunamų vaistų jį pykindavo ir jis manė,
kad čia gydymo dalis: pacientui turi pasidaryti taip bloga, kad
jis neįstengs nuryti nei svaigalų, nei ko nors kito. Dvi savaites
jam buvo silpna, jis susirangęs gulėjo lovoje ir vėmė į Lizos
atneštą dubenį, bet ji vis tiek ateidavo kas keturios valandos su
dar viena doze, kurią pamatuodavo arbatos puodeliu, kaip ir
liepė gydytojas.
- Tas vaistas žmonėms, kurių būklė gerokai prastesnė ne­
gu mano, - pasakė jis Lizai pirmą kartą grįžęs iš Belvju ligoni­
nės, kur buvo nuėjęs pasižiūrėti, kaip atrodo gydymas.
Gydymo reklamos buvo iškabinėtos visame rajone, lai­
kraščiuose jos buvo rašomos didžiosiomis spausdintinėmis
raidėmis.
- Mačiau juos. Aš ne toks. Dieve brangus, vienas vyras -
ne ką didesnis už berniuką - taip prakaitavo, kad ant grindų
pritekėjo bala, bet jis vis skundėsi, kad jam šalta. Tiesiog man

248
patinka retkarčiais išgerti šlakelį, o jeigu rasi vyrą, kuris ret­
karčiais neišgeria šlakelio, nusipjausiu dešinę ranką.
- Jeigu nori čia gyventi - eisi, - paprastai tarė jam.
Taigi jis grįžo ir netrukus buvo parsiųstas namo, gavęs
nurodymų, kokiomis dozėmis ir kas kiek laiko gerti vaistus. Po
mėnesio jam buvo pasakyta, kad vaistų gali nebegerti, bet turi
nešiotis juos senoje kišeninėje gertuvėje. Tai, kad tos gertuvės
jam nė karto neprireikė, įrodė, jog jokio gydymo jam nereikia.
Jam derėjo apsispręsti, ir jis apsisprendė. Jei tik Alfredas vyk­
dys gydytojo nurodymus, tai bus šimtaprocentinė garantija, o
„nurodymai“ paprasti - negerk.
Samuelis ruošėsi egzaminui, kurį išlaikęs mokykloje per­
šoktų per dvi klases ir galėtų lankyti kai kurias paskaitas ben­
druomenės koledže. Jeigu gautų pakankamai aukštus balus,
mokslas jam nekainuotų, reikėtų tik pačiam pirktis vadovėlius.
Alfredas ir Liza namuose privalėjo elgtis labai labai tyliai, kad
netrukdytų berniukui mokytis, ir pirmą kartą per jųdviejų pa­
žintį Liza vieną rytą Alfredą nutildė, kai šis norėjo paklausti, ar
ant viryklės dar yra kavos. Ji liepė Alfredui tylėti ir sunerimu­
si žvilgtelėjo į Samuelį - šis buvo palenkęs galvą prie kažkokio
matematikos vadovėlio, ir tada Alfredas suprato, kad ji niekados
nemylės jo, nemylės jokio kito vyro taip, kaip myli tą berniuką.
Ledo prekybos bendrovės arklidės už viršvalandžius ne­
mokėjo, o vakarai tarp penktos valandos, kai baigdavosi pa­
maina, ir dešimtos, kai eidavo gulti, prailgdavo. Norėdamas
išeiti iš buto ir duoti Samueliui ramybę, Alfredas ėmė lankytis
pas Maiklą Driskolą. Senukui reikėjo pakeisti grindlentes, su­
taisyti spintelę, supuvusią lovą išnešti į gatvę ir pakeisti nauja,
užglaistyti tinką ant sienos už plautuvės.

249
 - Vėloka rodyti dėmesį tiems dalykams, - pirmą kartą at­
ėjęs pasišaipė Alfredas.
- Niekada nebūna per vėlu, - atsakė Driskolas. - Aš nusi­
žiūrėjau puikią moterį.
- Juokaujat.
- Tau irgi taip nutiks, tada suprasi. O kas nors kitas juok­
sis iš tavęs.
Ką gali žinoti, pamanė Alfredas, ir toliau darė, kas bu­
vo liepta. Baigęs vieną darbelį, kelias savaites palaukdavo, ta­
da užsukdavo pas senuką pasižiūrėti, ką šis jam numatęs. Tais
kartais, kai Driskolas neturėdavo jam darbo, Alfredas po savo
pamainos sukiodavosi arklidėse ir kalbėdavosi su atėjusiuoju
jį pakeisti arba eidavo į prieplaukas pasižiūrėti, kokie kroviniai
atgabenti.
Vieną vakarą, nors ir nežinojo, kad Alfredas užsuks, Dri­
skolas atidarė duris vos jam pabeldus.
- Na? Matei ją? - paklausė senukas ir žvilgtelėjo Alfredui
per petį į tuščią laiptinę. Jis nusikosėjo į marškinių rankovę,
paskui ją užraitojo.
- Ką? - paklausė Alfredas.
- Merę. Ji čia. Kalbėjausi su ja mažiau negu prieš minutę.
- Merė Melon šiame pastate?
- Prieš savaitę ji atsikraustė pas ponią Borielo. Nežinojai?
Alfredas pajuto, kaip drebulys perbėga galūnėmis, ir jam
pasirodė, kad girdi koridoriuje praeinančios moters žingsnius.
Jis įdėmiai pažiūrėjo Driskolui į veidą norėdamas įsitikinti,
kad senukas iš jo nesišaipo. Prieš kelis mėnesius jis nusiuntė
laišką jai į lūšnelę Šiauriniame Brolyje, bet kai ji neatrašė, nu­
sprendė, kad vis dar baisiai ant jo pyksta, žinoma - pagrįstai.
Ji buvo jam sakiusi, kad advokatas nusiteikęs optimistiškai.

250
Girdi, gal bus ten ne daugiau kaip dar kelis mėnesius. Bet ko­
dėl jis turėjo ja patikėti?
- Jūs rimtai, Driskolai?
- Kaip mane gyvą matai.
- Kaip? Kada ją išleido? Ar ji manęs ieškojo? Apie ką jūs
kalbėjotės?
- Aš ieškojau savo rakto, o ji ėjo per vestibiulį. Pasisveiki­
nau su ja, ji su manim, paskui pasakiau, kad džiugu matyti ją
grįžus, ir ji man padėkojo. Gal ji tebelipa laiptais. Nagi, vykis ją.
Bet Alfredas tik prasibrovė pro jį ir pažiūrėjo į varvan­
tį čiaupą, kurį reikėjo sutaisyti. Svarstydamas, ko jam reikės,
juto, kad senukas iš jo nugaros padėties, iš laikysenos bando
suprasti jo būseną. Alfredui reikėjo laiko pagalvoti. Nenuma­
nė, ką jai pasakys. Visa savo esybe jis troško eiti prie durų.
Kodėl ji apsistojo pas ponią Borielo? Ką ji dabar veikia? Alfre­
das įsivaizdavo, ką jai pasakys, o suvokęs, kad nenumano, nuo
ko pradėti, tik įsivaizdavo, ką jinai pasakys jam, ir žinojo, kad
pirmiausia ji paklaus, ar jau vedė Lizą Myni, o jam atsakius,
kad ne, paklaus, ar tebegyvena su ja ir jos sūnumi, ir jis turės
atsakyti „taip“, ir tuo jų susitikimas baigsis.
- Rytoj negalėsiu ateiti, - sutaisęs čiaupą kimiu balsu tarė
Driskolui Alfredas. - Kas liko, baigsiu kitą kartą.
- Anksčiau ar vėliau turėsi ją pamatyti, - pareiškė Dri-
skolas ir Alfredui kilo pašėlęs noras jį pastumti, pasmaugti,
bet tuoj pat apsiramino. Jis pyko ant savęs, ant nieko daugiau.
- Kodėl turėčiau? - paklausė jis, nors norėtų ne tik ją
pamatyti, bet ko nors daugiau. Jam norėjosi nieko nelaukiant
bėgti laiptais viršun, ją pamatyti, maldauti atleidimo, apkabin­
ti. Kaip tai atsitiko? Kaip jis apsižioplino? Kaip jis galėjo neži­
noti, kad ji grįžusi į miestą?
 Alfredas nesirodė Rytų 33-iosios gatvės 302-ame name,
kol bandė suvokti, ką reiškia Merės sugrįžimas. Rytais, kai pa­
budęs pamatydavo šalia šviesias Lizos garbanas, tuoj pat pa­
galvodavo apie Merę, miegančią visai netoli butuko, kuriame
juodu drauge praleido šitiek metų, iš pažiūros gyvenančią taip
pat kaip kadaise, tik be jo.
- Arklidėse viskas gerai? - keletą kartų paklausė Liza.
Jis atkirto, kad viskas gerai, ir net labiau negu įprastai
stengėsi nebūti namuose. Kitąsyk ji paklausė, ar jis išeidamas
pasiima savo vaistus, ir Alfredas suprato ją manant, kad jis vėl
ėmė gerti. Jis iš tikro pirmą kartą po daugelio mėnesių nuė­
jęs pastovėjo priešais „Tautos“ aludę, bet vidun neįėjo, o Rytų
33-iosios gatvės 302-o namo trauką juto vis labiau. Galiausiai
dvi savaites gromuliavęs Merės sugrįžimo naujieną, jis po dar­
bo arklidėse pasuko pas Driskolą baigti ten pradėtų darbų ir
nuspręsti, ar kada nors vėl prisiartins prie to namo.
Jameinant 3-iuoju aveniu mintis, kad gali vėl ją pamatyti,
sukrėtė, o krūtinėje nelyg įstrigo ir stengėsi išsivaduoti paukš­
tis giesmininkas. Jis sustojo prie žemės riešutų pardavėjo veži­
mėlio 29-ojoje gatvėje, norėdamas nusipirkti pakelį ir juo pa­
sidalyti su Driskolu, bet net taip siekė pasirodyti prieš ją, jeigu
jinai kartais jį stebėtų - gal apsisuks, pamatys jį ten stovintį, ir
su šypsenėle lūpose pasakys: „Nagi, nagi, nagi. Ką aš matau!“
Buvo pirmas išties žvarbus vakaras tuo metų laiku, ir kai
Alfredas atėjo, daugiabučio prieangyje ir vestibiulyje nesutiko
nė gyvos dvasios. Jis stovėjo tylios laiptinės apačioje ir pakėlęs
akis skaičiavo turėklus iki ketvirto aukšto. Driskolui neatsilie­
pus į beldimą, Alfredas apgraibomis surado virš durų staktos
paslėptą raktą ir įėjo.

252
 - Ei! - sušuko jis. Neišgirdęs atsakymo atidarė Driskolo
miegamojo duris ir pamatė jį persisukusį gulintį pataluose.
- Nekaip jaučiuosi, - nežiūrėdamas į Alfredą tarė Dri-
skolas.
Priėjęs arčiau Alfredas pamatė, kad senukas susiraukęs iš
skausmo ir mėgina rasti palengvėjimą nuo to, kas jį kamuoja,
vartydamasis nuo vieno šono ant kito ir gniauždamas pagalvę.
Driskolas kelias minutes kosėjo. Pirmą kartą per dvi savaites
Alfredas metė iš galvos mintis apie Merę.
- Kas nutiko? - paklausė jis, žvelgdamas į vyro pakaušį, ir
pastebėjo, kokie reti Driskolo plaukai, koks mažas ir trapus jis
atrodo - nelyginant glotnus kiaušinis.
- Išeik, - tarė Driskolas. - Ateisi kitą kartą.
Bet Alfredas stovėjo it suglumęs berniukas.
- Tiesiog prastai jaučiuosi. Užsuk po kelių dienų.
- Gal ko nors atnešti? Jūs valgėt?
Bet Driskolas tik pasislinko arčiau sienos.
- Pažiūrėsiu, kaip laikotės, rytoj, - tarė Alfredas ir Dri-
skolui nieko neatsakius išėjo. Alfredas minutę pastovėjo laiptų
apačioje, jausdamas pagundą užlipti į viršų ir pamatyti Merę,
bet jis grįš kitą dieną ir galbūt iki to laiko sugalvos tinkamiau­
sius žodžius.
Alfredas grįžo namo prieš vakarienę, per kurią beveik
nesikalbėjo su Liza ir Samueliu. Ryte suprato neištversiąs dau­
giau nė dienos, jei nepamatys Merės, o šitaip apsisprendus jam
neužteko kantrybės būti arklidėse vienam su keturkojais. Da­
bar, atšalus orui, ledo paklausa smarkiai smuko, kaip ir pasiūla
prieš žiemą, kai ruošiamos jo atsargos. Vežimai išvažiuodavo
kasdien, bet daugiausia į krautuves ar už kelių kvartalų į vieną

253
ar kitą pusę - į namus, kurių turtingi savininkai nesivarginda­
vo laikyti pieno ar sviesto ant palangių, kaip visados darydavo
Merė, o dabar - Liza. Užtat jie mėgdavo patiekti ledukus sti­
klinėse savo svečiams net žiemos mėnesiais. Pastaruoju metu
nuojauta Alfredui sakė, kad jis ten ilgai nebeišdirbs. Jamreikės
rasti ką nors kita. Už dešimties kvartalų į šiaurę buvo arklidės,
kurias prekybos ledu bendrovė nuomojo Sveikatos departa­
mentui, o ten buvo įdomiau. Ramiomis popietėmis Alfredas
patraukdavo ten pėsčias, sugalvojęs dingstį, neva jam rūpi
bendrovės nuosavybė. Pirmą kartą nuėjęs į tas arklides jis ne­
suprato, kam Sveikatos departamentui reikia tiek arklių. Kas­
kart, kai arklys tapdavo per senas tempti ledo vežimą arba su
juo būdavo pernelyg sunku važinėti po miestą, arklidėje dir­
bantys vyrai sakydavo, kad jį paims Sveikatos departamentas.
Dabar ir Alfredas šitaip sakydavo, tik nežinojo kodėl, kol vieną
dieną giedrą rudens popietę norėdamas prasiblaškyti perėjo
tuos dešimt kvartalų. Priėjęs arklides pamatė, kad didelė šoni­
nė patalpa, kurioje kadaise, kai mieste buvo laikomos karvės,
būta pieninės, dabar paversta arklių skerdykla. Ant diržų buvo
pakabinti du arkliai perrėžtais kaklais, į kiekvieną kraujuojan­
čią žaizdą įkištas stiklinis įnagis. Po didžiuliais arklių pilvais
buvo išrikiuotos ištisos virtinės kibirų, į kuriuos buvo renka­
mas kraujas, aplink šmižinėjo vyrai baltais laborantų chalatais.
- Lauk! - suriko vienas, pamatęs Alfredą. Vyras tupėjo
prie didesniojo iš dviejų arklių ir žiūrėjo į stiklinį vamzde­
lį; nerangiai stodamasis išvyti Alfredo, jis paslydo, įmynęs į
kraujo balutę ant grindų, o mėgindamas išlaikyti pusiausvyrą
paspyrė ir apvertė pilną kraujo kibirą. Kitas vyras nusikeikė,
žaibuodamas akimis į Alfredą. Vis dar gyvi arkliai atsuko po

254
vieną paklaikusią, siaubo kupiną akį į Alfredą, tarsi suprasda­
mi, kad jis vienintelis šioje patalpoje gali jiems padėti.
- Dieve brangus! - tarė Alfredas vėl išėjęs į saulėtą ga­
tvę. Čia, priešais arklidžių duris, musės ėjo iš proto nuo kraujo
kvapo. Jis praėjo pro kitas duris į pačias arklides, kur gera de­
šimtis arklių žiaumojo šieną, lyg būtų ganykloje.
- Ką jie daro? - paklausė Alfredas berniuko, kuris skaitė
seną laikraštį sėdėdamas ant apversto kibiro.
- Ima kraują, - atsakė berniukas ir lyg niekur nieko per­
vertė kitą puslapį.
Vėliau, kai juodu su Samueliu sėdėjo šalia prie stalo lauk­
dami, kol Liza paduos jiems vakarienę, berniukas jam paaiški­
no, ką jis tikriausiai matė - kraujas iš arklių imamas serumui,
šis bus panaudotas gaminti skiepams nuo ligų.
- Tikriausiai nuo difterito, - paaiškino berniukas. - O gal
nuo šiltinės. Kažkas yra kuriama kovai su ja.
- Juokauji? Arklių kraujas?
- Arklių serumas. Arkliui suleidžiamas ligos užkratas ir
laukiama, kol arklio organizmas ims gaminti antikūnus. Tada
iš arklio paimamas kraujas, iš jo išskiriami tie antikūnai ir pa­
naudojami skiepams, kuriais paskiepija žmones. Ar kada nors
susimąstėt, iš ko susideda žmonėms įšvirkščiamos injekcijos?
Berniukas atsilošė ant kėdės ir įdėmiai pažvelgė į Alfredą.
Alfredui buvo gėda prisipažinti, kad jis niekada net ne­
susimąstė, kas yra injekcija. Iki pažinties su Openheimeriu
niekada nebuvo jų gavęs, tad dabar svarstė, ką jam suleidžia
gydytojas. Jo gimtinėje būta raganavimo, bet kiek prisiminė
Alfredas, ne tokio tamsaus. Raganiai žmonėms duodavo tam
tikrų žolelių ir piktžolių, žinodavo, kaip jas sumaišyti. Ant

255
krūtinės dėdavo šuteklius, kvapnias gėles sutrindavo į milte­
lius ir įmaišydavo į arbatą. Bet šita arklių kraujo išmonė atrodė
esanti grėsmingesnė magija. Liza pasisuko nuo krosnies klau­
sytis sūnaus ir kai berniukas baigė aiškinti, vėl atsigręžė į savo
prikaistuvį su padažu. Iš pasididžiavimo ir pasitenkinimo jos
skruostus išmušė raudonis.
Diena slinko lėtai, dar negreit ateis laikas pasirašyti bai­
gus darbą ir pėsčiomis eiti į 33-iąją gatvę. Jis svarstė, ar nenu­
ėjus į Sveikatos departamento arklides stumti laiko ten. Galop
pasirašė darbą baigęs penktą, nors tebuvo dvi.

Driskolui nepagerėjo. Alfredas lėtai atidarė jo duris ir iš tvy­

rančios tylos bei virtuvės šalčio bemat suprato, kad senukas
nesikėlė iš lovos. Driskolą rado toje pačioje padėtyje, o kai pa­
lietė delnu sprandą, tvokstelėjo karštis lyg iš žaizdro. Driskolas
sudejavo.
- Ko nors atnešti? - paklausė Alfredas jausdamasis kaip
didelis, gremėzdiškas, niekam tikęs padaras, per kvailas, kad
mokėtų padėti. Nuėjęs į virtuvę pakišo pašluostę po šaltu van­
deniu. Atsinešė ją prie lovos ir uždėjo senukui ant galvos, bet
jam pasidarė neramu pamačius, kad patalai patamsėję nuo
drėgmės. Driskolas pasislinko toliau.
- Manau, jums reikia pagalbos, - tarė Alfredas daugiau
sau negu senukui.
Gydytojo. Bet jis dar niekada nebuvo kvietęs gydytojo.
Jis galėjo pabelsti į Fran duris ar užlipti į viršų pasitarti
su Džimiu Tirnanu, bet nesustojo nei antro, nei trečio aukšto
laiptinėje. Jam reikėjo Merės. Senyvos seserys, irgi gyvenan­
čios ketvirtame aukšte, laikė pravėrusias duris, kad įleistų
oro, ir Alfredas žinojo, kad gali pas jas užeiti ir paprašyti. Jis

256
 retkarčiais matydavo Driskolą su jomis kalbantis, o kai viena
jų susižeidė kelį, Driskolas atnešė lėkštę keptos menkės, nes
jos negalėjo išeiti. Užuot sustojęs, Alfredas nuėjo toliau, iki
Borielų durų, ir sulaikė kvapą. Jeigu duris atidarys ponia Bo-
rielo, jis turės kalbėti garsiai, lėtai, o tada girdės visi ir taps
neaišku, ko jis ten ėjo. Mat iš tikrųjų jis ėjo ten dėl Driskolo.
Na, o jeigu baigsis tuo, kad dėl to juodu su Mere vėl ims kalbė­
tis - kodėl gi ne? Svarbiausia, kad Driskolas pasveiktų.
Duris atidarė jaunesnis berniukas ir kai pamatė, kas atėjo,
akys jam iššoko ant kaktos.
- Merė čia?
Berniukas iškėlė smilių ir uždarė duris. Alfredas išgirdo
bute garsą - kėdę, stumiamą medinėmis grindimis.
Vėl atsidarius durims, jis pamatė ponią Borielo. Berniu­
kas dirsčiojo į jį motinai už nugaros.
- Taip? - tarė ji.
- Ieškau Merės. Kaip suprantu, ji čia apsistojusi?
- Kodėl?
Alfredas pajuto imąs irzti.
- Ponas Driskolas negaluoja, ir pamaniau, kad Merė ži­
nos, ką daryti.
- Serga? - paklausė ponia Borielo.
- Taip. Nuo vakar. Gal nuo seniau. Merė čia?
Bet ponia Borielo jau ėmė nuo gembės skraistę. Kažką pa­
sakiusi berniukui, ji prasmuko pro Alfredą ir laiptais nulipo iki
Maiklo Driskolo durų. Berniukas iš tarpdurio žiūrėjo į Alfredą.
- Ji pareina namo vėliau.
- Tikrai? Tu atsakingas už jos tvarkaraštį?
- Ne. Aš atsakingas už lempą. Aš parnešu ją į virtuvę, kai
ji pareina namo iš skalbyklos, ir mes sprendžiam aritmetikos

257
uždavinius prie stalo, kol ji valgo. Turiu galvoje, mudu su bro­
liu. Tada, jai baigus, parnešu lempą atgal į savo kambarį. Ma­
ma sako, kad lempa mūsų, ne jos, bet turim leisti jai ją skolin­
tis, kol valgo, nes negražu prašyti žmogaus valgyti patamsyje,
kai gretimame kambaryje yra gera lempa.
- Ji dirba skalbykloje? Kur?
- Prie pat Vašingtono aikštės.
- Kurioje pusėje? Kokioje gatvėje?
- Pone Brihofai! - nuo tamsių laiptų apačios sušuko po­
nia Borielo.
- Ar jūs anksčiau negyvenote viršuje? - paklausė ber­
niukas.
Ponia Borielo pašaukė vėl.
- Jam reikia malkų, - paaiškino berniukas. - Užeikit ir
paimkit iš mūsų. Ji nori, kad nulipčiau pas ją.
Berniukas pasileido laiptais žemyn visą laiką kažką šauk­
damas mamai; Alfredas pasisuko ir uždėjo ranką ant durų ran­
kenos. Pastūmė duris ir klausėsi, kaip jų apačia gremžia grin­
dis kaip ir visos durys 302-ame name, palikdamos panašius
į kilimėlius įbrėžtus lankus prie kiekvieno kambario. Pakura
buvo sudėta prie krosnies - šakelės, storesnių šakų dalys, vi­
sokie medgaliai, tikriausiai surinkti visame mieste. Alfredas
priėjęs atrinko keletą stambesnių. Pasisukęs pastebėjo su­
lankstomąją lovą, ant jos - dvi tvarkingai sudėtas palaidinu­
kes. Ant palangės virš lovos gulėjo moteriškos šukos, įvairūs
plaukų segtukai, plaukų pudra, kremo tūbelė. Jis pažino šukas
ir kremo pavadinimą. Padėjęs pakurą ant Borielų stalo, atsi­
sėdo ant Merės lovos krašto. Palaidinukių liesti nedrįso - už­
teks, kad sujaukė lovą, - bet apžiūrėjo apykakles, tikėdamasis
pamatyti jos odos pėdsakus ar kokią medžiagoje užsilikusią

258
smulkmeną. Jas apuostė, paskui pasilenkė, nuleidęs galvą tarp
kelių pažiūrėjo po lova, ieškodamas kokio daikto, kurį rasti ji
nebesitikėjo ir kurį jis galėtų pasiimti, bet nieko, be dulkių, ne­
pamatė. Kilo mintis palikti raštelį, laišką, kurį jau kadai turėjo
parašyti ir kurio ji taip troško sulaukti Šiauriniame Brolyje,
arba palikti tuščią savo tabako dėžutę - ji suprastų, jog dėžutė
jo, mat žinojo jo mėgstamą rūšį; neabejojo, kad Borielai viską
jai vėliau papasakos: kaip jis atėjo, pabeldė, kaip vienas kelias
minutes praleido šitam bute. Išgirdęs lengvus berniuko žings­
nius ant laiptų, - jis lipo iškart per dvi pakopas, - Alfredas jau
norėjo išlyginti antklodę, bet apsigalvojo - paliks kaip yra, te­
gul Merė įsivaizduoja, kaip jis čia sėdėjo ir apie ją galvojo. Su­
rinko pakurą, o kai paėmė ją į rankas, berniukas jau buvo bute
su broliu ir pasakė, kad motina juodu išvijo, paliepusi uždaryti
duris ir žemyn nebelipti. Ojeigu iki vakarienės ji nepareisian­
ti, jie turintys gražiai elgtis, išsivirti kiaušinį, viską susitvarkyti
ir eiti tiesiai į lovą. Name kilo kažkokia liga ir ji nenori, kad jie
keltų koją iš buto, kol neišsiaiškinta, kokia.

Driskolo būklė pablogėjo. Jis labai karščiavo, skundėsi nugaros

skausmais. Kai kosėdavo į pagalvę, joje likdavo kraujo dėmės.
Jis nenulaikė puodelio, į kurį ponia Borielo pripylė sultinio, tad
ji atsisėdo ant lovos krašto ir prikišo puodelį jam prie burnos.
- Lėtai, - įspėjo ji. - Mažais gurkšneliais.
Vieną akimirką jis, rodės, jautėsi geriau, bet kitą vėl de­
juodavo ir įsistverdavo į lovą, tarsi šiokį tokį palengvėjimą ras­
tų, jei tik įlįstų giliau, įsiraustų po savo butu į kokią vėsesnę
vietą.
- Gal nubėgti atnešti vaistų? Iškviesti gydytoją? Jis turi
truputį pinigų.

259
 Ponia Borielo įdėmiai pažiūrėjo į Alfredą, tartum norė­
dama virsti siena, skiriančia tuos du vyrus.
- Turiu galvoje, gydytojui. Manau, jis išgalėtų sumokėti
gydytojui. Be to, manau, kad gydytojas privalo apžiūrėti ligonį,
net jeigu jis neišgali susimokėti.
- Manau, kad taip, - pritarė Alfredas.
- Niekada nesu mačiusi nieko panašaus. O tu?
- Mačiau. Kraujas ant pagalvės. Kosulys ir karščiavimas.
Kartą jau esu matęs.
- Ką gi, tuomet aš eisiu.
- Kur?
- Nežinau. Užlipsiu į viršų ir paklausiu Fran. Kartą ji bu­
vo išsikvietusi gydytoją. Vienam iš savo vaikų.
Jam magėjo paklausti, kur Merė, kada ji pareis namo.
Jie išgirdo grindis gremžiant lėtai atidaromas duris.
- Mama? - pasigirdo berniuko balsas.
Ponia Borielo akimirksniu perbėgo per kambarį, išstūmė
jauniausiąjį sūnų į koridorių ir mėgino uždaryti duris. Ji rėkė
ant jo itališkai, bet jis vis tiek mėgino įkišti bato nosį tarp du­
rų. Jiedviem besigrumiant, Alfredas išėjo į koridorių ir pakėlė
berniuką už pažastų.
- Eikit, eikit, eikit! - šaukė jiems ponia Borielo, paskui
pasakė kažką itališkai.
- Aš liksiu su mama! - sušuko berniukas, Alfredo neša­
mas prie laiptų.
- Turi lipti į viršų, - liepė jam Alfredas.
Ponia Borielo vėl kažką sušuko.
- Ji sako liepti visiems neiti čia. Užteks, kad du jau užsi­
krėtė. Trys, įskaitant mane. Ji sako, kad vėliau mane užmuš.
O jums liepė nestovėti arti durų, kai kalbėsitės su panele Fran

260
apie gydytoją. Gal norit, kad aš su ja pasikalbėčiau? Ji sako,
galbūt mes dabar kvėpuojame tuo užkratu, nežinia kokiu.
Lipdamas laiptais ir viena ranka laikydamas berniuką už
žasto, Alfredas galvojo apie Lizą, kaip ji nerimaus, bet nieko
negalėjo padaryti. Tikrai nederėjo dabar eiti namo pas ją ir
parnešti tą užkratą jai ir Samueliui. Ji supras: jis turėjo likti
šiame daugiabutyje, kol baigsis visas šis reikalas. O jeigu Me­
rė pareis namo vėliau ir berniukai jai viską papasakos - kaip
Alfredas jos ieškojo, kaip jis liko padėti jų mamai, kaip bėgo
laiptais žemyn su jų pakura norėdamas padėti ponui Drisko-
lui, - ir jeigu visa tai išgirdusi ji norės vėl jį matyti, vien tik
kalbėtis, ir jeigu pasikalbėjus ji taps jam tiek švelnesnė, kad
neprieštaraus, kai jis ją lies, - ką gi, tebūnie.

261
 17

Vienintelis Fran pažįstamas gydytojas išsikėlė į miesto pa­

kraštį, bet ponas Sternas iš trečio aukšto pažinojo gerą žmo­
gų, kuris lankydavo ligonius namuose. Džimis Tirnanas buvo
išrinktas eiti į Vakarų 16-ąją gatvę jo atsivesti, ir kol jis bėgo
laiptais žemyn į tamsią gatvę, Patricija sekė jį žvilgsniu jausda­
ma palengvėjimą, kad jos vyras tolsta nuo nuodo, apsigyvenu­
sio pono Driskolo bute.
Džimis Tirnanas grįžo tik prieš aštuntą vakaro. Pro užda­
rytas Driskolo duris jis sušuko, kad gydytojas netrukus atvyks.
Alfredas ir ponia Borielo pakaitomis sėdėjo prie Driskolo.
Keletą kartų Alfredas mėgino užvesti kalbą apie Merę. Atėjus
ponios Borielo eilei sėdėti prie Driskolo, Alfredas atsisėdo ant
kėdės Driskolo miegamojo viduryje.
- Jūsų sūnus sakė, kad Merė dabar dirba skalbykloje.
Ponia Borielo dirstelėjo į jį, linktelėjo galvą, bet nieko ne­
atsakė.
- Ar jai ten patinka? Ji anksčiau dirbo skalbėja. Kai su ja
susipažinau.
Poniai Borielo niekaip neparodžius, kad jį bent išgirdo,
jis suprato, jog mėginti beprasmiška. Atėjus jo eilei sėdėti prie
Driskolo, jis kompresu patapšnojo senukui galvą ir suprato dar
niekada nebuvęs prie tokio sunkaus ligonio. Devintą pasigirdo

262
smarkus beldimas j duris ir nepažįstamas vyras prisistatė dak­
taru Hofmanu. Pajutęs palengvėjimą Alfredas pašoko ir duris
atidarė.
Daktaras Hofmanas paklausė apie pirmuosius Driskolo
ligos požymius, kiek laiko jis tokios būklės, kokia buvo jo svei­
kata prieš susergant. Truktelėjęs senuką jį pasodino, ir Drisko-
las krito jam ant kelių lyg miegantis vaikas, mamos pakeltas iš
lopšio. Gydytojas pasiklausė Driskolo plaučių, pamatavo pul­
są, tada liepė Alfredui eiti į artimiausią maisto prekių krautu­
vę ir paprašyti, kad iškviestų greitąją. Bėgdamas koridoriumi
Alfredas išgirdo už nugaros balsą.
- Kaip jis? - klausė Merė.
Ji stovėjo dviem laipteliais aukščiau antro aukšto aikšte­
lės. Vilkėjo tamsiai žalią suknelę su dviem sagų eilėmis iki pat
gerklės. Buvo tokia pat pažįstama kaip paties atspindys veidro­
dyje, ir jis aiškiai suvokė, kaip kvailai elgėsi žaisdamas šeimą
su kita moterimi, moterimi, kurios beveik nepažinojo ir ku­
ri beveik nepažinojo jo, kai jo gyvenimas yra čia - stovi kiek
aukščiau laiptų aikštelėje.
- Einu kviesti greitosios.
- Tuomet eik!
Alfredas pasileido tekinas. Bėgo mosuodamas rankomis,
aukštai keldamas kelius ir išsisukdamas prieš jį išdygstančių
praeivių. Kuo greičiau bėgo, tuo jaunesnis jautėsi, ir nors turėjo
rimtą užduotį, jautėsi pakiliai: Merė grįžo. Ji jam atleis. Juodu
susitaikys, jis paliks Lizą. Juodu su Mere ras naują būstą gyven­
ti drauge, jis susiras gerą darbą. Jis peršoko arkliašūdžio krūvą.
Linktelėjo galvą dešrų pardavėjui, šis nustebęs žiūrėjo, kaip jis
prabėga. Kaip jis gali siūlyti jai tuoktis dabar, kai jau pasipir­
šo Lizai Myni? Gal Merė dabar nenorės už jo tekėti, gal jai tai

263
neberūpi. Nesvarbu. Viskas nesvarbu. Svarbiausia, kad jie vėl
gyventų kartu ir kas vakarą pareitų namo vienas pas kitą.
Jam grįžus į Driskolo butą, Merė jau buvo perėmusi po­
nios Borielo vietą prie lovos ir kalbėjosi su gydytoju. Ponia
Borielo sėdėjo prie stalo susiėmusi galvą rankomis.
- Kas jam? - iš Driskolo miegamojo tarpdurio paklausė
Alfredas.
- Panašu į džiovos paūmėjimą, - neatsisukdama atsakė
Merė.
- Jis bus išvežtas į sanatoriją, - tarė gydytojas. - Kiekvie­
nas jūsų dabar privalote stebėti save, ar nepasireikš ligos požy­
miai, o jei pamatysite pirmuosius, izoliuokitės nuo kitų.
Kai beveik vidurnaktį greitoji išvežė Maiklą Driskolą, o
kaimynai pasišalino iš laiptų aikštelių, kur stebėjo reginį, Me­
rė prisiminė, ką Riversaido ligoninėje darydavo prie ligonio
budėdavusios slaugytojos, tad liepė Alfredui ir poniai Borielo
nusiplauti rankas. Merė juto, kad Alfredas žiūri į ją, atsišliejęs
į sieną, skiriančią virtuvę nuo miegamojo. Ji įtempė pilvo rau­
menis ir stengėsi nesutikti jo žvilgsnio. Merė prašneko į jį kaip
į bet kokį kitą žmogų, į kažką, kurį ką tik pamatė, o ne į vyrą,
kurį mylėjo nuo septyniolikos.
- Kai grįši namo, turi gerai išsiprausti. Drabužius išvirink
arba išmesk.
Dabar, kai Driskolas ligoninėje, jam nebereikės pas jį atei­
ti, o jeigu jis nustos lankęsis, šis kelių valandų tarpas nieko ne­
reikš ir ji galės toliau apsimetinėti, neva jo nėra. Merė išgirdo,
kaip jis įkvepia, lyg norėdamas kažką sakyti, bet tik atsidūsta.
Ponia Borielo paėmė Merę už rankos.
- Palauk, - tarė Alfredas ir greitai dviem žingsniais priėjo
prie durų, lyg norėdamas pastoti jai kelią.

264
 - Mere, - sušnabždėjo, - ar galiu užeiti minutę pasikalbė­
ti? Arba gal eime pasivaikščioti?
- Dabar vidurnaktis! - pasipiktino ponia Borielo.
- Ji pati moka kalbėti.
- Ko? - paklausė Merė.
- Man reikia su tavim pasikalbėti, Mere.
- Gal kitą kartą, - atsakė ji.
Ponia Borielo paskui savo nuomininkę dingo už durų.
Viršuje berniukams miegant Merė rado didžiausią ponios
Borielo puodą ir pripylė jį vandens. Pripylė ir virdulį. Vande­
niui užvirus, moterys nusirengė sukneles, apatinius ir nustū­
mė į virtuvės kampą. Ponia Borielo įlipo į vonią, o Merė tuo
metu sumetė jųdviejų apatinius į ponios Borielo puodą ir mai­
šė juos it virdama kokį troškinį. Paskui maudėsi Merė, o po­
nia Borielo maišė taip smarkiai verdantį vandenį, kad puodas
net šokinėjo ant krosnies. Kai abi apsirengė kitais drabužiais ir
padžiovė apatinius virš plautuvės, Merė išvirė kavos ir įpylė į
du puodelius. Drėgni plaukai karojo joms ant pečių. Ponia Bo­
rielo žiovavo. Virtuvėje buvo šilta, jauku; šviežiais drabužiais
aprengtas Merės kūnas atrodė švarus ir švelnus. Ponia Borielo
pasirąžė ir sumurkė iš pasitenkinimo.
- Kuo jūs vardu? - paklausė Merė.
- Emilija. Artimieji vadindavo mane Milą.
- Gražu.
- Mažai kas dabar vadina mane Milą.
- Taigi.
Laikrodis ant židinio atbrailos ritmingai tiksėjo ir Merė
prisiminė tetulę Keitę: kaip jiedvi iki vėlumos sėdėdavo tylioje
virtuvėje, Keitė siūdama, Merė gurkšnodama arbatą ir balsu
skaitydama laikraštį, kol ateidavo metas miegoti.

265
 Mila Borielo suglostė gražius juodus savo plaukus, pirma
vieną pusę, paskui kitą. Ji nubraukė juos nuo veido ir susuko
ant pakaušio. Merė matė, kad vien su peniuaru, vis dar išrau­
dusiais nuo vonios garo ir šilumos kambaryje skruostais, ji te­
bėra graži moteris.
- Kiek jums metų?
- Trisdešimt ketveri.
Milą nusišypsojo.
- Manei, kad vyresnė?
Merė linktelėjo galvą. Moterys tylėdamos vieną kitą nu­
žvelgė.
- Kartą jau buvau ištekėjusi, - tarė Milą. - Prieš Salvatorę.
- To nežinojau.
- Aišku, nežinojai. Iš kur galėjai žinoti?
Merė laukė.
- Jo vardas buvo Albertas. Yra Albertas. Jis vis dar kažkur
gyvena, tik nežinau kur. Pastarąjį kartą mačiau jį Neapolyje.
Merei pasirodė, kad kambarys ima jas slėgti. Jos delnas
gulėjo ant stalo už pusės sprindžio nuo Milos rankos. Ji nie­
kada Milos nepasikviesdavo, dingtelėjo dabar Merei. Niekada
nepasiūlydavo drauge išgerti arbatos ar kavos, niekada nepa-
belsdavo į jos duris paklausti, ar nieko nereikia iš turgaus. Kai
Merė, Fran ir Džoana sumanydavo pamerkti kojas į fontaną ar
pasivaikščioti parke, jos niekada nepaklausdavo, ar Milą Bo­
rielo nenorėtų prie jų prisidėti. Kartais Alfredas stebėdavosi,
kodėl Borielai negyvena miesto centre, vienoje iš itališkų ga­
tvių, bet dažniausiai apie Borielus jie apskritai negalvodavo.
- Tas Albertas buvo mano vyriausiojo sūnaus tėvas. Pri­
simeni jį.

