Sophie McKenzie

Įdukra
Sophie McKenzie

Įdukra
Apysaka

Iš anglų kalbos vertė

V ida B ėkštien ė

(i
GIMTASIS
ŽODIS

Vi l ni us, 2007
■UDK 820 »3 Versta iš:
Mc748 Sophie McKenzie.
Girl, Missing.
Simon and Schuster, 2006

© Text copyright © by Sophie McKenzie

© Vertimas į lietuvių kalbą,
Vida Bėkštienė, 2007
ISBN 978-9955-16-179-0 © „Gimtasis žodis“, 2007
Pirma dalis
Atsiranda Marta
Kas aš esu?

Kas aš esu?
Sėdėjau prie kompiuterio mamos kabinete ir spoksojau į
rašinio pavadinimą. Nauji mokytojai mokslo metų pradžioje
visada užduoda tokių namų darbų.
Kas aš esu?
Kai buvau jaunesnė, buvo lengva. Tiesiog būčiau parašiusi aiškius
dalykus: Aš esu Lorena Metjus. Mano plaukai rudi, akys mėlynos.
Dabar mes turime paistyti apie tai, ką mėgstame. Kas mums
patinka, kas ne. Kas esame „viduje“.
Reikia pauzės.
Parašiau savo draugui Džemui. Kaip laikaisi?Kaip tas kvailas
rašinys?
Po minutės jis man atrašė: Apgailestaudami pranešame, kad
Džemas Kadvelas mirė iš nuobodulio šį vakarą, sėdėdamas prie
savo namų darbų.
Garsiai nusijuokiau. Džemas visada mane pralinksmina. Kai
kurios klasės mergaitės šaiposi iš manęs. Sako, kad jis mano
mylimasis. Tai pats kvailiausias dalykas. Mudu su Džemu drau­
gaujame nuo pradinės mokyklos.
Kas aš esu?
Pasirėmiau galvą rankomis.
Kaip gali žinoti, kas esi, jei nežinai, iš kur atsiradai?
Neturiu supratimo, iš kur atsiradau.
Mane įvaikino, kai buvau trejų.

*
6
 Po minutės mama šūktelėjo iš apačios.
- Lorena, arbata paruošta.
Nubėgau žemyn, džiaugdamasi, kad galiu atsitraukti nuo
rašinio.
Jau ilgai prie jo sėdėjau.
- Kaip sekasi namų darbas? - paklausė mama, bakstelėdama
j kažką keptuvėje.
- Mmm, - numykiau.
- Dėl Dievo, Lorena, kodėl negali normaliai kalbėti?
Pažiūrėjau į ją. Ta pati sena mama. Žema. Liesa. Siaura-
lūpė.
Aš visai j ją nepanaši.
Ištariau aiškiai ir lėtai:
- Kas tikroji mano mama?
Mama sustingo. Akimirką atrodė išsigandusi. Veidas buvo
kaip su kauke. Jokių emocijų.
- Aš, - atsakė. - Ką nori pasakyti?
- Nieko. - Nusisukau. Pasigailėjau savo žodžių.
Mama atsisėdo. Rankose vis dar laikė keptuvę.
- Galvojau, kad tau nerūpi žinoti, - tarė.
Pavarčiau akis.
- Nerūpi.
Mama išvertė kiaušinienę į mano lėkštę.
- Šiaip ar taip, negaliu tau pasakyti. Tai buvo uždaras įvaikinimas.
Vadinasi, nė viena pusė nieko nežino apie kitą. - Ji atsistojo, padėjo
keptuvę ant viryklės ir atsisuko į mane. Dabar jos veidas buvo su­
sirūpinęs. - Ar kas nors ką nors pasakė mokykloje?
-N e .
Palinkau prie kiaušinienės. Mama pamanė, kad kažkas kitas
pakišo man tą mintį. Jai būtų per sunku įsivaizduoti, kad pati
pradėjau apie tai galvoti.
- Kas prie arbatos? - Roris įvirto iš sodo. Stori jo žandai
įraudę nuo šalto oro.

4
7
 Roriui aštuoneri. Tikras tėvo paveikslas. „Mažasis mano mė­
gintuvėlio stebuklas“, - taip jį vadina mama. Galiu pasakyti tik
tiek: daug nemalonių dalykų užauga mėgintuvėliuose.
Roris sustojo prie stalo ir paniuro.
- Plakta kiaušinienė dvokia.
- Ne taip smarkiai kaip tu, - rėžiau.
Roris čiupo savo šakutę ir dūrė man.
- Ai! Mama, jis badosi.
Mama rūsčiai pažiūrėjo į mus abu.
- Sėdėk, Rori.
Kartais man atrodo, kad mama laiko jį šuniu. Sykį girdėjau,
kaip sakė draugei: „Berniukai yra kaip šuniukai. Jiems reikia tik
meilės ir gero oro. Su mergaitėmis daug sunkiau“.
Tai kodėl pirmiausia išsirinko mane - mergaitę? Prisimenu,
kai buvau maža, mama pasakodavo, kaip mane įdukrino - išsi­
rinko iš kažkokio katalogo. Dėl to jausdavausi ypatinga. Reika­
linga. Dabar jaučiausi kaip paštu užsisakyta suknelė. Suknelė,
kuri netiko, bet kurią buvo per daug sudėtinga grąžinti.
- Ar gali vėliau ateiti Džemas? - paklausiau.
- Kai paruoši pamokas, jei dar nebus per vėlu, - tokį atsa­
kymą ir nuspėjau.
- Tie kiaušiniai atrodo kaip tavo vėmalai, - metė Roris.
Kartais aš tikrai tikrai jo nekenčiu.

Grįžusi į viršų iš karto nusiunčiau Džemui laiškekį.

Ateisi 5?
Po kelių sekundžių atėjo atsakymas: Būsiu apie 7.
Pasitikrinau laiką ekrano kampe: 6.15. Per keturiasdešimt
penkias minutes tikrai nebaigsiu rašinio.
Kas aš esui
Įvaikinta. Įvedžiau tą žodį į kompiuterio paieškos langelį.
Neseniai daug apie tai galvojau. Praėjusią savaitę net ieškojau
informacijos apie įvaikinimą internete. Mane išvydę būtumėt

8
nusijuokę: širdis daužosi, delnai prakaituoja, pilvas susisukęs į
mazgą.
Noriu pasakyti, aišku, nesitikėjau rasti tokį tinklapį: Lorena
Metjus —spauskite čia ir sužinosite įvaikinimo smulkmenas.
Tačiau ar įsivaizduojate, ką išsiaiškinau?
Jeigu noriu ką nors žinoti apie savo gyvenimą iki trejų, turiu
gauti mamos ir tėčio leidimą.
Neįtikėtina!
Mano gyvenimas. Mano tapatybė. Mano praeitis.
O jų sprendimas.
Net jei paprašyčiau to leidimo, mama jokiu būdu jo ne­
duotų. Matėte, kaip ji žiūri į šį reikalą. Jos veidas pasidaro kaip
sudaužyta lėkštė.
Taip jai ir reikia, jei nepasiduosiu ir pati sužinosiu.
Spustelėjau „Ieškoti“.
Įvaikinti. Beveik milijonas pasirinkimų.
Širdis ėmė smarkiau plakti. Pilve vėl pajutau mazgą.
Atsisėdau ant kėdės. Užteks.
Be reikalo gaištu laiką. Nedarau namų darbo. Jau norėjau
viską išjungti, kai mano akis užkliuvo už: Dingę vaikai.com.
Tarptautinis dingusių vaikų tinklapis. Susiraukiau. Pagalvojau:
kaip gali pamesti vaiką ir daugiau jo nematyti? Žinau, kad kartais
vaikai dingsta, nes koks psichas juos nužudo. Bet mama sako,
kad taip atsitinka sykį ar du per metus.
Paspaudžiau Dingusius vaikus. Mirguliavo daugybė veidų.
Kiekvienas pašto ženklo dydžio. Po kelių sekundžių kiekvienas
ženkliukas virsta kitu veidu.
Man atvipo žandikaulis. Ar tai vis dingusių vaikų veidai?
Delsiau. Paskui surinkau savo vardą: Lorena, nelabai išmany­
dama, ką darau. Tiesiog žaidžiau. Norėjau žinoti, kiek iš viso
yra dingusių Lorenų.
Pasirodo, aštuoni šimtai septyniasdešimt dvi. Dieve. Kom­
piuteris klausė, ar toliau ieškoti.

9
 Dalis manęs norėjo liautis. Bet liepiau sau nebūti kvailai.
Ekrane mirgantys veidai nebuvo įvaikintų vaikų kaip aš - be
praeities. Jie dingę. Vaikai, turintys tik praeitį.
Norėjau pamatyti, kas ten įdėta.
Pridėjau savo gimimo metus ir mėnesį.
Lorena. 1992 kovas.
Ekrane atsirado trys Lorenos. Viena tamsiaodė, dingusi bū­
dama dviejų savaičių.
Kita baltoji šviesiais plaukais. Galėjo būti devynerių ar de­
šimties. Dingusi 2001.
Spoksojau į trečią mergaitę.

Marta Lorena Perdit

Faktai: pamesta, sužeista, dingusi
Gimimo data: 1992 kovo 12
Amžius: 14
Gimimo vieta: Evanportas, Konektikutas, JAV
Plaukai: rudi
Akys: rudos

Pažiūrėjau į veidą. Putli besišypsanti mergaitė. Tada į datą,

kada dingo: 1995 rugsėjo 8.
Likus mažiau nei dviem mėnesiams iki mano įvaikinimo.
Širdis, rodos, sustojo.
Gimimo data skyrėsi tik pora dienų. Ir aš brite, ne iš Amerikos
kaip dingusi mergaitė.
Taigi neįmanoma.
O gal?
Klausimas kaip narkotikai smelkėsi man į galvą, versdamas
viską aukštyn kojomis ir atvirkščiai, užliedamas mane visą.
Ar gali būti, kad ji - tai aš?
Pasakau Dž e mui

Stebeilijau j mažą mergaitę ekrane, ieškodama jos veide savo

bruožų.
- Lorena, atėjo Džemas, —riktelėjo mama. Net pašokau.
Širdis pradėjo smarkiau plakti, girdint Džemo žingsnius
laiptais. Pasilenkiau ir sumažinau ekraną. Pribėgau prie durų.
Džemas kaip tik buvo jau čia.
- Sveika, Lorena, - išsišiepė. Plaukus buvo susišukavęs į
viršų ir sutepęs geliu. Kvepėjo muilu. - Ar jau užbaigei namų
darbą?
-Taip. Nors... iš tiesų ne. Man reikia kai ko iš apačios.
Džemas susiraukė, bet nusekė paskui mane į svetainę. Mama
sėdėjo ant sofos ir žiūrėjo žinias.
- Mama, kur nuotraukų albumai?
Ji įdėmiai pažiūrėjo į mane.
- Spintos apačioje, - parodė į medines duris kambario
kampe. —Kodėl taip staiga susidomėjai?
Puoliau traukti albumų. Greit verčiau lapus.
- Kur pačios seniausios? - paklausiau.
Tyla.
Pakėliau akis. Mama su Džemu žiūrėjo į mane kaip į
kvailę.
- Ką tai reiškia, brangioji? - mamos balse jautėsi įtampa.
Padėjau albumą.

n
 -Tai tam rašiniui „Kas aš esu?“ - atsakiau iš lėto. - Jau para­
šiau, bet pamaniau, kad būtų galima įdėti savo mažos nuotrauką
šalia tos, kur aš dabar. Skubu, nes Džemas laukia.
Mamos veidas atsileido.
- Gera mintis. Bet, rodos, sakiau, kad viską baigtum iki jam
ateinant. Pažiūrėk žaliam albume.
Išsitraukiau žalią albumą ir atsiverčiau pirmą puslapį. Štai aš.
Mažas rimtas veidukas. Pasišiaušęs rudas kuokštas ant galvos.
Parodžiau mamai.
- Kada čia fotografuota? —paklausiau kuo abejingiau.
- Per devyniasdešimt penktųjų Kalėdas. Greit po to, kai tave
paėmėme.
Tai buvo geriausia, ką galėjau gauti.
- Ar galiu ją neštis?
- Žinoma, bet būtinai grąžink. - Mama šyptelėjo. - Šitos
nuotraukos labai brangios.
Atsistojau.
- Grįšiu po akimirkos. - Nuo mamos atsisukau į Džemą. Jis
įtariai spoksojo į mane. - Noriu ją nusiskenuoti.
Tekina grįžau į mamos kabinetą ir paspaudžiau Dingę vaikai,
com. Laikiau savo nuotrauką šalia Martos Lorenos Perdit ekrane.
Tikėjausi, kad viskas vienaip ar kitaip paaiškės.
Nepaaiškėjo.
Marta Loren buvo putli, su duobutėmis skruostuose ir juo­
kėsi.
Fotografijoje iš mamos albumo mano veidas buvo liesesnis
ir rimtas.
Tačiau radau ir panašumų: akių forma. Įlinkimas virš lūpų.
Gal tai ir aš. Visai galimas daiktas.
Jaučiausi kaip viename iš atrakcionų, kuris taip greit tave
suka iš karto įvairiomis kryptimis, kad negali pasakyti, į kurią
pusę iš tikrųjų.

12
 Jei tai aš, vadinasi, esu ne ta, kuria save laikiau. Mano vardas
kitoks. Kita tautybė. Net kitas gimtadienis. Visi mano gyvenimo
faktai netikri.
- Ką tu darai? - paklausė Džemas, sutrikęs stovėdamas tarp­
duryje.
- Nieko, —greit sumažinau ekraną.
Elgiausi juokingai. Viskas buvo per daug keista. Džemas
juoksis iš manęs, jei jam papasakosiu. Tai panašiai tas pats, jeigu
pasakyčiau: grįžtu į savo planetą. Vis dėlto norėjau jam viską
parodyti. Norėjau žinoti, ką jis apie tai mano.
- Nesakyk, kad nieko, - Džemas primerkė akis. —Tu visa
drebi nuo tada, kai aš atėjau. Visa ta nesąmonė su nuotraukų
albumais. Norėjai, kad išeičiau iš kambario.
- Ne, Džemai, —stengiausi šypsotis. -Tai tiesiog keistas da­
lykas... - nutilau.
Džemas nuėjo prie kompiuterio.
- Koks keistas dalykas? - išsišiepė jis, bet ne iki ausų. - Ar
tave pakvietė susitikti koks keistas vaikinas? Ką atsakei?
- Ką. Ne. Jokiu būdu. —Ką Džemas čia šneka? Juk žino,
kad aš visai nesidomiu pasimatymais, berniukais ir panašiais
reikalais.
- Tada kodėl?.. - Džemo akys nukrypo į ekrano apačią. -
Kodėl tu žiūri dingusių vaikų tinklapį?
- Pažadėk, kad nesijuoksi.
Jis linktelėjo. Padidinau ekraną. Jame pasirodė Marta Lorena
Perdi t. Džemas pažvelgė į ją, paskui į mano fotografiją ant stalo
prie kompiuterio. Ir susiraukė.
- Ką? - jo akys išsiplėtė. - Manai, kad čia tu, tiesa?
Nusisukau. Mano skruostai degė.
- Nežinau, - sušnibždėjau.
Tada pakėliau akis. Džemas spaudė langelį su užrašu: dabar­
tinė nuotrauka.

13
 - Palauk! - riktelėjau.
Tačiau buvo per vėlu. Ekrane pasirodė naujas vaizdas - Marta
Lorena Perdit, kokia galėtų atrodyti dabar. Nenorėjau j ją žiūrėti,
bet ir nepajėgiau susilaikyti.
Tai buvau aš. Bet kartu gal ir ne. Veidas per daug pailgas,
nosis per daug pretenzinga, riesta.
- Mmm, - mykė Džemas. - Sunku pasakyti, ar ne? Turiu
omenyje, truputį panaši į tave, bet...
Mano širdis smarkiai plakė. Taigi jam ne aiškiau negu man.
Tačiau jis bent jau iš manęs nesijuokė.
Nežinojau, džiaugtis ar liūdėti.
Neatsisukdamas į mane Džemas grąžino pirmą nuotrauką
ir paspaudė spausdinimo klavišą.
Kai lapas išlindo iš spausdintuvo, Džemas pakėlė ir parodė
jį man.
- Kaip skelbimas „dingusi“, - tarė. - Žiūrėk, apačioje yra
telefono numeris. Gal vertėtų paskambinti ir...
- Ne. Jokiu būdu. - Pašokau ir išplėšiau lapą jam iš rankų.
Viskas vyko per daug greitai. Džemas per daug praktiškas. Per
daug logiškas. —Man reikia laiko apsispręsti, - tariau.
- Atsipalaiduok, smarkuole. - Džemas pervertė akis - kaip
tada, kai jo mama ir seserys ima šaukti viena ant kitos. - Aš tik
bandžiau padėti. Negi nenori sužinoti, ar tai iš tikrųjų tu?
- Gal, —patraukiau pečiais. Faktas tas, kad pati nebuvau
tikra. Daugiau nieko nežinojau.
- Manau, mama su tėčiu galėtų tau ką pasakyti, —Džemas
pakreipė galvą ir tyrinėjo nuotrauką.
- Aš jiems nerodysiu, —aiktelėjau.
- Kažin, ar tai gera mintis?
- Ką turi omenyje?
- Na... —Džemas delsė. —Jeigu Marta Lorena esi tu, kaip tai
atsitiko? Noriu pasakyti, būdama trejų rugsėjo mėnesį tu buvai
Amerikoje, o per Kalėdas jau Londone?

14
 Papurčiau galvą. Džemas pradėjo uždavinėti praktiškus
klausimus. Negalėjau net įsivaizduoti, kad galbūt esu visai kitas
žmogus.
- Pamąstyk apie tai, smarkuole, - Džemas nusišypsojo. -
Vaikai neišnyksta be priežasties. Tave turėjo tyčia išvežti.
- Kuo čia dėti mama ir tėtis? - paklausiau.
Džemas giliai įkvėpė.
- Manau, turi apsvarstyti galimybę, kad tėvai čia kažkaip
prisidėję.
Paslaptis

Esu tikra, kad Džemas klysta. Mama su tėčiu mėgsta visur

kištis. Jie mane erzina ir yra seni. Bet tikrai negalėjo padaryti ko
nors neteisėto ir blogo. Negalėjo pagrobti mažos mergaitės.
Vis dėlto jei kas nors tau galvoje pasėja mintį, ji ir lieka.
Nesiseka jos iš ten išmesti.
Kas yra Marta Lorena Perdit?
Visą laiką apie tai mąsčiau. Tą skelbimą „dingusi“, kurį
Džemas išspausdino, pasikišau po čiužiniu. Kiekvieną vakarą
išsitraukdavau, vis iš naujo skaitydavau tekstą. Ištyrinėjau kiek-
vieną mergaitės veido detalę. Įsiminiau visas jos gyvenimo datas.
Ką dar galėjau nuveikti?
Keliskart kėliau telefono ragelį ir jau norėjau skambinti lapo
apačioje nurodytu numeriu. Bet vis trūko drąsos. Ką sakysiu?
Sveiki. Manau, galiu būti ta dingusi mergaitė išjūsų tinklapio.
Skiriasi tik gimimo diena ir vardas. Ir dar —esu iš kitos šalies.
Jie juoktųsi iš manęs. Juoktųsi ir policija.
Praėjo savaitė. Džemas prisiekė niekam neprasitarti. Bet
viskas degė manyje kaip viena tų apgaulingų gimtadienio žvakių,
kurios niekaip negali užpūsti.
Tada - netyčia - sužinojau kai ką, kas viską pakeitė am­
žiams...

Grįžęs iš darbo, tėtis laikosi kai kurių įpročių. Jis nemėgsta,

kai jį kas nors šnekina, kol persirengia ir įsipila taurelę. Tada jiedu
su mama vakarieniauja, ir tėtis priešais televizorių užmiega.

16
 Jie visada zyzia, kad valgyčiau kartu su jais. Bet dažniausiai
aš to mažiausiai noriu, ir mama nurimsta. Bet tai labai erzina
Rorį, kuris turi eiti į lovą prieš mums sėdant prie stalo.
Tą vakarą jis išdygo tarpduryje kaip tik tada, kai mama kėlė
nuo viryklės troškinį.
- Mama, aš dar alkanas, —inkštė Roris.
Tėtis pavartė akis. Jį siutina, kai Roris ima reikalauti dėmesio.
Mačiau, kad jis jau rengiasi kažką sakyti. (Jam, mano tėčiui,
nebūdinga veikti šviesos greičiu.)
Bet mama - visada labai griežta, kai kalbama apie mano
miego laiką - užstojo Rorį.
- Neleisiu, kad jis eitų gulti alkanas, Deivai.
Nespėjus tėčiui net išsižioti, kai ji čiupo dubenį su vaisiais ir
išstūmė Rorį pro duris.
Tėtis spoksojo į troškinį tarsi tikėdamasis, kad patiekalas pats
kažkaip įkris į jo lėkštę.
- J i gadina tą vaikį, - suburbuliavo panosėje.
Aš nusišaipiau pati sau. Tėtis - tikras nuostabiai aiškių ko­
mentarų meistras. Jis - buhalteris. Neblogai padeda ruošti ma­
tematikos namų darbus, bet šiek tiek lėtai dėlioja žodžius.
Dėl to kitas sakinys, kurį jis tarė atvipusiu žandikauliu, nu­
skambėjo taip neįtikėtinai.
—Mama sakė, kad tu klausei apie savo... apie... kai buvai
maža.
Aš vos nepaspringau duona su sviestu, kurią grūdausi į
burną.
- Na? - tėtis nutaisė rimtą veidą, nors jam tai nebuvo lengva,
nes yra žemas, plikas, apvaliais rausvais skruostais.
Pajutau karštį aplink kaklą. Nusisukau ir linktelėjau.
Tėtis nurijo seiles.
—Manau... - Ilga pauzė. Na, tėti,prašau kalbėti, nes mes abudu
pasensime ir numirsime.
—Manau... jei esi pakankamai suaugusi klausti...

17
 Tuo metu grįžo mama. Žvilgtelėjo į raudoną mano veidą.
Aišku, ji suprato, kas čia vyksta.
- Pakankamai suaugusi klausti ko? - pasiteiravo.
Tėtis suburbuliavo kažką visai be ryšio. Mama pridėjo rankas
prie lūpų.
- Maniau, kad mes susitarėm, Deivai? - tarė grėsmingu
balsu.
Atmosfera kambaryje darėsi įtempta kaip Croydon veidas po
plastinės operacijos.
Atstūmusi kėdę atsistojau, rankas priglausdama prie šonų.
Jeigu ji ketina neleisti tėčiui kalbėti su manim, gal nepastebės,
kad nevalgau to kvailo troškinio.
- Sėsk, Lorena, - piktai paliepė mama.
Mano pilvą užplūdo pyktis.
- Ne! —riktelėjau. —Kas tau leido vadovauti? Kodėl tu visada
visada manai, kad žinai, kas visiems geriausia?
Mamos veidas pasidarė nelyginant sugniaužtas kumštis.
- Sėsk ir valgyk. Dabar.
Man iš akių tryško įniršio ir nusivylimo ašaros. Kaip ji drįsta
taip man įsakinėti, lyg būčiau mažas vaikas.
- Nesėsiu! —sušukau. —Negali man įsakyti, ką turiu daryti.
Tu net nesi tikroji mano mama.
Išbėgau iš virtuvės ir užtrenkiau duris. Ašaros ritosi skruos­
tais, kai bėgau koridoriumi ir kilau laiptais, kad pasislėpčiau
savo kambarėlyje.
Roris sėdėjo ant viršutinio laiptelio ir čiaumojo obuolį.
- Kodėl visi šaukia? —paklausė.
Sustojau ir giliai įkvėpiau. Šluostantis veidą mano rankos
drebėjo.
- Traukis iš kelio, - burbtelėjau.
- Nematysiu marsiečių traukinio avarijos, - Roris išsižiojo
ir iškišo liežuvį, apsivėlusį šviesiai žalia pliurza.

18
 Užsimerkiau. Ką aš padariau, kad nusipelniau tokios ne­
mandagios šeimos? Lažinuosi, kad Martos Lorenos Perdit šeima
buvo kitokia. Tiesiog galėjau juos įsivaizduoti: suprantanti,
žavi mama; jautrus, linksmas tėtis; ir akiratyje - jokio brolio
ar sesers.
Pikti mamos ir tėčio balsai buvo girdėti ir viršuje.
Roris nusileido pora laiptelių.
- Ar mama su tėčiu rengiasi skirtis? - paklausė.
- Taip, - atkirtau. - Dabar ginčijasi, kuris turės gyventi su
tavim.
Roris dar kartą iškišo liežuvį, bet nieko nepasakė. Po kelių
sekundžių užsidarė savo kambaryje.
Riksmai vis garsėjo. Mama aukštu spiegimu perrėkė tėčio
griausmingą dudenimą. Tada išgirdau savo vardą. Nusileidau
žemyn, stengdamasi įsiklausyti į jų žodžius.
- Liaukis rėkęs, —klykė mama. - Tai tavo kaltė. Žadėjai...
- Dėl Dievo! - šaukė tėtis. - Aš tik sakau, kad mes negalime
nereaguoti į jos klausimus.
Niekada negirdėjau jo taip piktai šnekančio. Turiu galvoje,
jie visą laiką pešasi, bet daugiau dėl smulkmenų. Pavyzdžiui,
kad tėtis per daug dirba. Čia viskas buvo kitaip.
Mane nukrėtė drebulys. Pasislinkau arčiau virtuvės durų.
Kelias sekundes buvo tylu. Paskui vėl prabilo mama. Dabar
ramesniu balsu, beveik teisindamasi.
- J i dar per jauna. Jos galva tebėra pilna namų darbų ir... ir...
populiarių dainų.
Taip, teisingai, mama —labai gerai mane pažįsti.
-T ai kodėl ji tokia pikta? Kodėl užduoda klausimus? - pa­
sakė tėtis.
- Paskatino kažkoks kvailas namų darbas. Bet tas domėji­
masis praeis.
Pauzė.
- Nori pasakyti, kad tas susidomėjimas praeis.

19
 Vėl pauzė - ilgesnė. Paskui išgirdau mamą šniurkščiojant.
Jos balsas atrodė prislopęs.
—Jei pasakysime jai vieną dalyką, ji norės žinoti ir kitą.
Tėtis sumurmėjo kažką nesuprantamo.
—‘Žinau, bet ne dabar, - tęsė mama. - Kai sulauks šešiolikos,
parodysiu jai savo dienoraščius. Iš ten viskas paaiškės.
Išgirdau artėjančius žingsnius ir nuskuodžiau laiptais aukštyn.
Širdis smarkiai daužėsi. Tai tiek apie „uždarą įvaikinimą“. Jie
žinojo kažką apie ankstesnį mano gyvenimą.
Pilve vėl jutau mazgą. Kas galėtų būti taip baisu, ko, jų nuo­
mone, aš dar nesuprasčiau? Ar tai galėjo būti kaip nors susiję su
Marta Lorena Perdit?
Atsiguliau ant lovos, tvirtai žinodama vieną dalyką. Jokiu
būdu nelauksiu šešiolikos, kad galėčiau perskaityti mamos die­
noraščius.
Marčfyl das

Pertrauka. Mudu su Džemu išėjome nusipirkti priešpiečių.

Tą mokykla leidžia daryti tik nuo dešimtos klasės. Dar tik trečia
savaitė, o mama jau skundžiasi, kad valgau visokius niekus ir
išleidžiu per daug pinigų.
Pasakiau Džemui, kol jis laukė užsisakyti picos, apie dieno­
raščius.
- Tai kodėl neini ir neskaitai jų? —paklausė.
- Nes mama visas savo senienas laiko užrakintas lagaminuose
palėpėje.
Vėjo gūsis perėjo man per kojas, kai j picos barą įžengė grupė
mergaičių iš kitos mokyklos. Jos sustojo būreliu kitoje prekystalio
pusėje ir kikeno iš meniu.
Džemas užsakė mūsų įprastą picą su kumpiu, ananasais ir
pipirais (paprastai aš juos nurenku). Tada atsisėdome ant me­
talinio suoliuko kampe.
- Tai paimk raktus ir atsirakink, —vėl tarė.
Aš spoksojau į jį. Džemui visada viskas atrodė labai paprasta.
- O kaip mama? —paklausiau. - Reikia, kad kas nors ją bent
valandai išsivestų.
Džemas susiraukė.
- Ar ji apskritai kada išeina?
- Nedažnai.
Tai buvo tiesa. Tėtis dažnai negrįžta iki devynių, tuo tarpu
mama dirba namuose. Daugiausia savaitgalių ir vakarų praleidžia
savo kabinete.

21
 Ir nėra balių mėgėja.
Po kelių minučių Džemas nuėjo prie prekystalio pasiteirauti,
kur mūsų pica. Kol jis laukė, prie jo priėjo viena mergaičių iš
kitos mokyklos. Ji buvo mirtinai graži, šviesiais plaukais, iš po
mokyklinio sijono matėsi dailios kojos.
- Mano draugė sako, kad tu visai nieko, - tarė, nykščiu ro­
dydama j neaukštą raudonplaukę.
Aš šyptelėjau. Džemas nukaito. Jį mergaitės visada užka­
binėja. Manau, jis gana gražus. Aukštas, taisyklingų bruožų,
švelnios auksinės odos.
Blondinė įsirėmė ranka į klubą.
-Tai gal nori su ja pasivaikščioti? Ryt vakare ji laisva. - Gru­
pelė kitoje prekystalio pusėje sukikeno.
Džemas šypsojosi ir stengėsi mandagiai atsisakyti. Atrodė
tikrai sutrikęs. Pasirodė padavėjas su pica.
Atsistojau ir paėmiau dėžę. Tada atsisukau į merginą.
- Atleisk, - paliečiau Džemo ranką. - Bet ryt vakare jis
užimtas.
Paleidau Džemo ranką ir išdūmiau iš parduotuvės. Girdėjau
kandų chorą „Ūūūūū“ už nugaros. Dar sykį pati sau nusišyp­
sojau.
Net juokinga, kokie mudu su Džemu panašūs. Nesidomė­
jome jokiomis draugystėmis. O patys tiesiog norėjome būti bi­
čiuliai. Bičiuliai vienas su kitu.
Džemas mane pasivijo jau gatvėje.
- Ką tu turėjai galvoje, kalbėdama apie rytojaus vakarą?
Nusivaipiau.
—Tikėjausi, kad padėsi patraukti iš kelio mamą, kad galėčiau
peržiūrėti tuos dienoraščius.

Mano planas buvo paprastas. Džemo mama Karia nuolat

kartodavo, kad jai reikia susipažinti su mano mama, nes mudu
su Džemu tokie geri draugai. Taigi po pamokų paklausiau jos,
ar mano mama galėtų ją rytoj aplankyti.

22
 —Ji tikrai norėtų su jumis susipažinti, - pamelavau.
Karia buvo entuziastinga, tik gal kiek išsiblaškiusi.
—Kaip malonu, mieloji, tik pasakyk, kad ateitų prieš septy­
nias. Tada pradedu priiminėti klientus.
Aišku, mama nenorėjo eiti. Iš dalies todėl, kad apskritai ne­
mėgsta niekur eiti. Iš dalies todėl, kad Džemo mama jai atrodo
pakvaišusi. Iš esmės ji teisi, bet tai jau kita istorija.
- Ką reiškia „ateiti prieš septynias“? - abejojo mama. - Gal
tuo metu jie gers arbatą.
Atsidusau.
-Jie negeria arbatos kaip kiti. Jie tiesiog bastosi, o valgo kada
kas nori. Pirmyn, mama. Prašau. Man bus labai nepatogu, jeigu
neisi. - Ir galiausiai ji sutiko.
Pamaniau, kad Karia gal bent valandą mamą kalbins. Užteks
laiko susirasti palėpėje dienoraščius ir peržiūrėti.

Kitą dieną penkiolika po penkių mama išėjo, vis niurnė­

dama ir duodama nurodymus, kad Roris nevalgytų šokolado
prieš arbatą. Po dešimties minučių paskambino iš savo namų
Džemas.
- Siuntinys atvyko, - pranešė.
Sukikenau.
—Nepamiršk man paskambinti iš karto, kai ji išeis.
Kai tik Džemas padėjo ragelį, nuskuodžiau į virtuvę ir pa­
siėmiau tiek šokolado, kiek galėjau pakelti. Nužingsniavau į
Rorio kambarį. Storas jo veidas buvo palinkęs prie kompiuterinio
žaidimo. Džemas —tai buvo herojiškas ir draugiškas mostas - pa­
skolino jam Žlugusios imperijos legendas.
- Štai, - nudrėbiau šokoladą priešais jį. - Ir dabar tylėk.
Paėmiau savo mobilųjį ir nulėkiau į mamos kabinetą. Visi
raktai buvo tvarkingai sukabinti prie stalo. Įsikišau į kišenę tuos,
prie kurių buvo užrašas „Palėpė“. Tada puoliau į mamos ir tėčio
kambarį kopėčių. Ir užlipau.

23
 Aišku, aš spėju, bet man atrodo, kad visų žmonių palėpės
truputį netvarkingos. Dėžės, sena įranga, lagaminai. Žodžiu,
visoks šlamštas.
Tik ne pas mus.
Mama viską sudėjusi į lagaminus. Visi sužymėti. Drabužiai.
Mokykla. Universitetas. Laiškai. Štai. Dienoraščiai.
Man drebėjo rankos, kai bandžiau pritaikyti raktą. Pagaliau
vienas sukosi. Atidariau lagaminą ir išvydau tvarkingai sustatytus
juodus sąsiuvinius. Jie buvo sužymėti metų ketvirčiais: saus.—kov.,
bal.—birž. ir 1.1.
Viskas baisiai susisteminta.
Pasiknisau ir ištraukiau 1993 rugs.-gruod. Kaip tik per tuos
mėnesius Marta dingo, o aš buvau įdukrinta.
Širdis daužėsi. „Skenavau“ puslapius, ieškodama savo
vardo.
Buvau paminėta rugs. 25 ir 30. Bet tada buvau tik galimybė.
Mintis apie vaiką, kurio jie nesutiko. Paskui...

1993 spal. 7 - Marčfylde sutikome Loreną. Ji man nusišypsojo.

Bentjau man atrodė, kad tai šypsena. Deivaspasakė, kad lūpos taip
atsitiktinai susidėliojo. Lorena nedaug šypsosi. Nieko nuostabaus.
Manau. Įtraukus ten Sonią Holtvud, dažnai kyla įtampa. Esu
tikra, kadj i tai jaučia.

Nuleidau dienoraštį. Kai pirmą kartą radau internete apie

Martą Loreną Perdit, abejojau, ar noriu sužinoti daugiau. Pilve
vėl mazgas. Kas buvo Sonia Holtvud? Į ką jos buvo įtrauktos?
Valandėlę pasėdėjau, pasidėjusi dienoraštį ant kelių.
Paskui vėl į jį įnikau. Dabar jau buvo per vėlu užversti.

1993 spal. 14 —Nedrįstu tikėtis. Bijau vėl nusivilti...

1993 spal 20 —Sonios elgesys neįtikėtinas. Bet mes vis tiek eisim
pirmyn. Niekas mūsų nesustabdys. Mespasiimsime Loreną. Niekas.

24
 1993spal 30 —Lorena. Mano Lorena. Po tokio ilgo laukimo viskas
vyksta. Poporos dienų parsivešime Loreną iš Marčfyldo namo.

Na štai. Daugiau neminima nei Sonia, nei Marčfyldas. Daug

prirašyta apie tai, kaip jautėsi, parsivežę mane namo.
Kas ir kur yra Marčfyldas? Atsiverčiau dienoraščio galą. Ten
buvo plastmasinis vokas su vizitinėmis kortelėmis. Staiga paste­
bėjau - pageltusi kortelė Marčfyldo įvaikinimo agentūra.
Pasigirdo ilgas durų skambutis.
Pašokau ir puoliau prie palėpės durų.
- Sveikas, Džemai, - išgirdau Rorį.
- Lorena! Ji jau beveik čia, - Džemo balsas aidėjo iš kori­
doriaus.
Įsikišau j kišenę Marčfyldo įvaikinimo agentūros kortelę,
įgrūdau dienoraštį atgal į lagaminą ir greit nusileidau kopė­
čiomis. Džemas kaip tik laiku atskubėjo į mamos ir tėčio kambarį
ir padėjo pastatyti į vietą kopėčias. Trinktelėjo lauko durys.
- Aš jau namie, - šūktelėjo mama.
- Kodėl tu man nepaskambinai? - užsipuoliau Džemą, rū­
pestingai, pakabinusi raktus.
- Skambinau. Bet buvo įjungtas balso paštas. Todėl teko
visą kelią bėgti.
Pasitikrinau mobilųjį. Išjungtas garsas.
Roris stovėjo kabineto tarpdury išsišiepęs.
-A š jį išjungiau, kol nešei man šokoladą.
-T u mažas... —bandžiau jam suduoti, bet jis paspruko.
- Tik padaryk ką nors - ir pasakysiu mamai, kad landžioji
po jos daiktus.
Stebeilijau į jį.
- Gerai.
Kaip nors kitaip jam atlyginsiu.
Nulipome žemyn. Džemas šoko pro duris, kad mama
jo nepastebėtų. Ji buvo gerai nusiteikusi ir kažką tarškino

25
virtuvėje. Įtariu, kad Karia davė jai kai ko daugiau, ne vien
arbatos.
- Visiškas chaosas, - tarė mama. - Vargšas Džemas. Jie gy­
vena baisioje netvarkoje. Atvirai sakant, namai, gerai iššveitus,
būtų nieko. Bet, aišku, Karia per daug užsiėmusi savo nesąmo­
nėmis - hipnoze, fleksologija, žmonių auros spalva.
Linktelėjau, beveik neklausydama. Galvojau tik apie Mar-
čfyldo kortelę kišenėje. Išslinkau iš virtuvės į savo kambarį.
Rankos drebėjo. Išsitraukiau kortelę:
Teiloras Tarsonas, direktorius
Marčjyldo įvaikinimo agentūra
11303 Meino gatvė
Marčfyldasy Vermontas, JAV

Amerika. Mane įvaikino iš Amerikos?

Staiga prisiminiau skelbimą, kurį atsispausdinau iš interneto.
Marta Lorena taip pat buvo amerikietė. Mano oda pasidarė kaip
žąsies, nugara perbėgo drebulys.
Artėjau prie tiesos.
Viena mano dalis norėjo bėgti laiptais žemyn, įpulti į virtuvę
ir nudžiuginti mamą savo žiniomis. Bet kas iš to?
Ji perjauna.
Vis tiek mama nieko nepasakos.
Be to, tiesiog pakvaiš sužinojusi, kad kišau nosį į jos dieno­
raščius.
Kad ir ką norėjau sužinoti iš Marčfyldo įvaikinimo agentūros,
tą turėsiu padaryti pati.
Karla

Paskutinė rugsėjo savaitė buvo saulėta ir karšta. Tokiu oru

man daug maloniau būti Džemo namuose negu savo. Žolė jų
sode visada buvo aukšta ir minkšta —ant jos puiku gulėti.
Praėjus dienai po to, kai skaičiau mamos dienoraščius, po
pamokų vėl nuskuodėme pas Džemą. Pamaniau, kad bent pus­
antros valandos galėsime pabūti lauke, kol mama paskambins
ir lieps eiti namo ruošti pamokų.
Atsisėdau ant žolės. Džemas atnešė iš virtuvės bananų, tris
vegetariškas dešreles ir sausainių.
- Ar toli Marčfyldas nuo Evanporto? - paklausė jis, atplėš-
damas sausainių pakelį.
- Netoli. Rorio atlase keli centimetrai. - Atsukau veidą j
saulę. - Tačiau jie skirtingose valstijose.
Džemas rūpestingai įsidėjo vegetarišką dešrelę tarp dviejų
nesijotų kvietinių miltų pyragėlių.
- Ką ketini daryti?
- Nežinau, - atsidusau.
Kokių turėjau galimybių? Negalėjau pasikalbėti su mama
ir tėčiu. Jau žinojau, kad jokia įvaikinimo agentūra man nieko
nesakys be jų palaiminimo.
Dėl Dievo, Marčfyldas yra net ne šitoje šalyje.
Aklavietė.
Nusiplėšiau nuo kekės vieną bananą ir nusilupau.
- Tai ir viskas, ką žinai?
Patraukiau pečiais. Nesakau, kad esu nenormali, bet man
nepatinka, kad aš aukštesnė už kitus šeimos narius, net už tėtį.

27
 Džemas išsitiesė ant žolės ir kibo j savo sumuštinį.
- Žinai, Lorena, gaila, kad tu negali prisiminti visos tos ne­
sąmonės apie savo įvaikinimą. Tai sutaupytų daug laiko.
Stebeilijau į jį. Kažkodėl man niekada neatrodė, kad visus
atsakymus į klausimus apie mano praeitį galima būtų rasti vie­
noje vietoje - mano galvoje.
Trinktelėjo lauko durys. Džemas atsisėdo ir sudejavo.
- Lunatikė įžengė į bepročių namus.
Po minutės Karia įkišo savo garbanotą galvą.
- Jau grįžau iš savo vandens terapijos, brangieji.
Aš nukaitau.
- Nuostabu, mama. - Džemas padarė grimasą. - Ar ne per
daug pasakoji?
Karia žengė į sodą ir pašiaušė plaukus.
—Nebūk toks įsitempęs, mielasis. Esu tikra, kad Lorena anksčiau
yra apie tai girdėjusi. Ką judu veikiate? - jos akys blykstelėjo.
Džemo veidas paraudo.
- Mama, - sumurmėjo.
Karia mirktelėjo man.
- Aš tik šiaip sau. Turiu naują trisdešimt septynerių metų
klientę, kuriai reikės visiškos ramybės.
Ji nupėdino į vidų.
Džemas vėl atsigulė ant žolės.
- Kaip ji erzina! Aną savaitę išgirdau, kaip pasakojo naujai
kūno kultūros mokytojai, kad atblokavo vienos moters energiją
per didįjį kojos pirštą.
Sukikenau.
- Turėjo būti skausminga. - Tada mano akys plačiai atsi­
vėrė. - Gal tavo mama galėtų padėti man prisiminti ankstesnį
gyvenimą? Turiu galvoje visas tas nesąmones, kuriomis ji už­
siima, - atgimimas, refleksologija, hipnoterapija...
- Jokiu būdu, - Džemas įdėmiai žiūrėjo į mane. - Mano
mama pakvaišėlė.

28
 - Džemai, - meilikavau. - Verta pabandyti. Gal ji gali man
padėti.
- Nori pasakyti, padėti tau išprotėti.
Niekaip negalėjau jo įtikinti, taigi pati nuėjau į virtuvę. Karia
stovėjo prie spintelės ir traukė skardą.
- Ar galiu jūsų kai ko paklausti?
- Žinoma. - Parodė, kad atsisėsčiau, ir padėjo prieš mane
dubenį riebaus oranžinio purvo.
Kai praėjusį kartą čia buvau, Karia darė riešutinius kūno dalių
formų kotletus. Mums reikėjo atspėti, kokia tai kūno dalis.
- Nedidelis biologijos namų darbas, brangieji.
Man buvo įdomu, koks purvas tame dubenyje.
- Namų gamybos graikų valgis iš mėtų ir česnakų su alie­
jumi, - paskelbė Karia ir padavė man medinį šaukštą. - Pa­
maišyk.
Paėmiau šaukštą ir abejodama pažvelgiau į ją.
- Tai tu galvojai apie tikruosius savo tėvus? - tarė Karia,
prisėsdama prie manęs.
Man atvipo žandikaulis.
- Ar Džemas ką nors sakė?
- Dėl Dievo, - Karia taip stipriai papurtė galvą, kad net
garbanos sudrebėjo. —Jis vyras. Stiprus ir neplepys, tegu Dievas
jį saugo. Ne. Tai ponia Nerimautoja.
Akimirką neturėjau supratimo, apie ką ji kalba. Tada man
paaiškėjo.
- Mano mamai - tariau nepatikliai.
- Ne visai. - Karia pabarškino apyrankėmis. - Bet aš užsi­
dirbu, naudodamasi savo intuicija. Matau ženklus.
Iš lėto maišiau oranžinę košę.
- Kokius ženklus?
Karia pamojavo ranka.
- Brangioji, svarbiausia —kaip galiu padėti.

29
 Jaučiau, kaip rausta man veidas. Man patiko, kad Karia su
vaikais kalba kaip su suaugusiaisiais, bet iš tiesų aš jos truputį
bijojau. Ji visai kitokia nei mano mama.
Giliai įkvėpiau. Tada greit viską išpyškinau.
- Man rūpi, ar galėtumėte užhipnotizuoti mane, kad sužino­
čiau apie tikrąją savo mamą, tikrąją šeimą. Apie savo gyvenimą
prieš įvaikinimą.
Karia išlenkė antakius.
- Kaip manai, ką į tai pasakytų ponia Nerimautoja?
Nukaitau.
Karia spoksojo į mane. Atrodė sutrikusi ir abejojanti.
- Manau, galėčiau padėti tau visiškai atsipalaiduoti, —
mąstė. - Tai nekenktų.
Dabar jau aš spoksojau į ją, taip pat sutrikusi. Tai, kas atrodė
aiškus dalykas, šviečiant popiečio saulei, dabar buvo šiek tiek
kvaila. Net baisoka.
Išsižiojau sakyti, kad gal tai nėra labai gera mintis, bet Karia
impulsyviai pašoko.
- O, eikš. Jei ruošiamės tai daryti, darykim dabar.
Mano širdis šokinėjo.
- Ne, - sucypiau. - Tik ne dabar. Dar ne.
Karia atmetė galvą.
- Geriau dabar negu tada, kai susidarys vidinės blokados.
Pirmyn.
Dideliais žingsniais ji išėjo iš virtuvės. Man neliko nieko,
tik sekti paskui.
At mi nt i s

Kai Karia pradėjo man pristatinėti savo žvakes, suvokiau,

kad pakliuvau j didelę bėdą.
-T ai Eva, čia Elzė, ten Tomas, - tarė, rodydama į tris storus
vaškinius kamuolius, sudėtus į lėkšteles ant žemos lentynėlės. -
Čia yra jų dvasinės liepsnos namai. Jos turi degti čia, mano Vi­
siškos ramybės kambaryje. Tegu jų dvasios apgaubia tave, nuneša
j kitą erdvę ir laiką.
Karlos Visiškos ramybės kambarys - arba Visiškų myžalų
kambarys, kaip jį vadino Džemas - buvo namo viršuje, re­
konstruotoje palėpėje. Su vienu mažu langeliu, sienos prie
grindų nuolaidžios. Tai suteikė kambariui jaukumo, paslap­
tingumo.
Iš apačios sklidęs triukšmas - keliamas televizoriaus ir besi­
ginčijančių Džemo seserų —nutilo, kai Karia užtrenkė duris. Ji
liepė man atsisėsti ant vienos iš žemų raudonų minkštų kėdžių
kampe.
- Nebūk tokia nervinga, - nusišypsojo. —Nesiruošiu plauti
tau smegenų.
- O ką ruošiatės daryti? - paklausiau. Labai gailėjausi, kad
pradėjau su ja tą kalbą. Ir kas man šovė į galvą?
Nenorėjau, kad kas nors lįstų man į smegenis ir matytų visas
slaptas mano mintis, ypač keistuolė Džemo mama.
-Jau sakiau. Tu visiškai atsipalaiduosi ir galėsi atsiminti da­
lykus, kurie yra paslėpti giliai tavo psichikoje.
- Ar aš žinosiu, ką jūs darote?

