UDK 840-3

Di 367

A. Dumas, Le Comte de Monte-Cristo

V ertė
O. DABRILAITĖ
ir
E. SVELNIENE

ISBN 9986-482-12-7 (2 tomas)

ISBN 9986-482-10-0 (3 tomai)
 I + SAN S E B A S T IJA N O
KATAKOMBOS
G albūt per visą gyvenim ą Francas nebuvo patyręs
tokio staigaus perėjimo iš linksmumo į liūdesį. Tarsi
koks nakties demonas vienu mostelėjimu būtų pavertęs
visą Romą milžinišku kapinynu. Delčia dar nebuvo pa­
tekėjusi, todėl gatvėse, kuriom is važiavo Francas, per
porą m etrų nieko nesimatė. Gerai, kad kelias buvo ne­
ilgas. Po valandėlės jo karieta, arba, tikriau sakant,
grafo karieta, sustojo prie viešbučio durų.
Pietūs jau laukė jo. K adangi A lberas buvo -įspėjęs,
kad neketina anksti grįžti, tai F rancas sėdo prie stalo
vienas.
Maestro P astrinis, kuris juos visada matydavo k a r­
tu, pasiteiravo, kodėl nėra Albero. Francas atsakė, kad
A lberas pakviestas į svečius. Staigus žiburių išnykimas,
ryškią šviesą pakeitusi tam sa, tyla, nustelbusi triu k š­
m ą,— visa tai žadino Franco sieloje kažkokį nesąm o­
ningą liūdesį, kupiną neaiškaus nerimo. J is pietavo ty ­
liai, nors rūpestingas ir paslaugus šeimininkas nuolat
užbėgdavo paklausti, a r viskuo jo malonybė patenkintas.
Francas n u ta rė lau k ti Albero kiek tik galima. Už­
ta t jis liepė pakinkyti ekipažą tik vienuoliktą valandą
ir prašė maestro P astrin į tučtuojau pranešti jam, jeigu
A lberas ko nors atv y ktų į viešbutį. Vienuoliktą valan­
dą Albero d ar nebuvo. Francas apsirengė ir išvyko,
įspėjęs šeimininką, kad naktį praleis pas hercogą Bra-
čaną baliuje.
Hercogo Bračano rūm ai — vieni iš puikiausių Ro­
moje. Jo žmona, kilusi iš senos Kolono giminės, yra
žavinga šeimininkė, ir jų priėm im ai garsūs visoje Eu­
ropoje. Francas ir A lberas atvyko į Romą su rekomen­
daciniais laiškais hercogui, u ž ta t pirm iausia šis paklausė
Francą, kas atsitiko jo kelionės draugui. Francas a t­
sakė, kad jie išsiskyrė tuo metu, kai visi gesino moko-
letes, ir kad jis pam etė jį iš akių netoli via Mačelo.
— Tai jis iki šiol dar negrįžo? — paklausė hercogas.
— Aš jo laukiau iki vienuoliktos valandos,— atsakė
Francas.
5
 — A r žinote, k ur jis nuėjo?
— Tikrai nežinau, bet, rodos, ar tik ne į pasim atym ą.
— Velniai rautų! — ta rė hercogas.— Šiandien bloga
diena arba, tikriau, bloga naktis vėlyviems pasivaikš­
čiojimams, a r ne tiesa, grafiene?
P astarieji žodžiai buvo skirti grafienei G., ką tik
atvykusiai už parankės su ponu Torlonijumi, hercogo
broliu.
— Priešingai, man atrodo, jog tai nuostabi n ak tis,—
atsakė grafienė,— ir tie, kurie čia, gailėsis tik vieno:
kad ji pralėkė nepaprastai greitai.
— Aš ir nekalbu apie tuos, kurie čia,— šypsoda­
masis kalbėjo hercogas.— Vienintelis pavojus, kuris jiems
gresia, tai įsim ylėti jus, jeigu jis vyras, o jeigu mote­
ris — tai susirgti iš pavydo, kad jūs tokia graži; aš
kalbu apie tuos, kurie slankioja Romos gatvėmis.
— Bet kas gi tokią valandą slankios gatvėmis, ne­
bent jeigu jau vyksta į balių,— nusišypsojo grafienė.
— Mūsų draugas A lberas de Morseras, su kuriuo
aš išsiskyriau septintą v alan d ą,— ta rė F rancas.— Jis
vaikėsi savo nepažįstam ąją, ir nuo to laiko aš jo ne­
mačiau.
— Kaip? Ir nežinote, k ur jis?
— N eturiu nė mažiausio supratimo.
— A r jis tu ri ginklą?
— Jisai su pajaco kostiumu.
— Nereikėjo leisti,— ta rė hercogas,— juk jūs geriau
pažįstate Romą negu jis.
— O kaip neleisi? Lengviau būtų buvę sustabdyti
trečią numerį, kuris šiandien laimėjo lenktynes, negu
jį sulaikyti,— atsakė Francas.— A n tra vertus, kas gi jį
gali ištikti?
— Sunku pasakyti! N aktis labai tamsi, o nuo via
Mačelo iki Tiberio labai netoli.
Francą nukrėtė šiurpas pamačius, kad hercogas ir
grafienė taip pat nerim auja.
— Viešbutyje įspėjau, jog vykstu pas jus, ponas
hercoge,— ta rė Francas,— ir man tu ri pranešti, kai tik
jis grįš.
— Š tai,— ta rė hercogas,— berods mano liokajus
ieško jūsų.
6
 Hercogas neapsiriko. P am atęs Francą, liokajus p ri­
ėjo prie jo.
— Jū sų malonybe,— pasakė jis,— „Londono4* vieš­
bučio šeimininkas atsiu ntė jums pranešti, kad jūsų lau ­
kia kažkoks žmogus su vikonto Morsero laišku.
— Su vikonto laišku! — sušuko Francas.
— Taip.
— O kas tas žmogus?
— Nežinau.
— Kodėl jis pats neatnešė čia laiško?
— P asiuntinys man nepaaiškino.
— O k u r pasiuntinys?
— J is išėjo pam atęs, kad einu į salę jum s pranešti.
— Dieve mano! — ta rė grafienė F rancui.— Grei­
čiau eikite. Vargšelis! Gal jį kokia nelaimė ištiko.
— Bėgu,— ta rė Francas.
— Grįšite čia ir viską papasakosite? — paklausė
grafienė.
— Taip, jeigu nieko rim to neįvyko. Jei kas nors
atsitiko, sunku pasakyti, kas manęs laukia.
— Kaip ten bebūtų, saugokitės,— perspėjo grafienė.
— Ak, nesirūpinkite.
Francas pasiėmė skrybėlę ir skubiai išėjo. A tv a ­
žiavęs į balių, jis išsiuntė ekipažą ir liepė vežėjui grįžti
a n trą valandą nakties. Bet, laimė, Bračano rūm ai, kurie
viena puse išeina į Korso gatvę, o kita į Sv. A paštalų
aikštę, nuo „Londono*4 viešbučio yra ne daugiau kaip
už dešimties minučių kelio. Priėjęs prie durų, Francas
pam atė žmogų, stovintį vidury gatvės. J is visiškai ne­
abejojo, kad tai Albero pasiuntinys. Žmogus buvo apsi­
vilkęs platų apsiaustą. Francas priėjo prie jo, ir, nem a­
žam šio nustebim ui, tas pirm asis jį užkalbino.
— Ko jūsų malonybei iš manęs reikia? — paklausė
jis, pasitraukdam as žingsnį atgal.
— A r ne jūs atnešėte man vikonto de Morsero
laišką?
— A r jūsų malonybė gyvenate P astrinio viešbutyje?
— Taip.
— Jūsų malonybė keliaujate drauge su vikontu?
7
 — Taip.
— Kuo jūsų malonybė vardu?
— Baronas F rancas d ’Epinė.
— Vadinasi, laiškas adresuotas tik rai jūsų malo­
nybei.
— A tsakym o reikės? — paklausė Francas, im damas
iš jo laišką.
— Taip, bent jūsų drau g as tikisi atsakymo.
— Tai prašau pas mane.
— Ne, aš geriau čia palauksiu,— šyptelėjęs tarė
pasiuntinys.
— Kodėl čia?
— Jū sų malonybė supras, kai perskaitys laišką.
— Tai aš jus rasiu čia?
— Be jokios abejonės.
Francas įėjo į viešbutį. A n t laiptų jis susitiko m a­
estro P astrinį.
— Na, kaip? — paklausė jį šeimininkas.
— Kas kaip? — atsakė Francas.
— A r m atėte žmogų, kuris atėjo pas jus, atsiųstas
jūsų bičiulio? — paklausė Pastrinis.
— Taip, m ačiau,— atsakė Francas,— jis man davė
laišką. Būkite malonus, liepkite atnešti žiburį.
Seimininkas liepė ta rn u i atnešti žvakę. Francui
pasirodė, kad maestro P astrin is labai sumišęs, ir šitai
d ar labiau sustiprino jo norą greičiau perskaityti Al-
bero laišką. K ai tik ta rn a s uždegė žvakę, jis skubiai
išskleidė lapelį popieriaus. Laiškas buvo rašy tas Albero
ran k a ir jo pasirašytas. F rancas perskaitė jį du k artu s —
m at nepaprastai nustebino laiško turinys.
Š tai jis žodis žodin:
„Mielas bičiuli, kai tik gausite šį laišką, tučtuojau
išimkite iš piniginės, kurią rasite rašomojo stalo stal­
čiuje, mano a kredityvą, pridėkite prie jo ir savo, jei
mano nepakaks. Nubėkite pas Torlonijų, paim kite iš
jo keturis tūkstančius piastrų ir įteikite juos šio laiš­
kelio padavėjui. Labai svarbu, kad šią sumą gaučiau
nedelsiant.

8
 Pasitenkinu trumpai paprašydamas, nes pasikliauju
jumis taip, kaip jūs galėtumėte pasikliauti m anim i.
P. S. I believe now to italian banditti.'
Jūsų draugas
Alberas de Morseras"
Po šiomis eilutėmis kita rašysena buvo parašyta
itališkai:
„Se alle sei della mattina le quattro milą piastre
non šono nelle mie mani, alle sette ii conte Alberto
avra cessato di vivere.
Luigi Vam pa“2
A ntrasis parašas Francui viską išaiškino, ir jis su­
prato, kodėl pasiuntinys nenori eiti pas jį į kam barį:
jam atrodė saugiau likti gatvėje. A lberas buvo patekęs
į rankas to paties garsaus plėšiko, kurio egzistavimu
atkakliai nenorėjo tikėti.
Nebuvo galim a delsti nė valandėlės. Jis puolė prie
rašomojo stalo, atidarė, stalčiuje rado piniginę, o pini­
ginėje akredityvą. A kredityvas buvo šešiems tū k sta n ­
čiams piastrų, bet iš jų tris tūkstančius A lberas jau
buvo išleidęs. O Francas visai neturėjo akredityvo. K a­
dangi jis gyveno Florencijoje i r %į Romą buvo atvykęs
tik savaitei, tai buvo pasiėmęs šim tą luidorų, ir iš to
šimto jam buvo likę ne daugiau kaip penkiasdešimt.
Taigi trūko septynių ar aštuonių šim tų piastrų.
Tiesa, tokiomis nepaprastom is aplinkybėm is Francas
galėjo pasikliauti pono Torlonijaus paslaugum u.
J is jau norėjo, negaišdam as nė valandėlės, grįžti
į Bračano rūm us, bet staiga jam dingtelėjo puiki mintis.
Francas prisim inė g ra fą M ontekristą. Ištiesė ran ką
prie skambučio, norėdam as pap rašy ti maestro P astrinį,
tačiau ūmai durys atsidarė ir jis pats pasirodė a n t
slenksčio.
— Mielas P a strin i,— skubiai paklausė jis,— kaip
jūs manote, a r g rafas namie?
Dabar aš tikiu Italijos plėšikais (angį.).
2 „Jeigu šeštą valandą ryto keturi tūkstančiai piastrų nebus
mano rankose, septintą valandą grafo Albero de Morsero nebus gyvo.
Lu id žis V am p a “

9
 — Taip, jūsų malonybe, jis tik ką grįžo.
— Dar nespėjo atsigulti?
— Nemanau.
— Tai būkite malonus, užeikite pas jį ir p aprašy­
kite, kad leistų man jį aplankyti.
Maestro P astrin is paskubėjo išpildyti prašym ą. Po
valandėlės jis grįžo.
— G rafas laukia jūsų malonybės,— tarė jis.
F rancas perėjo laiptų aikštelę, ir liokajus įvedė jį
pas grafą. Tasai buvo nedideliame kabinete, kurio F ra n ­
cui dar neteko m atyti ir kurio pasieniais stovėjo sofos.
G rafas pakilo jo pasitikti.
— Kokie laim ingi vėjai atp ū tė jus pas mane? —
paklausė.— Gal pavakarieniausite su manimi? Dievaži,
ta t būtų labai malonu.
— Ne,* aš atėjau svarbiu reikalu.
— Reikalu? — ta rė grafas, žiūrėdam as į Francą
savo skvarbiu žvilgsniu.— Kokiu reikalu?
— A r mes čia vieni?
G rafas nuėjo prie durų ir grįžo.
— Visiškai vieni.
Francas jam ištiesė Albero laišką.
— P erskaitykite,— tarė jis.
G rafas perskaitė laišką.
— Hm, taip! — ta rė jis.
— A r perskaitėte prierašą?
— Taip,— pasakė jis,— m atau:
„Se alle sei della m attina le q u attro milą piastre
non šono nelle mie mani, alle sette ii conte Alberto avra
cessato di vivere.
Luigi Vam pa“
— Na, kaip jum s atrodo? — paklausė Francas.
— A r tu rite šią sum ą?
— T rūksta tik aštuonių šim tų piastrų.
G rafas nuėjo prie rašomojo stalo, atidarė jį ir iš­
trau kė stalčių, pilną aukso.
— Tikiuosi,— ta rė jis F rancui,— jūs manęs neį-
žeisite ir nesikreipsite į ką nors kitą?
— Kaip matote, aš ir atėjau tiesiog pas jus,— a t­
sakė Francas.
10
 — Už tai jum s dėkoju. Imkite.
Ir jis parodė Francui stalčių.
— Bet arg i būtinai reikia siųsti Luidžiui Vampai
šitą sumą? — paklausė Francas, savo ruožtu įdėmiai
žiūrėdam as į g rafą.
— O kaip kitaip! — ta rė jis.— Spręskite patys, prie­
rašas gana aiškus.
— Man atrodo, kad jeigu jūs panorėtum ėte, ra s­
tum ėte paprastesnį būdą,— atsakė Francas.
— Kokį? — nustebęs paklausė grafas.
— Pavyzdžiui, jeigu mes drauge nuvyktum e pas
Luidžį Vampą, aš esu tikras, kad jis neatsakytų jums
ir paleistų A lberą?
— Man neatsakytų? O kokią įtak ą galiu aš tu rė ti
šiam plėšikui?
— A rg i jūs jam nepadarėte vienos iš tų paslaugų,
kurios niekada neužm irštam os?
— Kokios?
— A rgi jūs neišgelbėjote Pepinui gyvybės?
— A-a! — ta rė g ra fa s.— Kas jum s sakė?
— Negi tai svarbu? Žinau.
G rafas suraukė antakius, patylėjo.
— O jeigu aš važiuosiu pas V am pą, ar jūs vyksite
k artu?
— Jeigu mano draugija nebus jums nemaloni.
— Ką gi, tebūnie taip. Oras gražus, pasivažinėti
Romos apylinkėse bus mums labai malonu.
— A r ginklų reikia pasiim ti?
— Kam?
— Pinigų?
— Nereikia. K ur žmogus, kuris atnešė laišką?
— Gatvėje.
— Laukia atsakymo?
— Taip.
— Vis dėlto reikia sužinoti, k u r mes važiuosime.
Aš jį pašauksiu.
— Be reikalo: į vidų jis nepanoro eiti.
— P as jus galbūt, bet pas mane ateis.
G rafas priėjo prie kabineto lango iš gatvės pusės
ir ypatingu būdu švilptelėjo. Žmogus su apsiaustu a t­
sitraukė nuo sienos ir išėjo į vidurį gatvės.
11
 — S alite!1 — ta rė g rafas tokiu tonu, kokiu įsakoma
tarnui.
P asiuntinys negaišdam as, nesvyruodamas, netgi
skubiai pakluso ir, peršokęs keturis laiptus, įėjo į vieš­
butį. Po valandėlės jis stovėjo prie kabineto durų.
— A, tai tu Pepinai? — ta rė g rafas.
U žuot atsakęs, Pepinas puolė a n t kelių, sučiupo grafo
ran k ą ir kelis k artu s pabučiavo.
— Šit kaip! — ta rė g rafas.— Tu d ar neužm iršai,
kad aš išgelbėjau tau gyvybę? Keista, juk jau praėjo
visa savaitė.
— Ne, jūsų šviesybe, to aš niekada neužm iršiu,—
atsakė Pepinas kupinu dėkingumo balsu.
— Niekada? Tai labai ilgai! Bet gerai, kad bent
šitaip galvoji. Stok ir atsakinėk.
Pepinas nerim astingai žvilgtelėjo į Francą.
— Gali kalbėti jo malonybei g ird in t,— pasakė g ra ­
fas,— čia mano draugas. Leisite man v adinti jus tuo
vardu? — p rid ū rė g rafas prancūziškai, kreipdam asis į
F ran cą.— Tatai būtina norint įkvėpti jam pasitikėjim ą.
— N esivaržykite m anęs,— ta rė Francas,— aš grafo
draugas.
— G erai,— atsakė Pepinas, kreipdam asis į g ra fą ,—
tegul jūsų šviesybė klausia, aš atsakysiu.
— Kokiu būdu vikontas A lberas pateko į Luidžio
rankas?
— Jū sų šviesybe, prancūzo karieta buvo keletą
k artų susitikusi su ta, kurioje sėdėjo Tereza.
— Vado mylimoji?
— Taip. P rancūzas pradėjo meilintis. Tereza juo­
kais jam atsakė. P rancūzas jai mėtė puokštes, ji tuo
pačiu atsilygino, suprantam a, leidus vadui, kuris buvo
toje pačioje karietoje.
— Kaip! — sušuko F rancas.— Luidžis Vampa buvo
kaimiečių ekipaže?
— J is buvo apsirengęs vežėju ir važnyčiojo,— a t­
sakė Pepinas.
— Toliau? — tarė grafas.

Užlipkite! (ital.)

12
 — O toliau prancūzas nusiėmė kaukę. Tereza, va­
dui leidus, padarė tą pat. P rancūzas paprašė pasim a­
tymo, Tereza paskyrė vietą ir laiką. Tik vietoj Terezos
a n t San Džakomo bažnyčios laiptų laukė Bepas.
— Kaip! — vėl p ertraukė F rancas.— Ta kaimietė,
k uriai jis atidavė mokoletę?..
— Tai buvo penkiolikos metų berniukas,— atsakė
Pepinas.— Bet jūsų draugui nėra ko gėdytis, kad jis
pakliuvo. Jis ne pirm as, kurį apmovė Bepas.
— I r Bepas išvežė jį už miesto? — paklausė grafas.
— Taip. Via Mačelo gale laukė karieta. Bepas įsėdo
ir pakvietė prancūzą. To nereikėjo daug prašyti. Jis
m andagiai pasiūlė Bepui sėsti dešinėje pusėje ir pats
atsisėdo šalia. Bepas jam parodė, kad . nuveš jį į vilą,
per mylią nuo Romos. Prancūzas atsakė pasiryžęs va­
žiuoti nors į pasaulio k raštą. Vežėjas pasuko į via di
Ripetą, pravažiavo pro Šventojo Povilo vartus, bet kai
atsidūrė laukuose, prancūzas ėmė per daug laisvai elgtis,
ir Bepas a tsta tė jam į krū tin ę porą pistoletų. Vežėjas
sustabdė arklius, atsisuko ir padarė tą patį. Tuo metu
k eturi mūsiškiai, kurie buvo pasislėpę a n t Almo k ra n ­
to, pribėgo prie karietos. Prancūzas šoko gintis, atrodo,
n et šiek tiek prism augė Bepą, bet nieko nepadarysi prieš
penkis ginkluotus vyrus! Teko tik pasiduoti. J į išlaipino
iš karietos, privertė paėjėti iki upokšnio kranto ir n u ­
vedė pas Terezą ir Luidžį, kurie jo laukė San Sebasti-
jano katakombose.
— Na ką gi! — ta rė grafas F ran cu i.— Man rodos,
ta istorija ne blogesnė už bet k urią kitą. K ą jūs pasaky­
site, juk esate to dalyko žinovas?
— Pasakysiu, kad iš visos širdies pasijuokčiau,—
atsakė F rancas,— jeigu ji b ū tų atsitikusi kam nors ki­
tam , o ne varg šu i Alberui.
— Taip, jeigu jūs manęs nebūtum ėte radęs, tai tas
meilės nuotykis jūsų drau g ui būtų gana brangiai kaš­
tavęs. Bet nesirūpinkite, jis atmokėjo baime.
— Tai važiuosime jo? — paklausė Francas.
— Būtinai! Ju o labiau kad jis y ra labai įdomioje
vietoje. A r jūs žinote San Sebastijano katakom bas?
13
 — Ne, niekada nesu ten buvęs, bet seniai ruošiausi
aplankyti.
— Š tai kaip tik patogi proga, geresnės nė norėti
negalima. Jūsų ekipažas apačioje?
— Ne.
— P agaliau nesvarbu, mano ekipažas visuomet pa­
ruoštas, ir dieną, ir naktį.
— I r arkliai pakinkyti?
— Taip. Reikia jum s pasakyti, aš didelis nenuo­
ram a. K artais, atsistojęs iš už stalo vidury nakties, aš
staiga n u tariu važiuoti kur nors į pasaulio k raštą ir
važiuoju.
G rafas paskambino vieną k artą, pasirodė kam er­
dineris.
— Liepkite išvežti ekipažą iš daržinės,— ta rė jis,—
ir išim kite iš ten pistoletus. Vežėjo žadinti nereikia,
mus veš Ali.
Po valandėlės pasigirdo bildesys — ta i ekipažas p ri­
važiavo prie durų.
G rafas pasižiūrėjo į laikrodį.
— Pusė pirmos,— ta rė jis.— Galėtume išvažiuoti
penktą valandą ryto ir vis dėlto suspėtume. Bet gal
dėl to jūsų d raugui tektų praleisti neram ią naktį, u žtat
geriau bus n eg aištan t ištra u k ti jį iš nepatikimų rankų.
Jū s vis d ar linkęs važiuoti su manim?
— Labiau negu bet kada.
— Tai važiuojam...
F rancas ir g rafas paliko kam barį. Pepinas išsekė
paskui.
Prie durų stovėjo ekipažas. Ali sėdėjo an t vežėjo
sėdynės. Francas pažino nebylį vergą iš Montekristo
olos.
Francas ir g rafas įsėdo į ekipažą — tai buvo dvi­
vietė karieta. Pepinas įsitaisė šalia Ali, ir arkliai pasi­
leido šuoliais.
Ali, m atyt, iš anksto buvo gavęs nurodymus, nes
važiavo Korso gatve, perkirto Kampo Vačiną, pakilo
S trada San Gregorijum i ir sustojo prie San Sebastijano
vartų. S argas nenorėjo praleisti, bet g rafas Montekris-
tas parodė Romos gubernatoriaus leidimą įvažiuoti į
14
miestą ir išvažiuoti iš jo bet kuriuo dienos ir nakties
metu. Grotos tučtuojau pakilo, sargas už triū są gavo
luidorą, ir karieta nudardėjo tolyn.
Ekipažas važiavo senuoju A pijaus keliu, abipus
kurio niūksojo antkapiai. K artkartėm is Francui atro ­
dydavo, kad neaiškioje patekančio mėnulio šviesoje nuo
griuvėsių atsiskiria sargybinio figūra, bet, Pepinui davus
ženklą, fig ū ra kaipm at vėl dingdavo tamsoje.
Truputį neprivažiavus K arakalos cirko, karieta su­
stojo. Pepinas atid arė dureles, g rafas ir Francas išlipo.
— Po dešimties minučių būsim vietoje,— paaiškino
grafas savo bendrakeleiviui.
Paskui jis pasišaukė Pepiną į šalį, pašnibždomis
davė jam kažkokį įsakym ą, ir Pepinas, išsiėmęs iš ka­
rietos dėžės fakelą, pasišalino.
Praėjo d ar penkios minutės. Francas matė, kaip
Pepinas slenka siauru takeliu, vingiuojančiu per kalvotą
Romos lygum ą. Paskui jis įsmuko į aukštą rausvą žo­
lę, prim enančią pasišiaušusius milžiniško liūto karčius.
— Sekime paskui jį,— ta rė grafas.
Jie leidosi tuo pačiu taku. Nuėję apie šim tą žings­
nių nuolaidžiu šlaitu, atsidūrė mažyčiame slėnyje.
N etrukus jie pastebėjo du žmones, besikuždančius
tamsoje.
r — A r eiti toliau,— paklausė F rancas,— ar galbūt
reikia palaukti?
— Eime, eime, Pepinas tikriausiai perspėjo sargy­
binį.
Ir iš tik rų jų vienas iš besikuždančiųjų buvo Pepi­
nas, o kitas — plėšikų sargybinis.
Francas ir grafas prisiartino, plėšikas nusilenkė.
— Jū sų šviesybe,— ta rė Pepinas,— a r malonėsite
eiti paskui mane? Įėjim as į katakom bas už poros žingsnių.
— G erai,— ta rė g rafas,— eik priešakyje.
N etrukus už krūm ų, tarp akmenų, pasirodė anga,
pro kurią vargais negalais galėjo pralįsti žmogus.
Pepinas pirm asis įlindo į plyšį. Jau po kelių žings­
nių požeminis įėjimas ėmė platėti. Tuomet vadovas su­
stojo, užsidegė fakelą ir atsigręžė.
G rafas pirm asis atsidūrė ten. Francas įėjo paskui jį.
15
 Kelias leidosi nuožulniai ir pam ažu platėjo. Tačiau
Francas ir g rafas vis d ar turėjo eiti susilenkę ir tik šiaip
taip galėjo slinkti greta. Taip jie nuėjo d ar pusantro
šimto žingsnių, paskui juos sustabdė šūktelėjim as: „Kas
čia vaikšto? “
Fakelo šviesoje jie pam atė, kaip iš tamsos subliz­
go karabino vamzdis.
— D raugas,— atsakė Pepinas.
J is nuėjo pirm yn ir tyliai pasakė keletą žodžių
sargybiniui, kuris, kaip ir pirm asis, nusilenkė ir ženklu
parodė svečiams, kad jie gali eiti tolyn.
Už sargybinio buvo gal dvidešimties pakopų laip­
tai. F rancas ir g rafas nulipo jais ir atsidūrė kažkokioje
patalpoje, panašioje į rūsį. Iš čia spinduliais žemyn ėjo
penkios lomos. M ūrinėse sienose viena virš kitos buvo
išduobtos k arstų pavidalo nišos. Jie suprato, kad pag a­
liau įžengė į katakombas.
Į vieną iš tų lomų, kurios ilgio neįmanoma buvo
atspėti, dieną prasiskverbdavo šviesos atspindžiai.
G rafas padėjo ran k ą a n t Franco peties.
— A r norite pam atyti plėšikų stovyklą poilsiau­
jant? — paklausė jis.
— N et labai,— atsakė Francas.
— Tai eikite paskui mane... Pepinai, užgesink fa-
kelą.
Pepinas padarė, kas buvo liepta, ir F rancas su g ra ­
fu atsidūrė nepermatomoje tamsoje, tik tai priešakyje,
už kokių penkiasdešimt žingsnių nuo jų, a n t sienų ribėjo
rausvi švituliai, dar labiau išryškėję, kai Pepinas už­
gesino fakelą.
Tylėdami jie ėjo pirm yn, g rafas kaip dieną vedė
Francą, ta rsi bū tų turėjęs nepaprastą sugebėjimą m atyti
tamsoje. P agaliau ir F rancas pradėjo vis labiau įžiūrėti
kelią, nes jie jau artėjo prie ribančių švitulių, kurie
jiems atstojo kelrodžius.
Prieš juos išniro try s arkos, kurių vidurinė buvo
ta rtu m durys.
Šios arkos skyrė praėjim ą, kur buvo g rafas ir F ran ­
cas, nuo didžiulio kvadratinio kam bario; šio kam bario
sienose buvo daugybė nišų, panašių į tas, apie kurias
16
jau kalbėjome. K am bario viduryje dunksojo keturi ak ­
menys. Čia kadaise, m atyt, būta altoriaus, nes buvo iš­
likęs kryžius.
Vieniša lempa, padėta a n t kolonos cokolio, blankia
mirksinčia šviesa apšvietė keistą vaizdą, k urį pam atė
tamsos gaubiam ų dviejų lankytojų akys.
Alkūnėm is atsirėm ęs į cokolį, nu g ara atsisukęs į
arkas, sėdėjo žmogus ir skaitė.
Tai buvo gaujos vadas Luidžis Vampa.
Aplink jį, įsitaisę kaip kam patogiau, gulėjo įsi­
supę į apsiaustus arba sėdėjo prisiglaudę prie kažkokio
akmeninio suolo, einančio to rūsio pasieniais, apie dvi­
dešim t plėšikų. Po ran k a kiekvienas turėjo karabiną.
Gilumoje tylus ir vos įžiūrim as nelyginant šešėlis
žingsniavo pirm yn ir atg al sargybinis. Jis saugojo sienoje
kažkokią įdubą, kuri buvo pastebim a tik iš to, kad ta m ­
sa toje vietoje atrodė d ar tirštesnė.
G rafas leido Francui iki valios pasigrožėti tuo įs­
pūdingu vaizdu. Paskui pridėjo p irštą prie lūpų ir, lip­
dam as po tris laiptus, kurie ėjo į rūsį, įžengė pro vidu­
rinę ark ą ir p risiartino prie Vampos, kuris skaitė taip
įsigilinęs, kad net neišgirdo jo žingsnių.
— Kas čia? — šūktelėjo sargybinis, pam atęs lem­
pos šviesoje kažkokį šešėlį, išnirusį už vado nugaros.
Šūktelėjimo išgąsdintas Vampa gyvai pašoko, tra u k ­
dam asis iš už juosmens pistoletą.
Akies m irksniu visi plėšikai sukilo, ir dvidešimt
karabinų nukrypo į grafą.
— Vis dėlto,— ta rė jis ram iu balsu, nesujudėjus
nė vienam jo veido raum eniui,— vis dėlto, mielasis
Vampa, ar ne per daug ceremonijų su tink an t draugą?
— N uleist ginklus! — sukomandavo vadas, valdin­
gai pakėlęs vieną ranką, o kita pagarbiai nusiim dam as
skrybėlę.
Paskui, kreipdam asis į g rafą, kuriam , atrodė, buvo
paklusnūs visi šios scenos veikėjai, ta rė:
— Atleiskite, grafe, bet aš visai nesitikėjau, kad
jūs pagerbsite mane apsilankydam as, u ž ta t nepažinau
jūsų.
— M atyt, apskritai jūsų tru m p a atm intis, Vampa,
2. G r a f a s M o n te k ri s t a s , II t. 17
ir jūs ne tik žmonių veidų neįsidėmite, bet užm irštate
ir susitarim us su jais.
— Kokius susitarim us užm iršau, grafe? — paklausė
plėšikas tokiu balsu, kuris rodė, kad jis nori tučtuojau
atita isy ti p ad ary tą klaidą.
— A rg i mes nesusitarėm e,— tarė g rafas,— kad ne
tiktai manęs, bet ir visų mano draugų jūs neliesite?
— Kuo aš pažeidžiau tą susitarim ą, jūsų malonybe?
— Šiandien jūs pagrobėte ir atgabenote čia vikontą
A lberą de M orserą,— tęsė grafas tokiu tonu, kad F ran ­
cas nejučiom virptelėjo,— o tas jaunuolis — vienas iš
mano, draugų. Jis gyvena tam e pačiame viešbutyje, kur
ir aš, jis visą savaitę važinėjo po K orsą mano karieta,
o jūs, pakartoju, vis dėlto jį pagrobėte, atgabenote čia
ir ,— pridū rė grafas, ištraukdam as iš kišenės laišką,—
pareikalavote iš jo išpirkos, ta rtu m tai būtų pirm as
pasitaikęs žmogus!
— Kodėl jūs man to nepranešėte? — iškošė pro
dantis vadas, kreipdam asis į plėšikus, o šie ėmė trau k tis
atbuli nuo jo žvilgsnio.— Kodėl jūs privertėte mane
sulaužyti žodį, duotą tokiam žmogui kaip grafas, kurio
rankose visų mūsų gyvybės? Prisiekiu K ristaus k ra u ­
ju! Jei aš galėčiau m anyti, kad kuris nors jūsų žinojo,
jog tas jaunuolis jo malonybės draugas, aš savo ranka
jį nušaučiau!
— Na m atote,— ta rė grafas, atsisukdam as į F ran ­
cą,— aš gi jums sakiau, kad čia nesusipratim as.
— A r jūs čia ne vienas? — nerim astingai paklausė
Vampa.
— Su m animi tas, kam buvo adresuotas jūsų laiš­
kas. Aš jam norėjau įrodyti, kad Luidžis Vampa nie­
kuomet nelaužo savo žodžio. Prieikite arčiau, barone,—
ta rė jis F rancui,— Luidžis pats jums pasakys, kad jis
apgailestauja padaręs klaidą.
Francas prisiartino. Vadas žengė keletą žingsnių
jo pasitikti. *
— Jū sų malonybe, prašau būti mano svečiu,— tarė
jis.— Jū s girdėjote, ką sakė g rafas ir ką aš jam a tsa ­
kiau. Galiu tik p ridurti, kad mielai būčiau davęs keturis
tūkstančius piastrų, išpirkos sumą, jei tik būtų buvę
galima to nesusipratim o išvengti.
18
 — O k u rg i belaisvis? — paklausė Francas, nerim as­
tingai apsidairęs.— Aš jo nem atau.
— M anau, jam nieko neatsitiko? — paklausė g ra ­
fas, suraukdam as antakius.
— Belaisvis ten,— atsakė Vampa, ranka rodyda­
mas įdubą, prie kurios vaikščiojo sargybinis,— aš pats
einu pranešti jam, kad jis laisvas.
Vadas nuėjo prie Albero kameros. Francas su grafu
nusekė paskui.
— K ą veikia belaisvis? — paklausė Vampa sargy­
binio.
— Visai nežinau, vade,— atsakė šis,— jau daugiau
kaip valanda negirdžiu jo krebždant.
— Įeikite, jūsų malonybe! — ta rė Vampa.
G rafas ir Francas, sekdami vadą, užlipo laipteliais.
Vampa atstūm ė skląstį ir atid arė duris.
Tuomet jie pam atė A lberą, apšviestą blausios lem­
pos, panašios į tą, kuri buvo rūsyje. Įsivyniojęs į ap­
siaustą, paskolintą jam vieno plėšiko, jis miegojo pa­
laim intu miegu.
— Nieko sau! — tarė grafas, šypsodamasis jam
vienam būdinga šypsena.— Štai kaip atrodo žmogus,
kuris septintą valandą turėjo būti sušaudytas.
Vampa žiūrėjo į m iegantį A lberą tik rai susižavė­
jęs. Buvo m atyti, kad jaunuolio drąsa padarė jam įspūdį.
— Teisybė, g rafe,— ta rė jis,— tas žmogus, atrodo,
jūsų draugas.
Paskui priėjo prie Albero ir palietė jį už peties.
— Jūsų malonybe! — ta rė jis.— Gal teiktum ėtės
nubusti?
A lberas pasirąžė, prasitryn ę akis ir atsimerkė.
— A, tai jūs, vade,— ta rė jis.— Po velnių, kam
jūs mane prižadinote. Sapnavau nuostabų sapną: rodos,
šoku galopą pas Torlonijų su grafiene G.
J is išsitraukė laikrodį, kurį buvo pasilikęs, kad g a­
lėtų sekti laiką.
— Pusė an tro s,— ta rė jis.— Kodėl mane žadinate
tokiu laiku?
— Noriu pasakyti jūsų malonybei, jog jūs laisvas.
— Mielasis,— atk irto A lberas su nepaprastu šal­
2* 19
takraujiškum u,— ateičiai įsidėmėkite Napoleono Didžio­
jo žodžius: „Žadinkite mane tik blogoms naujienoms
p ran ešti44. Jeigu nebūtum ėte manęs pažadinęs, būčiau
baigęs galopą ir visą gyvenim ą būčiau buvęs jums dė­
kingas... Tai už mane jau sumokėjo išpirką?
— Ne, jūsų malonybe.
— Tai kaip tuom et aš laisvas?
— Jū sų atvažiavo žmogus, kuriam aš nieko nega­
liu atsakyti.
— Čia atvažiavo?
— Čia.
— Garbės žodis, ta i labai malonus žmogus!
A lberas apsižvalgė aplinkui ir pam atė Francą.
— Kaip! — kreipėsi jis į d rau g ą.— Tai jūs, mielasis
Francai, parodėte tokią g erą širdį?
— Ne aš, o mūsų kaim ynas g rafas M ontekristas,—
atsakė Francas.
— Dievaži, grafas! — linksm ai ta rė Alberas, pasi­
taisydam as kaklaraištį ir rankogalius.— Jū s iš tikrųjų
nuostabus žmogus, ir aš am žiais liksiu jums skolingas,
pirm iausia už jūsų ekipažą, o an tra, už išvadavimą! —
I r jis ištiesė g rafu i ranką.
Tas krūptelėjo, bet vis dėlto padavė ranką.
Plėšikas stebėjo šią sceną apstulbęs. J is buvo p ra ­
tęs m atyti, kaip sučiuptieji prieš jį dreba. Ir štai a tsi­
rado vienas, kuris liko ištikim as savo pomėgiui juokauti.
O Francas tai buvo tiesiog sužavėtas, kad A lberas net
plėšiko akyse išlaikė nacionalinį orumą.
— Mielasis A lberai,— ta rė jis,— jeigu paskubėsite,
tai mes d ar spėsime į baliaus pabaigą pas Torlonijų:
jūs šoksite toliau galopą ir atleisite senjorui Luidžiui,
kuris iš tik rų jų šį k a rtą elgėsi labai kilniai.
— Iš tik rų jų ,— atsakė A lberas,— mes spėsime ten
ligi antros valandos. Senjore Luidži,— ta rė jis,— kokius
dar form alum us tu riu atlik ti prieš atsisveikindam as su
jūsų malonybe?
— Jo kių ,— atsakė plėšikas,— jūs laisvas kaip vėjas.
— Na, tada linkiu jums laimingo ir linksmo gy­
venimo. Eime, ponai!
A lberas, lydimas Franco ir grafo, nulipo laiptais,

20
perėjo didžiulį kv ad ratin į kam barį. Visi plėšikai stovėjo
vienplaukiai.
— Pepinai! — ta rė vadas.— Duok man fakelą.
— K ą norite daryti? — paklausė grafas.
— N oriu jus palydėti,— atsakė vadas.— Tai pati
menkiausia pagarba, kokią aš galiu jūsų malonybei pa­
reikšti.
Ir, pasiėmęs iš Pepino ran k ų degantį fakelą, jis
nuėjo priešaky savo svečių ne kaip ta rn as, atliekąs p a­
reigą, bet kaip karalius, paskui ku rį seka pasiuntiniai.
P risiartin ęs prie angos, jis nusilenkė.
— G rafe,— ta rė jis,— aš d ar k a rtą p rašau atleisti
man ir tikiuosi, kad daugiau jums neteks skųstis m a­
nim i dėl to, kas įvyko.
— Ne, mielas V am pa,— ta rė g ra fa s,— jūs mokate
taip gražiai taisy ti savo klaidas, jog norisi padėkoti
jums, kad jas padarėte.
— P onai,— tęsė vadas, atsigręžęs į jaunuolius,—
galbūt mano kvietim as jums neatrodys per daug vilio­
jantis, bet jeigu kada nors sugalvotum ėte dar k a rtą
mane aplankyti, tai, k u r aš bebūčiau, džiaugsiuosi jus
m atydam as.
Francas ir A lberas nusilenkė. G rafas išėjo pirm u­
tinis. Paskui jį Alberas. Francas delsė.
— Jū sų malonybė norite manęs kažko paklausti? —
ta rė šypsodamasis Vampa.
— Prisipažįstu, ta ip ,— atsakė F rancas.— Norėčiau
sužinoti, kokią knygą jūs skaitėte su tokiu dideliu su­
sidomėjimu, kai mes atvykome.
— „Cezario kom entarus44,— atsakė plėšikas,— tai
mano m ėgstam iausia knyga.
— K ur jūs, Francai? — paklausė Alberas.
— Čia, čia, atein u,— atsakė Francas.
J is taip p a t išlindo pro angą.
J ie žengė keletą žingsnių.
— A tsip rašau ,— ta rė Alberas, grįždam as a tg a l,—
leisite?
J is užsidegė cig arą nuo Vampos fakelo.
— O dabar, g rafe,— ta rė jis,— paspauskime. Aš
labai norėčiau praleisti likusį laiką pas hercogą Bračaną.
21
 Jie rado savo ekipažą toje p at vietoje, kur buvo
palikę. G rafas pasakė Ali kažką arabiškai, ir arkliai
pasileido kiek įkabindam i.
Lygiai a n trą valandą drau g ai įėjo į šokių salę.
J ų pasirodym as sukėlė sensaciją. K adangi jie įėjo
dviese, ta i nerim as dėl Albero išsyk dingo.
— G rafiene,— ta rė vikontas de Morseras, prieida­
mas prie grafienės G.,— vakar jūs buvote tokia maloni,
kad pažadėjote man galopą. Aš tru p u tį vėlokai prim enu
jūsų mielą pažadą, bet mano draugas, kuris, kaip žino­
te, žmogus teisingas, patvirtins, jog tai ne mano kaltė.
K adangi tuo metu užgrojo muzika, ta i Alberas,
apkabinęs grafienės liemenį, ištirpo su ja šokėjų sū­
kuryje.
Tuo ta rp u Francas svarstė, kodėl taip keistai k rū p ­
telėjo g rafas M ontekristas, kai jam norom nenorom teko
paduoti A lberui ranką.

II + S U S IT A R IM A S
K itą dieną, vos išlipęs iš lovos, A lberas pirm iausia
pasiūlė Francui aplankyti g rafą. Jis jau buvo dėkojęs
jam atsisveikindam as, bet suprato, kad grafo padaryta
paslauga verta didesnės padėkos.
Francas, kuris jautė g rafu i ir potraukį, ir baimę,
nulydėjo A lberą. Juos įvedė į svetainę. Po valandėlės
pasirodė grafas.
— Ponas g rafe,— ta rė Alberas, eidamas prie jo,—
leiskite man šiandien p ak arto ti tai, ką nepakankam ai
aiškiai išreiškiau vakar. Aš niekada neužm iršiu, kokio­
mis aplinkybėm is atėjote man į pagalbą, ir visada a tsi­
minsiu, kad jūs man išgelbėjote gyvybę arba netoli to.
— Mielasis mano kaim yne,— juokdamasis atsakė
g rafas,— jūs perdedate mano paslaugą. S utaupiau jums
m aždaug dvidešimt tūkstančių frankų, štai ir viskas.
Matote, kad apie tai neverta kalbėti. Bet leiskite ir man
pareikšti jums savo susižavėjim ą: jūs laikėtės stebėtinai
puikiai.
— Kas man buvo belikę dary ti, grafe? — ta rė Al-

22
beras.— Aš įsivaizdavau, kad susikivirčijau, o dabar
laukia dvikova, ir norėjau parodyti tiems plėšikams, kad
nors visose šalyse kaunam asi dvikovoje, bet tik p ran ­
cūzai kaunasi juokdamiesi. Vis dėlto šitai nė kiek ne­
mažina mano dėkingumo jums, ir aš atėjau paklausti,
ar negalėsiu pats arb a per savo drau g us bū ti jums kuo
nors naudingas. Mano tėvas g rafas de Morseras yra is­
panų kilmės, jis tu ri didelę įtak ą ir Prancūzijoje, ir Is ­
panijoje. Noriu jus patikinti, kad aš ir visi, kurie mane
myli, nieko jums nepagailėsime.
— Turiu prisipažinti, ponas de M orserai,— atsakė
g rafas,— kad aš laukiau tokio jūsų pasiūlymo ir iš visos
širdies jį priim u. Aš jau ir pats norėjau prašyti jus d i­
delės paslaugos.
— Kokios?
— N iekada nesu buvęs Paryžiuje. Visai nepažįstu
Paryžiaus...
— N ejaugi? — sušuko A lberas.— Kaip galėjote gy­
venti nem atęs Paryžiaus? Tai neįtikėtina!
— I r vis dėlto taip yra, bet, kaip ir jūs, aš m a­
nau, kad metas man susipažinti su kultūringojo pasau­
lio sostine. Aš jums d a r daugiau pasakysiu: gal jau
seniai būčiau išsirengęs į tą kelionę, jei būčiau pažinojęs
ką nors, kas b ūtų galėjęs mane įvesti į P aryžiaus aukš­
tuomenę, k u r neturiu jokių ryšių.
— Šitokį žmogų kaip jūs! — sušuko Alberas.
— J ū s labai malonus, bet kadangi aš neturiu kitų
privalum ų, be galimybės varžytis milijonais su ponu
A guadu arba ponu Rotšildu, ir vykstu į P aryžių ne
biržoje spekuliuoti, tai ta aplinkybė mane ir sulaikė.
Tačiau jūsų pasiūlym as mane drąsina. A r jūs, b ran g u ­
sis ponas de Morserai (ta ria n t šiuos žodžius, keista šyp­
sena šmėkštelėjo grafo lūpose), sutinkate, jei aš a tv a ­
žiuosiu į P rancūziją, a tid ary ti man duris tos visuome­
nės, kuriai aš būsiu toks p at svetimas kaip huronas ar
kochinchinas?
— Ak, su didžiausiu džiaugsm u ir iš visos širdies,
grafe,— atsakė A lberas.— I r tuo mieliau (brangusis
Francai, prašau iš manęs nesijuokti), kad mane kviečia
į P aryžių laišku, kurį gavau kaip tik šį ry tą ir kuriam e
23
kalbam a apie labai gerą partiją. J i mane surištų su
puikia šeima, turinčia P aryžiaus aukštuom enėje kuo
puikiausių ryšių.
— Tai jūs vedate? — šypsodamasis paklausė F ran ­
cas.
— M atyt. Taigi, kai jus grįšite į Paryžių, aš jau
būsiu vedęs ir galbūt šeimos tėvas. T u rin t galvoje mano
įgim tą solidumą, šitai man labai tiks. Šiaip ar taip,
grafe, aš jum s pakartoju: aš ir mano artim ieji pasi­
ruošę jums ta rn a u ti ir kūnu, ir siela.
— S u tinku,— ta rė g rafas,— ir drįstu jums pareikš­
ti, kad tik to man ir bestigo no rin t įgyvendinti kai k u ­
riuos sumanymus, apie kuriuos jau seniai galvoju.
Francas nė akimirkos neabejojo, kad tai tie patys
sumanym ai, apie kuriuos g rafas buvo prasitaręs Mon-
tekristo oloje, ir įdėmiai pažvelgė į g rafą, mėgindamas
iš jo veido išskaityti ką nors apie tuos sumanymus,
skatinančius jį vykti į Paryžių. Bet nelengva buvo p ra ­
siskverbti į šio žmogaus mintis, ypač kai jis dengė jas
mandagia šypsena.
— Bet galbūt, grafe,— tarė Alberas, sužavėtas tuo,
kad jam teks įvesti į P aryžiaus aukštuom enę tokį ori­
ginalą kaip M ontekristas,— galbūt jūsų sum anym ai pa­
našūs į tuos, kurie ateina į galvą tik ta i keliaujant ir —
būdam i p asta ty ti a n t smėlio — dingsta užėjus pirm am
vėjo gūsiui?
— Ne, sakau jums, tik rai ne ta ip ,— ta rė g rafas.—
Iš tiesų aš noriu pabuvoti Paryžiuje, man net būtinai
reikia ten nuvykti.
— I r kada gi?
— K ada jūs patys ten būsite?
— Aš? — tarė A lberas.— Ogi po kokių dviejų, d au ­
giausia po trijų savaičių, žodžiu, po tiek laiko, kiek
užtruks kelionė.
— Na ką gi! — ta rė g ra fa s.— Duodu jums tris mė­
nesius. Matote, aš nešykštus.
— Ir po trijų mėnesių jūs būsite pas mane? —
džiaugsm ingai sušuko Alberas.
— Norite, paskirsim tikslią mūsų pasim atym o dieną
ir valandą? — paklausė g ra fa s.— Įspėju jus, kad aš ste­
bėtinai punktualus.
24
 — Dieną ir valandą! — nudžiugo A lberas.— Puiku!
— Tuojau pažiūrėsim.
G rafas ištiesė ran k ą prie kalendoriaus, kabančio
netoli veidrodžio.
— Šiandien vasario dvidešimt pirm oji,— tarė jis ir
pažiūrėjo į laikrodį,— dabar pusė vienuoliktos. A r su­
tinkate laukti manęs dvidešimt pirm ą gegužės pusę vie­
nuoliktos ryto?
— Puiku! — sušuko A lberas.— Pusryčiai bus an t
stalo.
— O ku r jūs gyvenate?
— Eldero gatvė, dvidešim t septyni.
— Vienas gyvenate, viengungiškai? Aš jūsų ne­
varžysiu?
— Gyvenu savo tėvo namuose, bet atskiram e fli­
gelyje, kieme.
— Puiku.
G rafas išsiėmė užrašų knygutę ir užsirašė: „Eldero
gatvė Nr. 27, gegužės 21, pusę vienuoliktos ry to .“
— D abar,— ta rė jis, kišdam as knygutę į kišenę,—
nesirūpinkite, aš būsiu tikslus kaip jūsų laikrodžio ro ­
dyklės.
— A r d ar pam atysiu jus prieš išvažiuodamas? —
paklausė Alberas.
— Ž iūrint kada išvažiuosite?
— Išvažiuoju rytoj, penktą valandą vakare.
— Tuomet jau dabar su jum is atsisveikinu. Turiu
reikalą Neapoly ir grįšiu ne anksčiau kaip šeštadienio
vakarą a r sekmadienio rytą. O jūs,— kreipėsi jis į F ra n ­
cą,— jūs taip p at išvažiuojate, barone?
— Taip.
— Į Prancūziją?
— Ne, į Veneciją. Aš būsiu Italijoje dar metus ar
dvejus.
— Tai mes nepasim atysim e Paryžiuje?
— Bijau, kad neturėsiu tos garbės.
— Na, ponai, tuom et laimingos kelionės,— ta rė g ra ­
fas, tiesdam as abi ran kas Francui ir Alberui.
P irm ą k a rtą palietė F rancas šito žmogaus ranką.
Jis nejučiom krūptelėjo: ran k a buvo šalta kaip lavono.
25
 — Vadinasi, n u ta r ta ,— ta rė A lberas,— jūs davėte
žodį. Eldero gatvė dvidešimt septyni gegužės dvidešimt
p irm ąją, pusę vienuoliktos ryto.
— Gegužės dvidešimt pirm ąją, pusę vienuoliktos
ryto, Eldero gatvė, dvidešimt septyni,— pakartojo grafas.
Po to jaunuoliai nusilenkė ir išėjo.
— Kas jums? — paklausė A lberas F rancą, grįžus į
savo kam barį.— Jū s toks susirūpinęs.
— Taip,— ta rė F rancas,— tu riu prisipažinti, kad
g rafas — nepaprastai keistas žmogus, ir mane gąsdina
tas pasim atym as, kurį jis jums paskyrė Paryžiuje.
— Tas pasim atym as?.. Ju s gąsdina?.. T urbūt iš
proto išsikraustėte, mielas Francai! — sušuko Alberas.
— Ką padarysi? — ta rė Francas.— Gal aš ir išsi­
krausčiau iš proto, bet taip yra.
— K lausykite,— vėl tarė A lberas,— labai džiau­
giuosi, jog man pasitaikė proga pareikšti jums savo
nuomonę: aš seniai pastebiu, kad jūs jaučiate kažkokį
priešiškum ą grafu i, o jis, atvirkščiai, mums visuomet
būdavo nepaprastai malonus. A r ką nors tu rite prieš jį?
— Galbūt.
— Buvote su juo kada nors anksčiau susitikę?
— Taip, taip.
— K ur?
— A r pažadate niekam nė žodžio neprasitarti, ką
jum s papasakosiu?
— Pažadu.
— Garbės žodis?
— Garbės žodis.
— Gerai. Tuomet klausykite.
Francas papasakojo A lberui apie savo išvyką į Mon-
tekristo salą ir apie tai, kaip jis sutiko ten būrį k o n tra­
bandininkų ir tarp jų du Korsikos plėšikus. Jis sm ul­
kiai apibūdino, kokį pasakišką vaišingum ą parodė jam
g rafas savo oloje iš „Tūkstančio ir vienos nakties".
Papasakojo apie vakarienę, hašišą, statulas, apie tai,
ką jis sapnavo ir ką m atė tikrovėje ir kaip ry tą beliko
tik m ažutė jachta horizonte, plaukianti į Porto Vekiją.
Paskui jis perėjo prie Romos, papasakojo apie naktį
Koliziejuje, apie n u g irstą pokalbį tarp grafo ir Vam-

26
pos, kai g rafas pažadėjo išrūpinti, kad Pepinui būtų
atidėta m irties bausmė. Tą pažadą, kaip mūsų skaity­
tojai žino, jis ir ištesėjo.
P agaliau Francas priėjo iki paskutinės nakties nuo­
tykio, papasakojo, į kokią keblią padėtį jis pateko p a­
matęs, kad jam trū k sta iki reikalaujam os sumos sep­
tynių šimtų piastrų. Ir kaip jam dingtelėjo m intis kreip­
tis į g rafą, ir štai išdava — tokia laim inga ir efektinga
atom azga.
A lberas klausėsi Franco nepaprastai susidomėjęs.
— Na, ir kas čia,— tarė šis, kai draugas baigė.—
Ką jūs čia m atote smerktino? G rafas m ėgsta keliauti,
jis tu rtin g a s ir tu ri nuosavą jachtą. Nuvažiuokite į
P ortsm utą arb a Sautem toną ir įsitikinsite, kad uostas
p rig rū stas jachtų, priklausančių turtingiem s anglams,
besim ėgaujantiem s tokia p at prabanga. Kad visada tu ­
rėtų prieglobstį, kad nereikėtų m aitintis tuo bjauriu
m aistu, kuriuo mes nuodijamės, aš — štai jau keturi
mėnesiai, o jūs — jau ketveri metai; kad nereikėtų tvar-
sytis šlykščiose lovose, kuriose neįmanoma užm igti, jis
įsiruošė b u tą M ontekristo saloje. Įsiruošęs pradėjo būgš­
tau ti, kad Toskanos vyriausybė jo neatim tų ir nežūtų
jo išlaidos. Tuomet jis perka salą ir pasivadina jos v a r­
du. Mielasis, pasirauskite savo atm intyje ir pasakykite,
arg i maža jūsų pažįstam ų pasivadino vardais tų vieto­
vių, kurios niekada jiems nepriklausė?
— O Korsikos plėšikai, kurie priklausė jo svitai? —
ta rė Francas.
— Kas gi čia nuostabaus? Jū s puikiai žinote, kad
Korsikos plėšikai nėra vagys, o tiesiog bėgliai, kuriuos
kraujo kerštas išvijo iš gimtojo miesto ar kaimo. B ūnant
jų draugijoje jūsų garbė nenukentės. O aš pareiškiu,
kad jei kada nors man teks pabuvoti Korsikoje, tai,
prieš prisistatydam as gubernatoriui a r prefektui, aš pa­
prašysiu supažindinti mane su Kolombos plėšikais, jeigu
tik pavyks juos rasti. Man jie tikrai žavūs.
— O Vampa ir jo gauja? — nesutiko F rancas.—
Čia jau tik ri plėšikai, kurie tik plėšia. M anau, kad to
vis dėlto neneigsite. Ką jūs pasakysite apie grafo įtaką
tokiems žmonėms?
27
 — Pasakysiu, mano mielas, kad jeigu šitai įtakai aš
tu riu būti dėkingas už savo gyvybę, tai man netenka
pernelyg didelis priekabumas. U žtat aš neketinu kaip jūs
dėl to k altin ti g rafą, ir jūs jau apsipraskite: aš atleidžiu
mūsų kaim ynui už tai, kad jeigu jis ir neišgelbėjo man
gyvybės,— šitaip teigdam as galbū t perdėčiau,— ta i vis
dėlto sutaupė man keturis tūkstančius piastrų. Mūsų
pinigais tai yra nei daugiau, nei mažiau kaip dvidešimt
keturi tūkstančiai frankų — šitokia suma Prancūzijoje
v argu ar mane įkainotų, o tai įrodo,— pridūrė juokda­
masis A lberas,— kad savo tėvynėje p ranašu nebūsi.
— Beje, o k u r grafo tėvynė? Kokia jo gim toji kal­
ba? Kokie jo pragyvenim o šaltiniai? Iš. k u r tie jo pa­
sakiški tu rta i? Kokia buvo pirm oji paslaptliijjo, neži­
nomo jo gyvenimo pusė, k u ri meta a n t antrosios pusės
n iūrų m izantropijos šešėlį? Štai ką jumis dėtas aš pasi­
stengčiau sužinoti.
— Mielas F rancai,— atsakė A lberas,— kai jūs g a­
vote mano laišką ir pam atėte, kad mums reikia grafo
param os, jūs nuėjote ir pasakėte jam: „Mano draugas
A lberas de Morseras pavojuje. Padėkite jį išgelbėti".
Taip?
— Taip.
— A r grafas paklausė jūsų, kas tas A lberas de
Morseras? Iš k u r kilęs jo vardas? Iš ku r atsirado jo
tu rtas? Kokie jo pragyvenim o šaltiniai? K ur jo tėvynė?
K ur jis gimęs? Sakykite, a r jis viso to jūsų klausė?
— Ne, prisipažįstu, neklausė.
— J is tiesiog sėdo ir nuvažiavo. Jis ištraukė mane
iš pono Vampos nagų, kur, nepaisant, kaip jūs sakote,
mano nepaprastai laisvos elgsenos, jaučiausi, teisybę
pasakius, bjauriai. I r štai kada už tokią paslaugą jis
prašo mane p ad ary ti tai, ką diena iš dienos d arai bet
kokiam rusų ar italų kunigaikščiui, atvykusiam į P a ­
ryžių, tai yra prašo supažindinti jį su P aryžiaus aukš­
tuomene, jūs norėtum ėte, kad aš nesutikčiau to p ad a­
ryti! Gana, Francai, jūs išsikraustėte iš proto.
Reikia pripažinti, kad šį k a rtą , kaip niekada anks­
čiau, Alberas savo logika nugalėjo Francą.
— Žodžiu, darykite, kaip norite, mielasis vikonte,—

28
atsidusęs atsakė F rancas.— Visa, k ą jūs sakote, labai
įtikinam a. Ir vis dėlto g rafas M ontekristas keistas
žmogus.
— G rafas M ontekristas — filantropas. Jis nepasakė
jums, kokiu tikslu važiuoja į Paryžių. Tai štai: jis vyks­
ta norėdam as g au ti Montiono prem iją. Ir jeigu tam
reikės mano balso ir to menko žmogelio paramos, žmoge­
lio, nuo kurio priklauso jos paskyrim as, taigi pirm ąjį aš
jam duodu, o už an trąjį laiduoju. Šituo, mano drauge,
baigsime savo pokalbį ir sėsime prie stalo, o paskui n uv a­
žiuosime paskutinį k a rtą žvilgtelėti į Sv. Petro baziliką.
Buvo pad aryta taip, kaip sakė Alberas, ir k itą dieną,
penktą valandą po pietų, d rau g ai išsiskyrė. A lberas de
Morseras grįžo į Paryžių, o Francas d ’Epinė išvažiavo
dviem savaitėm s į Veneciją.
Bet A lberas labai bijojo, kad jo svečias neužm irštų
sutartojo pasimatymo, todėl, sėsdamas į ekipažą, pa­
prašė ta rn ą perduoti g rafu i M ontekristui vizitinę kor­
telę, kurioje po žodžių: „Vikontas A lberas de M orseras“
pieštuku prirašė:
„Gegužės 21 pusę vienuoliktos ry tą ,
Eldero gatvė, Nr. 27 “

II I + SVEČIAI
Eldero gatvės name, kur A lberas de Morseras dar Ro­
moje paskyrė g rafu i M ontekristui pasim atym ą, gegužės
21 ry tą buvo ruošiam asi tinkam ai priim ti svečią.
A lberas gyveno atskiram e fligelyje didžiulio kiemo
kampe priešais sandėlius. Tiktai du fligelio langai buvo
į gatvę, trys kiti — į kiemą, o d ar du — į sodą.
Tarp kiemo ir sodo niūksojo erdvi, puiki grafo ir
grafienės de Morserų būstinė, p asta ty ta blogu Napoleono
laikų stiliumi.
Palei gatvę per visą g rafų žemę ėjo tvora, apvaini­
kuota vazomis su gėlėmis, vidury su dideliais paauksuotų
iečių v artais paradiniam įvažiavimui. Pro mažus v arte­
lius greta vartininko patalpos vaikščiodavo tarn ai, taip
p at ir šeimininkai, kai išeidavo arba grįždavo pėsti.
29
 P aren k an t A lberui gyventi fligelį, buvo jaučiamas
švelnus motinos apdairum as. J i nenorėjo nuo sūnaus
atsisk irti ir drauge suprato, kad vikonto metų jaunuoliui
reikia visiškos laisvės. A n tra vertus, čia reiškėsi ir blai­
vus vikonto egoizmas,— jaunuolis mėgo tą laisvą tuščią
gyvenimą, kurį gyvena tu rtin g ų tėvų sūnūs ir kurį tėvai
jam auksino it paukščiui narvą.
Pro langus, kurie buvo į gatvę, A lberas galėdavo
stebėti išorinį pasaulį. Ju k jauniem s žmonėms būtina,
kad jų horizonte visuomet šmėkščiotų gražutės moterys,
nors tas horizontas viso labo būtų tik gatvė. Paskui,
jeigu daiktas būdavo vertas rim čiau ištirti, A lberas de
Morseras galėdavo išeiti pro duris, panašias į vartelius
greta vartininko patalpos. J a s reikia atskirai pam inėti.
A trodo, tas duris visi užmiršo nuo tada, kai buvo
p astaty tas nam as, ir apleido jas visam laikui: tokios jos
buvo nepastebimos ir apdulkėjusios. Bet jų spyna ir vy­
riai, rūpestingai ištepti, liudijo, kad jomis dažnai ir pas­
laptingai naudojamasi. Tos slaptos durelės konkuravo su
dviem kitais įėjim ais ir šaipėsi iš vartininko, išslysdamos
nuo jo budrios akies ir atsidarydam os it ola iš „T ūkstan­
čio ir vienos nakties", it stebuklingasis Ali Babos „Seza­
mas" dviem trim is kabalistiniais žodžiais, išta rtais ne­
apsakom ai švelniu balseliu, arba su ta rtu beldimu pačiais
ploniausiais pirščiukais pasaulyje.
Tos durys ėjo į erdvų ir tylų koridorių, kuris atstojo
ta rtu m prieškam barį ir kurio gale dešinėje buvo Albero
valgomasis, langais į kiemą, o kairėje — maža jo svetai­
nė, langais į sodą. Sužėlę krūm ai ir vijokliniai augalai,
išsiskleidę lyg vėduoklė prieš langus, slėpė nuo nekuklių
žvilgsnių tų dviejų kam barių vidų, vienintelių kam barių,
į kuriuos buvo galim a žvilgtelėti iš kiemo ir iš sodo, nes
jie buvo apatiniam e aukšte.
A ntram e aukšte buvo lygiai tokie p at du kam bariai
ir dar trečias viršum koridoriaus. Tai svetainė, miega­
masis ir buduaras.
A patiniojo aukšto svetainė panėšėjo į alžyrišką sofų
kam barį ir buvo sk irta rūkoriam s.
A ntrojo aukšto b uduaras susisiekė su miegamuoju,
30
ir slaptos durelės ėjo iš jo tiesiog į laiptus. Žodžiu,
buvo im tasi visų atsargum o priemonių.
Visą trečiąjį aukštą užėmė erdw studija, prim enanti
iš dalies dailininko ateljė, iš dalies — dendžio užgaidas.
Ten buvo užgriozdoti vienas a n t kito ir suversti į krūvą
įvairiausi Albero užgaidai: medžioklės ragai, kontrabo­
sai, fleitos, visas orkestras, nes vienu metu Alberas
jautė jeigu ne polinkį, tai pomėgį muzikai, molbertai,
paletės, sausi dažai, nes muzikos mėgėjas netrukus ėmė
dėtis dailininku. P agaliau rapyros, bokso pirštinės, espa-
dronai ir visokiausios lazdos, nes, sekant aukštuom enės
jaunimo tradicijom is, būdingomis tai epochai, apie kurią
mes pasakojame, A lberas de Morseras su nepalyginam ai
didesniu atkaklum u negu muzika ir tapyba domėjosi
trim is menais, aukštuom enės liūto auklėjimo viršūne,
būtent — fechtavim usi, boksu ir m anipuliavim u lazda, ir
iš eilės priim inėjo į šį Jtambarį, sk irtą įvairiom s fizinėms
pratybom s, Grizjė, K uksą ir Sarlį Lebušė.
Likusią šio kam bario baldų dalį sudarė senos P ra n ­
ciškaus I laikų skrynios, pilnos kiniško porceliano, japo­
niškų vazų, Luko dela Robijos fajanso ir Bernaro de P a ­
ilsi lėkščių; senoviniai krėslai, kuriuose galb ūt sėdėjo
H enrikas IV ar Siuli, Liudvikas X III ar Rišeljė, nes du iš
šitų krėslų, papuoštų išdrožinėtu herbu, k u r žydrame
fone švytėjo try s Prancūzijos lelijos, apvainikuotos k a ra ­
lišku vainiku, be abejo, buvo atėję iš Luvro sandėlių
arba bent iš kokių nors karališkųjų rūm ų. A n t tų tam sių
ir griežtų krėslų netvarkingai buvo išm ėtyti brangūs
ryškių spalvų audeklai, prisigėrę Persijos saulės arba
nučiupinėti K alkutos a r Candernagoro m oterų pirštų.
K uriam galui čia mėtėsi tie audeklai, niekas nebūtų g a­
lėjęs pasakyti. Džiugindami akis, jie laukė panaudoja­
mi, bet kur juos panaudoti, nežinojo net jų savininkas,
o kol kas kam barys tviskėjo nuo jų žėrinčio aukso ir
šilko.
Pačiame centre stovėjo rausvo medžio Rolero ir Blan-
šė darbo rojalis, savo dydžiu tink ąs mūsų liliputinėm s
svetainėms, bet vis dėlto talpinąs ankštose ir skambiose
savo gelmėse visą orkestrą ir aim anuojąs nuo Bethove­
31
no, Vėberio, Mocarto, Haidno, G retri ir Porporos šedevrų
naštos.
Ir visur an t sieijų, viršum durų, a n t lubų — špagos,
durklai, peiliai, vėzdai, kirviai, šarvai, paauksuoti, pajuo­
dinti, išran ty ti; herbarai, mineralų luitai, paukščių iš­
kamšos, išskėtusios nejudam am skridim ui ugnies spalvos
sparnus ir visam laikui išžiojusios snapus.
Savaime aišku, kad ta i buvo m ėgstam iausias Albero
kambarys.
Vis dėlto pasim atym o dieną A lberas su rytm etiniais
drabužiais įsitaisė mažojoje pirmojo aukšto svetainėje.
A n t stalo prieš m inkštą sofą olandiško fajanso puode­
liuose buvo išdėstyta visų žinomų rūšių tabako, prade­
d an t Peterburgo geltonuoju ir baig ian t Sinajaus juoduo­
ju. Čia buvo ir merilendo, ir portoriko. Salia jų kvapaus
medžio dėžėse pagal ilgum ą ir rūšį išdėlioti purosai, reg a­
lijos, havanos ir manilos. Pagaliau atviroje spintoje buvo
vokiškų pypkių kolekcija, rinkinys pypkiakočių su g in ta ­
riniais kandikliais, papuoštų koralais, taip p at rinkinys
šaldomų pypkių, inkrustuotų auksu, su ilgais tymo vam z­
deliais, susirangiusiais it gyvatės,— visi tie įtaisai laukė
rūkorių paniekinam i ar pagiriam i. A lberas pats rūpinosi
šitos sim etrinės netvarkos sutvarkym u,— juk nūdieniai
svečiai po gerų pusryčių ir puoduko kavos mėgsta susi­
kaupę žiūrėti pro dūmus, įm antriom is spiralėmis kylan­
čius į lubas.
Be ketvirties dešim tą įėjo kam erdineris. Išskyrus
penkiolikmetį grum ą Džonį, kalbantį tik angliškai, tai
buvo vienintelis de Morsero tarnas. Savaime su p ran ta­
ma, kad paprastom is dienomis A lberas naudodavosi savo
tėvų virėjo paslaugomis, o iškilm ingais atvejais p rireik ­
davo ir tėvo liokajaus.
Kam erdineris buvo vardu Žermenas. Juo jaunasis
ponas visiškai pasitikėdavo. Įėjęs jis padėjo an t stalo
pluoštą laikraščių ir padavė A lberui k rū v ą laiškų.
A lberas perbėgo juos išsiblaškiusiu žvilgsniu, išsi­
rinko porą prikvėpintų vokų, užrašytų dailia rašysena,
atplėšė juos ir gana įdėmiai perskaitė.
— Kaip g auti šitie laiškai? — paklausė jis.
— Vienas paštu, o k itą atnešė ponios D anglar ka­
merdineris.
32
 — Liepkite pranešti poniai D anglar, kad aš priim u
kvietim ą į jos ložę... Palaukite... Paskui nuvažiuokite
pas Rozą. Pasakykite jai, kad po operos ją aplankysiu,
ir nuvežkite jai šešis butelius geriausio vyno, Kipro,
Chereso ir Malagos, ir statin aitę Ostendės austrių...
A ustres paim kite iš Borelio ir neužm irškite pasakyti, kad
čia man.
— K u rią valandą įsakysite paduoti pusryčius?
— K elinta dabar?
— Be penkiolikos dešimta.
— Duokite lygiai pusę vienuoliktos. Debrė galbūt
skubės į m inisteriją... Be to (Alberas dirstelėjo į užrašų
knygutę), taip ir susitariau su g rafu : gegužės dvidešimt
pirm ąją, pusę vienuoliktos, ir nors aš ne itin tikiu jo
pažadu, bet noriu būti punktualus. Beje, nežinote, a r
grafienė atsikėlė?
— Jei ponas vikontas pageidauja, nueisiu ir su­
žinosiu.
— Gerai... paprašykite jos dėžę likerio, mano jau ne­
pilna. Pasakykite, kad aplankysiu ją trečią valandą ir
prašau leidimo supažindinti ją su vienu žmogumi.
K am erdineriui išėjus A lberas puolė a n t sofos, iš­
skleidė laikraščius, pažiūrėjo į te atrų rep ertu arą, s'usi-
raukė pam atęs, kad eina opera, o ne baletas, bergždžiai
paieškojo skelbimų skyriuje naujos pastos dantim s, apie
k u rią jam buvo kalbėję, num etė vieną po kito visus tris
populiariausius Paryžiaus laikraščius ir tęsiam ai nusižio­
vavęs burbtelėjo:
— Iš tikrų jų laikraščiai kasdien darosi vis nuobo­
desni.
Tuo laiku prie v artų sustojo lengvas ekipažas, ir po
trum pos valandėlės kam erdineris pranešė atvykus poną
Liusjeną Debrė. Tylėdamas, be šypsenos, beveik oficialios
išvaizdos į kam barį įėjo aukštas šviesiaplaukis jaunuolis,
išblyškęs, pilkų, savimi pasitikinčių akių, išdidžiai su­
spaustom siaurom lūpom, apsivilkęs mėlynu fraku su
kaltinėm is aukso sagomis, pasirišęs b altą kaklaryšį, su
kabančiu a n t šilkinės pynelės vėžliniu monokliu, kurį,
jam įtem pus antakio ir skruosto raum enis, retkarčiais
pavykdavo įsta ty ti į dešinę akį.
3. G r a f a s M o n te k r i s t a s , I I t. 33
 — Sveikas, Liusjenai! — ta rė A lberas.— Jū s man
tiesiog siaubą keliate savo viršpunktualum u! Aš jūsų
laukiau paskutinio, o jūs atvykstate be penkių minučių
dešim tą, tuo tarp u kai pusryčiai nu m aty ti tik pusę vie­
nuoliktos! Stebuklai! A r tik nesugriuvo kabinetas?
— Ne, brangusis,— atsakė jaunuolis, patogiai įsi­
taisydam as sofoje,— galite būti ram us, mes am žinai svy­
ruojame, bet niekada nesugriūnam e, ir aš pradedu m any­
ti, kad mes tiesiog daromės nepakeičiami, nekalbant
jau apie tai, kad pusiasalio reikalai visiškai sustiprins
mūsų padėtį.
— Ak, taip, juk jūs vejate iš Ispanijos don K arlosą?
— Nieko panašaus, brangusis, nepainiokite. Mes jį
pergabename šiapus sienos ir siūlome jam karališką sve­
tingum ą Burže.
— Burže?
— Taip. Velniai griebtų, jam nėra ko skųstis! Bur-
žas — Karolio V II sostinė. Kaip? Nežinojote? Nuo vakar
dienos tą žino visas Paryžius, o užvakar šis gandas jau
prasiskverbė į biržą. D anglaras (nesuprantu, kokiu būdu
šitas žmogus sužino visas naujienas tuo pačiu metu kaip
ir mes) padarė operaciją su kylančiais popieriais ir pelnė
milijoną.
— O jūs, kaip m atau, n au ją kaspinėlį? A n t jūsų
sagties žydra juostelė, kurios pirm a nebuvo.
— Taip, man atsiu n tė Karolio I II žvaigždę,— ne­
rūpestingai atsakė Debrė.
— Neapsimeskite abejingu, prisipažinkite, kad buvo
malonu ją gauti.
— Dievaži, labai malonu. Žvaigždė puikiai tinka
prie juodo užsegto frako ir tuo labai papildo tualetą.
Elegantiška.
— I r daraisi panašus į Uelso princą arb a į Reichš-
tato hercogą,— šypsodamasis ta rė Morseras.
— Š tai kodėl aš ir atvykau pas jus taip anksti,
mielas Alberai.
— Tai todėl, kad gavote Karolio I II žvaigždę ir
norėjote pranešti man tą malonią naujieną?
— Ne, ne todėl. Aš praleidau visą naktį siųsdamas
laiškus: dvidešimt penkios diplomatinės telegramos. Grį­

34
žau namo šv in tan t ir norėjau num igti, bet įsiskaudėjo
galva. Tuomet atsikėliau ir n u ta ria u pasijodinėti. Bulo­
nės miške p aju tau nuobodulį ir alkį. Tie du pojūčiai
vienas kitam priešiški ir retai rodosi drauge, bet šį k a rtą
jie susivienijo prieš mane, sudarydam i lyg ir Karlo res­
publikonų sąjungą. Tuomet prisim iniau, kad šįry t mes
puotaujam e pas jus, ir štai aš čia. Aš alkanas, pavalgy­
dinkite mane. Man nuobodu, palinksm inkite mane.
— Tai mano, kaip šeimininko, pareiga, mielasis
drauge,— ta rė Alberas, skambučiu kviesdamas kam er­
dinerį, o Liusjenas tuo ta rp u savo nendrine lazdele su
auksiniu bumbulu, nusagstytu brangakm eniais, kilnojo
išskleistus laikraščius.— Zermenai, ta u rę Chereso ir sau­
sainių. Kol kas, mielasis Liusjenai, štai cigarai, ir, aišku,
kontrabandiniai. P a ta riu pam ėginti ir pasiūlyti savo
m inistrui pardavinėti mums tokius p a t vietoje riešuto
lapų, kuriuos dėl jo malonės tenka rū k y ti geriems pi­
liečiams.
— Betgi negalim a kitaip! Kai tik jie liausis buvę
kontrabanda, jūs jų nerūkysite ir sakysite, kad jie niekam
tikę. Beje, vidaus reikalų m inistro šitai neliečia, ta ta i
tvarko finansų m inisterija. K reipkitės į poną Jum aną,
netiesioginių mokesčių departam entas, koridorius A,
dvidešimt šeštas numeris.
— Jū s mane stulbinate savo žinojim u,— ta rė Albe­
ras.— Bet paim kite cigarą.
Nuo rausvos žvakės paauksuotoje žvakidėje Liusje­
nas užsidegė m anilą ir atsilošė sofoje.
— Koks jūs laim ingas, kad jum s nieko nereikia
d ary ti,— ta rė jis,— tikriausiai nė p ats nesuprantate savo
laimės.
— O ką jūs darytum ėte, mano brangusis karalystės
tram dytojau, jeigu jums nieko nereiktų daryti? — su
lengva ironija atsikirto M orseras.— Jū s — asmeninis
m inistro sekretorius, tuo p at metu įveltas į visą Europos
didžiosios politikos kazuistiką ir menkiausias Paryžiaus
intrigėles. Jū s ginate karalius ir,— o ta i dar m aloniau,—
karalienes, steigiate partijas, vadovaujate rinkimams.
Savo kabinete, padedamas plunksnos ir telegrafo, jūs
laim ite daugiau negu Napoleonas mūšių laukuose su
3* 35
savo špaga ir savo pergalėmis. Jū s tu rite dvidešimt
penkis tūkstančius livrų metinių pajam ų, n eskaitant al­
gos, tu rite arklį, už kurį Šato Reno siūlė keturis šimtus
luidorų ir kurio jūs neperleidote. Jū sų paslaugoms siu­
vėjas, nesugadinęs jums nė vienų kelnių. Opera, Žokėjų
klubas ir V arjetės te atras — ir dar d rįstate teigti, kad
nėra kas jus palinksm ina? Na, ką gi, tuom et aš jus pa­
linksm insiu ir išblaškysiu.
— Kuo gi!
— N auja pažintim i.
— Su vyru a r su moterimi?
— Su vyru.
— Ir šiaip aš jų daug pažįstu!
— Bet tokio nepažįstate.
— Iš k ur jis? Iš pasaulio krašto?
— G albūt dar iš toliau.
— Po velnių! Tikiuosi, ne jis tu ri atgabenti jums
pusryčius?
— Ne, būkite ram us, pusryčiai gam inam i čia, n a ­
mie. Bet jūs, m atau, alkanas?
— Taip, prisipažįstu, nors ta i ir labai žema. Bet
vakar pietavau pas poną de Vilforą. O a r pastebėjote,
kad pas tuos teismo žmones visuomet p rastai m aitina?
Galima pagalvoti, kad juos graužia sąžinė.
— Peikite, peikite svetimus pietus, o kuo gi nu ­
džiugina skrandį jūsų m inistrai?
— Taip, bet mes bent nekviečiame padorių žmonių,
ir jeigu nereikėtų vaišinti mums palankių ir už mus
balsuojančių plebėjų, ta i mes labiau kaip maro bijotum e
p ietauti namie, tik rai tuo patikėkite.
— Tuomet išgerkite d ar ta u rę Chereso ir paimkite
sausainį.
— Mielai, jūsų ispaniškas vynas puikus. Matote,
kaip mes teisingai padarėm e grąžindam i ta i šaliai taiką.
— Taip, bet kaipgi don Karlosas?
— Ką gi! Don Karlosas gers bordo, o po dešimties
metų apvesdinsime jo sūnų su m ažąja karaliene.
— Už tai gausite Aukso vilną, jeigu d ar būsite
ministerijoje.

36
 — M atau, Alberai, šiandien jūs n u tarėte m aitinti
mane tuščiomis šnekomis.
— Ką gi, jos labai gerai veikia skrandį, ar ne? Bet
girdžiu Bošano balsą. Pasiginčykite su juo, ir tai jums
suteiks kantrybės.
— O dėl ko ginčytis?
— Dėl to, ką rašo laikraščiai.
— Bet arg i aš skaitau laikraščius? — niekinam ai
ta rė Liusjenas.
— Juo geriau ginčytis.
— Ponas Bošanas! — pranešė kam erdineris.
— P rašau, prašau, žiaurioji plunksna! — ta rė A l­
beras atsistodam as ir eidamas pasitikti n au ją svetį.—
Štai Debrė sako jūsų nepakenčiąs, nors, jo žodžiais,
jūsų straipsnių jis ir neskaito.
— J is visiškai teisus,— atsakė Bošanas,— aš taip
p at jį koneveikiu, nors visai nežinau, ką jis daro. Sveikas
komandorai.
— A, jus jau žinote? — ta rė asmeninis m inistro
sekretorius, spausdam as žurnalistui ran k ą ir šypsoda­
masis.
— K ur čia nežinosi! — atsakė Bošanas.
— O ką apie ta i kalba žmonės?
— Kokie žmonės? Nuo K ristaus gimimo tū kstan tis
aštuoni šim tai trisdešim t aštu n tais m etais jų daug.
— K ritikai, politikai, kur jūs — vienas iš liūtų?
— Kalba, kad ta i visiškai pelnyta ir kad jūs pakan­
kam ai sėjate raudonų sėklų, n orint sulaukti bent tru p u tį
žydrų daigų.
— Neblogai pasakyta,— pastebėjo Liusjenas.— Ko­
dėl jūs ne mūsiškis, b rangus Bošanai? Būdamas tokio
proto, jūs per treju s ketverius metus padarytum ėte k a r­
jerą.
— Aš laukiu tik vieno dalyko, kad pasekčiau jūsų
patarim u: m inistrų kabineto, kuris išsilaikytų pusę me­
tų. D abar vieną žodį, A lberai, juo labiau kad reikia leisti
vargšui Liusjenui atsikvėpti. A r mes pusryčiausim, a r
pietausim ? J u k man reikia į Deputatų rūm us. Kaip
matote, mūsų am atas ne vien rožėmis klotas.
— Tik pusryčiausim e ir laukiam e d ar dviejų. Kai
tik jie-atvažiuos, sėsime prie stalo.
37
 — O ko laukiate? — paklausė Bošanas.
— Vieno aristokrato ir vieno diplom ato,— atsakė
Alberas.
— Na, ta i aristokrato teks laukti kokias dvi valan­
das, o diplomato — d ar ilgiau. Grįšiu desertui. Palikite
man braškių, kavos ir cigarų. Užkąsiu rūmuose.
— Nesijaudinkite, Bošanai, jeigu aristok ratas būtų
net Monmoransi, o diplom atas — Meternichas, mes vis
tiek sėsime pusryčių lygiai pusę vienuoliktos. O kol kas
pasekite Debrė pavyzdžiu, ragauk ite Chereso ir sausainių.
— Gerai, pasilieku. Šiandien man būtinai reikia išsi­
blaškyti.
— Na, štai, ir jus kaip Debrė! O man atrodo, kad
opozicija tu ri b ū ti linksma, kai vyriausybė nusiminusi.
— Taip, bet jūs nežinote, kas man gresia! Šiandien
D eputatų rūm uose klausysiu Danglaro kalbos, o vakare
pas jo žmoną — Prancūzijos pero tragedijos. Velniai
griebtų tą konstitucinę santvarką! Ju k sakoma, kad mes
galime rin kti, tai kaip mes išrinkome D anglarą?
— S up rantu : jums reikia apsirūpinti linksmumu.
— Neniekinkite Danglaro kalbų,— ta rė Debrė.—
Ju k jisai balsuoja už jus, jis irgi opozicijoje.
— U žtat ir negerai! Aš laukiu nesulaukiu, kad pa-
siųstum ėte jį postringauti į Liuksemburgo rūm us, tuomet
leipčiau iš juoko.
— B rangusis,— ta rė A lberas Bošanui,— aiškiai m a­
tyti, kad Ispanijos reikalai tvarkoje. Šiandien jūs baisiai
kandus. Prisim inkite, kad Paryžiaus aukštuom enėje kal­
bama apie mano vedybas su panele Eženi Danglar. Bū­
dam as sąžiningas negaliu leisti jums tyčiotis iš gražby­
lystės to žmogaus, kuris vieną gražią dieną man ta rs:
„Ponas vikonte, jūs žinote, kad aš skiriu savo dukteriai
du milijonus".
— Šitos vestuvės,— p ertraukė jį Bošanas,— neįvyks.
K aralius galėjo jį pad ary ti baronu, gali pakelti jį peru,
bet aristokrato iš jo nepadarys. G rafas de Morseras per
daug didelis aristo k ratas, kad dėl dviejų apgailėtinų
milijonų sutiktų su mezaliansu. Vikontas de Morseras
gali vesti tik markizę.
— Du milijonai! Vis dėlto neblogas dalykas,— pa­
prieštaravo Morseras.

38
 — Tai akcinis kapitalas kokio nors Bulvarų teatro
arba geležinkelio linijos nuo Botanikos sodo iki Rapė.
— Neklausykite jo, M orserai,— tingiai prašneko
Debrė,— veskite. Ju k jūs tuokiatės su pinigų maišu. Tai
argi ne vis tiek? Tebūnie a n t jo vienu herbu mažiau ir
vienu nuliu daugiau. Jū sų herbe yra septyni paukščiai,
iš jų tris paskiriate žmonai, ir jums d ar lieka keturi.
Vis dėlto tai vienu daugiau negu pas hercogą de Gizą, o jis
vos nepasidarė Prancūzijos karalium i, jo pusbrolis buvo
^Vokietijos im peratorius.
— Taip, ko gero, jūs teisybę sakote, Liusjenai,—
atsiliepė išsiblaškęs Alberas.
— O kaipgi! Be to, kiekvienas milijonierius yra
aukštos kilmės lyg pavainikis.
— Tšš! Nekalbėkite, Debrė,— juokdamasis tarė Bo-
šanas,— štai ateina Šato Reno, kuris, norėdam as išgy­
dyti jus nuo paradoksų manijos, pervers savo prosenio
Reno de Montobano špaga.
— Tuo jis pažeis sayo orum ą,— atsakė Liusjenas,—
nes aš labai žemos kilmės.
— To betrūko! — sušuko Bošanas.— M inisterija už­
dainavo Beranžė motyvais. Viešpatie, kur mes einame?
— Ponas de Šato Reno! Ponas M aksimilijanas Mo­
relis! — pranešė kam erdineris.
— Vadinasi, jau visi! — ta rė Bošanas.— I r mes sė­
dame pusryčių, nes, jeigu neklystu, dviejų ir telaukėte,
Alberai?
/ — Morelis! — nustebęs sušnibždėjo A lberas.— Kas
ta s Morelis?
Tačiau jam nesuspėjus baigti ponas de Šato Reno,
gražus kokių trisdešim t metų jaunuolis, aristo k ratas nuo
kojų iki galvos, tai yra su Gišo išvaizda ir Mortemaro
protu, paėmė A lberą už rankos.
— Leiskite man, A lberai,— tarė jis,— p rista ty ti
jums sipajų kapitoną M aksimilijaną Morelį, savo drau gą
ir išgelbėtoją. P agaliau šitokio žmogaus nėra reikalo
rekomenduoti. Vikonte, pasveikinkite mano herojų.
J is pasitraukė į šalį užleisdamas vietą aukštam ir
oriam jaunuoliui, plačios kaktos, veriančio žvilgsnio, su
juodais ūsais, kurį mūsų skaitytojai m atė Marselyje gana
39
dram atiškom is aplinkybėmis, u ž ta t gal jo neužmiršo.
Puiki, gražiai gulinti pusiau prancūziška, pusiau ry tie­
tiška uniform a ryškino jo plačią krūtinę, papuoštą G ar­
bės legiono kryžium i, ir liekną liemenį. Jau n as k arin in ­
kas grakščiai ir m andagiai nusilenkė. Morelis buvo g ra ­
cingas visais savo judesiais, nes buvo stiprus.
— Ponas Moreli,— nuoširdžiai ta rė A lberas,— baro­
nas de Šato Reno iš anksto žinojo, kad suteiks man
didelį m alonum ą supažindindam as su jumis. Jū s jo d rau ­
gas — tikiuosi, tapsite ir mūsų draugu.
— P u iku ,— ta rė Šato Reno,— ir palinkėkite, mie­
las vikonte, kad prireikus ir jums jis pad ary tų tai, ką
man padarė.
— O ką jis padarė? — paklausė Alberas.
— Baronas perdeda,— protestavo Morelis,— iš tik ­
rų jų apie ta i neverta kalbėti!
— Kaip ta i neverta kalbėti? — sušuko Šato Reno.—
Gyvybė neverta, kad apie ją būtų kalbam a?.. Iš tik rųjų
jūs per didelis filosofas, mielasis ponas Moreli!.. Jum s
gera taip kalbėti, kai rizikuojate gyvybe kiekvieną dieną,
bet aš, kuriam tokia lemtis teko visiškai atsitiktinai...
— Iš viso to, barone, man aišku tik viena: kapito­
nas Morelis išgelbėjo jums gyvybę.
— Tikrai taip ,— p atvirtino Šato Reno.
— O kaip tai atsitiko? — paklausė Bošanas.
— Bošanai, drauge mano, supraskite, kad m irštu
iš bado! — sušuko Debrė.— Nereikia ilgų pasakojimų.
— Bet arg i aš jums kliudau sėstis prie stalo?..—
atšovė Bošanas.— Šato Reno viską papasakos mums be-
pusryčiaujant.
— P onai,— ta rė M orseras,— tu rėk ite galvoje, kad
dabar tik k etv irtis vienuoliktos ir mes laukiam e pasku­
tinio svečio.
— Ak, taip, diplomato,— patikslino Debrė.
— Diplomato ar ko nors kito, aš nežinau. Žinau
tik tiek, kad buvau davęs jam vieną uždavinį, kurį jis
taip puikiai atliko, kad, jeigu aš būčiau karalius, p ada­
ryčiau jį visų savo ordinų kavalierium i, iš karto net ir
Aukso vilnos, ir Keliaraiščio.
— Jeigu mes d ar nesėdame prie stalo,— ta rė Deb-

40
rė,— įsipilkite stiklinę Chereso, kaip mes padarėme, ir
papasakokite mums tai, barone.
— J ū s žinote visi, kad neseniai man buvo atėjusi
mintis nuvykti į A friką.
— Tai kelias, kurį jum s parodė jūsų proseniai, mie­
lasis Šato Reno,— m andagiai įterpė Morseras.
— Taip, bet vargu a r jūs, kaip kad jie, tai darėte
norėdam i išvaduoti K ristaus k arstą.
— Jū s teisus, Bošanai,— ta rė jaunas aristo k ratas,—
aš, kaip mėgėjas, norėjau tik pašaudyti iš pistoleto.
Kaip žinote, dvikova man žadina pasibjaurėjim ą nuo to
laiko, kai du mano sekundantai, kuriuos pasirinkau su­
tv ark yti reikalui, privertė mane sutriuškinti ran k ą vie­
nam iš geriausių mano draugų... vargšui Francui d ’Epinė,
jūs visi jį pažįstate.
— Taip, tiesa,— ta rė Debrė,— su juo jūs kažkada
kovėtės... O dėl ko?
— Nors užm uškite, neprisimenu! — atsakė Šato Re­
no.— Bet u ž ta t puikiausiai prisim enu, kad, nenorėda­
mas leisti trū n y ti savo talen tui šioje srityje, aš n u tariau
išbandyti a n t arabų kailio naujus pistoletus, kuriuos
man buvo tik ką padovanoję. Todėl p atrau kiau į Oraną,
iš Orano pasiekiau K onstantiną ir atvykau kaip tik tuo
metu, kada nebebuvo apgulimo. Aš ėmiau tra u k tis k artu
su kitais. Dvi paras šiaip taip iškentėjau, dieną lietų, o
naktį sniegą. Bet trečią ry tą mano arklys padvėsė nuo
šalčio: vargšas gyvulys buvo p ripratęs prie gūnių, prie
šiltos arklidės... Tai buvo arabiškas arklys, bet jis nepa­
žino tėvynės, susidūręs A rabijoje su dešimt laipsnių
šalčio.
— Tai štai kodėl jūs "norite p irkti mano anglišką
ristū n ą ,— ta rė Debrė.— Tikitės, kad jis lengviau pakęs
šaltį kaip jūsiškis arabas.
— K lystate, aš prisiekiau daugiau niekada nevykti
į A friką.
— Taip labai išsigandote? — paklausė Bošanas.
— Tikrai, prisipažįstu,— atsakė Šato Reno,— ir
buvo ko! Vadinasi, mano arklys padvėsė. Ėjau pėsčias.
Tik staiga a n t manęs šeši arabai galvotrūkčiais užlėkė
norėdam i n u k irsti man galvą. Du nušoviau iš šautuvo,
41
du iš a rti pistoletu paklojau, bet dar du liko, o aš buvau
beginklis. Vienas pagriebė mane už plaukų (štai kodėl
kerpu juos taip trum pai: ar maža kas gali atsitikti?),
o kitas prikišo man prie kaklo jatag an ą, ir jau ju tau de­
gin antį plieno šaltį. Bet staiga šis ponas savo ruožtu už­
puolė juos, pistoleto šūviu patiesė tą, kuris laikė mane
už plaukų, ir suskaldė galvą kitam , kuris ketino per­
skrosti man gerklę jataganu. J is buvo įsipareigojęs tą
dieną išgelbėti kam nors gyvybę. A tsitiktinum as lėmė,
kad tai buvo mano gyvybė. Kai būsiu tu rtin g as, užsa­
kysiu pas K lagm aną ar pas Maroketį A tsitiktinum o
statulą.
— Tai buvo rugsėjo penktoji,— ta rė šypsodamasis
Morelis,— diena, k u rią stebuklingai buvo išgelbėtas m a­
no tėvas. Kiekvienais metais kaip įm anydam as stengiuosi
pažym ėti tą dieną, atlikdam as ką nors...
— Herojiško, a r ne tiesa? — pertraukė Šato Reno.—
Trum pai sakant, man pasisekė, bet tai dar ne viskas.
Išgelbėjęs mane nuo peilio, išgelbėjo dar ir nuo šalčio,
atiduodam as man ne pusę savo apsiausto, kaip padarė
šventasis M artynas, bet visą. O paskui ir nuo bado, pasi­
dalydam as su manimi... spėkite kuo?
— Felikso paštetu? — paklausė Bošanas.
— Ne, savo arkliu, kurio kiekvienas mūsų su dide­
liu apetitu suvalgėme po gerą gabalą. Tai buvo ne­
lengva!
— Suvalgyti gabalą arklio? — juokdamasis pa­
klausė Morseras.
— Ne, pad ary ti tokią au k ą,— atsakė Šato Reno.—
Paklauskite Debrė, ar jis paaukotų savo anglišką ristūną
dėl kokio nepažįstamo?
— Dėl nepažįstam o — ne,— atsakė Debrė,— o dėl
draugo — galbūt.
— Aš nujaučiau, kad jūs tapsite mano draugu, ba­
rone,— ta rė Morelis.— Be to, kaip jau tu rėjau garbės
pasakyti, vadinkite tai heroizmu a r auka, bet tą dieną
aš tu rėjau kuo nors atm okėti likimui už netikėtą laimę,
k uri kadaise mus aplankė.
— Ta istorija, ftpie ku rią užsiminė ponas Morelis,—
tęsė Šato Reno,— iš tik rų jų nuostabi, ir kai su juo arčiau
42
susipažinsite, jisai ją kada nors papasakos. Šiandien
susirūpinkim e skrandžiu, o ne prisim inimais. K urią v a­
landą pusryčiaujate, Alberai?
— Pusę vienuoliktos.
— P unktualiai? — paklausė Debrė, išsitraukdam as
laikrodį.
— Jeigu reikės, jūs man leisite pavėluoti penkias
m inutes,— pasakė M orseras,— nes aš taip p at laukiu
išgelbėtojo.
— Kieno?
— Savo paties, po velnių,— atsakė M orseras.— A rgi
jūs manote, kad manęs negalim a, kaip kiekvieno kito,
iš ko nors išgelbėti ir kad tik vieni arab ai kapoja galvas?
Mūsų pusryčiai — filantropiški pusryčiai, ir prie mūsų
stalo, aš bent tikiuosi, sėdės du žmonijos geradariai.
— Ką darysime? — ta rė Debrė.— Ju k mes turim e
tik vieną Montiono prem iją?
— Ką gi, ji bus paskirta tam , kuris niekuo jos nenu­
sipelnė,— ta rė Bošanas.— P ap rastai akademija taip ir
išsipainioja iš keblios padėties.
— O iš k u r atvyks jūsų išgelbėtojas? — paklausė
Debrė.— P rašau atleisti už tokį mano atkaklum ą. P risi­
menu, k a rtą jūs man jau atsakėte, bet taip miglotai,
kad aš drįsau paklausti a n trą k artą.
— Teisybę sak an t,— ta rė A lberas,— aš nė pats ne­
žinau. Prieš tris mėnesius, kada jį pakviečiau, jis buvo
Romoje, bet kas gali pasakyti, ku r jis spėjo pabuvoti per
tą laiką?
— Ir manote, kad jis galės būti punktualus? —
paklausė Debrė.
— Aš m anau, jog jis gali viską,— atsakė Morseras.
— Turėkite galvoje, kad net su penkiomis pavėla­
vimo m inutėm is belieka laukti tik dešimt.
— Tai aš jomis pasinaudosiu ir papasakosiu jums
apie savo svečią.
— A tleiskite,— ta rė Bošanas,— a r tai bus felje­
tonas?
— Net puikus,— atsakė M orseras,— ir nepaprastai
įdomus.

43
 — Tai papasakokite, reikia man kuo nors atsigriebti,
jeigu jau nepatekau į rūmus.
— Per paskutinįjį k arn av alą aš buvau Romoje.
— Mes tai žinome,— pertraukė Bošanas.
— Taip, bet jūs nežinote, kad mane buvo pagrobę
plėšikai.
— Plėšikų nėra.
— Ne, yra, egzistuoja, ir dar kokie baisūs, aš noriu
pasakyti — žavūs. Jie man pasirodė siaubingai puikūs.
— Klausykite, b rangus A lberai,— ta rė Debrė,— p ri­
sipažinkite, kad jūsų virėjas vėluoja, kad austrės dar
neatvežtos iš Marenės arb a Ostendės ir kad, ponios de
Mentenon pavyzdžiu, valgym ą jūs norite pakeisti pasako­
mis. Prisipažinkite, brangusis, mes tokie m andagūs, kad
atleisime jums ir išklausysime jūsų istorijos, nors ji
būtų ir labai fantastiška.
— O aš jums sakau, kad, nors ji ir fantastiška,
joje nebus 'n ė vieno žodžio neteisybės. Taigi plėšikai
mane sučiupo ir nugabeno į gana nejaukią vietą, vadina­
m ą San Sebastijano katakombomis.
— Žinau jas,— ta rė Šato Reno,— vos nesusičiupau
ten drugio.
— O aš jį iš tik rų jų susičiupau,— ta rė M orseras.—
Man buvo pareikšta, kad aš belaisvis ir kad už mane
reikalaujam a išpirka — menkniekis, keturi tūkstančiai
romėniškų ekiu, dvidešimt šeši tūkstančiai turkiškų livrų.
Nelaimė, aš beturėjau tik penkiolika šim tų, mano kelionė
ėjo į pabaigą, ir kreditai buvo išeikvoti. Aš parašiau
Francui... Taip, juk Francas viso to liudininkas, ir jūs
galite paklausti jį, a r aš prasim aniau nors žodį. P a ra ­
šiau Francui, kad jeigu šeštą valandą ryto jis neatveš
keturių tūkstančių ekiu, ta i dešim t minučių septintos
būsiu p risk irtas prie palaim intųjų šventųjų ir šlovingųjų
kankinių, kurių draugijoje tu rėjau garbės atsid urti. P a ­
tikėkite, kad ponas Luidžis V am pa,— taip vadinosi plė­
šikų vadas,— sąžiningai būtų išlaikęs savo žodį.
— Bet F rancas atvežė keturis tūkstančius ekiu? —
paklausė Šato Reno.— Velniai griebtų! G auti keturis
tūkstančius ekiu labai paprasta, kai vadiniesi Francu
d’Epinė a r A lberu de Morseru.
44
 — Ne, jis atvyko be nieko, lydim as to svečio, apie
kurį kalbu ir su kuriuo tikiuosi jus supažindinti.
— Tai tas ponas — Herkulis, užmušęs Kaką, a r Per-
sijus, išlaisvinęs Andromedą?
— Ne, jis m aždaug mano ūgio.
— A psiginklavęs iki dantų?
— Jis neturėjo net mezgimo virbalo.
— Bet užmokėjo išpirką?
— J is pasakė porą žodžių vadui į ausį, ir aš buvau
laisvas.
— Jo net atsiprašė, kad tave sulaikė,— pridūrė Bo­
šanas.
— Taip ir buvo,— patvirtino Morseras.
— A r tik jisai ne A riostas?
— Ne, tik tai g rafas M ontekristas.
— Tokios pavardės n ėra,— ta rė Debrė.
— Ir man taip atrodo,— pridūrė Šato Reno, su
tokiu įsitikinim u, tarsi jis atm in tin ai žinotųvvisos Euro­
pos genealogines knygas,— arg i kas kada nors yra girdė­
jęs apie g rafu s M ontekristus?
— Gal jis’ kilęs iš Šventosios žemės,— ta rė Boša­
nas,— tik riau siai koks nors jo protėvis valdė Golgotą
kaip M ortem arai — Mirties marias.
— Atleiskite, ponai,— ta rė M aksim ilijanas,— bet
man atrodo, kad aš galiu padėti jum s išbristi iš painia­
vos. M ontekristas — salelė, apie k u rią dažnai kalbėdavo
jūreiviai, ta rn av ę pas mano tėvą; smiltelė Viduržemio
jūroje, atom as Visatoje.
— Visiškai teisingai,— pripažino A lberas,— ir
žmogus apie kurį jums pasakoju, yra tos smiltelės, to
atomo valdovas ir karalius. Jis, atrodo, nusipirko grafo
titu lą k ur nors Toskanoje.
— A r tas jūsų grafas tu rtin g as?
— M anau, kad tu rtin gas.
— Bet juk tai, man rodos, tu ri b ū t m atyti?
— K lystate, Debrė.
— Aš jūsų nesuprantu.
— Skaitėte „T ūkstantį ir vieną n a k tį“ ?
— Koks čia klausimas!
— Tai arg i galima pasakyti, kas ten prieš jus —
45
tu rtu o liai a r skurdžiai? Kas jų rankose: kviečių grūdai
ar rubinai ir deim antai? Jum s atrodo — vargingi žvejai,
ir staiga jie įveda jus į kokią nors paslaptingą olą,—
ir prieš jūsų akis lobiai, už kuriuos galim a nusipirkti visą
Indiją.
— Na ir kas iš to?
— O tai, kad mano g rafas M ontekristas yra vienas
iš tokių žvejų. Net jo vardas iš tenai. Jis vardu J ū rin in ­
kas Sindbadas ir tu ri olą, pilną aukso.
— O ar jūs m atėte tą olą? — paklausė Bošanas.
— Aš — ne, bet Francas matė. Tik žiūrėkite, jam
g irdin t nė žodžio apie tai neprasitarkite! F rancą įvedė
tenai užrištom is akimis, jam patarn av o nebyliai ir mo­
terys, prieš kurias K leopatra — paprasčiausia mergiotė.
Beje, dėl m oterų jis nėra visai tikras, nes jos pasirodė tik
po to, kai jis paragavo hašišo. Tad gal jis palaikė mote­
rim is kokias nors statulas.
Jaunuoliai žiūrėjo į Morserą, ir jų akys aiškiai by­
lojo: „Iš proto tu išsikraustei arba tiesiog mus mulkini?"
— Iš tik rų jų ,— susimąstęs ta rė Morelis,— kažką
panašaus į tai, ką pasakoja ponas de Morseras, aš esu
girdėjęs iš vieno seno jūreivio, pavarde Penelonas.
— Aš labai džiaugiuosi, jog ponas Morelis mane
parem ia,— ta rė A lberas.— Jum s, m atyt, nepatinka, kad
jis įveda atsekam ąjį siūlą į mano lab irin tą?
— Atleiskite, brangus bičiuli,— ta rė Debrė,— bet
jūs pasakojate tokius neįtikinam us dalykus...
— Neįtikim us jums, nes jūsų pasiuntiniai ir konsu­
lai apie ta i nerašo, jiems nėra kada, jie neturi laiko, jie
tu ri engti savo keliaujančius tėvynainius.
— Š tai jūs ir supykote, ir puolate vargšus mūsų
atstovus. Bet kaipgi jie gali ginti jūsų interesus? Rūmai
vis apkarpo jų atlyginim us. Padėtis susidarė tokia, kad į
tas pareigas n eatsiran da norinčių. Gal pageidaujate būti
pasiuntiniu, Alberai? Aš jums išrūpinsiu paskyrim ą į
K onstantinopolį.
— To betrūko! Kad sultonas, vos tik man u žtarus
M ahometą Ali, atsių stų virvelę ir kad mano paties sekre­
toriai mane pasm augtų.
— Na, m atote,— ta rė Debrė.
46
 — Taip, bet vis dėlto mano g rafas M ontekristas
tik rai egzistuoja!
— Visi pasauly egzistuoja! Tai niekam nenaujiena!
— Visi egzistuoja, žinoma, bet ne visi tu ri juo­
daodžių vergų, kunigaikštiškas paveikslų galerijas, mu­
ziejinių ginklų, arklių, kaštuojančių po šešis tūkstančius
frankų, meilužių graikių!
— O jūs m atėte tą meilužę graikę?
— Taip, ir mačiau ir girdėjau. Mačiau Valės tea­
tre, o girdėjau k artą, kai pusryčiavau pas g rafą.
— Tai jis valgo, tas jūsų nepaprastas žmogus?
— Teisybę pasakius, valgo tiek mažai, kad apie tai ir
kalbėti neverta.
— P am atysite, jis vam pyras.
— Juokitės, jeigu norite, bet tą patį sakė grafienė G.,
kuri, kaip žinote, pažinojo lordą Rutveną.
— Sveikinu, Alberai, tai labai tinka žmogui, nesi-
verčiančiam žurnalistika,— sušuko Bošanas.— Tai verta
liūdnai išgarsėjusios jūrų gyvatės „K onstitucionaliste“ .
Vampyras — stačiai puiku!
— Akys rausvos, jų vyzdžiai pagal n orą išsiplečia
ar su sitrau k ia,— ištarė Debrė,— aro nosis, didelė atv ira
kakta, veide nė lašelio kraujo, barzda juoda, dantys
blizga ir aštrūs, tokios p a t ir manieros.
— Taip ir y ra,— Liusjenai,— ta rė M orseras,— visi
požymiai kuo tiksliausiai nusakyti. Taip, manieros aš­
trios ir kandžios. Su juo susidūrus mane dažnai nukrės­
davo šiurpas. O viertą k artą, kai mes drauge žiūrėjome
m irties bausmės vykdymą, aš m aniau, kad apalpsiu ne
tiek dėl budelio darbo ir dėl pasmerktojo riksmo, kiek dėl
grafo išvaizdos ir jo šaltakraujiškų pasakojimų apie
visokiausias m irties bausmes.
A r tas g rafas nebuvo nusivedęs jus į Koliziejaus
griuvėsius pačiulpti jūsų kraujo, Morserai? — paklausė
Bošanas.
— A r išvadavęs neprivertė jus pasirašyti kokį nors
ugnies spalvos pergam entą, kad atiduodate jam savo
sielą kaip Isajus savo pirm gim ystės teises?
— Juokitės, juokitės, kiek tik norite,— ta rė Morse-
ras, tru p u tį pyktelėjęs.— Kai aš į jus žiūriu, puikieji
47
paryžiečiai, nuolatiniai Gando bulvaro, Bulonės miško
lankytojai, ir prisim enu tą žmogų, tai iš tik rų jų man
rodosi, kad mes skirtingų paderm ių žmonės.
— I r aš tuo didžiuojuosi! — ta rė Bošanas.
— Šiaip ar taip ,— pridūrė Šato Reno,— jūsų g ra ­
fas M ontekristas laisvalaikio valandėlėm is puikus žmo­
gus, jeigu, žinoma, užmiršime jo reikaliukus su italų
plėšikais.
— Jokių italų plėšikų nėra! — ta rė Debrė.
— Jokių vam pyrų taip p at nėra! — pridūrė Bošanas.
— Nėra nė grafo M ontekristo,— tęsė Debrė.— Gir­
dite, Alberai, muša pusę vienuoliktos.
— Prisipažinkite, kad jūs sapnavote baisų sapną, ir
eime pusryčiauti,— ta rė Bošanas.
— Bet, nespėjus n u tilti sieninio laikrodžio dūžių
aidui, atsid arė durys ir Žermenas pranešė:
— Jo šviesybė g rafas M ontekristas!
Visi nejučiom krūptelėjo, išsiduodami, kaip labai
juos paveikė Morsero pasakojimas. Ir pats A lberas prad ė­
jo staiga nepaprastai jaudintis.
Niekas negirdėjo nei karietos dardėjimo, nei žings­
nių koridoriuje. Netgi durys atsid arė be garso.
T arpdury pasirodė grafas. Jis buvo apsirengęs labai
paprastai, tačiau pats reikliausias aukštuom enės liūtas
jo kostium ui nieko nebūtų galėjęs prikišti. Viskas a titi­
ko labiausiai rafin u o tą skonį, viskas — frakas, skrybėlė
ir baltiniai — buvo pasiūta pačių nagingiausių meistrų.
J is atrodė ne daugiau kaip trisdešim t penkerių me­
tų, ir ypač visus apstulbino jo nepaprastas panašum as į
p ortretą, kurį buvo nupiešęs Debrė.
G rafas šypsodamasis priėjo tiesiog prie Albero, k u ­
ris jį pasitiko ir k arštai paspaudė jam ranką.
— P unktualum as — karalių m andagum as, kaip tv ir­
tino, kiek žinau, vienas mūsų m onarchų,— ta rė Monte­
k ristas,— bet keliautojai, kaip benorėtų, ne visada pajė­
gia šios taisyklės laikytis. Tačiau tikiuosi, brangusis v i­
konte, kad jūs, atsižvelgdam as į mano k arštą norą
būti punktualiam , atleisite tas dvi ar tris sekundes,
kurias berods aš vis dėlto pavėlavau. Penkis šimtus
mylių ne visada galim a nuvažiuoti be kliūčių, ypač
Prancūzijoje, kur, kaip sako, uždrausta m ušti vežėjus.
48
 — Ponas g rafe,— atsakė A lberas,— aš kaip tik in ­
form avau, kad laukiu jūsų, savo draugus, kuriuos pa­
kviečiau čia, kadangi buvote davę malonų pažadą mane
aplankyti. Leiskite su jais supažindinti: g rafas Šato
Reno, kurio kilm ingum as siekia dvylika perų ir kurio
proseniai sėdėjo prie Apvaliojo stalo; ponas Lius jenas
Debrė, vidaus reikalų m inistro asmeninis sekretorius;
ponas Bošanas, pavojingas žurnalistas, Prancūzijos vy­
riausybės siaubas. Jis plačiai žinomas savo tėvynėje,
bet Italijoje galb ū t apie jį nieko negirdėjote, nes jo lai­
k raštis ten uždraustas. P agaliau ponas M aksimilijanas
Morelis, sipajų kapitonas.
Ištaru s šį vardą, grafas, kuris iki tol visiems spaudė
ran k ą labai m andagiai, bet su grynai anglišku abejin­
gumu ir šaltum u, nejučiom žengė žingsnį pirm yn, ir
lengvas rausvum as it žaibas tvykstelėjo a n t jo išblyšku­
sių skruostų.
— Jū s dėvite prancūzų nugalėtojų uniform ą,— ta rė
jis.— Tai puiki uniform a.
Sunku pasakyti, koks jausm as suteikė grafo balsui
tokį subtilų skam bum ą ir ta rtu m prieš jo valią kažkaip
ypatingai privertė sublizgėti jo akis, tokias gražias, r a ­
mias ir giedras, k ai jos žvelgdavo be jokių šešėlių.
— A r jūs niekada nesatę m atę mūsų afrikiečių? —
paklausė Alberas.
— N iekada,— atsakė grafas, vėl visiškai susivaldęs.
— Po ta uniform a plaka viena iš pačių drąsiausių
ir pačių kilniausių mūsų arm ijos širdžių.
— Vikonte! — pertraukė Morelis.
— Leiskite man baigti, kapitone... Ir mes dabar
sužinojome,— tęsė A lberas,— apie tokį herojišką pono
Morelio poelgį, kad, nors aš m atau jį šiandien pirm ą
k a rtą gyvenime, prašau kapitoną leisti rekomenduoti
jums, grafe, kaip mano draugą.
T arian t šiuos žodžius, keistai sustingęs žvilgsnis,
rausvum o plykstelėjim as ir lengvas vokų virpėjim as vėl
išdavė, kad g ra fa s M ontekristas jaudinasi.
— Šit kaip! — ta rė jis.— Vadinasi, kapitonas — kil­
nus žmogus. Tuo geriau!
Tas šūktelėjim as, susijęs greičiau su paties grafo
4. G r a f a s M o n te k r i s t a s , I I t. 49
m intim is negu su Albero žodžiais, visiems pasirodė keis­
tas, ypač Moreliui, kuris nustebęs pažiūrėjo į Monte-
kristą. Bet tuo p at metu šitai buvo pasakyta taip švelniai
ir net meiliai, kad nors ir keistas buvo tas šūktelėjimas,
tačiau nebuvo galim a užpykti.
— Kokį jis galėjo tu rė ti pagrindą tuo abejoti? —
paklausė Bošanas Šato Reno.
— Iš tik rų jų ,— atsakė tas, savo įgudusiu ir akylu
aristokrato žvilgsniu kaipm at perpratęs M ontekriste vis­
ką, kas buvo įmanoma perprasti,— iš tik rų jų Alberas
mūsų neapgavo, tas g rafas — nepaprastas žmogus. Kaip
jums atrodo, Moreli?
— Mano manymu, jo žvilgsnis atv iras ir balsas
malonus, taigi man jis patinka, nors ir keistai apie mane
pasisakė.
— P onai,— ta rė A lberas,— Žermenas sako, kad
pusryčiai paduoti. Brangusis grafe, leiskite jums paro­
dyti kelią.
Visi tylėdam i nuėjo į valgom ąjį ir susėdo prie stalo.
— Ponai,— ta rė grafas sėsdamas,— leiskite jums
prisipažinti, o tas prisipažinim as teatstos mano atsip ra­
šymą už galim us .mano prasižengim us: aš čia svetimas,
net daugiau, esu pirm ą k a rtą Paryžiuje. Prancūzų gyve­
nim as man visiškai nepažįstam as. Iki šiol aš gyvenau
daugiausia Rytuose, o ten gyvenimo būdas visai prie­
šingas negu gražūs prancūzų papročiai ir tradicijos.
Ir iš anksto prašau jus atleisti man, jeigu pastebėsite
m anyje ką nors per daug turkiška, neapolietiška arba
arabiška. O dabar — pusryčiaukime.
— Kaip jis kalba! — sušnibždėjo Bošanas.— Tikrai
jis didikas!
— Svetimšalis didikas,— pridūrė Debrė.
— Visų pasaulio šalių didikas, ponas Debrė,— už­
baigė Šato Reno.

IV + P U S R Y Č IA I
Kaip skaitytojai, be abejo, prisim ena, g rafas buvo
santū ru s maisto atžvilgiu. U žtat A lberas būgštavo, kad
paryžietiškas gyvenimo būdas pradžioje padarys jam
50
blogą įspūdį savo per dideliu, nors tuo p at metu ir neiš­
vengiamu m aterialum u.
— Brangusis g rafe,— ta rė jis,— aš labai b ū gštau ­
ju, kad Eldero gatvės virtuvė jum s mažiau bepatiks už
Ispanijos aikštės virtuvę. Man reikėjo iš anksto išsiklau-
sinėti apie jūsų skonį ir užsakyti tokius patiekalus, ku­
riuos mėgstate.
— Jeigu pažinotum ėte mane arčiau,— atsakė šyp­
sodamasis g ra fa s,— jums nereikėtų rū p in tis tokiais
menkniekiais. Bekeliaujant man teko visko rag auti. Nea­
polyje m aitinausi m akaronais, Milane — polenta, Valen­
sijoje — olapodrida, K onstantinopolyje — pilavu, Indi­
joje kariku ir Kinijoje kregždžių lizdais. Tokiam kaip aš
kosmopolitui virtuvės klausim as neegzistuoja. K ur bebū­
čiau, valgau viską, tik ne po daug. O lyg tyčia šiandien,
kada jūs skundžiatės mano nuosaikum u, aš jaučiu vilko
apetitą, nes nuo vakar ryto nieko nesu burnoje turėjęs.
— Kaip, nuo vakar ryto? — sušuko visi.— Nejaugi
visą p arą nieko nevalgėte?
— N evalgiau,— atsakė M ontekristas.— Man teko
pasukti iš kelio, nes norėjau surinkti kai kurių žinių
Nimo apylinkėse. Sitai man atėm ė bent kiek laiko, ir aš
nenorėjau sustoti.
— Ir papietavote karietoje? — paklausė Morseras.
— Ne, miegojau. Aš visuomet užmiegu, kai man
liūdna ir nėra noro linksm intis arb a kai esu alkanas ir
nėra noro valgyti.
— Tai jūs, vadinasi, galite prisiverst užm igti? —
paklausė Morseras.
— Beveik taip.
— Ir tu rite tam kokią nors priemonę?
— Labai gerą.
— Š tai kas praverstų mums, afrikiečiam s,— tarė
Morelis,— mes juk ne visada turim e ką valgyti, o gerti —
dar rečiau.
— Be abejo,— ta rė M ontekristas,— bet, deja, mano
priemonė, nuostabi tokiam žmogui kaip aš, kuris gyvena
savotišką gyvenimą, būtų pavojinga taik y ti arm ijai. Jū s
nepabustum ėte, kada reikia.
4* 51
 — A r galim a sužinoti, kokia ta priemonė? — pa­
klausė Debrė.
— Kodėl ne,— ta rė M ontekristas,— nem atau reik a­
lo jos slėpti: ta i mišinys labai gero opiumo, kurio aš
pats važiavau į K antoną, kad būčiau tikras dėl jo koky­
bės, ir puikaus hašišo, randam o tarp Tigro ir Eufrato, jie
sumaišomi lygiomis dalimis, padarom os piliulės, kurias
jūs ir ryjate, kada reikia. Po dešimt minučių jos ima
veikti. P aklauskite barono Franco d ’Epinė. Berods jis
k a rtą mėgino.
— Taip,— ta rė M orseras,— jis man pasakojo ir kuo
maloniausiai ta t atsimena.
— V adinasi,— ta rė Bošanas, kuris, kaip ir dera
žurnalistui, nelabai buvo* linkęs pasitikėti,— to vaisto
jūs visada tu rite kišenėje?
— V isada,— atsakė M ontekristas.
— A r aš nebūsiu nekuklus, jei paprašysiu parodyti
mums tas brangias piliules? — tęsė Bošanas, vildamasis
netikėtai sučiupti svetimšalį.
— Prašau.
J is išsitraukė iš kišenės nuostabią dėžutę, ištekintą
iš vieno sm aragdo, su auksiniu dangteliu, kuris atsisu­
kęs išstum davo žalsvą žirnio didumo rutuliuką. Sis r u tu ­
liukas skleidė a itrų ir aštrų kvapą. Sm aragdo dėžutėje
jų buvo keturi a r penki, bet galėjo tilp ti dvylika.
Dėžutė apėjo stalą, bet svečiai ėmė ją vienas iš kito
veikiau norėdam i žvilgtelėti į nuostabų sm aragdą, negu
pasižiūrėti ar pauostyti piliules.
— Ir šias vaišes gam ina jums jūsų virėjas? — pa­
klausė Bošanas.
— O, ne,— ta rė M ontekristas,— aš nepatikiu ge­
riausių savo malonumų nevertoms rankoms. Esu neblo­
gas chemikas ir pats pasigam inu šias piliules.
— N uostabus sm aragdas,— ta rė Šato Reno.— To­
kio didelio niekuomet nesu matęs, nors mano motina tu ri
neblogų šeimos brangenybių.
— Turėjau tris tokius,— paaiškino M ontekristas,—
vieną padovanojau tu rk ų sultonui, kuris juo papuošė
savo kardą. K itą — jo šventenybei popiežiui, kuris liepė
įsta ty ti jį į savo tia rą prieš kitą, beveik tokios pat
52
vertės, tik ne tokį gražų, kurį jo pirm takui Pijui V II
padovanojo im peratorius Napoleonas. Trečiąjį pasilikau
sau ir liepiau jį išskobti. Sitai atėm ė pusę jo vertės, bet
tai buvo neišvengiam a n o rin t p ad ary ti tai, ką buvau
sumanęs.
Visi žiūrėjo į M ontekristą nustebę. Jis kalbėjo taip
paprastai, kad buvo aišku: arba jo žodžiai gryna tiesa,
arba bepročio kliedėjimas. Tačiau sm aragdas, kurį jis
tebelaikė rankose, vertė laikytis pirmosios prielaidos.
— O kuo jums atsilygino šiedu valdovai už tokią
puikią dovaną? — paklausė Debrė.
— Turkų sultonas dovanojo laisvę m oteriai,— a t­
sakė g rafas,— o šventasis tėvas — gyvybę vyrui. Tuo
būdu k a rtą gyvenime man pasitaikė būti tokiu galingu,
ta rsi būčiau gimęs sostui.
— I r tas, kurį jūs išgelbėjote, buvo Pepinas, a r
ne? — sušuko M orseras.— Tai jam jūs panaudojote pasi­
gailėjimo teisę?
— Gali b ū ti,— atsakė M ontekristas šypsodamasis.
— Grafe, jūs negalite įsivaizduoti, kaip malonu
jūsų klausyti,— ta rė M orseras.— Aš jau rekomendavau
jus savo bičiuliams kaip nepaprastą žmogų, kaip b u rti­
ninką iš „Tūkstančio ir vienos nakties", kaip viduram žių *
raganių. Bet paryžiečiai taip linkę į paradoksus, kad
palaiko vaizduotės vaisiumi labiausiai nesugriaunam as
tiesas, kai šios tiesos netelpa kasdieninio gyvenimo rė ­
muose. Štai, pavyzdžiui, Bošanas kasdien spausdina, o
Debrė skaito, kad bulvare buvo sulaikytas ir apiplėštas
susivėlinęs Žokėjų klubo narys, kad buvo nužudyti ke­
tu ri žmonės Sen Deni gatvėje arba Sen Žermeno prie­
miestyje, kad Tamplio bulvaro kavinėje a r Julijono Ter­
mose buvo suim ta dešimt, penkiolika, dvidešimt vagių.
O tuo ta rp u jie nesutinka, kad Maremuose, Romos apy­
linkėse ar P ontijaus pelkėse yra plėšikų. Prašau, grafe,
pasakykite jūs pats, kad mane tie plėšikai buvo pagrobę
ir kad jeigu ne jūsų kilnus įsikišimas, tikriausiai šiuo
metu aš laukčiau San Sebastijano katakombose m iru­
siųjų prisikėlimo, užuot vaišinęs jus savo kukliame n a­
melyje Eldero gatvėje.
53
 — G ana,— ta rė M ontekristas,— jūs man žadėjote
niekada to menkniekio neminėti.
— Aš nežadėjau,— sušuko M orseras.— Jū s mane
painiojate su kuo nors kitu, kuriam padarėte tokią p at
paslaugą. A tvirkščiai, p rašau jus, pasikalbėkime apie tai.
G albūt jūs ne tik pakartosite man šį tą, ką aš žinau, bet
ir papasakosite tokių dalykų, kurių nežinau.
— Vis dėlto man atrodo,— šypsodamasis tarė g ra ­
fas,— kad visoje toje istorijoje jūs vaidinote pakanka­
mai svarbų vaidmenį ir žinote ne blogiau už mane, kas
įvyko.
— Jeigu aš pasakysiu, ką žinau, ar jūs pažadate
papasakoti viską, ko nežinau? — paklausė Morseras.
— Tai b ū tų teisinga,— atsakė M ontekristas.
— Tad štai,— tęsė M orseras,— papasakosiu, nors
visa tai anaiptol neglostys mano savimeilės. Tris dienas
aš įsivaizdavau, kad mane vilioja kaukė, k urią p alai­
kiau aristokrate, kilusia iš Tulijų arba Popėjų, tuo tarp u
kai su manimi koketavo pap rastų paprasčiausia kaimo
gražuolė, vengiant sakyti kaimietė. Tai d ar ne viskas:
aš pasirodžiau jau visiškas mulkis ir palaikiau kaimiete
jauną banditą, liekną ir bebarzdį kokių penkiolikos metų
berniūkštį. Kai aš tiek įsidrąsinau, kad pabandžiau p a­
bučiuoti jo nekaltą petį, jis man įrėmė į krūtinę pisto­
letą ir, padedamas septynių aštuonių savo draugų, n u ­
vedė ar veikiau nutem pė mane į San Sebastijano k a ta ­
kombas. Čia aš pam ačiau jų vadą, nepaprastai mokytą
žmogų. Jis labai atsidėjęs skaitė „Cezario kom entarus“
ir trum pam malonėjo p ertra u k ti skaitym ą, kad pareikš­
tų man: jeigu kitą dieną iki šeštos valandos ryto ne­
įmokėsiu į jo kasą k eturių tūkstančių ekiu, tai ketvirtis
po šešių manęs jau nebebus ta rp gyvųjų. Francas tu ri tą
mano laišką su maestro Luidžio Vampos prierašu. Jeigu
jūs abejojate, parašysiu Francui, kad jis paliudytų pa­
rašus. Š tai ir viskas, ką aš žinau. Bet aš nežinau, kokiu
būdu jūs, grafe, įgijote tokią didelę Romos plėšikų pa­
garbą, nes jie apskritai m ažai ką gerbia. Prisipažįstu,
mudu su Francu buvome sužavėti.
— Visa tai labai p a p ra sta ,— atsakė g rafas.— Aš
pažįstu garsųjį Vampą jau daugiau kaip dešim t metų.