266
 Nuskendęs berniukas, taip pat Albertas. Visi vadindavo jį
Aibių. Albertai Amerikoje virsta Albiais.
- Nelabai suprantu.
- Albertas nebuvo labai geras žmogus. Taip, kai kuriais
atžvilgiais padorus žmogus. Visada gerai uždirbdavo, bet dau­
geliu atžvilgių nelabai geras žmogus. Mylėjo mane, savaip my­
lėjo savo sūnų, bet elgėsi ne taip, kaip derėtų vyrui. Jis kasdien
pakeldavo prieš mane ranką, ir aš žinojau, kad jis kels ranką
prieš mano sūnų. Gal sulauks, kol mano sūnus sustiprės, bet
gal ir ne. Iš pradžių maniau, kad man reiktų leisti kiek mažiau
pinigų, mažiau tūpčioti apie vaiką, bet paskui pamačiau, kad
jis vis tiek mane muš, o aš nesu moteris, kuri nusipelno būti
mušama. Taigi vieną dieną, kai jis sumušė mane kėdės koja, jį
palikau. Pasiėmiau sūnų, kol Alberto nebuvo namie, ir apsisto­
jau pas kaimynę, paskui atvykau į Niujorką ir visiems sakiau
esanti našlė. Tada Amerikoje susipažinau su Salvatore ir viską
jam papasakojau. Kai kurie vyrai paliktų moterį, kuri papasa­
kojo jiems tokius dalykus. Kai kurie vyrai palaikytų kitą vyrą
jo net nepažinodami, net jeigu tas vyras tokioje tolybėje - Ne­
apolyje. Bet ne Salvatorė. Jis manim patikėjo ir pasitikėjo, pas­
kui mudu susilaukėme savo dviejų sūnų, Karminės ir Antonio.
Jis buvo geras man kiekvieną savo gyvenimo dieną.
Milą labai rimtai pažiūrėjo į Merę.
- Jie, Karminė ir Antonis, to nežino. Jie mano, kad Alber­
tas buvo tikras jų brolis, jų tėvo sūnus.
- Suprantu.
Merė prisiminė tą šiurpią popietę.
- Labai užjaučiu dėl Salvatores. Ir dėl Albio. Mes niekad
nesikalbėjom apie...

267
 - Nieko baisaus, - pertarė ją Milą ir nutaisė tą pažįstamą
išraišką: sučiaupė lūpas, kaip dera našlei, lyg nerimaudama su­
raukė kaktą.
Jos ilgai tylėjo.
- Per daug negalvoju apie tą dieną. Kai išsiunčiau juos
pakuros. Kur kas daugiau galvoju apie tai, kas buvo prieš čia
apsigyvenant, kai tebuvom dviese, aš su tuo kūdikiu laive, kaip
stengiausi duoti jam švariausią paklodės gabalą ir geriausia iš
to, ką gaudavom valgyti. Nesi mačiusi, kad kūdikis laikytųsi
taip įsikabinęs motinos, kaip manęs laikėsi Albertas Ameri­
koje, kai čia atsidūrėm. Kartais man sunku suprasti, kad tas
kūdikis virto mano berniuku. Kad tas kūdikis dingo, virto
berniuku, o paskui dingo tas berniukas. Išeina, kad jis dukart
mane paliko, supranti?
- Jūs labai gerai kalbat angliškai.
- Turiu galvoje ne kaip kalbu angliškai. Turiu galvoje, ar
supranti, ką reiškia turėti kūdikį, baisiausiai dėl jo nerimauti.
Galiausiai išgelbsti jį nuo pavojų, patiri tiek daug gera, o pas­
kui tas kūdikis išauga į gražų berniuką ir jo nebėra? Viens, du,
trys - ir nebėra. Aš jį pagimdžiau, žindžiau, raminau, o paskui
vieną dieną jis iš čia išėjo ir nebegrįžo. Tarsi jis būtų niekas,
ir visa, ką jam jaučiau, būtų niekas, ir nors visą laiką mums
atrodė, kad tas ryšys geras, stiprus ir ypatingas, paaiškėjo, kad
iš tikrųjų jis ne stipresnis negu šiaudelis, kurį lengvai gali per­
laužti pusiau.
Keli mėnesiai po to nelaimingo atsitikimo atėjo vyras su
dokumentu pasirašyti ir tuo viskas baigėsi. Salvatorė pasira­
šė ir paaiškino, kad valdžia nieko daugiau padaryti negali. Jo
kūnas upėje taip ir nebuvo rastas, niekur nebuvo išmestas į
krantą. Salvatorė liūdėjo ne mažiau negu aš, bet vyrai tai jaučia

268
kitaip. Jis eidavo į darbą, grįždavo namo ir atrodė toks pat kaip
anksčiau, bet aš žinojau, kad taip nėra. Turėjom tris sūnus, o
paskui liko du.
Merės galvoje praslinko Tobajo Kirkenbauerio prisimini­
mas: kaip ji apkaišo jį vežimėlyje, kaip juodu eina prie van­
dens, valgyti pasiėmę duonos ir sūrio. Ką jie sakydavo vienas
kitam? Jis kažkaip keistai tardavo jos vardą - kaip? Ji prisiminė
plaukelius virš gydytojo viršutinės lūpos, kai jis ją įspėjo ne­
sakyti poniai Kirkenbauer, kad berniuko nebėra. Jeigu ponia
Kirkenbauer būtų paprašiusi jį pamatyti, Merė būtų pamela­
vusi, bet ji vis tiek mirė. Nors Merė buvo mačiusi tiek mirčių,
kad būtų žinojusi, kaip ji atrodo, jai atėjus, ji kaskart patirda­
vo sukrėtimą matydama, jog tai, kas įkvepia žmogui gyvybę,
gali taip lengvai pranykti - nelyginant vandens lašas, įkritęs į
vamzdį. Gal ji sužinojo, svarstė Merė. Gal motina tiesiog žino.
- Sakau tai ne tam, kad sulaukčiau iš tavęs užuojautos žo­
džių, Mere. Kiekvienas padorus žmogui nuliūsta išgirdęs tokį
dalyką, taigi nėra prasmės ką nors atsakyti. Sakau tau tai tam,
kad matytum, jog šiek tiek išmanau apie vyrus ir apie gyveni­
mą. Moteris, kuri buvo du kartus ištekėjusi, turi tris vaikus ir
nusigavo į Ameriką su kūdikiu prie šono, šį tą žino apie pasau­
lį ir apie vyrus. Supranti? Gali įsivaizduoti, kaip jaučiausi tame
laive be vyro ir su žindomu sūneliu.
Merė laukė to, ką žinojo tuoj išgirsianti.
- Tau reikia laikytis toliau nuo to Alfredo.
Merė pajuto kylant įprastą norą gintis, bet vėl jį sutramdė.
- Šiaip ar taip, jis vedęs.
Milą Borielo palietė Merei ranką.
- Kiek valandų buvau su juo nuo tada, kai jis pamatė, ko­
kia pono Driskolo būklė, ir užlipęs pabeldė į mano duris? Per

269
visas tas valandas jis nė karto nepaminėjo savo žmonos. Vie­
nintelė moteris, kurią jis paminėjo, buvai tu.
Merė susigėdo pajutusi dvasios pokylį krūtinėje tai išgir­
dus, tą pažįstamą kūno lengvumą, apimdavusį, kai išgirsdavo
jį rakinant duris. Dabar, kai ją pamatė, jis sugalvos dingsčių
grįžti, ir jai reikia nuspręsti, ką darys, kai taip nutiks. Liza My-
ni niekad nepažins jo taip, kaip pažįstu aš, pamanė ji. Tada
prisiminė, kad Liza Myni jį išgydė, įtikino nemesti darbo, ir
kad jis pasipiršo Lizai Myni, tapo patėviu. Merė įsivaizdavo
save Šiauriniame Brolyje žiūrinčią į Manhataną kitame krante,
galvojančią, ką Alfredas galėtų daryti, kad neranda laiko jai
parašyti, kad nemėgina jos pamatyti. Ne - nusprendė ji. Ne.

270
 18

Tą naktį, kai Driskolą išvežė greitoji, Alfredas praleido senuko

bute. Paklausęs Merės patarimo, apsiprausė kriauklėje. Neno­
rėdamas miegoti lovoje, ant kurios kosėjo Driskolas, susirado
atliekamą antklodę ir įsitaisė miegoti ant virtuvės grindų. Ryte
nuėjo į arklides galvodamas vien apie Merę ir kaip galėtų viską
vėl ištaisyti.
Kuopdamas arklides ir šerdamas arklius nusprendė pa­
laukti, kol Samueliui baigsis egzaminai, o tada pasakyti Lizai
tai, ką dabar suprato: jis negali su ja gyventi ir tikrai negali jos
vesti. Palauks iki Kalėdų. Iki Naujųjų metų. Bet tą popietę par­
ėjęs į jų butą ir pamatęs ten juodu, motiną prie plautuvės, sūnų
prie stalo, ir kaip ji žvilgsniu įspėja jį laikytis tylos ir susiraukia
jam nusiavus batus prie durų, kaip visur sekioja jam iš pas­
kos, paliesdama viską, ką paliečia jis, kad pataisytų, išlygintų,
nuvalytų nežinia kokį nematomą purvą, kurį jis galėjo atnešti
ant savo pirštų galiukų, jis suprato neįstengsiąs ten išbūti nė
dienos ilgiau. Jis grįžo prie savo batų ir išėjo pro duris, jai ne­
spėjus paklausti, kur eina.
Grįžęs į gatvę, pateko tiesiai į didžiausią erzelynę: spygavo
vaikai, motinos juos šaukė; arkliai kaukšėjo kanopomis, prunkš­
tė ir kinkavo galvomis, kai tik kas prie jų prisiartindavo; girgž­
dėjo ir dardėjo vežimai; rūkdami gatvėmis automobiliai drebino
orą klaksonais ir čiaudėjo, o keleiviai laikėsi įsikibę skersinių.

271
 Alfredas pasinėrė į džiugų Žemutinio 1st Saido šurmulį.
Jis pastebėjo, kad daugybėje langų kalėdinės žvakės laukia tam­
sos, kai bus uždegtos, ir prisiminė, kad iki Kalėdų liko vos de­
šimt dienų. Diena buvo šilta, veikiau kaip spalį negu gruodį. Jis
ėjo vakarų kryptimi Aleno ir Eldridžo gatvėmis, vien itališkais
kvartalais tarp Malberio ir Moto gatvių. Pasuko į pietus Lafa-
jeto gatve, paskui - vėl vakarų kryptimi, kol priėjo Čeimberso
gatvėje esantį turgų po atviru dangumi, kur šiaurės vakarinia­
me kampe stovėjo pusketvirto metro eglė, papuošta karoliais ir
blizgučiais. Alfredas nusipirko kepalą duonos ir kelis gabalus
rūkyto upėtakio, suvynioto į laikraštį. Pasikišęs pirkinį po pa­
žastimi vėl patraukė į rytus. Už kelių kvartalų sustojo gatvėje
ir pavalgė, kol būrelis vaikų spardė kamuolį aplink jį. Laižyda­
masis pirštus ėjo tolyn Rytų upės link, pro šimtus daugiabu­
čių, stovinčių vienas šalia kito kaip vora pasitempusių kareivių
tiesiomis nugaromis. Kiekvieną namo fasadą darkė aplūžinėju-
sios, surūdijusios zigzagais vingiuojančios gaisrinės kopėčios,
ir net nematydamas Alfredas žinojo, kad vestibiuliai namų vi­
duje panašiai apleisti, tinkas sutrūkinėjęs, yrantis, idiliški vaiz­
deliai tiek kartų perpiešti, kad visos spalvos virtusios vieno­
kiu ar kitokiu pilku atspalviu. Tik viename kvartale jis praėjo
pro kulinarijos krautuvę, mėsinę, kepyklą, moteriškų skrybėlių
parduotuvę, siuvyklą ir moteriškos avalynės fabriką. Praėjo pro
policininką, mėginantį išvilioti šunį iš gatvės, ir kitą, pakėlusį
galvą ir rėkiantį vyrui, išmetusiam krūvą vištienos kaulų pro
penkto aukšto langą. Tasai vyras atsakydamas sušuko pareigū­
nui vokiškai, paskui užtraukė užuolaidą.
- Norit, kad pasakyčiau, ką jis pasakė? - paklausė polici­
ninko Alfredas.
- Nesivarginkit, - atsakė pareigūnas ir nuėjo toliau.

272
 Alfredas vis suko, suko ir suko, kol prieš akis pamatė
Bruklino tiltą, tą žvilgantį masyvų brangakmenį, kabantį virš
vandens ir ten laikomą, kaip Alfredui atrodė, magijos, papras­
tai susikryžiavusių vielų ir virvių. Žmogus, kuris sugalvojo,
kaip tai padaryti, buvo vokietis. Alfredas žavėjosi žiūrėdamas,
kaip tiltas tarsi šoka per sąsiaurį apačioje, kelis kartus per parą
keičiantį tėkmės kryptį. Jis pažino gotikinius Senojo pasau­
lio bokštus, tik, užuot atrodę griozdiški ir niūrūs kaip Reino
krašte, čia, Amerikoje, spinduliavo vien pažadus, o juose įrėž­
ti lenkti portalai tarsi sveikino tuos perplaukusius vandenyną
įvairaus plauko protėvius ir dabar laiko naujuosius amerikie­
čius ant savo delnų.
Perėjęs tiltą jis įsėdo į tramvajų Bruklino pusėje, tvirtai
įsikibo į skersinį ir po ilgos kelionės iššoko Konio saloje. Ten
praėjo amerikietiškus kalnelius ir būrius merginų, jos spietėsi
į ratelius, kalbėjo prisidengdamos veidus delnais ir juokėsi. Ir
prisiminė atsivesdavęs Merę čia, kai tetulė Keitė dar buvo gy­
va, ir stebėdavęs ją šokančią su kitomis merginomis. Net tada
retai matydavo ją linksmą, o laikui bėgant dar rečiau, bet lauk­
ti vertėjo, ir net rūsti Merė, net sunerimusi Merė, net nuo virė­
jos darbo pakumpusi Merė buvo vertesnė už šimtą lizų myni.

Į Lizos butą Alfredas parsirado jau beveik vidurnaktį; užlipęs

siaurais laiptais jis minutę klausėsi norėdamas sužinoti, ar ji
dar nemiega, jo laukia, ar berniukas tebesimoko prie stalo.
Galvojo apie tai, ką pasakys, svarstė, ar ją apkabinti, ar tai būtų
negerai, pasakyti berniukui pačiam ar leisti jai tai padaryti. Jis
nieko neišgirdo, po durimis šviesa nesiskverbė.
Alfredas žinojo: ji bus sukrėsta. Be jo Liza galbūt nesu-
durs galo su galu. Galbūt neišgalės leisti berniuko į mokyklą.

273
Bet ji priims kitą nuomininką. Jai geriau būtų moteris, o kai­
mynams tai labiau patiktų. Parašysiu jai laišką, nusprendė jis,
pasisukdamas ir lipdamas žemyn į gatvę. Šitaip jis pasielgs
gražiau Lizos atžvilgiu: ji nepatirs gėdos matydama, kaip jis
išeina, arba jai nekils pagunda maldauti jį pasilikti. Bus gar­
bingiau leisti jai ištverti tai vienai, o paskui ji galės pasakyti
Samueliui, ką tik norės. Alfredas tiesiog niekada nebegrįš į So­
dų gatvę. Na, o su keliais daiktais, kuriuos jis palieka jos bute,
ji galės pasielgti kaip tinkama.
Tada, prisiminęs sutaupytą trisdešimt vieną dolerį ka­
vos skardinėje ant viršutinės podėlio lentynos, sustojo pirmo
aukšto laiptų aikštelėje. Pažiūrėjo viršun į tamsią laiptinę ir įsi­
klausė. Po valandėlės papurtė galvą ir pamojo rankomis prieš
save, tarsi leisdamas vėjui nusinešti tuos popierinius pinigus.
Žengė prie sunkių laukujų durų manydamas, kad apsisprendė,
bet uždėjęs ranką ant durų rankenos vėl pagalvojo apie tuos
pinigus. Jis matė jų krūvelę, pavirtusią ant šono, išlinkusią pa­
lei skardinę. Banknotai kvepėjo kava. Ką padarys su jais Liza?
Nupirks knygų berniukui?
Vėl užlipo laiptais. Uždėjo delną ant durų, paskui pasuko
rankeną - lėtai lėtai, kad užraktas nepokštelėtų lyg pistoleto
šūvis ir jos nepažadintų. Pravėrė duris tik tiek, kad pralįstų
vidun, ir trim žingsniais atsidūręs podėlyje apžiūrėjo viršuti­
nę lentyną. Tuščia. Nužvelgė žemesnes lentynas, ruošos stalą,
spintelę kampe. Grindlentė sugirgždėjo, kai palietė miniatiū­
rinį suvenyrinį varpelį, prieš daug metų parvežtą iš Filadel­
fijos jos vyro, berniuko tėvo, mirusio dvidešimt septynerių.
Alfredas suakmenėjęs stovėjo tyloje, kol prisiminė nedidelę
ertmę plytų sienoje tarp lango ir spintelės, įdubą, išgremžtą
seniai prieš jam čia apsigyvenant. Įdubos negalėjai pastebėti,
jeigu jos neieškojai. Liza parodė ją Samueliui kaip gerą vietą

274
gautiems pinigams laikyti. Alfredas pirštų galiukais mėnesie­
noje apėjo spintelę, norėdamas tą įdubą aptikti. Pamatė savo
kavos skardinę, o šalia - aptrupėjusią cukrinę, pilną berniuko
pinigėlių. Grakščiai kaip balerina pasilenkęs vieną ir kitą paė­
mė. Nejusdamas grindų po kojomis išsprūdo pro duris, atgal į
koridorių ir laiptais - žemyn į gatvę.
Pirmą kartą nuo gydymosi išsitraukė gertuvę su vaistais
ir ten, ant tamsaus šaligatvio, apžiojo kaklelį ir, apsimesdamas
neva ten viskis, išgėrė iki paskutinio lašo. Baigęs laukė, kas bus,
ar vaistai padarys stebuklą ir tas potraukis pradings, o tada virs
pasitenkinimu, ramiu blaivumo lengvumu, kaip tą būseną api­
būdino daktaras Openheimeris, ramybe, kai tau nieko nerei­
kia, kai jautiesi sveikas kūnu ir protu. Bet pajuto pilve audrą, ir
vos tik susilenkė, išsivėmė ant savęs ir laiptelio. Paknopstomis
išsverdėjo į gatvę ir ten išvėmė ant šuns šūdo. Atsistojo ketu­
riomis ir dar kartą apsivėmė. Blausioje dujinio gatvės žibinto
šviesoje pamatęs gatve ateinantį policininką, uždėjusį ranką
ant savo lazdos, kuo greičiau pasišalino. Laikydamasis arti pas­
tatų patraukė į šiaurę, kol priėjo bažnyčią su kapinaitėmis už
vartų. Dar kartą pabandė nusivemti, bet nepavyko, nes skran­
dyje nieko nebeliko, taigi pažiaukčiojo už antkapio, standžiau
susisiautę paltu, nusverdėjo iki suoliuko ir užmigo.
Iš ryto visas sustiręs, skaudamu kaklu nusigavo į Vašing­
tono aikštės parką. Borielų berniukas sakė, kad Merė dirba
skalbykloje prie pat parko, bet nespėjo jam pasakyti, kurioje
pusėje ir kaip arti yra „prie pat“. Vidinėje palto kišenėje užseg­
ti gulėjo trisdešimt vienas jo ir vienuolika Samuelio dolerių.
Vienuolika dolerių buvo vieni niekai, palyginti su vakarienė­
mis, kurias jis jiems parūpindavo, palyginti su visais pieštu­
kais, knygomis ir sąsiuviniais, kuriuos jis nupirko. Maisto pre­
kės, naujos virtuvės užuolaidos - viskas buvo pirkta jo duotais

275
pinigais. Jai pasisekė, sakė jis mintyse, jusdamas storą pinigų
gumulą kairėje savo palto pusėje.
Ieškoti pradėjo pietiniame parko gale, bet jokios skal­
byklos ten nerado. Vieną skalbyklą rado už kvartalo nuo va­
karinės parko pusės, bet jam užėjus ir paklausus apie Merę,
darbuotojai nesuprato, apie ką jis kalba. Taip pat nutiko dvie­
jose skalbyklose, kurias jis priėjo už kelių kvartalų į šiaurę
nuo parko. Tada, rytinėje parko pusėje, jis pastebėjo iškabą ir
suprato, kad Merė tikriausiai dirba čia. Alfredas stebėjo kiną,
šmižinėjantį skalbyklos priekyje, paskui probėgšmais skalby­
klos gale pamatė Merę, nešančią šūsnį sulankstytų drabužių.
Nors vėmalai ant kelnių ir batų jau išdžiūvo, dvokė, lyg ką tik
apsivėmus, o palietęs veidą suprato, kad reikia apsiprausti ir
nusiskusti. Jis buvo alkanas. Jam norėjosi išsiskalauti gerklę.
Kinas priėjo prie durų, jį pastebėjo ir nusigręžė.
Jam reikėjo atrodyti padoriai. Reikėjo apgalvoti, ką sa­
kys. Užuot kalbėjęsis su ja tuoj pat, kaip buvo sumanęs, nuė­
jo į senąjį daugiabutį ir įėjo į Driskolo butą atsirakinęs duris
raktu, kurį šis palikdavo virš staktos. Virtuvėje nusirengė, tada
senuko drabužių spintoje susirado švarius marškinius, kelnes,
naujas kojines ir kuo greičiau išskubėjo iš užteršto kambario.
Susirado Driskolo skustuvą ir skutimosi kremą. Baigęs skustis
sandariai uždarė Driskolo miegamojo duris, virtuvėje išsivirė
puodelį stiprios juodos kavos ir gurkšnojo ją šalia krosnies.
Nervinosi, tartum jį kas nors vaikytųsi, persekiotojai tykotų
gatvėje, vogčia stebėtų iš prospektą juosiančių pastatų viršuti­
nių aukštų. Padėjęs Driskolo raktą ant stalo išėjo ir užtrenkė
duris.

Nuėjo tiesiai į skalbyklą: netrukus darbas turėjo baigtis, bet pa­

matyti Merės jis negalės. Kažkoks kinas nužvelgė jį nuo galvos

276
iki kojų ir pasakė, kad jos negalima trukdyti. Alfredas atsakė
lauksiąs tiek, kiek reikės. Jis pakėlė balsą, kad jį išgirstų skalby­
klos gale, kur toliau žvangėjo alkūniniai svertai ir skriemuliai,
staiga imdavo šnypšti garas, tarsi jo čia visai nė nebūtų. Ankštą
patalpą persmelkė drėgnų drabužių ir karštų laidynių kvapas,
jis ėmė spėlioti, ar dabar ji kvepia šitaip, - anksčiau ji kvepėda­
vo vaisiais ir šviežia duona, dabar galbūt atsiduoda krakmolu
ir skalbimo milteliais. Merė jį išgirdo, jis tai juto. Ji klausėsi. Jis
pasakė kinui, kad gali kviesti policiją, jeigu to nori - jam nė
motais. Paskui, nepraėjus nė penkiolikai minučių, jis vėl buvo
gatvėje ir ėjo prieš vėją, kuris badė jo veidą lyg šimtas tūks­
tančių adatų, atkišęs petį į priekį skrodė minią, skubančią su
virvute perrištais ryšuliais. Kurį laiką vaikščiojo ratu po rajoną,
paskui grįžo prie skalbyklos ir atsistojo priešais duris.
- Mere... - tarė jis, kai ji galiausiai išėjo, Alfredas žinojo,
kad anksčiau ar vėliau taip ir bus.
Kitos dvi moterys jau buvo išėjusios, ant durų kabojo len­
telė su užrašu UŽDARYTA.
- Man reikia su tavim pasikalbėti.
Ji liko stovėti ant šaligatvio už poros žingsnių nuo jo ir
apsigobė skraiste galvą.
- Ne, Alfredai, aš taip nemanau. Manau, metas kalboms
baigėsi.
- Žinok: aš jos nevedžiau.
Merė į jį pažiūrėjo.
- Na ir kas? Ką turėčiau daryti - tau dėkoti?
- Ne! Aš tik...
- Eik šalin, Alfredai. Prašau tavęs: palik mane ramybėje.
Jis žiūrėjo, kaip ji nueina, laukė, kol sustos, pažiūrės per
petį ir sugalvos, ką dar jam pasakyti. Bet ji įsuko į Grino gatvę
ir dingo.

2 77
Jam reikėjo keisti taktiką. Reikėjo rasti būdą, kaip jai pasiaiš­
kinti. Jis suvokė padaręs klaidą, kai palikęs raktą užtrenkė Dri-
skolo buto duris. Pinigų Alfredas turėjo, bet nenorėjo jų švais­
tyti, tad pėsčias nuėjo į 8-ąją gatvę, į kulinarijos parduotuvę,
kur senas draugas iš tų laikų, kai kraudavo anglis, dirbo mėsi­
ninku, ir paprašė leisti permiegoti ant kietos lovos sandėlyje.
Ryte jis laukė priešais 302-ą namą Rytų 33-iojoje gatvėje,
bet tikriausiai atėjo per vėlai ir Merė jau buvo išėjusi. Stum­
damas laiką keletą kartų praėjo pro skalbyklą, kol ji buvo už­
daryta, bet Merės nė karto nepastebėjo. Iki Kalėdų buvo liku­
sios vos aštuonios dienos. Išblyškę vaikai nuo ryto iki vakaro
prašinėjo išmaldos, kas antrame kvartale galėjai sutikti Kalėdų
Senelį. Turguose kvepėjo gvazdikėliais ir cinamonais, visža­
liais medeliais prekiaujantys vyrai prašė stulbinančių sumų už
medelius, kurie iki Naujųjų metų paruduos, nubarstys spyglius
ir vėl gulės gatvėje.
Jam reikėjo drąsos. Jam reikėjo sugalvoti tinkamiausius
žodžius. Jis susigrūdo kumščius giliai į palto kišenes, nes kai iš­
laisvindavo rankas, jos judėdavo ne tuo ritmu kaip kūnas. Pasi­
statė apykaklę. Ėmė eiti greičiau. Gertuvė jau buvo tuščia, jis vis
primindavo sau nueiti pas Openheimerį ir paprašyti dar vaistų,
bet jautėsi lyg kadaise vaikystėje kalbėdamas poterius: protas
tarė žodžius, bet jie buvo bereikšmiai ir jis beveik jų negirdėjo.
Mintis įsipilti į gertuvę ko nors geresnio pirmą kartą kilo ne­
kaltai, praeinant pro aludę, kuri jam patikdavo. Bet vos atėjusi į
galvą ta mintis kaip sėste apsėdo ir nesileido nustumiama šalin.
Stengėsi galvoti ne apie tai, bet kaip juodu su Mere galop kalbė­
sis ir kaip toliau klostysis gyvenimas, bet kaskart, kai jis praras­
davo budrumą, pajusdavo krūtinėje niežulį ir būtinai reikėdavo
pasikasyti. Jis ėjo nesustodamas ir nusipirko šukas ir geresnes
kojines, bet ta mintis tupėjo jo galvos kertėje ir šaipėsi iš jo.

278
Gal apsiribočiau šlakeliu, svarstė jis. Slėpsnoje ėmė dilgčioti.
Paduose ir pirštų galiukuose juto tvinkčiojimą. Gal pasakyčiau
barmenui, kad gersiu tik vieną taurelę ir kad nieku gyvu ne­
parduotų man antros. Gal greitai ją maktelėsiu ir nueisiu savais
keliais. Gal niekados daugiau to nedarysiu.
Jis grįžo prie aludės, pro kurią tą rytą praėjo. Labai greitai
sugavo barmeno žvilgsnį ir iškėlė smilių. Barmenas rado bute­
lį, Alfredas pritariamai linktelėjo. Barmenas rado stikliuką, iš
vieno indo įpylė į kitą. Visa tai Alfredas įdėmiai stebėjo, tarsi
stengdamasis pamatyti, kaip iliuzionistas gudrauja atlikdamas
triuką su kortomis. Barmenas padėjo butelį atgal ant lentynos,
stikliuką pastatė priešais Alfredą. Šis nusiėmė skrybėlę, nurijo
skystį ir vėl pastatė tuščią stikliuką ant baro.
- Ei, brolau, - nužvelgdamas jį tarė barmenas, - mes į
skolą neduodam.
- Aš turiu pinigų.
Antrą kartą Alfredas valandėlę žiūrėjo į gintarinį skystį
prieš nurydamas jį dviem dideliais gurkšniais. Poliruotas me­
dinis baras driekėsi jam iš dešinės ir patalpos gale užlinko į
prietemą. Tvarkingomis eilėmis sudėlioti stikliukai barmenui
už nugaros atspindėjo pro langus sklindančią blausią saulės
šviesą. Jis nervinosi ten, mieste, jo kūno sausgyslės mėgdžiojo
karštligišką visa ko aplink tempą, jį išvargindamos, neleisda­
mos pailsėti; ausys visąlaik buvo pastatytos nelyginant zuikio,
stengiantis išgirsti besiartinančius skalikus. Čia, pajuto Alfre­
das, sėlinantis didmiestis nustojo artintis prie durų, o karš­
tis jo kūne nuo tų dviejų šlakelių padėjo geriau negu bet koks
paltas, geriau negu šilčiausi pūkiniai patalai. Kiti, sėdintieji
prie baro, tylėjo, išskyrus du kilmingus ponus arčiau salės ga­
lo, kurie pašnibždomis apie kažką kalbėjosi. Muzika negrojo,
o barmenas net nepasivargino padėti nemokamo sūrio lėkštę.

279
Alfredas pajuto pažįstamą ramybę, keliaujančią lauk iš jo pilvo.
Motinos jis neteko vaikystėje, bet žinojo, ką junta berniukas,
atsidūręs motinos glėbyje, tą švelnumą, tą nuožmią atjautą.
Jis pasimuistė ant kėdės norėdamas rasti tą pažįstamą padėtį.
Smakru atsirėmė į kumštį.
Suskaičiavo, kiek dienų praėjo, kai nesirodo arklidėse, ir
svarstė, ar nėra atleistas. Jeigu taip, gal tai tik į gera. Tuomet iš
naujo pradėjęs su Mere susiras ką nors kita. Prie viskio užsisa­
kė bokalą alaus. Gal galėtų pernešti baldus. Galėtų ruošti ledo
atsargas, užuot laukęs jo arklidėse. Atėjus darbo pabaigai, jis
nesivargino eiti į skalbyklą - nusprendė, kad jam lengviau pa­
vyks sugauti ją prie daugiabučio, kuriame kadaise kartu gyve­
no. Jam nerūpėjo užkąsti ar pavakarieniauti. Vieniems vyrams
išėjus jų vietas užėmė kiti. Jo pinigų krūvelė lengvėjo ir kaž­
kuriuo metu vėlų vakarą, išplovęs stikliukus ir nušluostęs baro
viršų, barmenas paklausė Alfredo, ar šis turi kur eiti. Alfredas
atsitiesė, pašoko nuo kėdės ir išskubėjo į gatvę.
Skalbykla buvo uždaryta jau seniai, tad Alfredas šešias
valandas sėdėjo Rytų 33-iosios gatvės 302-o namo vestibiulyje,
kol ji pasirodė. Jis sėdėjo atsišliejęs nugara į sieną, ištiesęs ko­
jas prieš save. Atsimerkęs pamatė ją su laikraščiu po pažastimi
ir skėčiu rankoje, žiūrinčią į jį.
- Ką čia veiki? - paklausė ji.
- Laukiu tavęs.
Ji pasilenkė pauostyti ir atšoko tarsi nuplikyta, patraukė
į šoną ilgą savo sijoną ir pamėgino peržengusi per jį eiti prie
laukujų durų.
- Palauk! - tarė jis ir greitai sugriebė už kulkšnies. Paju­
to, kaip gležnas kaulo gumbelis juda po nykščiu, jai stengiantis
išvaduoti koją.

280
 - Paleisk! - paliepė ji su ta įnirtinga išraiška, kuri visuo­
met pasirodydavo jos veide įpykus. Jis paleido.
- Ko tau reikia? Ką čia veiki? Norėčiau, kad laikytumeis
atokiai nuo manęs.
- Negirdėjai, kai sakiau, kad nesu vedęs? Aš jos neve­
džiau.
Merė šnopuodama trumpai nusijuokė. Alfredas žinojo,
kad ateina akimirka, kai ji visiškai nustos valdytis. Jis atsisto­
jo ir traukėsi atatupstas, kol atsirėmė į sieną. Buvo užmiršęs,
kokia ji gali būti. Užmiršo viską. Ji prikišo smilių jam prie pat
nosies.
-Nelįsk prie manęs, supranti?! Neik į skalbyklą. Neik
prie šio pastato. Neieškok manęs gatvėje.
- Tu kalbi nenuoširdžiai. Žinau, kad kalbi nenuoširdžiai.
Jis prisiminė, kaip ji palinkdavo prie jo anksti ryte. Pri­
siminė, kaip pamerkdavo jo drabužius kubile, išskalbdavo, iš-
gręždavo, išpurtydavo dviem mikliais, staigiais judesiais prieš
padžiaudama prie krosnies. Prisiminė, kaip jai dirbant krūtys
švelniai siūbuodavo į šalis, prisiminė iškilią nuogą baltą šlaunį
ryte ir kaip ji rūpindavosi savo rankomis, nuolatos trindavosi
pirštų galiukus citrina, kad pašalintų nemalonų kvapą. Dabar
jam norėjosi pabučiuoti tas rankas ir pasakyti, kad ji negali jo
atstumti. Kartais, ne dažnai, bet retkarčiais, ji klausydavosi jo
pasakojamos istorijos apie barą, apie kokį žmogų, su kuriuo
jame susipažino, ir jeigu istorija būdavo juokinga, ji juokda­
vosi. Ji mesdavo ką dariusi, susmukdavo ant lovos savo pusėje
ir juokdavosi. Kartais, ne dažnai, ji nekreipdavo dėmesio į pri­
mygtinai raginančią keltis priešaušrio šviesą, tik persiversda-
vo arčiau jo, užmesdavo ranką jam ant krūtinės ir padėdavo
galvą ant jo alkūnės lenkmens. Net tada, kai ji būdavo valstijos

281
šiaurėje ar Naujajame Džersyje, ar kitoje miesto pusėje, bet
negalėdavo grįžti namo, Alfredas niekada nesijusdavo vienas,
nes žinojo, kad ji grįš pas jį.
Dabar ji išleido tylų, slopų garsą, kokį jis tebuvo girdėjęs
kartą ar du nuo tada, kai jai buvo septyniolika. Ji giliai įkvėpė
ir kai vėl į jį pasižiūrėjo, buvo susitvardžiusi.
- Prašau, - tarė ji, ir jis pasijuto prablaivėjęs.
- Bet, Mere, aš žinau, kad viskas dabar bus kitaip. Aš jau
ne...
Merė greitai žengė į priekį tarsi ketindama jam vožti;
jos veidas menkai slėpė tą verdantį joje įniršį, nuo kurio jos
skruostus išmušė dėmės. Tas įniršis buvo tarsi vyro, kaip rašė
laikraščiai, gyvulio įniršis, imigrantės įniršis, toks, kokį dera­
mai iš genų pašalinti galėtų keturios, penkios, šešios giminės
kartos. Bet įniršis įsiplieskė tik akimirką, o kai sumirksėjo,
Merė jau buvo nusiraminusi. Ji užsimerkė ir tuoj pat nulipo
laiptais ant šaligatvio.
- Aš rimtai, Alfredai, - tarė ji ir staiga dingo.
Jis klajojo po miestą norėdamas, kad prašviesėtų galva,
sustodavo tik pasėdėti ant suoliukų parkuose ar ant barų kė­
džių. Tą naktį praleido išsitiesęs ant ilgos sėdynės T modelio
forde, pastatytame po medžiu 57-ojoje gatvėje, užsitraukęs iki
smakro savininko antklodę, o kitą dieną praleido „Tautos“ alu­
dėje. Kai vakare to automobilio nebebuvo, susirado kitą. Šitaip
jis gyveno kelias dienas, kol prisiminė ledo prekybos bendro­
vės arklides, ir kaip ten šilta, kur visi keturkojai stovi savo gar­
duose, o durys ir langai sandariai uždaryti. Kadangi iki Kalėdų
buvo likusios vos kelios dienos, ten nebus nė vieno žmogaus,
išskyrus išrinktą nelaimėlį, kuris privalės ateiti pašerti gyvu­
lius ir pakratyti šviežių šiaudų.

282
 Arklidėse nerado nė gyvos dvasios. Alfredas įsiropštė pro
langą, kuris likdavo uždarytas visą žiemą, bet niekada nebuvo
rakinamas. Viduje, sverdėdamas iš nuovargio, jis ant plūktinių
grindų sustūmę šiaudų ryšulius, rado atliekamą gūnią. Jeigu
kas ateitų, Alfredas pasakys, kad dabar jo pamaina, kad turi
čia būti, ir juo patikės.
Daug valandų miegojo, o kai pabudo, tvyrojo aklina tam­
sa. Arkliai švelniai alsavo, vienas arčiausiai Alfredo prunkštė
tarsi klausdamas, ar jau pabudo, ar dabar jau gerai jaučiasi.
Jis atsisėdo, pritraukė sustingusius kelius prie krūtinės. Merė
apsigalvos. Negali neapsigalvoti. O jeigu ne, svarstė Alfredas,
tuomet nėra nė vieno žmogaus Niujorke, nė vieno žmogaus
pasaulyje, kuriam rūpi, kas jam atsitiks.
Alfredas pasirąžė, nuėjo į kambarį arklidžių gale ieškoti
maisto, bet rado pusę butelio airiško viskio. Negalėdamas pa­
tikėti savo sėkme, paėmė jį atsargiai it kūdikį ir švelniai nusi­
nešė į tą vietą, kur miegojo. Atsisėdo, gūnia užsidengė kelius.
Užsimerkęs atkimšo butelį ir patraukė didelį, godų gurkšnį.
Vėliau, nelabai suprasdamas, kiek praėjo laiko, pastebėjo,
kad dangus lauke pilkas, bet negalėjo nuspręsti, ką tai reiškia:
ar vakarop temsta, ar ryte švinta. Padėjo ant palangės tuščią
butelį. Vėl nusigavo į tą kambarį. Ten priešais jį stovėjo pa­
prasta kėdė tiesia atkalte, o už nugaros arkliai leido grėsmin­
gus garsus ir trypė kojomis. Buvo tamsiau. Jis susirado lempą,
žibalo, degtukų dėžutę. Ar jau atėjo Kalėdos? Gal jos šiandien?
Nuėmė stiklinį gaubtą, dagties laikiklį ir įpylė žibalo iš pa­
prasto nepaženklinto kanistro kambario kampe, nusikeikė, kai
šiek tiek užtiško ant kėdės sėdynės. Pirštais nusuko pajuodusį
dagties galą. Iškratė iš dėžutės degtuką, brūkštelėjo kartą, an­
trą. Degtukas lūžo. Numetė jį ant žemės, paspyrė, iškratė kitą.

283
Šįsyk išgirdo, kaip tyliai įsiurbiamas oras, ir įsižiebus šviesai
Alfredas akimirką degtuką palaikė, prieš prikišdamas prie
dagties viršaus.

