Thick Nhat Hąnhas parodo, kaip vidinė ramybė

susijusi su taika žemėje.

JO ŠVENTENYBĖ DALAI LAMA

• • •

Thich Nhat Hąnh (Tik Niat Hanas) šian­

dien yra vienas žinomiausių dzenbudizmo
© RICHARD FRIDAY

mokytojų pasaulyje. Į perkamiausiųjų sąrašus

pateko jo knygos „Laimė“ (Happiness) ir „Ra­
mybė su kiekvienu žingsniu“ (Peace Is Every
Step). Jis gyvena pietvakarių Prancūzijoje,
Slyvų kaimelyje, ten sodininkauja, rašo ir moko kitus meno gy­
venti sąmoningai.

Visi norime būti laimingi. Nesuskaičiuotume knygų ir moky­

tojų, kurių tikslas yra padėti žmonėms būti laimingesniems. Ta­
čiau vis tiek visi kenčiame.
Knygoje „Kur auga lotosai“ Thich Nhat Hąnhas siūlo būdų
permainyti kančią į tikrą džiaugsmą ir suteikia tam reikiamo
įkvėpimo. Jis dalijasi patirtimi, kaip kasdieniame gyvenime
atlikdami dvasinę praktiką - liovęsi skubėti, sąmoningai kvė­
puodami ir gerai susitelkdami - galime kurti sąmoningumo
energiją. Turėdami šios energijos, galime priimti emocinį ir kūno
skausmą, jį numalšinti, o tai tuojau pat suteikia palengvėjimo,
laisvės ir giedros.
Knygoje supažindinama su būdais, kaip neprarasti sąlyčio
su kančia ir jai nepasiduoti. „Mokėdami pasirūpinti savo kan­
čia, - sako Thich Nhat Hąnhas, - kankinamės mažiau, daug
mažiau.“ Thich Nhat Hąnhas su jam būdingu aiškumu ir hu­
moru padeda suvokti mumyse ir aplink mus esant stebuklus,
kuriuos laikome savaime suprantamais, ir moko, kaip būti iš
tikrųjų laimingiems.
 Thi'ch N h a t Hanh

Kur auga lotosai

K an čio s p e rm a in y m o m enas

Iš anglų kalbos vertė

Vytautas Grenda

VILNIUS 2016
UDK 244.82 THICH NHAT HANH
Nh-08 NO MUD, NO LOTUS
The Art of Transforming
Suffering
Parallax Press, 2014

Copyright NO MUD, NO LOTUS: THE ART OF TRANSFORMING

SUFFERING © 2014 by Unified Buddhist Church. All rights reserved.
No part ofthis book maybe reproduced by any means, electronic or
mechanical, or by any information storage and retrieval system, without
permission in writing fromthe Unified Buddhist Church, Inc.
©Vytautas Grenda, vertimas į lietuvių kalbą, 2016
©„Tyto alba“, 2016
ISBN 978-609-466-141-9
 Dauguma žmonių bijo kančios. Bet kančia
yra lyg dumblas, padedantis augti lotoso žiedui - laimei.
Jei ne dumblas, lotoso žiedų nebūtų.
T H I C H NHAT HANH
 Turinys

1 • Kančios permainymo menas / 11

2 • Pasisveikiname / 25
3 • Atidus žvilgsnis / 37
4 • Palengviname kančią / 53
5 • Penkios praktikos puoselėti laimę / 65
6 • Laimė nėra asmeninis dalykas / 87
 Laimės praktikos

PIRMA: šešiolika kvėpavimo pratimų / 101

ANTRA: šešios mantros / 111
TREČIA: patirdami stiprias emocijas, būname čia / 121
KETVIRTA: kviečiame varpelį / 123
PENKTA: meilės meditacija / 124
ŠEŠTA: gerai atsipalaiduojame / 138
SEPTINTA: penkerios sąmoningumo pratybos / 140
AŠTUNTA: vaikščiojimo meditacija / 145
 1

Kančios
permainymo
menas
 isi norime būti laimingi. Pasaulyje yra daug knygų
bei mokytojų, kurių tikslas - padėti žmonėms
būti laimingesniems. Tačiau vis tiek visi kenčiame.
Todėl mums gali pasirodyti, kad kažką darome ne
taip, nes mums nesiseka būti laimingiems. Tai netiesa.
Kad galėtume patirti laimę, nebūtina visiškai išvengti
kančios. Iš tikrųjų laimės menas yra ir menas kentėti tin­
kamai. Išmokę pripažinti, priimti ir suprasti kančią, kan­
kinamės daug mažiau. Negana to - tada galime žengti
dar vieną žingsnį ir paversti savo kančią supratimu,
atjauta ir džiaugsmu sau bei kitiems.
Vienas iš dalykų, su kuriais mums sunkiausia susi­
taikyti, - kad niekur nerasime vietos, kur vyrautų vien
laimė ir nebūtų kančios. Tai nereiškia, kad turėtume nu­
siminti. Kančią galima permainyti. Kai tik praveriame
lūpas ištarti „kančia", žinome, kad kančios priešybė taip
pat jau yra čia. Kur kančia, ten ir laimė.
Biblijoje Pradžios knygoje, pasaulio sukūrimo istori­
joje, pasakojama, kad Dievas tarė „tebūnie šviesa". Man
patinka įsivaizduoti, kad šviesa atsakė taip: „Dieve, turiu
palaukti sesės dvynės - tamsos, kad ji būtų su manimi.
Negaliu gyvuoti be tamsos." Dievas paklausė: „Kam tau
 KUR AUGA LOTOS AI

laukti? Tamsa jau čia.“ Šviesa atsakė: „Jei taip, tada aš irgi
jau čia."
Jei susitelkiame vien į laimės siekį, gali pasirodyti,
kad turėtume nepaisyti kančios ar jai priešintis. Lai­
kome ją kliūtimi laimei. Tačiau laimės menas kartu yra
ir menas kentėti tinkamai. Jei sugebame pasinaudoti pa­
tiriama kančia, galime ją atmainyti, ir kankinamės daug
mažiau. Siekiant tikrosios laimės, būtina išmokti kentėti
tinkamai.

k . W i ' I A ! R ! -\ i N1f \ I-i; A A i's k i U O ^

Kamuodamiesi esame linkę manyti, kad tą akimirką

nieko, išskyrus kančią, nėra ir kad laimė dabar nepasie­
kiama, ji - kažkur kitur. Žmonės dažnai klausia: „Kodėl
turiu kentėti?“ Manyti, kad galėtume gyventi visai ne­
patirdami kančios, yra taip pat klaidinga, kaip ir manyti,
kad kairė galėtų egzistuoti be dešinės. Tokia pat klai­
dinga ir mintis, kad gyvenime visai neįmanoma patirti
laimės. Jei kairė sako: „Dęšine, išnyk. Nenoriu tavęs.
Noriu tik kairės“, - tai nesąmonė, nes tada kairė taip pat
turėtų išnykti. Jei nėra dešinės, nėra ir kairės. Kur nėra
kančios, negali būti ir laimės, ir priešingai.
Išmokę suvokti, kad yra ne tik laimė, bet ir kančia, ir
tinkamai skirti abiem joms dėmesio, žengiame žingsnį
link didesnio pasitenkinimo gyvenimu. Kasdien po tru-
 KANČI OS P E RMAI NYMO MENAS

pūtį žengdami šia kryptimi, galiausiai suprantame, kad

kančia ir laimė nėra atskiri dalykai.
Neapsirengus pakankamai šiltais drabužiais, šaltas
oras jums gali sukelti nemalonų pojūtį. Tačiau jei jums
per karšta arba išeinate į lauką pasivaikščioti tinkamai
apsirengę, gaivus šalto oro pojūtis gali sužadinti džiu­
gesio ir pagyvėjimo jausmus. Kančia nėra išorinis, ob­
jektyvus jus kamuojantis skausmo šaltinis. Kai kurie
dalykai, tokie kaip triukšminga muzika ar ryški šviesa,
jums sukelia kančią, bet kitiems gali suteikti džiaugsmą.
Yra dalykų, kurie jus džiugina, bet kitus pykdo. Lietinga
diena, dėl kurios žlunga jūsų sumanymas iškylauti, nau­
dinga ūkininkui, kurio laukai išdžiūvę.
Laimė įmanoma šią akimirką, šiandien, - tačiau
laimės negali būti be kančios. Kai kurie žmonės mano,
jog tam, kad būtų laimingi, jie turi visiškai išvengti kan­
čios, dėl to jie visą laiką saugosi, nerimauja. Galiausiai
jie visai atsisako spontaniškumo, laisvės ir džiaugsmo.
Taip neturėtų būti. Jei pripažinsite ir priimsite patiriamą
skausmą nuo jo nebėgdami, suprasite, kad, nors skaus­
mas neišnyko, tuo pat metu galite patirti ir džiaugsmą.
Kai kas sako, kad kančia yra tik iliuzija arba kad iš­
mintis - atsidurti „anapus" kančios ir džiaugsmo. Aš
teigiu priešingai. Vienintelis būdas tinkamai kentėti ir
patirti laimę yra neprarasti sąlyčio su tuo, kas vyksta da­
bar. Jei neprarasite šio sąlyčio, įgysite jus išvaduosiančių
įžvalgų į tikrąją kančios ir džiaugsmo prigimtį.
 KUR AUGA LOTOS AI

IW. P l ' M B L O NhLU: T Ų LO l ' OSŲ

Kančios ir laimės prigimtis yra organinė, o tai reiškia,

kad abi jos yra laikinos ir nuolat mainosi. Nuvytusi gėlė
tampa kompostu. Kompostas gali padėti išaugti kitai
gėlei. Laimės prigimtis taip pat organinė ir nepastovi. Ji
gali virsti kančia, o kančia gali vėl tapti laime.
Atidžiai pažvelgę į gėlę, pamatysite, kad ji visa suda­
ryta iš daugelio dalykų, kurie skiriasi nuo gėlės. Gėlėje
yra ir debesis. Aišku, žinome, kad debesis - tai ne gėlė,
bet be debesies nebūtų gėlių. Jei nėra debesų, tai nėra
lietaus, ir gėlės neauga. Nereikia būti svajotoju, kad gė­
lėje pamatytum plaukiant debesį. Jis iš tikrųjų yra joje.
Joje yra ir saulės šviesa. Saulės šviesa nėra gėlė, bet be
šviesos gėlių nebūtų.
Toliau atidžiai žvelgdami į gėlę išvysite dar daugelį
kitų dalykų, pavyzdžiui, žemės ir mineralų. Be jų gėlių
nebūtų. Taigi iš tikrųjų gėlė susideda iš įvairių dalykų,
kurie nuo jos skiriasi. Gėlė negali gyvuoti visai viena. Ji
gali būti tik dalydamasi būtimi su visais kitais. Iš gėlės
neįmanoma atimti saulės šviesos, dirvos ar debesies.
Visuose pasaulyje veikiančiuose mūsų Slyvų kaime­
lio praktikos centruose yra po lotosų tvenkinį. Visi žino,
jog tam, kad lotosai augtų, reikia dumblo. Dumblas ne
itin maloniai kvepia, bet lotoso žiedų kvapas labai ma­
lonus. Jei nebūtų dumblo, lotosas nepražystų. Lotoso
žiedai neauga ant marmuro. Lotosų be dumblo nebūna.
 KANČI OS P E RMAI NYMO MENAS

Žinoma, galima įklimpti gyvenimo „dumble" Kar­

tais labai nesunku visur matyti dumblą. Sunkiausia yra
nepasiduoti nevilčiai. Kai tave užvaldo neviltis, visur te­
matai kančią. Jautiesi taip, tarsi tau būtų nutikę blogiau­
sia. Tačiau turime nepamiršti, kad kančia yra lyg dum­
blas, kurio mums reikia džiaugsmui ir laimei kurti. Be
kančios nėra laimės. Todėl nereikėtų iš anksto nusiteikti
prieš dumblą. Turime išmokti priimti savo ir pasaulio
kančią ir ja labai švelniai rūpintis.
Kai per karą gyvenau Vietname, per tamsų, tirštą
dumblą buvo sunku įžiūrėti kelią. Atrodė, kad šalies
niokojimui nebus galo. Žmonės kasdien klausdavo, ar aš
nemanąs, kad karas greitai baigsis. Būdavo labai sunku
atsakyti, nes atrodė, kad jis nesibaigs per amžius. Tačiau
žinodavau, kad jei atsakysiu „nežinau", tik palaistysiu ne­
vilties sėklas. Todėl, kai žmonės užduodavo man šį klau­
simą, atsakydavau: „Viskas laikina, net ir karas. Vieną
dieną jis baigsis." Tai žinodami, galėjome toliau dirbti
taikos labui. Ir karas iš tiesų baigėsi. Dabar buvę mirtini
priešai veikliai vienas su kitu prekiauja, keliauja pirmyn
atgal, o žmonės visame pasaulyje džiaugiasi sekdami iš
mūsų tradicijos perimtu sąmoningumo ir ramybės mo­
kymu.
Mokėdami tinkamai pasinaudoti dumblu, galite už­
auginti gražių lotosų. Mokėdami tinkamai pasinaudoti
kančia, galite kurti laimę. Mums reikia šiek tiek kančios,
kad laimė būtų įmanoma, ir dauguma iš mūsų patys pa­
 KUR AUGA LOTOS AI

tiria ir aplink mato užtektinai kančios, kad galėtų tai pa­

daryti. Mums nereikia jos dar daugiau.

AR R I D A P A T I R D A V O KANČ IĄ?

Būdamas jaunas vienuolis, tikėjau, kad Buda po nušvi­

timo nepatirdavo kančios. Naiviai klausdavau savęs:
„Kokia nauda iš to, kad tapsi būda, jei ir toliau ken­
tėsi?" Buda patirdavo kančią, nes jis turėjo kūną, jautė
ir suvokė pasaulį kaip mes visi. Tikriausiai jam kartais
skaudėdavo galvą, kartais kamuodavo reumatas. Jei pa­
sitaikydavo suvalgyti negero maisto, patirdavo žarnyno
sutrikimų. Taigi jis kęsdavo fizines kančias, bet taip pat
kentėjo ir emociškai. Buda kamavosi mirus vienam iš
mylimų mokinių. Kaip gali nepatirti kančios, jei ką tik
mirė brangus draugas? Buda buvo ne akmuo, o žmogus.
Tačiau jis buvo labai įžvalgus, išmintingas ir atjautus, to­
dėl mokėjo kentėti ir kankinosi daug mažiau.

k K T U RI OS T A U R I O S I O S T I K SOS

Kai Buda nušvito, pirmiausia kalbėjo apie kančią - mokė

vadinamųjų Keturių tauriųjų tiesų. Keturios tauriosios
Budos tiesos yra šios: egzistuoja kančia; kančią sukelia
tam tikra elgsena; kančia turi pabaigą (kitaip sakant,
 KANČI OS P E RMAI NYMO MENAS

egzistuoja laimė); elgiantis kitaip, kančia liaujasi (ir

ateina laimė).
Pirmąsyk išgirdę, kad kančia yra viena iš Tauriųjų
tiesų, galite nusistebėti - kodėl gi kančia tauri? Buda
mokė, kad jei suvokiame kančią, priimame ją ir atidžiai
ištiriame, kur slypi jos šaknys, galime ne tik atsikratyti ją
sukeliančių įpročių, bet ir rasti laimės kelią. Kančia turi
savo privalumų. Ji gali būti puiki mokytoja.

K A N U O S Kll.M K

Būna fizinės kančios, tokios kaip skausmas, ligos, alkis

ar kančios, patiriamos susižeidus. Kai kurios iš jų tiesiog
neišvengiamos. Taip pat egzistuoja dvasinės kančios,
tokios kaip nerimas, pavydas, neviltis, baimė ir pyktis.
Mumyse yra supratimo, meilės, atjautos ir įžvalgos sėklų
ar galimybių, taip pat pykčio, neapykantos ir godumo
sėklų. Nors gyvenime kančios visai išvengti negalime,
tačiau nelaistydami savyje glūdinčių kančios sėklų ga­
lime jos patirti daug mažiau.
Ar kovojate su savo kūnu? Ar juo nesirūpinate, ar jį
baudžiate? Ar tikrai pažinote jį? Ar jums smagu turėti
tokį kūną? Kančios gali būti fizinės arba dvasinės, taip
pat abejopos, bet jų sukuriamą įtampą ir stresą kūnas
jaučia visada. Mums sako, kad turėtume numalšinti
kūną apėmusią įtampą. Daugelis iš mūsų esame labai
 KUR AUGA LOTOS Ą

uoliai bandę tai padaryti! Mėginame numalšinti kūno

įtampą, bet nepavyksta. Nesiseks jos numalšinti, jei pir­
miausia nepripažinsime, kad ji yra.
Įsipjovę pirštą, tiesiog jį nuplaunate, ir jūsų kūnas
moka pirštą užgydyti. Sužeistas miško gyvūnas žino,
ką daryti. Jis liaujasi ieškojęs maisto ar dairęsis patelės.
Iš kartos į kartą paveldėtas gyvūno išmanymas byloja,
kad jam taip elgtis būtų negerai. Tad jis susiranda ramią
vietą, tiesiog prigula ir nieko neveikia. Gyvūnai instink­
tyviai žino, kad geriausias būdas pagyti - tai nurimti.
Jiems nereikia gydytojo, vaistinės ar vaistininko.
Mes, žmonės, anksčiau pasižymėjome tokia išmin­
timi, tačiau nuo jos atitrukome. Nebemokame ilsėtis.
Neleidžiame kūnui pailsėti, numalšinti įtampą ir pagyti.
Ištikus ligai ar apėmus skausmui, kliaujamės beveik vien
tik vaistais. Tačiau veiksmingiausi būdai palengvinti ir
atmainyti kančią mums visada pasiekiami be recepto ir
nemokamai. Nesiūlau išmesti visų vaistų. Kai kuriems iš
mūsų tam tikri vaistai būtini. Tačiau kartais galėtume jų
vartoti mažiau ir jie padėtų daug labiau, jei mokėtume iš
tikrųjų pailsinti savo kūną ir sielą.

G YD A N T Y S VAI SI AI

Didžiausia šiuolaikinės civilizacijos neganda - nemo­

kame elgtis su kančia, kurią patiriame, ir mėginame
 KANČI OS P E RMAI NYMO MENAS

slėpti ją vartodami įvairiausius dalykus. Prekybininkai

siūlo gausybę senų ir naujų priemonių, padedančių
mums slėpti vidinę kančią. Tačiau kol nepripažinsime
patiriamos kančios, tol negalėsime būti dabartyje, nega­
lėsime tapti atviri gyvenimui, o laimė ir toliau bus mums
nepasiekiama.
Yra daug žmonių, patiriančių baisingas kančias ir
nemokančių tinkamai elgtis joms ištikus. Daugelį žmo­
nių jos ištinka labai ankstyvame amžiuje. Tad kodėl mo­
kyklose jaunoji karta nemokoma reaguoti į kančią? Jei
mokinys labai nelaimingas, jis negali susikaupti ir mo­
kytis. Kiekvieno mūsų kančia veikia kitus. Kuo geriau
išmoksime meno kentėti tinkamai, tuo mažiau kančios
bus pasaulyje.
Geriausias būdas būti kartu su patiriama kančia jai
nepasiduodant yra sąmoningumas. Sąmoningumas - tai
gebėjimas nenutolti nuo dabarties akimirkos ir žinoti,
kas vyksta čia ir dabar. Pavyzdžiui, keldami rankas aukš­
tyn, suvokiame, kad jas keliame. Mūsų dėmesys sutelk­
tas į aukštyn keliamas rankas, ir mes negalvojame apie
praeitį arba apie ateitį, nes rankų kėlimo veiksmas yra
tai, ką darome dabarties akimirką.
Būti sąmoningam - vadinasi, būti dėmesingam,
suvokti, kas vyksta šią akimirką. Kai keliame rankas su­
vokdami, kad jas keliame, - tai sąmoningas veiksmas.
Kai įkvepiame suvokdami, kad įkvepiame, - tai taip pat
sąmoninga. Kai žengiame žingsnį suvokdami, kad žen­
 KUR AUGA LOTOS AI

giame, esame sąmoningi. Sąmoningumas visada nu­

kreiptas į ką nors. Jis yra energija, padedanti mums būti
dėmesingiems tam, kas vyksta šią akimirką šioje vietoje,
mūsų kūne ir aplink mus, taip pat savo pojūčiams ir pa­
saulio suvokimui.
Būdami sąmoningi, galite suprasti savyje ir pasau­
lyje esant kančią. Jūs ją švelniai priimate padedami šios
energijos. Kai įkvepiate ir iškvepiate sutelkę dėmesį,
kuriate sąmoningumo energiją, ir tai padeda neapleisti
kančios. Sąmoningumo puoselėtojai gali padėti vienas
kitam, teikti paramą, kurios reikia kančiai pripažinti,
priimti ir permainyti. Būdami sąmoningi, nebebijome
skausmo. Galime netgi žengti toliau ir panaudoti kančią
mus gydančiai supratimo ir atjautos energijai kurti, taip
pat padėti kitiems pagyti bei tapti laimingiems.

I ’ ( 1 1) O M I:. S Ą M O N I N C r U M Ą

Mes pradedame gaminti sąmoningumo vaistus taip:

stabtelime ir imame kvėpuoti sąmoningai, visą dėmesį
skirdami įkvėpimui ir iškvėpimui. Stabtelėję ir įkvėpę,
suvienijame kūną ir sielą, grįžtame į save. Geriau pajun­
tame savo kūną. Esame iš tikrųjų gyvi tik tada, kai siela
būna kartu su kūnu. Gera žinia - kūno ir sielos vienovė
yra pasiekiama vos vienu įkvėpimu. Galbūt kurį laiką el­
gėmės su savo kūnu ne visai geranoriškai. Pajutę kūne
 KANČI OS P E RMAI NYMO MENAS

esant įtampą, skausmą ir stresą, galime užlieti kūną savo

sąmoningumu, ir tai bus gijimo pradžia.
Pasirūpinę vidine kančia, pragiedrėjame, įgyjame
daugiau jėgų, sustiprėjame, todėl galime skirti dėme­
sio kančioms, mūsų mylimų žmonių patiriamoms dėl
smurto, skurdo ar neteisybės, taip pat savo bendruo­
menės ir pasaulio kančioms. Tačiau jei skiriame visą dė­
mesį savo baimei ir nevilčiai, negalime padėti malšinti
kančios kitiems. Tinkamai kentėti - tai menas. Mokė­
dami pasirūpinti savo kančia, ne tik kankinamės daug
mažiau, bet ir kuriame daugiau laimės aplink save ir pa­
saulyje.
 2

Pasisveikiname
 irmasis kančios permainymo meno žingsnis yra
grįžti prie savo kančios ir ją pripažinti. Daugumos
iš mūsų galvose dieną naktį nenutyla mintys. Mintyse
dar kartą perkratome praeitį nerimaujame dėl ateities.
Nesustojame atsikvėpti ar bent atkreipti dėmesio į pati­
riamą kančią, kol staiga, atsiradusi tarsi iš niekur, ji mus
įveikia. Mąstymas, klaidingas tikrovės suvokimas ir ne­
rimo jausmas visiškai mus užvaldo ir atitraukia nuo to,
kas vyksta akimirką po akimirkos.
Buda sakė, kad niekas negali gyvuoti be maisto. Tai
tikra tiesa kalbant ne tik apie gyvų būtybių fizinį išli­
kimą, bet ir apie dvasines būsenas. Kad meilė išliktų, jai
reikia globos ir peno. Mūsų kančia taip pat išlieka dėl
to, kad sudarome jai sąlygas ir ją maitiname. Mes gro­
muliuojame patiriamas kančias, gailesčio ir sielvarto
jausmus. Mes juos atrajojame, nuryjame, atryjame ir
vis iš naujo jais mintame. Jei vaikščiodami, dirbdami,
valgydami ar kalbėdamiesi maitiname savo kančią, pa­
verčiame save praeities ir ateities šmėklų arba dabarties
rūpesčių aukomis. Negyvename savo gyvenimo.
Jei savo kančios nepaisome ir ką nors vartojame
siekdami atitraukti nuo jos dėmesį, kančią galiausiai pa­
 KUR AUGA LOTOS AI

aštriname. Įsijungiame televizorių. Kalbamės telefonu,

rašome žinutes, plepame. Prisijungiame prie interneto.
Vis susivokiame atėję prie šaldytuvo.
Dvasiškai atsiriboję nuo skausmo, kartu aplei­
džiame savo kūną, kur kančia kaupiasi. Jausdami vie­
nišumą ir neviltį, mėginame šiuos jausmus paslėpti ir
apsimesti, kad jų nėra. Vidujai jaučiamės nelabai gerai,
todėl, norėdami užsimiršti, ieškome ko nors užkąsti,
net jei visai nesame alkani. Valgome, mėgindami pa­
taisyti savijautą, bet galiausiai tampame priklausomi
nuo valgymo, nes mėginame paslėpti vidinę kančią,
o tikrąja bėda nepasirūpiname. Taip pat galime tapti
priklausomi nuo kompiuterinių žaidimų ar kitokių au­
diovizualinių pramogų.
Elektroninės pramogos ne tik nepadeda gydyti už­
slėptos kančios. Taip pramogaudami galime susidurti su
istorijomis ar paveikslais, skatinančiais mūsų geidulius,
pavydą, pyktį ar neviltį. Jie nepataiso savijautos, mus tik
trumpam apima stingulys, o paskui pasijuntame dar blo­
giau. Vartoti tam, kad paslėptume kančią, yra neveiks­
minga. Mums reikalinga dvasinė praktika, kuri mus
sustiprintų ir išmokytų atidžiai pažvelgti į savo kančią,
suteiktų įžvalgų į ją ir padėtų mums persimainyti.
 PAS I S VE I KI NAME

S T A B T E L I M E IR P R I P A Ž Į S T A M E
KANČIĄ

Apėmus kančiai, pirmiausia turėtumėte stabtelti, pra­

dėti sekti savo kvėpavimą ir pripažinti kančią. Nemėgin­
kite neigti nemalonių emocijų ar jų užgniaužti.