54
K artą, kai jis d ar buvo vaikigalis piemenukas, aš da­
viau jam auksinę monetą už tai, kad jis man parodė
kelią, o jis, nenorėdam as likti skolingas, padovanojo
man durklą su jo paties išdrožinėtu kotu. Tą durklą
tikriausiai jūs m atėte mano ginklų kolekcijoje. Paskui a r
tai jis užmiršo tą pasikeitim ą dovanomis — mūsų d ra u ­
gystės laidą, a r tai nepažino manęs ir bandė mane su­
laikyti. Bet išėjo atvirkščiai: aš sučiupau jį ir dar apie
dešimt plėšikų. Galėjau atiduoti juos Romos teisingu­
mui, kuris visada veikia mikliai, o dėl jo ypač būtų pa­
sistengęs, bet to nepadariau, paleidau juos visus su ponu
Dievu.
— Ta sąlyga, kad jie daugiau nebenusidėtų,— juok­
dam asis ta rė žurn alistas.— Ir aš patenkintas m atau, kad
jie sąžiningai ištesėjo žodį.
— Ne,— prieštaravo M ontekristas,— tik ta sąlyga,
kad jie niekada neliestų manęs nei mano draugų. G albūt
mano žodžiai pasirodys jums keisti, ponai socialistai,
progresistai, hum anistai, bet aš niekada nesirūpinu a r ti­
mu, niekada nebandau ” ginti visuomenės, kuri manęs
negina ir apskritai rūpinasi manimi tik norėdam a man
pakenkti. Jeigu aš negerbiu nei visuomenės, nei artim o
ir esu jiems tik neutralus, tai vis tiek jie dar lieka man
skolos neapmokėję.
— Garbė Dievui! — sušuko Šato Reno.— Pagaliau
aš girdžiu drąsų žmogų, kuris sąžiningai ir atvirai skel­
bia egoizmą! Puiku, bravo, grafe!
— Bent jau a tv ira i,— ta rė Morelis,— bet aš esu tik ­
ras, kad g rafas nesigailėjo k a rtą sulaužęs savo principus,
kuriuos jis dabar taip aiškiai išdėstė.
— K ada aš juos sulaužiau? — paklausė M ontekris­
tas, kuris k artkartėm is taip įdėmiai pažvelgdavo į Mo­
relį, kad drąsus jaunuolis jau keletą k artų nuleido akis
prieš giedrą ir ty rą grafo žvilgsnį.
— Bet man atrodo,— nesutiko Morelis,— kad, gel­
bėdami poną de Morserą, kurio visai nepažinojote, jūs
tarnavote ir artim ui, ir visuomenei.
— Kurios jis gražiausias papuošalas,— iškilm ingai
pareiškė Bošanas, vienu mauku ištuštindam as tau rę
šampano.
55
 — J ū s p rieštarau jate sau, g rafe,— sušuko Morse­
ra s ,— jūs esate visų logiškiausias žmogus, kokį aš pa­
žįstu. Aš tuojau įrodysiu, kad jūs toli gražu ne egoistas,
o priešingai, jūs filantropas. Jū s vadinate save Rytų
sūnumi, sakotės esąs levantinietis, malajietis, indas,
kinas, laukinis. Jū s vadinatės Jū rin in k u Sindbadu, g ra ­
fu M ontekristu, ir štai, vos tik patekus į Paryžių, jumyse
pasireiškia pagrindinė dorybė arba pagrindinis trū k u ­
mas, artim as mums, ekscentriškiesiems paryžiečiams:
jūs prisiim ate nebūdingas jums ydas ir slepiate savo
dorybes.
— B rangusis vikonte,— prieštaravo M ontekristas,—
nei mano žodžiai, nei poelgiai iš tik rųjų nėra verti tokios
panegirikos. Jū s man nebuvote svetimas. Aš buvau su
jum is pažįstam as, užleidau jums du kam barius, vaišinau
pusryčiais, paskolinau jum s vieną iš savo ekipažų, mes
k artu gėrėjomės kaukėm is Korso gatvėje, k a rtu žiūrė­
jome pro lang ą del Popolo aikštėje, kaip buvo vykdoma
m irties bausmė, kuri jus taip sm arkiai sujaudino, kad
vos nenualpote. Taigi aš klausiu jūsų visų, ar galėjau
palikti savo svečią tų siaubingų, kaip jūs juos vadinate,
plėšikų rankose? Be to, juk žinote, jus gelbėdamas aš
tu rėjau slaptą mintį, kad padarysite m an paslaugą ir,
kai aš atvažiuosiu į P rancūziją, įvesite mane į P ary ­
žiaus aukštuomenę. A nksčiau galėjote m anyti, kad tai
tu šti žodžiai, bet dabar matote, jog tai gryniausia realy­
bė, kuriai jums teks pasiduoti, kad nesulaužytum ėte
savo žodžio.
— Aš jį ištesėsiu,— tarė M orseras,— tik bijau, b ran ­
gus grafe, kad jums teks labai nusivilti,— juk jūs p ri­
p ratęs prie gražių vietovaizdžių, prie nepaprastų nuo­
tykių, prie fantastišk ų horizontų. Čia nieko nėra to, ką
jums kasdien teikdavo įvykių tu rtin g a s jūsų gyvenimas.
M onm artras — mūsų Cimborazas. M onvalerienas — m ū­
sų Him alajai. Grenelio lygum a — mūsų Didžioji dykuma,
ir čia d ar kasa artezinį šulinį vilkstinėms. Čia yra vagių,
ir netgi daug, nors ir ne tiek daug, kiek sakoma. Bet šitie
vagys menkiausio seklio bijo ku r kas labiau negu žy­
miausio didiko. Žodžiu, P rancūzija — tokia proziška ša­
lis, o Paryžius — toks civilizuotas miestas, kad visuose
56
aštuoniasdešim t penkiuose mūsų departam entuose (su­
prantam a, aš išskiriu K orsiką iš Prancūzijos provinci-
jų) — visuose aštuoniasdešim t penkiuose mūsų d eparta­
mentuose jūs nerasite mažo kalnelio, a n t kurio nebūtų
telegrafo, ir bent kiek tam sesnės olos, į k u rią policijos
kom isaras nebūtų įvedęs dujų degiklio. Taigi aš jums
galiu pad aryti tik vieną paslaugą, brangusis grafe, ir
tuo atžvilgiu aš jūsų: įvesiu jus visur arba asmeniškai,
arba per draugus. Beje, tam niekieno param os jum s nė
nereikia: su jūsų vardu, jūsų tu rtu ir jūsų protu (Monte-
k ristas nusilenkė su lengva ironiška šypsena) žmogus
visur gali p risista ty ti pats ir visur bus gerai priim tas.
Iš esmės aš galiu būti naudingas jum s tik vienu aspektu.
Jeigu jums gali praversti tai, kad esu susipažinęs su P a ­
ryžiaus gyvenimu, šiek tiek nusim anau komforto klausi­
mais ir žinau parduotuves, ta i aš visas jūsų paslaugoms
ir galiu padėti jums tinkam ai įsikurti. N edrįstu siūlyt
pasidalyti su m anim i šiuo butu, kaip jūs Romoje pasida­
lijote su manimi savuoju (nors aš ir neskelbiu egoizmo,
esu vis dėlto egoistas iki kaulų smegenų): čia, be manęs
paties, netilptų nė šešėlis, nebent jei tas šešėlis būtų
moters.
— Ta užuom ina leidžia galvoti apie santuoką,—
ta rė g ra fa s.— Iš tik rų jų Romoje jūs man užsim inėte
apie tam tik ru s vedybinius planus. A r galiu pasveikinti
jus su artėjančia laime?
— Visa ta i d a r tik planai.
— I r gana m igloti,— įterpė Debrė.
— Nė kiek,— ta rė M orseras.— Mano tėvas labai to
nori, ir aš tikiuosi netrukus supažindinti jus jei ne su
žmona, ta i bent su savo sužadėtine panele Eženi Danglar.
— Eženi Danglar! — nustebo M ontekristas.— A t­
leiskite, jos tėvas — baronas D anglaras?
— Taip,— atsakė M orseras,— bet naujausios fo r­
macijos baronas.
— A r tai sv arb u ,— ta rė M ontekristas,— jeigu jis
padarė tokias paslaugas valstybei, kad nusipelnė to ap­
dovanojimo...
— M ilžiniškas,— įterpė Bošanas.— Nors širdyje jis
buvo liberalas, bet tū k stan tis aštuoni šim tai dvidešimt

57
devintaisiais metais jis sutvarkė K aroliui X šešių mili­
jonų paskolą. Už tai karalius padarė jį baronu ir Garbės
legiono kavalierium i. Taigi jis nešioja savo apdovano­
jimą ne liemenės kišenėje, kaip būtų galim a tikėtis, bet
kaip reikiant, frako kilpelėje.
— Ak, Bošanai, Bošanai,— ta rė Morseras juokda­
masis,— palikite tai „K orsarui44 ir „S ariv ariu i“, o man
g ird in t pasigailėkit mano būsimo uošvio.
Paskui jis kreipėsi į M ontekristą:
— D abar jūs ištarėte jo vardą taip, ta rsi būtum ėt
pažįstam as su baronu.
— Nesu su juo pažįstam as,— nerūpestingai ta rė
M ontekristas,— bet tikriausiai netrukus susipažinsiu,
nes jo banke man atid arė k reditą Ričardo ir Blonto
bankas Londone, A ršteino ir Eskeleso Vienoje, Tomsono
ir Frenčio Romoje.
Tardam as du paskutiniuosius vardus, g rafas vog­
čiomis žvilgtelėjo į M aksim ilijaną Morelį.
Jeigu svetimšalis manė padarysiąs jam įspūdį, tai
neapsiriko. M aksimilijanas krūptelėjo kaip nuo elektros
srovės.
— Tomsonas ir Frenčis? — ta rė jis.— Jūs, grafe,
žinote tą banką?
— Tai mano bankininkai krikščioniškojo pasaulio
sostinėje,— ram iai atsakė g rafas.— A r galiu jums būti
kuo nors naudingas tenai?
— Galbūt, grafe, jūs padėtum ėte atskleisti mums
vieną dalyką, kuris iki šiol tebėra paslaptis. Sis bankas
kadaise padarė mūsų firm ai didžiulę paslaugą, bet kaž­
kodėl visuomet šitai neigė.
— Pasiryžęs jums padėti,— nusilenkdam as atsakė
M ontekristas.
— Tačiau,— tarė M orseras,— sušnekę apie poną
D anglarą, mes labai nukrypome. Buvo kalbam a, kad
reikia su rasti g rafu i tinkam ą buveinę. Taigi pagalvo­
kime, kur apgyvendinti naują didžiojo P aryžiaus svečią.
— Sen Žermeno priem iesty,— ta rė Šato Reno,—
g rafas gali ra sti neblogą nam ą su sodu.
— Šato Reno, jūs ir težinote vien savo nepaken­
čiamą Sen Žermeno priem iestį,— ta rė Debrė.— N eklau­

58
sykite, grafe, ir apsigyvenkite Sose d’Antene. Čia tikras
Paryžius.
— Operos bulvaras,— pareiškė Bošanas,— an tras
aukštas, nam as su balkonu. G rafas lieps ten atnešti si­
dabrinio brokato pagalvėles ir, traukdam as pypkę arba
rydam as piliules, grožėsis prieš jį defiliuojančia sostine.
— O jums, Moreli, arg i niekas neateina į galvą,
kad nieko nesiūlote? — paklausė Šato Reno.
— Ne, kodėl,— ta rė šypsodamasis jaunuolis,— tu ­
riu vieną m intį, bet laukiu, a r nesusivilios g rafas kuriuo
nors iš daugybės jūsų pasiūlymų. O dabar aš drįstu pa­
siūlyti nedidelį b u tą puikiame pompaduriškame nam e­
lyje, kurį štai jau metai/ Melė gatvėje nuomoja mano
sesuo.
— Jū s tu rite seserį? — paklausė M ontekristas.
— Taip, grafe, ir puikią seserį.
— Ištekėjusią?
— Ja u devinti metai.
— I r laim inga? — vėl paklausė grafas.
— Taip laim inga, kaip tik apskritai įm anom a,—
atsakė M aksimilijanas,— ji ištekėjo už žmogaus, kurį
mylėjo, už to, kuris liko ištikim as mums ir ištikus nelai­
mei,— už Emanuelio Erbo.
M ontekristas nepastebim ai nusišypsojo.
— Aš gyvenu ten per atostogas,— tęsė Maksimili­
janas,— ir m udu su svainiu visada jūsų paslaugoms,
jeigu ko prireiks.
— Palaukite! — pertraukė Alberas, M ontekristui
nespėjus atsa k y ti.— Pagalvokite, ką jūs darote, ponas
Moreli. Jū s norite įkalinti keliautoją Jū rin in k ą Sind­
badą šeimos aplinkoje. Žmogų, kuris atvyko susipažinti
su Paryžium i, jūs norite paversti patriarchu.
— Visiškai ne,— nusišypsojo Morelis,— mano se­
suo dvidešimt penkerių metų, svainis trisdešim t. Jie
jauni, linksmi ir laimingi. Be to, ponas g rafas gyvens
atskirai ir susitiks su jais tik tada, kai pats panorės.
— Ačiū, ačiū jum s,— ta rė M ontekristas,— džiau­
giuosi galėdam as susipažinti su jūsų seserimi ir svainiu,
jeigu padarysite man tą garbę jiems rekomenduoda-

59
mas, bet aš nepriimu nė vieno jūsų pasiūlymo tik dėl
to, kad butas man jau paruoštas.
— Kaip? — sušuko M orseras.— N ejaugi gyvensite
viešbuty? Ten jums bus labai nejauku.
— A rgi aš taip blogai gyvenau Romoje? — paklau­
sė M ontekristas.
— Dar ir kaip! Bet Romoje jūs išleidote savo kam ­
barių įrengim ui penkiasdešimt tūkstančių piastrų. Juk
neketinate kiekvieną k a rtą d ary ti tokias išlaidas.
— Ne šitai mane sulaikė,— atsakė M ontekristas,—
bet aš noriu tu rė ti P aryžiuje nam us, nuosavus namus.
Aš pasiunčiau iš anksto savo kam erdinerį, ir jis tik riau ­
siai jau nupirko nam us ir sutvarkė juos.
— Tai, vadinasi, jūs tu rite kam erdinerį, kuris pa­
žįsta Paryžių? — sušuko Bošanas.
— Jis, kaip ir aš, Prancūzijoje pirm ą k artą. Jis
juodaodis, ir d ar nebylys,— atsakė M ontekristas.
— Tai Ali? — sušuko Alberas, visiems nustebus.
— Tikrai Ali, mano nebylys nubijietis, kurį jūs
berods m atėte Romoje.
— Taip, žinom a,— atsakė M orseras,— puikiausiai
jį prisimenu. Bet kaipgi jūs pavedėte nubijiečiui, ir dar
nebyliui, nupirkti Paryžiuje nam us ir juos sutvarkyti?
Vargšelis tu rb ū t visko pripainiojo.
— Be reikalo taip manote. Esu tikras, kad jis viską
sutvarkė pagal mano skonį. O tas skonis, kaip žinote,
gana neįprastas. Jis jau savaitė kaip čia atvykęs. Turbūt
aplakstė visą miestą kaip geros uoslės šuo, kuris me­
džioja vienas. Jis žino mano įgeidžius, skonį, poreikius.
Tikriausiai jau viską sutvarkęs kaip reikiant. J is žino­
jo, kad aš atvyksiu šiandien dešim tą valandą ryto ir jau
nuo devintos laukė manęs prie Fonteneblo užtvaros.
Įteikė man šitą popierėlį. Čia mano naujasis adresas.
Štai skaitykite.
M ontekristas padavė lapelį Alberui.
— „Eliziejaus laukai, trisdešim tas num eris",— per­
skaitė Morseras.
— Tai bent originalu! — išsprūdo Bošanui.
— I r g ry nai kunigaikštiška,— pridūrė Šato Reno.
— Kaip, jūs dar nem atėte savo namo? — paklausė
Debrė.
60
 — Ne,— atsakė M ontekristas,— aš jau minėjau,
kad nenorėjau vėluoti. A psirengiau karietoje ir išlipau
iš jos prie vikonto durų.
Jaunuoliai susižvalgė: jie negalėjo suprasti, a r Mon­
tekristas nekrečia pokštų, bet visi to žmogaus žodžiai,
nors ir labai originalūs, dvelkė tokiu paprastum u, jog
negalima buvo m anyti, kad jis meluotų. Pagaliau ir kam
gi jam meluoti?
— V adinasi,— ta rė Bošanas,— mums teks pasi­
tenkinti tomis mažutėmis paslaugomis, kurias grafu i
galime padaryti. Aš, kaip žurnalistas, atversiu jam duris
į visus P aryžiaus teatrus.
— A čiū,— šypsodamasis ta rė M ontekristas,— aš
jau liepiau savo ekonomui abonuoti kiekviename teatre
po ložę.
— O jūsų ekonomas taip p at nubijietis ir nebylys? —
paklausė Debrė.
— Ne, jis tiesiog jūsų tėvynainis, jeigu tik korsi­
kietis gali b ūti kieno nors tėvynainiu. Jū s jį pažįstate,
ponas de Morserai.
— T urbūt ta i garbingasai ponas Bertučijus, kuris
taip puikiai išnuomoja langus?
— Tikrai jis, ir jūs m atėte jį, kai suteikėte man
garbę papusryčiauti pas mane. Tai puikus žmogus, kuris
buvo ir kareiviu, ir kontrabandininku, žodžiu, viskuo po
trup u tį. Aš netgi nelaiduočiau, kad jis niekada nėra
turėjęs nemalonumų su policija dėl kokio nors menknie­
kio, tarkim , dėl smūgio peiliu.
— I r jūs, grafe, pasiėmėte tą garbingą pilietį sau
ekonomu? — paklausė Debrė.— Kiek jis iš jūsų pavagia
per metus?
— Tikrai ne daugiau už bet kurį kitą, tuo aš visiš­
kai įsitikinęs. Bet jis man tinka, jam nėra nieko negalimo,
ir aš jį laikau.
— Taigi,— ta rė Šato Reno,— pas jus suorganizuotas
visas ūkis. Turite nam us Eliziejaus laukuose, tarn ų, eko­
nomą, trū k sta tik meilužės.
A lberas nusišypsojo: jis prisim inė puikiąją ar tai
graikę, ar ta i albanę, k urią m atė grafo ložėje Valės ir
Ardžentinos teatruose.
61
 — Turiu šį tą geresnio,— atsakė M ontekristas,—
vergę. Jū s nuomojatės meilužes iš Operos, Vodevilio
arba V arjetės, o aš nusipirkau savąją Konstantinopoly.
Man tai kaštavo brangiau, bet daugiau man dėl nieko
nereikia nerim auti.
— Tačiau užm irštate,— juokdamasis pastebėjo De­
brė,— kad mes esame laisvieji fran k ai ir kad jūsų vergė,
įžengusi į Prancūzijos žemę, atgavo laisvę.
— Kas jai ta t pasakys? — paklausė M ontekristas.
— Ogi pirm as sutiktasis.
— J i kalba tik graikiškai.
— Na, tuom et sunkiau!
— Bet mes, tikiuosi, pam atysim e ją? — tarė Boša­
nas.— O gal, be nebylio, laikote ir eunuchų?
— Ne,— ta rė M ontekristas,— dar nepasiekiau tokio
orientališkum o: visi, kurie su manimi bendrauja, gali
laisvai mane palikti ir tai padarę jau negalės pasigesti
nei manęs, nei ko nors kito. Štai dėl ko gal jie manęs ir
nepalieka.
Ja u seniai pašnekovai perėjo prie deserto ir cigarų.
— B rangusis,— pasakė atsistodam as Debrė,— jau
pusė trijų. Jū sų svečias žavus, bet nėra tokios malonios
draugijos, su kuria nereikėtų atsisveikinti, o k artais netgi
tenka ją pakeisti į nemalonią. Man metas į m inisteriją.
Aš pakalbėsiu apie g ra fą su m inistru, juk mums reikia
sužinoti, kas jis toks.
— Saugokitės,— atsakė M orseras,— patys g u driau ­
sieji neperkrim to šitos mįslės.
— Mums skiriam i trys milijonai policijai. Tiesa,
jie beveik visada išeikvojami iš anksto, tačiau nesvarbu,
šiam reikalui visada atsiras penkiasdešimt tūkstančių
frankų.
— O kai sužinosite, kas jis, ar man pasakysite?
— Būtinai. Iki pasim atym o, Alberai. Ponai, tu riu
garbės atsisveikinti.
Ir, išėjęs į koridorių, Debrė g arsiai sušuko:
— K arietą!
— M atyt,— ta rė Bošanas A lberui,— į rūm us taip
jau -ir nepateksiu, bet pateiksiu savo skaitytojam s šį tą
geresnio negu pono Danglaro kalba.
62
 — Dėl Dievo, Bošanai,— atsakė M orseras,— nė vie­
no žodžio, m aldauju. N eatim kite iš manęs privilegijos
rodyti jį. J u k jis įdomus žmogus, tiesa?
— N epaprastai,— atsiliepė Šato Reno,— tik rai tai
vienas pačių įdomiausių žmonių, kokius kada nors esu
sutikęs. Važiuojate, Moreli?
— Tuojau, tik įteiksiu savo kortelę grafui, jis toks
malonus, kad žada užsukti pas mus į Melė gatvę ketu­
rioliktą.
— Galiu jus užtikrinti, kad b ūtinai aplankysiu,—
atsakė nusilenkdam as grafas.
M aksimilijanas Morelis išėjo su baronu Šato Reno,
palikę M ontekristą vieną su Morseru.

V + P IR M A S IS S U S IT IK IM A S

Likęs su M ontekristu dviese, A lberas ta rė:

— Grafe, leiskite man im tis čičeronės pareigų ir
supažindinti jus su pavyzdingu viengungio butu. Įp ra ­
tus prie Italijos rūm ų, jums bus įdomu paskaičiuoti, kiek
reikia kvadratinių pėdų jaunam paryžiečiui, kuris čio­
nykščiu m astu gyvena ne taip jau blogai. Eidami iš
kambario į kam barį atidarysim e langus, kad neuždus-
tumėte.
M ontekristas jau buvo m atęs valgomąjį ir apatinio
aukšto svetainę. Alberas pirm iausia jį nuvedė į savo
studiją. Kaip skaitytojas prisim ena, ta i buvo jo m ėgsta­
miausias kam barys.
M ontekristas buvo puikus žinovas visų tų dalykų,
kuriuos jame buvo sukaupęs Alberas. Čia buvo senovinių
dėžučių, japoniško porceliano, R ytų audinių, Venecijos
stiklo, įvairių šalių ginklų. Visa tai jam buvo pažįstam a,
ir jis iš pirmo žvilgsnio nustatydavo daikto amžių, šalį
ir kilmę. Morseras manė, kad jam teks duoti paaiškini­
mų, o pasirodė, kad jis pats, grafo vadovaujam as, išėjo
archeologijos, minerologijos ir gam tos mokslų kursą. Jie
nulipo į a n trą jį aukštą. A lberas įvedė g ra fą į svetainę.
Sienos čia buvo nukabinėtos nūdienių dailininkų k ū ri­
63
niais. Čia buvo Diuprė peizažų aukštos nendrės, liekni
medžiai, maurojančios karvės ir nuostabus dangus, buvo
Delakrua arabų raitelių su ilgais baltais apsiaustais, su
blizgančiais diržais, su oksiduotais ginklais. A rkliai pa­
siutiškai kandžiojosi, o žmonės tvatijosi geležiniais vėz­
dais. Buvo Bulanžė akvarelių — „Paryžiaus Dievo Moti­
nos katedra*4, atvaizduota su tokia jėga, kuri dailininką
padaro poeto varžovu. Buvo Diaso drobių, ku r gėlės g ra ­
žesnės už gyvas gėles ir saulė labiau žėrinti už saulę
danguje. Čia buvo ir Dekamo piešinių, tokių pat spalvin­
gų kaip ir Salvatoro Rozos, bet poetiškesnių. Buvo Žiro
ir Miulerio pastelių, vaizduojančių vaikus su angelų g al­
vutėm is ir moteris m erginų veidais. Buvo eskizų, iš­
plėštų iš Dožo Rytų albumo, pad ary tų per keletą sekun­
džių pieštuku sėdint a n t kupranugario arba po mečetės
kupolu,— žodžiu, visko, ką nūdienis menas gali duoti
vietoj išnykusio praėjusių amžių meno.
A lberas tikėjosi bent dabar kuo nors nustebinti keis­
tą jį keliautoją, bet, nemažam jo nustebim ui, grafas, ne­
skaitydam as parašų, kuriuos k a rta is atstodavo tik inicia­
lai, iš karto pasakydavo kiekvieno kūrinio autorių, ir
buvo m atyti, kad jis žinojo ne tik kiekvieną šių p av ar­
džių, bet buvo spėjęs įv ertinti ir išstudijuoti kiekvieno
meistro talentą.
Iš svetainės jie nuėjo į miegam ąjį. Tai buvo elegan­
cijos ir k artu griežto skonio pavyzdys: čia spindėjo
blausaus aukso rėm ais tik vienas portretas, pieštas Leo­
poldo Robero.
P o rtretas iš karto patraukė grafo Montekristo žvilgs­
nį. Jis skubiai priėjo ir sustojo prieš jį.
Tai buvo kokių dvidešimt penkerių metų moteris,
tam siaveidė, ugningo žvilgsnio iš po prim erktų vokų.
J i vilkėjo spalvingą katalanietės žvejės kostium ą, raudo­
ną su juodu palaidinukę. Plaukuose žėrėjo auksiniai
smeigtukai. Jos žvilgsnis buvo nukreiptas į jūrą, o g rak š­
tus siluetas ryškiai atsispindėjo žydrame dangaus ir
bangų fone.
Kam baryje buvo tam su, kitaip A lberas būtų paste­
bėjęs, kaip m irtinai išblyško grafo veidas ir kaip, neva­
lingo drebulio purtom i, sukrūpsėjo jo pečiai ir krūtinė.
64
 Stojo trum pa tyla, M ontekristas negalėjo a titra u k ti
nuo paveikslo akių.
— Jū sų mylimoji nuostabi, vikonte,— pagaliau tarė
jis visai ram iu balsu,— ir tas kostium as, m atyt, m aska­
radinis, jai labai tinka.
— Aš neatleisčiau jum s tos klaidos,— ta rė Albe­
ras,— jeigu šalia to portreto kabotų koks nors kitas.
Jūs, grafe, nepažįstate mano motinos. Čia jos portretas,
jis nupieštas pagal jos n o rą prieš šešerius a r aštuonerius
metus. Kostiumas, m atyt, prigalvotas, bet panašum as
nuostabus,— aš ta rsi m atau savo m otiną tokią, kokia ji
buvo tū k stan tis aštuoni šim tai trisdešim taisiais metais.
Grafienė užsakė šį p o rtretą tėvui nesant namie. Turbūt
ji norėjo p ad ary ti jam m alonią staigm eną, bet tėvui p o rt­
retas kažkodėl nepatiko. I r netgi tapytojo m eistriškum as
nepajėgė įveikti jo an tip atijo s,— o juk tai, kaip jūs patys
žinote, vienas geriausių Leopoldo Robero kūrinių. Tiesa,
tarp mūsų kalbant, ponas de Morseras — vienas pačių
uoliausių perų Liuksemburge, puikus karo reikalų specia­
listas, bet labai vidutiniškas meno žinovas. U žtat mano
motina supran ta tapybą ir pati puikiai piešia. J i pernelyg
vertino šį m eistrišką kūrinį, kad galėtų su juo visai
skirtis, todėl padovanojo jį man, kad rečiau tėvui būtų
po akimis. Jo p o rtretą, pieštą Gro, aš jums taip p at paro­
dysiu. Atleiskite, kad jum s pasakoju tas visas nam ų sm ulk­
menas, bet kadangi turėsiu garbės p rista ty ti jus grafui,
tui jums visa tai pasakiau, kad k artais netyčia nepa­
tartum ėte jam g ird in t motinos portreto. Be to, jis p ra ­
gaištingai veikia mano motiną. A tėjusi pas mane, ji
negali žiūrėti į jį be ašarų. Beje, nesusipratim as, iški­
l u tarp grafo ir grafienės dėl šio portreto, buvo vienin­
g i is jų nesusipratim as. Jie vedę jau daugiau kaip dvide­
šimt metų, bet prisirišę prie kits kito kaip p irm ąją dieną.
M ontekristas greitai žvilgtelėjo į Alberą, ta rtu m
norėdamas susekti slaptą jo žodžių prasmę, bet buvo
ninku, kad jaunuolis pasakė juos visai atviraširdiškai.
— Dabar, g rafe,— ta rė A lberas,— jūs m atėte visus
iiiiino turtus. Juos prašau leisti man pasiūlyti jūsų žiniai,
nors jie ir labai menki. Jau sk itės čia kaip namie. Kad
du r labiau apsiprastum ėte, palydėsiu jus pas poną de
Morserą. Dar iš Romos aš jam parašiau ir apie jūsų paS-
O m Tax M o n te k rista s , II t. 65
Įaugą man, ir apie pažadą mane aplankyti. G rafas ir
grafienė n ekantriai laukia progos padėkoti jums. Žinau,
grafe, jūsų niekuo nenustebinsi, ir šeimyninės scenos
nelabai veikia Jū rin in k ą Sindbadą: jūs tiek visko matęs.
Bet priim kite mano pasiūlym ą ir žiūrėkite į jį kaip į
pirm ąjį žingsnį Paryžiaus gyvenimo keliu. Tą gyvenimą
ir sudaro tik viens kitam sakomi komplimentai, vizitai
bei naujos pažintys.
M ontekristas tylėdam as nusilenkė. M atyt, jis priėmė
tą pasiūlym ą be džiaugsmo ir be nepasitenkinimo, kaip
vieną aukštuom enės sąlyginum ų, kuriems tu ri paklusti
kiekvienas išauklėtas žmogus. Alberas pašaukė savo
kam erdinerį ir liepė pranešti grafu i ir grafienei de Mor-
serams, kad juos nori aplankyti g rafas M ontekristas.
A lberas su g rafu nusekė paskui jį.
Įėję į grafo prieškam barį, virš durų į svetainę jūs
galėjote pastebėti skydą su herbu, kuris savo tu rtin g ais
rėmais ir harm onija su visu kam bariu kalbėte kalbėjo,
kad nam ų savininkas labai vertina šį herbą.
M ontekristas sustojo prieš herbą ir įdėmiai jį ap­
žiūrėjo.
— Žydrame fone septyni auksiniai paukščiai, išsiri­
kiavę greta. Tai, aišku, jūsų šeimos herbas, vikonte? —
paklausė jis.— Nors aš ir pažįstu heraldikos figūras
ir šiek tiek nusim anau apie herbus, vis dėlto esu prastas
heraldikos žinovas. J u k aš atsitiktinis grafas, iškeptas
Toskanoje už Sen Etjeno komandorijos įsteigim ą, ir
tikriausiai nebūčiau priėmęs titulo, jeigu manęs nebūtų
įtikinę, kad jis stačiai būtinas, kai daug keliauji. Ju k rei­
kia ką nors tu rė ti a n t karietos durelių, nors ir tam, kad
m uitininkai po jūsų daiktus nesiraustų. Taigi atleiskite
man, kad klausiu tokių dalykų.
— Klausim as visai nėra nekuklus,— atsakė Mor­
seras visiškai nuoširdžiai.— Atspėjote: ta i mūsų herbas,
kitaip sakant, mano tėvo giminės herbas. Bet jis, kaip
matote, sujungtas su kitu herbu — sidabrinis kuoras
purpuro fone, tai mano motinos giminės herbas. Iš moti­
nos pusės aš ispanas, bet de Morserų giminė — prancū­
ziška ir, kiek man teko girdėti, viena pačių seniausių
Prancūzijos pietuose.

66
 — Taip,— ta rė M ontekristas,— ta ta i ir liudija p au­
kščiai. Beveik visi ginkluoti piligrim ai, vykę k ariau ti
dėl Šventosios žemės, savo herbu pasirinkdavo arba k ry ­
žių — savo misijos simbolį, arba keliaujančiuosius p au­
kščius — tolimos kelionės simbolį,— kelionės, į kurią
buvo išsiruošę ir kurią vylėsi atlik ti tikėjimo sparnais.
Koks nors jūsų prosenis iš tėvo pusės, m atyt, dalyvavo
viename iš kryžiaus žygių. Jeig u ta i buvo net Liudviko
Šventojo žygis, ir tuom et mes pasiekiame try lik tą jį am ­
žių, o tai visai neblogai.
— Galimas dalykas,— ta rė M orseras,— mano tėvo
kabinete yra mūsų genealoginis medis, kuris jums visa
tai paaiškins. Kadaise jam buvau paruošęs komentarus,
iš kurių net d ’Ozjė ir Zokuras tu rė tų ko pasimokyti.
Dabar tie dalykai manęs nevilioja. Bet, kaip čičeronė,
turiu jums pasakyti, kad mūsų dem okratinė vyriausybė
pradeda sm arkiai domėtis kilmės klausimais.
— Tokiu atveju jūsų vyriausybė turėjo pasirinkti
iš praeities k ą nors geresnio už tas dvi iškabas, kurias
mačiau a n t jūsų pam inklų ir kurios netu ri jokios h eral­
dinės prasmės. O k albant apie jus, vikonte, ta i jūs laim in­
gesnis už vyriausybę, nes jūsų herbas gražus ir jaudina
vaizduotę. Taip, jūs ir provansietis, ir ispanas. Tuo ir
paaiškinam a,— jeigu portretas, kurį man rodėte, p ana­
šus,— kilmingosios katalanietės nuostabiai tam si veido
spalva, kuri taip sužavėjo mane.
Reikėjo būti Edipu a r n et pačiu sfinksu, kad atspė-
tum ironiją, su kuria g rafas ištarė šiuos žodžius, atro ­
dytų, persunktus pačiu subtiliausiu m andagumu. U žtat
Morseras padėkojo jam šypsena ir žengęs pirm yn atid arė
duris po herbu, kurios, kaip mes jau žinome, ėjo į svetainę.
Labiausiai matomoje vietoje čia kabojo kokių tris ­
dešimt penkerių a r aštuonerių metų vyro portretas. Tas
vyras buvo su generolo uniform a, su dvigubos pynės
epoletais — aukšto laipsnio ženklas, su Garbės legiono
kryžiumi a n t kaklo, o tai rodė komandoro rangą, ir su
žvaigždėmis a n t krūtinės: dešinėje — Išganytojo, o kai­
rėje — Karolio III, vadinasi, asmuo, atvaizduotas por­
trete, kovėsi Graikijoje ir Ispanijoje a r atliko tose šalyse
kažkokią diplomatinę misiją.
67
 Kaip ir a n ^ M ontekristas smulkiai apžiūrinėjo šį
po rtretą. S taiga atsidarė šoninės durys ir pasirodė pats
g rafas de Morseras.
Tai buvo maždaug keturiasdešim t penkerių metų
vyras, bet iš išvaizdos atrodė m ažiausiai penkiasdešimt.
Juodi ūsai ir antak iai visai nesiderino su baltais plau ­
kais, apkirptais kariškai. Jis buvo apsirengęs civiliais
drabužiais, ir įvairiaspalvė juostytė kilpelėje prim inė
daugelį ordinų, kuriais jis buvo apdovanotas. Jo išvaizda
buvo gana tau ri, ir įėjo jis labai svetingai nusiteikęs.
M ontekristas nė žingsnio nežengė priešais. Atrodė, jo
kojos priaugo prie grindų, o akys įsisiurbė į grafo de
Morsero veidą.
— Tėve,— pasakė A lberas,— tu riu garbės p rista ­
ty ti jums g ra fą M ontekristą, tą kilnų draugą, kurį,
kaip jūs žinote, tu rėjau laimės sutikti sunkiomis aplin­
kybėmis.
— G rafas mums yra mielas svečias,— tarė grafas
de Morseras, su šypsena sveikindamas M ontekristą.—
Jis išgelbėjo mūsų šeimai vienintelį įpėdinį, ir mes jam
turim e būti am žinai dėkingi.
Tardam as šiuos žodžius, g rafas de Morseras parodė
M ontekristui krėslą ir pats atsisėdo prieš langą.
M ontekristas, sėsdamas į jam pasiūlytą krėslą, pasi­
stengė likti plačių aksominių užuolaidų šešėlyje, kad
nepastebim ai galėtų skaity ti išvargusiam e ir susirūpinu­
siame grafo veide slaptų kentėjim ų apysaką, apie kurią
bylojo kiekviena per ankstyva to veido raukšlė.
— Ponia grafienė rengėsi, kai vikontas atsiun tė jai
pranešti, kad ji tu rės malonum ą susipažinti su jum is,—
ta rė Morseras.— Po valandėlės ji bus čia.
— Man didelė g arb ė,— ta rė M ontekristas,— p irm ą­
ją dieną Paryžiuje susitikti su žmogumi, kurio nuopel­
nai lygūs jo šlovei ir kuriam likim as išimties keliu buvo
teisingas. Bet galbūt Mitidžio lygumose ar A tlaso kal­
nuose jisai ruošia d ar ir maršalo lazdą?
— O, ne,— tru p u tį raustelėjęs, ėmė gintis Morse­
ras,— aš atsisakiau tarnybos, grafe. Restauracijos metu
pakeltas į perus, dalyvavau pirmuosiuose žygiuose ir
tarn av au maršalo de Burmono vadovybėje. Vadinasi,
68
galėjau tikėtis aukštesnių pareigų armijoje, ir kas žino,
kas būtų įvykę, jeigu soste būtų likusi senoji dinastijos
šaka. Bet, kaip m atyti, Liepos revoliucija buvo tokia šlo­
vinga, kad galėjo sau leisti b ū ti nedėkinga už visus
nuopelnus, nesusijusius su im peratoriaus periodu. U žtat
man teko eiti į atsarg ą. Kas, kaip aš, įgijo epoletus kovos
lauke, tas nemoka m anevruoti a n t slidaus svetainių p a r­
keto. Mečiau karinę tarn y bą, susidomėjau politika, p ra ­
mone, studijavau taikomuosius menus. Tais dalykais vi­
sada domėjausi, bet per dvidešimt tarnybos metų n etu ­
rėjau laiko jiems atsidėti.
— Štai, grafe, kur glūdi jūsų tautos pranašum as
prieš k itas,— atsakė M ontekristas.— Jūs, garsios gim i­
nės ainis, didelio tu rto savininkas, ėjote skintis pirm ųjų
laipsnių tarn au d am as p ap rastu kareiviu. Tatai pasitaiko
retai. Paskui, pakeltas į generolus, į Prancūzijos perus,
būdam as Garbės legiono komandoras, jūs pradedate mo­
kytis kažko naujo ne dėl atlyginim d, bet tik dėl to, kad
būtum ėte naudingas savo artimiesiems... Taip, tai puiku,
tai stačiai nuostabu.
A lberas žiūrėjo ir klausėsi nustebęs: jis nebuvo p ra ­
tęs m atyti M ontekristą tokį entuziastingą.
— Deja, mes, Italijos žmonės, ne tokie,— tęsė sve­
timšalis, ta rsi norėdam as išsklaidyti nežymų šešėlį, kurio
vos nesukėlė jo žodžiai Morsero veide.— Mes taip neda­
rome Italijoje, mes augam e taip, kaip skirta mūsų pa­
dermei, ir visą gyvenimą esame su tais pačiais lapais,
tuo pačiu pavidalu ir dažnai tokie p a t nenaudingi.
— Bet tokiam žmogui kaip jūs Ita lija nėra tinkam a
tėvynė,— kalbėjo g rafas de M orseras.— Prancūzija iš­
skečia jums savo glėbį, atsiliepkite į jos kvietimą. J i ne
visuomet nedėkinga. J i blogai elgiasi su savo vaikais,
bet p aprastai svetingai sutinka svetimšalius.
— Tėve,— pertraukė A lberas šypsodamasis,— m a­
tyt, kad jūs nepažįstate g rafo Montekristo. Tai, ka§ g a­
lėtų jį patenkinti, yra už mūsų pasaulio ribų. Jis nesi­
vaiko garbės ir ima iš jos vien tai, kas telpa pase.
— Š tai p ati teisingiausia nuomonė apie mane, kokią
man kada nors teko g ird ėti,— pastebėjo Montekristas.
— G rafas turėjo galimybę sutv ark y ti savo gyve­
69
nimą, kaip norėjo,— ta rė g rafas de Morseras atsidusęs,—
ir pasirinko gėlėmis klotą kelią.
— Tikrai taip ,— atsakė M ontekristas su tokia šyp­
sena, kurios nepagautų joks dailininkas ir nepaaiškintų
joks fizionomistas.
— Jeigu nebijočiau jus n u v arg in ti,— ta rė genero­
las, aiškiai sužavėtas svečio elgesio,— nusivesčiau į r ū ­
mus. Šios dienos posėdis įdomus kiekvienam, kuris nesu­
sipažinęs su mūsų nūdieniais senatoriais.
— Būsiu labai dėkingas, jeigu man tai pasiūlysite
k itą k artą. Šiandien tikiuosi b ūti p ristaty tas grafienei,
ir aš palauksiu.
— O štai ir mamytė! — sušuko vikontas.
— Iš tikrųjų — skubiai atsigręžęs M ontekristas pa­
matė an t svetainės slenksčio ponią de Morser. J i stovėjo
ta rp durų, esančių prieš tas, pro kurias buvo įėjęs jos
vyras. Stovėjo sustingusi ir išblyškusi. Kai M ontekristas
atsisuko į ją, ji nuleido ran k ą, kuria kažkodėl buvo a tsi­
rėm usi į paauksuotą durų dailylentę. J i stovėjo ten jau
valandėlę ir girdėjo paskutinius svečio žodžius.
Sis atsistojo ir žemai nusilenkė grafienei, kuri tylė­
dam a iškilmingai atsakė į jo nusilenkimą.
— Kas jums, grafiene? — paklausė g rafas de Mor­
seras.— J ū s nesveika? Gal čia per daug karšta?
— Mamyte, jums bloga? — sušuko vikontas, pulda­
mas prie Mersedesos.
J i padėkojo jiems nusišypsodama.
— Ne,— ta rė ji,— mane tik šiaip sujaudino susiti­
kimas su grafu. Ju k jeigu ne jis, mes dabar lietume aša­
ras ir gedėtume. G rafe,— tęsė ponia Morser, prieidama
prie jo su karalienės didingum u,— aš jums labai dėkinga,
kad išgelbėjote mano sūnaus gyvybę, ir už tą kilnų
darbą iš visos širdies jus laiminu. Esu laim inga, nes
pagaliau galiu išreikšti jum s savo dėkingumą.
G rafas vėl nusilenkė, dar žemiau negu pirm ą k artą,
ir buvo d ar labiau išblyškęs negu Mersedesa.
— Grafiene, jūs pernelyg kilni,— ta rė jis nepapras­
tai švelniai ir pagarbiai.— Aš nieko nepaprasto nepa­
dariau. Išgelbėti žmogų, apsaugoti tėvą nuo kančių, o

70
motiną nuo ašarų — ta i visai ne geras darbas, tai žmo­
gaus pareiga.
— Koks laim ingas mano sūnus, turėdam as tokį d ra u ­
gą kaip jūs, g rafe,— su giliu jausm u atsakė ponia de
Morser.— Dėkoju Dievui, kad jis taip lėmė.
Mersedesa pakėlė savo gražias akis į dangų su to ­
kiu nepaprastu dėkingumu, kad g rafu i pasirodė, tartu m
jos akyse sublizgėjo ašaros.
Ponas de Morseras priėjo prie jos.
— Aš jau prašiau g ra fą atleisti, kad tu riu palikti
jį,— ta rė jis.— Tikiuosi, jūs taip p a t paprašysite jį man
dovanoti. Posėdis prasideda a n trą valandą, dabar trys,
o aš tu riu ten kalbėti.
— Važiuokite, aš pasistengsiu, kad mūsų svečias
nenuobodžiautų jum s nesant,— ta rė grafienė vis dar su­
jaudintu balsu.— G rafe,— tęsė ji, kreipdam asi į Monte-
k ristą,— gal suteiksite mums garbę, praleisdam as d ra u ­
ge likusią dienos dalį?
— Patikėkite manimi, grafiene, esu jums labai dė­
kingas. Bet aš išlipau prie jūsų d urų iš kelionės karietos.
Dar nežinau, kaip mane įkurdino Paryžiuje, netgi nela­
bai num anau kur. Žinoma, tai menkniekis, bet vis dėlto
šiek tiek nerim auju.
— Tačiau pažadate suteikti mums tą malonumą
kitą k artą? — paklausė grafienė.
M ontekristas nusilenkė neatsakydam as, ir jo nusilen­
kimas galėjo b ū ti suprastas kaip sutikimo ženklas.
— Na, tad a aš jūsų nesulaikau,— ta rė grafienė,—
labai nenorėčiau, kad mano dėkingum as virstų neku­
klumu arba įkyrum u.
— B rangus g rafe,— ta rė A lberas,— jeigu leisite,
aš pasistengsiu atsilyginti jums Paryžiuje už jūsų malo­
nų paslaugum ą Romoje ir pavedu jūsų žiniai savo karie­
tą, kol dar neapsirūpinote ekipažu.
— Labai dėkingas, vikonte,— ta rė M ontekristas,—
bet tikiuosi, kad Bertučijus netuščiai praleido keturias ir
pusę valandos, kurias jis turėjo, ir kad prie jūsų durų
manęs laukia koks nors ekipažas.
A lberas buvo įpratęs prie grafo elgsenos, žinojo,
kad jis kaip Neronas visada vaikosi to, kas neįmanoma,
71
u žtat jau niekuo nesistebėjo. J is tik norėjo pats įsiti­
kinti, kaip įvykdyti grafo įsakymai, ir palydėjo jį iki
vartų.
M ontekristas neapsiriko: kai tik jis išėjo į grafo
de Morsero prieškam barį, liokajus, ta s pats, kuris Ro­
moje buvo atnešęs A lberui ir Francui grafo vizitinę
kortelę, puolė lauk, ir kai įžymusis keliautojas pasirodė
tarpdury, jis iš tik rų jų rado belaukiantį savo ekipažą.
Tai buvo dvivietė Kelerio gamybos karieta, į k urią
įkinkyta karpė ausimis ta pati pora arklių, k u rią vakar
Drekas, kaip buvo žinoma visiems Paryžiaus liūtam s,
atsisakė parduoti už aštuoniolika tūkstančių frankų.
— Vikonte,— pasakė g rafas A lberui,— aš jūsų ne­
kviečiu dabar pas save, nes ten kol kas viskas padaryta
greitosiomis, o, kaip žinote, aš branginu reputaciją žmo­
gaus, mokančio patogiai įsitaisyti net laikinoje būstinėje.
Duokite man vieną dieną ir paskui leiskite jus pakviesti.
Tada aš būsiu visiškai ram us, kad nepažeisiu svetingumo
dėsnių.
— Jeigu prašote vienos dienos, grafe, tai aš galiu
būti tikras, kad jūs man parodysite ne nam ą, o rūmus.
Jum s iš tiesų ta rn a u ja koks nors gerasis genijus.
— K ą gi, tegul visi taip galvoja,— ta rė Monte­
kristas, keldamas koją a n t aksomu ap trau k tų puikios
savo karietos laiptelių,— ta ta i man užtikrins šiokį tokį
pasisekimą ta rp damų.
G rafas įsėdo į karietą, durelės užsitrenkė, ir arkliai
nulėkė šuoliais, bet vis dėlto jis spėjo pastebėti, kaip
nežymiai krustelėjo vieno lango užuolaida toje svetai­
nėje, kur jis buvo palikęs grafienę de Morser.
Kai A lberas grįžo pas motiną, rado ją savo buduare,
sėdinčią giliame, aksomu apm uštam e krėsle. K am barys
skendėjo prieblandoje, tik tai k u r ne k ur a n t vazų ir
paauksuotų rėm ų kampuose bliksėjo švituliai.
A lberas negalėjo įžiūrėti grafienės veido, nes an t
galvos ji buvo užsim etusi ploną šydą, bet jam pasirodė,
kad jos balsas virpa. K vapnus rožių ir heliotropų aro ­
m atas buvo susimaišęs su aštriu ir aitriu uostomosios
druskos kvapu. Ir iš tik rų jų A lberas su nerim u pastebėjo,
kad grafienės flakonėlis išim tas iš šagrenės futliaro ir
padėtas a n t vienos plokščios vazos.
72
 — J ū s sergate? — sušuko jis, eidamas prie moti­
nos.— Jum s pasidarė bloga, kai aš buvau išėjęs?
— Nė kiek, Alberai, bet visos tos rožės, tuberozos
ir citrinmedžio žiedai taip sm arkiai kvepia dabar, kai
užėjo karštos dienos...
— Tuomet reikia jas išnešti,— ta rė Morseras, tam ­
pydamas skambučio virvelę.— J ū s iš tik rų jų nesveikuo-
jate. Ja u įeidama į svetainę buvote labai išblyškusi.
— Buvau išblyškusi?
— Blyškumas jums tinka, bet mudu su tėvu išsigan­
dome.
— A r tėvas tau ką nors sakė? — skubiai paklausė
Mersedesa.
— Ne, bet jis jums pačiai sakė, prisim enate?
— N eprisim enu,— ta rė grafienė.
Išgirdęs Albero skambutį, atėjo liokajus.
— Išneškite tas gėles į prieškam barį,— ta rė vikon­
tas,— jos kenkia grafienei.
Liokajus padarė, kas buvo liepta.
Kol jis nešė gėles, buvo tyla.
— Iš kur toks vardas — M ontekristas? — paklausė
grafienė, kai liokajus išnešė paskutinę vazą.— Pavardė
ar dvaro pavadinim as, ar tiesiog titulas?
— Aš m anau, kad tai titulas. G rafas nusipirko salą
Toskanos salyne ir, sprendžiant iš to, ką jis šįryt sakė,
jsteigė kom andoriją. Ju k žinote, kad taip daro S v. Ste­
pono ordinas Florencijoje, Sv. Ju rg io Parm oję ir net Mal­
tos kryžius. Beje, jis ir nesididžiuoja tuo kilmingumu,
vadina save atsitiktin iu grafu, nors Romoje visi įsiti­
kinę, kad jis labai garsus didikas.
— Jo manieros puikios,— ta rė grafienė,— bent man
taip atrodė per tas keletą minučių, kurias jį mačiau.
— O, jo manieros be priekaištų, jos pralenkia viską,
ką esu m atęs labiausiai aristokratiško ta rp trijų pačių
(iidingiausių Europos mėlyno kraujo atstovų: anglų,
ispanų ir vokiečių.
Grafienė susimąstė, bet kiek padvejojusi tęsė:
— Ju k tu matei, brangusis... aš klausiu kaip motina,
supranti... tu m atei g rafą M ontekristą jo namuose. Tu
įžvalgus, pažįsti aukštuom enę, tu ri daugiau takto negu
73
tavo metams įprasta. A r tu manai, kad g rafas iš tikrųjų
yra tas, kuo jis dedasi?
— O kuo jis dedasi?
— Tu p ats tik ką sakei: garsiu didiku.
— J į visi tokiu laiko.
— O kuo tu jį laikai?
— Aš, prisipažįstu, neturiu apie jį aiškios nuomo­
nės. Manau, kad jis maltietis.
— Aš klausiu ne apie jo kilmę, bet apie jį patį, kaip
apie žmogų.
— Tuomet kas kita. Man teko m aty ti tiek jo keiste­
nybių, kad aš linkęs žiūrėti į jį kaip į Bairono herojų,
kurį nelaimė yra pažym ėjusi fatališku antspaudu, kaip
kokį nors M anfredą arba Larą, ar V ernerį,— žodžiu,
kaip į kokį nors senos giminės palikuonį, netekusį savo
tėvų paveldėjimo ir vėl įsigijusį tu rtu s savo nerim stan­
čio genijaus dėka, genijaus, iškėlusio jį viršum visuo­
menės įstatym ų.
— Tu nori pasakyti...
— Aš noriu pasakyti, kad M ontekristas — sala Vi­
duržemio jūroje be gyventojų, be įgulos, visų ta u tų
kontrabandininkų, visų k raštų p iratų prieglobstis. Kas
žino, gal šie vertelgos ir moka savo šeimininkui mokestį
už svetingum ą.
— Galimas dalykas,— susimąsčiusi ta rė grafienė.
— Bet nesvarbu, a r jis kontrabandininkas, ar ne,—
kalbėjo toliau A lberas,— g rafas M ontekristas yra n uosta­
bus žmogus. Aš tuo esu tikras, su tuo sutikite, nes pati
jį matėte. J is turės didžiausią pasisekimą Paryžiaus
svetainėse. Ju k tik šį ry tą pas mane jis pradėjo savo
žingsnius į aukštuom enę taip, kad apstulbino visus, net
patį Šato Reno.
— O kiek metų gali tu rė ti grafas? — paklausė Mer-
sedesa, m atyt, teikdam a šiam klausim ui didelę reikšmę.
— Kokius trisdešim t penkerius a r šešerius.
— Toks jaunas! Negali būti! — ta rė Mersedesa, a t ­
sakydama ir į Albero žodžius, ir į savo pačios mintį.
— O vis dėlto tai tiesa. Keletą k artų jis man sakė,
žinoma, atsitik tin ai: „Tuomet aš buvau penkerių metų,
o tuom et dešimties, ta d a štai — dvylikos". Iš smalsumo
74
aš gretindavau datas, ir jos visada sutapdavo. M atyt,
šis keistas žmogus, kurio amžių sunku n u staty ti, iš tik rų ­
jų trisdešim t penkerių metų. Be to, prisim enate, kokios
žvitrios jo akys, kokie juodi plaukai. Jis išblyškęs, tačiau
jo kaktoje nėra nė vienos raukšlelės. Jis ne tik kad stip­
rus žmogus, bet ir gana jaunas.
Grafienė nuleido galvą, ta rsi nusvirusią nuo sunkių
karčių minčių.
— I r tas žmogus tau, A lberai, draugiškas? — ja u ­
dindamasi paklausė ji.
— Man rodos, taip.
— O tu... tu irgi jį myli?
— J is man patinka, nors ir kažką besakytų F ran ­
cas d ’Epinė, kuris norėjo įtikin ti mane, kad jis — su­
grįžęs iš ano pasaulio.
Grafienė krūptelėjo iš siaubo.
— A lberai,— ta rė ji pasikeitusiu balsu,— aš visuo­
met tave perspėdavau dėl naujų pažinčių. Dabar tu jau
suaugęs ir gali gyventi savo protu, bet pakartoju: būk
atsargus.
— I r vis dėlto, brangioji mama, kad jūsų perspėji­
mas galėtų b ū ti man naudingas, turėčiau iš anksto ži­
noti, ko saugotis. G rafas nelošia kortomis, geria tik v an ­
denį, padažytą lašeliu ispaniško vyno. Jis, atrodo, toks
turtingas, kad, jeigu paprašytų mane paskolinti pinigų,
man beliktų tik nusikvatoti jam į akis. Ką jis man galėtų
blogo padaryti?
— Teisybė,— atsakė grafienė,— mano būgštavim ai
kvaili, juo labiau kad kalbam a apie žmogų, kuris
išgelbėjo tau gyvybę. Beje, Alberai, ar tėvas jį gerai
priėmė? Mums reikia būti ypač jautriem s grafui. Tavo
tėvas dažnai užsiėmęs, susirūpinęs reikalais ir galbūt
nejučiom...
— Jis elgėsi be priekaištų,— pertraukė A lberas.—
Net daugiau pasakysiu: m atyt, jį labai paglostė nepap­
rastai vykę komplimentai, kuriuos g rafas pasakė jam taip
taikliai, tarsi jis pažinotų tėvą ne mažiau kaip trisdešim t
metų. Visos tos mažytės pagyrų strėlės maloniai kuteno
tėvą,— pridūrė Alberas juokdam asis,— ir jie atsiskyrė
kaip geriausi draugai, tėvas norėjo net vežtis g rafą į
rūmus, kad tas pasiklausytų jo kalbos.

75
 Grafienė nieko neatsakė. M intys ją nunešė kažkur
taip toli, kad ji net užsimerkė. Stovėdamas priešais,
A lberas žiūrėjo į ją su ta sūnaus meile, kuri būna
ypač švelni ir nuoširdi, kai motina d ar jauna ir graži.
Pam atęs, kad ji užsimerkusi, ir pasiklausęs lygaus jos
kvėpavimo, A lberas pam anė, jog ji užmigo, pirštų galais
išėjo ir atsarg iai uždarė paskui save duris.
— Tai ne žmogus, o velnias,— sušnibždėjo jis,
linguodamas g alv ą,— aš jau Romoje pranašavau, kad
jis sukels sensaciją aukštuomenėje. D abar jo poveikį ki­
tiems rodo neklaidingas term om etras: jeigu mano mo­
tina atkreipė į jį dėmesį, vadinasi, jis tik rai nuostabus
žmogus.
I r jis nuėjo į savo arklides su slaptu apm audu, kad
g rafas M ontekristas, nė piršto nepajudinęs, įsigijo arklius,
kurie jo bėrius žinovų akyse nustūm ė į a n trą ją vietą.
— T ikrai,— ta rė jis,— žmonių lygybė neegzistuoja:
reikės paprašyti tėvą, kad jis panagrinėtų šią m intį
Aukštuosiuose rūmuose.

VI + P O N A S BERTUCIJUS
Tuo tarp u g rafas parvažiavo namo, sugaišęs šešias
minutes. Per tas šešias m inutes į jį atkreipė dėmesį
kokia pora dešimčių jaunuolių, žinančių, ko verti tie
puikūs žirgai, į kuriuos jie patys varvino seilę. Jie pa­
leido šuoliais savo arklius, norėdami nors probėgšmais
dirstelėti į p rašm atn ų didiką, galintį pirktis arklius po
dešimt tūkstančių fran k ų už kiekvieną.
Ali išrinktasis nam as, nuolatinė M ontekristo būs­
tinė mieste, buvo dešinėje Eliziejaus laukų pusėje, jeigu
važiuotum į kalną, ir niūksojo ta rp kiemo ir sodo. G ru­
pelė vešlių medžių, išstypusių vidury kiemo, dengė dalį
fasado. Į dešinę ir į k airę nuo jų nelyginant dvi rankos
tiesėsi dvi alėjos, kuriom is privažiuodavo ekipažai nuo
v artų iki dvigubo prieangio, a n t kurio kiekvienos pa­
kopos ties kam pais stovėjo porcelianinės vazos, pilnos
gėlių. Namas stovėjo vienišas vidury didžiulio atviro plo­
to. Be paradinio, buvo d ar ir kitas išėjimas į Pontjė
gatvę.
76
 Vežėjui d ar nespėjus šūktelėti vartininkui, sunkūs
vartai atsidarė. G rafą pam atė iš tolo, o Paryžiuje, kaip
ir Romoje, kaip ir visur, visi jam p atarnaudavo žaibo
greitum u. Taigi vežėjas nestabdydam as arklių įvažiavo į
kiemą, apsuko pusę rato, o v a rta i už jo nugaros užsi­
trenkė dar nenutilus ra tų girgždesiui alėjos smėlyje.
K arieta sustojo kairėje prieangio pusėje. Prie dure­
lių pasirodė du žmonės: vienas jų buvo Ali, kuris šypso­
josi savo ponui kupinu nuoširdaus džiaugsmo šypsniu
ir buvo atly gin tas vien tik pap rastu Montekristo žvilgsniu.
A ntrasis pagarbiai nusilenkė ir ištiesė ran k ą tarsi
norėdam as padSti g rafu i išlipti iš karietos.
— Dėkoju, B ertučijau,— ta rė g rafas, lengvai nušok­
damas nuo trijų karietos laiptelių.— O notaras?
— Laukia mažojoje svetainėje, jūsų šviesybe,— a t ­
sakė Bertučijus.
— O vizitinės kortelės, kurias jūs turėjote užsakyti
sužinoję namo numerį?
— Jū sų šviesybe, jos jau gatavos. Aš buvau pas
geriausią Pale Rojalio graverį, ir jis padarė korteles
prie manęs. Pirm oji kortelė, kaip liepėte, tučtuojau buvo
nusiųsta ponui baronui D anglarui, deputatui, Sosė d’An-
teno gatvė, septintas numeris, kitos padėtos jūsų šviesy­
bės miegamajame a n t židinio.
— Gerai. K elinta valanda?
— Keturios.
M ontekristas įdavė savo pirštines, skrybėlę ir lazde­
lę tam pačiam liokajui prancūzui, kuris iš grafo de Mor-
Horo prieškam bario puolė pakviesti karietą, paskui, sek­
damas Bertučijų, rodantį jam kelią, nuėjo į mažąją
.svetainę.
— Kokios skurdžios statulos šiame prieškam bary­
je, — pasakė M ontekristas.— Tikiuosi, kad jos bus išga­
bentos iš čia.
Bertučijus tylėdam as nusilenkė.
Kaip buvo sakęs ekonomas, n o taras laukė mažojoje
Mvotainėje.
Tai buvo žmogus, savo išvaizda panašus į orų sosti­
nės raštininką, prasim ušusį iki puikių priemiesčio notaro
pareigų.
77
 — J ū s esate įgaliotas parduoti užmiesčio nam ą, kurį
aš ketinu pirkti? — paklausė M ontekristas.
— Taip, ponas g rafe,— atsakė notaras.
— Pardavim o ak tas paruoštas?
— Taip, ponas grafe.
— T urite jį?
— Š tai jis.
— Puiku. O kur tas namas, kurį aš perku? — n erū­
pestingai paklausė M ontekristas, kreipdam asis lyg į Ber-
tučijų, lyg į notarą.
Ekonomas gestu parodė nežinąs.
N otaras apstulbęs žvilgtelėjo į M ontekristą.
— Kaip? — tarė jis.— Ponas g rafas nežino, kur yra
jo perkam as namas?
— Prisipažinsiu, nežinau,— atsakė grafas.
— G rafas jo nem atė?
— Kaip aš galėjau jį m atyti? Aš tik šįryt atvykau
iš Kadikso, anksčiau niekada nesu buvęs Paryžiuje, ir
netgi Prancūzijoje pirm ą k artą.
— Tuomet kas k ita ,— ta rė n o taras.— Namas, kurį
ponas g rafas ketina p irkti, yra Oteilyje.
Po tų žodžių B ertučijus aiškiai pabalo.
— O k u r tas Oteilis? — paklausė M ontekristas.
— Du žingsniai nuo čia, grafe,— atsakė n o taras.—
Tučtuojau už Pasi. Puiki vieta, vidury Bulonės miško.
— Taip arti? — ta rė M ontekristas.— Tai koks gi
čia užmiesčio namas? Kokio velnio, Bertučijau, išrinkote
man nam ą prie p at užtvaros?
— Aš! — sušuko ekonomas nepaprastai skubiai.—
Ponas grafe! Jū sų šviesybė niekada man neliepė išrinkti
jums užmiesčio namą. Gal jūsų šviesybė teiktųsi p ri­
siminti.
— Taip, tik ra i,— ta rė M ontekristas,— dabar prisi­
menu: perskaičiau laikraštyje skelbimą ir mane suviliojo
apgaulingi žodžiai: „užmiesčio nam as“ .
— Dar nevėlu,— gyvai prašneko B ertučijus,— ir
jeigu jūsų šviesybė teiksis pavesti man suieškoti kitur,
aš rasiu ką nors geresnio arba Angiene, arba Fontene o
Rože, arba Belviu.
— A pskritai ta t nesvarbu,— nerūpestingai tarė
78
M ontekristas,— jeigu jau tas nam as yra, tegu jis ir lieka.
— I r jūsų šviesybė visiškai teisus,— gyvai suskato
notaras, kuris bijojo netekti honoraro.— Tai puiki so­
dyba: sraunus vanduo, tankios giraitės, patogus namas,
nors ir seniai apleistas, jau nekalbant apie baldus. Tegu
jie ir nenauji, bet gana vertingi, ypač mūsų laikais, kai
seni daiktai madoje. P rašau man atleisti, bet aš manau,
kad ponas g rafas taip p at p ritaria šių dienų skoniui.
— Kalbėkite, nesivaržykite,— ta rė M ontekristas.—
Tai, sakote, ten padorus namas?
— Grafe, jis ne tik padorus, jis tiesiog puikus.
— K ą gi, neverta praleisti tokios progos,— tarė
M ontekristas.— Malonėkite ak tą, ponas notare.
Ir jis greitai pasirašė dokum entą, trum pai žvilgte­
lėjęs į tą punktą, kuriam e buvo pažym ėti savininkų
vardai ir kur yra namas.
— B ertučijau,— ta rė jis,— atneškite ponui notarui
penkiasdešimt penkis tūkstančius frankų.
Ekonomas išėjo n etvirtu žingsniu ir grįžo su ry šu ­
liu banknotų. N otaras perskaičiavo juos pavyzdingai stro ­
piai, kaip žmogus, kuris žino, kad į tą sumą įeina ir jo
honoraras.
— D abar,— paklausė g rafas,— a r jau baigėme vi­
sus formalumus?
— Baigėme, ponas grafe.
— R aktus tu rite?
— Jie pas vartin in k ą, kuris saugo nam ą. Bet štai
įsakymas, kuriuo remdamasis jisai jums viską perduos.
— Labai gerai.
M ontekristas linktelėjo no tarui ta rtu m sakydamas:
„Jūs man daugiau nereikalingas, galite eiti“.
— Bet man rodos,— ryžosi prabilti sąžiningas nota­
ras,— ponas g rafas apsirikote: su visomis išlaidomis man
priklauso tik penkiasdešimt tūkstančių.
— O jūsų honoraras?
— Įeina į tą sumą, ponas grafe.
— Bet jūs atvažiavote čia iš Oteilio?
— Taip, žinoma.
— Tai juk reikia užmokėti jums už g aišatį,— tarė
grafas.
79
 Ir atleido jį rankos mostu.
N otaras išėjo traukdam asis atbulas ir linkčiodamas
iki žemės. P irm ą k a rtą per visą laiką, kai jis įtrau k ta s į
notarų sąrašus, sutiko tokį klientą.
— Išleiskite poną n o ta rą ,— tarė g rafas Bertučijui.
Ekonomas išėjo.
Likęs vienas, grafas tučtuojau išsiėmė iš kišenės
užrakinam ą piniginę, atid arė ją mažu rakteliu, kurį
nešiodavosi a n t kaklo ir su kuriuo niekada nesiskirdavo.
Pasirausęs piniginėje, jis išsitraukė vieną lapelį,
kuriam e buvo kažkas užrašyta, ir palygino tuos užrašus
su pirkimo aktu, gulinčiu a n t stalo, tarsi tikrindam as
savo atm in tį:
— Oteilis, Fonteno gatvė, dvidešimt aštu ntas n u ­
meris. Taip ir y ra,— tarė jis.— Dabar klausimas, kiek
galima tikėti prisipažinimu, p adarytu iš religinės arba
fizinės baimės. Tiek to, po valandos viską sužinosiu.
— Bertučijau! — sušuko jis, kaukštelėdam as kaž­
kokiu mažu plaktukėliu per varpelį, kuris suskambėjo
šaižiu p ratisu garsu, panašiu į garsą tam ta m .— Ber­
tučijau!
Ekonomas pasirodė a n t slenksčio.
— Ponas B ertučijau,— ta rė g ra fa s,— jūs man kaž­
kada sakėte, kad buvojote Prancūzijoje?
— Taip, jūsų šviesybe, kai kuriose vietose esu buvęs.
— Tikriausiai pažįstate Paryžiaus apylinkes?
— Ne, jūsų šviesybe, ne,— atsakė ekonomas, nervin­
gai drebėdamas. M ontekristas, puikiai nusim anąs apie
tokius dalykus, teisingai suprato, jog Bertučijus dreba
todėl, kad sm arkiai jaudinasi.
— A pm audu, kad jums neteko lankytis Paryžiaus
apylinkėse,— ta rė jis,— nes aš šį vak arą noriu apžiūrėti
savo n au jąją sodybą, ir vykdam as k artu su manimi jūs
tikriausiai galėtum ėte man daug ką paaiškinti.
— Į Oteilį! — sušuko Bertučijus, kurio varinis vei­
das pasidarė m irtinai b altas.— Man važiuoti į Oteilį!
— Betgi, susimildamas, kas čia nuostabaus, kad jūs
važiuosite į Oteilį? Kai aš gyvensiu Oteilyje, jums teks
ten buvoti, jeigu pas mane dirbate.

80
 Bertučijus nuleido galvą, neišlaikęs valdingo savo
pono žvilgsnio, ir stovėjo nejudėdamas, bežadis.
— Kas čia yra? Kas jums? Įsakysite skam binti du
kartus, kad man paduotų karietą? — pasakė M ontekris­
tas tuo tonu, kuriuo Liudvikas XIV ištarė savo garsųjį
„Man vos neteko lau k ti!“
Bertučijus puolė iš svetainės į prieškam barį ir sušu­
ko kimiu balsu:
— Jo šviesybei karietą!
M ontekristas parašė keletą laiškų. Kai u žantspau­
davo paskutinį, tarpduryje pasirodė ekonomas.
— Jo šviesybės karieta prie d u rų ,— ta rė jis.
— Gerai! Pasiim kite pirštines ir skrybėlę.
— A r aš važiuosiu su ponu grafu? — sušuko Ber­
tučijus.
— S uprantam a, jums juk reikės šį tą patvarkyti,
jei aš ketinu ten gyventi.
Nėra buvę, kad g rafui kas būtų paprieštaravęs, ir
ekonomas paklusniai nusekė paskui jį. M ontekristas įsėdo
į karietą ir ženklu pasiūlė Bertučijui padaryti tą pat.

VII + NAMAS OTEILYJE

M ontekristas pastebėjo, kad Bertučijus, nulipdam as

nuo prieangio, korsikietiškai persižegnojo, ta i yra nykš­
čiu nubrėžė ore kryžių, o sėsdamas į karietą sušnibždėjo
trum pą maldelę. Kiekvienas kitas nesmalsus žmogus
butų pasigailėjęs keisto bjaurėjimosi, kurį gerbiam as v al­
dytojas parodė grafo sum anytam pasivažinėjim ui į už­
miestį. Bet M ontekristas, m atyt, buvo per daug smalsus,
todėl ir neatleido Bertučijaus nuo tos kelionės.
Po dvidešimties minučių jie jau buvo Oteilyje. Eko­
nomas vis labiau jaudinosi. Įvažiuojant į kaim ą B ertu­
čijus, nulindęs į karietos kam pą, karštligiškai drebėda­
mas spigino akis į kiekvieną nam ą, pro kurį jie važiavo.
— Liepkite sustoti Fonteno gatvėje prie dvidešimt
aštunto num erio,— pasakė grafas, negailestingai žiūrė­
dam as į valdytoją.
6. G r a f a s M o n te k r i s t a s , I I t.
81
 P rak aitas išpylė Bertučijaus veidą, bet jis paklausė,
iškišo galvą iš ekipažo ir šūktelėjo vežėjui:
— Fonteno gatvė, dvidešimt aštu n tas numeris.
Tas nam as buvo pačiame kaimo gale. Bevažiuojant
visiškai sutemo — visą dangų aptraukė juodas debesis,
prisotintas elektros ir teikiąs toms ankstyvom s sutemoms
dram atiškos scenos iškilmingumą.
Ekipažas sustojo, ir liokajus puolė atid ary ti durelių.
— Na, Bertučijau,— ta rė g rafas,— jūs nelipate?
Gal žadate likti karietoje? Bet kas jums šiandien?
Bertučijus iššoko iš karietos ir pakišo grafu i petį,
į kurį tas atsirėm ė ir palengva nulipo per visus tris
laiptelius.
— Pabelskite,— ta rė g rafas,— ir praneškite, kad aš
atvykau.
Bertučijus pabeldė, durys atsidarė ir pasirodė v a r­
tininkas.
— Ko reikia? — paklausė jis.
— Atvyko jūsų naujasis šeimininkas,— paaiškino
liokajus.
I r ištiesė vartininkui notaro pažymėjimą.
— Tai nam ą pardavė? — paklausė v artin in k as.—
Ir ta s ponas čia gyvens?
— Taip, drauguži,— atsakė g rafas,— ir aš pasi­
stengsiu, kad jūs nesigailėtum ėte buvusio šeimininko.
— Prisipažinsiu, pone,— ta rė v artin in k as,— man
netenka jo gailėtis, nes mes jį labai retai tematydavome.
Štai jau penkeri metai, kai jis pas mus nebuvo atvykęs,
ir labai gerai padarė parduodam as namą, kuris nedavė
jam nė skatiko pelno.
— O kuo vardu buvo jūsų ankstesnis šeimininkas? —
paklausė M ontekristas.
— M arkizas de Sen Meranas. Esu tikras, kad jis ne­
paėmė už nam ą tiek, kiek jam pačiam kaštavo.
— Markizas de Sen M eranas,— pakartojo Monte­
k ristas.— Man ta pavardė lyg girdėta. Markizas de Sen
Meranas...
Ir jis dėjosi, jog nori prisim inti.
— Senas bajoras,— tęsė vartin in k as,— ištikim as
Brunonų tarnas. Jis turėjo v ienturtę dukterį, išleido ją

82
už pono de Vilforo, kuris tarnavo karališkuoju proku­
roru iš pradžių Nime, paskui Versalyje.
M ontekristas dirstelėjo į Bertučijų: tas atrodė bal­
tesnis už sieną, į kurią buvo atsišliejęs, kad nepar-
griūtų.
— I r jo duktė mirė? — paklausė M ontekristas.—
Prisimenu, kažką esu girdėjęs.
— Taip, pone, jau prieš dvidešimt vienerius metus,
o nuo to laiko nė trijų k artų nem atėm e vargšo markizo.
— Taip, ačiū jum s,— tarė M ontekristas, nuspren­
dęs, jog nei gyvam , nei m irusiam Bertučijui jau gana:
nereikia daugiau tem pti stygos, kad ji n en u trū k tų ,—
ačiū jums. O d ab ar duokite mums žiburį.
— Liepsite palydėti jus?
— Ne, nereikia, Bertučijus man pašvies.
Tai taręs M ontekristas padavė dvi auksines mone­
tas, kurios sukėlė gausybę palaim inim ų ir atodūsių.
— Pone! — ta rė vartininkas, bergždžiai pasirausęs
ant židinio ir a n t lentynų.— N eturiu čia nė jokio žva­
kigalio.
— Paim kite iš ekipažo žibintą, Bertučijau, ir eime
pasižiūrėti kam barių,— ta rė grafas.
Ekonomas neprieštaraudam as įvykdė paliepimą, bet
jo rankose v irpąs žibintas rodė, kaip jam buvo sunku.
Jie apėjo gana erdvų apatinį aukštą, paskui a n trą jį
aukštą, kur buvo svetainė, vonia ir du miegamieji. Vienas
iš tų miegam ųjų susisiekė su įvijais laiptais, einančiais
j sodą.
— Žiūrėkite, štai atskiras įėjim as,— ta rė g rafas,—
tai gana patogu. Pašvieskite man, Bertučijau. Eikite
pirmyn, pažiūrėsime, k ur tie laiptai veda.
— Į sodą, jūsų šviesybe,— ta rė Bertučijus.
— O iš k u r jūs tai žinote, mielasis?
— Noriu pasakyti, kad jie tu rė tų vesti į sodą.
— Ką gi, patikrinsim e.
Bertučijus sunkiai atsiduso ir nuėjo pirmyn. Iš tik-
njjų laiptai vedė į sodą.
Prie laukųjų durų ekonomas sustojo.
— Na, kas gi jums? — paklausė grafas.
Bet tas, į kurį jis kreipėsi, stovėjo kaip įbestas, ap stu l­
83
bęs, pritrenktas, prislėgtas. Jo pakvaišusios akys ta rtu m
ieškojo aplinkui siaubingos praeities pėdsakų, o mėšlun­
giškai sugniaužtos rankos lyg bandė n ustum ti kažkokius
baisius prisiminimus.
— Na! — pakartojo grafas.
— Ne, ne,— sušuko Bertučijus, nuleisdamas žibintą
ir atsišliedam as prie sienos,— ne, jūsų šviesybe, toliau
neisiu, negaliu!
— Ką tai reiškia? — neperm aldaujam u balsu ta rė
Montekristas.
— Betgi matote, jūsų šviesybe,— sušuko ekono­
m as,— kad čia kažkokia velniava. Susiruošęs pirkti P a ­
ryžiuje nam ą, jūs nuperkate jį kaip tik Oteilyje. Oteilyje
būtinai pataikote Fonteno gatvę ir lyg tyčia dvidešimt
a štu n tą numerį. Ak, kodėl aš nepasakiau jums visko
namie! Jū s, žinoma, nebūtum ėte reikalavę, kad važiuo­
čiau k artu . Bet aš tikėjausi, kad vis dėlto nupirkote ne tą
namą. T arytum nėra Oteilyje kitų nam ų, be to, kuriam e
įvyko žmogžudystė!
— Kokias čia kvailystes kalbate! — ta rė M ontekris­
tas, staiga sustodam as.— Na, ir žmogus! Tikras korsikie­
tis! Am žinai kokios nors paslaptys ir prietarai! Im kite
žibintą ir apžiūrėsim e sodą. Manau, su manimi nebijote!
B ertučijus pakėlė žibintą ir ėmė daryti, kas liepta.
Durys prasivėrė atskleisdamos blausų dangų, k u ria­
me mėnulis bergždžiai grūm ėsi su visa jū ra debesų; jie
uždengdavo jį savo tamsiomis, akies mirksniu nutvies­
kiamomis bangomis, ir paskui dar tamsesni dingdavo
begalybės gelmėse.
Ekonomas norėjo pasukti į kairę.
— Ne, ne,— ta rė M ontekristas,— kam mums eiti
alėjomis? Štai graži pievelė, traukim e tiesiog.
Bertučijus nusišluostė prak aitą, žliaugiantį per vei­
dą, bet nuėjo. Vis dėlto jis ir toliau suko į kairę.
O M ontekristas ėjo į dešinę. Prie medžių jis sustojo.
Ekonomas ilgiau nebeištvėrė.
— P asitrau k ite iš čia, jūsų šviesybe,— sušuko jis,—
p asitraukite iš čia, m aldauju, jūs stovite kaip tik toje
pačioje vietoje!
— Kokioje vietoje?
84
 — Toje vietoje, k ur jis parkrito.
— B rangusis B ertučijau,— ta rė M ontekristas juok­
dam asis,— atsikvošėkite, prašau jus. Mes gi čia ne Sar-
tene ir ne Korte. Čia ne tankus miškas, o angliškas so­
das, labai apleistas, tiesa, bet nereikia už ta i jo šmeižti.
— Nestovėkite čia, susimildami, nestovėkite čia,
maldauju.
— Man rodos, kad jūs k raustotės iš proto, maestro
Bertučijau,— šaltai atsakė g rafas.— Jeigu taip, įspėki­
te ir aš pasiųsiu jus į ligoninę, kol neįvyko nelaimė.
— Ak, jūsų šviesybe,— ta rė Bertučijus, purtydam as
galvą ir sukryžiuodam as ran k as a n t krūtinės su tokia
nusiminusia išraiška, kad tikriausiai būtų prajuokinęs
grafą, jeigu tuo metu jo nebūtų apnikusios svarbesnės
mintys,— nelaimė jau įvyko.
— B ertučijau,— ta rė g rafas,— aš jaučiu pareigą
įspėti jus, kad mostaguodam as rankom is jūs jas dar
beviltiškai laužote ir vartalio jate akis kaip velnio apsės­
tas. O aš jau seniai pastebėjau, kad labiausiai užsispyręs
velnias — ta i paslaptis. Žinojau, kad jūs korsikietis, vi-
nada m atydavau jus paniurusį ir nugrim zdusį į sv arsty ­
mus apie kažkokią ven d etą1, bet Italijoje nekreipiau į
tai dėmesio, kadangi ten tas įprasta. Tačiau Prancūzijoje
nužudymas visada laikomas blogo skonio poelgiu. Čia yra
žandarų, kurie juo domisi, teisėjų, kurie už jį teisia, ir
ešafotas, kuris už jį keršija.
Bertučijus sudėjo rankas lyg maldai, o kadangi jis
vis dar tebelaikė žibintą, šviesa nušvietė baimės per­
kreiptą jo veidą.
M ontekristas pažvelgė į jį tokiomis akimis, kokio­
mis Romoje stebėjo, kaip buvo vykdoma m irties bausmė
Andrea. Paskui tokiu tonu, nuo kurio vargšo ekonomo
kunas nuėjo pagaugais, tarė:
— Tai, vadinasi, ab atas Buzonis man pamelavo, kai
po savo kelionės į Prancūziją tū k sta n tis aštuoni šimtai
dvidešimt devintaisiais metais atsiu n tė jus pas mane su
rekomendaciniu laišku, kuriam e taip liaupsino jus? Ką
Ki, teks parašyti abatui, jis tu ri atsak y ti už savo reko-

Kraujo kerštas.

85
 mendaciją, ir aš tikriausiai sužinosiu, apie kokią žmog­
žudystę čia kalbama. Tik įspėju, Bertučijau, kad, gyven­
dam as kokioje nors šalyje, aš pap rastai gerbiu jos įs ta ­
tym us ir dėl jūsų neturiu nė mažiausio noro pyktis su
Prancūzijos teismo įstaigomis.
— Nepražudykite manęs, jūsų šviesybe,— nusim i­
nęs sušuko B ertučijus.— A rgi aš jums n etarnavau šven­
tai ir sąžiningai? Aš visada buvau doras žmogus ir
kiek galėdam as stengiausi d ary ti kitiems gera.
— To aš neneigiu,— atsakė g rafas,— tik tuom et ko­
dėl gi jūs, velniai rau tų , toks susijaudinęs? Tai blogas
ženklas: jeigu sąžinė gryna, žmogus taip neblykšta ir
jo rankos taip nedreba...
— Bet, jūsų šviesybe,— nedrąsiai prieštaravo Ber­
tučijus,— jūs pats man sakėte, jog ab atas Buzonis, kuris
klausė mano išpažinties Nimo kalėjime, siųsdamas mane
pas jus įspėjo, kad mano sąžinę slegia sunki našta?
— Taip, žinoma, bet kadangi jis man rekomendavo
jus kaip puikų ekonomą, aš pagalvojau, kad čia kalbama
tik apie kokią nors vagystę.
— K ur ten, jūsų šviesybe! — sušuko Bertučijus su
panieka.
— A rba kad jūs, korsikiečių papročiu, neiškentėte
ir „pataisėte k a ilį" 1, kaip sakoma tam e krašte, kada,
' atvirkščiai, kam nors jis nepataisom ai sugadinamas.
— Taip, jūsų šviesybe, taip, čia tik ra tiesa! — sušu­
ko Bertučijus, puldam as g rafu i po kojomis.— Tai buvo
kerštas, prisiekiu jums, tik tai kerštas.
— S itai aš suprantu. Tik man neaišku, kodėl kaip
tik šis nam as jus taip jaudina.
— Bet šitai suprantam a, jūsų šviesybe,— atsakė
Bertučijus,— juk visa tai kaip tik šitame name ir įvyko.
— Kaip, mano name?
— J u k jis tuom et d ar nebuvo jūsų,— naiviai ginči­
josi Bertučijus.
— Tai kieno jis buvo? V artininkas sakė, berods
markizo de Sen Merano? Už ką, po velnių, jūs galėjote
keršyti m arkizui de Sen Meranui?
— Jū sų šviesybe, aš keršijau ne jam — kitam .
Nužudėte.

86
 — Koks keistas sutapim as,— tarė M ontekristas,
matyt, tiesiog garsiai sam protaudam as,— kad jūs štai
Ai taip, netyčia, atsidūrėte tame pačiame name, k u r a tsiti­
ko įvykis, sukeliąs jums tokį sunkų sąžinės graužim ą.
— Jū sų šviesybe,— tarė ekonomas,— tai likimas,
žinau. Viskas prasideda tuo, jog jūs perkate nam ą kaip
tik Oteilyje, pasirodo, kad nam as tas pats, kuriam e aš
įvykdžiau žmogžudystę. Jū s lipate į sodą kaip tik tais
laiptais, kuriais nulipo jis. Jū s sustojote toje p at vietoje,
kur aš jam smogiau. Per porą žingsnių nuo čia, po šituo
platanu, buvo duobė, k ur jis užkasė kūdikį. Ne, visa tai
nėra atsitiktina, nes tuom et atsitiktinum as būtų labai
panašus į A pvaizdą.
— Gerai, ponas korsikieti, manykime, jog tai A p­
vaizda. Aš sutinku m anyti taip, kaip patogiau, juo labiau
kad reikia nusileisti liguistų smegenų žmonėms. O dabar
susikaupkite ir viską man papasakokite.
— Aš pasakojau šitai tik vieną k a rtą gyvenime, ir
tai ab atui Buzoniui. Tokie dalykai,— pridūrė Bertučijus,
linguodamas galvą,— pasakojam i tik per išpažintį.
— Tuomet, mano brangusis,— ta rė g rafas,— keliau­
kite sau sveikas pas savo abatą. Galite pasidaryti kaip
ir jis karteziniečiu ar bernardinu ir šnibždėtis su juo
apie savo paslaptis. O aš ta i privengiu ūkvedžio, apsėsto
Ai tokių chimerų. Man nepatinka, jei mano ta rn ai bijo
vakarais išeiti į mano sodą. Be to, prisipažįstu, visai
nonoriu, kad mane aplankytų policijos komisaras, nes,
turėkite galvoje, ponas Bertučijau: Italijoje teisingumo
įstaigos gauna pinigus už neveiklumą, o Prancūzijoje
atvirkščiai — tik tada, kai jos veiklios. Aš laikiau jus iš
<lalies korsikiečiu, iš dalies kontrabandininku ir nepapras­
tai geru ekonomu, bet dabar m atau, kad esate nepalygi­
namai vispusiškesnis žmogus, ponas Bertučijau. Jū s man
daugiau nereikalingas.
— Jūsų šviesybe, jūsų šviesybe! — sušuko ekono­
mas, baisiausiai persigandęs dėl šio grasinim o.— Jeigu
tik dėl to mane atleidžiate, aš viską papasakosiu, viską
prisipažinsiu. Verčiau man eiti a n t ešafoto, negu skirtis
mu jumis.
— Tuomet kas k ita,— ta rė M ontekristas,— bet pa­
87
galvokite. Jeigu k etinate meluoti, geriau nieko nepasa­
kokite.
— Prisiekiu savo sielos išganym u, viską jums pasa­
kysiu! Ju k net abatas Buzonis žinojo tik dalį mano pas­
lapties. Bet pirm iausia, prašau jus, pasitrau k ite nuo šito
platano. Štai mėnuo išslenka iš už debesies, o jūs stovite
čia susisupęs į apsiaustą, jis slepia jūsų fig ū rą, ir jis
taip panašus į pono de Vilforo apsiaustą...
— K aip,— sušuko M ontekristas,— tai čia Vilforas...
— A r jūsų šviesybė jį pažįstate?
— J is buvo karališkuoju prokuroru Nime?
— Taip.
— I r vedė markizo de Sen Merano dukterį?
— Taip.
— Ir turėjo sąžiningiausio, griežčiausio, bešališ-
kiausio teisėjo reputaciją?
— Tai štai, jūsų šviesybe,— sušuko B ertučijus,—
šis žmogus su nepriekaištinga reputacija...
— Taip?
— ...Buvo niekšas.
— Sunku p atik ėti,— tarė M ontekristas.
— O vis dėlto taip.
— Nejaugi! — ta rė M ontekristas.— Ir tu rite įro ­
dymų?
— Bent turėjau.
— I r jūs, kvaiša, praradote juos?
— Taip, bet rim ta i paieškojus galim a surasti.
— Šit kaip! — ta rė g rafas.— Papasakokite, B ertu­
čijau. Iš tik rų jų darosi įdomu.
I r grafas, niūniuodam as melodiją iš „Lučijos“, n u ­
ėjo prie suolelio ir atsisėdo. Bertučijus nusekė paskui,
stengdam asis viską prisim inti.
•Jis tebestovėjo prieš grafą.

V III + VENDETA
— Nuo ko, jūsų šviesybe, įsakysite pradėti? — pa­
klausė Bertučijus.

88
 — Ogi nuo ko norite,— ta rė M ontekristas,— juk
iis apskritai nieko nežinau.
— Vis dėlto man atrodė, kad ab atas Buzonis pasakė
jūsų šviesybei...
— Taip, vieną k itą smulkmeną, bet po septynerių
nr aštuonerių metų aš nieko nebeatsimenu.
— Tai aš galiu pasakoti nebijodamas įkyrėti jūsų
šviesybei...
— Pasakokite, Bertučijau, pasakokite, jūs man a t­
stosite vakarinį laikraštį.
— Sitai prasidėjo tūk stan tis aštuoni šim tai penkio­
liktais metais.
— Šit kaip! — ta rė M ontekristas.— Tad jau sena
istorija.
— Taip, jūsų šviesybe, ir vis dėlto visos smulkme-
nytės tokios gyvos mano galvoje, ta rsi tai būtų atsitikę
vakar. Aš tu rė jau vyresnį brolį, kuris tarnavo im pera­
toriaus arm ijoje ir buvo leitenantas. Jo pulką sudarė
vieni korsikiečiai. Tas brolis buvo mano vienintelis d ra u ­
gas. Mes likome našlaičiai, kai aš tu rėjau penkerius me­
tus, o jis — aštuoniolika. Jis auklėjo mane kaip sūnų.
Tūkstantis aštuoni šimtai keturioliktaisiais metais, val­
dant Burbonams, jis vedė. Im peratorius grįžo iš Elbės
salos, brolis tučtuojau vėl išėjo į arm iją, prie Vaterlo
buvo lengvai sužeistas ir pasitraukė su pulku už Luaros.
— Bet jūs man pasakojate Šimto dienų istoriją,
Bertučijau,— pertraukė g rafas,— jeigu neklystu, ji jau
seniai parašyta.
— Atleiskite, jūsų šviesybe, bet šių smulkmenų p ra ­
džiai reikia, o jūs žadėjote k an triai išklausyti mane.
— Na, na, pasakokite. Daviau žodį ir ištesėsiu jį.
— K artą gavome laišk ą,— reikia jums pasakyti,-
kad mes gyvenome mažame Roliano kaimelyje, Korso
Iškyšulio gale,— laiškas buvo nuo brolio. Jis mums rašė,
kad arm ija paleista, kad jis g rįžta namo per Satorą,
KI er mon F eraną, Piuji ir Nimą ir prašė, jei aš tu riu pi­
nigų, atsių sti jam į Nimą pas mūsų pažįstam ą smukli­
ninką, su kuriuo aš turėdavau šiokių tokių ryšių.
— K ontrabandinių,— įterpė M ontekristas.
— Jū sų šviesybe, gyventi juk reikia.
89
 — Žinoma, pasakokite.
— Aš jau sakiau, kad k arštai mylėjau brolį. Pini­
gų n u tariau jam ne siųsti, o nuvežti. Turėjau apie tū k s­
ta n tį frankų, penkis šim tus palikau A suntai, brolienei,
o su kitais išvykau į Nimą. Nieko čia nebuvo sunkaus:
turėjau valtį, jūroje m an reikėjo priim ti krovinį,— vis­
kas klostėsi laim ingai. Bet, kai priėm iau krovinį, pakilo
priešingas vėjas, ir keturias dienas mes negalėjome
įplaukti į Roną. P agaliau mums tai pavyko, ir mes n u ­
plaukėme prieš srovę iki Arlio. V altį palikau ta rp Belgar-
do ir Bokero, o pats p atrau k iau į Nimą.
— A rtinam ės prie to, kas svarbiausia, tiesa?
— Taip, jūsų šviesybe. Atleiskite, bet, kaip jūsų
šviesybė pats įsitikinsite, aš pasakoju tik tai, kas būtina.
Tuo metu Prancūzijos pietuose vyko skerdynės. Ten buvo
try s plėšikai: Trestalionas, Triufem i ir G rafanas,— tie
plėšikai žudydavo gatvėse visus, ką tik įtardavo bona-
partizm u. Jū sų šviesybe, tu rb ū t girdėjote apie tas žu­
dynes?
— Sį tą girdėjau. Buvau tuom et toli nuo P ran cū ­
zijos. Na, toliau?
— Nime iš tik rų jų teko bristi per klanus kraujo.
Kiekviename žingsnyje tysojo lavonai. Žudikai bastėsi
gaujomis, pjovė, plėšė ir degino.
P am atęs šias skerdynes, aš išsigandau ne dėl sa­
vęs,— man, p aprastam Korsikos žvejui, nebuvo ko bijoti,
mums, kontrabandininkam s, tai buvo auksinės dienos,—
bet aš bijojau dėl brolio: jis, im peratoriaus kareivis,
grįžta iš Luaros arm ijos uniform uotas ir su antpečiais,—
jam reikia visko bijoti.
Nubėgau pas mūsų smuklininką. N uojauta manęs
neapgavo. V akare brolis buvo atvykęs į Nimą, ir jį už­
mušė einant į tą patį nam ą, kur jis tikėjosi rasti prie­
globstį.
Iš visų jėgų stengiausi sužinoti, kas brolio žudikai,
bet niekas nedrįso pasakyti, nes visi jų bijojo. Tuomet
prisim iniau išg irtąjį prancūzų teisingum ą, kuris nieko
nebijo, ir nuėjau pas karališkąjį prokurorą.
— O karališkasis prokuroras buvo vardu Vilfo-
ras? — nerūpestingai paklausė Montekristas.
90
 — Taip, jūsų šviesybe, jis buvo atvykęs iš Marselio,
kur tarnavo prokuroro padėjėju. Už uolią ta rn y b ą pa­
aukštintas. Jis vienas iš pirm ųjų, kaip buvo kalbama,
pranešęs Burbonam s apie Napoleono išsilaipinimą.
— V adinasi,— pertraukė M ontekristas,— jūs nuėjo­
te pas Vilforą?
— Ponas prokurore,— sakau jam ,— vakar šio mies­
to gatvėje užmušė mano brolį. Kas užmušė — nežinau,
bet jūsų pareiga surasti žudiką. Jū s įkūnytas teisingu­
mas, o jis tu ri atkeršyti už tuos, kurių nesugebėjo ap­
ginti.
— Kas buvo jūsų brolis? — paklausė karališkasis
prokuroras.
— Korsikiečių bataliono leitenantas.
— Vadinasi, uzurpatoriaus kareivis?
— Prancūzų arm ijos kareivis.
— Na, ir ką? — atk irto prokuroras.— Jis pakėlė
kardą, nuo kardo ir žuvo.
— Jū s klystate, gerbiamasis, jis žuvo nuo durklo.
— Tai ko jūs norite iš manęs? — paklausė proku­
roras.
— Aš jau sakiau: kad atkeršytum ėte už mano brolį.
— Kam?
— Jo žudikams.
— Bet arg i aš juos žinau?
— Liepkite surasti.
— O kam to reikia? Jū sų brolis, m atyt, susikivirči­
jo su kuo nors ir buvo užm uštas dvikovoje. Visi tie seni
kareivos linkę siautėti. Im peratoriaus laikais jiems ta t
tforai baigdavosi, bet dab ar — kas kita, o mūsų pietie­
čiai nemėgsta nei kareivių, nei siautėjimo.
— Ponas prokurore,— ta riau aš,— prašau ne dėl
niivęs. Aš liūdesiu arba keršysiu,— tai mano reikalas.
Hot mano vargšas brolis buvo vedęs. Jeigu ir mane iš­
tiktų kokia nelaimė, vargšė moteris m irtų badu: ji gyve­
no tik iš savo vyro uždarbio. P askirkite jai nors nedidelę
pensiją.
— Kiekviena revoliucija reikalauja aukų,— atsakė
V11foras.— Jū sų brolis buvo paskutiniojo perversmo a u ­
ka, - tai nelaimė, bet vyriausybė dėl to neprivalo mokėti
91
jūsų šeimai. Jeigu mes im tum e teisti visus uzurpatoriaus
šalininkus, kurie būdam i valdžioje keršijo rojalistam s,
tai gal dabar jūsų brolį reikėtų nuteisti mirti. Tai, kas
įvyko, visiškai su p ran tam a,— tai atpildo dėsnis...
— K aipgi čia dabar? — sušukau aš.— I r šitaip kal­
bate jūs, teisingumo atstovas!..
— Garbės žodis, visi tie korsikiečiai — bepročiai,—
atsakė V ilforas,— ir jie mano, kad jų tėvynainis vis d ar
im peratorius. Jū s pavėlavote, mielasis. Reikėjo taip kal­
bėti su manimi prieš du mėnesius. Šiandien jau nebe
tie laikai. Nešdinkitės iš čia arb a aš liepsiu jus išmesti.
Aš žiūrėjau į jį galvodamas, a r nepadės nauji prašy­
mai. Bet tai buvo ne žmogus, o akmuo. Aš priėjau
arty n :
— Gerai,— ta riau pusbalsiu,— jeigu jūs taip gerai
pažįstate korsikiečius, ta i tu rite žinoti, kaip jie laiko
žodį. Jū sų manymu, žudikai gerai padarė nužudydam i
mano brolį, nes jis buvo bonapartistas, o jūs rojalistas.
Labai gerai! Aš irg i bonapartistas, ir aš pažadu jums:
aš jus užmušiu. Nuo šios akimirkos aš jums paskelbiu
vendetą, u ž ta t saugokitės: kai pirm ą k a rtą mes susitik­
sime akis į akį, išmuš jūsų paskutinė valanda.
Jam dar nespėjus atsikvošėti aš atsid ariau duris ir
išbėgau.
— Štai kaip, B ertučijau,— ta rė M ontekristas.—
Nors jūsų fizionomija ir dora, jūs d rįstate kalbėti tokius
dalykus, ir d ar karališkajam prokurorui. Negerai! A r jis
bent žinojo, ką reiškia vendeta?
— Žinojo taip puikiai, kad nuo tos akimirkos niekur
neidavo vienas ir tupėdavo namie, įsakęs visur manęs
ieškoti. Laimė, aš tu rėjau tokį gerą prieglobstį, kad jis
negalėjo manęs rasti. Tada jį apėmė baimė, jis bijojo pasi­
likti Nime, prašė, kad jį perkeltų į k itą vietą, o kadangi
jis buvo žmogus įtakingas, tai jį perkėlė į Versalį. Bet,
kaip žinote, korsikietis, kuris prisiekė atkeršyti priešui,
nuotolių nepripažįsta. Kad ir labai jis skubėdavo, jo
karieta nė karto nebuvo pralenkusi manęs daugiau negu
pusdieniu kelio, nors aš sekdavau jį pėsčias.
Svarbu buvo ne tik užm ušti jį,— šim tą k artų galė­
jau tai pad ary ti,— reikėjo jį taip užmušti, kad manęs
92
nepastebėtų ir nesulaikytų. Ju k aš jau nebepriklausiau
pats sau: aš tu rė jau globoti ir m aitinti brolienę. Ištisus
tris mėnesius tykojau Vilforo. Per tuos tris mėnesius
sekiau ir žinojau kiekvieną jo žingsnį. Pagaliau man
pranešė, kad jis slapta lankosi Oteilyje. Aš jį tebesekiau
ir pamačiau įeinantį į tą patį nam ą, k ur mes dabar esame.
Tik, užuot ėjęs kaip visi žmonės pro paradinius v artu s iš
tfatvės, jis atjodavo arba atvažiuodavo karieta, palik­
davo arklį a r ekipažą viešbutyje ir įeidavo štai pro tuos
vartelius, matote?
M ontekristas linktelėjo galvą, tuo leisdamas su­
prasti, kad jis tamsoje mato įėjimą, kurį rodė Bertučijus.
— Daugiau man nebebuvo kas veikti Versalyje, aš
persikėliau į Oteilį ir ėmiau rin k ti žinias. Jeigu norėjau
jį nutverti, m atyt, man čia reikėjo sta ty ti žabangas.
Namas, kaip sakė jūsų šviesybei vartininkas, p ri­
klausė m arkizui de Sen Meranui, Vilforo uošviui. M ar­
kizas gyveno Marselyje, tas užmiesčio nam as jam buvo
nereikalingas. Šnekėjo, kad markizas išnuomojo jį jaunai
našlei, k u rią čia visi pažinojo tik baronienės vardu.
Vieną vakarą, pažiūrėjęs per tvorą, pam ačiau sode
moterį, ji vaikštinėjo viena ir dažnai žvilgčiojo į v arte­
lius. Aš supratau, kad tą v ak arą ji laukė Vilforo. Kai ji
priėjo prie manęs tiek, kad tamsoje galėjau įžiūrėti jos
veido bruožus, pam ačiau jog ta i jauna ir graži kokių
aštuoniolikos metų moteris, aukšta, šviesiaplaukė. J i
buvo apsivilkusi tik p ap rastą chalatą, niekas nevaržė jos
tu Ii jos, ir aš pastebėjau, kad ji nėščia ir, atrodė, netrukus
gimdys.
Po valandėlės varteliai atsidarė, įėjo vyriškis. J a u ­
noji moteris nuskubėjo kiek galėdam a jam priešais. Jie
apsikabino, švelniai pasibučiavo ir drauge įėjo į nam ą.
Tas vyriškis buvo Vilforas. Aš maniau, kad grįžda­
mas, ypač naktį, jis tu rės eiti vienas per visą sodą.
— O paskui ar sužinojote tos moters vardą? — pa­
kili usė grafas.
— Ne, jūsų šviesybe,— atsakė B ertučijus,— tuojau
puts pam atysite, kad tam neturėjau laiko.
— Pasakokite.
— Tą vakarą, m att, aš būčiau galėjęs nužudyti
93
karališkąjį prokurorą, bet dar nebuvau gerai ištyręs
sodo. Bijojau, kad vienu smūgiu jo neužmušiu, ir jeigu į
jo riksm ą kas nors atbėgs, tai aš nespėsiu pasprukti.
Nusprendžiau tai atidėti iki kito susitikimo ir, norėda­
mas geriau viską susekti išsinuomojau kam barėlį su
langais į tą gatvę, kuri ėjo palei sodo sieną.
Po trijų dienų, apie septintą valandą vakaro, pam a­
čiau, kaip iš nam ų išjojo tarn as ir nušuoliavo link Sevro
kelio. Spėjau, kad jis nujojo į Versalį, ir neapsirikau.
Po trijų valandų visas dulkinas, atlikęs, kas buvo liepta,
jis grįžo.
Praėjo dar dešimt minučių, ir kitas žmogus, pės­
čias, susisupęs apsiaustu, atid arė vartelius, įėjo į sodą
ir vėl juos uždarė.
Tuomet puoliau iš namų. Nemačiau Vilforo veido,
bet pažinau jį iš savo širdies plakimo. Perėjau per gatvę,
pasiekiau šaligatvio stulpelį prie sodo sienos kam po,—
nuo to stulpelio pirm ą k a rtą žiūrėjau į sodą.
Sį k a rtą nepasitenkinau vien žiūrėdamas, bet išsi­
trau k iau iš kišenės peilį, patikrinau, ar aštrus, ir peršo­
kau per tvorą.
P irm iausia pribėgau prie vartelių. Spynoje jis buvo
palikęs ra k tą ir tik dėl atsargum o porą k artų pasukęs jį.
Taigi niekas man nekliudė pabėgti šituo keliu. Ėmiau
žvalgytis. Vidury sodo buvo lygi pievutė, jos kampuose
augo medžiai vešliais lapais ir rudens gėlių krūmai.
Norėdamas nueiti iš nam ų iki vartelių arba atgal,
Vilforas turėjo eiti pro šiuos medžius.
Buvo rugsėjo pabaiga, pūtė sm arkus vėjas. Išblyš­
kusį mėnulį visą laiką dengė dangum i lekią juodi debe­
sys, jis buvo apšvietęs tik smėlį alėjose, einančiose į
nam ą, o po medžiais šešėlis buvo toks tamsus, kad ten
drąsiai galėjo pasislėpti žmogus, nebijodamas būti paste­
bėtas.
Aš įlindau ten, kur arčiausiai turėjo praeiti Vilfo­
ras. Vos man spėjus pasislėpti, pro medžius lankstančio
vėjo švilpesį pasigirdo vaitojimas. Bet juk žinote, jūsų
šviesybe, arba, geriau pasakius, nežinote, kad tam , kuris
nori įvykdyti žmogžudystę, visada vaidenasi k u rtu s riks­
mas. Praslinko dvi valandos, ir per tą laiką man keletą
94
k artų girdėjosi tas pats vaitojimas. Išmušė pusiaunaktį.
Dar nenutilus liūdnam ir gaudžiam paskutinio dū­
žio aidui, pam ačiau silpną šviesą tų slaptų laiptų lan ­
guose,— tų pačių laiptų, kuriais mes su jumis tik ką
nulipome.
Durys atsidarė, ir vėl pasirodė žmogus su apsiaustu.
Tai buvo baisus momentas, bet aš taip ilgai ruošiausi
jam, kad mano širdis net nesuvirpėjo. Išsitraukiau peilį,
atlenkiau ir stovėjau pasiruošęs.
Žmogus su apsiaustu ėjo tiesiog į mane. Kol jis a rtė ­
jo atv ira vieta, man pasirodė, kad jis tu ri dešinėje ra n ­
koje kažkokį ginklą. Aš išsigandau — ne kovos, bet ne­
sėkmės. Bet kai jam liko vos keli žingsniai ligi manęs,
įžiūrėjau, kad tai ne ginklas, o paprasčiausias kastuvas.
Nespėjus man dar susigaudyti, kam gi jam tas kas­
tuvas, Vilforas sustojo netoli medžių, apsidairė ir ėmė
kasti duobę. Tik dabar pastebėjau, kad po apsiaustu,
kurį jis pasidėjo a n t pievos, kad nekliudytų dirbti, kaž­
kas paslėpta.
Prisipažinsiu, prie mano neapykantos čia prisidėjo
ir smalsumas: rūpėjo pam atyti, ką jis darys. Stovėjau
nejudėdamas, sulaikęs kvapą ir laukiau.
Paskui man dingtelėjo mintis. Jos teisingum u aš
visai neabejojau, kai pamačiau, kad karališkasis prokuro­
ras išsitraukė iš po apsiausto nedidelę dėžutę kokių
dviejų pėdų ilgumo ir gal septynių colių platumo.
Aš leidau jam įdėti dėžutę į duobę, k u rią jis po to
užkasė. Paskui ėmė mindžioti žemę kojomis, norėdamas
paslėpti visus nakties darbo pėdsakus. Tuomet aš puoliau
prie jo ir suvariau jam į k rūtinę peilį sakydamas:
— Aš Džovanis Bertučijus! Už mano brolio m irtį tu
moki savo m irtim i, tavo tu rta s teks jo našlei. Matai, mano
kerštas pavyko net geriau, negu tikėjausi.
Nežinau, ar jis girdėjo mano žodžius. Nemanau, jis
krito net nesurikęs. P aju tau , kaip jo k arštas kraujas
nvirkščia man a n t rankų ir veido, bet apsvaigau, apkvai­
tau: tas kraujas vėsino mane, o ne degino. Žaibiškai
kastuvu atkasiau dėžę. Paskui, kad niekas nepastebėtų,
jotf ją išėmiau, vėl užlyginau duobę, permečiau kastuvą
95
per tvorą, iššokau pro vartelius, užrakinau juos iš lauko
du k artu s ir ra k tą pasiėmiau.
— Š it kaip,— ta rė M ontekristas,— m atau, kad tai
buvo viso labo tik žmogžudystė, pasunkinta vagyste.
— Ne, jūsų šviesybe,— prieštaravo Bertučijus,—
tai buvo vendeta apm okant skolą.
— Suma tikriausiai nemaža išėjo?
— Tai buvo ne pinigai.
— Ak, taip ,— ta rė M ontekristas,— kažką minėjote
apie kūdikį.
— Tikrai taip, jūsų šviesybe. Nubėgau prie upės,
atsisėdau a n t kranto ir nesitverdam as troškim u pam a­
tyti, kas y ra dėžėje, peiliu nusukau užraktą.
Suvyniotas į plono batisto vystyklus, čia gulėjo n au ­
jagimis; jo veidelis buvo raudonas, rankytės pamėlyni-
jusios,— m atyt, jis mirė dėl to, kad virkštelė apsivyniojo
aplink kaklą ir uždusino jį. Tačiau jis dar nebuvo a tša­
lęs ir aš nedrįsau mesti jo į upę, tekančią prie mano kojų.
Po valandžiukės man pasirodė, kad jo širdutė tylutėliai
plaka. A tvyniojau jam nuo kaklo virkštelę, o kadangi
Bastijos ligoninėje kažkada esu buvęs, tai gelbėjau jį
taip, kaip būtų gelbėjęs tokiu atveju ir gydytojas: ėmiau
pūsti jam į plaučius oro. Po ketvirčio valandos ne­
paprastų mano pastangų dėka kūdikis pradėjo kvėpuoti
ir knerktelėjo.
Aš ir pats suknerkiau, tik iš džiaugsmo. „Vadinasi,
Dievas neprakeikė manęs,— pagalvojau aš,— jeigu lei­
džia man g rąžin ti gyvybę jo tvarin iu i vietoj tos, kurią
atėm iau kitam! “
— K ur padėjote tą vaiką? — paklausė Montekris­
ta s.— Toks bagažas nelabai patogus žmogui, kuriam rei­
kia bėgti.
— Kaip tik dėl to man neįmanoma buvo pasilikti jį
pas save. Bet žinojau, kad P aryžiuje yra Pam estinukų
nam ai, k u r priim a tokius nelaim ingus kūdikius. Prie
užkardos pareiškiau radęs vaiką an t kelio ir p asiteira­
vau, kur Pam estinukų namai. Dėžė p atvirtino mano žo­
džius. Batisto vystyklai rodė, kad vaikas priklausė tu r tin ­
giems tėvam s: kraujas, kuriuo buvau išsitepęs, galėjo
būti ir kūdikio kraujas, ir šiaip kieno. Mano pasakojimu

96
visi patikėjo, nurodė Pam estinukų namus, kurie buvo
pačiame A nfero gatvės gale. Perpjoviau vystyklą į dvi
dalis taip, kad viena iš dviejų raidžių, kuriom is jis buvo
pažymėtas, liktų prie vaiko, o k itą turėčiau aš, paskui
padėjau nešulį prie slenksčio, paskam binau ir nudūmiau
kiek įkabindamas. Po dviejų savaičių grįžau į Rolianą ir
pasakiau A suntai:
— Nusiram ink, sesuo. Izraelis mirė, bet aš už jį
atkeršijau.
Tada ji paklausė, ką tai reiškia, ir aš jai viską pa­
pasakojau!
— Džovani,— tarė man A su n ta,— tau reikėjo pasi­
imti vaiką, mes jam būtum e atstoję tėvus, kurių jis ne­
teko. Būtume jį pavadinę Benedetu1, ir už tą gerą darbą
Dievas būtų mus palaiminęs.
Užuot atsakęs, padaviau jai pusę vystyklo, kurį bu­
vau pasilikęs, kad būtų galima išreikalauti vaiką, kai
mes kiek prakusime.
— O kokiomis raidėm is buvo pažym ėtas vystyk­
las? — paklausė Montekristas.
— E ir N, viršuje baroniška karūna.
— Bet jūs, m atau, nusim anote apie heraldiką, Ber-
tučijau. Velniai rau tų , tai ku rgi sėmėtės šio mokslo apie
herbus?
— Pas jus tarnaudam as, jūsų šviesybe, visko gali
išmokti.
— Pasakokite, man rūpi sužinoti du dalykus.
— Kokius, jūsų šviesybe?
— Kas nutiko tą berniuką? Rodos, sakėte, kad tai
buvo berniukas?
— Ne, jūsų šviesybe, neprisimenu, kad tai būčiau
Mukęs.
— Vadinasi, man pasigirdo. A psirikau.
— Ne, neapsirikote, tik ra i tai buvo berniukas. Bet
j u nu šviesybė norėjote sužinoti du dalykus: koks gi
nntrasis?
— Dar norėjau sužinoti, kokiu nusikaltim u jūs bu­
vote kaltinam as, kai prašėte kunigo ir pas jus į Nimo
knĮėjimą atėjo ab atas Buzonis.

Palaimintasis.
OntfiiH M o n te k r i s t a s , II t. 97
 — Tai bus labai ilgas pasakojimas, jūsų šviesybe.
— Tai kas? Dabar dar tik dešimta. Žinote, kad aš
mažai miegu, o jums, manau, dabar ne miegas rūpi.
Bertučijus nusilenkė ir pasakojo toliau:
— Iš dalies norėdam as nuslopinti mane kankinu­
sius prisiminimus, iš dalies norėdam as uždirbti vargšei
našlei pragyvenim ą, aš vėl ėmiau verstis kontrabanda.
Tas verslas dabar nebuvo susijęs su ypatinga rizika,
nes įstatym ai pasidarė švelnesni, kaip visada būna po re­
voliucijos. Ypač p rastai buvo saugojamos pietų p ak ran ­
tės dėl nesiliaujančių bruzdėjim ų tai Avinjone, tai Nime,
tai Uzese. Mes pasinaudojome tuo atokvėpiu, kurį davė
valdžia, ir užmezgėme ryšius su visu pajūriu. Nuo tada,
kai Nime buvo užm uštas mano brolis, aš nenorėjau grįžti
į tą miestą. U žtat smuklininkas, su kuriuo turėdavom e
reikalų, pam atęs, kad mes jį užmiršome, pats atvyko pas
mus ir a tid arė savo smuklės skyrių prie kelio iš Belgar-
do į Bokerą su iškaba „Gardo tiltas". Prie kelių į Eg
Mortą, į M artigą ir Buką mes turėjom e dvylika sandė­
lių, kur slėpdavome prekes, o prireikus ir patys rasdavo­
me prieglobstį nuo m uitininkų a r žandarų. K ontraban­
dininko verslas labai pelningas, kai vertiesi juo su protu
ir energija. Aš gyvenau kalnuose,— dabar dvigubai sau-
godavausi žandarų ir m uitininkų, nes jeigu mane n u ­
tvertų, tai pradėtų tard y ti, o tardydam i visada domisi
praeitim i. Taigi mano praeityje galėjo rasti šio to rim ­
tesnio, negu be muito įvežti cigarai arba viena kita s ta ti­
naitė kontrabandinio spirito. Todėl linkęs tū k sta n tį k a r­
tų m irtį negu kalėjim ą, aš veikdavau ryžtingai ir ne k a r­
tą įsitikinau, kad perdėtas rūpinim asis savo kailiu užvis
daugiausia kliudo sėkmingai įvykdyti sumanymus, reik a­
laujančius greito sprendimo ir drąsos. Ir iš tikrųjų, jei
n utarei n eb ranginti savo gyvybės, tai daraisi nepanašus
į kitus žmones arba kiti žmonės nepanašūs į tave. Kas
šitaip n utarė, tas tučtuojau p ajunta, kad didėja jo jėgos
ir plečiasi horizontas.
— J ū s filosofuojate, Bertučijau! — pertraukė g ra ­
fas.— M atyt, vertėtės gyvenime viskuo po truputį.
— P rašau atleisti, jūsų šviesybe.
— Nieko, nieko, tik filosofuoti pusę vienuoliktos

98
naktį — vėloka. Beje, kitokių prieštaravim ų aš neturiu,
nes jūsų filosofija man atrodo visiškai teisinga, o šitai
galima pasakyti ne apie kiekvieną filosofinę sistemą.
— Aš keliaudavau, kas k a rtą vis toliau, ir grįžda­
vau vis su didesniu pelnu. A sunta buvo taupi šeiminin­
kė, ir mūsų mažas turtelis gausėjo. K artą, kai ruošiausi
į kelionę, ji ta rė : „Važiuok, o grįžęs rasi staigm eną".
Kad ir kiek kam antinėjau ją, moteriškė nieko ne­
norėjo sakyti, ir aš išvykau.
Buvau išvykęs apie šešetą savaičių. Luko j e pasikro­
vėme alyvos, Livorne — angliškos medvilnės. Viską la ­
bai sėkmingai nugabenome, pardavėm e su dideliu pelnu
ir grįžome linksmi namo.
P irm iausia, ką pastebėjau pačiame viduryje Asuntos
kambario, tai buvo kokių aštuonių mėnesių vaikas, pa­
guldytas prabangiam e, palyginti su kitais rakandais,
lopšyje. Aš surikau iš džiaugsmo. Nuo to laiko, kai užm u­
šiau karališkąjį prokurorą, mane kankino tik viena min­
tis — m intis apie paliktą vaiką. Reikia pasakyti, kad dėl
paties nužudymo jokio sąžinės graužim o nejaučiau.
V argšė A sunta viską atspėjo. J i pasinaudojo mano
nebuvimu ir, pasiėmusi pusę vystyklo, užsirašiusi, kad
neužmirštų, tikslią dieną ir valandą, kada vaikas buvo
paliktas prie Pam estinukų nam ų slenksčio, nuvyko į
Paryžių jo pareikalauti. Be jokių prieštaravim ų vaiką
jai atidavė.
Turiu jums prisipažinti, jūsų šviesybe, kad, kai pa­
mačiau tą vargšą padarėlį, lopšyje m iegantį, aš net apsi­
ašarojau.
— A su n ta,— ta ria u ,— tu gera moteriškė, ir Dievas
palaimins tave.
— Va šitai,— pastebėjo M ontekristas,— jau ne taip
teisinga kaip jūsų filosofija. Tiesa, ta t jau tikėjimo kiau ­
rai mas.
— Esate teisus, jūsų šviesybe,— atsiduso Bertuči­
jus.— Viešpats išrinko tą kūdikį mano bausmės įrankiu.
Niekada nebuvau matęs, kad blogi polinkiai pasireikštų
taip anksti kaip jo, o juk negalim a sakyti, kad jis būtų
blogai auklėjam as, nes mano brolienė rūpinosi juo kaip
kokiu kunigaikštuku. Jis buvo dailus berniukas, šviesiai
99
žydromis akimis, kinų porceliano žydrumo akimis, k u ­
rios taip derinosi su pieno baltum o oda. Tik auksiniai
pernelyg ryškūs plaukai teikė jo veidui tru p u tį keistą
išvaizdą, pastebim ą ypač tada, kai jis varstydavo ką
savo žvitriu žvilgsniu arba klastingai šypsodavosi. Yra
priežodis, teigiąs, kad rudaplaukiai arba labai geri, arba
labai blogi. Deja, tą priežodį Benedetas visiškai patei­
sino, nuo p at vaikystės jis pasižymėjo vien tik blogais
polinkiais. Tiesa, ir jo įmotės švelnumas akstino tuos
pradus. Vaikui, dėl kurio mano vargšė brolienė neretai
plūkdavosi penkias mylias į tu rg ų , norėdam a nupirkti
jam pirm ųjų vaisių ir pačių brangiausių skanėstų,—
tam vaikui Palmos apelsinai ir Genujos džiovinti vaisiai
nieko nereikšdavo prieš, kaštonus, vogtus iš kaimyno
sodo, arba džiovintus obuolius, nukniauktus nuo palė­
pės, nors jis buvo apipiltas ir kaštonais, ir obuoliais iš
mūsų pačių sodo.
K a rtą , kai Benedetas galėjo būti ne daugiau kaip
šešerių metų, kaim ynas Vasilijus pasiskundė mums, kad
iš jo piniginės dingęs luidoras. P agal mūsų korsikietišką
paprotį Vasilijus niekada nerakindavo nei piniginės, nei
brangenybių, nes, kaip jūsų šviesybė žinote, Korsikoje
nėra vagių. Mes manėme, kad jis blogai suskaičiavo p i­
nigus, tačiau jis tv irtin o neapsirikęs. Tą dieną Benede­
tas išėjo iš nam ų anksti ry tą , ir mes labai nerimavome
dėl jo, bet staiga v akare jis grįžo ir parsitem pė bež­
džionę, k u rią sakėsi radęs p ririštą prie medžio g ran d i­
nėle. Ja u buvo gal mėnuo, kai nenaudėlis vaikiščias,
am žinai pilnas visokių išmonių, būtinai įsigeidė bež­
džionės. T urbūt jam įkalė tą kvailą fantaziją fokusi­
ninkas, lankęsis Roliane, jis turėjo keletą beždžionių,
krėtusių visokiausius pokštus, kurie neapsakomai suža­
vėjo Benedetą.
— Mūsų miškuose nėra beždžionių,— tariau jam ,—
ypač pririštų grandinėle. Prisipažink, iš k u r ją gavai.
Benedetas tv irtin o savo ir pripasakojo daugybę
smulkmenų, kurios darė daugiau garbės jo išradingu­
mui negu teisingum ui. Aš netekau kantrybės, jis ėmė
juoktis, aš prig rasin au jam, jis pasitraukė nuo manęs
atbulas.
100
 — Tu nedrįsk manęs m ušti,— ta rė jis,— n eturi tei­
sės: tu man ne tėvas.
Mes iki šiol nežinome, kas atskleidė jam tą lem tin­
gą paslaptį, k u rią taip kruopščiai nuo jo slėpėme. Šiaip
ar taip, mane beveik išgąsdino šis atsakym as, kuriam e
glūdėjo visas vaiko charakteris, ir mano ranka nusviro jo
nepalietusi. V aikas trium favo, ta pergalė jam teikė d rą ­
sos. Nuo to laiko visi A suntos pinigai ėjo patenkinti jo
įgeidžiams, kuriem s ji nemokėjo pasipriešinti, ir kvai­
liems norams, kuriems ji nedrįsdavo pasakyti „ne“ . Kuo
mažiau jis buvo vertas savo įmotės meilės, tuo ta meilė
jam stiprėjo. Kai aš gyvendavau Roliane, viskas būdavo
dar šiaip taip, bet tereikėdavo m an išvykti, ir Benede-
tas pasidarydavo nam ų galva ir siausdavo kaip įm any­
damas. Jis buvo dar tik vienuolikos metų, o draugus
rinkdavosi aštuoniolikmečius bernus, pačius didžiausius
Bastijos ir Kortos padaužas, už kai kurias išdaigas ver­
tus aštresnio apibūdinim o,— mus jau keletą k artų val­
džia buvo perspėjusi.
Aš ėmiau n u o gąstauti: bet koks tardym as galėjo
tu rėti man pražū ting ų pasekmių. Man prieš akis kaip
tik buvo labai svarbi kelionė. Ilgai svarsčiau ir, n u ­
jausdamas, kad išvengsiu tuo didelės nelaimės, n u tariau
pasiimti Benedetą k artu . Tikėjausi, kad rū stu s ir veiklus
kontrabandininko gyvenimas, griežta laivo drausm ė tei­
giamai paveiks tą nevykusį, jeigu d ar galutinai nesuga­
dintą charakterį.
Pasišaukiau Benedetą ir pasiūliau jam vykti su m a­
nimi, apkarstydam as tą pasiūlym ą visokiausiais paža­
dais, kokie galėjo suvilioti dvylikos metų berniuką.
Jis išklausė ir man baigus nusikvatojo:
— Ju m s galvoje negerai, dėde,— tarė jis. (Taip jis
vadindavo mane, kai būdavo gerai nusiteikęs.) — Nesu
kvailys keisti savo gyvenimą, savo puikų dykinėjim ą į
siaubingą darbą! N aktį stip ti nuo šalčio, dieną kepti
saulėje, am žinai slapstytis, vos iškišus nosį — patekti po
kulkomis ir šitaip v arg ti vien dėl to, kad uždirbtum
truputį pinigo! O pinigų tu riu per akis, A sunta man
duoda jų, kai tik paprašau. P ats matote, kad būčiau
tikras kvailys, jeigu vykčiau su jumis.
101
 Aš buvau p ritren k tas tokio akiplėšiškumo. Benede-
tas grįžo pas savo draugus, ir aš iš tolo mačiau, kaip jis
rodo jiems mane ir šaiposi.
— Žavus vaikas! — sušnibždėjo M ontekristas.
— Ak, jeigu jis būtų mano,— tęsė Bertučijus,—
jeigu jis būtų buvęs mano sūnus a r bent sūnėnas, aš
būčiau sugrąžinęs jį į tiesų kelią, nes teisė suteikia jėgų.
Bet mintis, kad aš mušiu sūnų, kurio tėvą nužudžiau,
atimdavo iš manęs bet kokią galimybę jį pataisyti. Aš
duodavau gerų p atarim ų brolienei, kuri per mūsų ginčus
visada gindavo nelem tąjį vaikiščią, o kadangi ji ne k a rtą
prisipažino man, jog jai dingsta didokos sumos pinigų,
tai aš nurodžiau jai vietą, kur galėtų slėpti mūsų kuklų
tu rtą . O aš jau buvau tv irta i nusprendęs. Benedetas
puikiausiai skaitė, rašė ir skaičiavo, nes jeigu jam k artais
kildavo noras mokytis, tai jis per vieną dieną išmokdavo
tiek, kiek kitam išmokti būtų reikėję savaitės. Aš, kaip
jau sakiau, buvau nusprendęs: norėjau įtaisyti jį raštv e­
džiu į kokį nors tolimojo plaukiojimo laivą ir, jo visai
neįspėjęs, vieną gražų ry tą pačiupti ir nugabenti į laivą.
Būčiau pavedęs juo rū pin tis kapitonui, tad jo ateitis vi­
siškai būtų priklausiusi nuo jo paties. Sitai nusprendęs
išvykau į Prancūziją.
Sį k a rtą visos mūsų operacijos turėjo būti vykdo­
mos Liono įlankoje. Dabar jos buvo pasidariusios kur
kas sunkesnės ir pavojingesnės, nes tada jau ėjo tū k s­
tan tis aštuoni šimtai dvidešim t devintieji metai. Ramybė
buvo visiškai a tsta ty ta , pakrantės sekamos rūpestingiau
ir griežčiau negu bet kada. P rad ėta sekti labiau dėl to,
kad Bokere netrukus turėjo būti atid ary ta mugė.
Pradžioje viskas sekėsi puikiai. Savo valtį su dvi­
gubu dugnu, k u r slėpėme uždraustas prekes, pririšome
ta rp daugybės kitų valčių, plūduriuojančių prie abiejų
Ronos k ran tų nuo Bokero iki Arlio. Čia atvykę mes
pradėjome naktim is k ra u ti savo kontrabandą ir siųsti į
m iestą per žmones, kurie palaikydavo su mumis ryšius,
arba per smuklininkus, pas kuriuos turėjom e slėptuves.
A r tai sėkmė privertė mus užm iršti atsargum ą, a r mus
išdavė, bet vieną pavakarę, apie penktą valandą, kai
ruošėmės užkąsti, atbėgo mūsų mažasis junga ir išsigan­

102
dęs pranešė m atęs visą būrį m uitininkų, vykstančių į
mūsų pusę. Tiesą sakant, mums kėlė baimę ne pats bū­
rys,— Ronos krantais, ypač tomis dienomis, slam pinė­
davo ištisos kuopos,— bet tos atsargum o priemonės, k u ­
rių, anot berniuko, tas būrys ėmėsi, kad jo nepastebėtų.
Tuoj p at subruzdome, bet buvo jau per vėlu. Mūsų val­
tis, k u rią jie, be abejo, sekė, buvo apsupta iš visų pusių.
Tarp m uitininkų pastebėjau keletą žandarų. Kadangi,
juos pam atęs, aš visada paju n tu lygiai tiek baimės, kiek
turiu drąsos prieš visus kitokius karius, tai skubiai n u li­
pau į trium ą ir, išlindęs pro angą, puoliau į upę. P lau ­
kiau po vandeniu tik retkarčiais įkvėpdamas oro, tokiu
būdu niekieno nepastebėtas pasiekiau neseniai išraustą
griovį, jungiantį Roną su kanalu, einančiu iš Bokero į
Eg Mortą. Prisikasęs iki tos vietos, p asijutau išgelbėtas,
nes galėjau plaukti šituo grioviu nepastebėtas. Šitaip ir
priplaukiau kanalą be jokių nelaim ingų nuotykių. Aš pa­
sirinkau tą kelią n eatsitiktinai: jūsų šviesybei jau pasa­
kojau apie vieną smuklininką Nime, kuris prie kelio iš
Belgardo į Bokerą laikė nedidelį viešbutį.
— Puikiai prisim enu,— ta rė g rafas.— Tas g arb in ­
gas žmogus, jeigu neklystu, buvo n et jūsų kompanionas.
— Taip, ta ip ,— atsakė B ertučijus.— Tačiau kokie
septyneri metai prieš tuos įvykius jis perleido savo sm uk­
lę vienam siuvėjui iš Marselio, kuris besiuvėjaudam as
nuskurdo ir n u ta rė pabandyti laimę k itur. Suprantam a,
tuos ryšius, kuriuos palaikėme su pirm uoju savininku,
palaikėme ir su an tru . Pas tą žmogų aš ir tikėjausi rasti
prieglobstį.
— O kuo jis buvo vardu? — paklausė grafas, kuris,
m atyt, vėl susidomėjo Bertučijaus pasakojimu.
— G asparas K adrusas, jis buvo vedęs moterį iš
Karkonto kaimo, ir ją visi mes tik šituo jos kaimo vardu
ir težinojome. Vargšė moteris sirgo pelkių drugiu ir
pamažu geso nuo išsekimo. P ats jis buvo stiprus žaliū­
kas, maždaug keturiasdešim t penkerių metų, ir ne k a rtą
sunkiomis mums valandėlėmis pasirodė kaip sum anus ir
drąsus žmogus.
— Ir kada, jūs sakote, šitai įvyko? — paklausė Mon­
tekristas.
103
 — T ūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt devintai­
siais m etais,— jūsų šviesybe.
— Kokį mėnesį?
— Birželio.
— Pradžioje ar pabaigoje?
— Tai buvo birželio trečios vakare.
— Taip! — ta rė M ontekristas.— T ūkstantis aštuoni
šim tai dvidešimt devintųjų metų birželio trečią... Toliau!
— Tai štai pas tą K adrusą aš tikėjausi g au ti prieg­
lobstį. Bet kadangi net ir ram iomis aplinkybėm is mes
niekada neidavome pas jį pro duris nuo kelio pusės, tai
aš n u ta riau nepažeisti šios taisyklės. Peršokau per sodo
tvorą, praropojau pro žemaūgius alyvmedžius bei lauki­
nius figmedžius ir baimindamasis, jog Kadruso smuklė­
je gali būti koks nors keleivis, pasiekiau priestatą, k u ­
riam e jau ne k a rtą buvau išmiegojęs naktį ne blogiau
kaip pačioje geriausioje lovoje. Sis p riestatas buvo atsk ir­
tas nuo bendros patalpos apatiniam e aukšte lentine p ert­
vara, kurioje tyčia mums buvo palikti plyšiai, kad tin ­
kam u momentu galėtum e pranešti, jog esame kaim y­
nystėje. Aš maniau, jeigu pas K adrusą nieko nebus, duo­
ti jam žinią, kad atvykau, pabaigti pas jį vakarieniauti,
nes buvo sutrukdę m uitininkai, ir, pasinaudojus a rtė ja n ­
čia audra, g rįžti a n t Ronos k ranto sužinoti, kas atsitiko
valčiai ir tiems, kurie joje buvo. Taigi patyliukais įsėli­
nau į p riestatą. Sitai buvo padaryta pačiu laiku, nes
kaip tik tuo metu į kam barį įėjo K adrusas ir atsivedė
nepažįstam ą žmogų.
Aš sėdėjau tyliai ir laukiau ne dėl to, kad būčiau
norėjęs n u g irsti smuklininko paslaptis, bet kad tiesiog
negalėjau kitaip pasielgti. Pagaliau šitaip jau yra buvę
gal dešimt kartų.
Žmogus, kuris atėjo k artu su K adrusu, aišku kaip
dieną, nebuvo pietų Prancūzijos gyventojas. Tai buvo
vienas iš tų kom ersantų, kurie atvyksta į Bokero mugę
prekiauti brangenybėm is, ir per tą mėnesį, kol tęsiasi
mugė, į k u rią suguža pirkliai ir pirkėjai iš visų Europos
kampų, k artais padaro sandėrius šim tui ar šim tui pen­
kiasdešimt tūkstančių frankų.
Sparčiu žingsniu K adrusas įėjo pirmasis. Paskui,

104
pamatęs, kad apatinė patalpa, kaip visada,tuščia ir kad
ją saugo tik šuo, jis pasišaukė žmoną.
— Ei, K arkonte,— šūktelėjo jis,— dvasininkas ne­
apgavo: deim antas tikras.
Pasigirdo džiaugsmo šūksnis, ir beveik tuojau pat
laiptai subraškėjo, n etv irtai žengiant per juos silpnoms
ir ligos pakirstom s kojoms.
— Ką tu sakai? — paklausė žmona, išbalusi labiau
už numirėlę.
— Sakau, kad deim antas tikras, ir štai tas ponas,
vienas iš geriausių Paryžiaus juvelyrų, pasiryžęs duoti
mums už jį penkiasdešimt tūkstančių frankų. Tik jis nori
įsitikinti, a r akmuo tik rai mūsų, ir prašo, kad tu jam
papasakotum , kaip jau aš esu pasakojęs, kokiu stebuk­
lingu būdu jis pateko į mūsų rankas. O kol kas, meldžia­
masis, sėskite, malonėkite. Tiesiog nežmoniškai tvanku,
aš atnešiu jums ko nors atsigaivinti.
Juvelyras įdėmiai žvalgėsi po smuklę ir m atė į akis
k rin tan tį skurdą, kuriam e gyveną žmonės siūlo jam p irk ­
ti deim antą, v ertą kunigaikščio brangenybių dėžutės.
— Papasakokite, ponia,— ta rė jis, m atyt, norėda­
mas pasinaudoti, kad jos vyras išėjęs, vadinasi, negalės
paveikti žmonos, ir juvelyrui nesunku bus įsitikinti, a r
abu pasakoja vienodai.
— Ak, Dieve mano,— ėmė ta ršk ėti žmona,— tai
dangaus palaim a, mes visai jos nesitikėjome. Įsivaiz­
duokite, brangus pone, kad mano vyras tū kstantis aštuo­
ni šim tai keturioliktais ar penkioliktais metais draugavo
su vienu jūreiviu, kuris buvo vardu Edmonas Dantesas.
Tas vargšas vaikinas, kurį K adrusas buvo visai užm ir­
šęs, m irdam as atsim inė jį ir paliko jam šitą deimantą.
— O kokiu būdu tas deim antas atsidūrė jo ranko­
se? — paklausė juvelyras.— A r jį Dantesas turėjo dar
prieš patekdam as į kalėjimą?
— Ne, pone,— atsakė žmona,— bet kalėjime jis su­
sipažino su labai tu rtin g u anglu. Tas susirgo, ir Dante­
sas slaugė jį kaip tik rą brolį, už ta i anglas, išeidamas į
laisvę, paliko jam tą deimantą. V argšui Dantesui nepasi­
sekė, jis taip ir mirė kalėjime, o deim antą prieš m irtį
paliko mums ir pavedė garbingam abatui, kuris šįryt
mus aplankė, įteikti jį Kadrusui.
105
 — J is sako tą p atį,— sušnibždėjo juvelyras.— Gal­
b ū t pagaliau viskas taip ir buvo* nors iš karto ta istorija
atrodo labai tolima tiesai. Tokiu atv eju ,— ta rė jis g a r­
siai,— telieka sulygti kainą, dėl kurios mes vis dar ne­
susitarėme.
— Kaip nesusitarėme! — sušuko įėjęs K adrusas.—
Aš buvau tikras, kad jūs sutinkate su kaina, kurios
prašau.
— Tai y ra,— juvelyras varė savo,— aš pasiūliau už
jį keturiasdešim t tūkstančių frankų.
— K eturiasdešim t tūkstančių! — pasipiktino Kar-
kontė.— J a u už tą kainą mes jo tik rai neatiduosime.
A batas mums sakė, kad jis vertas penkiasdešimt tū k s­
tančių, n eskaitant aptaiso.
— O kuo v ardu buvo tas abatas?
— A batas Buzonis.
— Tai jis svetimšalis?
— Jis italas, berods nuo Mantujos.
— Parodykite d eim antą,— tęsė juvelyras,— noriu
d ar k a rtą pasižiūrėti. K itąsyk iš pirmo žvilgsnio p ra ­
šauni, apsirinki.
K adrusas ištraukė iš kišenės mažą juodą šagrenės
odos dėžutę, atid arė ją ir padavė juvelyrui. Pamačius
deim antą, kuris buvo sulig nedideliu riešutėliu (aš kaip
dabar jį m atau), K arkontės akys sužėravo iš godumo.
— O k ą jūs galvojote apie tai, ponas smalsuoli? —
paklausė M ontekristas.— A r jūs patikėjote ta pasaka?
— Taip, jūsų šviesybe. Aš laikiau K adrusą neblogu
žmogumi ir maniau, kad jis negalėtų p ad ary ti nusikal­
timo arba pavogti.
— Sitai daro daugiau garbės gerai jūsų širdžiai
negu gyvenimiškajam patyrim ui, ponas Bertučijau. A r
jūs pažinojote tą Edmoną Dantesą, apie kurį buvo kal­
bama?
— Ne, jūsų šviesybe, aš niekada ir nieko apie jį
nesu girdėjęs nei prieš tai, nei po to, tik tą vieną k a rtą iš
paties abato Buzonio, kai jis buvo pas mane Nimo ka­
lėjime.
— Gerai, pasakokite toliau.
— Juvelyras paėmė iš Kadruso rankų žiedą ir išsi­
106
traukė iš kišenės nedideles plienines žnypliukes ir m ažu­
čiukes varines svarstykles. Paskui, atlenkęs auksinius
kabliukus, prilaikiusius brangakm enį, jis išėmė deim antą
iš aptaiso ir atsarg iai jį padėjo a n t svarstyklių.
— Duosiu keturiasdešim t penkis tūkstančius f r a n ­
k ų ,— ta rė jis,— ir nė skatiko daugiau. Be to, kadangi
tai graži kaina deim antui, tik tokią sumą aš ir pasiėmiau.
— T at nesvarbu,— ta rė K adrusas,— aš grįšiu su
jum is į Bokerą, ir jūs man pridėsite tuos penkis tū k s­
tančius.
— Ne,— atsakė juvelyras, grąžindam as K adrusui
žiedą ir deim antą,— ne, tai didžiausia kaina, ir aš net
gailiuosi pasiūlęs jums šią sumą, nes akmuo tu ri trū k u ­
mą, kurio iš pradžių nepastebėjau. Bet tiek to, aš neatsi-
imu savo žodžio, pasakiau keturiasdešim t penki tū k sta n ­
čiai frankų ir to laikausi.
— Bent įstatykite brangakm enį vėl į žiedą,— pik­
tai ta rė K arkontė.
— J ū s teisi,— atsakė juvelyras.
Ir jis įstatė deim antą į aptaisą.
— Menka bėda,— suniurnėjo K adrusas, kišdamas
dėžutę į kišenę,— parduosime kam nors kitam.
— Žinoma,— atsakė juvelyras,— tačiau kitas ne­
bus toks sukalbam as kaip aš, kitas nepasitenkins jūsų
pasakojimais. Ju k visiškai neįtikima, kad jūsų padėties
žmogus tu rėtų deim antą penkiasdešimt tūkstančių fr a n ­
kų vertės. Jis praneš policijai, teks ieškoti ab atą Buzonį,
o surasti abatus, dalijančius dviejų tūkstančių luidorų
vertės deim antus, nelengvas dalykas. Teismo organai iš
pradžių uždės savo ran k ą a n t akmens, jus pasodins į
kalėjimą, o jeigu paaiškės, kad jūs nekaltas ir po trijų a r
keturių mėnesių jus išleis, tai žiedas bus užsimetęs kokio­
je nors raštinėje arba jums įkiš n etik rą akmenį, kaštuo­
jantį kokius tris frankus, ir tiek jūs tem atysite savo
deim antą, kuris vertas penkiasdešimt, gal net penkiasde­
šimt penkis tūkstančius frankų, bet kurį pirkti, sutikite,
yra tru p u tį rizikinga.
K adrusas ir jo žmona pažvelgė į kits kitą.
— N a,— pareiškė K adrusas,— mes nesame tokie
turtingi, kad galėtum e spjauti į penkis tūkstančius
frankų.
107
 — Kaip žinote, mielas drauge,— ta rė juvelyras,—
o tuo ta rp u aš, matote, pasiėmiau grynais, kiek reikia.
I r jis ištraukė iš vienos kišenės saują auksinių mone­
tų, sublizgėjusių prieš tirpstančias smuklininko akis, o
iš kitos — pakelį banknotų.
Kadruso širdyje aiškiai vyko sunki kova: nebuvo
jokios abejonės, kad mažytė šagrenės odos dėžutė, kurią
jis vartė rankose, neatrodė jam tokia vertinga kaip ta
didžiulė suma pinigų, apkerėjusių jo akis. Jis atsisuko
į žmoną.
— K ą tu pasakysi? — tyliai paklausė ją.
— Atiduok, atiduok,— ta rė ji,— jeigu jis grįš į Bo-
kerą be deimanto, jis mus įskųs. O jis teisybę sako: kas
žino, ar mes kada nors rastum e abatą Buzonį.
— Na, ką gi, tebūnie taip! — ta rė K adrusas.— Im ­
kite deim antą už keturiasdešim t penkis tūkstančius
frankų. Bet mano žmona norėtų auksinės grandinėlės,
o aš — poros sidabrinių sagtelių!
Juvelyras išsitraukė iš kišenės ilgą plokščią dėžutę,
kurioje buvo keletas minėtų daiktų.
— Im kite,— ta rė jis,— aš nesmulkmeniškas: rin ­
kitės.
Žmona išsirinko auksinę grandinėlę, kuri galėjo kaš­
tuoti kokius penkis luidorus, o vyras — porą sagtelių,
vertų m aždaug penkiolikos frankų.
— Tikiuosi, dab ar jūs patenkinti? — ta rė juvelyras.
— A batas sakė, kad jo vertė penkiasdešimt tūks­
tančių fran k ų ,— sumurmėjo Kadrusas.
— Na, na, tvarkoj! Tikrai nepakenčiamas žmo­
gus! — ta rė juvelyras, imdamas iš jo rankų d eim antą,—
aš jam duodu keturiasdešim t penkis tūkstančius frankų,
pustrečio tūkstančio livrų metinių pajam ų, vadinasi, tokį
k ap italą, kuris man pačiam būtų ne pro šalį, o jis d ar ne­
patenkintas!
— K eturiasdešim t penki tūkstančiai frankų? —
paklausė K adrusas dusliu balsu.— K ur jie yra?
— Štai, p rašau ,— tarė juvelyras.
I r jis atskaičiavo a n t stalo penkiolika tūkstančių
fran k ų auksu ir trisdešim t tūkstančių fran k ų banknotais.
— Palaukite, uždegsiu lem pą,— ta rė K arkontė,—
jau tam su, lengva apsirikti.
108
 Iš tikrųjų jiems besiginčijant užėjo naktis, o su ja
artėjo ir audra. Tolumoje dusliai dundėjo perkūnija,
tačiau nei juvelyras, nei K adrusas, nei K arkontė n eat­
kreipė į ją dėmesio, nes visus tris buvo apsėdęs pelno
demonas. Aš ir pats keistai žavėjausi m atydam as visą
tą auksą ir k rū v ą banknotų. Man atrodė, kad visa tai
sapnuoju ir, kaip būna sapnuojant, jaučiausi ta rtu m p ri­
kaltas prie žemės.
K adrusas suskaičiavo ir perskaičiavo auksą ir bank­
notus, paskui padavė žmonai, kuri juos savo ruožtu dar
k artą suskaičiavo ir perskaičiavo.
Tuo tarp u juvelyras v artė žiedą lempos šviesoje,
o deim antas mėtė tokius žaibus, kad jis nepastebėjo
tų, kurie tvyksčiojo languose, pranašaudam i audrą.
— Na, kaip? Tvarkoj? — paklausė juvelyras.
— Tvarkoj,— atsakė K adrusas,— atnešk piniginę,
Karkonte, ir paieškok kokį nors kapšą.
K arkontė priėjo prie spintos ir grįžo su sena odine
pinigine. Iš jos išėmė keletą riebaluotų laiškų, o į jų vie­
tą įdėjo banknotus. J i atnešė ir kapšą, kuriam e buvo ne
daugiau kaip penkiolika livrų — m atyt, visas tų vargšų
turtas.
— O d ab ar,— tarė K adrusas,— nors jūs ir apmo­
vėte mus tu rb ū t kokia dešimčia tūkstančių frankų, bet
gal sutiksite pavakarieniauti su mumis? Iš širdies kviečiu.
— A čiū,— atsakė juvelyras,— bet tikriausiai jau
vėlu ir man m etas į Bokerą, žmona jau tik rai ims neri­
m auti.— Jis pažiūrėjo į laikrodį. Po velnių! — sušuko.—
Netrukus devynios, anksčiau kaip v idurnaktį nam ų ne­
pasieksiu. Likite sveiki, bičiuliai. Jeigu pas jus d ar kada
nors užklys toks ab atas Buzonis, atsim inkite mane.
— Po savaitės jūsų nebebus Bokere,— ta rė K adru­
sas,— juk mugė k itą savaitę uždaroma.
— Taip, bet tai niekis. P arašykite man į Paryžių:
ponui Zoanesui, P alė Rojalis, Pjero galerija, ketu rias­
dešimt penktas numeris. Specialiai atvažiuosiu, jeigu
reikės.
G riaustinis taip sm arkiai trenkė ir taip ryškiai tvyks­
telėjo žaibas, kad beveik nustelbė lempos šviesą.
— Oho,— ta rė K adrusas,— kaip jūs eisite per tokį
orą?
109
 — Aš nebijau perkūnijos,— atsakė juvelyras.
— O plėšikų? — paklausė K arkontė.— Mugės me­
tu kelias niekada nėra saugus.
— O plėšikams,— tarė Zoanesas,— aš tu riu šį tą
paruošęs.
I r jis išsitraukė iš kišenės porą mažų pistoletų, už­
taisytų taip rūpestingai, kaip tik begalima.
— Š tai,— ta rė jis,— šuniukai, kurie ir loja, ir k an ­
da. Tai pirmiesiems dviem, kurie pasigvieštų jūsų dei­
manto, dėdule Kadrusai.
K adrusas su žmona niūriai susižvalgė. Atrodė, kad
jiems abiem tuo pačiu metu šmėkštelėjo kažkokia baisi
mintis.
— Tuomet laimingos kelionės! — palinkėjo K ad ru ­
sas.
— Ačiū! — atsakė juvelyras.
J is pasiėmė savo lazdelę, stovinčią prie senos dėžės,
ir išėjo. Jam atidarius duris, į vidų įsiveržė toks stiprus
vėjo gūsis, kad vos neužgeso lempa.
— Na ir orelis! — ta rė jis.— O juk man pora mylių
pėstute!
— Pasilikite,— pasiūlė K adrusas,— čia pernakvo­
site.
— Taip, pasilikite,— p ritarė K arkontė drebančiu
balsu,— mes pasirūpinsime, kad gerai pailsėtum ėte.
— Niekaip negaliu. Būtinai tu riu g rįžti nakčia į
Bokerą. Viso gero!
K adrusas palengva nuėjo iki slenksčio.
— Tamsu, nors į akį d u rk ,— p ra ta rė juvelyras jau
už d u rų .— K ur man sukti, į dešinę a r į kairę?
— Į dešinę,— tarė K adrusas,— nepaklysite, kelias
abipus medžiais apsodintas.
— M atau, m atau ,— pasigirdo iš tolo silpnas balsas.
— Betgi uždaryk duris! — ta rė K arkontė.— Nepa­
kenčiu atd arų durų, kai griaudžia perkūnija.
— I r kai namie yra pinigų, tiesa? — atsakė K ad­
rusas, du k artu s pasukdam as rak tą.
J is priėjo prie spintos, vėl pasiėmė piniginę ir kap ­
šą, ir abu trečią k a rtą ėmė skaičiuoti savo auksą ir
banknotus. Niekada nebuvau m atęs žmoguje tokio aki­
110
vaizdaus gobšumo, kokį regėjau šiuose dviejuose veiduose,
apšviestuose blausios lempos. Ypač šlykšti buvo moteris.
K arštligiškas drebulys, kuris visada ją krėsdavo, dar
sustiprėjo, ir šiaip blyškus veidas pasidarė numirėliškas,
įkritusios akys degė.
— Kodėl tu jam siūlei čia pernakvoti? — paklausė
ji dusliu balsu.
— Šiaip... kad nereikėtų žmogui tokiu oru plūktis į
Bokerą,— krūptelėjęs atsakė Kadrusas.
— Ak, štai kas,— ta rė žmona su neapibūdinam a iš­
raiška,— o aš maniau, kad ne dėl to.
— Žmona, žmona! — sušuko K adrusas.— Iš k ur
tau šitokios m intys ir kodėl tu jų netram dai?
— Ką besakytum ,— patylėjusi atsiliepė K arkontė,—
o tu joks vyras.
— Kodėl? — paklausė Kadrusas.
— Jeigu tu būtum vyras, iš čia jis nebūtų išėjęs.
— Žmona!
— A rba nepasiektų Bokero.
— Žmona!
— Vieškelis suka į šoną, bet jis vis tiek turės juo
eiti, o palei k analą yra takelis, kuris sutrum pina kelią.
— Žmona, tu rū stin i Dievą. Štai klausyk...
Visą kam barį nutvieskė žydras žaibas, tuo p at me­
tu pasigirdo baisus perkūno trenksm as ir palengva tils-
tąs dudenimas, atrodė, nenorom tolsta nuo prakeikto
namo. v
— Viešpatie! — susuko K arkontė žegnodamasi.
Tą pačią akim irką, stojus klaikiai tylai, kuri p ap ras­
tai lydi perkūno trenksm ą, pasigirdo beldimas į duris.
K adrusas su žmona krūptelėjo ir persigandę susi­
žvalgė.
— Kas ten? — sušuko K adrusas atsistodam as ir,
nužėręs į vieną krū vą auksą bei popierius, išsklaidytus
an t stalo, uždengė viską abiem rankom.
— Čia aš! — atsakė kažkieno balsas.
— Kas jūs?
— Aš gi sakau! Juvelyras Zoanesas!
— Na, štai! O d ar sakei, kad aš rū stin u Dievą...—
pareiškė Karkontė, šlykščiai išsišiepusi.— P ats Viešpats
jį mums grąžina.
111
 K adrusas išbalęs ir drebėdamas klektelėjo a n t kėdės.
O K arkontė atsistojo ir tv irtu žingsniu nuėjo atid ary ti
durų.
— P rašau, brangusis ponas Zoanesai,— tarė ji.
— Iš tik rų jų ,— pasakė juvelyras, visas perm erktas
lietaus,— galima pagalvoti, kad šiandien pats velnias
kliudo man grįžti į Bokerą. Iš dviejų blogybių reikia
pasirinkti mažesniąją, ponas K adrusai. Jū s pasiūlėte man
pastogę, aš priim u jūsų pasiūlym ą ir g rįžtu nakvoti.
K adrusas kažką sumurmėjo, braukdam asis nuo kak­
tos p rak aitą. Įleidusi juvelyrą, K arkontė du k artu s pa­
suko duryse rak tą.

