REBEKA

REBEKA
Iš anglų kalbos vertė Romualda Zagorskienė

Alma Httera
UDK 820-3 Versta iš:
Du 218 Daphne Du Maurier
REBECCA
Doubleday

Antrasis leidimas
Pirmasis leidimas, „Victoria“, 1994

ISBN 978-9955-24-878-1

Copyright 1938 by Daphne du Maurier Brovvning.

Copyright renevved 1965 by the author. Ali rights reserved
© Vertimas į lietuvių kalbą, Romualda Zagorskienė, 1994
© Leidykla „Alma littera“, 2008
 I SKYRIUS

j^ff
*

P r a e i t ą naktį sapnavau, kad vėl buvau Menderlyje. Stoviu

prie geležinių vartų, vedančių j alėją, ir negaliu įeiti, nes kelias man
užtvertas. Ant vartų kabo grandinė su spyna. Per sapną aš pašaukiau
sargą, bet niekas neatsakė, ir geriau pasižiūrėjusi pro aprūdijusių
vartų virbus pamačiau, kad sargo namelyje niekas negyvena.
Iš kamino nerūko dūmai, ir grotuoti langeliai žiojėjo tušti. Stai­
ga, kaip būna sapnuojant, įgijau antgamtiškos galios ir nelyg dvasia
įėjau pro vartus. Alėja priešais mane vingiavo tolyn, vingiuodama
ir sukiodamasi kaip seniau, bet eidama pastebėjau, kad jos pasikeis­
ta - ji buvo susiaurėjusi, apleista, visai nebe tokia, prie kokios b u ­
vome įpratę. Iš pradžių nesusigaudžiau, kodėl taip yra, ir tik tada,
kai turėjau pasilenkti, kad neužkliūčiau už žemai nusvirusios šakos,
supratau, kas nutiko. Gamta vėl buvo atsiėmusi savo valdas, po tru ­
putėlį, beveik nepastebimai, vogčiomis sugriebusi alėją ilgais kibiais
pirštais. Miškas, grėsmingas net anuomet, pagaliau laimėjo. Tamsus
ir nevaldomas, jis susitelkė palei pat alėją. Bukai pilšvais kamienais
buvo palinkę vienas prie kito, ir keistai susipynusių jų šakų skliautas
man virš galvos atrodė tarsi bažnyčios arka. Buvo ten ir kitokių m e­
džių, kurių nepažinau, taip pat žemaūgių ąžuolų ir kreivaliemenių
guobų, susimaišiusių su bukais ir išsiveržusių iš romios žolės drauge
su keistais krūmais ir augalais, kokių visai neprisiminiau.
Alėjos kelias, palyginus su ankstesniuoju, dabar buvo tik juosta,
tik siūlas, be žvyro, užgožtas žolių ir samanų. Negenimų medžių ša­
kos driekėsi pažemiu ir trukdė eiti, gumbuotos šaknys atrodė kaip
giltinės krumpliai. Tose džiunglėse šen bei ten mačiau krūmų, kurie
6 Daphne du Maurier

m ūsų laikais buvo parko įžymybė, kultūros požymis ir puošmena, -

tai hortenzijos, garsėjusios mėlynomis žiedų kepurėmis. Žmogaus
neprižiūrimos, jos buvo sulaukėjusios, baisiai išaugusios, be žiedų,
juodos ir bjaurios kaip tie bevardžiai įsibrovėliai, išsikeroję šalimais.
Tolyn ir tolyn, čia į rytus, čia į vakarus sukiojosi varganas takas,
kuris kadaise buvo mūsų alėjos kelias. Kartais pamanydavau, kad jo
visai nebeliko, bet jis vėl atsirasdavo po kokiu pavirtusiu medžiu ar
kitoje pusėje purvino griovio, išgraužto žiemos lietų. Nemaniau, kad
šis kelias toks ilgas. Žinoma, mylių buvo padaugėję kaip ir medžių, ir
kelias vedė visai ne į namus, o į labirintą, į neperžengiamą tankmę.
Namą pamačiau tik priėjusi visai arti, nes jis buvo užstotas naujai už­
augusio krūmo, didžiulio, į visas puses išsikėtojusio. Sustojau, širdis
m an daužėsi krūtinėje, keisto graudulio ašaros graužė akis.
Tai buvo Menderlis, mūsų Menderlis, slėpiningas ir tykus kaip
kadaise; pilki jo akmenys švytėjo mano sapno mėnesienoje, gotiki­
nio stiliaus languose atsispindėjo žalia veja ir terasa. Laikas neįstengė
suardyti nei idealios statinio simetrijos, nei bendro vaizdo - rūmas
buvo tarytum brangakmenis delne.
Terasa nuožulniai leidosi į vejas, o vejos ėjo iki jūros. Nusisukusi
pamačiau sidabrinę vandens plynę, ramią mėnulio šviesoje tartum
ežerą, nedrumsčiamą nei vėjo, nei audrų. Bangos nevirpino mano
sapno vandens, iš vakarų plaukiantys debesys netemdė balzgano
dangaus tyrumo. Vėl atsigręžiau į namą, ir nors jis tebestovėjo koks
buvęs, nepasikeitęs, tarsi tik vakar būtum e jį palikę, sode pamačiau
įsigaliojus džiunglių dėsnius, kaip ir miške. Rododendrai, išaugę iki
kokių penkiasdešimties pėdų, buvo susiviję ir susipynę su paparčiais,
suėję į mišrią santuoką su gausybe bevardžių krūmynų, varganų,
negrynaveislių, kurie šliaužė palei šaknis, tarsi suvokdami abejotiną
savo kilmę. Alyva buvo susiporavusi su variniu buku, o piktavalė
gebenė, ta amžinoji grožio priešininkė, norėdam a juos dar labiau su­
artinti, buvo tarsi belaisvius apipančiojusi savo ūsais. Gebenės buvo
labiausiai iš visų įsigalėjusios tame apleistame sode, ilgais ruožais jos
driekėsi per vejas ir greitai turėjo apklėsti patį namą. Augo ten ir
dar vieni augalai, tokie miško mišrūnai, kurių sėklų kažkada buvo
paberta tarp medžių ir pamiršta, ir dabar tie bjaurūs augalai, panašūs
 REBEKA 7

j milžiniškus rabarbarus, darniai žygiuodami drauge su gebenėmis,

veržėsi link švelnaus žolyno, kur anksčiau žydėta geltonųjų narcizų.
Visur buvo pilna dilgėlių, to kariuomenės avangardo. Jos buvo
užgožusios terasą, nuaugusios patakes, šiurkščios ir ilgastiebės šliejo­
si net į nam o langus. Bet namo jos nesaugojo, nes daugelyje vietų jų
gretos buvo pralaužtos tų rabarbarų, ir jos gulėjo susiraukšlėjusiomis
viršūnėmis ir nuvytusiais stiebais - tikri takai triušiams. Išsukau iš
alėjos ir nuėjau į terasą, nes dilgėlės sapne m an nebuvo kliūtis. Ėjau
lyg pakerėta, niekas negalėjo manęs sulaikyti.
Mėnesiena keistai paveikia vaizduotę, netgi sapnuojančiojo vaiz­
duotę. Kai stovėjau ten, tyliai, nejudėdama, galėjau prisiekti, kad na­
mas nebuvo vien tuščias kiautas, o gyveno ir alsavo kaip kadaise.
Pro langus sklido šviesa, užuolaidos pleveno nuo nakties dvelki­
mo, bibliotekoje durys tikriausiai buvo praviros, kaip ir palikom, o
ant stalo šalia vazos su rudens rožėmis - mano nosinaitė.
Kambaryje viskas rodė, kad mūsų ten esama. Krūvelė bibliotekos
knygų, sudėtų grąžinti, perskaitytas „Times“ numeris. Peleninė su
cigaretės nuorūka, ant krėslų pagalvėlės, įdubusios nuo mūsų gal­
vų, žarijos, iki ryto rusenančiame židinyje. Ir Džespris, brangusis
Džespris jausm ingomis akimis ir nukarusiu pagurkliu, guli išsitie­
sęs ant grindų, o išgirdęs šeimininko žingsnius ima bumbsėti į jas
uodega.
Staiga ant mėnulio užslinko iki tol mano nematytas debesis ir
akimirką pasilaikė nelyginant tamsi ranka prieš veidą. Su juo n u ­
plaukė iliuzija, ir šviesos languose užgeso. Žiūrėjau į tuščią kiautą.
Dabar jis jau buvo be gyvybės, be sielos, be praeities šnabždesio tarp
tuščių sienų.
Šis namas - tai kapo rūsys, tuose griuvėsiuose guli palaidota mūsų
baimė ir kančios. Prisikėlimo nebus. Kai galvosiu apie Menderlį ne
per miegus, neturėsiu širdyje pagiežos. Galvosiu, koks jis būtų galėjęs
būti, jei būčiau galėjusi jame gyventi be baimės. Prisiminsiu rožyną
vasaros metu ir paukščių čiulbesį auštant. Arbatos gėrimą po kaštonu
ir jūros ūžesį, atsklindantį per vejas. Galvosiu apie žydinčias alyvas ir
apie Laimės slėnį. Tie dalykai pastovūs, jie negali išnykti. Tai prisimi­
nimai, kurie neskaudina. Taip nusprendžiau per sapną, kol debesis
8 D ap h ne du M a u r i e r

buvo užstojęs mėnulį, nes kaip ir daugelis miegančiųjų žinojau, kad

sapnuoju. Iš tikrųjų aš gulėjau už daug šimtų mylių nuo tos vietos,
svetimame krašte, ir po kelių sekundžių turėjau pabusti nedideliame,
kukliame viešbučio miegamajame, patenkinta, kad čia ne Menderlio
atmosfera. Pabudusi atsidusiu, pasirąžysiu, apsiversiu, o kai atm erk­
siu akis, nustebsiu: kokia ryški saulė, koks giedras ir skaistus dangus,
kaip nepanašu į švelnią mano sapno mėnesieną. Mudviejų lauks ilga
diena, aišku, ilga ir be jokių įvykių, tačiau kupina savotiškos rimties
ir brangios ramybės, kurios neturėjome seniau. Apie Menderlį m udu
nesikalbėsime. Savo sapno aš nepasakosiu. Nes Menderlis jau nebe
mūsų. Menderlio nebėra.
 II SKYRIUS

/ \ t g a l negrįšime, tas tai jau aišku. Praeitis dar pernelyg

arti. Ką stengėmės pamiršti ar nustumti tolyn, gali atgyti vėl, ir ta
baimė, ta slapta nerimastis, galiausiai atvedanti į aklą, protui nepa­
valdžią paniką, dabar, ačiū Dievui, maloningai apmalšusią, galėtų ne­
lauktai vėl pasidaryti gyvenimo palydovė, kaip kad buvo seniau.
Jis yra labai kantrus ir niekada nesiskundžia, net tada, kai prisi­
mena... O taip būna dažniau, negu jis man pasisako.
Aš tai suprantu, kai pamatau, kad jis staiga nutolsta, susimąsto,
kai bet kokia išraiška dingsta nuo brangaus jo veido tarsi nematomos
rankos nubraukta, ir veidas pasidaro lyg kaukė, skulptūros kūrinys,
formalus ir šaltas, vis dar gražus, tačiau be gyvybės. Jis ima rūkyti
cigaretę po cigaretės, jų neužgesindamas, ir rusenančios nuorūkos
guli aplinkui nelyginant gėlių vainiklapiai. Jis ima greitai ir karštai
kalbėti bet ką, stveriasi bet kokios temos kaip vaisto nuo skausmo.
Atrodo, yra tokia teorija, kad nuo patirtos kančios tiek vyrai, tiek
moterys pasidaro subtilesni ir tvirtesni, ir kad norėdami ko pasiekti
šiame ar kitame pasaulyje turime atlaikyti išbandymą ugnimi. Mudu
tą atlaikėme su kaupu, nors tai skamba keistai. M udu pažinome, kas
yra baimė, vienatvė ir be galo didelė nelaimė. Man regis, kiekvieno
žmogaus gyvenime anksčiau ar vėliau ateina išbandymo valanda.
Kiekvienas turime demoną, kuris mus valdo ir kankina, bet galų gale
privalome stoti su juo j kovą. Savąjį mes nugalėjome, bent jau taip
manome. Demonas mūsų nebevaldo.
Išėjome iš tos kovos, aišku, gerokai nukentėję. Jis teisingai nujau­
tė nelaimę iš pat pradžių, ir aš tarsi aktorė vidutiniškoje pjesėje galė­
10 D ap hne du M a u rier

čiau pompastiškai pasakyti, kad už laisvę mes sumokėjome brangiai.

Bet melodramos šiame gyvenime m an jau gana, ir mielai atiduočiau
visas penkias savo jusles, kad tik užtikrinčiau dabar mūsų turimą
ramybę ir saugumą. Laimė nėra koks turtas, kurį galima įkainoti, tai
tam tikra minties kokybė, mąstymo būsena. Aišku, m ums kartais už­
eina depresija, bet būna ir tokių valandėlių, kai laikas, nematuojamas
laikrodžio, bėga į amžinybę, ir aš, m atydama jo šypseną, žinau, kad
m udu esame drauge, žengiame sutartinai, mūsų neskiria joks minčių
ar nuom onių priešingumas.
Dabar tarp mūsų nėra jokių paslapčių. Viskas mūsų bendra. Tie­
sa, mūsų viešbutis mažas ir nuobodus, maistas vidutiniškas, viena
diena labai panaši į kitą, bet m udu nenorime, kad būtų kitaip. Dide­
liuose viešbučiuose sutiktume per daug jo pažįstamų žmonių. M udu
mėgstame paprastumą, o jei kartais m um s būna nuobodu... na, nuo­
bodulys yra malonus priešnuodis nuo baimės. Mūsų gyvenimas eina
įprasta vaga, ir aš... aš išsiugdžiau gebėjimą skaityti balsu. Žinau, kad
jis netenka kantrybės tik tada, kai vėluoja laiškanešys, nes tai reiš­
kia, kad dar vieną dieną turėsime laukti pašto iš Anglijos. M ėgino­
me klausytis radijo, bet labai nervina traškesiai, be to, m ums patinka
nukelti m alonum ą vėlesniam laikui; kriketo rezultatai m ums svarbu
net po daugelio dienų.
Taip, tos visokios varžybos ir lenktynės gelbsti mus nuo nykumos,
bokso rungtynės, net biliardo taškai. Moksleivių sporto turnyrų fina­
lai, šunų lenktys, keistos, mažai žinomos žaidynės tolimose grafystė­
se - tai vis grūdai alkanoms m ūsų girnoms. Kartais į rankas patenka
seni „Field“ numeriai, tada iš šios abejingos salos aš persikeliu į A n­
glijos pavasario tikrovę. Skaitau apie kreidos klodus, apie ankstyves,
apie rūgštynes, augančias žaliose pievose, apie kovus, skraidančius
virš miško, kaip kad skraidydavo Menderlyje. Iš tų nučiupinėtų ir
apspurusių puslapių mane pasiekia drėgnas žemės kvapas ir gaiži
durpyno aitruma, aš matau įmirkusias samanas su baltomis gandro
išmatų dėmėmis.
Kartą ten buvo straipsnis apie keršulius, ir kai balsu skaičiau
apie juos, man dingojosi, kad vėl esu tankiame Menderlio miške, o
keršuliai plazdena man virš galvos. Girdėjau švelnų, graudulingą jų
 REBE KA 11

burkavimą, tokį jaukų ir vėsų šią karštą vasaros popietę, ir niekas

netrikdė jų ramybės, kol Džespris atliuoksėjo per atžalyną manęs ieš­
koti, drėgnu snukiu uostydamas žemę. Kaip senos ponios, užkluptos
besiprausiančios pusnuogės, keršuliai subruzdo išsigandę, išplazdėjo
iš savo slėptuvių ir baisiausiai plakdami sparnais nulėkė pro medžių
viršūnes tolyn, kol nebeliko nei jų pačių, nei garso. Jiems nuskri­
dus miške vėl pasidarė tylu. Aš nežinia kodėl pasijutau nesmagiai
ir suvokiau, kad saulė jau nebeaudžia raštų tarp virpančių lapų, kad
šakos patamsėjo, šešėliai pailgėjo, ir kad grįžusi nam o rasiu šviežių
aviečių prie arbatos. Tada atsistojau nuo paparčių, ant kurių sėdėjau,
nusipurčiau nuo sijono kibius pernykščių lapų trupinėlius ir švilpte­
lėjusi Džespriui nuėjau namų link, niekindama save dėl skubėjimo,
dėl greitomis mesto atgal žvilgsnio.
Keista, bet straipsnis apie keršulius mane taip sugrąžino į praeitį,
kad aš skaitydama užsikirtau. Pamačiusi, kaip nupilko jo veidas, stai­
ga nutilau ir ėmiau versti puslapius, kol radau skyrelį apie kriketą,
labai dalykišką ir nuobodų, kaip Ovalo stadione Midlseksas puola
vartelius ir žaidėjai vis bėga ir bėga be galo. Tebūnie palaiminti tie
tvirti kriketo žaidėjai flaneline apranga, nes jo veidas bematant pasi­
darė ramus, atgavo spalvą, ir su sveiku pasipiktinimu jis ėmė traukti
per dantį taip nevykusiai žaidusią Sario komandą. M udu buvome
išgelbėti nuo sugrįžimo į praeitį, aš gavau pamoką. įkaityk Anglijos
naujienas, taip, skaityk apie anglų sportą, apie politiką ir pasipūtimą,
bet tuos dalykus, kurie skaudina, pasilaikyk sau. Jais gali pasidžiaugti
slapta. Spalvos, kvapai ir garsai, lietus ir vandens teškenimas, net ru­
dens ūkanos ir jūros potvynio kvapas - visai tai primena Menderlį,
ir tų prisiminim ų nesunaikinsi.
Yra žmonių, turinčių silpnybę skaityti „Bradshaw“, geležinkelio
katalogą. Jie planuoja daugybes kelionių po šalį, nes jiems patinka
derinti neįm anom us maršrutus. Mano pomėgis ne toks varginantis,
nors taip pat keistas. Aš renku žinias apie Angliją. Žinau kiekvieno
Anglijos raisto savininko pavardę, taip, ir kiekvieno jų nuom ininko
pavardę. Žinau, kiek nušauta kurapkų, kiek putpelių, kiek elnių, kur
veisiasi upėtakiai ir kur nardo lašišos. Stebiu visus suėjimus, seku
kiekvieną įvykį. Netgi žinau pavardes tų, kurie augina skalikus. Būsi­
12 Daphne du Maurier

mas derlius, įmitusių galvijų kainos, paslaptingos kiaulių ligos - visa

tai m an teikia malonumą. Prastas užsiėmimas ir ne itin intelektua­
lus, bet apie tai skaitydama aš alsuoju Anglijos oru ir daug drąsiau
galiu žvelgti į čionykštį žėrintį dangų. Skurdūs vynuogienojai ir ap­
trupėję akmenys man visai nebekliūva, nes panorėjusi galiu paleisti
vaizduotės vadžias ir skinti rusmenes bei naktižiedes prie drėgnos
gyvatvorės.
Tie vaizduotės kaprizai brangūs ir mieli. Jie nuveja kartėlį ir
nuoskaudą, saldina mūsų pačių pasirinktą tremtį. Jie padeda man
maloniai praleisti popietes, ir atsigavusi, su šypsena ateinu į mūsų
arbatos gėrimo ritualą. Tvarka niekados nesikeičia. Po dvi riekutes
duonos su sviestu ir kiniška arbata. Kokia inertiška pora mes turime
atrodyti, kad taip laikomės papročių kaip laikėmės Anglijoje. Čia,
šiame švariame baltame balkonėlyje, kelis šimtmečius blukintame
saulės, aš prisimenu Menderlio vakarą ir pritrauktą prie židinio stalą
bibliotekoje. Durys atsidaro visada tiksliai tą pačią minutę, ir įvyksta
niekad nesikeičianti stalo dengimo ceremonija - sidabro padėklas,
virdulys, balta it sniegas staltiesė. Džespris, nuleidęs spanieliškas au­
sis, apsimeta abejingas atneštiems pyragėliams. Stalas m ums visada
nukrautas lyg per puotą, bet mes valgom tiek mažai.
Minkštutės bandelės - jos ir dabar stovi man akyse. Plonos, traš­
kios skrebučių riekutės, karštutėliai dribsnių sklindžiai. Sumuštiniai,
nežinia iš ko padaryti, neapsakomai kvapnūs ir gardūs, o dar tie ti­
krai nepaprasti imbieriniai meduoliai. Purus tortas, tirpstantis bur­
noje, ir šalia dar vienas, sotesnis, pilnas razinų ir cukatų. Tų valgių
alkanai šeimynai būtų užtekę išsimaitinti savaitę. Nežinojau, kur jie
dedasi, ir kartais man parūpdavo, kad nenueitų niekais.
Tačiau paklausti ponios Denvers, ką ji su tuo maistu daro, nedrį­
sau. Ji būtų su panieka į mane pasižiūrėjusi, nusišypsojusi ta savo
ledine pasipūtėliška šypsena, ir galiu įsivaizduoti ją sakant: „Niekada
negirdėjau nė vieno priekaišto, kol ponia de Vinter buvo gyva“. Po­
nia Denvers. Kažin ką ji dabar veikia? Ji ir Feivelis. Man rodos, nuo
jos išraiškos mane pirmiausia ir suėmė nerimas. Instinktyviai pam a­
niau: „Ji lygina mane su Rebeka“, ir anos šešėlis įsiterpė tarp mūsų
aštriai tarsi kardas...
 REBEKA 13

Na, bet viskas jau praėjo, viskas baigta. Manęs niekas nebekanki­
na, ir m udu esame laisvi. Netgi mano ištikimasis Džespris iškeliavo į
laimingos medžioklės šalį, ir Menderlio nebėra. Jis tarsi tuščias kiau­
tas dunkso tarp tankaus miško brūzgynų, toks, kokį mačiau sapne.
Aibės piktžolių, pulkai paukščių. Kartais gal ten užklysta koks val­
kata, norėdamas pasislėpti nuo staiga užklupusio lietaus, ir jeigu jis
yra drąsus, tai jam nieko ir nenutiks. Tačiau tam, kuris bailus, kuris
nervingas - tam nėra ko eiti į Menderlio mišką. Čia jis užtiktų nedi­
delį vasarnamį prie įlankos, bet jam nebūtų gera po įdubusiu stogu,
į kurį barbena lietaus lašai. Ten dar gali tebetvyroti grėsmės atm o­
sfera... Tame alėjos posūkyje, kur medžiai jau baigia užgožti žvyro
kelią, irgi ne vieta sustoti, ne, ypač po saulėlydžio. Kai sušnara lapai,
atrodo, kad girdi slapčiomis einant moterį vakarine suknele, o kai
jie staigiai suvirpa ir pabyra ant žemės, galima pamanyti, kad tauk­
ši skubančios moters žingsniai, ir žvyre lieka aukštakulnių atlasinių
batelių įspaudai.
Ir tada, kai prisimenu tuos dalykus, aš su palengvėjimu atsigrę­
žiu į vaizdą, m atom ą iš mūsų balkono. Jokie šešėliai nešmėkščioja
toje skaisčioje erdvėje, akmenuoti vynuogynai mirga saulėje, o bu-
genvilija visa balta nuo dulkių. Gali būti, jog kada nors žiūrėsiu į
tą vaizdą visai meiliai. Dabar jis nesukelia m an meilės, bet duoda
savikliovos. O savikliova yra brangi savybė, nors jos įgijau truputį
per vėlai. Turbūt dėl to, kad jis priklauso nuo manęs, aš pagaliau ir
įgavau drąsos. Šiaip ar taip, pasidariau nebe tokia drovi, nebe to­
kia baikšti, nustojau gėdytis svetimų žmonių. Dabar aš visai kitokia
negu ana, ką tik atvažiavusi į Menderlį, kupina vilčių ir gerų norų,
baili ir negrabi, trokštanti visiems įtikti. Aišku, tas m ano nuolanku­
mas ir padarė blogą įspūdį tokiems žmonėms kaip ponia Denvers.
Kaip aš turėjau atrodyti po Rebekos? Dabar, atminčiai nutiesus tiltą
į anuos metus, matau, kaip aš, tiesiais, trum pai nukirptais plaukais
ir jaunu nenupudruotu veidu, apsivilkusi prastai gulinčiu kostiumė­
liu bei pačios nusimegztu megztiniu, seku paskui ponią Van Hoper
tarsi baugštus išsigandęs kumeliukas. Ji eina prieky manęs valgyti
priešpiečių, trum pas jos stuomuo kraiposi, nes ji avi aukštakulnius,
vis pakrypstančius batelius, be saiko puošni klostuota palaidinukė
14 Da ph ne du M a u r i e r

dar labiau paryškina didelę jos krūtinę ir siūbuojančias strėnas, iš po

naujos skrybėlės, persmeigtos baisinga plunksna ir įkypai uždėtos,
matyti plati kakta, plika lyg mokinio kelis. Vienoje rankoje ji nešasi
didžiulį rankinuką su pasais, sutarčių bloknotu ir bridžo rezultatais,
o kita ranka žaidžia su nepam ainom u lornetu, kuris braunasi į asme­
ninį kitų žmonių gyvenimą.
Nuėjusi prie įprastinio savo stalo restorano kampe, netoli lango, ji
prisideda lornetą prie mažų it paršelio akių ir apžiūri, kas dedasi jai
iš kairės ir iš dešinės, tada paleidžia lornetą, kuris nukrenta per visą
juodo kaspino ilgį, ir šūkteli bjaurėdamasi:
- Nė vieno įžymaus asmens. Pasakysiu administracijai, kad pri­
valo sumažinti man sąskaitą. Kaip jiems atrodo, ko aš čia atvažiuoju?
Pasižiūrėti į patarnautojus?
Ji kviečiasi padavėją ir šaižus, trūkčiojantis jos balsas pjauna orą
nelyginant pjūklas.
Kaip skiriasi šis mažas restoranėlis, kur mes valgome dabar, nuo
didžiulės pietų salės, išpuoštos ir pretenzingos, „Žydrojo kranto"
viešbutyje M onte Karle ir kaip skiriasi dabartinis mano draugas,
tvirtom dailiom rankom ramiai ir nuosekliai lupantis mandariną,
retkarčiais pakeliantis akis ir nusišypsantis man, nuo ponios Van
Hoper, kuri rausiasi kupinoje raviolių lėkštėje, riebiais žieduotais
pirštais laikydama šakutę, o jos akys tik šokčioja nuo savo lėkštės
prie m ano su baime, kad gal aš būsiu pasirinkusi ką geriau. Bet jai
nėra ko nerimauti, nes padavėjas su antgamtišku savo profesijos
įžvalgumu jau seniai buvo supratęs, kad m ano padėtis žemesnė ir aš
priklausau nuo jos, todėl pastatė m an lėkštę su kumpiu ir liežuviu,
kurią prieš pusvalandį kažkas buvo grąžinęs į šaltų užkandžių bufetą
dėl to, kad nedailiai supjaustyta. Keistas yra tas tarnų priešiškumas
ir akivaizdus nepakantumas. Prisimenu, kai kartą su ponia Van H o­
per svečiavomės kaime, tarnaitė ten niekada neatsiliepdavo į nedrą­
sų m ano skambutį, niekad neatnešdavo m an batelių, o ryto arbatą,
šaltą it ledas, pastatydavo prie mano miegamojo durų. Tas pats ir
„Žydrajame krantew, tik ne taip pastebimai. Kartais pasipūtėliškas
patarnautojų atsainumas virsdavo familiarumu, pašaipiu ir užgau­
liu, todėl pirkti pašto ženklus iš viešbučio tarnautojo m an būdavo
 REBE KA 15

didžiausia kankynė, kurios stengdavausi išvengti. Aiškiai tą jaučiau,

nors atrodžiau jauna ir nepatyrusi. Buvau pernelyg jautri, pernelyg
naivi, ir kone kiekvienas žodis, nors pasakytas nieko pikta negalvo­
jant, mane skaudžiai žeidė.
Puikiai prisimenu tą kumpio ir liežuvio porciją - apdžiūvusią,
nepatrauklią, atpjautą nuo pakraščio, bet aš nedrįsau jos atsisakyti.
Valgėme tylėdamos, nes ponia Van Hoper mėgdavo valgyti susikau­
pusi, o iš to, kaip per smakrą jai tekėjo padažas, mačiau, kad ravioliai
jai patinka.
Tas reginys anaiptol nežadino m an apetito pasirinktajam šaltam
patiekalui, tad nukreipiau akis nuo jos ir pamačiau, kad gretimas sta­
liukas, kuris jau trejetą dienų buvo laisvas, dabar vėl bus užimtas.
Metrdotelis, nusilenkęs ypač mandagiai, kaip lenkiamasi tik labai
įžymiems asmenims, pasodino naująjį svečią.
Ponia Van Hoper padėjo šakutę ir pasiėmė lornetą. Aš paraudau
dėl jos, o ji įbedė žvilgsnį į atvykėlį, kuris to nejausdamas pradėjo
žiūrinėti valgiaraštį. Netrukus ponia Van Hoper staigiai suglaudė
lornetą ir per stalą pasilenkė prie manęs, akys nuo susijaudinimo
žibėjo, balsas buvo truputėlį per garsus.
- Čia Maksas de Vinteris, - pasakė ji, - Menderlio dvaro savinin­
kas. Tikriausiai esi apie jį girdėjusi. Prastai atrodo, ar ne? Sako, nega­
lįs atsigauti po žmonos mirties.
 III SKYRIUS

Į d o m u , koks šiandien būtų m ano gyvenimas, jeigu ponia

Van Hoper nebūtų buvusi snobė.
Juokinga, kai pagalvoju, kad m ano likimas susijęs su tuo jos
snobizmu. Jos smalsumas buvo liga, kone manija. Iš pradžių m ane
tai stulbino ir nepaprastai slėgė; m an būdavo skaudu, kaip tam už
šeim ininką m ušam am vaikui, kai matydavau, kad žmonės juokia­
si jai už nugaros, skubiai išeina iš kam bario vos jai įėjus ar netgi
dingsta pro tarnybines duris viršutiniam e koridoriuje. Ponia Van
H oper jau daugelį metų atvažiuodavo į „Žydrojo krantowviešbutį,
ir, be bridžo, kuris jau ir M onte Karle buvo populiarus, labiausiai
mėgo pretenduoti į draugystę su kilmingais svečiais, nors juos gal
tebuvo kokį kartą mačiusi kitame pašto salės gale. Ji savotiškai m o ­
kėdavo pradėti kalbą, ir auka, nesuspėjusi pajusti pavojaus, būdavo
pakviečiama apsilankyti jos numeryje. Ataka būdavo tokia staigi
ir tiesmuka, jog retai kam pavykdavo išsisukti. „Žydrojo kranto"
viešbučio salone ji buvo pasirinkusi vieną sofą tarp holo ir kelio į
restoraną, ten gerdavo kavą po priešpiečių ir pietų, ir visi įeinan­
tys ir išeinantys turėdavo praeiti pro ją. Kartais ji panaudodavo
m ane kaip jauką grobiui pritraukti, ir aš, labai nekęsdama to p a ­
vedimo, turėdavau eiti per saloną pasiskolinti knygos ar laikraš­
čio, paklausti kokios parduotuvės adreso ar pasakyti, kad sutikome
bendrą pažįstamą. Atrodė, garsenybės jai reikalingos kaip ligoniui
vaistai; ir nors labiausiai jai rūpėjo tituluoti žmonės, tačiau puikiai
tiko ir šiaip bent kartą laikraštyje, aukštosios visuomenės skiltyje,
pamatytas veidas. Taip pat ir pavardės iš paskalų skilties - rašytojų,
 REBEKA 17

dailininkų, aktorių, net vidutinybių, kad tik jas būtų sužinojusi iš

spaudos.
Matau ją dabar lyg tai būtų vakar, matau, kaip tą atm intiną popie­
tę - nesvarbu prieš kiek metų - ji sėdi ant pamėgtosios sofos salone
ir planuoja ataką. Iš staigių jos judesių ir iš to, kaip stuksena lorne-
tu į dantis, man aišku, kad svarsto galimybes. O iš to, kad praleido
saldumynus ir skubiai suvalgė tik vaisius, žinojau ją norėjus baigti
priešpiečius anksčiau už naująjį atvykėlį ir atsisėsti ten, pro kur jis
turės eiti. Staiga ji atsigręžė į mane, mažos jos akutės žibėjo.
- Nueik viršun ir surask mano brolėno laišką. Atsimeni, tą, kur
parašė per savo medaus mėnesį, su nuotrauka. Ir tuoj pat atnešk.
Supratau, kad planas sudarytas ir kad brolėnas bus dingstis pra­
dėti kalbą. Jau ne pirm ą kartą mane piktino vaidmuo, kurį turėjau
atlikti jos užmačiose. Tartum fokusininko asistentė aš paduodavau
jai reikalingus daiktus, o paskui tylėdama atidžiai laukdavau, ką rei­
kės vėl padaryti. Naujokas neapsidžiaugs jai prikibus, aiškiai jaučiau.
Iš to, ką apie jį sužinojau per priešpiečius, iš žiupsnelio žinių, prieš
dešimt mėnesių jos rastų laikraščiuose ir sukauptų atmintyje būsi­
mam panaudojimui, galėjau įsivaizduoti, nors buvau jauna ir nepa­
tyrusi, kad jam nepatiks šitoks staigus pasikėsinimas į jo vienatvę.
Ko jis atvyko į Monte Karlo „Žydrąjį krantą", ne m um s spręsti, tai jo
reikalas, ir tą būtų supratęs bet kas, tik ne ponia Van Hoper. Tokia
savybė kaip taktas jai nežinoma, atžvalgumas irgi, o kadangi paska­
los jai reikalingos kaip oras, tai šis žmogus turėjo būti išnarstytas po
kauliuką. Laišką radau jos rašomojo stalo dokum entų stalčiuke, bet į
saloną grįžti neskubėjau. Naivu, bet man atrodė, kad taip jam pade­
du ilgėliau pabūti vienam.
Kaip norėjau, kad turėčiau drąsos nulipti tarnybiniais laiptais, n u ­
eiti aplinkiniu keliu į restoraną ir ten perspėti jį apie pasalą. Tačiau
buvau pernelyg tradicinio išsiauklėjimo, be to, nežinojau, kaip de­
rėtų jam pasakyti. Nieko nebeliko, tik grįžti į savo vietą šalia ponios
Van Hoper ir žiūrėti, kaip ji tarsi koks didžiulis patenkintas voras
regs platų nuobodybės tinklą aplink tą nepažįstamąjį.
Užtrukau ilgiau, nei m an atrodė, nes sugrįžusi į saloną pamačiau,
kad jis jau išėjęs iš valgomojo, o ji, bijodama jį prarasti, nebelaukusi
18 Daphne du M aurier

laiško ir surizikavusi pristatyti tiesiai, be jokios dingsties. Jis netgi jau

sėdėjo šalia jos sofos. Priėjau prie jų ir tylėdama padaviau jai laišką.
Jis tuojau atsistojo, o ponia Van Hoper, apsvaigusi nuo pasisekimo,
atsainiai mostelėjo ranka mano pusėn ir murmtelėjo mano vardą ir
pavardę.
- Ponas de Vinteris išgers su mumis kavos, nueik ir paprašyk pa­
davėją dar vieno puodelio, - pasakė ji tokiu tonu, kuris turėjo jam
parodyti m ano padėtį. Tai yra, kad esu jaunas nesvarbus padaras ir
nereikia manęs traukti į pokalbį. Ji visada taip šnekėdavo, kai norėjo
padaryti įspūdį, ir toks supažindinimo būdas padėdavo jai savotiškai
apsisaugoti, nes kartą buvau palaikyta jos dukterimi, ir m ums abiem
buvo baisiai nesmagu. Jos atsainumas rodė, kad manęs galima visiš­
kai nepaisyti, todėl moterys tik linkteldavo, tuo pačiu ir pasisveikin-
damos, ir atsisveikindamos, o vyrai pajusdavo didelį palengvėjimą,
supratę, kad vėl galima giliai atsilošti patogiame krėsle, nenusižen­
giant mandagumui.
Todėl nustebau, kai tas naujokas neatsisėdo ir kai jis, o ne aš, pa­
šaukė padavėją.
- Beje, turiu jums paprieštarauti, - pasakė jis poniai Van Hoper, -
tai aš kviečiu jus abi išgerti kavos. - Ir m an dar nespėjus susigaudyti,
jis jau sėdėjo ant kietos mano kėdės, o aš buvau atsidūrusi ant sofos
šalia ponios Van Hoper.
Iš karto ji atrodė nepatenkinta, ne taip jos buvo planuota, bet
greitai nusiramino, ir įterpusi didžiulį savo kūną tarp manęs ir stalo,
pasilenkė į jo pusę ir prašneko karštai ir garsiai, mosuodama laišku.
- Žinot, aš jus pažinau, vos tik įėjote į restoraną, - kalbėjo ji, - ir
pamaniau: „Kadangi čia yra ponas de Vinteris, Bilio draugas, tai tu ­
riu būtinai jam parodyti Bilio ir jo žmonos nuotraukas, darytas per
jų medaus mėnesį". Va jos. Čia Dora. Ar ne žavinga? Koks lieknas
liemuo, kokios didelės akys. Čia jie kaitinasi saulėje Palm Bičo pa­
plūdimy. Nieko nuostabaus, kad dėl jos Bilis visai galvą pametė. Tada
jos dar nepažinojo, kai buvo surengęs priėmimą „Claridges", kur aš
jus pirm ą kartą pamačiau. Bet jūs tikriausiai nė neprisimenate tokios
senos moteriškės kaip aš?
Tai buvo ištarta su provokuojančiu žvilgsniu ir dantų žybtelėjimu.
 REBEKA 19

- Visai ne, prisimenu jus labai gerai, - tarė jis, ir dar jai nespėjus
jo įtraukti į pirmojo jųdviejų susitikimo prisim inim ų spąstus, pasiūlė
jai užsirūkyti, ir cigaretės užsidegimo ceremonija valandėlę nutildė
ją. - Manęs Palm Bičas netraukia, - tarė jis, užpūsdamas degtuką. Ir
aš žiūrėdama į jį pagalvojau, koks jis turėtų atrodyti nerealus Flori­
dos aplinkoje. Jis priklauso mūrais aptvertam penkioliktojo amžiaus
miestui su siauromis, akmenim grįstomis gatvėmis, laibais bokštais,
kur gyventojai nešioja smailianosius batus ir vilnones kojines. Jo vei­
das įspūdingas, juslus, viduramžiškas, kažkoks keistas, nenusakomas,
ir man jis atrodė kaip iš portreto „Nepažįstamasis", matyto nebeži­
nau kokioje galerijoje. Jeigu nuvilktum tuos angliškus tvido drabu­
žius ir aprengtum juodai, su nėriniais ant kaklo ir ant riešų, jis žvelg­
tų į mus ir į naują m ūsų pasaulį iš tolimos praeities, kur vyrai naktį
vaikšto su mantijomis ir stovi senų tarpuvarčių šešėlyje, praeities su
siaurais laipteliais ir niauriais požemiais, su kuždesiais tamsoje, su
blykčiojančiais rapyrų ašmenimis, su tyliu, išskirtiniu galantiškumu.
Stengiausi prisiminti, kas tas anų laikų dailininkas, kuris nutapė
šį portretą. Portretas buvo galerijos kampe, ir akys iš tamsių rėmų
stebėjo kiekvieną.
Juodu tebesikalbėjo, bet aš buvau pametusi pašnekesio giją.
- Ne, net ir prieš dvidešimt metų, - pasakė jis. - Tokie dalykai
manęs niekad netraukė.
Išgirdau ponią Van Hoper nusijuokiant riebaus, patenkinto žmo­
gaus juoku.
- Jei Bilis turėtų tokius namus kaip Menderlis, jam nereikėtų jo­
kio Palm Bičo, - pasakė ji. - Kiek esu girdėjusi, Menderlis - tai pasa­
kų šalis, kitaip nepavadinsi.
Ji nutilo, laukdama jo nusišypsant, bet jis tiktai rūkė cigaretę, ir aš
pastebėjau siaurutę raukšlelę jam tarp antakių.
- Esu mačiusi fotografijų, - nesiliovė ji, - atrodo nuostabiai. Pri­
simenu, Bilis yra sakęs, kad grožiu jam neprilygsta nė vienas dvaras.
Stebiuosi, kaip jums negaila iš jo išvažiuoti.
Dabar jo tylėjimas jau buvo skaudus, bet kas būtų tą supratęs,
tačiau ji lėkė pirmyn lyg užsispyrusi ožka, trem pdam a draustinio
žemę, ir aš pajutau, kaip iš gėdos mane muša karštis.
20 Da p h ne du M a u ri e r

- Teisybę sakant, dėl savo nam ų jūs, anglai, visi esate vienodi, -
šnekėjo ji, o balsas darėsi vis garsesnis ir garsesnis, - kalbate apie juos
tartum nevertindami, kad neatrodytų, jog didžiuojatės. Juk Mender-
lyje yra menestrelių galerija ir labai vertingų portretų? - Ji atsigręžė
į mane ir paaiškino. - Ponas de Vinteris yra kuklus ir nenori prisi­
pažinti, bet man atrodo, kad tie puikūs rūmai priklauso jo šeimai
dar nuo norm anų užkariavimo laikų. Sako, kad menestrelių galeri­
ja - tikras perlas. Jūsų protėviai, manyčiau, ne kartą yra Menderlyje
svetinę karalius, ar ne, pone de Vinteri?
Šitokio įžūlumo man dar nebuvo tekę girdėti, net iš jos, bet nesi­
tikėjau, kad jis atsikirs taip staigiai ir griežtai.
- Paskutinis buvo Etelredas*, - tarė jis, - tas, kuris vadinamas Lė­
tuoju. Tą pravardę, tiesą sakant, jis ir gavo, viešėdamas mano šeimo­
je. Amžinai vėluodavo pietų.
Gerai, tokio atsakymo ji ir nusipelnė. Jau laukiau, kad persimanys
jos veidas, bet sunku net patikėti - ji visai nesuprato ironijos, o aš vos
nesudegiau iš gėdos, pasijutau kaip vaikas, gavęs mušti.
- Tikrai? - nesusigaudė ji. - Visai nežinojau. Menkai teišmanau
istoriją, ir Anglijos karaliai man visados painiojasi. Tačiau labai įdo­
mu. Reikės parašyti dukteriai, ji daug žino.
Juodu nutilo, ir aš vėl pajutau, kad raustu. Buvau per jauna, čia
visa bėda. Jei būčiau buvusi kiek vyresnė, būčiau pažvelgusi jam į
akis ir nusišypsojusi, nes neįmanomas jos elgesys m udu suartino.
Tačiau dabar buvau sustingusi iš gėdos ir apimta beviltiškumo, tokio
dažno jaunystėje.
Matyt, jis suprato, kaip man negera, nes pasilenkė į priekį ir m a­
loniu balsu paklausė, ar nenorėčiau dar kavos. Aš atsisakiau ir pa­
purčiau galvą, bet jaučiau, kad jo akys vis dar žiūri į mane, tiriančios,
susimąsčiusios. Jis spėliojo, kokie iš tikrųjų yra mano santykiai su
ponia Van Hoper ir svarstė, ar mudvi vienodai tuščios.
- Kaip jums patinka Monte Karle, ar išvis apie tai negalvojate? -
paklausė jis.
Įtraukta į pašnekesį, pasirodžiau be galo blogai. Buvau ką tik bai­
gusi mokyklą, negrabi, nutįsusiais plaukais. Ėmiau kalbėti kažką ba­

* T u rim as o m e n y Anglijos karalius Etelredas (9 7 8 -1 0 1 6 )

 REBEKA 21

naliai ir paikai apie to kurorto nenatūralumą, bet m an dar nebaigus

paskutinio sakinio, įsikišo ponia Van Hoper.
- Ji išlepinta, ponas de Vinteri, va kur bėda. Daugelis mergaičių
akis atiduotų, kad tik galėtų pamatyti Montę.
- O kaipgi tada jos pamatytų? - paklausė jis šypsodamasis.
Ji gūžtelėjo pečiais ir išpūtė didelį cigaretės dūm ų debesį. Nem a­
nau, kad būtų supratusi.
- Aš tai ištikima Montei, - pasakė jam. - Anglijos žiema man ne­
tinka, ir m ano organizmas jos neištvertų. O jūs juk nesate iš nuola­
tinių lankytojų. Lošite chemy*, o gal atsivežėte golfo lazdas? Kas jus
čionai patraukė?
- Dar nė pats nežinau, - atsakė jis. - Išvažiavau labai skubomis.
Tie žodžiai, matyt, sužadino jam kokius prisim inim us, nes vei­
das apniuko, antakiai kiek susitraukė. Ji plepėjo toliau, nieko ne­
paisydama.
- Menderlyje, aišku, nebūna rūkų, tai visai kas kita. Anglijos va­
karuose turi būti nuostabu pavasarį.
Jis pasiekė peleninę, sumaigė joje cigaretę, ir aš pastebėjau, kaip
pasikeitė jo akys, kažkas nenusakomo šmėstelėjo jose, tik mirksnį, ir
aš pamačiau tai, ko man nederėjo matyti, kas buvo grynai jo.
- Taip, - netrukus pasakė jis, - Menderlis buvo pačiame gražume.
Keletą minučių jie tylėjo, ir tyla buvo kažkokia nejauki. Slapčia
žvilgtelėjusi į jį, dar aiškiau nei pirma pamačiau, koks jis panašus į
mano Nepažįstamąjį, kuris apsisupęs mantija paslaptingas vaikšto
naktį pilies koridoriais. Ponios Van Hoper balsas perskrodė mano
mintis tarsi elektros skambutis.
- Tikriausiai čia pažįstate daugybę žmonių, nors turiu pasakyti,
kad M ontė šią žiemą labai blankus. Taip mažai tematyti garsenybių.
Dabar čia yra Midlsekso hercogas su savo jachta, bet aš dar joje ne­
buvau.
Kiek žinau, ji niekada nebuvo ten buvusi.
- Jūs, aišku, pažįstate Nelę Midlseks? - toliau šnekėjo ji. - Ko­
kia ji žavinga. Sako, kad antrasis vaikas yra ne jo, bet aš tuo netikiu.
Žmonės kažin ko gali prikalbėti, kai moteris yra patraukli, ar ne?

* Chem in d e f e r - geležinkelis, kortų lošim as (pranc.)

22 D ap hne du M a u rier

O ji tokia miela. Pasakykite, ar tiesa, kad Kakston ir Hislopo vedybos

nenusisekė?
Ji ėjo painiais paskalų klystkeliais, nepastebėdama, kad tos pa­
vardės jam svetimos, nieko nesako, kad juo daugiau ji plepa nesu-
sigaudydama, tuo jis darosi šaltesnis ir tylesnis. Nė karto jis jos ne­
pertraukė, nežvilgtelėjo j laikrodį, atrodė, kad pasiryžo būti gražaus
elgesio pavyzdys po išsišokimo, kai išjos pasišaipė mano akivaizdoje,
ir tvirtai to nusistatymo laikėsi, nenorėdamas jos vėl įžeisti. Pagaliau
jį išvadavo pasiuntinukas, atėjęs pasakyti, kad ponios Van Hoper jos
numeryje laukia siuvėja.
Jis iškart atsistojo, pastumdamas kėdę atgal.
- Netrukdysiu jūsų, - pasakė. - Mados šiais laikais taip greit m ai­
nosi, kad kol pareisite, gali būti pasikeitusios.
Ironija jos nepalietė, ją suvokė kaip pajuokavimą.
- Kaip puiku, kad netikėtai susitikome, pone de Vinteri, - pasakė
ji einant į liftą. - Dabar, kai išdrįsau pralaužti ledus, tikiuosi su jumis
vėl pasimatyti. Turėsite kada nors ateiti pas mane, ko nors išgersim.
Ryt vakare žada apsilankyti pora svečių. Gal ir jūs prisidėtumėte?
Nusigręžiau, kad nematyčiau, kaip jis bandys išsisukti.
- Labai gaila, - tarė jis, - rytoj, ko gero, važiuosiu į Sospelį ir tikrai
nežinau, kada grįšiu.
Daugiau jo neįkalbinėjo, kad ir nusivylusi, bet mes vis dar stovė­
jome prie lifto.
- Jums, manau, davė gerą kambarį, viešbutis apytuštis, todėl jeigu
turit kokių nepatogumų, tai nieku būdu netylėkite. Jūsų tarnas jau
turbūt išpakavo daiktus?
Toks familiarumas jau buvo pernelyg didelis netgi pagal ją, ir
žvilgtelėjusi pamačiau, kaip persimainė jo veidas.
- Aš neturiu tarno, - ramiai tarė jis, - gal jūs sutiktumėte tai pa­
daryti?
Šį kartą jo strėlė pataikė, nes ji paraudo ir gana nejaukiai nusi­
juokė.
- Na, neįsivaizduoju... - pradėjo ji, o paskui staiga nelauktai atsi­
gręžė į mane: - Gal tu galėtum padėti ponui de Vinteriui, jeigu jam
reikia ką padaryti. Juk visais atžvilgiais esi gabi mergaitė.
 REBEKA 23

Valandėlę buvo tylu, ir aš priblokšta laukiau, ką jis pasakys. Jis pa­

žiūrėjo į mus pašaipiai, beveik sardoniškai, jo lūpos vos vos šyptelėjo.
- Žavingas pasiūlymas, - tarė jis, - bet aš laikausi savo šeimos tai­
syklės: „Tas keliauja greičiausiai, kas keliauja vienas". Turbūt nesate
jos girdėjusi.
Ir nelaukdamas atsakymo apsisukęs nuėjo.
- Tai bent, - tarė ponia Van Hoper, m um s kylant liftu. - Ar m a­
nai, kad tas staigus nuėjimas - tai toks humoras? Vyrai mėgsta vi­
sokius keistumus. Prisimenu, kartą vienas žymus rašytojas, pamatęs
mane ateinant, sprukdavo žemyn tarnybiniais laiptais. Man rodos,
aš jam buvau kritusi į akį, bet jis nepasitikėjo savimi. Tačiau tada aš
buvau jaunesnė.
Liftas krestelėjo ir sustojo. Buvome savo aukšte. Berniukas patar­
nautojas atidarė duris.
- Beje, brangioji, - pasakė ji m ums einant koridoriumi, - nepa­
manyk, kad priekabiauju, bet šiandien tu reiškeisi truputėlį per daug.
Tavo pastangos visą laiką kalbėti vienai mane gerokai sutrikdė, m a­
nau, kad jį taip pat. Vyrai tokių dalykų nemėgsta.
Aš neatsakiau nieko. Ir ką galėjau atsakyti?
- Na, na, nesiraukyk, - nusijuokė ji ir gūžtelėjo pečiais, - galų gale
esu atsakinga už tavo elgesį čia, o tau irgi neprošal paklausyti moters,
kuri galėtų būti tau motina. Eh bien, Blaize,je viens.. * - Ir kažką niū­
niuodama nuėjo į miegamąjį, kur jos laukė siuvėja.
Atsiklaupiau ant minkštasuolio prie lango ir įsižiūrėjau į popietę.
Saulė dar tebešvietė skaisčiai, ir pūtė smagus stiprokas vėjas. Po pus­
valandžio sėsime prie bridžo, langai bus sandariai uždaryti, centrinis
šildymas atsuktas iki galo. Pagalvojau apie pelenines, kurias man rei­
kės valyti - jos bus primestos nuorūkų, nusitepusių lūpų dažais, ir
nebaigtų valgyti šokoladinių saldainių. Bridžas neinasi taip lengvai,
kai esi žaidęs tik vaikiškus kortų žaidimus, be to, jos draugams nuo­
bodu lošti su manimi.
Jaučiau, kad aš dėl savo jaunum o varžau jų pokalbius panašiai
kaip kambarinė, kuri neišeina iki bus atneštas desertas, ir jie negali
laisvai aptarinėti skandalų ir apkalbų. Jos draugai vyrai, kad ir prisi-

* Na, Bleize, ateinu... (pranc.)

24 Daphne du Maurier

versdami, rodo m an širdingumą ir paklausia kokių juokingų klausi­

m ų iš istorijos ar tapybos, tardami, kad jei neseniai esu baigusi m o­
kyklą, tai tik toks pokalbis m an tinka.
Atsidusau ir nusisukau nuo lango. Saulė buvo tokia viliojanti,
linksmas vėjas plakė jūroje baltas putas. Prisiminiau Monako kam ­
pelį, matytą prieš porą dienų, kur sukrypęs namas stovėjo palinkęs
į akmenimis grįstą aikštę. Aukštai, įdubusiame stoge, buvo langas,
siauras nelyginant plyšys. Ten galėjo pasirodyti kažkas nepažįstamas
iš viduramžių. Pasiėmiau nuo stalo pieštuką ir popieriaus ir nieko
negalvodama nupiešiau įsivaizduojamą profilį, blyškų ir erelišką.
Tamsi akis, romėniška nosis, paniekinamai atkišta viršutinė lūpa.
Dar pridėjau smailią barzdelę ir mezginius aplink kaklą, kaip kadaise
buvo nutapęs anų laikų dailininkas.
Kažkas pasibeldė į duris, ir įėjo liftininkas su laišku.
- Ponia miegamajame, - tariau, bet jis papurtė galvą ir pasakė,
kad laiškas man. Atskleidžiau voką ir radau vienintelį laiškinio po­
pieriaus lapelį su keliais nepažįstama rašysena pabrėžtais žodžiais.
„Dovanokite man. Šiandien buvau labai nemandagus".
Ir viskas. Nei parašo, nei kreipinio. Bet ant voko buvo mano pa­
vardė ir, kaip retai pasitaiko, užrašyta teisingai.
- Ar bus atsakymas? - paklausė berniukas.
Pakėliau akis nuo raštelio.
- Ne, - tariau. - Ne, atsakymo nebus.
Kai jis išėjo, įsidėjau raštelį į kišenę ir vėl grįžau prie piešinio,
tačiau nežinia kodėl jis man nebepatiko, veidas buvo sustingęs ir be
gyvybės, o mezginiai ir barzda atrodė tarsi prilipdyti kaip žaidžiant
šaradas.
 IV SKYRIUS

K i t , rytą po bridžo ponia Van Hoper nubudo su skau­

dančia gerkle ir šimtu dviem laipsniais karščio*. Paskambinau jos
gydytojui, jis tuoj pat atėjo ir nustatė paprasčiausią gripą.
- Turite gulėti lovoje, kol leisiu keltis, - pasakė jis. - Man nepa­
tinka, kaip daužosi jūsų širdis, todėl geriau būtų, kad ramiai pagulė­
tumėte. Be to, norėčiau, - pridūrė, atsigręždamas į mane, - kad po­
nią Van Hoper slaugytų patyrusi slaugė. Jūs negalite jos kaip reikiant
nė pakelti. Tik kokią porą savaičių.
Man tai pasirodė nereikalinga, taip ir pasakiau, bet nustebau, kai
ponia Van Hoper priėmė jo pasiūlymą. Matyt, jai patiko būsimas
dėl to subruzdimas, žmonių užuojauta, draugų lankymasis ir laiškai,
gausimos gėlės. Monte Karlas jau buvo bepradedąs atsibosti, ir ši ne­
sunki liga galėjo būti prasiblaškymas.
Seselė turėjo leisti vaistus, daryti švelnų masažą, o pačiai poniai
reikėjo laikytis dietos. Palikau ją, atėjus seselei, beveik laimingą, ap­
kamšytą pagalvėm, su geriausia pižama, kaspinuota naktine kepu­
raite ant galvos ir jau krintančia temperatūra. Truputį graužiama
sąžinės, kad m an taip gera, paskambinau ponios draugams, atšau­
kiau pobūvį, kurį ji buvo numačiusi vakarui, ir visu pusvalandžiu
anksčiau nuėjau į restoraną priešpiečių. Maniau, kad salė bus tuščia,
niekas paprastai neateidavo prieš pirmą. Ji ir buvo tuščia, išskyrus
staliuką šalia mūsiškio. Tokiam netikėtumui nebuvau pasirengusi.
Maniau, kad jis išvažiavęs į Sospelį. Be abejonės, jis atėjo priešpiečių
anksčiau, nes nenorėjo su mumis susitikti pirmą valandą. Buvau jau

* Tem peratūra pagal Farenheitą. Pagal Celcijaus skalę b ūtų 38,8°.

26 D aph n e du M a u ri e r

nuėjusi beveik iki pusės salės, tad grįžti nebegalėjau. Nebuvau jo m a­

čiusi nuo tada, kai vakar išsiskyrėm prie lifto, nes jis praleido pietus,
ko gero, dėl tos pačios priežasties, dėl kurios dabar atėjo anksčiau.
Neišmaniau, kaip tokiu atveju elgtis. Norėjau būti vyresnė, kito­
kia. Nuėjau prie staliuko, žiūrėdama tiesiai prieš save ir bematant
nukentėjau per savo negrabumą: išlankstydama servetėlę, apverčiau
vazą su anemonėmis. Vanduo pasipylė ant staltiesės, ėmė bėgti man
į sterblę. Padavėjas buvo kitame salės gale ir nematė. Tačiau mano
kaimynas tučtuojau atsirado prie manęs su sausa servetėle rankoje.
- Nesėdėkite prie šlapios staltiesės, - stačiokiškai pasakė jis, - pra­
eis noras ir valgyti. Pasitraukite.
Jis pradėjo šluostyti staltiesę, tuo tarpu padavėjas, pamatęs mus
subruzdus, leidosi į pagalbą.
- Tiek to, - pasakiau, - nesvarbu. Aš būsiu viena.
Jis nieko neatsakė, o padavėjas priėjęs greitai nuėmė vazą ir pa­
birusias gėles.
- Palikit viską, - staiga pasakė de Vinteris, - ir padenkit dar vieną
vietą prie mano stalo. Panelė valgys su manimi.
Pasižiūrėjau sumišusi.
- Oi, ne, - tariau. - Negaliu.
- Kodėl? - paklausė jis.
Bandžiau sugalvoti priežastį. Žinojau, kad jis nenori valgyti drau­
ge su manimi. Pakvietė tik iš mandagumo. Aš jam sugadinsiu prieš­
piečius. Nusprendžiau būti drąsi ir pasakyti teisybę.
- Nebūkite toks mandagus, - paprašiau. - Labai malonu, kad
mane pakvietėte, bet man bus visiškai gerai, tegul tik padavėjas n u ­
šluosto staltiesę.
- Čia joks mandagumas, - tvirtai atsakė jis, - tik norėčiau, kad
pavalgytume drauge. Būčiau jus pakvietęs, net jeigu ir nebūtumėte
taip negrabiai apvertusi tos vazos.
Turbūt iš mano veido jis suprato, kad abejoju, nes nusišypsojo.
- Netikite, - tarė jis, - bet vis tiek eikšenkit ir sėskitės. Galime
nesikalbėti, kad jau taip.
Atsisėdome, jis padavė man valgiaraštį, kad pasirinkčiau, o pats
pradėjo valgyti užkandžius, tarsi nieko nebūtų atsitikę.
 REBEKA 27

Sugebėjimas nutolti buvo savitas jo būdo bruožas, ir supratau,

kad taip nekalbėdami galime išbūti visus priešpiečius, ir nieko tokio.
Nebus jokios įtampos. Jis neklausinės manęs iš istorijos.
- Kas atsitiko jūsų draugei? - pasidomėjo.
Pasakiau, kad gripas.
- Labai gaila, - tarė jis, o paskui, kiek patylėjęs: - Mano laiškelį ti­
kriausiai gavote? Man buvo labai gėda. Pasielgiau baisiai. Vienintelis
pasiteisinimas, kodėl pasidariau storžievis, galėtų būti tai, kad gyve­
nu vienas. Todėl m an taip malonu, kad šiandien jūs valgote kartu su
manimi.
- Jūs visai nebuvote nemandagus, - pasakiau, - bent jau ne tiek,
kad ji būtų supratusi. Tas jos smalsumas... Ji nenori nieko įžeisti, bet
taip jai išeina su kiekvienu. Taip sakant, su kiekviena įžymybe.
- Turėčiau būti pamalonintas, jei taip, - tarė jis. - Kodėl ji laiko
mane įžymybe?
- Manau, dėl Menderlio, - atsakiau.
Jis neatsiliepė, ir aš vėl pasijutau nesmagiai, lyg būčiau įžengusi į
uždraustą žemę. Nusistebėjau, kodėl paminėjus jo namus, apie ku­
riuos daugelis žmonių, net ir aš, yra girdėję, jis iš karto nutyla ir tarsi
atsitveria nuo visų.
Kiek laiko valgėme nesikalbėdami, ir aš prisiminiau atviruką,
kurį nusipirkau vienoje kaimo krautuvėlėje, kai dar buvau maža ir
atostogavau Vakarų Anglijoje. Ten buvo nutapytas namas, prastai
nutapytas, labai ryškiom spalvom, bet netgi tie trūkum ai negadino
pastato simetrijos, plačių akmeninių laiptų priešais terasą, žalių vejų,
einančių iki jūros. Sumokėjau už paveikslėlį du pensus, - pusę savo
savaitės kišenpinigių, - ir tada paklausiau raukšlėtą krautuvininkę,
kas čia pavaizduota. Ji pasižiūrėjo nustebusi, kad nežinau.
- Čia Menderlis, - tarė ji, ir aš, prisimenu, išėjau iš parduotuvės
priblokšta, bet ne ką išmintingesnė.
Prisiminus tą atviruką, jau seniai įkištą į kokią pamirštą knygą,
man pasidarė suprantama, kodėl jis ginasi ir traukiasi nuo įkyrių po­
nios Van Hoper ir tokių kaip ji klausinėjimų. Gal Menderlis jam yra
dėl ko nors šventas, todėl nori, kad jis būtų neliečiamas, kad apie jį
nebūtų kalbama. Įsivaizdavau, kaip ji žygiuoja per kambarius, gal
28 Da ph ne du M a u r i e r

sumokėjusi kokius šešis pensus už įėjimą, ir drumsčia tylą savo šai­

žiu, trūkčiojančiu juoku. Mūsų mintys, matyt, buvo panašios, nes jis
prabilo apie ją.
- Jūsų draugė... - pradėjo, - daug vyresnė už jus. Ar ji jums giminai­
tė? Seniai judvi pažįstamos? - Mačiau, kad mudvi jam vis dar mįslė.
- Ji iš teisybės man ne draugė, - pasakiau. - Ji - darbdavė. Ruo­
šia mane į vadinamąsias kompaniones ir moka man devyniasdešimt
svarų per metus.
- Nežinojau, kad galima nusipirkti kompanionę. Skamba labai
senoviškai. Panašu į rytietišką vergų turgų.
- Kartą aš žiūrėjau žodyne, ką reiškia žodis „kompanionė", - pri­
sipažinau: - ten parašyta: „Kompanionė - artima draugė".
- Jūs labai nuo jos skiriatės, - pasakė jis.
Jis juokėsi ir atrodė visai kitoks, daug jaunesnis ir ne toks nutolęs.
- O kodėl jūs pas ją būnate? - paklausė jis.
- Devyniasdešimt svarų m an dideli pinigai.
- Tėvų neturite?
- Ne, mirę.
- Jūsų labai graži ir nepaprasta pavardė.
- Mano tėvas buvo labai gražus ir nepaprastas žmogus.
- Papasakokite apie jį, - paprašė.
Žvilgtelėjau į jį pro limonado stiklinę. Nelengva apibūdinti mano
tėvą, ir paprastai niekada apie jį nekalbu. Jis yra slapta mano nuo­
savybė. Priklauso man vienai, kaip kad Menderlis priklauso mano
pašnekovui. Neturėjau noro apie jį kalbėti kažkur Monte Karle, prie
restorano stalo.
Tie priešpiečiai buvo tarsi koks sapnas, ir dabar, kai žiūriu atgal į
praeitį, jie m an atrodo apgaubti kažkokių kerų. Štai aš, dar kone m o­
kinukė, tik vakar sėdėjusi su ponia Van Hoper tiesiai, tyliai ir draus­
mingai, po dvidešimt keturių valandų pasakoju savo istoriją žmogui,
kurio nepažįstu, ir ši istorija jau nebe mano vienos. Jaučiau, kad būti­
nai turiu jam papasakoti, nes jo akys žiūrėjo į mane supratingai kaip
to Nepažįstamojo.
Mano drovumas pradingo, neklusnus liežuvis atsirišo, ir pasipylė
vaikystės paslaptys, džiaugsmai ir skausmai. Nors mano pasakojimas
 REBEKA 29

buvo gana skurdus, m an atrodė, De Vinteris šį tą suprato apie gaiva­

lingą mano tėvo asmenybę, taip pat ir apie mano motinos meilę jam.
Ši meilė jai buvo jėgų ir gyvybės šaltinis, netgi dieviškumo kibirkštis,
todėl kai jis mirė, tą nelemtą žiemą ji susirgo plaučių uždegimu ir,
pratraukusi po jo tik penkias savaites, išėjo iš šio pasaulio. Prisimenu,
nutilau, pritrūkusi kvapo, kiek svaigstančia galva. Dabar restorane jau
buvo pilna žmonių, jie šnekučiavo ir juokėsi, grojo orkestras, tarškėjo
indai. Pasižiūrėjau į laikrodį virš durų, buvo dvi valandos. Mudviejų
čia išsėdėta pusantros valandos, ir visą laiką šnekėjau aš viena.
Staigiai sugrįžau į realybę, išraudusi ir sumišusi, ir pradėjau m ik­
čiodama atsiprašinėti. Jis to atsiprašinėjimo visai nesiklausė.
- Jau pirma jums sakiau, kad turite gražią ir nepaprastą pavardę.
Ir pasakysiu daugiau, jei leisite, pasakysiu, kad ji jums tinka taip pat,
kaip tiko jūsų tėvui. Ši valanda su jumis man buvo tokia maloni,
kokios jau seniai nesu turėjęs. Jūs išvadavote mane iš manęs paties,
iš liūdesio ir knaisiojimosi savyje, iš to, kas mane kamuoja jau beveik
metai.
Pažiūrėjau į jį ir patikėjau, kad sako teisybę: jis atrodė nebe toks
susikaustęs kaip pirma, labiau šiuolaikiškas, labiau žmogiškas, neap-
sisiautęs šešėliais.
- Žinote, - tarė jis, - mus sieja vienas bendras dalykas. M udu
abudu esame vieniši šiame pasaulyje. Tiesa, aš turiu seserį, tačiau re­
tai kada susitinkame, turiu seną močiutę, kurią iš pareigos aplankau
tris kartus per metus, tačiau nė viena nėra man draugė. Tikrai, poniai
Van Hoper sekasi. Pigiai įsigijo draugę - tik už devyniasdešimt svarų
per metus.
- Pamiršote, - atsakiau, - jūs turite namus, o aš ne.
Vos ištariau tuos žodžius, tuoj pasigailėjau, nes jo žvilgsnis vėl
pasidarė slaptingas ir nesuprantamas, ir vėl pasijutau baisiai nepato­
giai, kaip būna, kai pasielgi netaktiškai. Jis palenkė galvą, degdamas
cigaretę, ir nieko neatsakė.
- Tušti namai gali būti tokie pat nykūs kaip ir pilnas viešbutis, -
pagaliau tarė jis. - Visa bėda, kad jie ne tokie nuasmeninti.
Jis tarsi suabejojo, ir man jau atrodė, kad prabils apie Menderlį,
bet kažkas jį sulaikė, kažkokia baimė išplaukė į jo minčių paviršių
30 Daphne du M aurier

ir nugalėjo, nes jis vienu sykiu užgesino ir degtuką, ir beįsižiebiantį

atvirumą.
- Vadinasi, artima draugė turi laisvo laiko? - pasakė jis vėl ramiai
ir draugiškai. - Kaip manote jį praleisti?
Pagalvojau apie akmenimis grįstą aikštę Monake ir namą su siau­
ruoju langu. Galėčiau ten iki trečios pabūti su eskizų albumu ir pieš­
tuku; taip jam ir pasakiau, kiek varžydamasi, kaip bet kuris žmogus,
turintis mielą pomėgį, tik neturintis talento.
- Aš jus nuvešiu, - pasakė jis ir nė nesiklausė m ano p riešta­
ravim ų.
Prisiminiau vakarykštę ponios Van Hoper pastabą dėl įžūlumo ir
išsigandau, kad jis nebūtų pamanęs, jog apie Monaką pasakiau n o ­
rėdama pasivėžinti. Ponia Van Hoper, be jokios abejonės, būtų taip
ir pasielgusi, o aš nenorėjau, kad mudvi jis laikytų panašiomis. Dėl
to, kad drauge su juo valgiau priešpiečius, pakilo mano prestižas,
nes kai stojausi nuo stalo, nedidukas metrdotelis prišoko atitraukti
m an kėdės. Jis nusilenkė ir nusišypsojo, - didžiausias pasikeitimas
lyginant su jo ankstesniu abejingumu, - padavė man nukritusią ant
grindų nosinaitę ir pasakė manąs, kad „panelei patiko priešpiečiai".
Netgi viešbučio berniukas prie sukamųjų durų pažvelgė į mane su
pagarba. Mano bičiuliui viskas atrodė natūralu, nes jis, aišku, nieko
nežinojo apie tą vakarykštį netikusiai supjaustytą kumpį. Mane šis
pasikeitimas prislėgė, pajutau sau panieką. Prisiminiau tėvą ir jo pa­
šaipą tuščiam snobizmui.
- Apie ką susimąstėte?
Ėjome koridoriumi į saloną, ir pakėlusi akis pamačiau, kad jis
smalsiai žiūri į mane.
- Kas nors nepatiko? - paklausė.
Metrdotelio dėmesingumas buvo sužadinęs aibę minčių, ir kol
gėrėme kavą, papasakojau jam apie Blez, siuvėją. Ji taip džiaugėsi,
kai ponia Van Hoper nusipirko tris sukneles. Lydėdama ją į liftą,
vaizdavausi, kaip ji tas sukneles siuva už tvankios krautuvėlės, o ant
sofos mažame kambarėly guli baigdamas dienas džiovininkas sūnus.
Mačiau, kaip ji veria adatą, akys tokios pavargusios, ir ant grindų
primėtyta medžiagos skiaučių.
 REBEKA 31

- Na, - nusišypsojo jis, - ar tas įsivaizdavimas atitinka tikrovę?

- Nežinau, - atsakiau, - niekada tuo nepasidomėjau.
Ir papasakojau, kaip man paskambinus, kad atvažiuotų liftas,
ji pasirausė savo krepšelyje ir atkišo m an šimto frankų banknotą.
„Štai , - sušnabždėjo familiariai, nemaloniai, - tegul čia bus m en­
kas atlyginimas už tai, kad atvesi savo ponią į m ano krautuvę". Kai
aš, paraudusi iš gėdos, atsisakiau, ji paniekinamai gūžtelėjo pečiais.
„Kaip sau nori, - pasakė. - Tik žinok, visi taip daro. O gal geriau
norėtum suknelės? Ateik kurią dieną be ponios, aš parinksiu kokią ir
nepaimsiu nė su". Nežinau kodėl, bet pajutau tokį pat atgrasų kok­
tumą kaip kadaise vaikystėje, kai imdavau vartyti draudžiamą kny­
gą. Džiovininko sūnaus veidas išnyko m an iš akių, ir aš pamačiau
save kitokią: supratingai šypsodamasi įsikišu į kišenę tą nučiupinėtą
banknotą arba šią laisvą popietę nusėlinu į Blez krautuvę ir grįžtu su
suknele, už kurią nieko nereikėjo mokėti.
Maniau, kad jis nusijuoks, nes tai paika istorija, ir nežinau, kodėl
ją papasakojau. Bet jis žiūrėjo į mane susimąstęs, maišydamas kavą.
- Manau, kad padarėte didelę klaidą, - pasakė jis po valandėlės.
- Kad atsisakiau šimto frankų? - paklausiau pasipiktinusi.
- Ne, dievaži, kuo gi mane laikote? Manau, kad padarėte klaidą, at-
vykdama čia, stodama tarnybon pas ponią Van Hoper. Tokiam darbui
jūs netinkate. Esate per jauna ir per jautri. Blez ir jos pasiūlytas atlygi­
nimas dar ne viskas. Čia tik pirmas toks atvejis iš daugybės panašių.
Jūs arba turėsite pasiduoti ir pasidaryti tokia kaip Blez, arba liksite
kokia buvusi, tačiau palūšite. Kas jums rekomendavo šitą vietą?
Atrodė visai natūralu, kad jis taip mane klausinėja, ir aš čia ne­
mačiau nieko blogo. M udu buvome tarsi seni pažįstami, susitikę po
daugelio metų.
- Ar kada pagalvojate apie ateitį? - paklausė jis manęs. - Ir ko
iš tos tarnybos sulauksite? Tarkime, poniai Van Hoper nusibos jos
„artima draugė", ir kas tada?
Nusišypsojau ir atsakiau, kad per daug nesijaudinu. Atsiras kita
ponia Van Hoper, o aš esu jauna, stipri ir* pasitikiu savo jėgomis. Ta­
čiau dar jam kalbant prisiminiau skelbimus aukštuomenės žurna­
luose, kur globėjiškos draugijos prašo param os jaunom s moterims,
32 D ap h ne du M a u r i e r

patekusioms į sunkias gyvenimo sąlygas. Pagalvojau apie pensio­

nus, kurie atsiliepia į tokius skelbimus ir suteikia laikiną prieglau­
dą, paskui pamačiau save pačią: stoviu su beverčiu eskizų album u
rankoje, be jokios specialybės, ir mikčiodama atsakinėju griežtiems
darbo biržos agentams. Ko gero, reikėjo priimti Blez pasiūlytus de­
šimt procentų.
- Kiek jums metų? - paklausė jis, o kai pasakiau, nusijuokė ir at­
sistojo nuo kėdės. - Žinau tą amžių, be galo atkaklus, ir jokie ateities
baubai nebaisūs. Gaila, kad negalime susikeisti. Eikite į viršų ir užsi­
dėkite skrybėlaitę, o aš privažiuosiu automobilį.
Kai jis lydėjo mane iki lifto, prisiminiau vakar dieną, be atvan­
gos plepančią ponią Van Hoper ir šaltą jo mandagumą. Neteisingai
buvau jį įvertinusi, jis nei rūstus, nei sardoniškas, jis mano draugas
jau daug metų, mano brolis, kurio niekada neturėjau. Nuotaika buvo
puiki, gerai prisimenu tą popietę. Matau dangumi plaukiant pūkuo­
tus debesėlius ir baltas jūros putas. Jaučiu, kaip vėjas glosto veidą,
girdžiu savo juoką ir lyg aidą - jo juoką. M onte Karlas buvo ne toks,
kokį pažinojau, o gal teisingiau būtų pasakyti, kad jis pradėjo man
patikti. Turėjo žavesio, kurio anksčiau nebuvau pastebėjusi. Turbūt
anksčiau į jį žiūrėjau nieko nematančiomis akimis. Uostas buvo plū-
kaujančių popierinių laivelių kirbėlynė, po prieplauką vaikščiojo jū ­
reiviai, draugiški, smagūs ir nerūpestingi tartum vėjas. Praėjome pro
jachtą, kuri taip patiko poniai Van Hoper, nes priklausė hercogui,
abejingai pažvelgėme į blizgantį varį, pasižiūrėjome vienas į kitą ir
vėl nusijuokėme. Gerai prisimenu, tarsi ir dabar vilkėčiau tą patogų
prastai pasiūtą flanelės kostiumėlį, kurio sijonas daug šviesesnis, nes
labiau nunešiotas. Skrybėlaitė buvo padėvėta, per plačiais kraštais,
bateliai žemakulniai, susegti vieninteliu dirželiu. Ilgariešes pirštines
nešiausi sugniaužtas negrabioje rankoje. Niekada neatrodžiau sau
tokia jauna, niekada nesijaučiau tokia suaugusi. Ponia Van Hoper
ir jos gripas man nebeegzistavo. Bridžo ir kokteilių susiėjimai buvo
pamiršti, o su jais ir kukli mano padėtis.
Buvau svarbi asmenybė, pagaliau visai suaugusi. Ta mergaitė, kuri
drovumo kankinama stovėdavo prie svetainės durų, glamžydama
nosinaitę, o pro duris iš vidaus sklisdavo sumišąs šnekų gausmas, pa­
 REBEKA 33

kertantis prašalaitės jėgas, - ta mergaitė aną popietę buvo pradingusi

lyg sapnas. Ji tikra varguolėlė, ir aš ėmiau apie ją galvoti iš aukšto,
jeigu iš viso dar kiek galvojau.
Piešti negalėjau, nes pūtė smarkus vėjas; smagiais šuorais jis atlėk­
davo iš už kampo į m ano akmenimis grįstą aikštę. Taigi grįžome at­
gal į automobilį ir nuvažiavome nežinau kur. Ilgas kelias kilo į kalną,
automobilis irgi kilo kartu su juo, ir mes sukome ratus aukštumoje
tarsi paukščiai ore. Kaip skyrėsi jo automobilis nuo ponios Van H o­
per pasisamdytojo šiam sezonui, senos mados kam puoto „Daimlerw,
kuris giedromis popietėmis veždavo mus į Mentoną, ir aš, sėdėdama
ant mažos sėdynės nugara į vairuotoją, turėdavau ištempti kaklą, kad
matyčiau aplinkinius vaizdus. Šitas automobilis, m an regis, turėjo
Merkurijaus sparnus, nes kuo aukščiau kilome, tuo pavojingesnių
greičiu važiavome, bet pavojus man patiko, nes buvo naujas, dar ne­
pažintas pojūtis, o aš - jauna.
Prisimenu, garsiai kvatojau, ir vėjas nešė tą kvatojimą tolyn nuo
manęs. Žvilgtelėjusi į de Vinterį, pamačiau, kad jis nebesijuokia, vėl
buvo pasidaręs tylus ir nutolęs, jis vėl buvo toks kaip vakar - apsigo­
bęs savo paslaptimi.
Pamačiau taip pat, kad automobilis nebegali važiuoti toliau, nes
pasiekėme viršūnę, o po mumis kelias, kuriuo atvažiavome, ėjo sta­
čiai žemyn lyg į duobę. De Vinteris sustabdė automobilį, ir aš pa­
mačiau, kad kelias baigiasi staigiu skardžiu, kuris smenga į tuštumą,
į kokių poros tūkstančių pėdų bedugnę. Išlipome iš automobilio ir
pažvelgėme žemyn. Tai mane pagaliau išblaivė, nes supratau, kad
mūsų sustota vos per pusę automobilio ilgio nuo prarajos krašto.
Jūra tarsi raukšlėtame žemėlapyje plytėjo iki pat horizonto ir pliuš­
keno į ryškią kranto liniją, o namai buvo it balti kiaukutai įgaubtoje
pakrantėje, šen bei ten pamarginti didžiulės oranžinės saulės. Ant
mūsų kalno saulės šviesa buvo kitokia, nuo tylos ji atrodė rūstesnė,
atšiauresnė. Mūsų popietė persimainė, ji nebebuvo lyg permatomas
voratinklis. N urim o vėjas, ir staiga pasidarė šalta.
Kai prašnekau, m ano balsas buvo pernelyg atsainus. Paikas ir
nervingas nejaukiai pasijutusio žmogaus balsas.
- Pažįstate šią vietą? - paklausiau. - Esate čia buvęs?
34 Daphne du Maurier

Pasižiūrėjo į mane nieko nesuvokiančiomis akimis, ir aš su neri­

m u širdyje supratau, kad jis buvo m ane pamiršęs, ko gero, net gana
ilgai, ir kad pats taip yra pasiklydęs neram ių minčių labirinte, jog
aš jam visai nebeegzistuoju. Veidas atrodė kaip lunatiko, tad vieną
baisią akimirką man dingtelėjo, kad gal jis nenormalus, nevisiškai
sveiko proto. Yra žmonių, kuriems užeina transas, esu apie tokius
girdėjusi, ir jie elgiasi pagal m um s visai nepažįstamus, keistus dės­
nius, vykdydami savo pačių pasąmonės įsakymus. Gal jis vienas iš
tokių, o mes esame per šešias pėdas nuo mirties.
- Jau vėlu, gal važiuosime namo? - paklausiau, o mano nerūpes­
tingas tonas, neryškus šypsnelis net vaiko nebūtų apgavęs.
Žinoma, neteisingai pagalvojau, nieko jam galų gale nebuvo, nes
kai dar kartą pakalbinau, jis aiškiai atsipeikėjo iš savo minčių ir ėmė
atsiprašinėti. Tikriausiai buvau išblyškusi, ir jis tai pastebėjo.
- Pasielgiau nedovanotinai, - tarė ir paėmęs mane už parankės
nuvedė prie automobilio, m udu sulipome vidun ir užtrenkėme d u ­
reles. - Nebijokite, apsisukti ne taip pavojinga kaip atrodo, - tarė jis.
Bloguodama, svaigstančia galva laikiausi įsikibusi abiem rankom į
sėdynę, o jis atsargiai, labai atsargiai išvairavo automobilį į žemyn
einantį kelią.
- Vadinasi, esate šioje vietoje buvęs? - pasakiau kiek atslūgus
įtampai, kai jau riedėjome žemyn siauru vingiuotu keliu.
- Taip, - atsakė jis ir kiek patylėjęs pridūrė: - bet prieš daugelį
metų. Norėjau pasižiūrėti, ar ji nepasikeitė.
- Ir kaip? - paklausiau.
- Ne, - atsakė, - niekas nepasikeitė.
Pagalvojau, kas pastūmėjo jį sugrįžti į tą praeities vietą drauge su
manimi, nieko nenutuokiančia jo nuotaikos stebėtoja. Kokia metų
bedugnė skiria jį nuo to laiko, kokie minties ir veiksmo žygiai, koks
tem peram ento pasikeitimas? Nenorėjau to žinoti. Verčiau būčiau
nevažiavusi.
Riedėjome žemyn vingiuotu keliu nesustodami, netardami nė žo­
džio, didžiulė debesų virtinė tysojo virš besileidžiančios saulės, oras
buvo šaltas ir tyras. Staiga jis prašneko apie Menderlį.
Ne apie save pasakojo, kaip ten gyvena, bet kaip pavasarį ten pa­
vakare leidžiasi saulė, nuauksindama kyšulį. Jūra atrodo lyg skalu-
 REBEKA 35

nas, dar šalta po ilgos žiemos, o nuo terasos girdėti, kaip mažoje įlan­
koje šnara kylantis potvynio vanduo. Žydi geltonieji narcizai, vakaro
vėjelis juos siūbuoja, auksinės galvutės atrodo kaip taurės su laibu
koteliu, ir gali skinti kiek nori, jų gretos neretėja, stovi petys petin
kaip kariuomenė. Ant kranto už vejų prisodinta krokų - geltonų,
rausvų ir violetinių, bet šiuo metu jų gražumas jau blanksta, jie baigia
peržydėti ir nuvysti kaip ir blyškiosios snieguolės. Raktažolės ne to­
kios įmantrios, tai paprastos ir mielos gėlytės, augančios bet kokiame
plyšelyje kaip piktžolės. Šilagėlėms dar per anksti, jų žiedai dar slypi
po pernykščiais lapais, bet kai pražysta, nustelbdami kuklesniąsias
žibuokles, tai užgožia miške net pačius paparčius, o spalva varžosi su
dangaus mėlyne.
Bet į namus niekada jų nesineštų, pasakė. Vazose jos padrėksta ir
apsunksta, norint pamatyti visą jų grožį reikia nueiti į mišką prieš
pietus, apie dvyliktą, kai saulė jau aukštai. Jų kvapas atsiduoda d ū ­
mais, gailokas, tartum stiebeliais tekėtų pašėlę syvai, aitrūs ir sodrūs.
Žmonės, kurie miškuose skina šilagėles, yra vandalai, Menderlyje jis
uždraudęs skinti. Kartais važinėdamas po šalį sutinkąs dviratininkų
su didžiulėmis šilagėlių puokštėmis, pririštomis prie rankenų, vys­
tantys žiedai nebetekę skaistumo, nuplėšti stiebeliai stirkso nuogi.
Raktažolės ne taip bijo skynimo: nors jos ir laukų augalas, bet
linksta į civilizaciją, todėl puikuojasi ir šypsosi pamerktos į puodynę
ir pastatytos trobelės lange, nė kiek nepyksta ir išsilaiko beveik savai­
tę, jei nestokoja vandens. Menderlyje laukinės gėlės nemerkiamos.
Ten yra aptvertas gėlynas, kur auginamos kultūrinės gėlės specialiai
namams. Rožės yra iš tų retų gėlių, pasakė jis, kurios gražiau atrodo
nuskintos nei augdamos. Rožių puokštė svetainėje turi daug sodres­
nę spalvą ir kvapą negu lauke. Kai žydi lysvėse, rožės atrodo kiek
nevalyvos, nerimtos ir išsitaršiusios kaip moterys nesutvarkytais
plaukais. O namuose jos pasidaro slėpiningos ir subtilios. Menderly­
je rožių būna pamerkta aštuonis mėnesius per metus. Ar aš mėgstu
alyvas, paklausė jis manęs. Ten vejos pakrašty auga krūmas alyvų,
ir į miegamąjį per langą sklinda jų kvapas. Jo sesuo, griežta, gana
praktiška moteris, skundžiasi, kad Menderlyje per daug kvapų, ir jai
kvaišta galva. Jam tai nekliudo. Iš visų apsvaigimo rūšių ši vieninte­
36 D ap h ne du M a u ri e r

lė jam patinka. Seniausias jo vaikystės prisiminimas - tai didžiulės

alyvų šakos, pamerktos baltuose ąsočiuose ir skleidžiančios salsvą,
ilgesingą kvapą po visus namus.
Slėnyje palei taką, vedantį įlankon, iš kairės pusės prisodinta
guotai azalijų ir rododendrų, ir kai eini ten gegužės vakarą, atrodo,
kad oras pritvinkęs jų kvepėjimo. Jei pasilenkęs paimi nukritusį žie­
dlapį ir sutrini tarp pirštų, delne turi tūkstantį kvapų, svaiginančių,
gardžių. Iš vienintelio susiraičiusio ir sutrinto žiedlapio. Išeini iš
slėnio apsisukusia galva, kone apgirtęs ir patenki į pajūrį, kur aštrus
baltas žvirgždas ir ramus vanduo. Savotiškas, gal pernelyg staigus
kontrastas...
Jam pasakojant mūsų automobilis vėl atsidūrė tarp daugelio
kitų, nė nepastebėjau, kaip sutemo, ir mes dabar važiavome M on-
te Karlo gatvėmis, apsupti šviesų ir garsų. Triukšmas erzino mane,
šviesos buvo per skaisčios, per geltonos. Pasikeitimas buvo ūm us ir
nemalonus.
Greitai jau turėjome privažiuoti viešbutį, aš įkišau ranką į auto­
mobilio kišenę išsiimti pirštinių. Mano pirštai čia užčiuopė ir kažko­
kią knygą, iš plonų viršelių sprendžiant, poezijos. Pamėginau įžiūrėti
pavadinimą, automobiliui iš lėto artinantis prie viešbučio durų.
- Galite pasiimti ir paskaityti, jei norite, - tarė jis, ir dabar, kai
jau buvome viešbutyje ir kai Menderlis liko už tūkstančio mylių, jo
balsas buvo ramus ir abejingas.
Apsidžiaugiau ir tvirtai suspaudžiau knygą drauge su pirštinėmis.
Pajutau, kad noriu turėti ką nors jo, dabar, kai mūsų diena pasibaigė.
- Šokit lauk, - tarė jis. - O aš važiuosiu pastatyti automobilio.
Šį vakarą restorane nepasimatysime, nes vakarieniausiu kitur. Dėkui
jum s už šią dieną.
Nuėjau laiptais į viešbutį viena, nusiminusi kaip vaikas iškylai pa­
sibaigus. Toji popietė sugadino mane, nežinojau, ką reikės veikti per
likusias valandas, ir dabar mąsčiau, kokios jos bus ilgos, kol eisiu gul­
ti, ir kokios tuščios, kai vakarieniausiu vienui viena. Nenorėjau atsa­
kinėti į linksmus seselės klausimus nei į galimus šiurkščius ponios
Van Hoper kamantinėjimus, todėl nėjau viršun, o atsisėdau salono
kamputyje už kolonos ir užsisakiau arbatos.
 REBEKA 37

Padavėjas buvo aptingęs, o kadangi buvau viena, tai nematė rei­

kalo skubėti. Šiaip ar taip, dabar buvo pats nuobodžiausias dienos
metas, be kelių minučių šešta valanda, kai įprastas arbatos gėrimas
jau pasibaigęs, o stipresniems gėrimams dar per anksti.
Nusiminusi, nepatenkinta atsilošiau krėsle ir pasiėmiau poezijos
knygą. Tomelis buvo aptrintas, nučiupinėtas, pats skleidėsi ties tais
puslapiais, kur dažniausiai skaitoma.

Bėgau nuo Jo daug dienų ir nakčių,

Bėgau nuo Joy tolau metų skliautais,
Bėgau nuo Jo aš savųjų minčių
Labirintais klaidžiais; ašarotuos rūkuos
Vis slėpiausi nuo Jo ir skambiuosiuos juokuos.
Aš skubėjau šlaitais,
Leidaus skardžiais aukštais
Į titanišką gelmę bedugnės juodos
Nuo tų kojų tvirtų, kurios vijos ir vijos mane iš paskos*.

Pasijutau lyg žiūrėdama pro rakto skylutę ir kiek sunerimusi pa­

dėjau knygą į šalį. Koks dangaus šuo** jį nešė šią popietę į tuos aukš­
tus kalnus? Mąsčiau apie jo automobilį, stovintį per pusę ilgio nuo
dviejų tūkstančių pėdų gylio prarajos, ir persimainiusį jo veidą. Ko­
kie žingsniai aidėjo jo mintyse, kokie kuždesiai ir kokie prisiminimai,
ir kodėl iš visų poezijos knygų tik šią jis laiko automobilio kišenėje?
Norėjau, kad jis nebūtų toks tolimas ir kad aš būčiau ne tokia vargšė
kaip esu: su apspurusiu švarkeliu ir sijonu, su mokiniška plačiakrašte
skrybėlaite.
Paniuręs padavėjas atnešė man arbatos, ir valgydama sausą lyg iš
pjuvenų sumuštinį galvojau apie taką per slėnį, apie kurį de Vinteris
pasakojo šią popietę, azalijų kvapą ir baltą žvirgždą įlankoje. Jeigu
viskas ten jam taip brangu, tai ko jis ieško tame lengvabūdiškame
M onte Karle? Poniai Van Hoper jis sakė, kad nieko neplanavo, išvy­

* A nglų p oeto Fr. T h o m p so n o (1 8 5 9 -1 9 0 7 ) p o em a „D angaus šu o “. Vertė

H. Bakanas.
** Sąžinė, pagal Fr. T h o m p so n o p oem ą „D angaus š u o “.
38 D ap h n e du M a u r i e r

ko paskubomis. Ir aš įsivaizdavau, kad jis bėga slėnio taku, o jį vejasi

jo paties dangaus šuo.
Vėl paėmiau knygą, dabar ji atsiskleidė ties tituliniu puslapiu,
ir aš perskaičiau dedikaciją „Maksui nuo Rebekos, gegužės 17 d.“,
parašytą savotiška pasvirusia rašysena. Mažas rašalo taškelis buvo
užtiškęs ant tuščio puslapio priešais, tarsi rašančioji būtų nekantriai
pakračiusi plunksną, kad geriau tekėtų rašalas. O tada, kai jis ėmė
lietis nuo smaigalio, raidės išėjo storokos ir Rebekos vardas pasirašė
juodžiau ir ryškiau. Aukšta pakrypusi R stelbė kitas raides.
Užverčiau knygą, net pliaukštelėjo, ir padėjau po pirštinėmis, pas­
kui pasiekiau nuo gretimos kėdės „Llllustration“ numerį ir ėmiau
vartyti. Ten buvo kelios puikių Luaros pakrantės pilių nuotraukos ir
toks pat puikus straipsnis. Perskaičiau jį atidžiai, gretindama su n u o ­
traukomis, bet baigusi skaityt susivokiau, kad nesupratau nė žodžio.
Atspausdintame puslapyje mačiau visai ne Blua* su laibais bokštais
ir smailiomis viršūnėmis. Mačiau ponią Van Hoper vakar restorane,
mažas it paršelio akutes, įsispitrijusias į gretimą staliuką, šakutę su
ravioliais, sustojusią pusiaukelėje.
„Baisi tragedija, - kalbėjo ji, - laikraščiai, aišku, buvo tos trage­
dijos pilni. Sako, kad jis apie tai nekalba, niekad nemini jos vardo.
Žinai, ji paskendo įlankoje prie Menderlio..."

Prancūzijos miestas Luaros pakrantėje.

 V SKYRIUS

K a i p gerai, kad ji antrąkart nepasikartoja, toji pirmosios

meilės karštinė. Nes tai yra karštinė ir kartu didelis vargas, kad ir ką
poetai sakytų. Kaip trūksta narsos, kai tau dvidešimt vieneri metai.
Kiek daug tada smulkių būgštavimų, smulkių nepam atuotų baimių;
tada esi taip lengvai užgaunamas, taip greit sužeidžiamas, krenti ne­
gyvas nuo kiekvieno dygesnio žodžio. Šiandien, kai artėju prie vidu­
tinio amžiaus ir mane saugo ram um o šarvai, kasdieniniai maži dy­
gliukai besužeidžia labai lengvai ir jie greitai pasimiršta, o tada... kaip
ilgai laikosi neatsargus žodis, pavirtęs aitria žaizda, ir kaip žvilgsnis,
dirstelėjimas per petį įsispaudžia amžinai lyg įdagas. Ko nors atsisa­
kymas jau pranašauja atsižadėjimą dar gaidžiui nesugiedojus trijų
kartų, o lengvabūdiškas pamelavimas pasidaro lygus Judo pabučia­
vimui. Suaugęs žmogus gali pameluoti su ramia sąžine ir linksmu
šaltakraujiškumu, bet tomis dienomis net mažiausia apgaulė tvilko
liežuvį ir tave patį riša prie gėdos stulpo.
- Ką šį rytą veikei? - dar dabar girdžiu ją klausiant nuo pagalvių
krūvos. Jos balsas kaprizingas - tokio ligonio, kuris iš tiesų neserga, o
tik per ilgai guli lovoje. Ir aš, imdama kortas iš jos spintelės stalčiaus,
pajutau, kaip dėl neramios sąžinės m an kaklą išpylė dėmės.
- Žaidžiau tenisą su trenere, - pasakiau, ir nuo melagingų žodžių
įpuoliau į paniką - kas būtų, jeigu trenerė dabar įeitų į kambarį ir
imtų jai skųsti, kad jau daug dienų praleidžiu treniruotes?
- Visa bėda, kad dabar, kai čia guliu, tu neturi ko veikti, - pasakė
ji, užspausdama cigaretę valomojo kremo indelyje, ir paėmusi kortas
pradėjo jas maišyti, atsainiai kaip įgudęs kortuotojas, perkeldama po
tris, takštelėdama per antrąją pusę.
40 Da ph ne du M a u r i e r

- Nežinau, ką tu veiki per visą dieną, - kalbėjo ji toliau, - nieka­

da neparodai jokių eskizų, o kai paprašiau, kad ko nupirktum, tai
pamiršti „Taxol“. Na, bet gal išsitreniruosi geriau žaisti tenisą, turėsi
iš to naudos. Su prastu žaidėju nuobodu. Ar vis dar paduodi krei­
vai? - Ji numetė ant stalo vynų karalienę, ir tamsus veidas spoksojo į
mane lyg kokios Jėzabelės*.
- Taip, - atsakiau, užgauta jos klausimo, galvodama, kaip teisin­
gai ir taikliai ji pasakė. Kaip gerai mane apibūdino. Aš nė karto ne-
žaidžiau teniso, nesitreniravau nė karto per tą laiką, kai ji serga, o
jau praėjo beveik dvi savaitės. Pati stebėjausi, kodėl taip slapukauju,
nepasakau jai, kad kiekvieną rytą važinėjuosi su de Vinteriu jo auto­
mobiliu ir priešpiečius valgau taip pat su juo, prie jo stalo restorane.
- Reikia laikytis arčiau tinklo, antraip neišmoksi gerai žaisti, - pa­
sakė ji, ir aš, susigūžusi nuo savo veidmainystės, sutikau ir ant jos
karalienės uždėjau nevalingo veido širdžių bartuką.
Daug dalykų jau esu pamiršusi iš M onte Karlo, iš mūsų prieš­
pietinių pasivažinėjimų, net iš mūsų pokalbių, bet niekaip negaliu
pamiršti, kaip drebėdavo mano pirštai, kai dėdavausi skrybėlaitę,
kaip lėkdavau per koridorių ir žemyn laiptais, neturėdama kantrybės
laukti, kol liftas pamažu nugirgždės, kaip išpuldavau pro sukamas
duris, durininkui nespėjus nė pajudėti.
De Vinteris jau laukdavo ten, ant vairuotojo sėdynės, skaitydamas
laikraštį, o pamatęs mane nusišypsodavo, numesdavo laikraštį ant
užpakalinės sėdynės ir atidarydavo dureles sakydamas:
- Na, kaip gyvuoja „artima draugė" šį rytą ir kur ji nori važiuoti?
Jeigu būtų visą laiką važiavęs tik ratu, man ir tai būtų buvę gerai,
nes gyvenau tą džiugųjį metą, kai vien sėdėti šalia jo, apsiglėbus ke­
lius ir palinkus į priekinį stiklą, buvo jau didžiausia laimė. Buvau tar­
si maža mokinukė, dievinanti vyresnės klasės mokinį, tik šitas buvo
malonesnis ir labiau nepasiekiamas.
- Šiandien šaltas vėjas, užsimeskite m ano apsiaustą.
Tą gerai prisimenu, nes buvau dar tokia jauna, kad jaučiausi lai­
minga, galėdama turėti jo drabužį, vėl kaip ana mokinukė, kuri, gavu­

* B iblinio karaliaus A habo žm on a, garsėjusi žiaurum u ir am oralum u.

 REBEKA 41

si palaikyti savo herojaus megztinį, vyniojasi jį apie kaklą, dusdama

iš pasididžiavimo. Pasiskolinti jo apsiaustą ir pabūti užsimetus ant
pečių bent keletą minučių buvo džiaugsmų džiaugsmas, nušvietęs
visą mano rytmetį.
Aš nemokėjau viliojimo subtilybių, apie jas tik buvau skaičiusi
knygose, - iššūkis ir pastangos netikėtai susitikti, žodžių dvikovos,
staigus žvilgsnis, paskatinantis šypsnys. Provokavimo meno aš ne­
mokėjau ir tik sėdėjau su jo žemėlapiu ant kelių, vėjui kedenant
blausius tiesius m ano plaukus, laiminga jam tylint, tačiau laukdama
jo žodžių. Ar jis šnekėjo, ar ne - mano nuotaikos tai nekeitė. Vienin­
telis mano priešas buvo prietaisų skyde esantis laikrodis, kurio ro­
dyklės nesulaikomai artėdavo prie pirmos valandos. Važiuodavome
į rytus, važiuodavome į vakarus, pro daugybę kaimų, prilipusių tarsi
kriauklelės prie Viduržemio jūros krantų, bet šiandien jų nė vieno
nebeprisimenu.
Prisimenu tik odines sėdynes, medžiaginį žemėlapį, gulintį man
ant kelių, jo apibrizgusius kraštus, išdilusius sulenkimus, taip pat
prisimenu, kaip vieną dieną, žiūrėdama į laikrodį, tariau sau minty­
se: „Ši akimirka - dvidešimt po dvylikos - neturi būti prarasta", - ir
užsimerkiau, kad tai, ką jaučiau, kuo ilgiau nesibaigtų. Kai vėl at­
simerkiau, buvome ties kelio posūkiu, ir kaimo mergaitė su juoda
skara m ums pamojavo. Kaip dabar matau ją - apdulkėjusiu sijonu,
skaisčia, draugiška šypsena. Bet po sekundės jau buvome pravažiavę
posūkį, ir jos nebemačiau. Ji jau priklausė praeičiai, tebuvo tik pri­
siminimas.
Panorau grįžti atgal, vėlei pagauti tą prabėgusią akimirką, bet tada
man dingtelėjo, kad nors ir sugrįžtume, viskas būtų kitaip, netgi saulė
danguje būtų pasikeitusi, mestų kitokius atšešėlius, o kaimo mergaitė
eitų keliu pro mus kitaip, dabar jau nebemojuotų, gal nė nepastebėtų
mūsų. Ši mintis buvo gana slegianti ir gana liūdna. Pažvelgusi į laik­
rodį pamačiau, kad praėjo dar penkios minutės. Mūsų laikas greitai
bus išeikvotas visas, ir turėsime grįžti į viešbutį.
- Kad kas išrastų, - pasakiau ūmai, - kaip išlaikyti atsiminimus
buteliuke tarsi kvepalus. Ir kad jie niekada neišsivadėtų, niekada ne­
pasentų. Tada panorėjęs atsikemši, ir vėl gali viską patirti iš naujo.
42 D ap h n e du M a u r i e r

Pažvelgiau į jį laukdama, ką jis pasakys. Jis neatsigręžė į mane,

toliau žiūrėjo į kelią.
- Kokius ypatingus m om entus iš jauno savo gyvenimo norėtu­
mėte užkimšti buteliuke? - paklausė.
Iš balso buvo sunku atspėti, ar jis mane erzina, ar ne.
- Tikrai nežinau, - pradėjau, o paskui, nebemąstydama, ką sakau,
gana kvailai išpoškinau: - Norėčiau išsaugoti šį m omentą ir niekada
jo nepamiršti.
- Ar tai reikia suprasti kaip pagyrimą šiai dienai, ar mano vaira­
vimui? - paklausė jis, o kai nusijuokė lyg erzindamas brolis, nutilau,
staiga suvokusi, kad mus skiria bedugnė ir kad nuo jo gerumo ji tik
didėja.
Taip pat supratau, kad niekada nepasakysiu poniai Van Hoper
apie šiuos ryto pasivažinėjimus, nes jos šypsena užgaus mane, kaip
užgavo jo juokas. Ji nesupyks, neapstulbs, tik vos kilstels antakius
tarsi visiškai netikėdama mano pasakojimu, o paskui, atlaidžiai gūž­
telėjusi pečiais, pasakys: „Brangus m ano vaike, tai labai gražu ir m a­
lonu, kad jis tave pavėžina, bet svarbu tik vienas dalykas: ar tikrai
žinai, kad nesi jam baisiai įkyrėjusi?" O paskui patapšnos m an per
petį ir lieps nupirkti „Taxol“. Koks baisus pažeminimas būti jaunai, -
pagalvojau ir ėmiau kramtyti nagus.
- Norėčiau, - vis dar girdėdama jo juoką pasakiau piktai, nusvie­
dusi kuklumą pavėjui, - norėčiau būti kokių trisdešimt šešerių metų
moteris su juoda atlasine suknele ir perlų vėriniu.
- Jeigu tokia būtumėte, nevažiuotumėte čia su manimi šiuo auto­
mobiliu, - tarė jis, - ir užteks kramtyti nagus, jie ir taip gana bjaurūs.
- Tikriausiai palaikysite mane įžūlia akiplėša, - kalbėjau toliau, -
bet pageidaučiau žinoti, kodėl kiekvieną dieną kviečiate mane pa­
sivažinėti? Aišku, tai darote iš geros širdies, bet kodėl savo labdarai
pasirinkote mane?
Sėdėjau tiesi ir įsitempusi, kupina varganos jaunatviškos puikybės.
- Kviečiu todėl, - pasakė jis rimtai, - kad nenešiojate juodos atla­
sinės suknelės su perlų vėriniu ir nesate trisdešimt šešerių metų.
Veidas buvo be jokios išraiškos, ir negalėjau suprasti, ar jis širdyje
juokėsi, ar ne.
 RE BE KA 43

- Labai gerai, - tariau, - jūs žinote viską, ką tik galima žinoti

apie mane. Sutinku, tai ne kažin kas, bet juk m ano ir gyventa ne­
daug, ir nieko m an nėra atsitikę, išskyrus artim ųjų mirtį, bet jūs...
aš vis dar tiek pat apie jus težinau, kiek sužinojau pirm ąją mūsų
susitikimo dieną.
- Ir ką gi jūs tada sužinojote? - paklausė jis.
- Tą, kad jūs gyvenote Menderlyje ir kad esate netekęs savo
žmonos.
Štai ir pasakiau tuos žodžius, kurie jau daug dienų buvo man ant
liežuvio. Žmonos. Pasakiau lengvai, be jokio varžymosi, tarytum jos
paminėjimas būtų paprasčiausias dalykas pasaulyje. Žmona. Žodis
pakibo ore, vos jį ištariau, ėmė šokinėti priešais mane, o kadangi jis
tylėjo, nieko neaiškindamas, tas žodis pasidarė baisus ir atstumiantis,
draudžiamas žodis, kliūvantis už liežuvio. Bet nebegalėjau jo atšauk­
ti - išlėkė ir nebesugrąžinsi. Vėl pamačiau įrašą eilėraščių knygos
priešlapyje su keistai pakrypusia raide R. Širdy m an pasidarė šalta ir
nyku. Jis m an niekada neatleis, ir mūsų draugystė bus baigta..
Prisimenu, žiūrėjau tiesiai priešais save per langą, nematydama,
kaip bėga kelias, o tas žodis skambėjo ausyse. Tyla virto minutėmis,
minutės virto myliomis; dabar jau viskas baigta, galvojau, niekada
su juo nebevažinėsiu. Rytoj jis išvažiuos. O ponia Van Hoper vėl
pasveiks. Mudvi vėl vaikščiosime po terasą kaip anksčiau. Nešikas
nugabens žemyn jo lagaminus, aš spėsiu juos pamatyti krovinių lif­
te, su naujai užklijuotomis etiketėmis. Subruzdimas išvykstant, ir
viskas baigsis. Džergžtelės perjungiamos pavaros prie posūkio, o
paskui ir tas garsas susilies su kitų automobilių ūžesiu, pradings ir
išnyks amžinai.
Taip įsijaučiau į šį paveikslą, kad net mačiau, kaip nešikas įsidė­
jo arbatpinigius į kišenę ir vėl grįžo pro sukamąsias viešbučio d u ­
ris, kažką per petį pasakęs durininkui, todėl visai nepastebėjau, kaip
automobilis sulėtino greitį, ir tik tada, kai sustojome, pasukę į ke­
lio pakraštį, sugrįžau tikrovėn. Jis sėdėjo nejudėdamas ir todėl, kad
buvo be skrybėlės, su baltu šaliku aplink kaklą, labiau negu bet kada
atrodė panašus į viduramžių žmogų iš portreto. Šviesus peizažas
jam buvo netinkamas fonas, jam reikėtų stovėti ant niūrios katedros
44 D ap h n e du M a u r i e r

laiptų - mantija nublokšta už nugaros, prie kojų elgeta renka aukso

monetas.
Neliko draugo, malonaus ir bičiuliško, neliko ir brolio, kuris šai­
pėsi iš manęs, kam kram tau nagus. Šis žmogus visai svetimas. N u­
sistebėjau, ko aš čia sėdžiu automobilyje greta jo.
Jis atsigręžė į mane ir prabilo:
- Ką tik kalbėjote apie išradimą, - tarė jis, - apie kokį nors būdą,
kaip išlaikyti prisiminimus. Sakėte, jums patiktų, kad tam tikru metu
galėtume vėl patirti tai, kas buvo. Aš, ko gero, manau visai kitaip. Visi
prisiminimai yra skaudūs, ir man geriau apie juos negalvoti. Prieš
metus atsitiko tai, kas pakeitė mano gyvenimą, ir aš noriu pamiršti
viską, kas buvo iki tol. Tos dienos praėjo, jos išbrauktos. Turiu pradėti
gyventi iš naujo. Pirmąją dieną, kai susitikome, ponia Van Hoper pa­
klausė manęs, ko atvažiavau į Monte Karlą. Čia man pavyko užkimšti
indą su tais prisiminimais, kuriuos jūs norite prikelti. Žinoma, ne vi­
sada juos pasiseka ten išlaikyti, kartais kvapas būna stipresnis už indą
ir už mane. Tada nelabasis, kaip koks smalsuolis stengiasi ištraukti
kamštį. Taip jis padarė ir per pirmąjį mūsų pasivažinėjimą, kai sto­
vėjome ant kalno ir žiūrėjome į prarają. Esu ten buvęs prieš kelerius
metus su žmona. Klausėte, ar viskas ten tebėra taip pat, o gal kas pa­
sikeitė. Viskas tebėra kaip buvę, tik - su m alonumu suvokiau - stebė­
tinai neutralu. Niekas nebyloja apie anuos laikus. Mudviejų nepalikta
jokios žymės. Gal todėl, kad jūs buvote greta. Žinot, jūs užtemdėte
man praeitį daug geriau nei visi tie šviesūs Monte Karlo žiburiai. Jei
ne jūs, būčiau jau seniai išvažiavęs, būčiau važiavęs į Italiją, Graikiją,
gal ir toliau... Jūs išvadavote mane iš tų kelionių. Trauk ją plynios, tą
jūsų puritonišką manieringą kalbą. Trauk plynios ir tas jūsų mintis
apie mano gerą širdį ir labdaringumą. Kviečiu jus todėl, kad patinkate
ir man patinka būti su jumis, o jei netikite, galite tučtuojau išlipti iš
automobilio ir keliauti sau namo. Na, atidarykite dureles ir eikite.
Sėdėjau, rankas sudėjusi į sterblę, nesuvokdama, ar jis liepia rim ­
tai, ar ne.
- Tai kaip, - paklausė jis, - ką ketinate daryti?
Jei būčiau buvusi porą metų jaunesnė, manau, būčiau pravirkusi.
Vaikui ašaros labai arti ir liejasi vos ištikus nesėkmei. Dabar irgi jau ­
 REBEKA 45

čiau kaip ašaros graužia akis, jaučiau, kaip raudonum as nupylė man
veidą. Staiga žvilgtelėjusi į veidrodį virš priekinio stiklo pamačiau
apgailėtiną savo portretą - išsigandusios akys, iškaitę skruostai, tie­
sūs plaukai kyšo iš po plačiakraštės fetrinės skrybėlaitės.
- Noriu važiuoti namo, - pasakiau; balsas buvo pragaištingai arti
nuo sudrebėjimo, ir de Vinteris, netardamas nė žodžio, paleido va­
riklį, įjungė sankabą ir pasuko atgal tuo pat keliu, kuriuo buvome
atvažiavę.
Greitai pralėkėme tą tarpą, pernelyg greitai, pamaniau. Bejaus­
mės apylinkės mus stebėjo abejingai. Pravažiavome tą kelio posūkį,
kurį norėjau amžinai išlaikyti atmintyje, bet kaimietė mergaitė jau
buvo nuėjusi, spalvos nublankusios, ir posūkis niekuo nesiskyrė nuo
kitų posūkių, kuriais pravažiuoja šimtai automobilių. Vietovės žave­
sys buvo dingęs kartu su laiminga mano nuotaika. Nuo tos minties
sustingęs m ano veidas nutįso, suaugusios moters puikybė pranyko,
ir niekingos ašaros, patenkintos savo pergale, pabiro iš akių ir ėmė
riedėti skruostais.
Negalėjau jų, tų neprašomų ašarų sulaikyti, o jei būčiau ėmusi
nosinę iš kišenės, jis būtų pastebėjęs. Turėjau leisti joms bėgti, tu ­
rėjau kęsti aitrų sūrum ą ant lūpų ir patirti visą pažeminimo gilybę.
Ar jis buvo atsigręžęs į mane, nežinau, nes visą laiką spoksojau ašarų
aptrauktomis akimis į kelią. Staiga jis paėmė m ano ranką ir pabučia­
vo, vis dar nieko nesakydamas, o paskui num etė m an ant kelių savo
nosinę, bet aš gėdijausi ją paimti.
Pagalvojau apie rom anų herojes, kurios atrodo tokios gražios, kai
verkia. Ir kokia nepanaši buvau aš dėmėtu, papurtusiu veidu, pa­
raudusiomis akimis. Taip liūdnai pasibaigė mano rytmetys ir laukė
tokia ilga diena. Turėsiu valgyti priešpiečius su ponia Van Hoper
jos kambaryje, nes seselė jau išėjusi, o paskui ponia norės, kad žais­
čiau su ja beziką, ir žais su visa neblėstančia sveikstančio žmogaus
energija. Žinojau, kad man bus trošku tame kambaryje. Ten bjauru
nuo sujauktų apklotų, suglamžytų paklodžių ir išduobtų pagalvių,
nuo to staliuko su išbarstyta pudra, ištaškytais kvepalais, aptirpu­
siais lūpų dažais. Jos lova apkleista bet kaip perlenktais laikraščių
lapais, prancūziški romanai užlankstytais kampais ir nuplėšytais vir-
46 Da ph ne du M a u r i e r

sėliais suversti drauge su amerikietiškais žurnalais. Visur pilna su­

trintų nuorūkų: kremo dėžutėse, dubenėlyje su vynuogėmis ir ant
grindų po lova. Lankytojai gausiai nešė gėlių, tad vazos sustatytos
be jokios tvarkos, egzotiški šiltnamių augalai sugrūsti šalia m im o­
zų, o tarp visko karaliauja didžiulė kaspinais išpuošta dėžė, keliais
aukštais prikrauta cukruotų vaisių. Vėliau jos draugai ateis išgerti, ir
aš turėsiu tuos gėrimus jiems taisyti, nekęsdama tos pareigos, drovė-
damasi ir nejaukiai jausdamasi, susigūžusi savo kampelyje, atokiau
nuo papūgiško jų tauškėjimo. Vėl turėsiu pasijusti kaip tas vaikas,
kuris gauna mušti vietoj šeimininko, o ji, visa sujudusi nuo žmonių
susibūrimo aplinkui, sėdės lovoje, kalbės per garsiai, kvatos per ilgai,
sieks gramofono, paleis plokštelę ir pagal muzikos taktą kraipys pla­
čius pečius. Man jau geriau, kai ji suirzusi ir priekabi, kai plaukai pri­
smaigstyti smeigtukų, kai bara mane, kad pamiršau josios „Taxol“.
Štai kas dabar laukė manęs, o jis tuo tarpu, palikęs mane prie vieš­
bučio, važiuos vienas kur nors, gal prie jūros, veidu jaus vėją, žiūrės
į saulę. Ir gali būti, kad pasiners į tuos prisiminimus, apie kuriuos aš
ničnieko nežinau, kuriuose negaliu dalyvauti, nukeliaus į tuos metus,
kurie jau praėję.
Mus skirianti bedugnė dabar buvo dar gilesnė nei anksčiau, o jis
stovėjo kitoje jos pusėje nusigręžęs, toli nuo manęs. Jaučiausi jauna,
menka ir labai vieniša. Nepaisydama savo išdidumo, paėmiau jo n o ­
sinę ir išsišnirpščiau nosį, - ko čia besirūpinti dėl savo išvaizdos, juk
niekas nesvarbu.
- Teeina viskas velniop, - tarė jis staiga lyg ko supykęs, kuo pasi-
bodėjęs, prisitraukė mane arčiau ir apkabino per pečius, vis tebežiū­
rėdamas į priekį, viena ranka laikydamas vairą. Važiavo, atsimenu,
netgi greičiau nei pirma.
- Esate jauna, galėtumėte būti m an duktė, ir nežinau, kaip su ju ­
mis elgtis, - tarė jis.
Kelias susiaurėjo prie posūkio, ir jam reikėjo staiga pasukti, kad
nesuvažinėtų šuns. Maniau, kad mane paleis, bet jis ir toliau laikė
apglėbęs ir nepaleido nei už posūkio, kur kelias vėl buvo tiesus.
- Užmirškite viską, ką šį rytą sakiau, - tarė. - Visa tai baigta, ir pa­
dėtas taškas. Niekada daugiau apie tai nebegalvokime. Mano šeima
 REBEKA 47

vadina mane Maksimu, norėčiau, kad ir jūs taip vadintumėte. - Jis

suėmė m ano skrybėlaitę už krašto, per petį nusviedė ją ant užpakali­
nės sėdynės, tada pasilenkė ir pabučiavo m an į viršugalvį. - Pažadė­
kite, kad niekada nedėvėsite juodo atlaso, - pasakė.
Nusišypsojau, jis nusijuokė, ir diena vėl pasidarė linksma ir švie­
si. Popietė su ponia Van Hoper man nieko nebereiškė. Ji greitai p ra­
eis, paskui bus naktis, o po jos - kita diena. Pasijutau tvirta, be galo
patenkinta ir tuo m etu net turėjau drąsos pretenduoti į lygybę su
ponia Van Hoper. Mačiau, kaip įeinu į jos kambarį jau gerokai po
to, kai turėjome pradėti beziką, ir jos paklausta atsakau žiovauda­
ma ir abejingai: „Laikas man išėjo iš galvos. Valgėme su Maksimu
priešpiečius".
Buvau dar tokia vaikiška, jog vadinti žmogų vardu man atrodė
didelis daiktas, nors mane jis vardu vadino nuo pat pradžių.
Šis rytmetys, nors ir turėjo niūrių akim irkų, perkėlė m ane į
naują draugystės pakopą, ir aš jau nebuvau taip toli nuo Maksimo,
kaip maniau. Be to, jis mane pabučiavo, tas bučinys buvo n a tū ra ­
lus, ram inantis ir paguodžiantis. Ne dram atiškas kaip knygose. Ne
varžantis. Pabučiavimas tarsi suteikė lengvum o m ūsų santykiams,
viskas pasidarė daug paprasčiau. Per mus skiriančią bedugnę galų
gale atsirado lieptas. Šį žmogų aš vadinsiu Maksimu. Tą dieną,
žaidžiant beziką su ponia Van Hoper, nebuvo taip nyku kaip galėjo
būti, nors m an pritrūko drąsos ir nieko nepasakiau, kaip praleidau
priešpietį. Kai, lošimui pasibaigus, ji surinko kortas ir siekdama
dėžutės lyg tarp kitko paklausė: „Sakyk, ar Maksimas de Vinteris
dar tebegyvena viešbutyje?" - aš kiek padvejojau, kaip nardytojas
ant aukšto kranto, ir praradusi ram um ą bei įsikalbėtą savitvardą
pasakiau:
- Taip, atrodo... Jis ateina į restoraną valgyti.
Kas nors jai bus pasakęs, pamaniau, kas nors bus matęs mus kar­
tu, bus paskundusi teniso trenerė ar administratorius bus atsiuntęs
raštelį, tad laukiau jos puolimo. Bet ji pamažu dėjo kortas į dėžutę,
tarpais nusižiovaudama, o aš taisiau sudubusį patalą. Paskui pada­
viau jai pudrinę, dėželę su veido dažais ir lūpų dažus. Ji padėjo kortas
į šalį ir nuo staliuko pasiėmė veidrodėlį.
48 D ap h ne du M a u ri er

- Patrauklus žmogus, - tarė ji, - bet, sakyčiau, keisto būdo, sun­

kiai suprantamas. Maniau, kad tada salone pakvies į Menderlį, bet jis
toks santūrus.
Nieko neatsakiau. Žiūrėjau, kaip ji pasiėmė lūpų dažus ir nusida­
žė siauras lūpas kaip širdelę.
- Niekada nesu jo žmonos mačiusi, - kalbėjo ji toliau, pakeldama
veidrodį pasižiūrėti, kaip dabar atrodo, - bet manau, kad buvo labai
graži. Nuostabiai apsirengusi ir visais atžvilgiais daili. Jie keldavo di­
džiules puotas Menderlyje. Viskas įvyko labai netikėtai ir tragiškai.
Kiek žinau, jis ją dievino. Man reikia kiek tamsesnio atspalvio p u ­
dros prie to skaistaus raudonio. Atnešk, mieloji, o šitą dėželę padėk
atgal į stalčių.
Taigi darbavom ės su pudra, kvepalais ir dažais, kol suskam bo
skam butis ir atėjo jos svečiai. Padaviau jiems gėrim us, vangiai,
nenorėdam a kalbėti, keičiau gram ofono plokšteles, nešiau lauk
nuorūkas.
- Ar ką nors piešėte pastaruoju metu, mieloji panele? - Apsimes­
tinis nuoširdumas seno bankininko su kabančiu ant raištelio m ono­
kliu, ir linksma, bet nenuoširdi mano šypsena.
- Ne, pastaruoju metu ne; gal dar cigaretę?
Ne aš atsakinėjau, manęs ten nebuvo. Mano mintys sekė pam ė­
klę, kurios migloti kontūrai pagaliau įgijo pavidalą. Jos veido bruožai
neryškūs, spalva neįžiūrima, dar neaišku, ar jos akys toli viena nuo
kitos, ar plaukai tankūs, tai dar bus sužinota ateity.
Jai buvo duotas grožis, kuris ir dabar dar gyvas, ir šypsena, kuri
dar nepamiršta. Dar tebeskambėjo jos balsas, jos pasakyti žodžiai.
Tebebuvo tos vietos, kuriose ji lankėsi, ir daiktai, kuriuos lietė. Spin­
tose gal dar tebekabojo drabužiai, kuriuos ji dėvėjo, dar tebesilaikė
jų kvapas. Savo miegamajame, po pagalve, turėjau pasidėjusi knygą,
kurią ji buvo laikiusi rankose, ir įsivaizdavau, kaip ji atverčia pirmąjį
tuščią puslapį, šypsosi rašydama, kresteli plunksną. Maksui nuo Re­
bekos. Tikriausiai tada buvo jo gimtadienis, ir ji padėjo knygą ant
pusryčių stalo tarp kitų dovanų. Ir juodu juokėsi abu kartu, kai jis
vyniojo popierius ir traukė virvutes. Ji tikriausiai žiūrėjo pasilenku­
si jam per petį, kol jis skaitė. Maksas. Ji vadino jį Maksu. Paprasta,
 REBEKA 49

smagu ir lengva tarti. Kiti saviškiai tevadina jį Maksimu, jeigu jiems

patinka. Senelės ir tetos. Ir tokie žmonės kaip aš - tykūs, blankūs
ir jauni, kurie nieko nereiškia. Maksą pasirinko ji, žodis priklauso
jai, tai ir užrašė jį su tokia didžiule savikliova knygos priešlapyje. Ta
drąsi, pasvirusi rašysena, ryški ant balto popieriaus - tai jos pačios
simbolis, tokios garantuotos, tokios pasitikinčios savimi.
Kiek kartų ji taip jam rašė, kiek įvairių variantų.
Tai trum pi rašteliai, brūkštelėti ant lapuko, ir laiškai, kai jis būda­
vo išvykęs, daugelio puslapių, intymūs, su vien jų naujienomis. Jos
balsas, aidintis name ir sode, toks pat nerūpestingas ir artimas kaip
tas užrašas knygoje.
O aš turiu jį vadinti Maksimu.
 VI SKYRIUS

D a ik tų dėjimas. Erzinantis išvykimo rūpestis. Raktai pa­

mesti, kortelės neužrašytos, vyniojamasis popierius mėtosi ant grindų.
Kaip to nekenčiu. Netgi dabar, kai jau esu tiek kartų krausčiusis, kai
gyvenu, taip sakant, tarp lagaminų. Netgi šiandien, kai uždaryti stalčių,
plačiai atverti viešbučio drabužių spintą ar beasmenes nuomojamos
vilos spintutes yra jau virtę kasdieniu dalyku, mane apima liūdesys
tarsi ką praradus. Ir sakau: čia mes gyvenome, čia buvome laimingi.
Tai buvo mūsų, kad ir labai trumpai. Nors po šiuo stogu nakvota gal
tik pora naktų, mūsų dalelė čionai lieka. Ne medžiagiška: ne plaukų
segtukas ant tualetinio stalelio, ne nosinaitė po pagalve, bet kažkas ne­
nusakoma, - gal mūsų gyvenimo akimirka, gal mintis, gal nuotaika.
Tas namas mus priglaudė, mes kalbėjomės, mylėjome tarp jo sie­
nų. Tai buvo vakar. Šiandien mes išeiname, jo nebematome, daromės
kitokie, viena milijonine dalele pasikeitę. Niekada jau nebebūname
tokie pat. Netgi sustojus pavalgyti pakelės užeigoje, kai įeinu nusi­
plauti rankų į tamsų nepažįstamą kambarį, - neįprasta m an durų
rankena, sienos su apsilupusiais tapetais, juokingas įskilęs veidrodė­
lis virš kriauklės, - tą akimirką visa tai yra mano, priklauso man.
Pažįstame vienas kitą. Tai yra dabartis. Nėra nei praeities, nei ateities.
Čia aš plaunuosi rankas, o įskilęs veidrodis rodo mane kaip tik tąjį
momentą: čia aš, ir ši akimirka nepradings.
Paskui atidarau duris ir įeinu į valgomąjį, kur sėdi jis, laukdamas
manęs prie stalo, ir aš galvoju, kad per tą laiką pasidariau vyresnė
ir pasistūmėjau į priekį, kad žengiau dar vieną žingsnį nežinomos
lemties link.
 REBEKA 51

M udu šypsomės, renkamės, ką valgysime priešpiečių, šnekamės

apie šį bei tą, bet aš, - sakau pati sau, - jau nebe ta, kokia buvau
nueidama prieš penketą minučių. Anoji liko už manęs. Aš esu kita
moteris, vyresnė, suaugesnė...
Kurią čia dieną perskaičiau viename laikraštyje, kad „Žydrojo
kranto" viešbutis M onte Karle buvo pertvarkytas ir pakeitė pavadi­
nimą. Kita kambarių apdaila, ir visas vidus pasikeitė. Ko gero, ponios
Van Hoper num erio antrajame aukšte jau nebėra. Gal ir mano m a­
žyčio miegamojo nebeliko nė žymės. Žinojau, kad ten niekad negrį­
šiu, žinojau tą dieną, kai atsiklaupusi ant grindų vargau su išklerusiu
jos lagamino užraktu.
Epizodas baigėsi užrakto trakštelėjimu. Pasižiūrėjau pro langą -
atrodė, lyg būčiau užvertusi fotoalbumo lapą. Tie stogų šelmenys ir
toji jūra jau nebe mano. Jie priklausė vakarykštei dienai, praeičiai.
Kambariai jau buvo tuščia erdvė, likusi be m ūsų daiktų, ir tartum
geidavo, kad mes jau būtume išnykusios, o į juos atsikeltų nauji gy­
ventojai, kurie turėjo atvažiuoti rytoj. Sunkieji lagaminai, jau aprai­
šioti ir užrakinti, stovėjo koridoriuje už durų. Smulkesniuosius tu ­
rėjome sukrauti vėliau. Šiukšliadėžės buvo taip prikimštos, kad net
traškėjo - tai jos pustuščiai vaistų buteliukai ir nebereikalingi kremų
indeliai, suplėšytos sąskaitos ir laiškai. Žiojėjo tušti stalčiai, rašom a­
sis stalas buvo plikai nukraustytas.
Vakar rytą, kai per pusryčius pyliau jai kavą, ji mestelėjo man laišką.
- Šeštadienį Helena plaukia į Niujorką. Mažajai Nensei gresia
apendicito operacija, ir jie paskambino, kad ji grįžtų namo. Tai man
padėjo apsispręsti. Mes irgi plauksime. Man jau mirtinai nusibodo
Europa, o rudens pradžioje vėl galėsime čia atvažiuoti. Kaip tau pa­
tinka mintis, kad pamatysi Niujorką?
Tai man atrodė blogiau už kalėjimą. Matyt, m ano nusiminimas
atsispindėjo veide, nes ji pažvelgė į mane iš pradžių nustebusi, o pas­
kui su apmaudu.
- Koks keistas esi vaikas, niekas niekad tau neįtinka. Negaliu ta­
vęs suprasti. Nejaugi nesuvoki, kad Valstijose tavo padėties mergi­
nos gali ir be pinigų gyvuoti kuo puikiausiai? Daugybė vaikinų ir
pramogų. Visi vaikinai tavo luomo. Gali turėti savo draugų būrelį,
52 Dap h ne du M a u r i e r

nebūtinai taip priklausyti nuo manęs kaip čia. Maniau, kad M ontė
tau nepatinka.
- Pripratau, - pasakiau išsisukinėdama, nusiminusi, draskoma
prieštaringų minčių.
- Na, turėsi priprasti ir prie Niujorko, ir baigta. Norėčiau suspė­
ti j Helenos garlaivį, todėl reikia tuojau pasirūpinti bilietais. Nueik
nieko nelaukdama į registratūrą ir paragink tą jauną patarnautoją,
kad vikriau suktųsi. Būsi taip užsiėmusi visą dieną, kad neturėsi kada
graužtis dėl išvažiavimo.
Ji nemaloniai nusijuokė, užgesino cigaretę į sviestinę ir nuėjo prie
telefono skambinti visiems draugams.
Niekaip negalėjau eiti tiesiai į registratūrą. Nuėjau į vonią, užsi­
rakinau duris, atsisėdau ant kamštinio demblio ir susiėmiau ranko­
mis galvą. Štai pagaliau ir atėjo laikas išvykti. Viskas pasibaigė. Rytoj
vakare jau būsiu traukinyje, laikysiu rankose jos brangenybių dėžutę
ir jos pledą lyg tarnaitė, o ji, užsivožusi tą naują siaubingą skrybė­
lę su atsikišusia plunksna, įsisupusi į kailinius, sėdės priešais mane
miegamajame vagone. Nusiprausime ir išsivalysime dantis toje m a­
žulytėje tvankioje kupė su barškančiomis durimis, teliūskuojančiu
dubeniu, drėgnu rankšluosčiu, muilo gabaliuku su prilipusiu plauku,
puse ropinės vandens su neišvengiamu užrašu ant sienos Sous le la-
vabo se trouve u vase,* ir kiekvienas kaukiančio traukinio trūktelėji­
mas ir trinktelėjimas, kiekvienas subeldimas sakys man, kad mylios
neša mane tolyn nuo to, kuris sėdi pats vienas viešbučio restorane
prie stalo, man taip pažįstamo, skaito knygą nesisielodamas, nieko
negalvodamas.
Gal turėčiau salone pasakyti jam sudie prieš išvažiuodama. Ne­
drąsus, negrabus atsisveikinimas, jai matant, paskui nutilsime, n u ­
sišypsosime ir ištarsime maždaug tokius žodžius: „Taip, tikrai pa­
rašykite" ir „Aš niekada jums dorai nepadėkojau už jūsų gerumą",
ir „Būtinai atsiųskite tas nuotraukas", „O jūsų adresas?", „Gerai, aš
jums pranešiu". Ir jis rūpestingai užsidegs cigaretę, praeinančio pa­
davėjo paprašęs ugnies, o aš pagalvosiu: „Dar keturios su puse m inu­
tės. Daugiau jo niekada nebematysiu".

* Po d u b en iu yra šiukšliadėžė (pranc.).

 REBEKA 53

Kadangi aš išvykstu, kadangi viskas baigta, staiga nebeliks ką

besakyti, mes būsime svetimi, susitikę paskutinį kartą, o tuo tarpu
mano siela skausmingai priešinsis šaukdama: „Aš taip jus myliu. Esu
baisiai nelaiminga. Man niekada nėra taip buvę ir niekada nebebus".
Mano šypsena bus nutaisyta rami ir mandagi, balsas ištars: „Pasižiū­
rėkite į tą juokingą senuką ten, įdomu, kas jis toks, matyt, naujokas".
Ir m udu prarasime paskutines akimirkas juokdamiesi iš to svetimo
žmogaus, nes ir mes patys jau svetimi vienas kitam. „Nuotraukos ti­
kriausiai išeis geros", - pakartosiu dar kartą iš nevilties, o jis atsakys:
„Taip, ta, kur aikštėje, turėtų būti gera, apšvietimas buvo labai tin­
kamas". Jau buvome šnekėję apie tai, ir man visai nerūpi, ar jos bus
neryškios ar tamsios, nes atėjo pabaiga, tariame paskutinį sudie.
„Ką gi, - negyva šypsena praslinks m ano veidu, - dar kartą nuo­
širdžiausiai ačiū, tai buvo klasė..." - sakau žodžius, kurių anksčiau
niekada nesu sakiusi. Klasė. Ką noriu tuo pasakyti? Dievas žino, man
visai nesvarbu; tą žodį mokinės sakydavo apie ledo ritulį, ir jis klai­
kiai netinka toms praėjusioms kančios ir džiugesio savaitėms. Paskui
lifto durys atsidarys, ir pasirodys ponia Van Hoper, aš nueisiu per
saloną jos sutikti, o jis pasuks atgal į savo kampą ir pasiims laikraštį.
Sėdėdama taip juokingai ant kamštinio demblio vonioje aš išgy­
venau viską - ir mūsų kelionę, ir atvykimą į Niujorką. Helena, kiek
lieknesnė motinos kopija, kalbanti šaižiu balsu, ir Nensė, siaubingas
jos vaikas. Koledžo vaikinai, su kuriais mane supažindins ponia Van
Hoper, ir jauni banko tarnautojai, atitinkantys mano padėtį. „Gal
pasimatysime trečiadienio vakare?" „Ar mėgstate džiazą?" Riestano-
siai vaikinai blizgančiais veidais. Turėsiu būti mandagi. Ir svajosiu
pabūti viena su savo mintimis, kaip kad dabar, užsitrenksiu vonios
kambaryje...
Ponia Van Hoper pabeldė į duris.
- Ką ten veiki?
- Nieko, atsiprašau, tuojau išeisiu, - ir suvaidinu, kad atsuku
čiaupą, kad kažką veikiu, kabinu rankšluostį. Kai atidariau duris, ji
smalsiai į mane pasižiūrėjo.
- Tiek laiko išbuvai. Negalima taip snausti, juk žinai, kiek visko
reikia padaryti.
54 Daphne du M aurier

Jis, aišku, po kelių savaičių sugrįš į Menderlį. Dėl to neabejojau.

