39 skyriaus “Lageriška mityba“ ištraukos interpretacija

Balys Sruoga (1896- 1947) – XX a. vidurio moderniosios lietuvių poezijos (simbolizmo)

ir istorinės poetinės dramos pradininkas (pirmasis sukuria poetinę dramą „Milžino
paunksmė“), prozininkas, kurio kūryba priskiriama katastrofų literatūrai – Antrojo pasaulinio
karo metais (1939-1945) kalėjo Štuthofo ( netoli Gdansko) koncentracijos lageryje (1943 m.
kovo mėn. suimtas). Šią patirtį atskleidžia memuarų veikalas „Dievų miškas“, kuris pasirodė
1957 m., praėjus dešimtmečiui po rašytojo mirties. Dokumentinė knyga parašyta ne kaip
asmeninis prisiminimas, o tariamai mokslinis vieno Europos regiono kultūros tyrinėjimas:
apibūdinama geografinė vietovė, prisimenama jos istorija. Pasakotojas plataus akiračio,
išsilavinęs, pažįsta daugelį kultūrų, moka gretinti ir apibūdinti. Jis nuolat derina veiksmo
aprašymą ir komišką vertinimą. Šmaikštūs palyginimai, komiški savęs vertinimai, ironija
nutolina pasakotoją nuo vaizduojamų dramatiškų įvykių ir saugo nuo jausmingumo.
Atsiminimuose vaizduojama, kaip kultūros žmogus patenka į ne kultūros pasaulį.

„Dievų miško“ XXXIX skyriuje „Lageriška mityba“ pasakojama apie negausų maistą, prastą
jo kokybę, nuolatinį badavimą: „Valgai, būdavo, žmogus, o taip norisi vemti. <...> Reikia
valgyti, reikia... Reikia kaip nors gyvybę palaikyti. Daugiau gi nėra ko!“, „Visa bėda tik tai,
kad nebuvo ko virti. Ničnieko. Niekas nieko nebeturėjo.“. Koncentracijos lagerio (žmonių
nužmogėjimo mašinos) katorgininkams buvo paskiriama oficiali kalėjiminė norma, siekianti
1800-2000 kalorijų. Tokios normos maistingų medžiagų kalėjime, kur žmonės sėdi vienoje
vietoje, nejudėdami, pakanka gyvybei palaikyti, tačiau nuolatiniais ir sunkiais fizinio krūvio
reikalaujančiais darbais apkrautiems belaisviams reiktų „vidutinės sveiko žmogaus, laisvėj
gyvenančio, normos“- 2500 kalorijų. 1940- 1942 metais kalinys vargu kada gaudavo 1000
kalorijų. Nors nuo 1943-1944 metų maistas gerėjo, „palyginti su senesniais laikais buvo
žymiai pagerėjęs, bet vis dėl to liko jis velnio vertas“.

