1. Ekologijos samprata, mokslo šakos, tyrimo objektai (populiacija, bendrija, biomai, jų tipai).

Gamtos
apsauga

Ekologija – mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų tarpusavio santykius ir jų santykius su gyvenamąja aplinka.

Ekologijos terminą sukūrė ir 1866 m. aprašė Ernstas Hekelis

• Jis teigė, kad ekologija yra bendras mokslas apie gyvųjų organizmų ir aplinkos santykius.

• Aplinka vadino visą gyvąją ir negyvąją gamtą, o svarbiausiais veiksniais kovoje dėl būvio laikė
organizmų tarpusavio santykius.

Ekologijos mokslo šakos – savo ištakomis ekologija remiasi į biologijos mokslus, o šakomis – beveik į
visus kitus gamtos mokslus, taip pat ir į chemiją. Todėl ekologija dažnai vadinama tarpdisciplininiu
mokslu. Ekologija taip pat yra glaudžiai susijusi su aplinkotyra. Tačiau ekologija nagrinėja gyvųjų
organizmų tarpusavio santykius ir jų santykius su gyvenamąja aplinka, o aplinkotyra – organizmų, ypač
žmogaus, ryšius su paties žmogaus pakeista aplinka.

Ekologijos mokslas skirstomas į dvi pagrindines šakas:

1. Autekologiją
2. Sinekologiją

Autekologija – tiria individų, rūšių ir jų populiacijų santykius su aplinka. Autekologijoje išskiriamos dar dvi
šakos:

1. Populiacijų ekologija (demekologija) – tiria tam tikros rūšies populiacijų raidą, savybes, struktūrą,
dinamiką ir funkcionavimo dėsningumus
2. Faktorinė (veiksnių) ekologija – nagrinėja gyvųjų organizmų santykius su aplinka, aplinkos
veiksnių poveikį organizmams, rūšims ir populiacijoms bei prisitaikymo prie natūraliai kintančios
gamtinės aplinkos mechanizmus

Sinekologija – tiria organizmų bendrijų, ekosistemų savybes, struktūrą, santykius su aplinka, organizaciją,
medžiagų ir energijos apytakos dėsningumus bei biologinį produktyvumą.

Sinekologijos tyrimų objektai – gyvųjų organizmų bendrijos ir ekosistemos:

• Gyvūnų ekologija
• Žmogaus ekologija
• Radioekologija
• Cheminė ekologija
• Medicininė ekologija
• Geografinė ekologija
• Ekologinė fiziologija
• Socialinė ekologija
• Inžinerinė ekologija

Mokslo objektas – nuo organizmo, populiacijos, bendrijos iki ekosistemos ir biomo (ekosferos)

Rūšis – tai panašių ir galinčių tarpusavyje kryžmintis individų visuma, kuri yra izoliuota nuo kitų panašių tos
pačios rūšies individų visumų ir kryžmintis su jomis negali.
Populiacija – vienos biologinės rūšies skirtingų individų grupė, užimanti tam tikrą teritoriją arba erdvę,
kurioje individai tarpusavyje keičiasi genetinė informacija.

Bendrija – tam tikroje teritorijoje ar buveinėje egzistuojanti gyvųjų organizmų populiacijų visuma, kurioje
nuolat vyksta medžiagų ir energijos apytaka, yra gana pastovūs tarpusavio santykiai ir ryšiai erdvėje tiek
laike.

Biotopas (buveinė) – gyvūnų ar augalų gyvenimo vieta.

Biomai – tai stambios žemynų gyvųjų organizmų bendrijos, susidariusios tam tikroje teritorijoje regione dėl
sudėtingos abiotinių (klimatinių) ir biotinių aplinkos veiksnių tarpusavio sąveikos.

Sausumos biomai:

• Arktinės dykumos
• Tundra
• Taiga
• Mišrieji miškai
• Plačialapiai miškai
• Stepės
• Dykumos
• Savanos
• Drėgnieji atogrąžų miškai
• Aukštikalnės

Vandens biomai:

• Gėlųjų vandenų (tekančio ir stovinčio vandens telkiniai)

• Jūrų bei vandenynų (su druskingu vandeniu)

Dar skirstoma į:

• Sekliųjų vandenų iki 200 m. gylio (kontinentiniai šelfai, lagūnos, jūrų ir vandenynų pakrantės
• Atvirų vandenynų ekosistemos

Gamtos apsauga – mokslas, nagrinėjantis žmogaus santykius su gamta (ekologijos mokslo dalis).

Gamtos apsaugos objektai

• Oras
• Vanduo
• Dirvožemis
• Augmenija
• Gyvūnija
• Landšaftai ir gamtos paminklai
• Žmogaus, gyvūnų ir augalų gyvenimo aplinka
 2. Aplinka, aplinkos veiksniai (apibrėžimas, skirstymas, reikšmė organizmams, ekologiniai ryšiai,
ekologinė niša)

Aplinka

• Gamtinė (natūrali)
• Dirbtinė (urbanizuota)
• Socialinė (santvarkos tipas)
• Psichinė – emocinė (šeima, kolektyvas)
Aplinkos veiksniu - vadinamas bet koks aplinkos elementas, turintis tiesioginį ar netiesioginį poveikį
gyviesiems organizmams, jų populiacijoms, rūšims, ekosistemoms net trumpą jų gyvavimo laikotarpį.
Skirstomi į:

1) Abiotinius (fizikiniai ir cheminiai)

2) Biotinius (įvairus vienų organizmų poveikis kitiems)

Pagal poveikį gyviesiems organizmams skiriami:

• Būtinieji veiksniai (mitybai būtini mikroelementai, deguonis, vanduo, šviesa ir kt.)

• Žalingieji veiksniai – apriboja gyvųjų organizmų gyvybingumą (tarša, nepalankūs klimatiniai
reiškiniai ir kt.)
• Neutralieji neturi jokios įtakos gyviesiems organizmams
• Abiotiniai:
➢ Fizikiniai: temperatūra, aplinkos slėgis, šviesos (regimosios, ultravioletinės, infraraudonosios) ir
jonizuojanti spinduliuotė, mechaninės dirvožemio savybės.
➢ Cheminiai: atmosferos, vandens, dirvožemio cheminė sudėtis.

Ekologiniai ryšiai:

• Mitybiniai
• Erdviniai
• Platinimo
• Statybiniai
• Gynybiniai
• Dauginimo (reprodukciniai) – tik vidurūšiniai

Mitybiniai ryšiai
1) Tiesioginiai mitybiniai ryšiai – maitinimasis:
• kitais organizmais
• kitų organizmų išskyromis ir liekanomis (išmatomis, nuokritomis, lavonais ir kt.)
• kitų organizmų maisto likučiais.

2) Netiesioginiai mitybiniai ryšiai – poveikis per maitinimąsi. T.y., konkurencija dėl to paties maisto.

Erdviniai ryšiai - ryšiai tarp organizmų per gyvenamąją aplinką. Vieno organizmo kūnas ar jo statinys (lizdas,
urvas ir pan.) yra kito organizmo gyvenimo vieta. Pvz., kerpės auga ant medžio kamieno; šikšnosparniai dieną
praleidžia medžio drevėje; tarantulas apsigyvena pelės urve.

Platinimo ryšiai - viena rūšis platina kitą rūšį ar padeda jai daugintis pernešdama žiedadulkes.
 • Zoochorija - reiškinys, kai gyvūnai platina augalų sėklas ir vaisius
• Entomofilija - reiškinys, kai augalus apdulkina vabzdžiai
• kitokie atvejai - pvz.: mėšlavabaliai perneša irgi mėšlu mintančius nematodus; antys ant kojų perneša
žuvų ikrus

Statybiniai ryšiai - viena rūšis naudoja kitos rūšies organizmus, jų likučius ar gyvybinės veiklos produktus
kaip statybinę medžiagą. Pvz., paukščiai suka lizdus, naudodami žvėrių plaukus, sausą žolę, medžių šakeles.
Bitės avilyje kaip statybinę medžiagą naudoja pikį, kurį gamina iš dervų, kurias renka nuo augalų

Ekologinė niša - tam tikros rūšies tolerancijos sritis visiems įmanomiems aplinkos veiksniams

3. Ekosistemos: apibrėžimas, dalys, klasifikaimas. Energijos ir maisto apytaka ekosistemoje. Medžiagų

apykaita ir energijos srautai visuomenėje. Agroekosistemos

Ekosistema - tai sausumos paviršiaus ar vandens erdvės dalis,kurioje gyvena įvairūs augalai ir
mikroorganizmai, kartu su abiotine aplinka sudarantys bendrą kompleksą, nuolat vyksta medžiagų ir
energijos apytaka,o ekosistema vystosi toliau pagal konkrečias aplinkos sąlygas.

Ekosistemos dalys:

1) Biotinė
2) Abiotinė

Biotinę ekosistemos dalį sudaro gyvieji organizmai:

• Augalai (gamintojai)
• Įvairūs gyvūnai (vartotojai)
• Mikroorganizmai (skaidytojai)

Abiotinę dalį sudaro:

• neorganiniai cheminiai elementai ir įvairūs jų junginiai (deguonis, anglies dioksidas, vanduo,

fosfatai, karbonatai ir kt.) sudarantys maisto medžiagų atsargas
• įvairūs abiotiniai veiksniai (saulės spinduliuotė, temperatūra, drėgmė, vėjas, slėgis ir kt.)

Gyvieji organizmai negali palaikyti savo struktūros ir vykdyti gyvybinių funkcijų, negaudami iš išorės
(aplinkos) maisto medžiagų ir energijos.

Maistas – maisto medžiagų molekulės, organizmų naudojamos kaip statybinė medžiaga arba energijos šaltinis.

Energija – tai gebėjimas atlikti darbą, kuris būtinas organizmo struktūroms palaikyti.

• Energijos atžvilgiu ekosistema yra atvira, nes energija teka viena kryptimi (srautu) kirsdama
gretimų ekosistemų ribas.
• Maisto medžiagos ekosistemoje daug kartų naudojamos pakartotinai, dėl to jų atžvilgiu ekosistema
yra uždara.
Agroekosistemos - tai žmogaus sukurtos ir kuriamos sistemos, siekiant padidinti žemės ūkio produktyvumą.