31
 - Žinoma. Aš tik padėsiu tau atsipalaiduoti. Visą laiką tave
stebėsiu.
Atsisėdau ant vienos iš kėdžių. Karia pradėjo. Aš turėjau
įsivaizduoti, kad guliu ant nugaros tuščiame lauke.
-A r jauti rankomis žolę, malonaus gaivaus oro kvapą...
Žinau, kad skamba keistai. O iš tiesų buvo visai malonu. Po
kurio laiko suvokiau, kad imu įsijausti.
Karia nusispjovė. Jos apyrankės skambėjo kaip varpeliai.
- Skaičiuosiu atgal nuo dešimties, - pasakė žemu raminančiu
balsu. - Su kiekvienu skaičiumi jausi, kaip tavo kūnas grimzta į gilų
miegą. Bet tavo sąmonė liks budri. Dešimt. Devyni. Aštuoni...
Su kiekvienu skaičiumi mano kūnas skendo vis žemiau ir
žemiau į kėdę. Jaučiausi nuostabiai atsipalaidavusi.
- ...Trys. Du. Vienas.
Mano kūnas nugrimzdo gilyn. Tai buvo pats keisčiausias
jausmas. Kūnas miegojo. O aš buvau visai budri.
- Gerai, gerai, - Karlos balsas buvo kaip malonus ūžesys. -
Dabar tau treji metai. Ką matai?
Iš pradžių nieko nemačiau. Stengiausi įsivaizduoti, kad man
treji. Meškiukai. Kamuoliukai. Žaidimas su lėlėmis. Nieko.
Dieve. Visiškas laiko gaišimas.
Nustojau stengtis. Tiesiog leidau sau apsunkusiai sėdėti kė­
dėje. Tada netikėtai mano galvoje atsirado vaizdas. Aš maža.
Labai maža. Rankoje laikau plastmasinį kibirėlį. Žemė geltona.
Ji judėjo man po kojomis.
- Kur dabar esi? - paklausė Karia.
Savo prisiminime pakrutinau kojų pirštus. Smėlis. Aš buvau
paplūdimyje. Švietė saulė. Už manęs ošė jūra. Pamojavau mo­
teriai, stovėjusiai toliau. Saulė atsispindėjo nuo jos plaukų ir
baltos suknelės. Ji atrodė kaip angelas, bet buvo tikra. Taip pat
man pamojavo ir nusijuokė. Paskui apsisuko ir nubėjo uolų link.
Ilgi juodi plaukai žvilgėjo ant nugaros. Aš numečiau kibiriuką.
Turėjau sekti paskui ją. Surasti ją ir pamatyti jos veidą.

32
 - Lorena, Lorena, - kai Karlos balsas grąžino mane į tikrovę,
moteris dingo. Mane užliejo baisaus praradimo jausmas. - Ruo­
šiuosi skaičiuoti iki dešimt, —tarė Karia. —Su kiekvienu skai­
čiumi tavo kūnas pabus. Kol suskaičiuosiu iki dešimt, būsi visai
budri.... Aštuoni. Devyni. Dešimt.
Atsimerkiau. Grįžau j Visiškos ramybės kambarį. Nuo len­
tynos mirkčiojo Eva, Elzė ir Tomas.
Širdį spaudė sunkumas.
Karia drąsinamai nusišypsojo.
- Kaip jautiesi?
Išsekusi. Liūdna. Vieniša.
- Gerai, - atsakiau. - Tačiau nieko neįvyko.
Karia pavartė akis.
- Nieko, brangioji. Visada galime dar kartą pabandyti.
Grįžau prie prisiminimų. Tai buvo Marta. O tamsiaplaukė
moteris pakrantėje - tikroji mano mama. Neturėjau įrodymų.
Tačiau širdyje buvau tikra.
Negalėjau liautis apie ją galvojusi. Anksčiau norėjau sužinoti
apie savo praeitį. Dabar man to tiesiog reikėjo.

Beveik visą naktį nemiegojau, stengiausi nuspręsti, ką daryti.

Viskas atsimuša į Marčfyldo įvaikinimo agentūrą. Patikrinau
internete. Agentūra Vermonte. Teiloras Tarsenas vis dar direk­
torius.
Žinojau, kad mano įvaikinimo byla ten. Aišku, joje turėtų
būti užuominų, kas iš tikrųjų atsitiko?
Taip. Reikia pradėti nuo bylos. Jeigu agentūra internetu nieko
neatsakys, važiuosiu į Marčfyldą ir vogčiomis žvilgtelėsiu pati.
Kad ir kokiomis išgalėmis.
At os t ogos

Roris svetainėje sukinėjosi su žaisliniu kardu. Dabar jo ma­

nija buvo Žlugusios imperijos legendos. Ne filmas, į kurį jis tėtį
tempė tris kartus, o knyga, žinoma, kompaktinėje plokštelėje ir
kompiuterinis žaidimas. Mes netgi turime pirkti tuos bjaurius
javainius, kol jis surinks visus plastmasinius Žlugusios imperijos
legendų herojus.
- Parodyk savo ėjimus, Rori, - paprašiau.
Roris prisimerkė.
- Kam?
- Žaisk toliau, - nusijuokiau. - Noriu pamatyti. Kas dabar
tu esi? Ar čia trolis?
Roris atsisuko nepatenkintas.
-Troliai nesinešioja kardų. Tai Largarondas, Sarsaringo ka­
ralius. - Jis pakėlė kardą prie galvos. - Čia jis žudikas.
- Nuostabu, - tariau susižavėjusi. —Atrodai puikiai.
Roris nieko neatsakė. Bet po kito ėjimo jo veidą nušvietė
šypsena.
Dar kokią minutę sėdėjau ir žiūrėjau į jį. Kankinausi dėl to,
ką ruošiausi daryti. Bet paskui prisiminiau, kaip Roris aną dieną
išjungė mano mobiliojo garsą.
Gaus, ko nusipelnė.
Įėjau žudyti.
- Fantazijos parke atidaryta nuostabi Žlugusios imperijos le­
gendų alėja, - pasakiau.
Roris nustojo švaistytis kardu.

34
 - Kokia ji?
- Pavojinga. - Žinojau, kad alėja egzistuoja, bet tingėjau
galvoti apie tikslias detales. Tada ėmiau greit mąstyti. - Didelis
tamsus miškas, sparčiai jį pereini. Kai atsiduri priekyje, turi su­
sikauti su visais pagrindiniais veikėjais.
Roris susiraukė.
- Bet visi pagrindiniai veikėjai turi kovoti su trolio armija ir
goblino iš Nanadrigo ordomis.
-Taip, - skubiai atsakiau. -Turėjau galvoje, kad esi su visais
pagrindiniais veikėjais ir kauniesi su blogiečiais. Džemas man
apie tai papasakojo. Minėjo, kad tai labai baisu.
Tai pasakiau pusiau sau. Iš mano pusės buvo labai protinga
pridurti paskutinius du sakinius. Roris garbina Džemą. Jei
Džemas mano, kad kažkas yra nuostabu, Roris nori tai daryti.
- Noriu į alėją, - tarė Roris, smūgiuodamas kardu.
-Turėsi paprašyti mamos, - pasakiau, stengdamasi nuslėpti
šypseną. - Fantazijos parkas yra Amerikoje.
Tiksliau, Niu Hampšyro valstijoje, netoli sostinės, Konkorde.
Vakar visą vakarą praleidau, ieškodama atostogoms vietos, kuri būtų
kuo arčiau Vermonto. Fantazijos parkas tam labai tiko. Naujas.
Daug žaidimų, susijusių su fantastinėmis istorijomis, pasakomis, o
naujausias ir sėkmingiausas - pagal Žlugusios imperijos legendas.

Kai paruošiau Rorį, mama buvo kaip tik šalia. Lyg tarp kitko
priminiau jai, kad ji jau keli mėnesiai šneka apie šeimos atostogas.
- Žinau, bet šiais metais žadame pirkti naują automobilį, -
tarė mama. - Negalime sau leisti ir automobilio, ir atostogų.
- Bet atostogos, kai visi būtume kartu, svarbiau, —pasa­
kiau. - Kam rūpi, jei tavo automobilis yra apysenis?
Mama kilstelėjo antakius.
- Tau rūpėjo, kai paskutinį sykį atvažiavau tavęs pasiimti iš
vakarėlio. Sakei, jis toks senas, kad net gėda. Tokie tavo žodžiai
privertė mane pagalvoti apie save.

35
 -Atsiprašau, kad taip pasakiau, - sumurmėjau. - Buvau tikra
kvailė. Juk nebus daug šeimos atostogų, tiesa? Turiu galvoje, kad
greit aš būsiu jau per daug suaugusi. Kodėl nepasinaudoti proga,
kai aš dar noriu būti su visais kartu?
Mama pažiūrėjo j mane. Supratau, kad ją įveikiau.
Visa kita buvo paprasta. Roris nenutildamas aiškino apie
Žlugusios imperijos legendų alėją, o aš ištisai citavau Niu Hamp-
šyro turizmo puslapį apie nepaprastą ir didingą apylinkių grožį,
rudeninį peizažą. Greit mama patikėjo, kad kelionė į šiaurės rytų
Amerikos pakrantę yra idelus atokvėpis.
- Bet tai bus nepigu, - tarė liūdnai.
Aš buvau tam pasirengusi.
- —Neturėtų būti, - linksmai čiauškėjau. - Patikrinau. Yra
specialių pasiūlymų į parką. Vakar mudu su Džemu internete
ieškojome pigių skrydžių.
Mama linktelėjo ir susimąstė.
- Zinai, Deivai, galėtume visi kartu praleisti atostogas, - pra­
nešė vakare tėčiui. —Jau dveji metai, kai niekur nebuvom visa
šeima.
Tėtis kažką suburbuliavo apie savo atostogų pinigus darbe. Bet
mačiau, kad jeigu mama norės, jis nepuls labai prieštarauti.
Parodžiau jiems mudviejų su Džemu paiešką.
- Turėsime palaukti kelias valandas Bostone, kol persėsime
į kitą lėktuvą. Skrydžiai tikrai pigūs.
Praleidome valandų valandas, derindami skrydžius. Bostonas
buvo arčiausiai Vermonto. Bent jau taip atrodė žemėlapyje. Kol
mama su kitais lauks lėktuvo į Niu Hampšyrą, aš galėsiu iš
Bostono nuskristi į Burlingtoną Vermonte, tada autobusu į
Marčfyldą.
Reikės tik pinigų.

Kitas kelias savaites dirbau neprisėsdama. Buvau kaimynų

pasiuntine, mamai pirkau maistą. Turėjome išskristi penkta­

36
dienio rytą. Vieną dieną praleisime mokyklą. Ketvirtadienio
vakarą atėjo Džemas. Buvau miegamajame ir kroviausi į kuprinę
viską, ką reikės pasiimti j Marčfyldą.
Kai tik Džemas pasirodė tarpduryje, supratau, kad kažkas
bus. Jo veidas buvo raudonas. Susidrovėjęs už nugaros kažką
laikė.
- Kas yra? - paklausiau.
Džemas ištiesė ranką. Ant delno buvo du traškūs šimto do­
lerių banknotai.
- Iš kur gavai?
Džemas gūžtelėjo pečiais.
- Nešiojau laikraščius, gimtadienis, plius močiutė šiek tiek
atsiuntė. Taupiau kompiuteriui.
Prikandau lūpą. Žinojau, kaip Džemas nori savo kompiu­
terio. Jam nepatiko dalytis šeimos asmeninį kompiuterį su se­
serimis.
- Tu tikras draugas, Džemai. Aš grąžinsiu, pažadu.
Jis nusišypsojo.
- Gal. Kai grįši...
Tada apačioje pradėjo šaukti mama.
-T u negali šitaip pasielgti, Deivai, - klykė ji.
Supratau, kas atsitiko, dar nespėjusi nužengti ant paskutinio
laiptelio: tėtis pasakė, kad darbe yra per daug užsiėmęs ir negali
vykti atostogų.
Įbėgusi į virtuvę aiškiai išgirdau žodžius:
- Bet tai didžiausias klientas, kokį firma yra turėjusi.
Tėvai atsisuko į mane.
Mama smarkiai trynė rankšluosčiu rankas.
- Pasakyk jai, - purkštelėjo.
Tėtis nuleido galvą. Sumurmėjo kažką apie įtampą darbe ir
didelį naują kontraktą, bet aš neklausiau. Taip sunkiai dirbau,
kad pasiruoščiau šitai kelionei. O dabar tėtis sako, kad negali
skristi.

37
 Mama stebėjo mane, vyniodama šluostę sau apie ranką.
Kai tėtis nutilo, atsisukau j ją.
—Bet tu, aš ir Roris vis tiek galime vykti.
Mama susičiaupė.
- Jeigu tėtis negali važiuoti, tai nebus tikros šeimos atos­
togos. - J i stebeilijo į jį. Todėl negalime skristi.
- Bet... bet prarasime visus pinigus, jei dabar atsisakysime
bilietų.
Negalėjau tuo patikėti. Tiesiog negalėjau patikėti, kad visi
mano planai žlunga.
Mama vėl sučiaupė lūpas.
—Tai neteisinga, - ir išlėkiau iš kambario.
Dar nespėjusi grįžti į savo kambarį vėl išgirdau riksmą. Už­
trenkiau duris ir kritau į lovą. Džemas buvo dar čia ir žiūrėjo
pro langą.
Sukrauta kuprinė riogsojo kampe. Iš priekinės kišenės kyšojo
raudona mano piniginė. Pagalvojau apie visus sukauptus pinigus
ir apie Džemą, taip pat atiduodantį man savo santaupas. Iš akių
pabiro ašaros.
Džemas atsisuko. Nereikėjo ir klausti, ar jis girdėjo, kas at­
sitiko. Turbūt trys gatvės girdėjo.
—Gal galėtum įtikinti mamą, kad jeigu kas nors kitas užimtų
tėčio vietą, neprapultų pinigai.
Spoksojau į jį. Tai buvo tolimas šūvis, bet kodėl nepaban­
džius.
- Bet kas? - susiraukiau. - Ką mama sutiktų pasiimti vietoj
tėčio? Brolį, seserį, gal, jeigu turėtų. Draugę?
Džemas šyptelėjo man, lyg laukdamas, kad aš suprasčiau
sąmojį. Ir tada supratau. Puoliau laiptais žemyn. Tėtis ėjo pro
duris.
- Palauk, - riktelėjau. Bet jis nesustojo. Mama stovėjo prie
kriauklės ir grandė prisvilusią keptuvę. Ji net neatsisuko.
—Kodėl negali Džemas važiuoti vietoj tėčio? —tariau.

38
 Mama pasitrynė akis.
- Nemanau, Lorena. Tai turi būti šeimos atostogos. Turime
pakeisti jų laiką.
- Negalime. Kaip sakiau, mes neatgausime pinigų, - nu­
tilau. - Ak, mama, aišku, būtų geriau su tėčiu, bet juk žinai,
koks atsakingas yra Džemas. Jis gali visais atvejais padėti.
Mama padėjo šepetėlį ir atsisuko į mane. Atsiduso.
- Žinau, kaip laukei tų atostogų. Tu teisi. Džemas tikrai su­
brendęs ne pagal amžių. Karia per daug krauna ant jo pečių. - Ji
vėl atsiduso. - Bet gal jau per vėlu pakeisti bilietą. Be to, Džemas
gali nenorėti skristi.
- Dar ne per vėlu, ir jis nori. - Visi mano kūno raumenys
buvo įsitempę, pasiruošę priploti jos argumentus kaip muses.
Mama trečią kartą atsiduso.
- Gerai, gerai, bet... - Jos veidas surimtėjo. - Kaip miego­
sime? - Mamos skruostai raustelėjo. -Tau keturiolika. Džemas
ką tik atšventė penkiolika. Nenoriu... Noriu pasakyti...
Žiūrėjau į grindis. Karštis plūdo man į kaklą ir į veidą.
- Mama, - tariau kimiai. - Viskas yra kitaip. Mes su Džemu
tik draugai.
Mama įrėmė rankas į klubus.
- Ar ir Džemas taip galvoja?
- Žinoma. Šiaip ar taip, juk vykstu su tavim. Džemas gali
miegoti su Roriu. Roriui tai patiks.
- Gerai. Paskambinsiu Džemo mamai.
Ameri ka

Mane jau pykino, kai stiuardesė pranešė, kad leidžiamės Lo-

gano oro uoste.
Paskutinės kelios dienos buvo beprotiškos. Mūsų bilietai
buvo negrąžintini. Taigi turėjom sumokėti administracinį mo­
kestį, kad tėčio bilietą perrašytų Džemo vardu. Tam prireikė
septynių ilgų alinančių telefono skambučių mamai, kuri visą
laiką beviltiškai niurnėjo, kad nieko nebus. Ketvirtadienio vakarą
kilo bjauri panika, nes Džemas nerado savo paso. Bet kai jau
atsidūrėme lėktuve, neliko nieko kito, tik galvoti. Iš visų savo
minčių mačiau vieną išvadą: aš visiška beprotė.
Planavau susigaudyti svetimame oro uoste, nusipirkti bilietą
į kitą svetimą oro uostą, tada autobusu pasiekti vietą, kurioje
nesu buvusi, ir gauti informacijos, kurios, esu tikra, niekas man
nesuteiks.
Pažiūrėjau į kitą tarpo tarp eilių pusę, kur Džemas aiškino
sužavėtam Roriui Žlugusios imperijos legendų žaidimo ėjimą. Tik­
riausiai jautė, kad į jį žiūriu, nes pakėlė akis ir nusišypsojo.
Niekam nebūčiau drįsusi prisipažinti, bet tikra tiesa - abe­
joju, ar drįsčiau įgyvendinti savo planą, jeigu su manim nebūtų
Džemo.
Nesupraskite klaidingai. Nesu maža baili tuščiagalvė, kurią
turi prižiūrėti aukštas stiprus vaikinas. Aš pripratusi viena keliauti
po Londoną. Ir anksčiau skraidžiau lėktuvais.
Čia tiesiog labai svarbus reikalas. Ir man reikia draugo, su
kuriuo galėčiau jį pasidalyti. Geriausio draugo.

40
 Šimtą metų užtruko, kol perėjome per muitinę ir imigracijos
tarnybą. Valandą prastovėję eilėje, pasiekėme langelį ir paniurusį
tarnautoją. Jis liepė mums padėti smilių į mažos dėžutės griovelį,
kad oro uostas turėtų mūsų pirštų atspaudus. Paskui paprašė
atsistoti priešais nedidelį fotoaparatą ir nufotografavo. Kiekvieną
kartą, kai jis į mane pažiūrėdavo, pasijusdavau kalta.
Mama jaudinosi. Ji nerimavo, kad prapuls mūsų bagažas.
Baiminosi, kad tarnautojas mus sulaikys ir nuves apklausti. Ka­
mavosi, ar nepaliko ko namie.
'Kai po visko atsidūrėme laukiamajame ir laukėme tarpinio
skrydžio, kuris bus po valandos, nežinau, kuris buvome labiau
išsikamavęs. Dėl to buvo lengviau įtikinti mamą duoti mums
šiek tiek pinigų.
- Mudu su Džemu norime apsidairyti. Nesiruošiame nieko
pirkti, bet įsivaizduok, jeigu tau kas atsitiktų ir mes tavęs neras­
tume. Juk norėtum, kad turėtume truputį grynųjų, ar ne?
Mama ištraukė iš piniginės krūvelę dolerių.
- Leiskite tik būtiniausiu atveju, - griežtai pasakė.
Linktelėjau, stengdamasi nereaguoti į kaltę, kuri badė mano
sąžinę.
Man tai yra būtiniausias atvejis.
- Ir, dėl Dievo, įsikišk juos į batą. (Ten ji slepia pinigus nuo
užpuolikų.)
- Ar galiu eiti su jumis? —inkštė Roris.
- Ne, —atšoviau. Staiga pajutau, kad mano nervai jau ant
ribos.
- Bet vėliau eisime pažiūrėti žaidimų į Duty Free parduo­
tuvę, - raminamai pridūrė Džemas.
- Daug vėliau, - sumurmėjau.
Taigi susirūpinusiu veidu mama dešimtą sykį pakartojo, kur
turime laukti skrydžio į Niu Hampšyrą, ir sekė akimis.
Toldama nuo jos suvokiau, kad mano rankos dreba.

41
 —Suskaičiuokim pinigus, - pasiūlė Džemas.
Susiraukiau. Jei prireikus turėjau būti praktiška, visada pa­
sitikėjau Džemu. Patikrinau piniginę. 523 doleriai, įskaitant
200, kuriuos davė Džemas. Jis turėjo 180 iš savo mamos, taigi
iš viso 703.
Mano širdis daužėsi. Štai. Arba taip, arba taip.
—Nelabai gerai viską išleisti skrydžiams ir autobusams, - su­
murmėjo Džemas.
—Ką? - šūktelėjau.
Jis paraudo.
—Aš tik sakau. Ei. Atvėsk. Esu visiškai ramus.
—Gerai. —Giliai įkvėpiau. —Tai kur reikia pirkti bilietus į
Burlingtoną?

Be Džemo nebūčiau to padariusi. Pirma, jam buvo penkio­

lika, ir jis galėjo keliauti nepriklausomas. Kai esi keturiolikos,
dauguma oro linijų reikalauja lydinčio asmens. Antra, Logano
oro uostas buvo didelis. Ne didesnis nei oro uostai pas mus.
Bet labai klaidus. Viską išsiaiškinau internete - mums reikia
bilietų iš Bostono į Burlingtoną ir iš Burlingtono į Konkordą.
Tačiau rasti, kur juos nusipirkti, ir įsitikinti, ar visa mūsų turima
informacija teisinga, buvo sunkiau, nei tikėjausi.
O tada pats bilietų pirkimas. Sukūrėme istoriją - esame pus­
broliai, susitinkame su šeima Vermonte. Mano tėtis davė mums
grynųjų bilietams. Užsiėmusi mergina prie stalo viską suvirškino,
nagrinėdama mūsų pasus ir beveik nesiklausydama, bet mano
kojos tirtėjo. Pagaliau bilietus laikėme rankose.
Jeigu Džemo čia nebūtų, atvirai sakant, būčiau atsisakiusi
savo planų. Bet mums pavyko. Nusipirkome bilietus. Radome
vartus. Tai buvo vietinis skrydis.
Kai lėktuvas jau riedėjo kilimo taku, pasitikrinau laiką. Si
Amerikos dalis penkiomis valandomis atsiliko nuo Jungtinės
Karalystės. Čia buvo tik vienuolika ryto.

42
 Tuoj turėjome susitikti su mama. Vėl pajutau kaltės dūrį. Bet
jei mama būtų su manimi kalbėjusi, sakiau sau, mums nereikėtų
šito daryti.
Išjungiau savo mobilųjį ir liepiau Džemui padaryti tą patj.
Kai tik nusileisime Burlingtone, nusiųsiu mamai žinutę, kad
mums viskas gerai. Liepsiu jai skristi j Niu Hampšyrą. Mes ten
susitiksime vėliau.
Širdyje žinojau, kad mama jokiu būdu nelips į lėktuvą be
manęs. Bet nieko negalėjau padaryti.
Ji pati kalta. Nereikėjo meluoti.

Burlingtone buvo šalta. Iš lėktuvo matėme snieguotas kalnų

viršūnes, bet nebuvau pasiruošusi tokiam lediniam vėjui, kuris
pagavo mus lauke. Tai buvo pirmas ženklas, kad nesuplanavau
viską taip gerai, kaip maniau.
- Galėjau pasiimti kepurę, - tariau, įsisupdama į striukę.
Oro uostas buvo pilko betono su didele automobilių stovėjimo
aikštele vienoje pusėje.
- Žiūrėk, - Džemas parodė į autobusus. Iš interneto žinojau,
iš kurio kelio važiuoja į Marčfyldą. Deja, mums teko laukti
beveik dvi valandas.
Pagaliau ištrukome iš oro uosto ir riedėjome plačiais tuščiais
keliais, pažymėtais žaliais ženklais. Aplink driekėsi apšalę laukai,
tolumoje buvo matyti snieguotos kalnų viršūnės.
Automobiliai atrodė didesni negu pas mus. Bet labiausiai
mane veikė erdvė. Keliai tokie platūs, laukai begaliniai. Net
dangus atrodė didesnis.
Įsikūriau galinėje sėdynėje šalia Džemo. Jaučiausi keistai
rami. Įveikėme sunkiausią kelionės dalį. Kad ir kas atsitiktų
įvaikinimo agentūroje, ji jau netoli.
Autobusas buvo gerai šildomas, ir po akimirkos pajutau, kad
mano galva svyra. Giliai, saldžiai užmigau.

43
 Vėl buvau paplūdimyje, klupinėjau po smėlį. Tolumoje re­
gėjau moterį ilgais juodais plaukais. Ji juokdamasi lakstė prie
uolos. Man į veidą švietė saulė. Buvau laiminga. Bėgau uolų
link. Ji buvo ten. Ir dabar ketinau ją surasti.
Atsibudau netekusi orientacijos. Džemas dar miegojo.
Jo alkūnė spaudė man šoną, galva buvo nusvirusi man ant
peties.
Pažvelgiau pro langą. Aplink jau ne laukai, o tankūs pušynai.
Pažiūrėjau, kiek valandų. Trys po pietų. Važiuojame jau beveik
valandą.
Mama. Gurktelėjau. Visai pamiršau nusiųsti jai žinutę. Susi­
radau ir įsijungiau mobilųjį. O ne. Radau gal dvidešimt praleistų
isteriškų žinučių.
Vėl sukilo kaltės jausmas. Bet ne. Neturiu leisti saujos gailėti.
Greit parašiau: Mums viskas gerai. Susitiksime 18 vai.
Dvejojau. Akimirką pagalvojau, kad žinutė nenuramins
mamos. Tačiau ji bent jau žinos, kad mes sveiki gyvi. Paspau­
džiau „Siųsti“ ir vėl išjungiau telefoną.
Po pusės valandos atvykome į Marčfyldą. Kol važiavome
priemiesčiais, pro nesibaigiančias eiles žemų pavienių namelių,
pilve jaučiau milijoną mazgelių.
Viskas priklauso nuo kitų dviejų valandų.

Autobuso vairuotojas šyptelėjo, kai paklausėme, ar nežino,

kurioje Meino gatvės pusėje yra 11303 numeris.
- Tai Marčfyldo įvaikinimo agentūra, —paaiškinau.
—Kiek per jauni galvoti apie įvaikinimą, tiesa? —sukikeno
jis.
Aš nukaitau.
Meino gatvė atrodė apleista palyginti su anksčiau matytais na­
mais. Visos parduotuvės užkaltos, ant šaligatvių pilna šiukšlių.
Vairuotojas mus paleido kelio gale.

44
 - Ar tau viskas gerai? —paklausė Džemas, žiūrėdamas į nu­
zvimbiantį autobusą.
- Žinoma, - pamelavau. Iš tikrųjų mano kojos taip smarkiai
drebėjo, kad nebuvau tikra, ar paeisiu. Ką aš darau? Iš kur, po
galais, aš įgausiu drąsos įžengti į įvaikinimo agentūrą ir padaryti
viską pagal planą, kurį mudu su Džemu sukūrėme?
Džemas apkabino mane. Atsirėmiau į jį. Galvą priglaudžiau
jam prie krūtinės. Džemo širdis taip pat smarkiai plakė. Paglos­
čiau jį. Jam taip pat turėtų būti baugu.
Tai padėjo. Atsistojau grieždama dantimis.
- Gerai. Einam.
Pri si jungi mas atmestas

Agentūra buvo pačiame Meino gatvės gale. Mums einant

kelias darėsi vis gražesnis. Mažiau užkaltų namų, daugiau verslo
įstaigų, nors ir nevalytais langais, su apsilupinėjusią tapyba.
Žmonių beveik nesimatė, bet automobiliai zujo be perstojo.
Namuose įsivaizdavau, kad agentūra įsikūrusi dideliame
pastate ant gražios pievos. Iš tiesų tai buvo aptriušęs betoninis
namas, niekuo nesiskiriantis nuo kitų.
Sustojau. Pilvas sukosi kaip skalbimo mašina.
- Na, Lorena? - Džemas paėmė mano ranką.
Aš iš lėto linktelėjau ir pastūmiau duris.
Prie registratūros stovėjo didelė moteris su taliją aptem­
piančiu sijonu.
- Sveiki. Kuo galiu jums padėti?
Valdžiau jaudinimąsi. Na štai. Tik nesugadink viso reikalo.
-A š Lorena Metjus. Buvau įvaikinta iš šitos agentūros, - ta­
riau, stengdamasi, kad nedrebėtų balsas. —Norėčiau pasišnekėti
su ponu Tarsenų. Jis viską organizavo ir tvarkė dokumentus.
Nustebimas švystelėjo moters veide.
- Gerai, - tarė ji neskubėdama. - Ar esi susitarusi?
- Ne, —nurijau seiles. —Atvykau čia... per atostogas, tikėjausi,
kad bus... Ar galėčiau su juo pasišnekėti?
Moteris susiraukė.
- Dirbame iki dešimtos, brangioji. Paskui savaitgalis. Kodėl
tau nepaskyrus pasimatymo pirmadienį?
- Ne, - prakalbom abu su Džemu. Pradėjau panikuoti. Pla­
navome patekti pas direktorių iš karto ir kuo greičiau grįžti į

46
Burlingtono oro uostą. Kai nusipirkome lėktuvo ir autobuso
bilietus, mums liko lygiai 43 doleriai. Jokiu būdu negalėjome
laukti pirmadienio.
- Prašau leisti man su juo pasišnekėti. Prašau, - maldavau.
Jaučiau besikaupiančias ašaras. Stengiausi jas sulaikyti.
- Gerai, pabandysiu, —tarė moteris abejodama. Liepė mums
atsisėsti ant sofos, tada kažką švelniai pasakė j ausines.
Laukėme. Praėjo penkios minutės. Pasigirdo skambutis. Mo­
teris šniokšdama pasilenkė per stalą.
- Registratūra? —atsiliepė.
Kelias sekundes ji ramiai kalbėjo, paskui nustebusi atsisuko
į mus.
- Ponas Tarsenas ateina.

Įsivaizdavau, kad tai bus reikšmingai atrodantis žmogus. Ta­

čiau ponas Tarsenas priminė pelę - mažiukas, lieknas, smaila
nosimi. Kai spaudė man ranką, delnai buvo drėgni.
- Liftas čia, - šyptelėjo. Jo akys žybtelėjo į Džemą, paskui
vėl į mane. Kai jis nusisuko, pajutau pasenusio odekolono
dvelksmą..
Lifte buvo labai tylu, tik mano širdis garsiai daužėsi. Visi trys
išlipome antrame aukšte. Ponas Tarsenas vedė mus ilgu korido­
riumi. Buvau įrėmusi akis į jo kaklą, kur kuokštai šiurkščių pilkų
plaukų styrojo iš po baltos apykaklės.
Jis sustojo prie durų, ant kurių buvo užrašyta Archyvas.
- Norėčiau pasikalbėti vien su jumis, - tariau, nors tai, ži­
noma, nebuvo absoliuti tiesa. Geriau ir Džemas būtų pasilikęs.
Bet pagal pirmą mūsų plano punktą aš turėjau šnekinti poną
Tarseną, o Džemas - dairytis, kur mano byla.
Ponas Tarsenas atrodė šiek tiek nustebęs.
- Gerai, tavo vaikinas gali palaukti su mano sekretore.
- Ne... - pradėjau, bet ponas Tarsenas jau vedė Džemą į kitą
kabinetą.

47
 - Ilgai neužtruksime, —tarė.
Jis grįžo ir pakvietė mane į Archyvą. Iki nedidelio lango
buvo eilė dėžių su bylomis. Stovėjo kelios apdriskusios sofos,
kampe - plastmasinė dėžė, pilna vaikiškų žaislų. Man išdžiūvo
burna. Ką, po galais, aš darau? Jaučiau, kad bet kurią sekundę
galiu apsivemti.
Ponas Tarsenas atsisėdo priešais mane. Už manęs ant sienos ka­
bėjo įrėmintas plakatas. Jame - momentinės besišypsančių šeimų
nuotraukos, apačioje užrašas: Marčfyldas daro stebuklus. Kasdien.
Galvoje man aidėjo Džemo balsas. Ar gali būti tas plakatas
dar bjauresnis?Troškau., kad jis būtų su manim.
- Kuo galiu tau padėti, Lorena? —maloniai, bet gana daly­
kiškai paklausė ponas Tarsenas. Jis žinojo, kad esu susijaudinusi,
ir tarsi norėjo parodyti, jog užjaučia, bet neturėjo laiko klausytis
manęs ašarojančios.
Papasakojau jam savo istoriją. Kad prieš vienuoliką metų
buvau įvaikinta per Marčfyldo agentūrą ir kad tėvai nieko man
nepasakoja apie ankstesnį mano gyvenimą.
Nepaminėjau tik Martos Lorenos Perdit.
- Aš tikrai tikrai turiu žinoti, iš kur kilusi. Pagalvojau, gal
galėtumėte man ką nors pasakyti apie tikrąją mano mamą.
Ilga pauzė.
Pono Tarseno šypsena atrodė truputį dirbtina.
- Atleisk, Lorena. Bijau, kad negaliu niekuo padėti.
- Kodėl? —mano žarnos susisuko į mazgą. Žinojau, kas laukia,
bet turėjau atrodyti sukrėsta. Tarsi būčiau to nesitikėjusi.
- Iki aštuoniolikos metų draudžiama tau rodyti tikrąjį gi­
mimo liudijimą be tėvų ar globėjų sutikimo. O tu aiškiai pasakei,
kad tavo įtėviai nesutinka. Lažinuosi, jie net nežino, kad tu čia,
tiesa?
Nukaitau. Ponas Tarsenas papurtė galvą.
-Jei ką nors tau pasakyčiau, sulaužyčiau Vermonto valstijos
įstatymus.

48
 - O ne, - mano balsas skambėjo kaip netikras. Įdomu, ar
toli Džemas pasistūmėjo savo tyrime.
Ponas Tarsenas spoksojo į mane.
-Tai ne tik tavo amžius. Prieš nusileisdamas patikrinau tavo
bylą. Tai ypatingas atvejis. Tavo mama parašė prašymą, kad po
įvaikinimo nebūtų atskleidžiama, kas ji. Vadinasi, ji nenori, kad
kada nors apie ją sužinotum.
Mazgas pilve dar labiau įsitempė. Ar tai tiesa? Atvykau į
Marčfyldą tikėdamasi, kad jie bus nekalbūs. Panašu, kad agen­
tūra žinojo bent jau dalį tikrosios istorijos. Dabar mano galvoje
pasėta abejonės sėkla. Gal viską ne taip suprantu. Gal mama,
tėtis ir agentūra elgiasi dorai. Tiesiog esu vaikas, kurio mama
atsisakė.
Ne. Negali būti. Aš prisiminiau savo mamą, sapnavau ją. Ji
mane mylėjo. Nenorėjo manęs prarasti.
Ponas Tarsenas pajudino savo kėdę.
- Žinau, kad tau sunku.
- Norite pasakyti, kad niekada nesužinosiu apie savo pra­
eitį?
- Man labai gaila, kad daugiau negalėjau padėti, - ponas
Tarsenas atsistojo ir nusišypsojo savo globėjiška šypsena. - Juk
nenorėtum, kad mane dabar suimtų?
Spoksojau į baltą jo apykaklę.
Jis linktelėjo durų link.
Daryk ką nors.
- Ar negalite nieko man papasakoti apie mamą? - prašiau.
Žinojau, kad tai pavojinga. Paskutinis dalykas, kurį norėjau
ponui Tarsenui pasakyti, - tai Marta ir ką apie ją žinojau. Tu­
rėjau duoti Džemui daugiau laiko pašniukštinėti. —Tikriausiai
buvote ją sutikęs?
Ponas Tarsenas papurtė galvą, atsistojo ir pasuko durų link.
Mano širdis daužėsi. Džemas jokiu būdu iki šiol negalėjo spėti
surasti mano bylos.

49
 - Palaukite, —tariau. - O kas buvo Sonia Holtvud? —prisi­
miniau pavardę iš mamos dienoraščio. Supratau, kad rizikingąją
minėti. Kad ir kas ji būtų, tikriausiai buvo kažkaip susijusi su mano
įvaikinimu. Žūtbūt reikėjo suteikti Džemui daugiau laiko.
Ponas Tarsenas sustojo, laikydamas durų rankeną.
- Iš kur tu ištraukei tą pavardę? - neskubėdamas paklausė.
- Kažkur mačiau užrašytą, - atsakiau, negalėdama galvoti
apie patikimus mamos dienoraščius. —Kas ji? Buvusi darbuotoja?
O gal... tikroji mano mama? Ar?,. - nuleidau akis ir prispaudžiau
virpančias rankas prie džinsų, kad jos nustotų drebėti.
Ilga pauzė. Jaučiau, kad pono Tarseno akys įsmeigtos į
mane.
- Ką dar tu matei, Lorena?
- Nieko. —Mano veidas degė.
Nesąmonė. Nesąmonė, nesąmonė, nesąmonė.
Dar viena ilga pauzė.
- Kartais įvaikintiesiems sunku susitaikyti su tiesa, - švelniai
pasakė ponas Tarsenas. - Taigi jie prisigalvoja pasakų. Sukuria
istorijų. Istorijų, kad buvo pavogti iš namų.
Pakėliau akis.
- Ar ne taip, Lorena? Ar galvoji, kad tau taip atsitiko?
Sėdėjau tylėdama, širdis daužėsi. Ponas Tarsenas įdėmiai žiū­
rėjo man į veidą. Ar jis žinojo, kas atsitiko? Ar tiesiog spėliojo,
ką aš galvoju?
Jis pasilenkė.
- Patikėk, Lorena. Sonia buvo tiesiog jauna, neatsakinga ir
nesugebėjo tavim rūpintis.
-T ai ji buvo mano mama? - sušnibždėjau.
Ponas Tarsenas pažvelgė į mane, kupinas nusivylimo ir dar
kažko, ko nesupratau. Kas tai? Gailestis? Baimė?
- Matau, kad tu dar nepasirengusi, - ir pažiūrėjo į laikrodį. -
Bet dabar negalime daugiau apie tai kalbėti. Kas dar žino, kad
judu čia?

50
 - Niekas, - atsakiau. - Tik vairuotojas iš Burlingtono.
Ponas Tarsenas truktelėjo striukės apykaklę.
- Gerai. Štai ką padarysim. - Jis išsitraukė iš kišenės odinę
piniginę ir paėmė du banknotus. - Imk. Už agentūros sukite į
kairę. Už poros namų yra motelis.
Jis įgrūdo pinigus man į ranką.
Dieve. 150 dolerių.
Stebeilijau į jį.
- Norite, kad mes nakvotume motelyje?
Ponas Tarsenas nekantriai linktelėjo.
- Gerai pailsėsite. Iš ryto paskambinsim tavo tėvams, kad
atvažiuotų ir išsivežtų jus namo. Pinigus grąžinsite vėliau.
Susiraukiau. Kas čia darosi? Prieš tai vyriškis elgėsi kaip įsta­
tymo vykdytojas. Paskui jis siūlo man pinigus kaip koks privatus
tarnautojas. Nesąmonė.
Atsistojau. Ponas Tarsenas palydėjo mane pro duris.
Džemas laukė prie lifto. Ponas Tarsenas padėjo ranką man
ant peties, vesdamas mane į liftą, paskui pro lauko duris.
- Neliūdėk, Lorena. Ryt pasimatysim, - pasakė.
Atsidūrėme gatvėje. Buvo jau tamsu. Beveik pusė šešių. Dar
šalčiau nei prieš tai.
Įsisupau į striukę.
- Na, ar ką nors radai?
—Taip, —Džemas kramtė lūpą. —Žinau, kur yra tavo įvaiki­
nimo byla. Ar bent jau žinau rodyklę. Bet mes negalėsime į ją
pažiūrėti, kol ten yra darbuotojų. Teks grįžti šį vakarą.
Įsi l auži ame ir į ei name

Sėdėjau motelio kambaryje ant lovos ir rinkau tarnybos nu­

merį. Niekada anksčiau nesu to dariusi. Kol susakiau užsakymą,
labai nervinausi. Suprantu, skamba kvailai palyginti su visu kitu,
ką padariau ir planavau padaryti dar tą pačią dieną.
- Vieną mėsainį su kumpiu ir sūriu. Vieną dietinį. Dvi ko­
kakolas. Ir traškučių, turiu galvoje, keptų bulvyčių.
Džemas išlindo iš vonios nusiskutęs ir persirengęs, kai pa­
dėjau ragelį.
- Ar užsakei maisto. Mirštu iš bado.
Linktelėjau.
Mudu buvome motelyje. Iš tiesų nenorėjome čia eiti, bet
likti lauke buvo per šalta. Be to, nežinojome, kur dar galėtume
nukeliauti. Daugiau panašių vietų Meino gatvėje nebuvo. Su­
mokėjome už kambarį paniurusiam vyriškiui. Kambarys buvo
švarus, bet nejaukus. Daugiausia vietos užėmė dvigulė lova, ant
kurios sėdėjau.
Gal nereikėjo rinktis pigiausio ir mažiausio. Staiga sutrikau,
pagalvojusi, kad reikės dalytis lova su Džemu.
Pažiūrėjau į nedidelę spintą. Joje kabėjo tik du vieliniai pa­
kabai.
- Nenoriu čia nakvoti.
Džemas patraukė pečiais.
- Neturime kito pasirinkimo.
Susiraukiau žinodama, kad jis teisus. Mūsų planas buvo įsi­
laužti į agentūrą, surasti mano bylą ir grįžti autobusu į Burling-

52
tono oro uostą. Bet naktį autobusai nevažinėja. Pirmasis išvyksta
6.30. Vadinasi, iš agentūros turime grįžti likus porai valandų iki
to laiko. Vidurnaktį.
Prisiminiau poną Tarseną. Kiek jis iš tikrųjų žinojo? Kodėl
staiga pasidarė toks paslaugus? Nesuprantu, kodėl jis neliepė iš
karto paskambinti mamai. Galėjo pats pranešti netgi policijai.
Kad ir ką jis galvojo, mažiausiai norėjau ryt iš ryto jį susitikti.
Kažkas smarkiai pabeldė į duris.
Džemas atidarė. Tarpduryje stovėjo mergaitė geltonomis
kasomis. Nusišypsojo ir padavė Džemui padėklą su maistu.
Jis sumokėjo grynaisiais ir padėjo padėklą ant mažo staliuko
prie lango. Uždarydama duris, mergaitė negalėjo atitraukti nuo
jo akių.
- Ji tave tiesiog tyrinėjo, - pasakiau apsidžiaugdama, kad
bent akimirkai galiu pakeisti temą.
Džemo sprandas paraudo.
- Ne. - Tada atsisuko į mane. - O ar tau nepatiktų, jei ji
tyrinėtų?
- Taip, - apsimečiau, kad alpstu. Ranka paliečiau savo
kaktą. - Nes jau kelis mėnesius vien apie tave galvoju.
Dabar ryškiai paraudo ir Džemo veidas.
Nesąmonė. Nesąmonė. Nesąmonė. Jis mano, kad sakau tiesą.
- Aš tik juokauju, - pasakiau paskubomis.
- Gerai. - Džemas patraukė pečiais ir parodė į dietinį mė­
sainį. - Kas čia? Ar koks dietinis patiekalas?
Pažvelgiau į mėsainį, įvyniotą į salotos lapą. Jis atrodė daug
mažiau patrauklus negu tas su kumpiu ir sūriu.
- Esu tikra, kad skonis geras, - tariau neužtikrintai.
- Kodėl mergaitės taip bijo būti storos? - metė Džemas. —
Jeigu valgysi visokį šlamštą, taip ir atrodysi.
Tprū. Spoksojau į jį. Džemas anksčiau niekada nekomentavo
mano išvaizdos. Krūtinė įsitempė.
- Nesvarbu, - pasakiau, nenorėdama, kad jis pastebėtų, kokia
jaučiausi įžeista. - Papasakok, ką sakė Tarseno sekretorė.

53
 Akimirką Džemas įdėmiai žvelgė į mane.
- Paklausiau, kaip jie saugo dokumentus. Ji sakė, kad visos
bylos iki 1998 metų turi rodyklę. Viskas yra Archyve.
Stojo keista tyla, kol Džemas kramtė savo mėsainį ir mąstė,
ką toliau sakyti.
Negi tu iš tikrųjų manai, kad aš prastai atrodau?
- Iš kur sužinojai, kur yra Archyvas? - paklausiau.
Džemas rankove nusišluostė burną ir nusišypsojo. Įtampa
atslūgo. Kai kalbėjo, kartėlio balse jau nesigirdėjo.
- Žinai, Smarkuole, kartais aš stebiuosi, kaip tu sugebi pereiti
gatvę nestumtelėta. Archyvas - tai tas kambarys, kuriame tu
buvai su ponu Tarsenų.

Pavalgę mudu taip ir užsnūdome su drabužiais. Marčfylde

buvo aštuonios vakaro, bet, manau, mes vis dar gyvenome Lon­
dono laiku, o ten - jau po vidurnakčio.
Vėl regėjau sapną. Šį sykį pasiekiau pakrantės uolas. Apėjau
vieną, paskui kitą. Iki skausmo norėjau išvysti jos veidą. Bet jos
čia nebuvo. Mano susijaudinimas peraugo į baimę. Kur ji? Tada
už tolimiausios uolos pastebėjau ilgus juodus plaukus.
Sudrebėjau ir pabudau. Džemas vis dar miegojo šalia manęs.
Jam ant kaktos užkritusi plaukų sruoga. Kvėpuojant ji virpėjo.
Patikrinau laiką. Rytas. Po keturių dešimt. Reikia eiti. Vaikš­
čiojau po kambarį. Sapnas išmušė mane iš vėžių. Svarsčiau, kas
mūsų laukia. Džemo žaidimas buvo ant stalo prie maisto pa­
dėklo. Paėmiau jį. Plokštėje buvo įrėžti šeši grioveliai.
Keista. Geriau įsižiūrėjau. Grioveliai spindėjo nuo pro mo­
telio langą krentančios šviesos.
Kodėl Džemas išraižė savo žaidimą?
- Kiek valandų? —Džemas žiovaudamas atsisėdo.
Padėjau žaidimą atgal ant stalo.
- Laikas eiti, - atsakiau.