Kai įkvepiu, žinau, kad kančia yra čia.

Kai iškvepiu, sveikinuosi su savo kančia.

Kad bent kartą įkvėptume sąmoningai, turi dalyvauti

mūsų siela ir kūnas, taip pat reikia noro. Taip kvėpuo­
dami atkuriame kūno ir sielos vienovę ir išgyvename
dabarties akimirką. Tereikia kartą sąmoningai įkvėpti,
ir bemat įgyjame nuostabiai daug laisvės. Su kiekvienu
įkvėpimu kuriame sąmoningą energiją, suvienijame
sielą ir kūną ir patiriame dabarties akimirką. Šitaip pri­
pažindami savo kančią, pradedame ja rūpintis. Tereiks
vos du ar tris kartus įkvėpti skiriant tam visą dėmesį, ir
pajusite, jog gailestis ir sielvartas dėl praeities aprimo,
neliko nežinomybės, baimės ir rūpesčio dėl ateities.

K ŪN AS IR SI ELA KARI U

Visi turime kūną, tačiau kartais mes jį užmirštame. Gal­

būt kūnui reikia mūsų, galbūt jis mūsų šaukiasi, bet mes
 KUR AUGA LOTOS AI

jo negirdime. Esame taip įsitraukę į darbą ar pokalbį,

įnikę į kompiuterio ar telefono ekraną, kad kartais net
pamirštame turintys kūną.
Nenusigręždami nuo kūno, kartu galime neprarasti
sąlyčio su savo pojūčiais. Yra daug pojūčių, reikalaujan­
čių mūsų dėmesio. Kiekvienas pojūtis yra lyg mūsų vai­
kas. Kančia - tai sužeistas vaikas, kuris mūsų šaukiasi.
Tačiau mes nepaisome šio vidinio vaiko balso.
Gyti imame tada, kai įkvepiame sąmoningai. Kas­
dieniame gyvenime labai dažnai kūnas būna čia, tačiau
siela iškeliauja į praeitį ar į ateitį arba būna užsiėmusi
planais. Siela nebūna kartu su kūnu. Įkvėpdami ir su­
telkdami dėmesį į įkvėpimą, vėl suvienijame kūną ir sie­
lą. Tampame dėmesingi šios akimirkos vyksmams savo
kūne ir aplinkoje, taip pat savajam pasaulio suvokimui.
Kai sugrąžiname kūnui sielą, įvyksta kai kas nuosta­
baus. Nuščiūva minčių plepalai. Mąstymas gali būti nau­
dingas, tačiau iš tikrųjų daugiausia mąstome bergždžiai.
Mąstant nesunku pasiklysti mintyse. Tačiau kvėpavimu
sugrąžinus kūnui sielą mąstymas gali sustoti.
Kai grįžtate į save ir imate kvėpuoti sąmoningai, sie­
los dėmesys nukrypsta tik į vieną dalyką - kvėpavimą.
Toliau sąmoningai įkvėpdami ir iškvėpdami, palaikote
šią laisvės būseną ir išliekate čia. Jūsų siela tampa gied­
resnė ir jūs priimate geresnius sprendimus. Kur kas ge­
riau apsispręsti, kai siela giedra ir laisva, o ne užvaldyta
baimės, pykčio ir nerimo.
 PAS I S VE I KI NAME

Būdamas jaunas vienuolis, tikėjau, kad pasiekti

įžvalgą ilgai užtrunka. Bet iš tikrųjų yra įžvalgų, kurias
galime pasiekti tučtuojau. Pradėję kvėpuoti sąmonin­
gai, tuojau pat suvokiate, kad esate gyvi ir kad būti gyva
būtybe yra stebuklas. Jei gebate įsisąmoninti, kad tu­
rite gyvą kūną, ir pajusti jame įtampą, tai jau yra svarbi
įžvalga. Pasiekę šią įžvalgą, jūs žengėte pirmą žingsnį -
suvokėte padėtį. Kad pabustumėte, nereikia aštuonerių
ar dvidešimties metų dvasinės praktikos.
Sąmoningai kvėpuoti nėra sudėtinga. Kvėpuodami
neturite kamuotis. Jūs tai ir taip darote visą dieną. Nerei­
kia stengtis suvaldyti kvėpavimo. Iš tikrųjų - įkvėpti gali
būti tikras malonumas. Tiesiog leiskite sau įkvėpti natū­
raliai ir sutelkite dėmesį į įkvėpimą. Tai lyg ryto saulės
šviesa, krintanti ant gėlės, kuri pernakt buvo susisklei-
dusi. Saulės šviesa netrukdo gėlei, o tiesiog ją užlieja
ir švelniai persmelkia. Užlieta saulės šviesos energijos,
gėlė pražysta.

IK I K I ) / , I Į T RA UK A

Kai siela nebėra užimta ir grįžtame į save, gali pasiro­

dyti, kad mūsų kančia ypač didelė ir stipri, nes esame
labai įpratę jos nepaisyti ir skirti dėmesio kitkam. Kai
patiriame kančią, norisi nuo jos bėgti, prisikimšti menk-
maisčio, griebtis menkaverčių pramogų, bet ko, kas
 KUR AUGA LOTOS AI

atitraukia sielą nuo skausmo, kurį jaučiame viduje. Tai

neveiksminga. Mums gali pavykti neilgam nuslopinti
jautrumą skausmui, bet vidinė kančia reikalauja mūsų
dėmesio, ji grauš mus ir nenurims, kol jo susilauks.
Bėgame nuo savęs, nes nenorime būti su savimi.
Mūsų skausmas yra tam tikra nemaloni energija. Bi­
jome, kad jei atsitrauksime nuo pramogų ir grįšime į
save, mus įveiks vidinė kančia, neviltis, pyktis ir vieni­
šumas. Taigi toliau bėgame. Tačiau jei neturime laiko ir
noro pasirūpinti savimi, kaip galime rūpintis žmonėmis,
kuriuos mylime?
Dėl to pirmasis žingsnis yra liautis bėgus, grįžti į
savo kūną ir pripažinti kančią. Pajutę kylant pyktį ar
nerimą, galime pripažinti šiuos mus kamuojančius jaus­
mus. Kančia yra viena energija, o sąmoningumas - kita,
ir mes galime jį pasikviesti priimti kančios. Puoselėti
sąmoningą kvėpavimą yra būtina, nes tai suteikia ener­
gijos, be kurios negalėtume žengti kito žingsnio, toliau
rūpintis kančia.
Kai kvėpuojate sąmoningai, galite pripažinti, kad
skausmas yra čia, tarsi būtumėte vyresnėlis, kuris svei­
kinasi su jaunesniu broliu ar seserimi. Galite pasakyti:
„Labas, mano kančia. Žinau, kad tu čia." Tokiu būdu są­
moningumo energija padeda mums nepasiduoti skaus­
mui. Galime net nusišypsoti savo kančiai ir tarti: „Labas
rytas, mano skausme, sielvarte, baime. Matau jus. Esu
čia. Nesirūpinkite."
 PAS I S VE I KI NAME

PRIIM A M E KANČIĄ

Jei leidžiame kančiai kilti ir tiesiog užplūsti sielą, tada ji

gali mus greitai įveikti. Todėl tuo pat metu turime pa­
sikviesti kitą - sąmoningumo energiją. Sąmoningumo
paskirtis pirmiausia yra pripažinti kančią, o tada - ja pa­
sirūpinti. Pirma užduotis yra kančią pripažinti, antra -
ją priimti. Motina, kuri rūpinasi verkiančiu kūdikiu,
suprantama, paims vaiką ant rankų jo netildydama,
neteisdama. Ji negali nepaisyti, kad vaikas verkia. Są­
moningumas yra tarsi ta motina, jis pripažįsta ir priima
kančią neteisdamas.
Taigi reikia nesipriešinti jausmui ir jo neslopinti,
o labai švelniai jį globoti. Kai motina apkabina vaiką,
švelnumo energija ima smelktis į vaiko kūną. Net jei
motina iš pradžių nesupranta, kodėl vaikas kankinasi,
ir jai reikia šiek tiek laiko, kad permanytų, kodėl jam
sunku, vien švelniai paėmusi vaiką ant rankų ji jau gali
palengvinti jo kančią. Jei mums pavyksta sąmoningai
kvėpuojant pripažinti kančią ir ją pagloboti, jau sulau­
kiame palengvėjimo.
Gali pasirodyti, kad priimdami kančią elgiamės
priešingai nei norėtume, ypač jei kančia labai didelė,
kaip būna ištikus depresijai. Mūsų laikais depresija yra
vienas labiausiai paplitusių kančios pavidalų. Ji gali at­
imti iš mūsų ramybę, džiaugsmą, tvirtybę, net gebėjimą
maitintis, vaikščioti ar atlikti paprastus darbus. Gali
 KUR A UGA LOTOS AI

atrodyti, kad ji neįveikiama ir kad visa, ką galime pada­

ryti, - tai bėgti nuo jos arba jai pasiduoti.
Bet neteisiant pripažinti ir priimti tokią didelę kan­
čią visai nėra tas pat, kas jai pasiduoti. Kai tik ją pripažįs­
tate ir imate ja rūpintis, ji savaime pasiduoda, tampa su-
kalbamesnė, o jūs gaunate progą į ją atidžiai ir geranoriš­
kai pažvelgti (nors ir nuolat palaikomi tvirto pagrindo -
sąmoningo kvėpavimo) ir išsiaiškinti, kodėl ji jus apėmė.
Ji mėgina atkreipti jūsų dėmesį, kai ką jums pasakyti, o
jūs dabar galite pasinaudoti proga ir ją išklausyti. Galite
paprašyti mokytojo, draugo, psichoterapeuto ar dar ko
nors pažvelgti į ją kartu. Vienumoje ar kartu su draugais
galite ištirti, kokios yra kančios šaknys, kokiu penu mai­
tinosi jūsų sielvartas, kokie vartojimo įpročiai jį stiprino.
Galite rasti būdų savo atidumu permainyti šias organi­
nes „atliekas“ į kompostą, kad jis savo ruožtu virstų gau­
sybe gražių supratimo, atjautos ir džiaugsmo gėlių.

VA R V h l.IS

Net turėdami geriausių ketinimų ir net ilgai puoselė­

dami sąmoningumą, visi esame linkę bėgti į ateitį ar
grįžti į praeitį, ieškoti laimės kitur. Budrumo varpelis -
tikras varpelis ar koks nors jį atstojantis garsas - nuo­
stabiai primena mums, kad turime grįžti į save, grįžti į
gyvenimą čia, dabartyje.
 PAS I S VE I KI NAME

Varpelio skambesys yra Budos balsas, skambantis

mumyse. Kiekvienas iš mūsų turi Budos prigimtį - ga­
limybę būti atjausliam, giedram ir supratingam. Todėl,
jei puoselėjame sąmoningumą, išgirdę varpelio garsą
galime atsiliepti su pagarba ir dėkingumu. Mano tra­
dicijoje įprasta kaskart išgirdus varpelį sustoti: mes
liaujamės vaikščioję, kalbėjęsi ir mąstę, įsiklausome į
širdies balsą.
Mes apie varpelį nesakome, kad per jį „suduodame“
ar kad jį „mušame“. Vietoj to sakome, kad „kviečiame“
jį skambėti, nes varpelis yra draugas - nušvitęs draugas,
padedantis mums pabusti ir kviečiantis grįžti į save. Var­
pelis skamba švelniai, be prievartos. Jo garsas švelnus,
bet turi daug galios.
Išgirdę skambant varpelį, pasinaudokite proga grįžti
į save ir pasimėgaukite kvėpavimu. Skirkite kelias aki­
mirkas giliai įkvėpti ir iškvėpti, paragauti truputį laimės.
Jei norite patirti, ką pajusite, kai kančios nebebus, - tai
galite patirti čia ir dabar, įkvėpdami šį kartą. Jei norite
nirvanos - ji tiesiog čia.

Kai įkvepiu, žinau, kad įkvepiu.

Kai iškvepiu - šypsausi.
 3

Atidus žvilgsnis
 ūpestingai motinai ar tėvui; kelias minutes pa­
laikius vaiką glėbyje, dažnai pavyksta aptikti vaiko
kančios priežastį. Galbūt vaikas alkanas ar truputį karš­
čiuoja. Tai tinka ir mūsų kančiai. Priėmę kančią ir pra­
dėję ja rūpintis, galime į ją atidžiai pažvelgti ir pamažu
suprasti, kas ją sukėlė ir kas stiprino. Supratus, kokia pa­
dėtis susiklostė, būna daug lengviau ją pakeisti.

SUPUANTAMh SKAUSMĄ

Ištikti sukrėtimo ar kęsdami skausmą, pirmiausia turime

pasirūpinti tuo, kas neatidėliotina, tai yra pačiu sukrė­
timu. Kai mūsų sąmoningumo energija sušvelnina kan­
čią, galime atidžiau pažvelgti į kančios prigimtį ir ištakas.
Visai kaip kamuojant galvos skausmui - pripažinę, kad
skauda, ir supratę, dėl ko skauda, lengviau surandame
tinkamą vaistą. Taigi supratimas malšina skausmą ir pa­
deda jį perkeisti į atjautą.
Kai puoselėjame sąmoningumą, svarbu ugdyti su­
pratimą, visų pirma - suprasti savo ir kitų kančią. Ne­
suprantantis žmogus neturi atjautos, yra vienui vienas,
 KUR AUGA LOTOS Ą

atkirstas ir atskirtas nuo kitų. Tačiau tam, kad užmegz­

tame ryšį su kitais, pirmiausia reikėtų atidžiai pažvelgti
į save.

M U SU P R O T Ė V 1Ų S K A U S M A S

Iš dalies mums sunku dėl to, kad gyvenime patys pa­

tyrėme žaizdų ir skausmo. Tačiau dalį kančios mums
perdavė protėviai. Įsivaizduokite iš sėklos išaugusį ku­
kurūzo stiebą. Kiekvienoje kukurūzo burbuolėje ir kiek­
viename lape slypi ta pirminė sėkla. Ji yra kiekvienoje
augalo ląstelėje. Kaip kukurūzas yra kukurūzo sėklos
tąsa, taip ir jūs esate savo tėvų tąsa.
Pamatę nuotraukoje save penkerių metų, galbūt
klausiate savęs: „Ar aš ir šis vaikas - tas pats asmuo?“
Atsakymas nėra nei „taip“, nei „ne“. Jūsų išorinis pavi­
dalas, pojūčiai, psichikos dariniai, suvokimas ir sąmonė
yra visai kitokie nei tada, kai buvote tas vaikas. Aišku,
kad nesate visai tas pats asmuo. Tačiau sakyti, kad esate
visiškai kitas asmuo, būtų lygiai taip pat klaidinga. Jūs ir
tas mažas vaikas dalijatės būtimi.
Prieš pagimdydama mane, motina patyrė persilei­
dimą. Ar vaikas, negimęs tąkart, buvo mano brolis, ar aš
pats? Mes nesame tapatūs, bet nesame ir visai skirtingi.
Kojas paveldėjau iš protėvių. Vaikščiodamas einu savo­
mis kojomis, tačiau šios kojos yra ir jų. Savo delne matau
 ATI DUS ŽVI LGS NI S

motinos delną, o savo rankose - tėvo rankas. Esu savo

tėvų tąsa.
Yra žmonių, kurie prarado biologinius tėvus arba
niekada jų nepažinojo ir niekaip negali užmegzti su jais
asmeninio ryšio. Taip pat yra žmonių, kuriuos užaugino
giminaičiai, ir nors jų tėvai gyvi, jie negali su jais bend­
rauti. Tokiomis aplinkybėmis, net jei neturite įprasto
asmeninio ryšio su savo tėvais ar protėviais, jūsų kūne ir
sieloje glūdi ir jų, ir jūsų pačių kančios bei viltys.
Taigi jei patiriate kančią ir nežinote, iš kur ji kyla,
atidžiai pažvelgę galite pamatyti, kad tai jūsų protėvių
kančia, perduota iš kartos į kartą, nes niekas nemokėjo
jos pripažinti, priimti ir išgydyti. Dėl to nesate kalti nei
jūs, nei jie.
Daugelis žmonių pyksta ant tėvų dėl kančių, kurias
teko patirti vaikystėje. Jie sako: „Nebenoriu turėti nieko
bendra su tuo žmogumi.“ Galbūt manote, kad tėvas yra
jūsų išorėje, bet jis yra ir jūsų viduje. Tėvas yra kiekvie­
noje jūsų kūno ląstelėje. Negalite jo iš savęs išrauti. Tai
neįmanoma. Kai jis kentėjo, kentėte ir jūs, o kai jūs ka-
muojatės, kankinasi ir jis. Pykdami ant tėvo, pykstate
ant savęs. Tėvų kančia yra vaiko kančia. Atidus žvilgsnis
suteikia progą atmainyti ir išgydyti šią kančią, sustab­
dyti ratą.
Taigi vienas iš dalykų, kuriuos pasiekiame atidžiai
žvelgdami į savo kančią, - suvokiame, kad ji nėra vien
mūsų kančia. Jei galime priimti kančią, kartu priimame
 KUR AUGA LOTOS AI

protėvius, ir gijimas persiduoda buvusioms kartoms.

Kai kvėpuojame sąmoningai, kai mokomės pripažinti,
priimti ir permainyti savo skausmą, darome tai ne tik
sau, bet ir jiems. Tada galime ne tik pagydyti savo ir pro­
tėvių kančią, bet ir išvengti perduoti ją tiems, kuriuos
mylime, vaikams ir jų vaikams.

T YRI N ĖJA M H SAVO B AI M H

Viena iš nereikalingų kančių, kurios galime išvengti, yra

baimės kančia. Tiek daug mūsų vaikšto aplink kamuo­
jami ir trikdomi bergždžios baimės - pavyzdžiui, mirties,
bado, nelaimingų atsitikimų ar netekties baimės, taip pat
baimės dėl to, kas gali atsitikti, jei pasielgsime netinka­
mai, arba dėl to, kad priešingai - būsime įskaudinti žmo­
nių, kurie mums rūpi, arba juos įskaudinsime.
Daugelį žmonių kankina mirties baimė. Norime
gyventi amžinai. Bijome išnykti, nenorime išeiti į ne­
būtį. Tai suprantama. Jei manote, kad vieną dieną visai
liausitės egzistavę, gali būti labai baugu. Tačiau jei skir­
site šiek tiek laiko kūno ir sielos vyksmams apraminti ir
pažvelgsite į tai atidžiau, suprasite, kad mirštate tiesiog
šią akimirką. Jums atrodo, kad mirsite po kelerių metų,
o gal po dvidešimties ar trisdešimties. Tai netiesa. Jūs
mirštate dabar. Mirėte visą laiką. Iš tikrųjų mirti labai
malonu - mirdami tuo pat metu ir gyvename.
 ATI DUS Ž VI LGS NI S

Jūsų kūne yra daugybė ląstelių, kurios miršta jums

skaitant šiuos žodžius. Vidutinio suaugusiojo kūne kas­
dien miršta nuo penkiasdešimties iki septyniasdešimties
milijardų ląstelių. Jūs neturite pakankamai laiko surengti
visoms joms laidotuvių! Tuo pat metu gimsta naujos
ląstelės, bet jūs neturite laiko joms sudainuoti „Ilgiausių
metų". Jei senos ląstelės nemirtų; negalėtų gimti naujos.
Todėl mirtis - labai geras dalykas. Ji yra gyvybiškai svarbi
gimimo sąlyga. Jūs gimstate ir mirštate tiesiog šią aki­
mirką.
Dauguma žmonių nepaprastai bijo mirties; bet taip
pat yra tokių, kurie pavargo gyventi. Jiems įgriso po
penkiasdešimties, septyniasdešimties, o galbūt vos po
dvidešimties ar trisdešimties metų. Gyvenimas jiems
atrodo nepakenčiamas, jie trokšta nebūties. Kai kurie iš
jų mano, kad vienas iš būdų užbaigti kančias ir pereiti
iš būties viešpatijos į nebūtį yra savižudybė. Abu šie
įsitikinimai sukelia kančių, nes nepaisoma tiesos, kad
gyvenimas ir mirtis visada yra kartu. Vienas iš jų negali
egzistuoti be kito. Net po vadinamosios savo mirties jūs
vienaip ar kitaip išliksite.
Atidžiai įsigilinę, galite įveikti tokius įsitikinimus.
Nėra gimimo ir mirties - viskas visą laiką miršta ir atsi­
naujina. Jei pasieksite šią įžvalgą, jūsų nebekamuos neri­
mas ir liausitės bodėtis gyvenimu.
 KUR AUGA LOTOS Ą

T I K RI H J 1 J ŪS Ų S I E K I A I

Persmelkti baimės, dažnai tegalvojame apie tai,

kaip išvengti tos nelaimės, kuri mus baugina, ir pa­
mirštame, kad net ir gyvenant nenuspėjamame pa­
saulyje įmanoma patirti džiaugsmą. Mums atrodo,
kad jei neįgysime kokio nors diplomo ar profesijos,
nebūsime saugūs ir mums nesiseks. Yra žmonių, kurie
tampa tokios sėkmės aukomis. Jie gauna tai, ko siekė
tokiomis didelėmis pastangomis, ir pakliūva į spąstus,
kurių nesitikėjo. Tačiau savo laimės auka netampama
niekada.
Daugelis iš mūsų gyvena visuomenėje, kur visi turi
stogą virš galvos, niekam netrūksta maisto, niekas ne­
bijo, kad ant jų nukris bomba, tačiau žmonės vis tiek
kankinasi. Taip yra dėl to, kad pamiršome savo didžiau­
sius siekius arba jų atsižadėjome.
Daug kas iš mūsų slenka per gyvenimą nesąmonin­
gai, be aiškaus tikslo. Pasirenkame kelią ir leidžiamės
juo, nesustodami pasvarstyti, ar būtent taip siekiame
svarbiausių savo tikslų. Iš dalies taip atsitinka dėl pa­
plitusios nuomonės, jog čia ir dabar laimė neįmanoma.
Mums atrodo, jog dabar turime plūktis tam, kad bū­
tume laimingi ateityje. Taigi atidedame laimę ir mėgi­
name bėgti į ateitį, siekdami sukurti tas laimės galimy­
bes, kurių dabar neturime.
Įkvėpę ir grąžinę sielą į kūną, iš kartp galite suvokti
 ATI DUS Ž VI LGS NI S

daugelį jau dabar turimų laimės galimybių. Galite ati­

džiai pažvelgti į savo tikruosius siekius ir suvokti: „Man
nereikia bėgti į ateitį kad pasiekčiau laimę“ Visi turime
įprotį bėgti, jis būdingas kiekvienam. Šis įprotis sukuria
įtampą ne tik kūne, bet ir sieloje ir yra viena didžiausių
kančios priežasčių.
Daugybė mūsų mano, kad galime būti laimingi tik
turėdami daug valdžios, šlovės, turtų ir patirdami daug
kūniškų malonumų. Tačiau apsidairę aplink matome,
kad yra žmonių, kurie turi gausybę šių dalykų, tačiau
nėra laimingi. Šie trokštami dalykai nėra tikrosios lai­
mės galimybės. Atidžiai į save žvelgdami, galime suvokti
įpročio jėgą, verčiančią mus bėgti, ir pamėginti įsivaiz­
duoti, kaip viskas klostytųsi, jei daugiau neleistume jai
mūsų varyti į priekį.
Kiekvienas turi kokį nors troškimą - stiprią paskatą
veikti. Jei tai yra sveikas troškimas, jis suteikia mums
džiaugsmo. Būdamas dvylikos, žinojau, kad noriu būti
vienuoliu. Sulaukęs šešiolikos, palikau motiną ir šeimą,
kad būčiau įšventintas į vienuolius naujokus. Labai my­
lėjau motiną ir norėjau būti su ja. Kita vertus, žinojau,
kad didžiausia laimė man būtų gyventi vienuolio gyve­
nimą. Turėjau paaukoti laiką, kurį būčiau gerai pralei­
dęs su motina, ir dėl to liūdėjau. Tačiau neleidau, kad
netekties baimė mane sulaikytų, nes žinojau, kad esu
kelyje, kuriuo žengdamas įgyvendinsiu savo tikruosius
siekius.
 KUR AUGA LOTOS AI

Jei nemėginome sustoti, grįžti į save ir atidžiai pa­

žvelgti, gal ir nežinome, kas suteiktų mums didžiausią
laimę. Galbūt mes plušame, siekdami pasisekimo ko­
kioje nors srityje, tačiau mūsų didžiausias siekis yra
dirbti kitur arba padėti žmonėms kitaip. Turime sustoti
ir paklausti: „Ar eidamas šiuo keliu įgyvendinsiu savo
didžiausią siekį?", „Kas iš tikrųjų neleidžia man pasukti
keliu, kurio karščiausiai trokštu?"