• Žymiai mažesnė biologinė įvairovė: iš 500 tūkst.Žemėje egzistuojančių augalijos rūšių sukultūrinta tik
apie 700.
• Pasaulinę maisto pasiūlą užtikrina tik apie 130 augalų rūšių,
• Maždaug 90 proc. viso pasaulio žmonių maisto pagaminama tik iš 15 augalų ir 8 gyvulių rūšių.
• Natūralioje pievoje apie 30 žolių rūšių ir nusistovėjusi pusiausvyra.
• Kultūrinėje - tik 5-6 žolių rūšys.
• Monokultūrų laukų centrinėje dalyje, ypač jeigu nėra medžių juostų, stebimas anglies monoksido
trūkumas

Neigiama agroekosistemų įtaka

Mažėja:

• apdulkinančių vabzdžių veikla,

• dirvožemio mikroorganizmų aktyvumas,
• didėja erozijos intensyvumas,
• susidaro sąlygos augalų kenkėjų populiacijų vystymosi protrūkiams.
• Agroekosistemoje sumažėja ir dirvožemio fauna.
• Randama apie 35-55 proc. mažiau nariuotakojų
• Net 77 proc. - sliekų
• Ryškus ir Lietuvos gamtinės įvairovės mažėjimas dėl įvairių cheminių medžiagų naudojimo žemės
ūkyje.
• Agroekosistema nuo natūralios skiriasi tuo, kad ji negali savaime reguliuotis, o jo stabilumą nulemia
intensyvus ir dažnas technologinis poveikis.
• Dirbtinai išvesto gyvūnų ir augalų veislės sunkiau prisitaiko ir pasižymi blogesniu atsparumu
nepalankiems aplinkos veiksniams.
• Jie negali atlaikyti kovos už būvį su laukinėmis rūšimis.
• Tuo tarpu laukinės rūšys linkę prisitaikyti – gausėja organizmų atsparių įvairiems pesticidams.
• Agroekosistemai išlaikyti nepakanka Saulės energijos.
• Būtinos nemažą energetinę vertę turinčios neorganinės trąšos, pesticidai, drėkinimas, įvairi žemės ūkio
technika.
• Derlius atskiriamas nuo jų gamtinių natūralių naudotojų, jis perkeliamas į kitas ekosistemas, o
iškeliavę augalų maisto medžiagos pakeičiamos dirbtinėmis neorganinėmis trąšomis.
• Nuskurdinama sistema, nutraukiama daugelis mitybinių grandžių, išbalansuojama bendrija.
4. Ekosfera (biosfera), jos ribos, organizmų išgyvenimą įtakojantys faktoriai, galimybės. Antropocenas

1875 m. austrų geologas E. Ziusas (E.Suess) pirmą kartą šalia litosferos, hidrosferos ir atmosferos išskyrė
gyvųjų organizmų sferą - biosferą.

Naujas biosferos etapas – kai Žemėje nebeliko nė vienos sausumos ir vandens paviršiaus vietos, kur nebūtų
žmogaus veiklos pėdsakų.

Ekosfera – kaip bendroji Žemės rutulio gyvybės paplitimo ir negyvosios gamtos visuma.

• Tai litosferos, hidrosferos, atmosferos ir jose esančios gyvybės visuma

• Biosfera ir ekosfera – kaip sinonimai, bet biosferos sąvoka siauresnė.

Litosfera (gr. lithos - akmuo)– tai kietoji Žemės rutulio sfera, viršutinis kietas uolinis kevalas, apimantis
Žemės plutą ir viršutinės mantijos viršutinę dalį iki 120 km storio. Viršutinėje dalyje litosfera susisiekia su
atmosfera ir hidrosfera

Gyvybės egzistavimą riboja:

1) Temperatūra - 1,5-15 km gylyje siekia 1000 C. 4 km gylyje dar aptiktos bakterijos

• Organizmų išgyvenimo temperatūros ribos nuo -273o C ik+180o C.
2) Hidrosfera - tai Žemės rutulio nevientisas vandens apvalkalas, visų Žemės vandenų visuma, apimanti
vandenynus ir jūras, paviršinio ir požeminio vandens telkinius:
• 71 proc. Žemės paviršiaus dengia vanduo
• 96,5 proc. Hidrosferos sudaro vandenynų ir jūrų vanduo (okeanosfera)
• Gyvybė paplitusi giliau – 10-11 km gylyje
3) Atmosfera - Atmosfera (gr. atmos –garai)– tai litosferą ir hidrosferą gaubiantis oro sluoksnis
• Ozono sluoksnis 25-27 km aukštyje sugeria didelę dalį ultravioletinių spindulių
• Bakterijų ir grybų sporų aptinkama dar 20-22 km aukštyje, kas riboja?
• Apsaugo Žemę nuo atšalimo ir didelių temperatūrų svyravimų
• Deguonis kvėpavimui ir oksidacijos procesams negyvojoje gamtoje
• Azotas ir anglies dioksidas – augalijai
• Slėgis nuo dalies atmosferos iki 1000 ir daugiau jūros gelmėse
• Kai kurios bakterijos atlaiko 12 tūkst. atmosferos slėgį
• Kai kurių augalų sėklos ir sporos gyvybę išlaiko vakuume
4) Cheminė aplinka
• Kai kurie mikroorganizmai gyvena konc. druskų tirpaluose
• Bakterijų rasta net branduolinių reaktorių katiluose
• Bakterijos Deinococcus radiodurans (D. rad) atlaiko didžiulę radiaciją ir temperatūrą, vandens
nebuvimą ir genotoksiškų cheminių preparatų poveikį
• Jos gali atstatyti savo pačių DNR, paprastai per 48 val
• Sudarytas D. rad DNR žemėlapis leis prie bakterijų kraštutinių išgyvenimo savybių pridėti gebėjimą
kurti vaistus, švarų vandenį ir deguonį
• Genų inžinerijos dėka pritaikytos valyti išsiliejusį nuodingą gyvsidabrį.
 Antropocenas

• Mokslininkai nesutaria dėl antropoceno pradžios.

• Tarp siūlomų datų - žemdirbystės atsiradimas, pramonės revoliucija arba atominės bombos
panaudojimas.
• Pagrindinė priežastis skirti naują geologinį periodą yra tai, kad žmonių veikla jau tapo svarbiausia
Žemę keičiančia jėga.
• Pasaulyje yra iškasama (perkeliama, perkasama) 57 mlrd. t. grunto, uolienų.
• Tai yra beveik tris kartus daugiau nei perneša nešmenų visos pasaulio upės (22 mlrd. t).
• Vertinama, kad 2000 m. dėl kiekvieno žmogaus žemės ūkio ir statybų veiklos buvo perkelta
apytikriai 21 t. uolienų ir grunto.
• Antropocene antropogeninės veiklos pasėkoje sąmoningai ar nesąmoningai formuojami nauji
nepatvarūs, bet ilgai išliekantys geologiniai sluoksniai – technogeniniai dariniai.
– istoriškai susiklostę kultūriniai sluoksniai, savavališki sąvartynai ir atliekų sankaupos, geologinės aplinkos
taršos židinių vietose esantis gruntas ir kitos suformuotos grunto sankaupos ar sluoksniai.
– tai dėl žmogaus veiklos, tačiau be inžinerinio projektavimo, techninės bei aplinkosauginės priežiūros
susiformavę grunto sluoksniai ar sankaupos.

5. Biologinės įvairovės svarba, mažėjimo priežastys

BIOLOGINĖS ĮVAIROVĖS NYKIMO PRIEŽASTYS

• Svetimų (invazinių) rūšių išplitimas;

• Neteisėta prekyba laukine fauna;
• Gyvūnų naudojimas bandymams;
• Ligos, badas, netinkamas oras (pvz., daug lašišų gali žūti dėl labai karštos ir sausos vasaros);
• Intensyvi medžioklė ar verslinė žvejyba;
• Brakonieriavimas – neteisėta medžioklė (per dideli kiekiai išžudomi žmogaus dėl, pvz. kailio, ilčių ir
t.t.
• Aplinkos (vandens, oro, dirvos) tarša;
• Dideli turistų ir poilsiautojų srautai;
• Visiškas miško plotų iškirtimas;
• Įprastų buveinių sunaikinimas pvz. visiškas krūmų ir krūmokšnių iškirtimas (tai daugelio gyvūnų
žiemojimo vieta);
• Senų, išdžiūvusių medžių pašalinimas (juose gyvena, maitinasi, suka lizdus, gyvena drevėse šimtai
gyvūnų, vabzdžių);
• Visiškas miško iškirtimas dirbamai žemei gauti;
• Netinkama žemdirbystė: ankstyvas pievų šienavimas (sudraskomi jauniklių besilaukiančių paukščių
(pvz. griežlių) lizdai);
• Herbicidų ir kitų toksiškų chemikalų naudojimas sunaikina maitinimosi šaltinius – augalus ar
vabzdžius, bei neigiamai veikia pačius gyvūnus;
• Pelkių nusausinimas arba pakrančių įdirbimas, suarimas;
• Gaisrai, tikslinis žolės ar ražienos deginimas;
 6. Žmogaus ekologija. Žmogaus sveikatos komponentės. Veiksniai turintys įtakos sveikatai,
pavojingi aplinkos veiksniai. Užterštos aplinkos įtaka žmonių ir gyvūnų sveikatai ir gyvūninių
produktų kokybei

ŽMOGAUS EKOLOGIJA - ekologijos mokslo kryptis, tirianti aplinkos įtaką žmogaus sveikatai ir žmogaus
įtaką aplinkai bei šių dviejų sąveikos krypčių pasekmes.

Tikslas:

• Tirti gamtinės ir antropogeninės kilmės taršą tam tikroje vietovėje ir su ja susijusias žmonių sveikatos
problemas;
• Numatyti priemones ekologinei situacijai gerinti.

Sveikata yra žmogaus būsena, kuriai būdinga fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės visuma, ne tik ligų ar
pakenkimų nebuvimas.

Žmogaus sveikatos komponentės:

1) Fizinė sveikatos komponentė nusako supančios aplinkos ir organizmo harmoniją, nuolatinį medžiagų
apykaitos (įkvepiamas deguonis energijai gaminti, iškvepiamas anglies dvideginis), organizmų
sistemų ir fiziologinių procesų stabilumą
2) Dvasinė sveikatos komponentė nusako psichinę sveikatą, subalansuotus centrinės nervų sistemos
dirginimo ir slopinimo procesus, pasitenkinimą savo veikla
3) Socialinė sveikatos komponentė nusako padėtį visuomenėje, šeimoje, galimybes užtikrinti
ekonominę gerovę

Veiksniai, turintys įtakos sveikatai:

• Genetiniai veiksniai;
• Medicinos pagalbos kokybė;
• Gyvensenos veiksniai;
• Aplinkos veiksniai;
• Amžiaus periodas.

Veiksniai, kurie gali sukelti sveikatos pakenkimus, yra vadinami pavojingais veiksniais.

• Biologiniai
• Cheminiai
• Fizikiniai
• Socialiniai
• Psichologiniai
Biologiniai veiksniai:

• Grybeliai, vabzdžiai, parazitai ir kt. gyvūnai;

• Mikroorganizmai ir jų įv., toksinai;
• Prionai - ligą sukeliančios baltymų dalelės.
Cheminiai veiksniai:

• Toksinės medžiagos (metalai, oro teršalai, tirpikliai, pesticidai, stabilizatoriai, konservantai, nitratai,
tabako dūmai).
Fizikiniai veiksniai:

• Mašinų, mechanizmų ir įrengimų keliamas triukšmas, virpesiai, radiacija, elektromagnetiniai laukai;

• Klimatiniai veiksniai (šaltis, karštis, drėgmė).
Socialiniai veiksniai:

• Profesinės darbo grupės;

• Žemas išsilavinimas su jam būdingomis mažomis pajamomis;
• Elgsenos rizikos veiksniai;
• Sveikatai kenksmingos darbo sąlygos.
Psichologiniai veiksniai:

• Nuolatinis psichologinis stresas;

• Įtempti tarpusavio santykiai;
• Diskriminacija darbe.