Ten, hole, jo lauks krūva laiškų, tarp jų ir manasis, parašytas laive.
Nenatūralus laiškas, kuriame stengsiuosi būti sąmojinga, aprašinėsiu
bendrakelionius. Laiškas susimaišys su kitais popieriais, ir Maksi­
mas parašys atsakymą tik po daugelio savaičių, paskubomis, vieną
sekmadienio priešpietę užtikęs m ano laišką tarp sąskaitų.
Paskui tyla. Nieko, ir tik paskutinis pažeminimas - Kalėdų atvi­
rukas. Gal net su paties Menderlio vaizdeliu žiemos peizažo fone.
Pasveikinimas spausdintas: „Linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų
M etų linki Maksimilianas de Vinteris“. Auksinėmis raidėmis. Tačiau
dėl m andagum o jis perbrauks plunksna per spausdintą pavardę ir
apačioje kaip pamaloninimą rašalu parašys: „nuo Maksimo", o jeigu
bus vietos, tai dar pridurs: „Tikiuosi, Niujorkas jums patinka". Lyž-
tels voką, uždės antspaudą ir numes į krūvą su šimtu kitų.
- Gaila, kad rytoj išvykstate, - pasakė viešbučio tarnautojas, lai­
kydamas rankoje telefono ragelį, - kitą savaitę baletas pradeda sezo­
ną. Ar ponia Van Hoper žino?
Nenoromis iš Menderlio sugrįžau į miegamojo vagono realybę.
Pirmą kartą po gripo ponia Van Hoper valgė priešpiečius restorane,
ir man maudė paširdžius, kai ėjau paskui ją į salę. Žinojau, kad Maksi­
mas išvažiavęs į Kanus, nes iš vakaro buvo mane įspėjęs, tačiau visą lai­
ką bijojau, kad padavėjas neišsišoktų ir nepasakytų: „Ar panelė šįvakar
pietaus su ponu kaip visada?" Todėl man darėsi negera kiekvieną sykį,
kai tik jis priartėdavo prie mūsų, tačiau jis manęs neužkalbino.
Diena praėjo kraunantis daiktus, o vakare prisirinko žmonių at­
sisveikinti. Pavalgėme svetainėje, ir ji tuoj pat nuėjo gulti. Su Mak­
simu nebuvau susitikusi. Apie pusę dešimtos nuėjau į saloną neva
pasiimti kortelių bagažui, bet jo ten nebuvo. Nelemtasis registratūros
patarnautojas nusišypsojo mane pamatęs.
- Jeigu ieškote pono de Vinterio, tai jis pranešė, kad grįš tik po
vidurnakčio.
- Norėčiau bagažo kortelių, - tariau, bet iš akių mačiau, kad jo
apgauti nepavyko.
Vadinasi, nebus nei paskutinio vakaro. Tą valandą, kurios lau­
kiau visą dieną, praleisiu viena, lovoje, spoksodama į savo lagaminą
 REBEKA 55

ir didelį kelionės krepšį. Gal taip ir geriau, nes iš manęs būtų prasta
pašnekovė ir jis viską turėtų išskaityti iš m ano veido.
Tą naktį verkiau, verkiau graudžiom jaunystės ašarom, kokių
šiandien jau nebelieju. Taip verkiama, giliai įsikniaubus į pagalvę,
tik kol tau dvidešimt vieneri. Tvinkčiojantys smilkiniai, užburkusios
akys, sugniaužta gerklė. Ir nežmoniškas rūpestis rytą, kaip panaikinti
visas žymes - šlapini šaltu vandeniu, šlakstai odekolonu, nedrąsiai
brūkšteli pudros pūkeliu, o tai jau neįprastas dalykas. Be to, ir baimė,
kad nepravirktum vėl - ašaros nesuvaldomai plūsta į akis, lūpos dre­
ba, tuoj įvyks katastrofa. Prisimenu, plačiai atidariau langą ir iškišau
galvą, tikėdamasi, kad gaivus ryto oras nublukins išdavikišką, kad
ir užpudruotą raudonumą. Dar niekada saulė neatrodė tokia skaisti
ir diena tokia viltinga. Monte Karlas staiga m an pasidarė mielas ir
gražus, vienintelė vieta pasaulyje, kur esama nuoširdumo. Mylėjau
jį. Pajutau, kad jis mane traukia. Norėjau gyventi čia visą gyvenimą.
O štai šiandien išvažiuoju. Paskutinį kartą šukuojuosi plaukus prieš
tą veidrodį, paskutinį kartą išsivalysiu dantis prie to dubens. Nie­
kada nebemiegosiu šitoje lovoje. Niekada nebespausiu šio elektros
mygtuko. Strapinėjau su chalatu, graudindamasi dėl paprasčiausio
viešbučio kambario.
- Ar tik nebūsi peršalusi? - paklausė per pusryčius ponia Van
Hoper.
- Ne, - atsakiau jai, - nemanau. - Širdyje pagalvojau, kad tai ga­
lėtų būti pasiteisinimas vėliau, jei akys bus paraudusios.
- Nemėgstu laukti, kai viskas jau sudėta, - suniurnėjo ji, - reikė­
jo važiuoti ankstesniuoju traukiniu. Norėdamos būtum e spėjusios.
Tada ilgiau būtum e pabuvusios Paryžiuje. Duok Helenai telegramą,
kad nepasitiktų, paskirk kitą rendez-vous. Galbūt, - ji pasižiūrėjo į
laikrodėlį, - dar būtų galima pakeisti mūsų bilietus. Šiaip ar taip, ver­
ta pabandyti. Nueik į administraciją ir sužinok.
- Gerai, - atsakiau aš, klusni jos užgaidų vykdytoja.
Nuėjau į savo miegamąjį, nusimečiau chalatą, apsisegiau nepa­
mainomąjį flanelės sijoną ir užsitempiau per galvą naminį megztinį.
Mano abejingumas jai virto neapykanta. Jau visai galas, net rytas bus
atimtas iš manęs. Nei paskutinio pusvalandžio terasoje, nei dešim­
56 D ap h ne du M au ri er

ties minučių bent pasakyti sudie. Dėl to, kad ji pavalgė pusryčius
anksčiau negu visada, dėl to, kad jai nusibodo. Na, tada ir aš metu
šalin santūrum ą ir kuklumą, nebebūsiu išdidi.
Trinktelėjau svetainės duris ir nubėgau per koridorių. Lifto ne­
laukiau, užlėkiau laiptais per tris pakopas iš karto į trečią aukštą. Ži­
nojau jo kambario num erį 148, ir pasibeldžiau į duris visa išraudusi
ir uždususi.
- Prašau, - šūktelėjo jis, ir aš atidariau duris jau gailėdamasi, p ra­
radusi drąsą - juk gal jis tik dabar nubudo, nes grįžo vėlai, ir dar
tebeguli susivėlęs ir piktas.
Jis skutosi prie atdaro lango, ant pižamos užsivilkęs kupranugario
vilnos palaidinę, ir aš su savo flanelės sijonu ir sunkiais batais pasi­
jutau taip nežmoniškai apsirengusi. Buvau kvaila, kad taip iš visko
dariau tragediją.
- Ko norite? - paklausė jis. - Ar kas atsitiko?
- Atėjau pasakyti sudie, - tariau. - Mes šiandien išvažiuojame.
Jis įdėmiai pažiūrėjo į mane, paskui padėjo skustuvą ant praustuvės.
- Uždarykite duris, - pasakė.
Uždariau duris ir toliau stovėjau gerokai sumišusi, nuleidusi
rankas.
- Ką jūs čia dabar kalbate, po galais? - paklausė.
- Tikrai, šiandien išvažiuojame. Turėjome išvažiuoti vėlesniu
traukiniu, tačiau ji nori spėti į ankstesnįjį, ir aš išsigandau, kad jūsų
nebepamatysiu. Būtinai norėjau jus pamatyti prieš išvažiuodama,
padėkoti jums.
Išpoškinau tuos idiotiškus žodžius, kaip ir buvau įsivaizdavusi.
Stovėjau sustingusi, nesava ir jau buvau besakanti, kad jis - klasė.
- Kodėl nepasakėte anksčiau? - paklausė.
- Ji nusprendė tik vakar. Viskas atsitiko staiga. Jos duktė plaukia
šeštadienį į Niujorką, ir mes plauksime kartu. Susitiksime Paryžiuje,
važiuosime per Šerburą.
- Jinai vežasi jus į Niujorką?
- Taip, bet aš nenoriu važiuoti. Man ten bus blogai. Aš būsiu ne­
laiminga.
- Tai ko gi, po paraliais, važiuojate?
 REBEKA 57

- Reikia, pats žinote. Aš dirbu už atlyginimą. Neturiu tiek lėšų,

kad galėčiau nevažiuoti.
Jis vėl pasiėmė skustuvą ir nusibraukė muilą nuo veido.
- Sėskit, - tarė jis, - aš ilgai netruksiu. Apsirengsiu vonioje, susi­
ruošiu per penkias minutes.
Jis paėmė drabužius nuo kėdės, įmetė į vonios kambarį, paskui
ten įėjo ir užtrenkė duris. Atsisėdau ant lovos ir ėmiau graužti nagus.
Padėtis buvo be galo keista, jaučiausi esanti marionetė. Mąsčiau, kas
jo galvoje ir ką jis ketina daryti. Pasidairiau po kambarį, - tai buvo
vyriškio kambarys, netvarkingas ir be individualumo. Begalė batų,
daugiau nei kada galėtų prireikti, ir virtinės kaklaraiščių. Ant tua­
letinio stalelio tik vienas didelis šampūno butelis ir pora dramblio
kaulo šepečių plaukams. Jokių fotografijų, jokių mėgėjiškų nuotrau­
kų. Nieko tokio. Apsidairiau instinktyviai, maniau, kad bent viena
fotografija bus prie jo lovos ar ant židinio atbrailos. Didelė, odiniais
rėmeliais. Tačiau ten buvo tiktai knygos ir cigarečių pakelis.
Kaip žadėjo, jis apsirengė per penkias minutes.
- Einam į terasą, aš pavalgysiu pusryčius, - pasakė.
Pasižiūrėjau į laikroduką.
- Neturiu laiko, - pasakiau jam. - Man reikia eiti į administraciją
ir užsakyti kitus bilietus.
- Nieko tokio, turiu su jumis pasikalbėti, - atsakė jis.
Nuėjome per koridorių, ir jis iškvietė liftą. Jis nesuvokia, pagal­
vojau, kad ankstyvasis traukinys išvažiuoja maždaug po pusantros
valandos. Kiekvieną akimirką ponia Van Hoper gali paskambinti į
administraciją ir paklausti, ar aš ten. Įėjome į liftą nesikalbėdami,
taip pat nesikalbėdami nuėjome į terasą, kur stovėjo stalai, padengti
pusryčiams.
- Ką valgysite? - paklausė jis.
- Aš jau pavalgiusi, - atsakiau, - ir galiu laukti tik keturias minutes.
- Atneškite kavos, virtą kiaušinį, skrebutį, marmelado ir m anda­
riną, - pasakė jis padavėjui. Ir išsitraukęs iš kišenės korundinę dildę
pradėjo brūžinti nagus. - Ponia Van Hoper prisibuvo M onte Karle, -
tarė jis, - ir dabar jau nori važiuoti namo. Aš irgi noriu. Ji į Niujorką,
aš į Menderlį. Kas jums labiau patinka? Rinkitės.
58 D ap h ne du M a u ri e r

- Nedarykite iš to juokų, taip negalima, - pasakiau. - Aš einu pa­

žiūrėti bilietų, todėl noriu atsisveikinti.
- Jeigu manote, kad aš esu iš tų, kurie mėgsta juokauti per pus­
ryčius, klystate, - pasakė jis. - Rytais visada būnu suirzęs. Kartoju:
jūs turite galimybę pasirinkti. Arba važiuojate su ponia Van Hoper į
Ameriką, arba su manimi į m ano nam us Menderlyje.
- Tai jums reikia sekretorės ar ko panašiai?
- Ne, aš prašau jus tekėti už manęs, kvailute.
Padavėjas atnešė pusryčius, o aš sėdėjau, susidėjusi rankas į ster­
blę, laukdama, kol jis pastatys kavinuką ir ąsotėlį pieno.
- Jūs nesuprantate, - pasakiau, kai padavėjas nuėjo, - aš esu ne iš
tų, kurios tinka vedyboms.
- Ką, po šimts pypkių, turite omenyje? - paklausė, žiūrėdamas į
mane, ir padėjo šaukštuką.
Aš žiūrėjau, kaip ant m armelado atsitūpė musė ir jis nekantriai
ją nuvijo.
- Nežinau, - atsakiau iš lėto. - Ko gero, nemokėsiu paaiškinti. Na,
kad ir toks dalykas: aš nepriklausau jūsų pasauliui.
- O koks yra mano pasaulis?
- Nagi - Menderlis. Suprantate, ką noriu pasakyti?
Jis vėl paėmė šaukštuką ir pasikabino marmelado.
- Jūs nieko neišmanote apie tuos dalykus panašiai kaip ponia
Van Hoper ir esate tokia pat neprotinga kaip ji. Ką jūs žinote apie
Menderlį? Aš esu tas, kuris gali spręsti, ar jūs tiksite, ar ne. Manote,
pasiūliau taip, iš greitųjų, vien todėl, kad pasakėte nenorinti važiuoti
į Niujorką? Manote, kad prašau už manęs tekėti dėl tos pačios prie­
žasties, dėl kurios, jūsų galva, vežiojau jus automobiliu ir pakviečiau
papietauti pirmąjį vakarą? Kad būčiau geras. Ar ne taip?
- Taip, - atsakiau.
- Vieną dieną, - jis kalbėjo toliau, storai tepdamas skrebutį, - su­
voksite, kad filantropija nėra pati svarbiausia mano savybė. O dabar
jūs išvis nieko nesuvokiate. Tačiau neatsakėte į mano klausimą. Ar
tekėsite už manęs?
Nepasakyčiau, kad net karščiausių svajonių akimirkomis būčiau
pagalvojusi apie tokią galimybę. Vieną sykį, kai m udu važiavome ke-
 REBEKA 59

lėtą mylių nieko nekalbėdami, buvau mintyse pradėjusi kurti fan­

tastišką istoriją, kaip jis sunkiai suserga, net klejoja ir liepia mane
pašaukti slaugyti. Aš jau turėjau dėti jam prie kaktos odekolono
kompresą, bet privažiavome viešbutį, ir tuo viskas baigėsi. Kitą kartą
vaizdavausi, kad gyvenu mažame namelyje Menderlio valdose, o jis
kartais ateina manęs aplankyti ir sėdi priešais židinį. Ta netikėta kal­
ba apie vedybas pribloškė mane ir net išgąsdino. Tartum man būtų
pasipiršęs karalius. Negi tai tiesa? O jis sau toliau valgo marmeladą,
tarsi viskas būtų savaime suprantama. Knygose vyras klaupiasi prieš
moterį, ir turi būti mėnesiena. Ne per pusryčius, ne taip.
- Atrodo, kad m ano pasiūlymas nėra taip jau mielai priimamas, -
tarė jis. - Atsiprašau. Tariausi, kad mane mylite. Tai man puiki pa­
moka - nereikia taip pasikliauti savimi.
- Aš jus myliu, - pasakiau. - Baisiai myliu. Per jus pasidariau la­
bai nelaiminga ir praverkiau visą naktį, nes maniau, kad jūsų nebe­
pamatysiu.
Kai taip pasakiau, jis susijuokė ir ištiesė m an ranką per pusry­
čių stalą.
- Telaimina jus Dievas už tai, - tarė. - Vieną dieną, kai sulauksi­
te to iškilaus trisdešimt penkerių metų amžiaus, kuris, kaip sakėte,
didžiausia jūsų svajonė, priminsiu jums šią akimirką. Ir jūs manimi
netikėsite. Gaila, kad jums reikės užaugti.
Jaučiausi susigėdusi ir kartu pykau, ko jis juokiasi. Vadinasi, mote­
rys to neprisipažįsta vyrams. Man dar tiek daug reikia visko išmokti.
- Tai sutarta? - paklausė, valgydamas skrebutį su marmeladu. -
Ponios Van Hoper kompanionė pasidaro mano kompanionė, ir jūsų
pareigos bus visai tokios pat. Aš taip pat mėgstu naujas knygas iš
bibliotekos ir gėles svetainėje, ir beziką po pietų. Ir kai man įpila ar­
batos. Vienintelis skirtumas, kad aš vartoju ne „Taxol“, o „Enow, ir jūs
turėsite žiūrėti, kad man nepritrūktų įprastos dantų pastos.
Barbenau pirštais į stalą, gerai nesuprasdama nei savęs, nei jo. Ar
tik jis iš manęs ir vėl nesijuokia, ar tai tik ne pokštas?
Jis pasižiūrėjo į mane ir pamatė nerimą m ano veide.
- Aš per daug šiurkštus su jumis, ar ne? - pasakė. - Ne taip įsi­
vaizdavote pasipiršimą. Turėtume būti oranžerijoje, jūs balta sukne­
60 D ap h ne du M a u ri e r

le ir su rože rankoje, o tolumoje smuikas griežia valsą. Aš turėčiau

jus karštai myluoti už palmės. Tada pajustumėte savo vertę. Vargšė
m ano mažytė, tikrai apmaudu. Nenusiminkit, aš nuvešiu jus į Vene­
ciją per mūsų medaus mėnesį, ir mes laikysimės už rankų gondoloje.
Bet ilgai ten nebūsime, nes noriu jum s parodyti Menderlį.
Jis nori man parodyti Menderlį... Ir staiga suvokiau, kad tas viskas
įvyks, aš būsiu jo žmona, m udu vaikščiosime po parką kartu, eisime
tuo taku per slėnį iki žvirgžduoto pajūrio. Aš stovėsiu Menderly-
je ant laiptų po pusryčių, gėrėdamasi diena, barstydama trupinius
paukščiams, o vėliau, užsidėjusi skrybėlę nuo saulės, ilgomis žirklė­
mis prikirpsiu gėlių pamerkti. Dabar jau žinojau, kodėl vaikystėje
nusipirkau tą atviruką, - tai buvo nuojauta, aiškus žingsnis į ateitį.
Jis nori man parodyti Menderlį... Mano vaizduotė ėmė lėkti šuo­
liais, žmones keitė žmonės, vaizdus keitė vaizdai, o jis vis valgė m an­
dariną, kada ne kada paduodamas skiltelę man ir stebėdamas mane.
Štai mes tarp pulko žmonių, ir jis kažką sako: „Tikriausiai dar ne­
pažįstate mano žmonos". Ponia de Vinter. Aš būsiu ponia de Vinter.
Mačiau savo pavardę ir parašą ant čekių, ant prekybininkų sąskaitų
ir laiškuose su pakvietimu pietų. Girdėjau save sakant per telefoną:
„Kodėl gi jums neatvykus į Menderlį kitą savaitgalį?" Žmonės, būriai
žmonių. „O, ji labai žavi, turėtumėte su ja susipažinti..." Tai šnabžda­
masi apie mane, o aš nusisuku, apsimesdama, kad negirdėjau.
Einu į sargo trobelę su pintine, pridėta vynuogių ir persikų senai
sergančiai moteriškei. Ji tiesia rankas į mane: „Telaimina jus Dievas,
ponia, kad esate tokia gera", o aš sakau: „Jeigu ko nors reikės, prašau
pranešti". Ponia de Vinter. Būsiu ponia de Vinter. Regėjau poliruotą
stalą valgomajame ir ilgas žvakes. Maksimas sėdi iš galo. Pietūs dvi­
dešimt keturiems žmonėms. Mano plaukuose įsegta gėlė. Visi žiūri
į mane, keldami taures. „Į jaunosios sveikatą". O Maksimas paskui
sako: „Niekad nemačiau tavęs tokios gražios". Dideli vėsūs kam ba­
riai, pilni gėlių. Mano kambaryje žiemą dega židinys, kažkas beldžia­
si į duris. Įeina šypsodama moteris, tai Maksimo sesuo, ir sako: „Tik­
rai nuostabu, kad padarėte jį tokį laimingą, visi taip džiaugiasi, taip
žavisi jumis".
Ponia de Vinter. Aš būsiu ponia de Vinter.
 REBEKA 61

- Mandarinas pasidarė rūgštus, nebevalgysiu, - tarė jis, o aš žiūrė­

jau į jį, nesuvokdama iš karto, ką jis sako, paskui pažvelgiau į vaisių
ant mano lėkštės. Skiltelė buvo kieta ir blyški. Jo teisybė. Mandarinas
labai rūgštus. Jutau burnoje gaižų, kartoką skonį, bet tik dabar tai
pastebėjau.
- Ar aš pranešiu naujieną poniai Van Hoper, ar jūs pati? - pa­
klausė.
Jis sulankstė servetėlę, atstūmė lėkštę, ir aš stebėjausi, kaip jis gali
kalbėti taip nerūpestingai, tartum čia būtų koks visai nesvarbus daly­
kas, paprasčiausias kokio sumanymo pakeitimas. O m an atrodė, kad
sprogo bom ba ir pasipylė tūkstančiai skeveldrų.
- Pasakykite jūs, - tariau, - nes ji baisiai supyks.
Atsikėlėme nuo stalo. Buvau susijaudinusi, sumišusi ir jau iš
anksto virpėjau, pagalvojusi, kas manęs laukia. Mąsčiau, ar jis pasa­
kys padavėjui - paims mane už rankos ir tars šypsodamasis: „Galite
mus pasveikinti, m udu su panele nusprendėm e susituokti". Ir visi
kiti padavėjai išgirs, mums nusilenks, šypsosis, o kai eisime į saloną,
mums iš paskos nuvilnys susijaudinimo banga. Bet jis nieko nepa­
sakė. Išėjo iš terasos netaręs nė žodžio, ir aš nusekiau paskui jį į liftą.
Praėjome pro registratūrą, bet niekas į mus nė nepažvelgė. Budėtojas
buvo užsiėmęs šūsnimi popierių, šnekėjosi per petį su savo padėjėju.
Jis nežino, pagalvojau, kad aš būsiu ponia de Vinter. Gyvensiu M en­
derlyje. Menderlis priklausys man.
Pakilome liftu į antrą aukštą, paskui nuėjome koridoriumi. Jis pa­
ėmė m ano ranką ir pradėjo mosuoti į žingsnių taktą.
- Ar keturiasdešimt dveji metai jums atrodo labai daug?
- Oi ne, - atsakiau greitai, gal kiek per karštai, - man nepatinka
jauni vyrai.
- Kad nė vieno nepažįstate, - tarė jis.
Atėjome prie num erio durų.
- Gal geriau šio reikalo imsiuosi vienas, - tarė jis. - Sakykit... ar
neprieštarausite, kad susituoktume tuoj pat? Be kraičio ir visokių ki­
tokių nesąmonių? Viską galima lengvai sutvarkyti per keletą dienų.
Nueiname į biurą, gauname liudijimą, o tada - į automobilį, ir va­
žiuojam į Veneciją ar kitur, kur tik panorėsite.
62 D ap h ne du M a u r i e r

- Be bažnyčios? - paklausiau. - Be baltos suknelės, be pamergių,

varpų ir berniukų choro? O kaip jūsų giminės ir visi draugai?
- Nepamirškit, - tarė jis, - kad tokias vestuves aš jau esu turėjęs.
M udu tebestovėjome prie num erio durų, ir aš pamačiau, kad lai­
kraštis dar laiškų dėžutėje. Buvome per daug užsiėmusios, ir per pus­
ryčius ne laikraštis m ums rūpėjo.
- Na, kaip? - paklausė jis. - Ką pasakysite?
- Žinoma, - atsakiau, - maniau, kad tuoksimės namie... Supranta­
ma, aš ir nesitikiu nei bažnyčios, nei svečių, nei dar ko nors. - Nusi­
šypsojau jam. Nutaisiau linksmą veidą. - Juk bus puiku? - pasakiau.
Bet jis jau buvo nusisukęs į duris. Atidarė jas, ir mes įėjome į ne­
didelį prieškambarį.
- Ar ten tu? - pašaukė ponia Van Hoper iš svetainės. - Ką, po ga­
lais, veikei? Skambinau į registratūrą tris kartus, ir man pasakė, kad
tavęs jie nė matyt nematę.
Mane staiga suėmė noras ir juoktis, ir verkti, kartu suspaudė pa­
širdžius. Vieną baisią akimirką panorėjau, kad nieko nebūtų įvykę,
kad aš būčiau kažin kur toli, vaikščiočiau sau viena ir švilpaučiau.
- Ko gero, tai mano kaltė, - tarė jis, įeidamas į svetainę ir uždary­
damas duris. Išgirdau, kaip ji nustebusi šūktelėjo.
Nuėjau į savo miegamąjį ir atsisėdau prie atviro lango. Jaučiausi
lyg gydytojo laukiamajame. Sklaidai žurnalo lapus, žiūrinėji fotogra­
fijas, kurios tau nieko nereiškia, ir skaitinėji straipsnius, kurių niekad
neatsiminsi, kol įeina seselė, guvi ir energinga, nuo amžino dezinfe­
kavimo netekusi žmoniškumo: „Viskas gerai, operacija pavyko sėk­
mingai. Nesirūpinkit. Jumis dėta, eičiau namo ir pamiegočiau".
Kambario sienos storos, tad negalėjau girdėti balsų. Spėliojau, ką
jis jai sako ir kokiais žodžiais. Gal sako: „Žinot, pamilau ją iš kar­
to, vos tik susitikom. M udu matėmės kiekvieną dieną". O ji atsako:
„Žinot, pone de Vinteri, tai be galo romantiška". Romantiška - tai
šį žodį stengiausi prisiminti, kol kilome liftu. Taip, šį. Romantiška.
Taip sakys visi žmonės. Viskas buvo taip netikėta ir romantiška. Jie­
du staiga nutarė susituokti ir susituokė. Štai koks nuotykis. Nusišyp­
sojau pati sau, sėdėdama apsikabinusi kelius ant minkštasuolio prie
lango, mąstydama, kaip viskas nuostabu, kokia aš būsiu laiminga.
 REBEKA 63

Ištekėsiu už žmogaus, kurį myliu. Ir būsiu ponia de Vinter. Tik keis­

ta, ko m an vis nesiliauja mausti paširdžių, nors esu tokia laiminga.
Aišku, dėl nervų. Sėdi ir lauki tartum prie daktaro kabineto. Juk būtų
daug geriau, bent jau natūraliau, jei būtum e įėję į svetainę susiėmę už
rankų, juokdamiesi, šypsodamiesi vienas kitam, ir jis būtų pasakęs:
„Mudu nusprendėm e susituokti, m udu labai mylime vienas kitą“.
Mylime. Jis dar ničnieko nepasakė apie meilę. Matyt, dar ne m e­
tas. Prie pusryčių stalo viskas vyko paskubomis. Marmeladas, kava
ir dar tas mandarinas. Ne metas. Mandarinas buvo labai kartus. Ne,
Maksimas nepasakė, kad mylime. Tiktai kad susituoksime. T rum ­
pai drūtai, labai originaliai. Originalus pasipiršimas, kur kas geres­
nis. Nuoširdesnis. Ne toks kaip kitų žmonių. Ne toks kaip jaunesnių
vyrų, kurie tikriausiai kalba nesąmones, rimtai negalvodami nė p u ­
sės to, ką sako. Ne toks kaip jaunesnių vyrų, kurie būdami labai ne­
nuoseklūs, labai aistringi, prisiekinėja neįm anom us dalykus. Ne toks,
kaip jo pirmasis pasipiršimas, kai prašė Rebeką... Negalima apie tai
galvoti. Šalin tokias mintis. Uždraustos mintys, nelabųjų pakuždėtos.
Atstok, piktoji dvasia. Neturiu apie tai niekada galvoti, niekada, nie­
kada, niekada. Jis myli mane, jis nori man parodyti Menderlį. Kada
gi jie ten baigs kalbėti, kada pasikvies mane į kambarį?
Prie m ano lovos gulėjo eilėraščių knyga. Jis pamiršo, kad buvo
man ją paskolinęs. Matyt, ne taip labai jam svarbi. „Na, - sušnabždė­
jo nelabasis, - atversk titulinį puslapį, juk tu nori tai padaryti, ar ne?
Atversk titulinį puslapį". Nesąmonė, tariau, aš tik padėsiu tą knygą
prie kitų daiktų. Nusižiovavau, nuėjau prie stalo šalia lovos. Paė­
miau knygą. Koja užkliuvo už naktinės lemputės laido, aš suklupau,
ir knyga iškrito m an iš rankų ant grindų. Ir atsivertė ties tituliniu
puslapiu: „Maksui nuo Rebekos“. Ji mirusi, ir nereikia apie m iru­
siuosius galvoti. Jie miega ramybėje, žole užžėlę jų kapai. Tačiau koks
gyvas jos užrašas, koks kupinas jėgos. Tos keistos pasvirusios raidės.
Rašalo juoduliukas. Vakar užtiškęs. Tikrai, tarytum rašyta tik vakar.
Pasiėmiau nagų žirklutes iš nesesero ir iškirpau tą puslapį, žvilgčio­
dama pro petį lyg nusikaltėlė.
Lapą iš knygos iškirpau visiškai. Neliko jokio išrantyto pakraš­
tėlio, todėl be to puslapio knyga atrodė balta ir švari. Nauja knyga,
64 D aph n e du M a u ri e r

kurios dar niekas nebuvo lietęs. Suplėšiau išimtąjį puslapį į smulkius

skutelius ir įmečiau į šiukšliadėžę. Paskui vėl nuėjau ir atsisėdau prie
lango. Bet nesilioviau galvojusi apie suplėšytus skutelius ir netrukus
vėl turėjau prieiti ir pasižiūrėti į šiukšliadėžę dar kartą. Netgi dabar
rašalas ant skiautelių buvo ryškus ir juodas, užrašas nebuvo sunai­
kintas. Pasiėmiau degtukų dėžutę ir uždegiau skiauteles. Liepsna
buvo skaisti, ji nutamsino popierių, suraitė kraštus, ir pakrypusioji
rašysena pasidarė nebeįskaitoma. Skiautelės virto pelenais. Paskuti­
nė išnyko raidė R, ji persikreipė nuo liepsnos, akimirką išsirietė vir­
šun ir pasidarė dar didesnė nei pirma. Paskui ir ji sutrupėjo, liepsna
ją sunaikino. Ir liko net ne pelenai, o tik dulkelytės... Nuėjau prie
praustuvo, nusiploviau rankas. Pasijutau geriau, daug geriau. Mane
apėmė tyras naujumo jausmas kaip metų pradžioje, kai ant sienos
pasikabini kalendorių. Sausio pirmoji. Jaučiau tokią pat atgają, tokį
pat smagų tikrumą. Atsidarė durys, ir jis įėjo į kambarį.
- Viskas gerai, - pasakė. - Iš netikėtumo ji buvo netekusi žado, bet
jau pradeda atsigauti, tai aš einu apačion į registratūrą, sutvarkysiu,
kad ji tikrai galėtų išvažiuoti pirm uoju traukiniu. Vienu tarpu ji buvo
sugalvojusi pasilikti, matyt, pamanė, kad galėtų būti liudininkė mūsų
vestuvėse, bet aš buvau nepalenkiamas. Eikite ir pasikalbėkite su ja.
Nieko nepasakė, kad jam malonu, kad jis laimingas. Nepaėmė
manęs už rankos, nenusivedė drauge į svetainę. Nusišypsojo, pam o­
javo man ir pats vienas nuėjo per koridorių. Aš įėjau pas ponią Van
Hoper nedrąsi, susidrovėjusi, kaip tarnaitė, per draugę pranešusi,
kad pasitraukia iš darbo.
Ji stovėjo prie lango, rūkė cigaretę, keista žemo ūgio storulė, k u ­
rios jau nebematysiu švarkas standžiai aptempęs didelę krūtinę, ju o ­
kinga skrybėlė ant šalies.
- Ką gi, - tarė ji šaltu ir šaižiu balsu, ne tokiu, kokiu būtų kalbėjusi
su juo, - kaip matau, turiu pripažinti tavo sugebėjimą eiti dvi tarny­
bas. Tyli kiaulė iš tikro gilią šaknį knisa. Kaip čia taip apsisukai?
Nežinojau, ką atsakyti. Man nepatiko jos šypsnys.
- Tau pasisekė, kad susirgau gripu, - pasakė ji. - Dabar įsivaiz­
duoju, kaip leidai dienas ir kodėl buvai tokia užuomarša. Teniso tre­
niruotės - cha! Bet, žinai, galėjai m an pasisakyti.
 REBEKA 65

- Atsiprašau, - tariau.
Ji pasižiūrėjo į mane smalsiai, nužvelgė visą nuo galvos iki kojų.
- Ir jis sako, kad nori susituokti nelaukdamas, per keletą dienų.
Dar ir čia tau pasisekė, kad tu neturi giminių, kurie galėtų kai ko
paklausti. Na, aš jau niekuo dėta, nusiplaunu rankas. Man tik įdomu,
ką pagalvos jo draugai, bet čia jo rūpestis. Ar supranti, kad jis už tave
daug vyresnis?
- Jam keturiasdešimt dveji, - tariau, - o aš pagal savo amžių esu
gana subrendusi.
Ji nusijuokė, nupurtė cigaretės pelenus ant grindų.
- Tikrai, - pasakė.
Ir vis žiūrėjo į mane taip, kaip niekada anksčiau nežiūrėdavo.
Įdėmiai, atidžiai, tarsi koks galvijų parodos vertintojas. Jos žvilgsnis
buvo kažkoks įtarus, kažkoks nemalonus.
- Pasakyk man, - paklausė ji intymiai, kaip draugė draugės, - ar
jūs nedarėte ko nors, ko negalima?
Buvo visai kaip siuvėja Blez, kuri man andai siūlė dešimt procentų.
- Nesuprantu, ką turite omeny, - atsakiau.
Ji nusijuokė, gūžtelėjo pečiais.
- Na... tiek to. Bet aš visada sakiau, kad anglų merginos su tais
savo sportiniais, žaidybiniais polinkiais yra neaiškūs paukščiai. Va­
dinasi, m an reikės vienai važiuoti į Paryžių, o tave palikti čia, kol
tavo kavalierius gaus leidimą susituokti? Žinok, į vestuves jis manęs
nepakvietė.
- Kad jis nenori kviesti nieko, be to, jūs jau būsite išplaukusi, -
pasakiau.
- Hm, hm, - suniurnėjo ji. Išsitraukė pudrinę ir ėmė pudruotis. -
Kaip matau, tu iš tikro žinai, ką darai, - kalbėjo toliau, - juk viskas
išėjo labai greitai, ar ne? Per keletą savaičių. Nemanau, kad jis lengvo
būdo, taigi tau reikės prisiderinti prie jo įpročių. Iki šiol gyvenai be
galo ram ų gyvenimą, niekaip negalėtum pasakyti, kad būčiau nuva­
riusi tave nuo kojų. Dabar tavo darbas bus kitoks - turėsi būti M en­
derlio šeimininkė. Atvirai sakant, brangioji, aš paprasčiausiai negaliu
įsivaizduoti, kaip tu ten būsi.
Jos žodžiai suskambo lyg aidas prieš valandą mano pasakytų žodžių.
66 Daphne du M a u rier

- Neturi patyrimo, - kalbėjo ji toliau, - nepažįsti tos aplinkos.

Vos ne vos surezgi porą sakinių per m ano bridžo arbatėles, tai kaip
tu kalbėsies su visais jo draugais? Menderlio pokyliai plačiai garsėjo,
kai ji buvo gyva. Argi jis tau apie juos nepasakojo?
Tylėjau, bet ji, ačiū Dievui, nelaukė m ano atsakymo ir kalbėjo
toliau.
- Suprantama, norėtųsi, kad būtum laiminga. Pripažįstu, jis yra
labai patrauklus žmogus, bet... širdyje manau, kad darai didelę klai­
dą, dėl kurios skaudžiai gailėsiesi.
Ji padėjo pudrinę ir pasižiūrėjo į mane per petį. Gal iš tiesų ji
pagaliau kalbėjo nuoširdžiai, bet m an šitokio nuoširdum o nereikėjo.
Aš neatsakiau nieko. Matyt, atrodžiau paniurusi, nes ji gūžtelėjo pe­
čiais ir nuėjo prie veidrodžio, taisydamasi mažą, į musmirę panašią
skrybėlaitę. Buvau patenkinta, kad ji išvažiuoja, patenkinta, kad jos
nebematysiu. Nekenčiau tų mėnesių, kuriuos buvau su ja praleidusi,
tarnaudam a pas ją, imdama iš jos pinigus, sekiodama paskui ją tarsi
pilkas ir nebylus šešėlis. Aišku, buvau nepatyrusi, aišku, buvau kvai­
ša, drovi ir jauna. Pati žinojau. Ir kam jai reikėjo sakyti? Man rodės,
taip ji sakė tyčia, nes dėl savotiškų moteriškų sumetimų nepritarė
toms vedyboms, tai griovė jos vertybių skalę.
Nusprendžiau neimti į galvą, pamiršti ir ją, ir jos dygius žodžius.
Po to, kai sudeginau tą puslapį ir išblaškiau pelenus, buvau vėl įgijusi
pasitikėjimo savimi. Praeities neturėsime nė vienas, abu viską pradė­
sime nuo pradžių, jis ir aš. Praeitis išsisklaidė kaip tie pelenai šiukšlių
dėžėje. Aš būsiu ponia de Vinter. Gyvensiu Menderlyje.
Greitai ji išvažiuos, kratysis miegamajame vagone viena, be m a­
nęs, o aš būsiu su juo viešbučio valgomajame, valgysime prie to paties
stalo, kursime ateities planus. Didelio nuotykio pradžia. Galbūt, kai ji
jau bus išvykusi, galų gale jis pasakys, kad myli mane, kad laimingas.
Iki šiol nebuvo laiko, be to, šitokius dalykus ne taip lengva sakyti,
reikia palaukti tinkamo momento. Pakėliau akis ir pamačiau jos at­
spindį veidrodyje. Ji stebėjo mane, lūpos truputį šypsojosi, nepiktai.
Pamaniau, kad ji galų gale pasirodys kilnesnė, išties man ranką ir
palinkės sėkmės, padrąsins mane ir pasakys, kad viskas bus gerai.
Tačiau ji vis tebesišypsojo, kišdama po skrybėle išdrikusius plaukus.
 REBEKA 67

- Tu, aišku, žinai, kodėl jis tave veda, ar ne? Manau, neapsigaudi-
nėji, kad jis tave myli? Matai, tušti namai taip jam gadina nervus, kad
jis tiesiog eina iš proto. Tą jis man prisipažino prieš tau įeinant. Jis
paprasčiausiai nebegali gyventi vienas...
 VII SKYRIUS

/Y tsira d o m e Menderlyje gegužės pradžioje drauge, kaip

sakė Maksimas, su kregždėmis ir šilagėlėmis. Pačiu geriausiu laiku,
kol dar visas vasaros žydėjimas prieš akis, bet slėnyje jau gardžiai
kvepėjo azalijos ir žydėjo raudoni kaip kraujas rododendrai. Pri­
sim enu, išvažiavome autom obiliu iš Londono rytą per didžiau­
sią liūtį ir Menderlyje buvom e penktą valandą - kaip tik arbatos
metu. Dabar m atau save: kaip visada nevykusiai apsirengusi, nors
jau septynių savaičių jaunam artė, rusvos spalvos trikotažine su ­
knele, su siauru vadinam osios akm eninės kiaunės kailiuku aplink
kaklą, o ant viršaus - beformis lietpaltis, gerokai m an per didelis,
iki kulkšnių. Tariausi, kad jis dera dėl oro ir prideda m an ke­
lis colius ūgio. Rankose laikiau ilgariešes pirštines ir didelį odinį
rankinuką.
- Taip lyja tik Londone, - pasakė Maksimas išvažiuojant, - o kai
pasieksim Menderlį, pamatysi, švies saulė.
Ir jo buvo teisybė, nes debesys nuo m ūsų pasitraukė prie Egzete-
rio, nuslinko tolyn, ir virš galvų liko aukštas mėlynas dangus, o prieš
akis - baltas kelias.
Apsidžiaugiau pamačiusi saulę, nes iš prietaringumo lietų laikiau
blogu ženklu ir dėl to švininio Londono dangaus visą kelią tylėjau.
- Na, jau geriau? - paklausė Maksimas, aš nusišypsojau ir paė­
miau jo ranką, galvodama, kaip jam gera, nes važiuoja į savo na­
mus - įeis į holą, paims laiškus, paskambins, kad paduotų arbatą.
Kažin, mąsčiau, ar jis num ano, kaip aš jaudinuosi, ir ar jo klausimas
„Jau geriau?" reiškia, kad mane supranta.
 REBEKA 69

- Pakentėk, greitai būsim. Tikriausiai jau nori arbatos, - tarė jis

ir paleido m ano ranką, nes jau buvom prie posūkio ir reikėjo m a­
žinti greitį.
Tada supratau, kad mano tylėjimą jis priskyrė nuovargiui ir kad
jam nė į galvą neatėjo, jog atvažiavimo į Menderlį aš bijojau taip
pat labai, kaip ir laukiau. Dabar, kai ta akimirka artėjo, troškau ją
nutolinti, norėjau nuvažiuoti kur į pakelės viešbutį ir ten valgoma­
jame pabūti prie niekieno židinio. Norėjau dar tebebūti keliauninkė,
jaunamartė, įsimylėjusi savo vyrą, o ne pirm ąkart atvykstanti į M en­
derlį Maksimo de Vinterio žmona. Pravažiavome daug mielų kaimų,
kur nam ų langai žiūrėjo į mus draugiškai. Moteriškė su kūdikiu ant
rankų šypsojosi man, stovėdama tarpduryje, o vyras žvangindamas
kibiru ėjo skersai kelio į šulinį.
Kaip norėjau, kad mes būtume tokie pat kaip jie, gal jų kaimynai,
ir kad Maksimas galėtų stovėti vakarais užsirėmęs ant vartelių, rūkyti
pypkę, didžiuodamasis be galo aukšta savo užauginta piliarože, o aš
sukiočiausi po virtuvę, švarutėlę it stiklinė, dengdama stalą vakarie­
nei. Ant indaujos stovėtų garsiai tiksintis žadintuvas, indaujoje - eilė
žvilgančių lėkščių; po vakarienės Maksimas skaitytų laikraštį, susidė­
jęs kojas su visais batais ant židinio grotelių, o aš išsitraukčiau iš stal­
čiaus krūvas taisymo ir adymo. Toks gyvenimas, aišku, būtų ramus
ir monotoniškas, bet ir daug lengvesnis, nereikalaujantis visokiausių
taisyklių.
- Beliko dvi mylios, - tarė Maksimas. - Matai tą didelį medžių
ruožą kalno šlaite, kur leidžiasi į slėnį, o už jo lopinėlį jūros? Ten ir
yra Menderlis. Tai m ūsų miškai.
Pasistengiau nusišypsoti, bet nieko jam neatsakiau, mane sukaus­
tė paniška baimė, tas nemalonus jausmas, kurio nepajėgiau sutram ­
dyti. Mano džiaugsmingas susijaudinimas pradingo, palaimingas
išdidumas išgaravo. Buvau lyg vaikas, pirm ąkart vedamas į moky­
klą, ar ieškanti tarnybos nepatyrusi mergaitė, kuri niekada anksčiau
nebuvo iškėlusi kojos iš namų. Tas truputėlis savitvardos, kurios b u ­
vau įgijusi per neilgas vedybinio gyvenimo savaites, dabar atrodė, lyg
vėjo plaikstomas skudurėlis. Man ėmė dingotis, kad nebemoku net
pačių paprasčiausių elgesio taisyklių, nežinosiu, kuri mano dešinė
70 Daphne du Maurier

ranka, kuri kairė, kada sėstis, kada stotis, kokiais šaukštais ir šakutė­
mis naudotis per pietus.
- Patarčiau nusimesti tą lietpaltį, - pasakė jis nužvelgdamas
mane, - čia jau seniai lietaus nebūta, ir pasitaisyti tą juokingą kai­
liuką. Vargšelė, atsivežiau čia skubomis, o tau tikriausiai būtų reikėję
pripirkti Londone visokių drabužių.
- Man nesvarbu, jeigu tik tau gerai, - atsakiau.
- Daugumai m oterų niekas kitas nerūpi, vien drabužiai, - p a ­
sakė išsiblaškęs, ir mes įvažiavome į skerskelį, kur prasidėjo aukšta
m ūro tvora.
- Jau atvažiavome, - pasakė jis kitokiu balsu, kiek susijaudinęs, o
aš abiem rankom nusitvėriau už odinės automobilio sėdynės.
Kelias pasisuko, priešais mus, kairėje, šalia sargo namelio buvo
dvivėriai aukšti geležiniai vartai, plačiai atverti į ilgą alėją. Kai va­
žiavome pro juos, tamsiame sarginės lange pamačiau sužiurusius
veidus, o iš kitos pusės atbėgo vaikas ir ėmė smalsiai į mus spoksoti.
Atšlijau sėdynėje, širdis smarkiai plakė, žinojau, kodėl tie veidai prie
lango ir ko spokso vaikas.
Jie norėjo pamatyti, kaip aš atrodau. Įsivaizdavau, kaip mažoje
virtuvėje jie susijaudinę šnekasi ir juokiasi. „Pamatėme tik jos skry­
bėlės viršų, - sako, - nenorėjo parodyti veido. Tegu sau, rytoj suži­
nosime. Ateis žinia iš rūm ų“.
Ko gero, jis pagaliau atspėjo, kaip m an nedrąsu, nes paėmė mano
ranką ir pabučiavo.
- Nekreipk dėmesio, kad visi tokie smalsūs, - tarė jis juokdam a­
sis, - kiekvienam rūpi, kaip tu atrodai. Tikriausiai jie ištisas savaites
neturėjo kitos kalbos. Tau tereikia būti tokiai, kokia esi, ir jie visi tave
mylės. O namais rūpintis tau nereikės, tai ponios Denvers darbas. Ir
leisk, tegu ji sau šeimininkauja. Iš pradžių su tavimi bus griežta, turiu
pasakyti, jos labai keistas būdas, bet neim k į širdį. Tai jos maniera.
Matai tuos krūmus? Kai tos hortenzijos sužysta, čia pasidaro tikra
mėlyna siena.
Neatsakiau jam, nes mąsčiau apie save, kaip prieš daugelį metų
kaimo krautuvėje nusipirkau atviruką ir išėjau į saulės šviesą, su­
kinėdama jį rankoje, džiaugdamasi pirkiniu, galvodama: „Jis tiks į
 REBEKA 71

m ano albumą. Menderlis - koks gražus pavadinimas". O dabar

aš pati priklausau Menderliui, čia mano namai, aš rašysiu laiškus
žmonėms: „Mes praleisime Menderlyje visą vasarą, turite atvažiuoti
m ūsų aplankyti", vaikštinėsiu po tą alėją, dabar keistą ir nepažįstamą,
puikiai ją pažinusi ir įsiminusi kiekvieną vingį bei posūkį, pastebėda­
ma ir pritardam a sodininkų padarytam darbui - čia išgenėti krūmai,
ten nupjauta šaka, arba nueisiu draugiškai pašnekučiuoti į sargo na­
melį prie geležinių vartų, paklausiu: „Na, kaip šiandien jūsų koja?",
o senoji moteriškė, jau visai nebesmalsaudama, maloniai pasikvies
mane į virtuvę. Pavydėjau Maksimui, kad jis toks ramus ir nerūpes­
tingas, pavydėjau santūrios šypsenos, kuri reiškė, kad jis džiaugiasi
sugrįžęs.
Tas metas, kada ir aš šypsosiuos ir jausiuosi ramiai, atrodė toli,
pernelyg toli, todėl troškau, kad jis ateitų greičiau, kad aš būčiau
sena, žilais plaukais ir lėto žingsnio, išgyvenusi čionai daugelį metų,
bet kokia, tiktai ne tokia baikšti paika būtybė, kokia dabar jaučiausi.
Vartai džingtelėję užsidarė, dulkėtas vieškelis išnyko iš akių, ir aš
pradėjau suvokti, kad čia visai ne tokia alėja, kokią vaizdavausi turint
būti Menderlyje, čia ne platus žvyruotas kelias, iš abiejų šonų apau­
gęs dailia veja, švariai nugrėbstomas ir nušluojamas.
Šis kelias vingiavo ir rangėsi kaip gyvatė, vietomis maža ką pla­
tesnis už paprastą taką, o virš mūsų galvų tiesė šakas medžių ko­
lonada: šakos linko ir pynėsi viena su kita, sudarydamos skliautą,
panašų į bažnyčios lubas. Netgi vidurdienį saulė negalėjo prasimušti
per tą žalių lapų raizginį, taip tankiai jie buvo susipynę, tik kada ne
kada švysteldavo maži virpčiojantys šiltos šviesos blyksniai, ir ant
kelio subanguodavo auksinės dėmės. Buvo labai ram u ir labai tylu.
Važiuojant plentu smagus vakarų vėjas pūtė m um s į veidą, šokdi­
no pakelės žolę, o čia nebuvo jokio vėjo. Net automobilio variklis
pakeitė toną, ėmė burgzti tyliau, ramiau. Kai nusileidome į slėnį,
priešais ėmė bėgti medžiai, didžiuliai bukai su gražiais lygiais baltais
kamienais, ištiesę tūkstančius šakelių vieni kitiems, taip pat kitokie
medžiai, kurių aš nė pavadinimų nežinojau, ir taip arti kelio, taip
arti, kad norėdam a būčiau galėjusi paliesti. Pervažiavome tiltelį per
siaurą upeliuką, o šita alėja, kuri nebuvo alėja, vis vingiavo ir rangėsi
72 D ap h n e du M a u r i e r

tartum užburta juosta per tamsų ir tykų mišką, smelkėsi vis gilyn,
kone į pačią miško širdį, bet niekur nebuvo jokios progumos, jokios
laukymės su namu.
Toks kelio ilgumas pradėjo mane erzinti, vis spėliojau - gal jau
bus už šio posūkio, o gal už ano, tolesnio įlinkio, bet kiek sykių len­
kiausi į priekį, tiek gavau nusivilti, - nebuvo nei namo, nei lauko, nei
didžiulio jaukaus sodo, nieko, vien tyla ir tankus miškas. Vartai su
sargine liko tik prisiminimas, o plentas tai jau visai priklausė kitiems
laikams, kitiems pasauliams.
Staiga priešaky tamsioje alėjoje pamačiau laukymę ir lopinėlį
dangaus, ir ūmai tamsūs medžiai praretėjo, bevardžių krūm ų ne­
beliko, abiejose pusėse stūksojo raudona siena, kraujo raudonum o,
aukštai iškilusi virš galvų. Buvome tarp rododendrų. Toks staigus jų
atsiradimas suglumino mane, tiesiog pribloškė. Miškas nebuvo m a­
nęs tam nuteikęs. Jie mane išgąsdino - tos tamsiai raudonos galvos,
susikišusios vienos prie kitų taip, kad nebematyti nei lapų, nei stiebų,
nieko, tik ta žudikiška raudonybė. Jie buvo tokie gražūs fantastiški,
nepanašūs į jokius mano matytus rododendrus.
Žvilgtelėjau į Maksimą. Jis šypsojosi.
- Patinka? - paklausė.
- Taip, - atsakiau kone sulaikiusi kvapą, pati nežinodama, ar sa­
kau teisybę, ar ne. Man rododendrai buvo įprasti naminiai krūmai
šviesiai violetinės ar rožinės spalvos žiedais, augantys vienas šalia
kito tvarkingoje apvalioje klomboje. O šitie - tikri milžinai, rem ian­
tys dangų, susitelkę daiktan kaip karių batalionas, pernelyg gražūs,
galvojau, pernelyg galingi, visai ne augalai.
D abar jau buvom e netoli nam ų, alėja pasidarė plati, kaip ir
vaizdavausi. Kraujo raudonum o siena vis dar supo mus iš abiejų
pusių, kai pravažiavome paskutinį posūkį ir pasirodė Menderlis.
Taip, ten buvo tas Menderlis, kurio tikėjausi, Menderlis iš senojo
m ano atviruko. N epaprasto dailum o ir grožio rūmai, nepakarto­
jam i ir be jokių trūkum ų, puikesni nei buvau kada įsivaizdavusi,
stovi lomoje tarp sam anų gazonų ir žalių vejų, nuo jų terasos lei­
džiasi į sodus, o sodai į jūrą. Kai privažiavom e plačius akm eninius
laiptus ir sustojome prie atvirų durų, per vieną gotikinio stiliaus
 REBEKA 73

langą pamačiau, kad holas pilnas žmonių, ir išgirdau, kaip M aksi­

mas tyliai nusikeikė.
- Velniai griebtų tą moteriškę, juk ji puikiai žino, kad aš nepagei­
dauju tokių dalykų, - tarė jis ir staigiai spūstelėjo stabdžius.
- Kas atsitiko? - paklausiau. - Kas jie tokie, tie žmonės?
- Deja, dabar tau teks su jais visais susitikti, - tarė jis supykęs. -
Ponia Denvers, kad ją kur, surinko visus šeimynykščius ir dvaro dar­
bininkus mūsų pasveikinti. Tiek to, tau nereikės nieko sakyti. Viską
pasakysiu aš.
Ėmiau ieškoti rankenos, mane truputį pykino ir nuo ilgo važiavi­
mo krėtė šaltis, man begrabinėjant, laiptais nulipo vyresnysis lioka­
jus, lydimas jaunesnio, ir atidarė man dureles.
Jis buvo senas, malonaus veido, aš nusišypsojau ir ištiesiau jam
ranką, bet manau, kad jis nepamatė, nes tik paėmė pledą ir mažąją
mano drabužių dėžę ir atsisuko į Maksimą, kartu padėdamas man
išlipti iš automobilio.
- Na, štai ir mes, Fritai, - tarė Maksimas, nusimaudamas piršti­
nes. - Kai išvažiavom iš Londono, lijo. Atrodo, čia lietaus nebūta. Ar
visi sveiki?
- Taip, pone, ačiū, pone. Ne, visas mėnuo buvo sausas. Malonu,
kad sugrįžote, ir tikiuosi, kad jaučiatės gerai. Taip pat ir ponia.
- Taip, m udu jaučiamės gerai, ačiū, Fritai. Tik kiek pavargę nuo
kelionės ir norime arbatos. Nesitikėjau tokių dalykų. - Jis kryptelėjo
galva holo pusėn.
- Ponios Denvers įsakymas, pone, - tarė vyriškis, jo veidas buvo
be jokios išraiškos.
- Galėjau numatyti, - staiga pasakė Maksimas. - Na, einam, - jis
pasisuko į mane, - tas ilgai neužtruks, o paskui gausi arbatos.
M udu drauge užlipome laiptais, Fritas ir antrasis liokajus nešė
pledą ir mano lietpaltį, o man maudė paširdžius ir nerviniai spazmai
gniaužė gerklę.
Dabar, kai užmerkiu akis ir pasižiūriu atgal, m atau save, kokia
tada buvau, stovinčią prie tų namų slenksčio, laibą, su prastai gulin­
čia trikotažine suknele, su ilgariešėm pirštinėm, sugniaužtom susti­
rusiose rankose. Matau didingą holą, atvertas plačias duris į bibliote­
74 Da ph ne du M a u r i e r

ką. Piterio Lėlio ir Van Deiko paveikslus ant sienų, ištaigius laiptus į
muzikos galeriją ir jūrą veidų. Išsirikiavusių vienas prie kito, užtvin­
džiusių holą iki koridorių kitame gale ir iki valgomojo, išsižiojusių
ir smalsių, žiūrinčių į mane taip, lyg jie būtų minia, susirinkusi prie
ešafoto, o aš - auka surištomis už nugaros rankomis. Kažkas iš tos
veidų jūros žengtelėjo j priekį, aukšta ir liesa moteris juodu apdaru,
o jos baltas it popierius veidas su atsikišusiais skruostikauliais ir di­
delėmis įdubusiomis akimis buvo panašus į kaukolę.
Ji priėjo prie manęs, ir aš ištiesiau ranką, pavydėdama jai orum o
ir santūrumo, tačiau jos ranka, kai man padavė, buvo suglebusi, sun­
ki, mirtinai šalta ir atrodė kaip negyvėlio.
- Čia ponia Denvers, - tarė Maksimas, ir ji prašneko, tebelaiky­
dam a neištraukusi tos negyvos rankos, įdubusiom akim be atvangos
žiūrėdama tiesiai man į akis, kol aš neištvėrusi nusukau žvilgsnį; tada
jos ranka sujudėjo, atgijo, o m an pasidarė nejauku ir gėda.
Dabar nebegaliu prisiminti jos žodžių, bet žinau, kad ji pasveikino
m ane atvykus į Menderlį savo ir visų šeimynykščių vardu; tai buvo
sausa tradicinė kalba, išmokta šia proga ir pasakyta tokiu pat šaltu
ir negyvu balsu, kokia buvo jos ranka. Pabaigusi ji tarsi laukė atsa­
kymo, ir aš, prisimenu, nuraudau visa, mikčiodama jai padėkojau ir
iš sumišimo paleidau abi pirštines. Ji pasilenkė paimti, o kai padavė
m an, pamačiau jos lūpas paniekinamai šyptelint ir iškart supratau,
kad palaikė mane neišsiauklėjusia. Jos išraiška buvo tokia, kad mane
pagavo nerimas, ir net tada, kai ji nuėjo ir vėl atsistojo tarp kitų, m a­
čiau tik ją, tą juodą figūrą, savitą ir išskirtinę; nors ji tylėjo, žinojau,
kad akimis seka mane. Maksimas paėmė mane už rankos ir pasakė
trum pą padėkos kalbą nuostabiai laisvai ir be jokio sumišimo, tarsi
tai būtų visai lengva, o paskui nusivedė mane į biblioteką gerti arba­
tos, uždarė duris, ir m udu vėl buvome vieni.
Nuo židinio mūsų pasveikinti atėjo du kokerspanieliai. Jie ėmė
šokinėti aplink Maksimą, liesdami jį letenomis, iš džiaugsmo su­
skliautę ilgas šilkines ausis, nosimis baksnojo rankas, o paskui paliko
jį ir priėję prie manęs apuostė kojas, abejodami, gana įtariai. Vienas
šuo, kalė, buvo akla viena akimi, greitai aš jai nusibodau, ir niurzgė­
dam a ji nubindzino atgal prie židinio, o Džespris, jos jauniklis, įkišo
 REBEKA 75

nosį m an į ranką, uždėjo smakrą ant kelio ir vizgindamas uodegą

žiūrėjo supratingomis akimis, o aš jam glosčiau šilkines ausis.
Pasijutau geriau nusiėmusi skrybėlaitę bei tą nelemtą kailiuką ir
numetusi juos šalia pirštinių ir rankinuko ant minkštasuolio prie
lango. Kambarys buvo paslaptingas ir patogus, su eilėmis knygų pa­
lei visas sienas iki pat lubų, toks, iš kurio žmogus galėtum ir neišeiti,
jei gyventum vienas; palei didelį atvirą židinį tvirti krėslai, taip pat
pintinės abiem šunims, kur, kaip supratau, jie niekada negulėdavo,
nes įdubos krėsluose bylojo ką kita. Pro aukštus langus buvo matyti
pievos, o už jų, tolumoje, raibuliavo jūra.
Kambary tvyrojo senas užsistovėjęs kvapas, atrodė, kad oras čia
mažai keitėsi, nepaisant per visą vasaros pradžią atsklindančio gar­
daus alyvų ir rožių kvepėjimo. Nesvarbu iš kur atėjęs, iš sodo ar nuo
jūros, šviežias oras čia prarasdavo savo pirmykštį gaivumą, virsda­
vo to nesikeičiančio kambario dalimi, kambario su daugybe knygų,
suplėkusių ir niekuomet neskaitomų, su ornam entuotom is lubomis,
tamsiais paneliais, sunkiomis užuolaidomis.
Tai buvo samanotos senovės kvapas, kvapas tylios bažnyčios, kur
pamaldos laikomos retai, kur akmenys apžėlę rusvom kerpėm, o
gebenių ūsai tiesiog lenda į langus. Kambarys ramybei, kambarys
susikaupimui. Greitai m ums buvo atnešta arbatos. Tai buvo gana
iškilminga ceremonija, kurią atliko Fritas ir jaunasis liokajus. Aš joje
nedalyvavau, bet kai jie išėjo, o Maksimas ėmėsi peržiūrėti didelę
krūvą laiškų, suvalgiau dvi sultingas bandeles, rankomis susilaužiau
pyragaitį ir išgėriau plikinančią arbatą.
Retkarčiais jis pasižiūrėdavo į mane ir nusišypsodavo, paskui vėl
grįždavo prie laiškų, susikaupusių tikriausiai per pastaruosius m ė­
nesius. Aš susimąsčiau, kad taip mažai težinau apie jo gyvenimą
Menderlyje, apie tai, kas čia vyksta diena po dienos, apie žmones,
kuriuos jis pažįsta, apie draugus, vyrus ir moteris; kokias sąskaitas jis
moka, kokius duoda paliepimus dėl ūkio tvarkymo. Pastarosios sa­
vaitės prabėgo taip greitai, ir aš, važiuodama greta jo per Prancūziją
ir Italiją, tegalvojau tiktai, kaip jį myliu, mačiau Veneciją jo akimis,
kartojau jo žodžius, nieko neklausinėdama nei apie praeitį, nei apie
ateitį, užganėdinta esamos palaimos.
76 D ap h ne du M a u r i e r

Jis buvo linksmesnis, nei buvau maniusi, daug švelnesnis, nei b u ­

vau galvojusi, jaunatviškas ir veržlus įvairiapusiškai, tai parodyda­
mas tūkstančiais mielų būdų, ne tas Maksimas, koks buvo, kai pa­
mačiau pirm ą kartą, ne tas nepažįstamas vyriškis, kuris vienas sėdėjo
restorane prie staliuko, žiūrėdamas tiesiai prieš save, paslaptingai
užsisklendęs. Mano Maksimas juokėsi, dainavo, svaidė akmenukus
į vandenį, laikė mane už rankos, tarpuaky jam nebuvo raukšlelės, o
pečių neslėgė našta. Pažinau jį kaip mylimąjį, kaip draugą ir per tas
savaites pamiršau, kad jis turi savo gyvenimą su griežtai nusistovėju­
sia tvarka, gyvenimą, į kurį privalo sugrįžti, gyventi toliau, o praleis­
tas savaites priskaičiuoti prie trum pų, tuščiai praleistų atostogų.
Žiūrėjau, kaip jis skaito laiškus, mačiau, kad vieną skaitydamas
susiraukia, kitą - nusišypso, dar kitą atideda be jokios išraiškos, ir
man atėjo mintis: jei ne Dievo malonė, m ano laiškas irgi galėjo būti
čia, atsiųstas iš Niujorko, o jis būtų jį perskaitęs taip pat abejingai,
iš pradžių gal susimąstęs, kieno čia pasirašyta, o paskui su žiovuliu
numetęs į pintinę prie kitų ir pasiėmęs puodelį su arbata.
Nuo tokios minties mane nukrėtė šaltis - juk tiek nedaug tereikė­
jo, kad viskas būtų buvę kitaip: jis galėjo sėdėti čia vienas, gerdamas
arbatą, kaip kad sėdi dabar, toliau gyventi kaip gyvenęs ir nesukti
dėl manęs galvos, bent jau neapgailestauti, o tuo tarpu aš, Niujorke
žaisdama bridžą su ponia Van Hoper, kiekvieną mielą dieną laukčiau
laiško, kuris niekada neateitų.
Atsilošiau kėdėje, dairydamasi po kambarį, stengdamasi sau pa­
čiai įkvėpti bent kiek pasitikėjimo, bent kiek tvirtesnio suvokimo,
kad aš esu čia, Menderlyje, tame name iš atviruko, tame garsiajame
Menderlyje, ir kad turiu įsikalti į galvą, jog dabar viskas čia yra mano,
tiek pat mano, kiek ir jo, šis gilus krėslas, kur aš sėdžiu, ta gausybė
knygų iki pat lubų, paveikslai ant sienų, sodai, miškai, visas M ender­
lio dvaras, apie kurį esu skaičiusi, - viskas yra mano, nes aš ištekėjau
už Maksimo.
Čia m udu kartu sulauksime senatvės, sėdėsime kaip dabar ger­
dami arbatą, jau pasenę, Maksimas ir aš, jau su kitais šunimis, šiųjų
palikuonimis, o bibliotekoje tvyros tas pats senas priplėkęs kvapas
kaip dabar. Biblioteka gaus patirti palaimingo apšiurimo bei nusidė­
 REBEKA 77

vėjimo periodą, kai berniukai - mudviejų berniukai - bus dar maži,

nes mačiau, kaip jie parvirsta ant sofos su purvinais batais, kaip pri­
sineša visokių pagalių, kriketo lazdų, didžiulių lenktinių peilių, lankų
su strėlėmis.
Ant stalo, kuris dabar nupoliruotas ir dailus, stovės negraži dėžė
su peteliškėm ir laumžirgiais, o kita - su paukščių kiaušiniais, suvy­
niotais į vatą. „Nereikia čia viso to šlamšto, - sakysiu aš, - neškite j
pamokų kambarį", ir jie išbėgs, rėkaudami, šaukdami vienas kitą, bet
mažiausiasis pasiliks, savarankiškas, tykesnis už anuos.
Mano viziją sugriovė atsidariusios durys: įėjo Fritas su jaunuoju
liokajum nukraustyti stalo.
- Ponia Denvers klausia, gal ponia norėsite pasižiūrėti savo kam ­
bario, - pasakė jis man, kai stalas buvo nukraustytas.
Maksimas pakėlė akis nuo laiškų.
- Kaip ten pasisekė rytinį sparną sutvarkyti? - pasidomėjo.
- Labai puikiai, pone, man taip atrodo. Meistrai buvo padarę bai­
sią maišalienę, ir vienu tarpu ponia Denvers net buvo išsigandusi,
kad iki tam stų sugrįžimo jie nespės užbaigti. Bet pirmadienį jie išsi­
dangino. Manyčiau, kad tamstoms ten bus labai patogu, pone, ir toje
namo pusėje tikrai daug šviesiau.
- Darei kokių pertvarkymų? - paklausiau.
- Et, šiokių tokių, - trumpai atsakė Maksimas. - Kiek atnaujino
ir išdažė rytinio sparno kambarius, kuriuose mes gyvensime. Kaip
Fritas sako, toje namo pusėje daug linksmiau. Be to, ten gražus vaiz­
das - matyti rožynas. Ten buvo svečių sparnas, kol mano motina
buvo gyva. Aš tuoj peržiūrėsiu tuos laiškus ir ateisiu pas jus. O tu eik
ir susidraugauk su ponia Denvers, tai labai gera proga.
Pamažu atsistojau, vėl pajutusi nervinę įtampą, ir išėjau į holą.
Kaip norėjau, kad būčiau galėjusi palaukti jo ir įsikibusi jam į paran­
kę apžiūrėti kambarius drauge. Nenorėjau vaikščioti viena su ponia
Denvers.
Koks milžiniškas atrodė holas dabar, kai buvo tuščias. Mano ko­
jos kaukšėjo per grindų plyteles, aidas kilo iki pat lubų, ir aš jaučiausi
dėl to garso kalta, kaip jautiesi bažnyčioje, kur esi toks nedrąsus, su­
sivaržęs. Ėjau smulkiais žingsniukais taukšt taukšt taukšt ir pagal­
78 D ap hne du M au ri er

vojau, kad Fritui, kurio apavas veltiniais padais, turiu atrodyti labai
kvailai.
- Koks didumas! - pasakiau pernelyg gyvai, pernelyg dirbtinai,
kaip tikra mokinukė, bet jis atsakė kuo rimčiausiai.
- Taip, ponia, Menderlis yra didelis. Aišku, esama ir didesnių, bet
gana didelis. Čia nuo senų laikų buvo pokylių salė. Ir dabar tam nau­
dojama iškilniomis progomis, kai keliami kviestiniai pietūs ir puo­
tos. O kartą per savaitę rūmai atviri viešam lankymui.
- Taip, - pasakiau, eidama paskui jį ir vis nepaliaudama girdėti
garsių savo žingsnių. Jaučiau, kad jis į mane žiūri kaip į turistę, at­
važiavusią apžiūrėti rūmų, na, ir pati elgiausi kaip tokia: mandagiai
dirsčiojau čia į dešinę, čia į kairę, apžiūrinėjau ginklus ant sienų ir
paveikslus, čiupinėjau drožinėtus laiptų turėklus.
Laiptų viršuje manęs laukdama stovėjo juoda žmogysta įdubusio­
mis akimis ir baltu kaukolės veidu ir įdėmiai į mane žiūrėjo. Apsidai­
riau, kur tas ramusis Fritas, bet jis jau buvo perėjęs per holą ir suko į
koridorių kitame jo gale.
Likau viena su ponia Denvers. Ėmiau lipti plačiais laiptais pas
ją, o ji stovėjo nė nekrusteldama, susidėjusi rankas, nenuleisdama
akių m an nuo veido. Per prievartą nusišypsojau, bet ponia Denvers
man neatsakė, ir aš jos nekaltinu, - ta m ano šypsena, žvali ir dirbtinė,
buvo tokia paika ir nereikalinga.
- Tikiuosi, neilgai reikėjo manęs laukti, - tariau.
- Jūsų valia, kaip tvarkyti savo laiką, ponia, - atsakė ji. - Man pri­
valu vykdyti jūsų paliepimus.
Ir per galerijos arkadą ji pasuko į platų kilimais išklotą korido­
rių. Paėjusios tuo koridoriumi, pro ąžuolines duris pasukome į kai­
rę, siaurais laiptais nulipome žemyn, paskui kitais laiptais tiek pat
užkopėme aukštyn ir atsidūrėme prie kitų durų. Ponia Denvers jas
plačiai atidarė, pasitraukusi į šalį praleido mane, ir aš įėjau į nedidelį
priešinį kambarį, kur stovėjo sofa, kėdės ir rašomasis stalas, o už jo
buvo didelis miegamasis su dvigule lova, plačiais langais ir vonios
kambariu kitoje pusėje. Iš karto priėjau prie lango ir pažvelgiau pro
jį. Apačioje buvo rožynas, rytinė terasos pusė, už rožyno - daili nuo­
žulni pieva, o už jos - miškas.
 REBEKA 79

- Tai jūros iš čia nematyti, - tariau atsigręždama į ponią Denvers.

- Ne, iš šito sparno ne,- atsakė ji, - ir net negirdėti. Nė nesuprasi,
kad jūra čia kur arti, iš šito sparno - ne.
Ji kalbėjo savotiškai, tartum jos žodžiuose būtų glūdėjusi kokia
kita prasmė, ir vis pabrėždavo žodžius „šitas sparnas", lyg norėda­
ma pasakyti, kad šitie kambariai, kur dabar stovėjome, būtų buvę
prastesni.
- Gaila, aš mėgstu jūrą, - tariau.
Ji nieko neatsakė, tik toliau sau stovėjo susidėjusi rankas ir žiū­
rėjo į mane.
- Tačiau kambarys labai žavingas, - pasakiau, - ir manau, kad
man čia bus tikrai gera. Kiek suprantu, jis įrengtas dėl mūsų.
- Taip, - tarė ji.
- O koks jis buvo anksčiau? - paklausiau.
- Rausvai violetiniais apmušalais, kitokiom užuolaidom. Ponia
de Vinter nelaikė jo labai jaukiu. Jame retai kas ir gyvendavo, vien
atsitiktiniai svečiai. Bet ponas de Vinteris specialiai parašė, kad šitas
kambarys būtų jums.
- Vadinasi, anksčiau jo miegamasis buvo ne čia? - pasakiau.
- Ne, ponia, to sparno kambariuose jis niekada negyveno.
- O, - tariau, - to jis man nesakė. - Nuėjau prie tualetinio sta­
liuko ir ėmiau šukuotis plaukus. Mano daiktai jau buvo išpakuoti,
šepečiai ir šukos sudėti ant padėklo. Apsidžiaugiau, kad Maksimas
man padovanojo šepečių rinkinį ir kad jie sudėti čia, ant tualetinio
staliuko, tegul ponia Denvers juos mato. Jie buvo nauji, kainavo di­
delius pinigus, m an nereikėjo jų gėdytis.
- Alisa viską išpakavo ir patarnaus jums, kol atvyks jūsų tarnai­
tė, - pasakė ponia Denvers.
Dar kartą nusišypsojau ir padėjau šepetį ant tualetinio staliuko.
- Aš neturiu tarnaitės, - pasakiau nesmagiai, - ir Alisa, jeigu ji
kambarinė, m an visai tiks.
Jos išraiška buvo tokia kaip m ums susitikus pirmąjį kartą, kai taip
negrabiai išmečiau pirštines ant grindų.
- Deja, tas gali trukti neilgai, - pasakė ji, - nes, matote, jūsų padė­
ties damai priklauso turėti tarnaitę.
80 D ap h n e du M a u ri e r

Paraudau ir vėl paėmiau šepetį. Kandžią jos užuominą supratau

pernelyg gerai.
- Jei manote, kad tai būtina, gal surastumėt kokią, - pasakiau
vengdama jos akių, - kokią nors mergaitę, norinčią išmokti tarnai­
tės darbo.
- Kaip pageidausite, - tarė ji. - Tai priklauso nuo jūsų.
Nutilome, aš taip norėjau, kad ji išeitų. Stebėjausi, ko ji čia stovi
žiūrėdama į mane, susidėjusi rankas ant juodos suknelės.
- Turbūt Menderlyje gyvenate jau daug metų, - dar kartą paban­
džiau užkalbinti, - seniau už visus?
- Ne, Fritas seniau, - atsakė ji, ir aš pagalvojau, koks negyvas jos
balsas, koks šaltas, kaip ir ranka, kurią man tada padavė. - Fritas čia
tarnavo dar prie senojo šeimininko, kai ponas de Vinteris buvo dar
mažas.
- Aišku, - tariau, - o jūs atėjote vėliau.
- Taip, - atsakė ji, - vėliau.
Dar kartą pažvelgiau į ją ir dar kartą sutikau jos akis, juodas ir
niūrias išbalusiame veide, nežinia kodėl keliančias man keistą neri­
mą, blogą nuojautą. Mėginau nusišypsoti, bet negalėjau, jutau, kad
mane valdo tos akys, kuriose nėra nė spindulėlio, nė mažiausios ki­
birkštėlės prielankumo.
- Aš čia atėjau, kai pirmoji ponia de Vinter buvo dar ką tik atite­
kėjusi, - pasakė ji, ir dabar jos balsas, iki tol buvęs, kaip sakiau, duslus
ir bespalvis, staiga pasidarė gyvas ir žvalus, ant liesų skruostikaulių
atsirado po rausvą dėmę.
Pasikeitimas buvo toks staigus, kad aš net apstulbau ir kiek išsigan­
dau. Nežinojau, ką daryti ar sakyti. Atrodė, lyg ji būtų ištarusi žodžius,
kurie jai buvo draudžiami, kuriuos ji ilgai slėpė širdyje, o dabar nebe­
įstengė sulaikyti. Tik jos akys nenukrypo nuo mano veido, žiūrėjo į
mane keistai, lyg su gailesčiu, lyg su patyčia, kol aš pasijutau dar jau­
nesnė ir dar labiau nepasirengusi gyvenimui, nei pati buvau maniusi.
Mačiau, kad ji niekina mane, niekina su visu savo luomo snobiš-
kum u už tai, kad nesu kilminga dama, kad esu kukli, drovi ir nuolan­
ki. Tačiau tose jos akyse, be paniekos, dar aiškiai buvo neabejotinos
antipatijos ir piktavališkumo.
 REBEKA 81

Turėjau ką nors pasakyti. Negalėjau taip toliau sėdėti, žaisdama su

plaukų šepečiu, leisti jai matyti, kaip labai jos bijau ir ja nepasitikiu.
- Ponia Denvers, - išgirdau pati save tariant, - tikiuosi, mudvi
susidraugausime ir imsime suprasti viena kitą. Žinote, jums reikės
turėti kantrybės su manimi, nes šitoks gyvenimo būdas yra man
naujas. Aš gyvenau visai kitaip. Labai norėčiau, kad m an gyvenimas
susiklostytų gerai, o svarbiausia, kad ponas de Vinteris būtų laim in­
gas. Žinau, kad visus nam ų reikalus galiu palikti jums, - taip sakė
ponas de Vinteris, tad ir šeimininkaukite kaip iki šiolei, aš nenoriu
jokių pakeitimų.
Nutilau, kiek pritrūkusi kvapo, dar vis būgštaudama ir nežino­
dama, ar sakau tai, kas reikia. Kai vėl pakėliau į ją akis, ji jau buvo
paėjusi iki durų ir stovėjo, uždėjusi ranką ant rankenos.
- Labai gerai, - tarė, - tikiuosi, kad būsite manimi patenkinta.
Namai yra m ano rankose jau daugiau kaip metai, ir ponas de Vin­
teris nėra pasakęs nė vienos pastabos. Aišku, viskas buvo kitaip, kai
velionė ponia de Vinter buvo gyva, tada buvo daugybė visokių pra­
mogų, daugybė pobūvių, ir nors aš rūpinausi viskuo, ji mėgdavo tuos
dalykus prižiūrėti ir pati.
Dar kartą man susidarė įspūdis, kad ji labai atidžiai renka žodžius,
kad ieško kelio į mano sąmonę ir stebi, kaip tai atsispindi mano veide.
- Man geriau patiktų viską palikti jums, - pakartojau, - daug geriau.
Jos veide vėl atsirado ta pati išraiška, kurią pirm ą kartą pamačiau,
kai hole jai padaviau ranką, - aiškiai pašaipi, kupina paniekos. Ji ži­
nojo, kad niekada nesipriešinsiu jai, ir taip pat žinojo, kad jos bijau.
- Gal galėčiau dar ką nors jums padaryti? - paklausė ji ir dėl akių
apsidairė po kambarį.
- Ne, - atsakiau. - Ne, turiu viską, ko reikia. Man čia bus labai
patogu. Jūs įrengėt šį kambarį taip žavingai. - Šie žodžiai buvo pa­
skutinis nusižeminimas, bandymas jai įsiteikti.
Ji gūžtelėjo pečiais, tačiau nenusišypsojo.
~ Aš tik įvykdžiau tai, ką liepė ponas de Vinteris, - tarė.
Ji tebelūkuriavo tarpdury, laikydama atvirų durų rankeną. Atro-
dė, lyg būtų norėjusi dar ką pasakyti, bet nesiryžo ir laukė, kad su­
teikčiau progą.
82 D ap h n e du M a u ri e r

Troškau, kad ji išeitų. Stovėjo palei duris nelyginant šmėkla

negyvu kaukolės veidu ir vertindam a žiūrėjo įdubusiom is akimis
j mane.
- Jeigu jums kas nors nepatiks, prašom m an pranešti tuojau pat.
- Gerai, - tariau. - Aišku, ponia Denvers.
Tačiau žinojau, kad ne tai jos norėta pasakyti. Ir mudvi vėl tylėjom.
- Jei ponui de Vinteriui reikės didžiosios drabužių spintos, - stai­
ga prabilo ji, - pasakykite jam, kad negalėjome jos pernešti. M ėgino­
me, bet niekaip netilpo pro tas siauras duris. Čia kambariai mažesni
negu vakarų sparne. Jeigu jam nepatiks tokia tvarka, tegu m an pasa­
ko. Niekaip neišmanėme, kaip tuos kambarius apstatyti.
- Prašau nesirūpinti, ponia Denvers, - pasakiau, - jam tikrai pa­
tiks viskas. Gaila tik, kad turėjote tiek rūpesčio. Neįsivaizdavau, kad
jis buvo liepęs suremontuoti šiuos kambarius ir apstatyti, be reikalo
vargas. Aš tikrai būčiau visai patenkinta bei laiminga ir vakariniame
sparne.
Ji keistai pasižiūrėjo į mane ir ėmė sukioti durų rankeną.
- Ponas de Vinteris sakė, kad jums labiau patiks šioje pusėje, -
tarė ji. - Vakarinio sparno kambariai yra labai seni. Miegamasis ten
dvigubai didesnis negu šitas, irgi labai puikus, su ornam entuotom is
lubomis. Gobelenu apmuštos kėdės labai vertingos, taip pat ir dro ­
žinėta židinio atbraila. Tai pats gražiausias kambarys visame name.
O langai išeina į jūrą, kuri čia pat, už pievelės.
Pasijutau nepatogiai, lyg nusikaltusi. Kodėl jos kalboje tiek už­
slėpto priešiškumo, kodėl ji vis leidžia suprasti, kad šis kambarys, ku­
riame būsiu įkurdinta, yra kažkoks prastesnis, neatitinka Menderlio
lygio, atseit, antros rūšies kambarys antros rūšies asmeniui.
- Gal kartais ponas de Vinteris laiko puikiausią kambarį parodyti
žmonėms, - tariau.
Tebeklebindama durų rankeną, ji vėl pasižiūrėjo į mane, tiesiai
m an į akis, kiek palūkėjo prieš atsakydama, o kai prabilo, jos balsas
buvo netgi dar labiau negyvas ir dar labiau bespalvis negu pirma.
- Miegamieji niekuomet nerodom i, - pasakė, - tik holas, galerija
ir apatiniai kambariai. - Ji kiek patylėjo, tyrinėdama mane akimis. -
O vakariniame sparne buvo gyvenama, ir jie gyveno tuose kam ba­
 REBEKA 83

riuose, kai ponia de Vinter buvo gyva. Tas didysis kambarys, apie
kurį kalbėjau, buvo ponios de Vinter miegamasis.
Pamačiau, kaip jos veidu perbėgo šešėlis; tuo metu pasigirdo
žingsniai, ji pasitraukė prie sienos, ir į kambarį įėjo Maksimas.
- Na kaip? - paklausė jis manęs, - ar gerai? Kaip atrodo, ar tau
čia patiks?
Jis apsidairė patenkintas, džiaugdamasis kaip mokinukas.
- Visą laiką sakiau, kad tai žavingiausias kambarys, - tarė. - Tiek
metų jis buvo paliktas svečiams, bet aš visą laiką jaučiau, kad jis turi
daug galimybių. Jums puikiai nusisekė, ponia Denvers. Rašau kuo
aukščiausią pažymį.
- Ačiū, pone, - tarė ji, o veidas buvo be jokios išraiškos; paskui ji
apsisuko, išėjo iš kambario ir tyliai uždarė duris.
Maksimas priėjo prie lango ir persisvėrė per jį.
- Man labai patinka rožynas, - pasakė jis. - Su juo susijęs ir vie­
nas pirm ųjų m ano prisiminimų: einu paskui m am ą mažytėmis ne­
tvirtomis kojelėmis, o ji skainioja nuvytusius rožių žiedus... Čia taip
ramu ir gera tame kambaryje, ir labai tyku. Iš čia nepasakytum, kad
iki jūros galima nueiti per penkias minutes.
- Taip sakė ir ponia Denvers, - tariau.
Jis pasitraukė nuo lango ir ėmė vaikščioti po kambarį. Čiupinėjo
įvairius daiktus, žiūrėjo paveikslus, darinėjo drabužių spintas, sklais­
tė mano drabužius, kurie jau buvo išpakuoti.
- Kaip tau ėjosi su Denvers? - staiga paklausė jis.
Aš nusigręžiau ir vėl pradėjau šukuotis plaukus prieš veidrodį.
- Man ji pasirodė sausoka, - atsakiau kiek patylėjusi. - Gal bijo,
kad nepradėčiau kištis į ūkio reikalus.
- Nemanau, kad jai tas kliudytų, - pasakė jis.
Pakėlusi akis pamačiau, kad jis žiūri į m ano atspindį veidrodyje,
paskui nusisuko ir vėl nuėjo prie lango. Čia stovėjo ramiai sau švil­
paudamas po nosimi, ant kulnų siūbuodamas pirmyn atgal.
- Nepaisyk jos, - pasakė, - ji nepaprastai savotiška. Moteriai su
ja, ko gero, nelengva. Nesijaudink dėl to. Jeigu ji iš tikrųjų m ums įsi-
pyks, mes jos atsikratysime. Bet, matai, ji puiki šeimininkė ir tvarkys
visą nam ų ūkį, tau niekuo nereiks rūpintis. Su tarnais, man atrodo,
84 Da ph ne du M a u ri e r

ji gana despotiška. Bet su m animi taip elgtis nedrįsta. Jeigu tik būtų
pabandžiusi, seniai būčiau atleidęs.
- Tikiuosi, mudvi puikiai sutarsime, kai ji mane geriau pažins, -
pasakiau greitai. - Šiaip ar taip, visai suprantama, kad iš pradžių ji
manęs truputį nekenčia.
- Nekenčia tavęs? Kodėl nekenčia? Ką tai, po galais, reiškia? - pa­
klausė jis.
Atsigręžė nuo lango susiraukęs, išraiška buvo keista, piktoka. N u­
stebau, ko jam čia jaudintis. Matyt, nereikėjo taip sakyti.
- Tai reiškia, kad šeimininkei daug lengviau, kai namuose tiktai
vyriškis, - atsakiau. - Man atrodo, ji prie to jau priprato ir, ko gero,
bijo, kad neimčiau pernelyg jos varžyti.
- Varžyti, Dieve mano... - pradėjo jis. - Jeigu manai... - Jis staiga
nutilo, priėjo prie manęs ir pabučiavo man į viršugalvį. - Pamirškim
tą Denvers, - pasakė, - man ji visai nerūpi. Eime, aš tau aprodysiu
Menderlį.
Tą vakarą ponios Denvers daugiau nebesutikau, ir m udu apie ją
nebekalbėjome. Išmetusi ją iš galvos, pasijutau laimingesnė, nebe to­
kia įsibrovėlė, ir kai m udu vaikščiojome po apatinius kambarius ir
apžiūrinėjome paveikslus, o Maksimas laikė mane apglėbęs per pe­
čius, aš pradėjau jaustis kiek panašesnė į tą, kokia norėjau būti, kokią
mačiau svajonėse, į tą, kurios namai - Menderlis.
Mano žingsniai nebeaidėjo taip kvailai, nes kaustyti Maksimo ba­
tai kaukšėjo į holo plytelių grindis daug garsiau, o šalia taip jaukiai ir
švelniai trepseno abiejų šunų letenėlės.
Jaučiausi patenkinta ir todėl, kad tai buvo pirmasis mūsų vakaras
namie, kur buvome ką tik parvažiavę, ir kad ilgai žiūrėjome paveiks­
lus. Kai Maksimas, žvilgtelėjęs į laikrodį, pasakė, jog nebespėsime
persirengti vakarienei, išvengiau nesmagumo susitikti su Alisa, tar­
naite, kuri būtų paklaususi, kokią paduoti suknelę ir būtų padėjusi
man apsivilkti. Taip pat būčiau turėjusi pati viena nulipti žemyn į
holą tais ilgais laiptais, sušalusi, nuogais pečiais, su ta suknele, ku­
rią m an atidavė ponia Van Hoper, nes jos dukteriai netiko. Bijojau
ceremonijos tame griežtame valgomajame, o dabar, dėl tos menkos
priežasties, kad nespėjome persirengti, man buvo labai gera, visai
 RE BE KA 85

kaip tada, kai m udu valgydavome restoranuose. Puikiai jaučiausi su

trikotažine suknele, juokiausi ir šnekėjau apie Italijoje ir Prancūzi­
joje matytus dalykus, netgi turėjome ant stalo nuotraukų, o Fritas ir
jaunesnysis liokajus buvo neutralūs žmonės, kaip būdavo padavėjai,
ir nespoksojo įsmeigę akių į mane kaip ponia Denvers.
Po vakarienės m udu sėdėjome bibliotekoje, netrukus buvo už­
trauktos užuolaidos ir įmesta daugiau malkų į židinį. Kaipo gegužės
mėnesį buvo šaltoka, ir aš mėgavausi šiluma, sklindančia nuo gražiai
degančių malkų.
M ums buvo neįprasta taip sėdėti dviese vakare, nes Italijoje vis
kur nors keliavome pėsti ar važiuoti, ėjome į kavinukes, rymojome
ant tiltų. O dabar Maksimas automatiškai atsisėdo į krėslą židinio
kairėje, ištiesęs ranką pasiėmė laikraščių, pasikišo didelę pagalvėlę po
galva ir užsidegė cigaretę. „Tai jo įprotis, - pamaniau. - Taip jis daro
visą laiką, metai po m etų“.
Jis nežiūrėjo į mane, skaitė sau laikraščius patenkintas, ramus,
grįžęs į nusistovėjusį gyvenimą, nam ų šeimininkas. O aš sėdėjau su­
simąsčiusi, ranka pasirėmusi smakrą, glostinėdama švelnias spanie­
lio ausis, ir m an dingtelėjo, kad nesu pirmoji, kuriai priklauso šis
krėslas, kad prieš mane buvo kita, ir tikriausiai jos yra likę ant pa­
galvėlių ir ranktūrių, kur laikė rankas. Ta kita pilstė kavą iš to paties
sidabrinio kavinuko, kėlė puodelį prie lūpų, pasilenkusi glostė šunį
kaip dabar aš.
Nejučiom krūptelėjau, tarsi kas būtų atidaręs duris už manęs ir į
kambarį įleidęs vėjo. Aš sėdėjau Rebekos krėsle, buvau atsirėmusi į
Rebekos pagalvėlę, o šuo atėjo prie manęs ir padėjo galvą man ant
kelių, nes taip buvo įpratęs ir prisiminė, kad seniau ji čia jam duo­
davo cukraus.
 VIII SKYRIUS

J
Ž i n o m a , niekada neįsivaizdavau, kad gyvenimas M en­
derlyje bus toks metodiškas ir planingas. Dabar, pažvelgusi į praeitį,
prisimenu, kaip tą pirmąjį rytą Maksimas atsikėlė, apsirengė ir ėmė
rašyti laiškus dar prieš pusryčius, o kai aš nulipau žemyn truputį po
devynių, kiek išsigandusi gongo dūžių, radau jį bebaigiantį pusry­
čiauti - jau luposi vaisių.
Jis pasižiūrėjo į mane ir nusišypsojo.
- Nepyk, - tarė, - prie to reikės priprasti. Negaliu rytais gaišti laiko.
Žinai, valdant tokį Menderlį reikia dirbti visą darbo dieną. Kava ir karš­
ti patiekalai yra ant bufeto. Per pusryčius mes apsitarnaujame patys.
Aš pradėjau aiškinti, kad m ano laikrodis vėluoja, kad per ilgai
užsibuvau vonioje, tačiau jis nesiklausė - skaitė laišką kažko susi­
raukęs.
Gerai prisimenu, kokią pajutau nuostabą, nuostabą ir net pagarbią
baimę, kai pamačiau, kokie prabangūs pusryčiai mums buvo patiek­
ti. Didelis sidabrinis virdulys arbatos, taip pat kavos, ant šildytuvo,
karšto kaip ugnis, indai su plakta kiaušiniene, su bekoniena, su žu­
vimi. Buvo ir nedidelė krūvelė virtų kiaušinių specialiame kiaušinių
šildytuve, ir avižinės košės sidabriniame dubenėlyje. Ant kito bufeto
padėta kum pio ir didelis šaltos bekonienos gabalas. Ant stalo buvo
paplotėlių, skrebučių ir įvairių puodynaičių su uogiene, m arm eladu
ir medumi, o ant abiejų stalo galų stovėjo deserto lėkštės, aukštai pri­
krautos vaisių. Man pasirodė keista, kad Maksimas, kuris Italijoje ir
Prancūzijoje suvalgydavo tik vieną bandelę ir kokį vaisių ir išgerda­
vo puodelį kavos, namie diena po dienos, gal ir metai po metų sėdasi
 REBEKA 87

prie tokių pusryčių, kurių užtektų dešimčiai žmonių, nemanydamas,

nei kad tai juokinga, nei kad išlaidu.
Pastebėjau, kad jo tesuvalgyta kąsnelis žuvies. Aš pasiėmiau virtą
kiaušinį. Ir vis galvojau, kas bus su likusiu maistu: kiaušiniene, pa­
skrudinta bekoniena, koše, žuvies likučiais. Gal, spėliojau, prie virtu­
vės durų m ūsų pusryčių kaip išmaldos laukia kokie samdiniai, kurių
aš niekada nepažinsiu, nepamatysiu? O gal viskas bus išmesta lauk,
suversta į atm atų dėžę. Aš, aišku, niekuomet to nesužinosiu, nes nie­
kuomet neišdrįsiu paklausti.
- Dėkui Viešpačiui, kad neturiu daugybės giminaičių, su kuriais
reikėtų tave supažindinti, - pasakė Maksimas, - tik seserį, su kuria
susitinkame labai retai, ir močiutę, kuri yra beveik akla. Beatričė siū­
losi atvažiuoti pietų. Daugmaž to ir tikėjausi. Tikriausiai nori pam a­
tyti tave.
- Šiandien? - paklausiau, ir mano nuotaika nukrito iki nulio.
- Taip, sprendžiant iš laiško, kurį gavau šį rytą. Ji ilgai nebus. Tau
ji, ko gero, patiks. Ji yra labai tiesmuka, įtikėjusi, kad reikia sakyti, ką
manai. Jokių apsimetinėjimų. Jeigu jai kas nepatiks, ji taip ir pasakys,
tiesiai į akis.
Manęs tai toli gražu nepadrąsino, ir pagalvojau, kad gal nenuo­
širdumas kai kada ir neblogai. Maksimas atsistojo nuo kėdės ir už­
sidegė cigaretę.
- Šį rytą turiu atlikti begalę darbų. Kaip manai, ar susirasi, ką
veikti pati viena? - paklausė jis. - Mielai pavedžiočiau tave po sodą,
bet turiu susitikti su Kroliu, dvaro valdytoju. Per ilgai buvau nusiša­
linęs nuo reikalų. Beje, jis taip pat bus per pietus. Tu nieko prieš, ar
ne? Sutinki?
- Aišku, m an bus malonu.
Tada jis susirinko laiškus ir išėjo iš kambario. O aš, prisimenu,
pagalvojau, kad pirmasis mano rytas visai ne toks, kokio tikėjausi.
Maniau, kad eisime kartu, susiėmę už rankų, prie jūros, grįšime gana
vėlai, pavargę ir laimingi, vieni pavalgysime šaltų užkandžių, o pas­
kui sėdėsime po kaštonu, kurį mačiau pro bibliotekos langą.
Ilgai sėdėjau prie pirmųjų savo pusryčių, neturėjau kur skubėti,
ir tik kai pamačiau, kad atėjo Fritas ir pasižiūrėjo į mane iš už tarnų
88 D ap hne du M a u rier

pertvaros, suvokiau esant jau po dešimtos. Iš karto pašokau, pasiju­

tusi kalta, ir atsiprašiau, kad taip ilgai čia būnu, o jis nusilenkė, nieko
nesakydamas, labai mandagus, labai korektiškas, bet jo akyse suga­
vau šmėkštelint nuostabą. Pagalvojau, kad ne taip būsiu ką pasakiu­
si. Matyt, nedera atsiprašinėti. Matyt, jo akyse tai mane sumenkino.
Taip norėjau žinoti, ką sakyti, ką daryti. Spėliojau, ar jis numano,
kaip kad ponia Denvers, jog ori laikysena, gražios manieros, pasiti­
kėjimas savimi m an nėra įgimta ir aš turiu to išmokti, kartais gal net
skausmingai, pamažėle, patirdam a ne vieną karčią akimirką.
Eidama iš kambario užkliuvau už slenksčio, nes nežiūrėjau po
kojomis. Fritas priėjo man padėti, paėmė nuo žemės mano nosinę, o
Robertas, jaunesnysis liokajus, kuris stovėjo už pertvaros, nusisuko
slėpdamas šypseną.
Girdėjau juos nebaisiai šnekantis, kai ėjau per holą, vienas jų n u ­
sijuokė, turbūt Robertas. Veikiausiai jie juokėsi iš manęs.
Užlipau į viršų, norėdam a pabūti viena pati savo miegamajame,
bet kai atidariau duris, radau ten besitvarkančias kambarines: viena
šlavė grindis, kita valė dulkes nuo tualetinio stalelio. Pasižiūrėjo į
m ane nustebusios. Tučtuojau išėjau. Vadinasi, nereikia eiti į savo
kambarį tą ryto valandą. To iš manęs nelaukiama. Tai griauna nam ų
taisykles. Dar kartą nulipau žemyn patyliukais, džiaugdamasi, kad
šlepetės nekaukši per akmenines plokštes, ir įėjau į biblioteką, kur
buvo vėsu, langai iki galo atidaryti, židinys prikrautas malkų, bet
neuždegtas.
Uždariau langus ir ėmiau dairytis degtukų. Niekaip negalėjau
rasti. Sukau galvą, ką čia padarius. Nesinorėjo skambinti. Bet biblio­
teka, kur buvo taip jauku ir šilta vakar vakare, kai ten kūrenosi ugnis,
dabar, ankstyvą rytą, atrodė kaip ledainė. Degtukų buvo viršuje, m ie­
gamajame, bet man nesinorėjo ten eiti, kad netrukdyčiau kam bari­
nėms. Neištverčiau tų veidų, kaip mėnuliai spoksančių į mane. N u ­
sprendžiau pasiimti degtukų iš valgomojo nuo bufeto, kai Frito su
Robertu tenai nebebus. Pirštų galais išėjau į holą ir pasiklausiau. Jie
ten tebesitvarkė. Girdėjau jų balsus ir padėklų skimbčiojimą. Greitai
pasidarė tylu, tikriausiai jie išėjo pro tarnų duris į virtuvės pusę, tad
per holą vėl nuėjau į valgomąjį.
 RE B E K A 89

Taip, degtukų dėžutė buvo ant bufeto kaip ir tikėjausi. Greitai

perėjau per kambarį, pasiėmiau degtukus, bet tuo metu Fritas vėl
grįžo į valgomąjį. Pamėginau nepastebimai įsidėti dėžutę į kišenę,
bet pamačiau, kad jis nustebęs žiūri į mano ranką.
- Ar jums ko reikia, ponia? - paklausė.
- O, Fritai, - pasakiau sumišusi, - niekur nerandu degtukų.
Jis tuoj padavė m an kitą dėžutę, taip pat ir cigarečių. Tai buvo dar
vienas nesmagumas, nes aš nerūkau.
- Ne, - pasakiau, - man tik pasidarė vėsu bibliotekoje, matyt, man
čia per šalta po ilgo buvimo užsienyje. Todėl sumaniau užkurti židinį.
- Židinys bibliotekoje paprastai užkuriamas tik po pietų, ponia, -
pasakė jis. - Ponia de Vinter visada būdavo buduare. Dabar ten dega
puiki ugnis. Bet, žinoma, jeigu panorėsite židinio bibliotekoje, aš
liepsiu užkurti.
- O ne, - tariau, - kam gi. Eisiu į buduarą. Dėkui, Fritai.
- Ten rasite popieriaus, plunksnų ir rašalo, ponia, - pasakė jis. -
Ponia de Vinter visada po pusryčių rašydavo laiškus ir kalbėdavosi
telefonu buduare. Vidaus telefonas irgi ten, jei norėtumėte pasikal­
bėti su ponia Denvers.
- Dėkui, Fritai, - tariau.
Vėl išėjau į holą, tyliai niūniuodama, kad atrodyčiau gana drąsi.
Juk negalėjau jam pasakyti, kad to kambario nė matyti nesu mačiusi,
kad Maksimas vakar vakare jo neparodė. Jaučiau, kad Fritas stovi
valgomojo tarpduryje, žiūrėdamas, kaip einu per holą, ir norėjau pa­
rodyti, jog žinau, kur eiti. Kairėje nuo didžiųjų laiptų buvo durys,
ir nesvarstydama nuėjau tiesiai ten, širdyje melsdamasi, kad būčiau
pataikiusi, bet priėjusi ir jas atidariusi pamačiau, jog tai sodininko
kambarys, pilnas visko, ko reikia ir nereikia; ten stovėjo stalas, kur
tvarkomos gėlės, stovėjo pintos kėdės, pristumtos prie sienos, ant
kablio kabojo pora lietpalčių. Išėjau atgal gana išdidžiai ir pažvelgu­
si per holą pamačiau, kad Fritas tebestovi. Nepavyko jo apgauti, nė
truputėlio.
- Į buduarą einama per svetainę, ponia, - pasakė jis, - pro tas
duris jums iš dešinės, šioje laiptų pusėje. Tiesiai per didžiąją svetainę
ir į kairę.
90 Daphne du M aurier

- Dėkui, Fritai, - tariau nuolankiai, jau nebeapsimetinėdama.

Perėjau per ilgą svetainę, kaip jis buvo nurodęs. Tai irgi labai
gražus kambarys, darnių proporcijų, su langais į pievas jūros link.
Lankytojai tikriausiai leidžiami į šį kambarį, o Fritas, jeigu jis viską
jiems rodo, turėtų žinoti paveikslų istoriją ir baldų epochą. Kamba­
rys tikrai puikus, tas m an buvo aišku, ir tie krėslai bei stalai - neį­
kainojamos vertės, bet nepaisant to nenorėjau čia ilgėliau užsibūti,
negalėjau įsivaizduoti, kad štai sėdžiu čia, kuriame nors iš tų krėslų,
stoviu priešais drožinėtą židinio atbrailą ar num etu knygą ant kurio
iš stalų. Čia viskas buvo oficialu kaip muziejaus kambaryje, kur nišos
atitvertos virvute, o prižiūrėtojas su skrybėle ir skraiste kaip prancū­
zų pilies gidas sėdi ant kėdės prie durų. Perėjau svetainę, pasukau į
kairę ir patekau į nedidelį kambarį, kurio dar nebuvau mačiusi.
Apsidžiaugiau radusi čia šunis, tupinčius priešais židinį; Džespris,
jauniklis, iš karto priėjo prie manęs, vizgindamas uodegą, ir įbedė
nosį m an į delną. Senoji pakėlė galvą, pasižiūrėjo į mano pusę aklo­
mis akimis, bet kiek pauosčiusi orą ir supratusi, kad čia ne ta, kurios
laukė, niurgztelėjusi vėl nusisuko į židinį. Tada ir Džespris nuėjo nuo
manęs, atsitūpė prie motinos, ir ši palaižė jam šoną. Kaip ir Fritas
jie žinojo, kad bibliotekoje iki pietų židinys nekuriamas. Jie atėjo į
buduarą iš seno įpratimo.
Dar nepasižiūrėjusi per langą, kažkodėl pamaniau, kad pro jį
matyti rododendrai. Taip, jie buvo čia: kraujo raudonum o ir kva­
pūs, kaip buvau mačiusi vakar vakare, didžiuliai krūmai, susibūrę
po atviru langu ir kone siekiantys alėją. Tarp krūm ų buvo nedidelė
proguma, tarsi miniatiūrinė veja iš lygaus samanų kilimo, o jos vi­
dury - daili statulėlė: nuogas faunas, griežiantis švilpyne. Raudoni
rododendrai buvo jam fonas, o pati progum a - tarsi nedidelė scena
jam šokti ir vaidinti savo vaidmenį.
Šiame kambaryje neatsidavė pelėsiais kaip bibliotekoje. Čia ne­
buvo senų, apsitrynusių krėslų, nebuvo stalų, apkrautų žurnalais ir
laikraščiais, retai skaitomais, bet paliekamais iš įpročio, nes taip n o ­
rėjo Maksimo tėvas, o gal net senelis.
Čia buvo moters kambarys, dailingas ir subtilus kambarys, kurio
šeimininkė kiekvieną apstatymo detalę buvo parinkusi su kruopš­
 REBEKA 91

čia atida, kiekviena kėdė, kiekviena vaza, kiekvienas kad ir smulkių

smulkiausias daiktelis derėjo prie kitų ir prie pačios šeimininkės.
Atrodė, kad šio kambario įrengėją būtų sakiusi: „Aš noriu turėti tą
ir tą, ir tą“ ir rinkusi vieną po kito iš Menderlio lobių daiktus, kurie
jai labiausiai patiko, nežiūrėdama į prastesnius, vidutiniškus, su ti­
kra ir neabejotina nuojauta pasisavindama tik geriausius. Čia nebu­
vo sumaišyti stiliai, nebuvo supainiotos epochos, ir rezultatas - sa­
votiškas, net gąsdinantis tobulumas, ne toks šaltas ir formalus kaip
svetainės, rodom os lankytojams, bet aiškiai gyvas, turintis to paties
atspalvio ir puošnum o kaip rododendrai, susibūrę už lango. Ir aš
pastebėjau, jog rododendrai, negana kad sudarė scenos formą m a­
žoje pievelėje lauke, dar buvo įleisti ir į kambarį. Dideli šilti jų žie­
dai žiūrėjo į mane nuo židinio atbrailos, jie suposi vazoje ant stalo
prie sofos, stovėjo liauni ir gražūs ant rašomojo stalo šalia auksinių
žvakidžių.
Kambarys buvo užtvindytas rododendrų, netgi sienos buvo įga­
vusios jų spalvą ir atrodė sodriai rausvos ryto saulėje. Jie buvo vie­
nintelės gėlės kambaryje, ir aš pamaniau, ar tik čia viskas nėra pa­
daryta sąmoningai, ar kambarys nebuvo įrengtas kaip tik turint tą
vieną tikslą, nes niekur kitur namuose rododendrai nebuvo įsigalėję.
Gėlių buvo valgomajame, buvo bibliotekoje, bet tvarkingų, gražiai
sudėtų, daugiau kaip fonas, ne taip kaip čia, ne tokia gausybė. Pri­
ėjau prie rašomojo stalo, atsisėdau. Kaip keista, pagalvojau, kad šis
kambarys, toks žavus ir spalvingas, tuo pat m etu yra dalykiškas ir
funkcionalus. Man kažkodėl atrodė, kad kambarys, įrengtas su tokiu
ypatingu skoniu, jei nežiūrėsim per didelės gėlių daugybės, turėtų
būti vien pasigrožėjimo vieta, snūduringa ir intymi.
Tačiau šis rašomasis stalas, kad ir labai dailus, anaiptol nebuvo
gražus žaislas, kur moteris rašinėja laiškučius, grauždama plunksna­
kotį, o paskui palieka juos, įžambiai uždėjusi spaustuką, ir nebesirū­
pina daugelį dienų. Dokum entų skyreliai turėjo užrašus: „Neskaityti
laiškai", „Laikomi laiškai", „Namų ūkis", „Dvaras", „Valgiaraščiai",
„Įvairūs", „Adresai". Visos etiketės užrašytos ta pačia pasklida su už-
rietimais rašysena, kuri man buvo pažįstama. Todėl nustebau, gal net
apstulbau, vėl ją atpažinusi, nes nebuvau jos mačiusi nuo to laiko,
92 Dap h ne du M a u r i e r

kai sunaikinau aną eilėraščių knygos puslapį, ir nesitikėjau daugiau

pamatyti.
Atidariau pirmą pasitaikiusį stalčių, ir ten vėl radau tą pačią rašy­
seną, tik šį sykį ant atverstos odinės knygos su antrašte „Menderlio
svečiai", kurioje pagal savaites ir mėnesius buvo surašyta, kokie sve­
čiai atvyko ir išvyko, kuriuose kambariuose gyveno, kokį maistą val­
gė. Perverčiau puslapius ir pamačiau, kad knyga buvo išsamus vie­
nerių metų protokolas, todėl rūm ų savininkė, pasižiūrėjusi į ją, galėjo
žinoti dieną ir net valandą, kada koks svečias atvyko, kiek naktų pra­
leido po jos stogu, kur jis miegojo, taip pat kuo jį valgydino. Stalčiuje
taip pat buvo rašomojo popieriaus: balti stori lakštai juodraščiams ir
specialus Menderlio popierius su antgalviu ir adresu, taip pat mažos
dėžutės vizitinių dramblio kaulo spalvos kortelių.
Ištraukiau vieną ir pasižiūrėjau, išvyniojusi iš plonyčio popie­
riaus. „Ponia M. de Vinter" buvo užrašyta, o kamputyje „M ender­
lis". Įdėjau ją atgal į dėžutę ir uždariau stalčių, staiga susigėdusi ir
pasijutusi lyg kokia vagilė - tarsi šeimininkė, pas kurią viešėjau,
būtų pasakius: „Žinoma, gali rašyti laiškus prie mano stalo", o aš
būčiau pasielgusi nedovanotinai ir vogčiomis ėmusi žiūrinėti jos
korespondenciją, žinodama, kad kiekvieną akimirką ji gali grįžti į
kambarį ir pamatyti mane sėdint priešais atidarytą stalčių, kurio
liesti neturėjau teisės.
Ir kai staiga nerimastingai suskambo telefonas, širdis m an nutir­
po, aš krūptelėjau išsigandusi, kad įkliuvau. Drebančiomis rankomis
nukėliau ragelį ir paklausiau: „Kas kalba, ko norite?" Aname laido
gale pasigirdo keistas zurzėjimas, o paskui balsas, žemas ir šiurkšto­
kas, nesupratau, vyro ar moters, tarė:
- Ponia de Vinter? Ponia de Vinter?
- Deja, jūs suklydote, - pasakiau, - ponia de Vinter mirusi jau
daugiau kaip metai. - Sėdėjau laukdama, kvailai įsispitrėjusi į ragelį,
ir tik tada, kai pavardė buvo dar sykį pakartota skeptišku, kiek pa­
keltu balsu, mane išpylė karštis, nes suvokiau padariusi neatitaisomą
klaidą, bet savo žodžių atsiimti jau nebegalėjau.
- Čia Denvers, ponia, - pasakė balsas, - kalbu su jumis vidaus
telefonu.
 REBEKA 93

Mano klaida buvo tokia akivaizdi, tokia idiotiška ir nedovanotina,

kad apsimesdama jos nepastebėjusi būčiau pasirodžiusi dar didesnė
kvailė negu iš tikrųjų buvau, jeigu tai tik įmanoma.
- Dovanokite, ponia Denvers, - pasakiau mikčiodama, nes man
painiojosi liežuvis, - telefonas suskambo labai netikėtai, nebežinojau
ką sakanti, neįsivaizdavau, kad skambinate man, ir visai nepastebė­
jau, kad kalbu vidaus telefonu.
- Atsiprašau, kad sutrukdžiau, ponia, - pasakė ji, ir aš pamaniau,
kad ji žino, atspėjo, jog apžiūrinėju rašomąjį stalą, - aš tik norėjau
paklausti, ar jums nereikia manęs ir ar jūs patenkinta šios dienos
valgiaraščiu.
- O, - atsakiau, - o taip, tai yra visiškai patenkinta, užsakykite, ką
tik norite, ponia Denvers, galite manęs visai neklausti.
- Vis dėlto būtų geriau, jeigu perskaitytumėt, - kalbėjo tas balsas
toliau. - Šios dienos valgiaraštį rasite ant užrašų knygos, šalia jūsų.
Karštligiškai ėmiau vartyti popierius ant stalo ir pagaliau radau
lapą, kurio anksčiau nebuvau pastebėjusi. Paskubomis peržvelgiau
jį: krevetės su imbieru, kepta veršiena, šparagai, šaltas šokolado m u ­
sas - ar čia pietūs, ar vakarienė, nesupratau, turbūt pietūs.
- Taip, ponia Denvers, - pasakiau, - labai gerai parinkta, tikrai
puiku.
- Jeigu norėtum ėte ką nors pakeisti, prašom pasakyti, - tarė ji, -
ir aš tuoj pat virėjams paliepsiu. Gal pastebėjote, aš palikau tuščios
vietos prie padažo, kad pažymėtumėte, kokio pageidaujate. Nežino­
jau, koks padažas jums labiau įprastas prie keptos veršienos. Ponia
de Vinter buvo labai išranki padažams, ir aš visada turėdavau jos
atsiklausti.
- O, - tariau. - O, gerai... reikia pagalvoti, ponia Denvers... aš tie­
siog nežinau: gal bus geriausia patiekti, ką visuomet, ką jūsų m any­
mu, būtų užsakiusi ponia de Vinter.
- O jums tas pats, ponia?
- Taip, - atsakiau, - taip, žinoma, ponia Denvers.
- Manyčiau, ponia de Vinter būtų užsakiusi vyno padažą, ponia.
- Tada ir m ums tegul būna taip, - tariau.
- Labai atsiprašau, kad sutrukdžiau jums rašymą, ponia.
94 Daphne du M aurier

- Visai manęs nesutrukdėte, - atsakiau, - prašau nesijaudinti.

- Paštas išnešamas vidurdienį, Robertas ateis paimti jūsų laiškų ir
pats juos suantspauduos, - pasakė ji. - Jeigu turite ką skubiai išsiųsti,
jum s tereikia paskambinti jam telefonu, ir jis pasirūpins, kad būtų
nugabenta į paštą tuoj pat.
- Ačiū, ponia Denvers, - pasakiau.
Dar akimirką pasiklausiau, bet ji nieko nebeatsakė, o paskui išgir­
dau trakštelint - tai reiškė, kad ji padėjo ragelį. Tą patį padariau ir aš.
Tada dar kartą pasidairiau po stalą, pasižiūrėjau į popierių ant užrašų
knygos, parengtą rašymui. Priešais mane buvo dokum entų skyreliai
su pavadinimais, o jų žodžiai: „Neatsakyti laiškai", „Dvaras", „Įvai­
rūs" buvo tarsi koks priekaištas m an dėl dykinėjimo. Ta, kuri sėdė­
jo čia anksčiau, neleido laiko veltui kaip kad aš. Ji pakeldavo nam ų
telefono ragelį ir susakydavo savo paliepimus visai dienai, greitai,
veiksmingai, kokį nepatikusį patiekalą gal perbraukdavo pieštuku.
Ji nesakė: „Taip, ponia Denvers" ir „Iš tiesų, ponia Denvers" kaip
aš. O paskui, pabaigusi, imdavosi laiškų, turėdavo atsakyti į kokius
penkis, šešis, o gal septynis, ir visus rašė ta savotiška pakrypusia ra­
šysena, kurią taip gerai įsiminiau. Ji plėšydavo lapą po lapo to dailaus
balto popieriaus, nes rašė labai plačiai, su ilgais brūkštelėjimais, o
kiekvieno asmeninio laiško gale pasirašydavo „Rebeka", su ta aukšta
pakrypusia R, kuri nustelbdavo kitas raides.
Barbenau pirštais į stalą. Dokum entų skyreliai dabar tušti. Nėra
„neatsakytų laiškų", kurie lauktų atsakymo, nei apmokėtinų sąskaitų,
apie kurias nieko nenutuokiau. Jeigu turiu ką skubaus pasiųsti, - pa­
sakė ponia Denvers, - reikia telefonu pranešti Robertui, ir jis pasi­
rūpins, kad tuoj būtų pristatyta į paštą. Įdomu, kiek skubių laiškų
paprastai parašydavo Rebeka, taip pat - kam. Gal siuvėjoms: „Bal­
tą atlasą turiu gauti antradienį, būtinai". Arba kirpėjui: „Būsiu kitą
penktadienį ir norėčiau, kad trečią valandą mane priimtų pats m es­
jė Antuanas. Šukuosena, masažas, manikiūras". Ne, tokio pobūdžio
laiškams gaila laiko. Ji paskambindavo į Londoną telefonu, Fritas tą
padarydavo. Jis sakydavo: „Kalbu ponios de Vinter pavedimu".
Vis dar barbenau į stalą. Negalėjau sugalvoti, kam čia parašius. Tik
poniai Van Hoper. Tikrai kažkokia kvailystė, tiesiog ironija - sėdžiu
 RE BEKA 95

prie rašomojo stalo savo nuosavuose namuose ir nerandu ką geriau

veikti nei rašyti laišką poniai Van Hoper, moteriai, kurios nemėgau
ir kurios niekad nebesutiksiu. Prisitraukiau arčiau lapą popieriaus,
pasiėmiau ploną, dailią plunksną su žibančiu smaigaliu. „Brangioji
ponia Van Hoper", - pradėjau. Rašiau nesklandžiai, su didelėmis pa­
stangomis, jog viliuosi, kad jos kelionė buvo sėkminga, kad jos duk­
teriai jau geriau, kad oras Niujorke gražus ir šiltas. Ir berašydama
pirmą kartą pastebėjau, kokia neįskaitoma ir išdrikusi mano rašyse­
na, be jokio individualumo, nestilinga, netgi neišlavėjusi - na, kaip
vidutinės mokinės iš prastos mokyklos.
 IX SKYRIUS

v<a.

Išgirdusisi automobilį alėjoje, žvilgtelėjau į laikrodį ir pa­

šokau: staiga išsigandusi supratau, kad atvažiavo Beatričė ir jos vy­
ras. Ką tik išmušė dvylika, jie atvažiavo daug anksčiau nei tikėjausi.
O Maksimas, kaip tyčia, dar negrįžęs. Pagalvojau, ar negalėčiau pa­
sislėpti, išlipti per langą į sodą, tada Fritas, atlydėjęs juos į buduarą,
pasakytų: „Ponia, ko gero, išėjusi", ir tai atrodytų visai natūralu, jie
nė kiek nenustebtų. Šunys klausiamai sužiuro, kai bėgau per kam ba­
rį, o Džespris, vizgindamas uodegą, pasileido paskui mane.
Už lango buvo terasa ir vejos plotelis, bet kai jau buvau belen-
danti pro rododendrus, visai čia pat išgirdau balsus ir grįžau atgal į
kambarį. Svečiai ėjo į namą per sodą, nes Fritas, aišku, jiems pasa­
kė, kad aš buduare. Greitai nuėjau į didžiąją svetainę ir nuskubėjau
prie artimiausių durų kairėje. Pro jas patekau į mūrinį koridorių ir
pasileidau bėgti, visiškai suprasdama savo kvailumą, nekęsdama sa­
vęs dėl to nervų priepuolio, tačiau jausdama, kad negaliu susitikti su
tais žmonėmis, bent jau tą akimirką. Koridorius, matyt, ėjo į tarnų
pusę, nes už kampo, prie kitų laiptų, sutikau nepažįstamą tarnaitę,
turbūt indų plovėją, nes rankose turėjo šluostę ir kibirą. Ji žiūrėjo
į mane nustebusi, tarsi būčiau kokia šmėkla, nelauktai pasirodžiusi
toje namo pusėje.
- Labą rytą, - sumišusi tariau, eidama į laiptus.
- Labą rytą, ponia, - atsakė ji ir, kai lipau laiptais, smalsiai spok­
sojo į mane išsižiojusi, išplėtusi akis.
Tikėjausi, kad laiptai nuves į miegamuosius ir rasiu savo kambarį
rytiniame sparne, ten galėsiu pasėdėti, kol ateis pietų metas, kada
mandagumas reikalauja nulipti žemyn.
 REBEKA 97

Matyt, sumaišiau kryptį, nes įžengusi pro duris tiesiai priešais

laiptus, atsiradau ilgame, anksčiau nematytame koridoriuje, šiek tiek
panašiame į rytinio sparno koridorių, tik platesniame ir tamsesnia­
me, nes sienos buvo išmuštos tamsiais paneliais.
Kiek padvejojusi pasukau į kairę ir išėjau į plačią laiptų aukštelę
ir dar vienerius laiptus. Čia buvo tamsu ir labai tyku. Nė vieno žm o­
gaus. Gal tarnaičių čia ir būta iš ryto, bet dabar jos jau buvo baigu­
sios savo darbus ir nuėjusios apačion. Nemačiau jų buvimo ženklų,
nejutau nė menkiausio dulkių kvapo nuo kilimų valymo. Sustojau
galvodama, kur pasukti, ir man dingtelėjo, kad toji tyla neįprasta,
slegianti, kaip būna tuščiame name, kur nebelieka šeimininkų.
Atidariau pirmas pasitaikiusias duris. Ten buvo kambarys, visiš­
kai tamsus, su uždarytom langinėm, pro kurias nepraėjo nė mažiau­
sias šviesos spindulėlis.
Kambario viduryje įžiūrėjau baldus, uždangstytus baltais apdan­
galais nuo dulkių. Oras buvo tvankus ir sutroškęs - taip atsiduoda
kambarys retai kada gyvenamas arba visai negyvenamas, kur visi pa-
gražai sunešti į krūvą lovos viduryje, užkloti paklode ir palikti. Gali
būti, kad ir langų užuolaidos nebuvo atitrauktos nuo praeitos vasa­
ros, ir jei kas nors dabar prieitų, atitrauktų jas ir atidarytų girgždan­
čias langines, negyvas naktinis drugys, daugelį mėnesių iškalėjęs už
jų, nukristų ant kilimo šalia pamiršto segtuko ar sudžiūvusio lapo,
atpūsto čia, kol dar langai nebuvo užverti paskutinį sykį. Tyliai už­
dariau duris ir nedrąsiai nuėjau koridoriumi, kuriame iš abiejų pusių
buvo durys, visos uždarytos, kol galiausiai priėjau nedidelę nišą lau­
ko sienoje, kur pro platų langą pagaliau pasirodė šviesa. Pažiūrėjau
į lauką ir pamačiau apačioje lygias pievas, nusitęsusias iki jūros, ir
pačią jūrą, skaisčiai žalią, su baltomis bangų keteromis, suplaktomis
vakario vėjo ir bėgančiomis nuo kranto.
Jūra buvo arčiau negu tikėjausi, daug arčiau, ji buvo tuoj už ne­
didelio medžių guoto, vos už penkių minučių kelio, ir jei būčiau
klausiusis, priglaudusi ausį prie lango, būčiau girdėjusi, kaip bangos
dūžta į krantą nedidelėje įlankoje, kurios nemačiau. Supratau, kad
mano apsukta ratu ir atsidurta vakarinio sparno koridoriuje. Taip,
ponia Denvers sakė teisybę. Iš čia girdėti jūra. Nesunku įsivaizduoti,
98 Da ph ne du M a u ri e r

kaip žiemą ji atslenka iki pat žalių pievų ir ima grėsti pačiam namui.
Netgi dabar lango stiklas buvo apsitraukęs migla tarsi nuo žmogaus
alsavimo. Druskos prisodrinta migla, sukilusia nuo jūros. Man be­
žiūrint atskubėjęs debesis užstojo saulę, ir jūra akimoju pakeitė spal­
vą, virto juoda, baltos bangų skiauterės staiga pasidarė negailestingos
ir žiaurios - jūra jau buvo nebe ta linksma ir žaižaruojanti, į kurią
žiūrėjau iš pradžių.
Aš netgi pagalvojau, kad man geriau gyventi rytiniame sparne,
šiaip ar taip, rožynas man patiko labiau negu jūros ūžesys. Tada vėl
nuėjau j laiptų aikštelę ir kai jau buvau belipanti žemyn, vieną ranką
uždėjusi ant turėklo, išgirdau, kaip už manęs atsidarė durys. Tai buvo
ponia Denvers. Kurį laiką mudvi žiūrėjome viena į kitą netardamos
nė žodžio, ir aš nesupratau, ar jos akyse buvo pyktis, ar smalsumas,
nes jos veidas iškart pasidarė lyg kaukė, vos tik ji mane pamatė. Nors
ji nieko nesakė, mane suėmė gėda, tarytum būčiau sugauta daranti
nusikaltimą, ir pajutau, kaip išdavikiškai rausta veidas.
- Paklydau, - pasakiau, - aš ieškojau savo kambario.
- Jūs atėjote į priešingą nam ų pusę, čia vakarinis sparnas.
- Taip, žinau.
- Ar buvote įėjusi į kurį nors kambarį? - paklausė manęs.
- Ne, - atsakiau. - Ne, tik buvau atidariusi vieno duris, bet į vidų
nėjau. Viskas ten tamsu, užklota apdangalais. Atsiprašau. Aš neno­
rėjau nieko judinti. Kiek suprantu, norite tą namo pusę laikyti už­
darytą.
- Jei pageidaujate, galima tuos kambarius atidaryti, - tarė ji, - tik
pasakykite man. Visi kambariai apstatyti, ir juose galima gyventi.
- O, ne, - tariau. - Visai to neturėjau omeny.
- Gal norėtumėte, kad aprodyčiau tą vakarų sparną? - paklausė ji.
Papurčiau galvą.
- Ne, nereikia, - pasakiau. - Ne, turiu eiti žemyn.
Ėmiau lipti laiptais, ir ji ėjo kartu, šalia manęs, lyg būtų sargybinis,
o aš - suimtoji.
- Jei kada neturėsite ką veikti, pasikvieskite mane, aš parodysiu
vakarų sparno kambarius, - primygtinai pakartojo ji, ir man pasida­
rė nepatogu, pati nežinau kodėl. Jos atkaklumas palietė m an atm in­
 REBE KA 99

ties stygą, ir aš prisiminiau, kaip kartą vaikystėje buvau svečiuose

pas savo draugę, kiek vyresnę už mane. Suėmusi mane už rankos
ji sušnabždėjo į ausį: „Aš žinau, kur m ama savo kambaryje laiko
spintelėje užrakintą knygą. Nori pažiūrėti?" Prisiminiau blyškų su­
sijaudinusį jos veidą, mažas it karoliukai akutes ir kaip spūsčiojo
man ranką.
- Tuos apdangalus liepsiu nuimti, tada pamatysite kambarius,
kokie jie buvo, kai juose gyventa, - pasakė ponia Denvers. - Būčiau
galėjusi parodyti ir šįryt, bet maniau, kad rašote laiškus. Parodysiu
kada panorėsite, jum s tereikia tik paskambinti. Tuos kambarius pa­
rengti truks neilgai.
Nulipome trumpais laiptais, ji atidarė kitas duris ir pasitraukė į
šoną, praleisdama mane, tamsiomis savo akimis klausiamai žiūrėda­
ma m an į veidą.
- Labai m alonu, ponia Denvers, - pasakiau, - kada nors p a ­
prašysiu.
Mudvi kartu išėjome į laiptų aikštelę, ir tada pamačiau, kad buvo­
me prie pagrindinių laiptų už menestrelių galerijos.
- Nesuprantu, kaip jūs pasiklydote, - pasakė ji, - durys į vakarų
sparną yra visai kitokios negu šios.
- Aš ėjau ne pro čia, - atsakiau.
- Tai tikriausiai įėjote iš užpakalinės pusės, iš mūrinio korido­
riaus, - tarė ji.
- Taip, - atsakiau, nežiūrėdama jai į akis. - Taip, aš ėjau per m ū­
rinį koridorių.
Ji vis žiūrėjo į mane lyg tikėdamasi, kad pasakysiu, kodėl išlėkiau
iš buduaro staiga išsigandusi ir nuėjau į užpakalines patalpas. Omai
pajutau, kad ji žino, kad ji bus stebėjusi mane, kad ji, ko gero, matė
mane klaidžiojant po tą vakarų sparną nuo pirm o žingsnio, prikišusi
akį prie durų plyšio.
- Ponia Leisi ir majoras Leisis jau kiek laiko, kai atvykę, - tarė
ji. - Girdėjau jų automobilį tuoj po dvylikos.
- O! - tariau, - nežinojau.
- Fritas bus juos nuvedęs į buduarą, - pasakė ji. - Dabar jau arti
pusės pirmos. Kaip, ar jau žinosite, kur eiti?
100 Da ph ne du M a u r i e r

- Taip, ponia Denvers, - atsakiau.

Ir nuėjau didžiaisiais laiptais žemyn į holą, žinodama, kad ji stovi
ten, virš manęs, ir akimis mane seka.
Žinojau, kad turiu grįžti į buduarą ir susitikti su Maksimo seseri­
mi bei jos vyru. Nebegalėjau pasislėpti savo miegamajame. Žengda­
ma į svetainę grįžtelėjau per petį, - ponia Denvers tebestovėjo laiptų
viršuje nelyginant juodas sargybinis.
Akimirką pastovėjau prie buduaro durų, suėmusi rankeną ir
klausydamasi balsų šurmulio. Vadinasi, Maksimas grįžo, kol buvau
viršuje, ir, matyt, atsivedė savo valdytoją, nes iš balsų man atrodė, kad
kambarys pilnas žmonių. Pajutau tą patį liguistą drovumą, kuris taip
dažnai apimdavo mane mažą, kai reikėdavo paduoti ranką svečiams,
ir paspaudusi durų rankeną įėjau vidun, kur iš karto mane sutiko
daugybė, kaip man pasirodė, veidų ir absoliuti tyla.
- Štai ir ji pagaliau, - tarė Maksimas. - Kurgi buvai pasislėpusi?
Jau manėme, kad reikės siųsti būrį ieškotojų. Čia Beatričė, čia Džail-
sas, o čia Frankas Krolis. Atsargiai, vos neužlipai ant šuns.
Beatričė buvo aukšta, plačių pečių, labai graži, labai panaši į Mak­
simą, ypač iš akių ir smakro, bet ne tokia prašmatni, kaip buvau m a­
niusi, o daug paprastesnė, tokia, kuri slaugo susirgusį šunį, nusimano
apie arklius, gerai šaudo. Ji manęs nepabučiavo. Paspaudė labai sti­
priai ranką, žiūrėdama tiesiai į akis, o paskui atsigręžė į Maksimą.
- Visai ne tokia, kaip tikėjausi. Nė kiek neatitinka tavo nupasa­
kojimo.
Visi susijuokė, ir aš kartu, tikrai nežinodama, ar tas juokas prieš
mane, ar už, širdyje spėliodama, ko ji tikėjosi ir ką Maksimas nupa­
sakojęs.
- Čia Džailsas, - tarė Maksimas, paliesdamas man alkūnę. Džail-
sas ištiesė didžiulę leteną ir suspaudė man ranką, kad net pirštai su­
stingo, o jo švelnios mąslios akys šypsojosi už raginių akinių.
- Frankas Krolis, - tarė Maksimas, ir aš atsigręžiau į valdytoją,
neišvaizdų liesoką vyrą su atsikišusiu Adomo obuoliu; jo akyse, kai
pasižiūrėjo į mane, pamačiau palengvėjimą. Kodėl? - nusistebėjau,
bet neturėjau kada apie tai pagalvoti, nes įėjo Fritas, pasiūlė man
chereso ir Beatričė vėl kreipėsi į mane:
 REBEKA 101

- Maksimas sako, kad grįžote tik vakar vakare. Aš apie tai nepa­
galvojau, antraip tikrai nebūtume taip greitai prisistatę. Na, o kaip
jums patinka Menderlis?
- Dar mažai ką temačiau, - atsakiau, - bet, aišku, jis labai puikus.
Ji apžiūrinėjo mane nuo galvos iki kojų, kaip ir tikėjausi, bet tie­
siai ir paprastai, be jokio piktumo, be jokio priešiškumo, ne taip kaip
ponia Denvers. Ji turėjo teisę mane vertinti, ji - Maksimo sesuo. Pas­
kui priėjo ir pats Maksimas, paėmė mane už parankės ir tuo įkvėpė
pasitikėjimo.
- Tu atrodai kur kas geriau, vyruti, - pasakė Beatričė žiūrėdama
į brolį, pakreipusi galvą. - Nebesi toks sunykęs, ačiū Dievui. Turbūt
tai jūsų nuopelnas? - linktelėjo mano pusėn.
- Aš esu sveikutėlis, - trumpai atsakė Maksimas, - niekada gy­
venime nesijaučiau blogai. O tau kiekvienas, jeigu tik ne toks riebus
kaip tavo Džailsas, tai jau ir ligonis.
- Nieko panašaus, - tarė Beatričė, - puikiai žinai, kas iš tavęs buvo
likę prieš pusmetį. Niekada nebuvau taip išsigandusi kaip tada, kai
atvažiavusi tave pamačiau. Pamaniau, kad tau jau galas. Džailsas gali
patvirtinti. Sakyk, ar Maksimas neatrodė visiškai susibaigęs, kai pa­
skutinį kartą buvome atvažiavę, ir ar aš nesakiau, kad jam jau galas?
- Taigi, turiu pasakyti, bičiuli, kad atrodai visai kitas žmogus, -
pasakė Džailsas. - Labai gerai, kad išvažiavai pakeliauti. Ar jis ne
gražiai atrodo, Kroli?
Iš to, kaip įsitempė Maksimo raumenys po m ano ranka, galėjau
spręsti, kad jis stengiasi sutramdyti pyktį. Dėl kažkokios priežasties
ta šneka apie jo sveikatą nebuvo jam pageidautina, netgi pykdė, ir
man atrodė, kad Beatričė elgiasi netaktiškai, taip pabrėžtinai vis tą
patį kartodama.
- Maksimas labai įdegė saulėje, - pasakiau droviai, - tai pasle­
pia daugybę trūkum ų. Kad būtumėte matę jį Venecijoje - valgydavo
pusryčius balkone, stengėsi kuo labiau paruduoti. Tariasi, kad toks
jis gražesnis.
Visi nusijuokė, o ponas Krolis pasakė:
- Turėjo būti nuostabu Venecijoje, ponia de Vinter, šiuo metų laiku.
Ir aš atsakiau:
102 Daphne du M aurier

- Taip, orai m ums buvo nuostabūs. Tik viena diena tebuvo prasta,
ar ne, Maksimai?
Šneka sėkmingai nukrypo nuo Maksimo sveikatos prie Italijos,
tinkamiausio pašnekesių objekto, ir prie palaimingos temos apie
orus. Dabar jau buvo lengva šnekėtis, nebereikėjo jokių pastangų.
Maksimas su Džailsu ir Beatriče aptarinėjo savo automobilio vari­
klį, o ponas Krolis paklausė, ar teisybė, kad kanalais dabar jau nebe-
plaukioja gondolos, o tik motorlaiviai. Man atrodė, jam buvo visai
tas pats, galėjo ten Didžiajame kanale stovėti net ir garlaiviai, jis tik
klausė, norėdamas man padėti; tai buvo jo indėlis į mano pastangas
nukreipti kalbą nuo Maksimo sveikatos, ir aš jam buvau dėkinga,
pajutau, kad jis - išvaizdus ar neišvaizdus - yra sąjungininkas.
- Džespriui trūksta mankštos, - pasakė Beatričė, koja baksnoda­
ma šunį, - darosi per riebus, nors dar tik dvejų metų. Kuo tu jį m ai­
tini, Maksimai?
- Brangioji Beatriče, jis prižiūrimas visai taip kaip ir tavo šunys, -
pasakė Maksimas. - Nesivaizdink čia ir nesidėk, kad išmanai apie
gyvulius geriau už mane.
- Brangus broluži, ką tu gali žinoti, kaip Džespris maitinamas,
jeigu tavęs čia nebuvo porą mėnesių. Nesakyk, kad Fritas kasdien su
juo nueina prie didžiųjų vartų. Šitas šuo nėra bėgiojęs daugelį savai­
čių, galiu pasakyti iš jo kailio.
- Tegul jau verčiau būna dvigubai storesnis, bet tik ne toks kaip
tas jūsų puskvaišis, - pasakė Maksimas.
- Taip sakyti apie Liūtą, kuris praeitą vasarį laimėjo dvi pirmąsias
vietas, tikrai neišmintinga.
Atmosfera vėl ėmė kaisti, tą mačiau iš sukąstų Maksimo lūpų ir
stebėjausi: nejau broliai ir seserys visada šitaip kapojasi, net darosi
nejauku klausantis. Norėjau, kad ateitų Fritas ir praneštų, jog pietūs
jau paduoti. O gal mus pakvies gongo dūžiais? Nežinojau, kaip M en­
derlyje būna.
- Ar toli jūs gyvenate nuo mūsų? - paklausiau Beatričės, sėsda­
masi greta jos. - Ar labai anksti reikėjo išvažiuoti?
- Už penkiasdešimties mylių, m ano miela, gretimoje grafystėje,
anapus Trončesterio. Medžioklei pas mus dar geresnės vietos. T u ­
 REBEKA 103

rėsite atvažiuoti ir pabūti, kai Maksimas sutiks išleisti. Džailsas jums

parinks arklį.
- Kad aš, deja, medžioti nemoku, - prisipažinau. - Kai buvau maža,
buvau pramokusi joti, bet prastai, dabar turbūt nebemokėčiau.
- Reikės dabar vėl išmokti, - pasakė ji; - negalima gyventi kaime
ir nejodinėti. Nežinosite kur dingti iš nuobodum o. Maksimas sakė,
kad mėgstate piešti. Tai puiku, tikrai, bet piešdamas žmogus nejuda,
ar ne? Piešti labai gera, kai lauke šlapia ar nėra ko geriau nusitverti.
- Brangioji mano Beatriče, mes nesame taip pamišę dėl gryno oro
kaip kad tu, - pasakė Maksimas.
- Ne su tavimi kalbu, Maksai. Visi žinom, kad tavo laimei pakan­
ka Menderlio sodų, kur gali slampinėti niekada nepagreitindamas
žingsnio.
- Aš irgi labai mėgstu vaikštinėti, - greitai pasakiau, - ir manau,
kad man niekada nenusibos klajoti po Menderlį. Be to, galėsiu m au­
dytis, kai bus šilčiau.
- Esat optimistė, mano miela, - pasakė Beatričė. - Neprisimenu,
kad čia būčiau kada maudžiusis. Vanduo pernelyg šaltas, ir paplūdi­
mys - vien žvirgždas.
- Man tas nesvarbu, - tariau. - Aš mėgstu maudytis. Kad tik sro­
vės nebūtų per stiprios. Ar nepavojinga maudytis įlankoje?
Niekas man neatsakė, ir aš staiga supratau, ką padariusi. Širdis
man ėmė daužytis, skruostai užsiplieskė. Pasilenkiau be galo sum i­
šusi ir ėmiau glostyti Džespriui ausį.
- Na, Džespriui tai praverstų paplaukioti, kad num estų kiek rie­
balų, - pasakė Beatričė, nutraukdam a tylą, - bet jam įlanka gali pasi­
rodyti per daug didelė, ar ne, Džespri? Geras Džespris, geras. Mielas
šunelis.
Mudvi kartu glostėme šunį, nežiūrėdamos viena į kitą.
- Aš velniškai išalkau, dievaži. Kas ten, po galais, atsitiko, kad dar
nėra pietų? - pasakė Maksimas.
- Dabar dar tik lygiai pirma, - tarė ponas Krolis, - taip rodo laik­
rodis ant židinio.
- Tas laikrodis visada skubėdavo, - pasakė Beatričė.
- Dabar jau daug mėnesių jis eina puikiai, - tarė Maksimas.
104 Da ph ne du M a u ri e r

Tą akimirką durys atsidarė, ir Fritas pranešė, kad pietūs ant stalo.