I K ’. D O M H S U P R A T I M Ą IR A T J A U T Ą

Kaip tinkamai prižiūrimas kompostas virsta gėlių sodu,

taip mūsų sielvartas, kai juo rūpinamės ir atidžiai į jį
žvelgiame, virsta supratimu ir atjauta.
Kad ugdytumėtės supratimą, pirmiausia turite klau­
sytis savęs, nes mūsų kančios šaknys glūdi giliai ir yra
susijusios su kitų kančios šaknimis. Paprastai manome,
kad dėl mūsų skausmo kalti kiti žmonės, pavyzdžiui, tė­
vai, mūsų antroji pusė ar darbo kolegos. Bet, atidžiau
pažvelgę, pamatome tikrąsias savo kančios ištakas ir
taip pat suvokiame, kad žmogus, kuris, kaip mums at­
rodė, linki mums bloga, yra savo paties kančios auka.
Kai suprantame savo žaizdą, galime pastebėti ir suprasti
kitų kančią. Kai žvelgiame į kitus jų neteisdami, galime
juos suprasti, atsiranda atjauta. Tokia permaina įma­
noma.
 ATI DUS Ž VI LGS NI S

Jei koks nors žmogus sukelia jums sielvartą, iš pra­

džių gali pasirodyti, kad jis neturi dėl ko kankintis. Jums
gali regėtis, kad jo gyvenimas laimingas ir nerūpestin­
gas, kad jis turi viską, ko jūs norėtumėte. Tačiau jei įsi­
žiūrėsite į tą žmogų pakankamai atidžiai, pamatysite,
kad jis kenčia.
Sąmoningai sėdėdami ir vaikščiodami, atkreipkite
dėmesį į priežastis, lemiančias to žmogaus elgesį. Aiš­
kiai suvoksite, kad viduje jis jaučia daug skausmo ir
nemoka su juo elgtis. Dėl to jis taip kankinasi ir verčia
kamuotis aplinkinius žmones. Jam reikia pagalbos, o
ne bausmės. Jei ir toliau žengsite supratimo keliu, jūsų
pykčio ar pavydo kančia išsisklaidys, ir išsiskleis atjau­
tos žiedas.
Kai nebesate priekaištingi ir kritiški, kai galite pa­
žvelgti į kitus su atjauta, matote padėtį visai kitaip. Ki­
taip kalbate. Kitas jaučia, kad tikrai jį matote ir supran­
tate, ir vien tai gerokai apmalšina jo skausmą.
Net ir vaikas gali atidžiai pažvelgti į kitus, suvokti,
kad tėvai patiria sunkumų ir nemoka elgtis su patiriamu
skausmu. Jie kančią išlieja ant aplinkinių žmonių, net
ant tų, kuriuos tėvai myli, - ant jų netgi daugiausia. Kai
suprantate kančią, tai padeda atmainyti pyktį. O kai šir­
dyje gimsta atjauta, jums natūraliai kyla noras padėti ki­
tiems, kad jie taip nesikankintų.
Supratimą ir atjautą turėtumėte ugdyti patys. Tai pa­
dės jums gyti ir suteiks laimės. Žmogus be supratimo ir
 KUR AUGA LOTOS AI

atjautos nėra laimingas. Be atjautos ir supratimo esate

vienui vieni, atkirsti nuo kitų. Negalite užmegzti ryšių
su jokiu kitu žmogumi.
Nenorėčiau gyventi pasaulyje, kur visai nebūtų kan­
čios, nes tada nebūtų ir atjautos bei supratimo. Jei nesate
patyrę bado, nesuprantate, kaip svarbu, kad turite ką
valgyti. Neregėję karo, nesuvokiate, kokia brangi taika.
Būtent dėl to susidūrę su nemaloniais dalykais ne visada
turėtume nuo jų bėgti. Nesikratydami savo kančios, ati­
džiai į ją žvelgdami ir paversdami ją atjauta, randame
kelią į laimę.
Puoselėjant sąmoningumą, sunkiai pakeliamas skaus­
mas persimaino į nuostabų dalyką - į gydantį supratimo
ir atjautos balzamą.

PA L, P N Ci V I N A M H B E N D R A V I M Ą

Esmingiausia mums kylanti kliūtis - negebėjimas palai­

kyti deramo ryšio su savimi. Nesuprantame savęs. Mūsų
kūne vyksta konfliktai, kyla įtampa, ir mes jos nenumal­
šiname. Užuot sustoję ir atidžiai pažvelgę į save, kuo to­
liau bėgame nuo vienišumo, širdgėlos, liūdesio, pykčio
ir tuštumos, kuri mums atrodo nepakeliama.
Jei atsidūrę tokioje padėtyje pajuntame, kad mums
nesiseka bendrauti su kitais, tai normalu. Jie neben­
drauja su savimi, o mes nebendraujame su savimi, tad
 ATI DUS Ž VI LGS NI S

ar reikėtų stebėtis, kad mums sunku bendrauti vieniems

su kitais? Tokiomis aplinkybėmis reikia ne kaltinimų ar
bausmių, o supratimo ir atjautos.
Pradėdami nuo kvėpavimo, imame puoselėti są­
moningumą, ir tai padeda mums suprasti, kad viduje
jaučiame kančią ir kad ją jaučia kitas. Mums patiems
reikia pagalbos. Kitam žmogui taip pat jos reikia. Nie­
kam nereikia bausmių. Taigi jei jus apima pyktis ir pa­
tiriate kančią, nemėginkite žodžiais ar veiksmais kito
žmogaus nubausti, nes ji ar jis viduje ir taip jau patiria
daug kančios, ir ją ar jį nubaudę tikrai nepagerinsite
padėties.
Veiksmingiausias būdas atjausti kitą yra klausytis, o
ne kalbėti. Tokiomis aplinkybėmis turite progą ugdyti
sugebėjimą atidžiai ir su atjauta klausytis. Jei sugebate
atjausdami klausytis kito žmogaus, tai veikia jos ar jo
žaizdą kaip balzamas. Klausydamiesi su atjauta, turite
tik vieną tikslą: suteikti kitam žmogui progą atsiverti ir
palengvinti kančią.
Klausydamiesi turėtumėte neprarasti susitelkimo,
įkvėpti ir iškvėpti sąmoningai, nepertraukinėti ir nesa­
kyti pastabų. Kitam žmogui kalbant, jos ar jo žodžiuose
galite išgirsti daug kartėlio, nesupratimo ir kaltinimų. Jei
leisite, kad šie dalykai jums įžiebtų pyktį, nebegalėsite
atidžiai klausytis.
Neleiskite, kad taip nutiktų, laikykitės savo tikrojo
tikslo ir priminkite sau: „Kai taip klausausi, mano vie-
 KUR AUGA LOTOS AI

nintelis tikslas yra padėti šiam žmogui ir palengvinti

jo kančią. Gal jis daug ką supranta klaidingai, bet aš jo
nepertrauksiu. Jei įsikišiu ir išsakysiu savo požiūrį ar
duosiu jam pastabą, tai virs ginču, o ne atidžių klausy-
musi. Kitą kartą galbūt turėsiu progą jam šį tą paaiškinti,
kad jis galėtų pakeisti savo klaidingą supratimą. Bet ne
dabar." Toks atidumas padeda jums palaikyti atjautą ir
saugo jus, kad nebūtų sužadinta jumyse glūdinti pykčio
sėkla. Kas žino - galbūt anksčiau niekas taip atidžiai to
žmogaus neišklausydavo.
Jei supratote jos ar jo kančią ir esate pasirengę
kalbėti, jūsų balse bus girdėti atjauta. Galite pasakyti
šiltų žodžių, neteisdami ir nekaltindami. Pavyzdžiui,
„nenoriu kankinti tavęs. Nesupratau tavo kančios. At­
siprašau. Prašau, padėk man, pasakyk, kodėl tau sunku,
kokių patiri keblumų. Kad tave suprasčiau, man reikia
tavo pagalbos". Arba galėtumėte pasakyti: „Žinau, kad
per pastaruosius metus tau teko daug iškęsti. Nepadė­
jau ir nepalengvinau tavo kančios, tik pabloginau pa­
dėtį. Mano atsakas buvo pyktis, užsispyrimas, nesutei­
kiau tau pagalbos ir tik paaštrinau tavo kančią. Labai
atsiprašau." Daugelis iš mūsų nebegali kalbėti su kitu
žmogumi tokiais žodžiais, nes esame labai daug išken­
tėję. Tačiau kai sąmoningai ir atidžiai klausomės ir kal­
bame šiltus žodžius, tai gali labai padėti gyti ir patirti
laimę.
 ATI DUS Ž VI LGS NI S

iU ' \ a \ ; } : l u n i H ' M n \ \ r i ,m i r Ti i -: \ : s.
K L K I L O S \ I V !. I N] S

Jei jūsų mylimas žmogus patiria kančią, galite jį su

atjauta palaikyti. Jei jo laukia sunkus pokalbis - telefonu
arba tiesiogiai - galite pasiūlyti pabūti kartu. Kaskart,
kai pašnekovas pasako ką nors, kas, jūsų nuomone, gali
supykdyti ar nuliūdinti jūsų mylimą žmogų, galite pa­
spausti šiam ranką. Tai jūsų budrumo varpelis. Iš anksto
mylimam žmogui pasakykite: „Pajutęs, kad spustelėjau
ranką, atmink, kad tau nereikia nieko atsakyti. Tai tau
tebūna ženklas tris kartus lėtai įkvėpti ir iškvėpti, tuo
metu sutelkus dėmesį į kvėpavimą. Mėgink nusišypsoti.
Galbūt tavo pašnekovas labai nustebs, kad moki taip jo
klausytis. Tiesiog trissyk įkvėpk ir iškvėpk, nieko neatsa­
kyk ir pamėgink nusišypsoti.“
Tapkite budrumo varpeliu. Kai paspaudžiate ranką -
tai lyg varpelis, su meile kviečiantis jūsų draugą grįžti į
save. Rankos paspaudimas reiškia: „Esu čia dėl tavęs. Tau
nereikia nieko daryti, tiesiog kvėpuok.“
 4

Palengviname kančią
 ai kurios situacijos ir nelaimės, dėl kurių patiriame
didžiausias kančias, objektyviai žiūrint, išties nėra
labai reikšmingos. Tik dėl to, kad mes nesugebame tin­
kamai į jas reaguoti, jos atrodo siaubingos. Jei neten­
kame mylimo žmogaus, tai, žinoma, yra didelė netektis.
Ji tikrai skaudi, ir mes tai aštriai jaučiame. Bet taip pat
kartais ištisas dienas nerimaujame dėl to, kad kas nors
mūsų nemėgsta, kad ką nors pasakėme ar padarėme ne
taip, ar kad nesulauksime paaukštinimo, kurio norime.
Tai palyginti nedidelės kančios, bet mes jas išpučiame
taip, kad jos tarsi užvaldo visas mintis.
Jei mokėsime elgtis su mažosiomis kančiomis, ne­
teks diena iš dienos kamuotis. Galime išmesti iš galvos,
kaip sako prancūzai, les petites miseres - mažąsias bėdas,
ir tai padės mums sutaupyti jėgų, todėl galėsime priimti
ir nuraminti neišvengiamus tikruosius ligų ir netekčių
skausmus.

Nl S.'Vl \ . \ M ! Vl'Ri.i !■ S

Salatha Sutojef dar žinomoje pavadinimu „Strėlė“, yra

vienas budistinis pamokymas. Jame sakoma, kad jei jus
 KUR AUGA LOTOS Ą

sužeidė strėle, pajuntate skausmą toje kūno vietoje, kur

ji pataikė. O jei paskui atskrieja antra strėlė ir susminga
lygiai į tą pačią vietą, skausmas paaštrėja net ne dvigu­
bai, o bent dešimt sykių.
Nepageidaujami dalykai, kurių gyvenime kartais
nutinka - jus atstumia, pametate brangų daiktą, neiš­
laikote egzamino, esate sužeidžiami avarijoje - yra lyg
ta pirmoji strėlė. Jie sukelia daugiau ar mažiau skausmo.
Antroji strėlė, kurią paleidžiame patys, yra mūsų reak­
cija, mūsų susikurtas pasakojimas apie tai, kas nutiko, ir
mūsų nerimas. Visi šie dalykai padidina kančią. Ne kartą
yra buvę, kad didžiausioji nelaimė, dėl kurios sukome
galvą, net ir neatsitiko. Pavyzdžiui, gal mes nerimau­
jame, kad sergame vėžiu ir greitai mirsime. Nežinome,
kaip bus, ir nežinomybės baimė sukelia dar didesnį
skausmą.
Antroji strėlė gali įgauti įvairius pavidalus: teisimo
(„kaip galėjau būti toks kvailas?“), baimės („kas bus,
jei skausmas neatslūgs?“) ar pykčio („negaliu pakęsti,
kai man skauda. Nenusipelniau to!“). Mintyse galime
greitai susikurti negatyvumo pragarą, padidinantį tik­
rojo įvykio svarbą dešimteriopai ar net labiau. Vienas iš
dalykų, kurių mus moko tinkamos kančios menas, yra
šitaip nedidinti patiriamo skausmo, nesileisti, kad mus
užvaldytų baimė, pyktis ir neviltis. Mes kaupiame jėgas
ir stengiamės jas tausoti, nes reikės pasitikti didžiąsias
kančias, o mažųjų kančių galime išvengti.
 P A L E N G V I N A ME KANČI Ą

Jei netenkate darbo, žinoma, normalu pajusti baimę

ir nerimą. Iš tikrųjų dažniausiai prarasti darbą yra kan­
čia, ir jei neturite užtenkamai maisto ar neišgalite įsigyti
būtinų vaistų, tai išties kelia grėsmę. Tačiau jums nebū­
tina didinti šios kančios galvoje pinant daug baisesnes
už tikrovę istorijas. Kai kurie žmonės tokiomis aplinky­
bėmis nutaria „aš tam netinku", „niekada negausiu kito
darbo" ar „apvyliau šeimą". Svarbu nepamiršti, kad vis­
kas laikina. Kančia gali ištikti kiekvieną ir bet kada - ta­
čiau išeitį taip pat galima rasti bet kada.
Užuot švaistę gerą energiją tam, kad save smerktu­
mėte ar be perstogės svarstytumėte, kokios nelaimės gali
jus ištikti ryt poryt, galite tiesiog būti čia, kartu su tikrąja
kančia, kurią patiriate šioje vietoje, ir neatitrūkti nuo to,
kas vyksta šią akimirką. Būti sąmoningam - tai suvokti,
kas vyksta čia ir dabar. Taip, čia yra kančia - bet šią aki­
mirką jūs dar ir esate gyvi: „Kai įkvepiu, žinau, kad esu
gyva būtybė." Jūsų akys vis dar mato: „Kai įkvepiu, su­
telkiu dėmesį į savo akis. Kai iškvepiu, joms nusišypsau."
Turėti sveikas akis yra nuostabus dalykas. Kai akys
sveikos, jums kiekvieną akimirką atsiveria pavidalų ir
spalvų rojus. Kai kurie iš mūsų apako. Jie neteko šio am­
žinai kintančio pavidalų ir spalvų kaleidoskopo, ir labiau
nei bet ko kito jie norėtų atgauti šį gebėjimą. Tereikia
atmerkti akis, ir išvysite tą kaleidoskopą. Tai - rojus, jei
tik stabtelėsite, kad į jį pažvelgtumėte ir suprastumėte jo
vertę. Jei jūsų akys sveikos, tiesiog atmerkite jas ir džiau­
 KUR AUGA LOTOS AI

kitės tuo, ką matote. Laimė įmanoma tuojau pat - net jei

ne viskas yra tobula.
Matydami, kad mylimas žmogus apimtas nerimo,
galite pagelbėti jai ar jam iš jo išsivaduoti. „Brangusis,
ar matai saulėlydį? Ar matai, kad ateina pavasaris?" Tai -
sąmoningumas. Jis padeda būti dėmesingiems tam, kas
vyksta dabar. Laimės galimybės visada glūdi mumyse,
be to, jų yra ir visur aplink.

K O M P k P k S A I IK
A T S K I R O S SAVA S TI PS P O U I PS

Antroji strėlė, kurią paleidžiame į save, dažniausiai at­

siranda iš to, kuo tikime. Vienas esminis kliuvinys, dėl
kurio patiriame kančią, - tai idėja, kad turime atskirą
savastį. Iš čia kyla nevisavertiškumo, pranašumo ir lygy­
bės kompleksai. Kol esame įsitikinę savasties idėja, mė­
giname apsaugoti šią savastį bėgdami nuo visokiausių
grėsmių ir sunkumų. Jei tenka patirti daugiau ar mažiau
vienišumo, pykčio ar baimės, mums tai nepatinka, ir mė­
giname apsimesti, kad kančios nėra. „Nieko", - sakome,
nervingai mėgindami dangstyti viską, ką jaučiame.
Kai reaguodami į nemalonų įvykį lyginame savo sa­
vastį su kitų, taip sustipriname atskirumo regimybę ir
sukeliame skausmą, kurio būtų galima išvengti. Galbūt
sakydami sau „jis man neprilygsta. Man jo nuomonė ne­
 P A L E N G V I N A ME KANČI Ą

svarbi" pajuntame trumpalaikį pasitenkinimą. Tai pra­

našumo kompleksas. O gal mėginame apsisaugoti nuo
nusivylimo, galvodami „niekada jai neprilygsiu. Nėra
prasmės mėginti". Tai nevisavertiškumo kompleksas.
Dauguma žmonių mano, kad geriausias būdas įveikti
šiuos kompleksus yra laikytis įsitikinimo „aš ir kiti esame
lygūs". Tačiau tai taip pat yra kompleksas, kurį lyginda­
mas sukūrė protas.
Lygybė, jei ji reiškia galimybių ir naudojimosi ištek­
liais lygybę, kitaip tariant, pagarbų požiūrį į kiekvieno
poreikius ir jausmus, yra geras dalykas. Tačiau nuolati­
nės pastangos parodyti, kad tavo savastis prilygsta visų
kitų, tik neilgam palengvina skausmą, kylantį iš tikėjimo
atskirumu, o galiausiai sukelia naujų kančių, nes palaiko
mūsų klaidingą tikėjimą atskira savastimi. Kol manome
„turiu teisę prilygti jam", čia vis dar glūdi atskiros savas­
ties idėja, todėl neišvengiamai lyginame. Kol nesiliau­
jate lyginti, kankinatės iš baimės neprilygti kitam. Dar
blogiau, liekate įstrigę nesibaigiančioje atskirties ir su­
svetimėjimo iliuzijoje, kuri sukelia skausmą.