Oro tarša į žmogaus organizmą gali patekti 3 keliais:

1) Įkvepiant užterštą orą į plaučius;
2) Su maistu per virškinimo sistemą;
3) Per odą absorbcijos būdu.

7. Aplinkos tarša: apibrėžimas. Biologinė tarša: apibrėžimas, šaltiniai, keliamos sveikatos problemos,
infekcinių ligų paplitimas

Aplinkos tarša – tai cheminių, fizikinių ir biologinių teršalų, neigiamai veikiančių žmogų ir kitus gyvuosius
organizmus bei fizinius aplinkos komponentus, patekimas į aplinką.

BIOLOGINIAI TERŠALAI:

• įvairių organizmų dalys (žiedadulkės, sėklos, sporos),

• išskyros,
• patys organizmai (dulkių erkutės, erkės, kraujasiurbiai vabzdžiai, įvairūs augalų kenkėjai,
graužikai),
• genetiškai modifikuoti organizmai.

Mikrobiologinė tarša – aplinkos tarša mikroorganizmais, jų apykaitos produktais, baltyminės kilmės

medžiagomis, kurios dėl žmogaus veiklos patenka į aplinką ir gali sukelti pavojų žmonių sveikatai.

Tai bakterijos, virusai ir kiti mikroorganizmai (pelėsiniai ir kiti grybeliai, pirmuonys, patogeniniai
mikroorganizmai, pvz., bruceliozės, grybelinių ligų, stabligės sukėlėjai ir kt).

Biologiniai veiksniai skirstomi į keturias rizikos grupes:

1) medžiaga, kuri negali sukelti ligų;

2) medžiaga, kuri gali sukelti ligas ir būti pavojinga; mažai tikėtina, kad ji plistų visuomenėje; paprastai yra
efektyvių profilaktikos priemonių arba ligos sėkmingai gydomos;
3) medžiaga, kuri gali sukelti sunkias ligas ir būti labai pavojinga; kyla rizika, kad ji gali išplisti
visuomenėje; paprastai yra efektyvių profilaktikos priemonių arba ligos sėkmingai gydomos;
4) medžiaga, kuri sukelia sunkias ligas ir yra ypač pavojinga; gali kilti didelė rizika, kad ji išplis
visuomenėje; paprastai nėra efektyvių profilaktikos priemonių ir ligos neišgydomos.

Tarša gali pasireikšti, Pvz., staiga padidėjus graužikų populiacijai, nukenčia žemės ūkio augalų pasėliai;
užteršti vandens telkiniai gali tapti pavojingų infekcinių ligų (dizenterija, cholera, hepatitas ir kt.-) židiniais.

• Gali būti ir sezoninė, pvz, pavasarį, masiškai sužydėjus augalams, padidėja žiedadulkių koncentracija
ore, kas alergiškiems žmonėms sukelia alergijos priepuolius.
• Turi įtakos ir klimatas, pvz., esant lietingam ir šiltam orui susidaro palankios sąlygos veistis
kraujasiurbiams vabzdžiams.
• Ypač aktuali problema – dirvožemio, vandens ir maisto produktų tarša patogeniniais
mikroorganizmais.
• Su geriamu ar maudyklų vandeniu, neplautomis daržovėmis arba per pažeistą odą patekę į žmogaus
organizmą negalavimus ir ligas gali sukelti tiek patys mikroorganizmai, tiek jų gaminami toksinai.
• Biologiniais teršalais kartais vadinamos ir iš kitų šalių introdukuotos augalų ir gyvūnų rūšys, dėl kurių
invazijos nukenčia natūralios vietinės augalų ir gyvūnų bendrijos.
• Invazinės svetimos rūšys laikomos viena pagrindinių biologinės įvairovės mažėjimo priežasčių ES ir
visame pasaulyje.

8. Cheminė tarša: apibrėžimas, šaltinių klasifikacija, cheminių elementų apytaka biosferoje ir patekimo
į organizmą keliai. Toksinės medžiagos aplinkoje, jų poveikis organizmui

CHEMINĖ TARŠA – aplinkos teršimas cheminėmis (sprogstamosiomis, oksiduojančiomis, ypatingai

degiomis, labai degiomis, degiomis, labai toksiškomis, toksiškomis, kenksmingomis, ardančiomis
(ėsdinančiomis), dirginančiomis, jautrinančiomis (sensibilizuojančiomis), kancerogeninėmis, mutageninėmis)
toksiškomis medžiagomis, kurios natūraliai ar dėl žmogaus veiklos patenka į aplinką ir gali sukelti pavojų
žmonių sveikatai.

Cheminių teršalų skirstymas:

• Sunkieji metalai
• Anglies, azoto ir sieros oksidai
• Kietosios dalelės
• Nafta ir naftos produktai
• Aromatiniai angliavandeniliai
• Halogenintieji angliavandeniliai
• Fotooksidantai (ozonas)
• Biogeninės medžiagos (nitritai, nitratai, fosfatai)
• Patvarieji organiniai junginiai (pesticidai, polichlorintieji bifenilai, dioksinai, furanai)

Cheminiai teršalai skirstomi į:

1) Pirminius – patenka į aplinką tiesiogiai iš taršos šaltinių (kaminų, lakiųjų skysčių cisternų, dujų
talpyklų). CO, CO2, SO2, NO, NO2, angliavandeniliai ir kt.
2) Antrinius – susidarančius iš pirminių teršalų, chemiškai reaguojančių su kitais pirminiais ar
antriniais teršalais, bei natūraliai gamtoje esančiais cheminiais junginiais.
• SO3, HNO3, H 2SO4, H 2O2, O3, azoto ir sieros rūgšties druskos, peroksiacetilnitratai (PAN) ir kt.
 Žmonių sveikatai labai pavojingas anglies monoksidas (CO), nes jis veikia širdies –kraujagyslių sistemą:
pasunkėja stenokardijos eiga, sumažėja fizinio krūvio toleravimas sergantiems periferinių kraujagyslių ir
plaučių ligomis, atsiranda centrinės nervų sistemos funkciniai sutrikimai.

• Didelis CO kiekis kenkia širdies veiklai, didina kraujo krešulių susidarymo tikimybę ir kelia pavojų
nėščių moterų vaisiaus vystymuisi.
• Sieros dioksidas (SO2) gali išprovokuoti bronchų spazmas, dusulį, apsunkinti kvėpavimą.
• Azoto oksidų (NOx) poveikyje pasunkėja kvėpavimo takų susirgimų simptomai, pakinta plaučių
audinio sandara
• Esant angliavandenilių koncentracijai ore 0,001 – 0,0095 mg/l stebimas gleivinių suerzinimas.
• Kai ore yra 10 % propano arba butano dujų, jaučiamas galvos svaigimas.

Neorganiniams teršalams priskiriami:

• sunkiųjų metalų junginiai,

• neorganiniai azoto junginiai,
• fosforo junginiai,
• chloras,
• chloridai,
• fluoridai,
• sulfitai,
• sulfatai ir kt.

Iš nuodingų sunkiųjų metalų aplinkoje dažniausiai sutinkami

• švinas (Pb),
• kadmis (Cd) ir
• gyvsidabris (Hg).

Sunkiųjų metalų poveikis sveikatai gali būti kompleksiškas:

• gali sukelti apsinuodijimą,

• turėti kancerogeninį,
• mutageninį,
• teratogeninį,
• embriotoksinį,
• hemotoksinį poveikį.
• Ypač pavojingas metalų sinergetinis poveikis, kai žalinga įtaka organizmui pasireiškia net neviršijus
leistinų atskirų metalų koncentracijų reikšmių.

Į aplinką sunkieji metalai patenka:

• su įvairiais oro teršalais,

• atliekomis,
• pasikeitus dirvožemio reakcijai gali išsiplauti iš uolienų.
Jie kaupiasi:
• dirvožemyje,
• vandens telkinių dugno nuosėdose,
• augaluose,
• gyvūnuose,
• žmonių organizmuose.
Augaluose

• intensyviausiai kaupiasi kadmis,

• vidutiniškai intensyviai, mažėjančia tvarka – cinkas, gyvsidabris, varis, švinas, o
• silpnai – manganas, nikelis, chromas.
Intensyvų kaupimąsi galima paaiškinti tuo, kad ši grupė turi didelį panašumą su fiziologiškai augalams labai
svarbiais junginiais ir gali juos išaktyvuoti.

Švinas gali patekti :

• įkvėpus švino turinčių dulkių

• su augaliniu maistu arba
• per mitybos grandines (su mėsa ar pienu).

Nuolat gaunant švino galima susirgti chroniškomis ligomis.

• Patogeniškai veikia raudonuosius kraujo kūnelius,

• lygiuosius raumenis ir nervų sistemą,
• kenkia inkstams,
• dauginimosi organams,
• kraujotakos sistemai.
• slopina eritrocitų gamybos fermentus ir gali sukelti hipochrominę anemiją
• veikdamas kraujagyslių ir žarnų lygiuosius raumenis, kenkia kraujagyslėms ir žarnynui.
• Sutraukdamas smegenų ir jų dangalų kraujagysles, sukelia psichikos sutrikimus.
• Ypač pavojingas vaikams, nes gali pereiti per hematoencefalinį barjerą.
• Suaugusiųjų organizme šis barjeras trukdo į smegenis patekti pašalinėms medžiagoms, o vaikams jis
būna dar ne visai išsivystęs.

Kadmis - yra cinko gamybos šalutinis produktas, taip pat naudojamas dažų gamyboje.

• Žmogaus organizme kaupiasi kepenyse ir inkstuose.

• Į organizmą daugiausia patenka su maistu ir cigarečių dūmais.
• Ilgai kvėpuojant dulkėmis, kuriose yra kadmio, pakenkiama tarp kraujagyslių ir plaučių alveolių
esančioms membranoms. Dėl to sutrinka kvėpavimas, gali atsirasti plaučių edema.
• Kadangi kadmis kaupiasi inkstuose, gali sutrikti inkstų funkcijos.
• Be to kadmis išstumia kalcį iš kaulinio audinio, veikia kancerogeniškai, teratogeniškai ir mutageniškai.

Gyvsidabris - laikomas nuodingiausiu sunkiuoju metalu.

• Visi jo junginiai yra nuodingi,

• Sukelia labai įvairias ligas, gali kauptis smegenyse, dėl to ypač pavojingas vaikams, nes sutrikdo
psichiką ir stabdo vystymąsi.
• Azoto ir fosforo junginiai yra labai svarbūs augalų gyvenime, nes jie dalyvauja visuose augalų
biocheminiuose procesuose.
• Dideli azoto ir fosforo junginių kiekiai, kurių augalai nepajėgia panaudoti, tampa teršalais, kurie gali
suardyti ekosistemų pusiausvyrą bei padaryti žalos žmonių sveikatai.
• Taigi, viena iš didžiausių problemų, susijusių su tarša azoto junginiais, yra geriamojo vandens
kokybės blogėjimas ir su tuo susijęs pavojus žmonių sveikatai.
• Ne mažesnė problema - paviršinių vandens telkinių eutrofikacija.
 Organiniai teršalai

• Ypatingai pavojingi aplinkai ir žmogui patvarieji organiniai teršalai (POT).

