Howard Phillips Lovecraft “SARNATO PRAKEIKIMAS “

(The Doom That Came to Sarnath)

Mnaro žemėje yra neaprėpiamas ežeras, kurio nemaitina ir iš kurio neišteka joks upelis.

Prieš dešimtį tūkstančių metų ant jo kranto stūksojo galingas Sarnato miestas, tačiau

dabar Sarnato ten jau nebėra.

Sakoma, kad neatmenamais laikais, kai pasaulis dar buvo jaunas, dar net anksčiau, nei

Sarnato žmonės atėjo į Mnaro žemę, greta ežero stovėjo kitas miestas. Pilkas akmeninis

Ibo miestas, toks pat senas kaip ir pats ežeras, o gyveno jame sutvėrimai, nemalonūs

akiai. Keisti ir bjaurūs buvo šie padarai, kaip, tiesą sakant, ir dauguma kitų pasaulio

padarų, neišbaigti ir grubūs. Mūriniuose Kadaterono cilindruose užrašyta, kad Ibo

gyventojai buvo tokios pat spalvos kaip ežeras ir miglos, kylančios virš jo, kad jie buvo

išverstaakiai, perkreiptomis, glebnomis lūpomis, keistomis ausimis ir neturėjo balso. Taip

pat parašyta, kad vieną naktį migloje jie nusileido iš mėnulio. Jie, beribis ramus ežeras ir

pilkas akmeninis Ibo miestas. Galbūt taip ir buvo, tačiau tikrai žinoma, kad jie garbino

jūros žalumo akmeninį stabą, savo forma labai panašų į didįjį vandens roplį Bokrugą. Jie

šiurpiai šokdavo jam prieš mėnulio pilnatį. O Ilarneko papiruse užrašyta, kad vieną dieną

jie atrado ugnį ir nuo tada kurdavo liepsnas daugeliui ceremonijų. Tačiau apie tuos

padarus parašyta nedaug, nes jie gyveno labai senais laikais, o žmogus yra jaunas ir

nedaug težino apie senovines būtybes.

Po daugelio erų į Mnaro žemę atėjo žmonės, tamsiaodė piemenų tauta su savo vilnų

bandomis. Ant vingiuotos Ai upės krantų jie pastatė Traą, Ilarneką ir Kadateroną. O kai

kurios gentys, drąsesnės nei kitos, veržėsi toliau iki ežero krantų ir ten, atradę žemėje

brangių metalų, pastatė Sarnatą.

Pirmuosius Sarnato akmenis klajoklių gentys padėjo netoli nuo pilkojo Ibo miesto ir

didžiai stebėjosi jo gyventojais. Tačiau su nuostaba buvo sumišusi neapykanta, nes jie

manė, kad tokiems padarams nedera temstant vaikščioti po žmonių pasaulį. Nepatiko

jiems ir keistos skulptūros ant pilkų Ibo monolitų, nes niekas negali pasakyti, kodėl jos

taip ilgai, net iki žmogaus atėjimo, išliko šiame pasaulyje. Nebent tik todėl, kad Mnaro

žemė labai rami ir yra pakankamai toli nuo kitų, tikrovės ir sapnų, žemių.

Kuo daugiau žmonės regėjo Ibo sutvėrimų, tuo labiau augo jų neapykanta. Ji nemažėjo,

nes jie pastebėjo, kad tie padarai yra silpni, o jų kūnai minkšti kaip drebučiai prieš

akmenis ir strėles. Tad vieną dieną jaunieji kariai, svaidyklininkai, ietininkai ir

lankininkai, išžygiavo į kovą prieš Ibą ir išžudė visus jo gyventojus, o keistus kūnus

nustūmė į ežerą ilgomis ietimis, nes nenorėjo liesti jų rankomis. Ir kadangi jiems nepatiko

nukaldinti pilkieji Ibo monolitai, juos taip pat suvertė į ežerą. Visa tai atliko stebėdamiesi,

koks didis darbas kadaise buvo atliktas, vežant akmenis iš tokios tolumos, o taip

greičiausiai ir buvo, nes panašių akmenų nebuvo nei Mnaro, nei gretimose žemėse.