/. A I t S N i- 7, 0) K:
PAŠA KOJI M AS A P 1K l U ' D A IK M AK A

Šis pasakojimas apie Budos ir Maros susitikimą iliust­

ruoja su kompleksais susijusius sunkumus. Budistų
 KUR AUGA LOTOS AI

pasakojimuose Mara įasmenina visas ydas ir iliuzijas,

viską, dėl ko gyvenime patiriame kančią.
Buda pasišalino į olą dvasinėms pratyboms. Jo pa­
tarnautojas ir mokinys garbusis Ananda išeidavo pra­
šyti išmaldos, o grįžęs padalydavo aukas pusiau - vie­
ną dalį pasilikdavo sau, kitą atiduodavo Budai. Vieną
rytą, Budai sėdint oloje ir medituojant, prie olos sė­
dintis garbusis Ananda pamatė kai ką artinantis. Jam
kilo įtarimas, kad tą svečią labai gerai pažįsta. Tai buvo
Mara!
Ananda norėjo pasislėpti, kad Mara nieko nerastų,
nesiartintų prie olos ir netrukdytų Budai. Tačiau buvo
per vėlu. Mara priėjo prie Anandos ir paklausė:
- Garbusis Ananda, ar tavo mokytojas čia?
Ananda norėjo sumeluoti ir pasakyti: „Ne, Budos
čia nėra. Jis išėjęs į..." - į kokį nors susitikimą, pasitarimą
ar dar kur nors! Bet vienuoliams meluoti nedera, todėl
jis galiausiai tarė:
- Kodėl klausi?
- Noriu aplankyti Budą, - pasakė Mara.
- Eik šalin! - su panieka atsakė Ananda. - Tu nesi
Budos draugas. Esi jo priešas. Ar nepameni, kaip mėgi­
nai sutrukdyti Budai, kad šis nepasiektų nušvitimo po
Bodhio medžiu ir kaip Buda tave pergalingai įveikė?
Buda nenori tavęs matyti.
Tai išgirdęs, Mara nusijuokė:
- Cha cha cha! Tikrai? Tavo Buda turi priešų? Ma­
 P A L E N GV I N A ME KANČI Ą

niau, kad jis sakosi neturįs jokių priešų. Iš kurgi dabar

tie priešai?
Ananda suglumo, tad nuėjo į olą paklausti Budos,
ar šis norėtų pamatyti Marą. Ananda tikėjosi, kad Buda
atsisakys. Tačiau išgirdęs, kas laukia prie olos, Buda
tarė:
-Mara? Įleisk jį.
Ananda iš tiesų nusivylė, bet turėjo išeiti ir įleisti
Marą.
Marai įžengus, Buda atsistojo ir pasveikino jį tarsi
seną draugą. Buda pakvietė Marą prisėsti garbingoje
vietoje ir paprašė Anandos atnešti svečiui arbatos ir van­
dens. Anandai tai visai nepatiko. Jis būtų mielai patiekęs
Budai arbatos du šimtus kartų per dieną, bet Marai jis
visai nenorėjo to daryti. Tačiau Ananda nuėjo ir atnešė
Marai arbatos, tikėdamasis, kad Buda su Mara kalbėsis
trumpai. Bet iš tikrųjų pokalbis labai užsitęsė.
Buda su Mara kalbėjosi taip, tarsi būtų buvę geriausi
draugai. Buda paklausė:
- Mara, kaip tavo reikalai? Kaip sekasi?
- Nelabai gerai, - atsakė Mara.
- Kas atsitiko? - paklausė Buda.
- Mokiniai manęs visai nebeklauso, - atsakė Mara. -
Anksčiau jie darydavo viską, ką jiems liepdavau, bet
šiais laikais jie panoro maištauti. Visi mano karvedžiai,
kariai ir mokiniai nori puoselėti sąmoningumą, užsiimti
vaikščiojimo meditacija ir valgyti tyloje, nori apsaugoti
 KUR AUGA LOTOS Ą

Žemę. Nežinau, kas jiems apsuko galvą. Mielas Buda, aš

taip pavargau būti Mara. Norėčiau būti kuo nors kitu.
Nemanyk, kad Maros gyvenimas - vien pašėlę vakarė­
liai, linksmybės ir žaidimai.
Buda nusijuokė.
- Manai, kad būti Buda yra taip jau smagu? Ar ži­
nai, kad žmonės kalba tai, ko niekada nesu pasakęs, ir
tvirtina, kad tai mano žodžiai? Jie daro tai, ko niekada
nedariau ir neskatinau jų daryti, bet sako, kad tai daryti
paskatinau aš.
Savo noru netekau labai gero vardo, atsižadėjau savo
karališkos padėties ir nesibaigiančio kūniškų malonumų
pertekliaus. Palikau sostą, gražią žmoną ir vaiką, atsisa­
kiau būsimų vaikų, turtų - viską padariau, kad išsiva­
duočiau. Bet dabar žmonės, atėję į šventyklą melstis,
maldauja manęs duoti visų tų pačių dalykų, kurių aš iš­
sižadėjau! Jie prašo ne ramybės ar džiaugsmo, o tik kuo
daugiau pinigų, valdžios arba kad jų vaikai gerais pažy­
miais išlaikytų egzaminus.
Jie pastato didelius namus ir sako, kad tai mano
namai. Tačiau tai tėra vieta, kur žmonės užsuka paau­
koti maisto, bananų, ryžių ir pinigų, norėdami gauti
daugiau pinigų savo reikmėms. Jie daro mano statulas
ir sukaišioja man į kūną visus savo pinigus. Švęsdami
mano gimtadienį, užkelia mano statulą ant automobilio
stogo ir daug negalvodami leidžiasi važinėtis po miestą,
o mano kūnas važiuojant siūbuoja į šalis. Niekada ne­
 P A L E N GV I N A ME KANČI Ą

norėjau taip važinėtis. Tad nemanyk, kad būti Buda yra

laimė. Ar norėtum pasikeisti vietomis?
Ananda išsigando, kad Mara sutiks, bet, laimė, šis
nesutiko. Tada Buda tarė:
- Mara, dirbk savo darbą. Darbuokis geriausiai,
kaip tik gali. Aš dirbsiu savąjį. Visiems kartais būna ne­
lengva. Žinau, kad būti Mara labai sunku. Bet būti Buda
taip pat nėra paprasta. Abu turime atlikti savo vaidmenį
iš visos širdies.
Kiekvieno gyvenime būna išbandymų ir negandų. Jei
nešvaistome laiko ir jėgų laidydami į save antrąsias strė­
les - pavyzdžiui, nesvarstome, ar kaimyno kiemo žolė
daug žalesnė už mūsų, - jas galime pasitikti išmintin­
giau.
 5

Penkios
praktikos
puoselėti
laimę
 ad būtume laimingi, nereikia laukti, kol pasibaigs
visos kančios. Laimė mums pasiekiama tiesiog čia
šią akimirką. Tačiau mums gali tekti pakeisti savąją lai­
mės sampratą. Ji gali būti pagrindinė kliūtis, neleidžianti
mums pasiekti tikrosios laimės.
Jūros gelmėse gyvena austrės, neturinčios akių. Jos
niekada nematė žydro dangaus ir žvaigždžių. Mes tu­
rime akis ir galime regėti nuostabų dangų, tačiau dažnai
neįvertiname to, ką turime. Dažniausiai tiesiog nekrei­
piame dėmesio. Turimų laimės galimybių yra daugiau,
nei jūs ar aš galėtume suskaičiuoti, daug daugiau, nei
reikia būti laimingiems čia ir dabar. Jei galite skaityti
knygas, jei mokate perskaityti ir suprasti šiuos žodžius,
jūs vien dėl to esate daug laimingesni už daugybę kitų
žmonių.

K U O i ) / 1A U U S M A S S K I R I A S I
\ ’UO LAIMI-S

Mes galime patirti ir džiaugsmą, ir laimę. Budistų mo­

kyme šie dalykai laikomi skirtingais. Džiaugsmas turi
 KUR AUGA LOTOS AI

tam tikrą jaudulio atspalvį. Įsivaizduokite žmogų, ku­

ris eidamas per dykumą pritrūko geriamojo vandens.
Staiga priešakyje išvydęs oazę - medžius su nuostabia
paunksne ir gėlo vandens ežerą, - jis pajunta džiaugsmą.
Kai jis prieina ežerą, kai iš tikrųjų ima semti ir gerti van­
denį, tai yra laimė.Jūs galite patirti ir viena, ir kita.
Tai pasiekti paprasta. Įkvėpę jūs sugrąžinate kūnui
sielą, įsišaknijate čia ir dabar, suvokiate, kas yra aplink.
Tada be didelių pastangų apima džiaugsmas ir laimė, nes
suvokiate visus šią akimirką čia pat esančius teigiamus
dalykus.

K O D Ė L B UDA N E S I L I O V Ė M E D I T U O T I ?

Būdamas jaunas vienuolis, stebėjausi, kodėl Buda nesi­

liovė puoselėti sąmoningumo ir medituoti net ir po to,
kai tapo būda. Dabar manau, kad atsakymas gana pa­
prastas. Laimė yra laikina, kaip ir visa kita. Kad pratęstu-
mėte ir atnaujintumėte laimę, turite išmokti ją maitinti.
Niekas negali gyvuoti be maisto, taip pat ir laimė. Jei ne­
mokėsite maitinti savo laimės, ji gali mirti. Jei nuskynę
gėlę nepamerksite jos į vandenį, ji per kelias valandas
nuvys. Net jei laimė jau pasiekta, turime ir toliau ją puo­
selėti. Tai vadinama sąlygų sudarymu ir yra labai svarbu.
Sudaryti sąlygas savo kūno ir sielos laimei mes galime
padedami penkių praktikų - atsisakyti kai kurių dalykų,
 P ENKI OS PRAKTI KOS P UOS ELĖTI LAI MĘ

rūpintis teigiamomis sėklomis, lavinti sąmoningumą,

ugdyti susitelkimą ir puoselėti įžvalgą.

PIRMA PRAKTIKA:
AT SI S AKY MAS

Pirmasis būdas kurti džiaugsmą ir laimę - atsikratyti

kai kurių dalykų arba juos nusimesti. Atsisakymas tei­
kia savotiško džiaugsmo. Daugelis iš mūsų prisirišę prie
daugybės dalykų. Mes manome, kad be jų neišgyven­
tume, nebūtume saugūs ir laimingi. Bet daugelis tų da­
lykų - ar, tiksliau sakant, daugelis mūsų įsitikinimų, kad
jie itin būtini, - iš tikrųjų yra kliūtys, trukdančios mums
pasiekti džiaugsmą ir laimę.
Kartais jums atrodo, jog tam, kad būtumėte lai­
mingi, itin svarbu įgyti tam tikrą profesiją ar gauti dip­
lomą, užsidirbti pinigų, turėti namą ar antrąją pusę.
Manote, kad negalite be šių dalykų gyventi. Net ir įgiję
tuos dalykus ar jau galėdami būti su patinkančiu žmo­
gumi, toliau kamuojatės. Tuo pat metu vis dar bijote,
kad jei atsižadėsite to, ką gavote, bus dar blogiau - kad
be dalyko, kurio esate įsikibę, būsite dar nelaimingesni.
Negalite su juo gyventi, bet be jo gyventi taip pat ne­
galite.
Jei atidžiai pažvelgsite į savo baugštų prisirišimą, su­
prasite, kad iš tikrųjų jis yra didžiausia kliūtis, trukdanti
 KUR AUGA LOTOS AI

pasiekti džiaugsmą ir laimę. To, prie ko esate prisirišę,

galite atsisakyti. Kartais reikia daug drąsos, kad tai pada­
rytumėte. Tačiau žengus šį žingsnį laimė aplanko labai
greitai. Jos toli ieškoti nereikia.
Įsivaizduokite, kad gyvenate mieste ir savaitgalį iš­
važiavote į kaimą. Jei gyvenate didmiestyje, ten daug
triukšmo, dulkių, teršalų ir įvairių kvapų, bet taip pat
daug galimybių ir jaudulio. Vieną dieną draugas įkalba
jus kelioms dienoms iš ten ištrūkti. Iš pradžių galbūt
sakote: „Negaliu. Turiu per daug darbo. Galiu praleisti
svarbų skambutį." Bet galiausiai jis įkalba jus išvykti, ir
po valandos ar dviejų atsiduriate kaimo vietovėje. Ma­
tote atvirą erdvę, dangų, jūsų veidą gairina vėjelis. Pa­
tiriate laimę, nes sugebėjote palikti miestą. Jei nebūtu­
mėte išvykę, ar būtumėte patyrę tokį džiaugsmą? Jums
reikėjo kai ko atsižadėti.

PALEI O Ž I A M H KARVES

Vieną dieną Buda su keliais vienuoliais sėdėjo miške.

Prieš tai jie buvo išėję rinkti išmaldos, o dabar ketino
pasidalyti ir sąmoningai suvalgyti pietus. Pro šalį ėjo
ūkininkas. Jis atrodė labai sunerimęs.
Ūkininkas paklausė:
- Vienuoliai, ar nematėte pro šalį praeinant karvių?
- Kokių gi karvių? - paklausė Buda.
 PE NKI OS PRAKTI KOS P UOS ELĖTI LAI MĘ

- Na, - tarė žmogus, - turėjau keturias karves ir šį

rytą jos nežinia kodėl pabėgo. Be to, auginau du akrus
sezamų, ir šiemet vabzdžiai nuėdė visą derlių. Praradau
viską - ir derlių, ir karves. Nors imk ir pasidaryk galą!
- Mielas drauge, - pasakė Buda, - mes čia sėdime
beveik valandą ir karvių praeinant nematėme. Gal tau
reikėtų paieškoti kitoje pusėje.
Ūkininkui nuėjus, Buda atsigręžė į draugus ir reikš­
mingai nusišypsojo.
- Mieli draugai, jums labai pasisekė, - tarė jis. - Ne­
turite karvių, kurias galėtumėte prarasti.
Pažinojau turtingą niujorkietę, kuri šalia savo namo
įsigijo sklypą. Ji norėjo ten pastatyti didžiulį daugiabu­
čių kompleksą, jį parduoti ir užsidirbti daug pinigų. Pas
ją į svečius atėjo draugas ir pažvelgė pro langą. Ten at­
sivėrė gražus Džordžo Vašingtono tilto vaizdas ir matėsi
daug žydro dangaus. Draugas atsigręžė į moterį, įsigiju­
sią sklypą, ir tarė:
- Nestatyk to daugiabučių komplekso. Jei pasta­
tysi, nebematysi šio gražaus vaizdo. Jo nebematys ir
kaimynai. Neberegėsi žydro dangaus ir upės. Tau te­
reikia atsistoti čia ir pažvelgti, ir patirsi laimę. Kokia
nauda iš to, kad turėsi daugiau pinigų, bet prarasi visą
šį grožį ir laimę?
Moteris paklausė draugo žodžių ir pakeitė savo pla­
nus dėl pastatų. Išmintingas jo patarimas padėjo jai pa­
leisti vieną didelę karvę.
 KUR AUGA LOTOS AI

Viena didžiausių mūsų turimų karvių yra siauras

laimės suvokimas. Gali būtų kad kankinatės vien dėl
to, kaip ją suprantate. Ši kančia nesibaigs tol, kol vieną
dieną įstengsite atsisakyti šios sampratos, o tada bemat
pajusite laimę.
Viena karvė gali trukdyti visai šaliai. Šimtų milijonų
žmonių tauta gali patikėti, jog tam tikra ideologija yra
būtina, kad šalis imtų daryti didelę įtaką pasaulyje ir
kad svarbi valstybės padėtis yra esminė tautos laimės
sąlyga. Tada jie viską aukoja tai ideologijai ir imasi at­
kakliai tvirtinti, kad ji yra geriausias ir vienintelis kelias.
Kartais šalys nepaleisdamos savo karvių nugyvena šim­
tus metų, o žmonės per tą laiką patiria daug kančių. Bet
gali nutikti ir taip, kad galiausiai vieną dieną šalis taps
atvira pokyčiams ir suvoks, kad iš tikrųjų ją valdant kitu
būdu reikalai klostysis geriau ir bus sukuriama daugiau
laimės. Kiekvienas savaip suvokiame laimę, ir kartais
tas suvokimas per daug įsišaknija, būna nepakankamai
lankstus. Kiekvienas iš mūsų turi karvių, kurias reikėtų
paleisti.
Pasvarstykite, ar ir jums nereikėtų paleisti karvių.
Paimkite lapą popieriaus ir užrašykite savo karvių var­
dus - tai, ką laikote lemiamomis savo gerovės sąlygomis.
Galbūt šią savaitę pradėsite paleisdami tik vieną karvę,
o gal dvi. Gali būti, kad kiekvienai iš jų paleisti prireiks
metų ar net daugiau. Kuo daugiau karvių paleisite, tuo
džiugesni ir laimingesni tapsite.
 PE NKI OS P RAKTI KOS PUOS EL Ė T I LAI MĘ

BA D H IĮ O S ISTORI JA

Pasakojama, kad Buda turėjo pusbrolį, vardu Badhija.

Jis valdė vieną Šakjų karalystės provinciją dabartinėje
Indijoje. Vieną dieną keli Badhijos draugai, kurie buvo
vienuoliai ir Budos mokiniai, atėjo pas jį ir pakvietė pri­
sidėti prie jų bendruomenės. Badhija nesiryžo. Jo, kaip
provincijos valdytojo, klausė daug kareivių, jis buvo tur­
tingas ir turėjo daug valdžios. Tačiau galiausiai draugai
jį perkalbėjo. Badhija paliko viską, tuščiomis rankomis
išėjo į mišką, ir ten Buda įšventino jį į vienuolius. Jis ne­
beturėjo prabangių namų, visas jo turtas dabar tebuvo
trys apsiaustai, dubenėlis ir kilimėlis atsisėsti.
Vieną vakarą Badhija meditavo po medžiu. Staiga jis
ištarė: „O mano laime, o mano laime." Taip atsitiko, kad
netoliese sėdėjo kitas vienuolis. Jis pamanė, kad Badhija
apgailestauja palikęs provincijos valdytojo vietą. Taigi
anksti rytą tas vienuolis nuėjo pas Budą ir pranešė:
- Mielas mokytojau, vakar vėlai vakare sėdėjau me­
dituodamas. Staiga išgirdau vienuolį Badhiją šūktelint
„o mano laime, o mano laime". Manau, jam kilo keblumų.
Buda pasiuntė patarnautoją pakviesti Badhijos. Bū­
rio vienuolių akivaizdoje Buda paklausė:
- Badhija, ar tiesa, kad aną vakarą sėdomis medituo­
damas dusyk pratarei žodžius „o mano laime"?
- Taip, kilnusis mokytojau, - atsakė Badhija, - du­
syk taip pasakiau.
 KUR AUGA LOTOS AI

- Ar galėtum paaiškinti mums, kodėl tą vakarą išta­

rei šiuos tris žodžius? - pasiteiravo Buda.
- Mielas mokytojau, - tarė Badhija, - kai buvau
provincijos valdytoju, mano rūmus saugojo šimtai ka­
reivių. Bet aš vis tiek labai bijojau. Baiminausi, kad ateis
plėšikai ir išsineš visa, kas vertinga, ar net mane nužu­
dys. Taigi dieną naktį gyvenau baimėje. Bet aną vakarą
supratau, kad dabar neturiu ko prarasti. Sėdėjau miške
po medžiu ir jaučiausi saugiai kaip niekada gyvenime.
Niekas nebenori manęs nužudyti, nes neturiu nei val­
džios, nei turto, nei brangenybių, kurias kas nors galėtų
atimti. Neturiu nieko. Tačiau galiausiai turiu viską. Jau­
čiuosi toks laimingas ir laisvas! Dėl to ištariau žodžius
„o mano laime, o mano laime“. Jei ką nors sutrikdžiau,
atsiprašau.

ANTRA PRAKTIKA:
R U PI N A M HS T PIC i IA M O M IS
SĖKLOM [S

Visi turime įvairių „sėklų“, slypinčių giliai sąmonėje.

Tos, kurias laistome, sudygsta ir tada mes jas pajun­
tame, taip pat jos ima reikštis išoriškai. Taigi mūsų są­
monėje yra pragaras, bet yra ir rojus. Mes gebame būti
atjautus, supratingi ir džiaugsmingi. Jei kreipiame dė­
mesį tik į mumyse esančius neigiamus dalykus, ypač į
 P ENKI OS P RAKTI KOS P UOS EL Ė T I LAI MĘ

praeities žaizdų sukeltas kančias, tuomet skendime siel­

varte ir visiškai negauname teigiamo peno. Turėtume
palaikyti į tinkamus dalykus sutelktą dėmesį, puoselėti
savo gerąsias savybes neprarasdami sąlyčio su teigia­
mais dalykais, kurių visada galime rasti savyje ir aplink.
Tai - puikus penas mūsų sielai.
Vienas iš būdų pasirūpinti savo kančia yra sudai­
ginti kokią nors priešingo pobūdžio sėklą. Nėra nieko,
kas neturėtų priešybės, todėl jei turite pasipūtimo sėklą,
turite ir atjautos sėklą. Kiekvienas iš mūsų turi atjautos
sėklą. Jei kasdien sąmoningai puoselėsite atjautą, ju­
myse glūdinti jos sėkla sustiprės. Jums tereikia sutelkti
į ją dėmesį, ir ji sudygs, taps galinga energija. Atsiradus
atjautai, pasipūtimo savaime sumažėja. Jums nereikia
su juo kovoti ar jo slopinti. Mes galime laistyti gerą­
sias sėklas ir nelaistyti blogųjų sėklų. Tai nereiškia, kad
nepaisome savo kančios. Mes tiesiog stengiamės, kad
mūsų pačių turimos gerosios sėklos susilauktų dėmesio
ir peno.

TREČIA PRAKTIKA:
IS S A VI O N 1N ( i U M O K Y L A N T I S
0/1 A U Ci S M A s

Sąmoningumas ne tik padeda mums neatitrūkti nuo

kančios, priimti ją ir permainyti, bet ir patirti gyvenimo
 KUR AUGA LOTOS AI

stebuklus, tarp jų - savo kūną. Kai esate sąmoningi,

būna malonu ir įkvėpti, ir iškvėpti. Imate iš tiesų mėgau­
tis savo alsavimu.
Prieš keletą metų užsikrėčiau plaučių virusu, ir
plaučiai ėmė kraujuoti. Atsikrenkšdavau krauju. Su to­
kiais plaučiais buvo sunku kvėpuoti, ir kvėpuojant buvo
nelengva būti laimingam. Gydžiausi, plaučiai pagijo ir
kvėpuoti tapo daug lengviau. Dabar kvėpuojant man
tereikia prisiminti tą laiką, kai buvau užsikrėtęs plaučių
virusu, ir kiekvienąkart, kai įkvepiu, būna išties malonu,
išties gera.
Sąmoningai kvėpuodami arba vaikščiodami, sugrą­
žiname kūnui sielą, įsišaknijame čia ir dabar. Supran­
tame, kaip mums pasisekė. Turime tiek daug tiesiog da­
bar pasiekiamų laimės galimybių. Džiaugsmas ir laimė
aplanko bematant. Taigi sąmoningumas yra džiaugsmo,
taip pat laimės šaltinis.
Sąmoningumas - tai energija, kurią galite kurti visą
dieną. Galite sąmoningai plauti indus, sąmoningai ga­
minti pietus, šluoti grindis. Būdami sąmoningi, galite pa­
tirti daugelį tiesiog dabar pasiekiamų laimės ir džiaugsmo
sąlygų. Tai, ką darote, yra tikras menas. Mokate sukurti
džiaugsmą ir laimę kada tik panorėję. Tai - iš sąmonin­
gumo kylantis džiaugsmas ir laimė.
 P ENKI OS PRAKTI KOS P UOS EL Ė T I LAI MĘ

M A L O N U M A S SĖDĖTI

Sėdėjimo meditacija taip pat yra proga gyti ir patirti

džiaugsmo akimirkas. Bet jei jos metu jūs verčiate save
sėdėti ir laukiate, kol varpelis paskelbs meditacijos pa­
baigą, tada tai ne sėdėjimo meditacija. Taip sėdėti būtų
bergždžia. Šios labai retos, labai brangios gyvenimo
akimirkos niekada nebesugrįš. Daugelis žmonių pa­
saulyje neturi laiko šitaip sėdėti nieko neveikdami. Jie
mano, kad tai nepraktiška, kad tai - prabanga, ir sako
„laikas - pinigai". Bet mes žinome, kad sėdėjimas gali
gydyti ir būti savotiškai itin naudingas. Taigi turime iš­
mokti sėdėdami mėgautis kiekviena akimirka - išmokti
kvėpuoti ir sėdėti taip, kad kiekviena akimirka teiktų
peno ir gydytų.

M A L O N U M A S EITI

Daugelis iš mūsų nuolat skuba. Einame nesidžiaugdami

tuo, kad einame. Sustoję ir vėl sutelkę dėmesį į kvėpa­
vimą ir ėjimą, galime sužadinti džiaugsmo bei ramybės
pojūčius ir neatitrūkti nuo gyvenimo stebuklų. Mūsų
kūnas yra stebuklas. Jis - lyg gėlė, vienas iš gyvenimo
stebuklų. Aplink mus ir mumyse yra daugybė gyvenimo
stebuklų, nuo kurių atitrūkstame, nes nuolat skubame.
Kažko ieškome - galbūt trupinėlio laimės. Todėl nepa­
 KUR AUGA LOTOS AI

stebime viso aplinkinio gyvenimo - vaikštome lyg zom­

biai, įsmeigę akis į išmaniuosius telefonus ar pasiklydę
mintyse. Einame, bet tuo nesidžiaugiame.
Slyvų kaimelyje mes užsiimame vaikščiojimo me­
ditacija su praktikos dalyvių bendruomene, vadinama
sangha. Jei kas paklaustų, „koks vaikščiojimo medita­
cijos tikslas? Kam to reikia? Kodėl ja užsiimate?" ga­
lėtume duoti keletą atsakymų. Bet man geriausias at­
sakymas yra „todėl, kad man tai patinka". Džiaugiuosi
kiekvienu žingsniu - kiekvienas daro mane laimingą. Jei
nesimėgausite kiekvienu žengiamu žingsniu, iš vaikščio­
jimo meditacijos nebus jokios naudos. Tai bus tik laiko
švaistymas.
Tai tinka ir sėdėjimo meditacijai. Jei kas nors klau­
sia, „kokia nauda iš sėdėjimo nieko neveikiant?" ge­
riausias atsakymas yra „man patinka sėdėti". Jei sėdė­
jimo meditacija nesuteikia ramybės ir džiaugsmo, iš
jos jokios naudos - net jei sėdėtumėte dešimt valandų
per dieną. Turime išmokti sėdėti taip, kad tuo metu
kurtume ramybę ir džiaugsmą. Turime išmokti vaikš­
čioti mėgaudamiesi kiekvienu žingsniu. Vaikščioti Že­
mės planetos paviršiumi yra išties nuostabus dalykas.
Yra mokslininkų, kurie iškeliavę į kosmosą ten toli nuo
Žemės praleidžia ištisus mėnesius. Grįžę į Žemę ir vėl
žengdami mūsų planetos paviršiumi, jie būna labai lai­
mingi.
 PE NKI OS P RAKTI KOS P UOS EL Ė T I LAI MĘ

Čia svarbi vaikščiojimo ir sėdėjimo kokybė. Kaip ži­

nome, būdami sąmoningi ir susitelkę, galite vaikščioti,
kvėpuoti ir sėdėti kokybiškiau. Patirti nušvitimą visada
reiškia ką nors įsisąmoninti. Jūs įsisąmoninate, kad esate
gyva būtybė, - tai jau nušvitimas. Įsisąmoninate, kad
turite kūną, - ir tai nušvitimas. Įsisąmoninate, kad jūsų
kojos tokios stiprios, jog jomis galite vaikščioti su pasi­
mėgavimu, - tai taip pat nušvitimas.
Kai valotės dantis, galite apsispręsti: darysite tai są­
moningai. Negalvosite apie kitką, tiesiog susitelksite į
tai, ką darote. Jūs valotės dantis, pavyzdžiui, dvi ar tris
minutes. Per tą laiką galite kurti džiaugsmo ir laimės
energiją tiesiog sutelkdami dėmesį į savo dantis ir jų
valymąsi. Kai einate į tualetą, tuštinatės ar šlapinatės,
tuo metu taip pat galima džiaugtis. Sąmoningumas gali
pakeisti viską, nes jis padeda jums iš tikrųjų būti čia ir
mėgautis tuo, ką darote.
Daugelis iš mūsų visą gyvenimą siekėme fizinės ir
emocinės gerovės. Gal mums atrodo, kad pavyko pa­
siekti, ko norėjome: užtenka pinigų, mus supa žmonės,
kurie mus myli ir supranta, - tačiau nesame laimingi.
Galbūt taip yra dėl to, kad nepuoselėjame sąmonin­
gumo, - jis padėtų mums suvokti, kiek daug laimės gali­
mybių turime.
 KUR AUGA LOTOS AI

R Y T I N I S L A I MĖ S POSMAS

Ryte pabudę pirmiausia turite įkvėpti ir įsisąmoninti,

kad prieš akis dvidešimt keturios dar nepatirtos gyve­
nimo valandos. Tai - gyvenimo dovana.
Įšventintas į vienuolius naujokus, turėjau įsiminti
daug trumpų posmų, padedančių puoselėti sąmonin­
gumą.