• Uždrausti gaminti ir naudoti daugelyje šalių, tame tarpe ir Lietuvoje.

Patvariųjų organinių teršalų (POT) grupei priskiriama:

• Pesticidai
• pramonėje naudojamos medžiagos
• netikslinio susidarymo medžiagos

Daug metų šie junginiai buvo naudojami žemės ūkyje, plastikų ir sintetinių medžiagų pramonėje, elektros
transformatoriuose ir kt.

• Dalis POT – dioksinai ir furanai – susidaro netikslingai degimo metu.

• POT sutrikdo žmonių bei gyvūnų vystymąsi, sukelia vėžinius susirgimus, pažeidžia imuninę,
hormoninę, lytinę, nervų sistemas.
• POT į žmogaus organizmą patenka per odą, burnos ertmę su maistu bei kvėpavimo takus.
• Organizme susikaupęs didesnis jų kiekis gali sukelti įvairias ligas ir sutrikimus, vėžinius
susirgimus, nervinės sistemos sutrikimus, kepenų ligas, ūmines alergines reakcijas, vaisingumo
sutrikimus bei kūdikių išsigimimus.
• POT sutrikdo vaisiaus vystymąsi, dėl to gimę kūdikiai gali turėti motorikos, psichikos, elgesio,
mąstymo, augimo sutrikimus, susilpnėjusį imunitetą.
• Pavojingi dėl: toksiškumo, patvarumo, kaupimosi gyvuosiuose organizmuose
(bioakumuliacijos), ilgalaikio (lėtinio) neigiamo poveikio organizmams, mobilumo (pernešimų
dideliais atstumais) galimybės.
• POT pasižymi labai lėtu skilimu aplinkoje normaliomis sąlygomis.
• Ypatingai patvarūs, patekę į aplinką ilgai išlieka nesuirę dešimtimis metų.
• Gerai tirpsta organiniuose tirpikliuose ir riebaluose, todėl, patekę į žmogaus ar gyvūno organizmą,
kaupiasi jų organuose, ypač riebaliniame audinyje, mitybos grandinėje jų kiekis didėja.
• Pvz., žuvyse POT koncentracija gali būti net tūkst. kartų didesnė negu vėžiagyviuose, kuriais jos
minta, ir net šimtus tūkst. kartų didesnė nei koncentracija vandenyje.
• Likučiai, nors ir neviršijantys leistinų normų, randami vištų skerdienoje, žuvyje, kiaušiniuose,
jūriniuose gyvūnuose, kaip dvigeldžių moliuskų dreisenų minkštuosiuose audiniuose.
• Būdami lakūs gali būti nunešti dideliais atstumais.
• Lakumas didesnis tropinio klimato negu vidutinio ar šalto klimato regionuose, todėl ilgainiui jie
kaupiasi šalto klimato regionuose.
• Per orą, vandenį ir migruojančius gyvūnus (paukščius, žuvis) POT gali būti pernešami toli nuo jų
patekimo į aplinką vietos.
• Su oro masėmis gali nukeliauti didelius atstumus, todėl aptinkami regionuose, kur jie niekada
nebuvo gaminami ar naudojami, Pvz., Arkties zonoje.

9. Fizikinė tarša. Apibrėžimas, rūšys, poveikis aplinkai ir organizmui. Mechaninė tarša

FIZINIAI TERŠALAI yra įvairios prigimties ir įvairaus ilgio bangos arba elementariųjų dalelių srautai.
Fizikinės taršos sąvoka apima ultragarsą, infragarsą, infraraudonąją, ultravioletinę, elektromagnetinę, j
radiaciją, šiluminę spinduliuotę, lazerio spinduliavimą, atmosferos slėgį (padidėjęs ir sumažėjęs),
netinkamos mikroklimato sąlygos (oro temperatūra, drėgmė, oro judėjimo greitis), apšvietimas.

Trys grupės:

1) Radioaktyvioji tarša
2) Akustinė tarša (triukšmas)
3) Terminė (šiluminė) tarša

Šiluminė tarša:

• Paprastai mažina deguonies kiekį vandenyje

• Sumažėjus ištirpusio deguonies kiekiui, gali žūti žuvys, amfibijos ir kt. vandens gyvūnai
• Šiluminė tarša taip pat didina vandens gyvūnų metabolinių procesų greitį, pvz., enzimų aktyvumą, o
tai reiškia, kad šie gyvūnai sunaudos daugiau maisto per trumpesnį laiką.
• Tuo atveju, maisto gali pritrūkti ir populiacijos kiekis gali sumažėti arba organizmai gali migruoti į
kitą labiau tinkamą aplinką
• Šiluminės taršos rezultate gali mažėti biologinė įvairovė

Šviesos tarša – piktnaudžiavimas šviesa, per ryškus apšvietimas, astronominiai trikdžiai.

• Ši tarša veikia ekosistemas, sukelia neigiamą poveikį sveikatai, užtemdo miestų gyventojams
žvaigždes, trukdo observatorinius stebėjimus ir švaisto energiją.
• Tarša skirstoma į ekstensyvią (paprastai patalpose), kuri sukelia diskomfortą ir neigiamai veikia
sveikatą ir intensyvią šviesą, kuri yra ryškesnė nei natūrali ar nedidelio intensyvumo šviesa.
• Intensyvi šviesa- per daug ryški, akinamai spindinti, chaotiška šviesa, ar taip vadinamas „dangaus
švytėjimas“, kurį lemia miestų apšvietimas.
• Šviesos tarša yra pramoninės civilizacijos padarinys

Akustinė tarša – nepageidaujami arba žmogui kenksmingi išoriniai garsai, kuriuos sukuria žmonių veikla.

• Garsas – žmogaus ausies jaučiami oro virpesiai.

• Garso intensyvumas priklauso nuo slėgio lygio, kuris matuojamas decibelais (dB) ir išmatuojamas
triukšmomačiu.
• Triukšmas ir vibracija susidaro įvairiose situacijose: žmonių darbo, laisvalaikio ar gyvenamoje
aplinkoje.
• Tai yra įvairaus stiprumo ir dažnio bangos, kurios priklausomai nuo intensyvumo gali trukdyti
žmonėms dirbti, ilsėtis ir gali sutrikdyti sveikatą..

Didžiausi triukšmo šaltiniai yra:

• gatvės,
• autostrados,
• oro uostai,
• geležinkeliai,
• automobilių stovėjimo aikštelės,
• buitinis ir pramoninis triukšmas,
• komerciniai ir kariniai rajonai,
• šventės,
 • ceremonijos,
• žaislai,
• ausinukai ir kt.
Nuo nuolatinio triukšmo:

• didėja kraujospūdis,
• sulėtėja širdies ritmas,
• dažnai pasireiškia jos aritmija,
• sutrinka seilių sekrecija,
• skydliaukės ir antinksčių funkcijos,
• mažėja smegenų aktyvumas.
• Triukšmas ir vibracija ardo pastatus, žaloja augalus, gyvūnus.

Elektromagnetinė spinduliuotė - aplinkoje visomis kryptimis sklindantys įvairiausio ilgio (dažnio)

elektromagnetiniai laukai nešantys aktyvią energiją.

Radiacijos (lot. radiatio – spinduliavimas) keliamas pavojus organizmui gali būti jonizuojantis ir
nejonizuojantis.

Jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai gali būti gamtiniai ir dirbtiniai.

Gamtiniai jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai:

• žemės uolienos,
• vandenyje ir ore esantys radionuklidai,
• kosminiai spinduliai ir kt.

Dirbtiniai jonizuojančios spinduliuotės šaltiniai:

• pramoninės veiklos atliekos,

• medicininiai įrenginiai,
• branduolinės ginkluotės bandymai ir t.t.

Jonizuojančiosios radiacijos šaltiniai naudojami

• daugelyje pramonės šakų (metalų struktūrai, susidėvėjimui ir patvarumui vertinti, naujų medžiagų
sintezei ir jų paieškoms, energetikoje),
• branduolinėje ginkluotėje,
• medicinoje ir biologijoje (radioaktyvūs izotopai naudojami molekuliniams medžiagų apykaitos
tyrimams, sterilizacijai, ligų diagnostikai ir gydymui, moksliniams tyrimams)
• Jonizuojančios radiacijos poveikis organizmui priklauso nuo spindulių rūšies, spinduliavimo dozės,
poveikio trukmės, organų ir audinių specifinio jautrumo

MECHANINĖ TARŠA – aplinkos tarša tik mechaninį poveikį turinčiomis medžiagomis (pvz., mechaninė
vandens tarša, kai į vandenį patenka smėlis, žvyras, dirvožemis).

Prie mechaninės taršos priskiriamos dulkės ir kietosios dalelės.

Dulkės – kietosios 1–150 μm dydžio dalelės. Jos susidaro daugelio pramonės ir žemės ūkio procesų metu:
 • kalnakasyboje,
• mašinų gamyboje,
• metalų apdirbime,
• tekstilės pramonės įmonėse,
• atliekant žemės ūkio darbus,
• keliais riedant transporto priemonėms.
Namų dulkės – negyvosios žmogaus odos ląstelės, nutrupėję plaukai, audinių siūleliai, augalų nuotrupos,
žemių smiltelės, maisto trupiniai ir kt. Jose veisiasi dulkių erkės, pelėsiai, grybeliai.

Smulkių kietųjų dalelių šaltiniai yra:

• katilinės, naudojančios iškastinį kurą (išmeta pelenus ir suodžius),

• pramoniniai procesai (metalo, audinių dulkės),
• dirvos erozija bei transportas, kuris ne tik tiesiogiai išmeta kietąsias daleles, bet ir jas pakelia nuo
kelio dangos

Jos gali turėti įtakos:

• bronchinės astmos paūmėjimams,

• lėtinių bronchitų vystymuisi,
• plaučių funkcijos susilpnėjimui,
• akių dirginimui,
• vidutinės būsimo gyvenimo trukmės sumažėjimui.

Dulkės:

• sukelia uždegimines reakcijas kvėpavimo takuose, plaučiuose per 10–20 metų gali išsivystyti
pneumokonjozė (būdinga plaučių audinio sklerozė ir lėtinis bronchitas).
• kaip alergenai veikia odą, užkemša prakaito liaukas, kas sąlygoja pūlinių procesų susidarymą.
• dirginančiai veikia akių gleivinę, sukelia akies junginės (konjunktyvos) uždegimą
• dulkės taip pat neigiamai veikia augalų vystymąsi ir augimą

10. Ekologinė vandens reikšmė, vandens ištekliai Lietuvoje ir pasaulyje, teršimo šaltiniai (tipai, jūrų ir
gruntinio vandens tarša), apsauga

• Universalus tirpiklis, gyvuose organizmuose jis sudaro 60 -70 %

• Skatina geologinius pokyčius.
• Išnešioja ištirpusias druskas bei dujas – tarpininkauja paskirstant maisto medžiagas.
• Energijos pernešimo ir naudojimo tarpininkas.
• Absorbuoja šilumą ir ją lėtai atiduoda – švelnina klimatą.