54
 Meino gatvė buvo tuščia. Viskas uždaryta ir tamsu. Tik kiek
žemiau stovėjo vienišas visą parą dirbantis taksis.
Šaligatviai buvo apšalę, oras žvarbus. Pasikišau rankas po
pažastimis, kad sušiltų. Žingsniavome agentūros link.
Džemas įleido mane per avarinį išėjimą pastato šone. Paėmė
nuo žemės didelį akmenį ir pradėjo lipti laiptais į antrą aukštą.
Sekiau iš paskos, stengdamasi kelti kuo mažiau triukšmo.
Džemas sustojo prie antro aukšto laiptinės. Priešais mus buvo
didelis langas. Jis pakėlė akmenį.
- Pasiruošusi?
Linktelėjau. Kvėpavau greitai ir nelygiai, įtraukdama šaltą orą.
Džemas paleido akmenį į langą. Dūžtančio stiklo triukšmas
perskrodė naktį. Tada akmenį sviedė dar kartą. Ir dar, kol skylė
buvo tokia didelė, kad galėtume įlįsti.
Mano darbas buvo stebėti. Pasilenkiau ir pro avarinį išėjimą
įdėmiai žiūrėjau į gatvę priešais namą. Su kiekvienu akmens
smūgiu mano širdis plakė vis smarkiau. Bijojau, kad triukšmas
pažadins visą miestą. Pagaliau viskas nutilo. Girdėjau tik sunkiai
kvėpuojantį Džemą. Klausiau, ar negirdėti riksmų arba policijos
sirenų.
Nieko. Netgi signalizacijos. Keista, tiesa? Svarbius doku­
mentus saugančioje vietoje ji turėtų būti...
-Eikš.
Atsisukau. Džemas rūpestingai ropštėsi pro langą.
Lindau paskui jį, saugodamasi, kad į stiklo šukes neįsipjau­
čiau rankų.
Agentūros viduje negirdėti jokio garso.
Man išdžiūvo burna. Užkliuvau koridoriuje už kilimo.
Mes jau viduje.
Prakaituotas rankas nusišluosčiau į džinsų šonus. Koridorius
dingo šešėlyje. Džemas buvo už kokio metro nuo manęs, ap­
gaubtas tamsos. Sekiau paskui jį pro liftą. Juo kilome į kabinetą,
kuriame kalbėjomės su ponu Tarsenų.

55
 Už durų buvo lentyna su bylomis. Greit suradome 1995
metus. Tada mane įvaikino. „Lorena Metjus. B-13-3207, per­
skaičiau. „B“ buvo kartotekos dėžutės kodas.
Džemas nuėjo prie trijų durų spintelės šalia sienos.
- Čia, - tarė, rodydamas antras dureles nuo lango.
Trūktelėjo viršutinį stalčių, tada vidurinį.
-Jie uždaryti, - jis atsisuko ir spoksojo į mane. - Visi stalčiai
uždaryti.
Greit apsidairiau po kambarį. Akys užkliuvo už plakato
„Marčfyldas daro stebuklus“. Jis buvo su metaliniais rėmeliais.
- Galime juos panaudoti, —pakėliau plakatą nuo kablio. Dre­
bančiomis rankomis atkabinau plokštę, tada atsargiai nuėmiau
stiklą. Tvirtai laikiau rėmelius, kol Džemas juo ardė.
- Gerai, kad nesuvirinti, —sušnibždėjo.
Nusinešė siaurą metalo juostą prie kartotekos dėžutės ir ėmė
krapštyti viršutinį stalčių.
Ant pirštų galų nustypčiojau prie durų paklausyti, ar ne­
girdėti kokio triukšmo. Agentūroje viešpatavo tyla. Man buvo
baugu. Nugara tekėjo prakaitas.
Apsisukau ir pamačiau ant kilimo rėmelių dalis.
- Mes juos sulaužėme, - tariau. - Ir išmušėme langą.
Džemas prunkštelėjo.
- Tai ką nori daryti? Palikti už tai dalį pono Tarseno pi­
nigų? —Jis giliai iškvėpė ir vėl užgulė metalinį rėmą. —Ateik
man padėti.
Užtrukome kelias minutes, kol išlaužėme stalčių. Abudu taip
smarkiai užgulėme metalinę svirtį, kad, atrodė, ji perluš prieš
atidarydama spyną. Pagaliau pasigirdo trakštelėjimas. Stalčius
pasidavė.
Įdomu, kiek mes užtrukome agentūroje. Gal jau per ilgai.
Širdis daužėsi. Atidariau stalčių ir puoliau naršyti bylas. Po kelių
sekundžių praradau viltį.
- Ne čia. Čia nuo A iki G.

56
 Džemas spoksojo j mane nuo durų, prie kurių dabar jis klau­
sėsi, ar kas neateina.
- Mano byla turi būti kitame stalčiuje.
Mano širdis jau mušė gerklėje, kol atidarėme antrą stalčių.
Greit peržvelgiau bylas. Du kartus nepastebėjau savo pa­
vardės. Galų gale pamačiau. Lorena Metjus.
Ten buvo plonas žalias aplankas. Atsiverčiau. Tuščia.
- Bylos čia nėra. - Įkišau ranką giliau į aplanką. Gal kas
bus.
- Lorena, - iš tarpdurio sušnibždėjo Džemas.
- Palauk, - mano ranka užčiuopė popierėlį aplanko kampe.
Ištraukiau jį.
- Lorena, - vėl sušnabždėjo Džemas, tik labiau skubė­
damas. - Kažkas ateina. Turime sprukti. Dabar.
Le a v i ng . ..

Įsikišau popierėlį į kišenę ir nubėgau durų link.

Tolumoje aidėjo tvirti žingsniai.
—Bėgam, - sušnypščiau.
Pasileidome koridoriumi prie išmušto lango. Žingsniai už
mūsų garsėjo ir greitėjo. Lįsdama pro langą į šukę susiplėšiau
džinsus.
Skubėdama pro avarinį išėjimą girdėjau, kaip už manęs šno­
puoja Džemas.
Atsisukau į langą. Už išdaužto stiklo stovėjo tamsi figūra ir
žiūrėjo į mus.
Tai buvo ponas Tarsenas.
Mano oda pašiurpo kaip žąsies. Kodėl jis tik stovėjo? Kodėl
nešaukė? Nepuolė vytis mūsų?
Lėkėme Meino gatve į motelį.
—Kaip manai, ar Tarsenas paskambino policijai? —paklausė
dusdamas Džemas, kai įpuolėme į kambarį.
—Nežinau, - drebėjau, prisiminusi, kaip jis spoksojo į
mus.
—Turim nešdintis iš čia, —Džemas pasičiupo savo kuprinę,
pasiėmė nuo stalo žaidimą ir įsikišo į kišenę.
Pažiūrėjau į laikrodį prie lovos.
—Per anksti, - tariau. - Pirmasis autobusas dar tik už va­
landos.
—Negalime laukti, - pasakė Džemas. Pasiimsime taksį. Iš
tos aikštelės, kuri dirba visą parą.

58
 Linktelėjau, mintyse skaičiuodama likusius pinigus. Šiek tiek
daugiau kaip šimtas dolerių. Pamaniau, kad užteks.
Nuskuodėme gatve į taksių stotelę. Meino gatvė vis dar buvo
tyli. Galvoje sukosi įvykiai. Ir viskas veltui.
Kodėl mano įvaikinimo byla tuščia? Paaiškinimas vienas:
ponas Tarsenas įtarė, kad ateisime jos ieškoti, todėl ištraukė ją.
Tai kodėl dabar jo nėra čia? Kodėl jis mūsų nesiveja?
Skubėjome į stotelę. Tada prisiminiau tą popierėlį iš aplanko
apačios. Kol Džemas buvo dispečerinėje, atsisėdau ir išsitraukiau
jį iš džinsų kišenės.
Tai buvo kažkokio oficialaus blanko kampas. Dešinėje pusėje
trūko raidžių, nes jis buvo nuplėštas.

34 butas
10904 Linkolno aukšt...
Leaving...

Džemas pasišnekėjo su dispečeriu ir atėjo.

- Tas vyrukas sako, kad automobilis bus po poros minučių.
Aštuoniasdešimt grynaisiais.
Parodžiau jam popierėlį.
—Tai adresas, —tariau. —Gal Sonios Holtvud. Pažiūrėk.
„Aukšt“, manau, reiškia aukštumą. Linkolno aukštuma.
Džemas susiraukė.
-Tačiau tai gali būti bet kur. O apačioje yra „Išvyko“*. Taigi
jei Sonia kada ten ir gyveno, dabar jos jau nėra.
Linktelėjau, vis dar galvodama apie adresą. Aišku, nieko
neatsitiks, jei dispečerio paklausime, kur yra Linkolno aukš­
tuma.
Jis sėdėjo ant kėdės, kojas ištiesęs ir pasidėjęs ant stalo. Kai
įžengiau, pakėlė akis ir atmetė ilgą riebaluotą garbaną.

* Angį. To leave - išvykti, iškeliauti, Leavington - Livingtonas

59
 - Sveika, - tingiai nutęsė. —Ką tik sakiau tavo draugui. Po
dviejų minučių.
- Žinau. Tik norėjau paklausti, ar žinote, kur yra šita vieta. —
Ir padėjo popierėlį ant jo stalo.
Vaikinas pasikasė galvą.
- Neturiu supratimo apie Linkolno aukštumas, bet Living-
tonas yra panašiai už dešimties mylių.
Spoksojau į jį, tada į popierėlį. Vadinasi, „leaving“ nereiškė
„išvyko“. Taip prasidėjo žodis...
- Livingtonas?
- Taip. Jis pakeliui į Burlingtoną. Bet maniau, kad norite
važiuoti tiesiai į oro uostą?
Širdis trankėsi. Pribėgau prie Džemo. Jis žiūrėjo pro dispe­
čerinės langą.
- Prie motelio nesigirdi jokios policijos. Bet jeigu Tarsenas
mus stebėjo... - jis atsisuko ir išvydo nekantraujantį mano
veidą. - Kas yra?
Paaiškinau jam apie adresą.
- Tikriausiai jis Sonios. Gal ji ten tebegyvena, - dusdama
išpyškinau.
Tikėjausi, kad Džemas pasiūlys mums važiuoti iš karto į
Livingtoną. Bet jis papurtė galvą.
- Atsipeikėk, Smarkuole, - pasakė nesišypsodamas.
Nusiminiau.
-Ką?
- Tai gali būti bet koks adresas...
- Bet jis buvo mano byloje.
- Be to, jam jau mažiausiai vienuolika metų. —Džemas pa­
vartė akis. - Klausyk, bandėme rasti tavo bylą. Jos ten nebuvo.
Ką dar galime nuveikti? Ar nemanai... ar nemanai, kad mes jau
elgiamės kaip apsėsti?
Kažin ar būčiau labiau nustebusi, jeigu jis būtų man su­
davęs.

60
 - Ne, - sumirkčiojau ir pasitraukiau. - Aš nesu apsėsta.
- Tai kodėl nori važiuoti pagal tą adresą, kurį radai ant atsi­
tiktinio popiergalio? Tai juokinga.
- Ne, nejuokinga, - prieštaravau įsižeidusi. - Jis buvo mano
byloje, vadinasi, kažkaip susijęs su mano įvaikinimu. Ir ponas
Tarsenas faktiškai pripažino, kad Sonia Holtvud yra mano
mama, taigi...
- Netgi jei adresas ir susijęs su tavo įvaikinimu, jeigu tu buvai
pagrobta iš šeimos, nebūtinai tai tiesa, ar ne?
Buvau tikra, kad jis neteisus. Bet jo žodžiai atrodė labai lo­
giški. Nežinojau, kaip galėčiau su juo nesutikti.
- Gerai, - atkirtau. - Ačiū už pagalbą.
Džemas atsisuko į mane.
- Dieve, Lorena, - sušnypštė. - Dėl tavęs ką tik įsilaužiau į
pastatą. Kokios dar pagalbos nori?
Spoksojau į jį, smarkiai kvėpuodama ir sukandusi dantis.
-Jei taip, važiuosiu viena.
Nuėjau į kitą dispečerinės pusę. Kritau į kėdę kampe. Grindys
buvo purvinos. Spyriau į įbrėžimą jose. Kaip Džemas drįsta
sakyti, kad aš apsėsta? Pabandytų jis gyventi, nežinodamas savo
praeities. Tuoj pajustų, kaip tai sunku. Kaip vaikščiojimas po
žemės drebėjimą. Žemė po kojomis visą laiką juda, kai imi įsi­
vaizduoti vieną galimą istoriją po kitos.
Pasilenkiau, kad Džemas nematytų mano ašarų.
Tyla. Tada dispečeris pasišaukė Džemą. Girdėjau, kaip jie
kalba prislopintais balsais.
Nusišluosčiau akis. Džemas atsitūpė prie manęs.
Pasilenkęs sukinėjo galvą, kad pamatytų mano veidą.
- Automobilis laukia, - ištarė ir nutilo. - Ar tu tikrai nori
vykti į tą Livingtoną?
Linktelėjau, vis dar nedrįsdama pakelti akių.
Džemas padėjo ranką ant šalia stovėjusios kėdės.
- Pati viena? - paklausė.

61
 Sugriežiau dantimis. Nieko gero. Vien pagalvojus, kad visa
tai teks įveikti pačiai, mane nukratė šiurpas.
- Ne, - kūkčiojau. - Noriu, kad ir tu važiuotum. - Pažiū­
rėjau į jį. Mano skruostu tekėjo ašara. - Prašau?
Džemo žvilgsnis suminkštėjo. Niekada nepastebėjau, kad jo
akys ne tamsiai, o šviesiai rudos. Su auksinėmis dėmelėmis.
Greit nusisukau ir nusišluosčiau veidą.
Nesąmonė. Turbūt atrodau bjauri. Kaip jis sakė.
Džemas čiupo mano ranką.
- Tada į Livingtoną, - tarė.
Li nkol no aukšt uma

Livingtonas buvo skylė. Toks apšnerkštas, kad Marčfyldas

atrodė gražus. Gyvenamieji namai išsimėtę, kiemai pilni
šiukšlių.
Taksistas labai suirzo, kai pasakėme, kad maždaug pusvalan­
džiui norime sustoti Linkolno aukštumoje.
Jis atsisakė mūsų palaukti, jeigu nesumokėsime. Suma ge­
rokai viršytų likusius mūsų pinigus.
- Gerai, - pasakė Džemas. - Pasigausime kitą taksį arba nu­
važiuosim autobusu.
Supratęs, kad negaus viso mokesčio už kelionę į oro uostą,
taksistas bambėjo visą laiką iki pat Livingtono. Dar niurnėjo, kad
turi žemėlapyje ieškoti Linkolno aukštumos. Bambėjo dėl vienos
krypties eismo. Kai pagaliau sustojo, sukėlė triukšmą, kad neturi
grąžos ir kad mes jam duotume tikslią sumą. Turėjau tik šimto
dolerių banknotą, kurį man davė ponas Teiloras Tarsenas.
Vairuotojas nusisuko ir įkišo ranką į krepšelį prie sėdynės.
- Štai, - burbtelėjo. Įgrūdo man į ranką krūvą susisukusių
banknotų ir nuvažiavo.
Įsikišau pinigus į kišenę ir užsimečiau kuprinę. Buvo po šešių
penkiolika, tik pradėję švisti. Būrelis paauglių stovėjo netoliese
atsirėmę į sieną. Atrodė, lyg visą naktį čia praleidę. Du vaikinai
spoksojo į mus. Jų akys buvo atšiaurios ir gąsdinančios.
Širdis daužėsi. Įsikibau Džemui į parankę ir nužygiavome į
priešingą pusę. Oras atitiko vaizdą. Niūru, bjauru, pilki debesys,
užkloję visą dangų. Žvarbu.

63
 Džemas išleido paskutinius savo dolerius silpnai kavai ir spur­
goms nešvariame kioske ant kampo. Staiga žiūrime - Linkolno
aukštumos 109104.
Namas buvo kaip ir visi kiti toje gatvėje. Tamsus. Purvinas.
Aptrupėjęs. Lauko durys užrakintos. Neveikė nė vienas sudau­
žyto šoninio skydelio mygtukas.
Pagaliau moteris išėjo ir nuskubėjo gatve. Mes įsmukom
vidun, nespėjus užsitrenkti durims.
—Tfu, - Džemas suraukė nosį.
Nurijau seiles ir stengiausi nekvėpuoti. Dvokė šlapimu ir
pūvančiu maistu, kurio buvo primėtyta ant betoninių laiptų.
Iš lėto patraukėme prie trisdešimt ketvirto buto viršutiniame
aukšte. Žinau, kad jeigu Džemo nebūtų šalia, apsisukčiau ir
pabėgčiau. Iš tikrųjų jeigu nebūčiau kėlusi tiek triukšmo dėl ke­
lionės į Livingtoną, greičiausiai būčiau pasiūliusi dingti iš čia.
Juk tai beviltiška? Negali būti, kad Sonia dar čia gyvena.
Dieve. Gal niekada ir negyveno. Niekas neaišku. Mums stovint
prie trisdešimt ketvirto buto, staiga mane apėmė jausmas, kad
ji ateina atidaryti. Kas tada?
Ką sakysiu?
Ei, ar tu pagrobei mane prieš vienuolika metų?
O jeigu aš klystu? Gal ji iš tiesų mano mama? Gal mes žvilgsnį
ir užtrenks duris man prieš nosį?
Džemas jau beldė.
Stovėjau suakmenėjusi. Durys prasivėrė.
Priešais mus stovėjo mergaitė. Atsipalaidavau. Ne Sonia.
Negalėjo būti Sonia. Per jauna. Gal aštuoniolikos ar devynio­
likos.
Rankose ji laikė kūdikį, gal metų. Užsikišo už ausų rieba­
luotus plaukus ir piktai žvelgė į mane.
—Ko nori? - paklausė su ryškiu akcentu, manau, ispanišku.
—Mes ieškome moters, pavarde Sonia Holtvud. Man atrodo,
ji čia gyveno.

64
 - Ne, - atsakė mergaitė. - Ji čia negyvena, —ir jau norėjo
uždaryti duris.
- Palaukit, - tariau ir vėl pastūmiau jas.
- Ei. Dejame. Puta. Eik iš čia, - mergaitė jau beveik
spiegė.
- Prašau, gal yra kas nors, ko galėčiau paklausti? Kas nors,
anksčiau čia gyvenęs?
Bet ji visai sutriko. Šaukė ant manęs. Daug ispaniškų žodžių
aš visai nesupratau.
- Ne, - rėkė. —Nežinau, - ir užtrenkė duris.
Sumirkčiojau. Jaučiau, kad koridoriuje prasivėrė daugiau
durų. Visiems buvo smalsu, kas čia per triukšmas. Girdėjau,
kaip jie išeina ir vėl įeina į vidų.
Atsisukau į Džemą.
- Manau, viskas, —tarė jis.
- Atleisk, brangute.
Atsisukau. Iš priešais esančio buto išlindo senutė. Sulinkusi
nuo amžiaus, veido ir rankų oda susiraukšlėjusį kaip popie­
rius.
- Lyg išgirdau, kad klausei apie Sonią Holtvud? - tarė ji. -
Sonią Holtvud?
- Taip, - nekantriai pažvelgiau į ją. - Ar jūs ją pažįstate? Ar
ji čia gyveno?
Senutė įdėmiai žiūrėjo į mane savo šviesiomis akimis.
- Taip, - atsakė, - ji čia gyveno trumpai, bet aš prižiūrėjau
jos mažą dukrytę.
Beti na

Moteris pasisakė, kad jos vardas Betina.

- Iš kur jūs pažįstate Sonią? - paklausė.
- Mes nepažįstame... Noriu pasakyti... —stenėjau, nenorė­
dama pasakoti nepažįstamajai savo istorijos.
Bet ji įspėjo.
- Ar tik tu ne Sonios mergytė?
Linktelėjau. Veidas degė.
Betina susižavėjusi sunėrė rankas.
- O visi šventieji! Niekada negalvojau... Užeikit, užeikit.
Ji įvedė mus į nedidelį savo butelį, čiulbėdama kaip paukš­
telis.
-T ai kur tavo mama? Iš kur šitas jūsų akcentas?
Atsisėdau ant raštuotos kėdės krašto. Ji nesiderino su kilimu
ir užuolaidomis. To mama nemėgo.
- Mane įvaikino, kai man buvo treji, - sunkiai ištariau. —Gy­
venu Britanijoje. Stengiuosi sužinoti apie Sonią, nes, nes... - mano
balsas nutilo. Kambaryje buvo tylu, vien tiksėjo laikrodis.
Nes ji žino, iš kur aš. Žino, kam priklausau. Nes manau, kad
ji mane pagrobė iš tikrosios šeimos.
Betina įdėmiai žiūrėjo liūdnomis akimis.
- Įvaikinta? Vargšelė, - sušnibždėjo.
Apsidairiau, paveikta jos užuojautos. Ant sofos buvo kelios
pagalvėlės, ant lentynėlių užtiestos siuvinėtos servetėlės. Beveik
kaip namie. Įdomu, ar aš kada nors ropojau ant tos sofos, kai
buvau maža?

66
 Betina nuėjo užkaisti arbatos. Po kelių minučių grįžo su
barškančiais puodeliais ir lėkštelėmis ant padėklo. Džemas pa­
šoko jai padėti.
- Duokit, aš paimsiu, - nusišypsojo. Jis padėjo padėklą ant
žemo staliuko prie sofos.
- Puiku, - Betina pritariamai linktelėjo. - Kokios geros bri­
tiškos manieros.
Ji atsisėdo ant sofos.
- Kada jūs paskutinį kartą ją matėte? - paklausiau.
Betina palinko ir iš lėto išdėliojo puodelius ant lėkštelių.
-J i čia gyveno tik kelias savaites. Ir labai labai seniai. Gal prieš
dešimt ar vienuolika metų. Žmonės dabar taip daro. Atsikrausto
ir išsikrausto. Neturi šaknų.
- Kokia ji buvo?
Betina nuleido akis. Pastebėjau, kad jos ausys pradurtos. Jas
tempė ilgi auskarai.
- Sonia buvo labai uždara, - tarė iš lėto. —Nenorėjo, kad
žmonės žinotų jos reikalus. Jei ne tu, matyt, būčiau jos ir nepri­
siminusi. Ji niekada man nepasakojo apie save. Tiesą sakant -
manau, tu neužsigausi, —ji nebuvo labai motiniška. Betina įpylė
arbatą, padėjo arbatinuką ir atsiduso. - Nemačiau, kad būtų
tave bučiavusi ar glosčiusi.
Gurkštelėjau arbatos. Mano širdis smarkiai plakė.
- Ar žinote, kur ji išvyko?
Betina apgailestaudama papurtė galvą.
- Brangute, o kad galėčiau tau pasakyti. Bet vieną dieną j i tie­
siog pašoko, pasiėmė tave ir išėjo. Niekam nė žodžio netarusi.
- Ak. —Spoksojau į puodelį. Mane apėmė ilgesys. Si senutė
mane pažino anksčiau už kitus. Net už mamą ir tėtį.
- Kokia aš buvau? - prabilau anksčiau negu tikėjausi. Mano
balsas buvo tylus.
Betina uždėjo sugrubusią savo ranką ant manosios.

67
 - Žaviausia mažylė. Nors prižiūrėjau tave tik kelis kartus,
niekada tavęs nepamiršau. Buvai rami, rimta. Nedaug kalbėjai.
Ir tavo veidelis buvo liūdnas. Reikėjo pasistengti, kad nusišyp­
sotum. Bet kai juokdavaisi, atrodydavai labai graži. Vieną kartą
norėjau tave nufotografuoti. Sėdėjai toje pačioje vietoje, kur ir
dabar.
- Tikrai? Ar turite tą nuotrauką?
Betina papurtė galvą.
- Grįžo Sonia iš ten, kur buvusi. Ji įniršo. Ištraukė juostą iš
mano aparato. Kitą dieną išvažiavo.
Mes išgėrėme arbatą ir išėjome. Betina neskubėjo atsisvei­
kinti. Man susidarė įspūdis, kad ji nesulaukia daug lankytojų.
Gatvėje buvo jau šviesu, bet žvarbu. Dešimtą kartą pasigai­
lėjau, kad neatsivežiau į Ameriką šiltesnės striukės.
- Manau, mums reikia ieškoti autobuso į Burlingtoną, -
Džemas apsidairė. Mačiau, kad jis laukia, ar norėsiu toliau ieškoti
Sonios.
Bet pėdsakai ataušo. Daugiau nieko negalėjau padaryti. Iš
to, ką pasakė Betina, įsitikinau, kad Sonia nebuvo tikroji mano
mama. Vis dar nežinojau apie ankstesnį savo gyvenimą, kol
Sonia mane rado.
Kitas logiškas žingsnis - paskambinti į Dingę vaikai.com ir
pasakyti, jog manau, kad gal esu Marta Lorena Perdit.
Bet to troškau ne labiau nei grįžti į Londoną. Tai mano pra­
eitis. Nenoriu, kad ja užsiimtų policija, pareigūnai ir socialinės
tarnybos ir viską nuspręstų.
Džemas atsistojo drebėdamas. Jis vis dar žiūrėjo į mane ir
kažko laukė.
- Užeikim į parduotuvę. Paklausime, kur autobusų stotis, -
pasiūliau.
Patraukėme gatve žemyn krautuvės link. Ištraukiau iš kišenės
krūvą banknotų.

68
 - Kaip manai, kiek čia bus?..
Išvyniodama pinigus apstulbau. Į vieno dolerio banknotą
buvo suvynioti pilko popieriaus lapeliai.
- Tas taksistas, —sušnypščiau.
- Ką? - dairėsi Džemas.
-Jis apiplėšė mus, duodamas grąžą, - beveik šaukiau, bevil­
tiškai rausdamasi po popierėlius.
Pakėliau akis j Džemą.
Mes turėjome vieną dolerį.
Pasi važi nėji mas

Žingsniavome tylėdami nedidelio žalio plotelio link. Jis buvo

tarp dviejų gyvenamųjų namų. Ausys stingo nuo šalčio, bet to
beveik nepastebėjau.
Mes neturėjome pinigų. Kaip grįšime j Burlingtoną?
Džemas vaikštinėjo pirmyn atgal po tankią žolę.
- Teks skambinti tavo mamai, - tarė.
Nusiminiau. Žinojau, kad turime paskambinti. Vadi­
nasi, —pasiduoti. Vėjas pūtė man j pečius. Stipriau įsisupau
į striukę. Nebuvo kito pasirinkimo. Įkišau ranką į kišenę
mobiliojo.
- Gal jus reikia pavežti? - apsisukau. Vidutinio amžiaus
moteris rudais garbanotais plaukais šypsojosi pro mašinos
langą.
Instinktyviai papurčiau galvą ir nusisukau. Moteris atidarė au­
tomobilio duris ir pasilenkė. Ji vilkėjo policininkės uniformą.
- Ei, aš nesikandžioju, - nusijuokė. - Kur, žmonės, keliau­
jate?
Pagavau Džemo akis. Abu sykiu pasukome moteriškės
link.
Ji buvo vyresnė, negu atrodė iš tolo. Plaukai negyvi. Gal
perukas. Akių vokus pasidažiusi mėlynai, ant veido daug

- Pastebėjau jus čia. Atrodote sušalę. - Ji pakėlė akis į debe­

suotą dangų. - Prognozės sako, kad snigs.

70
 Moteris įkišo ranką j striukės kišenę ir ištraukė odinę pi­
niginę. Atidarė ir atkišo mums. Pastebėjau žvaigždės formos
ženklelį su užrašu Policijos departamentas.
-A š Zuzana Sanders, —nusišypsojo. - Baigiau savo pamainą.
Ar tikrai nereikia jūsų kur nors pavežti?
Kramčiau lūpą.
- Važiuojame į Burlingtoną, tada į Bostoną. Į oro uostus, -
pasakiau.
Zuzanos Sanders akys išsiplėtė.
- Nieku gyvu. Aš taip pat vykstu į Bostoną. Skrydis iš Lo-
gano. - Ji pažiūrėjo į savo uniformą. - Mano grafikas griežtas,
kaip matote. Oro uoste turėsiu persirengti. Taigi apsispręs­
kite.
- Ar galite truputį luktelėti? Noriu pasitarti su draugu.
Pastūmiau Džemą nuo mašinos.
- Manau, mums reikėtų su ja važiuoti.
- Ką, lipti į nepažįstamo žmogaus automobilį?
- J i policininkė. Nieko mums nepadarys.
- O jeigu tavo mama paskambino į policiją? - tarė Džemas. -
Gal jie mūsų ieško.
- Na ir kas? Šiaip ar taip, vis tiek grįžtame pas mamą. Taip
Bostoną pasieksime greičiau, nei važiuodami atgal į Burling­
toną.
Pažiūrėjau į Zuzaną Sanders.
- Jei klaus, sakysime, kad pasiklydome ar panašiai. Ir sten­
giamės nusigauti pas mamą Bostone. Parašysiu mamai žinutę,
pranešiu, kad atvykstame.
- Nesu tikras, —tarė Džemas. - Turiu blogą nuojautą.
Suspaudžiau jo ranką.
- Pirmyn, nieko neatsitiks. Ji policininkė, o mes dviese.
Džemas linktelėjo.
- Gerai.

71
 Atsisukau į moterį, pasakiau mūsų vardus.
- Ačiū. Jei jūs tikrai nieko prieš, mes važiuosime su jumis,
tik turiu parašyti žinutę mamai.
- Puiku, - nusišypsojo Zuzana. - Bet gal parašysi mašinoje.
Čia stovint man šąla užpakalis.
Nusekiau paskui ją į automobilį.
- Sėskite gale, —Zuzana atidarė duris. —Tik nerūkykit.
Lipdama į vidų nukaitau. Ji padėjo mūsų kuprines į bagažinę,
o mes klestelėjome į dirbtine oda aptrauktas sėdynes. Mašina
viduje buvo tvarkinga ir švari kaip ir iš išorės. Pasitryniau sugru­
busias rankas, išsitraukiau telefoną ir įsijungiau. Radau praleistų
žinučių ir skambučių. Nekreipiau į juos dėmesio ir surinkau
mamos numerį. Tyla. Patikrinau, ar neišsikrovęs elementas. Ne.
Tada pastebėjau, kad nėra ryšio.
Džemas paėmė savo telefoną. Tas pat.
- Čia dažnai taip būna, - linksmai tarė Zuzana. - Po penkių
minučių vėl bandykit.
Džemas patogiai įsitaisė prie lango. Iš kišenės išsitraukė savo
žaidimą ir įsijungė. Bet ne žaidė, o krapštė nykščiu tuos šešis
įbrėžimus, kuriuos pastebėjau motelyje.
- Kam jie reikalingi? - paklausiau.
- Niekam, - Džemas patraukė pečiais. Jis spoksojo pro langą.
Riedėjome pro plačiastoges parduotuves.
Dar kelis kartus bandžiau paskambinti, bet vis nebuvo ryšio.
Telefoną palikau įjungtą.
- Gal norite sulčių? —Zuzana ištiesė ranką ir nuo priekinės
sėdynės paėmė porą dėžučių apelsinų sulčių. Buvome ištroškę
ir akimirksniu jas išmaukėme.
Džiaugiausi, kad Zuzana neuždavinėja jokių klausimų apie
tai, iš kur atvykome ir ko buvome Livingtone. Atrėmiau galvą į
vėsų automobilio langą. Po kelių minučių pradėjau snūduriuoti.
Pažvelgiau į Džemą. Jis buvo užsimerkęs, galva nusvirusi.

72
 Pajutau, kad ir aš knapsiu.
Vėl buvau paplūdimyje. Viena. Išsigandusi. Pasiekiau uolą,
kur buvo šmėstelėję ilgi juodi plaukai. Dabar čia nieko nebuvo.
Apsisukau, staiga apimta panikos.
- Mamyte, - pravirkau. —Mamyte, kur tu?
Kai pabudau, aplink buvo tamsu. Mašina dundėjo apleistu
keliu. Jokių gatvės šviesų, tik ant žemės baltavo sniegas. Atsi­
sėdau, susvirduliavau.
Džemas dar miegojo.
- Ne, - Zuzanos balsas buvo tylus ir piktas. Per sekundę
suvokiau, kad ji kalba į savo radijo telefoną. - Neįsakinėk man,
Teilorai, - nusispjovė. - Tai tavo kaltė, kad atsidūrėme šitoje
painiavoje. Pažiūrėk, kas viską išsiaiškins.
Ji numetė telefoną šalia ant keleivio sėdynės.
Mano galva pasidarė kaip didelis vatinis kamuolys. Teiloras.
Vardas pažįstamas. Turėčiau prisiminti.
- Kur mes? - pasitryniau kaktą.
Zuzana atlošė pečius.
- Jau beveik atvažiavome, - atsakė. —Žinote ką? Buvau
teisi - iš tiesų pasnigo. O judu miegojote kelias valandas.
Sudrebėjau. Kažko atsirado Zuzanos balse —gal aštrumo,
kurio anksčiau nebuvo. Įkišau ranką į džinsų kišenę telefono.
Jo ten nebuvo.
Gal iškrito ant grindų. Pasilenkiau ir apsigraibiau. Radau
tik Džemo koją.
- Džemai, kelkis, aš nerandu savo telefono.
Džemas nusižiovavo ir pasirąžė.
- Jo čia nėra, - tariau.
-Turi būti, - atsiliepė Zuzana nuo priekinės sėdynės. Ji nu­
sikosėjo.
- Mes jau beveik Logane. Kai įvažiuosime, uždegsiu šviesą.
Galėsim geriau apžiūrėti.

73
 Atsilošiau, bet jaučiausi nejaukiai. Buvau tikra, kad prieš
užmigdama telefoną turėjau kišenėje. Kaip jis galėjo iškristi?
Ir dar - kodėl dabar tamsu? Pažiūrėjau į laikrodį. Sep­
tynios vakaro. Įtempiau smegenis ir pradėjau mąstyti. Kai
išėjome iš Betinos, negalėjo būti daugiau kaip devynios ryto.
Negi miegojome dešimt valandų? Jau seniai turėjome būti
Bostone.
Atsisukau į langą, stengdamasi įžvelgti kokį kelio ženklą.
Nieko. Tik sniegas ir miškas iš abiejų pusių. Kelias atrodė
kaip dirbtinis.
Pasislinkau arčiau Džemo ir atrėmiau galvą į jo petį. Visas
jo kūnas buvo įsitempęs.
Žvilgtelėjau į veidrodėlį. Zuzana spoksojo į mane. Pakėlė
antakius, paskui vėl žiūrėjo į kelią. Palenkiau galvą prie Džemo
kaklo.
Pajutau, kaip jis stumiasi nuo manęs.
- Ką tu?..
- Sa, - sušnibždėjau jam į ausį. - Man atrodo, kad Zuzana
paėmė mano telefoną. Ir nemanau, kad esame kur nors netoli
Logano oro uosto.
Džemas karštai kvėpavo man į skruostą. Atsilošė ir apieškojo
savo kišenę.
- Maniškis irgi dingęs. Kai tik ji sustos, išlipkime, gerai?
- Ei, paukšteliai, baikit, - pasakė Zuzana. - Aš nenoriu su­
stoti. - Ir nenatūraliai nusijuokė.
Vėl nuslinkau į savo vietą. Bet ištiesiau pirštus, ieškodama
Džemo rankos. Susikibome. Širdis plakė gerklėje.
- Man negera. Gal galite sustoti?
Zuzana nekreipė dėmesio.
Mašina riedėjo, bet dabar lėčiau, tarškėdama per apgriuvusio
kelio grumstus. Paėmiau durų rankeną. Man kilo kvaila mintis,
kad mudu su Džemu galėtume iššokti. Tačiau durys buvo užra­

74
kintos. Girdėjau, kaip Džemas taip pat čiupinėjo rankeną savo
pusėje.
Zuzana pusiau atsisuko.
- Liaukitės.
- Ką jūs darote? - mano balsas buvo kupins panikos. - Kur
jūs mus vežate?
O Dieve. O Dieve. Ji psichė. Tokia, apie kokius mama pasa­
kojo - kad nužudo per metus du vaikus. Mes su Džemu būsime
šių metų aukos.
Zuzana pažiūrėjo j mane užpakalinio vaizdo veidrodėlyje.
- Ar tu nepažįsti manęs, brangioji? - ji bjauriai išsišiepė ir
prabilo dirbtinu saldžiu balsu. - Aš esu Sonia Holtvud.
Joki os i šei ti es

Apdujusi spoksojau į jos sprandą, tvarkingus rudus plaukus.

Ar ji iš tiesų Sonia Holtvud?
Buvau per daug apsvaigusi, kad ką nors suvokčiau.
- Ką jūs norite pasakyti? —paklausiau.
- Teiloras sakė, kad klausinėjai apie mane, bandei surasti, -
ramiai atsakė moteris. —Nutariau verčiau pati tave susiieškoti.
Susiraukiau, stengdamasi suprasti, kas čia vyksta. Vėl Tei­
loras. Kur aš neseniai girdėjau tą vardą? Tada prisiminiau. Pono
Tarseno vardas.
—Ar ponas Tarsenas jums skambino?
—Taip. - Ji įjungė lemputes automobilio viduje. - Jis saite,
aišku, kad žinai daugiau nei pasakojai. Išjungė signalizaciją, pa­
slėpė tavo bylą ir laukė, ką darysi. Tipiška Teiloro keistenybė.
Mano sąmonė, rodos, išėjo iš rikiuotės kaip perkrautas kom­
piuteris. Stebeilijau pro langą. Aplink mus buvo drėgnas pušynas.
Snigo.
—Bet jūs policininkė? —nerimo Džemas. —Mes matėme
jūsų ženkliuką.
- Išsinuomavau uniformą, —Sonios Holtvud balse galėjau
justi savimi patenkinto žmogaus šypsenėlę. - Su turistais tai
pavyksta. Jie mano, kad žino, kaip iš tikrųjų atrodo policininkai,
bet būna matę juos tik per televizorių. Jeigu būtumėte nelipę
į mašiną, būčiau jus suėmusi. - Ji nusijuokė. - Taigi kaip jau­
čiatės?
Staiga viskas atsistojo į vietas.

76
 —Jūs mus užmigdėte, - tariau. - Tomis apelsinų sultimis. Ir
paėmėte mūsų telefonus.
Pagavau Džemo žvilgsnį. Nuo apsnigtų medžių atsispindin­
čioje šviesoje jo veidas buvo išblyškęs kaip vaiduoklio.
- Ko jūs norite? - mano balsas drebėjo. - Ką rengiatės su
mumis daryti?
Sonia nereagavo j mano klausimą. Dar pusę minutės pa­
važiavo ir sustabdė automobilį kelkraštyje. Išjungė variklį, bet
lempas paliko.
Mane užliejo baimė kaip ledinis vanduo. Paklibinau durų
rankeną. Vis dar užrakinta.
Sonia atsisuko ir įsispoksojo į mus abu.
-Jūs visiškai nesuprantate, ką reiškia nieko neturėti, —tarė. -
Pinigų. Vilčių. Ateities.
Aš vis dar grūmiausi su durų rankena. Gerklę gniaužė pa­
nika.
- Išleiskit mus, - šaukiau.
-Jau trejų buvai sugadinta princesė, - šaipėsi Sonia. - Gabi,
baltosios rasės, verta sėkmės.
Atsisukau į ją. Baimė perėjo į įniršį.
- Jūs pagrobėte mane iš mano šeimos. Jūs...
- Turėjau skolų, - nusispjovė Sonia. —Man reikėjo pinigų.
- Nelemtoji...
- Užsičiaupk. —Sonia ištiesė ranką ir trenkė man per
veidą.
- Ei! —riktelėjo Džemas.
Aiktelėjau nuo ūmaus skausmo. Paliečiau skruostą ir atsilo­
šiau savo sėdynėje.
Džemas paėmė man už rankos.
Spoksojau į griežtą, piktą Sonios veidą. Už jos pro langą
matėsi krentančios snaigės. Nuo mašinos lempų jos atrodė gel­
tonos.

77
 - Kai Teiloras paskambino, galėjau tiesiog dingti. Tikėda­
masi, kad Federalinio tyrimų biuro agentai niekada manęs neras.
Bet paskui pagalvojau —kam bėgti? Kam slapstytis? Taigi sekiau
jus nuo to motelio, kuriame nakvojote.
Jos akys buvo kaip juodos skylės. Negyvos. Tuščios.
Staiga supratau, kodėl ponas Tarsenas mūsų nesivijo ir ne­
kvietė policijos, kai įsilaužėme į agentūrą. Jis žinojo, kad mus
grąžins į Marčfyldą. Jam. Ir nenorėjo, kad kas nors kitas mūsų
ieškotų, išskyrus Sonią.
- Mes niekam nesakysime, ką jūs padarėte, - teisinausi. - Pa­
žadu.
Sonia pakėlė antakius.
Ji paspaudė vieną mygtuką prietaisų skydelyje. Kažkas trakš­
telėjo, ir durys atsidarė. Išpuoliau lauk ir užtrenkiau duris. Le­
dinio vėjo gūsis vyniojosi apie mane kaip gyvatė. Apsisukau.
Džemas taip pat buvo lauke. Sonia atsisukusi ištiesė ranką ir
uždarė mašinos duris.
Nakties oras buvo daug šaltesnis nei Marčfylde. Jautėmės
kaip šaldyklėje.
Sonia įjungė variklį. Akimirksniu supratau, ką ji planavo.
- Ne! - šūktelėjo Džemas.
Trūktelėjau durų rankeną. Užrakintos.
- Palaukite, - rėkiau.
Sonia išsiviepė. Siek tiek pravėrė savo langą.
- Maniau, jūs norite išlipti? - tarė.
- Kur mes? —klykė Džemas.
- Viduryje nežinia ko, - atsakė. - Už dvidešimt mylių nuo
bet kurios vietos, kuri turi pavadinimą.
Širdis daužėsi. Spoksojau į ją. Snaigės sukosi aplink veidą.
Dar niekada gyvenime man nebuvo taip šalta. Įsisupau į striukę.
Gerai, kad bent ją turėjau.
Sonia pavažiavo atbula.

78
 - Jūs negalite mūsų čia palikti, - šaukė Džemas, bėgdamas
paskui automobilį.
Mačiau baimę jo veide. Nuo to visas mano kūnas ėmė dre­
bėti.
- Mes mirtinai sušalsime, - rėkiau.
Sonia piktai pažvelgė į mus.
- Niekai.
Ji apsuko mašiną.
- Bent jau grąžinkite mūsų daiktus, —klykė Džemas. —Mūsų
telefonus.
Tačiau Sonia tik uždarė langą ir ištiesino ratus.
- J i negali taip pasielgti, - tariau.
Bet galėjo.
Sniegas sugirgždėjo, ir autęmobilis iš lėto dingo tamsoje. Tik
dvi lemputės žibėjo tolumoje kaip auksinės milžiniško katino
akys. Paskui ir jos prapuolė naktyje.
Vėjas žnaibė veidą. Vis dar snigo. Pakišau sušalusias rankas
po pažastimis ir stebeilijau į žemę. Sniegas jau beveik uždengė
vėžes.
Tuo momentu suvokiau, koks puikus buvo Sonios irTarseno
planas. Niekas nematė, kaip mes sėdome į Sonios mašiną. Niekas
negalėjo paliudyti, kad buvome su jais susitikę. Iš esmės niekas
nežinojo, kad mes čia. Vadinasi, niekas mūsų neieškojo.
Atidžiai pažiūrėjau į savo sportbačius, suvokdama, kad ne­
jaučiu kojų. Balta oda buvo patamsėjusi nuo sniego.
- Turime nesustodami judėti, - tarė Džemas ir patikrino
savo kišenes. —Ar turi kokių nors daiktų? Bet ko?
Pakračiau galvą. Jis ištraukė iš kišenės savo žaidimą. Pažvelgė
į mane griežtai ir piktai.
- Nemanau, kad mes galėtume tą žaidimą paversti kuo nors
naudingu? - pasakiau kalendama dantimis.

79
 - Kadangi aš ne Aleksas Raideris*, ne, - atkirto Džemas.
Leidomės keliu žemyn. Snaigės krito man ant nosies, skruostų,
plaukų. Ant kaklo jos tirpo ir šaltai tekėjo nugara.
Drebėjau, neįstengdama valdytis. Vis žvilgčiojau į Džemą.
- Kaip manai, ar toli iki pagrindinio kelio?
Jis patraukė pečiais.
- Mylios. Šitas keliukas vingiuotas. Gal galėtume eiti per
mišką, nukirsdami kampus. Sutaupytume laiko.
- Gal geriau eiti keliuku? Sakysim, mus pavys kokia ma­
šina.
Džemas spoksojo į mane.
- Čia nepasitaikys mašinos. - Jo balsas buvo kandus. - Dėl
to ji mus čia ir paliko.
Jis pasuko į kairę per mišką.
Skubėjau paskui jį. Kojos klimpo į gilų sniegą. Širdis smarkiai
plakė kažkur po šonkauliais. Burnoje jaučiau baimės skonį. Kas
su mumis bus? Džemas trepseno šalia, visai nepažvelgdamas į
mane.
Kodėl jis elgiasi taip, lyg dėl visko būčiau kalta aš? Stebėjau,
kaip man iš burnos į šaltą orą besiveržiantis garas virsta baltu
debesiu.
Ėjome, atrodė, daugybę mylių. Pušynas tankėjo, sniegas gi­
lėjo ir šaltėjo. Rankos ir kojos buvo sustingusios į kaulą. Kažkur
tolumoje sukaukė žvėris.
- Kaip manai, ar čia yra vilkų? —paklausiau.
-Taip. Ir meškų. Bet nesijaudink, šaltis praris mus anksčiau
nei laukiniai gyvūnai, —nusišaipė Džemas. Išsitraukė iš kišenės
žaidimą ir patrynė pirtais įbrėžimus.
Verčiau sužvarbusias kojas judinti. Nuo sniego mano med­
vilninė striukė permirko. Ji buvo aptempusi kūną tarsi stora
šlapia oda.

* Anglų rašytojoAnthonio Horowitzo sugalvotas keturiolikmetis šnipas.