Vėliau, prisimindamas tą akimirką, kai liepsna palietė dagtį,

viską matė taip aiškiai, kad spėlios, ar nebuvo blaivesnis, negu
kad suvokė esąs. Negalėjo prisiminti, koks oras buvo lauke,
kokios būklės buvo jo drabužiai, kokios spalvos buvo ta gūnia
ar ką paskutinį kartą valgė, bet prisiminė tą liepsną ir baltą
dagtį. Atrodė, tarsi jo protas „padarė nuotrauką“, kurią jis ga­
lės ištirti tik vėliau, iš kurios matys kanistro padėtį, snapelio
kampą, užuos žibalo kvapą. Alfredas prikišo liepsną prie dag­
ties, o vėliau dievagosis žinojęs, kas bus, prieš pat tam atsitin­
kant, akimirka anksčiau, vienu širdies dūžiu anksčiau, prieš
tokį trumputį laiko tarpą, kad būtų buvę neįmanoma jo išma­
tuoti. Jis viską žinojo tai darydamas, kai stebėjo, kaip oranžinė
spalva susitinka su balta; visai nedaug tetrūko, kad būtų ži­
nojęs anksčiau, tuomet būtų sustojęs. Liepsnai palietus dagtį
patalpa sprogo.

284
 19

Štai taip jis pradingo. Norėjau, kad jis nueitų, priminė sau Me­
rė. Prašiau jo. Na ką - jis tik man pakluso. Atėjo Kalėdos, ir
ji padovanojo Borielų berniukams šaškių rinkinį. Jie nupirko
jai plaukų segtukų. Kai jie šnekėjosi, valgė ir žavėjosi Kalėdų
eglute, kurią patys papuošė spragintų kukurūzų vėriniais, Me­
rė tikėjosi, kad jis pabels į duris, maldaus ją pamatyti. Kodėl
jis nevedė Lizos? Ar ji išmetė jį iš namų, kai parėjo girtas, o gal
jam reikėjo gerti tik tada, kai pamatė Merę? Skalbykloje lietu­
vės aiktelėjo, kai Merė pasakė Li perduoti Ču, kad ji nebedirbs
su gręžimo ir lyginimo įtaisu - jai jau gana. Ji skalbs. Atėjus jos
eilei, priims klientus skalbyklos priekyje. Bet pusę šeštadienio
skalbinių irgi nebelaidys. Be to, ji nori didesnio atlyginimo.
- Jis nesutiks, - įspėjo Li. - Irena ir Rasa dirba čia pen­
kerius metus. Atlyginimas joms nebuvo padidintas. Tau irgi
nebus.
- Ką gi, tuomet Irena ir Rasa taip pat nusipelno didesnio
atlyginimo, - atšovė Merė. - Ką jūs darytumėt, jeigu mes visos
vienu metu išeitume? Kiek pajamų jis prarastų, jeigu reikėtų
apmokyti tris iš karto? Daugiau negu tris, nes mes drauge pa­
darome už penkias. Visame mieste vyksta streikai, darbininkai
jungiasi į sąjungas. Kodėl mes negalim to padaryti?

285
 Net už skalbyklos ribų ji juto, kad pastaruoju metu visi
nuo jos traukiasi, duoda jai kelią, nors su kitais taip nesielgia.
Kai ji įeidavo į parduotuves ir pastumdavo savo pirkinius per
prekystalį, žmonės lįsdavo giliau į savo paltus. Ji ginčydavosi
dėl kiekvieno cento. Apžiūrėdavo pakuotes - ar nesulanksty-
tos, vaisius - ar neapmaigyti, mėsą - ar nėra tamsių dėmių,
drabužius - ar neišsipešę siūlai, ir į viską atkreipdavo bakalėji­
ninko, mėsininko ar pardavėjo dėmesį. Ji nusipirko batų porą,
o po dviejų dienų atnešė atgal ir pasakė, kad kairysis kulnas
kliba.
- Nekliba, - pareiškė vyras nepaliesdamas bato, net ne­
paleisdamas iš rankos skuduro batų tepalui įtrinti.
Žiūrint į pasipūtusią veido išraišką to batsiuvio juodais
pirštų galiukais, atlapa liemene su ištrūkusia saga, Merei pa­
sirodė, kad laikas ėmė eiti lėčiau. Ji išėmė batą iš savo krepšio
ir garsiai metė ant prekystalio. Merė pajuto, kad visų kitų par­
duotuvėje akys įsmeigtos į ją.
- Kulnas kliba, ir aš noriu, kad man būtų grąžinti pinigai.
- Jais avėjot? - apžiūrinėdamas padą paklausė vyras,
ji atsakė, žinoma, avėjusi. Rupūs miltai, kaip ji galėtų žinoti,
kad kulnas kliba, jeigu nebūtų bato avėjusi? Laikrodis tiksėjo.
Ji girdėjo tyliai stenantį antrą vyrą, jis tempė odą gretimame
kambaryje, ritmingai badančią skyles siuvimo mašiną. Vyras
už prekystalio parodė ranka į užrašą: „Avėti batai atgal nepri­
imami.“ Ji linktelėjo jam galvą, tada pakėlusi balsą pranešė:
- Čia parduodami brokuoti batai ir atsisakoma grąžinti
pinigus.
Merė priėjo prie parduotuvės durų, atidarė ir pakarto­
jo tai pro šalį einančių moterų būreliui. Vyras, apžiūrinėjęs

286
išstatytus batus šiapus durų, prasprūdo pro ją ir nuskubėjo ga­
tve. Ji paėmė lentelę su užrašu iš moteriškų batų vitrinos.
- Čia parašyta „Patogūs batai“. Jie tikriausiai juokauja.
- Ko tu nori, poniute? - įsisprendęs paklausė vyras.
- Išleidau čia savo pinigus manydama, kad kažką už juos
gavau. Jeigu reikės, stovėsiu čia mėnesį ir pasakosiu žmonėms
apie šią parduotuvę ir kaip čia sukčiaujama.
Ji susidėjo rankas ant krūtinės ir spoksojo į vyrą, kol šis
galiausiai vieną kartą garsiai atsiduso, atidarė kasos stalčių ir
grąžino jai pinigus.
Vieną sausio dieną ji pastebėjo iš matymo pažįstamą virė­
ją, išeinančią pro šonines restorano duris. Pagalvojusi, kaip ta
moteris kapoja daržoves, skrudina valgius, Merė pajuto, lyg ją
kas smaugtų. Pirmą kartą po visų tų naujojo gyvenimo mėne­
sių ji po pietų pertraukos negrįžo į skalbyklą. Tik namie, prie
Milos Borielo stalo, ji patyrė šiokią tokią ramybę. Merė žiūrė­
jo, kaip berniukai sprendžia aritmetikos uždavinius. Paėmė iš
draugės grindų šepetį ir padėjo jai išplauti grindis.
Vieną vakarą, kai Džimio Tirnano Patricija buvo išėjusi,
jis užlipo į viršų ir pabeldė į duris. Milą irgi buvo išėjusi su
berniukais.
- Užeik, - tarė Merė rodydama į tuščią kėdę.
- Ne, - atsakė Džimis ir atsirėmė į durų staktą. - Man tik
smalsu, ar matei Alfredą.
Merė pasisukusi į ruošos stalą ėmė pilti vandenį ir berti
kavą į kavinuką.
- Nemačiau. Kodėl klausi?
- Neseniai pasakojau jam apie būsimą darbą - žinai, prie­
šais rotušę statomas naujas dangoraižis. Jis lyg ir susidomėjo,

287
sakė, kad arklidėse jam ima nusibosti, ir paprašė manęs ten
įtaisyti. Paskui nebegavau iš jo jokios žinios. Nė menkiausios.
Pasakiau viršininkui, kad turiu vyruką, kuris nori dirbti, bet
jis nebegali ilgiau laikyti tos vietos.
Merė apsisuko ir atsirėmė į ruošos stalą.
- Nemačiau jo, Džimi. Nieko nežinau.
- Tai kur jis?
- Sakiau, nežinau.
- Gerai gerai.
Džimis iškėlė rankas.
- Man tik pasidarė smalsu, nes nuėjau į tą butą Sodų ga­
tvėje, o ta ponia elgėsi taip, tartum nežinotų, apie ką aš kalbu.
Jis nesirodė ir ten.
Merė pakėlė pirštus prie smilkinių ir juos patrynė.
- Žinai jo būdą. Mėginai klausti „Tautos“ aludėje?
- Taip, mėginau. Ir ten jo niekas nematė. Tomis sako,
prieš pat Kalėdas jis užėjęs kaip koks karalius, bet nuo tada
nebesirodė.
Merė uždėjo ant durų plaštaką ir ėmė pamažu jas stumti,
Džimis Tirnanas pamažu traukėsi į koridorių.
- Ką gi, jeigu jį pamatysi, pasakyk, kad negerai pasielgė,
nes per jį patekau į keblią padėtį.
Merė uždarė duris, Džimis kitapus jų sušuko:
- Pasakyk jam, kad pas mane užsuktų, gerai, Mere? Kai
jį pamatysi. Pasakyk jam, kad nepykstu! Man tiesiog smalsu.
Merė susirangė savo lovoje ir užsimerkė.

Vieną 1911 metų vasario sekmadienį airė ponia O’Mėli, ku­

rią Merė šiek tiek pažinojo ir kuri gyveno kitoje gatvės pusė­
je, atėjo prašyti jos pagalbos su meitėliu, kurį jos vyras išlošė

288
kortomis 102-ojoje gatvėje. Girtas pasipūtęs sutuoktinis parsi­
rado namo vedinas už virvės pririšta devyniasdešimties kilo­
gramų kiaule ir negalėjo įtikinamai paaiškinti žmonai, iš kur
gavo gyvulį pačiame miesto centre. Ji sakė Merei, kad meitėlį
jis dovanojo jai kaip pilną pinigų krepšį ar visą kambarį raudo­
nų rožių, kažką gražaus ar praktiško, ką ji turėtų įvertinti, bet
jai tik teko gyvulį saugoti ten, kur jis yra ir dabar - skersgatvy­
je už jų daugiabučio, pririštą prie tvoros stulpo šalia bendros
išvietės. Jis ten jau beveik savaitė.
- Manau, laikas su juo kažką daryti, - tarė Merė.
- Laikas, - pritarė ponia O’Mėli. - O aš nieko nemoku.
Nebuvo prasmės klausti, ar ji pasitarė su mėsininku, nes
Merė žinojo - ja dėta ji irgi nebūtų ieškojusi mėsininko. Šis
užsiprašytų daugiau, negu kiaulė verta, o geriausią mėsą pa­
siliktų sau.
- Man kilo mintis meitėlį paleisti ir apsimesti, kad jo nie­
kada ir nebuvo, nes kur, dėl Dievo meilės, aš laikysiu tą mėsą,
bet kaskart, kai ruošiuosi tai daryti, mane graužia mintis, kad
kas nors kitas jį pasiims. Verčiau pasiliksiu sau dalį mėsos, o
visą kitą atiduosiu. Kaimynai kiek nors man už ją sumokės.
Moteris sunėrė rankas.
- Būčiau labai tau dėkinga.
Ji turėjo galvoje ne valgio gaminimą, bet kiaulės sker­
dimą. Visus valgius gamins laimingieji, kuriems atiteks mė­
sa. Vis dėlto Merė dvejojo. Ji pasitrynė akis. Stengėsi aiškiai
mąstyti, bet tuo pat metu svarstė, ar jai užteks jėgų paskersti
didžiulį meitėlį.
- Parodyk jį man, - galop tarė ji.
Ponia O’Mėli suplojo delnais, stvėrė Merę už rankos ir jai
padėkojo.

289
 Dabar jau kupina ryžto ponia O’Meli nusivedė Merę
laiptais žemyn, į kitą gatvės pusę, įsivedė pro priekines savo
namo duris, išsivedė pro užpakalines, tada jiedvi keturiais iš­
klerusiais mediniais laipteliais nulipo žemyn. Ten apledėjusia­
me purviname kieme palei tvorą knisosi kiaulė. Merė atsitūpė
šalia, uždėjo ranką kiaulei ant nugaros. Gerai, kad bent jau
žiema, pamanė ji, nereikės nerimauti dėl musių. Nusimovusi
pirštinę patikrino, ar vikrūs pirštai šaltyje. Gyvulys kriuksėjo
ir trypė. Jo iškvėptas oras pasiekė Merės gerklę, ir ji pajuto
tą patį įtarimą, kurį visada jusdavo prie gyvulių: jie žino savo
likimą, jie gimė jį žinodami, kad jie išmintingesni, negu mano
žmonės. Merė pajuto meitėliui švelnumą.
- Kuriame aukšte gyvenat?
- Penktame.
Ponia O’Mėli pasisuko ir parodė į langą tolumoje.
- Dirbsim čia, - tarė Merė, neatitraukdama akių nuo
kiaulės. - Ten, kur gyvenu, turiu gerų peilių, bet rask man ilgą,
ploną jam nudurti. Atnešk man pjūklą, jei rasi. Plaktuką. Tiek
švarių kibirų, kiek tik sugebėsi rasti. Virvės. Susirasiu keletą
medgalių jam pakelti. Kai viską turėsim, man reikės verdančio
vandens. Daug ir greitai. Kai viską surinksi ir užkaisi vandenį,
paklausinėk kaimynių, kas norės mėsos. Liepk kelioms nulipti
žemyn padėti mums jį apversti. Tuomet grįžk tiesiai pas mane.
Poniai O’Mėli parėjus, Merė buvo nusivedusi meitėlį ant
gana švarios žolės lopinėlio toliausiame kiemo kampe, kur ne­
siekė saulė. Ponia O’Mėli padavė jai plaktuką, peilį, kurį buvo
liepusi atnešti Merė, ir keturis iššveistus kibirus - tris pasi­
skolintus, ketvirtą savo pačios. Kai Merė buvo pasiruošusi, kai
abi moterys nusivilko paltus, nusimovė pirštines ir rūpestingai
sukabino ant tvoros, Merė paliepė poniai O’Mėli sėsti kiaulei

290
ant nugaros ir laikyti, kol ji smogs. Nedarė šito mažiausiai aš­
tuonerius ar dešimtį metų, bet vis dar buvo labai taikli, ir gy­
vulys susmuko.
- Dabar, - tarė Merė sugriebdama meitėlį už masyvios
galvos ir iš visų jėgų suvarydama peilį. Jai spaudžiant peilį gi­
lyn ponia O’Meli prikišo prie gyvulio pirmą kibirą, norėda­
ma surinkti kuo daugiau kraujo. Merei daužėsi širdis, ji juto,
kaip jos kūno karštis saugo ją nuo žvarbos. Abi moterys atrodė
sunerimusios, kai žiūrėjo, kaip tiek daug salsvo kraujo teka į
žolę, po tvora, nuožulnia žeme link išvietės.
- Vandenį užkaitei? - paklausė Merė.
Ponia O’Meli pašoko, nubėgo į namą, užbėgo į penktą
aukštą. Po kelių minučių grįžo nešina verdančio vandens puo­
du ir apipylė gyvulį nuo galvos iki kojų.
- Turiu dar vieną, - uždususi tarė, kai puodas liko tuš­
čias, ir netrukus grįžo su antru puodu. Merė ėmė peilio ašme­
nimis skusti šerius.
Po valandos Merė švelniai perbraukė delnu rausvą odą
ieškodama kokio užsilikusio šerio ir pajuto kažką krebždant
savyje žiūrėdama į gyvulį, nereginčiomis akimis spoksantį į
seną metalinį kibirą. Jis buvo apgailėtinas padaras, jo gyve­
nimas tikriausiai buvo be galo nelaimingas, ir štai jis guli čia.
Merė suvarė peilį meitėliui į pilvą ir pirštais pajuto, kad vidu­
riai dar nepaliesti. Ištraukusi žarnas metė į antrą kibirą. Grįžu­
si prie galvos pajuto, kad sijono padurkai apsunkę nuo kraujo.
Ji pasuko kiaulės galvą, patraukusi atplėšė nuo kūno ir metė į
trečią kibirą.
- Pasiimsiu ją už savo vargus, - tarė Merė.
Uosdama gyvulio vidurius ji pasijuto taip, lyg vėl uos­
tų Airiją, ir prisiminė, kaip vaikystėje nešė prie upės karvės

291
skrandį su žarnomis ir koks šiurpas perbėgdavo kūnu matant,
kaip unguriai žaibiškai išneria iš po akmenų, rodės, tą pačią
akimirką, kai į vandenį įkrenta pirmas tos bjaurasties lašas.
Kol Merė nusigavo iki gyvulio širdies, ėmė rikiuotis
kaimynės su savo puodais ir dubenimis. Čia buvo ir Milą su
abiem berniukais, kiekvienas laikė paruoštą parsinešti į namus
indą mėsai.
Tą patį vėlyvą vakarą, kur kas vėliau, negu jie įprastai ei­
davo miegoti, nusprendusi, kad drabužių išgelbėti nepavyks, ji
kubile nusišveitė kūną, krumpliais pamaigė skaudamas rankas,
išsivalė panages ir pasijuto visai žvali. Ponia O’Meli įspraudė
jai į saują pinigų, ir Merė juos paėmė, bet nebūtų nusiminusi,
jei nieko nebūtų gavusi. Visą dieną, ir net praėjus tiek daug
valandų nuo tada, kai padėjo poniai O’Meli sutvarkyti gaba­
lėlius, kuriuos ji norėjo pasilikti sau, Merei atrodė, kad kažkas
pagaliau uždegė ryškią šviesą, taip ilgai jai gyvenus blausiame
kambaryje. Ji nusišypsojo knyslei, kyšančiai iš didžiausio Mi­
los puodo.

- Dar nematei jo? - iš kitapus gatvės sušuko Džimis Tir-

nanas vieną ankstų kovo rytą. Merė apsimetė jo negirdinti. Jis
vėl ją pasigavo po kelių dienų įeinančią į daugiabutį.
- Man velnioniškai keista, - pareiškė jis, tarsi juodu su
Mere būtų pora paliktų vaikų, juntančių tą pačią nuoskaudą.
Ji mėgino praleisti pro ausis jo žodžius, bet ir vėl rytais
išėjusi iš namų dairydavosi Alfredo. Maiklas Driskolas mirė
ir keli daugiabučio gyventojai ėjo į mišias po laidotuvių, bet
Alfredas nepasirodė. Pirmos metinės Merei grįžus iš Šiauri­
nio Brolio atėjo ir praėjo niekieno nepastebėtos. Ji viena metro
nuvažiavo į miesto pakraštį, nuėjo prie upės ir įsistebeilijo į

292
kitą krantą. Džono Keino ji nė karto nemėgino susirasti. Jie
kartu taip ir nepasivaikščiojo Centriniame parke.
Nuo kiaulės skerstuvių jai vis labiau ėmė stigti kantrybės
skalbykloje. Ji nebegali toliau taikstytis su tuo, su kuo liepė sau
susitaikyti, ką stengėsi sau aiškintis esant laikina. Ji ne skalbėja
ir niekados skalbėja nebus. Dabar jos padėtis nė kiek nesiskyrė
nuo jos padėties Šiauriniame Brolyje, kai pro putojančius van­
denis žiūrėdavo į gyvenimą kitame krante, kurio jai taip trūko.
Paskui, vieną šiltą šeštadienio popietę kovui baigiantis,
kai ji dirbo prie kasos aparato ir kaip įmanydama įtikinėjo kil­
mingą poną, esą skalbykla visaip mėgino išvalyti rašalo dėmę
iš jo marškinių kišenės, bet jos tiesiog neįmanoma pašalinti, ji
nutilo ir pauostė orą. Ponas irgi pauostė ir pasuko prie durų, iš
kur pajuto kvapą. Pirmą kartą daugiau negu per metus lietuvės
padėjo skalbinius, nusišluostė rankas ir priėjo prie skalbyklos
durų. Visi išgirdo netoliese suskambant avarijos sireną.
- Kas nutiko? - paklausė Merė.
Kažkur jiems virš galvų pasigirdo į griaustinį panašus
garsas, sulig kiekviena sekunde jis vis stiprėjo, kol plačiai at­
sidarė vienos į gatvę išeinančios Ašo pastato durys ir žmonės,
daugiausia jaunos moterys, išbėgo į gatvę. Palikusi kliento
marškinius ant prekystalio, kumštyje gniauždama kasos apa­
rato raktą, Merė paliko savo postą, nuėjo į Vašingtono aikštę,
prie Grino gatvės kampo, o pamačiusi minią, žiūrinčią į viršų,
taip pat pakėlė akis ir išvydo pro viršutinio aukšto langą krin­
tant kažką panašaus į drabužių krūvą. Gelbsti savo medžiagas,
pamanė Merė, bet ji nusistebėjo, kodėl minia aimanuoja, pro
langą išlėkus dar vienam gniutului. Kažkoks vyras nualpo, bet
žmonės šalia bemaž nepastebėjo. Merė pasislinko arčiau išo­
rinio minios krašto. Tolumoje pasigirdo ugniagesių mašinos

293
sirena, ji artinosi. Su drabužių ryšuliais pasipylė monetos, ir
Merė nusistebėjo, kad niekas nemėgina jų sugriebti. Niekas
nejudėjo, išskyrus vieną moterį - ji aimanavo, mostagavo ir
šaukėsi Dievo. Merė prasispraudė arčiau, atsiprašinėdama ir
braudamasi pro policijos pareigūnus, kurie nieko nedarė, pro
kilmingus ponus ir ponias, pro kepėjus iš kepyklos kitapus ga­
tvės, pro praeivius ir porą vaikų, kurie išsižioję žiūrėjo į viršų.
Kai pagaliau Merė prasiveržė pro tą minią, pamatė, kad „ryšu­
liai“ - su kojomis, rankomis ir veidais, dažnas kurių buvo juo­
dai apsvilęs. Pakėlusi akis devinto aukšto lange ji pamatė treje­
tą rankomis susikibusių merginų. Mergina iš kairės pliaukšėjo
delnu sau per plaukus, nes jie degė, visos trys šaukė kažką, ko
nesuprato nė vienas ant šaligatvio apačioje. Jos nušoko vienu
metu, ir dvi iš trijų laikėsi susikibusios rankomis, kol trenkėsi
į šaligatvį. Trečia, ta, kuriai degė plaukai, užsidengė veidą del­
nais, ir krentant jos kūnas susirietė taip, kad galva vos nesiekė
kelių, - kartais taip daro vaikai, kai šokinėja į vandenį nuo uolų
ir nori vienas kitam padaryti įspūdį. Merė ne iš karto suprato,
kad vandens čia nėra, kad čia ne žaidimas. Tos merginos šoko
į savo mirtį. Užvertusi galvas minia galėjo matyti ranką vyro,
padėjusio joms užlipti ant palangės, taip paprastai, lyg padėtų
užlipt ant tarmvajaus pakopos. Dar dvi nušoko joms iš paskos.
Paskui dar dvi. Jos šoko ir pro kitus langus, po vieną, dvi, tris.
Vyras, atėjęs į skalbyklą su rašalu suteptais marškiniais, šaukė
joms: „Palaukit! Palaukit, prašau!“ Girdi, atvažiuoja ugniage­
siai ir jos bus išgelbėtos. „Palaukit!“ - liepė jis net tada, kai jos
jau krito.
Galop privažiavo ugniagesių mašina, paskui antra. Minia
prasiskyrė jų praleisti. Mašinos privažiavo prie pat pastato,
ugniagesiai išvyniojo savo žarnas, iškėlė kopėčias taip aukštai,

294
kaip jos tik siekė, Merė, įdėmiai pažiūrėjusi į tas sulankstomas
kopėčias ir dar kartą į atstumą iki aštunto, devinto ir dešimto
aukšto, puolė ant kelių ir ėmė melstis.
- Jiejų nepasieks, - tarė vyras šalimais. - Prisiekiu Dievu,
jos per trumpos trim aukštais.
Minios aimana vis garsėjo ir užgožė viską. Šoko dar dvi.
Paskui viena. Dar viena. Joms atsitrenkus į grindinį, garsas bu­
vo toks pat smarkus, kaip automobiliui įsirėžus į sieną. Pro
kojų mišką Ašo pastato apačioje Merė įžiūrėjo ant šaligatvio
moters pakaušį; iš garbanų kyšojo rūpestingai supinta kasa.

Skalbykla buvo uždaryta savaitę, kol kūnai gulėjo vienas šalia

kito sudėtuose laikinuose karstuose, o artimieji mėgino atpa­
žinti saviškius iš laikrodžio ar medaliono, iš savaip suadytos
kojinės ar išskirtinio kaspino plaukuose. Milžiniška suglumu­
sių žmonių gedulo drabužiais virtinė driekėsi be galo, o apan-
glėję sumaitoti kūnai ryškioje kovo pabaigos saulėje laukė, kol
juos atsiims. Dienomis po gaisro Merei atrodė, kad visi mieste,
nuo Aukštutinio Vest Saido iki Žemutinio Manhatano kranti­
nių, vaikšto slegiami sielvarto. Buvo pardavinėjami laikraščiai.
Dirbo kavinės. Tačiau pasaulis nutilo. Maždaug po savaitės
pasipils kaltinimai. Kodėl buvo užrakintos išėjimo durys? Ko­
dėl viršutiniuose aukštuose nesuveikė pavojaus signalas? Bet
tomis pirmomis dienomis, jei žmonės kalbėdavo, tai tik viena
tema. Šitiek merginų! Šitiek gražių merginų!

295
 2 0

- Kaip aš galėčiau grįžti? - Merė paklausė socialinės rū­

pybos darbuotojo Sveikatos departamente.
Darbas čia virte virė, todėl Merei teko pakelti balsą, kad
ją girdėtų per kulnų taukšėjimą ir kėdžių brūžinimą į išbliz­
gintas medines grindis, per skambančio telefono skardėjimą ir
triukšmingus ginčus, besiliejančius pro pusiau praviras kabi­
neto duris. Buvo 1911 metų gegužės pabaiga, ir Merė ten regis­
travosi kas trys mėnesiai, kaip ir buvo reikalaujama. Kai atėjo
pirmą kartą, visi darbuotojai raštinėje, rodės, nustojo dirbę,
jai pranešus savo pavardę. Kiekvienas prie rašomojo stalo sė­
dintis vyras ar moteris žiūrėjo, kaip ji artinasi. Jie žvalgėsi vie­
nas į kitą, kol ji sėdėjo laukiamajame, o kai buvo paskelbta jos
pavardė, akimis sekė per visą kambarį. Dabar, per ketvirtą jos
apsilankymą ir kaskart - vis pas kitą socialinės rūpybos dar­
buotoją, jie beveik jos nepastebėjo ir veik nė vienas nepakėlė
akių nuo popierių šūsnies ant savo stalo. Taip iki galo nenutrū-
kęs vėl pasigirdo rašomųjų mašinėlių klavišų staccatoyjų karie-
tėlių zvimbimas ir skimbčiojimas. Raštinė skendo nuo visų tų
popierių: bylų stalčiai buvo palikti atidaryti, vokai, laiškų blo­
knotai, rašymo popierius, nuo ričių nusuktos mašinėlių juos­
telės, - viskas buvo sukrauta ant kėdžių, palangių ar suvers­
ta į krūvas kampuose. Merė svarstė, ar jai pavyks prikalbinti

296
darbuotojus leisti jai registruotis kas šešis mėnesius, o ne kas
tris. Svarstė prieš pasakydama, kad metė darbą skalbykloje, bet
nebuvo dėl ko jaustis kaltai, o jeigu ji iš tikrųjų tokia laisva,
kaip jie tvirtino, jie nieko negalėjo jai už tai padaryti.
- Niekaip negalėčiau grįžti. Neįsivaizduojat, kaip viskas
buvo tą dieną.
- A... - dar kartą pažiūrėjęs į adresą tarė vyras. - Suprantu.
Kiekvienas turėjo savo nuomonę apie tragediją kompa­
nijos „Triangle Waist“ siuvykloje, bet palyginti mažai, žinant
miesto gyventojų skaičių, ten buvo ir ją matė.
- Dabar eikit namo, - paliepė Merė porai berniukų, kurie
sustoję stebėjo gaisrą. Jie priminė jai Borielų berniukus. Bet
vaikai nepasijudino iš vietos, tik spoksojo į degantį Ašo pasta­
tą kaip ir visi kiti, kol Merė suėmė mažesnįjį už pečių, apsuko,
įrėmė savo kaktą į jo ir užriko:
- Eik namo! Ar girdi mane?! Eik namo!
Jis sumirksėjo į ją žiūrėdamas, paskui paėmė vyresnįjį
berniuką už rankos ir jie kartu nubėgo.
Vyras pavartė kažkokius popierius.
- Kaip suduriate galą su galu nuo tada, kai išėjote iš skal­
byklos?
„Ne tavo reikalas!“ - knietėjo surikti Merei, bet suskaičia­
vo iki dešimties, kad nusiramintų.
- Moteris, pas kurią gyvenu, iš vieno moteriškų skrybėlai­
čių gamintojo gauna užsakymų nėriniams. Ji išmokė mane nerti.
- Bet nevirėjaujate, tiesa? Čia parašyta, kad jūs šitaip su­
sitarėte, kai buvote paleista iš karantino. Jūs tai suprantate?
Iš to, kaip pasikeitė jo veidas, kaip jis staiga nušvito, ji su­
prato, kad ligi tol jis nesuvokė, kas ji. Jos byloje buvo parašyta:
„Merė Melon“, bet ji matė jį galvojant: „Šiltininke Merė“.

297
 - Čia parašyta, kad gamindama valgį kitiems keliate grės­
mę juos užkrėsti.
- Žinau, kas čia parašyta.
Jis užvertė aplanką, pasislinko toliau nuo savo rašomojo
stalo.
- Praeis kiek laiko, kol jums bus gautas darbas kitoje skal­
bykloje, - tarė vyras.
Jis sudėjo delnus ir valandėlę į ją žiūrėjo.
- Ar galvojote apie darbą fabrike?
- Apie darbą fabrike?
Merė sumirksėjo įsivaizduodama save moterų minioje,
laukiančią darbo pradžią skelbiančio varpo prie stiklo fabri­
ko ar sieninių laikrodžių gamyklos. Jos turėjo prašyti leidimo
nueiti į išvietę. Jos turėjo pasižymėti ateidamos į darbą ir iš
jo išeidamos. Išeinančias vakare jas aptapšnodavo - ar kartais
neįsidėjo į kišenes smulkių dalių. „Triangle Waist“ siuvykloje
dirbusios merginos buvo tikrinamos, ar neišsineša šilko ar at­
laso skiaučių.
- Ar jūs suprantat, kad aš virėjavau pas Blekhauzus? Pas
Gilespius? Virdavau valgį Henriui ir Adelaidei Friskams ir ke­
liems jų draugams.
Ji susidėjo rankas ant krūtinės.
- Jokiame fabrike aš nedirbsiu.
- Jūsų padėtis neleidžia riesti nosies, panele Melon. Čia -
ne įdarbinimo agentūra, taigi turėsime ką nors įpareigoti ras­
ti jums darbą. Tiesą sakant, gal jums labiau vertėtų kreiptis į
įdarbinimo agentūras. Jos gali žinoti apie laisvas vietas priva­
čiuose namuose.
Merė spėliojo, kiek jam metų, ar vis dar eina vakarieniau­
ti pas mamytę.

298
 - Pati susirandu darbą nuo tada, kai gimiau. Užrašykit tai
savo byloje. Man nereikia jokios jūsų pagalbos, juo labiau įtai­
sant mane dirbti su gręžimo ir lyginimo įtaisu.
Vyras atsiduso.
- Gerai. Kai tik ką nors susirasite, būtinai užsukite ir pra­
neškite mums smulkiau.
- Nekantriai to lauksiu.
Išeidama ji trenkė raštinės durimis.
Pirmą kartą nuo tada, kai daugiau kaip prieš metus grįžo
iš Šiaurinio Brolio, Merė juto nesanti stebima, kai laiptais išėjo
į prospektą. Vyras užmiršo nusiųsti ją duoti mėginį; ji nusi­
šypsojo, paspartino žingsnį, jeigu jis kartais prisimintų ir imtų
vytis. Kodėl ji anksčiau nepagalvojo mesti darbą skalbykloje,
rasti ką nors geresnėmis sąlygomis? Ji užėjo į žuvų parduotu­
vę 1-ajame aveniu ir nupirko pusę kilogramo midijų. Paskui
užsuko nusipirkti vyno, petražolių, sviesto, poros askaloninių
česnakų ir kepalo duonos. Milai tai bus vaišės, paruošta va­
karienė jai parėjus namo. Pastaruoju metu Merė vis dažniau
gamindavo valgį ir Milą sutiko išskaičiuoti produktų kainą
iš mokesčio už nuomą. Niekas jai niekada nieko nesakė apie
valgio gaminimą sau pačiai ar draugams be užmokesčio. Vis
dėlto prieš virdama jiems valgyti pirmą kartą, ji priminė Milai,
ką apie ją sakė daktaras Soperis, kodėl ji beveik trejus metus
praleido Šiauriniame Brolyje. Jai labai patinka gaminti valgį ir
norėtų Milai padėti, bet jeigu ši nenori, kad sūnūs valgytų tai,
ką ji išvirė, ji suprasianti.
- Ar sirgai šiltine? - paklausė Milą.
- Ne, - atsakė Merė.
Tiesa. Dar viena tiesa:
- Medikai sako, kad tai nesvarbu.

299
 - Kaip tai gali būti nesvarbu? Ir tu virdavai Alfredui? Kai
gyvenot čia anksčiau? Ir kitiems žmonėms?
- Taip, žinoma. Aš iš to gyvenau.
- Ką gi, tuomet virk. Aš tavim pasitikiu.
Pirmą kartą Merė išvirė troškinį galvodama apie berniu­
kus ir niūniuodama, kai pjaustė morkas ir salierus. Tik atė­
jus metui pilstyti troškinį į dubenėlius ji pajuto, kad kažkas
ją graužia, kad aštrus šaltis prasideda nuo sprando ir perbėga
per visą nugarą. Ji sudvejojo, bet berniukai jau troško minkš­
tos mėsos gabaliukų, mat garas kilo jiems į šnerves snaigėms
plūstelėjus iš ortakių. Jie atkišo dubenėlius, ji įdėjo troškinio,
o paskui, net praėjus kelioms savaitėms, net tada, kai pasakė
sau, kad viskas gerai, geriau nė būti negali, jie „įlindo“jai į gal­
vą. Ji ėmė be jokio pagrindo nervintis, susigriebdavo stebinti
vaikus - ar nepamatys kokių ligos požymių, svarstė, ar tai jos
kaltės ženklas, ženklas, kad ji žino kažką, ko negali pripažin­
ti. Bet jie niekada nesusirgo, net nesuslogavo, taigi ji ir toliau
jiems gamino: piemenėlių pyragus ir kepsnius, vyne troškintą
viščiuką, apkepą su kiaulienos šonine ir porais, tad jautėsi lai­
mingesnė negu kada nors nuo 1907-ųjų, bet podraug vėl pyko,
kad pasirašė dokumentą, pasižadėdama niekados nebesisam-
dyti virėja.
- Tai ką tau duos? - paklausė Milą tą vakarą jiems baigus
valgyti, kai krūva mėlynai juodų kiautų gulėjo stalo vidury­
je. - Tau vis dar neleidžiama virti?
- Neleidžiama.
Nuo tada, kai išėjo iš Sveikatos departamento, ji svarstė,
ar kepinių gaminimas irgi laikytinas virėjavimu, ar tai visiš­
kai skirtingi dalykai. Ji prisiminė pienininką valstijos šiaurė­
je, kuriam buvo leista likti ūkyje ir prižiūrėti savo pieninę.

300
Mažiau negu už penkių kvartalų viena kepykla ieškojo pagal­
bininko.
- A... - tarė Milą. - Manau, jie žinos.
Merė linktelėjo galvą.
- Iš kur jie gali žinoti?
Merė nežinojo, kaip valdininkai gali kada nors sužinoti,
bet ji pasirašė pasižadėjimą. Jeigu ji pameluos ir tai bus išaiš­
kinta, vėl bus išsiųsta į Šiaurinį Brolį.
- Manai, darbas kepykloje laikytinas virėjavimu? Ar tai
skirtingi dalykai?
Milą labai rimtai apgalvojo šį klausimą.
- Darbas kepykloje - kas kita. O tas, kuris sako, kad ne,
neišmano nei apie viena, nei apie kita.
- Aš irgi taip manau, - tarė Merė.
Kitą rytą ji nuėjo į kepyklą, paskelbusią, kad reikalingas
pagalbininkas. Kepyklai vadovaujantis vyras parodė jai įrangą,
paaiškino, kiek skirtingų rūšių bandelių, tortų ir pyragų čia
kasdien iškepama ir parduodama. Atėję pirkėjai galėjo užsisa­
kyti iš vitrinoje išstatytų prekių, bet didžiąją verslo dalį suda­
rė dideli netoliese esančių maisto parduotuvių užsakymai. Jis
klausinėjo Merę apie turimą patirtį, o paskui, palikęs ją vieną
virtuvėje su kitu kepėju, liepė pagaminti ką nors, kas parodytų
jos gebėjimų lygį.
- Kur kakava? - paklausė Merė, atidarydama ir uždary­
dama spintelių dureles, ištraukdama ir sukišdama atgal stal­
čius. - Ar turit dvigubo dugno puodą?
Kita kepėja, senyva moteris, vardu Evelina, parodė į ruo­
šos stalo kampą. Ji tylėjo, bet įdėmiai stebėjo, kaip Merė suren­
ka ingredientus. Merė matė, kad ji akies kampučiu stebi, kaip ji
juos deda, pila, plaka ir maišo. Suskambus laikmačiui, Evelina

301
nustojo apsimetinėti ir metusi savo darbą stebėjo, kaip Merė
traukia iš orkaitės pyragaičius iš plaktų su cukrumi baltymų ir
trintų vaisių.
- Palauk, jie gali sukristi.
- Nesukris, - patikino Merė, ir jie išties nesukrito.
Vadybininkas užsirašė jos pavardę niekaip neparodyda­
mas, kad ji jam girdėta, ir liepė prisistatyti iš pat ryto. Pirma­
dieniais daugiausia buvo kepamos bandelės, penktadieniais -
tortai ir pyragai, nuo antradienio iki ketvirtadienio - įvairūs
gaminiai, nuo duonos su spanguolėmis iki spurgų ir tortų, pa­
puoštų gėlėmis iš cukraus, kepamų pagal užsakymą. Merei iš­
einant namo, jis davė jai prieš dvi dienas iškeptą obuolių štru-
delį, ir ji visą kelią laikė dėžę ant delno, galvodama, ką pasakys
berniukai, kai jiems parodys, ir kaip jie skubės suvalgyti va­
karienę neatplėšdami akių nuo tos dėžės su riebalų dėmėmis.