IX + KRAUJO LIETUS
Įėjęs juvelyras apm etė kam barį tiriam u žvilgsniu,
bet nepastebėjo nieko, kas būtų galėję sukelti įtarim us,
jeigu jisai jų neturėjo, arba su stip rin ti juos, jeigu buvo
kilę.
K adrusas vis d a r nebuvo atitrau k ęs ran k ų nuo aukso
ir banknotų krūvos. K arkontė šypsojosi svečiui kiek g a­
lima švelniau.
— A ha,— ta rė juvelyras,— m atyt, jūs vis d ar bijo­
jote, ar neapsiskaičiavote, jeigu man išvykus vėl kibote
skaičiuoti savo tu rtą ?
— Ne dėl to,— ta rė K adrusas,— bet pats faktas,
kad mes jį turim e, y ra toks neįtikimas, kad mes niekaip
netikime savo laime, ir jeigu prieš akis nėra daiktinių
įrodymų, tai mums vis d ar atrodo, jog tai sapnas.
Juvelyras nusišypsojo.
— A r pas jus dar kas nakvoja? — paklausė jis.
— Ne,— atsakė K adrusas,— šitai čia nepriimta.
Miestas netoli, ir nakčiai pas mus niekas nepasilieka.
— Tai aš jus labai varžysiu?
— K ą jūs, susimildamas! — meiliai ta rė K arkon­
tė.— Nė kiek nevaržysite, tik rai sakau jums.
— O k u r mane paguldysite?
— K am baryje viršuj.
— Betgi tai jūsų kam barys?
112
 — Nesvarbu, mes turim e k itą lovą gretim am e kam ­
baryje.
K adrusas nustebęs žvilgtelėjo į žmoną. Juvelyras
ėmė niūniuoti kažkokią dainelę, šildydamasis prie židi­
nio nug arą. K arkontė įmetė į ugnį saują žabų, kad sve­
čias galėtų ąpdžiūti.
Tuo metu ji užtiesė galą stalo staltiesėle ir atnešė
kas buvo likę nuo menkų pietų, pridėdam a dar porą švie­
žių kiaušinių.
K adrusas vėl įdėjo banknotus į piniginę, auksą į
kapšą, o viską drauge — į spintą. Rūškanas ir susim ąs­
tęs jis vaikštinėjo šen bei ten po kam barį, retkarčiais
pažiūrėdam as į juvelyrą, kuris g arų debesyje stovėjo
prieš židinį ir, apdžiovinęs vieną šoną, sukosi į ugnį kitu.
— Štai! — ta rė Karkontė, statydam a a n t stalo bu­
telį vyno.— Jeigu norite, galite vakarieniauti.
— O jūs? — paklausė Zoanesas.
— Aš nenoriu,— atsakė Kadrusas.
— Mes labai vėlai pietavom e,— pasiskubino p ri­
du rti Karkontė.
— Tai man teks vienam valgyti? — paklausė juve­
lyras.
— Mes jum s patarnausim e,— atsakė K arkontė su
tokiu paslaugum u, kokio ji niekada neparodydavo net
tiems svečiams, kurie mokėdavo už patarnavim us.
P ro tarp iais K adrusas mesdavo į ją žaibišką žvilgsnį.
A udra d ar tebešėlo.
— Girdite, girdite? — ta rė K arkontė.— Iš tikrųjų
gerai padarėte, kad grįžote.
— Vis dėlto,— pareiškė juvelyras,— jeigu man va­
karieniaujant audra nurim s, aš eisiu.
— Čia m istralis,— ta rė K adrusas, linguodam as gal­
vą,— jis nenurim s iki rytojaus.
Ir jis sunkiai atsiduso.
— Ką padarysi,— ta rė juvelyras, sėsdamas prie s ta ­
lo,— juo blogiau tiems, kurie dabar kelionėje.
— Taip,— p ritarė K arkontė,— naktis jiems bus
sunki.
Juvelyras pradėjo vakarieniauti, o K arkontė tupi­
nėjo apie jį kaip gera ir atidi šeimininkė. Visada tokia
H. G r a f a s M o n te k r i s t a s , II t. 113
sugižusi ir šiurkšti, ji buvo tik ras paslaugumo ir m an­
dagumo pavyzdys. Jeigu juvelyras būtų ją anksčiau p a­
žinojęs, toks didelis pasikeitimas, aišku, būtų jį nuste­
binęs ir tikrai būtų sukėlęs įtarim ų. O K adrusas tebe-
vaikštinėjo tylėdam as po kam barį ir, atrodė, net žiūrėti
į svečią vengė.
Kai tas pavakarieniavo, K adrusas nuėjo atid ary ti
durų.
— A udra, atrodo, rim sta,— ta rė jis.
Bet tuo metu, tarsi norėdam as įrodyti, kad jis klysta,
k u rtin an tis perkūno trenksm as sudrebino visą nam ą.
Vėjo gūsis drauge su lietum i įsiveržė į vidų ir užgesino
lempą. K adrusas vėl uždarė duris. Jo žmona uždegė
žvakę nuo blėstančių židinio žarijų.
— T u rb ū t jūs pavarg o te,— ta rė ji juvelyrui,— aš
paklojau jums švarią lovą, eikite į viršų ir ram iai sau
miegokite.
Zoanesas d ar valandėlę palaukė, norėdam as įsiti­
kinti, a r audra nerim sta, ir pam atęs, kad griaustinis ir
lietus tik sm arkėja, palinkėjo šeimininkams labos n ak ­
ties ir nuėjo į viršų.
J is lipo virš mano galvos, ir aš girdėjau, kaip pako­
pos girgžda po jo kojomis.
K arkontė palydėjo jį godžiu žvilgsniu, o K adrusas
stovėjo į jį n u g ara ir net nežiūrėjo į tą pusę.
Visos tos smulkmenos, kurias aš prisim iniau vė­
liau, nė kiek manęs nestebino, kol visa ta i vyko prieš
mano akis. A pskritai viskas, kas ten dėjosi, buvo labai
n atū ralu ir, be istorijos su deimantu, kuri man pasirodė
gana neįtikima, viskas buvo tarp savęs susiję ir prie-
žastinga. Aš buvau labai pavargęs, u ž ta t n u ta riau va­
landą k itą num igti ir išeiti iš čia naktį, kai tik audra ap­
rim s ir liausis liję. Girdėjau, kaip viršuje juvelyras pato­
giau taisėsi nakčiai. N etrukus po juo sugirgždėjo lova.
Jis atsigulė.
Jaučiau, kad mano akys limpa, o kadangi man nekilo
nė mažiausio įtarim o, tai aš nė nesistengiau kovoti su
miegu. P askutinį k a rtą žvilgtelėjau į tą kam barį. K a­
drusas sėdėjo prie ilgo stalo a n t medinio suolo, kuris kai­
mo smuklėse atsto ja kėdes. Jis sėdėjo į mane nugara,
114
tad negalėjau m atyti jo veido. Pagaliau jeigu jis net ir
kitaip būtų sėdėjęs, vis tiek nebūčiau galėjęs jo matyti,
nes galvą jis buvo nulenkęs an t rankų.
K arkontė kurį laiką tyliai stebėjo jį, paskui gūžte­
lėjo pečiais ir atsisėdo priešais.
Tą valandėlę g ęstanti liepsna apėmė d ar nesudegu­
sią sausą šaką. Tamsiame kam baryje pasidarė tru p u tį
šviesiau. K arkontė nenuleido akių nuo vyro, o kadangi
jis sėdėjo nė kiek nepakeitęs pozos, ji ištiesė savo sukum ­
pusius pirštus ir palietė jo kaktą.
K adrusas krūptelėjo. Man pasirodė, kad K arkontės
lūpos judėjo. Bet arba ji kalbėjo labai tyliai, a r miegas
jau buvo prigesinęs mano pojūčius,— jos žodžių garsas
manęs nepasiekė. Mano akis taip p at aptrau k ė rūkas, ir
aš jau nesusigaudžiau, a r iš tik rų jų visa tai m atau, a r
sapnuoju. P agaliau mano akys visai užsimerkė, ir aš už­
migau.
Buvau giliai įmigęs, kai staiga mane pažadino šū­
vis, o po jo siaubingas riksmas. Virš galvos pasigirdo
nedrąsūs žingsniai, ir kažkas sunkiai žnegtelėjo a n t laip­
tų, kaip tik ties manimi.
Aš dar ne visai buvau atsipeikėjęs. Girdėjau deja­
vimą, paskui duslius šūksnius, tarsi kažkur kažkas būtų
grūmęsis.
P askutinis riksm as, ilgesnis negu kiti, vėliau virtęs
dejavimu, mane galu tin ai pažadino.
Pasirėm iau viena ranka, atm erkiau akis, bet tam so­
je nieko negalėjau įžiūrėti, ir pasičiupinėjau kaktą, an t
kurios, kaip man pasirodė, tankiai lašėjo pro laiptų len­
tas šiltas lietus.
Po triukšm o, kuris mane pažadino, stojo gili tyla.
Viršum galvos girdėjau vyro žingsnius. Sugirgždėjo
laiptai. Vyras nulipo į apatinį kam barį, priėjo prie židi­
nio ir uždegė žvakę.
Tai buvo Kadrusas. Jis buvo labai išbalęs, o jo
marškiniai visi kruvini.
Užsidegęs žvakę, jis greitai užlipo laiptais, ir aš vėl
išgirdau skubius neram ius jo žingsnius.
Po valandėlės jis vėl nulipo žemyn. Rankoje laikė
dėžutę. Įsitikinęs, kad deim antas tebėra joje, K adrusas
115
ėmė kaišioti ją čia į vieną, čia į k itą kišenę. Paskui,
m atyt, nutaręs, kad kišenė nepakankam ai saugi vieta,
įvyniojo ją į savo raudoną skarelę ir apsirišo ja kaklą.
Tuomet jis puolė prie spintos, išsitraukė iš ten b ank­
notus ir auksą, susigrūdo juos į kelnių ir švarko kiše­
nes, pasiėmė dvejus ar trejus marškinius, puolė pro d u ­
ris ir dingo tamsoje. Man viskas paaiškėjo. Aš prikaišio­
jau sau dėl to,* kas įvyko, tarsi pats būčiau kuo prie to
prisidėjęs. Pasirodė, kad girdžiu v aitojant: galbūt ne­
laim ingasis juvelyras d ar buvo gyvas. Galbūt, suteikęs
jam pagalbą, aš nors iš dalies atitaisysiu blogį, kurį ne­
pasakysi, kad įvykdžiau, bet kuriam leidau įvykti. Aš
įrėm iau pečius į nestipriai sukaltas lentas, skyrusias
nuo apatinio kam bario lyg ir priestatą, kuriam e miego­
jau. Lentos pasidavė, ir aš atsidūriau nlime.
N utvėręs žvakę, puoliau laiptais į viršų. Skersai jų
gulėjo kažkieno kūnas. Tai buvo K arkontės lavonas.
Šūvis, kurį girdėjau, buvo paleistas į ją: kulka k iau ­
ra i perėjo per kaklą, k rau jas tekėjo iš dvigubos žaiz­
dos ir sruvo čiurkšlele iš burnos. J i buvo jau mirusi.
Aš peržengiau jos lavoną ir užbėgau į viršų.
Miegamasis buvo siaubingai suverstas. Dalis baldų
išv arty ta, paklodės, į kurias mėšlungiškai kibosi nelai­
mingasis juvelyras, buvo išdriektos po kam barį. Jis
pats gulėjo a n t grindų galva į sieną, klane kraujo, pribė­
gusio iš trijų didelių žaizdų krūtinėje.
K etvirtoje kyšojo ilgas virtuvės peilis, kurio buvo
m atyti tik kotas.
Aš vos neužlipau an t antrojo pistoleto, kuris liko
neiššautas, tu rb ū t buvo sudrėkęs parakas.
P riėjau prie juvelyro. Jis buvo dar gyvas: nuo mano
žingsnių garso, o svarbiausia tai nuo grindų liumpsė-
jimo jis atm erkė apsiblaususias akis, įrėmė jas į mane,
pajudino lūpas, tarsi norėdam as kažką pasakyti, ir mirė.
Nuo to baisaus reginio aš beveik apkvaišau. Jeigu
jau niekam negalėjau padėti, man norėjosi tik vieno —
bėgti. Susiėmiau už galvos ir siaubingai rėkdam as puo­
liau a n t laiptų.
A patiniam e kam baryje buvo kokie šeši m uitininkai
ir du try s žandarai — visas ginkluotas būrys.

116
 Mane sučiupo, aš net nem ėginau priešintis, visai
pasimečiau. Bandžiau kalbėti, bet buvo girdėti tik kaž­
kokie neaiškūs garsai.
Pam ačiau, kad m uitininkai ir žandarai rodo į mane
pirštais. Pažvelgiau į save — buvau visas kruvinas. Tas
šiltas lietus, kuris lašėjo a n t manęs pro laiptų lentas,
buvo K arkontės kraujas.
Aš parodžiau pirštu vietą, k u r buvau pasislėpęs.
— Ką jis nori pasakyti? — paklausė žandaras.
Vienas m uitininkas nuėjo ten pažiūrėti.
— Jis nori pasakyti, kad įlindo pro ten,— atsakė
šis.
Ir jis parodė skylę, pro k u rią aš tik rai buvau įlindęs.
Tuomet su p ratau , kad mane laiko žudiku. Vėl a tg a ­
vau balsą, atg av au jėgas. Išsiveržiau iš mane laikiusių
dviejų vyrų ir sušukau:
— Ne aš! Ne aš!
Du žandarai a tsta tė į mane karabinus.
— Jeigu sujudėsi,— paaiškino jie,— sveikas dingęs.
— Bet aš gi jums sakau,— rėkiau,— kad ta i ne aš!
— Tą pasakėlę pasilaikyk Nimo teisėjam s,— a tsa ­
kė jie.— O kol kas eik su mumis, ir mes tau patariam e —
nesipriešink.
Bet aš nė neketinau priešintis. Mane pritrenkė siau­
bas ir nuostaba. Uždėjo m an antrankius, pririšo prie
arklio uodegos ir nuvarė į Nimą.
Pasirodo, mane susekė vienas muitininkas. Netoli
smuklės jis pam etė mane iš akių, pagalvojo, kad aš čia
praleisiu naktį, ir nuėjo įspėti savo draugų. Jie atvyko
kaip tik tada, kai sudrioksėjo šūvis, ir nutvėrė mane
tokiomis aplinkybėmis, kad iš karto su p ratau : sunku man
bus įrodyti, jog esu nekaltas.
Tuomet įsikibau į vieną dalyką: pirm učiausia p ap ra­
šiau tardytoją, kad jis lieptų surasti tą ab atą Buzonį,
kuris buvo užsukęs tą pačią dieną į „Gardo tilto" smuk­
lu. Jeigu K adrusas viską prasim anė, jeigu to abato visai
nėra,— vadinasi, aš žuvęs, nebent jei patį K adrusą su­
čiuptų ir jis viską prisipažintų.
Praslinko du mėnesiai, per kuriuos, tu riu tai pasa­
kyti savo tardytojo garbei, buvo im tasi visų priemonių
117
surasti abatą. Aš jau buvau nustojęs bet kokios vilties.
Kadruso nesugavo. Mane turėjo teisti artim iausios sesi­
jos metu, bet staiga rugsėjo aštu n tąją , tai yra praėjus
trim s mėnesiams ir penkioms dienoms po žmogžudys­
tės, į kalėjim ą atvyko ab atas Buzonis, kurio aš ir nelau­
kiau, ir pasakė girdėjęs, neva kažkoks kalinys norįs su
juo pasikalbėti. Jis, kaip pats sakė, sužinojęs apie tai
Marselyje ir pasiskubinęs įvykdyti mano norą.
Galite įsivaizduoti, su kokiu džiaugsmu jį sutikau.
Aš jam papasakojau viską, ko pats buvau liudininkas.
V irpančia širdimi priėjau prie deimanto istorijos. Visiš­
kai nesitikėjau, kad tai buvo gryna tiesa. Ir vėl, ko visiš­
kai nesitikėjau, jis patikėjo viskuo, ką jam papasako­
jau. Mane sužavėjo romus jo gailestingum as, aš mačiau,
jog jis gerai pažįsta mano šalies papročius,— ir tuomet,
vildamasis, kad g albūt iš tų gailestingų lūpų gausiu a t­
leidimą už vienintelį savo nusikaltim ą, per išpažintį su
visomis smulkmenomis jam papasakojau, kas atsitiko
Oteilyje. Tai, ką padariau širdies skatinam as, turėjo ly­
giai tokias pačias pasekmes, jei būčiau daręs iš išskaičia­
vimo. Prisipažinus, kad padariau p irm ąją žmogžudystę
niekieno neverčiamas, jis įsitikino, kad aš neįvykdžiau
antrosios. Išeidamas liepė man tikėtis ir žadėjo p adaryti
viską, ką galės, kad įtikintų teisėjus mano nekaltum u.
S upratau, jog jis manimi rūpinasi, kai pamačiau, kad
pamažu kalėjimo režimas man švelnėja, ir sužinojau, jog
mano byla atidėta ligi kitos sesijos.
Tuo tarp u Apvaizdos buvo tokia valia, kad užsie­
nyje buvo sugautas K adrusas ir atgabentas į P ran cū ­
ziją. Jis viską prisipažino, tvirtin d am as visa gerkle,
kad nusikaltim ą sumanė ir kurstė jį įvykdyti jo K ar­
kontė. K adrusą nuteisė katorgai iki gyvos galvos, o
mane paleido.
— I r tuom et,— ta rė M ontekristas,— jūs atvykote
pas mane su rekomendaciniu abato Buzonio laišku?
— Taip, jūsų šviesybe, jis labai nuoširdžiai manimi
rūpinosi.
— K ontrabandininko verslas jus pražudys,— tarė
jis m an.— Jeigu išeisite iš čia, meskite jį.

118
 — Bet, mano tėve,— paklausiau aš,— kaipgi man
gyventi ir išlaikyti vargšę brolienę?
— Vienas mano dvasios sūnų,— atsakė jis,— labai
gerbia mane ir prašė surasti jam patikim ą žmogų. A r
jūs norite būti tuo žmogumi? Aš jus rekomenduosiu jam.
— Mano tėve! — sušukau aš.— Koks jūs geras!
— Bet a r pažadate, kad man to niekada neteks
gailėtis?
Aš pakėliau ran k ą ir prisiekiau.
— To nereikia,— tarė jis,— aš pažįstu ir myliu kor­
sikiečius. Š tai jums rekomendacija.
Ir jis parašė keletą eilučių, kurias aš jums įteikiau
ir kuriomis rem damasis jūsų šviesybė teikėsi priim ti
mane tarn au ti. Dabar galiu su pasididžiavimu paklausti,
ar jūsų šviesybė kada nors turėjote priežasčių būti m a­
nimi nepatenkintas?
— Ne,— atsakė g rafas,— aš mielai pripažįstu, kad
jūs, Bertučijau, geras tarnas, nors ir nepakankam ai m a­
nimi pasitikite.
— Aš, jūsų šviesybe?
— Taip, jūs. Kaipgi galėjo būti, kad jūs tu rite bro­
lienę ir įsūnį, o man niekada apie juos neužsiminėte?
— Deja, jūsų šviesybe, man lieka apsakyti jums pa­
čią liūdniausią savo gyvenimo dalį. Aš išvykau į Korsiką.
Jū s pats suprantate, kad skubėjau p am atyti ir paguosti
savo vargšę brolienę. Bet Roliane manęs laukė sielvartas,
mano namuose buvo įvykusi baisi nelaimė, k urią kai­
mynai su siaubu prisim ena ligi šiol. Vargšė brolienė,
kaip aš jai buvau pataręs, ėmė nebeduoti Benedetui pi­
nigų, nes jis jų be paliovos reikalaudavo. Vieną ry tą jis
ją įgrasino ir dingo visai dienai. V argšė A sunta, mylėjusi
tq niekšą kaip tik rą sūnų, karčiai verkė. Atėjo vakaras.
♦Ji laukė Benedeto ir nėjo gulti. Vienuoliktą valandą v a­
karo jis grįžo su dviem savo draugais, visų jo išdaigų
sėbrais. J i norėjo apkabinti įsūnį, bet jie pagriebė ją, ir
vienas iš trijų ,— bijau, kad tai ir buvo tas prakeiktas
vaikiščias,— vienas iš trijų sušuko:
— T ruputį pakankinkime, ir jai teks pasakyti, kur
paslėpti pinigai.
Mūsų kaim ynas Vasilijus buvo išvykęs į Bastiją,
119
nam us saugojo tik jo žmona. Be jos, niekas negalėjo nei
m atyti, nei girdėti, kas dėjosi pas brolienę. Du stipriai
laikė A suntą, ku riai nė į galvą neatėjo, kad jie gali įvyk­
dyti tokį nusikaltim ą, ir ji meiliai šypsojosi savo būsi­
miems budeliams. Trečiasis aklinai užbarikadavo duris ir
langus, paskui grįžo pas sėbrus, ir visi trys, stengda­
miesi nuslopinti siaubo riksm ą, besiveržiantį iš Asuntos
krūtinės m a tan t tuos žiaurius pasirengim us, prinešė ją
kojomis prie besikūrenančio židinio. Jie tikėjosi, kad tuo
privers ją pasakyti, kur paslėpti mūsų pinigai. Bet, jai
besigrum iant su tais niekšais, užsidegė vargšės d rab u ­
žiai. Tuomet jie num etė nelaim ingąją, bijodami, kad
ugnis nepersimestų a n t jų. Apim ta liepsnos, ji puolė prie
durų, bet jos buvo uždarytos. Šoko prie lango, bet la n ­
gas buvo užbarikaduotas. Ir štai kaim ynė išgirdo kupiną
siaubo riksm ą: tai A sunta šaukėsi pagalbos. Paskui jos
balsas pasidarė duslesnis, riksm as virto dejavimu. K itą
dieną, po visos nakties siaubo ir nerimo, Vasilijaus žmo­
na pagaliau įsidrąsino išeiti iš namų, ir teismo pareigū­
nai, kuriems ji davė žinią, išlaužė mūsų namo duris.
A suntą rado sm arkiai apdegusią, bet dar gyvą, spinta
buvo išlaužta, pinigai dingę. Benedetas tada visam lai­
kui prapuolė iš Roliano. Nuo to laiko nemačiau jo ir net
negirdėjau apie jį.
Sužinojęs apie tą liūdną įvykį,— tęsė Bertučijus,—
aš ir atvykau pas jūsų šviesybę. Man jau nereikėjo pasa­
koti jums nei apie Benedetą, nes jis dingo, nei apie savo
brolienę, nes ji mirė.
— O ką jūs galvojate apie tą įvykį? — paklausė
Montekristas.
— Kad tai buvo bausmė už mano nusikaltim ą,—
atsakė Bertučijus.— Ak, tie Vilforai, prakeikta pa­
dermė!
— I r aš taip m an au,— niūriai sušnibždėjo grafas.
— D abar,— tęsė B ertučijus,— jūsų šviesybe su­
prantate, kodėl tas namas, kur aš nuo to laiko nesu buvęs,
tas sodas, kuriam e netikėtai atsidūriau, ta vieta, kur
nužudžiau žmogų, man sukėlė skausm ingus išgyvenimus,
kurių priežastį jūs norėjote sužinoti. Prisipažįstu, nesu
tikras, kad čia, po mano kojomis, toje pačioje duobėje,
120
k urią jis buvo iškasęs savo vaikui, neguli ponas de Vil-
foras.
— Ką gi, visko gali b ū ti,— ta rė M ontekristas a tsi­
stodam as,— n et ir ta i,— pridūrė jis vos girdim u balsu,—
kad karališkasis prokuroras dar gyvas. A batas Buzonis
gerai padarė atsiųsdam as jus pas mane. Jū s taip pat
gerai padarėte, kad papasakojote man savo istoriją, nes
dabar aš jau blogai negalvosiu apie jus. O kaip tas Bene­
detas, taip nevykusiai pavadintas? Jū s taip ir nem ėgi­
note ap tikti jo pėdsakų, nebandėte sužinoti, kas jį nutiko?
— Nebandžiau. Jeigu net žinočiau, k u r jis yra, ne­
sistengčiau jo pam atyti, o bėgčiau nuo jo lyg nuo kokios
pabaisos. Ne, laimė, niekada nieko negirdėjau apie jį.
Tikiuosi, kad jis miręs.
— Nesitikėkite, B ertučijau,— tarė g rafas,— pik­
tad ariai nem iršta: Dievas saugo juos, norėdam as pada­
ry ti savo keršto įrankiu.
— Tebūnie ta ip ,— ta rė Bertučijus.— Tik maldauju
Dievą, kad man netektų su juo susitikti. D abar,— n u ­
leidęs galvą, tęsė ekonomas,— jūs viską žinote, ponas
grafe. Žemėje jūs mano teisėjas, kaip danguje Viešpats.
A r netarsite man kokio nors paguodos žodžio?
— Taip, jūs teisus, ir aš galėčiau pakartoti, ką jums
sakė ab atas Buzonis. Tas Vilforas, prieš kurį pakėlėte
ranką, vertas bausmės už savo poelgį su jumis ir galbūt
dar už kai ką. Jeigu Benedetas gyvas, tai, kaip jau esu
jums sakęs, Dievas jį pavers savo bausmės įrankiu, o
paskui jis ir pats bus nubaustas. Jūs, tik rai sakant, gali­
te papriekaištauti sau tik dėl vieno dalyko: kodėl, išgel­
bėjęs tą vaiką iš mirties, negrąžinote jį motinai. Štai kur
jūsų kaltė, Bertučijau.
— Taip, jūsų šviesybe, dėl šito esu kaltas, aš pasiel­
giau kaip bailys. Kai atgaivinau vaiką, mano pareiga
buvo, kaip sakėte, g rąžin ti jį motinai. Bet, n o rin t tai
atlikti, man būtų reikėję su rink ti kai kurių žinių, a t ­
kreipti į save dėmesį, g alb ū t net išduoti save. Aš nenorė­
jau mirti, mane siejo su gyvenimu brolienė ir įgim ta kor­
sikiečio savimeilė, kuri nori keršyti skaudžiai ir iki galo.
Pagaliau aš tiesiog mylėjau gyvenimą. Aš ne toks d rą ­
sus kaip mano vargšas brolis!
121
 Bertučijus užsidengė veidą rankomis, o M ontekris­
tas įsmeigė į jį ilgą, mįslingą žvilgsnį.
Paskui, po valandėlės tylos, kuriai laikas ir vieta
suteikė dar daugiau iškilmingumo, g rafas ta rė su jam
nebūdinga liūdesio gaida:
— Kad tinkam ai užbaigtum e savo pokalbį, pasku­
tinį apie visus šiuos įvykius, gerai įsidėmėkite, Bertuči­
jau, mano žodžius, kuriuos aš dažnai girdėdavau sakant
ab atą Buzonį: „Nuo bet kokios nelaimės yra du vaistai:
laikas ir tylėjim as". O dabar aš noriu pasivaikštinėti
po sodą. Tai, kas jums, tų siaubingų įvykių dalyviui, tei­
kia skausmo, man sukelia greičiau malonius pojūčius ir
iškelia šios sodybos vertę. Matote, Bertučijau, medžiai
malonūs vien tuo, kad jie teikia šešėlį, o pats šešėlis
malonus tik dėl to, kad žadina svajas ir lūkesčius. Štai
ir įsigijau sodą, manydamas, kad perku tik ap tv ertą
plotą,— o pasirodo, tas aptvertas plotas yra sodas, k u ­
riame klaidžioja šmėklos, su tarty je nenum atytos. Man
patinka šmėklos, aš niekada nesu girdėjęs, kad mirusieji
per šešis tūkstančius metų būtų p ridarę tiek bloga, kiek
gyvieji padaro per vieną dieną. Grįžkite namo, B ertu­
čijau, ir ram iai miegokite. Jeigu, išmušus paskutinei
valandai, jūsų nuodėmklausys nebus jums toks gailestin­
gas kaip ab atas Buzonis, pasikvieskite mane, jeigu dar
būsiu gyvas, ir aš rasiu žodžių, kurie švelniai užliūliuos
jūsų sielą, kai ji ruošis į sunkią kelionę, vadinam ą am ­
žinybe.
Bertučijus pagarbiai nusilenkė g rafu i ir sunkiai a tsi­
dusęs nuėjo.
M ontekristas pasiliko vienas. Jis žengė keletą žings­
nių.
— Čia, po šituo platanu, kapas, kuriam e buvo už­
kastas kūdikis,— sušnibždėjo jis,— ten — varteliai, pro
kuriuos įeidavo į sodą. Aname kampe — slapti laiptai,
einą į miegamąjį. Nemanau, kad visa tai reikėtų pasi­
žymėti užrašų knygelėje, nes čia prieš mano akis, po ko­
jomis, aplinkui — reljefinis gyvas planas.
I r g rafas, dar k a rtą apėjęs sodą, pasuko link k a ­
rietos. Bertučijus, m atydam as jį susimąsčiusį, tyliai atsi­
sėdo šalia vežėjo.
122
 K arieta nuriedėjo į Paryžių.
Tą patį vakarą, grįžęs į savo nam us Eliziejaus lau ­
kuose, g rafas M ontekristas apėjo visas patalpas, kaip
būtų galėjęs pad ary ti tik toks žmogus, kuris pažįsta jas
jau daugelį metų. Nors jis ėjo kitų priešakyje, bet n'ė
k arto neapsiriko atidarydam as ne tas duris, nepasuko
į tokius laiptus ar į tokį koridorių, kurie nebūtų nuvedę
jo tiesiog ten, kur jis norėjo patekti. Ali lydėjo jį per tą
naktinę apžiūrą. G rafas davė Bertučijui kai kurių nu­
rodymų dėl papuošimo ar kam barių paskirstym o ir, pa­
žiūrėjęs į laikrodį, atidžiai klausančiam nubijiečiui tarė:
— J a u pusė dvyliktos. N etrukus tu ri atvykti Haidė.
A r įspėtos kam barinės prancūzės?
Ali parodė ran k a į patalpas, skirtas gražiajai g ra i­
kei. Jos buvo taip rūpestingai paslėptos, kad, uždengus
duris kilimu, galim a buvo apeiti visą nam ą ir nesusi-
protėti, jog čia yra dar svetainė ir du gyvenamieji kam ­
bariai. Ali, kaip jau sakėme, parodė ran k a į duris, ištiesė
tris kairės rankos pirštus ir, padėjęs a n t tos pačios ra n ­
kos galvą, užmerkė akis, vaizduodamas miegantį.
— S u p ran tu ,— tarė M ontekristas, įp ratęs su juo
šitaip kalbėtis,— visos try s laukia jos miegamajame, ar
ne taip?
— Taip,— linktelėjo Ali.
— Ponia šiandien bus n u v arg u si,— tęsė Montekris­
tas,— ir tu rb ū t tuojau p at norės gulti. Tegu jos nekal­
bina. Tegu kam barinės prancūzės tik pasveikina savo
nau jąją ponią ir pasitraukia. Žiūrėk, kad kam barinė
graikė nebendrautų su kam barinėm is prancūzėmis.
Ali nusilenkė.
N etrukus pasigirdo balsas, šūktelėjęs vartininką.
V artai atsidarė, į alėją įvažiavo ekipažas ir sustojo ties
prieangiu. G rafas nulipo žemyn. Karietos durelės buvo
jau atidarytos. Jis padavė ran k ą jaunai merginai, susisu­
pusiai nuo galvos iki kojų į žalią šilkinę skraistę, visą
išsiuvinėtą auksu.
M ergina paėmė jai ištiestą ran k ą, meiliai ir p ag ar­
biai pabučiavo ir ištarė keletą malonių žodžių, į kuriuos
grafas atsakė su švelniu rim tum u ta skambia kalba,
kurią senasis Homeras įdėjo į savo dievų lūpas.
123
 Paskui, einant priekyje Ali su rausvo vaško žvake
rankoje, mergina — ta pati gražuolė graikė, kuri lydėjo
M ontekristą Italijoje,— pasuko į jai skirtus kam barius,
o po to g rafas nužingsniavo į savo apartam entus.
Pusę pirmos nam e visos šviesos buvo užgesintos, ir
galima buvo pagalvoti, kad visi ram iai miega.

X + NERIBO TAS K R E D IT A S
K itą dieną, apie a n trą valandą po pietų, pora g ra ­
žių angliškų arklių pakinkytas ekipažas sustojo prie
M ontekristo vartų. Vyriškis, apsivilkęs mėlynu fraku su
šilkinėmis tos p at spalvos sagomis, dėvįs b altą liemenę,
p erkirstą stam bia auksine grandinėle, ir užsimovęs rie­
šuto spalvos kelnes, su taip žemai užkritusiais a n t kaktos
ir tokiais juodais plaukais, jog lengva buvo suabejoti
jų natūralum u, juo labiau kad jie mažai derinosi su g i­
liomis kak tą vagojančiomis raukšlėm is, kurių jie niekaip
negalėjo paslėpti,— žodžiu, kokių penkiasdešimties a r
penkiasdešimt penkerių metų vyras, besistengiąs atro d y ­
ti keturiasdešim ties, iškišo galvą pro karietos langą (ant
jos durelių buvo atvaizduota barono karūna) ir pasiuntė
savo grum ą paklausti vartininko, ar nam ie g rafas Mon­
tekristas.
Laukdamas atsakym o, šis žmogus labai smalsiai,
beveik net nem andagiai, apžiūrinėjo namo išorę, dalį
sodo ir tarn ų , šmėkščiojančių už tvoros, livrėjas. Šio
žmogaus akys buvo žvitrios, bet greičiau suktos negu
protingos. Lūpos tokios plonos, kad, užuot atsivėpusios
pirm yn, buvo susmukusios į vidų. P agaliau platūs ir
sm arkiai išsišovę jo skruostai — neklaidingas klastin ­
gumo požymis, žema kakta, atsikišęs pakaušis, didžiulės,
anaiptol ne aristokratiškos ausys — visi tie požymiai
kiekvieną fizionomistą bū tų privertę apibūdinti to žmo­
gaus charakterį kaip bjaurų.
Tačiau šis žmogus nenusim anantiem s prašaliečiams
darydavo nemažą įspūdį savo puikiais arkliais ir karie­
ta, didžiuliu deim antu, įsegtu vietoj segučio į m arški­
nių krūtinę, ir raudona ordinų juostele, einančia nuo
vienos kilpelės iki kitos.
124
 Grumas pabeldė į vartininko lan g ą ir paklausė:
— A r čia gyvena g rafas Montekristas?
— Taip, jo šviesybė gyvena čia,— atsakė v artin in ­
kas,— bet...
J is klausiam ai žvilgtelėjo į Ali.
Ali nežymiai papurtė galvą.
— Bet?..— paklausė grum as.
— Bet jo šviesybė nepriim a,— atsakė vartininkas.
— Tokiu atveju štai jums mano pono, grafo Dang-
laro, vizitinė kortelė. Perduokite ją g rafu i M ontekristui
ir pasakykite, kad, važiuodamas į Deputatų rūm us, mano
ponas užsuko čia, idant tu rėtų garbę jį pam atyti.
— Aš netu riu teisės kalbėti su jo šviesybe,— a t­
sakė v artin in kas,— jūsų paliepimą įvykdys kam erdi­
neris.
Grumas grįžo prie ekipažo.
— Na, kaip? — paklausė Danglaras.
Berniukas, sugėdintas gautos pamokos, perdavė
savo šeimininkui vartininko žodžius.
— Oho! — ta rė šis.— M atyt, koks kunigaikštis tas
atvykėlis, jeigu visi jį vadina „jūsų šviesybe" ir su juo
turi teisę kalbėti tik jo kamerdineris. Nesvarbu, jeigu
jam kreditas atid ary tas mano banke, man teks su juo
susitikti, kai jam prireiks pinigų.
D anglaras atsilošė karietos gilumoje ir taip, kad
būtų girdėti anapus kelio, riktelėjo vežėjui:
— Į D eputatų rūmus!
Pro savo fligelio žaliuzę M ontekristas, laiku įspė­
tas, matė baroną ir pro puikų binoklį spėjo apžiūrėti jį
ir, reikia pasakyti, su ne mažesniu smalsumu negu pa­
ties Danglaro, kai jis apžiūrinėjo nam ą, sodą ir livrėjas.
— Iš tik rų jų ,— ta rė jis su pasibjaurėjim u, įsukda­
mas binoklio vamzdelius į dram blio kaulo aptaisus,—
is tikrųjų tas žmogus šlykštus. Kaip galima, vos metus
į jį pirm ą žvilgsnį, nepažinti iš jo priplotos kaktos, kad
tai gyvatė, iš jo išsišovusio kiaušo, kad ta i vanagas, ir
IA aštraus snapo, kad tai suopis?
— Ali! — šūktelėjo jis, paskui sudavė vieną k a rtą
) varinį varpelį. Ali įėjo.— Pakvieskite Bertučijų, —
tarė Montekristas.
125
 Tuo p at metu įėjo Bertučijus.
— Jūsų šviesybė mane kvietėte? — paklausė eko­
nomas.
— Taip,— atsakė g rafas.— A r m atėte arklius, ku­
rie tik ką stovėjo prie mano v artų?
— Žinoma, jūsų šviesybe, ir neabejoju, kad jie
puikūs.
— Kaip čia atsitiko,— paklausė M ontekristas susi­
raukdam as,— kad, kai aš pareikalavau, jog jūs nupirk -
tum ėte man porą pačių gražiausių arklių Paryžiuje,
atsirado dar viena pora, lygiavertė m anajai, ir ta pora
nestovi mano arklidėje?
P am atęs surau k tu s grafo antakius ir išgirdęs jo
g riežtą balsą, Ali nuleido galvą.
— Tu čia nekaltas, mano gerasis A li,— arabiškai
ta rė g rafas su tokiu švelnumu, kokio sunku buvo tikėtis
ir iš jo balso, ir iš veido išraiškos,— juk tu nieko neišma­
nai apie angliškus arklius.
Ali veidas vėl nušvito.
— Jū sų šviesybe,— tarė Bertučijus,— arklių, apie
kuriuos kalbate, nepardavė.
M ontekristas gūžtelėjo pečiais:
— Žinote, ponas ekonome, viskas ir visada parduo­
dama, jei moki pasiūlyti reikiam ą kainą.
— Ponas D anglaras mokėjo už juos šešiolika tū k s­
tančių frankų, jūsų šviesybe.
— Tuomet reikėjo pasiūlyti jam trisdešim t du tūks­
tančius. Jis bankininkas, o bankininkas niekada nepra­
leis progos padvigubinti savo kapitalą.
— Jū sų šviesybė rim tai kalbate? — paklausė Ber­
tučijus.
M ontekristas pažiūrėjo į ekonomą kupinu nuosta­
bos žvilgsniu, kad jam kažkas d rįsta duoti klausimus.
— Š įvakar,— ta rė jis,— man reikia padaryti vieną
vizitą. Aš noriu, kad tie arkliai būtų pakinkyti į mano
k arietą ir su naujais pakinktais.
Bertučijus nusilenkė ir nuėjo. Prie durų jis sustojo.
— K elintą valandą jūsų šviesybė vykstate vizito? —
paklausė jis.
— P en k tą,— atsakė M ontekristas.
126
 — Drįstu pastebėti, jūsų šviesybe, kad dabar jau
a n tra valanda,— sutrikęs ta rė ekonomas.
— Žinau,— trum pai atsakė M ontekristas.
Paskui atsisuko į Ali.
— Pravesk pro ponią visus arklius, tegul ji išsiren­
ka tą porą, kuri labiausiai patiks. Sužinok, ar ji norės
pietauti k artu su manimi, tada pietus tegul paduoda pas
ją. Eik ir atsiųsk man kamerdinerį.
Vos spėjus Ali išeiti, įėjo kamerdineris.
— B atistenai,— ta rė g rafas,— jūs ta rn au jate pas
mane jau metai. Sis laikas p aprastai yra bandomasis
mano tarnam s. Jū s man tinkate.
Batistenas nusilenkė.
— Belieka tik sužinoti, a r aš jum s tinku.
— Ak, jūsų šviesybe! — paskubėjo ta rti Batistenas.
— Išklausykite iki galo,— tęsė g rafas.— Jū s g au ­
nate per metus pusantro tūkstančio frankų, o tai gero
narsaus karininko alga, karininko, kuris kasdien rizikuo­
ja savo gyvybe. Jū s gaunate tokį m aistą, kurio jums
pavydėtų daugelis kanceliarijų viršininkų — nelaimingų
tarnautojų, nepalyginam ai labiau ap k rau tų darbu negu
jūs. Jū s — tarn as, bet pats tu rite ta rn ų , kurie rūpinasi
jūsų skalbiniais ir drabužiais. N eskaitant pusantro tūks­
tančio fran k ų jūsų algos, pirkdam as viską mano tuale­
tui, per metus jūs iš manęs pavagiate maždaug d ar pusan­
tro tūkstančio frankų.
— Ak, jūsų šviesybe!
— Aš nesiskundžiu, Batistenai, tai gana kuklu. Vis
dėlto pageidaučiau, kad šitos sumos neviršytumėte. Va­
dinasi, jūs niekur nerasite geresnės vietos už tą, į kurią
laimingai patekote. Aš niekada nemušu savo tarn ų , nie­
kada jų nebaru, niekada nepykstu, visada atleidžiu klai­
dą. ir niekada neatleidžiu nerūpestingum o ar užm aršu­
mo. Mano įsakym ai trum pi, b at aiškūs ir tikslūs. Man
maloniau p akarto ti juos du ar net tris kartus, negu ma­
tyti juos nesuprastus. Esu pakankam ai tu rtin g as, kad
žinočiau, viską, kas mane domina, g aš labai smalsus,
japėju jus. U žtat, jei kada nors išgirsiu, kad kalbėjote
j i pi e mane,— nesvarbu, gerai a r blogai,— svarstėte m a­

no poelgius, sekėte mano elgesį, tą pačią akim irką būsite

127
atleistas. Perspėju savo tarn u s tik vieną k artą. Jū s per­
spėtas, eikite!
Batistenas nusilenkė ir žengė keletą žingsnių durų
link.
— Beje,— tęsė g rafas,— užm iršau jums pasakyti,
kad kiekvienais metais aš padedu tam tik rą sumą savo
ta rn ų vardu. Tie, kuriuos atleidžiu, aišku, netenka šitų
pinigų, jie eina kitų naudai, o kiti juos gaus po mano
mirties. Jū s ta rn au jate pas mane jau metai, ir jūsų
tu rto pradžia padaryta, nuo jūsų priklauso jį didinti.
Si kalba, pasakyta gird in t Ali, kuris liko šaltas, nes
nė žodžio nesuprato prancūziškai, padarė Batistenui
įspūdį, suprantam ą kiekvienam, kas pažįsta prancūzo
tarno psichologiją.
— Aš stengsiuosi prisiderinti prie visų jūsų švie­
sybės norų,— tarė jis.— Be to, vadovausiuosi pono Ali
pavyzdžiu.
— Jokiu būdu,— tarė g rafas lediniu balsu.— Ali
tu ri daug trūkum ų, nepaisant visų jo teigiam ų bruožų.
Iš jo neimkite pavyzdžio, nes Ali — išimtis. Algos jis
negauna. Jis ne tarnas, bet mano vergas, mano šuo.
Jeigu jis neatliks savo pareigos, aš jo neišvysiu, aš jį
užmušiu.
Batistenas išsprogino akis.
— Netikite? — paklausė Montekristas.
J is pakartojo Ali, ką buvo pasakęs Batistenui p ran ­
cūziškai.
Ali išklausė, nusišypsojo, priėjo prie savo pono, p ri­
klaupė a n t vieno kelio ir pagarbiai pabučiavo jo ranką.
Si įspūdinga pamoka visiškai apstulbino Batisteną.
G rafas davė jam ženklą išeiti, Ali nusekė paskui
savo poną. Jie įėjo į kabinetą ir ten ilgai šnekėjosi.
P enktą valandą g rafas tris k artu s sudavė į varpelį.
Vienu dūžiu jis iškvietė Ali, dviem dūžiais — Batisteną,
trim is — Bertučijų.
Ekonomas įėjo.
— Arklius! — įa r ė Montekristas.
— A rkliai pakinkyti,— atsakė Bertučijus.— A r aš
tu riu jūsų šviesybę lydėti?
— Ne, tik vežėjas, Batistenas ir Ali.
128
 G rafas išėjo į prieangį ir pam atė savo ekipažą, pa­
kinkytą tais pačiais arkliais, kuriais jis grožėjosi ry tą ,
kada jais buvo atvažiavęs Danglaras.
Eidamas pro arklius, g rafas apmetė juos žvilgsniu.
— Jie iš tik rų jų gražūs,— tarė jis,— gerai p ad arė­
te, kad nupirkote juos, nors, tiesa, tai buvo p adaryta tr u ­
putį per vėlai.
— Jū sų šviesybe,— ta rė B ertučijus,— tu rėjau daug
vargo, kol juos gavau, ir jie kainavo labai brangiai.
— A rgi nuo to arkliai ne tokie gražūs? — paklausė
grafas, gūžtelėjęs pečiais.
— Jeigu jūsų šviesybė patenkintas,— tarė B ertu­
čijus,— tuom et viskas gerai. Kur įsakysite važiuoti?
— Sosė d ’Anteno gatvė, pas baroną D anglarą.
Sis pokalbis vyko prieangyje. Bertučijus žengė an t
pirmojo laipto.
— Dar štai kas, Bertučijau,— pridūrė Montekris­
tas.— Man reikia gabalo žemės pajūryje, sakysim, Nor­
mandijoje, kur nors ta rp Havro ir Bulonės. Kaip matote,
nevaržau jūsų. Tame sklype, kurį jūs nupirksite, tu ri
būti nedidelė prieplauka ir kokia nors įlankėlė, kur galė­
tų stovėti mano korvetas. Jo gram zda penkiolika pėdų.
Laivas tu ri būti paruoštas išplaukti į jū rą bet kuriuo
dienos ar nakties metu. Pasiteiraukite pas visus notarus
dėl sklypo, atitinkančio šias sąlygas. Kai sužinosite, nu-
vyksite apžiūrėti ir, jeigu jum s patiks, nupirksite jį savo
vardu. Korvetas tu rb ū t jau plaukia į Fekaną?
— Tą vakarą, kai išvykome iš Marselio, mačiau,
kad jis išplaukė į jū rą .
— O jachta?
— Ja ch tai įsakyta laukti Martige.
— Gerai! R etkarčiais susižinokite su abiem kapi­
tonais, kad jie neužmigtų.
— O kaip su garlaiviu?
— K uris stovi Salone?
— Taip.
— Ta pati parengtis kaip ir abiem burlaiviams.
Klausau.
— Kai tik nupirksite sklypą, pasirūpinkite, kad šiau­
rės ir pietų keliuose būtų pakaitiniai arkliai kas dešimt
mylių.
U, (Iruf/iH M o n te k r i st a s , II t. 129
 — Jū sų šviesybė galite manimi pasikliauti.
G rafas linktelėjo, įšoko į karietą. Puikūs arkliai
puolė risčia ir sustojo tik prie bankininko namų.
D anglaras pirm ininkavo geležinkelių komisijos po­
sėdyje, kai jam pranešė, kad atvyko g rafas Montekristas.
Posėdis, beje, artėjo į pabaigą.
Išgirdęs grafo vardą, D anglaras atsistojo.
— Ponai,— ta rė jis, kreipdam asis į savo kolegas,
kurių daugelis buvo garbingi A ukštųjų arba Žemųjų r ū ­
mų n ariai,— atleiskite man, kad esu priverstas jus palik­
ti. Bet įsivaizduokite, Romos Tomsono ir Frenčio bankas
atsiu n tė pas mane kažkokį g rafą M ontekristą, a tid a ry ­
dam as jam neribotą kreditą. Tokių nevykusių pokštų
mano užsieniniai bendrininkai dar niekada nėra drįsę
krėsti. S uprantam a, mane apėmė smalsumas. Š įryt bu­
vau užvažiavęs pas tą vadinam ąjį grafą. Jeigu jis būtų
tik ras grafas, patys suprantate, nebūtų toks turtingas.
J is nesiteikė manęs priim ti. Kaip jums šitai patinka? Juk
tik didenybės arba labai gražios moterys su žmonėmis el­
giasi taip kaip tas ponas M ontekristas! Nors jo nam as
Eliziejaus laukuose iš tik rų jų priklauso jam ir berods vi­
sai neblogas. Bet neribotas kreditas,— tęsė Danglaras,
šypsodamasis savo bjauria šypsena,— verčia būti reiklų
tą bankininką, pas kurį jis atidarytas. U žtat man labai
knieti pažiūrėti į tą poną. T urbūt mane mistifikuoja.
Bet jie ten nežino, su kuo tu ri reikalą. Dar pažiūrėsim,
kas juoksis paskutinis.
Ištaręs tuos žodžius taip išraiškingai, kad net šner­
vės išsipūtė, ponas baronas paliko savo svečius ir nuėjo į
b altą auksu išpuoštą svetainę, garsėjusią visoje Sosė
d’Anteno gatvėje. Čia jis ir liepė įvesti svečią, norėda­
mas iš karto jį apstulbinti.
G rafas stovėjo žiūrinėdam as Albanio ir Fatorės dro­
bių kopijas, parduotas bankininkui už originalus, bet,
būdamos tik tai kopijos, jos labai netiko prie neskoningų
auksinių išraitym ų, puošiančių lubas.
Išgirdęs Danglaro žingsnius, g rafas atsigręžė.
D anglaras lengvai linktelėjo galvą ir gestu pakvie­
tė g rafą sėstis į paauksuoto medžio krėslą, ap trau k tą
baltu atlasu, kuris buvo atau stas auksu.

130
 G rafas atsisėdo.
— Aš tu riu garbę kalbėti su ponu de Montekristu?
— O aš,— atsakė g rafas,— su ponu baronu Dang-
laru, Garbės legipno kavalieriumi, D eputatų rūm ų nariu?
M ontekristas pakartojo visus titulus, kuriuos buvo
perskaitęs barono vizitinėje kortelėje.
D anglaras suprato pašaipą ir prikando lūpą.
— A tleiskite,— ta rė jis,— kad iš karto nepavadi­
nau jūsų tuo titulu, kuriuo apie jus man pranešė. Bet,
kaip žinote, mes gyvename dem okratinės vyriausybės
valdomi, ir aš liaudies interesų atstovas.
— V adinasi,— atsakė M ontekristas,— išlaikę įpro­
tį tituluoti save baronu, jūs atp rato te kitu s vadinti
grafais.
— O, aš ir pats tam abejingas,— nerūpestingai pa­
sakė D anglaras.— Mane pakėlė į baronus ir padarė G ar­
bės legiono kavalierium i už kai kurias mano paslaugas,
bet...
— Bet jūs atsisakėte savo titu lų kaip kitados Mon-
moransi ir Lafajetas? Sektinas pavyzdys.
— Ne visai, žinoma,— prieštaravo sumišęs D ang­
laras,— su prantate, dėl tarnų...
— Taip, ta rn a i jus vadina „jūsų malonybe", žu r­
nalistams jūs — gerbiam asis ponas, o rinkėjam s — pi­
lietis. Šitie atspalviai labai paplitę esant konstitucinei
santvarkai. Aš puikiai jus suprantu.
D anglaras sučiaupė lūpas. Jis įsitikino, kad čia
Montekristas stipresnis, ir n u ta rė grįžti į jam labiau
(prastą sritį.
— G rafe,— ta rė jis nusilenkdam as,— aš gavau p ra ­
nešimą iš Tomsono ir Frenčio banko.
— Labai malonu, barone. Leiskite man jus titu ­
luoti taip, kaip jus tituluoja jūsų tarn ai: tai blogas įpro­
tis, įgytas tuose kraštuose, k ur d ar yra baronų kaip tik
drl to, kad ten nekepa naujų. Taigi, kartoju, man labai
malonu, nes nereikia rekomenduotis pačiam, o tai visuo­
met, gana nesmagu! Vadinasi, jūs gavote pranešim ą?
— Taip,— ta rė D anglaras,— bet, tu riu prisipažinti,
neįstengiau gerai išsiaiškinti jo prasmės.
— Na ką jūs!
131
 — I r aš net turėjau garbės užvažiuoti pas jus, no­
rėdam as paprašyti kai ką paaiškinti.
— P rašau, aš klausau.
— Pranešim ą,— ta rė D an g laras,— berods tu riu
čia p at (jis pasirausė kišenėje). Taip, štai jis. Tas prane­
šimas atidaro g rafu i M ontekristui neribotą kreditą mano
banke.
— Kas čia jums neaišku, barone?
— Nieko, tik žodis „neribotą"...
— Kaip, arg i tai ne prancūziškas žodis?.. S u p ran ­
tate, juk rašo ir angliškai, vokiškai.
— Ne, ne, sintaksė čia tvarkoje, bet buhalterijos
atžvilgiu viskas ne taip paprasta.
— A rgi Tomsono ir Frenčio bankas, jūsų nuomone,
nevisiškai patikim as, barone? — paklausė M ontekristas,
kiek galėdam as naiviau.— Velniai griebtų, šitai būtų
labai nemalonu, mano ten padėta šiek tiek pinigo.
— Ne, visiškai patikim as,— atsakė D anglaras kone
pašaipiai,— bet p ati žodžio „neribotas" prasmė finansų
srityje tokia miglota...
— Kad ribų neturi, taip? — tarė M ontekristas.
— Kaip tik tai aš ir norėjau pasakyti. Visa, kas
neaišku, kelia abejones, o abejodamas, sako išminčius,
susilaikyk.
— Iš to išplaukia,— tęsė M ontekristas,— kad jeigu
Tomsono ir Frenčio bankas pasielgia lengvapėdiškai, tai
Danglaro bankas nelinkęs sekti jo pavyzdžiu?
— Kaip tai?
— Ogi labai paprastai. Ponų Tomsono ir Frenčio
nevaržo sumos dydis, o ponui D anglarui egzistuoja riba.
Jis žmogus išm intingas, kaip kad tik ką sakė.
— Ponas g rafe,— išdidžiai atsakė bankininkas,—
mano kasos dar niekas nėra skaičiavęs.
— Tad, m aty t,— šaltai ta rė M ontekristas,— aš bū­
siu pirmasis, kuriam teks šitai padaryti.
— Kodėl jūs taip manote?
— Todėl, kad paaiškinim ai, kurių jūs iš manęs rei­
kalaujate, labai panašūs į svyravimus.
D anglaras susiraukė. Ja u a n trą k a rtą šitas žmogus
priveikė jį, ir dabar jau ten, kur jis jautėsi kaip namie.
132
Jo pašaipus m andagum as buvo apsim estinis ir ribojosi
su visiška savo priešingybe, tai yra su akiplėšiškumu.
M ontekristas, priešingai, šypsojosi pačia meiliausia
pasaulyje šypsena ir norėdam as apsimesdavo naiviu, o
naivum as teikė jam nemaža pranašumo.
— Žodžiu, gerbiam asis,— tarė D anglaras patylė­
jęs,— aš norėčiau, kad jūs mane suprastum ėte, ir prašau
nurodyti sumą, k urią pageidautum ėte iš manęs gauti.
— Bet, gerbiam asis,— ta rė M ontekristas, nuspren­
dęs šiame ginče nė trupučio neužsileisti,— jeigu aš p ra ­
šiau neriboto kredito, ta i kaip tik dėl to, kad iš anksto ne­
galiu žinoti, kokios sumos man gali prireikti.
Bankininkui pasirodė, kad atėjo jo trium fo momen­
tas. Išdidžiai šypsodamasis, jis atsilošė krėsle ir ta rė:
— N esivaržykite,— tarė jis,— galėsite įsitikinti,
kad Danglaro banko kasa, nors ir ribota, įstengs paten­
kinti pačius didžiausius reikalavimus, ir jeigu jūs pa-
prašytum ėt n et milijoną...
— Atleiskite, kiek? — tarė M ontekristas.
— Net m ilijoną,— pakartojo D anglaras su kvailu
aplombu.
— O kas man milijonas? — tarė g rafas.— Viešpa­
tie mieliausias! Jeigu man reiktų tik milijono, ta i dėl
tokio menkniekio ir kalbos nebūtų apie kreditą. Milijo­
nas! Betgi aš tiek visada tu riu piniginėje arba kelionės
dėžutėje.
Ir M ontekristas iš mažos knygutės, k ur buvo jo vi­
zitinės kortelės, išėmė dvi obligacijas po penkis šimtus
tūkstančių frankų, apmokamas pateikėjui iš valstybės
iždo.
Tokį žmogų kaip D anglaras reikėjo smogti kirva-
pente per galvą, o ne tru p u tį bakstelėti. N etikėtas sm ū­
gis padarė reikiam ą įspūdį: bankininkas susvyravo ir
pajuto galvoj svaigulį. Jis įsmeigė į M ontekristą atb u ­
kusį žvilgsnį, o jo akių vyzdžiai šiurpiai išsiplėtė.
— K lausykite,— ta rė M ontekristas,— prisipažinki­
te, kad jūs tiesiog nepasitikite Tomsono ir Frenčio banku.
Na, ką gi, aš num ačiau šitai ir, nors neką apie tai nusi­
manau, ėmiausi kai kurių atsargum o priemonių. Štai
<ia dar du tokie pranešim ai kaip tas, kuris adresuotas
133
jums. Šitas Vienos A ršteino ir Eskoleso banko baronui
Rotšildui, o kitas — Londono Beringo banko ponui La-
fitui. Tereikia jums ta r ti žodį, ir aš išvaduosiu jus iš
bet kokių rūpesčių kreipdam asis į vieną šių bankų.
Sitai nulėmė baigmę, D anglaras buvo nugalėtas.
Pastebim ai virpėdamas, jis išskleidė Vienos ir Londono
pranešimus, kuriuos bodėdamasis padavė jam grafas, ir
patikrino parašų autentiškum ą su tokiu kruopštum u,
kuris M ontekristui būtų galėjęs pasirodyti užgaulus,
jeigu jo nebūtų lydėjęs bankininko sutrikim as.
— Taip, šitie try s parašai verti daugelio milijo­
n ų ,— ta rė D anglaras atsistodam as, ta rsi norėdam as pa­
gerbti aukso galią, įkū n y tą prieš jį sėdinčiame žmo­
guje.— Trys neriboti kreditai. Atleiskite, grafe, bet ir
nustojus abejoti vis dėlto neįmanoma nesistebėti.
— Na, jūsų banko niekuo nenustebinsi,— ta rė Mon­
tekristas nepaprastai m andagiai.— Tai, vadinasi, jūs
galėsite atsių sti man tam tik rą sum ą pinigų?
— Kiek paliepsite, grafe, aš jūsų paslaugoms.
— Na, ką gi! — ta rė M ontekristas,— jeigu mes jau
susitarėme, o juk mes jau susitarėm e, tiesa?
D anglaras linktelėjo galvą.
— I r jūs jau neabejojate? — paklausė Montekristas.
— Ką jūs, grafe! — sušuko bankininkas.— Aš nie­
kada neabejojau.
— Ne. Jū s tik norėjote gau ti įrodymų. Taigi,—
pakartojo g ra fa s,— jeigu mes jau susitarėme, jeigu jūs
daugiau nebeturite jokių abejonių, nustatysim e, jeigu
norite, kokią nors bendrą sumą pirmiesiems metams:
sakysim, šešis milijonus.
— Šešis milijonus? Puiku! — dusdam as išstenėjo
Danglaras.
— Jeigu man prireiks dau g iau ,— nerūpestingai
tęsė M ontekristas,— nustatysim daugiau. Bet aš neke­
tinu gyventi Prancūzijoje ilgiau kaip metus ir nemanau,
kad per tuos metus tą skaičių viršyčiau... na, pagaliau
pažiūrėsime... P radžiai liepkite atgabenti man rytoj pen­
kis šimtus tūkstančių frankų, aš būsiu namie iki v id u r­
dienio. Beje, jeigu manęs ir nebūtų, pakvitavim as bus
paliktas ekonomui.

134
 — Grafe, pinigai bus pas jus rytoj dešim tą valandą
ryto,— atsakė D anglaras.— Kaip pageidausite — auksu,
banknotais ar sidabru?
— M alonėkite pusę auksu, pusę banknotais.
G rafas atsistojo.
— Turiu jums prisipažinti, g rafe,— tarė D angla­
ras,— aš maniau, jog esu tiksliai inform uotas apie visus
Kuropos stam bius tu rtu s, o tuo tarp u jūsų tu rtas, m atyt,
labai nemažas, man buvo visiškai negirdėtas. A r jis ne­
senos kilmės?
— Ne, gerbiam asis,— atsakė M ontekristas,— prie­
šingai, jis labai senos kilmės, tai buvo lyg ir šeimos lobis,
kurį buvo draudžiam a liesti, o susikaupę procentai pa­
trigubino kapitalą. Testatoriaus skirtas laikas pasibai­
gė vos prieš keletą metų, tad aš naudojuosi juo neseniai,
ir visai suprantam a, kad apie jį nieko nežinote. Beje,
greitu laiku su juo jums teks artim iau susipažinti.
Po šių žodžių g rafas nusišypsojo ta blyškia šypsena,
kuri įvarė tiek siaubo Francui d ’Epinė.
— Turėdam as tokį skonį ir tokius polėkius,— tęsė
Danglaras,— mūsų sostinėje jūs sutvaskėsite tokia p ra ­
banga, kad nustelbsite visus mus, bėdinus milijonierius.
Bet kadangi jūs, m atyt, meno mėgėjas,— kai įėjau, jūs
žiūrinėjote mano paveikslus,— tai vis dėlto leiskite paro­
dyti jums mano galeriją: visi paveikslai seni, visi įžymių
meistrų ir g aran tu o ti originalai. Nemėgstu naujų.
— Iš tikrųjų visi jie tu ri vieną didelį trūkum ą:
jie dar nespėjo pasidaryti seni.
— Aš jums parodysiu keletą Torvaldseno, Bartolo-
nio, Kanovos skulptūrų — visos užsienio skulptorių.
Kaip matote, aš nesu prancūzų meistrų gerbėjas.
— Jū s tu rite teisę būti jiems neteisingas, nes jie —
jūsų tėvynainiai.
— Bet visa tai atidėkime vėlesniam laikui, kai a r­
tinu susipažinsime. Šiandien pasitenkinsiu, jeigu leisite,
supažindindamas jus su baroniene Danglar. Atleiskite,
kml taip skubu, ponas grafe, bet toks klientas kaip jūs
pnsidaro kone šeimos narys.
M ontekristas nusilenkė, tuo leisdamas suprasti, kad
priima įtaikų finansininko pasiūlymą.
135
 D anglaras skambtelėjo. Pasirodė liokajus, apsiren­
gęs tviskančia livrėja.
— Baronienė namie? — paklausė Danglaras.
— Taip, ponas barone,— atsakė liokajus.
— Viena?
— Ne, pas baronienę yra svečių.
— Tikiuosi, nebus nekuklu, ponas grafe, jeigu aš
rekomenduosiu jus prie bičiulių? Jū s nesirengiate likti
inkognito?
— Ne, ponas barone,— atsakė šypsodamasis Monte­
k ristas,— nesijaučiu tu rįs tokią teisę.
— O kas pas baronienę? Ponas Debrė? — a tv ira ­
širdiškai paklausė D anglaras, o M ontekristas širdy nusi­
juokė,— jis jau buvo inform uotas apie viešas finansi­
ninko šeimos gyvenimo paslaptis.
— Taip, ponas barone,— atsakė liokajus.
D anglaras linktelėjo galvą.
Paskui atsigręžė į M ontekristą ir tarė:
— Ponas Liusjenas Debrė yra senas mūsų bičiulis,
vidaus reikalų ministro asmeninis sekretorius. O mano
žmona, tekėdama už manęs, nusižengė tradicijai, nes ji
labai senos giminės. M ergautinė jos pavardė de Servjė,
pirm ą k a rtą ji buvo ištekėjusi už pulkininko markizo de
Nargono.
— N eturiu garbės pažinti baronienės D anglar, bet
jau teko susipažinti su ponu Liusjenu Debrė.
— Šit kaip! — ta rė D anglaras.— O kur?
— Pas poną de Morserą.
— J ū s pažįstam i su vikontu?
— Buvome susitikę Romoje per karnavalą.
— Ak, taip ,— ta rė D anglaras.— Aš berods girdė­
jau pasakojant apie kažkokį nepaprastą nuotykį su va­
gimis ir plėšikais kažkokiuose griuvėsiuose. Kažkokiu
stebuklingu būdu jis išsigelbėjo iš ten. Atrodo, grįžęs iš
Italijos, kažką minėjo apie tai mano žmonai ir dukteriai.
— Baronienė laukia,— pranešė liokajus.
— Aš eisiu pirm as ir rodysiu kelią,— ta rė nusi­
lenkdamas Danglaras.
— Einu paskui ju s,— atsakė M ontekristas.

136
 XI + ŠIRM IEJI OBUOLM UŠIAI
Grafo lydimas baronas perėjo ilgą virtinę kam ba­
rių, pasižyminčių sunkia p rabanga ir prašm atniu nesko­
ningum u, ir atsidūrė prie baronienės D anglar buduaro,
nedidelio aštuoniakam pio kam bario, kurio sienos buvo iš­
muštos rausvu šilku ir išdrapiruotos indišku muslinu.
Čia buvo senoviškų paauksuotų krėslų, ap trau k tų seno­
višku brokatu. Viršum durų Bušė stilium i nupiešta sce­
nų iš piemenų gyvenimo. Dvi puikios medaliono formos
pastelės derinosi su visu kam bariu ir teikė tam nedide­
liam buduarui, vienintelei patalpai visuose namuose, tam
tikro savitumo. Tiesa, jam pasisekė nepakliūti į bendrą
planą, kurį paruošė D anglaras su savo architektu, viena
iš pačių didžiausių Imperijos garsenybių,— buduaro
įrengimu rūpinosi pati baronienė ir Liusjenas Debrė.
U žtat Danglaras, didelis garbintojas tos senovės, kuri
buvo liaupsinam a Direktorijos laikais, labai niekino šį
mažą koketišką kampelį, kur, beje, jis būdavo priim a­
mas tik su ta sąlyga, jei ką nors atsivesdavo. Iš tikrųjų
ne D anglaras kitus rekomenduodavo, bet jį patį priim ­
davo geriau a r blogiau pagal tai, ar baronienei svečias
patikdavo, a r ne.
Baronienė Danglar, kurios grožis dar buvo vertas
paminėti, nors ir turėjo jau trisdešim t šešerius metus,
sėdėjo prie rojalio, mažo inkrustacijos šedevro, o Liusje­
nas Debrė, atsisėdęs prie darbinio staliuko, sklaidė al­
bumą.
Dar prieš atv y k stan t grafui, Liusjenas spėjo baro­
nienei apie jį pakankam ai daug pripasakoti. Skaitytojas
jau žino, kokį stiprų įspūdį padarė M ontekristas per
pusryčius pas A lberą jo svečiams. Nors Debrė sunku buvo
kuo nors nustebinti, tas įspūdis jam dar nebuvo išblėsęs,
ir jo veikiamas jis viską perdavė baronienei. Taigi ponios
Danglar smalsumas, sužadintas ankstesnių Morsero pa­
sakojimų ir n aujų smulkmenų, išgirstų iš Liusjeno, buvo
\>a siekęs aukščiausią laipsnį. Ir rojalis, ir album as buvo
ne kas kita kaip aukštuom enės gudrybė, padedanti pa­
slėpti tik rąjį jaudinim ąsi. Todėl baronienė sutiko poną

137
D anglarą šypsodamasi, o to niekada nebūdavo. Grafui,
atsak an t į jo nusilenkimą, buvo p adarytas ceremoningas,
bet k artu ir gracingas reveransas.
Liusjenas pasisveikino su g rafu kaip neseni pažįs­
tami, o su D anglaru — draugiškai.
— Baroniene,— tarė D anglaras,— leiskite supažin­
dinti jus su g rafu M ontekristu, kurį stipriai rekomen­
duoja man Romos bankininkai. Aš galiu p rid u rti tik
vieną dalyką, kuris iš k arto atvers jam visų mūsų g ra ­
žuolių damų širdis: jis atvyko į Paryžių ketindam as
išbūti čia metus ir per tą laiką išleisti šešis milijonus.
Tai žada mums daugybę balių, pietų ir vakarienių, į
kuriuos, tikiuosi, g rafas neužm irš ir mūsų pakviesti,
kaip ir mes neužmiršime jo kokių nors mažų iškilmių
proga.
Nors iš šitų žodžių buvo girdėti grubus meilikavi­
mas, bet taip retai pasitaiko sutikti žmogų, atvykusį į
Paryžių per metus išleisti kunigaikštišką tu rtą , kad po­
nia D anglar žvilgtelėjo į g rafą tik rai susidomėjusi.
— Ir jūs, grafe, atvykote?..— paklausė ji.
— V akar ry tą , baroniene.
— Ir atvykote, pagal savo įprotį, apie kurį jau esu
girdėjusi, iš kito pasaulio krašto?
— Sį k a rtą tik tai iš Kadikso.
— Bet atvykote pačiu blogiausiu metų laiku. Vasa­
rą Paryžius bjaurus: nėra nei balių, nei ra u tų , nei šven­
čių. Italų opera išvyko į Londoną, prancūzų operą rasi
visur, išskyrus Paryžių. O prancūzų teatro, kaip žinote,
apskritai jau nėra. Pasilinksm inim ui mums liko tik nie­
kam tikusios lenktynės Marso lauke ir Satori. Grafe,
o savo arklius į lenktynes a r siųsite?
— Aš darysiu viską, kas darom a Paryžiuje,— tarė
M ontekristas,— jeigu man nusišypsos laimė sutikti ką
nors, kas supažindins mane su prancūzų papročiais.
— Jū s m ėgstate arklius?
— Dalį savo gyvenimo esu praleidęs Rytuose, baro­
niene, o ry tų tautos, jūs tai žinote, vertina tik du dalykus
pasauly: žirgų tau ru m ą ir moterų grožį.
— M andagumo dėlei moteris galėjote pam inėti
pirma.
138
 — Štai matote, baroniene, kad aš buvau teisus, kai
pareiškiau n o rą tu rė ti mokytoją, kuris galėtų supažin­
dinti mane su prancūzų papročiais.
Tuo metu įėjo baronienės D anglar kam barinė ir
sušnibždėjo poniai į ausį keletą žodžių.
Ponia D anglar išblyško.
— Negali būti! — ta rė ji.
— Tikra teisybė, ponia,— pakartojo kam barinė.
Ponia D anglar atsigręžė į vyrą.
— Nejaugi tai tiesa?
— Kas? — paklausė aiškiai susijaudinęs Danglaras.
— Tai, ką man pasakė kam barinė...
— O ką jinai jum s pasakė?
— J i pasakė, kad vežėjas, nuėjęs kinkyti m an ka­
rietos, arklidėje nerado mano arklių. Leiskite jūsų pa­
klausti, ką tai reiškia?
— Meldžiamoji,— ta rė D anglaras,— išklausykite
mane.
— Taip, meldžiamasis, aš klausau, nes man įdomu
sužinoti, ką jūs pasakysite. Tegu šie ponai išsprendžia
mūsų ginčą, o pirm iausia aš jum s papasakosiu viską iš
eilės. Ponai,— tęsė baronienė,— barono Danglaro ark li­
dėje stovi dešimt arklių. Iš tos dešimties du priklauso
man, nuostabūs žirgai, geriausi Paryžiuje. Jū s gi juos
žinote, Debrė, mano širmieji obuolmušiai. Ir štai tą pačią
dieną, kada ponia de Vilfor paprašė mane paskolinti jai
karietą ir kai aš jau pažadėjau jai savo ristū n u s rytojui
pasivažinėti Bulonės miške, mano žirgai dingsta. Ponui
Danglarui, m atyt, pasitaikė proga uždirbti keletą tū k s­
tančių frankų, ir jis pardavė juos. Viešpatie, kokie šlykš­
tus žmonės tie vertelgos!
— Meldžiamoji,— atsakė D anglaras,— arkliai bu­
vo per daug smarkūs, juk tai buvo ketvergiai, ir aš am ­
žiais drebėdavau dėl jūsų.
— J ū s puikiai žinote,— ta rė baronienė,— kad jau
mėnuo pas mane tarn au ja geriausias Paryžiaus vežėjas,
.M'igu tik jo nepardavėte k artu su arkliais.
— Mano drauge, aš jums rasiu tokius pat, d a r net
gražesnius žirgus, jeigu įmanoma. Bet ram ius, kuriuos
galima sutram d y ti ir kurie- nekels man tokios baimės,
kaip šitie.

139
 Baronienė su didžiausia panieka gūžtelėjo pečiais.
D anglaras apsimetė nepastebėjęs šio daugiau negu
šeimyninio gesto ir kreipėsi į M ontekristą:
— Iš tikrųjų apgailestauju, ponas grafe, kad nesusi­
pažinau su jumis anksčiau. J ū s d ab ar įsikuriate?
— Be abejo,— atsakė grafas.
— Būčiau galėjęs jums tuos žirgus pasiūlyti. Įsi­
vaizduokite, kad pardaviau juos už skatikus. Bet, kaip
sakiau, džiaugiuosi jais atsikratęs: tokie arkliai tik ja u ­
nam žmogui.
— Aš jums labai dėkingas,— atsakė g ra fa s,— šian­
dien nusipirkau gana pakenčiamus arklius, ir nebrangiai.
Taigi va, pažiūrėkite, ponas Debrė, jūs berods mėgėjas?
Kai Debrė artinosi prie lango, D anglaras priėjo
prie žmonos.
— S u p ran tate,— sušnibždėjo jis baronienei,— man
pasiūlė už tuos arklius pasakišką kainą. Nežinau, kas
tas beprotis,— m atyt, pasiryžęs su krepšiais išeiti,— k u ­
ris atsiuntė pas mane šiandien savo ekonomą, bet aš už­
dirbau už juos šešiolika tūkstančių frankų. Nepykite,
iš tų pinigų aš jums duosiu keturis tūkstančius ir du
tūkstančius Eženi.
Ponia D anglar žvilgtelėjo į savo v y rą triuškinančiu
žvilgsniu.
— Viešpatie mieliausias! — sušuko Debrė.
— Kas yra? — paklausė baronienė.
— Ne, aš neklystu, tai jūsų žirgai, jūsų obuolmušiai
pakinkyti į grafo karietą.
— Mano obuolmušiai? — sušuko ponia Danglar.
I r ji puolė prie lango.
— Iš tik rų jų jie,— tarė ji.
D anglaras net išsižiojo.
— Negali būti! — ta rė M ontekristas, dėdamasis n u ­
stebęs.
— Tiesiog neįtikima! — sumurmėjo bankininkas.
Baronienė šnipštelėjo porą žodžių Debrė, ir tas p ri­
ėjo prie Montekristo.
— Baronienė prašo jus pasakyti, kiek jos vyras pa­
ėmė iš jūsų už jos arklius.
— Tiksliai nežinau,— atsakė g rafas,— tai mano

140
ekonomas pad arė man staigm eną, ir... berods ji kaštavo
man ne mažiau kaip trisdešim t tūkstančių.
Debrė nunešė tą atsak y m ą baronienei.
D anglaras buvo toks išblyškęs ir sutrikęs, kad g ra ­
fas apsimetė jo besigailįs.
— Na, m atote,— ta rė jam ,— kokios nedėkingos
moterys: jūsų geras darbas nė kiek nesujaudino baro­
nienės. Nedėkingos — per silpnas žodis, reikėtų sakyti —
pamišusios. Bet ką padarysi! Pavojai visada žavi. P a ti­
kėkite, mielas barone, užvis geriausia — leisti joms elg­
tis taip, kaip jos užsimano. Jeigu persiskels galvą, bent
neturės ko kaltinti, tik save.
D anglaras nieko neatsakė. N ujautė, kad netrukus
jo laukia baisi scena. Baronienės antakiai jau susiraukė,
ir jos kakta, nelyginant Griausmavaldžio Dzeuso, p ra ­
našavo audrą. Debrė, kuris jautė ją kylant, pasiaiškino
turįs reikalų ir išėjo. M ontekristas, nenorėdamas pa­
kenkti padėčiai, k urią jis tikėjosi užimti, nusilenkė po­
niai D anglar ir išvažiavo, palikdam as baroną jo žmonos
pykčiui.
„Puiku! — išeidamas galvojo M ontekristas.— P a ­
siekiau to, ko norėjau. D abar mano rankose šeimos san­
tarvė, galėsiu iš karto palenkti į save vyro ir žmonos
širdis. Kaip gerai! Bet,— p ridūrė jis mintyse,— manęs
nesupažindino su panele Eženi D anglar, o su ja labai
norėčiau susipažinti. Na, nieko,— tęsė su jam būdinga
šypsena,— mes P aryžiuje ir laiko turime... Suspėsime
vėliau!..“
Su tomis mintim is g rafas sėdo į k arietą ir nuvažia­
vo namo.
Po dviejų valandų ponia D anglar gavo iš grafo Mon-
tekristo nuostabų laišką. Jis rašė nenorįs p radėti savo
gyvenimo Paryžiuje nuliūdindam as g ražią moterį, u ž ta t
m aldaująs baronienę priim ti iš jo savo žirgus.
Jie buvo su tais pačiais pakinktais, su kuriais baro­
nienė m atė juos dieną, tik į kiekvieną rozetę, uždėtą an t
ausų, g rafas liepė įsegti po deim antą.
D anglaras taip p a t gavo laišką.
G rafas prašė jo neprieštarauti, kad baronienė p ri­
imtų šią m ilijonieriaus užmačią, ir atleisti jam tą ry tie­
tišką m anierą, su kuria jis grąžina žirgus.
141
 Vakare, lydimas Ali, M ontekristas išvyko į Oteilį.
K itą dieną, apie trečią valandą, pakviestas skam­
bučiu, Ali įėjo į g rafo kabinetą.
— A li,— ta rė jam g rafas,— tu man dažnai saky­
davai, kad vikriai svaidai lasą.
Ali linktelėjo galvą ir išdidžiai išsitiesė.
— Puiku!.. Tai tu galėtum lasu sulaikyti jautį?
Ali vėl linktelėjo.
— I r tig rą?
Ali linktelėjo.
— I r liūtą?
Ali pavaizdavo m etąs lasą ir pamėgdžiojo slopų
urzgim ą.
— Taip, su p ran tu ,— tarė M ontekristas,— tu esi me­
džiojęs liūtus.
Ali išdidžiai linktelėjo galvą.
— A r pajėgsi sulaikyti pasibaidžiusius arklius?
Ali nusišypsojo.
— Tai klausyk,— ta rė M ontekristas.— N etrukus
pro mus dums ekipažas, nešamas dviejų pasibaidžiusių
žirgų, tų pačių širm ųjų obuolmušių, kuriuos aš vakar
turėjau. Nors tave ir sutraiškytų, bet tu ri ekipažą su­
stabdyti prie mano v artų.
Ali išėjo į gatvę ir nubrėžė prie v artų skersai g rin d i­
nio liniją, paskui grįžo ir parodė ją grafui.
G rafas švelniai patapšnojo jam per petį: šitaip šeimi­
ninkas p ap rastai reikšdavo Ali savo dėkingumą. Paskui
nubijietis vėl išėjo iš namo, atsisėdo a n t kertinio stul­
pelio gatvėje ir užsirūkė pypkę. M ontekristas grįžo į
savo kam barį, daugiau niekuo nesirūpindamas.
Vis dėlto apie penktą valandą, lūkuriuodam as ka­
rietos, g rafas pradėjo tru p u tį nerim auti: jis vaikštinėjo
pirm yn ir atgal po kam barį su langais į gatvę, re tk a r­
čiais atidžiai įsiklausydam as ir prieidam as prie lango,
pro kurį jam buvo m aty ti Ali, leidžiąs dūmų kam uo­
lius su tokiu atsidėjim u, kuris rodė, jog nubijiečiui niekas
daugiau ir nerūpi.
S taiga pasigirdo tolimas ra tų dardesys, jis artėjo
žaibišku greitum u. Paskui pasirodė karieta, kurios vežė­
jas bergždžiai stengėsi sulaikyti apsiputojusius žirgus,
lekiančius velniška zovada.
142
 Karietoje sėdėjo prisispaudę vienas prie kito jauna
moteris ir kokių septynerių aštuonerių metų vaikas, iš
neapsakomo siaubo net rėk ti užmiršę. K arieta visa b raš­
kėjo. Būtų pakakę akmens po ratais arba užkliūti už
medžio, ir ji būtų sudužusi į šipulius. J i lėkė viduriu
gatvės, ir iš visų pusių sklido išgąsčio riksmai.
D abar Ali pasideda į šalį pypkę, išsitraukia iš kiše­
nės lasą, sviedžia jį ir tris k artu s apveja priešakines
kairiojo žirgo kojas. Tas d ar keletą žingsnių tempia Ali,
bet laso apnarpliotas griūva, nulaužia g rąžu lą ir sukliu­
do kitam žirgui bėgti tolyn. Vežėjas pasinaudoja šia
akimirka ir nušoka nuo pasostės, bet Ali jau užspaudęs
savo geležiniais pirštais antrojo žirgo šnerves, ir gyvu­
lys, sužvengęs iš skausmo, mėšlungiškai tam pydam asis
p arkrinta šalia kito arklio.
Visa tai įvyko per tru m p ą valandėlę.
Tačiau to laiko pakako, kad iš namo, priešais kurį
visa tai darėsi, spėtų išbėgti vyras, lydimas keleto tarnų.
Kai tik vežėjas atidarė dureles, jis išnešė iš karietos
dam ą, kuri viena ranka dar buvo įsikibusi į pagalvį, o
an tra glaudė prie krūtinės apalpusį sūnų. M ontekristas
juos abu nunešė į svetainę ir paguldė an t sofos.
— Ponia, jums jau nėra ko bijoti,— tarė jis,— jūs
išgelbėta.
Moteris atsipeikėjo ir, užuot atsakiusi, parodė aki­
mis į sūnų. Jos žvilgsnis maldavo iškalbingiau negu
bet kokie žodžiai.
Iš tik rų jų vaikas vis d ar buvo nualpęs.
— S uprantu, ponia,— ta rė grafas, apžiūrėdam as
vaiką,— bet nusiram inkite, jam nieko neatsitiko, tai tik
iš baimės.
— Dievulėliau,— sušuko m otina,— gal jūs tik r a ­
minate mane? Žiūrėkite, koks jis išblyškęs! Vaikuti m a­
no! Eduarai! Atsiliepk! Greičiau siųskite daktaro. Viską
atiduosiu, kad išgelbėčiau savo sūnų!
M ontekristas ranka padarė ženklą, m ėgindam as n u ­
ram inti apsiverkusią m otiną, paskui atid arė kažkokią
dėžutę, ištraukė bohemišką buteliuką, in k ru stu o tą auk­
su, pilną raudono kaip krau jas skysčio, ir užlašino vieną
lašą an t berniuko lūpų.
143
 Vaikas, nors vis d a r išbalęs, tučtuojau atm erkė akis.
Tai pam ačiusi motina vos nepakvaišo iš džiaugsmo.
— Bet kurgi aš esu? — sušuko ji.— Ir kam tu riu
būti dėkinga už savo laim ę po tokio siaubo?
— J ū s esate namuose žmogaus, kuris laim ingas g a­
lėjęs išgelbėti jus iš sielvarto,— atsakė Montekristas.
— Ak, prakeiktas smalsumas! — ta rė dam a.— Vi­
sas Paryžius kalba apie puikius ponios D anglar žirgus,
ir aš buvau tokia kvaila, kad įsigeidžiau jais pasiva­
žinėti.
— Kaip? — sušuko grafas, nuostabiai suvaidinęs
nustebusį.— A rgi tie arkliai baronienės?
— Taip, pone. Jū s pažįstam i su ja?
— Su ponia Danglar?.. Turiu šią garbę, ir aš dvigu­
bai džiaugiuosi, kad išvengėte pavojaus, kuris jums g rė­
sė dėl šitų arklių, nes dėl savo nelaimės jūs būtum ėte
galėjusi k altin ti mane. Tuos arklius aš nupirkau vakar
iš barono, bet baronienė dėl jų taip sielvartavo, kad v a­
kar ir grąžinau juos, prašydam as priim ti žirgus nuo
manęs.
— Tai, vadinasi, jūs g rafas M ontekristas, apie kurį
tiek daug pasakojo Erm ina?
— Taip, ponia,— atsakė grafas.
— O aš esu Eloiza de Vilfor.
G rafas nusilenkė kaip žmogus, pirm ą k a rtą išgirdęs
šią pavardę.
— Kaip k arštai bus dėkingas jums ponas de Vil-
foras! — tęsė Eloiza.— Ju k jūs mums abiem išgelbėjote
gyvybę. J ū s grąžinote jam žmoną ir sūnų. Jeigu n,e
jūsų drąsus tarnas, abu mes būtum e žuvę.
— Ponia, man baisu pagalvoti, koks pavojus jums
grėsė.
— Bet, tikiuosi, leisite man prideram ai atly g in ti
šiam žmogui už jo pasiaukojim ą?
— Ne,— atsakė M ontekristas,— prašau jus, nega­
dinkite man Ali nei pagyrim ais, nei atpildu. Nenoriu jo
prie to p ratin ti. Ali mano vergas. Išgelbėdamas jums
gyvybę, jis tuo ir m an tarn au ja, o man ta rn a u ti — jo
pareiga.
— Bet jis rizikavo savo gyvybe,— prieštaravo po­
144
nia de Vilfor, kuriai tas valdingas tonas savotiškai im­
ponavo.
— Tą gyvybę aš jam išgelbėjau,— atsakė Monte­
k ristas,— vadinasi, ji priklauso man.
Ponia de Vilfor nutilo. G albūt ji susimąstė, kodėl
šis žmogus iš pirmo žvilgsnio darė tokį stiprų įspūdį
visiems aplinkiniams.
Tos trum pos tylos metu g rafas galėjo atidžiai ste­
bėti vaiką, kurį motina apibėrė bučiniais. Jis buvo m a­
žas ir gležnas, oda balta, kokia p aprastai būna ru d a ­
plaukių vaikų. Iškilią jo k ak tą dengė tankūs juodi, nepa­
klusnūs šukoms plaukai, kurie gulė net a n t pečių, p ary š­
kindami žvitrų žvilgsnį. Akys švytėjo slepiamu klastin ­
gumu ir vaikišku pykčiu. Jo burna buvo plati, o lūpos
plonos, dabar tru p u tį raustelėjusios. Tą aštuonerių m etu­
kų vaiką iš veido buvo galim a spėti tu rin t mažiausiai
dvylika metų. Vos tik atsipeikėjęs, jis sm arkiai pasi­
muistė, ištrūko iš motinos glėbio ir nubėgo atid ary ti
dėžutės, iš kurios g rafas buvo išėmęs buteliuką eliksyro.
Paskui, niekieno nesiklausdamas, kaip vaikas, įpratęs
tenkinti visus savo įgeidžius, jis ėmė atkim šinėti bu­
teliukus.
— Neliesk jų, drauguži,— skubiai tarė g rafas,—
kai kurie tų skysčių pavojingi ne tik gerti, bet net ir
uostyti.
Ponia de Vilfor pabalo, sulaikė sūnaus ran ką ir
prisitraukė berniuką prie savęs, paskui nusiram inusi vis
dėlto metė į dėžutę trum pą, bet išraiškingą žvilgsnį,
kurį g rafas spė'jo pastebėti.
Tuo metu įėjo Ali.
Ponia de Vilfor meiliai pažvelgė į jį ir, dar stipriau
priglaudusi prie savęs vaiką, tarė:
— Eduarai, pažiūrėk į šį gerą ta rn ą : jis labai d rą ­
sus, jis rizikavo savo gyvybe norėdam as sulaikyti a rk ­
lius, kurie mus nešė, ir besudūžtančią karietą. Padėkok
Jum. Jeigu ne jis, tikriausiai dabar jau nė vieno mudvie­
jų nebūtų gyvo.
Vaikas patempė lūpas ir niekinam ai nusigręžė.
— Koks šlykštynė! — ta rė vaikas.
G rafas nusišypsojo, ta rsi vaikas būtų pasielgęs kaip
!<• Umf/iH M o n te k r i st a s , I I t. 145
jis tikėjosi. Ponia de Vįlfor pabarė sūnų, bet taip švelniai,
kad vargu a r tuo būtų patenkintas Žanas Žakas Ruso,
jeigu mažasis Eduaras būtų vardu Emilis.
— M atai,— arabiškai paaiškino g rafas A li,— ši
dam a prašo sūnų padėkoti tau, kad tu juos išgelbėjai,
o vaikas atk erta, kad tu labai šlykštus.
Ali kryptelėjo savo protingą veidą ir pažiūrėjo į
vaiką be ypatingos išraiškos, bet iš jo šnervių virpėjimo
M ontekristas suprato, kad arabas įžeistas iki širdies
gelmių.
— G rafe,— paklausė madam de Vilfor atsistodam a
ir rengdam asi išeiti,— ar jūs visuomet gyvenate šita ­
me name?
— Ne, ponia,— atsakė g rafas,— aš čia tik re tk a r­
čiais užsuku. Gyvenu Eliziejaus laukuose trisdešim tas
numeris. Bet aš m atau, kad jūs visiškai atsigavote ir
ruošiatės eiti. Aš jau liepiau pakinkyti tuos arklius į
mano karietą, ir Ali, tas šlykštynė,— tarė jis, šypso­
dam asis vaikui,— nuveš jus namo, o jūsų vežėjas liks
čia prižiūrėti, kad būtų gerai pataisyta jūsų karieta.
K ai tik pataisys, kuriais nors mano arkliais nuveš ją
tiesiog pas baronienę Danglar.
— Bet aš jokiu būdu nedrįsiu važiuoti šiais a rk ­
liais,— pasakė madam de Vilfor.
— J ū s pam atysite,— atsakė M ontekristas,— kad
Ali rankose jie pasidarys ram ūs kaip avinėliai.
Tuo ta rp u Ali priėjo prie arklių ir su dideliu vargu
privertė juos atsistoti. Rankoje jis laikė, mažą kempinę,
pam irkytą kvapiame acte. J a p atrynė putotų ir su pra­
kaitavusių arklių šnerves bei smilkinius, jie tučtuojau
ėmė garsiai prunkšti ir valandėlę sm arkiai drebėjo.
Paskui, stebint visai prieš nam us susirinkusiai mi­
niai, ku rią čia priviliojo vos nesubirusios karietos vaiz­
das ir gandai apie įvykį, Ali liepė pakinkyti arklius į
grafo karietą, pasiėmė į rankas vadeles ir užsirangė
an t pasostės. Dideliam visų nustebimui, visų, kurie matė,
kaip tie arkliai ką tik dūmė lyg viesulas, Ali turėjo
jiems stipriai sušerti botagu norėdam as priverst p aju­
dėti iš vietos, ir toliau tie išgirtieji obuolmušiai, nepa­
p rastai išsigandę sustirę ir leisgyviai, vos biznojo tiesiog
146
gėdinga risčia. Praėjo beveik dvi valandos, kol ponia
de Vilfor pasiekė savo nam us Sent Onorė priemiestyje.
Kai tik, grįžus namo, šeimos aplinkoje praėjo p ir­
masis susijaudinim as, ji parašė poniai D anglar šitokį
laišką:
Brangioji Ermina!
Mane ir mano sūnų tiesiog stebuklingai tik
ką išgelbėjo iš mirties tas pats grafas Montekris­
tas, apie kurį vakar vakare mes tiek daug kalbė­
jome ir kurio jokiu būdu nesitikėjau šiandien su­
tikti. Vakar jūs man kalbėjote apie jį su tokiu
susižavėjimu, iš kurio aš tyčiojausi taip aštriai,
kiek tik galėdama, bet šiandien pripažįstu, kad
jūsų susižavėjimas dar pernelyg mažas vertinant
šitokį žm ogų. Ranelage jūsų arkliai pasibaidė, ir
tikrai mes būtume mirtinai užsimušę į pirmą pa­
sitaikiusį medį arba pirm ą kelio stulpą kaime, jei­
gu, rizikuodamas savo g yvybe, staiga nebūtų su­
stabdęs lekiančių arklių kažkoks arabas, negras
ar nubijietis, žodžiu, kažkoks juodaodis, grafo tar­
nas, ir tai atlikęs berods jo įsakymu. Tiesiog per
stebuklą jis išliko gyvas. Tada atskubėjo grafas,
nunešė mus į savo namus ir atgaivino mano Edu-
arą. Namo parvažiavome grafo karietoje. Jūsiškę
grąžins jum s rytoj. Jūsų arkliai po šio nelaimin­
go įvykio labai nusilpo. Jie tartum apkvaišo, a t­
rodo, tarsi negali sau atleisti, kad leidosi žmogaus
sutramdomi. Grafas mane prašė jums pasakyti,
kad, jeigu jie dvi dienas pailsės arklidėje ir bus
šeriami tiktai miežiais, jie vėl pasidarys tokie pat
smarkūs ir pavojingi kaip vakar.
Ik i pasimatymo! A š jums nedėkoju už pasi­
važinėjimą, bet vis dėlto iš mano pusės būtų nedė­
kinga jausti pagiežą jums už jūsų arklių kaprizus,
nes tik jų dėka man teko susipažinti su grafu Mon-
tekristu, o tas garsus svetimšalis, netgi nepaisant
jo milijonų, man atrodo nepaprastai įdomi ir smal­
sumą žadinanti mįslė, kad žū t būt stengsiuosi ją
atspėti, nors dėl to man tektų dar kartą pasivažinėti
Bulonės miške jūsų arkliais.
147
 Eduaras šį atsitikim ą ištvėrė stebėtinai vyriš­
kai. Jis, tiesa, apalpo, bet prieš tai nė karto net
neriktelėjo, o po to nenuvarvino nė vienos ašarytės.
Jūs man vėl sakysite, kad mano motiniška meilė
akla, bet tas gležnutis ir švelnus kūnelis turi ge­
ležinę dvasią.
Mūsų brangi Valentina siunčia nuoširdų svei­
kinimą jūsų mielai Eženi, o aš iš visos širdies jus
bučiuoju.
Eloiza de Vilfor

P. S. Raskite kokią nors progą susitikti pas jus

su tuo grafu Montekristu, aš būtinai noriu vėl jį
pam atyti. Beje, man pavyko įkalbėti poną de Vii-
forą padaryti jam vizitą. Tikiuosi, jis tai ištesės
V akare visur buvo kalbam a apie įvykį Oteilyje:
A lberas papasakojo apie jį savo motinai, Šato Reno —
šokėjų klube, Debrė — m inistro salone. Net Bošanas pa­
rodė g rafu i dėmesį ir savo laikraštyje įvairių įvykių
skyriuje įdėjo jam dvidešimt eilučių, kurios kilnųjį sve­
tim šalį visų aukštuom enės moterų akyse padarė he­
rojumi.
Daugelis paliko pas ponią de Vilfor savo vizitines
korteles, kad progai pasitaikius tu rė tų galimybę p ak ar­
toti vizitą ir išgirsti iš jos pačios visas to nepaprasto
įvykio smulkmenas.
O ponas de Vilforas, kaip rašė Eloiza, apsivilko
juodą frak ą, užsimovė baltas pirštines, liokajams liepė
pasipuošti geriausiomis livrėjomis ir, sėdęs į savo ka­
rietą, tą patį v ak arą nuvyko į Eliziejaus laukų trisde­
šim tą numerį.

X II + FILOSOFIJA
Jeigu g rafas M ontekristas būtų ilgiau sukiojęsis
Paryžiaus aukštuomenėje, jis būtų tinkam ai įvertinęs
šį pono de Vilforo poelgį.
Gerai vertinam as rūmuose — nesvarbu, a r soste
buvo vyresniosios, a r jaunesniosios šakos karalius, ne­
148
svarbu, ar pirm asis m inistras buvo doktrinierius, libe­
ralas a r konservatorius, visų laikomas gabiu, kaip pa­
prastai būna žmonėms, niekada nepatyrusiem s politinių
nesėkmių, daugelio nekenčiamas, bet kai kurių k arštai
ginamas, nors niekieno nem ylim as,— ponas de Vilforas
užėmė aukštą padėtį teismų žinyboje ir laikėsi toje aukš­
tumoje kaip koks nors A rlė arba Molė1. Jo salonas, nors
jam ir teikdavo gyvumo jauna žmona bei jo pirm ųjų
vedybų aštuoniolikm etė duktė, buvo vienas iš tų griež­
tųjų P aryžiaus salonų, kur viešpatauja tradicijų kul­
tas ir etiketo religija. S aitas m andagum as, absoliuti
ištikimybė vyriausybės principams, didelė panieka teo­
rijoms ir teoretikam s, didelė neapykanta visokiems filo­
sofavimams,— štai kas sudarė m atom ąją p riv atau s ir
visuomeninio pono de Vilforo gyvenimo esmę.
Ponas de Vilforas buvo ne tik teismo pareigūnas,
bet ir kone diplomatas. Jo pažiūra į ankstesniuosius
rūmus, apie kuriuos jis visada kalbėdavo oriai ir su pa­
garba, vertė ir d abartinius žiūrėti į jį su pagarba, ir
jis žinojo tiek dalykų, jog ne tik visada visi su juo
skaitydavosi, bet k artais net kreipdavosi į jį patarim ų.
Galbūt viskas būtų virtę kitaip, jeigu būtų atsiradusi
galimybė a tsik ra ty ti Vilforu. Bet jis, ta rtu m nepaklus­
nūs siuzerenui feodaliniai senjorai, užsidarė neprieina­
moje tvirtovėje. Si tvirtovė buvo jo karališkojo proku­
roro padėtis, kurios pranašum ais jis puikiai mokėjo p a­
sinaudoti ir k u rią būtų metęs tik dėl deputato kėdės,
o tas būtų leidę jam iš neutralios padėties pereiti į opo­
ziciją.
P ap rastai V ilforas retai ką vizituodavo arba revizi-
tuodavo. Tatai už jį atlikdavo jo žmona. Aukštuomenė
prie to jau buvo prip ratu si ir manė, kad kitaip nega­
lima, nes prokuroras tu ri daugybę svarbių darbų, o iš
tikrųjų taip buvo darom a dėl apdairaus išdidumo, dėl
pabrėžto aristokratiškum o, laikantis aksiomos: „P aro ­
dyk, kad save gerbi,— ir kiti tave gerbs". Si aksioma,
<laug k artų naudingesnė mūsų visuomenėje, negu g rai­
ku „Pažink p ats save“ , šiandien pakeista kur kas leng-

XVII a. P aryžiaus parlamento pirmininkai.

149
vesniu ir naudingesniu menu pažinti kitus. Savo d ra u ­
gams Vilforas buvo galingas globėjas, priešams — slap­
tas, bet nesutaikom as priešininkas, abejingiems — grei­
čiau statula, vaizduojanti įstatym ą, negu gyvas žmogus.
Išdidi išvaizda, šaltas veidas, abejingas, blausus arba
įžūliai skvarbus ir tirian tis žvilgsnis — toks buvo tas
žmogus, kurio pjedestalą pirm a pastatė, o paskui ir
sutvirtino keturios vykusiai viena a n t kitos surioglintos
revoliucijos.
Vilforas buvo laikomas mažiausiai smalsiu ir ma­
žiausiai banaliu žmogumi Prancūzijoje. Kasmet jis iš­
keldavo balių, kuriam e pasirodydavo tik tai ketvirčiui
valandos, tai yra keturiasdešim t penkiomis minutėm is
mažiau negu karalius rūm ų pokyliuose. Jo niekada nie­
kas nem atė nei teatruose, nei koncertuose, žodžiu, jo­
kioje viešoje vietoje. K artk artėm is jis sulošdavo visto
p artiją , bet ir tada stengdavosi pasirinkti vertus p a r t­
nerius: kokį nors pasiuntinį, arkivyskupą, kunigaikš­
tį, kokį nors prezidentą a r pagaliau kokią našlaujančią
hercogienę.
Štai koks buvo žmogus, kurio ekipažas sustojo prie
grafo Montekristo durų.
Kam erdineris pranešė apie poną de V ilforą tuo
metu, kai g rafas, pasilenkęs ties didžiuliu stalu, žemė­
lapyje studijavo kelią iš S ankt P eterburgo į Kiniją.
K arališkasis prokuroras įėjo į kam barį tokiu p at
rim tu ir oriu žingsniu, kokiu įeidavo į teismo salę. Tai
buvo tas pats žmogus arba, tiksliau, tęsinys to paties
žmogaus, kurį mes kadaise pažinojome Marselyje kaip
prokuroro padėjėją. Gamta, visada nuosekli, per tą lai­
ką jo per daug nepakeitė. Iš liekno jis pasidarė perka­
ręs, iš pabalusio — geltonas. Giliai esančios jo akys dar
labiau įkrito, tad akiniai auksiniais rėmeliais, susilie­
dam i su akiduobėmis, atrodė tarsi veido dalis. Be balto
kaklaraiščio, šiaip jau visas jo kostium as buvo juodas,
ir tą gedulingą spalvą buvo pažeidusi tik nežymi ra u ­
dona juostelytė kilpelėje, prim enanti kraujo ruoželį,
brūkštelėtą teptuku.
Nors M ontekristas ir labai valdėsi, vis dėlto, a t­
sakydam as į nusilenkimą,- jis pažvelgė į prokurorą su
150
aiškiu smalsumu. Vilforas, įtaru s dėl savo profesijos
ir nepratęs aklai žavėtis aukštuom enės gyvenimo ste­
buklais, savo ruožtu buvo nusiteikęs žiūrėti į kilnųjį
svetim šalį,— taip jau buvo pram intas M ontekristas,—
greičiau kaip į av an tiū ristą, pasirinkusį n aują veiklos
areną, arba kaip į pabėgusį nusikaltėlį, n etu rin tį nieko
bendro su šventojo sosto kunigaikščiu arba „T ūkstan­
čio ir vienos nakties" sultonu.
— Gerbiamasis pone,— tarė Vilforas tuo spigiu
balsu, kurio griebiasi prokurorai savo oficialiose kal­
bose ir kurio negali ar nenori a tsik raty ti pokalbio m etu,—
gerbiamasis pone, nepaprasta paslauga, k u rią jūs vakar
padarėte mano žmonai ir mano sūnui, įpareigoja mane
jums padėkoti. U žtat aš ir atvykau atlik ti šią pareigą
ir išreikšti jums visą savo dėkingumą.
I r šiuos žodžius ta ria n t rū stu s Vilforo žvilgsnis
buvo kupinas įprasto išpuikimo. Jis ištarė juos būdingu
vyriausiajam prokurorui tonu, jo kaklas ir pečiai te­
bebuvo sustingę, ir m eilikautojai sakydavo, kad jis —
gyva įstatym o statula.
— Gerbiamasis pone,— atsakė g rafas su tokiu pat
lediniu šaltum u,— aš laim ingas, kad galėjau išsaugoti
motinai jos vaiką, nes motinos meilė, kaip sakoma, yra
pats švenčiausias jausmas, ir ta laimė, tekusi man, a t­
palaiduoja jus nuo būtinum o vykdyti tai, ką jūs va­
dinate pareiga ir kas man teikia garbę, k urią aš, su­
prantam a, labai vertinu, nes žinau, kad ponas de Vil­
foras ja retai ką pagerbia, bet kuri, kaip labai ją be­
vertinčiau, mano akyse yra menkesnė negu vidinis pa­
sitenkinimas.
Vilforas, nustebęs dėl tokio netikėto išpuolio, su­
drebėjo kaip karys, pajutęs pro šarvus g au tą smūgį,
ir apie lūpas atsirado paniekos raukšlė, rodanti, kad
grafo M ontekristo niekada jis ir nelaikė labai m andagiu
žmogumi.
Jis apmetė žvilgsniu kam barį, ieškodamas kokios
nors kitos temos ir norėdam as atnau jin ti, atrodė, tie­
siog beviltiškai nu tru k u sį pokalbį.
Pastebėjo žemėlapį, kurį M ontekristas jam įeinant
studijavo, ir tęsė:
151
 — Domitės geografija? Tai vertingas mokslas, ypač
jums, nes jūs, kaip sako, aplankėte tięk šalių, kiek jų
parodyta šiame atlase.
— Taip,— atsakė g rafas,— aš užsibrėžiau tikslą
atlik ti su visa žmonių visuomene tai, ką jūs kasdien
darote su jos išim tim is,— tai yra ištirti ją fiziologiškai.
Maniau, kad paskui man bus lengviau pereiti nuo vi­
sumos prie dalies negu nuo dalies prie visumos. Algeb­
ros aksioma reikalauja, kad iš žinomo būtų išvedama
nežinoma, o ne iš nežinomo žinoma. Bet prašau sėstis.
Ir M ontekristas ranka parodė karališkajam pro­
kurorui krėslą, kurį tas turėjo pats p risitrau k ti prie
stalo, o jis atsisėdo į tą, a n t kurio, įeinant Vilforui,
buvo atsirėm ęs keliu. Taigi g rafas sėdėjo beveik šonu
į savo svečią, nug ara į langą ir alkūnėmis atsirėm ęs
į geografijos žemėlapį, apie kurį buvo kalbama. Pokal­
bis vyko labai panašiai kaip pas Morserą ir D anglarą,
panašiai jei ne bendra situacija, tai bent dalyvių pa­
dėtimi.
— Betgi jūs filosofuojate,— pradėjo Vilforas po
valandėlės tylos, kurios metu jis sukaupė jėgas kaip
atletas, susitikęs pavojingą varžovą.—-Garbės žodis,
jeigu aš kaip jūs neturėčiau ką veikti, pasirinkčiau
ne tokį liūdną užsiėmimą.
— Jū s teisus,— atsakė M ontekristas,— kai saulės
šviesoje nagrinėji žmogaus prigim tį, jis atrodo gana
bjaurus kirm inas. Jū s berods teikėtės pasakyti, kad aš
neturiu ką veikti? O sakykite, a r jūs patys, jūsų nuo­
mone, ką nors veikiate? Paprasčiau kalbant, ar jūs m a­
note, kad tai, ką jūs veikiate, verta vadinti veikimu?
Vilforas d ar labiau nustebo išgirdęs tą nau ją aštrų
keistojo priešininko išpuolį. J a u seniai prokuroras ne­
buvo girdėjęs tokio d rąsaus paradokso,— tik riau sakant,
girdėjo jį pirm ą k artą.
K arališkasis prokuroras n u ta rė atsakyti.
— Pone,— ta rė jis,— jūs esate svetimšalis, ir berods
pats sakėte, kad jūsų gyvenimo dalis praslinko Rytuose.
Taigi jūs negalite žinoti, kaip žmogiškasis teisingumas,
būdam as toks aštru s b arb arų kraštuose, kaip tas tei­
singumas čia veikia atsa rg iai ir metodiškai.

152
 — Kaipgi kaipgi. Tai antikinė pede čiaudo'. Visa
tai žinau, nes kiekvienoje šalyje labiausiai domėjausi
kaip tik teisingum u ir visų ta u tų krim inalinę teiseną
lyginau su n atū raliu teisingumu. Ir tu riu pasakyti, kad
pirmykščių ta u tų įstatym as, atpildo įstatym as, mano
nuomone, užvis priim tiniausias Dievui.
— Jeigu šis įstatym as būtų įvestas,— tarė k a ra ­
liškasis prokuroras,— jis labai su prastintų mūsų kodek­
są, ir tuom et mūsų teisėjai, kaip sakėte, iš tikrųjų ne­
tu rėtų ko veikti.
— G albūt mes ta i pasieksime ateityje,— atsakė Mon­
tekristas.— J ū s juk žinote, kad žmonių išradim ai eina
nuo sudėtingų prie paprastų, o tai, kas paprasta, v i­
sada tobula.
— Bet kol kas,— ta rė prokuroras,— mūsų kodeksas
veikia su savo prieštaringais straipsniais, paim tais iš
galų papročių, iš romėnų teisės, iš fran k ų tradicijų.
Turite sutikti, jog visus tuos įstatym us pažinti ne taip
lengva, reikia daug darbo, kad įgytum tas žinias, ir
nemažų protinių sugebėjimų, kad, tą mokslą išstudi­
javęs, jo neužm irštum .
— Aš tos pačios nuomonės, pone, bet visa, ką jūs
žinote apie prancūzų įstatym us, aš žinau apie visų kitų
nacijų įstatym us: anglų, tu rk ų , japonų, indusų įs ta ty ­
mai man taip p at gerai žinomi kaip ir prancūzų. U žtat
aš neklydau sakydamas, kad reliatyviai (jūs žinote, kad
viskas reliatyvu), palyginti su tuo, ką aš esu padaręs,
jūs mažai ką darote ir, palyginti su tuo, ką aš esu išstu ­
dijavęs, jums d ar daug ko reikia pasimokyti.
— Bet kokiu tikslu jūs visa tai studijavote? — pa­
klausė nustebęs Vilforas.
M ontekristas nusišypsojo.
— Žinote,— ta rė jis,— aš m atau, kad, nors ir tu ­
rėdamas nepaprasto žmogaus reputaciją, jūs žiūrite į
daiktus iš visuomeninio taško, m aterialaus ir kasdie­
niško, prasidedančio ir pasibaigiančio žmogumi, tai yra
vertinate viską labiausiai ribotu ir siauriausiu požiū-

P e d e P o e n a č i a u d o — raišakojė bausmė (tai yra ilgai

trunkanti) (lot.). (Horacijus, Odės, III. 2.)

153
riu, koks tik įm anomas žmogiškam protui suvokti.
— Ką jūs tuo norite pasakyti? — klausė, vis labiau
stebėdamasis, V ilforas,— aš jus... ne visai suprantu.
— Noriu pasakyti, kad, nukreipęs žvilgsnį į so­
cialinę ta u tų santvarką, jūs m atote tik mašinos mecha­
nizmą, o ne tą tobulą m eistrą, kuris verčia jus judėti.
J ū s pastebite aplink save tik valdininkus, kuriuos p a­
skyrė į tas pareigas m inistrai ar karalius, o žmonių,
kuriuos Dievas iškėlė aukščiau valdininkų, m inistrų ir
karalių, pavesdamas jiems atlik ti misiją, o nę pareig ą,—
šitų žmonių trum paregės jūsų akys nemato. Tai būdinga
žmogiškajai menkystai su netobulais ir silpnais o rg a­
nais. A ngelą, atėjusį g rąžin ti jam regėjimo, Tobijus
palaikė pap rastu jaunikaičiu. A tilą, atėjusį sunaikinti
tautas, jos palaikė tokiu p at užkariautoju kaip ir visi
kiti. Jiem s abiem teko atskleisti savo dangiškąją pa­
skirtį, kad juos visi pažintų. Vienam teko pasakyti:
„Aš esu Viešpaties angelas“, o kitam : „Aš esu Dievo
kūjis“, kad paaiškėtų jų dieviškoji esmė.
— I r jūs,— tarė nustebęs Vilforas, manydamas,
kad jis kalba su fan atik u ar su bepročiu,— jūs mano­
te, jog esate viena iš tų nepaprastų būtybių, apie kurias
tik ką kalbėjote?
— O kodėl ne? — šaltai paklausė Montekristas.
— P rašau man atleisti,— ta rė išm uštas iš vėžių
V ilforas,— bet vykdam as pas jus nežinojau, kad susi­
pažinsiu su žmogumi, kurio žinios ir protas taip labai
prašoka p ap rastą pažinim ą ir įp rastinį žmonių protą.
Pas mus, nelaim ingus žmones, civilizacijos sugadintus,
nepriim ta, kad panašūs į jus garsūs milžiniškų tu rtų
savininkai,— taip bent visi sako, jūs matote, kad aš
nieko neklausinėju, aš tik p akartoju g an d ą,— pas mus
nepriim ta, kad tie laimės vaikai gaištų laiką sociali­
nėms teorijoms, filosofinėms svajonėms, sukurtom s ne­
bent paguosti tiems, kuriuos likimas nuskriaudė ne­
duodamas tu rtų .
— Sakykite,— atk irto g rafas,— nejaugi jūs pasie­
kėte savo au k štą padėtį, k urią dabar užimate, nė karto
nepagalvojęs, jog yra išimčių, ir jų nesutikęs? N ejaugi
savo žvilgsniu, kuris tu ri būti toks aštru s ir teisingas,
154
jūs niekada nebandėte prasiskverbti į pačią žmogaus
esmę? A rgi teisėjas n eturi b ūti ne tik geriausias įs ta ­
tymo pritaikytojas, ne tik gudriausias neaiškių straip s­
nių aiškintojas, bet ir plieninis instrum entas, tiriąs žmo­
nių širdis, kriterijus tam auksui, iš kurio pagam inta
kiekviena siela su didesne a r su mažesne ligatūros prie­
maiša?
— Tikrai jūs mane varote į aklavietę,— tarė Vil­
foras,— aš niekada nesu girdėjęs, kad kas nors taip
kalbėtų.
— Nesate girdėję dėl to, kad niekada neperžengėte
įprastų gyvenimo sąlygų rato ir niekada nedrįsote p a­
kilti į aukštesnes sferas, kurias Dievas apgyvendino ne­
matomais ir ypatingais tvariniais.
— Ir jūs pripažįstate, kad tos sferos egzistuoja,
kad ypatingi ir nematomi tvarin iai tik rai mus supa?
— O kodėl ne? A rgi jūs m atote orą, kuriuo kvė­
puojate ir be kurio negalėtum ėte gyventi?
— Vadinasi, mes nematome tų tvarinių, apie k u ­
riuos jūs kalbate?
— Ne, matote, kai Dievas paverčia juos m aterija.
Liečia te juos, susiduriate su jais, kalbatės, ir jie jums
atsakinėja.
— P risipažįstu,— ta rė šypsodamasis V ilforas,— la ­
bai norėčiau b ū ti iš anksto įspėtas, kai vienas tokių
tvarinių su manimi susidurs.
— Jū sų noras įvyko: jūs jau buvote įspėtas, ir aš
dar k a rtą jus įspėju.
— Vadinasi, jūs pats...
— Taip, aš vienas iš tų ypatingų tvarinių ir m a­
nau, kad iki šiol nė vienas žmogus pasaulyje nebuvo
tokioje padėtyje kaip aš. K aralių valstybės apribotos —
ar tai kalnais, ar upėmis, ar svetimu gyvenimo būdu ir
papročiais, a r skirtinga kalba. O mano viešpatija neap­
rėpiama kaip pasaulis, nes aš nei italas, nei prancūzas,
nei indas, nei am erikietis, nei ispanas — aš kosmopolitas.
Nė viena valstybė negali vadintis mano tėvyne, ir tik
vienas Dievas težino, kokiame krašte aš mirsiu. Aš lai­
kausi visų papročių, aš kalbu visomis kalbomis. Jum s
atrodo, kad aš prancūzas, tiesa, nes aš kalbu prancū­
155
ziškai taip p at laisvai, taip p a t švariai kaip ir jūs? O štai
Ali, mano nubijietis, mano, kad aš arabas. Bertučijus,
mano ekonomas, laiko mane kilusiu iš Romos, Haidė,
mano vergė, įsitikinusi, jog aš graikas. Aš nepriklau­
sau jokiai šaliai, neprašau globos nė vienos vyriausy­
bės, nė jokio žmogaus nelaikau savo broliu, u ž ta t nė
vienas iš tų skrupulų, kurie pančioja galinguosius, ir
nė viena iš tų kliūčių, kurios stabdo silpnuosius, manęs
nei stabdo, nei pančioja. Aš tu riu du priešus, nesakau —
nugalėtojus, nes savo atkaklum u juos įveiksiu,— tai nuo­
tolis ir laikas. Trečiasis ir p ats baisiausias priešas —
tai, kad aš m irtingasis. Tik m irtis gali sustabdyti mane
mano kelyje, sustabdyti anksčiau negu pasieksiu tikslą,
o visa k ita manęs nejaudina. Tai, ką žmonės vadina
likimo nepastovumu — nusigyvenimą, perm ainas, a tsi­
tiktinum us — visa tai esu num atęs. Kai kurie tų da­
lykų gali mane paliesti, bet nė vienas negali parblokšti.
Kol nemirsiu, aš visuomet liksiu tuo, kuo esu. Štai ko­
dėl jums kalbu apie tai, ko niekada nesate girdėję net
iš karalių lūpų, nes karaliam s jūs esate reikalingas, o
kiti žmonės jūsų bijo. Juk kiekvienas gali pasakyti sau
mūsų taip juokingai sudarkytoje visuomenėje: „Galbūt
ir man kada nors teks susidurti su karališkuoju pro­
kuroru!"
— O arg i jūsų pačių ta ta i neliečia? Jeigu jau gy­
venate Prancūzijoje, savaime suprantam a, kad esate
pavaldūs prancūzų įstatym am s.
— Žinau,— atsakė M ontekristas.— Bet, rengdam a­
sis vykti į kokią nors šalį, pirm iausia man žinomais
būdais aš stengiuosi išstudijuoti visus tuos žmones, k u ­
rie man gali būti kuo nors naudingi arba pavojingi, ir
pagaliau aš juos pažįstu lygiai taip p at gerai, o gal net
ir geriau, negu jie patys save. Vadinasi, koks ten be­
b ūtų karališkasis prokuroras, su kuriuo man teks susi­
durti, aišku kaip dieną, jis pateks į keblesnę padėtį
negu aš!
— N orite pasakyti,— neryžtingai įterpė V ilforas,—
kadangi žmogaus prigim tis silpna, ta i kiekvienas žmo­
gus, jūsų manymu, gyvenime padarė... klaidų?
— Klaidų... nusikaltim ų,— nerūpestingai atsakė
Montekristas.
156
 — I r kad tik jūs vienas iš visų žmonių, kurių,
kaip sakėte, nepripažįstate savo broliais,— tęsė Vilforas
tru p u tį sujaudintu balsu,— tik jūs vienas esate tobulas?
— Gal ne tiek tobulas,— atsakė g rafas,— greičiau
neperprantam as. Bet baikime tą pokalbį, jeigu jis jums
nepatinka. Man ne tiek gresia jūsų teisingum as kaip
jums mano įžvalgum as.
— Ne, ne,— gyvai ta rė Vilforas, aiškiai b ū g štau ­
damas, kad g rafu i nepasirodytų, jog jis vengia tokio
pokalbio,— kodėl gi? Jū sų puikūs, su įkvėpimu išta rti
žodžiai mane pakėlė aukščiau įprasto lygio. Mes jau
nesikalbame,— mes sam protaujam e. J ū s pats žinote, kad
Sorbonos katedros teologai arba filosofai besiginčyda­
mi k artais pasako vieni kitiems žiaurių tiesų. Sutikime,
jog mes nagrinėjam e socialinę teologiją ir teologinę
filosofiją, ir aš jums pasakysiu štai kokią tiesą, nors
ji būtų ir labai skaudi: „Mano broli, jus apėmė išdi­
dumas, jūs aukščiau kitų, bet aukščiau jūsų Dievas“.
— A ukščiau visų,— ta rė M ontekristas su tokiu k arš­
tu įsitikinimu, kad V ilforas nejučiom sudrebėjo.— Aš
esu išdidus žmonėms, toms gyvatėm s, pasirengusioms
įgelti tą, kuris aukščiau jų ir kuris netraiško jų kojo­
mis. Bet mano išdidum as ištirp sta prieš Dievą, kuris
išvedė mane iš nebūties ir padarė tuo, kuo esu.
— Tokiu atveju, grafe, aš jum is žaviuosi,— tarė
Vilforas, pirm ą k a rtą šio keisto pokalbio metu kreipę­
sis į savo pašnekovą tuo aristok ratin iu titu lu .— Taip,
jeigu jūs iš tik rų jų esate toks stiprus, jeigu jūs p ran a­
šesnis už kitus, jeigu jūs šventas arb a neperprantam as
žmogus,— jūs teisus, iš esmės tai tas p a t,— tuom et jūsų
isdidumas suprantam as: juo rem iasi teisė valdyti. Bet
vis dėlto jūs ko nors siekiate?
— Taip, siekiau.
— Ko būtent?
— Aš irgi, kaip atsitinka k a rtą gyvenime kiekvie­
nam žmogui, šėtono buvau nuneštas į patį aukščiausią
kulną pasaulyje. Iš čia jis man parodė pasaulį ir, kaip
Imdaise K ristui, tarė: „Sakyk, žmonių giminės sūnau,
ko tu prašai, kad man nusilenktum ?“ Tuomet aš ilgai
mi|sčiau, nes jau seniai mano širdį buvo apėmusi baisi
157
svajonė. Paskui aš jam atsakiau: „Klausyk, aš daug
esu girdėjęs apie A pvaizdą, bet niekada nesu matęs nei
jos, nei ko nors panašaus į ją, o ta t verčia mane galvoti,
kad jos nėra. Aš noriu ta p ti Apvaizda, nes pasaulyje
nieko nežinau aukštesnio, gražesnio ir didingesnio kaip
atly g in ti ir bausti". Bet šėtonas nuleido galvą ir a tsi­
duso. „Tu klysti,— tarė jis,— Apvaizda yra, tik tu jos
nem atai, nes, būdam a Dievo kūdikis, ji taip pat nere­
gima kaip ir jos tėvas. Tu nesi m atęs nieko panašaus
į ją, nes ji veikia per slaptas jėgas, ji žengia nesupran­
tam ais keliais. Viskas, ką aš galiu tau p ad ary ti,— tai
paversti tave vienu Apvaizdos įrankių". Mūsų su tartis
buvo sudaryta. G albūt aš pražudžiau savo sielą, bet
tai nesvarbu,— tęsė M ontekristas,— jeigu man tektų vėl
sudaryti su tartį, aš ją vėl sudaryčiau.
Vilforas žiūrėjo į M ontekristą neapsakomai n u ­
stebęs.
— G rafe,— paklausė jis,— ar jūs tu rite giminių?
— Ne, aš vienas pasaulyje.
— Juo blogiau!
— Kodėl? — paklausė M ontekristas.
— Todėl, kad jums g albūt tektų m atyti reginį, k u ­
ris sutriuškintų jūsų išdidumą. Sakote, kad jus baugina
tik tai m irtis?
— Nesakau, kad ji mane baugina, sakau, kad tik ji
gali man sukliudyti.
— O senatvė?
— Mano misija bus baigta prieš atein an t senatvei.
— O beprotybė?
— Aš jau esu buvęs a n t beprotystės slenksčio, o
jūs žinote aksiom ą: „Non bis in id em "1. Tai bausmės ak­
sioma, vadinasi, priklauso jūsų sričiai.
— Baisu ne tik m irtis, senatvė a r beprotybė,— tarė
V ilforas,— yra, pavyzdžiui, apopleksija — tai perkūno
trenksm as, jisai jus pritrenkia, bet nesunaikina, ir vis
dėlto po jo viskas baigta. Tai vis dar jūs ir jau nebe
jūs. Jūs, kaip Arielis, kuris buvo beveik angelas, tam ­
pate inertiška mase, kuri, panašiai kaip Kalibanas, jau

Dukart už tą patį nusikaltimą nebaudžiama (lot.).

158
beveik gyvulys. Žmonių kalba tai vadinam a, kaip jau
minėjau, tiesiog apopleksija. P rašau, ponas grafe, kada
nors atvykti pas mane tęsti šio pokalbio, jeigu pano­
rėsite susitikti su varžovu, galinčiu jus suprasti ir trokš­
tančiu nugalėti, ir aš jums parodysiu savo tėvą, poną
N uartjė de V ilforą, vieną iš karščiausių jakobinų p ir­
mosios revoliucijos laikais. Tai puikiausios drąsos ir
stipriausios kūno stru k tū ro s derinys. Tas žmogus jeigu
ir nėra matęs, kaip jūs, visų žemės valstybių, tai da­
lyvavo sužlugdant vieną iš pačių galingiausių. Tas žmo­
gus, panašiai kaip ir jūs, manė esąs jeigu ne Dievo,
tai aukščiausios būtybės, jei ne Apvaizdos, tai likimo
pasiuntinys. Ir ką gi — kraujagyslės trūkim as smege­
nyse sunaikino visa tai, ir ne per dieną, ne per v alan­
dą, o per vieną sekundę. Dar iš vakaro N uartjė, buvęs
jakobinas, buvęs senatorius, buvęs karbonaras, kuriam
vieni juokai ir giljotina, ir patranka, ir durklas, N u­
artjė, žaidžiąs revoliucijomis, N uartjė, kuriam P ran cū ­
zija buvo tik didžiulė šachm atų lenta, iš kurios turėjo
dingti ir pėstininkai, ir bokštai, ir žirgai, ir valdovė,
kad tik karaliui būtų duotas m atas,— tas baisusis N u­
artjė k itą dieną pavirto „vargšu N u a rtjė “ , nejudančiu
seniu, patekusiu silpniausio šeimos nario — savo anūkės
Valentinos valdžion. N u artjė bežadis ir sustingęs la ­
vonas, kuris gyvena be kančių, ir vien dėl to, kad pa­
lengva m aterijai visiškai su irti reikia laiko.
— Deja,— ta rė M ontekristas,— tas reginys niekuo
nebus naujas nei mano akims, nei mano protui. Aš tr u ­
putį gydytojas ir taip p at kaip mano kolegos ne k artą
ieškojau sielos gyvoje arba negyvoje materijoje. Bet
panašiai kaip Apvaizda ji liko mano akims neregima,
nors širdis ją ir jautė. Šim tai autorių po Sokrato, po
Senekos, po šventojo A ugustino arba Galio proza a r ei­
lėmis kalbėjo apie tą patį palyginim ą kaip ir jūs. Vis
dėlto aš suprantu, kad tėvo kančios gali sm arkiai pa­
keisti sūnaus mąstymo būdą. Kadangi darote man gar-
1>9 pasikviesdamas, aš atvažiuosiu pas jus pasim okyt
nuolankumo iš to sunkaus reginio, verčiančio jūsų šeimą
ho paliovos liūdėti.
— Tikriausiai taip ir būtų, jeigu Viešpats nebūtų
159
davęs man dosnaus atlyginimo. Greta to senio, kuris
lėtais žingsniais eina į kapą, prie gyvenimo slenksčio
stovi du vaikai: V alentina, mano ir pirmosios žmonos
panelės Renė de Sen Meran duktė, ir Eduaras, sūnus,
kurį jūs išgelbėjote iš mirties.
— Kokią jūs darote išvadą turėdam as galvoje a t­
lyginim ą? — paklausė Montekristas.
— Tą išvadą,— atsakė V ilforas,— kad mano tėvas,
apkvaišęs nuo aistrų, padarė vieną iš tų nusižengimų,
kurie išslysta iš žmogiškojo teisingumo, bet neišvengia
Dievo teismo!.. Ir kad dievas, norėdam as nubausti tik
vieną žmogų, nukreipė savo smūgį į jį vieną.
M ontekristas, vis tebesišypsodamas, širdies gilu­
moje taip suriaumojo, kad jeigu Vilforas būtų galėjęs
jį išgirsti, tai būtų pabėgęs, kur akys veda.
— Iki pasimatymo, gerbiam asis,— tarė prokuroras,
kuris jau prieš kiek laiko buvo atsistojęs ir kalbėjo
stačias,— aš palieku jus, išsinešdamas jums didelę pa­
g arbą, kuri, tikiuosi, bus jums maloni, kai mane arčiau
pažinsite, nes vis dėlto aš nesu banalus žmogus. Be to,
ponios de V ilfor asmenyje jūs įgijote d rau g ą visam g y ­
venimui.
G rafas nusilenkė ir palydėjo V ilforą tik iki kabi­
neto durų. K arališkasis prokuroras nulipo prie savo ka­
rietos lydimas dviejų liokajų, kurie, šeimininkui davus
ženklą, pasiskubino atid ary ti dureles.
Kai karališkasis prokuroras dingo iš akių, Monte­
kristas pagaliau atsikvėpė ir nusišypsojo.
— N a,— ta rė jis,— gana nuodų. Jeigu jau mano
širdis jų sklidina, paieškokime priešnuodžių.
Ir taukštelėjo vieną k a rtą į skardų varpelį.
— Aš būsiu pas ponią,— ta rė jis A li,— o po pus­
valandžio tegu paduoda karietą.