Taigi nieko nebuvo pasigailėta senajame Ibo mieste, išskyrus jūros žalumo akmens stabą,

panašų į vandens roplį Bokrugą. Jį jaunieji kariai pasiėmė su savimi kaip senųjų dievų ir
Ibo gyventojų nukariavimo simbolį ir valdžios visam Mnarui ženklą. Tačiau kitą naktį, po

to kai statula buvo pastatyta šventykloje, tikriausiai atsitiko kažkas šiurpaus, nes virš

ežero matėsi keistos šviesos, o ryte žmonės pamatė, kad statula dingo, o vyriausiąjį žynį

Taran-Išą rado negyvą, tarsi mirusį nuo nenusakomo siaubo. O prieš mirdamas Taran-

Išas spėjo ant chrizolito aukuro grubiomis linijomis įrėžti PRAKEIKIMO ženklą.

Po Taran-Išo Sarnate buvo daug vyriausiųjų žynių, tačiau jūros žalumo akmens statulos

niekas taip ir nerado. Prabėgo daug amžių, o Sarnatas vis labiau klestėjo ir tik žyniai ir

senos moterys atsiminė, ką Taran-Išas užrašė ant chrizolito aukuro. Tarp Sarnato ir

Ilarneko miesto atsirado karavanų kelias ir brangiuosius metalus iš žemės žmonės keitė į

kitokius metalus ir retus audinius, brangakmenius, knygas, amatininkų įrankius, ir

visokias prabangos prekes, kokios tik buvo žinomos tautoms prie vingiuotosios Ai upės ir

dar toliau. Ir tapo Sarnatas galingu ir mokytu, ir gražiu, ir pasiuntė savo armijas

užkariauti ir pajungti gretimų miestų. Ir laikui bėgant, Sarnato soste ėmė sėdėti visos

Mnaro žemės ir dar daugelio gretimų žemių karaliai.

Sarnatas nuostabusis tapo pasaulio stebuklu ir visos žmonijos pasididžiavimu. Jo sienos

buvo iš poliruoto, dykumoje kirsdinto marmuro - trijų šimtų uolekčių aukščio ir

septyniasdešimt penkių platumo, ir vyrai, važiuodami viršuje kovos vežimais, galėdavo

be vargo apsilenkti. Ilgio jos buvo ištisus penkis šimtus stadijų ir miestas buvo atviras tik

į ežero pusę, kur žalias akmeninis pylimas saugojo nuo bangų, keistai kildavusių kartą

metuose per Ibo sugriovimo šventę. Sarnate nuo ežero iki karavanų vartų buvo nutiesta

penkiasdešimt gatvių ir dar penkiasdešimt skersai joms. Visos grįstos oniksu, o tos,

kuriomis žengė arkliai, kupranugariai ir drambliai, - granitu. O vartų Sarnate buvo tiek,
kiek ir gatvių, pasibaigiančių sausumoje, ir kiekvieni buvo iš bronzos, kiekvienus saugojo

liūtų ir dramblių statulos, iškaltos iš kažkokio akmens, kurio dabar žmonės jau nebežino.

Sarnato gyventojai namus statė iš glazūruotų plytų ir chalcedono, kiekviename buvo

aptvertas sodas su krištoliniu ežerėliu. Keistai buvo jie suręsti, nes jokiame kitame mieste

nebuvo panašių namų, ir atvykėliai iš Traa, Ilarneko bei Kadaterono stebėjosi švytinčiais

kupolais ir juos remiančiomis sienomis.

Tačiau dar nuostabesni buvo rūmai, šventyklos ir sodai, pastatyti senojo karaliaus

Zokaro. Rūmų buvo daug, o paskutiniai - didesni nei bet kurie kiti rūmai Traa, Ilarneke ar

Kadaterone. Tokie aukšti, kad žmogus juose galėjo įsivaizduoti esąs po pačiu dangumi.