„Ką aš sakysiu?w- klausė ji savęs po trijų mėnesių, kai kitą kar­

tą atėjo į Sveikatos departamento raštinę, kur vėl pasirašys šalia
savo pavardės, nurodys adresą, darbovietę. Ėjo rugpjūtis, kepy­
kla į savo gaminius ėmė dėti šilauogių ir abrikosų. Ji nusivalė
miltus nuo rankovių ir suknelės priekio. Kruopščiai nusimaz­
gojo rankas, atlaisvino segtukus, kurie laikė plaukus standžia-
me kuode, kol ji maišė, plakė ir pylė tešlą. Kepykloje ji pasakė
turinti nuvežti susirgusią kaimynę į ligoninę, ir vadybininkas
Džeikobas liepė jai grįžti po valandos. Vieną dieną, kai sukaups
drąsą, galbūt atsives Milą su Borielų berniukais į Sveikatos de­
partamento būstinę pasakyti, kad gamindavusi jiems valgį ir
jie liko gyvi. Bet jai bus atsakyta kaip visada, kad tai nesvarbu.
Kai kurie žmonės turi imunitetą. Kai kurių žmonių organizme
esama apsaugos. Be to, ji ne visada gali užkrėsti kitus. Gal ji

302
parašys ponui O’Nilui ir paprašys padėti jai vėl samdytis vi­
rėja. Bet ne šiandien, dar ne, ir kai tas vyras paklausė, kur ji
rado darbą po pastarojo apsilankymo, ji jau ruošėsi pasakyti,
kad virėjauti ir dirbti kepykloje - visiškai skirtingi dalykai, bet
išgirdo save sakant, kad dirba parduotuvėje pardavėja.
- Kokioje parduotuvėje? - paklausė vyras.
Merė prašneko su kuo ryškesniu akcentu:
- Na, vienoje iš tų parduotuvių, kuriose parduodami gra­
žūs daiktai turtingiems žmonėms. Dailūs daikčiukai.
Varstoma įdėmaus jo žvilgsnio, ji stengėsi atrodyti ir
jaustis kuo menkesnė - pusamžė moteris storėjančiu lieme­
niu, prastos laikysenos, avinti bjauriais batais. Ji sumirksėjo.
Pasikasė už ausies.
- Niekučiai? - paklausė jis. - Kokie gražūs daikčiukai?
- Nežinau. Spalvingi daiktai. Retai matau pačią prekybą,
nes dirbu sandėlyje.
Visa tai buvo savotiška tiesa. Tik pateikta šiek tiek ten­
dencingai, sumaišius spalvas.
Įėjo mergina su aplankų šūsnimi ir padėjo jam ant stalo.
Jis atsiduso, paslinko aplankus į šalį, užrašė „pardavėja“ Merės
byloje ir padavė jai.
- Užrašykit adresą, - tarė.
Ji paėmė iš jo rašiklį, valandėlę palaikė iškėlusi, kol jos
mintys žaibiškai skriejo, ir ji suvokė ketinanti parašyti tikrąjį
adresą. Merė pakeitė gatvės numerį vienu skaitmeniu. Vėliau ji
galės pasakyti netyčia apsirikusi. Nebuvusi visai tikra. Ji pasi­
rašė. Jis pasirašė. Tada jis išsikvietė sekretorę ir liepė nusivesti
Merę į rūsį duoti mėginio. Merė pati žinojo, kur tas kambarė­
lis, bet vis tiek buvo palydėta. Kol slaugytoja kalbėjo su ja apie
orą, apie tai, kaip į aktorę Vinę Rei buvo šauta prie scenos durų

303
„Hipodromo“ teatre, apie Sanitarijos departamento naują pla­
ną šiukšles išvežti vidurnaktį ir apie Dž. R Morganui priklau­
sančios laivininkystės bendrovės pranešimą, kad stato pirmą
pasaulyje neskęstantį laivą, Merė tupėjo ant skaisčiai balto ki­
biro ir meldė Dievą, kad kas nors atsitiktų ir ji galėtų išeiti.
- Norit, kad atsineščiau klizmą? - paklausė slaugytoja.
- Ne, nenoriu, - atsakė Merė. - Noriu, kad paliktumėt
mane ramybėj.
- Negaliu to padaryti, ponia.
Slaugytoja paplekšnojo per Merės bylą.
Iš kairės Merė girdėjo žingsnius kitapus užrakintų durų,
iš dešinės pro užtamsintą langą ją pasiekė gatvės garsai. Slau­
gytoja užsimerkė ir atsišliejo į sieną.
- Čia tvanku, - tarė ji. - Ką nors jaučiat?
- Aš to nedarysiu, - pareiškė Merė užsitraukdama kelnai­
tes, pasitaisydama sijoną.
Slaugytoja žengtelėjo į priekį.
- Nepraėjo nė trisdešimt minučių. Klausykit, gal padary­
kim pertrauką, o paskui vėl pamėginsim? Jūs juk nenorit ateiti
rytoj dar kartą, tiesa? Gal atnešti jums stiklinę vandens?
- Dėl manęs - gali pasikarti, jei nori, - atkirto Merė eida­
ma per kambarį ir atidarydama duris. - Aš išeinu.
Po dvidešimties minučių ji daužė kiaušinius į keraminį
dubenį.
Merė negrįžo nei kitą dieną, nei kitą savaitę. Tikėjosi, kad
valdininkai jos ieškos, bet jie to nedarė. Baigėsi vasarą, o ru­
denį jiedvi su Evelina kepė gaminius, į juos dedamos moliūgų,
muskato riešutų ir gvazdikėlių. Kartais, Džeikobui pasakius,
kad klientas pageidauja ant torto ar pyrago šviežių persikų ar
pjaustytų braškių, ji prisimindavo, kaip Didžiajame Brolyje

304
medikai sakydavę, jog maistą reikia kaitinti, kol žus visi mi­
krobai.
- Ar žinai, kas yra mikrobas? - klausdavo jie, tarsi ji būtų
egzaminuojama mokinukė.
Tik vėliau, grįžusi į savo lūšnelę, kniūbsčia gulėdama sa­
vo lovoje, vos už dvidešimt penkių metrų nuo jos durų sū­
kuriuojant Pragaro vartams, ji stengdavosi suvokti prasmę to,
ką išgirdo apie nematomas bakterijas, kurios sklando ore, pa­
tenka į nosį ir burną. Po šitokios daugybės metų tai vis dar
atrodė kaip pasaka vaikams, nedidelis pasaulis, per mažas, kad
pamatytų žmogaus akis, ar kaip religija, nes jos buvo prašoma
patikėti, kad tokio dalyko esama, nesuteikiant jai galimybės į
jį pasižiūrėti, jį palaikyti, suprasti.

Stovėdama savo darbo vietoje, tylioje virtuvėje, taip toli nuo

Šiaurinio Brolio, matydama pažįstamą sulenkto Evelinos kaklo
formą, regėdama šviesą, krintančią pro langą ant jos rankų ir
įrankių, girdėdama nedarnų laukujų durų varpelių skambėji­
mą, paskui - ir kitokio varpelio dzingsėjimą kasos aparato stal­
čiui atsidarant ir užsidarant, ritmingą pačios ratu be perstojo
sukamo šaukšto dubenyje su plakama tešla ritmingą trinkčio-
jimą, Merė jautėsi ramiai. Ji išlygino kriaušės skilteles. Pirštų
galiukais išdėliojo šilauoges tvarkingu pusapskritimiu, paskui
šalia braškes. Žaibiškai įkišo pirštą į ledų dubenį - ar nereikia
daugiau cukraus. Greitai nulaižė šaukštą, kuriuo plakė tešlą,
paskui negalvodama vėl įmerkė į dubenį. Ji gamino stačiakam­
pį tortą, kurio užteks keturiasdešimčiai žmonių, sluoksnius su­
teps ką tik išplakta grietinėle. Vienas sluoksnis šiek tiek pasi­
slinko, kai juos tvirtino. Ji pirštais grąžino jį į vietą. Paskui dar
kartą palietė pirštais. Nykščiu išsklaidė grietinėlę po kraštus.

305
Dienai pasibaigus, plaudamasi lipnias rankas, ji prisiminė visas
tas prisilietimų akimirkas, bet nesuprato, kaip vienas menkas
judesys, vienas stumtelėjimas, vienas lyžtelėjimas, tai, ką daro
visi virėjai, visi kepėjai, visos motinos ir senelės, kai reikia pa­
sižiūrėti, ar valgis baigtas, ar jo skonis geras ir nieko netrūksta,
taigi kaip kas nors tokio nesvarbaus, ko ji beveik nepastebėda­
vo savęs daranti, gali turėti kokios nors reikšmės.
Po trijų mėnesių - 1911 metų lapkritį - ji vėl nuėjo į Svei­
katos departamentą, vėl pasirašė popierius, išsisuko, nedavusi
mėginio, ir dar kartą išėjo iš pastato nesustabdyta. Atėjus gruo­
džiui kepykloje jos grūdo pipirmėtes ir barstė jas ant glajaus.
Merė dirbo savame virtuvės kampe, Evelina savajame, visiškai
tylėdamos. Kartais pridegdavo cukrus, kartais užvirus puodams
išsiliedavo koks skystis, bet dažniausiai virtuvėje jos veikdavo
darniai, viena kišdavo kepamąją skardą į krosnį, kol kita iš jos
traukdavo. Jeigu Merės laikmačiui suskambus Evelina būdavo
prie krosnies, ji ją atidarydavo ir patikrindavo gaminį, Merė
taip pat padėdavo jai. Merė sunkiai dirbo, išstovėdavo ant kojų
dešimt valandų iš eilės, pietums valgydavo sudegusius kampus
ir vakarykščią duoną, ir kas vakarą laiminga eidavo miegoti.
Dar vienos Kalėdos, dar viena žvarbi žiema. Hadsono upė
užšalo, ir vaikai čiuožinėjo ant ledo. Kelis sykius Merei pasiro­
dė, kad matė Alfredą - kartą įeinantį į kepyklą, kitąkart lekian­
tį prospektu, bet ten niekada nebuvo Alfredas, ir ji vylėsi - kad
ir kur jis būtų, jam šilta ir jo drabužiai sausi. Gal jis išvyko į
Kanadą. Jis visada sakydavo, esą Niujorkas jam per mažas, per
ankštas. Gal nukako į pietus. Dabar, kai tiek daug juodaodžių
patraukė į šiaurę, žmonės kalbėjo, kad pietuose lengvai gali
rasti darbo. O gal jis vis dar Niujorke, grįžęs pas Lizą Myni.
Gal juodu susituokė ir išvyko į valstijos šiaurę. Gal Liza vėl

306
padėjo jam mesti gerti ir juodu nusprendė tuoktis. Gal jie kar­
tu susilaukė kūdikio.
Atėjus 1912-iesiems Merė prisiminė, kad tais metais bus
Alfredo gimtadienis - jis pasitaikydavo tik kas ketveri metai -
ir paskaičiavo, kiek gimtadienių jis iki šiol turėjęs; prisiminė,
kaip jis iš pažiūros visada nurimdavo, pamatęs laikraštyje va­
sario 29-ąją, tarsi tai iš tikro įrodytų, kad tokia diena yra, kaip
yra ir jis. Dieną po Alfredo gimtadienio Merė išgirdo kalbant,
esą vyras iššoko iš skrendančio lėktuvo su milžinišku šilkiniu
audeklu, kuris išsiskleidė iš jo kuprinės; vyras nusklendė iki
pat žemės ir nesusižeidė. Jai dingtelėjo, kad Alfredą tai sudo­
mintų. Dėl tokio dalyko jis visą vakarą būtų nėjęs iš namų, kal­
bėjęsis su Mere apie tai, kad žmogus sulig kiekvienais metais
darosi vis protingesnis.
Nebuvo prasmės ir toliau galvoti apie Alfredą ar tikėtis,
kad jis pasirodys, ar retkarčiais justi, jog jis ją stebi, ar galvoti
apie tai, ką jam pasakys, jeigu kada nors vėl pamatys. Ji paži­
nojo jį daugiau kaip dvidešimt metų, ir vėlai vakare, įsitaisiusi
savo lovoje Borielų virtuvėje, berniukams knarkiant gretima­
me kambaryje, ventiliacijos angai barškant už krosnies, kitų
gyventojų balsams sklindant ortakiais taip, kad ji girdėdavo jų
pašnekesius kuo aiškiausiai, lyg jie sėdėtų jos lovos kojūgalyje,
ji klausdavo savęs: tikrai manai, kad Alfredas pradingo visiems
laikams? Jau penkiolika mėnesių ji jo nematė, negavo jokios jo
žinios. „Taip“, - sukuždėjo ji tiems, kurie galėjo ją girdėti per
ortakius, ir apsigobė pečius antklode. Bet jos mintyse, pasislė­
pusi taip giliai, kad kartais ji baiminosi niekada daugiau jos
nerasianti, degė vienintelė liepsnelė, kurią ji laikė uždengusi
delnais, kurią ji įpūsdavo ir į kurią vis įmesdavo šakelę. Jis grįš,
galvodavo ji, ir kaip kiekvieną naktį, kai jai sunkiai sekdavosi

307
užmigti, kartą ji pripažino tai, ką žinojo esant tiesa, jos galva
nugrimzdo giliau į pagalvę ir ji pagaliau užmigo.
Balandį „Titanikas“ atplaukė į Kvinstauną, ir Merė pagal­
vojo, kokia maloni kelionė tai buvo, palyginti su jos pačios.
Vos po penkių dienų, jai nenuėjus nė dešimt žingsnių nuo sa­
vo pastato, laikraščius pardavinėjantis berniukas sušuko: „Dž.
Dž. Astoras* paskendo su „Titaniku“! Net tūkstantis aštuoni
šimtai aukų!“ Jis pamojavo jai prieš nosį New-York Daily Cou-
ranty ir ji, sukrapščiusi monetų, laikraštį nusipirko. Susispietę
aplinkui žmonės dalijosi laikraščiu vieni su kitais ir balsu skai­
tė atskiras straipsnio vietas.
- O ponia Astor? - garsiai paklausė kažkokia moteris.
- Gyva! - suriko berniukas. - Ji atplaukia laivu „Karpatija“!
Niujorkas apie nieką daugiau nekalbėjo visą balandį. Mi­
la sakė negalinti miegoti, nes galvoja apie tai, apie visus tuos
skęstančius žmones lediniame vandenyje, taip toli nuo namų.
Atplaukus „Karpatijai“, laivą apipuolė spiečiai norinčių pama­
tyti išsigelbėjusius, o labiausiai nėščią ponią Astor, kuri stab­
telėjo leisdama didžiai šventam vyrui palaiminti jos pilvą. O
laivui „Mackay-Bennett“ atplaukus į Halifaksą su trimis šim­
tais negyvėlių Merė svarstė, kodėl likusius gyvus atplukdė į
Niujorką, o žuvusiųjų ne, ir koks šiurpus darbas tądien laukė
vyrų prieplaukoje.
1912 metų gegužę, Merei išdirbus kepykloje vienus me­
tus, Džeikobas atidarė sukamąsias duris į virtuvę ir liepė jai
ateiti į kepyklos priekį - ten vienas vyras nori ją pamatyti.
- Vyras? - paklausė ji. - Atėjo dėl manęs?

* J. J. Astor IV (1864-1912) - amerikiečių verslininkas, nekilnojamojo turto

plėtotojas, išradėjas, rašytojas, turtingiausias „Titaniko“ keleivis ir, manoma, vie­
nas turtingiausių to meto žmonių pasaulyje.

308
 Merei drebėjo rankos dedant į vietą rėtį. Šešetą kiaušinių
pasiruošusi daužti Evelina į ją pažiūrėjo.
- Jis klausė kepėjos ar pavadino mane vardu?
- Eik į kepyklos priekį, ir tiek, - tarė Džeikobas, ir Merė
pastebėjo, kad toje kepyklos dalyje neįprastai tylu tokiam ry­
to metui. Dažniausiai Merė girdėdavo prie vitrinos plepančius
pirkėjus, besirenkančius prekes, kai kurie ten stovėdami valgė
tai, ką nusipirko, tiesiai iš popierinių maišelių, bet tą rytą Merė
negirdėjo nieko, vien laukimo garsą ir Džeikobą, kuris laikė
duris atidaręs, kol ji priėjo prie praustuvo, nusimazgojo ran­
kas, nusišluostė, paleido plaukus, paskui vėl susegė. Jeigu čia
būtų atėjęs Alfredas, jam būtų pasakyta, kur ją rasti. Kartais
ją pasitikdavo Borielų berniukai ir grįždavo namo su ja, ir net
Džeikobas įprato juos čia matyti. Kartais ji vidurdienį perduo­
davo jiems vakarykščius kepinius, kad galėtų suvalgyti prieš
jai pareinant namo. Kai tokių gaminių būdavo labai daug, ji
duodavo tiek, kad užtektų dar ir Fran bei Džoanai, ji žinojo;
kartais tie padžiūvę tešlainiai, pyragaičiai ir pyrago riekės taip
ir nepasiekdavo 33-iosios gatvės. Kartais tuodu nenaudėliai
rasdavo plotelį ant šaligatvio, atsisėsdavo ir suvalgydavo viską
iki paskutinio trupinio.
Merė pirštų galais įsirėmė į ruošos stalą ir pagalvojo apie
ten stovintį Alfredą. Ji akimirksniu supras, geria jis ar ne. Įsi­
vaizdavo jį vedusį Lizą Myni ir, kai pastūmė duris eidama su
juo susitikti, nusprendė būsiant geriausia tikėti, kad taip ir
yra, - tuomet neteks nusivilti.
Tik tada, kai Džeikobas pasitraukė į šalį, ji pamatė vyrą,
bet ne Alfredą, - jis stovėjo priešais langą susidėjęs už nugaros
rankas.
- Merė Melon, - tarė daktaras Soperis.
Jis nežengė prie jos. Neištiesė rankos.

309
 - Ką tik papasakojau pačios viršininkui tavo istoriją ir jis
sutinka, kad tu turi būti atleista.
Merė pajuto, kaip visas kraujas suplūsta į gerklę ir jai ima
tvinkčioti ausyse. Ji susverdėjo, viena ranka atsirėmė į prekys­
talį. Jo plaukai blizgėjo, batai blizgėjo, skruostai buvo lygutė-
liai ir švarūs kaip kūdikio užpakalis, ūsai sutvarkyti tobulai, nė
vienas plaukas neatsikišęs. Jis buvo toks, kokį jį prisiminė, -
vaškinė figūra su nosimi, kuria galėjo nudurti kiaulę; išblyš­
kęs, nevykęs paliegėlis, medžiojantis sveikas, stiprias moteris.
- Jis jums primelavo, - tarė Merė Džeikobui slopiu šnabž­
desiu, bet tada pastebėjo ant prekystalio paskleistus sunume­
ruotus laikraščių straipsnius apie ją.
- Negaliu rizikuoti, Mere, - atsakė Džeikobas.
- Ar sulaukėt kokių nusiskundimų? - paklausė ji. - Ar
kas nors grįžęs pasakė, kad apsirgo nuo to, ką pirko čia valgyti?
- Jau sakiau jam, kad ne, bet jis sakė, kad tai neturi reikš­
mės. Jeigu kas nors susirgo šiltine, tai pats gali nesuprasti, kur
ja užsikrėtė. Mes negalėtume to žinoti.
Merė paėmė lėkštę su citrinų kubeliais ir metė juos į
Soperį kitoje kambario pusėje. Soperis grakščiai žengtelėjo į
šalį, paskui ištiesė ranką ir užrakino laukujės duris.
- Ką aš jums sakiau? - tarė jis Džeikobui.
- Mere, būk gera, - paprašė Džeikobas. - Jis sako, kad
mums negalima nieko parduoti, kol tu neišeisi ir virtuvė ne­
bus iššveista. Aš sulig kiekviena minute prarandu pinigų. Jeigu
Sveikatos departamentas iškabins skelbimą mano lange, man
galas, supranti?
- Panele Melon, prašyčiau susirinkti savo daiktus ir eiti
su manimi, - tarė Soperis. - Veduosi jus tiesiai į komisaro Le-
derlio raštinę.

310
 Evelina įsmuko pro sukamąsias duris ir uždėjo ranką Me­
rei ant peties.
- Jūs klystat, - pareiškė vyrams Evelina.
Merė pajuto svyruojanti, Evelina suėmė ją tvirčiau. Ji lei­
dosi Evelinos nuvedama į kambarį kepyklos gale.
- Viskas bus gerai. Susirasi kokį kitą darbą, - patikino ją
Evelina, kraudama pyragaičius į didžiausią dėžę.
- Jūs nesuprantat, - tarė Merė stebėdama, kaip į jos kas­
dien atsinešamą storos drobės maišą Evelina meta šviežios
duonos kepalus.
Jis atsinešė laikraščių iškarpų, bet neatsivedė nė vieno po­
licininko. Rado ją atsitiktinai. Iškarpas nešiojosi savo kišenė­
je. Galbūt jis ją sekė. Galbūt Sveikatos departamentas parodė
jam jos bylą ir jis nuėjo ieškoti to adreso su vienu klaidingu
skaičiumi, nesamo pastato. Jis įtarė, bet tikras nebuvo, tad pats
išsiaiškino, kaip yra. Jeigu būtų buvęs tikras, būtų atėjęs su pa­
reigūnais. Dabar, nusprendė ji, jis labai gailisi nesugalvojęs ge­
resnio plano.
- Eik dabar pro čia, kad nereikėtų su juo susitikti, - pata­
rė Evelina. - Aš jį užlaikysiu.
Žengus vieną žingsnį pro duris į skersgatvį, Merei kilo
mintis paaiškinti Evelinai, kas atsitiko. Kokie žodžiai geriausiai
tiktų? Ji turi vos kelias sekundes - ką sakyti, kad ji suprastų?
- Kadaise virėjavau vienoje šeimoje miesto pakraštyje. Jie
sakė...
- Sekiau tavo bylą, - pertarė ją Evelina, jau stipriau stum­
dama ją laukan. - Pažinau tave pirmą dieną.
Merė išsižiojusi įsmeigė akis į moterį, ši patraukė pečiais.
- Tu nemelavai. Pasakei savo pavardę. O dabar eik, Mere.
Linkiu sėkmės.

311
 Dėžę su pyragaičiais prisiglaudusi prie krūtinės, maišą su
duona pasikišusi po pažastimi Merė tekina išbėgo iš skersga­
tvio į prospektą.

312
 2 1

Mila tylomis žiūrėjo, kaip Merė nušluoja nuo palangės pudras

ir kremus. Per tuos dvidešimt mėnesių, kai čia gyveno, Merė
stengėsi laikyti savo daiktus jai išskirtose vietose: po savo lova,
ant palangės, ant lentynos podėlyje, viename Milos tualetinio
stalelio stalčiuje.
- Kur eisi? - paklausė Milą, Merei kišant savo daiktus į
seną aksominį maišą.
- Nežinau, - atsakė Merė dairydamasi berniukų sąsiuvi­
nių. Bet juos radusi ir prikišusi rašiklio galiuką prie popie­
riaus suprato nežinanti, ką parašyti. Taigi nupiešė paukštį, o
po juo - du rankomis susikibusius berniukus iš šakaliukų.
- Ką darysi? - paklausė Merė, imdama savo maišą ir pa­
dėdama jį prie durų.
- Ką tu darysi? Parašyk man, kur apsistosi, - tarė Milą, ir
Merė pažadėjo parašyti.
- O tu juk grįši, tiesa? Kai viskas nurims?
- Taip taip, žinoma.
- Kodėl tau kurį laiką nepagyvenus pas Fran? Jeigu kas
nors ateis tavęs ieškoti, pasakysiu, kad tavęs nemačiau.
Merė įsivaizdavo, kaip pasirodo Soperis su armija polici­
ninkų už nugaros. Įsivaizdavo, kaip jie užtveria įėjimą į pastatą

313
policijos juosta, spyriais išlaužia duris, nutraukia apklotus,
lenda žiūrėti į drabužių spintas.
- Atleisk. Turiu iš čia išeiti.
Išėjusi iš kepyklos ji vis skubėjo, todėl dabar gaudė kvapą
negalėdama nustygti. Pro Fran butą praėjo nelėtindama žings­
nio, pralėkė pro Džoanos duris, metė žvilgsnį į buvusį Dri-
skolo butą toliau koridoriuje, kur jau metus gyveno kažkoks
jaunuolis, o ištrūkusi į gatvę palenkė galvą ir pasuko į šiaurę
tik todėl, kad toje pusėje buvo mažiau žmonių ir ten galės eiti
greičiau. 36-ojoje gatvėje įšoko į tramvajų, laikėsi už skersinio
jam sukant, paskui staigiai sustojant praleisti per bėgius einan­
čio šuns, o dar už pusės kvartalo - paimti keleivių. Išėjo pro
užpakalines duris ir užsimetė maišą ant peties.
Alfredo nebuvo nė padujų nuo tada, kai beveik prieš pu­
santrų metų tą žiemos pradžios rytą jinai paliko jį vestibiuly­
je, tad svarstė, ar nenuėjus į „Tautos“ aludę paklausti, ar kas
nors jo nematė, bet atsidūrusi prie jos nesustojo, praėjo pro tas
skaisčiai mėlynas duris, paskui pro kitas jo mėgstamas užeigas.
Nusigavusi į Didžiąją Centrinę stotį, išsisukusi nuo atvažiuo­
jančių iš visų pusių tramvajų, įėjo į pastatą. Ėjo per rampas
aukštyn ir lanku, kol atsidūrė pagrindinėje laukiamojoje salėje
tokiomis aukštomis lubomis, kad galėjai palaikyti jas dangu­
mi, ir rado laisvą vietą ant vieno iš suolų, sustatytų priešais
traukinių tvarkaraštį.
Kiekvienas pro ją praeinantis žmogus buvo kur nors su­
siruošęs. Sėdintieji retkarčiais pakeldavo akis į tvarkaraštį,
paskui į laikrodį, paskui pažiūrėdavo į savo rankas ir palauk­
davo dar kelias minutes. Pranešėjas paskelbė, kad prasideda
keleivių, vykstančių į Skarsdeilą ir į Pokipsį, įlaipinimas. Jai
už nugaros buvo pakviesti keleiviai į Filadelfiją. Geriausiai

314
apsirengusieji laukė ekspreso į Čikagą. Ji tvarkaraštyje susira­
do traukinį į Dobs Ferį, tada įdėmiai žiūrėjo, kaip tie, kuriems
reikėjo to traukinio, atsistoja, apsižiūri, ar ko nors nepamiršo,
ir nuskuba tolyn. Pranešėjas paskelbė įlaipinimą į dar vieną
traukinį. Dar vieną. Merė paėmė savo maišą nuo kelių ir pa­
sidėjo ant grindų prie kojų, nugara atsišliejo į lenktą atkaltę.
Pirštų galiukais palietė užmerktus vokus ir pajuto dilgčiojimą
šnervėse, - rauda, kuri tvenkėsi visą dieną, pakilo, kaip pakyla
banga, atsiskyrusi iš viso vandenyno, nušniokščia į priekį ir
pasklinda po krantą.
- Ponia?
Kažkoks vyras paplekšnojo jai per petį. Vilkėjo unifor­
mą - švarką ir priderintą kepurę.
- Gal norėtumėte palaukti moterų salone? Žinote, kur jis?
Merė pamanė, kad jis turi galvoje išvietę, tad kai jis atsi­
vedė ją prie didelių ąžuolinių durų, du kartus pabeldė, o pas­
kui pasakė jas atidariusiai moteriai, kad Merei tereikia pailsėti,
todėl iš jos nereikia imti dvidešimt penkių centų, ji išsigando,
jog jis kažką ne taip suprato, ir jiems tai sužinojus kils nema­
lonumų. Bet jis paragino Merę eiti, ir duris atidariusi moteris
nusivedė ją pirma pro mažą kambarį, kur kabojo lengvi pava­
sariniai moteriški apsiaustai, į didesnį ąžuolinėmis plokštėmis
apkaltomis sienomis ir persiško stiliaus kilimu ant grindų. Ji
mostu parodė jai sėstis ant vieno iš kelių supamųjų krėslų.
- Ačiū, - tarė ji moteriai. Ši padarė jai nedidelį tūpsnį ir
pasitraukė atatupsta.
Merė pamatė šen ir ten išdėliotus veidrodėlius ir žmogaus
ūgio veidrodžius prie persirengimo kambarių. Nors patalpa
buvo įrengta kaip privačių namų poilsio kambarys, čia galėjai
įsigyti kiekvieną moters tualeto reikmenį, o šalia to kambario

315
ąžuolinių plokščių sienomis buvo manikiūro kambarėlis, dir­
bo batų valytojas, plaukų kirpėjas ir siuvėja. Buvo vieta, skirta
kelioninius drabužius pasikeisti į vakarinius, ir moterys mėly­
nomis uniformomis bruzdėjo aplink padėdamos. Viena priėjo
prie Merės, ištiesė ranką į jos maišą, bet Merė tik stipriau jį
prisiglaudė, ir moteris nuėjo į šalį.
Ji galėjo likti tame šiltame spindinčiame kambaryje mė­
nesį, bet jai nebūtų buvę leista, o kokia prasmė likti bent va­
landą, kai ji žino galop turėsianti iš čia išeiti, bet neturi kur
dėtis. Apžiūrėjo paveikslą ant sienos - upė, gėlių laukas - ir
prisiminė Džonui Keinui duotą pažadą vieną dieną jį susirasti
ir eiti su juo pasivaikščioti. Ji žinojo, kad gali pas jį eiti. Ga­
li pasitikti keltą ir jam išlipus prie jo prieiti, papasakoti, kas
atsitiko, paklausti, ar galėtų kurį laiką pas jį pagyventi, ir jis
jai leistų. Ji turėtų jo klausyti, ir iš pradžių jis gal apsimestų,
kad jos nepriims, bet galiausiai priimtų. Ji žinojo, kad priimtų.
Arba jis galėtų pažinoti ką nors, kam reikia nuomininko. Me­
rė prisiminė, kad dar yra brolis, kažkas jam negerai, bet nėra
nieko tokio, neabejojo ji, su kuo ji negalėtų susitvarkyti. Jai tik
reikėtų pagyventi, kol atsistos ant kojų. Ji būtų jam gera.
Bet išėjusi iš to moterų salono ir pasukusi prie metro,
važiuojančio į miesto pakraštį, ji tik sekundę stabtelėjo laiptų
viršuje prieš eidama toliau, rytų kryptimi, atgal į pensioną, ku­
riame buvo apsistojusi prieš susirasdama lovą pas ponią Post.
Jeigu moteris ją prisiminė, to neparodė, ir Merė, vedama užpa­
kaliniais laiptais, dar nesustojusi prie durų žinojo, kad kamba­
rys bus tas pats, kuriame ji miegodavo 1910 metais.
- Pusryčiai septintą, - tarė moteris.
Uždariusi duris ir užšovusi skląstį Merė susmuko ant
siauros lovos ir užmigo.

316
 Pusryčiai atrodė taip: dvi eilės paniurusių veidų, šaukštais
kišančių avižinę košę į burną, žiaumojančių ir ryjančių. Merė
nustūmė nuo savęs lėkštę. Jai išėjus į gatvę, kur švietė saulė,
gera dešimtis balandžių suulbavo ir nuskrido kaip vienas. Be
skystų pilkai juodų dėmių, kurias jie paliko ant šaligatvio, bu­
vo plunksnų, senų pieno pakelių, praplėšta ir nešiojama vėjo
džiūvėsėlių dėžė.
Ji valandą ėjo, užsimetusi ant peties maišą. Daugiau - į
vakarus, bet ir į pietus. Sustojo įsikišti už užkulnio sulankstytą
popierių. Skaudėjo petį. Dešimtą sustojo kažkokiame parke,
nusiavė batus ir vaikščiojo žole už suoliukų valgydama kriau­
šę. Kai liko vien graužtukas, pasiėmė maišą ir ėjo toliau pietų
kryptimi, kol priėjo rotušę, o priešais ją - beveik baigtą dango­
raižį, kur Džimis Tirnanas leido dienas, kabodamas dešimtys
aukštų virš šaligatvio, ir nukreipdamas į vietą terakotos sky­
dus. Piramidė viršuje daro statinį panašų į katedrą, pamanė
Merė, kai atlošusi galvą žiūrėjo į viršų.
- Džimi! - sušuko Merė, po beveik dviejų valandų pama­
čiusi jį einantį, vieną vyrą pakumpusiais pečiais tarp daugybės
kitų. Ant jo kaklo matėsi išplitęs geltonas prakaito žiedas.
- Mere! - tarė jis pasitraukdamas iš būrio. Dėželė su pie­
tumis didelėje jo rankoje atrodė maža.
- Ar galiu valandėlę su tavim pasikalbėti?
- Kas atsitiko? - paklausė jis, susidedamas rankas ant
krūtinės. - Patricija tave atsiuntė?
- Ne, - atsakė Merė ir sudvejojo.
Kiti vyrai juos stebėjo. Dabar jie buvo palei sieną, vieni
tupėjo, kiti stovėjo, treti sėdėjo išskėtę kojas. Išsitraukę iš gilių
kišenių sumuštinius ir termosus jie valgė. Ji atsuko jiems nu­
garą, kad matytų vien Džimį.
 - Ar sužinojai, kur pasidėjo Alfredas?
- Ką turi galvoje?
- Neprisimeni, kaip pernai jo ieškojai? Kai čia suradai
jam darbo?
- Žinoma, prisimenu. O ką - jis vėl dingo?
Merė sumirksėjo į jį žiūrėdama.
- Ką nori pasakyti? Vėliau jį radai?
- Nori pasakyti, kad nežinojai?
- Ko nežinojau? Aš jo nemačiau.
Džimis paėmė ją už parankės ir nusivedė ant rotušės laiptų.
- Įvyko nelaimingas atsitikimas, Mere. Kilo gaisras. Lem­
pa sprogo jo rankose ir jis smarkiai apdegė. Ištisus mėnesius
gulėjo Vilardo Parkerio ligoninėje, paskui nudegimų ligoninė­
je Harleme.
Merė papurtė galvą.
- Nieko nežinojau.
- Aš sužinojau tik todėl, kad man pasidarė labai smalsu
ir vieną dieną nuėjau į arklides paklausti, ar kas nors jį matė.
Man buvo pasakyta, kad tai nutiko ten, tose arklidėse, prieš
pat 1910-ųjų Kalėdas.
- Dieve brangus!
- Paskui, išėjęs iš tos nudegimų ligoninės, jis atėjo čia ieš­
koti manęs, tikriausiai dėl darbo, bet jokio nebuvo. Todėl aš
jam pasakiau: „Brihofai, tau reikia traukti į vakarus, į kurią
nors Amerikos vidurio valstiją. Ten yra gerų darbų. Pasistatyk
sau namelį.“ Prisiekiu Dievu, Mere, manau, jis taip ir padarė.
Turbūt jis lyg niekur nieko ten ir patraukė. Tas vyrukas visiškai
pakvaišęs. Man pasirodė, kad tu nenori apie jį kalbėti, todėl
liepiau Patricijai tau pasakyti. Žinau, kad judvi ne itin gerai
sutariat, bet pamaniau, kad ji pasakė tau arba liepė Fran tau

318
perduoti, tad jūs, moterys, apie tai pasikalbėjot ir nusprendėt,
ką apie tai galvoti. O paskui pamaniau, kad jis tau parašys. Jis
apie tave klausinėjo.
- Ne, ne, Patricija man nesakė.
Džimis išsitraukė savo sumuštinį ir pasiūlė pusę Merei. Ji
su dėkingumu ją paėmė.
- Kur ta ligoninė?
- Rodos, Vakarų 127-ojoj. O gal 128-ojoj. Tarp Brodvė­
jaus ir Amsterdamo aveniu.
- Gal jie žino, kur jis išvyko? Gal turi jo adresą?
- Abejoju, Mere. Jis mane susirado lapkritį. Prieš pusę
metų. Ojeigu jis paskui patraukė į vakarus...
Kaip jis galėjo taip toli iškeliauti, jai nepasakęs? Kaip at­
sitiko, kad jis taip smarkiai apdegė, o ji nežinojo? Jie sėdėjo
tylėdami ir žiūrėjo į dangoraižio viršų.
- Penkiasdešimt penki aukštai, - tarė Džimis. - Gali pa­
tikėti?
Merė vos įžiūrėjo vyrą ant vienos iš sijų palei viršų.
- Bet jam viskas buvo gerai? Jis pasveiko? Ar labai smar­
kiai jis apdegė?
- Gana smarkiai, bet kai jį mačiau, buvo kiek pasitaisęs.
- Kodėl Patricija man nepasakė? Tau reikėjo patikrinti,
Džimi. Tau derėjo žinoti, kad Patricija man nepasakys. Man
knieti pas ją nueiti ir iškloti, ką apie ją galvoju.
Džimis atsiduso.
- Būk gera, nesikarščiuok, Mere. Mes turim užtektinai
nemalonumų.

Nudegimų ligoninė buvo naujesnė negu pastatai aplinkui,

mūras dar nepajuodęs. Ji tikėjosi pamatyti kažką panašaus į

319
Vilardo Parkerio ar Riversaido ligoninę, bet šis namas buvo
kuklus, keturių aukštų. Apie jo paskirtį bylojo vien nedide­
lė iškaba virš durų paprastomis raidėmis: „Apaštalo šv. Jono
sveikstančiųjų po nudegimų ligoninė Morningsaid Haitse“.
Gatvę juosė medžiai, būrelis mergaičių spietėsi aplink žaislinį
vežimėlį. Merė paskambino varpeliu, ir duris atidarė nuo gal­
vos iki kojų baltai apsirengusi vienuolė. Ji nusivedė Merę į ma­
žą laukiamąjį marmurinėmis grindimis. Koridoriuose tvyrojo
tyla. Merė žvilgtelėjo į laiptų viršų, į vitražinio stiklo langą
aikštelėje tarp pirmo ir antro aukšto. Be Centrinio parko, kur
vasarą girdėdavai paukščius ir svirplius, ir Šiaurinio Brolio, ši
vieta buvo tyliausia Manhatane, kur jai teko pabuvoti.
- Ieškau paciento Alfredo Brihofo pavarde, - pašnibždo­
mis pasakė vienuolei Merė.
Iš viršaus atsklido vežamos lovos garsas.
- Žinau, kad jis išrašytas, bet gal jūs turit jo adresą.
- Brihofas, - pakartojo vienuolė. - Luktelkit.
Palenkusi galvą, kad per abitą Merė nematytų jos išraiš­
kos, vienuolė pasisuko į rašomąjį stalą ir ištraukė apatinį stal­
čių. Pirštais vedžiojo pavardes aplankų viršuje. Pirštai šliaužė
pirmyn atgal. Uždariusi tą stalčių, atidarė kitą, vėl vedžiojo
pirštais.
- Brihofas, - pranešė ji, ištraukdama aplanką iš stal­
čiaus. - Išrašytas, - pridūrė peržvelgusi aplanką. - Pasižiūrė­
kim. Taip, dar lapkritį. Atleiskite, kokia jūs jam giminė?
Ji žvilgtelėjo į Merės maišą - ši pasidėjo jį ant suolo lau­
kiamajame.
Merė atsikrenkštė.
- Aš jo sesuo. Ką tik sužinojau apie nelaimę. Atvykau į
Niujorką, ir čia paskutinė vieta, kur sužinojau jį buvus.

320
 - Aišku.
Vienuolė vėl atsivertė bylą, ir Merė meldėsi, kad niekur
nebūtų parašyta, jog jis vokietis. Svarstė, ką pasakys, jei vie­
nuolė paklaus jos, kaip brolis ir sesuo gali kalbėti su skirtingais
akcentais.
- Jis išsirašė.
- Ar nurodytas naujas adresas?
- Ne. Deja.
Merė atsiduso.
- Ar jis labai smarkiai nukentėjo?
Vienuolė palenkė aplanką, kad jis vėl atsiverstų.
- Sunku pasakyti, - valandėlę paskaičiusi tarė ji. - Gu­
lėjo čia kelis mėnesius. Tai ilgas laikas. Kita vertus, jis gyvas.
Išvyko.
- Taip, - sukuždėjo Merė. Tai buvo tiesa. - Ar čia para­
šyta kas nors apie tai, kad jis išvyko į vakarus? Ieškoti darbo?
Vienuolė papurtė galvą.
- Ne, bet jeigu jis išvyko iš šių apylinkių, tai paaiškintų,
kodėl jis nepasirodė medikams vėliau. Tokios būklės ligoniai
įprastai kartą per mėnesį ateina naujų receptų.
Merė prisiminė visas valstijas, kurias jis kada nors minėjo
norintis pamatyti. Kaip ji dabar jį suras?
Iš aplanko ant grindų nukrito popieriaus lapelis.
- Luktelkit, - tarė vienuolė ir perskaitė, kas jame para­
šyta. - Štai. Jis užsuko vos prieš kelias savaites, nes turėjo nu­
siskundimų. Jūs buvot teisi. Jis keletą mėnesių buvo išvykęs į
Minesotą, bet prieš kelias savaites grįžo ir gydytojas išrašė jam
naujų receptų. Čia nurodyta, kad gyvena 125-ojoje gatvėje, bet
neparašyta, Rytų ar Vakarų, nėra ir namo numerio.
Vienuolė apvertė lapelį.

