Dalia Grinkeviciute biografija

Dalia gime 1927 metais ir mire 1987. Ji buvo gudytoja ir rasytoja. Kai buvo paaugle istvere
Sibiro tremties kancias. Net sunkiausiais gyvrnimo metais Dalia išsaugojo savigarba,
priesinosi nezmoniskems valdzuos isakymams ir neisdave savo isitikinimu.

Rašytoja gimė Kauno inteligentu seimoje. Mokesi garsioje ,,Ausros,, mergaiciu gimnazijoje.
Prieskarine Lietuvos Respublikos mokykla ir jos seima isaugino stipria asmenybe, kuriai teko
patirti sunkius istorijos isbandymus.
1941 m. birzelio 14-aja, nakti keturiolikmete Dalia su tevais ir broliu buvo suimti ir isvesti i
Sibira. Antrojo karo metus Dalia praleido prie Laptevu juros tarp kasdien mirstanciu
tremtiniu. Po karo mergaite gavo sovietu valdzios leidima mokytis Sibiro mieste Jakutske.
Ten jinai slapta atveze issiveze sunkiai sergancia motina. Paslaptis paaiskejus, Dalia buvo
nubausta. Is jos ateme leidima mokytys ir buvo priversta dirbti anglies kasyklose.
1949 metais, ziema Dalia su motina pabego i Lietuva. Slaptesi jos pas giminaicius, o veliau
apsigiveno tevo pastatytuose namuose Kaune.
1949-1950 Dalia parase tremties atsiminimus. Kai mergina jaute nauja suemimo gresme,
atsiminimus uzkase sode ir atsiminimai buvo rasti tik 1991 metais. Atsiminimai keeta metu
buvo restauruoti ir isspasdinti.
Po to 1950 metais, rudeni, Dalią sueme sovietu saugumas ir įkalino Rusijos kalėjime.
Kalėjime Dalia sutiko daug talentingų žmonių. Jinai galvojo, kad kalėjime yra tik visi
talentigi žmones. Veliau buvo paleista ir vel ištremta i Jakutska. Ten gavo leidima studijuoti
medicina. 1957 m. iš tremties buvo išleista į Lietuva, kur toliau studijavo medicina, pradejo
dirbti Laukuvoje, tai yra mažas Žemaitijos miestelis ,bet po kuriuo laiko buvo ismesta is
darbo ir liko be pastoges. Lauktuvoje Dalia rado priglobsti pas sena ponia, jinai buvo poete
Aldona Šulskytę ir Dalia rupinosi ja iki pat jos mirties.
Dalia mane, kad atsiminimus kuriuos ji uzkase zuvo, tad 1974metais ji parase is naujo.
Perdave garsiam Rusijos teisiu gynejui, akademikui- Andrejui Sacharovui. Dalios
atsiminimai buvo isversti i rusu kalba ir pirma karta isspausdinami Paryziuje 1979 metais. Po
treju metu lietuviu kalba Dalios knyga islesta Jungtinese Amerikos Valstyjose.
1987 m., vasara Dalia atsiminimu rakrasti iteike poetui Justinui Marcinkevičiui, kuris padare
kelias kopijas, o originala atidave Daliai. Tais paciais metais rasytoja mire ir buvo palaidota
savo gimtajame mieste- Kaune. Siandien rasytojos knyga yra isversta i anglu, vokieciu, italu
ir kitas kalbas.