80
 - Pirmyn, - paragino Džemas. —Turime eiti greičiau.
Įsikandau į lūpą.
- Kodėl tu pyksti ant manęs?
Džemas apsisuko. Jo veidą staiga iškreipė pyktis. Balsas ai­
dėjo, siaučiant lediniam vėjui.
- Tu neįtikėtina, Lorena! - suriko jis. - Visada visada viskas
vyksta tik aplink tave, tiesa? Nesu sutikęs kito žmogaus, kuris
šitaip galvotų tik apie save.
Mano burna įsitempė.
- Ką nori pasakyti?
Džemas pakėlė ranką ir nuo šakos nupurtė sniegą.
- Negi nesupranti? - Jis parodė į medžius ir dangų. - Mes
esame vidury nežinia ko. Tuoj mirsime nuo šalčio. Ir tu manai,
kad aš ant tavęs pykstu?
- Nenorėjau sakyti...
- Aišku, nenorėjai. Kaip ir nenorėjąi tampyti manęs po
pusę pasaulio ir versti sėstis į automobilį su žmogžudiška ma­
niake.
-A š neverčiau...
- Ne, gražiai prašei, ir aš sutikau. Vadinasi, esu kvailesnis
negu tu savanaudė, - atšovė Džemas.
Stebeilijau į jį. Visas kūnas drebėjo iš baimės ir šalčio.
- Džemai... - pradėjau.
- Ne. - Jis nusisuko ir nužingsniavo per mišką. Stengiausi
sekti iš paskos, bet kojos per smarkiai tirtėjo. Kluptelėjau ir
kritau į sniegą.
Atsisėdau ašarodama.
- Džemai, - šaukiau, - atleisk.
Tyla.
Apsidairiau. Vienintelė šviesa sklido iš debesuoto dangaus ir
balto sniego aplink. Aplink mane - pušys.

81
 Džemo - nė kvapo. Ašaros plūdo man skruostais. Bandžiau
stotis, bet kojas ir rankas per daug skaudėjo. Jaučiausi apsvaigusi.
Ne kvėpavau, o žiopčiojau.
Likau viena. Mane prarijo baimė —juoda skylė širdyje, kur
aš buvau niekas. Niekas.
Nuslydau ant žemės. Tikėjausi, kad bus kieta ir šalta. Tačiau
atvirkščiai. Sniegas buvo švelnus ir šiltas kaip antklodė. Išsitie­
siau, maloniai apsnūdau. Troškau tik miegoti.
Miegas nuneš mane pas tą moterį paplūdimyje. Nuneš
namo.
Užsimerkiau ir paskendau tamsoje.
Gl ei nas

Tolumoje išgirdau balsus. Kažkas šaukė mane vardu. Ant

lūpų jutau šiltą ir saldų skystį. Jis tekėjo man per smakrą. Arbata.
Saldi arbata.
Springau. Nemėgstu saldžios arbatos.
- Ar jai viskas gerai? —Tai Džemo balsas. Stengiausi atsi­
merkti, bet akių vokai buvo per sunkūs.
Mano kaktą palietė didelė įdiržusi ranka.
- Tegu miega, - tarė šiurkštokas, bet malonus balsas.
Žinau, kad norėjau kažko paklausti, bet buvau per daug
pavargusi galvoti, praverti burną ir kalbėti. Nusisukau. Ant­
klodė, švelni ir pūkuota, kuteno man smakrą, užklojo kaklą.
Vėl patogiai įsitaisiau.
Bėgau didžiosios uolos link. Kitoje pusėje girdėjau juoką.
Sėlinau artyn, atsargiai žengdama per smėlį. Įsižiūrėjau į uolą. Ji
ten. Šmėkštelėjo juodi plaukai. Jie buvo jai iki juosmens. Žvil­
gantys ir švelnūs. Ištiesiau ranką ir paglosčiau juos.
Ji apsisuko ir nusišypsojo. Pagaliau išvydau jos veidą. Jaunas,
kupinas gyvybės, geriausiomis mėlyniausiomis akimis, kokias
kada esu regėjusi. Aiktelėjau. Ji buvo graži —kaip angelas.
- Mažyle, - tarė. - Tu mane radai.

Vėliau, daug vėliau pabudau, visai netekusi orientacijos. Pro

užmerktus vokus švytėjo geltona šviesa. Mano veidas buvo šiltas.
Pajudinau rankas ir kojas. Jos buvo nusilpusios, bet neskau­
dėjo.

83
 Atsimerkiau.
Gulėjau medinėje trobelėje. Ji buvo skurdi, bet tvarkinga.
Kampe prie didelės spintos stovėjo stalas ir dvi kėdės. Priešais
židinyje liepsnojo ugnis. Salia buvo pridėta stambiai sukapotų
rąstų.
Palei vieną sieną - lentynos su knygomis. Džemas buvo su­
sirangęs ant pagalvėlės ant grindų po lentynomis ir skaitė. Jam
ant akių, beveik iki nosies užkritusi plaukų sruoga.
Tikriausiai pajuto, kad į jį žiūriu, nes pakėlė akis. Veidą nu­
švietė plati šypsena.
- Lorena, kaip jautiesi?
Pasirėmiau alkūnėmis.
- Alkana, - atsakiau. - Kur mes?
- Vermonto šiaurėje, nacionaliniame parke. - Džemas pa­
silenkė ir pasiekė duonos, kuri buvo padėta ant staltiesės prie
židinio. - Tai Gleino namai, - Džemas padavė man duoną ir
vandens iš ąsočio, stovėjusio prie durų.
- Kas yra Gleinas? - gurkštelėjau vandens ir vėl apsidairiau
po kambarį. Ant palangės buvo gražių drožinių. Grakštūs ovalai,
bangų ir apskritimų formos su skylėmis.
- Pamatysi. Jis tuoj grįš. Jis mus rado.
- Rado? —nustebau.
Džemas linktelėjo.
- Miške. - Džemo veidas raustelėjo. - Iš pradžių rado mane.
Aš... o Lorena, atsiprašau, kad pabėgau...
Patraukiau pečiais, dvejodama, ką sakyti. Pirmomis akimir­
komis, kai atsibudau, buvau pamiršusi, kad Džemas mane pa­
liko sniege. Dabar atmintis grįžo su visais kitais įvykiais. Sonia
Holtvud. Tvirtai žinojau, kad ji mane pagrobė, kai buvau maža.
Ir angeliškas mano mamos veidas.
Džemas dar labiau paraudo.
- Turi žinoti, kad aš niekur nenuėjau. Kokią minutę žings­
niavau, paskui sustojau. Žinojau, kur tu esi...

84
 Trobelės durys atsidarė, įleisdamos šalto oro bangą ir ryškią
saulės šviesą. Sekundę regėjau mėlyną dangų ir saulę, šviečiančią
tiesiai j duris. Paskui pasirodė figūra, visa įsisupusi į kailius ir
vilną. Ant peties kabėjo šautuvas.
Figūra paliko batus lauke ir basa žengė į vidų.
-T ai Gleinas, - tarė Džemas. Jo balse skambėjo pasididžia­
vimo gaidelė, tarsi jis norėjo man parodyti tą vyrą.
Gleinas nusiėmė kepurę ir nusimovė pirštines. Po tankia
barzda veidas buvo raukšlėtas. Neįmanoma nusakyti, kiek jam
metų. Gilios rudos akys blykstelėjo, kai jis priėjo paspausti man
rankos.
- Labas, Lorena. Kaip sekasi? - Jo akcentas buvo amerikie­
tiškas. Kalbėjo monotoniškai, šiek tiek per nosį.
Iškėliau kojas iš lovos ir padėjau ant išblukusio kilimėlio.
- Man viskas gerai, - atsakiau.
Būtų neprotinga nervintis. Vaikinas išgelbėjo mums gyvybes.
Bet ką jis čia veikė vidury nežinia ko? Ar gyveno kaip koks keis­
tuolis atsiskyrėlis?
Gleinas pažvelgė į mane. Pasijutau nepatogiai, tarsi jis būtų
perskaitęs mano mintis.
- Lorena pabudo. Manau, mums laikas eiti, - pasakė Džemas,
nors nelabai noriai.
- Kiek aš miegojau?
- Visą aną naktį, šeštadienį ir šiandien beveik visą dieną.
Gleinas susiraukė.
- Dabar per vėlu jums kur nors eiti. Bet jei nesnigs, ryt iš
ryto patrauksime.
Atsisukau į Džemą.
- Ar paskambinai mamai?
Jis papurtė galvą.
- Čia nėra telefono.
-Juokauji, - nustebau.
Gleino juokas nugriaudėjo kaip perkūnas.

85
 - Jokio telefono. Jokios elektros. Jokių šiuolaikinių pato­
gumų.
Vėl apsidairiau po kambarį. Jis tikrai spartietiškas. Bet čia
buvo ir gražių detalių —medžio drožinių, langas uždengtas gelsva
užuolaida, ant stalo dubuo su pušų kankorėžiais.
- Bet mums reikia grįžti, - tariau.
Tikriausiai pagalvojau apie mamą ir tėtį ir kaip jie jaudinasi.
Buvo neramu ir dėl Sonios Holtvud. Baiminausi, kad ji supras,
jog mes kažkaip išsigelbėjom, ir vėl pradės mūsų ieškoti.
Taip. Visi tie jausmai buvo tarsi foninis triukšmas mano
galvoje. Tačiau jie nublanko prieš mamos paveikslą - tos dailios
moters paplūdimyje. Jau mačiau jos veidą. Sonia prisipažino,
kad pagrobė mane. Niekas nesustabdys manęs - rasiu mamą,
kai tik išsivaduosiu iš šitų miškų.
- Jokios problemos, - Gleinas atsisėdo prie stalo. —Arti­
miausias miestas nuo čia yra Velso Kanjonas. Panašiai už dvide­
šimties mylių. Turėtume nueiti per dieną. Bet teks pasiskolinti
atliekamus mano batus. Jūsų suplyšę.
Nusekiau jo žvilgsnį į kampą, kur ant šonų gulėjo mano
sportbačiai. Net nuo lovos mačiau įplyšimus.
Gleinas atsistojo. Didžiulis jo kūnas užėmė beveik visą mažą
kambarėlį. Pažiūrėjau į milžiniškas jo kojas.
- Nemanau, kad jūsų batai man tiks, - išstenėjau.
Gleinas nusikvatojo gardžiu, žemu juoku, einančiu tartum
iš pilvo.
- Ne. Šįvakar įsiūsiu į juos įdėklus. —Jis atsisuko į Džemą. —
Nušoviau porą triušių. Ar padėsi man nulupti kailį?
O! Keistuolis atsiskyrėlis triušių žudikas.
Pažvelgiau į Džemą. Tikėjausi išvysti jo veide pasibjaurėjimą.
Mano nuostabai, Džemas jau pakilo ir žengė durų link.
Gal jis juokauja? Nudirti žvėriukui kailį? Baisu!
- Lorena? —Gleinas nusišypsojo man. —Gal nori pagel­
bėti?

86
 Papurčiau galvą. Gal tikitės, kad taip iškart ir pulsiu?
- Bet valgyti bus skanu, - nusišypsojo Gleinas.
Mirktelėjau.
- Pailsėk, - toliau kalbėjo Gleinas. - Jei nori, įdėk į židinį
dar vieną pliauską. Ir dairykis.
Ir abu su Džemu dingo. Tyrinėjau trobelę. Vienoje dide­
lėje spintoje buvo sauso maisto, krūva lėkštelių ir puodelių.
Kitoje - trys smuikai. Trūko tik kai kurių medinių detalių.
Knygos labai įvairios. Daugybė kietais viršeliais, su žvilgančiais
senovinių muzikos instrumentų piešiniais. Ir daugybė plonų
vadovų su maždaug tokiais pavadinimais: Kaip nupešti viščiuką,
Maisto gaminimas lauke.
Kas tas vyras?
Gleinas grįžo, kai aš laužiau dar vieną gabalą duonos. Kaltai
atšokau.
- Valgyk, viskas gerai, - tarė, pasiėmė didelį medinį kibirą
ir apsisuko išeiti.
- Ar seniai jūs čia gyvenate?
Gleinas šyptelėjo.
- Aš čia negyvenu. Kasmet atvažiuoju mėnesiui. Šiandien
ruošiausi grįžti namo. Į Bostoną.
Bandžiau įsivaizduoti jį judriame, gyvame mieste.
- Jūs gyvenate Bostone?
Gleinas linktelėjo.
- Turiu ten darbą. Taisau muzikos instrumentus.
Žiūrėjau, kaip jis eina per sniegą ten, kur prie medžio jo
laukia Džemas. Saulėje blizgėjo didelis kirvis, kurį jis buvo pri­
sikabinęs prie kojos. Gleinas paėmė jį kaip žaisliuką ir užsimojo.
Matyt, rodė Džemui, kaip juo naudotis.
Nuostabu. Keistuolis atsiskyrėlis žudikas smuikų taisytojas
su kirviu.
Džemas paėmė kirvį ir mėgdžiojo Gleino judesį. Aukštyn,
tada dunkst į medžio kamieną.

87
 - Atgal j gamtą, —sumurmėjau. Giliai įkvėpiau ir iškvė­
piau.
Džemas nuėjo prie pusnies. Gleinas padavė jam kibirą, kurį
atsinešė iš trobelės, ir parodė sniego lopinėlį. Apsiaviau suply­
šusius savo sportbačius ir išėjau į lauką. Saulė buvo jau žemai,
bet dar šildė man sprandą.
Džemo veidas švietė iš džiaugsmo.
- Gleinas rodo man, kurį sniegą ištirpinti, kad turėtume
vandens.
Norėjosi juoktis:
O, nuostabu! Patarimas pravers, kai grįšime į šiaurės Lon­
doną.
Bet Džemas atrodė toks susijaudinęs ir patenkintas savimi,
jog nieko nesakiau.
Po poros minučių pajutau, kad mano batai šlampa nuo
sniego. Nuplumpsėjau atgal į trobelę.
Mamos veidas vis dar buvo mano galvoje. Labiau nei tie
miškai ir sniegas. Labiau netgi nei Džemas.
Sėdėjau prie židinio ir žiūrėjau į liepsną. Jeigu galėčiau ją
rasti, viskas mano gyvenime įgautų prasmę.
Pagaliau žinočiau, kas aš buvau.
Ti kresni s negu realusis gyveni mas

Sutemo. Gleinas uždegė du žibintus. Iš triušienos padarė

troškinį. Pridėjo žolelių. Kvepėjo skaniai. Bet vien nuo minties,
kad jie nulupo triušiui kailį, man darėsi truputį bloga.
Džemas apsilaižė.
- Nuostabu.
- Tikrai?
Džemas plačiai išsišiepė.
- Paragauk.
Nedrąsiai siurbtelėjau padažo. Gardu. Ir aš buvau alkana.
Šveičiau kaip reikalas.
Kai pavalgėme, Gleinas išnešė lėkštes į lauką. Nemaniau, kad
esu pavargusi, bet kai tik atsiguliau ant lovos, ėmiau snūduriuoti
ir tuoj saldžiai užmigau.
Ji vėl buvo čia. Mano mama. Veidas, kupinas meilės man. Ji
pasilenkė prie manęs ir atsargiai glostė skruostą. Jos pirštai buvo
švelnūs ir šilti. Pats švelniausias prisilietimas.
Širdis smarkiai plakė. Viskas buvo tikra. Ji čia. Viskas vyko
iš tiesų.
Įsitempiau, stengdamasi pabusti.
Prisiverčiau atsimerkti.
Apsidairiau. Trobelėje buvo tik Džemas. Sėdėjo už poros
metrų nuo manęs, atsivertęs vieną Gleino knygą. Buvo labai
įsijautęs į tai, ką skaito, net suraukęs antakius.

89
 Atsiguliau ant nugaros. Per mane ritosi praradimo bangos.
Gleinas įžengė į vidų, įleisdamas gūsį ledinio oro. Nuėjo prie
židinio ir atsisėdo.
- Laikas daryti pamušalą, - tarė. - Ar nori padėti, Lorena?
Nesugalvojau, kaip galėčiau atsisakyti.
Vieną baisią akimirką pamaniau, kad gal jis naudos triušių
kailį.
Paskui Gleinas pasikuitė vienoje dėžėje ant grindų ir ištraukė
multino. Atsidusau su palengvėjimu.
Jis apvyniojo audinį man apie koją, pridėjo prie batų. Pa­
dėjau jam iškirpti ir sudygsniuoti multiną. Greit audinys įgavo
bato formą.
Džemas vis dar nepakėlė akių nuo knygos.
- Ar ir Džemui reikia pamušalo? - paklausiau.
-Jam batai nekrenta nuo kojų, - tarė Gleinas.
Pasimuisčiau kėdėje. Kaip Gleinas sugeba viską taip pasakyti,
kad atrodo, jog tai pokalbio pabaiga?
Pagaliau Džemas padėjo knygą. Nužingsniavo prie durų.
- Einu į lauką, - nusišypsojo. - Dar kartą patirti lauko
šaltį.
Kai jis uždarė duris, man šovė į galvą, kad Džemui čia visai
patiko. Jis tikrai su Gleinu jautėsi geriau nei aš.
Staigus pavydo jausmas suspaudė man pilvą. Nebuvau pratusi
su kuo nors dalytis Džemo.
Nuėjau pažiūrėti, kokią knygą jis skaitė. Kaip uždegti ugnį
be degtukų.
Dėl Dievo.
Gleinas įdėjo į batus įdėklus ir žiūrėjo į mane. Mano širdis
suspurdėjo. Na štai. Keistuolis atsiskyrėlis žudikas puola su kirviu
beginklę paauglę apleistoje medinėje trobelėje.
- Taigi ieškai savo praeities? - paklausė Gleinas lyg tarp
kitko.
Nustebusi spoksojau į jį.

90
 - Ar Džemas pasakė?
Gleinas linktelėjo.
- Žinoma. Negi manai, kad aš nepaklausiau, kaip jūs atsi­
dūrėte čia, miškuose, mirdami nuo šalčio?
Nusisukau. Tai buvo mano paslaptis. Mano istorija. Džemas
neturėjo teisės.
- Nepyk, - švelniai tarė Gleinas. - Jis manė, kad tu mirsi.
Buvo labai išsigandęs. Labai nuliūdęs. Jam buvo gėda, kad neteko
kantrybės ir pabėgo.
Pakėliau akis.
- Ir šitą jums papasakojo?
Gleinas linktelėjo ir vėl nusisuko į multiną. Jo pirštai buvo
kaip didelės riebios dešrelės, bet mikliai judėjo audiniu.
- Mudu ilgai kalbėjom apie tai, kol tu miegojai. Abu suti­
kome, kad tai nevyriška.
Papurčiau galvą. Iš pradžių pykau ant Džemo, dabar mane
erzino Gleinas. Gerai, gal tas vyras ne žudikas, bet nepakenčiamas
pasipūtęs bukagalvis.
- Nematau, kas čia nevyriško, - atkirtau. - Šiaip ar taip,
Džemui tik penkiolika. Jis dar ne vyras.
- Bet stengiasi juo tapti, —pasakė Gleinas ir patikrino, ar siūlė
pakankamai stipri. —Viskas ne taip paprasta, kaip tau atrodo.
Ypač kai neturi tėvo, kuris tau viską paaiškintų. —Na štai. Tavo
įdėklai gatavi.
Padavė juos man. Įdėklai atrodė kaip storos kailinės ko­
jinės.
- Džemas turi tėvą, - paprieštaravau. - Jo tėvai išsiskyrę, bet
ne mirę. Tai aš netekau tėvų.
Gleinas prisitraukė žibintą arčiau ir nubraukė multino skiau­
teles.
Žodžiai patys išsiveržė, man net nespėjus suvokti, kad žadu
tai pasakyti.

91
 - Regėjau jos veidą. Savo prisiminimuose. Tikrosios savo
mamos. Aš ją radau. Noriu pasakyti... sapne. Bet žinau, kad ji
yra ir manęs laukia.
Nutilau. Ką aš darau? Juk mano prisiminimai asmeniški,
slapti, trapūs. Ir išplepu juos šitam keistuoliui, kurį ką tik su­
tikau.
Gleinas stebeilijo į mane.
—Bet, Lorena, visa tai yra tik tavo galvoje, o ne tikrovėje.
Įkišau kojas j įdėklus. Gleinas nesuprato. Iš kur jis supras?
Neįmanoma paaiškinti to jausmo, kai kažkas tavo galvoje yra
tikresnis negu realusis gyvenimas.
Išėjimas iš mi škų

Iškeliavome kitą rytą labai anksti. Kelios snaigės sukosi iš

debesuoto dangaus, bet Gleinas buvo įsitikinęs, kad audros ne­
laukiama. Jis paskolino mums megztinius, kepures, pirštines.
Multino įdėklai gerai tiko į didžiulius jo batus, nors eiti vis
tiek buvo gana sunku. Sustojome užkąsti duonos (kurią aną
vakarą išsikepėme trobelėje ant židinio sandarioje skardoje) ir
vandens (šviežiai ištirpinto sniego, užvirinto ir atšaldyto). Man
jau maudė kojas.
Mes ėjome ir ėjome pro nesibaigiančius medžius apsnigtais
takais. Gleinas nė sykio nepažiūrėjo į žemėlapį, bet, atrodo, jis
visą laiką žino, kur eina.
Buvo jau beveik tamsu, kai pasiekėme Velso Kanjoną. Sis
miestelis yra už dviejų šimtų mylių į rytus nuo Burlingtono. Kojos
manęs jau visai nenešė, akis skaudėjo nuo saulės ir sniego.
Gleinas užsakė vietas viešbutyje, ir mes pakilome laiptais.
Mudu su Džemu sunkiai vilkomės koridoriumi į savo kambarius.
Man suko pilvą. Bijojau skambinti mamai. Ji bus įpykusi už tai,
kad pabėgau. Kaip po galais priversti ją suprasti, kad man labai
reikia rasti tikrąją mamą?
Džemas taip pat atrodė susirūpinęs. Nuėjo į savo kambarį ne­
taręs nė žodžio. Manasis buvo už dvejų durų. Tuščias, bet švarus.
Paliečiau ranka bukliuotą medvilninį lovos užtiesalą. Prie lovos
stovėjo didelis senoviškas baltas telefonas. Įsisposkojau į jį.
Prireikė penkių minučių, kol išdrįsau surinkti mamos mo­
biliojo numerį.

93
 - Alio? —balsas kaip pavasaris.
- Mama?
- Lorena. - Ji beveik nutilo. - Ar tau viskas gerai? Ar
saugu?
- Viskas gerai, mama, viskas puiku.
- O Dieve, Lorena, - mama paplūdo ašaromis.
Atsisėdau ant lovos krašto.
- Atleisk, mama.
- Kur tu esi?
Papasakojau. Bet kai stengiausi paaiškinti, kas atsitiko, ji vis
klausinėjo, ar tikrai man viskas gerai.
- Mes dar Bostone, bet galim po kelių valandų atvykti pas
tave, - tarė. - Tėtis taip pat čia. Ir Federalinis tyrimų biuras. Jie
aptiko jūsų pėdsakus iki Burlingtono, tačiau po to niekas apie
jus nieko nežino. Turėsite papasakoti jiems, kas jus pasitiko oro
uoste, bet...
Sėdėjau. Širdis daužėsi. Apie ką ji kalba?
- Palauk, mama, paklausyk. Logano oro uoste mes dingom...
tyčia. Tai aš sugalvojau. Ir priverčiau Džemą vykti kartu. Labai
norėjau išsiaiškinti, iš kur aš.
Bežadė tyla.
- Ką? - mama aiktelėjo.
- Tu nieko nepasakojai, ir... mes nuvažiavome j Marč-
fyldą...
- Aš maniau, kad jus oro uoste pagrobė koks lunatikas, —
šaukė mama. - Galvojau, kad tu negyva, Lorena.
- Bet aš tau atsiunčiau žinutę, kad viskas gerai, —išstenėjau. —
Nenorėjau, kad nerimautum. Visada sakydavai, kad psichų pa­
sitaiko labai retai.
- Nerimauti? - mama rėkė. - Iš kur aš galėjau žinoti. Gal
kas nors privertė tave parašyti žinutę.
Mane užplūdo kaltės jausmas. Anksčiau tokio nesu paty­
rusi.

94
 Mama įkvėpė.
- Vadinasi, kol aš laukiau keturias dienas, negalėdama nei
miegoti, nei valgyti, tu su savo draugu basteisi po Ameriką ir
ieškojai to, ko mes tau nepasakojome, nes buvai per jauna. Esi
tikra savanaudė, kad galėjai šitaip pasielgti...
- Bet... paklausyk. Atleisk, mama, - dvejojau, ką pasakyti,
kad ji suprastų. - Mes galvojome dingti tik kelioms valandoms.
Paklausyk. Mama, aš... aš žinau apie Sonią Holtvud ir...
- Nieko tu nežinai, Lorena, - mamos balsas buvo šaižus ir
žemas.
- Mama, ji sekė mus, - tvirtinau. - Apgavo ir... mėgino nu­
žudyti, - drebėjau prisiminusi, kaip jaučiausi automobilyje ir
miške.
- Ką tik sakei, kad patys iškeliavot.
- Taip. Tai buvo vėliau, kai susitikom su ponu Tarsenų, -
nutilau. Beviltiška.Viskas, kas atsitiko, labai susipynė. Dabar
jau tas pat. Svarbus buvo tik vienas dalykas. - Mama, privalai
manęs paklausyti. Sonia Hotvud prisipažino, ką padarė, kai man
buvo...
- GANA! - Mama klykė taip garsiai, kad atitraukiau telefono
ragelį nuo ausies.
Sėdėjau ant lovos. Širdis daužėsi. Vėl prikišau ragelį prie
ausies. Girdėjau, kaip kitame laido gale sunkiai kvėpuoja
mama. Staiga prisiminiau, ką sakė Sonia - kad maža buvau
verta „sėkmės“.
Kažkas, matyt, jai už tą sėkmę sumokėjo. Antraip ar būtų
mane paleidusi?
-A rtu mane iš jos nusipirkai? - sušnibždėjau. Pilvas susisuko
į mazgą. - Ar sumokėjai jai už tai, kad mane pagrobtų?
Bet mama buvo dalykiška.
- Užteks, Lorena. Mes atvažiuojam tavęs pasiimti. Būsime
po kelių valandų.
- Bet?..

95
 - Pasikalbėsim susitikę.
Susiriečiau ir apsikabinau kelius.
Kaip jie galėjo taip pasielgti? Nebuvo kito paaiškinimo.
Mama ir tėtis - blogi žmonės. Jie sumokėjo Soniai, kad ši mane
pagrobtų iš tikrosios mamos.
Mano gražios, mielos, angeliškos mamos.
Todėl nieko nuostabaus, kad nenori pasakoti apie įvaikinimą.
Griežiau dantimis, nekęsdama jų visomis savo kūno ląstelėmis.
Man jų nereikia. Nieko man nereikia.
Ir būtent tada man šovė į galvą - paskutinis galimas
žingsnis.
Nuėjau prie viešbučio kompiuterio ir įsijungiau internetą.
Kel i onė namo

Po valandos grįžau į savo kambarį.

Išsimaudžiau, persirengiau.
Gleinas kažkokiu būdu suveikė mums su Džemu iš viešbučio
drabužių. Juos buvo palikę ankstesni tarnautojai. Mano apranga
buvo tiesiog šlykšti: nežmoniško dydžio žalia žygio uniforma, du
bjauriai pilki medvilniniai nertiniai ir senoviški ryškiai raudoni
sportbačiai. Perbraukiau plastmasinėmis vonios šukomis per
plaukus. Gaila, neturėjau plaukų vaško ir nagų dildės. Ir, aišku,
veido kosmetikos. Mano oda buvo raudona nuo šalčio ir sniego,
lūpos sutrūkinėjusios.
Pasižiūrėjau į veidrodį.
Nuliūdau.
Ne taip noriu atrodyti, radusi tikrąją savo mamą. Ji tokia
graži. Niekada nepatikės, kad aš jos dukra.
Nuėjau į viešbučio valgyklą. Praėjau pro daugybę tuščių
stalų ir patraukiau prie to, kur sėdėjo Gleinas su Džemu. Prie
baro. Priešais Gleiną stovėjo alaus butelis. Jis atrodė visai kitas
žmogus. Nusiskutęs barzdą, apsirengęs tamsiais džinsais ir baltais
sportiniais marškiniais. Pakėlė akis nuo meniu, kurį studijavo,
kai priėjau.
- Mmm, - apsilaižė. - Man grikių blynų su klevų sirupu.
Atsisėdau.
- Vadinasi, nudirtų triušių čia nėra, tiesa? - tariau.
Gleinas nusišypsojo.

97
 - Ne. Šiaip ar taip, valgau mėsą tik tada, kai nėra kito pa­
sirinkimo. Arba kai pats jos susimedžioju. - Jis pašnairavo į
mane. - Nematau reikalo, kad kas nors kitas nuluptų mano
triušio kailį.
Nudaviau, kad negirdžiu, ir nurijau seiles.
- Turiu kai ką jums pasakyti.
- Ką? - Džemas gurkštelėjo Gleino alaus. Pastebėjau, kad
jis taip pat su naujais drabužiais. Daug dailesniais nei mano. Su
džinsais ir juodu džemperiu. Jo plaukai buvo drėgni, sušukuoti
įviršų.
Delsiau.
- Marta Lorena Perdit dingo Evanporte, netoli savo gimimo
vietos. Jis yra Konektikute.
Džemas pakėlė antakius.
- Taigi?
-Vyksiu ten. Dabar. Viską pasižiūrėjau internete. Perditai -
jos netekusi šeima - tebegyvena ten.
Džemas susiraukė.
- Iš kur žinai, kad tai tie patys Perditai?
- Peržiūrėjau senas žinias, kai dingo Marta. Jie vadinasi Anė
ir Šernas Perditai. Užuominų apie jų adresą yra įvairiuose ap­
rašymuose, —atsidusau. —Seniai man reikėjo taip padaryti, bet
anksčiau daug ko nežinojau.
Mano mamos veidas. Dabar aš jį pažįstu. Turiu tik ją pama­
tyti, ir žinosiu, ar aš Marta, ar ne.
Gleinas pasikasė šviežiai nuskustą smakrą.
- O tavo tėvai? Policija?
Negalėjau prisiversti jam pasakyti, kad esu tikra, jog pir­
miausia mano mama ir tėtis įsivėlę į mano pagrobimą.
- Mama su tėčiu nesupranta, kaip man svarbu žinoti, kas
aš, - mikčiojau.
Gleino veidą nušvietė šypsena.

98
 - Ieškodama tikrosios šeimos nesužinosi, kas esi. Paaiškės tik
tiek, ar tu kažkieno dingęs vaikas.
Papurčiau galvą.
- Negi nemanote, kad šeima, iš kurios mane pagrobė, turi
teisę žinoti, kas man atsitiko?
-Taip, manau. Bet tai bus sunku. Visiems. Turėtum palaukti.
Pirma pasikalbėk su tėvais. —Gleinas nutilo. - Lorena, man
atrodo, kad tu regi sapnus, bet nematai to, kas yra iš tikrųjų.
Kas yra tau po nosim.
Atsistojau.
- Teisingai. Šiaip ar taip, aš einu.
- Kaip? - įsiterpė Džemas. —Kaip tu ten nusigausi? —ir dar
sykį gurkštelėjo Gleino alaus.
Giliai įkvėpiau.
- Autostopu.
Džemas išpurškė alų ant staltiesės.
—Jokiu būdu, —piktai tarė. - Po viso to, kas mums atsitiko.
Negaliu patikėti.
- Ką dar galiu padaryti? —nuleidau akis, mano veidas degė. -
Tik norėjau tau už viską padėkoti. Kai galėsiu, jums abiem at­
lyginsiu.
Mano rankos drebėjo. Išėjau.
Prie viešbučio įėjimo užsitempiau antrą savo darbinę uni­
formą. Autostrada už kelių šimtų metrų.
Pilvas burzgė. Geriau būčiau pirma pavalgiusi, tada surengusi
dramatišką atsisveikinimą. Bet geriau dabar, nes po kelių valandų
atvažiuos mama su tėčiu.
- Niekas tavęs neveš su šitais batais, - tarė balsas už manęs.
Atsisukau. Džemas spoksojo į ryškiai raudonus mano sport­
bačius.
- Negali taip elgtis, Smarkuole. Tai per daug pavojinga.
- Aš nusprendžiau. - Sukryžiavau rankas ir nuėjau.

99
 Velnias, šalta.
- Kodėl tu ant manęs pyksti? - paklausė Džemas.
- Nepykstu, —atsakiau paspartindama žingsnį.
- Tai kodėl šitaip mane palieki? Ir ką reiškia tie žodžiai „Kai
galėsiu, jums abiem atsilyginsiu“? Maniau, kad mes draugai?
- Tikrai? O man atrodė, kad tu dabar Gleino draugas. -
Krūptelėjau, nors žodžiai patys veržėsi man iš burnos. Suvokiau,
kad skamba vaikiškai ir kvailai.
Džemas čiupo mano ranką, norėdamas sustabdyti. Atsuko
mane į save.
-T ai tu pavydi? - išsišiepė.
- Aišku, ne, - spoksojau į jį. - Žinau, tu galvoji, kad aš ap­
sėsta ir savanaudė. Man atrodė, kad daugiau nenori padėti.
Buvome jau visai prie viešbučio teritorijos krašto. Priekyje
mirgėjo autostrados šviesos. Ten, kur Džemas laikė suspaudęs
man ranką, buvo vienintelė šilta mano kūno vieta.
- Aš tikrai maniau, kad tu apsėsta, - iš lėto tarė jis. - Bet tu
vis dar mano draugė.
Stovėjau čia, stengdamasi nedrebėti. Nakties oras buvo
žvarbus. Jaučiau kaltę. Iš mano pusės žema tiesiog šitaip nueiti,
kai jis buvo toks nuostabus.
Džemas paleido mane ir išsitraukė iš kišenės savo žaidimą.
Nykščiu pakrapštė įbrėžimus.
Delsiau. Po viso to, ką mes išgyvenome, nenorėjau šitaip su
juo atsisveikinti.
- Ar mama buvo pikta, kai su ja šnekėjai? - paklausiau.
- Kad būtum girdėjusi, - Džemas pavartė akis. -Tikriausiai
ji papasakojo tavo tėvams apie tą kvailą hipnozės seansą. Dabar
jie ant jos niršta, kad tave paskatino. Niršta ir ant manęs, kad
su tavim pabėgau. Ji čia. Tame pačiame viešbutyje, kur ir tavo
tėvai. Pyksta dar ir todėl, kad turėjo palikti mano seseris su
draugėmis.

100
 - O tavo tėvas?
- Jis per daug užsiėmęs nauja savo šeima. —Džemo veidas
surimtėjo, atrodė kaip su kauke. - Tikriausiai jis atvyktų, jeigu
neatsirasčiau dar po savaitės ar dviejų.
Susiraukiau. Mama sakė, kad tėtis atskrido į Ameriką iš karto,
kai sužinojo apie mano dingimą. Žinojau, koks jis užsiėmęs.
- Po savaitės ar dviejų?
Džemas parodė šešis griovelius ant savo žaidimo.
-Atsimeni, klausei manęs apie juos? - jo balsas buvo žemas
ir truputį drebėjo. —Kai įsėdome į Zuzanos ar Sonios, ar kaip
ji ten automobilį?
Linktelėjau.
- Tėtis man padovanojo šitą žaidimą, kai buvau dvylikos.
Nuo to laiko jo ir nemačiau. Įbrėždavau vieną griovelį kiekvieną
kartą, kai su juo kalbėdavausi. Kas sykį, kai jis žadėdavo mane
aplankyti, bet pažado netesėdavo.
Spoksojau į jį. Gleinas buvo teisus. Nematau nieko sau po
nosimi.
- Atleisk, - išstenėjau. - Neturėjau...
- Nereikia atsiprašinėti, - nukirto Džemas. - Man nerūpi
mano tėtis.
Stojo nejauki tyla.
- Klausyk, aš nenoriu keliauti viena. Bet, žinau, tau ši idėja
atrodo nesąmonė...
- Niekada to nesakiau, - atsiduso Džemas. - Sakiau tik tiek,
kad tu viską darai pati. Policija viską išsiaiškins. Po viso to, ką
Sonia padarė, jie tikrai palaikys tave dingusiu vaiku. Ar taip
nemanai? Dabar viskas išplauks į dienos šviesą, kad ir ką kas
darytų.
Jis teisus. Čia visa problema.
Pažiūrėjau į autostradą. Buvo šalta. Supratau, kad pavojinga
net pagalvoti apie keliavimą autostopu iki pat Evanporto. Bet

101
negalėjau atsisakyti minties rasti tikrąją savo mamą. Kodėl kiti
turi pasakoti apie tikrąją mano šeimą. Visi kelyje besipainiojantys
pareigūnai.
Patraukiau pečiais.
- Privalau tai padaryti, Džemai.
—Gerai. - Mano nuostabai, jis nusišypsojo. -Tada grįžtam
trumpam į vidų. Sugalvojau daug geresnį būdą keliauti negu
autostopas.
Evanportas

Per kitas dvidešimt keturias valandas išgyvenau daugybę

emocijų. Net sunku prisiminti, kokia dėkinga buvau Džemui,
kad jis nusivedė mane atgal į valgyklą ir paaiškino savo planą.
Man palengvėjo.
- Su Gleinu taip susitarėm: jeigu aš tavęs neatkalbu nuo
kelionės, jis pats nuveš mus į Evanportą.
Gleinas tebesėdėjo prie stalo. Iškilmingai pažvelgė j mane.
- Lorena, negaliu tau leisti važiuoti autostopu. Bet padėsiu
tik su sąlyga, kad paskambinsi tėvams ir praneši, ką darai. Kai
tik surasi tikrąją savo šeimą, pranešime policijai.
Apsikabinau jį. Kaip galėjau galvoti, kad Gleinas keis­
tuolis?
- Ačiū, - atsidusau. - Ačiū už viską.
- Gerai, - atsakė šiurkštokai Gleinas. - Evanportas netoli
nuo kelio į Bostoną.
Pavalgėme ir iškeliavome. Man rūpėjo kuo greičiau palikti
šią vietą, kad atvažiavę mama su tėčiu mūsų nesustabdytų. Dre­
binau kinkas.
Paskambinome jiems iš Gleino išsinuomoto sunkvežimio.
Mama tik šaukė ir verkė. Jie jau ruošėsi iš Bostono vykti pas
mus.
Liepiau, kad ji su tėčiu ir Karia liktų iki rytojaus, kol mes
duosim žinią. Ir išjungiau telefoną. Nenorėjau vargintis ir aiškinti
jiems, kur mes išsiruošėme.
Mama ir tėtis nenusipelnė aiškinimo.

103
 Sustojome motelyje kelias valandas pamiegoti. Jiedu mie­
gojo. Per ploną sieną girdėjau, kaip Gleinas knarkia. Aš gulėjau
atmerktomis akimis. Mintis, kad ryt galiu sutikti tikrąją savo
mamą, jaudino ir gąsdino.
Užsimerkiau ir bandžiau prisiminti jos veidą. Balsą. Malonią
šypseną.
Viskas bus gerai, kai ją pamatysiu.

Kitą rytą pasiekėme Evanportą. Buvo antradienis, maždaug

dešimta valanda. Pagrindinė gatvė pilna automobilių ir pre­
kiautojų.
Ji turėtų būti čia. Gal ji viena iš tų žmonių...
Širdis daužėsi krūtinėje.
Praėjome pro nedideles drabužių parduotuves su medinėmis
verandomis, užkandines su suoleliais. Viename miestelio gale
buvo didelė valčių prieplauka. Atrodė, kad dauguma parduotuvių
aplinkinėse gatvėse kažkaip susijusios su buriavimu ir valtimis.
Ant daugelio jų kabėjo senoviškos skardinės lentelės: Buriuotojo
rojus. Burėsjūroje. Tomo smulkios prekės.
Sunkvežimis iš lėto riedėjo gatve žemyn. Pastebėjau, kokie
liekni ir gražūs žmonės. Buvo keletas jaunuolių, bet daugiausia
vidutinio amžiaus moterys, stilingai susišukavusios, su elegantiš­
kais švarkeliais. Vyrai —su chaki spalvos kelnėmis, džemperiais,
dygsniuotais prie pečių.
Taip nervinausi, kad beveik pykino. Kvėpavimas trūkčiojo.
Pažiūrėjau į save sunkvežimio veidrodėlyje. Dieve, atrodžiau
baisiai. Išvargęs baltas veidas su šiurkščiomis raudonomis dė­
mėmis ant skruostų.
Norėjau liepti Gleinui sustoti, kad galėčiau nusipirkti šiek
tiek kosmetikos. Bet tada reikėtų prašyti jo pinigų. Šiaip ar taip,
juo labiau bijojau, juo mažiau pajėgiau apskritai ištarti žodį.
Dar labiau netekau pasitikėjimo savimi, kai pažvelgiau į savo
darbinę uniformą ir medvilninį nertinį.

104
 - Ei, ar viskas gerai, Smarkuole? - kumštelėjo Džemas. At­
sirėmiau j jį, stengdamasi kvėpuoti lygiai.
- Norėčiau gražiau atrodyti, - kranktelėjau. Norėjau, kad
žodžiai nuskambėtų lengvai ir žaismingai. Deja, jie buvo bevil­
tiški kaip ir mano savijauta.
Džemas pasisuko j mane, kad galėtų pašnibždėti man į
ausį.
- Manau, kad atrodai dailiai.
Nukaitau.
- Kai viskas pasibaigs, norėsiu kai ko tavęs paklausti, - pa­
šnibždėjo.
Stabdžiai sucypė, sunkvežimis sustojo. Kai Gleinas išjungė
variklį, stojo mirtina tyla. Man į ausis plūstelėjo kraujas.
- Atvažiavome, - tarė Gleinas.
Jis atidarė duris ir išlipo, tačiau aš buvau tarsi prilipusi prie
sėdynės. Kažkaip priverčiau kojas judėti ir atsidūriau šalia jo ant
šaligatvio. Įsmeigiau akis į namą priešais.
Didelis, daug didesnis už mūsų. Aplink tvarkingai nupjauta
pievelė. Iš abiejų pusių medžiai auksiniais lapais, mirgantys nuo
skaisčios saulės.
Stovėjau drebančiomis rankomis ir spoksojau į plytelėmis
grįstą takelį, vedantį durų link.
Džemas išlipo iš sunkvežimio. Priėjo ir atsistojo šalia.
- Lorena?
- Negaliu, - inkščiau. Žengiau žingsnį atgal prie sunkve­
žimio. - Negaliu.
- Nori važiuoti atgal? - paklausė Gleinas. - Ar paskambinti
tėvams? Policijai?
- Ne. —Juk pati šito norėjau, tiesa? Per vėlu trauktis. Dabar
proga išsiaiškinti, ar aš esu Marta Lorena Perdit. Susitikti su
tikrąja mama.
O gal aš klydau. Gal nuėjusi ten suprasiu, kad aš - ne ta
dingusi mergaitė.

105
 O Dieve.
Visas mano kūnas tirtėjo.
Džemas uždėjo ranką ant manosios.
- Ar nori, kad eitume kartu? - paklausė.
Papurčiau galvą. Bijojau kalbėti. Bet žinojau, kad tą privalau
padaryti viena. Žengiau plytinio takelio link.
Jaučiau ranka nuslystančius Džemo pirštus.
- Sėkmės, Smarkuole, - sušnibždėjo.
Nusišypsojau jam ir pasukau prie namo.
Antra dalis
Randu Loreną
.. -t

Vi duj e

Duris atidarė mergaitė. Panašiai mano ūgio, gal kiek jaunesnė,

ilgais tiesiais šviesiai dažytais plaukais, gulančiais ant pečių. Pa­
tyrinėjau jos veidą, bet neaptikau jokių panašumų su šeima.
Ji įtariai žvelgė į mane.
—Ar galiu kuo padėti?
—Aš... aš... —dabar, kai buvau čia, suvokiau, kad visai neturiu
supratimo, ką sakyti. Kojos linko.
Mergaitė primerkė akis.
- Ko nori? - paklausė.
Akimirką atrodė, kad imsiu vemti. Galiausiai sukaupiau visą
drąsą.
- Ieškau ponios Perdit. Martos mamos.
Mergaitė susiraukė.
-Atėjau dėl Martos, - tariau ir pasibaisėjau, kad gal pataikiau
ne į tą namą. - Ji dingo... seniai.
Kurį laiką mergaitė atrodė sutrikusi. Paskui nuostaba jos
akyse peraugo į panieką.
- Kas tau taip sakė? Gal Ėmė Braithaus?
Sumirkčiojau visiškai išmušta iš vėžių.
—Kas ten, Selbe, - pasigirdo moteriškas balsas.
—Eik iš čia, - sušnypštė mergaitė. —Elgiesi nesveikai. Nesą­
monė. Negaliu tuo patikėti.
Ji išstūmė mane iš namo, bandydama uždaryti duris. Ste­
beilijau į ją. Ką ji kalba? Mergaitė kumštelėjo man į krūtinę.
Smarkiai. Žengtelėjau atgal.

108
 Užjos vėl prasivėrė durys. Pasirodė vidutinio amžiaus moteris
trumpais žvilgančiais juodais plaukais.
Per kelias sekundes suvokiau, kas ji galėtų būti.
Moteris nusišypsojo man, bet jos akys buvo pilkos ir
liūdnos.
Įsižiūrėjau j jos veidą. Tai negali būtiji. Negali.
- Sveika? —pasisveikino ji. - Ar tu viena iš Selbės draugių?
- Ne, mama. Ji kažkokia įžūli iškrypėlė.
Aš jų beveik negirdėjau. Akys priplūdo ašarų. Gal ta moteris
kažkada buvo graži, bet dabar kaktą vagojo gilios raukšlės, oda
buvo pageltusi ir nukarusi.
Tai negali būti mano mama.
Mano mamos veidas nebuvo iškreiptas skausmo.
Moteris atrodė sutrikusi.
- Kas tu?
Ji manęs nepažįsta. Neatpažįsta.
Dabar abi susiraukusios žvelgė į mane. Ore tvyrojo
įtampa.
Neliko nieko, tik viską pasakyti. Atrodė, kad mano balsas
sklido iš tolių, lyg kas kitas šnekėtų.
- Galvoju, kad galiu būti Marta.
Stojo tyla.
Moters akys išsiplėtė. Burna prasivėrė.
- Marta? —sušnibždėjo. —Mano Marta?
- Apsigimėlė. - Selbė vėl pastūmė mane. Tačiau aš nenu-
leidau akių nuo moters. Ji atsitraukė ir plačiai atvėrė duris.
- Užeik.
- Ne! —šaukė Selbė. - Jokiu būdu.
Nekreipdama į ją dėmesio nusekiau paskui moterį. Užmečiau
aplink akį. Erdvūs elegantiški kambariai su didelėmis įmant­
riomis sofomis kairėje.
Buvau sustingusi ir kaip nesava.