321
 - Manau, galėtumėt kreiptis į daktaro kabinetą. Paaiškin­
kit, kad esat jo sesuo.
Vienuolė išsitraukė iš kišenės pieštuką, užrašė gydytojo
adresą lapelio kampe ir jį nuplėšė.
- Ačiū.
- Manau, jau kreipėtės į artimiausią giminę?
-Į ką?
- Į jo žmoną. Tikriausiai ji žino, kur jis. Nors dabar, ma­
tydama jos adresą, stebiuosi, kad jis su ja negyvena. Gal po
nudegimų jų santykiai pasikeitė.
- Jo žmoną?
Merė stengėsi, kad veidas neišduotų jos emocijų.
- Brolio nemačiau jau keletą metų.
- Guldomas į ligoninę jis nurodė žmoną.
Vienuolė žvilgtelėjo į bylą.
- Tokią Merę Melon, gyvenančią 33-iojoje gatvėje.

322
 2 2

Kai Alfredas pabudo, gulėjo aukštielninkas, viena pagalvė buvo

pakištajam po galva, kita - po ranka. Mažas kvadratinis lange­
lis. Aukštos lubos. Uždarytos durys. Pakrutino koją ir aiktelėjo
iš skausmo. Dalis jo kūno buvo sutvarstyta. Ant staliuko prie
lovos stovėjo lempa, jis pamėgino į ją pasisukti. Pakėlė dešinę
ranką ir pajuto karštį įsiplieskiant kūne ir pasklindant tolyn iš
jo raumenų ir kaulų.
Vėl atmerkęs akis pamatė slaugytoją, žiūrinčią į jį iš už
segtuvo. Jis keletą kartų atsimerkė ir užsimerkė. Kartais pala­
toje būdavo šviesu, kitąsyk tamsu. Kartais jį stebėdavo vyras,
kitąsyk moteris, dažniausiai niekas. Fone girdėjo garsus: batus,
brūkšinčius po linoleumu dengtas grindis, tyliai besišnekan­
čius žmones, girgždančius ridenamo vežimėlio garsus. Bet visi
jie, užuot pertraukę tylą, visiškos ramybės ir nebūties atmos­
ferą, tą pojūtį, kad plūduriuoji kažkokioje neaiškioje vietoje,
tik pabrėžė tuštumą, atkreipė į ją dėmesį, ir po kiekvieno ne­
garsaus trinktelėjimo ar barkštelėjimo tyla aplinkui atrodė net
didesnė negu ligi tol.
Kelis kartus per dieną taip arti kūno, - jis žinojo, kad iš­
tiesta ranka paliestų, jeigu tik įstengtų valdyti kūną, - tyliai
dzingtelėdavo stiklas, pirštai kartą, antrą staigiai sprigtelėda-
vo, - to judesio negalėjai supainioti su jokiu kitu, - ir tada jis
pajusdavo dūrį lyg segtuko, dažniausiai į alkūnės lenkmenį,

323
kartais į dilbį, retkarčiais - į plaštakos viršų. Netrukus - vie­
nas, du trys - jis pajusdavo silpną virpesį kūno viduryje, spau­
dimą krūtinėje ir galvoje, kuris trukdavo tik tol, kol prasidėda­
vo panika, o paskui jį aplankydavo ramybė, tarsi kas nors būtų
pašildęs prie krosnies antklodę ir ja užklojęs, apkaišęs pečius ir
išjungęs šviesą. Pojūtis buvo toks, lyg būtų gimstantis kūdikis,
(remiantis smakrą į krūtinę ir lendantis į tą tamsų tunelį, ar lyg
matuotų gylį švininiu svarmeniu, o jo laukianti premija - pa­
siektas tunelio galas, pamatuotas gylis; ir kartais jis pajusdavo
po lova siūbuojančią jūrą. Jis girdėdavo šniokščiant vandeny­
ną. Girdėdavo motinos balsą, pajusdavo Alpių kvapą, Vokieti­
jos žolę po kojomis, užuosdavo Vokietijos orą. Paskui, lyg būtų
padaręs vieną milžinišką šuolį per žemyną ir vandenyną, atsi­
durdavo Niujorke, jam už nugaros dunksodavo anglių kalnas,
kitapus vartų stovėdavo Merė, arba Merė maišydavo puodą,
atsukusi nugarą į kambarį, Merė ištraukdavo segtukus iš plau­
kų ir papurtydavo galvą, kad jie pasileistų. Jis kalbėdavosi su
tėvu. Kalbėdavosi su broliu. Juokdavosi su Mere, jiedviem šo­
kant Konio saloje, Hobokene ar Manhatane. Jis sukdavo ją ra­
tu žvilgančiomis juodomis ir baltomis savo palatos grindimis.
Jam buvo septyneri, prie padų dirželiais buvo pririštos plonos
pušinės juostelės. Jam penkiolika, jis stiprus ir sprunka nuo
policininkų Merserio gatvėje. Jam keturiasdešimt, jis išvargęs,
bet sukaupia jėgas, atsistoja ant kojų ir pradeda viską iš naujo.
Galop jis šį bei tą sužinojo, vadinasi, kažkas tikriausiai
jam papasakojo, tik jis nenumanė, kas ar kada. Laikas tįsėsi
ir tįsėsi, kol trūko: valanda atrodydavo kaip savaitė, paskui
savaitė atrodydavo kaip diena. Jis žinojo, kad jau kiti metai,
bet vėliau slaugytoja palietė jam skruostą ir pasakė, kad dabar
kovo vidurys. Jau kovas. Beveik pavasaris. Jis guli ligoninėje.

324
Jis smarkiai apdegė. Abejotina, ar galės valdyti dešinę ranką:
viskas žemiau alkūnės nudegė beveik iki raumenų. Viršutinė
krūtinės dalis toje pusėje geresnės būklės, bet vis dar esama
infekcijos pavojaus. Ar jis su jais kalbėjosi? Kartais jie užduo­
davo jam klausimų ir laukdavo atsakymų. Kaip jaučiatės? Kas
tiksliai atsitiko? Ar žinot, kaip jums pasisekė?
Jis buvo maitinamas. Apiplaunamas. Katalikas? Jis linkte­
lėjo galvą - taip, tikriausiai, bet ar jis kada nors buvo pakrikšty­
tas? Keletą kartų ėjo į pamaldas su Mere ir jos tetule Keite. Vie­
ną sekmadienį atėjo kunigas ir pasiūlė Komuniją, jis išsižiojo ir
ją priėmė. Vėliau regėjo bjaurius sapnus, kad ligoninė sužinojo
tiesą ir jį išmetė į gatvę, bet jis toliau priimdavo Komuniją, vie­
ną sekmadienį po kito, ir ilgainiui jis ėmė laukti to apsilankymo
ir galvos palytėjimo kaulėta kunigo ranka prieš šiam išeinant.
Velykų sekmadienį jam buvo atnešta ėrienos su mėtų skonio
drebučiais, ir jį valgydino šakute mažyčiais gabaliukais lyg vai­
ką. Liepos ketvirtąją Alfredui buvo pasakyta žiūrėti pro savo
langą ir jis matė žybčiojant mėlynas, rausvas ir skaisčiai baltas
ugneles, kylančias į dangų ir nusileidžiančias kažkur netoliese.
Jis girdėjo čiulbančius paukščius, bet paskui, po kelių savaičių,
jie pradingo. Atėjo pavasaris ir vasara, paskui vėl praėjo.
Medikai jam sakė, kas jis taisosi. Užkratas neįsimetė. Ka­
da nors jis galės valdyti ranką, tik žiūrėti į ją nebus malonu. Jo
nervai smarkiai apdegė; taip, tai bloga žinia, bet, kita vertus,
jis nebėjus joje skausmo. Alfredas perkeliamas kitur. Kelionėje
jam gali skaudėti, bet gaus ko nors nuo skausmo.
Jam buvo pasakyta, kad nudegimų ligoninė miesto pa­
kraštyje. Ji labdaringa, joje dirba vienuolės, jos visos prisiekė
paaukoti gyvenimą tarnaudamos apaštalui šventajam Jonui.
Už tai jos nieko nesitikėjo gauti. Na, gal auką - tiek, kiek jis

325
gali skirti. Rajonas esąs tylus. „Tylesnis negu ši ligoninė?“ -
paklausė jis, ir visi nusijuokė. „Čia jums į kelionę“, - tarė slau­
gytoja; jis užsimerkė ir išgirdo dzingsint stiklinį buteliuką.
Už jo palatos lango Šv. Jono ligoninės kieme augo me­
džiai. Pučiant vėjui ant sienos linguodavo jų šešėliai. Vienuo­
lės norėjo, kad jis daugiau vaikščiotų, suktų ratus po vestibiulį.
Norėjo, kad pratintųsi pakelti arbatos puodelį, laikyti šakutę,
apsiprausti. Alfredas skundėsi, kad jam niežti visą kūną. Jis
vemdavo. Ten jam nepatiko. Jis norėjo grįžti į Vilardo Parkerio
ligoninę. Vaistus jis gaudavo tablečių pavidalu - dvi apskri­
tas baltas piliules tris kartus per dieną. Jis pasidėdavo jas ant
liežuvio ir nurydavo, vienuolei nespėjus paduoti jam puode­
lį vandens. Galop tabletės ėmė padėti, bet ne taip kaip adata.
Nuo adatos jis pasijusdavo plūduriuojantis tą pačią akimirką,
kai ji pradurdavo jam odą. Švirkštai brangūs, paaiškino jam
viena slaugytoja, o ši ligoninė labdaringa. Ji turinti naudoti tai,
ką gauna: morfijų, opijų, kodeiną, kokainą, heroiną. Tabletes,
tinktūras, uostomąsias druskas. Skirtumo nėra, viskas malšina
skausmą. Medikai įspėjo jį pasisaugoti morfijaus - jie paste­
bėjo, kad kai kurie pacientai pasveikę sunkiai nuo jo atpranta.
Keli gydytojai pasiūlė vietoj jo vartoti kokainą arba heroiną.
Įprastai po vakarienės jis gaudavo opijaus tinktūros ir nury­
davo tą kartų gėrimą iki paskutinio lašo, bet tokioje tyloje jis
negalėdavo užmigti. Dejuojantys medžiai už lango neleisdavo
visą naktį sudėti akių. Šv. Jono ligoninėje būdavo arba per šal­
ta, arba per šilta. Jo būklė ėjo blogyn.
- Jums ne blogiau, - pranešė prislopintu balsu jam viena
vienuolė. - Jūs nuostabiai sugijote. Nuo nelaimės praėjo dau­
giau kaip dešimt mėnesių.
Jam norėjosi suimti ją už pečių ir papurtyti. Nejaugi jie
nesupranta jo nudegimų masto? Net kai jis galiausiai užmigo,

326
miegas nebuvo ramus ir tik tada, kai jis kiaurą naktį prastaugė
ir pažadino kitus ligonius, pasirodė nukamuotas gydytojas su
adata ir švirkštu. Paskui jis nurimo. Miegojo. Nuo tada injek­
ciją gaudavo kiekvieną vakarą.
Popietes jis leisdavo mėgindamas vaikščioti koridoriais ir
stebėjosi, koks buvo anksčiau, kaip visada, rodės, kažkur su­
siruošęs, kaip jam magėdavo ištrūkti iš kiekvieno kambario,
kuriame būdavo. Dabar, nors turėjo taip mažai ką veikti, die­
nos bėgo greitai ir maloniai. Jis vaikščiodavo. Ilsėdavosi. Gal­
vodavo apie šešėlius ant sienos. Užsimerkdavo ir klausydavosi.
Grįžęs į palatą vaistų pastebėdavo, kad jam net nereikia žiū­
rėti į laikrodį. Jo kūnas pats pranešdavo, kad atėjo metas gerti
vaistus, ir išties, dažniausiai nepraėjus nė minutei po grįžimo,
besiilsint sėdomis ant lovos krašto, kas nors pasirodydavo su
baltu puodeliu ir jis išgerdavo viską, kas jam būdavo duoda­
ma, laukdamas to meto po vakarienės, kai ateis gydytojas su
švirkštu.
Lapkritį Alfredui buvo pasakyta, kad jis sustiprėjo ir kad
jam reikėtų pradėti kurti planus. Ar jis turi darbą, į kurį ga­
li grįžti? Ar yra žmogus, su kuriuo ligoninė galėtų susisiekti?
Ledo prekybos bendrovė išmokėjo jam šimto dolerių kompen­
saciją, kurios per kažkokį stebuklą ligoninė iš jo neatėmė. Jis
paliko dvidešimt penkis dolerius vienuolėms. Išrašymo rytą
jos jį nuskuto, apkirpo, davė jam drabužių komplektą, skry­
bėlę, batus, dėželę tablečių nuo skausmo. Ligoninėje dirbantis
gydytojas Tropas, netoliese turintis kabinetą, išrašysiąs ką nors
kita, jei tabletės nepadės. Jeigu vaistai pasibaigs, o galimybės
kreiptis į daktarą Tropą Alfredas neturės, jam reikia eiti į vais­
tinę ir ko nors paprašyti. Bet kuris vaistininkas duos jam opi­
jaus tinktūros ar nedidelę heroino dozę, kol jį galės priimti
gydytojas.

327
 Pirmą kartą po vienuolikos mėnesių išėjęs į gatvę, jis pa­
suko tiesiai į daktaro Tropo kabinetą. Alfredas pasakė, kad vie­
nuolės davusios tablečių, bet vakare jam reikia ko nors stipres­
nio. Kaip jis ir manė, daktaras Tropas jo paklausė, ar jis sugeba
susileisti vaistus.
- Žinoma, - atsakė Alfredas.
Gavęs pinigus, gydytojas davė jam maišelį su vienu sti­
kliniu švirkštu, dviem adatomis, keliais skysto morfijaus bu­
teliukais ir receptu papildomam jo kiekiui. Grįžęs į gatvę Alf­
redas rūpestingai įsidėjo maišelį į švarko kišenę. Užlipo ilgais
laiptais ant metro traukinio platformos* pridengė kišenę, kai
traukinys privažiavo ir kiti keleiviai ėmė pro jį brautis.
Ranka buvo bjauri, bet veikė kuo puikiausiai. Jis galėjo su­
imti šakutę, pasukti durų rankeną. Kartais ranką skaudėdavo, jis
jusdavo joje nuovargį. Ligoninėje jam parodė pratimų raume­
nims stiprinti, bet jis įsitikino, kad nuo to kreivumo pojūčio, kai
viena kūno pusė atrodo sukaustyta, o kita pernelyg laisva, ge­
riausiai padeda vaistai. Jie išlygindavo tą neatitikimą, kūnas tap­
davo koks buvęs, o mintys taikingos ir ramios, dienos malonios.
Jo krūtinė buvo įsitempusi, tarsi veržtų susitraukusi oda, bet ir
čia padėjo vaistai. Juos vartodamas jis jautėsi ramus, popieriais
apšnerkštomis gatvėmis eidavo tolygiu tempu, laisvai statydamas
vieną koją priešais kitą, jusdamas, kaip prie šonų maskatuojan­
čios rankos varo jį į priekį. Net galva, rodės, tobulai uždėta ant
kaklo. 34-ojoje gatvėje jis užlipo laiptais, vieną kvartalą paėjėjo
pietų kryptimi, paskui perėjo į kitą pusę ir traukė kuo toliau į
rytus, kol pamatė senąjį daugiabutį. Jis sustojo, perbraukė ranka
per kišenę norėdamas įsitikinti, kad niekas nenukentėjo. Priėjo
šiek tiek arčiau ir atsisėdo atvirame prieangyje.

Dalis Niujorko metro yra antžeminis.

328
 Ar ji vis dar dirba toje pačioje skalbykloje? Vis dar gyve­
na pas Milą? Netrukus ją pamatė, ateinančią 3-iuoju aveniu su
dviem berniukais iš šonų. Šie šnekėjo, varžėsi dėl jos dėmesio, o
ji bendravo su jais rimtai. Vis dėlto Alfredas matė, kad ją džiu­
gina viskas, ką jie sako. Rankoje Merė laikė kažkokią dėžę. Ji
uždėjo ranką mažesniam berniukui ant galvos, ir šis paėmė iš
jos dėžę. Berniukai nubėgo į priekį, ji kažką sušuko jiems pa­
vymui. Pasitaisė apykaklę, plaukus ant pakaušio. Atrodė jauna.
Nė pėdsako tos nuskriaustos moters išraiškos, kurią jis dažnai
matydavo jos veide, tos rūstybės, būdingos jai vaikštant po jų
butuką, skuduru šluostant ruošos stalą ir apsimetant, kad jo čia
nėra. Jeigu jis išplaudavo prikaistuvį, ji priekaištaudavo, kodėl
neiššveitė. Jeigu jis padėdavo cukrinę, ji pastebėdavo, kad kaž­
kiek cukraus išbarstė ant grindų. Jis niekam tikęs. Tinginys. Gir­
tuoklis. Jis jos nemyli. Jis nė neįsivaizduoja, ką ji dėl jo padarė.
- Alfredai, - sakydavo ji tyliau, negu kada nors jam blai­
viam būnant, - turi liautis gėręs.
Ji paspartino žingsnį, ir Alfredas išėjo į šaligatvio vidurį.
Dabar ji buvo tiesiai priešais jį, tik kitoje gatvės pusėje; jeigu
pasuks galvą, jį pamatys. „Pasisuk! - paliepė jis mintyse. - Da­
bar!“ Bet jis tik žiūrėjo į ją, o ji dingo, įėjo į pastatą ir ėmė lipti
laiptais į viršų.

Driskolas negyvas, Žemutiniame 1st Saide jis negalėjo rody­

tis, kad atsitiktinai nesusitiktų Lizos, todėl Alfredas sumokė­
jo barmenui ir šis leido jam permiegoti sudedamojoje lovoje
galiniame „Tautos“ aludės kambarėlyje. Išgerti visai nenorėjo
ir vėl nusistebėjo, kad anksčiau buvo kitoks. Kitą rytą nuėjo į
miesto centrą pasikalbėti su Džimiu Tirnanu. Džimis pažinojo
žmogų, kuris pažinojo kitą, gavusį darbą Minesotoje - kirto
miškus ir krūmus, ruošdamas plotus statyboms. Jis sakė, esą

329
tai geriausias darbas, kurį jis kada nors turėjęs per savo gyveni­
mą. Sunkus, bet geras. Grynas oras. Nereikia žymėtis ateinant
į darbą ir išeinant. Joks viršininkas kiekvieną minutę neknisa
tau proto. Džimis pats norėjo ten išvykti, bet Patricija niekada
su tuo nesutiktų. Jie galėtų pasistatyti rąstinį namelį - trijų, ke­
turių, penkių kambarių, tiek kiek norėtų. Galėtų ruošti sklypus
statyboms ir pardavinėti medieną. Galėtų laikyti gyvulius. Bet
Patricija sutiko vykti ne toliau kaip iki Kvinso. Jis nusijuokė.
- Bet kas sulaiko tave? - paklausė jis Alfredo. - Važiuok
pavasarį, kai oras nėra labai prastas.
Niujorke jau dvi savaites lijo. Miestas glebo nuo to nesi­
baigiančio pilko lietaus. Džimis sakė, kad Minesotoje žiemą
per šalta lietui. Nuo šalčio sustings plaukučiai šnervėse, bet
užtat dangus mėlynas ir bekraštis.
Traukinys į Čikagą išvykdavo iš Didžiosios Centrinės sto­
ties du kartus per savaitę. Čikagoje Alfredas galės persėsti į
traukinį, važiuojantį į Mineapolį. Iš ten jis neskubėdamas turės
susirasti būdą, kaip keliauti toliau. Sunku buvo įsivaizduoti, kad
esama miestų tokioje tolybėje, miestų su savo prieplaukomis,
baržomis, šiukšlėmis ir kvapais. Svaigino mintis, kad nukelia­
vus taip toli, tokiu greičiu, vis tiek įveiktum tik pusę Amerikos.
Niujorkas nebuvo toks kaip visa kita Amerika, nė iš tolo ne­
panašus. Tai žinojo visi, skaitantys laikraščius. Minesotoje kie­
kviename ūkyje užteko gero vandens, bėgo upelis, žemė buvo
derlinga, apstu ganiavos. Žmonės valgė tik baltą duoną, kasdien
turėdavo mėsos. Medžiai augo tiesūs ir rėmė dangų. Kai kurie
žmonės įsikūrę nematydavo kitų šeimų visą žiemą, o Minesoto­
je ji trukdavo visus šešis mėnesius. Niujorke negalėjai išvengti
kitų žmonių, tiek pažįstamų, tiek nepažįstamų. Jie praeidavo
pro jį kiekvieną kiekvienos dienos minutę, prašydavo monetų,

330
prašydavo apmokėti sąskaitas. Jie atsitrenkdavo j jį gatvėje ir
neatsiprašydavo. Nuo jų sklisdavo jų virtuvių kvapas, kopūs­
tų, burokų, rūkytų mėsų ir prieskonių, atsivežtų iš tokios toly­
bės - vienos ar kitos Europos šalies, užsiūtų po rankogaliais ar
kišenių pamušale. Jie pasičiupdavo geriausius vaisius turguose
ir jam einant per gatvę kliudydavo kojų pirštus automobilių pa­
dangomis ir vežimų ratais. Jis galėjo rinktis ne vien Minesotą.
Buvo dar Viskonsinas, Vajomingas. Žmonės sakė, kad Naujojoje
Meksikoje ir Arizonoje karšta ištisus metus, tad jeigu žmogus
eitų per dykumą, nė valandai nepraėjus oda visiškai paruduotų.
Šalies viduryje gyveno indėnai. Niujorke išliko indėniškų pava­
dinimų, bet pačių indėnų nebeliko. Jie visi patraukė į vakarus.
Alfredas pasakė Džimiui, kad šis sumanymas geras. Jam
nereikia nė svarstyti - jis iškeliaus. Pasistatys ten namą toli
nuo miestų ir pasikvies Merę. Vienaip ar kitaip įtikins ją su­
teikti jam dar vieną galimybę - prisidėti prie jo vakaruose, kur
jie tikrai gali pradėti gyvenimą iš naujo. Jis nenorėjo prisimin­
ti, kaip juodu kalbėjosi pastarąjį kartą tą rytą daugiabučio ves­
tibiulyje, kaip jis turėjo atrodyti tiek dienų gėręs ir miegojęs
nežinia kur. Nenorėjo prisiminti ir jos veido išraiškos, iš ku­
rios suprato, kaip rimtai ji nusiteikusi, kaip trokšta, kad jis eitų
šalin. Kai kalbėsis su ja kitą kartą, turės ką jai parodyti. Planą.
Ji pamatys, kaip jis gailisi.
- Dabar? - paklausė Džimis. - Palauk iki Kalėdų. Iki Nau-
im -
- Dabar, - atsakė Alfredas.
Jis sąžiningai nusipirko bilietą į Čikagą, sąžiningai sumo­
kėjo už pietus traukinyje, bet kai reikėjo iš Čikagos važiuoti į
Mineapolį, įsmuko į traukinį ir užsidarė mažytėje išvietėje, kol
traukinys pajudėjo. Kai pagaliau atidarė duris, patarnautojas jį

331
pastebėjo ir buvo bepradedąs šaukti, bet Alfredas iškėlė ranką,
o kitą sukišo giliai į kišenę. Doleris užčiaupė žmogeliui bur­
ną ir buvo pigiau, negu kainavo bilietas. Pasijutęs išvargęs ir
pradėjęs nerimauti, kad išvykti taip toli nuo Niujorko buvo
baisi klaida, Alfredas grįžo į išvietę ir, viena koja užspaudęs
duris, kitą užkėlęs ant unitazo, iš švarko kišenės išsitraukė ada­
tą, nusivalė į marškinius, užmovė ant mažyčio švirkšto ir įkišo
į vieną iš mažyčių morfijaus ampulių. Patraukė stūmoklį tuo
metu, kai traukinys pakrypo ties posūkiu. Jaunas bendrakelei­
vis nekreipė į Alfredą dėmesio, kai šis miegojo kupė, išsitiesęs
per dvi vietas, o kai nemiegodavo, pro langą spoksodavo į me­
džius. Kuo arčiau Minesotos važiavo, tuo aukštesni ir stipresni
jie darėsi. Jis įsivaizdavo medžius Niujorke: kaip jie dūsta, ne­
gaudami užtektinai oro, kaip grumiasi dėl erdvės.
Mineapolyje jis susirado prieplauką ir rado darbą: krauti
į laivus „Auksinio medalio“ fabriko" miltų maišus, kiekvienas
kurių buvo sulig vyru. Pensionas, kurį susirado, buvo švares­
nis negu bet kuris jo matytas Niujorke, žmonės ne tokie grės­
mingi. Visi jie ganėtinai smalsiai žiūrėjo į Alfredą, ir po kelių
dienų jis suprato, kad duris jie užsirakina galvodami apie jį.
Kaip baisiai apdegusi jo ranka, matydavosi tik įdienojus, kai
vyrai dirbdavo taip sunkiai, kad nuo jų imdavo kilti garas ir
Alfredas atsiraitodavo marškinių rankogalius. Vienuolės pras­
tai jį apkirpo, be to, nuo nudegimų ligoninės jis nesiskuto. Jo
drabužiai buvo nešvarūs. Jam reikėjo susirasti gydytoją ir vais­
tininką. Vienas jo pamainoje dirbantis vyras, pamatęs mėlynes
ant vienos rankos ir susiraukšlėjusią odą ant kitos, pasiūlė jam
užeigą Henepino aveniu, kur jam padėsią. Vyras pavadino ją*

* 1866 m. įkurtas fabrikas buvo pavadintas „Gold Medai“, kai 1880 m. už

gaminamus miltus gavo tris aukščiausius apdovanojimus Sinsinačio parodoje.

332
rūkymo salonu, ir Alfredas ten nuėjo tikėdamasis, kad ji pri­
klauso kinui, bet kaip ir visur kitur Mineapolyje viršiausias čia
buvo baltasis - liesas vyras, kadaise šviesiaplaukis, su barzda ir
virve per juosmenį surištu kaftanu. Vyras atvyko į Mineapolį
iš San Fransisko. Su Alfredu jis pasisveikino kaip su kadaise
dingusiu broliu iš kitos JAVpakrantės.
- Lankytojai čia kitokie, - pranešė Alfredui vyras.
Jis pamokė, kaip laikyti vandens pypkę, ir mostelėjo ran­
ka į kėdes, netvarkingai išdėliotas šiurpiai tyliame kambaryje.
Alfredui nieko neatsakius, vyras grįžo į kambarį užeigos prie­
kyje. Niekas daugiau su Alfredu nesikalbėjo.
Jis išsirinko supamąjį krėslą prie lango su vaizdu į Misi­
sipę ir salelę upės viduryje. Galvojo apie Merę ir jos lūšnelę.
Užsimerkęs matė ją vaikštinėjančią, žiūrinčią į kitą krantą, į jo
pusę. Spėliojo, ar ji ieškojo jo po gaisro. Nusprendė, kad Džimis
Tirnanas papasakojo jai, kas nutiko, ir kad turi nusiųsti jai laiš­
ką. Nuo 1910-ųjų Kalėdų jis negėrė nė lašo. Parašys tai jai. Nors
gal bus geriau palaukti, kol pats pagyvens šiaurėje, pamatys, ko
ten esama, pamatys, kokį gyvenimą juodu gali ten susikurti.
Po dviejų savaičių jis pradėjo klausinėti apie darbą šiau­
rėje - apie sklypų valymą. Vyrai, su kuriais jis kalbėjosi, pasekė
jam pasakėlių apie medžių viršūnes siekiantį sniegą, tokį šaltą
orą, kad išėjusiam laukan nusičiurkšti vyrui pimpukas nušąla
mažiau kaip per tris sekundes. Upėse užšąla žuvys. Neišskridę
į pietus paukščiai krinta nuo medžių kaip akmenys, pabun­
da pavasarį ir atitirpę išskrenda. Jam reikės tampytis maistą.
Juo turės pasirūpinti mažiausiai keturiems mėnesiams, galbūt
penkiems. Turės griežtai riboti, ką suvalgo, kad nepristigtų.
- Užsidenk tą ranką, kai eisi ieškoti darbo, - patarė jam
vienas vyras. - Niekas nenorės jos pamatyti.

333
 - Ji bjauri, bet veikianti, - atsakė Alfredas žiūrėdamas į
dešinės rankos odą. Ji priminė jam žvakių vašką, išsilydžiusį,
asimetrišką, su įdubomis ir gūbreliais ten, kur vaškas tekėjo
laisvai. Tos rankos paviršiuje jis nieko nejuto, todėl kartais tu­
rėdavo nuleidęs akis pasižiūrėti, ar marškinių rankovė atraito­
ta, ar užraitota. Kartais smarkiai suleisdavo į ją nagus, bet tik
jusdavo, kad spaudžia kaulą.
- Ne, aš rimtai, - tarė vyras, paimdamas sveikąją Alfredo
ranką ir iškeldamas prieš šviesą. - Ką su tuo darysi?
Alfredas ištraukė ranką ir žaibiškai užsuko vyrui ranką
už nugaros.
- Neliesk manęs! - užriaumojo jis.
Vyras daugiau su juo nesikalbėjo.
Miltų nešiojimas buvo alinantis darbas, tad naktį jis už­
migdavo tą akimirką, kai tik galva paliesdavo pagalvę, ir mie­
godavo iki tol, kol jo veidą paliesdavo saulės spinduliai. Jis iš­
girdo apie kliniką Harietos ežero krante, kur gydytojai išmano
apie skausmo malšinimą ir išrašo receptus išgalintiems už juos
sumokėti. Alfredas parodė savo nudegimus tokiam daktarui
Karlsonui ir papasakojo apie savo sumanymą po Kalėdų vyk­
ti į šiauriausius miškynus, nes tikisi dirbti ten iki pavasario.
Daktaras Karlsonas išrašė receptą: tabletės visai žiemai ir keturi
dideli buteliai opijaus tinktūros, dar kelios ampulės morfijaus,
dar dvi adatos ir vienas švirkštas. Alfredas už viską sumokėjo
ir pasakė vykstąs į šiaurę pačiu laiku. Vaistai buvo pigūs: mor­
fijaus ampulė kainavo mažiau negu viskio butelis, bet vis tiek
jo pinigų atsargos seko sulig kiekviena diena. Gydytojas pata­
rė Alfredui pamėginti riboti geriamų vaistų kiekį, nes gali kilti
skrandžio bėdų, jam gali būti sunku keltis rytais ar išsaugoti jė­
gas visą dieną. „Neik į opijaus rūkymo landynes, - įspėjo jis Alf­
redą. - Rūkomasis opijus daugiausia gabenamas kontrabanda,

334
tad velniažin, ko į jį pridedama. Vartok vien medikamentus,
pirktus su receptu, nes jie patikrinti Sveikatos valdybos.“ Jis iš­
gerdavo opijaus tinktūros rytais ir jusdavo, kaip ši keliauja per
visą kūną jam pusryčiaujant. Tabletes nešiojosi kišenėje, injek­
cijas tausojo nakčiai. Niežulys, prasidėdavęs kelios minutės po
to, kai pabusdavo, imdavo malšti jam pradėjus eiti į prieplauką,
ir viskas, rodės, vyksta šalia jo, tarsi jis būtų stebėjęs kokio kito
žmogaus gyvenimą. Anksčiau Niujorke jis buvo taip įnikęs į sa­
vo paties gyvenimą, kad jame ko nepaskendo, bet dabar atrodė,
tartum jis plūduriuotų šalia savęs, tad jeigu kas nors buvo ne
visai gerai, tereikėjo pažiūrėti iš šalies ir pataisyti.
Pensione Kalėdos buvo sutiktos su duonos pudingu",
šventinėmis giesmėmis ir glintveinu. Kanados prancūzas Lu­
kas, turintis indėniško kraujo, pardavė jam paltą iš „Hudson’s
Bay“ mažmeninės prekybos bendrovės. Dėvėtų drabužių par­
duotuvėje jis nusipirko storo audeklo kelnes ir sunkius, šiltus,
atsparius vandeniui batus; kantrus pardavėjas parodė jam,
kaip juos užsitraukti virš dviejų porų kojinių. Vyras dievagojo­
si: jeigu avės juos tinkamai, jo kojoms visada bus šilta ir sausa.
Alfredas dar nusipirko dvi poras storų vilnonių kojinių, dvejus
marškinius, dvi liemenes ir kailinę kepurę.
Sausio viduryje Lukas papasakojo jam apie du brolius, pi­
giai įsigijusius keletą hektarų žemės; jiems reikia poros gerų
medkirčių.
- Ar moki dirbti kirviu?
- Žinoma, - atsakė Alfredas.
- Neabejoju, - atsakė Lukas ir liepė pasimatyti su juo po
kelių dienų.*

* JAV paplitęs dažniausiai saldus kepinys iš džiovintos duonos, pieno ar

grietinės, kiaušinių, riebalų, sirupo, džiovintų vaisių, riešutų. Nesaldus duonos
pudingas gali būti pagrindinis patiekalas.