Pirmas posmas skamba taip:

Šįryt pabusdamas šypsausi.

Turiu dvidešimt keturias valandas.
Pažadu nugyventi jas su atida
ir mokytis žvelgti atjautos akimis
į būtybes aplink save.

Posmą sudaro keturios eilutės: pirma - įkvėpimui,

antra - iškvėpimui, trečia - dar vienam įkvėpimui, ke­
tvirta - iškvėpimui. Įkvėpdami ir iškvėpdami pagal šį
posmą sutelkite dėmesį į žodžių reikšmę. Norite nugy­
venti jums duotas dvidešimt keturias valandas taip, kad
galėtumėte patirti ramybę, džiaugsmą ir laimę. Esate
pasiryžę nešvaistyti tų dvidešimt keturių valandų, nes
žinote, kad jos yra gyvenimo dovana, ir jūs gaunate šią
dovaną kiekvieną rytą. Tai - sąmoningumas.
Yra daugiau nei penkiasdešimt tokių posmų. Naujas
 P ENKI OS P RAKTI KOS P UOS EL Ė T I LAI MĘ

vienuolis ar vienuolė turi juos įsiminti ir per dieną kal­

bėti. Valydamiesi dantis, vienuoliai mintyse taria vieną
posmą, šlapindamiesi - kitą. Yra dar vienas posmas toms
akimirkoms, kai žmogus velkasi apsiaustą. Puoselėdami
sąmoningumą, esate dėmesingi viskam, ką darote kas­
dieniame gyvenime, - kiekvieną jums duotą gyventi
akimirką nugyvenate su daugiau atidos, tad nešvaistote
laiko ir savo gyvenimo.

KURIAME LAIME

Mes mokame stiprinti laimę sąmoningumu. Neati-

trūkstame nuo mumyse ir aplink mus esančių nuostabių
gyvasties pradų. Mums nereikia blaškytis, nereikia dai­
rytis į ateitį. Laimės galimybės jau yra čia. Būdami są­
moningi, galime suprasti, kad dabar turimų laimės ga­
limybių pakanka, ir iš tikrųjų jų yra daug daugiau nei
reikia, tad laimė įmanoma šią akimirką. Kai vaikštote,
tai gali būti šventė. Kai sąmoningai kvėpuojate, tai taip
pat yra proga iškilmėms. Sąmoningai sėdėdami, šven­
čiame gyvenimą.
Sąmoningumas ne tik padeda išvengti sielvarto
dėl daugelio mažų negandų, bet taip pat leidžia patirti
daugybę trumpų laimės akimirkų, jomis mėgautis ir
jas pratęsti. Sumanę išgerti puodelį arbatos, išėję pasi­
vaikščioti ar tiesiog sėdėdami ir stebėdami, kas vyksta
 KUR AUGA LOTOS AI

aplink, tuo metu galite kurti laimę. Žmonės skun­

džiasi, kad gyvenime visai nepatiria laimės. Turėtume
pastebėti daug mažyčių gyvenimo siūlomų džiaugsmų
ir juos stiprinti.
Yra daug gabių žmonių, turinčių diplomus, mokslo
laipsnius ir sudėtingus titulus. Kai kurie išranda neregėtų
naujų mašinų ir gali sukurti kompiuterio programų. No­
rėtųsi jų paklausti: „Ar galite sukurti laimės akimirką?"
Jei mokate tokį dalyką, tai tikrai naudinga.
Kad išvirtume sriubą, reikia šiek tiek vandens, dar­
žovių, sojų varškės ir dar šio bei to. Galima išvirti gerą
sriubą vos iš kelių paprastų sudedamųjų dalių - nebū­
tina turėti kokių stebuklų. Trumpa laimės akimirka yra
tarsi sriuba. Būdami atviri ir turėdami truputį išradin­
gumo, galime iš kelių ingredientų sukurti laimės aki­
mirką sau ir šalia esančiam žmogui. Savo skanios sriubos
galime pasiūlyti ir kam nors kitam. Jei mokame susikurti
laimės akimirką, patiriame laimę patys, bet galime ją dar
ir padvigubinti - pasidalyti ja su kitu žmogumi. Tai yra
laimės menas - pajusti trumpas kasdieniškas laimės aki­
mirkas ir jomis džiaugtis.
Siūlyčiau jums paimti lapą popieriaus ir užrašyti vi­
sas šią akimirką turimas laimės galimybes. Vieno lapo
gali neužtekti. Gali neužtekti ir dviejų lapų, o gal net
trijų ar keturių. Kai pastebime visus turimus dėmenis,
tampa taip paprasta kurti laimę.
 P E NKI OS PRAKTI KOS P UOS ELĖTI LAI MĘ

KETVIRTA PRAKTIKA:
i c n o M i : SU S I T H L k I M A

Kai esame sąmoningi, susitelkiame. Susitelkimas gali

nušluoti, sunaikinti sielos teršalus, dėl kurių patiriate
kančią, ir taip padėti atsirasti džiaugsmui ir laimei.
Kad neatitoltumėte nuo dabarties akimirkos, reikia
susitelkti. Rūpestis ir nerimas dėl ateities visada yra čia
pat, jie bet kada gali greitai mus pasiglemžti. Mes galime
atkreipti į juos dėmesį, pripažinti, kad jie kilo, ir pade­
dami susitelkimo grįžti į dabarties akimirką.
Būdami susitelkę, turime daug energijos. Mūsų ne­
gali užvaldyti praeities kančių vaizdai ar baimė dėl atei­
ties. Mes įsišaknijame dabarties akimirkoje, todėl nepra­
randame sąlyčio su gyvenimo stebuklais ir galime kurti
džiaugsmą bei laimę.
Susitelkimas visada yra nukreiptas į ką nors. Jei at­
sipalaiduojate ir susitelkiate į savo kvėpavimą, vien dėl
to įgyjate vidinės stiprybės. Pajutę savo kvėpavimą, susi­
telkite į jį visa širdimi ir visa siela. Susitelkti nėra sunku.
Jums visiškai nereikia dėti didžiulių pastangų ar persi­
tempti. Laimė atsiranda lengvai, be pastangų.
 KUR AUGA LOTOS Ą

PENKTA PRAKTIKA:
PUOSEL ĖJ AME Į Ž V A L G Ą

Būdami sąmoningi, suvokiame kūne esančią įtampą.

Kartais jos nepavyksta palengvinti, nors ir labai to no­
rime. Tada mums reikia šiek tiek įžvalgos.
Turėti įžvalgą - vadinasi, suvokti tai, kas yra. Įžval­
ga - tai aiškumas, galintis išvaduoti mus nuo sielos
teršalų, tokių kaip pavydas ar pyktis, o nuo jų išsivada­
vus gali ateiti tikroji laimė. Kiekvienas iš mūsų turi įžval­
gos, tačiau mes ne visada ja pasinaudojame, - o tai pa­
dėtų tapti laimingesniems.
Pavyzdžiui, gali būti, kad suvokiame, jog mūsų lai­
mei trukdo geidulys ar pagieža, kad dėl jų mums kyla
nerimas ir baimė. Suvokiame, kad tai, kam jaučiame
geidulį ar pagiežą, neverta miego, kurį prarandame, bet
vis tiek ir toliau apnikti minčių apie tą dalyką švaistome
laiką ir jėgas. Esame lyg žuvis, kuri jau sykį buvo sužve­
jota ir dabar žino, kad masale yra kabliukas. Jei žuvis
naudosis šia įžvalga, neužkibs, nes ji žinos, kad pagrie­
busi masalą bus sugauta kabliuku.
Dažnai tiesiog užkimbame ant geidulio ar pagie­
žos masalo ir leidžiamės, kad mus sugautų kabliuku.
Įstringame situacijose, nevertose dėl jų taip jaudintis,
prie jų prisirišame. Būdami sąmoningi ir susitelkę, tu­
rėsime įžvalgos, galėsime ja pasinaudoti ir laisvi nu­
plaukti šalin.
 P E NKI OS PRAKTI KOS P UOS ELĖTI LAI MĘ

Pavasarį, kai ore daug žiedadulkių, kai kuriems iš

mūsų dėl alergijos būna sunku kvėpuoti. Net jei nemė­
giname nubėgti astuonių kilometrų, o norime tiesiog
pasėdėti ar pagulėti, kvėpuoti nėra labai lengva. Todėl
žiemą, kai žiedadulkių nėra, mes, užuot skundęsi šalčiu,
galime prisiminti, kaip balandį ar gegužę visai negalėda­
vome išeiti į lauką. Dabar plaučiai švarūs, galime žvaliai
pasivaikščioti lauke ir kvėpuoti mums labai lengva. Są­
moningai sužadiname praeities prisiminimus ir tai pa­
deda branginti gerus dalykus šią akimirką.
Tikriausiai praeityje mums teko patirti kančių, o gal
kada net esame pasijutę kaip pragare. Jei prisimename
tą kančią, bet neleidžiame jai užvaldyti dėmesio, galime
ja pasinaudoti ir priminti sau: „Kaip man šią akimirką
gerai - nesu toje situacijoje. Galiu patirti laimę." Tai bus
įžvalga, ir tą pačią akimirką galėsite patirti džiaugsmo ir
laimės antplūdį.
 6

Laimė
nėra
asmeninis
dalykas
 aip matėme, mūsų kančia susijusi su protėvių bei
mūsų mylimų žmonių kančiomis ir su pačia mūsų
planeta. Taigi žinome, kad mūsų laimė nėra asmeninis
dalykas. Jei mokame kvėpuoti taip, kad būtų malonu,
galime pakviesti protėvius pasimėgauti įkvėpimu mūsų
plaučiais. Jei mokame vaikščioti su pasimėgavimu, ga­
lime juos pakviesti vaikščioti mūsų kojomis.
Kai jaunas žmogus sako tėvams: „Tai - mano kūnas;
tai - mano gyvenimas. Galiu su juo daryti, ką noriu“, jis
teisus tik iš dalies. Jis nesupranta esąs savo tėvų ir anks­
čiau gyvenusių protėvių tąsa. Šis kūnas nėra tik jūsų. Tai
ir jūsų protėvių kūnas. Jūsų kūną kartu sukūrė jūsų šalis,
tauta, kultūra, jūsų protėviai. Todėl nesate vien asmuo.
Iš dalies jūs - tai bendrija.
Yra daug žmonių, patiriančių didžiules kančias.
Kančia juos įveikia ir jie nežino, ką daryti, kad ji liautų­
si. Daugelis žmonių pradeda taip kamuotis būdami
dar labai jauni. Kodėl tada mokyklos mūsų neišmoko,
kaip elgtis su kančia? Jei kančia tokia nepakeliama,
negalite susikaupti, mokytis, sutelkti dėmesio. Kiek­
vieno iš mūsų kančia veikia kitus. Kuo daugiau galėsi­
me išmokyti vienas kitą meno kentėti tinkamai, tuo
 KUR AUGA LOTOS Ą

mažiau kančios bus pasaulyje apskritai ir tuo daugiau

laimės.

( i A U \ A M H S A M O \ 1\ Ci l TM O
IS K I T Ų

Kai kada kančia būna tokia nepakeliama, kad ją pripa­

žinti turi ne vienas žmogus. Kartais, kai kyla grėsmė,
kad kančia mus įveiks, visiems mums reikia pagalbos.
Galime gauti bendros sąmoningumo energijos iš jį
puoselėjančiųjų sambūrio. Tai padeda pripažinti ir pri­
imti kančią, tapusią kliūtimi. Kančiai tapus, atrodytų,
neįveikiama kliūtimi, turime išmokti priimti kitų pa­
ramą.
Šiek tiek pasėdėję kartu ir leidę bendrai sąmonin­
gumo energijai pripažinti ir priimti mūsų skausmą,
tampame vandens lašeliu sužadintos energijos upėje ir
pasijuntame daug geriau. Galbūt mums nereikia nieko
daryti ir net nieko sakyti. Tiesiog leidžiame bendrai są­
moningumo energijai priimti mūsų skausmą. O kartais
mums gali prireikti kreiptis į kitus tiesiogiai ir paprašyti
pagalbos. Tai gali būti labai sunku. Bet kiti žmonės tikrai
nori padėti, jei tik jų paprašome.
Jei mūsų mylimi žmonės kamuojasi, vienas geriau­
sių dalykų, kuriuos galime padaryti, yra pasiūlyti kartu
pasėdėti ar pasivaikščioti ir suteikti jiems sąmoningumo
 LAI MĖ NĖRA A S ME N I N I S DALYKAS

ir ramybės energijos. Galbūt tai padės jiems nurimti ir

priimti savo kančią. Tada jie galės vaikščioti, sėdėti ir
kvėpuoti sąmoningai, galės pasirūpinti savo viduje ver­
kiančiu kūdikiu.

E S A M H C: I A DHl . K I T O / M O C i A L ’ s
SI HI.V A R T O

Kai mylite žmogų, norisi, kad jis būtų laimingas. Kai

užsiimate mūsų dvasine praktika, brangiausias dalykas,
kurį galite suteikti mylimam žmogui, - būti kartu.
Kaip galite mylėti, jei jūsų čia nėra? Jei mylite
žmogų, turite būti kartu. Būti čia yra dvasinė prak­
tika. Labai dažnai pasitaiko, kad jūsų kūnas čia, bet
siela yra kitur. Jūs pasiklydote mintyse, savo sielvarte
ir baimėje - iš tikrųjų nebūnate čia dėl mylimo žmo­
gaus. Tad įkvėpkite, o įkvėpdami sutelkite savo dėmesį į
įkvėpimą. Jūs sugrąžinate sielą į kūną, ir dabar jau esate
kartu su mylimu žmogumi. Tiesiog būti čia yra svar­
biausia mūsų dvasinės praktikos dalis.
Kai tikrai esate čia, galite prieiti, pažvelgti mylimam
žmogui į akis ir pasakyti: „Esu čia dėl tavęs." Brangiau­
sias dalykas, kurį galite duoti tam žmogui, - būti kartu.
To nenusipirksi prekybos centre.
 KUR AUGA LOTOS AI

BENDRA KANČIA,
BEN D RA S D Ž I A U G S M A S

Kai žmonės susiburia ir imasi kurti sąmoningumo, su­

sitelkimo ir atjautos energiją, jų bendra sąmonė įgyja
nuostabių savybių. Verta tai patirti. Vienos mano pas­
kaitos Vokietijoje ramiai klausėsi tūkstantis žmonių,
ir tarp jų buvo keturios jaunos motinos, maitinančios
kūdikius. Vaikai gavo motinos pieno ir kartu - bendros
ramybės energijos.
Per 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolius buvau
Kalifornijoje ir ketinau skaityti viešą paskaitą. Žinoma,
naujienos sukrėtė visą amerikiečių tautą. Pajutau galingą
pykčio ir baimės energiją. Kai nesąmoningai leidžiame,
kad tokia energija mus persmelktų ir mums kenktų, tai
yra labai pavojinga.
Todėl mano paskaita tą vakarą buvo apie tai, kaip
nuraminti stiprias emocijas. Kai ištisą visuomenę ap­
ima baimė ar pyktis, jos energija yra labai galinga ir gali
sužadinti troškimą tučtuojau smogti atsakomąjį smūgį.
Tačiau bendros pykčio ir baimės energijos paskatinti
veiksmai paprastai nėra tai, ko reikia. Labai lengva pra­
dėti pragaištingą karą.
 LAI MĖ NĖRA A S ME N I N I S DALYKAS

R A N D A M E P R I E G L O B ST Į SAVYJE

Puoselėdami atjautą, aplink jus esantys žmonės bus iš­

mintingesni ir laimingesni - ne tik kaip asmenys, bet ir
kaip bendrija. Kai sujungiame savo patirtį ir įžvalgas,
gauname kolektyvinę įžvalgą, kuri gali būti išmintin­
gesnė nei ją sudarančių dalių suma.
Žmogui be bendruomenės sunkiau ką nors pakeisti.
Jei dirbate ligoninėje, klinikoje ar kokioje kitoje vie­
toje, kur jums kasdien tenka atjausti nelaimės ištiktus
žmones, žinote: kai bendradarbiai jus palaiko ir padeda
atjautą ugdyti, gydomasis poveikis būna daug ryškiau
pastebimas. Geroje aplinkoje gali atsiskleisti mūsų ge­
riausios ypatybės, o žalinga aplinka gali išryškinti blo­
giausias.
Sąmoningos bendruomenės parama reikalinga kiek­
vienam. Susivieniję galime kurti gydomąją aplinką visur,
kur tik esame. Ir mūsų šeima, ir klasė, ir darbovietė gali
būti sąmoningomis bendruomenėmis. Kai susiburiame
ir kartu džiaugiamės sąmoningu kvėpavimu, kuriame
bendrą gerą ir labai galingą sąmoningumo ir atjautos
energiją. Kasdieniame gyvenime daugelis iš mūsų atsi­
duria kenksmingoje aplinkoje, kur vienas kitą stiprina
įtarumas, rungtyniavimas, godumas ir pavydas. Aplinka
mus veikia panašiai kaip maistas: iš jos į mus skverbiasi
geros arba žalingos sudedamosios dalys.
Galbūt patekote į neigiamą aplinką, kurios negalite
 KUR AUGA LOTOS Ą

palikti dėl dabartinių šeimos poreikių ar finansinių kliū­

čių. Jei taip nutiko, galite skatinti teigiamus pokyčius.
Pradžioje susikurkite saugų prieglobstį - paskirkite jam
kad ir vieną kambario kampą ar stalą. Taip pat galite pri­
sijungti prie naudingų interneto bendruomenių. Nepra­
raskite vilties.
Savo gyvenimu jūs galite liudyti, kad atjauta įma­
noma bet kokiomis aplinkybėmis. Duokite nedidelį
pavyzdį, ir kiti žmonės galės iš jo pasimokyti. Geriau­
sias būdas padėti kitiems nuslopinti baimę, geidulį ir
įtūžį - parodyti, kad yra ir kitas kelias. Jei meilė perėjo į
neapykantą, jūs galite paversti tos neapykantos atliekas
kompostu - kai jis pamaitins meilės gėlę, ji vėl pražys.

BHNDRI VEI KSMAI

Jei bendrija susiburia puoselėti sąmoningumo drauge -

kartu kvėpuoti, vaikščioti, kartu atlikti gerų darbų, kad
pasaulyje būtų mažiau kančios, - vadinasi, ji imasi tei­
giamų bendrų veiksmų, ir tokiais veiksmais galima labai
daug pasiekti. Galima pastebėti, kad bendruose veiks­
muose yra kai kas asmeniška. Kai kurie sėdi ne taip, kaip
kiti, kitiems lengviau pavyksta susikaupti. Kai kuriems
reikia daugiau paramos. Bendrijoje galima matyti as­
menį, o asmenyje glūdi bendrija. Nėra nei gryno asme­
niškumo, nei grynos bendrystės.
 LAI MĖ NĖRA A S ME N I N I S DALYKAS

Veiksmai, kuriais mažinate bendruomenės ir pa­

saulio kančias, budizme vadinami Teisingais veiks­
mais. Eidami į prekybos centrą, galite pasirinkti, ar jūsų
veiksmai bus teisingi. Kai kuriuos parduodamus daik­
tus pagamino vaikai, kurie negali eiti į mokyklą, o kai
kurių prekių gamybai naudojamos kenksmingos me­
džiagos. Esame visumos, bendrijos dalis, ir net asme­
ninis pasirinkimas, kurias prekes pirkti, veikia bendrą
sąmonę.
Pamenu, kartą su keliais vaikais atėję į metalo dir­
binių parduotuvę apžiūrėjome visas prekes. Mums te­
reikėjo keleto vinių vienam sumanymui, ir iš anksto
sutarėme, kad nieko daugiau nepirksime. Praleidome
parduotuvėje daugiau nei valandą, aiškindamiesi kiek­
vienos parduodamos prekės kilmę ir poveikį, bet nu­
sipirkome tik saują vinių. Mums tai buvo ypatinga
grupinė veikla. Neprivalote kaskart, kai jums tereikia
nusipirkti vieną daiktą, skirti tam valandos, tačiau ga­
lėtumėte jaustis daug laimingesni, jei žinotumėte, kad
daiktai jūsų namuose nepersmelkti vaikų darbininkų
skausmo ir nedvelkia užnuodyta žeme.