109
 - Tai ne ji, mama, - rėkė Selbė ir, prišokusi prie moters,
kratė jos ranką. - Mama? Dėl Dievo! Einu pakviesti tėčio. - Ir
ji išbėjo iš namo.
Moteris pakvietė mane sėstis ant sofos. Ji įsitaisė priešais.
Jaučiau, kaip siurbia mane akimis.
Sutrikusi nusisukau. Viskas turėtų būti kitaip. Jei ji tikroji
mama, turėčiau kažkaip jausti, jausti... kažkokį ryšį su ja?
Moteris prikando lūpą.
- Ar prisimeni mane?
- Nežinau, —atsakiau ir nuleidau akis.
Vėl stojo ilga tyla. Pagaliau pažiūrėjau į ją. Ji vis dar spoksojo
į mane.
- Kodėl tu manai, kad gali būti Marta?
Papasakojau jai viską, kas atsitiko nuo tada, kai radau skel­
bimą apie Martą internete.
Kai pasakiau, kaip Sonia nusikratė mūsų miške, ji tarė:
„Vargšas vaikas“.
Moteris pakėlė ranką, lyg norėdama nubraukti man nuo
veido plaukus. Susidrovėjau ir atsitraukiau.
Jos krūtinę, atrodo, kažkas slėgė. Bet čia nebuvo tai, ko tikė­
jausi. Tikėjausi, kad išvydusi ją iš karto suprasiu.
Bet nesupratau. Ji —tiesiog paprasta moteris.
Nuo durų sklido pikti balsai. Atsistojau.
Selbė įlėkė į kambarį. Prie jos buvo maža mergaitė, truputį
jaunesnė už Rorį. Paskui įbėgo trys vidutinio amžiaus vyrai. Visi
su chaki spalvos kelnėmis ir languotais marškiniais. Visai kaip
tie, kuriuos mačiau Evanporto parduotuvėse. Per daug veidų,
kad visus įsidėmėčiau. Sumišusi žvelgiau tai į vieną, tai į kitą.
- Ar tai ji? - paklausė aukščiausias ir žengė manęs link. Su­
griebė mano petį. Jo žvilgsnis atrodė beviltiškas. —Kas tu? —Jis
papurtė mano ranką. - Ką čia veiki?
Moteris atstūmė jo ranką.

no
 - Tai Marta, Šernai, - ji atsiduso. - Tikrai manau, kad tai
ji-
Kilo chaosas. Visi iš karto puolė kalbėti. Vyras barė moterį,
beveik nekreipdamas į mane dėmesio.
- Tai ne ji, Ane. Ji neįeitų šitaip...
-J i, - Anė puolė į ašaras. —Negi nematai?
- Liaukis. - Vyriškis ėmė tiesiog riaumoti. - Liaukis.
Liaukis.
Anė sugriebė jo ranką.
- Klausyk, - raudojo ji. - Šernai, prašau nusiraminti.
Apsidairiau po kambarį. Selbė su kitais vyrais garsiai šūkavo
prie durų. Vienintelis žmogus, kuris tylėjo, buvo ta maža mer­
gaitė. Ji net prasižiojusi įdėmiai žiūrėjo į mane.
Mano širdis daužėsi kaip išprotėjusi. Kad ir kaip įsivaizdavau
susitikimą su tikrąja šeima - tik ne taip. Nenorėjau ilgiau čia
pasilikti. Bet kojos buvo kaip įaugusios į tą vietą, kur stovėjau.
Vyro ir Anės argumentai skambėjo vis isteriškiau.
Ji beveik atsiklaupusi maldavo jo:
- Pažiūrėk į ją. Ji panaši į tave.
Vyriškis, rodos, nieko negirdėjo.
- Negaliu su tuo sutikti, - kartojo jis susirūpinusiu veidu. —
Leisk jai eiti.
- Nustokite šaukti, - tariau, bet žodžiai nuskendo aplinki­
niame triukšme.
Tada virš visų sugriaudėjo sodrus balsas.
-TYLOS.
Visi atsisuko. Tarpduryje stovėjo Gleinas. Jis buvo labai di­
delis.
Mirtina tyla.
Niekam nespėjus paklausti, kas jis ir ką čia veikia, Gleinas
nusišypsojo.
- Manau, kad visi turėtų nurimti ir išklausyti Loreną.
Išpaži nti s

Aš Evanporto policijoje.
Šalia nebuvo Gleino, nebuvo ir Perditų.
Dvi valandas kalbėjausi su Federalinio tyrimų biuro
agente.
Majore Džonson buvo aukšta, pailgu arklišku veidu. Man ji
patiko. Išklausė viską, ką pasakojau, ir uždavė daug klausimų.
Jos balsas buvo kupinas užuojautos.
Ji trumpam išėjo. Grįžusi pranešė, kad Teiloras Tarsenas iš­
kviestas apklausai, o Sonios Holtvud aprašymas išsiuntinėtas
visoms teisėsaugos įstaigoms šiaurės rytų Amerikoje.
Supratau, kad tai geros naujienos. Bet pati vis dar galvojau
apie susitikimą su Perdi tais. Vis lyginau liūdnų akių Anę Perdit,
kurią sutikau šiandien, su ta angeliško veido moterimi mano
sapne. Ar tai iš tikrųjų tas pats žmogus?
- Lorena?
Pakėliau akis. Majore ištiesė ilgas savo kojas.
—Turi suprasti, —tarė. —Čia yra du atskiri klausimai. Vienas —
kad tu galėjai būti pagrobta iš tikrosios savo šeimos, kai buvai
maža. Kitas - ką Tarsenas ir Sonia Holtvud ketino padaryti tau
ir tavo draugui. Tai du atskiri nusikaltimai. Du skirtingi, bet
susiję tyrimai.
- Tai kas dabar bus?
- Nori pasakyti, tau? - majore atsistojo.
Linktelėjau.

112
 - Tuoj atvyks tavo tėvai, —nutęsė. —Ir pasiims tave.
Ji vėl išėjo. Patogiau atsisėdau, galvą pasirėmiau rankomis.
Tiksėjo laikrodis.
Nepasakiau majorei, kad esu įsitikinusi, jog mama su tėčiu
žinojo apie mano pagrobimą. Dabar pati apie tai galvojau. Ir
buvau nepasiruošusi su jais susitikti.
Man reikėjo laiko pamąstyti, kas atsitiko su Perditais. Gal
klaidingai apie juos galvojau. Tikriausiai. Jei Anė būtų tikroji
mano mama, išvydusi ją, būčiau pajutusi kažką daugiau.
Užsimerkiau. Ašaros plūdo į akis. Vienintelis žmogus, kurį
dabar norėjau matyti, buvo Džemas. Jei mano apklausa baigta,
gal greit taip ir atsitiks.
Durys atsidarė. Stryktelėjau, tikėdamasi, kad tai jis.
Tarpduryje stovėjo mama ir tėtis.
Mama pravira burna. Tėtis atrodė dešimčia metų pasenęs.
Mamos veidas pilkas ir dar kaulėtesnis. Megztinis karojo nuo
pečių.
Sekundę jie tiesiog žiūrėjo į mane. Paskui mama staiga per­
bėgo per kambarį ir atsidūrė šalia manęs. Ji pusiau purtė mane,
pusiau mėgino apkabinti.
Stovėjau sustingusi. Jaučiausi nepatogiai.
Mamos ašaros riedėjo man per kaklą.
- O Lorena, kvailute, kvailute... Ačiū Dievui, kad tau viskas
gerai.
Ji kiek atsitraukė, bet rankos vis dar buvo man ant pečių,
akys tyrinėjo mane - išsigandusios ir smalsios.
Tėtis priėjo arčiau, stovėjo sunėręs rankas ir spoksojo į mane.
Atrodė įtūžęs.
Viskas pasikeitė. Supratau šią akimirką. Nuo šiol viskas tarp
mūsų bus kitaip.
- Ar tu suvoki, ką padarei? - šnibždėjo mama.
Stebeilijau į ją. Ką ašpadariau?

113
 - Man reikėjo tiesos, - atsakiau.
Tėtis suurzgė žemu balsu. Vėl pažvelgiau į jį. Po akimis tamsūs
ratilai, skruostai sukritę ir išblyškę.
Mama pastūmė mane į kėdę.
- Mes nepasakojome tau, nes nenorėjome skaudinti. Bū­
tume pasakę viską vėliau, kai jaustumeisi tam pasiruošusi.
Ji pati vis dar nepasiruošusi. Ir vis dar nesupranta, kad viską
žinau.
- Kaip manote, kada aš būsiu pasirengusi išgirsti, kad pa­
grobėte mane iš tikrosios šeimos?
Mama pažiūrėjo taip, lyg būčiau jai sudavusi.
-Ką?
Spoksojau į ją pasibjaurėjusi.
- Nemeluokit. Viską žinau apie Sonią Holtvud...
- Mes neatėmėme tavęs iš kitos šeimos, —mamos balsas trū­
kinėjo. - Oficialiai tave įsidukrinome.
Mano širdis liepsnojo neapykanta. Nenorėjau jos matyti.
Nevieno iš jų.
- Žinau, kad Sonia mane pagrobė, —šaukiau. - Žinau, kad
jūs taip pat.
Mamos kakta susiraukšlėjo.
- Ne, Lorena, tu klaidingai viską supranti.
Rankomis užsikimšau ausis. Nenorėjau daugiau klausytis jų
melo. Mama patraukė mano rankas.
- Majore mums pasakojo, ką tu sakei, bet turi tikėti mumis.
Mes manėme, kad tu Sonios vaikas.
- Tai kam jai sumokėjote už mane krūvą pinigų? —kly­
kiau.
Mama sumirkčiojo. Jos veidas buvo baltas kaip kreida.
- Na, pirmyn, - rėkiau. - Sakėte, kad vėliau pasikalbėsime.
Dabar ir yra vėliau. Ir mes kalbamės. Taigi pasakokit.

114
 Mama užsidengė veidą rankomis. Tėtis atsisėdo priešais. Jis
iki šiol nepalietė manęs ir neištarė nė žodžio.
- Na, tėti, - ašaros ritosi man skruostais. —Ar ir tu man
meluosi?
Jis pasilenkė ir patraukė mamos ranką nuo jos veido.
- Lorena turi žinoti visą istoriją.
Mama aiktelėjo.
- Bet...
Jis ranka nutildė ją ir atsisuko į mane, sukandęs dantis.
- Manau, laikas, kad tu suvoktum šitą situaciją kieno nors
kito akimis, Lorena.
Rūsčiai žiūrėjau į jį.
- Nuolat tau kartodavome, kaip tavęs norėjome. Tu mums
buvai ypatinga. -Tėtis giliai įkvėpė. - Bet yra daug dalykų, kurių
nežinai.
Jis kalbėjo, lyg būtų visai kitas žmogus, o ne tas raudon­
skruostis bambeklis. Jo vietoje buvo nepažįstamasis - šaltas ir
ramus.
- Dešimt metų stengėmės susilaukti kūdikio, Lorena. Aš-
tuoni dirbtiniai apvaisinimai ir nesuskaičiuojama daugybė kitų
nesėkmingų bandymų. Išmėginome viską. Niekada nesuprasi, ką
mes iškentėme. Ką tavo mama iškentė, —jis nutilo. —Galiausiai
jai prasidėjo nervinis išsekimas.
- Deivai, ne, - sušnibždėjo mama.
- Lorena to prašė. - Tėtis pakėlė akis į mane. Jo žvilgsnis
buvo šaltas, baisus. - Tavo mama mėgino nusižudyti.
Pasijutau taip, tarsi jis man būtų sudavęs stiprų smūgį į pilvą.
Atsipeikėjau. Bet juk mama tokia susikaupusi, viską kontroliuo­
janti. Kaip ji galėjo bandyti nusižudyti?
- Deivai, - mama maldavo.
- Taigi mudu nutarėme - daugiau jokių dirbtinių apvaisi­
nimų. Bet po kurio laiko ji sustiprėjo, ir mudu vis dar norėjome

115
kūdikio. Nusprendėme įsivaikinti. Tačiau dėl persirgtos nervinės
ligos buvo beviltiška kreiptis į vietines įvaikinimo agentūras.
Todėl ėmėme ieškoti toliau. Skambinėjome po visą pasaulį. Nuo
Kinijos iki Kanados. Tavo mamą apėmė vis stipresnė depresija,
o aš vis labiau bijojau, kad ji gali...
Tėtis pažvelgė giliai man į akis.
Nusisukau.
- Šiaip ar taip, mes tęsėme paiešką, ir vieną dieną mums
paskambino iš Marčfyldo. Teiloras Tarsenas. Jis buvo girdėjęs,
kad mes visur ieškome vaiko. Atrodė kupinas užuojautos. Bet
pasakė, jog turėsime laikytis kai kurių taisyklių, kad gautume,
ko norime.
Mano širdis tuksėjo.
-Tarsenas paaiškino, kad yra jauna moteris, Sonia Holtvud,
su maža mergaite. Įdukrinti galima iš karto. Bet buvo viena
suktybė. Ji norėjo gauti daugiau, negu paprastai įtėviai moka
tikriesiems tėvams. Trumpai tariant, ji norėjo tave parduoti. Už
krūvą pinigų.
Pagaliau. Jis tai pripažino. Mane apėmė įniršis.
- Tai jūs nusipirkote mane, - išrėžiau. - Kaip automobilį.
Kaip daiktą.
Taip smarkiai sugniaužiau kumščius, kad nagai dūrė delnus.
- Kaip tai vyko? Pluoštas grynųjų rudame voke ar kaip kitaip?
Tėtis sumirksėjo.
- O ne, žinoma, —tariau sarkastiškai. - Pamiršau. Jūs bu­
halteris. Tai gal viskas buvo paprasčiau.
- Lorena, prašau, - ašarojo mama. - Gal ir negerai padarėme,
kad davėme Soniai tuos pinigus... - jos veidas susiraukšlėjo.
- Manote?
Tėtis kumščiu trenkė į kėdės atlošą.
- Kaip tu drįsti taip su mumis kalbėti? - suriko. - Lyg būtum
teisėja. Neturi nė menkiausio supratimo, ką mes išgyvenome.

116
Kaip kankinomės tai darydami. Sumokėjome tuos pinigus, nes
labai norėjome kūdikio. Niekada nebūtume to darę, jei Sonia
būtų buvusi gera mama ir tavęs norėjusi. Jeigu būtų rodžiusi bent
menkiausią domėjimąsi tavimi, išskyrus tą, kiek grynųjų gali iš
mūsų išmelžti. - Jis nutilo. Kvėpavo sunkiai ir nelygiai. - Mes
ne piktadariai.
- Mes manėme, kad gelbėjame tave nuo jos, - mama paėmė
mano ranką. - O tu išgelbėjai mus. Turėdama tave aš vėl sustip­
rėjau. Pakankamai, kad galėčiau ryžtis dar vienam dirbtiniam
apvaisinimui. Todėl visada ir sakau, kad Roris - tikras stebuklas.
Bet tu buvai pirmasis mano stebuklas. Visada būsi mūsų dukra,
Lorena. Visada.
Mamos veidas persikreipė, ji maldavo mane suprasti. Už­
simerkiau, stengdamasi pasinerti į viską, ką jie pasakojo. Jie
nežinojo, kad aš pagrobta. Tą norėjo pasakyti. Jie tik sumo­
kėjo Soniai pinigus, nes norėjo išgelbėti mane ir... Atsimer­
kiau ir įdėmiai žiūrėjau į mamą. Tik dabar suvokiau, kokia
ji maža ir trapi. Pyktis lyg ir ėmė slūgti. Jutau gailestį jai,
jiems abiem.
- Aš sūnkiai dirbu. Vienuolika metų grąžiname skolas. Tiek
buvom prisiskolinę, - karčiai tarė tėtis.
Manyje vėl sukilo pyktis.
- Aš to neprašiau.
Tėtis atsiduso.
-T u neprašei, bet...
-Turi suprasti, kad mes bijojome, Lorena, - mama sugriebė
mano ranką. —Mes pažeidėme įstatymą. Bet nemanėm, kad ką
nors užgavome. Tačiau įstatymui nusižengėme.
Kažkas pasibeldė į duris. Įėjo majore.
- Atleiskit, bet turime kai ką aptarti.
Iš mamos rankos ištraukiau savąją ir atsisėdau. Mama buvo
šalia, visa įsitempusi.

117
 Majore atsistojo kambario kampe, rankas susidėjo už nu­
garos.
—Kol kas neturime įrodymų, kad Sonia Holtvud yra biolo­
ginė tavo mama, Lorena. Bet jei ji pagrobė tave, kai buvai trejų,
dabar galėjo padaryti taip, kad dingtum amžinai. Iš Marčfyldo
įvaikinimo agentūros gavome tavo bylą, kurios ten nebuvo,
kai jūs įsilaužėte. Tikriname visas detales. Tai užims laiko.
Natūralu, kad Perditai sunerimę laukia vienokios ar kitokios
žinios.
Pažvelgiau į mamą, sėdinčią šalia ir taip stipriai įsikibusią į
kėdę, kad net jos krumpliai buvo balti.
Majore nurijo seiles.
- Yra vienas dalykas, kuris gali mums padėti greičiau su­
žinoti, ar tu Perditų dukra. Užtruktų tik kelias valandas. Tai
DNR testas.
Nakt i nės bai mės

DNR testas užėmė mažiau kaip minutę. Ta pati seselė, kuri

tikrino mane, kai atvykome į policiją, įdėjo man į burną tam­
poną, patrynė juo dantenas, ir pasakė, kad rezultatai bus ryt iš
pat ryto.
Negalėjau patikėti, kad tokie svarbūs dalykai priklauso nuo
tokios greitos ir paprastos procedūros.
Federalinis tyrimų biuras leido tėvams mane pasiimti į Evan-
porto viešbutį. Žinojau, kad ten yra ir Džemas su savo mama,
bet mama neišleido manęs iš kambario. Po kurio laiko pasirodė
teta Bėja ir Roris. Teta Bėja yra tėčio sesuo. Kai aš prapuoliau, ji
atvyko padėti prižiūrėti Rorį. Aš gerai su ja sutardavau. Bet dabar
ji žiūrėjo į mane taip, tarsi būčiau ką tik nulipusi nuo uolos.
Įtampa kambaryje buvo baisi. Mama apsimetė, kad pokalbio
nebuvo. Kad aš nežinau, jog prieš daugelį metų ji bandė nusižu­
dyti. Žingsniavo pirmyn atgal, lankstė drabužius, kurie buvo jau
sulankstyti, šluostė dulkes, kurias jau buvo nuvaliusi kambarinė.
Nieko nekalbėjo.
Roris buvo piktas ir agresyvus. Nieko nuostabaus. Žlugo jo
kelionė į Fantazijos parką. Mėginau atsiprašyti, kad sugadinau
jo atostogas, bet jis tik užsikimšo ausis, kad manęs negirdėtų.
Tėtis trainiojosi po kambarį paniuręs ir susikūprinęs kaip
koks lokys.
Vienintelis dalykas, kurio norėjau, - tai pamatyti Džemą.
Pagaliau teta Bėja išėjo su Roriu ledų. Likome vieni. Po kelių
minučių mama nuėjo į vonią. Kai tik ji užsidarė, puoliau prie

119
telefono ir paprašiau registratūrą sujungti mane su Džemu Kold-
velu.
—Koks slaptažodis? - nutęsė registratorė.
—Slaptažodis? - susiraukiau.
Registratorė spragtelėjo liežuviu.
-Taip, brangute. Atleiskite, bet aš negaliu jūsų nei sujungti,
nei pasakyti kambario numerio, kol nepasakysite savo slapta­
žodžio.
Stebeilijau į telefoną. Nespėjau dar nieko ištarti, kai mamos
ranka per mano petį pasiekė telefono ragelį ir padėjo.
Pašokau.
—Kas čia darosi, mama?
—Mes nenorime, kad tu su juo susitiktum.
—Ką?.. - spoksojau į ją visiškai sumišusi. - Kodėl? Jis geriau­
sias mano draugas. Ir dėl nieko nekaltas.
—Jis paskatino tave pabėgti.
Tai buvo taip neteisinga, kad aš iškart netekau kantrybės.
—Jis ėjo su manim, norėdamas padėti. Ir kaip tik stengėsi
atkalbėti nuo minties rasti Sonią Holtvud.
—Ne vien tai. —Mamos skruostikauliai paraudo. -T u praleidai
su juo kelias naktis. Turime apie tai pasikalbėti... apie pasekmes.
—Ką? - Negi ji rimtai kalba?
Deja, taip.
Tik įsivaizduokit. Galėjau kirsti tris valstijas, būti pagrobta
ir palikta numirti šaltyje miške, galėjau išsiaiškinti, kad trejų
buvau pavogta ir parduota, o mamą domino tik tai, ką veikiau
su Džemu.
Tai buvo taip juokinga, kad net nusikvatojau.
—Septynis milijonus sykių kartoju - jis nėra mano myli­
masis.
Mama sučiaupė lūpas. Buvo aišku, kad manimi netiki.
—Bet, mama, jis mano draugas. - Šiurpas perbėgo per nu­
garą, kai suvokiau, ką ji šneka. Be Džemo būčiau neišgyvenusi.

120
Jokiu būdu. Mane apėmė panika. - Jūs negalite uždrausti man
su juo matytis.
—Galime ir tai padarysime, - nukirto mama.
Kai mes su Roriu įsikūrėme savo kambaryje, likusią dienos
dalį liūdna šliaužiojau po viešbutį. Tikėjausi pamatyti Džemą
arba Karlą, bet taip jų ir nesutikau. Sutemus grįžau į kambarį ir
žiūrėjau pro langą į prieplaukos šviesas.
Mama užsakė vakarienę mums su Roriu į kambarį, o patys
su tėčiu nusileido į viešbučio restoraną. Jie net nepaklausė, ar
norėčiau eiti kartu.
Mama tik pasakė:
—Ryt svarbi diena. Mums su tėčiu reikia pasišnekėti.
Kibau į maistą, stengdamasi nekreipti dėmesio į televizorių,
rodantį nesibaigiančius animacinius filmus. Per daug minčių
sukosi galvoje - kaip mama su tėčiu beviltiškai norėjo kūdikio,
ar Sonią Holtvud jau sugavo ir, žinoma, kas bus, jei aš iš tikrųjų
Marta Lorena Perdit.
Anksčiau man tai atrodė fantazija. Alternatyvus gyvenimas,
kuris galėtų atitikti mano nuotaiką. Dabar, kai pamačiau Per-
ditus, skausmingai supratau, kad už mano fantazijos - visos
šeimos realybė. Šeimos realybė, kurią kažin ar norėčiau pripa­
žinti.
Bandžiau išsiblaškyti. Pažaidžiau su Roriu šnipus, bet jam
tuoj nusibodo, ir mudu vėl žiūrėjome filmukus.
Mama atėjo apie dešimtą. Pasiuto, kad Roris dar neišjungęs
televizoriaus, nuvalė nuo jo veido pomidorų padažą ir išėjo.
Aš apsimečiau mieganti.
Naktį mano mintys buvo dar niūresnės ir įkyresnės. Tik nuvy­
davau vieną, į galvą jau lįsdavo kita. Net vaizdavausi, kaip mama
bando nusižudyti. Paskui Sonia Holtvud tykojo už viešbučio
kambario durų. Galiausiai atsikėliau ir patikrinau, ar tikrai jos
ten nėra.
Tvardykis, Lorena.

121
 Vėl atsiguliau j lovą. Akis užkliuvo už mano lagaminėlio. Jis
vienišas stovėjo kampe. Mama jį atvežė iš Bostono oro uosto.
Jutau kaltę prisiminusi, kokie išsekę jiedu su tėčiu atrodė, kai
po kelių dienų klajonių juos išvydau.
Mane nukrėtė šiurpas. O jeigu mama, netekusi galvos ir
nežinodama, kas man atsitiko, vėl bandė žudytis?
Apsiverčiau ir papurenau pagalvę. Kur Džemas. Labai jo
ilgėjausi. Žinau, jis —vienintelis žmogus, kuris leido man būti
savimi. Bet ką jis sakė? Kad tokios savanaudės dar nėra matęs?
Gal ir taip. Gal jis teisus.
Siek tiek pasnaudžiau. Švintant pabudau. Gulėjau ant nu­
garos. Roris knarkė kaip paršiukas savo lovoje.
Stengiausi negalvoti, ką reikštų būti Perditų dukra. Jie vėl
norėtų su manim susitikti. Tai gerai - ir aš norėčiau. Bet būtų
nelengva.
Gal jie norėtų vadinti mane Marta?
Gal tikėtųsi, kad vadinsiu juos mama ir tėčiu?
Kažkas pabarbeno į duris. Atsisėdau ir apsidairiau. Dar kartą
pabeldė, dabar garsiau.
Išsirangiau iš lovos ir nužingsniavau storu viešbučio kilimu.
Roris vis dar giliai kvėpavo knarkdamas. Stovėjau prie durų ir
klausiau. Man sukosi galva. Negi galėjau tai įsivaizduoti?
—Lorena, —sušnibždėjo žemas balsas. —Tai aš.
DNR

Džemas.
Atidariau duris. Jis buvo apsivilkęs žalius marškinius ir
džinsus. Blankioje koridoriaus šviesoje jo akys atrodė beveik
auksinės. Pilve vėl jutau tą keistą mazgą. Jo veidas buvo toks
žavus. Kodėl anksčiau to nepastebėjau? Nosies nuolydis, anta­
kiai, graži lūpų linija.
—Jie neleidžia man su tavim susitikti, - Džemas vogčiomis
atsisuko j koridorių. —Turėjau išpasakoti registratorei tą ilgą
sentimentalią istoriją, kad ji man pasakytų tavo kambario nu­
merį.
-A k. - Jaučiau, mano veidas rausta. Dėl Dievo, tai Džemas,
geriausias mano draugas. Bet staiga visai nežinojau, ką jam sa­
kyti.
Atrodė, jis nepastebi, kaip keistai elgiuosi. Tik žiūrėjo j
grindis, lyg stengdamasis kažką prisiminti.
—Lorena, - jo balsas buvo žemas, kimus. Mano nugara
perbėgo drebulys. - Atsimeni, sakiau, kad kai ko noriu tavęs
paklausti?
Žengtelėjau arčiau jo. Taip arti, kad įžiūrėjau kiekvieną jo
blakstieną. Mano širdis smarkiai plakė. Jis pakėlė akis. Ir tada
supratau. Supratau, ko jis norėjo paklausti. Supratau tai, ko kiti
laukia mėnesių mėnesius.
-Taip? - man trūko kvapo.
Džemas žiūrėjo į mane ir slinko arčiau. Arčiau.

123
 Užsimerkiau. Šiltos ir švelnios jo lūpos prisispaudė prie ma­
nųjų. Jutau kutenimą pilve ir... Taip, žinau, tai banalu, bet mano
keliai linko, aš vos stovėjau.
Atsitraukiau ir atsimerkiau.
Džemas šypsojosi.
Aš tirpau kaip lūpdažis ant radiatoriaus.
-Ak! Ar tu mane bučiuoji? - ir pašokau. Roris stovėjo mažiau
kaip per metrą nuo mūsų, vidury kambario, suraukęs nosį.
Pasigirdo balsai. Paskui žingsniai. Vis garsesni ir artėjantys.
Po kelių sekundžių koridorius buvo pilnas žmonių. Džemas
vis dar žavingai man šypsojosi, lyg nieko daugiau aplink ne­
būtų.
—Lorena, gerai, kad nemiegi, —majore Džonson privertė
mane atitraukti akis nuo Džemo. - Eik į kambarį.
Jos balsas buvo įsitempęs, atkaklus. Pažiūrėjau į kitus agentus
už jos. Jie buvo su ginklais rankose.
—Ką tai reiškia?
Majore nekreipė į mane dėmesio, tik stengėsi nustumti nuo
durų Džemą.
—Grįžk į kambarį, drauguže.
Akimirką svarsčiau, ar ji matė mus bučiuojantis. Bet ką čia
veikia kiti ginkluoti agentai?
—Kas čia vyksta? - paklausiau.
Džemas vis dar stovėjo koridoriuje.
—Judėk, —įsakė jam majore.
—Aš liksiu su Lorena.
Kiti agentai beldė į mamos ir tėčio duris.
—O, dėl Dievo, gerai. Eikit į vidų. Dabar, - paliepė ma­
jore.
Ji įstūmė mus tris į kambarį ir uždarė duris. Pažiūrėjau į laik­
rodį prie lovos. 6.30 ryto. Kodėl jie taip anksti žadina mamą ir
tėtį?

124
 - Ei, Rori, - tarė majore, - pažiūrėk kitam kambary televi­
zorių.
Roris patenkintas linktelėjo. Mama niekada jam neleisdavo
rytais žiūrėti filmukų. Majore ramiai kažką pasakė vienam
agentui, ir jis išvedė Rorį. Tada priėjo prie manęs. Aš buvau
prisėdusi ant lovos.
Ji pakėlė popieriaus lapelį.
-Tavo DNR tyrimo rezultatai.
Man viskas buvo aišku, nespėjus jai ir prasižioti.
- Pagal testą 99,9%, kad tu esi biologinė Anės ir Šerno Per-
ditų duktė.
Kitaip sakant, jokių abejonių.
Po tiek laiko ir pastangų sužinojusi savo kilmę, maniau, jau­
dinsiuos. Arba išsigąsiu. Ar bent jau nurimsiu.
Tačiau nejaučiau nieko.
Džemas sėdėjo šalia manęs ant lovos. Jis paėmė mano ranką
ir perbraukė pirštais per manuosius.
Kažkas garsiai pasibeldė į duris. Dar vienas Federalinio ty­
rimų biuro agentas įkišo galvą ir linktelėjo majorei.
- Įtariamieji saugomi, - tarė.
- Kokie įtariamieji? - paklausiau.
Majore atsiduso.
- Lorena, tau labai sunku, žinau, bet faktas, kad tu esi patvir­
tinta Marta Lorena Perdit. Vadinasi, buvai pagrobta Evanporte
1995 metų rugsėjį, po dviejų su puse mėnesių įdukrinta per
Marčfyldo įvaikinimo agentūrą Vermonte. Mes dar nežinome,
kiek žmonių dalyvavo pagrobime ir vėliau, apgaulingai slepiant
nusikaltimą. - Ji nutilo. - Galimas daiktas, kad tavo įtėviai ži­
nojo, kas vyksta.
- Ne, - mano burna buvo sausa. - Jie nežinojo. Jie manė,
kad Sonia Holtvud yra mano mama.

125
 -Atleisk, Lorena, —tarė majore. - Dabar tavo įtėviai išvesti ap­
klausai. Iki tyrimo pabaigos jiems nebus leista su tavim susitikti.
Ne. Svarsčiau apie ginkluotus agentus.
Majore atsitūpė priešais mane.
-T ai tik tyrimas. Kol kas prieš juos nėra jokių įkalčių. Bet
mums reikia peržiūrėti jų susirašinėjimą dėl įvaikinimo. Taip
pat banko sąskaitas. Tokie reikalai.
Mano širdis tuksėjo. Banko sąskaitas? Kai Federalinis tyrimų
biuras sužinos apie tėvų nelegaliai mokėtus pinigus Soniai, tikrai
juos apkaltins. Nuleidau akis.
- Kiek truks tyrimas?
Majore patraukė pečiais.
- Mes jau tikriname visas įvaikinimo agentūros bylas. Užims
laiko, kol sužinosime, kas iš tikrųjų suklastojo visus dokumentus,
susijusius su tavo gimimu ir pirmaisiais metais. Tada turime
išsiaiškinti, kas turėjo susisiekti su ligonine, kurioje tu gimei, ir
ar jiems nerūpėjo, ar (kas yra labiau tikėtina) buvo sumokėta,
kad suklastotų informaciją.
- Bet tai neturi nieko bendra su mano mama ir tėčiu, - pro­
testavau.
Džemas apsikabino mane.
Majore nieko neatsakė.
- Ar aš turėsiu likti su Roriu ir teta Bėja?
- Manau, teta Bėja ruošiasi po poros dienų grįžti su Roriu
į Angliją.
Susiraukiau.
- O aš? - pažvelgiau į Džemą. - Gal galiu pabūti su...
Karia?
Majore papurtė galvą.
- Jau sutarėm, kad ponia Kaldvel su Džemu taip pat gali
vykti į Angliją. Mes turime jo parodymus. Kol bus surasta Sonia
Holtvud, jis niekuo negali padėti.

126
 Vėl pažiūrėjau į Džemą. Mano širdis daužėsi.
- Aš pasišnekėsiu su mama. Gal ji leis man pasilikti, - tarė
Džemas. Bet jis nebuvo tikras.
Atsisukau į majorę.
-T ai kas su manim bus?
- Per dvidešimt keturias valandas turi įvykti ex-parte proce­
dūra. Bus duoti nurodymai dėl tavo globos. Per mėnesį įvyks
viešas teismo posėdis, kuris nutars, kur tu nuolat gyvensi.
Nuolat.
Žodis sukosi mano galvoje.
- Nesuprantu.
- Atleisk, Lorena, tai sudėtinga, - majore nutilo. - Žiūrėk,
nors mes žinome, kad esi Perditų duktė, reikia įrodyti, kad tavo
įvaikinimas Anglijoje neteisėtas. Maždaug per mėnesį viešas
teismo posėdis tą padarys. Teisėjas panaikins neteisėtą įvaiki­
nimą ir nuspręs, kur turi gyventi ir kas turi tave globoti. Nuolat.
Normali procedūra yra tokia: kol aiškinamasi dėl tėvystės, tave
globos visuomeninės tarnybos.
Aiktelėjau.
- Turėsiu būti tarp nepažįstamų žmonių?
Majore patapšnojo man per kelį.
- Jie geri, Lorena, valstybės patikrinti...
- Bet aš nenoriu likti su žmonėmis, kurių nepažįstu.
- Klausyk. Tu neleidi man baigti. Paprastai valstybė turėtų
rasti tau globėjus. Bet čia nėra įprastas atvejis. Perditai žino DNR
tyrimo rezultatus. Spėju, jie norės būti pripažinti tinkamiau­
siais...
- Ką tai reiškia? - atsirėmiau į Džemą. Negalėjau patikėti
tuo, kas vyksta.
- Perditai tikriausiai norės būti patvirtinti laikinais globė­
jais, - majore šyptelėjo. - Jie turtingi žmonės, turintys gerą pa­
dėtį visuomenėje. Jeigu jie pereis visus reikalingus patikrinimus

127
ir įtikins teisėją, kad tau geriau bus su jais nei kuo kitu, galėsi
likti pas juos, kol truks visas procesas. Jiems reikės bylinėtis su
tavo įtėviais dėl globos.
Sutrikusi spoksojau į ją.
Gyventi su Perditais?
Majore atsiduso:
- Vertink situaciją taip: po vienuolikos metų grįžti namo.
(,V į**
.n

Vi rvut ė

Perditai elgėsi taip, kaip majore ir pranašavo. Vadinasi, po

dvidešimt keturių valandų sužinojau, kad gyvensiu su jais iki
viešojo teismo posėdžio, kuris spręs apie nuolatinę mano gyve­
nimo vietą. Jis turi įvykti lapkričio pabaigoje.
Kitą dieną majore privertė mane susitikti su mokyklos psi­
chologe. Sakė, turiu su kuo nors pasikalbėti, kad man padėtų
apsiprasti su nauja situacija, kurioje atsidūriau.
Atvirai kalbant, viską iš naujo pasakodama jaučiausi dar blo­
giau. Psichologė buvo pagyvenusi moteris. Ji tik užjaučiamai
linksėjo kartodama:
- Hmm, tau labai sunku.
Galų gale norėjau ją aprėkti.
Žinau, kad sunku. Tai ką man daryti?
Buvau tikra, kad iš dalies ji galvojo: Kokia čia bėda? Norėjai
žinoti, kas esi. Na štai, esi Marta Lorena Perdit. Tai ir gyvenk
laiminga.
Buvo labai sunku nusakyti, kaip jaučiuosi. O dar teismas.
„Geriau gyvenk su Perdi tais, negu su įtėviais, su kuriais tavęs
niekas nesieja“, - taip sakyčiau. Bet širdyje jausmai buvo sumišę.
Aišku, norėjau pabūti su Perditais, bet gyventi su jais nenorėjau.
Jų visai nepažįstu. Mane gąsdino mintis, kad reikės pas juos
persikelti.
Ilgėjausi mamos su tėčiu.
Puoselėjau tik vieną viltį —kad psichologė įkalbės Karlą ir
Perditus leisti Džemui pasilikti su manim. Drauge su juo viskas
būtų pakenčiama.

129
 Priešpiečius valgiau su išsiblaškiusia teta Bėja ir neįprastai
švelniu Roriu. Paskui nekantriai laukiau, kada ateis psichologė į
antrą mūsų susitikimą. Kai tik ji įžengė, supratau, kad naujienos
nekokios.
- Mes visi girdim, ką tu sakai, Lorena. Ponia ir ponas Per-
ditai tave atjaučia. - Psichologė nutilo ir putlų jos veidą nu­
švietė globėjiška šypsena. - Bet visi jaučia, kad tu viena sugebėsi
priprasti prie naujos padėties. Tavo mylimasis tik komplikuotų
reikalą.
- Jis nėra mano mylimasis, - sumurmėjau, bet negalėjau
žiūrėti jai į akis. Noriu pasakyti, gal taip ir yra, tikiuosi. Nesu
tokia naivi, kad galvočiau, jog po pirmo pabučiavimo tampi to
žmogaus mylimąja.
- Vienintelė galimybė - gal Džemo mama galės ilgiau čia
pasilikti. Tada judu galėtumėte susitikinėti.

Per tą laiką, kiek esame viešbutyje, Karlą mačiau tik kartą.

Džemas sakė, kad daugiausia laiko ji leidžia, tyrinėdama Evan-
porto antikvarines ir meno dirbinių parduotuves. Paskutinį kartą
susitikome, kai ji apžiūrinėjo juvelyrinius dirbinius viešbučio
suvenyrų krautuvėlėje.
- Brangioji, - nusišypsojo Karia, kai priėjau. Ant jos rankos
buvo krūva žiedų. Ji tyrinėjo medinius karolius, nudažytus rude­
ninių lapų spalvomis —raudonai, geltonai ir rudai. —Tik pažvelk.
Lažinuosi, jie tikrai amerikietiški.
Nežinojau, ką atsakyti.
- Taigi, —Karia pakėlė akis. —Nenorėjau to minėti tavo tė­
vams girdint, bet mūsų seansas padėjo, tiesa?
Sumirksėjau nelabai suprasdama.
- Na, hipnoterapija? Žinau, kad tu kažką pajutai - nors sakei,
kad nieko. Būtent tai ir atvedė tave čia, ar ne? - ji pasilenkė
arčiau. - Galėjai viską man sakyti. Būčiau pašnekėjusi su ponia
Nerimautoja. Ir būtume išvengę visos tos painiavos.

130
 Įdomu, ką ji ten būtų mamai sakiusi apie mano planus, kad
mama paklausytų.
Karia kilnojo karolius.
- Jaučiu, kad per juos teka žemės energija. Man patinka
Amerika. Tokia didelė, tokia šiuolaikiška ir joje tiek daug na­
tūralių dalykų.
- Karia? - nurijau seiles. - Ar norėtumėte ilgiau čia pasi­
likti?
- Žinoma, brangioji... - Ji nutilo vidury sakinio. Padėjo ka­
rolius ir atsiduso. - Nieko labiau nenorėčiau. Bet turiu grįžti
pas mergaites. Ir pas savo klientus. Džemui reikia į mokyklą.
Jis nėra labai geras mokinys. Kaip dauguma berniukų. Tingi.
Mažai bendrauja. Jo galvoje tik viena.
Paraudau.
- Džemas ne toks.
Karia kilstelėjo antakius pirštais liesdama žvaigždės formos
sagę.
- Mama visada sako, kad su berniukais lengviau, - pridū­
riau.
Karia prunkštelėjo.
- Brangioji, aš dievinu Džemą, bet vyrai yra padarai iš kitos
planetos. Esu įsitikinusi, kad ankstesniame gyvenime buvau koks
Europos karalius. Negalėtum patikėti...
Kol Karia paistė apie antgamtiškas savo patirtis, pasilenkiau
prie parduotuvės lango. Negalėjau įsivaizduoti savo ateities be
mamos ir tėčio. Tikėjausi, kad, žinant, jog tikrai esu Marta Lo-
rena Perdit, viskas įgis prasmę. Maniau, radusi tikrąją mamą,
pajusiu pilnatvę.
Tačiau Marta Lorena buvo tik dingusios mergaitės vardas.
Ir Anė Perdit nebuvo tokia graži kaip sapne.
O aš jaučiausi vienišesnė nei bet kada.

131
 *

Buvau viską susikrovusi ir pasiruošusi vykti, kai majore manęs

atvažiavo kitą popietę pusę trijų.
Tą rytą skausmingai atsisveikinau su Roriu. To nesitikėjau.
Įdomu, kada vėl jį pamatysiu. Teta Bėja norėjo skubėti namo,
tvarkyti mamos ir tėčio advokatų ir banko reikalus.
Stengiausi per daug negalvoti apie mamą ir tėtį. Džemas,
kaip visada, buvo labai praktiškas.
• —Federalinis tyrimų biuras negali jų laikyti be jokių įrodymų.
Juk jie ne teroristai. Juos paleis po dienos ar dviejų. Kai pasakysi
Perditams, kad nenori su jais gyventi, jie tavęs nevers. Negali.
Mąsčiau apie pinigus, kuriuos mama su tėčiu sumokėjo So­
niai. Ir troškimą Anės Perdit veide, kai mane išvydo. Nuliūdau.
Daugiau nieko nesakiau Džemui. Nenorėjau gadinti paskutinių
mudviejų valandų kartu.
Jis įsmuko į mano kambarį, kai tik teta Bėja su Roriu išėjo.
Iš pradžių atrodė kiek keista. Anksčiau būdama su juo niekada
nekreipdavau dėmesio, kaip aš atrodau, ką jis apie mane gal­
voja. Tačiau Džemas buvo nuostabus. Sakė, kad aš jau daug
mėnesių jam patinku. Keista, kad to nepastebėjau. Jis buvo
švelnus ir juokingas, ir... Na, galiu pasakyti tik tiek, kad pa-
kavausi ilgai.
Tada majore pabeldė į duris.
- Laikas eiti. —Ji pažvelgė į mūsų veidus. —Turite dvi mi­
nutes, - išėjo ir užtrenkė duris.
Džemas neišskrido namo iki kito vakaro. Bet visai aiškiai
pasakė, kad daugiau mudu nepasimatysim.
Aš būsiu per daug užsiėmusi su nauja savo šeima.
Spoksojau į jį. Širdis mušė gerklėje.
- Nevažiuok.
Jis plačiai nusišypsojo.
- Aš grįšiu.

132
 Ne, negrįši. Ne, negrįši. O Dieve. Tu pamirši mane, kai prie
tavęs prieis pirma mergaitė. Tai bus maždaug po penkių minučių.
Daug kartų mačiau, kaip tu patinki mergaitėms. Negaliu to
pakęsti. Lauk manęs. Prašau, prašau, prašau.
Majore vėl pabeldė į duris.
- Pirmyn, jaunuoliai.
Daugiau laiko nebuvo. Džemas įgrūdo man kažką į ranką,
paspaudė pirštus ir išėjo.
Majore paėmė mano lagaminą.
—Ar pasiruošusi? - paklausė.
Linktelėjau, klupinėdama paskui ją viešbučio lifto link. Jau­
čiau delne Džemo įduotą daiktą, mažą ir lygų.
Palaukiau, kol išlipome iš lifto ir majore nuėjo ieškoti taksio.
Tada atgniaužiau ranką. Mano delne buvo mažas ovalo formos
medžio drožinukas su skylute per vidurį. Panašus į tuos, kuriuos
mačiau Gleino trobelėje, tik mažesnis ir paprastesnis.
Džemas išdrožė jį man.
Registratūroje paprašiau virvutės. Pervėriau ją per drožinuką
ir užsikabinau ant kaklo. Tada nuėjau paskui majorę į automo­
bilį.
Kai ji užtrenkė duris, atrodė, kad užrakina mane kalėjime.
Kaspi nas

Kelionė iki Perditų namų, rodos, pralėkė per kelias sekundes.

Sėdėjau automobilio gale, tvirtai suspaudusi rankas.
Kai pamačiau geltoną kaspiną aplink medį Perditų sode,
širdis, jau ir taip nusmukusi batuose, dabar iškrito ant žemės.
- Čia bus vakarėlis ar kas nors panašaus? - paklausiau ma-
jorčs.
Ji suglumusi pažvelgė į mane.
-Tas kaspinas čia yra nuo tada, kai prieš vienuolika metų tu
dingai, - atsakė ji. - Negi anksčiau jo nepastebėjai?
Ne. Eidama takučiu supratau, kad ji teisi. Iš arčiau kaspinas
atrodė išblukęs ir dėmėtas.
- Tokia tradicija, - paaiškino majore, - kai žmonės ilgam
išvyksta iš namų.
Kai ji paskambino į duris, mano širdis daužėsi krūtinėje.
Namas atrodė ramus, bet man buvo baugu tų žmonių, su kuriais
teks susitikti.
Anė Perdit atidarė duris, beveik dar nespėjus majorei ati­
traukti rankos nuo skambučio. Atsitraukė ir įleido mane.
Kojos drebėjo. Įspūdis buvo toks pat kaip anksčiau. Daug
erdvės, šviesos ir lakuotų medinių baldų. Sį sykį pro galines duris
pastebėjau baseiną.
Stovėjau sutrikusi, galvodama, kur visi kiti.
Vyriškis, kuris kalbėjo su manim anksčiau, stoviniavo prie
įmantrios sofos. Jaučiau, kaip jo akys įkyriai žiūri į mane. Ži­
nojau, kad tai Šernas Perditas.