- O, m an reikia nusiplauti rankas, - pasakė Džailsas.
Visi atsistojome ir su didžiai palengvėjusia širdimi nuėjome per
svetainę į holą, mudvi su Beatriče kiek pirma vyrų, ji įsikibusi man
į parankę.
- Brangus senasis Fritas, - pasakė ji, - jis visą laiką atrodo toks
pat, ir aš prie jo vėl pasijuntu kaip maža mergaitė. Žinote, nesupyki­
te, kad taip šneku, bet jūs esate dar jaunesnė nei maniau. Maksimas
m an minėjo, kiek jums metų, bet jūs dar visai vaikas. Sakykit, ar labai
jį mylite?
Nesitikėjau tokio klausimo, ir ji, matyt, pastebėjo nuostabą mano
veide, nes tyliai nusijuokė ir paspaudė m an ranką.
- Nereikia atsakyti, - tarė, - aš matau, ką jaučiate. Esu įkyri smal­
suolė, ar ne? Nepykite ant manęs. Matot, branginu Maksimą, nors
m udu ir niaujamės kaip katė su šunimi vos susitikę. Sveikinu jus dar
kartą dėl jo išvaizdos. Pernai tokiu metu mes dėl jo buvome labai
susirūpinę, bet tikriausiai žinote tą visą istoriją.
Ji nutilo, nes įėjome į valgomąjį, o ten laukė tarnai; netrukus mus
pasivijo ir vyrai. Sėsdamasi už stalo ir išlankstydama servetėlę galvo­
jau, ką pasakytų Beatričė, jei num anytų, kad aš nieko nežinau apie
tuos pernykščius metus, nežinau jokių smulkmenų apie tragediją,
įvykusią įlankoje, kad Maksimas nieko man nepasakojo, o aš niekada
apie tai jo neklausinėjau.
Pietūs praėjo geriau, negu galėjau laukti. Gal nebebuvo dėl ko
ginčytis, o gal Beatričė pagaliau nusprendė elgtis taktiškiau, šiaip ar
taip, jie kalbėjosi su Maksimu apie visokius Menderlio reikalus, apie
jos arklius, sodą, bendrus draugus, o Frankas, sėdintis m an iš kairės,
šnekučiavo su manimi apie šį bei tą, ir aš buvau jam už tai dėkinga,
nes m an nereikėjo jokių pastangų. Džailsui daugiau rūpėjo valgis nei
pokalbis, nors tarpais jis prisimindavo, kad aš egzistuoju, ir tarstelė­
davo kokią atsitiktinę pastabą.
- Virėjas vis tas pats, Maksimai? - paklausė jis, kai Robertas antrą
kartą pasiūlė jam šalto suflė. - Visada sakiau Betei, kad Menderlis -
vienintelė vieta Anglijoje, kur galima rasti padoraus valgio. Tą suflė
prisimenu nuo senų laikų.
 REBEKA 105

- Man regis, virėjai kartais keičiasi, - atsakė Maksimas, - bet pa­

tiekalų lygis išlieka toks pat. Ponia Denvers žino visus receptus ir
prižiūri virtuvę.
- Nepaprasta moteris ta ponia Denvers, - pasakė Džailsas atsi­
gręždamas į mane, - ar jums tai neatrodo?
- O taip, - atsakiau, - ponia Denvers nuostabus žmogus.
- Bet kaip modelis tapybai nelabai tinkamas, ar ne? - pasakė
Džailsas ir garsiai nusikvatojo.
Frankas Krolis tylėjo, o Beatričė įdėmiai pažiūrėjo į mane. Paskui
nusisuko ir ėmė kalbėti su Maksimu.
- Ar jūs žaidžiate golfą, ponia de Vinter? - paklausė Krolis.
- Ne, deja, ne, - atsakiau patenkinta, kad pasikeitė tema, kad po­
nia Denvers pamiršta, ir nors nieko nenusimaniau apie golfą, galė­
jau klausytis pono Krolio, kiek tik jis pasakos. Kalba apie golfą buvo
nuobodi, bet kartu solidi bei nepavojinga ir negalėjo nuvesti į nesu­
sipratimus.
Po sūrio ir kavos pradėjau galvoti, ar nereikėtų stotis. Žiūrėjau į
Maksimą, bet jis nerodė jokio ženklo. Džailsas ėmė pasakoti painią
istoriją, kaip kasė automobilį iš pusnies - nesupratau, kas jam sukėlė
tą prisiminimą, bet klausiausi mandagiai, vis palinkčiodama galvą ir
šypsodamasi, jausdama, kad Maksimas savo stalo gale ima nervintis.
Pagaliau Džailsas nutilo, ir aš sugavau Maksimo žvilgsnį. Kiek surau­
kęs antakius jis kryptelėjo galvą durų pusėn.
Tučtuojau pašokau, negrabiai stum dama kėdę, pajudinau stalą ir
parverčiau Džailso taurę.
- O varge! - pasakiau sustojusi ir, nežinodama ką daryti, jau b u ­
vau beimanti servetėlę.
- Palik, Fritas viską sutvarkys, - pasakė Maksimas. - Nekelk šur­
mulio. Beatriče, nuvesk ją į sodą, ji dar jo beveik nematė.
Jis atrodė pavargęs, tiesiog nusikamavęs. Tie svečiai mums buvo
taip nereikalingi. Sugadino dieną. Tiek vargo vos spėjus parvažiuoti.
Aš irgi jaučiausi pavargusi, pavargusi ir prislėgta. Man pasidingojo,
kad Maksimas buvo suirzęs, kai pasakė, kad eitume į sodą. Kaip kvai­
lai išverčiau tą taurę!
Išėjome į terasą, o paskui nuėjome į lygią žalią pievą.
106 D ap h ne du M a u r i e r

- Be reikalo taip greitai pargrįžote į Menderlį, - pasakė Beatri­

čė. - Būtų buvę geriau, jeigu būtum ėte trejetą ar ketvertą mėnesių
pakeliavę po Italiją ir parvažiavę vasaros vidury. Būtų išėję į naudą
Maksimui, o jums irgi būtų buvę lengviau. Nuojauta man sako, kad
iš pradžių jums čia teks nemažai pavargti.
- O, aš taip nemanau, - tariau. - Aš žinau, kad pamilsiu Menderlį.
Ji nieko neatsakė, ir mudvi toliau vaikštinėjome po pievą pir­
myn atgal.
- Papasakokite ką nors apie save, - pagaliau tarė ji. - Ką jūs ten
veikėte Pietų Prancūzijoje? Maksimas sakė, gyvenote pas kažkokią
siaubingą moterį.
Paaiškinau apie ponią Van Hoper ir kaip pas ją patekau. Beatričė
klausėsi su užuojauta, bet nelabai atidžiai, tarsi būtų galvojusi apie
ką kita.
- Taip, - tarė ji, kai aš nutilau, - viskas nutiko labai staiga, kaip
sakote. Bet mes visi tikrai esame patenkinti, brangioji, ir tikiuosi, kad
būsite laimingi.
- Ačiū, Beatriče, - tariau, - labai ačiū.
Nesupratau, kodėl ji pasakė, kad tikisi mus būsiant laimingus,
užuot pasakiusi, kad mes tikrai būsime laimingi. Ji buvo maloni, ji
buvo nuoširdi, ji man labai patiko, bet jos balse jutau abejonę, kuri
mane baugino.
- Kai Maksimas man parašė, - kalbėjo ji toliau, imdama mane už
parankės, - kad radęs jus Prancūzijos pietuose ir kad jūs labai jauna
ir labai graži, turiu prisipažinti, šiek tiek išsigandau. Suprantama, visi
pamanėm, kad jūs kokia aukštuomenės peteliškė, labai madinga ir
išsidažiusi, mergina, kokią galima tikėtis sutikti tokiose vietose. Kai
įėjote į buduarą prieš pietus, aš tiesiog netekau amo.
Ji nusijuokė, nusijuokiau ir aš. Bet ji nepasakė, ar mano išvaizda
ją nuvylė, ar nuramino.
- Vargšas Maksimas, - kalbėjo ji toliau, - jis išgyveno tokį baisu­
mą. Tikiuosi, kad jūs padėjote jam tai pamiršti. Aišku, Menderlį jis
dievina.
Norėjau, kad ji toliau tęstų tą kalbą, daugiau papasakotų apie pra­
eitį, vis taip pat paprastai ir laisvai, tačiau kažkur širdies gilumoje
nenorėjau nieko žinoti, nieko girdėti.
 REBEKA 107

- Žinot, m udu nė kiek nepanašūs, - pasakė ji, - mūsų būdai - dvi

priešybės. Aš viską iš karto parodau - ar man žmogus patinka, ar ne,
ar pykstu, ar esu patenkinta. Neturiu jokio santūrumo. Maksimas
yra visiškai kitoks. Labai ramus, labai santūrus. Niekada nesuprasi,
kas dedasi jo keistoje galvoje. Aš užsiplieskiu dėl menkiausios dings­
ties, bet tuoj perdegu, ir tuo viskas baigiasi. Maksimas netenka sa­
vitvardos gal kokj sykį ar du per metus, bet jau kai netenka - Dieve
mano - tai tikrai netenka. Manau, kad gyvenant su jumis jam taip
nebus. Jūs atrodote romi būtybė.
Ji nusišypsojo ir spustelėjo man ranką, o aš susimąsčiau, kaip gera
ir malonu būti romiai - romi moteris sėdi sau su mezginiu ant kelių,
veidas ramus, antakiai nesuraukti. Niekada nesinervina, niekada jos
nekamuoja abejonės, niekada jai netrūksta ryžto, niekada ji nestovi
taip kaip aš, kupina vilčių, gerų norų, išsigandusi, kramtydama na­
gus, nežinodama, kuriuo keliu eiti, kuria žvaigžde sekti.
- Nesupykite už tai, ką pasakysiu, - kalbėjo Beatričė toliau, - ge­
rai? Man rodos, jum s reikėtų ką nors padaryti su plaukais. Kodėl
jų nesugarbiniuojate? Juk jie tokie nutįsę. Turi bjauriai atrodyti su
skrybėlaite. Gal reikėtų juos užkišti už ausų?
Klusniai užbrukau ir laukiau, ką ji pasakys. Pažiūrėjo į mane kri­
tiškai, pakreipusi galvą.
- Ne, - tarė. - Ne, man regis, taip dar blogiau. Per daug griežtu­
mo, ir jums netinka. Ne, juos reikia tik sudėti, kad kiek pasibanguo-
tų. Man tai niekada nepatiko tas Žanos d’Ark stilius, ar kaip ten jis
vadinamas. O ką sako Maksimas? Ar jis mano, kad jums taip tinka?
- Nežinau, - atsakiau, - jis nėra apie tai užsiminęs.
- Na, - pasakė ji, - gal jam taip ir patinka. Nepaisykit manęs. Sa­
kykit, ar įsigijote kokių drabužių Londone ar Paryžiuje?
- Ne, - atsakiau, - neturėjome kada. Maksimas labai skubėjo
grįžti namo. Bet aš galiu bet kada užsisakyti iš katalogų.
- Iš jūsų apsirengimo matyti, kad jums visai ne galvoj, ką dėvite.
Žvilgtelėjau susidrovėjusi į savo flanelinį sijoną.
- Anaiptol, - pasakiau. - Aš labai mėgstu gražius daiktus. Tik iki
šiol niekada neturėjau drabužiams pakankamai pinigų.
- Keista, kodėl Maksimas nepasiliko Londone kokią savaitę ar
dvi ir nepripirko tinkam ų drabužių, - tarė ji. - Turiu pasakyti, kad
108 Da p h r t e d u M a u r i e r

pasielgė gana egoistiškai. Ir visai ne pagal savo būdą. Šiaip jau jis
labai išrankus.
- Tikrai? - paklausiau. - Su manim i jis niekada nebuvo išrankus.
Man atrodo, jis iš viso nepastebi, kuo aš apsivilkusi. Man atrodo, kad
jam tai nerūpi.
- O, - pasakė ji. - Ką gi, tada jis, matyt, pasikeitė.
Ji nusigręžė nuo manęs, susikišusi rankas į kišenes, ir švilptelėjo
Džespriui. Paskui pažvelgė į namą.
- Tai jūs gyvenate ne vakarų sparne? - tarė.
- Ne, - atsakiau. - Ne, mūsų kambariai rytų sparne. Jie visi buvo
pertvarkyti.
- Nejaugi? - tarė ji. - Aš nežinojau. Įdomu, kodėl.
- Tai Maksimo sumanymas, - atsakiau, - atrodo, kad jam taip la­
biau patinka.
Ji nieko neatsakė, tik žiūrėjo į langus ir švilpavo.
- Kaip judvi sutariate su ponia Denvers? - staiga paklausė.
Aš pasilenkiau ir ėmiau tapšnoti Džespriui galvą, glostyti ausis.
- Ne kažin kiek tesam matęsi, - tariau, - bet ji mane truputį bau­
gina. Niekada nebuvau sutikusi tokio žmogaus kaip ji.
- Neabejoju, - pasakė Beatričė.
Džespris pasižiūrėjo į m ane didelėmis nuolankiom is akimis,
beveik susidrovėjęs. Pabučiavau šilkinį jo viršugalvį ir paliečiau
juodą nosį.
- Nereikia jos bijoti, - tarė Beatričė, - ir niekada neleiskite jai to
suprasti, net jeigu taip ir būtų. Aš, žinoma, niekada su ja jokių rei­
kalų neturėjau ir nenorėčiau turėti. Tačiau su manimi ji visada labai
mandagi.
Aš tebeglosčiau Džesprį.
- Ar ji su jumis maloni? - paklausė Beatričė.
- Ne, - atsakiau. - Ne, nelabai.
Beatričė vėl ėmė švilpauti ir koja pabraukė Džespriui per galvą.
- Gal geriausia būtų su ja daug neprasidėti.
- Taip, - atsakiau. - Ji prižiūri nam us puikiai, ir m an nėra
ko kištis.
- Nemanau, kad jai tas kliudytų, - tarė Beatričė.
 REBEKA 109

Tą patį vakarykščiai buvo sakęs ir Maksimas, ir m an atrodė keista,

kad jų nuom onė sutapo. Aš vaizdavausi, kad kišimasis - tai vieninte­
lis dalykas, kuris poniai Denvers gali nepatikti.
- Žinot, laikui bėgant ji apsiramins, - pasakė Beatričė, - tačiau iš
pradžių pridarys jums nemalonumų. Juk ji liguistai pavydi. To aš ir
bijojau.
- Kodėl? - paklausiau žiūrėdama į ją. - Kodėl ji turėtų pavydėti?
Neatrodo, kad Maksimui ji taip labai patiktų.
- Brangus vaike, ne apie Maksimą ji galvoja, - tarė Beatričė, - ji
gerbia jį ir taip toliau, tai ir viskas. Ne, matot... - Beatričė susiraukė,
nutilo ir abejodama pažiūrėjo į mane, - ji negali pakęsti, kad jūs čia,
va kur bėda.
- Kodėl? - paklausiau. - Kodėl ji turėtų manęs neapkęsti?
- Maniau, kad žinote, - atsakė Beatričė, - maniau, Maksimas bus
pasakęs. Ji tiesiog dievino Rebeką.
- O, - tariau. - Suprantu.
Mudvi vis glostėme ir tapšnojome Džesprį, ir tas, nepratęs prie
tiekos dėmesio, parvirto iš džiaugsmo ant nugaros.
- Štai ir vyrai, - pasakė Beatričė, - galėsim pasėdėti po kaštonu,
tik reikės, kad atneštų kėdžių. Kaip Džailsas išstorėjo, net bjaurus
šalia Maksimo. Tas Frankas gal išeis atgal į savo raštinę. Toks n u o ­
bodus padaras, niekada nieko įdomaus nepasakys. Na, eikšekit. Apie
ką kalbėjotės? Sutaršėt pasaulį į gabalėlius? - Ji nusijuokė, vyrai at­
ėjo prie mūsų, ir visi sustojome draugėn. Džailsas numetė šakelę,
kad Džespris nubėgęs atneštų. Visi žiūrėjome į Džesprį. Ponas Krolis
žvilgtelėjo į savo laikrodį.
- Man jau metas eiti, - pasakė jis. - Labai ačiū už pietus, ponia
de Vinter.
- Būtinai ateikite dažniau, - pasakiau, spausdama jam ranką.
Spėliojau, ar aniedu irgi pajudės namo. Tikrai nežinojau, ar jie at­
važiavo tik pietų, ar visai dienai. Vyliausi, kad išvažiuos. Norėjau vėl
būti viena su Maksimu, kaip kad buvom Italijoje. Nuėjome visi po
kaštonu ir susėdome. Robertas buvo atnešęs kėdes ir pledus. Džail­
sas atsigulė aukštielninkas ir užsismaukė ant akių skrybėlę. Netrukus
jis ėmė knarkti pražiojęs burną.
110 D ap h ne du M a u rier

- Užsičiaupk, Džailsai, - pasakė Beatričė.

- Aš nemiegu, - sumurmėjo jis atsimerkdamas ir vėl užsimerkė.
Man jis buvo nepatrauklus. Įdomu, kodėl Beatričė už jo ištekė­
jo? Negalėjo būti jo įsimylėjusi. Gal tą patį ji galvojo ir apie mane.
Kartkarčiais pamatydavau, kad ji pasižiūri į mane abejodama, su­
simąsčiusi, lyg pati sau sakydama: „Ką, po galais, Maksimas mato
joje?“, bet jos žvilgsnis buvo malonus, ne priešiškas. Jie kalbėjosi apie
močiutę.
- Reikia nuvažiuoti jos aplankyti, - pasakė Maksimas, o Beatričė
atsiliepė:
- Ji visai suvaikėjo, vargšelė, nebepataiko šaukštu į burną.
Klausiausi jųdviejų, prisiglaudusi prie Maksimo, brūžindama
smakrą į jo rankovę. Jis glostė m an ranką automatiškai, negalvoda­
mas, kalbėdamas su Beatriče.
„Taip aš elgiuosi su Džespriu, - pagalvojau. - O dabar pati esu
kaip Džespris, glaustausi prie Maksimo. Jis mane patapšnoja retkar­
čiais, kai prisimena, ir aš džiaugiuosi, vieną akimirką dar labiau prie
jo priartėju. Jis mane myli taip, kaip aš myliu Džesprįu.
Vėjas nurimo. Popietė buvo tyki, mieguista. Šviežiai nupjauta žolė
kvepėjo saldžiai, įvairiais kvapais kaip vasara. Bitė ėmė dūgzti aplink
Džailso galvą, ir jis nubaidė ją savo skrybėle. Prie mūsų atslimpino
Džespris, iškoręs liežuvį, nes saulėje pasidarė per karšta. Klestelėjo
šalia manęs ir ėmė laižytis šoną, didelės jo akys žiūrėjo nedrąsiai.
Saulė švietė į namo langus, ir mačiau juose atsispindint žalias vejas ir
terasą. Plonas dūmelis vinguriavo virš vieno iš artimųjų dūm traukių;
pagalvojau, kad bibliotekoje užkurtas židinys kaip įprasta.
Per pievą atskrido strazdas ir atsitūpė į magnoliją ties valgomojo
langu. Net čia, pievutėje, užuodžiau salsvą, malonų magnolijos kva­
pą. Viskas buvo nurimę ir nutykę. Jūros ošimas žemai įlankoje at­
rodė toks tolimas. Matyt, buvo atoslūgis. Bitė vėl ėmė dūgzti aplink
mus, stabteldama paragauti kaštono žiedų virš mūsų. „Taip aš visada
ir vaizdavausi, - pagalvojau, - taip ir vyliausi, kad gyvenimas M en­
derlyje bus šitoks".
Norėjau taip ir sėdėti čia, nekalbėti, nesiklausyti kitų, sulaikyti
tas brangias akimirkas amžinai, nes mes visi buvome nurimę, visi
 REBEKA 111

buvome patenkinti ir mieguisti kaip toji bitė, dūzgianti virš galvų.

Prabėgs kiek laiko, ir viskas pasikeis - ateis rytdiena, paskui dar kita
diena, o paskui ir kiti metai. Mes, ko gero, irgi būsime pasikeitę, jau
niekada nebesėdėsime taip kaip dabar. Kas nors iš mūsų išvažiuos,
patirs kokią nelaimę ar numirs, m ūsų ateitis nežinoma, netikėta, gal
ne tokia, kokią buvome numatę. Tačiau ši akimirka - mūsų, jos jau
niekas nebesugadins. Čia mes būsime sėdėję kartu, Maksimas ir aš,
ir nei praeitis, nei ateitis mums ne galvoj. Tokia palaiminga ši miela
laiko atkarpa, tik Maksimas niekada jos neprisimins, niekada apie ją
nepagalvos. Jam ji neatrodys šventa, jis va šneka apie kai kurių krū ­
m ų iškirtimą alėjoje, o Beatričė pritaria jam, įsiterpdama su kokiu
pasiūlymu ir kartu švysteldama į Džailsą žolės stiebelį. Jiems tai tik
paprasta popietė, paprastos dienos trečia valanda penkiolika m inu­
čių, kaip bet kuri kita diena, bet kuri kita valanda. Jiems nesinori jos
sulaikyti, uždaryti ir neišleisti kaip man. Jiems nebaisu.
- Na, manyčiau, m um s metas namo, - pasakė Beatričė, braukda­
ma žoles nuo sijono. - Nenoriu vėluoti, esame pakvietę Kartraitus
vakarienės.
- Kaip gyvuoja senoji Vera? - paklausė Maksimas.
- A, kaip visada, amžinai kalba apie savo sveikatą. O jis labai pa­
seno. Jie, žinoma, klausinės apie judu.
- Nunešk jiems gerų dienų, - tarė Maksimas.
Mes pakilome, Džailsas nupurtė žiedadulkes nuo savo skrybėlės.
Maksimas nusižiovavo ir pasirąžė. Saulė pasislėpė. Pažvelgiau į dan­
gų. Jis buvo pasikeitęs, pilnas baltų debesėlių, kurie skubiai plaukė
išsirikiavę vienas paskui kitą.
- Keičiasi vėjas, - tarė Maksimas.
- Kad tik nepatektume į lietų, - pasakė Džailsas.
- Ko gero, dienos gražumas baigėsi, - pasakė Beatričė.
Iš lėto ėjome alėjos link, prie stovinčio automobilio.
- Jūs dar nematėte, kaip pertvarkytas rytų sparnas, - pasakė
Maksimas.
- Einam į viršų, - pasiūliau, - nedaug tesugaišit.
Nuėjom e į holą, o paskui plačiaisiais laiptais į viršų, vyrai iš
paskos.
112 Daphne du Maurier

Man buvo keista, kad Beatričės čia gyventa daugelį metų. Ji dar
maža bėgdavo šiais laiptais kartu su aukle. Ji čia gimė, užaugo, viską
čia pažinojo. Ji priklausė šiai vietai labiau, nei aš kada nors priklau­
sysiu. Kažin, ar ji kada pagalvoja apie anas dienas, ar kada prisimena
liesą su kasytėmis mergaitę, kokia buvo kadaise, nė kiek nepanaši į
tą dabartinę moterį, kuriai jau penkiasdešimt penkeri, kuri savaip
smarki ir nuosaiki, kitas žmogus...
Priėjome mūsų kambarius, Džailsas pasilenkė, pasižiūrėjo pro
žemą tarpdurį ir tarė:
- Puikumėlis! Kaip čia dabar gražu, ar ne, Beta?
O Beatričė:
- Na, vyruti, pasišvaistei neblogai: naujos užuolaidos, naujos lovos,
viskas nauja. Atsimeni, Džailsai, m udu šiame kambaryje gyvenome,
kai tu buvai susižeidęs koją? Tada čia buvo labai niūru. Na, mamai
niekada nerūpėjo jaukumas. O tu irgi čia nenakvindavai svečių, ar
ne, Maksimai? Nebent kai pritrūkdavo vietos. Paprastai čia sugrūs­
davo viengungius. Nuostabus kambarys, turiu pripažinti. Taip pat
matyti rožynas, o tai didelis privalumas. Ar galiu pasipudruoti nosį?
Vyrai nulipo žemyn, o Beatričė priėjo prie veidrodžio.
- Ar Denvers čia viską padarė? - paklausė.
- Taip, - atsakiau. - Manau, kad padarė labai gerai.
- Su tokia patirtimi turėjo gerai padaryti, - pasakė Beatričė. -
Įdomu, kiek visa tai po galais kainavo. Krūvą pinigų, kertu lažybų.
Ar neklausėte?
- Ne, neklausiau, - atsakiau.
- Man rodos, poniai Denvers tai nerūpėjo, - tarė Beatričė. - Gal
galėčiau pasinaudoti jūsų šukomis? Labai puikūs šepečiai. Vestuvių
dovana?
- Maksimas padovanojo.
- Hm, man jie patinka. Aišku, ir mes turime ką nors padovanoti.
Ko norėtumėt?
- Oi, tikrai nežinau. Nesirūpinkit, - pasakiau.
- Mieloji mano, nešnekėkit nesąmonių. Aš ne iš tų, kur pagailėtų
jums dovanos, nors mes ir nebuvome pakviesti į judviejų vestuves.
- Tikiuosi, kad nesupykote. Maksimas norėjo, kad susituoktume
užsienyje.
 REBEKA 113

- Aišku, ne. Labai protingai padarėte. Pagaliau jis... - ji nutilo

nebaigusi sakinio ir paleido iš rankų rankinuką. - Po šimts, ar tik
nesugedo užraktas? Ne, viskas gerai. Ką aš čia sakiau? Nebeatsimenu.
A, tiesa, apie vestuvių dovanas. Turėsime ką nors sugalvoti. Brange­
nybės jus turbūt nelabai traukia?
Aš neatsakiau.
- Jūs labai skiriatės nuo paprastų jaunavedžių, - pasakė ji. - Vie­
nos m ano draugės duktė neseniai ištekėjo, ir, aišku, visos dovanos
buvo kaip įprasta: staltiesės, kavos servizai, valgomojo kėdės ir pa­
našiai. Aš padovanojau gražų toršerą. Iš Harrods*, sumokėjau pen­
kis svarus. Jei važiuosite į Londoną pirkti drabužių, būtinai nueikite
pas m ano siuvėją, ponią Karu. Ji turi velniškai gerą skonį ir niekada
neapgaus.
Beatričė atsikėlė nuo tualetinio stalelio ir pasitaisė sijoną.
- Ar manote priiminėti daug svečių? - paklausė.
- Nežinau. Maksimas nieko nesakė.
- Juokingas tas mano brolis, niekad nežinai, ko iš jo kaukti. Vienu
m etu visuose namuose nebūtum radęs laisvos lovos, visi kambariai
būdavo kimšte prisikimšę. Negaliu įsivaizduoti, kad jūs... - staiga ji
nutilo ir patapšnojo man per ranką. - Na ką gi, - tarė, - pamatysi­
me. Gaila, kad nejodinėjate ir nemedžiojate, tikrai daug prarandate.
O buriuoti - gal bent irgi neburiuojate?
- Ne, - atsakiau.
- Garbė Dievui, - tarė.
Ji išėjo per duris į koridorių, aš nusekiau iš paskos.
- Atvažiuokite mūsų aplankyti, kai tik panorėsite, - pasakė ji. -
Aš labai mėgstu, kai žmonės pasisiūlo patys. Gyvenimas per tru m ­
pas, kad rašinėtum pakvietimus.
- Labai ačiū, - tariau.
Išėjome prie laiptų į holą. Vyrai stovėjo ant laiptų lauke.
- Greičiau, Beta, - sušuko Džailsas, - man jau užkrito lašas lietaus,
reikia užsitraukti stogą. Maksimas sako, kad barom etras krinta.
Beatričė padavė m an ranką ir pasilenkusi pakštelėjo į žandą.

Viena iš didžiųjų L o n d o n o universalinių parduotuvių.

114 Daphne du M aurier

- Sudie, - pasakė ji, - atleiskit man, mieloji, kad taip negražiai ir

tiek daug klausinėjau, ir kad prikalbėjau tokių dalykų, apie kuriuos
nereikėjo kalbėti. Bet taktu aš niekada nepasižymėjau, tą patvirtins ir
Maksimas. O jūs, kaip jau sakiau, visai ne tokia, kokią įsivaizdavau.
Ji pasižiūrėjo tiesiai į mane, atkišusi lūpas kaip švilpdama, paskui
išsiėmė iš rankinuko cigaretę ir uždegė žiebtuvėlį.
- Matot, - pasakė ji užspaudusi žiebtuvėlį ir lipdama laiptais že­
myn, - jūs nė truputėlio nepanaši į Rebeką.
Mes išėjome laukan ant laiptų, saulė buvo užlindusi už debesų vir­
tinės, dulkė smulkus lietus, Robertas bėgo per veją parnešti kėdžių.
 X SKYRIUS

Jz
^N ulydėjom e akimis automobilį iki alėjos vingio, tada
Maksimas paėmė mane už alkūnės ir tarė:
- Dėkui Dievui, kad jau viskas. Greitai pasiimk apsiaustą ir ateik. Ne­
svarbu, kad lyja. Aš noriu pasivaikščioti. Nepakenčiu tokio sėdinėjimo.
Jis buvo pablyškęs ir nuvargęs, ir aš nusistebėjau, kodėl bendravi­
mas su Beatriče ir Džailsu, tikra seserimi ir svainiu, jį taip nukamavo.
- Palūkėk, tuoj nubėgsiu viršun ir apsivilksiu.
- Sodininko kambaryje yra visa krūva lietpalčių, pasiimk iš ten, -
pasakė nekantriai. - Nes moterys, kai įeina į miegamąjį, visada iš­
būna pusvalandį. Robertai, atnešk poniai de Vinter apsiaustą iš so­
dininko kambario. Ten lietpalčių kabo koks pustuzinis, kas nors vis
palieka užmiršęs...
Maksimas jau stovėjo alėjoje ir kvietėsi Džesprį.
- Eime, tu tinginio panti, numesk truputėlį lašinių.
Džespris ėmė bėgti ratais, isteriškai lodamas iš džiaugsmo, kad eis
pasivaikščioti.
- Nutilk, kvaileli, - tarė Maksimas. - Ką tas Robertas ten veikia,
po galais?
Robertas atbėgo iš namo nešinas lietpalčiu, ir aš paskubomis įsi­
brukau į jį, šiaip taip susitvarkiau apykaklę. Jis, aišku, buvo man per
didelis ir per ilgas, bet neturėjau kada ieškotis kito, nes tuoj pasilei­
dome per pievelę miško link; Džespris bėgo priekyje.
- T rum po pabuvimo su giminėmis m an ilgam užtenka, - pasakė
Maksimas. - Beatričė yra geriausias žmogus pasaulyje, bet amžinai
išsišoksta.
116 D a p h n e du M a u ri e r

Aš nežinojau, ką tokio Beatričė padarė ne taip, bet neklausiau.

Veikiausiai jis tebepyko ant jos už plepėjimą apie jo sveikatą.
- Kaip ji tau? - klausinėjo toliau.
- Man ji labai patiko, - atsakiau, - buvo labai maloni.
- Apie ką ji su tavimi šnekėjosi lauke po pietų?
- Ai, nebežinau. Man regis, šnekėjau daugiausia aš. Pasakojau
apie ponią Van Hoper, kaip m udu susipažinome ir visa kita. Ji pasa­
kė, kad aš visai ne tokia, kokios tikėjosi.
- O kokio velnio ji tikėjosi?
- Kad būsiu šaunesnė, rafinuotesnė, taip man atrodo. Aukštuo­
menės plaštakė, kaip sakė ji.
Maksimas kiek patylėjo, pasilenkęs numetė pagalį Džespriui.
- Beatričė kartais būna velniškai nesupratinga, - tarė.
Užlipome žole apaugusiu šlaitu pievelės gale ir atsidūrėme miške,
tankiame ir tamsiame. Ėjome per sausas šakeles ir pernykščius lapus,
čia vienur, čia kitur stiebėsi žali jaunų paparčių ūgliai ir greitai pražy-
siančios šilagėlės. Džespris dabar cimpino ramus, prikišęs nosį prie
žemės. Paėmiau Maksimą už parankės.
- Ar tau patinka mano plaukai? - paklausiau.
Jis pažvelgė į mane nustebęs.
- Tavo plaukai? - paklausė. - Kas tau šovė į galvą? Aišku, patinka.
Kodėl klausi?
- Šiaip sau, - atsakiau, - m an buvo įdomu.
- Kokia tu juokinga, - tarė jis.
Priėjome miško progumą, iš ten takas šakojasi į dvi puses. Džespris
nubėgo dešinėn nė nesuabejojęs.
- Ne ten nubėgai, - pašaukė Maksimas, - eikšen, dručki.
Šuo žiūrėjo atsigręžęs į mus, vizgindamas uodegą, bet negrįžo.
- Kodėl jis nenori eiti šiuo taku? - paklausiau.
- T urbūt yra pripratęs prie ano, - trum pai atsakė Maksimas. -
Jis veda į nedidelę prieplauką, kur laikydavome jachtą. Eikšen,
Džespri, eikš.
Nieko nešnekėdami pasukome kairiuoju taku; netrukus žvilgtelė­
jau pro petį ir pamačiau, kad Džespris seka paskui mus.
 REBEKA 117

- Tuo taku nueisime į slėnį, apie kurį tau pasakojau, - tarė M ak­
simas, - galėsi pakvėpinti azalijų. Nieko tokio, kad lyja, jos vis tiek
kvepės.
Jis vėl buvo laimingas ir linksmas, tas pats Maksimas, kurį paži­
nojau ir mylėjau. Jis ėmė pasakoti apie Franką Krolį, koks jis puikus
žmogus, koks kruopštus ir patikimas, kaip atsidavęs Menderliui.
„Dabar geriau, - galvojau aš, - dabar visai taip, kaip buvo Itali-
jojew. Ir aš šypsojausi jam, spausdama ranką, palengvėjusia širdimi,
kad įtampa jo veide išnyko, bet kai sakiau „Taip“, „Iš tiesų?w, „Puiku,
mielasis", m ano mintys sukosi apie Beatričę - kodėl jinai taip jį su­
trikdė, ką ji padarė; taip pat galvojau apie jos žodžius, kad jis neten­
kąs savitvardos kartą ar porą kartų per metus.
Ji, aišku, gerai jį pažinojo, juk sesuo. Tačiau jos galvosena skyrėsi
nuo mano; m an Maksimas atrodė visai kitoks. Aš galėjau jį įsivaiz­
duoti paniurusį, sunkiai sukalbamą, gal irzlų, bet ne piktą, kaip ji
nusakė, ne siautėjantį. Greičiausiai ji perdėjo; žmonės dažnai savo
artimuosius vertina neteisingai.
- Štai, - staiga tarė Maksimas, - pasižiūrėk ten.
Stovėjome ant mišku apaugusio šlaito, palei čiurlenantį upelį,
priešais mus į slėnį vingiavo takas. Čia nebuvo tamsių medžių nei
susipynusių krūmokšnių, - abipus siauro tako augo azalijos ir rodo­
dendrai, ne tokie kraujo raudonum o kaip anie milžinai alėjoje, bet
oranžiniai, balti ir auksiniai, nepaprastai gražūs ir žavūs, nuo švel­
naus vasaros lietaus nulenkę puikias ir gležnas galvas.
Ore tvyrojo salsvas, svaigus jų kvapas, ir m an pasirodė, kad tiek
tekančio upeliuko vanduo, tiek dulkiantis lietus, tiek drėgnos vešlios
samanos po m ūsų kojom buvo pavirtę tuo kvapu. Jokių garsų čia
daugiau nebuvo, tik upelio gurgėjimas ir tykus lietus. Kai Maksimas
prabilo, jo balsas irgi buvo prislopęs, malonus ir tykus, lyg jis būtų
nenorėjęs trikdyti tylumos.
- Mes jį vadinam Laimės slėniu, - pasakė.
Stovėjome ramiai, nešnekėdami, žiūrėjome į skaisčius baltus arti­
miausių gėlių žiedus; Maksimas pasilenkė, paėmė nuo žemės nukritusį
žiedlapį ir padavė man. Žiedlapis buvo susiraukšlėjęs ir dėmėtas, užsi­
118 Daphne du Maurier

rietę pakraštėliai parudavę, bet kai patryniau rankoje, pasklido kvapas,

saldus, stiprus, toks pat gyvas kaip tas medis, nuo kurio jis nukrito.
Paskui sučiulbo paukščiai. Pirmiausia juodasis strazdas, jo giesmė
virš almančio upelio buvo skaidri ir vėsi, netrukus jam atsiliepė bi­
čiulis, pasislėpęs miške už mūsų, ir greitai bežadis oras jau skardėjo
nuo čiulbesio, kuris lydėjo mus, kai ėjom žemyn į slėnį. Baltųjų žied­
lapių kvapas taip pat mus lydėjo. Susijaudinau tarsi būčiau patekusi
į stebuklų šalį. Niekada nemaniau, kad slėnis bus šitoks gražus.
Nei dangus, dabar debesuotas ir rūškanas, visai nebe toks kaip vi­
durdienį, nei vienodas nesiliaujantis lietus netrikdė slėnio ramumos;
lietaus ir upelio garsai maišėsi pervien, ir strazdo giesmė smelkėsi į
drėgną orą, sutardama su jais. Einant nusvirę azalijų žiedai braukėsi
per mane - taip arti jos buvo suaugusios abipus tako. Nuo perm ir­
kusių žiedlapių man į rankas biro lietaus lašai. Žiedlapių buvo ir m an
po kojom, parudusių ir įmirkusių, bet dar nepraradusių kvapo. Taip
pat jautėsi ir kitas kvapas, sodresnis, įsisenėjęs - drėgnų samanų ir
aitrios žemės, paparčių ūglių ir gruoblėtų nematomų medžio šaknų
kvapas. Laikiau Maksimo ranką, bet nešnekėjau. Laimės slėnio kerai
gaubė mane. Štai čia pagaliau Menderlio esmė, Menderlio, kurį b ū ­
tinai pažinsiu ir išmoksiu mylėti. Išblėso pirmieji atvažiavimo įspū­
džiai: juodas tankus miškas, ryškūs rododendrai, pernelyg vešlūs ir
išdidūs. Taip pat ir rūmai, to aidaus holo tyla, nejauki, į apdangalus
įsupto vakarų sparno rimtis. Ten aš buvau įsibrovėlė, vaikščiojanti
po kambarius, kuriems aš nepažįstama, sėdinti prie rašomojo stalo ir
ant kėdės, kurie ne mano.
Čia visai kas kita. Laimės slėnyje aš ne įsibrovėlė. M udu priėjo­
me tako galą, čia virš galvų buvo susidaręs žiedynų skliautas. Pasi­
lenkę pralindome, ir kai vėl atsitiesiau, braukdam a lietaus lašus sau
nuo plaukų, pamačiau, kad slėnis liko už mūsų, taip pat ir azalijos, ir
medžiai, o mudu, kaip Maksimas buvo nusakęs vieną popietę prieš
daugelį savaičių Monte Karle, stovėjome siauroje nedidelėje įlankoje
su aštriu žvirgždu po kojom, į krantą daužėsi jūra.
Maksimas nusišypsojo man, žiūrėdamas į sumišusį mano veidą.
- Apstulbai, ar ne? - paklausė. - Niekas to nesitiki. Pernelyg stai­
gus kontrastas, tiesiog išgąsdina.
 REBEKA 119

Jis paėmė akmenį ir sviedė per paplūdimį.

- Atnešk, išdykėli, - pasakė Džespriui.
Ir Džespris nudūm ė ieškoti akmens, net juodos ilgos ausys plas­
nojo vėjyje.
Apžavai išsisklaidė, burtų nebeliko. M udu vėl buvome m irtin­
gieji, du žmonės, žaidžiantys paplūdimyje. Svaidėme akmenukus,
priėję prie vandens „kepėme blynus", gaudėme plūduriuojančius
medgalius. Buvo prasidėjęs potvynis, ir vanduo gurgėdamas plūdo
įlankon. Mažesnieji akmenys buvo jau apsemti, jūržolės pleveno ant
uolų. Ištraukėme jūros atplukdytą plačią lentą ir nunešėme tolyn už
potvynio linijos. Maksimas atsigręžė į mane juokdamasis, braukda­
mas nuo akių plaukus, o aš atsiraitojau lietpalčio rankoves, užlietas
bangos. Tada apsidairėme ir pamatėme, kad nebėra Džesprio. Ėmė­
me šaukti ir švilpti, bet jis nesirodė. Išsigandusi pažvelgiau į įlankos
žiotis, kur bangos daužė uolas.
- Ne, - tarė Maksimas, - būtume jį matę, negalėjo įkristi. Džespri,
kvaileli, kur esi? Džespri! Džespri!
- Gal grįžo į Laimės slėnį? - paklausiau.
- Prieš minutę buvo prie tos uolos, uostinėjo negyvą kirą, - pa­
sakė Maksimas.
Nuėjome per paplūdimį slėnio link.
- Džespri! Džespri! - šaukė Maksimas.
Tolumoje už uolų, dešinėje pusėje, išgirdau skardžiai amsint.
- Girdi? - paklausiau. - Jis nuėjo ten.
Slidžiomis uolomis ėmiau lipti į amsėjimo pusę.
- Grįžk atgal, - griežtai tarė Maksimas, - kam m um s eiti ten? Tas
kvaiša tegu pats išsikepurnėja.
Abejodama pažvelgiau žemyn nuo savo uolos.
- Gal jis nukrito, vargšelis, - pasakiau. - Aš jį parvesiu.
Džespris vėl suamsėjo, šį kartą jau toliau.
- O, klausyk, - tariau. - Turiu jį surasti. Gal jam nieko blogo ne­
atsitiko, a? Jo negalėjo atkirsti potvynis?
- Nieko jam neatsitiko, - irzliai pasakė Maksimas, - neprapuls.
Jis žino kelią namo.
Apsimečiau neišgirdusi ir ėmiau repečkotis per uolas Džesprio
balso link. Per didžiulius dantytus uolų luitus nieko nemačiau, bet
120 Daphne du Maurier

slysčiodama ir klupinėdama iš paskutiniųjų ėjau per šlapius akme­

nis į Džesprio pusę. Kaip beširdiškai Maksimas palieka Džesprį, gal­
vojau. Niekaip negalėjau to suprasti. O potvynis vis artėjo. Priėjau
didžiulę uolą, užstojusią man vaizdą, ir pasižiūrėjau už jos. Nustebau
išvydusi kitą įlanką, labai panašią į tą, iš kurios atėjau, tik platesnę ir
apskritesnę. Skersai jos - nedidelis akmenų bangolaužis, saugantis
mažutę natūralią prieplauką. Joje suposi plūduras, bet laivo nebuvo.
Paplūdimys buvo balto žvirgždo, kaip ir anoje įlankoje, už manęs,
tik statesnis, į jūrą leidosi staigiau. Miškas čia atėjęs visai prie pat
susiraizgiusių jūržolių, ženklinančių potvynio ribą, kone iki pat uolų,
o pamiškėje - ilgas žemas pastatas, pusiau namelis, pusiau valčių pa­
šiūrė, pastatytas iš tokių pat akm enukų kaip bangolaužis.
Paplūdimyje buvo žmogus, gal koks žvejys; su ilgais batais ir su
ziuidveste, o Džespris lojo ant jo, ratais lakstydamas aplinkui, taiky­
damasis sugriebti už batų. Žmogus nekreipė dėmesio, pasilenkęs jis
kasinėjo žvirgždą.
- Džespri, - sušukau, - Džespri, eikšen!
Šuo pasižiūrėjo į mane vizgindamas uodegą, bet neklausė. Toliau
puldinėjo tą vienišą žmogų paplūdimyje.
Pasižiūrėjau per petį atgal. Maksimo dar nebuvo matyti. Nulipau
nuo uolų į paplūdimį. Einant žvirgždas sugirgždėjo, ir žmogus atsi­
gręžė į tą garsą. Tada pamačiau mažas siauras idioto akis ir raudoną
drėgną burną. Jis nusišypsojo man, parodydamas bedantes smegenis.
- Labas, - pasakė jis. - Šlapia, ar ne?
- Labą dieną, - atsakiau. - Taip, deja, oras ne itin gražus.
Jis žiūrėjo į mane susidomėjęs, visą laiką šypsodamasis.
- Ieškau kiaukutų, - tarė. - Čia kiaukutų nėra. Ieškau jau nuo pat ryto.
- O, - tariau, - gaila, kad nerandate.
- Teisybė, - tarė, - čia kiaukutų nėra.
- Einam Džespri, - pasakiau, - jau vėlu. Einam, šuneliuk.
Bet Džespris buvo įsisiautėjęs. Gal vėjas ir jūra buvo jam susu­
kę galvą, nes jis atšoko nuo manęs, kvailai lodamas, ir ėmė bėgioti
po paplūdimį tarsi ką vaikydamasis. Supratau, kad jis neseks paskui
mane, o pavadėlio neturėjau. Atsigręžiau į tą žmogų, kuris vėl buvo
pradėjęs beprasmišką savo kasinėjimą.
 REBEKA 121

- Gal turite kokią virvę? - paklausiau.

- Ė? - tarė jis.
- Gal turite kokią virvę? - pakartojau.
- Čia kiaukutų nėra, - atsakė purtydamas galvą. - Ieškau nuo ryto.
Palingavo galvą, žiūrėdamas į mane, ir nusišluostė šviesiai mėly­
nas pavandenijusias akis.
- Man reikėtų virvės pavadėliui, - tariau, - šuo neina su manimi.
- Ė? - nusišypsojo jis gailia idioto šypsena.
- Na, - pasakiau, - tiek to.
Jis nepatikliai pažiūrėjo į mane, paskui pasviro į priekį ir stukte­
lėjo m an į krūtinę.
- Pažįstu tą šunį, - pasakė, - jis iš didžiojo namo.
- Taip, - atsakiau, - ir aš noriu jį parsivesti.
- Jis ne jūsų.
- Jis pono de Vinterio šuo, - pasakiau mandagiai. - Noriu jį par­
vesti namo.
- Ė? - tarė.
Pašaukiau Džesprį dar kartą, bet jis vaikėsi vėjo nešiojamą plunks­
ną. Pagalvojau, gal rasčiau kokią virvę toje valčių pašiūrėje, ir per
paplūdimį nuėjau jos link. Seniau ten tikriausiai būta darželio, ta­
čiau dabar viskas užžėlę aukšta peraugusia žole, dilgėlėmis. Langai
užkalti lentomis. Neabejojau, kad durys bus užrakintos, todėl pa­
kėliau sklendę nieko nesitikėdama. Nustebau, kai durys, smarkiau
pastūmus, atsidarė, tada pasilenkiau, nes buvo žemos, ir įėjau vidun.
Maniau čia rasianti paprastą valčių pašiūrę, nenaudojamą, todėl ne­
švarią ir dulkiną, ant grindų primestą virvių, skridinių bei irklų. Tei­
sybė, irklų čia buvo, o vietomis ir nešvarumo, bet jokių virvių nei
skridinių. Patalpa ėjo per visą namo ilgį ir buvo apstatyta baldais.
Ten stovėjo stalas su kėdėm, kampe rašomasis stalas, prie sienos
sofa-lova. Buvo ir indauja su puodeliais ir lėkštelėmis. Taip pat ir
kelios knygų spintos su knygomis viduje ir laivų modeliais ant vir­
šaus. Iš pradžių pamaniau, kad čia kas nors gyvena, - gal tas vargšelis
iš pajūrio, - bet apsidairiau dar kartą ir pamačiau, kad žmogaus čia
seniai nebūta. Nekūrenamo židinio grotelės buvo surūdijusios, ant
dulkinų grindų - jokių pėdų, o porcelianas indaujoje nuo drėgmės
122 Daphne du Maurier

nuėjęs melsvomis dėmėmis. Patalpa aitriai dvelkė pelėsiais. V ora­

tinkliai buvo apraizgę laivų modelius, išvedžioję savo vaiduokliškas
laivavirves. Niekieno čia nebuvo gyvenama. Niekieno nesilankoma.
Kai dariau duris, vyriai sugirgždėjo. Lietus dusliai barbeno į stogą
ir tiško ant užkaltų langų. Sofos-lovos apmušalas buvo pragraužtas
pelių ar žiurkių. Mačiau nedailias skyles apspurusiais pakraščiais.
Čia buvo drėgna, drėgna ir šalta. Tamsu ir slogu. Man čia nepatiko.
Neturėjau noro ilgiau būti. Negalėjau pakęsti to duslaus barbenimo j
stogą. Atrodė, kad barbena pačiame kambaryje. Taip pat atrodė, kad
vanduo laša ant surūdijusių grotelių.
Apsidairiau, ar nerasiu kokio virvagalio. Nemačiau nieko, kas
m an būtų tikę, ničnieko. Patalpos gale buvo dar vienos durys, nuėjau
prie jų ir pravėriau, dabar kiek atsargiau, kiek su baime, nes pajutau
keistą nerimą, kad galiu užtikti ką nors netikėta, ko nenorėčiau pa­
matyti. Ką nors, kas mane įskaudintų, kas būtų baisu.
Aišku, tai nesąmonė, ir aš atidariau duris. Radau tik paprasčiausią
valčių sandėlį. Čia buvo virvių ir skridinių, kaip iš pradžių tikėjausi,
dvi ar trys burės, irklų, nedidelė plokščiadugnė valtis, skardinių su
dažais, visokių niekniekių, reikalingų prie valčių, ant lentynos gulėjo
kamuolys virvės, šalia aprūdijęs lenktinis peilis. To m an ir reikėjo.
Atlenkiau peilį, nusipjoviau galą virvės ir sugrįžau į pirmąją patalpą.
Lietus vis dar tiško į stogą ir į groteles. Greitai, nesidairydama atgal,
stengdamasi nežiūrėti į apspurusią sofą, apipelijusį porcelianą ir vo­
ratinklius ant laivų modelių, išskubėjau iš pastato ir pro girgždančius
vartelius išėjau į baltą paplūdimį.
Žmogus nebekasinėjo, žiūrėjo į mane, Džespris stovėjo šalia jo.
- Eikšen, Džespri, - tariau, - eikšen, m ano geras šuneli.
Pasilenkiau, ir dabar jis leidosi paimamas už antkaklio.
- Viduje virvės radau, - paaiškinau tam žmogui.
Jis nieko neatsakė. Pririšau virvę Džespriui prie antkaklio.
- Likit sveiki, - pasakiau tem pdam a Džesprį.
Žmogus linktelėjo, žiūrėdamas į mane siauromis idioto akimis.
- Mačiau, kaip jūs ten įėjot, - pasakė.
- Taip, - tariau, - viskas gerai. Ponas de Vinteris nesupyks.
- Ji dabar nebeateina, - pasakė jis.
 REBEKA 123

- Ne, - tariau, - dabar ne.

- Išplaukė į jūrą, taip? - paklausė. - Ir daugiau nebeateis?
- Ne, nebeateis.
- Aš juk nieko nepasakiau? - tarė jis.
- Ne, žinoma, ne, nesijaudinkit, - tariau.
Jis vėl pasilenkė ir ėmė kasinėti, m urm ėdam as sau po nosimi. N u­
ėjau per žvirgždą ir pamačiau Maksimą - jis laukė manęs prie uolų,
susikišęs rankas į kišenes.
- Atsiprašau, - pasakiau. - Džespris nieku gyvu nėjo. Turėjau su­
sirasti virvę.
Jis staiga apsigręžė ir nuėjo miško link.
- Ar grįšime ne per uolas? - paklausiau.
- O kam, jeigu jau esame čia, - trum pai atsakė jis.
Praėjome pro namelį ir pasukome taku per mišką.
- Atsiprašau, kad taip ilgai užtrukau, bet kaltas Džespris, - pasa­
kiau, - vis lojo ant to žmogaus. Kas jis toks?
- Benas, ir tiek - atsakė Maksimas, - jis nepavojingas, tas bėdžius.
Jo tėvas buvo vienas iš prievaizdų; jie gyvena netoli palivarko. Kur
gavai tą virvagalį?
- Radau namely, kur paplūdimy, - atsakiau.
- Ar durys buvo neužrakintos? - paklausė jis.
- Ne, tik pastūm iau ir atsidarė. Virvės radau sandėlyje, kur burės
ir nedidelė valtis.
- O, - trum pai pasakė jis. - O, aišku. - Paskui kiek patylėjęs pri­
dūrė: - Tas namelis turėtų būti užrakintas, ir durys negalėtų būti tik
užstumtos.
Nieko neatsakiau, tai ne mano reikalas.
- Tau Benas pasakė, kad durys neužrakintos?
- Ne, - tariau, - man rodos, jis nieko nesuprato, ko aš jo klausiau.
- Jis apsimeta kvailesnis negu yra, - pasakė Maksimas. - Ir gali
visai suprantamai pašnekėti, kai nori. Tikriausiai ne sykį yra buvęs
tame name, bet nenori, kad sužinotum.
- Aš taip nemanau, - atsakiau. - Ten viskas apleista, nelytėta. Vi­
sur apdulkėję, nė ženklo pėdų. Ir baisiai drėgna. Tos knygos, ko gero,
suges, kėdės taip pat, ir toji sofa. Be to, ten yra žiurkių, vietomis jos
kiaurai pragraužusios apdangalus.
124 Da ph ne du M a u r i e r

Maksimas neatsiliepė. Jis ėjo sparčiu žingsniu, o takas nuo pa­

plūdim io kilo stačia įkalne. Čia viskas buvo kitaip negu Laimės slė­
nyje. Medžiai tamsūs ir tankiai suaugę, abipus tako jokių azalijų.
Smulkūs lietaus lašai krito nuo plonų šakelių. Jie tiško m an ant apy­
kaklės ir bėgo per sprandą. Aš drebėjau, buvo nemalonu, tarsi kas
liestų šaltais pirštais. Nuo neįprasto ėjimo per uolas m an skaudėjo
kojas. Džespris vilkosi iš paskos iškoręs liežuvį, pavargęs nuo pašė­
lusio lakstymo.
- Einam, Džespri, dėl Dievo meilės, - pasakė Maksimas. - Para­
gink jį, patem pk už virvės ar kaip, nejau negali? Beatričė sakė teisybę.
Šuo per daug riebus.
- Čia tu kaltas, - tariau, - taip greitai eini. Mes nespėjame.
- Jei būtum manęs paklausiusi, užuot lėkusi kaip be galvos per
uolas, dabar jau būtume namie, - pasakė Maksimas. - Džespris pui­
kiai žino kelią pats. Nesuprantu, ko taip bėgai paskui jį.
- Pagalvojau, kad jis gal nukrito, ir labai bijojau potvynio, - at­
sakiau.
- Negi aš būčiau palikęs šunį, jeigu jam būtų grėsęs potvynis?
Sakiau tau neiti per tas uolas, o dabar niurni, kad pavargai.
- Neniurnu, - tariau. - Betgi net geležines kojas turėdama pa-
vargčiau nuo tokio greičio. Beje, aš maniau, kad ir tu eisi su manim
prie Džesprio, o ne liksi laukti.
- Ko m an vargti lekiant paskui tą nelemtą šunį? - pasakė jis.
- Ne ką daugiau vargo lėkti paskui šunį, negu lakstyti po paplūdi­
mį gaudant plūduriuojančius medgalius, - atsakiau. - Taip sakai, nes
neturi kito pasiteisinimo.
- M ano mielas vaike, dėl ko aš turėčiau teisintis?
- Oi, nežinau, - tariau pavargusi. - Nebekalbėkim apie tai.
- Jei jau pradėjai, tai ir pakalbėkim. Ką turi omeny sakydama, kad
aš stengiuosi rasti pasiteisinimą? Pasiteisinimą dėl ko?
- Pasiteisinimą, kodėl nėjai su m anim pas Džesprį.
- Na gerai, tai kaip tu manai, kodėl aš nenorėjau eiti į tą kitą pa­
plūdimį?
- Oi, Maksimai, iš kur aš galiu žinoti? Nemoku skaityti minčių.
Žinau tik, kad nenorėjai, ir viskas. Mačiau iš tavo veido.
 REBEKA 125

- Ką tu matei iš mano veido?

- Jau sakiau. Mačiau, kad tu nenori eiti. Ak, baikim tą kalbą. Įgri­
so iki gyvo kaulo.
- Šitaip sako visos moterys, kai nebeturi argumentų. Taip, aš ne­
norėjau eiti į tą paplūdimį. Dabar jau patenkinta? Aš niekada nė ar­
tyn neinu prie tos klaikios vietos nei prie to prakeikto namelio. Jei
tavo atmintį slėgtų tokie prisiminimai kaip mano, tikrai nenorėtum
nei ten eiti, nei apie tai kalbėti ar net pagalvoti. Taigi. Dabar sugro-
muliuok viską, jei nori, ir gal būsi užganėdinta.
Jo veidas buvo išbalęs, žvilgsnis - tamsus ir atsajus kaip tada, kai
su juo susipažinau, dėl to akys atrodė neramios ir nelaimingos. Pa­
siekiau jo ranką, suėmiau ir tvirtai suspaudžiau.
- Maksimai, mielasis, prašau tave, - pasakiau.
- Kas yra? - šiurkščiai paklausė jis.
- Nenoriu, kad tu būtum toks, - pasakiau. - Man pernelyg skau­
du. Prašau tave, Maksimai. Užmirškime viską, ką pasakėme. Tai be­
prasmiškas ir kvailas ginčas. Atsiprašau, brangusis, atsiprašau. Tebū­
nie vėl viskas gerai.
- Reikėjo m um s pasilikti Italijoje, - tarė jis. - Reikėjo niekada ne­
begrįžti į Menderlį. O Dieve, koks buvau beprotis, kad grįžau.
Jis nekantriai brovėsi pro medžius, eidamas dar greitesniu žings­
niu nei pirma, tad norėdama suspėti turėjau bėgti tekina, gaudyda­
ma kvapą ir vos sulaikydama ašaras, paskui save už virvės tempdama
Džesprį.
Pagaliau užlipome ant kalno, ir čia pamačiau tako atšaką, vedan­
čią kairėn, į Laimės slėnį. Vadinasi, atėjome tuo taku, kuriuo Džespris
norėjo bėgti iš pat pradžių. Dabar supratau, kodėl Džespris juo buvo
pasukęs. Tas takas ėjo į paplūdimį, kurį jis pažinojo, ir į namelį. Tai
buvo jo įprastas kelias.
Išėjome į pievą ir priėjome savo namus, netardam i nė žodžio.
Maksimo veidas buvo sustingęs, be jokios išraiškos. Jis nuėjo tiesiai
į holą, o iš ten - į biblioteką, nė nepažvelgęs į mane. Hole buvo
Fritas.
- Norime arbatos tuojau, - pasakė Maksimas ir uždarė bibliote­
kos duris.
126 Daphne du M aurier

Kaip įmanydama stengiausi sulaikyti ašaras. Fritas neturi jų m a­

tyti. Jis pamanys, kad m udu susipykome, ir nuėjęs į tarnų kambarį
visiems pasakys: „Ponia de Vinter verkia hole. Atrodo, reikalai klos­
tosi nekaip".
Nusisukau, kad Fritas nepamatytų veido. Tačiau jis atėjo prie m a­
nęs, padėjo nusivilkti lietpaltį.
- Pakabinsiu jūsų lietpaltį sodininko kambary, ponia, - pasakė jis.
- Ačiū, Fritai, - atsakiau, vis dar nugręžusi veidą nuo jo.
- Nelabai maloni popietė pasivaikščiojimams, ponia.
- Taip, - pasakiau. - Taip, nebuvo labai malonu.
- Čia jūsų nosinaitė, ponia? - paklausė, imdamas kažką nuo
grindų.
- Ačiū, - atsakiau ir įsidėjau į kišenę.
Svarsčiau, ar lipti į viršų, ar eiti pas Maksimą į biblioteką. Fri­
tas nunešė apsiaustą į sodininko kambarį. O aš stovėjau abejodama,
grauždama nagus, Fritas grįžo atgal. Pasižiūrėjo į mane nustebęs, kad
dar čia stoviu.
- Dabar bibliotekoje kūrenasi židinys, ponia.
- Ačiū, Fritai, - pasakiau.
Iš lėto nuėjau per holą į biblioteką. Atidariau duris ir įėjau vi­
dun. Maksimas buvo savo krėsle, Džespris jam prie kojų, senasis šuo
savo pintinėje. Maksimas neskaitė laikraščio, nors tas gulėjo greta,
ant krėslo ranktūrio. Priėjau, atsiklaupiau šalia jo ir prikišau veidą
jam prie veido.
- Nebepyk ant manęs, - sušnibždėjau.
Jis paėmė mano veidą tarp rankų, pasižiūrėjo į mane pavargusio­
mis neramiomis akimis.
- Aš nepykstu, - tarė.
- Taip, - pasakiau, - aš tau sugadinau nuotaiką. Tai tas pat, kaip
būčiau supykinusi. Tu esi gyvenimo iškankintas, sužeistas, įskaudin­
tas. Negaliu ištverti matydama tave tokį. Aš taip labai tave myliu.
- Tikrai? - paklausė jis. - Tikrai?
Laikė mane suspaudęs, o akys tyrinėjo, tamsios ir abejojančios,
akys vaiko, kuriam skauda, vaiko, kuriam baisu.
- Kas yra, brangusis? - paklausiau. - Kodėl taip žiūri?
 REBEKA 127

Dar jam nespėjus atsakyti, išgirdau darant duris, todėl atsitūpiau,

dėdamasi, kad siekiu pliauskos židiniui; tuo tarpu į kambarį įėjo Fri­
tas kartu su Robertu, ir arbatos ritualas prasidėjo.
Jie pakartojo viską kaip vakar: pastatė stalelį, užtiesė balta lyg
sniegas staltiese, išdėliojo pyragaičius ir bandutes, ant silpnos ugnies
uždėjo sidabrinį virdulį su karštu vandeniu, o Džespris, iš nekan­
trum o pastatęs ausis, vizgindamas uodegą visą laiką žiūrėjo į mane.
Praėjo gal penketas minučių, kol mes vėl likome vieni. Pažvelgusi į
Maksimą pamačiau, kad jo veidas atgavęs spalvą, žvilgsnyje nebelikę
nuovargio ir šaltumo, ir jis jau ima sumuštinį.
- Viskuo kalti tie svečiai per pietus, - pasakė jis. - Vargšė Beatričė
visada mane suerzina. Vaikystėje m udu pešdavomės kaip gaidžiai.
Bet aš ją ir labai myliu, dievaži. Ir vis dėlto gerai, kad jie gyvena ne
per arti. Beje, tai m an priminė, kad m udu dar turėsime kada nors ap­
lankyti močiutę. Įpilk man arbatos, mylimoji, ir dovanok, kad buvau
tau šiurkštus.
Taigi viskas praėjo. Nesusipratim as pasibaigė. Apie tai daugiau
nekalbėsime. Jis nusišypsojo m an pro arbatos puodelį, o paskui
pasiėmė laikraštį nuo krėslo atramos. Šypsnys buvo m an atpildas.
Kaip Džespriui paglostymas. Taigi, geras šuneli, gulėk ramiai, d au ­
giau manęs netrukdyk. Aš vėl buvau Džespris. A tsidūriau ten, kur
priklauso būti. Paėmiau bandelės gabalėlį ir padalinau abiem šu­
nims. Pati nenorėjau, nebuvau alkana. Jaučiausi labai nuvargusi,
labai išsekusi ir atbukusi. Pažiūrėjau į Maksimą, bet jis tebesklai-
dė laikraštį, atsivertęs jau kitą puslapį. N uo bandelės susitepiau
sviestu pirštus, įkišau ranką į kišenę nosinės. Išsitraukiau plonytę
medžiagos skiautelę apnertais pakraštėliais. Pažiūrėjau į ją susi­
raukusi, nes nosinė buvo ne mano. Tada prisim iniau, kad Fritas
ją paėmė hole nuo grindų. Matyt, iškritusią iš lietpalčio kišenės.
Ji buvo purvina, aplipusi kišenės trupinėliais. Tikriausiai jos gana
ilgai išbūta tam e lietpaltyje. Kamputyje buvo m onogram a. Aukšta
palinkusi R, perpinta su raidėmis de V. R gožė kitas raides, jos
uodegėlė ėjo per visą batistą iki mezginių pakraštėlio. Nedidukė
nosinaitė, maža audeklo skiautelė. Kadaise sugniaužta į gumulėlį,
įdėta į kišenę ir pamiršta.
128 Daphne du Maurier

Aš, matyt, pirmoji, užsivilkau tą lietpaltį po to, kai šia nosinaite

buvo naudotasi. Toji, kuri vilkėjo šį lietpaltį, turėjo būti aukšta, lie­
kna, platesnių pečių nei aš, nes m an jis buvo per platus ir gerokai
per ilgas, o rankovės siekė žemiau riešų. Trūko keleto sagų. Vadinasi,
jinai jo nesisegiodavo. Užsimesdavo ant pečių kaip peleriną arba ne­
šiodavo nesusagstytą, giliai susikišusi rankas į kišenes.
Nosinaitėje buvo raudona dėmė. Nuo lūpų dažų. Jinai nusibrau­
kė nosinaite lūpas, paskui sugniaužė į gumulėlį ir paliko kišenėje.
Nusišluosčiau ta nosinaite pirštus ir šluostydamasi užuodžiau vos
juntam ą kvapą.
Kvapas buvo man pažįstamas, nebe naujas. Užsimerkiau steng­
damasi prisiminti. Vos juntamas, silpnas ir malonus, tiesiog nenu­
sakomas. Be abejonės, buvau su juo susidūrusi, buvau užuodusi dar
tą pačią dieną.
Ir galiausiai prisiminiau: nosinaitė kvepėjo taip, kaip sutrinti bal­
tųjų azalijų žiedlapiai Laimės slėnyje.
 XI SKY RIU S

O r a i beveik visą savaitę buvo drėgni ir šaltoki, kaip Angli­

jos vakaruose dažnai būna vasaros pradžioje, todėl į pajūrį daugiau
nėjome. Jūrą galėjau matyti iš terasos ir nuo pievos. Ji atrodė pilka
ir nemaloni, didelės bangos ritosi į krantą pro kyšulio švyturį. Vaiz­
davausi, kaip jos riaumodamos įsiveržia į mažąją įlanką ir sudūž­
ta į uolas, paskui greitai ir smarkiai užpila nuožulnią pakrantę. Jei
sustojusi terasoje pasiklausydavau, apačioje būdavo girdėti žemas ir
grėsmingas jūros šniokštimas. Duslus, atkaklus, niekad nesiliaujan­
tis. Vėjai varė į sausumą ir kirus. Jie suko ratus aplink mūsų namą,
klykaudami, plasnodami ištiestais sparnais. Pradėjau suprasti, kodėl
kai kurie žmonės nepakenčia jūros ošimo. Jis toks monotoniškas,
gedulingas, ir tasai amžinas dundėjimas, grumesys ir švilpimas rė­
žia ausį, gadina nervus. Buvau patenkinta, kad m ūsų kambariai rytų
sparne, iš kur, priėjusi prie lango, matydavau rožyną. Kartais, kai ne­
galėdavau užmigti, nakties gūdumoje patyliukais išlipdavau iš lovos,
nueidavau prie lango ir rymodavau ten, pasirėmusi ant palangės, o
lauke būdavo be galo tylu, be galo ramu.
Čia aš negirdėdavau nerimstančios jūros, o kai negirdėdavau, tai
ir mano mintys būdavo ramios. Jos nenešdavo manęs tuo staigiu
taku per mišką į pilką įlanką ir negyvenamą namą. Aš nenorėjau apie
tą namą galvoti. Per dažnai jį prisimindavau dienos metu. Atsimini­
mai apie jį imdavo mane persekioti, vos pažvelgdavau nuo terasos į
jūrą. Tada vėl matydavau melsvas dėmes ant porceliano indų, vora­
tinklius ant laivų modelių stiebų, žiurkių pragraužtas skyles sofoje.
Prisimindavau lietaus barbenimą į stogą. Galvodavau taip pat ir apie
130 D ap h ne du M a u r i e r

Beną siauromis, mėlynomis pavandenijusiomis akimis ir sukta idio­

to šypsena. Tie dalykai kamavo mane, gadino nuotaiką. Norėjau juos
pamiršti, bet kartu rūpėjo sužinoti, kodėl jie mane kamuoja, kodėl
man dėl jų neram u ir negera. Kažkur sąmonės kampelyje paslapčia
augo baikšti smalsumo sėkla, nors ir nenorėjau to prisipažinti, mane
kankino abejonės ir nerimas kaip vaiką, kuriam pasakyta, kad apie
tam tikrus dalykus nekalbama, jie užginti.
Negalėjau pamiršti pabalusių Maksimo akių, tuščio jų žvilgsnio,
kai ėjome taku per mišką, ir negalėjau pamiršti jo žodžių: „O Dieve,
koks buvau beprotis, kad grįžau". Ir viskas per mane, kam nuėjau į
tą įlanką. Aš atvėriau kelią į praeitį. Ir nors Maksimas atsigavo ir vėl
buvo toks kaip buvęs, nors m udu gyvenome bendrą gyvenimą, kar­
tu miegojome, valgėme, vaikščiojome, rašėme laiškus, važiavome į
miestelį, dirbome daug valandų per dieną, aš žinojau, kad tarp mūsų
stūkso praeities siena.
Jis gyveno vienas anoje pusėje, ir aš negalėjau pas jį patekti. Todėl
pasidariau nervinga, ėmiau bijoti, kad koks neatsargus žodis ar nerū­
pestingo pašnekesio posūkis vėl nesugrąžintų tos išraiškos jo akims.
Pradėjau bijoti, kad nebūtų net užsiminta apie jūrą, nes tada priei­
tume prie laivų, prie nelaimingų atsitikimų, prie skendimų... N et­
gi Frankas Krolis, vieną dieną atėjęs priešpiečių, gerokai išgąsdino
mane, kažką pasakęs apie buriuotojų varžybas Kerito uoste už trijų
mylių nuo mūsų. Nepakeldama akių žiūrėjau į savo lėkštę, sugniauž­
ta iš baimės širdimi. Maksimas kalbėjosi visai normaliai, neatrodė,
kad ką prisimintų, o aš sėdėjau kaip ant adatų, išpilta prakaito, lauk­
dama, kas bus toliau ir kur tas pašnekesys nuves.
Atnešęs sūrį Fritas išėjo iš kambario, ir aš, prisimenu, atsistojau
ir nuėjau prie bufeto pasiimti dar sūrio, nors jo nebenorėjau, kad tik
nereikėtų sėdėti prie stalo ir klausytis. Niūniavau kažką patyliukais,
kad negirdėčiau, ką jie šneka.
Aišku, tas mano jautrumas buvo liguistas ir kvailas kaip kokio
neurotiko, o ne normalaus, laimingo žmogaus, kokia tariausi esanti.
Bet nepajėgiau savęs įveikti. Nežinojau, ką daryti. Mano drovumas
ir negrabumas dar padidėjo, ir kai būdavo svečių, sėdėdavau sustin­
gusi beveik be žado. O per tas pirmąsias savaites, atmenu, pas mus
 REBEKA 131

vis lankėsi kaimynai, gyvenantys mūsų grafystėje, ir jų priėmimas,

tie rankų paspaudimai, tas pusvalandis formalių pokalbių virsdavo
kankyne, baisesne, negu iš pradžių buvau maniusi. Vis dėl tos naujos
mano baimės, kad jie nepradėtų kalbėti apie tai, apie ką neturi būti
kalbama. Išgirdusi alėjoje ratus ar prie durų varpelį, persigandusi
lėkdavau į savo kambarį. Greitai pabaksnoju pūkeliu nosį, skubiai
perbraukiu šukomis per plaukus, ir štai jau neišvengiamas beldimas į
duris, ir ant sidabrinio padėklo įnešamos vizitinės kortelės.
- Gerai. Tuoj ateisiu.
Mano kulniukai nukaukši laiptais ir per holą, atsidaro bibliotekos
durys arba, dar blogiau, durys į tą ilgą, šaltą, negyvą svetainę, ir ten
jau laukia kokia nepažįstama moteris arba dvi moterys, arba vyras
su žmona.
- Laba diena. Atleiskite, Maksimas kažkur sode. Fritas nuėjo
paieškoti.
- Nusprendėme, kad jau metas aplankyti jaunamartę.
Pasijuokiama truputį, pasakoma kokių niekų, paskui tyla, apžvel­
giamas kambarys.
- Menderlis toks pat žavingas kaip visada. Ar jums jis patinka?
- O taip, žinoma...
Ir iš drovum o bei noro įtikti man pasipila tos mokiniškos frazės,
žodžiai, kurių niekada nevartoju, išskyrus tokius atvejus kaip šie: „o,
klasė!", „iki nualpimo", „fantastika!", ir net, regis, vienai aukšto pono
našlei su lornetu „saliut"!
Palengvėjimą, kurį pajusdavau atėjus Maksimui, aptemdydavo
baimė, kad jie nepasakytų ko nederamo, ir aš nutildavau ir sėdėdavau
nutaisiusi šypseną, rankas susidėjusi ant kelių. Tada jie atsigręždavo
į Maksimą ir kalbėdavosi apie žmones ir vietoves, kurių nepažinojau
ir nebuvau buvusi, bet tarpais vis pasižiūrėdavo į mane abejodami, o
gal greičiau sumišę.
Įsivaizdavau, kaip važiuodami namo jie sakydavo vienas kitam:
„Brangusis, kokia ji nyki. Beveik neprasižiojo". O paskui priduria­
mas sakinys, kurį pirm ą kartą išgirdau iš Beatričės, ir kuris nuo tada
persekiojo mane, sakinys, kurį mačiau kiekvieno akyse, jutau kiek­
vienam sukantis ant liežuvio: „Ji nė kiek nepanaši į Rebeką".
132 Daphne du Maurier

Kartais prie mano slaptų žinių prisidėdavo kokia nauja - atsi­

tiktinai ištartas žodis, klausimas, probėgšmais pasakyta frazė. Ir jei
tada Maksimo nebūdavo kartu, pajusdavau slapukišką, bet drauge ir
skaudų pasitenkinimą.
Man reikėdavo vykti atsakomųj ų vizitų, nes Maksimas šiuo klau­
simu buvo skrupulingas ir manęs nesigailėjo. Jeigu jis nevažiuodavo
su manimi, tą formalumą turėdavau atlaikyti viena, ir tada pokalbis
būdavo su pertraukomis, kol sugalvodavau, ką pasakyti.
- Ar daug žadate priiminėti svečių Menderlyje, ponia de Vin­
ter? - klausia jie, o aš atsakau:
- Nežinau, Maksimas kol kas beveik nieko apie tai nekalba.
- Taip, aišku, taip, dar kiek per anksti. Na o seniau namai papras­
tai būdavo pilni svečių.
Tyla.
- Svečių iš Londono, žinote. Pokyliai būdavo nepaprasti.
- Taip, - atsakau. - Taip, girdėjau.
Vėl tyla, o paskui kiek prislopintu balsu, kaip kalbama apie m iru­
sius arba maldos namuose:
- Žinote, ji buvo nepaprastai populiari. Tokia asmenybė!
- Taip, - atsakau. - Taip, be abejo.
O netrukus slapta žvilgteliu į laikrodėlį po pirštinaite ir sakau:
- Deja, turiu eiti, jau tikriausiai po keturių.
- Gal pasiliktumėt arbatos? Mes paprastai geriame be penkioli­
kos penktą.
- Ne, tikrai ne, nuoširdžiai dėkoju. Pažadėjau Maksimui...
Sakinį užbaigiu kokia nesąmone, tačiau jis suprantamas teisingai.
Mudvi pakylame, abi žinodamos, kad aš neapsigavau dėl jos pakvie­
timo išgerti arbatos, o ji - dėl m ano pažado Maksimui. Kartais pa­
galvodavau, kas atsitiktų, jeigu elgesio taisyklės būtų atmestos, jeigu
jau atsisėdusi į automobilį ir pamojavusi šeimininkei, stovinčiai prie
slenksčio, staiga vėl atsidaryčiau dureles ir pasakyčiau: „Pamaniau,
ko man galų gale važiuoti. Einam atgal į svetainę ir pasėdim. Jei n o ­
rite, galiu pasilikti vakarienės arba ir pernakvoti".
Galvodavau, ar mandagumas ir gražus išsiauklėjimas įveiktų
nuostabą, ar lediniame veide pasirodytų svetinga šypsena. „Žinoma,
žinoma! Kaip nuostabiai sugalvojote!"
 REBEKA 133

Norėdavau turėti drąsos ir pabandyti. Tačiau tik trinkteli d u re ­

lės, autom obilis nurieda per lygią žvyruotą alėją, o šeim ininkė su
palengvėjimu atsidūsta, grįžta atgal į savo kam barį ir tam pa kokia
buvusi.
O toji iš gretimo miesto su katedra, buvo vyskupo žmona, ji pa­
klausė:
- Kaip manote, ar jūsų vyras atgaivins Menderlyje kaukių balius?
Taip gražu būdavo pasižiūrėti, niekada nepamiršiu.
Turėjau nusišypsoti, lyg viską puikiausiai apie tai žinojusi, ir
pasakyti:
- Dar nesame nusprendę. Juk reikia tiek daug visko aptarti ir
padaryti.
- Taip, įsivaizduoju. Bet tikiuosi, kad neatsisakysite. Turite savo
vyrą paveikti. Praeitais metais, savaime suprantama, negalėjo būti.
Bet, prisimenu, prieš dvejus metus buvo taip nuostabu, m udu su
vyskupu negalėjome atsidžiaugti. Menderlis labai tinka tokiems da­
lykams. Holas atrodė neapsakomai gražiai. Ten buvo šokama, o ga­
lerijoje grojo muzika, viskas taip suderinta. Surengti, žinoma, baisiai
sunku, bet visi liko labai patenkinti.
- Taip, - atsakiau. - Taip, būtinai apie tai pakalbėsiu su Maksimu.
Pagalvojau apie rašomojo stalo skyrelius buduare, prieš akis iški­
lo šūsnys pakvietimų, ilgas sąrašas pavardžių, adresų, ir net mačiau
mintyse moterį, sėdinčią prie rašomojo stalo ir dedančią paukščiu­
kus prie norim ų pavardžių, imančią pakvietimus, dažančią plunksną
į rašalą, greitai ir užtikrintai rašančią ta savo palinkusia su nutęsi­
mais rašysena.
- O vieną vasarą mes buvome pakviesti į pobūvį sode, - pasakė
vyskupo žmona. - Viskas taip gražiai padaryta. Per patį gėlių žydė­
jimą. Diena, prisimenu, buvo pasakiška. Arbatą gėrėme prie mažų
staliukų rožyne - koks patrauklus ir originalus sumanymas. Žinoma,
ji buvo tokia išradinga...
Ji nutilo paraudusi, išsigandusi, ar nepadarė netakto, tačiau kad
jai nebūtų nepatogu, aš iš karto pritariau - išgirdau save drąsiai, įžū­
liai sakant:
- Rebeka turėjo būti nuostabi.
134 Daphne du M aurier

Negalėjau patikėti, kad pagaliau ištariau tą vardą. Laukiau, kas

dabar bus. Ištariau tą vardą. Ištariau Rebekos vardą balsu. Pajutau
nežmonišką palengvėjimą. Tartum būčiau išgėrusi laisvinančių vais­
tų ir išsigelbėjusi nuo nepakeliamo skausmo. Rebeka. Ištariau balsu.
Kažin, ar vyskupo žmona pastebėjo, kaip aš įkaitau, ji ir toliau ra­
miai sau šnekėjo, o aš klausiausi godžiai nelyginant koks smalsuolis
prie langinių plyšio.
- Tai jūs niekada nesate jos mačiusi? - paklausė ji, o kai aš papur­
čiau galvą, ji patylėjo, kiek suabejojusi dėl savo požiūrio. - Žinote,
asmeniškai mes jos gerai nepažinojome, vyskupas čia buvo paskirtas
vos prieš ketvertą metų, bet ji su mumis pasisveikino, kai nuvykome
į kaukių balių ir į sodo pobūvį. Taip pat kartą žiemą ten buvome pa­
kviesti pietų. Taip, ji buvo labai miela. Tokia gyvybinga.
- Atrodo, ji visais atžvilgiais buvo puiki, - žaisdama pirštinės k u ­
teliais pasakiau abejingai, tuo parodydama, kad man visai vis tiek. -
Retai pasitaiko, kad žmogus būtų ir protingas, ir gražus, ir mėgtų
pramogas.
- Taip, manyčiau, retai, - atsakė vyskupo žmona. - Ji tikrai buvo
Dievo apdovanota. Dar ir dabar matau, kaip stovi prie laiptų tą poky­
lio vakarą, paduoda kiekvienam ranką, m atau debesį tamsių plaukų ir
labai baltą odą; ir drabužiai jai taip tiko. Taip, ji buvo be galo graži.
- Ji ir namus prižiūrėdavo pati, - tariau šypsodamasi, tuo lyg sa­
kydama: „Man visai nedrovu, nes dažnai kalbu apie ją“. - O kiek tam
reikia laiko ir išmanymo. Aš, deja, palieku tuos reikalus ekonomei.
- Ak, juk negalima visko padaryti pačiam. O jūs dar ir labai jauna,
ar ne? Kita kalba, kai būsite apsipratusi. Be to, turite ir užsiėmimą.
Kažkas sakė, kad mėgstate piešti.
- Et, - pasakiau, - tai tokia smulkmena.
- Bet m alonu turėti talentą, kad ir nedidelį. Neapleiskite jo. Ne
kiekvienas juk sugeba piešti. O M enderlyje tiek yra gražių vietų,
tik piešk.
- Taip, yra, - tariau nusiminusi dėl jos žodžių. Staiga išvydau save
vaikštinėjančią po pievas, vienoje rankoje sulankstoma kėdutė bei dė­
želė pieštukų, o kitoje - mano talentas, kad ir nedidelis, kaip ji nusakė.
Iš jos žodžių atrodė, kad kalba apie kokį menką mano negalavimą.
 REBEKA 135

- Ar žaidžiate kokius žaidimus? Ar jodinėjate, o gal šaudote? -

paklausė ji.
- Ne, - atsakiau, - nieko tokio nedarau. Aš mėgstu vaikščioti, -
pridūriau niekingą pasiteisinimą.
- Geriausia pasaulyje mankšta, - karštai tarė ji, - m udu su vysku­
pu daug vaikštome.
Pagalvojau, ar jis su savo plačiakrašte skrybėle ir getrais taip ir
eina ratais aplinkui katedrą, laikydamas žmoną už parankės.
Ji pradėjo pasakoti, kaip kartą prieš daugelį metų jie per vienas
atostogas ėjo pėsčiomis per Peninus, kaip nueidavo po dvidešimt
mylių per dieną, o aš linksėjau galvą, mandagiai šypsodamasi, gal­
vodama, ar Peninai panašūs į Andus, paskui prisiminiau, kad tai ta
kalnų virtinė, kuri m ano mokyklos atlase pažymėta dantyta linija vi­
dury rausvos Anglijos. O vyskupas visą laiką su skrybėle ir getrais.
Neišvengiama tyla, bereikalingas žvilgsnis į laikroduką, nes jos
svetainėje sieninis laikrodis šaižiai išmušė keturias, ir aš keliuosi
nuo kėdės.
- Labai malonu, kad radau jus namie. Tikiuosi, ir mus aplankysite.
- Mielai norėtum e. Tik bėda, kad vyskupas visada toks užsiėmęs.
Nuneškite savo vyrui linkėjimų ir paprašykite, kad atgaivintų kau­
kių balius.
- Taip, būtinai, - melavau, apsimesdama, kad viską apie tai ži­
nau, o važiuodama automobiliu sėdėjau savo kamputyje, kramčiau
nykščio nagą ir vaizdavausi Menderlio holą, pilną žmonių maska­
rado drabužiais, minios pokalbius, klegesį ir juoką, muzikantus ga­
lerijoje, vakarienę greičiausiai svetainėje, palei sieną ilgus stalus su
valgiais, taip pat mačiau Maksimą, jis stovi apačioje prie laiptų, ju o ­
kiasi, spaudžia rankas, gręžiojasi į moterį, stovinčią greta, aukštą ir
liekną, kaip sakė vyskupo žmona, tamsių plaukų ir labai balto veido,
moterį, kurios žvalios akys stebi, kad svečiams būtų jauku, kuri per
petį ištaria paliepimą tarnui, kuriai niekada netrūko grakštumo, kuri
šokdama palieka ore kvapnų baltos azalijos dvelksmą.
„Ar dažnai žadate kviestis svečių, ponia de Vinter?" - vėl girdžiu
balsą, įtaigų, gana smalsų. Taip klausė anapus Kerito gyvenanti m o­
teris, kai pas ją apsilankiau, o jos akys žiūrėjo nepatikliai, tyrinėda­
136 Da p h n e du M a u r i e r

mos, varstydamos mane nuo galvos iki kojų, norėdamos tuo greitu
žvilgsniu, kuriuo nužiūrimos visos jaunamartės, nustatyti, ar aš ne-
silaukiu kūdikio.
Nebenoriu jos matyti. Nė vienos iš jų nebenoriu matyti. Jos atva­
žiuoja į Menderlį, nes joms įdomu ir smalsu. Joms patinka kritikuoti
m ano išvaizdą, mano laikyseną, m ano figūrą, joms patinka stebėti,
kokie mano ir Maksimo santykiai, ar m udu mylime vienas kitą, o
tada grįžusios gali sakyti apie mus: „Visai kas kita negu anksčiau".
Nebevažiuosiu tų atsakomųjų vizitų, nusprendžiau, ir turėsiu tai
pasakyti Maksimui. Man visai nesvarbu, kad jos mane palaikys ne­
m andagia ir nemalonia. Užtat galės dar labiau kritikuoti ir apkalbi­
nėti. Galės sakyti, kad aš neišsiauklėjusi. „Nieko nuostabaus, - sa­
kys jos, - kas gi ji galų gale tokia buvo?" Nusijuoks, gūžtelės pečiais.
„Mano brangioji, argi nežinotais ją rado Monte Karle ar kur panašiai
be skatiko kišenėje. Buvo kažkokios senos moteriškės kompanionė".
Vėl nusijuokiama, vėl kilsteli antakiai. „Nesąmonė, negali būti. Tie
vyrai nežmoniškai keisti. O svarbiausia - Maksimas, kuris buvo toks
išrankus. Kaip jis galėjo po Rebekos?"
Man buvo nesvarbu. Man visai nerūpėjo. Tegu sau sako, ką tik
nori. Kai automobilis pasuko į didžiuosius vartus, pakėliau galvą,
norėdam a nusišypsoti moteriškei, kuri gyvena sarginėje. Ji pasilen­
kusi skynė gėles darželyje. Išgirdusi automobilį atsitiesė, bet mano
šypsenos nepamatė. Aš pamojavau, bet ji pasižiūrėjo į mane be jo ­
kios išraiškos. Matyt, nepažino, kas aš tokia. Vėl atsilošiau į sėdynę.
Automobilis važiavo per alėją.
Kai pasukome už vieno iš posūkių, priekyje pamačiau einant žm o­
gų. Tai buvo valdytojas Frankas Krolis. Jis sustojo, išgirdęs autom o­
bilį, vairuotojas sulėtino greitį. Pamatęs automobilyje mane, Fran­
kas Krolis nusiėmė skrybėlę ir nusišypsojo. Atrodė, kad jam malonu
m ane sutikus. Aš jam irgi nusišypsojau. Kaip gera, kad jam malonu
m ane sutikti. Man Frankas Krolis patiko. Neatrodė nuobodus ar ne­
įdomus kaip Beatričei. Gal todėl, kad pati esu nuobodi. M udu abu
nuobodūs. Nemokame nė žodžio dorai pasakyti. Abu labu tokiu...
Pabeldžiau į stiklą ir liepiau vairuotojui sustoti.
- Aš gal išlipsiu ir paėjėsiu su ponu Kroliu, - pasakiau.
 REBEKA 137

Frankas atidarė m an dureles.

- Lankote pažįstamus, ponia de Vinter? - paklausė jis.
- Taip, Frankai, - atsakiau. Vadinau jį Franku, nes taip vadino
Maksimas, bet jis visada mane vadino ponia de Vinter. Jis toks žm o­
gus. Net jei atsidūrę negyvenamoje saloje turėtum e drauge išgyventi
iki mirties, jam aš vis tiek būčiau ponia de Vinter.
- Buvau nuvažiavusi apsilankyti pas vyskupą, - pasakiau, - bet
vyskupo nebuvo namie, radau tik ponią. Jiedu su vyskupu labai
mėgsta vaikščioti. Kartais jie nueina po dvidešimt mylių per dieną
Peninuose.
- Nepažįstu tos pasaulio dalies, - tarė Frankas Krolis. - Sako, kad
ten labai gražios vietos. Vienas mano dėdė ten yra gyvenęs.
Tai tipiškas Franko Krolio pasakymas. Apdairus, mandagus, labai
korektiškas.
- Vyskupo žmona nori žinoti, kada mes surengsime kaukių balių
Menderlyje, - pasakiau, akies kampučiu jį stebėdama. - Ji sako bu­
vusi paskutiniame, ir jai labai patikę. Nežinojau, kad čia buvo kelia­
mi kaukių baliai, Frankai.
Prieš atsakydamas jis kiek patylėjo. Atrodė truputį sumišęs.
- O, taip, - pasakė pagaliau, - Menderlyje kaukių balius paprastai
būdavo rengiamas kiekvienais metais. Visa grafystė suvažiuodavo. Ir
iš Londono daugybė. Tikrai puikus renginys.
- Tokį suruošti, be abejo, labai daug darbo, - tariau.
- Taip.
- Ko gero, - paklausiau nerūpestingai, - daugiausia padarydavo
Rebeka?
Žiūrėjau tiesiai į priekį išilgai kelio, bet mačiau, kad jis atsigręžė į
mane, tarsi norėdamas išskaityti mano mintis.
- Visi dirbdavome išsijuosę, - atsakė ramiai.
Jo atsakyme išgirdau savotišką atsargumą, kažkokį drovumą, pa­
našų į mano. Staiga pagalvojau, gal jis buvo įsimylėjęs Rebeką. Jo
balsas buvo toks, kokiu aš kalbėčiau juo dėta, jei taip būtų buvę. Ši
mintis leido pamąstyti ir apie kitokius dalykus. Frankas Krolis toks
drovus, toks nuobodus. Jis niekam nebūtų galėjęs prisipažinti, ypač
Rebekai.
138 D ap h n e du M a u ri e r

- Gaila, iš manęs menkai tebūtų naudos, jei keltume šokių vaka­

rą, - pasakiau. - Jokio sugebėjimo ką nors organizuoti neturiu.
- Jums ir nereikėtų nieko daryti, - tarė jis, - jums tereikėtų būti
savimi ir gražiai atrodyti.
- Jūs labai mandagus, Frankai, - pasakiau, - tačiau net ir to aš
nesugebėčiau gerai padaryti.
- Padarytumėte kuo puikiausiai, - pasakė jis.
Brangusis Frankas Krolis, koks jis taktiškas ir pagarbus. Beveik
patikėjau juo. Bet iš tikrųjų jo žodžiai negalėjo manęs apgauti.
- Ar paklausite Maksimą dėl kaukių baliaus? - tariau.
- O kodėl nepaklausti jums? - atsakė jis.
- Ne, - tariau. - Ne, aš nenoriu.
Nutilome. Ėjome alėja tolyn. Dabar, kai įveikiau savo nenorą
ištarti Rebekos vardą, anksčiau prie vyskupo žmonos, o dabar prie
Franko Krolio, man baisiai knietėjo ir toliau jį sakyti. Tardama tą
vardą jaučiau savotišką pasitenkinimą, jis veikė mane lyg narkotikas.
Žinojau, kad po kokios minutės tikrai vėl jį ištarsiu.
- Anądien buvau viename paplūdimyje, - pasakiau, - ten, kur yra
molas. Džespris kaip padūkęs lojo neatstodamas ant to vargšo žm o­
gelio su idioto akimis.
- Kalbate, aišku, apie Beną, - pasakė Frankas dabar jau visai ra­
miu balsu. - Jis visada ten krapštosi pakrantėje. Jis geras žmogus, jo
bijoti nėra ko. Musės nenuskriaus.
- Aš jo ir neišsigandau, - tariau. Truputį patylėjau, niūniuoda­
ma, kad būtų drąsiau. - Tas namelis ten, ko gero, nueis niekais, -
pasakiau nerūpestingai. - Buvau įėjusi, ieškojau virvės ar šiaip ko
Džespriui pririšti. Porcelianas apipelijęs, knygos žūsta. Kodėl niekas
nieko nedaro? Labai gaila.
Žinojau, kad Frankas atsakys ne tuoj. Jis pasilenkė ir ėmė rišti
batraištį.
Apsimečiau, kad apžiūrinėju vieno krūm o lapą.
- Manau, kad jei Maksimas norėtų ką nors daryti, man pasaky­
tų, - tarė jis vis dar rišdamasis batą.
- Ar tie daiktai Rebekos? - paklausiau.
- Taip, - atsakė jis.
 REBEKA 139

Numečiau lapą, nusiskyniau kitą ir sukinėdama jį tarp rankų pa­

klausiau:
- O ką ji tame namely veikdavo? Jis neblogai apstatytas. Nors iš
lauko m an pasirodė, kad tai tik valčių pašiūrė.
- Iš pradžių ten ir buvo valčių pašiūrė, - pasakė jis, jo balse vėl
pasigirdo įtampa, kaip būna, kai nesmagu ir sunku apie ką nors kal­
bėti. - Paskui... paskui ji tą pašiūrę padarė tokią, kokia dabar yra,
liepė atgabenti baldų, indų.
Pagalvojau - juokinga, kad jis ją vadina „ji“. Nesako nei Rebeka,
nei ponia de Vinter, kaip iš jo tikėjausi.
- O ar dažnai ji ten būdavo? - paklausiau.
- Taip, - tarė jis. - Taip, dažnai. Piknikai mėnesienoje ir... tai šis,
tai tas.
Vėl m udu ėjome greta, ir aš vis niūniavau.
- Kaip puiku! - pasakiau smagiai. - Piknikai mėnesienoje turėtų
būti žavinga pramoga. Ar esate juose buvęs?
- Gal porą kartų, - pasakė jis.
Apsimečiau nepastebinti, kaip pasikeitė jo laikysena, kaip jis pri­
tilo, kaip nenoriai atsakinėjo.
- Kam ten tas plūduras? - paklausiau.
- Toje vietoje būdavo prišvartuojamas burlaivis, - atsakė jis.
- Koks burlaivis? - paklausiau.
- Jos burlaivis, - atsakė.
Mane pagavo kažkoks keistas jaudulys. Turėjau klausti ir klausti.
Žinojau, kad jis nenori apie tai kalbėti, tačiau, nors ir buvo jo gaila,
nors stebėjausi pati savimi, vis tiek turėjau klausti, negalėjau tylėti.
- Kas jam atsitiko? - paklausiau. - Ar tai tas, kuriuo plaukdama
ji nuskendo?
- Taip, - atsakė tyliai, - tas burlaivis apsivertė ir paskendo. Ją
bangos nunešė į jūrą.
- Kokio didum o tas burlaivis buvo? - paklausiau.
- Maždaug trijų tonų. Su nedidele kajute.
- O kodėl jis apvirto? - paklausiau.
- Įlankoje dažnai siaučia smarkūs viesulai.
140 D a p h n e du M a u r i e r

Pagalvojau apie tą žalią putotą jūrą sąsiauryje už kyšulio. Vadina­

si, nuo švyturio kalvos staiga atlėkė viesulas ir parvertė burlaivį ant
šono, balta burė drebėdama bloškėsi į banguojančią jūrą.
- Ar niekas negalėjo jos pasiekti? - paklausiau.
- Niekas nematė, kas nutiko, niekas nežinojo, kad ji išplaukusi, -
pasakė Krolis.
Kiek įmanydama stengiausi į jį nežiūrėti. Jis būtų pamatęs nu o ­
stabą mano veide. Visą laiką maniau, kad tai atsitiko per buriavimo
varžybas, kai ten būta ir kitų burlaivių, iš Kerito, ir žmonės žiūrėjo
nuo pakrantės uolų. Nežinojau, kad ji buvo viena. Visai viena išplau­
kusi į jūrą.
- Tai gal žinojo namiškiai? - paklausiau.
- Ne, - tarė jis. - Ji dažnai šitaip išplaukdavo viena. Grįždavo
naktį ir pasilikdavo nakvoti tame namely.
- Tai ji nebuvo baikšti?
- Baikšti? - pasakė jis. - Ne, ji niekada nieko nebijojo.
- Ar... ar Maksimas nieko nesakydavo, kad ji taip viena plau­
kiodavo?
Jis kiek patylėjo, paskui trum pai atsakė:
- Nežinau.
Man susidarė įspūdis, kad jis nori būti kažkam ištikimas. Maksi-
mui arba Rebekai, o gal net pats sau. Keistas buvo jo elgesys. Neži­
nojau, kaip suprasti.
- Tai ji turbūt nuskendo stengdamasi išplaukti į krantą, kai bu r­
laivis jau buvo dugne? - paklausiau.
- Taip.
Mačiau, kaip tas nedidelis burlaivis sudrebėjo ir ėmė grimzti,
šturvalą užpylė vanduo, o ją prispaudė burė, kai nuo to siaubingo
vėjo šuoro bloškėsi ant šono. Įlankoje turėjo būti labai tamsu. Ž m o­
gui, plaukiančiam ten, vandenyje, krantas turėjo atrodyti labai toli.
- Po kiek laiko ją surado? - paklausiau.
- Maždaug po dviejų mėnesių, - atsakė jis.
Po dviejų mėnesių. Maniau, kad skenduoliai surandami po dviejų
dienų. Maniau, kad juos išneša į krantą potvynis.
- O kur ją surado? - paklausiau.
 REBEKA 141

- Netoli Edžkomo, beveik už keturiasdešimt mylių nuo čia.

Būdama septynerių metų Edžkome praleidau atostogas. Tai puiki
vietovė, ten yra bangolaužis ir asiliukų. Prisimenu, kaip jodinėjau
asiliuku po paplūdimį.
- Kaip po dviejų mėnesių ją atpažino, kaip suprato, kad tai ji? -
paklausiau.
Man buvo įdomu, kodėl prieš kiekvieną sakinį Krolis patylėdavo
tartum sverdamas žodžius. Ar dėl to, kad ją mylėjo, kad jam skaudu?
- Maksimas buvo nuvažiavęs į Edžkomą ir atpažino, - pasakė jis.
Staiga m an praėjo noras jį klausinėti. Pasidarė pikta ant savęs, pik­
ta ir bjauru. Pasijutau lyg smalsi prašalaitė, stovinti pirmoje minios
eilėje prie partrenkto žmogaus. Lyg vargeta, kuri, kam nors mirus
jų daugiaaukščiame name, būtinai nori numirėlį pamatyti. Pajutau
sau neapykantą. Mano klausimai buvo tokie žemi, gėdingi. Frankas
Krolis turėtų mane niekinti.
- Tai buvo baisus metas jums visiems, - skubiai pasakiau. - Su­
prantu, jums nemalonu, kai tai primenama. Bet m an terūpėjo, ar ne­
galima ko nors padaryti dėl to namelio. Tiesiog gaila, kad baldai taip
genda nuo drėgmės.
Frankas nieko neatsakė. Man pasidarė karšta ir nejauku. Grei­
čiausiai jis nujautė, kad ne iš susirūpinimo tuo tuščiu namu jį klau­
sinėju, ir dabar tylėjo, nes pasipiktino manimi. Iki tol mus jungė m a­
loni ir tvirta draugystė. Visada jaučiau jį esant sąjungininką. O dabar
veikiausiai viską sugrioviau, ir jis man niekada nebebus draugiškas.
- Kokia ilga ta alėja, - tariau. - Žinot, ji man visada primena taką
per mišką iš Grim ų pasakos, kur princas pasiklysta. Kiekvieną kartą
atrodo ilgesnė negu tikiesi, ir medžiai tokie tamsūs ir tankūs.
- Taip, ši alėja gana savotiška, - pasakė jis.
Iš laikysenos mačiau, kad jis vis dar suklusęs, tarsi būtų laukęs
naujo klausimo. Abu jautėmės nepatogiai, ir negalėjau to nepaisyti.
Reikėjo ką nors daryti, net jei būčiau turėjusi prasmegti iš gėdos.
- Frankai, - pasakiau be galo nusiminusi, - žinau, ką galvojate.
Negalite suprasti, kodėl aš dabar taip jus klausinėju. Manote, kad
esu bjauri ir iki šlykštumo smalsi. Bet taip nėra, patikėkite. Tik man
kartais... kartais aš pasijuntu be galo nejaukiai. Viskas čia man labai
142 D aph ne du M a u r i e r

keista, tas gyvenimas Menderlyje. Jis suvis ne toks, kokiam aš buvau

išauginta. Kai važiuoju į tuos atsakomuosius vizitus, kaip va šian­
dien, žinau, kad žmonės apžiūrinėja mane nuo galvos iki kojų, svars­
tydami, kokia iš manęs bus Menderlio šeimininkė. Įsivaizduoju juos
sakant: „Ir ką, po galais, tas Maksimas joje mato?" Ir tada, Frankai,
aš pati pradedu taip galvoti, pradedu abejoti, mane ima persekioti
baiminga nuojauta, kad be reikalo ištekėjau už Maksimo, kad m udu
nebūsime laimingi. Matote, aš žinau, kad kiekvieną sykį kiekvienas
m ano sutiktas naujas žmogus pagalvoja tą patj: ji nė kiek nepanaši į
Rebeką.
Nutilau uždususi, jau truputį susigėdusi dėl tokio staigaus atvi­
rumo, jausdama, kad dabar tai jau amžinai sudeginau visus tiltus. Jis
atsigręžė į mane labai susirūpinęs ir sunerimęs.
- Ponia de Vinter, prašau taip nemanyti, - pasakė jis. - Aš tie­
siog negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi, kad jūs ištekėjote už M ak­
simo. Tai iš pagrindų pakeis jo gyvenimą. Aš įsitikinęs, kad jūs
būsite puiki Menderlio šeimininkė. M ano manym u, tai... tai tokia
atgaiva, toks puikumas, radus šitokį žmogų, kaip jūs, šitokį, kuris
ne viską... - jis paraudo, negalėdamas rasti žodžio, - ne viską žino,
sakykime, apie Menderlio gyvenimą. Ir jeigu žmonės leidžia jum s
susidaryti įspūdį, kad jie jus kritikuoja, tai... na, tai tik didžiausia
gėda jiems, ir nieko daugiau. Aš pats nesu girdėjęs nė vieno ne­
palankaus žodžio, bet jei išgirsčiau, būtinai pasistengčiau, kad jis
niekada daugiau nebūtų ištartas.
- Jūs labai malonus, Frankai, - tariau, - ir jūsų žodžiai man be­
galinė paspirtis. Turiu pasakyti, kad esu labai kvaila. Nemoku ben­
drauti su žmonėmis, niekada man to nereikėjo. Be perstojo galvoju,
kaip... kaip viskas buvo Menderlyje anksčiau, kai čia gyveno asme­
nybė, tam gimusi ir tam išauklėta, kuri darė viską natūraliai, be jokių
pastangų. Ir diena po dienos, sužinau, kad ji turėjo viską, ko trūks­
ta man: pasitikėjimą savimi, elegantiškumą, grožį, protą, išmintį, ak,
visas tas savybes, kurios moteriai tokios svarbios. Ir tai nelengvina
m an gyvenimo, Frankai, nelengvina.
Jis nieko nesakė. Atrodė vis toks pat sunerimęs ir priblokštas. Iš­
sitraukė nosinę ir nusišnypštė.
 REBEKA 143

- Nereikia šitaip kalbėti, - tarė.

- Kodėl ne? Juk tai teisybė.
- Jūs turite savybių, kurios yra tokios pat svarbios, tiesą sakant,
net dar svarbesnės. Gal taip sakyti per drąsu, nes jūsų gerai nepažįs­
tu. Esu viengungis, ne ką teišmanau apie moteris, gyvenu čia, M en­
derlyje, ramiai, kaip žinote, bet turiu pasakyti, kad moters švelnumas,
nuoširdumas ir, jei leisite, kuklumas vyriškiui, sutuoktiniui yra daug
svarbiau nei sąmojis ir grožis.
Jis buvo labai susijaudinęs ir vėl nusišnypštė nosį. Mačiau, kad
jis dėl manęs susikrimtęs daug daugiau negu aš pati. Tai supratusi
apsiram inau ir pasijutau pranašesnė. Mąsčiau, ko jis taip susirūpi­
no. Juk galų gale aš nieko tokio nepasakiau. Tik prisipažinau, kad
jaučiuosi nedrąsiai, atėjusi po Rebekos. O tokių savybių, kokias jis
priskyrė man, galėjo turėti ir ji. Ji tikriausiai buvo švelni ir n u o ­
širdi su visais draugais, o jos populiarum as buvo beribis. Nelabai
aiškiai suvokiau, ką jis turėjo omeny, sakydamas „kuklumas". Tas
žodis m an niekada nebuvo suprantamas. Jis m an siejosi su drovu­
mu, kurį pajunti, kai ką nors sutinki prie tualeto. Vargšas Frankas.
O Beatričė jį pavadino nuobodžiu žmogumi, kuris nemoka nė žo­
džio pasakyti.
- Hm, - prašnekau gerokai sumišusi, - kažin ar taip yra. Nem a­
nau, kad būčiau labai švelni ar ypatingai nuoširdi, na, o dėl kuklumo,
tai, m an regis, niekada nė neturėjau progos būti kitokia. Žinoma,
nelabai buvo kuklu taip paskubomis ištekėti ten, M onte Karle, ir gy­
venti viešbutyje prieš tai, bet tas jums turbūt nesvarbu.
- Brangioji mano ponia de Vinter, negi manote mane bent aki­
mirksnį pagalvojus, kad jūsų santykiai ten galėjo nebūti garbingi? -
paklausė jis tyliai.
- Ne, aišku, ne - atsakiau rimtai. Brangusis Frankas. Aš jį pri-
bloškiau. Ir tas jo pasakymas toks frankiškas - „galėjo nebūti garbin­
gi". Iš karto kyla mintis, kad galėjo ir būti.
- Aš esu įsitikinęs, - pradėjo jis ir nutilo, vis dar susirūpinęs, -
kad Maksimui būtų labai negera ir skaudu, jeigu sužinotų, kaip jūs
jaučiatės. Manau, kad jis to visai nenutuokia.
- O jūs nepasakysite? - paklausiau greitai.
144 Daphne du Maurier

- Ne, aišku, ne, kuo mane laikote? Bet, matot, ponia de Vinter, aš
puikiai pažįstu Maksimą ir esu jį matęs visokios nuotaikos. Jeigu jam
ateitų į galvą, kad jūs kremtatės... na... dėl praeities, tas jį nuliūdintų
nežmoniškai. Tikrai žinau. Jis atrodo labai stiprus, labai sveikas, bet
ponia Leisi visiškai teisingai anądien pasakė, jog pernai labai nedaug
betrūko, ir jis būtų palūžęs. Tik netaktiškai padarė, kad tai pasakė
jam girdint. Štai kodėl jūs taip jam reikalinga. Jūs jauna ir tyra... ir
supratinga, nieko bendra neturite su tuo laikotarpiu, kuris jau praė­
jo. Pamirškite tai, ponia de Vinter, pamirškite, kaip, ačiū Dievui, pa­
miršo jis, kaip pamiršome ir mes visi. Nė vienas iš mūsų nebenorime
grąžinti praeities, ypač Maksimas. Ir jūsų galioje nuvesti mus tolyn.
O ne sugrąžinti atgal.
Jo teisybė, žinoma, jo teisybė. Brangus gerasis Frankas, m ano
draugas, mano sąjungininkas. O aš buvau egoistė, pernelyg jautriai
žiūrėjau į viską, kentėjau nuo menkystės komplekso.
- Man reikėjo jums visa tai anksčiau pasakyti, - tariau.
- Gaila, kad nepasakėte, būčiau gal bent kiek sumažinęs jum s
rūpestį.
- Pasijutau laimingesnė, - tariau, - daug laimingesnė. Ir jūs būsi­
te man draugas, kad ir kas atsitiktų, gerai, Frankai?
- Taip, žinoma, - atsakė jis.
Iš medžio patamsio išėjome į šviesą. Šalia mūsų žydėjo rododen­
drai. Jų laikas jau greitai turėjo baigtis. Jau dabar jie atrodė baigią
peržydėti, kiek apvytę. Kitą mėnesį jų vainiklapiai pradės kristi vie­
nas po kito nuo didelių žiedynų, ir atėję sodininkai juos nušluos. Jų
grožis trumpalaikis. Tveria neilgai.
- Frankai, - pasakiau, - jeigu jau apie tai prakalbome ir, manau,
prie to pokalbio nebegrįšime, pažadėkite, kad atsakysite į vieną klau­
simą, ir visiškai teisingai.
Jis patylėjo, žiūrėdamas į mane kiek įtariai.
- Tai nelabai sąžininga, - pasakė, - nes galite paklausti, ko aš ne­
pajėgsiu atsakyti, ko neįm anoma atsakyti.
- Ne, - tariau, - mano klausimas ne toks. Jis nėra nei intymus, nei
asmeniškas ar koks panašus.
- Gerai, pasistengsiu, - pasakė jis.
 REBEKA 145

Alėja pasisuko, ir dabar Menderlis stovėjo tiesiai prieš mus, tai­

kingas ir ramus pievų įlinkyje, stebindamas mane kaip visada tobula
savo simetrija ir grakštumu, didžiu paprastumu. Saulė spindėjo go­
tikinio stiliaus languose, ir m ūro sienos, apaugusios kerpėmis, at­
rodė rausvos. Plonas dūmelis vinguriavo iš bibliotekos dūmtraukio.
Kramčiau nykščio nagą, akies kraštu stebėdama Franką.
- Sakykite, - tariau abejingu balsu, lyg tarp kitko, - sakykite, ar
Rebeka buvo labai graži?
Frankas kiek patylėjo. Nemačiau jo veido. Buvo nusisukęs, žiūrė­
jo į namo pusę.
- Taip, - atsakė jis iš reto, - taip, man regis, gražesnės būtybės
savo gyvenime nesu matęs.
Užlipome laiptais, įėjome į holą, ir aš paskambinau varpeliu, kad
paduotų arbatą.
 XII SKYRIUS

S u ponia Denvers retai tesimačiau. Ji laikėsi nuošaliai.

Tiesa, kiekvieną dieną skambino vidaus telefonu į buduarą ir dėl
tvarkos pateikdavo man valgiaraštį, bet tai ir buvo visas m ūsų ben­
dravimas. Ji man nusamdė tarnaitę, Klarisą, vieno dvariškio dukterį,
mielą tykią ir mandagią mergaitę, kuri, ačiū Dievui, niekur anksčiau
nebuvo tarnavusi ir neturėjo m an nerimą keliančių etalonų. Man
atrodo, ji buvo vienintelis žmogus visuose namuose, kuris žiūrėjo į
mane su pagarba. Jai aš buvau šeimininkė, ponia de Vinter. Kiti gal
ir apkalbinėjo mane, bet jai tas nedarė poveikio. Ji buvo gyvenusi
kitur, augusi pas tetą už penkiolikos mylių ir tam tikra prasme tokia
pat naujokė Menderlyje kaip ir aš. Su ja jaučiausi laisvai. Man nieko
nereiškė pasakyti: „Ak, Klarisa, ar nesuadytum man kojinės?"
Kambarinė Alisa - ta tai buvo išpuikusi. Aš slapta išsiimdavau iš
stalčiaus apatinukus ar naktinius marškinius ir susitaisydavau pati,
kad tik nereikėtų prašyti jos. Kartą mačiau, kaip ji, užsimetusi ant
rankos mano apatinuką, apžiūrinėjo paprastą jo medžiagą ir siaurus
mezginėlius apačioje. Niekada nepamiršiu jos veido. Ji atrodė kone
sukrėsta, tarsi tai būtų įžeidę jos savigarbą. Anksčiau aš niekada ne-
susimąstydavau apie savo apatinius drabužius. Jeigu tik jie švarūs ir
tvarkingi, man būdavo nesvarbu, nei kokia jų medžiaga, nei kiek ten
mezginių. Jaunamartės, apie kurias buvau skaičiusi, turi kraitį, de­
šimtis komplektų, bet man tas visai nerūpėjo. Alisos veidas davė man
pamoką. Nieko nelaukdama parašiau į vieną Londono parduotuvę,
kad atsiųstų apatinių katalogą. Kai jau išsirinkau, kas reikalinga, Ali­
sa išėjo iš manęs, ir jos vieton buvo atvesta Klarisa. Pirktis naujus
 REBEKA 147

apatinius dėl Klarisos atrodė pinigų mėtymas, tai įkišau katalogą į

stalčių ir į tą parduotuvę neberašiau.
Dažnai pagalvodavau, ar Alisa ko nors nepasakė kitoms apie
m ano apatinius ir ar tai nepasidarė pokalbių tema tarnų kambary­
je, kažkas gana nepadoraus, kas tyliai svarstoma, kai netoliese nėra
vyrų. Nusileisti tiek, kad iš to padarytų juokus, Alisa negalėjo. Tokie
žodžiai kaip „apatinukas" negalėjo skraidyti tarp jos ir, pavyzdžiui,
Frito. Ne, m ano apatiniai drabužiai buvo daug rimtesnis dalykas,
veikiau kaip skyrybų byla, svarstoma prie uždarų durų.
Šiaip ar taip, buvau patenkinta, kad Alisa perleido mane Klarisai.
Klarisa visiškai neskyrė rankų darbo mezginių nuo mašininių. Ponia
Denvers parodė didelį sumanum ą ją nusamdydama. Tikriausiai pa­
galvojo, kad tiksim į draugę, abi vienodos. Dabar, kai jau žinojau po­
nios Denvers neapykantos ir priešiškumo priežastį, m an buvo kiek
lengviau. Žinojau, kad ji manęs nekenčia ne dėl asmeninių savybių,
o dėl padėties. Ji taip pat būtų žiūrėjusi į kiekvieną kitą, kuri būtų
užėmusi Rebekos vietą. Bent taip supratau iš Beatričės tą dieną, kai
ji buvo atvažiavusi.
„Argi nežinojote? - pasakė Beatričė tada. - Ji tiesiog dievino
Rebeką".
Tie žodžiai tuokart mane sukrėtė. Tačiau kai viską apgalvojau,
pradėjau ponios Denvers bijoti mažiau nei iš pradžių. Man pasidarė
jos gaila. Supratau, kaip ji turi jaustis. Jai bus skaudu kiekvieną kartą,
kai į mane kreipiamasi „ponia de Vinter". Kiekvieną rytą, kai pakelia
telefono ragelį, pasisveikina su m animi ir aš atsakau: „Klausau, ponia
Denvers", ji prisimena kitą balsą. Kai eidama per kambarius visur
mato m ano pėdsakus - beretę ant minkštasuolio prie lango, krepšelį
su mezginiu ant kėdės, ji galvoja apie aną, kuri čia anksčiau gyveno
taip pat kaip aš. Netgi aš apie aną galvoju. Aš, kuri Rebekos visiškai
nepažinojau. Ponia Denvers žinojo, kokia jos akių spalva, kokia šyp­
sena, kokio tankum o plaukai. Aš nieko to nežinojau, niekada apie
tai nieko neklausinėjau, bet vis vien kartais jaučiau, kad Rebeka man
tokia pat pažįstama, kokia buvo poniai Denvers.
Frankas mane ragino pamiršti praeitį, ir aš norėjau ją pamiršti.
Bet Frankui nereikėjo kaip man sėdėti buduare, kiekvieną dieną ra-
148 Daphne du Maurier

syti plunksnakočiu, kurį ji laikydavo tarp pirštų. Jam nereikėjo nau­

dotis spaustuku ir spoksoti į jos užrašus ant dokum entų skyrelių.
Jam nereikėjo žiūrėti į žvakides ant židinio atbrailos, laikrodį, vazą
su gėlėmis, į paveikslus ant sienų, nereikėjo kiekvieną mielą dieną
prisiminti, kad tie daiktai priklausė jai, kad ji juos išsirinko ir kad jie
visiškai ne mano. Frankui nereikėjo sėdėti jos vietoje valgomajame,
laikyti peilį ir šakutę, kuriuos laikė ji, gerti iš jos taurės. Jis nebuvo
užsimetęs ant pečių lietpalčio, kurį užsimesdavo ji, ir nerado jos
nosinės kišenėje. Jis nematė, kad kiekvieną dieną bibliotekoje se­
nasis aklas šuo, išgirdęs m ano žingsnius, moters žingsnius, pakelia
galvą iš pintinės, bet pauostęs orą vėl ją nuleidžia, nes aš ne ta,
kurios jis laukė.
Smulkmenos, savaime nereikšmingos ir kvailos, bet aš jų nega­
lėjau nematyti, negalėjau negirdėti, negalėjau nejausti. Aukščiausias
Dieve, aš nenorėjau galvoti apie Rebeką. Norėjau būti laiminga, n o ­
rėjau, kad būtų laimingas Maksimas, ir norėjau, kad būtum e laim in­
gi abu. Neturėjau jokio kito noro širdyje, tik tą. Bet ne nuo manęs
priklausė, kad ji ateidavo į mano mintis, į mano sapnus. Ne nuo m a­
nęs priklausė, kad jaučiausi lyg viešnia Menderlyje, savo namuose,
vaikščiodama ten, kur jos eita, sėdėdama ten, kur jos sėdėta. Buvau
nelyginant viešnia, laukianti, kol sugrįš šeimininkė. Trum pi sakiniai,
trum pos pastabos neleido man to pamiršti nė vieną dieną, nė vieną
valandą.
- Fritai, - pasakiau kažkurį rytą, įėjusi į biblioteką su glėbiu aly­
vų, - Fritai, kur galėčiau joms rasti aukštą vazą? Sodininko kambary
visos per mažos.
- Alyvos visada buvo merkiamos į baltąją alebastro vazą, kur sve­
tainėje, ponia.
- O ar jai nieko neatsitiks? Gali sudužti.
- Ponia de Vinter visada merkdavo į alebastro vazą, ponia.
- Ak, suprantama.
Toji alebastro vaza buvo m an atnešta, jau su vandeniu, ir m erkda­
ma stangrias alyvas, dėdama šakelę po šakelės, o kambarys jau buvo
pilnas šilto violetinio jų aromato, sumišusio su šviežiai nupjautos žo­
lės kvapu, sklindančiu pro atdarą langą, mąsčiau: „Rebeka taip darė.
 REBEKA 149

Ėmė alyvas kaip aš, šakelę po šakelės, ir kišo į baltąją vazą. Aš ne

pirmoji taip darau. Rebekos yra ši vaza, Rebekos yra šios alyvos. Ji
taip pat išeidavo į sodą užsidėjusi tą nulėpusią skrybėlę, kurią sykį
mačiau sodininko kambary, užkištą už senų pagalvėlių, ir nueidavo
per veją iki alyvų krūmų, tikriausiai švilpaudama ar niūniuodama,
vis pašaukdama šunis, kad eitų drauge, nešina žirklėmis, kurias da­
bar nešuosi aš“.
- Fritai, ar negalėtumėt nuimti to knygų stovo nuo stalelio prie
lango, noriu ten pastatyti alyvas.
- Ponia de Vinter tą alebastro vazą visada laikydavo ant stalo už
sofos, ponia.
- Na ką gi... - suabejojusi nutilau, laikydama vazą. Frito veidas
buvo be jokios išraiškos. Jei pasakyčiau, kad būtinai noriu tą vazą
pastatyti ant stalelio prie lango, Fritas, aišku, paklausytų manęs. Be­
m atant tą stovą nuimtų.
- Gerai, - tariau; - gal ji gražiau atrodys ant didžiojo stalo.
Ir alebastro vaza buvo pastatyta kaip ir visada ant stalo už sofos.
Beatričė savo pažado dėl vestuvių dovanos nepamiršo. Vieną rytą
buvo atgabentas didelis siuntinys, Robertas vos apglėbė. Aš sėdė­
jau buduare, ką tik perskaičiusi dienos valgiaraštį. Siuntinius gauti
mėgau visą gyvenimą lyg vaikas. Susijaudinusi perkirpau virvutę ir
nuplėšiau tamsų vyniojamąjį popierių. Atrodė panašu į knygas. Ne­
apsirikau. Ten buvo knygos. Keturi didžiuliai tomai. „Tapybos isto­
rija". Pirmame tome lapas popieriaus su užrašu: „Tikiuosi, kad čia
yra tai, kas jums patiks", ir pasirašyta: „Bučiuoju. Beatričė". Taip ir
mačiau, kaip ji nueina į krautuvę Vigmoro gatvėje jų pirkti. Apsi­
dairo greitai, vyriškai, kaip jai įprasta. „Man reikėtų knygų rinkinio
žmogui, mėgstančiam meną", - sako ji, o pardavėjas atsako: „Pra­
šom čionai, ponia". Ji įtarokai pavarto tomus. „Taip, kaina tinkama.
Tai vestuvių dovana. Noriu, kad gražiai atrodytų. Ar jos visos apie
meną?" - „Taip, tai pavyzdinis darbas šia tema", - atsako pardavėjas.
Ir tada Beatričė parašo raštelį, užpildo čekį ir paduoda adresą „Po­
niai de Vinter, Menderlis".
Kokia maloni ta Beatričė, kokia nuoširdi, jautri. Nuvažiavo į Lon­
doną, nupirko tas knygas, nes žino, kad mėgstu tapyti. Turbūt ji įsi­
150 D ap h ne du Mau ri er

vaizduoja, kaip atsisėsiu lietingą dieną ir rimtai žiūrėsiu iliustracijas,

o gal net pasiimsiu lakštą piešimo popieriaus, dėžutę dažų ir pradė­
siu kokį vieną paveikslą kopijuoti. Brangioji Beatričė. Mane staiga
pagavo kvailas noras verkti. Susiėmiau sunkius tomus ir apsidairiau
po buduarą, kur čia juos padėjus. Jie netiko prie grakštaus ir subti­
laus kambario. Bet nieko nepaisiau, dabar čia mano kambarys galų
gale. Sustačiau juos į eilę ant rašomojo stalo. Jie pavojingai pasviro,
prisiglaudė vienas prie kito. Žingtelėjau kiek atgal pasižiūrėti, kaip
atrodo. Matyt, sujudėjau per smarkiai ir juos sukrutinau. Šiaip ar
taip, kraštinis parvirto, kiti nušliuožė paskui jį. Jie nuvertė mažą por­
celianinį kupidoną, kuris iki tolei stovėjo ant stalo šalia žvakidžių.
Kupidonas nukrito ant grindų, atsimušė į šiukšlių dėžę ir subyrėjo
į gabalėlius. Greitai žvilgtelėjau į duris tarsi nusikaltęs vaikas. Atsi­
klaupiau, surinkau gabalėlius į saują ir supyliau į surastą voką. Voką
įkišau giliai į rašomojo stalo stalčių. Tada nunešiau knygas į bibliote­
ką ir suieškojau joms vietą lentynoje.
Maksimas nusijuokė, kai tas knygas didžiuodamasi parodžiau jam.
- Mieloji Beta, - pasakė jis. - Labai tu jai turėjai įtikti. Ji niekad
neatverčia knygos, jei tik gali to išvengti.
- Ar ji nieko nesakė apie... ką ji galvoja apie mane? - paklausiau.
- Tą dieną, kai buvo pietų? Ne, atrodo, ne.
- Sakau, gal ką parašė.
- M udu su Beatriče nesusirašinėjame, išskyrus tuos atvejus, kai
šeimoje atsitinka koks nepaprastas įvykis. Laiškų rašymas - tik laiko
gaišinimas, - pasakė Maksimas.
Suprantama, aš nebuvau nepaprastas įvykis. Vis dėlto, jeigu būčiau
Beatričė ir turėčiau brolį, ir tas vestų, be abejonės, ką nors pasakyčiau,
pareikščiau savo nuomonę, parašyčiau porą žodžių. Nebent toji žm o­
na m an nepatiktų ar pasirodytų netinkama. Tada, žinoma, kitas daly­
kas. Ir vis dėlto Beatričė nepatingėjo nuvažiuoti į Londoną ir nupirkti
man tas knygas. Nebūtų to dariusi, jeigu aš jai nepatikčiau.
Rytojaus dieną, prisimenu, Fritas, po priešpiečių atnešęs kavą į
biblioteką, sustojo už Maksimo, kiek pastovėjo ir tarė:
- Gal galėčiau su tamsta pasikalbėti, pone?
Maksimas pakėlė akis nuo laikraščio.
 REBEKA 151

- Taip, Fritai. Kas nutiko? - atsakė gerokai nustebęs.