Vandens svarba organizmui:

• Vidutiniškai per parą vienas žmogus sunaudoja 80 l vandens.

• Didžioji dalis sunaudojama higieninėms reikmėms.
• Į žmogaus organizmą per parą su maistu patenka 600-900 ml vandens ir 1500 ml jo yra išgeriama.
• Visi fiziologiniai procesai vyksta vandeninėje terpėje: tirpsta druskos, kraujo gamyba, virškinimas ir
rezorbcija, termoreguliacija.
• Su vandeniu pašalinami medžiagų apykaitos produktai, kenksmingos medžiagos, toksinai.
 • Yra gyvūnų, prisitaikiusių prie sąlygų, kai vandens būna nedaug.
• Kai kurie šiaurės kinkinių šunys gali mėnesius ištverti be skysto vandens – jie vartoja sniegą ir ledą;
• Liūtai ilgoką laiką geba vandens gauti tik iš grobio;
• Žiemos miegu mieganti lokė pusmetį neieško skysčių ir dar žindo jauniklius.
• Žmogus ir gyvūnai, savo organizme perdirbdami maistą, patys pasigamina endogeninio, t. y. vidinio
vandens.
• Kupranugario kuproje esantys riebalai oksidacijos būdu gali duoti gyvuliui 40 l endogeninio
vandens.
Kodėl vanduo svarbus valstybėms?
Valstybėms gėlas vanduo yra strateginis (t. y. ypač svarbus šalies saugumui bei raidai) gamtinis išteklius
dviem požiūriais:
1) gėlas vanduo yra natūraliai gyvybiškai svarbus kiekvienai valstybei, t. y. gėlo vandens reikšmė yra
fundamentali ne tik žmonių gyvybei palaikyti, bet ir daugybei socialinės ir ekonominės veiklos sričių
(maisto ir energijos produkcija, atliekų pašalinimas, industrinė plėtra ir pan.).
2) gėlas vanduo tampa strateginiu ištekliumi, kai:
• šalyje egzistuoja nuo gėlo vandens išteklių priklausomas ekonominis (energetinis) modelis (pvz.,
didelė valstybės priklausomybė nuo iriguojamų žemės ūkio šakų arba nuo hidroenergijos);
• valstybėje yra jaučiamas vandens trūkumas (pvz., jį valstybė patiria tada, kai dėl nesubalansuoto
gėlo vandens išteklių naudojimo yra padaroma rimta ekologinė žala).

Vanduo Lietuvoje:
2
• Pagal detaliai išžvalgytus vandens atsargų išteklius galima išgauti daugiau kaip 3 mlj. m vandens
per parą
• Sunaudojama tik nuo 8 iki 15 % galimo kiekio
• Lietuva, kaip ir Danija, 100 % geriamojo vandens gauna iš giliųjų sluoksnių
• Kitos Europos šalys, neturinčios požeminių vandens atsargų, nemažą dalį vandens priverstos imti iš
paviršinių šaltinių – upių
• Giliųjų sluoksnių geriamas vanduo Lietuvoje paprastai imamas iš 50–100 m gylio
• Klaipėdos krašte – ir iš 250 m gylio
• Naudojant giliųjų gręžinių vandenį, rizikos dėl buitinio jo užterštumo nėra
• Kai kuriuose Lietuvos regionuose (Kėdainiai, Joniškis), giliuosiuose vandenyse yra geležies, sulfatų
• Suvalkijoje ir Klaipėdos krašte išgaunamame vandenyje yra gan daug chloridų
• Šiaurės vakarų Lietuvos regione (Skuodas, Kretinga) giliuosiuose vandens sluoksniuose aptinkama
fluoro
• Fluoras yra toksinis rodiklis, todėl ES lėšomis diegiama fluoro šalinimo technologija

VANDENS TARŠA

Pagal prigimtį vandens tarša gali būti:

• Fizinė – pakilusi temperatūra, dalelės, pakitusi spalva;
• Mikrobiologinė – bakterijos, virusai, pirmuonys;
• Cheminė – mineralinė (druskos, sunkieji metalai), organinė (pesticidai, tirpikliai, angliavandeniai).
Vandens tarša pagal kilmę gali būti:
• Miestų – buities, kritulių, sąvartynų nuotekos;
• Pramonės – skystos ir kietos gamybos atliekos;
• Žemės ūkio – trąšos, pesticidai, tvartų nuotekos;
Vandens tarša pagal laiką:
• Nuolatinė – nuotekos;
• Atsitiktinė – avarijos nuotekų sistemoje;
• Sezoninė – augalų apsaugos medžiagomis, kelių priežiūros žiemą medžiagomis;
Vandens tarša pagal pasiskirstymą erdvėje:
• Difuzinė – iš žemės ūkio, gyvenviečių;
• Lokalizuota – iš saugyklų, sąvartynų, pramonės;
• Linijinė – iš greitkelių, upių.

Pavojingomis vadinamos medžiagos, keliančios riziką vandens aplinkai arba per ją.

Jos priskiriamos šioms grupėms:

1) patvarios, biologiškai besikaupiančios, toksiškos (PBT);
2) labai patvarios ir stipriai biologiškai besikaupiančios(lPsB);
3) neatitinkančios aukščiau paminėtų kriterijų, tačiau keliančios ne mažesnį susirūpinimą (pvz.,
ardančios endokrininę sistemą (EA), plačiai naudojamos lėtai skylančios medžiagos ir kt.).

Šios medžiagos gali neigiamai veikti ekosistemą, o per ją vėliau ir žmogų.

Patvarios medžiagos patekusios į aplinką:
• išlieka joje ilgą laiką;
• jų koncentracija aplinkoje nuolatos didėja;
• pernešamos dideliais atstumais nuo pirminio taršos šaltinio.
Biologiškai besikaupiančios medžiagos:
• kaupiasi dumbliuose ir mikrofituose;
• per vandenį patenka ir kaupiasi gyvūnų (žuvų, moliuskų) riebaliniame audinyje ir taip užteršia
žmogaus vartojamą maistą;
• randamos maitinančių motinų piene.
Toksiškos medžiagos dumbliams, dafnijoms, žuvims, žinduoliams, žmonėms gali:
• sukelti mirtį
• vėžį
• neigiamai paveikti negimusį kūdikį
• pakenkti vaisingumui
• sukelti genetinius pakitimus
• pažeisti nervų sistemą
• sutrikdyti vidaus organų veiklą
• sukelti vystymosi sutrikimus
Endokrininę sistemą veikiančios medžiagos:
• gali sukelti lyčių pasikeitimą (vyriškosios virtimą moteriškąją ir atvirkščiai)
• pažeisti žmogaus imuninę sistemą.

Jūros teršiamos iš:

• sausumos (upės, tiesioginis nuotekų leidimas, valymo įrenginių dumblas, atliekos),
• atmosferos (oro teršalai),
• jūrose plaukiančių laivų (skystųjų ir kietųjų atliekų šalinimas),
• avarijų metu (tanklaiviai, vamzdynai, gręžiniai)
 • išgaunant žaliavas iš jūros dugno (naftos gręžiniai ir naftos gavyba platformose)

Dėl vandens teršimo netoli miestų ir upių tekėjimo vietų laipsniškai, vos pastebimai kinta rūšių spektras ir
mažėja rūšių skaičius.

BUITINĖS NUOTEKOS

• Padidina jūros vandenyje azoto ir fosforo (kaip maisto medžiagų), ligų sukėlėjų, (žarnyno lazdelių
Escherichia coli bakt.) bei organinių medžiagų (pvz. paviršiaus įtempimą mažinantys tenzidai iš
valiklių) kiekį.
• Pagausėjus maisto medžiagų - ypač padaugėja dumblių.
• Maurarykštės – siūliniai, panašūs į plaukus žaliadumbliai, labai išplito praėjusiame šimtmetyje ir
dažnai sutinkami įvairiose vietovėse.
• Jie auga l. greitai, 5-10 k. greičiau nei kiti dumbliai.
• Bangos maurarykštės siūlus nurauna nuo akmenų ir išmeta į krantą.
• Jų ląstelės neturi jodo, todėl išmesti į krantą pradeda greitai pūti ir skleisti nemalonų kvapą.

Santykinai naują problemą sukelia nesuyrančios vandenyje šiukšlės, ypač dirbtinės medžiagos ir
aliuminio skardinės.

PASAULIO VANDENYS:

Atlanto, Ramiojo ir Indijos vandenynų pakrančių zonose tarša siekia net 50 tūkst. plastiko gabalėlių į
kvadratinį kilometrą....
Jūros vandenyje yra „žymi“ vadinamąją „hormonų taršą“ sukeliančio polimero bisfenolio A
(BPA), kurio yra plastikinių maisto pakuočių sudėtyje, koncentracija.
• Trikdo gyvūnų reprodukcinės sistemos raidą ir yra siejama su žmogaus širdies ir kraujagyslių
ligomis bei diabetu.
• Jūrose ir vandenynuose bisfenolio A koncentracija svyruoja nuo 0,01 iki 50 dalių milijone (1 dalis
medžiagos milijone dalių vandens).
• Bisfenolio A taršos pasaulio vandenynuose priežastis – į jūras išmetamos kietųjų plastikų atliekos ir
laivų korpusų sandarinimui naudojamos milijonai l epoksidinės dervos.
Paneigta nuomonė, kad kietieji plastikai, patekę į natūralią aplinką, dešimtis ar net šimtus m. išlieka
nepakitę.
Mikroorganizmams juos skaidant bisfenolis A patenka į jūros vandenį ir smėlį.
• Bisfenolis A patenka į jūros gyvūnijos maisto grandinę: iš jį kaupiančių moliuskų, vėžiagyvių ir
amfibijų - į jais mintančių gyvūnų organizmą.
• Didžiausios šio junginio koncentracijos susidaro jūrų plėšrūnų ir žmonių organizme.
• Praryti plastiko gabalėliai ilgam laikui sutrikdo jūros paukščių virškinamojo trakto veiklą arba
užkemša žarnyną; tai dažniausiai baigiasi žūtimi.
• Metalinius daiktus, pvz. skardinių dangtelius paukščiai ir žuvys palaiko maistu ir bandydami praryti
susižaloja.

NAFTOS TARŠA

• Žalios naftos tankis yra mažesnis nei vandens.

• Todėl ji plūduriuoja paviršiuje, padengdama didelį vandens plotą.
• Naftos likučių krante nykimo trukmė priklauso nuo bangų mūšos.
• Ypač nukenčia pilvakojai ir dvigeldžiai moliuskai.
 • Yra įvertinta, kad transportuojant 1 mln. tonų naftos, į aplinką išsilieja 1 t.
• Nuo naftos išsiliejimo ypač nukenčia paukščiai.
• Nafta sulipina plunksnas, taip sutrikdoma šilumos izoliacija ir organizmo hipotermija.
• Kūno temperatūrai palaikyti eikvojama daugiau medžiagų.
• Tam naudojamos riebalų atsargos - išsekę paukščiai miršta.
• Paukščiams valantis plunksnas, nafta išsklaidoma ir lengviau patenka į virškinimo traktą.