Tačiau kai juos apšviesdavo deglai, mirkyti Dotero alyvoje, atsiverdavo piešiniai,

vaizduojantys karalius ir armijas, didybę, akimirksniu įkvepiančią ir apstulbinančią

stebėtoją. Rūmuose buvo daugybė spalvoto marmuro kolonų, išraižytų nepaprasto grožio

piešiniais. O daugumoje rūmų grindis puošė berilo, lazurito, sardonikso, raudonojo

granato ir kitų rinktinių akmenų mozaikos, išdėliotos taip, kad stebėtojas galėjo

vaizduotis vaikštąs rečiausių gėlių lysvėmis. Čia taip pat buvo ir fontanų, kurie įmantriai

nukreiptomis gražiomis čiurkšlėmis purškė į šalis kvapnų vandenį. Visus kitus nustelbė

Mnaro ir gretimų šalių karalių rūmai. Virš švytinčių grindų, daugybės laiptų viršuje, ant

dviejų auksinių tupinčių liūtų stovėjo sostas, nukaltas iš vientiso dramblio kaulo, nors

dabar nėra gyvųjų tarpe nei vieno žmogaus, galinčio pasakyti, iš kur jis toks didelis galėjo

atsirasti. Tuose rūmuose taip pat buvo daugybė galerijų ir amfiteatrų, kur, linksmindami

karalius, kovėsi liūtai, vyrai ir drambliai. Kartais amfiteatrus didžiuliais akvedukais

užpildydavo vandeniu iš ežero, ir tada užvirdavo jūrų kautynės arba kovos tarp plaukikų

ir mirtinų jūros gyvių.

Didingos ir nuostabios buvo septyniolika bokštinių Sarnato šventyklų, pastatytų iš

ryškaus įvairiaspalvio akmens, niekur kitur nematyto. Net tūkstantį uolekčių siekė

aukščiausia iš jų, kur ne mažiau prabangiai nei karaliai, gyveno vyriausieji žyniai.

Apačioje buvo salės - tokios pat erdvios ir didingos kaip rūmuose. Čia rinkdavosi minios

garbinti vyriausiųjų Sarnato dievų, Zo-Kalaro, Tamašo ir Lobono, kurių smilkalų

apgaubtos šventovės panašėjo į valdovų sostus. Zo-Kalaro, Tamašo ir Lobono atvaizdai

buvo ne tokie kaip kitų dievų. Jie taip panašėjo į gyvus, kad galima buvo prisiekti, jog

grakštūs barzdoti dievai patys sėdi dramblio kaulo sostuose. O nesibaigiančių cirkono

laiptų viršuje buvo bokšto kambarys, iš kur vyriausieji žyniai dieną stebėdavo miestą,

lygumas ir ežerą, o naktį - paslaptingą mėnulį, ryškias žvaigždes ir planetas bei jų

atspindžius ežere. Čia buvo atliekamos labai slaptos ir senos neapykantos vandens ropliui

Bokrugui apeigos. Čia stovėjo ir chrizolito altorius su Taran-Išo įrėžtu Prakeikimo

ženklu.

Lygiai taip pat nuostabūs buvo ir senojo karaliaus Zokaro pasodinti sodai. Jie driekėsi

didžiuliame plote Sarnato viduryje, apsupti aukštos sienos. Juos dengė galingas stiklo

kupolas, pro kurį švietė saulė, mėnulis ir planetos, kai būdavo giedra, ir nuo kurio

karodavo tviskantys saulės, mėnulio, žvaigždžių bei planetų atvaizdai, kai būdavo

apsiniaukę. Vasarą sodus vėsindavo šviežias, kvapnus, meistriškai sukurptų vėduoklių

vėjelis, o vasarą šildydavo nematomos liepsnos, todėl soduose visą laiką buvo pavasaris.
Žalias pievas ir spalvingus medžių gojelius skyrė ryškiais akmenėliais srovenantys

upeliukai ir jungė daugybė tiltelių. Upeliai daugelyje vietų krito kriokliais, išsiskleisdami