Frito veidas buvo sustingęs ir išsigandęs, lūpos atsikišusios. Pa­
maniau, kad mirė jo žmona.
- Dėl Roberto, pone. Tarp jo ir ponios Denvers kilo nesusiprati­
mas, Robertas labai susikrimtęs.
- O Viešpatie, - tarė Maksimas ir padarė m an grimasą.
Aš pasilenkiau ir ėmiau glostyti Džesprj - taip visada darydavau,
kai m an būdavo nejauku.
- Taigi, pone. Pasirodo, ponia Denvers apkaltino Robertą dėl vie­
no dingusio brangaus dekoratyvinio daiktelio iš buduaro. Į Rober­
to pareigas įeina atnešti šviežių gėlių į buduarą ir pamerkti į vazas.
Šiandien rytą, kai gėlės jau buvo sutvarkytos, ponia Denvers, įėjusi
į kambarį, pastebėjo, kad vieno daiktelio nėra. O vakar, jos žodžiais,
dar buvo. Ji apkaltino Robertą, kad jis arba paėmė tą daiktelį, arba
sudaužė, o šukes paslėpė. Robertas abu kaltinimus atmetė kuo griež­
čiausiai. Ir atėjo pas mane kone su ašaromis akyse, pone. Galėjote
pastebėti per priešpiečius, kad jis buvo kaip nesavas.
- Aš nusistebėjau, kodėl jis duoda muštinius, nepadavęs lėkštės, -
sumurmėjo Maksimas. - Nežinojau, kad Robertas toks jautrus. Na,
aš manau, kad čia kieno kito darbas. Kurios nors iš kambarinių.
- Ne, pone. Kai ponia Denvers ten įėjo, kambarys dar buvo ne­
tvarkytas. Jokio žmogaus ten nebūta nuo vakar dienos, kai išėjo po­
nia de Vinter, tik Robertas šiandien su gėlėmis. Toks nemalonumas
Robertui ir man, pone.
- Taip, tikrai. Žinot, gal pakvieskite ponią Denvers, ir viską išsiaiš­
kinsime. Beje, koks ten tas daiktelis?
- Porcelianinis kupidonas, pone, nuo rašomojo stalo.
- O, Viešpatie! Juk tai mūsų brangenybė. Būtinai reikia surasti.
Pakvieskite ponią Denvers tučtuojau.
- Klausau, pone.
Fritas išėjo, ir m udu vėl likome vieni.
- Kaip apm audu, - pasakė Maksimas, - tas kupidonas pašėlusiai
brangus. Ir aš taip nekenčiu tarnų rietenų. Įdomu, kodėl jie dėl to
eina pas mane? Juk tai tavo sritis, mieloji.
Pakėliau galvą nuo Džesprio, visa išraudusi kaip ugnis.
152 Daphne du Maurier

- Brangusis, - tariau, - norėjau tau pasakyti anksčiau, bet... bet

pamiršau. Matai, tą kupidoną vakar sudaužiau aš.
- Tu sudaužei? Tai kodėl, po galais, nepasakei, kol Fritas buvo čia?
- Nežinau. Nenorėjau. Bijojau, kad nepalaikytų manęs kvaila.
- Dabar jis tave palaikys daug kartų kvailesne. Turėsi viską paaiš­
kinti jam ir poniai Denvers.
- O ne, prašau tavęs, Maksimai, pasakyk jiems tu. Leisk m an eiti
viršun.
- Nekvailiok. Jie pagalvos, kad jų bijai.
- Bijau. Na, bijoti gal ir nebijau, bet...
Atsidarė durys, ir Fritas įleido į kambarį ponią Denvers. Išsigan­
dusi pasižiūrėjau į Maksimą. Jis gūžtelėjo pečiais, pusiau juokais, p u ­
siau supykęs.
- Įvyko klaida, ponia Denvers. Pasirodo, ponia de Vinter pati su­
daužė kupidoną ir pamiršo pasakyti, - tarė Maksimas.
Visi sužiuro į mane. Vėl pasijutau kaip vaikystėje. Jaučiau, kaip iš
gėdos dega veidas.
- Atsiprašau, - pasakiau žiūrėdama į ponią Denvers, - nepagal­
vojau, kad gali nukentėti Robertas.
- O gal dar galima tą kupidoną sulipdyti? - paklausė ponia Den­
vers. Ji visai neatrodė nustebusi, kad kaltininkė - aš. Žiūrėjo į mane,
atsukusi tą baltą kaukolės veidą ir tamsias akis. Jaučiau, kad ji puikiai
žinojo mane tai padarius ir apkaltino Robertą tik norėdama pažiūrė­
ti, ar turėsiu drąsos prisipažinti.
- Ko gero, ne, - atsakiau, - jis subyrėjo į smulkius gabalėlius.
- O ką tu padarei su tais gabalėliais? - paklausė Maksimas.
Jaučiausi kaip tardomas kalinys. Ir koks apgailėtinas, koks niekin­
gas m ano poelgis atrodė net m an pačiai.
- Sudėjau į voką, - pasakiau.
- Na, o kur dėjai voką? - paklausė Maksimas degdamasis cigaretę,
ir jo balse buvo girdėti ir juokas, ir susierzinimas.
- Įdėjau į stalčiaus galą rašomajame stale, - atsakiau.
- Atrodo, ponia de Vinter bijojo, kad neuždarytume jos į kalėji­
mą, ar ne, ponia Denvers? - tarė Maksimas. - Prašom paimti voką
ir nusiųsti gabalėlius į Londoną. Na, o jei jau nebus galima suklijuo­
 REBEKA 153

ti, ką padarysi. Tai va, Fritai. Pasakykit Robertui, kad nusišluostytų

ašaras.
Fritas išėjo, o ponia Denvers dar kiek pasiliko.
- Aš atsiprašysiu Roberto, - pasakė ji, - bet visi požymiai taip aiš­
kiai rodė jį. Man nė į galvą neatėjo, kad statulėlę sudaužė pati ponia
de Vinter. Jeigu toks dalykas vėl kada atsitiks, prašyčiau, kad ponia
de Vinter pasakytų m an asmeniškai, ir aš viską sutvarkysiu. Tai pa­
dės visiems išvengti daugelio nesusipratimų.
- Savaime aišku, - nekantriai pasakė Maksimas. - Nesuprantu, ko­
dėl ji taip pasielgė vakar. Buvau jai tą besakąs, kai jūs įėjote į kambarį.
- Turbūt ponia de Vinter nežinojo statulėlės vertės? - pasakė po­
nia Denvers, atsukusi akis į mane.
- Anaiptol, - pasakiau susigūžusi. - Aš supratau, kad ji vertinga.
Todėl ir surinkau gabalėlius taip atidžiai.
- Ir paslėpei stalčiaus gale, kad niekas nerastų? - nusijuokė Mak­
simas, gūžteldamas pečiais. - Na, šitaip pasielgti galėtų nebent kokia
jaunesnioji kambarinė, ar ne, ponia Denvers?
- Jaunesniosioms Menderlyje neleidžiama liesti brangių daiktų
buduare, - pasakė ponia Denvers.
- Taip, neįsivaizduoju, kad leistumėte, - tarė Maksimas.
- Tokia nesėkmė, - pasakė ponia Denvers. - Iki šiol buduare
nieko nebuvo sudaužyta. Visada buvome labai atsargūs. Aš pati ten
valiau dulkes iki... praėjusių metų. Niekuo kitu nepasitikėjau. Kai
ponia de Vinter buvo gyva, mudvi drauge prižiūrėdavome vertingus
daiktus.
- Taip, na... nieko nebepadarysi, - pasakė Maksimas. - Ačiū, po­
nia Denvers.
Ji išėjo iš kambario, o aš sėdėjau ant minkštasuolio ir žiūrėjau pro
langą. Maksimas vėl pasiėmė laikraštį. Abu tylėjome.
- Aš labai atsiprašau, mielasis, - pasakiau po kurio laiko, - kad
buvau tokia neatsargi. Nežinau, kaip čia atsitiko. Sudėjau tas knygas
ant stalo, norėjau pažiūrėti, ar laikysis, ir kupidonas nukrito.
- Brangus vaikeli, pamiršk jį. Argi tai svarbu?
- Labai svarbu. Man reikėjo būti daug atsargesnei. Ponia Denvers
turi ant manęs labai širsti.
154 Daphne du Maurier

- Kokio galo ji turėtų širsti? Čia ne jos statulėlė.

- Ne, bet ji taip visu tuo didžiuojasi. Net baisu pagalvoti, čia nie­
kas iki šiol nebuvo sudaužyta, o aš ėmiau ir sudaužiau.
- Geriau tu, negu nelaimėlis Robertas.
- Norėčiau, kad tai būtų Robertas. Ponia Denvers m an niekad
neatleis.
- Velniop tą ponią Denvers! - pasakė Maksimas. - Galgi ji ne
visagalis Dievas. N esuprantu tavęs. Ką tai reiškia, kai sakai, kad
jos bijai?
- Tai nereiškia visiškai tiksliai, kad bijau. Aš su ja retai matausi.
Čia kas kita. Tiesiog negaliu paaiškinti.
- Tu taip keistai elgiesi,^- tarė Maksimas. - Įsivaizduok, sudau­
žiusi tu nepasišauki jos ir nepasakai: „Imkit, ponia Denvers, ir ati­
duokit sulipdyti". Tas jai būtų suprantama. Bet tu subrauki šukes į
voką ir paslepi stalčiaus gale. Visai lyg kokia jaunesnioji kambarinė,
kaip jau sakiau, o ne nam ų šeimininkė.
- Aš ir esu lyg jaunesnioji kambarinė, - pasakiau iš lėto. - Taip,
daugeliu atžvilgių. Dėl to ir turiu daug bendrum o su Klarisa. Mudvi
esame vienodos padėties. Todėl aš jai ir patinku. Aną dieną buvau
nuėjusi aplankyti jos motinos. Ir žinai, ką ji pasakė? Paklausiau, kaip
jai atrodo, ar Klarisa pas mus patenkinta, ir ji atsakė: „O, taip, ponia
de Vinter. Klarisa labai patenkinta. Ji sako: „Mama, su ja jautiesi ne
kaip su ponia, ji visai tokia kaip mes". Kaip manai, ar tai reikia su­
prasti kaip komplimentą, ar atvirkščiai?
- Dievas žino, - atsakė Maksimas. - Kiek prisimenu Klarisos m o­
tiną, reikėtų tai laikyti aiškiu įžeidimu. Jos troba - tikras šiukšlynas
ir atsiduoda kopūstiene. Vienu tarpu ji turėjo devynis vaikus iki vie­
nuolikos metų, pati trepinėdavo po savo daržo lopinėlį basa, galvą
susirišusi kojine. Mes jau norėjome jai liepti, kad išsidangintų. Ne­
galiu suprasti, iš kur ta Klarisa tokia tvarkinga ir švari.
- Ji gyveno pas tetą, - tariau, pasijutusi sumenkinta. - Žinau,
m ano flanelinio sijono priekyje yra dėmė, tačiau aš niekada nevaikš­
čiojau basa ir galvos nesusirišu kojine. - Dabar supratau, kodėl Kla­
risa neniekino mano baltinių kaip Alisa. - Matyt, todėl man labiau
 REBEKA 155

patinka lankytis pas Klarisos motiną, negu pas tokius žmones kaip
vyskupo žmona, - kalbėjau toliau. - Vyskupo žmona nesakė, kad aš
visai tokia kaip jie.
- Jeigu pas ją buvai su tuo m urzinu sijonu, tai kur ten sakys, - tarė
Maksimas.
- Nieko panašaus, buvau ne su tuo senu sijonu, o su suknele, -
pasakiau. - Bet, šiaip ar taip, aš nelabai vertinu tokius žmones, kurie
apie kitus sprendžia pagal drabužius.
- Nemanau, kad vyskupo žmonai rūpėtų drabužiai,- pasakė
Maksimas. - Bet ji galėjo gerokai nusistebėti, jeigu tu sėdėjai ant kė­
dės kraštelio ir atsakinėjai „taip" ir „ne" lyg atėjusi ieškoti darbo. Juk
taip elgeisi tą vienintelį kartą, kai m udu svečiavomės drauge.
- Kad m an kitaip neišeina, man labai drovu.
- Žinau, mieloji, kad neišeina. Bet tu ir nededi pastangų tam dro­
vumui nugalėti.
- Netiesa, - pasakiau. - Aš stengiuosi kiekvieną dieną, kiekvieną
kartą, kai tik kur nuvažiuoju ar sutinku naują žmogų. Aš visą laiką
stengiuosi. Tu nesupranti. Tau viskas labai lengva, esi prie tokių da­
lykų pripratęs. O aš ne taip išauklėta.
- Niekai, - pasakė Maksimas. - Svarbu ne auklėjimas, kaip tu tvir­
tini. O prisitaikymas. Gal manai, kad man labai patinka tie svečiavi-
maisi, a? Man mirtinai nuobodu. Bet mūsų pasaulyje taip priimta.
- Mes kalbame ne apie nuobodumą, - pasakiau. - Nuobodum o
nėra ko bijoti. Jei m an būtų tik nuobodu, būtų visai kas kita. Bet man
labai sunku, kai žmonės mane nužiūri nuo galvos iki kojų nelyginant
premijuotą karvę.
- Kas tave nužiūri nuo galvos iki kojų?
- Visi aplinkiniai. Kiekvienas.
- Na ir kas, kad nužiūri? Tai jiems paįvairina gyvenimą.
- Kodėl būtent aš turiu būti jų gyvenimo įvairintoja ir kodėl man
turi tekti visa kritika?
- Todėl, kad Menderlio gyvenimas yra vienintelis dalykas, amži­
nai dom inantis visus aplinkinius.
- Tada jiems tenka labai manimi nusivilti.
Maksimas nieko neatsakė. Toliau žiūrėjo į laikraštį.
156 Daphne du Maurier

- Jiems tenka labai manimi nusivilti, - pakartojau. Ir pridūriau: -

Matyt, dėl to ir vedei mane; žinojai, kad aš nuobodi, tyli ir nepatyrusi,
todėl niekada apie mane nebus jokių apkalbų.
Maksimas trenkė laikraštį žemėn ir pašoko nuo kėdės.
- Ką tai reiškia? - paklausė. Jo veidas buvo pajuodęs ir keistas,
balsas šiurkštus, visai ne jo balsas.
- Ne... nežinau, - pasakiau, atšlijusi į lango pusę. - Tai nereiškia
nieko. Kodėl tu taip žiūri?
- Apie kokias apkalbas čia šneki?
- Apie jokias, - atsakiau, išsigandusi tokio jo žvilgsnio. - Aš pa­
sakiau vien dėl to... kad ką nors pasakyčiau. Nežiūrėk į mane šitaip.
Maksimai, ką tokio aš pasakiau? Kas nutiko?
- Kas tau ką pasakė? - lėtai paklausė jis.
- Niekas. Ničniekas.
- Tai kodėl pasakei tai, ką pasakei?
- Sakau tau - nežinau. Paprasčiausiai atėjo į galvą. Buvau užpy­
kusi, susierzinusi. Aš taip nekenčiu tų vizitų ir nieko negaliu padary­
ti. O tu dar prikiši man drovumą. Aš nieko pikto neturėjau galvoje.
Tikrai, Maksimai, neturėjau. Prašau tavęs, patikėk.
- Ne itin gražu buvo šitaip pasakyti, a? - tarė jis.
- Ne, - atsakiau. - Ne, tai buvo šiurkštu, bjauru.
Jis žiūrėjo į mane paniuręs, rankas susikišęs į kišenes, supdamasis
ant kulnų ir pirštų.
- Ko gero labai savanaudiškai pasielgiau, vesdamas tave, - pasakė
jis lėtai, susimąstęs.
Man pasidarė šalta, greičiau bloga.
- Kaip tai? - paklausiau.
- Aš nesu labai gera pora tau, juk taip? - pasakė jis. - Per daug
m etų mus skiria. Tau reikėjo palaukti, o paskui ištekėti už savo
amžiaus vaikino. Ne už tokio kaip aš, kurio jau pusė gyvenimo n u ­
gyventa.
- Nesąmonė, - skubiai pasakiau, - juk žinai, kad amžius vedy­
boms visai nesvarbu. M udu esame tinkama pora, be abejonės.
- Tikrai? Nežinau, - tarė jis.
Atsiklaupiau ant minkštasuolio ir apkabinau Maksimą per pečius.
 REBEKA 157

- Kodėl tu m an sakai tokius dalykus? - paklausiau. - Juk žinai,

kad myliu tave labiau už viską pasaulyje. Nieko kito nesu niekada
turėjusi, tik tave. Tu esi man tėvas, brolis ir sūnus. Viskas kartu.
- Tai mano kaltė, - pasakė jis, nesiklausydamas manęs. - Aš tave
per daug skubinau. Nedaviau tau apsigalvoti.
- Aš nenorėjau apsigalvoti, - tariau, - m an nereikėjo rinktis. Tu
nesupranti, Maksimai. Kai myli žmogų...
- Ar tu čia laiminga? - paklausė žiūrėdamas ne į mane, o pro
langą. - Aš kartais suabejoju. Tu sublogai. Pablyškai.
- Žinoma, kad laiminga, - pasakiau. - Aš myliu Menderlj, myliu
sodą, myliu viską. Ir man visai nesunku važiuoti j vizitus. Pasakiau
tik iš bjaurumo. Aš važiuosiu kiekvieną dieną, jeigu tu nori. Galiu
daryti bet ką. Ir nė akimirką nesu gailėjusis, kad ištekėjau už tavęs,
turi tai žinoti.
Jis paglostė m an skruostą, mintimis nuklydęs kažin kur, paskui
pasilenkė ir pabučiavo mane į viršugalvį.
- Vargšas žvirblelis, tu taip mažai teturi smagumo. Deja, su m ani­
mi labai sunku gyventi.
- Visai nesunku, - pasakiau karštai, - o lengva, labai lengva.
Daug lengviau, negu maniau būsiant. Aš galvodavau, kaip bus blogai
ištekėjus, jei vyras gers ar negražiai kalbės, ar bambės, jei skrebučiai
nebus traškūs per pusryčius, arba bus apskritai nepatrauklus, gal net
dvoks. O tu nieko tokio nedarai.
- Dievulėliau, atrodo ne, - pasakė Maksimas ir nusišypsojo.
Pasinaudojusi ta jo šypsena, nusišypsojau ir aš, paėmiau jo rankas
ir pabučiavau.
- Kokia nesąmonė sakyti, kad m udu ne pora, - tariau. - Na, pa­
žiūrėk, kaip m udu sėdim vakarais, tu su knyga ar su laikraščiu, aš su
mezginiu. Nelyginant seni žmonės, kurie vedę jau daug metų. Žino­
ma, m udu esame laimingi. Tu kalbi taip, tarsi manytum, kad m udu
padarėme klaidą. Betgi taip nemanai, Maksimai, ar ne? Juk žinai, kad
mūsų vedybos sėkmingos, be galo sėkmingos.
- Jeigu tu taip sakai, tada viskas gerai, - tarė jis.
- Ne, juk ir tu pats taip manai, argi ne? Ne vien aš? Juk m udu
laimingi? Baisiai laimingi?
158 Daphne du Maurier

Jis m an neatsakė. Tebežiūrėjo pro langą, o aš laikiau suėmusi jo

rankas. Man išdžiūvo gerklė. O Dieve, pagalvojau, dabar m udu esa­
me lyg du žmonės pjesėje, tuoj nusileis uždanga, m udu nusilenksime
publikai ir nueisime katras sau į grimo kambarius. Tai negali būti ti­
krovės m omentas Maksimo ir mano gyvenime. Atsisėdau ir paleidau
jo rankas. Išgirdau save sakant kietu ir šaltu balsu:
- Jeigu manai, kad mes nesame laimingi, būtų daug geriau, jei
prisipažintum atvirai. Nenoriu, kad apsimetinėtum. Aš tada verčiau
pasitraukčiau. Nebegyvenčiau su tavimi.
Tai, aišku, nebuvo tikrovė. Tuos žodžius Maksimui sakiau ne aš,
o toji mergina iš pjesės. Mačiau, kaip ji atrodo. Aukšta, liekna, gana
arogantiška.
- Na, kodėl neatsakai? - paklausiau.
Jis suėmė mano veidą tarp rankų ir pasižiūrėjo visai kaip tada, kai
į kambarį įėjo Fritas su arbata, tą dieną, kai buvome paplūdimy.
- Kaip aš galiu tau atsakyti? - paklausė jis. - Aš nežinau atsakymo.
Jeigu tu sakai, kad mes laimingi, tebūnie taip. Aš apie tai nieko neži­
nau. Pasikliauju tavo žodžiu. Mes laimingi. Puiku, taip ir sutariam!
Jis vėl pabučiavo mane ir nuėjo į kitą kambario galą. Aš ir toliau
sėdėjau prie lango tiesi ir sustingusi, rankas pasidėjusi ant kelių.
- Taip sakai dėl to, kad manimi nusivylei, - tariau. - Aš esu ap-
snūdėlė ir griova, negražiai rengiuosi, droviuosi žmonių. Dar M onte
Karle tave įspėjau, kaip bus. Dabar pats pamatei, kad Menderliui aš
netinku.
- Nekalbėk nesąmonių, - tarė jis. - Aš nė karto nesu pasakęs, kad
tu negražiai rengiesi ar kad esi apsnūdėlė. Čia tavo fantazija. O d ro ­
vumas praeis. Esu jau tą sakęs.
- Mūsų kalba apsisuko ratu, - pasakiau, - ir grįžome nuo ko pra­
dėję. O viskas prasidėjo nuo to, kad buduare sudaužiau kupidoną. Jei
nebūčiau kupidono sudaužiusi, nieko nebūtų įvykę. Būtume išgėrę
kavą ir išėję į sodą.
- O, velniop tą prakeiktą kupidoną, - pasakė Maksimas atsai­
niai. - Nejaugi iš tikro manai, kad m an labai rūpi, ar jis sudužo į
tūkstantį gabaliukų, ar kitaip?
- Ar jis buvo labai brangus?
 REBEKA 159

- Dievai žino. Tikriausiai. Nebeprisimenu.

- Ar buduare visi daiktai yra brangūs?
- Taip, manyčiau, taip.
- Kodėl visi brangiausi daiktai sunešti į buduarą?
- Nežinau. Gal todėl, kad jie ten gražiai atrodo.
- Ar jie visada ten buvo? Ir kai tavo motina buvo gyva?
- Ne. Atrodo, ne. Jie buvo išblaškyti po visą namą. Kėdės, man
regis, buvo sandėliuke.
- Kada buduaras buvo įrengtas taip, kaip yra dabar?
- Kai vedžiau.
- Tada turbūt ten buvo padėtas ir kupidonas.
- Turbūt.
- Ar jis irgi buvo atneštas iš sandėliuko?
- Ne. Manyčiau, ne. Teisybę sakant, m an atrodo, kad tai buvo
vestuvių dovana. Rebeka buvo didelė porceliano žinovė.
Nežiūrėjau į jį. Pradėjau brūžinti nagus. Jis pasakė tą vardą visai
paprastai, visai ramiai. Be jokių pastangų. Po valandėlės žvilgtelėjau
į jį. Stovėjo prie židinio atbrailos, rankas susikišęs į kišenes. Žiūrėjo
tiesiai prieš save. Galvoja apie Rebeką, tariau sau. Galvoja, kaip keis­
ta, kad per m ano vestuvių dovaną turėjo sudužti Rebekos vestuvių
dovana. Galvoja apie kupidoną. Prisimena, kas jį Rebekai padovano­
jo. Prisimena, kaip jis buvo gautas ir kaip ji džiaugėsi. Rebeka buvo
didelė porceliano žinovė. Turbūt jis įėjo į kambarį, o ji klūpojo ant
grindų, stengdamasi atidaryti nedidelę dėžę, kur buvo įdėtas kupido­
nas. Tikriausiai ji pakėlė akis į Maksimą, nusišypsojo. „Žiūrėk, Mak­
sai, - pasakė, - žiūrėk, ką mes gavome". Tada įkišo ranką į drožles
ir išėmė kupidoną, stovintį ant vienos kojos, su lanku rankoje. „Pa­
statysime jį buduare", - pasakė ji, ir Maksimas tikriausiai atsiklaupė
šalia jos, ir abudu apžiūrėjo kupidoną.
Aš tebebrūžinau nagus. Jie buvo kaip mokinukės. Odelė prie pus­
mėnulių nenukarpyta. Nykščio nagas nugraužtas kone iki gyvuonies.
Pažiūrėjau į Maksimą dar kartą. Jis tebestovėjo priešais židinį.
- Ką tu galvoji? - paklausiau.
Mano balsas buvo tvirtas ir šaltas. Ne taip kaip širdis, kuri daužėsi
krūtinėje. Ne taip kaip mintys, apmaudžios ir piktos. Jis užsidegė
160 Daphne du Maurier

cigaretę, jau tikrai kokią dvidešimt penktą per dieną, nors dar buvo
ką tik po priešpiečių, numetė degtuką ant tuščių grotelių ir pasiėmė
laikraštį.
- Nieko tokio, o kodėl? - paklausė jis.
- Ak, nežinau. Tu buvai toks rimtas, taip nutolęs.
Jis švilpavo abejingai, sukinėdamas cigaretę tarp pirštų.
- Teisybę sakant, aš mąsčiau, ar jau surinkta Sario grafystės krike­
to komanda, kuri Ovale loš su Midlseksu.
Jis vėl atsisėdo į savo krėslą ir sulankstė laikrašti. Aš žiūrėjau pro
langą. Netrukus prie manęs priėjo Džespris ir užlipo ant kelių.
 XIII SKY RIU S

B irž e lio pabaigoje Maksimas turėjo išvažiuoti į Londoną,

į kažkokius oficialius pietus. Vyrų pietus. Susijusius su kažkokiais
grafystės reikalais. Jis išvažiavo dviem dienom, ir aš likau viena. La­
bai bijojau to išvažiavimo. Kai pamačiau jo automobilį dingstant už
alėjos posūkio, pasijutau taip, lyg jis būtų išvažiavęs amžinai ir aš
niekada jo nebepamatysiu. Būtinai įvyks avarija, ir kai po pietų par­
eisiu iš pasivaikščiojimo, rasiu Fritą, persigandusį ir išbalusį, laukian­
tį manęs su žinia. Jam bus paskambinęs gydytojas iš kokios ligoninės.
„Turėkite stiprybės, - pasakys jis. - Jūsų laukia didelis sukrėtimas".
Ateis Frankas, ir m udu važiuosime drauge į ligoninę. Maksimas
nepažins manęs. Visa tai sukosi man galvoje, kai sėdėjau prie stalo
per pietus, aš mačiau minią apylinkės žmonių, susispietusių kapinėse
per laidotuves, mačiau save, įsikibusią Frankui į parankę. Viskas man
buvo taip tikra, kad beveik negalėjau valgyti ir tik klausiausi ausis
ištempusi, kad išgirsčiau, jei suskambės telefonas.
Po pietų sėdėjau sode po kaštonu, laikiau ant kelių knygą, bet
skaityti beveik neskaičiau. Pamačiusi per veją einant Robertą, supra­
tau, kad jau paskambinta, ir man ėmė darytis bloga.
- Ponia, žinia iš klubo: ponas de Vinteris atvyko ten prieš dešimt
minučių.
Užverčiau knygą.
- Ačiū, Robertai. Kaip greitai nusigavo.
- Taip, ponia. Labai sparčiai važiuota.
- Ar jis kvietė mane prie telefono, ar tik liepė ką nors pranešti?
- Ne, ponia. Tik tiek, kad laimingai nuvažiavo. Skambino portjė.
162 D ap h n e du M a u r i e r

- Gerai, Robertai. Labai ačiū.

Palengvėjimas buvo begalinis. Man nebesidarė bloga. Kankynė
baigėsi. Tarytum jau būčiau perplaukus Lamanšą ir vėl stovėčiau
ant kranto. Panorėjau valgyti. Kai Robertas įėjo vidun, įsėlinau į val­
gomąjį per stiklines duris ir nuo bufeto pasivogiau sausainių. Šešis.
Bato Oliverio kepyklos. Ir obuolį. Buvau labai alkana. Valgyti nuėjau
į mišką, kad nepamatytų kas iš tarnų ir nuėjęs pas virėją nepasakytų,
jog ponia de Vinter, ko gero, nenorėjo virtuvės pagamintų patiekalų,
nes ką tik ją matė kemšant vaisius ir sausainius. Virėja įsižeistų ir
veikiausiai pasakytų poniai Denvers.
Dabar, kai Maksimas jau buvo laimingai nuvažiavęs į Londoną, o
aš pasisotinusi sausainių, man pasidarė labai gera ir malonu. Pasiju­
tau laisva, manęs nebeslėgė jokie rūpesčiai. Panašiai kaip vaikystėje
šeštadieniais. Pamokų nėra, namų darbų neužduota. Gali daryti ką
nori. Apsivelki seną sijoną, įsispiri į audeklinius sandalus ir su kai­
m ynų vaikais žaidi sau pievoje „Kiškius ir skalikus".
Dabar jaučiausi kaip tik šitaip. Nė karto per visą Menderlyje išgy­
ventą laiką nebuvau taip jautusis. Turbūt todėl, kad Maksimas buvo
išvažiavęs į Londoną.
Pati stebėjausi savimi. Negalėjau suprasti. Taip nenorėjau, kad jis
išvažiuotų. O dabar toks lengvumas širdyje, kojos pačios kyla, ima
vaikiškas noras bėgti per veją, ridentis nuo šlaito. Nusivaliau trupi­
nius nuo burnos ir pašaukiau Džesprį. Matyt, taip jaučiausi todėl,
kad diena buvo labai graži...
Nuėjome per Laimės slėnį į mažąją įlanką. Azalijos jau buvo per­
žydėjusios, rudi ir susiraukšlėję žiedlapiai nubyrėję ant samanų. Šila­
gėlės dar tebežydėjo ir nelyginant mėlynas kilimas buvo užklojusios
žemę miške virš slėnio, o tarp jų žaliavo jauni susigarbiniavę papar­
čiai. Sodrus samanų kvapas maišėsi su aitriu šilagėlių kvapu. Atsigu­
liau į aukštą žolę tarp šilagėlių, susidėjau rankas po galva. Džespris
atsitūpė šalia. Jis žiūrėjo į mane lekuodamas, kvailoka mina, seilė
dryko jam nuo liežuvio. Kažkur viršuje, medžiuose, čiužėjo karveliai.
Buvo tyku ir ramu. Įdomu, mąsčiau, kodėl gamtoje viskas atrodo
daug maloniau, kai esi vienas. Kaip būtų banalu ir kvaila, jeigu čia
šalia manęs sėdėtų kokia draugė, dar iš mokyklos laikų, ir kalbėtų:
 REBEKA 163

„Beje, anądien buvau sutikusi Hildą. Atsimeni, ji puikiai žaisdavo

tenisą. Ji ištekėjusi, turi du vaikus". Ir nematytum e šalia žydinčių
šilagėlių, negirdėtume medžiuose karvelių. Nenorėjau, kad kas nors
būtų su manimi. Netgi Maksimas. Jei Maksimas čia būtų, negulėčiau
taip kaip dabar, kramtydama žolės stiebelį, užmerkusi akis. Turėčiau
stebėti jį, stebėti jo akis, jo išraišką. Spėliočiau, ar jam gera, o gal nuo­
bodu. Spėliočiau, ką jis galvoja. Dabar galiu ilsėtis, ir tokie dalykai
man nerūpi. Maksimas Londone. Kaip gera vėl pabūti vienai. Ne, kas
čia per mintys! Taip galvoti nedraugiška ir negražu. Ir tai neteisybė,
Maksimas mano gyvenimas ir mano pasaulis. Atsikėliau ir griežtai
pašaukiau Džesprį. Nuėjome slėniu paplūdimio link. Buvo atoslūgis,
jūra plytėjo rami, atitolusi, tarytum didelis tykus ežeras įlankoje. Ne­
galėjau dabar jos įsivaizduoti audringos, kaip negaliu vasarą įsivaiz­
duoti žiemos. Vėjo visai nebuvo, saulė spindėjo vandeny, kuris teš­
kendamas bėgo į mažus duburėlius tarp uolų. Džespris tuojau ėmė
ropštis per uolas, vis atsigręždamas į mane, vieną ausį užvertęs atgal,
dėl to atrodė neįprastai ir šauniai.
- Neik ten, Džespri, - pasakiau.
Jis, aišku, manęs nepaisė. Striuoksėjo tolyn, nė nemanydamas
klausyti.
-Tai nenaudėlis, - pasakiau garsiai ir patraukiau per uolas paskui jį,
pati save apgaudinėdama, kad visai nenoriu eiti į tą kitą paplūdimį.
„Ak, - galvojau, - nieko čia tokio. Maksimo nėra. O man tai nie­
ko nereiškia".
Pliaukšėjau per balutes tarp uolų niūniuodama. Įlanka atrodė ki­
taip nei per potvynį. Nebe tokia grėsli. Mažutis uostas buvo tik kokių
trijų pėdų gilumo. Bet visai pakankamas burlaiviui plaukti, pam a­
niau. Plūduras tebebuvo ten pat. Nudažytas baltai ir žaliai, anąkart
to nepastebėjau. Gal spalvų negalėjau atskirti dėl lietaus. Paplūdi­
mys buvo tuščias. Perėjau per žvirgždo juostą į kitą įlankos pusę ir
užlipau ant neaukšto akmeninio molo. Džespris bėgo priekyje tarsi
jam tai būtų buvę įprasta. Mole buvo įtaisytas žiedas ir metalinės
kopėčios nulipti į vandenį. Tai čia buvo pririšamas burlaivis, pam a­
niau, ir į jį nulipama kopėčiomis. Plūduras buvo kaip tik priešais,
už kokių trisdešimties pėdų. Ant jo kažkas parašyta. Perkreipiau
164 Daphne du M au ri er

kaklą ir perskaičiau: Je reviens. Aš sugrįšiu. Juokingas pavadinimas.

Ne kaip burlaivio. Nors gal tas burlaivis kada buvo prancūzų žvejų
laivas. Žvejų laivai kartais turi tokius pavadinimus: „Laimingas su­
grįžimas", „Esu čia" ar panašiai. „Je reviens“ - „Aš sugrįšiu". Taip,
nusprendžiau, visai geras pavadinimas. Tik ne šitam burlaiviui, kuris
jau niekada nesugrįš.
Turi būti šalta išplaukus tolyn į įlanką, už kyšulio. Jūra tą dieną
įlankoje buvo rami, tačiau vis tiek tenai, aplink kyšulį, vanduo putojo
nuo veržlaus atoslūgio. Mažas burlaivis tikriausiai pasviro ant šono
lenkdamas kyšulį, kai plaukė į atvirus vandenis. Bangos šliūkštelėjo
per jį, užpylė denį. Ta, kuri laikė vairalazdę, nusišluostė akis ir plau­
kus, žvilgtelėjo į braškantį stiebą. Kažin, kokios spalvos buvo tas bur­
laivis? Turbūt žalias ir baltas kaip plūduras. Nelabai didelis, Frankas
sakė, su maža kajute.
Džespris uostinėjo geležines kopėčias.
- Einam iš čia, - pasakiau, - aš nemanau sekti paskui tave.
Per molą grįžau atgal į paplūdimį. Namelis miško pakraštyje nebe­
atrodė toks nykus ir grėsmingas kaip anąkart. Saulė buvo viską pakei­
tusi. Šiandien lietus nebarbeno į stogą. Pamažėle ėjau per paplūdimį
to namelio linkui. Galų gale juk ten tik vasarnamis, niekas jame negy­
vena. Ir bijoti nėra ko. Visiškai nieko. Bet koks pastatas atrodo nykus
ir grėsmingas, jeigu jame kurį laiką niekas negyvena. Netgi naujutėlės
vilos. Be to, čia buvo rengiami mėnesienos piknikai ir kitokie pasi­
linksminimai. Savaitgalio svečiai tikriausiai čia ateidavo ir išsimaudy­
davo, o paskui plaukiodavo burlaiviu. Stovėjau žiūrėdama į apleistą
darželį, prižėlusį dilgėlių. Kas nors turėtų ateiti ir išravėti. Kuris nors
sodininkas. Kam jį taip apleistą laikyti. Pastūmiau vartelius ir nuėjau
prie namo durų. Jos buvo praviros. O anąsyk aš tikrai buvau jas gerai
uždariusi. Džespris ėmė urgzti uostinėdamas palei duris.
- Nurimk, Džespri, - tariau.
Jis vis tiek uostinėjo, prikišęs nosį prie pat slenksčio. Pastūmiau
duris ir pasižiūrėjau į vidų. Ten buvo labai tamsu. Kaip ir aną sykį.
Niekas nepasikeitę. Voratinkliai vis taip pat tebekabojo ant laivų m o­
delių takelažo. Tačiau durys į valčių sandėlį kambario gale atdaros.
Džespris vėl suurzgė, ir tada kažkas subildėjo. Džespris piktai sulojo
 REBEKA 165

ir praniręs m an pro kojas puolė prie atvirų sandėlio durų. Nusekiau

dunksinčia širdimi, bet vėl nedrąsiai sustojau kambario viduryje.
- Džespri, grįžk atgal, nekvailiok, - tariau.
Jis stovėjo tarpduryje, vis tebelodamas, piktai, kone isteriškai.
Kažkas ten buvo sandėlyje. Ne žiurkė. Žiurkę būtų nusivijęs.
- Džespri, Džespri, eikš, - šaukiau.
Jis neklausė. Iš lėto nuėjau prie sandėlio durų.
- Ar ten kas yra? - paklausiau.
Niekas neatsiliepė. Pasilenkiau prie Džesprio, paėmiau už antka­
klio ir pasižiūrėjau pro durų kraštą. Kampe prie sienos sėdėjo kaž­
koks žmogus. Sprendžiant iš jo susigūžimo, buvo aišku, kad jis dar
labiau išsigandęs nei aš. Tai buvo Benas. Jis slėpėsi už burės.
- Kas atsitiko, ar ko tau reikia? - paklausiau.
Jis kvaišai spoksojo į mane kiek prasižiojęs.
- Aš nieko nedarau, - pasakė.
- Raminkis Džespri, - subariau imdama šunį už snukio. Nusijuo-
siau diržą ir užvėriau už antkaklio kaip pavadėlį.
- Ko tau reikia, Benai? - paklausiau, jau kiek padrąsėjusi.
Jis nieko neatsakė. Žiūrėjo į mane suktomis idioto akimis.
- Gal verčiau eik iš čia, - tariau. - Ponas de Vinteris nemėgsta,
kad čia kas vaikščiotų.
Jis nerangiai atsistojo nežymiai šypsodamas, atgalia ranka šluos­
tydamas nosį. Kitą ranką laikė už nugaros.
- Ką čia turi, Benai? - paklausiau.
Klusniai kaip vaikas jis parodė antrąją ranką. Joje buvo meške­
rės valas.
- Aš nieko nedarau, - pakartojo jis.
- Ar tas valas iš čia? - paklausiau.
-Ė?

- Klausyk, Benai, - tariau, - pasiimk tą valą, jei nori, bet daugiau

taip nedaryk. Negražu imti kitų žmonių daiktus.
Jis nieko neatsakė. Spoksojo į mane ir muistėsi.
- Einam iš čia, - griežtai pasakiau.
Išėjau į pagrindinį kambarį, jis atsekė iš paskos. Džespris buvo
nustojęs loti ir dabar uostinėjo Beno kulnus. Nebenorėjau ilgiau būti
166 Dap h ne du M a u ri e r

name. Skubiai išėjau į lauką, į saulės šviesą. Benas iščiuženo paskui

mane. Tada uždariau duris.
- Dabar eik namo, - pasakiau Benui.
Jis laikė valą prispaudęs prie krūtinės kaip kokią brangenybę.
- Ar neuždarysite manęs į beprotnamį, ką? - paklausė jis.
Tada pamačiau, kad jis dreba iš baimės. Rankos virpa, akys m al­
daujamai žiūri į mane tarsi kokio bežadžio gyvūnėlio.
- Žinoma, ne, - pasakiau maloniai.
- Aš nieko nepadariau, - pakartojo jis, - aš niekada niekam nepa­
sakiau. Aš nenoriu, kad mane uždarytų į beprotnamį.
Per m urziną jo veidą nuriedėjo ašara.
- Nusiramink, Benai, - tariau, - niekas tavęs neuždarys. Tačiau į
šį nam ą daugiau neik.
Apsigręžiau eiti, bet jis trūktelėjo mane už rankos.
- Čia, - tarė jis, - čia turiu kai ką jums.
Jis kvailai nusišiepė ir, pamojęs man pirštu, nuėjo paplūdimio link.
Nuėjau su juo, jis pasilenkė prie uolos ir atkėlė plokščią akmenį.
Po juo buvo krūvelė kiaukutų. Jis išrinko vieną ir įteikė man.
- Čia jums, - pasakė.
- Ačiū, labai gražus, - tariau.
Jis vėl nusišiepė, pasitrynė ausį, jau pamiršęs išgąstį.
- Jūs turite angelo akis, - pasakė.
Nustebusi vėl pasižiūrėjau į kiaukutą. Nežinojau, ką sakyti.
- Jūs nepanaši į aną, - tarė jis.
- Apie ką čia šneki? - paklausiau. - Kas ta „ana“?
Jis papurtė galvą. Akys vėl buvo suktos. Prisidėjo pirštą prie nosies.
- Ji buvo aukšta ir tamsi, - tarė jis. - Ir panaši į gyvatę. Mačiau
savo akimis. Ateidavo vakarais. Mačiau. - Jis nutilo ir įdėmiai pažiū­
rėjo į mane.
Aš nesakiau nieko.
- Vieną sykį į ją pasižiūrėjau pro langą, - pasakė jis, - ir ji kad
užpyko ant manęs, kad užpyko. „Tu juk manęs nepažįsti, juk taip? -
tarė ji. - Niekad manęs čia nematei ir niekada daugiau nematysi. Jei
nutversiu dar kada žiūrint pro langus, uždarysiu į beprotnamį, - pa­
sakė ji. - Tikriausiai nenorėtum to, a? Ten labai žiauriai elgiamasi su
 REBEKA 167

žmonėmis, beprotnamyje", - pasakė. „Aš nieko nesakysiu, ponia", -

tariau. Ir kilstelėjau kepurę, va taip. - Jis palietė savo ziuidvestę. -
Dabar jau jos nebėra, ar ne? - su baime paklausė.
- Nežinau, apie ką čia kalbi, - pasakiau iš lėto, - bet niekas neke­
tina uždaryti tavęs į beprotnamį. Lik sveikas, Benai.
Nusigręžiau ir nuėjau per paplūdimį į taką, tem pdam a už diržo
Džesprį. Vargšas žmogelis, jis tikrai nenormalus. Pats nežino, ką šne­
ka. Vargu ar kas būtų galėjęs jam grasinti, kad uždarys į beprotnamį.
Maksimas sakė, kad jis visiškai nepavojingas, Frankas irgi. Turbūt
kada nors girdėjo namiškius apie save šnekant, ir tai jam liko atm in­
tyje lyg koks baisus košmaras vaiko galvoje. Jo ir protas kaip vaiko,
čia jam kas patinka, čia nepatinka. Jis gali žmogų pamilti be jokios
priežasties ir vieną dieną būti draugiškas, o kitą - atšiaurus. Man jis
buvo draugiškas, nes leidau pasiimti valą. O rytoj susitikęs gal manęs
nė nepažins. Absurdiška dėtis į galvą, ką sako idiotas. Žvilgtelėjau at­
sigręžus į prieplauką. Jau buvo prasidėjęs potvynis, vanduo pamažėle
sūkuriavo aplink molą. Paplūdimys vėl buvo tuščias. Tiktai pro tam ­
sių medžių tarpą pamačiau mūrinį dūmtraukį. Staiga mane suėmė
nesuprantamas noras bėgti. Trūktelėjau Džesprį ir dusdama leidausi
aukštyn stačiu siauru taku per mišką, nė sykio neatsigręždama atgal.
Net už viso pasaulio turtus nebūčiau sutikusi apsisukti ir grįžti į tą
namą ar paplūdimį. Man dingojosi, kad ten manęs kažkas laukia tarp
prižėlusių dilgėlių. Kažkas, kas žiūri ir klausosi.
Mums bėgant Džespris vis lojo. Manė, kad čia koks naujas žaidi­
mas. Jis vis bandė įsikąsti diržą ir jį nešti. Anąkart nesupratau, kaip
tankiai čia suaugę medžiai, jų šaknys ėjo skersai tako kaip kokie
čiuptuvai, norintys tave nutverti. Reikėtų čia mišką praretinti, galvo­
jau bėgdama ir sunkiai gaudydama kvapą. Maksimas turėtų atsiųsti
žmonių. Iš to pomiškio nėra nei naudos, nei grožio. Tie brūzgynai
turėtų būti iškirsti, kad prašviesėtų takas. Jis toks tamsus, per daug
tamsus. Tas plikas eukaliptas, užsmaugtas gervuogių, atrodo lyg bal­
tas išblukęs skeletas. Palei jo šaknis teka į jūrą juodas upeliūkštis, per
liūtis užnešamas žemėmis. Paukščiai čia nečiulba kaip kad slėnyje.
Čia viešpatauja kitokia ramybė. Ir netgi bėgdama ir garsiai alsuoda­
ma girdėjau tvinstančios jūros ošimą įlankoje. Supratau, kodėl Mak­
168 Daphtie du M au ri er

simas nekenčia to tako nei tos prieplaukos. Nekenčiu ir aš. Kvaila

buvau, kad čia atėjau. Reikėjo eiti į aną paplūdimį ir namo grįžti per
Laimės slėnį.
Apsidžiaugiau išėjusi į pievutę ir lomoje pamačiusi savo namus,
tvirtus ir saugius. Miškas jau buvo už manęs. Paprašysiu Robertą, kad
atneštų arbatos po kaštonu. Žvilgtelėjau į laikroduką. Buvo anksčiau
nei tikėjausi, be keliolikos ketvirta. Turėsiu truputį palaukti. M en­
derlyje neįprasta gerti arbatą anksčiau nei pusė penkių. Man pati­
ko, kad Frito nebuvo, Robertas nedarys tokios didelės ceremonijos
nešdamas arbatą į sodą. Eidama per veją link terasos, už alėjos po­
sūkio pastebėjau kažkokį metalinį daiktą blyksint saulėje pro žalius
rododendrų lapus. Prisidengiau ranka akis, norėdama pamatyti, kas
ten. Atrodė panašu į automobilio priekį. Gal kas atvažiavo į svečius,
pagalvojau. Tačiau būtų atvažiavę prie pat namo, o ne palikę auto­
mobilį anapus posūkio, paslėptą už krūmų. Priėjau arčiau. Taip, ten
tikrai buvo automobilis. Dabar jau mačiau sparnus ir užtraukiamą
stogą. Keista. Svečiai čia paprastai niekada nesustodavo. O prekijai
atvažiuodavo užpakaliniu keliu palei senąsias arklides ir garažą. Ir ne
Franko „Morisas" - tą gerai pažinojau. Šitas automobilis buvo ilgas,
žemas, sportinis. Susimąsčiau, ką daryti. Jeigu čia svečiai, Robertas
juos bus nuvedęs į biblioteką ar svetainę. Jei į svetainę, tai pro langą
jie mane pamatys, kai eisiu per veją. O aš nenoriu susitikti su sve­
čiais taip apsirengusi. Turėsiu pakviesti juos pasilikti arbatos. Susto­
jau vejos pakraštyje. Nežinau kodėl, gal kad saulė staiga blykstelėjo
į stiklą, pažvelgiau į namą ir nustebau pamačiusi, kad vakarų sparne
vieno lango langinės atidarytos. Kažkas stovėjo prie lango. Vyras. Jis,
matyt, pastebėjo mane, nes iškart pasitraukė, o kitas žmogus už jo
ištiesė ranką ir uždarė langines.
Tai buvo ponios Denvers ranka. Pažinau juodą rankovę. Pama­
niau, gal šiandien viešo lankymo diena ir ji rodo kambarius. Tačiau
taip negali būti, nes paprastai viską rodo Fritas, o Fritui šiandien
laisva diena. Be to, vakarų sparno kambariai lankytojams nerodomi.
Aš net pati juose dar nebuvusi. Ne, prisiminiau, šiandien ne lanky­
mo diena. Antradieniais lankytojai nepriimami. Gal ten prireikė ką
pataisyti kuriame nors kambaryje. Tačiau labai keista, kad žmogus
 REBEKA 169

žiūrėjo j lauką, o kai mane pastebėjo, tuoj atsitraukė atgal, ir langinės

buvo uždarytos. Be to, automobilis pastatytas už rododendrų, kad
iš namo nebūtų matyti. Bet tai ponios Denvers rūpestis. Ir m an čia
nėra ko kištis. Jeigu pas ją apsilanko draugų ir ji nuveda juos į vakarų
sparną, čia tikrai ne mano reikalas. Tačiau iki šiol aš to nežinojau.
Keista, kad tai įvyko kaip tik tą dieną, kai Maksimas išvažiavęs.
Nejaukiai pasijutusi žingsniavau per veją namo, suvokdama, kad
jie ir toliau gali mane sekti pro langinių plyšį.
Užlipau laiptais ir per dideles paradines duris įėjau į holą. Ten
nebuvo jokios svetimos skrybėlės ar lazdos, jokios vizitinės kortelės
ant padėklo. Tikriausiai svečias neoficialus. Ką gi, tai ne mano rei­
kalas. Nuėjau į sodininko kambarį ir nusiploviau dubenyje rankas,
kad nereikėtų lipti į viršų. Būtų labai nepatogu, jei susidurčiau su jais
akis į akį ant laiptų ar kur kitur. Prisiminiau, kad buduare buvau pa­
likusi megztinį, ir dabar per svetainę nuėjau jo pasiimti, o ištikimasis
Džespris sekė iš paskos. Buduaro durys buvo atviros. Pastebėjau, kad
mano megztinis perkeltas į kitą vietą. Palikau jį ant sofos, o dabar jis
užkištas už pagalvėlės. Ten, kur būta mano megztinio, sofos audeklas
buvo kiek įdubęs. Kažkas visai neseniai čia sėdėjo ir perkėlė mezginį,
kad nekliudytų. Kėdė prie rašomojo stalo irgi pajudinta. Matyt, ponia
Denvers savo svečią buvo atsivedusi į buduarą, naudodamasi proga,
kad nei Maksimo, nei manęs nėra namie. Pasijutau labai nesmagiai.
Geriau jau būčiau nežinojusi. Džespris uostinėjo sofą vizgindamas
uodegą. Svečias jam visai neatrodė įtartinas. Pasiėmiau pintinėlę su
mezginiu ir išėjau. Tuo metu atsidarė svetainės durys, vedančios į
akmenimis grįstą koridorių bei į tarnų patalpas, ir išgirdau balsus.
Šmurkštelėjau atgal į buduarą, ir kaip tik laiku. Manęs niekas nepa­
matė. Laukiau už durų, rūsčiai žvelgdama į Džesprį, kuris stovėjo
tarpduryje, žiūrėdamas į mane, iškišęs liežuvį, vizgindamas uodegą.
Tas nenaudėlis mane išduos. Stovėjau labai tyliai, sulaikiusi kvapą.
Išgirdau ponią Denvers.
- Manau, kad bus nuėjusi į biblioteką, galėsi išeiti per holą nepa­
matytas. Palauk, aš pasižiūrėsiu.
Žinojau, kad jie kalba apie mane. Pasijutau dar nesmagiau. Vis­
kas čia buvo taip slapta. Ir aš nenorėjau nutverti ponios Denvers už
170 Da ph ne du M a u r i e r

rankos. Staiga Džespris pasuko galvą svetainės pusėn ir vizgindamas

uodegą nurisnojo ten.
- Sveikas, šuniūkšti, - išgirdau vyriškio balsą.
Džespris pradėjo linksmai loti. Apsidairiau išsigandusi, kur čia
pasislėpti. Aišku, nebuvo kur. Išgirdau žingsnius visai šalia, ir vy­
riškis įėjo į kambarį. Iš pradžių jis manęs nepamatė, nes stovėjau už
durų, bet prie manęs prišoko Džespris, vis dar smagiai lodamas.
Vyriškis staigiai apsisuko ir pamatė mane. Niekada dar nebuvau
regėjusi taip nustebusio žmogaus. Lyg būčiau buvusi plėšikas, o jis -
nam ų šeimininkas.
- Atsiprašau, - pasakė jis, apžiūrinėdam as m ane nuo galvos
ligi kojų.
Vyriškis buvo aukštas, stambus, gana vulgaraus grožio, įdegęs
saulėje. Akys žydros, paraudusios, tokios būna nuo girtuokliavimo
ir palaido gyvenimo. Plaukai rusvoki kaip ir oda. Po kelerių metų
jis išstorės, sprandas užvirs ant apykaklės. Lūpos bylojo apie jo cha­
rakterį - buvo pernelyg minkštos, pernelyg raudonos. Nuo jo dvelkė
viskiu. Jis nusišypsojo. Taip šypsomasi kiekvienai moteriai.
- Tikiuosi, jūsų neišgąsdinau, - tarė.
Išėjau iš uždurio, be abejonės, atrodydama baisiai kvailai, kaip ir
jaučiausi.
- Ne, aišku, ne, - tariau. - Išgirdau balsus, tik nežinojau, kas tai
galėtų būti. Jokių svečių šią pavakare nelaukiau.
- Kaip apmaudu, - pasakė jis nuoširdžiai, - kad taip negražiai
pas jus įsibroviau. Prašau atleisti. Tiesą sakant, čia užlėkiau aplankyti
mielosios Denės, juk m udu labai seni draugai.
- O taip, žinoma, - pasakiau.
- Brangioji Denė, duok Dieve jai sveikatos, - pasakė jis, - visada
stengiasi neapsunkinti kitų. Ji nenorėjo jūsų trukdyti.
- Ak, tas visiškai nesvarbu, - tariau, žiūrėdama į Džesprį, kuris
linksmai straksėjo palei vyriškį ir vis lietė jį letenėlėmis.
- Tas nenaudėlis, kaip matyt, nepamiršo manęs, - tarė jis. - Už­
augo gražus šuo. Buvo dar visai mažiukas, kai paskutinį sykį mačiau.
Tik jis per riebus, turėtų daugiau bėgioti.
- Dabar kaip tik buvau toli išvedusi pasivaikščioti.
 REBEKA 171

- Tikrai? Kokia jūs šauni, - pasakė. Jis glostė Džesprį ir familiariai

man šypsojosi. Paskui išsitraukė portsigarą. - Prašom, - pasiūlė.
- Aš nerūkau.
- Tikrai?
Išsiėmė cigaretę ir užsidegė.
Niekada apie tai nebuvau galvojusi, bet man pasirodė keista, kad
rūkoma kieno nors kambaryje. Taip elgtis tikriausiai negražu. Ne­
mandagu m ano atžvilgiu.
- Kaip laikosi Maksas? - paklausė jis.
Mane nustebino jo tonas. Atrodė, tarsi Maksimas būtų buvęs ge­
ras jo pažįstamas. Keista, kad vadina jį Maksu. Niekas taip jo neva­
dino.
- Ačiū, gerai, - atsakiau, - dabar jis Londone.
- Ir paliko jaunam artę vieną? Kur tai matyta! Ar nebijo, kad ims
kas ir pagrobs?
Jis nusijuokė plačiai išsižiojęs. Man nepatiko jo juokas. Buvo kaž­
koks užgaulus. Nepatiko ir jis pats. Kaip tik tada į kambarį įėjo ponia
Denvers. Ji įbedė akis į mane, ir aš visai pašiurpau. Ak Dieve, kaip ji
turi manęs nekęsti.
- O, Dene, atėjai, - pasakė tas vyriškis. - Visi tavo atsargumai n u ­
ėjo niekais. Namų šeimininkė buvo pasislėpusi už durų. - Ir jis vėl
nusikvatojo.
Ponia Denvers neatsakė nieko. Tik žiūrėjo į mane.
- Na, gal supažindintum, - pasakė jis. - Galų gale juk dera aplan­
kyti ir pasveikinti jaunamartę, ar ne?
- Čia ponas Feivelis, ponia, - tarė Denvers tyliai, gana nenoriai.
Nemanau, kad būtų norėjusi mane su juo supažindinti.
- Malonu, - pasakiau, o paskui dėl m andagum o per jėgą pridū­
riau: - Gal pasiliktumėt arbatos?
Atrodo, jam tai patiko. Jis pasisuko į ponią Denvers.
- Argi ne žavingas pakvietimas? - tarė jis. - Esu kviečiamas pasi­
likti arbatos. Po šimts, Dene, ko gero, ir paklausysiu.
Pamačiau, kaip ji žybtelėjo akimis jį perspėdama. Man buvo labai
negera. Kodėl taip bjauriai viskas susidėjo? Reikėjo iš pat pradžių
užkirsti tam kelią.
172 Da ph ne du M a u r i e r

- Ką gi, gal ir tavo teisybė, - pasakė jis, - tačiau būtų buvę labai
smagu, nepaisant nieko. Bet bus geriau, jei važiuosiu namo, tiesa?
Einam, apžiūrėsim mano automobilį. - Jis kalbėjo vis taip pat fami­
liariai, gana užgauliai.
Aš nenorėjau nei eiti, nei to automobilio matyti. Buvau be galo
sumišusi ir sunerimusi.
- Eime, - pasakė jis, - tai puiki mašinėlė. Ir greita - varguolis
Maksas tokios niekada nėra turėjęs.
Negalėjau sugalvoti pasiteisinimo. Visa situacija buvo tokia ne­
natūrali ir kvaila. Man labai nepatiko. Ir ko tai poniai Denvers čia
stovėti ir svilinti mane žvilgsniu?
- Kur yra tas automobilis? - paklausiau vos girdimai.
- Už alėjos posūkio. Nevažiavau prie durų, nenorėjau jums kliu­
dyti. Maniau, gal būsite atsigulusi pokaičio.
Tylėjau. Melas buvo pernelyg akivaizdus. Per svetainę visi išėjo­
me į holą. Pamačiau, kaip jis pasižiūrėjo per petį ir mirktelėjo poniai
Denvers. Ji jam nemirktelėjo. To beveik ir tikėjausi. Buvo paniurusi
ir rūsti. Džespris nušuoliavo į alėją. Džiaugėsi, kad taip nelauktai pa­
sirodė svečias, kurį, matyt, gerai pažinojo.
- Atrodo, kepurę būsiu palikęs automobilyje, - pasakė jis ir ap­
sidairė po holą, neva jos ieškodamas. - Teisybę pasakius, atėjau ne
pro čia. Aš nusėlinau apsukui ir užklupau Denę jos irštvoje. Ar eisi
drauge pažiūrėti automobilio?
Pažvelgė klausdamas į ponią Denvers. Ji dvejojo, stebėdama mane
akies kampučiu.
- Ne, - tarė. - Ne, dabar neisiu. Sudie, ponas Džekai.
Jis nutvėrė jos ranką ir nuoširdžiai pakratė.
- Sudie, Dene, saugok save. Žinai, kur mane gali bet kada rasti.
Buvo baisiai gera vėl pasimatyti su tavimi.
Jis išėjo į alėją, Džespris šokinėjo jam palei kojas, o aš lėtai ėjau iš
paskos, vis dar jausdamasi labai nesmagiai.
- Brangus senasis Menderlis, - tarė jis, dirsčiodamas į langus, - jis
mažai tepasikeitė. Manau, kad tai Denės nuopelnas. Ji nuostabi m o­
teris, ar ne?
- Taip, ji labai sumani, - atsakiau.
 REBEKA 173

- O kaip jums čia viskas atrodo? Nesijaučiate gyva palaidota?

- Menderlis m an labai patinka, - pasakiau šaltai.
- Ar jūs ne kažkur Prancūzijos pietuose gyvenote, kai Maksimas
jus sutiko? Monte, ar ne? Gerai pažinau tą miestą.
- Taip, M onte Karle, - atsakiau.
Priėjome jo automobilį. Tai buvo žalias automobilis, sportinis,
tinkantis prie šeimininko.
- Kaip jis jums? - paklausė.
- Labai gražus, - mandagiai atsakiau.
- Einam, pavėžėsiu iki didžiųjų vartų? - tarė.
- Ne, ačiū, - pasakiau. - Esu pavargusi.
- Manote, kad Menderlio šeimininkei nelabai tinka važiuoti su
tokiu kaip aš, ar ne? - paklausė jis ir nusijuokė purtydamas galvą.
- O ne, - atsakiau. - Ne, kodėl.
Jis vėl patenkintas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų tomis įžū­
liomis ir nemaloniomis žydromis akimis. Pasijutau, lyg būčiau baro
mergina.
- Taigi, - tarė jis, - mums nevalia vesti nuotakos iš kelio, nevalia,
juk taip, Džespri? Į ką tai būtų panašu?
Pasilenkęs pasiėmė kepurę ir milžiniškas vairuotojo pirštines.
Numetė cigaretę ant kelio.
- Sudie, - pasakė ištiesdamas ranką, - be galo malonu buvo su
jumis pasimatyti.
- Sudie, - atsakiau.
- Beje, - nerūpestingai tarė jis, - būtų velniškai puiku, jeigu ne­
užsimintumėte Maksui, kad buvau apsilankęs. Jis, deja, apie mane
nelabai kokios nuomonės, nežinau kodėl, be to, ir vargšė Denė turėtų
nemalonumų.
- Gerai, - atsakiau sumišusi, - gerai.
- Tai velniškai puiku. Na, gal apsigalvojote, pasivažinėsime?
- Ne, ačiū. Verčiau nereikia.
- Tada sudie. Gal tikrai kokią dieną atvažiuosiu jūsų aplankyti.
Eik šalin, Džespri, tu kipše, nubraižysi man dažus. Turiu pasakyti,
Maksas pašėlusiai negražiai padarė, kad išvažiavo į Londoną ir pali­
ko va taip jus vieną.
174 Daphne du M aurier

- Man visai gerai. Aš mėgstu būti viena, - pasakiau.

- Tikrai? O maloningasis Dieve! Labai keista. Taip neturi būti,
žinokit. Prieštarauja prigimčiai. Kiek laiko, kai jūs ištekėjusi? Trys
mėnesiai, taip?
- Maždaug, - atsakiau.
- Kaip norėčiau, kad manęs lauktų tokia jauna žmona. Aš esu
vargšas vienišas viengungis. - Jis vėl nusijuokė ir užsismaukė kepu­
rę ant akių. - Laimingai, - tarė jis užvesdamas variklį, ir autom obi­
lis šovė pirmyn, su įtūžiu ir trenksm u paleidęs išmetamąsias dujas.
Džespris žiūrėjo jam įkandin, nuleidęs ausis, pabrukęs uodegą.
- Ei, Džespri, - pasakiau, - nebūk kvailas.
Pamažėle nuėjau namo. Ponia Denvers buvo kažkur pradingusi.
Sustojau hole ir paskambinau varpeliu. Kokias penkias minutes nie­
kas nesirodė. Paskambinau vėl. Netrukus atėjo Alisa, nepatenkinta
ir pasipūtusi.
- Klausau, ponia? - tarė.
- Oi, Alisa, - pasakiau, - ar Roberto nėra? Norėčiau gerti arbatą
po kaštonu.
- Robertas išėjo į paštą po vidurdienio ir dar negrįžo, - pasakė
Alisa. - Ponia Denvers leido jam suprasti, kad jūs pareisite vėliau.
Aišku, Frito irgi nėra, jo laisvadienis. Jeigu norite arbatos dabar, galiu
paduoti. Bet turbūt dar nėra pusės penkių.
- Ak, tiek to, Alisa, palauksiu, kol sugrįš Robertas, - pasakiau.
Kai tik Maksimas išvažiavo, pamaniau, namuose visa tvarka paš­
lijo. Neprisiminiau, kad Fritas ir Robertas būtų kada išėję tuo pačiu
metu. Taip, Fritui laisva diena. O Robertą ponia Denvers išsiuntė į
paštą, manydama, kad aš ilgai negrįšiu iš pasivaikščiojimo. Tas Fei-
velis labai puikiai pataikė laiką aplankyti ponią Denvers. Netgi per-
nelyg puikiai. Kažkas čia ne visai gerai, tas man buvo aišku. Juoba
kad jis prašė nieko nesakyti Maksimui. Padėtis labai kebli. N enorė­
jau padaryti poniai Denvers nem alonum ų ar kelti jai scenų. Bet dar
labiau nenorėjau sunervinti Maksimo.
Spėliojau, kas jis galėtų būti, tas Feivelis. Maksimą jis vadino
Maksu. Niekas daugiau jo taip nevadino. Tik vieną kartą mačiau taip
užrašyta ant titulinio knygos puslapio, siauromis ir pakrypusiomis
 REBEKA 175

raidėmis, su savotiškais paspaudimais, M raidės uodegėlė labai raiš­

ki, labai ilga. O aš maniau, kad tik vienas vienintelis žmogus vadino
jį Maksu...
Bestovėdama hole, vis dar neapsisprendusi dėl arbatos, staiga pa­
galvojau, kad ponia Denvers yra nedora, kad visą laiką kažką rezga
už Maksimo nugaros. Parėjusi anksčiau, negu manęs laukta, užklu­
pau ją su bendrininku, kuris, norėdamas išsisukti, apsimetė geru
Maksimo ir visų namiškių pažįstamu. Įdomu, ką jiedu ten veikė va­
karų sparne? Kodėl tuojau uždarė langines, kai pamatė mane einant
per veją? Širdyje kaupėsi neaiškus nerimas. Fritas ir Robertas išėję.
Kambarinės po vidurdienio paprastai būna savo miegamuosiuose.
Ponia Denvers tada karaliauja viena. O gal tas žmogus - vagis, o po­
nia Denvers jo padėjėja? Vakarų sparne daug brangių daiktų. Staiga
mane suėmė pašėlęs noras nusėlinti laiptais į vakarų sparną, nueiti į
tuos kambarius ir pažiūrėti.
Robertas dar nebuvo grįžęs. Kaip tik turėjau laiko iki arbatos.
Palūkuriavau, žvilgčiodama į galeriją. Namas atrodė tylus, be gyvos
dvasios. Tarnai buvo savo kambariuose už virtuvės. Džespris garsiai
lakė iš dubenėlio po laiptais, tas garsas aidėjo per visą holą. Pradėjau
lipti aukštyn. Širdis iš susijaudinimo keistai daužėsi.
 X IV SKYRIUS

S*
P a te k a u j tą patį koridorių, kur buvau atsidūrusi pirmąją
dieną. Nuo to laiko čia nebuvau ir nenorėjau būti. Pro nišos langą
švietė saulė ir ant tamsių sienų piešė auksinius raštus.
Buvo visiškai tylu. Tvyrojo tas pats dvisus negyvenamų patalpų
kvapas kaip ir tada. Suabejojau, kur man eiti, nes nežinojau, kaip
čia išsidėstę kambariai. Prisiminiau, kad anąkart ponia Denvers iš­
ėjo pro tas duris, kur už manęs, vadinasi, šitoje pusėje ir turėtų būti
kambarys, kurio man reikia - su langais į jūrą. Paspaudžiau durų
rankeną ir įėjau vidun. Čia buvo visiškai tamsu, nes langinės užda­
rytos. Susiradau elektros mygtuką ant sienos ir paspaudžiau. Buvau
nedideliame prieškambaryje, sakyčiau, drabužinėje, su didžiulėmis
drabužių spintomis palei sieną, o gale buvo atdaros durys į kitą,
didesnį kambarį. Įėjau pro jas ir uždegiau šviesą. Pirmasis įspūdis
mane tiesiog apstulbino, nes kambarys atrodė taip, lyg jame būtų
gyvenama.
Tikėjausi pamatyti, kad kėdės ir stalai, taip pat ir milžiniška dvi­
gulė lova prie sienos bus apgobstyta uždangalais nuo dulkių. Nie­
kas nebuvo uždengta. Ant tualetinio stalelio gulėjo šepečiai ir šukos,
kvepalai ir pudra. Lova buvo paklota, mačiau baltuojant pagalvių
užvalkalų audeklą ir paklodės kraštelį po dygsniuota vatine antklo­
de. Ant tualetinio stalelio ir ant stalo prie lovos pamerkta gėlių. Taip
pat ir ant drožinėtos židinio atbrailos. Ant kėdės atlasinis chalatas,
po kėde - šlepetės. Vieną akimirką išsigandusi pamaniau, kad kaž­
kas įvyko mano smegenims, ir aš m atau praeitį, žiūriu į tokį kam ­
barį, koks jis buvo prieš jos žūtį... Tuoj į kambarį įeis Rebeka, atsisės
 REBEKA 177

priešais veidrodį prie tualetinio stalelio, niūniuodam a paims šukas

ir brauks sau per plaukus. Jeigu ji čia atsisės, aš matysiu jos atspindį
veidrodyje, o ji mane irgi pamatys, stovinčią štai čia prie durų. Nieko
tokio neįvyko. O aš vis stovėjau ir laukiau. Į realybę mane sugrąžino
ant sienos tiksintis laikrodis. Rodyklės rodė dvidešimt penkias m i­
nutes po keturių. Mano laikrodukas rodė tiek pat. Laikrodžio tiksė­
jimas savotiškai blaivė ir ramino. Jis priminė m an dabartį, priminė,
kad greitai man bus nunešta arbatos po kaštonu. Pamažėle nuėjau į
kambario vidurį. Ne, jis negyvenamas. Netgi gėlės negalėjo užgožti
plėkų kvapo. Užuolaidos buvo užtrauktos ir langinės uždarytos. Re­
beka niekada nebeateis į šį kambarį. Tegu sau ponia Denvers stato
gėles ant židinio atbrailos ir tiesia lovoje paklodes, Rebekos tai nebe-
sugrąžins. Jos nebėra gyvos. Guli palaidota bažnyčios kriptoje kartu
su kitais mirusiais de Vinteriais.
Labai aiškiai girdėjau šniokščiant jūrą. Priėjau prie lango ir pa­
stūmiau langinę. Taip, buvau prie to paties lango, prie kurio prieš
pusvalandį stovėjo Feivelis ir ponia Denvers. Nuo ilgo dienos šviesos
ruožo elektros šviesa pasidarė geltona, netikra. Atstūmiau langinę
truputį daugiau. Balta dienos šviesa pasiekė lovą, naktinių marškinių
įmautę ant pagalvės. Pasiekė ir stiklinį tualetinio stalelio viršų, šepe­
čius ir kvepalų buteliukus.
Dienos šviesa suteikė kambariui daugiau tikroviškumo. Kai langi­
nės buvo uždarytos ir švietė tik elektra, kambarys atrodė panašesnės
į teatro dekoraciją, į sceną tarp dviejų spektaklių. Užuolaida nuleis­
ta, vakaro spektaklis baigėsi, ir dekoracija palikta pirm ajam rytinio
spektaklio veiksmui. O dienos šviesa kam barį atgaivino. Pam ir­
šau plėkų kvapą ir užtrauktas kitų langų užuolaidas. Vėl buvau
viešnia. Nekviesta viešnia. Per klaidą įėjusi į nam ų šeimininkės
kambarį. Čia jos tie šepečiai ant tualetinio stalelio, jos chalatas ir
šlepetės po kėde.
Tik dabar pajutau, kad man dreba kojos, kad jos silpnos tartum
šiaudinės. Atsisėdau ant kėdutės prie tualetinio stalelio. Širdis ne­
besidaužė taip keistai, bet pasidarė sunki tarsi švininė. Dairiausi po
kambarį lyg apkvaitusi. Taip, gražus kambarys. Ponia Denvers ne-
perdėjo taip sakydama aną pirmąjį vakarą. Tai gražiausias kambarys
178 Da ph ne du M a u r i e r

visuose namuose. Nuostabi židinio atbraila, lubos, drožinėta lova ir

užuolaidų karnizai, netgi sieninis laikrodis ir žvakidės ant tualeti­
nio stalelio šalia manęs - tuos visus daiktus labai mėgčiau, tiesiog
dievinčiau, jeigu jie priklausytų man. Tačiau jie ne mano. Jie kitos
moters nuosavybė. Ištiesiau ranką ir pačiupinėjau šepečius. Vienas
labiau nusidėvėjęs nei kitas. Suprantama. Visada vieną šepetį nau­
doji daugiau. Dažnai net pamiršti antrąjį, ir kai duodi plauti, vie­
nas būna visiškai švarus ir neliestas. Koks baltas ir liesas veidrodyje
m ano veidas, plaukai glotnūs ir nutįsę. Ar visada aš taip atrodau? Ko
gero, paprastai būnu kiek rausvesnė. Mano atspindys žiūrėjo į mane
blyškus ir negražus.
Atsistojau, priėjau prie kėdės, pačiupinėjau chalatą. Palaikiau
rankose šlepetes. Mane vis labiau ėmė siaubas, o kartu ir neviltis.
Paglosčiau antklodę, perbraukiau pirštais per m onogramą ant nakti­
nių marškinių įmautės, raides R de V, sujungtas ir perpintas. Raidės
auksiniame atlase buvo išsiuvinėtos virvute, iškilios ir kietos. Įmau-
tėje buvo naktiniai marškiniai, plonyčiai nelygu voratinklis, abrikosų
spalvos. Išėmiau juos, prisiglaudžiau prie veido. Jie buvo šalti, visiš­
kai šalti. Tačiau nuo jų dar dvelkė vos juntam as kvapas. Baltų azalijų
kvapas. Sulanksčiau ir įdėjau atgal, bet dėdama pastebėjau, ir man
skaudžiai nusmelkė per širdį, kad marškiniai susigulėję, medžiaga
susigarankščiavusi, jie nebuvo judinti nei skalbti nuo to laiko, kai
Rebeka paskutinį sykį buvo juos apsivilkusi.
Staigaus impulso pastūmėta išėjau į prieškambarį, kur palei sieną
stovėjo drabužių spintos. Atidariau vieną. Kaip ir maniau, ji buvo
pilna drabužių. Čia kabojo vakarinės suknelės, iš po vieno balto
apvalkalo žvilgėjo sidabras. Štai viena suknelė auksinio brokato. Ša­
lia aksominė, vyšninės spalvos, švelni. Balto atlaso šleifas nudrykęs
iki pat spintos apačios. Ant lentynos, viršuje, pro plonytį šilkinį p o ­
pierių kyšojo stručio plunksnų vėduoklės kraštelis.
Spinta kvepėjo keistai, troškiai. Azalijų kvapas, toks malonus ir
švelnus lauke, nevėdinamoje spintoje buvo pasidaręs dusnus ir įsi­
gėręs į sidabrines sukneles ir brokatą; dabar jis sklido į mane pro
atdaras duris, išsivadėjęs ir silpnas. Uždariau spintą. Vėl nuėjau į
miegamąjį. Šviesos ruožas, pro langinių tarpą krintantis ant auksinio
 REBEKA 179

lovos užtiesalo, tebebuvo baltas ir ryškus, ir jame ypač ryški ir iškili

atrodė aukšta pasvirusi monogramos R.
Išgirdau už nugaros žingsnius ir atsigręžusi pamačiau ponią Den­
vers. Niekada nepamiršiu jos veido. Triumfuojančio, piktdžiugiško,
degančio nesveiku susijaudinimu. Mane pagavo baimė.
- Kas nors atsitiko, ponia? - paklausė ji.
Bandžiau nusišypsoti, bet neįstengiau. Bandžiau ką nors pasakyti.
- Blogai jaučiatės? - paklausė ji labai tyliai, eidama artyn.
Žingtelėjau atatupsta nuo jos. Manau, jeigu ji būtų priėjusi arčiau,
tikriausiai būčiau nualpusį. Jaučiau, kaip alsavo m an į veidą.
- Man nieko nėra, ponia Denvers, - pasakiau patylėjusi. - Nesi­
tikėjau, kad čia ateisite. Matot, iš lauko pastebėjau, kad viena langinė
uždaryta nesandariai. Norėjau užspausti.
- Aš užspausiu, - tarė ji ir tyliai perėjusi per kambarį užspaudė
langinę. Dienos šviesa išnyko. Kambarys vėl pasidarė nerealus toje
dirbtinėje geltonoje šviesoje. Nerealus ir vaiduokliškas.
Ponia Denvers atėjo atgal ir atsistojo šalia manęs. Ji šypsojosi ir
buvo anaiptol ne šalta ir pasipūtusi kaip paprastai, o stebėtinai drau­
giška, netgi pataikūniškai meili.
- Kodėl sakote, kad langinė buvo pravira? - tarė. - Aš pati buvau
uždariusi išeidama iš kambario. Juk ją atidarėte jūs, dabar, ar ne?
Norėjote pamatyti kambarį. Kodėl niekada nepaprašėte manęs, kad
parodyčiau? Mielai būčiau parodžiusi bet kurią dieną. Reikėjo tik
paprašyti.
Norėjau bėgti, bet negalėjau pasijudinti. Tik žiūrėjau jai į akis.
- Dabar, kad jau esate čia, tai leiskite viską ir parodyti, - patai­
kūniškai tarė ji saldžiu it medus balsu, baisiu, apsimestu. - Žinau,
kad norite jį visą pamatyti, seniai norite, bet dėl drovum o nedrįsote
paprašyti. Žavingas kambarėlis, tiesa? Tokio dar nesate mačiusi.
Ji paėmė mane už parankės ir nuvedė prie lovos. Negalėjau jai
atsispirti, klausiau tarsi koks nuolankus gyvulėlis. Sudrebėjau, kai
ji prisilietė. Jos balsas buvo tylus ir intymus, to balso nekenčiau ir
bijojau.
- Čia buvo jos lova. Labai graži, tiesa? Visada laikau ją užklojusi
auksine lovatiese, jos mėgstamiausia. Va čia, įmautėje, jos naktiniai
180 Dap h ne du M a u r i e r

marškiniai. Buvote juos išėmusi, taip? Tuos marškinius ji vilkėjo pa­

skutinę naktį prieš mirtį. Gal norite dar pažiūrėti? - Išėmė marški­
nius iš įmautės ir išskleidė prieš mane. - Pačiupinėkite, paimkite į
rankas, kokie jie švelnūs ir lengvučiai, tiesa? Neskalbiau jų, tebėra
tokie, kokius paskutinį kartą buvo apsivilkusi. Laikau va šitaip padė­
tus, taip pat ir chalatą bei šlepetes, kaip buvau padėjusi tą vakarą, kai
nebegrįžo, tą vakarą, kai paskendo. - Sulankstė naktinius ir vėl įkišo į
įmautę. - Žinote, viską jai darydavau aš, - tarė, vėl imdama mane už
parankės ir vesdama prie chalato ir šlepečių. - Samdėme kambarines
vieną po kitos, bet nė viena jai neįtiko. „Tu man patarnauji geriau­
siai, Dene, - sakydavo ji, - nenoriu nieko kito, tik tavęs". Pažiūrėkite,
čia jos chalatas. Ji buvo daug aukštesnė už jus, matyti iš ilgumo. Pri­
sidėkite. Jums iki kulkšnių. Jos figūra buvo nuostabi. Čia jos šlepetės.
„Atmesk m an šlepetes, Dene", - sakydavo. Pagal ūgį jos kojos buvo
nedidelės. Įkiškite rankas į šlepetes. Jos nedidelės ir siauros, tiesa?
Ji užgrūdo šlepetes man ant rankų, visą laiką šypsodama, žiūrė­
dama m an į akis.
- Niekada nepamanytum, kad ji buvo aukšta, ar ne? - tarė. - Tos
šlepetės tiktų mažai kojytei. Ir pati ji buvo labai smulki. Pamiršdavai
jos aukštumą, kol neatsistodavo šalia. Buvo lygiai tokio ūgio kaip aš.
Bet gulėdama čia lovoje atrodydavo visai mažučiukė su tais vešliais
tamsiais plaukais tarsi debesiu aplink galvą.
Ji padėjo šlepetes ant grindų, o chalatą ant kėdės.
- Jos šepečius jau matėte, taip? - paklausė vesdama mane prie
tualetinio stalelio. - Jie tebėra kaip buvę - neplauti ir neliesti. Jais
šukuodavau jai plaukus kiekvieną vakarą. „Eikš, Dene, pasidarbuo­
ti", - sakydavo ji, ir aš atsistodavau jai už nugaros prie tos va kėdu­
tės ir šukuodavau po dvidešimt minučių. Žinokite, trum pus plaukus
ji nešiojo tik keletą pastarųjų metų. Kai ištekėjo, jie buvo žemiau
juosmens. Tada ponas de Vinteris juos šukuodavo. Ne sykį, įėjusi į
tą kambarį, matydavau jį vienmarškinį, su abiem šepečiais rankose.
„Smarkiau, Maksai, smarkiau", - sakydavo ji juokdamasi, ir jis jos
klausydavo. Būdavo, jie rengiasi vakarui, namai pilni svečių. „Imkit,
aš nespėsiu persirengti" - sakydavo jis, mesdamas man šepečius, ir
nusijuokdavo jai. Tada jis vis juokdavosi ir būdavo linksmas.
 REBEKA 181

Ji nutilo, vis dar laikydama mane už parankės.

- Visi labai pyko, kai ji nusikirpo plaukus, - pasakė, - bet ji ne­
kreipė dėmesio. „Čia mano reikalas", - sakydavo ji. Ir iš tikrųjų su
trumpais plaukais lengviau jodinėti ir buriuoti. Žinot, ji yra nutapyta
ant arklio. Garsus dailininkas nutapė. Paveikslas kabojo Akademijo­
je. Ar esate mačiusi?
Papurčiau galvą.
- Ne, - tariau. - Ne.
- Kaip supratau, tai buvo geriausias tų metų paveikslas, bet ponui
de Vinteriui jis nepatiko, todėl nenorėjo turėti jo Menderlyje. Man
rodos, jis laikė paveikslą nesant jos vertą. N orėtum ėte pamatyti jos
drabužius, tiesa?
Atsakymo ji nelaukė. Nuvedė mane į prieškambarį ir vieną po
kitos atidarė drabužių spintas.
- Čia laikau jos kailinius, - tarė. - Kandžių dar kol kas nėra, ir
abejoju, ar kada bus. Labai gerai prižiūriu. Pačiupinėkite šitą sabalų
mantiją. Ją per vienas Kalėdas padovanojo ponas de Vinteris. Kartą ji
man sakė tos mantijos kainą, bet dabar jau pamiršau. Šitą šinšilų pe­
leriną ji daugiausia nešiodavo vakarais. Kai tik vakaras vėsesnis, tai ir
užsimeta ant pečių. Va ši spinta pilna jos vakarinių drabužių. Bet jau
buvote ją atidariusi. Užraktas ne visai užsispaudęs. Man regis, ponui
de Vinteriui labiausiai patiko, kai ji nešiodavo sidabrines sukneles.
Bet ji, aišku, galėjo vilkėti ką tik norėjo, rinktis bet kokią spalvą. Jai
nuostabiai tiko šita aksominė suknelė. Prisidėkite prie veido. Koks
švelnus aksomas, ar ne? Jaučiate? Ir kvapas dar neišsivadėjęs, ar ne?
Galima pamanyti, kad tik dabar ją nusivilko. Aš visada suprasdavau,
kada ji būdavo pirma manęs įėjusi į kambarį. Tuoj padvelkdavo tas
kvapas. Čia, stalčiuje, jos baltiniai. Šito rausvo komplekto ji nė karto
nebuvo apsivilkusi. Tą dieną, kai nuskendo, buvo, aišku, su sportinė­
mis kelnėmis ir marškiniais. Tačiau vanduo viską nuplėšė. Ji buvo be
nieko, kai ją rado po tiek savaičių.
Ponios Denver pirštai suspaudė man ranką. Ji pasilenkė, prikišo
prie manęs tą giltinės veidą, tamsios akys tiriamai žiūrėjo man į akis.
- Ji buvo sudaužyta į uolas gatavai, - sušnabždėjo, - gražus veidas
liko neatpažįstamas, ir abi rankos nutrauktos. Ponas de Vinteris ją
182 D ap hne du M a u rier

vis dėlto atpažino. Buvo dėl to nuvažiavęs į Edžkomą. Visiškai vie­

nas. Tuo metu jis labai sirgo, bet užsispyrė ir išvažiavo. Niekas nega­
lėjo jo sulaikyti. Netgi ponas Krolis.
Ji nutilo, bet akių nuo manęs nenuleido.
- Visą gyvenimą graušiuosi dėl to, kas atsitiko, - tarė ji. - Tai
m ano kaltė, kad nebuvau namie tą vakarą. Išvažiavau į Keritą po
pietų ir negrįžau iki vėlumos, nes ponia de Vinter buvo Londone ir
turėjo grįžti dar vėliau. Todėl ir neskubėjau. Kai grįžau, apie pusę de­
šimtos, sužinojau, kad jos parvažiuota prieš pat septynias, pavalgyta
ir vėl išeita. Aišku, į prieplauką. Man pasidarė neramu. Vėjas pūtė
iš pietvakarių. Ji tikrai nebūtų išplaukusi, jeigu tik aš būčiau buvusi
namie. Ji visada manęs klausydavo. „Šį vakarą neplaukčiau, blogas
vėjas", - būčiau pasakiusi, ir ji m an būtų atsakiusi: „Gerai, Dene, tu
kinkų drebintoja". Ir būtume sau sėdėjusios čia ir šnekučiavusios, ji
būtų m an pasakojusi, ką veikė Londone, kaip visada.
Ranka m an pamėlo ir nutirpo nuo jos pirštų spaudimo. Mačiau,
kaip standžiai oda aptempusi jos veidą ir išryškinusi skruostikaulius.
Palei ausis buvo nedidelės geltonos dėmės.
- Ponas de Vinteris vakarieniavo pas poną Krolį, - kalbėjo ji
toliau. - Nežinau, kurią valandą jis grįžo. Gal po vienuoliktos. Bet
prieš pat vidurnaktį prasidėjo baisus vėjas, o jos vis nebuvo. N u ­
lipau žemyn, pro bibliotekos durų apačią šviesos nesimatė. Tada
vėl grįžau į viršų ir pasibeldžiau į miegamąjį. Ponas de Vinteris
atsiliepė iš karto. „Kas ten, ko norite?" - paklausė. Pasakiau, kad
m an neram u dėl ponios de Vinter, nes ji negrįžusi. Kiek palūkėjęs
atėjo ir atidarė duris, buvo su chalatu. „Manau, kad ji pasiliko nak­
čiai paplūdim io namelyje, - tarė jis. - Jumis dėtas, eičiau miegoti.
Kai toks oras, ji neis namo". Jis atrodė pavargęs, ir aš nebenorėjau
jo trukdyti. Juk tikrai ji tiek naktų nepareidavo iš to namelio ir
buriuodavo bet kokiu oru. O gal nė neišplaukė, tik dėl perm ainos
po Londono pasiliko ten nakvoti. Pasakiau ponui de Vinteriui la­
banakt ir grįžau į savo kambarį. Tačiau neužmigau per visą naktį.
Vis galvojau, ką ji veikia.
Ji vėl nutilo. Nebenorėjau nieko daugiau girdėti. Norėjau nuo jos
pasitraukti, išeiti iš to kambario.
 REBEKA 183

- Prasėdėjau ant lovos iki pusės šešių, - pasakojo ji, - tada jau
nebegalėjau ilgiau laukti. Apsivilkau apsiaustą ir nuėjau per mišką į
paplūdimį. Jau švito, bet buvo apsiniaukę, nes dulkė smulkus lietus.
Vėjas buvo nurimęs. Atėjusi į pakrantę, vandenyje pamačiau plūdu­
rą ir valtį, o burlaivio nebuvo...
Man pasirodė, kad regiu įlanką pilkoje ryto šviesoje, jaučiu dulks­
ną krintant ant veido ir pro miglas matau tamsius plūduro kontūrus,
neaiškius ir šešėliuotus.
Ponia Denvers paleido mano ranką. Jos plaštaka nusviro žemyn.
Balsas neteko išraiškos, vėl pasidarė kasdieniškas - šiurkštus ir
negyvas.
- Vieną gelbėjimosi ratą vanduo išmetė į krantą Kerite po vidur­
dienio, - tarė ji, - antrąjį krabų gaudytojai rado ant uolų žemiau ky­
šulio kitą dieną. Potvynis išplukdė burlaivio gabalų ir lūženų.
Ji nusigręžė nuo manęs ir uždarė komodos stalčius. Pataisė pa­
veikslą ant sienos. Nuėmė pūkelį nuo kilimo. Stovėjau žiūrėdama į
ją, neišmanydama, ką daryti.
- Dabar žinote, - tarė ji, - kodėl ponas de Vinteris nebegyvena
šiuose kambariuose. Pasiklausykite jūros.
Netgi pro uždarus langus ir sandarias langines buvo girdėti duslus
ir piktas šniokštimas, bangoms dūžtant į baltą prieplaukos žvirgždą.
Potvynio vandenys greitai kilo ir ritosi per paplūdimį iki pat namelio.
- Jis paliko šituos kambarius nuo pat tos nakties, kai ji pasken­
do, - tarė ji. - Liepė išnešti jo daiktus iš drabužinės. Įrengėme jam
vieną kambarį koridoriaus gale. Nepasakyčiau, kad ir ten jis būtų
gerai miegojęs. Dažniausiai sėdėdavo fotelyje. Rytą aplinkui būda­
vo pilna cigarečių pelenų. O dienos metu Fritas girdėdavo, kaip jis
vaikšto po biblioteką pirmyn atgal. Pirmyn atgal, pirm yn atgal.
Aš irgi pamačiau pelenus ant grindų prie fotelio. Aš irgi išgirdau
jo žingsnius: vienas du, vienas du, pirmyn per biblioteką, atgal...
Ponia Denvers tykiai uždarė duris tarp miegamojo ir prieškam­
bario, kur stovėjome, ir užgesino šviesą. Nebemačiau nei lovos su
naktinių marškinių įmaute ant pagalvės, nei tualetinio stalelio, nei
šlepečių po kėde. Ji perėjo per prieškambarį, uždėjo ranką ant durų
rankenos ir sustojo laukdama manęs.
184 D ap hne du M a u rier

- Aš kasdien ateinu į tuos kambarius ir nušluostau dulkes, -

tarė. - Jei kada panorėsite ateiti vėl, pasakykite man. Paskambinkite
nam ų telefonu. Aš suprasiu. Kambarinėms čia vaikščioti neleidžiu.
Niekas čia neateina, tik aš.
Jos tonas vėl pasidarė pataikūniškas, nemaloniai draugiškas. Šyp­
sena buvo apsimestinė, nenatūrali.
- Kartais, kai ponas de Vinteris bus išvykęs, o jūs pasijusite vie­
niša, gal panorėsite ateiti čia, į tuos kambarius, ir pasėdėti. Tada tik
pasakykite man. Tie kambariai tokie gražūs. Net nepamanytum, kad
jos taip seniai nebėra, ar ne, pagal tai, kaip kambariai prižiūrimi. Ga­
lima pamanyti, kad ji tik trum pam išėjo ir vakare vėl sugrįš.
Vargais negalais nusišypsojau. Kalbėti negalėjau. Gerklė buvo
sausa, užgniaužta.
- Aš jaučiu ją visur, ne vien tik šiame kambaryje, - pasakė ji. -
Daugelyje kambarių. Buduare, hole, netgi mažajame sodininko kam ­
baryje. Jūs taip pat jaučiate, ar ne?
Pasižiūrėjo į mane smalsiai. Balsas virto šnabždesiu.
- Kartais, kai ateinu čia per koridorių, aš tarsi girdžiu ją einant iš
paskos. Tuo greitu, lengvu žingsniu, kurio su niekuo nesumaišyčiau.
Ir menestrelių galerijoje virš holo. Kadaise ji dažnai ten stovėdavo
vakarais, atsirėmusi į turėklus - žiūri žemyn į holą ir šaukia šunis.
Ir dabar kartais pajuntu ją ten esant. Tartum išgirstu jos drabužių
šnaresį, kai ji lipa laiptais žemyn pietauti. - Ji nutilo. Bet tebežiūrėjo
į mane, stebėjo mano akis. - Kaip manote, ar ji dabar mato mus čia
kalbantis? - lėtai paklausė. - Kaip jums atrodo, ar mirusieji ateina ir
stebi gyvuosius?
Gurktelėjau. Sugniaužiau kumščius, net nagai sulindo į delnus.
- Nežinau, - atsakiau, - nežinau.
M ano balsas buvo spigus ir nenatūralus. Visai ne mano balsas.
- Kartais aš spėlioju, - sušnabždėjo ponia Denvers, - kartais spė-
lioju, ar ji neateina čia į Menderlį, ar nestebi judviejų su ponu de
Vinteriu, kai būnate kartu?
Mudvi tebestovėjome prie durų, žiūrėdamos viena į kitą. Nega­
lėjau atitraukti žvilgsnio nuo jos akių. Kokios jos tamsios ir niaurios
 REBEKA 185

tame baltame kaukolės veide, kokios pagiežingos, kupinos neapy­

kantos. Paskui ji atidarė duris į koridorių.
- Robertas jau namie, - pasakė, - sugrįžo prieš penkiolika m inu­
čių. Jam liepta nunešti jums arbatos po kaštonu.
Ji pasitraukė į šalį, praleisdama mane. Išėjau į koridorių nežiūrė­
dama, kur einu. Nieko jai nesakiau. Automatiškai nulipau laiptais ir
pasisukusi įėjau pro duris, vedančias į mano kambarius rytų sparne.
Atsidūrusi savo kambaryje, užrakinau duris ir įsidėjau raktą į kišenę.
Tada atsiguliau į lovą ir užsimerkiau. Jaučiausi nežmoniškai
blogai.
 X V SKYRIUS

•&Ę

A /lak sim as paskambino kitą rytą ir pranešė, kad grįš apie

septynias. Atsiliepė Fritas. Maksimas nepakvietė manęs pasikalbė­
ti. Išgirdau suskambant telefoną valgydama pusryčius ir pagalvojau,
kad gal Fritas ateis į valgomąjį ir pasakys: „Ponas de Vinteris prie
telefono, ponia". Padėjau servetėlę ir atsistojau. Fritas sugrįžo į val­
gomąjį ir pasakė man, ką sužinojęs.
Jis pamatė, kaip pastūmiau kėdę ir buvau beeinanti į duris.
- Ponas de Vinteris jau padėjo ragelį, ponia, - tarė, - ir nieko dau­
giau nepasakė, tik kad grįš apie septintą.
Vėl atsisėdau ir pasiėmiau servetėlę. Fritas turbūt palaikė mane
kvaila ir nekantria, kad taip puoliau per kambarį.
- Gerai, Fritai, ačiū, - pasakiau.
Valgiau kiaušinienę su lašinukais, Džespris gulėjo man prie kojų,
senasis šuo - pintinėje kambario kampe. Svarsčiau, ką reikės veikti
visą dieną. Miegojau prastai, gal kad buvau viena kambaryje. Blaškiau­
si, dažnai vis nubusdavau, o kai pasižiūrėdavau į laikroduką, rodyklės
būdavo vos pajudėjusios. O užmigusi sapnuodavau visokius keistus
sapnus. Einam m udu su Maksimu per mišką, o jis visą laiką kiek pirma
manęs. Negaliu jo pasivyti ir pamatyti veido. Matau tik, kad jis eina,
ir vis pirma manęs. Miegodama tikriausiai verkiau, nes kai nubudau,
pagalvė buvo šlapia. Akys, kai pažiūrėjau į veidrodį, buvo aptinusios.
Atrodžiau bjauriai ir apgailėtinai. Bandydama bent kiek atgauti spalvą,
pasidažiau skruostus. Bet pasidarė dar blogiau. Atrodžiau nenatūraliai
kaip klounas. Matyt, nemokėjau dažytis. Kai ėjau per holą pusryčių,
pastebėjau, kad Robertas spokso į mane išplėtęs akis.
 REBEKA 187

Apie dešimtą, kai terasoje trupinau paukščiams duoną, telefonas

vėl suskambo. Šį kartą man. Atėjo Fritas ir pasakė, kad su manimi
nori pasikalbėti ponia Leisi.
- Labą rytą, Beatriče, - pasakiau.
- Na, brangioji, kaip laikaisi? - paklausė ji, ir per telefoną jos bal­
sas buvo toks pat - energingas, gana vyriškas ir dalykiškas, ir ne­
laukdama m ano atsakymo pridūrė: - Sumaniau šiandien po pietų
aplankyti močiutę. Pietausim pas pažįstamus už dvidešimties mylių
nuo jūsų. Gal m an užsukti ir paimti tave - nuvažiuotume abidvi?
Žinai, jau metas tau pasimatyti su mūsų senole.
- Būtų labai malonu, Beatriče, - pasakiau.
- Puiku. Tada užvažiuosiu tavęs paimti apie pusę keturių. Džail­
sas matėsi su Maksimu per pietus. Maistas, sakė, prastas, bet vynas
nuostabus. Gerai, mieloji, iki pasimatymo.
Trakštelėjo ragelis, ir jos balso nebeliko. Aš vėl nuėjau į sodą.
Apsidžiaugiau, kad ji paskambino ir pakvietė nuvažiuoti aplankyti
močiutės. Dabar jau turėsiu ko laukti, ir diena nebebus tokia nuo­
bodi. Iki septintos tiek daug laiko. Mano nuotaika visai nebebuvo
šventiška kaip vakar, nenorėjau eiti su Džespriu per Laimės slėnį į
prieplauką ir ten mėtyti akmenukų į vandenį. Laisvės pojūtis buvo
išnykęs, vaikiškas noras lėkti tekinai per pievas, apsiavus sandaliu-
kus, irgi. Pasiėmiau knygą, „Times" ir mezginį, nuėjau į rožyną ir
atsisėdau, - tikra matrona, žiovaujanti šiltoje saulėje, bitutėms dūz­
giant tarp gėlių.
Stengiausi įsigilinti į nuobodžias laikraščio skiltis, o paskui sekti
pikantišką pasiimto romano siužetą. Nenorėjau galvoti apie vaka­
rykštę popietę ir ponią Denvers. Stengiausi pamiršti, kad ji yra na­
muose šią valandą, gal net žiūri į mane pro kurį nors langą. Tačiau
visą laiką, kai tik pakeldavau akis nuo knygos ar pasižiūrėdavau į
gėlyną, jutau, kad nesu viena.
Menderlio rūm e tiek daug langų, tiek daug kambarių, kuriais nesi­
naudoja nei Maksimas, nei aš, kurie dabar stovi tylūs, tušti, užklostyti
apdangalais nuo dulkių, kambarių, kurie seniau būdavo gyvenami,
kai jo tėvas ar senelis buvo gyvi, kai čia būdavo daug veiklos, daug
tarnų. Poniai Denvers labai lengva tas duris tyliai atidaryti, o paskui
188 Dap h ne du M a u ri e r

vėl uždaryti, vogčiomis pereiti per uždangstytą kambarį ir žiūrėti į

m ane pro užtrauktas užuolaidas.
Aš juk nežinosiu. Net jei atsigręžčiau ir pažiūrėčiau į langus, jos
nepamatyčiau. Prisiminiau, kaip vaikystėje žaisdavome tokį žaidimą,
kurį kaimynų vaikai vadino „Senelės žingsniais", o aš vadinau „Sena
ragana". Atsistoji sodo gale, nusigręžęs nuo visų, o jie vienas po kito
staigiais perbėgimais artinasi prie tavęs. Kas kelios minutės atsigręži,
ir jei pamatai kurį einant ar bėgant, tas turi grįžti prie galinės linijos
ir pradėti iš naujo. Tačiau visada atsiranda vienas drąsesnis už kitus,
kuris prieina visai arti, kurio judesių neįm anoma išgirsti, ir kai lauki
nusigręžusi, skaičiuodama pagal taisykles iki dešimt, tikrai žinai ir
šiurpsti iš baimės, kad tuojau, tau nespėjus pasakyti „dešimt", tas
narsuolis, nepastebėtas ir neišgirstas, prišoks pergalingai šaukdamas.
Ir dabar mano būsena buvo tokia - baimingas laukimas. Žaidžiau
„Seną raganą" su ponia Denvers.
Pietūs buvo maloni to ilgo pusdienio permaina. Ramus Frito el­
gesys, paikokas Roberto veidas pagelbėjo man daugiau nei knyga ar
laikraštis. O pusę keturių, tiksliai, išgirdau, kaip Beatričės autom obi­
lis atvažiavo iš už alėjos posūkio ir sustojo priešais laiptus. Išbėgau
jos pasitikti jau apsirengusi, su pirštinėmis rankoje.
- Na, brangute, štai ir aš. Kokia graži diena, ar ne?
Ji trinktelėjo automobilio dureles ir ėmė lipti laiptais. Greitai
mane pabučiavo - brūkštelėjo lūpomis kažkur palei ausį.
- Nekaip atrodai, - tuojau pasakė, apžiūrėdama mane. - Labai
sublogusį iš veido, pabalusi. Kas atsitiko?
- Nieko, - atsakiau nuolankiai, puikiai žinodama, kaip prastai at­
rodo mano veidas. - Niekada nebuvau raudonskruostė.
- Nekalbėk niekų, - atkirto ji, - aną kartą visiškai kitaip atrodei.
- Matyt, nublanko Italijos nudegimas, - pasakiau sėsdama į au­
tomobilį.
- Hm, - burbtelėjo ji, - esi nė kiek ne geresnė už Maksimą. Ne-
sileidi į jokias kalbas apie sveikatą. Trinktelk smarkiau, kitaip neuž­
sidarys. - Nuvažiavome alėja gerokai per dideliu greičiu, padarėme
staigų posūkį. - Ar kartais nebūsi pradėjusi lauktis, ką? - paklausė
atgręždama rudas akis į mane.
 REBEKA 189

- Ne, - atsakiau sumišusi. - Ne, nemanau.

- Rytais nebūna bloga ar panašiai?
-N e.
- Ak, ne visada juk turi taip būti. Laukdamasi Rodžerio aš jokio
vargo neturėjau. Jaučiausi sveika kaip ridikas visus devynis m ėne­
sius. Prieš jo gimimą iš vakaro dar žaidžiau golfą. Žinok, nėra ko
gėdytis tokių natūralių dalykų. Jei manai, kad gali taip būti, tai geriau
pasakyk.
- Ne, tikrai, Beatriče, - tariau, - neturiu ko pasakyti.
- Bet tikiuosi, kad ilgai netrukus susilauksi sūnaus ir įpėdinio.
Kokia tai būtų laimė Maksimui. Manau, nieko nedarai, kad taip ne­
įvyktų.
- Žinoma, ne, - atsakiau. Koks keistas pokalbis.
- O, nesipiktink, - pasakė ji, - ir nepaisyk, ką aš kalbu. Galų gale
šiais laikais iš jaunam arčių visko galima laukti. Juk taip nemalonu,
kai nori medžioti, o jau pirmąjį sezoną turi sėdėti su vaiku. Net vedy­
bos gali iširti, jeigu abu pasitaikytų karšti medžiotojai. Tau tas negre­
sia. Kūdikis nekliudo piešimui. Tarp kitko, ar daug pieši?
- Deja, labai mažai, - atsakiau.
- O, tikrai? Juk orai tokie puikūs piešti lauke. Pasiėmei kėdutę,
pieštukus ir piešk. Sakyk, ar patiko tos knygos, kurias atsiunčiau?
- Taip, žinoma, - pasakiau. - Labai puiki dovana, Beatriče.
Ji atrodė patenkinta.
- Malonu, kad patiko, - tarė.
Automobilis lėkė greitai. Ji ištisai spaudė akceleratorių ir posū­
kius darė staigiai, stačiu kampu. Du mūsų pralenkti autom obilinin­
kai nužiūrėjo ją pasipiktinę, o vienas keliu ėjęs pėsčiasis pagrūmojo
lazda. Man buvo gėda dėl jos. Bet ji tarsi nieko nematė. Pasislinkau
sėdynėje žemyn.
- Rodžeris kitą semestrą eis į Oksfordą, - pasakė ji. - Vienas Die­
vas težino, ką jis ten veiks. Aš manau, kad tai grynas laiko gaišimas,
taip pat mano ir Džailsas, bet nesugalvojame, ką su juo daryti. Rodže­
ris visiškai toks kaip m udu su Džailsu. Niekas jam daugiau nerūpi, tik
arkliai. Po paraliais, ką ten tas automobilis priešaky daro? Žmogau, ar
negali iškišti rankos! Iš tiesų tokius vairuotojus reikėtų šaudyti.
190 Daphtie du M a u rier

Staigiai įsukome į pagrindinį kelią, vos neužkliudžiusios priešaky

važiavusio automobilio.
- Ar daug svečių atvažiuoja? - paklausė ji.
- Ne, gyvename labai ramiai, - atsakiau.
- Juo geriau, - tarė. - Tie dideli priėmimai man visada atrodo
tokia nuobodybė. Bet jei atvažiuosi pas mus, to bijoti nereikės. Mūsų
kaimynai labai malonūs žmonės, vieni kitus puikiai pažįstame. Pie­
taujame vieni pas kitus, lošiame bridžą, ir pašaliniai m ums nerūpi.
Beje, ar moki lošti bridžą?
- Prastai, Beatriče.
- O, tai nieko. Svarbu, kad moki. Mane pykina tokie, kurie nenori
mokytis. Ką, po paraliais, su tokiais veikti žiemą nuo pavakarių iki
vakarienės ir vėliau? Negi tik sėdėti ir kalbėti?
Pamaniau, kodėl gi ne. Bet paprasčiau buvo nieko neatsakyti.
- Dabar gana įdomu, kai Rodžeris suaugo, - kalbėjo ji toliau, -
nes jis parsiveža draugų ir būna labai linksma. Kad būtum buvusi
pas mus per praėjusias Kalėdas. Žaidėme šaradas. O jau prisisma-
ginome! Džailsas buvo savo stichijoje. Jis baisiai mėgsta persiren­
gimus, o po poros taurių šampano pasidaro juokingiausias žmogus
pasauly. Mes dažnai sakome, kad jis prasilenkė su savo pašaukimu,
jam reikėjo būti aktoriumi.
Susimąsčiau apie Džailsą, jo platų it mėnulis veidą, raginius aki­
nius. Man atrodė, kad pamačius Džailsą, pasidariusį juokingą nuo
šampano, m an būtų nepatogu.
- Jis ir dar kitas vyras, labai geras m ūsų draugas Dikis Maršas,
persirengė moterimis ir sudainavo duetą. Koks ten ryšys su šarados
įminimu, niekas nesuprato, bet ir nesvarbu. Mes leipome iš juoko.
Mandagiai nusišypsojau.
- Įsivaizduoju, kaip juokinga, - pasakiau.
Taip ir mačiau, kaip visi juokiasi pasilinguodami Beatričės svetai­
nėje. Tie visi draugai, kurie vienas kitą gerai pažįsta. Rodžeris tikriau­
siai panašus į Džailsą. Beatričė juokėsi tik prisiminusi tą vakarą.
- Vargšas Džailsas, - tarė. - Niekada nepamiršiu, koks buvo jo
veidas, kai Dikas ėmė purkšti iš sifono jam už apykaklės. Visus ištiko
isterijos priepuolis.
 REBEKA 191

Man pasidarė neramu, pagalvojus, kad gal būsime pakviesti pas

Beatričę per ateinančias Kalėdas. Bet gal aš susirgsiu gripu.
- Aišku, mes vaidiname be didelių pretenzijų, - pasakė ji. - Tai tik
smagi pramoga m um s patiems. O Menderlyje tai būna tikrai puikių
renginių. Prisimenu vieną tokį vaidinimą tenai prieš kelerius metus.
Jo statyti buvo atvažiavę žmonės iš Londono. Aišku, tokio pobūdžio
dalykams reikia pašėlusiai daug pastangų.
- Taip, - pasakiau.
Valandėlę ji tylėjo ir važiavo nekalbėdama.
- Kaip laikosi Maksimas? - paklausė kiek patylėjusi.
- Puikiai, dėkui, - atsakiau.
- Linksmas ir laimingas?
- O, taip. Taip, ganėtinai.
Ji vairavo susikaupusi, nes važiavome siaura kažkokio miestelio
gatve. Pagalvojau, gal reikėtų jai papasakoti apie ponią Denvers. Ir
apie tą Feivelį. Tačiau bijojau, kad neprasitartų Maksimui.
- Beatriče, - pasakiau apsisprendusi, - ar esi kada girdėjusi apie
tokį žmogų, pavarde Feivelis? Džekas Feivelis?
- Džekas Feivelis, - ji pakartojo. - Taip, pavardė girdėta. Pala,
pala. Džekas Feivelis. Žinoma. Toks išsišokėlis. Buvau kartą susiti­
kusi prieš daugybę metų.
- Vakar jis buvo atvažiavęs į Menderlį aplankyti ponios Den­
vers, - pasakiau.
- Iš tiesų? Na, nieko keisto...
- Kodėl? - paklausiau.
- Man regis, jis Rebekos pusbrolis, - tarė ji.
Labai nustebau. Tas žmogus - jos giminaitis? Neįsivaizdavau,
kad Rebeka būtų turėjusi šitokį pusbrolį. Džekas Feivelis - jos pus­
brolis!
- O, - tariau. - Aš nepagalvojau.
- Jis, atrodo, dažnai atvažiuodavo į Menderlį, - pasakė Beatričė. -
Tikrai nežinau. Negalėčiau pasakyti. Tada ten retai būdavau.
Jos tonas buvo griežtas. Man susidarė įspūdis, kad ji nenori šia
tema kalbėti.
- Man jis nepatiko, - tariau.
192 Da ph n e du M a u ri e r

- Taip, - atsakė Beatričė, - nesistebiu.

Laukiau, ką dar pasakys, bet ji tylėjo. Pamaniau, kad bus išm intin­
giau, jeigu neužsiminsiu apie Feivelio prašymą laikyti jo apsilanky­
mą paslaptyje. Kad nebūtų kokių nesusipratimų. Be to, jau artėjome
prie kelionės tikslo. Prie baltų vartų ir lygios žvyro alėjos.
- Nepamiršk, kad senolė yra beveik akla, - pasakė Beatričė, - ir
dabar jau nebekokios atminties. Aš paskambinau slaugytojai, kad at­
važiuosime, taigi viskas gerai.
Namas buvo didelis, raudonų plytų, smailiu stogu. Manyčiau, vė­
lyvojo Viktorijos periodo. Nepatrauklus namas. Vos pažvelgusi galė­
jau pasakyti, kad jis yra puikiai prižiūrimas daugelio tarnų. Ir viskas
vienai senutei, kuri beveik akla.
Daili kambarinė atidarė duris.
- Laba diena, Nora, kaip gyvuoji? - tarė Beatričė.
- Dėkui, ponia, gerai. Tikiuosi, jums sekasi puikiai?
- O taip, mes visi klestime. Kaip laikosi senoji ponia, Nora?
- Įvairiai, ponia. Vieną dieną gerai, kitą blogai. Šiaip sveikata nėra
itin prasta. Jai bus labai malonu su jumis pasimatyti, iš tikrųjų.
Ji smalsiai pažiūrėjo į mane.
- Čia Maksimo žmona, - tarė Beatričė.
- Taip, ponia, laba diena, - pasakė Nora.
Per siaurą holą ir svetainę, prikimštą baldų, išėjome j verandą
priešais keturkampę nupjautą veją. Ant laiptų akmeninėse vazose
žydėjo daug ryškių pelargonijų. Verandos kampe stovėjo invalidų
vežimėlis. Jame sėdėjo Beatričės močiutė, apramstyta pagalvėmis ir
apm uturiuota skaromis. Kai priėjome visai arti, pamačiau, kad ji la­
bai, tiesiog neįtikėtinai panaši į Maksimą. Vadinasi, ir Maksimas taip
atrodytų, jei būtų senas, jei būtų aklas. Slaugytoja, sėdėjusi šalia jos,
atsistojo ir įdėjo žymeklį į knygą, kurią skaitė balsiai. Ji nusišypsojo
Beatričei.
- Kaip gyvuojate, ponia Leisi? - paklausė.
Beatričė paspaudė jai ranką ir supažindino su manimi.
- Senoji ponia gerai atrodo, - pasakė ji. - Nežinau, kaip ji tokia ir
išsilaiko, juk jau aštuoniasdešimt šešerių. Čia mes, močiute, - pasakė
garsiau, - atvykome sveikos ir gyvos.
 REBEKA 193

Senolė pasižiūrėjo į m ūsų pusę.

- Brangioji Beta, - tarė ji, - kaip malonu, kad atvažiavai manęs
aplankyti. Čia pas mus taip neįdomu ir nėra ką veikti.
Beatričė pasilenkė ir ją pabučiavo.
- Atvežiau Maksimo žmoną, - pasakė. - Ji norėjo atvažiuoti
anksčiau, bet Maksimas labai užsiėmęs.
Beatričė kumštelėjo mane į nugarą, „Pabučiuok", - sušnabždėjo.
Aš irgi pasilenkiau ir pabučiavau senolę į skruostą.
Senolė palietė pirštais mano veidą.
- Mielas padaras, - tarė, - kaip gerai, kad atvažiavai. Labai malo­
nu susitikti, brangute. Reikėjo atsivežti ir Maksimą kartu.
- Maksimas Londone, - pasakiau, - grįš šiandien vakare.
- Kitą kartą ir jį atsivežkite, - tarė ji. - Sėsk, brangioji, į šią kėdę,
kad galėčiau matyti. O tu, Beta, eikš iš kitos pusės. Kaip gyvuoja Ro­
džeris? Išdykęs vaikas, neatvažiuoja manęs aplankyti.
- Rugpjūčio mėnesį atvažiuos, - sušuko Beatričė. - Žinai, jis išei­
na iš Itono ir stos į Oksfordą.
- Vaje, tai jis tikras vyras, nebepažinčiau.
- Dabar jis jau aukštesnis už Džailsą, - pasakė Beatričė.
Ji pasakojo apie Džailsą, Rodžerį, arklius, šunis. Slaugytoja atsi­
nešė mezginį ir ėmė smarkiai cinksėti virbalais. Ji atsigręžė į mane
giedru linksmu veidu.
- Kaip jums patinka Menderlis, ponia de Vinter?
- Labai patinka, ačiū, - atsakiau.
- Puikus dvaras, - pasakė tarškindama virbalais. - Tiesa, mes da­
bar ten nebenuvažiuojame, ji nebegali. Labai gaila, nes man taip pa­
tikdavo Menderlyje.
- Atvažiuokite kada nors viena, - pasakiau.
- Ačiū, būtų neblogai. Ponas de Vinteris, tikiuosi, gerai laikosi?
- Taip, labai gerai.
- Savo m edaus mėnesį jūs praleidote Italijoje, taip? Mes la­
bai džiaugėmės, kai ponas de Vinteris atsiuntė m um s atviruką su
vaizdeliu.
Kažin, pagalvojau, ar ji sako „mes" karališkąja prasme, ar kalba
apie Maksimo močiutę ir save?
194 D ap h ne du M a u rier

- Ar jis atsiuntė kokį? Neprisimenu.

- O, buvo tiek džiaugsmo. Mes tokius dalykus labai mėgstame.
Net turime iškarpų albumą ir klijuojame ten viską, kas susiję su šei­
ma. Tai yra, kas gera ir malonu.
- Kaip miela, - tariau.
Iš kitos pusės girdėjau Beatričės pokalbio nuotrupas.
- Turėjome atleisti senąjį Marksmeną, - šnekėjo ji. - Ar atsime­
nate senąjį Marksmeną? Geriausias medžiotojas, kokį esu turėjusi.
- Oi, brangioji, negi senąjį Marksmeną? - pasakė senelė.
- Taip. Vargšas žmogus, jis visiškai apako.
- Vargšas Marksmenas, - it aidas pakartojo senoji.
Pagalvojau, kad nėra labai taktiška kalbėti apie aklumą, ir žvilgte­
lėjau į slaugytoją. Bet ji sau mezgė, cinksėdama virbalais.
- Ar mėgstate medžioti, ponia de Vinter? - paklausė.
- Ne, deja, nemėgstu, - atsakiau.
- Gal dar pamėgsite. Šiame pasaulio krašte mes visi labai mėgs­
tame medžioklę.
- Taip.
- Ponia de Vinter yra labai gabi menui, - pasakė Beatričė slaugy­
tojai. - O Menderlyje, sakau, yra gausybė tokių vietų, kur galėtų išeiti
labai gražių paveikslų.
- O, tikrai, - sutiko slaugytoja ir nustojo įnirtingai darbavusis vir­
balais. - Koks puikus pomėgis. Turėjau draugę, kuri pieštuku dary­
davo stebuklus. Per vienas Velykas buvome nuvažiavę į Provansą, tai
ji pripiešė tokių puikių eskizų.
- Kaip miela, - tariau.
- Mes kalbame apie piešimą, - sušuko Beatričė močiutei. - Neži­
nojote, kad turime menininkę šeimoje?
- Kas yra menininkė? - paklausė senoji. - Aš jokios nepažįstu.
- Naujoji jūsų anūkė, - tarė Beatričė. - Paklauskite jos, kokią ves­
tuvių dovaną jai padovanojau.
Nusišypsojau, laukdama klausimo. Senoji atsigręžė į mano pusę.
- Apie ką čia Beta šneka? - tarė ji. - Nežinojau, kad esi m eninin­
kė. Mūsų šeimoje niekada nebuvo menininkų.
 REBEKA 195

- Beatričė juokauja, - pasakiau. - Iš tiesų tai aš nesu tikra m eni­

ninkė. Tik labai mėgstu piešti. Niekada nesu mokiusis. Beatričė man
padovanojo keletą puikių knygų.
- O, - nusistebėjo močiutė. - Beatričė tau padovanojo keletą kny­
gų? Tai panašu, kad dovanotum anglių Niukastliui, ar ne? Menderlio
bibliotekoje šitiek knygų.
Ji iš visos širdies nusijuokė. Mes visos irgi nusijuokėme. Maniau,
kad tuo kalba ir baigsis, tačiau Beatričė neatlyžo.
- Nesuprantate, močiute, - pasakė ji, - tai ne šiaip knygos. Tai
šeši tomai apie meną.
Slaugytoja pasilenkė j priekį, norėdam a įkišti ir savo trigrašį.
- Ponia Leisi nori paaiškinti, kad ponia de Vinter labai mėgsta
piešti. Todėl ji padovanojo šešis puikius tom us apie meną kaip ves­
tuvių dovaną.
- Tai bent juokai, - pasakė močiutė. - Kokia čia vestuvių dova­
na - knygos? Niekas man per vestuves nedovanojo knygų. Niekada
nebūčiau jų skaičius, kad ir būtų dovanoję.
Ji vėl nusijuokė. Beatričė atrodė įsižeidusi. Nusišypsojau jai, pa­
rodydama, kad užjaučiu. Bet, man regis, ji nepamatė. Slaugytoja vėl
pradėjo megzti.
- Noriu arbatos, - aikštingai pasakė senoji, - ar dar ne pusė pen­
kių? Kodėl Nora neatneša arbatos?
- Kaip? Negi jau išalkome po tokių sočių pietų? - pasakė slaugy­
toja, stodamasi ir linksmai šypsodamasi savo globotinei.
Jaučiausi nuvargusi. Pagalvojau, drauge stebėdamasi iš beširdiškų
savo minčių, kodėl seni žmonės kartais taip iškamuoja. Pikčiau nei
maži vaikai ar šuniukai, nes su jais privalu būti mandagiam. Sėdėjau
susidėjusi rankas į sterblę, pasirengusi sutikti su viskuo, kas tik bus
pasakyta. Slaugytoja pureno pagalves, gobstė skaras.
Maksimo m očiutė kantriai leidosi jos tvarkoma. Sėdėjo už­
simerkusi, tartum būtų taip pat labai nuvargusi. Dabar ji buvo
dar panašesnė į Maksimą. Žinojau, kaip ji atrodė jaunystėje, kaip,
aukšta ir graži, ėjo Menderlyje į arklides, prisidėjusi į kišenes cu­
kraus, laikydama pakėlusi ilgą sijoną, kad nesusipurvintų. Mačiau
196 D ap h n e du M a u r i e r

ją persm augtu juosm eniu, aukšta apykakle, girdėjau, kaip užsako

karietą antrai valandai. Dabar visa tai jai pasibaigę, viskas praėję.
Jos vyras mirė prieš keturiasdešim t metų, sūnus prieš penkiolika.
Ji turi gyventi šiame raudonam e nam e smailiu stogu su slaugyto­
ja, kol ateis laikas mirti. Galvojau, kaip mažai mes težinome apie
senų žm onių jausmus. Vaikus mes suprantam e, jų baimes, viltis ir
jų prasimanym us. Vakar aš pati buvau vaikas. Viską prisimenu. Bet
Maksimo močiutė varganomis aklomis akimis, sėdinti čia su skara,
ką ji jaučia, ką galvoja? Ar žino, kad Beatričė žiovauja ir žiūri į laik­
roduką? Ar suvokia, jog mes atvažiavome jos aplankyti todėl, kad
taip reikia, kad tai pareiga, todėl, kad paskui, parvažiavusi namo,
Beatričė galėtų pasakyti: „Na, dabar m ano sąžinė bus rami kokius
tris mėnesius".
Ar ji kada pagalvoja apie Menderlį? Ar atsimena, kaip sėdėdavo
valgomajame prie stalo, kur aš sėdžiu? Ar ji irgi gerdavo arbatą po
kaštonu? O gal viskas jau pamiršta, pradingę, ir už to romaus, iš­
blyškusio veido nieko nebėra, tik maži skausmeliai, savotiški maži
nepatogumai ir tingi palaima, kai šviečia saulė, bei virpulys, kai pučia
šaltas vėjas?
Man užėjo noras paliesti rankomis jos veidą ir nuimti praėjusius
metus. Norėjau ją matyti jauną kaip kadaise, skaisčiais skruostais ir
kaštoniniais plaukais, skubrią ir veiklią kaip Beatričė šalia jos, kal­
bančią, kaip ir ji, apie medžioklę, šunis ir arklius. O ne sėdinčią už­
m erktomis akimis, slaugytojai purenant pagalves jai po galva.
- Šiandien prie arbatos bus skanios vaišės, žinot? - pasakė slaugy­
toja. - Sumuštiniai su rėžiukais. Mes mėgstame rėžiukus, tiesa?
- Ar šiandien valgysim rėžiukų? - paklausė Maksimo močiutė,
pakeldama galvą nuo pagalvių ir žiūrėdama į duris. - O nesakei. Ko­
dėl Nora neatneša arbatos?
- Nenorėčiau jūsų darbo nė už tūkstantį per dieną, mieloji, - pus­
balsiu pasakė Beatričė slaugytojai.
- O, aš pripratusi, ponia Leisi, - nusišypsojo slaugytoja, - ir čia, ži­
not, labai geros sąlygos. Aišku, mes turime ir blogų dienų, bet juk gali
būti ir kur kas blogesnių. Ji nesunkus pacientas palyginus su kitais.
Tarnai irgi labai pareigingi, tai svarbiausias dalykas. Štai ir Nora.
 REBEKA 197

Kambarinė atnešė mažą sulankstomą staliuką ir sniego baltumo

staltiesę.
- Kiek laiko neatėjai, Nora, - sumurmėjo senoji ponia.
- Kaip tik išmušė pusę, ponia, - linksmai atsakė Nora, nutaisiusi
malonų balsą kaip ir slaugytoja.
Kažin, pagalvojau, ar Maksimo močiutė supranta, kaip žmonės su
ja kalba? Ar tada, kai jie taip prašneko pirm ą kartą, ji tai pastebėjo?
Gal pagalvojo sau: „Jie mano, kad aš senstu, kaip juokinga", o paskui
po truputį priprato, ir dabar jau jai atrodo, kad jie visada taip kalbėjo,
dabar tai natūralu. Tačiau kur toji moteris su kaštoniniais plaukais ir
laibučiu liemeniu, kuri duodavo arkliams cukraus, kur?
Mes prisitraukėme kėdes prie sulankstomo staliuko ir ėmėme
valgyti sumuštinius su rėžiukais. Slaugytoja specialiai padarė kelis
senajai poniai.
- Štai, prašau, ar ne puikios vaišės? - paklausė ji.
Pamačiau, kaip šypsena pamažu nuslinko per rom ų nejudrų se­
nosios ponios veidą.
- Aš mėgstu rėžiukus, - tarė ji.
Arbata buvo karšta, neįmanoma gerti. Slaugytoja sriūbčiojo m a­
žais gurkšneliais.
- Šiandien padavė karštą, - tarė linkteldama Beatričei. - Tiek tu ­
riu vargo dėl to. Užpliko arbatą ir laiko. Aš joms sakau ir sakau. Bet
neklauso.
- Ak, tarnai visi vienodi, - tarė Beatričė. - Aš jau nė nebesakau.
Senoji ponia maišė arbatą šaukšteliu, akis įsmeigusi į tolį. Man
buvo įdomu, ką ji galvoja.
- Ar geri jums buvo orai Italijoje? - paklausė slaugytoja.
- Taip, buvo labai šilta, - atsakiau.
Beatričė atsigręžė į močiutę:
- Ji sako, kad orai Italijoje per jų medaus mėnesį buvo labai pui­
kūs. Maksimas grįžo įdegęs.
- Kodėl šiandien nėra Maksimo? - paklausė senoji.
- Juk sakėme, mieloji, Maksimui reikėjo važiuoti į Londoną, - ne­
kantriai pasakė Beatričė. - Ten kažkokie pietūs. Džailsas irgi išva­
žiavęs.
198 Daphne du Maurier

- Aha. Tai kodėl sakote, kad Maksimas buvo Italijoje?

- Jis buvo Italijoje, močiute. Balandžio mėnesį. Dabar jie grįžo į
Menderlį.
Beatričė pažvelgė į slaugytoją ir gūžtelėjo pečiais.
- Ponas ir ponia de Vinteriai dabar yra Menderlyje, - pakartojo
slaugytoja.
- Šį mėnesį ten labai gražu, - tariau slinkdamasi arčiau Maksimo
močiutės. - Dabar žydi rožės. Gaila, kad neatvežiau jums.
- Taip, mėgstu rožes, - suvebleno ji, o paskui, geriau įsižiūrėdama
į mane blankiai mėlynomis akimis, paklausė: - O tu taip pat gyveni
Menderlyje?
Aš gurktelėjau seilę. Stojo tyla. Tada įsikišo Beatričė ir garsiu, ne­
kantriu balsu pasakė:
- Močiute, brangioji, juk puikiai žinai, kad dabar ji tenai gyvena.
Ji - Maksimo žmona.
Pastebėjau, kad slaugytoja padėjo savo puodelį ir greitai pasisuko
į senąją ponią. Ši, vėl atsilošusi į pagalves, pešiojo skarą, lūpos jai
pradėjo drebėti.
- Jūs per daug kalbate visos. Aš nesuprantu.
Paskui pasižiūrėjo į mane susiraukusi ir ėmė purtyti galvą.
- Kas esi, mano brangioji? Anksčiau niekada tavęs nesu mačiusi.
Nepažįstu tavo veido. Neprisimenu, kad būtum buvusi Menderlyje.
Beta, kas yra šis vaikas? Kodėl Maksimas neatsivežė Rebekos? Aš taip
myliu Rebeką. Kur yra brangioji Rebeka?
Stojo tyla, ilga ir skausminga. Pajutau, kaip man nuraudo skruos­
tai. Slaugytoja staigiai atsistojo ir priėjo prie senosios ponios.
- Noriu Rebekos, - pakartojo toji, - ką jūs padarėte Rebekai?
Beatričė nevikriai atsistojo, sujudindama puodelius ir lėkšteles. Ji
taip pat buvo išraudusi, lūpos trūkčiojo.
- Gal jums geriau reikėtų išvažiuoti, ponia Leisi, - pasakė slaugy­
toja, irgi paraudusi ir sumišusi. - Senoji ponia pavargo, o kai tokios
klejonės prasideda, sykiais užtrunka ir keletą valandų. Jai kartais už­
eina toks priepuolis. Labai gaila, kad taip atsitiko kaip tik šiandien.
Tikiuosi, suprasite, ponia de Vinter?
Ji atsigręžė į mane lyg atsiprašydama.
 REBEKA 199

- Žinoma, - greitai pasakiau, - bus geriausia, jei mes tuoj pat iš­
važiuosime.
Mudvi su Beatriče čiupome už rankinukų ir pirštinių. Slaugytoja
atsigręžė į savo pacientę.
- Na, kas gi atsitiko? Ar nenorite to skanaus sumuštinio su rėžiu­
kais, kurį jum s padariau?
- Kur Rebeka? Kodėl Maksimas neatvažiavo ir neatsivežė Rebe­
kos? - atsakė laibas, pavargęs, aikštingas balsas.
Per svetainę nuėjome į holą ir pačios vienos išėjome pro laukujės
duris. Beatričė užvedė automobilį netardama nė žodžio. Lygia žvy­
ruota alėja išvažiavome pro baltuosius vartus.
Žiūrėjau tiesiai priešais į kelią. Dėl savęs aš nesijaudinau. Ir man
būtų buvę visai nesvarbu, jeigu būčiau buvusi viena. Krimtausi dėl
Beatričės. Jai buvo skaudu ir negera.
Ji prakalbino mane, kai išsukome iš miestelio:
- Brangioji, - pradėjo ji, - m an baisiai nemalonu. Nežinau nė
kaip atsiprašyti.
- Nešnekėk nesąmonių, Beatriče, - greitai pasakiau, - tai visai ne­
svarbu. Nieko čia tokio.
- Neįsivaizdavau, kad ji taip padarys, - pasakė Beatričė. - Nė už
ką nebūčiau tavęs vežusis jos aplankyti. Baisiai apgailestauju.
- Nėra ko apgailestauti. Prašau tavęs - nebekalbėkim apie tai.
- Negaliu suprasti. Ji žinojo viską apie tave. Aš parašiau jai, taip
pat ir Maksimas. Ji labai domėjosi jūsų vestuvėmis užsienyje.
- Pamiršai, kokia ji sena, - tariau. - Kodėl ji turėtų tai prisiminti?
Manęs ji nesieja su Maksimu. Jai Maksimas siejasi tik su Rebeka.
Važiavome toliau tylėdamos. Jaučiau didelį palengvėjimą vėl atsidū­
rusi automobilyje. Nebekliuvo nei trūkčiojimai, nei staigūs posūkiai.
- Buvau pamiršusi, kad ji labai mylėjo Rebeką, - tyliai tarė Bea­
tričė. - Tikra kvailė, turėjau ko nors panašaus tikėtis. Ko gero, ji taip
ir nėra suvokusi, kokios tragedijos būta. O Viešpatie, tai baisi diena.
Ką tu apie mane pagalvosi?
- Liaukis, Beatriče. Sakau tau - m an visai nesvarbu.
- Rebeka visada plazdėdavo aplink ją. Ir nusiveždavo ją į Menderlį.
Vargšė močiutė, tada buvo dar daug guvesnė. Ji leipdavo iš juoko, kai
200 Daphne du Maurier

tik Rebeka ką pasakydavo. Rebeka iš tiesų buvo labai įdomi, ir močiu­

tei tas patiko. Aišku, Rebeka turėjo nuostabią dovaną, traukte traukė
žmones - vyrus, moteris, vaikus, taip pat ir šunis. Ir močiutė jos, man
regis, nepamiršta. Brangioji, tu jau m an nepadėkosi už šią popietę.
- Nieko čia tokio, nieko čia tokio, - kartojau lyg užsukta. Kiek
Beatričė gali apie tai kalbėti? Man tas visai neįdomu. Ir galų gale argi
tai svarbu? Argi apskritai kas nors svarbu?
- Džailsas labai nusimins, - pasakė Beatričė. - Ir barsis, kam tave
vežiausi. „Kaip galėjai taip kvailai pasielgti, Beta", - taip ir girdžiu jį
sakant. Gausiu pylos.
- Nieko jam nesakyk, - tariau. - Verčiau užmirškime viską. Nuo
kartojimo toji istorija tik išsipūs.
- Džailsas iš mano veido supras, kad kažkas atsitiko. Niekada
m an nėra pasisekę ką nors nuo jo nuslėpti.
Tylėjau. Žinojau, kaip tas įvykis bus aptarinėjamas su artim iau­
siais draugais, kaip tas nedidelis būrelis kalbėsis sekmadienį per
priešpiečius. Apvalios akys, ištemptos ausys ir aikčiojimai, sušu­
kimai: „Viešpatie, kaip baisu, ir ką po galais jūs darėte?", o paskui:
„Kaip ji į tai pažiūrėjo? Toks nesmagumas visiems".
O m an pačiai rūpėjo tik vienas dalykas - kad to niekada nesuži­
notų Maksimas. Frankui Kroliui gal kada ir papasakosiu, bet ir tai
negreit, ne dabar.
Netrukus įvažiavome į plentą kalno viršūnėje. Tolumoje pam a­
čiau pirmuosius pilkus Kerito stogus, dešinėje, lomoje, plytėjo tan ­
kūs Menderlio miškai, o už jų - jūra.
- Ar tu baisiai skubi namo? - paklausė Beatričė.
- Ne, - atsakiau, - neskubu, o kodėl?
- Ar nepalaikytum manęs paskutine nenaudėle, jeigu išleisčiau
tave prie didžiųjų vartų? Pavariusi visu greičiu, dar spėčiau iki Lon­
dono traukinio, pasitikčiau Džailsą, ir jam nereikėtų stotyje sam dy­
tis taksi.
- Aišku, - pasakiau, - pareisiu pasivaikščiodama alėja.
- Labai ačiū, - dėkingai pasakė Beatričė.
Jutau, kad ši popietė jai buvo per sunki. Ji norėjo likti viena ir dar
kartą gerti arbatos Menderlyje nebenorėjo.
 REBEKA 201

Išlipau iš automobilio prie didžiųjų vartų. Mudvi pasibučiavome

atsisveikindamos.
- Kitą kartą kai susitiksim, kad būtum pasitaisiusi, - pasakė ji, -
tau netinka būti tokiai liesai. Maksimui linkėjimų! Ir atleisk m an už
šią dieną.
Ji išnyko dulkių debesyje, o aš nuėjau alėja.
Mąsčiau, ar alėja labai pasikeitė nuo to laiko, kai savo karieta čia
važinėdavo Maksimo močiutė. Ji jodavo čia, būdam a jauna, ir šyp­
sojosi moteriškei, gyvenančiai sarginėje, kaip aš dabar nusišypsojau.
Jos laikais sargo žmona darydavo reveransą, brūkšteldama per taką
plačiu sijonu. Man ši moteris tik linktelėjo, o paskui ėmė šaukti savo
berniuką, kuris maitino kačiukus už sarginės. Maksimo močiutė pa­
lenkdavo galvą, kad neužkliūtų už nukarusių medžių šakų, o arklys
risnodavo vingiuota alėja, kuria dabar einu aš. Tada alėja buvo plates­
nė ir lygesnė, geriau prižiūrima. Miškas nebuvo prie jos prisėlinęs.
Negalvojau apie močiutę tokią, kokia ji dabar, atsilošusią į pagal­
ves, apm uturiuotą skara. Mačiau ją jauną, kai Menderlis buvo jos
namai. Mačiau ją vaikštant po sodą, o mažas berniukas kaukšėjo iš
paskos raitas ant lazdos su arklio galva. Jis standžių ilgu švarku su
diržu, balta apvalia apykakle. Piknikai prieplaukoje turėjo būti didelė
iškyla, leidžiama sau gana nedažnai. Kur nors sename albume turėtų
būti nuotrauka: visa šeima susėdusi tiesiai ir gražiai aplink staltiesę,
patiestą paplūdimyje, tarnai toliau už jų, šalia didelė maisto pintinė.
Mačiau Maksimo močiutę jau ir senesnę, prieš kelerius metus. Vaikš­
to po terasą pasiramsčiuodama lazda. O šalia jos eina, juokiasi, laiko
už parankės tokia aukšta ir liauna, labai graži, turinti dovaną, - kaip
sakė Beatričė, - patraukti žmones. Visų mėgstama, visų mylima.
Kai pagaliau priėjau ilgosios alėjos galą, pamačiau, kad Maksimo
automobilis jau stovi priešais namus. Širdis m an suspurdėjo, greitai
įbėgau į holą. Jo skrybėlė ir pirštinės gulėjo ant stalo. Nuskubėjau
bibliotekon, bet priėjusi arčiau išgirdau balsus, vienas buvo garsesnis
už antrąjį. Maksimo balsas. Durys buvo uždarytos. Stabtelėjau sua­
bejojusi, ar eiti vidun.
- Parašykite jam ir mano vardu praneškite, kad ateityje nė ko­
jos nekeltų į Menderlį, girdite? Nesvarbu, kas man pasakė, tai neturi
202 Daphne du Maurier

reikšmės. Bet aš sužinojau, kad vakar po pietų jo automobilis buvo

čia. Jei norite su juo susitikti, susitikite kitur, ne Menderlyje. O šioje
vartų pusėje kad jo niekada nebūtų, suprantate? Atminkit - perspėju
jus paskutinį kartą.
Tyliai nuėjau prie laiptų. Išgirdau atsidarant bibliotekos duris.
Greitai užbėgau laiptais ir pasislėpiau galerijoje. Iš bibliotekos išėjo
ponia Denvers ir uždarė duris. Susigūžiau prie galerijos sienos, kad
manęs nepamatytų. Man prieš akis šmėkštelėjo jos veidas. Jis buvo
pilkas iš pykčio, persikreipęs, baisus.
Greitai ir tyliai ji užlipo laiptais ir dingo už vakarų sparno durų.
Palūkėjau valandėlę. Paskui iš lėto nulipau žemyn į biblioteką.
Atidariau duris ir įėjau. Maksimas stovėjo prie lango, rankoje laikė
keletą laiškų. Nugara buvo į mane. Vieną akimirką panorau vėl iš­
sėlinti, užlipti viršun į savo kambarį ir sėdėti tenai. Tačiau jis, matyt,
išgirdo mane, nes atsigręžė susinervinęs.
- Kas čia dar? - paklausė.
Aš nusišypsojau, tiesdama rankas.
- Sveikas! - pasakiau.
- O, tai tu...
Iš karto supratau, kad jis kažko labai supykęs. Burna kietai su­
čiaupta, šnervės pabalusios ir suspaustos.
- Ką gi tu veikei, likusi viena? - paklausė.
Jis pabučiavo mane į viršugalvį ir apkabino per pečius. Man atro­
dė, kad praėjo labai daug laiko nuo tada, kai jis vakar išvažiavo.
- Buvau aplankyti tavo močiutės, - atsakiau. - Beatričė buvo
šiandien mane nusivežusi.
- Kaip močiutė gyvuoja?
- Gerai.
- Kur pasidėjo Beta?
- Ji turėjo sutikti Džailsą.
M udu susėdome ant minkštasuolio prie lango. Paėmiau jo ranką.
- Man labai nepatiko būti vienai, m an taip baisiai trūko tavęs.
- Tikrai? - paklausė jis.
Truputį patylėjome. Vis laikiau jo ranką.
- Ar karšta buvo Londone? - paklausiau.
 REBEKA 203

- Taip, net labai. Niekada nemėgau to miesto.