134
 Mano tėtis. Ir vis dėlto dar ne tėtis.
Pažvelgiau j grindis, norėdama būti kur nors kitur.
Majore atsisveikino. Iš visų jėgų stengiausi nepravirkti ir jai
ką nors pasakyti. Anė Perdit palydėjo majorę, tada priėjusi paėmė
mano lagaminą. Nenoriai Jį atidaviau. Vis dar nepratariau nė
žodžio.
- Eikš ir sėskis. Mes čia vieni. Pagalvojom, kad taip tau bus
lengviau.
Ji padėjo mano lagaminą prie laiptų. Jaučiau, kad trokšta
pulti ir apkabinti mane, bet tvardosi.
Atsisėdau ant sofos krašto kaip įmanoma toliau nuo jos.
Nuleidau akis. Man ant kaklo kabėjo medinis ovalas. Nuo to
vaizdo gerklėjo strigo gumulas. Turėjau stipriai spausti kumščius,
. kad neimčiau kaukti.
- Lorena?.
Aš pakėliau akis. Anė sėdėjo ant sofos priešais mane. Šernas
stovėjo prie jos peties. Jie buvo susikibę rankomis.
Turbūt jie nelabai skiriasi nuo mamos ir tėčio. Nepaisant
raukšlių, Anė, aišku, buvo daug jaunesnė už mamą ir prisižiū­
rinti. Plaukai tvarkingai sušukuoti, makiažas nepriekaištingas
iki pat blizgančių raudonų lūpų. Šernas atrodė dar jaunesnis. Jis
buvo aukštas, atletiškas, tamsiais rudais plaukais, krentančiais
ant kaktos.
- Psichologė sakė, kad pageidauji būti vadinama Lorena, -
tarė Anė.
Aišku. Juk tai mano vardas.
- Puiku, - greit pridūrė Šernas.
- Mano mama vadinosi Lorena, —toliau kalbėjo Anė. —Todėl
tai yra antras tavo vardas. Kaip gerai, kad jis išliko, o juk galėjo...
Kai aš gimiau, mano mama buvo tik truputį vyresnė už tave.
Aštuoniolikos. Ją pavadino garsios aktorės Lorenos Bacall vardu.
Tai taip pat ir mano antras vardas.
- Ane, - Šernas patapšnojo žmonai per petį.

135
 -Taip, atleiskit. Aš tiesiog... —jos skruostu riedėjo ašara.
Vis dar buvau nuleidusi akis. Ši moteris buvo mano mama.
Turėjau su ja gyventi. O dabar visai nepažįstama.
- Mums visiems labai sunku, Lorena. Bet... mudu su Šernu
norim pasakyti, kad labai tave mylim.
Jūs manęs nepažįstat.
Staiga pradėjau nepakeliamai ilgėtis mamos ir tėčio.
O Dieve, kas bus, jei juos pasodins į kalėjimą, ir aš jų nepa­
matysiu?
Pradėjo sukti pilvą.
- Mes niekada nesiliovėme tavęs laukę ir ieškoję. Tikėjomės
ir meldėmės, kad grįžtum namo.
Ilgiau negalėjau sulaikyti ašarų. Kai ji ištarė žodį „namo“,
visą mano kūną apėmė neviltis. Susiriečiau slėpdama veidą. Kiek­
viena kūno ląstelė tyliai raudojo.
Staiga jie abu puolė prie manęs, taip pat apsipylę ašaromis.
Anė prie mano kelių apsikabinusi mane sriūbavo:
- Mano vaikeli, mano vaikeli.
Šėmas glostė man plaukus.
Viskas buvo bjauru.
Norėjau šaukti ir rėkti, kad jie pasitrauktų. Kad paleistų
mane namo. Bet kas iš to? Mamai ir tėčiui neleidžiama manęs
matyti. Daugiau neturiu namų.
Valdžiausi, kad nustočiau verkti. Atsisėdau, išsitiesiau ir nu­
sišluosčiau akis.
Mamą ir tėtį tardo. Greit juos paleis, ir jie galės bylinėtis dėl
manęs. Perditai neprivers manęs pasilikti. Jei jie tikrai mane
myli, paleis.
Vėl pažiūrėjau į medinį ovalą. Mintyse kartojau žodžius.
Viskas bus tik geriau.

Tuo metu dar nežinojau, kad reikalai pakryps į blogąją

pusę.
Ar tu vis dar manęs ilgiesi?

Maždaug po valandos Anė ir Šernas liepė dukroms grįžti.

Prisiminiau jas abi iš ano karto - blondinę Selbę, kuri stengėsi
mane išvaryti, ir mažąją Medison, kuri spoksojo į mane iš už
sofos didelėmis apvaliomis akimis kaip galagas.
- Ar tu tikra, kad viskas gerai? - iš tarpdurio paklausė Selbė.
- Žinoma, brangioji, - Anė atsistojo. - Ateik ir deramai pa­
sisveikink su sesute.
Selbė atsargiai {šlepsėjo į svetainę. Plaukai surišti į uodegytę.
Ji buvo ryškiai išsidažiusi. Iš to, ką Anė man sakė, žinojau, kad
jai trylika, metais už mane jaunesnė. Net dabar man mama jokiu
būdu nebūtų leidusi taip prisidažyti.
- Sveika, Marta, - ji paraudo. - O, atsiprašau, turiu tave
vadinti Lorena.
- Sveika, - trumpai atsakiau. Tada, tikriausiai pajutusi, kad
reikia būti malonesnei, pridūriau: - Esu tikra, kad priprasi prie
vardo.
Selbės lūpos sudrebėjo.
- Viskas gerai, mielosios, - Anė apsikabino Šelbę, tada at­
sisuko į mane: —Selbė truputį susijaudinusi. Jai buvo tik dveji,
kai tu dingai. Jai taip pat viskas nauja.
Nauja jaP
Selbė žiūrėjo į mane savo mažomis pilkomis akimis.
-Visada norėjau pamatyti savo vyresniąją seserį, - tarė mo­
notonišku balsu. Man iš karto tapo aišku, kad ji niekada to
nenorėjo.

137
 - O, Šelbe, kaip malonu, kad tai pasakei, - Anė vėl ją apsi­
kabino.
Už nugaros išgirdau triukšmą ir atsisukau. Pašokau. Medison
keturiomis ropojo maždaug už pusės metro nuo manęs.
- Mede, nesėlink šitaip prie žmonių, - atsiduso Anė. - Einu
išvirsiu arbatos.
Selbė išsekė paskui mamą. Aš nusišypsojau Medison.
- Sveika.
Ji spoksojo j mane.
- Kiek tau metų? - paklausiau, nors Anė jau buvo man sa­
kiusi.
- Sešeri, - atsakė neatitraukdama nuo manęs akių. - Ar tu
tikrai mano sesuo?
Linktelėjau.
- Įsivaizdavau, kad tu princesė.
- O! Na... Ne princesė. Atleisk, manau, kad esu tiesiog pa­
prasta.
Ji pasilenkė ir sušnibždėjo man į ausį. Kvepėjo žemuogių
džemu.
- Bet mes galime apsimesti, kad tu princesė.
Šyptelėjau.
- Ar tau patinka įsivaizduoti?
Medison iškilmingai linktelėjo.
- Užaugusi žadu būti aktorė.
—Tikrai? Ar tau patinka persirenginėti ir panašūs dalykai? —
paklausiau prisiminusi, kaip būdama maža reiigdavausi mamos
drabužiais.
- Kartais, - Medison pakreipė veidelį. - Bet tikrai mėgstu
apsimetinėti. Įsivaizduoti, kad esu visai kitas žmogus.
- Arbata paruošta, —paskelbė Anė.
Medison išslinko iš kambario. Sekiau paskui ją ir žiūrėjau,
kaip ilgi juodi plaukai siūbuoja iš vienos pusės į kitą.
- Tikiuosi, buvai mandagi su Lorena, - tarė Anė mažei, kai
ši atsisėdo prie stalo. Tada atsisuko į mane: - Ji labai drovi.

138
 - Nori pasakyti, keistuolė, - ne visai tyliai pasakė Šelbė.
Anė apsimetė, kad negirdėjo.
- Medison buvo puiki, - garsiai tariau. - Ji man daug visko
pasakojo.
Medison paraudo. Bandžiau jai šypsotis ir užtikrinti, kad ne-
išduosiu Selbei jos svajonių apie aktorės ateitį, bet ji nusisuko.
Anė padėjo ant stalo ąsotį su pienu. Kai ji pasilenkė virš mano
kėdės, pastebėjau virš sijono išsivertusius lašinukus.
Puiku. Mano laimė.
Riebūs genai.

Pagaliau po pietų išsiveržiau iš namo. Paklausiau, ar vėliau

galėsiu pasinaudoti telefonu.
- Žinoma, - Anė nukaito. - Nereikia nė klausti.
- Ei, gal nuvažiuokim į parduotuvių rajoną, —pasiūlė
Šernas. —Galėtum išsirinkti sau mobilųjį.
Taigi išvažiavom - Šernas, aš ir Medison. Didžiuliu septynių
vietų šeimos autobusiuku.
Šernas iš tiesų buvo nieko. Labai malonus su Medison - švelnus
ir šiek tiek kandus. Tačiau kalbėjo nedaug. Manau, jis toks, kurį
Karia pavadintų intuityviu - viską supranta be žodžių.
Mes abu žinojome, kad naują telefoną reikės pakrauti. Bet jis
matė, kaip noriu paskambinti, todėl net neklausęs paskolino sa­
vąjį. Ir vaikščiojo su Medison po drabužių skyrių, kol aš rinkausi
telefoną. Žinoma, mama klaustų, kam žadu skambinti. Tėtis taip
pat nesuprastų užuominos. Jis tikrai nesitrintų dešimt minučių
marškinių ir megztinių skyriuje, kad suteiktų man privatumo.
Kam skambinau? Aišku, Džemui. Jis vis dar buvo viešbu­
tyje.
- Ilgiuosi tavęs, - tarė.
Nuo to pasijutau geriau. Sušilo vidus. Kol jį pašaukė Karia.
Vėl likau viena.

139
 Išsirinkau tikrai dailų sidabrinį telefoną raudonu rėmeliu.
Šėmas sakė, kad galiu imti, kokį noriu, taigi man patiko šitas
su vaizdo ir fotografavimo funkcija. Nebuvau godi. Tiesiog no­
rėjau, kad Džemas galėtų atsiųsti man savo nuotraukų ar trumpą
filmuką apie save. Suprantama, jei galės iš ko nors pasiskolinti
tokį telefoną.
Galiausiai visi trys nuvažiavome į uostą. Buvo vėsi, bet graži
diena. Dangus giedras. Evanportas tikrai jaukus prie vandens.
Yra didelis medinis pasivaikščiojimo takas, daug kavinių, prie­
plaukoje pilna valčių.
Susėdę gerėme kokakolą žiūrėdami į vandenį. Medison ste­
bėjo mane didelėmis akimis. Tada Šernas parodė valtį. Džozefina
Mei. Ji spindėjo saulėje, sūpuodamasi ant vandens kaip nekantrus
vaikas. Kai mes į ją įlipome, Šernas atrodė labai susijaudinęs. Net
Medison lakstė aplink ir aiškino, kaip vadinasi kuri dalis.
—Aišku, neturiu tiek daug laiko buriuoti, kiek norėčiau, -
kalbėjo jis. - Anė ir Šelbė nėra tokios entuziastės kaip anksčiau.
Bet Medei patinka. Gal mes kada nors ją pasiimsime.
Šernas viltingai pažvelgė į mane.
—Žinoma, - atsakiau.
Kol grįžome namo, saulė beveik nusileido. Žengdamas pro
duris Šernas laikė Medison ranką. Ir dėl to, ir dėl tamsos nu­
liūdau. Net nepastebėjau prie namo majorės automobilio.
Tik įėjusi iš jos veido pamačiau, kad naujienos nekokios. Ji
nusivedė mane į svetainę. Anė pasuko į virtuvę ir susirūpinusi
vis žvilgčiojo į mus.
-Teiloras Tarsenas prisipažino žinojęs apie tavo pagrobimą, -
tarė majore.
Suraukiau antakius.
- Bet tai gerai, ar ne? Įrodo, kad mama su tėčiu nekalti.
- Ne taip paprasta. Tarsenas pasirašė parodymus, kad tavo
tėvai viską žinojo.
Stebeilijau į ją, širdis daužėsi kaip laukinė.

140
 -Jis meluoja, - surikau. - Mama su tėčiu viską man papa­
sakojo. Jie manė, kad Sonia Holtvud mano mama.
- Ša, —majore pasislinko arčiau ir paglostė man ranką. -Tarp
mūsų - aš tavim tikiu. Tavo tėvai atrodo sąžiningi žmonės, ir
jų istorija visai įtikinama. Bet jie prisipažino, kad pažeidė įsta­
tymus, mokėdami Soniai pinigus. Tam vėl prireiks atitinkamos
procedūros.
Mudvi dar šiek tiek pasišnekėjome. Majore pažadėjo paprašyti
mamos ir tėčio advokatą, kad man paskambintų. Ir išvažiavo.
Sėdėjau ant sofos. Šerno mobilusis buvo ant mažo staliuko
prie durų. Paėmiau jį ir parašiau Džemui žinutę. Skambinti
bijojau, kad kas nors neįeitų ir neišgirstų.
Taip norėjau, kad jis mane apkabintų.
Prisiminusi, ką jis sakė, parašiau: Ar tu vis dar manęs ilgiesi?
Jis iš karto atsakė: Dar labiau.
Ištryniau abi žinutes ir padėjau telefoną į vietą. Keista, kaip
kažkas vienu metu gali tave ir palaikyti, ir kelti sielvartą.
Martos kambarys

Vėlai vakare kalbėjau su mamos ir tėčio advokatu.

Beveik nesupratau, ką jis sakė. Mama su tėčiu kaltinami
kažkokiu baisiai skambančiu nusikaltimu —suokalbiu pagrobti
nepilnametę. Jie buvo kalėjime ir laukė kito teismo posėdžio.
Ponas Sančesas, advokatas, sakė, kad sunkiai dirba, palaiky­
damas jų pusę, bet turiu būti pasirengusi ilgai kovai.
Pasitraukiau nuo telefono. Buvau per daug apkvaitusi, kad
galėčiau kalbėti.
- Kas yra, Lorena? - Anė sukinėjosi šalia, visa nervinga ir
susirūpinusi.
Negalėjau prisiversti jai paaiškinti.
- Nieko, - atsakiau.
- Gerai... Na... Išviriau ypatingus pietus. Viskas bus gatava
po kelių minučių, - ir ji liūdna išėjo j virtuvę.
Nejuokavo sakydama „ypatingus“. Stalas buvo užtiestas
šiugždančia medvilnine staltiese, padėtos tinkamos servetėlės,
baltas kiniškas servizas.
Sėdėjau tarp Šerno ir Medison, tikėdamasi, kad jie nepietauja
taip oficialiai kiekvieną dieną.
Anė atnešė kažką, pavadinimu Osso Bucco. Tylėdami valgėme.
Jaučiau, kad visi į mane žiūri. Laikiau įsmeigusi akis į lėkštę.
- Sakutė, Medison, - švelniai pasakė Anė.
Apsidairiau. Medison padėjo peilį ir pasiėmė šakutę į kitą
ranką.
Nesupratau, kas darosi, bet jaučiausi per daug nesmagiai, kad
klausinėčiau. Po kelių minučių atsitiko toks dalykas.

142
 - Medison, - vėl padarė pastabą Anė.
Medison nukaito ir greit pažiūrėjo į mane.
Šelbė nusišaipė.
—Vien dėl to, kad Mar... e... Lorena taip daro, nereiškia, kad
ir tau galima.
Spoksojau į ją. Ką aš darau?
Anė suplojo rankomis.
-Tai menkniekis, Lorena. Mes valgome tik su šakute. Noriu
pasakyti, naudojame peilį ir šakutę, kai pjaustome maistą, bet
paskui perimame šakutę į kitą ranką ir valgome.
Manau, kad mano burna prasižiojo.
Kas šitie žmonės?
Šelbė vėl nusišaipė.
- Todėl, kad mes manome, jog nemandagu godžiai ryti,
tarė kandžiai, žiūrėdama į mano šakutę, prispaustą prie peilio.
Bandžiau sugraibyti kapotas vijoklines pupeles.
- Ai, bet mes neverčiame tavęs taip daryti, - čiauškėjo
Anė. - Tai amerikiečių tradicija. Visi žinome, kad tu kito...
Turiu galvoje, tu europietė... —Ji pakilo nuo stalo ir pradėjo
rinkti lėkštes. Vis dar kalbėdama nuskubėjo j virtuvę ir grįžo
su dideliu tortu. Iškėlusi jį artėjo prie stalo. - Iškepiau, kol
jūs važinėjot. Tikiuosi, suprasite. Šiandien tokia įsimintina
diena... - ji nutilo, dėdama tortą priešais mane. Jis buvo
aukštas, aplietas baltu glajumi. Viršuje geltonomis raidėmis
užrašyta: Sveika sugrįžusi, Lorena.
- Gražus, - pagyrė Medison.
Spoksojau į tortą.
Anė vis dar sukinėjosi aplink mane. Ištiesė man ilgą peilį.
Jaučiau, kad visų žvilgsniai nukreipti į mane. Šernas susikaupęs,
Šelbė patenkinta savimi, Medison didelėmis kaip lėkštės akso­
minėmis akimis.
Neėmiau peilio, todėl Anė pati pradėjo pjaustyti tortą. Jos
ranka drebėjo.

143
 - Na, manau, norėsi apžiūrėti antrą aukštą, Lorena. - Ji pa­
dėjo gabalą torto ant mažos lėkštutės ir pastatė priešais mane. -
Reikia aptarti, kuriame kambaryje tu miegosi.
Atstūmiau lėkštutę.
Jokiu būdu nevalgysiu kvailo jos torto.
Iš Anės akių pajutau, kad ji jaučiasi pažeminta. Jos veidas
skaisčiai nuraudo.
- Mes manome, kad gali rinktis. Jeigu nori, gali miegoti su
Selbe. Gal judviem būtų smagu, geriau pažintumėt vieną kitą.
Verčiau susipažinčiau su nuodingąja gyvate.
- Arba gali pasirinkti vieną iš svečių kambarių. Mes tau jį
įrengsime, kol čia apsiprasi.
Aš niekada čia neapsiprasiu.
- Arba... —Anė nutilo. - Yra buvęs tavo kambarys.
Pakėliau akis. Net nepagalvojau, kad jau turėsiu kambarį šiame
name. Nors iki skausmo ilgėjausi savo namų, man buvo įdomu.
- Ar norėtum jį pamatyti? - paklausė Anė.
Linktelėjau.
- Puiku. - Anė džiugiai pašoko ir netyčia apvertė savo stiklinę.
Vanduo pasipylė ant grindų. —O, po šimts, kokia netvarka.
Šernas išsekė paskui ją į virtuvę atnešti šluostės.
- Gal tegu Šelbė parodo Lorenai jos kambarį, kol mes čia
sutvarkysim, - tarė jis. - Tu po akimirkos pas jas nueisi. .
-Tikrai, tėti, —Šelbė atsisuko į mane. —Man bus malonu, -
sušnibždėjo sarkastiškai.
Sekiau paskui Šelbę laiptais aukštyn. Nors abi buvome vie­
nodo ūgio, bet jos kojos buvo smarkiai trumpesnės. Jos kyšojo
iš po trumpo sijono kaip tvirti medžių kamienai. Užpakalyje iš
po šviesių plaukų švietė tamsiai rudos šaknys. Dėl to pasijutau
kiek geriau. Baisioji sesuo nelabai graži. Tačiau daili baisioji sesuo
puikiais plaukais ir kojomis iki antakių būtų nepakenčiama.
Šelbė trepseno ilgu koridoriumi. Parodė praviras duris į
kairę.

144
 - Čia mano, - pasakė.
Pro tarpdurį mačiau didžiulį tualetinį stalą su parfumerija ir
kvepalų buteliukais. Tik iš puošnių alyvinių užuolaidų ir kampe
suslėptų lėlių galėjai numanyti, kad tai mergaitės kambarys.
Bet šiaip jis atrodė kaip suaugusio žmogaus. Drabužiai virto iš
spintos ant lovos.
Selbė užtrenkė duris tiesiai man prieš veidą.
- Čia tau negalima. Ypač į mano spintą. Nenoriu, kad liestum
mano drabužius.
Ar tu mokeisi būti tokia bjauri, ar gimei jau talentinga?
- Nesijaudink, —atrėžiau. - Neliesčiau tavo daiktų net jei
man sumokėtum.
Šelbės akys buvo kaip mažyčiai akmenukai. Ji pasišaipė iš
mano akcento. Tada nubraukė plaukus nuo peties ir įsistebeilijo
į mano medinį ovalą.
- Aš turiu gražių papuošalų.
Jaučiau, kaip gerkle kyla karštis.
- Supranti, kad niekas tavęs čia nenori, - tyčiojosi ji. - Mama
su tėčiu apsimeta, kad tai nuostabiausias dalykas, koks jiems
yra atsitikęs. O iš tikro jie nori tavęs tokios, kokią prisimena.
Kūdikio, ne paauglės. Žiūrėk. - Ji parodė į duris kiek toliau.
Ant jų didelėmis raidėmis buvo užrašyta „Marta“. Kiekviena
raidė papuošta skirtingu gyvūnu. Įdėmiai žiūrėjau į „M“. Prie­
kyje buvo nupiešta beždžionė. Jutau kylančius prisiminimus. Tai
buvo vienintelis dalykas visame name, kuris atrodė pažįstamas.
Nuėjau tiesiai prie durų. Suko vidurius.
- Na, kodėl neini į vidų? —paklausė Šelbė. —Tai tavo kam­
barys.
Paspaudžiau rankeną. Tai buvo didžiulis kambarys, nudažytas
ryškiomis spalvomis. Sienos geltonos, palei lubas frizas.
Po palange medinė dėžė, pilna lėlių ir meškiukų.
Priėjau prie vienintelės lovos. Ant švelnios lovatiesės gulėjo
mėlynas triušiukas didelėmis kaip sagos akutėmis. Paėmiau jį.

145
Triušiukas buvo su rausva aksomine dryžuota baline suknele.
Senas, viena ausis per siūlę atirusi. Dar vienas dalykas, kurį
prisiminiau. Kai buvau maža, labai mylėjau šį žaisliuką. Tuo
neabejojau.
- Matau, kad radai savo triušiuką, - Anė stovėjo šalia Šelbės.
Nustebau, kokios panašios jų viršutinės lūpos - storos, per vidurį
v formos įlinkimas.
Prisiminiau, kaip mama paplūdimyje juokėsi. Bet neįsivaiz­
davau besijuokiančios Anės.
Ji kažką sušnibždėjo Šelbei. Ši susiraukė ir dingo. Anė įėjo
į vidų ir uždarė duris. Palietė lentyną, pilną kartoninių kny­
gelių.
- Laikau viską, kaip buvo tada, kai... - ji nusisuko.
Stovėjau sutrikusi, perkeldama svorį nuo vienos kojos ant
kitos.
- Daug metų šitas kambarys yra vienintelė vieta, kur jau­
čiuosi rami, kur randu ramybę. - Anė atėjo prie manęs. Palietė
man ranką. Jos pirštai drebėjo. - Ar norėtum čia miegoti? Kitą
kartą galėsime peržiūrėti visus daiktus. Nuspręsime, ką tu nori
pasilikti.
Linktelėjau, paskui atsitraukiau ir atstūmiau jos ranką.
Anė pastovėjo kelias sekundes. Jos ranka vis dar buvo ištiesta.
Tada apsisuko ir išėjo iš kambario.
Atsisėdau ant lovos. Selbė teisi. Anė manęs nenori. Ji nori
tos dukters, kurio neteko. Neteko vienuolikos metų, kaf būtų
ją valgydinusi, glaudusi, tvarsčiusi nubrozdintus kelius.. -
Tačiau manęs ji nenori. Čia. Dabar. Tokios, kokia esu.
Ir aš jos nenoriu. Noriu mamos, kurią prisiminiau. Moters,
kurią sapnavau.
Susiriečiau į kamuoliuką ir verkiau, kol užmigau.
Vaidas

Praėjo kelios dienos. Ėjau iš proto, negaudama žinių apie

mamą ir tėtį. Siutino jų advokatas. Tai buvo sunkiausiai su­
kalbamas žmogus, kokį man teko kada nors matyti - į mano
svarbiausius klausimus atsakinėjo labai neaiškiai.
Kada aš ištruksiu iš čia?
Kada galėsiu pamatyti mamą ir tėtį?
Negaliu sakyti, kad gyvenu kažkokioje lindynėje. Šerno ir
Anės namai daug gražesni ir turtingesni negu mūsų Londone.
Bet čia ne mano namai.
Ilgėdamasi mamos ir tėčio, jaučiau begalinį skausmą. Keista.
Taip dažnai jų nekęsdavau. Negalėjau įsivaizduoti, kad kada
nors šitaip pasiilgsiu. Nesakau, kad norėjau kalbėtis su jais apie
kokį konkretų dalyką. Jų norėjau tiesiog kaip fono, kad jie būtų
mama ir tėtis su normalaus gyvenimo kvapais ir garsais.
Maždaug po savaitės viskas tapo rutina.
Atsikeldavau, kai Selbė ir Medison išeidavo į mokyklą. Dažnai
su Šernu eidavom į prieplauką. Šernas pasiėmė mėnesį atostogų.
Anė sakė, kad paprastai jis labai užsiėmęs, tad mėnesis poilsio
leis jam atsipalaiduoti ir geriau pažinti mane.
Atvirai kalbant, nežinau, ar jis labai norėjo atsipalaiduoti.
Daug laiko leido prie savo Džozefinos Mei. Kartais plaukioda­
vome po įlanką. Tai buvo mano smagiausios valandos, ypač
kai kartu eidavo Medison. Stovėdavome laivo priekyje, veidus
atsukusios prieš vėją. Pamiršdavau viską.

147
 Smagu iš įlankos žiūrėti į Evanportą. Namai vakarinėje pa­
krantėje apkalti lentomis ir nudažyti pastelinėmis spalvomis.
Šernas sakė, kad jie tikrai seni, nors man jie atrodė kaip didžiuliai
paplūdimio pastatai.
Džemas kažkaip įsigijo mobilųjį su vaizdo kamera ir fotoa­
paratu, todėl dabar galėjome siuntinėti vienas kitam filmus ir
nuotraukas. Nuolat šnekėdavomės. Jis žinojo viską. Kaip man
liūdna, kaip jo ilgiuosi, kaip noriu namo.
Kai neskambindavau ar nerašydavau jam žinučių, pati klai­
džiodavau po miestelį, apžiūrinėdama kavines, parduotuves.
Jau antrą dieną Anė su Šernu davė man krūvą dolerių. Liepė
nusipirkti naujų drabužių. Įsigijau naujus džinsus, keletą dailių
marškinėlių ir daugybę kosmetikos.
Bet kol kas geriausias mano pirkinys buvo rudi odiniai batai
iki kelių aukštais smailiais kulnais. Labai nervinausi, nešdamasi
juos namo. Mama būtų apalpusi, išvydusi mane su jais, o Anė
tik pasakė, kad labai gražūs.
Majore skambindavo beveik kasdien apie priešpiečius. Pasa­
kodavo, kaip sekasi ieškoti Sonios Holtvud. Tai ėjosi nelengvai.
Tikrai nieko stebėtino. Sonia Holtvud buvo tik vienas asmuo iš
tų, kuriais ji apsimetinėjo. Dažniausiai pasirinkdavo savo am­
žiaus žmones, mirusius vaikystėje. Tik pagalvojus mane krėtė
šiurpas. Tačiau kol kas Federalinis tyrimų biuras net nežino tik­
rosios jos pavardės.
Anė stengdavosi nekalbėti su manim apie Sonią, mamą ar
tėtį. Iš esmės baigiantis pirmajai mano savaitei mudvi apskritai
nustojome šnekėtis. Tiksliau, aš lioviausi su ja kalbėti.
Skamba negražiai, ar ne? Bet jei matytumėt, kaip ji elgiasi, su­
prastumėt. Ji visą laiką sukinėjosi šalia ir visą laiką mane stebėjo.
Ir erzinamai kosčiojo. „O, Lorena“, —tardavo gyvai ir linksmai.
Ir išeidavo. Ar noriu dar apsilankyti pas mokyklos psichologę? Ar
noriu susitikti su kitais šeimos nariais? Kada būsiu pasirengusi
pagalvoti apie mokyklą?

148
 Viskas netikra.
Mieliau būdavau su Šelbe. Mes bent jau žinojome, kad ne­
kenčiame viena kitos. O su Ane jausdavausi kaip niežulys, kurio
ji niekaip negali išsikasyti. Juo toliau nuo jos, juo daugiau ji
sukinėjosi aplink. Kuo aiškiau rodžiau jai, kad nenoriu būti
šalia, tuo labiau ji kabinosi į mane.
Mačiau, kad Šernui nemalonu dėl visos tos situacijos. Bet
niekas nieko nesakė, įtampa tarp mūsų vis didėjo. Paskui, praėjus
dviem savaitėms nuo mano atvykimo, viskas pritvinko.

Su Medison žiūrėjau vakarinius filmukus.

Savo kambaryje ant lentynos radau knygą. Lyg prisiminiau,
kad vaikystėje ją varčiau. Lapai pakraščiuose buvo nešvarūs ir
aplankstyti. Man būdavo kažkaip keistai malonu laikyti tą knygą
rankose.
Jaučiau sausą, dulkėtą, pažįstamą popieriaus kvapą. Medison
išmoko iš jos vieną eilėraštuką, kurį norėjo rytojaus dieną pa­
deklamuoti mokykloje. Juokėsi, nes vis painiodavo panašiai
skambančius žodžius „ants“ ir „pants“*.
Tada paskambino mamos ir tėčio advokatas.
- Ar kas nors negerai? —paklausiau.
- Neturiu jokių naujienų. Teiloras Tarsenas už užstatą pa­
leistas. Tavo įtėviai taip pat.
- Tai gal galiu su jais susitikti? - pakiliai paklausiau.
- Ne. Čia ir yra visa bėda. Perditai stengiasi užkirsti tam
kelią. Jie sako, egzistuoja rimtas pavojus, kad jeigu jums bus
leista susitikti, tavo įtėviai tave pagrobs.
- Pasišnekėsiu su jais, - pažadėjau.
Padėjau ragelį kunkuliuodama pykčiu.
Anė išėjo iš virtuvės.
- Ar yra kokių naujienų, Lorena?

* Angį. Ant - skruzdė; pants - kelnės

149
 Žengiau prie jos.
- Kaip jūs drįstat neleisti man susitikti su mama ir tėčiu?
Anė išblyško.
- Palauk, Lorena. Tu nesupranti.
-Jie augino mane vienuolika metų, —šaukiau. - Turiu teisę
juos pamatyti.
Iš kažkur atsirado Šernas ir Šelbė.
-Jie atėmė tave iš mūsų, - Anė grąžė rankas.
- Jie nežinojo, iš kur aš, —rėkiau. - O jei ir žinojo, vis vien
yra labiau mano tėvai nei jūs.
- Nekalbėk taip su mano mama, - įsiterpė Selbė.
- Visos nusiraminkit, - tarė Šernas. - Lorena, aš suprantu,
kad tai sunku, bet turi suprasti, ką jie padarė. Jie neverti su
tavim matytis.
- O aš? - klykiau. —Ar būsiu visą laiką čia uždaryta? Ne­
kenčiu čia būti. Nekenčiu. Nekenčiu.
Apsisukau ir užbėgau laiptais aukštyn. Girdėjau, kaip Anė
puolė paskui mane, bet Šernas ją sustabdė. Įlėkiau į savo kambarį
ir užsitrenkiau duris.
Gaila, nebuvo spynos. Po kelių sekundžių įsiveržė Anė.
- Išeikit, —riktelėjau.
- Ne. - Ji prisimerkė.
Nusikeikiau.
Ji žengė prie lovos ir griebė man už rankos.
- Kaip drįsti šitaip su manim elgtis? —šaukė, stengdamasi
mane pastatyti. Jos veidas buvo raudonas, akys degė įniršiu. -
Nieko daugiau ir nedariau, tik šokinėjau apie tave ant pirštų
galiukų nuo tos minutės, kai tu čia. Aš taip tave myliu, o tu net
nenori manęs įsileisti.
-Jūs manęs nemylite, - rėkiau. —Net nepažįstate manęs.
Stovėjome ir rūsčiai žiūrėjome viena į kitą. Laukiau, tikėda­
masi, kad ji išeis ir paliks mane ramybėje.
Tačiau Anė tik giliai atsiduso.

150
 - Atleisk, —tarė, - man nereikėjo rėkti. - Noriu kai ką tau
parodyti. Prašau.
Sukrėsta pasikeitusio jos tono, paniurusi nusekiau iš paskos į
vieną iš svečių kambarių. Anė priėjo prie aukštos spintos kampe
ir atidarė ją.
- Štai ką aš dariau tuos vienuolika metų, kol mama ir tėtis
džiaugėsi tavimi.
Įdėmiai žiūrėjau j spintą. Ji buvo pilna dėžių su popieriais.
Krūvos pageltusių laikraščių iškarpų, kopijos iš interneto.
Anė ištiesė ranką, paėmė pirmą pasitaikiusią krūvą ir padavė
man. Perskaičiau priklijuotą apsilupinėjusią kortelę: Galimipa­
stebėjimai 1993—1998. Krūva buvo gal trijų centimetrų storio.
- Daugiau nieko neveikiau, tik ieškojau tavęs. Buvau ap­
sėsta. Apleidau Šelbę, apleidau Šerną. Kurį laiką net gyvenom
atskirai. Galiausiai visi liepė man nusiraminti, nes tu vis tiek
negrįši. Tačiau aš niekada nepasidaviau. - Ji atsisuko į mane. -
Gal pyksti ant mūsų, nes galvoji, kad mes tavęs nepakankamai
ieškojome?
- Ne. Niekada taip negalvojau. Žinau, kad sunku nežinoti,
bet...
- Sunku? - Anė spoksojo į mane. - Aš visą laiką bijojau.
Negalėjau valgyti. Negalėjau miegoti. Nustojau gyventi. Kad
ir kur ėjau, mačiau tave. Kad ir ką dariau, manęs neapleido
kaltės jausmas, kad tą dieną tavęs neapsaugojau. —Jos lūpa dre­
bėjo. - Tai buvo siaubinga baimė.
- Bet negalite dėl to bausti mano mamos ir tėčio. —Mano
akys buvo pilnos ašarų. - Jie beviltiškai norėjo kūdikio. Kai
sumokėjo Soniai pinigus, nežinojo, kad aš ne jos.
Anė perbraukė ranka savo plaukus.
- Negi tau niekada neatėjo į galvą, kad jeigu neatsirastų
žmonių, pasiruošusių mokėti krūvas pinigų tokiems kaip Sonia
Holtvud, jiems nebūtų stimulo vogti ir pardavinėti vaikų?
Ji išėjo iš kambario.

151
 Priblokšta atsisėdau ant grindų. Mane perliejo liūdesio banga.
Užsidengiau veidą rankomis. Kodėl visa tai teko man? Tai ne­
teisinga.
Po kelių minučių pajutau, kaip kažkas glosto man nugarą.
Pakėliau akis. Medison. Šokoladinės jos akys buvo apvalios
ir susirūpinusios.
- Sveika, Lorena.
Ji apsikabino mane. Tai buvo pirmas tikras žmogiškas kon­
taktas per dvi savaites. Stipriai ją priglaudžiau.
- Atnešiau kai ką tau parodyti, - tarė ir linktelėjo j ploną
albumą ant grindų šalia jos.
Šnirpštelėjau ir mėginau jai nusišypsoti.
- Kas tai? - paklausiau.
- Ypatingas mano albumas. Tavo nuotraukos. Ir keletas
mano. Ar nori pažiūrėti?
Linktelėjau šluostydamasi veidą. Medison įsitaisė prie manęs
ant grindų ir mudvi abi drauge žiūrėjome albumą.
Pirmuose puslapiuose buvo mano mažytės fotografijų. Pa­
žymėtas vardas ir data. Spoksojau į jas. Akyse vėl kaupėsi ašaros.
Tai gyvenimas, kurio netekau. Gyvenimas, apie kurį taip norėjau
žinoti būdama Londone.
- Norėjau anksčiau tau parodyti, - paaiškino Medison. -
Mama liepė palaukti, kol tu būsi pasiruošusi. Kaip ji laukia,
kada tu susitiksi su seneliais ir močiute. Bet aš manau, kad tau
jos patiks. Pažvelk.
Ji pervertė kelis lapus. Ten buvo kitų nuotraukų serija. Kitoks
apšvietimas ir drabužiai, bet aš panaši - putlus veidukas, rudi
plaukai. Palaukit. Pažiūrėjau iš arčiau.
- Čia mano akys rudos, - tariau.
Medison sukikeno.
-T ai aš. Mes panašios, tiesa? - išdidžiai pasakė. - Visi sako,
kad mes panašios į tėtį.

152
 Pažvelgiau į ją. Mačiau panašumų tarp Medės ir Semo. Ta
pati riesta nosis, lygi tamsi oda. Ar ir aš į juos panaši?
Atsiverčiau kitą puslapį. Čia Medison. Ne —vėl aš. Paplūdi­
myje. Gal trejų. Rankoje laikau raudoną kibirėlį.
Kažkas vėl iškilo man iš atminties. Iš hipnoterapijos su Karia.
„Kibirėlis“, - tariau sau. Širdis ėmė smarkiau plakti. „Paplū­
dimys“. Čia aš eidavau slėpynių su mama. Su Ane.
Medison linktelėjo.
- Tai netoli nuo čia - Ilgosios mylios pakrantė. Čia tu pra­
puolei. Mama man sakė.
Ji parodė į puslapio apačią.
Aiktelėjau. Tai buvo moteris iš mano atminties. Žibančios
akys, rankos apsikabinusios mane.
-Č ia mama, - tarė Medison. - Buvo graži, ar ne?
Stebeilijau į fotografiją. Keista matyti tą veidą ne savo min­
tyse. Kažkaip netikra. Stengiausi palyginti gražią moterį, į kurią
žiūrėjau, su dabartiniu įsitempusiu, raukšlėtu Anės veidu. Pa­
našumo buvo. Bet praėjo vienuolika metų, ir ji atrodė kaip pa­
gyvenusi moteris. Ne. Negali sakyti, kad vyresnė. Veikiau kaip
moters vaiduoklis.
- Mama sakė, kad labai nuliūdo, kai tu išėjai, - tarė Medison,
pirštukais liesdama nuotrauką. - Kodėl ji nesijaučia laiminga
dabar, kai tu grįžai?
Iš širdies

Žinutės prasidėjo jau kitą dieną.

Mėginau naujus akių šešėlius (smaragdinis blizgesys, jeigu
jums įdomu) didelėje šeimos vonioje prie mano kambario.
Akies kampučiu pastebėjau Medison, įdėmiai žiūrinčią iš už durų.
Apsimečiau, kad jos nematau, tikėdamasi, kad ji bet kuriuo momentu
gali įšokti. Staigmena! Bet staiga ji apsisuko į priešingą pusę.
Po poros sekundžių supratau, kodėl.
Ten buvo Selbė. Nepastebėjo, kad aš vonioje, bet aš mačiau
geltoną jos galvą, kai ji priėjo prie Medison.
- Koks čia kvapas?
Pasigirdo kikenimas. Iš jo supratau, kad Selbė ne viena, o su
savo šlykščiomis draugėmis. Iš mokyklos ji vis parsivesdavo vieną
ar dvi. Valandų valandas jos plepėdavo apie vaikinus, kurie joms
patinka, arba kaip stengėsi įkalbėti tėvus leisti prasidurti lūpą.
- Tas kvapas bjaurus, —Selbės balsas darėsi šiurpus.
Dar garsesnis kikenimas. Kiek pasisukau, kad galėčiau geriau
įžiūrėti. Selbė dabar stovėjo šonu į mane, pirštais suspaudusi nosį.
Medison buvo susigūžusi prie durų staktos. Jos žvilgsnis baisus,
sutrikęs. Lyg stengtųsi apsimesti, kad jos čia nėra.
Sustingau. Rankoje vis dar laikiau vokų teptuką.
Tada, man nespėjus nieko nei padaryti, nei pasakyti, Selbė
ištiesė ranką ir pakėlė Medison marškinėlius. Pamačiau putlų,
baltą, mažą jos pilvuką. Ant Medison šono buvo kelios mėlynės.
Kai kurios tamsiai raudonos, kitos blyškesnės, žaliai geltonos.
- Apsišikusios, smirdinčios mergaitės baudžiamos, - tyčiojosi
Šelbė.

154
 Sulaikiau kvapą, negalėdama patikėti tuo, ką regiu.
Vienu judesiu Selbė pasilenkė ir smarkiai įžnybo Medison
virš šonkaulių.
Mažylė suvirpėjo iš skausmo. Bandė nustumti Šelbę, bet ši
buvo per stipri.
Vienas ilgas žingsnis - ir aš buvau šalia. Smogiau Selbei j
krūtinę. Ji klupinėjo atbula koridoriumi, atsimušė į vieną iš
kvailų draugių.
- Pasitrauk nuo jos, - sušnypščiau. - Kitaip gailėsiesi.
Pastebėjau plačiai pražiotą draugės burną. Ir pačios Selbės
akys spindėjo kaip kulkos.
Įsitempiau Medison į vonią ir užtrenkiau duris.
Sunkiai kvėpavau, rankos iš įniršio drebėjo. Pažvelgiau į Me­
dison. Ji buvo atsirėmusi į sieną ir nusisukusi. Raudoni kaklas
ir skruostai degė.
Paliečiau jai petį.
- Ar viskas gerai?
Ji sustingo, šiek tiek atsitraukė. Man knietėjo nusivesti ją
žemyn ir parodyti Anei su Šernu, ką Selbė padarė. Aišku, jau kurį
laiką darė. Bjauri bjauri karvė. Bet mačiau, kad tokio dėmesio
Medison mažiausiai nori.
-Jei kada nors ji vėl mėgins taip daryti, pasakyk man.
Medison stovėjo tiesi kaip pieštukas, veidas iškreiptas
gėdos.
Grįžau prie kriauklės. Rankoje vis dar laikiau suspaudusi
teptuką. Mano akis užkliuvo už akių šešėlių, kuriuos norėjau
išmėginti. Ištiesiau juos Medison.
- Ar nori išbandyti?
Ji vos vos linktelėjo.
Sėdėjau ant vonios krašto ir tryniau teptuku žalius miltelius.
- Spalva labai tiks tau prie akių, - tariau. - Atrodysi kaip
kino žvaigždė.
Medison žengė arčiau manęs. Pažiūrėjo į teptuką.
- Užsimerk.

155
 Ji užsimerkė.
Užtepiau šiek tiek miltukų ant abiejų vokų.
- Nenoriu per daug ryškiai dažyti, nes atrodysi kaip Sreko
Fiona.
Medison sukikeno.
Padažiau dar ir blakstienas, paskui lūpas - švelniai rau­
donai.
-T u graži, - pasakiau. - Po kelerių metų paviliosi visus klasės
berniukus.
Medison susiraukė.
Aš nusijuokiau ir atsukau ją prieš veidrodį.
Ji nieko nesakė, tik maža šypsenėlė nušvietė jos veiduką.
- Klausyk, pasifilmuokim. —Išsitraukiau savo telefoną. - Po­
zuok.
Medison pademonstravo visą išraiškų repertuarą. Laiminga.
Liūdna. Supykusi. Išsigandusi. Piece de resistance. Beprotiškai
įsimylėjusi.
Abi juokėmės. Pajutau jai meilės antplūdį, kai pasiglostė savo
ilgus plaukus ir išbėgo iš vonios. Vargšas vaikelis. Kokios jos gali­
mybės su tokiais įsitempusiais tėvais ir tokia seserim kaip Selbė?
Kai dėjau makiažą į dailią kosmetinę, kurią vakar nusipirkau,
pyptelėjo mano telefonas. Pamaniau, kad tikriausiai Džemas
parašė prieš eidamas miegoti.
Atsiverčiau žinutę, visai nepasiruošusi tam, ką ten išvydau.
Viena eilutė. Trys žodžiai.
NIEKAM NESAKYK KALE
Man trūko oro.
Selbė. Kas gi kitas. Norėjau pulti į jos kambarį ir trenkti jai
į veidą.
Širdis daužėsi iš baimės. Iš pykčio.
Paskui nutariau, kad neverta.
Ištryniau žinutę ir įsikišau telefoną į kišenę. Nors ranka šiek
tiek drebėjo, niekas nė nebūtų pastebėjęs, kad esu sunerimusi.
Paskaita

Nustojau kalbėti su Šelbe ir vis labiau vengdavau būti šalia

Anės. Kai neskambindavau Džemui ar mamos ir tėčio advo­
katui, daugiausia laiko leisdavau Džozefinoje Mei su Šernu ir
Medison.
Vieną dieną Šernas nusivežė mane pas savo tėvus. Važiavome
tik jis ir aš. Iš anksto mirtinai bijojau. Keletas Šerno ir Anės
draugų buvo užėję. Jie visi man atsargiai šypsojosi, lyg būčiau
bomba, kuri gali sprogti jiems prieš akis. Tačiau man jie nerūpėjo.
O Šerno tėvai buvo mano seneliai. Mano šeima.
Nors Šernui ir Anei to nesakiau, aš norėjau pamatyti senelius.
Norėjau žinoti, kokie jie.
- Anė nenori skubinti įvykių, - sakė Šernas, - bet močiutė
ir seneliai nekantrauja tave susitikti.
Jie gyveno dideliame bute netoli prieplaukos. Jis buvo vieno
aukšto, nes Šerno tėvas važinėjo invalido vežimėliu. Prieš porą
metų jį ištiko insultas. Tai išgirdusi dar labiau susinervinau. Gal
jis net nekalba? Gal atrodo keistas?
Tačiau viskas buvo puiku. Jis atidarė duris, sėdėdamas savo
vežimėlyje, palenkė mane, kad pabučiuočiau jam skruostą.
- Tu užaugai graži, —jo akys spindėjo. —Aš tavo senelis.
Nusišypsojau. Jiedu su Šernu buvo panašūs, tik senelis žilas
ir raukšlėtu veidu. Jis visai neatrodė ligonis, tik dešinė akis ir
dešinė lūpų pusė kiek nuleistos.
Šerno tėvas apsuko ratukus ir greit nuriedėjo ilgu korido­
riumi. Atidarė paskutines duris.
- Glorija, - pašaukė, - jie atvyko.

