1) „Vagantų poezija” – tai poezija kuriama vagantų, tai reiškia

po universitetus keliaujančių studentų, neretai – mokyklų

pedagogų ir universitetų dėstytojų, klerkų, smulkių bajorų.
Jai būdinga kiekvieno dalyko analizavimas dviem skirtingais
požiūriais bei prieštaringų gyvenimo aspektų, tai yra
šviesojo ir tamsojo, vaizdavimas. Vagantų poezija buvo
paplitusi Viduramžių laikais Prancūzijoje, Vokietijoje,
Anglijoje ir Šiaurės Italijoje. Paskutinis vagantų atstovas
buvo prancūzų XV a. poetas Fransua Vijonas.
2) Vagantų poezijai būdingas priešingų, nesuderinamų
gyvenimo aspektų vaizdavimas vienu metu.
3) Vagantai vaizdavo tamsujį ir šviesujį gyvenimo aspektus.
Pvz.: eilėraštyje „Daina apie atmainingą likimą“ vienu metu
vaizdojamas turtas ir neturtas, vargas ir gera žmogaus
būsena.
4) Eilėraštyje „Daina apie atmainingą likimą“ tamsusis
gyvenimo aspektas atskleidžiamas neturto, vargo, tolumo
nuo gausybės ir dorybės bei atmainingo likimo vaizdiniais.
O šviesusis gyvenimo aspektas atskleidžiamas iškilimo,
turto, gausybės ir dorybės vaizdiniais.
5) Eilėraščio pabaigoje prašoma nedelsti – „nelaukit ir
užgaukit skambią stygą“ ir giesme apraudoti puolusį
žmogų, nes jis gali būti sunkioje padėtyje gyvenime, o
tokiu budu galima šį žmogų palaikytį.
6) Eilėraštyje „Pavasario linksmybės“ apdainuotą situaciją su
atmainingo likimo vaizdiniu sieja metų laikų kaita,
pabrėžiama ilgai lauktu pavasario sugrįžimu, bei vargingo
 žmogaus, sunkiai dirbančio gražiu pavasario laiku,
vaizdinis.
7) Febas – dar kitaip Apolonas graikų mitologijoje yra
Dzeuso ir Leto sūnus, , o romėnų mitologijoje – Jupiterio ir
Latonės sūnus. Jis buvo garbinamas kaip gyvulių bandų,
saulės šviesos dievas, muzikos, poezijos globėjas, mūzų
choro vadovas.
Flora romėnų mitologijoje - javų, gėlių ir pavasario deivė.
Vėjo dievo Favonijaus žmona.
Jupiteris romėnų mitologijoje - dangaus, dienos šviesos,
audros dievas. Vyriausias panteono dievas, romos
imperijos globėjas. Jupiterio atitikmuo graikų mitologijoje
– Dzeusas.
Venera romėnų mitologijoje - meilės, aistros ir sodų
dievė. Identifikuojama su graikų Afrodite.
Driadės graikų mitologijoje – medžių dvasios, nimfos.
Driadės, kaip ir visos nimfos, buvo antgamtiškai ilgai
gyvenančios ir susietos su savo buveine.
Oreadės - graikų mitologijoje nimfos gyvenančios
kalnuose. Jos minimos kaip Afroditės palydovės.
Satyrai - pusiau žmonės, pusiau ožiai, gamtos dvasios
graikų mitologijoje. Kartais laikomi vaisingumo demonais.
Satyrai gyveno miškuose ir kalnuose.
Tempėjai – poeto apdainuojama vieta, slėnis.