X III + HAIDĖ
Skaitytojas prisim ena, kas buvo nauji arba, tik ­
riau sakant, seni grafo M ontekristo pažįstam i, gyve­
nusieji Melė gatvėje,— tai Maksimilijanas, Ziuli ir
Emanuelis.
160
 L aukiant to mielo susitikimo, tų keleto laim ingų
valandų, to rojaus spindulio, apšviečiančio p rag arą, į
kurį jis savanoriškai pateko, M ontekristo veidas, vos
tik išvykus Vilforui, nušvito nuostabia giedra. Ali, kuris
atbėgo, išgirdęs skambutį, m atydam as tą veidą, švy­
tintį tokiu nepaprastu džiaugsmu, išėjo pirštų galais,
užgniaužęs kvapą, kad tik nenubaidytų malonių min­
čių, kurios, kaip jam atrodė, pleveno aplink jo šeimi­
ninką.
Buvo jau pusiaudienis. G rafas pasiliko laisvą valan ­
dą Haidei aplankyti. Džiaugsmas ne iš karto apimdavo
tą iškankintą sielą, jai reikėdavo ta rtu m pasiruošti
maloniems pojūčiams, kaip kitos sielos būtinai tu ri pa­
siruošti audringiem s išgyvenimams.
Jau n o ji graikė, kaip jau sakėme, gyveno kam ba­
riuose, visiškai atskirtuose nuo grafo kam barių. Visi
jos kam bariai buvo įruošti ry tų stiliumi. P arketas iš­
klotas storais turkiškais kilimais, sienos nukabinėtos
brokatu, ir kiekviename kam baryje pasieniais stovėjo
plačios sofos su krūvomis netvarkingai išm ėtytų pa­
galvėlių.
Haidė turėjo tris kam barines prancūzes ir vieną
graikę. Visos try s prancūzės būdavo pirm ajam e kam ­
baryje, pasiruošusios bėgti į pirm ą auksinio varpelio
garsą ir vykdyti visa, ką lieps belaisvė graikė, pakan­
kamai gerai m okanti prancūzų kalbą ir galinti pranešti
savo ponios pageidavim us jos trim s kam barinėm s, ku­
rioms M ontekristas buvo įsakęs elgtis su Haide taip pa­
garbiai kaip su karaliene.
Jaunoji m ergina buvo toliausiame savo kam baryje, tai
yra apskritam e buduare, į k u rį dienos šviesa prasiskverb­
davo tik iš viršaus pro rausvus stiklus. J i gulėjo an t
grindų, a n t žydro atlaso pagalvėlių, a tau stų sidabru,
lengvai atsišliejusi n u g ara į sofą. Švelniai išlenktą de­
šinę ran k ą atm etusi už galvos, kairiąja ji laikė prie
lūpų koralo kandiklį su lanksčiu kaljano vamzdeliu,
kad tabako dūm ai patektų į jos b u m ą tik persisunkę
benzoiniu vandeniu, pro kurį juos versdavo eiti švelnus
jos kvėpavimas.
Jos poza, visai n a tū ra li Rytų moteriai, gal būtų
I I O r a f a s M o n te k r i s t a s , I I t.
161
atrodžiusi n enatūralus koketavimas, jeigu jos vietoje
būtų buvusi prancūzė. Ji dėvėjo įprastinį Epiro moterų
kostium ą: balto atlaso kelnes, išsiuvinėtas rausvomis
gėlėmis ir neuždengiančias vaikiškų kojų, apie kurias g a­
lėjai pagalvoti, kad jos iškaltos iš Paroso marmuro, jeigu
nebūtų žaidusios dviem mažais auksu ir perlais išsiu­
vinėtais sandalais užriestais galais; palaidinukę išilgi­
niais baltais ir žydrais dryžiais su plačiomis skeltomis
rankovėmis, su sidabrinėm is kilpelėmis ir perlų sagomis.
P agaliau lyg ir korsažą, užsegtą trim is deim antų sago­
mis ir su trikam pe iškirpte, apnuoginančia kaklą ir v iršu ­
tinę dalį krūtinės. Jos liemenį juosė ryškių spalvų juos­
ta su ilgais šilkiniais kutais, kuriais taip didžiuojasi
mūsų elegantiškosios paryžietės.
Mergina buvo užsidėjusi auksinę, perlais išsiūtą
kepuraitę, šiek tiek pakreiptą į šoną, o į mėlynai juodus
plaukus įsisegusi nuostabią gyvą purpurinę rožę.
Jos veidas pasižymėjo tik rai tobulu graikišku gro­
žiu: didžiulės juodos švelnios akys, tiesi nosis, koralinės
lūpos ir perliniai dantys.
Ir visas tas žavesys buvo nutviekstas jaunystės pa­
vasario su visu jo švytėjimu ir arom atu: Haidė buvo
ne daugiau kaip devyniolikos ar dvidešimties metų.
M ontekristas iškvietė kam barinę graikę ir liepė pa­
prašyti, kad Haidė leistų pas ją atsilankyti.
Užuot atsakiusi, Haidė ženklu liepė kam barinei p a­
kelti durų portjerą, ir ta rp jų keturkam pių rėm ų pasi­
rodė gražus gulinčios merginos paveikslas. M ontekristas
įėjo.
Haidė pasirėm ė viena ran k a an t alkūnės, nepaleis­
dam a kaljano, ir šypsodamasi ištiesė g rafu i kitą ranką.
— Kodėl,— ta rė ji skambia Spartos ir A tėnų mo­
terų kalba,— kodėl tu klausi, a r leisiu įeiti pas mane?
A rgi tu jau nebe mano ponas, o aš jau nebe tavo vergė?
M ontekristas taip p at nusišypsojo.
— H aide,— ta rė jis,— jūs žinote...
— Kodėl nesakai man „ tu “ , kaip visada? — per­
traukė jį jaunoji g raikė.— A r aš kuo nusikaltau? Tuo­
met reikia mane nubausti, bet nesakyti man „jūs“ .
— Haide,— tęsė g rafas,— tu žinai, kad mes esame
162
Prancūzijoje, vadinasi, tu esi laisva.
— Kaip tai laisva? — paklausė jaunoji mergina.
— Gali mane palikti.
— Tave palikti!.. Kodėl man tave palikti?
— Sunku žinoti! Mes susitikinėsime su žmonėmis.
— Aš nieko nenoriu m atyti.
— O jeigu iš tų gražių jaunuolių, su kuriais tau
teks susitikti, koks nors tau kris į akį, aš nebūsiu toks
žiaurus...
— Aš niekada nesu mačiusi vyrų, gražesnių už ta ­
ve, ir nieko nesu mylėjusi, be savo tėvo ir tavęs.
— V argšas kūdiki,— ta rė M ontekristas,— juk tu
niekada su niekuo ir nesikalbėjai, tik su tėvu ir manimi.
— Tai kas! Daugiau su niekuo ir nenoriu kalbėti.
Mano tėvas vadindavo mane „savo džiaugsm u", tu va­
dini „savo meile", ir abu jūs kreipiatės į mane „mano
kūdiki".
— Tu dar prisimeni savo tėvą, Haide?
Jaunoji mergina nusišypsojo.
— Jis čia ir čia,— ta rė ji, pridėdam a ran k ą prie
akių ir širdies.
— O k u r aš? — paklausė juokdamasis Montekristas.
— Tu,— atsakė ji,— tu visur.
M ontekristas paėmė Haidės ran k ą ir norėjo pabu­
čiuoti, bet nuoširdus kūdikis ištraukė ją ir atkišo jam
kaktą.
— Dabar... žinai, Haide,— ta rė jis,— kad tu laisva,
kad tu ponia, kad tu karalienė. Tu gali, kaip ir anks­
čiau, vilkėti savo kostium ą ir gali pakeisti jį. Jei nori —
buk namie, jei nori — važiuok. Tavęs visuomet lauks
pakinkytas ekipažas. Ali ir M irta visur tave lydės ir
vykdys tavo įsakymus. Tik aš p rašau tave vieno...
— Klausau.
— Saugok savo gimimo paslaptį, niekam nė žodžio
n (išakyk apie savo praeitį, jokiu būdu neprasitark nei
apie savo garsų jį tėvą, nei apie nelaim ingą motiną.
— Ja u sakiau tau, pone, aš su niekuo nesusitiksiu.
— Klausyk, Haide, gal toks rytietiškas užsidarym as
bus neįmanomas Paryžiuje. Ir toliau studijuok šiaurės
kraštų papročius, kaip darei Romoje, Florencijoje, Mi-

163
lane ir Madride. T at visuomet išeis tau į naudą, a r gy­
ventum čia, a r g rįžtu m į Rytus.
Jau n o ji m ergina pakėlė į g ra fą dideles drėgnas
akis ir tarė:
— Tu nori pasakyti, mes grįšim e į Rytus, mano
pone?
— Taip, mano kūdiki,— atsakė M ontekristas,— juk
tu žinai, aš niekada tavęs nepaliksiu. Ne medis skiriasi
su žiedais, bet žiedai skiriasi su medžiu.
— Aš niekada tavęs nepaliksiu, pone,— ta rė Hai-
dė,— nes žinau, kad nepajėgsiu gyventi be tavęs.
— V argšas kūdiki! Po dešimties metų aš būsiu jau
senis, o tu po dešimties metų tebebusi jauna.
— Mano tėvas turėjo ilgą žilą barzdą, bet tai ne­
kliudė man jį mylėti. Mano tėvas turėjo šešiasdešimt
metų, bet jis atrodė man gražesnis už visus jaunuolius,
kuriuos aš m atydavau.
— Bet pasakyk, kaip tu manai, a r priprasi prie
mano krašto?
— O a r tave matysiu?
— Kasdien.
— Tai kam d a r klausi manęs, pone?
— Bijau, kad tau bus nuobodu.
— Ne, pone, juk ry tais aš galvosiu, kad tu ateisi,
o vakarais prisim insiu, kad tu buvai atėjęs. Be to, kai
esu viena, aš gyvenu atsim inim ais, aš regiu didžiulius
paveikslus, neaprėpiam us horizontus su Pindu ir Olim­
pu tolumoje. O mano širdyje visada gyvi try s jausmai,
su kuriais niekada nebus nuobodu: liūdesys, meilė ir
dėkingumas.
— Tu puiki Epiro duktė, Haide, švelni ir poetiška,
ir m atyt, kad tu kilusi iš deivių, kurias pagimdė tavo
šalis. Būk ram i, mano kūdiki, aš pasirūpinsiu, kad tavo
jaunystė nenueitų niekais, nes jeigu tu myli mane kaip
tėvą, tai aš myliu tave kaip savo kūdikį.
— Tu klysti, pone. Tėvą aš mylėjau ne taip, kaip
tave myliu. Mano meilė tau — ne tokia meilė. Mano
tėvas mirė, o aš likau gyventi, bet jeigu tu mirsi — m ir­
siu ir aš.
Su šypsena, kupina didžiulio švelnumo, g rafas iš­
164
tiesė m erginai ranką. Ji, kaip paprastai, pakėlė ją prie
lūpų.
Šitokiu būdu nusiteikęs pasim atym ui su Moreliu
šeima, g rafas išėjo šnibždėdamas Pindaro eiles:
„Jau n y stė — gėlė, o meilė — jos vaisius... Laimingas
vynuogininkas, kuriam jis pam ažu sirpo!"
K arieta, kaip jis buvo liepęs, jau laukė. Jis įsėdo,
ir arkliai, kaip visada, pasileido šuoliais.

X IV + MORELIU SEIMĄ
Po valandėlės g rafas atvažiavo į Mele gatvę, Nr. 7.
Namas buvo baltas, linksmas, ir kiemą prieš jį puošė
dvi nedidelės žydinčių gėlių klombos.
G rafas pažino, kad vartininkas, jam atidaręs v a r­
tus, buvo senasis Koklitas. Bet kadangi Koklitas, kaip
skaitytojas prisimena, turėjo tik vieną akį ir ta pati
per šiuos devynerius m etus buvo sm arkiai apsilpusi, tai
jis grafo nepažino.
V ažiuotam n o rin t pasiekti paradines duris, ekipa­
žas turėjo apsukti nedidelį fontaną, try k šta n tį iš ba­
seino, papuošto kiaukutais ir akmenimis,— prabangą,
kuri kaim ynam s sukėlė nem ažą pavydą ir dėl kurios tas
nam as buvo p ram in tas „Mažuoju Versaliu".
Nereikia nė sakyti, kad šiame baseine nardė d au ­
gybė raudonų ir geltonų žuvyčių.
P ats namas, neskaitant apatinio aukšto, kuriam e
buvo virtuvės ir rūsiai, turėjo d ar du aukštus ir m an­
sardą. Jau n ieji žmonės* nusipirko jį drauge su didžiule
dirbtuve ir sodu su dviem paviljonais. Emanuelis tuč­
tuojau suprato, kad, šitaip trobesius išdėsčius, galima
bus tu rė ti šiek tiek naudos. J is pasiliko sau nam ą, pusę
sodo ir atsiskyrė m ūrine siena nuo dirbtuvės, kurią
drauge su paviljonais ir jiems priklausančia sodo dalimi
išnuomojo. Tuo būdu jis įsitaisė labai nebrangiai ir
taip atskirai, kaip pats priekabiausias Sen Žermeno prie­
miesčio gyventojas.
Valgomasis buvo pjaustyto ąžuolo. Svetainė — ra u ­
donmedžio, ap tra u k ta žydru aksomu. Miegamasis —
165
citrinmedžio ir apm uštas žalsvu šilku. Be to, buvo darbo
kabinetas Emanueliui, kuris nedirbo jokio darbo, ir m u­
zikos kam barys Ziuli, kuri negro jo jokiu instrum entu.
Visas trečiasis aukštas buvo skirtas Maksimilijanui.
Tai buvo visiškai toks p at butas kaip sesers, tik val­
gomasis čia paverstas biliardine, k ur jis atsivesdavo
savo draugus.
Jis pats prižiūrėjo, kaip valomas jo arklys, ir rūkė
cigarą netoli įėjimo į sodą, kai prie v artų sustojo grafo
karieta.
Koklitas, kaip mes jau sakėme, atid arė vartus, ir
Batistenas, nušokęs nuo sėdynės, paklausė, ar g rafas
M ontekristas gali p am atyti ponus Erbo ir poną Maksi-
m ilijaną Morelį.
— G rafas M ontekristas! — sušuko Morelis, mes­
dam as cigarą ir skubėdam as pasitikti svečią.— To be­
trūko, kad mes d ar nesidžiaugtum e jo apsilankymu! Dė­
koju, grafe, nepaprastai dėkoju, kad neužmiršote savo
pažado!
I r jaunasis karininkas taip k arštai paspaudė grafo
ranką, jog šis negalėjo suabejoti priėmimo nuoširdumu
ir aiškiai pam atė, kad visi jo n ekantriai laukė ir džiaugs­
mingai sutinka.
— Eime, eime,— ta rė M aksimilijanas,— aš p ats jus
supažindinsiu. Nereikia, kad apie tokį žmogų praneštų
tarnas. Sesuo sode, ji geni peržydėjusias rožes. Svainis
skaito savo laikraščius „S p au d ą“ ir „Debatus" per šešis
žingsnius nuo jos, nes visur, k u r bebūtų ponia Erbo,
iš anksto galite b ū ti tikras, kad k eturių m etrų spin­
duliu rasite ir poną Emanuelį, ir atvirkščiai, kaip sakoma
Politechnikos mokykloje.
Dvidešimt a r dvidešimt penkerių metų moteris, ap­
sivilkusi šilkiniu chalatu ir kruopščiai skabiusi nuvy­
tusius geltonųjų rožių žiedlapius, išgirdo jų žingsnius
ir pakėlė galvą.
Si moteris buvo mūsų pažįstam a mažoji Ziuli, pasi­
dariusi, kaip jai ir pranašavo Tomsono ir Frenčio firmos
įgaliotinis, ponia Erbo.
Pam ačiusi svetim ą žmogų, ji riktelėjo. Maksimilijanas
ėmė juoktis.
166
 — Nebijok, sesuo,— tarė jis,— nors g rafas vos ke­
lios dienos Paryžiuje, bet jis jau žino, kas tai yra ren ti­
ninke iš Marė, o jeigu nežino, tai sužinos į tave pasi­
žiūrėjęs.
— Ak, pone,— tarė Ziuli,— atvesti jus šitaip,— ak,
kaip išdavė mane brolis, jam visai nerūpi, kaip atrodo
jo vargšė sesuo... Penelonai!.. Penelonai!..
Senis, kuris apkaupinėjo siaurą bengališkų rožių
lysvę, įbedė kastuvą į žemę ir nusiėmęs kepurę priėjo
artyn, stengdamasis, kiek tai įmanoma, nuslėpti gumulą
kramtomojo tabako, kurį jis tučtuojau nustūm ė liežuviu
tolyn už žando. Keletas baltų gijų sidabrino d ar tankius
jo plaukus, rudas veidas ir drąsus, aštru s žvilgsnis rodė
jį buvus jūrininku, įdegusiu ekvatoriaus saulėje ir ži­
nančiu, kas tai yra audros.
— J ū s mane šaukėte, panele Ziuli? — paklausė jis.—
Ko jums reikia?
Senu įpratim u Penelonas vadino savo šeimininko
dukterį panele Ziuli ir niekaip negalėjo p rip rast vadinti
ją ponia Erbo.
— Penelonai,— ta rė Ziuli,— pasakykite ponui Ema­
nueliui, kad mus aplankė b rangus svečias, o Maksimi­
lijanas palydės g rafą į svetainę.
Paskui kreipėsi į M ontekristą:
— M anau, kad leisite palikti jus trum pai valan­
dėlei?
Ir, nelaukdam a grafo sutikimo, ji apibėgo klombą
ir šoniniu takeliu puolė į namus.
— Mielas ponas Moreli,— ta rė M ontekristas,— su
širdgėla m atau, kad sudrum sčiau jūsų šeimos ramybę.
— Žiūrėkite, žiūrėkite,— atsakė juokdamasis Maksi­
milijanas,— an tai ir vyras nudūmė keisti savo palaidi­
nės į surdutą! P atikėkite manimi, juk jus visi pažįsta
Melė gatvėje, jūsų laukė.
— Jū sų šeima, man rodos, laim inga,— tarė grafas,
tartu m atsakydam as į savo paties mintis.
— Jokios abejonės, grafe. Ką gi, juk jiems nieko
nestinga, ko reikia laimei: jie jauni, linksmi, myli vie­
nas kitą, ir nors jiems teko m atyti didelius tu rtu s, su
huvo dvidešimt penkiais tūkstančiais frankų rentos jie įsi­
vaizduoja esą tokie tu rtin g i kaip Rotšildas.
167
 — Vis dėlto dvidešimt penki tūkstančiai frankų pa­
jam ų — nedaug,— ta rė M ontekristas, ir jo balsas buvo
toks švelnus, kad sujaudino Maksimilijano širdį kaip
mylinčio tėvo balsas,— bet juk tai mūsų jauniesiems
ne riba, tikriausiai jie irgi pasidarys milijonieriais. J ū ­
sų svainis advokatas a r gydytojas?..
— J is buvo kom ersantas, grafe, ir tvarkė mano
mirusio tėvo firm ą. Ponas Morelis mirė palikdam as pen­
kių šimtų tūkstančių frankų kapitalą. Iš jų pusė teko
man ir pusė seseriai, nes mes buvome tik du vaikai.
Jos vyras, vesdamas ją, neturėjo jokio turto, be tau rau s
sąžiningumo, šviesaus proto ir nesutepto vardo. Jis pa­
noro tu rė ti tiek p at kiek ir jo žmona, u ž ta t dirbo tol,
kol sutaupė du šimtus penkiasdešimt tūkstančių frankų.
Tam prireikė šešerių metų. Prisiekiu jums, grafe, tik rai
buvo grau d u žiūrėti į juos — tokie darbštūs, tokie d ra u ­
giški, jie bū tų galėję kaip reikiant p ra tu rtėti, suge­
bėjimų užteko, bet nepanorėjo kuo nors keisti tėvo f ir ­
mos tvarkos, ir jiems išėjo šešeri metai tam, ką naujo
tipo žmonės būtų padarę per dvejus ar trejus metus.
Visas Marselis ir dabar žavisi jų d rąsiu pasiaukojimu.
Pagaliau vieną dieną Emanuelis priėjo prie savo žmonos,
kuri baigė išmokėti pagal įsipareigojimus.
— Ziuli,— kreipėsi jis,— štai paskutinis šimto
fran k ų ritinėlis, kurį man tik ką įteikė Koklitas ir su
kuriuo baigiam e tuos du šimtus penkiasdešimt tū k sta n ­
čių frankų, kuriuos buvome num atę susitaupyti. A r tu
pasitenkinsi tuo kukliu tu rtu , kurio nuo šios dienos
mums turės pakakti? Mūsų firm a per metus daro mi­
lijoninę ap y v artą ir gali duoti keturiasdešim t tū k sta n ­
čių frankų pelno. Jeigu panorėsime, per valandą galime
parduoti už tris šimtus tūkstančių fran k ų savo klientūrą.
Štai pono Delonė laiškas, tą sum ą jis siūlo mums už
firm ą, k u rią nori p risijungti prie savo. Spręsk, ką daryti.
— Mano drauge,— atsakė sesuo,— Morelio firm ai
gali vadovauti tik Morelis. A rgi neverta atsisakyti trijų
šimtų tūkstančių frankų, kad k a rtą visam laikui apsau­
gotume savo tėvo v ard ą nuo visokių likimo užmačių?
— Aš irg i taip m aniau,— atsakė Emanuelis,— bet
norėjau išgirsti tavo nuomonę.
168
 — Aš ją pasakiau. Mes gavome tiek, kiek buvome
užsibrėžę, apmokėjome visus savo vekselius. Galime su­
vesti šių dviejų savaičių sąskaitas ir uždaryti kasą. Taip
ir padarykime.
Tučtuojau jie ta i ir padarė. Buvo trečia valanda.
K etvirtis po trijų atėjo klientas apdrausti dviejų savo
laivų. Tai galėjo duoti penkiolika tūkstančių frankų
gryno pelno.
— Būkite malonus,— tarė jam Emanuelis,— kreip­
kitės šiuo reikalu į mūsų kolegą poną Delonė. Mes
jau likvidavome savo kontorą.
— Kada? — paklausė nustebęs klientas.
— Prieš k etv irtį valandos.
— Štai kaip atsitiko,— tęsė šypsodamasis Maksimi­
lijanas,— kad mano sesuo ir svainis tu ri tik dvidešimt
penkis tūkstančius metinių pajamų.
Vos spėjus M aksimilijanui baigti savo pasakojimą,
kuris vis labiau džiugino grafo širdį, pasirodė išsipus­
tęs Emanuelis: apsivilkęs su rd u tą ir su skrybėle. Jis
nusilenkė kaip žmogus, kuris didžiai vertina svečio jam
suteiktąją garbę, paskui, apėjęs su grafu savo žydintį
gėlyną, nuvedė jį į namus.
Svetainė gardžiai kvepėjo gėlėmis, kurių buvo pil­
na didelė japoniška vaza. Sveikindama g rafą, a n t slenks­
čio stovėjo Ziuli, tv ark in g ai apsirengusi ir koketiškai
nusišukavusi (tam ji sugaišo ne daugiau kaip dešimt
minučių!).
Dideliame narve čiulbėjo paukščiai. Gluosnio ir rau s­
vos akacijos šakos su žydinčiomis kekėmis žvilgčiojo
pro langus iš anapus mėlyno aksomo užuolaidų, šiame
žavingame kampelyje viskas dvelkė taika, pradedant
paukščių giesmėmis ir b aigiant šeimininkų šypsniais.
Vos įžengęs į šiuos namus, g rafas pajuto, kad ir jį
jaudina šių žmonių laimė. Jis buvo tylus ir susimąstęs,
visai užmiršo, kad reikia g rįžti prie pokalbio, n u tru ­
kusio po pirm ųjų sveikinimosi žodžių.
Staiga jis pastebėjo įsiviešpatavusią nejaukią tylą
Ir vargais negalais atitrūko nuo savo tylių svajonių.
— Ponia,— ta rė jis,— atleiskite, kad taip jaudi­
nuosi. Tai tikriausiai atrodo jums keista,— jūs p rip ratę
169
prie tos ram ybės ir laimės, bet man taip neįprasta ma­
ty ti patenkintą veidą, kad aš negaliu a titra u k ti akių nuo
jūsų ir jūsų vyro.
— Mes iš tik rų jų labai laim ingi,— atsakė Ziuli,—
bet mums teko ilgai kentėti, ir mažai kas mokėjo už
savo laimę taip brangiai.
Grafo veide šmėkštelėjo smalsumas.
— Tai ilga šeimos istorija, kaip jums jau sakė Sa­
to Reno,— ta rė M aksimilijanas.— Jūs, grafe, įpratęs m a­
ty ti nepaprastas katastro fas ir didingus džiaugsmus,
jus mažai tedomina tas liūdnas šeimos vaizdelis. Bet
Ziuli sakė teisybę: mes iškentėjome nemažai kančių,
nors jos ir ribojasi siaurais šeimos gyvenimo rėmais...
— I r Dievas, kaip visuomet, atsiuntė jums, ken­
čiantiems, paguodą? — paklausė Montekristas.
— Taip, g rafe,— atsakė Ziuli,— mes turim e tai
pripažinti, nes jis pasielgė su mumis kaip su savo iš­
rinktaisiais. Jis atsiu n tė mums savo angelą.
Raudonis nutvieskė grafo veidą. Norėdamas pa­
slėpti jaudinim ąsi, jis užsikosėjo ir prikišo prie lūpų
nosinę.
— Tas, kas gimęs šilkuose ir niekada nieko netroš­
ko,— tarė Emanuelis,— nepažįsta gyvenimo laimės, ly­
giai kaip nemoka v ertin ti giedro dangaus tas, kuris
niekada nebuvo patikėjęs savo gyvybės keturiom s len­
toms, kurias blaško siautėjanti jūra.
M ontekristas atsistojo ir nieko neatsakęs, nes iš v ir­
pančio balso visi būtų supratę, kad jis jaudinasi, pa­
mažu ėmė vaikštinėti šen bei ten po svetainę.
— Mūsų prabanga tikriausiai jus juokina, g rafe,—
ta rė Maksimilijanas, akimis sekęs M ontekristą.
— Ne, ne,— atsakė Montekristas, labai išblyškęs,
prispaudęs vieną ran k ą prie sm arkiai plakančios šir­
dies, o kita rodydam as krištolinį gaubtą, po kuriuo an t
juodo aksominio pagalvėlio rūpestingai buvo padėta
šilkinė megzta piniginė.— Aš tik žiūriu, kokia čia pini­
ginė, kurios vienoje pusėje ta ry tu m įkištas kažkoks po­
piergalis, o kitoje — gana neblogas deimantas.
Maksimilijano veidas surim tėjo, ir jis atsakė:
— Čia, grafe, pats brangiausias mūsų šeimos lobis.
170
 — Iš tik rų jų deim antas gana g ražu s,— pastebėjo
M ontekristas.
— Ne, mano brolis kalba ne apie brangakm enio
vertę, nors ji ir siekia šim tą tūkstančių frankų. Jis tik
nori pasakyti, kad daiktai šioje piniginėje — relikvijos
to angelo, apie kurį jums minėjome.
— Ponia, aš nesuprantu jūsų žodžių ir vis dėlto
nedrįstu prašyti, kad juos paaiškintum ėte,— nusilenk­
damas atsakė M ontekristas.— Atleiskite, aš nenorėjau
būti nem andagus.
— Nemandagus, grafe? Ką jūs, mums džiugu apie
tai pasakoti! Jeigu norėtum e laikyti paslaptyje kilnų
poelgį, kurį prim ena ši piniginė, ji nebūtų čia taip vie­
šai padėta. Ne, mes džiaugtum ės, jei galėtum e tai iš­
garsinti visam pasauliui, kad mūsų nežinomas gerad a­
rys atsilieptų nors menkiausia žinute.
— Šit kaip! — ta rė M ontekristas dusliu balsu.
— G rafe,— ta rė M aksimilijanas, pakėlęs krištolinį
gaubtą ir p ag arbiai paliesdamas lūpomis šilkinę pi­
niginę,— ją laikė savo rankose žmogus, kuris išgelbėjo
mano tėvą nuo mirties, mus nuo skurdo, o mūsų vardą
nuo nešlovės,— žmogus, kurio dėka mes, nelaimingi
vaikai, pasm erkti sielvartui ir vargui, šiandien iš visų
pusių girdime, kaip žmonės žavisi mūsų laime. Sį laiš­
ką,— ir Maksimilijanas, ištraukęs raštelį iš piniginės,
ištiesė jį g rafu i,— šį laišką kilnus nepažįstam asis parašė
tą dieną, kai mano tėvas ryžosi k raštu tin iau siai prie­
monei, o šį deim antą jis padovanojo mano sesers kraičiui.
M ontekristas išskleidė laišką ir perskaitė jį su ne­
apsakomos laimės jausmu. Tai buvo raštelis, mūsų skai­
tytojams jau pažįstam as, adresuotas Ziuli ir pasirašytas
Jūrininko Sindbado.
— Nepažįstamasis, sakote? Tai žmogus, padaręs
jums tą paslaugą, liko nežinomas?
— Taip, mums neteko laimė paspausti jam ranką,
ir ne dėl to, kad nebūtume meldę Dievą šios malonės,—
tęsė M aksimilijanas.— Bet visas šis įvykis persunktas
tokiu paslaptingum u, kad mes iki šiol jo neperpranta-
me: viską tv ark ė neregima ranka, galinga kaip b u r­
tininko.
171
 — Bet vis dėlto aš d ar tu riu viltį kada nors pabu­
čiuoti tą ran k ą, kaip bučiuoju piniginę, k u rią ji laikė.
Prieš ketverius metus Penelonas buvo Trieste. Pene-
lonas, grafe, tai tas senasis jūrininkas, kurį jūs m atėte
su kastuvu rankose ir kuris iš bocmano virto sodinin­
k u ,— Penelonas, būdam as Trieste, m atė krantinėje vieną
anglą, besirengiantį išplaukti jachta, ir pažino, kad tai
buvo tas pats, kuris tū k stan tis aštuoni šim tai dvide­
šim t devintaisiais metais birželio penktą dieną aplankė
mano tėvą ir kuris rugsėjo penktą atsiuntė man šį laiš­
kelį. Be abejo, tai buvo tas pats nepažįstam asis, kaip
tv irtin a Penelonas, bet jis neišdrįsęs jo užkalbinti.
— Anglas! — susim ąstęs ta rė M ontekristas, kuriam
kėlė nerim ą kiekvienas Ziuli žvilgsnis.— Sakote, anglas?
— Taip,— ta rė M aksimilijanas,— anglas, kuris pas
mus buvo atvykęs kaip Tomsono ir Frenčio firm os įg a­
liotinis. Štai dėl ko aš krūptelėjau, kai jūs pas Mor-
serą pasakėte, kad Tomsonas ir Frenčis yra jūsų b an­
kininkai. Visa ta i įvyko, kaip jum s sakėme, tū k stan tis
aštuoni šim tai dvidešimt devintaisiais metais. Dangaus
vardu pasakykite, a r jūs nepažinote šito anglo?
— Bet jūs sakėte, kad Tomsono ir Frenčio firm a
visada neigė padariusi jums šią paslaugą?
— Taip.
— Tai gal šis anglas buvo tiesiog dėkingas jūsų
tėvui už kokį nors gerą poelgį, jo paties užm irštą, ir
pasinaudojo šia dingstim i norėdam as pad ary ti jam
paslaugą?
— Čia galima ir šiaip, ir taip spėlioti, net stebuklą.
— Kuo jis buvo vardu? — paklausė M ontekristas.
— J is nepasisakė kito vardo,— atsakė Ziuli, įdė­
miai stebėdama g ra fą ,— tik tą, kuriuo pasirašė laiškelį:
Jū rin in k as Sindbadas.
— Bet juk čia, m atyt, ne vardas, bet slapyvardis.
M atydamas, kad Ziuli žiūri į jį d ar įdėmiau ir k lau­
sosi jo balso skambesio, g rafas pridūrė:
— Žiūrėkite, a r jis nebuvo m aždaug tokio p a t ūgio
kaip aš, gal net kiek aukštėlesnis, tru p u tį lieknesnis,
su aukšta apykakle, stipriai suveržta kaklaraiščiu, iki
172
kaklo užsisagstęs aptem ptą su rd u tą ir visada su pieštu­
ku rankoje?
— Tai jūs jį pažįstate? — sušuko Ziuli spindinčio­
mis iš džiaugsmo akimis.
— Ne,— ta rė M ontekristas,— aš tik spėju. Pažino­
jau tokį lordą Vilmorą, kuris buvo greitas panašiems
poelgiams.
— Likdamas inkognito?
— Tai buvo keistas žmogus; jis netikėjo dėkingumu.
— Viešpatie,— sušuko Ziuli, nenusakoma išraiška
ir pliaukštelėjusi rankom is,— tai kuo gi tas nelaim in­
gasis tikėjo!
— Vis dėlto netikėjo bent tuo metu, kai aš su juo
susitikdavau,— atsakė M ontekristas, kurį nepaprastai
sujaudino tas šūksnis, išsiveržęs iš sielos gelmių.— Gal­
būt nuo to laiko jam teko įsitikinti, kad dėkingumas
egzistuoja.
— I r jūs pažįstam as su tuo žmogumi, grafe? —
paklausė Emanuelis.
— Jeigu jūs pažįstam as su juo, grafe,— sušuko
Ziuli,— sakykite, ar galite mus nuvesti pas jį, parodyti
mums jį, pasakyti, k u r jis yra? Klausyk, Maksimili-
janai, klausyk, Emanueli, juk jeigu mes kada nors su
juo susitiksime, jis negalės nepatikėti, kad yra dėkingų
širdžių.
M ontekristas pajuto akyse ašaras. Jis vėl perėjo
per svetainę.
— Dėl Dievo, g rafe,— ta rė M aksim ilijanas,— jeigu
jūs ką nors apie tą žmogų žinote, pasakykite mums
viską.
— Deja! — atsakė M ontekristas, stengdam asis pa­
slėpti jaudulį, skam bantį jo balse,— jeigu jūsų gera­
darys iš tik rųjų lordas Vilmoras, tai bijau, kad jums
niekada neteks su juo susitikti. Išsiskyriau su juo maž­
daug prieš tre jetą metų Palerme, jis rengėsi vykti į
labiausiai pasakiškas šalis, tad labai abejoju, ar jis ka­
da nors grįžtų.
— Kaip žiauru tai, ką jūs sakote! — sušuko Ziuli
pasibaisėjusi, ir jos akys pasruvo ašaromis.
— Jeigu lordas Vilmoras būtų matęs, ką m atau
173
aš,— nepaprastai nuoširdžiai ta rė M ontekristas, žiūrė­
damas į tuos vaiskius perlus, kurie ritosi Ziuli skruos­
tais,— jis būtų vėl pamilęs gyvenimą, nes jūsų ašaros
jį būtų sutaikiusios su žmonija.
j i s ištiesė ran k ą Ziuli, k u ri jam padavė savąją, už­
kerėta grafo žvilgsnio ir balso.
— Bet vis dėlto tas lordas Vilm oras,— ta rė ji, grieb­
damasi paskutinės vilties,— juk turėjo tėviškę, šeimą,
gimines, juk kas nors jį pažinojo? Nejaugi mes nega­
lėtume...
— N everta ieškoti,— ta rė g rafas,— nekurkite mie­
lų svajonių iš tų žodžių, kurie man netyčia išsprūdo.
V argu ar lordas Vilmoras tas žmogus, kurio ieškote.
Mes su juo buvome artim i, aš žinodavau visas jo paslap­
tis,— jis būtų man ir tą papasakojęs.
— O jis jums nieko neminėjo? — sušuko Ziuli.
— Nieko.
— Niekada nė žodžio, iš kurio būtų galima spėti?
— Niekada.
— Bet jūs iš karto jį paminėjote.
— Žinote... ar maža kas ateina į galvą.
— Sesuo,— ta rė M aksimilijanas, norėdam as padėti
g ra fu i,— mūsų svečias teisus. Prisim ink, ką mums taip
dažnai sakydavo tėvelis: ne anglas mums atnešė tą
laimę.
M ontekristas krūptelėjo.
— Jū sų tėvas jums sakė... ponas Moreli?..— gyvai
sušuko jis.
— Mano tėvas, grafe, į šį įvykį žiūrėjo kaip į ste­
buklą. Mano tėvas tikėjo, kad mūsų geradarys buvo
atsikėlęs iš kapo. Tai buvo toks jaudinantis tikėjimas,
kad aš, nors jam ir nepritardam as, nenorėjau jo g riau ti
toje kilnioje širdyje! Kiek k artų jis susimąstydavo kuž­
dėdam as brangaus žuvusio draugo vardą! A n t m irties
slenksčio, kai amžinybės artu m as nutvieskė jo mintis
kažkokia ano pasaulio šviesa, tas spėjimas virto įsiti­
kinimu, ir štai kokie jo paskutinieji žodžiai, išta rti prieš
m irtį: „M aksimilijanai, tai buvo Edmonas Dantesąs!“
Po šių žodžių vis labiau blykštąs grafo veidas pa­
sidarė siaubingas. Visas jo kraujas siūbtelėjo į širdį, jis
174
negalėjo išta rti nė žodžio. Pažiūrėjęs į laikrodį, tarsi
tik dabar prisim inęs laiką, jis pasiėmė skrybėlę, kaž­
kaip staigiai ir sumišęs atsisveikino su ponia Erbo ir
paspaudė ran k as Emanueliui bei Maksimilijanui.
— Ponia,— ta rė jis,— leiskite man retkarčiais jus
aplankyti. Man gera jūsų šeimoje, ir aš dėkingas jums
už priėmim ą, nes pirm ą k a rtą per daugelį metų už­
miršau laiką.
I r skubiai išėjo.
— Koks keistas žmogus tas g rafas M ontekristas,—
tarė Emanuelis.
— Taip,— atsakė M aksimilijanas,— bet, man a t­
rodo, jis tu ri aukso širdį, ir aš esu tikras, kad jis mus
myli.
— Jo balsas įsmigo man į pačią širdį,— ta rė Ziu­
li,— ir man net pasirodė, ta rtu m girdžiu jį nebe pirm ą
k artą.

XV + P I R A M A S IR TISBĖ

P raėjus du trečdalius Sent Onorė priemiesčio, ki­

tapus gražaus namo, kurio nenustelbia net puikūs šito
turtingo kvartalo pastatai, galim a p am atyti erdvų sodą.
Jo vešlūs kaštonai iškilę viršum impozantiškų, bemaž
kaip tvirtovės sienų ir kiekvieną pavasarį num eta savo
rausvus ir baltus žiedus į dvi išraižytas akmenines va­
zas an t dviejų keturkam pių stulpų su geležinėmis Liud­
viko X III laikų grotomis.
Nors šiose dviejose vazose auga puikūs snapučiai,
kurie supa vėjyje savo gyslotus lapelius ir purpurinius
žiedus, šituo didingu įėjimu nesinaudojam a jau nuo to
gana seno laiko, kai namo savininkai n u ta rė pasilikti
sau tik patį nam ą ir apsodintą medžiais kiemą, išei­
nantį į priemiestį ir sodą, ap tv ertą statiniais, už kurių
anksčiau buvo puikus daržas, priklausęs tai pačiai so­
dybai. Bet atsirado spekuliacijos demonas, num atė šalia
daržo gatvę, kuri turėjo ru n g ty n iau ti su didžiule P a­
ryžiaus arterija, vadinam a Sent Onorė priemiesčiu. K a­
175
dangi ta nauja gatvė, geležinės poliruotos lentelės dėka
dar prieš savo atsiradim ą gavusi vardą, turėjo būti
u žstatyta, ta i daržą pardavė.
Bet,, kai turim a reikalo su spekuliacija, ta i žmogus
svarsto, o pinigas viską savaip sunarsto. J a u pakrikš­
ty ta gatvė mirė lopšyje. Daržo pirkėjui, paklojusiam
už jį gerokai pinigo, nepasisekė vėl iškišti jį už norim ą
sumą, ir, belaukdamas kainų pakilimo, kuris anksčiau
a r vėliau su kaupu turėjo atly g in ti praeities nuosto­
lius ir be naudos įdėtą k apitalą, jis pasitenkino tuo,
kad išnuomojo sklypą daržininkam s už penkis šimtus
fran k ų per metus.
Taigi už savo kapitalą jis gauna tik pusę procento,
o ta t labai kuklu mūsų laikais, kai daugelis sulupa po
penkiasdešimt procentų ir d ar mano, kad pinigai duoda
menkas pajamas.
Kaip ten bebūtų, sodo v artai, kurie kitados ėjo į
daržą, uždaryti, ir jų kenges graužia rūdys. Maža to:
kad niekingi daržininkai savo vulgariais žvilgsniais ne­
drįstų bjauroti aristokratiško sodo, v artų grotos per
šešias pėdas nuo žemės apkaltos lentomis. Tiesa, lentos
ne taip jau sandariai suleistos, kad negalim a būtų žvilg­
telėti pro plyšį, bet tas nam as — garbingas nam as ir
nebijo nekuklių žvilgsnių.
Tame darže vietoje kopūstų, morkų, ridikėlių, žir­
nių ir aguročių auga aukštoji liucerna — vienintelis
liudininkas, kad kažkas d ar atsim ena šią užm irštą vietą.
Žemi varteliai į n u m aty tą gatvę yra vienintelis įėjimas
į tą ap tv ertą sklypą, kurį nuom ininkai neseniai visai
metė, nes jis nederlingas, ir štai jau savaitė kaip vie­
toje pusės procento jis neduoda visiškai nieko.
Iš namo pusės ties tvora svyra mūsų jau minėtieji
kaštonai, bet tai nekliudo nė kitiems vešliems ir žydin-
tiems medžiams įterp ti ta rp jų oro ištroškusias savo
šakas. Viename kampe, k u r pro tan k ią lapiją vos p ra ­
siskverbia šviesa, platus akmeninis suolas ir sodo kė­
dės liudija, kad čia yra susitikimų vieta arba pam ėg­
tas kurio nors namo gyventojo prieglobstis,— tas nam as
nuo čia tik per šim tą žingsnių ir vos įžiūrim as pro
žalią tankmę. Žodžiu, ši nuošali vietelė buvo pasirinkta

176
dėl to, kad čia niekada nebūdavo saulės ir viešpatavo
amžina paukščių čiulbėjimo sklidina vėsa, kurios čia
nestigdavo n et karščiausiomis vasaros dienomis. Be to,
čia buvo nuošalu nuo nam ų, ir nuo gatvės,— tai yra
nuo kasdieninių rūpesčių ir triukšmo.
Vieną karščiausios dienos pavakarę, kokių beregė­
jo šį pavasarį Paryžiaus gyventojai, a n t to akmeninio
suolo gulėjo knyga, skėtis, pintinėlė, pradėta siuvinėti
batisto skarelė, o netoli nuo suolo, ties lentomis užkal­
tais vartais stovėjo jauna mergina ir, pasilenkusi prie
plyšio, žiūrėjo į mums pažįstam ą tuščią daržą.
Beveik tuo pačiu metu tyliai atsidarė daržo v arte­
liai ir įėjo aukštas, tv irtas jaunuolis, apsivilkęs nebal­
tintos drobės palaidinuke, užsidėjęs aksominę kepurę,
tačiau jo ūsai, barzda ir juodi plaukai buvo kruopščiai
prižiūrim i ir tru p u tį nesiderino su tuo liaudišku apsi­
rengimu. Skubiai apsidairęs, ar niekas jo neseka, jis
uždarė vartelius ir greitais žingsniais nuėjo prie vartų.
Pamačiusi tą, kurio laukė, bet, m atyt, ne taip apsi­
rengusio, mergina išsigando ir atšoko atgal.
Vis dėlto atvykėlis greitu įsimylėjusio žvilgsniu
pro tvoros plyšį spėjo pastebėti, kaip šmėkštelėjo bal­
ta suknelė ir ilga žydra juosta. Jis atbėgo prie vartų
ir prikišo prie plyšio lūpas.
— Nebijokite, V alentina,— ta rė jis,— čia aš.
Mergina priėjo artyn.
— Kodėl jūs taip vėlai šiandien? — ta rė ji.— Juk
žinote, kad netrukus pietūs ir man reikia daug diplo­
matijos bei atsargum o, kad ištrukčiau nuo pamotės,
kuri seka kiekvieną mano žingsnį, nuo kam barinės, kuri
mane šnipinėja, nuo brolio, kuris m an įgrysta, kad atei­
čiau čia su savo darbu. Bijau, d ar negreitai jį baigsiu.
Kai man paaiškinsite, kodėl pavėlavote, dar turėsite
pasakyti, ką reiškia šis kostiumas, dėl kurio iš pradžių
net nepažinau jūsų.
— Mieloji V alentina,— atsakė jaunuolis,— jūs tokia
nepasiekiama mano meilei, kad nedrįstu jums apie ją
kalbėti, ir vis dėlto, kai jus pam atau, aš negaliu iškęsti
ir jums nepasakyti, kad jus dievinu. I r mano paties
žodžių aidas paskui švelniai glosto mano širdį, kai jūsų
12 . G r a f a s M o n te k r i s t a s , I I t. 177
nebematau. O dabar ačiū jums už išbarim ą. Jis žavus,
jis įrodo ne tai, kad jūs manęs laukėte, šito aš nedrįstu
sakyti, bet kad apie mane galvojote. Norite sužinoti,
kodėl pavėlavau ir kodėl taip apsirengiau? Aš jums tai
bem atant pasakysiu ir tikiuosi, kad ma*n atleisite: aš
išsirinkau profesiją.
— Profesiją!.. Ką jūs norite pasakyti, Maksimili-
janai? A rgi mes tokie jau laimingi, kad galėtum e juok­
tis iš to, kas mus artim ai liečia?
— Gink Dieve, juoktis iš to, kas man brangiau už
gyvybę,— atsakė jaunuolis,— bet man įgriso bastytis
po dykynes ir k arsty tis per tvoras, ir mane rim tai gąs­
dino mintis, kad jūsų tėvas kada nors mane atiduos į
teism ą kaip vagį, o ta i u žtrau k tų gėdą visai prancūzų
arm ijai! Tuo p at metu aš būgštauju, kad gali sukelti
rim tų įtarim ų nuolatinis sipajų kapitono lankymasis
tose vietose, k ur nėra jokios, net mažiausios apgultos
tvirtovės ir nė vieno forto, kurį reikėtų ginti. U žtat
aš pasidariau daržininku ir apsivilkau savo profesijai
tinkam ą drabužį.
— Kokia beprotybė!
— O ne, aš m anau, kad tai pats protingiausias
poelgis per visą mano gyvenimą, nes jis mums užtikrina
saugumą.
— Tai paaiškinkite, kas yra.
— Prašau! Aš buvau pas šio daržo savininką. Su­
ta rtis su senuoju nuom ininku baigėsi, dabar aš jį išsi­
nuomojau. Visa ta liucerna dabar mano. Niekas nekliudo
pasistaty ti man ta rp tų žolių palapinę ir gyventi už
dvidešimt žingsnių nuo jūsų. Aš laim ingas, manyje tie­
siog netelpa džiaugsmas! A r suprantate, Valentina, kad
visa tai galim a nusipirkti už pinigus. Neįtikima, tiesa?
O tuo tarp u visa ta palaim a, laimė, džiaugsmas, už k u ­
riuos aš atiduočiau dešimt savo gyvenimo metų, man
tekaštuoja — spėkite, kiek?., penkis šim tus fran k ų per
metus, m okant kas try s mėnesiai! Taigi matote, dau ­
giau man nėra ko bijoti. Aš čia namie, aš galiu pasi­
staty ti prie tvoros kopėčias ir žiūrėti į jūsų sodą. Nebi­
jodamas jokių patrulių, tu riu teisę kalbėti jums apie
savo meilę, jeigu tik jūsų išdidumas nebus papiktintas,

178
kad tą žodį ta ria vargšo padienio darbininko lūpos, an t
kurio pečių ir galvos — p rasta palaidinė ir kepurė.
Džiugiai nustebusi, Valentina lengvai šūktelėjo.
Paskui staiga, ta rtu m pavydo debesėlis netikėtai būtų
aptraukęs jos širdį nutvieskusį saulės spindulį, ji liūd­
nai tarė:
— Dabar mes būsime per daug laisvi, Maksimili-
janai. Aš bijau, kad mūsų laimė — pagunda, ir jeigu
mes piktnaudžiausim e savo saugum u, jisai mus pražudys.
— Kaip galite taip kalbėti! Ju k nuo to laiko, kai
aš jus pažįstu, kiekvieną dieną įrodau, kad savo mintis
ir savo gyvenimą aš palenkiau jūsų gyvenimui ir jūsų min­
tims. Kas jums įdiegė pasitikėjim ą manimi? Mano g a r­
bė. A rgi ne tiesa? Sakėte man, kad jums kelia baimę
nesuprantam a gresiančio pavojaus nuojauta, ir aš pasiū­
liau jums savo pagalbą bei atsidavim ą, iš jūsų nerei­
kalaudam as kitokio atlyginim o kaip tik laimės jums
tarn au ti. A rgi aš nuo to laiko nors vienu žodžiu ar nors
vienu mostu daviau dingstį jums gailėtis, kad mane
išskyrėte iš visų tų, kurie būtų buvę laim ingi už jus
mirti? Jū s man, vargšas kūdiki, pasakėte, kad esate
sužadėta su ponu d ’Epinė, kad ta santuoka buvo n u ­
spręsta jūsų tėvo, vadinasi, neišvengiama, nes pono
de Vilforo nu tarim ai kieti kaip geležis. I r ką gi, aš li­
kau šešėlyje, visas viltis sudėjau ne į savo valią, ne į
jūsų, bet į Apvaizdą, į Dievą... o tuo ta rp u jūs mylite
mane, Valentina, gailitės manęs, jūs pati man ta i sakėte.
Ačiū jums už tuos neįkainojamus žodžius, ir prašau
nors retkarčiais man juos pakartoti, tai duos man jėgų
apie nieką kita negalvoti.
— Va šitai ir suteikė jums drąsos, M aksimilijanai,
šitai padarė mano gyvenimą ir džiaugsm ingą, ir ne­
laimingą. Aš netgi dažnai savęs klausiu, kas geriau:
sielvartas, kurį man teikia pamotės griežtum as ir jos
akla meilė savo sūnui, a r kupina pavojų laimė, kurią
aš p atiriu jus matydam a?
— Pavojų! — sušuko M aksimilijanas.— Kaip jūs g a­
lite išta rti tokį žiaurų ir neteisingą žodį! A r kada m a­
tėte nuolankesnį vergą už mane? Jū s man leidote kartais
su jumis kalbėtis, bet uždraudėte susitikinėti su jumis.
179
Aš nesipriešinau. Nuo to laiko, kai suradau būdą įlįsti
į šį daržą, kalbėtis su jumis pro šiuos v artu s,— žodžiu,
būti taip a rti jūsų, jūsų n em atan t,— sakykite, a r aš
bent k a rtą prašiau leisti pro šias grotas paliesti jūsų
rūbo kraštelį? A r bandžiau nors sykį peršokti per šią
tvorą, juokingą kliūtį jaunam ir stipriam žmogui? A rgi
kada nors priekaištavau jums griežtum ą a r kalbėjau
apie savo troškim us? Aš surištas savo pažadu kaip se­
novės laikų riteris. Prisipažinkite nors tai, kad nelai­
kyčiau jūsų neteisinga.
— Tai tiesa,— ta rė V alentina, iškišdama pro dviejų
lentų plyšį piršto galiuką, kurį M aksimilijanas palietė
lūpomis,— tai tiesa, jūs garbingas draugas. Bet p aga­
liau jūs taip elgėtės savo interesų naudai, mano b ran ­
gusis Maksimilijanai, jūs gerai žinojote, kad tą dieną,
kai vergas pasidarys reiklus, jis visko neteks. Jū s man
žadėjote brolišką draugystę, man, kuri neturi bičiulių,—
man, k u rią tėvas užmiršo, o pam otė persekioja, man,
kurios vienintelė paguoda — sustingęs senis, nebylus,
šaltas,— jis negali pajudinti rankos, kad paspaustų m a­
no ranką, jis su manimi kalba tik akimis, ir jo širdyje
tu rb ū t išliko man tru p u tis šilumos. Taip, likimas karčiai
iš manęs pasijuokė, jis padarė mane priešu ir auka tų,
kurie už mane stipresni, o draugu ir param a paliko
man... lavoną! Iš tikrųjų, Maksimilijanai, aš esu labai
nelaim inga, ir jūs gerai darote, kad mylėdamas galvo­
jate apie mane, o ne apie save!
— V alentina,— atsakė Maksimilijanas, sm arkiai
jaudindam asis,— aš nepasakysiu, kad myliu tik tai jus
pasaulyje,— aš myliu ir savo seserį, ir svainį, bet tai
švelni, ram i meilė, visai nepanaši į mano jausm ą jums.
K ai aš galvoju apie jus, mano kraujas verda, krūtinė
kilnojasi, širdis daužosi lyg pakvaišus. Visą tą jėgą,
visą tą aistrą, tą antžm ogišką galią aš įdedu į savo
meilę jums. Bet tą dieną, kai jūs man pasakysite, aš
atiduosiu visa tai jūsų laimei. Sako, kad Franco d ’Epinė
nebus dar metus, o per metus kiek gali pasitaikyti lai­
mingų progų, kiek palankių aplinkybių! Vilsimės,—
viltis tokia graži, tokia saldi, V alentina, jūs man prie­
kaištau jate egoizmą, o kuo pati man buvote? Puiki ir
180
šalta skaisčios Veneros statula. Ką jūs man žadėjote
už mano atsidavim ą, paklusnum ą, santūrum ą? Nieko.
Ką jūs -man dovanojote? Trupinius. Jū s man pasako­
jate apie poną d’Epinė, savo jaunikį, ir dūsaujate pa­
galvojusi, kad kada nors priklausysite jam. Klausykite,
Valentina, nejaugi tai viskas, kas yra jūsų sieloje? Argi?
Aš atiduodu jum s savo gyvybę, savo sielą, tik jums
vienai plaka mano širdis, ir štai, kai aš visut visas p ri­
klausau jums, kai aš mintyse karto ju sau, kad num irsiu,
jeigu jūsų neteksiu,— jūsų net negąsdina mintis, kad
priklausysite kitam! V alentina, Valentina! Jeigu aš bū­
čiau jūsų vietoje, jeigu jausčiau, kad mane kas nors
myli taip, kaip aš jus myliu, aš jau šim tą k artų būčiau
ištiesęs savo dešinę pro šių grotų virbus ir paspaudęs
nelaim ingam M aksimilijanui ran k ą sakydam as: „Aš
jūsų, tik tai jūsų, Maksimilijanai, ir šitame pasaulyje,
ir anam e“.
V alentina nieko neatsakė, bet jaunuolis išgirdo,
kad ji dūsauja ir verkia.
J is iš k arto atsikvošėjo.
— Valentina! Valentina! — sušuko jis.— U žmirškite
mano žodžius, jeigu aš jus įskaudinau!
— Ne,— ta rė ji,— jūsų žodžiai — tiesa. Bet argi
nematote, kokia aš nelaim inga ir vieniša. Aš gyvenu
beveik svetimuose namuose, nes mano tėvas man be­
veik svetimas. Štai jau beveik dešimt metų kas dieną,
kas valandą, kas m inutę mano valią slopina geležinė
mano valdovų valia. Niekas nemato, kiek aš kenčiu, ir
aš pasakau šitai tik jums. Atrodo, ta rtu m visi man
geri, visi mane myli, bet iš tik rų jų visi man priešiški.
Žmonės sako: ponas de V ilforas pernelyg rim tas ir per­
nelyg griežtas, kad parodytų savo dukteriai didelį švel­
numą. Bet u ž ta t ji tu ri b ūti laim inga, kad ponia de
Vilfor atstoja jai motiną. Štai kaip žmonės klysta: tė ­
vas man visiškai abejingas, o pamotė manęs žiauriai
nekenčia, ir ta neapykanta juo baisesnė, kad ji priden­
giama amžina šypsena.
— Jū sų neapkęsti, V alentina? Kaip galim a jūsų
neapkęsti?
— Drauge mano,— ta rė V alentina,— aš tu riu p ri­
181
pažinti, kad ta neapykanta man kyla iš n atū ralau s jaus­
mo. J i dievina savo sūnų, mano brolį Eduarą.
— Tai kas?
— Iš tikrųjų man kažkaip keista painioti čia pi­
niginius klausimus, bet vis dėlto man atrodo, kad tą
n eapykantą žadina kaip tik šitai. J i pati neturi jokio
turto, o aš gavau didelį palikimą po savo motinos m ir­
ties, ir šis tu rta s dar padidės, kai aš kada nors tapsiu
ponų de Sen Meranų paveldėtoja. Tai štai, man ir atrodo,
kad ji pavydi. Dieve mano, jeigu aš galėčiau atiduoti
jai pusę savo turto, kad tik man būtų leista pasijausti
savo tėvo namuose tikra dukterim i, žinoma, aš tučtuo­
jau tai padaryčiau.
— Vargše mano Valentina!
— Taip, aš jaučiuosi sukaustyta ir tuo p at metu
tokia silpna, kad man atrodo, tarsi tie pančiai mane
laiko, ir aš bijau jų netekti. Be to, mano tėvas ne iš tų
žmonių, kurių galim a taip lengvai nepaklausyti. Jis
įsakinėja man, įsakinėja jums ir net pačiam karaliui,
nes jis stiprus dėl savo nesuteptos praeities ir dėl beveik
nepriklausomos padėties. Prisiekiu jums, M aksimilijanai,
aš nestosiu į kovą, nes bijau tuo pražudyti jus drauge
su savimi.
— Vis dėlto, V alentina,— prieštaravo Maksimilija­
nas,— nereikia taip nusim inti ir žiūrėti į ateitį taip
juodai.
— Drauge mano, aš sprendžiu apie ją iš praeities.
— Bet paklausykite, jeigu aristo k ratų požiūriu aš
ir nesu ypač puiki partija, tai vis dėlto daugeliu a t­
žvilgių priklausau tai visuomenei, kurioje jūs gyvenate.
Praėjo tie laikai, kai Prancūzijoje buvo dvi P rancūzi­
jos. Monarchijos laikų diduomenė susiliejo su imperijos
didikais, ieties aristo k ratija susigiminiavo su patran k ų
aristokratija... O aš priklausau šiai p astarajai. Armijoje
manęs laukia puiki ateitis. Turiu nors ir nedidelį, bet
nepriklausom ą tu rtą . P agaliau mūsų krašte visi atsi­
mena ir gerbia mano tėvą kaip vieną iš pačių ta u ria u ­
sių kom ersantų, kokie tik kada nors gyveno. Aš sakau
mūsų krašte, V alentina, nes jūs irgi beveik iš Marselio.
— Neminėkite Marselio, M aksimilijanai, tas vienas
182
žodis man prim ena mano g erąją motiną, tą visų ap rau ­
dotą angelą, kuri neilgai saugojo savo dukterį žemėje,
bet — aš tikiu — tebesaugo ją, nenuleisdama nuo jos
akių, iš savo amžinosios buveinės! Ak, M aksimilijanai,
jeigu mano vargšė mama gyventų, man nereikėtų nie­
ko bijoti. Aš pasakyčiau jai, kad jus myliu, ir ji mus
apgintų.
— Jeigu ji būtų gyva,— kalbėjo M aksimilijanas,—
aš jūsų nepažinočiau, nes jūs pati pasakėte, kad būtum ė­
te tuom et laim inga, o laim inga Valentina nemalonėtų
į mane atkreipti savo dėmesį.
— Drauge mano,— sušuko V alentina,— dabar jūs
neteisingas man... Bet pasakykite...
— Ko jūs norite paklausti? — ta rė M aksimilijanas,
pastebėjęs, kad Valentina svyruoja.
— P asakykite m an,— tęsė m ergina,— a r kada nors
Marselyje nebuvo kokio nors nesusipratim o ta rp jūsų
tėvo ir mano?
— Ne, neteko g irdėti,— atsakė M aksimilijanas,—
nebent tai, kad jūsų tėvas buvo daugiau negu uolus
Burbonų šalininkas, o mano tėvas buvo ištikim as im ­
peratoriui. Aš manau, kad čia buvo vienintelis jų nesu­
tarim as. Bet kodėl to klausiate, V alentina?
— Tuojau paaiškinsiu,— ta rė m ergina,— jum š rei­
kia viską žinoti. Tai įvyko tą dieną, kai laikraštyje buvo
paskelbta apie jūsų pakėlim ą Garbės legiono kavalie­
riumi. Mes visi buvome pas senelį N uartjė, ten buvo
dar ir D anglaras,— žinote tas bankininkas, jo arkliai už­
vakar vos neužmušė mano pamotės ir brolio. Aš skai­
čiau savo seneliui laikraštį, o kiti svarstė panelės Dang­
lar vestuves. Kai aš priėjau tą vietą, kur buvo rašoma
apie jus ir k urią aš jau žinojau, nes kaip tik vakar ry tą
jūs buvote man pranešęs tą malonią n au jieną,— tai štai,
kai aš priėjau iki to straipsnio, pasijutau labai laim in­
ga... ir buvau labai susijaudinusi, nes reikėjo garsiai
išta rti jūsų vardą, ir tik rai būčiau jį praleidusi, jei ne­
būčiau bijojusi, kad mano nutylėjim ą gali visi blogai
suprasti,— taig i sukaupiau visą savo d rąsą ir perskai­
čiau jį.
— Mieloji Valentina!
183
 — Ir štai, vos tik jūsų vardas buvo ištartas, mano
tėvas tuojau grįžtelėjo galvą. Aš buvau taip tv irtai įsi­
tikinusi, kad jūsų vardas parblokš visus kaip g riau s­
tinio trenksm as (matote, kokia aš kvaila!), jog man
pasirodė, ta rsi mano tėvas krūptelėjo, lygiai kaip ir po­
nas D anglaras (čia jau, aš tikra, tiesiog man pasivai­
deno).
— Morelis,— ta rė tėvas,— pala, pala! (Jis suraukė
antakius.) A r tik ne iš tų Marselio Moreliu, užkietėjusių
bonapartistų, kurie mums tiek nemalonumų pridarė tū k s­
ta n tis aštuoni šim tai penkioliktaisiais metais?
— Taip,— atsakė D anglaras,— man net atrodo, kad
čia senojo laivų savininko sūnus.
— Šit kaip! — p ra ta rė M aksim ilijanas.— O ką gi
pasakė jūsų tėvas?
— Baisų dalyką, aš net nesiryžtu jums pakartoti.
— Vis dėlto pasakykite,— šypsodamasis paprašė
Maksimilijanas.
— J ų im peratorius,— tęsė jis, suraukęs antak iu s,—
mokėjo jiems, visiems tiems fanatikam s, rasti vietą. J i ­
sai juos vadino p atran k ų mėsa, ir tai buvo tinkam as
vardas. Aš džiaugiuosi, matydam as, kad naujoji vy­
riausybė vėl griebiasi to išganingo principo. Jeigu ji
vien dėl to išlaikė Alžyrą, aš sveikinu vyriausybę, nors
A lžyras mums ir brangokai kainavo.
— Iš tik rų jų ta i gana grubi politika,— ta rė Mak­
sim ilijanas.— Bet nerauskite, mieloji drauge, dėl to, ką
pasakė ponas de Vilforas. Mano tėvas čia nenusileis­
davo jūsiškiui ir nuolat kartodavo: „Negaliu suprasti,
kodėl im peratorius, visada taip protingai elgiąsis, nesu­
renka pulko iš teisėjų ir advokatų ir nepasiunčia jų į
priešakines pozicijas?" Jū s matote, mieloji Valentina,
abi pusės vertos viena kitos ir savo žodžių išraiškingum u,
ir m inkštaširdiškum u. O ką D anglaras atsakė į k a ra ­
liškojo prokuroro išpuolį?
— Jis, kaip paprastai, nusijuokė tuo niūriu savo
juoku, kuris man atrodo net žiaurus. O po valandėlės
jie atsistojo ir išėjo. Tik tuom et aš pastebėjau, jog se­
nelis labai susijaudinęs. Reikia jums pasakyti, Maksi-
milijanai, kad tik aš viena pastebiu, kada vargšas pa­
184
ralitikas jaudinasi. Aš susiprotėjau, kad tas pokalbis
turėjo p ad ary ti jam sunkų įspūdį. Ju k į v argšą senelį
jau niekas nebekreipė dėmesio. Smerkė jo im peratorių,
o jis, m atyt, jam buvo fanatiškai atsidavęs.
— Jo vardas imperijos laikais iš tikrųjų buvo vie­
nas iš pačių geriausių,— ta rė M aksimilijanas,— jis buvo
senatorius ir, kaip žinote, V alentina, o gal ir nežinote,
jis dalyvavo beveik visuose bonapartistų sąmoksluose
Restauracijos laikais.
— Taip, aš k artais girdžiu pašnibždomis apie tai
kalbant, ir man atrodo keista: senelis — bonapartistas,
tėvas — rojalistas. Keista, a r ne... Tai štai aš atsig rę­
žiau į jį. Akimis jis parodė man laikraštį.
— Kas jums, seneli? — paklausiau.— Jū s paten­
kintas?
J is man mirktelėjo, kad taip.
— A r tuo, ką mano tėvas saką? — pasidomėjau aš.
Jis padarė gerą ženklą, kad ne.
— Tai tuo, ką sakė ponas D anglaras?
Jis vėl padarė ženklą, kad ne.
— Tai, vadinasi, tuo, kad ponas Morelis,— aš ne­
drįsau išta rti M aksim ilijanas,— pakeltas Garbės legiono
kavalieriumi?
Jis padarė ženklą, kad taip.
— Pagalvokite, M aksimilijanai, jis buvo patenkin­
tas, kad jus pakėlė Garbės legiono kavalieriumi, o jis
juk nepažįsta jūsų. Galbūt, tai jo beprotybės požymis,
nes sako, kad jis im ąs vaikėti, bet jis man suteikė daug
džiaugsmo tuo savo „ taip “ .
— Kaip keista,— susim ąstęs tarė M aksimilijanas.—
Vadinasi, jūsų tėvas nekenčia manęs, o senelis priešin­
gai... Koks keistas dalykas tos politinės simpatijos ir
antipatijos!
— Tyliau! — staiga šūktelėjo V alentina.— Slėpki­
tės, bėkite, kažkas ateina!
M aksimilijanas griebė k astu v ą ir ėmė negailestingai
kasti liucerną.
— Panele! Panele! — šaukė kažkieno balsas iš a n a ­
pus medžių,— ponia Vilfor jus šaukia, atvyko svečias.
185
 — Svečias? — tarė susijaudinusi V alentina.— Kas
gi tai galėtų būti?
— Žymus didikas. Sako, kunigaikštis, g rafas Mon­
tekristas.
— Einu, einu,— garsiai atsakė Valentina.
Tas vardas privertė krūptelėti kitapus tvoros esantį
žmogų, kuriam Valentinos „einu, einu“ būdavo atsisvei­
kinimas po kiekvieno jų pasimatymo.
— Šit kaip! — pagalvojo M aksimilijanas ir susi­
mąstęs atsirėm ė į k astu v ą.— Iš kur g rafas M ontekristas
pažįstam as su Vilforu?

XVI + TOKSIKO LOGIJA

Tai iš tik rų jų buvo g rafas M ontekristas, atvykęs
pas ponią de Vilfor, norėdam as atsilyginti už k arališ­
kojo prokuroro vizitą, ir visiškai suprantam a, kad, iš­
girdę tą vardą, visi nam ai subruzdo.
Ponia de Vilfor, kuri tuo metu, kai jai buvo p ra ­
nešta atvykus svečią, buvo svetainėje, tučtuojau pasiun­
tė pakviesti sūnų, kad berniukas galėtų d ar k a rtą pa­
dėkoti grafui. Eduaras, per ta s dvi dienas prisiklausęs
šnekų apie įžymųjį asmenį, paknopstom atlėkė, bet ne
dėl to, kad buvo paklusnus motinai, ne dėl to, kad norėtų
padėkoti grafui, o iš smalsumo ir kad įterp tų kokį nors
kvailą žodelį, po kurio kiekvieną k a rtą motina sušuk­
davo: „Ak, koks nepakenčiamas vaikas! Bet negaliu an t
jo pykti, jis toks protingas!"
Kaip visada, pasisveikinus g rafas paklausė apie
poną de Vilforą.
— Mano vyras pietauja pas poną Sanclį,— atsakė
jaunoji m oteris.— Jis tik ką išvažiavo ir, aš esu tikra,
labai gailėsis, kad neturėjo laimės jus pam atyti.
Du svečiai, kuriuos g rafas rado svetainėje ir kurie
sm arkiai į jį įsispitrėjo, atsistojo ir, valandėlę padelsę
ne tiek iš m andagumo, kiek iš smalsumo, išėjo.
— Beje, ką veikia tavo sesuo V alentina? — paklausė
madam de Vilfor Eduaro.— Tegul ją pakviečia, kad g a­
lėčiau supažindinti su ponu grafu.
186
 — J ū s tu rite dukterį, ponia? — paklausė g rafas.—
Bet ji d ar tikriausiai visai kūdikis?
— Tai pono de Vilforo ir jo pirmosios žmonos duk­
tė, suaugusi ir graži mergina.
— Bet melancholiška,— įterpė mažasis Eduaras,
pešdamas papūgai iš uodegos plunksnas, kuriomis norė­
jo papuošti savo skrybėlę. Ta puiki papūga, tupėdam a
an t paauksuotos kartelės, iš skausmo neram iai klykė.
— Madam de Vilfor pasitenkino tarusi:
— N utilk, Eduarai!
Paskui ji pridūrė:
— Sis mažas vėjavaikis beveik teisus, jis kartoja
tą, ką girdėjo mane daug k artų su širdgėla sakant.
Panelės de Vilfor charakteris, nors mes ir stengiamės
ją išblaškyti, yra tylus ir linkęs į liūdesį, o ta t iš dalies
kenkia jos grožio žavingumui. Bet ji neateina. Eduarai,
pažiūrėk kodėl.
— Todėl, kad jos ieško ten, kur jos nėra.
— O k u r jos ieško?
— Pas senelį N uartjė.
— O, tavo manymu, jos ten nėra?
— Ne, ne, ne, ne, ne, jos ten n ėra,— atsakė Eduaras
dainuodamas.
— O k ur ji yra? Jeigu žinai, tai sakyk.
— J i prie didžiųjų kaštonų,— tęsė išdykėlis vai­
kiščias, nepaisydam as motinos aprėkavim ų ir šerdamas
gyvas muses papūgai, kuri, m atyt, mielai smaguriavo
šitais vabzdžiais.
Ponia de Vilfor jau ištiesė ran k ą į skambutį, no­
rėdama pasakyti kam barinei, k u r yra Valentina, bet
staiga į kam barį įėjo ji pati. J i iš tik rų jų atrodė liūdna,
ir, atidžiau įsižiūrėjus, galima buvo pastebėti, kad ji
neseniai verkė.
Valentina, su kuria mes, skubėdami pasakoti, su­
pažindinome mūsų skaitytojus neaprašę jos išorės, buvo
aukšta ir g rak šti maždaug devyniolikos metų mergina,
šviesiai kaštoninių plaukų, tam siai mėlynų akių. Jos ei­
sena buvo kupina ilgesingo nuovargio ir to nepalygi­
namo grakštum o, kuriuo pasižymėjo jos motina. Plonos
baltos rankos, perlam utrinis kaklas, švelniai rausvi
187
skruostai iš pirmo žvilgsnio darė ją panašią į tas g ra ­
žias angles, kurios taip poetiškai lyginamos su gulbė­
mis, besigėrinčiomis savimi vandens veidrodyje.
J i įėjo ir, pam ačiusi šalia pamotės svetimšalį, apie
kurį jau tiek buvo girdėjusi, nusilenkė jam be kokio
nors jaunos merginos maivymosi ir nenuleisdama akių,
bet su tokia gracija, kad g rafas d ar įdėmiau pažvelgė
i ją-
J is atsistojo.
— Panelė de Vilfor, mano podukra,— ta rė ponia
de Vilfor M ontekristui, atsilošdama an t sofos pagalvė­
lių ir ran k a rodydam a g rafu i V alentiną.
— I r g rafas M ontekristas, Kinijos karalius, kochin-
chinų im peratorius,— ta rė mažasis n u trūktgalvis, iš pa­
dilbų spoksodamas į seserį.
Sį k a rtą ponia de Vilfor išbalo ir buvo pasiruošusi
supykti a n t šeimos rykštės, vadinamos Eduaru. Bet g ra ­
fas tik nusišypsojo ir, atrodo, švelniai žvilgtelėjo į vaiką,
o tai pripildė motinos širdį neapsakomo džiaugsmo.
— Bet, ponia,— ta rė grafas, vėl pradėdam as po­
kalbį ir žiūrėdam as čia į ponią de Vilfor, čia į Valen­
tin ą ,— atrodo, aš jau esu turėjęs garbės kažkur m atyti
jus ir panelę de Vilfor. Mano galvoje jau šmėkščiojo
ta mintis, o kai įėjo panelė, jos vaizdas it saulės spin­
dulys nušvietė man miglotą prisim inim ą, atleiskite, kad
drįstu taip pasakyti.
— Kažin, panelė de Vilfor nem ėgsta žmonių, ir
mes retai kur išvykstam e,— tarė jaunoji moteris.
— Aš esu m atęs panelę de Vilfor ne žmonėse, taip
p at kaip ir jus, ponia, ir šį žavingą išdykėlį. Paryžiaus
aukštuom enės visai nepažįstu, nes, kaip jau berods tu ­
rėjau garbės jums pasakyti, aš esu Paryžiuje vos ke­
letas dienų. Ne, jeigu leisite man prim inti... palaukite...
G rafas pridėjo ran k ą prie kaktos, ta rtu m norėda­
mas geriau prisim inti.
— Ne, tai buvo lauke... tai buvo... nežinau... man
kažkodėl tai siejasi su giedra saulėta diena, ta rtu m
kažkokia bažnytinė šventė... Panelė de Vilfor turėjo
rankose gėlių. Berniukas vaikė sode gražų povą, o jūs
sėdėjote pavėsinėje, apsivijusioje vynuogienojais... Padė-
188
kite man, ponia! Negi tai, ką sakiau, nieko jum s ne­
primena?
— Ne, iš tik rų jų nieko,— atsakė ponia de V ilfor,—
aš esu tv irta i įsitikinusi, grafe, kad, jeigu būčiau kur
nors jus sutikusi, jūsų paveikslas nebūtų galėjęs išdilti
man iš atm inties.
— G albūt g rafas mus m atė Italijoje,— baikščiai
ta rė V alentina.
— Iš tikrųjų Italijoje... Labai galim as dalykas,—
atsakė M ontekristas.— J ū s lankėtės Italijoje, panele?
— Mes buvome ten su ponia de Vilfor prieš porą
metų. Gydytojai būgštavo dėl mano plaučių ir p atarė
pakvėpuoti Neapolio oru. Važiuodami buvome sustoję
Bolonėje, Perudžoje ir Romoje.
— Tikrai, tikrai! — sušuko M ontekristas, ta rsi tas
paaiškinimas būtų padėjęs jam geriau viską prisim inti.—
Tai buvo Perudžoje, per Dievo Kūno šventę, Pašto vieš­
bučio sode, kur atsitiktinum as suvedė mus visus. Jus,
ponia, panelę de Vilfor, jūsų sūnų ir mane, ir aš turėjau
garbės jus m atyti.
— Aš puikiai prisimenu Perudžą ir Pašto viešbutį,
ir šventę, ku rią jūs m inite,— ta rė ponia de V ilfor,—
bet kiek besirausiu savo prisiminimuose ir kiek begė-
dinu save už p rastą atm intį, aš visiškai neatsimenu,
kad būčiau tu rėju si garbę jus ten m atyti.
— Iš tik rų jų keista, ir aš neatsim enu,— ta rė Va­
lentina, pakeldama į M ontekristą savo gražias akis.
— O aš puikiai atsim enu,— pareiškė Eduaras.
— Aš jum s padėsiu,— tęsė g rafas.— Diena buvo
labai karšta. Jū s laukėte arklių, kuriuos, kadangi buvo
Avente, jums neskubėjo kinkyti. Panelė nuėjo į sodo
gilumą, o jūsų sūnus dingo besivaikydamas povą.
— Aš jį pagavau, mama, atsim eni,— tarė Edua­
ras,— ir išroviau jam iš uodegos tris plunksnas.
— Jūs, ponia, tebestovėjote vynuogių pavėsinėje.
Nejaugi neatsim enate, kad sėdėjote a n t akmeninio suo­
lo ir, kol jūsų dukters ir sūnaus, kaip esu sakęs, nebuvo,
tfana ilgai su kažkuo kalbėjotės?
— Taip, tiesa,— tarė ponia de Vilfor rau sd am a,—
prisimenu, tai buvo žmogus su ilgu vilnoniu apsiaustu...
berods daktaras.
189
 — Visiškai teisingai. Tas žmogus buvau aš. Gyve­
nau tam e viešbutyje jau porą savaičių, buvau išgydęs
savo liokajų nuo drugio, o viešbučio šeimininką nuo
geltligės, tad visi mane laikė įžymiu gydytoju. Su jumis
mes gana ilgai kalbėjomės apie daug ką: apie Peru-
džiną, apie Rafaelį, apie papročius, drabužius, apie g a r­
siąją akva tofaną, kurios paslaptį, kaip jūs buvote g ir­
dėjusi, kažkas d ar žinojo Perudžoje.
— Taip, taip ,— gyvai ir šiek tiek nerim audam a
ta rė ponia de V ilfor,— prisimenu.
— Smulkiai jau nepamenu jūsų žodžių,— kalbėjo
visiškai ram iai g rafas,— bet puikiai pamenu, kad, kaip
ir kiti, laikydam a mane tuo, kuo nesu, jūs tarėtės su
manimi dėl panelės de Vilfor sveikatos.
— Bet jūs iš tik rų jų buvote gydytojas, jeigu iš-
gydėte keletą ligonių,— ta rė ponia de Vilfor.
— Moljeras ir Bomaršė jums atsakytų, jog visa
laimė, kad aš juo nebuvau,— ne aš išgydžiau ligonius,
o tiesiog jie patys pasveiko. Apie save jums galiu tiek
pasakyti, kad gana pagrindinai studijavau chemiją ir
gam tos mokslus, bet tik kaip mėgėjas, suprantate...
Tuo metu išmušė šeštą valandą.
— J a u šešios,— ta rė ponia de Vilfor, m atyt, labai
susijaudinusi,— gal jūs, V alentina, paklaustum ėte, a r
jūsų senelis dar nenori pietų?
Valentina atsistojo ir, nusilenkusi grafui, tylėdam a
išėjo iš kambario.
— Dieve mano, ponia, nejaugi tai dėl manęs jūs
išsiuntėte panelę de Vilfor? — paklausė g rafas, Valen­
tinai išėjus.
— Jokiu būdu, g rafe,— gyvai atsakė jaunoji mote­
ris,— bet šituo laiku mes valgydinam e poną N uartjė
tais menkais pietumis, kurie palaiko jo apgailėtiną eg­
zistenciją. Jū s žinote, kokia apverktina mano uošvio
būklė?
— Ponas de V ilforas sakė. Jis berods paralyžiuotas?
— Deja, taip. V argšas senis visai negali judėti,
tik siela d ar rusena tam e žmogiškame pavidale, silpna,
virpanti, nelyginant g ęstan ti lempa. Bet atleiskite, grafe,
kad užsikalbėjau apie mūsų šeimos nelaimes. Aš per­
190
traukiau jus tuo metu, kai sakėte, kad esate puikus
chemikas.
— To aš nesakiau,— prieštaravo šypsodamasis g ra ­
fas,— priešingai, studijavau chemiją tik dėl to, kad,
nusprendęs gyventi daugiausia Rytuose, norėjau pasekti
karaliaus M itridato pavyzdžiu.
— M ithridates, rex Ponticus,— ta rė mažasis išdy­
kėlis karpydam as siluetus iš puikaus albumo lapų,—
tas pats, kuris kiekvieną ry tą išgerdavo puodelį nuodų
su grietinėle.
— Eduarai, tu bjaurus vaikas! — sušuko ponia de
Vilfor, ištraukdam a iš sūnaus rankų sugadintą k nygą.—
Tu nepakenčiamas, įgrisai mums. Išeik iš čia, drožk pas
seserį į senelio N uartjė kam barį.
— A lbum ą...— tarė Eduaras.
— Ką album ą?
— Aš noriu albumo...
— Kodėl iškarpei paveikslėlius?
— Ogi norėjau.
— Eik iš čia! Drožk!
— Neisiu, jeigu neduosit albumo,— pareiškė ber­
niukas, įsitaisydam as giliame krėsle ir, kaip visada, ne­
nusileisdamas.
— Neškis ir palik mus ram ybėje,— ta rė ponia de
Vilfor.
J i padavė Eduarui album ą ir nuvedė jį iki durų.
G rafas akimis sekė ponią de Vilfor.
— Pažiūrėsim , a r uždarys, jam išėjus, duris,— su­
šnibždėjo jis.
Ponia de Vilfor labai rūpestingai uždarė duris. G ra­
fas dėjosi to nepastebėjęs.
Paskui, d ar k a rtą apsidairiusi, jaunoji moteris vėl
atsisėdo į savo vietą.
— Leiskite jums pastebėti,— pareiškė g rafas su
mums pažįstam u geraširdiškum u,— kad jūs pernelyg
griežta tam žavingam išdykėliui.
— Kitaip negalim a,— atsakė madam de Vilfor su
tikrai m otinišku aplombu.
— Eduaras mums citavo Kornelijų Nepotą, kai kal­
bėjo apie karalių M itrid atą,— tarė g rafas,— ir jūs nu-
191
trau kėte toje vietoje, k u ri liudija, kad jo mokytojas laiko'
tuščiai negaišta ir kad jūsų sūnus pagal savo amžių
toli pažengęs.
— Teisybė, g rafe,— atsakė paglostyta m otina,— jis
labai gabus vaikas ir išmoksta viską, ką nori. Turi tik
vieną trū k u m ą: labai savavališkas... bet, g rįž tan t prie
to, ką jis pasakė, grafe, a r jūs tikite, kad M itridatas
griebėsi tokių atsargum o priemonių ir kad tos priemo­
nės galėjo būti veiksmingos?
— Aš tiek tikiu tuo, jog pats griebiausi tokio a t­
sargumo, kad nebūčiau nunuodytas Neapoly, Palerme
ir Smirnoje, tai yra trim is atvejais, kada tik rai be šios
priemonės man būtų tekę atsisveikinti su gyvenimu.
— I r ta t padėjo?
— Puikiausiai.
— Taip, tiesa. Prisim enu, kažką tokio jūs man jau
pasakojote Perudžoje.
— A rgi? — ta rė grafas, m eistriškai apsimesdamas
nustebęs.— Visai neprisimenu.
— Aš jūsų klausiau, ar nuodai vienodai veikia šiau­
rės ir pietų žmones, ir jūs man net atsakėte, kad šaltą
ir limfinį šiauriečių tem peram entą nuodai veikia silp­
niau negu k a rštą ir energingą pietiečių prigim tį.
— Tas tiesa,— tarė M ontekristas,— man teko m a­
tyti, kaip rusai rijo be jokios žalos sveikatai augalines
medžiagas, nuo kurių neišvengiamai būtų miręs neapo­
lietis arba arabas.
— Taigi jūs manote, kad šia prasme galim a p a­
siekti dar geresnių rezu ltatų negu Rytuose ir kad ū k a­
noto bei lietingo klim ato žmonės lengviau p rip ran ta
absorbuoti nuodus negu karšto?
— Žinoma, bet tai apsaugos jį tik nuo tų nuodų,
prie kurių jis savo organizm ą pripratino.
— Taip, suprantu! O kaip, pavyzdžiui, jūs pradė­
tum ėte save p ra tin ti arba, tikriau sakant, kaip p rip ra­
tinote?
— Tai labai paprasta. Sakysime, jūs iš anksto ži­
note, kokių nuodų jum s ketina duoti... sakysime, tie
nuodai yra... pavyzdžiui, brucinas...
192
 — Brucinas berods gaunam as iš dirbtinės angus-
turinės žievės1,— ta rė ponia de Vilfor.
— Visiškai teisingai,— atsakė M ontekristas,— bet,
m atau, man nebus ko jus mokyti. Leiskite tik jus pa­
sveikinti: retai pasitaiko moterų, kurios tu rė tų tokių
išsamių žinių.
— Turiu prisipažinti,— ta rė ponia de V ilfor,— aš
jaučiu pąjsėlusią aistrą okultizmui, kuris jaudina vaiz­
duotę lyg poezija ir sprendžiamas skaitmenimis lyg al­
gebros lygtys. Bet prašom tęsti. Tai, k ą jūs sakote, man
labai įdomu.
— Tai štai! — vėl prašneko M ontekristas.— Saky­
sime, kad tie nuodai bus, pavyzdžiui, brucinas ir kad
jūs pirm ą dieną priim ate jų m iligram ą, k itą dieną du
miligramus. Tokiu būdu per dešimt dienų pasieksite
centigram ą. Po dvidešimt dienų, didindam a per dieną
dar po m iligram ą, jau turėsite tris centigram us, tai yra
gana didelę dozę, kuri jums bus visai nekenksminga
ir kuri būtų labai pavojinga kiekvienam kitam žmogui,
nesiėmusiam tokių atsargum o priemonių. Pagaliau po
mėnesio, jeigu jūs ir kitas žmogus išgersite po stiklinę
vandens iš tos pačios ropinės, tai tas kitas mirs, o jūs
tik iš lengvo negalavimo pajusite, kad į tą vandenį buvo
įm aišyta nuodingų medžiagų.
— A r jūs nežinote kitokio priešnuodžio?
— Ne, nežinau.
— Aš daug k artų esu skaičiusi/tą pasakojim ą apie
M itridatą,— kalbėjo susimąsčiusi ponia de V ilfor,— bet
laikiau jį pasaka.
— Ne, ponia, nusidėję savo įpročiui, istorikai šį
k artą parašė tiesą. Bet aš m atau, kad mūsų pokalbio
tema nėra atsitik tin ė jūsų užgaida. Prieš porą metų
klausinėjote mane panašių dalykų ir sakote, kad jau
seniai jus domina M itridato istorija.
— Tas tiesa, grafe. Jau n y stėje labiausiai mėgau
botaniką ir m ineralogiją, o kai sužinojau, kad gydo­
mųjų žolių vartojim o būdų pažinim as neretai duoda
raktą suprasti visai R ytų ta u tų istorijai ir gyvenimui,

Brucea ferruginea {Aut. past.).

IM. ( iru fa s M on te kr is ta s , II t. 193

panašiai kaip gėlės išreiškia jų pažiūras į meilę, aš p a­
sigailėjau, jog negim iau vyru, kad galėčiau ta p ti kokiu
Flameliu, F ontana a r Kabaniu.
— Juo labiau, ponia,— atsakė M ontekristas,— kad
Rytuose žmonės darosi iš nuodų ne tik šarvus kaip M itri­
datas, bet ir durklą. Mokslas jų rankose v irsta ne tik tai
apsigynimo, bet ir puolimo ginklu. Vienu jie ginasi nuo
fizinių kančių, kitu kovoja su savo priešais. Opiumas,
šunvyšnė, dirbtinė an gu stu rin ė žievė, žalčio oda, lau-
ravyšnė padeda jiems užm igdyti tuos, kurie būtų no­
rėję juos pabudinti. N erasi nė vienos egiptietės, turkės
arba graikės,— jos čia dažnai vadinamos geromis se­
nutėm is,— kurios savo chemijos žiniomis nenustebintų
bet kokio gydytojo, o psichologijos išmanymu neišgąs­
dintų bet kokio nuodėmklausio.
— Šit kaip! — nusistebėjo ponia de Vilfor, kurios
akys per visą tą pokalbį degė keista ugnimi.
— Taip,— kalbėjo toliau M ontekristas,— visos pa­
slaptingos dram os Rytuose užsimezga nuo meilės lašų ir
atsimezga nuo m irtį nešančios žolės arba nuo gėralo, a ti­
darančio dangų a r paverčiančio jį p ragaru. Čia tiek
įvairių atspalvių, kiek užgaidų ir keistenybių medžia­
ginėje ir dvasinėje žmogaus prigim tyje. Pasakysiu d ar
daugiau: tie chemikai nuostabiai moka derinti vaistus
ir ligą su savo meilės geismais ir keršto troškimu.
— Bet, g rafe,— ta r ė jaunoji m oteris,— tie ry tų žmo­
nės, tarp kurių jūs praleidote dalį savo gyvenimo, m a­
tyt, tokie p at fan tastišk i kaip ir tų nuostabių k raštų p a­
sakos? Ir ten galim a nebaudžiam ai sunaikinti žmogų?
Vadinasi, iš tik rų jų egzistuoja Bagdadas ir Basora,
kuriuos aprašė G alanas1? Vadinasi, sultonai ir viziriai,
kurie valdo tuos žmones ir atstoja tai, kas Prancūzijoje
vadinam a vyriausybe, iš tikrųjų yra haru n ai rašidai
ir džafarai: jie ne tik atleidžia nunuodytojui, bet dar
paskiria jį pirm uoju m inistru, jeigu jo nusikaltim as
buvo sum aniai atliktas, ir įsako aukso raidėm is išpjaustyti
to nusikaltim o istoriją, kad ja prasiblaškytų nuobodu­
lio valandomis?
A n t u a n a s G a l a n a s (1 6 4 6 — 1715) — prancūzų orienta­
listas, „Tūkstančio ir vienos nakties" pasakų vertėjas.

194
 — Ne, ponia, fantastiškum o laikai praėjo net Ry­
tuose, ir ten, tik kitaip vadinam i ir kitaip apsirengę,
taip p at y ra policijos komisarai, tardytojai, karališkieji
prokurorai ir ekspertai. Nusikaltėlius ten puikiai moka
karti, užm auti a n t baslio arb a m eistriškai nukerta jiems
galvą, bet šie pastarieji, gudrūs sukčiai, sugeba išvengti
žmonių teisingumo ir sėkmingai įgyvendinti savo klas­
tingus sumanymus. Pas mus kvailys, apsėstas neapy­
kantos a r godumo demono ir norėdam as sunaikinti prie­
šą arba n u m arin ti iškaršusį gim inaitį, eina į vaistinę,
pasivadina išgalvotu v ard u ,— ir tuom et jį d ar lengviau
randa, negu kad būtų pasakęs savo tik rąjį v ard ą,— ir
ta dingstim i, neva žiurkės trukdančios miegoti, nusi­
perka penkis a r šešis gram us aršeniko. Jeigu jis labai
atsargus, tai užeina į penkias ar šešias vaistines, o tai
penkis a r šešis k artu s palengvina jį surasti. Gavęs rei­
kiamų vaistų, jis duoda savo priešui a r nukaršusiam
giminaičiui tokią aršeniko dozę, nuo kurios vietoje
kristų m am utas a r m astodontas, o auka nuo jos be kokios
nors regimos priežasties ima taip klykauti, kad visas
kvartalas netu ri kur dingti. Tuomet priguža daugybė
policininkų ir žandarų, pakviečia gydytoją, kuris p a­
daro numirėlio skrodimą ir šaukštu kabina iš jo sk ran ­
džio bei žarnų arseniką. K itą dieną šim tai laikraščių
aprašo įvykį su aukos ir žudiko pavardėmis. V akare vais­
tininkas arba vaistininkai atvyksta pranešti: „Tai pas
mane jis pirko aršeniko". I r jie greičiau pažins dvide­
šimt pirkėjų, negu nepažins vieno. Tuomet nusikaltęs
kvailys sučiumpamas, sodinamas į kalėjim ą, tardomas,
suvedamas į ak istatą, apkaltinam as, nuteisiam as ir nu-
giljotinuojam as arba, jei nusikaltėlis gana žymi dam a,—
nuteisiama kalėti iki gyvos galvos. Štai kaip jūsų šiau­
riečiai elgiasi su chemija. Beje, D eriu1, reikia pripažinti,
buvo protingesnis.
— Ką jūs norite, g rafe,— ta rė juokdamasi ponia
de Vilfor,— kiekvienas daro, kaip moka. Ne visi žino
Medičių a r Bordžijų paslaptis.

A n t u a n a s F r a n s u a D e r i u — nunuodytojas, 1777 me­

lu is Paryžiuje jam buvo įvykdyta mirties bausmė.

195
 — D abar,— tęsė grafas, gūžtelėjęs pečiais,— jei no­
rite, aš jums pasakysiu, kokia yra visų tų šiurpių dalykų
priežastis. Tokia, kad jūsų teatruose, kiek aš galiu spręs­
ti skaitydam as pjeses, kurios ten statomos, žmonės nuo­
la t užsiverčia ir geria buteliuką arba p raryja žiede
paslėptus nuodus ir k rin ta negyvi. Po penkių minučių
uždanga nusileidžia ir žiūrovai išsiskirsto. Žmogžudys­
tės pasekmės lieka nežinomos: jūs niekada nepam aty­
site nei policijos komisaro su savo juosta, nei kapralo
su keturiais kareiviais, u ž ta t neprotingi žmonės tiki,
neva gyvenime viskas taip ir vyksta. Bet išvažiuokite
tru p u tį už Prancūzijos, išvykite nors į Alepą, į K airą
arba bent į Neapolį, Romą, ir jūs pam atysite einant
gatve liemeningus žmones, gaivios ir rausvofe veido
spalvos, apie kuriuos koks raišas velnias, netikėtai su
juo susidūrus, galėtų jums pasakyti: „Sis ponas jau
try s savaitės užnuodytas, ir po mėnesio bus šaltas la­
vonas".
— V adinasi,— tarė ponia de V ilfor,— jie rado g a r­
siąją akva tofanos paslaptį, apie k u rią man Perudžoje
sakė, kad ji p rarasta?
— Bet arg i pasaulyje kas nors prarandam a? Me­
nai klajoja ir apeina visą pasaulį. D aiktai keičia tik
savo pavadinim us, o tamsuomenė to nepastebi, tačiau
išdava visada ta pati: nuodai ardo vieną arba k itą or­
ganą. Vieni veikia skrandį, kiti smegenis, treti —
žarnyną. I r štai nuodai sukelia kosulį, kosulys virsta
plaučių uždegimu arba kokia nors kita liga, įtrau k ta
į mokslo knygas,— o tas netrukdo jai būti absoliu­
čiai m irtin a,— bet jeigu ji ir nebūtų m irtina, tai būtinai
tokia pasidarytų vaistų dėka: eiliniai mūsų gydytojai
dažniausiai tik vidutiniški chemikai, a r jų vaistai ko­
voja su liga, a r jai padeda — čia jau kaip kada. Ir štai
žmogų žudo pagal visas to meno taisykles, o įstatym as
bejėgis, kaip sakė vienas iš mano draugų, puikus abatas
Adelmontė iš Taorminos, geriausias Sicilijos chemikas,
nuodugniai išstudijavęs šiuos nacionalinius stebuklus.
— Tai baisu, bet nuostabu,— ta rė jaunoji mote­
ris, sustingusi nuo įtem pto dėmesio.— Prisipažįstu, vi­
sas tas istorijas laikiau viduram žių prasim anymais.
196
 — Taip, be abejo, bet mūsų laikais viskas d ar pa­
tobulėjo. Kam gi tuom et egzistuoja laikas, kam visokios
paskatinim o priemonės, medaliai, ordinai, Montiono pre­
mijos, jei ne tam , kad vestų visuomenę į aukščiausią
tobulumą? O žmogus pasieks tobulumo tik tada, kada
galės, panašiai kaip Dievas, k u rti ir naikinti pagal savo
norą. N aikinti jis jau išmoko,— vadinasi, pusė kelio
nueita.
— V adinas,— tarė ponia de Vilfor, atkakliai g rįž­
dama prie savo tikslo,— Bordžijų, Medičių nuodai, taip
pat Rene, Rudžerio, vėliau tu rb ū t ir barono Trenko,
kuriais taip piktnaudžiavo šių dienų dram a ir romanas...
— Buvo meno kū rin iai,— atsakė g rafas.— Nejaugi
manote, kad tik ras mokslininkas tiesiog ir čiups žmogų,
kuris jam reikalingas? Jokiu būdu. Mokslas m ėgsta
rikošetus, fokusus, fantaziją, jeigu galim a taip pasa­
kyti. Štai, pavyzdžiui, tas mielas ab atas Adelmontė,
apie kurį jums kalbėjau, atlikdavo šioje srityje nuos­
tabių bandymų.
— Iš tikrųjų!
— Taip, ir aš jums duosiu pavyzdį. Jis turėjo pui­
kų sodą, pilną gėlių, daržovių ir vaisių. Iš tų daržovių
jis parenka kokį nors patį nekalčiausią — sakysim, ko­
pūstą. Per tris dienas laisto šį kopūstą aršeniko skie­
diniu. Trečią dieną kopūstas suserga ir pagelsta, ateina
laikas jį pjauti. Visiems jis atrodo pribrendęs ir niekuo
nekaltas. Tik ab atas Adelmontė žino, kad jis apnuody­
tas. Tuomet jis parneša tą kopūstą namo, paima triu ­
šį,— abatas Adelmontė turėjo kolekciją triušių, kačių
ir jūros kiaulyčių, tokią p at kaip daržovių, gėlių ir vai­
sių kolekciją,-^ taig i abatas Adelmontė paima triušį
ir duoda jam suėsti vieną kopūsto lapą. Triušis pastimpa.
Koks tard y to jas rastų čia ką nors smerktino? Kokiam
karališkajam prokurorui galėtų ateiti į galvą iškelti
bylą Mažendi arba F lu ran su i1 dėl triušių, jūros kiau­
lyčių arba kačių nugalabijim o? Nė vienam. Vadinasi,
triušis pastim pa neatkreipdam as teisingumo įstaigų
dėmesio. Paskui abatas Adelmontė liepia savo virėjai

Prancūzų fiziologai.

197
ištroškinti n abagą triušį, o jo vidurius išmeta į mėš­
lyną. Po mėšlyną kapstosi višta: ji sulesa tas žarnas,
suserga ir k itą dieną taip p a t pastim pa. Kai ją tampo
priešm irtiniai traukuliai, pro šalį skrenda vanagas
(Adelmontės šalyje daug vanagų), puola vištą, nusineša
an t uolos ir suryja. Po trijų dienų vargšas vanagas,
kuris nuo tos vištienos visą laiką negaluoja, p ajunta
galvos svaigim ą ir iš padangės kaip akmuo k rin ta į jūsų
tvenkinį. Lydeka, ungurys ir murena, kaip žinote, r a ­
jus, jie kimba į vanagą. Ir ką gi, įsivaizduokite, kad
k itą dieną a n t jūsų stalo atnešam as tas ungurys, ly ­
deka arba ta murena, nunuodyti k etvirti iš eilės. Jū sų
svečias bus penktasis ir mirs po aštuonių ar dešimties
dienų nuo žarnyno skausmų, nuo širdies priepuolio a r
pūlinio skrandyje. Gydytojai padarys lavono skrodimą
ir pasakys: „Mirė nuo auglio kepenyse arba nuo šil­
tinės*4.
— Bet,— ta rė ponia de V ilfor,— visa ta aplinkybių
grandinė gali labai lengvai n u trū k ti: vanagas reikiam u
momentu gali nepraskristi ar n u k risti šim tą žingsnių
nuo tvenkinio.
— O čia ir yra menas. Rytuose, n orint būti įžymiu
chemiku, reikia mokėt vairuoti atsitiktinum us, ir tai
d ary ti ten moka.
Ponia de Vilfor susimąsčiusi klausėsi.
— Bet,— tarė ji,— aršenikas palieka žymių: nesvar­
bu, kaip jis pateks į žmogaus kūną, jį atras, jeigu jo
ten yra m irštam as kiekis.
— Teisingai,— sušuko M ontekristas,— kaip tik tai
aš ir pasakiau mielajam Adelmontei.
Jis pagalvojo, nusišypsojo ir atsakė man siciliečių
patarle, kurią, man rodos, tu ri ir prancūzai: „Mano
sūnau, pasaulis ir buvo sukurtas ne per vieną dieną,
bet per septynias. A teikite sekmadienį“ .
Sekmadienį aš vėl nuėjau pas jį. Užuot laistęs ko­
pūstą aršeniku, jis palaistė jį druskos ir strichnino skie­
diniu „strychnos colubrina“ , kaip jį vadina mokslinin­
kai. Sį k artą kopūstas visai neatrodė sergąs ir triušiui
nekilo jokių įtarim ų, o po penkių minučių triušis pa­
dvėsė. Višta užlesė triušio ir kitą dieną taip p at nugaišo.

198
Tada mes nelyginant vanagai nunešėm vištą ir prapjo-
vėm ją. Sį k a rtą visi ypatingieji sim ptom ai buvo dingę,
likę tik bendri. Nė viename organe nebuvo kokių nors
specifinių žymių. Tik nervų sistemos sudirginim as ir
kraujo išsiliejimo į smegenis žymės. Višta nebuvo nunuo­
dyta, o padvėsusi nuo apopleksijos. Vištoms ta t retai
atsitinka, žinau, bet žmonėms toks reiškinys įprastas.
Ponia de V ilfor atrodė vis labiau susimąsčiusi.
— Kokia laim ė,— ta rė ji,— kad tokius p reparatus
gali pagam inti tik chemikai, kitaip juk iš tik rų jų viena
pusė žmonijos nunuodytų kitą.
— Chemikai arba tie, kurie domisi chem ija,— ne­
rūpestingai atsakė Montekristas.
— Be to,— ta rė ponia de Vilfor, sunkiai a titrū k ­
dama nuo savo minčių,— kaip gudriai bepadarytum nu­
sikaltim ą, jis visuomet bus nusikaltim as, ir jeigu jo ne­
pastebi žmonių teisingumas, tai jis nepasislėps nuo Dievo
akies. R ytų tautos nepasižymi tokia ja u tria sąžine kaip
mes, jos išm intingai lividuoja p rag arą , štai ir viskas.
— Tokioje skaisčioje sieloje kaip jūsų, aišku, tu ri
kilti įvairių abejonių, bet sveikas p rotas privers jus jas
atmesti. Tam siąją žmogaus m ąstymo pusę puikiai iš­
reiškia žinomas Žano Žako Ruso paradoksas — prisi­
menate? — „M andarinas, kuris užm ušam as už penkių
tūkstančių mylių, pajudinus piršto galiuką". Visas žmo­
gaus gyvenimas pilnas tokių poelgių, ir jo prote nuolat
kyla tokios svajonės. Mažai rasite žmonių, kurie ram iai
smeigtų peilį į savo artim o širdį arb a duotų jam, norė­
dami išgyvendinti iš šio pasaulio, tokią aršeniko por­
ciją, apie kokią mes su jum is kalbėjome. Tai iš tikrųjų
būtų ekscentriška arba kvaila. Tam reikia, kad kraujas
virtų, kad pulsas pašėlusiai tvinksėtų, kad visa širdis
apsiverstų. Bet jeigu, pakeitę žodį, kaip praktikuojam a
filologijoje, švelnesniu sinonimu, jūs atliksite p ap rastą
pašalinimą; jeigu, užuot įvykdę bjau rią žmogžudystę,
jus tik pašalinate iš savo kelio tą, kuris jum s kliudo,
ir darote tai švelniai, be prievartos, be skausmo, be
kančių, kurios auką daro kankiniu, o jus pilna to žodžio
prasme budeliu; jeigu nėra nei kraujo, nei dejavimo,
litu traukulių, nei ypač to baisaus ir kompromituojančio
199
žaibiško galo, tai jūs išvengiate atpildo, kurį num ato
žmonių įstatym ai, saką jums: „Nedrumsk visuomenės
ram ybės!" Štai kokiu būdu veikiama ir siekiama savo
tikslų Rytuose, k u r žmonės rim ti, flegm atiški ir nesi­
gaili laiko, kai susiduriam a su kokiomis nors tik rai
svarbiomis aplinkybėmis.
— O sąžinė? — susijaudinusi paklausė ponia de Vil­
for, nejučiomis atsidusdam a.
— Taip,— atsakė M ontekristas,— taip, laimė, yra
sąžinė, be jos mes būtum e labai nelaimingi. Po kiek­
vieno energingo poelgio mus gelbsti mūsų sąžinė, ji
ran d a mums tūkstančius atleidim ų, apie kuriuos spren­
džiame mes patys. Nors tos išvados ir apsaugo mūsų
miegą, bet teismas, ko gero, jų nepaisytų ir padarytų
mums m irties nuosprendį. T urbūt stebuklingai sąžinė
nuram ino R ičardą III, nužudžius abu Eduardo IV
sūnus. Iš tik rų jų jis galėjo sau pasakyti: „Tie siaubingo
karaliaus engėjo vaikai paveldėjo savo tėvo ydas, ir aš
vienintelis pastebėjau jų jaunystės polinkius. Tie vaikai
kliudė man sukurti gerovę anglų ta u tai, kuriai jie ne­
išvengiam ai būtų atnešę nelaimę". Taip sąžinę nuram ino
ir ledi Makbet, kuri, ką besakytų Šekspyras, norėjo
pasodinti į sostą ne savo vyrą, bet sūnų. Taip, motinos
meilė — tokia didelė dorybė, tokia galinga varomoji jė­
ga, kad ji daug ką pateisina. Ir po Dunkano m irties
ledi Makbet būtų buvusi labai nelaim inga, jeigu ne jos
sąžinė.
Madam de Vilfor godžiai klausėsi šių pasibaisėtinų
išvadų ir ciniškų paradoksų, kuriuos g rafas dėstė, kaip
visada, su naivia ironija.
Po trum pos tylos ji tarė:
— Žinote, grafe, jūsų argum entai siaubingi, ir jūs
m atote pasaulį gana rūškaną. A rba jūs taip sprendžiate
apie žmoniją dėl to, kad žiūrite į ją pro kolbas ir reto r­
tas? J ū s iš tik rų jų esate įžymus chemikas, ir tas eliksy­
ras, kurio davėte mano sūnui ir kuris taip staigiai jį
atgaivino...
— Nelabai juo pasitikėkite, ponia,— ta rė Monte­
k ristas,— to eliksyro lašas atgaivino m irštan tį vaiką,
bet try s lašai būtų sužadinę tokį kraujo antplūdį į plau­
200
čius, kad širdis b ūtų ėmusi daužyte daužytis. Šeši lašai
būtų užgniaužę jam kvėpavimą ir sukėlę daug sunkesnį
apalpim ą negu tas, kurį mes matėme. P agaliau dešimt
lašų jį būtų nužudę vietoje. Prisim enate, kaip griežtai
neleidau jam liesti tų buteliukų?
— Tai ten labai stiprūs nuodai?
— Visiškai ne! P irm iausia susitarkim e, kad nuodų,
kaip mes juos suprantam e, visai n ėra: medicina n au ­
dojasi pačiais stipriausiais nuodais, bet, mokamai juos
pritaikius, jie virsta gydomaisiais vaistais.
— Tai kas ten buvo?
— Tai buvo mano draugo, to mielojo abato Adel-
montės, išrastas preparatas, jis ir išmokė mane juo n au ­
dotis.
— T u rb ū t tai puikūs vaistai nuo spazmų! — tarė
ponia de Vilfor.
— Labai puikūs, jūs galėjote tuo įsitikin ti,— atsakė
g rafas,— aš dažnai jais naudojuosi, tik, žinoma, labai
atsarg iai,— prid ūrė jis juokdamasis.
— Tuo neabejoju,— tokiu p at tonu pridėjo ponia
de Vilfor.— O štai man, tokiai nervingai ir taip greit
alpstančiai, man būtų labai reikalingas daktaras, pa­
našus į Adelmontę, kuris sugalvotų ką nors, kad aš
galėčiau laisvai kvėpuoti ir nebijočiau m irti nuo uždu­
simo. Bet kadangi Prancūzijoje tokį d a k ta rą surasti
sunku, o jūsų abatas varg u a r sutiktų važiuoti dėl m a­
nęs į Paryžių, ta i kol kas tu riu tenkintis pono Planšo
vaistais. P ap rastai geriu mėtų ir Hofmano lašus. P a ­
žiūrėkite, yra tablečių, k urias man gam ina pagal spe­
cialų užsakymą. Jose sum aišyta dviguba dozė.
M ontekristas atid arė vėžlio pavidalo dėžutę, kurią
jam padavė jaunoji moteris, ir kaip mėgėjas, nusim a­
nąs apie tokius dalykus, pauostė tabletes.
— Puikios,— tarė jis,— bet jas reikia nu ry ti, o tai
no visada galim a, kai žmogus apalpęs. Mano vaistai
goresni.
— S uprantam a, aš irgi vartočiau jūsų, ypač kai
pati mačiau, kaip jie veikia, bet tikriausiai ta i paslap­
tis, ir aš nesu tokia nekukli, kad jūsų klausčiau.
— Bet aš toks m andagus,— ta rė M ontekristas a tsi­
201
stodam as,— kad laikau savo pareiga tą paslaptį jums
atskleisti.
— Ak, grafe.
— Bet tik įsidėmėkite: maža dozė — vaistas, d i­
delė dozė — nuodai. Vienas lašas grąžina gyvybę, kaip
matėte. Penki a r šeši — neišvengiama m irtis, ir juo la ­
biau netikėta, kad, įlašinti į stiklinę vyno, jie visiškai
nekeičia jo skonio. Bet aš tyliu, ponia, galima pagal­
voti, kad jum s patarinėju.
Išm ušus pusę septintos buvo pranešta, kad atvyko
ponios de Vilfor draugė, kuri buvo pakviesta su ja pie­
tauti.
— Grafe, jeigu aš turėčiau garbę m atyti jus trečią
ar k etv irtą sykį, o ne a n tr ą ,— tarė ponia de Vilfor,—
jeigu turėčiau garbę b ū ti jūsų drauge, o ne tik laimę
būti jums dėkinga, aš būtinai prašyčiau, kad pasilik-
tum ėte pas mane pietų ir nepriimčiau jūsų atsisakymo.
— Labai dėkingas,— atsakė M ontekristas,— bet m a­
ne saisto įsipareigojimas, kurio negaliu neatlikti. Ža­
dėjau palydėti į te a trą vieną graikų kunigaikštytę, savo
pažįstam ą, k u ri d ar nėra mačiusi operos ir pasikliauja
manimi, kad ją lydėsiu.
— Tuomet iki pasim atym o, grafe, bet neužm irškite
mano vaistų.
— Jokiu būdu, ponia, tuom et tektų užm iršti tą
valandą, k u rią praleidau besikalbėdamas su jumis, o tai
visiškai neįmanoma.
M ontekristas nusilenkė ir išėjo.
Ponia de V ilfor susimąstė.
— Tikrai keistas žmogus,— ta rė ji sau,— ir man a t­
rodo, kad jo vardas Adelmontė.
O M ontekristas džiaugėsi, kad pokalbis prašoko
visus jo lūkesčius. „Vis dėlto,— pagalvojo jis išeidam as,—
tai gera dirva. Aš tikras, jog mesta į ją sėkla bergždžiai
nežus“ .
Ir k itą dieną, tesėdamas savo žodį, jis nusiuntė
žadėtą receptą.

202
 X V II + ROBERTAS V E L N IA S
Remtis Opera buvo juo labiau paranku, kad tą va­
k arą karališkoje Muzikinėje akademijoje turėjo įvykti
didžiulės iškilmės. Levaseras pirm ą k a rtą po ligos turėjo
pasirodyti Bertram o vaidmenyje, ir madingo kompozi­
toriaus kūrinys, kaip visada, patraukė pačią puikiau­
sią Paryžiaus visuomenę.
Morseras, kaip ir daugelis tu rtin g ų jaunuolių, tu ­
rėjo kėdę p artery, be to, jis visuomet būtų radęs vietą
bet kurioje artim ų pažįstam ų ložėje, neskaitant tos, į
kurią turėjo teisę aukštuom enės jaunimo ložėje.
Šato Reno kėdė buvo greta.
Bošanas, kaip ir dera žurnalistui, buvo visos salės
karalius ir galėjo sėdėti, k ur norėjo.
Tą vak arą Liusjenas Debrė turėjo m inistro ložę ir
pasiūlė ją g rafu i de Morserui, kuris, atsisakius Merse-
desai, perdavė ją Danglarui, pranešęs jam, kad vėliau
aplankysiąs baronienę ir jos dukterį, jeigu tos damos
teiksis priim ti ložę. Damos, suprantam a, neatsisakė.
Niekas taip netrokšta veltui g au ti ložės kaip milijonieriai.
Na, o D anglaras pareiškė, kad jo politiniai princi­
pai ir opozicijos deputato padėtis neleidžia jam sėdėti
ministro ložėje. U žtat baronienė parašė Liusjenui laiš­
kelį, prašydam a užsukti jos pasiim ti,— juk negalėjo ji
važiuoti į Operą viena su Eženi.
Iš tikrųjų, jeigu tos damos sėdėtų ložėje dviese,
tai tu rb ū t visi palaikytų peiktinu dalyku. Bet jeigu pa­
nelė D anglar atvyks į te a trą su savo motina ir jos mei­
lužiu, tai niekas nieko nepasakys,— tenka taikytis su
visuomeniniais prietarais.
Uždanga pakilo, kaip visuomet, salei d ar esant be­
veik tuščiai. Čia irg i toks mūsų aukštuom enės papro­
tys — pasirodyti teatre, kai prasidėjęs spektaklis. Taigi
tie, kurie atvyko laiku, pirmojo pjesės veiksmo žiūrėti
ir klausyti negali: jie tik dairosi į naujus žiūrovus ir
tfirdi vien d urų tran k y m ą bei pokalbių klegesį.
— Šit kaip! — tarė Alberas, pam atęs, kad atsidaro
durys į vieną iš pirmojo aukšto šoninių ložių.— Šit
kaip! Grafienė G.
203
 — Kas ta grafienė G.? — paklausė Šato Reno.
— Vis dėlto, barone, koks nedovanotinas klausi­
mas? Nežinote, kas ta grafienė G.?
— Ak, ta ip ,— ta rė Šato Reno,— tu rb ū t tai ta pati
žavingoji venecijietė?
— Taigi,
Tuo metu grafienė G., pastebėjo A lberą ir šypsoda­
masi linktelėjo į jo pasveikinimą.
— J ū s pažįstam i? — paklausė Šato Reno.
— Taip,— atsakė A lberas.— Francas Romoje mane
supažindino su grafiene.
— A r Paryžiuje nepadarytum ėte man tos pačios
paslaugos, k u rią Romoje jums padarė Francas?
— Mielai.
— Tyliau! — riktelėjo kažkas iš publikos.
Jaunuoliai plepėjo toliau, nė kiek nepaisydami, kad
p arteris nori klausytis muzikos.
— J i buvo Marso lauke lenktynėse,— ta rė Šato
Reno.
— Šiandien?
— Taip.
— Iš tik rų jų juk šiandien buvo lenktynės. Jū s la-
žinotės?
— Menkniekis, iš penkiasdešimt luidorų.
— Kas laimėjo?
— N autilus. Aš stačiau už jį.
— Bet juk jojo iš trijų kartų?
— Taip. Jis laimėjo Žokėjų klubo prizą — aukso
taurę. A tsitiko net gana keistas įvykis.
— Koks?
— N utilkit pagaliau! — vėl riktelėjo jiems.
— Koks? — pakartojo Alberas.
— Šias lenktynes laimėjo visiškai nežinomas nei
žirgas, nei raitelis.
— Kaip tai?
— Ogi šit kaip. Niekas nekreipė dėmesio į žirgą,
įrašy tą Vampos, ir į raitelį, įrašy tą Jobo vardu, bet
staiga visi pam atė nuostabų bėrą ristū n ą ir smulkutį
raitelį. Teko įdėti jam į kišenes apie dvidešimt svarų
švino, bet tai nesukliudė jam pralenkti per tris arklius

204
Arielį ir B arbarą, kurie bėgo drauge su juo.
— Taip ir nesužinojote, kieno ta s žirgas?
— Ne.
— Sakote, jis buvo įrašytas... kokiu vardu?
— Vampos.
— V adinasi,— tarė A lberas,— aš daugiau in fo r­
muotas negu jūs. A^ žinau, kieno jis.
— A r nenutilsite pagaliau! — trečią k a rtą suriko
kažkas iš parterio.
Sį k a rtą pasipiktinim as buvo toks didelis, kad abu
jaunuoliai pagaliau suprato, jog čia juos tildo. Jie a tsi­
gręžė ieškodami minioje tokio akiplėšiško žmogaus, bet
niekas a n tr ą k a r t jų neaprėkė ir jie vėl nusisuko į sceną.
Tuo tarp u atsidarė durys į m inistro ložę ir ponia
Danglar, jos duktė ir Liusjenas Debrė užėmė savo vietas.
— O štai ir jūsų pažįstam i, vikonte,— ta rė Šato
Reno.— Ko gi jūs žiūrite į dešinę? Jū sų ieško.
A lberas atsigrįžo ir tik rai susitiko akimis su b a­
roniene D anglar, kuri savo vėduoklės krustelėjim u jį
pasveikino. Tuo ta rp u panelė Eženi vos bemalonėjo savo
didžiulėmis juodomis akimis pažvelgti į parterį.
— Iš tikrųjų, brangusis,— ta rė Šato Reno,— be
kilmės,— o aš nem anau, kad ta aplinkybė jums labai
rū p ėtų ,— be kilmės, aš visiškai nesuprantu, kuo jūs galė­
tum ėte būti nepatenkintas panele D anglar: ji labai
graži.
— Labai graži, tiesa,— atsakė A lberas,— bet, p ri­
sipažįstu, dėl to grožio — aš norėčiau kažko švelnes­
nio, mielesnio, žodžiu, moteriškesnio.
— Štai šių dienų jaunuoliai,— nusistebėjo Šato
Reno, kuris iš savo trisdešim ties metų aukštum os elgėsi
su Morseru tėviškai,— jie niekada niekuo nepatenkinti.
Apsigalvokite, brangusis, jums siūlo sužadėtinę, su tvertą
pagal medžiotojos Dianos pavyzdį, ir jūs d ar niurnate!
— O aš kaip tik norėčiau kažko panašaus į Milošo
ar Kapujos Venerą. Ta medžiotoja Diana, amžiais ap­
supta savo nim fų, mane tru p u tį gąsdina: bijau, kad
manęs neištiktų Akteono likimas.
Iš tikrųjų, pažvelgus į tą m erginą, beveik buvo
galima suprasti jausm ą, apie kurį kalbėjo Morseras.
205
Panelė D anglar buvo graži, bet, kaip sakė Alberas, šio
grožio būta kažkokio atšiau rau s: jos plaukai buvo g ra ­
žūs, juodi, iš prigim ties garbanoti, bet jų garbanose
jaučiam as ta rsi kažkoks priešinimasis norinčiai juos
paliesti rankai. Jos akys, tokios p at juodos kaip ir p lau­
kai, po puikiais antakiais, kurių vienintelis trūkum as
buvo tas, kad jie k artais raukdavosi,— jos akys stebino
tvirtos valios išraiška, p ap rastai nebūdinga moterų
žvilgsniams. Nosis lygiai tokia, kokią skulptorius mie­
lai duotų Junonai. Tik burna buvo kiek didoka, bet
u ž ta t puikūs dantys d ar labiau ryškino lūpas, stipriai
išsiskiriančias blyškiame jos veide. P agaliau burnos
kam putyje juodas apgam as, kiek didesnis negu p aprastai
būna tie gam tos įgeidžiai, dar sm arkiau pabrėžė ry ž­
tin g ą to veido pobūdį, kuris tru p u tį gąsdino Morserą.
Be to, Eženi fig ū ra derinosi su veidu, kurį mes b an ­
dėme aprašyti. J i, kaip sakė Šato Reno, buvo panaši į
medžiotoją Dianą, bet jos grožis turėjo dar daugiau tv ir­
tumo ir jėgos.
Jeigu jos išsilavinim as galėjo tu rė ti kokį nors tr ū ­
kumą, tai nebent tą, kad, kaip ir kai kurie jos išorės
bruožai, jis geriau būtų tikęs kitos lyties žmogui. J i kal­
bėjo keletu kalbų, gražiai piešė, rašė eilėraščius ir kūrė
muziką. Šituo menu ji domėjosi su ypatinga aistra ir
studijavo jį su viena savo pensiono laikų drauge, jauna
ir netu rtin g a, tačiau, kaip visi tvirtino, turinčia visus
reikalingus duomenis, kad galėtų tap ti puikia dainininke.
Vienas garsus kompozitorius, kaip buvo kalbam a, be­
veik tėviškai rūpinosi ja ir nuoširdžiai mokė, tikėda­
masis, jog ateityje jos balsas suteiks jai turtus.
Žinodama, kad Luiza d ’A rm ilji — tuo vardu buvo
jaunoji dainininkė — kada nors galbūt dainuos scenoje,
panelė D anglar nenorėdavo rodytis k artu su ja visuo­
menėje, nors nam ie ją priiminėdavo. Tačiau, kad ir ne­
galėdam a džiaugtis bankininko namuose nepriklausomos
draugės padėtim i, Luiza vis dėlto buvo kažkuo daugiau
negu p ap rasta mokytoja.
Pasirodžius ložėje poniai Danglar, po valandėlės
uždanga nusileido. Ir pusvalandžio pertraukos metu
buvo galim a pasivaikščioti fojė arba aplankyti ložėse
206
pažįstam us, todėl p arteris beveik ištuštėjo.
Morseras ir Šato Reno vieni iš pirm ųjų paliko savo
vietas. Trum pą valandėlę ponia D anglar manė, kad A l­
beras taip skuba norėdam as ją pasveikinti, ir ji pasi­
lenkė prie dukters įspėti ją, bet ta tik papurtė galvą ir
nusišypsojo. Tuo p a t metu, ta rsi p atvirtindam as Eženi
nepasitikėjim ą, M orseras pasirodė pirmojo aukšto šoni­
nėje ložėje. Tai buvo grafienės G. ložė.
— A, štai ir jūs, ponas keliautojau! — ta rė ši, iš­
tiesdama jam ran ką su senos pažįstam os nuoširdum u.—
Labai džiaugiuosi, kad mane pažinote, o svarbiausia,
kad aplankėte mane pirm ąją.
— Patikėkite, grafiene,— atsakė A lberas,— jei bū­
čiau žinojęs, kad jūs Paryžiuje, ir jei man kas būtų
pasakęs jūsų adresą, nebūčiau taip ilgai laukęs. Bet leis­
kite jus supažindinti — štai mano draugas baronas Šato
Reno, vienas iš nedaugelio Prancūzijoje likusių aristo ­
k ratų. Jis tik ką man sakė, kad jūs buvote Marso lauke
lenktynėse.
Šato Reno nusilenkė.
— O jūs ar buvote lenktynėse? — susidomėjusi pa­
klausė jį grafienė.
— Taip, ponia.
— Tuomet a r negalėtum ėte man pasakyti,— gyvai
kalbėjo ji,— kieno buvo tas žirgas, laimėjęs Žokėjų klubo
prizą?
— N ežinau,— atsakė Šato Reno,— visai neseniai aš
klausiau to paties Alberą.
— A r jums ta i labai svarbu, grafiene? — paklausė
Alberas.
— Kas?
— Sužinoti, kas žirgo savininkas?
— N epaprastai. Įsivaizduokite... Bet gal jūs žinote,
vikonte?
— Grafiene, jūs norėjote kažką papasakoti. Jū s
pasakėte — „įsivaizduokite".
— Taip, įsivaizduokite, ta s puikus bėras ristū n as
ir tas žavus mažas raitelis, rausvai apsirengęs, iš pirmo
žvilgsnio sužadino man tokią sim patiją, kad aš iš visos
širdies troškau jiems sėkmės, ta rsi būčiau užstačiusi už
207
juos pusę savo turto. O kai pamačiau, kad jie pirmieji,
kad pralenkė kitus per tris arklius, aš taip apsidžiau­
giau, jog ėmiau ploti ta rtu m beprotė. Įsivaizduokite,
kaip aš nustebau, kai grįžusi namo sutikau a n t laiptų
mažą rau sv ąjį raitelį! Pagalvojau, kad laimėtojas, m a­
tyt, gyvena tam e pačiame name, k u r ir aš, bet, a tid a ­
rius savo svetainės duris, man iš karto į akis krito aukso
taurė, k u rią šiandien laimėjo nežinomas arklys ir neži­
nomas raitelis. Taurėje buvo raštelis: „Grafienei G. lordas
Rutvenas."
— Viskas aišku,— ta rė Morseras.
— Kaip taip? Ką jūs norite pasakyti?
— Noriu pasakyti, kad ta i tas pats lordas Rutvenas.
— Koks lordas Rutvenas?
— Ogi mūsų vam pyras, kurį matėme A rdžentinos
teatre.
— N ejaugi? — sušuko grafienė.— A rgi jis čia?
— Taip.
— I r jūs matotės su juo? P riim ate jį pas save?
Lankotės pas jį?
— J is mano artim as draugas, ir net ponas de Šato
Reno tu ri garbės jį pažinti.
— Kodėl manote, kad ta i jis laimėjo prizą?
— Jo arklys įrašy tas Vampos vardu.
— Tai kas iš to?
— A rg i neatsim enate, kuo vardu buvo garsusis plė­
šikas, kuris mane buvo pasigrobęs?
— Taip, tiesa.
— Iš kurio rank ų grafas mane stebuklingai iš­
gelbėjo?
— Puikiai atsimenu.
— Jis buvo vardu Vampa. Dabar matote, kad tai
jis.
— Bet kodėl jis atsiu ntė man tą taurę?
— Pirm iausia, grafiene, dėl to, kad aš jam, galite
patikėti, apie jus daug esu pasakojęs, paskui dėl to, kad
jis tikriausiai labai džiaugėsi sutikęs savo tėvynainę
ir buvo laim ingas pam atęs palankum ą, kurį ta jam
parodė.
208
 — Tikiuosi, kad jūs nieko jam nepasakojote apie
tas kvailystes, kurias mes plepėjome apie jį!
— A tv irai sakant, už tai nelaiduoju, o kad jis do­
vanojo jums tą ta u rę lordo Rutveno vardu...
— Bet juk tai siaubinga! J is pradės manęs neap­
kęsti!
— A rgi jo poelgis byloja, kad jis jums priešiškai
nusiteikęs?
— Prisipažinsiu, ne.
— Na matote.
— Vadinasi, jis Paryžiuje?
— Taip.
— I r kokį įspūdį padarė?
— Ką gi,— pasakė A lberas,— visi apie jį pakalbėjo
savaitę, paskui įvyko A nglijos karalienės vainikavim as
ir panelės Mars deim antų vagystės,— ir ėmė kalbėti
apie šitai.
— Mano mielas,— tarė Šato Reno,— iš karto m a­
tyti, kad g rafas jūsų d raugas ir jūs į jį atitinkam ai
žiūrite. N etikėkite juo, grafiene, Paryžiuje visi apie
g rafą M ontekristą ir tekalba. Pirm iausia jis padovanojo
poniai D anglar porą arklių, kaštuojančių trisdešim t
tūkstančių frankų. Paskui išgelbėjo ponios de Vilfor
gyvybę. Paskui, kaip atrodo, laimėjo Žokėjų klubo p ri­
zą. Ką besakytų Morseras, aš tv irtin u atvirkščiai: ir
dabar visi susidomėję grafu, ir visą mėnesį tik apie jį
kalbės, jeigu jis ir toliau vaidins keistuolį, o toks elgesys,
matyt, jo įprastinė maniera.
— Galimas dalykas,— ta rė M orseras.— Tiesa, o kas
tfi užėmė buvusią Rusijos am basadoriaus ložę?
— Kokią? — paklausė grafienė.
— Pirm am e aukšte tarp kolonų. Man atrodo, kad
ji visiškai atn aujin ta.
— Iš tik rų jų ,— pastebėjo Šato Reno.— A r buvo joje
kas nors per pirm ąjį veiksmą?
— Kur?
— Toje ložėje?
— Ne,— atsakė grafienė,— aš nieko nepastebėjau.
Taigi,— tęsė ji, grįždam a prie nu trau k to pokalbio,—
jus manote, kad jūsų g rafas M ontekristas laimėjo prizą?
I I (IrnfuH M on tek ri sta s, II t. 209
 — Esu tikras.
— I r jis man atsiuntė taurę?
— Be jokios abejonės.
— Bet aš gi su juo nepažįstam a,— ta rė grafienė,—
labai norėčiau g rąžin ti jam taurę.
— To nedarykite. J is atsiųs jums kitą, iškaltą iš
gryno safyro a r išskaptuotą iš rubino. Jis visada taip
daro, tenka su tuo apsiprasti.
Tuo tarp u skam butis paskelbė, kad prasidės a n tr a ­
sis veiksmas. Alberas atsistojo norėdam as grįžti į savo
vietą.
— A r jus d ar pam atysiu? — paklausė grafienė.
— Per p ertrauką, jeigu leisite, užeisiu pasiteirauti,
ar negalėčiau būti kuo nors jums naudingas Paryžiuje.
— P onai,— ta rė grafienė,— šeštadienių vakarais
aš namie savo draugam s: Rivoli gatvė, dvidešimt du.
P rašau aplankyti.
Jaunuoliai nusilenkė ir išėjo.
Įėję į parterį, jie pastebėjo, kad visa publika stovi
įsmeigusi akis į vieną salės tašką. I r jie žvilgtelėjo ten,
ir jų akys sustojo prie buvusios Rusijos pasiuntinio
ložės. Į ją tik ką buvo įėjęs trisdešim t penkerių a r k etu­
riasdešimties metų juodai apsirengęs ponas k artu su
jauna mergina, dėvinčia ry tietišk ą kostium ą. J i buvo
nuostabiai graži, o kostium as toks prabangus, kad, kaip
jau sakėme, visų žvilgsniai iš karto nukrypo į ją.
— Taigi čia M ontekristas su savo graike,— ta rė
Alberas.
Iš tik rų jų tai buvo g rafas ir Haidė.
N epraėjus nė valandėlei Haidė p atraukė į save ne
tik parterio, bet ir visos žiūrovų salės dėmesį. Moterys
kilo iš savo ložių, norėdamos pam atyti, kaip srūva po
sietyno ugnim is žėrinti deim antų kaskada.
Per visą a n trą jį veiksmą šnarėjo prislopintas g au ­
desys, aiškiai rodąs, kad susirinkusi minia apstulbusi
ir sujaudinta. Niekas nė negalvojo tyliai sėdėti. Ta mer­
gina, tokia jauna, tokia graži, tokia akinanti, buvo jau
savaime be galo nuostabus reginys.
Sį k a rtą duotas A lberui ženklas aiškiai rodė, jog
baronienė D anglar k itą p ertrau k ą pageidauja, kad jis
užeitų į jos ložę.

210
 A lberas buvo pernelyg gerai išauklėtas, kad verstų
kitus laukti, jeigu jam aiškiai buvo parodyta, jog jo
laukiama. U žtat, kai tik veiksmas pasibaigė, jis pasi­
skubino užlipti į ministro ložę.
J is nusilenkė abiem damoms ir paspaudė ranką
Debrė.
Baronienė sutiko jį žavingai šypsodamasi, o Eženi,
kaip visada, šaltai.
— Mielasis,— ta rė jam Debrė,— jūs matote prieš
save žmogų, apim tą didžiausios nevilties ir šaukiantį
jus į pagalbą. Baronienė užbėrė mane klausim ais apie
g rafą ir reikalauja, kad aš žinočiau, kas jis, iš kur ir
kur vyksta. Garbės žodis, aš ne K aliostras ir, norėda­
mas kaip nors išsipainioti, pasakiau: „K lauskite Mor­
ser ą, jis pažįsta M ontekristą kaip savo penkis pirštus".
Ir štai jus pakvietė.
— Tai neįtikim a,— tarė baronienė,— kaip galima
tu rėti pusės milijono slaptą fondą ir taip nieko nežinoti?
— Baroniene,— atsakė Liusjenas,— prašau patikėti,
kad jeigu aš turėčiau savo žinioje pusę milijono, jį pa­
naudočiau kam nors kitam , o ne rin k ti žinioms apie
g rafą M ontekristą, kuris, mano manymu, tu ri tik tą
nuopelną, kad y ra tu rtin g a s kaip du nabobai. Bet aš
užleidžiu vietą savo d raugui Morserui. Kreipkitės į jį,
o aš daugiau nieko nežinau.
— V argu ar na bobas būtų atsiuntęs m an porą a rk ­
lių trisdešim t tūkstančių fran k ų vertės su keturiais dei­
mantais ausyse po penkis tūkstančius frankų.
— D eim antai — jo a istra ,— nusijuokė A lberas.—
Man atrodo, kad jis kaip Potiomkinas visada prisikim ­
šęs jų kišenes ir svaido lyg nykštukas akmenukus.
— K ur nors jis rado perlų kasyklą,— ta rė ponia
Danglar.— A r žinote, kad jis tu ri neribotą kreditą ba­
rono banke?
— Ne, nežinojau,— atsakė A lberas,— bet šitai m a­
nęs nestebina.
— J is pareiškė ponui Danglarui, kad ketina gyventi
Paryžiuje metus ir išleisti šešis milijonus.
— Reikia m anyti, jog ta i persų šachas, keliaująs
Inkognito.

211
 — O kokia graži ta moteris! — tarė Eženi.— Jū s
pastebėjote, ponas Liusjenai?
— Iš tikrųjų, panele, jūs vienintelė iš visų mano
pažįstam ų moterų, kuri palankiai atsiliepia apie kitas
moteris.
Liusjenas įsistatė į akį monoklį.
— Žavinga,— pareiškė jis.
— A r jūs, vikonte de Morserai, žinote, kas ta mo­
teris?
— Žinau tik apytikriai, kaip ir viską, kas liečia
p aslaptingą asmenį, apie kurį kalbam e,— ta rė Alberas,
atsakydam as į tą atkaklų klausim ą.— Ta moteris —
graikė.
— Tautybė m atyti iš jos kostiumo, tai, ką jūs mums
sakote, žino jau visa publika.
— Labai apgailestauju, kad aš toks nemokšiškas
čičeronė,— ta rė A lberas,— bet tu riu prisipažinti, jog tuo
mano žinios ir baigiasi. Žinau d ar tai, kad ji muzikė.
K artą, pas g ra fą pusryčiaudam as, aš girdėjau kanklių
garsus, o jomis, be jos, daugiau nebuvo kam groti.
— Tai tas jūsų g rafas ir svečius priim inėja? —
paklausė ponia Danglar.
— I r labai prabangiai, drįstu jus patikinti.
— Reikia p arag in ti D anglarą surengti pietus arba
kokį balių, kad jis paskui mus pasikviestų.
— Kaip, jūs vyktum ėte pas jį? — juokdamasis pa­
klausė Debrė.
— O kodėl ne? Drauge su vyru!
— Bet jis viengungis, tas paslaptingas grafas!
— J u k matote, kad ne,— savo ruožtu nusijuokė
baronienė, rodydam a g ražiąją graikę.
— Si moteris — vergė. J is pats mums ta i sakė, p ri­
simenate, Morserai? Per jūsų pusryčius.
— A r ne tiesa, mielas Liusjenai,— ta rė baronie­
nė,— juk ji labiau panaši į princesę.
— Iš „Tūkstančio ir vienos n ak ties",— įterpė A l­
beras.
— Sutinku, bet kas padaro princese, mano mielas?
Deimantai, o ji visa jais nusagstyta.
— J ų net per dau g ,— tarė Eženi,— be jų būtų d ar

212
gražesnė, nes tuom et būtų m atyti puikus jos kaklas ir
žavingos rankos.
— Ak, tie menininkai! — tarė ponia D anglar.—
Žiūrėkite, ji jau susižavėjo.
— Mėgstu viską, kas g ražu ,— atsakė Eženi.
— Tuomet ką jūs pasakysite apie g rafą? — paklausė
Debrė.— Mano supratim u, jis irgi gana gražus.
— G rafas? — ta rė Eženi, ta rsi iki šiol jai nebuvo
atėję į galvą žvilgtelėti į jį.— G rafas per daug išblyškęs.
— Teisingai,— tarė M orseras,— kaip tik tas jo blyš­
kumas mus ir domina. Žinote, grafienė G. tv irtin a, kad
jis vampyras...
— A rg i grafienė G. jau grįžo? — paklausė baro­
nienė.
— J i sėdi šoninėje ložėje, m am a,— ta rė Eženi,—
beveik prieš mus. Matote, ta moteris nuostabiais auksi­
niais plaukais — tai ji.
— Taip, m atau ,— ta rė ponia D anglar.— Žinote, ką
jums reikėtų padaryti, Morserai?
— Įsakykite, baroniene.
— Ju m s reikėtų aplankyti savo g ra fą M ontekristą
ir atvesti jį pas mus.
— O kam to reikia? — paklausė Eženi.
— Ogi pasikalbėti su juo. A rgi tau neįdomu jį
pam atyti?
— Nė kiek.
— Keista mergiotė! — sumurmėjo baronienė.
— Tikriausiai jis ir pats ateis,— tarė A lberas.—
Štai jisai jus pam atė, baroniene, ir jums lenkiasi.
Baronienė žavingai šypsodamasi atsakė į grafo n u ­
silenkimą.
— Gerai,— tarė M orseras,— pasiaukoju: palieku jus
ir pažiūrėsiu, a r negalim a su juo šnektelėti.
— Nueikite į jo ložę. Tai labai paprasta.
— Bet aš nebuvau supažindintas.
— Su kuo?
— Su g ražiąja graike.
— Betgi sakote, kad ji vergė?
— Taip, bet jūs tvirtin ate, kad ji princesė... O gal,
pamatęs, kad ateinu, ir jis išeis.