Galvojau, jis pasakys, kas čia įvyko bibliotekoje tarp jo ir ponios
Denvers. Įdomu, kas galėjo jam pranešti apie Feivelį?
- Tu kažko susirūpinęs? - paklausiau.
- Labai ilga m an buvo diena, - atsakė. - Tos kelionės ten ir atgal
per dvidešimt keturias valandas bet kam būtų per daug.
Jis atsistojo ir nuėjo nuo manęs, degdamasis cigaretę. Tada supra­
tau, kad apie ponią Denvers nieko nepasakys.
- Aš irgi pavargau, - tariau iš reto, - šiandien buvo labai keista
diena.
 XVI SKYRIUS

P ris im e n u , buvo sekmadienis, mūsų namus po pietų už­

plūdo svečiai, ir tuomet pirm ąkart buvo užsiminta apie kaukių balių.
Frankas Krolis buvo atėjęs priešpiečių, tikėjomės ramios popietės
po kaštonu, bet staiga išgirdome nelemtą automobilio burzgesį ties
alėjos posūkiu. Buvo per vėlu įspėti Fritą, automobilis privažiavo,
m um s stovint terasoje su pagalvėlėmis ir laikraščiais po pažasčia.
Turėjom e eiti ir sutikti nelauktus svečius. Kaip dažnai pasitai­
ko, tądien jie buvo ne vieninteliai. Po pusvalandžio atvažiavo dar
vienas automobilis, o paskui atėjo trys pažįstami iš Kerito, taigi
m ūsų ram ybė nuplaukė, ir mes užim inėjom e nuobodžius svečius,
būrelį po būrelio, vedžiojome juos pagal nusistovėjusią tvarką -
ekskursija į rožyną, pasivaikščiojimas po vejas, Laimės slėnio a p ­
lankymas.
Aišku, jie pasiliko arbatos, ir mes, užuot sėdėję sau po kaštonu ir
tingiai kramsnoję sumuštinius su agurkais, turėjome surengti svetai­
nėje ceremoningą arbatą, kurių aš taip nekenčiu. Fritas, aišku, buvo
kaip žuvis vandenyje, tik vairavo Robertą kilsčiodamas antakius, o
aš iškaitusi vargau prie milžiniško sidabrinio arbatinio ir virdulio,
su kuriuo man visada būdavo gyva bėda. Man labai sunku nutaikyti,
kiek pilti verdančio vandens į užplikytą arbatą. O dar sunkiau susi­
kaupti ir palaikyti tuščią pokalbį.
Frankas Krolis tokiu metu buvo nepamainomas. Nešiojo mano
pripiltus puodukus su arbata, o kai pamatydavo, kad mano atsaky­
mai pasidaro miglotesni negu paprastai, nes man terūpėjo vien si­
dabrinis arbatinis, Frankas ramiai ir nežymiai įterpdavo kokį žodį
 REBEKA 205

ir išvaduodavo mane nuo atsakomybės. Maksimas visą laiką buvo

kitame kambario gale, rodė kokiam įkyruoliui knygą, kalbėjo apie
kurį nors paveikslą - tik jam vienam įprastu būdu vaidino puikų šei­
mininką; arbatos gėrimas jam buvo antraeilis, nesvarbus dalykas. Jo
paties arbata šalo, palikta ant šoninio stalo už gėlių. O m udu - aš,
visa sukaitusi prie virdulio, ir Frankas, galantiškai žongliruojantis
paplotėliais ir pyragaičiais, - buvome palikti tenkinti primityvių m i­
nios poreikių.
Ir tada ledi Kroven, nuobodi, plepi moteris iš Kerito, prašneko
apie kaukių balių. Vienu tarpu visi nutilo, kaip dažnai pasitaiko
draugijoje, ir pamačiau Franką jau sakysiant neišvengiamą ir kvailą
posakį apie virš mūsų praskrendantį angelą, bet tuo metu ledi Kro­
ven, atsargiai dėdama gabalėlį torto ant lėkštutės krašto, pakėlė akis
į Maksimą, kuris kaip tik buvo atsidūręs prie jos.
- O, pone de Vinteri, - tarė ji, - jau labai seniai noriu paklausti
jus vieno dalyko. Pasakykite, ar yra kiek vilties, kad atgaivinsite M en­
derlyje kaukių balius? - Kalbėdama ji pakreipė galvą į šoną ir parodė
pernelyg atsikišusius dantis, laikydama tai šypsena.
Aš tuoj nuleidau galvą ir labai atsidėjusi ėmiau gerti arbatą, slėp­
damasi už arbatinuko gaubto.
Maksimas atsakė truputį patylėjęs, o kai prabilo, jo balsas buvo
visiškai ramus ir dalykiškas.
- Negalvojau apie tai, - tarė jis, - ir nemanau, kad dar kas būtų
apie tai galvojęs.
- Bet patikėkit, mes visi labai daug apie tai galvojame, - pasakė
ledi Kroven. - Tai būdavo visos vasaros puošmena šiame krašte. N e­
įsivaizduojate, kiek džiaugsmo mums suteikdavo. Ar negalėčiau jūsų
įkalbėti, kad vėl apie tai pagalvotumėte?
- Hm, nežinau, - šaltai atsakė Maksimas. - Čia svarbiausia yra
viską suorganizuoti. Verčiau prašykite Franką Krolį, nes viską pada­
ryti turėtų jis.
- O, pone Kroli, palaikykite mane, - spyrėsi ji; prie jos prisidė­
jo dar keletas. - Tai būtų toks malonumas, žinote, mes visi pasiilgę
Menderlio linksmybių.
Išgirdau šalia savęs ram ų Franko balsą.
206 Daphne du M aurier

- Aš galiu viską surengti, jeigu tik Maksimas sutinka. Tai priklau­

so nuo jo ir nuo ponios de Vinter. Sprendžiu ne aš.
Aišku, ataka tuojau buvo nukreipta į mane. Ledi Kroven pasisuko
su visa kėde, ir dabar arbatinio gaubtas jau manęs nebeužstojo.
- Nagi, ponia de Vinter, prikalbinkite savo vyrą. Jūsų jis tikrai
paklausys. Jis turėtų iškelti balių jūsų, kaip nuotakos, garbei.
- Taip, iš tiesų, - pritarė kažkas kitas, vyriškis. - Juk mes nete­
kome vestuvių, todėl būtų tikrai nepadoru atimti m ums visas pra­
mogas. Kas už Menderlio kaukių balių, pakelkite rankas. Matote, de
Vinteri? Nutarta vienbalsiai.
Visi juokėsi ir plojo.
Maksimas užsidegė cigaretę, ir jo akys surado mano akis virš ar­
batos puodelio.
- Kaip tu manai? - paklausė.
- Nežinau, - atsakiau abejodama. - Aš neprieštarauju.
- Aišku, ji nori, kad iškeltume balių jos garbei! - prapliupo ledi
Kroven. - Kuri nenorėtų? Jūs atrodytumėte labai gražiai, ponia de
Vinter, apsirengusi kaip Drezdeno porceliano piemenaitė, plaukus
susikišusi po didele trikampe skrybėle.
Pagalvojau apie savo negrakščias rankas ir kojas, nuolaidžius pe­
čius. Nieko sau piemenaitė! Kokia ji kvaila, ta moteris. Nenustebau,
kad niekas jai ir nepritarė. Ir dar kartą pajutau dėkingumą Frankui,
kad nusuko kalbą nuo manęs.
- Tiesą sakant, Maksimai, vienas žmogus anądien buvo apie tai
užsiminęs. „Tikiuosi, kad bus surengtos kokios iškilmės jaunosios
garbei, kaip manot, pone Kroli? - paklausė jis. - Ponas de Vinteris
galėtų vėl iškelti kaukių balių. M ums visiems tai būdavo tokia pra­
moga". Tai buvo Takeris iš palivarko, - pridūrė jis, pasisukęs į ledi
Kroven. - Taip, jie be galo mėgsta tokius renginius. Nežinau, - atsa­
kiau aš. - Ponas de Vinteris m an nieko nėra apie tai sakęs".
- Na matote kaip! - ledi Kroven triumfuodama pareiškė visai
svetainei. - Ką aš sakiau? Jūsų paties žmonės prašo. Jeigu mes jums
nerūpime, tai bent pasirūpinkite jais.
Maksimas vis dar abejodamas žiūrėjo į mane pro arbatos puode­
lio viršų. Turbūt galvojo, kad m an pritrūktų drąsos, kad tokiai dro ­
 REBEKA 207

viai, kaip jis labai gerai žinojo, m an būtų per sunku. Nenorėjau, kad
taip galvotų. Nenorėjau, kad bijotų, jog jį apvilsiu.
- Būtų gana įdomu, - pasakiau.
Maksimas gūžtelėjo pečiais ir nusigręžė.
- Tada nuspręsta, - pasakė jis. - Gerai, Frankai, pradėkite ruoštis.
Pasiimkite į pagalbą ponią Denvers. Ji prisimins visą tvarką.
- Ar ta stulbinančioji ponia Denvers vis dar pas jus? - paklausė
ledi Kroven.
- Taip, - trum pai atsakė Maksimas. - Gal dar įdėti torto? Ar jau
nebeimsite? Tada kviečiu visus į sodą.
Išėjome į terasą, aptarinėdami būsimą kaukių balių ir tinkam iau­
sią datą, o tada, didžiam mano džiaugsmui, automobiliais atvažiavu­
sieji nusprendė, kad jiems metas namo, ir išvažiavo, pasiėmę kartu ir
pėsčiuosius. Sugrįžau į svetainę, įsipyliau dar vieną puodelį arbatos,
kurią dabar, kai svečių priėmimo našta buvo nuslinkusi nuo pečių,
gėriau su pasimėgavimu. Frankas atėjo taip pat, ir mes laužėme liku­
sius paplotėlius ir valgėme, jausdamiesi tarsi sąmokslininkai.
Maksimas pievelėje mėtė pagalius, kad Džespris atneštų. Kažin,
mąsčiau, ar visuose namuose pasijuntama taip palaimingai, kai sve­
čiai išvažiuoja? Kurį laiką mes apie kaukių balių nieko nekalbėjo­
me, bet paskui, kai jau išgėriau arbatą ir nosine nusišluosčiau lipnius
pirštus, paklausiau Franką:
- Ką jūs iš teisybės manote apie tą balių?
Frankas patylėjo, žvilgčiodamas pro langą į Maksimą pievutėje.
- Nežinau, - atsakė. - Maksimas, atrodo, neprieštarauja, ar ne?
Sakyčiau, priėmė pasiūlymą visai gerai.
- Kad jam buvo sunku kitaip pasielgti, - tariau. - Ta ledi Kroven
tokia įkyri. Kaip manote, negi iš tikrųjų aplinkiniai žmonės nieko
daugiau nekalba ir apie nieką daugiau nesvajoja, tik apie Menderlio
kaukių balių?
- M anau, kad panašus renginys visiems patinka, - pasakė
Frankas. - Čia, žinote, dėl tokių dalykų mes esame labai tradiciš­
ki. Atvirai kalbant, ledi Kroven vargu ar perdėjo, sakydama, kad
reikia ką nors surengti jūsų garbei. Galų gale, ponia de Vinter, jūs
esate nuotaka.
208 Daphne du Maurier

Kaip pompastiškai ir kvailai tai nuskambėjo. Kodėl Frankas visa­

da turi būti toks baisiai tikslus!
- Kokia aš nuotaka, - pasakiau. - Nebuvo net deram ų vestuvių -
su balta suknele, apelsinų žiedais, su pamergių palyda. Nenoriu jokių
kvailysčių, jokių šokių mano garbei.
- En fėte* Menderlis atrodo nuostabiai, - tarė Frankas. - Jums
patiks, pamatysite. Nieko baisaus nebus. Tik sutikti svečius, o tai -
vieni niekai. Gal paskirsite man vieną šokį?
Brangusis Frankas. Man labai patiko tas iškilnus jo galantiškumas.
- Paskirsiu jums tiek šokių, kiek norėsite, - pasakiau. - Su niekuo
daugiau nešoksiu, tik su jumis ir su Maksimu.
- Bet tai atrodys ne visai gerai, - rimtai pasakė Frankas. - Ž m o­
nės jausis labai įžeisti. Turite šokti su visais, kas jus pakvies.
Nusigręžiau, kad nepamatytų m ano šypsnio. Frankas mane ju o ­
kino, taip viską imdamas už gryną pinigą.
- Kaip manote, ar ledi Kroven pasiūlymas dėl Drezdeno piem e­
naitės yra geras? - paklausiau klastingai.
Jis nužiūrėjo mane kuo rimčiausiai, be jokios šypsenėlės.
- Taip, - atsakė. - Atrodysite iš tikro labai gražiai.
Aš prapliupau kvatotis.
- O Frankai, brangusis, kaip aš jus myliu, - pasakiau, o jis parau­
do, matyt, priblokštas impulsyvių m ano žodžių ir drauge kiek įsižei­
dęs, kam iš to juokiuosi.
- Nematau, ką čia juokingo būčiau pasakęs, - tarė šaltai.
Prie lango priėjo Maksimas su šokinėjančiu aplink kojas
Džespriu.
- Kas čia per linksmybės? - paklausė jis.
- Frankas toks galantiškas, - tariau. - Ledi Kroven sumanymas, kad
persirengčiau Drezdeno piemenaite, jam visai neatrodo juokingas.
- Ta ledi Kroven - įžūli priekara, - pasakė Maksimas. - Jeigu jai
reikėtų parašyti šitiek pakvietimų ir viską suruošti, ji nerodytų tiek
entuziazmo. Tačiau čia visą laiką šitaip. Aplinkiniai žiūri į Menderlį
kaip į kokį pramogų paviljoną prieplaukoje ir laukia, kad jiems pa­
teiktume programą. Turėsime, ko gero, sukviesti visą grafystę.

* Šventiškas (pranc.).
 REBEKA 209

- Raštinėje aš turiu sąrašą, - pasakė Frankas. - Tai darbo bus ne-

pernelyg daug. Daugiausia laiko prireiks ženklų klijavimui.
- Tą darbą duosime tau, - pasakė Maksimas, nusišypsodamas man.
- O, mes tą puikiai padarysime raštinėje, - tarė Frankas. - Ponia
de Vinter dėl nieko neturi sau kvaršinti galvos.
Įdomu, pamaniau, ką jie pasakytų, jeigu aš staiga pareikščiau norą
visų reikalų imtis pati. Tikriausiai nusijuoktų, o paskui pradėtų kal­
bėti apie ką kita. Aišku, džiaugiausi, kad buvau atleista nuo atsako­
mybės, bet dar labiau negu paprastai pasijutau niekam tikusi, jeigu
jau negaliu net ženklų klijuoti. Pagalvojau apie rašomąjį stalą bud u ­
are, dokum entų skyrelius, kur etiketės užrašytos rašalu ta pakrypusia
su paspaudimais rašysena.
- Kuo tu persirengsi? - paklausiau Maksimą.
- Aš niekada niekuo nepersirengiu, - pasakė Maksimas. - Tai vie­
nintelė šeimininko privilegija, ar ne, Frankai?
- Aš tai tikrai nebūsiu Drezdeno piem enaitė, - pasakiau. - Bet
kuo gi po galais galėčiau būti? Nieko nenusim anau apie tokius
dalykus.
- Apsirišk kaspiną aplink galvą ir būk Alisa Stebuklų šalyje, - len­
gvabūdiškai pasakė Maksimas. - Dabar esi labai į ją panaši, su pirštu
burnoje.
- Nebūk toks nemandagus, - atsakiau. - Žinau, m ano plaukai tie­
sūs, bet jau ne tokie kaip Alisos. Tačiau palaukit. Judviem su Franku
aš padarysiu neregėtą staigmeną, jūs manęs nepažinsit.
- Jei tik neišsidažysi veido juodai ir nevaizduosi beždžionės, dėl
manęs gali daryti ką nori, - pasakė Maksimas.
- Puiku, sutarta. Savo drabužius laikysiu paslapty iki paskutinės
minutės, ir nieko apie tai nežinosite. Einam, Džespri, m ums nerūpi,
ką jie sako, ar ne?
Eidama į sodą girdėjau, kaip Maksimas juokėsi ir kažką sakė
Frankui, bet aš nesupratau ką.
Norėjau, kad jie nors retsykiais nesielgtų su m animi kaip su vai­
ku, gana išpaikintu, gana nerūpestingu, kuris kartkartėmis palepina­
mas, kai gera nuotaika, bet daug dažniau užmirštamas, daug dažniau
jis paglostomas ir sakoma: bėk pažaisti. Norėjau, kad atsitiktų kas
210 Daphtie du M a u r i e r

nors, dėl ko imčiau atrodyti išmintingesnė, labiau subrendusi. Negi

visada taip ir bus? Jis visada nutolęs nuo manęs su savo nuotaikomis,
kurios m an nepasakomos, su slaptais nerimais, kurie m an nežinomi?
Negi m udu niekada nebūsime kartu, jis - vyras ir aš - moteris, sto­
vintys petys į petį, susiėmę už rankų, ir jokios bedugnės tarp mūsų?
Nenorėjau būti vaikas. Norėjau būti jo žmona, jo motina. Norėjau
būti sena.
Stovėjau terasoje, grauždama nagus, žiūrėdama į jūrą, ir jau gal
dvidešimtą kartą tą dieną mąsčiau, ar Maksimas liepė, kad tie vakarų
sparno kambariai būtų šitaip užlaikomi. Spėliojau, ar jis irgi nueina
ten, kaip kad ponia Denvers, ir pačiupinėja šepečius ant tualetinio
stalelio, atidaro spintų duris, įkiša rankas tarp drabužių.
- Eik šen, Džespri, - pašaukiau, - bėgam, bėgam kartu, na! - Ir
pasileidau tekina per žolę, įtūžusi, supykusi, su karčiomis ašaromis
akyse, o Džespris šokčiojo man aplink kojas ir isteriškai lojo.
Naujiena apie kaukių balių pasklido bematant. Mano kambarinė
Klarisa žibančiomis iš susijaudinimo akimis tik apie tai ir kalbėjo. Iš
jos supratau, kad visi tarnai labai patenkinti.
- Ponas Fritas sako, kad bus kaip senais laikais, - karštai pranešė
Klarisa. - Girdėjau, taip sakė Alisai šį rytą. Kaip jūs apsirengsit, ponia?
- Nežinau, Klarisa, negaliu sugalvoti, - tariau.
- Mama sakė, kad būtinai sužinočiau ir jai pasakyčiau. Ji atsime­
na paskutinį kaukių balių Menderlyje, negali jo pamiršti. Gal išsi­
nuomosite drabužius iš Londono, kaip manote?
- Dar neapsisprendžiau, Klarisa, - tariau. - Bet tau pasakysiu.
Kai jau būsiu nusprendusi, pasakysiu tik tau, ir niekam daugiau. Tai
bus mudviejų paslaptis.
- O, ponia, kaip nuostabu! - aiktelėjo Klarisa. - Nežinau, kaip tos
dienos sulauksiu.
Man buvo smalsu, kaip į šią naujieną pažiūrėjo ponia Denvers.
Nuo anos popietės bijojau išgirsti jos balsą net per vidaus telefoną ir
prašydavau Robertą pabūti tarpininku, kad išvengčiau tos kankynės.
Negalėjau pamiršti jos išraiškos, kai ji išėjo iš bibliotekos po pokalbio
su Maksimu. Dėkojau Dievui, kad ji tada nepamatė manęs. Taip pat
rūpėjo, ar ji nemano, kad apie Feivelio viešnagę Maksimui pasakiau
 REBEKA 211

aš. Jei taip, tai ji turėtų manęs nekęsti dar labiau. Net ir dabar mane
nukrečia šiurpas, kai prisimenu jos pirštus, sugriebusius m an už ran­
kos, ir šlykščiai saldų, intymų jos balsą prie ausies. Norėčiau užmiršti
tą popietę. Todėl ir nekalbėjau su Denvers net telefonu.
Pasiruošimai kaukių baliui prasidėjo. Viskas buvo daroma dvaro
raštinėje. Maksimas ir Frankas ten ėjo kiekvieną rytą. Kaip Frankas
buvo sakęs, m an dėl nieko nereikėjo kvaršinti galvos. Nepriklijavau
nė vieno pašto ženklo. Mane pradėjo imti baimė dėl maskarado dra­
bužių. Nieko negalėjau sugalvoti ir jaučiausi tokia ištižėlė. Vis prisi­
mindavau žmones, kurie dalyvaus, iš Kerito ir iš toliau, - tai vyskupo
žmona, kuriai taip patiko aną kartą, Beatričė ir Džailsas, toji nuobo­
dybė ledi Kroven ir daugybė kitų, kurių nepažinojau ir kurie nebuvo
manęs matę; kiekvienam rūpės, kaip man bus pavykę ką sugalvoti,
kiekvienas turės ką supeikti. Galų gale prisiminiau knygas, Beatričės
man dovanotas vestuvių proga - tai buvo paskutinė viltis, taigi vie­
ną rytą atsisėdau bibliotekoje ir ėmiau versti puslapius, karštligiškai
žiūrėdama iliustraciją po iliustracijos. Nieko tinkam o negalėjau ras­
ti, visi prabangūs aksomo ir šilko drabužiai Rubenso, Rembranto ir
kitų reprodukcijose buvo tokie įmantrūs ir pretenzingi. Pasiėmiau
lapą popieriaus, pieštuką ir nukopijavau porą suknelių, bet jos man
nepatiko, suirzusi išmečiau tą lapą į šiukšlių dėžę ir pamiršau.
Vakare, kai rengiausi vakarienei, kažkas pasibeldė į mano miega­
mojo duris. Pamaniusi, kad Klarisa, pasakiau „Prašau". Durys atsi­
vėrė, bet įėjo ne Klarisa. Ten buvo ponia Denvers. Rankoje ji laikė
lapą popieriaus.
- Tikiuosi, atleisite, kad sutrukdžiau, - tarė ji, - bet norėjau pa­
klausti, ar tuos piešinius tikrai išmetėte. Visos šiukšliadėžės dienai
baigiantis m an visada atnešamos patikrinti, kad per klaidą nebūtų iš­
mesta kas nors reikalinga. Robertas sakė radęs tai bibliotekos šiukš-
liadėžėje.
Mane sukaustė šaltis, vos išvydus ponią Denvers, iš pradžių nega­
lėjau žodžio ištarti. Ji atkišo lapą; pamačiau, kad ten mano piešiniai,
kuriuos buvau piešusi rytą.
- Taip, ponia Denvers, - pasakiau po valandėlės, - juos galima
išmesti. Tai tik juodraštis. Man jo nereikia.
212 D aph ne du M a u r i e r

- Labai gerai, - atsakė, - bet norėjau pasiteirauti jūsų asmeniškai,

kad nebūtų kokių nesusipratimų.
- Taip, - tariau. - taip, žinoma.
Maniau, kad ji apsisuks ir išeis, bet ji vis stovėjo prie durų.
- Tai dar nenusprendėte, kuo apsirengsite? - paklausė ji. Jos balse
buvo jausti pašaipa ir savotiškas pasitenkinimas. Matyt, iš Klarisos
buvo kaip nors sužinojusi apie m ano pastangas.
- Ne, - atsakiau. - Ne, dar nenusprendžiau.
Ji tebežiūrėjo į mane, ranką laikydama ant durų rankenos.
- O kodėl jums nenukopijavus kurio nors paveikslo iš galerijos? -
pasakė ji.
Apsimečiau, kad brūžinu nagus. Jie buvo per trum pi ir per trapūs,
bet aš turėjau ką veikti, ir nereikėjo žiūrėti į ją.
- Taip, galima apie tai pagalvoti, - tariau. Pati nusistebėjau, kodėl
tokia mintis man neatėjo anksčiau. Tai paprasta ir puiki išeitis. Bet
poniai Denvers nenorėjau išsiduoti. Toliau brūžinau nagus.
- Pagal kiekvieną galerijos paveikslą galima pasisiūti ką nors gera
kaukių baliui, - pasakė ponia Denvers, - o ypač pagal tą, kur jau ­
na dama balta suknele, su skrybėle rankoje. Įdomu, kodėl pono de
Vinterio kaukių baliai nerengiami pagal tam tikrą epochą, tada visi
būtų daugmaž vienodai apsitaisę ir tiktų tarpusavyje. Mano akimis
žiūrint, visai nedera, kai klounas šoka su markize.
- Yra žmonių, kuriems patinka įvairumas, - tariau. - Jiems atro­
do, kad nuo to būna tik juokingiau.
- Aš tai to nemėgstu, - tarė ponia Denvers. Jos balsas buvo stebė­
tinai normalus ir draugiškas, ir negalėjau suprasti, kas čia pasidarė,
kad ji teikėsi ateiti pas mane su tuo išmestuoju lapu. Gal pagaliau
panoro su manimi susidraugauti? Gal suprato, kad Maksimui apie
Feivelį pasakiau ne aš, ir šitaip man rodo dėkingumą už tylėjimą? -
O ponas de Vinteris ar nepasiūlė jums kokio drabužio? - paklausė.
- Ne, - atsakiau kiek paabejojusi. - Ne, aš noriu padaryti staig­
m eną jam ir ponui Kroliui. Nenoriu, kad jie ką žinotų.
- Suprantama, siūlyti aš jums negaliu, - pasakė ji, - bet kai jau
nuspręsite, patarčiau užsisakyti Londone. Čia aplinkui niekas tokio
drabužio gerai nepasiūs. „Voce“ parduotuvė Bondo gatvėje - ten tai
galiu garantuoti.
 REBEKA 213

- Turėsiu omeny.
- Taip, - tarė ji ir jau atidariusi duris pridūrė: - Jumis dėta, gerai
apžiūrėčiau paveikslus galerijoje, ponia, ypač tą, kur minėjau. Ir ne­
manykite, kad jus išduosiu. Niekam nesakysiu nė žodžio.
- Ačiū, ponia Denvers, - pasakiau.
Ji tyliai uždarė duris. Aš vėl ėmiau rengtis, išmušta iš vėžių jos
laikysenos, kuri buvo visiškai kitokia negu per paskutinįjį mūsų su­
sitikimą. Įdomu, mąsčiau, ar už tai neturiu būti dėkinga tam nem a­
loniajam Feiveliui.
Rebekos pusbrolis. Kodėl Maksimas taip nekenčia Rebekos pus­
brolio? Kodėl draudžia jam pasirodyti Menderlyje? Beatričė jį pa­
vadino išsišokėliu. Tiek apie jį ir tepasakė. Tačiau kuo daugiau apie
jį galvojau, tuo labiau jai pritariau. Tos apraudusios žydros akys,
minkštos lūpos, tas familiarus nerūpestingas juokas. Kai kas gali
jį palaikyti ir patraukliu. Konditerijos pardavėjos, kikenančios už
prekystalio, arba merginos, pardavinėjančios kine programas. Taip
ir mačiau, kaip jis žiūri į jas šypsodamasis, negarsiai švilpaudamas.
O tas žvilgsnis, o tas švilpimas toks, nuo kurio darosi nejauku. Įdo­
mu, mąsčiau, ar jis gerai pažįsta Menderlį? Čia jis jautėsi kaip namie,
ir Džespris jį pažino iš sykio, tačiau tie du faktai visai nesiderino su
Maksimo žodžiais, pasakytais poniai Denvers. Ir aš niekaip negalėjau
susieti jo su savo įsivaizduojama Rebeka. Kaip galėjo Rebeka, tokia
graži, tokia žavinga, tokio puikaus išsiauklėjimo, turėti šitokį pus­
brolį kaip Džekas Feivelis. Čia kažkas ne taip, kažkoks neatitikimas.
Nusprendžiau, kad jis - šeimos nevykėlis, o Rebeka, būdama kilnios
širdies, jo gailėjosi ir retkarčiais pasikviesdavo į Menderlį, greičiau­
siai tada, kai Maksimas kur išvažiuodavo, nes žinojo, kad Feivelio jis
nepakenčia. Gal kada dėl jo buvo susipykta. Rebeka jį gynė, ir nuo to
laiko, vos paminėjus Feivelio pavardę, pasidarydavo nejauku.
Atsisėdusi valgomajame prie stalo įprastoje vietoje priešais Mak­
simą, įsivaizdavau, kad čia, kur aš, sėdi Rebeka, pasiima šakutę žuviai
valgyti, bet tuo tarpu suskamba telefonas, į kambarį įeina Fritas ir
sako: „Skambina ponas Feivelis, ponia, nori su jumis pasikalbėti".
Rebeka atsistoja, skubiai žvilgtelėjusi į Maksimą, kuris nieko nesako,
toliau valgo žuvį. Pasikalbėjusi ji grįžta atgal, atsisėda į savo vietą ir
214 Daphne du Maurier

ima šnekėti visai apie ką kita, linksmai ir nerūpestingai, kad išsklai­

dytų tarp jų atsiradusį debesėlį. Iš pradžių Maksimas paniuręs, atsa­
kinėja vienskiemeniais žodžiais, bet po truputį ji sugrąžina jam gerą
nuotaiką, pasakodama kokią nors istoriją apie tai, kas jai įvyko tą
dieną, apie kokį žmogų, sutiktą Kerite, ir baigiant valgyti antrąjį pa­
tiekalą jis jau juokiasi, žiūri į ją su šypsena, tiesia per stalą jai ranką.
- Apie ką, po šim ts pypkių, taip užsigalvojai? - paklausė
M aksim as.
Aš krūptelėjau, karštis nutvieskė m an veidą - mat per tą trum pą
akimirką, per kokias šešiasdešimt sekundžių, buvau taip susitapa­
tinusi su Rebeka, kad blanki m ano esybė buvo nustojusi egzistuoti,
jos visai nebuvo Menderlyje. Mintimis buvau nuklydusi į praeitį ir
pasidariusi kitu asmeniu.
- Ar žinai, kad užuot valgiusi žuvį, sėdi ir išdarinėji kuo juokin­
giausias grimasas? - paklausė Maksimas. - Iš pradžių pasiklausei,
lyg būtum išgirdusi telefoną, paskui sujudinai lūpas ir žvilgtelėjai į
mane. Papurtei galvą, nusišypsojai ir gūžtelėjai pečiais. Viskas per
kokią sekundę. Ar repetuoji savo pasirodymą per kaukių balių?
Jis žiūrėjo per stalą į mane juokdamasis, o aš galvojau, ką jis pa­
sakytų, jeigu sužinotų, kad keletą sekundžių jis buvo praėjusių metų
Maksimas, o aš - Rebeka.
- Atrodai, lyg padariusi kokį nusikaltim ą, - pasakė jis. - Kas
atsitiko?
- Nieko, - greitai atsakiau, - aš nieko nepadariau.
- Tai pasakyk, apie ką galvojai?
- Kodėl turėčiau pasakyti? Tu m an niekada nesakai, ką galvoji.
- Man regis, tu niekada neklausei.
- Klausiau. Vieną kartą.
- Neprisimenu.
- Buvome bibliotekoje.
- Galimas daiktas. Ką aš atsakiau?
- Pasakei, kad galvojai, kas buvo parinktas žaisti už Sarį prieš
Midlseksą.
Maksimas vėl nusijuokė.
- Koks nusivylimas tau. O ką, tavo m anymu, aš galvojau?
 REBEKA 215

- Visiškai ką kita.
- Iš kokios srities?
- O, aš to nežinau.
- Taip, nemanau, kad žinotum. Jeigu pasakiau, kad galvoju apie
Sarį ir Midlseksą, tai ir galvoju apie Sarį ir Midlseksą. Vyrai yra daug
paprastesni nei įsivaizduoji, mielas vaikeli. O kas dedasi vingiuotose
ir suraizgytose m oterų smegenyse, negali suprasti niekas. Ar žinai,
kad dabar buvai pasidariusi visai nepanaši į save? Visiškai kitoks
buvo tavo veidas.
- Nejaugi? Ir koks tas veidas buvo?
- Nežinau, ar galėčiau paaiškinti. Staiga pasidarei vyresnė, sukta.
Gana nemaloni.
- Aš nieko tokio nepagalvojau.
- Taip, suprantu.
Pasiėmiau stiklinę vandens ir atsigėriau, žiūrėdama pro jos viršų
į Maksimą.
- Tai tu nenorėtum, kad atrodyčiau vyresnė? - paklausiau.
-N e.
- Kodėl ne?
- Nes tau tai netiktų.
- Vieną dieną vis tiek būsiu. To nesustabdysi. Pražils plaukai, at­
siras raukšlių ir visa kita.
- Aš ne tai turiu omeny.
-Oką?
- Nenoriu, kad atrodytum taip, kaip ką tik atrodei. Lūpos per­
kreiptos, akyse - gyvenimo patirtis. Neteisinga patirtis.
Man pasidarė smalsu, net susijaudinau.
- Kaip tai suprasti, Maksimai, kas yra neteisinga patirtis?
Jis atsakė ne iš karto. Mat buvo įėjęs Fritas pakeisti lėkščių. Mak­
simas palaukė, kol Fritas dingo už pertvaros ir išėjo pro tarnų duris,
tada prašneko.
- Kai sutikau tave pirmą kartą, tavo išraiška buvo labai savita, - iš
lėto pasakė jis, - ir dabar ji tokia. Negaliu jos apibrėžti. Nemoku. Bet
ji buvo viena iš priežasčių, dėl ko tave vedžiau. Prieš valandėlę, kai
vaidinai tą keistą spektaklį, toji išraiška buvo išnykusi. Veidas buvo
pasidaręs visai kitoks.
216 Daphne du Maurier

- Koks? Paaiškink, Maksimai, - karštai paprašiau.

Valandėlę jis žiūrėjo į mane pakėlęs antakius, tyliai švilpaudamas.
- Paklausyk, mieloji, kai buvai maža mergytė, ar tau nebuvo d rau­
džiama skaityti kai kurias knygas, ir ar tavo tėvas nelaikė tų knygų
užrakinęs?
- Laikė, - atsakiau.
- Tai va. Vyras galų gale nelabai daug skiriasi nuo tėvo. Esama
tam tikros patirties, kurios nenorėčiau, kad įgytum. Verčiau tegul
ji lieka užrakinta. Štai kaip. O dabar valgyk savo persikus ir liaukis
klausinėjusi, nes pastatysiu į kampą.
- Norėčiau, kad nesielgtum su m anim i kaip su šešiamete, -
pasakiau.
- O kaip norėtum, kad su tavimi elgčiausi?
- Kaip kad kiti vyrai elgiasi su savo žmonomis.
- Taip sakant, kad apkulčiau tave?
- Nekalbėk kvailysčių. Kodėl tu viską paverti juokais?
- Aš nejuokauju. Kalbu visai rimtai.
- Ne. Matau iš akių. Visą laiką žaidi su manimi lyg būčiau maža
paika mergaitė.
- Alisa Stebuklų šalyje. Tai gerai sugalvojau. Ar jau nusipirkai
juostą ir kaspiną į plaukus?
- Įspėju tave. Per kaukių balių aš tau padarysiu tokią staigmeną,
kokios tu nė neįsivaizduoji.
- Neabejoju. Baik persiką ir nekalbėk pilna burna. Po vakarienės
m an reikia parašyti laiškų.
Jis nelaukė, kol pabaigsiu. Atsistojo, nuėjo per kambarį ir paprašė
Fritą nunešti kavą į biblioteką. Aš tebesėdėjau paniurusi, stengdama­
si valgyti kuo ilgiau, kad uždelsčiau ir jį suerzinčiau, bet Fritas visai
nepaisė manęs nei mano persiko, o iškart nunešė kavą, ir Maksimas
nuėjo į biblioteką vienas.
Baigusi valgyti užlipau į galeriją pasižiūrėti paveikslų. Dabar jie
m an jau buvo gerai pažįstami, bet niekada nebuvau žiūrėjusi į juos
kaip į modelį kaukių baliui. Ponia Denvers sakė teisybę. Kokia kvai­
la buvau, kad anksčiau apie tai nepagalvojau. Man visą laiką patiko
 REBEKA 217

toji mergina balta suknele su skrybėle rankoje. Tai buvo Reberno*

nutapyta Karolina de Vinter. Maksimo proprosenelio sesuo. Ji buvo
ištekėjusi už įžymaus vigų politiko ir daugelį metų garsėjo kaip Lon­
dono gražuolė, bet portretas nutapytas anksčiau, kol ji dar nebuvo
ištekėjusi. Baltąją suknelę nukopijuoti nesunku. Papūstos rankovės,
raukinukai, trum pas kiklikėlis. Su skrybėle daugiau vargo. Be to, rei­
kės peruko, nes tiesių mano plaukų niekada taip nesusuksi. Gal ta
„Voce“ parduotuvė Londone, apie kurią sakė ponia Denvers, galėtų
padaryti viską. Nusiųsiu jiems portreto eskizą ir paprašysiu, kad tiks­
liai nukopijuotų pagal mano matą.
Kaip m an palengvėjo, kai pagaliau apsisprendžiau. Tiesiog kaip
akmuo nukrito nuo širdies. Beveik pradėjau laukti to baliaus. Gal ir
man jis galų gale patiks panašiai kaip Klarisai.
Kitą rytą parašiau į tą parduotuvę ir įdėjau portreto eskizą. Gavau
labai palankų atsaką, kad tokį svarbų užsakymą laiką už garbę, kad jis
bus pradėtas vykdyti nieko nelaukiant, be to, jie padarys ir peruką.
Klarisa nesitvėrė džiaugsmu, ir mane, tai didžiai dienai artėjant,
taip pat pradėjo krėsti baliaus karštinė. Džailsas ir Beatričė turėjo
pasilikti nakvoti, bet daugiau niekas, ačiū Dievui, nors į pokylį buvo
pakviesta daug svečių. Buvau maniusi, kad turėsime apnakvinti visą
pulką, bet Maksimas nusprendė kitaip. „Jau vien šokių vakaras už­
tektinai privarginaw, - pasakė, ir nežinau, ar taip sugalvojo dėl m a­
nęs, ar svečių gausybė jį iš tikro vargino. Tiek buvau prisiklausiusi
apie andainykščius Menderlio pokylius, kai per tą daugumą žm o­
nėms tekdavo miegoti vonios kambariuose ir ant sofų. O dabar vi­
same dideliausiame name būsime vieni, nakvyninkų viso labo - tik
Beatričė ir Džailsas.
Namai pradėjo keistis, ruoštis šventei. Hole buvo paklotos grindys
šokiams, svetainėje kai kurie baldai buvo perstatyti, kad palei sienas
liktų vietos ilgiems užkandžių stalams. Terasoje ir rožyne prikabinta
lempų - visur, kur pažiūrėsi, buvo rengiamasi kaukių baliui. Darbi­
ninkai sukiojosi po visą namą, ir Frankas kone kasdien ateidavo per
pietus. Tarnai apie nieką daugiau nekalbėjo, o Fritas vaikščiojo išdi­

* Henris Rebernas (Raeburn, 17 5 6 -1 8 2 3 ) - škotų portretistas.

218 D ap h ne du M au ri er

džiai, tartum vakaro sėkmė būtų priklausiusi nuo jo vieno. Robertas

tiesiog prarado galvą, pamiršdavo padėti servetėles valgant, paduoti
daržoves. Atrodė susirūpinęs, tarsi žmogus, skubantis į traukinį. Šu­
nys buvo nelaimingi. Džespris sukiojosi po holą paspraudęs uodegą
ir stvarstė už kojų darbininkus, kokį tik pamatęs. Arba išėjęs į terasą
imdavo kvailai loti, o paskui staiga lyg pakvaišęs dumdavo į vieną
vejos kampą ir pradėdavo įnirtingai ėsti žolę.
Ponia Denvers nesimaišė po akimis, bet visą laiką jutau ją esant.
Girdėjau jos balsą svetainėje, kai darbininkai statė stalus, ji mokė,
kaip kloti grindis hole. Kur tik nueidavau, jau rasdavau ją išeinant -
čia pamatydavau pro duris švystelint jos sijoną, čia išgirsdavau jos
žingsnius laiptuose. Aš buvau niekam nereikalinga, jaučiausi kaip
kokia prašalaitė. Stovėjau nieko neveikdama, ir tik painiojausi po
kojomis.
- Gal praleistumėt, ponia, - išgirstu sakant vyriškį už nugaros,
ir jis eina pro mane, atsiprašomai šypsodamas, su dviem kėdėm ant
pečių, prakaituotu veidu.
- Oi, labai atsiprašau, - greitai pasitraukiu į šalį ir nenorėdama
pasirodyti dykinėjanti sakau: - Gal jums padėti? Tas kėdes gal reikia
sustatyti bibliotekoje?
Jis žiūri į mane sumišęs.
- Ponia Denvers liepė sunešti kėdes į aną pusę, kad nekliudytų,
ponia.
- O, - sakau, - taip, teisingai. Ką aš kalbu. Neškite jas tenai, kaip
ji liepė.
Ir skubiai einu šalin, m urm ėdam a, kad turiu rasti lapą popieriaus
ir pieštuką, veltui stengdamasi pasirodyti, kad esu labai užsiėmusi, o
jis nueina per holą kiek nustebęs, ir aš jaučiu, kad nė sekundę nebu­
vau jo apgavusį.
Didžioji diena išaušo miglota ir apsiniaukusi, tačiau barometras
rodė giedrą, tad buvome ramūs. Migla geras ženklas. Apie vienuolik­
tą išsišvietė, kaip Maksimas buvo išpranašavęs, diena pasidarė saulėta
ir graži, žydrame danguje nebuvo nė debesėlio. Visą rytą sodininkai
nešė į namus gėles, paskutiniąsias baltųjų alyvų kekes, didžiuosius
lubinus ir penkių pėdų aukščio pentinius, šimtus rožių ir visokiausių
rūšių lelijas.
 REBEKA 219

Pagaliau pasirodė ir ponia Denvers; susikaupusi, rami, ji pasa­

kė sodininkams, kur gėles padėti, ir pati vikriai, įgudusiais pirštais
sumerkė į vazas. Žiūrėjau į ją susižavėjusi, kaip ji tvarko vieną vazą
po kitos, o paskui neša jas pati į svetainę ir į įvairius nam ų kampus,
sustato jų tiksliai po tiek, kiek reikia, deda spalvingas gėles ten, kur
reikia spalvų, palieka plikas sienas, kur labiau tinka griežtumas.
M udu su Maksimu pavalgėme pietus pas Franką jo viengungiška­
me bute šalia raštinės, kad niekam nekliūtume. Visus tris buvo apė­
męs linksmumas, koks būna per laidotuves. Plepėjome niekus, juoka­
vome, bet nė m inutę nesiliovėme galvoję apie tai, kas bus ateinančias
kelias valandas. Jaučiausi labai panašiai kaip savo vestuvių rytą. Kva­
pą gniaužė suvokimas, kad nueita per toli, o kelio atgal nebėra.
Bet privalėjau tą vakarą ištverti. Ačiū Dievui, kad parduotuvė
buvo laiku atsiuntusi suknelę. Ji atrodė nuostabi tarp plonyčio po­
pieriaus klosčių. O perukas - tiesiog stebuklingas. Pasimatavau jį
tuoj po pusryčių ir nustebau, kaip jis mane pakeitė. Atrodžiau visai
graži, visai kitokia. Jokiu būdu ne aš. Daug įdomesnė, gyvesnė ir gy­
vybingesnė. Maksimas ir Frankas vis klausinėjo, kuo aš apsirengsiu.
- Manęs nepažinsite, - sakiau jiems, - abudu nustebsite taip, kaip
dar niekada nebuvote nustebę.
- Gal neapsirengsi klounu, ką? - niūriai paklausė Maksimas. -
Nesinersi iš kailio, kad būtum juokinga?
- Ne, nieko panašaus, - pasakiau, kupina didybės.
- Vis dėlto norėčiau, kad tu būtum Alisa Stebuklų šalyje, - tarė jis.
- Arba Žana D’Ark su jūsų plaukais, - droviai pasakė Frankas.
- Niekada apie nepagalvojau, - ryžtingai atsakiau, ir Frankas pa­
raudo.
- Aš įsitikinęs, kad m ums pritiks viskas, ką tik jūs apsivilksite, -
pasakė jis savo iškilmingiausiu frankišku balsu.
- Nedrąsink jos, Frankai, - tarė Maksimas. - Ji ir taip jau di­
džiuojasi tais prabangiausiais savo susimanytais drabužiais, kad
nebegalima nė susikalbėti. Nieko, Beta nuleis tave iš padangių. Ji
bemat pasakys, jeigu jai nepatiks tavo apdarai. Brangioji Beta pati
per tuos kaukių balius visada atrodo nevykusiai. Prisimenu, kartą ji
buvo m adam Pompadur. Suklupo eidama vakarieniauti, ir perukas
220 Dap h ne du M a u ri er

nusm uko ant šono. „Negaliu pakęsti to šlamšto", - pasakė ji tie­

siai kaip įpratusi, nubloškė jį ant kėdės ir visą vakarą buvo su savo
trum pai nukirptais plaukais. Galite įsivaizduoti, kaip tai atrodė prie
šviesiai melsvo atlasinio krinolino ar kokios ten kitokios suknelės.
Vargšas Džailsas tais metais visai nepasireiškė. Jis buvo persirengęs
virėju ir išsėdėjo prie baro visą naktį labai nelaimingas. Matyt, jau ­
tėsi Betos pažemintas.
- Visai ne dėl to, - pasakė Frankas. - Ar neprisimeni - jis buvo
išsimušęs priekinius dantis treniruodam as naują kumelę, tai gėdijosi
prasižioti.
- Ak šit kaip. Vargšas Džailsas. O toks mėgėjas persirenginėti.
- Beatričė sakė, kad jam patinka šarados, - tariau. - Sakė, kad per
Kalėdas jie visada žaidžia šaradas.
- Žinau, - pasakė Maksimas, - todėl niekada nebūnu pas ją per
Kalėdas.
- Gal dar šparagų, ponia de Vinter, ir bulvę?
- Ne, ačiū, Frankai, tikrai nebenoriu.
- Nervai, - tarė Maksimas, linguodamas galvą. - Nesijaudink, ry­
toj šiuo metu viskas bus baigta.
- Tikiuosi iš visos širdies, - rimtai pasakė Frankas. - Norėjau pa­
liepti, kad visi automobiliai jau lauktų nuo pat penktos ryto.
Susijuokiau, akis užplūdo ašaros.
- O varge, - tariau, - išsiųskim visiems telegramas, kad nebeat-
važiuotų.
- Na na, - pasakė Maksimas, - susikaupk ir drąsiai viską sutik.
O paskui kelerius metus galėsime būti ramūs. Frankai, man darosi
neramu, kad mes ne namie. Gal jau metas eiti?
Frankas jam pritarė, ir aš išėjau drauge su jais lyg varu varoma,
taip m an nesinorėjo palikti to ankšto, nepatogaus valgomojo, tokio
būdingo viengungiškam Franko butui, kuris dabar man atrodė tai­
kos ir ramybės priebėga.
Parėję namo radome atvykusį orkestrą. Muzikantai stovėjo hole
išraudę ir kiek drovėdamiesi, o Fritas, dar oresnis nei visada, vaišino
juos užkandžiais ir gėrimais: jie buvo atvažiavę visai nakčiai. Pasi­
sveikinome su jais, šiek tiek pajuokavome, kaip ta proga kad tin ­
 REBEKA 221

ka, paskui jie buvo nuvesti į jų kambarius, o vėliau jiems turėjo būti
aprodyta visa aplinka.
Popietė slinko lėtai, kaip paskutinė valanda prieš kelionę, kai vis­
kas jau supakuota ir užrakinta, ir aš vaikščiojau iš kambario į kam ­
barį tokia pat suglumusi kaip ir Džespris, kuris priekaištingai sekiojo
paskui mane.
Niekam nereikėjo m ano pagalbos, ir daug išmintingiau būčiau
padariusi, jei būčiau pasiėmusi šunį ir išėjusi pasivaikščioti kur
nors toli nuo namų. Bet kai tokia m intis m an dingtelėjo į galvą,
buvo jau per vėlu, - Maksimas ir Frankas užsinorėjo arbatos, o kai
baigėm gerti, atvažiavo Beatričė su Džailsu. Vakaras artinosi per­
nelyg greitai.
- Visai kaip senais laikais, - pasakė Beatričė, bučiuodama Mak­
simą ir dairydamasi aplinkui. - Sveikinu, kad nepamiršai nė jokios
smulkmenos. Gėlės nuostabios, - pridūrė ji, atsigręždama į mane. -
Pati jas sudėliojai?
- Ne, - atsakiau kiek susigėdusi, - ponia Denvers. Ji už viską at­
sakinga.
- Na, šiaip ar taip... - Beatričė nebaigė sakinio, Frankui pasiūlius
ugnies, pradėjo degtis cigaretę, o užsidegusi, atrodo, pamiršo, ką ke­
tino sakyti.
- Ar patiekalus užsakėte pas Mičelį kaip paprastai? - paklausė
Džailsas.
- Taip, - tarė Maksimas, - niekas, sakyčiau, nepakeista, ar ne,
Frankai? Raštinėje turėjome visus sąrašus. Niekas nepamiršta, ir
žmonių niekas nepraleista.
- Kaip gera, kad dar esame vieni, - pasakė Beatričė. - Kartą, pa­
menu, atvykę maždaug tokiu laiku, čia jau radome kokius dvidešimt
penkis žmones, ir visi atvažiavę nakvoti. Kuo būsite apsirengę? Mak­
simas tikriausiai kaip visada atsisako žaisti?
- Kaip visada, - tarė Maksimas.
- Mano manymu, taip negerai. Viskas būtų daug šauniau, jeigu ir
tu dalyvautum.
- O ar girdėjai kada, kad kaukių balius Menderlyje būtų buvęs
nešaunus?
222 D a p h n e du M a u r i e r

- Ne, brangusis, pernelyg gerai čia viskas suruošta. Bet aš vis tiek
manau, kad šeimininkas turėtų visur būti pirmasis.
- Visiškai pakaks, jei pasistengs šeimininkė, - pasakė Maksimas. -
Kam čia m an šusti, vargti ir dar atrodyti kaip kvailiui?
- O, kalbi nesąmones! Kodėl atrodytum kaip kvailys? Turint to ­
kią išvaizdą, brangus mano Maksimai, tinka bet kokie drabužiai. Tau
nėra vargo dėl figūros kaip vargšeliui Džailsui.
- O ką Džailsas vilkės šįvakar? - paklausiau. - Bet gal tai mirtina
paslaptis?
- Ne, visiškai ne, - nušvito Džailsas. - Žinote, man pasisekė su­
galvoti. Vietinis siuvėjas viską pasiuvo. Būsiu arabų šeichas.
- Gerasis Dieve, - tarė Maksimas.
- Visai neblogai, - šiltai pasakė Beatričė. - Žinoma, reikės nusida­
žyti veidą ir nusiimti akinius. Galvos apdangalas autentiškas. Jį pasi­
skolinome iš vieno draugo, kuris yra gyvenęs Rytuose, o visa kita siu­
vėjas nukopijavo iš vieno laikraščio. Džailsas atrodo labai gražiai.
- O kas jūs būsite, ponia Leisi? - paklausė Frankas.
- O, mano drabužiai, deja, neypatingi, - atsakė Beatričė. - Daug­
maž rytietiško stiliaus, kad tikčiau prie Džailso, bet į autentiškumą
nepretenduoju. Žinot, karolių vėriniai, ant veido - šydas.
- Turėtų būti labai gražu, - mandagiai pasakiau.
- Taip, neblogai. Ir svarbiausia - patogu. Jei pasidarys per karšta,
galėsiu nusiimti šydą. O kaip tu būsi apsirengusi?
- Jos neklausk, - tarė Maksimas. - Ji m ums nė vienam nesako.
Niekada dar tokios paslapties nėra buvę. Ko g e ro ji net išsirašė dra­
bužius iš Londono.
Beatričei tai padarė įspūdį.
- Brangioji, - pasakė ji, - nejaugi iš tikro taip užsimojai ir mus
visus pranoksi? Savo drabužius, žinok, pasisiuvau pati.
- Nesirūpink, - atsakiau juokdamasi, - manieji iš tiesų labai pa­
prasti. Bet Maksimas mane vis erzina, ir aš prižadėjau jį taip nuste­
binti, kaip dar niekada nebuvo nustebęs.
- Teisingai, - tarė Džailsas. - Maksimas per daug pučiasi. O iš
tikrųjų tai jis pavydi, mielai pats apsirengtų kuo nors, tik nenori pri­
sipažinti.
 REBEKA 223

- Sergėk dangau, - tarė Maksimas.

- O jūs kaip apsirengsite, Kroli? - paklausė Džailsas.
- Aš buvau labai užsiėmęs, - kaip ir teisindamasis pasakė Fran­
kas, - ir viską, deja, palikau paskutinei minutei. Vakar vakare susi­
radau senas kelnes ir dryžuotus futbolo marškinaičius, tai pagalvo­
jau - užsirišiu raištį ant vienos akies ir būsiu piratas.
- Kodėl, po galais, neparašėte mums, kad paskolintume kokį
drabužį? - paklausė Beatričė. - Turime olando drabužius, kuriuos
Rodžeris vilkėjo praeitą žiemą Šveicarijoje. Puikiai būtum ėt su jais
atrodęs.
- Nesutinku, kad mano valdytojas būtų olandas, - pasakė Mak­
simas. - Tada jam niekas nebemokės nuomos. Tegul verčiau būna
piratas. Gal bent vieną kitą išgąsdins.
- Ar begali kas būti mažiau panašus į piratą? - sušnabždėjo Bea­
tričė man į ausį.
Apsimečiau, kad neišgirdau. Vargšas Frankas, Beatričė amžinai jį
menkina.
- Ar ilgai reikia dažytis veidą? - paklausė Džailsas.
- Porą valandų mažiausiai, - atsakė Beatričė. - Tavimi dėta, jau
pradėčiau dažytis. Keli sėsime prie stalo per vakarienę?
- Šešiolika, - pasakė Maksimas, - įskaitant ir mus. Jokių svetimų.
Visi tau pažįstami.
- Mane jau ima laukimo drebulys, - pasakė Beatričė. - Kaip visa
tai puiku. Labai džiaugiuosi, Maksimai, kad nusprendei vėl iškelti
kaukių balių.
- Padėkok jai, - tarė Maksimas linkteldamas m ano pusėn.
- O, netiesa, - pasakiau, - tai ledi Kroven nuopelnas.
- Nieko panašaus, - pasakė Maksimas šypsodamasis man. - Juk
nebesitveri kaip vaikas prieš pirmąjį savo vakarėlį.
- Visai ne.
- Labai noriu pamatyti tavo apdarus. - pasakė Beatričė.
- Nieko ten nepaprasto nėra. Tikrai nieko, - spyriausi.
- Ponia de Vinter sako, kad jos nepažinsime, - tarė Frankas.
Visi pasižiūrėjo į mane ir nusišypsojo. Pasijutau patenkinta, sma­
gi ir beveik laiminga. Jie visi tokie geri, tokie draugiški. Staiga su
224 D a p h n e du M au ri er

m alonum u pagalvojau ir apie būsimus šokius, ir apie tai, kad būsiu

šeimininkė.
Šokiai surengti man, m ano garbei, nes aš - jaunamartė. Sėdėjau
ant stalo bibliotekoje, sūpuodam a kojas, visi kiti stovėjo aplinkui, ir
labai norėjau nueiti į viršų, apsivilkti suknelę, išmėginti peruką, pasi­
sukioti į visas puses prieš didįjį veidrodį ant sienos. Man buvo naujas
tas staigus, netikėtas suvokimas, kad esu svarbi, kad Džailsas, Beatri­
čė, Frankas ir Maksimas - visi žiūri į mane ir kalba apie mane. Visi
spėlioja, ką gi aš apsivilksiu. O m an galvoje tik lengva balta suknelė,
įvyniota į plonytį popierių, kaip ji paslėps mano negražią plokščią
figūrą, nuolaidžius pečius, kaip glotnius mano plaukus uždengs bliz­
gančios išdailintos garbanos.
- Kiek valandų? - paklausiau nerūpestingai, truputį nusižiovau­
dama, apsimesdama, kad m an nerūpi. - Sakau, gal jau reikėtų lipti
viršun...
Kai ėjome per holą į savo kambarius, pirmą kartą pastebėjau, kaip
namas prisitaikęs prie šios progos ir kaip puikiai atrodo kambariai.
Netgi svetainė, kuri man regėjosi formali ir šalta, kai buvome vieni,
dabar švytėjo nuo spalvų. Visur primerkta daugybė gėlių, ant balta
staltiese užtiesto stalo sidabrinėse vazose raudonavo rožės. Aukšti lan­
gai buvo atverti į terasą, kur pradėjus temti turėjo sužibėti fantastiškos
šviesos. Muzikantai buvo atsinešę instrumentus į menestrelių galeriją
hole, ir pats holas atrodė kupinas keisto laukimo. Čia buvo šilta kaip
niekada, gal nuo vakaro, tokio ramaus ir giedro, nuo gėlių po paveiks­
lais, nuo mūsų juoko, kai lipome juokdamiesi plačiais laiptais.
Senojo griežtumo neliko nė ženklo. Sunku net patikėti, kad na­
mams įmanoma taip pasikeisti ir atgyti, kaip atgijo Menderlis. Tai
buvo suvis nebe tas tylus man pažįstamas namas. Jame jautei savo­
tišką, iki tol nebūtą reikšmingumą. Čia vyravo nutrūktgalviška nuo­
taika, gana džiugi, gana maloni. Atrodė, kad namai prisiminė kitas
dienas prieš daug daug metų, kai šis holas buvo tikra pokylių salė,
kur ant sienų kabojo ginklai, o prie viduryje stovinčio ilgo siauro sta­
lo sėdėjo vyrai, juokdamiesi garsiau nei mes dabar, šaukdami vyno,
reikalaudami dainos, mėtydami ant grindų didelius mėsos gabalus
aplinkui slapinėjantiems šunims. Vėliau, metams bėgant, čia taip pat
 REBEKA 225

buvo linksminamasi, bet jau elegantiškiau, oriau, ir baltai apsiren­

gusi Karolina de Vinter, kurią vakare vaizduosiu, nulipdavo plačiais
akmeniniais laiptais šokti menueto. Norėjau nubraukti metus ir ją
pamatyti. Norėjau, kad nežemintume šių nam ų naujamadiškomis
trankiomis melodijomis, taip čia nederančiomis ir tokiomis nero­
mantiškomis. Jos Menderliui netiko. Staiga pasijutau bepritarianti
poniai Denvers. Reikėjo daryti tam tikros epochos kaukių balių, o ne
tokį šiupinį kaip čia numatoma, kur vargšas Džailsas, gerasis, nuošir-
dusis Džailsas bus apsirengęs arabų šeichu.
Miegamajame radau belaukiančią Klarisą, apskritas jos veidas
buvo raudonas iš susijaudinimo. Mudvi sukikenome pažvelgusios
viena į kitą lyg dvi mokinukės, ir aš liepiau jai užrakinti duris. Buvo
daug šlamesio, tokio paslaptingo, kol išvyniojome suknelę iš plony­
čio popieriaus. Tarpusavyje kalbėjomės tyliai kaip dvi sąmokslinin­
kės, vaikščiojome pirštų galais. Jaučiausi lyg vėl būčiau vaikas per
Kūčias. Tas strapaliojimas basomis kojomis iš vieno kambario galo į
kitą, tie tylūs atsargūs prunkščiojimai, prislopinti šūkčiojimai prim i­
nė man laikus, kai kabindavau kojinę. Maksimas ramiai sau rengėsi
savo kambaryje, bet įeiti į mano kambarį jam nebuvo galima. Vien
tik Klarisa buvo m ano sąjungininkė ir mylima draugė. Suknelė tiko
puikiai. Stovėjau ramiai, vos įstengdama susitvardyti. Klarisa virpan­
čiais pirštais segiojo kabliukus.
- Labai gražu, ponia, - kartojo ji ir atsilošusi pasižiūrėdavo į
mane. - Tokia suknelė tiktų pačiai Anglijos karalienei.
- Kaip ten kairysis petys, - paklausiau susirūpinusi, - ar nematyti
petnešėlės?
- Ne, ponia, nieko nematyti.
- Na, kaip suknelė? Kaip aš atrodau?
Nelaukdama jos atsakymų sukiojausi ir gręžiojausi prieš veidrodį,
raukiau antakius, šypsojausi. Jaučiausi jau visai kita, nebevaržoma
savo išvaizdos. Blankaus mano asmens nebebuvo likę nė ženklo.
- Paduok m an peruką, - susijaudinusi pasakiau. - Atsargiai, ne­
spausk, kad nesusiplotų garbanos. Jos turi būti toliau nuo veido.
Klarisa stovėjo m an už nugaros, mačiau veidrodyje atsispindint
apvalų jos veidą - akys žiba, lūpos prasižiojusios. Dailiai užšukavau
226 Daphne du Maurier

plaukus už ausų. Drebančiais pirštais paėmiau švelnų žvilgantį peru­

ką, tyliai juokdamasi, žiūrėdama į Klarisą.
- O, Klarisa, - tariau, - ką pasakys ponas de Vinteris?
Užsidėjau tą garbanotą peruką ant pilkšvai rudų plaukų steng­
damasi neparodyti džiugesio, stengdamasi paslėpti šypseną. Kažkas
atėjo ir pabeldė į duris.
- Kas ten? - išsigandusi paklausiau. - Negalima.
- Čia aš, brangioji, nesigąsčiok, - pasakė Beatričė. - Ar jau apsi­
rengei? Noriu pasižiūrėti.
- Ne, ne, - pasakiau, - negalima, aš dar nebaigiau.
Susijaudinusi Klarisa stovėjo šalia manęs su pilna sauja segtukų, o
aš ėmiau juos po vieną ir smaigsčiau į tas garbanas, kurios traukiant
iš dėžės buvo kiek pasidraikiusios.
- Ateisiu, kai tik apsirengsiu, - sušukau. - O jūs eikite į apačią visi.
Nelaukite manęs. Pasakyk Maksimui, kad jam negalima čia įeiti.
- Maksimas apačioje. Atėjo pas mus. Sakė, kad beldėsi į tavo vo­
nios duris, bet tu neatsiliepei. Negaišk per ilgai, brangioji, mes nesi­
tveriame smalsumu. Ar tikrai nereikia nieko padėti?
- Ne, - nekantriai surikau, praradusi galvą, - eik žemyn, eik.
Ko jai čia reikėjo ateiti ir trukdyti kaip tik tokiu metu? Sutrikdė
mane, nebežinojau, ką darau. Įsidūriau į pirštą smeigdama garba­
ną. Beatričė nieko nebeatsakė, matyt, nuėjo. Kažin, ar ji patenkinta
rytietiškais savo drabužiais, o Džailsui ar pasisekė nusidažyti veidą?
Kokia nesąmonė tie visi dalykai. Kodėl mes tą darome, stebėjausi,
kodėl esame tokie vaikai?
Nepažinau veido, kuris žvelgė į mane iš veidrodžio. Akys daug
didesnės, burna mažesnė, oda balta ir skaisti. Garbanos supo galvą
tarsi debesėlis. Žiūrėjau į save, kuri buvau visai ne aš, paskui nusišyp­
sojau - nauja, ramia šypsena.
- O, Klarisa! - tariau. - O, Klarisa!
Suėmiau suknelę ir padariau jai reveransą, raukiniai tik brūkšte­
lėjo per grindis. Ji sukikeno, kiek susidrovėjusi, tačiau net paraudo
iš pasitenkinimo. Pavaikščiojau priešais veidrodį į vieną pusę, į kitą,
žiūrėdama į savo atspindį.
- Atidaryk duris, - pasakiau. - Einu žemyn. Pabėgėk į priekį ir
pasižiūrėk, ar jie tenai.
 REBEKA 227

Ji paklausė, vis dar kikendama, o aš pasikėliau sijonus, kad ne­

siektų grindų, ir nuėjau paskui ją per koridorių. Ji atsigręžė ir pa­
mojavo man.
- Jie visi apačioje, - sušnabždėjo, - ponas de Vinteris ir majoras
su ponia Leisi. Ponas Krolis atėjo ką tik dabar. Jie visi stovi hole.
Išėjau pro arkadą ties didžiaisiais laiptais ir pažvelgiau žemyn
į holą.
Taip, jie visi buvo ten. Džailsas su baltais arabiškais drabužiais, jis
garsiai juokėsi, rodė peilį prie šono, Beatričė, apsisupusi keistu žaliu
apdaru, kaklą apsikarsčiusi karoliais, vargšas Frankas, susidrovėjęs,
kvailokai atrodantis su jūrinike ir jūreiviškais batais, Maksimas, vie­
nintelis normalus šiame būryje, su vakariniu kostiumu.
- Nežinau, ką ji veikia, - išgirdau jį sakant, - užsidariusi miega­
majame jau kažin kiek laiko. Kuri valanda, Frankai? Nepajusime,
kaip pradės rinktis svečiai.
Orkestrantai jau buvo persivilkę ir suėję į galeriją. Vienas derino
smuiką. Jis tyliai sugrojo gamą, paskui timptelėjo stygą. Šviesa krito
ant Karolinos de Vinter paveikslo.
Taip, suknelė buvo pasiūta pagal m ano eskizą. Papūstos rankovės,
juosta ir kaspinas, plačiakraštė banguota skrybėlė - ją laikiau ranko­
je. O mano garbanos buvo jos garbanos, kiek toliau nuo veido, kaip
ir paveiksle. Nemanau, ar kada buvau labiau susijaudinusi, labiau
laiminga ir išdidi. Pamojau žmogui su smuiku, o paskui prisidėjau
pirštą prie lūpų, kad tylėtų. Jis šypsodamasis nusilenkė ir atėjo į ar­
kadą prie manęs.
- Tegu būgnininkas praneša apie mane, - sušnabždėjau, - tegu
muša būgną, jūs žinote kaip, ir paskui paskelbia: „Panelė Karolina de
Vinter". Noriu padaryti staigmeną jiems apačioje.
Jis linktelėjo galvą, suprato. Širdis m an beprotiškai daužėsi,
skruostai liepsnote liepsnojo. Koks puikus žaidimas, koks kvailas,
juokingas, vaikiškas žaidimas! Nusišypsojau Klarisai, vis dar tebe­
laukiančiai koridoriuje. Suėmusi kilstelėjau sijoną. Tada per holą
nuaidėjo būgno dundesys, net krūptelėjau, nors to laukiau, nors ži­
nojau, kad taip bus. Pamačiau, kaip jie iš apačios sužiuro, nustebę ir
sumišę.
228 D a p h n e du M a u r i e r

- Panelė Karolina de Vinter, - sušuko būgnininkas.

Atėjau prie laiptų ir sustojau, šypsodama, su skrybėle rankoje, kaip
toji mergina paveiksle. Laukiau juoko ir plojimų, kurie turėjo skambė­
ti, kai iš lėto lipsiu laiptais žemyn. Niekas neplojo, niekas nesujudėjo.
Visi žiūrėjo į mane lyg kokie nebyliai. Beatričė negarsiai aiktelėjo
ir ranka užsidengė burną. Aš vis dar šypsojausi. Uždėjau ranką ant
turėklo.
- Sveiki, pone de Vinteri, - tariau.
Maksimas nesujudėjo. Jis žiūrėjo į mane, laikydamas taurę. Vei­
das buvo be kraujo lašo. Pilkas lyg pelenai. Pamačiau, kaip prie jo
priėjo Frankas, tarsi norėdamas ką pasakyti; Maksimas jį atstūmė.
Jau buvau belipanti žemyn, bet sustojau. Kažkas negerai, jie kažko
nesuprato. Kodėl Maksimas taip žiūri? Ko jie visi stovi kaip m um i­
jos, kaip ištikti transo?
Pagaliau Maksimas priėjo prie laiptų, nenuleisdamas akių nuo
manęs.
- Ką po perkūnais čia sugalvojai? - tarė jis. Akys piktai žybčiojo.
Veidas tebebuvo pilkai baltas.
Negalėjau pajudėti. Stovėjau kaip įbesta, ranką uždėjusi ant
turėklo.
- Tai paveikslas, - pasakiau, persigandusi jo akių, jo balso. - Tai
paveikslas, tas, kur galerijoje.
Ilgai buvo tylu. M udu vis tebežiūrėjome vienas į kitą. Hole niekas
nesujudėjo. Gurktelėjau seilę, susiėmiau už gerklės.
- Kas yra? - paklausiau. - Ką aš padariau?
Kad nors jie nebūtų taip spoksoję į mane tais bejausmiais, tuščiais
veidais. Kad kuris būtų ką nors pasakęs. Kai Maksimas vėl prabilo,
nepažinau jo balso. Jis buvo tylus ir ramus, šaltas it ledas, visai m an
negirdėtas.
- Eik ir persirenk, - tarė jis, - nesvarbu kuo. Apsivilk paprastą
vakarinę suknelę, tiks bet kas. Na eik, kol dar niekas neatvažiavo.
Negalėjau ištarti nė žodžio. Tik žiūrėjau į jį. Akys buvo vieninte­
lės gyvos tame baltame tarsi kaukė jo veide.
- Ko čia dar stovi? - paklausė šiurkščiu ir keistu balsu. - Negir­
dėjai, ką pasakiau?
 REBEKA 229

Apsisukau ir lyg nesava nubėgau per arkadą. Man akyse šmėkšte­

lėjo nustebęs būgnininkas, kuris buvo paskelbęs m ano atėjimą. Pra­
lėkiau pro pat jį klupdama, nežiūrėdama po kojom. Ašaros temdė
akis. Nesusigaudžiau, kas čia įvyko. Klarisos nebebuvo. Koridoriuje
tuščia. Apsižvalgiau suglumusi ir apkvaitusi nelyginant užspeistas
žvėrelis.
Staiga pamačiau, kad durys į vakarų sparną plačiai atidarytos ir
kažkas stovi tarpduryje.
Tai buvo ponia Denvers. O jau jos veidas... atgrasus, trium fuo­
jantis. Taip gali atrodyti tik džiūgaujantis velnias. Ji žiūrėjo į mane
ir šypsojosi.
Bėgte leidausi nuo jos ilgu siauru koridorium, klupdama, griūda­
ma su savo raukiniuota suknele.
 XVII SKYRIUS

IC larisa manęs laukė miegamajame. Ji buvo pabalu­

si ir išsigandusi. Vos m ane pam ačiusi pravirko. Nieko nesakiau.
Ėmiau traukyti suknelės kabliukus, plėšdam a medžiagą. Niekaip
negalėjau jų atsegti, Klarisa atėjo m an į pagalbą, vis dar garsiai
kūkčiodam a.
- Nusiramink, Klarisa, čia ne tavo kaltė, - pasakiau.
Ji papurtė galvą, ašaros riedėjo jai per skruostus.
- Gražioji jūsų suknelė, ponia, - sudejavo ji, - gražioji baltoji su­
knelė.
- Nesvarbu, - pasakiau. - Negali rasti kabliuko? Va ten, ant nuga­
ros, ir kitas kažkur šalia, kiek žemiau.
Ji grabinėjo drebančiomis rankomis, negalėdama atsegti dar la­
biau negu aš, ir vis aikčiojo.
- Ką dabar apsivilksite, ponia? - paklausė.
- Nežinau, - tariau, - nežinau.
Pagaliau ji atsagstė kabliukus, ir aš išsinėriau iš suknelės.
- Žinai, Klarisa, aš norėčiau pabūti viena, - pasakiau. - Būk ge­
rutė, palik mane. Nesirūpink, aš susitvarkysiu. Pamiršk, kas atsitiko.
Noriu, kad smagiai pasibūtum.
- Gal jums išlyginti kokią suknelę, ponia? - paklausė ji, žiūrėda­
ma į mane aptinusiomis ašarotomis akimis. - Neilgai teužgaiščiau.
- Ne, - atsakiau, - nesirūpink. Eik. Beje, Klarisa...
- Klausau, ponia?
- Ne... Nesakyk niekam, kas atsitiko.
- Ne, ponia. - Ir vėl prapliupo raudoti.
 REBEKA 231

- Žiūrėk, kad kiti tavęs tokios nepamatytų, - pasakiau. - Eik į

savo miegamąjį ir kaip nors pasitvarkyk veidą. Nėra čia ko verkti,
visai nėra ko.
Kažkas pabeldė į duris. Klarisa baugščiai žvilgtelėjo į mane.
- Kas ten? - paklausiau.
Durys atsidarė, ir į kambarį įėjo Beatričė. Ji iškart priėjo prie m a­
nęs, keista, gana juokinga su rytietiškais apdarais, skambančiomis
ant riešų apyrankėmis.
- Mano brangioji, - ištarė ji, - mano brangioji, - ir ištiesė man
rankas.
Klarisa tyliai išėjo iš kambario. Aš staiga pasijutau pavargusi ir
visai nebeturėjau jėgų tvardytis. Nuėjau ir atsisėdau ant lovos, pakė­
lusi ranką nusiėmiau garbanotąjį peruką, Beatričė stovėjo ir žiūrėjo
į mane.
- Tau negera? - paklausė manęs. - Tokia išblyškusi.
- Čia tokia šviesa, - pasakiau. - Nuo jos visi atrodo bespalviai.
- Pasėdėk keletą minučių ir nurimsi, - tarė ji. - Pala, aš atnešiu
vandens.
Ji nuėjo į vonios kambarį, žvangindama apyrankėm sulig kiekvie­
nu judesiu, ir grįžo su stikline vandens.
Nugėriau truputį, kad jai įtikčiau, nors gerti visai nenorėjau. Van­
duo buvo drungnas; ji nepalaukė, kad nubėgtų.
- Aišku, aš iš karto supratau, kad tai baisi klaida, - pasakė ji. - Tu
tikriausiai visai nežinojai, iš kur galėjai žinoti?
- Ko nežinojau?
- Na, apie suknelę, varguole mano, apie tą merginą, kurią nukopi­
javai iš galerijos paveikslo. Taip buvo padariusi Rebeka per paskutinį
kaukių balių Menderlyje. Visiškai taip. Tą patį paveikslą, tą pačią su­
knelę. Kai stovėjai ten, ant laiptų, vieną siaubingą akimirką aš patikė­
jau... - Ji nebaigė sakinio, patapšnojo man per petį. - Vargšas vaikeli,
kaip baisiai nepasisekė, bet iš kur tu galėjai žinoti.
- Turėjau žinoti, - kvailai pasakiau, spoksodama į ją taip pri­
blokšta, kad nebegalėjau visko suprasti. - Turėjau žinoti.
- Nesąmonė, iš kur galėjai žinoti? Ir mums toks dalykas neatėjo į
galvą. Bet sukrėtė visus labai. Nė vienas to nesitikėjome, ir Maksimas...
232 Da ph ne du M a u r i e r

- Ką Maksimas? - paklausiau.
- Matai, jis mano, kad tyčia taip padarei. Juk buvot susilažinę,
kad jį nustebinsi. Mano, kad tai kvailas pokštas. Ir, aišku, negali to
suprasti. Jam tai buvo siaubingas smūgis. Aš iš karto pasakiau, kad
tokio dalyko tu nebūtum galėjusi padaryti. Čia grynai pasibaisėtinas
sutapimas, kad pasirinkai kaip tik šitą paveikslą.
- Turėjau žinoti, - vėl pakartojau. - Tai mano kaltė. Turėjau su­
prasti. Turėjau žinoti.
- Ne, ne. Nesikrimsk, vėliau jam paaiškinsi ramiai. Ir viskas su­
sitvarkys. Jau atėjo pirmieji svečiai, kaip tik tada, kai lipau laiptais.
Visiems paduoti gėrimai. Viskas gerai. Frankui su Džailsu liepiau su­
galvoti istoriją, kad tau netiko suknelė ir tu labai nusiminei.
Nieko neatsakiau. Sėdėjau ant lovos, susidėjusi ant kelių rankas.
- Ką dabar apsivilksi? - paklausė Beatričė ir nuėjusi atidarė d ra­
bužių spintą. - Kas čia mėlynas? Labai graži suknelė. Vilkis šitą. Nie­
kam neužklius. Paskubėk, aš padėsiu.
- Ne, - tariau. - Ne, aš neisiu apačion.
Užsimetusi mėlynąją mano suknelę ant rankos, Beatričė su neri­
m u pasižiūrėjo į mane.
- Betgi, brangioji, tu privalai, - pasakė išsigandusi. - N egali­
m a neiti.
- Ne, Beatriče, neisiu ten. Negaliu jiems pasirodyti po to, kas at­
sitiko.
- Bet niekas apie tą suknelę nesužinos, - pasakė ji. - Frankas su
Džailsu ničniekam neprasitars. Sugalvojome, kaip viską paaiškinti.
Parduotuvės atsiųstoji suknelė tau netiko, todėl vietoj jos būsi su pa­
prasta vakarine suknele. Kiekvienam tai atrodys visiškai natūralu.
Vakarui tai neturės jokios reikšmės.
- Nesupranti, - pasakiau. - Suknelė nesvarbu. Čia visai ne tas.
Svarbu, kas atsitiko, ką aš padariau. Negaliu dabar eiti apačion, Be­
atriče, negaliu.
- Bet, brangioji mano, Džailsas su Franku puikiai viską su p ran ­
ta. Ir visa širdimi užjaučia. Maksimas irgi. Tik tas pirmas sukre­
čiantis įspūdis... Pasistengsiu sugauti Maksimą vieną ir viską jam
paaiškinsiu.
 REBEKA 233

- Ne! - pasakiau. - Ne!

Ji padėjo mėlynąją suknelę ant lovos šalia manęs.
- Suvažiuos visi, - pasakė ji labai susirūpinusi, labai nelaimin­
ga. - Atrodys be galo keista, jei tavęs nebus. Negaliu juk pasakyti, kad
staiga tau pradėjo skaudėti galvą.
- Kodėl ne? - tariau visai abejingai. - Argi tai svarbu? Sugalvok
bet ką. Kas kam rūpi, juk manęs beveik niekas nepažįsta.
- Klausyk, brangioji, - pasakė ji, tapšnodam a m an ranką, - pasi­
stenk susiimti. Apsivilk šitą žavingą suknelę. Pagalvok apie Maksi­
mą. Turi eiti dėl jo.
- Galvoju apie Maksimą visą laiką, - pasakiau.
- Na, tada tikriausiai...
- Ne, - pasakiau, kramtydama nagus ir siūbuodam a lovoje į prie­
kį ir atgal. - Negaliu, negaliu.
Kažkas dar pabeldė į duris.
- O varge, kas čia, po galais? - pasakė Beatričė eidama prie
durų. - Kas ten?
Ji atidarė duris. Už jų stovėjo Džailsas.
- Visi jau susirinko, Maksimas atsiuntė mane pažiūrėti, kas čia
atsitiko.
- Ji sako neisianti apačion, - tarė Beatričė. - Ką, po galais, pasa­
kysime?
Pamačiau Džailsą, žvilgčiojantį į mane pro praviras duris.
- O Dieve, kokia baisi makalynė, - sušnibždėjo jis. Ir sumišęs n u ­
sigręžė, kai pastebėjo, kad jį matau. - Ką pasakyti Maksimui? - pa­
klausė jis Beatričės. - Jau penkios minutės po aštuonių.
- Pasakyk, kad ji nekaip jaučiasi, bet pasistengs ir ateis kiek vė­
liau. Pasakyk, kad pietų ilgiau neatidėliotų. Aš tuojau ateisiu, viską
sutvarkysiu.
- Gerai, sutarta.
Jis vėl dirstelėjo mano pusėn su užuojauta, bet gana smalsiai, m a­
ty lia m buvo keista, ko aš čia sėdžiu ant lovos, o jo balsas buvo tylus,
lyg po kokios avarijos, kai žmonės laukia gydytojo.
- Gal dar ką galėčiau padaryti? - paklausė.
- Ne, - atsakė Beatričė, - eik dabar žemyn, aš irgi tuoj ateisiu.
234 Daphne du Maurier

Jis pakluso ir nušlamėjo su savo arabiškais apdarais. Praeis keleri

metai, pagalvojau, ir aš juoksiuos, prisiminusi šį m omentą, ir sakysiu:
„Ar atsimenate, kaip Džailsas buvo apsirengęs arabu, o Beatričė už­
sidengusi veidą šydu ir žvangino apyrankes ant riešų?" Laikas viską
sušvelnins, pavers šią akimirką juokais. Tačiau dabar ji nebuvo ju o ­
kinga, aš nesijuokiau. Dabar - tai dabar, o ne ateitis. Pernelyg viskas
gyva ir realu. Sėdėjau ant lovos, pešiodama pūkinę antklodę, trauk­
dam a pūkelį pro plyšiuką kampe.
- Gal išgertum brendžio? - paklausė Beatričė, paskutinį kartą
bandydam a mane perkalbėti. - Žinau, kad tai būtų tik girto drąsa,
tačiau kartais ir jinai praverčia.
- Ne, - pasakiau. - Aš nieko nenoriu.
- Man reikia eiti žemyn. Džailsas sako, kad jie dar vis nepradeda
pietų. Ar nieko tokio, kad tave paliksiu?
- Nieko. Ir ačiū tau, Beatriče.
- Oi, brangioji, nedėkok man. Deja, negalėjau tau padėti.
Ji pasilenkė prie mano veidrodžio, greitai pasipudravo veidą.
- Dieve, kaip aš atrodau, - tarė ji. - Tas nelemtas šydas aiškiai
kreivas. Tačiau jau nieko nebepadarysi.
Ji iščiužėjo iš kambario ir uždarė duris. Jutau, kad atsisakydama
eiti, praradau jos prielankumą. Pasirodžiau esanti bailė. Ji nesuprato.
Ji priklauso kitokiai žmonių rūšiai, kitokiai rasei. Jos turi narsumo,
tos rasės moterys. Jos ne tokios kaip aš. Jeigu taip būtų atsitikę Be­
atričei, o ne man, ji būtų apsivilkusi kitą suknelę ir nulipusi žemyn
priimti svečių. Ji stovėtų šalia Džailso ir su šypsena lūpose spaustų
svečiams rankas. Aš taip negalėjau padaryti. Man trūko orumo, trū ­
ko narsos. Aš blogai išauklėta.
Vis dar mačiau, kaip žėri Maksimo akys baltame veide, o už jo
Džailsas, Beatričė ir Frankas stovi kaip mumijos ir spokso į mane.
Atsikėliau nuo lovos priėjau prie lango ir pažvelgiau pro jį. Sodi­
ninkai vaikštinėjo po rožyną nuo žibinto prie žibinto tikrindami, ar
visi gerai dega. Dangus buvo balkšvas, keli oranžiniai debesėliai slinko
į vakarus. Vos tik sutems, visos šviesos bus uždegtos. Rožyne buvo pa­
statyta staliukų ir kėdžių, jei kokia porelė įsigeistų pasėdėti lauke. Pro
langą į mane plaukė rožių kvapas. Sodininkai kalbėjosi ir juokėsi.
 REBEKA 235

- Čia viena perdegusi, - išgirdau sakant. - Paduok man lemputę

iš mėlynųjų, Bili.
Jis įsuko lemputę, laisvai, su pasitikėjimu švilpaudamas populia­
rią dainelę, ir aš pagalvojau, kad vakare orkestras tikriausiai gros tą
pačią melodiją menestrelių galerijoje.
- Dega, - pasakė vyras įjungdamas ir išjungdamas šviesą, - čia jau
viskas gerai. Kitos neperdegusios. Dabar einam apžiūrėti į terasą.
Jie nuėjo pro namo kampą vis dar švilpaudami. Kaip norėjau būti
vienu iš jų. Vėliau vakare jis stovės su draugu alėjoje ir žiūrės į atva­
žiuojančius automobilius, rankos kišenėse, kepurė ant pakaušio. Jis
stovės su būriu kitų dvaro žmonių, o paskui gers sidrą prie ilgo stalo,
jiems pastatyto viename terasos kampe.
„Kaip ankstesniais metais, ar ne“, - pasakys.
Tačiau jo draugas papurtys galvą, dūmydamas pypkutę.
„Ta naujoji ponia ne tokia kaip mūsų ponia de Vinter, ji visiškai
nepanaši".
Šalia jų stovinti moteriškė pritars jiems, kiti žmonės irgi pasakys:
„Teisybė" ir palinksės galvomis.
„Kur jinai šį vakarą? Nė karto nebuvo terasoje".
„Neįsivaizduoju. Niekur jos nemačiau".
„Ponia de Vinter būdavo ir čia, ir ten, ir visur".
„Taigi. Teisybė".
Ir moteriškė atsigręš į savo kaimynus, paslaptingai linkčiodama
galvą.
„Sako, kad ji iš viso šįvakar nepasirodys".
„Nagi?"
„Tikrai. Paklausk va Merės".
„Teisybė. Viena tarnaitė man sakė, kad ponia de Vinter visą vaka­
rą nebuvo iškėlusi kojos iš savo kambario".
„Kas jai nutiko, tai mergužėlei, gal nesveikuoja?"
„Ne, m an regis, ožiuojasi. Sako, kad jai neįtiko suknelė".
Pulkelis nusikvatoja, suklega.
„Ar kada girdėjote tokį dalyką? Kaip ponui de Vinteriui nesmagu".
„Aš tai jau šito neleisčiau tokiam diegui, ne, ne".
„Gal čia visai neteisybė".
236 D aph n e du M a u r i e r

„Teisybė, teisybė. Namiškiai to jau į valias prisižiūrėję".

Vienas sako kitam. Tas dar kitam. Nusišypsomą, mirktelima, gūž­
telima pečiais. Vienas būrelis, paskui kitas. O paskui šnekos pasiekia
svečius, vaikštančius terasoje ir klaidžiojančius po pieveles. Ir tą po­
relę, kuri po trejeto valandų sėdės ant tų kėdžių rožyne.
„Kaip manote, ar tai tiesa, ką aš girdėjau?"
„O ką jūs girdėjote?"
„Nagi niekojai nėra atsitikę, jiedu tiktai buvo smarkiai susikivir­
čiję, ir ji nesirodo".
„Mat kaip!" - Pakyla antakiai, pratisai švilptelima.
„Taigi. Gana keistai atrodo, ar ne tiesa? Turiu omeny, kad žm o­
nėms galvos skausmai neužeina taip staigiai ir be jokios priežasties.
Čia labai abejotinas dalykas".
„Man pasirodė, kad jis paniuręs".
„Man irgi".
„Tiesą sakant, man yra tekę girdėti, kad jų vedybos ne itin nusi­
sekusios".
„O!? Tikrai?"
„Hm. Ne vienas yra taip sakęs. Girdėjau, kad jis pradeda suvokti,
kokią didelę klaidą padaręs. Juk ji... nėra į ką nė pasižiūrėti".
„Taigi, girdėjau, kad iš jos ir šiaip nieko gera. Kas ji tokia buvo?"
„O, visiškai niekas. Pietų Prancūzijoje rasta guvernantė ar p a ­
našiai".
„O Viešpatie!"
„Taigi. O kai pagalvoji apie Rebeką..."
Aš vis tebežiūrėjau į tuščias kėdes. Oranžinis dangus buvo pasi­
daręs pilkas. Virš mano galvos švietė vakarė žvaigždė. Miške už rožy­
no girdėjosi paskutinieji paukščių šiugždesiai prieš naktį. Dangumi
praskrido vienišas kiras. Pasitraukiau nuo lango, nuėjau atgal ant lo­
vos. Paėmiau baltąją suknelę, kurią buvau palikusi gulėti ant grindų,
ir įdėjau į jos dėžę su plonyčiu popieriumi. Peruką irgi įdėjau į dėžę.
Tada vienoje spintoje ėmiau ieškoti lengvo nedidelio lygintuvo, ku­
riuo lygindavau ponios Van Hoper sukneles Monte Karle. Jį radau
giliai lentynoje tarp vilnonių megztinių, kurių jau seniai nebenešio­
jau. Lygintuvas buvo universalus, pritaikytas bet kokiai įtampai, ir
 REBEKA 237

aš įjungiau jį į lizdą sienoje. Ėmiau lyginti Beatričės išimtą mėlynąją

suknelę, lėtai, kruopščiai, kaip kad lygindavau M onte Karle ponios
Van Hoper sukneles.
Baigusi patiesiau suknelę ant lovos. Paskui nusivaliau nuo vei­
do dažus, kuriais buvau išsidažiusi prie anos suknelės. Susišukavau
plaukus ir nusiploviau rankas. Apsivilkau mėlynąją suknelę, apsia­
viau prie jos tinkančius batukus. Pasijutau kaip kadaise, eidama į
viešbučio saloną su ponia Van Hoper. Atidariau kambario duris ir
nuėjau koridoriumi. Visur buvo tylu ir ramu. Sakytum, jokio pobū­
vio. Tykiai nustypčiojau iki koridoriaus galo ir pasukau už kampo.
Vakarų sparno durys buvo uždarytos. Tenai suvis jokio garso nebu­
vo girdėti. Atėjusi į arkadą prie galerijos ir laiptų, iš valgomojo išgir­
dau kalbų šurmulį. Jie dar tebevalgė. Holas buvo tuščias. Galerija irgi
tuščia. Orkestrantai tikriausiai taip pat vaišinosi. Nežinojau, koks jų
tvarkaraštis. Jį buvo sudaręs Frankas, Frankas arba ponia Denvers.
Iš tos vietos, kur stovėjau, mačiau Karolinos de Vinter portretą,
žiūrintį į mane iš galerijos. Mačiau garbanas aplink veidą ir šypseną
lūpose. Prisiminiau, kad vyskupo žmona, kai buvau pas ją svečiuose,
man sakė: „Niekada jos nepamiršiu, visa baltai apsirengusi, su debe­
siu tamsių plaukų". Turėjau tai prisiminti, turėjau tai žinoti. Kaip
keistai galerijoje atrodo instrumentai, maži natų stoveliai, didysis
būgnas. Vieno muzikanto ant kėdės palikta nosinė. Pasilenkiau per
atramą ir žvilgtelėjau žemyn į holą. Greitai jis bus pilnas žmonių,
kaip yra sakiusi vyskupo žmona, o Maksimas stovės ties laiptais ir
spaus ranką kiekvienam atėjusiam. Jų balsai aidės, atsimušdami į lu­
bas, o paskui ims griežti orkestras, žmogus su smuiku šypsosis, lin­
guodamas pagal muziką. Tyla pasibaigs.
Galerijoje girgžtelėjo lenta. Atsisukau, pasižiūrėjau. Nieko. Ga­
lerija buvo tuščia kaip ir pirma. Tačiau man į veidą pūstelėjo oro
gūsis, matyt, buvo paliktas atviras langas kuriame nors koridoriuje.
Valgomajame vis dar ūžė balsai. Įdomu, kodėl ta lenta girgžtelėjo,
nors aš visai nejudėjau. Gal nuo nakties šilumos kur nors persikreipė
sena mediena. Vėjas tebepūtė man į veidą. Nuo stovelio nupleveno
žemėn natų lapas. Pažiūrėjau į arkadą virš laiptų. Vėjas pūtė iš ten.
Nuėjau per arkadą į koridorių ir pamačiau, kad vakarų sparno durys
238 Daphne du M aurier

atlapos. Vakarų koridoriuje buvo tamsu, nedegė nė viena lemputė.

Pro atvirą langą pūtė vėjas. Pagraibiau ant sienos mygtuko, bet ne­
radau. Pilkšvoje vakaro šviesoje ant grindų tamsavo keisti šešėliai.
Pro atvirą langą girdėjau švelnų jūros čežėjimą, atoslūgio vandeniui
traukiantis per žvirgždą.
Nenuėjau ir neuždariau lango. Pastovėjau drebėdama su plonyte
suknele, klausydamasi jūros, kaip ji dūsaudam a palieka krantą. Pas­
kui skubiai apsisukau, uždariau vakarų sparno duris ir vėl per arkadą
nuėjau prie laiptų. Balsų gaudesys dabar buvo garsesnis nei pirma.
Valgomojo durys buvo atidarytos. Svečiai ėjo į holą. Pamačiau Ro­
bertą, stovintį prie atdarų durų, brūkšėjo stumiamos kėdės, girdėjosi
kalbos ir juokas.
Iš lėto nulipau laiptais jų sutikti.
Kai pasižiūriu atgal į pirmąjį savo pokylį Menderlyje, pirmąjį ir
paskutinįjį, prisimenu tik pavienes nedideles nuotrupas, paskirai iš­
kylančias plačioje ir tuščioje vakaro drobėje. Lyg per miglą matau
daugybę nepažįstamų veidų ir girdžiu nuobodžiai džyrinant orkes­
trą, kuris griežė ir griežė nesibaigiantį valsą. Tos pačios poros su­
kosi ratu su tomis pačiomis sustingusiomis šypsenomis, ir man, kai
stovėjau su Maksimu prie laiptų, sveikindamasi su vėliau atėjusiais,
tos šokančios poros atrodė nelyginant marionetės, kurias sukioja ir
kraipo siūlas, laikomas nematomos rankos.
Ten šoko viena dama, kurios pavardės nežinojau ir kurios dau­
giau niekada nemačiau. Ji buvo oranžinės spalvos suknele, išpūsta
kaip krinolinas, taip sakant, rodančia kažkurį praėjusį šimtmetį,
tačiau kurį - septynioliktą, aštuonioliktą, devynioliktą - negalėjau
pasakyti. Kas sykį, jai atsidūrus ties manimi, pasitaikydavo tas val­
so taktas, kai ji tūpteldavo ir pasvirdavo šypsodamasi mano pusėn.
Taip kartojosi ir kartojosi, jau grynai automatiškai ir pasidarė kaip
tie pasivaikščiojimai laivo denyje, kada sutinkame tuos pačius žm o­
nes, taip pat kaip ir mes vaikštinėjančius, ir garantuotai žinome, kad
su jais prasilenksime prie kapitono tiltelio.
Ir dabar matau ją, atsikišusius dantis, aukštai ant skruostų užtep­
tus raudonio plotelius, jos šypseną, tuščią, laimingą, patenkintą, kad
smagiai eina vakaras. Vėliau mačiau ją per vakarienę - skvarbiomis
 REBEKA 239

akimis nužvelgusi stalą, ji prisikrovė kupiną lėkštę lašišos ir omarų

su majonezu ir nuėjo į pašalį.
Prisimenu ir ledi Kroven, tokią nežmonišką su purpuriniais dra­
bužiais. Ji vaizdavo kažin kokią romantišką praeities asmenybę, gal
Mariją Antuanetę ar Nelę Gvin*, kiek galėjau spėti, o gal keistą eroti­
nį jų abiejų derinį. Aukštu balsu, nuo išgerto šampano kiek aukštes­
niu nei paprastai, ji vis šūkčiojo susijaudinusi:
- Už visą tai turite būti dėkingi man, o ne de Vinteriams!
Prisimenu, kaip Robertui iškrito padėklas su ledais ir koks buvo
Frito veidas, kai pamatė, kad prasikaltėlis yra Robertas, o ne kuris
nors ta proga pasamdytas patarnautojas. Norėjau prieiti prie Rober­
to ir pasakyti: „Žinau, kaip jautiesi. Suprantu. Šįvakar aš patyriau dar
didesnę nesėkmę nei tu“.
Dar dabar juntu sustingusį, dirbtinį šypsnį savo veide, kuris visai
netiko prie nelaimingų mano akių. Matau Beatričę, brangią, drau­
gišką, netaktiškąją Beatričę, stebinčią mane iš savo partnerio glėbio,
linksinčią man, kad laikyčiausi; jos apyrankės skimbčioja, šydas slen­
ka nuo įkaitusios kaktos. Regiu save, skriejančią ratu per salę, šokan­
čią paklaikusį šokį su Džailsu, kuris dėl savo šuniško užjautimo ir ge­
ros karštos širdies nepriėmė atsisakymo ir nori nenori vairavo mane
per trypčiojančią minią nelyginant savo arklį lapių medžioklėje.
- Kokia graži tavo suknelė, - girdžiu sakant, - šalia tavęs visi tie
žmonės atrodo velniškai kvailai.
Ir aš buvau jam dėkinga už tą jaudinantį ir paprastą atjautos ir
širdingumo parodymą. Mielasis Džailsas, jis manė, kad aš susikrim­
tusi dėl suknelės, kad man rūpi mano išvaizda, kad m an tas galvoje.
Frankas m an atnešė vištienos ir kumpio, bet aš negalėjau val­
gyti, ir Frankas atsistojo šalia manęs su taure šampano, kurio aš
nenorėjau.
- Prašau išgerti, - ramiai pasakė jis. - Jums tai padės.
Ir aš išgėriau tris gurkšnelius, nenorėdama jo užgauti. Dėl juodo
akies raiščio jis atrodė keistai pablyškęs, senesnis, visai kitoks. Veide
buvo raukšlių, kurių anksčiau nematydavau.

* N elė Gvin (N ell Gvvynne, 16 5 0 -1 6 8 7 ) - L o n d on o aktorė ir šokėja, A n g li­

jos karaliaus Karolio II m eilužė.
240 Da p h n e du M a u ri e r

Jis vaikščiojo tarp svečių kaip dar vienas šeimininkas, prižiūrėda­

mas, kad jiems būtų gera, kad jie turėtų gėrimų, valgių ir cigarečių.
Ir šoko jis taip pat iškilmingai, uoliai vedžiodamas savo partneres po
salę. Su pirato drabužiais jis jautėsi nelaisvai, o papurusios žandenos,
išlindusios iš po skaisčiai raudonos skarelės, atrodė suvis graudžiai.
Įsivaizdavau, kaip jis stovi prieš veidrodį savo kukliame viengungio
miegamajame ir suka jas aplink pirštą. Vargšas Frankas. Brangusis
Frankas. Niekada nepaklausiau, niekada nesužinojau, ar labai atka­
rus jam buvo tas paskutinysis kaukių balius Menderlyje.
Orkestras vis griežė, o poros lingavo ir sukiojosi kaip marionetės į
vieną pusę, į kitą, į vieną, į kitą, per holą ir atgal, bet į jas žiūrėjau visai
ne aš, turinti jausmus, kūną ir kraują, o žmogaus pavidalo medinė
lėlė su įsriegta šypsena veide.
Figūra, stovinti šalia, irgi buvo medinė, veidas - tai kaukė, ir šyp­
sena ne jo. Akys buvo visai ne to žmogaus, kurį mylėjau, ne to, kurį
pažinojau. Jos žiūrėjo kažkur pro mane, šaltos, be jokios išraiškos, ir
matė tokį skausmą ir kančią, tokią savo paties vidinę sumaištį, kuri
m an nepriklausė.
Jis nesakė man nė žodžio. Nelietė manęs. Stovėjome vienas greta
kito, šeimininkas ir šeimininkė, bet nebuvome kartu. Mačiau, koks jis
mandagus su svečiais. Pasako žodį vienam, pamojuoja kitam, nusi­
šypso trečiam, pašaukia per petį ketvirtą, ir niekas daugiau nežino, tik
aš, kad kiekvienas jo žodis, kiekvienas judesys yra automatiškas kaip
veikiančio mechanizmo. M udu tarsi du aktoriai vienoje pjesėje, tačiau
atskiri, nepalaikantys ryšio. Turime viską atbūti po vieną, turime kurti
tą vaidinimą, tą niekingą apsimestinį spektaklį dėl visų šių žmonių,
kurių aš nepažinojau ir kurių niekada daugiau nenorėjau matyti.
- Girdėjau, jūsų žmonai laiku nepristatė suknelės, - pasakė vienas
šlakuoto veido svečias su jūreivio kasele. Jis nusijuokė ir kumštelėjo
Maksimą į pašonę. - Kaip apmaudu! Aš tai paduočiau parduotuvę
į teismą už apgavystę. Vieną kartą panašiai buvo ir mano žmonos
pusseserei.
- Taip, labai nepasisekė, - tarė Maksimas.
- Žinote ką? - jūreivis atsigręžė į mane. - Sakykite, kad esate ne­
užmirštuolė. Juk neužmirštuolės mėlynos, a? Gražios smulkios gėly­
 REBEKA 241

tės. Ar ne teisybė, de Vinteri? Pasakykite savo žmonai, kad vadintųsi

neužmirštuolė. - Jis nusklendė tolyn garsiai kvatodamas, apglėbęs
partnerę. - Ar ne gražiai sugalvota? Neužmirštuolė.
Paskui Frankas vėl atėjo prie manęs, su kita taure, šįkart su li­
monadu.
- Ne, Frankai, nenoriu gerti.
- Kodėl nešokate? O gal einam pasėdėti valandėlę, ten, terasos
kamputyje.
- Ne, geriau pastovėsiu. Nenoriu sėdėti.
- Gal jums ką nors atnešti: sumuštinį, persiką?
- Ne, nieko nenoriu.
Oranžinė dama vėl atsirado prieš mane, šį kartą ji pamiršo man
nusišypsoti. Buvo iškaitusi po vakarienės. Žiūrėjo į veidą savo part­
neriui. Sis buvo labai aukštas, labai laibas, atsikišusiu smakru.
„Likimo valsas", „Mėlynasis Dunojus", „Linksmoji našlė", viens
du trys, viens du trys, sukamės sukamės, viens du trys, viens du trys,
sukamės sukamės. Oranžinė dama, žalioji dama, vėl Beatričė, nusi­
smaukusi šydą, Džailsas prakaito išpilta kakta. Vėl tas jūreivis, jau
su kita šokėja; jie stabteli prie manęs, aš jos nepažįstu, ji apsirengusi
kaip Tiudorų laikų moteris, kaip bet kuri Tiudorų laikų moteris - su
klostuota apykakle ir juoda aksomine suknele.
- Kada atvažiuosite mūsų aplankyti? - paklausė ji, lyg mudvi b ū ­
tume senos draugės, o aš atsakiau:
- Tikriausiai netrukus, apie tai mes jau kalbėjomės anądien, - ste­
bėdamasi, kodėl man staiga pasidarė taip lengva meluoti, visai nerei­
kia pastangų.
- Toks nuostabus pobūvis, turiu jus pasveikinti, - pasakė ji.
- Dėkoju, - tariau. - Atrodo, tikrai nusisekė.
- Girdėjau, kad jums atsiuntė netinkamą suknelę?
- Taip, absurdas, ar ne?
- Visos tos parduotuvės tokios. Negalima pasitikėti. Bet jūs atro­
dote nuostabiai su šia gražia mėlyna suknele. Daug patogiau nei su
kokiu deginančiu aksomu. Nepamirškite, turite abu atvažiuoti pietų
į rezidenciją, ir kuo greičiau.
- Mielai.
242 Daphne du Maurier

Apie ką ji kalba, kur, į kokią rezidenciją? Ar mes pradedame įtekti

į karališkąją aplinką? Ji nusklendė pagal „Žydrąjį Dunojų" jūreivio
glėbyje, o aksominė suknelė šlavė grindis kaip kilimų valytuvas. Ir tik
daug vėliau, vieną nemigo naktį prisiminiau, kad toji Tiudorų laikų
moteris - tai vyskupo žmona, mėgstanti vaikščioti po Peninus.
Kelinta valanda? Nežinojau. Vakaras slinko lėtai, valanda po va­
landos, tie patys veidai ir tos pačios melodijos. Protarpiais iš biblio­
tekos išeidavo bridžo žaidėjai, kaip kokie atsiskyrėliai, pasižiūrėti į
šokančiuosius, paskui vėl sulįsdavo atgal. Beatričė su savo plevėsuo­
jančia drapiruote sušnibždėjo m an į ausį:
- Kodėl neatsisėdi? Atrodai vos gyva.
- Man visai gerai.
Vargšelis Džailsas per veidą nutekėjusiais dažais, dusdamas po
arabiška savo antklode, priėjo prie manęs ir tarė:
- Eime į terasą pažiūrėti fejerverkų.
Prisimenu, stovėjau terasoje ir žiūrėjau į dangų, kur tos kvailos
raketos sproginėjo ir krito žemyn. Viename kampe stovėjo mieloji
Klarisa su kažkokiu kaimo vaikinu ir kaskart džiugiai suspigdavo,
kai kokia petarda šnypšdama nukrisdavo jai prie kojų. Ašaras buvo
pamiršusi.
- Dėmesio, čia tai bus didžiulė! - Džailsas pakėlė į viršų platų
veidą, išsižiojo. - Va ji. Valio, kaip gražu!
Raketa tyliai šnypšdama kyla aukštyn, pasigirsta sprogimas, pasi­
pila smaragdinių žvaigždučių lietus. Minia patenkinta suošia, aikčio­
ja, gėrėdamasi ploja.
Oranžinė dama pačiame priekyje, veidas viltingas ir susijaudinęs.
Apibūdinama kiekviena krintanti žvaigždė: „O, koks grožis... pažiū­
rėkite va į šitą, tikrai nuostabu... Oi, ten viena nesprogo... atsargiai,
atlekia į m ūsų pusę... ką tie vyrai ten daro?.."
Netgi atsiskyrėliai išlindo iš savo urvo ir atėjo prie šokėjų į terasą.
Vejos buvo juodos nuo žmonių. Sproginėjančios žvaigždės švietė į
jų pakeltus veidus.
Raketos lėkė ir lėkė į orą kaip strėlės, ir dangus pasidarė raudonas
ir auksinis. Menderlis stovėjo tarsi užburtas rūmas, visi langai n u ­
tvieksti liepsnos, pilkos sienos nuspalvintos krintančių žvaigždžių.
 REBEKA 243

Užkerėtas rūmas, išrėžtas iš tamsaus miško. O kai susprogo pasku­

tinė raketa ir linksmi šūksmai nutilo, naktis, iki tol buvusi tokia gra­
ži, dėl staigios permainos tapo niūri ir slogi, dangus pasidarė kaip
juodas karsto apdangalas. Žmonių būreliai nuo vejų ir iš alėjos ėmė
sklaidytis ir skirstytis.
Grįždami į svetainę svečiai susibūrė terasoje palei duris. Prasidėjo
linksmybės atoslūgis. Stovėjome tylėdami, blankiais veidais, kažkas
man padavė taurę šampano. Išgirdau alėjoje automobilių burzgimą.
„Jie pradeda išsivažinėti, - pagalvojau. - Ačiū Dievui, jie pradeda
išsivažinėti".
Oranžinė dama vėl valgė. Namai dar negreit ištuštės. Mačiau, kaip
Frankas davė ženklą orkestrui. Aš stovėjau tarpduryje tarp svetainės
ir holo šalia nepažįstamo vyriškio.
- Koks nuostabus buvo pokylis, - tarė jis.
- Taip.
- Patiko viskas nuo pradžios iki galo, - pagyrė jis.
- Labai malonu, - pasakiau.
- Molė vos neplyšo iš pykčio, kad negalėjo atvažiuoti, - pasakė jis.
- Nejaugi?
Orkestras ėmė groti „Už mūsų jaunas dieneles". Vyriškis pačiupo
m ano ranką ir ėmė mojuoti aukštyn žemyn.
- Eikšenkit! - pašaukė jis. - Eikšenkit kas daugiau!
Kažkas pastvėrė mane už kitos rankos, ir dar daugiau žmonių
prisidėjo prie mūsų. Stovėjome didžiuliu ratu ir visa gerkle dainavo­
me. Tas vyriškis, kuriam patiko vakaras ir kuris sakė, kad Molė dėl
negalėjimo atvykti vos neplyšo iš pykčio, buvo apsirengęs kinų m an­
darinu, ir dirbtiniai jo nagai, kilnojant rankas aukštyn žemyn, įkliuvo
į rankovę. Jis garsiai nusikvatojo. Pasijuokėme visi. „Už mūsų jaunas
dieneles pakelkime taures", - dainavome.
Nepaprasta linksmybė baigėsi staiga, sulig paskutiniais dainos
taktais, ir būgnininkas ėmė tarškinti lazdelėmis neišvengiamą him ­
no „Dieve, sergėk karalių" preliudiją. Šypsenos nuo mūsų veidų din­
go lyg kempine nubrauktos. Prisimenu, pagalvojau, ar jis kartais ne
kariškis. Atrodė toks keistas pailgu veidu ir su nukarusiais m anda­
rino ūsais. Sugavau oranžinės damos žvilgsnį, „Dieve, sergėk kara­
244 Daphne du Maurier

lių“ užklupo ją laikančią lėkštę, prikrautą vištienos su drebučiais. Ji

stovėjo išsitempusi, lėkštę atkišusi tiesiai prieš save tarsi bažnyčios
aukų padėklą. Gyvumo jos veide nebuvo nė ženklo. Bet vos nuaidė­
jo paskutiniai himno garsai, ji vėl atsipalaidavo ir su įkarščiu ėmėsi
vištienos, kalbėdamasi su savo partneriu. Kažkas priėjo ir paspaudė
m an ranką.
- Nepamirškite, kad atvykstate pas mus kitą mėnesį, keturioliktą
dieną.
- O, tikrai? - pažvelgiau nesusivokdama.
- Taip, jūsų vyro sesuo m ums irgi prižadėjo būti.
- O, kaip malonu.
- Pusę devynių, su vakariniais drabužiais. Tai laukiame.
- Taip. Taip, žinoma.
Žmonės stojosi į eilę pasakyti sudie. Maksimas buvo kitoje kam ­
bario pusėje. Aš vėl prisiverčiau šypsotis, nes po dainos „Už mūsų
jaunas dieneles" mano šypsena buvo gerokai apgesusi.
- Tokio linksmo vakaro jau seniai neturėjome.
- Labai malonu.
- Ačiū, ačiū už tokį nuostabų pokylį.
- Labai malonu.
- Matote, išbuvome iki pat galo.
- Taip, labai malonu.
Negi anglų kalboje nėra kokio kitokio pasakymo? Linkčiojau ir
šypsojausi kaip lėlė, akimis pro jų galvas ieškodama Maksimo. Jis
buvo apsuptas žmonių. Beatričė irgi. Džailsas buvo nusivedęs būrį
atskalūnų prie vaišių stalo į svetainę. Frankas lauke, alėjoje, prižiūrė­
jo, kad svečiams būtų privažiuoti jų automobiliai. Aš buvau apgulta
nepažįstamų žmonių.
- Sudie ir be galo jums ačiū.
- Labai malonu.
Holas pradėjo tuštėti. Jame tvyrojo ta aplaidžiai nyki pasibaigusio
vakaro ir auštančios dienos nuovargio atmosfera. Terasoje jau švito,
aš jau galėjau įžiūrėti fejerverkų įtaisus vejose.
- Sudie, įstabus pobūvis.
- Labai malonu.
 REBEKA 245

Maksimas jau buvo išėjęs į alėją pas Franką. Beatričė priėjo prie
manęs traukdamasi nuo rankų žvangančias apyrankes.
- Nebegaliu pakęsti tų apyrankių nė akimirkos ilgiau. O Dieve,
kaip nusiplūkiau. Ko gero, nepraleidau nė vieno šokio. Beje, vakaras
nusisekė nepaprastai.
- Tikrai? - pasakiau.
- Brangioji, tau reikėtų eiti atsigulti. Atrodai labai pavargusi. Iš­
stovėjai beveik visą vakarą. O kur vyrai?
- Lauke, alėjoje.
- Einu, išgersiu kavos ir užvalgysiu kiaušinienės su lašinukais.
Gal ir tu?
- Ne, Beatriče, neturiu noro.
- Atrodei labai žavingai su ta mėlyna suknele. Visi taip sakė. Ir
niekam neatėjo į galvą... tie kiti dalykai, tad neturėtum graužtis.
- Taip.
- Tavim dėta, rytoj gerai ir ilgai išsigulėčiau. Nesistenk keltis. Pa­
valgyk pusryčius lovoje.
- Taip, galbūt.
- Pasakysiu Maksimui, kad nuėjai į viršų, pasakyti?
- Pasakyk, Beatriče.
- Gerai, brangioji, saldžių sapnų.
Ji skubiai pabučiavo mane, tuo pat m etu patapšnojo per petį ir
nuėjo į svetainę susiieškoti Džailso. Lėtai, sustodam a kas laiptelį,
užlipau į viršų. M uzikantai buvo užgesinę šviesas galerijoje ir taip
pat nuėję valgyti kiaušinienės su lašinukais. N atų lapai baltavo
išsimėtę ant grindų. Viena kėdė gulėjo apversta. Peleninė pilna
cigarečių nuorūkų. Pokylio pabaiga. Nuėjau koridorium i į savo
kambarį. Kas akim irką darėsi vis šviesiau, pradėjo čiulbėti paukš­
čiai. Man nebereikėjo užsidegti šviesos nusirengiant. Pro atdarą
langą pūtė vėsus vėjelis. Buvo gana šalta. Rožyne, matyt, per naktį
pabuvo nemažai žm onių, nes visos kėdės išjudintos, nuneštos iš
savo vietų. Ant vieno stalelio stovėjo padėklas su tuščiomis tau rė ­
mis. Kažkas paliko rankinuką ant kėdės. U žtraukiau užuolaidas,
kad būtų tam siau, bet pilkšva ryto šviesa skverbėsi pro plyšius
šonuose.
246 D a p h n e du M a u r i e r

Nuėjau į lovą, kojos buvo baisiai pavargusios, maudė strėnas.