VI SAS P AS AU L I S MUSŲ

Gali atrodyti, kad esame atsakingi tik už savo kančias ir

laimę, bet mūsų laimė skleidžia laimę pasaulyje, o mūsų
 KUR AUGA LOTOS Ą

kančia yra pasaulio kančia. Vietnamo budistai turi pasa­

kojimą apie Marą - į velnią panašų veikėją, įasmeninantį
trikdžius, prisirišimą ir neviltį, tą patį, kurio Ananda ne­
norėjo įleisti į Budos olą.
Sakoma, kad kai Buda dar nebuvo pasiekęs nušvi­
timo, o pasaulyje viešpatavo Mara, vyko daug karų ir
buvo daug prievartos. Žmonės siaubingai kankinosi. Ta­
čiau jie kartojo sau: „Jei yra Mara, yra ir Buda. Nereikia
dėl to nerimauti. Buda galiausiai pasirodys."
Tą dieną, kai pasiekė nušvitimą, Buda sėdėjo labai
ramus. Mara paklausė:
- Kas šis vyrukas, sėdintis taip ramiai?
Mara netrukdė Budai - tiesiog leido jam sėdėti.
Buda sėdėjo, meditavo, o paskui atsistojo ir sąmoningai,
laisvai, ramiai nuėjo.
- Kas tu? Kodėl tu čia? - paklausė Mara.
- Kaip matau, šioje Žemėje gražu, - atsakė Buda. -
Žavingas reginys. Gražus ankstyvas rytas. Popietė ir va­
karas taip pat nuostabūs. Regiu šiuos stebuklus, dėl to
esu labai laimingas. Man nereikia valdų ir turtų. Man
nieko nereikia. Tenoriu ramiai sėdėti ir vaikštinėti po šią
gražią planetą.
Mara pamanė, kad tai nėra blogas prašymas.
- Gerai, gali sėdėti kiek nori ir kiek tinkamas vaikš­
čioti, - tarė jis.
Praėjo kelios dienos, ir Buda išsakė kitą prašymą:
- Turiu vieną kitą draugą. Tiesą sakant, turiu tūks­
 LAI MĖ NĖRA A S ME N I N I S DALYKAS

tantį du šimtus penkiasdešimt draugų. Jie visi norėtų

sąmoningai sėdėti ir vaikščioti. Ar galėtume čia gauti
vietos sąmoningai ir ramiai sėdėti bei vaikščioti?
- Žinoma, - atsakė Mara. - Jei sėdėsite ir vaikščio­
site - puiku. Kiek vietos norėtumėte savajai sėdėjimo ir
vaikščiojimo meditacijai?
Anuomet žmonės neturėjo išmoningų matavimo
prietaisų.
- Turiu tris apsiaustus, - tarė Buda. - Jei neprieš­
tarausi, nusivilksiu viršutinį apsiaustą ir sviesiu į dangų
taip aukštai, kaip tik galėsiu. Apsiausto ant Žemės meta­
mas šešėlis bus tas plotas, kurį norėčiau gauti, kad turė­
čiau kur sąmoningai sėdėti, vaikščioti ir gyventi.
- Ką gi, daugiausia išeis keli kilometrai, - pasakė
Mara. - Sutinku.
Buda susuko apsiaustą ir sviedė į dangų. Šis pakilo
aukštai aukštai. Tada apsiaustas išsiskleidė, ir jo šešėlis
uždengė visą planetą.
Nuo tada Buda ir jo mokiniai eina per visą Žemę,
puoselėdami atjautą ir sąmoningumą, ir palengvina
žmonių kančias. Visi turime teisę šioje planetoje elgtis
kaip jie, kad būtų kuo mažiau kančių ir kuo daugiau
laimės. Ši Žemė priklauso ne tik Marai, bet ir Budai.
 KUR AUGA LOTOS AI

L A I M I - S M HN A S

Mūsų dvasinės praktikos esmę galima nusakyti taip:

mes permainome kančią į laimę. Tai nėra sudėtinga, bet
reikia lavinti sąmoningumą, ugdyti susitelkimą ir puo­
selėti įžvalgą. Pirmiausia turime grįžti į save, susitaikyti
su savo kančia, elgtis su ja švelniai ir atidžiai pažvelgti
į skausmo šaknis. Turime išvengti bergždžių, nebūtinų
kančių, nešauti antrosios strėlės ir geriau apmąstyti sa­
vąją laimės sampratą. Galiausiai - turime kasdien puo­
selėti laimę pripažindami, suprasdami ir atjausdami save
ir aplinkinius. Visa tai darome ir savo, ir mylimų žmo­
nių, ir didesnės bendruomenės labui. Tai - kančios ir
laimės menas. Kiekvienu įkvėpimu malšiname kančias
ir kuriame džiaugsmą. Su kiekvienu žingsniu skleidžiasi
įžvalgos žiedas.
Laimės praktikos
 Pirma:
šešiolika kvėpavimo pratimų

Šie pratimai paimti iš Anapanasati Sutos, mokančios kvė­

puoti sąmoningai. Iš viso jų yra šešiolika. Pirmaisiais ke­
turiais pratimais rūpinamės savo kūnu, keturiais antrosios
grupės pratimais rūpinamės pojūčiais. Trečios grupės
pratimai skirti sielai, o ketvirtos grupės - jos objektams.
Nors pirma pratimų grupė pirmiausia skirta pasi­
rūpinti kūnu ir jo sveikata, juos atlikdami sieloje galite
patirti malonumą, laisvę ir džiaugsmą, nes kūnas visada
atsiskleidžia kartu su pojūčiais ir siela.
Sielą galima apibūdinti kaip sudarytą iš dalelių, -
tarsi vandens lašelių upėje, - vadinamų psichikos da­
riniais. Kiekvienas vandens lašelis sielos upėje yra psi­
chikos darinys. Sąmoningumas, susitelkimas, meilė ir
įžvalga yra psichikos dariniai.
Ketvirta pratimų grupė skirta sielos objektams, nes
psichikos dariniai visada būna nukreipti į kokius nors
objektus. Būdami pikti, visada esame pikti ant ko nors.
Mylėti - visada reiškia mylėti ką nors.
 KUR AUGA LOTOS AI
KVĖPAVIMO PRATIMAS /
1 GRUPĖ
Kai įkvepiu, sutelkiu dėmesį į
įkvėpimą.
Kai iškvepiu, sutelkiu dėmesį į
iškvėpimą.
Kai įkvepiu, seku įkvėpimo
veiksmą nuo pradžios iki
galo.
Kai iškvepiu, seku iškvėpimo
veiksmą nuo pradžios iki galo.
! dėmesingi kvėpavimui, bet ir
Kai įkvepiu, sutelkiu dėmesį į
visą savo kūną.
Kai iškvepiu, sutelkiu dėmesį į
visą savo kūną.
Kai įkvepiu, raminu kūną.
Kai iškvepiu, raminu kūną.
APRAŠYMAS
Šis labai paprastas pratimas gali
padėti jums atsikratyti minčių,
rūpesčių ir baimės. Jis iš karto
suteikia daug laisvės.
Įdėmiai sekite, kaip įkvepiate
ir iškvepiate, būkite dėmesingi
nuo pradžios iki galo, tarsi
vesdami pirštu per liniją. Taip
kvėpuodami, ne tik esate
visiškai į jį susitelkiate.
Šis pratimas suvienija kūną ir
sielą. Iš tikrųjų įsišaknijame čia
ir dabar, visiškai sąmoningai
gyvename šią akimirką.
Šis pratimas skirtas kūne
esančiai įtampai numalšinti. Tai
suteikia laimės.
 LAI MĖS P RAKTI KOS
KVĖPAVIMO PRATIMAS /
2 GRUPĖ
Kai įkvepiu, jaučiu džiaugsmą.
Kai iškvepiu, jaučiu
džiaugsmą.
Kai įkvepiu, jaučiu laimę.
Kai iškvepiu, jaučiu laimę.
Kai įkvepiu, sutelkiu dėmesį į
skausmą.
Kai iškvepiu, sutelkiu dėmesį
į skausmą.
Kai įkvepiu, malšinu skausmą.
Kai iškvepiu, malšinu
skausmą.
APRAŠYMAS
Būdami sąmoningi, galime
sužadinti džiaugsmo pojūtį
bet kur ir bet kada.
Sąmoningumas padeda mums
suvokti, kiek daug laimės
galimybių turime tiesiog dabar.
Kai pajuntame skausmą,
turėtume būti čia, kad juo
pasirūpintume. Būdami
sąmoningi, pripažįstame
skausmą, priimame jį ir mums
palengvėja.
Šis pratimas nuramina kūną ir
sielą, jie nuščiūva. Kūnas, siela,
pojūčiai ir kvėpavimas tampa
vieningi.
 KUR AUGA LOTOS AI
KVĖPAVIMO PRATIMAS /
3 GRUPĖ
Kai įkvepiu, sutelkiu dėmesį į
savo sielą.
Kai iškvepiu, sutelkiu dėmesį į
savo sielą.
Kai įkvepiu, suteikiu sielai
laimės.
Kai iškvepiu, suteikiu sielai
laimės.
Kai įkvepiu, stiprinu sielos
susitelkimą.
Kai iškvepiu, stiprinu sielos
susitelkimą.
Kai įkvepiu, išlaisvinu sielą.
Kai iškvepiu, išlaisvinu sielą.
APRAŠYMAS
Sielos upė teka dieną ir
naktį. Vieną psichikos darinį
keičia kitas. Mes esame čia ir
suvokiame juos atsirandant ir po
kurio laiko išnykstant.
Pradžiuginame sielą, daigindami
geras sėklas.
Visa siela pragiedrėja.
Susitelkiame ir koncentruojame
dėmesį į vieną dalyką. Tik
susitelkę galime išsivaduoti iš
savo idėjų ir pasiekti įžvalgą.
Šiuo pratimu atrišame visus
sielos mazgus. Ramiai stebime
sielą, atkreipdami dėmesį į visas
smulkmenas. Tai padeda įveikti
tokius kliuvinius kaip liūdesys,
nerimas dėl praeities ir ateities,
sutrikimas dėl dabarties ir
klaidingas jos supratimas.
 LAI MĖS P RAKTI KOS
KVĖPAVIMO PRATIMAS /
4 GRUPĖ
Kai įkvepiu, sutelkiu dėmesį
į laikiną visų objektų prigimtį.
Kai iškvepiu, sutelkiu dėmesį
į laikiną visų objektų prigimtį.
Kai įkvepiu, sutelkiu dėmesį
į troškimų išnykimą.
Kai iškvepiu, sutelkiu dėmesį
į troškimų išnykimą.
Kai įkvepiu, sutelkiu dėmesį
į baigtį.
Kai iškvepiu, sutelkiu dėmesį
į baigtį.
Kai įkvepiu, sutelkiu dėmesį į
atsisakymą.
Kai iškvepiu, sutelkiu dėmesį į
atsisakymą.
APRAŠYMAS
Susitelkti ir apmąstyti laikinumą
yra slaptingas ir nuostabus
meditacijos būdas. Tai
darydami esmingai suvokiame
visos esinijos prigimtį. Viskas
amžinai mainosi ir niekas neturi
nepriklausomos savasties.
Kai suprantame, kokia yra tikroji
mūsų troškimų ir trokštamų
dalykų prigimtis, tampa aišku,
kad nei gauti šių dalykų, nei
tikėtis jų gauti ateityje nėra
laimė. Gerai suvokiame, kad visi
daiktai iš prigimties laikini, kad
visi jie atsiranda ir sunyksta.
Baigtis reiškia, kad liaujasi
visos klaidingos mintys ir
nelieka idėjų, trukdančių mums
tiesiogiai patirti galutinę tikrovę,
o tada numalšta kančia, kilusi iš
neišmanymo. Tada galime patirti
nuostabią tikrąją esamybės
prigimtį.
Šis pratimas padeda pažvelgti
atidžiau, padeda atsisakyti
troškimų ir prisirišimo, baimės
ir pykčio. Mes neatsižadame
tikrovės, bet atsisakome
klaidingo tikrovės supratimo.
Kuo daugiau atsisakome, tuo
laimingesni tampame.
 KUR AUGA LOTOS AI

Pirmas pratimų ketvertas

Atlikdami pirmą pratimą, puoselėjame kvėpavimo są­

moningumą. „Kai įkvepiu, suvokiu, kad įkvepiu. Kai iš­
kvepiu, suvokiu, kad iškvepiu." Kai susikoncentruojame
į kvėpavimą, apie nieką daugiau nebegalvojame ir visą
dėmesį skiriame vien įkvėpimui ir iškvėpimui.
Antras pratimas - „Kai įkvepiu, seku įkvėpimo veiks­
mą nuo pradžios iki galo. Kai iškvepiu, seku iškvėpimo
veiksmą nuo pradžios iki galo". Atliekant šį pratimą, siela
susikaupia ir susitelkia. Sekame visą įkvėpimo ir visą iš­
kvėpimo veiksmą, nieko nepraleidžiame.
Trečias pratimas - „Kai įkvepiu, sutelkiu dėmesį į
visą savo kūną. Kai iškvepiu, sutelkiu dėmesį į visą savo
kūną". Atlikdami šį pratimą, prisimename, kad turime
kūną, ir sutelkiame į jį dėmesį, iš naujo suvienijame
kūną ir sielą. Gali būti, kad įkvėpdami ir iškvėpdami,
įsiklausydami į kūną, pajusime jame įtampą ir skausmą.
Vadinasi, jūs leidote, kad kūne kauptųsi įtampa ir stre­
sas, ir čia gali glūdėti daugelio ligų ištakos. Dėl to jums
reikėtų tą įtampą numalšinti. Ją malšiname ketvirtu
sąmoningo kvėpavimo pratimu: „Kai įkvepiu, malšinu
kūno įtampą. Kai iškvepiu, malšinu kūno įtampą." Arba:
„Kai įkvepiu, raminu kūną. Kai iškvepiu, raminu kūną."
Kad numalšintume įtampą ir nuramintume kūną, mums
gali prireikti įžvalgos.
 LAI MĖS P RAKTI KOS

Antras pratimų ketvertas

Atlikdami penktą pratimą, kreipiame dėmesį nebe į

kūną, o į pojūčius, ir imame kurti džiaugsmą. „Kai įkve­
piu, sutelkiu dėmesį į džiaugsmo pojūtį." Puoselėdami
sąmoningumą, galime kurti džiaugsmą ir laimę. Tai nėra
itin sunku. Džiaugsmas ir laimė yra truputį skirtingi da­
lykai. Džiaugsmas dar turi tam tikrą jaudulio ar lūkesčio
atspalvį, o laimei būdingas lengvumas ir laisvė.
Prancūzai mėgsta dainuoti: Quest-ce quon attend
pour etre heureux? („Ko lauki, kad būtum laimingas?")
Laimingi galite būti tiesiog čia šią akimirką. Sugrąžinę
kūnui sielą, įsišaknijate dabarties akimirkoje ir įsisąmo­
ninate daugelį gyvenimo stebuklų, kurie yra čia, jumyse
ir aplink jus. Kai turite tiek daug laimės galimybių, galite
lengvai sužadinti džiaugsmo ir laimės pojūčius. Kiek­
vienas atliktas pratimas suteikia galimybę atlikti tolesnį
pratimą.
Todėl penktu ir šeštu pratimais puoselėjate laimės
meną - meną kurti džiaugsmą ir laimę, kad būtų malonu
ir kad gytumėte. Tolesnių dviejų pratimų tikslas - pripa­
žinti, kad jaučiate skausmą, ir juo pasirūpinti.
Septintas pratimas - „Kai įkvepiu, sutelkiu dėmesį į
savo skausmą". Žmogus, kuris puoselėja sąmoningumą,
pajutęs skausmą moka jį pasitikti. Jūs nepasiduodate
skausmui, neleidžiate jam skatinti jūsų reakcijos, dėl ku­
rios jums ir kitiems tektų kentėti dar daugiau.
 KUR AUGA LOTOS AI

„Kai įkvepiu, sutelkiu dėmesį į savo skausmą. Kai

iškvepiu, sutelkiu dėmesį į savo skausmą.“ Tai - menas.
Turime jo išmokti, nes daugumai iš mūsų nepatinka būti
kartu su savo skausmu. Mes bijome, kad skausmas mus
įveiks, todėl nuolat mėginame nuo jo bėgti. Patiriame
vienišumą, baimę, pyktį ir neviltį. Dažniausiai mėgi­
name tai paslėpti ką nors vartodami. Kai kurie iš mūsų
ieškosi ko nors suvalgyti. Kiti įsijungia televizorių. Dau­
gelis žmonių netgi daro abu šiuos dalykus kartu. Net jei
televizijos programa visai neįdomi, mes nedrįstame jos
išjungti, nes išjungus tektų grįžti į save ir susidurti su vi­
diniu skausmu. Parduotuvėse galima rasti daug daiktų,
praverčiančių mums, kai mėginame išvengti vidinės
kančios.
Sekdami mūsų mokymu ir užsiimdami mūsų dva­
sine praktika, elgiamės priešingai: grįžtame į save ir pasi­
rūpiname skausmu. Kad grįžtume nebijodami, jog pasi­
duosime skausmui, vaikštome ir kvėpuojame sąmonin­
gai - taip kuriame sąmoningumo energiją. Stiprinami
šios energijos, pripažįstame vidinį skausmą ir švelniai
priimame jį. Čiūčiuojame verkiantį vaiką. Atlikdami tre­
čią pratimą, sutelkiame dėmesį į kūną, ketvirtu pratimu
jį nuraminame. Atitinkamai atlikdami septintą pratimą
sutelkiame dėmesį į skausmą, o atlikdami aštuntą - jį
priimame, raminame ir malšiname. Visi šie aštuoni
pirmų dviejų grupių pratimai yra paprasti ir nesunkiai
atliekami kasdieniame gyvenime.
 LAI MĖS P RAKTI KOS

Trečias pratimų ketvertas

Devintas pratimas yra toks: „Kai įkvepiu, sutelkiu dė­

mesį į savo sielos vyksmus. Kai iškvepiu, sutelkiu dė­
mesį į savo sielos vyksmus." Nesiliaudami kvėpuoti są­
moningai, suvokiame mumyse atsirandančius psichikos
darinius. Juos vadiname tikraisiais vardais, pavyzdžiui,
„pyktis" arba „džiaugsmas".
Dešimtas pratimas - „suteikti sielai laimės", užčiuop­
ti vertingas sėklas, esančias jūsų sielos dirvoje, ir jas pa­
laistyti, kad jos galėtų atsiskleisti kaip psichikos dariniai
arba kaip galinga energija, ir padarytų mus laimingus. Tai
darome dėl savęs ir dėl mylimų žmonių.
Vienuoliktu pratimu stipriname sielos susitelkimą,
o dvyliktu išlaisviname sielą. Susitelkimas, sanskrite
vadinamas samadhif yra galinga jėga, kurios sukaupę
galite persimainyti, aiškiai pamatyti esamybę ir suvokti
jos tikrąją prigimtį. Jūs galite susitelkti į akmenuką, lapą,
debesį arba į savo pyktį ar baimę. Įmanoma susitelkti į
bet kokį dalyką. Manau, mokslininkai taip pat puose­
lėja susitelkimą. Kad geriau suprastų kokį nors dalyką,
jie turi visiškai į jį susitelkti. Bet susitelkimas, kaip jį čia
suprantame, ugdomas siekiant labai konkretaus tikslo:
perkeisti mūsų sieloje esančius teršalus, tokius kaip
baimė, pyktis ir iliuzijos, ir išsilaisvinti.
 KUR AUGA LOTOS Ą

Paskutinis pratimų ketvertas

Atlikdami tryliktą pratimą, sutelkiame dėmesį į laiki­

numą. Turėdami laikinumo įžvalgą, matome, kad visa,
kas yra, iš prigimties saistoma tarpusavio priklausomy­
bių, ir niekas neturi atskiros, nepriklausomos savasties.
Keturioliktas pratimas padeda mums suvokti tikrąją
troškimų prigimtį ir suprasti, kad viskas šią pat akimirką
kartu ir atsiranda, ir nyksta. Turėdami šią įžvalgą, nebe-
prisirišame prie jokio trokštamo dalyko ir jokio reiški­
nio nebelaikome nekintančia ir atskira esybe.
Atlikdami penkioliktą pratimą, gilinamės į savo
minčių bei idėjų prigimtį ir jų atsikratome. Kai atkakliai
nesilaikome savo idėjų, iliuzijos ima sklaidytis, todėl pa­
tiriame laisvę ir džiaugsmą.
Šešioliktas pratimas padeda mums dar geriau su­
prasti troškimus ir prisirišimą, baimę ir nerimą, neapy­
kantą ir pyktį ir jų atsikratyti. Esame linkę manyti, kad
ko nors atsižadėję netenkame to, kas daro mus laimin­
gus. Bet yra priešingai. Kuo daugiau dalykų atsisakome,
tuo laimingesni tampame. Mes neišsižadame visko. Ne­
atsižadame tikrovės, bet atsisakome klaidingų idėjų ir
klaidingo tikrovės supratimo.
 Antra: se sio s m a n t r o s

Šios šešios mantros yra būdai išreikšti meilę ir atjautą.

Jos gali labai padėti permainyti kančią ir kurti laimę san­
tykiuose su mylimu žmogumi, draugu ar bendradarbiu.
Jas gali kalbėti ir vaikai. Galbūt jūs iš pradžių norėsite
šiomis mantromis kreiptis į save, nes kitą mylėti ir su­
prasti galite tik tada, kai mylite ir suprantate save.
Mantra yra stebuklinga formulė. Kiekvieną kartą,
kai ją ištariate, galite kaipmat pakeisti padėtį - jums
nereikia laukti. Išmokite ją, kad galėtumėte ištarti, kai
bus tinkamas laikas. Mantros veiksmingumą lemia są­
moningumas ir susitelkimas. Jei kalbėdami mantrą ne­
sate sąmoningi ir susitelkę, ji nepadės. Bet sąmoningi ir
susitelkę galime būti visi.

MANTRA | APRAŠYMAS i
| Esu čia dėl tavęs. Ši mantra - tai dvasinė praktika, ne
I pareiškimas. Mylėti žmogų reiškia
i būti čia dėl jos ar jo. Bet pirmiausia
turite būti čia dėl savęs. Šios mantros
paskirtis - užtikrinti, kad esate čia.
 KUR AUGA LOTOS Ą

MANTRA APRAŠYMAS
Žinau, kad esi čia, dėl to Šios mantros paskirtis yra pripažinti,
esu labai laimingas(a). kad mylimas žmogus yra čia, ir
pasakyti, kiek laimės tas žmogus jums
suteikia dėl to, kad ne tik dar nepaliko
šio pasaulio, bet ir yra šalia. Kiekvienas
nori patirti mylimo žmogaus atidumą
ir dėmesį. Ši mantra beregint padarys
kitą žmogų laimingą.
Žinau, kad tau skauda, Šią mantrą turite ištarti tada, kai
todėl esu čia dėl tavęs. matote, kad kitas žmogus kankinasi.
Jei judu esate mylimieji, turite žinoti,
kas nutiko mylimam žmogui. Jei esate
čia dėl mylimo žmogaus, ir ji arba jis
patiria kančią, jūs tai pastebėsite.
Man skauda. Šiąmantrą turite ištarti tada, kai
Prašau, padėk. kankinatės ir manote, kad jums kančių
sukėlė kitas žmogus. Neprarasdami
sąmoningumo ir susitelkimo, prieikite
prie jos arba jo ir pasakykite šią mantrą.
Gali būti šiektiek nelengva, nes jums
skaudu. Šiai mantrai reikia truputį
pasirengti, bet jūs galite tai padaryti.
Tai laiminga akimirka. Penkta mantra padeda nepamiršti,
kaip mums pasisekė, kad čia ir dabar
turime tiek daug laimės galimybių.
Tai, ką sakai, Ši mantra primena, kad mes esame
iš dalies teisinga. žmonės ir turime tiek teigiamų, tiek
neigiamų savybių. Pagyros neturėtų
apsukti mums galvos, o kritikuojami
neturėtume nusiminti.
 LAI MĖS P RAKT I KOS

Pirma mantra

Pirma mantra yra „esu čia dėl tavęs" Ją ištarti nesunku.

Mylėti žmogų reiškia dėl jos ar jo būti čia. Tai - menas,
kurį reikia praktikuoti. Jei nesate reikiamai sąmoningi ir
susitelkę, negalite visa esybe būti čia dėl savęs ar dėl kito.
Sąmoningai kvėpuodami, sąmoningai vaikščiodami ir
sėdėdami, galite grąžinti kūnui sielą ir visiškai įsišaknyti
čia ir dabar. Kai mylite žmogų, turite duoti jai ar jam
geriausia, ką turite. Geriausia, ką galite duoti kitam, -
tikrai būti kartu.
Kad galėtumėte būti čia dėl kito, turite būti čia dėl
savęs. Todėl iš pradžių šia mantra kreipiamės į save. „Esu
čia dėl tavęs" reiškia, kad esu čia ir dėl savęs. Siela grįžta
į kūną ir mes įsisąmoniname, kad jį turime. O būna, kad
tai užmirštame, ypač kai esame įnikę į darbą.
Sąmoningai įkvepiant ir iškvepiant sugrąžinti kūnui
sielą gali būti labai malonu. Jūs džiaugiatės tuo, kad įkve­
piate, džiaugiatės savo kūnu ir siela. Vien tai jau gali pa­
veikti kitą žmogų. Tas žmogus gali būti pasiklydęs min­
tyse ar rūpesčiuose dėl praeities arba ateities. Kai tikrai
esate kartu ir veiksmingai ištariate šią mantrą, padedate
jai ar jam grįžti į save, būti čia ir dabar.
Svarbiausias meilę apibrėžiantis dalykas yra buvi­
mas čia. Tai - dvasinė praktika. Kaip galite mylėti, jei
jūsų čia nėra? Kad galėtumėte mylėti, turite būti čia, su­
vieniję kūną ir sielą. Kas tikrai myli, žino, kad sąmonin­
gumo puoselėjimas yra tikros meilės pamatas.
 KUR AUGA LOTOS AI

Antra mantra

Antra mantra taip pat yra labai veiksminga ir gali pada­

ryti laimingus abu žmones vienu metu. „Brangioji, žinau,
kad esi čia, dėl to esu labai laimingas." Dabar jau tikrai
esate kartu su jums labai brangiu žmogumi, todėl galite
pripažinti, kad ji arba jis taip pat yra čia. Tardami „bran­
gioji, žinau, kad esi čia", kartu sakote „man labai svarbu,
kad tu čia. Jei nebūtum čia, nepatirčiau tokios laimės".
Negalite žengti antrojo žingsnio, jei nesate žengę
pirmojo, tai yra jei neištarėte pirmos mantros. „Esu čia.
Suvokiu, kad esu šioje vietoje. Savo buvimą čia skiriu
tau, mylimoji." Tai geriausia dovana, kurią galime pa­
dovanoti mylimam žmogui. Nieko nėra brangesnio už
jūsų buvimą kartu. Galite prekyvietėje nupirkti žmo­
gui daiktų, tačiau kad ir kiek jie kainuotų, niekas nebus
taip brangu kaip jūsų buvimas čia. Būdami sąmoningi,
galite padaryti savo buvimą kartu grynesnį, malonesnį,
išreikšti juo daugiau meilės, skirti šį nuostabų dalyką
mylimam žmogui ir sukurti laimę abiem.