213
 — Galimas dalykas. Eikite.
— Einu.
Morseras nusilenkė ir išėjo. Iš tikrųjų, kai jis žengė
pro#grafo ložę, jos durys atsidarė ir išėjo M ontekristas.
G rafas pasakė arabiškai keletą žodžių Ali, kuris stovėjo
koridoriuje, ir paėmė de Morserą už parankės.
Ali uždarė duris ir atsistojo prie jų. Koridoriuje
aplink nubijietį susirinko visa minia.
— Iš tiesų,— pasakė M ontekristas,— jūsų Paryžius
labai keistas miestas, ir jūsų paryžiečiai savotiški^žmo-
nės. Atrodo, kad jie pirm ą k a rtą mato nubijietį. P ažiū­
rėkite, kaip apspito v arg šą Ali, kuris nesupranta, kas
čia yra. Drįstu jus patikinti, kad, jeigu paryžietis atvyks
į Tunisą, Konstantinopolį, Bagdadą a r K airą, aplink jį
niekur nesusidarys minios.
— Tai dėl to, kad R ytų žmonės supratingi ir tik tai
žiūri, į ką verta žiūrėti. Bet, patikėkite, Ali tu ri tokį
pasisekimą vien dėl to, kad priklauso jums, o jūs dabar
m adingiausias žmogus Paryžiuje.
— Iš tikrųjų? O kam tu riu būti dėkingas už tą
laimę?
— Tik sau pačiam. Jū s dovanojate tūkstančio lui­
dorų vertės žirgus. J ū s išgelbstite karališkųjų proku­
rorų žmonoms gyvybes. Majoro Bleko vardu jūs siun­
čiate į lenktynes gry n ak rau ju s žirgus ir raitelius d i­
dumo sulig maža beždžionyte. P agaliau jūs laim ite aukso
taures ir pasiunčiate jas gražioms moterims.
— Kas jums pasakojo tas visas kvailystes?
— P irm ąją — ponia Danglar, kuri m irtinai trokšta
m atyti jus savo ložėje arba, tiksliau, kad kiti jus ten
m atytų. A n trą ją — Bošano laikraštis, o trečiąją — mano
paties nuovokumas. Kam pavadinote savo žirgą Vampa,
jei norite likti inkognito?
— Taip, tikrai! — ta rė g rafas.— Pasielgta n eatsar­
giai. Bet sakykite, arg i g rafas de Morseras nelanko
Operos? Aš atidžiai žiūrėjau, bet niekur jo nemačiau.
— Šiandien jis bus.
— K ur?
— M anau, kad baronienės ložėje.
— Ta žavinga būtybė, m atyt, jos duktė?
214
 — Taip.
— Leiskite jus pasveikinti.
A lberas nusišypsojo.
— Apie tai smulkiau pakalbėsime kitą k artą. Kaip
jums p atinka muzika?
— Kokia muzika?
— Ta, k u rią dab ar girdėjome.
— Puiki muzika, ypač tu rin t galvoje, kad ją sukūrė
žmogus, o groja dvikojai ir besparniai paukščiai, kaip
sakė velionis Diogenas.
— Šit kaip, brangusis grafe? Peršasi mintis, jog
panorėjęs jūs galite lepinti savo ausį dešimties angelų
chorų dainavim u?
— Nedaug apsirinkate, vikonte. Kai noriu pasi­
klausyti žavingos muzikos, kokios niekada nėra girdė­
jusi mirtingojo ausis, aš užmiegu.
— Ką gi, tuom et jūs patekote į labai tinkam ą vie­
tą. Miegokite į sveikatą, brangusis grafe, opera tam
ir išgalvota.
— Ne, atv irai kalbant, nuo jūsų orkestro per daug
ausyse spengia. N orint užm igti tuo miegu, apie kurį
jums kalbu, man reikia ram ybės ir tylos ir, be to, tam
tikro pasiruošimo...
— Garsiojo hašišo?
— Teisingai, vikonte. Kai norėsite paklausyti m u­
zikos, ateikite pas mane vakarienės.
— Aš jau girdėjau ją pas jus pusryčiaudamas.
— Romoje?
— Taip.
— A, tai buvo Haidės kanklės. Taip, vargšė trem ­
tinė k artais prasiblaško pagrodam a man savo tėvynės
dainas.
A lberas daugiau neklausinėjo, nutilo ir grafas.
Tuo metu pasigirdo skambutis.
— J ū s man atleisite? — ta rė g rafas, eidamas į savo
ložę.
— Ką jūs!
— P rašau perduoti grafienei G. jos vam pyro svei­
kinimus.
— O baronienei?
215
 — Pasakykite, kad, jeigu ji leis, šį v ak arą aš už­
suksiu pareikšti jai savo pagarbą.
Prasidėjo trečiasis veiksmas. Per šį veiksmą g ra ­
fas de Morseras, kaip buvo pažadėjęs, atvyko į ponios
D anglar ložę.
G rafas nebuvo iš tų žmonių, kurie sukelia audrą
žiūrovų salėje, u ž ta t jo pasirodymo niekas ir nepaste­
bėjo, be tų, kurie sėdėjo toje pačioje ložėje.
M ontekristas vis dėlto pam atė jį, ir lengva šypsena
nubėgo jo lūpomis.
O Haidė, vos tik pakilus uždangai, nieko nebematė
aplinkui. Kaip ir visos nuoširdžios prigim tys, ją žavėjo
viskas, ką ji girdėjo ir m atė scenoje.
Trečias veiksmas praėjo, kaip visada: balerinos
Noblė, Ziulija ir Leru pašoko savo įprastinį šokį. Ro­
bertas M arijus metė iššūkį Grenados princui. Pagaliau
didingas karalius, laikydam as už rankos dukterį, apėjo
sceną, norėdam as parodyti žiūrovams savo aksominę
m antiją. Paskui uždanga nusileido ir publika išsisklai­
dė po fojė ir koridorius.
G rafas išėjo iš savo ložės ir po kelių akim irkų pa­
sirodė baronienės D anglar ložėje.
Džiugiai nustebusi, baronienė net šūktelėjo:
— Ak, grafas, kaip aš džiaugiuosi jus matydam a.
Aš taip n ekantravau išreikšti tą padėką žodžiais, k urią
jum s pasiunčiau laiškeliu.
— Baroniene, argi jūs d ar prisim enate tokį menk­
niekį? Aš jau seniai jį užm iršau.
— Taip, bet negalim a užm iršti, grafe, kad k itą
dieną jūs išgelbėjote iš pavojaus mano gerą draugę
ponią de Vilfor, o tas pavojus jai grėsė kaip tik dėl tų
pačių žirgų.
— Gerbiamoji, ir čia aš nenusipelnau jūsų dėkin­
gumo: tą paslaugą poniai de Vilfor turėjo garbės pa­
d ary ti mano nubijietis Ali.
— O mano sūnų iš Romos plėšikų rankų taip p at
išgelbėjo Ali? — paklausė g rafas de Morseras.
— Ne, g rafe,— ta rė M ontekristas, spausdamas ra n ­
ką, k urią jam ištiesė generolas,— ne. Sį k a rtą aš priim u
dėkingumą, bet jūs jį man jau pareiškėte, aš išklausiau,
216
ir iš tik rų jų man drovu, kad jūs vėl tai prisimenate.
P rašau, suteikite man garbę, baroniene, ir supažindin­
kite su savo dukterim i.
— J in a i jau pažįsta jus, bent iš vardo, nes štai jau
kelios dienos tik apie jus mes ir kalbame. Eženi,— tęsė
baronienė, kreipdam asi į d ukterį,— čia g rafas Monte­
kristas!
G rafas nusilenkė. Panelė D anglar lengvai linkte­
lėjo galva.
— Su jumis ložėje sėdi nuostabi gražuolė,— tarė
Eženi,— tai jūsų duktė, grafe?
— Ne, panele,— atsakė Montekristas, nustebintas
to begalinio naivumo arba nepaprasto aplombo,— tai
nelaim inga graikė, aš jos globėjas.
— Kuo ji vardu?..
— Haidė,— atsakė M ontekristas.
— Graikė! — sumurmėjo g rafas de Morseras.
— Taip, g rafe,— tarė jam ponia D anglar,— o pa­
sakykite, a r Ali Tebelino rūmuose, k u r jūs taip šlovingai
tarnavote, jums teko kada nors m atyti tokį nuostabų
kostium ą kaip jos?
— Tai jūs tarnavote Janinoje, grafe? — paklausė
Montekristas.
— Buvau pašos kariuomenės generolas inspekto­
riu s,— atsakė M orseras,— ir neslėpsiu, už tą nedidelį
savo tu rtą , k u rį turiu, esu dėkingas garsaus albanų val­
dovo dosnumui.
— Betgi pasižiūrėkite į ją ,— prim ygtinai prašė
ponia Danglar.
— K ur ji? — sumurmėjo Morseras.
— Štai! — ta rė M ontekristas.
Ir, padėjęs ra n k ą g rafu i a n t peties, jis išsilenkė su
juo per ložės kraštą.
Tuo metu Haidė, kuri akimis ieškojo grafo, paste­
bėjo išblyškusį jo veidą šalia Morsero, kurį jis laikė
apkabinęs per petį.
Tas vaizdas jaunai merginai padarė siaubingą įspūdį.
Ji pasilenkė tru p u tį į priekį, ta rtu m norėdam a įsisiurbti
į juos akimis, paskui tučtuojau atsilošė, vos girdim ai
riktelėjusi. Tą jos riktelėjim ą vis dėlto išgirdo artim iau-

217
šieji kaim ynai ir Ali, kuris b em atant atid arė duris.
— Pažiūrėkite,— ta rė Eženi,— kas atsitiko jūsų au ­
gintinei, grafe? Atrodo, jai bloga.
— Iš tiesų,— atsakė g ra fa s,— bet nebijokite, Haidė
labai nervinga, u ž ta t labai ja u tri visokiems kvapams:
nepatiko jai kvapas — žiūrėk, jau ir nualpo, bet,— tęsė
grafas, išsiimdam as iš kišenės buteliuką,— tu riu jai nuo
to vaistų.
Ir, nusilenkęs baronienei ir jos dukteriai, jis d ar
k a rtą paspaudė ran k ą grafui, Debrė ir išėjo iš ponios
D anglar ložės.
Grįžęs į savo ložę, jis rado Haidę d ar labai išblyš­
kusią. Vos tik jam įėjus jinai griebė jį už rankos.
M ontekristas pastebėjo, kad jaunos merginos ra n ­
kos drėgnos ir šaltos kaip ledas.
— Su kuo tu ten kalbėjai, pone? — paklausė ji.
— Taigi su g rafu de Morseru,— atsakė Montekris­
ta s,— jis tarnavo tavo narsiajam tėvui ir sako esąs dė­
kingas jam už savo tu rtą .
— Niekšas! — sušuko Haidė.— Tai jis pardavė mano
tėvą turkam s, o jo tu rta s — išdavimo kaina. N ejaugi
to nežinojai, mano brangusis pone?
— Kažką girdėjau apie tai Epire,— atsakė Monte­
kristas,— bet visų tos istorijos smulkmenų nežinau. Eime,
vaikuti mano, tu man viską papasakosi, tu rb ū t tai la­
bai įdomu.
— Taip, taip, eime, m an rodos, aš mirsiu, jei ilgiau
pasiliksiu netoli to žmogaus.
Haidė tuojau atsistojo, susisupo balto kašmiro skrais­
te, išsiuvinėta perlais bei koralais, ir skubiai išėjo iš
ložės tuo metu, kai uždanga kilo.
— Žiūrėkite, šis žmogus nieko nedaro kaip visi! —
ta rė grafienė G. Alberui, kuris vėl grįžo pas ją .— Jis
susikaupęs išklauso „Roberto" trečiąjį veiksmą ir pa­
lieka salę kaip tik tuo metu, kada prasideda ketvirtasis.

218
 X V III + BIRŽOS S V Y R A V I M A I
Praslinkus keletui dienų po šio susitikimo, Alberas
de Morseras aplankė g rafą M ontekristą Eliziejaus lau ­
kuose, jo namuose. Namas jau buvo įgijęs tą rūm ų
išvaizdą, k u rią g rafas savo milžiniškų tu rtų dėka su­
teikdavo net laikinoms savo buveinėms.
J is atvyko pas g ra fą ponios D anglar vardu d ar
k artą pareikšti jam padėką, k u rią ji k a rtą jau buvo
išliejusi laiške, pasirašytam e baronienės D anglar, mer­
gautine pavarde Erm ina de Servjė.
A lberą atlydėjo Liusjenas Debrė, kuris prikergė
prie savo draugo žodžių keletą komplimentų, be abe­
jonės, neoficialių, bet jų šaltinis negalėjo pasislėpti nuo
pastabaus grafo žvilgsnio.
Jam net pasirodė, kad Liusjenas atvyko skatina­
mas dvigubo smalsumo ir kad pusė šio jausmo kyla iš
Sosė d’A nteno gatvės gyventojų. Iš tik rų jų nebijodamas
apsirikti jis lengvai galėjo spėti, kad ponia Danglar,
neturėdam a galimybės p am atyti savo pačios akimis,
kaip gyvena žmogus, kuris dovanoja trisdešim t tūks­
tančių fran k ų vertės žirgus ir važiuoja į Operą su verge,
apsikarsčiusia milijono vertės deim antais, pavedė tai
atlikti žmogui, kuriuo ji įp ratu si tikėti, ir mano g au ­
sianti kai k u rių žinių apie jo nam ų gyvenimą.
Tačiau g rafas nė kiek neparodė įtariąs, kad jam
suprantam as ryšys tarp Liusjeno vizito ir baronienės
smalsumo.
— J ū s dažnai susitinkate su baronu D anglaru? —
paklausė jis A lberą.
— Žinoma, grafe. J u k prisim enate, ką jums sakiau.
— Vadinasi, viskas kaip anksčiau?
— Labiau negu kada nors,— ta rė Liusjenas,— vis­
kas jau su tarta.
M atyt, nu taręs, kad jis jau užtenkam ai dalyvavo
pokalbyje, Liusjenas įsta tė į akį vėžlinį monoklį ir, k an ­
džiodamas auksinį savo lazdelės bum bulą, ėmė slankioti
po kam barį apžiūrinėdam as ginklus ir paveikslus.
— Bet, sprendžiant iš jūsų žodžių,— tarė Monte-

219
k ristas A lberui,— m an susidarė įspūdis, kad galutinis
sprendimas d ar ne taip arti.
— Ką padarysi? Reikalai klostosi taip greitai, kad
ir nepam atai, kaip toli jie pažengia. Rodos, niekur nie­
ko, nė negalvoji apie juos, o jie apie tave pagalvoja, ir
belieka tik stebėtis. Mano tėvas ir ponas D anglaras d ra u ­
ge tarnavo Ispanijoje, mano tėvas — armijoje, ponas
D anglaras — tiekimo srityje. Kaip tik ten mano tėvas,
revoliucijos nusm ukdytas, padarė neblogos politinės ir
karinės karjeros pradžią, o ponas D anglaras, kuris nie­
kada neturėjo paveldimo turto, padėjo pagrindus nuosta­
biai politinei ir finansinei karjerai.
— Taip, tik ra i,— ta rė M ontekristas,— prisimenu,
kad ponas D anglaras, kai buvau pas jį užsukęs, man apie
tai pasakojo.— Jis pažvelgė į Liusjeną, sklaidantį al­
bumą, ir pridūrė: — O juk ji daili, ta panelė Eženi?
Kiek prisimenu, jos v ard as Eženi, tiesa?
— Labai daili arba, tiksliau, labai graži,— atsakė
A lberas,— bet aš nesuprantu šitokio grožio. Aš nevertas
jo!
— J ū s taip kalbate, ta rsi jau būtum ėte jos vyras!
— A k,— atsiduso Alberas, savo ruožtu žvilgtelėjęs,
ką veikia Liusjenas.
— Man atrodo,— ta rė M ontekristas tylesniu bal­
su,— kad jūs be ypatingo entuziazmo žiūrite į šias ve­
dybas.
— Panelė D anglar, mano supratim u, per daug tu r ­
tinga, šitai mane baugina.
— Kokia čia priežastis! — atsakė M ontekristas.—
A rgi jūs p ats nesate tu rtin g as?
— Mano tėvas tu ri maždaug apie penkiasdešimt
tūkstančių livrų metinių pajamų, ir kai aš vesiu, tik ­
riausiai paskirs man dešim t ar dvylika tūkstančių.
— Žinoma, tai gana kuklu,— ta rė g rafas,— ypač
Paryžiuje, bet tu rta s d ar ne viskas,— garsus vardas ir
aukšta visuomeninė padėtis juk taip p at šį tą reiškia.
Jū sų vardas garsus, visuomeninė padėtis puiki, be to,
g rafas de Morseras — karys, ir malonu žiūrėti, kai su­
sijungia Bajaro nepaperkam um as su Diugeskleno ne­
turtingum u. Nesavanaudiškum as — tas saulės spindu­

220
lys, kuriam e ryškiausiai suspindi kilnus kardas. O man
atrodo, kad tiesiog sunku ra sti tokią tinkam ą santuoką:
panelė D anglar suteiks jums tu rtu s, o jūs jai — kilnų
vardą!
A lberas susim ąstęs p ap u rtė galvą.
— Yra d ar vienas dalykas,— ta rė jis.
— P risipažįstu,— tęsė M ontekristas,— man sunku
suprasti, kodėl jum s nepatinka tu rtin g a ir graži mergina.
— Žinote,— ta rė M orseras,— jeigu tai galim a pa­
vadinti nepatikim um u, tai taip yra ne man vienam.
— O kam dar? Jū s gi sakėte, kad jūsų tėvas nori
šios santuokos.
— Mano motina, o jos akis patikim a ir įžvalgi. Ir
štai mano motinai ši santuoka nepatinka. J i kažkodėl
jau seniai nusistačiusi prieš D anglarus.
— Na, šitai su p ran tam a,— ta rė g rafas kiek nena­
tūraliu balsu,— grafienę de Morser, aristokratiškum o,
rafinuotum o, dvasinio subtilumo įkūnijim ą, tru p u tį gąs­
dina sunkios ir grubios plebėjiškos rankos prisilietim as,
tai savaime suprantam a.
— Nežinau, a r iš tik rų jų taip ,— atsakė A lberas,—
bet man viena aišku: jeigu šios vedybos įvyks, ji bus
nelaiminga. J a u prieš pusantro mėnesio buvo n u ta rta
susirinkti ir ap sv arsty ti medžiaginę to klausimo pusę,
bet jai prasidėjo tokia migrena...
— Tikra? — paklausė g rafas šypsodamasis.
— Visiškai tik ra ,— m atyt, iš baimės... dėl jos pasi­
tarim as buvo atid ėtas dviem mėnesiams. S uprantate,
nėra ko skubėti: aš d ar neturiu dvidešimt vienerių metų,
Eženi suėjo tik septyniolika. Bet tie du mėnesiai kitą
savaitę baigiasi. Teks vykdyti įsipareigojimus. Jū s ne­
galite įsivaizduoti, brangusis grafe, kaip aš nerimauju...
Ak, koks jūs laimingas, kad esate laisvas žmogus!
— Bet kas gi jum s kliudo b ū ti tokiu p at laisvu
'žmogumi?
— Mano tėvui būtų labai didelis nusivylimas, jeigu
nš nevesčiau panelės Danglar.
— Tuomet veskite,— ta rė grafas, kažkaip keistai
gūžtelėjęs pečiais.
— Taip,— nesutiko M orseras,— bet mano motinai
lai bus jau nebe nusivylimas, o sielvartas.
221
 — Tuomet neveskite,— ta rė grafas.
— Pagalvosiu, pažiūrėsiu. J ū s neatsisakysite man
p atarti, tiesa? Gal galėtum ėte išgelbėti mane? Žinote,
kad nesuteikčiau sielvarto savo motutei, aš pasiryžęs
susipykti su tėvu.
M ontekristas nusigręžė. Jis atrodė susijaudinęs.
— Ką jūs čia veikiate,— kreipėsi jis į Debrė, kuris
sėdėjo nugrim zdęs į gilų krėslą kitam e svetainės gale,
dešinėje rankoje laikydam as pieštuką, o kairėje — už­
rašų knygutę,— Puseną kopijuojate?
— Kopijuoju? Beveik,— atsakė jis ram iai.— U žtat
aš nepaprastai mėgstu tapybą! Bet šį k a rtą darau tie­
siog priešingą d arb ą — skaičiuoju.
— Skaičiuojate?
— Taip, uždavinį sprendžiu. Netiesiogiai tai liečia
ir jus, vikonte. Aš skaičiuoju, kiek uždirbo Danglaro
bankas per paskutinį pakilim ą Haityje. Trijų dienų laiko­
tarp iu nuo dviejų šimtų šešių akcijos pakilo iki keturių
šimtų devynių, o apdairus bankininkas nupirko jų gerą
maišą po du šim tus šešis. Mano apskaičiavimu, jis tu ­
rėjo uždirbti ne mažiau kaip tris šim tus tūkstančių livrų.
— Tai d ar ne p ats geriausias jo šūvis,— ta rė A l­
beras.— Šiemet juk milijoną jam davė Ispanijos obli­
gacijos.
— Klausykite, brangusis,— pastebėjo Liusjenas,—
g rafas M ontekristas galėtų atsak y ti jums drauge su
italais:
Danaro e santia —
Meta della M eta1.
I r tai d ar labai daug. Kai man pasakoja tokias isto­
rijas, aš tik tai gūžčioju pečiais.
— Bet juk jūs p ats pasakojote apie H aitį? — ta rė
Montekristas.
— H aitis — kas kita, H aitis — ta i biržos ekartė.
Galima m ėgti buljotą, žavėtis vistu, dievinti bostoną
ir vis dėlto galų gale atvėsti jiems. Bet ekartė niekada
nepraranda savo žavumo: tai prieskonis. Taigi Dangla-

P inigai ir šventumas — pusės pusė.

222
ras pardavė vakar po keturis šim tus šešis ir įsidėjo į
kišenę tris šim tus tūkstančių frankų. Jeigu būtų lau ­
kęs šios dienos, popieriai vėl būtų n u k ritę iki dviejų
šimtų penkių, ir, užuot pelnęs tris šim tus tūkstančių
frankų, jis būtų prakišęs maždaug dvidešimt penkis tū k s­
tančius.
— O kodėl nuo keturių šim tų devynių jie nukrito
iki dviejų šimtų penkių? — paklausė M ontekristas.—
P rašau man atleisti, bet aš visiškai nieko neišmanau
apie tas biržos intrigas.
— Dėl to ,— juokdamasis atsakė A lberas,— kad ži­
nios kaitaliojasi ir nesutam pa.
— Velniai rautų! — šūktelėjo g ra fa s.— Tai ponas
D anglaras rizikuoja per vieną dieną laim ėti a r pralošti
tris šimtus tūkstančių? Vadinasi, jis pasakiškai tu r ­
tingas?
— Lošia visai ne jis, o ponia D anglar,— gyvai su­
šuko Liusjenas,— tai nuostabiai drąsi moteris.
— Bet juk jūs protingas žmogus, Liusjenai, ir, bū­
damas netoli pirm ųjų šaltinių, puikiai žinote, ko tos
žinios vertos. Ju m s reikėtų ją sulaikyti,— pastebėjo
Alberas šypsodamasis.
— Kaip aš sulaikysiu, jeigu net jos vyrui tai ne­
pavyksta? — paklausė Liusjenas.— J ū s žinote baronienės
charakterį: ji nepasiduoda niekieno įtak ai ir daro vien
tai, ką įsigeidžia.
— Na, jeigu aš būčiau jūsų vietoje...— tarė Alberas.
— Kas tuomet?
— Aš ją išgydyčiau. Tai būtų didelė paslauga jos
busimajam žentui.
— Kokiu būdu?
— Labai paprastai. Aš ją pamokyčiau.
— Pam okytum ?
— Taip. Jūsų, kaip m inistro asmeninio sekretoriaus,
padėtis daro jus dideliu au to ritetu visokių žinių srityje.
Užtenka jums tik prasižioti, ir visus jūsų žodžius b ir­
žos makleriai kuo skubiausiai stenografuoja. Priverskite
kartą kitą pralošti ją šim tą tūkstančių frankų, ir ji
pasidarys atsargesnė.
— Aš jūsų nesu p ran tu ,— sum urm ėjo Liusjenas.
223
 — O tuo ta rp u viskas čia labai aišku,— atsakė
jaunuolis su naiviu nuoširdum u,— praneškite jai vieną
gražų ry tą ką nors negirdėto — telegram ą, kurios tu ­
rinys gali būti žinomas tik jums. Pavyzdžiui, kad va­
k ar vakare netoli Gabrielės kažkas m atė Henriką IV ,—
dėl to biržoje obligacijos pakils, ji norės tuo pasinau­
doti ir, žinoma, praloš, kai kitą dieną Bošanas savo
laikraštyje išspausdins:
„K ai kurių gerai inform uotų žmonių tvirtinim as,
esą karalių H enriką IV užvakar kažkas matęs netoli
Gabrielės, neatitinka tikrovės. K aralius Henrikas IV
nebuvo išvykęs iš Naujosios vietos."
Liusjenas rūgščiai nusišypsojo. Nors M ontekristas
per visą tą pokalbį atrodė abejingas, jis nepraleido nė
vieno žodžio ir nuo jo skvarbaus žvilgsnio neprasmuko
slaptas asmeninio sekretoriaus sumišimas.
Dėl to sumišimo, kurio visiškai nepastebėjo A lbe­
ras, Liusjenui teko sutrum pinti savo vizitą.
J is aiškiai jautėsi nesmagiai. Išlydėdam as jį, g ra ­
fas tyliai ta rė keletą žodžių, ir tas atsakė:
— Labai mielai, grafe, aš sutinku.
G rafas grįžo pas jaunąjį Morserą.
— A r jūs, gerai pagalvojęs, nem anote,— ta rė jam
g rafas,— kad, g ird in t ponui Debrė, jum s nereikėjo taip
kalbėti apie savo uošvį?
— P rašau jus, g rafe,— ta rė M orseras,— nem inėti to
žodžio.
— A rgi grafienė tokia jau labai priešinga šioms
vedyboms?
— Tokia priešinga, kad baronienė labai retai lan ­
kosi pas mus, o motina, man rodos, savo gyvenime nė
poros k artų nėra buvusi pas ponią Danglar.
— Tokiu atv eju ,— ta rė g ra fa s,— aš ryžtuosi su
jum is kalbėti atv irai: ponas D anglaras — mano banki­
ninkas, ponas de Vilforas apipylė mane komplimentais
už paslaugą, kurią aš padariau jam laimingo atsitik ­
tinumo dėka. U žtat nujaučiu, kad užgrius kviestiniai
pietūs ir pokyliai. O tam , kad neatrodytų, neva aš išdi­
džiai visa tai niekinu, taip pat, norėdam as pats užbėgti
kitiems už akių, aš pakviesiu į savo vasarnam į Oteilyje
224
ponus D anglar ir ponus de Vilfor. Jeigu į šiuos pietus
pakviesiu jus, taip p at g ra fą ir grafienę de Morserus, tai
ar nebus panašu į tam tik rą priešvedybinį susitikimą?
Bent ar neatrodys taip grafienei de Morser, ypač jei baro­
nas D anglaras suteiks man garbę atsiveždam as k artu duk­
terį? Tuomet jūsų motina gali b ū ti nepatenkinta ma­
nimi, o aš to jokiu būdu nenorėčiau, priešingai, aš p ra ­
šau pasitaikius progai pasakyti jai, kad labai branginu
jos gerą nuomonę apie mane.
— Garbės žodis, g rafe,— atsakė M orseras,— esu
labai dėkingas už jūsų atv iru m ą ir sutinku nedalyvauti
jūsų pietuose. Sakote, kad b ran g in ate mano motinos
nuomonę apie save,— taigi ji yra kuo puikiausia.
— Taip manote? — labai susidomėjęs, paklausė Mon­
tekristas.
— Aš tuo įsitikinęs. Po to, kai jūs pas mus buvo­
te, mes visą valandą kalbėjomės apie jus. Bet grįžkime
prie savo pokalbio. Taigi, jeigu mano motina sužinotų
apie šį jūsų dėm esingum ą,— o aš išdrįsiu jai tai p apa­
sakoti,— esu tikras, ji būtų nepaprastai jums dėkinga.
Tiesa, u žtat tėvas sm arkiai širstų.
G rafas nusijuokė.
— Na štai,— tarė jis A lberui,— dabar jūs žinote,
kaip viskas yra. Beje, ne tik jūsų tėvas supyks: ponai
Danglarai žiūrės į mane kaip į be galo neišauklėtą žmo-
tfų. Jie žino, kad mudu matomės, kada norime, kad
Paryžiuje jūs esate mano seniausias pažįstam as, ir sta i­
ga nebus jūsų per mano pietus. Jie mane paklaus, kodėl
jūsų nepakviečiau. Pam ėginkite bent pasirūpinti iš anks­
to kokiu nors įtikinam esnių kvietim u ir įspėkite mane
apie tai rašteliu. J u k žinote: bankininkai tiki vien ra š ­
tiškais įrodymais.
— Aš geriau padarysiu, g rafe,— tarė A lberas.—
Mano motina nori išvykti kur nors pakvėpuoti jūros
oru. Kada jūs ruošiate pietus?
— Šeštadienį.
— Puiku. Šiandien antradienis. Mes išvažiuosime
rytoj vakare, o poryt ry tą būsime Trepore. Žinote, gra-
IV, tai labai miela, kad jūs leidžiate žmonėms nesivaržyti.
— Tikrai, jūs mane pernelyg vertinate. Aš tiesiog
noriu būti jums malonus.
(InifuH M on te kr ist as , II t.
 — K ada išsiuritinėjote kvietimus?
— Šiandien.
— Puiku! Tučtuojau vykstu pas D anglarą ir prane­
šiu jam, kad mudu su motina rytoj išvykstame iš P a ­
ryžiaus. Aš su jum is nesimačiau, vadinasi, nieko ne­
žinau apie jūsų pietus.
— Atsikvošėkite! O Debrė, kuris tik ką m atė jus
pas mane!
— Taip, tiesa.
— Priešingai, aš jus mačiau ir čia be jokių ofi­
cialumų pakviečiau, o jūs nuoširdžiai man atsakėte, kad
negalėsite būti mano svečiu, nes išvykstate į Treporą.
— Na va, taip ir sutariam . Bet gal aplankysite
mano m otiną prieš jai išvykstant?
— Prieš jai išvykstant šitai gana sunku padaryti.
Be to, sukliudyčiau jums ruoštis kelionei.
— Na, tuom et padarykim e d ar geriau! Iki šiol jūs
buvote tik žavingas žmogus, nusipelnykite, kad mes jus
dievintume.
— Ką aš tu riu padaryti, kad pasiekčiau tokį to­
bulum ą?
— Ką tu rite padaryti?
— Taip, noriu žinoti.
— Šiandien jūs laisvas kaip vėjas. Važiuokirne pas
mus pietų, mes būsime visai vieni — jūs, motutėj ir aš.
J ū s tik tru m p ai m atėte grafienę, dabar su ja arčiau
susipažinsite. J i nuostabi moteris, ir aš gailiuosi tik to,
kad pasaulyje nėra kitos tokios pat, bet kokia dvide­
šimčia metų jaunesnės. Prisiekiu, tik rai labai greitai,
be grafienės de Morser, atsirastų d ar ir vikontienė de
Morser. Tėvo nerasite: šiandien pas jį komisija ir jis
pietauja pas referendarą. Važiuokime, pasikalbėsime apie
keliones. Jū s m atėte visą pasaulį,— papasakosite mums
savo nuotykius, papasakosite apie tą g ražiąją graikę,
kuri buvo an ą v ak arą su jumis Operoje ir k urią jūs
vadinate savo verge, o elgiatės su ja kaip su princese.
Pasikalbėsime itališkai, ispaniškai. P rašau, sutikite! Mo­
tina bus jums dėkinga.
— Labai dėkoju,— atsakė g rafas,— jūsų pasiūlymas
nepaprastai mane paglosto, ir aš labai apgailestauju, kad

226
negaliu jo priim ti. Be reikalo manote, kad aš laisvas;
kaip tik tu riu ypač svarbų pasim atym ą.
— Saugokitės, jūs tik ką išmokėte mane, kaip g a­
lima išsisukti nuo nemalonių pietų. Man reikia įrodymų.
Laimė, aš nesu bankininkas kaip D anglaras, bet įspėju
jus: aš nepasitikiu kaip ir jis.
— Tai aš jums duosiu įrodym ų,— ta rė grafas.
Ir jis paskambino.
— Bet jūs jau a n trą k a rtą atsisakote papietauti
pas mano m otiną,— tarė M orseras.— M atyt, grafe, čia
jau tv irtas jūsų nutarim as.
M ontekristas krūptelėjo.
— Tikiuosi, kad jūs taip nem anote,— ta rė jis.—
Beje, štai ateina mano įrodymas.
Įėjo B atistenas ir sustojo prie durų.
— J u k aš nebuvau įspėtas, kad jūs aplankysite,
tiesa?
— Kaip čia pasakius! Jū s toks nepaprastas žmogus,
kad aš nelaiduoju.
— Bent negalėjau num atyti, kad pakviesite mane
pietų.
— Sitai gal ir tiesa.
— Puiku. Klausykite, Batistenai, ką aš jums sakiau
šįryt, kai pasikviečiau į savo kabinetą?
— Nieko nepriimti, kas atvyks pas jūsų šviesybę
po penktos valandos.
— O paskui?
— Bet, grafe...— pradėjo Alberas.
— Ne, ne, žūt būt aš noriu išsifaduoti iš tos pa­
slaptingos reputacijos, k u rią jūs man sudarėte, brangus
vikonte. Pernelyg sunku visada vaizduoti M anfredą.
As noriu gyventi visų akivaizdoje. Paskui?.. Tęskite,
Batistenai.
— Paskui priim ti tik poną m ajorą Bartolomėjų
Ka vaikantį ir jo sūnų.
— Girdite, m ajorą Bartolomėjų K avalkantį, vienos
iš seniausių Italijos šeimų atžalą, jos genealogiją teikėsi
aiškinti pats Dantė... kaip jūs prisimenate, o gal ir ne­
prisimenate, dešimtoje „P rag aro " giesmėje. Be to, jo
f»iinų, labai mielą jaunuolį jūsų metų, tu rin tį taip p at

227
vikonto titu lą. Jis žengia į Paryžiaus aukštuomenę rem ­
damasis savo tėvo milijonais. Šiandien majoras atsives
pas mane savo sūnų,— kontino, kaip sakoma mūsų I ta ­
lijoje. Jis man jį patiki. Aš jam padėsiu prasim ušti į
žmones, jeigu bus to vertas. Jū s man patalkininkausite,
gerai?
— Be abejo! Tai tas m ajoras K avalkantis jūsų se­
nas draugas? — paklausė Alberas.
— Visai ne, jis labai kilnus didikas, labai m an­
dagus, labai kuklus, labai taktiškas, tokių Italijoje d a u ­
gybė, tai sunykusių senovinių giminių palikuonys. Keletą
k artų buvau susitikęs su juo ir Florencijoje, ir Bolo­
nėje, ir Lukoje, ir jis pranešė man, kad atvyksta čia.
Kelionių pažįstam i labai reiklūs: jie visur tikisi iš jūsų
tos bičiulystės, k u rią atsitik tin ai jiems vieną k a rtą p a­
rodėte, tarsi ku ltū rin g as žmogus, kuris moka su kiekvienu
maloniai praleisti valandą, negalėtų tu rė ti kokių nors
slaptų paskatų! Tas puikusis majoras K avalkantis vėl
ketina užsukti į Paryžių, kurį m atė tik pravažiuoda­
mas imperijos laikais, kai vyko į Maskvą sušalti. Aš jį
pavaišinsiu gerais pietumis. Jis man paves savo sūnų,
aš pažadėsiu prižiūrėti, ir jis galės sau linksm intis kaip
išmanydamas, mes būsime kvit.
— Nuostabu! — ta rė A lberas.— Matau, jūs neįkai­
nojamas globotojas. Vadinasi, iki pasimatymo. Mes g rį­
šime sekmadienį. Beje, gavau laišką iš Franco.
— Šit kaip! — ta rė M ontekristas.— A r jam vis dar
patinka Italija? \
— Man rodos, taip. Jis tik apgailestauja, kad jūsų
nėra. Jū s buvote Romos saulė, ir be jūsų ten apsiniau­
kę,— rašo F rancas.— Netgi, negalėčiau^tikrai pasakyti,
ar tik jis netvirtina, kad ten lyja.
— Vadinasi, jūsų draugas pakeitė savo nuomonę
apie mane?
— Priešingai, jis tebesako, kad, visų pirm a, jūs —
fantastin ė būtybė. Štai kodėl jis liūdi be jūsų.
— Labai malonus jaunuolis! — ta rė M ontekristas.—
Aš p aju tau jam sim patiją jau patį pirm ąjį mūsų pa­
žinties vakarą, kai jis buvo alkanas ir mielai sutiko
pavakarieniauti pas mane. Jeigu neklystu, jis generolo
d ’Epinė sūnus?
228
 — Visiškai teisingai.
— To paties, kuris tū k stan tis aštuoni šimtai pen­
kioliktais metais buvo taip niekšiškai nužudytas?
— Taip, bonapartistų.
— Tikrai, tikrai! Jis m an stebėtinai patinka! A r
nesirengiama ir jo apvesdinti?
— Taip, jis tu ri vesti panelę de Vilfor.
— Tai nuspręsta?
— Taip kaip mano jungtuvės su panele D anglar,—
atsakė juokdamasis Alberas.
— Juokiatės?
— Taip.
— Kodėl?
— Todėl, kad šitos vestuvės, kiek žinau, pagrįstos
lygiai tokia p at abipuse sim patija kaip ir mano su pa­
nele Danglar. Bet iš tikrųjų, grafe, mes su jumis plepa­
me apie moteris visai taip, kaip moterys plepa apie vyrus.
Tai neatleistina!
A lberas atsistojo.
— J a u išeinate?
— Koks mielas klausimas! Ja u dvi valandos, kai
jūs negalite manimi atsik raty ti, ir vis dėlto esate toks
mandagus, kad klausiate, a r išeinu! Iš tiesų, grafe, jūs
pats m andagiausias žmogus pasaulyje! O kaip išdresi­
ruoti jūsų tarnai! Ypač Batistenas. Aš niekada nega­
lėčiau tokio gauti. Maniškiai visada mėgdžioja P ra n ­
cūzų teatro liokajus, kurie tik dėl to, kad jiems reikia
ištarti vieną žodį, būtinai kiekvieną sykį prieina prie
pat rampos. Taigi, jeigu jums įgris Batistenas, perleiski­
te jį man.
— S u tarta, vikonte.
— Palaukite, dar ne viskas. P rašau perduoti mano
linkėjimus savo kukliam atvykėliui iš Lukos ponui Ka-
valkante dei Kavalkančiui. I r jeigu pasirodytų, kad jis
nieko prieš apvesdinti savo sūnų, pasistenkite ra sti jam
labai tu rtin g ą , labai kilm ingą žmoną iš motinos pusės
ir baronaitę iš tėvo, aš jums čia padėsiu.
— Vis dėlto,— sušuko M ontekristas,— nejaugi šito­
kie reikalai?
— Taip.
229
 — Neišsitarkite, ar maža kas gali atsitikti.
— Ak, grafe! — šūktelėjo M orseras.— Jū s man
padarytum ėte nepaprastai didelę paslaugą! Aš jus šim tą
k a rtų labiau mylėčiau, jeigu jūsų dėka likčiau viengun­
gis d ar nors dešimt metų!
— Viskas galim a,— ram iai atsakė Montekristas.
Ir, atsisveikinęs su Alberu, grįžo į savo kam barį
ir trisk a rt paskambino.
Įėjo Bertučijus.
— B ertučijau,— ta rė jis,— neužmirškite, k*ad šešta­
dienį turėsiu svečių savo namuose Oteilyje.
Bertučijus nežymiai krūptelėjo.
— Klausau, jūsų šviesybe,— ta rė jis.
— J ū s man b ū tin ai reikalingas,— tęsė g rafas,—
kad viskas būtų gerai paruošta. Tai puikus nam as arba
bent gali pasidaryti puikus.
— Reikia ten viską atnau jin ti, jūsų šviesybe. Sienų
apm ušalai labai nublukę.
— Tuomet pakeiskite juos visur, išskyrus miegam ą­
jį, išm uštą raudonu audeklu. J į palikite visiškai tokį
pat, koks yra dabar.
Bertučijus nusilenkė.
— Taip p at nieko nelieskite sode. U žtat kieme d a­
rykite, kas tik patinka. Man būtų net malonu, jeigu jis
pasidarytų neatpažįstam as.
— Padarysiu viską, ką galiu, kad jūsų šviesybė
būtum ėte patenkintas. Aš būčiau ramesnis, jeigu jūsų
šviesybė malonėtum ėte duoti nurodym us dėl pietų.
— Iš tikrųjų, brangusis B ertučijau,— tarė g rafas,—
man atrodo, kad nuo to laiko, kai mes Paryžiuje, jūs
išm uštas iš vėžių, kupinas abejonių. A rgi užmiršote
mane suprasti?
— Tuomet, jūsų šviesybe, gal nors pasakytum ėte
man, ką jūs kviečiate?
— Aš dar nė pats nežinau, o juo labiau jums ne­
reikia to žinoti. Lukulas pietauja pas Lukulą, štai ir
viskas.
Bertučijus nusilenkė ir išėjo.

230
 X IX + M AJORAS K A V A LK A N TIS

Nei grafas, nei Batistenas nemelavo sakydami Mor-

serui apie tą italo majoro vizitą, dėl kurio M ontekristas
nepriėmė kvietimo pietų.
Tik ką išmušė septynias, buvo praėjusios jau dvi
valandos, kai Bertučijus, vykdydam as grafo įsakymą,
išvyko į Oteilį, ir prie v artų sustojo vežikas. T artum
susigėdęs, kaip m at jis nudardėjo tolyn, išsodinęs maž­
daug penkiasdešimt dvejų metų vyrą, apsivilkusį žalsvu
surdutu su juodais virveliniais antsiuvais, kurie, m atyt,
niekada neišnyks Europoje. A tvykėlis buvo apsiavęs
plačiomis mėlynos gelumbės kelnėmis, aukštais, d ar apy-
naujais, nors tru p u tį neaiškios spalvos batais, kurių pus­
padžiai buvo gal kiek ir per stori; užsimovęs zomšines
pirštines, su skrybėle, panašia į žandaro kepurę, su juoda
apykakle, papuošta baltais apvadais, ją galima buvo
palaikyti geležiniu antkakliu, jeigu šis vyras nenešiotų
jos savo gera valia. Tokiu išraiškingu kostium u apsi­
rengusi asmenybė paskambino prie vartelių, p asiteira­
vo, ar gyvena Eliziejaus laukų trisdešim tam e numeryje
grafas M ontekristas, ir, gavęs teigiam ą vartininko a t­
sakymą, įėjo į vidų, uždarė vartelius ir pasuko į prieangį.
Batistenas, kuriam iš anksto buvo smulkiai a p ra ­
šyta svečio išvaizda ir kuris laukė jo vestibiulyje, pa­
žino jį iš mažos kam puotos galvos, žilstančių plaukų
ir vešlių baltų ūsų,— svečiui dar nespėjus pasisakyti
nuovokiam kam erdineriui, kas jis, jau apie jo atvykim ą
buvo pranešta M ontekristui.
Svetimšalis buvo įvestas į pačią kukliausią svetainę.
Grafas jo laukė ten ir šypsodamasis pasitiko.
— Ak, mielasis m ajoras,— tarė jis.— Sveiki. Aš
jūsų laukiau.
— Nejaugi? — paklausė atvykėlis iš Lukos.— Jūsų
šviesybė manęs laukėte?
— Taip, buvau įspėtas, kad atvyksite pas mane
šiandien septintą valandą.
— Kad aš atvyksiu? Įspėtas buvote?
— Tikrai taip.
231
 — Ju o geriau. Teisybę sakant, bijojau, kad bus
užm iršta šitai padaryti.
— Ką padaryti?
— J u s įspėti.
— O, ne!
— Bet esate tikras, kad neapsirinkate?
— Esu tikras.
— Jū sų šviesybė šiandien septintą valandą kaip
tik manęs laukėte?
— Kaip tik jūsų. Beje, galime patikrinti.
— Ne, jeigu jūs manęs laukėte,— ta rė atvykėlis iš
Lukos,— tuom et neverta.
— Bet kodėl gi? — nesutiko M ontekristas.
Atvykėlis iš Lukos ėmė tru p u tį nerim auti.
— K lausykite,— ta rė M ontekristas,— juk jūs m ar­
kizas Bartolomėjus K avalkantis?
— Bartolomėjus K avalkantis,— džiaugsm ingai pa­
kartojo atvykėlis iš Lukos,— visiškai teisingai.
— A u strų kariuomenės atsargos majoras?
— A rgi aš buvau majoras? — baikščiai pasiteiravo
senas karys.
— Taip,— ta rė M ontekristas,— jūs buvote majoras.
Taip vadinam as Prancūzijoje tas laipsnis, kurį jūs tu rė ­
jote Italijoje.
— Gerai,— atsakė atvykėlis iš Lukos,— man šitai,
suprantate, nesvarbu...
— Beje, jūs čia atvykote ne savo n o ru ,— tęsė Mon­
tekristas. \
— Aišku, ne. x
— Ju s atsiuntė pas mane. \
— Taip. \
— Tas mielasis ab atas Buzonis. \
— Taip, taip! — džiaugsm ingai sušuko ntajoras.
— Ir atsivežėte tą laišką? \
— Štai jis.
— Na va, matote. Duokite šen!
M ontekristas paėmė laišką, atplėšė ir perskaitė.
M ajoras žiūrėjo į g rafą išplėštomis, nustebusiomis
akimis. Jo žvilgsnis su smalsumu nuklysdavo į kam ­
barį ir vėl tuojau grįždavo prie šeimininko.

232
 — Taip ir yra... ab atas rašo... „m ajoras Kavalkan-
tis, garsus Lukos patricijus, Florencijos Kavalkančių
palikuonis,— tęsė perbėgdam as akimis laišką Monte­
k ristas,— valdąs tu rtą , duodantį pusę milijono metinių
pajamų... “
M ontekristas pakėlė akis nuo laiško ir nusilenkė.
— Pusė milijono! — ta rė jis.— Velniai ra u tų , b ran ­
gusis ponas Kavalkanti!
— A rg i ten p arašyta pusė milijono? — paklausė a t­
vykėlis iš Lukos.
— Juodu a n t balto. Be abejo, taip ir yra. A batas
Buzonis geriau negu bet kas kitas painform uotas apie
visus didžiuosius Europos turtuolius.
— Ką gi, tegu būna pusė milijono,— ta rė atvykė­
lis iš Lukos,— bet, garbės žodis, aš nem aniau, kad sk ait­
muo bus toks didelis.
— Nes jūsų ekonomas jus apvaginėja. Ką padarysi,
brangusis ponas K avalkanti, tokia jau mūsų visų dalia!
— J ū s m an akis atv ėrėte,— oriai pastebėjo atv y ­
kėlis iš Lukos,— teks išvyti niekšą.
M ontekristas skaitė toliau:
— „Pilnutinei jo laimei trū k sta tik vieno dalyko.“
— Dieve mano, taip! Tik vieno! — atsidusęs tarė
atvykėlis iš Lukos.
— „S usirasti mylimą sūnų.44
— Mylimą sūnų!
— „K urį pagrobė vaikystėje šios kilmingos šeimos
priešai arba čigonai.44
— Penkerių metų amžiaus, pone! — sunkiai a tsi­
dusęs, ta rė atvykėlis iš Lukos, pakeldamas akis į dangų.
— N elaimingas tėvas! — pasakė Montekristas.
Paskui skaitė toliau:
— „Grafe, aš grąžinau jam viltį, grąžinau jam gy­
vybę pranešdam as, kad jūs galite padėt surasti sūnų,
kurio jis bergždžiai -ieško štai jau penkiolika m etų.44
Atvykėlis iš Lukos pažvelgė į M ontekristą su kaž­
kokiu neaiškiu nerimu.
— Galiu tai p ad ary ti,— atsakė M ontekristas.
Majoras atsitiesė.
— A ha,— ta rė jis,— vadinasi, viskas laiške gryna
tiesa?
233
 — Nejaugi tuo abejojote, brangusis ponas Barto-
lomėjau?
— Ne, ne, nė akimirkos! Ką jūs! Toks rim tas žmo­
gus kaip abatas Buzonis, dvasiško luomo, nedrįstų to ­
kiais dalykais juokauti. Bet jūs d ar ne viską perskai­
tėte, jūsų šviesybe.
— Ak, taip ,— tarė M ontekristas,— yra d ar p riera­
šas.
— Taip...— pakartojo atvykėlis iš Lukos,— prie­
rašas.
— „Kad majorui Kavalkančiui nereikėtų vargintis
pervedant pinigus iš vieno banko į kitą, aš siunčiu jam
kelionės išlaidoms dviejų tūkstančių frankų čekį ir p ra ­
šau išmokėti jam keturiasdešim t aštuonis tūkstančius
frankų, kuriuos jūs man likote skolingas. “
A iškiai susirūpinęs, m ajoras sekė, kaip g rafas skaitė
šį prierašą.
— Taip,— ta rė grafas.
— J is man sakė,— sumurmėjo atvykėlis iš Lukos.—
Taigi į... grafe...— tęsė jis.
— Taigi į?..— paklausė Montekristas.
— Taigi į prierašą...
— Ką į prierašą?..
— J ū s žiūrite taip pat palankiai kaip ir į visą
laišką?
— Žinoma. Mūsų kitos sąskaitos su abatu Buzo-
niu. Gerai neprisimenu, a r aš jam skolingas kaip tik
keturiasdešim t aštuonis tūkstančius livrų, bet keletas
šim tinių į tą a r į k itą pusę mums rūpesčio nekelia. O
ką, jūs teikėte didelę reikšmę tam prierašui, brangusis
ponas K avalkanti?
— Turiu jums prisipažinti,— atsakė atvykėlis iš Lu­
kos,— kad, visiškai pasitikėdam as abato Buzonio p a ra ­
šu, aš visai nepasiėmiau pinigų. Vadinasi, jeigu mano
viltys g au ti šią sumą žlugtų, aš atsidurčiau Paryžiuje
labai keblioje padėtyje.
— Niekus kalbate, arg i toks žmogus kaip jūs gali
k ur nors pakliūti į keblią padėtį? — tarė M ontekristas.
— Bet jeigu nieko nepažįsti...— pastebėjo atvykėlis
iš Lukos.
234
 — U žtat jus visi pažįsta.
— Taip, mane pažįsta, bet vis dėlto...
— K lausau, brangusis ponas Kavalkanti.
— Bet vis dėlto jūs man duosite tuos keturiasde­
šimt aštuonis tūkstančius livrų?
— Kada tik pareikalausite.
Nustebęs m ajoras išplėtė akis.
— Betgi p rašau sėsti,— ta rė M ontekristas,— iš tik ­
rų jų tiesiog nežinau, kas man... Aš jus laikau stačią
jau beveik k etvirtis valandos.
— Menkniekis!
Majoras pasitraukė krėslą ir atsisėdo.
— Leiskite ką nors jums pasiūlyti,— ta rė g rafas,—
taurelę Chereso, portveino, alikantės?
— A likantės, jeigu galim a. Tai mano m ėgstam iau­
sias vynas.
— Turiu puikaus. Ir gabalėlį sausainio, tiesa?
— I r gabalėlį sausainio, jeigu siūlote.
M ontekristas paskambino. Pasirodė Batistenas.
G rafas priėjo prie jo.
— Na, k ą?..— tyliai paklausė jis.
— Jaunuolis jau čia,— taip p at tyliai atsakė k a­
merdineris.
— Gerai, kur jį nuvedėte?
— Į žyd rąją svetainę, kaip jūsų šviesybė liepėte.
— Puiku. Atneškite butelį alikantės ir sausainių.
Batistenas išėjo.
— Iš tik rų jų ,— tarė atvykėlis iš Lukos,— man la ­
bai nesmagu, kad suteikiu jums tiek rūpesčių.
— Na, ką jūs! — ta rė Montekristas.
Batistenas grįžo nešinas vynu, taurėm is ir sausai­
niais.
G rafas pripylė taurę, o į a n trą įlašino vos keletą
lašų to skysto rubino, kurio buvo pilnas butelis, visas
aptrau k tas voratinkliais ir kitkuo, kas iškalbingiau liu­
dijo apie vyno senumą negu raukšlės apie žmogaus
metus.
Majoras nesuklydo pasirinkdam as. Jis paėmė pilnąją
taurę ir sausainį.
G rafas liepė B atistenui p a sta ty ti padėklą prie sve­
235
čio, kuris iš pradžių tik paragavo alikantės, o paskui
patenkintas nusišiepė ir atsarg iai pavilgė sausainį ta u ­
rėje.
— Vadinasi, pone,— tarė M ontekristas,— jūs gy­
venote Lukoje, buvote tu rtin g as, aukštos kilmės, visų
gerbiamas, turėjote viską, ko reikia žmogaus laimei.
— Viską, jūsų šviesybe,— atsakė majoras, p rary d a­
mas visą sausainį,— absoliučiai viską.
— I r pilnutinei laimei jums trūko vieno dalyko?
— Tik vieno,— atsakė atvykėlis iš Lukos.
— S urasti savo sūnų?
— A k,— ta rė garbusis majoras, imdamas an trą
sausainį,— šito man labai trūko.
J is pakėlė akis į dangų ir pamėgino atsidusti.
— D abar pasakykite, brangusis ponas K avalkanti,—
ta rė M ontekristas,— iš k ur tas sūnus, dėl kurio jūs taip
sielojatės? Aš girdėjau, kad jūs viengungis.
— Visi taip m anė,— atsakė m ajoras,— ir aš pats...
— Taip,— tęsė M ontekristas,— ir jūs pats nepanei­
gėte šitų gandų. Jaunystės nuodėmė, k u rią norėjote
nuslėpti.
Atvykėlis iš Lukos atsilošė krėsle nutaisęs labai
ram ią ir pagarbią išvaizdą, taip p at kukliai nuleido
žemyn akis,— ar norėdam as paslėpti sumišimą, ar kad
laisvesnė jaustųsi vaizduotė. Tuo p at metu jis iš padilbų
vis dirsčiojo į g rafą, kurio lūpose sustingusi šypsena
rodė, kad jis geraširdiškas ir k artu smalsus.
— Taip, pone,— ta rė jis,— norėjau nuslėpti šį
suklydimą.
— Ne dėl savęs,— tarė M ontekristas,— vyrai dėl
to nekaltinami.
— Ne, žinoma, ne dėl savęs,— ta rė m ajoras su šyp­
sena ir linkčiodamas galvą.
— Bet dėl jo motinos,— ta rė grafas.
— Dėl jo motinos! — sušuko atvykėlis iš Lukos, im ­
dam as trečią sausainį.— Dėl jo vargšės motinos!
— Bet jūs gerkite, brangusis ponas K avalkanti,—
ta rė M ontekristas, įpildam as svečiui a n trą ta u rę ali­
kantės.— Jaudindam asis dūstate.
— Dėl jo vargšės motinos! — sušnibždėjo atvykėlis
236
iš Lukos, stengdam asis valios jėga paveikti ašarines liau ­
kas ir sudrėkinti akis veidmainiška ašara.
— Ji, m an rodos, priklausė vienai iš pačių žym iau­
sių Italijos šeimų?
— P atricija iš Fiezolės, ponas grafe, patricija iš
Fiezolės!
— O kuo vardu?..
— Norite žinoti jos vardą?
— Dieve mano! — tarė M ontekristas.— Galite ne­
sakyti, aš jį žinau.
— Jū sų šviesybė viską žino,— pasakė nusilenkda­
mas atvykėlis iš Lukos.
— Oliva Korsinari, tiesa?
— Oliva Korsinari!
— Markizė?
— Markizė!
— Ir nors šeima prieštaravo, jums galų gale pa­
vyko ją vesti?
— Pavyko vesti.
— I r atsivežėte visus reikalingus dokumentus? —
tęsė Montekristas.
— Kokius dokumentus? — paklausė atvykėlis iš
Lukos.
— Ogi jungtuvių liudijim ą ir sūnaus metrikus?
— Sūnaus metrikus?
— A ndrea Kavalkančio, savo sūnaus, metrikus. A rgi
jo vardas ne A ndrea?
— Berods taip ,— tarė atvykėlis iš Lukos.
— Kaip tai berods?
— Matote, aš nedrįstu to tv irtin ti, jis taip seniai
dingęs.
— Teisybė,— tarė M ontekristas.— Bet dokumentus
turite?
— Ponas grafe, su liūdesiu tu riu jums pareikšti:
kadangi nebuvau įspėtas, jog šių dokumentų būtinai
reikia, aš nepasirūpinau juos pasiimti.
— Po velnių! — ta rė Montekristas.
— A rgi jų taip reikia?
— Būtinai!
Atvykėlis iš Lukos pasikasė kaktą.
237
 — A, per Bacco1!..— ta rė jis.— Būtinai!
— S uprantam a, o jeigu čia iškils kokių nors abe­
jonių, a r tik ra jūsų santuoka, ar teisėtai gimęs sūnus?
— Teisybė, gali iškilti abejonių.
— Jūsų sūnui ta t būtų be galo nemalonu.
— Tai būtų jam likimo smūgis!
— Dėl to jis galėtų netekti puikios nuotakos.
— O, peccato!2
— Prancūzijoje m at į tai žiūrim a griežtai. Čia ne­
gana kaip Italijoje nueiti pas kunigą ir jam pareikšti:
„Mes mylimės, sujunkite m us“ . Prancūzijoje yra civi­
linė santuoka ir, norint taip susituokti, reikia asmens
dokumentų.
— Štai k u r nelaimė, tų dokumentų aš neturiu.
— Gerai, kad aš juos tu riu ,— ta rė Montekristas.
— Jūs?
— Taip.
— J ū s tu rite juos?
— Turiu.
— Tai jau iš tik rų jų ,— ta rė atvykėlis iš Lukos,
kuris, matydam as, kad be dokumentų jo kelionė nustoja
bet kokios prasmės, išsigando, jog tas neapsižiūrėjimas
nesukliudytų g au ti keturiasdešim t aštuonis tūkstančius
fran k ų ,— tai jau iš tik rų jų čia didelė laimė. Taip,—
tęsė jis,— didelė laimė, juk aš apie tai net nepagalvojau.
— Taip, taip, mielai jumis tikiu: apie viską ne­
pagalvosi. Bet, jūsų laimė, abatas Buzonis apie tai pa­
galvojo.
— Koks mielas tas abatas!
— A pdairus žmogus.
— N uostabus žmogus,— pasakė atvykėlis iš Lu­
kos,— ir jis atsiu n tė tuos dokumentus jums?
— Š tai jie.
Atvykėlis iš Lukos susižavėjęs m aldingai sudėjo
rankas.
— J ū s tuokėtės su Oliva K orsinari Monte Ka tiny je,
švento Povilo bažnyčioje. Štai klebono liudijimas.

Prisiekiu Bachu! (ital.)

2 Kaip gaila! (ital.)

238
 — Taip, iš tikrųjų, štai k u r jis,— ta rė m ajoras n u ­
stebęs ir ėmė v a rty ti dokumentą.
— O štai A ndrea Kavalkančio krikšto metrikai,
išduoti Saravecos klebono.
— Viskas tvarkoje,— ta rė majoras.
— Taigi pasiim kite šiuos dokumentus, man jų ne­
reikia. A tiduokite sūnui, tegu jis juos saugo.
— Būtinai!.. Jeigu jis pamestų...
— Ką? Jeigu jis pamestų? — paklausė Montekristas.
— N a,— ta rė atvykėlis iš Lukos,— tektų rašy ti ten,
ir daug laiko praeitų, kol gautum naujus.
— Taip, g au ti būtų sunku,— ta rė Montekristas.
— Beveik neįm anom a,— p rid ū rė atvykėlis iš Lukos.
— Labai džiaugiuosi, kad jūs suprantate, kokie
svarbūs šie dokumentai.
— Aš manau, kad jie tiesiog neįkainojami.
— D abar,— ta rė M ontekristas,— tru p u tį dėl jau ­
nuolio motinos...
— T ruputį dėl jaunuolio motinos...— nerim audam as
pakartojo majoras.
— Dėl m arkizės Korsinari...
— Dieve mano! — ta rė atvykėlis iš Lukos, po k u ­
rio kojomis kilo vis naujos kliūtys,— argi jos gali p ri­
reikti?
— Ne,— ta rė M ontekristas.— Beje, juk ji...
— Taip, taip... ji...
— A tidavė gam tai duoklę...
— Deja, taip ,— gyvai p ritarė atvykėlis iš Lukos.
— Aš tai žinojau,— tęsė M ontekristas,— ji mirė
prieš dešimt metų.
— O aš vis dar apraudu jos m irtį,— ta rė majoras,
issitraukdam as iš kišenės languotą nosinę ir šluostyda­
masis pirm a kairę, paskui dešinę akį.
— Ką padarysi,— guodė M ontekristas,— visi mes
mirtingi. Dabar suprantate, brangusis ponas K avalkanti,
jog Prancūzijoje nėra ko pasakotis, kad jūs penkiolika
motų nesim atėte su sūnumi. Visos tos istorijos apie
čigonus, kurie vagia vaikus, čia nemadingos. Andrea
mokėsi provincijos koledže, o d ab ar jūs norite, kad jis
užbaigtų savo lavinim ąsi Paryžiaus aukštuomenėje. Todėl
239
ir išvykote iš Via Redžo, k u r gyvenate po savo žmonos
mirties. To visiškai pakaks.
— Taip manote?
— Žinoma.
— Tuomet viskas puiku.
— Jeigu kas nors sužinotų apie tą atsiskyrimą...
— Ką aš tuom et sakysiu?
— Kad išdavikas auklėtojas, parsidavęs jūsų šeimos
priešams...
— Tai y ra tiems Korsinari?
— Žinoma... pagrobė vaiką, kad jūsų giminė išnyktų.
— Teisingai, juk jis vienintelis sūnus.
— O dabar, kai dėl visko susitarėm e, kai jūs a tg ai­
vinote savo prisim inim us ir jie jūsų jau neapgaus, ti ­
kiuosi, atspėjate, kad aš paruošiau jums siurprizą?
— Malonų? — paklausė atvykėlis iš Lukos.
— M atau,— ta rė M ontekristas,— kad negalima ap­
g auti tėvo nei akių, nei širdies.
— Hm! — burbtelėjo majoras.
— Kas nors jau p rasitarė jums a r gal pats susi-
protėjote, jog jis čia?
— Kas čia?
— Jū sų kūdikis, jūsų sūnus, jūsų Andrea.
— Susiprotėjau,— atsakė atvykėlis iš Lukos visiš­
kai šaltai.— Tai jis čia?
— Čia, g reta,— tarė M ontekristas,— kai mano ka­
merdineris čia buvo atėjęs, jis pranešė apie jo atvykimą.
— Puiku! Puiku! — ta rė majoras, su kiekvienu
šūktelėjimu segiodamasis savo surduto sagas.
— Brangusis pone K avalkanti,— ta rė M ontekris­
ta s.— Aš suprantu, kad jūs jaudinatės. Jum s reikia
duoti laiko atsigauti. Be to, reikia paruošti tam laim in­
gam susitikim ui ir jaunuolį, kuris, m anau, nekantrauja
kaip ir jūs.
— Neabejoju,— ta rė K avalkantis.
— Tai štai po kokių penkiolikos minučių mes pasi­
rodysime jums.
— Tai jūs jį atvesite pas mane? Jū s toks geras,
kad norite pats man jį p ristaty ti?
— Ne, aš nenoriu stoti tarp tėvo ir sūnaus. Bet

240
nesirūpinkite, jeigu net kraujo balsas ir neprabiltų, jūs
nesuklysite: jis įeis pro šias duris. Tai gražus jaunuo­
lis, šviesiaplaukis, gal tru p u tį net per šviesus, malonių
manierų. Beje, pats pam atysite.
— Tiesa,— ta rė m ajoras,— žinote, aš pasiėmiau tik
du tūkstančius frankų, kuriuos gavau tarp in in k au jan t
tam mielam ab atu i Buzoniui. Dalį jų jau išleidau kelio­
nėje, ir...
— I r jums reikia pinigų... ta i visai suprantam a,
brangusis ponas K avalkanti. Štai jums dėl lygaus skai­
čiaus aštuonios tūkstantinės.
Majoro akys sublizgėjo kaip karbunkulai.
— Vadinasi, iš manęs jums priklauso dar k eturias­
dešimt tūkstančių fran k ų ,— ta rė M ontekristas.
— Gal jūsų šviesybė norėtų g au ti pakvitavim ą? —
paklausė m ajoras, kišdamas pinigus į vidinę surduto
kišenę.
— Kam? — paklausė grafas.
— Ogi kaip pateisinam ąjį dokum entą atsiskaičiuo­
jan t su abatu Buzoniu.
— Duosite pakvitavim ą už visą sumą, kai gausite
likusius keturiasdešim t tūkstančių frankų. Tarp garbingų
žmonių toks atsargum as bereikalingas.
— Taip, tikrai, tarp» garbingų žmonių,— ta rė ma­
joras.
— Dar vieną žodį, markize.
— Jū sų paslaugoms.
— A r leisite man duoti jums mažą patarim ą?
— Žinoma! Labai prašau!
— Būtų neblogai, jeigu pakeistum ėte tą savo su r­
dutą.
— Iš tikrųjų? — ta rė m ajoras, su pasitenkinim u
apžiūrinėdam as savo drabužį.
— Taip, tokius d ar dėvi Via Redže, bet Paryžiuje,
nors jis ir elegantiškas, toks kostium as jau seniai išėjęs
iš mados.
— Labai apm audu,— ta rė atvykėlis iš Lukos.
— Na, jeigu jis jums patinka, galėsite vėl apsi­
vilkti išvažiuodamas.
— Bet kuo aš čia vilkėsiu?
(i ru las M on te kr ist as , II t. 241
 — Tuo, ką rasite savo lagaminuose.
— Kaip tai lagaminuose? Aš tu riu su savimi tik
kelionės krepšį.
— Su savimi, žinoma. Kam apsisunkinti bereika­
lingais daiktais? Ju k senas karys visuomet mėgsta ke­
liauti lengvai.
— Kaip tik dėl to ir...
— Bet jūs žmogus apdairus ir pasiuntėte savo daik­
tu s anksčiau. Jie vakar buvo atvežti į „Princų" vieš­
butį, Rišeljė gatvėje, kur užsisakėte kam barius.
— Taigi lagaminuose?
— M anau, liepėte liokajui sudėti į juos visa, kas
reikalinga: civilinį kostium ą, uniform ą. Ypač iškilm in­
gais atvejais apsivilkite uniform ą, tai labai efektinga.
Neužmirškite ordinų. Prancūzijoje iš jų visi šaiposi, bet
visada nešioja.
— Puiku, puiku, puiku! — ta rė majoras, vis labiau
ir labiau apstulbdam as.
— O d ab ar,— ta rė M ontekristas,— kai jūsų širdis
užgrūdinta dideliam susijaudinim ui, ruoškitės, ponas
K avalkanti, p am atyti savo sūnų Andrea.
M ontekristas dingo už portjeros, su žavinga šyp­
sena nusilenkęs apkerėtam majorui.

XX + ANDREA K A V A LK A N TIS

G rafas M ontekristas įėjo į gretim ą svetainę, kurią

Batistenas buvo pavadinęs žydrąja. Čia jo laukė jau ­
nuolis, gana elegantiškai apsirengęs, kurį prieš pusva­
landį atvežė prie namo v artų sam dytas kabrioletas. Ba­
tistenas be vargo jį pažino: tai buvo tas pats aukštas
jaunuolis šviesiais plaukais, rusva barzdele ir juodomis
akimis, akinam ai balta oda,— žodžiu, tas pats jaunuolis,
kurio išorę B atistenui buvo nusakęs jo šeimininkas.
Tuo metu, kai g rafas įėjo į svetainę, jaunuolis, ne­
rūpestingai išsikėsnojęs a n t sofos, išsiblaškęs daužė
b atą nendrele su auksiniu bumbulu.
P am atęs įeinantį M ontekristą, jis skubiai atsistojo.
— G rafas M ontekristas? — paklausė jis.
242
 — Taip,— atsakė ta s,— m atyt, aš tu riu garbės kal­
bėtis su vikontu A ndrea Kavalkančiu?
— Su vikontu Andrea K avalkančiu,— pakartojo
jaunuolis, laisvai nusilenkdamas.
— A r tu rite man adresuotą laišką? — paklausė
M ontekristas.
— Aš nieko nesakiau apie jį dėl parašo, kuris man
pasirodė gana keistas.
— Jū rin in k as Sindbadas, tiesa?
— Visiškai teisingai. O kadangi niekada nesu g ir­
dėjęs apie k itą Jū rin in k ą Sindbadą, tik apie tą iš „Tūks­
tančio ir vienos nakties"...
— Čia vienas iš jo palikuonių, mano draugas, ne­
paprastai tu rtin g as žmogus, anglas, daugiau negu ori­
ginalas, kone beprotis. Jo tik ras vardas lordas Vilmoras.
— A, dabar man viskas aišku,— ta rė A ndrea.—
Tuomet viskas kuo puikiausiai klostosi. Tai tas pats
anglas, su kuriuo aš susipažinau... tame... taip, puiku...
Grafe, aš jūsų paslaugoms.
— Jeigu tai, ką aš tu riu garbės iš jūsų girdėti, yra
tiesa,— atsakė šypsodamasis g rafas,— tai, tikiuosi, jūs
neatsisakysite pranešti man keletą smulkmenų apie save
ir savo tėvus.
— Mielai, g rafe,— atsakė jaunuolis greitai, o tai
liudijo jį tu r in t gerą a tm in tį.— Aš, kaip p ats sakėte,
vikontas A ndrea K avalkantis, majoro Bartolomėjaus
Kavalkančio sūnus, ainis tų Kavalkančiu, kurie įrašyti
j auksinę Florencijos knygą. Mūsų šeima, nors ir labai
tu rtin g a,— mano tėvas tu ri pusę milijono metinių p aja­
mų,— patyrė daug nelaimių. Mane patį, kai buvau pen­
kerių ar šešerių metų, pagrobė išdavikas auklėtojas, ir
is tisus penkiolika metų nesu matęs savo gimdytojo. Nuo
to laiko, kai suaugau, nuo to laiko, kai esu laisvas ir
priklausau p ats nuo savęs, aš ieškau jo, bet veltui. Ir
štai tas jūsų draugo Sindbado laiškas man praneša, kad
jis Paryžiuje, ir leidžia kreiptis į jus, kad ką nors apie jį
sužinočiau.
— Iš tik rų jų visa tai, ką jūs pasakojote, nepapras­
tai įdomu,— ta rė grafas, su niūriu pasitenkinim u žiū­
rėdamas į tą nesivaržantį jaunuolį, tu rin tį kažkokio
243
šėtoniško grožio.— Gerai padarėte, kad pasinaudojote
mano draugo Sindbado p atarim u ir kreipėtės į mane, nes
jūsų tėvas iš tikrųjų čia ir jūsų ieško.
Kai tik g rafas įėjo į svetainę, jis nenuleido nuo
jaunuolio akių. Jis žavėjosi drąsiu jo žvilgsniu ir tv irtu
balsu, bet po tokių n atū ralių žodžių: „Jūsų tėvas yra
iš tik rų jų čia ir jūsų ieško" A ndrea pašoko ir sušuko:
— Mano tėvas! Mano tėvas čia?
— Be abejo,— atsakė M ontekristas,— jūsų tėvas
m ajoras Bartolomėjus Kavalkantis.
Siaubas, atsispindėjęs jaunuolio veide, akies mirksniu
dingo.
— Taip, tiesa,— ta rė jis,— majoras Bartolomėjus
Kavalkantis. Tai jūs sakote, ponas grafe, kad mano b ra n ­
gusis tėvas čia?
— Taip, gerbiamasis. Pridursiu net, kad tik ką su juo
mačiausi. Istorija, k u rią jis man papasakojo apie seniai
dingusį savo mylimą sūnų, mane labai sujaudino. Iš
tik rų jų jo kentėjimai, jo būgštavim ai, jo viltys galėtų
duoti puikios medžiagos graudžiai poemai. Bet štai k a rtą
jis gavo žinią, kad jo sūnaus pagrobėjai už gana stam bią
sumą siūlo jį g rąžin ti arba pranešti, k ur jis yra. Ir nie­
kas negalėjo sulaikyti mylinčio tėvo. Ta suma buvo iš­
siųsta į Pjemonto pasienį k artu su vizuotu pasu Italijai.
Jū s berods tuo metu buvote Prancūzijos pietuose?
— Taip, g rafe,— atsakė tru p u tį sutrikęs A ndrea,—
taip, aš buvau Prancūzijos pietuose.
— Nicoje turėjo jūsų laukti ekipažas?
— Visiškai teisingai. Jis atvežė mane iš Nicos į
Genują, iš Genujos į Turiną, iš Turino į Samberi, iš Sam-
beri į Pon de Bovuazeną ir iš ten į Paryžių.
— Puiku! Jū sų tėvas visą laiką tikėjosi sutikti jus
kelyje, nes vyko tomis p at vietomis, štai dėl ko ir jums
buvo pažym ėtas toks m aršrutas.
— Bet,— pastebėjo A ndrea,— jeigu mano brangus
tėvas ir būtų sutikęs mane, aš abejoju, ar jis būtų mane
pažinęs. Aš tru p u tį pasikeičiau nuo to laiko, kai mes
išsiskyrėme.
— O kraujo balsas! — ta rė M ontekristas.

244
 — Taip, tiesa,— atsakė jaunuolis,— aš nepagalvojau
apie kraujo balsą!
— Tik vienas dalykas dab ar graužia m arkizą Ka-
valkantį,— tęsė M ontekristas,— bū ten t: ką jūs darėte
visą tą laiką, kai gyvenote atskirai? Kaip elgėsi su ju ­
mis jūsų engėjai? A r jie rodė tą pagarbą, k u rią turėjo
rodyti jūsų kilmės žmogui? Gam ta jus dosniai apdo­
vanojo gabum ais,— ar nesumenkėjo jie dėl tų moralinių
kančių, kurios šim tą k artų sunkesnės už fizines, a r jūs
manote galėsiąs vėl užim ti tą au k štą padėtį, į kurią tu ­
rite teisę?
— Tikiuosi, pone,— sumurmėjo apstulbęs jaunuo­
lis,— kad joks m elagingas pranešimas...
— Ką jūs! Aš pirm ą k a rtą išgirdau apie jus iš savo
bičiulio filantropo V/ilmoro. J is man sakė, kad rado jus
sunkioje būklėje, nežinau, kokioje, neklausinėjau — aš
nesmalsus. Jeigu jis pajuto jum s gailesį, vadinasi, kaž­
kuo buvote vertas užuojautos. Sakė norįs g rąžin ti jums
tą padėtį aukštuomenėje, kurios netekote, ieškosiąs jū­
sų tėvo ir jį rasiąs. J is ėmė ieškoti ir, m atyt, rado, nes
jūsų tėvas čia. Pagaliau vakar jis man pranešė, kad
jūs atvykstate, ir davė kai kurių nurodym ų dėl jūsų
turto,— štai ir viskas. Aš žinau, kad mano bičiulis Vil-
moras didelis originalas, bet kadangi tuo p at metu jisai
žmogus patikim as, tu rtin g a s kaip aukso kasykla, va­
dinasi, gali sau paikioti, nusigyventi jam neįmanoma,
tai aš pažadėjau išpildyti jo nurodymus. Dabar, ger­
biamasis, prašau jus neįsižeisti dėl mano klausimo: ka­
dangi aš turėsiu bent kiek jus pagloboti, tai norėčiau
žinoti, ar jus ištikusios nelaimės, dėl kurių esate ne­
kaltas ir kurios nė kiek nesum ažina mano pagarbos
jums,— ar tos nelaimės nepadarė jus tru p u tį svetimą
tai visuomenei, kurioje jūsų tu rta s ir vardas duoda jums
teisę užim ti tokią įžymią padėtį?
— Susimildamas, dėl šito nesijaudinkite,— atsakė
jaunuolis, jau visai atgavęs pasitikėjim ą savim i.— P a ­
grobėjai, kurie atplėšė mane nuo tėvo, m atyt, ketino
vėliau mane parduoti jam, kaip jie ir padarė. Jie su­
prato, kad, n o rin t g auti iš manęs kuo daugiau naudos,
nereikia m enkinti mano vertingum o, o, priešingai, jeigu

245
galima, jį net kelti. U žtat aš gavau gana gerą išsimoks­
linimą, ir tie vaikų vagys elgėsi su manimi maždaug
taip, kaip Mažojoj Azijoj vergvaldžiai elgdavosi su ver­
gais, darydam i iš jų mokytus gram atikus, gydytojus
ir filosofus, norėdami brangiau parduoti juos Romos
turguje.
M ontekristas patenkintas nusišypsojo. M atyt, iš
A ndrea Kavalkančio jis tiek nesitikėjo.
— P ag aliau ,— kalbėjo toliau jaunuolis,— jeigu
manyje ir pasireikštų kai kurie auklėjimo trūkum ai a r ­
ba, tikriau sakant, nepripratim as prie aukštuomenės,
aš tikiuosi, kad visi man bus atlaidūs, turėdam i galvoje
nelaimes, lydėjusias mano vaikystę ir jaunystę.
— Ką gi! — nerūpestingai ta rė M ontekristas.— P a ­
sielgsite, kaip norėsite, vikonte,— tai jūsų pačių reika­
las ir tik jus liečia. Bet, patikėkite, jumis dėtas, aš nė
žodžiu neprasitarčiau apie visus tuos nuotykius. Jūsų
gyvenimas panašus į rom aną, bet aukštuomenė, kuri
dievina geltonai įrištus romanus, stačiai su keistu ne­
pasitikėjim u žiūri į tokius romanus, kuriuos gyvenimas
aptrau k ia gyva oda, nors ji būtų ir paauksuota, kaip
jūsų. Štai šitą kliūtį aš ir drįstu jums nurodyti, vikonte.
Nespėsite kam nors papasakoti graudžios savo gyvenimo
istorijos, ir ji, visiškai iškraipyta, bem atant apskries
visą Paryžių. Ju m s teks vaizduoti Antonį, o tokių anto-
nių laikai jau praėjo. Gal jūs sužadinsite smalsumą, ir
tai jums užtikrins tam tik rą pasisekimą, bet ne kiek­
vienam malonu būti paskalų objektu. Galbūt jus tai
išvargintų.
— Aš manau, kad jūsų teisybė, g rafe,— tarė A n­
drea, nejučiom blykšdamas nuo skvarbaus Montekristo
žvilgsnio,— tai rim ta kliūtis.
— -Na, nereikia ir perdėti,— ta rė M ontekristas,—
norint išvengti klaidos, galim a padaryti kvailybę. Ne,
reikia tiesiog elgtis apgalvotai, o tokiam protingam vai­
kinui kaip jūs šitai juo lengviau padaryti, nes ta i su­
tam pa su jūsų interesais. Visa, kas gali pasirodyti tam ­
saus jūsų praeityje, reikia su g riau ti įrodymais ir g a r­
bingų draugų liudijimais.
Andrea sėdėjo kaip an t adatų.
246
 — Aš mielai už jus laiduočiau,— tęsė Montekris­
tas,— bet tu riu įprotį abejoti net geriausiais savo d ra u ­
gais ir kažkokią reikmę žadinti abejones ir kitiems.
Taigi atsidurčiau ne savo am plua, kaip sako aktoriai,
ir rizikuočiau b ū ti nušvilptas, o šitai jau nereikalinga.
— Vis dėlto, g rafe,— A ndrea ryžosi p rie štarau ti,—
iš pagarbos lordui Vilmorui, kuris mane jums reko­
mendavo...
— Taip, su p ran tam a,— tarė M ontekristas,— bet
lordas Vilmoras neslėpė nuo manęs, kad jūs praleidote
gana au d rin g ą jaunystę. Ne, ne,— pridūrė grafas, pa­
matęs, kad A ndrea krustelėjo,— aš nereikalauju iš jūsų
išpažinties. P agaliau ir buvo iškviestas iš Lukos jūsų
tėvas, kad jūs nieko kito nepasigestumėte. Tuojau jį pa­
matysite. Jis posausis, laikosi bent kiek įtem ptai, bet
tai — uniformos poveikis, o kai visi- sužinos, kad jis
jau aštuoniolika metų ta rn au ja A ustrijos armijoje, jam
viską atleis: austram s mes ap sk ritai nesame reiklūs.
Vienu žodžiu, kaip tėvas, jis visiškai padorus, būkite
tikras.
— Grafe, jūsų žodžiai mane ram ina. Aš taip seniai
nuo tėvo atskirtas, kad visai jo neatsimenu.
— Be to, žinote, didelis tu rta s verčia į daug ką
žiūrėti atlaidžiai.
— Tai mano tėvas iš tik rų jų tu rtin g as?
— J is milijonierius... penki šim tai tūkstančių livrų
metinių pajamų.
— V adinas,— su viltim i paklausė jaunuolis,— m a­
no padėtis bus... pakenčiama?
— Visai pakenčiama, mano brangusis. Jis paskyrė
jums penkiasdešimt tūkstančių livrų per metus visam
tam laikui, kol gyvensite Paryžiuje.*
— Tuomet aš čia visada gyvensiu.
— Hm! Sunku laiduoti už ateitį, brangusis vikon­
to! Žmogus svarsto, o Dievas savaip sunarsto.
Andrea atsiduso.
— Šiaip ar taip ,— ta rė jis,— kol aš Paryžiuje ir...
kol aplinkybės neprivers manęs išvykti, tie pinigai, ku­
riuos minėjote, man užtikrinti?
— S uprantam a.

247
 — Juos tėvas duoda? — nerim audam as pasiteiravo
Andrea.
— Taip, bet laiduojant lordui Vilmorui, kuris, jūsų
tėvo prašomas, atid arė jums mėnesinį penkių tūkstančių
fran k ų kreditą pas poną D anglarą, vieną pačių soli­
džiausių Paryžiaus bankininkų.
— A r mano tėvas ketina ilgai būti Paryžiuje?
— Tiktai keletą dienų,— atsakė M ontekristas.— Jis
negali palikti tarnybos ilgiau negu dviem trim savai­
tėms.
— Ak, mielas tėvas! — sušuko Andrea, aiškiai n u ­
džiugęs, kad jis greitai išvažiuos.
— U žtat,— ta rė M ontekristas, dėdamasis nesupra­
tęs šitų žodžių tono,— daugiau nė minutei nenoriu n u ­
tęsti jūsų pasimatymo. A r jūs pasiruošęs apkabinti g a r­
bųjį poną K avalkantį?
— Tikiuosi, jūs tuo neabejojate?
— Na, tai eikite į šitą svetainę, mano bičiuli: ten
rasite savo tėvą, jis jūsų laukia.
A ndrea nusilenkė g rafu i ir įėjo į svetainę.
G rafas palydėjo jį akimis ir, kai tas išėjo, paspaudė
spyruoklę, paslėptą viename paveiksle, kuriam pasi­
slinkus iš rėm ų pasiliko plyšys, pro kurį galim a buvo
m atyti viską, kas dedasi svetainėje.
A ndrea uždarė duris ir priėjo prie majoro, kuris,
vos tik išgirdęs žingsnius, atsistojo.
— O, mano brangusis tėvas,— ta rė A ndrea g a r­
siai, kad g rafas galėtų išgirsti jį pro uždarytas d uris,—
nejaugi čia jūs?
— Sveikas, mano mielas sūnau,— rim tai ta rė m a­
joras.
— Kokia laimė vėl pasim atyti su jumis po tiek daug
išsiskyrimo m etų,— atsakė Andrea, mesdamas žvilgsnį
į duris.
— Iš tik rų jų išsiskyrim as buvo ilgas.
— Gal apsikabinsim? — pasiūlė Andrea.
— Kaip norite, mano sūnau,— atsakė majoras.
A budu vyrai pasibučiavo, kaip bučiuojamasi P ra n ­
cūzų teatre, ta i yra priglaudė skruostą prie skruosto.
— Vadinasi, mes vėl kartu! — tarė Andrea.
248
 — Mes vėl k a rtu ,— pakartojo majoras.
— Kad daugiau niekada nebesiskirtume?
— Priešingai, brangus sūnau: juk jums, tikiuosi;
Prancūzija dabar pasidarė a n trą ja tėvyne?
— Turiu prisipažinti,— ta rė jaunuolis,— būčiau la­
bai nusiminęs, jeigu man tektų palikti Paryžių.
— O aš negalėčiau gyventi be Lukos. Ir grįšiu į
Italiją, kai tik galėsiu.
— Bet prieš išvykdamas, brangusis tėve, jūs, ži­
noma, duosite man dokumentus, kuriais rem damasis g a­
lėsiu įrodyti savo kilmę.
— Savaime suprantam a, juk kaip tik dėl to aš ir
atvažiavau. Tiek vargo turėjau, kol gavau jums tuos
popierius, jog a n trą k a rt juos g au ti būtų neįmanoma.
Tam reikėtų visų likusių mano gyvenimo dienų.
— I r tie dokumentai...
— Štai jie.
Andrea godžiai pagriebė tėvo jungtuvių pažym ė­
jimą, savo m etrikus ir, nekantriai atskleidęs, kaip ir
dera geram sūnui, perm etė akimis abu dokumentus taip,
kad buvo galim a pastebėti ne tik jo nemažą patyrim ą,
bet ir gyviausią susidomėjimą.
Kai baigė, jo veidas nušvito neišreiškiamu džiaugs­
mu, ir su keista šypsena jis pažvelgė į majorą.
— Šit kaip! — ta rė jis gryniausia toskaniečių ta r ­
me.— M atyt, Italijoje katorga panaikinta?
Majoras išsitiesė.
— Kaip tai? — ta rė jis.
— O taip, kad ten nebaudžiam i fabrikuojam i tokie
dokumentai. Už pusę tokio darbo, mano brangusis tėve,
Prancūzijoje jus išsiųstų į Tuloną kokiems penkeriems
metams pakvėpuoti grynu oru.
— Ką jūs pasakėte? — paklausė atvykėlis iš Lu­
kos, bandydam as įg au ti didingą išvaizdą.
— Mielasis ponas K avalkanti,— ta rė Andrea, im­
damas m ajorą už alkūnės,— kiek jums mokama, kad
būtum ėte mano tėvu?!
M ajoras norėjo atsakyti.
— Sš! — ta rė Andrea tylesniu balsu.— Aš noriu
jums parodyti pasitikėjimo pavyzdį. Man duoda pen­

249
kiasdešimt tūkstančių frankų per metus, kad būčiau
jūsų sūnumi: taigi, suprantate, aš neturiu jokio noro
ginčyti, kad jūs mano tėvas.
Majoras su nerim u apsidairė.
— Nebijokite, čia nieko n ėra,— ta rė A ndrea,— be
to, mes kalbame itališkai.
— Na, o m an,— ta rė atvykėlis iš Lukos,— duoda
iš karto penkiasdešimt tūkstančių frankų.
— Ponas K avalkanti,— paklausė A ndrea,— ar jūs
tikite stebuklingomis pasakomis?
— Anksčiau netikėjau, bet dabar tenka patikėti.
— Tai jūs gavote įrodymų?
Majoras išsitraukė iš kišenės saują luidorų.
— Apčiuopiamų, kaip matote.
— Tai, jūsų manymu, aš galiu tikėti man duotais
pažadais?
— Manau, taip.
— I r tas mielas g rafas juos įvykdys?
— Be abejo. Bet jūs pats suprantate, kad viskas
vyktų sklandžiai, mes turim e gerai vaidinti savo vaid­
menis.
— O kaip kitaip!..
— Aš — švelnų tėvą...
— Aš — pagarbų sūnų.
— Jeigu jie nori, kad jūs būtum ėte mano sūnus...
— Kas „jie“ ?
— Na, aš nežinau,— tie, kurie jums rašė. A r jūs
negavote laiško?
— Gavau.
— Iš ko?
— Iš kažkokio abato Buzonio.
— J ū s jo nepažįstate?
— Niekada nesu matęs.
— Kas rašoma tam e laiške?
— A r jūs manęs neišduosit?
— Jokiu būdu, mūsų interesai bendri.
— Tai skaitykite.
Ir m ajoras padavė jaunuoliui laišką.
Andrea pusbalsiu perskaitė:
„Jū s n etu rtin g as, jūsų laukia sunki senatvė. A r

250
norite pasidaryti jeigu ne tu rtin g u , tai bent nepriklau­
somu žmogumi?
Nedelsdami važiuokite į P aryžių ir eikite pas g rafą
M ontekristą, Eliziejaus laukai Nr. 30. Paklauskite jį
apie savo sūnų, gimusį iš santuokos su markize de Kor-
sinari ir pagrobtą iš jūsų, kai jam buvo penkeri metai.
Sis sūnus v ard u A ndrea K avalkantis.
Kad jums nekiltų abejonių, jog žemiau pasirašęs
linki jums gera, rasite čia pridėta:
1. Čekį dviejų tūkstančių keturių šimtų toskaniškų
livrų suma, išrašy tą p. Gocio bankui Florencijoje.
2. Rekomendacinį laišką ponui g rafu i M ontekristui,
kuris, mano pavestas, išmokės jums keturiasdešim t aš­
tuonis tūkstančius frankų.
Pas g rafą nuvyksite gegužės 26, septintą valandą
vakaro.
A batas Buzonis“
— Taip ir yra.
— Kas „taip ir y r a “? Ką tuo norite pasakyti? —
paklausė majoras.
— Kad aš gavau beveik tokį p at laišką.
— Jūs?
— Taip, aš.
— Iš abato Buzonio?
— Ne.
— Tai iš ko?
— Iš vieno anglo, kažkokio lordo Vilmoro, kuris
pasivadino Jū rin in k u Sindbadu.
— I r kurį jūs pažįstate he daugiau kaip aš abatą
Buzonį?
— Ne, aš daugiau inform uotas negu jūs.
— M atėte jį?
— Taip, vieną kartą.
— Kur?
— Sito tai negaliu pasakyti. Tuomet jūs žinotumėte
tiek p at kiek ir aš, o tai nenaudinga.
— O ką tame laiške rašo?..
— Skaitykite.
„ Jū s n eturtingas, jūsų laukia liūdna ateitis. A r no­
rite būti garsus, laisvas, tu rtin g a s? “

251
 — Velniai ra u tų ,— tarė Andrea, supdamasis an t už­
kulnių,— lyg reiktų šito d ar klausti!
„Sėskite į pašto k arietą, kuri lauks jūsų prie Ge­
nujos v artų Nicoje. Važiuokite per Turiną, Samberi ir
Pon de Bovuazeną. A tvykite pas g rafą M ontekristą,
Eliziejaus laukai Nr. 30 gegužės dvidešim t šeštąją, sep­
tin tą valandą vakare, ir paklauskite jo apie savo tėvą.
J ū s esate markizo Bartolomėjaus Ka vaikančio ir
markizės Olivos K orsinari sūnus. Tą p atv irtin a doku­
mentai, kuriuos jums įteiks markizas ir kurie leis jums
pasirodyti šituo vardu Paryžiaus visuomenėje.
Kai dėl jūsų padėties, tai penkiasdešimt tū k sta n ­
čių livrų metinės pajamos padės jums tinkam ai ja pasi­
rūpinti.
Pridedam as penkių tūkstančių livrų čekis, išrašy ­
tas p. Ferea bankui Nicoje, ir rekomendacinis laiškas
g rafu i M ontekristui, kuriam pavedžiau jum is p asirū­
pinti.
Jūrininkas Sindbadas“
— Nekvaila! — ta rė majoras.
— Tikrai?
— J ū s m atėte g rafą?
— Ką tik buvau pas jį.
— I r jis patvirtino, kas parašyta?
— Visiškai.
— A r jūs ką nors čia suprantate?
— Teisybę pasakius, nieko.
— Čia kažkam muilinamos akys.
— Tik jau ne jum s ir ne man.
— Aišku, ne.
— Na, tuomet...
— O kas mums darbo, tiesa?
— Kaip tik tą ir norėjau pasakyti: vaidinkime iki
galo ir be priekaištų.
— Gerai, pam atysite, kad aš vertas būti jūsų p a rt­
neriu.
— Nė vienos akim irkos tuo neabejoju, brangusis
tėve.
— J ū s man darote didelę garbę, brangusis sūnau.
M ontekristas nu taik ė šį momentą, kad galėtų g rįžti
252
į svetainę. Išgirdę jo žingsnius, abu vyrai puolė vienas
kitam į glėbį. G rafas juos rado apsikabinusius.
— Na, ką, m arkize,— ta rė M ontekristas.— M atyt,
jūs patenkintas savo sūnumi?
— Ak, grafe! Aš dūstu iš džiaugsmo.
— O jūs, jaunudli?
— Ak, grafe, širdis sprogs iš liaimės.
— Laim ingas tėvas! Laim ingas kūdikis! — tarė
grafas.
— Viena man kelia liūdesį,— ta rė m ajoras,— kad
turiu taip greitai išvykti iš Paryžiaus.
— Bet, brangusis ponas K avalk an ti,— ta rė Monte­
kristas,— tikiuosi, neiš vyksite nedavęs m an galimybės
supažindinti jus su kai kuriais bičiuliais.
— Aš jūsų šviesybės paslaugom s,— atsakė majoras.
— D abar, jaunuoli, atlikite išpažintį.
— Kam?
— Ogi savo tėvui, pasakykite jam atvirai, kokia
jūsų finansinė būklė.
— Velniai griebtų! — pareiškė A ndrea.— Jū s palie-
tėte skaudam ą vietą.
— Girdite, majore? — ta rė M ontekristas.
— Žinoma, girdžiu.
— Taip, bet ar suprantate?
— Puikiausiai.
— J is sakosi pinigų pritrūkęs, tas mielas berniukas.
— O ką aš tu riu daryti?
— Po galais! Duoti jam.
— Aš?
— Taip, jūs.
M ontekristas atsistojo tarp dviejų vyrų.
— Im kite,— ta rė jis A ndrea, įkišęs jam į ranką
pakelį banknotų.
— Kas čia yra?
— Jū sų tėvo atsakymas.
— Mano tėvo?
— Taip. Ju k jūs užsiminėte jam, kad pritrukote
pinigų?
— Taip. Na ir kas iš to?
— Na ir štai kas. Jis paveda m an perduoti jums
šitai.
253
 — Mano pajam ų sąskaita?
— Ne, čia jums įsikūrimui.
— Brangusis tėve!
— Tyliau! — ta rė M ontekristas.— Ju k matote, jis
nenori, kad aš sakyčiau, jog tai nuo jo.
— Aš labai vertinu jo švelnum ą,— tarė Andrea,
kišdamasis banknotus į kišenę.
— Gerai,— tarė g rafas,— o dabar eikite!
— O kada mes vėl turėsim e garbės pam atyti jūsų
šviesybę? — paklausė K avalkantis.
— Taip, iš tik rų jų ,— tarė A ndrea,— kada mes vėl
turėsim e tą garbę?
— Jeigu jums patogu, nors ir šeštadienį... taip...
tikrai... šeštadienį. Mano namuose Oteilyje, Fonteno g a t­
vė, dvidešimt aštu n tas numeris, pietų atvyks keletas
žmonių, beje, ir ponas Danglaras, jūsų bankininkas. Su­
pažindinsiu jus su juo. Juk reikia jam pažinti savo klien­
tus, jeigu jis jums mokės pinigus.
— Paradine uniform a? — paklausė pusbalsiu m a­
joras.
— P aradine uniform a, su ordinais, trum pom is kel­
nėmis.
— O aš? — paklausė Andrea.
— J ū s visai p aprastai: juodos kelnės, lakuoti ba­
tai, balta liemenė, juodas a r mėlynas frakas, ilgas kakla­
raištis. Užsisakykite drabužius pas Bleną arba Veroniką.
Jeigu nežinote jų adresų, Batistenas jums pasakys. Juo
mažiau pretenzingai būsite apsirengęs turėdam as tiek
lėšų, juo bus įspūdingiau. Pirkdam as arklius kreipki­
tės į Devedjo, o fajetoną užsisakykite pas Batistą.
— K urią valandą mes galime atvykti? — paklausė
jaunuolis.
— Apie pusę septintos.
— Gerai,— tarė majoras, imdamas skrybėlę.
Abu Kavalkančiai nusilenkė ir dingo.
G rafas priėjo prie lango ir ėmė žiūrėti, kaip jie už
parankės eina per kiemą.
— Štai kur iš tikrųjų du niekšai,— tarė jis.— Kaip
gaila, kad jie ne tik rai tėvas ir sūnus!
J is tru p u tį pastovėjo apniktas rūškanos minties.
254
 — Važiuosiu pas Morelius,— ta rė sau.— Atrodo,
mane dusina ne tiek neapykanta kiek šlykštėjimasis.

XXI + DARŽAS, U ŽSĖTAS

LIUCERNA
Dabar grįšim e į daržą pono de Vilforo kaim ynys­
tėje ir prie v artų , visai užgožtų kaštonų, vėl sutiksime
savo pažįstam us.
Sį k a rtą pirm utinis atvyko Maksimilijanas. Jis p ri­
kišo veidą prie tvoros lentų ir stebi, ar nešmėkštelės
sodo gilumoje pažįstam as šešėlis, ar nesugirgždės po
šilko kurpaitėm is alėjos smėlis.
Pagaliau pasigirdo žingsniai, bet vietoj vieno še­
šėlio į jį ėmė a rtė ti du. V alentina vėlavo dėl ponios Dang­
lar ir Eženi vizito, kuris užtruko ilgiau, u ž ta t su tartu
laiku negalėjo ateiti į pasim atym ą. Tuomet Valentina
pasiūlė panelei D anglar pasivaikščioti po sodą, norėdam a
parodyti Maksimilijanui, kad ji nekalta dėl tos kliūties.
Įsimylėjėliams būdinga intuicija Moreliui padėjo
žaibiškai viską suprasti, ir jo širdis aprimo. Be to, ne­
prieidama tiek arti, kad būtų girdėti balsas, V alentina
taip vaikštinėjo, kad M aksimilijanas visą laiką galėtų
ją matyti, ir kas k a rtą eidama pro šalį, mesdavo į v artų
pusę draugei nepastebim ą žvilgsnį, kuris ta rtu m sakė
jam: „Būkite kan tru s, bičiuli, matote, kad aš nekalta".
Ir M aksimilijanas sėmėsi kantrybės žavėdamasis
tuo kontrastu, kuris nepaprastai buvo ryškus tarp abiejų
merginų: ilgesingų akių blondinė, lanksti kaip jauna
liepelė, ir išdidaus žvilgsnio brunetė, liekna kaip tuopa.
Suprantam a, bent Morelio akimis žiūrint, viskuo p ra ­
našesnė buvo Valentina.
Pasivaikščiojusios pusvalandį, merginos nuėjo. Mak­
similijanas suprato, kad ponios D anglar vizitas baigiasi.
Iš tikrųjų po valandžiukės V alentina grįžo jau viena.
Bijodama, kad koks nekuklus žvilgsnis nesektų jos su­
grįžtant, ji ėjo koja už kojos. Užuot pasukusi tiesiog
prie vartų, ji atsisėdo an t suolo, prieš tai neva šiaip
sau apžvelgusi visus krūm us ir visas alėjas.

255
 Po to nubėgo prie vartų.
— V alentina,— ta rė balsas iš anapus tvoros.
— Sveikas, Maksimilijanai. Aš priverčiau jus laukti,
bet matėte, kodėl taip atsitiko.
— Taip, aš pažinau panelę D anglar,— nemaniau, kad
jūs tokios didelės draugės.
— O kas jums sakė, kad mes draugės?
— Niekas, bet sprendžiu iš to, kaip jūs vaikštinė-
jote susikibusios už parankių, kaip kuždėjotės nelygi­
n an t mokyklos draugės, besipasakojančios paslaptis.
— Mes iš tik rų jų pasakojomės paslaptis,— tarė Va­
lentina,— ji man prisipažino, kad nenori tekėti už pono
de Morsero, o aš jai — kokia nelaimė būtų man vedybos
su ponu d ’Epinė.
— Brangioji Valentina!
— Š tai kodėl jums pasirodė,— tęsė V alentina,—
kad mes su Eženi didelės draugės.— Ju k kalbėdama
apie žmogų, kurio nemyliu, aš galvojau apie tą, kurį
myliu.
— Kokia jūs gera, Valentina, ir kiek daug jumyse
to, ko niekuomet neturės panelė D anglar,— to nesupran­
tamo žavesio, kuris m oteriai tas pat, kas žiedui arom a­
tas ir vaisiui saldumas. Ju k ir žiedui, ir vaisiui maža
vien grožio.
— Ju m s taip atrodo dėl to, kad mane mylite.
— Ne, V alentina, prisiekiu. Štai d abar aš žiūrėjau
į jus abi ir, garbės žodis, pripažindam as, kad panelė
D anglar graži, aš nesuprantu, kaip galima ją įsimylėti.
— Tai dėl to, kad, kaip pats sakote, aš buvau ša­
lia, o tai kliudė jums bū ti objektyviam.
— Ne... bet pasakykite man... aš klausiu tik iš sm al­
sumo, nes esu susidaręs tam tik rą nuomonę apie panelę
Danglar.
— I r tikriausiai neteisingą nuomonę, nors aš ir
nežinau, apie ką čia kalbama. Kai jūs smerkiate mus,
vargšes moteris, mums netenka tikėtis atlaidumo.
— Galima pagalvoti, kad, besikalbėdamos tarp sa­
vęs, jūs labai teisingos vienos kitoms.
— Dėl to, kad mūsų sprendimai beveik visada būna
šališki. Bet k ą jūs norėjote paklausti?

256
 — A rgi panelė D anglar ką nors myli, kad nenori
tekėti už pono de Morsero?
— Maksimilijanai, aš jau sakiau, kad Eženi visai
nėra mano draugė.
— Bet juk merginos ir nebūdamos draugės patiki
viena k itai savo paslaptis,— ta rė Morelis.— P risipažin­
kite, juk tikriausiai ją to klausinėjote. Ak, aš m atau,
jūs šypsotės!
— M atyt, jums ne itin kliudo ta medinė pertvara.
— Tai ką jinai jum s sakė?
— Sakė, kad nieko nemyli, kad su siaubu galvoja
apie santuoką, kad jos didžiausias džiaugsm as būtų g y ­
venti laisvai ir nepriklausomai ir kad ji beveik trokšta,
jog jos tėvas netektų turto, tuom et ji galėtų pasidaryti
aktore, kaip jos draugė Luiza d ’Armilji.
— Na, matote!
— Na, ir kas? — paklausė Valentina.
— Nieko,— šypsodamasis atsakė Maksimilijanas.
— Tai ko šypsotės?
— Na, m atote,— ta rė M aksimilijanas,— jūs taip p at
čia žiūrite.
— Norite, aš pasitrauksiu?
— Ne! Ne! Bet pakalbėkim apie jus.
— Taip, teisybė: mums liko tik dešimt minučių.
— Dieve mano! — sielvartingai sušuko Maksimi­
lijanas.
— Taip, jūsų teisybė, aš blogas d rau g as,— tarė
Valentina su liūdesiu.— Kokį gyvenimą jums tenka gy­
venti dėl manęs, vargšas M aksimilijanai, o jūs juk skir­
tas laimei! Patikėkite, dėl to aš sm arkiai sau priekaiš­
tauju.
— A rgi ta i svarbu, V alentina: juk čia mano laimė!
J u k tą am žiną laukim ą atperka penkios minutės, p ra ­
leistos su jumis, pora žodžių iš jūsų lūpų. Aš tv irta i įsi­
tikinęs, kad Dievas negalėjo sutverti dviejų tokių h a r­
moningų širdžių ir sujungti jų tokiu stebuklingu būdu
vien dėl to, kad išskirtų jas.
— Ačiū, M aksimilijanai, ir toliau vilkitės už mudu
abu, tada aš jaučiuosi beveik laim inga.
— Kas vėl jus ištiko, Valentina, kad jūs mane taip
greit paliekate?
17. G r a f a s M o n te k ri s t a s , I I t.
257
 — Nežinau. Ponia de Vilfor prašė pas ją užeiti. Ji
nori man kažką pranešti, nuo ko, kaip ji sako, priklauso
dalis maLilo turto. Dieve mano, aš per daug tu rtin g a,
tegul ima tą mano tu rtą , tegul palieka man tik ram ybę
ir laisvę,— jūs mane mylėsite ir n etu rtin g ą, tiesa, Mo­
reli?
— Aš jus visada mylėsiu! Niekai man tu rta s arba
n etu rtas,— kad tik mano Valentina būtų su manimi ir aš
būčiau tikras, jog iš manęs jos niekas negali atimti!
Bet sakykite, a r čia negali b ūti kalba apie jūsų santuoką?
— Nemanau.
— Klausykite, Valentina, ir nebijokite, nes, kol esu
gyvas, aš nepriklausysiu kitai.
— Manote, jog tai mane guodžia, M aksimilijanai?
— Atleiskite! Jū s teisi, negerai pasakiau. Taip, aš
norėjau jums pasakyti, kad neseniai buvau sutikęs
Morserą.
— Taip?
— Žinote, kad Francas jo draugas?
— Taip, ir kas iš to?
— Jis gavo nuo Franco laišką. Francas rašo, kad
g reitai grįš.
V alentina išbalo ir prisiglaudė prie vartų.
— Viešpatie,— ta rė ji,*— nejaugi? Bet ne, apie tai
man praneštų ne ponia de Vilfor.
— Kodėl?
— Kodėl... pati nežinau... bet man atrodo, kad po­
nia Vilfor, nors atv irai nesipriešina toms vedyboms,
bet iš širdies joms nepritaria.
— Žinote ką, Valentina, aš berods imu dievinti po­
nią de Vilfor!
— Neskubėkite, M aksimilijanai,— ta rė Valentina,
liūdnai šypsodamasi.
— Bet jeigu ta santuoka jai ne prie širdies, tai gal,
norėdam a ją sukliudyti, ji palankiai žiūrės į kokį nors
k itą pasiūlymą?
— To nesitikėkite, Maksimilijanai: ne jaunikiai
poniai de Vilfor nepatinka, bet vedybos.
— Kaip tai vedybos? Jeigu ji prieš vedybas, tai
kodėl pati ištekėjo?

258
 — Jū s nesuprantate, Maksimilijanai. Kai prieš me­
tus aš ėmiau kalbėti, kad noriu eiti į vienuolyną, ji,
nors ir manė, kad reikia šiek tiek pap rieštarau ti, bet
tai minčiai p ritarė su džiaugsmu. Net tėvas sutiko,— ir
tik jos prikalbėtas, tuo aš esu tikra. Mane sulaikė tik
mano vargšas senelis. Negalite įsivaizduoti, Maksimili­
janai, kokios išraiškingos to vargšo senuko akys, senu­
ko, kuris visame pasaulyje tik mane vieną myli ir —
tegul Dievas man atleidžia, jeigu aš apkalbu! — kurį
myliu tik aš viena. Jeigu žinotumėte, kaip jis žiūrėjo
į mane sužinojęs apie mano sum anym ą, kiek daug prie­
kaišto buvo tam e žvilgsnyje ir kiek nevilties ašarose,
kurios tekėjo per jo sukaustytus skruostus be skundų,
be atodūsių! Man pasidarė gėda, aš puoliau prie jo kojų
ir sušukau: „Atleiskite! Atleiskite, seneli! Tebūnie, kas
bus man, aš niekada jūsų nepaliksiu44. Tada jis pakėlė
akis į dangų... Maksimilijanai, galbūt man teks daug
kentėti, bet už visas kančias man iš anksto atlygino
tas senelio žvilgsnis.
— Brangioji Valentina, jūs angelas, ir aš iš tik ­
rų jų nežinau, kuo nusipelniau, kai į dešinę ir į kairę
kirtau kardu beduinus,— nebent Dievas atsižvelgė, kad
jie k itatik iai,— kuo nusipelniau laimę jus pažinti. Bet,
klausykite, kodėl ponia de V ilfor gali nenorėti, kad jūs
ištekėtumėte?
— A rgi negirdėjote, kai aš tik k ą sakiau, jog esu
tu rtin g a, labai tu rtin g a? Iš savo motinos paveldėjau
penkiasdešimt tūkstančių livrų m etinių pajamų. Mano
seneliai m arkizai de Sen M eranai paliks tiek pat. Ponas
N uartjė, m atyt, ketina pad ary ti mane vienintele savo
paveldėtoja. Tad, palyginti su manimi, mano brolis Edu-
aras vargšas. Iš ponios de Vilfor jis nieko nesitiki. O
ji dievina tą vaiką. Jeigu aš išeisiu į vienuolyną, visas
mano tu rta s teks tėvui, o paskui pereis jo sūnui.
— Keista, kad jauna, graži moteris gali būti tokia
gobši.
— Žinote, Maksimilijanai, ji galvoja ne apie save,
bet apie sūnų, ir tai, kuo jūs ją kaltinate, motinos mei­
lės atžvilgiu beveik dorybė.
— Klausykite, V alentina,— tarė Morelis,— o jeigu
jus atiduotum ėte dalį savo tu rto jos sūnui?
17 259
 — Kaip ta ta i pasiūlysi moteriai, kuri be paliovos
tv irtin a esanti nesavanaudiška?
— V alentina, mano meilė visuomet buvo man šven­
ta, ir kaip viską, kas šventa, aš slėpiau ją po savo gi­
liausios pagarbos šydu, saugojau širdies gilumoje. Nie­
kas pasaulyje, net mano sesuo, neįtaria šios meilės, jos
paslapties aš nepatikėjau nė vienam žmogui. Valen­
tina, ar jūs man leisite papasakoti apie ją draugui?
V alentina krūptelėjo.
— D raugui? — ta rė ji.— M aksimilijanai, man bai­
su net gird ėti apie tai. O kas tas draugas?
— Klausykite, Valentina, a r jūs jautėte kam nors
tokią neapsakom ą sim patiją, kad, pam ačius tą žmogų
pirm ą k artą, jums atrodo, tarsi pažįstate jį jau seniai
ir klausiate save, kur, kada jį m atėte, o negalėdam i
atsim inti im ate tikėti, kad tai buvo anksčiau, kitam e
pasaulyje, ir kad ta sim patija — tik nubundantis p ri­
siminimas?
— Taip.
— Na, m at, šitai aš p ajutau pirm ą k artą, kai pa­
mačiau tą nepaprastą žmogų.
— N epaprastą žmogų?
— Taip.
— I r seniai jį pažįstate?
— Kokia savaitė ar dešimt dienų.
— I r vadinate draugu žmogų, kurį pažįstate tik
savaitę? Aš maniau, Maksimilijanai, kad jūs ne taip g au ­
siai švaistotės puikiu draugo vardu.
— Logiškai galvojant, jūs teisi, Valentina. Bet sa­
kykite, ką norite, aš neišsižadėsiu šio instinktyvaus
jausmo. Esu įsitikinęs, kad su tuo žmogumi susiję visa,
ką ateityje aš regėsiu gero, ir man k artais atrodo, jog
savo giliu žvilgsniu jis perveria tą ateitį ir valdinga
savo ran k a ją tvarko.
— Tai jis pranašas? — šypsodamasi ta rė Valentina.
— Garbės žodis,— ta rė M aksimilijanas,— aš k artais
noriu tikėti, kad jis nuspėja... ypač gera.
— Supažindinkite mane su juo,— liūdnai ta rė Va­
lentina,— tegul jis pasako, ar meilė man atlygins už
visas mano kančias!
260
 — Mano vargše drauge! Bet jus jį pažįstate!
— Aš?
— Taip. Jis išgelbėjo gyvybę jūsų pamotei ir jos
sūnui.
— G rafas M ontekristas?
— Taip, jis.
— Ne,— sušuko V alentina,— jis niekada nebus
mano draugas, jis per didelis mano pam otės bičiulis.
— G rafas — jūsų pamotės bičiulis, V alentina? Ne,
mano jausm as negali taip sm arkiai manęs apgauti. Aš
tikras, kad jūs klystate.
— Jeigu žinotumėte, M aksimilijanai! Mūsų nam uo­
se viešpatauja jau nebe Eduaras, o grafas. Pam otė ke­
liaklupsčiauja prieš jį ir laiko jį viso žmogiškojo žino­
jimo skrynia. Tėvas žavisi,— girdite, žavisi juo ir sako
niekada negirdėjęs, kad kas nors taip gražiai reikštų
tokias kilnias mintis. Eduaras jį dievina ir, nors ir bijo
didelių juodų grafo akių, bet bėga jam priešais, kai
tik pam ato jį, ir visuomet ran d a jo rankoje kokį nors
nuostabų žaisliuką. Mūsų namuose g rafas M ontekristas
jau nėra mano tėvo a r ponios de V ilfor svečias,— pas
mus g rafas M ontekristas jau savo namuose.
— Na, ką gi, jeigu viskas taip, kaip pasakojote,
tai jau turėjote pajusti a r greitai pajusite m agišką jo
įtaką. Jis susitinka Italijoje A lberą de Morserą — ir
išgelbsti jį iš plėšikų rankų. Jis susipažįsta su ponia
Danglar — ir atsiunčia jai karališką dovaną. Jū sų pamotė
ir brolis lekia pro jo nam ą — ir jo nubijietis išgelbsti
jiems gyvybę. Tas žmogus aiškiai tu ri galią veikti ap­
linką. Nesu m atęs nė vieno žmogaus, kurio paprasčiausi
polinkiai taip ju ngtųsi su didžiausia prabanga. Kai jis
man šypsosi, jo šypsena tokia švelni, ir aš negaliu su­
prasti, kaip kitiems ji atrodo karti. Sakykite, Valen­
tina, ar jis jum s taip yra nusišypsojęs? Jeigu taip, jūs
būsite laim inga.
— Man? — sušuko jauna m ergina.— M aksimilija­
nai, jis net nežiūri į mane, arba, tik riau sakant, jei aš
einu pro šalį, jis nuo manęs nusisuka. Ne, jis visai ne
didžiadvasis arba neturi to gilaus žvilgsnio, apie kurį
jūs kalbate, ir nemoka skaityti žmonių širdžių. Jeigu
261
jis būtų didžiadvasiškas žmogus, tai, pam atęs, kokia aš
liūdna ir vieniša šiuose namuose, apgintų mane savo
įtaka, o jeigu jis iš tikrųjų, kaip sakote, atlieka saulės
vaidmenį, tai savo spinduliais sušildytų mano širdį. Sa­
kote, kad jisai jus myli, M aksimilijanai. O iš k u r ta t
žinote? Žmonės meiliai šypsosi stipriam penkių pėdų
ir šešių colių aukščio karininkui su ilgais ūsais ir ilgu
kardu, bet jie negalvodami sutraiškys nelaim ingą ver­
kiančią mergaitę.
— V alentina, prisiekiu, jūs apsirinkate.
— Pagalvokite, Maksimili j arijai, jeigu būtų kitaip,
jeigu jis su manimi elgtųsi diplomatiškai, kaip žmo­
gus, kuris stengiasi vienu ar kitu būdu įsitv irtin ti n a ­
muose, jis bent k a rtą būtų nusišypsojęs man ta šypsena,
k u rią jūs taip giriate. Bet ne, jis mato, kad aš nelai­
minga, supranta, kad negali tu rė ti iš manęs jokios n a u ­
dos, ir net nekreipia į mane dėmesio. Kas žino, galbūt,
norėdam as įtik ti mano tėvui, poniai de Vilfor ar mano
broliui, jis pradės net persekioti mane, jeigu tik galės?
Būkime atv iri: aš juk ne tokia moteris, k u rią galima
šiaip sau, be priežasties niekinti, jūs pats taip sakėte.
A tleiskit m an,— tęsė ji, pastebėjusi, kokį įspūdį daro
jos žodžiai M aksimilijanui,— aš bloga ir sakau jum s d a­
bar mintis, kurių p ati nesitikėjau tu rin ti. Taip, aš ne­
neigiu, šitas žmogus yra galingas, kaip man kalbėjote,
ir ši galia veikia net mane, bet, kaip matote, veikia
neigiam ai ir žudo gerus jausmus.
— Gerai, V alentina,— atsidusęs ta rė Morelis,— ne­
kalbėkime apie tai. Aš jam nesakysiu nė žodžio.
— Aš jums teikiu sielvarto, mano d rauge,— tarė
V alentina.— Kodėl negaliu paspausti jum s rankos ir
paprašyti, kad man atleistum ėte? Bet aš ir pati džiaug­
čiausi, jeigu mano nuomonę sugriautum ėte. Sakykite,
ką gi ypatinga padarė jum s g rafas M ontekristas?
— Prisipažįstu, jūs mane statote į keblią padėtį,
V alentina, klausdam a, ką bū ten t g rafas padarė m an,—
nieko konkretaus, aš tai pats suprantu. Mano jausm as
jam visiškai nesąmoningas, be jokio protinio pagrindo.
A rgi saulė ką nors padarė man? Ne. J i mane šildo, ir jai
šviečiant aš m atau jus, štai ir viskas. A rgi vienas a r kitas
262
arom atas man ką nors padarė? Ne. Jis tiesiog malonus.
Daugiau aš n eturiu ko atsakyti, jeigu manęs kas klausia,
kodėl mėgstu tą kvapą. Taip ir mano šiltas jausm as
g rafui tu ri kažką neišaiškinamo, lygiai kaip ir jo d rau ­
giškumas man. Vidaus balsas man sako, kad ta abipusė
ir netikėta sim patija nėra atsitiktinė. Aš juntu kažkokį
ryšį tarp menkiausių jo poelgių, ta rp pačių slapčiausių
jo minčių ir mano poelgių bei minčių. Vėl jūs iš manęs
juoksitės, Valentina, bet nuo to laiko, kai susipažinau
su šituo žmogumi, man kilo absurdiška mintis, kad
visa gera, ką aš patiriu, išplaukia iš jo. O juk aš p rag y ­
venau trisdešim t metų visai nejausdamas, kad tokia glo­
ba man būtų reikalinga, tiesa? Nesvarbu, štai jums pa­
vyzdys: šeštadienį jis mane pakvietė pietų. Tai visai
suprantam a žinant mūsų santykius, taip? Ir ką aš pas­
kui sužinojau? Į tuos pietus pakviesti jūsų tėvas ir jūsų
pamotė. Aš su jais susitiksiu, ir kas žino, kokie gali
būti to susitikimo vaisiai. A trodytų, labai paprastas
dalykas, bet aš jaučiu jame kažką nuostabaus: jis įkve­
pia man kažkokį keistą pasitikėjim ą. Aš sakau sau, kad
tas nepaprastas žmogus, kuris viską žino ir viską su­
pranta, norėjo suvesti mane su ponais de Vilforais. K ar­
tais net, prisiekiu jums, aš stengiuosi išskaityti jo akyse,
ar jis neatspėjo mano meilės.
— Drauge mano,— ta rė V alentina,— aš palaikyčiau
jus fan tastu ir ne juokais būgštaučiau dėl jūsų sveiko
proto, jeigu girdėčiau iš jūsų tik tai tokius paistymus.
Kaip, arg i jums atrodo, kad tas susitikim as ne atsitik ­
tinumas? J ū s tik gerai pagalvokite. Mano tėvas, kuris
niekada niekur nesilanko, gal dešimt k artų bandė prik al­
bėti ponią de Vilfor atsisakyti to pakvietimo, o ji, prie­
šingai, trokšte trokšta pabuvoti pas tą nepaprastą na-
bobą ir nors labai nelengvai, bet vis dėlto prisiprašė,
kad ponas de Vilforas ją lydėtų. Ne, ne, patikėkite,
Maksimilijanai, šiame pasaulyje, be jūsų, man nėra iš
ko laukti pagalbos, nebent iš senelio, iš to gyvo lavono,
taip p at nėra iš ko laukti paguodos, nebent iš motinė­
lės, iš to nebylaus šešėlio.
— Aš jaučiu, kad jūs teisi, Valentina, ir kad jūs
galvojate logiškai,— ta rė M aksimilijanas,— bet jūsų

263
švelnus balsas, visada taip valdingai mane veikiąs, šian­
dien manęs neįtikina.
— O jūsų manęs,— atsakė V alentina,— ir prisipa­
žįstu, kad jeigu jau netu rite kito pavyzdžio...
— Dar vieną tu riu ,— nedrąsiai ta rė M aksimilija­
nas,— bet iš tikrųjų, Valentina, jis dar labiau nevykęs
negu pirmasis.
— Juo blogiau,— atsakė šypsodamasi Valentina.
— I r vis dėlto,— tęsė Morelis,— man jis labiau įti­
kinamas, nes aš jausmo, nuotaikos žmogus ir per dešimt
tarnybos metų ne k a rtą išvengiau m irties tik per žai­
bišką intuiciją, ku ri staiga pakužda p asitrau k ti į dešinę
a r į kairę, kad m irtingoji kulka prazvim btų pro šalį.
— Mielas Maksimilijanai, arg i tai ne mano maldų
nuopelnas, kad kulkos nukrypsta iš savo kelio? Kai jūs
ten, aš meldžiu Dievą ir savo m otiną ne už save, bet už jus.
— Taip, nuo to laiko, kai mes vienas k itą p ažįsta­
me,— su šypsena tarė Morelis,— bet anksčiau, kai aš dar
jūsų nepažinojau, Valentina?
— Gerai, jūs nenaudėli. Jeigu nenorite būti man už
nieką dėkingas, grįšime prie to pavyzdžio, kurį pats
pripažįstate nevykusiu.
— Tai štai, pažiūrėkite pro plyšį. A r matote ten,
po medžiu, n au ją žirgą, kuriuo atjojau.
— Koks puikus ristūnas! Kodėl jo neatsivedėte čia?
Aš būčiau pasišnekėjusi su juo.
— J ū s p ati matote, ta i labai brangus arklys,— tarė
M aksimilijanas,— o juk žinote, kad mano lėšos ribotos,
Valentina, ir aš, kaip sakoma, žmogus ne vėjavaikis.
Na, tai va, aš pam ačiau pas vieną pirklį šį puikų Medėją,
kaip jį vadinu. Pasiteiravau, kiek kaštuoja. Man atsakė:
puspenkto tūkstančio frankų. Savaime suprantam a, tu ­
rėjau liautis juo žavėjęsis ir, prisipažįstu, išėjau labai
skaudančia širdimi, nes arklys žiūrėjo į mane meiliai,
glaudėsi prie manęs ir šuoliavo nepaprastai koketiškai
bei žavingai. Tą vak arą pas mane susirinko bičiulių —
de Šato Reno, Debrė ir dar kokie penki a r šeši padau­
žos, kurių jūs tu rite laimės nepažinti net iš pavardžių.
Jie pasiūlė sulošti buljotą. Aš niekada nelošiu, nes nesu
toks tu rtin g as, kad galėčiau pralošti, ir ne toks plikšis,
264
kad trokščiau išlošti. Bet tai buvo mano namuose, ir
man neliko nieko kito, kaip pasiųsti kortų.
Mums besiruošiant lošti atvyko g rafas M ontekris­
tas. Jis atsisėdo prie stalo, pradėjome lošti, ir aš išlo­
šiau — vos d rįstu jums prisipažinti, V alentina,— išlo­
šiau penkis tūkstančius frankų. Svečiai išsiskirstė apie
vidurnaktį. Aš neiškenčiau, pasisam džiau kabrioletą ir
nuvažiavau pas tą pirklį. Tirtančiomis rankom is pa­
skambinu. Tas, kas atidarė man duris, tikriausiai palai­
kė mane bepročiu. Puoliau į arklidę, žvilgt į ėdžias. O
laimė! Medėjas grikši sau šieną. Aš čiumpu balną, pats
balnoju žirgą, m aunu apinasrį. Medėjas nė kiek nesi­
priešina visai tai procedūrai. Paskui, apstulbusiam p irk ­
liui įbrukęs į ran k as puspenkto tūkstančio frankų, grįžtu
namo — tiksliau, visą naktį jodinėju po Eliziejaus la u ­
kus. Ir žinote? Grafo languose degė šviesa, man pasi­
rodė, kad aš m atau an t užuolaidos jo šešėlį. Tai štai,
Valentina, galiu prisiekti, kad g rafas žinojo, kaip aš
noriu to arklio, ir tyčia pralošė, kad galėčiau jį nusi­
pirkti.
— Mielas M aksim ilijanai,— tarė V alentina,— jūs
iš tikrųjų baisiai didelis fantastas... Jū s neilgai mane
mylėsite... Žmogus, kuris, kaip jūs, plasnoja poetinių
svajonių sparnais, negalės džiūti tokioje monotoniškoje
meilėje kaip mūsų... Bet, Dieve mano, mane šaukia...
Girdite?
— V alentina,— ta rė M aksimilijanas,— pro plyšiu­
ką... patį m ažiausią pirštelį... kad galėčiau jį pabučiuoti.
— M aksimilijanai, juk mes susitarėme, kad būsime
vienas kitam tik tai du balsai, du šešėliai!
— Kaip norite, Valentina.
— Jū s džiaugsitės, jeigu išpildysiu jūsų norą?
— O, taip!
V alentina užlipo a n t suolo ir ištiesė ne savo m a­
žąjį. pirščiuką pro plyšį, o per tvoros viršų visą ranką.
M aksimilijanas riktelėjo, užšoko a n t stulpelio, pa­
griebė tą dievinam ą ran k ą ir prigludo prie jos k arš­
tomis lūpomis, bet tą p at akim irką maža rankytė išslydo
iš jo rankų, ir Morelis girdėjo tik nubėgančią Valen­
tiną, galbūt išsigandusią p atirto jausmo.

265
 X X II + P O N A S N U A R T JĖ
DE VILFORAS

Išvažiavus poniai D anglar ir jos dukteriai, mūsų

atpasakoto pokalbio metu karališkojo prokuroro namuose
dėjosi štai kas.
De Vilforas drauge su žmona nuėjo pas savo tėvą. K ur
buvo V alentina, mes jau žinome.
Pasisveikinę su seniu ir išsiuntę jau dvidešimt pen­
kerius metus jam ištarnavusį liokajų Barua, jie atsisėdo
šalia ligonio.
Ponas N u artjė sėdėjo dideliame krėsle su ratukais,
į kurį ry tais jį įkeldavo, o vakarais iškeldavo. Krėslas
stovėjo prieš veidrodį, kuriam e atsispindėdavo visas kam ­
barys. Tad apskritai visai nesijudindam as,— o judėti
jam buvo neįmanom a,— N u artjė galėdavo m atyti, kas
pas jį ateina, kas išeina ir apskritai kas dedasi aplin­
kui. Sustiręs it lavonas, gyvomis ir išm intingomis akimis
N uartjė stebėjo sūnų ir m arčią, iš kurių ceremonialaus
pasveikinimo galima buvo spėti, kad jie tu ri kažkokį
nelauktą oficialų reikalą.
Iš visų pojūčių tik regėjim as ir klausa tarsi dvi
kibirkštys teberuseno šioje trim is ketvirtadaliais jau k a­
pų žmogystoje. Tačiau tik vienas iš tų dviejų pojūčių
galėjo byloti apie šios statulos viduje d ar plastančią
gyvybę, ir žvilgsnis, atspindįs tą gyvybę, buvo panašus
į tolim ą žiburėlį, kuris dykumoje paklydusiam keleiviui
rodo, kad kažkokia gyva būtybė dar budi šią tylią ir
tam sią naktį.
Todėl juodose senojo N u artjė akyse su n u k aru ­
siais juodais antakiais, nors ilgi, a n t pečių uždribę jo
plaukai buvo balti baltutėliai, tose akyse,— taip a tsi­
tin k a kiekvienam žmogaus organui, išlavėjusiam kitų
organų sąskaita,— buvo sukaupta visa energija, valia,
jėga, išm intis — visos didžiosios galios, kadaise gaivi­
nusios jo kūną ir dvasią. Žinoma, jam stigo rankų mos­
to, balso skambesio, stigo povyzos, bet valingos akys
atstojo viską: akimis jis įsakinėdavo, akimis dėkodavo.
Tai buvo lavonas, kuriam e gyvos degė tik akys, ir k a r­
266
tais nieko siaubingesnio negalėdavai įsivaizduoti už tą
m arm urinį veidą, kurio viršutinėje dalyje čia įsižieb­
davo pyktis, čia sušvisdavo džiaugsmas. Tik try s as­
menys mokėjo suprasti tą vargšo paralitiko kalbą: Vil-
foras, Valentina ir mūsų jau m inėtas senasis tarnas.
Bet kadangi Vilforas tik retkarčiais, tik tada, kai būdavo
neišvengiama, užsukdavo pas tėvą, o ir užsukęs visai
nesistengdavo nei jam įtikti, nei jo suprasti, tai visa
senio laimė buvo jo anūkė. Per pasiaukojim ą, meilę ir
kantrybę Valentina buvo išmokusi iš N u artjė žvilgsnio
suprasti visas jo mintis. Į tą nebylią ir niekam kitam
nesuprantam ą kalbą ji atsakydavo visu savo balsu,
veido išraiška, visa širdimi. Taip užsimegzdavo gyvas
pokalbis ta rp jaunos merginos ir iškaršusio senio, be­
veik jau sudūlėjusio, kuris vis d ar tebebuvo nepapras­
tai išprusęs, neapsakomai įžvalgus žmogus, tu rįs tokią
stiprią valią, kokią tik begali tu rė ti siela, besikamuo­
jan ti jos jau neklausančiame kūne.
Taigi V alentinai buvo pavykę išspręsti nelengvą
uždavinį: ji išmoko suprasti senio m intis ir perteikti jam
savo. Sito sugebėjimo dėka beveik nepasitaikydavo, kad
ji tiksliai neatspėtų kasdieninių reikalų srityje tos gyvos
sielos pageidavim ų arba to kone bejausmio lavono rei­
kalavimų.
O tarnas, kaip jau esame sakę, tarnavo savo ponui
bemaž ketv irtį šimtmečio ir taip gerai žinojo visus jo
įpročius, kad N u artjė tik retais atvejais tekdavo jį ko
nors prašyti.
V ilforui nereikėjo nei vieno, nei an tro pagalbos
pradėti su tėvu tą keistą pokalbį, dėl kurio jis buvo
atėjęs. Mes jau sakėme, jog jis puikiausiai žinojo visą
senio žodyną, ir jeigu sūnus taip retai su tėvu kalbė­
davosi, ta i tik dėl to, kad jam buvo visiškai abejingas.
Todėl jis leido V alentinai išeiti į sodą, išsiuntė iš kam ­
bario Barua ir, atsisėdęs tėvo dešinėje, o poniai Vil­
for užėmus vietą kairėje, kreipėsi į jį:
— Pone,— ta rė jis,— prašau nesistebėti, kad Va­
lentina neatėjo su mumis ir kad išsiunčiau Barua, nes
mūsų pokalbio nepritiktų klausytis nei jaunai merginai,
267
nei tarn ui. Mudu su ponia de Vilfor turim e jums kai
ką pasakyti.
Tos įžangos metu N u artjė veidas visą laiką buvo
ram us, o Vilforo akys — priešingai, atrodė, nori p ra ­
siskverbti į pačias senio širdies gelmes.
— Ponia de Vilfor ir aš esame tik ri,— kaip visa­
da, šaltu, jokių prieštaravim ų nepripažįstančiu balsu
tęsė karališkasis prokuroras,— kad jūs palankiai su­
tiksite mūsų pranešim ą.
Senio akys vis dar nieko nesakė — jis tik klausėsi.
— Pone,— kalbėjo V ilforas,— mes išleidžiame Va­
lentiną už vyro.
Išgirdus tą žinią, senio veide, it vaškinėje kaukėje,
neatsispindėjo joks jausmas.
— Nepraeis nė try s mėnesiai, ir mes iškelsime ves­
tuves,— tęsė Vilforas.
Senio akys vis d ar nieko nesakė.
D abar skubiai prašneko ponia de Vilfor.
— Mums atrodė, kad ši naujiena tu rė tų jus do­
minti. J ū s gi, tu rb ū t neapsiriksiu taip m anydama, vi­
sada buvote prisirišęs prie Valentinos. Mums belieka tik
pasakyti jums pavardę to jaunuolio, kurį jai išrinkome.
Tai tokia p artija, kurios V alentina vargu ar galėjo ti ­
kėtis: jos jaunikis tu rtin gas, garsios šeimos, jo elgsena
ir pažiūros yra geras laidas, kad Valentina bus lai­
minga. Jo pavardė jums girdėta: tai Francas de Ke-
nelis, baronas d ’Epinė.
Žmonai sakant tą m ažutę kalbą, Vilforas d ar
sm arkiau įsisiurbė' akimis į senį. Poniai Vilfor ištarus
Franco vardą, N uartjė akys, kurias sūnus puikiausiai
pažinojo, staiga virptelėjo, ir ta rp jo vokų, prasivėrusių
tarsi lūpos, besiruošiančios kažką pasakyti, tvykstelėjo
žaibas.
K arališkasis prokuroras, žinojęs, kad jo ir Franco
tėvai nuo seno buvo vieni kitiems atv irai priešiški, su­
prato, ką reiškė tas tvykstelėjim as ir tas jaudinim a­
sis. Bet jis apsimetė nieko nepastebėjęs ir ram iai tęsė
žmonos kalbą:
— J ū s puikiai suprantate, kaip labai svarbu, kad
Valentinos,— o ji jau baigia devynioliktuosius m etus,—
268
kad jos ateitis pagaliau būtų sutvarkyta. Vis dėlto šitai
svarstydam i mes neužmiršome ir jūsų. Iš anksto susi­
tarėme, kad Valentinos vyras, jei ir nenorės gyventi
k artu su mum is,— mes gal varžytum e jaunavedžius,—
tai turės sutikti, kad bent jūs, kurį V alentina karštai
myli ir kuris, atrodo, jai tuo pačiu atly g in ate,— kad
bent jūs gyvensite k artu su jais. Taigi jum s ne tik ne­
reikės atsisakyti kokių nors savo įpročių, bet bus d ar
geriau. Vietoje vieno vaiko turėsite du, ir jie abu jus
globos.
Blizgančios N u artjė akys pasruvo krauju.
M atyt, jo sieloje vyko kažkas siaubinga. M atyt, jį
smaugė, negalėdam as išsiveržti, skausmo ir pykčio rik s­
mas, nes jo veidas pasidarė tam siai raudonas, o lūpos
mėlynos.
V ilforas ram iai atid arė langą sakydam as:
— Čia labai tvanku, u ž ta t ponui N u artjė darosi
bloga.
Paskui jis grįžo į savo vietą, bet jau nesėdo.
— Tos vedybos,— pridūrė ponia de V ilfor,— labai
prie širdies ponui d ’Epinė ir jo giminaičiams. Jų , beje,
tik du: dėdė ir teta. Motina mirė jį gim dydam a, o tėvas
buvo nužudytas 1815 metais, kai vaikas turėjo vos porą
metukų, tai d ab ar viskas priklauso tik nuo jo vieno.
— P aslaptinga žm ogžudystė,— ta rė V ilforas,— jos
kaltininkai liko neišaiškinti. Įtarim ai pleveno ties d au ­
geliu galvų, bet nė a n t vienos nenukrito.
N u artjė įtempė visas savo jėgas ir kreivai šyptelėjo.
— Beje,— tęsė V ilforas,— tikrieji kaltininkai — tai
tie, kurie žino, kad nusikalto, tie, kuriuos gali teisti
žmonės, kol jie d ar gyvi, ir Dievas — kai num irs,— tik ­
rieji kaltininkai būtų labai patenkinti atsidūrę mūsų
vietoje, nes, išleidę dukterį už Franco d ’Epinė, už trin tų
riet mažiausią įtarim ą.
N u artjė susivaldė, bet tam reikėjo daugiau jėgų,
negu galima buvo laukti iš tokio palaužto organizmo.
— Taip, suprantu jus,— atsakė jis žvilgsniu Vil-
forui. Tame žvilgsnyje slypėjo ir didi panieka, ir pro­
tingas pyktis.
Vilforas, išskaitęs šį žvilgsnį, nežymiai gūžtelėjo
pečiais.
269
 Paskui ženklu parodė žmonai, kad jau metas stoti.
— D abar,— ta rė ponia de V ilfor,— leiskite atsisvei­
kinti. A r norėtum ėte, kad Eduaras ateitų pareikšti jums
savo pagarbą?
Seniai buvo su sitarta, kad p ritarim ą senis išreikš­
davo užsimerkdamas, neigimą — keletą k artų sum irksė­
damas, o kokį pageidavim ą — pakeldamas akis į viršų.
Jeigu jam reikėdavo Valentinos, tai užmerkdavo tik
dešinę akį. Jei Barua — užmerkdavo kairę.
Išgirdęs ppnios de Vilfor pasiūlymą, jis greitai su­
mirksėjo.
Gavusi tokį aiškų pasiūlym ą, ji prikando lūpą.
— Tuomet atsiųsiu jums V alentiną,— tarė ji.
— Taip,— atsakė senis, skubiai užsimerkdamas.
V ilforai atsisveikino ir išėjo, liepę pašaukti Valen­
tiną, kuri jau anksčiau buvo įspėta, kad tą dieną bus
reikalinga ponui N uartjė.
N etrukus pas senį įėjo V alentina, dar visa p a ra u ­
dusi iš susijaudinimo. Vos užm etusi akį, ji suprato, kaip
kankinasi jos senelis ir kaip daug jis tu ri jai pasakyti.
— Seneli,— sušuko ji,— kas atsitiko? Tave suerzino,
ir tu pyksti?
— Taip,— atsakė jis užsimerkdamas.
— A n t ko gi? A n t mano tėvo? Ne. A nt ponios de
Vilfor? Ne. A n t manęs?
Senis užsimerkė, o ta t reiškė — taip.
— A n t manęs? — pakartojo nustebusi Valentina.
Senis vėl užsimerkė.
— Kuo aš nusikaltau, seneli? — sušuko Valentina.
Jokio atsakymo. J i kalbėjo toliau:
— Šiandien aš tavęs visai nemačiau. Vadinasi, ką
nors apie mane tau kalbėjo?
— Taip,— gyvai atsakė senio žvilgsnis.
— Pam ėginsiu atspėti, kas atsitiko. Dieve mano,
aš tik rai nieko, seneli... Ak štai kas!.. Ponai de Vilforai
tik ką buvo, taip?
— Taip.
— I r jie kažkuo supykdė tave, kažką pasakė? Kas
tai galėtų būti? Zinai ką, aš nueisiu ir paklausiu juos,
už ką man reikia tave atsiprašyti?

270
 — Ne, ne,— atsakė žvilgsnis.
— Tu mane gąsdini. Dieve mano, ką jie galėjo pa­
sakyti?
J i susimąstė.
— N ujaučiu,— ta rė ji tylesniu balsu, prieidam a prie
senio.— Tikriausiai jie tau sakė apie mano vedybas?
— Taip,— atšovė piktas žvilgsnis.
— S uprantu. Tu pyksti, kad aš tylėjau. Bet, m a­
tai, jie man kuo griežčiausiai uždraudė ką nors sakyti.
Jie ir nuo manęs slėpė, ir aš tą paslaptį visiškai a tsi­
tiktinai sužinojau. U žtat ir tylėjau. Atleisk, seneli.
Įsmeigtos ir šaltos jo akys, rodos, sakyte sakė: „Ma­
ne skaudina ne tik tavo tylėjim as".
— Tai kas gi? — klausinėjo m ergina.— Gal manai,
kad aš tave paliksiu, kad ištekėjusi užm iršiu tave?
— Ne,— atsakė senis.
— Vadinasi, jie tau sakė, jog d’Epinė sutinka, kad
mes gyventum e kartu?
— Taip.
— Tai ko gi tu pyksti?
Senio akys žvelgė į ją neapsakomai švelniai.
— Taip, su p ran tu ,— ta rė V alentina,— todėl, kad tu
mane myli?
Senis patvirtino.
— I r bijai, kad aš būsiu nelaiminga?
— Taip.
— Tu nemyli Franco?
Jo akys tris ar keturis k artu s pakartojo:
— Ne, ne, ne.
— Tai ta u labai skaudu, seneli?
— Taip.
— Tuomet klausyk,— ta rė Valentina, klaupdam asi
prieš N uartjė ir apkabindam a jam kaklą,— man taip
pat labai skaudu, nes aš irgi Franco d ’Epinė nemyliu.
Senelio akyse šmėkštelėjo džiaugsmas.
— Prisim eni, kaip tu buvai supykęs an t manęs,
kai aš norėjau įstoti į vienuolyną.
Sausą senio blakstieną suvilgė ašara.
— Tokiu būdu aš norėjau išsisukti nuo tų vedybų,
kurios stum ia mane į neviltį,— tęsė Valentina.