įvairiausių formų ežerėliais. Upeliuose ir ežerėliuose plaukiojo baltos gulbės, o retų

paukščių giesmės harmoningai derėjo su vandens melodijomis. Žali šlaitai kilo

tvarkingomis terasomis, šen bei ten papuošti vijoklių pavėsinėmis, saldžiais žiedais,

marmuro bei porfyro kėdėmis ir suolais. Ten buvo ir daug mažų koplytėlių bei šventyklų,

kur galima pailsėti ar pasimelsti mažesniesiems dievams.

Kasmet Sarnate buvo švenčiama Ibo sugriovimo šventė, kurios metu gausiai liejosi

vynas, dainos, šokiai ir visokios linksmybės. Didžiulė pagarba buvo reiškiama vėlėms tų,

kurie sutriuškino keistuosius senovinius padarus, o šių padarų ir jų senųjų dievų atminimą

išjuokdavo šokėjai ir muzikantai, pasidabinę rožių iš Zokaro sodų karūnomis. O karaliai

žvelgdavo į ežerą ir prakeikdavo ten gulinčių mirusiųjų kaulus.

Iš pradžių vyriausieji žyniai nemėgo šių švenčių, nes tarp jų sklandė seni keisti

pasakojimai apie dingusią jūros žalumo statulą ir apie tai, kaip iš baimės mirė Taran-Išas,

palikęs perspėjimą. Jie sakydavo, kad kartais iš savo aukštojo bokšto mato šviesas po

ežero vandeniu. Tačiau metams bėgant nevyko nieko baisaus, todėl ilgainiui žyniai taip

pat ėmė juoktis, keikti ir jungtis prie šventės linksmybių. Išties juk jie ir patys neretai

rengdavo senas ir slaptas neapykantos vandens ropliui Bokrugui apeigas savo aukštajame

bokšte. Ir taip nugyveno pasaulio stebuklas Sarnatas tūkstantį turto ir džiaugsmo metų.
Neįsivaizduojamai puiki buvo tūkstantųjų Ibo sugriovimo metinių šventė. Jau dešimtmetį

apie ją šnekėjo visa Mnaro žemė, o jai artėjant, į Sarnatą arkliais, kupranugariais ir

drambliais ėmė rinktis žmonės iš Traa, Ilarneko, Kadaterono ir visų kitų Mnaro ir

tolimesnių žemių miestų. Numatytą naktį priešais marmuro sienas išdygo princų

paviljonai ir keliautojų palapinės. Savo puotų salėje atsilošęs soste sėdėjo karalius

Nargis-Hejus, apsvaigęs nuo seno vyno iš nukariauto Pnoto rūsių, apsuptas lėbaujančių

didikų ir skubančių vergų. Puotoje buvo patiekti keisčiausi delikatesai: povai iš tolimųjų

Linplano kalvų, Bnaziko dykumos kupranugarių užkulniai, riešutai ir prieskoniai iš

Sidatro giraičių ir perlai iš bangų skalaujamo Mtalo, ištirpdyti Traa acte. Buvo patiekta

nesuskaičiuojama daugybė padažų, paruoštų pačių geriausių Mnaro virėjų pagal

kiekvieno puotautojo skonį. Tačiau labiausiai vertinamas patiekalas buvo didžiulės ežero

žuvys, kurių kiekviena buvo patiekta auksinėse lėkštėse, padabintose rubinais ir

deimantais.