GRUNTINIS VANDUO
• Gruntiniai vandenys yra vandens apytakos dalis, kuri su krituliais ir iš paviršinių vandens telkinių
pasiekia podirvį.
• Dirva sulaiko dalį besisunkiančio vandens kaip sukauptą drėgmę (kapiliarinis, adsorbcinis vanduo).

11. Dirvožemis. Sudėtis, ekologinė reikšmė. Dirvožemio tarša: 9 sunkieji metalai, pesticidai, organiniai
teršalai ir kt.) Dirvožemio degradacija ir erozija, apsaugos atkūrimo priemonės

Dirvožemiu vadinamas purus paviršinis žemės sausumos sluoksnis sudarytas iš:

• smulkių mineralinių dalelių

• turintis organinės medžiagos – humuso
• turtingas gyvaisiaisorganizmais
• sugebantis duoti augalų derlių

Ekologinė dirvožemio reikšmė:

• Aprūpina sausumos augaliją vandeniu ir maistinėmis (biologinėmis) medžiagomis, augalai –

vartotojus maistu ir energija.
• Užtikrina darnią geologinės ir biologinės medžiagų apykaitų tarpusavio sąveiką.
• Nuo jame vykstančių gamtinių procesų priklauso atmosferos ir hidrosferos cheminė sudėtis.
• Derlingumas lemia gyvųjų organizmų biogeografinį pasiskirstymą ir populiacijų tankį Žemėje.
• Sukaupia ir išlaiko didelius cheminės energijos kiekius, intensyviai vyksta medžiagų apykaita.
• Pagrindinis žmonijos maisto išteklių ir kitų materialinių gėrybių šaltinis.
• Turi tiesioginę įtaką daugumos žmonių sveikatai (cheminių elementų trūkumas, ligų sukėlėjai).

Europos dirvožemiai turi 3 sluoksnius:

1) Miško nuokritų sluoksnis (nulinis horizontas, jame guli nukritę lapai, sėklos, spygliai, šakelės,
žolė)
2) Šiurkščios fermentacijos sluoksnis – arba puvimo sluoksnis (pernykščiai augalai, lapai, smulkus
humusas)
3) Humifikacijos sluoksnis (švelnusis humusas arba humusinių medžiagų sluoksnis)

Dirvožemį sudaro:

• mineralai
• puvenos – humusas
• vanduo
• oras
Dirvožemis priskiriamas prie gyvųjų gamtos komponentų, nes jame gyvena atgyvenusius gyvuosius
organizmus ardantys:

• mikroorganizmai (bakterijos, pirmuonys, grybeliai)

• makroorganizmai – erkės, sliekai, vabzdžių lervos.
Organizmai ardytojai – reducentai vykdo dirvodaros procesus - humifikaciją

Nuo ko reikia saugoti dirvožemį?

1) Naudojimo ne pagal paskirtį

2) Ekstensyvios žemdirbystės vystymo

Dirvožemio degradacija – tai procesas, kurio metu dėl antropogeninio fizinio bei cheminio poveikio kinta
dirvožemio savybės ir jis praranda savo pagrindines, derlingumą apsprendžiančias savybes.
Degradacija gali būti fizinė ir cheminė.

• Fizinę - sukelia dirvožemio erozija, suspaudimas, užmirkimas.

• Cheminę – lokali ir pasklidoji dirvožemio tarša, rūgštėjimas.

Dirvožemio erozija – viena iš fizinės degradacijos formų

Erozijos rūšys:

1) Vėjo erozija (dirvos dalelių nupustymas)

2) Vandens erozija (medžiagų išplovimas)
3) Mechaninė erozija (suslėgimas, suardymas sluoksnių)

Erozija yra pagreitintas (žmogaus sukeltas) dirvos ardymas.

• Pasaulyje dėl neteisingo dirvų naudojimo vyksta intensyvi erozija – šalių dykumėjimo procesas.
• Indijoje ½ dirvų erozuotos.
• Pasaulyje vienam gyventojui tenka iki 0,4 ha dirvų.

Cheminė degradacija – sukelia:

• į dirvožemį patekusios organinės ir mineralinės atliekos,

• neorganinių trąšų perteklius,
• bei cheminės augalų apsaugos priemonės,
• technogeninė tarša: pramonės bei šiluminės energetikos įmonių, transporto priemonių išmetami:
• sieros ir azoto oksidai,
• sunkieji metalai,
• radionuklidai
• bei toksiški organiniai junginiai

Sunkieji metalai dirvožemyje

• Nedideliais kiekiais būtini mikroelementai: kobaltas, cinkas, varis, manganas, geležis ir kt.
• Rūpestis – koncentracijos padidėjimas, ir biologinių funkcijų neatliekančių toksiškų sunkiųjų metalų
patekimas.
Šaltiniai:

• Metalo perdirbimo pramonė;

• Iškastinio kuro deginimas;
• Gamyklos, kur naudojami metalai ir jų junginiai.
Gali patekti iš:

• Oro kietų dalelių pavidalu ar su krituliais;

• Su vandens valymo įrengimų dumblu;
• Su mineralinėmis (fosforo) trąšomis.
Švinas – iš:

• vidaus degimo variklių, degant benzinui (siekiant padidinti oktaninį skaičių, pridedama tetraetilio
švino) – sumažėjo;
• įmonių, kur yra šio elemento išmetimas į aplinką.

Kaupiasi, nes junginiai netirpūs!

• per metus patenka– 40-532g/ha

• o išsiplauna – 4-30 g/ha

Gyvsidabris – labai didelio kenksmingumo, patenka iš:

• celiuliozės pramonės įmonių;

• naudotų liuminescencinių lempų;
• užsilikęs nuo sovietmečio

Varis – atsiranda:
• naudojant augalų apsaugos priemones – fungicidus, kurių dalis yra vario preparatai.
• Dauguma vario jung. – tirpūs, todėl išsiplauna iš dirvožemio, bet kaupiasi augaluose.

Organiniai teršalai dirvožemyje

• Sintetiniai pesticidai
• Policikliniai aromatiniai angliavandeniliai
• Polichlordifenilai
• Dioksinai ir kt.

Pesticidai patenka:

• naudojant augalų apsaugos priemones;

• atneštų su oro srautais aptinkama lietaus vandenyje.
Svarbu – skilimo greitis, skilimo produktų savybės, jų toksiškumas.

Pagrindinės dirvožemio apsaugos priemonės:

1) Techninės atliekų surinkimo, kaupimo, šalinimo, nukenksminimo priemonės (gyvenviečių valymo

priemonės)
 2) Technologinės priemonės. Tai technologijų, kurias taikant atliekų nesusidaro, arba jų susidaro labai
mažai, bei pažangių atliekų nukenksminimo technologijų įdiegimas.
3) Higieninių apsaugos zonų tarp taršos šaltinių ir gyvenamųjų namų įdiegimas.
4) Įstatyminės, organizacinės ir administracinės priemonės.

Dirvožemio erozijai sustabdyti:

• Apsauginiai želdynai: medžių ir aukštų krūmų juostos,

• Priešerozinės sėjomainos,
• Kontūrinis žemės dirbimas,
• Tręšimas, kalkinimas,
• Sausinamoji melioracija,
• Volavimas,
• Mulčiavimas,
• Hidrotechniniai įrenginiai: pylimai, grioviai, terasos, dambos, žabiniai ir kt.

Užterštų dirvožemių atkūrimo priemonės:

Cheminės fizikinės:

• Terminis – kaitinimas aukštoje temperatūroje (organinėms medž. išvalyti).

• Cheminė ekstrakcija (dirvožemių plovimas).
• Injekcinis valymas (įterpiant tirpiklius).
• Stabilizacija (teršalų imobilizacija, sumažinant patekimą į aplinką).
• Cheminė destrukcija (teršalų struktūra pakeičiama į kitokią formą)

Biologinės:
• Mikroorganizmų naudojimas (toksiškos medžiagos suskaidomos į mažiau ar visai nekenksmingus).
• Fitoremediacija – augalų sugebėjimas pasisavinti iš dirvožemio teršalus (pvz. sunkiuosius metalus) ir
kaupti audiniuose

Karjerų ir durpynų rekultivacija

• Pažeistų žemių atgaivinimas, taikant technines ir biologines melioracijos, inžinerijos ir kt,.
priemones, siekiant žemę padaryti dirbama (auginti žemės ūkio kultūras, miškus), įrengti poilsio
zonas, tvenkinius, naudoti statyboms ir kt.

12. Žemės dirbimo poveikis biologinei įvairovei

Arimo, kultivavimo, akėjimo ir kt. poveikis biologinei įvairovei nėra vienareikšmis.Seniau praktikuotas
žemės dirbimas, pasitelkiant padargus traukiančius gyvulius (Lietuvoje dažniausiai arklius), agrarinio
kraštovaizdžio biologinei įvairovei beveik visada darė teigiamą įtaką.Žemės dirbimas sunkiasvoriais
traktoriais dirvos biologinę įvairovę veikia nepalankiai.Mechaniškai sutraiškoma daug dirvos paviršiuje
gyvenančių gyvūnų, kurie palaipsniui visiškai išnyksta.Labiausiai nukenčia varliagyviai ir mažai judrūs
bestuburiai, ypač moliuskai, vabalai ir drugių vikšrai ir lėliukės.
Žemdirbystės poveikis biologinei įvairovei priklausomai nuo metų laiko

Žemę dirbant pavasarį (nuo balandžio vidurio), laukų paukščių masinio veisimosi sezono pradžioje,
dažniausiai sunaikinami anksčiausiai susukti pempių, dirvinių vieversių ir kitų ariamoje žemėje perinčių
paukščių lizdai.

Šie ir daugelis kitų paukščių, ypač smulkieji, yra prisitaikę pirmosioms dėtims žuvus sukti lizdus
pakartotinai.Atsižvelgiant į tokį paukščių elgesį, reiktų ieškoti ankstyvųjų pempių lizdų. Rastus lizdus
pažymėti, kad žemės dirbimo metu juos būtų lengva pastebėti ir neužkliudyti dirbama technika.Ant žemės
arimuose perintiems paukščiams yra geriau, kai pavasarį žemės dirbimas ir kultūrų sėja užtrunka kuo
trumpiau, pageidautina savaitę.Per pavasario darbus sunaikinami ankstyviausieji (pirmieji) lizdai, o pempės
dažniausiai suka naujus.Pakartotinai pasėliuose susuktuose lizduose jaunikliai gali sėkmingai užaugti.Jei ir
antrą kartą susukti pempių lizdai sunaikinami, didžioji dalis šių paukščių tais metais trečią kartą nebeperi ir
jauniklių neišaugina.

Dirbant žemę atsiranda daug kurį laiką prieinamo maisto paukščiams. Todėl žemės dirbimo vietose gali
susitelkti gandrų, varnėnų, varninių, kirinių ir kitokių paukščių būriai. Jie tuomet lesa įvairius dirvos
bestuburius, ypač sliekus, vabalų lervas, ir smulkius stuburinius – dažniausiai pelėnus.