271
 Senis pradėjo nelygiai kvėpuoti.
— Seneli, tau labai ne prie širdies tos vedybos?
Dieve mano! Jei tu galėtum man padėti, jei mudu pa­
jėgtum e suardyti jų planus! Bet tu bejėgis prieš juos,
nors tavo labai šviesus protas ir nepaprastai stipri va­
lia. Bet kai reikia kovoti, tu toks p a t silpnas kaip ir
aš, d ar net silpnesnis. Tu mane globotum ir apgintum ,
jeigu būtum toks stiprus, toks sveikas kaip kadaise. Bet
dab ar tu gali tik mane suprasti ir džiaugtis ar liūdėti
drauge. Tai vienintelė laimė, kurią Dievas užmiršo iš
manęs atim ti.
Po tų žodžių N uartjė pasižiūrėjo į ją taip žvitriai
ir protingai, kad m ergaitė tarsi išgirdo jį sakant:
— K lysti, aš daug kuo galiu ta u padėti.
— Seneli, ar tu gali man kuo nors padėti? — p a­
sakė jo m intį Valentina.
— Taip.
N u artjė pakėlė akis į dangų. Tai buvo su tartas
ženklas, kad jis kažko nori.
— Ko tau reikia, seneli? Aš pasistengsiu suprasti.
Valentina kurį laiką spėliojo, sakė balsu visas jai
į galvą ateinančias mintis, bet senis tv irta i atsakinė­
jo „ne“.
— Na, jeigu aš jau tokia n esupratinga,— tarė ji,—
imsimės ryžtingų priemonių!
I r ji ėmė ta r ti iš eilės visas alfabeto raides nuo
A iki N, su šypsena stebėdama paralitiko akis. Ištaru s
N, N uartjė užsimerkė.
— Aha! — ta rė V alentina.— Tai, ko jūs norite, p ra ­
sideda raide N! Tiesa? Pažiūrėsime, kas tai per dalykas.
Ko gi jūs norite iš to N? Na, ne, ni, no...
— Taip, taip, taip ,— atsakė senis.
— No?
— Taip.
V alentina atnešė žodyną, padėjo jį prieš N u artjė
an t piupitro ir atskleidė. Pamačiusi įsmeigtas į puslapį
senio akis, greitai pirštu ėmė vesti per žodžių stulpelį
iš viršaus į apačią.
Ja u šešeri metai N u artjė buvo paralyžiuotas, todėl
Valentina taip puikiai buvo įpratusi kalbėtis su juo
tokiu būdu ir taip greitai įspėdavo senio mintį, kad
272
greičiau nė jis p ats žodyne nebūtų radęs reikiamo žodžio.
Prie žodžio „notaras" N u artjė davė ženklą sustoti.
— N otaras,— perskaitė ji.— Tau reikia notaro,
seneli?
Senis patvirtino, kad jam tik rai reikia notaro.
— Pasiųsti jo? — paklausė V alentina.
— Taip,— atsakė paralitikas.
— A r tėvui pasakyti šį tavo norą?
— Taip.
— A r skubiai nori pasim atyti su notaru?
— Taip.
— Tuojau pasiųsim jo. D augiau ta u nieko nereikia?
— Ne.
Valentina pribėgo prie skambučio, pašaukė ta rn ą
ir paprašė pakviesti poną arba ponią Vilfor.
— A r tu patenkintas? — paklausė Valentina.
— Taip... žinoma! Ne taip lengva buvo įspėti!
Ir ji nusišypsojo seniui kaip šypsomasi vaikui.
Į kam barį Barua atvedė Vilforą.
— Ko jums reikia? — paklausė jis paralitiką.
— Tėve,— ta rė V alentina,— senelis nori pasim atyti
su notaru.
Po tokio keisto ir, svarbiausia, netikėto reikalavimo
Vilforas persimetė žvilgsniu su ligoniu.
— Taip,— tv irta i užsimerkė pastarasis, m atyt, įsiti­
kinęs, kad, padedant V alentinai ir senajam tarn ui, kuris
dabar taip p at žinojo, ko jis pageidauja, kovą su sūnumi
laimės.
— Ju s prašote notaro? — pakartojo Vilforas.
— Taip.
— Kam?
N uartjė neatsakė.
— Kam jums reikia notaro? — paklausė Vilforas.
Senio žvilgsnis tebebuvo sustingęs, nebylus, o tai
reiškė, kad jis tv irta i laikosi savo reikalavimo.
— Kad mums iškrėstum ėte kokį piktą pokštą? —
tarė V ilforas.— A r verta?
— Kaip ten bebūtų,— įsikišo Barua, su seno tarno
atkaklum u palaikydam as šeim ininką,— jeigu ponas pa­
geidauja notaro, tai, m atyt, jam reikia. Todėl einu jo pa­
kviesti.
18. G r a f a s M o n ie k ri s t a s , I I t. 273
 Barua nepripažino kito pono, išskyrus N uartjė, ir
neleisdavo, kad kas nors ir kuo nors jam prieštarautų.
— Taip, aš noriu pasim atyti su n o ta ru ,— tv irtai
užsimerkė senis, ta rtu m norėdam as pasakyti: „P ažiūrė­
sime, ar išdrįsite neįvykdyti mano noro“ .
— Jeigu taip spiriatės, ta i notaras bus pakviestas,
bet man teks atsip rašy ti jį už save ir už jus, nes įvyks
tik rai juokinga scena.
— N esvarbu,— atsakė B arua,— aš vis tiek einu pas
Ji-
Ir senasis ta rn a s išėjo trium fuodam as.

X X III + TE STAM E N TA S
Tuo metu, kai Barua išėjo, N uartjė pažvelgė į Valen­
tin ą vylingai ir įdėmiai. M ergina suprato jo žvilgsnį,
suprato jį ir Vilforas, nes jo kakta apsiniaukė, jis su­
raukė antakius.
J is pasiėmė kėdę, atsisėdo paralitiko kam baryje ir
ėmė laukti.
N u artjė žiūrėjo į jį visiškai abejingai, akies kam ­
pučiu jis liepė V alentinai taip p at nesijaudinti ir neišeiti
iš kambario.
Po valandėlės ta rn as grįžo su notaru.
— Pone,— kreipėsi į jį Vilforas pasisveikinęs,— jus
iškvietė štai ponas N u artjė de Vilforas. Būdamas visiškai
suparalyžiuotas, jis negali nei judėti, nei kalbėti, tik mes,
saviškiai, ir tai labai sunkiai, išmokome suprasti kai
kurias jo minčių nuotrupas.
N uartjė įsmeigė į V alentiną tokį rim tą ir valdingą
žvilgsnį, kad ši tučtuojau įsikišo:
— Aš viską suprantu, pone, ką nori pasakyti mano
senelis.
— T ikrai,— p rid ū rė B arua,— ji supranta visut
viską, kaip aš eidamas jums minėjau, pone.
— Leiskite man pareikšti, ponai,— kreipėsi notaras
į Vilforą ir V alentiną,— kad čia kaip tik vienas tų a t­
vejų, kada pareigūnas negali pasielgti neapgalvotai, be
jokios atsakomybės. Kad aktas būtų teisėtas, pirm iausia

274
notaras tu ri įsitikinti, ar jis tiksliai perteikia valią to.
kuris jam diktuoja. Šiuo atveju aš nesu tikras, ar negalįs
kalbėti klientas man pritaria, ar prieštarauja. Negalė
damas kalbėti, jis nepajėgia išreikšti nei savo sutikimo,
nei nesutikimo, ir aš negaliu suprasti jo noro, todėl mano
paslaugos būtų visiškai nereikalingos ir neteisėtos.
N otaras ruošėsi išeiti. Karališkojo prokuroro lūpomis
nuslydo vos pastebima džiūgavimo šypsena. O N uartjė
pažvelgė į V alentiną taip skausm ingai, kad ji užstojo
notarui kelią.
— Pone,— ta rė ji,— kalbą, kuria aš kalbuosi su se­
neliu, galima labai lengvai išmokti, aš ją jum s išaiškinsiu
per keletą minučių, ir jūs suprasite jo mintis ne blogiau
kaip aš pati. Sakykite, ko jums reikia, kad jūsų sąžinė
būtų visai ram i?
— Kad mūsų aktai b ūtų teisėti,— atsakė n o taras,—
mums reikia žinoti, jog tiksliai vykdome kliento valią.
Galima surašyti testam entą fiziškai sergančiam, bet jį
padiktuoti tu ri sveiko proto žmogus.
— Na, tai štai, pone, du ženklai įtikins jus, kad
mano senelis niekada nebuvo sveikesnio proto kaip dabar.
Ponas N uartjė, kuris negali nei kalbėti, nei judėti, užsi­
merkia norėdam as pasakyti „ ta ip “ ir keletą k artų su-
mirkčioja norėdam as pasakyti „ne“ . Dabar jūs pak an ­
kamai žinote ir todėl galite su juo kalbėtis. Pabandykite.
Senis pažvelgė į V alentiną drėgnomis, švelnumo ir
dėkingumo kupinomis akimis, ir jo žvilgsnį suprato net
notaras.
— A r jūs viską girdėjote ir supratote, ką sakė jūsų
anūkė? — paklausė notaras.
N u artjė lėtai užsimerkė ir tuojau vėl atsimerkė.
— A r sutinkate su ja? Tai yra — patv irtin ate, kad
tais ženklais, kuriuos ji minėjo, tik rai pasakote kitiems
savo mintis?
— Taip,— kalbėjo senio akys.
— Mane jūs kvietėte?
— Taip.
— P arašy ti testam ento?
— Taip.
— Ir nenorite, kad aš išeičiau jo neparašęs?
18 ' 275
 P aralitik as skubiai keletą k artų sumirkčiojo.
— Na, štai, pone, dabar jūs jį suprantate? — p a­
klausė m ergina.— Jū sų sąžinė galės būti ram i? — Bet,
notarui dar nespėjus atsakyti, Vilforas pasivedėjo jį į
šalį...
— Pone,— ta rė jis,— nejaugi manote, kad tokia baisi
liga galėjo nepaliesti jo proto?
— A tvirai k alb ant,— atsakė n o taras,— man kelia
rūpesčio tai, kaip mes atspėsime jo mintis, kurias jis tu ­
rėtų p a tv irtin ti ar paneigti.
— J u k pats matote, kad tai neįm anom a,— pastebė­
jo Vilforas.
Valentina ir senis girdėjo jų pasikalbėjimą. N uartjė
įsmeigė į V alentiną atkaklų ir tv irtą žvilgsnį. Tas žvilgs­
nis reikalavo, kad ji vėl įsikištų.
— Pone,— ta rė ji,— nesirūpinkite. Nors labai būtų
sunku ar jums atrodytų sunku suprasti mano senelio m in­
tis, aš jums perteiksiu jas tokiu būdu, kad nebeliks jokių
abejonių. Jau šešeri metai, kai aš su ponu N uartjė taip
bendrauju, ir tepasako jis pats, ar per tą laiką bent vienas
jo noras liko neišpildytas dėl to, kad aš būčiau negalėjusi
jo suprasti.
— Ne,— sumirksėjo senis.
— Tai pabandykim e,— tarė n o taras,— ar sutinkate,
kad panelė de Vilfor būtų mums vertėja?
P aralitik as parodė sutinkąs.
— Puiku! Taigi, pone, ko jūs pageidaujate iš manęs ir
kokį ak tą norite padaryti?
V alentina ėmė vardyti abėcėlės raides.
Priėjus T, iškalbingas N uartjė žvilgsnis ją sustabdė.
— Ponui N uartjė reikia raidės T,— tarė n o taras,—
tai visiškai aišku.
— P alaukite,— ta rė Valentina ir pasisuko į senelį,—
ta... te...
Senis sustabdė ją po antrojo skiemens.
Tuomet Valentina paėmė žodyną ir, notaro atidžiai
sekama, ėmė sklaidyti lapus.
— Testam entas,— parodė jos pirštas, kurį sustabdė
N uartjė žvilgsnis.
— Testamentas! — sušuko n o taras.— Viskas aišku:
ponas N uartjė nori p arašy ti testam entą.
276
 — Taip,— keletą k artų p atvirtino N uartjė.
— Taip, tiesiog nuostabu, gerbiamasis, patys suti­
kite,— ta rė n o taras apstulbusiam Vilforui.
— Iš tik rų jų ,— atk irto šis,— bet dar nuostabesnis
bus pats testam entas, nes aš vis dėlto abejoju, a r jo punktai
vienas po kito galės susiklostyti popieriuje, išradingai
mano dukters nepakuždėti. O Valentina g albūt pernelyg
suinteresuota tuo testam entu, kad galėtų bešališkai in ter­
pretuoti niekam nesuprantam ą pono N u artjė de Vilforo
valią.
— Ne, ne! — užginčijo paralitikas.
— Kaip! — ta rė V ilforas.— Valentina nesuintere­
suota jūsų testam entu?
— Ne,— parodė N uartjė.
— Pone,— kreipėsi į jį notaras, kuris, -sužavėtas
pirm uoju bandym u, jau įsivaizdavo bepasakojąs aukštuo­
menės pobūviuose visas tos vaizdingos procedūros smulk­
menas,— pone, kas prieš valandėlę man atrodė neįmano­
ma, dabar, m atau, visai lengva. Tas testam entas bus vadi­
namasis „m istiškas" testam entas. Įstatym as tokius num a­
to ir leidžia sudaryti, tik reikia jį paskui perskaityti
girdint septyniems liudininkam s prie tų pačių liudininkų
testatorius tu ri p atv irtin ti ir notaras užantspauduoti.
Jis sugaišins neką daugiau laiko negu paprastas testa­
mentas. Ju k yra nemaža n u staty tų , nesikeičiančių form u­
lių, o smulkesni dalykai paaiškės iš testatoriaus tu rtin ės
padėties ir iš jūsų, ponas Vilforai, duomenų: jūs tą tu rtą
tvarkėte ir jį žinote. Beje, kad niekas negalėtų prie to
akto prikibti, atliksim e jį pagal visus įstatym us: vienas
iš mano prof esi jos kolegų pabus man pagalbininku, daly­
vaus jį sudarant, nors tokio papročio ir nėra. A r su tin ­
kate? — kreipėsi n o taras į senį.
— Taip,— atsakė N uartjė, džiaugdamasis, kad jį
suprato.
„K ą jis sugalvojo?" — nesusigaudė Vilforas, kurį
aukšta padėtis vertė būti san tū riu ir kuris vis dar nega­
lėjo įspėti, ko siekia jo tėvas.
Jis atsigręžė norėdam as pasiųsti ta rn ą atvesti an trą jį
notarą, bet B arua, viską girdėjęs ir atspėjęs savo pono
norą, jau buvo pats išėjęs.

277
 Tada karališkasis prokuroras lįepė pašaukti žmoną.
Po ketvirčio valandos paralitiko kam baryje susirinko
visi. Atvyko ir antrasis notaras.
Abu n otarai netruko susitarti. N u artjė buvo paskai­
ty tas įprastinis testam ento tekstas, paskui, tarsi norė­
dam as p atik rin ti jo protinę būklę, pirm asis notaras a tsi­
gręžė į jį sakydam as:
— Testam entas paprastai darom as kieno nors naudai.
— Taip,— užsimerkė N uartjė.
— A r jūs numanote, kokio dydžio jūsų tu rtas?
— Taip.
— Aš jums išvardysiu keletą vis didėjančių skaičių,
o jūs mane sustabdykite, kai ištarsiu tą, kuris atitinka
jūsų tu rtą .
— Taip.
Toji apklausa vyko kažkaip iškilmingai. Pagaliau
vargu a r kada nors buvo taip aiškiai regima proto kova
su bejėgiu kūnu,— tai buvo jeigu ne didingas, kaip mes ką
tik sakėme, tai bent įdomus reginys.
Visi apstojo N uartjė. A n trasis n o taras atsisėdo prie
stalo ir pasiruošė rašyti, pirm asis stovėjo prieš senį klausi­
nėdamas.
— Jū sų tu rta s viršija tris šim tus tūkstančių frankų,
tiesa? — paklausė jis.
N u artjė užsimerkė.
— J is siekia keturis šim tus tūkstančių frankų? —
klausė notaras.
N u artjė blakstienos nejudėjo.
— Penkis šimtus tūkstančių?
Senis nė krust.
— Šešis šim tus tūkstančių? Septynis šimtus tū k sta n ­
čių? Aštuonis šim tus tūkstančių? Devynis šimtus tū k sta n ­
čių?
N u artjė padarė ženklą, kad taip.
— Jū s tu rite devynis šim tus tūkstančių frankų?
— Taip.
— Nekilnojamo turto? — klausė notaras.
N u artjė padarė ženklą, kad ne.
— Valstybinėmis obligacijomis?
N u artjė patvirtino.
278
 — Tos obligacijos jūsų rankose?
Senis akimis liepė Barua išeiti, ir po valandėlės
senasis ta rn a s grįžo nešinas dėžute.
— A r leidžiate dėžutę atidaryti?
N u artjė užsimerkė.
Dėžutė buvo atid ary ta ir joje rasta valstybinių obliga­
cijų, kurių vertė devyni šimtai tūkstančių frankų.
Pirm asis notaras vieną po kitos perdavė obligacijas
savo kolegai. J ų buvo lygiai tiek, kiek teigė esant N uartjė.
— Teisingai,— tarė jis.— Visiškai aišku, kad šito
žmogaus protas šviesus ir sveikas.
Paskui, atsigręžęs į paralitik ą, paklausė:
— Taigi jūs tu rite devynių šimtų tūkstančių frankų
kapitalą, kuris, paverstas šiomis obligacijomis, duoda
jums per metus maždaug keturiasdešim t tūkstančių f r a n ­
kų rentos?
— Taip,— atsakė N uartjė.
— Kam jūs norite palikti tą tu rtą ?
— Čia negali būti jokių abejonių! — ta rė ponia
de V ilfor.— Ponas N u artjė labai myli savo anūkę panelę
Valentiną de Vilfor. J in a i slaugo jį jau šešeri metai.
Savo stropum u ir rūpestingum u V alentina laimėjo sene­
lio meilę ir, pasakyčiau, net dėkingum ą. Todėl būtų visiš­
kai teisinga, jeigu jai būtų atly g in ta už tokį pasiauko­
jimą.
N uartjė akys žybtelėjo, tarsi sakydamos, kad senio
neapgavo toks apsimestinis ponios de Vilfor p ritarim as
spėjamiems jo ketinimams.
— Tai jūs paliekate tuos devynis šimtus tūkstančių
frankų panelei V alentinai de Vilfor? — paklausė notaras,
manydamas, kad jam belieka tik u žrašyti šitą senio valią,
bet vis dėlto norėdam as ir pats įsitikinti, ir įrodyti visiems
tos keistos scenos liudininkams, jog ligonis tam pritaria.
Valentina tru p u tį atsitrau k ė atg al ir nuleidusi galvą
pravirko. Senis valandėlę švelniai žiūrėjo į ją, paskui
nukreipė žvilgsnį į n o tarą ir labai išraiškingai sum irk­
čiojo.
— Ne? — paklausė n o taras.— Kaip, arg i jūs ne pa­
nelę V alentiną de Vilfor skiriate vienintele savo pavel­
dėtoja?

279
 N u artjė vėl pakartojo tą patį ženklą.
— A r jūs neapsirinkate? — sušuko nustebęs no­
ta ra s.— Iš tik rų jų sakote ne?
— Ne! — pakartojo N u artjė.— Ne!
V alentina pakėlė galvą. J ą stebino ne palikimo ne­
tekimas, bet senelio nemalonė.
Tačiau N u artjė žiūrėjo į ją taip nuoširdžiai ir malo­
niai, kad ji sušuko:
— Brangusis seneli, su prantu: jūs iš manęs atim ate
tik savo tu rtą , bet mylite mane kaip mylėjęs?
— Taip, tik rai,— kalbėjo paralitiko akys, taip išraiš­
kingai užsimerkdamos, kad Valentina negalėjo suklysti.
— Ačiū, ačiū! — sumurmėjo mergina.
N u artjė atsakydam as sužadino ponios de Vilfor šir­
dyje netikėtą viltį. J i p risiartino prie senio.
— B rangusis pone N uartjė, tai jūs pąliekate savo
tu rtą anūkui Eduarui de Vilforui? — paklausė motina.
Senis sumirkčiojo tiesiog siaubingai, jo akys žėrė
beveik neapykantą.
— Ne? — tarė n o taras.— Tuomet čia esančiam savo
sūnui? _T . . .
— Ne,— paneige senis.
Abu n o tarai nustebę susižvalgė. V ilforas su žmona
pasijuto ra u stą — vienas iš gėdos, kita iš pykčio.
— Bet kuo gi mes jums nusikaltome, seneli? — p a­
klausė V alentina.— Jū s jau nebemylite mūsų?
Senio žvilgsnis paskubomis nuslydo pro Vilforą,
paskui jo žmoną ir su didžiu švelnumu įsmigo į Valentiną.
— Klausyk, seneli,— kalbėjo V alentina,— jeigu tu
manę myli, tai kaip suderinti tavo meilę su šiuo testam en­
tu? Tu mane pažįsti, žinai, kad aš niekada negalvojau
apie tavo pinigus. Be to, žmonės šneka, kad aš paveldėjau
didelį tu r tą iš savo motinos, ir net labai didelį. Paaiškink,
kodėl taip?
N u artjė įsmeigė degantį žvilgsnį į Valentinos ranką.
— Mano ranka? — paklausė ji.
— Taip,— atsakė N uartjė.
— Jos ranka! — pakartojo visi.
— Ak, ponai, juk jūs matote, kad visa tai beprasm iš­
ka ir kad vargšo mano tėvo galva šlubuoja,— tarė Vil­
foras.
280
 — Aš suprantu! — staiga sušuko V alentina.— Mano
vedybos, seneli, tiesa?
— Taip, taip, taip! — trisk a rt pakartojo paralitikas,
kiekvieną sykį sviesdamas iš po blakstienų žaibą.
— Tu nepatenkintas mumiš dėl mano vedybų?
— Taip.
— Bet tai nesąmonė,— ta rė Vilforas.
— A tsiprašau, pone,— atsakė n o taras,— priešingai,
visa tai labai logiška, ir man atrodo, jo mintys nuosekliai
išplaukia viena iš kitos.
— Tu nenori, kad aš tekėčiau už Franco d’Epinė?
— Ne, nenoriu,— atsakė senio akys.
— I r jūs atim ate iš savo anūkės palikim ą dėl to, kad
ji teka prieš jūsų valią? — sušuko notaras.
— Taip,— atsakė N uartjė.
— Vadinasi, jeigu tos vedybos neįvyktų, ji būtų jūsų
paveldėtoja?
— Taip.
Aplink senį įsiviešpatavo tyla.
Abu n otarai tarėsi. Valentina sunėrusi rankas žiū­
rėjo į senelį su didžiulio dėkingumo šypsena. Vilforas
kandžiojo savo plonas lūpas. Ponia de Vilfor neįstengė
paslėpti džiaugsmo, kuriuo prieš pačios valią švytėjo jos
veidas.
— Bet man rodosi,— pagaliau pirm asis n u traukė
tylą Vilforas,— aš vienas tegaliu spręsti, kokių teigiamų
bruožų tu ri ta santuoka. Aš vienas tu riu teisę lemti savo
dukters vedybas, aš noriu, kad ji tekėtų už pono F ran ­
co d ’Epinė, ir ji už jo tekės.
Valentina plūsdam a ašarom is susmuko į krėslą.
— Pone,— ta rė notaras, kreipdam asis į senį,— kaip
jūs ketinate pasielgti su savo tu rtu tuo atveju, jeigu
panelė Valentina ištekės už pono d’Epinė?
Senis nejudėjo.
— Vis dėlto jūs žadate jį kam nors atiduoti?
— Taip,— parodė N uartjė.
— Kam nors iš savo šeimos narių?
— Ne.
— Vadinasi, vargšam s?
— Taip.

281
 — Bet jūs žinote,— ta rė n o taras,— jog įstatym as
draudžia visiškai atim ti iš sūnaus palikimą?
— Taip.
— Vadinasi, galite skirti vargšam s tik tą dalį, kurią
įstatym ai leidžia atim ti iš tiesioginio įpėdinio.
N u artjė akys nejudėjo.
— J ū s spiriatės disponuoti visu savo tu rtu ?
— Taip.
— Tada po jūsų m irties testam entas bus paskelbtas
negaliojančiu.
— Ne.
— Tėvas mane pažįsta, pone,— tarė V ilforas,— jis
žino, kad jo valia man šventa. Be to, jis supranta, kad
užimdamas tokią vietą aš negaliu bylinėtis su vargšais.
N u artjė akys trium favo.
— K ą jūs nu tarėte? — paklausė n o taras Vilforą.
— Nieko. Tėvas taip nusprendė, o aš žinau, kad jis
savo sprendimų nekeičia. Aš neprieštarauju. Tie devyni
šim tai tūkstančių frankų išplauks iš mūsų šeimos ir p ra ­
tu rtin s prieglaudas. Bet aš nenusileisiu senio užgaidui ir
pasielgsiu taip, kaip man liepia sąžinė.
I r V ilforas su žmona išėjo, palikdam i tėvui laisvę
dary ti tokį testam entą, kokį jis nori.
Tą pačią dieną testam entas buvo surašytas, perskai­
tytas prie liudininkų, jam p ritarė senis, paskui, visiems
m atant, užantspauduotas ir įteiktas saugoti Vilforų šei­
mos notarui Dešanui.

X X IV + TELEGRAFAS
Grįžę į savo kam barius, ponas ir ponia Vilforai suži­
nojo, kad svetainėje jų laukia atvykęs vizito g rafas Monte­
kristas. Ponia de Vilfor, būdama per daug susijaudinusi,
kad tuojau galėtų su juo m atytis, užsuko į savo miega­
mąjį, o karališkasis prokuroras, labiau susivaldąs, nuėjo
tiesiog į svetainę.
Tačiau, kad ir kaip mokėdamas tvardytis, kad ir kaip
sugebėdamas n u taisyti ram ų veidą, Vilforas nepajėgė
visiškai nuslėpti savo sugižimo, ir džiaugsm ingai besi­
šypsąs g rafas pastebėjo niūrią prokuroro nuotaiką.
282
 — Viešpatie,— prašneko M ontekristas po pirm ųjų
pasisveikinimo žodžių,— kas jums, ponas de Vilforai?
Galbūt aš atvykau tuo metu, kada jūs ne juokais rašėte
kokį nors k altinam ąjį aktą?
Vilforas pabandė nusišypsoti.
— Ne, g rafe,— atsakė jis,— šiuo atveju auka esu aš
pats. Aš pats prakišau bylą, o k altinam ąjį ak tą paruošė
atsitiktinum as, ožiškumas ir beprotybė.
— Ką jūs norite pasakyti? — paklausė Montekristas,
dėdamasis nuoširdžiai užjaučiąs.— Jus' tik rai ištiko rim ti
nemalonumai?
— N everta apie tai nė kalbėti, grafe,— ram iai, bet
su kartėliu pasakė V ilforas,— menkniekis, paprasčiausias
piniginis nuostolis.
— Taip, žinoma,— atsakė M ontekristas,— piniginis
nuostolis — menkniekis, kada žmogus tu ri tokį tu r tą ir
tokį filosofišką bei kilnų p ro tą kaip jūsų!
— U žtat man kelia rūpesčio ne tiek piniginis klausi­
mas,— atsakė V ilforas,— nors, šiaip a r taip, devyni šim tai
tūkstančių fran k ų verti, kad jų pagailėtum a r bent valan ­
dėlei sugadintum sau nuotaiką. Užvis labiausiai mane
skaudina tas atsitiktinum o, lemties a r likimo,— pats
nežinau, kaip pavadinti tą jėg ą,— priešiškumas, kuris
užgriuvo mane, pražudė geresnio rytojaus viltis ir galbūt
sugriovė mano dukters ateitį, ir visa tai atsitiko vien dėl
suvaikėjusio senio kaprizų.
— Bet ką jūs? Kaipgi taip? — sušuko g rafas.—
Sakote, devyni šim tai tūkstančių frankų? Iš tikrųjų tokia
suma verta, kad jos pagailėtų net filosofas. O kas jums
suteikė tą nem alonum ą?
— Mano tėvas, apie kurį jums pasakojau.
— Ponas N uartjė! Nejaugi? Bet jūs man pasakojote,
kad jis, rodos, visiškai paralyžiuotas ir netekęs fizinių bei
dvasinių jėgų?
— Fizinių jėgų — taip, nes negali nei judėti, nei
kalbėti, ir vis dėlto, kaip matote, jis mąsto, nori ir veikia.
Aš palikau jį prieš valandėlę. Šiuo metu jis diktuoja dviem
notaram s savo testam entą.
— Tai jis, vadinasi, prabilo?
— Ne, privertė save suprasti.
283
 — Kokiu būdu?
— Žvilgsniu: jo akys tebėra gyvos ir, kaip matote,
žudo.
— D rauguži,— ta rė tik ką įėjusi ponia Vilfor,—
man rodosi, jūs neperdedate.
— Ponia...— nusilenkė jai grafas.
Ponia de Vilfor atsakė jam žavingiausia šypsena.
— Bet ką aš girdžiu iš pono de Vilforo! — ta rė
M ontekristas.— Kokia neužpelnyta nemalonė...
— Neužpelnyta, tik rai taip! — gūžtelėjęs pečiais
tarė karališkasis prokuroras.— Senio kaprizas!
— I r nėra kaip paveikti, kad jis pakeistų savo nusi­
statym ą?
— Y ra,— įsiterpė ponia de V ilfor,— ir tik nuo mano
vyro priklauso, kad tas V alentinai nenaudingas testam en­
tas pasidarytų jai palankus.
Grafas, matydam as, kad vyras su žmona ėmė kalbėti
mįslėmis, apsimetė abejingas ir su nepaprastu dėmesiu,
kone džiūgaudam as, ėmė stebėti Eduarą, pilantį į paukš­
telių girdyklą rašalo.
— Brangioji,— atsakė-Vilforas žm onai,— jūs žinote,
aš nesu linkęs vaidinti šeimos patriarcho ir niekada ne­
maniau, kad pasaulio likim as priklausytų nuo mano moste­
lėjimo. Bet vis dėlto reikia, kad mano sprendimų šeima
paisytų ir kad senio beprotybė ar vaiko kaprizai negriautų
seniai apgalvotų planų. J ū s žinote, baronas d ’Epinė buvo
mano draugas, ir Valentinos vedybos su jo sūnumi yra
labai tinkamos.
— Tai jūs manote,— paklausė ponia de V ilfor,— kad
čia tiesiog Valentinos suokalbis su juo?.. Iš tikrųjų... ji
visada priešinosi toms vedyboms, ir aš nė kiek nesiste­
bėčiau, jeigu paaiškėtų, kad visa, ką d ab ar matėme ir
girdėjome, yra iš anksto apgalvota ir suplanuota.
— Ponia,— ta rė V ilforas,— patikėkite manimi: de­
vyni šim tai tūkstančių fran k ų vis dėlto kapitalas, ir taip
lengvai jo neišsižadama.
— J i išsižadėtų ir viso pasaulio,— juk prieš metus
buvo pasinešusi stoti į vienuolyną.
— Šiaip a r taip ,— pabrėžė V ilforas,— sakau jums:
tos vedybos įvyks.
284
 — Prieš tėvo valią? — tarė ponia de Vilfor, mėgin­
dam a kitą sty g ą.— Tai ne juokai!
M ontekristas dėjosi nesiklausąs, bet nepraleido nė
vieno žodžio.
— Ponia,— prieštaravo V ilforas,— tu riu pasakyti,
kad visada gerbiau savo tėvą, nes, būdam as prie jo prisi­
rišęs kaip sūnus, visada tu rėjau galvoje, kad jis stovi
aukščiau už mane morališkai. P agaliau tėvas kiekvienam
žmogui y ra dvigubai šventas: kaip mūsų gim dytojas ir
mūsų ponas. Bet juk negaliu dabar laikyti protingu senį,
kuris, prisim inęs savo neapykantą tėvui, nekenčia ir
sūnaus. Stačiai būtų juokinga, jeigu aš pataikaučiau jo
kaprizams. Aš ir ateityje su didžiausia pagarba žiūrėsiu
į poną N uartjė, nesiskųsdamas pakelsiu man p adarytą
piniginį nuostolį, bet mano valia liks nepajudinam a ir
žmonės supras, k a tra s iš mūsų buvo protingesnis. V adi­
nasi, aš išleisiu savo dukterį už barono Franco d’Epinė,
kadangi manau, jog ta i gera ir garbinga santuoka ir kad
aš galiu išleisti savo dukterį už to, kas man patinka.
— Šit kaip,— ta rė grafas, kurį karališkasis proku­
roras jau seniai akimis prašė p rita rti,— šit kaip! Ponas
N uartjė atim a panelei V alentinai palikim ą dėl to, kad ji
teka už barono Franco d’Epinė?
— Taip, tik dėl šito,— ta rė Vilforas, gūžtelėjęs
pečiais.
— Kaip ten bebūtų, priežastis akivaizdi,— pridūrė
ponia de Vilfor.
— Tikra priežastis, ponia. Patikėkite, aš pažįstu
savo tėvą.
— Kaip ta i suprasti? — paabejojo jaunoji moteris.—
Kodėl d’Epinė jam taip nepatinka?
— Iš tik rų jų ,— ta rė g rafas,— aš pažįstu poną F ran ­
cą d ’Epinė, juk jis generolo Kenelio sūnus (paskui barono
d’Epinė, kuriam Karolis X suteikė tą titulą), tiesa?
— Visiškai teisingai,— p atvirtino Vilforas.
— J is man pasirodė labai puikus jaunuolis!
— U žtat aš ir tikra, kad čia tik dingstis,— tarė
ponia de Vilfor.— Seniai pasidaro tironais tiems, kuriuos
jie myli. Ponas N uartjė tiesiog nenori, kad jo anūkė
ištekėtų.

285
 — O gal ta neapykanta nėra tik šiaip iš piršto iš­
laužta? — paklausė M ontekristas.
— Dieve mano, iš k u r tai galima žinoti?
— Gal čia politinė an tipatija?
— Tiesa, mano tėvas ir pono d ’Epinė tėvas gyveno
audringais laikais. Man teko m atyti tik jų paskutiniąsias
dienas,— tarė Vilforas.
— Jū sų tėvas berods bonapartistas? — paklausė
M ontekristas.— Prisim enu, kažką minėjote.
— Pirm učiausia mano tėvas buvo jakobinas,— a t ­
sakė Vilforas, iš susijaudinimo peržengdamas atsargum o
ribas,— ir senatoriaus toga, k u rią a n t jo pečių užmetė
Napoleonas, tik pridengė jo įsitikinimus, bet jų nepakeitė.
Dalyvauti sąmoksluose mano tėvą pastūm ėjo ne meilė
im peratoriui, o neapykanta Burbonams. Baisiausia mano
tėvo asmenyje buvo tai, kad jis niekada nekovojo už ne­
įvykdomas utopijas, o visada tik už pasiekiamus dalykus
ir, norėdam as juos įgyvendinti, vadovavosi siaubinga
m ontanjarų teorija, o šita partija, siekdama savo tikslo,
nieko neboja.
— Na, štai, m atote,— ta rė M ontekristas,— N u artjė
ir d’Epinė yra susidūrę politinėje arenoje. Nors ir tarnavo
Napoleono armijoje, bet širdies gilumoje generolas d ’Epinė
juk buvo rojalistas, tiesa? T urbūt tai tas pats d’Epinė,
kuris vieną naktį buvo nužudytas, kai išėjo iš bonapar-
tistų klubo, į kurį buvo įviliotas tikintis įtrau k ti į są­
mokslą, tiesa?
Vilforas kone su siaubu pažvelgė į grafą.
— A r aš klystu? — paklausė Montekristas.
— Ne,— ta rė ponia de V ilfor,— taip ir buvo, kaip
tik ir norėdam as užgesinti senos neapykantos žiežirbas,
mano vyras n u ta rė meilės ryšiu sujungti vaikus, kurių
tėvai viens kito nekentė.
— Puiki mintis! — tarė M ontekristas.— Mintis, k u ­
pina artim o meilės. Aukštuomenė tu rė tų jai ploti. Tikrai
būtų gražu, jei panelė N u artjė de Vilfor im tų vadintis
ponia d ’Epinė.
Vilforas krūptelėjo ir pažvelgė į M ontekristą, tarsi
norėdam as išskaityti jo širdies gelmėse, kodėl ištarė tuos
žodžius.
286
 Bet grafo lūpose, kaip visada, žaidė meili šypsena, tad,
nors ir būdam as labai įžvalgus, karališkasis prokuroras
daugiau nieko nepastebėjo.
— Nors netekti senelio tu rtų V alentinai yra didelis
smūgis,— ta rė V ilforas,— bet aš nem anau, kad dėl to
tu rė tų iširti jos vedybos. Nemanau, kad tas piniginis nuo­
stolis galėtų atb aid y ti poną d ’Epinė. Galbūt jis supras,
kad aš daugiau vertas negu ta suma, kurios išsižadu norė­
dam as ištesėti jam duotą žodį. Be to, jis žino, kad Valen­
tina iš savo motinos paveldėjo didelį tu rtą , kurį šiuo
metu valdo markizai Sen Meranai, jos seneliai iš motinos
pusės, o jie abu labai myli mano dukterį.
— I r jie tik rai verti, kad juos Valentina mylėtų ir
apie juos tu pinėtų taip pat, kaip tupinėja apie poną
N u artjė,— ta rė ponia de V ilfor.— Beje, vėliausiai už
mėnesio jie atvažiuos į P aryžių, ir po tokio akibrokšto
V alentinai nebus reikalo kiauras dienas lindėti pas N u­
artjė, kaip ji iki šiol darydavo.
G rafas su pasitenkinim u klausėsi nedarnių įžeistos
savimeilės ir apgauto gobšumo balsų.
— Iš anksto prašau man atleisti už tai, ką pasa­
kysiu,— ta rė po trum pos tylos M ontekristas,— bet man
rodos, kad jeigu ponas N u artjė ir atim a palikim ą iš panelės
de Vilfor, kadangi ji ketina tekėti už žmogaus, kurio
tėvo jis nekentė, tai jis negali to prikišti mūsų mielajam
Edu arui.
— Ju k tiesa, grafe? — sušuko ponia de Vilfor tokia
intonacija, kurios neįmanoma ap rašyti.— Ju k tai iš tik ­
rųjų neteisinga, baisiai neteisinga! V argšas Eduaras toks
pat N uartjė anūkas kaip ir V alentina, o tuo atveju, jeigu
ji netekėtų už Franco d’Epinė, N u artjė jai vienai būtų
palikęs visą savo tu rtą . P agaliau Eduaras pratęsia šeimos
pavardę, ir vis dėlto Valentina, net ir nieko nepaveldėjusi
is senelio, bus trig u b ai turtingesnė už mano sūnų.
M ontekristas nieko jai neatsakė ir tik atidžiai k lau ­
sėsi.
— Žinote, g rafe,— įsiterpė V ilforas,— užteks kalbų
apie tuos šeimos nemalonumus. Taip, tiesa, tėvo palikimas
padidins vargšų pajam as, o jie šiandien ir šiaip jau tikri
turtuoliai. Taip, tėvas sužlugdė visai teisėtas mano viltis,

287
ir tai be jokios mano kaltės, bet aš pasielgsiu kaip sveiko
proto, kaip garbingas žmogus. Ponas d ’Epinė, kuriam
pažadėjau to kapitalo pajamas, jas ir gaus, nors dėl to
mums tektų gerokai susispausti.
— O vis dėlto,— kalbėjo ponia Vilfor, vėl grįždam a
prie vienintelės ją apsėdusios m inties,— gal geriau papa­
sakojus tą nem alonią istoriją d’Epinė, gal jis pats tada
nereikalaus tesėti jam duotojo žodžio?
— Tai būtų didelė nelaimė! — sušuko Vilforas.
— Didelė nelaimė? — pakartojo Montekristas.
— Žinoma,— jau kiek ram iau atsakė V ilforas,—
netgi ir dėl piniginių nesusipratim ų iširusios vedybos
visuomet meta šešėlį nuotakai. Be to, vėl iškiltų aikštėn
visokie seni gandai, kuriem s norėjau p adaryti galą. Bet ne,
nieko tokio neįvyks. Jeigu ponas d ’Epinė yra garbingas
žmogus, jis jausis labiau negu bet kada įpareigotas vesti
V alentiną dabar, kai ji nustojo palikimo, kitaip atrodytų,
kad tik gobšumas jį skatino siekti jos rankos. Ne, to
negali būti.
— I r aš taip m anau,— tarė Montekristas, įsmeigda­
mas akis į ponią de V ilfor.— Jeigu būčiau toks artim as
pono de Vilforo draugas, kad turėčiau teisę duoti p a ta ri­
mus, ta i paraginčiau, kadangi d ’Epinė, kiek teko girdėti,
netrukus tu ri grįžti, paraginčiau nedelsiant sumegzti tą
mazgą taip, kad jo jau nė pats velnias neatm egztų. Žodžiu,
jumis dėtas, aš tv irta i imčiausi to reikalo, kurį išsprendus
ponas Vilforas gali susilaukti tik garbės.
P astarasis, m atyt, labai nudžiugęs, atsistojo, o jo
žmona šiek tiek išblyško.
— P uiku,— ta rė V ilforas,— kaip tik tai aš ir norėjau
išgirsti ir pasinaudosiu jūsų p atarim u ,— pridūrė jis, iš­
tiesdamas M ontekristui ra n k ą .— Vadinasi, prašau visus
šiuose namuose žinoti, kad tai, kas čia šiandien įvyko,
neturi jokios reikšmės: mūsų planai lieka nepasikeitę.
— Pone,— ta rė g rafas,— d rįstu jus patikinti, kad
aukštuomenė, būdam a ir labai neteisinga, įvertins jūsų
tvirtum ą. D raugai jum is didžiuosis, o ponas d ’Epinė, nors
jam tektų im ti V alentiną ir visai be dalies,— to, žinoma,
neatsitiks,— labai džiaugsis patekęs į tokią šeimą, kur

288
sugebama taip kilniai aukotis, kad bū tų ištesėtas duotas
žodis ir atlik ta pareiga.
Taręs šiuos žodžius, g rafas atsistojo ir ruošėsi išeiti.
— Paliekate mus, ponas grafe? — paklausė ponia
Vilfor.
— Esu priverstas tai padaryti, ponia, aš atvykau tik
prim inti jūsų pažadą atvykti pas mane šeštadienį.
— N ejaugi galėjote m anyti, kad užmiršime?
— J ū s labai gera, ponia, bet ponas V ilforas tu ri
tokių svarbių ir k artais neatidėliotinų reikalų...
— Mano vyras davė žodį, g rafe,— ta rė ponia de Vil­
for,— ir jūs pats m atote, kad jis jo laikosi net tais atvejais,
kai daug dėl to nustoja. O čia jis gali tik laimėti.
— A r pietūs įvyks jūsų namuose Eliziejaus lau ­
kuose? — paklausė Vilforas.
— Ne,— atsakė M ontekristas,— jie įvyks užm iesty­
je, u ž ta t dar labiau tenka vertin ti jūsų pasiaukojimą.
— Užmiestyje?
— Taip.
— K ur? Netoli Paryžiaus, tiesa?
— Tuoj p at už v artų , pusvalandis kelio nuo užkardos,
Oteilyje.
— Oteilyje! — sušuko V ilforas.— Ak, tiesa, žmona
sakė, kad jūs gyvenate Oteilyje, juk jai buvo suteikta pa­
galba jūsų namuose. O kurioje Oteilio vietoje?
— Fonteno gatvėje.
— Fonteno gatvėje! — pakartojo Vilforas dusliu
balsu.— Koks numeris?
— Dvidešimt aštuntas.
— Vadinasi, jums buvo parduoti markizo de Sen Me-
rano nam ai?
— Markizo de Sen Merano? — paklausė Montekris­
ta s.— A rgi tas nam as priklausė šiam markizui?
— Taip,— atsakė ponia de V ilfor,— ir galite įsivaiz­
duoti, grafe, kaip keista...
— Kas keista?
— J u k tiesa, tai puikus nam as a r ne?
— Žavingas.
— O mano vyras niekada nenorėjo ten apsigyventi.
— Čia jau, pone,— ta rė M ontekristas,— kažkoks
MI. G r n fa s M o n te k r i s t a s , II t.
289
išankstinis neigiam as nusistatym as, kurio negaliu su­
prasti.
— Aš nem ėgstu Oteilio,— prisivertęs atsakė k a ra ­
liškasis prokuroras.
— Bet, tikiuosi, nebūsiu toks nelaim ingas,— neri­
m audamas ta rė M ontekristas,— kad dėl tos antipatijos
netekčiau malonumo jus p am atyti pas save?
— Ne, grafe... manau... patikėkite, padarysiu visa,
kas galim a,— sumurmėjo Vilforas.
— O, aš nepriim u jokių pasiaiškinim ų,— atsakė
M ontekristas.— Šeštadienį, šeštą valandą aš laukiu jūsų,
ir jeigu neatvyksite, tai, žinote... galiu pagalvoti, kad su
tuo namu, kuris jau dvidešimt metų negyvenamas, susijusi
kokia nors kraupi istorija, kokia kruvina legenda.
— A tvažiuosiu, grafe, atvažiuosiu,— skubiai tarė
Vilforas.
— A čiū,— atsakė M ontekristas.— O dabar leiskite
man atsisveikinti.
— Iš tikrųjų, grafe, jūs sakėte, kad esate priverstas
mus palikti,— tarė ponia de V ilfor,— ir net, atrodo,
ruošėtės pasakyti kodėl, bet paskui sušnekote apie kitką.
— Tiesiog nežinau, ar išdrįsiu prisipažinti, kur
vykstu,— ta rė Montekristas.
— Nesvarbu, sakykite.
— Labai mėgdamas į viską spoksoti, važiuosiu pasi­
žiūrėti vieno dalyko, apie kurį dažnai galvodavau ištisas
valandas.
— Koks tas dalykas?
— Telegrafas.
— Telegrafas? — pakartojo ponia de Vilfor.
— Taip, telegrafas. K artais giedrą dieną man tekda­
vo m atyti kelio pakrašty a n t kalvelės tas aukštyn kylan­
čias juodas sąn arėtas rankas, panašias į didžiulio vabalo
letenas, ir visada žiūrėdavau į jas su sm arkiai plakančia
širdimi. Aš galvodavau, kad tie keisti ženklai, taip ryškiai
skrodžią orą ir perteikią nežinomą prie stalo sėdinčio
žmogaus valią už trijų šim tų mylių linijos gale sėdinčiam
kitam žmogui,— tie ženklai įsirėžia pilkų debesų a r d an ­
gaus žydrynės fone tik dėl visagalio valdovo noro, ir
tad a im davau tikėti dvasiomis, silfais, nykštukais —
290
žodžiu, paslaptingom is jėgomis,— ir juokdavausi. Bet
niekada man nekildavo noro iš a rti pasižiūrėti į tuos
didžiulius baltapilvius vabalus su juodomis liesomis lete­
nomis, nes po jų akmeniniais sparnais bijodavau rasti
kokį mažą žmogeliuką, labai pasipūtusį, labai pedantišką,
su visokių mokslų, kabalistikos a r burtininkystės prikim š­
ta galva. Bet vieną g ražią dieną sužinojau, kad kiekvieną
telegrafą judina vargšas valdininkėlis su dvylika šimtų
fran k ų metinės algos, ir jis visą dieną tu ri spoksoti ne
į dangų kaip astronom as, ne į vandenį kaip žvejys, ne
į gam tos reginį kaip koks dykinėtojas, bet į tokį p at balta-
pilvį ir juodakojį vabalą, į savo korespondentą, esantį nuo
jo už keturių a r penkių mylių. Tuomet man pasidarė labai
įdomu iš a r ti pam aty ti tą gyvą lėlytę ir pasižiūrėti, kaip iš
po savo kiauto ji žaidžia su gretim a lėlyte, tam pydam a
vieną virvelę po kitos.
— I r jūs ten važiuojate?
— Važiuoju.
— Į kokį telegrafą? Į Vidaus reikalų ministerijos a r
Observatorijos?
— Jokiu būdu. Ten rasčiau žmones, kurie tru k s plyš
norėtų įk alti man, ko nenoriu žinoti, ir p rievarta im tų aiš­
kinti paslaptį, kurios nė patys nežino. Po šimts pypkių,
aš noriu, kad man liktų tos pačios iliuzijos apie vabzdžius,
jeigu jau sugriuvo apie žmones. Todėl nevažiuosiu nei į
Vidaus reikalų ministerijos, nei į Observatorijos telegrafą.
Man reikia telegrafo plyname lauke, noriu p am atyti tik rą
jo sargą, suakmenėjusį savo bokšte.
— J ū s labai keistas didikas,— pastebėjo Vilforas.
— Kokią liniją man p atartu m ėte apžiūrėti?
— Tą, k u ri šiuo metu labiausiai užimta.
— Puiku. Vadinasi, Ispanijos?
— S uprantam a. Norite m inistro raštelį, kad jums
paaiškintų...
— Ne, ne, kodėl,— ta rė M ontekristas.— Aš juk
sakau, kad nieko nenoriu suprasti. Kai tik imsiu ką nors
suprasti, telegrafas m an liausis egzistavęs, beliks tik ženk­
las, pasiųstas Bajonės prefektui pono Diušatelio a r pono
Montalivė graikų kalbos dviejų žodžių pavidalu: „tele“,
„g rafo “ . O aš noriu išsaugoti g ry ną juodakojį vabalą ir
baisųjį žodį, kad ir ateityje galėčiau juos gerbti.
19* 291
 — Tai važiuokite, nes už poros valandų sutems ir
nieko nem atysite.
— J ū s mane gąsdinate! K uris čia visų arčiausia?
— T urbūt prie Bajonės kelio?
— Tebūnie prie Bajonės kelio.
— Tai Sationo punktas.
— O po jo?
— Berods Monleri bokštas.
— Ačiū, sudie! Šeštadienį jums papasakosiu savo
įspūdžius.
Tarpdury g rafas susidūrė su dviem notarais, kurie,
ką tik atėmę iš Valentinos palikim ą, ėjo namo labai paten ­
kinti, kad sudarė aktą, teikiantį jiems nemažą garbę.

XXV +K A I P IŠV A D U O TI
S O D IN IN K Ą NUO PELIŲ ,
G R A U ŽIA N Č IŲ JO PERSIKUS?
Ne tą patį vakarą, kaip buvo sakęs, bet k itą dieną g ra ­
fas M ontekristas pralėkė pro A nfero užkardą, pasuko Or­
leano keliu, pervažiavo Linos kaim ą nesustodamas prie
telegrafo, kuris kaip tik tuo metu judino savo ilgas liesas
rankas, ir pasiekė Monleri bokštą, stovintį, kaip visiems
žinoma, aukščiausioje to paties vardo lygumos vietoje.
Kalvos papėdėje g rafas išlipo iš karietos ir siauru,
kokių aštuoniolikos pėdų pločio takeliu, vingiuojančiu
aplink kalnelį, ėmė kopti aukštyn. Užlipęs į viršų, jis a tsi­
dūrė prieš žalitvorę, kurios rausvus ir baltus žiedus jau
buvo pakeitę žali vaisiai.
M ontekristas ėmė ieškoti vartelių ir netrukus juos
rado. Jie buvo sukalti iš retų lentelių ir kabojo an t k ark ­
linių vyrių. Būdavo rakinam i vinimi ir virvute. G rafas
tuoj perprato tą mechanizmą, ir varteliai atsidarė.
G rafas atsidūrė kokių dvidešimt pėdų ilgio ir dvy­
likos pėdų pločio sodelyje. Iš vienos pusės jį supo ta pati
žalitvorė, kurioje buvo jau mūsų aprašytas gudrus įta i­
symas, vadinam as varteliais, o iš kitos — visai šliejosi prie
seno bokšto, apsivijusio gvazdikų bei leukonijų žiedais
nubertom is gebenėmis.

292
 Žiūrėdamas į tą gėlėse skendintį bokštą, panašų į
senelę, k u rią atbėgo pasveikinti anūkai, niekas nebūtų
pasakęs, kad jis galėtų papasakoti daug baisių dram ų,
jeigu, be siaubingųjų ausų, kaip sako priežodis apie sienas,
jis dar tu rė tų ir balsą.
Sodelį galim a buvo pereiti raudonu takeliu, jis buvo
n u b arsty tas raudonu smėliu, o pakraščiais niūksojo seni
stori bukmedžiai, kurių atspalviai būtų pradžiuginę net
Delakrua, to mūsų moderniškojo Rubenso, akį. Takelis
vingiavo aštuoniuke, todėl dvidešimties pėdų plote juo
buvo galim a p ad ary ti visą šešiasdešimt pėdų kelią. Niekur
dar linksma ir jauna gerųjų lotynų sodininkų deivė Flora
nebuvo taip uoliai ir nuoširdžiai garbinam a kaip šitame
mažame sodelyje.
Iš tik rų jų gėlyne, kuriam e kerojo dvidešimt rožių
krūm ų, nebuvo nė vieno lapelio, nutupėto musių, nė
vienos jo ataugėlės, aplipusios žaliu arom atu, nuo kurio
taip kenčia drėgnoje dirvoje pasodinti augalai. Tačiau
juoda it suodžiai žemė ir vešli lapija liudijo, kad drėgm ės
sodelyje n etrūksta. Beje, n a tū ralią drėgm ę tučtuojau būtų
pakeitusi dirbtinė, nes viename sodo kampe buvo įkasta
pilna vandens statinė, kurios žaliais dumbliais a p trau k tą
paviršių be paliovos puošė varlė ir rūpužė. Matyt, jų
charakteriai neatitiko, nes jiedvi visą laiką tupėjo priešin­
gose rato pusėse, viena kitai atgręžusios nugaras.
Takeliuose nebuvo jokios žolelės, lysvėse — jokio p ik t­
žolės daigelio. Nė viena poniutė taip rūpestingai nevalo ir
nekarpinėja savo pelargonijų, kaktusų ir rododendronų
porcelianiniuose puodukuose, kaip darė iki šiol dar nem a­
tomas mažojo sodelio šeimininkas.
Užkabinęs virvelę a n t vinies, M ontekristas uždarė
vartelius, stabtelėjo ir apm etė akimis visą tą valdą.
— A trodo, kad telegrafistas arba iam do sodininkus,
arba pats aistrin g ai m ėgsta žem dirbystę,— pagalvojo jis.
S taiga jis pam atė kažką, pritūpusį už lapų pilno
karučio. Tas kažkas nustebęs riktelėjo, atsistojo, ir Monte­
kristas atsid ū rė prieš kokių penkiasdešimt metų žmogelį,
kuris rinko braškes ir dėliojo jas a n t vynuogienojų lapų.
J is turėjo dvylika lapų ir beveik tiek p a t braškių.
Stodam as seniokas vos neišmetė iš rankų braškių,
lapų ir lėkštės.
293
 — Derlių imate? — paklausė šypsodamasis Monte­
kristas.
— A tsiprašau, pone,— atsakė žmogelis, keldamas
ran k ą prie kepurės,— aš, tiesa, ne viršuje, bet visai ne­
seniai ten buvau.
— Nesijaudinkite dėl manęs, drau g u ži,— ta rė g ra ­
fas,— rinkite savo uogas, jeigu tik jų dar yra.
— J ų dar yra dešim t,— ta rė žmogelis,— nes štai čia
vienuolika, o iš viso tu rėjau dvidešimt vieną, penkiomis
daugiau negu pernai. Bet ir nenuostabu, šiais metais p a­
vasaris buvo šiltas, o braškėms, pone, svarbiausia šiluma.
Štai kodėl vietoj šešiolikos kaip pernai šiemet, kaip matote,
vienuolika jau nuraškiau, dvylika, trylika, keturiolika,
penkiolika, šešiolika, septyniolika, aštuoniolika... Vieš­
patie, dviejų stinga! Dar vakar buvo visos, pone, tik rai
buvo, aš juk pats buvau suskaičiavęs. Tikriausiai tetos
Simonos vaikas jas man nukniaukė. Mačiau, kaip jis
šįryt čia slampinėjo! Ak, neklaužada, vogti iš sodo! M atyt,
jis nežino, kuo tai gali baigtis!
— Taip, čia ne juokai,— tarė M ontekristas.— Bet
reikia neužm iršti, kad nusikaltėlis jaunas ir nori pasm a­
guriauti.
— Žinoma,— sutiko sodininkas,— bet vis dėlto labai
apm audu. Tačiau d ar sykį atsiprašau, pone: galb ū t aš
verčiu laukti savo viršininką?
I r jis baikščiai nužvelgė g ra fą ir jo mėlyną fraką.
— Būkite ram us, drau g u ži,— atsakė g rafas su ta
šypsena, k u ri k artais galėdavo būti tokia baisi ir k artais
tokia geraširdiška. Sį sykį ji buvo tik tai geraširdiška,—
aš joks viršininkas, man nerūpi jūsų tikrinti, aš tiesiog
keliautojas. Mane čia atvedė smalsumas. Ir aš jau pradedu
gailėtis užsukęs, lies m atau, kad jus gaišinu.
— Mano laikas nebrangiai k aštuoja,— liūdnai nusi­
šypsojo žmogelis.— Tiesa, jis valdiškas, ir man nederėtų jo
gaišti, bet gavau signąlą, kad galiu valandą pasilsėti (jis
žvilgtelėjo į saulės laikrodį, nes Monleri bokšto sodelyje
buvo visko, net saulės laikrodis). Matote, tu riu dar dešimt
minučių, o mano braškės nunokusios, ir d ar viena diena...
Be to, ar patikėsite, pone, kad jas graužia pelės?
— Niekada nebūčiau tuo patikėjęs,— rim tai atsakė
294
M ontekristas,— pelės — nem alonūs kaimynai, jeigu jau
mes nevalgome jų su medumi, kaip darydavo romėnai.
— Šit kaip? Romėnai jas valgydavo! — nustebo sodi­
ninkas.— Peles valgydavo?
— Skaičiau Petronijaus raštuose,— atsakė grafas.
— Tikrai? Nemanau, kad tai būtų skanu, nors ir sako­
ma: riebus kaip pelė. P agaliau nėra ko stebėtis, kad jos
riebios, nes visą mielą dienelę pram iega ir nubunda vien
tam, kad visą naktį ėstų. Žinote, praėjusiais metais tu rėjau
keturis abrikosus, ir vieną jos pragraužė. Priėjo pas mane
ir lygiažievis persikas, tik vienas, tiesa,— juk tai labai
retas vaisius,— tai štai, pone, jos sugraužė tą jo pusę, kuri
buvo atsu k ta į sieną. Puikus persikas, nuostabiai skanus!
Niekada nebuvau valgęs gardesnio!
— J ū s jį suvalgėte? — paklausė Montekristas.
— S uprantam a, tą likusią pusę. Skanumėlis, galima
liežuvį p raryti. Taip, tos ponios moka pasirinkti kąsnelius.
Visai kaip tetos Simonos sūnelis,— jis jau, esu tikras, pasi­
rinko ne blogiausias braškes! Bet kitais m etais,— tęsė
sodininkas,— būkite ram us, taip nebeatsitiks, nors k iau­
ras naktis tektų paugoti, kai uogos ims sirpti.
M ontekristas užtenkam ai pam atė. Kiekvienas žmogus
tu ri aistrą, graužiančią jam širdį, kaip kiekvienas vaisius
tu ri savo kirmėlę. Telegrafisto aistra buvo sodininkystė.
G rafas ėmė skainioti kekes dengiančius vynuogienojų
lapus ir tuo pavergė sodininko širdį.
— Ponas atvykote apžiūrėti telegrafo? — pasitei­
ravo jis.
— Taip, žinoma, jeigu to nedraudžia nuostatai.
— V isiškai n ed rau d žia,— atsak ė so d in in k a s,—
kadangi tai nepavojinga: juk niekas nežino ir negali
žinoti to, ką mes perduodame.
— Man iš tik rų jų pasakojo,— kalbėjo g rafas,— kad
jūs k arto jate ženklus, kurių nė patys nesuprantate.
— Žinoma, pone, ir aš tuo labai p atenkintas,—
juokdamasis ta rė telegrafistas.
— O kodėl?
— Nes tokiu būdu už nieką neatsakau. Aš tik mašina,
ir jeigu veikiu, ta i ko d ar iš manęs galima reikalauti?
„Velniai g riebtų,— pagalvojo M ontekristas,— ne­
295
jaugi būčiau aptikęs žmogų, kuris nieko nesiekia? Po
šimts pypkių, tuom et m an nepasisekė!"
— Pone,— ta rė sodininkas, pažvelgęs į saulės laik­
rodį,— dešim t minučių praėjo, aš grįžtu į savo postą. Gal
teiktum ėtės lipti drauge su manimi?
— Einu.
I r M ontekristas įėjo į bokštą, padalytą į tris aukštus.
Pačiame apatiniam e vietoje baldų stovėjo atrem ti į sieną
kai kurie sodininkystės įrankiai: kastuvai, grėbliai,
laistyklės.
A n tras aukštas — tai nuolatinis ar, tiksliau pasakius,
naktinis tarnautojo butas. Čia buvo keletas skurdžių v ir­
tuvės rykų, lova, stalas, dvi kėdės, molinis praustuvas.
Palubėje kabojo džiovintos žolės,— g rafas pažino, kad
tai kvapieji žirniukai ir ispaniškos pupelės, kurias žmo­
gelis sėklai laikė ankštyse. Rūpestingai, kaip koks moky­
tas botanikas, jis buvo priraišiojęs prie jų korteles su
užrašais.
— Sakykite, pone, a r daug laiko reikia, kad išmoktum
telegrafisto darbą? — paklausė Montekristas.
— Ilgai tru n k a ne mokymasis, bet neetatinė tarnyba.
— O kiek gau n ate algos?
— T ūkstantį frankų, pone.
— Mažoka.
— Taip, bet, kaip matote, butas nekaštuoja.
M ontekristas apm etė akimis kam barį.
„Kad tik jis nesugalvotų b ranginti to savo b u to ",—
sumurmėjo jis.
Užkopė į trečiąjį au k štą — čia ir buvo telegrafas.
M ontekristas apžiūrėjo dvi geležines rankenas, kuriomis
ta rn au to jas judino visą mašiną.
— Tai labai įdom u,— ta rė jis,— bet ilgainiui toks
gyvenimas tu rė tų jum s kiek įkyrėti?
— Pradžioje nuo nuolatinio dairymosi sprandą
įskausta, bet po metų kitų įpranti. Be to, juk mes turim e
poilsio valandas ir dienas.
— Poilsio dienas?
— Taip.
— Kada?
— Kai būna ūkanota.
296
 — Taip, tiesa.
— Tada man tik ra šventė: nulipu į sodą, čia sodinu,
geniu, karpau, nurenku vikšrus. Laikas praeina bem atant.
— Seniai jūs čia?
— Dešimt metų ir penkeri metai neetatinės tarnybos,
tai iš viso penkiolika.
— O jum s jau...
— Penkiasdešim t penkeri.
— Kiek reikia ištarn au ti, kad gautum ėte pensiją?
— Ak, pone, dvidešimt penkerius metus.
— O kiek tos pensijos?
— Šim tas ekiu.
— V argšai žmonės! — sumurmėjo Montekristas.
— Ką jūs sakote, pone? — paklausė valdininkas.
— Sakau, kad visa tai nepaprastai įdomu.
— Kas įdomu?
— Visa, ką man parodėte... Ir jūs visai nieko nesu­
p ran tate apie tuos signalus?
— Visai nieko.
— I r niekada nebandėte suprasti?
— Niekada. K uriam galui?
— Bet juk yra signalų, liečiančių tiesiogiai jus?
— Žinoma.
— Tuos suprantate?
— Jie amžiais tie patys.
— O ką jie reiškia?..
— „Nieko naujo"... „Jum s laisva valanda"... arba:
„Iki rytojaus"...
— Taip, tai nekalti signalai,— tarė g rafas.— Bet
žiūrėkite, atrodo, jūsų korespondentas ima judėti?
— Taip, tikrai. Ačiū, pone.
— O ką jis jums sako? Ką nors suprantate?
— Taip, jis klausia, a r aš pasirengęs.
— Ką jūs atsakote?
— Signalu, kuris praneša mano korespondentui iš
dešinės, kad aš pasiruošęs, ir k artu įspėja korespondentą
iš kairės, kad jis taip p at pasiruoštų.
— Nekvailai p ad ary ta,— ta rė grafas.
— Š tai jūs tuojau pam atysite,— didžiuodamasis tęsė
žmogelis,— po penkių minučių jisai prabils.
297
 — Vadinasi, aš tu riu penkias m inutes,— ta rė Monte­
k ristas,— daugiau negu man reikia. Brangusis, leiskite
paklausti jus vieno dalyko?
— Prašau.
— A r m ėgstate sodininkystę?
— N epaprastai.
— I r jums b ūtų malonu tu rė ti poros dešimtinių
sodą vietoje dvidešimties pėdų terasos?
— Pone, aš jį paversčiau žemiškuoju rojumi.
— Ju m s nelengva gyventi iš tūkstančio frankų?
— Nėra lengva, bet šiaip taip manausi.
— Taip, bet sodelis jūsų varganas.
— Čia ta i teisybė, sodeliukas mažas.
— Be to, d ar pilnas pelių, kurios viską suryja.
— Tai tik ra Dievo rykštė.
— Sakykite, kas būtų, jeigu, nelaimė, jūs nusigręžtu-
mėte tuo metu, kai korespondentas iš dešinės ims judėti?
— Aš nem atyčiau jo signalų.
— Ir kas tuom et būtų?
— Negalėčiau jų pakartoti.
— I r tuomet?
— Tuomet mane nubaustų, kad iš apsileidimo jų
nepakartojau.
— Kiek?
— Šim tu frankų.
— Dešimtadaliu metinės algos. Nieko sau!
— Ką padarysi! — ta rė valdininkas.
— A r taip jum s yra pasitaikę? — paklausė Monte­
kristas.
— V ienąkart pasitaikė, kai skiepijau geltonąją rožę.
— Na, o jeigu sugalvotum ėte kaip nors pakeisti
gaunam ą signalą arb a perduoti kitokį?
— Tuomet kas kita. Tuomet mane atleistų iš darbo,
ir aš netekčiau pensijos.
— Trijų šimtų fran k ų ?
— Taip, pone, šimto ekiu. Todėl pats suprantate, kad
aš niekada nieko panašaus nepadarysiu.
— N et už sumą, lygią jūsų penkiolikos metų algai?
Ju k apie tai verta pagalvoti,— kaip jums atrodo?
— Už penkiolika tūkstančių frankų?
298
 — Taip.
— Pone, jūs mane gąsdinate.
— Na jau!
— Pone, jūs norite mane sugundyti?
— Visai teisingai. S uprantate, penkiolika tūkstančių
frankų!
— Pone, leiskite man verčiau žiūrėti į korespondentą
iš dešinės!
— O ne, nežiūrėkite į jį, pažvelkite čia!
— Kas čia yra?
— Kaip? N epažįstate šitų popieriukų?
— Banknotai!
— P aty s tikriausi. Jų čia penkiolika.
— Kieno gi jie?
— Jūsų, jei tik norite.
— Mano! — sušuko dusdam as telegrafistas.
— Na, taip, jūsų, visiškai jūsų.
— Pone, mano korespondentas iš dešinės signali­
zuoja.
— Tegu sau signalizuoja.
— Pone, jūs išblaškėte mane, aš gausiu pabaudą.
— Tai jum s kaštuos šim tą frankų. Matote, nereikia
paleisti iš ran k ų tų penkiolikos tūkstančių.
— Pone, korespondentas iš dešinės nekantrauja, jis
kartoja signalus.
— Nekreipkite į jį dėmesio ir sekite.
G rafas įbruko banknotus į telegrafisto ranką.
— Bet čia d ar ne viskas,— ta rė jis.— Jū s nepra­
gyvensite iš tų penkiolikos tūkstančių frankų.
— Taigi aš turėsiu tarnybą.
— Ne, jos neteksite, nes d ab ar duosite ne tą signalą,
kurį priėm ėte iš savo korespondento.
— Ak, pone, ką jūs man siūlote?
— V aikišką pokštą.
— Pone, jeigu manęs neprivers...
— Kaip tik ir ketinu jus priversti.
Ir M ontekristas ištraukė iš kišenės kitą pluoštą bank­
notų.
— Š tai d ar dešim t tūkstančių fran k ų ,— tarė jis,—
su anais penkiolika, kurie jūsų kišenėje, bus dvidešimt
299
penki tūkstančiai. Už penkis tūkstančius frankų jūs nusi­
pirksite gražų namelį ir dvi dešimtines žemės. K iti pinigai
duos jums tū k stan tį fran k ų rentos.
— Dviejų dešim tinių sodas!
— I r tū k stan tis fran k ų rentos.
— Dieve mano, Dieve mano!
— Im kite gi!
I r M ontekristas p rievarta įbruko į telegrafisto ranką
dešimt tūkstančių frankų.
— K ą aš tu riu daryti?
— Nieko ypatingo.
— Bet vis dėlto?
— Perduokite štai šituos signalus.
M ontekristas ištraukė iš kišenės popierių, kuriam e
buvo nubraižyti trys ženklai ir skaičiais pažym ėta jų eilė.
— Kaip matote, ta i ilgai netruks.
— Taip, bet...
— Dabar jau tu rėsite lygiažievių persikų ir visa kita.
Smūgis buvo taiklus. Paraudęs iš susijaudinimo ir
išm uštas prakaito, žmogelis perdavė vieną po kito grafo
nurodytus signalus, nors korespondentas iš dešinės bevil­
tiškai barškino. Sis, nesuprasdam as, kodėl jo ženklai iš­
kraipomi, ėmė m anyti, jog persikų augintojas išprotėjo.
O korespondentas iš kairės sąžiningai pakartojo žmo­
gelio signalus, kurie galų gale pateko į Vidaus reikalų
ministeriją.
— D abar jūs tu rtin g a s,— tarė M ontekristas.
— Taip, bet kokia kaina! — atsakė telegrafistas.
— Klausykite, drauguži, aš nenoriu, kad jus graužtų
sąžinė. Patikėkite, prisiekiu, jūs niekam nepakenkėte, tik
padėjote įvykti Dievo valiai.
Telegrafistas žiūrinėjo banknotus, v artė juos, skai­
čiavo. Jis čia blyško, čia raudo. P agaliau šoko į savo kam ­
barį atsig erti vandens, bet, nespėjęs pribėgti praustuvo,
apalpęs žnegtelėjo ta rp sausų pupelių.
P raslinkus penkioms minutėms, kai telegrafo prane­
šimas pasiekė m inisteriją, Debrė liepė pakinkyti karietą
ir nudūm ė pas Danglarus.
— A r jūsų vyras tu ri ispanų paskolos obligacijų? —
paklausė jis baronienę.

300
 — I r ne bet kiek! Maždaug šešetą milijonų.
— Tegu jas parduoda bet kokia kaina.
— O kodėl gi?
— Todėl, kad don Karlosas pabėgo iš Buržo ir grįžo
į Ispaniją.
— Iš kur žinote?
— Nagi iš ten,— gūžtelėjęs pečiais, atsakė Debrė,—
iš kur viską sužinau.
Baronienei nereikėjo karto ti: ji puolė pas vyrą, tas pas
savo maklerį ir liepė jam parduoti ispanų obligacijas bet
kokia kaina.
Kai biržoje visi pam atė, kad D anglaras parduoda,
ispanų obligacijos tuojau krito. D anglaras neteko penkių
šimtų tūkstančių frankų, bet atsik ratė visų savo obliga­
cijų.
V akare „K urjeryje" buvo išspausdinta:
„Telegrafo pranešim as
Nors ir griežtai buvo saugomas, karalius don K ar­
losas pabėgo iš Buržo ir per Katalonijos sieną grįžo į Isp a­
niją. Barselona sukilo ir perėjo į jo pusę".
Visą v ak arą nuo lūpų nenuėjo šnekos apie Danglaro
įžvalgum ą, nes jis spėjo parduoti savo akcijas, apie tai,
kad jam velniškai sekasi, nes per tokią k atastro fą jis ne­
teko tik penkių šimtų tūkstančių frankų.
O tie, kurie nepardavė obligacijų a r nusipirko jų iš
Danglaro, laikė save bankrutavusiais ir praleido bjaurią
naktį.
Ryto m etą vyriausybės „Vadovas" pranešė:
„V akarykštis „K urjerio" pranešim as apie don Karloso
pabėgimą ir sukilimą Barselonoje n etu ri jokio pagrindo.
K aralius don Karlosas nebuvo išvykęs iš Buržo, ir
Pirėnų pusiasalyje visiškai ram u.
Ta klaida įvyko dėl to, kad per rū k ą neteisingai buvo
suprastas telegrafo signalas".
Obligacijos pakilo d u k a rt tiek, kiek buvo nukritusios.
S k aitan t k artu nuostolį ir galim ą pelną, D anglaras
prarado visą milijoną.
— Puiku! — ta rė M ontekristas Moreliui, sėdėjusiam
pas jį tuo metu, kai buvo pranešta apie keistą biržos
posūkį, kurio auka tapo D anglaras.— Už dvidešimt penkis
301
tūkstančius frankų aš išradau vieną dalyką, už kurį
mielai sumokėčiau šim tą tūkstančių.
— I r ką išradote? — paklausė Maksimilijanas.
— Išradau būdą, kaip išvaduoti sodininką nuo pelių,
graužiančių jo persikus.

XXVI + V A ID U O K L IA I
Iš pirmo žvilgsnio Oteilio namuose nem atyti jokios
prabangos, nėra nieko tokio, ko galim a būtų tikėtis iš pui­
kuolio Montekristo būstinės. To paprastum o norėjo pats
šeimininkas, griežtai liepęs niekuo nekeisti išorės. N orint
tuo įsitikinti, užteko pažvelgti į sodą. Bet tereikėdavo
peržengti slenkstį, ir vaizdas išk art pasikeisdavo.
Skoningai ir greitai įrengdam as kiemą bei kam barius,
Bertučijus prašoko pats save. Kaip kadaise Anteno herco­
gas per vieną n aktį nukirsdino visą alėją, užstojusią Liud­
vikui XIV reginį, taip ir Bertučijus per tris dienas apso­
dino visiškai tuščią kiemą, ir kuplūs topoliai bei klevai,
perkelti su milžiniškais šaknų luitais, jau metė šešėlį į
namo fasadą, prieš kurį vietoje žolėmis apžėlusio grindinio
plytėjo veja. Jos velėnos buvo suklotos tą patį ry tą , ir plati
žalia pievelė, tik ką palaistyta, dar žibėjo rasa.
Žinoma, viską nurodinėjo grafas. Jis pats davė Ber-
tučijui planą, kuriam e buvo pažym ėta, kiek reikia sodinti
medžių ir kur, pievelės form a ir dydis.
D abar namo negalim a buvo pažinti, net pats B ertu­
čijus tvirtino, kad nepažįsta jo tuose žaliuose rėmuose.
Ekonomas mielai b ū tų šį tą ir sode pakeitęs, bet
g rafas griežtai įsakė nieko čia neliesti. U žtat Bertučijus
atsigavo užversdam as gėlėmis prieškam barius, laiptus ir
židinius.
Iš tik rų jų ekonomas buvo apdovanotas nepaprastu
sugebėjimu vykdyti įsakymus, o šeimininkas — nuostabiu
mokėjimu priversti jo klausyti. Štai jau dvidešimt metų
negyvenamas namas, dar vakar toks niūrus ir liūdnas,
prisigėręs to pelėsių kvapo, kurį galim a pavadinti laiko
kvapu, per vieną dieną atgijo, pakvipo arom atais, kuriuos
mėgo šeimininkas, net ir šviesos jame atsirado tiek, kiek

302
jis norėjo. Vos tik čia įžengęs, g rafas rado po ranka savo
knygas ir ginklus, a n t sienų — m ėgstam us paveikslus,
prieškam baryje — šunį, kurio glaustym asis jam buvo
malonus, ir paukščius giesmininkus, kurių čiulbesio
mielai klausydavosi. Visas nam as pabudo iš ilgo miego
ta rsi Miegančiosios gražuolės rūm ai. Jis gyveno, dainavo,
žydėjo kaip ir tie jaukūs kampeliai, kurie iš seno mums
brangūs, ir jeigu, nelaimė, mums tenka juos palikti, mes
nejučiom paliekame juose ir savo širdies dalelę.
Linksmi ta rn ai siuvo po gražų kiemą: vieni buvo užsi­
ėmę virtuvėse ir lakstė tik vakar atn au jin tais laiptais su
tokia išvaizda, tarsi nuo amžių būtų gyvenę tam e name,
kiti sukinėjosi po daržines, kuriose, rodos, jau pusšimtis
metų stovėjo sunumeruotos karietos; po arklides, kur prie
ėdžių žvingavo žirgai, atsiliepdam i į arklininkų balsą; šie
šnekučiavosi su jais k ur kas pagarbiau, negu kiti ta rn ai
su savo ponais.
Bibliotekoje buvo maždaug du tūkstančiai tomų, su­
staty tų dviejose spintose palei dvi sienas. Viename sky­
riuje — naujausieji rom anai, ir vakar pasirodžiusi knyga
jau stovėjo savo vietoje, tviskėdam a raudonais paauksuo­
tais viršeliais.
K itapus namo, prieš biblioteką, buvo įrengtas šiltn a­
mis, kuriam e didžiulėse japoniškose vazose skleidė lapus
daugybė retų augalų. Šiltnam is žavėjo ir akį, ir uoslę, o jo
viduryje stovėjo biliardas,— atrodė, kad lošikai tik prieš
kokią valandą paliko a n t žalios jo gelumbės snaudžiančius
kamuolius.
Tik vieno kam bario nelietė burtininkas Bertučijus.
Tas kam barys buvo kairiajam e antrojo aukšto kampe. Į jį
ėjo pagrindiniai laiptai, o išeiti iš jo buvo galim a slaptais
laipteliais. T arnai eidavo pro tą kam barį jausdami sunkiai
įveikiamą smalsumą, o Bertučijus — siaubą.
Lygiai penktą valandą, lydimas Ali, g rafas sustojo
prieš nam ą Oteilyje. Bertučijus laukė jo nekantriai ir kartu
neramiai. Jis tikėjosi pagiriam as ir k artu bijojo pam atyti
surauktus šeimininko antakius.
M ontekristas išlipo iš karietos ir tylėdamas, neskubė­
damas nei girti, nei peikti, apėjo visą nam ą, apžiūrėjo
sodą.

303
 Tik įžengęs į savo miegam ąjį kitam e namo gale, toli
nuo užrakinto kam bario su laipteliais, jis parodė ranka
nedidelę rau sv ą spintelę, į k u rią atkreipė dėmesį d ar tada,
kai buvo čia atvykęs pirm ą kartą.
— J i tinka tik pirštinėm s,— ta rė jis.
— Visiškai teisingai, jūsų šviesybe,— atsakė p aten­
kintas B ertučijus,— atidarykite ją ir rasite pirštines.
Kitose spintelėse g rafas rado irg i tai, ką tikėjosi
rasti: kvepalų buteliukus, cigarus, brangenybes.
— Gerai,— pagaliau ta rė jis.
Bertučijus išėjo visas švytėdam as: tokią didžiulę
įtak ą darė g rafas visiems aplinkiniam s žmonėms.
Lygiai šeštą valandą prieš v artu s pasigirdo arklio
trypimas. Tai atjojo an t savo Medėjo mūsų mielas sipajų
kapitonas.
M ontekristas maloniai šypsodamasis laukė jo priean-
. gyJe-
— Esu tikras, kad aš pirm utinis! — susuko jam Mo­
relis.— Tyčia skubėjau, kad galėčiau pabūti su jumis nors
trum pą valandėlę dviese, kol suvažiuos kiti. Ziuli ir Ema­
nuelis siunčia jums daugybę linkėjimų. O, žinote, pas jus
čia puiku! Sakykite, grafe, a r jūsų ta rn a i gerai prižiūrės
mano žirgą?
— Būkite ram us, brangusis M aksimilijanai, jie savo
d arb ą moka.
— Ju k jį reikia gerai n u trin ti. Kad būtum ėte matęs,
kaip jis dūmė! Tikras viesulas!
— Penkis tūkstančius kaštuojąs žirgas ir tu ri būti
viesulas! — ta rė M ontekristas tėvišku tonu.
— A r jums jų gaila? — paklausė Morelis, kaip vi­
sada atv irai šypsodamasis.
— Man? Gink Dieve! — atsakė g rafas.— Ne. Apie
gailestį reikėtų kalbėti tada, jeigu arklys būtų blogas.
— Jis toks puikus, brangusis grafe, kad Šato Reno,
geriausias arklių žinovas Prancūzijoje, ir Debrė, kuris
jodinėja m inisterijos arabiškais žirgais, dabar vejasi
mane ir, kaip matote, šiek tiek atsiliko, o jiems an t kulnų
lipa baronienės D anglar karieta, lėkdama mažiausiai po
šešias mylias per valandą.
— Tai jie netrukus bus čia? — paklausė Montek­
ristas.
304
 —r Taip. A ntai ir jie.
Iš tikrųjų tą pačią valandėlę prie v artų , kurie tučtuo­
jau atsidarė, prilėkė pora garuojančių arklių pakinkyta
karieta, lydima dviejų uždususių raitelių. K arieta, aprė-
žusi pusratį, sustojo netoli prieangio, abu raiteliai taip pat.
Akies m irksniu Debrė nušoko nuo žirgo ir pribėgo
prie karietos durelių. Jis padavė ran k ą baronienei. Si
išlipdama padarė judesį, kurį pastebėjo tik M ontekristas.
Bet g rafas nieko neišleido iš a k ių : jis pastebėjo, kaip,
sujudėjus rankai, šmėkštelėjo baltas laiškelis, toks p a t ne­
žymus kaip ir rankos judesys. Laiškelis labai mikliai,
m atyt, tas kelias jam buvo įprastas, iš ponios D anglar
pirštelių atsidūrė ministro sekretoriaus rankoje.
Įkandin žmonos pasirodė ir bankininkas, toks išblyš­
kęs, tarsi liptų ne iš savo karietos, bet iš kapo.
G reitu tiriančiu žvilgsniu, kurį suprato tik Montekris­
tas, ponia D anglar apmetė kiemą, kolonas prie namo ir jo
fasadą. Paskui, užslopinusi lengvą susijaudinim ą, kuris
tikriausiai būtų atsispindėjęs jos veide, jeigu tas veidas
būtų galėjęs blykšti, ji ėmė lipti į prieangį, sakydama
Moreliui:
— Pone, jeigu jūs būtum ėte mano draugas, aš pa-
klausčiau, ar jūs parduodate savo žirgą.
Morelis ne tiek nusišypsojo, kiek susiraukė ir žvilgte­
lėjo į M ontekristą, tarsi maldaudam as išgelbėti jį iš
keblios padėties.
G rafas suprato jį.
— Ak, ponia,— ta rė jis,— kodėl ne manęs to k lau­
siate?
— Kreipdam asis į jus, g rafe,— atsakė baronienė,—
žmogus n etu ri teisės ko nors norėti, nes tuom et tikrai
gausi. Todėl aš ir kreipiausi į poną Morelį.
— Deja,— ta rė g rafas,— aš galiu paliudyti, kad
ponas Morelis niekam negali savo žirgo perleisti, nes tai
susiję su jo garbe.
— Kaip tai?
— Jis susilažino per pusę metų iš jodinėti Medėją.
S u p ran tate baroniene, jeigu jis parduotų žirgą nepraėjus
lažybų term inui, tai ne tik netektų žirgo, bet dar visi apie
jį šnekėtų, kad jis išsigandęs. Sipajų kapitonas negali
1M). ( Ir a fa s M o n te k r ista s , II t.
305
 leisti kilti tokioms kalboms n et ir tuo atveju, kai reikia
patenkinti gražios moters užgaidą, kuri, mano nuomone,
yra viena švenčiausių dalykų mūsų pasaulyje.
— Matote, ponia...— ta rė Morelis, dėkingai šypsoda­
masis M ontekristui.
— Be to, mano su pratim u,— įsiterpė D anglaras rū š­
kanu tonu, kurio neįstengė p raskaidrinti nenuoširdi šyp­
sena,— arklių ir šiaip jūs tu rite pakankam ai.
Ponia D anglar nebuvo pratu si pakęsti tokius išsišo­
kimus neatsikirtusi, tačiau, dideliam jaunų vyrų nuste­
bimui, ji apsimetė neišgirdusi ir nieko neatsakė.
M ontekristas, šypsodamasis iš neįprasto jos tvardy-
mosi bei nuolankumo, rodė baronienei dvi milžiniškas
kiniško porceliano vazas, a n t kurių buvo susirangę d i­
džiuliai, įm an triai susiraizgę vandens augalai. Tik gam ta
galėjo sukurti tokias įvairias, sodrias ir vingrias jų fo r­
mas.
Baronienė buvo sužavėta jomis.
— Betgi jose galim a pasodinti Tiuilri sodo kašto­
ną! — ta rė ji.— Kaip ir išsigudrino išdegti tokio didu-
mėlio vazas?
— Ponia,— ta rė M ontekristas,— arg i galime atsaky­
ti į tai mes, gam iną stovylėles ir ploną it muslinas stiklą?
Čia kitų amžių darbas, tam tikras žemės ir jūros genijų
kūrinys.
— Šit kaip? Tai maždaug kokiai epochai jos p ri­
klauso?
— Nežinau. Tik girdėjau, kad vienas kinų im pera­
torius liepė p asta ty ti specialią krosnį, kurioje vieną po
kitos išdegė dvylika tokių vazų. Dvi iš jų suskilo krosnyje,
kitas dešimt nuleido į jūrą, į trijų šimtų sieksnių gylį.
Jū ra'žin o jo , ko iš jos norim a: ji apraizgė jas savo vijok­
liais, padengė koralais, nusagstė kiaukutais. Du šimtai
metų jūros dugne kietai sulipdė visus tuos priedus. Mat
im peratorių, kuris buvo sumanęs tą bandym ą, nušlavė
revoliucija, ir po jo liko tik raštelis, kad vazos buvo iš­
degtos ir nuleistos į jūros dugną. Po dviejų šimtų metų
tas raštelis buvo surastas ir n u ta rta vazas ištraukti.
N arai su tam tyčia pagam intais prietaisais leidosi jų
ieškoti toje įlankoje, kurioje jos buvo nugram zdintos.
306
Iš dešimties rado tik tris, kitos buvo bangų nuneštos ir
sudaužytos. Aš mėgstu tas vazas. K artais įsivaizduoju,
kaip į jas mesdavo blausų ir šaltą žvilgsnį beformės,
siaubingos ir paslaptingos jūrų pabaisos, kokias gali
m atyti tik narai, ir daugybė žuvyčių slėpdavosi jose nuo
savo priešų.
Tuo tarp u Danglaras, nedidelis retenybių mėgėjas,
autom atiškai skabė vieną po kito puikaus apelsinmedžio
žiedus. N udraskęs juos, jis pasisuko prie kaktuso, bet šis,
būdam as ne tokio švelnaus charakterio, skaudžiai įdūrė
« •

Tada jis krūptelėjo ir pasitrynė akis, tarsi pabusda­

mas iš miego.
— Barone,— šypsodamasis ta rė jam M ontekristas,—
jūs didelis tapybos mėgėjas ir tu rite tokių puikių paveiks­
lų, kad aš nedrįstu jum s g irti savųjų. Tačiau vis dėlto
štai du Hobemos, vienas P aulius Poteris, vienas Mieris,
du Žerarai Dou, po vieną Rafaelį, Van Deiką, S u rb aran ą
ir du ar try s M uriljai, kurie verti mesti į juos akį.
— Žiūrėkite! — ta rė Debrė.— Š tai šitą Hobemą
pažįstu.
— Tikrai?
— J į siūlė p irkti muziejui.
— Ten berods nėra nė vieno Hobemos,— įterpė
M ontekristas.
— Nėra, ir vis dėlto muziejus atsisakė jį pirkti.
— Kodėl? — paklausė Šato Reno.
— Jū sų naivum as tiesiog žavingas. Ogi todėl, kad
vyriausybė neturi pinigų.
— Ak, atsiprašau! — ta rė Šato Reno.— Štai jau aš­
tuoneri metai kasdien šitai girdžiu, bet vis d ar negaliu
priprasti.
— Nieko, prip rasite,— nuram ino Debrė.
— N em anau,— atsakė Šato Reno.
— M ajoras Bartolomėjus Kavalkantis! Vikontas
Andrea K avalkantis! — pranešė Batistenas.
Su juodu atlasiniu kaklaraiščiu ką tik iš parduotuvės,
švariai nusiskutęs, žilais ūsais, pasitikinčiu žvilgsniu, su
majoro uniform a, papuošta trim is žvaigždėmis ir penkiais
kryžiais, nepriekaištinga seno kareivio laikysena,— šitoks
20* 307
pasirodė mums jau pažįstam as švelnus tėvas, majoras
Bartolomėjus K avalkantis.
G reta jo, apsirengęs naujintelaite eilute, su šypsniu
lūpose žengė mums taip p at jau pažįstam as tėvą gerbiąs
sūnus, A ndrea K avalkantis.
Morelis, Debrė ir Šato Reno šnekučiavosi apžiūri­
nėdami tėvą ir sūnų, ir, žinoma, ilgiau užtruko prie p asta­
rojo, išnarstę jį po kaulelį.
— Kavalkantis! — ta rė Debrė.
— Skambi pavardė, po galais,— pastebėjo Morelis.
— Taip,— ta rė Šato Reno,— su tuo reikia sutikti.
Ita lai gražiai vadinasi, bet negražiai rengiasi.
— Jū s priekabus, Šato Reno,— nesutiko Debrė,— jo
kostium as puikiai pasiūtas ir visai naujas.
— Kaip tik šitai man ir nepatinka. Atrodo, kad tas
ponas šiandien pirm ą k a rtą apsirengė.
— Kas jie tokie, tie ponai? — paklausė D anglaras
g rafą M ontekristą.
— Jū s girdėjote: Kavalkančiai.
— Čia tik pavardė, jinai man nieko nesako.
— Ak, tiesa, jūs nenusim anote apie mūsų itališkąją
aristo k ratiją. „K avalkanti" — reiškia kunigaikščių k ra u ­
jo žmogus.
— Turtingi?
— Pasakiškai.
— Kuo verčiasi?
— Nesėkmingai stengiasi nusigyventi. Beje, jis akre­
dituotas į jūsų banką, bent man taip sakėsi, kai užvakar
pas mane lankėsi. Aš tam ir pakviečiau juos, kad supažin­
dinčiau su jumis.
— Man atrodo, jie labai taisyklingai kalba prancū­
ziškai,— ta rė Danglaras.
— Sūnus išauklėtas viename pietų Prancūzijos ko-
leže, Marselyje ar netoli jo. Dabar jis tarsi devintam e
danguje.
— Kodėl? — paklausė baronienė.
— Tai prancūzės kaltos, ponia. Jis būtinai nori
vesti paryžietę.
— Ką gi, neblogas sumanymas! — gūžtelėjo pečiais
Danglaras.

308
 Ponia D anglar pažvelgė į v y rą su tokia išraiška, kuri
kiekvienu kitu metu būtų pranašavusi au d rą, bet ir šį sykį
ji nutylėjo.
— Šiandien baronas atrodo labai blogai nusiteikęs,—
ta rė M ontekristas poniai D anglar,— a r tik negresia jam
m inistro portfelis?
— Kol kas ne, kiek žinau. Aš linkusi m anyti, kad jis
lošė biržoje ir prakišo, o dabar nežino, a n t ko išgiežti ap ­
maudą.
— Ponas ir ponia de Vilforai! — paskelbė Batistenas.
Jie įėjo. Vilforas, nors ir tvardydam asis, aiškiai
jaudinosi. Spausdam as jo ran k ą, M ontekristas pajuto ją
virpant.
„Tikrai, tik moterys moka apsim esti",— pam anė
M ontekristas, žiūrėdam as į ponią D anglar, kuri šypsojosi
karališkajam prokurorui ir bučiavosi su jo žmona.
Pasisveikinęs su atvykusiais, g ra fa s pastebėjo Bertu-
čijų. Iki šiol užsiėmęs pietų tvarkym u, dabar jis įslinko
į nedidelę svetainę šalia tos, kurioje buvo svečiai.
G rafas nuėjo pas jį.
— Ko jums reikia, Bertučijau? — paklausė jis.
— Jū sų šviesybė nepasakėte, kiek bus svečių.
— Taip, tikrai.
— Keliems asmenims padengti?
— Suskaičiuokite pats.
— A r visi jau atvykę, jūsų šviesybe?
— Taip.
Bertučijus pažvelgė pro praviras duris. M ontekristas
nenuleido nuo jo akių.
— O Dieve! — sušuko ekonomas.
— Kas yra? — paklausė grafas.
— Šita moteris!.. Šita moteris!..
— K atra?
— Su balta suknia, apsikabinėjusi deimantais!.. Blon­
dinė!..
— Ponia Danglar?
— Nežinau, kuo ji vardu. Bet čia ji, pone, ji!
— Kas „ji“ ?
— Moteris iš sodo! Ta, kuri buvo nėščia! Ta, kuri
vaikštinėdavo laukdama... Laukdama...
309
 Bertučijus nutilo prasižiojęs, perbalęs, jo plaukai
atsistojo.
— Laukdam a ko?
Bertučijus tylėdam as parodė į Vilforą pirštu, maž­
daug tokiu p at mostu kaip M akbetas rodė į Banką.
— O Dieve...— sušnibždėjo jis pagaliau.— Matote?
— Ką?
— Ji!
— Jį? Poną karališkąjį prokurorą de Vilforą? Žino­
ma, aš jį m atau.
— Tai aš jo nenužudžiau?!
— Klausykite, mielasis Bertučijau, jūs, atrodo, kraus-
totės iš proto,— tarė grafas.
— Tai jis nemirė?
— Taigi ne! Jis nemirė, pats matote. Užuot įvaręs
jam durklą tarp šešto ir septinto kairės pusės šonkaulio,
kaip pap rastai daro jūsų tėvynainiai, jūs įvarėte jį tr u ­
putį per aukštai arba tru p u tį per žemai, o teisininkai —
pašėlusiai gajūs. O gal visa tai, ką jūs man pasakojote,
grynas melas, gal ta i tik vaizduotė, haliucinacija? Jū s
užmigote nesuvirškinęs kaip reikiant savo keršto, jis ap­
sunkino jums skrandį, ir jūs sapnavote košm arą, štai ir
viskas. Na, atsikvošėkite ir suskaičiuokite: ponas ir ponia
de V ilforai — du, ponas ir ponia D anglarai — keturi,
Šato Reno, Debrė, Morelis — septyni, majoras Bartolo­
mėjus K avalkantis — aštuoni.
— A štuoni,— pakartojo Bertučijus.
— Betgi palaukite! Palaukite! K ur taip skubate, po
velnių! Užmiršote dar vieną svečią. P ažiūrėkite tru p u tį
kairiau... štai ten... ponas Andrea K avalkantis, vaikinas
su juodu fraku, jis žiūri į Muriljo madoną, dabar atsi­
gręžia.
Sį k a rtą Bertučijus vos nesuriko, tik Montekristo
žvilgsnis sulaikė riktelėjim ą lūpose.
— Benedetas! — sušnibždėjo jis.— Tai likimas!
— Muša pusę septynių, ponas B ertučijau,— griežtai
ta rė g rafas,— tą valandą pietūs turėjo būti an t stalo. Jū s
žinote, kad aš nemėgstu laukti.
Ir M ontekristas grįžo į svetainę, o Bertučijus, rams-
tydam asis sienų, nuėjo į valgomąjį.

310
 Po valandėlės svetainės durys atsidarė. Pasirodė
Bertučijus ir kaip Vatelis S antiji pilyje, herojiškai su­
kaupęs visas savo jėgas, paskelbė:
— Stalas padengtas, jūsų šviesybe!
M ontekristas pasiūlė ran k ą poniai de Vilfor saky­
dam as:
— Ponas de Vilforai, prašau jus, paasistuokite baro­
nienei Danglar.
V ilforas paklausė, ir visi suėjo į valgomąjį.

X X V II + PIETUS
Buvo aiškiai m atyti, kad eidami į valgom ąjį visi
svečiai jautė tą pat. Jie negalėjo suprasti, kokia keista
jėga atvedė juos į šitą n am ą,— ir vis dėlto, vieni stebė­
damiesi, kiti nerim audam i, turėjo prisipažinti, jog nebūtų
norėję čia nebūti.
Ju k nesena pažintis su grafu, jo ekscentriškas ir
uždaras gyvenimo būdas, jo kone pasakiškas neaiškios
kilmės turtin gu m as įpareigojo vyrus laikytis atsargum o,
o moteris — prisim inti taisyklę: nesilankoma namuose,
kur nėra moterų. Tačiau vyrai pamiršo atsargum ą, o
m o te ry s— padorum ą: juos visus atviliojo čia nenugali­
mas smalsumas.
Net abu Kavalkančiai — tėvas, perdėtai mandagus,
sūnus, per daug atsain u s,— atrodė susirūpinę, kad susi­
dūrė su kitais svečiais, pirm ą k a rtą matomais namuose
žmogaus, kurio tikslų nepajėgė perprasti.
Ponia D anglar nejučiomis krūptelėjo pamačiusi, kad
Vilforas, Montekristo paragintas, siūlo jai ranką, o Vil-
foro žvilgsnis anapus akinių su auksiniais rėm ais apsi­
blausė, kai jis pajuto, kaip baronienė a n t jo rankos uždėjo
savąją.
Nė menkiausias jų jaudinim asis nepraslydo pro
grafo akis. Ja u vien tų dviejų žmonių suvedimas į krūvą
stebėtojui kėlė didelį susidomėjimą.
Vilforui iš dešinės sėdėjo ponia Danglar, o iš kairės —
Morelis.
311
 G rafas sėdėjo tarp ponios de Vilfor ir Danglaro.
K itas vietas užėmė Debrė, tai yra tarp tėvo ir sūnaus
Kavalkančių, ir Šato Reno, atsisėdęs ta rp ponios de Vilfor
ir Morelio.
Pietūs buvo puikūs. M ontekristas iškėlė sau uždavinį
visiškai nepaisyti Paryžiaus papročių ir m alšinti ne tiek
svečių ap etitą kiek jų smalsumą. Jiem s buvo surengta
rytietiška puota, bet tokia puota, kokią galėtų suruošti
nebent arabiškos burtininkės.
Visi vaisiai, kokius tik sveikus ir sultingus keturios
pasaulio šalys gali suberti į Europos gausybės rag ą, buvo
sukrauti piram idėm is kiniškose vazose ir japoniškose ta u ­
rėse. Reti paukščiai su savo žvilgančiomis plunksnomis,
pabaisiškos žuvys sidabriniuose dubenyse, visi A rchi­
pelago, Mažosios Azijos ir Pietų Afrikos vynai brangiuose
induose, kurių vien tik įm an tri išvaizda, rodos, dar labiau
paskanindavo juos, slinko vienas po kito pro paryžiečių
akis tarsi tuose rautuose, kuriuos rengdavo savo draugam s
Apicijus. Grafo svečiai tikėjo, kad pietūs dešimčiai žmonių
gali kaštuoti tū k stan tį luidorų, bet tik su viena sąlyga:
svečiai tu ri kaip K leopatra valgyti perlus arba gerti
išlydytą auksą kaip Lorencas Medičis.
M ontekristas matė, kad visi apstulbo. Jis nusišypsojo
ir ėmė kalbėti ta rsi pats save pajuokdam as:
— Ponai, tu rb ū t jūs mielai sutiksite, kad, pasiekus
tam tik rą turtingum o laipsnį, reikalingiausia darosi tai,
kas nebūtina, lygiai kaip — damos, žinoma, p ritars —
tam tikram e egzaltacijos laipsnyje realus darosi tik idea­
las. Tęskime toliau tą mintį. Kas yra stebuklas? Tai, ko
mes nesuprantam e. Ko labiausiai trokštam e? To, ko nega­
lime pasiekti. Taigi m atyti nesuprantam us dalykus, siekti
nepasiekiamų — štai kam aš pašvenčiau savo gyvenimą.
Aš to pasiekiu dviem būdais: pinigais ir valia. Norė­
dam as patenkinti savo užgaidą, aš pasidarau toks p at
atkaklus kaip jūs, ponas D anglarai, tiesdamas geležinkelio
liniją, kaip jūs, ponas Vilforai, reikalaudam as žmogui
mirties bausmės, kaip jūs, ponas Debrė, malšindamas
kokią nors valstybę, kaip jūs, ponas Šato Reno, stengda­
masis p atik ti moteriai, ir jūs, Moreli, tram dydam as
žirgą, kuriuo niekas negali jodinėti. Štai, pavyzdžiui,

312
žvilgtelėkite į tas dvi žuvis: viena jų gimė už penkiasde­
šim t mylių nuo S ankt Peterburgo, o kita — už penkių
mylių nuo Neapolio. A rgi neįdomu padėti jas vieną šalia
kitos a n t stalo?
— Kokios čia žuvys? — paklausė Danglaras.
— Š tai ponas Šato Reno y ra gyvenęs Rusijoje, jisai
jums pasakys, kaip vadinasi viena iš jų ,— atsakė Monte­
k ristas,— o m ajoras K avalkantis, italas, pažins an trąją.
— Si, man rodos, yra sterlė,— ta rė Šato Reno.
— Visai teisingai.
— O ši, jei neklystu, niegė,— ta rė Kavalkantis.
— Taip ir yra. O dabar, ponas D anglarai, paklauskite,
kur tos žuvys gaudomos.
— Sterles žvejoja tik Volgoje,— pareiškė Šato Reno.
— O aš nesu girdėjęs, kad kur nors kitur, be Fuzaro
ežero, būtų pagaunam a tokio dydžio niegių.
— Teisingai: viena atvyko iš Volgos, o k i t a — iš
Fuzaro ežero.
— Negali būti! — sušuko visi svečiai vienu balsu.
— Va šitai man ir teikia malonumo,— kalbėjo Monte­
k ristas.— Aš kaip N eronas,— cupitor im possibilium1. Juk
jūs taip p at jaučiate malonumą. Tos žuvys, kurios iš tik­
rųjų galbūt prastesnės už ešerį a r lašišą, dabar jums pasi­
rodys labai skanios vien dėl to, kad jums atrodo ne­
įmanoma jų gauti, o tuo tarp u — jos čia.
— Bet kaip jas atgabeno į Paryžių?
— Nieko nėra paprastesnio: jas vežė didelėse s ta ti­
nėse. Viena jų buvo išklota meldais ir upių žolėmis, o
kita — nendrėm is ir ežerų augalais. S tatines įkėlė į spe­
cialius furgonus. Sterlė taip išgyveno dvylika dienų, o
niegė — aštuonias. Jos abi buvo gyvos ir miklios, kai
pateko į mano virėjo rankas, kuris vieną num arino piene,
o kitą — vyne. Jū s netikite, ponas D anglarai?
— Bent leidžiu sau abejoti,— atsakė Danglaras,
šypsodamasis savo niūriu šypsniu.
— Batistenai, tegu atneša a n trą ją sterlę ir a n trą ją
niegę, tas, k u r buvo atvežtos kitose statinėse. Jos tebėra
gyvos.

1 Ieškotojas negalimo (lot.).

313
 D anglaras sumišęs išplėtė akis, kiti ėmė ploti.
K etvertas ta rn ų įnešė dvi vandens augalais išklotas
statines, kurių kiekvienoje spurdėjo žuvis, panaši į pa­
duotas a n t stalo.
— Bet kam po dvi kiekvienos rūšies? — paklausė
Danglaras.
— Todėl, kad viena galėjo nugaišti,— paaiškino
Montekristas.
— J ū s iš tikro nuostabus žmogus! — ta rė D angla­
ras.— K ą bekalbėtų filosofai, vis dėlto gera b ūti tu r tin ­
gam.
— O svarbiausia — išradingam ,— pridūrė ponia
Danglar.
— Išradingum o garbės nenusipelniau, baroniene, jis
buvo labai m adingas ta rp romėnų. Plinijus pasakoja, kad
iš Ostijos į Romą vergai pasikeisdami nešdavo an t galvos
žuvis, kurias jis vadina mulus. Iš jo aprašymo atrodo, kad
tai dorada. G auti ją gyvą būdavo labai didelė prabanga
dar ir dėl to, kad labai gražu stebėti ją nusibaigiant. Tada
ji tris a r keturis k artu s pakeičia savo spalvą ir kaip nyks­
ta n ti vaivorykštė pereina visus spektro atspalvius. Po to
ją atiduodavo į virtuvę. Ta agonija buvo viena iš jos ver­
tybių. Jeigu nem atydavo jos gyvos, tai negyvą niekin­
davo.
— Taip,— ta rė Debrė,— bet iš Ostijos į Romą tėra
septynios ar aštuonios mylios.
— Tiesa,— sutiko M ontekristas,— tačiau kuo gi b ū ­
tum žmogus pranašesnis už Lukulą, jeigu po aštuoniolikos
šimtmečių nepadarytum už jį geriau?
Abu K avalkančiai klausėsi išsproginę akis, bet dar
turėjo tiek sveiko proto, kad nesikišo į kalbą.
— Visa tai labai m alonu,— tarė Šato Reno,— tačiau,
prisipažįstu, aš labiausiai žaviuos pasigėrėtinu greitum u,
su kuriuo vykdomi jūsų įsakymai. Ju k tiesa, grafe, kad
jūs nusipirkote šį nam ą prieš penkias ar šešias dienas?
— Taip, maždaug prieš tiek,— patvirtino M ontekris­
tas.
— Esu tikras, kad per tą savaitę jis visiškai pasikeitė.
Jeigu neapsirinku, jis turėjo kitą įėjimą, kiemas buvo
išgrįstas ir tuščias, o šiandien jame puiki veja, apsodinta,
kaip atrodo, šimtamečiais medžiais.

314
 — Ką padarysi, aš mėgstu žalumą ir pavėsį,— tarė
Montekristas.
— Iš tik rų jų ,— pasakė ponia de V ilfor,— anksčiau
buvo įeinama tiesiog iš gatvės, ir tą dieną, kai aš buvau
taip stebuklingai išgelbėta, prisimenu, mane įvedė į n a ­
mus kaip tik pro ten.
— Taip, ponia,— tarė M ontekristas,— bet paskui aš
panorau tu rė ti įėjimą, nuo kurio pro tvorą būtų galima
m atyti Bulonės mišką.
— Per keturias dienas! — patraukė pečiais More­
lis.— Tai tik ras stebuklas!
— Iš tiesų,— tarė Šato Reno,— tikras stebuklas
seną nam ą paversti nauju. Tas nam as buvo labai a p triu ­
šęs ir labai liūdnas. Prisim enu, mane motina buvo a t­
siuntusi apžiūrėti jį prieš dvejus ar trejus metus, kai
m arkizas de Sen Meranas paskelbė jį parduodąs.
— M arkizas de Sen Meranas? — pakartojo ponia
V ilfor.— Tai tas nam as anksčiau priklausė markizui
de Sen Meranui?
— M atyt, kad taip ,— atsakė M ontekristas.
— Kaip tai m atyt? Tai jūs nežinote, iš ko jį nusi­
pirkote?
— Prisipažinsiu, ne. Visomis tomis smulkmenomis
rūpinasi mano ekonomas.
— Mažiausiai dešim t metų jis buvo negyvenam as,—
ta rė Šato Reno.— Liūdna būdavo m atyti uždarytas jo
langines, užrakintas duris ir apžėlusį kiemą. Jeigu jis
būtų priklausęs ne karališkojo prokuroro uošviui, tai iš
tikrųjų būtų buvę galima jį palaikyti prakeiktu namu,
kuriam e kadaise buvo įvykdytas baisus nusikaltim as.
Vilforas, iki šiol nepalietęs nė vienos priešais jį su­
staty tų trijų ar keturių taurelių su nuostabiausiais vy­
nais, dabar paėmė vieną nesirinkdam as ir vienu mauku
išgėrė.
M ontekristas valandėlę patylėjo, paskui n u trau k ė po
Šato Reno žodžių įsivyravusią ty lą:
— Keista, barone, bet ta pati mintis ir man d ingte­
lėjo, kai įėjau čia pirm ą k artą. Namas man pasirodė toks
kraupus, kad aš jokiu būdu nebūčiau jo pirkęs, jeigu mano
ekonomas jau nebūtų tai padaręs. M atyt, sukčius, bus
gavęs gerą kyšį iš notaro.
315
 — Labai gali b ū ti,— sumikčiojo, bandydam as nusi­
šypsoti, V ilforas,— bet, patikėkite, jeigu jį kas ir papirko,
tai aš čia niekuo dėtas. M arkizas de Sen M eranas norėjo
parduoti šį nam ą, kuris sudaro dalį jo dukraitės kraičio,
dalį, nes jeigu dar jis b ū tų buvęs negyvenamas trejus a r
ketverius metus, tai b ūtų visiškai sugriuvęs.
Sį k a rtą išblyško Morelis.
— Ypač vienas kam barys,— tęsė M ontekristas,—
šiaip jau gana paprastas, kam barys kaip kam barys, iš­
m uštas raudona medžiaga, man kažkodėl pasirodė baisiai
tragiškas.
— Bet kodėl? — paklausė Debrė.— Kodėl tragiškas?
— A rg i galima p ag rįsti instinktyvų jausm ą? — tarė
M ontekristas.— A rgi nebūna vietų, iš kurių į jus dvelkia
liūdesys? Kodėl — p ats nežinai. Gal dėl viens kitą žadi­
nančių atsim inim ų, dėl minties įgeidžio ji mus nukelia
į kitus laikus, į kitas vietas, neturinčias jokio sąryšio su
laiku ir vieta, k u r mes esame... Tas kam barys man stebė­
tinai prim inė markizės de Ganž arba Dezdemonos miega­
mąjį. Bet mes baigėme pietauti. Jei norite, aš jums jį
parodysiu, o paskui eisime į sodą gerti kavos. Po pietų —
apžiūra.
M ontekristas klausiam ai pažvelgė į savo svečius.
Ponia de Vilfor atsistojo, M ontekristas taip pat, o paskui
ir kiti tą p a t padarė.
V ilforas ir ponia D anglar valandėlę sėdėjo kaip p ri­
kalti prie vietos. Jie žiūrėjo vienas į kitą nebylūs, iš
siaubo sustingę.
— J ū s girdėjote? — p ra ta rė ponia Danglar.
— Reikia eiti,— atsakė Vilforas stodam as ir paduo­
dam as jai ranką.
Smalsumo skatinam i, visi jau buvo pasklidę po
nam ą, nes manė, kad teks pam aty ti ne tik tą vieną kam ba­
rį, bet bus galima aplankyti ir likusią dalį tų griuvėsių,
iš kurių M ontekristas pad arė rūmus. Taigi visi išskubėjo
pro atv iras duris. M ontekristas palaukė dviejų atsiliku-
siųjų. Kai jie taip p at nuėjo pirmyn, jis atsidūrė užpaka­
lyje visų su tokia šypsena, kuri, jeigu svečiai būtų ją
supratę, būtų juos išgąsdinusi kur kas labiau negu tas
kam barys, į kurį jie ruošėsi eiti.

316
 Iš tik rų jų pirm iausia visi apžiūrėjo visas patalpas:
rytietiškai įrengtus miegamuosius su sofomis ir pagal­
vėlėmis vietoje lovų ir pypkėmis bei ginklais vietoje
baldų, svetaines, nukabinėtas gražiausiais senųjų meistrų
paveikslais, buduarus, išm uštus savotiškų atspalvių ir
fantastiškiausių piešinių nuostabaus audimo kiniškomis
medžiagomis. P agaliau priėjo ir prie minėtojo kambario.
Jam e nebuvo nieko ypatingo, nebent tai, kad čia
nedegė žvakės, nors jau buvo sutemę, ir kad viskas jame
buvo palikta sena, o kiti kam bariai buvo atn aujinti.
Todėl jis dvelkė kažkokiu kraupum u.
— Taip, čia iš tik rų jų baisu,— sušuko ponia Vilfor.
Ponia D anglar mėgino išlementi keletą žodžių, bet
jų niekas neišgirdo.
Įėjusieji persimetė kai kuriom is pastabomis, iš kurių
piršosi viena išvada: raudonasis kam barys iš tikrųjų
kažkuo kraupus.
— A r ne tiesa? — ta rė M ontekristas.— Tik pasižiū­
rėkite, kaip keistai p asta ty ta ši lova, kokie niūrūs, kruvini
apmušalai! Ir tie du pasteliniai p o rtretai, išblukę nuo
drėgmės. A r jums neatrodo, kad jų pamėlusios lūpos ir
išsigandusios akys ta rtu m sakyte sako: „Mes matėme!“
Vilforas išbalo ta rsi lavonas, ponia D anglar susmuko
an t kušetės netoli židinio.
— Er mina,— tarė šypsodamasi ponia de V ilfor,—
ir jums užtenka drąsos sėsti čia, k ur galb ū t buvo įvykdy­
tas nusikaltim as?
Ponia D anglar skubiai atsikėlė.
— Bet tai ne viskas,— tarė M ontekristas.
— O kas gi dar? — paklausė Debrė, kuris pastebėjo,
kaip ponia D anglar jaudinasi.
— Taip, kas gi dar? — paklausė D anglaras.— P risi­
pažįstu, kol kas nem atau čia nieko ypatinga. O jūs, ponas
Kavalkanti?
— N a,— atsakė užkalbintasis,— Pizoje mes turim e
Ugolino bokštą, Feraroje — Tašo kalėjim ą, o Riminyje —
Frančeskos ir Paolo kam barį.
— Taip, bet jūs netu rite šitų laiptelių,— atsakė
Montekristas, atidarydam as sienoje paslėptas dureles,—
pasižiūrėkite ir pasakykite, ką apie juos galvojate.
317
 — Kokie nykūs įviji laipteliai! — juokdamasis tarė
Šato Reno.
— Iš tik rų jų ,— pastebėjo Debrė,— nežinau, ar tai
Chijo vynas žadina tokią melancholiją, bet man tas namas
kelia juodas mintis.
O Morelis nustojo viso linksmumo ir neištarė nė
vieno žodžio nuo tos akimirkos, kai buvo pam inėtas
Valentinos kraitis.
— Įsivaizduokite kokį Otelą a r ab atą de G anžą,—
kalbėjo M ontekristas,— tam sią audringą naktį žingsnis
po žingsnio lipantį tais laiptais žemyn su kokia nors baisia
našta, k u rią jis skuba paslėpti bent nuo žmonių akių, jeigu
ne nuo Dievo žvilgsnio!
Ponia D anglar, beveik apalpusi, susmuko a n t Vilforo
rankos. Sis ir pats turėjo atsirem ti į sieną.
— Kas jums, baroniene? — sušuko Debrė.— Jū s bal­
ta kaip drobė!
— Visai suprantam a, kas jai,— tarė ponia de Vil­
fo r.— G rafas M ontekristas pasakoja šiurpias istorijas,
m atyt, norėdam as, kad mes num irtum e iš baimės.
— Tas tiesa,— pareiškė V ilforas.— Iš tikrųjų, grafe,
jūs gąsdinate ponias.
— Bet kas jums? — tyliai paklausė Debrė ponią
Danglar.
— Nieko, nieko,— sukaupusi jėgas atsakė ji,— man
tiesiog tvanku.
— A r nenorėtum ėte išeiti į sodą? — paklausė Debrė,
siūlydamas jai savo ran k ą ir eidamas prie slaptųjų laipte-
lių.
— Ne, ne,— ta rė ji,— geriau jau liksiu čia.
— Bet, ponia, arg i jūs rim tai išsigandote? — paklau­
sė M ontekristas.
— Ne, g rafe,— atsakė ponia D anglar,— bet jūs taip
mokate nupasakoti savo spėliojimus, kad iliuzija darosi
panaši į tiesą.
— Žinoma,— ta rė šypsodamasis M ontekristas,—
visa ta i vien vaizduotės žaismas. Kodėl gi negalim a įsi­
vaizduoti, kad tas kam barys — padorus ir jaukus šeimos
motinos miegamasis? Ta lova su purpurine užuolaida —
laim ingas guolis, kurį aplankė deivė Liucina, o tie paslap­
318
tingi laipteliai — paprasčiausias išėjimas, kuriuo tyliai,
kad nesutrukdytų gimdyvę stiprinančio miego, išeina
gydytojas, žindyvė arba pats tėvas, išsinešdamas mie­
gan tį kūdikį?..
Grafo nupasakotas švelnus vaizdas ne tik n en u ra­
mino ponios D anglar, bet, priešingai, ji tik sudejavo ir
šį k a rtą visiškai apalpo.
— Poniai D anglar bloga,— sumikčiojo V ilforas,—
gal ją nunešus į karietą?
— Dieve mano,— sušuko M ontekristas,— aš gi už­
miršau savo vaistus!
— Aš tu riu ,— tarė ponia de Vilfor.
Ir ji ištiesė M ontekristui buteliuką, pilną raudono
skysčio, panašaus į tą, kurio gaivinantį veikimą g rafas
buvo išbandęs duodamas jo išgerti Eduarui.
— Šit kaip?.,— ta rė M ontekristas, imdamas jį iš
ponios de Vilfor rankos.
— Taip,— sušnibždėjo ji,— aš paklausiau jūsų n uro­
dymų.
— Ir sėkmingai?
— M anau, taip.
Ponia D anglar buvo išnešta į gretim ą kam barį. Monte­
kristas užlašino jai a n t lūpų vieną raudono skysčio lašą,
ir ji atsipeikėjo.
— A k,— ta rė ji,— koks baisus sapnas!
Vilforas sm arkiai suspaudė jos riešą, duodamas su­
prasti, kad ji nesapnavusi.
Visi ėmė ieškoti Danglaro. Bet jis, ne per daug linkęs
į rom antiškus išgyvenimus, jau seniai buvo nuėjęs į sodą ir
kalbėjosi su vyresniuoju Kavalkančiu apie geležinkelio
tarp Livorno ir Florencijos projektą.
M ontekristas atrodė baisiai nusiminęs. Jis paėmė
ponią D anglar po ranka ir išvedė į sodą, kur jie rado
Danglarą, sėdintį prie puodelio kavos tarp abiejų Kaval-
kančių.
— Ponia, argi iš tikrųjų taip išgąsdinau jus? —
paklausė grafas.
— Ne, grafe, bet jūs pats žinote, kad įspūdžiai p ri­
klauso nuo mūsų nuotaikos.
Vilforas bandė nusijuokti.
319
 — Tokiais atvejais, su p ran tate,— ta rė jis,— pakanka
kokios nors prielaidos, tegu ir labiausiai chimeriškos...
— Tikėsite a r netikėsite,— ta rė M ontekristas,— bet
aš tikras, kad šiuose namuose buvo įvykdytas nusikal­
timas.
— Saugokitės,— perspėjo ponia de Vilfor,— tarp
mūsų yra karališkasis prokuroras.
— Ką gi,— atsakė M ontekristas,— jeigu jau toks
sutapimas, aš pasinaudosiu proga ir duosiu parodymą.
— Parodym ą? — ta rė Vilforas.
— Taip, prie liudininkų.
— Visa tai nepaprastai įdomu,— pasakė Debrė,—
ir jeigu iš tikrųjų čia būta nusikaltimo, ta i jis padės mūsų
virškinimui.
— N usikaltimo b ū ta ,— pareiškė M ontekristas.—
P rašau jus čia, ponai. P rašau, ponas de Vilforai. Kad
mano parodym as būtų teisėtas, aš tu riu duoti jį daly­
v au jan t kom petentingam valdžios atstovui.
M ontekristas paėmė V ilforą už parankės, kita alkūne
prispaudė ponios D anglar ran k ą ir nutem pė karališkąjį
prokurorą po platanu, kur buvo tam siausias šešėlis.
K iti svečiai nuėjo paskui.
— Žiūrėkite,— kalbėjo M ontekristas,— štai čia, va
šitoje vietoje,— jis treptelėjo koja į žemę,— norėdam as
atjau n in ti senus medžius, aš liepiau juos atk asti ir užpilti
juodžemio. Ir štai mano darbininkai bekasdami rado
dėžutę ar, tikriau pasakius, dėžės apkaustus, tarp kurių
buvo naujagim io griaučiai. Tikiuos, nepalaikysite šito
fantasm agorija?
M ontekristas pajuto, kaip įsitempė ponios D anglar
alkūnė ir suvirpėjo Vilforo ranka.
— Naujagimio? — pakartojo Debrė.— Po velnių!
Kaip atrodo, reikalas darosi rim tas.
— Na, matote! — pastebėjo Šato Reno.— Vadinasi,
aš neklydau sakydamas, kad namai, kaip ir žmonės, tu ri
ir savo sielą, ir veidą, kuriam e atsispindi jų vidus. Sis
nam as buvo liūdnas, nes jį graužė sąžinė. Graužė sąžinė,
nes jis slėpė nusikaltim ą.
— Bet kodėl būtinai nusikaltim as? — vos ne vos
ištarė Vilforas.
320
 — Kaip? U žkasti sode gyvą kūdikį — tai, jūsų m a­
nymu, ne nusikaltim as? — sušuko M ontekristas.— Kaip
jūs pavadinsite tokį veiksmą, ponas karališkasis proku­
rore?
— Bet kas gali tv irtin ti, kad jis buvo užkastas gy­
vas?
— Tai kam jį laidoti čia, jeigu jis būtų miręs? Šitame
sode niekuomet nebuvo kapinių.
— Kaip čia, Prancūzijoje, baudžiam i vaikų žudi­
kai? — naiviai pasiteiravo m ajoras K avalkantis.
— Jiem s paprasčiausiai nukertam os galvos,— atsakė
Danglaras.
— Ak, nukertam os galvos! — pakartojo Kavalkantis.
— Man irgi taip rodos. A r ne, ponas de V ilforai? —
paklausė Montekristas.
— Taip, g rafe,— atsakė šis jau visiškai nebe žmo­
gaus balsu.
M ontekristas suprato, kad tiedu asmenys, kuriems
jis buvo paruošęs šią sceną, daugiau nebepakeis jo užuo­
minų, todėl, nenorėdamas nueiti per toli, tarė:
— Ponai, juk mes užmiršome kavą!
I r jis nuvedė savo svečius atg al prie stalo, pastatyto
vidury pievelės.
— Man gėda prisipažinti, kad aš tokia silpna, g ra ­
fe,— ta rė ponia D anglar,— bet visos tos šiurpios istorijos
mane sukrėtė. P rašau leisti man atsisėsti.
I r ji krito į kėdę.
M ontekristas nusilenkė jai ir priėjo prie ponios de Vil­
for.
— T urbūt poniai D anglar vėl reikia jūsų buteliu­
ko,— tarė jis.
Ponia de Vilfor d ar nespėjo prieiti prie savo draugės,
o karališkasis prokuroras jau šnipštelėjo jai į ausį:
— Mums reikia pasikalbėti.
— Kada?
— Rytoj.
— Kur?
— Mano kabinete... teismo rūmuose, jeigu jūs nieko
prieš. Man atrodo, kad tai saugiausia vieta.
— Ateisiu.
Iii. G r a f a s M o n te k rista s , I I t. 321
 Tuo metu priėjo ponia de Vilfor.
— Ačiū, mieloji,— padėkojo ponia Danglar, bandy­
dam a nusišypsoti,— praėjo, man jau kur kas geriau.

X X V III + ELGETA
Laikas bėgo. Ponia de Vilfor pareiškė norinti grįžti
į Paryžių, ko nedrįso pasakyti Danglaro žmona, nors buvo
m atyti, kad ji aiškiai jaučiasi blogai.
Žmonos prašomas, Vilforas pirm as suskato a tsi­
sveikinti. Jis pasiūlė poniai D anglar vietą savo ekipaže,
kad jo žmona galėtų ją prižiūrėti. O D anglaras, įsileidęs
į labai įdomų pokalbį su K avalkančiu pram onės temomis,
nekreipė jokio dėmesio, kas dėjosi aplinkui.
M ontekristas, prašydam as ponią de Vilfor buteliuko,
pastebėjo, kaip Vilforas priėjo prie ponios Danglar. Su­
prasdam as jo padėtį, jis atspėjo, ką ta s jai pasakė, nors
Vilforas kalbėjo taip tyliai, kad pati ponia D anglar vos
išgirdo jo žodžius.
Nebekalbindamas pasilikti, g rafas leido išjoti More­
liui, Debrė ir Šato Reno, o abiem ponioms susėsti į Vilforo
ekipažą. D anglaras, vis labiau žavėdamasis majoru K aval­
kančiu, pakvietė jį į savo karietą.
Andrea K avalkantis nuėjo prie savo vežimaičio, lau ­
kiančio jo prie vartų. Visu kuo perdėtai pamėgdžiodamas
anglų madą, jo grum as pasistiebęs laikė už apinasrio
didžiulį širm ą arklį.
Andrea per pietus mažai kalbėjo, nes, būdam as gana
nekvailas berniokas, jis bijojo leptelėti kokią paikystę
tiems turtingiem s ir įtakingiem s ponams, ta rp kurių savo
išplėstomis akimis, gal kiek ir būgštaudam as, m atė taip
p at karališkąjį prokurorą.
Paskui jį pasiglemžė Danglaras, kuris, greitomis
permetęs žvilgsniu seflą nejudrų m ajorą bei jo dar kiek
drovų sūnų ir sulyginęs jų laikyseną su Montekristo
vaišingumu, pagalvojo tu rįs reikalą su kokiu nors nabobu,
atvykusiu į P aryžių užbaigti aukštuomenėje savo vienin­
telio sūnaus auklėjimą. Todėl su neapsakomu prielankum u
jis žiūrėjo į stam bų deim antą, blizgantį a n t majoro mažojo

322
piršto, nes K avalkantis, kaip atsarg u s ir prityręs žmogus,
bijodamas, kad jo banknotam s neatsitiktų kokia nelaimė,
negaišdamas juos pavertė brangenybėmis. Paskui, po
pietų, per pokalbį apie pram onę ir keliones, bankininkas
išklausinėjo tėvą ir sūnų apie jų gyvenimo būdą. O tėvas
ir sūnus, įspėti, kad pas D anglarą pirm ajam bus atid ary tas
vienkartinis keturiasdešim t aštuonių tūkstančių kreditas,
o an trajam — po penkiasdešimt tūkstančių kasmet, buvo
su juo žavingi ir tokie meilūs, jog, atrodė, pasiryžę glėbes­
čiuotis net su jp tarnais, kad tik galėtų išreikšti savo
nepaprastą dėkingumą.
Vienas dalykas ypač padidino Danglaro pagarbą Ka-
valkančiui, tik riau pasakius, beveik jo liaupsinim ą. Majo­
ras, būdam as ištikim as Horacijaus principui nil ad m ira ri1,
kaip jau matėme, pasitenkino įrodęs savo mokytumą tuo,
kad paliudijo, kokiame ežere žvejojamos geriausios niegės.
Paskui, netaręs nė žodžio, jis suvalgė savąją tos žuvies
dalį. Taigi D anglaras padarė išvadą, kad tokia p rab an ­
ga — įprastas dalykas šlovingajam Kavalkančių giminės
palikuoniui, kuris savo Lukoje tikriausiai maitinosi fore-
lėmis, parsisiųsdintom is iš Šveicarijos, ir langustais,
atvežam ais iš Bretanės panašiomis priemonėmis, kokiomis
g rafas parsigabeno iš Fuzaro ežero nieges ir iš Volgos
sterles. Todėl su aiškiu palankum u jis išklausė šių Kaval-
kančio žodžių:
— Pone, rytoj aš turėsiu garbės aplankyti jus vienu
reikalu.
— O aš, pone,— atsakė D anglaras,— būsiu laimingas
jus priimti.
Po to jis pasiūlė Kavalkančiui, jei tik šis sutiktų
persiskirti valandėlei su sūnumi, nuvežti jį į Princų vieš­
butį.
K avalkantis atsakė, kad jo sūnus jau seniai įpratęs
gyventi savarankiško jaunuolio gyvenimą, u ž ta t jis
turįs nuosavus arklius bei karietas, ir kadangi jie čia
atvyko atskirai, tai jiems niekas nekliudąs ir grįžti ne
kartu.
Taigi m ajoras įsėdo į Danglaro karietą. Bankininkas

1 Niekuo nesistebėti (lot.).

‘21 323
įsitaisė šalia jo, vis labiau žavėdamasis sveikais to žmo­
gaus sam protavim ais apie tvarkingum ą bei taupum ą,
nors šis ir buvo davęs savo sūnui penkiasdešimt tū k sta n ­
čių frankų per metus! Vadinasi, metinės jo pajamos turėjo
siekti penkis ar šešis šimtus tūkstančių frankų.
Tuo metu A ndrea, dėdamasis didžiu, barė savo gru-
mą, kad tas neprivažiavo iki durų jo pasiimti, o laukė
prie v artų ir tuo privertė nužingsniuoti visus trisdešim t
žingsnių iki vežimaičio.
G rumas nuolankiai išklausė plūdimo. Norėdamas
nulaikyti nekantriai try p ian tį žirgą, kaire ranka jis su­
spaudė žąslus, o dešine ištiesė vadžias Andrea, kuris
paėmė jas ir lengvai pastatė a n t sparno lakuotu bateliu
a p a u tą koją.
Tą akim irką kažkas uždėjo jam a n t peties ranką.
Vaikinas atsigręžė manydamas, jog D anglaras arba Mon­
tekristas užmiršo jam ką nors pasakyti ir prisim inė tai
paskutinę valandėlę.
Bet vietoje vieno ar antro jis pam atė keistą, saulėje
įdegusį veidą, apaugusį tankia kaip dailininko pozuotojo
barzda, su blizgančiomis lyg žarijos akimis ir pašaipiu
šypsniu nuo kurio burnoje sužibėjo balti, lygūs visi trisde­
šimt du dantys, aštrū s ir godūs lyg vilko a r šakalo iltys.
Žilstančiais neaiškios spalvos plaukais apaugusi galva
buvo aprišta raudona languota skarele. P urvina ir skylėta
palaidinė dengė ilgą liesą ir prakaulų kūną, kuriam
einant atrodė, kaulai turėjo barškėti lyg judinant g ria u ­
čius. Ranka,— pirm učiausia jisai ją p am atė,— šleptelėjusi
Andrea per petį, jam pasirodė milžiniška. A r jaunuolis
pažino savo vežimaičio žibinto šviesoje tą fizionomiją, ar
tik šiaip apstulbo nuo baisios to žmogaus išvaizdos,—
negalėtum e paaiškinti. Bet viena yra tik ra: jis krūptelėjo
ir g reit atšoko.
— Ko jums iš manęs reikia? — tarė jis.
— A tsiprašau, gerbiam asis,— atsakė žmogus, dė­
dam as prie raudonos skarelės ra n k ą ,— gal aš jums su­
trukdžiau, bet man reikia su jumis pasikalbėti.
— N aktim is neelgetaujam a,— ta rė grum as, norė­
dam as išvaduoti savo poną nuo įkyraus valkatos.
— Aš neelgetauju, gražuolėli,— ironiškai šypsoda­
324
masis ta rė nepažįstam asis tarn u i, tačiau jo šypsena kaž­
kuo buvo tokia baisi, kad ta rn as a tsitrau k ė,— aš noriu
tik ta rti porą žodžių jūsų šeimininkui, kuris man prieš
kokias dvi savaites buvo pavedęs vieną reikalą.
— N a,— ta rė dabar ir A ndrea gana tv irtu balsu,
kad ta rn as nepastebėtų, jog jis sumišęs,— ko jums reikia?
Sakykite greičiau, drauguži.
— Man reikia... man reikia...— vos girdim ai tarė
vyras su raudona skarele,— kad jūs išvaduotum ėte mane
iš būtinum o grįžti pėsčiam į Paryžių. Aš baisiai pavargęs
ir taip sočiai nepietavęs kaip tu, u ž ta t vos bepastoviu a n t
kojų.
Vaikinas sudrebėjo nuo tokio netikėto* fam iliarumo.
— Tai ko gi jūs pagaliau norite? — paklausė jis.
— Noriu, kad tu pavėžėtum mane savo puikiuoju
ekipažu.
Andrea išblyško, bet nieko neatsakė.
— Taip, įsivaizduok sau,— kalbėjo vyras su raudona
skarele, susigrūdęs rank as į kišenes ir akiplėšiškai spokso­
damas į jaunuolį,— drįstu norėti šito! Girdi, mano m a­
žasis Benedetai?
Taip pavadintas, A ndrea, m atyt, pasidarė sukalba­
mesnis. J is priėjo prie grum o ir ta rė:
— Tam žmogui aš tik rai buvau pavedęs vieng reikalą,
ir jis man tu ri duoti atask aitą. Paėjėkite iki užkardos
pėsčias, o ten pasisam dykite kabrioletą, kad labai nesusi­
vėlintumėte.
A pstulbęs tarn as nuėjo.
— Leiskite man bent pavažiuoti į šešėlį,— paprašė
Andrea.
— O, jei tiek tereikia, tai aš pats tave nuvesiu į gerą
vietelę, tik luktelėk,— ta rė vyras su raudona skarele.
J is paėmė arklį už apinasrio ir nuvarė vežimaitį į
tokią tam sią vietą, k u r iš tik rų jų niekas nebūtų įžiūrėjęs
tos garbės, k u rią valk atai suteikė Andrea.
— Aš visai ne iš puikybės noriu pasivažinėti gražia
karieta,— ta rė jis.— Ne, aš tiesiog pavargęs, taip pat
noriu pasikalbėti su tavim i apie reikalus.
— Na, lipkite,— ta rė Andrea.
Gaila, kad buvo tam su ir niekas nem atė to įdomaus
325
vaizdo: driskius, išsidrėbęs a n t šilkinių pagalvių, ir šalia
jo važnyčiojąs elegantiškas jaunuolis.
Andrea pravažiavo visą kaimelį netaręs nė žodžio.
Jo bendrakeleivis taip p at tylėjo ir tik šypsojosi, tarsi
mėgaudamasis tokiu patogiu važiavimu.
Išvažiavęs iš Oteilio, Andrea apsidairė norėdamas
įsitikinti, a r niekas jų nem ato ir negirdi. Paskui sustabdė
arklį, sukryžiavo a n t k rūtinės rankas ir, atsigręžęs į vyrą
su raudona skarele, tarė:
— Klausykite, ko jūs iš manęs norite? Kam drums-
čiate man ram ybę?
— Ne, berniuk, tu pasakyk, kodėl manimi nepasitiki?
— Kodėl? Tu dar klausi? Kai mudu išsiskyrėme an t
Varo tilto, tu sakeisi, kad vyksti į Pjem ontą ir Toskaną, o
iš tik rų jų atvažiavai į Paryžių!
— A r tai jums kliudo? Ne! Atvirkščiai, tikiuosi,
kad tai net išeis į gera.
— Šit kaip! — ta rė A ndrea.— Vadinasi, norite
manimi spekuliuoti.
— Na, kam tokie skambūs žodžiai!
— Nieko nebus, dėde K adrusai, įspėju.
— Betgi tu nepyk, vaikuti. Ju k p ats tu rėtu m žinoti,
kas tai yra vargas. O vargas kursto žmoguje pavydą. Aš
sau galvoju, kad tu bastaisi po Pjem ontą ir Toskaną lie­
dam as čičeronės arba nešiko prakaitą. Aš gailiuos tavęs iš
visos širdies, kaip gailėčiausi tikro vaiko... Ju k prisimeni,
aš visada tave vadindavau sūnumi.
— Na, o toliau? Kas toliau?
— Turėk kantrybės! Tikras parakas...
— Aš ir taip k antrus. Na, baikite.
— I r staiga m atau tave pravažiuojant pro Bonzomų
užkardą vežimaičiu su grum u, naujintėlaičiais drabužiais.
Kaipgi čia? Kaip čia dabar, gal tu rad ai aukso gyslą ar
nusipirkai maklerio paten tą?
— Vadinasi, pavydite?
— Ne, aš tiesiog patenkintas, toks patenkintas,
kad užėjo noras pasveikinti tave, vaikine, bet, būdam as
apsivilkęs ne taip, kaip reikiant, ėmiausi kai kurių a ts a r­
gumo priemonių, kad nesukompromituočiau tavęs.
— Geros atsargum o priemonės! — pastebėjo And-

326
rea.— Užkalbinote mane prie tarno?
— K ą padarysi, vaike: užkalbinau, kada pavyko nu­
tverti. Tavo arklys greitas, ekipažas — lengvas, ir pats
tu slidus it ungurys. Jei būčiau tave šįvakar pražiopsojęs,
tai vargu ar bebūčiau k u r pagavęs.
— P ats matote, aš visai nesislapstau.
— Čia tavo laimė, labai norėčiau ir apie save tą
patį pasakyti, bet, deja, aš slapstausi. Be to, bijojau, kad
manęs nepažinsi, tačiau pažinai mane,— p ridūrė K ad ru ­
sas, bjauriai šypsodamasis,— tai labai gražu.
— Na, gerai, ta i ko gi jūs norite? — paklausė
Andrea.
— Tu man jau nebesakai „ tu “ , Benedetai. Negerai,
juk aš tavo senas draugas. Žiūrėk, pasidarysiu reiklus.
Šitas grasinim as apmalšino A ndrea pyktį. Vaikinas
pajuto, kad tu ri nusileisti.
J is vėl paleido arklį risčia.
— N egražu, K adrusai, kad taip elgiesi su senu d ra u ­
gu, kaip tu p ats mane tik ką pavadinai. Tu marselietis,
aš...
— Tai d ab ar jau žinai, kas tu esi?
— Ne, bet aš užaugau Korsikoje. Tu senas ir užsi­
spyręs, aš jaunas ir atkaklus. Tokie žmonės kaip mudu
neprivalo viens kitam grasin ti, reikia viską sutvarkyti
geruoju. A rgi aš kaltas, jeigu tave, kaip visada, lydi
nesėkmės, o man, priešingai,— nusišypsojo laimė?
— Tai tau iš tik rų jų pasisekė? Vadinasi, ir tas gru-
mas, ir vežimaitis, ir drabužiai neskolinti? Ką gi, juo
geriau! — ta rė K adrusas, ir jo akys sužvilgo godumu.
— Tu p ats ta i puikiai m atai ir supranti, jei užkalbinai
mane,— atsakė vis labiau karščiuodamasis A ndrea.—
Jei mano galvą dengtų toks p a t skuduras kaip tavo, an t
pečių nešiočiau tokią p at nešvarią palaidinę ir avėčiau
kiaurais batais, ta i tu nesistengtum manęs pažinti.
— Na, m atai, kaip tu mane niekini, vaikine, ir visai
be reikalo! Dabar, kai suradau tave, niekas nekliudo man
apsirengti geriausios gelumbės drabužiais. Ju k aš žinau,
kokia gera tavo širdis: turėdam as dvi eilutes, vieną duosi
man. Ju k aš atiduodavau tau savo sriubos ir pupų davinį,
kai tu būdavai labai alkanas.
327
 — Tas tiesa,— sutiko Andrea.
— I r ap etitą turėdavai vilkišką! A r ir dabar dar jis
toks puikus?
— Žinoma,— nusijuokė Andrea.
— Įsivaizduoju, kaip skaniai papietavai pas tą kuni­
gaikštį!
— J is ne kunigaikštis, o tik tai grafas.
— G rafas? T urtingas?
— Taip, bet nieko nesitikėk iš jo: tą poną ne taip
lengvai apmausi!
— Ak, tu Dievuli mano! Būk ram us! Niekas nesi­
kėsina į tavo g rafą, gali jį sau pasilikti. Bet, žinoma,—
pridūrė K adrusas, vėl taip p at grėsm ingai išsišiepda­
m as,— už tai turėsi šį tą duoti, supranti?
— Na, tai kiek tau reikia?
— Manau, kad su šim tu frankų per mėnesį...
— Na?
— Aš pragyvenčiau...
— Su šimtu frankų?
— Gana skurdžiai, p ats supranti, bet...
— Bet?
— Su šimtu penkiasdešimt frankų įsitaisyčiau žmo­
niškai.
— Se tau du šim tus,— ta rė Andrea.
I r jis įdėjo K adrusui į saują dešimt luidorų.
— G erai,— pasakė Kadrusas.
— Kiekvieną mėnesio pirm ą dieną užeik pas švei­
corių ir gausi po tiek pat.
— Na va, ir vėl tu mane žemini!
— Kuo gi?
— V erti kreiptis į tarnus. Ne, žinai ką, aš noriu
tu rė ti reikalą tik su tavim i.
— Gerai, išsikviesk mane ir kiekvieno mėnesio p ir­
m ąją gausi savo pinigus, gausi bent iki tol, kol man mokės.
— Žiūrėk tu man! M atau, kad neapsirikau, tu šaunus
berniokas. Tikra dangaus palaim a, jeigu sekasi tokiems
žmonėms kaip tu. Papasakok, kaip tau taip išdegė?
— Kam tau reikia žinoti? — paklausė Kavalkantis.
— Tu ir vėl nepasitiki?
— Nė trupučio. Radau savo tėvą.