Atsiguliau ir užsimerkiau, maloniai apsupta vėsaus švarių patalų
baltumo. Troškau, kad ir mano dvasia ilsėtųsi, kaip ilsisi kūnas, kad
nurim tų ir pasinertų į miegą. Nebesiaustų kaip iki tolei, trypdama
pagal muziką, blaškydamasi tarp gausybės veidų. Užsidengiau akis
rankomis, bet tie veidai neišnyko.
Kažin, ar Maksimas dar ilgai nepareis, galvojau. Lova šalia manęs
buvo negyva ir šalta. Greitai kambaryje iš viso neliks šešėlių, sie­
nos, lubos ir grindys pabals nuo ryto šviesos. Paukščiai čiulbės savo
giesmeles garsiau, linksmiau, ne taip nedrąsiai. Saulė išaus ant užuo­
laidos geltoną raštą. Mažasis žadintuvas tiksėjo minutę po minutės.
Rodyklė ėjo ratu per ciferblatą. Gulėjau ant šono ir žiūrėjau į ją. Ji
apėjo valandą ir slinko toliau. Pradėjo savo kelią iš naujo. Bet Mak­
simo nebuvo.
 XVIII SKYRIUS

J
A / I a n atrodo, kad užmigau kiek po septynių. Jau buvo vi-
siškai šviesu, prisimenu, ir netgi užtrauktos užuolaidos nebeužstojo
saulės. Šviesa plūdo pro atdarą langą ir piešė raštus ant sienos. Gir­
dėjau, kaip vyrai apačioje, rožyne, renka stalus ir kėdes, kaip nuima
iliuminacijų girliandas. Maksimo lova vis dar buvo neatklota ir tuš­
čia. Aš gulėjau skersai savo lovos, rankomis užsidengusi akis, keista
beprotiška poza, kuo nepatogiausia užmigti, tačiau pamažu nukly­
dau iki pasąmonės ribos ir galiausiai ją peržengiau. Kai nubudau,
buvo pusė dvyliktos - nejutau, nei kada Klarisa atnešė man arbatos,
tik radau šalia padėklą su šaltu kaip ledas arbatiniu, ir mano drabu­
žiai buvo sutvarkyti, mėlynoji suknelė pakabinta į spintą.
Gėriau šaltą arbatą vis dar apspangusi, neatsigavusi po trum po
ir sunkaus miego ir spoksojau į sieną priešais. Tuščia Maksimo lova
grąžino mane į tikrovę, m an tai buvo savotiškas smūgis, ir praėjusios
nakties skausmas vėl sugnybė širdį. Maksimas visai nebuvo parėjęs.
Jo pižama tebegulėjo sulankstyta. Mąsčiau, ką pagalvojo Klarisa, įė­
jusi į kambarį su arbata. Ar pamatė? Ar išėjusi pasakė kitoms tar­
naitėms ir tos šnekėjosi apie tai virtuvėje? Pati stebėjausi, kodėl man
tai svarbu, kodėl taip bijau, kad tarnaitės apie tai nešnekėtų. Matyt,
todėl, kad esu smulkmeniška, prietaringa ir nekenčiu apkalbų.
Kaip tik dėl to vakar vakare ir nuėjau su mėlynąja suknele, o ne
likau pasislėpusi kambaryje. Ir čia nebuvo jokios narsos ar šaunumo,
o grynai apgailėtina duoklė tam, kas visuotinai priimta. Nuėjau ne
dėl Maksimo, ne dėl Beatričės, ne dėl Menderlio. O vien norėdama,
kad svečiai nepagalvotų, jog m udu su Maksimu susipykę. Nenorėjau,
248 D ap h n e du M a u r i e r

kad grįžę namo sakytų: „Be abejo, žinai, kad jiedu nesutaria. Girdė­
jau, jis toli gražu nėra laimingas". Nuėjau dėl savęs, dėl savo varganos
savigarbos. Siurbčiodama šaltą arbatą mąsčiau su beviltišku buku
kartėliu, jog sutikčiau ir taip gyventi - aš viename Menderlio gale,
o Maksimas kitame, - kad tik niekas pasaulyje to nežinotų. Tegul jis
manęs nebemyli, nebučiuoja, nesikalba su manimi, nebent būtinais
reikalais, - aš viską iškentėčiau, kad tik būčiau garantuota, jog niekas
daugiau, be mudviejų, šito nežinos. Jeigu tik pasisektų papirkti tar­
nus, kad niekam nesakytų, suvaidinti prieš gimines, prieš Beatričę,
tai likę vieni galėtume sėdėti atskiruose kambariuose, gyventi savo
atskirus gyvenimus.
Tada, sėdint lovoje, spoksant į sieną, į saulę, spindinčią per lan­
gą, į tuščią Maksimo lovą, m an atrodė, kad nieko nėra gėdingiau ir
niekas taip nežemina kaip suirusios vedybos. Suirusios po trijų m ė­
nesių, kaip mano. Nes dabar nebeturėjau jokių iliuzijų ir nebesisten­
giau apsimetinėti. Praėjusi naktis m an viską per daug gerai parodė.
Mano vedybos nenusisekė. Visos žmonių kalbos bus teisybė. M udu
nesutariame. M udu nesame pora. M udu netinkame vienas kitam.
Aš Maksimui per jauna, pernelyg nepatyrusi, bet dar svarbiau - aš
ne iš jo pasaulio. Tai, kad jį myliu, liguistai, skausmingai, beviltiškai
nelyginant vaikas ar šuo, neturi jokios reikšmės. Ne tokios meilės
jam reikia. Jis nori kažko dar, ko aš negaliu duoti, kažko, ką turėjo
anksčiau. Prisiminiau, kaip jaunatviškai, kone isteriškai džiaugiausi,
didžiavausi tomis vedybomis, įsivaizduodama, kad suteiksiu laimės
Maksimui, kuris buvo turėjęs daug didesnę laimę. Netgi ponia Van
Hoper, tokios menkos nuovokos ir banalių pažiūrų, ir ta suprato, kad
darau klaidą. „Kad tik tau netektų gailėtis, - pasakė ji. - Man atrodo,
darai didelę klaidą".
Neklausiau, ką ji sako. Laikiau ją žiauria ir negailestinga. Bet jos
buvo teisybė. Jos teisybė buvo visada. Paskutinė užgauli pastaba, ku­
rią ji man sviedė prieš atsisveikindama: „Juk nemanai, kad jis tave
įsimylėjęs? Jis vienišas ir negali apsikęsti tame didžiuliame tuščiame
name", - tai protingiausi ir teisingiausi žodžiai, kokius tik ji kada
buvo pasakiusi. Maksimas nemyli manęs, niekada nebuvo įsimylėjęs.
Mūsų medaus mėnuo Italijoje jam buvo niekas, taip pat ir mūsų gy­
 REBEKA 249

venimas šičia. Tai, ką laikiau meile, meile man, buvo ne meilė. O vien
tai, kad jis vyras, aš jo žmona, aš jauna, o jis vienišas. Jis man visiškai
nepriklauso, jis priklauso Rebekai. Jis vis galvoja apie Rebeką. Ir per
Rebeką niekada manęs nemylės. Ji vis dar tebegyvena šiame name,
kaip ponia Denvers kad sakė, ji vis dar tebėra tame vakarų sparno
kambaryje, tebėra bibliotekoje, buduare, galerijoje virš holo. Netgi
nedideliame sodininko kambaryje, kur tebekabo jos lietpaltis. Taip
pat sode, miške ir tame mūriniame name prie jūros. Jos žingsniai
aidi koridoriuose, jos kvapas tvyro ant laiptų. Tarnai dar tebeklauso
jos, mes valgome jos mėgtus valgius, kambariai pilni jos numylėtų
gėlių. Jos drabužiai tebekabo jos kambario spintose, jos šepečiai te­
bėra ant stalo, bateliai po kėde, naktiniai marškiniai ant jos lovos.
Rebeka tebėra Menderlio šeimininkė. Rebeka tebėra ponia de Vinter.
Ir man čia nedera būti. Per klaidą lyg kvailė patekau į tą uždraustą
žemę. „Kur Rebeka? - sušuko Maksimo senelė. - Man reikia Rebe­
kos. Ką jūs padarėte Rebekai?" Manęs ji nepažįsta, ir aš jai nerūpiu.
Kodėl turėčiau rūpėti? Aš jai svetima. Nepriklausau nei Maksimui,
nei Menderliui. Ir Beatričė, mums pirmą kartą susitikus, nužiūrėjo
mane nuo galvos iki kojų ir atvirai, tiesiai pasakė: „Jūs nė kiek nepa­
naši į Rebeką". Santūrusis Frankas, sumišęs, kai aš pradėjau kalbėti
apie ją, gūždamasis nuo mano klausimų, kurie ir m ane pačią trikdė, į
paskutinįjį, m ums artėjant prie namo, rimtai ir ramiai atsakė: „Taip,
gražesnės būtybės nesu matęs".
Rebeka, visą laiką Rebeka. Kur tik Menderlyje ėjau, kur tik sėdė­
jau, net mintyse ir sapnuose mačiau Rebeką. Dabar žinojau, kokia jos
figūra, kad kojos ilgos lieknos, pėdos mažos siauros. Pečiai platesni už
mano, rankos pajėgios ir vikrios. Tokios, kurios gali vairuoti burlaivį,
valdyti arklį. Tokios, kurios deda gėlių puokštes, daro laivų m ode­
lius ir ant knygos priešlapio rašo: „Maksui nuo Rebekos". Pažinojau
taip pat jos veidą, smulkų ir ovalų, skaisčią baltą odą, debesį tamsių
plaukų. Žinojau, koks jos kvapas, numaniau, koks juokas ir šypsena.
Išgirdusi tarp tūkstančio kitų būčiau pažinusi ir jos balsą. Rebeka, visą
laiką Rebeka. Niekada aš nuo tos Rebekos neišsivaduosiu.
O gal aš jai kliūvu, panašiai kaip ji man. Ji žiūri į mane nuo ga­
lerijos, kaip ponia Denvers sakė, ji sėdi šalia manęs, kai rašau laiš­
250 Daphne du M aurier

kus prie jos stalo. Lietpaltis, kurį buvau apsivilkusi, nosinė, kuria
naudojausi, - tai vis jos. Ji tikriausiai žinojo ir matė, kaip juos paė­
miau. Džespris buvo jos šuo, o dabar jis laksto paskui mane. Rožės
buvo jos, o aš jas skinu. Ar ji taip pat nekenčia manęs ir bijo, kaip
aš nekenčiu jos? Ar ji nori, kad Maksimas vėl būtų vienas visame
name? Aš galėčiau kovoti su gyva, bet su mirusia... Jeigu būtų Lon­
done kokia moteris, kurią Maksimas mylėtų, kuriai rašytų, kurią
lankytų, su kuria pietautų, miegotų, su tokia galėčiau kovoti. M u ­
dviejų sąlygos būtų vienodos. Aš nebijočiau. Pyktis ir pavydas yra
nugalimi dalykai. Ateitų diena, kai toji moteris pasentų, pavargtų
ar pasikeistų, ir Maksimas jos nebemylėtų. Tačiau Rebeka niekada
nepasens. Rebeka visą laiką bus tokia pat. Ir jos aš neįveiksiu. Ji
m an per stipri.
Išlipau iš lovos ir atitraukiau užuolaidas. Kambarys nušvito nuo
saulės. Vyrai jau buvo sutvarkę ir išvalę rožyną. Įdomu, ar žmonės
apie kaukių balių kalbėjo taip, kaip paprastai šnekamasi kitą dieną?
„Kaip manai, ar vakaras buvo tokio pat lygio kaip visada?"
„Manau, kad taip".
„Orkestras griežė nuobodokai".
„Vakarienė buvo pašėlusiai gera".
„Fejerverkai pasisekė neblogai".
„Beta Leisi pradėjo senti".
„Tokie apdarai kiekvieną pasendintų".
„Jis man pasirodė liguistas".
„Jis visada toks".
„O kaip tau jo žmona?"
„Šiaip sau. Nieko gero".
„Kažin, ar tos jo vedybos laimingos?"
„Taigi, kažin..."
Pastebėjau, kad po mano durimis pakištas raštelis. Nuėjusi p a ­
ėmiau. Pažinau statmeną Beatričės rašyseną. Parašyta pieštuku po
pusryčių: „Pasibeldžiau į tavo duris, bet niekas neatsakė, tai nuspren­
džiau, kad paklausei mano patarimo ir miegu kol atsimiegosi už pra­
eitą naktį. Džailsas skuba grįžti kuo anksčiau, nes jam paskambino iš
namų ir pasakė, kad jį prašo pavaduoti kažką kriketo varžybose, o jos
 REBEKA 251

prasideda antrą. Kaip jis tikisi matyti kamuolį po šios nakties, kai iš­
maukė tiek šampano, vienas Dievas težino! Man truputėlį linksta kojos,
bet miegojau kaip užmušta. Fritas sako, kad Maksimas anksti papus-
ryčiavOy bet dabar jo niekur nėra! Taigi malonėk jam perduoti mūsų
linkėjimus, ir labai ačiū jum s abiem už vakarą, kuris mums be galo
patiko. Nebegalvok apie tą suknelę (šitas sakinys storai pabrauktas).
Tave mylinti Beta“. Ir post scriptum: „Būtinai atvažiuokite abudu ap­
silankytu ir nedelskite“.
Raštelio viršuje ji buvo užrašiusi devynios trisdešimt, o dabar jau
buvo beveik pusė dvyliktos. Jų išvažiuota maždaug prieš dvi valan­
das. Dabar jie jau turi būti namie, Beatričė palikusi neiškraustytą
lagaminą išėjo į sodą ir pradėjo savo įprastinę veiklą, o Džailsas ruo­
šiasi varžyboms.
Po pietų Beatričė apsivilks vėsią suknelę, užsidės plačiais kraštais
skrybėlę ir žiūrės, kaip Džailsas žaidžia kriketą. Paskui jie gers arbatą
palapinėje, Džailsas bus visas iškaitęs ir raudonas, Beatričė juoksis
ir šnekėsis su draugėmis. „Taip, buvome kaukių baliuje Menderlyje,
buvo labai smagu. Stebiuosi, kaip Džailsas dar galėjo pabėgti bent
metrą". Šypsosis Džailsui, patapšnos jam per nugarą. Jie vidutinio
amžiaus, neromantiški. Susituokę jau dvidešimt metų ir turi suaugu­
sį sūnų, kuris mokosi Oksforde. Jie labai laimingi. Jų vedybos nusi­
sekusios. Nesuiro po trijų mėnesių kaip mano.
Ilgiau sėdėti miegamajame nebegalėjau. Ir tarnaitės turėjo atei­
ti tvarkyti kambario. Klarisa, ko gero, nebuvo pastebėjusi Maksimo
lovos. Sutaršiau apklotus: tegu atrodo, jog miegota. Nenorėjau, kad
šeimynykščiai žinotų, jeigu Klarisa jiems nepasakė.
Nusimaudžiau, apsirengiau ir nuėjau į apačią. Vyrai jau buvo n u ­
ėmę grindų dangą hole ir išnešę gėles. Natų stovų galerijoje nebebu­
vo. Matyt, m uzikantų išvažiuota ankstyvuoju traukiniu. Sodininkai
vejose ir alėjoje šlavė fejerverko raketų tūteles. Greitai Menderly­
je neliks nė ženklo, kad būta kaukių baliaus. Kaip, atrodė, ilgai jam
ruoštasi, ir kaip trumpai tetrunka panaikinti pėdsakus.
Prisiminiau oranžinę damą, kaip ji stovėjo svetainėje su lėkšte
vištienos, ir man atrodė, kad ją mačiau tik vaizduotėje arba kada
nors seniai seniai. Robertas valgomajame blizgino stalą. Jis vėl buvo
252 Daphne du M aurier

ramus, flegmatiškas, nebe tas susijaudinęs kelių pastarųjų savaičių

išsiblaškėlis.
- Labas rytas, Robertai, - pasakiau.
- Labas rytas, ponia.
- Gal matei kur poną de Vinterį?
- Jis išėjo tuoj po pusryčių, ponia, dar prieš atsikeliant majorui ir
poniai Leisiams. Ir dar nepasirodė.
- Nežinai, kur jis nuėjo?
- Ne, ponia, negalėčiau pasakyti.
Nukiūtinau atgal į holą. Paskui per svetainę nuėjau į buduarą.
Džespris prišoko ir ėmė laižyti m an rankas taip beprotiškai džiaug­
damasis, tarsi aš ilgiausiai būčiau nebuvus namie. Jis pragulėjo visą
naktį Klarisos lovoje, ir aš jo nebuvau mačiusi nuo vakar pavakario.
T urbūt tos valandos jam atrodė tokios pat ilgos kaip ir man.
Pakėliau telefono ragelį ir paprašiau raštinės. Gal Maksimas pas
Franką. Būtinai turėjau su juo pasikalbėti, kad ir porą minučių. T u ­
rėjau jam paaiškinti, kad nenorėjau padaryti to, ką padariau vakar
vakare. Net jeigu daugiau su juo niekada nebesišnekėsiu. Turėjau
jam tai pasakyti. Atsiliepė raštinės tarnautojas ir pasakė, kad Maksi­
m o ten nėra.
- Bet čia yra ponas Krolis, ponia de Vinter, - tarė tarnautojas, -
gal norite pasikalbėti su juo?
Norėjau atsisakyti, bet nesuspėjusi padėti ragelio išgirdau Fran­
ko balsą.
- Ar kas atsitiko?
Keista pokalbio pradžia, - dingtelėjo man. Ne „labas rytas" ar
„kaip išsimiegojote?" Kodėl jis paklausė, ar kas atsitiko?
- Frankai, tai aš, - pasakiau. - Kur Maksimas?
- Nežinau, aš jo nemačiau. Šį rytą jo čia nebuvo.
- Nebuvo raštinėje?
-N e.
- Ak! Na tiek to, nesvarbu.
- Ar matėtės su juo per pusryčius? - paklausė Frankas.
- Ne, aš dar nebuvau atsikėlusi.
- Kaip jis miegojo?
 REBEKA 253

Aš kiek patylėjau; Frankas buvo vienintelis, kuriam nebijojau pa­

sisakyti.
- Šią naktį jis neparėjo miegoti.
Aname laido gale buvo tylu, tartum Frankas būtų įtemptai galvo­
jęs, ką atsakyti.
- Aha, - pagaliau ištarė labai pamažu. - Aha, aišku. - Paskui, dar
kiek patylėjęs: - Aš ir bijojau, kad kas panašiai neatsitiktų.
- Frankai, - pasakiau nebesitverdama, - ką jis sakė naktį, kai visi
išvažiavo? Ką jūs visi veikėte?
- Su Džailsu ir ponia Leisi mes valgėme sumuštinius, - atsakė
Frankas. - Maksimo su mumis nebuvo. Jis surado kažkokią dingstį
ir nuėjo į biblioteką. O aš beveik tuoj pat išėjau namo. Gal ponia
Leisi gali jums ką pasakyti.
- Ji išvažiavo, - tariau, - jie išvažiavo po pusryčių. Ji man paliko
raštelį. Maksimo sakėsi nemačiusi.
- Aha, - tarė Frankas.
Man nepatiko tonas, kuriuo jis tai pasakė. Niūrus, grėsmingas.
- Kur jis, jūsų manymu, galėjo pasidėti? - paklausiau.
- Nežinau, - tarė Frankas, - gal išėjo pasivaikščioti. - Dabar jo
balsas buvo kaip slaugos namų gydytojo, atsakančio atėjusiems pa­
siteirauti giminėms.
- Frankai, man būtinai reikia su juo pasimatyti, - tariau. - Turiu
pasiaiškinti dėl vakar vakaro.
Frankas nieko neatsakė. Įsivaizdavau susirūpinusį jo veidą, raukš­
les kaktoje.
- Maksimas mano, kad aš taip padariau tyčia, - balsas man trūk­
čiojo, nors ir tvardžiausi, ir ašaros, smaugusios mane praeitą naktį, bet
neišlietos, pasipylė per skruostus, pavėlavusios šešiolika valandų. -
Maksimas mano, kad čia toks pokštas, šlykštus nelemtas pokštas!
- Ne, - tarė Frankas. - Ne.
- Jis taip mano, patikėkite. Jūs nematėte jo akių, kaip aš mačiau.
Nestovėjote šalia jo vakar vakare kaip aš ir nestebėjote jo. Mudu išsto­
vėjome drauge visą vakarą, bet nepratarėme vienas kitam nė žodžio.
- Nebuvo kada, - pasakė Frankas. - Visą laiką žmonės. Aišku,
mačiau, negi manote, kad jį taip blogai pažįstu. Klausykit...
254 Daph ne du M au rier

- Aš jo nekaltinu, - pertraukiau Franką. - Jeigu jis įsitikinęs, kad

aš tyčia iškrėčiau tokį šlykštų ir pasibaisėtiną pokštą, tai turi teisę
galvoti apie mane ką tinkamas ir niekada su manimi nebesišnekėti,
niekada nebesusitikti.
- Nekalbėkite taip, - tarė Frankas. - Pati nebežinote, ką sakote.
Norėčiau pasimatyti su jumis, gal galėčiau kai ką paaiškinti.
Kas iš to, jei Frankas ateis ir m udu sėdėsime buduare, Frankas
taktiškai, jautriai mane ramins. Nebereikalingas man dabar niekieno
jautrumas. Per vėlu.
- Ne, - pasakiau. - Nenoriu vėl kalbėti apie tą patį. Kas įvyko,
nebepakeisi. Gal taip ir geriau, dabar suvokiau tai, ką privalėjau su­
prasti, ką reikėjo nujausti, kai už Maksimo tekėjau.
- Ką jūs turite omeny? - paklausė Frankas.
Jo balsas buvo šaižus, neįprastas. Kodėl, pagalvojau, jam turi rū ­
pėti, kad Maksimas manęs nemyli? Kodėl jis nenori, kad aš tai ži­
nočiau?
- Jį ir Rebeką, - pasakiau, ir dabar tas vardas nuskambėjo keistai
ir šiurkščiai nelyginant koks uždraustas žodis, jį ištarusi jutau nebe
palengvėjimą, nebe malonumą, o tik kaitrią gėdą, kaip išpažindama
nuodėmę.
Frankas tylėjo. Paskui išgirdau, kaip jis aname laido gale įtraukė oro.
- Ką jūs turite omeny? - vėl paklausė, dabar jau griežčiau ir šai­
žiau. - Ką jūs turite omeny?
- Jis manęs nebemyli, jis myli Rebeką, - pasakiau. - Jis jos nepa­
miršo, vis apie ją galvoja, dieną ir naktį. Manęs jis niekada nemylėjo,
Frankai. Visą laiką tik Rebeka, Rebeka, Rebeka.
Išgirdau Franką išgąstingai šūktelint, bet man nerūpėjo, ar labai
jį apstulbinau.
- Dabar žinote, kaip m an yra, - pasakiau, - dabar suprantate.
- Klausykite, - tarė jis, - m an reikia pas jus ateiti ir pasikalbėti.
Būtinai, ar girdite? Tai be galo svarbu, negaliu apie tai kalbėti telefo­
nu. Ponia de Vinter? Ponia de Vinter?
Trinktelėjau ragelį ir atsistojau iš užstalės. Nenorėjau susitikti
su Franku. Jis man čia nepadės. Niekas nepadės, tai m ano vienos
rūpestis. M ano veidas buvo raudonas ir dėmėtas nuo ašarų. Vaikš­
 REBEKA 255

čiojau po kambarį, kram tydam a nosinės kampą, tim pčiodam a jos

kraštą.
Buvau tvirtai įsitikinusi, kad Maksimo jau niekada nebepamaty­
siu. Tą m an sakė nuojauta. Jis išėjo ir nebegrįš. Širdyje žinojau, kad
Frankas irgi taip mano, tik nenori to pripažinti per telefoną. Nenori
manęs išgąsdinti. Jeigu dabar paskambinčiau jam į raštinę, sužino­
čiau, kad jo nebėra. Tarnautojas pasakytų: „Ponas Krolis ką tik išėjo,
ponia de Vinter", ir aš mintyse mačiau, kaip Frankas vienplaukis sė­
dasi į savo mažą palaikį „Morris", kaip važiuoja ieškoti Maksimo.
Nuėjau prie lango ir pažiūrėjau į nedidelę aikštelę, kur satyras
grojo švilpyne. Rododendrai jau buvo peržydėję. Dabar jie nežy­
dės ištisus metus. Likę be spalvingų žiedų, tie aukšti krūmai atrodė
tamsūs ir niūrūs. Nuo jūros kilo rūkas ir per jį nebemačiau miš­
ko už atšlaitės. Oras buvo labai karštas ir slopus. Įsivaizdavau, kaip
vakarykščiai m ūsų svečiai sako vienas kitam: „Kaip gerai, kad rū ­
kas nepakilo vakar, būtum e nematę fejerverkų". Išėjau iš buduaro ir
per svetainę nuėjau į terasą. Saulė dabar jau buvo užlindusi už rūko
sienos. Sakytum kokia neganda būtų nusileidusi ant Menderlio ir
užtemdžiusi dangų ir dienos šviesą. Pro mane praėjo vienas iš sodi­
ninkų su karučiu, pilnu popiergalių, šiukšlių, vaisių žievelių, praeitą
naktį primėtytų vejose.
- Labas rytas, - pasakiau aš.
- Labas rytas, ponia.
- Šios nakties pokylis jums pridarė daug vargo, - pasakiau.
- Nieko tokio, ponia, - tarė jis. - Man rodos, visiems buvo smagu
ir gera, o tai svarbiausia, juk taip?
- Na, turbūt, - atsakiau.
Jis pasižiūrėjo į miško proskyną, kur slėnis leidosi į jūrą. Juodi reti
medžiai buvo vos įžiūrimi.
- Toks tirštas rūkas sukilo, - pasakė jis.
- Taip.
- Gerai, kad nebuvo šią naktį.
- Taip, - pasakiau.
Jis kiek pastovėjo, tada kilstelėjo ranką prie kepurės ir nudardėjo
su savo karučiu. Aš per veją nuėjau į pamiškę. Rūkas nuo medžių
256 Daphne du Maurier

krito ant galvos kaip smulkus lietus. Džespris stovėjo man prie kojų
apslopęs, nuleidęs uodegą, iškoręs rausvą liežuvį. Nuo drėgmės ir
tvankumos jis buvo pasidaręs abejingas ir tingus. Girdėjau jūrą - ji
niūriai ir vangiai ošė, duždama į krantą įlankose už miško. Baltas
rūkas, atsiduodantis šlapia druska ir jūros žolėmis, slinko kamuoliais
pro mane namų link. Paliečiau Džesprio kailį. Jis buvo šlapias.
Pažiūrėjau į namą; nei kaminų, nei sienų apybraižų nebuvo m a­
tyti, mačiau tik beformį luitą su vakarų sparno langais ir gėlių va­
zonais terasoje. Vakarų sparne didžiojo miegamojo langinė buvo
atvira, ir kažkas stovėjo prie lango, žiūrėdamas į vejas. Akimirksnį
su išgąsčiu ir nuostaba pamaniau, kad ten Maksimas, nes stovintysis
buvo tamsus ir neryškus. Paskui jis pajudėjo, pamačiau ranką, sie­
kiančią langinės, ir pažinau, kad tai ponia Denvers. Vadinasi, ji ste­
bėjo mane, kai stovėjau miško pakrašty, apsupta balto rūko. Matė,
kaip aš pamažėle nuėjau nuo terasos į veją. Gali būti, kad iš savo
kambario per gretutinį telefoną klausėsi mano pokalbio su Franku.
Ji bus sužinojusi, kad Maksimas neparėjo naktį miegoti. Bus girdė­
jusi m ano balsą, supratusi, kad verkiau. Ji žinojo, kokį vaidmenį vai­
dinau, tiek ilgų valandų stovėdama su mėlynąja suknele šalia M ak­
simo prie laiptų apačios, žinojo, kad jis į mane nežiūrėjo ir neištarė
nė žodžio. Ji žinojo, nes buvo lėmusi, kad taip atsitiktų. Tai buvo jos
perg alėto s ir Rebekos.
Prisiminiau, kaip ji vakar vakare sekė mane pro atdaras vakarų
sparno duris su ta demoniška šypsena baltame kaip kaukolė veide, ir
staiga pagalvojau: juk ji - gyva moteris kaip ir aš, juk ji - irgi iš kūno
ir kraujo. Ne mirusi kaip Rebeka. Su ja galiu pasikalbėti, ne taip kaip
su Rebeka.
Staiga pasileidau per veją namo. Perėjau per holą, užlipau didžiai­
siais laiptais, prie galerijos pasukau į arkadą, įėjau į vakarų sparną ir
tamsiu tyliu koridoriumi nužygiavau į Rebekos kambarį. Pasukau
durų bumbulą ir įėjau.
Ponia Denvers tebestovėjo prie lango, langinė buvo atskliausta.
- Ponia Denvers, - pasakiau. - Ponia Denvers.
Ji atsigręžė, ir aš pamačiau, kad jos akys raudonos ir užtinusios
nuo išlietų ašarų, kaip ir mano, o baltas veidas aptemdytas šešėlių.
 REBEKA 257

- Kas atsitiko? - tarė ji, ir jos balsas buvo storas ir duslus nuo
verkimo, panašiai kaip anksčiau mano.
Tokią ją rasti nesitikėjau. Įsivaizdavau ją šypsančią, kaip šypsojosi
vakar vakare, žiauriai ir piktdžiugiškai. O dabar ji buvo visiškai kito­
kia, buvo sena moteris, nesveika ir pavargusi.
Aš stovėjau, vis dar tebesilaikydama už atdarų durų bumbulo, ir
nežinojau, ką dabar jai sakyti ir ką daryti.
Ji žiūrėjo į mane raudonom užtinusiom akim, o aš negalėjau at­
sakyti į jos klausimą.
- Valgiaraštį aš palikau ant stalo kaip visada, - pasakė ji. - Norite
ką pakeisti?
Jos žodžiai įkvėpė man drąsos, pasitraukiau nuo durų ir atėjau į
kambario vidurį.
- Ponia Denvers, - pasakiau, - aš atėjau pakalbėti ne apie valgia­
raštį. Ir jūs tai, aišku, žinote.
Ji nieko neatsakė. Ištiesė kairiąją plaštaką ir vėl sugniaužė.
- Jūs padarėte, ką norėjote, taip? - paklausiau. - Pasiekėte, kad
šitaip atsitiktų, taip? Ir dabar jau esate patenkinta, laiminga?
Ji nusuko galvą ir ėmė žiūrėti pro langą - taip žiūrinčią ją ir ra­
dau, įėjusi į kambarį.
- Ko jūs apskritai čia atvažiavote? - pasakė ji. - Niekam M ender­
lyje jūsų nereikia. Čia mums viskas buvo gerai iki jūsų. Ko nepasili-
kote toje savo Prancūzijoje?
- Jūs, matyt, pamiršote, kad aš myliu poną de Vinterį, - tariau.
- Jeigu mylėtumėt, nebūtumėte už jo tekėjusi.
Nežinojau, ką pasakyti. Situacija buvo beprotiška, nereali. O ji kal­
bėjo toliau tuo savo užsmaugtu dusliu balsu, nusigręžusi nuo manęs.
- Man atrodė, kad nekenčiu jūsų, bet dabar taip nėra, - pasakė
ji. - Viskas tarsi išsieikvojo, visas tas jausmas.
- Kodėl turėtumėte manęs nekęsti? - paklausiau. - Ką esu jums
padariusi, kad turėtumėte manęs nekęsti?
- Jūs stengiatės užimti ponios de Vinter vietą, - atsakė ji.
Ji vis dar nežiūrėjo į mane. Stovėjo paniurusi, nusukusi galvą.
- Aš nieko nepakeičiau, - pasakiau. - Menderlis gyvena taip pat
kaip ir anksčiau. Nedariau jokių pertvarkymų, viskas palikta jūsų
258 D ap h n e du M a u r i e r

valiai. Aš būčiau su jumis susidraugavusi, jeigu būtumėte norėjusi,

bet jūs iš karto nusistatėte prieš mane. Pamačiau tai iš jūsų veido tą
akimirką, kai padavėme viena kitai rankas.
Ji nieko neatsakė, jos ranka gniaužė suknelę.
- Daugybė žmonių susituokia antrą kartą, tiek vyrų, tiek m ote­
rų, - pasakiau. - Tūkstančiai antrųjų vedybų įvyksta kiekvieną die­
ną. Jūs taip kalbate, tarsi m ano santuoka su ponu de Vinteriu būtų
nusikaltimas, šventvagystė mirusiosios atžvilgiu. Argi mes neturime
teisės būti laimingi, kaip ir visi žmonės?
- Ponas de Vinteris nėra laimingas, - pasakė ji ir atsigręžusi paga­
liau pažiūrėjo į mane, - tas net kvailam aišku. Užtenka vien pamatyti
jo akis. Jis baisiai nelaimingas nuo pat jos mirties.
- Netiesa, - pasakiau. - Netiesa. Jis buvo laimingas, kai m udu b u ­
vome Prancūzijoje, jis buvo jaunesnis, daug jaunesnis, jis juokdavosi
ir būdavo linksmas.
- Hm , juk jis vyras, ar ne? - pasakė ji. - O koks vyras atsisakys
m edaus mėnesio, a? Ponui de Vinteriui dar nėra keturiasdešim t
šešerių.
Ji paniekinamai nusijuokė ir gūžtelėjo pečiais.
- Kaip jūs drįstate taip su m anim i kalbėti, kaip drįstate? - p a ­
sakiau.
Aš jos nebijojau. Priėjusi nutvėriau už alkūnės ir papurčiau.
- Per jus apsivilkau tą suknelę vakar vakare, - pasakiau. - Man
nebūtų nė į galvą atėję, jei ne jūs. Jūs taip sumanėte, nes norėjote
įskaudinti poną de Vinterį, sugildyti jam širdį. Ar dar mažai jis prisi-
kentėjęs ir be to šlykštaus ir siaubingo pokšto, kurį jam iškrėtėte? Gal
manote, kad jo kančia ir gėla prikels ponią de Vinter?
Ji išsiplėšė man iš rankos, pyktis nuspalvino mirtinai baltą jos veidą.
- Kas m an rūpi jo kančios? - pasakė. - Manosios jam niekada
nerūpėjo. Manot, man gera, kai m atau jus sėdint jos vietoje, vaikštant
jos pėdomis, imant daiktus, kurie buvo jos? Kaip, jūsų galva, man
reikia jaustis, kai buduare tuos visus mėnesius jūs rašote prie jos ra­
šomojo stalo, naudojatės plunksnakočiu, kuriuo rašydavo ji, kalbate
nam ų telefonu, kuriuo ji kalbėdavo su manimi kiekvieną mielą rytą
 REBEKA 259

nuo pat tos dienos, kai atitekėjo į Menderlį? Kaip, jūsų galva, man
reikia jaustis, kai Fritas, Robertas ir kiti tarnai kalba apie jus kaip apie
ponią de Vinter? „Ponia de Vinter išėjo pasivaikščioti", „Poniai de
Vinter reikės automobilio šiandien trečią valandą", „Ponia de Vinter
nepareis arbatos iki penkių". O tuo metu ponia de Vinter, narsioji,
visada besišypsanti, gražioji mano šeimininkė, tikroji ponia de Vinter
guli negyva, šalta ir užmiršta bažnyčios kriptoje. Jeigu jis kankinasi,
taip jam ir reikia - kam vedė jus, tokią jauną merginą, nepraėjus nė
dešimčiai mėnesių. Na, o dabar jis už tai moka, ar ne? Aš matau jo
veidą, m atau jo akis. Pats užsikūrė pragarą, tai tegul pats sau ir dė­
koja. Jis žino, kad ji mato jį, žino, kad ji ateina naktimis ir jį stebi. Ir
ji ateina ne maloningai, ne, ne tokia mano ponia. Ji niekada nebuvo
iš tų, kurios tyli, murkso ir leidžiasi skaudinamos. „Tegul jie eina
velniop, Dene, - sakydavo ji. - Tegul jie visi eina velniop!" - „Teisin­
gai, meilute, - sakydavau, - niekam nepasiduok! Tu užgimei šiame
pasaulyje, kad imtum iš gyvenimo viską, kas tik įmanoma". Ir ji ėmė
nieko nepaisydama, ji nieko nebijojo. Buvo drąsi ir smarki kaip ber­
niukas, m ano ponia de Vinter. Jai reikėjo gimti berniuku, ne kartą jai
taip sakiau. Aš ją auginau nuo pat mažumės, ar žinojote tai?
- Ne, - atsakiau, - ne. Ir kam man to reikia, ponia Denvers? Nie­
ko daugiau aš nenoriu girdėti, nieko nenoriu žinoti. Gal manote, kad
man nėra skaudu, kaip ir jums? Nejaugi nesuprantate, kaip turiu
jaustis stovėdama čia ir klausydamasi jūsų pasakojimo apie ją?
Ji negirdėjo, ką sakau, ir toliau svaičiojo lyg kokia pamišėlė, lyg
fanatikė, ilgais pirštais glamžydama ir trūkčiodama juodą suknelės
medžiagą.
- Ji buvo tokia daili, - pasakė. - Daili kaip paveiksliukas, vyrai
atsigręžę žiūrėdavo, kai ji praeidavo, o ji neturėjo nė dvylikos. Bet
jau suprato ir mirkteldavo man lyg velniūkštis. „Aš būsiu gražuo­
lė, ar ne, Dene?" - sakydavo ji, o aš atsakydavau: „Dar pažiūrėsim,
meilute, dar pažiūrėsim". Ji viską išmanė jau tada kaip suaugusi ir
mokėjo palaikyti pokalbį tiek su vyrais, tiek su moterimis, išmintingą
pokalbį, vis pajuokaudama lyg kokia aštuoniolikmetė. Tėvą šokdino
pagal savo dūdelę, tą pat būtų dariusi ir su motina, jei toji būtų buvu­
260 D a p h ne du M a u r i e r

si gyva. O jau jos smarkumas - niekas mano poniai nebūtų prilygęs

smarkumu. Per savo keturioliktąjį gimtadienį ji vadelėjo keturkinkę
karietą. Jos pusbrolis, ponas Džekas, užsilipo ant pasostės ir norė­
jo perimti vadžias. Jiedu pešėsi kokias tris minutes kaip du katinai,
o arkliai lėkė šuoliais, net žemė dundėjo. Ir ji laimėjo, mano ponia
laimėjo! Trenkė botkočiu jam per galvą, ir jis nubildėjo kūliavirsčia
nuo pasostės keikdamasis ir kvatodamas. Jie buvo abu labu tokiu, ži­
nokit, ji ir ponas Džekas. Jį buvo atidavę į karo laivyną, bet jis negalė­
jo pakęsti drausmės, ir aš jo nekaltinu. Jis per daug smarkus, negalėjo
klausyti įsakymų, kaip ir mano ponia.
Žiūrėjau į ją susidomėjusi ir išsigandusi. Nuo savotiškos ekstaziš­
kos šypsenos ji atrodė senesnė, bet veidas buvo gyvas, realus.
- Niekas jos neapgalėjo, niekad, niekad, - pasakė. - Ji darė, ką
norėjo, gyveno, kaip norėjo. O sveikatos irgi turėjo kaip jauna liūtė.
Prisimenu, būdama šešiolikos metų ji užšoko ant stambaus ir pasiu­
tusio arklio. Arklininkas sakė, kad tokio agnaus ji nesuvaldys. O ji
tvirtai sėdo į balną. Kaip dabar matau - lekia, tik plaukai plaikstosi,
ir čaižo arklį iki kraujo, pentinus suvariusi jam į šonus. Kai nušoko
žemėn, arklys drebėjo, visas putotas ir kruvinas. „Dabar žinos, ar ne,
Dene?“ - pasakė ji ir lyg niekur nieko nuėjo plautis rankų. Tokia
ji buvo ir gyvenime, kai suaugo. Aš mačiau, buvau su ja. Ji nepaisė
nieko, nepaisė nė vieno. O paskui galiausiai buvo įveikta. Tačiau ne
vyro ir ne moters. Ją nugalėjo jūra. Jūra jai buvo per stipri. Ir jūra ją
galų gale priveikė.
Ji nutilo, jos burna keistai krutėjo, lūpų kampučiai trūkčiojo. Ir ji
pravirko - garsiai, storu balsu, išsižiojusi, sausomis akimis.
- Ponia Denvers, - pasakiau. - Ponia Denvers. - Stovėjau bejėgė,
nežinodama, ką daryti. Aš jau buvau ją perpratusi, nebebijojau jos,
tačiau nuo to raudojimo sausomis akimis man darėsi bloga ir krėtė
drebulys. - Ponia Denvers, - pasakiau, - jums negera, reikėtų atsi­
gulti. Gal eikite į savo kambarį ir pailsėkite. Gal tikrai atsigulkite.
- Duokit man ramybę, ar galit? - įtūžusi pasakė. - Ko čia kišatės,
jei aš parodžiau savo sielvartą? Aš jo nesigėdiju. Neužsidarau savo
kambary verkdama. Nevaikštau po kambarį iš vieno galo į kitą, iš
vieno į kitą kaip ponas de Vinteris, užsirakinęs duris.
 REBEKA 261

- Ką norite tuo pasakyti? - tariau. - Ponas de Vinteris taip

nedaro.
- Darė, - pasakė ji, - po jos mirties. Į vieną galą, į kitą, į vieną, į
kitą po biblioteką. Girdėjau. Ir mačiau pro rakto skylutę ne kartą.
Pirmyn atgal, pirmyn atgal kaip žvėris narve.
- Aš nenoriu to girdėti, - pasakiau. - Nenoriu žinoti.
- O paskui sakote, kad padarėte jį laimingą per medaus mėnesį, -
tarė ji, - padarėte laimingą, jūs, jauna ir neišmanėlė, amžiumi tinkanti
jam į dukteris. Ką jūs galite žinot apie gyvenimą, ką jūs žinot apie
žmones? Atėjote čia ir manote galinti užimti ponios de Vinter vietą.
Jūs! Ponios, mano ponios vietą. Hm, net tarnai iš jūsų juokėsi, kai at­
važiavote į Menderlį. Net jauniklė pamazginė, kurią sutikote korido­
riuje pirmą rytą. Įdomu, ką ponas de Vinteris galvojo, parsivežęs jus į
Menderlį, kai saldusis jo medaus mėnuo baigėsi? Įdomu, ką jis galvo­
jo matydamas jus pirmą kartą atsisėdus valgomajame prie stalo?
- Gal galėtumėte nutilti, ponia Denvers, - pasakiau, - ir eiti į savo
kambarį.
- Į savo kambarį, - pamėgdžiojo ji mane, - į savo kambarį. Šių
namų ponia mano, kad man reikėtų eiti į savo kambarį. O kas pas­
kui? Nulėksite pas poną de Vinterį ir pasakysite: „Ponia Denvers
mane užgavo. Ponia Denvers buvo nemandagi". Nulėksite kaip ir
tada, kai pas mane į svečius buvo atėjęs ponas Džekas.
- Aš jam to nepasakiau, - tariau.
- Melas, kas gi daugiau jam pasakė, jei ne jūs? Nieko daugiau čia
nebuvo. Fritas su Robertu buvo išėję, o niekas kitas iš tarnų nežinojo.
Tada ir nusprendžiau jus pamokyti, ir jį taip pat. Tegul pasikanki­
na, pasakiau. Kas man? Kas man jo kančia? Kodėl negaliu susitikti
su ponu Džeku čia, Menderlyje? Jis vienintelis man belikęs ryšys su
ponia de Vinter. „Kad jis čia daugiau nesilankytų, - pasakė ponas
de Vinteris. - Aš jus įspėju, ir tai paskutinis kartas". Vadinasi, jis dar
pavyduliauja.
Prisiminiau, kaip stovėjau susigūžusi galerijoje, kai atsidarė biblio­
tekos durys. Prisiminiau, kaip Maksimas supykęs pasakė pakeltu bal­
su tuos žodžius, kuriuos ponia Denvers ką tik pakartojo. Pavyduliau­
ja, Maksimas pavyduliauja...
262 Daphne du Maurier

- Jis pavyduliavo, kai ji buvo gyva, pavyduliauja ir dabar, kai ji m i­

rusi, - pasakė ponia Denvers. - Draudžia ponui Džekui ateiti dabar,
kaip drausdavo ir tada. Tas rodo, kad jis jos nepamiršo, ar ne? Žino­
m asis pavyduliavo. Pavyduliavau ir aš. Ir visi, kas tik ją pažinojo. Bet
ji neėmė į galvą. Tik juokėsi. „Aš gyvensiu taip, kaip man patinka,
Dene, - sakė ji, - ir niekas pasaulyje m an neužgins“. Užtekdavo vy­
riškiui ją pamatyti, ir jis pamesdavo dėl jos galvą. Mačiau, kaip jie čia
viešėdavo, tie vyrai, su kuriais ji susipažindavo Londone ir atsivež­
davo savaitgaliais. Ji išplaukdavo su jais į jūrą maudytis iš burlaivio,
rengdavo smagias vakarienes įlankos name. Jie, aišku, ir gulėdavo su
ja, o kodėl ne? Ji juokdavosi, parėjusi m an pasakodavo, ką jie jai sakė,
ką darė. Ji nieko nepaisė, jai tai buvo kaip žaidimas. Kaip žaidimas.
Tai kas gi gali nepavyduliauti? Visi jos pavyduliavo, visi buvo galvas
dėl jos pametę. Ponas de Vinteris, ponas Džekas, ponas Krolis, visi,
kurie tik ją pažinojo, visi, kurie būdavo Menderlyje.
- Aš nieko nenoriu žinoti, - pasakiau. - Nieko nenoriu žinoti.
Ponia Denvers priėjo prie pat manęs, prikišo veidą m an prie
veido.
- Nė nesistenkit, - pasakė ji. - Jūs niekada jos nenugalėsit. Ji čia
tebėra šeimininkė, nors ir mirusi. Ji, o ne jūs, yra tikroji ponia de
Vinter. Jūs, o ne ji esate šešėlis ir šmėkla. Jūs esate užmirštoji, ne­
geidžiamoji, atstumtoji. Ir kodėl nepaliekate Menderlio jai? Kodėl
nepasitraukiate?
Atatupsta žingtelėjau lango link, pajutusi sukylant senąją baimę
ir koktumą. Ji paėmė mano ranką ir suspaudė tarsi replėmis.
- Kodėl nepasitraukiate? - pasakė. - Niekam jūs čia nereikalinga.
Jam jūsų nereikia ir niekada nereikėjo. Jis negali pamiršti jos. Nori
vėl būti su ja šiame name. Jūs turėtum ėt gulėti bažnyčios kriptoje, o
ne ji. Jūs turėtum ėt būti negyva, o ne ponia de Vinter.
Ji pastūmė mane atdaro lango pusėn. Terasa apačioje buvo pilka
ir vos įžiūrima pro balto rūko uždangą.
- Pažvelkit apačion, - tarė ji. - Visai nesunku, ką? Kodėl jums ne­
iššokus? Neskaudėtų, iš karto nusisuktumėt sprandą. Toks greitas
ir lengvas būdas. Ne taip kaip skęstant. Kodėl jums nepabandžius?
Kodėl nepasitraukus?
 REBEKA 263

Rūkas plūdo per langą, drėgnas ir lipnus, graužė man akis, lindo į
šnerves. Laikiausi įsitvėrusi palangės.
- Nebijokit, - kalbėjo ponia Denvers. - Neišstumsiu. Nepadėsiu
jums. Iššokite pati. Kas jums iš to, kad gyvenate Menderlyje? Esate
nelaiminga. Ponas de Vinteris jūsų nemyli. Nelabai yra dėl ko gy­
venti, ką? Kodėl jums dabar neiššokus ir visko nepabaigus? Niekada
nebesijaustumėte nelaiminga.
Mačiau terasoje gėlių vazonus ir žydras vešlias hortenzijas. G rin­
dinio akmenys buvo dailūs ir pilki, negruoblėti, lygūs. Dėl rūko jie
atrodė gana toli, nors iš tikrųjų langas buvo nelabai aukštai.
- Kodėl nešokat? - sušnabždėjo ponia Denvers. - Kodėl nebandot?
Rūkas dar labiau sutankėjo ir užstojo terasą. Nebemačiau nei
gėlių vazonų, nei lygių grindinio akmenų. Nieko daugiau nebuvo,
tik baltas rūkas, atsiduodantis jūržolėmis, drėgnas ir vėsus. Vieninte­
liai tikrovės daiktai buvo palangė po mano delnais ir man į kairiąją
ranką įsitvėrusi ponia Denvers. Jeigu iššokčiau, nepamatyčiau, kaip
akmenys artėja pasitikti manęs, rūkas juos m an užstotų. Skausmas
būtų aštrus ir staigus, kaip ji sakė. Nusisukčiau sprandą. Tas truktų
neilgai, ne taip kaip skendimas. Viskas pasibaigia greitai. Juk Maksi­
mas manęs nemyli. Jis nori vėl būti vienas, su Rebeka.
- Na, - sušnabždėjo ponia Denvers. - Na, nebijokit.
Užsimerkiau. Man svaigo galva nuo žiūrėjim o žemyn į terasą
ir tirpo pirštai nuo laikymosi į palangę. Rūkas lindo į šnerves ir
gulė ant lūpų, šaltas ir gaižus. Jis dusino m ane kaip antklodė, kaip
narkozė. Pradėjau pamiršti, kad esu nelaiminga ir kad myliu M ak­
simą. Pradėjau pam iršti Rebeką. Greitai jau visai nebereikės apie
Rebeką galvoti...
Atleidau rankas, atsidusau, bet tuo metu staiga langą sudrebino
sprogimas, sudzingsėjo stiklai, ir baltasis rūkas bei tyla, kuri buvo jo
dalis, išsklido, perplyšo pusiau. Atsimerkiau. Pažiūrėjau į ponią Den­
vers. Po to trenksmo pasigirdo dar vienas, paskui trečias, ketvirtas.
Sprogimai išjudino orą, garsiai suklego nematomi paukščiai, pakilę
nuo medžių aplinkui namą.
- Kas čia? - paklausiau suglumusi. - Kas čia atsitiko?
Ponia Denvers paleido mano ranką. Pasižiūrėjo pro langą į rūką.
264 D a ph ne du M a u r i e r

- Raketos, - pasakė. - Matyt, įlankoje koks laivas užplaukė ant

seklumos.
Mudvi pasiklausėme, spoksodamos į baltą rūką. Netrukus išgir­
dome kažką bėgant per terasą.
 XIX SKYRIUS

T e n bėgo Maksimas. Nemačiau jo, bet girdėjau balsą.

Bėgdamas jis šaukė Fritą. Girdėjau, kaip Fritas atsiliepė iš holo ir
išėjo į terasą. Jų figūros sudūlavo per miglą apačioje.
- Ant seklumos užplaukė laivas, - pasakė Maksimas. - Nuo ky­
šulio mačiau, kaip įplaukė įlankon ir pasuko į rifą. Niekaip jo nenu-
plukdys, per menki čia potvyniai. Tikriausiai apsiriko, palaikė įlanką
Kerito uostu. O įlankoje migla kaip siena. Pasakykite namiškiams,
kad paruoštų valgio ir gėrimų, jei atplaukusieji ko norėtų, ir pas­
kambinkite į raštinę ponui Kroliui, pasakykite, kas atsitiko. Aš einu į
įlanką pažiūrėti, gal ko reikia. Atneškit man cigarečių.
Ponia Denvers atsitraukė nuo lango. Jos veidas vėl buvo negyvas,
jau pažįstama šalta blyški kaukė.
- Mums reiktų eiti apačion, - pasakė ji, - Fritas ieškos manęs. Reikės
viskuo pasirūpinti. Ponas de Vinteris gali parsivesti tuos žmones namo,
kaip sakė. Atsargiai, kad neužgaučiau rankos, noriu uždaryti langą.
Žingtelėjau atbula, vis dar priblokšta ir apkvaitusi, nepasitikėda­
ma nei savimi, nei ja. Žiūrėjau, kaip ji uždarė langą, sustūmę langi­
nes, užtraukė užuolaidas.
- Gerai, kad jūra rami, - pasakė ji, - antraip kažin, ar jiems būtų
laimingai užsibaigę. Bet tokią dieną kaip šiandien pavojaus nėra. Ta­
čiau laivą jo savininkai praras, jeigu jau užplaukė ant rifo, kaip sakė
ponas de Vinteris.
Ji apsidairė po kambarį, kad nepaliktų ko netvarkingai ar neį­
prastoje vietoje, palygino dvigulės lovos užtiesalą. Tada priėjo prie
durų ir palaikė atviras, kad išeičiau.
266 Da p h ne du M a u r i e r

- Pasakysiu virėjoms, tegul pagamina šaltų patiekalų, - tarė ji, -

tuom et bus nesvarbu, kada ateisite valgyti. Ponas de Vinteris tikriau­
siai nenorės skubėti būtinai pirmai valandai, jeigu ten, įlankoje, bus
užsiėmęs.
Pažvelgiau į ją nesusigaudydama ir išėjau pro atdaras duris, nesa­
va, sustingusi lyg medinė.
- Kai pamatysite poną de Vinterį, ponia, gal pasakytumėte, kad
viskas bus padaryta, jei jis norės parsivesti žmonių iš laivo. Karšto
valgio bus bet kuriuo metu.
- Taip, - pasakiau. - Taip, ponia Denvers.
Pamažu nuėjau koridorium i iki arkados, vis dar neatsitokėjusi,
tarsi ką tik pabudusi iš ilgo miego. Paskui be jokio tikslo nulipau
laiptais. Fritas ėjo per holą į valgomąjį. Pamatęs mane sustojo ir
palaukė.
- Ponas de Vinteris ką tik buvo čia, ponia, - pasakė. - Pasiėmė
cigarečių ir vėl nuėjo prie jūros. Pasirodo, ten ant seklumos užplaukė
kažkoks laivas.
- Taip, - tariau.
- Ar girdėjote raketas, ponia? - paklausė Fritas.
- Taip, girdėjau.
- M udu su Robertu buvome valgomajame ir iš pradžių pam a­
nėme, kad kuris nors sodininkas iššovė nuo vakar likusią fejerverkų
raketą, - tarė Fritas. - Aš pasakiau Robertui: „Ką jie ten išdarinėja
tokiu oru? Ko nepalaiko vaikučiams iki šeštadienio vakaro?" Bet iš­
šovė antra, paskui trečia. „Tai ne fejerverkai, - pasakė Robertas, - čia
laivas skęsta". - „Atrodo, kad tavo tiesa", - tariau. Ir išėjau į holą, o
čia jau ponas de Vinteris bešaukiąs mane iš terasos.
- Taip, - tariau.
- Ką gi, vargu ar reikia stebėtis, kai toks rūkas, ponia. Taip ir Ro­
bertui pasakiau. Sunku rasti kelią sausumoje, o ką jau bekalbėti apie
vandenį.
- Taip.
- Jei norite pasivyti poną de Vinterį, tai jis nuėjo tiesiai per veją
vos prieš porą minučių, - pasakė Fritas.
- Dėkui, Fritai, - tariau.
 REBEKA 267

Išėjau į terasą. Už vejų jau ėmė ryškėti medžių siluetai. Rūkas

sklaidėsi, kilo į dangų mažais debesėliais, jo tumulai sukosi man virš
galvos. Pažvelgiau aukštyn į langus. Jie buvo sandariai uždaryti, lan­
ginės užspaustos. Atrodė, tartum niekada nebūtų buvę atidaryti, nie­
kada nebuvę plačiai atlapoti.
Prie didžiojo, viduriniojo, lango mano stovėta vos prieš penketą
minučių. Kaip aukštai dabar jis atrodė, kaip aukštai ir toli. Akmenys
man po kojomis buvo aštrūs ir kieti. Pasižiūrėjau žemyn, paskui vėl į
langinėmis uždengtą langą ir tuomet staiga pajutau, kad man svaigs­
ta galva ir muša karštis. Per sprandą ėmė tekėti prakaitas. Juoduliai
pradėjo šokinėti prieš akis. Sugrįžau į holą ir atsisėdau į krėslą. Ran­
kos buvo drėgnos. Sėdėjau ramiai, apsikabinusi kelius.
- Fritai, - pašaukiau, - Fritai, ar jūs valgomajame?
- Taip, ponia? - Jis tuojau pat pasirodė iš valgomojo ir priėjo prie
manęs.
- Nepalaikykite manęs keista, Fritai, bet man norėtųsi išgerti m a­
žyti stiklelį konjako.
- Prašau, ponia.
Aš ir toliau sėdėjau ramiai, apglėbusi kelius. Jis grįžo su likerine
taurele ant sidabrinio padėklo.
- Ar nelabai kaip jaučiatės, ponia? - paklausė. - Gal pakviesti
Klarisą?
- Nieko, Fritai, praeis, - tariau, - man pasidarė per daug karšta,
ir tiek.
- Labai šiltas rytas, ponia. Tikrai labai šiltas. Sakyčiau, net slogus.
- Taip, Fritai, labai slogus.
Išgėriau konjaką ir pastačiau stiklelį atgal ant sidabrinio padėklo.
- Tikriausiai tie raketų sprogimai jus išgąsdino, - pasakė Fritas, -
jie pasigirdo taip staiga.
- Taip, išgąsdino, - tariau.
- Toks karštas rytas, o juk išstovėjote visą naktį ant kojų, ponia,
tai ir pasijutote ne visai gerai, - pasakė Fritas.
- Taip, ne visai.
- Gal kokį pusvalandį pagulėtumėt? Bibliotekoje gana vėsu.
- Ne. Aš tuoj eisiu į lauką. Nesirūpinkite, Fritai.
268 Dap h ne du M a u r i e r

- Gerai, ponia.
Jis nuėjo ir paliko hole mane vieną. Taip ramu čia buvo sėdėti,
ram u ir vėsu. Visi baliaus pėdsakai panaikinti. Atrodė, kad jo nė ne­
būta. Holas vėl buvo toks kaip visada: potamsis, tykus ir griežtas, su
portretais ir ginklais ant sienų. Sunku net patikėti, kad vakar vakare
stovėjau čia su mėlynąja suknele laiptų apačioje, spausdama ranką
penkiems šimtams žmonių. Negalėjau patikėti, kad menestrelių ga­
lerijoje buvo natų stovai ir griežė orkestras, vienas vyras su smuiku,
kitas su būgnu. Atsistojau ir vėl išėjau į terasą.
Rūkas tebesisklaidė, kilo medžių viršūnių link. Gale vejų jau buvo
matyti miškas. Blyški saulė man virš galvos bandė prasimušti pro
aptrauktą dangų. Buvo dar karščiau nei pirma. Slogu, kaip sakė Fri­
tas. Palei mane ieškodama žiedų dūzgė bitė, garsiai, įnirtingai, o pas­
kui, įlindusi į gėlę, staiga nutilo. Ant žolėto šlaito už vejų sodininkas
įjungė žoliapjovę. Pasibaidęs jos tarškesio, čivylis nuskrido rožyno
link. Sodininkas pasilenkė prie žoliapjovės rankenų ir neskubėda­
mas nuėjo per šlaitą, švaistydamas į šonus trumpai nupjautą žolę ir
mažytes saulučių galvutes. Oras saldžiai pakvipo šilta žole, ir išnirusi
iš balzgano rūko man virš galvos nušvito skaisti apvali saulė. Sušvil­
piau šaukdama Džesprį, bet jis neatbėgo. Turbūt buvo nusekęs pas­
kui Maksimą pajūrin. Pasižiūrėjau į laikroduką. Buvo be dvidešimt
pirma. Vakar tokiu laiku m udu su Maksimu ir su Franku stovėjome
sodelyje priešais Franko namą ir laukėme, kol jo šeimininkė paduos
pietus. Prieš dvidešimt keturias valandas. Jie erzino mane, klausinė­
jo, kuo aš apsirengsiu.
- Tai bus jums staigmena, kokios nesate gyvenime matę, - p a ­
sakiau.
Nebeturėjau kur dėtis iš gėdos prisiminusi tuos savo žodžius. Tik
dabar suvokiau, kad Maksimas visai manęs nepaliko, kaip buvau iš­
sigandusi. Balsas, kurį girdėjau verandoje, buvo ramus ir dalykiškas.
Toks, kokį pažinojau. Ne toks kaip praėjusią naktį, kai pasirodžiau
laiptų viršuje. Maksimas neišėjo iš namų. Jis buvo kažkur prieplau­
koje. Toks kaip visada, normalus ir šalto proto. Tik buvo išėjęs pasi­
vaikščioti, kaip Frankas ir sakė. Buvo kyšulyje, matė laivą, artėjantį
prie kranto. Mano būgštauta be jokio pagrindo. Maksimui nieko ne­
 REBEKA 269

atsitiko. Viskas gerai. Tik mane buvo ištikęs lyg koks pažeminimas,
baisus ir beprotiškas, kažkas, ko nė dabar dar gerai nesupratau, ko
nenorėjau prisiminti, ką troškau amžinai palaidoti kuo giliau tam ­
siose savo atminties paunksmėse kartu su seniai pamirštomis vaikys­
tės baimėmis. Tačiau net tai nieko nebereiškė, svarbu, kad Maksimas
nesupykęs ir neišėjęs.
Todėl irgi pasileidau stačiu vingiuotu taku per tamsų mišką že­
myn į pajūrį.
Rūkas jau buvo beveik išsisklaidęs, ir atėjusi į prieplauką iškart
pamačiau laivą, stovintį už kokių poros mylių nuo kranto, pirm a­
galiu užplaukusį ant uolų. Nuėjau išilgai molo, sustojau gale, atsirė­
miau į parapetą. Ant uolų jau buvo minia žmonių, veikiausiai atėju­
sių pakrantės apsaugos taku iš Kerito. Šitos uolos ir kyšulys priklausė
Menderliui, tačiau žmonės visada ėjo tuo taku pagal įpročio teisę.
Kai kurie ropštėsi nuo uolų žemyn, prie vandens, norėdami iš arčiau
pasižiūrėti į bėdon patekusį laivą. Tas buvo pavojingai pasviręs. Ap­
linkui sukiojosi daug irklinių valčių. Kiek toliau stovėjo motorinė
gelbėjimo valtis. Kažkas joje atsistojo ir ėmė šaukti per megafoną, bet
aš negirdėjau ką. Įlankoje dar tebetvyrojo rūkas, ir horizonto nebuvo
matyti. Iš rūko atpukšėjo kita motorinė valtis su keliais vyrais. Val­
tis buvo tamsiai pilka. Įsižiūrėjau, kad vienas vyras su uniforma. Tai
uosto viršininkas iš Kerito. Su juo buvo ir Loido draudim o agentas.
Iš paskos atplaukė dar viena motorinė valtis, prisėdusi pram ogauto­
jų iš Kerito. Jie suko ratus aplinkui nukentėjusį laivą ir susijaudinę
šnekėjosi. Girdėjau jų balsus ataidint per ram ų vandenį.
Nuėjau nuo molo ir iš prieplaukos ėmiau lipti taku virš uolų, ant
kurių buvo susirinkę kiti žmonės. Maksimo niekur nemačiau. Tiktai
Frankas stovėjo ir kalbėjosi su vienu pakrantės sargybiniu. Stabtelė­
jau Franką pamačiusi, man pasidarė nepatogu. Vos valanda tebuvo
praėjusi, kai verkiau per telefoną. Nežinojau, kaip pasielgti. Jis tuoj
mane pamatė ir pamojavo. Nuėjau prie jų. Sargybinis mane pažino.
- Atėjote pažiūrėti reginio, ponia de Vinter? - paklausė jis šyp­
sodamasis. - Čia, ko gero, bus sunkaus darbo. Gal vilkikai laivą ir
nutrauks, bet abejoju. Jis ten tvirtai ir garantuotai užgulė ant to rifo.
- Ką jie darys? - paklausiau.
270 D a p h n e du M a u ri e r

- Tuojau nuleis narą, kad pažiūrėtų, ar neperlūžęs kilis, - atsakė jis. -

Ten tą vyruką su raudona kepuraite. Norit pažiūrėti per žiūronus?
Paėmiau jo žiūronus ir pasigręžiau į laivą. Keletas vyrų spoksojo
į vairagalį. Vienas kažką rodė. Vyras iš gelbėjimo valties vis tebešū-
kavo per megafoną.
Kerito uosto viršininkas jau buvo su tais vyrais nukentėjusiojo
laivo vairagalyje. Naras su raudona kepuraite sėdėjo pilkojoje m oto­
rinėje valtyje, priklausančioje uosto viršininkui.
Pramogautojų valtis vis dar plaukiojo aplink laivą, viena moteris
stovėdama fotografavo. Pulkas kirų plūduriavo ant vandens ir kvai­
lai klykė.
Grąžinau žiūronus sargybiniui.
- Atrodo, kad jie ten nieko nedaro, - tariau.
- Tuojau leis narą, - pasakė kranto sargybinis. - Aišku, iš pradžių
truputį pasiginčys, kaip ir visi užsieniečiai. Štai atplaukia vilkikai.
- Jie niekaip jo nenutemps, - pasakė Frankas. - Pažiūrėkite, ko­
kiu kam pu jis pakrypęs. Ten, matyt, dar sekliau, negu buvau manęs.
- Tas rifas nueina gana toli, - pasakė sargybinis. - Šiaip jo ir ne­
pajusi plaukdamas mažesniu laivu. Tačiau tokios grimzlės laivas ne­
gali neužkliūti.
- Buvau pirmojoje prieplaukoje, prie slėnio, kai jie paleido rake­
tas, - pasakė Frankas. - Toliau kaip per trejetą jardų nieko nebuvo
matyti. Ir staiga žiūriu - raketos.
Pagalvojau, kokie panašūs būna žmonės nutikus kokiam visus
dom inančiam įvykiui. Frankas kaip ir Fritas pasakoja savo išgyveni­
mus, tartum tai būtų svarbu, tartum tai m ums būtų įdomu. Žinojau,
kad Frankas buvo atėjęs prie jūros ieškoti Maksimo. Žinojau, kad
jis buvo išsigandęs kaip ir aš. O dabar visa tai jau pamiršta ir nebe­
svarbu - mūsų pokalbis telefonu, mūsų bendras nerimas, atkaklus
jo noras pasimatyti su manimi. Ir vien dėl to, kad laivas per rūką
užplaukė ant seklumos.
Prie mūsų pribėgo mažas berniukas.
- Ar jūreiviai nuskęs? - paklausė jis.
- Ne. Jiems tikrai negresia pavojus, sūneli, - pasakė sargybinis. -
Jūra lygi kaip stalas. Šį kartą niekas nenukentės.
 REBEKA 271

- Jei tai būtų atsitikę šią naktį, nebūtume jų išgirdę, - tarė Fran­
kas. - Mes šaudėme patys, iššaudėm daugiau kaip penkiasdešimt ra­
ketų, neskaitant visokių smulkesnių užtaisų.
- Mes tai būtum e išgirdę, - pasakė sargybinis. - Būtume p a ­
matę šviečiant ir supratę kur. Va, naras, ponia de Vinter. Matot,
dedasi šalmą?
- Noriu pamatyti narą, - pasakė berniukas.
- Va, jisai ten, - tarė Frankas ir pasilenkęs parodė. - Tas vyras, kur
dedasi šalmą. Jį iš laivo nuleis į vandenį.
- Ar jis nepaskęs? - paklausė vaikas.
- Narai neskęsta, - tarė sargybinis. - Jiems visą laiką pum puoja
orą. Žiūrėk, kaip jis pasiners. Va, jau.
Vandens paviršius suribėjo, o po valandėlės nurimo.
- Paniro, - pasakė berniukas.
- Kur Maksimas? - paklausiau.
- Nugabeno į Keritą vieną žmogų iš įgulos, - atsakė Frankas. -
Tas vyrukas, matyt, pametė galvą, laivui atsitrenkus, ir iššoko. Rado­
me įsikabinusį į uolą netoli nuo čia. Aišku, buvo permirkęs iki kaulų
ir drebėjo kaip šaltiena. Nė žodžio nemoka angliškai. Maksimas n u ­
sigavo prie jo, rado visą kruviną, susidaužiusį į akmenis. Pasikalbėjo
su juo vokiškai. Paskui pašaukė vieną motorinę valtį iš Kerito, kuri
čia sukiojosi aplinkui kaip išbadėjęs ryklys, ir nuplaukė su juo pas
gydytoją. Jeigu pasiseks, kaip tik ras senąjį Filipsą sėdant prie stalo.
- Kada jis išplaukė? - paklausiau.
- Prieš pat jums pasirodant, - atsakė Frankas, - maždaug prieš
penkias minutes. Keista, kad nepamatėte jų valties. Jis sėdėjo gale su
tuo vokiečiu.
- Tikriausiai nuplaukė man čia belipant, - tariau.
- Maksimas tokiais atvejais yra nuostabus, - pasakė Frankas. -
Visada padeda, jeigu tik gali. Matysite, jis pasikvies visą įgulą į M en­
derlį, pamaitins ir dar pernakvins.
- Teisybė, - pritarė pakrantės sargybinis. - Paskutinius marški­
nius atiduos bet kuriam savo žmogui, tas tai jau aišku. Būtų gerai,
kad tokių kaip jis grafystėje būtų kuo daugiau.
- Taigi, būtų neblogai, - tarė Frankas.
272 Daphne du Maurier

Mes tebežiūrėjome į laivą. Vilkikai ramiai stovėjo netoliese, o gel­

bėjimo valtis apsisukusi nuplaukė Kerito link.
- Šiandien jiems nėra ką veikti, - pasakė pakrantės sargybinis.
- Taigi, - pritarė Frankas. - Man atrodo, kad ir vilkikai neturės čia
darbo. Šį kartą uždarbis laukia to, kuris laivą pavers metalo laužu.
Kirai sukosi virš galvų miauksėdami lyg alkanos katės, vieni tūpė
ant uolų, kiti, drąsesni, plūduriavo ant vandens palei pat laivą.
Sargybinis nusiėmė kepurę ir nusišluostė kaktą.
- Visai nėra kuo kvėpuoti, ar ne? - pasakė jis.
- Taip, - tariau.
Pramogautojų valtis su fotografuotojais nupukšėjo Kerito pusėn.
- Prisižiūrėjo, - tarė sargybinis.
- Aš juos suprantu, - pasakė Frankas. - Dar kažin kiek laiko čia
nieko nebus daroma. Naras turi pranešti, ką pamatys, tik tada jie
galės bandyti laivą pajudinti.
- Teisingai, - pritarė sargybinis.
- Manyčiau, čia stypsoti nebėra prasmės. - pasakė Frankas. -
Nieko negalime padėti. Ir aš jau noriu valgyti.
Nesakiau nieko. Jis padelsė. Jaučiau, kad žiūri į mane.
- Ką žadate veikti? - paklausė.
- M anau truputį dar čia pabūti, - pasakiau. - Pietus pavalgysiu
bet kada. Šiandien patiekalai šalti. Todėl laikas nesvarbu. Noriu pa­
matyti, ką darys naras.
Negalėjau tuo tarpu bendrauti su Franku. Norėjau būti viena
arba su kokiu nepažįstamu žmogumi kaip, pavyzdžiui, pakrantės
sargybinis.
- Nieko nepamatysite, - tarė Frankas, - čia nebus ko pamatyti.
Verčiau einame ir pavalgysime kartu.
- Ne, - atsakiau. - Ne, matot...
- Na, ką gi, - tarė Frankas, - žinote, kur mane rasti, jei prireiks.
Būsiu raštinėje visą popietę.
- Gerai, - atsakiau.
Jis linktelėjo pakrantės sargybiniui ir nuėjo žemyn į prieplauką.
Pagalvojau, ar tik jo neįžeidžiau. Bet kitaip negalėjau. Tie visi dalykai
kada nors susitvarkys. Tiek daug visko įvyko nuo to laiko, kai m udu
 REBEKA 273

kalbėjomės telefonu. Nenorėjau nieko galvoti. Norėjau tik sėdėti ant

pakrantės uolų ir žiūrėti į laivą.
- Ponas Krolis - padorus žmogus, - tarė sargybinis.
- Taip.
- Ir už poną de Vinterį jis duotųsi ranką nukertamas, - tarė jis.
- Taip, turbūt, - atsakiau.
Mažasis berniukas tebešokinėjo ant žolės šalia mūsų.
- Kada naras vėl pasirodys? - paklausė.
- Dar ne dabar, sūneli, - atsakė sargybinis.
Per pievą mūsų link ėjo moteris rausva dryžuota suknele, su plau­
kų tinkleliu.
- Čarli! Čarli! Kur tu? - šaukė ji.
- Šit ateina tavo mama, tai gausi pylos, - pasakė sargybinis.
- Aš mačiau narą, mamyte, - sušuko berniukas.
Moteriškė linktelėjo mums ir nusišypsojo. Ji nežinojo, kas aš. Po­
ilsiautoja iš Kerito.
- Atrodo, sujudimas baigėsi, - pasakė ji. - Ten ant uolų girdėjau
kalbant, kad laivas čia išbus ne vieną dieną.
- Jie laukia žinių iš naro, - tarė sargybinis.
- Nežinau, kaip jie randa žmonių, kad va taip lįstų į vandenį, -
pasakė moteris. - Turėtų labai gerai jiems mokėti.
- Taigi ir moka, - tarė sargybinis.
- Noriu būti naras, mamyte, - pasakė berniukas.
- Turi pasiklausti tėvelio, - m ums šypsodamasi atsakė m oteriš­
kė. - Čia labai graži vieta, teisybė? - kreipėsi ji į mane. - Atėjome
paiškylauti, įsidėjome valgyti, nė nepagalvojome, kad sukils toks
rūkas, o dar čia ta katastrofa. Jau ketinome grįžti atgal į Keritą, ir
tada iššovė raketas kone panosėje. Aš net pašokau kaip nutvilkyta.
„Kas gi čia dabar?" - paklausiau vyro. „Tai nelaimės signalas, - at­
sakė jis, - palaukime ir pasižiūrėkime, kas atsitiko". Jo jau nenuvesi
šalin, visai toks kaip ir m ano mažasis. Aš tai čia nieko įdomaus
nematau.
- Na, dabar nieko įdomaus nėra, - tarė sargybinis.
- Ten toliau labai gražus miškas, tikriausiai privatus, - pasakė
moteris.
274 Da ph ne du M a u ri e r

Pakrantės sargybinis nejaukiai kostelėjo ir pasižiūrėjo į mane. Aš

nusukau akis ir ėmiau kramtyti žolės stiebelį.
- Taip, čia visur privati nuosavybė, - atsakė sargybinis.
- Mano vyras sako, kad su laiku šie visi dideli dvarai bus išpar­
celiuoti ir pristatyta vilų, - kalbėjo moteriškė. - Norėčiau ir aš turėti
čia nedidelę vilą ant jūros kranto. Tiktai nežinia, ar žiemos metu šitas
pasaulio pakraštys man patiktų.
- Na, žiemą čia labai ramu, - pasakė sargybinis.
Aš vis dar tebekramčiau žolės stiebelį. Berniukas lakstė ratais ap­
linkui. Pakrantės sargybinis dirstelėjo į laikrodį.
- Ką gi, man jau reikia eiti, - tarė, - sudiev!
Atidavė man pagarbą ir nužingsniavo keliuku į Keritą.
- Eikšen, Čarli, einam ieškoti tėvelio, - pašaukė moteris.
Ji draugiškai man linktelėjo ir lėtai nuėjo prie uolyno pakraščio,
o berniukas bėgo iš paskos. Jai pamojo lieknas vyras su chaki spalvos
šortais ir dryžuota striuke. Jie susėdo prie dygiakrūmių guoto, ir m o­
teriškė ėmėsi vynioti iš popierių ką atsinešusi.
Aš panorau nebebūti kas esu ir prisidėti prie jų. Valgyti kietai
virtus kiaušinius ir sumuštinius su konservuota mėsa, garsiai juok­
tis, šnekučiuoti, o paskui eiti su jais į Keritą, teškenant per vandenį
pakrante, bėgiojant lenktynių skersai paplūdimio, ir taip iki pat jų
namų, o ten valgyti krevetes ir gerti arbatą. Tačiau man, deja, reikėjo
grįžti vienai per mišką į Menderlį ir laukti Maksimo. O aš visai ne­
žinojau, ką mudu vienas kitam sakysime, kaip jis žiūrės į mane, koks
bus jo balsas. Tai ir sėdėjau nejudėdama. Valgyti nenorėjau, apie pie­
tus negalvojau.
Vis daugiau žmonių rinkosi ant uolų pasižiūrėti laivo. Jiems tai
buvo popietės pramoga. Nė vieno jų nepažinojau. Iškylautojai iš Ke­
rito. Jūra buvo rami kaip stiklas. Kirai irgi nebesisukiojo virš galvų, o
plūduriavo ant vandens netoli laivo. Po vidudienio padaugėjo valčių
su pramogautojais. Tikrai atm intina diena Kerito valčių nuom oto­
jams. Naras iškilo ir vėl pasinėrė. Vienas vilkikas nupuškavo, antrasis
tebestovėjo šalia. Uosto viršininkas išplaukė atgal pilkąja motorine
valtimi, pasiėmęs keletą vyrų, taip pat ir narą, kai šis antrą kartą iš­
kilo į paviršių. Laivo jūreiviai, persisvėrę per kraštą, mėtė trupinius
 REBEKA 275

kirams, o pramogautojų valtys iš lėto plaukiojo aplinkui laivą. Jokių

įvykių. Buvo pats atoslūgis, laivas gulėjo pasviręs, varomasis sraigtas
kyšojo iš vandens. Vakaruose sukilo voros baltų debesėlių, saulė n u ­
blanko. Bet vis dar tebekaitino. Moteris rausva dryžuota suknele at­
sistojo su savo berniuku ir patraukė taku į Keritą, vyriškis su šortais
ėjo iš paskos ir nešė valgių pintinę.
Pažiūrėjau į laikroduką. Buvo po trijų. Atsistojau ir nuėjau žemyn
į prieplauką. Ten buvo tuščia ir nyku kaip visada. Žvirgždas tamsus,
pilkas. Vanduo mažučiame uoste it veidrodis. Man einant žvirgždas
keistai gurgždėjo po kojomis. Baltųjų debesų voros dabar jau buvo
užtraukusios dangų ir užstojusios saulę. Priėjusi kitą įlankos kraštą
pamačiau Beną, tupintį palei mažutį užtakėlį tarp dviejų akmenų ir
renkantį į saują moliuskus. Mano šešėlis sušmėžavo ant vandens. Be­
nas pakėlė akis ir mane pamatė.
- Labas, - pasakė ir kvailai išsiviepė.
- Laba diena, - atsakiau.
Jis atsistojo ir atskleidė murziną nosinę, pilną moliuskų.
- Ar valgote moliuskus? - paklausė.
Nenorėjau jo užgauti.
- Dėkoju, - pasakiau.
Jis įdėjo man kokią dešimt moliuskų į saują, ir aš susikišau juos į
abi sijono kišenes.
- Skanu su duona ir sviestu, - pasakė jis, - bet pirma reikia išvirti.
- Taip, gerai, - tariau.
Jis stovėjo ir šypsojosi man.
- Matėt laivą? - paklausė.
- Taip, - pasakiau, - užplaukė ant seklumos.
- Ė? - tarė jis.
- Užplaukė ant uolų, - pakartojau. - M an atrodo, kad dugne pra­
mušta skylė.
Jo veidas pasidarė dar bukesnis ir kvailesnis.
- Taip, - pasakė jis, - guli ant dugno. Niekada nebeiškils.
- Gal vilkikai nutemps, kai prasidės potvynis, - pasakiau.
Jis neatsiliepė. Žiūrėjo į nukentėjusio laivo pusę. Iš čia buvo m a­
tyti laivo šonas, raudona povandeninė dalis, tokia ryški šalia juodų
276 D a p h n e du M a u r i e r

bortų, ir vienas kaminas, tarytum nutaikytas tiesiai į kranto uolas.

Jūreiviai tebestovėjo pasilenkę per kraštą, maitino kirus, spoksojo j
vandenį. Irklinės valtys plaukė atgal į Keritą.
- Jis olandų, ką? - paklausė Benas.
- Nežinau, - atsakiau. - Gal vokiečių, gal olandų.
- Jis čia ir gaus galą, - pasakė Benas.
- Ko gero, taip.
Jis vėl nusišiepė ir nusišluostė nosį atgalia ranka.
- Nugrims po truputį, - pasakė. - Nepaskęs kaip akmuo, kaip tas
mažasis. - Tyliai sukikeno ir pasikrapštė nosį. Aš tylėjau. - Žuvys jau
suėdė, ar ne? - pasakė jis.
- Ką? - paklausiau.
Jis bedė nykščiu į jūros pusę.
- Tą, - tarė, - tą kitą.
- Žuvys neėda laivų, Benai, - pasakiau.
- Ė? - tarė jis.
Ir pažiūrėjo į mane, vėl bukai ir kvailai.
- Turiu jau dabar eiti namo, - pasakiau. - Sudie.
Palikau jį ir nuėjau miško link. Nežiūrėjau į paplūdimio namą.
Bet jaučiau, kad jis mano dešinėje, pilkas ir tylus. Nuėjau tiesiai į taką
ir pasileidau juo aukštyn pro medžius. Pusiaukelėje sustojau pailsė­
ti. Pažvelgusi pro medžius, dar vis mačiau, kaip nelaimingasis laivas
guli pakrypęs į krantą. Pramogautojų valtys jau buvo nuplaukusios.
Net jūreiviai išsivaikščioję. Debesų voros užtraukė visą dangų. Nei
iš šio, nei iš to pakilo vėjas ir papūtė man į veidą. Nuo medžio ant
rankos nukrito lašas. Mane nukrėtė šiurpas, nors tam visai nebuvo
priežasties. Paskui vėjas nurimo, vėl pasidarė karšta ir tvanku kaip
pirma. Perkrypęs laivas atrodė vienišas be jūreivių deniuose ir į
krantą atsuktu plonu kaminu. Jūra tįsojo rami, o jeigu kokia bange­
lė lyžteldavo įlankos žvirgždą, tai pasigirsdavo tarsi kuždesys, tykus,
prislopintas. Nusisukau ir vėl nuėjau stačiuoju miško taku, bet kojos
žengė nenoriai, galva buvo sunki, širdį graužė blogas nujautimas.
Namas pasirodė toks taikingas, kai, išėjusi iš miško ir perėjusi per
veją, atsidūriau priešais jį. Atrodė saugus ir atvangus, daug gražesnis
negu bet kada anksčiau. Stovėdama čia ant pakilumos ir žiūrėdama
 REBEKA 277

į jį, kažkodėl sumišusi, bet ir didžiuodamasi, turbūt pirmą kartą su­

pratau, kad čia m ano namai, kad aš priklausau jiems, o Menderlis
priklauso man. Languose atsispindėjo medžiai, žolė ir terasos gėlių
vazonai. Iš vieno kamino į viršų vinguriavo dūmelis. Šviežiai n u ­
pjauta vejų žolė kvepėjo gardžiai kaip šienas. Kaštone čiulbėjo juo­
dasis strazdas. Geltona peteliškė prieš mane lengvabūdiškai plazde­
no į terasą.
Nuėjau į holą, iš ten - į valgomąjį. Mano indai tebestovėjo. Mak­
simo jau buvo nuimti. Šalta mėsa ir mišrainė laukė manęs ant bufe­
to. Kiek padvejojusi paskambinau valgomojo skambučiu. Iš už per­
tvaros atėjo Robertas.
- Ar ponas de Vinteris buvo parėjęs? - paklausiau.
- Taip, ponia, - atsakė Robertas, - buvo parėjęs tuoj po dviejų,
greitai užvalgė ir vėl išėjo. Jis klausė apie jus, ir Fritas pasakė, kad jūs
tikriausiai nuėjote pažiūrėti laivo.
- Ar sakė, kada sugrįš? - paklausiau.
- Ne, ponia.
- Turbūt jis nuėjo į paplūdimį kitu keliu, - pasakiau, - matyt,
m udu prasilenkėme.
- Taip, ponia.
Pasižiūrėjau į šaltą mėsą ir mišrainę. Nors skrandis buvo tuščias,
nesijaučiau alkana. Nenorėjau dabar šaltos mėsos.
- Ar valgysite? - paklausė Robertas.
- Ne, - tariau. - Prašau man atnešti arbatos į biblioteką, Robertai.
Nei pyragaičių, nei bandelių. Tik arbatos ir duonos su sviestu.
- Gerai, ponia.
Nuėjau ir atsisėdau bibliotekoje ant minkštasuolio prie lango. At­
rodė neįprasta be Džesprio. Jis tikriausiai buvo išbėgęs su Maksimu.
Senoji kalė miegojo savo pintinėje. Pasiėmiau „Times", bet neskai­
čiau, tik varčiau lapus. Stūmiau laiką tarsi dantų gydytojo laukia­
majame, ir pačiai buvo keista. Tačiau nieku gyvu negalėjau imtis nei
mezginio, nei knygos. Man atrodė, kad turi kažkas atsitikti, kažkas
nenumatyta. Ryto košmaras, laivo avarija, tai, kad buvau nevalgiu­
si - viskas buvo susidėję į daiktą, ir mane ėmė nesuprantama baimė.
Jaučiausi tarsi būčiau įžengusi į naują gyvenimo etapą, kur viskas bus
278 D a p h n e du M a u r i e r

kitaip nei iki tolei. Mergina, kuri ruošėsi kaukių baliui, dabar jau yra
likusi toli praeityje. Ir tas balius buvo taip seniai. O toji, kuri sėdėjo
ant minkštasuolio prie lango, jau buvo kita, visiškai kitokia...
Robertas atnešė arbatos, ir aš godžiai suvalgiau duoną su sviestu.
Jis atnešė taip pat ir bandelių, keletą sumuštinių ir puraus pyrago.
Nešti vien duonos su sviestu jam, matyt, pasirodė per prasta, be to,
Menderlyje taip nebuvo priimta. Bandelės ir purus pyragas man labai
pritiko. Juk be šaltos arbatos, išgertos pusę dvyliktos, nieko nebuvau
turėjusi burnoje. Vos tik išgėriau trečią puodelį, Robertas įėjo vėl.
- Ar ponas de Vinteris dar negrįžo, ponia? - paklausė jis.
- Ne, - atsakiau. - Kodėl? Ar kam nors jo reikia?
- Taip, ponia, - atsakė Robertas. - Skambina Kerito uosto virši­
ninkas. Kapitonas Sirlis. Jis nori sužinoti, ar gali atvykti ir susitikti
asmeniškai su ponu de Vinteriu.
- Nežinau, ką pasakyti, - tariau. - Gal jis labai ilgai negrįš.
- Gal, ponia.
- Geriausia bus, jei pasakysi, kad paskam bintų apie penktą
valandą.
Robertas išėjo, bet po kelių m inučių vėl grįžo.
- Kapitonas Sirlis nori pasimatyti su jumis, ponia. Sako, kad rei­
kalas labai skubus. Jis mėgino susisiekti su ponu Kroliu, bet ten nie­
kas neatsako.
- Gerai, jei reikalas toks skubus, - tariau. - Pasakyk, tegul atva­
žiuoja kad ir dabar, jei nori. Ar jis turi automobilį?
- Manau, kad turi, ponia.
Robertas išėjo. Mąsčiau, ką galėčiau pasakyti kapitonui Sirliui. Jo
reikalas greičiausiai bus susijęs su laivo avarija. Negalėjau suprasti,
kuo čia dėtas Maksimas. Kas kita, jei laivas būtų užplaukęs ant uolų
mažojoje įlankoje. Ši yra Menderlio nuosavybė. Jiems tada gal reikė­
tų, kad Maksimas leistų susprogdinti uolas ar dar ką nors padaryti
dėl to laivo. Tačiau atviroji įlanka ir uolos po vandeniu Maksimui
nepriklauso. Kapitonas Sirlis tik veltui sugaiš laiką su manimi apie
tai kalbėdamas.
Matyt, jis sėdo į automobilį vos tik padėjęs ragelį, nes nė penkioli­
kos m inučių neužtrukęs jau pasirodė bibliotekoje. Tebebuvo su uni­
 REBEKA 279

forma, kaip ir tada, kai vidurdienį mačiau jį pro žiūroną. Atsikėliau

nuo minkštasuolio ir paspaudžiau jam ranką.
- Man labai gaila, kapitone Sirli, bet m ano vyras dar negrįžęs, -
pasakiau. - Matyt, vėl nuėjo prie jūros. O prieš tai buvo nuplaukęs į
Keritą. Visą dieną jo nemačiau.
- Taip, girdėjome, kad buvo Kerite, tačiau aš su juo apsilenkiau, -
pasakė uosto viršininkas. - Tikriausiai jis ėjo atgal taku pro uolas, o
aš tuo tarpu buvau savo valtyje. Ir pono Krolio negaliu rasti.
- Tas laivas visus iškrikdė, - pasakiau. - Aš pati buvau ten nuė­
jusi, net be pietų likau. Ir ponas Krolis ten buvo. Kas bus tam laivui?
Ar vilkikai jį nutrauks, kaip manote?
Kapitonas Sirlis plačiai išskėtė rankas.
- Jo dugne pramušta skylė, - pasakė. - Hamburgo jis jau nebe­
pasiseks. Bet tuščia jo, to laivo. Savininkas ir Loido kompanija dėl
jo susitars. Ne, ponia de Vinter, ne laivas mane čia atvedė. Nors ne­
tiesiogine prasme jis yra mano atvykimo priežastis. Matote, turiu
naujienų ponui de Vinteriui ir neišmanau, kaip pranešti. - Šviesiai
mėlynos jo akys pažiūrėjo tiesiai į mane.
- Kokių naujienų, kapitone Sirli?
Jis išsitraukė iš kišenės didelę baltą nosinę ir išsišnirpštė nosį.
- Na, ponia de Vinter, man nėra labai m alonu ir jums tą pasaky­
ti. Labiausiai už viską nenorėčiau užgauti ar įskaudinti nei jūsų, nei
jūsų vyro. Žinot, Kerite ponas de Vinteris visiems labai patinka, ir jo
šeima yra tiek gero padariusi. Skaudu dėl jo ir dėl jūsų, kad turime
prikelti praeitį. Bet aplinkybės taip susiklostė, kad kito kelio nem a­
tau. - Jis nutilo ir įsidėjo nosinę atgal į kišenę. Paskui prašneko tyliai,
nors kambaryje m udu buvome vieni. - Mes nuleidome narą apžiū­
rėti laivo dugno, ir jis patyrė vieną dalyką. Pasirodo, radęs skylę laivo
dugne, pradėjo plaukti aplinkui, į kitą laivo pusę, pasižiūrėti, kiek dar
žalos padaryta, ir tada užtiko nedidelį burlaivį, gulintį ant šono, visai
sveiką ir nesudužusį. Naras čionykštis, tad iš karto tą burlaivį pažino.
Tai velionės ponios de Vinter burlaivis.
Pirmoji m ano mintis buvo: ačiū Dievui, kad nėra Maksimo ir jis
negirdi. Tai būtų jam naujas smūgis tuoj po vakarykščio mano m as­
karado, ironiškas ir skaudus.
280 Da ph ne du M au ri er

- Kaip nemalonu, - pasakiau iš lėto. - Kas būtų galėjęs tikėtis to­

kio dalyko. Ir ar būtina tai sakyti ponui de Vinteriui? Ar negalima
palikti to burlaivio kaip yra, juk jis niekam nekliūva?
- Šiaip jau būtų galima ir palikti, ponia de Vinter. Aš tai mažiau­
siai iš visų pasaulyje norėčiau jį kliudyti. Ir, kaip jau sakiau, kažin ką
atiduočiau, kad tik nereikėtų skaudinti pono de Vinterio. Bet čia dar
ne viskas, ponia de Vinter. Mano naras gerai apžiūrėjo tą burlaivį
ir pamatė dar vieną, daug svarbesnį dalyką. Kajutės durys sandariai
uždarytos, sveikos, liukai taip pat uždaryti. Paėmęs akmenį nuo jūros
dugno jis išmušė vieną liuką ir pažvelgė į vidų. Kajutė buvo pilna
vandens, matyt, jo pribėgta per skylę dugne, nes niekur kitur nėra
jokių plyšių. Ir tada jis siaubingai išsigando, ponia de Vinter.
Kapitonas Sirlis nutilo, apsižvalgė, kad jo neišgirstų koks tarnas.
- Viduje, ant kajutės grindų, guli lavonas, - pasakė tyliai. - Jau
visas suiręs, vieni kaulai. Bet tikrai žmogaus. Naras matė galvą, ran ­
kas, kojas. Tada jis iškilo į paviršių ir pranešė tiesiai man. Taigi d a ­
bar suprantate, ponia de Vinter, kodėl būtinai turiu pasikalbėti su
jūsų vyru.
Iš pradžių nieko nesusigaudžiau, paskui išsigandau. Galiausiai
man pasidarė bloga.
- Visi manė, kad ji plaukė viena, - sušnabždėjau. - Vadinasi, kaž­
kieno būta kartu su ja, visą tą laiką, bet niekas nežinojo?
- Atrodo, kad taip, - pasakė uosto viršininkas.
- Kas ten galėjo būti? - tariau. - Prapuolusio žmogaus paprastai
ieško giminės. Juk tada apie tai daug kalbėta, rašyta laikraščiuose. Ir
kaip atsitiko, kad vienas iš jų liko kajutėje, o ponią de Vinter rado už
daugelio mylių po kelių mėnesių?
Kapitonas Sirlis papurtė galvą.
- Nieko daugiau negaliu pasakyti, - tarė. - Mes težinome tik tiek,
kad ten yra griaučiai, ir apie tai reikės pranešti valdžiai. Viskas, ko
gero, iškils viešumon, ponia de Vinter. Nežinau, kaip galėtumėte to
išvengti. Tai labai skaudu jums ir ponui de Vinteriui. Gyvenate sau
ramiai, norite būti laimingi, ir reikėjo gi taip atsitikti.
Dabar jau supratau blogos savo nuojautos priežastį. Ne tas n u ­
kentėjęs laivas pranašavo negandą, ne klykaujantys kirai ir ne plonas
 REBEKA 281

juodas kaminas, nutaikytas į krantą. O tamsaus vandens ramybė ir

slėpinys jo gelmėje. Ir naras, nusileidęs į tą šaltą ramią gilumą, užti­
kęs Rebekos burlaivį ir negyvą Rebekos draugą. Jis apžiūrinėjo bur­
laivį, kajutę, o aš visą tą laiką sėdėjau ant uolų ir nieko nežinojau.
- Kad nereikėtų jam to pasakyti, - tariau. - Kad tik kaip nors ga­
lėtume visa tai nuo jo nuslėpti.
- Jūs žinote, kad taip ir padaryčiau, jei tik būtų įmanoma, ponia
de Vinter, - pasakė uosto viršininkas, - tačiau tokiu atveju, kaip šis,
asmeniški jausmai turi pasitraukti. Aš privalau atlikti pareigą. Priva­
lau pranešti apie tą lavoną.
Jis staiga nutilo, nes durys atsidarė, ir į kambarį įėjo Maksimas.
- Sveiki, - pasakė jis, - ką aš matau? Nežinojau, kapitone Sirli,
kad jūs čia. Ar kas atsitiko?
Nebegalėjau ilgiau ištverti. Išėjau iš kambario kaip bailė, nes iš
tikrųjų tokia ir buvau, ir uždariau duris. Išėjau net nežvilgtelėjusi
Maksimui į veidą. Bet man dingojosi, kad Maksimas pavargęs, m ur­
zinas, vienplaukis.
Nuėjau į holą ir sustojau prie durų, Džespris garsiai lakė iš savo
dubenėlio. Pamatęs mane pavizgino uodegą ir lakė toliau. Paskui
atstriuoksėjo pas mane, pasistojo ir ėmė tapšnoti letenėlėmis man
per suknelę. Pabučiavau jam viršugalvį, išėjau į terasą ir atsisėdau.
Išmušė kritinė valanda, ir aš turiu atsilaikyti. Reikia nugalėti visus
būgštavimus, drovumus, neryžtingumus, beviltiškus menkystės
kompleksus. Jei pralaimėsiu dabar, tai bus pralaimėta amžinai. Kitos
progos nebebus. Karštai ir beviltiškai meldžiau Dievą drąsos ir gniau­
žiau kumščius, net nagai smigo į delnus. Sėdėjau ten kokias penkias
minutes, žiūrėdama į vejas ir gėlių vazonus terasoje. Girdėjau, kaip
alėjoje suburzgė automobilis. Tikriausiai išvažiavo kapitonas Sirlis.
Pasakė naujieną Maksimui ir išvažiavo. Atsistojusi pamažėle nuėjau
per holą į biblioteką. Visą laiką čiupinėjau kišenėse moliuskus, ku­
riuos man buvo davęs Benas. Smarkiai juos spaudžiau.
Maksimas stovėjo prie lango. Nugara į mane. Palaukiau prie durų.
Jis neatsigręžė. Ištraukiau rankas iš kišenių, priėjau priėjo, atsistojau
šalia. Paėmiau jo ranką ir priglaudžiau sau prie skruosto. Jis nieko
nesakė. Tik stovėjo kaip stovėjęs.
282 Da ph ne du M a u r i e r

- Aš atsiprašau, - sušnabždėjau, - baisiai, baisiai atsiprašau.

Jis neatsakė. Jo ranka buvo šalta it ledas. Pabučiavau ją, o paskui
ėmiau bučiuoti pirštus, vieną po kito.
- Nenoriu, kad visą tai turėtum iškęsti vienas, - tariau. - Noriu
tau padėti. Per šias dvidešimt keturias valandas aš suaugau, Maksi­
mai. Jau niekada nebūsiu vaikas.
Jis apkabino mane ir prispaudė prie savęs. Nugalėjau savo santū­
rumą, nugalėjau drovumą. Priglaudžiau veidą jam prie peties.
- Tu man atleidi? - paklausiau.
Pagaliau jis prabilo.
- Atleidžiu? - paklausė. - Už ką turėčiau tau atleisti?
- Už vakar vakarą, - pasakiau, - manei, kad aš taip padariau tyčia.
- A, dėl to, - tarė, - aš ir pamiršau. Buvau ant tavęs užpykęs?
- Taip, - atsakiau.
Daugiau jis nieko nebesakė. Tik vis laikė mane priglaudęs.
- Maksimai, - tariau, - ar negalėtume viską pradėti iš pradžių? Ar
negalėtume pradėti nuo šios dienos ir būti drauge per visus sunku­
mus? Aš nereikalauju, kad mane mylėtumei, neprašau neįm anomų
dalykų. Būsiu tavo draugė, bičiulė ir tiek. Ir man nieko daugiau ne­
reikia.
Jis suėmė mano veidą abiem rankom ir pažvelgė į mane. Pirm ą­
kart pamačiau, koks suliesėjęs jo veidas, koks raukšlėtas ir sukritęs.
O po akimis tamsūs šešėliai.
- Ar labai mane myli? - paklausė.
Nepajėgiau atsakyti, tik žiūrėjau į jį, į tamsias, kupinas kančios jo
akis ir pabalusį, sukritusį veidą.
- Per vėlu, mylimoji, per vėlu, - pasakė jis. - Nebetekome net
menkutės galimybės būti laimingi.
- Ne, Maksimai, ne, - tariau.
- Taip, - pasakė jis. - Viskas dabar jau baigta. Atsitiko, kas turėjo
atsitikti.
- Kas gi? - paklausiau.
- Tai, ko visą laiką tikėjausi. Apie ką nesilioviau galvojęs dieną
naktį. Mudviem nebuvo lemta būti laimingiems, nei tau, nei man.
 REBEKA 283

Jis atsisėdo ant minkštasuolio prie lango, o aš atsiklaupiau prie­

šais jį, uždėjau rankas jam ant pečių.
- Kaip tai suprasti? - paklausiau.
Jis suėmė m ano rankas ir pažiūrėjo į akis.
- Rebeka nugalėjo, - pasakė.
Žiūrėjau j jį. Širdis man daužėsi, rankos jo rankose staiga atšalo.
- Jos pamėklė visą laiką buvo tarp mūsų, - pasakė jis. - Prakeikta
pamėklė stūmė mus vieną nuo kito. Kaip galėjau glausti tave va ši­
taip, mano brangioji, mano meile, kai visą laiką man drebėjo širdis,
kad taip atsitiks? Visą laiką mačiau tą vangią klastingą šypseną. Jau
tada ji žinojo, kad taip atsitiks. Žinojo, kad galų gale ji laimės.
- Maksimai, - sukuždėjau, - ką tu čia kalbi? Kaip tai suprasti?
- Jie rado jos burlaivį, - pasakė jis. - Naras rado šiandien po pietų.
- Taip, - tariau. - Žinau. Kapitonas Sirlis atėjęs man pasakė. Tu
galvoji apie lavoną, taip? Apie lavoną, kurį naras rado kajutėje?
- Taip.
- Vadinasi, ji buvo ne viena, - pasakiau. - Vadinasi, kažkas dar
plaukė su Rebeka. Ir tau reikia žinoti, kas ten buvo? Taip, Maksimai?
- Ne, - pasakė jis. - Ne, tu nesupranti.
- Aš noriu viską išgyventi, mielasis, - tariau. - Noriu tau padėti.
- Su Rebeka nieko daugiau nebuvo, ji buvo viena, - pasakė jis.
Aš tebeklūpojau, žiūrėdama jam į veidą, į akis.
- Ten, kajutėje ant grindų, - Rebekos lavonas, - paaiškino Maksimas.
- Ne, - tariau. - Ne.
- Kriptoje palaidotoji moteris - ne Rebeka, - pasakė jis. - Ten
kažkokia nepažįstama, kurios niekas nepasigedo, niekas neieškojo.
O burlaivis jokios katastrofos nepatyrė. Rebeka nepaskendo. Aš ją
nužudžiau. Nušoviau paplūdimio name. Nunešiau ją į kajutę, nu-
plukdžiau burlaivį ir paskandinau ten, kur šiandien jis buvo rastas.
Tai Rebeka guli kajutėje ant grindų. Ar gali dabar pasižiūrėti man į
akis ir pasakyti, kad mane myli?
 X X SKYRIUS

D ibliotekoje buvo labai tylu. Tik girdėjosi, kaip Džespris

laižo leteną. Jis turbūt įsivarė rakštį ir dabar kandžiojo ir čiulpė pa-
padę. Po to išgirdau Maksimo rankinį laikrodį tiksint man prie au­
sies. Įprasti kasdieniniai garsai. Ir nei iš šio, nei iš to man į galvą atėjo
banalus eilėraštukas dar iš mokyklos laikų - „Laikas auksas, laikas
turtas, laikas bėga kaip užburtas". Tie žodžiai sukosi ir sukosi galvo­
je. „Laikas bėga". O tylą trikdė vien tiksintis Maksimo laikrodis ir ant
grindų šalia manęs laižantis sau leteną Džespris.
Kai žmogus patiria didelę nelaimę - kas nors miršta arba jis ne­
tenka rankos ar kojos, - man atrodo, iš pradžių jis to net nejaučia.
Kai tau nutraukia ranką, pirmąsias akimirkas to nesuvoki. Jauti pirš­
tus. Ištiesi juos, judini vieną po kito, nors jau nebėra nei rankos, nei
pirštų.
Klūpėjau prie Maksimo, visu kūnu prie jo prigludusi, uždėjusi
jam rankas ant pečių, bet nejaučiau nieko, širdy nebuvo nei skausmo,
nei baimės, nei siaubo. Tik pagalvojau, kaip ištraukti rakštį Džespriui
iš letenos ir ar ateis Robertas nurinkti stalo po arbatos. Man pačiai
buvo keista, kad galvoju apie tokius dalykus kaip Džesprio letena,
Maksimo laikrodis, Robertas, arbatos indai. Buvau sukrėsta savo
pačios nejautrumo, keisto šaltumo. Jausmai pamažėle sugrįš, tariau
sau, ir pamažėle aš viską suprasiu. Visa, ką jis man papasakojo ir kas
įvyko, sustos į savo vietas ir sudarys vientisą piešinį. O šią akimir­
ką buvau niekas - be širdies, be minčių, be jausmų, medžio gabalas
Maksimo glėbyje. Jis ėmė mane bučiuoti. Taip dar niekad nebuvo
bučiavęs. Apkabinau jo galvą ir užsimerkiau.
 REBEKA 285

- Aš taip tave myliu, - kuždėjo jis. - Taip myliu.

Kas dieną, kas vakarą norėjau girdėti tuos žodžius, pamaniau sau,
ir štai galų gale jis juos taria. Aš jų laukiau Monte Karle, Italijoje ir čia,
Menderlyje. Jis juos sako dabar. Atsimerkiau ir pažvelgiau į ruoželį
užuolaidos jam virš galvos. Jis vis mane bučiavo, beviltiškai, godžiai,
šnabždėdamas mano vardą. Aš toliau spoksojau j ruoželį užuolaidos
ir pastebėjau, kad nuo saulės jis išblukęs ir šviesesnis negu ruožas
aukščiau. Kokia aš rami, pamaniau. Kokia šalta. Apžiūrinėju užuo­
laidą, Maksimui mane bučiuojant. Pirmą kartą jam prisipažinus, kad
mane myli.
Paskui jis staiga atstūmė mane ir atsistojo nuo minkštasuolio.
- Matai, aš buvau teisus, - tarė jis. - Per vėlu. Tu manęs nebemy­
li. Už ką turėtum mylėti? - Nuėjęs sustojo prie židinio. - Pamiršk
tai, - pasakė, - daugiau tai nepasikartos.
Staiga suvokiau, ką tai reiškia, ir širdis iš išgąsčio ėmė daužytis.
- Ne per vėlu, - tariau skubiai ir atsistojusi nuo grindų nuėjau
prie jo ir apsikabinau. - Nekalbėk taip, tu nesupranti. Aš myliu tave
labiau už viską pasaulyje. Bet dabar, kai mane pabučiavai, aš taip
sumišau, kad nepajėgiau nieko jausti. Nei suvokti. Tarytum visai ne­
turėčiau jausmų.
- Tu manęs nebemyli, - tarė jis, - todėl nieko ir nejauti. Aš žinau.
Suprantu. Viskas atėjo tau per vėlai, tiesa?
- Ne, - atsakiau.
- Tai turėjo įvykti prieš keturis mėnesius. Kaip aš nežinojau. M o­
terys yra ne tokios kaip vyrai.
- Pabučiuok mane dar, prašau tavęs, Maksimai, - tariau.
- Ne, - atsakė jis, - dabar jau beprasmiška.
- Dabar negalime prarasti vienas kito, - kalbėjau jam. - Visą laiką
turime būti drauge, tarp mūsų neturi būti jokių paslapčių ir jokių
pamėklių. Mielasis, prašau tavęs.
- Nebėra kada, - atsakė jis. - Mums liko gal kelios valandos, gal
kelios dienos. Kaip mes galime būti drauge, kai šitaip atsitiko? Aš tau
sakiau, kad jie rado laivą. Rado Rebeką.
Spoksojau į jį apglumusi, nieko nesusigaudydama.
- Ką jie darys? - paklausiau.
286 D ap hn e du M a u r i e r

- Jie atpažins jos lavoną, - atsakė jis. - Kajutėje visi daiktai tą pa­
liudys. Drabužiai, kuriais vilkėjo, batai, žiedai ant pirštų. Atpažinę jos
lavoną, prisimins tą kitą, palaidotą kriptoje moterį.
- Ką tu darysi? - sušnibždėjau.
- Nežinau, - atsakė jis. - Nežinau.
Palengva, kaip ir maniau, man grįžo sugebėjimas jausti. Rankos
buvo nebe šaltos, o lipnios, šiltos. Pajutau, kaip nuraudo veidas ir ka­
klas. Skruostai degte degė. Pagalvojau apie kapitoną Sirlį, narą, Loido
agentą, apie visus tuos vyrus, per laivo kraštą žiūrinčius į vandenį.
Pagalvojau apie parduotuvių savininkus Kerite, pasiuntinukus, švil­
piančius gatvėse, apie vikarą, išeinantį iš bažnyčios, apie ledi Kroven,
skinančią rožes savo sode, apie moterį rausva suknele ir jos berniuką
ant uolų. Greit jie sužinos. Per kelias valandas. Rytoj ligi pusryčių.
„Rastas ponios de Vinter burlaivis, o kajutėje - lavonas". Kajutėje
lavonas. Ten ant grindų guli Rebeka. Ji visai ne kriptoje. Kriptoje
palaidota kažkokia kita moteris. Maksimas nužudė Rebeką. Rebeka
visai nepaskendo. Maksimas ją nužudė. Nušovė paplūdimio name
prie miško. Nunešė jos lavoną į burlaivį, o burlaivį paskandino įlan­
koje. Tas pilkas tylus namas, kur lietus barbena į stogą. Susiėjo visos
paveikslo dalys.
Padriki vaizdai lėkė vienas po kito suglumusioje mano galvoje.
Prancūzijos pietuose šalia manęs sėdi Maksimas. „Beveik prieš metus
vienas įvykis pakeitė visą mano gyvenimą. Turėjau pradėti gyventi
iš naujo..." Maksimo tylėjimas, Maksimo nuotaikos. Tai, kad jis nie­
kada nemini jos vardo. Kad vengia prieplaukos, paplūdimio namo.
„Jei tau tos vietos prim intų tai, ką man, tu irgi ten neitum". Kaip
jis ėjo takeliu per mišką neatsigręždamas. Kaip po Rebekos mirties
vaikščiojo bibliotekoje pirmyn ir atgal. Pirmyn ir atgal. „Išvažiavau
paskubomis", - pasakė jis poniai Van Hoper, ir kaktoje tarp antakių
jam buvo plona lyg voratinklio gija raukšlelė. „Sako, kad jis negali
pamiršti žmonos mirties". Kaukių balius vakar vakare, ir aš pasiro­
dau laiptų viršuj su Rebekos suknele. „Aš nužudžiau Rebeką, - pa­
sakė Maksimas. - Nušoviau paplūdimio name prie miško". O naras
rado ją gulinčią ant kajutės grindų...
- Ką darysime? - paklausiau. - Ką sakysime?
 REBEKA 287

Maksimas nieko neatsakė. Stovėjo prie židinio atbrailos ir žiūrėjo

tiesiai prieš save plačiai atmerktomis akimis.
- Ar kas nors apie tai žino, - paklausiau, - bent kas?
Jis papurtė galvą.
- Ne, - atsakė.
- Niekas daugiau, tik mes abu? - paklausiau.
- Niekas daugiau, tik mes abu, - pakartojo jis.
- O Frankas, - ūmai paklausiau, - ar tu įsitikinęs, kad Frankas
nežino?
- Iš kur jis gali žinoti, aš ten buvau vienas. Buvo tamsu... - Jis
nutilo. Atsisėdo, ranka pasirėmė kaktą. Priėjau ir atsiklaupiau šalia
jo. Valandėlę jis sėdėjo nė nekrusteldamas. Patraukiau jo rankas nuo
veido ir pasižiūrėjau jam į akis.
- Aš tave myliu, - sukuždėjau, - myliu. Ar gali patikėti?
Jis pabučiavo man veidą ir rankas. Laikė m ano rankas tvirtai su­
spaudęs, lyg vaikas, kad būtų drąsiau.
- Maniau, diena po dienos čia sėdėdamas ir nežinia ko laukda­
mas, išprotėsiu. Sėdi prie rašomojo stalo ir atsakinėji į užuojautos
laiškus. Žinutės laikraščiuose, interviu, visokie po mirties užgriūvan­
tys rūpesčiai. Valgai, geri, stengiesi būti kaip visi, stengiesi neprarasti
sveiko proto. Fritas, tarnai, ponia Denvers. Ponios Denvers neišdrį­
sau atleisti, nes ji puikiai pažinojo Rebeką ir galėjo įtarti, galėjo n u ­
manyti... Frankas visada greta, santūrus, užjaučiantis. „Kodėl niekur
neišvažiuojate? - nuolat klausdavo. - Aš vienas galiu susitvarkyti.
Būtinai išvažiuokite". Ir Džailsas, ir Beta, vargšė miela netaktiškoji
Beta. „Tu atrodai kaip ligonis, kodėl nenueini pasitikrinti pas dakta­
rą?" Su visais tais žmonėmis bendravau, žinodamas, kad kiekvienas
mano žodis yra melas.
Aš vis dar laikiau suspaudusi jo rankas. Pasilenkiau arčiau, visai
prie pat jo.
- Kartą aš vos tau nepasakiau, - kalbėjo jis, - tą dieną, kai Džespris
nubėgo į prieplauką, o tu nuėjai kažkokios virvės į paplūdimio namą.
Mudu sėdėjome kaip dabar, o paskui Fritas su Robertu atnešė arbatą.
- Taip. Prisimenu. Kodėl tada nepasakei? Tiek laiko veltui pralei­
dome, o būtum e galėję būti kartu. Visas tas savaites, dienas.
288 D a p h n e du M a u r i e r

- Tu vis nusišalindavai, - atsakė jis, - vaikščiodavai po sodą su

Džespriu, vis pati sau.
- Kodėl man nepasakei? - sušnabždėjau. - Kodėl nepasakei?
- Maniau, kad tu nelaiminga, nuobodžiauji. Aš tiek už tave vyres­
nis. Atrodė, kad tu daugiau kalbos randi su Franku negu su manim.
Su manim buvai tokia keista, susikausčiusi, drovi.
- Ar galėjau jaustis laisvai, kai žinojau, jog tu galvoji apie Rebe­
ką? - atsakiau. - Ar galėjau tavęs klausti, ar myli mane, žinodama,
kad tu dar myli Rebeką?
Jis prisitraukė m ane arčiau, stengdamasis išskaityti m ano
žvilgsnį.
- Apie ką tu šneki, ką turi galvoje?
Atsiklaupiau tiesiai prieš jį.
- Kai mane paliesdavai, maniau, kad lygini su Rebeka. Kai mane
pakalbindavai, pažvelgdavai į mane, vaikščiodavai su manim sode
ar atsisėsdavai pietauti, jaučiau, kad pats sau tari: „Aš su Rebeka tą
dariau, ir tą, ir aną“.
Jis pažvelgė į mane sumišęs, nesusigaudydamas.
- Juk tai tiesa? - paklausiau.
- O Viešpatie, - teištarė jis. Pastūmė mane, atsistojo ir gniaužyda­
mas rankas ėmė žingsniuoti po kambarį.
- Kas yra? Kas atsitiko? - paklausiau.
Jis ūmai atsigręžė ir pasižiūrėjo į mane, susigūžusią ant grindų.
- Tu manei, kad aš myliu Rebeką? - paklausė. - Manei, nužu­
džiau ją iš meilės? Aš neapkenčiau jos, sakau, m ūsų vedybos nuo pat
pradžių buvo komedija. Ji buvo ištvirkusi, bjauri, ydinga iki kaulų
smegenų. Mes niekad vienas kito nemylėjome, drauge nepatyrėme
nė akimirkos laimės. Meilė, švelnumas, padorumas Rebekai buvo ne­
pasiekiami dalykai. Ji netgi nebuvo normali.
Aš sėdėjau ant grindų, apsikabinusi kelius, ir žiūrėjau į jį.
- O taip, ji buvo gudri, - kalbėjo jis toliau. - Velniškai gudri. Nie­
kam, ją pamačius, į galvą nebūtų atėję, kad tai ne geriausia, tauriausia,
talentingiausia būtybė pasaulyje. Ji tiksliai žinojo, ką su kokiais žm o­
nėmis kalbėti, kaip prisitaikyti prie kitų nuotaikos. Jei būtų susipaži­
nusi su tavim, būtų paėmusi tave už parankės, vedusis pasivaikščioti
 REBEKA 289

į sodą, būtų šaukusi Džesprį, šnekėjusi apie gėles, muziką, tapybą,

apie viską, ką tu ypač mėgsti, būtų tave apžavėjusi kaip ir visus kitus.
Tu būtum klūpojusi prie jos kojų ir ją garbinusi.
Jis žingsniavo iš vieno bibliotekos galo į kitą, iš vieno į kitą.
- Kai ją vedžiau, man visi sakė, kad esu laimingiausias vyras pa­
saulyje. Ji buvo tokia graži, tokia tobula, tokia linksma. Netgi močiu­
tė, kuriai labai sunku įtikti, iškart ja susižavėjo. „Ji turi svarbiausius
žmonos privalumus, - pasakė man močiutė, - išsiauklėjimą, protą ir
grožį". Ir aš patikėjau, prisiverčiau patikėti. Bet visą laiką giliai širdy­
je man buvo įsismelkusi dvejonė. Jos akys buvo kažkokios...
Po vieną gabalėlį susidėliojo visas paveikslas, ir prieš mane lyg
iš paveikslo rėmų, įgavusi savo pavidalą, nužengė tikroji Rebeka,
čaižanti botagu arklį, Rebeka, abiem rankom kimbanti į gyvenimą,
pergalingoji Rebeka, su šypsena lūpose pasilenkusi iš menestrelių
galerijos.
Dar kartą išvydau save, stovinčią paplūdimyje greta vargšo įgąs­
dinto Beno. „Jūs gera, - pasakė jis, - ne tokia kaip anoji. Jūs manęs
neuždarysite į beprotnamį, ką?" Jis matė mintyse kažką, aukštą, liau­
ną, kas naktimis lyg gyvatė pasirodydavo iš miško.
O Maksimas vis kalbėjo. Žingsniuodamas iš vieno bibliotekos
galo į kitą.
- Aš iškart ją perpratau. Penktą dieną po vestuvių. Atsimeni, kaip
automobiliu buvome nuvažiavę į kalnus virš M onte Karlo? Vėl norė­
jau ten pastovėti, atgaivinti prisiminimus. Ji ten juokdamasi sėdėjo,
vėjyje plaikstėsi jos juodi plaukai; ji man pasakojosi apie save tokių
dalykų, kokių kaip gyvas niekam nedrįsiu pakartoti. Tada supratau,
ką padaręs, ką vedęs. Grožį, protą, išsiauklėjimą! O Viešpatie!
Jis per pusę žodžio nutilo. Nuėjo prie lango ir įsižiūrėjo į vejas.
Paskui pradėjo juoktis. Stovėjo ir juokėsi. Man buvo nepakeliamai
baugu, negera. Neištvėrusi sušukau:
- Maksimai! Maksimai!
Jis užsidegė cigaretę ir stovėjo rūkydamas, neatsišaukdamas. Pas­
kui vėl atsigręžė ir ėmė žingsniuoti po kambarį.
- Aš vos tada jos nenužudžiau, - pasakė. - Būtų buvę taip lengva.
Vienas neatsargus žingsnis, paslysta koja. Atsimeni tą bedugnę? Aš
290 Da ph ne du M a u r i e r

tave išgąsdinau, ar ne? Pamanei, kad aš beprotis. Gal toks ir buvau.

Gal toks ir esu. Gyvenant su nelabąja, galima ir išprotėti.
Sėdėjau, sekdama akimis, kaip jis žingsniuoja ten ir atgal, ten ir atgal.
- Ten, ant bedugnės krašto, ji sudarė su manimi sandėrį. „Aš už
tave prižiūrėsiu namus, - pasakė ji man. - Rūpinsiuosi tavo b ran ­
giuoju Menderliu, jei nori, išgarsinsiu visoje šalyje. Pas mus lankysis
žmonės, mums pavydės, apie mus šnekės, sakys, kad mes laimingiau­
sia, dalingiausia, gražiausia pora visoje Anglijoje. Tai puikiai visus
apmausime, Maksimai, tai bent džiaugsmas, velniai griebtų!" Ji sėdė­
jo juokdamasi ant to kalno šlaito ir plėšė gėlės žiedlapius.
Maksimas numetė nebaigtą rūkyti cigaretę į tuščią židinį.
- Aš jos nenužudžiau, - kalbėjo jis, - stebėjau ir tylėjau. Leidau
jai išsijuokti. M udu drauge susėdome į automobilį ir nuvažiavome.
Ji nutuokė, kad aš elgsiuos taip, kaip ji pasiūlė, grįžęs visiems atver­
siu Menderlio duris, priiminėsiu svečius, ir bus kalbama, kad tokių
vedybų kaip mūsų dar šitame šimtmetyje nebuvo. Ji nutuokė, jog
aš paaukosiu savo išdidumą, savigarbą, tikruosius jausmus, visa, kas
brangiausia šioje žemėje, po šimts, kad tik netektų savaitę po vestu­
vių apsinuoginti prieš mūsų pasaulėlį, kad tik niekas nesužinotų, ką
ji m an tada papasakojo. Ir nutuokė, jog aš nepakęsiu skyrybų bylos,
neatstumsiu jos, kad tik visi į mus nerodytų pirštais, neapdrabstytų
purvais laikraščiuose, kad visi aplinkiniai žmonės mano vardo ne­
tartų pritildę balsą, o žioplių būriai iš Kerito nesirinktų prie vartų ir
smaksodami į parką nekalbėtų: „Štai kur jis gyvena, ten toliau. Čia
Menderlis. Jis priklauso tam vyrui, apie kurio skyrybas skaitėme. At­
simeni, ką teisėjas pasakė apie jo žmoną?.."
Maksimas atėjo ir atsistojo priešais mane.
- Tu tikriausiai mane niekini? - paklausė. - Tau sunku suprasti
m ano gėdą, pasibjaurėjimą, pasibaisėjimą.
Nieko neatsakiau. Laikiau jo rankas sau prie širdies. Jo gėda man
nerūpėjo. Visa, ką jis pasakojo, man buvo nė motais. Man buvo svar­
bu vienas dalykas, ir aš tai be perstojo sau kartojau. Maksimas nem y­
lėjo Rebekos. Niekada jos nemylėjo, niekada niekada. Jiedu drauge
nepatyrė nė akimirkos laimės. Maksimas kalbėjo, aš klausiausi, bet
visi kiti jo žodžiai slydo man pro ausis. Man net nebuvo įdomu.
 REBEKA 291

- Aš per daug branginau Menderlį, - pasakė jis. - Menderlis

buvo m an visų svarbiausia. O tokia meilė neturi ateities. Apie tokią
meilę bažnyčiose nesakomi pamokslai. Kristus nieko nekalbėjo nei
apie akmenis, nei apie plytas, nei sienas, nei apie žmogaus meilę
savo žemei, savo laukui nei savo nedidukei karalystei. Tai neįeina į
krikščionių tikėjimą.
- Mano brangusis, - tariau, - m ano Maksimai, mano meile. - Pri­
glaudžiau jo rankas sau prie veido, prie lūpų.
- Ar tu supranti? - klausė jis. - Ar supranti?
- Taip, - atsakiau, - mano mielasis, mano meile. - Bet nusisukau
nuo jo, kad nepamatytų veido. Negi svarbu, ar aš jį suprantu, ar ne?
Mano širdis buvo lengva kaip plunksnelė, plevenanti ore. Jis niekada
nemylėjo Rebekos.
- Aš nenoriu grįžti į tuos metus, - tarė jis iš lėto. - Nenoriu net
pasakoti apie juos. Gėda ir nuopuolis. Melas, jungęs mus abu. Apgai­
lėtina, niekinga komedija, kurią mes kartu vaidinome. Norėdami ap­
gauti draugus, gimines, net tarnus, tokius atsidavusius, patiklius kaip
senasis Fritas. Jie visi čia ja tikėjo, žavėjosi, nė nenumanydami, kaip
ji iš jų juokiasi jiems už nugarų, šaiposi, juos pamėgdžioja. Prisimenu
dienas, kai čia būdavo pilna svečių, susirinkusių į vienokį ar kitokį
pobūvį, į sodo vaišes ar kaukių balių, ji vaikšto su angelo šypsena
veide, įsikibusi man į parankę, dalija dovanas vaikams, o kitą dieną
su aušra atsikėlusi dumia į Londoną, į savąjį butą prie Temzės kaip
žvėris į savo irštvą, ir grįžta į savaitės pabaigą po penkių neįmanomo
nusakyti gyvenimo dienų. O aš sąžiningai laikiausi sandėrio sąlygų.
Niekada jos neišdaviau. Menderlis šiandien yra toks tik prakeikto
jos gero skonio dėka. Manai, tie sodai, krūmai, netgi azalijos Laimės
slėnyje augo tada, kai tėvas buvo gyvas? Dieve, čia visur buvo tyrai,
taip, žavūs tyrai, laukinis jų nuošalus grožis buvo savitas, bet pra­
šyte prašėsi priežiūros, išmanymo ir pinigų, kurių tėvas nė nemanė
skirti, kaip ir aš nebūčiau tam jų skyręs, jei ne Rebeka. Pusės daiktų,
kurie dabar yra kambariuose, anksčiau nebuvo. Šiandieninė svetainė
ir buduaras - grynai Rebekos. Kėdės, kurias su tokiu pasididžiavimu
aprodo Fritas lankytojams atvirų durų dieną, gobeleno paneliai -
vėlgi Rebekos. O taip, kai kurie iš šių daiktų, žinoma, buvo sukrauti
292 D a p h n e du M a u ri e r

galiniuose kambariuose, mano tėvas apie baldus ir paveikslus nieko

neišmanė, bet dauguma jų nupirkti Rebekos. Menderlio grožis, koks
yra dabar, Menderlis, apie kurį žmonės kalba, kurį fotografuoja ir
tapo, yra sukurtas jos, Rebekos.
Aš tylėjau. Laikiau jį apkabinusi. Norėjau, kad jis išsišnekėtų, kad
atlėgtų jo apmaudas, išeitų susikaupusi tų prarastų metų neapykan­
ta, pasibjaurėjimas ir purvas.
- Taip mes ir gyvenome, - kalbėjo jis, - m ėnuo po mėnesio, metai
po metų. Vardan Menderlio aš su viskuo susitaikiau. Ką ji veikė Lon­
done, man buvo nesvarbu, nes tai nekenkė Menderliui. Ir pirmaisiais
metais ji buvo atsargi, niekas nė nemurmtelėjo apie ją, nė puse lūpų
neprasitarė. Žinai, kaip žmogus įninka gerti? Pradžioje po nedaug,
taurelė kita per kartą, negyvai nusigeria gal kas penktas mėnuo. Bet
tas tarpas vis mažėja. Netrukus ima pasigerti kas mėnesį, kas dvi sa­
vaitės, kas kelios dienos. Nebelieka atsargumo ribos, ir dingsta visas
slaptas gudrumas. Taip ir Rebeka. Ji ėmė savo draugus kviestis į M en­
derlį. Po vieną, po du, o per pobūvius savaitgaliais jie įsimaišydavo į
svečių būrį, ir iš pradžių aš nelabai susigaudžiau, nebuvau tikras. Ji
rengdavo piknikus prieplaukoje. Kartą grįžęs iš medžioklės Škotijo­
je, radau ją ten su puse tuzino vyrų, kurių anksčiau akyse nebuvau
matęs. Aš ją įspėjau, o ji tik gūžtelėjo pečiais. „Kuo, po velnių, tu čia
dėtas?" - paklausė. Pasakiau, tegul susitikinėja su savo draugais Lon­
done, o Menderlis yra mano. Tegul laikosi sandėrio sąlygų. Ji nusi­
šypsojo, bet nieko neatsakė. Tada ji ėmėsi Franko, vargšo, drovaus
ištikimojo Franko. Kartą jis atėjo pas mane ir pasakė norįs išvažiuoti
iš Menderlio ir susirasti kitą tarnybą. M udu čia bibliotekoje prasi-
ginčijome dvi valandas, ir tada man viskas paaiškėjo. Jis nebeištvėrė
ir m an papasakojo. Ji neduodanti jam ramybės, nuolat ateinanti pas
jį į namus ir norinti nusivesti į paplūdimio namą. Mielas vargšelis
Frankas, jis nieko nesuprato, visada manė, kad mes tikrai laiminga
pora, kokia dėjomės esą.
- Aš apkaltinau Rebeką, ir ji pradėjo mane koneveikti, paleido į
apyvartą visus šlykščiausius žodžius iš savo žodyno. Tarp mūsų įv y ­
ko siaubinga, atgrasi scena. Paskui ji išvažiavo į Londoną ir išbuvo
visą mėnesį. Kai grįžo, iš pradžių buvo pritilusi, maniau, pasimokė.
 REBEKA 293

Savaitgaliui atvažiavo Beta su Džailsu. Ir tada įsitikinau tuo, ką anks­

čiau num aniau - kad Beta nemėgo Rebekos. Matyt, dėl savo ūmaus,
tiesaus būdo Beta ją savotiškai permatė, nuspėjo, kad kažkas nege­
rai... Tai buvo nemalonus, įtemptas savaitgalis. Džailsas su Rebeka
nuėjo paplaukioti burlaiviu. M udu su Beta gulėjome ant vejos. Kai
tiedu grįžo, iš smagios, pakilios Džailso nuotaikos ir iš Rebekos akių
buvo matyti, kad ji ir prie jo kibo kaip prie Franko. Per pietus Beta
stebėjo Džailsą, kuris juokėsi daugiau nei visada ir kalbėjo per daug.
O Rebeka per tą laiką kaip angelas sėdėjo gale stalo.
Visi paveikslo gabalėliai susidėliojo į vietas. Susiėjo visos keistos
atskiros dalys, kurias bandžiau suderinti virpančiais pirštais. Keistas
Franko elgesys, kai aš prašnekdavau apie Rebeką, Beatričė ir jos san­
tūrus neigiamas nusiteikimas. Ta tyla, kurią laikiau užuojauta ir gai­
lesčiu, pasirodo, buvo dėl gėdos ir nesmagumo. Dabar man atrodo
net neįtikėtina, kad taip nesusigaudžiau. Kiek pasaulyje yra žmonių,
kurie kentėjo ir kenčia, nes bijo sutraukyti savo drovumo ir uždaru­
mo voratinklį ir iš savo aklumo bei paikumo pasistato priešais save
didelę iškreiptą sieną, atitveriančią nuo tiesos. Taip buvo ir man. Su­
sikūrusi galvoje klaidingą vaizdą, tik jį temačiau. Man neužteko drą­
sos pareikalauti teisybės. Jei būčiau pažengusi bent vieną žingsnelį
toliau nuo savo drovumo, Maksimas apie visa tai būtų papasakojęs
prieš keturis ar penkis mėnesius.
- Tai buvo paskutinis kartas, kai Beta su Džailsu praleido savait­
galį Menderlyje, - tarė Maksimas. - Jų vienų daugiau niekad nebe-
kviečiau. Jiedu tik oficialiai atvykdavo į vaišes sode, į šokius. Beta nė
karto neužsiminė man apie tai, aš irgi. Man rodos, ji numanė, koks
mano gyvenimas, įžvelgė. Kaip ir Frankas. Rebeka gudravo ir toliau.
Iš šalies jos elgesys buvo be priekaištų. Bet jei man tekdavo išvykti, jai
būnant Menderlyje, niekada nežinojau, ko tikėtis sugrįžus. Jau ban­
dyta Frankas, Džailsas. Galėjo nusitverti ir kokį darbininką iš mūsų
dvaro ar ką nors iš Kerito, bet ką... O tuomet bomba būtų sprogusi.
Apkalbos, viešumas, kurio taip baiminausi.
Man atrodė, kad vėl stoviu paplūdimio name ir girdžiu lietaus
lašus barbenant į stogą. Matau apdulkėjusius laivų modelius, žiurkių
urvus sofoje. Matau vargšą Beną, spoksantį beprasmiškomis akimis
294 Da ph ne du M a u ri e r

ir klausiantį: „Juk jūs manęs neuždarysite į beprotnamį?" Einu tam ­

siu stačiu taku per mišką, įsivaizduoju, kad ji stovi už medžio, ir gir­
džiu, kaip nakties vėjelis šlamena jos vakarinę suknelę.
- Ji turėjo pusbrolį, - iš lėto kalbėjo Maksimas. - Tas žmogus gy­
veno užsienyje, paskui grįžo vėl į Angliją. Jis buvo įpratęs čia lanky­
tis, kai tik manęs nebūdavo. Frankas jį matydavo. Jo pavardė Džekas
Feivelis.
- Aš jį pažįstu, - įsiterpiau, - jis buvo atvažiavęs tą dieną, kai tu
buvai Londone.
- Ir tu jį matei? - paklausė Maksimas. - Kodėl man nepasakei? Aš
sužinojau iš Franko, kuris matė jo automobilį įsukant pro vartus.
- Norėjau sakyti, bet pamaniau, kad tau primins Rebeką.
- Man primins? - sušnabždėjo Maksimas. - O Viešpatie, tarsi
m an reikėtų priminti.
Nutilęs jis užsižiūrėjo priešais save - gal kaip ir aš galvojo apie
kajutę po vandeniu įlankoje.
- Su tuo Feiveliu ji būdavo paplūdimio name, - vėl prabilo Mak­
simas. - Tarnams pasakydavo, kad eina plaukioti burlaiviu, ir nepa­
sirodydavo iki ryto. Su juo praleisdavo naktį. Aš dar kartą ją įspė­
jau. Pasakiau, kad jei užtiksiu jį kur nors dvare, nušausiu. Jis labai
tamsios, nešvarios reputacijos... Vien mintis, kad jis vaikštinėja po
Menderlio parką, po Laimės slėnį, mane varė iš proto. Pasakiau jai,
kad šito nepakęsiu. Ji gūžtelėjo pečiais. Nebesiplūdo. Pastebėjau, kad
ji labiau išblyškusi, sukritusi, nervinga. Pats sau pamaniau, o kokia,
velniai griebtų, ji bus, kai ims senti, raukšlėtis. Gyvenimas ėjo toliau.
Jokių ypatingų įvykių nebuvo. Sykį ji išvažiavo į Londoną ir grįžo tą
pačią dieną, nors paprastai taip nebūdavo. Aš jos nelaukiau. Turėjo­
me su Franku daug darbo, paskui pas jį pavakarieniavau.
Dabar jis kalbėjo trumpais kapotais sakiniais. Laikiau stipriai su­
spaudusi jo rankas.
- Parėjau iš Franko apie pusę vienuoliktos ir hole pamačiau jos
šaliką bei pirštines. „Kokio velnio ji sugrįžo", pagalvojau. Nuėjau į
buduarą, bet jos ten nebuvo. Pamaniau, kad išėjo į prieplauką. Ir tuo­
met pajutau, kad daugiau tokio melo, purvo, apgaulės nebeištversiu.
Vienaip ar kitaip tai reikia išspręsti. Nutariau - paimsiu ginklą ir pa­
 REBEKA 295

gąsdinsiu tą vyrą, abu pagasdinsiu. Ir tuoj nuėjau paplūdimin, tarnai

net nežinojo, kad buvau užėjęs į namus. Niekieno nepastebėtas pro
sodą patraukiau į mišką. Paplūdimio name degė šviesa. Įėjau vidun.
Labai nustebau Rebeką radęs vieną. Ji gulėjo ant sofos, greta buvo
pilna peleninė nuorūkų. Rebeka atrodė keistai, nesveikai.
Iškart pradėjau kalbą apie Feivelį, ir ji klausėsi nepratardama
nė žodžio. „Jau senokai mūsų gyvenimas yra nuopuolis, ir tavo, ir
mano, - pasakiau. - Dabar atėjo tam galas, aišku? Man nerūpi, ką
tu veiki Londone. Gyvenk sau su Feiveliu ar su kuo tinkama. Bet
ne čia. Ne Menderlyje". Valandėlę ji tylėjo. Pasižiūrėjo į mane, pas­
kui nusišypsojo. „Tarkime, man čia geriau patinka, kas tada?" - pa­
klausė. „Tu žinai sąlygas, - atsakiau. - Aš laikausi to mūsų nelemto
nešvaraus sandėrio, gal ne? O tu apgaudinėji. Manai mano nam uo­
se galinti elgtis kaip savo landynėje Londone? Aš ilgai kenčiau, bet,
Viešpatie, tu jau priėjai liepto galą, Rebeka". Prisimenu, ji sumaigė
cigaretę į vazoną prie sofos ir, ištiesusi rankas virš galvos, pasirąžė.
„Tu teisus, - tarė ji, - man reikia atversti naują gyvenimo lapą".
Ji atrodė labai išbalusi, labai sulysusi. Susikišo rankas j kelnių
kišenes ir ėmė vaikščioti iš vieno kambario galo j kitą. Su jūrinin­
ko kostiumu ji atrodė kaip berniukas, kurio veidas kaip angelo iš
Botičelio paveikslo. „Ar kada pagalvojai jog tau būtų velniškai sun­
ku iškelti m an bylą? - paklausė ji. - Teisme. Jei norėtum su manim
skirtis. Ar žinai, kad nuo pat pradžių prieš mane neturi nė mažiausio
įrodymo? Visi tavo draugai, netgi tarnai tiki, kad m ūsų vedybos lai­
mingos". - „O Frankas? - pertraukiau ją. - O Beatričė?"
Ji atlošė galvą ir nusijuokė. „O ką Frankas galėtų apie mane blogo
pasakyti? Aš atremčiau visus jo paliudijimus, tu gi mane pažįsti. O jei
Beatričė dalyvautų teisme kaip liudininkė, niekas nenustebtų: argi ji
neatrodytų kaip eilinė pavydi žmona, kurios vyras pametė galvą ir
apsikvailino? O ne, Maksai, norėdamas ką nors prieš mane įrodyti,
turėtum velniškai pavargti."
Ji stovėjo šypsodamasi, susikišusi rankas į kišenes, supdamasi
ant kulnų ir nenuleisdama nuo manęs žvilgsnio. „Įsisąmonink, kad
mano kambarinė Denė viską prisiektų, ką jai liepčiau. O manai, kiti
tarnai iš aklo nežinojimo nepasektų jos pavyzdžiu ir taip pat nepri­
296 D ap h ne du M a u rier

siektų? Jie visi galvoja, kad m udu gyvename Menderlyje kaip vyras
su žmona, argi ne taip? Ir visi kiti taip galvoja, tavo draugai, visas
m ūsų pasaulėlis. Ir kaip tu įrodysi, kad taip nėra?a
Ji atsisėdo ant stalo krašto ir stebėdama mane sūpavo kojas. „Ar
nepakankamai įtikinamai vaidinome mylinčio vyro ir žmonos vaid­
menis?" - paklausė ji.
Prisimenu, sekiau žvilgsniu vienodai linguojančią jos koją su dry­
žuotu sandalu, ir man nei iš šio, nei iš to užkaito akys, galva.
„Mudvi su Dene pasistengsime, kad tu apsikvailintum, - ištarė ji
tyliai. - Mes pasistengtume, kad tu taip apsikvailintum, jog niekas
tavim netikėtų, Maksai, nė vienas žmogusw. O tas nelemtas sandalas
su mėlynais ir baltais dryžiais vis vienodai lingavo.
Staiga ji nulipo nuo stalo ir šypsodamasi, susikišusi rankas į kiše­
nes, atsistojo priešais mane.
„Jei aš pagimdyčiau vaiką, Maksai, - tarė ji, - nei tu, nei niekas
kitas neįrodytų, kad jis ne tavo. Jis augtų čia, Menderlyje, ir turė­
tų tavo pavardę. Tu nieko negalėtum padaryti. O po tavo mirties
Menderlis atitektų jam. Tu šito negalėtum sutrukdyti. Nuosavybė
yra paveldima. Juk norėtum Menderliui turėti įpėdinį, argi ne? Negi
tu nesidžiaugtum, matydamas m ano sūnų gulint vežimėlyje po kaš­
tonu, šokinėjant po veją, gaudant drugelius Laimės slėnyje? Argi tau
nebūtų didžiausias džiaugsmas gyvenime matyti, kaip mano sūnus
diena po dienos auga, suvokti, jog tau mirus Menderlis bus jo?“
Ji palūkėjo valandėlę, pasisiūbavo ant kulnų, o paskui užsidegė
cigaretę ir nusisukusi atsistojo prie lango. Ir pradėjo juoktis. Juokėsi
ir juokėsi. Atrodė, kad niekada nesiliaus.
„Dieve, kaip juokinga, - tarė, - nežmoniškai, neapsakomai
juokinga! Girdėjai, kad žadu atversti naują gyvenimo lapą. Dabar
jau žinai kodėl. O kiek bus džiaugsmo vietiniams pataikūnams ir
prakeiktiems tavo pavaldiniams! „Mes šito taip laukėme, ponia de
Vinter“, - kalbės jie. Aš būsiu pavyzdinga motina, Maksai, kaip b u ­
vau pavyzdinga žmona. Ir nė vienas iš jų nieko nesužinos, nieko
nesužinos“.
Ji atsisuko į mane šypsodamasi, vieną ranką įsikišusi į kišenę,
o kitoje laikydama cigaretę. Ir nušauta vis dar šypsojosi. Iššoviau
 REBEKA 297

tiesiai į širdį. Kulka perėjo kiaurai, Rebeka parvirto ne iš karto. Pa­

stovėjo, žiūrėdama į mane su ta vangia šypsena, plačiai atmerktomis
akimis...
Maksimas kalbėjo tyliai, kone pašnibždomis. Jo ranka, kurią lai­
kiau, buvo šalta. Nežiūrėjau į jį. Akis buvau nuleidusi į Džesprį, ku­
ris miegojo šalia manęs ant kilimo ir tarpais bumbteldavo uodega į
grindis.
- Buvau pamiršęs, - tarė Maksimas tyliu, pavargusiu, neraiškiu
balsu, - kad nušovus žmogų būna daug kraujo.
Ant kilimo po Džesprio uodega buvo skylė. Išdeginta cigaretės.
Pati sau pagalvojau, ar seniai ji ten. Kai kas sako, kad pelenai gerai
kilimams.
- Turėjau iš prieplaukos atsinešti vandens, - toliau kalbėjo Mak­
simas. - Vis ėjau į prieplauką ir nešiau vandenį. Net prie židinio, toli
nuo jos buvo dėmė. Pakilo vėjas. O lange nebuvo skląsčio. Vėjas lan­
gą vis trankė, o aš klūpodamas su skuduru valiau grindis, pasistatęs
šalia kibirą.
„Ir lietus barbeno į stogą, jis pamiršo, kad lietus barbeno į stogą.
Tankiais mažais lašeliais", - pamaniau.
- Nunešiau ją į burlaivį, - pasakojo jis, - gal jau pusę dvyliktos, o
gal dvyliktą. Naktis buvo tamsi. Be mėnulio. Iš vakarų gūsiais pūtė
smarkus vėjas. Paguldžiau kajutėje. Turėjau išplaukti iš to mažo uos­
to prieš potvynio srovę, ir dar traukti užpakalyje pririštą valtį. Vėjas
buvo palankus, bet pūtė gūsiais, ir man jį dar kiek užstojo kyšulys.
Pamenu, grotas susipainiojo ties stiebo viduriu. Mat seniai nebuvau
buriavęs. Su Rebeka niekada neplaukiodavau.
O potvynio vanduo labai smarkiai ir greitai plūdo į prieplauką.
Vėjas pūtė nuo kyšulio. Plaukiau tolyn į įlanką. Nuplaukiau už plū­
duro ir stengiausi apiplaukti kyšulį, neužkliudydamas povandeninių
uolų. Pradėjo daužytis kliveris. Norėjau jį pritvirtinti, bet vėjo gūsis
išplėšė man iš rankų šotą ir apsivijo aplink stiebą. Burė daužėsi ir
plazdėjo. Ji pliauškėjo man virš galvos kaip botagas. Niekaip nepri­
siminiau, ką tokiu atveju reikia daryti. Niekaip neprisiminiau. Ban­
džiau pasiekti šotą, bet jis plaikstėsi virš manęs ore. Kitas vėjo šuoras
papūtė tiesiai iš priekio. Šonu pradėjome artėti prie povandeninių
298 Da p h ne du M a u ri e r

uolų. Buvo tamsu, taip tamsu, kad ant juodo slidaus denio nieko ne­
galėjau įžiūrėti. Šiaip ne taip nusigavau į kajutę. Su savimi turėjau
pleištą. Jei dabar nepadarysiu, tariau, paskui bus vėlu. Mes artėjome
prie povandeninių kyšulio uolų ir po šešių ar septynių minučių b ū ­
tume atsidūrę seklumoje. Atidariau kingstonus. Vanduo ėmė plūsti
vidun. Bedžiau pleištą į dugno lentas. Viena lenta skilo pusiau. Iš­
traukiau pleištą ir ėmiau varyti į kitą lentą. Vanduo jau buvo man
iki kulkšnių. Palikau Rebeką gulinčią ant grindų. Uždariau abu liu­
kus. Užsklendžiau duris. Išėjęs į denį pamačiau, kad burlaivis jau
per kokius dvidešimt metrų nuo povandeninių uolų. Keletą daiktų
nuo denio išmečiau į vandenį: gelbėjimosi plūdę, porą irklų ir ritinį
virvės. Įlipau į valtį. Atsistūmęs sėdau prie irklų ir stebėjau burlaivį.
Jis dar dreifavo, bet priekis jau ėmė grimzti. Kliveris vis dar plazdėjo
ir pliaukšėjo kaip botagas. Man atėjo į galvą mintis, kad kas nors
gali išgirsti, gal kas vėlyvą naktį eina skardžiu, gal koks Kerito žve­
jys plaukia laivu, kurio man nematyti. Burlaivis pasidarė mažesnis,
atrodė kaip juodas šešėlis ant vandens. Stiebas ėmė tirtėti, treškėti.
Staiga burlaivis apvirto, stiebas lūžo pusiau. Gelbėjimosi ratas ir il­
gieji irklai praplaukė pro mane. Burlaivio nebebuvo. Dar, pamenu,
žvilgtelėjau į tą vietą, kur jo būta. Paskui ėmiau irkluoti atgal į prie­
plauką. Pradėjo lyti.
Maksimas nutilo. Žiūrėjo į vieną tašką priešais save. Paskui atsi­
suko į mane, sėdinčią šalia jo ant grindų.
- Štai ir viskas, - tarė, - daugiau nėra ko pasakoti. Palikau val­
tį prie plūduro, kaip ji būtų palikusi. Dar nuėjau apžiūrėti namo.
Grindys buvo šlapios nuo sūraus vandens. Bet juk ir ji galėjo būti jas
plovusi. Grįžau taku per mišką. Įėjęs užlipau viršun į savo drabužinę.
Prisimenu, kaip nusirengiau. Vėjas įsišėlo, lietus pliaupte pliaupė. Aš
sėdėjau ant lovos su chalatu, kai į duris pasibeldė ponia Denvers.
Atidariau ir su ja pašnekėjau. Pasakiau, kad eitų miegoti. Grįžęs at­
sisėdau prie lango, žiūrėjau, kaip lyja, klausiausi, kaip ūžia bangos,
lūždamos prieplaukoje.
M udu sėdėjome ir tylėjome. Vis laikiau suėmusi šaltas jo rankas.
Nusistebėjau, kodėl Robertas neateina nurinkti stalo po arbatos.
 REBEKA 299

- Burlaivis nuskendo per arti kranto. Buvau manęs jį nuplukdyti

į atvirą jūrą. Ten niekas jo nebūtų radęs. Nugrimzdo per arti.
- Vis per tą laivą, - tariau aš. - Jei ne laivas, niekas nebūtų užtikęs.
Ir niekas nebūtų sužinojęs.
- Jis nuskendo per arti, - pakartojo Maksimas.
Vėl m udu tylėjome, pajutau baisų nuovargį.
- Aš žinojau, kad vieną dieną vis tiek išaiškės. Net tada, kai n u ­
važiavęs į Edžkomą neva atpažinau Rebekos lavoną, žinojau, kad tai
nieko nenulems, visiškai nieko. Tai tik laiko klausimas. Galiausiai
laimės Rebeka. Nuo to, kad sutikau tave, irgi niekas nepasikeitė. Ir
kad myliu tave, neturi jokios įtakos. Rebeka žinojo, kad vis vien lai­
mės. Aš mačiau jos mirštančios šypseną.
- Rebeka mirusi, - tariau aš. - Štai ką svarbu atminti. Rebeka m i­
rusi. Ji nebegali kalbėti, nebegali duoti parodymų. Daugiau ji niekam
blogo negali padaryti.
- Bet ten guli jos lavonas, - paprieštaravo jis, - o naras jį pamatė.
Lavonas guli kajutėje ant grindų.
- Reikia sugalvoti, kaip paaiškinti, - pasakiau. - Reikia sugalvoti
įtikinamą paaiškinimą. Tarkime, ten lavonas kokios nors pažįstamos.
Kurios tu akyse nesi matęs.
- Bet ten ras jos daiktų, - atsakė jis. - Ant pirštų bus jos žiedai.
Net jei jos rūbai ir bus supuvę vandenyje, vis vien išliko kokių daiktų.
Juk čia ne skenduolio lavonas, kuris buvo trankomas į uolas. Kajutė
sveikutėlė. Rebeka turbūt, kaip palikau, taip ir guli ant grindų. Bur­
laivis visus tuos mėnesius ten prabuvo. Niekas nieko nepajudino.
Kaip nugrimzdo, taip ir guli jūros dugne.
- Lavonas vandeny pūna, tiesa? - sušnibždėjau. - Net jei jis guli
nekliudomas, vanduo jį supūdo.
- Nežinau, nežinau.
- O kaip tu sužinosi, kaip išsiaiškinsi? - paklausiau.
- Naras rytoj rytą pusę šešių leisis vėl, - atsakė Maksimas. - Ka­
pitonas Sirlis viską tvarko. Jie žada bandyti iškelti burlaivį. Daugiau
jokių žmonių nebus. Tik aš. Jis atsiųs savo valtį į prieplauką manęs
paimti. Rytoj rytą pusę šešių.
300 Da ph ne du M a u ri e r

- O kas paskui? - paklausiau. - Jeigu burlaivį iškels, kas tada?

