Pagarba gyvybei

Šiuolaikinėje visuomenėje yra vis dar aktuali nepagarbos gyvybei problema. Nes
mirtis vertinama kaip problemų sprendimas, pavyzdžiui, populiacijos, etninių
ginčų, nelaukto neštumo, savižudybės dėl fizinės ar dvasinės kančios, net pykčio
tarp mokynių.
Mano viešosios kalbos tikslas – įrodyti, kad gyvybė dovanota Dievo – tai didžiulė
gėrybė, kuri turi būti vertinama aukščiausia pagarba ir niekas negali jos nutraukti
kada panorėjęs.
Visų pirma, gyvybė yra brangiausia pačio Dievo dovana. Ji šventa iš prigimties ir
turi būti saugojama nuo pat pradėjimo pradžios iki pabaigos. Bet žmonės dažnai
nesilaiko penktojo Dievo įsakymo: „Nežudyk” ir sprendžia iškilusias problemas
fiziniu smūrtu ir žudymu. Kaip pavyzdį galiu pateikti Kaino sprendimą iš pavydo
nužudyti Abelį. Bet net pats Dievas mirties niekada nelaiko sprendimu. Jis
paženklino Kainą žyme, ne tam, kad pasmerktų kitų neapykantai, bet kad
apsaugotų ir apgintų nuo norinčių jį nužudyti, net besivadovaujančių troškimu
atkeršyti už Abelio mirtį.
Visų antra, pagal katalikų tikėjimą žmogus nėra absoliutus savo gyvybės
šeimininkas, todėl negali su ją daryti ką užsimanęs. Nors žmogus savo gyvybę
turėtų puoselėti ir perduoti, nepaisant to savižudybė tai dažnas reiškinis. Kaip
pavyzdį galiu paminėti, aprašytą Senajame Testamente, karaliaus Dovydo patarėjo
savyžudybę. Ahitofelis žinojo, kad bus nukankintas kaip išdavikas, o jo šeima
gėdysis jo ir patirs kerštą. Dėl gilios giedos ir laukiančios negarbingos mirties
Ahitofelis pasikorė, nors dėl to ar išties tai buvo garbingiau galima ginčytis.
Krikščionybėje savižudybė laikoma labai smerktina nuodėme ir kaltinama dėl
veiksmų, kurie nuvedė į savyžudybę.
Apibendrinant, Katalikų Bažnyčios dokumentai moko asmenį gerbti, saugoti savo
ir artimo gyvybę, bet šiuolaikiniame pasaulyje žmogaus gyvybė nėra pakankamai
gerbiama ir saugoma. Nors kiekvieno žmogaus teisė į gyvybę turi būti
nepažeidžiama.