157
 Eidamas paskui savo tėvą Šėmas juokavo purtydamas
galvą:
- Atrodo, lyg jis vairuotų lenktyninį automobilį.
Lėtai sekiau iš paskos, staiga susidrovėjusi susitikti su jo
mama. Ji pasirodė tarpduryje, vos mums priėjus. Apsikabino
Šerną.
- Šernai, ačiū, kad ją atvežei.
Pro Šerno petį ji žiūrėjo į mane. Buvo aukšta, tokia pat no­
simi kaip Šerno ir Medės, apsirengusi elegantišku šviesiai žaliu
kostiumėliu.
Stovėjau dideliame koridoriuje, kol ji atsitraukė nuo Šerno.
Jos batų kulniukai kaukšėjo į medines grindis. Kelias sekundes
įdėmiai žiūrėjo į mane. Vėl pajutau kylančius prisiminimus -
kaip aš žiūrėjau į triušiuką. Jos akys buvo tamsiai rudos, gilios
ir inteligentiškos.
- Ar prisimeni mane? - paklausė.
Priėjo arčiau ir apkabino mane. Tai įvyko taip greit, kad net
nespėjau įsitempti. Įkvėpiau. Padvelkė gėlių aromatu. Staiga vėl
grįžau į vaikystę. Prisiminimas nustelbė viską. Kaip ta moteris
sapne.
Kvapas reiškė, kad ji mylima.
Širdis ėmė smarkiau plakti, ašaros plūdo į akis. Šerno mama
dar stipriau mane priglaudė.
—Viskas gerai, viskas gerai, —šnibždėjo, glostydama man nu­
garą. - Nieko nuostabaus, kad mane prisimeni. Kai buvai maža,
dažnai tave prižiūrėdavau.
Mano pačios nuostabai, ašaros tekėjo upeliais mano veidu.
Šerno mama žengtelėjo atbula ir nusišypsojo.
-Taigi. Verkti nėra gėda. Išsiverk. - Ji paglostė man plaukus. —
Dabar tikriausiai atrodys truputį keista iš karto vadinti mane
močiute, gali vadinti Glorija.
Šniurkštelėjau ir linktelėjau, šluostydamasi skruostus. Keista.
Aš visai nenorėjau taip ašaroti. Negalvojau, kad ji mane taip
apsikabins. Bet viskas atrodė natūralu - kaip su Medison.

158
 Tačiau kodėl taip nesijaučiau su Ane?
Glorija man slapta mirktelėjo, paskui atsisuko į Šerną, kuris
spoksojo j mus net prasižiojęs.
- Užsičiaupk, nes musė įskris į burną, - juokėsi ji. - Tarp
mūsų su Lorena visada buvo ypatingas ryšys. Sakiau Anei, kad
viskas bus gerai.
Ji paėmė mane už rankos ir nusivedė j svetainę - didelę atvirą
erdvę su dideliais langais per vieną sieną. Šerno tėvas sustabdė
savo ratukus prie kavos staliuko ir šyptelėjo man.
Glorija nusiuntė Šerną virti kavos. Pasisodino mane šalia
savęs.
- Nors mes ir giminės, bet nedaug žinome vienas apie kitą.
Noriu, kad papasakotum apie save. Pradėk nuo svarbiausių da­
lykų. Ar turėjai Britanijoje draugą?
Nukaitau.
Šerno tėvas tyliai nusijuokė.
- Vadinasi, taip, - tarė.
- Na, tęsk toliau, - prašė Glorija. - Ar jis gražuolis? Taip mes
juos mano laikais vadindavom.
Dar labiau paraudau. Negalėjau patikėti, kad šitie žmonės
mano seneliai. Jie kalbėjo apie berniukus kaip apie natūraliausią
dalyką pasaulyje. O juk turėtų būti nejauni. Bent jau šešiasde­
šimties.
Glorija nusijuokė.
- Taigi gražuolis draugas. Ar tu jo ilgiesi?
Pro ilgą langą žvelgiau j jūrą. Linktelėjau. Glorija paglostė
man ranką.
- Ir mamos su tėčiu iš Anglijos?
Nurijau seiles ir linktelėjau.
- Papasakok apie juos.
Pažiūrėjau j ją. Jos akys buvo ryškios ir smalsios. Malonios —
ne tokios godžios kaip Anės. Glorija tiesiog norėjo mane pažinti.
Bet suprato, kad viskas ateis savo laiku.
Man ji patiko.

159
 Papasakojau apie mamą ir tėtį. Ji klausė, neatitraukdama
akių nuo manęs, retsykiais linktelėdama. Kalbėjau ir kalbėjau.
Kaip viskas, ką jie darydavo, mane erzindavo. Bet kaip dabar
jų ilgiuosi.
Pasakiau jai tokių dalykų, apie kuriuos nė neprasitariau Anei
ir Šernui. Kad mamai ir tėčiui iškelta byla. Kad ponas Sančesas
man sakė, jog Teiloras Tarsenas padarė kažkokį pareiškimą, va­
dinasi, gaus švelnesnę bausmę, nes pateikė informacijos apie
mano pagrobime dalyvavusius asmenis.
- Dabar jis sako, kad mama su tėčiu žinojo, jog Sonia mane
pavogė. Sako, jie pasiūlė jam pinigų, kad jis organizuotų netikrus
patikrinimus ir sutvarkytų įvaikinimo dokumentus. Bet jis me­
luoja, ir man taip...
Pastebėjau, kad grįžta Šernas. Jis nešė padėklą su kavos puo­
deliais. Nuleidau akis.
Glorija sučiaupė lūpas, tačiau nieko nesakė. Ji paėmė mano
ranką ir greit pakeitė pokalbio temą. Paklausė apie Semo valtį.
Išgėrėme kavą ir pakilome. Šernas įspėjo, kad nors jo tėvas
atrodo neblogai, jis greit pavargsta, jam reikia pailsėti. Kol su
juo atsisveikinau, pastebėjau, kad Glorija kažką šnibžda Šernui
į ausį.
Pakeliui namo norėjau paklausti, ar ji sakė ką nors apie mane.
Bet Šernas atrodė kažkoks neįprastai tolimas - visas paskendęs
savo mintyse. Iš pradžių maniau, gal savo elgesiu jį suerzinau. Ta­
čiau namuose jo nuotaika pasitaisė. Iki vakaro viską pamiršau.

Kita diena buvo šeštadienis. Lapkričio vidurys. Praėjo dvi su

puse savaitės nuo mano atvykimo pas Perditus. Jaučiausi geriau
nei anksčiau. Norėjau pasikalbėti su Džemu apie pasimatymą su
seneliais. Bus malonu jam papasakoti nors kažką teigiamo. Po Selbės
žinutės šnekėdavome kelis kartus per dieną. Pradėjau nerimauti, kad
jam nusibos mano kalbos, kaip man liūdna pas Perditus.
Nors jis nieko panašaus niekada nesakė. Buvo tiesiog nuos­
tabus.

160
 —Truputį pakentėk, - sakydavo. —Mes greit susitiksim.
Negalėjau įsivaizduoti, kaip tai galėtų įvykti, bet man patiko,
kaip jis ryžtingai tai ištardavo.
Šį šeštadienį laukiau, kad bet kurią minutę jis gali paskam­
binti. Žinutes dažniausiai rašydavo iškart po pietų Jungtinės
Karalystės laiku. Žinodavo, kad būsiu ką tik pabudusi. Buvo
graži diena. Giedrame danguje skaisčiai švietė saulė, oras giedras
ir vėsus. Su Šernu ir Medison patraukėme į prieplauką - mano
mėgstamiausią vietą Evanporte. Šernas norėjo dar sykį mus su
Mede paplukdyti, kol ne per daug šalta.
Jis sustojo prie parduotuvės kažko nusipirkti, mudvi su Me­
dison nuėjom prie valties.
Medison šuoliavo priekyje. Man ant tako krito didelis šešėlis.
- Lorena, - tarė sodrus šiurkštokas balsas.
Pakėliau akis.
—Gleinai!
Jis stovėjo priešais mane sukryžiavęs rankas, atrodė savimi
patenkintas.
Gal skamba keistai. Juk aš jo beveik nepažinojau, bet taip
troškau draugystės, kad negalėjau nesišypsoti. Puoliau ir apka­
binau jį.
Jis irgi mane apkabino, paskui palaikė už pečių.
- Norėjau tave aplankyti, - išsišiepė. - Kaip laikaisi?
Mano lūpos drebėjo. Mačiau, kaip Medison atsisukusi žiūri
į mus. Pamojavau jai.
—Mede, pasakyk tėčiui, kad aš nuėjau atsigerti, gerai?
Ji linktelėjo ir nubėgo.
—Ar tai tavo sesutė? - Gleinas nusišypsojo.
Linktelėjau ir pasukau nedidelės kavinukės link. Gleinas sekė
iš paskos. Jis vieną žingsnį, aš du.
- Kas negerai? —paklausė.
Mano akys buvo pilnos ašarų.
- Viskas, - pratrūkau. - Turiu gyventi su šeima, kurios ne­
pažįstu. Šelbė - tikra karvė. Džemas už tūkstančių mylių. Su

161
Semu viskas gerai. Jo tėvai malonūs, bet Anė baisi. Ji ir Šėmas
neleidžia man pasimatyti su mama ir tėčiu...
Kai pasiekėme molą, ėmiau raudoti. Aplink daugiau nieko
nebuvo. Tik dailiai apsirengusi vietinė porelė prie vieno staliuko
už kelių metrų.
Atsisėdau kuo toliau nuo jų ir laukiau Gleino. Jis nusipirko
juodos kavos, o man dietinės kokakolos. Prisiminiau viską, ką jis
sakė, kaip sunku Džemui be tėvo. Kai Gleinas padėjo gėrimus,
pažvelgiau į jį, tikėdamasi pamatyti užjaučiančias akis.
Bet Gleinas susiraukė.
- Nesuprantu. Sužinojai, kad tu dingęs vaikas. Juk to ir norėjai?
-Taip, - atsakiau. Vėl plūstelėjo ašaros. —Bet tai baisu. Ne­
norėjau, kad mane atimtų iš mano šeimos.
- O ko tikėjaisi?
Suraukiau antakius. Tiesa, visą laiką norėjau sužinoti, ar esu
Marta, bet nežvelgiau taip toli j ateitį.
- Tik norėjau žinoti tiesą.
Gleinas papūtė kavą, tada gurkštelėjo iš polistirolo puodelio.
- Na, dabar žinai.
Pasilenkiau, stengdamasi kalbėti, kad jis suprastų.
- Bet mama su tėčiu gali atsidurti kalėjime.
Gleinas linktelėjo.
- Žinoma, tai baisu, jie kaltinami žiauriu nusikaltimu. Buvau
su jais susitikęs. Malonūs žmonės. Esu tikras, juos išteisins. Tai
tik laiko klausimas.
Jaučiau kylantį pyktį.
- O kaip aš? Turiu gyventi su...
- Su savo šeima, - įsiterpė Gleinas. - Su šeima, kurios ieš­
kojai, kuri neteko tavęs prieš vienuolika metų. Ar žinai, ką jie
išgyveno?
Spoksojau į jį. Kodėl jis nesupranta?
- Bet jie manęs nepažįsta. Aš nepažįstu jų. Jie netgi įsitikinę,
kad mano tėvai kalti dėl pagrobimo. Jie tikisi, kad apsiprasiu,
bet aš neapsiprasiu. Aš čia svetima. Noriu namo.

162
 Gleinas išgėrė likusią kavą. Žiūrėjo j mano kokakolą, kuri
iki dabar stovėjo ant stalo nepaliesta. Smiliumi perbraukė per
aprasojusią skardinę.
- Tu nematai, kas aplink tave vyksta, Lorena.
- Ką tai reiškia? - atrėžiau. - Puikiai matau. Jie nori kūdikio,
o gavo mane.
Į mane jau žiūrėjo žmonės nuo kito staliuko. Taip pat ir vyras
nuo prekystalio. Akies kampučiu pamačiau atskubančius prie
mūsų Medison ir Šerną.
- Lorena, - Gleinas uždėjo savo šiltą, šiurkščią ranką ant
manosios. - Suprantu, kad sunku. Nesakau, kad lengva būti
toli nuo draugo ir tėvų. Bet taip pat sunku ir šeimai, j kurią tu
grįžai. Ar Šelbė yra kita sesuo?
Trumpai linktelėjau.
- Ir jai turi būti sunku - atsiranda graži vyresnioji sesuo, kai
ji pati dar tik auga.
- Patikėkit, ji yra...
- Tu turi galimybę. Galimybę būti kitos šeimos dalis. Tai
reta palaima.
Spoksojau į jį, nedrįsdama nieko sakyti.
- Turi tėvus, kurie tave myli. Dėl to gal verta priklausyti
abiem namams.
- Ar viskas gerai, Lorena? - šūktelėjo Šernas. Jis susirūpinęs
greitai žingsniavo mūsų staliuko link.
Medison pribėgo prie manęs. Atsirėmė į mano ranką ir di­
delėmis akimis žiūrėjo į Gleiną. Jis nusišypsojo jai.
- Sutikau Gleiną, —tariau. —Aš pasiruošusi.
Nepažvelgdama į Gleiną atsistojau ir nuėjau.
Lankytoj as

Paprastai man patikdavo plaukioti. Stovėti laivo priekyje

su Medison, atsukus veidą prieš sūrų vėją. Bet šiandien viskas
sugadinta. Mane labai paveikė Gleino žodžiai. Kaip jis drįsta
sakyti, kad aš savanaudė? Pakliuvau į beviltišką padėtį. Negi jis
to nematė?
Dar blogiau - Džemas neskambino. Nesulaukusi skam­
bučio, grįžusi namo keletą kartų bandžiau su juo susisiekti. Buvo
įjungtas balso paštas. Jis neatsakė ir į mano žinutes.
Vėlyvą popietę pradėjau pykti. Po susitikimo su Gleinu tu­
rėjau pasikalbėti su Džemu labiau nei bet kada. Kodėl jis išjungęs
telefoną?
Vakarop dar labiau nuliūdau. Gal jis įsigijo naują telefoną.
Bet tada kodėl nepasakė man numerio?
Gal susirado naują draugę?
Širdis virpėjo iš pavydo.
Šelbė visą vakarą dėbčiojo į mane. Gavau kitą jos žinutę.
TYLĖK ARBA MIRSI KALE
Kitąkart tai mane labai prislėgtų. Bet jau ir taip buvau su­
sijaudinusi, todėl jai nejaučiau nieko, tik panieką. Norėjau pa­
skambinti Gleinui ir viską pasakyti.
Matai, kokia ji?
Bet buvau per daug išdidi. Taigi nusiunčiau žinutę Šelbei.
Labai trumpą. ATSIKABINK.
Tačiau nuo to nepasijutau geriau.

164
 Negalėjau miegoti. Nerimavau dėl mamos ir tėčio, jaučiausi
nusivylusi Gleinu, liūdėjau dėl Džemo.
Dvi valandas blaškiausi ir varčiausi, tada nutariau pasidaryti
karšto šokolado. Žinojau, kaip Anė jį gamina. Du šaukštai ka­
kavos miltelių, šiek tiek vandens ir puodelis karšto putojančio
pieno.
Nusileidau į virtuvę. Truputį paplakiau pieną nedideliu elek­
triniu mikseriu. Staiga už galinių durų išgirdau triukšmą.
Kraujas sustingo.
Virtuvė buvo kvadratinė patalpa su langais į abi puses ir
stumdomomis durimis į kiemą. Pažiūrėjau ten, iš kur, man at­
rodė, sklido garsai. Nieko nemačiau, tik svyruojančius medžius
nakties dangaus fone.
Ranka pasiekiau rozetę ir išjungiau šviesą. Pasidarė visai
tamsu. Kažkas nedidelis, susikūprinęs nuskubėjo prie durų.
Mano širdis daužėsi. Figūra buvo per maža, kad būtų žmogaus.
Bet stambesnė už katę ar lapę. Gal meška? Nedidelė meškutė.
Ar meškos gali ateiti į miestą? Neturėjau supratimo.
Figūra išsitiesė. Žmogus. Su gobtuvu. Įkvėpiau, bet iš su­
mišimo net negalėjau rėkti. Kai jau pagaliau išsižiojau šaukti,
figūra nusiėmė gobtuvą.
Ir nusišypsojo man.
Tai buvo Džemas.
Puodelis su putojančiu pienu vos neiškrito man iš rankų.
Padėjau jį ir puoliau prie durų. Jis rodė man ženklus, kad pa­
imčiau raktus ir atrakinčiau.
Apsidairiau. Mama visada laikydavo raktus sukabintus vie­
noje virtuvės spintelėje. Nemaniau, kad Anė būtų tokia tvar­
kinga.
Tikrinau vieną stalčių po kito, stengdamasi nekelti triukšmo,
beviltiškai ieškojau jų tarp sąskaitų ir katalogų, kurių Anė ne­
išmesdavo.
Nieko.

165
 Apsidairiau po kambarį. Kur jie galėtų būti?
Štai. Pamačiau juos, gulinčius ant lentynėlės prie durų.
Rankos drebėjo, kai bandžiau tris raktus kišti į penkias skir­
tingas spynas. Džemas stovėjo ir stebėjo. Buvau susivėlusi. Ne­
pasidažiusi. Eidama gulti net neišsivaliau dantų.
Pagaliau pravėriau duris. Pūstelėjo staigus šalto oro gūsis.
Štai jis čia. Glaudė mane prie savęs. Vėsiomis rankomis glostė
man veidą. Šiltomis lūpomis bučiavo mane.
Viską pamiršau. Jis čia. Su manim. Jis mano.
- Ką tu čia veiki? - sušnibždėjau.
Džemas žengė j vidų ir tyliai uždarė duris.
- Negalėjau iškęsti. Tu tokia liūdna ir taip toli. Privalėjau
grįžti. Kad galėtume būti kartu.
Mirkčiojau.
-B et... bet...
Klausimai plūdo man į galvą.
- Kaip tu čia atsiradai? - išstenėjau.
- Prieš dvi dienas mama išjungė mano telefoną. Pasakė, kad
sąskaitos per didelės. Tai buvo paskutinis lašas, - Džemas pa­
traukė pečiais. —Pasinaudodamas jos sąskaita nusipirkau lėktuvo
bilietus. Ištraukiau šiek tiek pinigų iš jos piniginės, kol ji atsi­
sveikino su klientais, kurie mokėjo grynaisiais. Bet daugiausia
pats susitaupiau. Autobusas iš Bostono tikrai pigus. —Jo veidas
raustelėjo. - Žinau, kad negerai pasielgiau, bet kai galėsiu, jai
grąžinsiu.
- Kodėl man nepaskambinai? - apsikabinau jį. Mane užliejo
saldžiausias jausmas. Jis padarė viską, kad būtų su manim.
Džemas išsišiepė —atrodė tiesiog žavus. Mano širdis sustojo
plakusi.
- Norėjau tave nustebinti, - jo veidas surimtėjo. - Juk šito
norėjai, tiesa?
Spoksojau į jį.
- Ko aš norėjau?

166
 Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Puoliau prie virtuvės durų ir
pažiūrėjau į laiptus, mostu rodydama Džemui, kad tylėtų.
Akimirką abu įtemptai klausėme. Paskui užsitrenkė tualeto
durys ir žingsniai nutolo.
Džemas pasilenkė prie manęs.
—Jei išeisime dabar, būsime už kelių mylių, kol kas nors
susivoks, - sušnibždėjo.
Mirktelėjau jam. Galvoje sukosi jaudulio verpetas.
—Džemai, —tariau nervingai. - Sakyk, ką iš tikrųjų nori
daryti.
Džemas susiraukė.
—Aišku, kartu pabėgti. Pabėgti.
Pri epl aukoj e

—Bet kur mes eisime? —paklausiau.

—Aš viską apgalvojau. - Džemas persibraukė pirštais
plaukus. - Patrauksime į vakarinę pakrantę. Amerika didelė.
Mes joje dingsime. Susirasime darbo. Išsinuomosime butą.
—Bet mes per jauni, - stenėjau. - Ir neturime pinigų.
Džemas atmetė mano prieštaravimus. Tuo jis man priminė
Karlą.
—Žmonės anksčiau taip darydavo. Mums pavyks, Lorena.
Turėdami vienas kitą, mes viską galime.
Nusisukau ir pradėjau rakinti duris.
Džemas priėjo ir apkabino man liemenį.
-Ju k tau čia nepatinka. Aš namuose taip pat nieko neturiu.
Noriu pasakyti, mano tėvas... - Jo balsas sudrebėjo. - Ir mamai
aš nerūpiu. Ji labiau domisi savo bjauriomis šmėkliškomis žva­
kėmis. —Džemas atsuko mano veidą į save. —Jei išvyksime dabar,
būsime už kelių mylių, kol jie susigaudys.
Man suko pilvą. Norėjau su juo eiti. Bet viskas per greit.
—Ne šiąnakt, - tariau.
—Kodėl? - Džemo balse jutau nuostabą ir įtarimą. - Ar ne­
nori iš čia išeiti?
—Aišku, noriu, bet... reikėtų turėti daugiau pinigų. Ryt tu­
rėčiau gauti. Gal galiu paprašyti kam nors papildomai. Kaip
avanso.
Džemas nusisuko. Įsmeigė žvilgsnį į pieno pakelį, kurį pa­
likau prie šaldytuvo.

168
 - O kaip aš?
- Eik į mano kambarį. Gali ten pasislėpti. Ką nors užvalgyti.
Pailsėti.
Jis linktelėjo.
Čiupau iš virtuvės pieną, riekę duonos ir nusivedžiau Džemą
į viršų.
Sulaikiau kvėpavimą, kai ėjome pro Selbės kambarį, paskui
pro Anės ir Šerno. Bet visi, atrodo, kietai miegojo.
{slinkome į mano kambarį ir užsidarėme duris. Džemas ap­
sidairė ir nusivilko striukę.
- Vaikiškas, ar ne? —sušnibždėjo, slopindamas žiovulį.
- Atsimeni, čia mano kambarys, kai buvau maža?
Jis linktelėjo, atsilaužė gabalą duonos ir įsikišo į burną.
Priėjau prie sieninės spintos ir užtraukiau užuolaidą nuo
viršutinės lentynos.
- Geriau miegok čia, nes iš ryto kas nors gali ateiti.
Džemas nurijo duoną.
- Aš nepavargęs. - Jis nusijuokė. - Klausyk, o jeigu man
reikės į tualetą?
Apsidairiau. Čiupau skintų gėlių vazą. Išėmiau puokštę ir
padaviau vazą Džemui. - Panaudok ją.
Jis pakėlė akis, paėmė vazą ir dingo spintoje.
- Tuoj grįšiu.
Vaikščiojau po kambarį. Man sukosi galva.
Norėjau būti su Džemu. Nieko niekada gyvenime labiau
netroškau. Bet... Kaip dabar palikti mamą ir tėtį, kai jie ir taip
sunerimę ir išsigandę dėl teismo proceso. Nors Anė mane ir
erzino, bet ar teisinga taip pasielgti, kad ji antrą sykį manęs
netektų? O Šernas? Jo tėvai? Labiausiai Medison.
Po kurio laiko atsipeikėjau, kad Džemas dar neišlindo iš
spintos.
- Džemai? - sušnibždėjau. - Džemai?

169
 Tyla. Žvilgtelėjau. Jis sėdėjo ant pagalvėlės, rankoje vis dar
spausdamas duoną.
Susirangiau prie jo ir nubraukiau nuo kaktos plaukų sruogą.
Tada pataisiau jį, ištraukiau iš kelnių kišenės žaidimą ir išjungiau.
Pažiūrėjau j šešis įbrėžimus.
Kaip galėjo tėvas nenorėti jo matyti?
Akimirką pamaniau, kad Džemas turėtų jaustis įsižeidęs. Dėl
to man darėsi ir liūdna, ir pikta.
Vėl paglosčiau jam veidą. Sulanksčiau striukę ir pakišau jam
po galva, užklojau jį ir įlipau į lovą.

Medison dažnai rytais pas mane ateidavo. Kartais atnešdavo

apelsinų sulčių, kartais kokią knygą, savo pačios padarytą apy­
rankę ar auskariukus.
Šiandien tai buvo jos nupieštas paveikslas. Lapas sušlamėjo,
kai ji palietė mane, kad pažadintų.
- Lorena, Lorena, atsibusk, - sušnibždėjo.
Atsimerkiau.
Jos veidelis buvo už kelių centimetrų nuo manojo. Akys kaip
didžiulės sagos.
- Lorena, tavo spintoje yra berniukas.
Pašokau ir įdėmiai pažiūrėjau į spintą. Durys buvo atidarytos.
Iš po užuolaidos kyšojo Džemo koja.
- Aš nieko neėmiau, tik norėjau pažiūrėti į tavo daiktus, -
tarė susirūpinusi Medison. - Man atrodo, jis miega. Ar pašaukti
mamą ir tėtį?
- Ne, - sušnabždėjau. - Viskas gerai. Džemas mano draugas.
Jis atvažiavo vakar vėlai vakare. Nenorėjau nieko žadinti.
- Ar jis tavo mylimasis?
Pažiūrėjau į Medison kreidelėmis nupieštą paveikslėlį. Mes
su ja stovime viena šalia kitos Dzozefinos Mei priekyje.
- Panašiai, —atsakiau. - Jis gyvena Anglijoje. —Pažvelgiau
į ją. —Mudu galvojome išvažiuoti. Todėl labai svarbu, kad tu
niekam nesakytum, jog jis čia.

170
 - Bet ilgam neišeisi, tiesa? - Medison lūpa drebėjo. - Po
Padėkos dienos mano gimtadienis. Mama žada surengti vakarėlį,
o aš noriu nueiti su tavim į kiną.
Ji pasilenkė ir sušnibždėjo man į ausį:
- Gali pasirinkti, ką žiūrėsim, jei nori.
Vėl pajutau jos saldų žemuogių džemo kvapą. Didžiulė globė­
jiška meilė užliejo man širdį. Susijaudinusi akimirką įsivaizdavau,
kad mudu su Džemu pasiimsim ir Medison. Bet greit tas vaizdas
išnyko, kai tik suvokiau, koks jis neįmanomas.
Tačiau manęs neapleido viena mintis.
Aš negaliu jos palikti.
- Gerai, - šnipštelėjau Medison. - Mes eisime į prieplauką.
Gali keliauti kartu.
- Ką? - nepastebėjau iš spintos besiropščiančio Džemo. Jis
jau stovėjo prie mano lovos. Medison pasislinko arčiau manęs.
Džemas nusišypsojo jai ir paglostė pasišiaušusius jos plaukus. -
Apie ką judvi kalbate?
- Džemai, tai Medė. Mano sesutė.
Džemas nušvito savo plačia gražia šypsena. Mano širdis apsi­
vertė. Sekundę svyravau. Negi būsiu tokia kvaila net pagalvoti,
kad galėčiau praleisti progą pabėgti visam laikui?
- Mes negalime čia kalbėtis. - Parodžiau į laikrodį. Devy­
nios. - Dabar prieplaukoje nebus daug žmonių. Per šalta. Ten
gera vieta viską aptarti.
Džemas ilgai žiūrėjo man į veidą, bet nieko nesakė, tik link­
telėjo.
- Gerai.

Nebuvo sunku išsėlinti iš namų. Medison pasaugojo laiptų

apačioje, kol išleidome Džemą pro duris. Girdėjau virtuvėje
Anę.
- Visą gabalą duonos, Šernai... Negi manai, kad ji serga bu­
limija?

171
 Prieplaukoje buvo pašalę. Po mūsų kojomis ledukas girgž­
dėjo kaip didelis traškus maišelis. Mudu su Džemu ėjome ty­
lėdami.
Kai pasiekėme kavinę, Medison pati nuėjo molu. Žiūrėjau,
kaip banguoja ilgi juodi jos plaukai. Aplink nieko nebuvo. Tik
vienas evanportietis vedžiojo mažiuką plaukuotą škotų terjerą.
Tolumoje buvo matyti porelė, abu su kepurėmis ir šalikais. Mo­
ters eisena man atrodė pažįstama, bet buvau per daug susimąs­
čiusi, kad ilgiau apie ją galvočiau.
Kavinė uždaryta. Stalai ir kėdės buvo pritvirtinti prie žemės,
taigi stovėjo savo vietose. Mudu su Džemu pasirinkome tą patį
staliuką, prie kurio vakar sėdėjau su Gleinu.
- Kas čia vyksta, Lorena? —Džemas griežtai žvelgė į mane. —
Aš važiavau su tavim, kai tu paprašei. Kodėl dabar tu nenori
išeiti?
- Noriu, - tariau. - Noriu būti su tavim. Labiau nei ko kito.
Tik...
Supypė mano telefonas. Nekreipiau dėmesio.
- Kas tada?
- Nėra taip paprasta. Mamą ir tėtį gali pasodinti į kalėjimą
už tai, ko jie nepadarė. Turiu likti su jais.
- Kodėl? - Džemas susiraukė. - Londone tu nesiliovei jais
skundusis. Jie varė tave iš proto.
- Žinau, bet dabar viskas kitaip. - Kaip jam paaiškinti? Ne­
žinau, kas būtų, jei būčiau išjų atimta. —Ir ne vien tai. Yra ir
Anė su Šernu. Jie neteko manęs prieš vienuolika metų. Negaliu
vėl dingti.
- Bet tu nuolat kartojai, kaip tau čia liūdna. - Džemas nu­
sisuko. Saulė apšvietė jo plaukus. Jis toks gražus. Ir nori būti su
manim.
Ką daryti?
Pilve pajutau mazgą.

172
 - Leisk man pagalvoti, - paėmiau jo ranką. Ji buvo šalta. -
Gal Anė ir Šernas leis tau čia pasilikti. Kai žinos apie mūsų
jausmus.
Džemas patraukė ranką.
- O, suauk, Lorena. Jie nenorės, kad braučiausi į laimingą
jų šeimą. - Jis atsistojo. Mano telefonas vėl supypsėjo.
Pažiūrėjau j jį.
- Kas čia? Naujas tavo draugas? - nukirto Džemas.
Neatsakiau. Net nepastebėjau, kaip jis apsisuko ir nuėjo.
Stebeilijau į žinutę.
PLAUK. DABAR. ARBA TAVO SESUO MIRS.
Randu Medi s on

Ar tai Šelbė? Ar ji sugalvojo tokį nesveiką juoką?

Apsidairiau po prieplauką. Kiek užmačiau, aplink buvo
tuščia. Tai kur Medison?
Džemas vis dar tolo nuo manęs. Jau beveik pasiekė prie­
plaukos kraštą ir priėjo prie parduotuvių. Buvo matyti keli anks­
tyvi pirkėjai.
- Džemai, - šaukiau jj. Vienas žmogus atsisuko į mane. Bet
Džemas žingsniavo tolyn. - Džemai, prašau.
Akimirkai sustojau nusiminusi.
Džemas jau beveik dingo už pirmos parduotuvės Žvejybos
reikmenys.
- DŽEMAI! - rėkiau. - PRAŠAU.
Sumišau. Negalėjau bėgti paskui jį. Turėjau rasti Medison.
Apsisukau ir pasileidau molu valčių link. Buvau tikra, kad
Šelbė atsiuntė žinutę. Kvaila kvaila karvė.
Murmėjau po nosimi ir bėgau prisiekdama, kad grįžusi namo
įlįsiu į kvailą jos spintą ir sutrypsiu kvailus jos apdarus.
Sustojau prie valties. Buvo klaikiai tylu.
- Mede? - šūktelėjau. —Ar tu čia?
Tyla.
Įlipau į laivą. Ten nieko nebuvo. Nesąmonė. Aš buvau su savo
aukštais rudais batais. Šernas užmuštų mane, kad su jais lipu ant
denio. Ant pirštų galų nuėjau į saloną, tada į priekį. Pažvelgiau
pro langus, bet nieko nemačiau. Išsigandau. Ar Šernas paprastai
palieka užuolaidas užtrauktas?
Priekyje nieko nėra.

174
 Apsidairiau. Lenta nuplėšta, kur paprastai būdavo spyna.
Kažkas įsilaužė. Negi Selbė?
Delsiau. Gal bėgti ieškoti pagalbos. Bet įsivaizdavau panieką
triumfuojančiame Selbės veide, kai paaiškės, kad visa tai buvo
tik pokštas.
Grieždama dantimis atidariau duris ir pažiūrėjau į laiptelius prie­
šais. Žemiau Šernas laikė žemėlapius ir visą navigacinę įrangą. Kairėje
virtuvėlė su virykle, nedideliu šaldytuvu ir spintelėmis. Už jos - sa­
lonas, erdviausia laivo dalis. Joje lova, daug pledų ir televizorius.
Kampų prietemoje neįžiūrėjau. Nenorėdama atsukti nugaros
į tamsą nusileidau laiptukais.
—Šelbe? Mede?
Šnibždėjau krenkšdama. Jokio garso, tik teliūskavo vanduo
ir girgždėjo valtis.
Burna išdžiūvo. Nuėjau per virtuvę įjungti šviesą. Spustelėjau
mygtuką, bet lempa neužsidegė.
Širdis daužėsi man ausyse.
-Jei tai tavo juokas, Selbe, aš tave užmušiu.
Žengiau į saloną. Bent galėjau atitraukti užuolaidas ir įleisti
šviesos.
Kažkoks triukšmas kampe. Apsisukau. Gal tai batas kaukš­
telėjo? Spoksojau į tamsą.
Figūra išniro iš šešėlių. Vyriškis. Ryžtingu veidu.
Išsižiojau rėkti, bet pirštinėta jo ranka užkimšo man burną
ir nosį. Apsuko mane ir užlaužė rankas.
—Tyliai, - įsakė.
Jis pastūrgė mane per virtuvę, pro salono duris, paskui ten, kur
buvo miegamieji. Stengiausi išsivaduoti, bet jis tvirčiau mane suėmė,
trūktelėjo ranką. Suskaudo. Sudejavau prislopintu balsu.
Buvome laivo gale. Vyriškis spyrė į duris ir pastūmė mane
gilyn. Suklupau. Tada pakėliau akis.
Čia ant lovos gulėjo Medison. Jos burna užklijuota lipnia
juosta.
Salia sėdėjo Sonia Holtvud.
Ryšiai su nus i kal t i mu

Sonios lūpas perkreipė šalta kandi šypsena. Ji vėl buvo pakei­

tusi išvaizdą. Ant veido krito raudonos sunkios garbanos, kurios
atrodė ilgesnės nei anksčiau.
- Sveika, Lorena, - tarė.
Pažiūrėjau į Medison. Ji stengėsi atsisėsti, bet Sonia Holtvud
pastūmė jos nugarą.
Pyktis kilo mano viduje, visai užgniauždamas baimę. Ban­
džiau prieiti prie Medės, bet vyriškis čiupo man už rankos ir
patraukė atgal. Staiga pakėliau koją ir spyriau jam į tarpkojį.
—Aaa, - suriaumojo jis ir tiek atleido mano ranką, kad ga­
lėjau išsivaduoti. Pribėgau prie Medison ir pastačiau ją. Tada
apsisukau ir stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą žiūrėjau, kaip iš
čia pabėgti.
Tačiau supratau, —situacija beviltiška. Mes buvome miega­
majame, pačioje toliausioje laivo dalyje. Vietos tik dviem lovoms,
tualetui ir kriauklei. Pro mažą liuką sienoje į kairę nuo lovos
matėsi vanduo. Virš lovos durelės, rakinamos iš lauko. Vienin­
telis kelias iš kambario —durys, kurias laikė užrėmęs vyriškis. Jis
buvo susirietęs ir, aišku, dėl spyrio įsiutęs.
Tačiau mano pasitenkinimas tuoj išnyko, kai jis išsitiesė ir
pažvelgė į mane su baisiu įniršiu veide. Iškėlęs kumštį jis žengė
prie manęs.
Pastūmiau Medison už savęs.
Susiraukiau, užsimerkiau ir laukiau smūgio.
Tačiau jo nebuvo.

176
 Pakėliau akis. Prieš mane stovėjo Sonia Holtvud, rankas pri­
dėjusi prie lūpų.
- Sakiau, Frenkai, viską turime daryti taip, kad atrodytų lyg
avarija. Jokių virvės žymių. Jokių mėlynių.
Valtis sugirgždėjo ir susvyravo. Frenko šnervės blykčiojo. Jis
nuleido ranką.
- Gerai, - burbtelėjo, - einu įjungti variklį.
Jis žengė iš kambario. Jaučiau Medison ranką, įsikibusią į ma­
nąją. Spustelėjau ją, nenuleisdama akių nuo Sonios Holtvud.
Ji krestelėjo galvą.
- Sėsk, - paliepė.
- Ką ruošiatės su mumis daryti? - prisitraukiau Medison
arčiau savęs ir atsargiai nuėmiau juostą jai nuo burnos.
- Na, - atsakė lengvabūdiškai Sonia. - Tai prioritetų klau­
simas. Mano prioritetas —nebūti pasodintai į kalėjimą.
Medison prisiglaudė prie manęs. Kai ji stipriau prisispaudė
man prie šono, džinsų kišenėje pajutau telefoną. Pažiūrėjau į
Sonią.
- Ką norite pasakyti?
- Manęs nepasodins į kalėjimą, jeigu neatpažins. O tą pa­
daryti gali tik du žmonės.
- Aš ir Džemas? —paklausiau ir truputį pasitraukiau, kad
per Medison Sonia nematytų mano kojos. Įkišau pirštą į kišenę
ir pasiekiau mobilųjį.
Lauke girdėjau Frenko žingsnius, kaip jis atriša virvę.
- Taip, —atsakė Sonia. - Tu ir tas vyriukas. Matai, jie ieško
manęs už tai, kad du kartus tave pagrobiau. Bet su pirmuoju
pagrobimu mane sieja tik antrasis, o su antruoju - tik judu.
Paėmiau telefoną ir atsargiai traukiau iš kišenės.
- Atrodo, mano žinutės tavęs nejaudino, - toliau kalbėjo
Sonia. - Taigi sugalvojau kitą žingsnį - kad įbauginčiau liudy­
tojus.

177
 Širdis dunksėjo. Vadinasi, tos žinutės su KALE buvo nuo
Sonios, o ne nuo Šelbės.
Mobilusis buvo jau beveik mano rankoje. Reikėjo, kad ji
nesustotų šnekėjusi ir nieko nepastebėtų.
- Iš kur sužinojote mano numerį?
Sonia šyptelėjo.
- Kai sugebi slėpti savo tapatybę, įlįsti į telefonų kompanijos
duomenų bazę vieni niekai.
Mobilusis slidinėjo tarp prakaituotų mano pirštų.
- Tapatybę?
Sonia linktelėjo.
-A š sukuriu žmonėms naujus gyvenimus. Sau taip pat. Galiu
būti bet kas. Niekas nesugeba manęs susekti.
- O kaip Teiloras Tarsenas? - stipriau suspaudžiau telefoną. -
Ir visi duomenys apie Sonią Holtvud?
-Teiloras nieko prieš mane neturi, —nusišiepė Sonia. - Mes
kalbėjomės, padarėm darbelį - taip. Bet buvom susitikę tik vieną
kartą prieš vienuolika metų. Po to pasidariau plastinę nosies
operaciją ir visiškai pakeičiau išvaizdą. Abejoju, ar jis mane pa­
žintų. Be to, aš jau seniai ne Sonia Holtvud. Kaip sakiau, tik du
žmonės gali mane susieti su visu šituo reikalu.
Išsitraukiau telefoną, kai variklis pradėjo burgzti.
Laiko nedaug.
- Na, Džemo čia nėra, —pasitaisiau mobilųjį rankoje. Pirštu
užčiuopiau nedidelį iškilimą. Žinojau, kad jis pažymėtas skai­
čiumi 5. - Jis galės jus atpažinti.
- Mes jį lengvai pagausime, - prunkštelėjo Sonia. - Kodėl
jis turėtų šitaip nueiti?
Sustingau. Gal ji anksčiau matė mus? Tada viską supratau.
Porelė, kurią visą apsimuturiavusią mačiau anksčiau prieplau­
koje, - tai jie, Sonia ir Frenkas.
- Nežinau, —trumpai tariau. .
Valtis jau judėjo. Puf, p u f puf.

178
 Sonia pažiūrėjo pro liuką.
Aš žvilgtelėjau į telefoną. Velnias, velnias. Nėra ryšio. Turiu
bėgti ant denio. Dabar.
Medison buvo sustingusi prie manęs. Ji spoksojo į telefoną.
Alkūne kumštelėjau jai, kad nusisuktų.
- Man negera, - tariau ir mobilųjį uždengiau ranka. - Man
reikia oro.
Sonia atsisuko nuo liuko. Ji parodė į kriauklę kambario
kampe.
- Pasinaudok.
Spausdama telefoną prie pilvo priėjau prie kriauklės. Pasi­
lenkiau ir vėl pažiūrėjau į ekranėlį. Ryšio vis dar nėra.
Apsimečiau, kad vemiu į kriauklę.
Valtis judėjo jau greičiau. Jaučiau, kad ji pakilo ir siūbuoja.
Grindys po mano kojomis lingavo. Panika gniaužė man gerklę.
Juo toliau nuo kranto, juo mažiau vilties, kad atsiras ryšys. Net
ant denio.
- Man dar bloga. Leiskit įkvėpti oro.
- Nustok dejuoti.
Įdėmiai žiūrėjau į telefono vaizdo funkciją. Negaliu surinkti
911, bet galiu Sonios paklausti, kur jie mus plukdo. Gal tada
galėsiu kam nors perduoti telefoną, kai išlipsime į krantą...
Daugiau nieko negalėjau sugalvoti.
Vėl pasilenkiau virš kriauklės ir įjungiau vaizdo kameros
funkciją. Paskui išsitiesiau, palikdama mobilųjį ant kriauklės.
- Kur jūs mus vežate? —dejavau, ranka spausdama pilvą.
—Nutilk, - Sonia nuėjo nuo lovos prie liuko ir jį atidarė. - Na
štai, gausi oro.
Iš vandens/ srauto ir pliaukšėjimo supratau, kad plaukiame
greitai. Bet į kurią pusę?
- Ir man skauda pilvą, - atsiliepė nuo lovos Medison. Ji
susirietė. - Tikrai.
- Dėl Dievo! - Sonia atidarė duris ir suriko į koridorių: - Pa­
skubėk, Frenkai. Šitie vaikai varo mane iš proto.

179
 Pažiūrėjau į Medison. Sunku pasakyti, ar ji apsimeta. Laikėsi
už pilvuko ir siūbavo.
Norėjau prieiti prie jos, bet bijojau ir paimti telefoną, ir
palikti jį ant kriauklės.
Sonia grįžo nuo durų prie Medison.
- Liaukis, - šūktelėjo.
Medison susirietė ir pradėjo dejuoti garsiau, perverdama orą
savo riksmu.
- NUTILK! - Sonios veidas buvo raudonas nuo įniršio.
Stovėdama nugara į kriauklę paėmiau telefoną ir prispaudžiau
prie šono. Kad ir kas jį rastų - jeigu taip atsitiks - reikės Sonios
nuotraukos. Kaip ji sakė, niekas, išskyrus mane ir Džemą - dabar
ir Medę, —jos neatpažins.
Mano širdis daužėsi taip smarkiai, kad, rodės, galiu sprogti.
Sukinėjau mobilųjį, tikėdamasi, kad dabar jis nustatytas tinkamu
kampu.
Medison jau iš tiesų verkė. Sonia ją pastatė, laikė už pečių ir
smarkiai purtė. Iš burnos pasipylė keiksmažodžiai.
- Liaukis, - klykė ji.
Tikėdamasi, kad jau pakankamai nufilmavau, padėjau tele­
foną atgal į kriauklę ir žengiau prie lovos.
Medison jau isteriškai raudojo. Tada kažkas nutrūko Sonios
viduje. Jos veidas sustingo. Ji pakėlė ranką.
Viskas vyko tarsi sulėtintame filme.
Prisiminiau, kad Sonia buvo su plonomis latekso pirštinėmis.
Per jas švietė ilgi raudoni nagai. Ji nuleido ranką, paskui ją vėl
ištiesė ir nusitaikė į Medison skruostą.
Medison perskrido per lovą. Galva trenkėsi į lentynėlę ir
plumptelėjo ant grindų. Akutės buvo užmerktos.
Tyla.
Avar i j a

Akimirką, kuri truko, atrodo, visą gyvenimą, įdėmiai žiū­

rėjau į gležną Medison kūnelį. Reikėjo skubėti. Puoliau prie jos.
Nubraukiau nuo veido plaukus.
- Mede? Mede?
Akių vokai suvirpėjo, bet neatsimerkė.
Jaučiau, kaip už manęs sunkiai kvėpuoja Sonia.
Apsisukau, sulenkiau rankas, sugniaužiau kumščius. Iš pačios
mano gelmės veržėsi pyktis.
Kaukdama puoliau prie jos. Ji čiupo mane už riešų ir atstūmė,
bet aš vėl puoliau rėkdama.
- Tu bailė. Tu bandite. Tu bjauri bjauri karvė!
Sonia stūmė mane atbulą. Ji daug stipresnė už mane. Bet tuo
momentu aš buvau įsiutusi labiau nei liūtė.
- J i niekada niekam nieko nepadarė. Ir neturi nieko bendra
su visa šia istorija.
Galiausiai Sonia atsitraukė. Atsirėmiau į tualetą ir švokšdama
stebeilijau į ją.
Sonia pasitaisė kepurę, perbraukė ranka plaukus.
- Tavo seseriai viskas gerai. Žiūrėk.
Nuo lovos pasigirdo dejonė. Medison atsimerkė.
Puoliau prie jos ir paglosčiau veiduką. Ji buvo išbalusi kaip
vaiduoklis.
- Gulėk ramiai, brangioji. Viskas bus gerai.
Atsisukau į Sonią, kuri taip pat atidžiai stebėjo Medison..
- Nuostabu. O mano tėvai sės į kalėjimą už tai, ko nepa­
darė.

