Eilėraštis „Don Quijote”

Eilėraštyje „Don Quijote” Don Kichotas kreipiasi į Sančo

Pansą, ragindamas jį išjoti kartu į pasaulį. Pirmame
eilėraščio posme įvardina savo tikslus: padėti
nuskriaustiems, kovoti už tiesą, garsinti damos vardą
visame pasaulyje. Antrame posme Don Kichotas
pabrėžia, kad pasaulyje išnyko taurus riteriai ir įsigaliojo
neteisybė, melas, klasta ir skriaudos, todėl keliautojų
pareiga – taisyti pasaulį. Paskutiniuose dvejuose
posmuose Don Kichotas sako, kad už gerus veiksmus
keliautojai pelnys atminimo garbę, Dulsinėjos palankumą
bei primena Sančo Pansui, kad jis taps salos
gubernatoriumi, kai keliautojai užkariaus dideles
teritorijas.
Eilėraštis „Zancho Panza”
Eilėraštyje „Zancho Panza” Sančo Pansas nori
sustabdyti Don Kichotą. Jis pateikia daugybe argumentų,
kurie parodo, jog Kichoto tikslai nepasiekiami, o jo
veiksmai neturi jokios naudos. Bet paskutiniame Sančo
Pansas posme pripažįsta, kad jis nori tapti salos
gubernaotiumi, todėl ir toliau seks Don Kichotą iš paskos.
 Eilėraštis „Don Kichoto ir Sančo Pansa pokalbis“
Keliautojai pamato jojanti ant asilo žmogų, kuris Don
Kichoto palaikomas riteriu su Mambrino šalmu. Sančo
Pansas sako, kad tai įprastas barzdaskutys su vario lėkšte.
Don Kichotas nusprendžia iškovoti šalmą, o Sančo sako,
kad dėl lėkštės neduos sau nuleisti kraujo. Įvyksta mūšys,
po kurio skutėjas pabėga, viską palikęs. Iš visų skutėjos
paliktų daiktų laimikis Don Kichotui – tai paprasta vario
lėkštė, o Sančo Pansui – asilas. Matome, kad keliautojai
turi skirtingus požiūrius į gyvenimą. Sančo Pansas –
praktiškas žmogus, realistas, o Don Kichotas – svajotojas.