Derliaus nuėmimas ir gyvūnija

Žolių derliaus nuėmimas – šienavimas arba žolės pjovimas veikia ne tik žolių bendrijos struktūrą, bet ir
gyvūnus.Gyvūnijai didelės įtakos turi šienavimo technologijos ir laikas.

Motorinėmis šienapjovėmis pjaunant žolę, dažnai technika važiuoja spirale nuo pievos krašto pagal
laikrodžio rodyklę link pievos centro.Taikant tokią šienavimo sistemą (ji laikoma neekologiška), dirbanti
technika pabaido pievoje gyvenančių griežlių, putpelių ar kai kurių kitų paukščių vadas ir pavienius
individus, kiškius, stirnas ir kitus žinduolius. Dauguma jų pabaidyti, bet tebesislėpdami žolėje, traukiasi dar
nenušienauto ploto centro link. Šienaujant paskutines pradalges, po dalgiu dauguma jų ir
žūsta.Nepaskrendantys paukščiai dažniausiai neišbėga į jiems neįprastą aplinką – atvirą, nušienautą lauką – ir
neišsigelbėja.Tik labai maža dalis skraidančių paukščių nugali baimę ir, perskridę nušienautą plotą, išvengia
dalgio.

Labai nenoriai į atvirą vietą bėga ir šienaujamame plote užklupti žvėrys, todėl jų taip pat nemažai žūsta.
Šienaujant kitokiomis (ekologiškomis) technologijomis ir parenkant darbų laiką, gyvūnų mirtingumą galima
sumažinti iki minimumo.

Ekologiška šienavimo technologija yra tokia, kai žolę pjauti pradedama šienaujamo lauko centre (pav.), o
vėliau judama spirale link jo pakraščių, arba žolę pradedama pjauti nuo šienaujamo lauko vidurinės linijos,
vėliau judant link lauko kraštų. Labai gerai prie šienavimo priemonės papildomai įrengti specialius
baidytuvus. Elementariausias baidytuvas - specialus rėmas, prie kurio maždaug kas 40–50 cm pritvirtintos
dirvos paviršių siekiančios grandinės. Jis turi baidyti gyvūnus iš tuo metu pjaunamos arba iš kitos pradalgės.
Šienavimo pradalgei skirtas baidytuvas bus efektyvus, jei grandinės lies žemę ne mažiau kaip 1 m atstumu
nuo pjovimo įrenginio.

Žolės pjovimas, kartu ją smulkinant ir biomasę nukreipiant į transporto priemonę, yra labai nepalankus
visiems žolėse besilaikantiems pievų bestuburiams. Absoliuti jų dauguma mechaniškai yra sutraiškomi.
Kadangi šienainio, siloso gamybos technologijos sudaro sąlygas žalienas naudoti labai intensyviai, tai žolę
pjaunant daug kartų per sezoną, vabzdžių fauna sunyksta jau per metus kitus.Skirtingai negu šienaujant
pievas, kai javų ir techninių kultūrų derlius nuimamas kombainais, paukščių ir žinduolių žūsta
nedaug.Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje, kuomet dažniausiai imamas javų derlius, gyvūnų masinio
veisimosi bei jauniklių auginimo periodas jau pasibaigęs. Paukščių vados jau iškrikusios.
Javams subrendus, jų lapai sudžiūsta, ir net tankiuose pasėliuose matomumas minėtiems gyvūnams leidžia
geriau įvertinti technikos grėsmę.Tačiau, nuimant vešlius kukurūzus, gali žūti nemažai gyvūnų, iš jų ir lapių,
barsukų, mangutų, kurie nenukenčia nuimant kitų kultūrų derlių.

Dėl to kukurūzų nuėmimą žaliajai masei reikia pradėti nuo lauko vidurio ar nuo vidurinės linijos ir tęsti
lauko pakraščių link, panašiai kaip šienaujant pievas.

13. Žemės ūkio tarša

Taršą sukelia medžiagos, kurios: sąmoningai paskleidžiamos aplinkoje – žemės ūkio cheminės medžiagos
(pesticidai, trąšos), nuotekų dumblas ir kt.; žemės ūkio gamybinių procesų atliekos (siloso arba fermų
nuotekos); atsiranda suaktyvėjus gamtiniams procesams (azoto oksidai ariamose dirvose). kitos į aplinką
pakliūvančios medžiagos gali būti kenksmingos, jei jos: sudaro didelius kiekius; pasirodo „netinkamu laiku
netinkamoje vietoje“; pavirsta kenksmingais antriniais teršalais dėl cheminių procesų aplinkoje arba
organizme.

Pvz. aplinkos tarša nitratais:

Nitratai – tai azoto junginiai, susidarantys dirvožemyje nitrifikacijos proceso metu bei mineralizuojantis
organiniams junginiams turintiems azoto.Augalams šios azotinės medžiagos yra būtinos augimui, jas augalai
pasisavina iš dirvožemio.

Jie tampa kenksmingais teršalais, kai:jų kiekis aplinkoje padidėja dėl žemės ūkio veiklos (pvz., naudojant
neorganines trąšas), arba kai dėl žemės dirbimo paspartėja dirvožemio organinės medžiagos mineralizacija);
jie iš dirvožemio patenka į aplinkąYpač aktuali nitratų, šachtinių šulinių vandenyje problema.

Pagrindinis gruntinio vandens teršimo šaltinis – vertikali teršalų infiltracija nuo žemės paviršiaus (žemės
ūkis, buitinė tarša, užterštos pramonės teritorijos). Teršalai, patekę į požeminį vandenį, sukelia
nepageidaujamus procesus, turinčius įtakos geriamojo vandens kokybei.

Nitratų poveikis gyvuliams

Nitratų augaluose susikaupia per daug:kai dirva patręšta azoto trąšomis; kai dėl sausros sulėtėja augalų
augimas; kai trūksta mineralinių medžiagų; kai augalai suserga ir lėčiau auga. Didžiajame prieskrandyje
nitratai virsta nitritais, o pastarieji amoniaku.

Gyvuliai apsinuodija, kai nitratai, veikiant juos redukuojančioms bakterijoms, virsta nitritais greičiau negu
susidaro amoniakas ir nitritai iš didžiojo prieskrandžio patenka į kraują. Kraujyje jie susijungia su
hemoglobinu ir sudaro methemoglobiną - į organizmą patenka mažiau deguonies. Gyvulys darosi dirglus,
eina svyruodamas, prasideda traukuliai, padažnėja pulsas. Stipriai apsinuodijus, jis krenta.

Subklinikinio apsinuodijimo atveju sumažėja gyvulio produktyvumas, sutrinka reprodukcijos ciklas,veršinga

karvė gali abortuoti. Būtina nustatyti nitratų kiekį ir ganyklos žolėje, ypač jeigu ji gausiai tręšta azoto
trąšomis arba jei įsivyrauja sausra.

Nitritai yra 10 kartų nuodingesni už nitratus.Nitritai (jungdamiesi su hemoglobinu sudaro methemoglobiną),

žiurkėms sukelia antinksčių žievės kamuolinės zonos hipertrofiją, o pelių patelėms navikus. Europos maisto
saugos tarnyba nustatė 0–0,07 mg/kg kūno svorio nitritų leistina dienos normą daržovėse.
Pesticidų poveikis aplinkai

Augalų apsaugos produktai (AAP) arba paprasčiau pesticidai – tai preparatai, kurie turi vieną ar daugiau
veikliųjų medžiagų ir yra naudojami augalams nuo kenksmingų organizmų (įvairių gyvūninių kenkėjų,
virusų, bakterijų, grybų) apsaugoti, nereikalingiems augalams naikinti bei augalų gyvybiniams procesams
reguliuoti.

Pesticidų paskirtis naikina vabzdžius (insekticidai), erkes (akaricidai), moliuskus (moliuskocidai),

nematodus (nematocidai), kurmius (talpicidai), graužikus (rodenticidai), grybus (fungicidai), bakterijas ir
virusus (dezinfekcijos priemonės), piktžoles (herbicidai), augalų lapus (defoliantai), reguliuoja augalų
gyvybinius procesus (augalų augimo reguliatoriai, inhibitoriai), apsaugo augalų sėklas nuo grybinių ligų
(beicai).

Pesticidų poveikis žmonių sveikatai

Pesticidai kelia pavojų įvairių grupių žmonių sveikatai: vartotojams – per pesticidų likučius, esančius
augaluose, maisto produktuose arba ant jų, dirvožemyje bei vandenyje; pašaliniams žmonėms, esantiems
netoli pesticidais apdorojamų kultūrų plotų ar patalpų; darbo aplinkoje pesticidų veikiamiems žmonėms.
Pastarąją grupę sudaro daugiausia žemės ūkio darbuotojai ar operatoriai bei darbuotojai, dalyvaujantys
pesticidų gamyboje, juos transportuojantys, ar darbuotojai, einantys į pesticidais apdorotus kultūrų plotus ir
patalpas.

Įkvėpus, prarijus ar patekus per odą tam tikram kiekiui tokių augalų apsaugos produktų, jie gali sukelti:
pilvo ir galvos skausmus, pykinimą, vėmimą, sąmonės, judesių koordinacijos sutrikimus kepenų, inkstų
pažeidimus, kvėpavimo sistemos, širdies ritmo sutrikimus,komą ar net mirtį.

Dalis augalų apsaugos produktų pasižymi vietiniu tiesioginiu poveikiu – yra dirginantys odą, akis ar
kvėpavimo takus bei ardantys (ėsdinantys) odą.

Akis dirginantys produktai sukelia: įvairaus laipsnio ragenos padrumstėjimą, rainelės pažeidimus, akių
spalvos pakitimą. konjuktyvos paraudimą bei paburkimą, Smarkaus pažeidimo atveju pasekmės išlieka ilgam
arba yra negrįžtamos.

Jautrinantys (sensibilizuojantys) organizmą produktai gali sukelti alergiją įkvėpus arba susilietus su oda.

Reprodukcijai toksiški produktai gali: pakenkti vyro ir moters reprodukcinėms funkcijoms, lytinei potencijai,
sukelti jų palikuonių nepaveldimus sveikatos sutrikimus.

Vyro ir moters vaisingumui pakenkiama sutrikdant jų seksualinį elgesį, libido, vyriškų ir moteriškų lytinių
ląstelių vystymąsi, šių ląstelių gebėjimą dalyvauti apvaisinimo procese arba sutrikdant apvaisinto kiaušinėlio
vystymąsi iki implantacijos bei implantacijos procesą.

Palikuonių vystymosi sutrikimai gali pasireikšti: mažesne kūno mase, vystymosi sulėtėjimu, atskirų organų
ar funkcijų sutrikimu, mirtimi, savaiminiu abortu, fizinio ar protinio vystymosi sutrikimais bei lytinės
brandos sutrikimais.

Nustatyta, kad, jei tėvai darbo aplinkoje veikiami didelėmis pesticidų dozėmis, gimę kūdikiai gali turėti tokių
apsigimimų:hidrocefalija, kraujagyslių, gomurio bei ilgųjų kaulų augimo defektai,nervų sistemos ir galūnių
vystymosi defektai, anoftalmija (beakystė) ir kt.