Trečia mantra

Trečia mantra reikalinga tada, kai matote, kad kitas žmo­

gus kankinasi. Ši mantra gali padėti jai ar jam tuoj pat
ir sušvelninti kančią. Iš pradžių imkite kvėpuoti sąmo­
 LAI MĖS P RAKTI KOS

ningai, sąmoningai pasėdėkite arba pavaikščiokite - taip

užtikrinsite, jog esate čia. Tada būsite pasirengę prieiti
ir ištarti: „Brangusis, žinau, kad tau skauda, todėl esu
čia dėl tavęs." Tai - tikra meilė. Tikra meilė kyla iš są­
moningumo. Esate sąmoningi, todėl žinote, kad su kitu
žmogumi kažkas negerai. Jei tai pastebėjote, galite pa­
dėti: „Brangusis, žinau, kad tau skauda. Todėl esu čia dėl
tavęs." Tada, jums dar net nespėjus nieko daugiau pada­
ryti, jo kančia palengvės.
Kai kankinatės, bet mylimas žmogus nepaiso jūsų
kančios, kenčiate dar labiau. Bet jei tas žmogus yra dė­
mesingas jūsų kančiai ir šiomis sunkiomis akimirkomis
būna čia dėl jūsų, jūsų kančia kaipmat palengvėja. Ne­
reikia laukti - pasidaro lengviau. Kai jūsų antroji pusė
kenčia, galite ištarti šią mantrą.

Ketvirta mantra

Ketvirta mantra truputį sunkesnė, ypač jei esate per­

nelyg išdidūs. Ji tinka tada, kai jūs patys kankinatės ir
manote, kad jums kančią sukėlė kitas žmogus. Kartais
taip atsitinka. Jei tą patį jums būtų pasakęs ar padaręs
kas nors kitas, būtumėte kankinęsi mažiau. Tačiau tai
pasakė ar padarė žmogus, kurį labiausiai mylite. Dėl to
jūsų kančia labai skausminga. Galbūt kyla noras ją ar jį
nubausti dėl to, kad išdrįso sukelti jums kančią.
 KUR AUGA LOTOS AI

Kankinamės ir manome, kad kančią sukėlė kitas

žmogus. „Ji manęs nemyli. Kodėl tada turėčiau mylėti
ją?" Dažnai kyla natūralus noras tą žmogų nubausti, ir
tai darome rodydami, kad „puikiai galiu gyventi ir be
tavęs". Tai netiesioginis būdas pasakyti „man tavęs ne­
reikia". Bet tai nėra tikra meilė. Daugelis iš mūsų esame
padarę šią klaidą. Aš taip pat ją esu padaręs.
Tačiau mes mokomės. Kai patiriame kančią, iš tikrųjų
mums reikia to kito žmogaus. Dėl to įsipareigojome pra­
dėdami santykius. Šio įsipareigojimo turime laikytis, būti
jam ištikimi. Jei patiriate kančią, turėtumėte jai ar jam pa­
sakyti, kad kankinatės ir kad jums reikia pagalbos. Bet mes
esame linkę elgtis priešingai. Norime parodyti, kad mums
jos ar jo nereikia. Verčiau užsidarome savo kambaryje ir
verkiame, o ne prašome pagalbos. Jūs turite išdidumo. Bet
meilėje nėra vietos išdidumui. Dėl to mums reikia ketvir­
tosios mantros: „Brangioji, man skauda. Prašau, padėk."
Tai taip paprasta, bet kartu ir sunku. Tačiau jei pri-
siversite ištarti šią mantrą, pažadu - jūsų kančia iš karto
palengvės.
Jei ji ar jis pastebi, kad kažkas yra ne taip, ir klausia
„brangusis, ar tau skauda?", o tada mėgina jus paguosti,
galbūt jums norėsis atsakyti: „Skauda? Kodėl man tu­
rėtų skaudėti?" Bet tai netiesa - jūs labai kankinatės. Jei
ji ar jis prieina ir mėgina uždėti ranką jums ant peties,
galbūt jums knietės atsakyti: „Palik mane vieną." Dauge­
lis iš mūsų daro šią klaidą.
 LAI MĖS P RAKTI KOS

Kalbėdami ketvirtą mantrą, elgiatės priešingai. Tu­

rite pripažinti, kad kenčiate. „Brangioji, man skauda.
Noriu, kad žinotum. Prašau, padėk." Iš tikrųjų mantros
formulė truputį ilgesnė: „Brangioji, man skauda. Nesu­
prantu, kodėl tai man pasakei. Nesuprantu, kodėl taip su
manimi pasielgei. Man skauda. Prašau, paaiškink. Man
reikia tavo pagalbos." Tai - tikra meilė. Bet jei sakote
„man neskauda, man nereikia tavo pagalbos", tai nėra
tikra meilė.
Užsirašykite šią mantrą ant banko kortelės dydžio
lapelio ir įsidėkite į piniginę. Kai kitą kartą patirsite kan­
čią ir jums atrodys, kad ją sukėlė mylimas žmogus, nepa­
mirškite lapelio išsiimti ir perskaityti. Tada žinosite, ką
iš tikrųjų reikia daryti.
Užsiimdami šia dvasine praktika, turite teisę kankin­
tis dvidešimt keturias valandas, ne ilgiau. Tai galutinė
riba. Tada turite ištarti ketvirtą mantrą. Jei negalite ateiti
pas tą žmogų, galite pasinaudoti mobiliuoju telefonu ar
kompiuteriu arba užrašyti žodžius ant popieriaus lapo ir
padėti ant to žmogaus stalo ar kitoje matomoje vietoje.
Esu tikras, kad jei prisiversite tai užrašyti, jūsų kančia
beregint palengvės.
Šioje mantroje galima išskirti tris dalis. Pirmoji
skamba taip: „Brangioji, man skauda, ir noriu, kad tai
žinotum." Čia jūs dalijatės savo laime ir kančia. „Prašau,
paaiškink, kodėl taip su manimi pasielgei, kodėl man tai
pasakei. Man skauda."
 KUR AUGA LOTOS AI

Antroji dalis tokia: „Stengiuosi kiek įmanydamas."

Tai reiškia, kad puoselėju sąmoningumą, todėl jei mane
apima pyktis, nesakau ir nedarau nieko, kas galėtų pa­
kenkti man ar tau. Kvėpuoju ir vaikštau sąmoningai, ati­
džiai žvelgiu į savo kančią, kad išsiaiškinčiau jos šaknis.
Manau, kad man kančią sukėlei tu. Bet aš siekiu sąmo­
ningumo, todėl žinau, kad nereikėtų to laikyti neabejo­
tina tiesa. Mėginu išsiaiškinti - gal kančią teko patirti dėl
to, kad ką nors klaidingai supratau. Galbūt turėjai ome­
nyje ką kita ar neketinai taip pasielgti. Puoselėju sąmo­
ningumą, todėl stengiuosi kiek įmanydamas, kad būčiau
atidesnis, pripažinčiau savo pyktį ir švelniai jį priimčiau.
„Stengiuosi kiek įmanydamas" yra tam tikras primi­
nimas ir kartu kvietimas mylimam žmogui elgtis taip
pat. Kai ji ar jis supras, kad norime pasakyti kenčiantys,
galbūt pamanys: „Ak, nežinojau. Ką padariau, ką pasa­
kiau, kaip sukėliau tiek kančios?" Tada abu pradėsite
žvelgti į kančią atidžiau, ir jei kuris iš judviejų ras prie­
žastį, tegul iš karto tai kitam pasako ir atsiprašo dėl savo
nenuovokumo, kad tam kitam nebereikėtų kankintis.
Antrasis sakinys skatina abu žmones būti dėmesingus
tam, kas vyksta, atidžiai į tai žvelgti ir išsiaiškinti tikrąją
kančios priežastį.
Trečioji dalis yra „prašau, padėk". Ši dalis gali būti
šiek tiek nelengva, bet ji labai svarbi. Jai reikia trupučio
drąsos. Kai mylime vienas kitą, mums vienam kito rei­
kia, ypač kai kamuojamės. Jūsų kančia yra kito kančia.
 LAI MĖS P RAKTI KOS

Kito laimė yra jūsų laimė. Atidžiai pažvelgę į susiklos­

čiusią padėtį, galime pasiekti įžvalgą, padėsiančią susi­
taikyti ir atkurti mūsų santykių darną.
Trys mantros dalys yra: „Man skauda, ir noriu, kad
tai žinotum. Stengiuosi kiek įmanydamas. Prašau, pa­
dėk." Išsitraukę iš piniginės lapelį ir perskaitę šią mantrą,
tiksliai prisiminsite, kaip turite elgtis.

Penkta mantra

Penktos mantros žodžiai - „tai laiminga akimirka". Tai

ne savitaiga ir ne norų tapatinimas su tikrove. Galime
džiaugtis daugeliu laimės galimybių, jei tik esame sąmo­
ningi ir jų paisome. Ši mantra skirta priminti, kad mums
abiem labai pasisekė, - juk čia ir dabar turime tiek gali­
mybių pajusti laimę. Sėdėdami ar eidami pasivaikščioti
su mylimu žmogumi, galbūt norėsite ištarti penktąją
mantrą, kad abu prisimintumėte: kaip gerai, kad turime
šitiek laimės galimybių. Jei jomis nesidžiaugiame, tai
labai neišmintinga. Nuo jūsų sąmoningumo priklauso,
ar suvoksite, kad ši akimirka yra laiminga. Tik sąmonin­
gumo padedami galite patirti daugelį čia ir dabar turimų
laimės galimybių. Jų yra daugiau nei reikia, kad abu bū­
tumėte laimingi. Todėl kartu sėdėdami ar vaikščiodami
turite progą kartu praleisti laiką, kvėpuoti sąmoningai ir
suvokti, kaip jums pasisekė. Būtent dėl sąmoningumo
 KUR AUGA LOTOS AI

dabarties akimirka tampa nuostabi, laiminga. Tai, ką da­

rome jį puoselėdami, yra tikras menas: menas užsiimant
dvasine praktika sukurti laimę čia ir dabar.

Šešta mantra

Šešta mantra ypač tinka patiriant kančią dėl komp­

leksų - dėl to, kad manome esantys lygūs kitam žmogui,
už jį blogesni ar geresni.
Kai kas nors jus giria ar kritikuoja, galite ištarti šeštą
mantrą: „Brangusis, tu iš dalies teisus." Tai reiškia: „Tavo
kritika ar pagyros teisingos tik iš dalies, nes aš turiu ir
silpnybių, ir privalumų. Kai mane giri, neturėčiau užsi­
miršti ir nebepaisyti, kad turiu ir neigiamų savybių."
Kai matome kokias nors gražias kito žmogaus savy­
bes, esame linkę nepaisyti blogesnių dalykų. Mes, kaip
žmonės, turime ir teigiamų, ir neigiamų savybių. Tad jei
jūsų mylimas žmogus jus giria ir sako, kad esate pats to­
bulumo įsikūnijimas, galite atsakyti: „Brangusis, tai tik
iš dalies tiesa. Žinai, kad turiu ir kitko." Neprarandate
kuklumo. Neapgaudinėjate savęs, nes žinote, kad nesate
tobuli.
Kai kitas žmogus jus kritikuoja ar sako, kad neturite
ką duoti ar kad esate niekam tikę, galite atsakyti tą patį:
„Brangusis, tai, ką sakai, tik iš dalies teisinga, nes turiu ir
gerų savybių."
 Trečia:
p a tir d a m i s tip ria s e m o c ija s ,
būname čia

Kilus skausmingai emocijai, nustokite daryti tai, ką

darote, ir ja pasirūpinkite. Atkreipkite dėmesį į tai, kas
vyksta. Tai yra paprasta. Atsigulkite, uždėkite sau ranką
ant pilvo ir pradėkite kvėpuoti sąmoningai. Taip pat ga­
lite atsisėsti ant pagalvės ar ant kėdės. Liaukitės galvoti ir
sutelkite dėmesį žemyn į bambos lygmenį.
Jei per audrą pažvelgę į medį atkreipsite dėmesį į jo
viršūnę, pamatysite vėjo audringai taršomus lapus ir ša­
kas, ir medis atrodys toks silpnas, kad bet kurią akimirką
tarsi ims ir nulūš. Tačiau nukreipę dėmesį žemiau, į me­
džio kamieną, pamatysite, kad vėjas jo taip neblaško. Iš­
vysite, kad medis yra tvirtas, giliai įsišaknijęs žemėje, ir
gali atlaikyti audrą. Kai patiriame stiprią emociją, siela
būna blaškoma lyg medžio viršūnė. Turime įsižiūrėti
žemiau - į kamieną, į pilvą - ir sutelkti visą dėmesį į jo
kilnojimąsi.
Įkvėpdami matote, kaip pilvas pakyla, iškvėpdami -
 KUR AUGA LOTOS AI

kaip jis nusileidžia. Kvėpuokite giliai ir sutelkite dė­

mesį vien į tai, kaip įkvepiate ir iškvepiate. Vienintelis
įsisąmonintinas dalykas - emocija tėra emocija, o jūs
esate daug daugiau nei emocija. Jūs - tai kūnas, pojū­
čiai, suvokimas, psichikos dariniai ir sąmonė. Jūsų esybė
aprėpia daug dalykų. Viena emocija - tai labai nedaug.
Ji atsiranda ir po kurio laiko išnyksta. Jei tuo metu, kai
patirsite emociją, turėsite šią įžvalgą, ji jus išgelbės. Ne­
turėtumėte pražūti vos dėl vienos emocijos.
Kad pradėtume mokytis, neturėtume laukti, kol kils
stipri emocija. Tada gali būti per vėlu - emocija gali jus
užvaldyti. Bet jūs galite mokytis dabar. Ateityje, kai jus
apims stipri emocija, galėsite būti tikri, kad mokate su
ja elgtis.
 Ketvirta:
k v ie č ia m e v a rp e li

Kviesti varpelį, kad suskambėtų, - tai kviesti laimę, kad

užlietų mūsų kūną ir čia įsišaknytų. Kaskart, kai išgirs­
tame suskambant varpelį, turime progą pradėti kvėpuoti
sąmoningai, nuraminti kūną ir suvokti savo laimę. Ga­
lime pakviesti visas kūno ląsteles kartu su mumis klau­
sytis varpelio ir leisti jo skambesiui į mus įsismelkti.
Atidžiai klausydamiesi, žinome, kad protėviai iš tikrųjų
yra kiekvienoje mūsų kūno ląstelėje. Klausomės taip,
kad kartu galėtų klausytis visi protėviai. Jei klausomės
ramiai ir džiaugsmingai, visi protėviai tuo metu taip pat
patirs ramybę ir džiaugsmą. Galime pakviesti visus pro­
tėvius kartu su mumis klausytis varpelio.
 Penkta:
m e ilė s m e d ita c ija

Meilės meditacija yra būdas ugdyti supratimą, meilę ir

atjautą atidžiai pažvelgiant į save, o paskui - ir į kitus.
Kai mylime save ir savimi pasirūpiname, daug daugiau
galime padėti kitiems. Galima atlikti visą meilės medita­
ciją arba tik jos dalį. Net ir ištarus vieną meilės medita­
cijos eilutę, pasaulyje iš karto atsiras daugiau atjautos, ji
turės gydomąjį poveikį.
Mylėti - tai visų pirma priimti save tokius, kokie
iš tikrųjų esame. Todėl šioje meditacijoje pirmasis
žingsnis yra „pažink save". Medituodami suvokiame
sąlygas, lėmusias, kad esame tokie, kokie esame. Dėl to
tampa nesunku priimti save, o kartu ir savo kančią bei
laimę.
Meilės (pali kalba mettd) meditaciją pradedame
nuo linkėjimų sau: „Tegul aš..." Po linkėjimų žengiame
toliau ir atidžiai pažvelgiame į visas teigiamas ir neigia­
mas medituojamo dalyko - šiuo atveju mūsų pačių - sa­
vybes. Noras mylėti dar nėra meilė. Atidžiai, visa esybe
 LAI MĖS P RAKTI KOS

žvelgiame į save, siekdami save suprasti. Tai, ką darome,

nėra tiesiog žodžių kartojimas, kitų mėgdžiojimas ar
kokio nors idealo vaikymasis. Meilės meditacija nėra sa­
vitaiga. Tik pasakyti „myliu save. Myliu visas būtybes"
mums negana. Atidžiai žvelgiame į savo kūną, pojūčius,
suvokimą, psichikos darinius ir sąmonę, ir vos per kelias
savaites mūsų troškimas mylėti įsišaknys kaip ketini­
mas. Mūsų mintys, žodžiai ir veiksmai bus persmelkti
meilės, ir mes pastebėsime, kad patiriame „ramybę,
laimę, kūno ir dvasios lengvumą"; išvengiame pavojų,
nepatiriame žalos; neturime „pykčio, sielos teršalų, bai­
mės ir nerimo".
Šitaip medituodami, pastebime, kiek daug jau tu­
rime ramybės, laimės ir lengvumo. Jei nerimaujame dėl
nelaimių ar nesėkmių, atkreipiame į tai dėmesį. Taip pat
pastebime, kiek dabar turime pykčio, irzulio, baimės,
nerimo, susirūpinimo. Įsisąmoninę jausmus, imsime
geriau suprasti save. Suprasime, kad baimė ir sumaištis
daro mus nelaimingesnius ir kaip svarbu mylėti save ir
ugdyti atjaučią širdį.
Šioje meilės meditacijoje „pyktis, sielos teršalai,
baimė ir nerimas" reiškia visas žalingas, neigiamas dvasi­
nes būsenas, kurios mus apima ir atima iš mūsų ramybę
ir laimę. Pyktis, baimė, nerimas, geidulys, godumas ir
neišmanymas yra labiausiai mūsų laikais paplitę sielos
teršalai. Gyvendami sąmoningai, galime juos pasitikti, o
meilę išreikšti veiksmingais poelgiais.
 KUR AUGA LOTOS AI

Ši meilės meditacija adaptuota iš V a. po Kr. Bu-

dhaghosos veikalo „Tyrumo kelias" (Visuddhimagga),
kuriame sisteminamas Budos mokymas.
Per šią meilės meditaciją sėdėkite ramiai, nuramin­
kite kūną ir kvėpavimą, kalbėkite sau meditacijos žo­
džius. Sėdima padėtis puikiai tinka šiai meditacijai. Ra­
miai sėdėdami, nesate pernelyg užimti kitais dalykais,
todėl galite atidžiai pažvelgti į save tokius, kokie esate,
puoselėti meilę sau ir nuspręsti, kokiais būdais geriausia
šią meilę išreikšti pasauliui.

Tepatirsiu aš ramybę, laimę, kūno ir dvasios lengvumą.

Tepatirs ji ramybę, laimę, kūno ir dvasios lengvumą.
Tepatirsjis ramybę, laimę, kūno ir dvasios lengvumą.
Tepatirs jie ramybę, laimę, kūno ir dvasios lengvumą.

Teišvengsiu pavojų, žalos nepatirsiu.

Teišvengs ji pavojų, žalos nepatirs.
Teišvengs jis pavojų, žalos nepatirs.
Teišvengs jie pavojų, žalos nepatirs.

Tenejausiu aš pykčio, sielos teršalų, baimės ir nerimo.

Tenejaus ji pykčio, sielos teršalų, baimės ir nerimo.
Tenejaus jis pykčio, sielos teršalų, baimės ir nerimo.
Tenejaus jie pykčio, sielos teršalų, baimės ir nerimo.

Pradėkite šią meilės meditaciją nuo savęs („Tepatir­

siu aš..."). Kol negalite mylėti savęs ir savimi pasirūpinti,
 LAI MĖS P RAKTI KOS

ne ką tepadėsite kitiems. Paskui medituokite kitus („ją“,

„jį“, „juos“) - pirma kokį nors mėgstamą žmogų, pas­
kui ką nors, kam esate nešališki, tada kokį nors mylimą
žmogų ir galiausiai tokį žmogų, apie kurį jums skaudu
net pagalvoti.
Pasak Budos, žmogus sudarytas iš penkių dėmenų.
Sanskrito kalba jie vadinami skandhomis (skandha): tai
pavidalas (kūnas), pojūčiai, suvokimas, psichikos dari­
niai ir sąmonė. Jūs esate tarsi prižiūrėtojas, o tie dėme­
nys - jūsų teritorija. Kad žinotumėte, kokia situacija iš
tikrųjų susiklostė jumyse, turite pažinti savo teritoriją,
o kartu ir viduje esančius dėmenis, kurie vieni su kitais
kovoja. Kad viduje sukurtumėte darną, sutaikytumėte
kovojančius dėmenis ir pradėtumėte gyti, turite suprasti
save. Atidžiai žvelgti ir klausytis, prižiūrėti savo teritoriją
yra meilės meditacijos pradžia.
Pradėkite atidžiai žvelgdami į savo kūną. Paklauskite:
kaip šią akimirką gyvuoja mano kūnas? Kaip jam sekėsi
praeityje? Kaip seksis ateityje? Vėliau, medituodami ką
nors, kas jums patinka, ką nors, kam esate nešališki, my­
limą žmogų ir nekenčiamą žmogų, taip pat pirmiausia at­
kreipkite dėmesį į tų žmonių kūnišką pavidalą. Įkvėpdami
ir iškvėpdami, įsivaizduokite žmogaus veidą; jo eiseną, sė­
dėseną, kalbėseną; jo širdį, plaučius, inkstus ir visus kūno
organus, skirdami tam tiek laiko, kiek jums reikia norint
sutelkti dėmesį į visus šiuos dalykus. Bet visada pradėkite
nuo savęs. Kai aiškiai matote savo penkias skandhas, sa-
 KUR AUGA LOTOS AI

vaime atsiranda supratimas ir meilė, ir jūs žinote, ką da­

ryti ir ko nedaryti, kad savimi pasirūpintumėte.
Ištirkite kūną - ar jis ramus, o gal kenčia dėl ligos. Iš­
siaiškinę, kokia yra plaučių, širdies, žarnyno, inkstų, ke­
penų būklė, suprasite, kokie yra tikrieji jūsų kūno porei­
kiai. Kai būsite ištyrę kūną, imsite valgyti, gerti ir elgtis
taip, kad išreikštumėte kūnui meilę ir atjautą. Paprastai
sekate įsisenėjusiais įpročiais. Tačiau, pažvelgę atidžiau,
pamatysite, kad daugelis šių įpročių kenksmingi kūnui
ir sielai, todėl stengsitės pakeisti įpročius taip, kad būtu­
mėte sveikesni ir žvalesni.
Toliau pradėkite stebėti savo pojūčius: ar jie malo­
nūs, nemalonūs ar neutralūs. Pojūčiai mumyse teka kaip
upė, kiekvienas pojūtis - tai tos upės vandens lašelis. Pa­
žvelkite į savo pojūčių upę, pažiūrėkite, kaip kiekvienas
iš jų atsirado. Supraskite, kas trukdė jums patirti laimę,
ir kiek galėdami siekite permainų. Stenkitės neatitrūkti
nuo jumyse glūdinčių ir pasaulyje esančių nuostabių gy­
vasties teikiančių ir gydančių pradų. Tai jus sustiprins,
tad galėsite labiau mylėti save ir kitus.
Tolesnis meditacijos objektas tegul būna jūsų pa­
saulio suvokimas. Buda yra sakęs: „Labiausiai šiame
pasaulyje kenčia žmogus, daug ką suprantantis klai­
dingai, o mes daugumą dalykų suprantame klaidingai."
Tamsoje išvystate gyvatę, jus apima siaubas, bet tada
draugas nukreipia į ją šviesą ir pamatote, kad tai buvo
tik virvė. Turite žinoti, ką suprantate klaidingai, kas
 LAI MĖS P RAKTI KOS

sukėlė jums kančią. Gražiai užrašykite ant popieriaus

lapo žodžius „Ar tikrai taip?" ir pasikabinkite jį ant sie­
nos. Meilės vaistai padeda jums mokytis į viską žvelgti
aiškiai bei romiai, o taip žvelgdami daugiau dalykų su­
vokiate teisingai.
Toliau stebėkite psichikos darinius - savo mintis
ir polinkius, skatinančius jus kalbėti taip, o ne kitaip,
ir elgtis taip, o ne kitaip. Atidžiai pažvelgę, išsiaiškinki­
te tikrąją savo psichikos darinių prigimtį: supraskite,
kad jums daro įtaką ne tik asmeninė sąmonė, bet ir
bendra šeimos, protėvių ir visuomenės sąmonė. Kenks­
mingi psichikos dariniai sukelia labai daug sumaišties,
o naudingi - sužadina meilę ir laimę, jie padeda išsi­
laisvinti.
Galiausiai pažvelkite į sąmonę. Budizmas moko,
kad sąmonė yra lyg dirva, pilna visokiausių sėklų: joje
yra ne tik meilės, atjautos, džiaugsmo, dvasinės pusiau­
svyros, bet ir pykčio, baimės bei nerimo sėklų, taip pat
sąmoningumo sėklų. Sąmonė yra saugykla, kur laiko­
mos visos šios sėklos - viso to, kas gali pasirodyti sie­
loje, galimybės. Kai sieloje nėra ramybės, taip gali būti
dėl troškimų ir jausmų, esančių jūsų sąmonės saugyk­
loje. Kad gyventumėte ramybėje, turite suvokti savo
polinkius, - įpročių jėgą, - tada galėsite susitvardyti.
Tai - profilaktinė sveikatos priežiūra. Atidžiai pažvelgę
į savo jausmų prigimtį, išsiaiškinkite jų šaknis, supras­
kite, kuriuos jausmus reikia pakeisti kitais, ir puoselė-
 KUR AUGA LOTOS Ą

kite tuos jausmus, kurie suteikia ramybės, džiaugsmo ir

gerovės.
Galite tęsti išsakydami tokius linkėjimus - iš pradžių
sau, paskui kitiems.