- Sirlis žada atplukdyti ten didelę baržą. Jei burlaivis dar nesu­
puvęs ir nesubyrėjęs kranu jį įkels į baržą. O po to nuplukdys į Ke­
ritą. Sirlis sako, kad pastatys baržą nenaudojam o užutekio žiotyse
palei Kerito uostą. Per atoslūgius vanduo iš ten išteka ir lieka d u m ­
blas, todėl poilsiautojai negali priplaukti. Mums niekas netrukdys.
Sirlis sako, reikia palaukti, kol vanduo išbėgs iš kajutės. Tada atsi­
ves gydytoją.
- O ką jis veiks? Ką ten gydytojas veiks?
- Nežinau.
- O jeigu jie nustatys, kad tai Rebeka, sakyk, kad dėl ano lavono
suklydai, baisiausiai suklydai. Sakyk, kad važiavai į Edžkomą sirgda­
mas ir nesuvokei, ką darąs. Net ir tada suabejojai. Nebuvai tikras. Tai
buvo klaida, tiesiog klaida. Pasakysi taip, gerai?
- Taip, pasakysiu.
- Jie prieš tave neturi jokių įrodymų, - kalbėjau aš. - Tąvakar
tavęs niekas nematė. Tu nuėjai miegoti. Jie neturi jokių įrodymų.
Daugiau niekas nežino, tik tu ir aš. Daugiau niekas. Netgi Frankas
nežino. Maksimai, visame pasaulyje žinome tik mudu. Tu ir aš.
- Taip. Taip.
- Jie pamanys, kad burlaivis apvirto ir nugrimzdo, jai būnant ka­
jutėje, - įtikinėjau aš. - Pamanys, kad ji nuėjo į kajutę virvės ar dar
ko nors, tada nuo kyšulio ūžtelėjo vėjas, burlaivis apsivertė, ir Rebeka
atsidūrė spąstuose. Juk jie taip pamanys, tiesa?
- Nežinau, - tarė jis, - nežinau.
Staiga kambarėlyje už bibliotekos suskambėjo telefonas.
 XXI SKYRIUS

-Jf
IV lak sim a s išėjo ir uždarė duris. Po valandėlės atėjo Ro­
bertas ir nurinko stalą. Atsistojau nusisukusi, kad jis nepamatytų
mano veido. Galvojau, per kiek laiko ši naujiena pasklis po dva­
rą, šeimyninėje, pasieks patį Keritą. Kažin, per kiek laiko pasklinda
naujienos?
Buvo girdėti, kaip Maksimas tame kambarėlyje pusbalsiu kalba.
Man suspaudė paširdžius. Nuo to telefono skambučio įsitempė visi
nervai. Pirma aš kaip sapne sėdėjau ant grindų šalia Maksimo, veidu
prigludusi jam prie peties, ir laikiau jo ranką. Klausiausi jo pasakoji­
mo, ir dalis manęs kaip šešėlis sekė jo pėdomis. Ir aš nužudžiau Re­
beką, ir aš įlankoje paskandinau burlaivį. Greta jo klausiausi vėjo ir
bangų. Laukiau, kol ponia Denvers pasibels į duris. Visa tai iškenčiau
drauge su juo, visa tai ir dar daugiau. O antroji aš sėdėjo ant kilimo
nekrutėdama, nuo visko nutolusi ir kartojo tik vieną ir tą patį saki­
nį: „Jis nemylėjo Rebekos, jis nemylėjo Rebekos". Suskambus telefo­
nui abi šios mano pusės vėl susijungė. Vėl buvau aš, kaip ligi tol, nė
kiek nepasikeitusi. Ir visgi dabar jaučiausi kitaip. Širdyje, nepaisant
viso susirūpinimo ir dvejonių, buvo laisva ir lengva. Aš išsivadavau
iš Rebekos baimės. Daugiau nebejutau jai neapykantos. Sužinojusi,
kokia ji buvo ydinga, piktavalė ir nenaudėlė, nustojau jos nekęsti. Ji
man nebegali nieko bloga padaryti. Galiu kaip niekur nieko nueiti į
jos buduarą, atsisėsti prie stalo, paimti jos plunksnakotį, apžiūrinėti
jos raštelius lentynėlėse. Galiu nueiti į jos kambarį vakarų sparne,
atsistoti prie lango kaip kad šiandien ir nieko nebijoti. Rebekos galia
išsisklaidė kaip rūkas. Daugiau ji manęs nepersekios. Nestovės man
302 Da ph ne du M a u r i e r

už nugaros ant laiptų, nesėdės greta valgomajame, persisvėrusi per

turėklus nestebės manęs hole. Maksimas jos niekada nemylėjo. Lio­
viausi jos nekentusi. Jos palaikai grįžo, jos burlaivis keistu pranašišku
pavadinimu J e reviens“ surastas, bet aš nuo jos išsivadavau. Galiu
jaustis su Maksimu laisvai, jį liesti, mylėti, glaustytis. Aš niekada ne­
bebūsiu vaikas. Nuo šiol nebūsiu aš, aš, aš, o būsime mes, m udu abu.
M udu būsime drauge. Ir šią nelaimę ištversime abu - jis ir aš. M u­
dviejų nepajėgs perskirti nei kapitonas Sirlis, nei naras, nei Frankas,
nei ponia Denvers, nei Beatričė, nei Kerito vyrai bei moterys, skai­
tantys laikraščius. Dar ne per vėlu, mes dar galime būti laimingi. Aš
jau nebesu itin jauna. Įveikiau savo drovumą, baimę. Aš kovosiu už
Maksimą. Jei reikės, sakysiu ir neteisybę, ir melagingai prisieksiu, ir
šventvagystes kalbėsiu. Rebeka nelaimėjo. Ji pralaimėjo.
Robertas nurinko stalą, grįžo Maksimas ir pasakė:
- Skambino pulkininkas Džulijanas, jis ką tik kalbėjo su Sirliu.
Rytoj jisai vyks kartu su mumis prie burlaivio. Sirlis jo paprašė.
- Kodėl pulkininkas Džulijanas, kodėl? - sunerimau aš.
- Jis Kerito teisėjas. Ir turi dalyvauti.
- Ką jis sakė?
- Paklausė manęs, ar nenumanau, kieno tai galėtų būti lavonas.
- Ką tu pasakei?
- Pasakiau, kad nenumanau. Pasakiau, kad mūsų nuomone, Re­
beka buvusi viena. Aš nieko nežinau apie jokį draugą.
- Ar jis dar ką nors po to pasakė?
- Taip.
- Ką jis pasakė?
- Paklausė, ar įmanomas atvejis, kad Edžkome aš galėjau suklysti.
- Taip ir paklausė? Jau paklausė?
- Taip.
- O ką tu atsakei?
- Atsakiau, kad įmanomas. Ką gali žinoti.
- Vadinasi, jis bus kartu, kai tu apžiūrinėsi burlaivį? Jis, kapitonas
Sirlis ir gydytojas?
- Ir inspektorius Velčas.
- Inspektorius Velčas?
 REBEKA 303

- Taip.
- Kodėl? Kodėl ir inspektorius Velčas?
- Tokia taisyklė, jei randamas lavonas.
Tylėjau. Mudu žiūrėjome vienas į kitą. Vėl man suspaudė paširdžius.
- O gal jie neįstengs iškelti to burlaivio, - pasakiau.
-G a l.
- O neiškėlę negalės prieiti prie lavono, tiesa?
- Nežinau, - teatsakė jis.
Jis žiūrėjo pro langą. Dangus buvo aptrauktas baltais debesi­
mis, jis buvo toks pat, kai grįžau nuo uolų. Vėjas nutilo, pasidarė
tyku, ramu.
- Prieš kokią valandą maniau, kad sustiprės pietvakarių vėjas, bet
jis vėl nurimo, - tarė Maksimas.
- Taip.
- Rytoj jūra narui bus rami, - tarė jis.
Vėl suskambo telefonas. Nuo jo šaižaus, primygtinio skambučio
net negera darėsi. M udu su Maksimu žvilgtelėjome vienas į kitą, jis
nuėjo pakalbėti ir kaip pirma uždarė duris. Keistas maudimas pa­
širdžiuose nepraėjo. Telefonui suskambus ėmė mausti dar labiau. Ir
tai nukėlė mane atgal į vaikystę, prieš daugelį metų. Man taip pat
skaudėdavo paširdžius, kai dar buvau visai maža ir Londono gatvėse
sirenos skelbdavo oro pavojų, o aš sėdėdavau prie spintelės po laip­
tais ir drebėdavau. Lygiai toks pat jausmas, toks pat maudimas.
Maksimas grįžo į biblioteką.
- Jau prasidėjo, - tarė iš lėto.
- Ką tu kalbi, kas atsitiko? - paklausiau visa nustėrdama.
- Skambino reporteris, - atsakė jis, - iš laikraščio „Grafystės kro-
nikos“. Klausė, ar iš tiesų rastas burlaivis, priklausantis poniai de
Vinter.
- Ką tu jam atsakei?
- Atsakiau, kad burlaivis iš tiesų rastas, bet daugiau apie tai nieko
nežinoma. Gal tai visai ne jos.
- Jis tik tiek pasidomėjo?
- Ne. Paklausė, ar galėčiau patvirtinti gandus, kad kajutėje rastas
lavonas.
304 D ap h ne du M a u ri e r

- Nejaugi?
- Taip. Matyt, kažkas prasitarė. Tik ne Sirlis, dėl to esu tikras. Gal
naras ar koks jo draugas. Tokiems žmonėms burnų neužčiaupsi. Ry­
toj dar prieš pusryčius apie tai kalbės visas Keritas.
- O ką tu pasakei dėl lavono?
- Pasakiau, kad nežinau. Nieko negaliu pareikšti. Ir būčiau dėkin­
gas, jeigu man daugiau nebeskambintų.
- Tu juos įsiutinsi. Ir jie visi eis prieš tave.
- Nieko nepaveiksi. Aš laikraščiams nedarau pareiškimų. Tik to
betrūko, kad žurnalistai imtų skambinti ir klausinėti.
- Mums būtų naudingiau, kad jie eitų už mus.
- Jeigu reikės kovoti, kovosiu aš vienas, - atsakė Maksimas. - Ne­
noriu, kad už mane stotų laikraštis.
- Reporteris paskambins kam nors kitam - pulkininkui Džulija-
nui ar kapitonui Sirliui.
- Iš jų nedaug ką laimės, - atsakė Maksimas.
- Kad mes ko galėtume imtis, - tariau. - Prieš akis dar tiek laiko,
o mes sėdime, nieko neveikdami, ir laukiame rytojaus ryto.
- Dabar nėra ko imtis, - atsakė Maksimas.
Mes taip ir sėdėjome bibliotekoje. Maksimas pasiėmė knygą, bet
mačiau, kad neskaito. Kartkartėmis jis pakeldavo galvą ir suklusda­
vo, tarsi vėl išgirdęs suskambant telefoną. Bet telefonas tylėjo. Niekas
m ums netrukdė. Kaip paprastai persirengėme vakarienei. Man atro­
dė neįtikėtina, jog vakar tokiu laiku buvau apsivilkusi baltą suknelę,
sėdėjau priešais veidrodį ir šukavau peruko garbanas. Visa tai buvo
lyg senas pamirštas košmaras, kuris, praėjus daugeliui mėnesių, atro­
do netikras ir neįtikėtinas. Pavakarieniavome. Mums patarnavo Fri­
tas, grįžęs po laisvos popietės. Jo veidas buvo rimtas, be jokios išraiš­
kos. Kažin, pagalvojau, ar jis jau buvo Kerite ir ar ką nors girdėjo.
Po vakarienės nuėjome į biblioteką. Kalbėjomės mažai. Aš atsi­
sėdau ant grindų prie Maksimo kojų ir atrėmiau galvą jam į kelius.
Jis pirštais man glostė plaukus, bet ne taip atsainiai kaip anksčiau.
Ne taip, kaip glosto Džesprį. Jutau, kaip pirštų galais liečia man gal­
vą. Retkarčiais mane pabučiuodavo. Retkarčiais ką nors pasakydavo.
Tarp mūsų nebebuvo jokio šešėlio, ir tylėjome todėl, kad taip m ums
 REBEKA 305

norėjosi. Pati stebėjausi, kaip galima būti tokiems laimingiems, kai

gyvenimas aplinkui aptemo. Keista laimė. Ne apie tokią svajojau, ne
tokios tikėjausi. Ne tokią laimę įsivaizdavau per ilgas vienišas valan­
das. Mes nedegėme, neliepsnojome. Mūsų laimė tyki, rami. Biblio­
tekos langai buvo atviri, ir kai nesišnekėjome, žiūrėjome į tamsų ap­
siniaukusį dangų.
Naktį turbūt lijo, nes kai rytą, pabudusi apie septintą valandą,
pasižiūrėjau pro langą, pamačiau, kad rožių žiedai susiskliaudę, n u ­
svirę, o vejų žolė šlapia ir blizga it sidabrinė. Oras kvepėjo ūku ir
drėgme, - taip jis kvepia pradėjus kristi lapams. Nejaugi ruduo ateis
dviem mėnesiais anksčiau? Maksimas atsikėlė penktą valandą, bet
manęs nežadino. Matyt, tylutėliai išlipo iš lovos ir per vonią nuėjo į
savo drabužinę. Šiuo laiku jis jau tikriausiai įlankoje su pulkininku
Džulijanu, kapitonu Sirliu ir vyrais iš baržos. Ten bus ir barža, ir
kranas, ir grandinė, ir Rebekos burlaivis iškils į paviršių. Mąsčiau
apie tai ramiai, šaltai, visai nesijaudindama. Įsivaizdavau juos visus
įlankoje, įsivaizdavau, kaip pamažu kyla iš vandens tamsus nedidelis
burlaivis, šlapias, varvantis, apkibęs žaliomis jūros žolėmis ir kiau­
kutais. Kai jis bus įkeltas į baržą, vanduo iš jo bėgs atgal į jūrą. Jo
mediena bus pilka ir švelni, vietomis patrūnijusi. Burlaivis atsiduos
dumblu, rūdim ir juodom jūrų žolėm, kurios auga gilumoje palei
uolas. Nuo galo gal dar bus nenukritusi lentelė su pavadinimu „Je
reviens“. Raidės žalios, apiblukusios, vinys surūdijusios. O viduje ant
kajutės grindų guli Rebeka.
Atsikėliau, nusiprausiau, apsirengiau ir kaip visada devintą valan­
dą nuėjau pusryčiauti. Man buvo padėta daug laiškų. Tuose laiškuo­
se mūsų svečiai dėkojo už pokylį. Perverčiau juos. Fritas pasiteiravo,
ar Maksimui pusryčius laikyti karštai. Pasakiau nežinanti, kada jis
grįš, nes su reikalais išvyko labai anksti. Fritas nieko neatsakė. Buvo
labai rimtas, labai susikaupęs. Vėl spėliojau, ar jis jau žino.
Po pusryčių visus laiškus nusinešiau į buduarą. Oras jame buvo
tvankus, langai uždaryti. Atvėriau langus, padvelkė vėsus, gaivus
oras. Gėlės ant židinio atbrailos buvo nuvytusios, nubyrėjusios.
Daug sausų žiedlapių prikritę ant grindų. Paskambinau varpeliu, ir
atėjo jaunesnioji kambarinė Modė.
306 Daphne du Maurier

- Šitas kambarys šiandien dar nesutvarkytas, - pasakiau. - Net

langai neatidaryti. Ir gėlės nuvytusios. Gal jas išneštum.
- Atleiskite, ponia.
Priėjo prie židinio atbrailos ir paėmė vazas.
- Žiūrėk, kad daugiau taip nepasikartotų.
- Gerai, ponia. - Su gėlėmis ji išėjo iš kambario.
Net nustebau, kad taip lengva būti griežtai. Kažin kodėl anksčiau
m an atrodė sunku. Tos dienos valgiaraštis buvo padėtas ant rašo­
mojo stalo. Šalta lašiša su majonezu, šalti muštiniai, vištiena su dre­
bučiais, suflė. Tie patys užkandžiai, kurie buvo per kaukių balių. Va­
dinasi, dar valgome likučius. Jie turbūt nuo vakardienos priešpiečių,
kurie buvo pateikti valgomajame ir kurių aš nevalgiau. Matyt, tarnai
daug nesivargina. Perbraukiau pieštuku visą sąrašą ir paskambinau
Robertui, kad ateitų.
- Prašau pranešti poniai Denvers, kad užsakytų karštų patieka­
lų, - paliepiau. - O tų šaltų, vis dar nesuvalgytų užkandžių tegul ne­
neša į valgomąjį.
- Klausau, ponia.
Paskui jį išėjau iš kambario ir sodininko kambarėlyje susiradau
žirkles. Tada nuėjau į rožyną ir nukirpau kelis pumpurus. Lauke
nebebuvo vėsu. Tikriausiai diena bus karšta, tvanki kaip vakar. Pa­
galvojau, ar jie dar įlankoje, ar jau grįžo į užutekį prie Kerito uosto.
Netrukus viską sužinosiu, privalau būti rami ir šaltakraujiška. Kad
ir kas, privalau nieko nebijoti. Prisikirpusi rožių, grįžau į buduarą.
Kilimas jau buvo išvalytas, nuvytę žiedlapiai surinkti. Ėmiau merkti
rožes į vazas, kurias Robertas jau buvo pripylęs vandens. Man bebai­
giant dėlioti rožes, kažkas pasibeldė.
- Prašau, - tariau.
Įėjo ponia Denvers, rankoje laikydama valgiaraštį. Ji buvo išbalu­
si, pajuodusiais paakiais, atrodė pavargusi.
- Labas rytas, ponia Denvers, - pasisveikinau.
- Nesuprantu, kodėl valgiaraštį ir paliepimus siunčiate per Ro­
bertą? Kodėl?
Laikydama rožę dėbtelėjau į ją.
 REBEKA 307

- Šalti muštiniai ir lašiša jau buvo patiekti vakar, - pasakiau. -

Mačiau juos ant bufeto. Šiandien pageidaučiau ko nors šilta. Jei tar­
nai nebenori valgyti šaltų užkandžių, verčiau juos išmeskite. Šiuose
namuose tiek maisto nueina niekais, tad menkas skirtumas, jei išme-
site ir tai.
Ji spoksojo į mane ir tylėjo. Įmerkiau greta kitų ir tą paskutinę
rožę.
- Nemanau, kad negalėtumėte sugalvoti kokių šiltų patiekalų.
Tikriausiai savo kambaryje turite sąrašą patiekalų visokiausioms
progoms.
- Aš nepratusi, kad man nurodymai būtų duodam i per Rober­
tą, - tarė ji. - Jei ponia de Vinter norėdavo ką nors pakeisti, man
asmeniškai paskambindavo namų telefonu.
- Man nelabai rūpi, kaip elgdavosi ponia de Vinter. Kaip žinote,
dabar aš esu ponia de Vinter. Ir jei norėsiu, paliepimus perduosiu
per Robertą.
Sulig tais žodžiais į kambarį įėjo Robertas ir pasakė:
- Skambina iš „Grafystės kronikų" redakcijos.
- Pasakyk, kad manęs nėra namie.
- Klausau, ponia, - tarė jis ir išėjo iš kambario.
- Ar dar norėtumėte ką pasakyti, ponia Denvers? - paklausiau.
Ji toliau spoksojo į mane tylėdama.
- Jei daugiau nieko, prašom eiti ir paliepti virėjai, kad pataisytų
karštų valgių. Aš neturiu kada gaišti.
- O kodėl „Grafystės kronikų" redakcija nori su jum is pasi­
kalbėti?
- Nė iš tolo nenumanau, ponia Denvers, - atsakiau jai.
- Ar tiesa, - prašneko ji iš lėto, - kad aptiktas ponios de Vinter
burlaivis? Vakar Fritas girdėjo tokias kalbas Kerite.
- Ar Kerite sklinda tokios kalbos? - nustebau. - Aš nieko apie tai
nežinau.
- Vakar čia buvo atvažiavęs kapitonas Sirlis, Kerito uosto valdy­
tojas. Man Robertas sakė, Robertas jį ir įleido. Fritas girdėjo Kerite
kalbant, kad naras įlankos dugne rado ponios de Vinter burlaivį.
308 Daphne du Maurier

- Galimas daiktas. Jūs verčiau palauktumėte, kol sugrįš ponas de

Vinteris, ir jo paklaustumėte.
- Ko ponas de Vinteris taip anksti išėjo?
- Tai pono de Vinterio reikalas, - atšoviau.
Ji toliau spoksojo į mane.
- Fritas girdėjo kalbas, kad burlaivio kajutėje rastas lavonas. Iš
kur ten galėtų būti lavonas? - paklausė ji. - Ponia de Vinter visada
buriuodavo viena.
- Tuščiai mane klausinėjate, ponia Denvers, - atsakiau. - Aš apie
tai žinau tiek, kiek ir jūs.
- Nejaugi? - ištarė ji lėtai, vis nenuleisdama nuo manęs akių.
Aš nusisukau ir padėjau vazą atgal ant stalo prie lango.
- Dėl priešpiečių aš pasirūpinsiu, - tarė, bet vis dar kažko laukė.
Aš tylėjau. Tada ji išėjo.
Daugiau ji manęs nebebaugina, pamaniau. Ji nustojo man galios
kaip ir Rebeka. Man visai nesvarbu, ką ji sakys ar darys, ji manęs ne-
bežeis. Aišku, ji mano priešė, na ir tegul sau būna. Bet jeigu ji sužinos
tiesą, kieno lavonas guli kajutėje, ir pasidarys Maksimo priešė - kas
tuomet? Atsisėdau ant kėdės. Padėjau žirkles ant stalo. Man dingo
ūpas tvarkyti rožes. Vis svarsčiau, ką tuo metu daro Maksimas. Spė­
liojau, ko „Grafystės kronikų" reporteris dar kartą skambino. Man vėl
ėmė mausti paširdžius. Nuėjau ir atsistojau prie atviro lango. Buvo
labai karšta. Tvenkėsi audra. Sodininkai pjovė žolę. Mačiau, kaip
vienas eina ten ir atgal paskui savo žoliapjovę. Nebegalėjau ilgiau
nusėdėti buduare. Palikusi žirkles bei rožes, išėjau į terasą. Pradėjau
vaikščioti į vieną pusę, į kitą. Džespris campino šalia, stebėdamasis,
kodėl neišvedu jo pasivaikščioti. Aš be perstojo žingsniavau iš vieno
terasos galo į kitą. Apie pusę dvylikos atėjo Fritas ir tarė:
- Ponia, jus prie telefono kviečia ponas de Vinteris.
Pro biblioteką nuėjau į kambarėlį. Drebančiomis rankomis pa­
kėliau ragelį.
- Ar čia tu? - išgirdau. - Čia Maksimas. Skambinu iš raštinės.
M udu čia su Franku.
- Taip? - paklausiau.
Stojo tyla.
 REBEKA 309

- Pirmą valandą parvažiuosiu pietų su Franku ir pulkininku

Džulijanu.
- Taip, - atsakiau.
Aš laukiau. Laukiau, ką jis daugiau pasakys.
- Burlaivį pavyko ištraukti. Ką tik grįžau iš užutekio.
- Taip, - tariau.
- Ten buvo Sirlis, pulkininkas Džulijanas, Frankas ir kiti. - Pa­
galvojau, gal todėl Maksimas toks šaltas ir oficialus, kad greta stovi
Frankas. - Žodžiu, lauk mūsų apie pirmą.
Padėjau ragelį. Nieko jis man nepranešė. Vis dar nežinojau, kas
įvyko. Grįžau į terasą, pirma pasakiusi Fritui, kad stalą padengtų ne
dviems, o keturiems.
Ta valanda taip prailgo, kad, rodės, jai nė galo nebus. Užlipau į
viršų ir apsivilkau plonesnę suknelę. Vėl nulipau ir atsisėdusi sve­
tainėje laukiau. Be penkių pirmą išgirdau privažiuojant mašiną, pas­
kui balsus hole. Pasitaisiau plaukus prieš veidrodį. Pamačiau, jog esu
perbalusi. Pagnaibiau skruostus, kad nors kiek paraustų. Į svetainę
įėjo Maksimas, Frankas ir pulkininkas Džulijanas. Prisiminiau, kad
per kaukių balių jis buvo apsirengęs kaip Kromvelis. Dabar jis atrodė
visai kitoks, kur kas smulkesnis.
- Laba diena, - pasisveikino. Jis kalbėjo negarsiai, rimtai, kaip
daktaras.
- Paprašyk, kad Fritas paduotų chereso, - pasakė man Maksi­
mas. - Aš einu nusiplauti rankų.
- Aš irgi einu, - tarė Frankas.
Dar man nespėjus paskambinti, pasirodė Fritas su cheresu. Pul­
kininkas Džulijanas atsisakė, o aš paėmiau taurę, kad turėčiau kuo
užimti rankas. Pulkininkas Džulijanas priėjo ir atsistojo šalia manęs
prie lango.
- Baisūs nemalonumai, ponia de Vinter, - tarė jis švelniai. - Iš
visos širdies užjaučiu ir jus, ir jūsų vyrą.
- Ačiū, - padėkojau ir gurkštelėjau chereso. Paskui padėjau taurę
ant stalo. Pabijojau, kad jis nepastebėtų, kaip m an dreba rankos.
- Visas keblumas yra tas, kad jūsų vyras prieš metus identifikavo
aną kūną, - tarė jis.
310 D a p h n e du M a u r i e r

- Aš nelabai suprantu, apie ką jūs kalbate, - pasakiau.

- Vadinasi, jūs dar negirdėjote, ką mes šiandien radome?
- Žinau, kad ten yra lavonas, kad naras rado lavoną, - pasakiau.
- Taip, - tarė jis. Žvilgtelėjęs per petį link holo, pasakė tylesniu
balsu: - Deja, tai neabejotinai ji. Negaliu leistis į smulkmenas, bet
buvo pakankamai duomenų, ir jūsų vyras bei gydytojas Filipsas ją
atpažino.
Jis staiga nutilo ir pasitraukė nuo manęs. Į kambarį įėjo Maksi­
mas su Franku.
- Prašom prie stalo, - tarė Maksimas.
Pirma jų nuėjau į holą neramia, sunkia kaip akmuo širdimi. Pul­
kininkas Džulijanas atsisėdo man iš dešinės, Frankas iš kairės. V en­
giau Maksimo žvilgsnio. Fritas ir Robertas padavė pirmąjį patiekalą.
Šnekėjomės apie orą.
- Skaičiau Times", kad vakar Londone buvo aštuoniasdešimt
laipsnių*, - pasakė pulkininkas Džulijanas.
- Nejaugi? - nusistebėjau.
- Taip. Baisu tiems, kas negali išvažiuoti iš miesto.
- Tikrai baisu, - pritariau.
- Paryžiuje gal net karščiau nei Londone, - tarė Frankas. - Pame­
nu, vieną savaitgalį praleidau Paryžiuje rugpjūčio vidury, tai buvo
neįm anoma užmigti. Nebuvo kuo kvėpuoti. Karštis daugiau kaip
devyniasdešimt laipsnių**.
- Turbūt prancūzai miega užsidarę langus? - paklausė pulkinin­
kas Džulijanas.
- Nežinau, - atsakė Frankas. - Buvau apsistojęs viešbutyje. O ten
daugiausia buvo amerikiečių.
- Jūs tikriausiai labai gerai pažįstate Prancūziją, ponia de Vin­
ter? - pasidomėjo pulkininkas Džulijanas.
- Nelabai gerai, - atsakiau.
- O aš maniau, kad jūs ten ilgai gyvenote.
-N e .

* 80° pagal Farenheito skalę = 27° Celsijaus.

** 90° F = 32° C.
 REBEKA 311

- Ji buvo Monte Karle, kai su ja susipažinau, - paaiškino Maksi­

mas. - O M onte Karlo nepavadinsi Prancūzija, tiesa?
- Turbūt kad ne, - atsakė pulkininkas Džulijanas. - Tai pernelyg
kosmopolitiška vieta. Nors pajūris ten tikriausiai gražus?
- Labai gražus, - atsakiau.
- Ne toks atšiaurus kaip čia, ar ne? Ir vis dėlto, jei man kas pa­
siūlytų, žinočiau, ką rinktis. Norėčiau gyventi tik Anglijoje, ir niekur
kitur. Čia bent žmogus žinai, kur esi.
- Manau, kad prancūzai taip pat galvoja apie Prancūziją, - tarė
Maksimas.
- Be abejo, - sutiko pulkininkas Džulijanas.
Toliau kurį laiką valgėme tylomis. Fritas stovėjo už mano kėdės.
Visų galvose buvo tik vienas dalykas, bet prieš Fritą turėjome apsi­
metinėti. Tikriausiai ir Fritas galvojo tą patį, ir m an atėjo mintis, jog
būtų daug lengviau, jei atmestume visus sąlygotumus, Fritas įsijung­
tų į bendrą pokalbį ir pasakytų, ką žinąs. Robertas atnešė gėrimus.
Mums buvo pakeistos lėkštės ir pateiktas antrasis patiekalas. Ponia
Denvers nepamiršo m ano pageidavimo, kad būtų šilto maisto. Už­
darame puode buvo troškinys su grybų padažu.
- Aną vakarą pas jus per balių visi nuostabiai pasilinksmino, -
pasakė pulkininkas Džulijanas.
- Aš labai džiaugiuosi, - atsakiau.
- Aplinkiniams tokios pramogos yra didelis malonumas, - kal­
bėjo jis.
- Ir aš taip manau, - pritariau jam.
- Troškimas pabūti kuo nors kitu yra būdingas visai žmonių gi­
minei, argi ne taip? - paklausė Frankas.
- Vadinasi, aš nesu tipiškas žmonių giminės atstovas, - tarė
Maksimas.
- Manyčiau, kad tai visai suprantamas noras atrodyti ne tokiems,
kokie esame. Tam tikra prasme mes visi esame vaikai, - pasakė pul­
kininkas Džulijanas.
Kažin, pagalvojau, ar jam buvo malonu vaizduoti Kromvelį. Per
kaukių balių mažai jį mačiau. Beveik visą vakarą jis buduare lošė
bridžą.
312 Daphne du Maurier

- Ar jūs žaidžiate golfą, ponia de Vinter? - paklausė pulkininkas

Džulijanas.
- Ne, deja, nežaidžiu.
- Vertėtų susidomėti. Mano vyresnioji duktė labai užsidegusi, bet
mažai kas iš jaunimo čia žaidžia golfą. Per gimtadienį padovanojau
jai mažą automobilį, ir ji kone kasdien važiuoja žaisti į šiaurės pa­
krantę. Bent turi užsiėmimą.
- Puiku, - tariau.
- Jai derėjo gimti berniuku, - pasakė jis. - O sūnus visai k i­
toks. Sportas jo suvis netraukia. Rašo eilėraščius. Tikiuosi, išaugs
tą silpnybę.
- O taip, - tarė Frankas. - Jo metų būdamas ir aš rašiau eilėraš­
čius. Baisi nesąmonė, taigi. Dabar net tokia mintis neateina.
- Ačiū Dievui, - tarė Maksimas.
- Nežinau, iš ko sūnus paveldėjo polinkį į poeziją, - kalbėjo pul­
kininkas Džulijanas, - tikrai ne iš motinos ir ne iš manęs.
Vėl ilgai tylėjome. Pulkininkas Džulijanas dar įsidėjo troškinio ir
pasakė:
- Užvakar ponia Leisi labai gražiai atrodė.
- Labai.
- Ji vėl turėjo bėdos su drabužiais, kaip visada, - tarė Maksimas.
- Tuos rytietiškus drabužius ne bet kas moka dėvėti, - pasakė
pulkininkas Džulijanas, - o jie esą daug patogesni ir vėsesni nei suk­
nelės, kurias jūs, damos, nešiojate Anglijoje.
- Tikrai? - nusistebėjau.
- Taip, sako, jog laisvai krintanti medžiaga geriau apsaugo nuo
karštų saulės spindulių.
- Keista, - įsiterpė Frankas, - o atrodytų, jog turėtų būti priešingai.
- Matyt, kad ne.
- Ar jūs gerai pažįstate Rytus, pone? - paklausė Frankas.
- Pažįstu Tolimuosius Rytus, - atsakė pulkininkas Džulijanas. -
Penkerius metus gyvenau Kinijoje. Paskui Singapūre.
- Ar ne iš ten kilęs karis? - pasidomėjau.
- Taip. Singapūre mus vaišino šiuo skaniu troškiniu, - pasakė
pulkininkas Džulijanas.
 REBEKA 313

- Aš jį labai mėgstu, - tarė Frankas.

- O, Anglijoje mes gauname ne karį, o kažkokią maišalynę, - pa­
sakė pulkininkas Džulijanas.
Fritas nunešė lėkštes ir pateikė suflė bei vaisių salotų.
- Ko gero, jūsų avietės jau baigiasi, - tarė pulkininkas Džulijanas. -
Šią vasarą jos nuostabios, tiesa? Mes prisivirėme daugybę uogienės.
- Nedidelis džiaugsmas iš aviečių uogienės, - tarė Frankas, - la­
bai daug kauliukų.
- Ateikite pas mus į svečius ir paragaukite, - pakvietė Džulija­
nas. - Sakyčiau, m ūsų aviečių uogienėje kauliukų visai nedaug.
- Šiais metais Menderlyje bus daugybė obuolių, - tarė Frankas. -
Anądien sakiau Maksimui, kad bus rekordinis derlius. Galėsime ne­
mažai išvežti į Londoną.
- Negi apsimoka? - pasidomėjo pulkininkas Džulijanas. - Už­
mokėjus darbininkams už skynimą, supakavimą, kelionės išlaidas, ar
dar nors kiek lieka?
- O taip, žinoma, - atsakė Frankas.
- Įdomu, reikės pasakyti žmonai, - tarė pulkininkas Džulijanas.
Suflė ir vaisių salotos buvo greit suvalgyti. Robertas atnešė sūrio bei
sausainių, o Fritas po valandėlės - kavos ir cigarečių. Jiedu išėjo ir už­
darė duris. Tylomis gėrėme kavą. Aš nepakėliau akių nuo savo lėkštės.
- Dar prieš sėdant prie stalo sakiau jūsų žmonai, pone de Vinte-
ri, - prabilo pulkininkas Džulijanas vėl tuo ramiu, rim tu balsu, - jog
visas šio nemalonaus reikalo keblumas, kad jūs identifikavote pir­
mąjį kūną.
- Taip, be abejo, - sutiko Maksimas.
- Manau, kad tokiomis aplinkybėmis buvo labai lengva apsirik­
ti, - iškart įsiterpė Frankas. - Pareigūnai pranešė Maksimui, kad at­
važiuotų į Edžkomą, iš anksto nuteikdami: tai jos palaikai. O Maksi­
mas tuo metu negalavo. Aš norėjau važiuoti kartu, bet jis nesutiko.
Jo būklė buvo tokia, kad jis neturėjo tokių dalykų spręsti.
- Niekų šnekos, - pasakė Maksimas, - aš puikiai jaučiausi.
- Dabar beprasmiška dėl to ginčytis, - pasakė pulkininkas Džuli­
janas. - Jūs identifikavote aną, ir dabar vienintelė išeitis - prisipažin­
ti suklydus. Šį kartą, atrodo, nėra jokių abejonių.
314 Daph ne du M a u rier

- Jokių, - tarė Maksimas.

- Labai norėčiau, kad būtų galima išvengti tardymo formalumo
bei viešumo, - pasakė pulkininkas Džulijanas, - tačiau tikriausiai
bus neįmanoma.
- Savaime suprantama, - tarė Maksimas.
- Manau, kad ilgai neužtruks, - pasakė pulkininkas Džulijanas. -
Tereikės iš naujo identifikuoti palaikus, o po to iškviesti Tabą, kuris,
kaip sakote, perdirbo burlaivį, kai jūsų žmona jį atsigabeno iš Pran­
cūzijos. Tabas turės paliudyti, kad burlaivis, atsiimant iš dirbtuvių,
buvo geros būklės ir tiko plaukioti jūra. Tai grynas formalumas, bet
turi būti atliktas. Aš labiausiai apgailestauju dėl šios istorijos viešu­
mo. Tiek nervų, tiek nem alonum ų jums ir jūsų žmonai.
- Taip, žinoma, - tarė Maksimas, - bet nieko nepadarysi.
- Atsitik tu man, kad tas nelemtas laivas užplaukė ant seklumos, -
pasakė pulkininkas Džulijanas. - Šiaip ta istorija būtų nuėjusi už­
marštin.
- Taip, - tarė Maksimas.
- Vienintelė paguoda, kad dabar sužinojome vargšę ponią de Vin­
ter mirus staiga, ilgai nesikankinus, kaip visi manėme. Apie pastan­
gas gelbėtis iššokus į vandenį negalėjo būti nė kalbos.
- Taip, - tarė Maksimas.
- Ji, matyt, ko nors nulipo į kajutę, o tada durys užsitrenkė, ir
vėtra pasigavo burlaivį, kai prie vairo nieko nebuvo, - pasakė pulki­
ninkas Džulijanas. - Baisi nelaimė.
- Taip, - tarė Maksimas.
- Matyt, tik šitaip galima paaiškinti, tiesa, Kroli? - pulkininkas
Džulijanas pasisuko į Franką.
- O taip, be abejo, - sutiko Frankas.
Aš pakėliau akis ir pamačiau Franką žiūrint į Maksimą. Tuoj pat
Frankas nukreipė žvilgsnį kitur, bet aš spėjau jį suprasti. Frankas ži­
nojo tiesą, o Maksimas nenujautė, kad jis žino. Aš vis maišiau savo
kavą. Mano ranka buvo karšta, sudrėkusi.
- Mes nė vienas neapdraustas nuo klaidų, - pasakė pulkininkas
Džulijanas, - o paskui turime brangiai sumokėti. Ponia de Vinter ne­
galėjo nežinoti, kad vėjas toje įlankoje sūkuringas ir kad palikti tokio
 REBEKA 315

mažo burlaivio vairą neatsargu. Ta vieta ponia de Vinter tikriausiai

buvo plaukusi dešimtis kartų. O štai sykį surizikavo, ir tas sykis buvo
lemtingas. Čia pamoka mums visiems.
- Visokių nelaimių pasitaiko, - tarė Frankas, - netgi labai įgudu­
siems. Kiek žmonių žūva per kiekvieną medžioklės sezoną.
- O taip, bet tada nelaimė paprastai atsitinka, jei krinta arklys. Jei
ponia de Vinter būtų nepalikusi vairo, nelaimės nebūtų įvykę. Kiek
sykių esu ją matęs per šeštadienio regatas Kerite, ji niekad nebuvo
padariusi nė menkiausios klaidelės. Taip pasielgti būtų galėjęs tik
naujokas. Juo labiau tokioje vietoje, netoli rifų.
- Tą naktį buvo didelė vėtra, - tarė Frankas. - Gal kas nutiko ta­
kelažui. Gal susipainiojo laivavirvės, ir ji nuėjo į kajutę peilio.
- Taip, labai galimas daiktas. Bet mes šito niekada nesužinosi­
me. O jei ir sužinotume, tas nieko nepakeistų. Kaip jau sakiau, labai
norėčiau, kad neprireiktų tardymo, bet negaliu nieko padaryti. Pasi­
stengsiu, kad jis įvyktų antradienio rytą ir būtų kuo trumpesnis. Gry­
nai formalumas. Tik bijau, kad mums nepavyks išvengti žurnalistų.
Vėl stojo tyla. Pamaniau, kad jau laikas kilti nuo stalo.
- Gal išeitume į sodą? - tariau.
Visi atsistojome, ir aš pirma jų išėjau į terasą. Pulkininkas Džuli­
janas paglostė Džesprį.
- Štai koks gražus šuo išaugo.
- Taip, - tariau.
- Juos m alonu laikyti, - pasakė jis.
- Taip, - tariau.
Valandėlę pastoviniavome. Jis žvilgtelėjo į laikrodį.
- Ačiū už nuostabius pietus, - pasakė. - Šiandien manęs dar lau­
kia daug darbų, tad atleiskite, kad jau turiu bėgti.
- O taip.
- Labai apgailestauju, kad šitaip atsitiko. Iš visos širdies jus užjau­
čiu. Jums, ko gero sunkiau nei jūsų vyrui. Tačiau kai toji byla pasi­
baigs, abu pasistenkite viską pamiršti.
- Taip, - tariau, - stengsimės.
- Mano automobilis stovi čia pat, alėjoje. Gal jus pavėžėti, pone
Kroli, iki raštinės?
316 Daphne du Maurier

- Ačiū, pone, - atsakė Frankas.

Priėjęs jis paspaudė man ranką ir tarė:
- Sudie.
- Sudie, - atsakiau.
Vengiau jo akių. Bijojau, kad jis neišskaitytų mano žvilgsnio, kad
nesuprastų, jog viską žinau. Maksimas palydėjo juos iki automobilio.
Jiems išvažiavus, jis grįžo į terasą ir paėmė mane už rankos. M udu
stovėjome, pro žalią pievą žvelgdami į jūrą ir švyturį kyšulyje.
- Viskas bus gerai, - prabilo Maksimas. - Aš tuo tikiu ir visai n u ­
siraminau. Girdėjai, ką kalbėjo Džulijanas ir Frankas per pietus? Dėl
tardymo neturėtų būti jokių keblumų. Viskas bus gerai.
Nieko neatsakiau. Laikiau jo ranką suspaustą.
- Iš pat karto nebuvo jokių abejonių, kieno tai lavonas, - kalbėjo
jis toliau. - Gydytojas Filipsas vienas, be mano pagalbos galėjo n u ­
statyti tapatybę. Viskas buvo labai aišku ir paprasta. Jokio ženklo, ką
aš padariau, nėra. Kulka nepalietė kaulo.
Pro mus praskrido drugelis, lengvai ir nerūpestingai.
- Girdėjai, kaip jie samprotavo, - kalbėjo jis. - Kad ji užsitren­
kė kajutėje. Prisiekusieji tuo patikės. Filipsas jiems taip paaiškins. -
Jis nutilo.
Aš irgi tylėjau.
- Graužiuosi tik dėl tavęs, - pasakė jis. - Daugiau dėl nieko nesi­
gailiu. Jeigu taip susidėtų aplinkybės, viską vėl padaryčiau taip pat.
Gerai, kad nužudžiau Rebeką. Dėl to manęs niekada negrauš sąžinė,
niekada. Tik tu man rūpi. Kaip tave visa tai pakeitė! Per pietus apie
nieką daugiau negalvojau, tik žiūrėjau į tave. Dingo tavo žavus ju o ­
kingas vaikiškumas, kurį taip mylėjau. Ir jau nebegrįš. Papasakojęs
apie Rebeką, nužudžiau ir jį. Per dvidešimt keturias valandas jo ne­
beliko. Dabar tu daug vyresnė...
 XXII SKYRIUS

J
T ą vakarą, kai Fritas atnešė vietinį laikraštį, straipsnių pa­
vadinimai pirm ame puslapyje buvo išspausdinti didžiausiomis rai­
dėmis. Atnešęs laikraštį, Fritas padėjo jį ant stalo. Maksimas gana
anksti buvo nuėjęs persirengti vakarienei. Fritas palūkuriavo, kad aš
ką pasakyčiau, ir man atrodė kvaila ir netgi užgaulu neprašnekti apie
tai, kas rūpi visiems tarnams.
- Tai baisus įvykis, Fritai, - tariau.
- Taip, ponia, mes visi priblokšti, - pasakė jis.
- Ir ponui de Vinteriui toks smūgis vėl viską pergyventi iš naujo.
- Taip, ponia. Labai liūdna. Toks sukrėtimas, ponia, antrą kartą
atpažinti lavoną. Dabar jau turbūt niekas neabejoja, kad laive rasti
tikrai velionės ponios de Vinter palaikai?
- Taip, Fritai, neliko jokių abejonių.
- Mes visi stebimės, ponia, kad ji šitaip galėjo užsitrenkti kajutėje.
Tokia patyrusi buriuotoja.
- Taip, Fritai, ir mes stebimės. Bet juk visko pasitaiko. O kaip iš
tiesų ten buvo, mes jau niekada nesužinosime.
- Kur čia sužinosi, ponia. Ir visgi tai didelis smūgis. Mes visi pri­
blokšti. Ir atsitik tu man taip staiga, tuoj po baliaus. Lyg ir nederėtų.
- Taigi, Fritai.
- Matyt, bus tardymas, ponia?
- Taip, įprastinis formalumas.
- Aišku. Kažin, ar kurį iš mūsų kvies liudyti?
- Nemanau.
- Viską nuo širdies padaryčiau, kad tik jums galėčiau padėti. Po­
nas de Vinteris tai žino.
318 Daphne du Maurier

- Taip, Fritai, jis tikrai tai žino.

- Pasakiau visiems tarnams, kad laikytų liežuvį už dantų, bet juos
sunku nusaugoti, ypač mergiotes. Robertą tai paimsiu į rankas. Beje,
poniai Denvers šis atsitikimas - didelis smūgis.
- Aš irgi taip manau, Fritai.
- Ji kaip nuėjo po priešpiečių į savo kambarį, taip ligi šiol nepa­
sirodė. Neseniai Alisa jai nunešė puodelį arbatos ir laikraštį. Ji sakė,
kad ponia Denvers net iš veido išėjusi.
- Tegu ji geriau ir būna savo kambaryje. Jeigu serga, tegu nesike­
lia ir niekuo nesirūpina. Tegu Alisa jai taip ir pasako. Aš pati viena
susitvarkysiu, virėjai pati liepsiu padaryti ką reikia.
- Gerai, ponia. Sirgti ji gal ir neserga, bet negali atsigauti nuo
smūgio, kad surasti ponios de Vinter palaikai. Ji buvo labai atsidavu­
si poniai de Vinter.
- Taip, žinau.
Fritas išėjo iš kambario, ir aš, kol Maksimo nebuvo, greitomis
peržvelgiau laikraštį. Pirmame puslapyje nuo viršaus iki apačios
buvo įdėtas didžiulis straipsnis ir bjauri susiliejusi Maksimo fotogra­
fija, daryta gal prieš penkiolika metų. Man pasidarė baisu, pamačius
tą nuotrauką pirmame puslapyje. Pačiame gale buvo trum pa žinutė
apie tai, kokią Maksimas vedė antrąją žmoną ir kad šiomis dienomis
Menderlyje mes buvome surengę kaukių balių. Tie žodžiai, juodomis
raidėmis išspausdinti laikraštyje, atrodė tokie grubūs ir bejausmiai.
Apie Rebeką parašyta, kad ji buvo graži, protinga ir visų mylima, kad
paskendo prieš metus, o kitą pavasarį Maksimas vedė ir savo nuota­
ką atsivežė tiesiai į Menderlį (taip jie rašė) ir jos garbei iškėlė kaukių
balių. O kitą rytą įlankos dugne buvo rastas pirmosios žmonos lavo­
nas jos pačios burlaivio kajutėje.
Taip, parašyta teisybė, bet atmiešta nedideliais netikslumais, dėl
to visa istorija įgavo pikantiškumo ir pasidarė įdomi šimtams skai­
tytojų, kurie už savo pinigą nori gauti sensacijų. Maksimas pavaiz­
duotas niekingas, lyg koks satyras. Parsiveža savo „jauną nuotaką",
taip apibūdinama aš, ir iškelia puotą, tarsi norėdamas prieš visus pa­
sipuikuoti.
 REBEKA 319

Pakišau laikraštį po pagalvėle ant krėslo, kad Maksimas nepama­

tytų. Tačiau rytinių laikraščių negalėjau nuo jo nuslėpti. Apie tai jau
rašė ir Londono laikraščiai. Tame, kur mes gavome, įdėta Menderlio
nuotrauka, o po ja straipsnis. Menderlis ir Maksimas tapo sensacija.
Jį vadino Maksu de Vinteriu. Skambėjo taip familiariai, negražiai.
Abu laikraščiai nusitvėrė to fakto, kad Rebekos lavonas rastas kitą
rytą po kaukių baliaus, tarsi tas balius būtų tyčiomis tokiu laiku su­
rengtas. Abiejuose laikraščiuose tie patys žodžiai „likimo ironija".
Taip, iš tiesų likimo ironija, pamaniau aš. Puiki tema laikraščiui.
Prie pusryčio stalo žiūrėjau, kaip Maksimas blykšta skaitydamas
laikraščius, vieną, paskui antrą, galiausiai vietinį. Jis neištarė nė žo­
džio, tik pakėlė į mane akis, ir aš jam ištiesiau ranką.
- Kad juos perkūnas, - sušnibždėjo jis, - kad juos perkūnas
trenktų!
Pagalvojau, ką jie rašytų, jei sužinotų teisybę. Turbūt ne vieną
skiltį, o penkias ar šešias. Londone būtų išklijuoti plakatai. Laikraš­
čių pardavėjai skelbtų pavadinimus gatvėse, prie metro. Tas baisus
žodis iš septynių raidžių, didelis, juodas, būtų išspausdintas pačiame
viduryje.
Frankas atvažiavo po pusryčių. Jis buvo išblyškęs, nuvargęs tarsi
po bemiegės nakties.
- Paprašiau telefonų stoties, kad visus pokalbius jungtų su rašti­
ne. Nesvarbu, kas skambintų. Jei skambins reporteriai, aš mokėsiu
su jais pakalbėti. Kaip, beje, ir su visais kitais. Nenoriu, kad judu var­
gintų. Jau skambino keli kaimynai. Visiems atsakiau tą patį. Ponai de
Vinteriai dėkoja už reiškiamą užuojautą, prašo draugus keletą dienų
neskambinti ir mano, kad bus suprasti. Prieš devynias skambino po­
nia Leisi. Norėjo tuoj pat atvažiuoti.
- O Viešpatie... - išsigando Maksimas.
- Nesibaiminkite, aš ją sulaikiau. Atvirai pasakiau, kad jos atva­
žiavimas būtų nepageidautinas ir kad jūs šiuo metu nenorite nieko
matyti, tik ponią de Vinter. Ji domėjosi, kada bus tardymas, bet aš
pasakiau, kad laikas dar nepaskirtas. Vargu ar m ums pavyks nuo jos
išsisukti, ji sužinos iš laikraščių.
320 D a p h n e du M a u ri er

- Tie prakeikti žurnalistai! - tarė Maksimas.

- Taip, mes visi jiems mielai nusuktum e sprandus, bet reikia ir
į juos atsižvelgti. Jie iš to duoną valgo ir turi dirbti savo laikraščiui.
Jei neparūpins geros medžiagos, redaktorius išmes iš darbo. O jei
laikraštis bus neįdomus, neperkamas, savininkas atleis iš darbo re­
daktorių. Be to, jei laikraščio nepirks, savininkas praras savo pinigus.
Jums nereikės su jais susitikti, šnekėtis. Visa tai aš už jus padarysiu.
Dabar tik susikaupęs pagalvokite, ką sakysite per tardymą.
- Aš žinau, ką sakysiu.
- Be abejo, žinote, bet atminkite, kad teismo tardytojas - senasis
Horidžas. O jis priekabus, leidžiasi į visai nereikšmingas smulkme­
nas, norėdamas prisiekusiesiems parodyti, kaip stropiai einąs savo
pareigas. Nesiduokite jam išmušamas iš vėžių.
- O kodėl, po velnių, mane turėtų išmušti iš vėžių? Prie manęs
nėra ko prikibti.
- Žinoma, ne. Tačiau aš esu matęs tokių tardym ų ir žinau, kaip
greitai galima įsikarščiuoti, susinervinti. O Horidžo neverta už-
kiršinti.
- Teisybę Frankas sako, - įsiterpiau aš. - Suprantu, ką jis turi
galvoje. Kuo greičiau ir sklandžiau viskas praeis, tuo visiems geriau.
O kai ši neganda pasibaigs, mes, kaip ir visi kiti, tuoj pat pamiršime,
argi ne taip, Frankai?
- Taip, žinoma, - sutiko Frankas.
Aš vis vengiau jo žvilgsnio, bet jau buvau įsitikinusi, kad jis žino
tiesą. Visą laiką žinojo. Nuo pat pradžių. Prisimenu savo pirmąją
dieną Menderlyje, kai su Franku, Beatriče ir Džailsu valgėme pietus
ir Beatričė taip netaktiškai prašneko apie Maksimo sveikatą, Frankas
ramiai, nejučiom pakeitė pokalbio temą; ir paskui jis visada gelbėjo
Maksimą iš keblios padėties. Ir tas jo keistas nenoras su manim kal­
bėti apie Rebeką - jis taip dirbtinai, pompastiškai, net juokingai pa­
kreipdavo pokalbį, kai tik darydavomės atviresni. Dabar aš supratau.
Frankas viską žinojo, bet Maksimas nenujautė, kad jis žino. O Fran­
kas stengėsi neišsiduoti Maksimui. Taip mes visi trys stovėjome žiū­
rėdami vienas į kitą, atsitvėrę nematomom is pertvaromis.
 REBEKA 321

Telefonas daugiau m ums netrukdė, visi pokalbiai buvo perjun­

giami Frankui į raštinę. Mums liko tik laukimas. Turėjome laukti
antradienio.
Per tą laiką ponios Denvers nemačiau. Kaip paprastai ji atsiųs­
davo man valgiaraštį, ir aš nieko nekeisdama grąžindavau jį atgal.
Pasiteiravau apie ją Klarisos. Ji atsakė, kad Denvers kaip visada at­
lieka savo pareigas, tik su niekuo nesišneka. Valgo pati viena savo
kambaryje. Klarisa žiūrėjo išplėtusi akis, nesitvėrė iš smalsumo, bet
nieko neklausinėjo, o aš nenorėjau leistis su ja į kalbas. Be abejo,
virtuvėje, dvare, vartininko namelyje, visur buvo šnekama apie tai.
Visas Keritas turbūt ūžė nuo apkalbų. Mes visą laiką sėdėjome na­
mie, išeidavome tik į sodą prie namų. Netgi į mišką nėjome. Kau­
pėsi audra. Buvo vis dar karšta, trošku. Griaudėjo, balsvas rūškanas
dangus buvo pritvinkęs lietaus, bet nelijo. Tardymas buvo paskirtas
antradienį antrą valandą.
Be penkiolikos pirm ą valgėme pietus. Atvažiavo Frankas ir pasa­
kė, kad skambino Beatričė, bet ji, ačiū Dievui, negalėsianti atvažiuoti,
nes jų sūnus Rodžeris susirgo tymais, ir gydytojas paskyrė karantiną.
Mintyse pašlovinau tymus. Maksimui būtų daug sunkiau, jei tarp
mūsų maišytųsi susirūpinusi, perdėtai jautri Beatričė ir neatstodama
klausinėtų. Be paliovos klausinėtų.
Pietūs buvo skuboti, nervingi. Mažai kalbėjomės. Man vėl ėmė
mausti paširdžius. Negalėjau kąsnio praryti. Net lengviau pasidarė,
kai baigėsi pietų vaidinimas, ir Maksimas nuėjęs užvedė savo auto­
mobilį. Variklio ūžesys man grąžino pusiausvyrą. Vadinasi, jau va­
žiuosime, kažką veiksime. Baigėsi begalinis laukimas Menderlyje.
Frankas važiavo iš paskos savo automobiliu. Maksimas vairavo,
aš laikiau ranką jam ant kelio. Atrodė, kad jis visai ramus ir nė kiek
nesinervina. Jaučiausi taip, lyg būčiau ką nors lydėjusi į ligoninę
operuotis. Prieš akis nežinia. Nežinome, ar operacija pavyks. Mano
rankos buvo šaltos šaltos. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Ir tas nesi­
liaujantis maudimas paširdžiuose. Tardymas turėjo būti Lanijone,
prekybiniame mieste, šešios mylios už Kerito. Sustojome didelėje,
akmenimis grįstoje aikštėje prie turgaus. Ten jau stovėjo gydytojo
322 Daphne du Maurier

Filipso, pulkininko Džulijano ir dar kažkieno automobiliai. Pama­

čiau, kaip viena praeivė smalsiai pažiūrėjo į Maksimą, paskui kum š­
telėjo draugei.
- Aš gal pasiliksiu čia, - pasakiau, - neisiu kartu.
- Aš ir nenorėjau, kad eitum, - pasakė Maksimas. - Nuo pat pra­
džių. Geriau būtum pasilikusi Menderlyje.
- Ne, - atsakiau, - aš palauksiu čia, automobilyje.
Priėjęs Frankas pažvelgė į automobilį pro langą ir paklausė:
- Ar ponia de Vinter neina?
- Ne, - atsakė Maksimas, - ji nori palaukti čia.
- Teisingai daro, - tarė Frankas, - jai ten nėra ko eiti. Mes ilgai
neužtruksime.
- Gerai, - atsakiau.
- Aš jums pasaugosiu vietą, jei kartais apsigalvotumėte.
Jiedu nuėjo, ir aš likau sėdėti viena. Buvo kaip tik ta diena, kai
parduotuvės uždaromos anksti. Jos atrodė nykios, apmirusios. Ga­
tvėse žmonių nedaug. Lanijonas ne poilsiautojų miestas, nes yra to­
lokai nuo jūros. Sėdėjau ir žiūrėjau į tylias parduotuves.
Laikas slinko pamažu. Galvojau apie tai, ką tuo metu veikia teis­
mo tardytojas, Frankas, Maksimas, pulkininkas Džulijanas. Išlipau iš
automobilio ir ėmiau vaikščioti po turgaus aikštę. Nuėjau iki vienos
parduotuvės ir pažiūrėjau į vitriną. Paskui vėl ėmiau vaikščioti pir­
myn atgal. Pamačiau policininką, smalsiai stebintį mane. Pasukau į
šalutinę gatvelę, kad jis manęs nematytų.
Nejučiomis, kone prieš savo valią, atsidūriau prie teismo pastato.
Spaudoje tardymo laikas nebuvo paskelbtas, ir čia nesibūriavo smal­
suoliai, kaip kad tikėjausi. Niekur aplink nebuvo nė gyvos dvasios.
Užlipau laipteliais, įžengiau į vidų ir prie pat durų sustojau.
Lyg iš po žemių išdygo policininkas.
- Ar jūs ko ieškote? - paklausė.
- Ne, ne.
- Čia negalima laukti, - įspėjo.
- Atsiprašau, - pasakiau ir nuėjau atgal prie laiptelių.
- Atleiskite, ar jūs ne ponia de Vinter? - pasiteiravo jis.
- Taip.
 REBEKA 323

- Tada kas kita. Jei norite, prašom, galite laukti čia. O gal norėtu­
mėte aname kabinete pasėdėti?
- Ačiū, - padėkojau.
Jis mane nuvedė į mažą tuščią kambarėlį, kur stovėjo rašomasis
stalas. Čia buvo panašu į geležinkelio stoties laukiamąjį. Atsisėdau,
rankas susidėjau ant kelių. Praėjo penkios minutės. Niekas nepasiro­
dė. Čia dar sunkiau buvo laukti nei lauke arba automobilyje. Išėjau į
koridorių. Policininkas ten tebestovėjo.
- Ar dar negreit baigsis? - paklausiau.
- Jeigu reikia, galiu nueiti ir pasiteirauti, - atsakė jis ir nuėjo per
koridorių. Grįžęs po valandėlės pasakė: - Nemanau, kad ilgai užsi­
tęs. Jau davė parodym us ponas de Vinteris, kapitonas Sirlis, naras
ir gydytojas Filipsas. Liko tik vienas liudininkas, ponas Tabas, laivų
meistras iš Kerito.
- Vadinasi, jau greitai baigsis, - tariau.
- Tikriausiai ponia, - atsakė jis. Paskui, lyg jam būtų staiga ding­
telėję į galvą, pasiteiravo: - Gal norėtumėte pasiklausyti paskutinio
liudininko? Prie pat durų yra viena tuščia vieta. Tyliai įeikite, niekas
nė nepastebės.
- Gerai, - atsakiau, - mielai pasiklausyčiau.
Tardymas ėjo į pabaigą. Maksimas jau buvo davęs parodymus.
O kitų galiu pasiklausyti. Nenorėjau būti, kai Maksimas kalbės. Per
jo parodymus būčiau labai jaudinusis. Todėl ir nėjau kartu su juo ir
Franku. Dabar man vis vien. Savo vaidmenį jis jau suvaidino.
Nuėjau paskui policininką iki koridoriaus galo, čia jis atidarė d u ­
ris. Aš tyliai įslinkau ir atsisėdau prie pat durų, nuleidusi galvą, kad
nė vieno nematyčiau. Salė buvo mažesnė negu maniau. Labai karšta
ir tvanki. Aš įsivaizdavau, kad joje erdvu, daug suolų kaip bažny­
čioje. Maksimas ir Frankas sėdėjo kitoje pusėje. Teismo tardytojas
buvo liesas senyvas vyras su pensnė. Buvo ir m an visai nepažįstamų
žmonių. Šnairomis juos apžiūrėjau. Staiga m an sudunksėjo širdis,
nes pamačiau ponią Denvers. Ji sėdėjo paskutiniame suole. Šalia
jos Feivelis. Džekas Feivelis, Rebekos pusbrolis. Jis buvo pasilen­
kęs į priekį, smakrą parėmęs ranka, akis įsmeigęs į tardytoją, poną
Horidžą. Nesitikėjau jo čia išvysti. Įdomu, ar Maksimas jį matė.
324 Daphne du Maurier

Džeimsas Tabas, laivų meistras, dabar stovėjo ir atsakinėjo į tardy­

tojo klausimus.
- Taip, pone, - pasakė Tabas. - Aš perdirbau ponios de Vinter
burlaivį. Anksčiau tai buvo prancūzų žvejų laivas, ponia de Vinter jį
buvo pusvelčiui pirkusi Bretanėje ir parsigabenusi čionai. Ji manęs
paprašė jį perdaryti į burlaivį.
- Ar tas laivas tiko buriuoti jūroje? - paklausė tardytojas.
- Kai sutvarkiau jį anų metų balandžio mėnesį, tiko, - atsakė po­
nas Tabas. - Spalio mėnesį ponia de Vinter pristatė jį į mano dirbtu­
ves kaip įprasta, o kovo mėnesį paprašė sutvarkyti. Aš ir sutvarkiau,
kaip įprasta. Nuo tada, kai jį perdariau, tai jau buvo ketvirtas ponios
de Vinter buriavimo sezonas.
- Ar kada anksčiau burlaivis buvo apsivertęs? - paklausė tar­
dytojas.
- Ne, pone. Jei kas nors panašaus būtų atsitikę, ponia de Vinter
man tikrai būtų pranešusi. Visais atžvilgiais ji buvo patenkinta savo
burlaiviu, bent man taip sakė.
- Turbūt buriuojant reikia ypatingo atsargumo? - paklausė teis­
mo tardytojas.
- Taip, pone, nė vienam buriuotojui jūroje nevalia prarasti galvos,
čia visiems aišku. Bet ponios de Vinter laivas nebuvo koks išklerėlis,
kokių nemaža tenka pamatyti Kerite, kad nuo jo vairo negalėtum nė
akimirkos pasitraukti. Tai buvo tvirtas jūrinis laivas ir galėjo atlaikyti
smarkius vėjus. Ponia de Vinter plaukdavo ir prastesniu oru negu tą
vakarą. Tuokart pūtė tiktai gūsiais. Niekaip nesuprantu, kaip tokį
vakarą šis burlaivis galėjo paskęsti. Taip sakau nuo pat pradžių.
- O jeigu ponia de Vinter, kaip spėjama, nuėjo į kajutę švarko, o
staigus vėjo šuoras papūtė nuo kyšulio, ar tas šuoras galėjo burlaivį
apversti? - paklausė tardytojas.
Džeimsas Tabas papurtė galvą.
- Ne, - tarė jis atkakliai, - m ano manymu, negalėjo.
- Tačiau, matyt, taip atsitiko, - pasakė tardytojas. - Nemanau,
kad ponas de Vinteris ar kas nors kitas jus kaltintų dėl šio atsitiki­
mo. Sezono pradžioje jūs laivą sutvarkėte ir teigiate jį buvus tvirtą ir
tinkamą buriuoti jūroje - tiek aš ir norėjau sužinoti. Visa nelaimė,
 REBEKA 325

kad ponia de Vinter valandėlę prarado atsargumą ir už tai sumokėjo

savo gyvybe, nuskendo kartu su laivu. Tokių dalykų yra ir anksčiau
pasitaikę. Aš vėl kartoju, kad mes jūsų nekaltiname.
- Atsiprašau, pone, - tarė laivų meistras, - bet tai dar ne viskas.
Norėčiau, jei leistumėte, šį tą daugiau pareikšti.
- Gerai, prašom, - pasakė tardytojas.
- Štai kaip yra, pone. Po to nelaimingo atsitikimo pernai žmonės
Kerite ėmė blogai kalbėti apie mano darbą. Neva aš leidęs poniai
de Vinter pradėti sezoną supuvusiu, kiauru burlaiviu. Dėl to aš pra­
radau kelis užsakymus. Visos tos šnekos neteisingos, bet burlaivis
buvo paskendęs, ir aš niekaip negalėjau pasiteisinti. Paskui tas gar­
laivis užplaukė ant uolų, kaip visiems žinoma, ir tada ponios de Vin­
ter burlaivis buvo atrastas ir iškeltas iš dugno. Vakar pats kapitonas
Sirlis man leido jį apžiūrėti. Aš ir apžiūrėjau. Norėjau įsitikinti, kad
mano darbas gerai atliktas, nors burlaivis ilgiau negu metus išbuvo
po vandeniu.
- Savaime suprantamas noras, - tarė tardytojas. - Na, ir turbūt
likote patenkintas savo darbu.
- Taip, pone, patenkintas. Dėl mano darbo nėra jokių kliaučių.
Baržoje, kur dabar įkeltas burlaivis, apžiūrėjau kiekvieną jo kam pe­
lį. Jis buvo rastas ant smėlėto dugno, taip man pasakė naras, kai jo
paklausiau. Nebuvo užkliudęs jokių rifų. Rifai buvo už gerų penkių
pėdų. Burlaivis gulėjo ant smėlio, ir niekur nebuvo žymės, kad būtų
į ką atsitrenkęs.
Jis nutilo. Tardytojas laukdamas žiūrėjo į jį.
- Tai viskas, ką norėjote pasakyti? - paklausė.
- Ne, pone, - pabrėžtinai atsakė Tabas, - šį tą daugiau. Štai kas
man įdomu. Kas dugno lentose pramušė skyles? Ne uolos. Artim iau­
sia uola buvo už penkių pėdų. Be to, uolos ne taip prakiurdo. Ten yra
skylės, padarytos kokiu įnagiu.
Aš nežiūrėjau į jį. Buvau nuleidusi akis į grindis. Į žalią linoleu­
mą. Tik į linoleumą ir žiūrėjau.
Stebėjausi, ko tardytojas nieko nesako. Ko tyla taip ilgai už­
sitęsė. Kai pagaliau jis prašneko, atrodė, kad jo balsas sklinda iš
kažkur toli.
326 D ap hne du M a u rier

- Ką jūs turite galvoje? - paklausė jis. - Kokios ten skylės?

- Iš viso ten yra trys skylės, - ėmė aiškinti laivų meistras. - Viena
priekyje prie pat grandinės, dešiniajame borte, žemiau vaterlinijos.
O kitos dvi arti viena kitos laivo viduryje, dugne. Ir balastas nustum ­
tas iš vietos. Išmėtytas. Ir čia dar ne viskas. Kingstonai atsukti.
- Kingstonai? Kas jie tokie? - paklausė tardytojas.
- Vožtuvai, pone, užkimšti nutekamiesiems vamzdžiams, einan­
tiems nuo kriauklės ar tualeto. Ponios de Vinter burlaivyje ta vietelė
buvo įtaisyta pačiame laivugalyje. O kriauklė praustis buvo priekyje.
Vienas kingstonas buvo prie kriauklės, o kitas tualete. Plaukiant jie
visada būna sandariai užsukti, antraip į vidų pribėgtų vandens. Kai
vakar apžiūrėjau burlaivį, abu kingstonai buvo atsukti.
Kaip karšta, neištveriamai karšta. Kodėl niekas neatidaro lan­
go? Mes čia užtrokšime, tiek žm onių kvėpuodami tą patį orą, tiek
žmonių.
- Kai tiek skylių ir kingstonai atdari, šitoks mažas burlaivis gali
nuskęsti greitai. Manyčiau, tai truko ne ilgiau kaip dešimt minučių.
Jokių skylių nebuvo, kai burlaivis buvo paimtas iš mano dirbtuvių.
Aš buvau patenkintas savo darbu, patenkinta buvo ir ponia de Vin­
ter. Mano išmanymu, pone, burlaivis visai neapvirto. Jis buvo n u ­
skandintas tyčiomis.
Reikia stotis ir išeiti. Reikia stotis ir grįžti į laukiamąjį. Šioje
patalpoje nebėra oro, o žmogus greta manęs vis spaudžiasi arčiau
ir arčiau... Kažkas priešais m ane atsistojo ir ėmė kalbėti, kalbėjo
visi iš karto. Nebesuvokiau, kas aplinkui dedasi. Buvo neregėtai
karšta. Tardytojas paprašė tylos. Ir kažką pasakė apie poną de Vin-
terį. Man nieko nebuvo matyti. Užstojo priešais sėdinčios moters
skrybėlė. Maksimas atsistojo. Nežiūrėjau į jį. Nedrįsau pasižiūrėti.
Kartą gyvenime m ano jau buvo tokia savijauta. O kada? Nežinau.
Neprisimenu. A, taip, greta ponios Denvers. Tąsyk, kai ji atsistojo
šalia manęs prie lango. Ponia Denvers dabar čia, salėje, klausosi
tardytojo. O priešais teismo tardytoją stovi Maksimas. Karštis lė­
tais šuorais kilo į mane nuo grindų. Gaubė sudrėkusias m ano ra n ­
kas, kaklą, smakrą, veidą.
 REBEKA 327

- Pone de Vinteri, jūs girdėjote, ką aptiko Džeimsas Tabas, kuris

prižiūrėjo ponios de Vinter burlaivį? Ar kas nors jums yra žinoma
apie tas skyles, pramuštas laivo dugne?
- Nieko nėra žinoma.
- Ar galėtumėte paaiškinti, iš kur tos skylės?
- Ne, tikrai ne.
- Ar dabar jūs pirm ą kartą apie jas sužinojote?
- Taip.
- Jums tai tikriausiai smūgis.
- Jau buvo smūgis, kai sužinojau, kad prieš metus suklydau n u ­
statydamas tapatybę, o dabar dar sužinau ne tik tai, kad velionė
mano žmona nuskendo savo burlaivio kajutėje, bet ir kad burlaivis
buvo tyčiomis prakiurdytas. Turbūt nieko nuostabaus, kad man tai
smūgis.
Ne, ne, Maksimai. Tu jį įsiutinsi. Atmink, ką Frankas sakė: tar­
dytojo neužsiutink. Tokiu balsu nekalbėk. Tokiu piktu balsu, Mak­
simai. Jis įsižeis. Prašau tavęs, brangusis. O Dieve, atsiųsk jam savi­
tvardos, atsiųsk jam savitvardos.
- Pone de Vinteri, patikėkite, mes visi nuoširdžiai jus užjaučiame.
Be abejonės, jums buvo smūgis, baisus smūgis, sužinojus, kad velionė
jūsų žmona paskendo kajutėje, o ne jūroje, kaip manėte. Aš atlieku
šitą apklausą jūsų labui. Jūsų dėlei aš stengiuosi tiksliai išsiaiškinti,
kaip ir kodėl ji žuvo. Šią apklausą atlieku ne savo malonumui.
- Tai savaime aišku.
- Ir aš taip manau. Džeimsas Tabas ką tik pareiškė, kad burlaivio,
kuriame rasti velionės ponios de Vinter palaikai, dugne yra pram uš­
tos trys skylės. Ir kad kingstonai atidaryti. Ar jo pareiškimas jums
kelia abejonių?
- Žinoma ne. Jis laivų meistras ir savo darbą išmano.
- Kas prižiūrėjo ponios de Vinter burlaivį?
- Ji pati prižiūrėjo.
- Nesamdė jokių pagalbininkų?
- Ne, nieko nesamdė.
- Ar burlaivis stovėjo prieplaukoje, priklausančioje Menderliui?
328 Da ph ne du M a u r i e r

- Taip.
- Ar koks pašalinis, kėsinęsis sugadinti burlaivį, būtų buvęs pa­
stebėtas? Ar prie tos prieplaukos neprieina koks bendro naudojimo
keliukas?
- Ne, joks neprieina.
- Prieplauka yra nuošali, apsupta medžių?
- Taip.
- Ar kas svetimas galėjo ten patekti nepastebėtas?
- Galbūt.
- Tačiau Džeimsas Tabas tvirtina, ir mes neturime pagrindo juo
netikėti, kad burlaivis su trimis pram uštom is skylėmis bei atidary­
tais kingstonais nebūtų paplaukęs ilgiau nei dešimt ar penkiolika
minučių.
- Tikriausiai.
- Vadinasi, turime atmesti prielaidą, kad burlaivis buvo pikta­
dariškai pramuštas prieš poniai de Vinter išplaukiant. Tokiu atveju
burlaivis būtų dar prieplaukoje nuskendęs.
- Be abejonės.
- Vadinasi, peršasi išvada, kad pramušė dugną ir atsuko kingsto-
nus tas, kuris tą vakarą plaukė burlaiviu.
- Galimas daiktas.
- Jūs sakėte, kad kajutės durys buvo užsitrenkusios, liukai užda­
ryti, o jūsų žmonos palaikai gulėjo ant grindų. Taip sakėte ne tik jūs,
bet ir gydytojas Filipsas bei kapitonas Sirlis.
- Taip.
- O dabar dar sužinome, kad dugnas buvo pramuštas ir kingsto-
nai atsukti. Ar jums pačiam, pone de Vinteri, tai neatrodo keista?
- Žinoma, atrodo.
- Ar jūs negalėtumėte pateikti kokių nors paaiškinimų?
- Jokių.
- Pone de Vinteri, nors jums ir labai nemalonu, bet aš turiu pa­
teikti grynai asmeniško pobūdžio klausimą.
- Prašom.
- Ar jūs gražiai sugyvenote su ponia de Vinter?
 REBEKA 329

Man akyse pasirodė juodos dėmės, jos šokinėjo, krūpčiojo mane

supančiame rūke, buvo taip karšta ir tvanku, aplinkui tiek žmonių,
tiek veidų, o langai uždaryti; durys nuo manęs kažkur nutolo, grin­
dys priešais mane ėmė kilti.
Ir paskui lyg per miglą išgirdau skambų aiškų Maksimo balsą:
- Malonėkite kas nors išvesti mano žmoną. Ji tuoj apalps.
 XXIII SKYRIUS

V ė l sėdėjau mažame kambarėlyje, panašiame į geležin­

kelio stoties laukiamąjį. Prie manęs buvo pasilenkęs policininkas su
stikline vandens, kažkas laikė mane už peties, Frankas laikė. Sėdėjau
visiškai nejudėdama, grindys, sienos, Frankas ir policininkas ėmė
įgauti apibrėžtą pavidalą.
- Atsiprašau, - ištariau, - taip kvailai išėjo. Salėje labai karšta, be
galo karšta.
- Ten dažnai trūksta oro, - pasakė policininkas, - jau žmonės dėl
to skundėsi, bet niekas nieko nedaro. Ir anksčiau ne viena moteris
yra apalpusi.
- Ar jums geriau, ponia de Vinter? - paklausė Frankas.
- Taip, daug geriau. Tuoj atsigausiu. Grįžkite į salę.
- Aš jus parvešiu į Menderlį.
- Ne, ne.
- Taip. Maksimas manęs prašė.
- Ne. Pasilikite su juo.
- Maksimas man liepė jus parvežti į Menderlį.
Paėmęs už parankės Frankas padėjo m an atsistoti.
- Ar nueisite iki mašinos, ar man čia privažiuoti?
- Nueisiu. Bet verčiau liksiu čia. Noriu palaukti Maksimo.
- Maksimas gali užtrukti dar ilgai.
Kodėl jis taip pasakė? Ką turi galvoje? Kodėl jis į m ane n e ­
žiūri? Jis paėm ė m ane už parankės, ir mes koridorium i nuėjom e
ligi d u rų ir nulipom e laipteliais į gatvę. Maksimas gali užtrukti
dar ilgai...
 REBEKA 331

Tylėdami priėjom e prie mažiuko „Morris". Frankas atidarė

dureles ir padėjo m an įlipti. Paskui pats atsisėdo ir įjungė variklį.
Iš akm enim is grįstos aikštės per tuščią miestą išvažiavome į Ke­
rito kelią.
- O kodėl jis dar ilgai užtruks? Ką jie dabar darys?
- Gal dar kartą apklaus liudininkus. - Frankas žiūrėjo į baltą
kelią.
- Juk jau išklausyti visi parodymai, - pasakiau. - Ką dar kas gali
pridurti?
- Ką čia žinai, - atsakė Frankas. - Tardytojas gali kitaip pateikti
klausimus. Tabas viską pakreipė į kitą pusę. Taigi tardytojas turės
liudininkus apklausti nauju požiūriu.
- Kokiu požiūriu? Ką turite galvoje?
- Girdėjote parodymus? Girdėjote, ką Tabas pasakė apie burlaivį?
Niekas nebetikės, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas.
- Nesąmonė, Frankai, juokinga. Kam jie Tabo klauso? Iš kur jis
žino po tiek laiko, kaip laive atsirado skylės? Ką jie stengiasi įrodyti?
- Nežinau.
- Tas teismo tardytojas vis kvos ir kvos Maksimą, kol šis netekęs
savitvardos, nenoromis prišnekės visokių dalykų. Jis klaus ir klaus,
Frankai, ir Maksimas šito neištvers, tikrai žinau, kad neištvers.
Frankas nieko neatsakė. Važiavo labai greitai. Pirmą kartą, kiek
jį pažįstu, nesugalvojo kokio nors tinkamo atsakymo. Vadinasi, jis
susirūpinęs, labai susirūpinęs. Be to, paprastai jis vairuodavo lėtai,
atsargiai, stabteldamas prie kiekvienos sankryžos ir apsidairydamas į
kairę ir į dešinę, signalizuodamas ties kiekvienu posūkiu.
- Ten buvo tas žmogus, - tariau, - tas, kuris buvo atvažiavęs į
Menderlį, pas ponią Denvers.
- Turite galvoje Feivelį? Taip, mačiau...
- Jis sėdėjo šalia ponios Denvers.
- Taip, žinau.
- Ko jis ten buvo? Kokią teisę turi ten dalyvauti?
- Jis jos pusbrolis.
- Negerai, kad jiedu su ponia Denvers sėdėjo ir klausėsi parody­
mų. Aš jais nepasitikiu, Frankai.
332 D ap h ne du M a u r i e r

- Ir aš ne.
- Jie gali visko prikrėsti, gali pakenkti.
Frankas vėl neatsakė. Supratau, jis taip atsidavęs Maksimui, kad
bijo net su manimi leistis į šią kalbą. Jis nenujautė, kiek aš žinau.
Aš irgi nebuvau tikra, kiek jis žino. M udu buvome sąjungininkai,
keliavome tuo pačiu keliu, bet vienas į kitą pažvelgti negalėjome. Ir
nedrįsome atvirai prisipažinti.
Jau buvome įsukę pro vartus ir važiavome ilga vingiuota alėja.
Tik dabar pastebėjau, kad pražydusios hortenzijos, jų melsvi žiedy­
nai buvo išsikišę iš žalios lapijos. Nors jie nepaprastai gražūs, bet
buvo kažkokie liūdni, gedulingi, tarsi negyvi dirbtiniai vainikai, ko­
kių galima išvysti po stiklu užsieniečių kapinėse. Ir stovėjo jų gretos,
melsvos, vienodos, abipus alėjos nelyg pėstieji palei gatvę, laukdami,
kol pravažiuosime.
Pagaliau privažiavome namą ir apsukę puslankį sustojome prie
laiptų.
- Ar jau galėsite būti viena? - paklausė Frankas. - Gal atsigul­
tumėte?
- Taip, turbūt.
- Aš grįšiu į Lanijoną. Manęs gali prireikti Maksimui.
Daugiau nieko nepasakė. Greit sėdo į automobilį ir nuvažiavo.
Jo gali prireikti Maksimui. O kodėl jis taip pasakė, kad jo gali Mak­
simui prireikti? Gal tardytojas ir Franką apklaus. Iškvos apie tą va­
karą prieš metus, kai Maksimas vakarieniavo su Franku. Pasiteiraus,
kada tiksliai Maksimas išėjo iš jo namų. Ir ar kas nors matė Maksimą
sugrįžus. Ar tarnai žinojo, kur jis buvo. Ar kas galėtų paliudyti, kad
Maksimas nuėjo tiesiai į miegamąjį ir nusirengė. Gali apklausti ir
ponią Denvers. Gali paprašyti ponią Denvers duoti parodymus. Ir
Maksimas ims nesivaldyti, ims blykšti...
Įėjau į holą. Užlipau į savo kambarį ir, kaip Frankas patarė, atsi­
guliau į lovą. Ranka užsidengiau akis, bet be perstojo mačiau teis­
mo patalpą, visus veidus. Susiraukšlėjusį, uolų, perdėm rimtą teismo
tardytojo veidą su pensnė ant nosies. „Atlieku šią apklausą ne savo
paties malonumui". Jis lėto mąstymo, stropus, įžeidus. Apie ką jie
 REBEKA 333

dabar kalba? Kas ten vyksta? O kas bus, jei po kiek laiko Frankas grįš
į Menderlį vienas?
Nežinojau, kas ten dedasi. Nežinojau, ką žmonės tokiu atveju
daro. Prisiminiau laikraščiuose mačiusi nufotografuotus vyrus, ku­
rie buvo areštuoti, vos išėję iš teismo salės. O jeigu areštuos Mak­
simą? Manęs prie jo neleis. Neleis net pasimatyti. Turėčiau sėdėti
Menderlyje diena po dienos, naktį po nakties ir laukti jo kaip dabar
kad laukiu. Tokie žmonės kaip pulkininkas Džulijanas man būtų
draugiški ir kviestųsi į svečius: „Nebūkite viena. Apsilankykite pas
m us“. Vėl atakuotų laikraščiai, vėl telefonai. „Ne, ponia de Vinter
nieko nepriima. Ponia de Vinter neturi ko pasakyti „Grafystės kro ­
nikoms". Ir taip diena po dienos. Savaitės, panašios viena į kitą,
slinktų lyg pro šalį. Galų gale Frankas nuvežtų m ane į pasimatymą
su Maksimu. Maksimas būtų sulysęs, pasikeitęs kaip būna pasikeitę
žmonės ligoninėje...
Kitos moterys yra tai patyrusios. Apie jas buvau skaičiusi lai­
kraščiuose. Jos rašo malonės prašymus vidaus reikalų ministrui, bet
tai nieko nepadeda. Vidaus reikalų ministras visada atsako, kad turi
viešpatauti teisingumas. Draugai siunčia peticijas, surenka aibes pa­
rašų, bet ministrai neatsižvelgia. Ir paprasti žmonės, perskaitę apie
tai laikraščiuose, piktinasi - kodėl reikia jo gailėtis, jis gi nužudė
savo žmoną? O tos vargšės nužudytos žmonos negaila? Tie jaus­
mingi plepalai apie mirties bausmės panaikinimą tik skatina nusi­
kaltimus. O ko jis prieš nužudydamas žmoną negalvojo? Dabar jau
vėlu. Jį reikia pakarti kaip kiekvieną žudiką. Ir labai teisingai. Bus
kitiems perspėjimas.
Buvau mačiusi laikraščio paskutiniame puslapyje nuotrauką, ku­
rioje prie kalėjimo vartų susirinkęs būrelis žmonių, o policininkas
kabina žinutę: „Šįryt devintą valandą buvo įvykdyta mirties bausmė,
dalyvaujant kalėjimo viršininkui, gydytojui ir grafystės šerifui". M ir­
tis pakariant greita. Ir be skausmų. Iškart lūžta sprandas. Ne, nebūti­
nai. Kažkas sakė, kad ne visuomet taip atsitinka. Ant galvos užmauna
maišą, nuteistasis stovi ant nedidelio paaukštinimo, kuris išmušamas
iš po kojų. Nuo išėjimo iš kameros ligi kol esi pakariamas tepraeina
334 D a p h n e du M a u r i e r

lygiai trys minutės. Ne, kažkas sakė, kad penkiasdešimt sekundžių.

Niekų šnekos. Negali būti penkiasdešimt sekundžių. Keli laipteliai
žemyn į duobę. Gydytojas ten nulipa patikrinti. Numirštama tuojau
pat. Ne, ne tuojau pat. Kūnas dar juda, sprandas ne visuomet nulūž­
ta. Na bet pakartasis vis vien nieko nebejaučia. Kažkas, kieno brolis
buvo kalėjimo gydytojas, sakė, kad apie tai nėra plačiai žinoma, nes
kiltų didelis triukšmas, bet pakartasis ne visada miršta tuoj. Jo akys
dar ilgai būna atmerktos.
Viešpatie, atitolink nuo manęs tokias mintis. Atsiųsk kitokių
minčių. Apie ką nors kita. Apie ponią Van Hoper Amerikoje. Dabar
ji tikriausiai vieši pas dukterį. Vasaras jos leidžia savo name Long Ai-
lende. Turbūt lošia bridžą. Žiūri arklių lenktynes. Ponia Van Hoper
mėgsta arklių lenktynes. Kažin, ar ji vis dar nešioja geltonąją skry­
bėlaitę. Ji per maža. Netinka prie tokio stambaus veido. Ponia Van
Hoper sėdi prie namo kieme Long Ailende, ant kelių prisikrovusi
romanų, žurnalų, laikraščių. Ponia Van Hoper prisideda prie akių
lornetą ir šaukia dukteriai: „Helena, pasižiūrėk. Čia rašo, kad Mak­
simas de Vinteris pirmąją savo žmoną nužudė. Jis man visą laiką
atrodė kažkoks keistas. Aš tą kvaišelę įspėjau, kad daro didelę klaidą,
bet kur ji tau klausys! Susigadino gyvenimą. Tikriausiai dabar gaus
gerų pasiūlymų filmuotis".
Kažkas prisilietė man prie rankos. Ogi Džespris. Džespris įkišo
šaltą drėgną nosį man į rankas. Atsekė paskui mane iš holo. Kodėl
šunys mus taip sugraudina? Jų užuojauta tokia tyli, tokia beviltiška.
Džespris jautė, kad kažkas atsitiko, kaip visi šunys jaučia. Kai pa­
kuojami lagaminai. Kai automobilis privažiuoja prie durų. Jie stovi
pabrukę uodegas ir žiūri liūdnomis akimis. O kai automobilio ūžesys
nutolsta, grįžta į savo pintinę...
Matyt, buvau užmigusi, nes pašokau, pabudinta griaustinio. Atsi­
sėdau. Laikrodis rodė penkias. Atsikėliau ir nuėjau prie lango. Lauke
nebuvo jokio vėjelio. Lapai lyg ko laukdami kabojo sustingę. Dangus
buvo tamsiai pilkas. Jį perskrodė rantytas žaibas. Tolumoje vėl n u ­
griaudėjo. Nelijo. Išėjau į koridorių ir pasiklausiau. Aplink tyla. Užli­
pau laiptais. Niekur nė gyvos dvasios. Nuo audros debesio hole buvo
tamsu. Nulipau žemyn ir nuėjau į terasą. Vėl nudundėjo griaustinis.
 REBEKA 335

Vienas lašas nukrito m an ant rankos. Tik vienas. Buvo labai tamsu.
Už slėnio jūra atrodė it juodas ežeras. Dar vienas lašas nukrito man
ant rankos, vėl driokstelėjo perkūnas. Kambarinė viršuje uždarinėjo
langus. Atėjo Robertas ir uždarė langus svetainėje, už manęs.
- Ar ponas de Vinteris su Franku dar negrįžo, Robertai? - pa­
klausiau.
- Ne, ponia, dar negrįžo. Maniau, kad ponia esate su jais.
- Ne. Aš grįžau anksčiau.
- Ar gersite arbatą, ponia?
- Ne ne. Palauksiu.
- Atrodo, oras galiausiai pasikeis, ponia.
- Taip.
Dar nelijo. Nukrito tik tie du lašai. Grįžau vidun ir atsisėdau bi­
bliotekoje. Pusę šešių įėjo Robertas.
- Ką tik prie durų privažiavo mašina, ponia, - pasakė jis.
- Kieno?
- Pono de Vinterio, ponia, - atsakė jis.
- Ar prie vairo ponas de Vinteris?
- Taip, ponia.
Pabandžiau atsistoti, bet kojos nelaikė, buvo kaip vatinės. Pakilau,
atsirėmusi sofos. Burna buvo išdžiūvusi. Po valandėlės į biblioteką
įėjo Maksimas ir sustojo prie pat durų.
Jis atrodė labai nuvargęs, pasenęs. Prie lūpų kampučių atsirado
raukšlės, kurių anksčiau niekada nebuvau pastebėjusi.
- Viskas baigėsi, - tarė jis.
Tylėjau. Nepajėgiau prabilti, nei žingtelti link jo.
- Savižudybė, - tarė jis, - be pakankamų įrodymų apie velionės
psichinę būklę. Jie buvo sutrikę ir nežinojo, ką daryti.
Atsisėdau ant sofos.
- Savižudybė, - tariau. - O kodėl? Dėl kokių priežasčių?
- Vienas Dievas težino, - atsakė jis. - Jie nematė reikalo gilintis į
priežastis. Senasis Horidžas įbedė į mane akis ir prisispyręs klausė,
ar Rebeka neturėjo piniginių rūpesčių. Jai piniginiai rūpesčiai! Vieš­
patie aukščiausias.
Jis nuėjo prie lango ir pasižiūrėjo į žalias vejas.
336 D ap h n e du M a u ri e r

- Lis, - pasakė. - Ačiū Dievui, pagaliau sulauksime lietaus.

- Kaip viskas vyko? - paklausiau. - Ką dar sakė tardytojas? Kodėl
taip ilgai užsitęsė?
- Jis aiškinosi vis tą patį ir tą patį, - pasakė Maksimas. - Visokias
smulkmenas apie burlaivį, neturinčias jokios reikšmės. Ar kingsto-
nus sunku atsukti? Koks tikslus atstumas nuo pirmos skylės iki an­
trosios? Iš ko buvo balastas? Kaip, pastūmus balastą, pasikeičia laivo
stabilumas? Ar moteris viena gali tą balastą pastumti? Ar kajutės d u ­
rys buvo sandariai uždarytos? Koks vandens slėgis galėtų atidaryti
duris? Maniau, išprotėsiu. Tvardžiausi iš paskutiniųjų. Pamatęs tave
salėje prie durų atsitokėjau. Jei tu nebūtum apalpusi, jokiu būdu ne­
būčiau ištvėręs. Aš iškart susiėmiau. Aiškiai supratau, ką turiu sakyti.
Visą laiką žiūrėjau į Horidžą, akių neatitraukdamas nuo lieso, pe­
dantiško, smulkučio jo veido ir pensnė auksiniais rėmais. To veido
nepamiršiu iki gyvenimo pabaigos. Aš pavargau, brangioji, taip pa­
vargau, kad nieko nebematau, nieko nebegirdžiu, nieko nebejaučiu.
Atsisėdo ant minkštasuolio prie lango, pasilenkė, rankomis pa­
sirėmė galvą. Aš priėjau ir atsisėdau šalia. Po valandėlės įėjo Fritas,
o paskui jį Robertas atnešė staliuką arbatai. Iškilminga ceremonija
vyko kaip visada, kaip kas dieną: buvo ištrauktos staliuko pailgina­
mos lentos, atremtos kojos, patiesta sniego baltumo staltiesė, padėtas
sidabrinis arbatinukas ir virdulys su ugnele po apačia. Paplotėliai,
sumuštiniai, trijų rūšių pyragas. Džespris tupėjo prie pat stalo, vis
uodega subumbsėdamas į grindis, laukiančias akis įbedęs į mane.
Keista, pagalvojau sau, kad ir kas atsitiktų, gyvenimas teka ta pačia
vaga, mes darome ką darę - valgome, miegame, prausiamės. Jokios
nelaimės nepakerta mūsų įpročių. Įpylusi puoduką arbatos nunešiau
Maksimui, tebesėdinčiam prie lango, padaviau jam paplotėlį ir sau
vieną pasitepiau sviestu.
- Kur Frankas? - paklausiau.
- Nuvažiavo pas vikarą. Ir m an reikėjo važiuoti, bet pirmiausia
norėjau pamatyti tave. Visą laiką galvojau tik apie tave, kaip tu lauki
vienui viena nežinioje.
- Ko pas vikarą? - paklausiau.
- Šį vakarą reikės nuvažiuoti į bažnyčią. Yra toks reikalas.
 REBEKA 337

Spoksojau į jį nesuprasdama. Paskui susigaudžiau. Bus Rebekos

laidotuvės. Iš lavoninės jos palaikus atgabens į bažnyčią.
- Paskirtas laikas pusę septynių. Daugiau niekas nežino, tik Fran­
kas, pulkininkas Džulijanas, vikaras ir aš. Nebus jokių žioplių. Vakar
taip sutarėme. Ir nesvarbu, koks teismo nuosprendis.
- Kada turi išvažiuoti?
- Susitiksime prie bažnyčios dvidešimt penkios po šešių.
Tylėdama toliau gėriau arbatą. Maksimas paplotėlio net nepa­
ragavo.
- Karštis nė kiek neatlėgsta, - tarė jis.
- Audra čia pat, bet dar nelyja, - pasakiau. - Tenukrito pora lašų.
Oras pritvinkęs lietaus, bet nelyja.
- Važiuojant iš Lanijono griaudėjo, - tarė jis, - dangus buvo net
pajuodęs. Dėl Dievo meilės, kodėl nelyja?
Paukščiai tylėjo medžiuose. Vis dar buvo tamsu.
- Taip nenorėčiau, kad vėl išvažiuotum.
Jis nieko neatsakė. Atrodė pavargęs, mirtinai pavargęs.
- Pasišnekėsime, kai grįšiu, - tarė po kiek laiko. - Juk tiek daug
turime nuveikti. Turime pradėti viską iš naujo. Aš tau buvau labai
blogas vyras.
- Ne! Jokiu būdu!
- Kai visa tai pasibaigs, pradėsime naują gyvenimą iš pradžių.
M udu įstengsime, abu drauge. Tai ne po vieną. Kai būsime kartu,
praeitis prieš mus bus bejėgė. Susilauksime vaikų. - Jis pažvelgė į
laikrodį. - Jau dešimt po šešių, - tarė. - Man metas važiuoti. Ilgai
neužtruksiu, ne daugiau kaip valandą. Turėsime nusileisti į kriptą.
Laikiau jo ranką.
- Aš važiuosiu su tavim. Man nieko tokio. Pasiimk ir mane.
- Ne, - atsakė jis. - Nenorėčiau, kad tu važiuotum.
Ir jis išėjo. Išgirdau, kaip automobilis suburzgė alėjoje ir nutolo.
Atėjo Robertas surinkti indų po arbatos. Kaip kas dieną. Gyveni­
mo tėkmė nebuvo pasikeitusi. Jei Maksimas būtų negrįžęs iš Lani­
jono, kas būtų tada? Ar stovėtų čia Robertas tuo paiku veidu, ar taip
pat valytų trupinius nuo sniego baltumo staltiesės, sulankstytų stalą,
išneštų jį iš kambario?
338 Da ph n e du M a u ri e r

Robertui išėjus, bibliotekoje buvo tylu tylu. Įsivaizdavau juos vi­

sus bažnyčioje, kaip įėję pro duris nulipa į kriptą. Nesu joje buvusi.
Mačiau tik duris. Kažin, kaip kripta atrodo, ar ten stovi Maksimo
tėvų karstai? Ėmiau spėlioti, kur dabar padės karstą anos moters, pa­
kliuvusios ten per klaidą. Kažin, kas ji tokia buvo, ta vargšė, niekieno
nepasigesta moteris, bangų išnešta į krantą? Dabar bus pastatytas
kitas karstas, Rebeka bus palaidota kriptoje. Vikaras turbūt laiko ge­
dulingas pamaldas dalyvaujant Maksimui su Franku ir pulkininku
Džulijanu. Saujelė pelenų. Dulke buvai, dulke virsi. Dabar man at­
rodė, kad Rebekos nė būti nebuvo. Ji išnyko iš mano akiračio, kai
buvo rasta ant kajutės grindų. Ten ne Rebeka guli karste, o dulkė.
Tik dulkė.
Po septynių pradėjo lyti. Iš pradžių nesmarkiai, tik kapnojo j m e­
džius. Paskui įsilijo, ėmė čiurkšlėmis pliaupti kaip iš kibiro. Langų
neuždariau, stovėjau ir kvėpavau vėsų, gaivų orą. Lietus man tiško
į veidą, į rankas. Lijo taip smarkiai, kad už vejos jau nieko nebuvo
matyti. Girdėjau, kaip vanduo bėga nutekamaisiais vamzdžiais virš
lango ir tykšta ant terasos akmenų. Griaustinis apstojo. Ore pakvipo
samanomis ir medžio žieve.
Neišgirdau, kada Fritas įėjo į kambarį. Stovėjau prie lango ir
žiūrėjau, kaip lyja. Pamačiau jį tik tada, kai prie manęs priėjo ir
paklausė:
- Atsiprašau, ponia, ar nežinote, kada grįš ponas de Vinteris?
- Neilgai trukus, - atsakiau.
- Atėjo vienas ponas ir nori su juo pasikalbėti, - tarė valandėlę
padelsęs Fritas. - Nežinau, ką jam atsakyti. Jis atkakliai reikalauja
pasimatyti su ponu de Vinteriu.
- Kas jis toks? - paklausiau. - Ar jį pažįstate?
Fritas sumišo.
- Taip, ponia, - atsakė. - Tai tas pats ponas, kuris vienu metu,
dar poniai de Vinter gyvai esant, čia dažnai lankydavosi. Jo pavardė
Feivelis.
Atsiklaupiau ant minkštasuolio ir uždariau langą. Buvo ėmę var­
vėti ant pagalvėlių. Po to atsisukau ir pasižiūrėjau į Fritą.
- Gal aš verčiau pati su ponu Feiveliu pasikalbėsiu, - tariau.
 REBEKA 339

- Labai gerai, ponia.

Nuėjau ir atsistojau prie tuščio židinio ant kilimėlio. Gal spėsiu
tuo Feiveliu atsikratyti, kol grįš Maksimas. Nežinojau, ką jam saky­
siu, bet nė kiek nesibaiminau.
Po valandėlės Fritas į biblioteką įvedė Feivelį. Jis nedaug buvo
pasikeitęs - gal kiek atžaresnis, nevalyvesnis. Tokie kaip jis niekada
nenešioja skrybėlės, ir jo plaukai išblukę nuo saulės, veidas įdegęs,
net rudas. Akys krauju pasruvusios. Pagalvojau, ar tik nebus gėręs.
- Deja, Maksimo nėra namie, - pasakiau, - ir nežinau, kada grįš.
Gal būtų geriau, jei su juo susitiktumėte rytoj raštinėje.
- Aš turiu laiko, galiu palaukti, - atsakė Feivelis, - nemanau, kad
jis ilgai užtruktų. Eidamas žvilgtelėjau į valgomąjį, pamačiau, kad
Makso laukiama sugrįžtant.
- Mūsų planai pasikeitė, - nenusileidau. - Galimas daiktas, Mak­
simas šįvakar negrįš namo.
- Ką, gal pabėgo? - nemaloniai vyptelėjo Feivelis. - Kažin, ar ne­
meluojate. Nors tokiomis aplinkybėmis tai būtų protingiausia. Yra
žmonių, labai jautrių apkalboms. Kur kas geriau jų išvengti, tiesa?
- Nesuprantu, ką turite galvoje.
- Nejaugi? Na, negi manote, kad aš patikėsiu? O kaip jaučiatės
pati, ar atsigavote? Tikrai ne kas teisme nualpti. Pats būčiau mielai
jus išvedęs, bet pamačiau, kad jau kitas riteris prišoko. Galvą dedu,
Frankas Krolis mielai paglobojo. Leidotės jo parvežama namo? Jei
būčiau pasisiūlęs aš, nebūtumėte važiavusi.
- Ko jums reikia iš Maksimo?
Feivelis pasilenkė prie stalo ir pasiėmė cigaretę.
- Ar nieko, kad užsirūkysiu? - paklausė. - Ar jums nepasidarys
bloga? Tų jaunam arčių nesupaisysi.
Pro savo žiebtuvėlį jis žiūrėjo į mane.
- Palyginus su tuo kartu, kai matėmės, jūs atrodote suaugesnė, -
pasakė jis. - Įdomu, ką veikėte per tą laiką. Vaikščiojote su Franku
Kroliu sodo takeliais? - Jis išpūtė kamuolį dūmų. - O gal ponia teik­
tumėtės paliepti Fritui, kad man atneštų viskio su sodos vandeniu?
Nieko jam neatsakiusi paskambinau. Feivelis sėdėjo ant sofos
krašto ir vypsodamas sūpavo kojas. Tuoj pasirodė Robertas.
340 Da ph ne du M a u ri er

- Ponui Feiveliui viskio su sodos vandeniu, - pasakiau.

- Kaip laikaisi, Robertai? - pašnekino Feivelis. - Seniai tavęs ne­
mačiau. Ar vis dar suki galvas Kerito panelėms?
Robertas paraudo. Nei šioks, nei toks žvilgtelėjo į mane.
- Nebijok, vyre, tavęs neišduosiu. Dum k ir atnešk man dvigubą
porciją viskio, tik mikliai.
Robertas dingo. Feivelis nusijuokė, barstydamas ant grindų pe­
lenus.
- Kartą buvau nusivedęs Robertą išgerti, kai jam buvo laisvas
pusdienis. Rebeka netikėjo, kad jį prisikviesiu, sukirtome lažybų iš
penkių svarų. Laimėjau tuos penkis svarus. Ir tiek prisismaginau tą
vakarą, kaip reta. Prisijuokiau, vos neplyšau. Robertas išmaukęs yra
neprilygstamas, patikėkit. Ir panelėms akį turi. Išsirinko to vakaro
gražiausią.
Robertas grįžo nešinas padėklu su viskiu ir sodos vandeniu. Vis
dar buvo sumišęs ir išraudęs. Feivelis su šypsena žiūrėjo į jį, pildamas
gėrimą, o paskui ėmė kvatoti, atsirėmęs sofos atramos. Nenuleisda­
mas akių nuo Roberto, pašvilpavo kažkokią dainelę.
- Šita pati melodija, tiesa? - paklausė. - Ar dar tau vis prie širdies
rudaplaukės?
Robertas nejaukiai šyptelėjo. Atrodė pasigailėtinas. Feivelis visa
gerkle nusikvatojo. Robertas apsisuko ir išėjo iš kambario.
- Vargšas vaikis, - tarė Faivelis. - Nuo to sykio, ko gero, negavo
paūžti. Tas senas asilas Fritas kietai jį laiko.
Jis ėmė gurkšnoti viskį, dairydamasis po kambarį ir kartkartėmis
su šypsena pažvelgdamas į mane.
- Aš per daug nenusiminčiau, jei Maksas negrįžtų vakarienės, -
tarė jis. - O jūs?
Nieko neatsakiau. Stovėjau prie židinio, rankas susidėjusi už n u ­
garos.
- Negi, ponia, paliktumėte tuščią vietą prie stalo? - paklausė. Jis
žiūrėjo į mane vis dar šypsodamasis, pakreipęs galvą.
- Pone Feiveli, - pasakiau, - aš nenoriu būti šiurkšti, bet esu labai
pavargusi. Man ši diena buvo ilga ir sunki. Jei negalite pasakyti, ko­
 REBEKA 341

kiu reikalu norite pamatyti Maksimą, jums neverta čia ilgiau sėdėti.
Geriau padarykite kaip jau sakiau - nueikite ryt rytą į dvaro raštinę.
Jis atsistojo nuo sofos atramos ir, laikydamas taurę rankoje, priėjo
prie manęs.
- Na, na, nebūkite tokia atžari, - pasakė. - Ir m an buvo sunki
diena. Nepabėkite, nepalikite manęs. Aš esu nepavojingas, tikrai. Gal
Maksas jums prišnekėjo apie mane nebūtų dalykų?
Nieko neatsakiau.
- Manot, aš esu didelis baisus vilkas? Tikrai ne, pamatysite. Aš
visiškai paprastas ir nepavojingas žmogus. O jūsų elgesys per visą šį
laiką yra be priekaištų, tiesiog be priekaištų. Lenkiu prieš jus galvą,
kaip mane gyvą matot. - Jam jau pynėsi liežuvis, ir aš ėmiau gailė­
tis, kad liepiau Fritui jį įvesti. - Atvažiuojate į Menderlį, - kalbėjo
mosikuodamas ranka, - rūpinatės namais, susitikinėjate su šimtais
nepažįstamų žmonių, taikstotės prie senio Makso nuotaikų ir nie­
ko neimat į galvą, o tam reikia pasiutusiai didelių pastangų, ir man
nusispjaut, jei kas mane girdi. Aš galiu pakartoti: pasiutusiai didelių
pastangų. - Jis kiek susvyravo. Atgavęs pusiausvyrą, padėjo taurę ant
stalo. - Šitas įvykis man buvo smūgis, - tarė jis. - Toks smūgis, nors
rėk. Rebeka buvo mano pusseserė. Aš ją velniškai mylėjau.
- Taip, užjaučiu jus, - pasakiau.
- Mes kartu augome, - kalbėjo jis toliau. - Buvome neperskiria­
mi draugai. Kas man patiko, tas ir jai, kas vienam buvo juokinga, tas
ir kitam. Taip kaip Rebekos aš nieko daugiau pasaulyje nemylėjau. Ir
ji mylėjo mane. Man tai baisus smūgis.
- Taip, be abejo, - tariau.
- Ką dabar Maksas žada daryti - štai kas man rūpi. Gal mano, kad
šitai apklausos parodijai pasibaigus, galės toliau ramiai sau sėdėti?
Nagi, sakykit.
Jis jau nesišypsojo. Pasilenkė prie manęs.
- Aš pasistengsiu, kad teisingumas Rebekai būtų atstatytas, - kal­
bėjo jis vis garsiau. - Savižudybė... Viešpatie aukščiausias, tas suskre­
tęs senis, tas kvailys tardytojas įkalbėjo prisiekusiuosius pripažinti,
kad tai buvo savižudybė. Juk žinome, kad ne savižudybė. - Jis pasi­
lenkė dar arčiau manęs. - Juk taip? - paklausė iš lėto.
342 Daphne du Maurier

Atsidarė durys, į kambarį įėjo Maksimas, o jam iš paskos Frankas.

Maksimas sustojo kaip įbestas ir pasižiūrėjo į Feivelį.
- Ką jūs čia, po perkūnų, veikiate? - paklausė.
Feivelis, susikišęs rankas į kišenes, atsisuko. Valandėlę patylėjo,
paskui nusišypsojo.
- Tiesą sakant, Maksai, atėjau, mielas drauge, jūsų pasveikinti dėl
šios dienos tardymo, - tarė.
- Prašyčiau išeiti iš m ano namų, - pasakė Maksimas. - Ar man su
Kroliu teks jus išmesti už pakarpos?
- Ramiau, ramiau, - atsakė Feivelis. Užsirūkė cigaretę ir vėl atsi­
sėdo ant sofos atramos. - Tikriausiai nenorėtumėt, kad Fritas išgirs­
tų, ką aš kalbėsiu? Jeigu neuždarysite durų, jis išgirs.
Maksimas nė nekrustelėjo. Pamačiau, kad Frankas labai tyliai už­
darė duris.
- Dabar klausykitės, Maksai. Jūs puikiai išsisukot iš šios istorijos.
Geriau, negu tikėjotės. Na taip, aš šiandien buvau teisme, ir jūs, m an
rodos, mane pastebėjote. Išbuvau nuo pradžios iki galo. Mačiau,
kaip jūsų žmona pačiu kritiškiausiu m om entu nualpo, ir nė kiek tuo
nesistebiu. Tą akimirką sprendėsi žūt ar būt, į kurią pusę apklausa
pakryps. Ir jūsų laimė, kad pakrypo taip. Jūs gi nepapirkote tų avi­
galvių, vadinamų prisiekusiųjų. Nors atrodė labai panašu.
Maksimas jau žengė link Feivelio, bet Frankas sulaikė jį už rankos.
- Luktelkite, - pasakė Feivelis, - aš dar nebaigiau. Jūs gi supran­
tate, mielas drauge Maksai, kad panorėjęs galiu jums pridaryti daug
nemalonumų, tiesa? Ne šiaip sau nemalonumų, bet ir pavojingų ne­
m alonumų.
Aš atsisėdau į krėslą prie židinio. Įsitveriau ranktūrių. Frankas
atsistojo už mano krėslo. Maksimas liko stovėti kaip stovėjęs. Jis ne­
atitraukė akių nuo Feivelio.
- Ak taip? - paklausė jis. - Jūs galite man pridaryti pavojingų ne­
malonumų?
- Pala, Maksai, - tarė Feivelis, - manau, kad tarp jūsų ir žmonos
nėra paslapčių, ir iš visko atrodo, kad Krolis yra trečias laimingasis.
Vadinasi, galiu kalbėti atvirai, taip ir padarysiu. Apie mane ir Rebeką
jūs žinote viską. Taip, mes buvome meilužiai. Aš to niekada nenei­
 REBEKA 343

giau ir dabar neketinu. Labai gerai. Ligi šiol kaip paskutinis kvailys
tikėjau, kad Rebeka nuskendo buriuodam a įlankoje ir kad jos lavo­
nas po kelių savaičių buvo rastas Edžkome. Man tai buvo smūgis,
velniškas smūgis. Bet aš sau tariau: „Rebeka tik tokios mirties sau
ir būtų linkėjusiai mirė grumdamasi, kaip ir gyveno". - Jis nutilo ir
nuo sofos krašto nužvelgė mus visus tris iš eilės. - O prieš kelias die­
nas paimu vakarinį laikraštį ir perskaitau, kad vietinis naras aptiko
Rebekos burlaivį ir kajutėje rastas lavonas. Aš nieko nesusigaudžiau.
Su kuo, po velnių, galėjo Rebeka plaukioti? Kažkokia nesąmonė. At­
važiavau čionai ir apsistojau viešbuty už Kerito. Susisiekiau su ponia
Denvers. Ji m an ir papasakojo, kad kajutėje rastas Rebekos lavonas.
Netgi tuomet dar tikėjau, kaip ir kiti, kad buvo suklysta, atpažįstant
pirmąjį lavoną, ir kad Rebeka kažkaip užsitrenkė kajutėje, nuėjusi
pasiimti švarko. Kaip žinote, šiandien buvau teisme. Viskas vyko
sklandžiai iki Tabo parodymų, tiesa? O paskui? Na, Maksai, mielas
drauge, ką galėtumėte pasakyti apie tas skyles laivo dugne ir atsuktus
kingstonus?
- Negi manote, - tarė iš lėto Maksimas, - kad po šitiek valandų
teisme aš vėl imsiu viską svarstyti su jumis? Jūs girdėjote parodymus,
girdėjote teismo sprendimą. Jeigu jis patenkino tardytoją, turi paten­
kinti ir jus.
- Savižudybė, a? - nenusileido Feivelis. - Rebeka nusižudė. Pati
ta, kuri žudytųsi. Paklausykite, jūs nežinojote, kad aš turiu laiškelį. Iš­
saugojau jį, nes tai jos paskutinis laiškelis man. Perskaitysiu. Manau,
jums bus įdomu.
Jis išsitraukė iš kišenės popieriaus lapą. Atpažinau smailą, nuo­
žulnią rašyseną.

„Skambinau tau iš savo buto, bet niekas neatsiliepė. Dabar

išvažiuoju j Menderlį. Šiandien vakare būsiu paplūdimio name.
Jeigu spėsi gauti šį laiškelį, sėsk į mašiną ir atvažiuok. Ten aš
nakvosiuy durys bus atdaros. Turiu tau kai ką pasakyti ir noriu
pasimatyti su tavimi kuo greičiau.
Rebeka<(
344 D a p h n e du M a u ri e r

Jis vėl įsidėjo raštelį į kišenę.

- Argi kas nors, sugalvojęs nusižudyti, rašo tokius laiškelius? Šitą
radau, grįžęs namo apie ketvirtą valandą ryto. Visai nežinojau, kad
Rebeka tą dieną bus Londone, antraip būčiau su ja susitikęs. Lyg ty­
čia tą vakarą buvau svečiuose. Kai ketvirtą ryto perskaičiau, nutariau,
kad per vėlu leistis šešių valandų kelionėn į Menderlį. Nuėjau mie­
goti, pagalvojęs, kad jai vėliau paskambinsiu. Taip ir padariau. Apie
dvyliktą dienos. Ir išgirdau, kad Rebeka nuskendo.
Akis jis buvo įsmeigęs į Maksimą. Mes visi tylėjome.
- Tarkime, jei šiandien šį raštelį tardytojas būtų perskaitęs, viskas
nebūtų taip sklandžiai slydę, a, mielas drauge Maksai?
- Tai ko nepadavėte jo teismo tardytojui? - paklausė Maksimas.
- Šalčiau, drauguži, šalčiau. Neimkit taip į galvą. Aš nežadu jūsų
sudoroti. Dievas matė, man draugiškas nebuvote, bet aš ant jūsų dan­
ties negalandu. Visi vyrai, kurių žmonos gražios, yra pavydūs. O kai
kurie įsijaučia į Otelo vaidmenį. Taip jau yra, ir aš jų nekaltinu. Man
jų gaila. Šia prasme esu socialistas ir nesuprantu, ko vyrai žudo savo
moteris, o nepasidalija su kitais. Ar kas pasikeičia? Ar tau mažesnis
malonumas? Graži moteris - tai ne mašinos padanga ir nesusidėvi.
Kuo daugiau ją naudoji, tuo geriau. Tad štai, Maksai. Aš savo kortas
atverčiau. Galėtume gražiuoju susitarti. Aš neturtingas. O lošiu azar­
tiškai. Ir mane pjauna tai, kad neturiu pastovių pajamų. Jeigu man
iki gyvenimo pabaigos m okėtumėte kasmet po du ar tris tūkstančius,
visai neblogai versčiausi. Ir daugiau jums į akis nelįsčiau. Prisiekiu
Dievu.
- Aš jau prašiau jus išeiti iš m ano namų, - pasakė Maksimas. -
Daugiau nekartosiu. Durys štai čia, už manęs. Pats galite atsidaryti.
- Valandėlę, Maksimai, - įsiterpė Frankas. - Tai nėra taip papras­
ta. - Jis atsigręžė į Feivelį. - Suprantu, koks jūsų tikslas. Visa nelaimė,
kad jūs iš tiesų galėjote pakreipti įvykius ir pridaryti Maksimui sun­
kumų. Man regis, jis dar to nesuvokia. Kokią tiksliai sumą norėtu­
mėte, iš jo gauti?
Pamačiau, kad Maksimas visas perbalo, smilkiniuose jam ėmė
tvinksėti.
 REBEKA 345

- Frankai, nesikišk, čia grynai mano reikalas. Aš nesiduosiu šan­

tažuojamas.
- Manau, jūsų žmona nenori, kad į ją rodytų pirštu kaip žudiko
žmoną, pakarto žudiko, - pasakė Feivelis ir nusijuokė žiūrėdamas į
mane.
- Tikitės mane išgąsdinsiąs, Feiveli? - paklausė Maksimas. - Su­
klydote. Aš nebijau tų grasinimų. Gretimame kambaryje yra telefo­
nas. Gal paskambinti pulkininkui Džulijanui ir paprašyti, kad atva­
žiuotų? Jis - teisėjas. Jam bus įdomus jūsų pasakojimas.
Feivelis pažiūrėjo į jį ir nusijuokė.
- Geras manevras, - pasakė, - bet nesuveiks. Neišdrįsite paskam­
binti senajam Džulijanui. Tiek įkalčių, kiek turiu, užtenka, kad atsi-
durtum ėt kartuvėse, Maksai, mielas drauge.
Maksimas lėtu žingsniu nuėjo į gretimą kambarėlį. Išgirdau, kaip
klinktelėjo telefonas.
- Sustabdykite jį, - tariau Frankui. - Dėl Dievo meilės, sustab­
dykite.
Frankas žvilgtelėjo į mane ir nuskubėjo prie durų.
Pasigirdo ramus susitvardęs Maksimo balsas.
- Prašom Keritą, 17.
Feivelis įsitempęs žiūrėjo į duris.
- Palik mane, - išgirdau Maksimą sakant Frankui, o po valandė­
lės: - Ar čia pulkininkas Džulijanas? Kalba de Vinteris. Taip. Taip,
žinau. Ar negalėtumėte tuoj pat pas mus atvažiuoti? Taip, į Menderlį.
Labai skubu. Negaliu telefonu paaiškinti, pasakysiu, kai atvažiuosite.
Labai atsiprašau, kad traukiu jus iš namų. Taip. Labai ačiū. Iki pasi­
matymo.
Jis grįžo į kambarį.
- Tuoj atvažiuos Džulijanas, - tarė. Nuėjęs plačiai atidarė langus.
Dabar lijo dar smarkiau. Jis ten stovėjo, nusisukęs nuo mūsų, ir kvė­
pavo vėsiu oru.
- Maksimai, - tyliai tarė Frankas. - Maksimai.
Maksimas neatsiliepė. Feivelis nusijuokė, išsitraukė dar vieną ci­
garetę ir pasakė:
346 Da ph ne du M a u r i e r

- Jeigu jūs pats, pone, lendate į kilpą, m an nei šilta, nei šalta. - Jis
išsidrėbė ant sofos, sukryžiavo kojas ir pasiėmęs laikraštį pradėjo jį
vartyti.
Frankas dvejodamas pažiūrėjo į mane, paskui į Maksimą. Tada
priėjo prie manęs.
- Gal ką nors galite padaryti, - sušnibždėjau aš. - Gal išeitumėte
pasitikti pulkininko Džulijano ir sutrukdytumėte jam įeiti vidun, pa­
sakykite, kad tai nesusipratimas.
Maksimas prašneko neatsisukdamas į mus:
- Tegul Frankas niekur neina iš kambario. Aš pats šį reikalą
sutvarkysiu. Pulkininkas Džulijanas čia bus lygiai už dešimties m i­
nučių.
Mes visi nutilome. Feivelis toliau skaitė laikraštį. Aplink buvo
tylu, tik šniokštė lietus. Lijo be paliovos, vienodai, monotoniškai.
Pasijutau bejėgė, silpna. Niekuo negalėjau padėti. Nei Frankas ne­
galėjo. Jei tai būtų buvę romane ar pjesėje, būčiau išsitraukusi revol­
verį ir nudėjusi Feivelį, o jo lavoną paslėpusi spintoje. Bet nebuvo
revolverio. Nebuvo spintos. Mes buvome paprasti žmonės. Ir viso
to neįvyko. Net negalėjau prieiti prie Maksimo ir atsiklaupusi ant
kelių maldauti, kad duotų Feiveliui pinigų. Turėjau ramiai sėdėti,
susidėjusi rankas ant kelių, ir žiūrėti, kaip lyja, žiūrėti į stovinčio prie
lango Maksimo nugarą.
Lijo taip smarkiai, kad net neišgirdome automobilio. Lietus stelbė
visus garsus. Kad pulkininkas Džulijanas atvažiavo, sužinojome tada,
kai atsidarė durys ir Fritas įleido jį į biblioteką.
Maksimas tuojau atsisuko nuo lango.
- Labas vakaras, - tarė. - Mes vėl susitinkame. Jūs labai greitai
atvažiavote.
- Taip, - atsakė pulkininkas Džulijanas, - jūs pasakėte, kad rei­
kalas labai skubus, tad iškart ir važiavau. Laimė, automobilį buvau
palikęs prie namų. Na ir vakaras!
Jis įtariai pažvelgė į Faivelį, linktelėjo Frankui ir priėjęs padavė
man ranką.
- Tikra palaima, kad pradėjo lyti. Taip ilgai negalėjo pratrūkti.
Tikiuosi, jūsų savijauta geresnė.
 REBEKA 347

Kažką sumurmėjau, nė pati nežinau ką. Pulkininkas trindamas

rankas mus visus apžvelgė.
- Tikiuosi suprantate, kad jus ne šiaip sau prieš pat vakarienę per
tokį orą iš nam ų ištraukiau, - pasakė Maksimas. - Čia Džekas Feive­
lis, mano pirmosios žmonos pusbrolis. Nežinau, ar jį pažįstate.
Pulkininkas Džulijanas linktelėjo.
- Jūsų veidas m an matytas. Gal anais laikais buvome čia susitikę.
- Galimas daiktas, - tarė Maksimas. - Pradėkit, Feiveli.
Feivelis atsistojo nuo sofos ir numetė laikraštį ant stalo. Per tas
dešimt minučių jis prasiblaivė. Ėjo tiesiai, nesvyruodamas. Nebesi­
šypsojo. Man pasirodė, kad jis buvo nelabai patenkintas tuo, kaip
reikalai pakrypo, ir nebuvo nusiteikęs susitikimui su pulkininku
Džulijanu. Jis prabilo garsiu valdingu balsu:
- Taigi, pulkininke Džulijanai, nėra ko šnekėti užuolankom .
Aš todėl atvykau čia, kad esu nepatenkintas šios dienos teismo
sprendim u.
- O? - nustebo pulkininkas Džulijanas. - Gal dėl to ponui de
Vinteriui, o ne jums derėtų reikšti savo nuomonę?
- Ne, - pasakė Feivelis, - aš manau turįs teisę kalbėti ne tik kaip
Rebekos pusbrolis, bet ir kaip galėjęs būti jos vyras, jei būtų buvusi
gyva.
Pulkininkas Džulijanas atrodė apstulbęs.
- O , - tarė, - o, aišku. Tuom et kas kita. Ar tai tiesa, pone de
Vinteri?
Maksimas gūžtelėjo pečiais.
- Pirmą kartą girdžiu, - pasakė jis.
Pulkininkas Džulijanas dvejodamas pasižiūrėjo į vieną, paskui
į kitą.
- Klausykite Feiveli, - tarė jis. - Kas jums konkrečiai nepatinka?
Feivelis valandėlę dėbsojo į pulkininką. Supratau, kad jis galvoje
kažką rezga, bet kadangi dar buvo apgirtęs, negali suregzti. Neskubė­
damas jis įkišo ranką į liemenės kišenę ir išėmė Rebekos raštelį.
- Šis laiškelis buvo parašytas kelios valandos prieš tariamą Rebe­
kos savižudybę. Štai prašom. Noriu, kad jį perskaitytumėte ir pasa­
kytumėte, ar moteris taip rašydama galvojo nusižudyti.
348 Daphne du M aurier

Pulkininkas Džulijanas išsiėmė iš kišenės akinius su dėklu ir per­

skaitė. Tada atidavė raštelį Feiveliui.
- Ne, iš pirmo žvilgsnio ne. Bet aš nežinau, kam tas laiškelis rašy­
tas. Gal jūs žinote? O gal ponas de Vinteris?
Maksimas tylėjo. Feivelis sukinėjo raštelį tarp pirštų, neatitrauk­
damas žvilgsnio nuo pulkininko Džulijano.
- Mano pusseserė šiame laiškelyje aiškiai paskyrė pasimatymą,
taip? - tarė jis. - Ji specialiai prašė manęs atvažiuoti tą vakarą į
Menderlį, nes norėjo man kažką pasakyti. Ką pasakyti, mes jau n e ­
besužinosime, bet tai nebeturi reikšmės. Ji paskyrė man pasim aty­
mą ir tą naktį žadėjo praleisti paplūdim io name, norėdam a su m a­
nimi akis į akį pasikalbėti. Kad ji išplaukė į jūrą, manęs nestebina.
Po ilgos dienos Londone ji mėgdavo valandą kitą paburiuoti. Bet
kad ji išmuštų dugne skyles ir apgalvotai pasiskandintų kaip kokia
nesivaldanti kvanktelėjusi isterikė... O ne, pulkininke Džulijanai,
prisiekiu Dievu, jokiu būdu ne! - Jo veidas išraudo, paskutinius
žodžius jis rėkte išrėkė. Jo elgesys kenkė jam pačiam, ir iš to, kaip
susiaurėjo pulkininko Džulijano lūpos, supratau, kad Feivelis jam
nepatiko.
- Mielas drauge, - pasakė pulkininkas Džulijanas, - jūs veltui
m an liejate savo įkarštį. Aš nesu tas tardytojas, kuris šiandien atli­
ko apklausą, ir nesu vienas prisiekusiųjų, priėmusių sprendimą. Aš
tik šios apygardos teisėjas. Savaime suprantama, kad kuo galėdamas
noriu jums padėti, taip pat ir ponui de Vinteriui. Jūs sakote nesutin­
kąs patikėti, kad jūsų pusseserė nusižudė. Antra vertus, jūs, kaip mes
visi, girdėjote laivų meistro parodymus. Buvo atsukti kingstonai, ten
buvo skylės. Taigi. O dabar - kas svarbiausia. Kas, jūsų nuomone, iš
tiesų įvyko?
Feivelis lėtai atgręžė galvą ir pasižiūrėjo į Maksimą, vis dar suki­
nėdamas raštelį tarp pirštų.
- Rebeka neatsuko kingstonų ir nepramušė dugne skylių. Rebeka
nenusižudė. Jūs klausiate mano nuom onės ir, dievaži, tuoj ją išgirsi­
te. Rebeka buvo nužudyta. O jeigu jums įdomu, kas žudikas, - va jis
stovi prie lango ir iš aukšto šypsosi! Jis net metų neišlaukė, kur ten,
 REBEKA 349

vedė pirmą pasitaikiusią. Štai jis, žudikas, jeigu jums įdomu, ponas
Maksimilianas de Vinteris! Gerai pasižiūrėkite. Kartuvėse jis gražiai
atrodys, ar ne?
Ir jis ėmė kvatoti aukštu, kvailu, garsiu girtuoklio juoku, tarp pirš­
tų vis sukinėdamas Rebekos raštelį.
 X X IV SKYRIUS

A x i ū Dievui, kad Feivelis taip kvatojo. Ačiū Dievui, kad

rodė pirštu, kad jo veidas buvo iškaitęs, o akys pasruvusios krauju.
Ačiū Dievui, kad vos laikėsi ant kojų. Tuo jis nuteikė prieš save pul­
kininką Džulijaną ir pastūmėjo į m ūsų pusę: pulkininkas sukrutino
lūpas, veide pamačiau pasidygėjimą. Taip, pulkininkas Džulijanas
nepatikėjo Feiveliu, jis palaikė mus.
- Tas žmogus girtas, - pasakė jis, - nežino, ką šneka.
- Ak, aš girtas? - suriko Feivelis. - O ne, mielas drauge. Gal jūs ir
teisėjas, ir pulkininkas, bet man vis vien. Šiaip ar taip, mano pusėje
įstatymas, ir aš juo pasinaudosiu. Šioje sumautoje grafystėje, be jūsų,
yra ir daugiau teisėjų. Jie vyrai su galvomis, išmanantys teisingumą.
O ne kokie kariškiai, dėl nesugebėjimo seniausiai paleisti į atsargą ir
vaikštantys apsikarstę bulviniais medaliais. Rebeką nužudė Maksas
de Vinteris, ir aš tai įrodysiu.
- Palūkėkite, pone Feiveli, - pertraukė jį ramiai pulkininkas Džu­
lijanas. - Šiandien jūs buvote per tardymą, juk taip? Dabar prisimi­
niau. Mačiau jus. Jeigu taip piktinatės, kad teismo sprendimas ne­
teisingas, ko tada nieko nesakėte nei prisiekusiems, nei tardytojui?
Kodėl šito raštelio neparodėte teisme?
Feivelis, žiūrėdamas į pulkininką Džulijaną, nusijuokė.
- Kodėl? - pakartojo jis. - Ogi todėl, kad man taip geriau. N orė­
jau sugriebti de Vinterį pats.
- Todėl aš jums ir paskambinau, - pasakė Maksimas, ateidamas
nuo lango. - Feivelis čia mums išsakė tuos savo kaltinimus. Aš jo
paklausiau to paties: kodėl savo įtarim ų nepareiškė tardytojui? Jis
 REBEKA 351

atsakė esąs neturtingas, ir jeigu aš jam skirčiau kasmet po du ar tris

tūkstančius svarų iki gyvenimo pabaigos, jis daugiau nelįstų man į
akis. Frankas ir m ano žmona tai girdėjo. Paklauskite jų.
- Tikra teisybė, pone, - patvirtino Frankas. - Tai šantažas, grynas
ir paprastas.
- Taip, žinoma, - tarė pulkininkas Džulijanas, - tik visa bėda, kad
šantažas nebūna labai grynas ir nebūna itin paprastas. Jis gali prida­
ryti daug nem alonum ų ir ne vienam žmogui, netgi jei šantažuotojas
galiausiai atsiduria kalėjime. Šiuo atveju mes to norėtum e išvengti.
Nežinau, ar esate pakankamai blaivus atsakinėti į mano klausimus,
Feiveli, bet jeigu jūs čia nepainiotumėte asmeniškumų, šį reikalą mes
greit baigtume. Jūs ką tik pateikėte labai rim tų kaltinimų ponui de
Vinteriui. Ar turite įrodymų pagrįsti savo kaltinimus?
- Įrodymų? - paklausė Feivelis. - Kokiem velniam dar kitų įro­
dymų? Ar skylės laive nepakankamas įrodymas?
- Be abejo, ne, - atsakė pulkininkas Džulijanas. - Nebent turite
liudininką, mačiusį, kaip jos buvo pramuštos. Kur jūsų liudininkai?
- Velniop liudininkus, - atrėžė Fevelis. - Aišku, čia de Vinterio
darbas. Kas kitas būtų galėjęs nužudyti Rebeką?
- Kerite daug gyventojų, - atsakė pulkininkas Džulijanas, - kodėl
nepavaikščiojus nuo vienų durų prie kitų ir visų neapklausus? N užu­
dyti būčiau galėjęs ir aš. Prieš poną de Vinterį jūs turite ne daugiau
įrodymų kaip ir prieš mane.
- Aha, suprantu, - tarė Feivelis, - jūs eisite išvien su juo. Palai­
kysite de Vinterį. Nepaliksite jo bėdoje, nes jūs svečiuojatės pas jį, o
jis - pas jus. Jis čia garsus žmogus. Menderlio savininkas. O jūs - ap­
gailėtinas niekingas snobas.
- Raminkitės, Feiveli, raminkitės.
- Manot, priveiksite mane? Manot, aš negaliu iškelti bylos teisme?
Bus ir įrodymų, jei reikia. Sakau, de Vinteris nužudė Rebeką dėl m a­
nęs. Jis žinojo, kad aš jos meilužis, ir pavydėjo, beprotiškai pavydėjo.
Žinojo, kad ji laukia manęs paplūdimio name tą vakarą, nuėjo ir ją
nužudė. Paskui lavoną nunešė į burlaivį ir paskandino.
- Gana gudriai sugalvota, Feiveli, bet aš kartoju, jūs neturite įro­
dymų. Atveskite liudininką, mačiusį, kaip tai įvyko, tada galėsiu su
352 Daphne du Maurier

jumis pradėti rimtą šneką. Žinau tą namą. Kur rengiami piknikai,

taip? Ponia de Vinter jame laikydavo burlaivio įrangą. Jūsų pasako­
jimui būtų į naudą, jeigu tai būtų vasarnamis, o šalia jo - dar bent
penkiasdešimt tokių. Tuomet dar būtų galimybė, kad kuris nors iš
vasarotojų būtų matęs tą įvykį.
- Pala, pala... - tarė iš reto Feivelis. - Galimas daiktas, kad tą va­
karą buvo, kas matė de Vinterį. Labai galimas daiktas. Verta paieško­
ti. O ką jūs pasakytumėte, jei aš atsivesčiau liudininką?
Pulkininkas Džulijanas gūžtelėjo pečiais. Pamačiau Franką klau­
siamai žvelgiant į Maksimą. Maksimas tylėjo. Žiūrėjo į Feivelį. Aš
ūmai supratau, ką Feivelis turėjo galvoje. Žinojau, apie ką jis kalba.
Pagauta baimės ir siaubo, suvokiau, kad jis teisus. Tą vakarą buvo
liudininkas. Mano atmintyje iškilo trumpi sakiniai. Žodžiai, kurių
tada nesupratau, frazės, kurias tada m aniau esant pakrikusios sąm o­
nės atplaišomis. „Guli ant dugno. Niekada nebeiškils.“ „Aš niekam
nepasakiau/4 „Žuvys jau suėdė, ar ne? Ji jau nebegrįš". Benas žino.
Benas matė. Silpnaprotis Benas buvo liudininkas viso, kas ten vyko.
Tą vakarą jis slėpėsi miške. Matė Maksimą atrišant burlaivį ir jį atstu -
miant. Jutau, kaip mano veidas blykšta. Atsilošiau į pagalvėlę krėsle.
- Čia yra toks vietinis kvaišelis, kuris visą laiką tūno paplūdim y­
je, - pasakė Feivelis. - Jis nuolatos ten trindavosi, kai atvažiuoda­
vau pas Rebeką. Dažnai jį matydavau. Jis ir nakvodavo miške, o kai
naktys būdavo šiltos, paplūdimyje. Jis trenktas ir pats nepasisiūlys
liudyti. Bet jeigu jis tą vakarą ką nors matė, aš jį priversiu prabilti. Ir
tetraukia mane velniai, jis matė.
- Kas jis? Apie ką Feivelis šneka?
- Tikriausiai apie Beną, - atsakė Frankas ir vėl žvilgtelėjo į M ak­
simą. - Tai vieno nuom ininko sūnus. Bet tas žmogus už savo veiks­
mus ar žodžius neatsako. Jis nuo gimimo nevisaprotis.
- Na ir kas, po velnių? - tarė Feivelis. - Ar jis akių neturi. Žino, ką
mato. Jam tik reikės atsakinėti „taip“ arba „ne“. Sudrebėjo kinkos, a?
Išgaravo visas pasitikėjimas?
- Ar galėtume rasti tą žmogų ir jį apklausti? - pasidomėjo pulki­
ninkas Džulijanas.
 REBEKA 353

- Žinoma, - atsakė Maksimas, - Frankai, pasakyk Robertui, kad

nuvažiuotų pas jo motiną ir jį atvežtų.
Frankas abejojo. Pamačiau, kaip slapčiom žvilgtelėjo į mane.
- Dėl Dievo meilės, negaišk, - pasakė Maksimas. - Greičiau rei­
kia visa tai baigti.
Frankas išėjo iš kambario. Man vėl ėmė mausti paširdžiuose.
Po valandėlės Frankas sugrįžo.
- Robertas nuvažiavo mano automobiliu, - pasakė jis. - Jeigu Be­
nas namie, jie po dešimties minučių bus čia.
- Per tokį lietų jis sėdės namie, - tarė Feivelis, - ir atvažiuos. Pa­
matysite, kaip aš mokėsiu jį prašnekinti. - Ir žiūrėdamas į Maksimą
nusijuokė.
Jo veidas vis dar buvo išraudęs. Iš susijaudinimo kakta buvo su­
prakaitavusi. Pastebėjau, kad jo sprandas užvirtęs ant marškinių
apykaklės ir ausys labai žemai. Gražumo jam užteks neilgam. Jau
dabar nebekoks gražuolis - suprastėjęs, aptukęs. Jis išsitraukė dar
vieną cigaretę.
- Jūs čia, Menderlyje, visi kaip maža profsąjunga, a? - pasakė. -
Vienas kito neišduodate. Net teisėjas eina išvien. Apie jaunamartę,
aišku, nėra ko šnekėti. Žmonos prieš vyrus neliudija. Krolis, be abejo,
papirktas. Jis gi žino, kad neteks darbo, jei pasakys tiesą. Ir jei aš spė­
ju teisingai, jis griežia dantį ant manęs. Su Rebeka jum s ne kaip sekė­
si, Kroli, a? Tas sodo takelis buvo per trumpas. Dabar kiek lengviau,
tiesa? Jaunamartė bus dėkinga už ištiestą ranką kiekvieną kartą, kai
alps. O kai išgirs teisėją skelbiant mirties nuosprendį vyrui, ta ranka
bus ypač laiku.
Toliau viskas įvyko per akies mirksnį. Net nespėjau išvysti, kaip
Maksimas trenkė Feiveliui. Tik pamačiau, kaip tas susvirduliavo ir
pro sofos galą nugriuvo ant žemės. Maksimas stovėjo šalia. Man pa­
sidarė negera. Tai, kad Maksimas trenkė Feiveliui, buvo taip žema.
Verčiau būčiau to nemačiusi. Verčiau nebūčiau čia buvusi. Pulkinin­
kas Džulijanas tylėjo. Atrodė labai niūrus. Jis nusisuko nuo jų abiejų
ir priėjęs atsistojo šalia manęs.
- Gal jūs lipkite į viršų, - tarė tyliai.
354 Daphne du M aurier

Aš papurčiau galvą.
- Ne, - sušnibždėjau, - ne.
- Tas žmogus visko gali prišnekėti. Juk jums ši scena nemaloni?
Jūsų vyras, be abejo, teisus, bet gaila, kad visa tai matėte.
Nieko neatsakiau. Žiūrėjau, kaip Feivelis pamažu stojasi. Jis su­
dribo ant sofos ir prisidėjo prie veido nosinę.
- Duokit išgerti, - pasakė jis, - duokit išgerti.
Maksimas žvilgtelėjo į Franką. Frankas išėjo iš kambario. Niekas
daugiau nepratarė nė žodžio. Po valandėlės Frankas grįžo padėklu su
viskiu ir sodos vandeniu nešinas. Įpylė taurę ir padavė Feiveliui. Fei­
velis išgėrė godžiai kaip gyvulys. Jis kažkaip jusliai, šlykščiai apžiojo
taurę. Lūpos labai keistai prie jos prigludo. Ant skruosto, kur Maksi­
mas trenkė, buvo tamsiai raudona dėmė. Maksimas nuo jo nusigręžė
ir vėl atsistojo prie lango. Žvilgtelėjau į pulkininką Džulijaną - jis
žiūrėjo į Maksimą. Jo žvilgsnis buvo įdėmus, tiriantis. Man ėmė tan ­
kiai plakti širdis. Ko pulkininkas Džulijanas taip žiūri į Maksimą?
Nejaugi jis pradeda abejoti, ką nors įtarti?
Maksimas to nepastebėjo. Buvo užsižiūrėjęs į lietų. Kaip ir pirma,
lijo vienodai, be paliovos. Išgėręs viskį, Feivelis pastatė taurę ant stalo
prie sofos. Jis sunkiai alsavo. Nepažvelgė nė į vieną iš mūsų. Spokso­
jo tiesiai į grindis.
Mažajame kambarėlyje suskambo telefonas. Jo skambėjimas buvo
šaižus ir skvarbus. Frankas nuėjo pakalbėti.
Tuoj grįžęs pasižiūrėjo į pulkininką Džulijaną.
- Jūsų duktė skambina, - pasakė jis, - klausia, ar grįšite vakarie­
nės, ar jūsų laukti.
Pulkininkas Džulijanas nekantriai mostelėjo ranka.
- Pasakykite, kad nelauktų, pasakykite, nežinau, kada grįšiu. - Jis
žvilgtelėjo į laikrodį. - Sugalvok tu m an skambinti, - burbtelėjo, -
rado kada skambinti.
Frankas nuėjo į kambarėlį pasakyti kaip lieptas. Aš pagalvojau
apie pulkininko Džulijano dukterį. Turbūt ta, kur žaidžia golfą. Įsi­
vaizdavau, kaip ji šūkteli seseriai: „Tėtis sako, kad jo nelauktume. Ką
jis, po galais, veikia? Bifšteksas pasidarys kaip puspadis". Per mus
iširo jų nam ų tvarka. Visas vakaras sugadintas. Visos šios padrikos
 REBEKA 355

gijos susipynė viena su kita todėl, kad Maksimas nužudė Rebeką.