Piktybiniais navikais žmonės gali susirgti ilgą laiką darbo aplinkoje veikiami kancerogeninių veiksnių.
Laikotarpis tarp sąveikos su navikus sukeliančiais cheminiais veiksniais ir susirgimo įvairus – nuo 4 m. iki
kelių deš. Jau daugiau kaip prieš 100 m. nustatyta, kad vynuogių augintojams, naudojantiems pesticidus su
arseno junginiais, išsivysto odos ir plaučių vėžys. Piktybinių navikų rizika, veikiant kancerogeniniams
pesticidams, priklauso nuo:į organizmą patenkančio jų kiekio, poveikio trukmės, genetinio populiacijos
polimorfizmo papildomų veiksnių, pvz., rūkymo, alkoholinių gėrimų vartojimo.

Medžiagos, kenkiančios žmogaus endokrininei sistemai, veikdamos moteriškus bei vyriškus lytinius ar
skydliaukės hormonus, neigiamai paveikia jau minėtas vyro ar moters reprodukcines funkcijas, taip pat ir jų
palikuonių sveikatą.

Pesticidai – endokrininės sistemos pažeidėjai – turi įtakos nutukimo bei antrojo tipo diabeto vystymuisi.

Pesticidų poveikis gyvūnams

Jie pražūtingi ir vandens gyvūnams - žuvims, vėžiagyviams ir moliuskams. Žinoma daugelis žūties atvejų
(80-97% naudingų paukščių ir varliagyvių) nupurškus miškus JAV.Dažnai dėl pesticidų naudojimo gyvūnai
praranda gebėjimą daugintis.Dėl to daugelio rūšių paukščiai, tarp jų ir stambūs plėšrūnai, tapo retenybe
Vakarų Europoje (kilnusis erelis) ir JAV (baltagalvis jūrinis erelis, kondoras).Pesticidai gali patekti iš patelės
organizmo į paukščių kiaušinius arba į žinduolių pieną (taip pat ir moters), kauptis didelėmis
koncentracijomis, nuodydami palikuonis.Kai kurie gyvūnai, pvz, sliekas, nuodams nelabai jautrūs, tačiau
kaupia juos savo organizme.

Antibiotikų naudojimas gyvulininkystėje

Antibiotikai naminiams gyvuliams naudojami:

• Gydymui – antibiotikai yra naudojami pagal receptus nustatytoms ligoms gydyti, paprastai tiesiogiai
paskiriant juos konkrečiam gyvuliui;
• Profilaktiškai – antibiotikai gali būti naudojami galimoms infekcijoms išvengti, skiriant juos arba
konkretiems gyvuliams (pvz., prieš operaciją), arba jų grupei, bandai ar būriui.
• Augimo reguliavimui – augimą skatinantys antibiotikai įmaišomi į pašarus, siekiant pagerinti jų
pasisavinimą, priesvorius ir skerdienos kokybę.

Jie dažnai naudojami kiaulininkystėje ir paukštininkystėje, rečiau – auginant mėsinius galvijus.Antibiotikai

labai reikalingi gydant nuo ligų ir gerinant fermose laikomų gyvulių būseną.Pastaruoju metu didėja
susirūpinimas dėl jų poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, ypač kai jie tampa nuolatiniais pašarų priedais
kovojant su ligomis ir skatinant augimą.Įmaišytų į pašarus antibiotikų likučiai gyvulių išmatose gali
neigiamai paveikti dirvos mikroflorą ir mikrofauną bei laukines rūšis.Nuolatinis medicininis ir veterinarinis
antibiotikų naudojimas didina daugelio patogeninių bakterijų atsparumą jiems.Į pašarus įmaišyti antibiotikai
gali padidinti jiems atsparių bakterijų populiacijas gyvulių žarnyne ir išmatose.Tos bakterijos vėliau gali
pakliūti į žmonių organizmus ar į aplinką.Atsparumas tam tikriems antibiotiniams augimo stimuliatoriams
gali sukelti atsparumą antibiotikams, naudojamiems žmonėms gydyti.

Iš gyvulininkystės fermos į aplinką patenkantys teršalai

Amoniakas (NH3)

Ribinė amoniako koncentracija suaugusių gyvulių patalpose – 20 mg/m3, prieauglio – 10 mg/m3. Jei ore yra
0,1 mg/l amoniako, gyvulių sveikata pablogėja. Mirtina dozė – 3 mg/l. Apie 90 proc. ore esančio amoniako
patenka iš gyvulininkystės fermų. Jis susidaro pūvant tvarte šlapimui, mėšlui, pakratams ar pašarų likučiams.
Amoniako koncentracija priklauso nuo ventiliacijos efektyvumo, sanitarinės būklės, gyvulių skaičiaus.
Amoniakas ardo ozono (dujos, kurios sulaiko kenksmingus trumpabangius ultravioletinius saulės spindulius)
sluoksnį atmosferoje. Amoniakas erzina viršutinių kvėpavimo takų ir akių gleivines, sukelia kosulį,
ašarojimą ir sudaro palankias sąlygas uždegiminiams procesams vystytis, o pro sužeistas gleivines į
organizmą gali prasiskverbti mikrobai. Patekęs į kraują amoniakas ardo eritrocitus ir leukocitus, taip skatina
mažakraujystę ir lėtina organizmo medžiagų apykaitos procesus. Tvartų oras veikia ne tik gyvūnų, bet ir juos
aptarnaujančių žmonių sveikatą

Sieros vandenilis (H2S)

Kai sieros vandenilio tvartuose daugiau kaip 1 mg/l, gyvuliai staiga gaišta. Šios nemalonaus kvapo dujos į
orą gali patekti iš srutų duobių, jų ypač daug susidaro tvartuose, kuriuose per didelė drėgmė.Vandenilio
sulfidas yra supuvusių kiaušinių kvapo, tačiau per kelias minutes jis užblokuoja nosies jutimą, ir žmogus jo
nebeužuodžia.Į tokią situaciją patekęs žmogus klaidingai mano, kad pavojingos dujos išsisklaidė.Šių dujų
veikimas - žaibiškas. Jos sutrikdo audinių kvėpavimo fermentą citochromoksidazę, taip sutrikdydamos
deguonies perdavimą ląstelei. Dėl to žmogų ištinka staigi mirtis. Anglies dvideginis (CO2)

Šios dujos turėtų neviršyti 0,2–0,25 proc. Tvarto ore esant 0,5–1 proc. anglies dvideginio, gyvuliai gali
apsinuodyti. Mažos koncentracijos anglies dioksidas yra nekenksmingas, o didelės – gali veikti svaiginančiai
ar troškinančiai. Dulkėtumas.

Pavojingiausios dulkės yra 0,2–5 µm dydžio. Didesnės dulkės sulaikomos gyvulių viršutiniuose kvėpavimo
takuose. Oro mikroorganizmai. Daugiausia fermose aptinkama saprofitų, kokų, pelėsių ir grybelių.Labiausiai
jais užteršiamas oras penimų kiaulių tvartuose.

14. Veterinarinės medicininės atliekos (tipai, rūšiavimas, laikymas, dokumentavimas)

TIPAI:
1) Pavojingos:
• atliekos, kurių rinkimui ir šalinimui taikomi specialūs reikalavimai, kad būtų išvengta infekcijos
• cheminės medžiagos, sudarytos iš pavojingų cheminių medžiagų arba jų turinčios
• citotoksiniai arba citostatiniai vaistai
2) Nepavojingos:
• aštrūs daiktai
• atliekos, kurių rinkimui ir šalinimui netaikomi specialūs reikalavimai, kad būtų išvengta infekcijos
• nepavojingos cheminės medžiagos
• nepavojingi vaistai

Veterinarinės medicininės atliekos – gyvūnų sveikatos priežiūros ir su ja susijusių mokslinių tyrimų

atliekos

Veterinarinių medicininių atliekų laikinas laikymas

Veterinarinės medicininės atliekos laikomos atliekų laikymui skirtoje vietoje ar patalpoje. Laikinai laikomos
veterinarinės medicininės atliekos turi būti stabilios (t. y. neturi savaime keisti fizinių, cheminių ar biologinių
savybių).

Veterinarinių medicininių atliekų darytojas turi užtikrinti, kad laikinai laikomos aplinkos poveikiui
neatsparios veterinarinės medicininės atliekos būtų apsaugotos nuo šio poveikio, iš laikinai laikomų
veterinarinių medicininių atliekų ar atliekų pakuočių netekėtų skysčiai, jos neskleistų kvapų, dulkių, nekiltų
pavojus daugintis mikroorganizmams ir išplisti užkrečiamosioms ligoms ir kt.
Atliekų pakuotės turi būti atsparios veterinarinių medicininių atliekų poveikiui.

Veterinarinių medicininių atliekų rūšiavimas

Pavojingosios ir nepavojingosios veterinarinės medicininės atliekos, nurodytos Reikalavimų priede,

rūšiuojamos pagal kategorijas ir kodus jų susidarymo vietoje į atskiras pakuotes ir nemaišomos su kitomis
atliekomis ar medžiagomis.
Surinktas veterinarines medicinines atliekas draudžiama rūšiuoti.
Veterinarinėms medicininėms atliekoms surinkti ar pakuoti skirta atliekų pakuotė aiškiai pažymima
(Rekomenduojama Veterinarinėms medicininėms atliekoms surinkti ir pakuoti naudoti kitos spalvos atliekų
pakuotę, nei naudoja veterinarinių medicininių atliekų darytojas savo veikloje visoms kitoms susidarančioms
atliekoms surinkti ar pakuoti).

Pavojingųjų veterinarinių medicininių atliekų pradinis apdorojimas, pakavimas ir ženklinimas

Pavojingosios veterinarinės medicininės atliekos renkamos į atskiras atliekų pakuotes.

Atliekų pakuotės turi būti pagamintos taip, kad jose esančios pavojingosios veterinarinės medicininės
atliekos negalėtų išsipilti, išsibarstyti, išgaruoti ar kitaip patekti į aplinką.
Pavojingųjų veterinarinių medicininių atliekų laikino laikymo vieta ar patalpa tinkamai įrengiama, kad
nepatektų pašaliniai asmenys, gyvūnai, paukščiai, graužikai, vabzdžiai ar kiti gyvūnai

Aštrūs užkrėsti daiktai jų surinkimo metu atskiriami nuo kitų pavojingųjų veterinarinių medicininių atliekų.

Tuo atveju, kai aštrūs užkrėsti daiktai yra sujungti su neaštriais daiktais (pvz., vienkartiniai švirkštai su
adatomis) ir jų atskyrimui atliekų pakuotėje nėra specialių įrenginių, jie talpinami į aštriems užkrėstiems
daiktams skiriamas atliekų pakuotes, kurias rekomenduojama pripildyti ne daugiau kaip ¾ jų tūrio.

Ant kiekvienos atliekų pakuotės, į kurią supakuotos pavojingosios veterinarinės medicininės atliekos,
užklijuojama nustatytos formos ženklinimo etiketė (Atliekų tvarkymo taisyklių 6 priedas).

Ženklinimo etiketės turi būti lengvai pastebimos, tvirtai pritvirtintos prie atliekų pakuotės, atsparios aplinkos
poveikiui.