328
 — Tikrą tėvą?
— Na... kol duos m an pinigų...
— Tol tikėsi ir gerbsi jį? Teisingai. O kuo vardu
tavo tėvas?
— M ajoras Kavalkantis.
— I r jis patenkintas tavim i?
— Kol kas, m atyt, patenkintas.
— O kas tau jį surado?
— G rafas M ontekristas.
— Pas kurį šįvakar buvai?
— Taip.
— Klausyk, pasistenk įpiršti mane seneliu, jeigu jau
tuo jis verčiasi.
— Gerai, aš pasikalbėsiu su juo apie tave. O dabar
ką tu veiksi?
— Aš?
— Taip, tu.
— Tu labai geras, kad rūpiniesi m anim i,— tarė
Kadrusas.
— Jeigu domiesi m anim i,— atšovė A ndrea,— tai,
man rodos, ir aš galiu šio to p asiteirauti apie tave.
— Tiesa... Išsinuomosiu kam barį padoriame nam e­
lyje, tv arkingai apsirengsiu, kiekvieną dieną skusiuosi
pas kirpėją ir skaitysiu kavinėje laikraščius. Vakarais
vaikščiosiu į te a trą su kokia nors klakerių kompanija.
A pskritai vaizduosiu iš santaupų gyvenantį kepėją: tai
mano sena svajonė.
— Labai gerai! Jeigu įvykdysi šitą sum anym ą ir
būsi protingas, viskas eis puikiausiai.
— Žiūrėk tu man, koks Bosiuė1 pasidarei... Na, o tu
kuo pasidarysi? Prancūzijos peru?
— Visko gali būti! — atrėžė Andrea.
— Majoras K avalkantis gal ir peras... bet, deja,
paveldimumas šitoje srityje panaikintas.
— Liaukis politikavęs, Kadrusai!.. Na va, tu gavai,
ko norėjai, mes jau atvažiavome, u žtat šok iš vežimo ir
nešdinkis.
— Jokiu būdu, mielas drauge!

1 Žymus XVII a. pamokslininkas.

329
 — Kaip tai?
— P ats pagalvok, vaikine: a n t galvos — raudona
skarelė, b atai be puspadžių, jokių asmens dokumentų —
ir kišenėje dešimt luidorų, n eskaitant to, kas ten jau
buvo. K itaip sakant, lygiai du šim tai frankų. Ju k mane
neišvengiamai areštuos prie užkardos! Norėdamas išsitei­
sinti, būsiu priverstas pasakyti, jog tu man davei tuos
dešimt luidorų. Prasidės knaisiojimasis, tardym as. Suži­
nos, kad aš nepasiklausęs išvykau iš Tulono, ir mane
varys su palyda iki Viduržemio jūros. I r vėl aš pasida­
rysiu šim tas šeštuoju num eriu, ir sudiev mano svajonės
b ū ti panašiam į kepėją, gyvenantį iš savo santaupų! Ne,
sūneli, verčiau jau g arbingai gyventi sostinėje.
Andrea paniuro. Kaip pats buvo prisipažinęs, ta r ia ­
masis majoro Kavalkančio sūnus buvo geras diegas. Jis
valandėlei sustabdė arklį, g reit apsidairė. Nieko aplinkui
nepastebėjęs, jis neva netyčia įsikišo ran k ą į kišenę ir
užčiuopė kišeninio pistoleto gaiduką.
Bet tuo laiku K adrusas, nė akim irką nenuleidęs nuo
savo kelionės draugo akių, užkišo ran k as už nugaros ir
tyliai atlenkė ilgą ispanišką peilį, kurį dėl visa ko visuomet
nešiodavosi su savimi.
Kaip matome, bičiuliai buvo verti vienas an tro ir todėl
viens a n trą suprato. A ndrea taikiai išsitraukė iš kišenės
rank ą ir ėmė glostinėti savo rusvus ūsus.
— Bičiuli K adrusai,— tarė jis,— dab ar tu gyvensi
kaip pas Dievą už pečiaus.
— Kiek galėdam as stengsiuosi, kad taip b ū tų ,— a t­
sakė „Gardo tilto" smuklininkas, vėl slėpdamas peilį į
rankovę.
— Tvarkoj, važiuojam į Paryžių. Bet kaip tu p ra ­
smuksi pro užkardą nesukėlęs įtarim ų? Mano nuomone,
šitaip apsirengęs tu daugiau rizikuoji važiuotas negu
pėsčias.
— P alau k ,— ta rė K adrusas,— tuojau pamatysi.
Jis užsidėjo A ndrea skrybėlę, užsimetė a n t pečių
grumo paliktą apsiaustą su plačia apykakle ir kiurksojo
ekipaže rim tas, susikaupęs, kaip ir dera gerų nam ų tarnui,
kada šeimininkas pats važnyčioja.

330
 — O tai kaip, aš taip ir važiuosiu vienplaukis? —
pasipiktino Andrea.
— Menka bėda! Šiandien toks vėjas, lengvai galėjo
nupūsti tau skrybėlę,— atsikirto Kadrusas.
— Tiek to,— ta rė A ndrea,— baikime tai.
— O kas tau neleidžia? Tik jau ne aš! — tarė K ad­
rusas.
— Cit...— perspėjo Kavalkantis.
U žkardą pravažiavo be nuotykių.
Prie pirmos skersinės gatvės Andrea sustabdė arklį
ir K adrusas nušoko žemėn.
— P ala,— ta rė A ndrea,— o mano tarno apsiaustas,
o mano skrybėlė?
— Tu juk nenorėsi, kad aš persišaldyčiau,— atsakė
K adrusas.
— O ta i kaip aš?
— Tu jaunas, o aš imu senti. Iki pasimatymo, Bene-
detai!
Ir jis dingo skersgatvyje.
— Deja,— atsiduso A ndrea,— m atyt, šiame pasau ­
lyje visiškai laim ingam būti negalima!

X X IX + ŠEIM YNINĖ SCENA

Trys vaikinai išsiskyrė Liudviko XV aikštėje: Mo­
relis nujojo į bulvarų pusę, Šato Reno — link Revoliucijos
tilto, o Debrė — palei krantinę.
Morelis iš Šato Reno greičiausiai grįžo į savo namų
židinį, kaip tebesakoma iš Deputatų rūm ų tribūnos gerai
suredaguotose kalbose ir iš Rišeljė gatvės teatrų scenos
gerai parašytose pjesėse. Debrė buvo kitaip. Prie Luvro
v artų jis pasuko į kairę, risčia perkirto Karuselės aikštę,
perjojo Sen Roko gatvę, p atrau k ė Mišodjero gatve ir a tsi­
dūrė prie Danglaro v artų tuo pačiu metu, kai Vilforo
karieta, jam su žmona išsėdus Sent Onorė priemiestyje,
atgabeno namo baronienę.
Debrė, kaip savas žmogus namuose, pirm as įjojo į
kiemą, num etė pavadį liokajui, paskui grįžo prie karietos
331
durelių ir pasiūlė ran k ą poniai D anglar, norėdam as paly­
dėti iki jos kambario.
Kai tik v a rta i užsidarė ir baronienė drauge su Debrė
pasijuto kieme, ponas Liusjenas paklausė:
— Kas jums, Erm ina? Kodėl jums pasidarė bloga,
kai g rafas pasakojo tą istoriją arba tą pasaką?
— Todėl, mano drauge, kad šįvakar apskritai jau ­
čiausi bjau riai,— atsakė baronienė.
— Ne, E rm ina,— atšovė Debrė,— niekada tuo nepati­
kėsiu. Priešingai, jūs atvykote pas g ra fą puikiausiai
nusiteikusi. Kad ponas D anglaras buvo tru p u tį surūgęs,
tas tiesa, bet aš žinau, kiek mažai jūs tepaisote jo blogos
nuotaikos. Kažkas kažką jums padarė. Papasakokite
man: juk žinote, aš nepakęsiu, kad jus kas įžeistų.
— A psirinkate, Liusjenai, tik rai sakau,— ta rė ponia
D anglar,— čia kalta tik savijauta, taip p at ir bloga nuo­
taika, k urią jūs pastebėjote ir apie k urią nenorėjau jums
kalbėti.
Buvo aišku, kad ponią D anglar apėmė vienas tų
nervinių susijaudinim ų, kurių priežasties kartais ir pačios
moterys nežino arba, kaip spėjo Debrė, ji p aty rė kokį
nors slaptą sukrėtim ą ir nenori to niekam prisipažinti.
Kaip vyras, pratęs tokius nervingumo reiškinius laikyti
vienu iš esmingiausių moters gyvenimo elementų, Debrė
nebesispyrė ir n u ta rė laukti palankaus momento, kada
vėl galės ją pakam antinėti arba kada ji pati sumanys
prisipažinti.
Prie miegamojo durų baronienė sutiko Korneliją,
patikim ą savo kam barinę.
— Ką veikia duktė? — paklausė ponia Danglar.
— Visą v ak arą skambino,— atsakė K ornelija,— o
paskui nuėjo gulti.
— Bet, rodos, kažkas d ar skambina?
— Tai panelė d’A rm ilji, o panelė Eženi jau lovoje.
— Gerai,— ta rė ponia D anglar,— padėkite man
nusirengti.
Visi try s įėjo į miegamąjį. Debrė išsitiesė a n t plačios
kanapos, o ponia D anglar su Kornelija nuėjo į tualeto
kam barį.
— Brangusis Liusjenai,— prabilo ponia D anglar pro

332
d uris,— a r jūs dar skundžiatės, kad Eženi nesiteikia su
jumis kalbėti?
— Ne aš vienas skundžiuosi, ponia,— atsakė Liusje-
nas, žaisdamas su baronienės šuniuku, kuris laikė jį namų
draugu ir visada jam meilindavosi.— Prisim enu, neseniai
girdėjau, kaip Morseras dejavo jums, kad negali ištrau k ti
iš savo sužadėtinės nė žodžio.
— Tas tiesa,— tarė ponia D anglar,— bet manau,
jog neilgai trukus viskas pasikeis ir Eženi ateis pas jus į
kabinetą.
— Pas mane į kabinetą?
— Aš noriu pasakyti — į ministro kabinetą.
— Ko?
— P rašytis priim am a į operą! Iš tikrųjų niekada
nesu mačiusi tokios aistros muzikai. Tiesiog juokinga
aukštuomenės merginai!
Debrė nusišypsojo:
— Na, ką gi,— ta rė jis,— tegu ateina, jeigu jūs ir
baronas sutinkate. Duosime jai angažem entą ir pasi­
stengsime, kad jis būtų jos vertas, nors mes ir nesame
tokie tu rtin g i, kad įstengtum e apmokėti jos ,talentą.
— Galite eiti, K ornelija,— tarė ponia D anglar,—
jūs man jau nereikalinga.
Kornelija dingo, ir po valandėlės ponia D anglar atėjo
apsirengusi žavinga suknele. J i atsisėdo šalia Liusjeno ir
svajingai ėmė glostyti savo ispanišką šunytį.
Liusjenas žiūrėjo į ją tylėdamas.
— Klausykite, Erm ina,— paklausė jis luktelėjęs,—
pasakykite atv irai: kažkas jus šįvakar skaudina, tiesa?
— Niekas,— atk irto baronienė.
Bet jai buvo tvanku, ji atsistojo, pamėgino atsikvėpti
visa krūtine ir priėjo prie veidrodžio.
— Šiandien aš tik ra baidyklė,— tarė ji.
Debrė šypsodamasis atsistojo ir norėjo priėjęs įrodyti,
jog ji klysta, bet staiga atsid arė durys.
Įėjo Danglaras. Debrė vėl atsisėdo.
Išgirdusi kažką įeinant, ponia D anglar atsigręžė ir
pažvelgė į vyrą su nustebimu, kurio net nemėgino slėpti.
— Labas vakaras, ponia,— pasisveikino bankinin­
kas.— Labas vakaras, ponas Debrė.
333
 M atyt, baronienė pagalvojo, kad baronas, taip neti­
kėtai apsilankęs, panoro užglostyti šiurkščius žodžius,
kuriuos keletą k artų tą dieną leptelėjo*
J i išdidžiai pasisuko į Liusjeną ir, neatsakiusi vyrui,
paprašė:
— Pasakykite ką nors, ponas Debrė.
Debrė, iš pradžių kiek jaudindam asis dėl šio vizito,
netrukus visai nusiram ino, nes baronienė nė kiek nesu­
triko. Jis ištiesė ran k ą į knygą su įdėtu perlam utriniu,
auksu inkrustuotu peiliu.
— A tsip rašau ,— ta rė bankininkas,— bet jūs pa­
vargusi, baroniene, ir jum s metas pailsėti. Jau vienuolikta
valanda, o ponas Debrė gyvena labai toli.
Debrė nustėro. Nors Danglaro tonas buvo visiškai
ram us ir mandagus, bet vis dėlto galėjai pajusti kažkokį
neįprastą užsispyrim ą šį k a rtą nepaisyti žmonos norų.
Baronienė taip p at labai nustebo ir sviedė į jį tokį
žvilgsnį, kuris tik rai jos v y rą būtų privertęs susim ąstyti,
jeigu jo akys tuo metu nebūtų įsmigusios į laikraštį, kur
jis ieškojo biržos biuletenio.
Taigi tas išdidus žvilgsnis nuėjo niekais, visiškai
nepasiekęs savo tikslo.
— Ponas Liusjenai,— tarė baronienė,— tu rėk ite
galvoje, kad aš dar netu riu nė mažiausio noro miegoti,
kad jums žadu d ar daug ką papasakoti, ir jums teks k lau ­
syti manęs visą naktį, nors ir kažin kaip jus m arintų
miegas.
— Aš jūsų paslaugoms, ponia,— flegm atiškai atsakė
Debrė.
— Brangusis ponas Debrė,— įsikišo D anglaras,—
šiandien prašau nesivarginti klausant ponios D anglar
plepalų. Ne mažiau sėkm ingai galėsite išklausyti juos ir
rytoj. Sis vakaras tebūnie mano, aš jį sau rezervuoju ir,
jums leidus, paskirsiu jį rim tam pokalbiui su savo žmona.
Sį k a rtą smūgis buvo toks tiesus ir taiklus, kad jis
pribloškė Liusjeną ir baronienę. Jie susižvalgė, tarsi
ieškodami kits kito param os prieš tą puolimą. Tačiau
neginčijama nam ų šeimininko valdžia trium favo, ir per­
galę šventė vyras.
— Tik nepagalvokite, kad aš jus varau, brangusis

334
Debrė,— tęsė D anglaras,— jokiu būdu ne. Bet dėl nenu­
m atytų aplinkybių man būtinai šiandien reikia pasikal­
bėti su baroniene. Sitai atsitinka ne taip dažnai, kad
reikėtų a n t manęs pykti.
Debrė sumurmėjo keletą žodžių, atsisveikino ir išėjo
kliūdam as už baldų kaip N atanas „A talijoje“ .
— Tiesiog neįtikėtina,— pagalvojo jis, uždaręs
paskui save d uris,— kaip lengvai sudoroja mus tie žmonų
vyrai, iš kurių mes nuolat juokiamės!
Liusjenui išėjus, D anglaras įsitaisė jo vietoje, užvertė
atskleistą knygą ir, pretenzingai išsikėtojęs, taip p at
ėmė žaisti su šuniuku. Bet kadangi tas nejautė jam tokios
simpatijos kaip Debrė ir norėjo įkąsti, tai bankininkas
paėmė jį už pakarpos ir nutėškė į k itą kam bario pusę an t
kušetės. Sūnytis lėkdamas kiauktelėjo, bet pasiekęs vietą
susigūžė už pagalvėlės ir nustebęs, kad taip neįprastai
su juo elgiamasi, tylėjo nekrutėdam as.
— Žinote, pone,— nė nem irktelėjusi tarė baronienė
v y ru i,— jūs darote pažangą. P ap rastai jūs tik šiurkštus,
bet šiandien — tiesiog brutalus.
— Todėl, kad šiandien aš blogiau nusiteikęs negu
p ap rastai,— atsakė Danglaras.
Ermina pažvelgė į bankininką su didžiausia panieka.
K itais atvejais jos įprotis svaidyti triuškinančius žvilgs­
nius išvesdavo iš kantrybės pasipūtusį D anglarą, bet šį
vakarą jis beveik nekreipė į juos dėmesio.
— O kuo aš dėta, kad jūs blogai nusiteikęs? — a t ­
sakė baronienė, k u rią piktino vyro ram um as.— Tai man
visai nerūpi. Sėdėkite su savo blogomis nuotaikomis kam ­
baryje arba rodykite jas kontoroje. Turite tarn au to jų ,
mokate jiems algas, tai ir griežkite a n t jų savo apmaudą!
— Ne, ponia,— atrėžė D anglaras,— jūsų patarim ai
netinkami, ir aš neturiu noro jų klausytis. Mano kon­
tora — tai mano aukso upė, kaip sako berods Demutjė,
ir aš neketinu tru k d y ti jos tėkmės a r drum sti jos vandenis.
Mano tarn au to jai — dori žmonės, kurie krauna man tu r ­
tus ir kuriems aš moku nepalyginam ai mažiau, negu jie
nusipelno, jeigu vertintum e jų darbą pagal jo vaisius. Aš
neturiu už ką a n t jų pykti, u ž ta t mane pykina žmonės,
kurie valgo prie mano stalo, varo nuo kojų mano arklius
ir tuština mano kasą.
335
 — O kas tie žmonės, kurie tuština jūsų kasą? Būkite
malonus, aiškiau pasakykite.
— N esijaudinkite, jeigu aš ir kalbu mįslėmis, tai jums
neteks ilgai ieškoti jų įm inimo,— atk irto D anglaras.—
Mano kasą tu štin a tie, kurie per valandą ištraukia iš jos
penkis šim tus tūkstančių frankų.
— Aš jūsų n esu p ran tu ,— atsakė baronienė, steng­
dam asi neišsiduoti, kad balsas virpa ir veidas rausta.
— Ne, ne, jūs puikiai su p ran tate,— kalbėjo D ang­
laras,— bet jeigu iš blogos valios vis dar spiriatės, tai
pasakysiu jums, kad ispanų paskolos dėka aš praradau
septynis šim tus tūkstančių frankų.
— Šit kaip! — pašaipiai tarė baronienė.— Ir dėl to
k altinate mane?
— O kodėl ne?
— Aš kalta, kad jūs netekote septynių šimtų tūks­
tančių frankų?
— Bent jau ne aš.
— K artą visam laikui, gerbiam asis,— gaižiai kal­
bėjo baronienė,— aš uždraudžiu jums kalbėti su manimi
apie pinigus. Prie tos kalbos nepripratau nei savo tėvų,
nei pirmojo vyro namuose.
— Mielai tikiu,— ta rė D anglaras,— visi jie neturėjo
nė supuvusio skatiko kišenėje.
— Todėl aš ir neišmokau to bankinio žargono, kuris
nuo ryto iki vakaro čia rėžia man ausį. Man bjaurus
nuolat skaičiuojamų monetų skambesys. Nežinau, kas g a­
lėtų būti nemalonesnis už jį, nebent tik jūsų balsas.
— Iš tik rų jų keista! — tarė D anglaras.— O aš buvau
tikras, kad jūs net labai domitės mano piniginėmis opera­
cijomis.
— Aš? Kokia nesąmonė! Kas jums sakė?
— J ū s pati.
— Liaukitės!
— Aišku.
— Įdomu sužinoti, kada tai buvo.
— Tuojau pasakysiu. Vasario mėnesį jūs pirmoji su­
šnekote su manimi apie Haičio paskolą: jūs neva sapna­
vusi, kad į Havro uostą įplaukęs laivas ir atgabenęs
žinią, jog bus išmokama skola, kuri, visų manymu, buvusi

336
atidėta iki paskutiniojo teismo dienos. Aš žinau, kad
jūsų sapnai pranašingi, todėl liepiau patyliukais supirkti
visas Haičio paskolos obligacijas ir uždirbau keturis
šimtus tūkstančių frankų, iš kurių šimtas tūkstančių
sąžiningai buvo įteikta jums. Jū s išleidote tuos pinigus
kaip išmanydama, man tai nesvarbu.
Kovo mėnesį im ta kalbėti apie geležinkelio koncesiją.
K onkurentais buvo try s kompanijos, siūlančios vienodas
garantijas. Jū s man sakėte, kad in stin k tas,— nors teigia­
te nieko nenorinti žinoti apie spekuliaciją, aš, priešingai,
manau, kad jūsų instinktas šioje srityje yra ypač išlavė­
jęs,— kad instinktas jums leidžia spėti, jog pirmenybė
bus suteikta vadinam ajai Pietų bendrovei.
Taigi tučtuojau pasirašiau du trečdalius Pietų bend­
rovės akcijų. Iš tiesų, kaip jūs ir buvote numačiusi, pirm e­
nybė atitenka jai. Akcijos pakyla trigubai, ir aš įsikišu
į kišenę milijoną, iš kurio jūsų segtukams buvo įteikta
du šim tai penkiasdešimt tūkstančių frankų. O kur jūs iš­
leidote tuos du šim tus penkiasdešimt tūkstančių frankų?
— Bet kur jūs čia kreipiate? — sušuko baronienė,
drebėdama iš pykčio ir nekantrum o.
— K antrybės, gerbiamoji, aš tuojau baigsiu.
— Ačiū Dievui!
— Balandžio mėnesį jūs pietavote pas m inistrą. Ten
buvo kalbam a apie Ispaniją, ir jūs netyčia nugirdote
slaptą pašnekesį. Buvo minimas don Karloso ištrėmimas.
Aš superku ispanų paskolą. Don Karlosas ištremiamas,
ir tą dieną, kada Karolis V perėjo Bidasoą, aš paimu
šešis šimtus tūkstančių frankų. Iš tų šešių šimtų tū k sta n ­
čių jums atiteko penkiasdešimt tūkstančių ekiu. Jie buvo
jūsų, jūs sunaudojote juos savo nuožiūra, ir aš nereikalau­
ju ataskaitos. Kaip ten bebūtų, vis dėlto šiais metais jūs
gavote penkis šim tus tūkstančių frankų.
— Na, toliau?
— Toliau? Čia ir visa bėda, kad toliau reikalas pa­
švinksta.
— Jūsų tokie keisti posakiai...
— Jie perteikia mano mintį, o man to ir tereikia...
Toliau — tai buvo prieš tris dienas... Prieš tris dienas jūs
šnekučiavotės su Debrė apie politiką, ir iš jo žodžių jums
G r a f a s M o n te k r i s t a s , II t. 337
pasirodė, kad don Karlosas grįžęs į Ispaniją. Tuomet aš
parduodu savo paskolą, naujiena pasklinda, kyla panika,
aš jau neparduodu, bet atiduodu savo obligacijas. K itą
dieną paaiškėja, kad žinia buvo melaginga, ir dėl tos me­
lagingos žinios p raradau septynis šimtus tūkstančių frau-
kų.
— Na, ir kas?
— O tas, kad jeigu aš jums duodavau ketv irtąją
pelno dalį, tai jūs man tu rite atly g in ti ketvirtadalį mano
nuostolių. K etvirtoji septynių šimtų tūkstančių frankų
dalis — tai šimtas septyniasdešimt penki tūkstančiai fran-
kų.
— Bet visa tai gryna nesąmonė, ir aš nesuprantu,
kuriam galui jūs painiojate į visą tą istoriją Debrė vardą.
— Todėl, kad jeigu jūs kartais neturėtum ėte tų
šimto septyniasdešimt penkių tūkstančių frankų, kurių
aš reikalauju, tai pasiskolinsite juos iš draugų, o ponas
Debrė jūsų draugas.
— Šlykštu klausyti! — sušuko baronienė.
— Gerbiamoji, prašau be skambių frazių, be gestų,
be nūdienės dramos. K itaip aš būsiu priverstas pasakyti,
kad iš čia m atau, kaip Debrė šaipydamasis skaičiuoja tuos
penkis šim tus tūkstančių frankų, kuriuos šiais metais
jam atidavėte, ir džiaugiasi pagaliau radęs tai, ko apsuk­
riausi lošikai niekada negabi rasti: radęs ruletę, kuria
išlošia nieko nestatydam as, o pralošęs irgi nieko neprakiša.
Baronienė vos nesprogo iš pykčio.
— Niekše! — sušuko ji.— Kaip d rįstate teigti, kad
nežinojote to, ką man šiandien prikaišiojate?
— Aš nesakau, jog žinojau, nesakau ir jog nežinojau.
Sakau štai ką: prisim inkite mano elgesį per tuos ketverius
metus, kai jūs liovėtės buvusi mano žmona, o aš lioviausi
buvęs jūsų vyras, ir pam atysite, koks jis nuoseklus. Beveik
prieš pat n u trū k sta n t mūsų santykiam s jūs įsigeidėte
mokytis muzikos pas tą garsųjį baritoną, su tokiu pasise­
kimu debiutavusį Italų teatre, o aš n u tariau mokytis
šokti pas tą šokėją, kuri nepaprastai buvo išgarsėjusi Lon­
done. Tie mudviejų įgeidžiai man kaštavo maždaug šimtą
tūkstančių frankų. Aš nieko nesakiau, nes šeimoje tu ri
viešpatauti darna. Šim tas tūkstančių frankų nėra per

338
daug brangu, kad vyras ir žmona pagrindžiai išstudijuotų
šokius ir muziką. N etrukus dainavim as jums įgriso ir šovė
į galvą mintis studijuoti diplomatijos meną, vadovaujant
ministro sekretoriui. Aš jums leidžiu tai daryti. S u p ran ­
tate, kas man darbo, jeigu už pamokas jūs mokate savais
pinigais. Bet dabar m atau, kad semiate juos iš mano kasos
ir kad tos jūsų studijos man gali kaštuoti septynis šimtus
tūkstančių frankų per mėnesį. Ganą, gerbiamoji, šitaip
toliau būti negali. A rba diplom atas dups jums pamokas...
veltui, ir aš jį pakęsiu, arba jis daugiau nė kojos nekels į
mano namus. Supratote?
— Sito jau per daug, gerbiamasis! — sušuko dus­
dam a Erm ina.— Jū s peržengiate visas niekšiškumo ribas!
— Bet man labai malonu m aty ti,— tęsė D anglaras,—
kad jūs neatsiliekate nuo manęs ir laisva valia pildote
įstatym ų kodekso straipsnį, skelbiantį: „Žmona privalo
visur sekti savo v y rą “ .
— J ū s mane įžeidinėjate!
— Teisybė. Baikime šitai ir pasikalbėkime ram iai.
Aš niekuomet nesikišdavau į jūsų reikalus, nebent tik
jums gera norėdamas. Darykite ir jūs taip pat. Sakote,
kad mano pinigai jum s nerūpi? Puiku. Darykite k ą išm a­
nydam a su savais, o prie mano malonėkite nekišti nagų.
Be to, gal visa tai tiesiog išdavikų triukas? M inistrą
siutina, kad aš opozicijoje, jis pavydi man populiarum o,—
galbūt jie susitarė^ su Debrė mane sužlugdyti?
— Kaip tai panašu į tiesą!
— Žinoma! K urgi tai matyta... melaginga telegrafo
žinia! Ju k ta i neįmanomas arba beveik neįmanomas
dalykas! Dvi paskutinės stotys perdavė visai skirtingus
signalus! Iš tik rų jų atrodo, kad tai tyčia man padaryta.
— Ju k jūs berods žinote,— jau nuolaidžiau prabilo
baronienė,— kad tą telegrafistą atleido ir net ketino teisti.
Jau buvo duotas įsakymas jį suimti, bet telegrafistas
pabėgo. Tas pabėgimas rodo, kad jis arba beprotis, arba
nusikaltėlis... Ne, tai buvo tiesiog klaida.
— Taip, klaida, iš kurios juokiasi mulkiai, dėl kurios
ministras visą naktį nemiegojo, ponai valstybės sekreto­
riai m argina popierius, man ji kaštuoja septynis šimtus
tūkstančių frankų.
339
 — Bet klausykite,— staiga pareiškė Erm ina,— jeigu
manote, kad dėl viso to kaltas ponas Debrė, tai kodėl to
nepasakote į akis jam pačiam, o prikaišiojate man? Kodėl
kaltinate vyrą, o atsak y ti tu ri moteris?
— A rgi aš žinau Debrė? — ta rė D anglaras.— A rgi
aš noriu jį žinoti? A r aš noriu žinoti, kad tai jis duoda
patarim us? A r aš noriu klausyti jo patarim ų? A rgi aš
losiu biržoje? Ne, jūs visa tai darote, o ne aš.
— Bet jeigu jum s tai naudinga...
D anglaras p atrau k ė pečiais.
— Stebėtinai kvaili sutvėrim ai tos moterys! Mano
esančios genijai, jeigu jums pavyksta užmegzti vieną
k itą meilės in trig ą taip, kad apie tai nesužinotų visas
Paryžius! Bet turėkite galvoje, kad net jeigu jums ir būtų
pasisekę nuslėpti savo išdykavimus nuo vyro,— o tai be
galo lengva, nes vyrai dažniausiai nenori to m aty ti,—
tai ir tuo atveju jūs būtum ėte tik apgailėtina pusės jūsų
draugių, aukštuom enės moterų, kopija. Bet ir tai man
netinka. Aš visada viską žinodavau. Per šešiolika metų
galbūt jums pasisekė nuslėpti nuo manęs kokią nors mintį,
bet nė vienas krustelėjim as, nė vienas poelgis, nė viena
in trig a man nebuvo paslaptis. O jūs džiaugėtės savo
apsukrum u ir tv irta i tikėjot, kad mane apgaudinėjate.
Kas iš to išėjo? Ogi dėl mano tariam o aklumo visi jūsų
draugai,, pradedant Vilforu ir b aigiant Debrė, bijodavo
manęs. Nebuvo nė vieno, kuris nebūtų skaitęsis su manimi
kaip su nam ų šeim ininku,— tik šito iš jūsų aš reikalauju.
Pagaliau nė vienas nebūtų drįsęs kalbėti su jumis apie
mane taip, kaip aš p ats šiandien kalbu. Galite laikyti
mane bjauriu, bet aš neleisiu savęs išjuokti ir, svarbiausia,
kategoriškai draudžiu jums mane žlugdyti.
Kol nebuvo išta rta s Vilforo vardas, baronienė dar
šiaip taip laikėsi. Bet išgirdusi tą pavardę ji perbalo,
pašoko lyg įgelta, ištiesė rankas, nelyginant užkeikdama
kokį vaiduoklį, ir žengė prie savo vyro, ta rtu m norėdama
išplėšti paskutinį paslapties žodį, kurio jis pats nežinojo
arba galbūt dėl kokio nors bjauraus išskaičiavimo,—
tokie buvo kone visi jo išskaičiavim ai,— ir žinodamas
nenorėjo galutinai išsiduoti.
— Vilforas? Ką ta i reiškia? Ką jūs norite pasakyti?

340
 — Aš noriu pasakyti, kad ponas Nargonas, pirm asis
jūsų vyras, nebūdam as nei filosofas, nei bankininkas, o
gal būdam as ir vienas, ir antras, pam atęs, kad iš karališ­
kojo prokuroro nieko nepeši, mirė iš sielvarto ar iš pykčio,
kada, po devynių mėnesių sugrįžęs namo, rado jus šeštame
nėštumo mėnesyje. Aš grubus, ne tik žinau, kad toks esu,
bet ir didžiuojuosi tuo: tai viena iš mano komercinių
operacijų sėkmės priemonių. Kodėl, užuot pats nužudęs,
jis leidosi nužudomas? Todėl, kad neturėjo kapitalo, kurį
būtų reikėję saugoti. O aš tu riu pareigų savo kapitalui.
Dėl savo kompaniono Debrė kaltės aš prakišau septynis
šim tus tūkstančių frankų. Tegu jis įneša savąją nuostolio
dalį, ir mes toliau k artu varysim e biznį, o jeigu ne, tai
tegul pasiskelbia bankrutavęs dėl tų šimto septyniasde­
šimt penkių tūkstančių frankų ir tegu dingsta iš akių,
kaip ir dera bankrutavusiam . Taip, žinoma, jis šaunus
vaikinas, kada jo žinios teisingos, bet jeigu jos neteisin­
gos, tai aukštuomenėje atsiras penkiasdešimt vertesnių
už jį.
Ponia D anglar buvo parblokšta. Vis dėlto ji iš pasku­
tiniųjų stengėsi atrem ti tą paskutinį puolimą. J i susmuko
į fotelį m ąstydam a apie Vilforą, apie sceną pas Monte-
kristą, apie tą keistą virtinę nelaimių, kurios štai jau
kelios dienos viena po kitos griūva a n t jos namų, pavers­
damos jaukią šeimos gyvenimo ram ybę skandalingais
barniais. D anglaras net nepažvelgė į ją, nors ji darė ką
galėdama, kad tik apalptų. N etaręs daugiau nė žodžio, jis
trinktelėjo miegamojo duris ir grįžo į savo kam barius, o
atsipeikėjusi po nepavykusio apalpimo ponia D anglar
galėjo pagalvoti, kad ji sapnavo slogų sapną.

XXX + VEDYBŲ P L A N A I
K itą dieną po tos scenos, tą valandą, kada Debrė buvo
įpratęs pakeliui į m inisteriją užsukti pas ponią Danglar,
jo karieta nepasirodė bankininko kieme.
Tą pačią valandą, b ū ten t pusę pirmos, ponia D anglar
pareikalavo arklių ir išvažiavo.
D anglaras, užsiglaudęs už lango užuolaidų, stebėjo,
341
kaip ji išvyko, nes šito ir buvo tikėjęsis. Jis liepė, kad jam
praneštų, kai tik ponia D anglar sugrįš. Bet ir a n trą v alan­
dą jos dar nebuvo.
Tada jis liepė pakinkyti arklius, nuvažiavo į D eputatų
rūm us ir užsirašė kalbėti, ketindam as pliekti biudžetą.
Nuo dvyliktos iki an tro s D anglaras sėdėjo savo kabi­
nete, skaitė telegram as ir vis labiau niaukėsi, dėliodamas
skaičius prie skaičių ir priim inėdam as interesantus. Tarp
kitų buvo ir m ajoras K avalkantis, vis toks p at įraudęs,
sustingęs ir punktualus,— jis atvyko iš vakaro s u tartą
valandą užbaigti savo reikalų su bankininku.
Išėjęs iš rūm ų, kur posėdžio metu D anglaras nepa­
p rastai jaudinosi ir aštriau negu bet kada puolė ministe­
riją, jis įsėdo į savo karietą ir liepė vežėjui važiuoti į Elizie­
jaus laukų Nr. 30.
M ontekristas buvo namie, bet ne vienas, todėl ta rn as
paprašė D anglarą palaukti valandėlę jo svetainėje.
Bankininkui belaukiant atsidarė durys ir įėjo žmogus
su abato drabužiais. Būdamas, m atyt, artim iau pažįsta­
mas su šeimininku, jis nesėdo laukti kaip Danglaras,
bet linktelėjo jam ir nuėjo į kitą kam barį.
Po valandėlės to kam bario durys atsidarė ir pasirodė
M ontekristas.
— A tsiprašau, brangusis barone,— ta rė jis,— bet į
Paryžių tik ką atvyko vienas geriausių mano draugų,
ab atas Buzonis, kurį jūs tu rb ū t m atėte praeinant. Mudu
seniai besimatėme, todėl nedrįsau tučtuojau palikti jo
vieno. Tikiuosi, mane suprasite ir atleisite, kad priverčiau
jus laukti.
— Baisus čia d aiktas,— ta rė D anglaras.— Tai visai
suprantam a. Aš ne laiku atvykau ir beregint išsinešdinu.
— Nieko panašaus, prašau sėstis. Betgi, Dieve b ran ­
giausias, kas jums? A trodote toks susirūpinęs, kad tiesiog
gąsdinate mane. Susikrim tęs kapitalistas panašus į kome­
tą : jis taip p at visuomet pranašauja pasauliui kokią
didžiulę nelaimę.
— Ja u kelios dienos, brangusis grafe, mane perse­
kioja nesėkmės,— atsakė D anglaras,— aš be paliovos
gaunu blogas žinias.
— Siaubinga! — užjautė jį M ontekristas.— A r vėl
pralošėte biržoje?
342
 — Ne, šitai mečiau, bent jau keletui dienų. Sį k a rtą
kalbam a apie vieną bankrotą Trieste.
— Šit kaip? Tikriausiai tu rite galvoje Džakopą Manf-
redį?
— Taip. Įsivaizduokite, jis buvo žmogus, su kuriuo,
jau nežinau kiek laiko, bizniaudavau kasm et aštuoniais ar
devyniais šim tais tūkstančių frankų. Niekada jokio nesusi­
pratimo, niekada jokio delsimo. Žmogus mokėdavo kaip
princas... kuris moka. Aš duodu jam milijoną avanso, ir
staiga tas velnias Džakopas Manfredis n u trau k ia savo
mokėjimus!
— Tikrai?
— N egirdėtas smūgis. Aš išduodu jo vardu vekselį
šešiems šimtams tūkstančių frankų, ir jis g rįžta neapmo­
kėtas. Be to, pas mane d ar guli jo pasirašytų vekselių
keturiem s šim tam s tūkstančių frankų, kuriuos tu ri iš­
p irkti mėnesio gale jo agentas Paryžiuje. Šiandien trisde­
šimtoji, pasiunčiu žmogų pinigų. Ir kaip jums patinka:
agentas dingęs. Įsk aitan t dar ispanų istoriją, aš puikiai
užbaigiu šį mėnesį.
— Bet negi ta ispanų istorija jums tiek daug kaštavo?
— Žinoma, septynių šimtų tūkstančių frankų kasoje
kaip nebūta.
— K aipgi jūs, po velnių, taip įklimpote? Ju k jūs
senas vilkas!
— Tai vis žmona. J i sapnavo, neva don Karlosas
grįžęs į Ispaniją. J i tiki sapnais. Tai, pasak jos, m agne­
tizmo reiškinys, ką nors pasapnavusi, ji tikina, kad būtinai
taip ir įvyks. Jeigu jau ji taip galvoja, tai aš ir leidau jai
lošti: ji tu ri savo kap italą ir savo maklerį. Lošė ir p ra ­
lošė. Tiesa, lošė savo, ne mano pinigais. Bet suprantate,
kai iš žmonos kišenės išlekia septyni šim tai tūkstančių
frankų, tai nors tru p u tį šitai pajunta ir vyras. Kaip jūs
to nežinojote? Bet juk tai sukėlė daugybę kalbų!
— Kažką girdėjau, bet smulkmenų nežinau. Be to,
aš absoliučiai nieko nenusim anau apie tuos biržos rei­
kalus.
— Tai jūs nelošiate?
— Aš? Kada gi man lošti? Aš ir taip per akis turiu
darbo, tvarkydam as savo įplaukų apskaitą. Tuomet
343
būčiau priverstas, be ekonomo, samdytis dar sąskaitinin­
ką ir kasininką. Beje, apie Ispaniją. Man atrodo, baro­
nienė ne tik sapne galėjo regėti don Karloso grįžimą. A rgi
laikraščiuose nebuvo apie tai m inėta?
— Negi jūs tikite laikraščiais?
— Nė trupučio, bet tas „K urjeris" sąžiningas,
berods išimtis, jis praneša vien tikras žinias, telegrafo
žinias.
— Va šitai ir n esuprantam a,— aiškino D anglaras.—
J u k žinia apie don Karloso grįžim ą iš tikrųjų buvo gauta
telegrafu.
— Tad šį mėnesį,— ta rė M ontekristas,— jūs p ra ­
radote maždaug septyniolika šimtų tūkstančių frankų?
— I r ne maždaug, o tik rai tiek.
— Velniai rautų! Trečios eilės tu rtu i — tai žiaurus
smūgis,— užjausdam as ta rė Montekristas.
— Trečios eilės! — pakartojo šiek tiek įsižeidęs Dang­
laras.— Kaip jūs tai suprantate, po perkūnais?
— T urtus aš skirstau į tris kategorijas,— tęsė Monte­
kristas: — pirmos eilės tu rtas, antros ir trečios eilės.
Pirmos eilės tu rta is laikau tuos, kuriuos sudaro čia pat,
po ranka, turim os vertybės: žemė, kasyklos, Prancūzijos,
A ustrijos arba Anglijos obligacijos, jei tik tos visos v erty ­
bės vertos šimto milijonų. A ntros eilės tu rta is aš laikau
pramonės įmones, akcines bendroves, valdovų vietininkų
postus ir kunigaikštystes, kurių metinės pajamos nepra­
šoka penkiolikos šimtų tūkstančių frankų, o pagrindinis
kapitalas — penkiasdešimt milijonų. Pagaliau trečios eilės
tu rta is aš vadinu kapitalus, paleistus į apyvartą, pajamas,
priklausančias nuo kitų valios arba atsitiktinės laimės.
Šiems tu rtam s kieno nors bankrotas gali palikti spragą,
juos gali sukrėsti telegrafo žinia, įvairios atsitiktinės
spekuliacijos — žodžiu, operacijos, priklausančios nuo
sėkmės, k u rią galima pavadinti žemesne jėga, lyginant
ją su aukštesne jėga — gam ta. Tokie tu rta i sudaro fik ty ­
vų a r realų maždaug penkiolikos milijonų kapitalą. Jūsų
padėtis kaip tik tokia ir yra, tiesa?
— Teisingai,— sutiko Danglaras.
— Vadinasi, dar šešios tokios p a t mėnesio pabai­
gos,— visiškai ram iai tęsė M ontekristas,— ir trečios eilės
firm a kvėptelės paskutinį k artą.
344
 — Na jau, ir pranašaujate! — gaižiai nusišypsojo
Danglaras.
— Imkime septynis mėnesius,— kalbėjo tuo pačiu
tonu M ontekristas.— Sakykite, ar jūs kada nors pagal­
vojote, kad septynis k artu s po septyniolika šimtų tūks­
tančių frankų — tai beveik dvylika milijonų!.. Ne, nieka­
da? Ir gerai darėte, nes taip pasvarstęs jau neberizi-
kuosi savo kapitalais, kurie finansininkui tas pat, kas
civilizuotam žmogui oda. Mes dėvime mažiau a r daugiau
puošnius drabužius, jie padeda mums įgyti kitų pasitikė­
jimą, bet kada žmogus m iršta, jam lieka tik nuosava oda.
Taip ir jums: metus biznį liks tik pagrindinis kapitalas —
daugiausia penki ar šeši milijonai, nes trečios eilės tu rta i
iš tik rų jų yra tris ar keturis k artu s mažesni, negu jie
atrodo, panašiai kaip garvežys tėra mažiau a r daugiau
galinga mašina, nors, dūmų kam uoliams iš jo virstan t, jis
ir atrodo milžiniškas. Tai m at kaip! Iš savo penkių mili­
jonų tikro aktyvo jūs tik ką praradote beveik du. A ti­
tinkam ai sumažėjo ir jūsų fikty vinis tu rta s arba kreditas.
Žodžiu, brangusis ponas D anglarai, jums nuleido šiek tiek
kraujo ir, jeigu po tiek p at nuleis d ar keturis k artus, ateis
m irtis. Žiūrėkite, brangusis drauge, būkite atsargus! Gal
jum s reikia pinigų? Norite, aš jums paskolinsiu?
— Vis dėlto jūs blogai skaičiuojate! — sušuko D ang­
laras, iš visų jėgų stengdam asis atrodyti ram us.— Tuo
p at metu mano kasą jau pripildė kitos, sėkmingesnės
spekuliacijos. Nuleistą k rau ją vėl pagausino mityba. Aš
pralošiau kautynes Ispanijoje, mane sumušė Trieste, bet
mano Indijos laivynas galb ū t padidėjo keliais laivais, o
Meksikos pionieriai gal užtiko naujas kasyklas.
— Puiku, puiku! Bet ran d as lieka ir po pirmo nuo­
stolio vėl pradės kraujuoti.
— Ne, aš imuosi tik visai užtikrinto biznio,— tęsė
D anglaras su oriu, įpratusio riesti nosį šarlatano p ag y rū ­
niškum u,— pirm a dar try s vyriausybės nuvirs, kol aš
sužlugsiu..
— Ką gi! Pasitaiko ir taip.
— Nebent badmetis tu rė tų ateiti.
— Prisim inkite septynias riebias ir septynias liesas
karves.
345
 — A rba jūra tu rė tų nutolti nuo k ran tų kaip faraonų
laikais, betgi jū rų daug, o laivus pakeistų karavanai, ir
viskas.
— Juo geriau, šim tą k artų geriau, brangusis ponas
D anglarai,— tarė M ontekristas.— M atau, kad suklydau:
jūs priklausote antros eilės kapitalistam s.
— Drįstu manyti, jog galiu pretenduoti į tokią
garbę,— atsakė Danglaras, šypsodamasis sustingusia
šypsena, kuri M ontekristui prim inė taukuotus mėnulius,
tapomus blogų dailininkų, kai šie vaizduoja griuvėsius.—
Bet jeigu jau įsileidome į kalbas apie reikalus,— pridūrė
jis, džiaugdamasis, kad gali pakeisti pašnekesio tem ą,—
pasakykite, kuo, jūsų nuomone, galėčiau įsiteikti ponui
Kavalkančiui?
— Duokite jam pinigų, jeigu jis akredituotas jūsų
banke ir jeigu jūs tūo kreditu pasitikite.
— Visiškai! Š įryt jis atvyko pas mane su čekiu,
pasirašytu Buzonio ir adresuotu jūsų vardu, taip p a t jūsų
žiruotu. S uprantate, aš jam tučtuojau atskaičiavau tuos
keturiasdešim t banknotų.
M ontekristas linktelėjo galvą, visiškai pritardam as.
— Bet čia dar ne viskas,— vėl prašneko D anglaras,—
jis atid arė mano banke kreditą savo sūnui.
— Kiek jis duoda jaunuoliui, jeigu ne paslaptis?
— Penkis tūkstančius fran k ų per mėnesį.
— Šešiasdešimt tūkstančių per metus! Aš taip ir
m aniau,— gūžtelėjo pečiais M ontekristas.— Tie Ka vai­
kančiai — tik ri skaugiai. Kas jaunam vaikinui tie penki
tūkstančiai fran k ų mėnesiui?
— Bet suprantate, jeigu jam prireiks kelių tū k sta n ­
čių viršaus...
— Neduokite, tėvas jokiu-būdu jų nepripažins. Jūs
nepažįstate milijonierių iš anapus Alpių: tai tikri har-
pagonai. O kas jam tą kreditą atidarė?
— Fencio bankas, viena iš geriausių Florencijos
firmų.
— Aš nenoriu tv irtin ti, kad jums grėstų nuostoliai,
anaiptol. Bet geriau laikykitės nustatytos sumos.
— Tai jūs ne itin pasitikite tuo Kavalkančiu?
— Aš? Aš duočiau pagal jo raštelį dešimt milijonų.

346
Taikant mano klasifikaciją, jo tu rta s antros eilės, b ran ­
gusis D anglarai.
— O koks jis paprastas! Aš jį būčiau palaikęs eiliniu
majoru.
— I r būtum ėte labai jį paglostęs. Jū sų tiesa, iš
pažiūros jis nėra im pozantiškas. Pam atęs jį pirm ą kartą,
pam aniau, kad tai koks senas, po savo antpečiais apm u­
sijęs leitenantas. Bet visi italai tokie: jeigu jie neakina
kaip Rytų magai, ta i dažniausiai panašūs į senus žydus.
— Jau n asis atrodo geriau,— pastebėjo Danglaras.
— Taip, gal kiek drovus, bet apskritai gana padorus.
Truputį nerim avau dėl jo.
— Kodėl?
— Todėl, kad jūs m atėte jį pas mane a r tik ne pirm ą
k a rtą aukštuom enės tarpe, bent man taip buvo sakyta.
Anksčiau jis bastėsi po pasaulį labai griežto auklėtojo
lydimas ir niekada nebuvo lankęsis Paryžiuje.
— Sako, visi tie žymūs italai p ap rastai tarpusavyje
tuokiasi? — atsainiai paklausė D anglaras.— Jie mėgsta
dėti į krūvą savo tu rtu s.
— Dažniausiai taip. Bet K avalkantis labai originalus
žmogus, jis viską daro savaip. Esu tikras, kad jis atsiuntė
sūnų į P rancūziją susirasti žmonos.
— Jū s taip manote?
— Esu tikras.
— O a r girdėjote apie jo tu rtu s?
— Apie juos labai daug kalbama. Vieni sako, kad
jis milijonierius, kiti spėja, kad jis plikas kaip tilvikas.
— O kokia jūsų nuomonė?
— Nereikėtų rem tis mano nuomone, ji perdėm sub­
jektyvi.
— Bet vis dėlto...
— Matote, juk tie Kavalkančiai kadaise vadovavo
armijoms, valdė provincijas. Aš manau, kad visi tie seni
valdininkai ir buvę kondotjerai užkasė savo milijonus
kokiuose nors kampeliuose, kuriuos žino tik giminės
vyresnieji, ir tą paslaptį iš kartos į k a rtą perduoda
savo sūnums. U žtat visi jie geltoni ir kieti it respublikos
laikų florinai, kuriuos, m atyt, jie labai dažnai žiūrinėja,
jeigu to aukso atspalvis likęs jų veiduose.
347
 — T ikriausiai,— sutiko D anglaras.— Tuo galima
patikėti, nes niekas iš jų n eturi nė pėdos žemės.
— A rba jei ir turi, tai labai nedaug. Aš, pavyzdžiui,
esu matęs tik Kavalkančių rūm us Lukoje.
— A, jis tu ri rūm us? — nusijuokė D anglaras.—
Tai jau šis tas!
— Bet ir juos išnuomavo finansų m inistrui, o pats
gyvena nedideliame namelyje. Aš gi sakiau jums, kad tas
žmogus tikras nagas.
— J ū s nelabai jį giriate.
— Klausykite, juk aš beveik jo nepažįstu. Mačiau
gal trejetą kartų. Visa, ką žinau apie jį, tai iš abato Bu-
zonio ir iš jo paties. Sį ry tą jis kalbėjo man apie savo
planus dėl sūnaus ir užsiminė, kad jam nusibodo laikyti
savo kapitalus Italijoje, finansiškai negyvoje šalyje, jis
norėtų rasti būdų paleisti juos į ap yv artą Prancūzijoje
arba Anglijoje. Bet gerai įsidėmėkite, kad nors asmeniš­
kai aš ir labai pasitikiu ab atu Buzoniu, tačiau neatsakau
už nieką.
— Nesvarbu, ačiū jums už klientą. Tokia pavardė
puošia mano registrus, ir kasininkas, kuriam paaiškinau,
kas tie Kavalkančiai, labai tuo didžiuojasi. Beje,— klausiu
tiesiog iš smalsumo,— ar vesdindami savo sūnus tie
žmonės duoda jiems dalį?
— Ž iūrint kada. Aš pažinojau vieną italų kunigaikš­
tį, tu rtin g ą kaip aukso kasyklos, vieną iš garsiausių
Toskanos didikų ainį,— tai jis, jeigu jo sūnūs vesdavo su
jo valia, užversdavo juos milijonais, o jeigu vesdavo prieš
jo valią, duodavo jiems trisdešim t ekiu per mėnesį. Saky­
sime, kad A ndrea vestuvėms tėvas pritars. Tuomet
m ajoras g albūt duos jam du ar tris milijonus. Jei sūnus
išsirinktų, pavyzdžiui, bankininko dukterį, tai gal tėvas
įstotų dalininku į sūnaus uošvio banką. Bet, sakysime,
m arti jam nepatinka. Tada sudie: tėvulis K avalkantis
čiumpa savo skrynios rak tą, porą k artų pasuka jį, ir štai
mūsų Andrea tu ri gyventi kaip Paryžiaus plevėsa, suk­
čiauti lošiant kortomis arba kauliukais.
— Tas berniokas ras Bavarijos arba Peru princesę.
Jis panorės g au ti kunigaikštytės k arūną, jį vilioja Eldo­
radas nuo Potosio.
348
 — Ne, tie didikai iš anapus kalnų dažnai veda pa­
p rastas m irtingąsias: jie kaip Ju p iteris mėgsta maišyti
rases. Bet nejaugi jūs norite apvesdinti Andrea, brangusis
ponas D anglarai? Kokių dalykų jūs mane klausinėjate?
— Ką gi,— ta rė D anglaras,— tai būtų neblogas
biznis, o aš biznierius.
— Bet, manau, ne su panele Danglar? Ju k nenorė­
tum ėte, kad A lberas pasm augtų tą vargšą A ndrea?
— Alberas! — gūžtelėjo pečiais D anglaras.— Tiek
jam ir terūpi tos vedybos!
— A rgi jis nesusižadėjęs su jūsų dukterimi?
— Tiesą pasakius, mudu su Morseru k artais pakal­
bėdavome apie tas vedybas, bet ponia de Morser ir A l­
beras...
— T urbūt neimsite įrodinėti, kad jis — bloga p a r­
tija?
— Na, mano manymu, panelė D anglar nė kiek ne
mažiau verta už poną Morserą!
— Iš tikrųjų panelės D anglar dalis bus nemaža, aš
tuo neabejoju, ypač jei telegrafas liausis kvailiojęs.
— Čia ne tik dalies klausimas. Beje, pasakykite...
— Taip?
— Kodėl nepakvietėte į savo pietus Morsero ir jo
tėvų?
— Kviečiau juos, bet A lberas turėjo vykti su ponia
de Morser į Diepą, gydytojai jai p atarė pakvėpuoti jūros
oru.
— Taip, taip ,— nusijuokė D anglaras,— tas oras
tu rė tų eiti jai į sveikatą.
— Kodėl?
— Todėl, kad tuo oru ji kvėpavo jaunystėje.
M ontekristas praleido šį sąmojį negirdomis.
— Bet vis dėlto,— ta rė g ra fa s,— jei Alberas ir ne
toks tu rtin g as kaip panelė D anglar, tai jūs tu rite sutikti,
kad jo vardas daug ko vertas.
— Ką gi, aš manau, ir mano ne blogesnis.
— Žinoma, jūsų vardas populiarus ir pats puošia tą
titulą, kuriuo buvo m anyta jį papuošti, bet jūs per daug
protingas, kad nesuprastum ėte, jog pagal kai kuriuos
įsišaknijusius prietarus, kurių lengvai neišrausi, penkių
349
amžių bajoriškum as vertinam as labiau negu dvidešimties
metų.
— Kaip tik todėl,— atsakė D anglaras, mėgindamas
ironiškai nusišypsoti,— aš ir pasirinkčiau geriau A nd­
rea K avalkantį, o ne Alberą Morserą.
— Mano manymu, Morserai senumu nenusileidžia
Kavalkančiams?
— Morserai!.. K lausykite, brangusis grafe,— krei­
pėsi į jį D anglaras,— jūs džentelmenas, tiesa?
— Tikiuosi.
— Ir, be to, herbų žinovas?
— Truputį.
— Na, tai pažvelkite į mano: jis patikim esnis negu
Morsero herbas.
— Kodėl?
— Todėl, kad jeigu baronu aš ir negimiau, tai Dang-
laru tik rai gimiau.
— I r kas iš to?
— O jis visai ne Morseras.
— Kaip ne Morseras?
— Visiškai ne.
— K ą jūs sakote!
— Mane kažkas pakėlė į baronus, ta i aš ir baronas, o
jis pats pasikėlė į grafus, u žtat visai ne grafas.
— Negalimas daiktas!
— K lau sy k ite,— kalbėjo D a n g la ra s,— M orseras
mano draugas ar bent senas pažįstam as štai jau trisde­
šimt metų. Žinote, aš nelabai branginu savo herbą, nes
niekada nepam irštu, nuo ko esu pradėjęs.
— Tai kalbėte kalba arba apie didelį nusižeminimą,
arba apie didelį išpuikim ą,— tarė M ontekristas.
— Na ta i va, kai aš buvau smulkus raštininkėlis,
Morseras buvo p ap rastas žvejys.
— Kuo jis buvo tad a vardu?
— Fernanas.
— Tiesiog Fernanas?
— F ernanas Mondegas.
— Tikrai?
— Žinoma! Esu pirkęs iš jo nemaža žuvies.
— Tai kodėl jūs leidžiate už jo sūnaus dukterį?
350
 — Todėl, kad Fernanas ir D anglaras abu prasisie-
kėliai, abu neseniai gavo bajorystę, p ratu rtėjo ir vienas
kito verti. Bet vis dėlto yra dalykų, už kuriuos žmonės jį
plakė liežuviais ir kurių niekada neprikišo man.
— Būtent?
— Šiaip, nieko.
— A, suprantu. Jū sų žodžiai prim inė man šį tą, kas
susiję su Fernano Mondego vardu. Aš jau girdėjau tą
v ard ą Graikijoje.
— Ryšium su Ali Pašos istorija?
— Visiškai teisingai.
— Čia jo paslaptis,— kalbėjo D anglaras,— ir, prisi­
pažįstu, daug duočiau, kad galėčiau ją atskleisti.
— Rim tai panorėjus, ne taip jau sunku tai padaryti.
— Kokiu būdu?
— Aišku, jūs tu rite Graikijoje kokį nors agentą?
— Kaip neturėsi!
— Janinoje?
— Visur jų turiu...
— Na ta i parašykite savo Janinos agentui ir p a­
klauskite jį, kokį vaidmenį suvaidino Ali Tebelino k a ta ­
strofoje prancūzas, vardu Fernanas.
— Jū sų tiesa! — sušuko ūmai stodam as D angla­
ras.— Šiandien ir parašysiu!
— P arašykite.
— Būtinai.
— I r jeigu sužinosite ką nors skandalingo...
— Pranešiu jums.
— Būsiu jums labai dėkingas.
D anglaras išbėgo iš kam bario ir puolė prie karietos.

XXXI +
K A R A L IŠ K O J O
PROKURORO K A B IN E T A S
Palikime bankininką, šuoliais genantį savo žirgus
namo, ir pasekime, k ur tą ry tą iškylavo ponia Danglar.
Ja u sakėme, kad pusę pirmos ji pareikalavo arklių
ir išvažiavo.
J i pasuko į Sen Žermeno priemiesčio pusę, įvažiavo
351
į Mazarinio gatvę ir liepė sustoti Naujojo tilto skersgat­
vyje.
Čia išlipo ir perėjo skersgatvį. J i buvo apsirengusi
labai paprastai, kaip ir dera elegantiškai moteriai, vyks­
tančiai iš nam ų ry tą.
Genego gatvėje ji įsėdo į fiak rą ir liepė vežti į Arlė
gatvę.
Vos tik įlipusi į karietą, ji išsitraukė iš kišenės labai
tankų šydą, pritaisė jį prie savo šiaudinės skrybėlės,
k urią vėl užsidėjo a n t galvos, ir, žvilgtelėjusi į kišeninį
veidrodėlį, patenkinta įsitikino, kad galima įžiūrėti tik
jos baljtą odą ir žibančias akis.
F iakras pervažiavo N aująjį tiltą ir iš Dofino aikštės
įsuko į A rlė kiemą. Vos tik vežikas atid arė dureles, ponia
D anglar užmokėjo jam, puolė prie laiptų, lengvai užkopė
jais ir bem atant atsidūrė Negirdimų Žingsnių salėje.
Rytais Teisingumo rūmuose visuomet daug reikalų ir
daug užsiėmusių žmonių, o užsiėmę žmonės nelabai dai­
rosi į moteris, todėl ponia D anglar perėjo Negirdimų
Žingsnių salę, ir jos, kaip ir dešimties kitų moterų, kurios
laukė savo advokatų, niekas nepastebėjo.
Vilforo laukiam ajam e buvo daugybė žmonių, bet
poniai D anglar nereikėjo net savo vardo sakyti: vos tik ji
pasirodė, prie jos priėjo kurjeris, pasiteiravo, ar ji ta
dama, kuriai ponas karališkasis prokuroras buvo liepęs
atvykti, ir, jai atsakius teigiamai, atskiru koridoriumi
nuvedė į Vilforo kabinetą.
K arališkasis prokuroras sėdėjo savo krėsle nugara
nusigręžęs į duris ir rašė. Jis girdėjo, kaip atsidarė durys,
kaip kurjeris tarė: „Malonėkite, ponia“ , kaip durys vėl
užsidarė, ir net nekrustelėjo. Bet vos tik nutilo kurjerio
žingsniai, jis greit atsistojo, užrakino duris, nuleido užuo­
laidas ir apžiūrėjo kiekvieną kabineto kampelį.
Pagaliau įsitikinęs, kad jų niekas nem atys ir negirdės,
visiškai apsiram inęs, tarė:
— Dėkoju, kad jūs tokia punktuali, ponia.
I r pristūm ė jai krėslą. Ponia D anglar atsisėdo, nes
jos širdis taip dunksėjo, kad ji vos begalėjo kvėpuoti.
— J a u seniai, ponia,— prabilo karališkasis prokuro­
ras, taip p at sėsdamas ir pasukdam as krėslą taip, kad

352
atsid u rtų tiesiog prieš pašnekovę,— jau seniai b eturė­
jau laimės kalbėti su jumis vienudu, ir labai apgailes­
tauju, kad susitikome tik rai nemaloniam pokalbiui.
— Tačiau matote, aš atėjau, kai tik mane pašaukėte,
nors tikriausiai tas pokalbis man dar sunkesnis negu
jums.
Vilforas karčiai nusišypsojo.
— Tai, vadinasi, tiesa,— ta rė jis, atsakydam as grei­
čiau į savo paties m intis negu į ponios D anglar žodžius,—
kad visi mūsų praeities poelgiai tu ri savo pėdsakus —
vieni tamsius, k iti šviesius! Tiesa, kad mūsų žingsniai
gyvenimo kelyje panašūs į roplio judėjim ą per smėlį —
jie palieka šliūžę! Deja, daugeliui tą šliūžę tenka laistyti
ašaromis!
— Pone, juk jūs suprantate, kaip aš jaudinuosi? —
ta rė baronienė.— P rašau jus, pasigailėkite manęs. Šitame
kam baryje, šitame krėsle sėdėjo tiek nusikaltėlių, dreban­
čių ir akis slepiančių... dabar čia sėdžiu aš, taip p at dre­
banti ir akis slepianti! Žinote, man reikia sukaupti visą
savo sveiką protą, kad nežiūrėčiau į save kaip į nusikaltė­
lę, o į jus — kaip į rū stų teisėją.
V ilforas papurtė galvą ir sunkiai atsiduso.
— O aš,— atsakė jis,— esu tikras, kad mano vieta
ne teisėjo krėsle, bet kaltinam ųjų suole.
— Jū sų ? — nustebusi ta rė ponia Danglar.
— Taip, mano.
— Manyčiau, dėl savo puritoniškum o jūs perde­
da te,— ta rė ponia D anglar, ir jos gražiose akyse šmėkšte­
lėjo žiburėliai.— Tuos pėdsakus, apie kuriuos jūs kalbė­
jote, palįeka kiekvieno žmogaus ugninga jaunystė. Visų
aistrų , visų malonumų dugne visuomet slypi sąžinės
graužimas. Todėl ir evangelija, tas am žinas nelaim ingųjų
paguodos šaltinis, davė mums, vargšėm s moterims, kaip
atram ą nuostabų palyginim ą apie nusidėjėlę merginą ir
svetim oteriaujančią žmoną. Todėl, prisipažinsiu, atsi­
mindama savo jaunystės šėlimą, aš k artais pagalvoju,
kad Viešpats man jį atleis, nes mano kentėjimai, jeigu ir
nepateisina jo, tai bent atperka. Bet ko gi jums bijoti? Jus,
vyrus, žmonės visuomet pateisina, o skandalas suteikia
jum s šlovės.
23. G r a f a s M o n te k ri s t a s , II t. 353
 — P onia,— atsakė V ilforas,— jūs mane pažįstate.
Aš nesu veidmainys arba bent neveidm ainiauju be reikalo.
Jeigu mano veidas rūstus, tai dėl to, kad jį aptemdė nesi­
baigiančios nelaimės. Jeigu mano širdis nebūtų suakm e­
nėjusi, tai kaip ji pakeltų visus smūgius, kuriuos pa­
tyriau. Ne toks aš buvau jaunystėje, ne toks buvau tą
sužadėtuvių v akarą, kai mes sėdėjome prie stalo Gran K u­
ro gatvėje Marselyje. Bet nuo to laiko daug kas pasikeitė
tiek manyje, tiek aplink mane. Visą savo gyvenimą aš
pašvenčiau kovai su kliūtimis, visą savo gyvenimą triu š­
kinau tuos, kurie tyčia a r netyčia, sąmoningai ar nesą­
moningai stodavo man skersai kelio ir statydavo jame tas
kliūtis. R etai pasitaiko, kad tai, ko k arštai geidi, lygiai
taip p at k arštai kiti žmonės negintų. Norėdamas gauti
iš jų tą geidžiam ąjį dalyką, mėgini jį plėšte išplėšti.
Didžioji dalis blogų žmogaus poelgių iš pradžių prisi­
dengia nekalta būtinum o kauke. Tik paskui, kai jau
pasielgei blogai dėl įsikarščiavimo, baimės a r beprotybės,
staiga atsiveria akys ir pam atai, kad to blogo poelgio
galėjai išvengti. Apakimo momentu nepastebi, kaip reikėjo
elgtis ar veikti, bet paskui ta t atrodo stebėtinai p ap ras­
ta ir lengva. Ir mes priekaištaujam e sau: kodėl pasielgiau
taip, o ne anaip? Jus, moteris, retai kankina sąžinės
priekaištai, nes jūs pačios retai ką nors sprendžiate. Jūsų
nelaimės beveik niekuomet nepriklauso nuo jūsų pačių,
jūsų nuodėmės beveik visada tik kitų nusikaltim ai.
— Šiaip ar taip ,— atsakė ponia D anglar,— jeigu aš
ir padariau klaidą, jei ir tu riu atsakyti už ją, tai vakar
susilaukiau labai skaudžios bausmės.
— V argšė moteris! — ta rė Vilforas, suspausdamas
jos ra n k ą.— Bausmė labai skaudi, nes du k artu s vos
nesugniužote po ja, ir vis dėlto...
— I r vis dėlto?
— Turiu jums pasakyti... sukaupkite visas savo
jėgas, ponia, nes čia d ar ne viskas.
— Dieve mano! — sušuko išsigandusi ponia D ang­
la r.— Kas gi dar?
— J ū s m atote vien praeitį, ponia. Aišku, ji miglota.
Bet įsivaizduokite ateitį, dar miglotesnę... ateitį... stačiai
siaubingą... net gal krauju apšlakstytą!

354
 Baronienė žinojo, kokio šalto būdo Vilforas. J ą taip
išgąsdino jo susijaudinim as, kad ji prasižiojo norėdam a
surikti, bet tas riksm as sustingo gerklėje.
— Kaip ta baisioji praeitis prisikėlė? — sušuko Vil­
foras.— Kaip išlindo iš kapo, iš mūsų širdžių gilumos ta
šmėkla, kuri verčia mus klykti iš siaubo ir raudonuoti iš
gėdos?
— Čia atsitiktinum as!
— A tsitiktinum as! — pakartojo V ilforas.— Ne, ne,
ponia, atsitiktinum ų nebūna!
— Vis dėlto ne. A rgi tai ne atsitiktinum as, nors ir
kraupus? G rafas M ontekristas atsitik tin ai nusipirko tuos
namus, atsitik tin ai liepė kasti žemę? Pagaliau arg i ne
atsitiktinum as, kad po medžiais atkasė tą vargšą kūdikį?
Mano mažulėlis, aš jo nė karto nepabučiavau, bet kiek
ašarų dėl jo praliejau! Visa mano širdis veržėsi į grafą,
kai jis pasakojo apie brangiuosius palaikus, rastu s po
gėlėmis.
— Ne, ponia,— kurčiai prabilo V ilforas,— štai ką
baisaus aš turiu jums pasakyti: po gėlėmis nebuvo rasta
jokių palaikų, vaikas nebuvo atkastas. N ėra ko verkti,
nėra ko dejuoti, reikia drebėti!
— Ką jūs norite pasakyti? — dantim į dan tį nepa­
taikydam a paklausė ponia Danglar.
— Aš noriu pasakyti, jog kasinėdam as po medžiais
g rafas M ontekristas negalėjo ra sti nei kūdikio griaučių,
nei dėžės apkaustų, nes ten nebuvo nei vieno, nei kito.
— Nebuvo nei vieno, nei kito! — pakartojo ponią
Danglar, įsmeigusi į karališkąjį prokurorą akis, kurių
nepaprastai išsiplėtę vyzdžiai liudijo apie jos siaubą.—
Nebuvo nei vieno, nei kito! — pakartojo ji kaip žmogus,
kuris žodžių garsais ir savo balso skambėjimu nori su­
kaupti besiblaškančias mintis.
— Nebuvo nei vieno, nei kito,— ta rė Vilforas, užsi­
dengdamas veidą rankomis.
— Vadinasi, jūs ne ten užkasėte vargšą vaikutį?
Kam jūs mane apgaudinėjote? Kam, sakykite?
— Ten, ponia. Bet išklausykite mane, išklausykite,
ir jūs pajusite man gailestį. Su jum is nesidalydamas,
dvidešimt metų aš vienas nešiojau tą skausm ingą naštą,
bet dabar jums viską papasakosiu.
355
 — Dieve mano, jūs mane gąsdinate! Bet nesvarbu,
pasakokite, aš klausau.
— J ū s atsim enate, kaip praėjo ta baisioji naktis,
kada jūs kovojote su m irtim i tam e raudonu audeklu iš­
muštame kam baryje, o aš, beveik taip p at nei gyvas, nei
miręs, laukiau pabaigos. Kūdikis gimė ir pateko į mano
rankas nejudąs, nekvėpuojąs, bežadis. Mes palaikėme jį
negyvu.
Ponia D anglar g reitai krustelėjo, tarsi norėdama
šokti nuo kėdės.
Bet Vilforas sulaikė ją sudėjęs rankas, tarsi m aldau­
dam as klausyti toliau.
— Mes palaikėme jį negyvu,— pakartojo jis.— Aš
įdėjau jį į dėžutę, kuri turėjo atsto ti karstelį, nulipau į
sodą, išrausiau duobę ir paskubomis užkasiau jį. Vos tik
ėmus b erti a n t jo žemę, mane užpuolė korsikietis. Prieš
mane šmėkštelėjo kažkoks šešėlis, ir ta rsi žaibas kirto.
Aš paju tau skausmą, norėjau šaukti, ledinis šiurpas
sukaustė mano kūną, užgniaužė gerklę... Griuvau lyg
negyvas, maniau, kad esu nužudytas. Niekada neuž­
miršiu jūsų neapsakomos drąsos, kai atsipeikėjęs aš a t­
šliaužiau leisgyvis iki laiptų, o jūs, p ati leisgyvė, nulipote
pas mane. Reikėjo išlaikyti paslaptyje baisų įvykį. Jum s
užteko jėgų, padedant senai auklei, grįžti namo. Savo
sužeidimą aš paaiškinau dvikova. Nors ir labai b ū g šta­
vome, mums pavyko išlaikyti paslaptį. Mane nuvežė
į Versalį. Tris mėnesius kovojau su m irtim i. P agaliau iš
lėto ėmiau sveikti. Gydytojai p atarė gydytis saule ir
pietų oru. K eturi vyrai nešė mane iš P aryžiaus į Saloną,
nueidami po šešias mylias per dieną. Mano žmona važiavo
paskui neštuvus karietoje. Salone mane paguldė į laivą,
Sonos, paskui Ronos upe pasroviui nuplaukiau iki Arlio.
Iš Arlio vėl neštuvuose tęsiau kelionę iki Marselio. Gy­
džiausi šešis mėnesius. Aš nieko negirdėjau kalbant apie
jus, nedrįsau teirautis, kaip jums sekasi. Grįžęs į Paryžių,
sužinojau, kad jūs likote našlė, o paskui ištekėjote už Dang­
laro.
Apie ką aš galvojau, atgavęs sąmonę? Vis apie tą
patį, vis apie kūdikio lavonėlį. K asnakt sapnuodavau, kad
jis išeina iš kapelio, sklando virš duobės ir grasina man

356
akimis bei rankyte. Ir va, kai tik grįžau į Paryžių, aš pasi­
teiravau: po mūsų name niekas negyveno, bet neseniai
jis buvo išnuomotas devyneriems metams. Aš nuėjau pas
nuom ininką ir apsimečiau labai nenorįs, kad mano žmonos
tėvam s priklausęs nam as pereitų į svetimas rankas. P a ­
siūliau atsilyginti už n u tra u k tą su tartį. Iš manęs buvo
pareikalauta šešių tūkstančių frankų. Buvau pasiryžęs
duoti ir dešimt, ir dvidešimt tūkstančių. Pinigus turėjau
kišenėje ir su ta rtį tuojau p at nutraukėm e. Pasiekęs, ko
taip buvau troškęs, aš kaipm at nulėkiau į Oteilį. Nuo tos
akimirkos, kai aš iš jo išėjau, niekas į tą nam ą nebuvo nė
kojos įkėlęs.
Buvo penkta valanda popiet, aš užlipau į raudonąjį
kam barį ir ėmiau laukti nakties.
Visa tai, ką beveik ištisus metus nevilties apim tas
kartodavau, man ten belaukiant atrodė dar grėsm ingiau.
Tas korsikietis man paskelbė kraujo kerštą, jis sekė
mane iš Nimo į Paryžių, pasislėpė sode ir smogė man
peiliu. Tas korsikietis matė, kaip aš kasiau duobę, kaip
laidojau kūdikį. Jis galėjo sužinoti, kas jūs esate, gal jis
jau tai sužinojo... A r jis nepareikalaus kada nors iš jūsų
užmokėti už baisios paslapties saugojimą?.. Jam tai bus
nepaprastai saldus kerštas, kai patirs, kad aš nem iriau
nuo jo durklo. Dėl viso pikto pirm iausia būtinai reikėjo
pašalinti tuos praeities pėdsakus, sunaikinti daiktinius
įrodymus. Pakanka, kad toji praeitis niekada neišdils iš
mano atm inties.
Štai dėl ko aš n u trau k iau nuomos su tartį, štai dėl ko
atvykau tenai ir dabar laukiau tame kambaryje.
Atėjo naktis. Palaukiau, kol visai sutemo, sėdėjau
be šviesos, nuo vėjo gūsių judėjo užuolaidos, ir man vaide­
nosi, kad už jų tūno sekliai. Retkarčiais krūpsėjau, už
nugaros buvo lova, rodos, aš girdėjau jūsų vaitojim ą ir
nedrįsau atsigręžti. Širdis tyloje daužėsi taip smarkiai,
kad girdėjau jos plakim ą ir maniau, jog man vėl atsivers
žaizda. Pagaliau kaime nutilo visi garsai. S upratau, kad
nėra ko bijoti, kad niekas manęs nem atys ir negirdės, ir
n u tariau eiti į sodą.
Žinote, Ermina, aš nesu bailesnis už kitus. Bet kai
nusiėmiau nuo krūtinės tą laiptų raktelį, kurį mes abu
357
taip branginom e ir kurį jūs pritaisėte prie auksinio žiedo,
kai atrak in au duris ir pam ačiau pro lan g ą a n t įvijų laiptų
ilgu ruožu krintančią blyškią mėnesieną, panašią į šmėklą,
aš atsirėm iau į sieną ir vos nesurikau. Man atrodė, jog einu
iš proto.
P agaliau man pavyko susivaldyti. Pakopa po pakopos
lipau laiptais žemyn, tik vis dar negalėjau įveikti keisto
pakinklių tirtėjim o. Stipriai įsikibau į turėklus, kitaip
būčiau nudardėjęs žemyn.
P riėjau prie apatinių durų. Už jų buvo atrem tas į
sieną kastuvas. Turėjau dengtą žibintą. Pievelės viduryje
stabtelėjau, užsidegiau ir nuėjau tolyn.
Baigėsi lapkritis, visa sodo žaluma buvo dingusi,
medžiai atrodė it griaučiai su ilgomis kaulėtom is ranko­
mis, o po kojomis šnarėjo sausi lapai ir gurgždėjo takelio
smėlis.
Baimė taip stipriai gniaužė man širdį, kad a r tin ­
dam asis prie tankum yno išsitraukiau iš kišenės pistoletą
ir atlaužiau gaiduką. Man vis rodėsi, jog pro susipynu­
sias šakas tuoj pam atysiu korsikiečio veidą.
Apšviečiau medžių guotą savo žibintu — jame ne­
buvo nieko. A psidairiau aplinkui — buvau visiškai vie­
nas. Joks garsas netrikdė nakties ramybės. Tik pelėda
kažkur šaižiai ir kraupiai klykė, tarsi norėdam a iššaukti
vaiduoklius.
Pakabinau žibintą a n t gumbuotos šakos, k urią buvau
pastebėjęs dar praėjusiais metais kaip tik ties ta vieta, kur
kasiau duobę.
Per v asarą čia buvo užaugusi tanki žolė, o rudenį jos
niekas nenupjovė. Bet vienoje vietoje žolė buvo retesnė, ir
tai patraukė mano dėmesį. Aišku, kad tuom et buvau
kasęs kaip tik čia. Ėmiausi darbo.
Pagaliau atėjo momentas, kurio laukiau jau visi me­
tai!
U žtat kaip aš tikėjausi, kaip uoliai kasiau, kaip ap-
žiūrinėjau kiekvieną velėnos gum ulą, kai man atrodydavo,
kad kastuvas į kažką atsirėmė! Nieko! O tuo ta rp u dabar
iškasiau dvigubai didesnę duobę. Pagalvojau, kad apsi­
rikau, nepažinau vietos. A psidairiau, apžiūrėjau medžius,
stengiausi pažinti atm intin įsmigusias smulkmenas.

358
Saitas žvarbus vėjas košė nuogas šakas, o per mane žliaug­
te žliaugė prakaitas. Prisim iniau gavęs smūgį tą akim irką,
kada trypiau žemę a n t kapelio. Trypdam as buvau įsikibęs
rank a į dekoratyvinį krūm ą. Užpakaly manęs buvo d irb ti­
nė uola, p asta ty ta vietoje suolo. G riūdam as paleidau
krūmo šakeles, ir mano ran k a atsitrenkė į šaltą akmenį.
Ir dabar man iš dešinės buvo krūm as, o už nugaros uola.
Aš kritau žemėn lygiai taip p at kaip tada. Atsistojęs vėl
pradėjau gilinti ir p latin ti duobę. Nieko ir nieko! Dėžės ten
nebuvo.
— Nebuvo? — sušnibždėjo ponia Danglar, dusdama
iš išgąsčio.
— Nemanykite, kad pasitenkinau tuo vienu bandy­
m u,— tęsė V ilforas,— ne. Aš išnaršiau visą guotą. Galvo­
jau, kad žudikas, iškasęs dėžę ir manydamas, kad ten
lobis, nusinešė ją, o paskui, pastebėjęs savo klaidą, galėjo
vėl užkasti. Bet ne, nieko neradau. Paskui man dingtelėjo
mintis, kad jis galėjo nesigriebti tokių atsargum o priemo­
nių, o paprasčiausiai užkišo ją k ur nors. Jeigu taip, tai
man reikėjo palaukti ryto, kad galėčiau ieškoti toliau. Aš
vėl užlipau į kam barį ir ėmiau laukti.
— O Dieve!
— Išaušus vėl nuėjau į sodą. Pirm iausia vėl apžiū­
rėjau tą patį guotą. Maniau, kad rasiu kokių pėdsakų,
kurių tamsoje galėjau nepastebėti. Buvau išrausęs dviejų
pėdų gylio, daugiau kaip dvidešimt kvadratinių pėdų
žemės plotą. V argu ar samdinys būtų tiek iškasęs per visą
dieną, kiek aš iškasiau per valandą. I r nieko, absoliučiai
nieko neradau!
Tada ėmiau ieškoti dėžės, jeigu, kaip spėjau, ji būtų
buvusi kur nors numesta. Tai galėjo atsitik ti einant link
vartelių, bet ir čia nieko neradau. Suspausta širdimi
grįžau prie medžių, nors nebeturėjau daugiau jokios
vilties.
— A k,— sušuko ponia D anglar,— tik rai buvo galima
išeiti iš proto!
— Valandėlę vyliausi, kad taip ir atsitik s,— tarė
Vilforas,— bet ta laimė man nebuvo skirta. Paskui, su­
kaupęs visas jėgas, ėmiau svarstyti: kam tas žmogus būtų
nusinešęs lavonėlį?
359
 — Betgi jau sakėte,— pastebėjo ponia D anglar,—
tam , kad tu rė tų įrodymą.
— Ne, ponia, lavono niekas nesaugo ištisus metus. J į
b ūtų tuoj nunešęs tardytojui ir davęs savo parodymą^ O
nieko tokio juk neatsitiko.
— Tai kas gi tuomet? — drebėdama paklausė Er-
mina.
— Tuomet kažkas baisesnio, kraupesnio, kažkas rūs-
tesnio mums. M atyt, kūdikis buvo gyvas, ir žudikas jį
išgelbėjo.
Ponia D anglar šiurpiai suriko ir nutvėrė Vilforo
ranką.
— Mano kūdikis buvo gyvas! — ta rė ji.— Jū s užka­
sėte mano kūdikį gyvą! Jū s nebuvote tikras, kad jis miręs,
ir vis tiek jį užkasėte!
Ponia D anglar išsitiesė visu ūgiu ir, atsistojusi prieš
karališkąjį prokurorą, spausdama savo plonais pirštais
jo rankas, žiūrėjo į jį kone grėsm ingai.
— Ką aš galiu žinoti? Ju k aš tik taip spėju,— atsakė
Vilforas, o jo sustingęs žvilgsnis rodė, kad tas stiprus
žmogus stovi an t nevilties ir beprotybės slenksčio.
— Mano kūdikis, mano vargšas kūdikis! — sudejavo
baronienė, krisdam a į kėdę ir nosine stengdam asi n u ­
slopinti raudą.
Vilforas atsipeikėjo ir suprato, kad, norėdam as n u ­
kreipti nuo savo galvos susitvenkusią motiniškos meilės
audrą, jis turėjo užkrėsti ponią D anglar ta baime, kuri
kamavo jį patį.
— J u k jūs suprantate, kad jeigu taip, ta i mes žuvę,—
aiškino jis atsistodam as ir prieidam as prie baronienės, kad
galėtų kalbėti d ar ty liau .— Tas vaikas gyvas, kažkas
žino, kad jis gyvas, kažkas tu ri savo rankose šitą paslaptį.
K adangi M ontekristas prie mūsų pasakojo apie iškastą
kūdikį, tuo tarp u kai jo ten jau nebuvo, ta i tą paslaptį žino
jis.
— Dieve, Dieve teisingasai! Čia tavo kerštas,— su­
šnibždėjo ponia Danglar.
U žuot atsakęs, V ilforas tik suriaumojo.
— Bet vaikas, kur vaikas? — spyrėsi motina.
— O, kaip aš jo ieškojau! — tarė Vilforas, g rąžy d a­

360
mas ran k as.— Kiek k artų šaukiau jį ilgomis nemigo n ak ­
timis! Aš troškau tu rė ti karališkus tu rtu s, kad iš milijonų
žmonių galėčiau n u p irkti jų paslaptis ir ra sti ta rp jų
savąją! P agaliau k artą, kai šim tąjį sykį ėmiau kastuvą,
aš šim tąjį sykį paklausiau save, ką tas korsikietis galėjo
jam padaryti. J u k vaikas n ašta bėgliui. Gal, pastebėjęs,
kad jis d ar gyvas, įmetė jį į upę?
— Negali būti! — sušuko ponia D anglar.— Iš keršto
galima nužudyti žmogų, bet negalim a šaltai nusviesti į
upę kūdikio!
— G albūt,— tarė V ilforas,— jis nunešė jį į Pam esti­
nukų prieglaudą?
— Taip, taip ,— vėl sušuko baronienė,— jis tiktai
ten!
* — Aš nubėgau į prieglaudą ir sužinojau, kad tą
pačią naktį, nak tį į rugsėjo dvidešim tąją, prie durų buvo
paguldytas naujagim is. Jis buvo suvyniotas į pusę plonos
drobės vystyklo. Vystyklas, m atyt, sąmoningai, buvo taip
perplėštas, kad tam e gabale liko pusė baroniškos karūnos
ir raidė N.
— Taip ir yra, taip ir yra! — džiūgavo ponia Dang­
la r.— Visi mano skalbiniai buvo taip sužymėti. N argonas
buvo baronas, čia mano inicialai. Ačiū tau, Viešpatie!
Mano vaikas nemirė.
— Ne, jis nemirė.
— I r jūs ta i sakote! Jū s nebijote, kad aš mirsiu iš
džiaugsmo! Bet kur jis? K ur mano vaikas?
V ilforas gūžtelėjo pečiais.
— A r aš žinau? — ta rė jis.— N ejaugi manote, kad
žinodamas versčiau jus pam ažu išgyventi visą tą jaudi­
nimąsi, kaip daro d ram atu rg ai ir rom anistai? Deja, ne­
žinau. Maždaug po šešių mėnesių atėjo kažkokia moteris,
atsinešė k itą pusę to paties vystyklo ir pareikalavo kūdi­
kio. Ta moteris pateikė visus įstatym ų reikalaujam us
įrodymus, ir kūdikis buvo jai atiduotas.
— Bet jums reikėjo išsiklausinėti apie tą moterį, su­
rasti ją.
— O ką aš, jūsų manymu, veikiau? Prisidengęs ta rd y ­
mu, paleidau jos pėdsakais pačius gudriausius seklius,
labiausiai patyrusius policijos agentus. Susekė jos kelią
iki Salono. Čia jos pėdsakai dingo.
361
 — Dingo?
— Taip, visam laikui.
Ponia D anglar klausėsi to pasakojimo ir kiekvieną
n au ją fak tą lydėjo čia atodūsiu, čia ašara, čia šūktelėjimu.
— I r ta i viskas? — ta rė ji.— Tuo ir pasitenkinote?
— Ne,— atsakė V ilforas,— aš niekuomet nesilioviau
ieškojęs, klausinėjęs, teiravęsis. Tiesa, pastaruosius porą
trejetą metų buvau kiek atsipalaidavęs. Bet dabar vėl
kibsiu ieškoti dar sm arkiau, d ar atkakliau negu pirma.
I r aš rasiu, pam atysite, nes dabar mane skatina jau nebe
sąžinė, o baimė.
— Man rodos,— įterpė ponia D anglar,— g rafas Mon­
tekristas tik rai nieko nežino, nes jeigu žinotų, tai nesi­
stengtų taip su artėti su mumis, kaip dabar stengiasi.
— Žmonių piktum as yra beribis,— ta rė Vilforas,—
nes jis didesnis už Dievo m ielaširdingumą. A r jūs atkreipė­
te dėmesį į to žmogaus akis, kada jis su mumis kalbėjo?
— Ne.
— A r jūs kada atidžiau jį stebėjote?
— Žinoma. Jis labai keistas, ir tiek. Tik viena mane
nustebino: per visus tuos nepaprastus pietus, kuriais jis
mus vaišino, p ats nieko nepalietė, neparagavo nė vieno
patiekalo.
— Taip, taip! — ta rė V ilforas.— Aš irgi pastebėjau.
Jei būčiau žinojęs, ką d ab ar žinau, taip p at būčiau nieko
nelietęs. Būčiau pamanęs, kad jis nori mus nunuodyti.
— I r būtum ėte buvęs neteisus, kaip matote.
— Taip, žinoma. Bet, patikėkite manimi, tas žmogus
tu ri kitokių planų. Štai kodėl norėjau jus įspėti, kad
saugotum ėtės visų, o ypač jo. P asakykite,— tęsė Vilforas,
dar įdėmiau negu pirm a žiūrėdamas į baronienę,— a r
jūs niekam nepasakojote apie mūsų santykius?
— Niekam niekada.
— Atleiskite, kad esu įkyrus,— švelniau prabilo Vil­
foras,— kai aš sakau — niekam, ta i reiškia — niekam
pasaulyje, suprantate?
— Taip, taip, labai gerai su p ran tu ,— atsakė ra u s ­
dam a baronienė,— niekam niekada, prisiekiu!
— A r netu rite įpročio vakarais užsirašinėti, ką da­
rėte dieną? Nerašote dienoraščio?

362
 — Ne. Mano gyvenimas eina taip tuščiai, kad aš pati
jį užm irštu.
— A r miegodama nekalbate?
— Miegu kaip kūdikis. A rgi neatsimenate?
Baronienės veidą užliejo raudonis, o V ilforas m irtinai
išblyško.
— Tiesa,— vos girdim ai sušnibždėjo jis.
— Bet kas toliau? — paklausė baronienė.
— Toliau? Dabar žinau, kas man belieka d a ry ti,—
pareiškė V ilforas.— Nepraeis nė savaitė, ir aš žinosiu, kas
tas M ontekristas, iš k u r jis atsirado, ko nori ir kodėl jis
mums pasakoja apie kūdikius, kurie iškasami jo sode.
Vilforas tuos žodžius ištarė tokiu balsu, kad g rafas
būtų suvirpėjęs, jei būtų galėjęs juos girdėti.
Paskui jis paspaudė ran k ą, k urią baronienė vangiai
jam ištiesė, ir pagarbiai palydėjo ją iki durų.
Ponia D anglar pasisamdė k itą fiakrą, atvažiavo juo
iki skersgatvio, kurio kitam e gale rado savo karietą ir an t
pasostės ram iai sau m iegantį vežėją.

X X X II + P A K V IE T IM A S
Tą pačią dieną, maždaug tuo metu, kada ponia D ang­
lar turėjo mūsų ap rašy tą pasim atym ą karališkojo proku­
roro kabinete, kelionės karieta įsuko į Eldero gatvę, įva­
žiavo pro dvidešimt septintojo numerio v artu s ir sustojo
kieme.
Karietos durelės atsidarė, ir iš jos, atsirėm usi į sūnaus
ranką, išlipo ponia de Morser.
A lberas nulydėjo m otiną į jos kam barius, paskui
užsakė vonią, liepė pakinkyti arklius ir, perėjęs per savo
kamerdinerio rankas, įsakė važiuoti į Eliziejaus laukus
pas g rafą M ontekristą.
G rafas sutiko jį kaip p aprastai šypsodamasis. Keistas
dalykas: atrodė, kad niekas negali bent kiek giliau prasi­
skverbti į to žmogaus širdį ar protą. Tie, kurie bandė, jei
taip galima pasakyti, sm urtu įeiti į jo širdį, atsitrenkdavo
į neįveikiamą sieną.
Morseras norėjo pulti prie jo su išskėstomis rankomis,

363
bet, pam atęs jį, nejučiom nuleido jas ir, nors g rafas jam
draugiškai šypsojosi, vos drįso paspausti jam dešinę.
O M ontekristas, kaip visuomet, tik palietė jo ran k ą,
bet nepaspaudė.
— Š tai ir aš, brangusis g rafe,— ta rė Alberas.
— Labai malonu.
— Grįžau tik prieš valandą.
— Iš Diepo?
— Iš Treporo.
— Ak, tiesa.
— I r mano pirm asis vizitas — jums.
— Labai miela,— ta rė M ontekristas tokiu abejingu
tonu, kokiu būtų pasakęs ir bet kurią kitą frazę.
— Na, pasakokite, kas naujo?
— Kas naujo! I r jūs klausiate to mane, svetimšalį!
— J ū s manęs nesupratote. Aš norėjau paklausti, a r
padarėte ką nors mano labui?
— Negi buvote man ką nors pavedęs? — paklausė
M ontekristas, apsimesdamas susirūpinęs.
— Na, ką jūs, be reikalo dedatės abejingas,— tarė
A lberas.— Sako, kad esama tam tikro simpatijos ryšio,
kuris veikia net per atstum ą. Tai štai Trepore aš p ajutau
tokią elektros srovę. Gal jūs ir nieko mano labui nedarėte,
bet vis dėlto bent pagalvojote apie mane.
— Sito nesiginu,— ta rė M ontekristas,— aš tik rai
galvojau apie jus, tačiau m agnetinė srovė, kurios laidu
buvau aš, prisipažįstu, veikė nepriklausomai nuo mano
valios.
— A rgi? Papasakokite, kaip tai buvo?
— Labai paprastai. Pas mane pietavo Danglaras.
— S itai žinau, juk mudu su m otute tam ir išvažia­
vome, kad nesusitiktum e su juo.
— Bet jis pietavo su Andrea Kavalkančiu.
— Jū sų itališkuoju kunigaikščiu?
— Nereikia perdėti. A ndrea vadina save tik tai vi­
kontu.
— Vadina save?
— Taigi.
— Tai jis ne vikontas?
— Iš k ur aš galiu žinoti? Jis pats save taip vadina,
364
aš jį taip vadinu, kiti jį taip vadina — arg i ne tas pat,
lyg jis tik rai būtų vikontas?
— J ū s keistai sam protaujate! Taigi?
— Kas taigi?
— Pas jus pietavo Danglaras?
— Taip.
— I r jūsų vikontas A ndrea K avalkantis?
— I r vikontas Andrea K avalkantis, m arkizas — jo
tėvas, ponia D anglar, Vilforas su žmona, žavingieji jau n i­
kaičiai Debrė, M aksimilijanas Morelis ir... kas gi dar?
Palaukite... ak, taip, Šato Reno.
— Kalbėjo apie mane?
— Nė žodžio.
— Juo blogiau.
— Kodėl? Man rodos, jeigu jus pamiršo, ta i nejučiom
išpildė jūsų pageidavimą.
— Brangusis grafe, jeigu apie mane nekalbėjo, vadi­
nasi, apie mane daug galvojo, o šitai stum ia mane į neviltį.
— A rg i jums ne vis tiek, jeigu panelė D anglar buvo
tarp tų, kurie apie jus galvojo čia? Ak, tiesa, ji galėjo apie
jus galvoti tik savo namuose.
— Dėl šito aš ram us. O jeigu ji ir galvojo apie mane,
tai tikriausiai taip kaip ir aš apie ją.
— Kokia jaudinanti simpatija! — ta rė g rafas.—
Vadinasi, jūs viens kito nekenčiate?
— M atote,— kalbėjo M orseras,— jeigu panelė D ang­
lar pasigailėtų mano kančių, kurių, beje, aš visai nepatiriu
dėl jos, ir su tik tų man už jas atly g in ti be vedybinių p an ­
čių, dėl kurių susitarė mūsų šeimos, tai aš būčiau labai
patenkintas. Trum pai sakant, aš manau, kad panelė Dang­
lar būtų žavinga meilužė, bet žmonos vaidmeniui, velniai
rautų...
— J ū s neblogos nuomonės apie savo busim ąją žmo­
ną! — nusijuokė Montekristas.
— Na, taip, čia tru p u tį grubiai pasakyta, aišku, bet
u ž ta t teisingai. O šitos svajonės negalima paversti realybe,
ir tam tikram tikslui pasiekti reikia, kad panelė Danglar
pasidarytų mano žmona, kitaip ta rian t, gyventų, galvotų,
dainuotų šalia manęs, rašy tų eilėraščius ir skambintų per
dešimt žingsnių nuo manęs, ir šitaip visą gyvenimą. Vien
365
pagalvojus apie ta i m an darosi baisu. Su meiluže, b ra n ­
gusis grafe, galim a išsiskirti, bet žmona, po velnių, kas
kita! Su ja jūs surištas visam laikui, nesvarbu, a r būtum ė­
te a rti jos, ar toli. O būti visą laiką surištam su panele
D anglar, kad ir iš tolo,— apie tai vien pagalvojus šiurpas
krečia.
— Sunku jums įtikti, vikonte.
— Taip, nes aš dažnai svajoju apie tai, kas neįm a­
noma.
— Apie ką?
— R asti tokią žmoną, kokią rado mano tėvas.
M ontekristas išblyško ir pažvelgė į A lberą, žaisda­
mas su pora puikių pistoletų ir vikriai pokšėdamas jų
gaidukais.
— Tai jūsų tėvas buvo labai laimingas? — paklausė
jis.
— Grafe, jūs žinote, kokia mano nuomonė apie savo
m otiną: ji angelas. Pažiūrėkite į ją — ji vis d ar graži,
protinga, geresnė negu bet kada. Mes tik ką buvome Trepo-
re. Dažniausiai sūnui lydėti motiną — tai reiškia rodyti
jai atlaidų m andagum ą arba atlik ti sunkią pareigą, o aš
su ja praleidau keturias dienas ir, atv irai pasakysiu,
jaučiuosi laimingesnis, žvalesnis ir poetiškiau nusiteikęs,
negu kad būčiau nusivežęs į Treporą karalienę Mab arba
Titaniją.
— Tokia tobulybė gali įstum ti į neviltį. Klausydamas
jūsų ne juokais įsigeisi likti viengungiu.
— Čia ir visa bėda,— tęsė A lberas.— Žinodamas,
kad pasaulyje esama tokių visais atžvilgiais puikių mote­
rų, aš ir nesiveržiu vesti panelę D anglar. Gal pastebėjote,
kad žmonių savimeilei būdinga skaisčiausiomis spalvomis
nudažyti visa tai, kas mums priklauso? Marlė arba Foseno
vitrinoje spindįs deim antas darosi dar gražesnis, kai jis
pasidaro mūsų nuosavybe. Bet jeigu jūs įsitikinsite, kad
esama d ar grynesnio deimanto, o jums visuomet teks žiūrė­
ti į tą blogesnį, tai įsivaizduojate, kokia tai kankynė?
— Kiek tuštybės! — sumurmėjo grafas.
— Štai kodėl aš šokinėsiu iš džiaugsmo tą dieną, kai
panelė Eženi supras, kad aš esu tik menkas atom as ir
tu riu gal mažiau šimtų tūkstančių frankų negu ji milijonų.

366
 M ontekristas nusišypsojo.
— Aš galvojau ir apie k itą išeitį,— tęsė A lberas.—
Francas mėgsta ekscentriškus dalykus, tai aš pabandžiau
priversti jį įsim ylėti panelę Danglar. P arašiau jam keturis
laiškus, vaizduojančius ją labiausiai viliojančiomis varso­
mis, bet į visus jis ram iai atsakė: „Tiesa, aš ekscentrikas,
tačiau ne toks, kad laužyčiau duotą žodį“ .
— Š tai ką reiškia pasiaukojantis draugas: perša
kitam į žmonas moterį, k urią pats norėtų tu rė ti tik kaip
meilužę.
A lberas nusišypsojo.
— Beje,— tęsė jis,— mūsų mielasis Francas jau g rįž­
ta, bet jums tai nesvarbu. J ū s jo berods nemylite?
— Aš? — nustebo M ontekristas.— Iš k u r jūs iš tra u ­
kėte, brangusis vikonte, kad aš jo nemyliu? Aš visus
myliu.
— Tarp visų ir mane... Ačiū.
— Nepainiokime sąvokų,— atsakė M ontekristas.—
Aš visus myliu taip, kaip Dievas liepia mylėti savo a r ti­
m ą,— krikščioniška meile. O iš visos širdies nekenčiu tik
vieno kito. Bet grįžkime prie Franco d ’Epinė. Sakote,
jis parvažiuoja?
— Taip. J į iškvietė Vilforas. A trodo, kad jam taip
p at knieti greičiau ištekinti panelę V alentiną, kaip Dangla-
ru i savo Eženi. Taip, tu rė ti suaugusią dukterį, m atyt,
nelengva. Tėvui nuo to pakyla k arštis ir pulsas muša
devyniasdešimt k artų per minutę, kol jisai jos atsikrato.
— Bet d ’Epinė, m atyt, nepanašus į jus: jis k an triai
pakelia savo negandą.
— K ur ten, Francas rim tai žiūri į santuoką. Jis dėvi
baltus kaklaraiščius ir jau šneka apie šeimą. Be to, Vil-
foram s jis jaučia didelę pagarbą.
— Visai pelnytą, kaip man atrodo?
— T u rb ū t V ilforas visuomet buvo laikomas griežtu,
bet teisingu žmogumi.
— Ačiū Dievui,— tarė M ontekristas,— pagaliau
atsirado nors vienas žmogus, apie k u rį jūs kalbate ne taip
kaip apie tą v arg šą D anglarą.
— G albūt todėl, kad man negresia vesti jo d u k terį,—
atsakė juokdamasis Alberas.
367
 — Mano brangusis,— tarė M ontekristas,— jus ser­
gate nepaprastu išpuikimu.
— Aš?
— Taip, jūs. N agi paim kite cigarą.
— Mielai. O kodėl taip manote?
— Ogi todėl, kad jūs taip aršiai ginatės ir m aištau­
jate prieš panelę D anglar. Kam to reikia, leiskite įvykiams
eiti savo keliu. G albūt visai ne jūs pirm as atsiim site savo
žodį.
— Šit kaip? — išplėtė akis Alberas.
— Po šim ts pypkių, jūsų gi surišto nesutuoks! Bet
klausykite, vikonte,— tęsė M ontekristas kitu to n u ,—
rim tai norite n u tra u k ti sužadėtuves?
— Duočiau už ta i šim tą tūkstančių frankų.
— Jeigu taip, ta i džiaukitės: D anglaras pasirengęs
duoti dvigubai, kad tik pasiektų tą patį tikslą.
— A rgi? Tikra laimė! — ta rė Alberas, bet jo veidu
šmėkštelėjo lengvas apmaudo šešėlis.— Vadinasi, b ra n ­
gusis grafe, D anglaras tu ri tam kažkokių priežasčių?
— Š tai visa jūsų puikybė ir egoizmas! Žmonės
visada taip: kito savimeilę pasiryžę tvoti kirviu, o kai jų
pačių savimeilę kas bakstelės adatėle — jie klykia.
— Kad ne-e! Bet man atrodė, jog Danglaras...
— Turėtų žavėtis jumis, tiesa? Bet, kaip yra žinoma,
Danglaro blogas skonis, ir jis dar labiau žavisi kitu...
— Kuo gi?
— Aš nežinau. Stebėkite, žiūrėkite, nepraleiskite pro
ausis užuominų ir viską kreipkite savo naudai.
— Taip, suprantu. Klausykite, mano motina... ne,
tiksliau, mano tėvas ruošia pokylį.
— Šiuo metų laiku pokylį?
— Vasaros pokyliai d ab ar madingi.
— Jeigu jie ir nebūtų madingi, grafienei užtektų
panorėti, ir jie pasidarytų madingi.
— Neblogai pasakyta. S uprantate, tai g rynai pary-
žietiški pokyliai: liepos mėnesį Paryžiuje lieka vien tik ­
rieji paryžiečiai. A r jūs negalėtum ėte pakviesti ponus
Kavalkančius?
— K ada bus pokylis?
— Šeštadienį.

368
 — Majoras K avalkantis tada jau bus išvykęs.
— Bet sūnus lieka. Gal jūs jį atsivežtum ėte?
— Klausykite, vikonte, aš gi jo visai nepažįstu.
— Nepažįstate?
— Ne. P irm ą k a rtą pamačiau jį prieš tris ar keturias
dienas ir visiškai už jį neatsakau.
— Bet juk jūs priim ate jį!
— Aš — kas kita. Man jį rekomendavo vienas g a r­
bingas abatas, kuris pats gal buvo kieno apgautas. P asi­
kvieskite jį tiesiog pats, ir bus tvarka, o man nepatogu.
Jeigu jis staiga vestų panelę D anglar, jūs mane ap kaltin ­
site sąvadavim u ir panorėsite su manimi kautis. P agaliau
dar nežinia, ar aš pats būsiu.
— Kur?
— Jūsų pokylyje.
— Kodėl?
— Pirm iausia, jūs manęs d ar nepakvietėte.
— Aš ir atvykau jūsų pakviesti.
— O, jūs labai malonus. Bet nesu tikras, kad nebūsiu
užsiėmęs.
— Aš jums pasakysiu vieną dalyką ir tikiuosi, kad
paaukosite savo reikalus.
— Sakykite.
— Mano motina labai jus prašo.
— G rafienė de Morser? — paklausė krūptelėjęs Mon­
tekristas.
— Turiu jums pasakyti, grafe, kad m otutė visai a tv i­
ra su manimi. Jeigu jūs nė nejutote v irp an t tų simpatijos
stygų, apie kurias jum s kalbėjau, tai vien todėl, kad jūs
visai jų neturite, nes visas keturias dienas mes apie jus ir
tekalbėjome.
— Apie mane? Iš tikrųjų jūs mane jaudinate.
— Ką gi, tai suprantam a. J ū s — neįm inta mįslė.
— Nejaugi ir jūsų m otutė mano, kad aš mįslė? O aš
laikiau ją per daug protinga tokiam vaizduotės žaidimui!
— Tikrai, brangusis grafe, mįslė visiems, taip p at ir
mano motinai. Visų pripažinta, bet niekieno neįminta
mįslė. Nusiram inkite, jūs vis dar esate galvosūkis. Motina
tik klausinėja ir klausinėja, kaip čia gali būti, kad jūs
toks jaunas. Manau, kad kaip grafienė G. jus laiko lordu
24. G r a f a s M o n te k r i st a s , II t. 369
Rutvenu, taip mano m otinai širdies gilumoje jūs — K a­
liostras arba Sen Žermenas. Progai pasitaikius galutinai
tuo įtikinkite ponią de Morser. Tai nebus jums sunku, nes
jūs tu rite pirmojo filosofinį akmenį ir antrojo išmintį.
— Dėkoju, kad perspėjote,— nusišypsojo M ontekris­
ta s,— stengsiuosi pateisinti visas prielaidas.
— Tai atvyksite šeštadienį?
— Taip, jeigu to prašo ponia de Morser.
— Labai malonu.
— O D anglaras?
— J is jau gavo trig u b ą pakvietim ą, tėvas tuo pasi­
rūpino. Stengsimės privilioti ir didįjį d ’Ageso1 poną
de Vilforą, bet vilčių maža.
— P ata rlė sako, kad vilties niekada nereikia nustoti.
— A r jūs šokate, grafe?
— Aš?
— Taip, jūs. Kas čia būtų stebėtina, jeigu šoktumėte?
— Iš tikrųjų, kol žmogus nepersiriti per ketv irtą
dešimtį... Ne, nešoku. Bet mėgstu žiūrėti, kaip šoka kiti.
O ponia de Morser šoka?
— Taip p at ne. Jū s pasišnekučiuosite, ji taip trokšta
su jumis pasikalbėti!
— Tikrai?
— Garbės žodis! Turiu pasakyti, kad jūs — pirm as
žmogus, kuriuo mano m otutė taip susidomėjo.
A lberas pasiėmė skrybėlę ir atsistojo. G rafas jį iš­
lydėjo.
— Aš ap g ailestauju,— ta rė jis, sulaikydamas svečią
prieangyje.
— Ko?
— Kad buvau nekuklus. Nereikėjo man kalbėti su
jumis apie D anglarą.
— Na, ir kas, d ar daugiau apie jį kalbėkite, daž­
niau kalbėkite, visada kalbėkite, tik vis ta pačia prasme.
— Puiku, jūs mane nuram inote. Beje, kada grįžta
d’Epinė?
— Už kokių penkių a r šešių dienų.
— O kada jo vestuvės?

1 Žymus X VIII a. juristas.

370
 — Kai tik atvažiuos ponai de Sen Meranai.
— Atvežkite jį pas mane, kai grįš. Nors jūs ir tik i­
nate, kad aš jo nemyliu, bet iš tik rų jų džiaugsiuosi jį
matydam as.
— Klausau, jūsų įsakymas bus įvykdytas.
— Iki pasimatymo!
— Šeštadienį, taip?
— Aišku! Ju k daviau žodį.
G rafas nulydėjo Alberą akimis ir pamosavo jam
ranka. P astarajam įsėdus į fajetoną, M ontekristas a tsi­
gręžė ir pam atė Bertučijų.
— Na, kaip? — paklausė grafas.
— J i buvo teisme,— atsakė ekonomas.
— Ilgai ten užtruko?
— Pusantros valandos.
— O paskui nuvažiavo namo?
— Tiesiog.
— Taip. Dabar, brangusis B ertučijau,— kreipėsi
g rafas,— p atariu jums važiuoti į N orm andiją ir pasidai­
ry ti to sklypo, apie kurį jums kalbėjau.
Bertučijus nusilenkė, o kadangi jo paties norai pui­
kiausiai atitiko gau tą įsakymą, tai jis išvyko d ar tą patį
vakarą.

X X X III + ŽIN IŲ R IN K IM A S
V ilforas ištesėjo pažadą, duotą poniai D anglar, o
svarbiausia, pačiam sau, ir pamėgino išaiškinti, kokiu
būdu g rafas M ontekristas galėjo sužinoti Oteilio namų
istoriją.
Tą pačią dieną jis parašė kažkokiam de Boviliui,
buvusiam kalėjimų inspektoriui, vėliau gavusiam paaukš­
tinim ą slaptojoje policijoje. Tas paprašė poros dienų, kad
galėtų tiksliai sužinoti, iš ko būtų galim a gau ti reikalingas
žinias.
P raėjus dviem dienoms Vilforas gavo tokį raštelį:
„Asmuo, vadinam as g rafu M ontekristu, yra artim ai
pažįstam as su lordu Vilmoru, tu rtin g u užsieniečiu, kuris
k artais pasirodo Paryžiuje ir šiuo metu yra čia. Taip pat
24* 37!
jį pažįsta ab atas Buzonis, Sicilijos kunigas, savo gerais
darbais labai pagarsėjęs Rytuose".
V ilforas po to davė įsakym u kuo greičiausiai su­
rin k ti apie abu svetimšalius tiksliausią inform aciją. K itą
v ak arą jo įsakym as buvo įvykdytas, ir štai ką jis sužinojo:
„A batas atvyko į P aryžių tik vienam mėnesiui ir
gyvena už Sen Siulpiso bažnyčios mažame dviejų aukštų
namelyje. Name iš viso keturi kam bariai, po du kiekvie­
name aukšte. Jis vienas nuomoja visą namelį.
Apačioje yra valgomasis su stalu, kėdėmis ir riešu t­
medžio indauja, taip p a t lentelėmis išm ušta svetainė,
baltai išdažyta, be puošmenų, be kilimo ir sieninio laikro­
džio. Iš visko m atyti, kad savo poreikiams abatas tenki­
nasi tik tuo, kas būtina.
Tiesa, daugiausia laiko ab atas praleidžia antrojo
aukšto svetainėje. Šita svetainė, arba greičiau biblioteka,
visa užversta teologinėmis knygomis ir pergam entais,
kuriuose, pasak jo tarno, abatas užsikasa ištisiems mė­
nesiams.
Tarnas apžiūri lankytojus pro mažą langelį duryse,
ir jeigu jų veidas jam nepažįstam as arba tiesiog nepa­
tinka, ta i jis atsako, jog pono abato Paryžiuje nėra. Dau­
gelis tuo pasitenkina, žinodami, kad ab atas dažnai keliau­
ja ir k artais tose kelionėse u žtrunka labai ilgai.
Pagaliau a r abatas namie, a r ne, Paryžiuje jis ar
Kaire, jis visą laiką šelpia vargšus, ir pro langelį duryse
ta rn as savo šeimininko v ardu be paliovos dalija išmaldą.
Salia bibliotekos yra miegamasis. Be užuolaidų
lova, keturi krėslai, geltonu Utrechto pliušu apm ušta
kanapa ir klaupka — tai visi jo baldai.
Tuo ta rp u lordas Vilmoras gyvena Fonteno Sen Zoržo
gatvėje. Tai vienas iš tų anglų tu ristų , kurie visą savo
tu r tą eikvoja kelionėms. J is nuomoja b u tą su baldais ir
praleidžia jame gal dvi tris valandas per dieną, retkarčiais
pernakvoja. Vienas iš jo įgeidžių — niekada nekalbėti
prancūziškai, nors žmonės tikina, kad ta kalba jis rašo be
priekaištų".
K itą dieną po to, kai karališkasis prokuroras gavo
tas svarbias žinias, Feru gatvės kampe iš karietos išlipęs
vyras pasibeldė į žalsvai alyvinės spalvos duris ir paklausė
abato Buzonio.
372
 — A batas nuo p at ryto išėjęs,— atsakė tarnas.
— Aš galėčiau nepasitenkinti tokiu atsakym u,— tarė
lankytojas,— nes atvykstu siunčiamas tokio asmens,
kuriam visi ir visada būna namie. P rašau perduoti abatui
Buzoniui...
— Aš jums aiškiai sakiau, kad jo nėra nam ie,— pa­
kartojo tarnas.
— Tuomet, kai jis grįš, perduokite jam šitą kortelę ir
antspauduotą voką. A r bus galima ra sti poną ab atą šian­
dien aštu n tą valandą vakare?
— Žinoma, pone, jeigu tik jis nesės dirbti. Tuomet tas
p at kaip jo ir nebūtų namie.
— Tai aš atvyksiu vakare su tartu laiku,— pasakė
lankytojas.
I r jis išvažiavo.
Iš tik rų jų s u ta rtą valandą tas žmogus atvažiavo ta
pačia karieta, tik šį k a rtą sustojo ne Feru gatvės kampe,
o prieš žaliąsias duris. Žmogus pabeldė, durys atsidarė,
ir jis įėjo.
Iš nuolankaus ir p agarbaus tarno elgesio lankytojas
suprato, kad jo laiškas padarė reikiam ą įspūdį.
— Ponas ab atas namie? — paklausė jis.
— Taip, dirba bibliotekoje, bet jis laukia jūsų,—
atsakė tarnas.
Nepažįstamasis užlipo gana stačiais laiptais ir prie
stalo, kurį buvo ryškiai nušvietusi lempa su dideliu gaub­
tu, tuo ta rp u kai visas kam barys skendėjo prietem oje,—
prie stalo jis pastebėjo ab atą, apsirengusį sutana ir apsi­
dengusį galvą tokia vaura, kokias maukšlindavo a n t savo
plikių viduram žių mokslininkai.
— A r aš tu riu garbę kalbėti su ponu Buzoniu? —
paklausė lankytojas.
— Taip, gerbiam asis,— atsakė ab atas.— O jūs tas
asmuo, kurį ponas de Bovilis, buvęs kalėjimų inspektorius,
siunčia pas mane policijos prefekto vardu?
— Tikrai taip, pone.
— Vienas iš Paryžiaus slaptosios policijos agentų?
— Taip, pone,— atsakė nepažįstam asis, kiek padve­
jojęs ir tru p u tį nuraudęs.
A batas pasitaisė didelius akinius, kurie dengė ne tik
373
jo akis, bet ir smilkinius, atsisėdo ir rankos mostu p a­
kvietė sėstis atvykėlį.
— Aš klausau, gerbiam asis,— labai ryškiu itališku
akcentu ta rė abatas.
— Misija, kurios aš ėmiausi,— prabilo atvykėlis, p a­
brėždamas kiekvieną žodį, lyg juos sunku būtų buvę jam
išta rti,— reikalauja slaptumo tiek iš to žmogaus, kuriam
ji pavesta, tiek ir iš to, į kurį kreipiamasi.
A batas nusilenkė.
— Jū sų teisingum as,— tęsė nepažįstam asis,— taip
gerai žinomas policijos prefektui, kad jis, kaip atsakingas
pareigūnas, nori sužinoti iš jūsų vieną dalyką, labai
dom inantį slap tąją policiją, kurios vardu aš ir atvykau.
Todėl mes ir tikimės, ponas abate, kad nei draugystės
ryšiai, nei artim o meilės sumetimai nepalenks jūsų nuslėp­
ti teisybės nuo teisingumo organų.
— Jeigu tik tie dalykai, kurie jums rūpi, nepalies
mano sąžinės. Aš esu kunigas, pone, ir, pavyzdžiui, iš­
pažinties paslaptis tegalime žinoti aš ir Dievas, o ne aš ir
žmonių teisingumas.
— Būkite ram us, ponas ab ate,— užtikrino atvykė­
lis,— mes jokiu būdu nepaliesime jūsų sąžinės.
Po tų žodžių abatas palenkė lempos g au btą į savo
pusę taip, kad kita pusė pasikėlė, ir šviesa visu ryškum u
krito į nepažįstamojo veidą, o jo veidas liko šešėlyje.
— A tsip rašau ,— ta rė policijos prefekto p asiunti­
nys,— bet ta stipri šviesa man baisiai vargina akis.
A batas vėl nuleido žalią gaubtą.
— D abar, pone, aš jūsų klausau. Dėstykite, ko norite.
— Pradėsiu. Jū s pažįstam i su grafu Montekristu?
— Turite galvoje poną Dzakonę?
— Dzakonę!.. A rgi jo pavardė ne M ontekristas?
— M ontekristas yra vietovės, teisingiau pasakius,
uolos pavadinim as, o ne šeimos.
— Gerai, nesiginčykime dėl žodžių. Kadangi Monte­
kristas ir Dzakonė yra tas pats asmuo...
— Jokios abejonės, kad tas pats.
— Kalbėkime apie poną Dzakonę.
— Gerai.
— Aš jūsų klausiu, ar jį pažįstate?
374
 — N et labai gerai.
— Kas jis toks?
— Turtingo Maltos laivų savininko sūnus.
— Sitai esu girdėjęs, taip kalbama. Bet supraskite,
policija negali pasitenkinti tuo, kas „kalbam a".
— Vis dėlto, jeigu tai, kas „kalbam a", tiesa,— prieš­
taravo nuolaidžiai šypsodamasis ab atas,— tai ir policijai
tenka tuo pasitenkinti, lygiai kaip ir visiems kitiems.
— Bet jūs įsitikinęs tuo, ką sakote?
— Kaip tai suprasti, ar įsitikinęs?
— Įsidėmėkite, pone, aš anaiptol neabejoju jūsų nuo­
širdumu, aš tik klausiu, a r jūs įsitikinęs?
— K lausykite, aš pažinojau Dzakonės tėvą.
— Šit kaip!
— V aikystėje ne k a rtą esu žaidęs su jo sūnumi
laivų statykloje.
— O iš k u r tas grafo titulas?
— J u k žinote, tokie dalykai perkami.
— Italijoje?
— Visur.
— O jo tu rta i, tokie dideli, kaip kalbama...
— Šventa teisybė,— atsakė ab atas,— tu rta i iš tik ­
rų jų dideli.
— Jū sų nuomone, kokio didumo jie?
— Ogi maždaug pusantro a r du šim tai tūkstančių
livrų metinių pajamų.
— Na, šitai d ar gali b ū ti,— ta rė atvykėlis,— bet
žmonės kalba apie tris, net keturis milijonus!
— Gerbiamasis, du šim tai tūkstančių metinių pajam ų
kaip tik ir gaunam i nuo k eturių milijonų kapitalo.
— Bet kalbam a apie tris ar keturis milijonus meti­
nių pajamų!
— Ne, šitai neįtikėtina.
— O jūs žinote jo Montekristo salą?
— Aišku. J ą žino kiekvienas, kuris iš Palermo,
Neapolio arba Romos jūra atvyko į P rancūziją: laivai
plaukia pro ją.
— Puiki vieta, kaip šneka.
— Uola.
— Tai kam g rafas pirko uolą?
375
 — Kaip tik tam , kad pasidarytų grafu. N orint būti
g rafu , Italijoje reikia tu rė ti ir grafystę.
— Be abejonės, jūs esate girdėjęs apie pono Dzakonės
nuotykius jaunystėje?
— Tėvo?
— Ne, sūnaus.
— Čia jau mano žinios apsiblausia, nes kaip tik ja u ­
nystės metais pamečiau jį iš akių.
— J is kariavo?
— Berods yra tarn av ęs kariuomenėje.
— Kokioje?
— Laivyne.
— Sakykite, a r jūs esate jo nuodėmklausys?
— Ne, pone, man atrodo, kad jis liuteronas.
— Kaip tai liuteronas?
— Sakau „atrodo“ , juk aš netvirtinu. Beje, maniau,
kad Prancūzijoje įvesta tikėjimo laisvė.
— Žinoma, ir mus šiuo metu domina visai ne jo reli­
giniai įsitikinim ai, bet veiksmai. Policijos prefekto vardu
aš prašau pasakyti viską, ką apie juos žinote.
— J is laikomas dideliu labdariu. Už įžymius nuopel­
nus R ytų krikščionims mūsų šventasis tėvas pakėlė jį
K ristaus ordino kavalierium i,— tai malonė, teikiam a tik
kunigaikščiams. Jis tu ri penkis ar šešis aukštus ordinus,
g autu s už paslaugas įvairiem s valdovams ir valstybėms.
— Jisa i juos nešioja?
— Ne, bet jais didžiuojasi. Sakosi labiau m ėgstąs
apdovanojimus, teikiam us žmonių geradariam s, negu tuos,
kurie duodami žmonių naikintojam s.
— Tai tas ponas — kvakeris?
— Visai teisingai, kvakeris, tik, žinoma, be plačia­
brylės skrybėlės ir be rudo surduto.
— A r jis tu ri draugų?
— Taip, visi jo pažįstam i — jo draugai.
— Bet juk tu ri ir kokį nors priešą?
— Vieną vienintelį.
— Kas jis?
— Lordas Vilmoras.
— K ur jis yra?
— D abar Paryžiuje.
376
 — A r jis man gali suteikti apie ų kokių nors žinių?
— N et labai vertingų. J is buvo Indijoje tuo pat
laiku kaip ir Dzakonė.
— A r žinote, k u r jis gyvena?
— K ažkur Sosė d ’Antene, bet nežinau nei gatvės, nei
numerio.
— Jū s nelabai su tariate su tuo anglu?
— Aš myliu Dzakonę, o jis jo tiesiog neapkenčia,
u žtat mūsų santykiai šalti.
— Kaip manote, a r g rafas M ontekristas anksčiau
kada nors yra buvęs Prancūzijoje, prieš atvykdam as dabar
į Paryžių?
— Ne, gerbiam asis, ką jau žinau, tai žinau. P rancūzi­
joje jis niekada nėra buvęs ir prieš pusm etį kreipėsi į mane,
kad aš jam kai ką paaiškinčiau. O kadangi tuo metu aš
pats nežinojau, kada grįšiu į Paryžių, tai nusiunčiau pas
jį K avalkantį.
— A ndrea?
— Ne, Bartolomėjų, tėvą.
— Labai gerai, pone, man belieka paklausti jus
vieno dalyko, ir garbės, žmoniškumo bei tikėjimo vardu
prašau atsak yti man be jokių išsisukinėjimų.
— Klausau.
— A r žinote, kodėl g rafas .M ontekristas nusipirko
nam ą Oteilyje?
— Žinau, jis pats sakėsi.
— Kodėl?
— Norėdam as įrengti bepročių ligoninę, panašią į tą,
kokią įsteigė Palerm e baronas Pizanis. A r jūs žinote tą
ligoninę?
— Esu girdėjęs apie ją.
— Tai puiki įstaiga.
Po šių žodžių ab atas linktelėjo nepažįstam ajam , tarsi
norėdam as duoti suprasti, kad jis mielai vėl im tųsi p er­
trau kto darbo.
Gal nepažįstam asis ir suprato abato pageidavim ą,
o gal baigė klausinėti, bet atsistojo.
A batas jį palydėjo iki durų.
— Jū s gausiai dalijate išm aldas,— ta rė atvykėlis,—
ir nors garsėjate kaip tu rtin g a s žmogus, aš drįstu pasiū­
377
lyti šiek tiek jūsų vargšam s. A r teiksitės priim ti mano
auką?
— Ačiū, pone, bet vienintelis dalykas, kuris man
brangus pasaulyje, yra mano paties darom i geri darbai.
— Bet vis dėlto...
— Čia mano tv irtas nusistatym as. Bet ieškokite,
gerbiamasis, ir rasite. Deja, kiekvieno turtuolio kelyje tiek
daug skurdo!
A tidaręs duris, abatas dar sykį nusilenkė. Lankytojas
atsakė jam tuo pačiu ir išėjo.
K arieta jį nuvežė tiesiog į Vilforo namus.
Po valandos ji vėl išvažiavo ir šį k a rtą pasuko į Fon-
teno Sen Žoržo gatvę. Sustojo prie penkto numerio. Čia
gyveno lordas Vilmoras.
Nepažįstam asis buvo parašęs lordui Vilmorui, prašy­
dam as pasim atym o, kurį tas ir paskyrė dešim tą valandą.
Todėl, kai policijos prefekto pasiuntinys atvyko be dešim­
ties minučių dešim tą, ta rn as jam pranešė, kad lordas
Vilmoras, būdam as įkūnytas tikslum as ir punktualum as,
d ar negrįžęs, bet būtinai grįš m ušant dešimt.
Lankytojas ėmė laukti svetainėje. J i buvo tokia pat
kaip ir daugelis kitų svetainių.
A n t židinio — dvi naujausios Sevro vazos. Toliau —
laikrodis su lanką įtempusiu A m uru, dvipusis veidrodis.
Iš abiejų jo pusių — po g rav iū rą: viena vaizduoja Home­
rą, nešantį savo vedlį, kita — p rašan tį išmaldos Veliza-
rijų. Pilki sienų apm ušalai su pilkais raštais, raudona,
juodai išm arginta gelumbe ap trau k ti baldai — toks buvo
lordo Vilmoro salonas.
J is buvo apšviestas matinio stiklo rutuliais, sklei­
džiančiais blausią šviesą, tarsi tyčia p ritaik y tą p av arg u ­
sioms prefekto akims.
Po dešimties minučių laikrodis pradėjo m ušti dešimt.
Po penktojo dūžio atsidarė durys ir įėjo lordas Vilmoras.
Lordas Vilmoras buvo gana aukšto ūgio, su retomis
rudomis žandenomis, labai baltos veido odos ir žilstelė­
jusiais šviesiais plaukais. Jo rūbai bylojo apie grynai
anglišką ekscentriškum ą: jis buvo apsivilkęs mėlyną
frak ą su auksinėm is sagomis ir aukštą pikinę apykaklę,
kokios buvo madoje 1811 metais, baltą kašm irinę liemenę

378
ir nankines kelnes, kurios jam buvo per trumpos, bet
neatsism aukdavo ligi kelių tik todėl, kad jas prilaikė
kelniakilpės.
Pirm ieji jo žodžiai buvo šie:
— A r jūs žinote, kad aš nekalbu prancūziškai?
— Esu girdėjęs, kad nem ėgstate kalbėti mūsų kal­
ba,— atsakė policijos prefekto pasiuntinys.
— Tačiau galite kalbėti prancūziškai,— tęsė lor­
das,— nes aš nors ir nekalbu ta kalba, bet viską suprantu.
— O aš,— ta rė lankytojas, prašnekdam as kita kal­
ba,— gana pakenčiam ai moku angliškai. Taigi prašom
nesivaržyti, pone.
— O! — ta rė lordas Vilm oras tokia intonacija, kuri
būdinga tik grynakraujam s Didžiosios Britanijos žmo­
nėms.
Policijos prefekto pasiuntinys padavė lordui Vilmorui
savo rekomendacinį laišką. P astarasis jį perskaitė su tikru
b ritų flegm atiškum u ir baigęs skaityti ta rė angliškai:
— S uprantu, puikiai suprantu.
Prasidėjo apklausimas.
Klausinėjo beveik to paties, ko ir abato Buzonio.
Bet kadangi lordas Vilmoras buvo grafo Montekristo
priešas, tai jis nesilaikė taip san tū riai kaip abatas, u žtat
atsakym ai buvo daug išsamesni. Jis papasakojo apie
M ontekristo jaunystę. Grafas, pasak jo, būdam as dešimties
metų, stojo ta rn a u ti pas vieną tų Indijos kunigaikščių,
kurie nuolat k ariau ja su anglais. Ten lordas Vilmoras jį
ir sutikęs, ir jie kovęsi vienas prieš kitą. Tame kare Dzako-
nė buvo paim tas į nelaisvę, nusiųstas į A ngliją ir paso­
dintas į kalėjim ą laivą, iš kur, mokėdamas gerai plaukti,
pabėgo. Nuo to laiko prasidėjo jo kelionės, jo dvikovos,
meilės nuotykiai. Graikijoje įsiliepsnojo sukilimas, ir jis
stojo į graikų kariuomenę. Čia tarnaudam as, Tesalijos
kalnuose jis užtiko sidabro rūdos, bet niekam neprasitarė
apie savo radinį. Po Navarino, kai graikų vyriausybė
sustiprėjo, jis paprašė karalių Otoną privilegijos kasyk­
loms eksploatuoti ir tą privilegiją gavo. Čia ir atsirado
jo milžiniški tu rta i, kurie, pasak lordo Vilmoro, duoda
vieną ar du milijonus metinių pajam ų, bet tie tu rta i gali
staiga išsekti, išsekus pačioms kasykloms.
379
 — A r jūs žinote, ko jis atvyko į Prancūziją? —
paklausė nepažįstam asis.
— J is nori spekuliuoti geležinkelio staty b a,— atsakė
lordas V ilm oras,— be to, būdam as puikus chemikas ir
neblogesnis fizikas, jis išrado nau ją telegrafą ir nori
įdiegti jį.
— Kiek jis maždaug išleidžia per metus? — paklausė
policijos prefekto pasiuntinys.
— D augiausia penkis a r šešis šimtus tūkstančių f ra n ­
kų ,— atsakė lordas V ilm oras,— jis šykštus.
Buvo aišku, kad anglo lūpomis kalba neapykanta.
N eturėdam as ko prikišti grafui, jis kaltino jį šykštumu.
— A r jūs ką nors žinote apie jo nam us Oteilyje?
— Aišku, žinau.
— Na, ir ką jūs žinote?
— J ū s klausiate, kam jis nusipirko tą nam ą?
— Taip.
— Štai kas: grafas — spekuliantas, ir aš garantuoju,
jog jis sužlugs su savo bandym ais ir utopijomis. Jis tikina,
kad Oteilyje, netoli namo, kurį jis nusipirko, esama mine­
ralinio šaltinio, galinčio konkuruoti su Banjerdė-Liušono
ir Kotrė gydomaisiais vandenimis. Savo sodyboje jis nori
įrengti „b adhauzą“ , kaip sako vokiečiai. J is jau du ar tris
k artu s kasinėjo savo sodą ieškodamas to garsiojo šaltinio,
bet nieko nerado, u žtat pam atysite, netrukus jis supirks
visus nam us kaimynystėje. K adangi aš su juo piktuoju,
tai tikiuosi, kad jis bankrutuos su tais savo geležinkeliais,
su elektriniu telegrafu arb a su ta maudymosi įstaiga. Aš
visur važinėju paskui jį ir laukiu to momento, kada galėsiu
pasidžiaugti jo smukimu, kuris anksčiau a r vėliau būtinai
įvyks.
— Tai už ką jūs a n t jo pykstate? — paklausė sve­
čias.
— Už ta i,— atsakė lordas Vilm oras,— kad būdam as
Anglijoje suvedžiojo mano draugo žmoną.
— Bet jeigu a n t jo pykstate, tai kodėl nebandote jam
atkeršyti?
— Aš jau tris k a rtu s koviausi su g ra fu ,— ta rė
anglas,— pirm ą sykį pistoletais, a n trą špagomis ir trečią
espadronais.

380
 — Ir kuo tos dvikovos pasibaigė?
— P irm ą k a rtą jis man sutrupino ranką. A n trą k artą
pervėrė plautį, o trečią — padarė šitą žaizdą.
A nglas atsm aukė m arškinių apykaklę, kuri jam siekė
ausis, ir parodė raudoną, m atyt, neseniai užgijusį randą.
— Taigi m atote,— niršo anglas,— kad aš galandu
prieš jį dantį ir kad jis m irs tik nuo mano rankos.
— Bet iki to, m atyt, dar toli,— pastebėjo policijos
prefekto pasiuntinys.
— O,— suurzgė anglas,— aš kasdien važiuoju į šau­
dyklą, o pradieniui pas mane ateina Grizjė.
Tai buvo viskas, ką norėjo sužinoti lankytojas, ar,
geriau pasakius, viskas, ką težinojo anglas. A gentas a tsi­
stojo ir, nusilenkęs lordui Vilmorui, kuris jam atsakė su
anglišku šaltu m andagum u, išėjo.
Kai lordas Vilmoras išgirdo, kad užsitrenkė laukujės
durys, jis negaišdam as nuėjo į miegam ąjį, akies mirksniu
nusiėmė savo šviesius plaukus, rudas žandenas, įsta ty tą
žandikaulį ir priklijuotą ran d ą ir atgavo grafo Montek­
risto juodus plaukus, m atinę veido spalvą bei perlinius
dantis.
Tiesa, ir į pono de Vilforo nam us grįžo ne policijos
prefekto atstovas, o pats ponas de Vilforas.
K arališkąjį prokurorą bent kiek apram ino abu tie
vizitai. Nors jis ir nesužinojo ko nors ypač džiuginančio,
bet neišgirdo nė tokių dalykų, kurie verstų per daug
susirūpinti. U žtat pirm ą k a rtą po Oteilio pietų miegojo
palyginti ram iai.