335
 Tai dienai atėjus Alfredas prisistatė apsivilkęs visus turi­
mus drabužius ir pamatė, kad Lukas sukrovė viską, ko jiems
reikės, ant dvejų rogių. Patraukęs savąsias Alfredas nusprendė,
kad jos sveria apie šimtą keturiasdešimt kilogramų. Čia buvo
miltų, kukurūzų miltų, lydytų kiaulės taukų, sviesto, įvairių
rūkytų žuvų, kumpio, ryžių, melasos, cukraus, kirvių, degtu­
kų, kaplių, kastuvų, kauptukų, šautuvų, parako ir šratų. Alfre­
das turėjo vaistų visai žiemai užsegamose vidinėse drabužių
kišenėse ir eidamas juto, kaip barška tabletės. Lukas susitarė,
kad furgonas nuveš juos iki kryžkelės arčiausiai brolių stovy­
klos. Paskutinius dvidešimt kilometrų jie ėjo pėsčiomis. Jų ro­
gės taip lengvai slydo ledo pluta, dengiančia viršutinį sniego
sluoksnį, kad jie nepaliko jokių pėdsakų.
Brolius jie užtiko po keturių valandų kelio. Gustafas ir
Erikas savo stovyklą įkūrė pušynėlio pakraštyje, būstą pasi­
statė ant nuvirtusio beveik dviejų metrų skersmens medžio
kamieno. Pamatę Luką su Alfredu, jie nustojo dirbti ir priėję
partempė roges likusį kelią.
Būstas buvo sugalvotas taip gudriai, kaip ir pasakojo Lu­
kas: tvarkingai išpjauti kuolai, nuožulniai suguldyti iki to nuvir­
tusio medžio kamieno viršaus, uždengti eglišakių sluoksniais ir
dar gumine antklode. Broliai sukrovė sniego to nedidelio stati­
nio užpakalyje ir šonuose, priekyje įrengė ugniakurą. Kiekvie­
nas vyras turėjo po dvi antklodes, virš ugnies virė puodas.
Čia buvo švaru ir sterilu kaip ligoninėje, ir Alfredas paju­
to, kad jo plaučiai stiprėja, kūnas valosi. Lukas išmokė jį dar­
buotis kirviu, kaip pakreipti pjūklą, ir jis sulig kiekviena diena
ėmė dirbti vis sparčiau. Gustafas ir Erikas pamatė jo nudegimus
ir nieko jo neklausinėjo, kai jis vakarais leisdavosi vaistus, nei
ryte, kai juoda kava užsigerdavo tabletes. Jo kūnas dirbo kaip
mechanizmas, o prakaitavimas, sunkus alsavimas ir skausmas

336
vakare, toks nė iš tolo nepanašus į skausmą klubuose beveik
metus išgulėjus ligoninės lovoje, suteikė jam ramybės pojūtį.
Vienu kartu jis suvalgydavo daugiau negu Niujorke per visą
dieną. Vyresnysis brolis pastebėjo, kad Alfredas stiprėja, ir Alf­
redas žinojo, kad tai tiesa. Jis laikydavo vieną pjūklo rankeną,
Lukas arba vienas iš švedų - kitą, ir jeigu anksčiau reikėdavo
patraukti pjūklo ašmenis penkiasdešimt kartų, kad perpjautų
kamieną, dabar užtekdavo keliolikos. Pirmyn, atgal, pirmyn,
atgal, pjūklo dantys rėždavosi vis giliau į šviesų kamieno vidų,
ir Alfredas pajusdavo, kaip smarkiai suplaka širdis, kai švedas
patraukdavo pjūklą paskutinį kartą ir iškėlęs rankas žiūrėdavo,
kaip medis virsta. Rąstus jie nutempdavo prie upės, pavasarį ja
nuplukdę išmainys į mėsą ir šviežius vaisius.
Saulė leisdavosi anksti, prieš keturias, bet mėnulis at­
rodė toks didelis, o žvaigždės tokios skaisčios, kad Alfredas
suprato, jog taip toli šiaurėje nakties metas reiškia kai ką skir­
tinga. Vėjas nepūsdavo, niekas nejudindavo medžių, šiltame
megztų vilnonių apdarų ir klijuotės kokone buvo taip ramu
ir tylu, kad jis užmiršdavo, kaip šalta lauke. Minesotos patir­
tis buvo vertinga, ir Alfredas pagalvodavo apie Merę: kaip jai
patiktų pamatyti tokį vaiskų dangų. Palapinėje buvo šilta kaip
bet kuriame name, ir Alfredas stebėdavosi, koks kadaise bu­
vo, kaip amžinai kišenių kertelėse ieškodavo monetos įmesti
į dujų skaitiklį ir kaip kiekvienas žmogus Niujorke buvo savo
uždarbio vergas. Čia, šaltuose tyruose, pinigų jam neprireiks
iki pavasario. Jis norėjo papasakoti apie tai Merei. Norėjo, kad
ji pati viską pamatytų.
Paskui vieną rytą Lukui išėjus į kryžkelę su užduotimi iš­
mainyti medieną į kelmų rautuvą, broliams įpusėjus pjauti ka­
mieną, storio sulig puse gulinčio ant šono vyro, jie pamatė, kad
medis svyra ne į tą pusę ir pradeda virsti. Jie švediškai sušuko

337
vienas kitam ir vyresnysis brolis Gustafas nieko nelaukdamas
kvailai iškėlė rankas ir įrėmė petį į jau pradedantį griūti medį.
Alfredas netekęs amo žiūrėjo iš kitapus iškirstos laukymės, bū­
damas už kokių septyniasdešimties metrų. Jis matė, kad Gus­
tafas padarė staigų judesį, o tada medis virto ir Erikas ėmė
šaukti. Alfredas dar valandėlę spoksojo, bet suvokė, kad Erikas
šaukia jam.
Gustafas buvo be sąmonės, kai juodu parnešė jį į savo
pastogę. Atsegę marškinius jie iškart pamatė, kad petys išniręs.
- Ačiū Dievui, jis gyvas, - tarė Erikas, ir Alfredas prita­
riamai linktelėjo.
Tai buvo tiesa, bet tai nebuvo svarbiausia esant toli nuo
žmonių ir turint sužeistąjį. Lukas turėjo grįžti tik po kelių die­
nų, ir nei Alfredas, nei Erikas nenumanė, ką daryti.
- Gal pamėginkim petį atstatyti? - paklausė Erikas.
- Nežinau, - atsakė Alfredas.
Erikas suėmė vyresniojo brolio ranką, palenkė galvą, su­
laikė kvapą, įrėmė kelį Gustafui į krūtinę, kad šis nejudėtų, ir
pamėgino grąžinti sąnarį į vietą. Paskui riaumodamas pamė­
gino dar kartą. Dabar Gustafas buvo atgavęs sąmonę ir taip
pat riaumojo. Erikas pabandė dar kartą. Dar vieną. Perplėšė
brolio marškinius, kad galėtų geriau suimti. Įspraudė broliui
tarp dantų šaukštą. Belaikant Gustafo kojas Alfredui dingte­
lėjo, kad jiems reikės jo vaistų. Jis sakė broliams, kad jie nuo
skausmo, o Gustafui dabar akivaizdžiai skaudėjo labiau negu
jam pačiam. Jis turės atiduoti vaistus, jei ne - jie juos iš jo at­
ims. Jie buvo taikingi vyrai, bet - broliai, tad greičiau jį nudės,
negu leis vienam iš jų nukentėti. Jis paskaičiavo, kiek vaistų
jam liko, gautų iš klinikos ant Harietos ežero kranto. Alfredas
gėrė vaistus drausmingai, didesnę nei reiktų dozę išgėrė vos

338
keletą kartų ir tik tada, kai orui baisiai atšalus jo žaizdota oda
taip įsitempdavo, kad bijojo, jog ji vėl plyš.
Jis pasiūlė broliams vaistų aniems nė nespėjus paprašyti,
ir jie dėkingai juos paėmė. Ėjo dienos. Praėjo savaitė. Lukas vis
dar negrįžo, ir Erikas balsu svarstė, keliauti iki kryžkelės jam
pačiam ar pasiųsti Alfredą. Šis suprato dilemą: stovykloje jie te­
liko trise, Gustafas taip sunkiai sužeistas, kad negali judėti, taigi
tas, kuris liks, pirmiausia turės rūpintis juo, o tai daryti gali tik
Erikas. Kita vertus, sprendimas siųsti į kryžkelę Alfredą reikštų,
kad jie tiki, jog bemaž nepažįstamas žmogus padarys tai, ko yra
prašomas: ras pagalbą ir atsiųs ją į miškus broliams. Alfredas
dabar suprato, kad broliai juo nepasitiki. Erikas be perstojo ėmė
iš Alfredo vaistų broliui, o Erikui užsiminus, esą jis atidavė už­
tektinai ir jam reikia šiek tiek patausoti sau, Erikas taip šaltai
į jį pažiūrėjo, kad Alfredas suprato, jog nuojauta jo neapgavo.
Geriau ir toliau duos jiems tų vaistų, negu bus užmuštas. Jis ėmė
sapnuoti siaubingus dalykus, galop visai nebegalėjo užmigti.
Jam pradėjo skaudėti visą kūną. Ėmė pykinti. Tuose miškuose
nebuvo jokių kitų kvapų, tik pušų ir šalčio. Ėmė gelti šnerves, ir
jis įsivaizdavo, kad takas nuo jų iki plaučių užšalęs.
Vieną naktį jis pabudo, kai Erikas purtydamas jį pažadino.
- Kas tau pasidarė? - paklausė jis, ir Alfredas suvokė šau­
kęs ir daužęsis savo migyje. Klausime nebuvo girdėti jokios
užuojautos, vien kaltinimas. Ne Alfredo kaltė, kad Gustafas
apsiskaičiavo tam medžiui griūnant. Švedai visą dieną šnekė­
josi ir traukė dainas; jeigu ligi tol raudoni jų veidai atrodė labai
linksmi, dabar Alfredui jie bylojo tik apie jų savanaudiškumą.
Tuodu yra pabaisos. Kas, jei ne pabaisa, savo noru apsigyventų
taip toli nuo civilizacijos, išsikastų urvą sniege ir pavadintų jį
būstu? Tuose miškynuose buvo keistų gyvūnų, jis matydavo

339
ten nepažįstamų pėdsakų ir žinojo, kad visi tie padarai buriasi
giliai pušų šešėlyje ir laukia, norėdami pamatyti, ką jis darys.
Jis niekada prie brolių nepritaps, net jeigu atiduos visą
tinktūrą iki paskutinio lašo, visas iki vienos tabletes. Neatrodė,
kad Gustafas eitų blogyn, bet taisytis irgi nesitaisė. Erikas davė
jam daugiau Alfredo vaistų, ir Alfredui užvirė kraujas. Jamjų
nereikia, pasakė jis, ir Erikas pažiūrėjo į jį taip, lyg jis nuogas
būtų išlindęs iš už užuolaidos. Vakarais Alfredas ėmė leistis vis
didesnes dozes, o rytais gerti vis daugiau tablečių, kad gautų
savo dalį, kol švedai visko iš jo neatėmė. Jie nebekirto medžių.
Anksčiau ištisą dieną girdėdavai juos dirbant - pjaunant, skal­
dant, kapojant, dabar dienomis būdavo taip pat ramu ir tylu
kaip naktimis, tik retkarčiais sutraškėdavo virš liepsnos uždėta
keptuvė, imdavo spragsėti ir pokšėti į karštus riebalus įmesta
kiaulienos šoninė ar sniegą sugurgždindavo Eriko batai, jam
išėjus iš palapinės. Galiausiai, praėjus dešimčiai dienų po ne­
laimingo atsitikimo, nuo upės pasigirdo traškesys. Kas kelios
minutės ataidėdavo į patrankų salvę panašus garsas - tokių
trenksmų Alfredas kaip gyvas nebuvo girdėjęs.
- Turi eiti į kryžkelę, - vieną rytą tarė jam Erikas, praėjus
dviem savaitėms po nelaimės. - Lukas turėjo jau kadai grįžti.
Siųsk jį čia ir atsivesk pagalbą.
Jis palietė brolio kaktą.
- Manau, kažkas lūžo viduje, ne vien petys išniro. Gal lū­
žo keli kaulai - nežinau.
- Nesu tikras, ar prisimenu kelią. Ar mes praėjom dvi
proskynas, ar vieną? Ar galiu pasiimti kompasą?
Erikas pasidygėjęs į jį pasižiūrėjo.
- Tu ne medkirtys, - kandžiai tarė jis, kompasu bakstel-
damas Alfredui į krūtinę. - Palik tuos vaistus nuo skausmo
mano broliui.

340
 Jis uždėjo ranką ant vieno iš šratinių šautuvų, gulinčių
Gustafui prie galvos, vamzdžio. Jie laikė juos užtaisytus, jei
kartais pro šalį eitų elnias.
Alfredas išsitraukė vieną tablečių buteliuką ir jį atidavė.
Nesigailėjo, nes žinojo, kad netrukus grįš į miestą.
- Ir kitus, - paliepė Erikas, šautuvu baksnodamas į kitą
Alfredo kišenę.
Alfredas sugniaužė paskutinę morfijaus ampulę ir antrą
tablečių buteliuką.
- Man jų reikia kelionei atgal. Be jų nenueisiu tokio ke­
lio, tempdamas savo daiktus. Vaistų man reikia, kad galėčiau
pailsėti. Negaliu...
Alfredas nespėjo nė aiktelėti, kai pasijuto gulįs ant nu­
garos, o švedas buvo įrėmęs kelį jam į kaklą. Jis įkišo gerąją
ranką į kišenę, ištraukė buteliuką, ampulę ir atkišo Erikui prie
nosies.
Alfredas nusigavo iki kryžkelės. Luką rado sėdintį tarp
dviejų vyrų vienintelėje aludėje dvidešimt penkių kilometrų
spinduliu. Visi trys sužiuro į Alfredą, tarsi būtų jo laukę. Alf­
redas papasakojo Lukui apie nelaimingą atsitikimą, bet jam
bekalbant Lukas ėmė knapsėti. Taigi Alfredas grįžo į kryžkelę
vildamasis grįžti į miestą.

Buvo balandis, į Mineapolį jau atėjo pavasaris. Jo kūnas stipriai

dvokė grįžus ten, kur moterys vilkėjo pagal užsakymą siūtais
pavasariniais paltais, o vyrai švariai skusdavosi. Opijaus rūky­
kla buvo uždaryta. Pensione jis paklausė apie darbą, reikėjo
užsidirbti pinigų bilietui atgal į Čikagą, o iš ten į Niujorką, bet
niekas nieko nežinojo. Jis nuėjo į kliniką prie Harietos ežero ir
už paskutinius pinigus nusipirko vaistų. Šis miestas su visa ta
užsienietiška švara buvo kažkoks nesusipratimas. Parduotuvės

341
užsidarydavo anksti. Maistas prėskas. Visi kalbėjo vien apie
tai, kur ir ką kitą kartą valgys, apie orą, apie medžioklę sa­
vaitgalį. Jam reikia kuo greičiau parsirasti namo. Ačiū Dievui,
neprikalbino Merės čia atvažiuoti.
Alfredas nuėjo prie skerdyklos gyvulių aptvaro, paskui į
geležinkelio stotį, kur ant pagrindinių bėgių buvo sukabinami
keli krovininiai vagonai. Geležinkeliečiui įėjus į stoties pasta­
tą, Alfredas žingsniavo palei bėgius ir žvilgčiojo į tamsius va­
gonus. Viename užuodė kukurūzus, kitame grikius. Trečiame
pažiūrėjęs į kairę ir dešinę pastebėjo tamsoje žvilgant dvi akis.
Jį nukrėtė šiurpas, ir jis atšoko atatupstas.
- Traukis, - suurzgė bekūnis balsas. - Arba dink iš akių.
Alfredas įlipo į vagoną ir greitai nuėjo į prietemoje sken­
dinčią kertę.
- Kur jis važiuoja? - pašnibždomis paklausė. - Į rytus?
Akims apsipratus su tamsa, pamatė, kad ten ne vyras, o
berniukas, ne daugiau kaip penkiolikos ar šešiolikos. Kitas
balsas pasakė:
- Į Bostoną. Pala, bičiuli, tu sergi?
-Ne.
- Jeigu sergi, pagalbos iš mūsų nesulauksi, supratai? Pa­
laidosim šitam šūde ir čia paliksim.
- Aš nesergu.
- Panašus į ligonį.
- Jeigu per tave mus sučiups, nudėsiu, - patikino jį pir­
mas balsas, Alfredui gulantis ant supiltų geltonų žirnių. Netru­
kus jis išgirdo iš lauko užrakinamą spyną ir traukinys nupūš-
kavo Atlanto kryptimi.

342
 Jo ženklas viršum manęs
buvo meilė*

Giesmių giesmė, 2. 4
 23

Eidama iš Apaštalo šv. Jono sveikstančiųjų po nudegimų li­

goninės į daktaro Tropo kabinetą Merė gniaužė vienuolės jai
duotą nuplėštą popieriaus lapo skiautę ir meldėsi, kad Alfredas
būtų nurodęs dabartinį savo adresą. Ji nematė jo septyniolika
mėnesių. Kas lankydavo jį visą tą laiką, kol jis gulėjo ligoni­
nėje? Kas rūpinosi tuo, kad gydytojai darytų visa, ką gali? Ne
Liza, - jai palengvėjo nuo tos minties. Bet ir ne Merė. Jis buvo
vienas su tuo siaubu, kol ji nieko nežinodama miesto centre
kepė pyragaičius.
Ji niekada nevaikščiojo po rajoną, esantį šiauriau Kolum­
bijos universiteto, ir pastebėjo, kad visas karštligiškas Mor-
ningsaido aukštumų gyvenimas ir energija nuslopsta, o paskui
ir nutyla vos už penkių ar šešių kvartalų. Aplink universitetą
stovėjo namai rausvojo smiltainio fasadais, tokie pat gražūs
kaip Parko aveniu, ir gyvenamieji namai su liftais. Šaligatviai
švarūs, vejos nupjautos. Universiteto miestelio teritorijoje lyg
daugybė skaisčių, spindinčių brangakmenių šen ir ten augo
rožių krūmų kuokštai. Bet kiek šiauriau, už daktaro Tropo ka­
bineto 129-ojoje gatvėje, šaligatviai nešvarūs, šiukšliadėžės iš­
tisas savaites netuštintos. Negausūs automobiliai rajone susta­
tyti kaip pakliūva, vieni priekiu į vakarus, kiti į rytus, kai kurie

345
užvažiavę ant šaligatvio. Aplinkiniuose kvartaluose tvyrojo iš
kiaulidės nuo upės atsklidusi smarvė.
Niekas neatsiliepė, jai pabeldus į daktaro priimamojo
duris, taigi ji įėjo ir užklupo jį snūduriuojantį prie rašomojo
stalo.
- Atsiprašau, pone, - tarė ji, o įsitikinusi, jog jis pabudo
ir jos klausosi, pasakė esanti Alfredo Brihofo žmona, ką tik
grįžusi iš užsienio, ir kad jai reikia Alfredo adreso. Merė ap­
sidairė. Sekretorės nėra, ligonių taip pat. Gydytojui išgirdus,
koks reikalas, jo veide pasirodė abejonė, bet jis pasisuko ir ėmė
ieškoti savo stale aplanko.
- Brihofas, - niurnėjo jis dėliodamas popierius. - Mačiau
jį vos vieną kartą, kai grįžo iš Minesotos. Neprisimenu, ar jis
paliko man savo adresą.
Galiausiai jis atrinko vieną aplanką iš to jovalo ir jį atsi­
vertė.
- A, taip, - tarė jis ir Merei širdis suplakė tankiau. - Vaka­
rų 125-oji gatvė, numeris penki šimtai keturiasdešimt penktas.
Merė stengėsi tramdyti jaudulį. Ji priminė sau, kad nebu­
vo Alfredui gera, kai jis pastarąjį kartą mėgino su ja kalbėtis.
Gal dabar jis ją atstums, kaip ji kad atstūmė jį prieš septynioli­
ka mėnesių. Galbūt per mėnesius, praleistus vakaruose, - įdo­
mu, ką jis ten veikė? - jis suprato, kad tuštumą jo gyvenime
galima lengvai užpildyti ir Merė jo nebedomina. Maišas, kurį
ji tampėsi po miestą išėjusi iš pensiono, atrodė gerokai sun­
kesnis negu ryte. Prisiminė Milą su berniukais ir spėliojo, ar
Soperis ėjo į jų butą jos ieškoti. Ji vylėsi, kad Milą įstengs įti­
kinti jį, jog ji tikrai išėjo, ir Soperis nuo jų atstos.

346
 Kai Merė priėjo prie pastato, šis pasirodė jai šiek tiek pa­
našus į viešbutį, gal tik nešikas ir durininkas metė savo tar­
nybą prieš daugelį metų ir leido vestibiulio sijoms apsitraukti
voratinkliais, o grindims pasidengti gatvės purvu. Ji peržiūrėjo
pavardžių sąrašą prie skambučių ir rado reikiamą. Merė nu­
spaudė mygtuką ir jau pradėjo nerimauti, kad jis neveikia, bet
išgirdo laiptais nulipančio vyro žingsnius. Neatrodė, kad eitų
ligotas vyras, neįgalusis, šlubčiojantis dėl sužeidimų ir skaus­
mo. Žingsniams nebesigirdint, ji suprato, kad jis pamatė ją pro
durų stiklą. Jis atidarė duris ir žengė laukan.
- Merė... - tarė jis, susikišdamas rankas giliai į kišenes ir
atsilošdamas atgal.
Ji pastebėjo dešinės jo rankos odą iki pat alkūnės, kiek bu­
vo atraitota marškinių rankovė. Marškiniai karojo nesusikišti
į kelnes, į batus buvo įsispyręs basnirčia. Paakiuose - tamsūs
ratilai, plaukuose daugiau žilų sruogų, negu ji prisiminė buvus
anksčiau. Tačiau kitais atžvilgiais jis buvo toks kaip visada, ir
nepraėjus nė penkioms sekundėms nuo tada, kai vėl jį pamatė,
Merė suprato, kad jo bute nėra jokios Lizos ar moters kokiu
kitu vardu. Iš įpratimo pauostė orą aplink jį, bet užuodė vien
losjoną po skutimosi ir muilą. Plaukai buvo drėgni, jis dar
nebuvo jų susišukavęs. Pakreipusi galvą ji pažiūrėjo įdėmiau.
Veide nė kruopelės tos plėšrios išraiškos, kuri atsirasdavo jam
girtaujant, kai jis nenustygdavo vietoje, ką nors vis vartydavo
rankose ir jam magėdavo ištrūkti iš namų. Išraiška nebuvo ir
ta, kurią ji matė teisme 1909-aisiais. Veidas nei papilnėjęs, nei
sulysęs. Nebuvo nervingas, bet nuo jo dvelkė vos juntamu ne­
kantravimu. Ji neįstengė jo perprasti.

347
 - Galiu užeiti? - paklausė Merė, stebėdama Alfredo vei­
dą, kai jis pamatė sunkų jos maišą.
- Žinoma, - atsakė jis, lyg būtų matęs ją prieš savaitę.
Jis pirmas nuėjo ilgu koridoriumi, bet palaukė jos laiptų
apačioje ir praleido į priekį.
- Antras aukštas, - tarė jis.
Lipdamas laiptais jai iš paskos tylėjo, apdegusia ranka lai­
kėsi turėklo. Lipo lėtai, atsargiai. Jiems pasiekus laiptų aikštelę,
galvos mostu parodė į duris jai iš kairės, ir ji jas atidarė.
- Girdėjau apie tavo nelaimingą atsitikimą, - abiem įėjus
į vidų tarė Merė.
Ji ištiesė ranką, norėdama, kad jis parodytų savo sužeistą­
ją. Oda buvo žaizdota - išsilydė nuo karščio ir gydama suram­
bėjo; Merei norėjosi delnu perbraukti per jos paviršių, pažinti
naują jos reljefą. Tos rankos dilbis buvo beplaukis, ji pati išti­
nusi, gumbuota, lyg reikėtų ištraukti iš jos skysčius. Ji piršto
galiuku palietė ištinusią dalį.
- Dabar viskas gerai, - tarė jis. - Man pasisekė.
- Sužinojau tik dabar, - atsakė ji, tartum tai paaiškintų,
kodėl nesusirado jo anksčiau. - Paskui Džimis sakė, kad tu
galbūt patraukei į vakarus.
- A... - tarstelėjo Alfredas, lyg jam tai būtų nesvarbu. -
Ketinau siųsti tau laišką, bet tuomet...
Jis nuščiuvo, nes jo dėmesį patraukė kažkas, ko ji nema­
tė ar negirdėjo. Jis pasisuko į ruošos stalą, ėmė atidarinėti ir
uždarinėti spintelės duris. Ji pastebėjo, kad jo kambarys nėra
tvarkingas, bet ne nešvarus. Lova nepaklota, bet patalynė at­
rodė švari. Ruošos stalas užverstas puodeliais, dubenėliais ir
šaukštais, bet visi išplauti ir palikti ten džiūti. Nešvarūs skal­
biniai suversti į krūvą kampe, o ne visur išmėtyti ant grindų.

348
Supratusi, kad Alfredas pajėgus gyventi pasaulyje už ligoninės
ribų, ji tikėjosi, kad jis iškels sceną, tikėjosi, kad jai teks tuoj pat
išdėstyti savo argumentus, pasiraitojus rankoves grįžti daugy­
bę metų į praeitį, kol abu išvargs ir nebeliks ką daugiau sakyti,
išskyrus tai, kas dabar nauja ir kaip jie susidoros su rytojaus
diena. Merė tikėjosi, kad teks nubrėžti jam ribą. Pasiruošė būti
kaltinama ir sudarė sąrašą nusiskundimų, kuriuos kaip gin­
klą nukreips į Alfredą, jeigu jis bent akimirką leis suprasti, jog
juodu išsiskyrė per ją. Bet atrodė, kad jis beveik nepastebi jos.
- Kavos? - paklausė jis, nežiūrėdamas į ją.
Jis apvertė puodelį ant ruošos stalo ir susirado kitą spin­
telėje, kurioje tebuvo kelios skirtingos lėkštutės.
- Kaip laikaisi, Alfredai? - paklausė ji.
Gal po tokio nelaimingo atsitikimo jis pasikeitė. Gal ji
pasielgė pernelyg žiauriai, tą kartą palikusi jį vestibiulyje.
Gal jis ilgiausiai laukė, o kai ji negrįžo ir jo neieškojo, turėjo
pamiršti Merę visiems laikams. Gal davė sau kokią priesaiką
ir jos pasirodymas dabar išmušė jį iš pusiausvyros. Ji pasku­
bomis apsidairė po virtuvę ir pastebėjo viršutinėje spintelės
lentynoje airiško viskio „Powers“ butelį. Gėrimo buvo likę du
trečdaliai. Prie plautuvės pamatė tuščią mažytį to paties viskio
butelį. Gal jis išmoko laikytis drausmės? Ji vėl pauostė orą, vėl
nieko neužuodė. Gal jis kaip koks gydytojas suprato, kokia turi
būti jo dozė, ir griežtai ją pamatuodavo.
Pamatęs, kur ji žiūri, jis paėmė buteliuką ir įmetė į šiukš-
liadėžę.
- Aš nieko nesakiau, - tarė Merė.
Jis atsirėmė į ruošos stalą, sudėjo rankas ant krūtinės.
- Kas yra, Mere? Kas nors atsitiko?
- Aš alkana, Alfredai. Gal pavalgykim? Ką nors pagaminti?

349
 - Pats pagaminsiu.
Iš lėto, visą laiką įdėmiai jį stebėdama, ji viską jam paaiš­
kino, kol valgė vakarienę - jo iškeptus kiaušinius ir paskru­
dintą duoną. Viskas buvo jai patiekta tokioje švarioje lėkštėje,
kad ji mintyse klausė, ar tik Džimis nebus jo įspėjęs, kad ji
susiruošė vykti į miesto pakraštį jo ieškoti. Jis pirmąkart pa­
šaipiai nusišypsojo jai pareiškus, kad darbas kepykloje ir virė-
javimas - du visiškai skirtingi dalykai, ir pasižiūrėjo per petį
į ją tarsi klausdamas, ar ji tuo tiki, o gal tikisi, kad jis tuo pa­
tikės, ir vėl nusigręžė į krosnį apversti kiaušinių, pirma vieno,
paskui kito. Ji nustojo pasakojusi ir pakėlusi smakrą žiūrėjo į
keptuvę - ar jis paleido trynius. Pamačiusi, kad ne, tęsė pa­
sakojimą: apie kepyklą, apie Eveliną ir Džeikobą ir kaip me­
tė lėkštę su citrinų kubeliais Soperiui į veidą. Merė dar kartą
pakėlė smakrą ir pasakė jam, kad kiaušiniai iškepę, o jis įdėjo
juos į dvi lėkštes, šalia - po skrebutį, o jai bakstelėjus į minkš­
tą kiaušinio vidurį kietu skrebučio kampu, trynys nutekėjo
gražiu, tyru geltonu upeliu per visą lėkštę - visai taip, kaip
ir turėjo. Ji papasakojo jam apie gaisrą palaidinių siuvykloje,
ir apie tai, jog keista, bet ji prisimena kiekvieną menkiausią
tos dienos smulkmeną geriau negu pirmą išvykimo dieną iš
Šiaurinio Brolio į teismą, geriau, nei tą dieną, kai buvo paleis­
ta į laisvę. Prisiminė, kuo vilkėjo, net apatinius, vyrą rašalu
išteptais marškiniais, pačius marškinius - melsvus su švieses­
niais ruoželiais. Ji prisiminė, kaip lietuvės su baime veiduose
žiūrėjo į dundančias lubas, prisiminė pragarą lauke ir šiurpią
ramybę paskesnėmis dienomis.
- O tu? - paklausė Merė. - Vienuolė sakė, kad buvai iš­
rašytas lapkritį.

350
 - Taip, - patvirtino jis. Pirštu perbraukė lėkštę ir nulaižė. -
Kuriam laikui išvykau į Minesotą, bet...
- Bet?
Dabar paaiškės. Jis atrodė sveikas, stiprus, nesuklumpan­
tis, tvirtų rankų, bet ne viskas gerai. Gėrė dirbdamas. Nuolat
vėlavo į darbą. Ką ji išgirs?
- Minesotą buvo ne man.
Jis pastūmė nuo savęs lėkštę ir atsistojo išvirti dar kavos.
- O tu? Ketini čia likti?
Merė pajuto, kad Alfredas žiūri į jos krepšį. Pažįsta jį nuo
tada, kai buvo septyniolikos. Visą gyvenimą, bet vis tiek dabar
nervinosi.
- Taip, - atsakė Merė.
Ji pasisuko ant kėdės ir į jį pažiūrėjo. Akimirką jis ne­
krustelėjo, tada įsikibo į jos kėdės atkaltę.
- Gerai, - tarė jis. - Tai labai gerai.

Tą vakarą jai nuėjus į mažą miegamąjį persirengti naktiniais

marškiniais, jis įėjo ir atsisėdo ant lovos krašto. Ji pasitaisė nuo
tada, kai jis matė ją pastarąjį kartą, jis sulyso. Jos rankos bu­
vo minkštos. Jos pilvas buvo minkštas. Dabar ji niekada netu­
rės vaikų, ir su tuo reikės susitaikyti. Moterys taip lengvai tai
sakydavo. Kai ištekėsiu. Kai sulauksiu vaiko. O paskui staiga
pamatai, jog esi keturiasdešimt trejų metų moteris, supranti,
kad neturėsi vaiko, ir žinai, kad ateitis jau atėjo, ji yra praeities
dalis.
Kai ji sulankstė savo drabužius ir padėjo ant tualetinio
stalelio, o šalia - kremą ir plaukų šepetį, jis pasakė jai išeinąs
atnešti pieno ir duonos. Tada ji pirmą kartą tą dieną pajuto

351
padariusi klaidą. Iš pažiūros jis negeria, bet nė dienai su ja
nepraėjus jau ieško dingsčių išeiti iš namų. Ji mintyse regėjo
susitinkanti su kaimynais, kai jis kriokdamas pareina namo
antrą nakties. Taigi Merė nieko neatsakė, tik atsigulė ant šono
savo lovos pusėje ir užsimerkė. Iš netikėtumo atsisėdo, kai nė
penkiolikai minučių nepraėjus durų užraktas sužvangėjo ir jis
grįžo.
- Išgąsdinai mane, - tarė ji, Alfredui pasirodžius miega­
mojo tarpduryje.
Jis atsisėdo prie rašomojo stalo. Merė mintyse išvydo iš­
pažinties besiklausantį kunigą - prieš daugybę metų, kitapus
Atlanto.
- Kaip mes gyvensim, Mere?
- Nežinau, - atsakė ji.
Jis ištraukė iš stalčiaus buteliuką skysto tepalo. Nusuko
kamštelį, iškratė šiek tiek sau į delną ir ėmė trinti juo apdegu­
sią ranką - smarkiai, tarsi bandydamas trynimu tą surambė­
jusią odą vėl paversti tokia, kokia buvo. Jam dedant buteliuką
atgal į stalčių, ji pastebėjo kitus flakonėlius, švirkštą, tabletes,
išbarstytas lyg sėklas vejoje. Ji išlipo iš lovos, norėdama pasi­
žiūrėti iš arčiau.
Alfredas viską išėmęs jai parodė.
- Nuo skausmo.
- Tebeskauda? - nustebo Merė.
Ranka atrodė sužeista, bet užsitraukusi, tarsi būtų visai
užgijusi ir užsisklendusi nuo skausmo.
- Kartais. Medikai sako, kad tepalo man reikia profilak­
tikai.
- Ar tai neįprasta? Praėjus tiek laiko?
Merė pastebėjo, kad sveikosios jo rankos oda pašiurpusi.

352
 Alfredas patraukė pečiais.
- Gydytojas vis išrašinėja man receptą.
Jis padėjo buteliuką atgal į stalčių ir jį uždarė.
- Kartais sunku užmigti, tai šie vaistai ir nuo to. Grįžus į
Niujorką man būna sunku užmigti.
Merė atsiklaupė šalia ir pažiūrėjo įdėmiau. Apdegusi
ranka panėšėjo į medžio kamieną stora, neperduriama žieve.
Blyškiai balta sveikoji ranka šalia jos atrodė pažeidžiama - lyg
ji lengvai galėtų lūžti ar sudegti.
- Ar nukentėjo tik tavo ranka? - paklausė ji.
Jis ramiai, užtikrintais judesiais prasegė marškinius ir ati­
dengė dešinę krūtinės pusę, nuo raktikaulio iki ląstos apačios
nutvilkytą liepsnos. Ji nukentėjo ne taip baisiai kaip jo ranka,
bet irgi buvo pažeista. Ji priglaudė prie jo krūtinės delną ir
pajuto, kaip plaka širdis.
- Pradėjau rašyti tau laiškus, bet nežinojau, ką sakyti.
Mėginau sugalvoti ką nors tobula, kad sutiktum vėl su manim
pasimatyti. O tada tu pati pasirodei. Lyg niekur nieko.
Prieš ją pabučiuodamas jis suėmė ją už žastų ir kakta
prisiglaudė prie jos. Ji užsimerkė, ir šiurkštūs jo smakro ir
skruostų šeriai brūžino jai glotnią kaklo odą, kai jis valandėlę
ten alsavo padėjęs galvą jai ant peties. Staiga ji pasijuto išvar­
gusi ir pažvelgus į tuos dvidešimt šešerius metus nuo tada, kai
juodu susipažino, jai pasirodė, kad jie niekada nesustojo, tik
dirbo ir pešėsi, lipo laiptais aukštyn žemyn, uždarinėjo langus
ir skaičiavo pinigus prie stalo, vėl vaidijosi, vėl kur nors išei­
davo, bet retkarčiais pasižiūrėdavo vienas į kitą, pasikalbėda­
vo, pasijuokdavo ir pasimylėdavo, niekur neskubėdami išeiti.
Lauke sukliko vaikas, moteris užriko jam užsičiaupti. Alfredo
kambaryje pasidarė tamsu, jeigu ligi tol jis atrodė jai tuščias ir

353
skurdus, dabar pasirodė tik paprastas, kuklus. Daug kas jame
priminė Alfredą - skustuvas ant plautuvės krašto, netvarkingai
numesti prie durų batai.
- Atleisk man, Mere, - netrukus tarė jis.
- Ir tu man.

354
 24

Likusią pavasario dalį jie stengėsi atsigriebti už prarastą lai­

ką. Alfredas nusisamdę „Teamsters“ vežikų sąjungai ir buvo
atrinktas mokytis vairuoti sunkvežimius. Eidamas į darbą sa­
vo vaistus susidėdavo rūpestingai, dėmesingai, kaip gydytojas,
suteikiantis pagalbą toli gyvenantiems pacientams, baiminda­
masis pamiršti ką nors svarbaus. Jis nebebuvo tas vyras, kuris
stodamasis vartydavo kėdes. Po pamainos parėjęs namo retai
kur nors paskui išeidavo, nebent Merė prikalbindavo jį nueiti
į turgų ar pasivaikščioti. Ji parašė Milai, kad yra saugi ir kad
apgailestauja, jeigu Soperis nedavė jiems ramybės jai išėjus.
Merei rūpėjo, ar Soperis buvo atėjęs jos ieškoti, ar turėjo poli­
cijos orderį, bet nenorėjo pranešti Milai savo naujo adreso, jei
kartais Soperis tikrina jos paštą.
- Ar jam leidžiama tai daryti? - paklausė Alfredas, Merei
papasakojus, dėl ko jai neramu.
- Nežinau, ar jam leidžiama, bet žinau, kad taip darytų,
jei tik galėtų.
Ji svarstė, ar nenuėjus į Sveikatos departamentą paaiš­
kinti, kas atsitiko, bet žinojo, kad joks valdininkas ten nepati­
kės jos argumentu, esą virėjauti ir dirbti kepykloje - skirtingi
dalykai, o dabar, žvelgdama į praeitį, Merė prisipažino ir pati
tuo netikinti. Bet juk nė vienas žmogus nesusirgo! Kepyklos

355
darbuotojai būtų girdėję gandus, jeigu kas nors iš jos klientų
būtų susirgęs vidurių šiltine. Tačiau Soperis būtų įspėjęs visus
Sveikatos departamente, todėl niekas ten nebūtų jos palaikęs.
Vėl būtų atliekami tyrimai, ją išvežtų į Šiaurinį Brolį. Ne, rizi­
kuoti neverta.
Jų butas buvo pigesnis už tą, kuriame juodu gyveno
33-iojoje gatvėje, Alfredo algos užteko nuomai, bet Merė norė­
jo dirbti. Jai neužteko drąsos kreiptis į restoranus ar kepyklas,
jei kartais Soperis visur jos ieško, taigi ji pradėjo imti skalbi­
nius į namus. Jų daugiabutis buvo skirtas vien nevedusiems
gyventojams, todėl retkarčiais praeidama pro būrelį kaimynų
prie pašto dėžučių laiptų apačioje ji nugirsdavo juos šnabž­
dantis apie porą, kuri įžūliai pažeidinėja taisykles, nors visi
kiti jų laikosi. Žmonės girdėjo, kad jis buvo sužeistas, metus
išgulėjo ligoninėje. Kur ji buvo visą tą laiką? Visos moterys su­
pranta, kas yra vyro vienatvė. Juo labiau sužeisto vyro. Dirban­
čio vyro. Kaip sunku jam turėjo būti! Vargšelis! Bet ji - iš kur ji
atsirado?! Koji siekia? Alfredą Brihofą visi mėgo. Jis su niekuo
nebendravo, žiūrėjo tik savo reikalų. O ji? Nedraugiška, per
geros nuomonės apie save. Dabar ji vaikšto po rajoną ir sako
žmonėms priimanti skalbinius į namus, nors puikiai žino, kad
tame kvartale dar dvi moterys verčiasi tuo pačiu. Žmonės nu­
sprendė, kad ji nežino, kas yra dėkingumas. Visiškai. Moteris
galėjo nunešti šeimos drabužius ir patalynę skalbti bet kuriai
iš toje gatvėje gyvenančių skalbėjų, tad jeigu ji pasirinkdavo
kurią nors, galėjai tikėtis, kad pasirinktoji pasiūlys puodelį ar­
batos, pyrago riekelę. Retkarčiais nuleis penkiasdešimt centų.
Tik ne Merė. Rodės, jai niekada niekas nesvarbu, ir jeigu užsi­
mindavai, kad marškinių apykaklė nėra nušveista taip švariai,

356
kaip galėtum tikėtis žinodamas, kiek ji lupa, ji atsistodavo, pla­
čiai išžergusi kojas, o jos veidas varydavo siaubą.

Atėjo ruduo, virš miesto nusileido vėsi migla. Merė ėjo per
turgų, ir iš jos krepšio sviro ryšulėliai nešvarių, nelygių morkų.
Ji išrinko bulves - vieną sau, kitą Alfredui - nušluostė nuo jų
žemes, mėgino spėti, kokio gylio akutės jose ir juodos dėmės,
kurias ji išpjaus peilio smaigaliu. Alfredas ėjo jai iš paskos,
nereginčiomis akimis žiūrėdamas į prekystalius, laukdamas,
kol ji išsirinks. Ji kas vakarą gamino vakarienę sau ir Alfre­
dui, stengdamasi, kad valgiai būtų tokie įdomūs, kiek leido jų
išgalės. Vežikų sąjungai paskelbus streiką, Merė plačiau išre­
klamavo skalbėjos paslaugas ir žmonės atsiliepė. Ji išgarsėjo.
Moterys ateidavo su glėbiais savo vyrų marškinių ir Merė ne-
besivargindavo vakare slėpti lyginimo lentą. Alfredas dabar
visada jautėsi pavargęs. Miegodavo rytais. Miegodavo popie­
tėmis. Vaistus gerdavo atsibudęs, per pietus, prieš vakarienę
ir atėjus metui miegoti. Streikas baigėsi, vežikai pasiekė, kad
atlyginimas būtų mokamas ir už pietų pertraukas. Pasiekė, kad
Kalėdos būtų laisva diena. Alfredas vėl ėjo į darbą.
Jų gyvenimas dabar buvo kitoks negu anksčiau. Būdavo
dienų, kai Alfredas jautėsi pernelyg prastai, negalėjo vairuoti
ir turėjo gerti didesnę vaistų dozę. Juodu būdavo drauge dau­
giau negu skyriumi. Jeigu anksčiau ankšta butuko erdvė kar­
tais juos slėgdavo ir jie padūkdavo it pasiutę šunys, dabar ji
juos ramino. Abu turėjo savo valdą. Alfredas dažniausiai neiš­
eidavo iš miegamojo: arba sėdėdavo prie rašomojo stalo, arba
gulėdavo ant lovos. Merė daugiausia sukdavosi virtuvėje. Grį­
žęs iš darbo jis visada eidavo tiesiai į miegamąjį trintis rankos

357
ir krūtinės tepalu, taip pat susileisti vaistų. Kai Merė užeidavo
pasakyti, kad vakarienė paruošta, įprastai rasdavo jį susiran­
giusį ant lovos - viena plaštaka sugniaužta į kumštį ir pakišta
po smakru, kitos delnas atkištas į priekį, lyg pasiduotų.
Kartais jis ir nemiegodamas užsimerkdavo. Girdi, šviesa
jį varginanti. Po gaisro jam ėmė skaudėti galvą. Juto skausmus
žarnyne. Jam darydavosi šalta. Svaigdavo galva. Vaistai padė­
davo nuo viso to, bet tik laikinai.
Vieną 1912 metų spalio dieną važiuodamas sunkvežimiu
į Riverdeilą Alfredas užmigo prie vairo ir sunkvežimis nuva­
žiavo nuo kelio. Jis vežė plytas mūrininkui. Nors plytos liko
sveikos ir niekas nebuvo sužeistas, bendrovė norėjo jį atleisti.
Vežikų sąjunga rado jam kitą darbą. Vėl nutiko tas pats. Šį­
syk jis vežė keturis tūkstančius vienadienių viščiukų iš Najako
miestelio Niujorko valstijoje į Bronksą. Teko vėl keisti darbą.
Buvo įspėtas, kad kitą kartą gaus dirbti kurjeriu. Jis atsakė ne-
abejojantis, kad šitaip nutiks ir vėl, - taigi tegul jau dabar ieško
jam to kurjerio darbo. Merė pastebėjo, kad nuo tada jis dar la­
biau užsisklendė, tarsi būtų užsimaukšlinęs ant galvos gobtuvą
ir pasitraukęs į prietemą.

