H.

Radauskas
Senovės graikų mito interpretacija eilėraštyje „Bronzinio Orfėjo daina“
Šiandien kalbėsiu, kaip Henrikas Radauskas mato mitą „Orfėjas ir Euridikė“ ir interpretuoja jį
eilėraštyje „Bronzinio Orfėjo daina“. Aptarsiu, kuo eilėraščio idėja skiriasi nuo mito ir kuo šie kūriniai yra
panašūs. Pirmiausiai trumpai pakalbėsiu apie patį mitą „Orfėjas ir Euridikė“, nes reikia gerai suvokti mitą,
kad galėtume suprasti pagrindinę eilėraščio prasmę, nors ir iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šie du
kūriniai mažai ką turi bendro. Taip pat pabandysiu atsakyti į klausimus, kas gi yra tas Orfėjas, kodėl
Radausko eilėraštyje jis vaizduojamas bronzinis.
Senovės graikų mite „Orfėjas ir Euridikė“ vaizduojamas Orfėjas yra dainius ir pranašas, kuris yra
apdovanotas gebėjimu groti arfa, jis savo muzika užburia visus -- nuo dievų iki akmenų. Orfėjas be proto
myli savo žmoną Euridikę. Kai Euridikė miršta nuo gyvatės įkandimo, Orfėjas labai sielvartauja, dėl jos jis
net ryžtasi nukeliauti į požemių karalystę, kad ją susigrąžintų. Jam pavyksta graudžiomis, nuostabaus grožio
dainomis suvirpinti požemių karalystės valdovų širdis ir jie sutinka jam atiduoti Euridikę, bet per savo
nekantrumą jis vėl ją praranda. Galutinai praradus mylimąją Orfėjo dainos nutyla amžiams.
Henriko Radausko eilėraštyje „Bronzinio Orfėjo daina“ dainius taip pat liūdi dėl žmonos netekties,
tačiau, aplinka visiškai abejinga jo raudoms: „Žolėj bėgioja spinduliai išdykę, / Ir medy supasi tingi diena. /
O skruzdėlių būrys, laimingas ir ramus, / Baigia statyt kaip dangų išlenktus namus“, o mite visa aplinka liūdi
su Orfėju. Gal taip yra dėl to, kad Radausko eilėraštyje Orfėjas yra netikras – bronzinis, tik skulptūra. Ir arfa
jo yra bestygė, ne taip kaip mite, kur Orfėjo arfos stygos švyti ir rodo kelią požemių karalystėje. Todėl ir
eilėraščio veikėjai vėjai, pavasariai ir alkanas piemuo „Nežino, ar raudot su juo, ar grįžt namo.“ Mite
Orfėjas, netekęs Euridikės, blaškosi po kalnus ir miškus nerasdamas sau vietos, lyg netekdamas žmonos
būtų praradęs ir namus. H. Radausko eilėraštyje pasikartojantis motyvas yra namai – saugumo, jaukumo,
ramybės, laimės simbolis. Tik pasakose, mituose su liūdinčiu herojumi liūdi visa aplinka, tikrame gyvenime
kažkas išgyvena netektį ir begalinį skausmą, o tuo tarpu visi aplinkui gyvena savo įprastą gyvenimą,
rūpindamiesi tik savo reikalais.
Eilėraštyje taip pat kaip ir mite yra aptariamos dvi pagrindinės temos: meilės ir muzikos/meno galia.
Meilė abiejuose kūriniuose yra vaizduojama didelė, skaudi ir tragiška. Net ir po mirties Orfėjas nepamiršta
Euridikės ir ją myli, tai reiškia, kad meilė yra nemirtinga. Mite kuriamas Orfėjo paveikslas pakylėjamas iki
idealo, į dieviškąją sritį. Orfėjas – tai tobulybės, amžinybės simbolis. O eilėraštyje jis vaizduojamas kaip
paprasta, vilties netekusi, žemiška būtybė. Dar vienas skirtumas yra aplinka. Mite aplinka vaizduojama
šiurpi, mistiška, nereali (Urvas, požemių karalystė), o eilėraštyje realistiška ir lengvai įsivaizduojama (pieva,
upelis). Mite aplinka atspindi ir perteikia Orfėjo išgyvenimus, o H. Radausko eilėraštyje kontrastuoja –
Orfėjas gedi, o aplinka rami, tingi, laiminga.
Poeziją Radauskas suvokia kaip naują realybę, stebuklą, pasaką: „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu.“ Jo
poezija yra lyg atskira ypatinga visata, sudaryta iš „mūsų“ pasaulio daiktų. Savo kūryboje jis spontaniškai
tikrovę sieja su fantazija. Radausko kūryboje persipina įvairios literatūros srovės, mitai, jo kūriniuose veikia
iš skirtingų kultūrų, literatūros tekstų atėję personažai: Orfėjas, alkanas piemuo. Kūryba Radauskui – kaip
pasipriešinimas nebūčiai ir laikinumui. O Orfėjas apima ir būtį, ir nebūtį. Jis – kūrėjas, gebantis nebūtį
paversti daina. Orfėjo daina – tai vienintelė prasmė, kitaip tariant, kūryba yra vienintelė prasmė. Radausko
įsitikinimu, menas yra pats sau tikslas.
Taigi Radausko eilėraštyje „Bronzinio Orfėjo daina“ Orfėjas neturi tokių stebuklingų galių aplinkai
kaip mite. Čia jo arfa bestygė, o į upelį byrančios graudžios raudos niekam nerūpi. Manau, kad Radauskas
šiuo eilėraščiu norėjo atkreipti dėmesį į meno svarbą. Daugeliui šiuolaikinių žmonių menas nieko nereiškia,
svarbūs tik materialūs dalykai: namai, aprūpinta buitis. Tuo tarpu jautrios sielos žmogus negali gyventi be
meno, jis jaučiasi tuščias kaip bronzinė statula.