Tekstas
115 psl.
1941 metais, birzelio 14d. trecia valnda nakties Maskvos isakymu visame Pabaltijyje,
prasidejo masiniai areštai ir žmonių deportaciją į Sibirą. Veže visus- mokytojus, gimnaziju ir
aukstuju mokyklu destytojus, teisininkus, zurnalistus, seimas, ukininkus, na visus.
Vyrus sodino i kitus vagonus ir sake, kad cia tik keliones laiku, bet is tikruju taip nebuvo,
juos apgaudinejo ir veze i Krasnojarsko ir Siaures Uralo lagerius likvidavijai.
Visi nieko nezinodami ejo i vagonus ir jie net negalejo sau isivaizduoti, kad cia ju paskutinis
kartas, kai jie mato ir gali apkabinti seimas. Jie buvo apgauti. Daznai net neleisdavo imti
butiniausiu daiktu kartu, o kas bande perduoti i vagonus maisto ar kitu daiktu, buvo musiami
sautuvu buožėmis.
Tik birzelio 22 d. kažkokie NKVD organai buvo priversti nutraukti masinius arestus.
Birzelio 14 d. nakti, čekistai ėmė daužytis ir į Dalios šeimos namų duris. Suėmė Dalios tėvą-
Juozą Brinkevičių, jis buvo Lietuvis banko valiutų komisijos reikalų vedėjas, o nuo 1940
metu matematikos mokytojas gimnazijoje.

NIE WIEM OSTATNICH DWOCH AKAPITOW!!

116 psl.
Dalia labai didžiuojasi savo tėvu. Jis ištikimai stovėjo nepriklausomos Lietuvos interesu
sargyboj ir stengiesi, kad nereikalingos jaunai valstybej lešos neišplauktų be reikalo į užsienį,
o už jas būtų statomos ligonines, mokyklos ir net po jo morties jo politinai priesai, kai praejo
25 metai, buvo priversti oficialiai tai pripažinti.
irgi ta pacia diena sueme ir Dalios motiną- Pranę, keturiolikmete Dalią ir sepriniolikmeti
brolį. Jie buvo ištremiami visam gyvenimaui į Sibiro rajonus, tai perskaitė Čekistas
kažkokiame dokumente.
Metus Dali gyveno Altajaus kraste, ten dirbo tarnybiniame ūkyje, o vėliau buvo isvezti į
Jakutijos šiaurę.
Į Šiaurę juos vežė apie tris mėnesius. Iš pradžių juos veže perpildituose vaguonose kur net
neimanoma buvo pakesti kuno padeties, paskui bražuomis, sunkvežimais, na jie ilgai ir
sunkiai važiavo. Jie nezinojo kur juos vežė, jie iškart matė miškus, o vėliau jau nieko nematė
tik vandeni kuris labai bangavo. Tai buvo Laptevu jura. Tada buvo rugpjucio galas, bet
vanduo buvo saltas kaip gilu rudeni.

117 psl.
Po ilgos keliones sustojo ir mate negyvenamaja sala. Saloje nieko nebuvo, nei namu, nei
medziu, nebuvo gyvos duses. Buvo tik įkalta medinė lentelė su užrašu, kad sala pavadinta
Tromfimovsku. Visiems liepė išlipti į salą. O žmonių buvo labai daug, keturi šimtai lietuviu
moteru, vaiku, seneliu ir keleta vyru.
Visi iskrove plytas, barzos lentas, o garlaivis apsisukes greitai isplauke, nes atrejo ziema, o
zmones liko saloje. Visi žinojo, kad reikia statyti jurtas, barakus, nes žiema jau buvo čia pat.
Bet viršininkai surinko darbingus vyrus ir neleido jiems statyti pastogių ir išvežėį kitą salą
žvejoti valstybej. Moterys ir vaikai neturejo iseities ir turejo pačios statyti. Moterys plėšė nuo
tundros samanas ir dėjo tarp plytų vietoj betono. Stogo barakas neturėjo, jį atstojo lentinės
lubos, apdėtos samanomos su smėliu. Pro lūbų plyšius pūgos metu pripustydavo sniego ir
apnešdavo gulinčius ant narų žmones. Vienam žmogui ant narų buvo skirta 50cm. Sienos,
lūbos, grindys visos buvo apledijusios, kai kada budavo, kad gulintiems plaukai prisaldavo
prie sienos.