Per Kalėdas juodu suvalgė keptą žąsies krūtinėlę, Merė balsu

paskaitė laikraštį. 1913 metų vasario pabaigoje Merė nupirko
jam gražų pilką vilnonį paltą vietoj šlykštaus, kurį jis įsigijo
Minesotoje. Naująjį jis panešiojo mėnesį, tada Merė apkaišė
paltą naftalinu ir padėjo iki kitų metų. Atėjo pavasaris, gatvėse
pasirodė vaikai, lyg rudenį pasodinti gėlių svogūnėliai, staiga
išdygę iš žemės. Jie rėkavo, klykavo ir mėtė kamuolį gatvėje,
išsisukinėdami nuo mašinų ir baidydami arklius, o Alfredas
stovėjo prie lango klausėsi.

358
 Atėjo vasara, ir liepos pabaigoje vieną sekmadienį Merė
prikalbino jį važiuoti į Pensilvanijos geležinkelio stotį su ro­
žinio granito sienomis. Ten jie nusipirko du bilietus į Long
Ailandą ir visą dieną praleido paplūdimyje. Ji įsidėjo švarią
paklodę pasitiesti ant smėlio ir iškylos pietus. Jie laipiojo uo­
lomis, batus nešdamiesi rankoje, kol Alfredas pavargo. Prieš
grįždami į Manhataną jie nusnaudė ant paklodės. Kelionėje
atgal į miestą Alfredas stebėjosi, kodėl anksčiau niekada to ne­
darė - dabar iki rudens jie būtinai atvyks vėl. Bet tuomet pra­
dėjo dažnai lyti, o kai saulė vėl pasirodė, Merė pareiškė, kad
traukinių bilietai brangūs, paskui Alfredas nebuvo nusiteikęs
kelionei, ir jie nė nepastebėjo, kaip atėjo ruduo.
Medžiai nusimetė lapus, atėjo dar viena žiema, dar vieni
Naujieji metai. Tada, 1914-ųjų vasario pabaigoje, Alfredas grį­
žo iš daktaro Tropo priimamojo mirtinai išbalęs. Nuėjęs tiesiai
į miegamąjį uždarė duris.
- Kas atsitiko? - pabeldusi paklausė Merė.
Jis nieko neatsakė. Atidariusi duris ji pamatė jį įsispendu-
sį stovintį prie lango.
- Nieko, - atsakė jis. - Nebegaliu gauti iš jo receptų. Išėjo
naujas įstatymas.
Merė susiraukė.
- Nesuprantu.
- Aš irgi. Jis tepasakė, kad esama naujo įstatymo ir jis ne­
begali išrašinėti receptų palaikomiesiems vaistams. Anot jo,
dabar valdininkai tikrins kiekvieną jo išrašytą receptą ir jeigu
jiems nepatiks tai, ką pamatys, atims iš jo licenciją. Jis sako,
kad nuo šiol turiu eiti į palaikomąją kliniką 8-ojoje gatvėje.
- Tai nėra labai blogai.
- Tai priklausomybės ligų gydykla.

359
 - Ką tai reiškia? Tau duos kokių vaistų ar ne?
- Man...
Alfredas nuščiuvo. Prikišęs pirštą prie lango stiklo, nu­
braižė apskritimą, šalia - kvadratą.
- Ten pamažu mažinamos vaistų dozės, kad visai nuo jų
atprastum.
- Bet ar tau skauda, Alfredai, kai vaistai nustoja veikti?
Jis pasitrynė ranką.
- Gerai nežinau.

Gyvenimo pabaigoje, kai Merė neturėjo ką veikti, tik galvoti

apie tai, ką darė tebebūdama jauna, ypač tais mėnesiais, kai
baigėsi jaunystė ir ji pagaliau ėmė senti, ji stebėjosi, kodėl tiek
daug brangaus laiko sugaišo stengdamasi ką nors keisti: save ir
Alfredą, jųdviejų gyvenseną ir galvoseną, tai, ką jie turi, kaip
jie vienas su kitu kalbasi ir vienas kitą myli. Viską. Žiūrėdama
Alfredui į sprandą ji norėjo, kad jis nusipurtytų tą naujieną,
patikintų ją, kad viskas bus gerai. Ji norėjo, kad jis užmirštų
apie savo vaistus, nusiskustų, eitų į darbą, parneštų namo at­
lyginimą, eitų su ja į turgų, su ja kalbėtųsi. Ir gal, suvokė ji po
daugelio metų, jis tenorėjo, kad ji uždėtų rankas jam ant pečių,
pabučiuotų jam į kaklą, pasakytų, jog kad ir kaip sunku būtų,
galop viskas susitvarkys.
Jau per patį pirmą apsilankymą klinikoje Alfredas bu­
vo iškoneveiktas ir medikai pareikalavo, kad jis per pusantro
mėnesio visiškai nuo vaistų atprastų. Merė ėjo kartu su juo.
Praėjo beveik dveji metai, kai Soperis surado ją kepykloje ir
ji paspruko pro užpakalines duris. Laikui bėgant ji vis mažiau
apie jį galvojo ir prisimindama tuos metus, kai baimindavo­
si registracijos Sveikatos departamente, kai iš paskutinių­

360
jų stengdavosi nusituštinti į kibirą, kalbinama jaunatviškos
slaugytojos, ji svarstė, ar nesielgė kaip pamišėlė su visu tuo
sutikdama. Tada ji jautėsi pavargusi, sumišusi, išsigandusi,
supykusi. Klinikoje jaunas gydytojas nenorėjo klausyti, kai
Alfredas jam sakė, kad tai neįmanoma - jis negalintis dirbti
be vaistų. Gydytojas jam atsakė, kad vaistų jis nebegausiąs,
nes jo žaizdos užgijusios; dabar jis nebe pacientas, o žmogus,
priklausomas nuo vaistų. Alfredui iš pykčio kaklą išmušė dė­
mės, jis gniaužė kumščius, bet neištarė nė žodžio. Taip, jis jau
daug metų nebe pacientas. Gydytojas pripažino: ne jis dėl to
kaltas, bet dabar, kai žinoma daugiau apie tuos vaistus, Alf­
redas pats privalo išsivaduoti iš tos užnertos jam ant kaklo
kilpos. Merė tikėjosi, kad jis ginčysis, aiškins, jog jam naktį
tebeskauda žaizdas ir jis visai ne toks, kaip jį apibūdina gydy­
tojas, bet Alfredas tik aukščiau iškėlė galvą ir išėjo. Kai Merė
atsidūrė gatvėje, jo nebepamatė.
Štai kada tu turėjai pasistengti labiau, senoji Merė galvojo
prisimindama šio meto Merę. Štai kada turėjai labiau jam pa­
dėti, panaudoti visą vidinę savo jėgą, kad apsaugotum jį nuo
to, ko jis baiminosi. Išėjus naujajam įstatymui vaistų kaina pa­
kilo, ir vėliau, kai Alfredas jai pasakė neatsisakysiąs vaistų, nes
tiesiog negali jų atsisakyti, ji savanaudiškai tylėjo. Šis Alfredas
jai patiko. Jie nesivaidijo jau beveik dveji metai. Tris kartus
per dieną sėsdavo prie stalo valgyti, o jeigu jis retkarčiais už­
snūsdavo jiedviem besikalbant, ar jeigu rytais spoksodavo pro
langą į tuščią šaligatvį kitapus gatvės, tai Merei atrodė tesanti
menka kaina už rimtį namie.
Jis pasakė jai, kad vaistų galima nusipirkti kitur. Jie kai­
nuosią brangiau, ypač dabar, bet kitaip neįmanoma. „Nieku
gyvu!“ - reikėjo pasakyti Merei. Ir pabrėždama savo žodžius,

361
kaip būtų dariusi senais laikais, ji turėjo sumesti visus likusius
vaistus į ugnį ir išeiti. Bet ji tik linktelėjo galvą.
-Kur?
Kitą rytą, kai jis pabudęs anksčiau už ją apsirengė švarius
apatinius marškinius, ji nepaklausė, kur jis susiruošė ar kada
grįš namo.
Tylėjimas irgi nieko gera jai nedavė. To meto taika žlugo,
nors ji ir nusprendė jam nepriešgyniauti. Žlugo visiškai. Heroi­
nas dabar kainavo pigiau negu morfijus, jis nebuvo taip griežtai
reguliuojamas, ir Alfredas išgirdo apie gydytoją Rytų 90-ojoje
gatvėje, kuris lengva ranka išrašydavo jį nuo rimtų kvėpavimo
takų ligų.
- Ar sergate kokiomis nors kvėpavimo takų ligomis, pone
Brihofai? - nykščiu versdamas receptų knygelės lapelius pa­
klausė gydytojas, Alfredui pas jį apsilankius.
Alfredas sumokėjo vyrui ir pirmą kartą pašniaukęs he­
roino pajuto, kad šis nebe visai toks, kokio gaudavo anksčiau.
Morfijus taip pat. Viskas buvo maišoma su laktoze, geriamąja
soda. Net opijaus ekstraktas buvo atmiešiamas alkoholiu, pi­
giu sirupu, sultimis. Alfredas pats matavo sau dozes, bet tai
nepadėjo. Kartais jis miegodavo ištisas paras, bet miegas ne-
beatnešdavo ramybės. Vartydavosi pataluose, nagais akėdavo
pagalvę, ir atėjusi Merė rasdavo jį permirkusiuose nuo pra­
kaito pataluose, dažniausiai drebantį, apsiglėbusį rankomis it
koks vaikas. Jis apsidarydavo, bet net tuo metu, kai girtavo,
jam užtekdavo elementaraus žmogiško supratimo atsiprašyti
už tokį šlykštų poelgį. Dabar apsidirbęs jis nieko nesakydavo
ir tik stengdavosi pasitraukti toliau. Su glėbiais skalbinių at­
ėję žmonės sustodavo ant jų slenksčio, sulaikydavo kvapą ir
pasakydavo grįšią kitą kartą. Vežikų sąjunga parašė laišką ir

362
pranešė negalinti pratęsti jo narystės, kol nesumokės mokes­
čio skolos.
Štai kada jai reikėjo išeiti. Arba kitą kartą. Arba dar kitą.
Jis būtų atsitokėjęs, jeigu ji būtų išėjusi, būtų tapęs dėmesin­
gas, bet ji vis pasilikdavo ir stengdavosi uždirbti daugiau pini­
gų, o visus, kuriuos uždirbdavo, atiduodavo jam. Įstatymai vis
griežtėjo, o vaistai sulig kiekvienu mėnesiu brango.
Kai kaimynė iš ketvirto aukšto grįžo iš ligoninės, Merė
norėdama prasiblaškyti nunešė jai apkepą su įdaru ir ką tik
iškeptą pyragą su razinomis. Kai moteris tiek atgavo jėgas, kad
įstengė nulipti laiptais, ji užėjo pas Merę padėkoti ir paklausė,
ar ši galėtų iškepti dar vieną tokį apkepą draugei.
- Žinoma, aš tau sumokėsiu, - pasakė ji, ir Merė pajuto
viduje kažką kirbant.
- Gerai, - sutiko ji ir pasakė savo kainą - beveik tiek, kiek
ji uždirbdavo pusę dienos skalbdama namie. Už vieną apkepą.
Užuot atsisakiusi, moteris su dėkingumu sutiko: girdi, Merės
apkepas suteikęs jai jėgų.
Merė nebebijojo, kad Soperis slepiasi už kiekvieno kam­
po, stebi ją pro durų plyšį. Ji įsivaizdavo kepanti bandeles ir
pyragus jų mažoje krosnyje, išdėliojanti juos ant palangės.
Apsiskelbė galinti gaminti valgius ir juos pristatyti; pasklido
kalbos, kad ji turi gyslelę. Ji nebesiėmė skalbti, ir kartą, kai
Alfredas jautėsi taip gerai, kad galėjo palaikyti jai draugiją vir­
tuvėje, jis priėjo jai iš už nugaros ir sukuždėjo, esą niekur nėra
taip jauku pasaulyje, kaip mažame jų butuke, kai ji ištirpdžiusi
prikaistuvyje sviestą įmetą į jį saują smulkintų svogūnų ir ku­
beliais supjaustytų morkų.
Vieną vakarą jis parėjo namo su mėlyne paakyje ir pra­
mušta lūpa, paskui ištisas dienas prastai jautėsi, žiaukčiojo į

363
dubenį ir blaškėsi tol, kol išvartė dubenis. Merė apsivilko ge­
riausią suknelę ir nuėjo pas daktarą Tropą, pasiryžusi priversti
jį išrašyti receptą, kaip jis daug kartų darydavo ir anksčiau, bet
atėjusi į daktaro priimamąjį jo iškabos neberado, o durys buvo
užrakintos. Ji nuėjo pas vaistininką, šis pasakė, kad parduoti
vaistų negali - iš jo atims licenciją. Jis dabar turėjo vesti žur­
nalą ir valdininkai ateidavo tikrinti jo užsakymų. Vienintelė
išeitis - kreiptis į palaikomąją kliniką, o Merei paaiškinus, kad
Alfredas ten jau buvo, vaistininkas tik patraukė pečiais.
- Bet kai kur šių vaistų galima gauti, - šaltai pasakė ji
vyriškiui. - Tikrai galima. Nejaugi manot, kad patikėsiu, jog
neįmanoma?
- Įmanoma, - sutiko vaistininkas. - Bet reikia turėti pi­
nigų. Ir drąsos.
- Drąsos man užtenka.
Gydytojas Rytų 90-ojoje gatvėje dingo taip pat staigiai ir be
pėdsakų kaip ir daktaras Tropas, bet jie sužinojo kito gydytojo
iš Šaltinio gatvės pavardę. Alfredas panoro sužinoti, kiek pinigų
turi Merė, iki paskutinio cento. Iš Alfredo pozos ji suprato, kad
jis tikisi, jog ji pasius, atšaus jam, kad tai ne jo reikalas, bet Merė
priėjo prie drabužių spintos, paėmė pinigus, ir kartu jie visus su­
skaičiavo. Jamtaip skaudėjo skrandį, kad jis neįstengė pats nueiti
į miesto centrą, tad ji kiek pasipudravo veidą ir išėjo viena. Ji
tikėjosi pamatyti tamsius skersgatvius, užrakintas duris, bet bu­
vo atvesta į jaukų priimamąjį, papuoštą pakabintais augalais ir
rytietišku kilimu; netrukus ją atvedė į kitą šviesų, švarų kambarį,
kur barzdotas vyras jos paklausė, ko konkrečiai jai reikia. Ji pasa­
kė jam, kokius vaistus vartodavo Alfredas, jis pasakė jai kainą, ji
atskaičiavo reikiamą sumą ir pastūmė per rašomąjį stalą.

364
 Namie jos krosnis visada būdavo karšta. Merė nusipirko
daugiau puodų ir kepamųjų skardų, kad galėtų ruošti daugiau
patiekalų, kol vieni kepė ar virė. Ji kepė pyragus - ir aštrius, ir
saldžius. Gamino kepsnius, troškinius. Garsas apie ją pasklido.
Ji užsidirbdavo daugiau pinigų, ir kartą per dvi savaites, išskai­
čiavusi buto nuomos kainą, ji pasiimdavo visą savo uždarbį ir
eidavo į Šaltinio gatvę parnešti daugiau vaistų Alfredui. Kai
Alfredas būdavo tam nusiteikęs, atsisėsdavo prie stalo taip,
kad jai netrukdytų, ir stebėdavo ją, prispaudęs plaštaką prie
krūtinės randų.

Jeigu kas nors ir susirgo nuo jos valgių, ji nė sykio apie tai
neišgirdo, bet kartais susigriebdavo to klausianti, kai ateidavo
kas nors, ko ji senokai nebuvo mačiusi.
- Tikiuosi, blogai nepasijutot, - sakydavo ji, bet žmonės
visada nesirodydavo dėl ko nors kito, niekada - dėl jos valgių,
ir ji prisimindavo Šiaurinį Brolį ir kaip kvaila visa tai dabar
atrodo. Žmonės sunegaluodavo ir dažniausiai pasveikdavo.
Būdavo liūdna, kai jie nepasveikdavo, bet kaip buvo galima
kaltinti ją, vieną moterį, kai ligų knibždėjo visame Niujorke,
° gydytojai dabar sakė, kad įtarimų kelia net metro traukinių
kilpos virš galvų, skirtos pasilaikyti keleiviams. Ar bus užda­
rytas metro? Žinoma, ne.
Vieną rytą užsuko tokia ponia Hjuz. Ji gyveno dviem
kvartalais šiauriau, ir jos sūnus ką tik susižadėjo. Ji girdėjo apie
Merę ir norėjo patiekti ką nors ypatinga būsimai marčiai - ką
galėtų tvirtinti pagaminusi pati.
- Saldų kremą su pienu ir kiaušiniais, koks gaminamas
gimtinėje, - pasiūlė moteris. - Galėčiau patiekti jį šiltą ant

365
pjaustytų vaisių. Atnešiu savo lėkštes, jūs galėsit viską jose iš­
dėlioti, o aš akies mirksniu nunešiu viską namo.
Merė nustojo ruošusi kepsnį ir pajuto, kaip širdis nusilei­
džia į užkulnius.
- Kremą pagaminsiu, - tarė ji, - bet vaisius pati paruošit
namie.
- Jeigu aš jums moku...
- Ne, - paprieštaravo Merė. - Aš pagaminsiu tik kremą.
Ji dar niekada nebuvo niekam atsakiusi, tad pati nustebo,
kad dabar atsako poniai Hjuz.
- Bet kodėl? - pyktelėjo moteris.
- Jums reikia kremo ar ne?
- Nereikia, jei neparuošit ir vaisių.
- Ne, - atkirto Merė ir susidėjo rankas ant krūtinės.
Ne todėl, jog tai, kas jai buvo sakoma Šiauriniame Bro­
lyje, būtų tiesa: ji buvo taip prigąsdinta, kad jos galvoje viskas
susijaukė. Nieko kito. Tai, kas jai buvo padaryta, buvo nusi­
kalstama, bet kas galėjo ją smerkti, kad ji įbauginta? Jai norė­
josi nusimazgoti rankas, apsišlakstyti veidą vandeniu.
Ponia Hjuz įsispendė.
- Nesuprantu. Man sakė, kad gaminat daug įvairių patie­
kalų, kad esat labai gera virėja.
- Klausykit, gal aš iškepsiu skanų vaisinį pyragą. Šiuo
metų laiku jis žmonėms patiks labiau. Atneškit man savo py-
raginę lėkštę, aš pagaminsiu jums skanų pyragą ir atnešiu jums
jį šiltą, svečiams dar nespėjus susirinkti.
- Bet juk pyragui turėsit pjaustyti vaisius?
- Taip, bet... - Merė atsiduso. - Gerai. Atneškit man vaisius.
Paskui vieną rytą ponia Veiverli iš trečio jų daugiabučio
aukšto atėjo ir paklausė, ar galėtų pasikalbėti su Mere vienu

366
rimtu klausimu. Merė ko nepaspringo seilėmis, ji mėgino pri­
siminti visus iki vieno patiekalus, kuriuos pagamino per pasta­
rąjį mėnesį. Dirbdama kepykloje ji taip nesijaudindavo, bet ten
viskas buvo kitaip: didelė virtuvė, pirkėjų eilė lauke, Evelina,
be garso minkanti ir pjaustanti tešlą savo kampe. Vakare jos
viską sutvarkydavo ir visa virtuvės įranga švytėdavo kaip nau­
ja, kai iš ryto jos įeidavo pro užpakalines duris. Kepykla buvo
vėdinama, ją pasiekdavo saulės šviesa, užteko erdvės vaikščioti,
auštantiems kepiniams sudėti buvo padarytos specialios lenty­
nos. Dabar, kai dirbo savo pačios virtuvėje, viskas atrodė ankš­
ta, kiekvienas paviršius, prie kurio prisiliesdavo, atrodė lipnus,
kad ir kiek kartų ji merkdavo skudurą į karštą vandenį ir valy­
davo juo ruošos stalus, spinteles, stalą, grindis. Ji sukaupė drąsą
laukdama, ką pasakys ponia Veiverli. Tačiau užuot prašnekusi
apie šiltinės protrūkį rajone, ponia Veiverli paklausė, ar kada
nors ji nesvarsčiusi virėjauti kaip profesionalė.
- Jeigu tu sugebi gaminti patiekalus čia, - ji nužvelgė ma­
žytę virtuvę, nedidelę krosnį, - neįsivaizduoju, ką galėtum nu­
veikti tikroje virtuvėje.
Merė prikandusi liežuvį klausėsi.
- Esu vyriausioji Slounų gimdymo namų slaugytoja. Iš
mūsų ką tik išėjo virėja. Atlyginimas puikus, ir galiu tau pa­
sakyti, kad dirbti ten malonu. Ar kada nors esi gaminusi valgį
tokiam žmonių skaičiui? Įprastai visos lovos užimtos, be to,
valgo dar ir gydytojai bei slaugytojai. Kartais būna svečių. Ga­
liu paminėti tavo pavardę.
Moteris nusijuokė.
- Man patikėta surasti žmogų, taigi aš galiu truputį pa­
lenkti svarstyklių lėkštę.
Merė iš jaudulio nurijo seiles.

367
 - Suprantu, atrodo, kad tai labai sunkus darbas, - tarė
ponia Veiverli, - bet tu turėsi užtektinai pagalbininkų.
- Aš ne todėl... - atsakė Merė, padėdama šaukštą ant ruo­
šos stalo ir sukryžiuodama rankas ant krūtinės. Jai ėmė svaigti
galva. Norėjo atsisėsti, bet ant abiejų kėdžių aušo piemenėlių
pyragai.
- Pagalvok apie tai, - paragino ponia Veiverli. - Jeigu ge­
rai dirbsi, tau pakels atlyginimą. Darbas nuolatinis. Pastaroji
virėja išdirbo čia daugybę metų.
Merė įsistvėrė ruošos stalo krašto. Ji įsivaizdavo, kokį di­
džiulį šaldytuvą turi ligoninė. Kokio dydžio krosnis, su sky­
riais mėsai kepti ir valgiams šildyti. Vaizduotėje išvydo šūsnis
švarių baltų lėkščių, puodus variniais dugnais.
- Klausyk, kodėl tau nenuėjus ir nepasikalbėjus su admi­
nistratoriumi? Galėsi prašyti, ko tik norėsi. Pasakyk man savo
pavardę, ir aš jam pranešiu, kad tavęs lauktų.
- Taip, būtų gerai. Sutinku.
- Turi popieriaus? Merė, o pavardė?
- Visai lengva. Merė Braun.

Pokalbis dėl darbo Merę būtų prajuokinęs, jei ji nebūtų taip

nervinusis. Ji apsiprausė iš vakaro, paskui dar kartą ryte, nusi­
kirpo nagus, rankogalius nušveitė dantų šepetuku su valgomą­
ja soda, paskui Alfredo plaukų tonikų sutepė kiekvieną sruogą,
kad nekristų ant veido. Merė iškart suprato, kad administrato­
rius nieko neišmano apie valgių gaminimą, jis tepaklausė, ar
ji geba virti tokiai daugybei žmonių, bet neuždavė nė vieno
klausimo apie tai, kaip ji tausos ingredientus, kaip viską supa­
prastins, kaip pasieks, kad visi valgiai būtų pateikiami karšti

368
ir visiems vienu metu. Jis paklausė, ar ji turi rekomendaciją.
Merė vos nežagtelėjo ir ėmė save keikti, kad to nenumatė.
- Taip, - atsakė ji šaltakraujiškai. - Dirbau pas tokią po­
nią Emiliją Borielo. Galiu užrašyti jos adresą. Ir pas ponią Ha-
rietą... ponią Harietą Sloun.
- Sloun - kaip mūsų gimdymo namų pavadinime? Ta pati
pavardė?
- Ta pati, - atsakė Merė susigriebusi, kad padarė klaidą.
- Matyt, geras ženklas, - atsakė administratorius ir užsi­
rašė jos adresą, o viršuje spausdintomis raidėmis - jos pavardę.
Jis paspaudė jai ranką. Ji tikėjosi jį pasakysiant, kad jis
jai praneš, kai pasikalbės su buvusiomis jos darbdavėmis, bet
kadangi ją rekomendavo ponia Veiverli, jis paaiškino, jog ji
gali pradėti darbą ateinančią savaitę - nebent gimdymo namų
vadovybė praneš to nedaryti. Išeidama ji praėjo pro palatą, ku­
rioje šešios moterys šešiose lovose gulėjo išvargusios po gim­
dymo. Jų kūdikiai gulėjo pintuose lopšiuose šalia jų.

369
 25

Kai Merė įprato visų būti vadinama ponia Braun, nusprendė,

kad gimdymo namai neabejotinai geriausia jos kada nors tu­
rėta darbovietė. Ji buvo mačiusi gimdymų: jai buvo patikėta
laikyti koją tetulės Keitės kaimynei, kai ši netikėtai ėmė gim­
dyti, be to, daugybę kartų poniai aimanuojant ir kriokiant ji
namo apačioje su kitais tarnais laukdavo, kol atvyks gydyto­
jas su chloroformu. Ji tikėjosi, kad Slounų gimdymo namuose
tvyros sąmyšis, kad jai teks sukiotis tarp dešimčių išsekusių
moterų, einančių koridoriais, kaip gimdančios moterys eidavo
daugiabučių koridoriais, stengdamosi padėti kūdikiui išvysti
šį pasaulį ir norėdamos išlaikyti pusiausvyrą pirštų galiukais
braižydavo sienų apmušalus. Bet šioje ligoninėje viskas buvo
gerai sutvarkyta: švaru, šviesu, su keistais naujoviškais prietai­
sais, padedančiais gydytojams daugiau sužinoti apie gimsiantį
kūdikį. Slaugytojos minėdavo „prieblandos miegą“', ir Merė
tik po savaitės suprato, kad jos šitaip vadina gimdymą, mat
šis dažniausiai vykdavo tylomis, o kūdikiai gimę dažnai irgi
tylėdavo, - Merei tai kėlė nerimą, nors slaugytojų, rodės, ne­
trikdė. Jos suvystydavo geibius kūnelius į standžius mažyčius

* Būsena, kai gimdyvė nejaučia skausmo, bet nėra praradusi sąmonės, jai
suleidus morfijaus ir skopolamino.

370
ryšulėlius ir paremdavo pagalvėmis, kad jų motinos galėtų
grožėtis. Tik vėliau, po kelių valandų ar net parų, kūdikiai atsi­
gaudavo, imdavo knirkti ir verkti. Itin irzliems naujagimiams
būdavo duodama kodeino sirupo, kad nurimtų.
Gydytojams nerūpėjo, ką ji veikia, - kad tik jos virtuvė
aprūpintų karštais valgiais. Kitaip negu privačiuose namuo­
se, kur tarnams nebuvo leidžiama turėti nuomonės apie po­
litinius dalykus, Slounų gimdymo namuose darbuotojai leido
laiką kalbėdamiesi apie prezidentą Vilsoną, pajamų mokestį,
Europoje bręstantį karą. Retkarčiais pas ją apsilankydavo ad­
ministratorius, bet tik paklausti, ar pakanka reikiamos įrangos
ir pagalbininkų. Jos pavaldiniai buvo sąžiningi, ir jos pasiųsti
ko nors nupirkti, parnešdavo tai, ko ji prašė. Kas jai darbo, kad
šį bei tą jie vogčia nusinešė į savo pačių podėlius? Ji ganėtinai
dažnai pati taip elgdavosi.
Į gimdymo namus ateidavo penktą ryto, išeidavo penktą
vakaro, kai įsitikindavo, kad pavaldiniai žinos, kaip baigti jos
pradėtą gaminti vakarienę ir kad jos užteks visiems. Visada
baigdama darbus ji užmerkdavo avižas, kad ryte jos greitai iš­
virtų.
Paskui vieną vakarą, praėjus maždaug pusantro mėnesio
nuo darbo gimdymo namuose pradžios, rūpestingai įsidėju­
si į rankinę du kalakutienos sumuštinius, Merė grįžo į savo
butuką ir pamatė Alfredą ant grindų jos lovos pusėje - pilku
veidu, šalta kaip menkės gabalas oda. Ji šaižiai suriko jo vardą
imdama už rankų ir mėgindama jį pakelti. Paleidusi jo rankas
ėmė plekšnoti jam per veidą.
- Alfredai! - riktelėjo dar kartą. Dar kartą paplekšnojo
per veidą. Tada, kai ji jau buvo bebėganti į laiptinę šauktis pa­
galbos, jis sumirksėjo ir pabandė sėstis.
 - Kviesk Džimį! - paliepė jai. - Arba poną Halenaną. Ką
nors stiprų.
- Ką čia šneki? - paklausė ji. - Mes nebegyvenam 33-iojoj
gatvėj. Liaukis, Alfredai.
Jis ilgai tylėjo, ir ji pamanė, kad jis bus užmigęs atmerk­
tomis akimis.
- Man jau viskas gerai, Mere. Tiesiog buvau sutrikęs.
Merė išleido pratisą palengvėjimo atodūsį.
- Išgąsdinai mane.
Kitą dieną ji nenorėjo palikti jo dvylikai valandų ir jai
kilo mintis paprašyti kokio kaimyno, kad pas jį užsuktų, kol ji
bus darbe, bet lipdama laiptais žemyn suvokė: nors kaimynus
pažįsta pakankamai, kad persimestų mandagiomis frazėmis
ir dažnam jų yra skalbusi ar gaminusi valgį, nė vieno nepa­
žįsta taip gerai, kad galėtų prašyti tokios paslaugos - juk jie
užduos apie tai tūkstantį klausimų ir galbūt papasakos visiems
kitiems. Ne, geriau palikti jį miegantį. Kartais jis išmiegodavo
visą dieną, ir ji spėjo, kad ši diena bus viena iš tokių. Jis tįsos
susirangęs po patalais, kol ji pareis namo, o tada, jeigu jai pa­
siseks, įkalbės jį ko nors pavalgyti. Ji paliko duonos su sviestu
lėkštėje prie lovos, o šalia - didelę stiklinę vandens.
Gimdymo namuose ji visą dieną neįstengė susikaupti. Vi­
durnaktį mirė ką tik pagimdžiusi moteris. Medikai nusprendė,
kad nuo kraujo užkrėtimo; visur, virtuvėje taip pat, tvyrojo
niūri nuotaika. Slaugytojos verkė dėl likusios be motinos mer­
gaitės ir dar labiau, kai atėjo moters vyras ir atrodė, kad jis
nemoka mažylės laikyti. Jos pamanė, kad Merė tyli taip pat iš
to liūdesio, o ji džiaugėsi, kad nereikia atsakinėti į jokius klau­
simus. Siaubinga, kas nutiko motinai, siaubinga, kai miršta
koks jaunas žmogus, bet ji neįstengė nustoti galvojusi, kad čia

372
gulinčios moterys turtingos. Už gimdymą čia reikėjo mokėti
daugiau negu Merės pusės metų uždarbis, o jeigu jos turi to­
kius pinigus, vadinasi, jos turi ir nemažai tarnų, šeimas, kurios
joms padeda. O visame mieste kas minutę miršta neturtingos
moterys, paliekančios po du, tris, keturis mažylius.
Ji spėliojo, ar Alfredas pabudo. Ar pamatė duoną. Kartais
nusiprausęs jis pasijusdavo nepalyginamai geriau, ir jai buvo
kilusi mintis palikti jam ant lentynos muilo ir šiūruoklę. Ji ga­
lėjo apsimesti, kad jai skauda galvą, anksti išeiti iš darbo, grįžti
namo ir pasižiūrėti, kaip jis laikosi. Jam praverstų pasivaikš­
čiojimas, jei tik jis įstengtų. Gal tą vakarą jie nueis kur nors pa­
valgyti. Prie universiteto atsidarė naujas restoranas, o Alfredui
galėtų būti į naudą pabūti tarp žmonių. Miesto energija leistų
jam užmiršti dienos rūpesčius.
Ji pjaustė daržoves, kepino, prikišusi prie burnos medinį
šaukštą laižė, vėl kišo jį į prikaistuvį, be perstojo vartė gamina­
mą maistą. Bėrė druską, pipirus, smulkintą šviežią raudonei},
petražoles, pirštu braukė viską nuo peilio ašmenų, nepaliauda­
ma galvoti apie Alfredą. Matavo grietinę, tikrino, ar nėra dė­
mių ant stiklinių, dubenėlių, šakučių ir šaukštų. Vienos nese­
niai priimtos į darbą merginos paprašė išplauti viską iš naujo.
Kai parėjo namo, Alfredas jautėsi geriau, bet nenorėjo
niekur eiti. Taigi Merė viena sėdėjo blausioje virtuvėje, užkė­
lusi kojas ant Alfredo kėdės. Jautėsi išvargusi, bet tik atsisėdusi
suvokė, kaip visą dieną nerimavo. Mėgino skaityti, bet susi­
griebė tą patį sakinį skaitanti nežinia kelintą kartą.
Kitą rytą slaugytojos atžariai kalbėjosi viena su kita. Dvi
susirgo ir neišėjo į darbą, viena jų - ponia Veiverli. Negirdė-
damos ramaus, bet valdingo jos balso, visos kitos elgėsi kaip
vaikai, palikti kambaryje be suaugusiojo. Merė galvojo apie

373
Alfredą, vylėsi, kad jis nesusigriebė kokios ligos. O gal dėl to,
kad jis neranda sau vietos, vaistai niekuo dėti? Gal jis apsirgo
gripu. Gal ryt ar poryt jis atsikels iš lovos sveikas.
Tą vakarą jis vėl prastai jautėsi ir ji matė, kad jis buvo
atsikėlęs ir kažką veikė, kol ji buvo gimdymo namuose. Stalo
įrankių stalčius buvo ištrauktas ir nesukištas atgal. Plautuvėje
gulėjo stiklinė. Jis su visais drabužiais gulėjo jų lovoje, ir jai
teko tris kartus pašaukti jį vardu ir papurtyti, kol jis praplėšė
akis ir į ją pažiūrėjo.
- Mere... - tarstelėjo jis, padėjo ranką jai ant kelių ir vėl
užmigo.
Kitą dieną į darbą neišėjo jau daugiau žmonių, o prieš mė­
nesį išrašyta gimdyvė vėl buvo paguldyta su naujagimiu. Abu
nusilpę nuo karštinės. Virėjos padėjėja spėjo, kad tai nauji krau­
jo užkrėtimo atvejai. Administratorius susirgusiąją paguldė į
atskirą palatą, paskui atėjęs į virtuvę paklausė Merės, ar ši galėtų
padėti slaugytojoms, jeigu turės laisvą valandėlę. Darbo esą itin
daug, bet jos pagalbos reikės tik kelias dienas, kol visi pasveiks
nuo pasklidusios ligos ir visas personalas grįš į darbą. Gydytojai
lakstė koridoriais rūstūs, pavargę, sunerimę. Tie, kurie įprastai
išeidavo tuo pačiu metu kaip Merė, dabar likdavo budėti toliau,
kai kurie per visą naktį. Ridendama vežimėlį su vakariene kori­
doriumi ji pastebėjo tris išjų prislopintais balsais besikalbančius
tyliame kamputyje. Vienas nusiėmė akinius ir pasitrynė akis.
Kai Merė palatoje ruošėsi paduoti moteriai lėkštę su troš­
kinta jautiena, ją lyg drebulys supurtė viena mintis. Įlėkė slau­
gytoja, vos nekliudė Merės, pamatavo ligonės pulsą, žvilgtelėjo
į kūdikį pintame lopšyje ir tik tada pastebėjo Merę.
- Dieve brangus, nejaugi ir tu?.. - tarė ji padėdama Merei
sėstis ant kėdės.

374
 Valandėlę spaudė Merės riešą.
- Tavo pulsas per tankus.
Tada palietė delnu Merės kaktą.
- Bet nekarščiuoji.
- Man viskas gerai, - sukuždėjo Merė. - Aš tik pavargusi.
- Tu tikra?
- Čia kraujo užkrėtimas? - paklausė, stengdamasi, kad jai
nedrebėtų balsas. - Ar kas nors kita?
Jauna slaugytoja atsiduso.
- Iš pradžių buvo spėjama, kad kraujo užkrėtimas, bet kai
tiek daug apsirgo, gydytojai mano, kad čia vidurių šiltinė.
Merė pajuto, kaip jai persiverčia viduriai. Slaugytoja vėl
pasodino ją ant kėdės.
- Tau reikia eiti namo, Mere.
- Ne ne, - paprieštaravo ji. - Aš tuoj atsigausiu.
Slaugytoja sustabdė koridoriumi einantį gydytoja ir ran­
ka parodė į Merę.
- Eikite namo, ponia Braun, - paliepė šis jai. - Jeigu iš
ryto jausitės gerai, būtinai ateikite, bet jeigu ne - likite namie.
Išsiversime be jūsų.
- Sakiau, kad jaučiuosi gerai, - paprieštaravo Merė.
- Įsakau kaip gydytojas.
Pernelyg išvargusi ginčytis, Merė susirinko daiktus, davė
nurodymų virtuvėje padedančiai moteriai ir dar prieš pietus
išėjo iš gimdymo namų.

Užuot ėjusi pas Alfredą, kaip derėjo, ji tik vaikščiojo be jo­

kio tikslo, o kai susigriebė, pastebėjo nejučiomis atsidūrusi
už dešimčių kvartalų. Pasuko ten, kur judėjo visas eismas, ir
pajuto panyranti į savotišką transą, kai apžiūri parduotuvių

375
fasadus, apeina ledo lopus ant šaligatvių, krūvas arkliašū­
džių, kurie sušalo, suakmenėjo ir tokie išliks, kol kovo pa­
baigoje atšils orai. Buvo 1915-ųjų vasaris, ji ėjo atsilapojusi
paltą ir žvarbus vėjas stingdė blyškų baltą kaklą. Jai norėjosi
atsigulti ir miegoti, bet tik ėjo nesustodama ir galiausiai at­
sidūrė namie.
Jų butuko duris atidarė beveik tuo pačiu metu kaip ir
kiekvieną vakarą, nusprendusi: jeigu Alfredas paklaus, kas
jai atsitiko, ji nesakys, nesukels jam nerimo - šiuo metu jam
užtenka savų rūpesčių. Bet atidariusi duris ir pamačiusi jį
susmukusį ant lovos toje pačioje padėtyje, kurioje paliko iš
ryto, vos nesusijuokė. Jos nerimauta be reikalo. Jis jau kelios
savaitės neklausinėjo, kaip ji laikosi ar apie pasikeitusią padėtį
gimdymo namuose ir kaip toji jai patinka; rūpinosi tiktai tuo,
kada ji gaus atlyginimą, kada vėl turės galimybę nueiti į mies­
to centrą pas tą vyrą vaistų. Ji pajuto, kaip ima virti pykčiu ir
nė nemėgino kuo tyliau prileisti vandens į virdulį ar padėti jį
ant viryklės ir užvirinti arbatai. „Tegul sau ten pūna! - pama­
nė. - Aš dirbu, nerimauju, o dabar dar ta šiltinė. Ir vėl. Dieve
brangus!“
- Alfredai! - šaižiai sušuko ji į pravirų miegamojo durų
pusę. - Tu valgei? Ar šiandien buvai kur nors išėjęs?
Pasijuto lyg senais laikais, kai užduodavo tokius klau­
simus, į kuriuos atsakymus jau žinojo. Suprato šitaip tik nu­
siteikianti vaidytis, bet neįstengė susilaikyti. Ką juodu dabar
darys? Kaip jis jai padės? Jam reikia ištrūkti iš tos būsenos ir
grįžti į darbą vežikų sąjungoje. Jis turi visiškai mesti iš galvos
tuos vaistus.
- Alfredai! - sušuko ji vėl, užtrenkdama ventiliacijos an­
gos dangtį.

