Džordžo Orvelo romano „Gyvulių ūkis” atpasakojimas

„Gyvulių ūkis” - tai romanas apie įsivaizduojamą fermą Anglijoje,

kurioje viską valdo gyvūnai. Nors romane neatskleidžiamas konkretus
laikas, kada tai vyksta, jis alegoriškai atspindi 1917-1945 m. politinius
įvykius Rusijoje - Rusijos revoliuciją ir komunizmo įsigalėjimą.
Senasis Majoras (senas šernas, kuris suteikė įkvėpimo, skatinančio
sukilimą), sušaukia visų gyvulių susirinkimą didžiajame tvarte. Jis
praneša, kad gali greitai mirti, ir papasakoja jiems apie savo gyvenimo
įžvalgas. Senasis Majoras pasakoja gyvūnams, kad žmonės yra
vienintelė priežastis, dėl kurios „nė vienas gyvūnas Anglijoje nėra
laisvas” ir kad „Gyvūno gyvenimas yra kančia ir vergija”. Todėl gyvūnai
turi perimti savo likimą į savo rankas ir nuversti žmogų per didįjį
sukilimą. Jis pasakoja apie savo sukilimo svajonę. Senasis Majoras
netrukus po susitikimo miršta, o kiti gyvūnai, vadovaujami Snieguolio
(Napoleono konkurentas ir pradinis ūkio vadovas po Džonso nuvertimo)
ir Napoleono (berkšyro šernas), ruošiasi sukilimui. Vieną naktį ponas
Džounsas girtas užmiega, taip sukurdamas puikią progą gyvuliams
sukilti. Jie tokie alkani, kad įsilaužia į sandėlį. Kai Džounsas ir jo vyrai
bando juos sulaikyti, gyvūnai išbėga iš fermos. Gyvuliai sudegina visus
buvusios vergijos prisiminimus, bet sutinka išsaugoti fermą „kaip
muziejų”. Snieguolis pakeičia ūkio pavadinimą į „Gyvulių ūkį” ir
sugalvoja septynis įsakymus, kurie turi tapti animalizmo pagrindu:
1. Viskas, kas juda ant dviejų kojų, yra priešas.
2. Viskas, kas turi keturias kojas arba sparnus, yra draugas.
3. Joks gyvūnas neturi dėvėti drabužių.
4. Joks gyvūnas neturi miegoti lovoje.
5. Jokie gyvūnai negali gerti alkoholio.
6. Joks gyvūnas negali žudyti kitų gyvūnų.
7. Visi gyvūnai yra lygūs.
Iš pradžių po sukilimo gyvuliai gyvena sekmingai. Snieguolis buvo
protingas ir savo žodio besilaikantis vadas. Kol Snieguolis valdžioje,
ūkio gyvenimas klesti: užauginama daugiau maisto – gyvuliai gauna
daugiau ėsti, be to, jie mokomi skaityti, rašyti, skaičiuoti kaip tikri
žmonės. Tačiau viskas vieną kartą pasikeičia, kai Snieguoliui kyla įdėja
statyti malūna. Jie su Napaleonu pradeda ginčjtis dėl statybų. Snieguolis
jau buvo įtikines visus gyvūlius, kad malūnas reikalingas, bet tuo metu
Napoleonas imasi kitokių veiksmų. Lauke pasigirdo baisus lojimas ir
devyni diždiuliai šunys įsiveržė į kluoną ir puola Snieguolį. Išbėgęs į
lauką Snieguolis pabėga nuo šunų prasispraudęs pro plyšį tvoroje. Po šio
įvykio Snieguolis niekad nebegrįžta. Napoleono valdžios troškimas
išauga tiek, kad jis tampa totalitariniu diktatoriumi, verčiančiu
„prisipažinti” nekaltus gyvūnus ir šunis juos nužudyti visos fermos
akivaizdoje. Jis ir kiaulės persikelia į Džonso namą ir pradeda miegoti
lovose. Gyvuliai gauna vis mažiau maisto, o kiaulės vis labiau storėja.
Rugpjūtį, baigus statyti vėjo malūną, Napoleonas parduoda krūvą
medienos Džonsui. Frederikas, kaimynas ūkininkas, už ją sumoka
padirbtais banknotais. Frederikas ir jo vyrai užpuola ūkį ir susprogdina
vėjo malūną, bet galiausiai yra nugalimi. Kadangi kiaulės sulaužo vis
daugiau Septynių gyvulių įsakymų, įsakymų kalba patikslinama:
Pavyzdžiui, po to, kai vieną naktį kiaulės prisigeria, įsakymas „Joks
gyvulys negeria alkoholio” pakeičiamas į „Joks gyvulys negeria
alkoholio per daug”.
Metai bėga, ir gyvulių ūkis plečiasi, kai Napoleonas nusiperka du
laukus iš kito kaimyninio ūkininko Pilkingtono. Visų gyvulių (išskyrus
kiaules) gyvenimas yra blogas. Ilgainiui kiaulės pradeda vaikščioti ant
užpakalinių kojų ir įgyja daug kitų savo buvusių vadovų, žmonių,
savybių. Septyni įsakymai sutrumpėja iki vieno įstatymo: „Visi gyvūnai
yra lygūs, bet kai kurie yra lygesni už kitus”. Romanas baigiasi tuo, kad
Pilkingtonas dalijasi gėrimais su kiaulėmis Džonso namuose.
Napoleonas pakeičia ūkio pavadinimą atgal į „Sendvario fermą” ir
susiginčija su Pilkingtonu per kortų žaidimą. Kiti gyvūnai, stebėdami
sceną pro langą, negali atskirti kiaulių nuo žmonių.