181
 Sonia patraukė pečiais ir pažiūrėjo j savo nagus po latekso
pirštinėmis.
- Čia ne mano kaltė. Ne mano reikalas. Nesu niekada net
kalbėjusi su tavo tėvais. Nieko negaliu padėti, jei Tarsenas me­
lagis.
Atsidarė durys ir įvirto Frenkas. Jis užmetė akį, kaip Medison
bando atsisėsti ant lovos, ir atsisuko į Sonią.
- Kas čia, po velnių, darosi? - šaukė, spoksodamas į Sonią. -
Ar tu trenkei vaikui?
- Netyčia, - Sonia raustelėjo. - Šiaip ar taip, moku tau už
tai, kad čia būtum, bet neprivalau aiškintis.
- Dieve, - Frenkas išvertė akis. - Tu vos manęs neužmušei,
kai norėjau įkrėsti proto paauglei princesei, o pati nesusitvarkai
su tokia.
- Neniršk. Atrodys, kad ji susitrenkė galvą per avariją. Niekas
nesupras.
- Kokią avariją? - paklausiau.
Frenkas nekreipė į mane dėmesio.
- Noriu, kad tu ateitum į viršų, - tarė jis Soniai. - Turėsi
juos čia užrakinti, kol viską baigsim.
Jis išėjo. Sonia išsekė paskui neatsisukdama.
Girdėjau, kaip trakštelėjo durų spyna. Telefonas. Nuskubėjau
prie kriauklės. Ačiū Dievui, Sonia su Frenku buvo per daug
užsiėmę vienas kitu, kad aptiktų mano mobilųjį.
Nubėgau prie liuko, kurį Sonia buvo atidariusi. Mačiau denio
turėklus ir atvirą jūrą. Bet, net laikant mobilųjį prie liuko, ryšio
neatsirado. Kur, po galais, mes esam?
Prie liuko buvo virvės ritinys. Užkišau už jo mobilųjį. Saugiau
negu kišenėje. Vėliau pasiimsiu.
Atskubėjau prie Medison ir apkabinau ją.
- Ar viskas gerai, mažute? - įdėmiai žiūrėjau į dideles rudas
jos akis.
Medison atsiduso ir susiraukė:

182
 - Skauda galvą.
Atrodė visai neblogai, tik akutės truputį blizgėjo ir veidas
buvo mirtinai išbalęs. Atsargiai drebančiais pirštais paliečiau tą
vietą, kuria ji trenkėsi į lentyną. Ji suknirkė, kai pajutau kažką
šiltą ir lipnų. Ištraukiau ranką. Mano pirštų galai buvo rau­
doni.
Greit nusivaliau kraują j džinsus ir nusišypsojau jai.
- Viskas bus gerai.
- Ar gerai apsimetinėjau?
Sumirkčiojau.
- Turi omeny pilvo skausmą?
Ji švelniai šyptelėjo.
Vėl ją apsikabinau.
- Taip gerai, kad laimėtum Oskarą. Būtum jauniausia lau­
reatė.
Bum. Staigiu judesiu valtis sviedė mus abi pirmyn, į lovos
galą. Iš priekio pasigirdo džeržgimas, girgždėjimas. Tą pačią se­
kundę stipriau apsikabinau Medison.
Valtis trinktelėjo į kažką kietą, ir mudvi atsidūrėme ant
grindų.
Spąstai

Aš nukritau ant nugaros. Medison ant manęs. Kelias se­

kundes gulėjau ir negalėjau atgauti kvapo. Valtis vis dar vibravo,
bet variklis tylėjo.
Medison įsitvėrė į mane ir knirkė:
- Kas tai, Lorena? Kas čia darosi?
- Man atrodo, kad mes susidūrėme.
Grindys po mano nugara buvo šaltos ir kietos. Atsargiai pa­
kėliau ir pastačiau Medison. Valtis siūbavo. Pražergiau kojas,
kad išlaikyčiau pusiausvyrą.
Koridoriumi artėjo žingsniai. Girdėjome, kaip kažkas rakina
spyną. Durys atsidarė. Įėjo Frenkas.
- Nenorime, kad jus rastų užrakintas, - iškošė. Tada apsi­
suko ir nuskubėjo koridoriumi, vilkdamasis ant marškinių naro
kostiumą.
Tempiau Medison paskui jį koridoriumi į saloną. Valtis siū­
bavo ir šokinėjo. Atsirėmiau į sieną, kad nepargriūčiau, keikdama
savo aukštakulnius.
Frenkas jau ėjo pro salono duris.
Sonios nė kvapo. Paskui išgirdau jos balsą ant denio.
- Duok man jos mobilųjį, - šaukė ji. - Nenoriu, kad kas
nors juo pasinaudotų.
-A š jo neturiu, —burbtelėjo Frenkas.
Sonia nusikeikė.
- Turėjai jį atimti iš karto, kai atvedei ją į laivą.
Valtis smarkiai šokinėjo. Suklupau, remdamasi ranka į grindis.
Jos buvo šlapios. O, Dieve. Vanduo sunkėsi per grindis.

184
 - Lorena, - Medison bandė mane pakelti.
Kai atsistojau, vėl pasirodė Frenkas.
—Kur jis? Tavo mobilusis?
—Nežinau. - Stengiausi neatsisukti į miegamąjį, kur jį pa­
likau. - Išmečiau jį prieplaukoje, lipdama į valtį. Jis įkrito į
vandenį.
Frenkas žengtelėjo artyn. Jis įkišo rankas į mano kišenes, pa­
tapšnojo man per rankas ir kojas. Tą patį padarė ir Medison.
- Jos neturi telefono, - riktelėjo Soniai.
Dabar valtis judėjo mažiau. Pažiūrėjau į grindis. Vanduo jau
sėmė kojas. Batų nosys buvo šlapios.
- Tiek to, - nukirto Sonia. - Einam.
Frenkas pasuko salono durų link. Medison prisiglaudė prie
manęs.
- Negalite mūsų čia palikti, - riktelėjau.
Frenkas tylėdamas išlipo ant denio. Durys užsitrenkė, salonas
aptemo.
Girdėjau, kaip jiedu tempia deniu kažką sunkaus. Vandens jau
buvo iki kulkšnių. Traukiau Medison paskui save prie laiptų.
Kažkas dunkstelėjo į salono duris.
Jie kažkuo užrėmė duris. Nori, kad mes čia nuskęstame. Ir kad
viskas atrodytų kaip avarija.
Gerklę gniaužė panika. Pakilau laipteliais. Durys nejudėjo.
—Padėkit, —šaukiau. —Išleiskit mus.
Daužiau medį.
Beviltiška.
Pažiūrėjau į Medison. Ji siekė atitraukti vieno salono lango
užuolaidas.
Pro mažą langelį mačiau, kad valtis nusėdusi pavojingai žemai.
Netoliese buvo didelė\iola. Jos viduryje - juodai ir geltonai dry­
žuotas stulpas. Tolumoje - smėlėtos pakrantės juosta.
—Kas vyksta? - laibas išsigandęs Medison balselis smigo į
mane kaip peilis.

185
 - Viskas bus gerai, - atsakiau. —Jie mus atplukdė iki uolų.
Valtis nuskęs. Mes nuskęsime.
Panika didėjo. Apsidairiau po saloną. Buvo daug langų, bet
jie per maži, kad galėtume išlįsti.
Valties galas nusviro. Čiupau už turėklų, kad nepargriū-
čiau.
Medison nuslydo j vandenį.
—Mede? - šaukiau.
Ji atsistojo visa šlapia, veidas kupinas baimės ir liūdesio.
Ištiesiau ranką.
Eikš, Mede. Jei abi pastumsim, gal pajudinsim duris, kad ir
kuo jos būtų užremtos.
Salono grindys dabar ėjo nuožulniai laivagalio link. Medison
brido prie manęs. Valtis dar labiau pasviro ir paniro į vandenį.
Per kiek laiko mes visai nuskęsime?
Uol a

Dar sykį pastūmiau salono duris. Nieko.

Medison stovėjo laiptelių apačioje ir žiūrėjo į mane. Ji kaleno
dantimis.
—Tėtis labai supyks dėl valties, —tarė. —Lorena, man tikrai
skauda galvą.
—Žinau, mažute, - padaužiau į lentas. - Padėkit, - šaukiau,
suprasdama, kad tai beviltiška. - Padėkit.
Nutilau. Jokio atsako. Tik bangų pliuškenimas, valties girgž­
dėjimas ir neramus mano pačios kvėpavimas.
Vėl pabeldžiau.
Prašau. Prašau.
Ir tada išgirdau - atsakomasis beldimas iš lauko j salono
duris.
—Lorena?
Mano širdis smarkiai plakė. Trinktelėjau į medį.
—Džemai? Ar tai tu? Džemai?
—Klausyk, - rėkė jis. - Jie įspraudė kablį tarp durų ir laiptų.
Reikia jį ištraukti.
Girdėjau, kaip metalas trinasi į medį. Pažiūrėjau į Medę.
—Viskas gerai, —tariau. Mano akys buvo pilnos džiaugsmo
ašarų. —Džemas čia. Jis mus išleis.
Atsisukau į dutįs ir stūmiau jas delnu.
—Tu grįžai.
—Aišku, grįžau, - švokštė Džemas. Aš nuo Evanporto tū­
nojau pasislėpęs valties gale.

187
 —Kur Sonia ir tas vyras?
—Abu su narų kostiumais plaukia į krantą, - tarė liūdnai
Džemas.
Girdėjau, kaip kablys bumbtelėjo ant denio. Salono durys
atsidarė. Greit šmėkštelėjo Džemo veidas. Tada staiga valtis smar­
kiai sugirgždėjo ir dar labiau pasviro.
Mane nubloškė nuo laiptų. Atsidūriau lediniame vandenyje.
Akimirką viskas susimaišė. Vanduo garsiai burbuliavo aplink
mane. Iškėliau galvą. Aš skendau. Atsimerkiau. Prie mano kojų
buvo degimo skydas. Kapsčiausi rankomis. Buvo vis sunkiau ir
sunkiau. Iškišau galvą iš vandens. Gaudydama orą apsidairiau.
Po vandeniu prie manęs buvo stalas ir suoliukai. Spintos durys
praviros. Plaukiojo lėkštelės ir puodeliai.
—Lorena.
Pažiūrėjau į viršų. Džemas įkišo galvą pro salono duris, kurios
dabar buvo gal tik per metrą nuo vandens.
Ji ištiesė ranką.
—Eikš.
Apsidairiau.
—Medison. Kur Medison? - mane apėmė panika. Vėl panirau
j ledinį vandenį. Drabužiai lipo prie kūno, buvo sunku judėti.
Vėl apsidairiau ir pamačiau ją. Tik už kelių metrų. Plūduriavo
virš vandens, jos ilgi plaukai išsidraikę.
Mano širdis šokinėjo. Mede, laikykis.
Ištiesiau rankas. Atrodė, niekada jos nepasieksiu. Pagaliau
paėmiau ją ir iškėliau iš vandens.
Buvau tiesiai prie atdarų durų. Medison atrodė labai sunki.
Džemas pasilenkė. Viršutinė jo krūtinės dalis ir rankos buvo
išlindusios pro duris.
—Tau teks ją kilstelėti, - tarė.
Pakėliau Medison tiek, kad Džemas ją pasiektų.
—Dar truputį, - žiopčiojo jis. - Kol kas ją paėmęs nesuge­
bėsiu išlaikyti pusiausvyros.

188
 Sukaupiau visas jėgas ir smarkiai stumtelėjau gležną ir permir­
kusį Medison kūnelį Džemui. Pasisekė. Stengiausi išsilaikyti van­
denyje judindama rankas. Supratau, kad jau nejaučiu kojų.
—Lorena, Lorena, - Džemas šaukė mane.
Pakėliau akis. Dabar jis buvo netoli. Galėjo net rankomis
pasiekti vandenį. Bet buvo per šalta. Ką jis sako?
—Čiupk ranką, Lorena. Čiupk mano ranką.
Pažiūrėjau beviltiškai į savo rankas. Jos vangiai plūduriavo.
Reikėjo didelių pastangų jas pajudinti. Net mažiausias judesys
koja reikalavo nežmoniškų pastangų. Būtų lengviau tiesiog su­
stingti, ir tegu vanduo mane užlieja.
—Lorena, - Džemo balsas aidėjo pasruvusiame kambaryje. -
Čiupk ranką. Čiupk. Dabar.
Iš paskutiniųjų iškėliau ranką, ir jis sugriebė mano riešą.
—Dabar laikykis už durų ir stumkis, —šaukė jis.
Stengiausi iškelti antrą ranką, tačiau jėgų visai nelikę. Anga
buvo tik už pusės metro nuo mano galvos, bet galėjo būti ir už
pusės mylios.
—Nepaliksiu tavęs, - rėkė Džemas. - Ar nori, kad čia nu­
mirčiau? Kad Medison čia numirtų?
Ne. Ne. NE.
Vis dėlto kažkaip sugriebiau salono duris. Sukandusi dantis
liepiau savo raumenims stumti mane į viršų. Viena ranka stipriau
įsitveriau į duris. Tada kita. Jaučiau Džemo rankas, braižančias
man nugarą, keliančias mane aukštyn.
Ir štai aš jau ropščiausi ant salono stogo. Pakilusi apie metrą
virš lūžtančių bangų.
Šaltas oras smogė į veidą, bet tai buvo geriau, nei mirkti
lediniame vandenyje. Susiriečiau ir drebėjau.
—Stokis, - riktelėjo Džemas. Jis stovėjo šalia manęs basas.
Viena Medison rankutė nukarusi ant jo peties. Ji tyliai dejavo,
buvo visai suglebusi.
Šiaip taip atsistojau ir stengiausi išsilaikyti siūbuojančioje val­
tyje. Ji pradėjo sparčiau skęsti. Dar minutė - ir būsime apsemti.

189
 Paėmiau kitą Medison ranką ir užsimečiau ant peties. Džemas
parodė į uolą, kurią mačiau pro salono langą.
—Turime iki jos nuplaukti, -atsiduso.
Linktelėjau. Uola neatrodė labai toli, bet bangos buvo di­
delės. Suvokiau, kaip bus šalta.
Visi puolėme į vandenį. Kojos ir rankos nuo šalčio stingo.
Nuo Medison svorio buvo dar sunkiau irtis per bangas, kurios
prausė mūsų veidus. Jaučiau, kaip Džemas veržiasi į priekį. Jo
rankos ir kojos buvo ne tokios pavargusios ir stipresnės. Sten­
giausi neatsilikti, bent kiek jausti savo galūnes.
Kažkodėl atsidūrus vandenyje ta ola atrodė daug toliau. Lai­
kiau Medison ranką ir stūmiausi pirmyn. Vienas mostas. Dar
vienas. Dar vienas.
Rankos ir kojos tirpo. Vanduo plovė veidą. Kojos daužėsi į
pavojingus povandeninius kyšulius. Vienas tokių prakirto Džo-
zefinos Mei korpusą.
Kai jau atrodė, kad daugiau negaliu pajudėti, pasiekėme uolą.
Džemas ropštėsi ant jos, pusiau vilkdamas, pusiau stumdamas
Medison. Slinkau jam iš paskos.
Džemo veidą perkreipė skausmas. Kraujas sunkėsi per kelnes
virš kulkšnies ir tekėjo ant basos kojos.
—Įsibrėžiau į uolą.
Jis nušlubavo iki sportbačių, kurie gulėjo netoliese.
Iš kur jie čia atsirado?
—Jie mano, —Džemas pasilenkė ir ištraukė iš sportbačio
kojinę. Suveržė ja kraujuojančią koją.
Išsižiojau, kai Džemas išsitraukė mano telefoną. Visai buvau
jį pamiršusi.
Džemo veidas buvo pamėlęs nuo šalčio.
—Mačiau, kaip tu slėpei jį. Būčiau anksčiau paėmęs, bet
bijojau, kad Sonia su Frenku gali pamatyti.
Drebėdama pažvelgiau į mobilųjį. Ryšys buvo, nors ir silpnas.
Virpančia ranka surinkau 911.

190
 Džemas vis dar aiškino.
- Norėjau šauktis pagalbos, bet valtis labai greit skendo.
Įsikišau telefoną į batą, kad nesušlaptų.
Atsiliepė moteris.
- Avarinė tarnyba. Kurios paslaugos reikia?
- Mes esame ant uolos, - išstenėjau. - Vandenyje.
- Kur vandenyje? Kur jūs? - operatorės balsas buvo gyvas
ir dalykiškas.
- Nežinau kur, - atsakiau, beviltiškai stengdamasi susi­
kaupti.
- Vadinasi lyg ir Ilgoji mylia, —sufleravo Džemas. - Girdėjau,
kaip jie kalbėjo.
Pasakiau operatorei. Ilgoji mylia. Pavadinimas atrodė gir­
dėtas. Tačiau buvau per daug sušalusi, kad galėčiau prisiminti,
iš kur.
- Kiek ten jūsų?
-Trys.
- Ar reikia skubios medicinos pagalbos?
Medison.
Padaviau Džemui telefoną ir puoliau prie jos. Veidukas buvo
nusuktas į kietą uolą. Paliečiau jos skruostą. Apverčiau ją ir pa­
klausiau kvėpavimo. Nieko. Ne. Ji negali būti... Papurčiau.
- Medison. —Man širdį užliejo šaltis, žvarbesnis už ledinį
vandenį. —Medison! - šaukiau. - Atsibusk!
Lauki mas

Pro užuolaidos plyšį mačiau zujančius gydytojus ir seseles.

Intensyviosios terapijos palatoje buvo triukšminga ir judru. Aš
sėdėjau ligoninės vežimėlyje ir tame veiksme nedalyvavau.
Tiesiog laukiau.
Laukiau žinių apie Medison.
Anė su Šernu atvyko maždaug prieš valandą —išbalę ir išsi­
gandę. Trumpai juos mačiau. Apsakiau viską, kas atsitiko. Jau­
čiausi kalta dėl Medison. Norėjau, kad jie ant manęs supyktų,
apšauktų mane, jog nereikėjo tą rytą jos vestis į prieplauką. Kad
aš būsiu kalta, jei ji mirs.
Tačiau jiedu tik stovėjo čia apstulbę. Tada viena seselė priėjo
ir išsivedė juos į palatą, kur buvo apžiūrima Medė. Ir aš norėjau
eiti. Bet seselė liepė man laukti daktaro.
Majore taip pat buvo jau čia ir sėdėjo šalia. Stengiausi įsidė­
mėti, ką ji sako.
—Sonia Holtvud norėjo, kad viskas atrodytų kaip nelaimingas
atsitikimas. Judvi su Medison be leidimo pasiėmėte valtį, pra­
radote kontrolę ir įplaukėte į uolas.
Dieve, teguji pasveiksta.
Majore pasilenkė.
—Buvo protinga pasirinkti Ilgąją mylią. Ar žinai, kad tu čia
dingai.
Stebeilijau į ją, prisimindama pakrantę tolumoje. Ir nuo­
traukas, kurias Medison man rodė.
—Ilgojoje mylioje?

192
 Majore linktelėjo.
—Spėju, Sonia galvojo taip: judvi čia plaukėte, nes tau buvo
įdomu. Perdaviau skyriui tavo telefoną. Dabar bent jau bus aišku,
kaip ji atrodo. Be to, žinome, kad yra kažkur netoliese. Sį sykį
ją sučiupsime.
Sustingusi linktelėjau. Kas iš to. Tai, kad sugaus Sonią
Holtvud, nepadės Medison.
Majore išėjo. Sėdėjau, žiūrėjau į savo rankas ir bandžiau at­
gaminti pastarųjų poros valandų įvykius.
Jie malūnsparniu pakėlė mus nuo uolos. Gal skamba jaudi­
namai. Bet buvo tiesiog šalta ir baisu.
Kol buvom lėktuve, Medison nepabudo. Seselės apklojo
mane ir Džemą sidabriniais apsiaustais, kad sušiltume. Viena
patikrino sužeistą Džemo koją.
Jos žiūrėjo į Medison, paskui viena į kitą. Prie mūsų beveik
nekalbėjo. Bet iš jų akių supratau, kad vilties nedaug.
—Lorena, ar girdi mane?
Prie manęs stovėjo Anė.
Pagriebiau jos ranką.
—Kaip ji?
Anė papurtė galvą.
—Dar be sąmonės. - Jos akys buvo pilnos ašarų. - Hipoter-
mija. Ji sušalo vandenyje.
Privalėjau geriaują saugoti. Per maneji atsidūrė valtyje. Kodėl
vedžiausiją į prieplauką?
Jau išsižiojau sakyti Anei, kad man gaila, labai gaila dėl visko.
Bet ji tik žiūrėjo į mano antlodes, ašaros tekėjo skruostais.
—Bent jau tau viskas gerai, Lorena, - kūkčiojo Anė. - Ne­
pakelčiau, jei netekčiau jūsų abiejų.
Vaizdas jos, stovinčios čia, sulinkusios ir nelaimingos, veikė
mane. Norėjau pasakyti ką nors guodžiančio. Bet žodžiai strigo
burnoje. Tada Anė išėjo. Įžengė gydytoja apžiūrėti manęs. Sakė,

193
kad iš esmės viskas gerai, bet dar per naktį turėsiu būti stebima.
Sutikau. Jei Medison čia, aš niekur nenoriu eiti.

Praslinko dar dvi kraupios valandos. Gydytojai leido man

stotis, taigi galėjau su kitais būti šeimos kambaryje. Daugiau
žinių apie Medison nebuvo.
Sėdėjau ant sofos, susisupusi į Anės striukę. Selbė —priešais
ant kėdės. Anė žiūrėjo pro langą ir laukė grįžtančio Šerno. Jis
nekantravo ir nuskubėjo į Medison palatą.
Durys atsidarė. Įėjo Džemas, apsivilkęs Šerno kelnes ir megz­
tinį, rankos ir kojos apvyniotos. Jis pasilenkė ir atsisėdo šalia
manęs. Mes nekalbėjome. Nebuvo reikalo.
Atsirėmiau į jo petį ir užsimerkiau.
Negalėjau įsivaizduoti, kad ką nors mylėčiau labiau nei jį.
Nebent gal mažąją sesutę.
Kiekvieną kartą, kai prisimindavau ją, gulinčią ant uolos,
sustingusią, užmerktomis didelėmis akimis, mano krūtinę už­
guldavo toks sunkumas, kad vos pajėgdavau kvėpuoti. Jos balsas
aidėjo man galvoje, ramus ir rimtas. Mačiau jos šypseną, kai
pirmą kartą ją išdažiau.
Ką tie daktarai taip ilgai daro? Arba ji pasveiks, arba... Ne.
Pasveiks. Privalo. Per jos gimtadienį eisime į kiną.
Supratau, kad įėjo Šernas, kai Anė puolė prie durų.
—Seinai? —ji kūkčiojo. —Šernai?
Šernas papurtė galvą. Siaubinga tuštuma akyse.
—Kol kas niekas nepasikeitė. - Jis sunkiai tramdė ašaras, kai
Anė priglaudė jį prie savęs. Jo kakta nusviro jai ant peties. Jis
tyliai verkė.
Nusisukau ir dar stipriau prigludau prie Džemo.
Dieve, neleisk jai numirti. Neleisk jai numirti.
Mane graužė kaltė. Ir baimė.
Jei Medison mirs, dalis manęs taip pat numirs amžinai.

194
 Ar būtent taip jaučiasi ir motina?
Šėmas liovėsi verkti ir atsisėdo ant kėdės. Suglumęs rankomis
braukė plaukus.
—Gydytoja sakė, kad ant Medison pilvuko yra nedidelių
mėlynių. Senų. Jos nesusijusios su šia diena. Klausė, ar mes ką
nors apie jas žinome.
Anė papurtė galvą.
—Gal nuo sportavimo, - tarė neaiškiai ir susiraukė. - Jau
keli mėnesiai ji maudosi ir apsirengia pati. Galvojau, kad tiesiog
stengiasi būti savarankiška.
Mečiau žvilgsnį į Selbę. Ji atrodė persigandusi. Akimis mal­
davo manęs nieko nesakyti. Nusisukau. Jei Šelbė jautė bent pusę
to, ką jaučiau aš, ji jau kentėjo.
Kažkas pabeldė į duris. Anė pašoko. Bet tai buvo majore.
Pamojo man.
—Lorena, ar galim pasikalbėti?
Žengiau iš šeimos kambario atgal j triukšmą ir bruzdesį.
Susiraukiau, iš pradžių nepastebėdama, kad ji tokia patenkinta.
Apsidairė. Sekiau jos žvilgsnį ir išvydau juos. Mamą ir tėtį. Sto­
vinčius čia ir žiūrinčius į mane.
Jaučiau kamuolį gerklėje, kai jie ėjo artyn manęs.
—Ar jūs... ar jau viskas baigta? - paklausiau.
Mama linktelėjo. Jos veidas buvo sulysęs, skruostikauliai iš­
sišovę. Ji atrodė labiau kaip kaukolė su oda negu kaip žmogus.
—Mes laisvi, —tarė tėtis. Jo lūpos drebėjo, bet jis stengėsi
šypsotis. —Visi kaltinimai atmesti. Jie netgi netrauks mūsųbau-
žiamojon atsakomybėn už tai, kad neteisėtai mokėjom Soniai
Holtvud. - Jis nutilo. - Atvykome tiesiai čia. Žinau, Perditai
nenori, kad mes su tavim susitiktume. Bet mes ketiname byli­
nėtis. Yra vadinamoji Hagos peticija... Šiaip ar taip, tai detalės.
Svarbiausias dalykas - kad dabar lengviau, kai panaikinta bau­
džiamoji byla.

195
 —Padėjo tavo filmavimas, - išsišiepė majore. -Tarsenas nuolat
keitė parodymus. Nebuvo j ką atsiremti. Tavo mobilusis —pa­
skutinis šiaudas. Jie nutraukė bylą prieš mamą ir tėtį...
—Žinau, gydytojai sako, kad tau viskas gerai, bet ar iš tik­
rųjų? - susirūpinusi įsiterpė mama.
—Man viskas gerai, mama.
—Norime vežtis tave namo, - tarė ji virpančiu balsu. —Bet
suprantame, kad ne iš karto.
—Viską sutvarkysim, - atsakiau. —Pažadu.
Apkabinus trapų mamos kūną mane staiga apėmė gyvenimo
Londone ilgesys.
Norėjau grįžti ten. Į namus pas mamą, tėtį, Rorį. Taip troškau,
kad beveik negalėjau kvėpuoti.
Tada prisiminiau Medison.
Apsisukau ir pažiūrėjau į šeimos kambarį.
Anė stovėjo prie lango ir stebėjo mane. Jos akys buvo pilnos
ašarų.

Mama su tėčiu išėjo į viešbutį užkąsti ir pailsėti.

Džemas paskambino Karlai. Sakė, matydamas, kaip Anė ir
Šernas kankinasi dėl Medison, pajuto kaltę.
—Manau, reikia bent jai pranešti, kad man viskas gerai.
Karia, aišku, buvo įpykusi. Per visą koridorių buvo girdėti,
kaip kitame laido gale šaukia. Telefoną paėmė Šernas. Kad ir
kaip jautėsi, jis išklausė Karlos tiradas ir palengva nuramino ją.
Pasakė, kad Džemas išgelbėjo mums gyvybes.
Gal po valandos daktarai įleido mus pas Medison. Ji dar
nebuvo pabudusi. Galva apibintuota, į ją prikišta daugybė vamz­
delių ir laidų. Ji atrodė tokia maža, tokia pažeidžiama, kad mano
širdis veik sustojo.
Pasikeisdami budėjome prie jos.
Džemas su Šernu ir Šelbe išėjo pavalgyti. Aš sėdėjau prie vieno
Medison šono, Anė —prie kito. Abi laikėme jos rankutes.

196
 Už lango buvo tamsu. Lašelinės stiebas metė ant grindų ilgą
šešėlį. Ilgai sėdėjome tylėdamos. Girdėjosi tik seselių balsai. Jos
buvo užsiėmusios kitu ligoniu. Pypsėjo aparatai.
—Taip pat buvo, kai tu dingai, - tarė Anė.
Pažvelgiau į ją.
-Kaip?
—Tą dieną pakrantėje. Buvome tik mes abi. Tokios laimingos.
Žaidėme slėpynes... Tada tu nubėgai už uolos, kur pirma aš
buvau pasislėpusi. Kai atbėgau ten, tavęs nebuvo.
- Atsimenu.
Anė pažiūrėjo į mane.
- Kaip Sonia tave pagrobė?
- Ne. - Mūsų žvilgsniai susitiko. - Prisimenu, kaip buvau
su tavim paplūdimyje. Kaip žaidėme slėpynes. Kaip buvome
laimingos.
Nuleidau akis į Medison rankutę.
—Paleisti iš rankų, —sušnibždėjo Anė. - Tai baisiausia.
Kai ji kalbėjo, vienas Medison pirštelis sujudėjo.
Aiktelėjau.
—Ane, pažiūrėkit.
Sulaikiusi kvapą, paėmiau Medės pirštelius, laukdama, kad
jie dar sujudėtų.
Ir jie sujudėjo. Labai labai švelniai.
—Medison? - sušnabždėjau.
- Mmm, - ji tyliai dejavo. Akių vokai virpėjo. - Mamyte?
Pažiūrėjau į Anę. Jos akys žibėjo.
Pirmą kartą iš tikrųjų ją pamačiau.
Moterį paplūdimyje.
Mano mamą.
Sprendi mai

Jie sučiupo Sonią Holtvud, bandančią kirsti Kanados sieną.

Per Padėkos dieną. Majore man paskambino ir papasakojo. Ji
praleis daug metų kalėjime. Atrodo, Sonia Holtvud (tikroji
pavardė Marcė Berns) buvo įsipainiojusi j daugelio vaikų pa­
grobimą po 1990-ųjų. Internetu pardavinėjo vogtas žmonių
tapatybes. Rinko informaciją ir perdavinėjo ją Tarsenui, kad
šis parduotų.
Teisme mudu su Džemu turėsime liudyti. Viskas priklauso
nuo mūsų.
Po laivo istorijos Džemas liko Anės ir Šerno namuose. Jis
labai gerai su jais sutaria. Dar Medison gulint ligoninėje jie
apipylė jį dovanomis.
—Tu išgelbėjai mūsų dukras, - sakė Šernas. - Gausi viską,
ko panorėsi.
Manau, Šernas tikėjosi, kad Džemas paprašys kompiuterio,
o gal netgi automobilio. Čia galima vairuoti nuo šešiolikos. Bet
Džemas pažvelgė jam tiesiai į akis ir pasakė:
—Aš noriu likti su Lorena.
Gal Anė su Džemu ir buvo sukrėsti, bet stengėsi pasielgti
teisingai. Paskambino Karlai ir įkalbėjo, kad leistų jam likti čia
iki lapkričio pabaigos. Karia primygtinai reikalavo, kad Džemas
kasdien mokytųsi, bet, kita vertus, per daug dėl to nesisielojo.
Mano didžiam nustebimui, mama su tėčiu, atrodė, taip pat
nekreipia dėmesio, kad Džemas liko pas Perditus. Buvo laimingi,
nes išvengė kalėjimo. Dabar jų niekas neliūdino.

198
 Abu kelioms dienoms grįžo į Evanporto viešbutį, paskui
savaitei išvyko aplankyti Rorio. Nupirkau jam marškinėlius su
vaizdu iš Žlugusios imperijos legendų. Jaučiausi labai skolinga už
tai, kad sugadinau atostogas.
Kai jie grįš, prasidės teismo procesas. Tada ir išsispręs, kur aš
gyvensiu. Laukiau jo su baime. Aišku, troškau būti su mama ir
tėčiu. Bet norėjau likti ir su Ane, Šernu, Medison. Ir negalėjau
pakęsti minties apie teismo procesą, kurio centre būsiu aš.
Papasakojau Glorijai, kaip jaučiuosi. Kitą dieną Anė ir Šernas
ketino su manim rimtai pasišnekėti.
—Kas yra? —paklausiau.
Anė nervingai kosėjo.
—Norime aptarti tą teisinę padėtį, kurioje atsidūrėme.
Spoksojau į ją.
—Mudu su Šernu suprantame, kad klaidingai galvojome
apie tavo... įtėvius. Noriu pasakyti, mes žinome, kad jie padorūs
žmonės. Galvojo, kad mokėdami Soniai padeda tau. —Anė giliai
įkvėpė. - Bet jeigu teismas nuspręs, kad įvaikinimas buvo nele­
galus, jie turės dėl tavęs su mumis bylinėtis. Mūsų advokatų nuo­
mone, jie turi šansų. Mes... mes suprantame, kaip visa tai svarbu
tau, todėl norime viską išspręsti be didelės teisinės kovos... Gal
galima kažkaip sutvarkyti, kad tu galėtum su jais matytis...
Puoliau prie jos ir stipriai ją apkabinau.
—O Ane, ačiū, ačiū. —Dar sykį prisiglaudžiau prie jos.
-T ai ir Šerno sprendimas. - Anė atrodė ir laiminga, ir kartu
liūdna.
Pažvelgiau į Šerną.
—Iš tiesų tai mama. Mano mama, Glorija, - nusišypsojo
jis. - Tą dieną, kai lankėmės pas juos, ji man pasakė: nesvarbu,
jei žmonės, kuriuos tu vadini mama ir tėčiu, bus apkaltinti žmog­
žudyste. Tu visada laikysi juos tėvais. Ir mudu su Ane turime
su tuo taikytis.
Prisiminiau pirmą susitikimą su Glorija ir koks susirūpinęs
buvo Šernas pakeliui namo.

199
 Žvilgtelėjau į jį, tada į Anę. Jos lūpa drebėjo. Jutau kaltę, kad
anksčiau dažnai būdavau jai bjauri. Norėjau kažką pasakyti - kad
mačiau, kaip sunku jai ir Šernui suprasti, kad kitus žmones laikau
savo tėvais. Kad pati nežinau, kur ir su kuo noriu gyventi.
Tačiau neradau tinkamų žodžių, taigi atsistojau ir išėjau ieš­
koti Džemo. Sujuo viskas buvo paprasta. Su juo galėjau pamiršti,
kad esu draskoma dvejonių. Bent trumpam.

Medison grįžo iš ligoninės prieš savo gimtadienį lapkričio

pabaigoje. Anė neleido jos į kiną, todėl nupirkau jai DVD, ir mes
žiūrėjome filmą jos kambaryje, vietomis kartu verkšlendamos.
Įėjo Džemas, pamatė mus raudančias ir susiraukė.
- Tai jaunų mergaičių rūpesčiai, - tarė. - Jos per daug sen­
timentalios.
Paaiškinau jam, kad tai visai geras filmas, o Medison zyzė,
kad jis liktų su mumis žiūrėti. Tarp mūsų kalbant, manau, kad
ji truputį jį pamilusi.
Po filmo Anė su Medison atsigulė pasnausti. Mudu su Džemu
nuėjom į prieplauką. Dabar ji visada tuščia, visos valtys už­
dengtos brezentais žiemai.
Susikibome rankomis ir truputį pasiglamonėjome. Bet viską
temdė žinojimas, kad jau lapkričio pabaiga ir po dviejų dienų jis
išvažiuos namo. Staiga man atėjo į galvą, kad per mažai migloto
Anės ir Šerno pažado dalytis manimi su mama ir tėčiu.
Aš visą laiką norėjau būti su Džemu. Ne tik tada, kai Anė ir
Šernas išleis mane namo.
Kodėl viskas taip sudėtinga?
—Gal vis dėlto mums pabėgti, - nusijuokiau apsikabindama
ji-
- Ne. Tada buvai teisi. Šiaip ar taip, manau, kad tu priklausai
čia.
Prisiglaudžiau prie jo krūtinės. Ar aš priklausau čia? Nesi­
tikėjau kada nors pajusti, kad Anė ir Šernas - mano mama ir

200
tėtis, bet jau pradėjau galvoti apie juos kaip apie šeimą. Nuo
anos savaitės Selbė nė sykio nebuvo man grubi. Mano didžiai
nuostabai, ji net prisipažino, kad kibdavo prie Medison.
Anės manymu, ji taip elgėsi, nes atsirado jos dingusi sesuo.
O aš sakiau, kad tai gero elgesio trūkumas.
Vis dėlto.
Spėju, ji keičiasi.
Nuo prieplaukos plūstelėjo ledinio vėjo gūsis. Šalo kaklas.
Stipriau apsivyniojau šaliką.
Taigi kur aš priklausau? Nelabai norėjau grįžti į mokyklą
Londone, bet ilgėjausi mamos ir tėčio. Žinojau, jie nori, kad
gyvenčiau su jais visą laiką, ne vien atvažiuočiau aplankyti. Ir
kaip atsisveikinsiu su nuostabiu savo mylimuoju?
Pasistiebiau ir pabučiavau jam į nosį.
—Noriu būti su tavimi.
Jis šypsojosi plačia savo šypsena. Kelias minutes nereikėjo
nieko ir sakyti.

Visa šeima susirinko į Medison gimtadienį. Padėjau kepti

tortą. Įsmeigėme ir uždegėme septynias žvakutes. Medison jas
užpūtė taip, kaip vienas iš septynių nykštukų jos mėgstamoje
pasakoje. Tik mudu su Džemu supratome, ką ji daro. Žiūrėjome
į Anę ir juokėmės, kai Medison giliai įkvėpė.
Paskui visi išėjo. Šernas nuvedė Medę miegoti, Anė tvarkėsi.
Ji atrodė ypač įsitempusi. Kraudama indus į indaplovę, sudaužė
lėkštutę ir dvi stiklines.
Nesupratau, kas čia ne taip. Pastarosiomis dienomis Anė
buvo ramesnė nei anksčiau. Net nustojo sukinėtis aplink mane.
Bet šįvakar ji labai nervinga.
Septintą valandą kažkas paskambino į duris. Anė pašoko
kaip įgelta.
—Lorena, gal tu įleisi?
Nutrepsėjau prie lauko durų.

201
 Už jų stovėjo mama ir tėtis.
Aš net išsižiojau.
—Labas, brangioji, - mama mane apkabino.
—Kas čia darosi? Tikėjausi, ateisit rytoj.
—Anė ir Šernas mus pakvietė. - Tėtis pakėlė antakius tarsi
sakydamas „mes taip pat nežinojome, kaip ir tu“.
Nuėjome j svetainę. Šernas ir Anė stovėjo ir atrodė labai rimti.
Mama su tėčiu spoksojo į juos. Pagavau Džemo žvilgsnį. Tai buvo
keisčiausia situacija, į kurią kada nors buvau atsidūrusi.
Visi tylėjo.
Nurijau seiles.
—Mama, tėti, čia... - atsisukau į Semą ir Anę. - Čia... mama
ir tėtis.
Džemas nusijuokė. Kiti atrodė sutrikę.
Šernas ištiesė ranką.
—Ačiū, kad atėjote, - padėkojo.
Mama ir tėtis atsisėdo ant sofos priešais Anę ir Semą.
—Tuoj išvirsiu kavos, - tarė Anė. —Bet, man atrodo, jeigu
nepasakysiu dabar, tai arba sprogsiu, arba apsiverksiu, arba dar
kas nors atsitiks.
Spoksojau į ją.
Šernas nusikosėjo.
—Pirmiausia norim atsiprašyti jūsų. Mes tikėjome, kad jūs
dalyvavote pagrobiant Loreną. Dabar žinome, kad tai, ką pa­
darėte, ją išgelbėjo.
Anė linktelėjo.
—Norime, kad žinotumėt. Mes manome, jūs buvote puikūs
tėvai. Lorena maloni mergaitė.
Mama šyptelėjo.
—Ačiū, —tarė ji. —Ir ačiū jums už tai, ką pasakėte Lorenai ir
mūsų advokatams - kad nesistengsite atimti iš mūsų Lorenos.
Žinome, kad jūs suprantate... - Jos balsas trūkinėjo. - Ar apie
tai norėjote pasišnekėti?

202
 —Ne visai, - pasakė Šėmas. - Suprantame, kad labai mylite
Loreną. Aišku, ji jaučia, kad priklauso jums... -jis ėmėkrenkšti,
nutilo ir nuleido akis.
Anė paėmė jo ranką. Ir pažiūrėjo j mane.
—Kai pamačiau tavo veidą... kaip jis užsiplieskė, kai pasakei,
jog kovosi, kad su jais... tėvais pasimatytum, aš... mes supra­
tome... -J i giliai įkvėpė ir pažvelgė į mamą su tėčiu. - Norėjom,
kad jūs būtumėt čia, kai mes Lorenai pasakysime... jeigu ji nori...
Jei teismas nuspręs, kad įvaikinimas buvo neteisėtas, nesiprie­
šinsime jūsų pareiškimui oficialiai ją įvaikinti, šį kartą teisėtai,
ir išsivežti namo į Angliją.
Gurktelėjau. Užmečiau akį į mamą ir tėtį. Jie abu stebeilijo
į Anę ir Šerną. Mamos akys buvo pilnos ašarų.
Visi tylėjo. Mano širdis garsiai mušė ausyse.
—Ačiū. - Mamos balsas buvo tik šnabždesys. Ji pažvelgė į
tėtį. Šis linktelėjo.
Mama nurijo seiles.
—Pati nuspręsi, Lorena. Žinom, ką tau reiškė rasti tikruosius
tėvus. Kad ir ką nutarsi, mes tave palaikysim.
Ką?
Visi sužiuro į mane. Mirksėjau. Galiu rinktis? Jaučiau ant
pečių Džemo ranką.
Mama ir tėtis —vadinasi, kivirčai, mokykla ir nuobodi An­
glija. Bet ir buvimas su Džemu. Ir ten namai.
Bet kaip galiu palikti Anę ir Šerną? Dar taip trumpai gy­
venau čia - su savo šeima. Noriu geriau pažinti Anę. Senelius.
Dieve. Turiu giminių, kurių dar net nemačiau. Noriu plaukti
su Šernu, kai tik jis įsigis naują valtį. O labiausiai trokštu būti
čia dėl Medison.
Žiūrėjau į visus savo tėvus. Susirūpinę, ašaroti veidai. Prisi­
miniau Gleino žodžius.
Turi keturis tėvus, kurie tave myli. Dėl to gal verta priklausyti
dvejiem namams.

203
 Šypsena nušvito mano veide.
—Aš nenoriu rinktis.
Visi spoksojo į mane. Tėtis nurijo seiles.
—Mes tavęs neverčiame, —tarė jis. - Bet...
- Turiu galvoje, nenoriu rinktis kurių nors vienų, - pažvel­
giau j juos ir nusijuokiau.
Mama ir Šernas suraukė antakius. Anė šniurkščiojo.
—Bet kaip?..
- Negi nesuprantate? Aš renkuosi jus visus.

Taip viskas buvo nuspręsta. Tikriausiai esu pirmas žmogus

pasaulio istorijoje, turintis keturis teisiškai pripažintus tėvus
dviejuose kontinentuose. Į mokyklą einu Londone, o bent pusę
atostogų praleidžiu Evanporte. Kartais Anė, Šėmas ir sesutės
atvažiuoja j Angliją.
Mudu su Džemu artimai draugaujame. Aš nueinu į jo namus
Londone, jis dažnai atskrenda pas mane į Evanportą. Šernas su­
moka už bilietus. Džemas ir toliau nemato savo tėvo. Ir niekada
nesutarė su Karia. Atvirai kalbant, man atrodo, kad į Anę ir
Šerną jis žiūri kaip į antrus tėvus. Kartais iš Bostono atvažiuoja
Gleinas. Su juo pakeliaujame.
Taip ir gyvenu. Niekada nebūnu daugiau kaip kelias savaites
atskirai nuo kurios nors šeimos. Mes daug kalbamės telefonais ir
susirašinėjame žinutėmis. Kitiems dalykams nelabai lieka laiko.
Kartais tik atvykus j kuriuos nors namus būna sunku. Bet aps­
kritai su visais sutariu geriau, negu sutarčiau gyvendama visą
laiką.
Aną dieną atėjo nauja mokytoja. Ji vėl uždavė mums rašinį
Kas aš esu? Šį sykį buvo lengva. Papasakojau savo gyvenimą.
Apie save.
Mergaitę, surastą.
Padėkos

Ši istorija prasidėjo, skaitant internete Britų įvaikinimo ir

globos asociacijos tinklapius www.missingkids.com, www.uka-
doption.com, taip pat Vermonto įstatymus tinklapyje www.leg.
state.vt.us/statutes.
Ypač esu dėkinga Juliai Alanen, Dingusių ir išnaudojamų
vaikų JAV nacionalinio centro advokatei, už jos laiką ir dė­
mesį.
Ačiū Elizabethei Hawkins, Moirai Young, Gabei Halberstam,
Juliai Mackenzie, Sharon Flockhart, Melanijai Edge, Janei Novak,
Alastairui McKenzie, Pamui McKenzie ir Ciarai Gartshore.

205
Turinys

Pirma dalis
Atsiranda Marta... 5
1. Kas as esu?... 6
2. Pasakau Džemui... 11
3. Paslaptis ... 16
4. Marčfyldas ... 21
5. Karia... 27
6. Atmintis... 31
7. Atostogos... 34
8. Amerika... 40
9. Prisijungimas atmestas ... 46
10. Įsilaužiame ir įeiname ... 52
11. Leaving......58
12. Linkolno aukštuma ... 63
13. Betina... 66
14. Pasivažinėjimas... 70
15. Jokios išeities ... 76
16. Gleinas... 83
17. Tikresnis negu realusis gyvenimas ... 89
18. Išėjimas iš miškų ... 93
19. Kelionė namo ... 97
20. Evanportas... 103

206
Antra dalis
Randu Loreną... 107
21. Viduje... 108
22. Išpažintis... 112
23. Naktinės baimės ... 119
24. DNR... 123
23. Virvutė... 129
26. Kaspinas... 134
27. Ar tu vis dar manęs ilgiesi?...
28. Martos kambarys ... 142
29. Vaidas... 147
30. Iš širdies ... 154
31. Paskaita... 157
32. Lankytojas... 164
33. Prieplaukoje... 168
34. Randu Medison ... 174
35. Ryšiai su nusikaltimu ... 176
36. Avarija... 181
37. Spąstai... 184
38. Uola... 187
39. Laukimas... 192
40. Sprendimai... 198
Padėkos... 205
 Mckenzie, Sophie
Mc748 Įdukra : apysaka / Sophie McKenzie ; iš anglų kalbos vertė Vida Bėkš-
tienė. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2007. - 206, [2] p.
ISBN978-9955-16-179-0
Lorenatikriausiai yrapirmasžmogus pasaulyje, turintisketuristeisiškai pripažintus
tėvus. Bet iki tol reikėjo nueiti kupiną rūpesčių irpavojingąkelią.
UDK 820-93

Sophie McKenzie
Įdukra
Redaktorė Albina Venskevičienė
Maketavo Ramunė Šarpytė-Girniukaitienė
Viršelio dailininkas Romualdas Balinskas
SL098. Tiražas 1300 egz.
Išleido leidykla „Gimtasis žodis“
A. Juozapavičiaus g. 10A, 09311 Vilnius
EI. p. gimtasiszodis@takas.lt
Interneto svetainė: http://gimtasiszodis.w3.lt
Spausdino UAB „AJS spaustuvė“
Girelės g. 22, 56160 Kaišiadorys. Užs. 804
 Keturiolikmetė Lorena žino, kad yra
įvaikinta. Ji trokšta rasti tikrąją savo mamą,
tikrąją šeimą. Kai paieškos nuveda j Ameriką,
mergaitė supranta, kad kai kas žūtbūt
siekia jai sutrukdyti ir kad tiesa ne
visada yra tokia, kokią
norime išgirsti.

Sophie McKenzie gimė ir augo Londone.

Ten gyvena ir dabar. Ji - buvusi žurnalistė.
Šiuo metu - rašytoja, redaktorė, kūrybinio
rašymo dėstytoja. Laisvalaikiu mėgsta
susitikti su draugais, klausytis muzikos
žaisti su sūnumi futbolą.
Jos apysaka „Įdukra“ pelnė
kelis literatūrinius apdovanojimus.
Vienas jų —Boltono vaikų knygos premija.
Ja autorė labai džiaugiasi.

Nesunku pasakyti, ar mums knyga

patinka, ar ne. Daug sudėtingiau paaiškinti
kodėl. Asmeniškai man tikrai rūpi veikėjai ir
kas jiems atsitinka. Turi būti taip įdomu, kad
negalėtum knygos padėti į šalį. Būtent taip
jaučiausi, rašydama apie Loreną.

Sophie McKenzie

ISBN 978-9955-16-179-0