Maistas į Štuthofą buvo gabenamas iš Gdansko. Jau išduodant iš sandėlio, maisto dalis
buvo nuvogta, kita dalis dingdavo pakelyje į sunkvežimius bekraunant ar perkraunant į
lagerio sandėlius. Dešrą, margariną, cukrų, miltus, kruopas kniaukdavo ir esesininkai. Kai
blokas pagaliau gaudavo savo porciją duonos, marmelado, margarino, dešros, tai dar
nereiškė, kad maistas atsidurs kalinių skrandžiuose. Pagal apskaičiavimą dviejų kilogramų
duonos kepalėlis turėdavo būti padalytas į dešimt ar dvyliką dalių (vakare atitekdavo kiek
mažiau), tačiau neretai kepalėlis buvo supjaustomas į gerokai daugiau dalelių. Pagal knygas
kalinys taip pat turėjo iš ryto gauti ir pusę litro kavos ir 150 gramų duonos gabalėlį,
marmeladu perteptą, kurį tekdavo suvalgyti vaikštant iš kampo į kampą, stumdomam ir
spaudžiamam. Želė konsistencijos marmelado gaminio būdavo vos keli „pėdsakai ant pačios
duonos bryzo briaunelės“, tuo tarpu bloko valdžiai kasdien likdavo po litrą ar daugiau.
Panašia tvarka dalinama ir vakarienė: 100 gramų duonos ir truputis margarino. Duona
būdavo su medienos priemaiša, „kartais nelabai karti, kartais gi- ir visiškai karstelėjusi”.
Pavalgęs tokios duonos nusidėjėlis tapdavo „muzikantas: viduriuose šeine- katarinka grajina
raliuoja…”, o margariną ne visi galėjo valgyti: „kitą nuo jo votys ir šunvotės apsėsdavo”,
„kartais tasai margarinas būdavo iš galas žino kokių atmatų padarytas,- niekam nelįsdavo į
burną”. Kitas duodamas patiekalas sriuba lageryje gaminama nešvariai: „<…> burokėliai
nepjaustyti, neplauti, su žemėm išvirti”, „morkos- <…> šiek tiek tiktai vandeniu perpiltos”,
„Morkų sriuba buvo visuomet viena pačių blogiausių”, „kopūstai <…>- papuvę, pašutę,
supelėję”. Pasakotojas samprotauja, kad „Lietuvoje geras ūkininkas jau kiaulėm švariau
virdavo jovalą negu mum čia sriubas”. Taip pat pastebi, kad „<…> pasitaikiusios sriuboje
bulvės – vienas džiaugsmas kaliniams, tačiau jų retai kada duodavo“. Siūloma „sriuba su
mėsa“ neatitikdavo savo pavadinimo: „ vienas iš mano kolegų atsidėjęs dvejus metus ieškojo
gaunamoje sriuboje mėsos pėdsakų ir vis dėlto jų nerado <...>“.

Lageris turėjo ir didelę triušių fermą – jie buvo auginami vilnai. Ten dirbę belaisviai jau
šiaip taip galėjo verstis: „<…> nusprogusiam triušiui absoliučiai vis tiek, kur jis eis: į patvorį ar
į tavo pilvą”. Laukiniai balandžiai taip pat buvo maisto šaltinis: „1943 metai jų gana daug
atskrisdavo į lagerį, bet į rudenį nė vieno jų nebeliko,- visus surijo“. Užklysdavę į lagerį
katinėliai ir tie būdavo suvalgyti: „Nebloga mėselė būdavo ir katinėlio rainojo, maždaug kaip
triušio <...>“. S Chemnitzo šunys, dovanoti Selonkei, taip pat greitai gaudavo galą: „Visus
juos kaliniai surydavo <...>. Taigi, badaujantys kaliniai suvalgyti galėjo bet kokį gyvūną.

Nors romane vengiama dažnų skundų, sunkumų apmąstymo ir jų vertinimo,

prisiminimai iš Štuthofo apie rašytoją išduoda, kad nors jis iš paskutiniųjų stengėsi
atsiriboti nuo kasdienių rūpesčių, vis dėlto būta momentų, kai fiziniai dalykai tapdavo
svarbiausi. Svajonės apie duoną, prilygstančią auksinei karietai, net ir naktį
neduodavo ramybės: „Auksinė karieta, šešiais žirgais pakinkyta. Karietoje sėdi tokia
graži, tokia puošni ponia, dangiškais migdolais pakvipusi.“ Žmogus negali apie nieką
kita daugiau galvoti, o tik apie maistą. Taigi, maisto vertė lageryje – nenuginčijama,
kadangi jis, norint išgyventi, vienas svarbiausių siekių trauminėmis sąlygomis.
Maistas tampa aukščiausia vertybe.

CITATOS:

„Dabar tai aš tikrai suprantu, kodėl man mažam tėvas sakydavo, kad pakeliant nukritusį
duonos gabalėlį, jis būtinai reikia pabučiuoti“ (kultinis sakinys)

„Kažkodėl duona man vis auksinėje karietoje vaidenosi kaip graži puošni ponia,- karalienė,
kad ją kur velniai! „

„Kad nors trupučiuką duonos kur gavus!”

“O jei prie visko būtų druskos kruopelė,- oho! – sakykite, ar daug žmogui tereikia, kad jis
būtų laimingas? „