Pažvelgiau j Franką. Jis buvo pabalęs, įsitempęs.
- Parvažiavo Robertas, - tarė jis pulkininkui Džulijanui. - Išgir­
dau per langą.
Frankas išėjo iš bibliotekos į holą. Jam sušnekus, Feivelis pakėlė
galvą. Paskui atsistojo, žiūrėdamas į duris. Jo šypsena buvo keista ir
atgrasi.
Atsidarė durys, ir įėjo Frankas. Pasisukęs į kažką, stovintį hole, jis
ramiai pasakė:
- Benai, ponas de Vinteris nori tau duoti cigarečių. Tau nėra
ko bijoti.
Benas {kiūtino į kambarį. Rankose laikė ziuidvestę. Be kepurės
jis atrodė kitoks, lyg nuogas. Pirmą kartą pamačiau, kad jis plikai
nuskustas. Atrodė kaip ne tas, baisus.
Šviesa jį, matyt, apakino. Jis dairėsi po kambarį kvailai mirksė­
damas mažomis akutėmis. Pamatė mane, ir aš jam baimingai šypte­
lėjau. Net nežinau, ar jis mane pažino. Tik sumirkčiojo. Prie jo lėtai
nužingsniavo Feivelis ir atsistojo priešais.
- Sveikas, - pasakė Feivelis. - Kaip tau gyvenimas klojosi nuo
tada, kai paskutinį kartą matėmės?
Benas dėbsojo į jį nepažindamas ir nieko neatsakė.
- Na, pažįsti, kas aš toks? - paklausė jį Fevelis.
Benas toliau maigė ziuidvestę.
- E? - teištarė.
- Imk cigaretę, - pasiūlė jam Feivelis, atkišdamas dėžutę.
Benas dėbtelėjo į Maksimą ir į Franką.
- Imk, imk, - padrąsino jį Maksimas, - imk kiek nori.
Benas paėmė keturias cigaretes ir po dvi užsikišo už ausų. Ir vėl
pradėjo gniaužyti kepurę.
- Juk tu žinai, kas aš esu? - pakartojo Feivelis.
Benas ir vėl nieko neatsakė. Prie jo priėjo pulkininkas Džuli­
janas.
- Tu tuoj galėsi grįžti namo, - pasakė jis. - Niekas čia tavęs nenu­
skriaus. Mes tik norime, kad atsakytum į porą klausimų. Ar pažįsti
poną Feivelį?
356 Daphne du Maurier

Šį sykį Benas papurtė galvą.

- Ne, nesu jo matęs, - atsakė.
- Nebūk asilas, po velnių, - šiurkščiai pasakė Feivelis, - puikiai
žinai, kad esi mane matęs. Matydavai, kaip aš eidavau į paplūdimio
nam ą pas ponią de Vinter. Argi tu manęs nesi matęs?
- Ne, - atsakė Benas, - nieko nesu matęs.
- Tu nelemtas kvaily, melagi, - pasakė Feivelis, - negi čia sto­
vėsi ir kartosi, jog pernai nesi matęs manęs su ponia vaikštant po
mišką, einant į namą? Ar mes tavęs kartą nenutvėrėm sm aksant į
m us pro langą?
- E? - ištarė Benas.
- Puikus liudininkas, - pasišaipė pulkininkas Džulijanas.
Feivelis atsisuko į jį.
- Čia susimokyta, - pasakė jis. - Kas nors pasigavo šitą idiotą ir
jį taip pat papirko. Sakau, jis mane šimtą kartų matė. - Jis pasigraibė
užpakalinėje kišenėje, išsitraukė piniginę ir išsiėmęs banknotą pam o­
javo Benui prieš veidą. - Na, gal dabar mane prisimeni? - paklausė.
Benas papurtė galvą.
- Nesu matęs, - tarė ir sugriebė Franką už rankos. - Ar jis atva­
žiavo mane uždaryti į beprotnamį? - paklausė.
- Ne, Benai, tikrai ne, - nuram ino jį Frankas.
- Aš nenoriu važiuoti į beprotnamį. Ten labai žiaurūs žmonės. Aš
noriu būti namie. Aš nieko nepadariau.
- Gerai, Benai, - pasakė pulkininkas Džulijanas. - Niekas tavęs
neuždarys į beprotnamį. Ar tu tikrai anksčiau nesi matęs šito vy­
riškio?
- Ne, niekada nemačiau, - atsakė Benas.
-Bet tu prisimeni ponią de Vinter, tiesa? - paklausė jo pulkinin­
kas Džulijanas.
Benas sutrikęs pažvelgė į mane.
- Ne šitą ponią, - švelniai pasakė pulkininkas Džulijanas. - Tą,
kuri būdavo paplūdimio name.
- E? - ištarė Benas.
- Prisimeni tą ponią, kuri turėjo burlaivį?
 REBEKA 357

Benas sumirksėjo.
- Jos nebėra, - pasakė.
- Taip, mes žinome, - tarė pulkininkas Džulijanas. - Ji buriuo­
davo, tiesa? Ar tu buvai paplūdimyje, kai ji paskutinį kartą išplaukė?
Vieną vakarą prieš metus. Kai ji nebesugrįžo?
Benas gniaužė savo ziuidvestę. Pažvelgė į Franką, paskui į
Maksimą.
- E? - vėl tarė.
- Tu gi ten buvai, - pasakė Feivelis, pasilenkęs į priekį. - Tu m a­
tei, kaip ponia de Vinter nuėjo į paplūdimio namą, o netrukus ir
ponas de Vinteris. Kas buvo paskui? Kalbėk. Kas buvo?
Benas atsišliejo į sieną.
- Aš nieko nemačiau, - vėl pakartojo. - Aš noriu būti namie. Ne­
noriu beprotnamio. Aš jūsų nesu matęs. Niekada. Aš nemačiau miš­
ke jūsų ir jos. - Ir jis kaip vaikas pradėjo žliumbti.
- Ak tu vištagalvi, - iš lėto pasakė Feivelis, - kad tu prasmegtum,
vištagalvi.
Benas švarko rankove šluostėsi akis.
- Nedaug pagalbos iš savo liudininko teturėjote, - tarė pulkinin­
kas Džulijanas. - Visas šis vaidinimas tik tuščia laiko gaišatis. Ar no­
rite jį dar ko paklausti?
- Čia sąmokslas, - suriko Feivelis, - sąmokslas prieš mane! Jūs
visi ligi vieno susimokę. Kas nors šį asilą papirko, va kaip. Papirko,
kad jis čia sapaliotų šlykščiausią melą.
- Manau, Benas jau galėtų grįžti namo, - pasakė pulkininkas
Džulijanas.
- Gerai, Benai, - pasakė Maksimas. - Robertas tave parveš namo.
Nebijok, niekas tavęs neuždarys į beprotnamį. Pasakyk Robertui, kad
paieškotų jam ko nors virtuvėje, - pridūrė jis Frankui. - Gal šaltos
mėsos ar šiaip ko, ką jis mėgsta.
- Šitaip atsimokama už padarytą paslaugą? - paklausė Feivelis. -
Jis šiandien jums smarkiai pasitarnavo, Maksai, ar ne?
Frankas išvedė Beną iš kambario. Pulkininkas Džulijanas žvilgte­
lėjo į Maksimą ir pasakė:
358 D ap h n e du M a u r i e r

- Tas žmogelis, matyt, yra mirtinai išgąsdintas. Jis virpėjo kaip

lapas. Aš jį stebėjau. Ar jo niekas nėra nuskriaudęs?
- Ne, - atsakė Maksimas, - kad jis niekam nieko blogo nedaro. Aš
jam visada leidžiu vaikščioti kur tinkam am po visą Menderlį.
- Kažkada jis turėjo būti įbaugintas, - pakartojo pulkininkas
Džulijanas. - Jo žvilgsnis kaip šuns, kai jis bijo gauti į kailį.
- Tai ko neįkrėtėte jam į kailį? - paklausė Feivelis. - Jei būtumėte
įkrėtę, kaip didelis būtų mane prisiminęs. Bet kur tau, jį pavaišins
skania vakariene už šio vakaro paslaugą. Benui čia niekas neįkrės.
- Nedaug jis mums tepadėjo, - ramiai tarė pulkininkas Džulija­
nas. - Nė kiek nepajudėjome iš vietos. Prieš poną de Vinterį jūs ne­
turite nė menkiausių įrodymų, Feiveli, ir pats tą žinote. Netgi jūsų
išsakyti nusikaltimo motyvai neišlaiko kritikos. Teismui jūs, Feiveli,
negalite pateikti nė vieno svarbaus argumento. Sakote, kad galėjo­
te būti ponios de Vinter vyras ir kad slapčiomis su ja susitikinėjote
paplūdimio name. Tačiau net tas vargšas pamišėlis, kuris ką tik čia
buvo, tvirtina jūsų niekada nematęs. Vadinasi, net savo teiginių ne­
galite pagrįsti.
- Ak negaliu? - pakartojo Feivelis.
Pam ačiau jį šypsantis. Jis priėjo prie židinio ir suskam bino
varpeliu.
- Ką jūs darote? - paklausė pulkininkas Džulijanas.
- Turėkite kantrybės ir pamatysite.
Aš jau numaniau, kas bus. Į varpelį atsiliepė Fritas.
- Paprašyk, kad čia ateitų ponia Denvers, - pasakė jam Feivelis.
Fritas pažvelgė į Maksimą. Maksimas linktelėjo. Fritas išėjo iš
kambario.
- Ar ponia Denvers - tai jūsų ekonomė? - paklausė pulkininkas
Džulijanas.
- Ji taip pat buvo Rebekos artima draugė, - atsakė Feivelis. -
Dar prieš Rebekos vestuves ji daug m etų buvo šalia jos, tiesą sakant,
ją ir užaugino. Pamatysite, jog Denė yra visai kitokia liudininkė nei
Benas.
Frankas grįžo.
 REBEKA 359

- Paguldei Beną? - paklausė Feivelis. - Padavei vakarienę, pasa­

kei, kad jis geras berniukas? Šį kartą jūsų profsąjunga taip lengvai
neišsisuks.
- Laukiame ponios Denvers, - pasakė pulkininkas Džulijanas. -
Feivelis, atrodo, tikisi ką nors iš jos išgausiąs.
Frankas dirstelėjo į Maksimą. Pulkininkas Džulijanas pamatė jo
žvilgsnį. Tvirčiau sučiaupė lūpas. Man dėl to pasidarė neramu. Labai
neramu. Ėmiau kramtyti nagus.
Visi laukėme, žiūrėdami į duris. Pagaliau ponia Denvers atėjo. Gal
todėl, kad paprastai matydavau ją vieną greta savęs, ji man atrodyda­
vo aukšta, o dabar buvo lyg sumažėjusi, susitraukusi ir, kalbėdama
su Feiveliu, Franku ar Maksimu, turėjo užversti galvą. Ji sustojo prie
durų, sukryžiavo rankas ir nužvelgė mus visus.
- Labas vakaras, ponia Denvers, - pasisveikino pulkininkas Džu­
lijanas.
- Labas vakaras, - atsakė ji.
Ji prabilo tuo pat senu, negyvu, bespalviu balsu, kokį taip dažnai
girdėdavau.
- Visų pirma, ponia Denvers, norėčiau jūsų paklausti vieno daly­
ko, - tarė pulkininkas Džulijanas, - ir štai kokio. Ar jūs žinojote apie
velionės ponios de Vinter ir pono Feivelio ryšius?
- Jie buvo pirmos eilės pusbroliai, - pasakė ponia Denvers.
- Aš klausiu ne apie giminystės ryšius, ponia Denvers, o apie kur
kas artimesnius, - patikslino pulkininkas Džulijanas.
- Tada aš nesuprantu jūsų klausimo, pone.
- O, Dene, liaukis apsimetinėjusi, - įsikišo Feivelis. - Tu velniškai
gerai žinai, ką jis turi galvoje. Aš pats pasakiau pulkininkui Džulija-
nui, bet jis manimi netiki. Juk m udu su Rebeka jau daug metų gyve­
nome kaip vyras ir žmona? Juk ji mane mylėjo?
Ir aš nustebau, kad valandėlę ponia Denvers tylomis žiūrėjo į jį,
kažką galvodama, ir jos žvilgsnyje šmėstelėjo panieka.
- Ne, nemylėjo, - atsakė ji.
- Klausyk, sena kvaiša... - pradėjo Feivelis, bet ponia Denvers jį
iškart nutraukė.
360 D a p h n e du M a u r i e r

- Ji nemylėjo nei jūsų, nei pono de Vinterio. Nieko nemylėjo. Ji

niekino vyrus. Buvo aukščiau jų.
Feivelis užsiplieskė pykčiu.
- Klausyk. Ar ji kas vakarą neateidavo takeliu per mišką manęs
pasitikti? O tu ar jos paskui nelaukdavai? Ar savaitgalius Londone ji
praleisdavo ne su manimi?
- Na ir kas, - staiga užsidegė ponia Denvers, - kad praleisdavo?
Ar ji neturėjo teisės pasilinksminti? Mylėjimasis jai buvo žaidimas,
tik žaidimas. Ji man pati sakė. Mylėdavosi tiktai, kad galėtų pasi­
juokti. Sakau, tik pasijuokti. Ji juokdavosi iš tavęs, kaip ir iš visų kitų.
Aš matydavau, kaip ji sugrįžusi atsisėsdavo miegamajame ant savo
lovos ir net susiriesdama iš jūsų visų juokdavosi.
Tas visas ūm us žodžių srautas buvo kažkoks klaikus ir netikė­
tas. Net viską žinodam a aš pasibjaurėjau. M aksimas perbalo. Fei­
velis spoksojo į ją akis išplėtęs, nieko nesuprasdam as. Pulkininkas
Džulijanas tim pčiojo savo ūsiukus. Valandėlę niekas nė žodžio
neištarė. Aplink nebuvo nė garso, tik tas nesiliaujantis lietus. Pas­
kui ponia Denvers pravirko. Verkė taip, kaip aną rytą m iegam a­
jame. Man buvo sunku į ją žiūrėti, ir aš nusigręžiau. Nė vienas
nepasakė jai nieko. Kambaryje buvo tylu, tik girdėjosi, kaip lyja ir
kaip ponia Denvers verkia. Aš norėjau rėkti. Išbėgti iš kam bario
ir rėkti, rėkti.
Niekas prie jos nepriėjo pašnekinti ar nuraminti. Ir ji vis verkė.
Pagaliau, kai, regis, praėjo amžinybė, ji ėmė tvardytis. Pamažėle ap­
siramino. Stovėjo sustingusi, veidas trūkčiojo, o rankomis gniaužė
juodą savo suknelę. Galų gale ji visai nurimo. Tada iš lėto, tyliai pra­
šneko pulkininkas Džulijanas.
- Ponia Denvers, pagalvokite, ar nebuvo kokios priežasties, kad ir
pačios menkiausios, dėl kurios ponia de Vinter būtų galėjusi pakelti
ranką prieš save?
Ponia Denvers nurijo seilę. Ir toliau gniaužė suknelę. Ji papurtė
galvą.
- Ne, - atsakė, - nebuvo.
- Na matote? - skubiai įsiterpė Feivelis. - Tai neįmanoma. Ji tą
žino taip pat gerai kaip ir aš. Aš jau jums sakiau.
 REBEKA 361

- Būkite malonus ir netrukdykite, - tarė pulkininkas Džulija­

nas. - Leiskite poniai Denvers pagalvoti. Mes visi sutinkame, kad iš
pirmo žvilgsnio tai atrodo kvailystė, ir nebūtų ko kalbėti. Aš nė kiek
neabejoju jūsų turim o raštelio tikrumu. Mums tai aišku. Ji parašė tą
raštelį, būdam a Londone. Kažką norėjo jums pasakyti. Ir jeigu mes
žinotume, ką, turėtume, galimas daiktas, atsakymą į šį baisų klausi­
mą. Tegul tą raštelį perskaito ponia Denvers. Gal ji m ums galės ką
nors paaiškinti.
Feivelis gūžtelėjo pečiais. Ištraukė raštelį iš kišenės ir numetė ant
grindų poniai Denvers po kojomis. Ji pasilenkė ir paėmė. Skaitė žo­
džius krutindam a lūpas. Perskaitė du kartus. Tada papurtė galvą.
- Nieko naujo, - tarė. - Nežinau, ką Rebeka turėjo omeny. Jei
ponui Džekui norėjo pasakyti ką nors svarbaus, visų pirma būtų pa­
sakiusi man.
- Ar tą vakarą jūs jos nematėte?
- Ne, manęs čia nebuvo. Tą popietę ir vakarą praleidau Kerite. Už
tai sau niekada nedovanosiu. Ligi karsto lentos.
- Vadinasi, nežinote, kokios mintys buvo jos galvoje, ir negalite
mums paaiškinti, ponia Denvers? O tie žodžiai „Aš noriu tau kai ką
pasakyti" jum s nieko neatskleidžia?
- Ne, pone, - atsakė ji, - visiškai nieko.
- Ar kas nors žinote, kaip ji tą dieną praleido Londone?
Visi tylėjo. Maksimas papurtė galvą. Feivelis sau po nosimi n u ­
sikeikė.
- Paklausykite. Šį laiškelį mano bute ji paliko trečią valandą po
pietų, - pasakė jis. - Durininkas ją matė. Paskui ji tikriausiai parva­
žiavo tiesiai čia, lėkdama kaip vėjas.
- Ponia de Vinter nuo dvylikos iki pusės dviejų buvo susitarusi
būti pas kirpėją, - pasakė ponia Denvers. - Gerai prisimenu, nes tą
savaitę pati skambinau į Londoną ir užsakiau tą laiką. Gerai prisime­
nu. Nuo dvyliktos ligi pusės antros. Po kirpėjos ji visada valgydavo
savo klube, kad ilgiau nereikėtų iš plaukų ištraukti segtukų. Beveik
neabejoju, kad ir tą dieną ji ten valgė.
- Tarkime, valgydama užtruko pusvalandį, o ką veikė nuo dviejų
ligi trijų? Turime tai nustatyti, - pasakė pulkininkas Džulijanas.
362 Da ph ne du M a u ri e r

- O Viešpatie Dieve, kas kam darbo, ką ji veikė? - sušuko Feive­

lis. - Ji nenusižudė, ir tai yra svarbiausia!
- Savo kambaryje turiu jos užrašų knygutę, - iš lėto pasakė ponia
Denvers. - Esu pasilikusi visus tokius jos daiktelius. Ponas de Vinte­
ris manęs neprašė, kad atiduočiau. Gal ten parašyta, ką ji tą dieną tu ­
rėjo veikti. Šiuo atžvilgiu ji buvo labai kruopšti. Viską susirašydavo,
ką turės veikti, o paskui kryželiu iš eilės pažymėdavo, kas jau padary­
ta. Jei manote, kad ta knygutė bus pravarti, galiu nueiti ir atnešti.
- Kaip manote, de Vinteri? - paklausė pulkininkas Džulijanas. -
Ar neprieštarautumėte, jei pavartytume tą knygutę?
- O ne, - atsakė Maksimas, - kodėl turėčiau prieštarauti?
Ir vėl pamačiau pulkininką Džulijaną smalsiai žvilgtelint į Mak­
simą. Šį sykį jo žvilgsnį pastebėjo ir Frankas. Jis irgi pasižiūrėjo į
Maksimą. Paskui į mane. Dabar jau aš atsistojau ir nuėjau prie lango.
Man pasirodė, kad lyja nebe taip smarkiai. Audra jau praėjo. Lyja
kur kas ramiau, tyliau. Dangus nušviestas pilkos vakaro šviesos. Ve­
jos tamsiai žalios, permerktos liūties, o medžiai atrodo liūdni, susi­
gūžę. Girdėjau, kaip kambarinė viršuje nakčiai užtraukė užuolaidas,
uždarė langus, kurie buvo likę atviri. Kasdieniai darbai buvo atlieka­
mi kaip visada. Užtraukiamos užuolaidos, nunešami valymui batai,
vonios kambaryje ant kėdės padedamas rankšluostis, man į vonią
paleidžiamas vanduo. Paklojamos lovos, po kėde pakišamos šlepetės.
O mes štai visi bibliotekoje tylime, širdy žinodami, kad dabar spren­
džiamas Maksimo likimas.
Išgirdusi tyliai užsidarant duris, atsisukau. Tai ponia Denvers su­
grįžo su užrašų knygute.
- Aš nesuklydau, - pasakė ji negarsiai. - Jos pažymėti visi susiti­
kimai. Štai su kuo ji susitiko savo mirties dieną.
Ji atvertė knygutę, nedidelę, raudonos odos, ir padavė pulkinin­
kui Džulijanui. Jis vėl išsiėmė iš dėklo akinius. Man atrodė, kad tas
momentas, kai jis žiūrėjo į knygelės puslapį, o mes visi stovėjome
laukdami, buvo baisiausias iš visko, kas tą vakarą dėjosi.
Suvariau nagus į delnus. Negalėjau pažvelgti į Maksimą. Ti­
kriausiai pulkininkas Džulijanas girdėjo, kaip daužėsi m ano k rū ­
tinėje širdis.
 REBEKA 363

- Aha! - tarė jis, įbedęs pirštą į puslapio vidurį.

Dabar kas nors įvyks, pamaniau, įvyks kas nors baisaus.
- Taip, taip, va čia. Kaip ponia Denvers sakė, dvyliktą pas kirpėją.
Ir šalia kryželis. Vadinasi, pas kirpėją ji buvo. Priešpiečiai klube, ir ša­
lia kryželis. O kas čia? Antrą valandą Beikeris. Kas tas Beikeris? - Jis
pažvelgė į Maksimą. Maksimas papurtė galvą. Tada jis pažvelgė į po­
nią Denvers.
- Beikeris? - pakartojo ponia Denvers. - Ji neturėjo pažįstamo,
pavarde Beikeris. Pirmą kartą girdžiu.
- Na va, prašom, - tarė pulkininkas Džulijanas, paduodamas jai
knygutę. - Pati pasižiūrėkite. Beikeris. Ir greta padėtas didelis kry­
žius, taip spaudžiant pieštuką, lyg norint jį nulaužti. Akivaizdu, kad
buvo susitikusi su Beikeriu, kad ir kas jis.
Ponia Denvers žiūrėjo į parašytą pavardę ir juodą kryželį greta.
- Beikeris, - tarė ji sau, - Beikeris.
- Mano m anymu, jei žinotume, kas tas Beikeris, prisikastume prie
viso šio reikalo esmės, - pasakė pulkininkas Džulijanas. - Ar ji nebu­
vo patekusi į palūkininkų rankas?
Ponia Denvers pašnairavo į jį su panieka ir paklausė:
- Ponia de Vinter?
- O gal šantažuotojų? - paklausė pulkininkas Džulijanas, metęs
žvilgsnį į Feivelį.
Ponia Denvers papurtė galvą.
- Beikeris, - kartojo ji sau, - Beikeris.
- O gal ji turėjo priešų, kurie jai grasino, kurių ji bijojo?
- Ponia de Vinter bijojo? Ji ničnieko nebijojo. Ją slėgė tik viena
mintis - mintis apie senatvę ir ligą, kad nereikėtų mirti prikaustytai
prie patalo. Ji šimtą kartų yra man sakiusi: „Aš norėčiau greitai n u ­
mirti, Dene, užgesti kaip žvakė". Tik tuo po jos mirties ir guodžiuosi.
Sako, kad skendimas neskausminga mirtis, ar taip?
Ji žiūrėjo į pulkininką Džulijaną, laukdama patvirtinimo, bet jis
nieko neatsakė. Nesiryžo. Tik timpčiojo sau ūsus. Sugavau dar vieną
jo žvilgsnį, mestą į Maksimą.
- Po velnių, kokia viso to prasmė? - žengė į priekį Feivelis. - Mes
visą laiką kaip paskutiniai asilai nukrypstame nuo to, kas svarbiau-
364 Da p h n e du M a u ri e r

šia. Kurių galų m ums tas Beikeris? Kuo jis čia dėtas? Gal jis koks
sumautas prekybininkas, pardavinėjantis kojines ar veido kremą? Jei
jis būtų kiek svarbesnis asmuo, Denė apie jį žinotų. Nuo Denės Re­
beka neturėjo jokių paslapčių.
Aš per tą laiką stebėjau ponią Denvers. Ji vartė užrašų knygutę.
Staiga ji sušuko:
- Čia yra parašyta, pačiame gale, kur visi telefonų numeriai, Bei­
keris. O greta numeris - 0488. Bet neparašyta, koks komutatorius.
- Puiku, Dene, - pasakė Feivelis, - į galą gyvenimo pasidarysi se­
klė. Gaila, pavėlavai visais metais. Jei prieš metus būtumei tai atseku­
si, gal ir būtų buvę naudos.
- Taip, čia tikrai turėtų būti to žmogaus telefono numeris, - tarė
pulkininkas Džulijanas, - 0488 ir greta pavardė - Beikeris. Kodėl ji
neužsirašė komutatoriaus?
- Bandykite skambinti į visus Londono komutatorius, - pasišaipė
Feivelis, - gal ir pataikysite per naktį, mes nieko prieš. Maksui nusi­
spjaut, jei sąskaita už telefoną bus šimtas svarų, tiesa, Maksai? Jums
reikia vilkinti laiką, jumis dėtas ir aš taip daryčiau.
- Prie telefono numerio yra kažkas pažymėta, bet sunku atspė­
ti kas, - tarė pulkininkas Džulijanas. - Ponia Denvers, žvilgtelėkite.
Gal tai M?
Ponia Denvers paėmė knygutę į rankas.
- Gali būti, - pasakė netvirtai. - Jos M paprastai kitokia, bet gal ji
rašė skubomis, taip, turbūt M.
- „Meiferas, 0488“, - nusišaipė Feivelis. - Koks genijus, koks protas!
- O ką? - tarė Maksimas, užsidegdamas pirmąją cigaretę. - Rei­
kia pabandyti. Frankai, nueik ir užsakyk „Meiferą, 0488“.
Man sugnybo paširdžius. Stovėjau nustėrusi, nukorusi rankas.
Maksimas nė nepažvelgė į mane.
- Na eik, Frankai, - paragino jis. - Ko gaišti?
Frankas nuėjo į kambarėlį. Mes laukėme. Po valandėlės grįžęs jis
ramiai pasakė:
- Jie m an paskambins.
Pulkininkas, susidėjęs rankas už nugaros, ėmė vaikščioti iš vieno
kambario galo į kitą. Netrukus šaižiai ir įkyriai suskambo telefonas -
 REBEKA 365

kaip visada, tarpmiestinės stoties signalas buvo erzinamai m onoto­

niškas. Frankas nuėjo pakalbėti.
- Ar čia „Meiferas, 0488“? - paklausė jis. - Prašom pasakyti, ar
čia gyvena daktaras Beikeris? Ak taip. Labai atsiprašau. Taip, turbūt
ne tą numerį sujungė. Labai ačiū.
Klinktelėjo padedamas ragelis. Frankas grįžo į biblioteką.
- Šitas num eris yra kažkokios ledi Istlei. Grouvnerio gatvėje. Apie
jokį Beikerį ten nėra girdėję.
Feivelis garsiai sukrizeno.
- Kepėjas, siuvėjas ir batsiuvys, - pasakė. - Koks toliau kom uta­
torius tavo sąraše, vyriausioji seklė?
- Pabandykite „Muziejų", - tarė ponia Denvers.
Frankas žvilgtelėjo į Maksimą.
- Pabandyk, - paragino Maksimas.
Ir vėl pasikartojo ta pati scena. Pulkininkas Džulijanas vėl ėmė
vaikščioti iš vieno bibliotekos galo į kitą. Po penkių minučių vėl sus­
kambo telefonas. Frankas nuėjo atsiliepti. Jis paliko praviras duris, ir
man buvo matyti, kaip jis pasilenkė prie stalo, kur buvo telefonas, ir
prisidėjo ragelį.
- Alio! Čia „Muziejus, 0488"? Prašom pasakyti, ar čia galima butų
rasti daktarą Beikerį? O kas čia kalba? Naktinis durininkas. Taip, taip,
aišku. Ne įstaigos. Ne, ne, žinoma. Ar negalėtumėte pasakyti adreso?
Taip, labai svarbu. - Jis nutilo. Mums per petį šūktelėjo: - Turbūt
jau aptikome.
O Viešpatie, padaryk, kad taip nebūtų, neleisk surasti Beikerio.
Viešpatie, m aldauju, padaryk, kad to Beikerio jau nebūtų gyvo. Aš
žinau, kas tas Beikeris, visą laiką žinojau. Pro praviras duris stebė­
jau Franką - kaip jis staiga pasilenkė siekdamas pieštuko ir popie­
riaus lapo.
- Alio? Taip, klausau. Pasakykite paraidžiui. Ačiū. Labai ačiū. La­
banaktis.
Su tuo popieriaus lapu Frankas grįžo į biblioteką. Jis taip mylėjo
Maksimą, o nežinojo, kad tas popierius jo rankose yra parodym ų gi­
jos galas, turintis baisią reikšmę visame šio vakaro košmare, ir dabar
jis gali pražudyti Maksimą, lyg durklu smogdamas jam į nugarą.
366 Da ph n e du M a u ri er

- Tai buvo kažkokio nam o durininkas Blumsberyje, - pasakė

Frankas. - Ten iš viso niekas negyvena. Tose patalpose yra gydytojų
kabinetai. Atrodo, kad Beikeris nebeužsiima gydytojo praktika ir jau
šeši mėnesiai ten nebūna. Bet mes jį galime rasti. Durininkas man
pasakė jo adresą. Užsirašiau va ant lapo.
 X X V SKYRIUS

s*
K a i p tik tada į mane pasižiūrėjo Maksimas. Per visą vaka­
rą pasižiūrėjo pirm ą kartą. Ir jo akyse įskaičiau atsisveikinimą. Tarsi
jis būtų žiūrėjęs per laivo bortą, o aš būčiau stovėjusi prieplaukoje.
Mus apsups kiti žmonės, palies jam petį, palies ir man, bet m um s jie
nerūpės. M udu nebepasišnekėsime, nepašauksime vienas kito, nes
nuotolis ir vėjas užgoš mūsų balsus. Bet kol laivas nuplauks tolyn iš
prieplaukos, aš dar matysiu jo akis, o jis - mano. Feivelis, ponia Den­
vers, pulkininkas Džulijanas, Frankas su popieriaus lapu rankose tą
valandėlę m um s neegzistavo. Tas laiko tarpelis buvo tik mūsų vienų,
tarpelis tarp dviejų sekundžių. Paskui Maksimas nusigręžė ir ištiesė
ranką paimti iš Franko popieriaus lapą.
- Labai gerai, - tarė jis. - Koks tas adresas?
- Kažkur netoli Barneto, šiaurinėje Londono pusėje, - atsakė
Frankas, paduodamas jam lapą. - Tačiau telefonas nenurodytas. Pa­
skambinti negalime.
- Nemažai sužinojote, Kroli, - tarė pulkininkas Džulijanas, - ir
jūs, ponia Denvers, gerai padėjote. Ar dabar jums kas nors aiškiau?
Ponia Denvers papurtė galvą.
- Poniai de Vinter gydytojai niekad nebuvo reikalingi. Kaip visi
stiprūs žmonės ji juos niekino. Mes tik kartą čia buvome pasikvietę
gydytoją Filipsą iš Kerito, tada, kai ji buvo pasitempusi riešą. Niekad
jos negirdėjau kalbant apie gydytoją Beikerį, niekad man tokios pa­
vardės nėra minėjusi.
- Taigi sakau, tas Beikeris - koks krem o gamintojas, - pasakė
Feivelis. - Po velnių, m um s nei šilta, nei šalta, kas jis toks. Jei būtų
368 D a p h n e du M a u ri e r

kas rim ta, Denė būtų žinojusi. Sakau, jis koks šundaktaris, išradęs
naują būdą pašviesinti plaukus ar pabalinti odą. Rebeka tą rytą
tikriausiai jo adresą gavo iš kirpėjos ir po pietų nuėjo pas jį iš
smalsumo.
- Ne, - tarė Frankas. - Manau, jūs klystate. Beikeris ne šarlatanas.
Tas durininkas sakė, kad jis garsus m oterų ligų specialistas.
- Hm, - prabilo pulkininkas Džulijanas, timpčiodamas ūsus, - vis
dėlto jai buvo kas nors rimta. Ir labai keista, kad ji niekam apie tai
neprasitarė, netgi jums, ponia Denvers.
- Ji buvo labai sulysusi, - pasakė Feivelis. - Aš jai sakydavau, bet
ji tik juokdavosi. Atsikirsdavo, kad jai taip tinka. Turbūt badgariavo
kaip ir visos moterys. Ir iš to Beikerio gal norėjo gauti kokių dietos
receptų.
- Ar galėtų taip būti, ponia Denvers? - paklausė pulkininkas
Džulijanas.
Ponia Denvers lėtai papurtė galvą. Ta netikėta žinia apie Beikerį,
matyt, ją pritrenkė, suglumino.
- Nesuprantu, - tarė ji. - Nežinau, ką tas Beikeris galėtų reikšti.
Gydytojas Beikeris. Kodėl ji m an nesakė? Kodėl nuo manęs slėpė?
Man viską pasipasakodavo.
- Gal nenorėjo jums suteikti rūpesčio, - pasakė pulkininkas Džu­
lijanas. - Buvo su juo susitarusi ir pas jį apsilankė, o vakare tikriau­
siai būtų jums papasakojusi.
- Ir dar tas laiškelis ponui Džekui, - ūmai įsiterpė ponia Den­
vers. - Tas laiškelis ponui Džekui. „Turiu tau kai ką pasakyti ir noriu
kuo greičiau pasimatyti su tavimi". Gal ir jam norėjo papasakoti?
- Teisybė, - pamažu tarė Feivelis. - Mes buvom pamiršę laiškelį. -
Ir jis vėl išsitraukė iš kišenės ir visiems garsiai perskaitė: „Turiu tau
kai ką pasakyti ir noriu kuo greičiau pasimatyti su tavimi. Rebeka“.
- Taip, dėl to nėra jokių abejonių, - pasakė pulkininkas Džuli­
janas, pasisukdamas į Maksimą. - Galiu kirsti lažybų iš tūkstančio
svarų. Ji norėjo papasakoti Feiveliui tai, ką sužinojo pas Beikerį.
- Ko gero, jūsų tiesa, - sutiko Feivelis. - Laiškelis ir apsilanky­
mas pas gydytoją yra susiję. Bet kas, po velnių, ten galėjo būti? Kas
jai buvo?
 REBEKA 369

Tiesa jiems badė akis, o jie jos nematė. Stovėjo, spoksodami vie­
nas į kitą, bet nesusivokė. Kad neišsiduočiau žinanti, nedrįsau į juos
pažvelgti, nedrįsau pakrutėti. Maksimas tylėjo. Grįžęs prie lango,
žiūrėjo į pritilusį tamsų, ramų sodą. Lietus galiausiai buvo nurimęs,
tik dar lašėjo nuo šlapių lapų ir lietvamzdžio virš lango.
- Turėtų būti nesunku patikrinti, - tarė Frankas. - Čia yra dabar­
tinis gydytojo adresas. Aš galiu jam parašyti laišką ir pasiteirauti, ar jis
prisimena pacientės ponios de Vinter apsilankymą praėjusiais metais.
- Kažin, ar jis paisys tokio laiško, - tarė pulkininkas Džulijanas. -
Medikų profesinės etikos reikalavimai griežti. Kiekvienas atvejis yra
konfidencialus. Vienintelis būdas ką nors iš jo išgauti - nuvykti pas
jį pačiam ponui de Vinteriui ir paaiškinti aplinkybes. Kaip manote,
pone de Vinteri?
Maksimas atsisuko nuo lango.
- Aš viską pasiryžęs padaryti, kas, jūsų manymu, yra reikalinga, -
pasakė jis ramiai.
- Kad tik išloštumei laiko, ar ne? - paklausė Feivelis. - Per dvi­
dešimt keturias valandas daug kas gali atsitikti, a? Galima spėti išva­
žiuoti traukiniu, išplaukti laivu, išskristi lėktuvu.
Pastebėjau ponią Denvers skvarbiai nužvelgiant Feivelį bei Mak­
simą ir supratau, kad ji nieko nežinojo apie Feivelio kaltinimus. Pa­
galiau ji ėmė susigaudyti. Buvo matyti iš jos veido. Iš pradžių jame
atsispindėjo dvejonė, paskui nustebimas, atmieštas neapykantos,
o paskiausiai įsitikinimas. Vėl ilgos liesos rankos nevalingai ėmė
gniaužyti suknelę, ir ji apsilaižė lūpas. Ji vis dėbsojo į Maksimą. Be
atvangos. Jau per vėlu, pamaniau, dabar ji m ums nebegali pakenkti,
visų blogiausia jau įvyko. Kad ir ką ji sakytų, kad ir ką darytų, dabar
jau tas pats. Visų blogiausia jau įvyko. Ji nebegali pakenkti. Maksi­
mas tarsi jos nematė arba neišsidavė matantis. Jis kalbėjosi su pulki­
ninku Džulijanu.
- Ką jūs siūlote? - paklausė Maksimas. - Gal m an iš ryto nuva­
žiuoti į Barnetą? Galėčiau nusiųsti telegramą Beikeriui ir jį įspėti.
- Na, vienas tai jis nevažiuos, - pasakė nusijuokdamas Feivelis. -
Aš gal turiu teisę šito reikalauti? Jeigu siųstumėte jį su inspektoriumi
Velču, tada neprieštaraučiau.
370 D ap h ne du M a u r i e r

Ak, kad ta ponia Denvers atitrauktų nuo Maksimo akis! Dabar ir

Frankas pastebėjo jos žvilgsnį. Žiūrėjo į ją sumišęs, susirūpinęs. Pa­
žvelgė dar kažko į popierių, ant kurio buvo užsirašęs gydytojo Beike­
rio adresą, paskui į Maksimą. Man rodos, tada pradėjo suvokti tiesą,
nes tik pabalo ir padėjo tą popierių ant stalo.
- Nemanau, kad čia būtina įtraukti inspektorių Velčą, bent kol
kas, - pasakė pulkininkas Džulijanas.
Jo balsas dabar kitaip nuskambėjo - šiurkščiau. Man nepatiko,
kaip jis ištarė žodžius „bent kol kas“. Kodėl jis taip pasakė? Man tai
nepatiko.
- O jei aš vyksiu su de Vinteriu, visą laiką su juo būsiu ir atgal
parvešiu, ar jus patenkins? - paklausė jis.
Feivelis pažiūrėjo į Maksimą, paskui į pulkininką Džulijaną. Jo
išraiška buvo atgrasi, gudri, melsvos akys spindėjo kone pergalės
džiaugsmu.
- Taip, - atsakė neskubėdamas Feivelis, - taip, gal ir patenkins.
Tačiau ar jūs neprieštarautumėte, jei dėl garantijos važiuočiau ir aš?
- Ne, - atsakė pulkininkas Džulijanas. - Jūs, deja, turite teisę šito
pageidauti. Bet jeigu jūs važiuosite, aš turiu teisę reikalauti, kad b ū ­
tumėte blaivus.
- Dėl šito nesijaudinkit, - atsakė Feivelis jau su šypsena, - b ū ­
siu blaivutėlis. Blaivus kaip teisėjas, kuris po trijų mėnesių paskelbs
nuosprendį Maksui. Tas gydytojas Beikeris, manau, galų gale padės
m an įrodyti teisybę.
Nužvelgė mus visus iš eilės ir nusijuokė. Matyt, pagaliau ir pats
susiprotėjo, koks svarbus tas apsilankymas pas gydytoją.
- Tai kokiu laiku rytoj išvykstame? - paklausė jis.
Pulkininkas Džulijanas pakėlė akis į Maksimą.
- Kada galite susiruošti?
- Kada pasakysite, - atsakė Maksimas.
- Tarkime, devintą valandą.
- Gerai, devintą, - atsakė Maksimas.
- O ar mes galime būti tikri, kad naktį jis nepaspruks? - paklausė
Feivelis. - Jam tik reikia nusigauti į garažą ir pasiimti mašiną.
 REBEKA 371

- Ar jūs tikite m ano žodžiu? - Maksimas pasisuko į pulkininką

Džulijaną. Ir pirm ą kartą pulkininkas Džulijanas suabejojo. Pasižiū­
rėjo į Franką. Maksimas išrau d o tam ėmė tvinksėti smilkiniai.
- Ponia Denvers, - lėtai tarė Maksimas, - kai šįvakar ponia de
Vinter ir aš nueisime į miegamąjį, gal užliptumėte ir pati užrakintu­
mėte duris? O septintą ryto atrakinkite.
- Taip, pone, - atsakė ponia Denvers. Ji vis dar nebuvo atitrauku­
si nuo jo akių, dar vis gniaužė suknelę.
- Na tai tiek, - gana atžariai tarė pulkininkas Džulijanas. - Man
rodos, šį vakarą jau viską aptarėme. Rytoj lygiai devintą valandą bū­
siu čia. Ar jūsų automobilyje man bus vietos, de Vinteri?
- Taip, - atsakė Maksimas.
- O Feivelis važiuos iš paskos?
- Nė kiek neatsilikdamas, mielasis pone, nė kiek neatsitikda­
mas, - pasakė Feivelis.
Pulkininkas Džulijanas priėjo prie manęs ir padavė man ranką.
- Labanaktis, - tarė. - Nėra ko nė sakyti, kaip jus užjaučiu. Pasi­
stenkite, kad vyras nueitų anksti gulti. Rytoj bus sunki diena. - Va­
landėlę palaikęs m ano ranką, nusisuko. Net keista, kaip jis vengė
mano akių. Žiūrėjo m an į smakrą.
Jam išeinant Frankas atidarė duris. Feivelis pasilenkė ir iš dėžutės
prisidėjo sau į portsigarą cigarečių.
- Nėra ko tikėtis, kad būsiu pakviestas pasilikti vakarienės, - tarė.
Jam niekas neatsakė. Užsidegęs cigaretę, jis išpūtė kamuolį
dūmų.
- Teks prastumti vakarą aludėje prie plento, - toliau kalbėjo jis. -
Ir padavėja ten žvaira. Ne vakaras, o kankynė! Na bet nieko, aš daug
tikiuosi iš rytojaus. Labanaktis, Dene, ir nepamiršk, gerbiamoji, už­
rakinti pono de Vinterio.
Priėjo prie manęs, ištiesė ranką. Kaip paikas vaikas užsikišau ran­
ką už nugaros. Jis susijuokė ir nusilenkė.
- Tiesiog nepakenčiama, tiesa? - paklausė. - Kažkoks bjaurybė
pasirodo ir sugadina visą smagumą. Nesisielokite. Užtat kiek bus šir­
dies virpulio, kai geltonoji spauda išklos visą jūsų gyvenimą ir pam a­
372 Daphne du Maurier

tysite antraštes: „Iš Monte Karlo j Menderlį. Jaunos žudiko žmonos

išgyvenimai". Linkiu geresnės sėkmės kitą sykį.
Jis nužingsniavo prie durų, pamojo stovinčiam prie lango Mak­
simui ir pasakė:
- Iki pasimatymo, mielasis. Saldžių sapnų. Išnaudok naktį už už­
rakintų durų kuo geriausiai.
Atsisukęs į mane nusijuokė ir išėjo. Ponia Denvers išėjo jam iš
paskos. Likome vieni du su Maksimu. Jis vis dar stovėjo prie lango.
Nepriėjo prie manęs. Iš holo į biblioteką įbidzeno Džespris. Visą va­
karą jis čion nebuvo įleistas. Tuoj ėmė prie manęs glaustytis, kram ­
tyti sijono kraštą.
- Ryt važiuosiu su tavimi į Londoną, - pasakiau Maksimui.
Jis tylėjo. Toliau žiūrėjo pro langą. Po kiek laiko bespalviu bal­
su tarė:
- Gerai. Gerai, turime būti drauge.
Grįžo Frankas ir sustojo tarpduryje, nepaleisdamas rankenos.
- Išvažiavo abu, - pasakė, - Feivelis ir pulkininkas Džulijanas. Iš­
lydėjau.
- Ačiū, Frankai, - pasakė Maksimas.
- Gal kuo galėčiau padėti? - paklausė Frankas. - Gal dar ko nors
reikia? Nusiųsti kam telegramą ar su kuo susitarti? Jei tik reikalinga
m ano pagalba, galiu nemiegoti visą naktį. Aišku, išsiųsiu telegramą
tam Beikeriui.
- Nesirūpink, - pasakė Maksimas, - nėra jokio darbo... kol kas.
Po rytdienos gali atsirasti daug. Visa tai aptarsime, kai bus laikas. Šį
vakarą norime pabūti vieni du. Supranti, tiesa?
- Taip, - atsakė Frankas, - savaime aišku.
Dar valandėlę pastovėjo, laikydamas rankeną, paskui tarė:
- Labos nakties.
- Labos nakties, - atsakė Maksimas.
Frankui uždarius duris, Maksimas atėjo prie židinio, kur stovėjau
aš. Ištiesiau į jį rankas, ir jis atėjo pas mane kaip vaikas. Apsikabinau
jį. M udu ilgai tylėjome. Glaudžiau jį prie savęs, raminau lyg Džesprį.
Tarsi Džespris būtų užsigavęs ir atėjęs pas mane pasiguosti.
- Automobilyje tu galėsi sėdėti šalia manęs.
 REBEKA 373

- Taip.
- Džulijanas neprieštaraus.
-N e.
- Ir dar rytojaus naktį būsime kartu, - kalbėjo Maksimas. - Išsyk
dar nieko nebus daroma, bent jau pirmą parą.
-N e.
- Dabar nebe tokia griežta tvarka, leidžiama pasimatyti. Viskas
labai ilgai užtrunka. Jei pavyks, pasistengsiu susisiekti su Hasting-
su, jis būtų visų geriausias. Jis arba Birketas. Hastingsas pažinojo
m ano tėvą.
- Taip.
- Jam turėsiu pasakyti visą tiesą. Tuom et lengviau ginti. Žinos,
kaip kreipti procesą.
- Taip.
Atsidarė durys, ir į kambarį įėjo Fritas. Pasitraukiau nuo Maksi­
mo, atsitiesiau, pasitaisiau plaukus.
- Ar ponia eisite persirengti, ar iškart patiekti vakarienę? - pa­
klausė jis.
- Ne, Fritai, šįvakar aš nepersirengsiu, - atsakiau jam.
- Gerai, ponia.
Jis paliko duris praviras. Atėjo Robertas, užtraukė užuolaidas, pa­
pureno pagalvėles, palygino sofą, ant stalo sutvarkė knygas bei laik­
raščius. Išnešė padėklą su viskiu ir nešvarias pelenines. Kiekvieną
vakarą Menderlyje mačiau, kaip jis atlieka tą kasdienę ruošą, bet šį
vakarą ji įgijo ypatingos reikšmės, atrodė lyg koks ritualas, kuris am ­
žinai išliks atmintyje, ir kada nors po daug daug laiko aš pasakysiu:
„Prisimenu tą akimirką".
Paskui atėjęs Fritas mums pranešė, jog vakarienė jau ant stalo.
Smulkiai prisimenu tą visą vakarą. Prisimenu puodeliuose šaltą
kaip ledas sultinį, oto filė ir karštą avienos kepsnį. Prisimenu deginto
cukraus saldumynus ir paskui paduotus pikantiškus skrebučius.
Į sidabro žvakides buvo įdėtos naujos žvakės - baltutėlės, ilgos,
plonos. Užskleistos užuolaidos skyrė mus nuo apsiniaukusio vakaro
prieblandos. Net buvo keista, kad mes sėdime valgomajame, o ne
žiūrime pro langą į vejas.. Tarsi būtų prasidėjęs ruduo.
374 Daphne du M aurier

M ums bibliotekoje geriant kavą, suskambo telefonas. Šį sykį atsi­

liepiau aš. Pažinau Beatričės balsą.
- Ar čia tu? - Paklausė ji. - Visą vakarą stengiuosi jums prisi­
skambinti. Dukart buvo užimtas telefonas.
- Kaip gaila, - atsakiau, - labai gaila.
- Prieš porą valandų perskaitėme vakarinius laikraščius, - tarė
ji, - ir teismo nuosprendis m an ir Džailsui buvo baisus smūgis. Ką
apie tai sako Maksimas?
- Manau, tai smūgis visiems, - atsakiau aš.
- Mieloji, bet tai nesąmonė. Kokio galo Rebeka būtų nusižudžiu­
si? Kas kas, tik ne ji. Matyt, čia kažkoks nesusipratimas.
- Nežinau, - atsakiau.
- O ką Maksimas sako? Kur jis dabar?
- Pas mus buvo pulkininkas Džulijanas ir kiti. Jis labai pavargo.
Rytoj mes važiuosime į Londoną.
- Kokio galo?
- Tai susiję su teismo sprendimu. Negaliu dabar gerai paaiškinti.
- Reikėtų kaip nors viską užslopinti, - pasakė ji. - Tai absurdas.
Tiesiog absurdas. O tas viešumas taip negerai Maksui. Gali jam
pakenkti.
- Taip.
- Gal pulkininkas Džulijanas galėtų padėti? - paklausė Beatri­
čė. - Jis gi teisėjas. Tai kam reikalingi tie teisėjai? Senis Horidžas iš
Lanijono tikriausiai pasimaišė. Kokios turėtų būti jos savižudybės
priežastys? Tokios kvailystės gyvenime nesu girdėjusi. Reikėtų su
Tabu susitarti. Iš kur jis gali žinoti, ar tos skylės dugne išmuštos ty­
čiomis ar netyčiomis? Džailsas sako, kad jos nuo uolų.
- Jie kitokios nuomonės.
- Gaila, kad aš nedalyvavau teisme. Tikrai būčiau pakalbėjusi.
Ten, atrodo, viskas buvo palikta savieigai. Ar Maksimas labai susi­
krimtęs?
- Jis pavargęs, - atsakiau, - taip pavargęs, kad daugiau niekam
nebeturi jėgų.
- Labai norėčiau nuvažiuoti į Londoną ir su jumis susitikti, bet
vargu ar galėsiu. Rodžeriui aukšta tem peratūra, trisdešimt devyni ir
 REBEKA 375

keturios, vargšas vaikas, o slaugė - paskutinė kvailė, Rodžeris jos ne­

prisileidžia. Turiu būti prie jo pati.
- Be abejo, būk su juo.
- Kur jūs Londone apsistosite?
- Nežinau. Dar neaišku.
- Tegul Maksimas pasistengia, kad būtų pakeistas teismo spren­
dimas. Visai giminei dėmė. Aš visiems sakau, kad tai grynas nesusi­
pratimas. Rebeka ne toks žmogus, kad būtų nusižudžiusi. Aš ketinu
parašyti tam teismo tardytojui.
- Jau per vėlu, tebūnie, kaip yra. Veltui bus rašymas.
- Ta visa beprotystė mane siutina. M udu su Džailsu manome, kad
jeigu tas skyles pramušė ne uolos, greičiausiai čia bus kokio valkatos
darbas. Kokio komunisto. Dabar jų priviso. Iš kom unistų tokių da­
lykų galima tikėtis.
Maksimas sušuko man iš bibliotekos:
- Ar tu negali jos atsikratyti? Ką ji ten, po velnių, šneka?
- Beatriče, - pasakiau netekusi vilties, - aš tau paskambinsiu iš
Londono.
- Ar būtų naudos, jeigu pasikalbėčiau su Diku Godolfinu? Jis par­
lamento narys nuo jūsų grafystės. Pažįstu jį labai gerai, geriau negu
Maksimas. Džailsas kartu su juo studijavo Oksforde. Paklausk Mak­
simo, gal jam paskambinti ir pašniukštinėti, ar jis negalėtų pakeisti
teismo sprendimo. Paklausk Maksimo, ką jis m ano dėl komunistų.
- Beprasmiška. Tai nieko nepadės, - pasakiau. - Prašau tavęs
Beatriče, nieko nedaryk. Tik pabloginsi viską, smarkiai pabloginsi.
O gal Rebeka turėjo kokių nors priežasčių, apie kurias mes nežino­
me. Ir aš nemanau, kad komunistai pram ušinėtų skyles burlaiviuose,
kokia prasmė? Beatriče, būk gera, nesikišk.
Ačiū Dievui, kad jos tą dieną nebuvo tarp mūsų. Ačiū Dievui bent
už tai. Kažkas ėmė traškėti ragelyje. Išgirdau Beatričę šaukiant:
- Alio, alio, telefoniste, prašom dar mūsų neišjungti!
Paskui ragelyje pasigirdo traškėjimas, ir stojo tyla.
Grįžau į biblioteką išsekusi, be jėgų. Po valandėlės vėl suskam­
bo telefonas. Bet aš neatsiliepiau. Priėjau ir atsisėdau prie Maksimo
kojų. Telefonas skambėjo ilgai. Bet aš nė nekrustelėjau. Galiausiai
376 D a p h n e du M a u ri e r

tarsi išsikvėpęs jis nutilo. Laikrodis ant židinio atbrailos išmušė de­
šimt valandų. Maksimas apsikabino mane ir prisitraukė prie savęs.
Mes ėmėme bučiuotis karštligiškai, beviltiškai, tarsi prasikaltę įsimy­
lėjėliai, dar nė karto nesibučiavę.
 X X V I SKYRIUS

K a i kitą rytą tuoj po šešių pabudusi atsikėliau ir priėjau

prie lango, žolė bu vo rasota lyg apšarmojusi, o m edžiai apgaubti bal­
to rūko. Buvo vėsu, pūtė gaivus vėjelis, kvepėjo tyliu šaltu rudeniu.
Kai atsiklaupiau prie lango, žiūrėdama į rožyną, kur žiedai buvo
nusvirę, žiedlapiai parudavę, apsunkę nuo vakarykščio lietaus, vakar
dienos įvykiai atrodė nutolę ir netikri. Čia, Menderlyje, aušo nauja
diena, ir sod o gyventojam s m ūsų graužatys nerūpėjo. Pro rožyną į
veją veržliai atstrikseno juodasis strazdas, kartkartėmis pabaksnoda­
mas į žem ę geltonu snapu. Strazdas giesm ininkas irgi bu vo užsiėm ęs
savais reikalais, kaip ir dvi narsios kieliukės bei būrelis čirškiančių
žvirblių. Tylus vienišas kiras sklandė ore aukštai, paskui plačiai iš­
skleidė sparnus ir pro vejas nuskrido m iško ir Laimės slėnio link.
Gamta gyveno kaip gyvenusi, ir m ūsų vargai ar rūpesčiai jai nedarė
jokio poveikio. Tuoj sukrus sodininkai, im s n u o takų ir vejų šluoti
pirm uosius nukritusius lapus, lyginti žvyrą alėjoje. K iem e už nam o
sužvangės kibirai, žarna bus nukreipta plauti au tom obilio, indų p lo ­
vėja pro atdaras duris im s plepėti su vyrais lauke. Pasklis skanus
skrudinam os b ek o n ien os kvapas. Kambarinės plačiai atvers duris,
langus, atitrauks užuolaidas.
Iš savo pintinių išsiropš šunys, nusižiovaus, pasirąžys, nutursens
į terasą ir sum irksės n u o pirmųjų blausios saulės spindulių, prasi­
m ušusių pro tirštą rūką. Robertas padengs pusryčiam s stalą, atneš
dar garuojančių paplotėlių, kiaušinių, stiklainėlių m edaus, uogienės,
m arm elado, vazą persikų, kekę m ėlynųjų vynu og ių dar su vaškine
apnaša, ką tik iš šiltnam io.
378 D aph n e du M a u ri e r

Kambarinės tvarkys buduarą, svetainę, pro aukštus atdarus lan­

gus plūs gaivus tyras oras. Iš kaminų vinguriuos dūmai, pamažėle iš­
sisklaidys rudens rūkas, išryškės medžių, miško, pakrančių kontūrai,
iš už slėnio pašvietus saulei sutviskės jūra, švyturys kyšulyje išnirs
aukštas ir tiesus.
Menderlio ramybė. Tyla ir grožis. Kad ir kokių žmonių gyventa
tarp jo sienų, kad ir kokių būta vaidų, turėta rūpesčių, kad ir kiek
kentėta, kamuotasi, kad ir kiek ašarų pralieta, kad ir kokie sielvartai
buvo užgriuvę, niekas negalėjo sudrum sti Menderlio ramybės, su­
darkyti jo grožio. Nuvytusios gėlės kitais metais vėl kraus žiedus, tie
patys paukščiai suks lizdus, sužaliuos tie patys medžiai. Senas jau ­
kus samanų kvapas užtvindys orą, sudūgs bitės, sučirens žiogai, o
garniai nusigaus į miško gilumą sukti lizdų. Drugiai po vejas šoks
margaspalvį šokį, vorai ners rasotus voratinklius, o maži išsigandę
triušiukai, netyčiomis atsidūrę svetimose valdose, kaišios snukučius
iš tankių krūmų. Pražys alyvos, sausmedžiai, po valgomojo langu
pamažu skleis pum purus baltosios magnolijos. Menderliui nieko
negali atsitikti. Jis kaip užburtas visada stovės savo slėnyje, ramus,
neliečiamas, saugomas miškų, o jūra mažose įlankose skalaus žvy­
ruotas pakrantes.
Maksimas dar miegojo, ir aš jo nežadinau. Prieš akis buvo ilga
sunki diena. Keliai, telegrafo stulpai, prasilenkiančių mašinų m ono­
tonija, lėtas įvažiavimas į Londoną. O ką rasime kelionės pabaigo­
je - nežinojome. Ateitis buvo nežinoma. Kažkur Londono šiaurinėje
pusėje gyvena žmogus, pavarde Beikeris, apie mus nė girdėt negir­
dėjęs, tačiau jo rankose - mūsų ateitis. Greitai ir jis pabus, pasirą­
žys, nusižiovaus ir įsitrauks į kasdienybę. Atsikėliau, nuėjau į vonios
kambarį ir paleidau vandenį į vonią. Šie veiksmai man turėjo tokios
svarbos, kaip vakar Roberto tvarkymasis bibliotekoje. Anksčiau visa
tai darydavau negalvodama, o dabar dėjausi į galvą kiekvieną judesį:
štai įmetu kempinę į vandenį, nuim u nuo radiatoriaus rankšluostį,
padedu ant kėdės, atsigulu į vonią ir žiūriu, kaip mane semia vanduo.
Kiekviena akimirka buvo brangi tarsi daugiau nebepasikartosianti.
Kai nusimaudžiusi ėmiau miegamajame rengtis, išgirdau koridoriuje
 REBEKA 379

tylius žingsnius. Kažkas sustojo už durų ir švelniai pasuko raktą. Po

valandėlės žingsniai nutolo. Tai buvo ponia Denvers.
Nepamiršo. Tuos pačius garsus girdėjau ir vakare, kai iš biblio­
tekos atėjome į miegamąjį. Ji nei į duris pasibeldė, nei kitaip davė
suprasti, kad ji čia - tik tie tylūs žingsniai ir rakto spragtelėjimas. Aš
grįžau į tikrovę, prisiminiau, kokia m ums išaušo diena.
Apsivilkusi nuėjau prileisti į vonią vandens Maksimui. Netrukus
Klarisa atnešė arbatos. Pažadinau Maksimą. Iš pradžių jis įsmeigė į
mane akis kaip nustebęs vaikas, o paskui ištiesė m an rankas. M udu
išgėrėme arbatos. Jis atsikėlė ir nuėjo į vonią, o aš ėmiau tvarkingai
dėtis daiktus į lagaminą. Gali tekti Londone ilgiau užtrukti.
Įsidėjau šepečius, man dovanotus Maksimo, naktinius marški­
nius, chalatą, dar vieną suknelę ir porą batelių. Kai iš spintos dugno
ištraukiau savo lagaminą, jis man pasirodė tarsi svetimas. Regis, taip
seniai jo nenaudojau, o juk buvo praėję tik keturi mėnesiai. Nuo jo
dar nebuvo nutrinti kreida užrašyti Kalė m uitininkų skaičiai. Vieno­
je lagamino kišenėlėje radau bilietą į kazino koncertą Monte Karle.
Sulamdžiau jį ir išmečiau į šiukšlių krepšį. Jis buvo tarsi iš kito am ­
žiaus, kito pasaulio. Mano miegamasis darėsi panašus į negyvenamą
kambarį, iš kurio šeimininkas ką tik išsikraustė. Tuščias, be šepečių
tualetinis stalelis. Ant grindų mėtosi vyniojamojo popieriaus skiau­
tė ir sena kortelė. Lovos, kuriose miegojome, atrodė ištuštėjusios ir
nykios. Sulamdyti rankšluosčiai buvo numesti ant vonios kambario
grindų. Spintų durys žiojėjo. Užsidėjau skrybėlaitę, kad čion nerei­
kėtų vėl grįžti, pasiėmiau rankinuką, pirštines ir lagaminą. Apžvel­
giau kambarį, ar ko nepamiršau. Rūkas jau sklaidėsi, pro jį skverbėsi
saulės spinduliai ir margino kilimą. Nuėjusi pusę koridoriaus, pa­
jutau, kad turiu būtinai sugrįžti atgal ir dar pasižiūrėti į miegamąjį.
Be jokio reikalo grįžau ir pastovėjau, žiūrėdama į žiojėjančią spintą,
tuščią lovą ir arbatos padėklą ant stalo. Spoksojau, stengiausi įsiminti
tuos daiktus ir stebėjausi, kad jie mane jaudina, liūdina it vaikai, ne­
norintys, kad aš išeičiau.
Paskui apsisukau ir nulipau pusryčiauti. Valgomajame buvo šalta,
čia dar pro langus nešvietė saulė, ir mėgaudamasi išgėriau karštos
380 Da ph ne du M a u r i e r

kavos, suvalgiau sotaus kumpio. M udu su Maksimu valgėme tylėda­

mi. Jis vis dirsčiojo į laikrodį. Girdėjau Robertą sustatant hole laga­
m inus ir prie durų privažiuojant automobilį.
Išėjau į terasą. Po lietaus oras buvo grynas, žolė kvepėjo gaiviai,
maloniai. Pagalvojau, kaip būtų smagu priešpiet pasivaikščioti po
slėnį, pasėdėti po kaštonu, paskaitinėti žurnalų, knygų. Užsimerkiau,
ant veido bei rankų pajutusi saulės šilumą.
Mane pašaukė Maksimas. Grįžau vidun, ir Fritas man padavė ap­
siaustą. Išgirdau, kaip privažiavo antrasis automobilis - Franko.
- Pulkininkas Džulijanas laukia prie vartų, - pasakė jis. - N em a­
nė reikiant atvažiuoti prie durų.
- Gerai, - atsišaukė Maksimas.
- Aš visą dieną būsiu raštinėje ir lauksiu jūsų skambučio, - pa­
sakė Frankas. - Gal, jei susitiksite su Beikeriu, aš būsiu reikalingas
Londone.
- Taip, galbūt, - atsakė Maksimas.
- Dabar lygiai devynios. Išvykstate laiku, - tarė Frankas. - Turėtų
būti graži diena. Kelias jums neprailgs.
- Taip.
- Tikiuosi, jūs nepavargsite, ponia de Vinter, - pasakė jis man. -
Jums bus sunki diena.
- Nieko, ištversiu, - atsakiau. Pažvelgiau į stovintį šalia manęs
Džesprį nuleistomis ausimis ir liūdnomis priekaištingomis akimis.
- Vežkitės Džesprį į raštinę, - paprašiau. - Jis toks nelaimingas.
- Gerai, nusivešiu.
- Jau m ums laikas, - tarė Maksimas. - Džulijanas ims nekantrau­
ti. Iki pasimatymo, Frankai.
Automobilyje atsisėdau šalia Maksimo. Frankas užtrenkė dureles.
- Tad paskambinsite, gerai? - paklausė jis.
- Taip, būtinai, - atsakė Maksimas.
Atsigręžusi dar pažvelgiau į namus. Ant laiptų stovėjo Fritas, už
jo - Robertas. Nei iš šio, nei iš to m an akys pritvinko ašarų. Nusisu­
kau, kad niekas nepastebėtų, ir ėmiau kažko ieškoti rankinuke. M ak­
simas įjungė variklį, mes išsukome į alėją, ir namas dingo iš akių.
 REBEKA 381

Prie vartų sustojome, ir į m ūsų automobilį įlipo pulkininkas Džu­

lijanas. Jis atsisėdo ant užpakalinės sėdynės. Pasižiūrėjo į mane su­
sirūpinęs.
- Bus sunki diena, - tarė. - Jums verčiau reikėjo likti namie. Jūsų
vyru būčiau pasirūpinęs aš.
- Norėjau būti kartu.
Jis nieko neatsakė ir daugiau prie šios kalbos negrįžo. Įsitaisęs
kampe tarė:
- Bent oras gražus.
- Taigi, - tarstelėjo Maksimas.
- Tas žmogus, Feivelis, sakė, kad lauks mūsų ties sankryža. Jei jo
ten nebus, nė nesustokite, be jo mums tik geriau. Turiu vilties, kad
tas nenaudėlis pramigo.
Tačiau prie sankryžos pamačiau ilgą žalią automobilį, ir man ap­
mirė širdis. Nemaniau jį laiku atvyksiant. Feivelis sėdėjo prie vairo
vienplaukis, su cigarete dantyse. Mus pastebėjęs išsiviepė, pamojo
ranka. Prieš ilgą kelionę patogiau įsitaisiau sėdynėje ir uždėjau ran ­
ką Maksimui ant kelio. Pulkininkas užpakaly m ūsų protarpiais už­
snūsdavo, ir kai aš retkarčiais atsigręždavau, jis būdavo prasižiojęs,
atrėmęs galvą į pagalvėlę. Žaliasis automobilis nesitraukė nuo mūsų;
kartais jis mus aplenkdavo, kartais praleisdavo į priekį. Bet vis laikėsi
netoliese. Pirmą valandą sustojome pavalgyti senamadiškame grafys­
tės miestelio viešbutyje, esančiame pagrindinėje gatvėje. Pulkininkas
Džulijanas sukirto stiprius pietus, pradėjęs sriuba, žuvimi ir baigęs
rostbifu bei Jorkšyro pudingu. M udu su Maksimu užkandome šalto
kumpio ir išgėrėme kavos.
Buvau maniusi, kad Feivelis ateis ir atsisės prie mūsų, bet kai pa­
valgę išėjome, pamačiau, kad jo automobilis stovi prie kavinės kitoje
gatvės pusėje. Jis tikriausiai mus stebėjo pro langą, nes po kokių trijų
minučių jau sekė iš paskos.
Apie trečią valandą įvažiavome į Londono priemiestį. Tada
jau pajutau nuovargį, nuo susikimšusių m ašinų gausm o m an ėmė
ūžti galva. Londone buvo taip pat šilta. Gatves buvo nuklojusios
rugpjūčio dulkės, lapai ant apvytusių m edžių bejėgiškai karojo.
382 D aph ne du M a u r i e r

Pro m us praūžusi audra tikriausiai Londono nesiekė. Čia nebuvo

palyta.
Gatvėmis ėjo moterys medvilninėmis suknelėmis, vyrai vienplau­
kiai. Oras atsidavė šiukšlėmis, apelsinų žievėmis, žmonių prakaitu ir
išdegusia žole. Autobusai važiavo lėtai, taksi vos šliaužė. Man atrodė,
kad švarkelis ir sijonas prilipę prie kūno, kojinės badė kojas.
Pulkininkas Džulijanas atsitiesė, pasižiūrėjo pro langą ir pasakė:
- Čia nelyta.
- Ne, - pritarė Maksimas.
- Bet čia verkiant reikia lietaus.
- Taip, - sutiko Maksimas.
- M ums nepasisekė pasprukti nuo Feivelio. Jis vis seka iš paskos.
- Taip.
Priemiesčių prekybos centrai knibždėjo nuo žmonių. Pavargu­
sios moterys su rėkiančiais kūdikiais vežimėliuose žiopsojo į vitri­
nas, prekiautojai šūkavo, piršdami savo prekes, berniukai kabinosi
į sunkvežimius. Tiek visur žmonių, tiek triukšmo. Net oras atrodė
įdirgintas, slogus, iškvėpuotas.
Kelias per Londoną be galo prailgo, o kai jau jį pervažiavome ir
atsidūrėme už Hempstedo, m an ėmė tvinkčioti galvoje, lyg kas būtų
būgną mušęs, akys degte degė.
Pagalvojau, kad Maksimas turėjo labai pavargti. Buvo išblyškęs,
paakiai pajuodę, bet jis nesiskundė. Pulkininkas Džulijanas ant už­
pakalinės sėdynės vis žiovavo. Plačiai išsižioja, garsiai nusižiovauja, o
paskui sunkiai atsidūsta. Ir taip visą laiką. Mane ėmė kvailas bepras­
mis pyktis, ir aš iš paskutiniųjų tvardžiausi, kad atsisukusi neimčiau
ant jo rėkti, jog liautųsi.
Pravažiavus Hempstedą, pulkininkas Džulijanas iš švarko kišenės
išsitraukė žemėlapį ir ėmė mokyti Maksimą, kaip pasiekti Barnetą.
Kelias nebuvo klaidus, be to, iš kelio ženklų buvo viskas aišku, bet
jis ties kiekvienu posūkiu, ties kiekviena sankryža vis nurodinėjo, ir
jei Maksimas kiek sudvejodavo, tuoj nuleisdavo langą ir klausdavo
praeivių.
O kai pasiekėme patį Barnetą, pulkininkas stabdė Maksimą kas
keli žingsniai.
 REBEKA 383

- Prašom pasakyti, kur yra vila „Rožių pasaulis"? Ten gyvena

daktaras Beikeris. Jis jau neužsiima medicinos praktika ir čia atsi­
kraustė gyventi.
Praeivis pastovi suraukęs kaktą, ir iš jo veido matyti, kad nežino.
- Daktaras Beikeris? Tokio nežinau. Prie bažnyčios yra namas,
vadinamas „Rožių nameliu", bet ten gyvena ponia Vilson.
- Ne, mes ieškome daktaro Beikerio namo, „Rožių pasaulio", -
atsako pulkininkas Džulijanas, ir mes nuvažiuojame, bet tuoj susto­
jame prie auklės su vežimėliu.
- Ar negalėtumėte pasakyti, kur yra „Rožių pasaulis"?
- Deja, aš čia neseniai atsikėliau.
- Ar nepažįstate daktaro Beikerio?
- Ne, aš pažįstu tik daktarą Deividsoną.
- Ne, mes ieškome daktaro Beikerio.
Pažvelgiau į Maksimą. Jis jau buvo labai pavargęs. Sėdėjo sukan­
dęs dantis. Paskui mus slinko Feivelis, žalias jo automobilis buvo vi­
sas apdulkėjęs.
Galiausiai laiškanešys m ums parodė, kur gyvena Beikeris. Jo na­
mas buvo kvadratinis, apaugęs vijokliais, be jokio pavadinimo ant
vartelių, pro kuriuos jau du kartus buvome pravažiavę.
Mano ranka savaime ištraukė iš rankinuko pudrinę, ir aš pasi­
pudravau. Maksimas pastatė automobilį prie kelkraščio, neįsuko į
kiemą. Valandėlę pasėdėjome tylėdami.
- Štai mes jau čia, - tarė pulkininkas Džulijanas. - Dabar lygiai
dvylika po penkių. Pataikytume per patį arbatos gėrimą. Gal palū­
kėkime.
Maksimas užsidegė cigaretę ir ištiesė man ranką, neprataręs nė
žodžio. Buvo girdėti, kaip pulkininkas Džulijanas šlamina savo že­
mėlapį.
- Galėjome čia tiesiai važiuoti, aplenkdami Londoną, - pasakė
jis. - Ko gero, būtum e sutaupę keturiasdešimt minučių. Pirmus du
šimtus mylių gana greitai nuvažiavome. Nuo Čizviko jau sugaišo­
me ilgiau.
Pro mus dviračiu prašvilpė pasiuntinukas. Ant kampo sustojo
autobusas, ir iš jo išlipo dvi moterys. Bažnyčios bokšto laikrodis iš­
384 D aph n e du M a u r i e r

mušė ketvirtį valandos. Mačiau, kaip atsilošęs savo sėdynėje rūko

Feivelis. Aš buvau tarsi be jausmų. Sėdėjau abejinga ir stebėjau, kas
dedasi aplinkui. Tos dvi moterys iš autobuso nuėjo keliu. Pasiunti­
nukas dingo už kampo. Žvirblis striksėjo vidury kelio, vis ką nors
palesiodamas.
- Tas Beikeris nekoks sodininkas, - tarė pulkininkas Džulija­
nas. - Pasižiūrėkite, kaip netvarkingai išsikeroję krūmai prie sienos.
Juos jau seniai reikėjo apkarpyti. - Sulankstė žemėlapį ir vėl įsikišo
į kišenę. - Prastą vietą išsirinko sau poilsiui. Prie pat kelio, apsuptas
kaimynų. Aš jokiu būdu nebūčiau čia apsigyvenęs. Gal čia ir gražu
buvo, kai dar tik prasidėjo statybos. Kur nors netoliese turėtų būti
golfo aikštelių.
Jis kiek patylėjo, paskui atidarė dureles ir išlipo lauk.
- Kaip manot, de Vinteri, gal jau einam?
- Galime.
Išlipome iš automobilio. Feivelis atžingsniavo prie mūsų.
- Ko jūs laukėte, kinkas drebinote?
Niekas jam nieko neatsakė. Mes visi - keistas nesuderinamų
žmonių būrelis patraukėme prie durų. Už namo pamačiau teniso
aikštelę, išgirdau kamuoliukų bampsėjimą. Berniuko balsas sušuko:
- Keturiasdešimt - penkiolika, o ne trisdešimt. Ar pamiršai, kad
buvai išmetęs į užribį, kvailas asile?
- Jau tu rė tų būti baigę gerti arbatą, - tarė pulkininkas D žu ­
lijanas.
Jis valandėlę padvejojo, žiūrėdamas į Maksimą. Paskui paspaudė
skambutį, ir tas nuaidėjo kažkur namo gilumoje. Gerokai palaukė­
me. Duris atvėrė jaunutė tarnaitė. Išvydusi tiek mūsų, ji išsigando.
- Ar yra daktaras Beikeris? - paklausė pulkininkas Džulijanas.
- Taip, pone, prašom į vidų.
M ums įėjus ji atidarė duris koridoriaus kairėje pusėje, matyt, į
svetainę, vasarą mažai naudojamą. Ant sienos kabėjo labai negražios
moters portretas. Nejaugi tai ponia Beiker, pagalvojau. Kartūniniai
sofos ir krėslų uždangalai buvo nauji ir blizgantys. Ant židinio at­
brailos buvo dviejų apskritaveidžių besišypsančių mokinukų n u o ­
 REBEKA 385

traukos. Kampe prie lango stovėjo labai didelis radijas. Nuo jo ėjo
visokie laidai ir antenos. Feivelis apžiūrėjo portretą ant sienos. Pulki­
ninkas Džulijanas atsistojo prie židinio. M udu su Maksimu žiūrėjo­
me pro langą. Po medžiu buvo pastatytas šezlongas, ir matėme jame
sėdinčios moters pakaušį. Teniso aikštelė turbūt už kampo. Girdėjo­
me, kaip vienas kitam šūkauja berniukai. Tako viduryje gulėjo labai
senas škotų terjeras ir kasėsi. Mes laukėme kokias penkias minutes.
Man atrodė, kad aš esu kažkas kitas ir atėjau į šiuos namus, prašyda­
ma paaukoti labdarai. Tai buvo nepatirta savijauta. Nejaučiau nieko,
buvau lyg medinė.
Atsivėrė durys, ir į kambarį įėjo vidutinio ūgio, pailgo veido vyras
smailiu smakru. Šviesūs jo plaukai jau pradėję žilti. Jis buvo plonos
vilnos kelnėmis ir tamsiai mėlynu sportiniu švarku.
- Atsiprašau, kad taip ilgai turėjote laukti, - pasakė jis, kiek n u ­
stebęs, kaip ir tarnaitė, kad mūsų tiek daug. - Dar nubėgau nusi­
prausti. Kai suskambo skambutis, aš žaidžiau tenisą. Prašom sės­
tis, - kreipėsi jis į mane. Aš atsisėdau į artimiausią krėslą ir laukiau,
kas bus toliau.
- Mūsų įsiveržimas, jums, daktare Beikeri, tikriausiai labai ne­
įprastas, - prakalbo pulkininkas Džulijanas. - Labai atsiprašau už
sutrukdymą. Mano pavardė Džulijanas. Čia ponas de Vinteris, ponia
de Vinter ir ponas Feivelis. Gal pastaruoju metu pastebėjote laikraš­
čiuose pono de Vinterio pavardę.
- O taip, berods taip, - atsakė daktaras Beikeris. - Vyko kažkoks
tardymas? Žm ona apie visa tai skaitė.
- Teismo sprendimu, tai buvusi savižudybė, - pasakė žengdamas
į priekį Feivelis, - bet apie tai nė kalbos negali būti. Ponia de Vin­
ter - m ano pusseserė. Aš ją artimai pažinojau. Ji niekaip prieš save
nebūtų pakėlusi rankos, juolab kad nebuvo tam jokios priežasties.
Mums rūpi sužinoti, kokio galo savo mirties dieną ji buvo pas jus
apsilankiusi.
- Leiskite apie tai kalbėti pulkininkui Džulijanui ir man, - ramiai
pasakė Maksimas. - Daktaras Beikeris nė iš tolo nenutuokia, apie ką
jūs šnekate.
386 D ap h n e du M a u r i e r

Maksimas pasisuko į daktarą Beikerį, kuris stovėjo tarp jų su­

raukta kakta ir sustingusia mandagia šypsena.
- M ano velionės žm onos pusbrolis yra nepatenkintas teismo
sprendim u, - paaiškino M aksimas, - ir mes šiandien atvažiavome
pasikalbėti su jumis, nes m ano žm onos užrašų knygelėje ra d o ­
me jūsų pavardę ir jūsų kabineto telefono num erį. A trodo, kad
ji buvo su jum is susitarusi dėl vizito ir apsilankė. Tai buvo antrą
valandą dienos, paskutinę jos dieną Londone. Ar galėtumėte tai
patvirtinti?
Daktaras Beikeris su dideliu dėmesiu klausėsi, bet Maksimui n u ­
tilus, papurtė galvą.
- Labai gaila, - pasakė jis, - bet jūs, ko gero, būsite suklydę. Aš
prisiminčiau de Vinter pavardę. Tokios pacientės gyvenime nesu
turėjęs.
Pulkininkas Džulijanas iš piniginės išsitraukė lapą, kurį buvo iš­
plėšęs iš Rebekos užrašų knygelės.
- Štai čia parašyta, - parodė jis. - Beikeris, antrą valandą. Ir greta
padėtas didelis kryželis, rodantis, kad ji buvo pas jus. Ir užrašytas
telefono numeris: Muziejus, 0488.
Daktaras Beikeris įsispoksojo į tą popieriaus lapą.
- Keista, išties labai keista. Taip, čia tikrai mano ankstesnis te­
lefonas.
- O ar negalėjo ji kreiptis į jus svetima pavarde? - paklausė pul­
kininkas Džulijanas.
- O taip, žinoma. Gal taip ir buvo. Bet tai, beje, išimtinis atvejis.
Aš tokių dalykų nemėgstu. Šitoks pacientų elgesys pakerta gydytojų
autoritetą.
- Gal kartais jūsų dokum entuose yra kokių pastabų apie tą vi­
zitą? - pasidomėjo pulkininkas Džulijanas. - Suprantu, mes pažei­
džiame gydytojo etiką, šito prašydami, bet tai ypatingos aplinkybės.
Mūsų nuom one, ponios de Vinter apsilankymas pas jus susijęs su
tolimesne įvykių eiga ir jos savižudybe.
- Nužudymu, - įterpė Feivelis.
Daktaras Beikeris kilstelėjo antakius ir klausiamai pažiūrėjo į
Maksimą.
 REBEKA 387

- Nė nenum aniau, kad gali toks klausimas iškilti, - pasakė jis

ramiai. - Aš, žinoma, jus suprantu ir kuo galėdamas padėsiu. Jums
leidus kelioms m inutėm s išeisiu ir peržvelgsiu savo bylas. Kiekvie­
nas apsilankymas yra mano užregistruotas, pateikta kiekvienos ligos
istorija. Prašom, štai cigaretės. Gal dar ankstoka vaišinti cheresu?
Pulkininkas Džulijanas ir Maksimas papurtė galvas. Feivelis tarsi
kažką jau žiojosi sakyti, bet nespėjo, nes daktaras Beikeris tuoj išėjo
iš kambario.
- Jis daro padoraus žmogaus įspūdį, - pasakė pulkininkas Džu­
lijanas.
- Ko nepasiūlė viskio? - tarė Feivelis. - Turbūt laiko po raktu.
Man jis nepatinka. Nemanau, kad turėsime iš jo daug naudos.
Maksimas tylėjo. Buvo girdėti, kaip bambsi aikštelėje teniso ka­
muoliukai. Škotų terjeras lojo. Moteriškas balsas jam sušuko, kad
nutiltų. Vasaros atostogos. Beikeris su sūnumis žaidė tenisą, o mes
sutrukdėme ramią jų gyvenimo tėkmę. Auksinis laikrodis po stikli­
niu gaubtu ant židinio atbrailos tiksėjo labai greitai. Į jį buvo atrem ­
tas atvirukas su Ženevos ežero vaizdu. Tikriausiai Beikeriai turėjo
draugų Šveicarijoje.
Grįžo daktaras Beikeris su didele knyga ir bylų segtuvu. Padėjo
juos ant stalo.
- Atsinešiau praeitų metų bylas. - tarė jis. - Kai čia atsikraustėm,
dar jų nevarčiau. Matote, jau pusmetis, kai nebepraktikuoju. - Jis at­
vertė knygą ir ėmė sklaidyti puslapius. Žiūrėjau į jį kaip pakerėta.
Jis tikrai ras. Už kelių minučių, gal sekundžių. - Septinta, aštunta,
devinta, - niurnėjo jis sau, - čia nėra. Sakot, dvyliktą dieną? Antrą
valandą? A!
Laukėme nejudėdami. Žiūrėjome jam į veidą.
- Dvyliktos dienos antrą valandą aš priėmiau kažkokią ponią
Denvers, - pasakė jis.
- Denę? Kokio velnio... - pradėjo Feivelis, bet Maksimas jį n u ­
traukė.
- Ji iš tiesų prisistatė ne savo pavarde, - pasakė Maksimas. - Tai
turėjo būti aišku nuo pat pradžių. Ar dabar, daktare Beikeri, prisime­
nate pacientę?
388 Da p h ne du M a u r i e r

Tačiau daktaras Beikeris jau ieškojo ligos istorijos. Pamačiau, kaip

įkišo pirštą į skyrelį, pažymėtą raide D. Rado iškart. Greit permetė
akimis, kas jo buvo užrašyta.
- Taip, - tarė jis pamažu. - Taip, ponia Denvers. Dabar jau pri­
simenu.
- Aukšta, liekna, tamsiaplaukė, labai graži? - Ramiai paklausė
Džulijanas.
- Taip, - atsakė daktaras Beikeris. - Taip.
Perskaitęs visą ligos istoriją, padėjo atgal į segtuvą.
- Aš, žinoma, pažeidžiu profesinę etiką, - pasakė jis, pažvelgęs į
Maksimą. - Mes savo pacientų paslaptis saugome kaip kunigas iš­
pažinties paslaptį. Bet jūsų žmonos jau nėra tarp gyvųjų, ir aš at­
sižvelgiu į tai, kad aplinkybės ypatingos. Jūs norite sužinoti mano
nuom onę, ar buvo kokia priežastis, pastūmėjusi ją į savižudybę?
Mano nuomone, buvo. Moteris, pasivadinusi ponia Denvers, sirgo
labai sunkia liga.
Jis nutilo ir apžvelgė mus visus iš eilės.
- Aš ją puikiai prisimenu, - tęsė jis vėl, paimdamas segtuvą su li­
gos istorijomis. - Pirmą kartą ji kreipėsi į mane savaitė prieš jūsų m i­
nimą datą. Ji skundėsi tam tikrais simptomais, ir aš padariau rentge­
no nuotraukų. Antrą kartą ji atėjo sužinoti rezultatų. Dabar neturiu
nuotraukų, bet yra smulkus jų aprašas. Prisimenu, kaip ji m ano ka­
binete ištiesė ranką, norėdama tas nuotraukas paimti. „Užuolankom
nekalbėkite, aš noriu žinoti tiesą, - pasakė ji, - žodžių nešvelninkite
ir manęs neguoskite. Jei kas gresia blogiausia, sakykite tiesiai". - Jis
nutilo ir vėl pažvelgė į ligos istoriją.
Aš laukiau nesulaukiau galo. Ko jis visko neiškloja ir nepalei­
džia mūsų? Kodėl turime čia sėdėti ir laukti, neatitraukdami nuo
jo akių?
- Taigi, - kalbėjo jis toliau, - ji prašė pasakyti tiesą, ir aš pasa­
kiau. Kai kuriems pacientams tai į naudą. Toji ponia Denvers ar p o ­
nia de Vinter buvo iš tų, kurie nemėgsta apsigaudinėti. Tikriausiai
ir jūs tai žinojote. Ji puikiai ištvėrė. Nė nevirptelėjo. Sakė, pati jau
kuris laikas numaniusi teisybę. Paskui susimokėjo ir išėjo. Daugiau
jos nemačiau.
 REBEKA 389

Jis garsiai užvertė segtuvą ir užskleidė knygą.

- Tuo metu skausmai dar nebuvo dideli, bet auglys jau buvo giliai
įsišaknijęs, - aiškino jis, - ir po trijų keturių mėnesių be morfijaus ji
jau nebūtų iškentusi. Operacija nieko nebūtų padėjusi. Aš jai taip ir
pasakiau. Liga jau buvo nuėjusi per toli, ir tokiu atveju niekas nepa­
deda, tik morfijus.
Mes visi tylėjome. Ant židinio atbrailos tiksėjo laikrodis, berniu­
kai lauke žaidė tenisą. Virš mūsų praūžė lėktuvas.
- Iš pažiūros ji buvo sveikutėlė, - kalbėjo daktaras Beikeris, - tik,
kiek prisimenu, labai liesa ir pernelyg išblyškusi, bet, deja, dabar tokia
mada. Iš išvaizdos dar negalima spręsti apie paciento sveikatą. Kas
savaitę skausmai būtų didėję, ir, kaip sakiau, po trijų keturių mėnesių
tik morfijus būtų lengvinęs kančias. Rentgenas, prisimenu, parodė ir
gimdos deformaciją, ir ji niekada nebūtų galėjusi turėti vaikų, bet tai
jau kas kita, su jos liga nieko bendra neturi.
Prisimenu, išgirdau prabylant pulkininką Džulijaną, dėkojant
daktarui Beikeriui ir atsiprašant už suteiktus rūpesčius.
- Jūs pasakėte m um s labai svarbų dalyką, - tarė jis, - ir jeigu mes
galėtume gauti ponios de Vinter ligos istorijos nuorašą, m ums labai
praverstų.
- O taip, žinoma, - atsakė daktaras Beikeris.
Visi atsistojo. Ir aš pakilau iš krėslo. Padaviau ranką daktarui
Beikeriui. Visi iš eilės padavė jam ranką. Paskui išėjome į koridorių.
Tuo metu pro duris kitoje pusėje koridoriaus dirstelėjo kažkokia
moteris, bet pamačiusi mus tuoj vėl uždarė duris. Kažkur aukštai
šniokštė paleistas į vonią vanduo. Iš kiemo atbėgęs škotų terjeras
apuostė m an batus.
- Ar nuorašą nusiųsti jums ar ponui de Vinteriui? - paklausė
daktaras Beikeris.
- Gal m um s jo ir visai neprireiks, - atsakė pulkininkas Džulija­
nas. - Aš manau, kad neprireiks. Mes jums parašysime - arba aš,
arba de Vinteris. Štai m ano vizitinė kortelė.
- Džiaugiuosi galėjęs jums padėti, - pasakė daktaras Beikeris. -
Man nė į galvą neatėjo, kad ponia de Vinter ir ponia Denvers - tai
tas pats asmuo.
390 Da ph n e du M a u r i e r

- Suprantama, - pasakė pulkininkas Džulijanas.

- Jūs turbūt grįšite į Londoną?
- Taip, turbūt.
- Tokiu atveju jums geriausia iškart už pašto dėžutės sukti į
kairę, paskui nuo bažnyčios - į dešinę. O nuo ten į Londoną jau
tiesus kelias.
- Ačiū. Labai ačiū.
Išėjome iš kiemo ir pasukome prie automobilių. Daktaras Bei­
keris įtraukė škotų terjerą į vidų. Išgirdau, kaip užsidarė durys. Gale
gatvės vienakojis luošys ryla grojo dainelę „Pikardijos rožės".
 X X V II SKYRIUS

N ^ u ėję prie automobilio dar pastovėjome. Valandėlę nie­

kas nepratarė nė žodžio. Pulkininkas Džulijanas visiems pasiūlė ci­
garečių. Feivelis buvo papilkėjęs, sukrėstas. Kai degėsi cigaretę, deg­
tukas jo rankoje drebėjo. Rylininkas nustojo groti, atklibikščiavo prie
mūsų atkišęs kepurę. Maksimas į ją įmetė du šilingus. Tada luošys
grįžo prie savo rylos ir užgrojo kitą dainelę. Bažnyčios laikrodis iš­
mušė šešias. Pirmas prabilo Feivelis. Jo balsas buvo atsainus, nerū­
pestingas, bet veidas vis toks pat pilkas. Jis vengė m ūsų akių ir vis
dirsčiojo į cigaretę, kurią sukiojo tarp pirštų.
- Kažin, ar vėžys užkrečiamas?
Niekas jam neatsakė. Pulkininkas Džulijanas gūžtelėjo pečiais.
- Aš nė iš tolo neįtariau, kad ji serga, - kalbėjo nervingai Feive­
lis. - Nuo visų slėpė, net nuo Denės. Kokia klaiki liga, a? Niekaip
nesiderina su Rebeka. Vyrai, ar nenorėtumėt išgerti? Atvirai sakau,
aš visai išmuštas iš pusiausvyros. Vėžys! O Viešpatie!
Jis atsirėmė į savo automobilį ir užsidengė rankomis akis.
- Pasakykite tam prakeiktam muzikantui, kad dingtų iš čia. Tas jo
liurlinimas ištąsys visus nervus.
- O ar nebūtų paprasčiau mums patiems iš čia pasitraukti? - pa­
klausė Maksimas. - Ar pajėgsite vairuoti, ar verčiau pulkininką Džu­
lijaną leisite prie vairo?
- Lukterkit, - burbtelėjo Feivelis, - ir aš atsitokėsiu. Jūs nesu­
prantate, kad m an tai smūgis žemiau juostos.
- Būkite vyras, dėl Dievo meilės, susiimkite, - pasakė pulkininkas
Džulijanas. - Jei norite išgerti, grįžkite pas daktarą Beikerį ir papra­
392 D a p h n e du M a u r i e r

šykite. Jis manau, tikrai žino, kas tokiu atveju padeda. Nejuokinkite
žmonių gatvėje.
- O, jums bepigu šnekėti, - tarė Feivelis atsitiesdamas ir žiūrėda­
mas į pulkininką Džulijaną ir Maksimą. - Jums visi rūpesčiai atpuo­
lė. Maksas išsisuko kaip ungurys, a? Išgavote savižudybės priežastį,
Beikeris juodu ant balto patvirtins, ir dar dykai, kada tik paprašysite.
Ir galėsite bent kartą per savaitę pietauti Menderlyje - jūs to nusipel­
nėte - ir didžiuotis savimi. Neabejoju, kad Maksas jus pakvies savo
pirmagimio krikštyti.
- Gal jau važiuojame? - paklausė pulkininkas Džulijanas Maksi­
mo. - Galėsime savo planus kelyje aptarti.
Maksimas atidarė dureles, ir pulkininkas Džulijanas įlipo į auto­
mobilį. Aš atsisėdau priekyje. Feivelis vis dar stovėjo, atsišliejęs į savo
automobilį.
- Aš jums patarčiau važiuoti tiesiai nam o ir gultis į lovą, - griežtai
pasakė pulkininkas Džulijanas. - Važiuokite pamažu, kad nepatek­
tumėte į kalėjimą už žmogaus suvažinėjimą. Be to, noriu iškart jus
įspėti, nes daugiau nepamatysiu, kad, kaip teisėjas, turiu tam tikrą
valdžią ir ja pasinaudosiu, jei jūs kada nors pasirodysite Kerite ar jo
apylinkėse. Šantažas - prasta veikla, pone Feiveli. Ir nors jums neįti­
kėtina, mes čia mokame su ja susidoroti.
Feivelis žiūrėjo į Maksimą. Jo veidas jau buvo atgavęs spalvą, ir
lūpose vėl pasirodė ta jo nemaloni šypsena.
- Taigi, Maksai, laimė jums nusišypsojo, - pasakė Feivelis iš
lėto. - Ir manote jau išsisukęs, ar ne? Bet įstatymas dar gali prigrieb­
ti, aš irgi, tik kitaip...
Maksimas įjungė variklį ir paklausė:
- Ar dar ką nors turite pasakyti? Jeigu taip, prašom ilgai n e ­
gaišinti.
- Ne, - atsakė Feivelis. - Ne, negaišinsiu. Važiuokite.
Su ta pačia šypsena jis pasitraukė į šaligatvį. Mūsų automobilis
nuvažiavo. Sukant už kampo aš dar atsigręžiau - jis stovėjo ten pat,
žiūrėdamas mums įkandin, dar pamojavo ranka ir nusijuokė.
Važiavome tylėdami. Galiausiai pulkininkas Džulijanas pasakė:
 REBEKA 393

- Jis daugiau nieko negali padaryti. Ta šypsena ir rankos pam oja­

vimas irgi šantažo dalis. Jie visi tokie. Dabar nebeturės už ko užsika­
binti. Beikerio parodymai jį užčiaups.
Maksimas tylėjo. Pažvelgiau šnairomis į jį, bet iš jo veido nieko
nesupratau.
- Nuo pat pradžių jaučiau, kad radus Beikerį viskas išaiškės, - to­
liau kalbėjo pulkininkas Džulijanas. - Tas slaptas vizitas pas gydyto­
ją, tas nepasisakymas netgi poniai Denvers. Vadinasi, poniai de Vin­
ter jau buvo kilęs įtarimas. Juto, kad kažkas negerai. Baisus dalykas.
Toks baisus, kad jauna ir graži moteris net prarado galvą.
Važiavome tiesiu pagrindiniu keliu. Pro šalį lėkė telegrafo stulpai,
autobusai, atviri sportiniai automobiliai, mažos vilos su jaunais m e­
deliais, ir viskas rėžėsi man į atmintį.
- Jūs tikriausiai nieko apie tai nežinojote, de Vinteri?
- Ne, - atsakė Maksimas, - nežinojau.
- Kai kas liguistai bijo vėžio, - kalbėjo pulkininkas Džulijanas. -
Ypač moterys. Matyt, jūsų žmona buvo iš tokių. Nors visais kitais
atvejais jai drąsos nestigo. Ji bijojo skausmo. Na, bet nuo to ją likimas
apsaugojo.
- Taip, - tarė Maksimas.
- Manau, nieko blogo, jeigu aš Kerite ir visoje grafystėje tylomis
paskleisiu žinią, kad Londono daktaras išaiškino tikrąją savižudy­
bės priežastį. Būtų užkirstas kelias apkalboms. Žmonės gali kažin
ko prasimanyti. Sunku ir nuspėti. O jei jie žinos tiesą apie ponią de
Vinter, jums bus daug lengviau.
- Taip, aišku.
- Keista ir apmaudu, - tarė pamažu pulkininkas Džulijanas, - kad
provincijoje taip plačiai pasklinda visokios apkalbos. Niekaip nesu­
prantu kodėl, bet, deja, taip yra. Nemanau, kad dėl to būtų kokių
nemalonumų, bet verčiau apsidrausti. Žmonės pusę žodžio nutvėrę
prikuria nebūtų dalykų.
- Taip, - tarė Maksimas.
- Judu su Kroliu, be abejo, galite užkirsti kelią visokiems prasi­
manymams Menderlyje, o aš nutildysiu Keritą. Ir savo dukrai žodelį
394 D ap h ne du M a u rier

tarsiu. Ji turi daug draugų, o jauni žmonės dažnai būna didžiausi

gandų skleidėjai. Tikiuosi, kad laikraščiai jūsų nebevargins, ir tai jau
gerai. Pamatysite, po poros dienų viskas aprims.
- Taip, - tarė Maksimas.
Pravažiavome šiaurinius Londono priemiesčius, ir dabar artino-
mės prie Finelio ir Hempstedo.
- Pusė septynių, ką jūs ketinate toliau daryti? - paklausė pulki­
ninkas Džulijanas. - Mano sesuo gyvena St John s Wood, aš nusitei­
kęs padaryti jai staigmeną - užvažiuoti ir paprašyti vakarienės. Grį­
šiu paskutiniu traukiniu iš Pedingtono stoties. Žinau, kad šią savaitę
ji dar niekur neišvažiavusi iš Londono. Ji tikrai apsidžiaugtų, jei ir
judu apsilankytumėte.
Maksimas sudvejojo ir žvilgtelėjo į mane.
- Jūs labai malonus, - pasakė jis, - bet gal mes negaišime. Turiu
paskambinti Frankui ir dar kelis reikalus sutvarkyti. Pavalgysime kur
ramiai ir trauksime toliau, o paskui kokiame nors pakelės viešbutyje
pernakvosime. Taip bus geriau.
- Taip, žinoma, aš puikiai suprantu, - pasakė pulkininkas Džu­
lijanas. - O mane tai gal nuvešite pas seserį? Į vieną Avenue Road
skersgatvį.
Prie jo sesers namo Maksimas sustojo per porą žingsnių nuo vartų.
- Nežinau, kaip jums atsidėkoti už visa tai, ką šiandien padarė­
te, - pasakė jis. - Jūs pats suprantate, koks aš jums dėkingas.
- Mielas bičiuli, - atsakė pulkininkas Džulijanas, - aš džiaugiuo­
si, kad galėjau jums padėti. Jei mes būtum e nutuokę, kokią paslaptį
žino Beikeris, nebūtų buvę čia visų nemalonumų. Tačiau daugiau dėl
to nesisielokite. Pamirškite viską kaip labai nemalonų ir nelaimingą
epizodą. Esu tikras, kad Feivelis jums daugiau nesuteiks rūpesčių.
O jeigu dar ką nors iškrėstų, prašom iškart man pranešti. Aš su juo
mokėsiu susidoroti.
Jis išlipo iš mašinos, nuo sėdynės pasiėmė apsiaustą ir žemėlapį,
- Aš jums patarčiau kur nors laikinai išvažiuoti, - pasakė dar, ne­
žiūrėdamas į mus. - Tarkim, į užsienį. Ir truputį paatostogauti.
Mes tylėjome. Pulkininkas lankstė žemėlapį.
 REBEKA 395

- Tokiu m etų laiku labai gražu Šveicarijoje, - kalbėjo jis. - Kartą,

pamenu, buvome nuvažiavę per dukters atostogas. Puikiai pailsėjo­
me. Nuostabūs pasivaikščiojimai. - Jis patylėjo, atsikrenkštė. - Dar
gali būti šiokių tokių nemalonumų, - pasakė, - ne per Feivelį, o per
vieną kitą iš apylinkės. Nežinia, ką galėjo prišnekėti Tabas, ir panašiai.
Nesąmonės, be abejo. Bet jūs žinote seną patarlę: „Ko akys nemato,
dėl to širdis neskauda". Jei nelieka žmonių, apie kuriuos kalbama,
nutyla ir apkalbos. Taip jau pasaulis sutvarkytas.
Jis dar pastovėjo skaičiuodamas savo mantą.
- Berods, nieko nepamiršau. Žemėlapis, akiniai, lazda, apsiaus­
tas. Viskas yra. Tad sudie, mieli ponai. Nepervarkite. Šiandien buvo
sunki diena.
Jis įsuko pro vartelius ir nuėjo prie laiptų. Kažkokia moteris pri­
ėjusi prie lango nusišypsojo ir pamojavo. Mes nuvažiavome ir pasu­
kome už kampo. Atsilošiau sėdynėje, užsimerkiau. Kai likome vieni
du ir praėjo visa įtampa, apėmė neapsakomas palengvėjimas. Tary­
tum pūlinys būtų trūkęs. Maksimas tylėjo. Suėmė m ano ranką. Va­
žiavome judriomis gatvėmis, bet aš nieko nemačiau. Girdėjau ūžiant
autobusus, pypinant taksi, tą nepaliaujamą, neišvengiamą Londono
gaudesį, bet jis m an atrodė tolimas. Aš buvau atsidūrusi kažkur ki­
tur, kur buvo tylu, vėsu, ramu. Mums daugiau niekas negrėsė. Jau
buvome perbridę didžiausią klampynę. Didžiausius sunkumus jau
buvome ištvėrę.
Maksimui sustabdžius mašiną, aš atsimerkiau ir atsitiesiau. Sto­
vėjome siauroje gatvelėje prieš nedidelį restoraną, kurių tokia gausy­
bė Soho rajone. Apsidairiau nustebusi, nesusigaudydama.
- Pailsai, - tarė Maksimas. - Išalkai, pailsai, visai nusibaigei. Pa­
valgiusi kiek atsigausi. Aš, beje, irgi. Eime, pavakarieniausime. Be to,
iš čia galėsiu paskambinti Frankui.
Išlipome iš automobilio. Restorane nieko nebuvo, tik metrdotelis,
padavėjas ir mergina prie kasos. Čia buvo tamsu ir vėsu. Mes atsisė­
dome prie stalo pačiame kampe. Maksimas užsakė valgių.
- Feivelio teisybė, ne pro šalį išgerti. Aš irgi noriu taurelės, ir tau
bus į sveikatą. Išgerk taurelę brendžio.
396 Daphne du Maurier

Storulis metrdotelis m ums nusišypsojo ir padavė ilgų plonų

bandelių, įvyniotų į popierių. Jų pluta buvo kieta, traški. Aš ėmiau
godžiai valgyti. Brendis su sodos vandeniu buvo švelnus, sušildė ir
apramino.
- Pavalgę važiuosime lėtai, labai lėtai, - tarė Maksimas. - Vakare
bus vėsu. Kur nors pakelėje rasime viešbutį ir pernakvosime. O iš
ryto trauksime į Menderlį.
- Taip.
- O gal tu norėjai pabūti pas Džulijano seserį ir grįžti paskutiniu
traukiniu?
-N e.
Maksimas išgėrė savo taurę. Jo akys buvo išsiplėtusios, o paakiai
pajuodę. Išbalusiame veide akys atrodė ypač tamsios.
- Kaip manai, kiek tiesos nuspėjo Džulijanas? - paklausė jis.
Žiūrėjau į Maksimą per taurės kraštą. Nieko jam neatsakiau.
- Jis num ano, - iš reto pasakė Maksimas, - tikrai numano.
- Jeigu ir num ano, niekam nepasakys. Niekada, niekada n e ­
pasakys.
- Taip, - sutiko Maksimas, - nepasakys.
Jis užsisakė dar vieną taurę. Sėdėjome tamsiame kampe tylūs,
aprimę.
- Aš manau, Rebeka man tyčiomis pamelavo. Tai buvo jos pasku­
tinė provokacija. Ji norėjo, kad ją nužudyčiau. Štai kodėl juokėsi. Štai
kodėl juokėsi savo mirties akimirką.
Aš tylėjau. Gurkšnojau brendį. Viskas jau praeityje. Viskas išsi­
aiškinta ir niekas daugiau nebesvarbu. Tik ko dar Maksimas toks
išblyškęs ir susirūpinęs?
- Tai buvo paskutinis jos akibrokštas, geriausias iš visų. Aš net
dabar nesu tikras, ar tik ji nebus laimėjusi.
- Ką tu kalbi? Kaip ji gali laimėti? - paklausiau.
- Nežinau, nežinau.
Jis išgėrė antrą taurelę. Atsistojo.
- Einu, paskambinsiu Frankui, - pasakė.
Likau sėdėti viena kampe, ir padavėjas netrukus man atnešė užsa­
kytąjį omarą. Karštą, skanų. Aš gėriau irgi antrą taurelę brendžio su
 REBEKA 397

sodos vandeniu. Buvo jauku, malonu čia sėdėti, ir niekas neberūpėjo.

Nusišypsojau padavėjui. Prancūziškai paprašiau atnešti dar duonos,
nors jos visai nereikėjo. Restorane buvo taip tylu, gera. Buvome abu
su Maksimu. Viskas praėjo, viskas gerai baigėsi. Rebeka palaidota. Ji
m ums nebegali pakenkti. Tai buvo jos paskutinis akibrokštas, kaip
sakė Maksimas. Daugiau ji mums nieko neiškrės.
Po dešimties minučių Maksimas grįžo.
- Na, kaip laikosi Frankas? - paklausiau aš, ir m an pasirodė, kad
mano balsas atsklido iš kažkur toli.
- Gerai. Nuo ketvirtos valandos jis raštinėje laukė, kada paskam­
binsiu. Aš jam viską papasakojau. Iš balso supratau, kad jis apsi­
džiaugė, nurimo.
- Ak taip, - pasakiau.
- Bet yra ir gana keista žinia, - pasakė lėtai Maksimas, suraukęs
kaktą. - Frankas mano, kad ponia Denvers pabėgo. Išvažiavo, din­
go. Niekam nieko nepasakė, bet, atrodo, visą dieną krovėsi daiktus,
viską susirinko iš savo kambario, o apie ketvirtą valandą atvažiavo iš
stoties žmogus paimti jos dėžių. Fritas apie tai paskambino Frankui,
ir Frankas liepė pasakyti poniai Denvers, kad ateitų pas jį į raštinę.
Frankas laukė jos, bet taip ir nesulaukė. Dešimt m inučių prieš mūsų
pokalbį Fritas vėl paskambino Frankui ir pasakė, kad poniai Denvers
buvo tarpmiestinis skambutis ir ji atsiliepė. Tai buvo dešimt po šešių.
Be penkiolikos septintą Fritas pas ją pasibeldė, bet rado tuščią kam ­
barį. Ir miegamajame jos nebuvo. Visur jos ieškojo, bet nerado. Jų
nuomone, ji išvažiavo. Tikriausiai iš nam ų ji nuėjo tiesiai per mišką.
Nes einant pro vartus jos niekas nematė.
- Ar ne puiku? - pasakiau. - Mums bus mažiau nemalonumų.
Vis vien ją būtų reikėję atleisti. Man rodos, ji nujautė tiesą. Vakar
vakare mačiau iš jos veido. Važiuodama vis apie ją galvojau.
- Man tai nepatinka, - tarė Maksimas, - nepatinka.
- Ji nieko nebegali padaryti, - tikinau jį. - Tuo geriau, kad išva­
žiavo. Jai skambino, be abejo, Feivelis. Tikriausiai papasakojo apie
Beikerį. Ir pakartojo pulkininko Džulijano žodžius. Juk pulkininkas
sakė, jei tik kas mus bandys šantažuoti, tuoj pat jam pranešti. Jie ne­
beišdrįs. Nebegalės. Pernelyg pavojinga.
398 Daphne du M aurier

- Aš ne apie šantažą galvoju.

- O ką kita jie galėtų padaryti? Turim e klausyti pulkininko Džu­
lijano. Pamirškime viską. Išmeskime iš galvos. Jau viskas baigėsi,
brangusis, viskas praėjo. Mes turėtum e atsiklaupti ir padėkoti Die­
vui, kad viskas baigėsi.
Maksimas tylėjo, žiūrėdamas į vieną tašką.
- Tavo omaras atšals, - pasakiau jam, - valgyk, brangusis. Tau rei­
kia pasistiprinti, pavargai. - Aš kalbėjau tais pačiais žodžiais, kaip jis
man. Jau buvau atsigavusi, sutvirtėjusi. Dabar rūpinausi juo. Jis buvo
pervargęs, išblyškęs. Man silpnumas ir nuovargis jau buvo praėję,
o dabar jam prasidėjo. Todėl, kad buvo nevalgęs, nepailsėjęs. Nes
jaudintis daugiau nebuvo dėl ko. Ponia Denvers išvažiavo. Už tai
irgi turėtume tik dėkoti Dievui. Viskas susidėjo taip sklandžiai, taip
gerai. - Suvalgyk omarą, - paraginau jį.
Ateityje viskas bus kitaip. Aš daugiau nebesidrovėsiu tarnų. N e­
bebus ponios Denvers, pamažėle išmoksiu tvarkyti nam ų ūkį. Pati
eisiu į virtuvę pas virėją. Tarnai mane pamils ir gerbs. Neilgai trukus
visi pamirš ponią Denvers čia valdžius. Aš daugiau imsiu dom ė­
tis ir viso dvaro reikalais. Paprašysiu Franko, kad man paaiškintų.
Esu tikra, jog patinku Frankui. Ir Frankas m an patinka. Sužinosiu
iš jo visokiausių dalykų, suprasiu, kaip kas daroma, kaip dirbam a
Menderlio valdose. Kaip planuojami darbai parke. Gal pati imsiuosi
sodininkystės ir ilgainiui padarysiu pakeitimų. Tarkime, toji veja su
satyro skulptūra priešai buduaro langą. Man tas satyras nepatinka,
paprašysiu, kad jį iš ten iškeltų. Pamažėle įsitrauksiu į daugybę dar­
bų. Mes kviesimės svečių pas save paviešėti, ir aš jais nesibodėsiu.
Man bus m alonu pasirūpinti jų kambariais, pamerksiu juose gėlių,
padėsiu knygų, sugalvosiu patiekalų. Mes turėsime vaikų, būtinai
turėsime.
- Ar jau baigei? - ūmai paklausė Maksimas. - Man jau gana. Tik
kavos norėčiau. Prašom juodos, labai stiprios, taip pat ir sąskaitą, -
pridūrė jis metrdoteliui.
Nustebau, kad taip greitai išvažiuojame. Juk restorane jauku, sku­
bėti nėra kur. Man patiko ten sėdėti, atrėmus galvą į sofos atkaltę, ir
 REBEKA 399

kurti miglotas viliojančias svajones apie ateitį. Dar būčiau mielai ten
pasėdėjusi.
Išėjau su Maksimu iš restorano žiovaudama, m an pynėsi kojos.
- Kaip manai, - paklausė jis jau gatvėje, - ar negalėtumei pam ie­
goti ant užpakalinės sėdynės, apsiklojusi pledu? Ten yra pagalvė, taip
pat ir mano apsiaustas.
- Maniau, kur nors apsistosime ir pernakvosime, - atsakiau su­
mišusi, - kokiame pakelės viešbutyje.
- Žinau, - tarė jis, - bet man tokia nuojauta, kad reikia grįžti šįva­
kar. Juk galėtum pamiegoti ir automobilyje.
- Gerai, - atsakiau netvirtai, - gerai.
- Jei tuoj pat išvažiuosime, o dabar be penkiolikos aštuonios, apie
pusę trečios turėtum e būti namie. Dabar keliai beveik tušti.
- Tu labai išvargsi, - pasakiau, - visai nusivarysi.
- Ne, - papurtė jis galvą, - nieko tokio. Noriu grįžti namo. Jaučiu,
kad kažkas atsitiko. Noriu grįžti kuo greičiau.
Jo veidas buvo susirūpinęs, pasikeitęs. Jis atidarė dureles ir ant
užpakalinės sėdynės pataisė man guolį.
- Kas ten galėjo atsitikti? - pasakiau. - Keista, kad nesiliauji rū ­
pintis ir dabar, kai viskas baigėsi. Nesuprantu tavęs.
Jis neatsakė. Aš įlipau į automobilį, jis mane užklojo pledu ir ap­
kamšė. Man buvo visai patogu, daug patogiau, negu buvau maniusi.
Pasitaisiau pagalvę.
- Ar tau patogu? - paklausė jis. - Tikrai nieko prieš, kad važiuo­
sime naktį?
- Ne, - atsakiau nusišypsojusi, - m an patogu. Aš miegosiu. Ne­
noriu niekur nakvoti. Greičiau į namus grįšime. Dar prieš auštant
būsime Menderlyje.
Maksimas atsisėdo priekyje ir įjungė sankabą. Užsimerkiau. A u­
tomobilis pajudėjo, ir aš pajutau, kaip po manim i linguoja spyruo­
klės. Įsikniaubiau į pagalvę. Automobilis važiavo lygiai, vienodai,
ir mano mintys lėkė drauge su juo. Šimtai vaizdų praskriejo man
galvoje - matytų, pažįstamų, primirštų. Jie plaukė be jokios tvarkos.
Plunksna ponios Van Hoper skrybėlaitėje, kėdės tiesiomis atkaltėmis
400 Da ph ne du M a u r i e r

Franko valgomajame, platus langas vakariniame Menderlio sparne,

oranžinė besišypsančios ponios suknelė per kaukių balių, kaimo
mergina ant kelio netoli Monte Karlo.
Protarpiais akyse šmėsteldavo Džespris, gainiojantis po veją
drugelius, daktaro Beikerio škotų terjeras, besikasantis paausius ša­
lia šezlongo. Taip pat laiškanešys, parodęs m ums daktaro Beikerio
namą, ir Klarisos motina, kaip ji nubraukia dulkes nuo kėdės man
atsisėsti svetainėje. Benas man šypsosi, rankoje laikydamas molius­
kus, vyskupo žmona kviečia išgerti arbatos. Jutau gaivią paklodžių
vėsą savo lovoje ir aštrų žvirgždą prieplaukoje. Jaučiau, kaip kvepia
paparčiai miške, drėgnos samanos ir nuvytę azalijų žiedai. Miegojau
su protrūkiais, pabusdavau susirietusi ir priešais pamatydavau M ak­
simo nugarą. Buvo visai tamsu. Švysčiojo pravažiuojančių autom o­
bilių žibintai. Pro šalį lėkė kaimai su užtrauktomis užuolaidomis ir
neryškiomis šviesomis už jų. Aš pasitaisydavau, atsiguldavau aukš­
tielninka ir užmigdavau vėl.
Susapnavau laiptus Menderlyje, jų viršuje stovėjo ponia Denvers
juoda suknele ir laukė manęs. Kai užlipau laiptais, ji pasitraukė ata­
tupsta į arką ir dingo. Ėmiau jos ieškoti, bet niekur neradau. Paskui
jos veidas pasirodė tarpduryje, aš surikau, ir ji vėl prapuolė.
- Kiek laiko? - paklausiau. - Kiek laiko?
Maksimas atsisuko į mane, ir jo veidas mašinos tamsoje pasirodė
vaiduokliškai baltas.
- Pusė dvylikos, - atsakė jis. - Mes jau nuvažiavome daugiau nei
pusę kelio. Dar pamiegok.
- Noriu gerti.
Artimiausiame miestelyje jis sustojo. Degalinės šeimininkas pa­
sakė, kad jo žmona dar nemiega ir m um s išvirs arbatos. Mes išlipo­
me ir įėjome vidun. Ėmiau vaikščioti į vieną pusę, į kitą, kad atitirptų
rankos ir kojos. Maksimas užsirūkė cigaretę. Buvo šalta. Pro praviras
degalinės duris pūtė nuožmus vėjas ir barškino gofruotos skardos
stogą. Mane nukrėtė drebulys, ir aš susisagsčiau apsiaustą.
- Taip, žvarbi naktis, - tarė degalinės šeimininkas, pum puoda­
mas benziną. - Oras nuo šiandien pavakarės keičiasi. Šiais metais tai
buvo paskutinė karščio banga. Greit jau kursime židinius.
 REBEKA 401

- Londone buvo karšta, - pasakiau.

- Ak taip? - susidomėjo jis. - Ten visados didžiausi temperatūrų
svyravimai. Blogi orai pirmiausia ateina pas mus. Jau naktį pajūryje
įsišėls vėjas.
Jo žmona atnešė m um s arbatos, kuri buvo aitraus skonio, bet
karšta. Su dėkingum u godžiai ją išgėriau. Maksimas žvilgtelėjo į laik­
rodį ir tarė:
- Metas važiuoti. Be dešimt dvylika.
Nenoriai palikau degalinės prieglobstį. Šaltas vėjas papūtė man
tiesiai į veidą. Dangumi nuskriejo žvaigždė. Plaukė debesų kuokštai.
- Taigi, - tarė degalinės šeimininkas, - vasara jau baigėsi.
Sulipome atgal į automobilį. Vėl įsitaisiau po pledu. Pajudėjome.
Aš užsimerkiau. Dabar pasirodė luošys medine koja, sukantis savo
rylą, ir galvoje, pritariant variklio gausmui, suskambo „Pikardijos
rožių" melodija. Fritas su Robertu atnešė į biblioteką arbatą. Mote­
ris sarginėje prie vartų man linktelėjo ir pašaukė namo savo vaiką.
Prieplaukos name išvydau apdulkėjusius laivų modelius. Tarp ne­
aukštų burlaivių stiebų driekėsi voratinkliai. Girdėjau, kaip į stogą
barbena lietus ir ošia jūra. Norėjau nueiti į Laimės slėnį, bet niekaip
neradau kelio. Mane supo miškas, o Laimės slėnis buvo prapuolęs.
Likę vien jauni paparčiai ir tamsūs medžiai. Ūkė pelėdos. Mėnulis
švietė į Menderlio langus. Sode priaugę aukštų dilgėlių, dešimties
pėdų, dvidešimties.
- Maksimai! - sušukau. - Maksimai!
- Taip, aš čia, - atsiliepė jis, - nebijok.
- Aš kažką susapnavau, - pasakiau. - Susapnavau.
- Ką susapnavai?
- Nežinau. Nežinau.
Ir vėl kritau į neram ų miegą. Šįkart buduare rašiau laiškus. Siun­
čiau pakvietimus. Visus parašiau stora juoda plunksna. Bet kai pa­
žiūrėjau, pamačiau, kad tai ne mano smulki apvali rašysena - raidės
buvo pailgos, įžulnios, smailos. Iškračiau iš aplanko pakvietimus
ir paslėpiau. Atsistojau ir priėjau prie veidrodžio. Iš jo žvelgė visai
ne mano veidas. O kažkoks labai blyškus, labai gražus, apgaubtas
debesio juodų plaukų. Akys tame veide prisimerkusios ir šypsosi.
402 D a p h n e du M a u r i e r

Lūpos pražiotos. Veidas iš veidrodžio pažiūrėjo į mane ir nusijuokė.

Paskui pamačiau, kad ta moteris sėdi savo miegamajame ant kėdės
priešais tualetinį staliuką, o Maksimas jai šukuoja plaukus. Jis laiko
plaukus rankose ir šukuodamas suka į storą ilgą virvę, kuri raitosi it
gyvatė. Jis suima ją abiem rankom, nusišypso Rebekai ir užsivynioja
sau ant kaklo.
- Ne, - suklykiau aš. - Ne, ne! Reikia važiuoti į Šveicariją. Pulki­
ninkas Džulijanas sakė, kad važiuotume į Šveicariją.
Ant veido pajutau Maksimo ranką.
- Kas tau yra? Kas atsitiko?
Aš atsisėdau ir nubraukiau plaukus nuo veido.
- Negaliu miegoti, - atsakiau. - Veltui pastangos.
- Juk tu miegojai. Miegojai dvi valandas. Dabar penkiolika po
dviejų. Ligi Lanijono liko keturi kilometrai.
Buvo dar šalčiau. Aš visa drebėjau.
- Einu, atsisėsiu šalia tavęs, - tariau. - Apie trečią jau būsime
namie.
Perlipau į priekinę sėdynę greta Maksimo. Įbedžiau akis prieš
save. Uždėjau ranką jam ant kelių. Man barškėjo dantys.
- Tau šalta, - pasakė Maksimas.
- Taip. Kiek, sakei, dabar valandų? - paklausiau.
Priešais mus kilo kalvos, paskui leidosi, paskui vėl kilo. Buvo tam ­
su, nors į akį durk. Žvaigždės nebešvietė.
- Dvidešimt po dviejų, - atsakė Maksimas.
- Keista, - tariau, - atrodo, kad už tų kalvų aušta. Bet negali būti,
dar per anksti.
- Iš tos pusės negali aušti. Juk ten vakarai.
- Taigi todėl ir keista.
Maksimas tylėjo, ir aš toliau stebėjau dangų. O jis vis šviesėjo.
Tarytum nuo pirmųjų raudonų saulėtekio spindulių, kurie pamažėle
sklido po visą dangų.
- Šiaurės pašvaistės būna žiemą, o ne vasarą, tiesa? - paklausiau.
- Čia ne šiaurės pašvaistė, - pasakė Maksimas, - čia Menderlis.
Pažvelgiau į jį ir pamačiau jo veidą. Jo akis.
- Maksimai, - paklausiau, - kas čia?
 REBEKA 403

Jis vis didino greitį. Užvažiavome ant kalvos ir žemai dauboje pa­
matėme Lanijoną. Kairėje vingiavo sidabrinė upės juosta, išplatėjan­
ti žiotyse prie Kerito, už šešių mylių. Kelias į Menderlį buvo tiesiai
prieš mus. Naktis be mėnulio. Dangus virš m ūsų juodas kaip derva.
Tačiau ties horizontu jis anaiptol nebuvo juodas. Jis buvo raudonai
nutviekstas, tarytum kruvinas. Nuo jūros pūtė sūrus vėjas ir į mus
nešė pelenus.
 APIE „REBEKĄ“ IR JOS AUTORĘ

L aslaptimi, skaudžia dram a paženklintas garsus, aris­

tokratiškas Menderlio dvaras, senovinis, kruopščiai prižiūrimas ir
išdailintas, su didingais rūmais, su žydinčiu parku ir mažute prie­
plauka jūros įlankoje. Jau seniai jo vaizdas, pamatytas atviruke, už­
kerėjo jauną, baikščią mergaitę. O dabar ji susipažįsta su Menderlio
šeimininku, palaidojusiu gražuolę žmoną ir niekaip negalinčiu po
jos mirties atsigauti...
Dafnė diu Morjė (Daphne du Maurier, 1907-1989), populia­
ri XX amžiaus anglų rašytoja, kone trisdešimties knygų autorė, iš­
garsėjo romanu „Rebeka". Šis romanas - tai lyg senovinio stiliaus
grakšti gotika, nuausta iš amžinų kaip pasaulis dalykų: didelės m ei­
lės ir didelės neapykantos, kančių, skaudaus dvasinio apsivalymo.
Kaip ir gyvenime, romane greta tyraširdžių yra ir kitokių, o tie, kurių
prigimtis demoniška, pilni ir demoniškų galių, klastos. „Rebekoje"
pasirinkta pasakojimo forma - lyg pusbalsiu vienumoje skaitomas
naivios mergaitės, o paskui karštai, bet baikščiai mylinčios moters
dienoraštis, vietomis lėtai, žingsnis po žingsnio, apsirinkant, klystant,
vietomis su staigiais dramatiškais posūkiais perprantant, kokie gar­
siojo Menderlio žmonės yra iš tikrųjų.
Dafnė diu Morjė gimė Londone, jos tėvas buvo garsus Londono
aktorius ir teatro režisierius, o senelis, pagal gimimo vietą paryžie­
tis, - rašytojas ir knygų iliustratorius. Taigi busimoji rašytoja augo
angliškoje-prancūziškoje šeimoje, apsupta meno žmonių. 1932 m.
Dafnė diu Morjė ištekėjo už britų karininko Frederiko Brauningo, su
kuriuo ją suvedė pirmoji jos knyga - apysaka „Meilės dvasia" (The
Loving S p ir ity 1931). Tikro pripažinimo rašytoja sulaukė 1936 m., iš­
leidusi romaną „Jamaikos viešbutis" (Jamaica Inn)> tačiau didžiausią
šlovę jai atnešė „Rebeka" (1938).
Po „Rebekos" Dafnė diu Morjė parašė dar daug romanų, istori­
nių ir sensacingų, iš kurių žymiausi „Alkanas kalnas" (Hungry Hill,
 REBEKA 405

1943), „Karaliaus generolas" (The Kings General 1946), „Mano pus­

seserė Rachilė"(My Cousin Rachel 1951), taip pat pjesių, apsakymų,
apybraižų, tėvo gyvenimo istoriją, literatūrinį savo šeimos portretą.
Dafnės diu Morjė kūrybai būdingas paslaptingumas, neramus
laukimas, detektyvo elementai patraukė ir filmų kūrėjų dėmesį. Pri­
siminkime kad ir garsaus amerikiečių siaubo filmų statytojo A. Hič-
koko „Paukščius", sukurtus pagal rašytojos to paties pavadinimo
apsakymą. Su žymiais aktoriais Džoana Fonten, Lorensu Olivjė ir
Džudita Anderson Anglijoje pastatytas filmas ir pagal Dafnės diu
Morjė rom aną „Rebeka".

Vertėja
 Tu r in y s

I skyrius

II skyrius

III skyrius

IV skyrius

V skyrius

VI skyrius

VII skyrius

VIII skyrius

IX skyrius

X skyrius

XI skyrius

XII skyrius

XIII skyrius

XIV skyrius
 XV sk y riu s................................................................................186

XVI s k y riu s............................................................................... 204

XVII s k y riu s............................................................................... 230

XVIII s k y riu s............................................................................... 247

XIX s k y riu s............................................................................... 265

XX s k y riu s............................................................................... 284

XXI s k y riu s............................................................................... 301

XXII s k y riu s............................................................................... 317

XXIII s k y riu s............................................................................... 330

XXIV s k y riu s............................................................................... 350

XXV s k y riu s............................................................................... 367

XXVI s k y riu s ............................................................................... 377

XXVII s k y riu s............................................................................... 391

Apie „Rebeką" ir jos a u to r ę .............................................404

 Du Maurier, Daphne
Du 218 Rebeka : romanas / Daphne du Maurier; iš anglų kalbos vertė Romualda
Zagorskienė. - 2-asis leidimas. - Vilnius : Alma littera, 2008. - 408 p.
Kn. taip pat: Apie „Rebeką“ ir jos autorę / Romualda Zagorskienė, p. - 2.
ISBN 978-9955-24-878-1

D aphne du Maurier rom anas „Rebeka" - klasika tapusi knyga, atverianti jaunos
ir tyraširdės mergaitės jausm us, kupinus gilios meilės, baikščių svajonių ir skaudaus
dramatizmo.

U D K 820-3

Daphne du Maurier
REBEKA
Romanas

Iš anglų kalbos vertė Romualda Zagorskienė

Redaktorė Regina Zolubienė * ~ .

Korektorė Rūta Šližytė G @
Viršelio dailininkas Jokūbas Jacovskis ^
Maketavo Ligita Plešanova

Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Alm a littera", A. Juozapavičiaus g. 6/2, LT-09310 Vilnius
Interneto svetainė: www.alm alittera.lt
Spaudė AB spaustuvė „Spindulys". G e d im in o g. 10, LT-44318 Kaunas
Interneto svetainė: ww-w.spindulys.lt
 k /? // J ie r/rs
^ (D afnė diu M orjė, 1907-1989 m .)
Populiari anglų rašytoja, parašiusi ne vieną dešim tį knygų.
A ugo angliškoje-prancūziškoje šeimoje, apsupta m en o žm onių
(tėvas buvo garsus L o n d o n o aktorius ir teatro režisierius, o senelis,
pagal gim im o vietą paryžietis, - rašytojas ir knygų iliustratorius).
Pirm oji jos knyga - apysaka „Meilės dvasia" (The Loving Spirit, 1931 m .)
Pripažinim o rašytoja sulaukė 1936 m., išleidusi rom aną „Jamaikos vieš­
butis" (Jamaica Inn), tačiau didžiausią šlovę atnešė „Rebeka" (1938 m .).
D aphne du M aurier kūrybai būdingas paslaptingum as, neram us
laukimas, detektyvo elem entai. Pagal rašytojos rom anus buvo statom i
kino filmai, vienas jų - garsioji „R ebeka“.

Paslaptimi, skaudžia drama paženklintas garsus, aristokratiškas

Menderlio dvaras, senovinis, kruopščiai prižiūrimas ir išdailintas,
su didingais rūmais, su žydinčiu parku ir mažute prieplauka jūros įlankoje.
Jau seniai jo vaizdas, pamatytas atviruke, užkerėjo jauną, baikščią
mergaitę. O dabar ji susipažįsta su Menderlio šeimininku, palaidojusiu
gražuolę žm oną ir niekaip negalinčiu po jos mirties atsigauti...
V e r t ė ja R o m u a l d a Z a g o r s k i e n ė

D ap h ne du M au rier rom anas „Rebeka" - klasikinė meilės

ir neapykantos istorija, kupina dram atiškų jausm ų, neatskleistų
paslapčių ir intrigų. M irus pirmajai M akso de V interio žm onai -
puikiajai ir rafinuotajai Rebekai - M enderlio dvaro šeim ininkas
veda p erp u s už save jaunesnę merginą. N am ų prižiūrėtoja ponia
Denvers nekenčia drovios ir nuolankios „įsibrovėlės", o dievinamoji
Rebeka, atrodo, vis dar nesiruošia užleisti savo vietos.
Jaunosios de Vinters rūpesčiai tik p ra s id e d a ...

AA
knygų klubas

TA PK IT E KNYGŲ KLU BO NARIU !

• N e m o k a m a s kn y gų k atalo g as kiekvieną k etvirtį • N au ja u sio s ir p o p u liaria u sio s knygos

• Y patingi pasiū ly m ai • K nygų p rista ty m a s j n a m u s, d arb o v ie tę a r paštą
In fo rm a ciio s te irau k itės n e m o k a m u tel. 8 8 0 0 20022 I w w w .k n yg u klub as.lt