Kol karalius su didikais puotavo rūmuose ir stebėjo paskutinįjį patiekalą, laukiantį

auksinėse lėkštėse, šventė vyko ir kitur. Žyniai linksminosi didžiosios šventyklos bokšte,

o gretimų kraštų princai lėbavo atviruose paviljonuose. Vyriausiasis žynys Gnai-Ka

pirmasis pastebėjo iš priešpilnio mėnulio į ežerą nusileidusius šešėlius ir šlykščią žalią

miglą, pakilusią virš vandens pasitikti mėnulio ir grėsminga skraiste uždengusią

prakeiktojo Sarnato bokštus ir kupolus. Po to visi, įsikūrę bokštuose ir lauke, išvydo

vandenyje keistas šviesas ir pamatė, kad pilkoji Akuriono uola, paprastai kyšodavusi

aukštai virš vandens netoli kranto, dabar buvo smarkiai apsemta. Baimė kilo tykiai, bet
greitai, Ilarnkeo bei tolimojo Rokolo princai išardė savo palapines ir paviljonus ir

iškeliavo, nors patys vargu ar žinojo savo išvykimo priežastį.

Tuomet, artėjant vidurnakčiui, visi bronziniai Sarnato vartai atsivėrė ir išspjovė pamišusią

minią, nuo kurios taip pajuodo lyguma, kad visi besisvečiuojantys princai ir keliautojai

šoko bėgti iš baimės. Nes šios minios veiduose buvo nepakeliamo siaubo išpaišyta

beprotybė, o jų liežuviai vapėjo tokius šiurpius žodžius, kad nei vienas klausytojas

nesustojo patikrinti jų teisumo. Žmonės, paklaikusiomis iš baimės akimis, klykė apie tai,

kas dėjosi karaliaus pokylių salėje, pro kurios langus matėsi ne Nargis-Hejus ir jo didikai

bei vergai, o orda neapibūdinamų žalių nebylių padarų, išsprogusiomis akimis,

perkreiptomis, glebnomis lūpomis ir keistomis ausimis. Sutvėrimai šiurpiai šoko, letenose

laikydami rubinais ir deimantais padabintas auksines lėkštes, kuriose liepsnojo keista

ugnis. Princai ir keliautojai, arkliais, kupranugariais ir drambliais bėgdami tolyn nuo

prakeikto Sarnato miesto, dar sykį atsigręžė į rūką pagimdžiusį ežerą ir pamatė, kad

Akuriono uola jau visai apsemta. Iš Sarnato pabėgėlių lūpų pasakojimai pasklido po visą

Mnarą ir gretimas žemes ir karavanai nuo tada nebeieškojo prakeiktojo miesto ir jo

brangiųjų metalų. Daug laiko praėjo, kol pirmieji keliautojai išdrįso ten nukakti, ir tie

patys buvo drąsūs jauni nuotykių ieškotojai geltonais plaukais ir žydromis akimis, atvykę

iš tolimų kraštų už Mnaro žemės. Šie vyrai iš tiesų nuvyko prie ežero pažiūrėti Sarnato ir,

nors rado patį didįjį ežerą ir pilkąją Akuriono uolą, kyšančią aukštai virš vandens netoli

kranto, pasaulio stebuklo ir visos žmonijos pasididžiavimo jie neišvydo. Ten, kur kadaise

stūksojo trijų šimtų uolekčių aukščio sienos ir dar aukštesni bokštai, dabar driekėsi tik

pelkėtas krantas, o kur kadaise gyveno penkiasdešimt milijonų žmonių, dabar ropinėjo
šlykštūs vandens ropliai. Neišliko net ir brangiųjų metalų kasyklų. Išsipildė Sarnato

PRAKEIKIMAS.

Tačiau žmonės surado keistą žalią statulą, pusiau palaidotą po vikšriais. Nepaprastai seną

statulą, savo forma labai panašią į didįjį vandens roplį Bokrugą. Ši statula buvo pastatyta

didžiojoje Ilarneko šventykloje ir nuo to laiko, patekėjus priešpilniam mėnuliui,

garbinama visoje Mnaro žemėje.

vertė: Inside-Out

2004.03.05