X X X IV + V A S A R O S P O K Y L IS
Slinko karščiausios liepos mėnesio dienos, kai, laikui
žengiant įprastais žingsniais, atėjo ir tas šeštadienis,
kada turėjo įvykti pokylis pas Morserus.
Buvo dešim ta valanda vakaro. Dideli grafo sodo
medžiai ryškiai šmėkšojo a n t dangaus, per kurį, atideng­
dam i auksinėmis žvaigždėmis n ubertą mėlynę, plaukė
paskutiniai visą dieną grum ėjusios audros debesys.
Iš apatinio aukšto salės aidėjo muzika, ten šūkčiojo
381
valso sūkuryje besisukančios poros, o pro langinių grotus
veržėsi skaisčios šviesos ruožai.
Sode plušėjo apie dešimt tarnų, kuriem s nam ų šeimi­
ninkė, besigiedrijančio dangaus nuram inta, įsakė paruošti
ten vakarienę.
Iki tol vis dar buvo abejojama, ar vakarieniauti
valgomajame, ar po ilga palapine pievelėje.
Sodo alėjas italų papročiu ta rn a i nukabinėjo spalvo­
tais žibintais, o vakarienės stalą išpuošė žvakidėmis bei
gėlėmis, kaip darom a visose šalyse, kur bent šiek tiek
nusimanoma apie stalo p rabangą — tokią prabangą, kuri
tobula rečiau sutinkam a už kitas.
Tuo metu, kai grafienė de Morser, davusi paskuti­
nius įsakymus, grįžo svetainėn, į kam barius ėmė plūsti
svečiai. Juos viliojo ne tiek aukšta grafo padėtis, kiek
žavingas grafienės vaišingum as. Kiekvienas iš anksto
buvo tikras, kad gero Mersedesos skonio dėka pokylyje
bus nemaža tokių dalykų, apie kuriuos paskui bus verta
pasakoti ir kuriais, reikalui esant, bus galim a sekti.
Ponia D anglar, kuriai mūsų anksčiau nupasakoti
įvykiai sukėlė daug nerimo, dvejojo, a r jai važiuoti pas
ponią de Morser, a r ne. Bet ry tą jos karieta susitiko g atv ė­
je su Vilforo karieta. Vilforas davė ženklą, ekipažai
privažiavo vienas prie kito, ir karališkasis prokuroras
pro langą paklausė:
— Tikiuosi, jūs būsite pas ponią de Morser?
— Ne,— atsakė ponia D anglar,— aš labai blogai
jaučiuosi.
— Be reikalo,— ta rė Vilforas; reikšm ingai į ją p a­
žvelgęs,— būtų labai sveika, kad jus ten visi pam atytų.
— J ū s taip manote? — paklausė baronienė.
— Esu tikras.
— Tuomet atvyksiu.
I r karietos nudardėjo į priešingas puses. Taigi ponia
D anglar atvyko į pokylį tviskėdama ne tik savo įgim tu
grožiu, bet ir brangiais papuošalais. J i įžengė kaip tik
tuo metu, kada pro duris priešais įėjo Mersedesa.
Grafienė pasiuntė A lberą priim ti ponią Danglar.
A lberas priėjo, pasakė keletą visiškai pelnytų kompli­
mentų dėl jos tualeto ir pasiūlė ranką, kad nuvestų ją ten,
kur ji panorės.
382
 Tuo p at metu A lberas kažko dairėsi.
— Jū s ieškote mano dukters? — šypsodamasi pa­
klausė baronienė.
— Nesiginu — taip ,— ta rė A lberas,— jūs būtum ėte
labai žiauri, jeigu nebūtum ėte jos atsivežusi.
— Nesirūpinkite, ji pam atė panelę Vilfor ir nuėjo
su ja. Žiūrėkite, an tai jos eina paskui mus, abi baltai apsi­
vilkusios, tik viena su puokšte kamelijų, o kita su ne­
užm irštuolių. Bet sakykite...
— J ū s taip p a t ko nors dairotės? — paklausė šypso­
dam as Alberas.
— A rgi jūs nelaukiate grafo M ontekristo?
— Septyniolika! — atsakė Alberas.
— Ką tai reiškia?
— Tai reiškia,— juokdamasis ta rė vikontas,— kad
jūs septynioliktoji šito klausiate. Na ir sekasi grafui!..
Galima jį pasveikinti...
— O jūs visiems atsakote taip, kaip man?
— Ak, atleiskite, aš jums taip ir neatsakiau. Galiu
jus nudžiuginti, ponia, atvažiuos tas m adingas žmogus,
suteiks mums tą garbę.
— A r vakar buvote operoje?
— Ne.
— Jis ten buvo.
— Šit kaip? Ir tas ekscentrikas vėl iškrėtė ką nors
originalaus?
— Kaip jis be to apsieis? „Raišajam e velnyje" šoko
Elsler, ja labai žavėjosi graikų princesė. Po kačučios
g rafas įmovė į puikų žiedą gėlių puokštę ir num etė ją
žaviajai šokėjai, o ji, reikšdam a dėkingum ą, trečiam e
akte pasirodė su grafo žiedu a n t piršto. O jo graikų prince­
sė taip p at atvažiuos?
— Ne, neturėsite malonumo ją pam atyti, jos padėtis
grafo namuose nepakankam ai aiški.
— Klausykite, palikite mane čia ir eikite, pasisvei­
kinkite su ponia de V ilfor,— ta rė baronienė.— M atau,
kad ji netveria noru pasikalbėti su jumis.
A lberas nusilenkė poniai D anglar ir pasuko prie
ponios de Vilfor, kuri jau iš tolo kažką buvo jam besa­
kanti.
383
 — K ertu lažybų,— n utraukė ją A lberas.— Žinau, ką
jūs man pasakysite.
— Na jau! — nustebo ponia Vilfor.
— Jeigu įspėsiu, a r prisipažinsite?
— Taip.
— Garbės žodis?
— Garbės žodis.
— J ū s norite paklausti, a r grafas M ontekristas jau
atvyko, a r jis apskritai atvyks?
— Visiškai ne. D abar ne jis man galvoje. Aš norėjau
paklausti, a r netu rite žinių iš Franco?
— Taip, vakar gavau jo laišką.
— K ą jis rašo?
— Kad išvyksta tą pačią dieną, kada išsiunčia laišką.
— Puiku. O dabar kaip su grafu?
— G rafas atvyks, galiu pradžiuginti.
— A r žinote, kad jis tu ri ir kitą vardą?
— Ne, nežinojau.
— M ontekristas — tai salos pavadinim as, o jis tu ri
ir tik rą pavardę.
— Niekada jos nesu girdėjęs.
— Vadinasi, aš geriau inform uota negu jūs: jo
pavardė Dzakonė.
— Galimas daiktas.
— J is iš Maltos.
— Irg i galim as daiktas.
— Laivų savininko sūnus.
— Žinote, jums reikėtų visa tai garsiai papasakoti,
turėtum ėte didžiausią pasisekimą.
— J is tarnavo Indijoje, kasa sidabrą Tesalijoje ir
atvyko į P aryžių įsteigti Oteilyje mineralinio vandens
gydyklą.
— Na ir naujienos, garbės žodis! — sušuko Morse­
ra s.— A r leidžiate jas kitiems papasakoti?
— Taip, bet pamažu, vieną po kitos, nutylint, kad
sužinojote iš manęs.
— Kodėl?
— Todėl, kad tai netyčia n ug irsta paslaptis.
— Iš ko?
— Iš policijos.

384
 — Vadinasi, apie ta i buvo šnekama...
— V akar vakare pas prefektą. P a ts suprantate, m aty­
dam as tokią negirdėtą prabangą, P aryžius susidomėjo,
ir policija surinko apie jį žinias.
— Puiku! Bereikėjo tik areštuoti g ra fą kaip valkatą,
kad jis per daug turtingas.
— Teisybę sakant, šitai galėjo jam atsitik ti, jeigu
duomenys nebūtų buvę tokie palankūs.
— V argšas grafas! A r jis nujaučia, koks pavojus jam
grėsė?
— Nemanau.
— A rtim o meilė reikalauja perspėti jį. Kai tik jis
atvyks, aš ta i ir padarysiu.
Tuo metu prie jų priėjo gražus jaunikaitis, gyvų
akių brunetas, ir pagarbiai nusilenkė poniai de Vilfor.
Alberas jam ištiesė ran k ą ir ta rė:
— Turiu garbės rekomenduoti jums Maksimili-
janą Morelį, sipajų kapitoną, vieną iš mūsų šaunių, o
svarbiausia, n aršių karininkų.
— Aš jau turėjau malonumo susipažinti su ponu
Moreliu Oteilyje pas g ra fą M ontekristą,— atsakė ponia
de Vilfor, pabrėžtai šaltai nusigręždam a.
Sis atsakym as ir ypač jo tonas suspaudė vargšui
Moreliui širdį, bet netrukus jis susilaukė ir atpildo: a tsi­
sukęs tarp du ry je narsusis karininkas pam atė gražią, bal­
ta i apsirengusią m erginą. Išplėstos ir, atrodė, nieko ne­
sakančios mėlynos akys buvo įsmeigtos į jį. Palengva ji
kėlė prie lūpų puokštę neužm irštuolių.
Morelis gerai suprato tą pasveikinim ą ir su tokia p at
akių išraiška priglaudė prie lūpų nosinaitę. Tos dvi gyvos
statulos su sm arkiai dunksinčiomis širdim is ir šalto
m arm uro veidais, viena viename salės krašte, kita —
kitame, valandėlę užsimiršo, geriau pasakius, užmiršo
viską pasaulyje ir be žodžių stebėjo viena kitą.
Jie būtų galėję ilgai taip stovėti, m atydam i tik vienas
kitą, ir niekas nebūtų pastebėjęs jų apsvaigimo: į salę
įėjo grafas M ontekristas.
Ja u minėjome, kad g rafas a r dėl įgyto, a r dėl įgim to
žavesio patraukdavo į save akis visur, kur tik pasiro­
dydavo. Dėmesį traukė ne jo frakas, tiesa, pasiūtas neprie-
25. Grafas Montekristas, II t. 385
kaištingai, bet paprastas ir be jokių ordinų. Ne balta,
visai nesiuvinėta liemenė, ne kelnės, aptempusios lieknas
kojas,— dėmesį traukė m atinė jo odos spalva, juodi g arb a­
noti plaukai, ram us ir giedras veidas, gilus ir liūdnas
žvilgsnis, pagaliau nuostabiai dailių linijų lūpos, kuriom s
tokia nesvetima išdidžios paniekos išraiška.
Galėjo būti gražesnių vyrų, bet nebuvo už jį p ran a­
šesnio, jei galim a taip pasakyti. Viskas kalbėjo apie jo
proto gilum ą ir jausm ų tyrum ą, nuolatinis minties darbas
suteikė jo bruožams, žvilgsniui ir patiem s nereikšm in­
giausiems judesiams nepaprastą išraiškingum ą ir jėgą.
Be to, mūsų paryžietiška aukštuom enė tokia keista,
kad greičiausiai b ūtų neatkreipusi į visa ta i dėmesio, jei
grafo asmuo nebūtų apgaubtas kažkokios paslapties,
paauksuotos nesuskaičiuojam ais jo tu rtais.
Šiaip a r taip, grafas, varstom as smalsių žvilgsnių ir
linkčiodamas į susirinkusiųjų sveikinimus, ėjo prie ponios
de Morser. Stovėdama prie gėlėse skendinčio židinio, ji
pam atė M ontekristą veidrodyje, kabančiam e prieš duris,
ir pasiruošė jį sutikti.
U žtat jinai atsigręžė į jį įtem ptai šypsodamasi tuo
metu, kada jis pagarbiai prieš ją lenkėsi.
M atyt, ji manė, kad g rafas prakalbins ją, o jis laukė,
kol ji ką nors pasakys, todėl abu tylėjo, tu rb ū t jausdami,
kad jiems nedera k arto ti banalius žodžius. Šitaip tylom
pasisveikinęs, M ontekristas nuėjo prie Albero, kuris
artinosi į jį ištiesęs ranką.
— A r jau m atėte mano m otiną? — paklausė Alberas.
— Tik ką turėjau garbės ją pasveikinti,— atsakė
g rafas,— bet niekur nepastebėjau jūsų tėvo.
— Ogi va jis, matote? Kalbasi apie politiką, apsup­
tas mažo didelių garsenybių būrelio.
— N ejaugi visi tie ponai — garsenybės? — paklausė
M ontekristas.— Aš visai nežinojau. Kuo gi jie garsūs?
Kaip žinote, yra visokių garsenybių.
— Vienas iš jų mokslininkas, va tas, aukštas ir
sudžiūvęs, Romos apylinkėse jis rado ypatingos rūšies
driežą, kuris tu ri vienu nugarkaulio slanksteliu daugiau
negu kiti, ir Mokslų akademijoje padarė apie tą driežą
pranešim ą. Jo atrad im ą ilgai ginčijo, bet pagaliau pergalę
386
iškovojo auk štas sudžiūvęs ponas. Tas slankstelis sukėlė
daug triukšm o mokslininkų pasaulyje. A ukštas sudžiūvęs
ponas iki šiol buvo tik Garbės legiono kavalierius, dabar
jis pakeltas į karininkus.
— K ą g i,— ta rė M ontekristas,— mano nuomone,
labai protingai pad ary ta, kad jam prisegtas karininko
kryžius. Jeigu jis aptiks d ar vieną slankstelį, ta i jį gali
pakelti į komandorus?
— Labai galim as daiktas,— patv irtin o Morseras.
— O va tas, k u r išrado sau tokį įdomų mėlyną frak ą,
žaliai siuvinėtą, kas jis?
— Ne jis p ats sugalvojo taip išsipuošti. Dėl jo frako
k alta respublika. Ji, kaip žinote, buvo linkusi į meną,
todėl, sugalvojusi įvesti akademikams uniform ą, paprašė
Davidą nupiešti jiems kostiumą.
— Š it kaip,— ta rė M ontekristas,— ta i tas ponas —
akademikas?
— Taip, jau savaitė, kai jis priklauso ta i mokslo
vyrų bendrijai.
— O kokie jo nuopelnai, specialybė?
— J o specialybė? Rodos, jis smaigsto adatas į triušių
galvas, lesina vištas raudėm is ir banginio ūsu krapšto
šunims nugarkaulio smegenis.
— I r už ta i jis — Mokslų akademijos narys?
— Ne, P rancūzų akademijos.
— Bet kuo čia dėta P rancūzų akademija?
— Paaiškinsiu jums. A trodo, kad...
— Kad jo bandym ai sm arkiai pastūm ėjo į priekį
gam tos mokslus, taip?
— Ne, bet jis rašo puikiu stiliumi.
— T u rb ū t ta i neapsakom ai glosto triušių savimeilę,
triušių, kuriem s jis smaigsto į galvas adatas, taip pat
vištų, kuriom s kaulus nudažo raudonai, ir šunų, kuriems
krapšto nugarkaulio smegenis.
A lberas nusijuokė.
— O ta s kitas? — paklausė grafas.
— K uris?
— Nuo čia trečias.
— A, su skaisčiai mėlynu fraku?
25* 387
 — Taip.
— Tai mano tėvo kolega. Neseniai jis labai k arštai
pasipriešino, kad Perų rūm ų nariam s būtų įvesta uniforr
ma. Jo kalba tuo klausim u turėjo didelį pasisekimą. Iki
šiol jis nesugyveno su liberalų laikraščiais, bet tau ru s jo
pasipriešinim as karaliaus rūm ų užgaidoms sutaikė jį su ta
spauda. Šneka, kad jis bus paskirtas pasiuntiniu.
— O už ką jis gateko į perus?
— P arašė dvi a r tris komiškas operas, tu ri keturias a r
penkias laikraščio „A m žiusa akcijas ir penkerius a r šeše­
rius metus balsavo už m inisteriją.
— Bravo, vikonte! — ta rė juokdamasis M ontekris­
ta s.— Jū s puikus čičeronė! O dabar a š jūsų paprašysiu
vienos paslaugos.
— Kokios?
— Nesupažindinkite manęs su tais ponais, o jeigu
jie p rašytų supažindinam i, įspėkite mane.
Tuo metu g rafas pajuto, kad kažkas palietė jį už
rankos. J is atsigręžė ir pam atė D anglarą.
— A, čia jūs, barone! — ta rė g rafas.
— K am jūs mane vadinate baronu? — ta rė Dang­
la ras.— Gerai žinote, kad aš nevertinu savo titule. Ne
taip kaip jūs, vikonte. Ju k jūs bran g in ate savo titu lą,
tiesa?
— Žinoma,— atsakė A lberas,— nes nebūdam as v i­
kontu aš pavirsčiau nieku, o jūs, ir paaukojęs barono
titu lą, vis tiek liksite milijonieriumi.
— Man atrodo, kad ta i geriausias titu las Liepos
monarchijoje,— atšovė Danglaras.
— Deja,— ta rė M ontekristas,— milijonieriaus v a r­
das nesuteikiam as iki gyvos galvos kaip barono, P ran cū ­
zijos pero arba akademiko vardai. Sitai įrodo F ran kfurto
m ilijonieriai Frankas ir Pulm anas, kurie tik ką subankru­
tavo.
— N ejaugi? — ta rė D anglaras blykšdamas.
— Taip, šįvakar man atnešė tą žinią kurjeris. Turėjau
jų banke kažkas apie milijoną, bet mane laiku įspėjo ir
maždaug prieš mėnesį pareikalavau jį išmokėti.
— Ak, velnias,— ta rė D anglaras.— Jie pervedė man
vekselių už du šim tus tūkstančių frankų.

388
 — Na, ta i aš jus perspėju: jų parašas vertas penkių
procentų.
— Taip, bet jūsų perspėjim as — šaukštai po pietų.
Aš jau išmokėjau pagal jų vekselius,— atsakė Danglaras.
— K ą gi-— ta rė M ontekristas,— štai dar du šimtai
tūkstančių fran k ų prisidėjo prie...
— Tss, nekalbėkite apie tai...— p ertraukė D angla­
ras,— ypač g ird in t jaunajam K avalkančiui,— pridūrė
bankininkas, prieidam as arty n prie M ontekristo, ir šypso­
dam asis atsigręžė į netoli stovintį jaunuolį.
M orseras paliko grafą, norėdam as šnektelėti su mo­
tina.
D anglaras nuėjo nuo jo pasisveikinti su A ndrea Ka-
valkančiu. Valandėlę M ontekristas liko vienas.
Tuo ta rp u darėsi vis labiau tvanku. Liokajai nešiojo
po svetaines padėklus su vaisiais ir ledais.
M ontekristas nosine nusišluostė p rak aitu o tą veidą,
bet pasitraukė atg al, kai pro jį nešė padėklą, ir nepaėmė
nieko atsivėsinti.
Ponia de Morser nė valandėlę nepaleido iš akių Monte­
kristo. J i matė, kaip pro jį pranešė padėklą, nuo kurio
g rafas nieko nepaėmė, net pastebėjo, kaip jis atsitrau k ė
nuo tarno.
— A lberai, ar tu atkreipei dėmesį į vieną dalyką? —
paklausė ji.
— Į kokį, mama?
— G rafas nė k arto nepriėmė kvietimo pietauti pas
tavo tėvą.
— Taip, bet priėmė mano kvietim ą pusryčių, ir tie
pusryčiai buvo jo įžengimas į Paryžiaus aukštuomenę.
— Tavo vaišės ne tas pat, kas grafo de Morsero,—
sušnibždėjo Mersedesa,— kai tik jis čia įėjo, aš visą laiką
jį stebiu.
— Na ir?
— J is iki šiol nieko nepalietė.
— G rafas labai santūrus.
Mersedesa liūdnai šyptelėjo.
— Prieik prie jo, ir kai neš pro šalį padėklą, paprašyk
jį k ą nors paim ti.
— Kodėl, mamyte?
389
 — P adaryk man tą malonumą, A lberai,— prašė
Mersedesa.
A lberas pabučiavo m otinai ran k ą ir nuėjo pas g rafą.
Vėl pranešė ap k ra u tą padėklą. Ponia de Morser matė,
kaip A lberas prim ygtinai vaišino g rafą, n et paėmė ledų
lėkštutę ir pasiūlė jam, bet tas atkakliai atsisakinėjo.
A lberas grįžo pas m otiną. J i buvo labai išbalusi.
— M atai, jis nieko nepriėm ė,— ta rė Mersedesa.
— Taip, bet kodėl jūs dėl to nusim inėte?
— Zinai, A lberai, moterys — keisti padarai. Man
būtų malonu, jei g rafas suvalgytų ką nors mano namuose,
kad ir g ranato grūdelį. O gal jam nepatinka prancūziški
valgiai, gal jo koks ypatingas skonis?
— Kad ne, Italijoje jis valgydavo viską. Tikriausiai
šiandien nesveikuoja.
— Be to,— tęsė grafienė,— visą laiką gyvenęs k arš­
tam e klimate, gal jis pakantesnis šilum ai kaip mes?
— Nemanau, nes skundėsi tvankum u ir klausė mane,
kodėl neatidaro langinių, nors langai ir atviri.
— Gerai sakai,— ta rė Mersedesa,— tokiu būdu
galim a p atik rin ti, a r jis tyčia taip nuo visko atsisako.
I r ji išėjo iš svetainės.
Po valandėlės langinės buvo atidarytos. Pro rag an ių
ir jazminų krūm us, augančius prieš langus, buvo galim a
m atyti visą sodą, apšviestą žibintais, ir vakarienei paruoš­
tą stalą.
Šokėjai ir šokėjos, lošikai ir pašnekovai džiaugsm in­
gai šūktelėjo: visų jų plaučiai su malonumu trau k ė vėsų
orą, gausiai p lū stan tį į kam barį.
Tuo metu vėl pasirodė Mersedesa, ji buvo d ar labiau
išblyškusi, bet veide atsispindėjo k a rta is jai būdingas
ryžtingum as. Ji nuėjo tiesiog prie būrelio, susispietusio
aplink šeimininką, ir ta rė savo vyrui:
— Nelaikykite ilgai čia mūsų svečių, grafe. Jeigu
jie nelošia, ta i mieliau pakvėpuos grynu oru sode, negu
dus čia.
— Ponia,— ta rė galantiškas senas generolas, 1809
metais dainavęs „Žygiuokime į S iriją!“ — vieni mes
neisime į sodą.
— Gerai, aš parodysiu pavyzdį,— ta rė Mersedesa.
390
 Ir, atsigręžusi į M ontekristą, paprašė:
— Grafe, suteikite man garbę, pasiūlykite savo
ranką.
G rafas vos nesusverdėjo nuo tų pap rastų žodžių.
Paskui įdėmiai pažiūrėjo į Mersedesą. Tai buvo tik akim ir­
ka, tru m p a it žaibas, bet grafienei pasirodė, kad ji tru n k a
visą amžinybę — tiek daug minčių įdėjo M ontekristas į
tą vieną žvilgsnį.
J is padavė grafienei ranką. Si į ją atsirėm ė arba,
geriau pasakius, vos palietė ją savo maža ranka, ir jie ėmė
lipti žemyn vienais akm eninių prieangio laiptų, ap staty tų
rododendronais ir kamelijomis.
P askui juos, taip p at ir kitais laiptais džiaugsm ingai
šūkaudam i gūžėjo gal dvidešimt žmonių, norinčių pasi­
vaikščioti po sodą.

XXXV + DUONA IR D R U S K A
Ponia de Morser su savo palydovu žengė po žaliais
liepų alėjos skliautais. A lėja ėjo į šiltnam į.
— Svetainėje buvo nežmoniškai šilta, juk tiesa,
grafe? — paklausė ji.
— Taip, ponia, ir jūsų m intis atid ary ti visas duris
bei langus puiki.
Tardam as šiuos žodžius, g rafas pastebėjo, kad Merse-
desos ran k a virpa.
— A r jum s nebus šalta su ta lengva suknele ir su
plonu šydu a n t pečių? — paklausė jis.
— A r žinote, k u r jus vedu? — neatsakydam a į jo
klausim ą, ta rė grafienė.
— Ne, ponia,— atsakė M ontekristas,— bet, kaip
matote, aš nesipriešinu.
— Į oranžeriją, k u r dūluoja ten, šitos alėjos gale.
G rafas klausiam ai pažvelgė į Mersedesą, bet ji tylė­
dam a ėjo tolyn, todėl ir M ontekristas tylėjo.
Juodu įėjo į šiltnam į, pilną puikių vaisių, kurie
liepos mėnesio pradžioje jau nunokdavo atitinkam oje tem ­
peratūroje, atstojančioje saulę, ku ri tokia reta viešnia
mūsų padangėje.
391
 Grafienė paleido M ontekristo ra n k ą ir priėjusi n u ­
skynė m uskatinių vynuogių kekę.
— Im kite, grafe,— ta rė ji su tokia liūdna šypsena,
kad, atrodė, iš jos akių tuojau ištrikš ašaros.— Žinau,
prancūziškų vynuogių negalim a palyginti su Sicilijos
arba Kipro vynuogėmis, bet būkite atlaidus mūsų vargšei
šiaurės saulei.
G rafas nusilenkė ir žengė žingsnį atgal.
— J ū s iš manęs neimate? — ta rė Mersedesa dre­
bančiu balsu.
— Ponia,— atsakė M ontekristas,— nuolankiai p ra ­
šau man atleisti, bet aš niekada nevalgau vynuogių.
Mersedesa atsiduso ir paleido kekę iš rankų. A n t
gretim o špalerio kabojo puikus persikas, užaugęs kaip ir
vynuogės dirbtinėje šiltnamio tem peratūroje. Mersedesa
priėjo prie minkšto it aksomas vaisiaus ir nuskynė jį.
— Tai paim kite šį persiką,— ta rė ji.
Bet g rafas vėl papurtė galvą.
— Kaip, vėl! — ta rė ji tokiu skausm ingu balsu,
ta rsi slopindama ra u d ą .— Iš tiesų man nesiseka.
Stojo ilga tyla. Persikas, kaip ir vynuogių kekė,
dribtelėjo a n t smėlio.
— Žinote, g rafe,— pagaliau ta rė Mersedesa, m al­
daujančiom is akimis žvelgdama į M ontekristą,— yra toks
jaudinantis arabų paprotys: tie, kurie po tuo pačiu stogu
dalijosi duona ir druska, lieka am žini draugai.
— Žinau tą paprotį,— atsakė g rafas,— bet mes juk
Prancūzijoje, o ne Arabijoje, o Prancūzijoje nėra nei
amžinos draugystės, nei papročio dalytis duona ir druska.
— Bet vis dėlto,— ta rė grafienė drebėdama, žiūrė­
dam a M ontekristui tiesiog į akis ir kone m ėšlungiškai
abiem rankom is spausdam a jo ra n k ą ,— juk mes draugai,
ar ne?
Visas k raujas suplūdo g rafu i į širdį, jis išbalo it
m irtis. Paskui k raujas trenkė į veidą, nudažė skruostus ir
trum pą valandėlę apvilko akis rūku, kaip atsitinka žmo­
gui, kuriam svaigsta galva.
— Žinoma, ponia,— atsakė jis,— kodėl mums nebūti
draugais?
Tas tonas buvo toks tolimas, kokio nesitikėjo Mersede-

392
sa, todėl ji nusigręžė, o jos atodūsis nuaidėjo lyg aimana.
— A čiū,— ta rė ji ir žengė pirmyn.
Jie apėjo visą sodą n ep ratarę nė žodžio.
— G rafe,— nelauktai kreipėsi Mersedesa, kai jie
valandėlę pavaikščiojo tylomis,— a r tiesa, kad jūs daug
matėte, daug keliavote, daug kentėjote?
, — Taip, ponia, aš daug kentėjau,— atsakė M ontekris­
tas.
— Bet d ab ar jūs laim ingas?
— Žinoma,— atsakė g rafas,— juk niekas negirdėjo
manęs skundžiantis.
— I r dab artinė jūsų laim ė švelnina jūsų sielą?
— Mano dabartinė laimė lygi praeities nelaimėms,—
ta rė grafas.
— Ju k jūs vedęs?
— Vedęs? — krūptelėjo M ontekristas.— Kas jums
galėjo tai pasakyti?
— Niekas nesakė, bet jus keletą k a rtų visi m atė
operoje su jauna gražia moterimi.
— Tai vergė, ją pirkau Konstantinopolyje, vieno
kunigaikščio duktė, dabar ji pasidarė mano dukterim i, nes
visame pasaulyje neturiu nė vieno artim o žmogaus.
— Tai jūs gyvenate vienas?
— Taip, gyvenu vienas.
— N etu rite sesers... sūnaus... tėvo?
— Nieko.
— Kaip jūs galite taip gyventi, neturėdam as nieko,
kas sietų jus su gyvenimu?
— Aš dėl to nekaltas, ponia. Gyvendamas Maltoje
mylėjau vieną m erginą ir ruošiausi ją vesti, bet užėjo
karas ir nunešė mane nuo jos kaip viesulas. Tikėjau, kad
ji mane taip myli, jog lauks manęs, liks ištikim a n et man
mirus. Bet kai grįžau, ji jau buvo ištekėjusi. Tai bemaž
kiekvieno per dvidešimt metų persiritusio vyro istorija.
Gal mano širdis buvo jautresnė negu k itų ir aš kentėjau
daugiau, negu b ūtų kentėjęs kitas mano vietoje, štai ir
viskas.
Grafienė stabtelėjo, ta rsi jai būtų reikėję atsikvėpti.
— Taip,— ta rė ji,— ir ta meilė it akmuo liko jūsų
širdyje... Tik vieną k a rtą žmogus tik rai myli... I r jūs
daugiau nesim atėte su ta moterimi?
393
 — Niekada.
— Niekada!
— Aš nebegrįžau ten, kur ji gyveno.
— Į M altą?
— Taip, į M altą.
— J i ir d ab ar Maltoje?
— Turbūt.
— I r jūs atleidote jai už savo kančias?
— J a i — atleidau.
— Bet tik jai. Jū s vis dar nekenčiate tų, kurie jus
išskyrė su ja?
G rafienė atsistojo prieš M ontekristą. Jos rankoje
tebebuvo likęs kvapnios kekės spurgelis.
— Im kite,— ta rė ji.
— Ponia, aš niekada nevalgau vynuogių,— atsakė
M ontekristas, ta rtu m jie niekuomet apie ta i nebūtų kal­
bėję.
Nevilties kupinu mostu grafienė nusviedė spurgelį į
artim iausius krūm us.
— Nepalenkiamas! — sušnibždėjo ji.
M ontekristas tebebuvo šaltas, ta rsi tas priekaištas
bū tų ne jam taikomas.
Tuo metu prie jų pribėgo Alberas.
— M amyte,— sušuko jis,— didelė nelaimė!
— K as yra? Kas atsitiko? — paklausė grafienė išsi-
tiesdama, lyg tie žodžiai būtų gražinę ją iš sapno į tik ro ­
vę.— Sakai, nelaimė? Iš tik rų jų dabar tu ri prasidėti ne­
laimės.
— Ponas Vilforas atvažiavo.
— Na ir kas?
— J is atvažiavo pasiim ti žmonos ir dukters.
— Kodėl?
— Todėl, kad į Paryžių atvyko markizė de Sen Meran
ir atvežė žinią, jog m arkizas de Sen M eranas miręs kelyje
iš Marselio, pirmoje stotelėje. Ponia de Vilfor buvo tokia
linksma, kad negalėjo nei suprasti tos naujienos, nei ja
patikėti, bet panelė V alentina, išgirdusi pirm uosius tėvo
žodžius, nors jie ir buvo atsarg iai pasakyti, viską suprato.
Tas smūgis trenkė ją kaip perkūnas, ji krito apalpusi.
— O kas y ra m arkizas de Sen M eranas V alentinai
de Vilfor? — paklausė g rafas.

394
 — Jos senelis iš motinos pusės. M arkizas važiavo
čia norėdam as paskubinti Franco ir savo anūkės vestuves.
— Ak, taip!
— D abar Francui teks palaukti. Gaila, kad m arkizas
de Sen M eranas nebuvo taip p at ir panelės D anglar senelis!
— A lberai, Alberai! Na, ką tu šneki? — su švelniu
priekaištu ta rė ponia de Morser.— Jis jus nepaprastai
gerbia, grafe, pasakykite jam, kad taip kalbėti netinka!
I r ji žengė keletą žingsnių į priekį.
M ontekristas pažvelgė į ją taip keistai, su tokiu
svajingu ir susižavėjimo kupinu švelnumu, kad ji grįžo
atgal.
J i paėmė jo ran k ą, paskui suspaudė sūnaus plaštaką
ir sujungė jas.
— Mes juk draugai, tiesa? — ta rė ji.
— N edrįstu pretenduoti būti jūsų draugu, ponia,—
atsakė g rafas,— bet aš visada jūsų nuolankiausias tarnas.
Grafienė pasitraukė su neapsakomai skaudančia
širdimi. J i nenuėjo nė dešimt žingsnių, ir grafas pastebėjo
ją glaudžiant prie akių nosinaitę.
— A r jūs su m otute dėl ko nors nesutarėte? — pa­
klausė nustebęs Alberas.
— O ne, juk ji p ati jums g ird in t sakė, kad mes d ra u ­
gai,— atsiliepė g rafas.
I r jie grįžo į svetainę, k u rią ką tik buvo palikę Valen
tina ir ponai de Vilforai.
Savaime aišku, kad tuojau po jų išėjo ir Morelis.

XXXVI + M A R K IZ E DE SEN M E R A N
Iš tik rų jų Vilforo namuose neseniai buvo įvykusi
liūdna scena.
Abiem moterims išvažiavus į pokylį, į kurį ponia
de Vilfor niekaip negalėjo prikalbinti savo v y rą jas lydėti,
karališkasis prokuroras, kaip jau buvo įpratęs, užsirakino
kabinete su bylų šūsnimi, kuri būtų išgąsdinusi kiekvieną
kitą, bet kurios kitu metu vargu a r būtų pakakę tokio
sm arkaus darbininko apetitui.
Bet šį k a rtą bylos buvo tik dėl akių. Vilforas užsi­
395
darė ne dirbti, bet, netrukdom as pam ąstyti. Užrakinęs
duris ir įsakęs netrukdyti, jeigu nieko svarbaus neatsitik­
tų, jis atsisėdo į savo krėslą ir ėmė dar k a rtą perkratin ėti
atm intyje visa, kas per p a sta rą ją savaitę perpildė jo
niū rau s liūdesio ir karčių atsim inim ų taurę.
U žuot ėmęsis prieš jį sukrautų bylų, jis ištraukė vieną
rašomojo stalo stalčių, paspaudė slaptą spyruoklę ir
išsiėmė ryšulėlį savo asm eninių užrašų. Tuose vertinguose
rankraščiuose griežta tv ark a ir jam vienam žinomu šifru
buvo surašytos pavardės tų žmonių, kurie dėl politinės
veiklos, piniginių reikalų, teismo bylų a r slaptų meilės
in trig ų pasidarė jo priešais.
Šiandien, kada jam pačiam grėsė pavojus, jų atrodė
be galo daug. Tačiau, nors ir labai galingi bei grėsm ingi
buvo tie vardai, ne k a rtą jis šypsojosi iš jų, kaip šypsosi
keleivis, kuris iš aukščiausios viršukalnės žiūri į stūksan­
čias smailias uolas po savo kojomis, į nepraeinam us kelius
ir bedugnių pakraščius — į visa, ką jis įveikė, ilgai ir
varg in g ai kopdamas į viršūnę.
J is kruopščiai p erk ratė savo atm intyje visas tas p a­
vardes, gerai jas perskaitė, išnagrinėjo, patikrino pagal
užrašus ir pagaliau p ap u rtė galvą.
— Ne,— sušnibždėjo jis,— nė vienas iš tų priešų
nebūtų taip ilgai ir k a n tria i laukęs, kad tik dabar su­
triu šk intų mane ta paslaptim i. K artais, anot Hamleto, iš
žemės pasigirsta gausm as to, kas buvo giliai joje palaidota
ir nelyginant fosforinės žaltvykslės ima klajoti po orą.
Bet tos liepsnelės trum palaikės ir tik klaidina kitus.
Visą tą isto riją korsikietis, m atyt, bus papasakojęs
kokiam nors kunigui, o tas — kam nors kitam . Ponas
M ontekristas girdėjo ją ir norėdam as patikrinti...
— Bet kuriam galui tikrinti? — tęsė Vilforas, v alan ­
dėlę pasvarstęs.— Kam reikėtų ponui M ontekristui, ponui
Dzakonei, Maltos laivų savininko sūnui, Tesalijos sidabro
kasyklų pram oninkui, pirm ą k a rtą atvykusiam į P ran cū ­
ziją, tik rin ti tokį tam sų, p aslaptingą ir nenaudingą fak tą?
Iš tų ne visai sutam pančių žinių, kurias papasakojo man
ta s ab atas Buzonis ir lordas Vilmoras, jo draugas ir
priešas, man aišku vienas dalykas, tik ras ir nekeliąs abe­
jonių: jokiais laikais, jokiu atveju ir jokiomis aplinkybė­
396
mis mudu su juo niekur nebuvome susidūrę.
Bet V ilforas kartojo sau visa ta i ir pats netikėjo savo
žodžiais. Baisiausia buvo ne pats demaskavimas, nes jis
galėjo neigti arba ir atsakyti. Mažai jį jaudino tas „Mene,
Tekel, Fares", staiga kruvinom is raidėm is pasirodęs an t
sienos, bet jis tiesiog kankinam ai norėjo sužinoti, kieno
ran k a tuos žodžius užrašė.
Tuo metu, kai jis mėgino nusiram in ti ir vietoj kadaise
svajotos politinės karjeros, bijodamas pažadinti taip ilgai
miegojusį nežinomą priešą, vaizdavosi kuklią ateitį vien su
šeimos džiaugsm ais, kieme sudardėjo įvažiavusi karieta.
Kiek vėliau jis išgirdo a n t laiptų lėtus, m atyt, seno žmo­
gaus žingsnius, paskui raudojim ą ir dejavimus, kurie
taip sekasi tarnam s, kada jie nori parodyti jog užjaučia
savo ponus.
J is skubiai atrakino kabineto duris, ir pro jas, niekam
nepranešus, tučtuojau įėjo sena dama su šalių ir skrybėle
rankoje. Jos žili plaukai gaubė m atinę lyg pageltęs dram b­
lio kaulas k ak tą, o akys, apie ku rias laikas buvo sustūm ęs
gilias raukšles, buvo užputusios nuo ašarų.
— O, kokia nelaim ė,— ta rė ji,— kokia nelaimė! Aš
jos neišgyvensiu!.. Ne, žinoma, aš m irsiu nuo jos!
Ir, kritusi į krėslą netoli durų, ji ėmė garsiai raudoti.
Tarnai susispietė tarp du ry je ir, nedrįsdam i įeiti, žval­
gėsi į senąjį N u artjė ta rn ą , kuris, išgirdęs iš savo pono
kam bario triukšm ą, taip p a t atbėgo ir stovėjo užpakalyje
kitų. Vilforas, pažinęs savo uošvę, pašoko ir puolė prie
jos.
— Dieve mano, kas atsitiko? — paklausė jis.—
Kodėl jūs tokia nusiminusi? O k u r m arkizas de Sen Me-
ranas?
— M arkizas de Sen M eranas m irė,— pranešė senoji
markizė be jokių įžangų, sausu balsu, lyg suakmenėjusi.
V ilforas atsitrau k ė žingsnį ir skėstelėjo rankomis.
— Mirė!..— sumurmėjo jis.— Mirė taip... staiga?
— Prieš savaitę po pietų mudu sėdome į k arietą,—
pradėjo pasakoti ponia de Sen M eran.— M arkizas jau
kelios dienos negalavo, bet mintis, kad netrukus pasi­
m atys su mieląja V alentina, stiprino jį. Nepaisydamas
sirguliavim o, jis n u ta rė važiuoti. Bet nespėjome nu v a­
397
žiuoti nė šešių mylių nuo Marselio, ir jis paėmė, kaip
paprastai, savo piliules, paskui taip kietai užmigo, kad
man pasirodė įtartin a. Tačiau aš nesiryžau jo žadinti.
Paskui pastebėjau, kad jo veidas ėmė ra u sti ir smilkinių
venos kažkaip keistai išsipūtė. Aš jo vis d ar nežadinau.
Paskui sutemo, ir aš jau nieko negalėjau įžiūrėti. N etru­
kus jis kurčiai, klaikiai suriko, ta rsi per miegą pajutęs
skausm ą, ir jo galva klastelėjo atgal. Aš šūktelėjau ta rn ą ,
vežėjui liepiau sustoti, ėmiau žadinti m arkizą, prikišau
prie nosies buteliuką su druska, bet viskas jau buvo baigta,
jis buvo miręs. A tvažiavau į Eksą sėdėdama šalia jo
lavono.
V ilforas stovėjo ir klausėsi apstulbęs.
— Jūs, žinoma, tuojau pakvietėte gydytoją?
— Tučtuojau. Bet, kaip jums sakiau, jau buvo per
vėlu.
— S uprantam a, tačiau d ak taras bent nustatė, kokia
liga mirė v argšas markizas?
— Dievuli brangus, žinoma, jis m an pasakė, m atyt,
tai buvo apopleksija.
— K ą jūs tad a darėte?
— Ponas de Sen M eranas visada sakydavo, kad,
jeigu jis m irtų ne Paryžiuje, ta i vis tiek norėtų būti p alai­
dotas šeimos rūsyje. Aš liepiau jį įdėti į švininį k arstą, ir
po kelių dienų jis bus čia.
— V argšė motutė! — ta rė V ilforas.— Tokie rūpes­
čiai po tokio baisaus smūgio, ir jūsų amžiuje!
— Dievas man suteikė jėgų pakelti viską. P agaliau
brangusis m arkizas man būtų padaręs lygiai tą pat, ką
aš padariau jam. I r nuo to laiko, kada aš jį ten palikau,
jaučiuosi lyg be galvos. Ja u nebegaliu verkti. Tiesa,
žmonės sako, kad sulaukus mano metų ašaros jau būna
išsekusios, bet m an atrodo, kol žmogus kenčia, tol ir verkti
tu rė tų galėti. O k u r V alentina? Ju k mes dėl jos čia važia­
vome. Aš noriu ją pam atyti.
V ilforas suprato, kaip žiauru b ūtų pasakyti, kad
V alentina baliuje. J is tik paminėjo, kad jos nėra namie,
kad ji išėjo drauge su pamote ir kad jai tuojau praneš.
— Tučtuojau, tučtuojau, prašau jus,— ta rė senoji
ponia.

398
 V ilforas paėmė ją po ran k a ir nuvedė į jos kam barį.
— Pailsėkite, m otute,— ta rė jis.
Išgirdusi tą žodį, markizė pažvelgė į žentą, nuolat
jai prim enantį taip gailiai apverkiam ą dukterį, a tg i­
m usią jai Valentinoje. S ukrėsta kreipimosi „m otute", ji
apsipylė ašaromis, suklupo prie krėslo ir priglaudė prie
jo savo žilą galvą.
V ilforas pavedė ja rū pin tis moterims. Senasis B arua,
susijaudinęs iki širdies gelmių, grįžo pas savo poną. Užvis
labiausiai senius gąsdina, kai m irtis valandėlę palieka juos
ram ybėje, kad patiestų kokį nors k itą senį. Paskui, kol
ponia de Sen Meran, vis dar atsiklaupusi, k arštai meldėsi,
V ilforas išsiuntė vežiko ir pats nuvyko pas ponią Morser
parsivežti žmonos ir dukters. Jis pasirodė svetainės ta rp ­
duryje toks išbalęs, kad V alentina puolė prie jo šaukdam a:
— Kas atsitiko, tėve? Nelaimė?
— Tik k ą atvažiavo tavo senelė,— ta rė Vilforas.
— O senelis? — paklausė ji, visa drebėdama.
V ilforas nieko neatsakė, tik paėmė ją už parankės.
I r kaip tik laiku: V alentinai pasidarė bloga, ji susver-
dėjo. Ponia de V ilfor sugriebė ją ir, pagelbėdam a vyrui
nuvesti ją iki karietos, kalbėjo:
— Kaip keista! Kas būtų galėjęs pam anyti! Taip, iš
tik rų jų keista!
I r nusim inusi šeima tuojau išskubėjo, užm etusi savo
liūdesį nelyginant gedulo šydą a n t viso tebesitęsiančio
pokylio.
Laiptų apačioje V alentina rado jos laukiantį Barua.
— Ponas N uartjė nori jus šiandien p am aty ti,—
patyliukais ta rė jis.
— Praneškite, kad užsuksiu pas jį, kai tik pasim aty-
siu su senele,— atsakė V alentina.
Būdama jautrios sielos, mergina suprato, kad šią
valandą ji reikalingiausia poniai de Sen Meran.
V alentina rado ją lovoje. Vienintelės smulkmenos,
kurias galim a bū tų papasakoti apie jų pasim atym ą, tai
apsikabinim as be žodžių, širdį plėšiantis sielvartas,
trūksm ingi atodūsiai ir deginančios ašaros: čia pat, reikš­
dam a, bent iš pažiūros, pag arb ią užuojautą vargšei našlei,
atsirėm usi į vyro ran k ą, stovėjo ir ponia de Vilfor.

399
 Po valandėlės ji pasilenkė prie vyro ausies ir ta rė:
— Jeigu leisite, man būtų geriau išėjus, nes, atrodo,
būdam a čia, aš d ar labiau skaudinu jūsų uošvę.
Ponia de Sen M eran išgirdo jos žodžius.
— Taip, ta ip ,— sušnibždėjo ji V alentinai,— tegu ji
eina, bet tu pasilik, būtinai pasilik.
Ponia de Vilfor išėjo, ir V alentina pasiliko viena prie
senelės lovos, nes karališkasis prokuroras, tos netikėtos
m irties pritren k tas, išlydėjo žmoną.
Tuo ta rp u B arua grįžo pas poną N uartjė. Jis girdėjo
kilusį namuose triukšm ą ir, kaip jau sakėme, pasiuntė
senąjį ta rn ą sužinoti, kas ten darosi.
Siam grįžus, gyvos ir protingos senio akys klausiam ai
įsmigo į jį.
— Deja, pone,— pranešė B arua,— įvyko didelė nelai­
mė: ponia de Sen Meran atvažiavo, o jos vyras mirė.
Sen M eranas ir N uartjė niekada nebuvo dideli d ra u ­
gai, bet visiems žinoma, kokį įspūdį senam žmogui sukelia
žinia apie kito senio m irtį.
N uartjė nuleido galvą a n t krūtinės, kaip daro p ri­
slėgti arba susim ąstę žmonės, paskui užmerkė vieną akį.
— Panelės Valentinos? — paklausė Barua.
N u artjė parodė ženklą „taip “ .
— J i baliuje, juk jūs žinote, ji dar buvo atėjusi
pasakyti jum s lab an ak t su vakarine suknia.
N u artjė vėl užmerkė k airę akį.
— J ū s norite ją pam atyti?
Senis ta i patvirtino.
— Tikriausiai tuojau parveš ją iš ponios de Morser.
Aš palauksiu, kol grįš, ir pasakysiu, kad užeitų. Gerai?
— Taip,— atsakė paralitikas.
Taigi Barua palūkuriavo Valentinos ir, kaip jau
matėme, pranešė jai, ko senelis pageidauja.
Todėl V alentina užlipo pas N uartjė, kai tik išėjo iš
ponios de Sen Meran, k urią, nors ir labai susijaudinusią,
pagaliau priveikė nuovargis, ir ji užmigo neram iu miegu.
P rie galvūgalio buvo p ritra u k ta s staliukas, a n t kurio
padėta stiklinė ir grafin as jos mėgstamo gėrimo — oran ­
žado.
Po to, kaip jau sakėme, V alentina paliko miegančią
markizę ir nuėjo pas N uartjė.

400
 V alentina pabučiavo senelį, ir jis pažiūrėjo į ją taip
švelniai, kad iš jos akių vėl ištryško ašaros, kurias ji
manė jau visas išverkusi.
Senelis atkakliai žiūrėjo į ją.
— Taip, taip ,— ta rė V alentina,— tu nori pasakyti,
kad man dar liko geras senelis, tiesa?
Senelis sumirksėjo, kad jis kaip tik tai ir norėjęs pa­
sakyti savo žvilgsniu.
— Tai viena laim ė,— tęsė V alentina,— nes kitaip
aš nežinau, ką daryčiau!
Buvo jau pirm a valanda. B arua, ir pats jau norė­
dam as gulti, pastebėjo, kad po tokio sunkaus vakaro
visiems reikia pailsėti. Senelis nenorėjo sakyti, jog vienin­
telis jo poilsis — m aty ti savo kūdikį. J is atsisveikino su
V alentina, ku ri iš skausmo ir nuovargio atrodė tik rai
serganti.
K itą ry tą atėjusi pas senelę, V alentina rado ją lovoje.
Drugys nesiliovė. Senosios markizės akys degė niauria
ugnim i, atrodė, kad ją buvo apėmęs stiprus nervinis
susierzinimas.
— Kas jums, senele, jūs nesitaisote? — sušuko V a­
lentina, pastebėjusi visus tuos simptomus.
— Ne, vaikuti mano, ne,— atsakė ponia de Sen Me-
ra n ,— bet aš labai laukiau tavęs. Noriu, kad pašauktum
savo tėvą.
— Tėvą? — neram iai paklausė V alentina.
— Taip, man reikia su juo pasikalbėti.
V alentina nedrįso jai p rieštarau ti, nors ir nežinojo,
kam jai prireikė tėvo. Po valandėlės Vilforas atėjo.
— Pone,— pradėjo ponia de Sen Meran be jokių
užuolankų, ta rsi bijodama gaišti la ik ą,— jūs rašėte, kad
ketinate mūsų m ergaitę ištekinti?
— Taip,— atsakė V ilforas,— ta i jau daugiau negu
ketinu, ta i jau n u ta rta .
— Jū sų busimasis žentas — Francas d ’Epinė?
— Taip, ponia.
— Tai generolo d ’Epinė sūnus, mūsų vienminčio,
kuris buvo nužudytas kelios dienos prieš uzurpatoriaus
grįžim ą iš Elbės salos?
— Visiškai teisingai.
401
 — A r jo nebaido tas faktas, kad V alentina — jako­
bino anūkė?
— Laimė, mūsų politiniai nesutarim ai liovėsi, m otu­
te,— ta rė V ilforas.— Francas d’Epinė buvo d ar vaikas,
kada žuvo jo tėvas. J is labai mažai pažįsta N uartjė, todėl,
jeigu ir nebus jam palankus, ta i bent abejingas.
— A r ta i gera partija?
— Visais atžvilgiais.
— O ta s jaunuolis...
— Visų gerbiamas.
— Gerai išauklėtas?
— J is vienas iš puikiausių žmonių, kokius tik aš
pažįstu.
Per visą tą pokalbį V alentina neištarė nė žodžio.
— Tuomet,— kiek pagalvojusi ta rė ponia de Sen Me-
ra n ,— jum s reikia pasiskubinti, nes man neilgai liko
gyventi.
— Jum s, ponia! Jum s, senele! — sušuko vienu balsu
V ilforas ir V alentina.
— Žinau, ką sakau,— kalbėjo toliau m arkizė,—
reikia paskubėti, kad bent senelė galėtų palaim inti jos
santuoką, jei ji n etu ri motinos. Aš juk viena likau jai po
vargšės mano Renė mirties. J ū s ją taip g reitai pamiršote.
— J ū s nepagalvojate, ponia, kad vargšei našlaitei
reikėjo motinos.
— Pam otė niekada neatstos motinos! Tačiau g rįž­
kime prie Valentinos: palikime m irusius ramybėje.
Markizė kalbėjo visa ta i be galo skubiai ir keistu
tonu, ta rsi kliedėdama.
— Padarysim e taip, kaip jūs norite,— tarė Vilfo­
ra s,— juo labiau, kad jūsų noras sutam pa su mano. Kai
tik d ’Epinė grįš į Paryžių...
— Mieloji senele,— įsiterpė V alentina,— juk mums
d ab ar gedulas... padorum as reikalauja... N ejaugi no rėtu ­
mėte kelti vestuves tokiomis liūdnomis, kraupiom is ap­
linkybėmis?
— Vaikeli,— skubiai pertraukė ją senelė,— nereikia
tų banalybių, jos tik silpnoms prigim tim s trukdo k u rti
savo ateitį. Aš ištekėjau taip p a t m otinai g u lin t m irties
patale ir visai nepasidariau dėl to nelaiminga.

402
 — I r vėl jūs galvojate apie m irtį, ponia! — ta rė
Vilforas.
— Vėl? Visą laiką!.. Sakau jums, kad aš greit mirsiu,
girdite? Bet prieš m irtį noriu pam aty ti savo žentą, noriu
pareikalauti iš jo, kad jis pad arytų mano anūkę laim ingą,
noriu iš jo akių išskaityti, a r jis įvykdys mano reikala­
vimą. Žodžiu, noriu jį pažinti,— tęsė senė, ir jos veidas
pasidarė baisus,— taip, aš ateisiu pas jį iš savo kapo, jeigu
jis nebus toks, koks tu ri būti, nebus toks, koks reikia, kad
būtų.
— Ponia,— kreipėsi į ją V ilforas,— vykite nuo
savęs tas egzaltuotas, neprotingas mintis. Mirusieji
miega savo kapuose ir jau niekada nebeatsikelia.
— Taip, mieloji senele, nusiram inkite! — pridūrė
Valentina.
— O aš jums, pone, sakau, kad viskas visai ne taip,
kaip jūs galvojate. Šią n ak tį aš praleidau siaubingai. Aš
p ati saVe regėjau miegančią, ta rsi mano siela jau būtų
atsiskyrusi nuo kūno. Stengiausi atsim erkti, bet vokai
patys uždengdavo akis. I r štai, aš žinau, jums ta i pasirodys
neįmanoma, ypač jums, pone,— bet ir užsim erkusi aš
gerai mačiau, kaip iš ano kampo, ku r y ra durys į ponios
de Vilfor tualeto kam barį, tyliai įėjo balta figūra.
V alentina šūktelėjo.
— J u s kam avo k arštis,— paaiškino Vilforas.
— Galite netikėti, bet aš žinau, ką sakau: aš mačiau
b altą fig ū rą. Dievas ta rsi bijojo, kad aš galiu suabejoti
vien tik regėjim u, todėl išgirdau net skam btelint stiklinę,
taip, taip, štai tą pačią, k u ri stovi a n t stalo.
— Senele, jūs sapnavote.
— Ne, nesapnavau, nes ištiesiau ra n k ą prie skam bu­
čio, ir šešėlis bem atant dingo. Tuomet įėjo kam barinė su
žvake. Vaiduokliai rodosi tik tiems, kurie tu ri juos p a­
m aty ti: ta i buvo mano vyro dvasia. O jeigu mano vyro
dvasia ateina manęs šaukti, tai kpdėl mano dvasia negalės
grįžti anūkės apginti? Mūsų ryšys, man atrodo, d ar
stipresnis.
— P rašau jus, ponia,— ta rė Vilforas, nejučiom su­
jaudintas iki širdies gelmių,— nepasiduokite toms niū­
riom s mintim s. Jū s gyvensite su mumis, gyvensite ilgai,
403
laim inga, mylima, gerbiama, ir mes priversim e jus u ž­
miršti...
— Ne, ne, niekuomet! — pertraukė m arkizė.— Kada
g rįžta ponas d’Epinė?
— Mes laukiam e jo kiekvienu momentu.
— Gerai. Kai tik jis atvažiuos, praneškite man.
Reikia greičiau, greičiau. Paskui aš taip p a t norėčiau
p am atyti n o ta rą ir įsitikinti, kad visas mūsų tu rta s a ti­
teks Valentinai.
— Ak, senele,— sušnibždėjo V alentina, prispaus­
dam a prie ligonės degančios kaktos lūpas.— A š to nepa­
kelsiu! Dieve mano, jūs visa degate. Reikia kviesti ne
notarą, bet gydytoją!
— Gydytoją? — gūžtelėjo ji pečiais.— Aš nesergu,
tik mane labai troškina, ir viskas.
— K ą jūs geriate, senele?
— Zinai, savo oranžadą, kaip visada. Stiklinė ten
a n t stalo, paduok ją man, Valentina.
V alentina pripylė iš grafino stiklinę oranžado ir
padavė senelei šiek tiek būgštaudam a, nes čia buvo ta
p ati stiklinė, kurią, pasak markizės, buvo lietusi šmėkla.
Markizė viską išgėrė vienu mauku.
Paskui atsilošė į pagalvius kartodam a:
— N otarą! N otarą!
V ilforas išėjo. V alentina atsisėdo prie senelės lovos.
Vargšė mergytė! Atrodė, jai pačiai reikėjo gydytojo,
k urį ji p a ta rė kviesti markizei. Jos skruostai degte degė,
ji kvėpavo tankiai ir trūksm ingai, pulsas pašėlusiai
daužėsi.
Nelaimingoji galvojo, kaip nusim ins M aksimilijanas,
sužinojęs, kad ponia de Sen Meran, užuot buvusi sąju n­
gininke, pasidarė jų priešu, nors jo ir nepažindama.
Ne k a rtą V alentina norėjo senelei pasakyti viską ir
nebūtų nė valandėlės svyravusi, jeigu jo pavardė būtų ne
Morelis, bet A lberas de Morseras arb a Raulis de Šato Reno.
Morelis buvo plebėjų kilmės, ir V alentina žinojo, kaip
išdidžioji markizė de Sen M eran niekino visus, kurie
nepriklausė aukštuomenei. Todėl kiekvieną k a rtą , kada
jos paslaptis jau būdavo beprasiveržianti pro lūpas, ji
likdavo širdyje dėl liūdno įsitikinimo, kad pasakius tik

404
bė reikalo ją išduotų ir kad viskas bus baigta, kai tik
tėvas ir pam otė sužinos jos paslaptį.
Taip praslinko beveik dvi valandos. Ponia de Sen Me-
ra n miegojo neram iu, karštligišku miegu. Buvo pranešta
atvykus notarą.
Nors tai buvo pasakyta ir labai tyliai, tačiau markizė
pakėlė galvą.
— N otaras? — paklausė ji.— Tegu įeina, tegu įeina.
N otaras buvo prie durų. J is įėjo.
— Išeik, V alentina,— ta rė ponia de Sen M eran,—
palik mane vieną su tuo ponu.
— Bet, senele...
— Eik, eik.
M ergina pabučiavo senelei kaktą ir išėjo, spausdama
prie akių nosinaitę.
Už durų ji rado ta rn ą, kuris pranešė, kad svetainėje
laukia gydytojas.
V alentina greitai nulipo žemyn. D aktaras buvo šeimos
d raugas ir k a rtu vienas iš žym iausių to meto gydytojų.
J is labai mylėjo V alentiną, k u rią pažinojo nuo p a t g i­
mimo. P ats turėjo beveik tokio p at am žiaus dukterį,
gim usią iš džiovininkės motinos, todėl visą gyvenimą
nuolat drebėjo dėl savo vaiko sveikatos.
— Ak, brangusis ponas d ’A vrinji,— ta rė V alenti­
n a,— kaip mes jūsų laukėme! Bet pirm iausia pasakykite,
kaip gyvuoja Madlena ir A ntuanetė?
Madlena buvo d’A vrinji duktė, o A ntuanetė jo dukte­
rėčia.
D’A vrinji liūdnai nusišypsojo.
— A n tu anetė — p u ik iai,— ta rė jis,— Madlena —
šiaip sau. Bet jūs atsiu n tėte manęs, mielas vaikeli? Kas
pas jus serga? Tikiuosi, kad nei tėvas, nei ponia Vilfor?
O jūs pati? Aš, jau m atau, jūsų nervai neduoda jums
ram ybės. Bet vis dėlto nem anau, kad būčiau čia reika­
lingas — nebent tik p atarti, kad tru p u tį pažabotum ėte
savo vaizduotę.
V alentina paraudo,— d ’A vrinji vos ne stebuklingai
mokėdavo skaityti kitų žmonių širdis. Jis buvo vienas tų
medikų, kurie kūno negales gydo dvasinėmis priemo­
nėmis.
405
 — Ne,— ta rė ji,— vargšė senelė susirgo. Ju k žinote,
kokia nelaimė ištiko mus?
— Nieko nežinau,— atsakė d ’A vtinji.
— Baisus dalykas,— ta rė V alentina, tram dydam a
ra u d ą .— Mano senelis mirė.
— M arkizas de Sen Meranas?
— Taip.
— Staiga?
— Nuo apopleksijos.
— Nuo apopleksijos? — pakartojo gydytojas.
—Taip. V argšė senelė įsikalė į galvą, kad jos vyras,
su kuriuo ji niekad nesiskirdavo, ją šaukiąs ir kad ne­
truk u s ji eisianti pas jį. P rašau jus, pone, padėkite senelei!
— K ur ji?
— Savo kam baryje su notaru.
— O kaip ponas N uartjė?
— Vis toks pat: protas kuo šviesiausias, bet po
senovei nejuda ir nekalba.
— I r vis taip p at myli jus, b rangus vaikeli?
— T aip,— atsiduso V alentina,— tikrai, jis mane
labai myli.
— Bet kas gi jūsų nemylėtų?
V alentina liūdnai nusišypsojo.
— O kas senelei?
— N epaprastas nervinis sukrėtim as, keistas, n era­
mus miegas. Š įryt ji pasakojo, kad naktį jos siela plevenusi
aplinkui ir mačiusi jos kūn ą miegantį. Aišku, ji kliedėjo.
Senelė tikina mačiusi, kaip į kam barį pas ją įėjo šmėkla,
ir girdėjusi, kaip ta šmėkla barkštelėjo stiklinę.
— K eista,— ta rė gydytojas,— niekada nesu girdė­
jęs, kad ponia de Sen M eran sirg tų haliucinacijomis.
— Aš ją pirm ą k a rtą mačiau šitokią,— ta rė Valen­
tin a .— Š įry t ji labai mane išgąsdino, m aniau, kad iš proto
išėjo. Net tėvas,— jūs gi žinote, koks jis pusiausvyros
žmogus,— n et jis, atrodo, buvo labai susijaudinęs.
— Tuojau pažiūrėsim e,— ta rė d ’A vrinji,— visa tai
labai keista.
N otaras jau lipo žemyn. Tarnas pranešė V alentinai,
kad markizė viena.
— Užeikite pas ją ,— ta rė ji gydytojui.

406
 — O jūs?
— Ne, aš bijau. J i uždraudė man jus kviesti. Be to,
kaip pastebėjote, aš p ati suirzusi, susijaudinusi, blogai
jaučiuosi. Pavaikščiosiu po sodą, gal kiek atsigausiu.
Gydytojas paspaudė V alentinai ra n k ą ir nuėjo pas
markizę, o m ergina patrau k ė į sodą.
Nereikia nė sakyti, kokia buvo m ėgstam iausioji Va­
lentinos pasivaikščiojimų vieta sode. Du a r tris kartu s
apsukusi darželį aplink nam ą, nusiskynusi rožę, norėdama
prisisegti ją prie juosmens a r įsikišti į plaukus, ji p atraukė
į ūksm ingą alėją, einančią prie suolo, o nuo suolo žengė
v a rtų link.
Sį k artą, kaip buvo papratusi, V alentina apėjo savo
gėles, bet nė vienos nenusiskynė: gedulas, nors dar neatsi-
spindįs jos išorėje, bet jau glūdįs širdyje, kratėsi net
tokio kuklaus papuošalo. Paskui ji nužingsniavo į savo
alėją. Eidama pirm yn išgirdo, kad kažkas šaukia ją
vardu, ir nustebusi sustojo.
Tada kažkas šūktelėjo dar garsiau ir ji pažino Maksi-
milijano balsą.

X X X V II + PAŽADAS
Tai iš tik rų jų buvo Morelis, kuris nuo vakar dienos
nesitvėrė savo kailyje. Įsimylėjusiems ir motinoms bū­
dingu in stin k tu jis spėjo, kad, atvykus poniai de Sen Me-
ra n ir m irus jos vyrui, Vilforų namuose tu ri atsitik ti
kažkas svarbaus, kas artim ai palies jo meilę Valentinai.
Kaip tuojau pamatysime, n uojauta jo neapgavo, ir
prie v artų po kaštonais atvedė jį, sumišusį ir susijaudinusį,
ne vien šiaip sau nerim astavim as.
Bet V alentina nežinojo, kad Morelis jos laukia, nes
p aprastai jis šituo metu neatvykdavo., ir tik grynas atsitik ­
tinum as arba, jeigu norite, meilės potraukis atvedė ją į
sodą. P am atęs ją, Morelis pašaukė. J i atbėgo prie vartų.
— Jū s čia? Tokiu laiku? — nustebo Valentina.
— Taip, vargše mano drauge,— atsakė Morelis,— aš
atėjau iš jūsų išgirsti ir jums pasakyti liūdnas žinias.
— Mūsų nam ai — nelaim ių nam ai,— ta rė V alenti­
407
n a.— Kalbėkite, M aksimilijanai. Nors, tiesą pasakius, jau
pakaktų ir šito skausmo.
— B rangioji V alen tin a,— ta rė M aksim ilijanas,
stengdam asis susivaldyti ir kalbėti ram iai,— prašau jus
gerai klausyti manęs, nes visa, ką aš pasakysiu, yra labai
svarbu. K ada num atom os jūsų vestuvės?
— Klausykite, M aksim ilijanai,— ta rė dabar Valen­
tin a .— Aš nieko nenoriu nuo jūsų slėpti. Š įryt buvo
kalba apie mano vedybas. Senelė, kurios param os aš tikė­
jausi, daugiau negu p rita ria šiai santuokai,— ji taip
trok šta jos, kad laukia tik d’Epinė sugrįžtant. I r k itą
dieną vedybų su tartis bus pasirašyta.
Iš vaikino krū tin ės išsiveržė skausm ingas atodūsis,
jis įsmeigė į V alentiną ilgą ir liūdną žvilgsnį.
— Dievuli! — tyliai prabilo jis.— Baisu girdėti, kaip
mylima m ergina ram iai sako: „Jū sų egzekucijos laikas
paskirtas: ji įvyks po kelių valandų. Bet ką gi padarysi,
taip reikia, ir tam aš nesipriešinsiu“ . Tai štai, jeigu s u ta r­
čiai p asirašyti laukiam a tik d ’Epinė, jeigu k itą dieną,
jam atvykus, jūs priklausysite jam, vadinasi, būsite
sužadėta su juo rytoj, nes jis atvažiavo šįryt.
V alentina šūktelėjo.
— Prieš valandą buvau pas g ra fą M ontekristą,—
kalbėjo Morelis.— Mudu kalbėjomės: jis — apie jūsų
nam us ištikusią nelaimę, aš — apie jūsų skausmą, ir
staiga į kiemą įdardėjo karieta. Klausykite. Iki šiol aš
netikėjau nuojautom is, V alentina, bet dab ar teks patikė­
ti. Išgirdęs tos karietos dardesį, aš sudrebėjau. N etrukus
a n t laiptų pasigirdo žingsniai. Gaudūs komandoro žings­
niai ne sm arkiau išgąsdino Don Zuaną kaip šitie mane.
P agaliau atsidaro durys: pirm utinis įeina A lberas de Mor­
seras. Aš jau buvau pradėjęs abejoti savo nuojauta ir
m anyti, kad apsirikau, bet staiga paskui A lberą įeina d ar
vienas žmogus, ir g rafas sušunka: „O, štai ir baronas
F rancas d’Epinė!.." Sukaupiau visas savo jėgas ir visą
drąsą, kad tik susivaldyčiau. G albūt išbalau, gal suvir­
pėjau, bet vis tiek šypsojausi. Po valandėlės išėjau. Ne­
girdėjau nė žodžio iš viso jų pokalbio. Aš buvau žuvęs.
— V argše M aksimilijanai! — sušnibždėjo Valentina.
— I r štai aš čia, V alentina. D abar pasakykite man
408
kaip žmogui, kurio gyvybė arba m irtis priklauso nuo
jūsų atsakymo. Ką jūs manote daryti?
V alentina nuleido galvą, ji buvo visiškai sugniuždyta.
— K lausykite,— kalbėjo Morelis,— juk jūs nebe
pirm ą k a rtą galvojate apie tą padėtį, į ku rią mes p ate­
kome: ji rim ta, sunki, reik alau jan ti greito sprendimo.
Nemanau, kad dabar laikas pasiduoti bergždžiam siel­
v artu i: tegul sielvartauja tie, kurie nori ram iai kentėti
ir niekieno netrukdom i ry ti savo ašaras. Yra tokių žmonių,
ir Dievas, be abejo, danguje palaikys nuopelnu jų nuo­
lankum ą žemėje. Bet kas jaučiasi tu rįs galios kovoti, tas
negaišta brangaus laiko ir tučtuojau atsako likimui
smūgiu už smūgį. V alentina, ar norite kovoti prieš piktą
likimą? Sakykite, aš ir atėjau to paklausti.
Valentina krūptelėjo ir išsigandusi pažiūrėjo į Morelį.
J a i ir į galvą nebuvo atėjusi m intis priešintis tėvui,
senelei, žodžiu — visai šeimai.
— Ką jūs norite pasakyti, M aksimilijanai? — pa­
klausė ji.— Ką jūs vadinate kova? Verčiau tai vadinkite
šventvagyste! Kad aš kovočiau prieš tėvo įsakym ą, prieš
mirštančios senelės valią? Sitai neįmanoma!
Morelis sudrebėjo.
— Jūsų per daug ta u ri širdis, kad manęs nesuprastu-
mėte, ir jūs mane taip gerai suprantate, M aksimilijanai,
kad nebeturite ką sakyti. A rgi aš galiu kovoti? Sergėk
mane Viešpatie! Ne, ne. Aš kaupiu visas savo jėjas, kad
įstengčiau kovoti pati prieš save ir ry ti ašaras, kaip jūs
sakote. Bet niekada neskaudinsiu tėvo, niekada nedrumsiu
paskutiniųjų savo senelės akimirksnių!
— Jū s visiškai teisi,— abejingai ta rė Morelis.
— Kaip jūs taip sakote, Dieve mano! — įsižeidusi
sušuko Valentina.
— Sakau kaip žmogus, kuris žavisi jumis, panele,—
atšovė Maksimilijanas.
— Panele! — suriko V alentina.— Panele! Koks jūs
egoistas! M atote, kad aš nevilties palaužta, ir dedatės,
kad manęs nesuprantate.
— A psirinkate, aš jus puikiai suprantu. Jū s nenorite
p rieštarau ti ponui Vilforui, nenorite nepaklusti markizei
ir rytoj pasirašysite vedybų su tartį, kuri suriš jus su jūsų
vyru.
26. G r a f a s M o n te k r i s t a s , II t. 409
 Bet arg i aš galiu pasielgti kitaip?
— Nereikia to manęs klausti, panele. Šioje byloje
aš blogas teisėjas, ir mano egoizmas gali mane ap akinti,—
atsakė Morelis. Duslus balsas ir sugniaužti kumščiai
rodė, kad M aksimilijanas vis labiau ir labiau pyksta.
— O ką jūs man patartu m ėte, Moreli, jeigu aš galė­
čiau pasielgti pagal jūsų patarim ą? Na, atsakykite. Kiek­
vienas gali pasakyti: „Jū s darote blogai". Reikia p atarti,
ką daryti.
— A r jūs rim tai kalbate, V alentina? Norite, kad
jums patarčiau?
— Aišku, noriu, M aksimilijanai, ir jeigu patarim as
bus geras, aš jo paklausysiu. Ju k žinote, koks jūs man
brangus.
— V alentina,— ta rė Morelis, nustum dam as į šalį
jau išklibintą len tą,— duokite man ran ką, įrodykite, kad
nepykstate už mano pasikarščiavim ą. Man galva tiesiog
sprogsta, jau visa valanda mane kam uoja pačios bepro­
tiškiausios mintys. O jeigu atm esite mano patarim ą...
— Bet koks gi tas patarim as?
— Š tai koks, Valentina.
M ergina pakėlė akis į dangų ir atsiduso.
— Aš esu laisvas,— tęsė M aksim ilijanas,— ir pa­
kankam ai tu rtin g as dviem pragyventi. Prisiekiu, kad
mano lūpos nepalies jūsų kaktos, kol nepasidarysite
mano žmona.
— Man baisu,— ta rė Valentina.
— Būkite su m anim i,— pasiūlė Morelis,— aš jus
nuvesiu pas savo seserį, ji verta būti jūsų seserimi. Mes
išvyksime į A lžyrą, A ngliją ar A m eriką arba, jei norite,
apsigyvensime ku r nors provincijoje ir lauksime, kol
mūsų d rau g ai palauš jūsų šeimos užsispyrim ą.
V alentina papurtė galvą.
— Aš taip ir m aniau, M aksim ilijanai,— ta rė ji,—
tai bepročio patarim as, ir aš būčiau d ar didesnė beprotė,
jeigu tuoj p at nenutildyčiau jūsų vienu žodžiu: neįm a­
noma.
— Tai sutiksite su savo likimu, koks jis bebūtų, ir
net nebandysite kovoti? — paklausė vėl apsiniaukdam as
Morelis.
410
 — Taip, nors dėl to tektų ir m irti.
— Na, ką gi, V alentina,— ta rė M aksim ilijanas,—
pakartoju, jūs visiškai teisi. Iš tik rų jų aš beprotis, ir jūs
m an įrodėte, kad aistra apakina net blaiviausią galvą.
Ačiū, kad p ro tau jate šaltai. Tebūnie taip, s u ta rta : rytoj
jūs tapsite Franco d’Epinė sužadėtine. Tai įvyks ne dėl
kokio formalumo, kuris sugalvotas komedijų atom az­
goms ir vadinasi vedybų su tarties pasirašym u, bet dėl to,
kad jūs laisva valia sutinkate.
— Vėl mane kankinate, M aksim ilijanai,— ta rė V a­
lentina.— Jū s sukiojate mano žaizdoje durklą! Sakykite,
ką padarytum ėte, jeigu jūsų sesuo paklausytų tokio p a ta ­
rimo, kokį man davėte?
— Panele,— atsakė Morelis, karčiai šypsodamasis,—
juk aš egoistas, jūs p ati ta i sakėte. Būdamas egoistas, aš
negalvoju, ką d ary tų kiti mano vietoje, man svarbu, ką
aš pats ketinu daryti. Aš galvoju, kad pažįstu jus jau
metai. Nuo tos dienos, kada jus pažinau, visos mano
laimės viltys buvo susijusios su jūsų meile. A tėjo diena,
kada jūs pasakėte, jog mane mylite. Nuo tos dienos, svajo­
dam as apie ateitį, aš tikėjau, kad jūs būsite mano. Čia
glūdėjo visa mano gyvenimo prasmė. D abar jau apie nieką
negalvoju, tik sakau sau, kad laimė nusigręžė nuo manęs.
Aš tikėjausi dangaus žemėje ir p raradau jį. Ju k dažnai
atsitinka, kad lošikas prakiša ne tik tai, ką tu ri, bet ir tai,
ko neturi.
Tuos žodžius Morelis ištarė visiškai ram iai. V alentina
pažiūrėjo į jį savo didelėmis tiriančiom is akimis, k artu
m ėgindam a nuslėpti nuo Morelio žvilgsnio jau besidrums-
čiančias savo širdies gelmes.
— Bet vis dėlto ką jūs ketinate daryti? — paklausė
V alentina.
— Turėsiu garbės atsisveikinti su jumis, panele. S au­
kiuosi liudininku Dievą, kuris girdi mano žodžius ir skaito
mano širdies gelmes, jog aš linkiu jums tokio ram aus,
laimingo ir pilno džiaugsmų gyvenimo, kad jame neliktų
vietos mano atm inim ui.
— O Dieve! —. sudejavo Valentina.
— Sudie, V alentina, sudie! — tarė žemai nusilenk­
dam as Morelis.
26* 411
 — K ur jūs? — sušuko V alentina, tiesdam a pro grotas
ran k ą ir griebdam a M aksimilijaną už švarko. Būdama
pati susijaudinusi, ji spėjo, kad jos mylimasis tik apsim eta
ram us.— K ur einate?
— Aš pasirūpinsiu jūsų šeimai nepadaryti dar vieno
nemalonumo ir pasielgsiu taip, kad mano pavyzdžiu galės
pasekti kiekvienas garbingas ir ištikim as vyras, patekęs
į mano padėtį.
— Prieš palikdam as mane pasakykite, ką jūs ketinate
daryti?
M aksimilijanas liūdnai nusišypsojo.
— Sakykite, prašau jus! — maldavo mergina.
— A r nepakeitėte savo nusistatym o, Valentina?
— Aš negaliu pakeisti, nelaim ingasai, jūs gi ži­
note! — sušuko ji.
— Tai sudie, Valentina!
M ergina papurtė geležinius virbus su tokia jėga,
kokios nebūtum iš jos tikėjęsis. K adangi Morelis ėjo
tolyn, ji ištiesė į jį rankas ir grąžydam a jas suriko:
— Ką jūs ketinate daryti? Aš noriu žinoti! K ur jūs
einate?
— O, būkite ram i,— tarė M aksimilijanas stabtelė­
jęs.— Aš nežadu už savo likimo smūgius užk rauti atsako­
mybės kitam žmogui. K itas im tų grasinti jums, jog eis pas
d’Epinė, įžeis jį, kausis. Visa tai kvaila. Kuo čia dėtas
Francas? Š įryt jis mane m atė pirm ą k a rtą gyvenime ir
jau pamiršo, kad matė. J is net nežinojo, kad gyvena toks
Morelis, kada jūsų šeimos paskyrė judu vieną antram .
Aš prie jo neturiu ko kibti ir, prisiekiu, nesuvedinėsiu su
juo sąskaitų.
— Tai su kuo? Su manimi?
— Su jumis, Valentina? Gink Dieve! Moteris apskri­
tai šventa, o mylima moteris — juo labiau.
— Vadinasi, su pačiu savimi, beproti?
— Aš juk pats dėl visko k altas,— ta rė Morelis.
— M aksim ilijanai,— pašaukė V alentina,— eikite čia,
aš reikalauju.
M aksimilijanas, šypsodamasis savo švelnia šypsena,
prisiartino. Jeigu jis nebūtų išblyškęs, galėtum pasakyti,
kad buvo visai ram us.
412
 — K lausykite, ką aš jums pasakysiu, mieloji, b ra n ­
gioji V alentina,— ta rė jis savo melodingu nuoširdžiu
balsu,— tokie žmonės kaip mudu, kuriem s niekuomet nė
dėl vienos minties nereikėjo ra u sti nei prieš svetimus žmo­
nes, nei prieš gimines, nei prieš Dievą, tokie žmonės turi
teisę viską žinoti apie viens kitą. Aš ne romano persona­
žas, ne melancholiškas herojus, aš nevaizduoju nei M anfre­
do, nei Antonio. Tačiau be skambių žodžių, be įtikinėjim ų,
be priesaikų atidaviau savo gyvenimą jums. Jū s p asitrau ­
kiate nuo manęs, ir jūs teisi, aš jums jau tai sakiau ir
dabar pakartoju. Bet, šiaip ar taip, jūs pasitrauk iate nuo
manęs, ir mano gyvenimas baigtas. Kai jūs nuo manęs
pasitrauksite, V alentina, aš liksiu vienas pasaulyje. Mano
sesuo laim inga su savo vyru, jos vyras man tik svainis, jį
tik šeimyniniai papročiai sieja su manimi. Vadinasi,
niekam visoje žemėje nereikia dabar jau nenaudingo
mano gyvenimo. Štai ką padarysiu. Iki paskutinės akim ir­
kos, kol jūs nesusituokusi, aš lauksiu: nenoriu p rarasti
nė menkiausios galimybės, k u rią k artais pakiša likimas.
Ju k iš tik rų jų per tą laiką Francas d’Epinė gali num irti
arba tuo momentu, kada jūs žengsite prie altoriaus, į
altorių gali tren k ti perkūnas. Pasm erktasis m irti viskuo
tiki, jam net stebuklai atrodo įmanomi, jeigu jie teikia
vilties išsigelbėti. Tai va, aš lauksiu iki paskutinės aki­
mirkos. O kai mano nelaimė bus įvykusi, kai jau tikrai
bus po viskam, kai užges paskutinė vilties kibirkštėlė,
tad a aš parašysiu vieną konfidencialų laišką savo svainiui,
k itą — policijos prefektui, pranešiu jiems, ką ketinu
padaryti, ir k u r nors miške a n t griovio krašto ar an t
kokios nors upės kranto nusišausiu. Tai yra taip tikra
kaip ir tai, kad aš esu bet kada gyvenusio Prancūzijoje
sąžiningiausio žmogaus sūnus.
Per visą Valentinos kūną nubėgo konvulsyvus dre­
bulys. J i paleido virbus, už kurių laikėsi, jos rankos
bejėgiškai nusviro, ir dvi stambios ašaros nuriedėjo per
skruostus.
Morelis stovėjo prieš ją rūškanas ir tvirtas.
— Pasigailėkite, pasigailėkite,— prašė ji,— jūs ne­
pakeisite prieš save rankos, juk ne?
— Prisiekiu garbe, pakelsiu,— ta rė Maksimilija-
413
nas,— bet a r ta i svarbu jums? Jū s atliksite savo pareigą,
ir jūsų sąžinė bus ram i.
V alentina suklupo spausdam a ran kas prie širdies,
plyštančios iš skausmo.
— M aksimilijanai, M aksimilijanai, mano drauge,
mano broli žemėje, mano tik rasai vyre danguje, m aldauju
tave, daryk kaip aš, gyvenk kentėdamas. G albūt ateis
diena, kada mes susijungsime.
— Sudie, Valentina! — pakartojo Morelis.
— Dieve mano! — ta rė V alentina neapsakomu balsu,
pakėlusi rankas į dan g ų,— tu manai, aš viską padariau,
ką galėjau, kad likčiau nuolankia dukterim i, aš prašiau,
maldavau, verkiau,— jis nepaklausė nei mano prašym ų,
nei maldavimų, nei verksmo. Tai štai,— tęsė ji tv irtu
balsu, šluostydam asi ašaras,— aš nenoriu m irti nuo
sąžinės graužim o, verčiau mirsiu iš gėdos. Jū s gyvensite,
M aksimilijanai, o aš priklausysiu jums ir niekam kitam.
Kada? Kuriuo metu? Tuojau? Sakykite, liepkite, aš pasi­
rengusi.
Morelis, jau žengęs kelis žingsnius tolyn nuo v artų ,
vėl grįžo ir, pabalęs iš džiaugsmo, visas nušvitęs, ištiesė
pro y artu s ran kas Valentinai.
— V alentina,— ta rė jis,— brangioji mano drauge,
nereikia taip su manimi kalbėti, o jeigu jau taip, tai
verčiau leisk man m irti. Jeigu jūs mane mylite taip, kaip
aš jus, ta i kam gi turėčiau tem pti jus prievarta? Nejaugi
tik iš gailesčio norite priversti mane gyventi? Tada jau
geriau m irti.
— Iš tik rų jų ,— sušnibždėjo V alentina,— kas gi
mane myli šiame pasaulyje? Jis. Kas mane guodė ir
lengvino visus skausmus? Jis. Su kuo susijusios visos
mano viltys, į ką sm inga mano nedrąsus žvilgsnis, kas
teikia poilsio mano kraujuojančiai širdžiai? Su juo, į jį,
jis vienas. Iš tikrų jų tu irgi teisus, M aksimilijanai. Aš
eisiu su tavim i, paliksiu tėvo namus, viską paliksiu. Viską!
Kokia aš nedėkinga,— staiga sukūkčiojo V alentina,—
aš visai užm iršau senelį!
— Ne,— ta rė M aksim ilijanas,— tu jo nepaliksi.
Sakei, kad ponas N uartjė, kaip atrodo, man palankus.
Prieš išbėgdama viską jam pasakyk. Jo pritarim as patei-

414
sins tave prieš Dievą. Paskui, kai tik susituoksime, jis
persikels pas mus ir vietoje vieno anūko turės du. Tu man
pasakojai, kokiu būdu su juo susikalbi, aš taip pat greit
išmoksiu tą graudžią ženklų kalbą, pam atysi. Prisiekiu
tau, V alentina, vietoje nevilties, k u ri mūsų laukia, aš tau
prižadu laimę!
— Tu m atai, M aksimilijanai, kaip greit aš visa tavo
valdžioje! Aš beveik pasiruošusi tikėti, ką tu man sakai,
nors visa tai nesąmonė. Tėvas prakeiks mane,— aš jį
pažįstu, žinau jo nepalenkiamą širdį,— niekuomet jis
man neatleis. Todėl klausyk, M aksim ilijanai: jei gudrum u,
prašym ais a r kokio atsitiktinum o dėka, nežinau kaip,—
žodžiu, jei kokiu nors būdu man pavyks atid ėti vestuves,
tai tu palauksi, gerai?
— Taip, prisiekiu, jeigu jūs prisieksite, kad tos
siaubingos vestuvės neįvyks ir kad jeigu jus prievarta n u ­
tem ptų pas merą a r pas kunigą, jūs vis dėlto pasakysite
„ne“ .
— Prisiekiu, M aksimilijanai, tuo, kas man b ran ­
giausia pasaulyje: savo motinos vardu!
— Tuomet palauksim e,— sutiko Morelis.
— Taip, palauksim e,— atsiliepė V alentina, kuriai
nuo tų 'ž o d ž ių palengvėjo a n t širdies,— juk tiek daug
visokių aplinkybių, kurios gali mus, vargšus, išgelbėti.
— P asitikiu jumis, V alentina,— ta rė Morelis,—
viskas, ką padarysite, bus gerai. Bet jeigu jūsų m alda­
vimams liks kurti, jeigu jūsų tėvas ir ponia de Sen Meran
reikalaus, kad Francas d ’Epinė rytoj atvyktų pasirašyti
sutarties...
— Tada, Moreli... Ju k aš daviau žodį.
— U žuot pasirašius...
— Aš ateisiu pas jus, ir mudu pabėgsime, bet iki
tol negundykime Dievo, nesimatykime! I r taip tik A pvaiz­
dos dėka mudviejų d ar neužtiko. Jeigu mus pam atytų, jei
sužinotų, k u r susitikinėjame, viskas būtų baigta.
— Jū sų tiesa, V alentina, bet kaip aš sužinosiu...
— Per n o tarą Dešaną.
— Aš jį pažįstu.
— Ir per mane pačią. Aš jums parašysiu, nebijokite.
Dieve mano, M aksimilijanai. Ju k tos vedybos man taip
pat bjaurios kaip ir jums!
415
 — Ačiū jums, nuoširdus ačiū, mano dievinamoji
Valentina. Taigi n u ta rta : *kai tik sužinosiu valandą, a t­
bėgsiu čia, jūs perlipsite per tvorą, ta i jums nebus sunku
padaryti, aš jus priim siu a n t rankų. Prie daržo vartelių
lauks karieta, įsėsite į ją, ir nuvešiu jus pas savo seserį.
Ten mes slėpsimės nuo visų arba nuo nieko nesislėpsime,—
kaip jums patiks. Ten mes būsime tvirti, žinodami, kad
esame teisūs ir kad turim e teisę būti laimingi. Mes nesi-
leisime papjaunam i kaip ėriukai, kurių vienintelis gink­
las — dejonės.
— Tebūnie ta ip ,— tarė V alentina.— Ir aš jums, Mak­
similijanai, pasakysiu: ką jūs bedarytum ėte, su viskuo
sutinku.
— Mieloji!
— Na, a r jūs patenkintas savo žmona? — liūdnai
paklausė mergina.
— Valentina, brangioji, maža pasakyti: taip.
— Vis dėlto pasakykite.
V alentina prisiglaudė ar, geriau pasakius, priglaudė
lūpas prie grotų, ir jos žodžiai k artu su švelniu kvėpavimu
ėmė dvelkti tiesiog į Morelio lūpas. Sis prispaudė jas iš
kitos pusės prie šalto, neperm aldaujam o pertvaro.
— Iki pasimatymo! — ta rė V alentina, atsiplėšdam a
nuo tos laim ės.— Iki pasimatymo!
— A r gausiu iš jūsų laišką?
— Taip.
— Ačiū, mano brangioji žmona, iki pasimatymo!
Pasigirdo nekalto, oru siunčiamo pabučiavimo garsas,
ir V alentina nubėgo liepų alėja namo.
Morelis klausėsi, kaip tilo už krūm ų kliūvančios jos
suknelės šiugždesys ir smėlio gurgždėjim as po kojomis,
paskui su neapsakoma šypsena pakėlė akis į dangų, dėko­
dam as jam už tai, kad atsiun tė tokią meilę, ir taip pat
nuėjo.
Jis grįžo namo ir laukė visą vak arą ir visą rytojaus
dieną, bet negavo jokios žinios. Pagaliau trečią dieną, apie
dešim tą valandą ryto, besirengdamas eiti pas notarą
Dešaną, gavo paštu laiškelį ir išk art suprato, kad rašo
V alentina, nors niekada nebuvo m atęs jos rašysenos.

416
 Laiškelyje buvo p arašy ta:
„Nieko nepadėjo nei ašaros, nei maldavimai, nei
prašymai. Vakar dvi valandas buvau šv. Filipo Ru-
liečio bažnyčioje ir dvi valandas iš visos širdies
meldžiau Dievą. Bet jis toks pat nejautrus kaip ir
žmonės, ir sutartį num atyta pasirašyti šįvakar
devintą valandą.
A š ištikima savo žodžiui, kaip ištikima savo
širdžiait Moreli. Tas žodis duotas jum s, ir ta širdis —
jūsų!
Taigi šįvakar be ketvirčio devynios prie g rotų .
žmona
Valentina de Vilfor
P. S. Mano vargšei senelei vis blogiau ir blogiau.
V akar ji taip susijaudino, kad ėmė kliedėti, o šiandien jos
'kliedėjim as labai panašus į pamišimą.
Ju k tiesa, jūs labai mylėsite mane, kad aš galėčiau
užm iršti, jog palikau ją tokioje būklėje?
Map rodos, nuo senelio N uartjė slepiama, jog sutartis
bus pasirašyta šįvakar".
Morelis nepasitenkino Valentinos pranešimu. Jis
nuėjo pas n otarą, kuris patvirtino, kad sutarties pasi­
rašym as n u m aty tas devintą valandą vakare.
Paskui jis užsuko pas M ontekristą ir čia sužinojo
daugiau smulkmenų: Francas pats buvo atvažiavęs p ra ­
nešti g rafu i apie tas iškilmes. Ponia de Vilfor parašė jam
atsiprašydam a, kad jo nekviečia, nes markizo de Sen Me-
rano m irtis ir jo našĮės liga gaubsianti visą įvykį liūdesio
šydu ir ji nedrįstan ti tem dyti juo g rafą, kuriam linkinti
visokeriopos laimės.
Išvakarėse Francas buvo supažindintas su ponia
de Sen Meran, kuri ta proga buvo atsikėlusi iš lovos, bet
po pasim atym o su juo vėl atgulė.
Lengva suprasti, kaip baisiai jaudinosi Morelis, ir to,
žinoma, negalėjo nepastebėti skvarbus grafo žvilgsnis.
U žtat M ontekristas elgėsi su juo d ar maloniau negu
visada, elgėsi taip maloniai, kad du ar tris k artu s Maksimi­
lijanas buvo besižiojąs jam viską papasakoti. Bet prisi­
minęs pažadą, duotą V alentinai, išlaikė paslaptį savo
širdies gelmėse.
417
 Tą dieną M aksimilijanas gal dvidešimt sykių perskai­
tė Valentinos laišką. Tai buvo pirm as kartas, kada jinai
jam rašė, ir kokia proga! K askart, skaitydam as jos žo­
džius, M aksimilijanas kartojo savo priesaiką — p adaryti
Valentiną laim ingą. Iš tik rų jų kokios galios įgauna
žmogui mergina, pasiryžusi tokiam drąsiam žingsniui!
Su kokiu pasišventim u privalo jai ta rn a u ti tas, kuriam ji
viską paaukoja! Kaip k arštai tu ri g arbinti ją mylimasis!
J i vyrui ir karalienė, ir žmona, ir maža jam, atrodo,
vienos sielos, kad jai atsidėkotų ir ją mylėtų.
Morelis neapsakom ai jaudindam asis svajojo apie tą
akim irką, kada V alentina ateis ir ta rs jam:
— Aš atėjau, M aksimilijanai, aš jūsų.
J is buvo parengęs viską jai pabėgti: daržo liucernoje
paslėpė dvejas kopėčias. Kabrioletas, kurį turėjo važnyčio­
ti pats M aksimilijanas, laukė paruoštas. Jokio tarno, jokio
žibinto. J is uždegs šviesas tik įsukęs į k itą gatvę, kad dėl
per didelio atsargum o nepakliūtų į policijos rankas.
K artk artėm is Morelio kūną v arstė šiurpas. Jis svajojo
apie tą akim irką, kada padės V alentinai kopti per tvorą ir
pajus savo glėbyje virpančią, bejėgę tą, kuriai iki šiol ne­
bent tik ran k ą paspausdavo arba pabučiuodavo pirštų
galiukus.
Bet po pietų, vis a rtė ja n t su ta rta i valandai, Morelis
panūdo vienumos. Jo k rau jas kunkuliavo, paprasčiausias
draugo klausimas, net balsas jį būtų erzinę. J is užsidarė
savo kam baryje, mėgino skaityti, tačiau akys slydo per
eilutes nieko nesuvokdamos. Galop metė knygą ir a n trą
k a rtą pradėjo braižyti pabėgimo planą, kopėčias, daržą.
P agaliau atėjo lemiamoji valanda.
T ikrai įsimylėjęs žmogus niekuomet nepalieka laik­
rodžio rodyklių ram iai eiti savo keliu. Morelis taip dažnai
kamavo savąjį, kad jis galų gale šeštą valandą ėmė rodyti
pusę devynių. Tada jis pasakė sau, jog metas važiuoti.
Nors su tartis turėjo būti pasirašyta devintą valandą, bet
greičiausiai V alentina nelauks tos jai nereikalingos
ceremonijos. Todėl pagal savo laikrodį išvažiavęs iš Melė
gatvės lygiai pusę devynių, Morelis įėjo į savo d aržą tuo
metu, kai Sv. Pilipo Ruliečio bokšte mušė aštuonias.
418
 A rklį ir kabrioletą jis p astatė už apgriuvusios
lūšnos, kurioje p ap rastai slėpdavosi pats.
Pam ažu ėmė tem ti, tan kū s sodo medžiai dunksojo
kaip juoda neperregim a masė.
Tada Morelis išėjo iš savo slėptuvės ir tirp an čia
širdim i žvilgtelėjo pro v artų grotas: sode dar nieko ne­
buvo.
Išmušė pusę devynių.
Belaukiant praslinko dar pusvalandis. Morelis vaikš­
tinėjo šen bei ten ir vis dažniau žvilgčiojo pro pjyšį tarp
lentų. Sode darėsi vis tam siau, ir vaikinas veltui ieškojo
tamsoje baltos suknelės, veltui tyloje mėgino išgirsti
žingsnių garsą.
Pro lapus vos įžiūrim as nam as taip p at gumšojo
neapšviestas. Nebuvo jokių ženklų, kad jame laukiam a
svečių tokia reikšm inga proga kaip vedybų sutarties
pasirašym as.
Morelis išsitraukė laikrodį: jis rodė tris ketvirčius
dešimtos. Tačiau beveik tuojau p at bokšto laikrodis, kurio
dūžius du a r tris k artu s jis jau buvo girdėjęs, išmušė
pusę dešim tos,— taig i jo kišeninis skubėjo.
Vadinasi, jis laukė visą pusvalandį ilgiau, negu
buvo paskyrusi V alentina: ji žadėjo ateiti devintą valan­
dą, gal net kiek anksčiau.
Moreliui ta i buvo pačios sunkiausios minutės. Kiek­
viena sekundė smogė per jo širdį ta rsi švininis kūjis.
M enkiausias lapų šlamesys, silpniausias vėjo dvelkte­
lėjim as priversdavo jį krūpsėti ir sudrėkindavo prak aitu
k aktą. Tuomet visas drebėdam as jis pristatydavo kopė­
čias ir, nenorėdam as gaišti laiko, dėdavo koją a n t p irm u ti­
nės pakopos.
Taip besikaitaliojant baimei ir vilčiai, tai sm arkiau
sudunksint, ta i n u rim stan t jo širdžiai, bokšto laikrodis
išmušė dešimt.
— Ne, negalim as daiktas, kad su tarties pasirašym as
tru k tų taip ilgai,— sušnibždėjo siaubo apim tas Maksimili­
janas,— turėjo įvykti kas nors nenum atyto. Ju k aš ap­
svarsčiau visas galimybes, apskaičiavau, kiek laiko gali
užim ti visi formalumai... Tikriausiai kas nors atsitiko.
I r jis susijaudinęs čia žingsniavo palei tvorą, čia
419
glaudė degančią k aktą prie šaltos geležies. Gal V alentina
apalpo pasirašiusi su tartį? Gal ją nutvėrė, kai ji bandė
pabėgti? Galėjo įvykti tik viena arba an tra, ir visa tai
stūm ė jį į neviltį.
P agaliau jis apsistojo prie minties, kad jėgos paliko
V alentiną bebėgančią ir ji guli kur nors sode apalpusi.
— Bet jeigu ta ip ,— sušuko jis, greitai lipdamas
kopėčiomis aukštyn,— aš galiu p rarasti ją ir pats būsiu
kaltas!
Demonas, pakuždėjęs jam tą mintį, jo nebepaliko ir
dūzgė ausyse su tuo atkaklum u, dėl kurio spėjimai, va­
landėlę logiškai pasvarsčius, v irsta įsitikinim ais. Jo akys,
bandydamos prasiskverbti pro vis tirštėjan čią tam są,
rodos, įžiūrėjo juodoje alėjoje kažką gulint. Morelis įsi­
drąsinęs net šūktelėjo, ir jam pasivaideno, kad vėjas
atnešė iki jo neaiškų dejavim ą.
P agaliau išmušė pusę vienuoliktos. Ilgiau nebe­
įmanoma buvo laukti, visko reikėjo tikėtis. M aksimilijano
smilkiniai tvinksėjo, akyse mirguliavo. J is apžergė u žtv a­
rą ir nušoko į k itą pusę.
D abar jis buvo Vilforo sode, įlindo ten slapčia. Buvo
num atęs, kuo visa ta i gali baigtis, bet nė nemanė grįžti
atgal.
Po valandėlės jis perėjo medžių guotą. Iš čia aiškiai
buvo m atyti visas namas.
D abar Morelis g alu tinai įsitikino tuo, ką buvo tik
spėliojęs, mėgindamas žvilgsniu prasiskverbti pro sodo
tankm ę: vietoje šviesų, kurias jis tikėjosi pam atyti žėrint
pro kiekvieną langą, kaip ir dera iškilmių dienomis, jis
pam atė tik pilką masę, skendinčią dar ir dideliame šešė­
lyje, kurį metė a n t mėnulio užslinkęs milžiniškas debesis.
Tik kartk artėm is trijuose antrojo aukšto languose
ta rsi paklaikęs blaškėsi menkas žiburėlis. Tie try s langai
buvo ponios de Sen M eran kam bario langai.
Lygiai degė šviesa už raudonų užuolaidų. Tos užuo­
laidos kabojo ponios de Vilfor miegamajame.
Visa tai Morelis nuspėjo. Norėdamas kiekvieną die­
nos valandą mintimis sekti V alentiną, jis dažnai klausi­
nėdavo ją, kaip yra išdėstyti kam bariai tuose namuose,
todėl pažinojo juos, nors nė karto nebuvo ten lankęsis.
420
 Toji tam sa ir tyla išgąsdino jaunuolį labiau negu
Valentinos neatėjimas.
Visas kaip nesavas, pakvaišęs iš skausmo, jis n u ­
ta rė įveikti visas kliūtis, kad tik pam atytų V alentiną ir
sužinotų apie nujaučiam ą nelaimę, nors ir nežinojo,
kokia ji. Morelis priėjo prie paskutiniųjų medžių ir jau
ruošėsi kaip galėdam as greičiau perbėgti iš visų pusių
a tv irą gėlyną, bet staiga vėjas atnešė iki jo tolimus žmonių
balsus.
Juos išgirdęs, jis pasitraukė atgal į krūm us ir tyliai
stovėjo čia nejudėdamas, tamsos slepiamas.
Jis jau žinojo, ką darys: jeigu tai V alentina ir jeigu
ji eis pro šalį viena, jis ją šūktelės. Jeigu ji bus ne viena,
tai jis bent įsitikins, kad jai neatsitiko nieko pikta. Jeigu
tai bus kas nors kitas, tai jis nu g irs bent keletą žodžių iš jų
pasikalbėjimo ir atskleis iki šiol neišaiškintą paslaptį.
Tuo metu mėnulis išlindo iš dengusio jį debesio ir
Morelis pam atė, kaip į prieangį išėjo Vilforas, lydimas
juodai apsirengusio vyro. Jis nulipo prieangio laiptais ir
pasuko alėjos link. Nužengus jiems vos keletą žingsnių,
Morelis pažino juodai apsirengusį v y r ą : ta i buvo dak taras
d ’Avrinji.
M atydam as juos besiartinant, vaikinas nejučiom ėmė
tra u k tis atbulas, kol atsirėm ė į guoto viduryje augančio
klevo kam ieną, prie kurio ir turėjo sustoti.
Po abiejų ateivių kojomis netrukus liovėsi girgždėjęs
smėlis.
— Ak, brangusis d ak tare,— kalbėjo karališkasis pro­
kuroras,— tik rai a n t mano nam ų užsirūstino dangus!
Kokia baisi mirtis! Koks netikėtas smūgis! Nebandykite
manęs guosti, žaizda per daug gyva ir per daug gili! Mirė,
mirė!
Saitas p rak aitas išpylė Maksimilijano k ak tą, jo d an ­
tys subarškėjo. Kas m irė tuose namuose, kuriuos pats
Vilforas vadina prakeiktais?
— Brangusis ponas V ilforai,— atsakė gydytojas
tokiu tonu, nuo kurio Morelis d ar labiau išsigando,— aš
jus atsivedžiau čia ne guosti, o atvirkščiai.
— Ką jūs norite pasakyti? — paklausė išsigandęs
karališkasis prokuroras.
421
 — Noriu pasakyti, kad už jus ištikusios nelaimės
galb ūt slypi kita, d ar didesnė.
— O Dieve! — sušnibždėjo Vilforas, spausdamas
ran k as.— Ką jūs man d ar pranešite?
— A r mes čia visai vieni, mano drauge?
— Taip, žinoma. Bet kam ta s atsargum as?
— Tam, kad aš jum s tu riu atskleisti vieną baisų d a­
lyką,— atsakė d ak taras,— sėskime.
V ilforas ne atsisėdo, bet greičiau klastelėjo a n t suolo.
D aktaras liko bestovįs prieš jį, uždėjęs jam a n t peties
ranką. Morelis, pastiręs iš baimės, vieną ra n k ą prispaudė
prie kaktos, o k itą prie širdies, bijodamas, kad tiedu
neišgirstų jos dunksėjimo.
„Mirė, m irė!“ — aidėjo smegenyse jo širdies balsas.
I r pats jautėsi m irštąs.
— Kalbėkite, daktare, aš klausau,— ta rė V ilforas,—
smokite, aš pasirengęs viskam.
— Žinoma, ponia de Sen Meran nebe pirmos jau ­
nystės, bet vis dėlto ji džiaugėsi puikia sveikata.
Morelis pirm ą k a rtą per p astarąsias dešim t minučių
laisviau atsikvėpė.
— J ą pribaigė sielvartas,— ta rė V ilforas,— taip,
sielvartas, daktare! J i išgyveno su m arkizu keturiasdešim t
metų...
— Ne sielvartas, brangusis V ilforai,— pasipriešino
gydytojas.— Būna, nors ir retai, kad nuo sielvarto m irš­
tam a, bet m irštam a ne per dieną, ne per valandą, ne per
dešimt minučių.
V ilforas nieko neatsakė, jis tik pakėlė galvą ir sumišęs
pažvelgė į d ak tarą.
— A r jūs buvote, kai prasidėjo agonija? — paklausė
d’Avrinji.
— Žinoma,— atsakė karališkasis prokuroras,— juk
man šnipštelėjote, kad neišeičiau.
— A r jūs pastebėjote tos ligos simptomus, ligos,
nuo kurios mirė ponia de Sen Meran?
— Aišku. Markizę ištiko try s priepuoliai, vienas pas­
kui k itą už keleto minučių, kiekvieną k a rtą vis po trum pes­
nės pertraukos ir vis sunkesni. Kai jūs atvykote, ji jau
buvo pradėjusi dusti. Paskui jai užėjo priepuolis, kurį aš

422
palaikiau susijusiu su nervais. Tikrai ėmiau nuogąstauti
tik tada, kai pam ačiau, kad, jai stengiantis pasikelti
lovoje, keistai įsitempė galūnės bei kaklas. Tuomet iš jūsų
veido supratau, kad viskas k u r kas rim čiau, negu aš
maniau. P raėjus priepuoliui, norėjau iš jūsų akių išskai­
tyti, kas darosi, bet jūs nežiūrėjote į mane. J ū s skaičiavote
jos pulsą, ir jau prasidėjo an trasis priepuolis, o į mane taip
ir neatsisukote. A ntrasis priepuolis buvo d ar baisesnis:
pasikartojo tie patys mėšlungiški judesiai, burna persi­
kreipė ir lūpos pamėlo.
Per trečiąjį priepuolį ji mirė.
J a u po pirmojo priepuolio aš pagalvojau, kad čia
stabligė, jūs ta i patvirtinote.
— Taip, prie pašalinių,— pastebėjo d ak taras,— bet
dabar mes vieni.
— Dieve mano, ką jūs ruošiatės man pasakyti?
— Kad stabligės ir augalinių nuodų simptomai
visiškai tie patys.
Vilforas pašoko ir, valandėlę pastovėjęs tylomis ir
nejudėdamas, vėl klastelėjo a n t suolo.
— O Dieve, daktare! — ta rė jis.— A r jūs gerai su­
p ran tate, ką m an sakote?
Morelis nežinojo, sapnuoja jis a r iš tikrųjų nemiega.
— K lausykite,— ta rė gydytojas,— aš žinau, koks
svarbus mano pareiškim as ir kam aš tai darau.
— Kam jūs tai sakote — pareigūnui a r draugui? —
paklausė Vilforas.
— D raugui, dab ar tik draugui. Stabligės ir apsinuo­
dijimo augalinėm is medžiagomis simptomai tokie panašūs,
kad aš labai svyruočiau, jeigu man reikėtų pasirašyti po
tuo, ką jums pasakiau. Todėl, kartoju, aš dab ar kalbu
ne su pareigūnu, o su draugu. I r štai sakau draugui: visus
tuos tris ketvirčius valandos, kol tęsėsi ponios de Sen Me-
ran agonija, aš stebėjau jos konvulsijas, m irtį ir įsiti­
kinau ne tik tuo, kad ponia de Sen Meran nunuodyta,
bet galiu ir pasakyti, kokiais nuodais.
— D aktare, daktare!
— Viskas atitin k a: m ieguistum as pakaitom is su
nerviniais priepuoliais, nepaprastas smegenų suerzinimas,
jų centrų atbukim as. Ponia de Sen Meran mirė nuo didelės
423
dozės brucino arba strichnino, k u rių , be abejo, kas nors
jai uždavė netyčia, galb ūt per klaidą.
Vilforas pagriebė daktaro ra n k ą .
— O, ta i neįmanoma! — sudejavo jis.— Aš sapnuoju,
Dieve mano, sapnuoju! Baisu, k a d a šitokius dalykus pa­
sakoja toks žmogus kaip jūs! D angaus vardu maldauju,
brangusis daktare, pasakykite, jog galėjote suklysti!
— Žinoma, galėjau, bet...
— Bet?..
— Bet nem anau, kad suklydau.
— D aktare, pasigailėkite manęs. Jau kelios dienos
mane ištinka tokie negirdėti sm ūgiai, kad, rodos, išeisiu
iš proto.
— A r kas nors kitas, be m anęs, matė ponią de Sen
Meran?
— Niekas.
— A r siuntėte į vaistinę kokių nors vaistų, neparodę
man recepto?
— Ne.
— A r ponia de Sen M eran turėjo priešų?
— Nežinau nė vieno.
— A r kas nors buvo suinteresuotas, kad ji m irtų?
— Kad ne, Dievuli, ne! Mano duktė — vienintelė jos
paveldėtoja, viena Valentina... Ak, jeigu man galėtų kilti
tokia mintis, aš perverčiau sau širdį už tai, kad joje nors
akim irksnį slypėjo toks įtarim as.
— Ką jūs, drauge mano! — sušuko dabar ir d ’Avrin-
ji.— Sergėk Dieve, kad aš ką nors kaltinčiau. Aš kalbu
tik apie nelaim ingą atsitikim ą, supraskite, apie klaidą.
Bet ar tai būtų nelaim ingas atsitikim as, ar klaida, faktas
įvykęs, jis kužda mano sąžinei, o sąžinė reikalauja, kad
aš neslėpdamas viską jums praneščiau. Aiškinkite.
— Ką? Kaip? Dėl ko?
— Sakysim, ar neapsiriko senas tarn as Barua, gal
jis davė poniai de Sen Meran kokių nors vaistų, paruoštų
jo ponui?
— Mano tėvui?
— Taip.
— Bet kaipgi vaistai, paruošti mano tėvui, galėtų
pakenkti poniai de Sen Meran?

424
 — Labai paprastai: juk žinote, kad kai kurios ligos
gydomos nuodais. Paralyžius kaip tik viena iš tokių ligų.
Maždaug prieš tris mėnesius, išbandęs viską ir norėdamas,
kad ponas N u artjė vėl galėtų judėti ir kalbėti, aš ryžausi
griebtis k raštu tin ės priemonės. Štai jau try s mėnesiai
gydau jį brucinu. Į paskutinę jam p rirašy tą m ikstūrą
įeina šeši centigram ai brucino. Tie šeši centigram ai ne­
kenkia paralyžiuotam N uartjė, nes jis prie nuodų p rip ra­
tin tas nuo pačių m ažiausių dozių, bet jų pakanka nužudyti
kiekvieną k itą žmogų.
— B rangusis daktare, bet N u artjė ir ponios de Sen
Meran kam bariai toli vienas nuo kito, ir Barua nė karto
nebuvo atėjęs pas mano uošvę. Š tai ką jums pasakysiu,
daktare. Aš jus pažįstu kaip mokyčiausią ir, svarbiausia,
sąžiningiausią gydytoją pasaulyje, visais atvejais gyve­
nime jūsų žodžiai man — žibintas, kuris lyg saulė n u ­
šviečia mano kelią. Ir vis dėlto, daktare, nors ir labai
tikėdam as jumis, aš priverstas rem tis aksioma: „E rrare
hum anum est4<1.
— Klausykite, V ilforai,— ta rė gydytojas,— kuo iš
mano kolegų jūs pasitikite taip kaip manimi?
— Kodėl klausiate? Ką jūs tu rite galvoje?
— Pakvieskite jį, aš jam papasakosiu, ką mačiau,
pastebėjau, ir mes padarysim e skrodimą.
— I r rasite nuodų pėdsakus?
— Ne, ne nuodų, aš to nesakiau, bet konstatuosim e
nervų sistemos suerzinim ą, lėtą, neginčijam ą uždusimą
ir pasakysime jums: brangusis ponas Vilforai, jeigu tai
atsitiko iš apsileidimo, nenuleiskite akių nuo savo tarnų ,
jeigu iš neapykantos — nenuleiskite akių nuo savo priešų.
— Pagalvokite, ką jūs man siūlote, d ’Avrinji! —
atsakė parblokštas V ilforas.— Nuo to momento, kai pa­
slaptis pasidarys žinoma ne jums vienam, reikės pradėti
tardym ą, o tardym as mano namuose — arg i ta i įmanoma!
Tačiau,— tęsė karališkasis prokuroras susierzinęs ir ne­
ram iai žvelgdamas į gydytoją,— tačiau, jeigu jūs to
norite, būtinai reikalaujate, aš tai padarysiu. Iš tiesų gal
aš privalau duoti eigą bylai? Ju k to reikalauja mano

1 Klysti — žmogiška.

27. G r a f a s M o n te k r is ta s , II t. 425
padėtis. Bet, daktare, jūs matote, esu visiškai parblokštas:
po tokio sielvarto u žtrau k ti savo nam am s šitokį skandalą!
Žmona ir duktė jo nepakels. O aš, aš, daktare? Ju k su­
p rantate, negalim a pasiekti tokios padėties kaip mano,
eiti dvidešimt penkerius metus iš eilės karališkojo proku­
roro pareigas neįgyjant geroko būrio priešų. Turiu jų
nemaža. Nuskambėjęs tas dalykas suteiks jiems progos
trium fuoti ir džiūgauti, o man užtrauks gėdą. Daktare,
atleiskite man tas savanaudiškas mintis. Jeigu jūs b ū tu ­
mėte kunigu, nedrįsčiau jums jų sakyti, bet jūs žmogus ir
pažįstate kitus žmones. D aktare, daktare, jūs man nieko
nesakėte, taip?
— Brangusis ponas V ilforai,— atsakė susijaudinęs
d ak taras,— pirm oji mano pareiga — žmoniškumas. Jeigu
mokslas čia nebūtų buvęs bejėgis, aš būčiau išgelbėjęs
ponią de Sen Meran, bet ji mirė ir aš privalau galvoti
apie gyvuosius. Palaidokime širdies gelmėse tą siaubingą
paslaptį. Jeigu kieno nors akys ją įžvelgtų, aš sutinku, kad
už tylėjim ą mane apkaltin tų nemokšiškumu. Bet jūs
ieškokite, be paliovos, energingai ieškokite, juk gali neuž­
tekti to vieno atvejo... O kai rasite kaltininką, jeigu tik jį
rasite, aš jums pasakysiu: jūs teisėjas, elkitės taip, kaip
reikia!
— Ačiū jums, daktare, ačiū! — su neapsakomu
palengvėjimu ta rė V ilforas.— Niekuomet nesu turėjęs
geresnio draugo už jus!
I r ta rtu m bijodamas, kad dak taras d’A vrinji nepersi­
galvotų, jis atsistojo ir nusivedė jį nam ų link.
Juodu nuėjo.
Morelis, tarsi jam būtų maža oro, praskleidė abiem
rankom is šakas, ir mėnuo apšvietė jo išblyškusį it vai­
duoklio veidą.
— Dangus man aiškiai palankus, bet kaip ta i bai­
su! — ta rė jis sau.— V alentina, vargšele! Kaip tu pakelsi
tiek skausmo?
Tai kuždėdamas jis žiūrėjo čia į langą, užtiestą
raudonai, čia į tris langus su baltomis užuolaidomis.
Raudonai užtiestam e lange šviesa beveik visai iš­
blėso. M atyt, ponia de Vilfor užgesino lempą, ir tik n ak ti­
nės spingsulės atšv aitas mirgėjo stikluose.

426
 K itam e namo gale atsid arė vienas langas su baltomis
užuolaidomis. Nakties tamsoje blausiai mirksėjo an t
židinio stovinti žvakė, ir kažkoks šešėlis priėjęs atsirėm ė
į palangę.
Morelis krūptelėjo: jam pasigirdo, jog kažkas rauda.
Nieko stebėtina, kad tasai tv irtas ir drąsus vyras,
sukrėstas ir sujaudintas dviejų stipriausių žmogiškųjų
aistrų — meilės ir baimės, tiek nusilpo, jog ėmė regėti
vaiduokliškas haliucinacijas.
Nors M aksimilijanas buvo pasislėpęs ir Valentina jo
niekaip negalėjo įžiūrėti, bet jam pasigirdo, kad šešėlis
prie lango jį šaukia. Tai kuždėjo jam sudirgintas protas,
tai kartojo jam k aršta širdis. Ju tim ų apgaulė virto ne­
ginčijamu įsitikinim u. Paklusdam as nežabotam jaunystės
potraukiui, jis iššoko iš savo slaptavietės. Negalvodamas,
kad gali išgąsdinti V alentiną, kad gali atkreipti kitų
žmonių dėmesį, jei m ergina nejučiom riktelėtų, jis greitai
perbėgo gėlyną, kuris mėnesienoje plytėjo it baltas eže­
ras, pasiekė eilę apelsinmedžių dėžių, išrikiuotų prieš
nam ą, užšoko prieangio laiptais ir stuktelėjo duris,
kurios lengvai atsidarė.
V alentina jo nematė. Pakeltos į dangų jos akys sekė
sidabrinį debesėlį, plaukiantį per mėlynę. Jo kontūrai
prim inė į dangų kylantį šešėlį. Poetiška ir egzaltuota
merginos širdis tikėjo, kad čia jos senelės siela.
Tuo tarpu Morelis perėjo prieškam barį ir užčiuopė
laiptų turėklus. Kilimas a n t laiptų slopino jo žingsnius.
Be to, Morelis buvo toks susijaudinęs, kad nebūtų išsi­
gandęs nė paties Vilforo. J is buvo n utaręs tuo atveju
prieiti prie jo, viską prisipažinti ir prašyti, kad tas su­
prastų jį ir p rita rtų tai meilei, kuri riša su Valentina.
Žodžiu, M aksimilijanas visiškai buvo apkvaišęs.
Laimė, jis nieko nesutiko.
Štai kada jam ypač pravertė žinios, kurias buvo
suteikusi V alentina apie vidinį namo planą. Jis visai
ram iai užlipo į viršutinę laiptų aikštelę ir čia stabtelėjo
norėdam as susiorientuoti. Kelią jam nurodė raudojim as,
kurį iš karto pažino. Jis atsigręžė: pro p raviras duris
veržėsi šviesos ruožas ir verksmas. Pastūm ęs tas duris,
įėjo.
27* 427
 Užuolaidomis pridengtoje lovoje po balta paklode
ryškėjo mirusiosios galva ir kūnas. Dėl netyčia nugirstos
paslapties Moreliui jos lavonas atrodė d ar baisesnis.
Salia lovos, įkniaubusi galvą į plataus krėslo pagalvė­
lius, drebėdama, raudojim o purtom a, užlaužusi sunertas
sustingusias rankas, klūpojo Valentina.
J i buvo pasitraukusi nuo atviro lango ir garsiai
meldėsi tokiu graudžiu balsu, kad ir nejautriausia širdis
jos būtų pasigailėjusi. Iš jos lūpų veržėsi greiti, padriki,
nesuprantam i žodžiai,— taip sm arkiai gniaužė jai gerklę
deginantis skausmas.
Mėnesiena, besiskverbianti pro užuolaidas, nublukdė
žvakės šviesą ir_tą sielvartingą paveikslą užliejo .liūdnu
melsvumu.
Morelis neištvėrė. J is nebuvo ypač dievotas, ne­
lengvai pasiduodavo įspūdžiams, bet kenčiančios, verkian­
čios, rankas grąžančios Valentinos paveikslas jį pribaigė:
šito jis nepajėgė iškęsti tylėdamas. J is atsiduso, sušnibž­
dėjo jos vardą, ir ašarom is pasruvęs, nuo fotelio pliušinio
apmušalo raukšlių randuotas Koredžo Magdalenos veidas
atsigręžė į jį.
V alentina nenustebo jį pamačiusi. Begalinės nevil­
ties kupinoje širdyje nebėra vietos kitokiems jausmams.
Morelis ištiesė savo draugei ranką. Užuot kaip nors
teisinusis, kad neatėjo pas jį, V alentina parodė drobule
uždengtą lavoną ir vėl pravirko.
Nei vienas, nei a n tra s nedrįso šitame kam baryje
kalbėti. Jie bijojo pažeisti tą tylą, kurios, rodos, reikalavo
p ati m irtis, stovinti k u r nors kampe su įsakm iai pridėtu
prie lūpų pirštu.
V alentina ryžosi pirmoji.
— Mano drauge, kaip jūs čia įėjote? Deja, pasaky­
čiau jums: sveiki atvykę! — jeigu ne m irtis būtų atid a­
riusi jum s to namo duris.
— V alentina,— ta rė Morelis drebančiu balsu, g niau­
žydamas ran k as,— aš laukiau nuo pusės devynių. Jū sų
nebuvo, aš neištvėriau, peršokau per tvorą, atsidūriau
sode. I r štai pašnekesys apie tą nelaimę...
— Koks pašnekesys? — paklausė Valentina.
Morelis krūptelėjo. Jis prisim inė viską, apie ką šne­

428
kėjosi gydytojas su Vilforu, ir jam pasivaideno, kad
regi po drobule išsukinėtas rankas, pastirusį kaklą, mėly­
nas lūpas.
— Jūsų ta rn ų pašnekesys viską man išaiškino,—
ta rė jis.
— Bet juk ateiti čia — vadinasi, pražudyti mus,
mano drauge,— pasakė V alentina be baimės ir be pykčio.
— A tleiskite,— tuo pačiu tonu atsakė Morelis,— aš
tuojau išeinu.
— Ne, jus gali kas sutikti, pasilikite čia,— tarė
Valentina.
— Bet jeigu čia kas įeitų?
V alentina papurtė galvą.
— Niekas neįeis,— tarė ji,— būkite ram us: štai
mūsų apsauga.
Ir ji parodė į kūno kontūrus po drobule.
— O kaip d ’Epinė? M aldauju, pasakykite,— klausė
Morelis.
— F rancas atvyko pasirašyti su ta rtį tą pačią aki­
m irką, kada senelė atsikvėpė paskutinį k artą.
— Baisu! — egoistiškai džiaugdam asis ta rė Morelis,
nes pagalvojo, kad dėl tos m irties vestuvės bus atidėtos
neribotam laikui. Bet tučtuojau buvo nubaustas už savo
egoizmą.
— I r juo labiau skaudu,— tęsė V alentina,— nes
vargšė senelė m irdam a įsakė kaip galim a greičiau mane
ištekinti. Dieve! Norėdama gero, ji tik padidino mano
nelaimes.
— Girdite? — pertrauk ė ją Morelis.
A bu sukluso.
Buvo girdėti, kaip atsidarė durys, koridoriaus grindys
ir laiptų pakopos sugirgždėjo nuo kažkieno žingsnių.
— Čia tėvas išeina iš kabineto,— ta rė Valentina.
— I r išlydi d a k ta rą ,— pridūrė Morelis.
— Iš k u r žinote, kad d ak tarą? — paklausė nuste­
busi Valentina.
— Aš taip spėju,— atsakė Morelis.
V alentina pažvelgė į jį.
Tuo ta rp u užsidarė paradinės durys. Paskui Vilforas
priėjęs užrakino duris į sodą ir vėl užlipo laip tais aukštyn.

429
 Pasiekęs prieškam barį, jis akies m irksniu stabtelėjo,
m atyt, dvejodamas, a r eiti į savo kam barį, ar į ponios
de Sen Meran. Morelis skubiai užlindo už portjeros. Valen­
tina nė nekrustelėjo,— didelis jos skausmas iškėlė ją virš
paprastos baimės.
V ilforas nuėjo į savo kam barį.
— D abar,— tarė V alentina,— jūs jau negalite išeiti
nei pro paradines duris, nei pro tas, k u r eina į sodą.
Morelis nustebęs pažvelgė į ją.
— Galima saugiai išeiti tik pro senelio kam barius,—
tęsė Valentina.
J i atsistojo ir tarė:
— Eime.
— K ur? — paklausė Maksimilijanas.
— P as senelį.
— Man eiti pas poną N uartjė?
— Taip.
— Pagalvokite, Valentina.
— J a u seniai apie ta i galvojau. Aš tu riu tik vieną
d rau gą visame pasaulyje, ir jis mums abiem reikalin­
gas... Eime.
— Būkite atsargi, V alentina,— perspėjo Morelis, ne­
siryždam as jos k lausyti,— būkite atsargi! Dabar aš m a­
tau, kokia beprotybė, kad atėjau čia. A r jūs tikra, b ra n ­
gioji, kad dabar sveikai sam protaujate?
— Visiškai,— atsakė V alentina,— man tik nesmagu
palikti vargšę senelę, prie kurios žadėjau budėti.
— M irtis jau savaime šventa, V alentina,— tarė Mo­
relis.
— Taip,— p ritarė m ergina,— be to, juk neilgam.
Eime.
V alentina perėjo koridorių ir ėmė lipti siaurais laip­
teliais, einančiais pas N uartjė. Morelis a n t pirštų galų
sekė paskui. Aikštelėje prieš kam barį jie rado senąjį
tarn ą.
— B arua,— ta rė V alentina,— uždarykite duris ir
nieko neįleiskite.
I r ji įėjo pirmoji.
N uartjė, vis d ar sėdėdamas savo krėsle, atidžiai
gaudė menkiausią g arsą namuose. Iš savo senojo tarno

430
jis žinojo viską, kas ten darosi, todėl nenuleido nuo durų
godaus žvilgsnio. Pam ačius V alentiną, jo akys sublizgėjo.
Merginos eisena ir jos elgesys buvo kažkoks rim tas ir
iškilmingas. Sitai nustebino senį. Jo akys klausiam ai
įsmigo į įėjusiąją.
— Brangus seneli,— pradėjo ji trūksm ingu balsu,—
išklausyk mane įdėmiai. Tu žinai, prieš valandą mirė
senelė de Sen Meran. Dabar, be tavęs, nebeturiu nė vieno
žmogaus pasaulyje, kuris mane mylėtų.
Senio akyse šmėkštelėjo neapsakomas švelnumas.
— Tik tau vienam dab ar aš galiu patikėti ir savo
rūpesčius, ir savo viltis, juk taip?
P aralitik as atsakė: taip.
V alentina paėmė M aksim ilijaną už rankos ir tarė:
— Tai pažiūrėk gerai į šį vaikiną.
Senis įbedė savo skvarbų ir kiek nustebusį žvilgsnį
į Morelį.
— Tai M aksimilijanas Morelis,— tęsė ji,— marselie-
tis, sūnus to garbingo komersanto, apie kurį tu tikriausiai
esi girdėjęs.
— Taip,— parodė senis.
— N ėra ko prikišti tam vardui, ir M aksimilijanas jį
dar labiau išgarsins, nes būdam as trisdešim ties metų jis
jau sipajų kapitonas ir Garbės legiono kavalierius.
Senis patvirtino, kad prisim ena tai.
— Tai štai, seneli,— kalbėjo V alentina, klaupdam a
a n t kelių prieš senį ir rodydam a M aksim ilijaną,— aš
myliu jį ir būsiu tik jo! Jei mane vers tekėti už kito, aš
mirsu iš skausmo arb a nusižudysiu.
P aralitiko akyse buvo visas spiečius sujaudintų
minčių.
— Tau patinka M aksimilijanas Morelis, tiesa, sene­
li? — paklausė mergina.
— Taip,— parodė nejudąs senis.
— Ir tu gali mus, savo vaikus, apginti nuo mano
tėvo?
N u artjė įsmeigė savo protingas akis į Morelį, tarsi
sakydam as: „Viskas priklausys nuo aplinkybių".
M aksimilijanas suprato.
— Panele,— ta rė jis,— jums reikia vykdyti šventą
431
pareigą senelės kam baryje. A r leisite man valandėlę pasi­
šnekučiuoti su ponu N uartjė?
— Taip, taip, aš to ir noriu,— kalbėjo N u artjė akys.
Paskui jis nerim audam as pažvelgė į V alentiną.
— Tu nori paklausti, kaip jis tave supras, seneli?
— Taip.
— Nebijok. Mudu taip dažnai kalbėdavome apie
tave, kad jis puikiai žino, kaip aš su tavim i susišneku.
Paskui, grįžtelėjusi į M aksimilijaną, ji nusišypsojo
savo žavinga, nors ir gilaus liūdesio persunkta šypsena,
ir ta rė:
— J is žino viską, ką aš žinau.
Ištaru si tuos žodžius, V alentina atsistojo, p ritrau kė
Moreliui kėdę, d a r sykį prim inė Barua nieko neleisti ir,
švelniai pabučiavusi senelį bei liūdnai atsisveikinusi su
Moreliu, išėjo.
Tada Morelis, norėdam as įrodyti N uartjė, kad Valen­
tina visiškai juo pasitiki ir kad jis žino visas jų paslaptis,
paėmė žodyną, plunksną, popierių ir viską padėjo an t
stalo netoli lempos.
— P irm iausia,— ta rė Morelis,— leiskite man pa­
pasakoti jums, kas aš esu, kaip pam ilau panelę V alentiną
ir ką ketinu daryti.
— Aš klausau,— pasakė N uartjė akys.
Įspūdingai atrodė tas senis, iš pažiūros, sunki našta
aplinkiniams, bet pasidaręs vieninteliu globėju, vienintele
atram a, vieninteliu teisėju tų dviejų jaunų, gražių, stiprių,
vos į gyvenim ą žengiančių įsimylėjėlių.
Taurum u ir nepaprastu rim tum u dvelkiąs jo veidas
paveikė Morelį, ir jis pradėjo kalbėti virptelėjusiu balsu.
Jis papasakojo, kaip susipažino su V alentina, kaip
pamilo ją ir kaip ši, vieniša bei nelaim inga, sutiko priim ti
jo pasiaukojim ą. Papasakojo apie savo kilmę, visuomeninę
padėtį, tu r tą ir kiekvieną k artą, klausiam ai pažvelgęs į
paralitiką, išskaitydavo jo akyse:
— Gerai, pasakokite toliau.
— D abar,— ta rė Morelis, baigęs pirm ąją savo pasa­
kojimo dalį, atvėręs jum s savo meilę ir viltis, aš norėčiau
atskleisti ir mūsų sumanym us. A r pasakoti?
— Taip,— parodė senis.
432
 — Taigi štai ką mes nutarėm e.
I r jis papasakojo N uartjė, kaip laukė darže kabriole­
tas, kaip jis ketino išsivežti V alentiną, nugabenti ją pas
savo seserį, vesti ir pagarbiai laukiant tikėtis pono Vil­
foro atleidimo.
— Ne,— parodė N uartjė.
— Ne? — paklausė Morelis.— Vadinasi, taip dary ti
nedera?
— Ne.
— Jū s n ep ritariate šitam sumanym ui?
— Ne.
— Tuomet yra kitas būdas,— ta rė Morelis.
Senio žvilgsnis klausė: koks?
— Aš nuvyksiu pas F rancą d ’Epinė,— tęsė Maksimi­
lijan as,— džiaugiuosi galėdam as jum s tai pasakyti ne­
g ird in t panelei de V ilfor,— ir pasielgsiu su juo taip, kad
jis turės pasirodyti, jog yra garbingas žmogus.
N u artjė žvilgsnis vis d ar tebeklausė.
— N orite žinoti, ką aš padarysiu?
— Taip.
— Š tai ką. Nueisiu pas jį ir papasakosiu, kokie
ryšiai sieja mane su panele V alentina. Jeigu jisai žmogus
jautrus, ta i pats atsisakys savo sužadėtinės rankos, ir
tad a iki p at mirties jį lydės mano draugystė bei pasiauko­
jimas. Jeigu dėl piniginių išskaičiavimų arba dėl juo­
kingos puikybės jisai spirsis, ta i aš jam įrodysiu, kad tai
bus prievarta prieš mano žmoną, kad V alentina myli
mane, kad ji niekada nepamils ko nors kito, ir kausiuosi
su juo suteikdam as jam visas pirmenybes, ir arba aš jį
užmušiu, arba jis mane. Jei aš jį užmušiu, jis negalės
vesti Valentinos, jeigu jis mane — aš tikras, kad V alentina
niekada už jo neis.
N u artjė gėrėjosi tuo tauriu ir atv iru veidu. Jam e a tsi­
spindėjo visi jausm ai, apie kuriuos pasakojo Morelis.
Puikiu išraiškingum u jis paryškino tuos jausmus, kaip
kad spalvos paryškina tv irtą ir tikslų piešinį.
Tačiau Moreliui baigus N uartjė kelis k artu s užsi­
merkė,— kaip žinome, tuo jis norėjo pasakyti ne.
— Ne? — paklausė Morelis.— Tai jūs n ep ritariate ir
šitam, an trajam , sumanym ui?
433
 — Taip, n ep ritariu ,— parodė senis.
— Bet ką gi tuom et daryti, pone? — paklausė Mo­
relis.— Prieš p a t m irtį ponia de Sen M eran įsakė anūkės
vedybų neatidėlioti. N ejaugi aš tu riu leisti įvykiams eiti
savo keliu?
N u artjė nejudėjo.
— S u p ran tu ,— ta rė Morelis,— man reikia laukti.
— Taip.
— Tačiau bet koks delsimas pražudys mus, pone,—
tęsė jaunuolis.— V alentina viena nepajėgs atsispirti, ją
privers kaip kūdikį. Aš per stebuklą patekau čia ir su­
žinojau, kas dedasi, per stebuklą atsid ū riau ir pas jus, bet
vis dėlto aš negaliu pasitikėti, kad laim ingas a tsitik ti­
num as vėl m an padės. M anau, kad galim a tik kuri nors
viena iš tų dviejų išeičių, kurias pasiūliau,— atleiskite
man už jaunuolišką pasitikėjim ą savimi. Pasakykite,
kuriam jūs labiau p ritariate? A r leidžiate panelei Valen­
tinai pasitikėti mano garbe?
— Ne.
— Ju m s atrodo geriau, kad pasikalbėčiau su ponu
d’Epinė?
— Ne.
— Bet, Viešpatie, kas gi tuom et suteiks mums pa­
galbą, kurios mes prašome dangų?
Senis nusišypsojo akimis, kaip buvo pratęs šypsotis,
kada jam kalbėdavo apie dangų. Senasis jakobinas vis
dar buvo ateistas.
— Lam ingas atsitiktinum as? — tęsė Morelis.
— Ne.
— Jūs?
— Taip.
— Jūs?
— Taip,— pakartojo senis.
— Jū s gerai suprantate, ko aš klausiu, pone? A t­
leiskite man už įkyrum ą, nes visas mano gyvenimas p ri­
klauso nuo jūsų atsakymo. Jū s išgelbėsite mus?
— Taip.
— Esate tuo tikras?
— Taip.
— Laiduojate?
434
 — Taip.
Pagalbą žadančiame senio žvilgsnyje glūdėjo tiek
tvirtum o, kad negalim a buvo abejoti jeigu ne ištesėjimu,
tai bent pasiryžim u padėti.
— O, ačiū jums, šim tą k artų ačiū! Bet kaipgi, jeigu
Dievo stebuklas nesugrąžins jum s galimybės kalbėti ir
judėti, kaipgi jūs, prikaustytas prie to krėslo, nebylus ir
nejudąs, kaip jūs galėsite pasipriešinti toms vedyboms?
Senio veidą nušvietė šypsena, keista akių šypsena
tam e sustingusiam e veide.
— Tai aš tu riu laukti? — paklausė vaikinas.
— Taip.
— O su tartis?
Vėl šyptelėjo ta p ati šypsena.
— Negi jūs norite pasakyti, kad ji nebus pasirašyta?
— Taip,— parodė N uartjė.
— Vadinasi, net su tartis nebus pasirašyta! — sušuko
Morelis.— Ak, atleiskite man! Ju k galim a abejoti, kai tau
praneša apie tokią didelę laimę: su ta rtis nebus pasirašyta?
— Ne,— atsakė paralitikas.
I r vis dėlto Morelis dar netikėjo. Tas bejėgio senio
pažadas buvo toks keistas, kad jis galėjo kilti ne iš jėgos
suvokimo, o iš fizinės negalės. Savo kvailumo nejaučian­
tiems bepročiams juk būdinga tikėti, kad jie galį atlikti
nepaprastus darbus. Silpnas giriasi pajėgiąs kilnoti di­
džiausius sunkumus, bailys nugali milžinus, vargšas
švaistosi lobiais, užguitas valstietis, pasikėlęs į puikybę,
laiko save Jupiteriu.
A r suprato N u artjė Morelio dvejones, ar ne visai
patikėjo jo nuolankum u, bet tik atidžiai pažiūrėjo į jį.
— Ko jūs norite, pone? — paklausė Morelis.— Kad
aš dar sykį pažadėčiau jums nesiim ti jokių žygių?
N uartjė žvilgsnis, vis toks pat atidus ir tv irtas, tarsi
sakyte sakė, kad pažado jam maža. Paskui tas žvilgsnis
nuo veido nuslydo į ranką.
— Norite, kad prisiekčiau? — paklausė M aksimilija­
nas.
— Taip,— vis taip p at iškilm ingai patvirtino senis.—
Noriu.
Morelis suprato, kad N uartjė teikia didelę reikšmę
tai priesaikai.
435
 J is ištiesė ranką.
— Prisiekiu garbe,— tarė jis,— kad nieko nesiimsiu
prieš poną d’Epinė, kol negausiu jūsų sutikimo.
— G erai,— p rita rė akimis senis.
— O dabar, pone,— paklausė Morelis,— jūs pagei­
daujate, kad aš išeičiau?
— Taip.
— Nepasim atęs su panele V ąlentina?
— Taip.
Morelis nusilenkė reikšdam as savo paklusnum ą.
— O d ab ar,— ta rė jis,— a r leisite savo sūnui pa­
bučiuoti jus, kaip prieš valandėlę pabučiavo duktė?
N u artjė akyse galėjai išskaityti sutikim ą.
Morelis priglaudė prie senio kaktos savo lūpas toje
pačioje vietoje, kur neseniai buvo prigludusios Valentinos
lūpos.
Paskui d ar k a rtą nusilenkė ir išėjo.
Aikštelėje jis rado senąjį tarn ą. Valentinos įspėtas,
šis laukė Morelio ir nuvedė jį tam siu vingiuotu korido­
rium i prie mažų durelių į sodą.
A tsidūręs sode, Morelis nuėjo prie vartų. K abinda­
masis į medžio šakas, jis akies mirksniu užsiropštė a n t
m ūrinės tvoros ir tučtuojau nulipo kopėčiomis į liucernos
daržą, k u r jo laukė kabrioletas.
M aksimilijanas įsėdo į jį ir, išv argin tas visų tų ne­
ram ių minčių, bet palengvėjusia širdimi apie vidurnaktį
grįžo į Melė gatvę, krito į lovą ir užmigo it girtas.