376
 Jų bute buvo žvėriškai šalta. Nuėjo į miegamąjį, uždarė
langą ir ten. Atitraukė užuolaidas, kad įleistų į kambarį pasku­
tinę šykščią dienos šviesą.
- Kelkis, - tarė ji, vieną ranką laikydama ant klubo, kita
čiupdama antklodės kampą. Merė buvo ryžtingai nusiteikusi
nutraukti ją nuo Alfredo, staigiai pastatyti jį ant kojų ir vedžio­
tis po rajoną, kol ims purkštauti ir priešintis, - to jai reikėjo,
kad juodu galėtų toliau gyventi kartu.
- Alfredai? - tarė ji pagaliau pastebėjusi, kad jo veidas
pilkas, lūpos pamėlusios. Paleidusi antklodės kraštą palietė
skruostą - šaltą, bet ne drėgną. Prisikišusi veidu prie jo sten­
gėsi pajusti kvėpavimą. „Bėk pagalbos!“ - įsakė sau ir pajuto,
kaip kiekvienas mažiausias kūno raumuo pasiruošia šokti į
priekį, šaligatviu nešti ją prie policininko, prie telefono. Ta­
čiau ji teįstengė spoksoti; jeigu dar prieš akimirką jos kūnas
negalėjo nustygti, dabar jis buvo kuo ramiausias, tarsi viskas
jos viduje būtų sustingę nelyginant šuolis šokėjos, pakilusios
virš scenos vieną vienintelę sekundę pusiaukelėje, bet vis tiek
žinančios, kad eina prie tikslo, kad jį pasieks, vos atmerks akis.
Merė pakėlė antklodės kraštą ir atsigulė šalia, apkabindama jo
krūtinę. Kol ji šitaip liks ten, tarsi juodu miegotų, tai dar ne­
bus atsitikę. Kol niekas nežino, kol niekas kitas neįėjo į jų butą
ir kol jis nėra išvežtas. Jo tabletės buvo netvarkingai išmėty­
tos - po visą rašomąjį stalą, jo stalčiuje, o adatos, kurias jis lai­
kydavo tokias švarias ir tvarkingai sudėtas, buvo išsklaidytos,
išbarstytos šen ir ten, mėtėsi tarp nešvarių jo drabužių, o viena
buvo įkišta į tuščią kavos puodelį. Turėčiau viską sutvarkyti,
dingtelėjo jai, bet suvokė, kad jai nė motais.
- Po gimdymo namus pasklido vidurių šiltinė, - tarė ji
žiūrėdama į lubas, nerimaudama, kad jau ima užmiršti, koks

377
jausmas būti jo glėbyje, kai jis buvo šiltas, ir jusdama, kaip su­
tuksėjo širdis jai pamanius, kad jis atsakydamas prisispaudžia
ją. Bet jis nieko neatsakė ir atsakydamas jos neprisispaudė, tad
po kelių minučių ji nuėjo į maisto prekių krautuvę kviestis pa­
galbos.

378
 26

Gydytojas telefonu pasakė Merei ateisiąs tuoj po vakarienės, ir

iš tikro į duris jis pabeldė apie aštuntą. Apžiūrėjęs Alfredą ir
patvirtinęs tai, ką Merė jam sakė, apsidairė po kambarį.
- Čia viskas jo? - paklausė jis žiūrėdamas į ištrauktą stal­
čių, tabletes ir ampules.
Merė linktelėjo galvą, paskui užtraukė apklotus Alfredui
ant krūtinės ir standžiai apkamšė. Ji vis dar šiek tiek tikėjo­
si, kad jis atsimerks. Jai vis dar atrodė, kad matė jį krūptelint.
Spoksojo į bejausmį jo veidą. Prisiminė gimdymo namuose
suvystytus kūdikius - kokie patenkinti jie buvo, standžiai su­
sukti į antklodes.
- O jūs? - paklausė gydytojas.
Jis buvo dešimčia metų jaunesnis už ją ir priminė jai poną
O’Nilą, lygbūtų jaunuolis, apsirengęs darbiniais tėvo drabužiais.
- Ką - aš?
- Ar vartojate ką nors iš tų vaistų?
Jis priėjo prie rašomojo stalo, pavarinėjo tabletes po stalą.
- Pasitraukit iš ten! - Merė uždarė stalčių.
Daktaras patraukė pečiais.
- Netrukus ateis koroneris, - tarė jis prieš pat išeidamas.
Jai reikėtų labiau liūdėti, nusprendė ji, bet suvokė esan­
ti per daug išvargusi ir negalinti sukaupti jėgų. Buvo sunku

379
suprasti, kad Alfredas bus išvežtas ir kad ji daugiau jo nematys.
Ligoninėje vidurių šiltinė. Viena ir kita susiję - ji buvo taip tuo
tikra, kaip ir kadaise įsitikinusi, kad Šiauriniame Brolyje atsi­
dūrė, nes nešiojo skrybėlę, lygiai tokią pat kaip ponios Bouen.
Jeiguji atnešė šiltinę į gimdymo namus toms ką tik pagimdžiu­
sioms moterims, tiems naujagimiams, vadinasi, kaip ir buvo
tvirtinama, ji atnešė ją ir kitur. Ji nužudė Tobają Kirkenbauerį.
Šaltas vėjas pabarškino lango stiklus. Ji vėl pažiūrėjo į Alfre­
dą. Mintyse peržvelgė jųdviejų metus drauge, stengdamasi nu­
spręsti, kam reikia pranešti. Svarstė vienaip, svarstė kitaip, bet
įstengė sugalvoti tik kokį pustuzinį vardų. Tarp jų buvo Liza
Myni. Jos sūnus. Fran. Džoana. Džimis Tirnanas. Geriau nesa­
kyti visiškai nieko, nusprendė ji, negu per laidotuves žiūrėti į
akis tokiai daugybei žmonių, kurie visi nekantrauja grįžti prie
savo kasdienių reikalų. Vėl atidarė stalčių, susirado parkerį ir
popieriaus, kad galėtų sudaryti sąrašą darbų, kuriuos turi nu­
veikti, bet vos parkerio galiukas palietė popierių, jai toptelėjo,
kaip keistai ji elgiasi ir kad geriau reikėtų vėl į jį pasižiūrėti,
nes tai bus paskutinis kartas. Ji pasisuko, ketindama įdėmiau
į jį pažvelgti ir suvokė nežinanti, ką reikėtų stengtis pamatyti.
Labiau negu veido spalva, kuri su kiekvienu ketvirčiu valandos
darė jį vis mažiau pažįstamą, ją liūdino tai, kad jis nekrusteli.
Nepajudėjo nė vienas pirštas, nė vienas plaukelis, jis nesuko­
sėjo, neaiktelėjo, nesuniurnėjo.
Ką darė ponas Kirkenbaueris žmonai mirus? Ją apka­
bino - pakėlė lovoje ir priglaudė prie plačios savo krūtinės.
Verkė didelėmis, karštomis ašaromis, ir jam buvo nė motais,
kad kas nors mato. Bučiavo ją į viršugalvį ir sakė, kad myli.
Visiškoje butuko tyloje Merė piršto galu palietė Alfredo ran­
ką, pažįstamus krumplius. Apžiūrėjo nelygius nagus. Įdėmiai

380
pažvelgė į bejausmį veidą. Kur patenka žmogus? Gailėjosi to
nežinanti. Tylomis su juo atsisveikino. „Vargu ar jau žinau, kas
atsitiko, bet kai žinosiu, tavęs ilgėsiuosi. Ir atsiprašau tavęs.“
Koroneris pasirodė vienuoliktą ir atsivedė pagalbą - pa­
auglį sūnų. Ji pasirašė ant stalo jai padėtą popierių.
- Štai čia, ponia Brihof, - tarė jis, - ir čia.
Ji nesivargino jo taisyti ir pasirašė kaip Merė Brihof, nes
to užteko, kad juodu išeitų. Jie paguldė Alfredą ant neštuvų,
ir jiems išeinant į koridorių - sūnui atatupstam, tėvui veidu į
priekį, ji nugirdo vyrą tyliai sakant, kad tai ištinka narkoma­
nus, jis nuolatos tai mato. Sūnus atsakė kažką, ko Merė nesu­
prato, ir ji stengėsi negirdėti, kaip jie vargsta lipdami laiptais
žemyn, nematyti besislenkančio, slystančio nuo neštuvų Alfre­
do kūno vaizdo. Koroneris pasakė pavardę ir adresą žmogaus,
į kurį ryte ji turi kreiptis, kur turės eiti susitarti dėl laidotuvių.
Ji tol lankstė popieriaus lapelį, kol šis paliko sulig akmenėliu,
tada įsikišo jį giliai į kišenę.
Tą naktį ji neįstengė užmigti, ir prieš pat švintant, vis dar
su išvakarėse vilkėtais drabužiais, Merė išėjo į gatvę atsikra­
tyti slegiančių minčių. Pasuko į vakarus, prie Hadsono upės,
ir atsitūpusi ant nuožulnaus kranto žiūrėjo, kaip iš šiaurės at­
plaukia nedidelė barža. Spėliojo, kiek laiko turės praeiti, kol
jai nebeatrodys, kad jis tebėra namie, jos laukia. Kiek laiko
turės praeiti, kol jo palikta praraja ims siaurėti, užsitraukti, ir
kol ji gerai nebežinos, kaip kada nors jautėsi jį pažinodama ir
būdama jo pažinta. Net tais mėnesiais, kai juodu buvo pame­
tę vienas kito pėdsaką, ji žinojo, kad jis kažkur yra, taškelis
žemėlapyje, ir ji galėdavo ilgai spėlioti, ar jis galvoja apie ją,
ar tie „taškeliai“ - jis ir ji - artėja, nė vienam iš jųdviejų to
nesuvokiant. Pro šalį praėjo moteris su vaiku ir linktelėjo jai.

381
Vien pažiūrėję jie negali žinoti, kas esu, pamanė ji matydama,
kaip jie kiūtina šlaitu atgal į gatvę. Nors jiems gal atrodo kitaip.
Ji neketino eiti į gimdymo namus tą dieną, bet saulei pa­
kilus nutarė būsiant geriau dirbti, bent jau kelias valandas. Be
to, jai atrodė, kad praėjo labai labai daug laiko. Ryto šviesoje
Merė prisiminė, kad galbūt gimdymo namuose plinta visai ne
šiltinė. Ne kiekviena karštinė yra šiltinė, be to, ta slaugytoja
nebuvo tuo įsitikinusi. Net jeigu tai šiltinė, galbūt ji, Merė, čia
visai niekuo dėta. Ji tik viena, o į gimdymo namus kasdien
ateina ir iš jų išeina tokia daugybė žmonių, pradedant pre­
kių išnešiotojais ir baigiant išdidžiomis močiutėmis. Kas ži­
no, kokių nematomų užkratų tie žmonės atsineša ateidami? Ji
prisiminė Borielų berniukus, kaip jie valgydavo viską, jos pa­
gamintą jiems, ir nė karto neapsirgo. Ji niekada nesusargdino
Alfredo. Fran. Tetulės Keitės. Ji prisiminė visas šeimas, kuriose
dirbo. Čia tik sutapimas. Keistas sutapimas, bet vis tiek nieko
daugiau. Ką ji galėjo daryti kitaip? Ką, ja dėta, kita virėja būtų
dariusi kitaip? Prisiminė pienininką iš Kamdeno, įsivaizdavo,
kaip jis nugriebia pieną ir su anūkais vaikščioja po savo valdą.
Žiūrėdama į platų Hadsoną prie Naujojo Džersio ji dar
svarstė, ar žmogus gali kažką žinoti ir tuo pačiu metu to ne­
žinoti. Spėliojo, ar įmanoma žinoti kokią nors tiesą ir staiga
jos nebežinoti - užmūryti tuos žinių vartus taip, kad pro juos
neprasismelktų nė menkiausias šviesos spindulėlis. Prisiminu­
si tas savo teismo 1909-aisiais dienas, tokias alpias, kad viską
aplink regėjo lyg pro miglą, ir visa, kas buvo sakoma apie ją:
esą ji neturinti draugų, o jos virtuvė nešvari, ji vėl pajuto ky­
lant tą gyvulišką norą priešintis. Ji buvo kaltinama, nes bu­
vo per daug savimi pasitikinti, airė ir netekėjusi, be to, prieš
nieką nesilankstė. Greitai priėjusi prie vandens ėmė spardyti

382
akmenukus. Į veidą pučiantis vėjas, rodės, skaidrino sielą. Ji
užsimerkė. Tačiau, tačiau, tačiau... Tarsi susigūžusi už nekrin­
tančių į akis durelių tykojo kita tiesa. Ir dabar, svarstydama,
koks šaltas tą akimirką upės vanduo, kaip greitai jame plau­
kiančiajam užtirps galūnės, ji užsimerkusi pažvelgė į tas du­
reles, tokias niekuo neišsiskiriančias, niekuo nepapuoštas, tie­
siog esančias ir laukiančias, kol jas kas atvers.

Ji papasakos administratoriui apie Alfredą, kad šis būtų pasi­

ruošęs, kai ji atsiprašys iš darbo laidotuvėms. Galbūt pasakys
kai kurioms virtuvės darbuotojoms. Galbūt nueis į namą, ku­
riame kadaise gyveno, ir pasakys Džimiui prie keturių akių,
galbūt užsuks šnektelėti su Fran ar Milą. Labai seniai su jomis
nesimatė.
Šiaip ar taip, jei ji neateis į gimdymo namus, vadovybei
gali pasirodyti keista, ir bus pasidomėta Merės Braun, kaip vi­
rėjos, praeitimi.
Nusigavusi į gimdymo namus kaip visada linktelėjo galvą
durininkui, bet susigriebė tirianti jo veidą - ar nepamatys išse­
kimo ženklų, rodančių, kad prasidėjo karštinė. Savo aukšte ati­
dariusi duris išgirdo nerimą keliančią tylą, o eidama koridoriu­
mi matė tuščias palatas ir - nė vienos slaugytojos. Tuščios buvo
ir pogimdyminės palatos - jose nebuvo ne tik pacienčių, bet ir
lovų. Tik priėjusi prie virtuvės išgirdo čia garsesnius, čia tyles­
nius besikalbančiųjų balsus. Gydytojų poilsio kambario tarpdu­
ryje stovėjo daktaras Henšo ir žiūrėjo, kaip ji eina pro šalį.
- Labas rytas, - tarė ji, bet jis nieko neatsakė.
„Skrisk iš čia! - paliepė ji sau žengdama vieną žingsnį,
paskui antrą link balsų virtuvėje. - Dabar pat.“ Eidama kori­
doriumi jautėsi lyg brisdama per vandenį, vienu metu lengva

383
ir sunki. Skrisk į žvarbų žiemos orą ir neatsigręžk. Dešinėje
buvo liftai, bet atrodė, kad ją kažkas laiko supančiotą ir dabar
trumpina grandinę, vynioja ją aplink storiausią rankos dalį,
norėdamas prisitraukti arčiau, dar arčiau, kol ji atsidurs ten,
kur jis nori.
Galop ji pasirodė virtuvėje. Nusiimdama nuo peties krep­
šį ir kabindama ant to vagio kaip visada, tą pačią akimirką pa­
stebėjo vos už poros žingsnių stovintį Soperį. Šalia jo - vyriau­
siasis gydytojas, o už jų - du Merei nematyti vyrai. Virtuvėje
tvyrojo ramios kantrybės atmosfera, tarsi tie žmonės būtų lau­
kę jos visą naktį, o dabar, jai pasirodžius, jie gali padėti varnelę
prie paskutinio ilgo atliktinų darbų sąrašo punkto. Vienas iš
nepažįstamųjų priėjo prie durų, pro kurias ką tik įžengė Merė.
- Merė Melon, - tarė daktaras Soperis nesijudindamas iš
vietos.
Jis atrodė toks patenkintas ją matydamas, kad Merė aki­
mirką pamanė, kad gal jis bus atėjęs kitais reikalais. Bet ne,
suprato ji, kai jis susižvelgė su vienu iš nepažįstamųjų. Merė
patvirtino tai, ką jis įtarė, tai, ką jis leido suprasti kitiems vy­
rams, stovintiems šalia ir taip pat laukiantiems; ir jis džiau­
giasi, kad jo įtarimai pasitvirtino. Vyrai beveik nepastebimai
išsiskirstė po virtuvės kampus. Vis dėlto ji pakabino paltą šalia
savo krepšio kaip ir kiekvieną rytą, tada nežiūrėdama nė į vie­
ną jų priėjo prie krosnies ir patikrino avižas. Atidarė šaldyklę:
šviežių kiaušinių ir grietinės yra. Paskui atsisėdo ant vienin­
telės taburetės, ant kurios sėdėdamos jos skusdavo daržoves,
užsidengė veidą delnais ir ėmė verkti.

384
 27

Ji nepridarė jiems bėdos. Klausėsi, linksėjo ir tik kartą prisi­

minė savo krepšį, tebekabantį ant vagio gimdymo namuose.
Kai daktaras Soperis padavė jai ranką lipant į valtį, kuri per-
plukdys juos per Pragaro vartus, Merė į ją įsikibo prieš atsi­
sėsdama. Tarp daugybės klausimų pora buvo apie Albertą ir ji
tepasakė, jog jis mirė, bet nesakė, kad išvakarėse ar kad reikia
susitarti dėl laidotuvių, ar kad praėjo tiek mažai laiko, jog ji
nežino, ką apie tai galvoti - tik kad dabar, jai grįžus į Šiaurinį
Brolį, esant fiziškai toli nuo jo, nuo jųdviejų buto, nuo jųdviejų
gyvenimo, ji tarsi geba matyti viską geriau. Taip atsitraukda­
mas nuo paveikslo žmogus įstengia aprėpti visą reginį, o ne
vien vaizdą jo viduryje.
Jos trobelėje nebuvo gyventa per tuos penkerius metus
nuo tada, kai Merė paskutinį kartą ją matė. Darbuotojai buvo
tokie malonūs, kad vėdino ją pusę ryto, kol ji pagrindiniame
ligoninės pastate atsakinėjo į gydytojų klausimus. Viskas vy­
ko ne taip kaip pirmą kartą, kai ji priešinosi ir ginčijosi, tad
ir jų klausimų turinys atitinkamai pasikeitė. Dabar ji tuoj pat
pateikdavo jiems norimus atsakymus ir jie atrodė jai už tai dė­
kingi. Jos buvo prašoma registruotis Sveikatos departamente,
bet ji to nedarė. Jos buvo prašoma nevirėjauti, bet ji nepakluso.
Ji žinojo savo paleidimo į laisvę sąlygas ir jų nepaisė, puikiai

385
tai suprasdama. Ji linksėjo galva. Ji pasismalsavo, ar jos garnys
tebegyvena kur nors saloje, ar Džonas Reinas vis dar kasdien
atplaukia.
- Jūs kėlėte pavojų žmonių gyvybei, - pranešė jai vienas
gydytojų, ir ji suprato juos nerimaujant, ar jie sugeba jai išaiš­
kinti, gal ji nesupranta, kodėl ji vėl čia atgabenta.
- Anksčiau jūs taip elgėtės iš aplaidumo, šįsyk jūsų veiks­
mai nusikalstami.
- Žinau, - atsakė ji ir tai pasakiusi suvokė, kad ne vien
nenorėdama priešgyniauti: ji iš tikrųjų tai žinojo. Tik jie nie­
kada nesupras, kad rizikuoti buvo verta.
- O prisidengdama svetima pavarde jūs pripažįstate savo
kaltę. Sutinkate?
Merė galvos linktelėjimu parodė sutinkanti, bet vėlgi: bu­
vo sunku paaiškinti tokią daugybę dalykų, kurių ji nė pati ne­
suprato. Įmanoma gyventi taip, kad nepastebėtum to, kas tau
nepatogu. Žmonės susirgdavo vidurių šiltine, kai ji gamindavo
jiems valgį, ir kai kada tie žmonės mirdavo, bet dažniausiai nie­
kas neapsirgdavo, o ji buvo puiki virėja, tad galbūt tie žmonės
būtų vis tiek mirę? Jeigu mūsų gyvenimas būna nulemtas dar
prieš mums gimstant, ką mes galime pakeisti? Ir jeigu mirs kie­
kvienas, kuris gimsta, ir kiekvienas vėl prisikels ir gyvuos, o
mums šioje žemėje skirtas laikas tėra kelios akimirkos, palygin­
ti su pomirtinio gyvenimo amžinybe, tai argi jos nusikaltimas
nėra visiškai menkas? Nė kiek ne didesnis negu Rytų upės, kuri
pasiglemžė Albertą Borielą. Ji rizikavo, bet pats gyvenimas jau
yra rizika, ir diduma žmonių sutinka, kad šitaip rizikuoti verta.
Tada ji prisiminė mažąjį Kirkenbauerį, jos kaklą apsiviju­
sią geibią jo rankytę, karštą jo žanduką, prisiglaudusį jai prie
skruosto, ir ji pajuto krūtinę slegiantį akmenį. Ji nesiginčys,

386
kad apsigintų. Nesipriešins. Jeigu bus nuspręsta surakinti jai
kojas grandinėmis ir įmesti į upę, ji neprieštarus.
Bet gydytojai nenorėjo įmesti jos į upę. Jie tenorėjo, kad
ji liktų Šiauriniame Brolyje, ir vos atidariusi savo trobelės du­
ris ir atsirėmusi į krosnį apsidairyti po kambarėlį ji suvokė:
tai, kad ji vėl šioje saloje, stebina vien todėl, jog jai nėra vien
tik nemalonu. Šis trijų metrų pločio ir pusketvirto metro ilgio
kambarėlis, kiekviena dulkėtos užuolaidos klostė, kiekvienas
grindų nelygumas, buvo taip puikiai jai pažįstami, kad vos po
kelių sekundžių ji stulbo, jog dar visai neseniai tikėjosi nieka­
da daugiau jo nebepamatyti. Kiekviena gyvenimo dalis atro­
do keistai, ir kiekviena gyvenimo dalis atrodo neišvengiama.
Čiužinys ant jos lovos kiaurai perpuvo, todėl jai buvo atneštas
kitas. Pirmą naktį ji miegojo ramiai, o ryte Džonas Keinas pa­
liko jai už durų saldžią bandelę ir puodelį kavos. Vėliau Merė
jį pamačiusi paprašys, kad praneštų koroneriui, jog kai kas at­
sitiko; tegul už varganus pinigus, kuriuos ji buvo atidėjusi bu­
to nuomai, jis nuperka Alfredui naujus marškinius, kaklaraištį
ir paguldo į padorų karstą. „Liepk jam pašarvoti Alfredą Šv.
Raimondo bažnyčioje Bronkse“, - pasakys ji Džonui Keinui,
o jeigu koroneris nieko nepadarys, tik pasiims pinigus ir pa­
laidos Alfredą su apatiniais marškiniais kokiose nors miesto
vargšų kapinėse, ji tikriausiai niekada to nesužinos. Dar dau­
giau: jeigu Džonas Keinas taip ir nenueis pas koronerį, jeigu
jausis pernelyg išvargęs, kad gaištų laiką, ieškodamas nepažįs­
tamo žmogaus dėl vyro, kuris jam niekada nepatiko, daryda­
mas paslaugą draugei, kuri per penkerius metus nemėgino su
juo susisiekti, ji tikriausiai to irgi nesužinos.
Dabar ji nebuvo čia tokia išskirtinė kaip pirmą kartą.
Per penkerius metus rasta daugiau sveikų šiltinės platintojų,

387
tačiau visiems kitiems leista gyventi namie su šeimomis.
Spauda, sekusi Merės bylą 1909-aisiais, vėl sužinojo, kas jai
nutiko, bet dabar vaizdavo ją kaip piktadarę. Vienas laikraštis
rašė, jog pavydėdama jaunoms, gimdyti dar galinčioms mote­
rims, iš proto varoma priekabaus ir priklausomo nuo narko­
tikų partnerio, ji tyčia įsidarbino gimdymo namuose, kad už­
krėstų ką tik pagimdžiusias motinas ir jų naujagimius. Slounų
gimdymo namuose vidurių šiltine užsikrėtė dvidešimt penki
žmonės, du mirė. Merė perskaitė straipsnį kartą, paskui an­
trą ir abusyk turėjo sulaikyti kvapą. Perskaičiusi trečią kartą,
laikraštį sulankstė, padėjo už durų ant laiptelio ir nusprendė
to laikraščio daugiau neskaitysianti, kol jis rašys apie jos su­
ėmimą.
Džonas Keinas aplankė ją trečią jos grįžimo į salą dieną.
Nors ji juto, kad Keinas dirsčioja į ją, kai ji žiūri kitur, jis vengė
sutikti jos žvilgsnį. Taigi ji kurį laiką kalbėjo, bet paskui nu­
ščiuvo, ir kai juodu tirtėdami sėdėjo ant jos lūšnelės laiptelio,
ji pamatė tolumoje seną darbams nebenaudojamą kuiną, ap­
dengtą languota vilnone antklode.
- Maniau, kad jis jau bus nugaišęs, - netrukus tarė Merė.
Džonas Keinas atsistojo, suplojo delnais ir užriko arkliui
eiti tolyn.
- Nugaišęs! - tarė Džonas Keinas, dar keletą kartų suplo­
damas delnais, kad šie sušiltų, paskui pasilenkęs palietė kojų
pirštus, atsitiesė, iškėlė rankas į viršų, vėl pasilenkė. - Jis nepa­
liktų Šiaurinio Brolio už visą šviežią karalystės šieną.
Galiausiai jis pažvelgė į ją.
- Ir aš jo nesmerkiu. Gyventi čia gali būti gera.
- Tikiu, Džonai, - atsakė Merė, - tikiu.

388
 O kitapus tamsiai mėlynos upės pasigirdo švilpukas, ir
gera dešimtis nepažįstamų žmonių perone žengtelėjo atgal, kai
atvažiavo traukinys, kurio jie laukė. Merė ilgokai stovėdama
ant laiptelio žiūrėjo, kaip Džonas Keinas žingsniuoja taku ir
pro pagrindines duris įeina į ligoninę. Tada įžengė trobelėn.

389
 Epilogas

1938 m.

Gydytojai paprašė manęs parašyti ką nors apie savo gyvenimą

ir saloje praleistą laiką, bet nesikreipiant į nieką - tiesiog pa­
teikti kaip dienoraščio įrašą. Dienoraščio autorius niekam jo
nerodo, bet nujaučiu, kad jie ketina perskaityti, ką parašysiu,
vieną dieną, galbūt man mirus. Jie sako: rašyk, kaip nori, ir
tiek. Tikriausiai jie nesitiki, kad aš dar ilgai gyvensiu, antraip
nebūtų to prašę. Man beveik šešiasdešimt devyneri, balandį
mane ištiko insultas. Sunkiai vaikštau, bet galiu laikyti rašiklį
ir rašyti. Nors į priekį stumiuosi lėtai, man tai palaima. Kar­
tais man teka seilės pro kairį lūpų kamputį ir man dėl to gėda.
Keista, bet po insulto kurį laiką gulėjau ligoninėje ir manimi
buvo rūpinamasi. Pagalvojau: štai kaip būna, kai iš tikrųjų ser­
gu, o ne kai su manim elgiasi kaip su ligoniu, nors esu sveika.
Visas tas rūpestis ir dėmesys kur kas malonesni, kai jų man
reikia, o ne yra brukami.
Jau dvidešimt treji metai esu, anot valdžios, ypatinga Niu­
jorko miesto viešnia, o jeigu pridėsim mano pirmą buvimą
Šiauriniame Brolyje, susidarys dvidešimt šešeri. Su manim da­
bar gerai elgiamasi. Čia yra slaugytojų, kurios net nebuvo gimu­
sios, kai atsidūriau saloje pirmą kartą, ir kurios nežino nieko
apie mane ir mano bylą, tik kad nesu ligonė įprasta šio žodžio
reikšme ar bent jau nesu tokia kaip tie, kurie miršta ligoninėje.

391
 Išstorėjau, ir kartais man taip gėda, kad esu, kokia esu,
jog kelias dienas nenoriu išeiti iš savo lūšnelės. Kartais visą
valandą galvoju, kokia jauna, liekna ir stipri kadaise buvau, bet
nėra prasmės galvoti apie tokius skirtumus, juolab kai nieko
negali pakeisti. Kad ir ką kas nors sakytų, buvau graži, protin­
ga ir buvau gabi virėja. Kaip tai neteisinga, jaučiu tik tuomet,
kai kuri nors iš jaunų slaugytojų žiūri į mane, ir aš žinau: ji
tikriausiai galvoja, kad esu bjauri ir baisi. Manau, svarbu, kad
ji žinotų, jog ne visada buvau tokia. Paskui, pasakysiu atvirai,
galvoju, kiek daug bėdos prisidariau savo kalbomis, poelgiais
ir priešinimusi. Aš dar žinau, kad nebebūsiu graži, net jeigu
niekada nebūčiau įkėlusi kojos į Šiaurinį Brolį. Bėda čia am­
žius, o ne vieta.
Pastaruoju metu tėvas Silva dažniau mane aplanko. Ma­
nau, jis nori suteikti man ramybę dabar, kai nesu visai sveika,
bet kunigai vis dar mane erzina. Turbūt mano tikėjimas ne-
sumenko ar bent jau išliko toks pat stiprus kaip anksčiau, bet
tie mulkiai kunigai mane labai vargina. Kunigas, lankydavęs
mane per Pirmąjį pasaulinį karą, melsdavosi už taiką ir kad
baigtųsi badas Rusijoje. Po visų tų maldų jis norėdavo puode­
lio arbatos ir būdavo nepatenkintas, jeigu ligoninė atsiųsdavo
jam paprastų sklindžių, o ne su razinomis ar šilauogėmis.
Man daug metų buvo leista dirbti ligoninės laboratorijoje,
darbas buvo geras. Jis nė iš tolo nepanėšėjo į virėjavimą: viskas
čia turi būti itin tikslu, skysčiai, kietieji kūnai, svėrimas ir cen­
trifugavimas. Tik pabaigoj, aišku, gauni ne ką nors nuostabaus
valgyti, o tik išvadą popieriaus lape. Užrašinėdavau visus skai­
čius, ir tyrėjai sakydavo, kad jiems labai padedu. Kartą daviau
daktarei Šerman obuolį, kurį ligoninės valgykloje pasiėmiau
sau, bet paskui nusprendžiau: obuolys toks gražus, o mano

392
skrandis toks pilnas, kad verčiau atiduosiu jį daktarei Šerman.
Bet ji paliko jį prie centrifūgos su šlapimu ir turėjo jį išmesti.
Ji dėl to manęs atsiprašė, bet žinau, kad ji tyčia jį ten paliko,
ieškodama dingsties jį išmesti. Tuomet aš supratau, kad tai,
kas kadaise buvo sakoma apie mane, niekada nebus užmiršta.
Džonas Keinas mirė 1929-aisiais. Mano žiniomis, Džor­
džas Soperis tebėra gyvas, tik išėjęs į pensiją. Džonas Keinas
buvo mano draugas, ir aš jo ilgiuosi. Kartais išvargusi aš ap­
sirinku ir tikiuosi jį pamatyti, bet tada prisimenu. Soperis
retkarčiais parašo apie mane. Gerai nežinau, ar jis kada buvo
susituokęs ir ar turėjo vaikų, bet man tikriausiai derėtų prisi­
pažinti, tikiuosi, kad nei antrosios pusės, nei vaikų jis neturėjo,
nes jų neturėjau ir aš. Kartais galvoju, kad dėl visko kaltas jis.
Tam tikra prasme - net dėl Alfredo mirties. Pasak tėvo Silvos,
turiu pakeisti galvoseną. Kaltas ne vien Soperis. Kalta esu ir aš,
ir Niujorkas, o podraug niekas. Taip jau yra, ir tiek.
Seku naujienas, bet net rimčiausi dalykai, rodos, vyksta
toli nuo manęs. Jokie pasauliniai įvykiai, apie kuriuos skaitau,
niekaip nėra susiję su Šiauriniu Broliu - čia niekas nesikei­
čia. Dažniausiai dienomis laiką leidžiu megzdama su būreliu
moterų sveikstančiųjų palatoje, o kai būna saulėta, slaugyto­
jas padeda mums sustatyti kėdes ratu lauke, saulės atokaitoje.
Kartais šeštadieniais mums valgykloje rodomas garsinis fil­
mas. Prieš pat mane ištinkant insultui buvo parodytas „Vaka­
rų fronte nieko naujo“, ir man jis pasirodė nuostabus. Paskui
kažkas pasakė, kad jis pastatytas prieš keletą metų, ir tai mane
suglumino. Pagalvojau, kas dar nutiko, apie ką aš nežinau ir ko
nesužinosiu dar kelerius metus? Retkarčiais čia mane aplanko
koks rašytojas ar žurnalistas, bet pastaruoju metu taip nutin­
ka retai. Prieš keletą mėnesių man buvo pasakyta, kad galiu

393
išvykti iš salos, jeigu noriu, jeigu turiu ką aplankyti ar tik pa­
matyti patį miestą. Iš pradžių pamaniau, kad esu išvaroma, bet
tada supratau, jog man siūloma dienos kelionė. Tuomet mane
nustebino du dalykai. Pirma: nenorėjau būti išprašyta visam
laikui iš Šiaurinio Brolio, antra: nebeturiu nė vieno žmogaus,
kurį galėčiau lankyti.
Pastaruoju metu vis daugiau galvoju apie Kirkenbauerių
berniuką, Bouenų mergaitę ir kitus, dėl kurių mirties esu kalti­
nama. Nė vienas taip neslegia manęs kaip Tobajas Kirkenbau-
eris. Dabar jį miniu žinodama, kad žmogus, skaitantis, ką čia
parašiau, nebus apie jį girdėjęs. Žinau, kad duomenys apie ma­
ne žinomi tik nuo 1901 metų, o Tobajas mirė 1899-aisiais. Tie­
są sakant, nežinau, ką čia apie jį parašyti, tik kad jį prisimenu,
kad jį mylėjau ir kad jeigu bent akimirką būčiau maniusi, jog
darau jam bloga, nieku gyvu nebūčiau likusi tuose namuose.
Jeigu kas nors iš jūsų įstengtų pažvelgti į mano mintis, negalė­
tų pavadinti mano veiksmų nusikaltimu, tai tiesiog nelaimin­
gas atsitikimas, nesusipratimas. Dar 1915-aisiais Soperis man
sakė, kad galiu tvirtinti esanti auka vieną kartą, bet ne antrą.
Manau, jis turėjo galvoje gimdymo namus ir kepyklą ir kad aš
galėjau sukelti grėsmę tokios daugybės žmonių gyvybei. Galiu
pasakyti tik tiek: maniau, kad darau tai, kas dera, bet iš tikrųjų
dariau tai, ko nederėjo, ir ši tema dažnai pasikartojo. O apie
tą mielą mažylį dabar noriu pasakyti, kad jeigu yra dangus ir
pamatysiu jį ten, tikiuosi, jis mane prisimins, atbėgs pas mane
ir man atleis.

394
 Padėka

Esu didžiai dėkinga savo literatūriniam agentui ir draugui

Chrisui Calhounui už jo tikėjimą šiuo romanu ir už įstabią
dieną Niujorke - jos niekada neužmiršiu. Labai labai ačiū ma­
no neprilygstamai redaktorei Nan Graham už tai, kad įžvelgė
stipriąsias pradinio rankraščio puses ir skatino mane tobulin­
ti; Kelsey Smith už tai, kad perskaitė jį tokiu skvarbiu žvilgs­
niu ir padėjo man rasti sprendimų, kai aš sutrikdavau; mano
autorinių teisių užsienyje agentei Jenny Meyer už tai, kad nu­
sivedė Mary Mallon ten, kur ši niekada nebuvo; mano redak­
torei Jungtinėje Karalystėje Jessicai Leeke už jos entuziazmą ir
paramą.
Iš šūsnies knygų ir laikraščių, kuriuose ieškojau infor­
macijos, turiu išskirti įstabią Judithos Walzer Leavitt knygą
Typhoid Mary: Captive to the Public's Health (Šiltininke Me­
rė - visuomenės sveikatos įkaitė). Ji tapo man atskaitos tašku
ir ketverius metus atstojo man vertinimo kriterijų. Už įžvalgas
apie devyniolikto amžiaus pabaigos - dvidešimto amžiaus pra­
džios tarnų sluoksnio požiūrį labiausiai esu dėkinga virtinei
trumpų autobiografijų, iš pradžių pasirodžiusių laikraštyje
The Independent ir 1906 m. Hamiltono Holto sudėtų į rinkinį
The Everyday Lives of Undistinguished Americans as Told by
Themselves.

395
 Esu labai skolinga Vajomingo valstijos Jukroso fondui už
tai, kad 2010 m. skyrė man aštuonis tūkstančius hektarų tylos
dviem labai svarbioms savaitėms. Taip pat dėkoju Filadelfijos
Free Library, Kolumbijos universiteto Butlerio bibliotekai ir
Barnardo koledžo Anglų kalbos ir literatūros fakultetui, ku­
riame surinkau didžiąją dalį medžiagos ir parašiau dideles šio
romano dalis.
Nėra ko nė sakyti, surinkta medžiaga nėra svarbi, jei ne­
turi laiko knygai rašyti. Už jį dėkoju savo motinai Evelyn Ke­
ane - ji taip gerai rūpinosi mano sūnumis, kai man reikėdavo
susirasti ramų kampelį kelioms valandoms, ir savo tetai Mae
O’Toole, kuri tučtuojau ateidavo, kai man labiausiai jos reikė­
davo.
Ačiū mano brangioms draugėms Eleanorai Henderson
ir Callie Wright už tai, kad atsitraukė nuo savo pačių darbų,
perskaitė manąjį ir pasakė savo nuomonę apie jį. Kaskart, kai
rašydama atsidurdavau aklavietėje, galėjau neabejoti, kad vie­
na iš jų padės man rasti išeitį.
Be galo dėkinga Julie Glass už tai, kad galvojo apie mane
2011-ųjų rudenį. Niekada neužmiršiu, kaip keli paskatinantys
žodžiai stumtelėjo šį romaną į priekį.
Labiausiai dėkoju Marty už kantrybę ir palaikymą, taip
pat mūsų sūnums Owenui ir Emmettui už tai, kad taip kietai
miegodavo, o pabudę būdavo tokie smagūs, dėmesingi maži
žmogučiai. Kai sulauksite tokio amžiaus, kad galėsite skaity­
ti šią knygą, pamėginkite įsivaizduoti savo sąsajas su ja: kaip
stumdote traukinukus man palei kojas, kai aš maigau klaviatū­
rą, kaip prispalvinate ankstyvųjų rankraščių lapus, kaip kieme
su šuniuku Bobo ieškote Kirmėlės mamos ir Kirmino tėčio, kol
aš stengiuosi baigti darbą ir skubėti pas jus. Myliu jus.

396
 Mary Beth Keane
Šiltinė

Iš anglų kalbos vertė

Vytautas Petrukaitis

Redaktorė
Dovilė Gimberienė

Korektorė
Ginta Valančauskienė

Maketuotoja
Eglė Jurkūnaitė

Viršelį adaptavo
Zigmantas Butautis

Tiražas 2 500 egz.

Išleido UAB „Baltų lankų“ leidyba

A. Jakšto g. 5, LT-01105 Vilnius
leidykla@baltoslankos.lt
www.baltoslankos.lt

Spausdino spaustuvė
ScandBo k
Gamyklos g. 23, LT-96155 Gargždai
Tel. +370 46 42 03 00