Teišmoksiu žvelgti į save supratimo ir meilės akimis.

Teišmoksiu žvelgti į ją supratimo ir meilės akimis.
Teišmoksiu žvelgti į jį supratimo ir meilės akimis.
Teišmoksiu žvelgti įjuos supratimo ir meilės akimis.

Teatpažinsiu ir tesužadinsiu savo

džiaugsmo ir laimės sėklas.
Teatpažinsiu ir tesužadinsiu jos
džiaugsmo ir laimės sėklas.
Teatpažinsiu ir tesužadinsiu jo
džiaugsmo ir laimės sėklas.
Teatpažinsiu ir tesužadinsiu jų
džiaugsmo ir laimės sėklas.

Teišmoksiu atpažinti irpastebėti savo pykčio,

geidulio ir iliuzijų ištakas.
Teišmoksiu atpažinti ir pastebėti jos pykčio,
geidulio ir iliuzijų ištakas.
Teišmoksiu atpažinti ir pastebėti jo pykčio,
geidulio ir iliuzijų ištakas.
Teišmoksiu atpažinti ir pastebėti jų pykčio,
geidulio ir iliuzijų ištakas.
 LAI MĖS P RAKTI KOS

„Teišmoksiu žvelgti į save supratimo ir meilės akimis."

Kartą, mums Slyvų kaimelyje atlikus meilės medita­
ciją, viena jauna pasaulietė man pasakė: „Medituodama
savo vaikiną, supratau, kad ėmiau jį mylėti mažiau. O
medituodama žmogų, kurio labiausiai nemėgstu, staiga
ėmiau nekęsti savęs." Prieš meditaciją jos meilė vaiki­
nui buvo tokia aistringa, kad ji neįstengė įžvelgti jo trū­
kumų. Medituodama ji pradėjo geriau jį suprasti ir jai
tapo aišku, kad jis ne toks tobulas, kaip ji įsivaizdavo. Jos
meilė jam tapo supratingesnė, ne tokia paviršutiniška ir
sveikesnė.
Be to, moteris įgijo naujų įžvalgų, susijusių su žmo­
gumi, kurio labiausiai nemėgo. Ji suprato kai kurias prie­
žastis, lėmusias, kodėl jis yra toks, ir suvokė, kad privertė
jį kentėti, nes šiurkščiai į jį reagavo.
Čia taip pat pradedame medituoti nuo savęs, siek­
dami suprasti savo tikrąją prigimtį. Kol nepripažįstame
savęs ir nesiliaujame kenkti savo kūnui ir sielai, nėra
prasmės kalbėti apie meilę kitiems ir jų pripažinimą.
Būdami sąmoningi, suvoksime savo mąstysenos įpro­
čius ir minčių turinį. Kad aiškiai matytume savo sielos
minčių gijas, apšviečiame jas sąmoningumo šviesa.
Kai ką nors matome ar girdime, dėmesys gali būti
tinkamas arba ne. Sąmoningumas padeda mums at­
skirti, koks yra mūsų dėmesys, išvengti netinkamo dė­
mesio ir puoselėti tinkamą. Tinkamas dvasios dėmesys,
sanskrito kalba vadinamas yoniso manaskara, suteikia
 KUR AUGA LOTOS AI

mums laimės, ramybės, giedros ir meilės. Netinkamas

dėmesys, ayoniso manaskdraf pripildo sielą sielvarto,
pykčio ir išankstinių nuostatų. Sąmoningumas padeda
mums palaikyti tinkamą dėmesį ir laistyti savo ramybės,
džiaugsmo bei išsivadavimo sėklas.
Be to, sąmoningumas padeda aiškiau suprasti, ką
kalbame, todėl galime kalbėti su meile ir sustoti nepa­
sakę nieko, dėl ko galėtų kilti kivirčų su kitais žmonė­
mis. Toliau atkreipiame dėmesį į savo išorinius veiks­
mus. Sąmoningumas padeda aiškiau suvokti, kaip sto­
vime, sėdime, vaikštome, šypsomės ir raukomės, kaip
žiūrime į kitus. Paaiškėja, kurie veiksmai naudingi, o
kurie žalingi.
Savęs ir kitų supratimas yra raktas, atveriantis duris į
meilę sau ir kitiems, taip pat jis padeda save ir kitus pri­
pažinti.
„Teatpažinsiu ir tesužadinsiu savo džiaugsmo ir lai­
mės sėklas." Mūsų sielos dirvoje glūdi daug teigiamų ir
neigiamų sėklų. Esame daržininkai - atrenkame, lais­
tome ir daiginame geriausias sėklas. Svarbu sužadinti
savo ir kitų džiaugsmo, ramybės, laisvės, tvirtumo ir
meilės sėklas - tai padeda mums stiebtis sveikatos ir lai­
mės link.
„Teišmoksiu atpažinti ir pastebėti savo pykčio,
geidulio ir iliuzijų ištakas." Atidžiai pažvelgę, išsiaiški­
name, kaip šie dalykai atsirado, kokios jų šaknys ir kiek
laiko jų turime. Kasdieniame gyvenime puoselėdami
 LAI MĖS PRAKTI KOS

sąmoningumą, suvokiame, jog mūsų sieloje esama to­

kių nuodų kaip geidulys, pyktis, iliuzijos, pasipūtimas
ir įtarumas. Galime suprasti, kiek kančių jie sukėlė
mums ir kitiems.
Kad galėtume padėti kitiems suvaldyti pyktį, pirma
turime tai padaryti patys. Ginčai su kitais tik laisto
mūsų pykčio sėklas. Kilus pykčiui, grįžkite į save ir, pa­
dedami sąmoningumo energijos, priimkite jį, numal­
šinkite ir supraskite. Nemanykite, kad pratrūkę ir pri­
vertę kamuotis kitą žmogų pasijusite geriau. Kitas gali
atsakyti dar šiurkščiau, ir pykčio padaugės. Buda mokė:
kilus pykčiui, užsimerkite, užsikimškite ausis, grįžkite
į save ir pasirūpinkite vidiniu pykčio šaltiniu. Paversti
pyktį kita energija pravartu ne tik dėl asmeninės lais­
vės. Tai padeda visiems aplinkiniams ir net toliau esan­
tiems žmonėms.
Atidžiai pažvelkite į savo pyktį, kaip kad žvelg­
tumėte į savo vaiką. Neatstumkite ir nesibodėkite jo.
Dėl meditacijos neturėtumėte pavirsti mūšio lauku,
kur viena pusė kovoja su kita. Sąmoningas kvėpavi­
mas numalšina ir nuramina pyktį, o sąmoningumas
jį persmelkia. Pyktis yra tiesiog energija, ir visų rūšių
energiją galima pakeisti. Meditacija yra menas paveik­
ti vienos rūšies energiją kitos rūšies energija ir ją pa­
keisti.
 KUR AUGA LOTOS AI

Teišmoksiu kasdien puoselėti savo džiaugsmo sėklas.

Teišmoksiu kasdien puoselėti jos džiaugsmo sėklas.
Teišmoksiu kasdien puoselėti jo džiaugsmo sėklas.
Teišmoksiu kasdien puoselėti jų džiaugsmo sėklas.

Tenesikarščiuosiu aš gyvenime, būsiu tvirtas ir laisvas.

Tenesikarščiuos ji gyvenime, bus tvirta ir laisva.
Tenesikarščiuos jis gyvenime, bus tvirtas ir laisvas.
Tenesikarščiuos jie gyvenime, bus tvirti ir laisvi.

Tenesaistys manęs prisirišimas ir antipatija,

bet nebūsiu abejingas.
Tenesaistys jos prisirišimas ir antipatija,
bet ji nebus abejinga.
Tenesaistys jo prisirišimas ir antipatija,
bet jis nebus abejingas.
Tenesaistys jų prisirišimas ir antipatija,
bet jie nebus abejingi.

Šiose eilutėse išsakomi troškimai padeda mums laistyti

džiaugsmo ir laimės sėklas, slypinčias giliai sąmonės
saugykloje. Mūsų įsitikinimai, kas mums suteiks laimės,
tėra spąstai. Mes pamirštame, kad tai tėra mūsų idėjos.
Gali būti, kad turima laimės samprata trukdo mums būti
laimingiems. Kai manome, kad laimė turėtų turėti konk­
retų pavidalą, nepastebime, kad tiesiog dabar turime
progų patirti džiaugsmą.
 LAI MĖS PRAKTI KOS

Laimė nėra asmeninis dalykas - jos esmė yra daly­

tis būtimi su kitais. Kai sužadinate draugės šypseną, jos
laimė teikia peno ir jums. Kai randate būdų puoselėti
taiką, džiaugsmą ir laimę, darote tai visiems. Pradėkite
patirdami kuo daugiau džiaugsmo - tai bus jūsų penas.
Lauke užsiimkite vaikščiojimo meditacija, džiaukitės
grynu oru, medžiais ir žvaigždėmis nakties danguje. Ką
darote, kad stiprintumėte save? Svarbu aptarti šį klau­
simą su artimais draugais, ieškoti su jais konkrečių būdų
puoselėti džiaugsmą ir laimę. Jei jums pavyks tai pada­
ryti, prasidės kančios, sielvarto ir skausmą sukeliančių
psichikos darinių atsimainymas.
„Tenesikarščiuosiu aš gyvenime, būsiu tvirtas (a) ir
laisvas(a)." Žodžiu „nesikarščiuojantis" verčiame vietna­
miečių kalbos žodį, reiškiantį „vėsus, neapimtas karščio".
Pavydas, pyktis ir geidulys yra tam tikras karščiavimas.
„Tvirtybė" reiškia pastovumą. Nebūdami tvirti, daug ne­
pasieksite. Jums tereikia kasdien tvirtai žengti kelis žings­
nius savo tikslo link. Kas rytą iš naujo prisiminkite savo
kelią - tai padės nepaklysti. Vakare prieš eidami miegoti
kelias minutes skirkite dienai apmąstyti. „Ar šiandien
gyvenau pagal savo idealus?“Jei paaiškės, kad savo tikslo
link žengėte du ar tris žingsnius, tai jau gerai. Jei to nepa­
darėte, tarkite sau: „Rytoj man seksis geriau.“Nelyginkite
savęs su kitais. Tiesiog pažvelkite į save ir pagalvokite, ar
einate ta kryptimi, kuri jums svarbi. Ieškokite prieglobs­
čio ten, kur tvirta. Jei remsitės į tai, kas nepatvaru, parkri-
 KUR AUGA LOTOS AI

site. Paprastai išmintinga ieškoti prieglobsčio sanghoje,

net jei bendruomenė dar nebūtų tvirta. Visose sanghose
yra rimtai praktikuojančių narių.
Būti „nesaistomam“ reiškia ištrūkti iš žalingų troš­
kimų spąstų ir neprisirišti, pavyzdžiui, prie kokios nors
organizacijos, diplomo ar visuomeninės padėties. Kart­
kartėmis mums pasitaiko susitikti žmonių, kurie yra
laisvi ir gali daryti viską, ką reikia.
„Abejingumas.“ Kai esame abejingi, niekas neteikia
džiaugsmo, niekas neįdomu, atrodo neverta dėl nieko
stengtis. Nepatiriame meilės ir supratimo, gyvenime
nelieka džiaugsmo ir prasmės. Nepastebime net gam­
tos grožio, nepaisome vaikų juoko. Nebejaučiame kitų
kančios ir laimės. Jei jus apėmė abejingumas, kreipkitės
į draugus pagalbos. Nepaisant visų kančių, gyvenime
apstu stebuklų.
„Nesaistomi prisirišimo ir antipatijos.“ Buda norėjo,
kad puoselėtume meilę nesisavindami ir neprisirišdami.
Visi mes, jauni ir seni, esame linkę prisirišti. Vos gimę
jau esame prisirišę prie savęs. Sveiki meilės santykiai
turi tam tikrą savinimosi ir prisirišimo atspalvį, bet jei
savinamasi ir prisirišama per daug, kankinasi abu žmo­
nės. Jei tėvas mano, kad sūnus „priklauso jam“, arba jei
jaunuolis mėgina primesti savo merginai suvaržymus,
meilė tampa kalėjimu. Tai tinka ir draugų, mokytojų,
mokinių bei kitų santykiams. Prisirišimas trukdo gy­
venimo tėkmei. O jei nėra sąmoningumo, prisirišimas
 LAI MĖS P RAKTI KOS

virsta antipatija. Ir prisirišimas, ir antipatija sužadina

kančias. Atidžiai pažvelgę išsiaiškinkite, kokia yra jūsų
meilė, ar esate labai prisirišę, linkę nesiskaityti su kitu
ir savintis. Tada galite pradėti narplioti mazgus. Tikros
meilės - geraširdiškumo, atjautos, džiaugsmo ir dvasi­
nės pusiausvyros - sėklos jau yra jūsų sąmonės saugyk­
loje. Puoselėjant atidų žvilgsnį, kančios bei prisirišimo
sėklos sumenks ir ims augti teigiamų sėklų daigai. Mes
galime keisti prisirišimą ir nepalankumą į visa aprėpian­
čią meilę.
 Šešta:
gerai a ts ip a la id u o ja m e

Pargriuvę patiriame kūno skausmą, o skausmą, kurį

patiriame liūdėdami, vadiname emociniu. Bet siela ir
kūnas nėra atskiri, ir kančia nėra tik emocija. Ji laikosi
mūsų kūne. Kai gerai atsipalaiduojame, pripažįstame ir
numalšiname tiek kūno, tiek sielos kančią.
Kad gerai atsipalaiduotume, pirmiausia imame ste­
bėti savo kūną. Galite pradėti nuo akių. „Kai įkvepiu, su­
telkiu dėmesį į savo akis. Kai iškvepiu, su dėkingumu ir
meile šypsausi savo akims.“ Toliau nukreipkite dėmesį į
tai, kas yra žemiau - į savo nosį, burną, kaklą. Taip tęskite
iki kojų pirštų. Jūs peršviečiate kūną, bet ne rentgeno, o
sąmoningumo spinduliais. Apžvelgiate visą kūną, nu­
kreipdami dėmesį į kiekvieną jo dalį. „Kai įkvepiu, su­
telkiu dėmesį į savo širdį. Kai iškvepiu, su meile šypsausi
savo širdžiai. Širdis gyvybiškai svarbi mano gerovei. Ji
dirba nesustodama ir palaiko visas kūno ląsteles. Esu jai
labai dėkingas. Galiu pailsėti ir pamiegoti, bet mano šir­
dis nesustoja niekada. Tačiau esu padaręs kai kurių jai
 LAI MĖS PRAKTI KOS

žalingų dalykų. Gėriau per daug alkoholio, rūkiau. Ne­

buvau savo širdžiai labai geras.“ Štai kokių dalykų jums
gali paaiškėti, kai sąmoningai įkvepiate, iškvepiate ir pri­
imate savo širdį. Tokios įžvalgos gali paskatinti permai­
nas ir turėti gydomąjį poveikį. Jūs aiškiai suvokiate, ką
turėtumėte vartoti ir ko nevartoti, kad jūsų širdžiai būtų
gerai, o tai suvokti yra gyvybiškai svarbi jūsų laimės są­
lyga. Taip apžvelgiate visus savo organus, visas kūno da­
lis. Tai - dėmesingumas kūnui į jį įsigilinant.
Vienas pagrindinių budizmo tekstų, mokančių me­
dituoti savo kūną, yra Kajagatasati Suta - „Dėmesingu­
mas kūnui į jį įsigilinant“. Kūnas yra svarbi meditacijos
tema. Jame glūdi kosmosas, Dievo karalystė, Tyroji
Budos žemė ir mūsų dvasiniai bei genetiniai protėviai.
Medituodami kūną, galime nuo viso to neatitrūkti, puo­
selėti ne tik savo, bet ir aplinkinių laimę ir gerovę.
 Septinta:
pcnkerios sąm oningum o pratybos

Penkerios sąmoningumo pratybos yra gairės, pade­

dančios kasdien gyventi taip, kad puoselėtume laimę ir
perkeistume negeroves. Be to, šios pratybos kartu yra
mąstysena ir elgsena, turinti gydomųjų galių. Kad stip­
rintumėte savo nuostatą užsiimti šia dvasine praktika ir
pasisemtumėte įkvėpimo, galite kartoti pratybų žodžius
kasdien arba kas mėnesį vienumoje arba grupėje.

Pirmos sąmoningumo pratybos:

pagarba gyvybei

Suvokiu kančias, kurios patiriamos, kai naikinama gy­

vybė, ir pasižadu puoselėti dalijimosi būtimi ir atjau­
tos įžvalgą bei ieškoti būdų apsaugoti žmonių, gyvūnų
ir augalų gyvybes, negyvąją gamtą. Ryžtuosi nežudyti,
neleisti žudyti kitiems ir nepalaikyti jokių žudymo
veiksmų nei išoriniais veiksmais, nei savo mąstymu,
 LAI MĖS PRAKTI KOS

nei gyvensena. Suprantu, kad žalingi veiksmai kyla iš

pykčio, baimės, godumo ir nepakantos, o visa tai savo
ruožtu atsiranda dėl dualistinės ir šališkos mąstysenos,
todėl skatinsiu atvirumą, nešališkumą ir neprisirišimą
prie savo pažiūrų, siekdamas atmainyti savo ir pasaulio
žiaurumą, fanatizmą ir dogmatiškumą.

Antros sąmoningumo pratybos:

tikroji laimė

Suvokiu kančias, kurių sukelia išnaudojimas, socialinis

neteisingumas, vagystės ir priespauda, ir pasižadu mąs­
tymu, žodžiais bei darbais puoselėti kilnumą. Ryžtuosi
nevogti ir neturėti nieko, kas turėtų priklausyti kitiems.
Skirsiu savo laiko, jėgų ir materialinių išteklių tiems, ku­
riems sunku. Puoselėsiu atidų žvilgsnį, padedantį suprasti,
kad kitų ir mano laimė, kitų ir mano kančia nėra atskiros
ir kad tikroji laimė neįmanoma be supratimo ir atjautos,
o turtų, šlovės, valdžios ir kūniškų malonumų vaikymasis
gali sukelti daug kančios ir nevilties. Suprantu, kad laimė
priklauso nuo mano vidinės nuostatos, o ne nuo išorinių
sąlygų ir kad galiu laimingai gyventi šią akimirką, jei tik
nepamirštu, kad turiu daugiau nei reikia sąlygų laimei pa­
tirti. Pasižadu praktikuoti Teisingą gyvenseną, kad mano
padedamos gyvos būtybės Žemėje patirtų mažiau kan­
čių, o pasaulinis klimato atšilimas liautųsi.
 KUR AUGA LOTOS AI

Trečios sąmoningumo pratybos:

tikroji meilė

Suvokiu kančias, kurių sukelia netinkamas seksualinis

elgesys, ir pasižadu skatinti atsakomybę bei ieškoti būdų
pasirūpinti atskirų žmonių, porų, šeimų ir visuome­
nės saugumu ir dora. Žinau, kad lytinis potraukis nėra
meilė, o geidulio skatinami lytiniai veiksmai visada
žalingi ne tik man, bet ir kitiems, ir ryžtuosi neturėti
lytinių santykių be tikros meilės ir rimto ilgalaikio įsi­
pareigojimo, apie kurį būtų žinoma ir mano šeimai, ir
draugams. Darysiu viską, kad apsaugočiau vaikus nuo
seksualinės prievartos ir neleisčiau dėl nederamo lytinio
elgesio iširti poroms ir šeimoms. Suprantu, kad kūnas
ir siela yra viena, ir pasižadu ieškoti tinkamų būdų pasi­
rūpinti savo lytine energija bei didesnės savo ir kitų lai­
mės labui puoselėti geraširdiškumą, atjautą, džiaugsmą
ir atvirumą - tai yra keturis pagrindinius tikros meilės
dėmenis. Puoselėdami tikrą meilę, galime būti tikri, kad
ateityje gyvensime gražiai.

Ketvirtos sąmoningumo pratybos:

šilti žodžiai ir atidus klausymasis

Suvokiu kančias, kurių sukelia neatidumas ir negebė­

jimas klausytis kitų, ir pasižadu stengtis, kad mano žo­
 LAI MĖS P RAKTI KOS

džiai būtų malonūs, taip pat atidžiai kitų klausytis, kad

palengvinčiau kančias ir skatinčiau savo ir kitų žmonių
taikumą bei ramybę, taip pat skatinčiau jas kitose etni­
nėse ir religinėse grupėse bei tautose. Suprantu, kad žo­
džiai gali suteikti laimę arba sukelti kančią, ir pasižadu
kalbėti tiesą, vartoti žodžius, žadinančius pasitikėjimą,
džiaugsmą ir viltį. Ryžtuosi nekalbėti tuo metu, kai
mane apima pyktis. Kvėpuosiu ir vaikščiosiu sąmonin­
gai, kad pripažinčiau savo pyktį ir atidžiau į jį pažvelg­
čiau. Suprantu, kur glūdi pykčio šaknys: kai ką suprantu
klaidingai, nesuprantu savo ir kito žmogaus kančios.
Kalbėsiu ir klausysiuosi taip, kad padėčiau sau ir kitam
atmainyti kančią ir, patekus į sunkią padėtį, rasti išeitį.
Ryžtuosi neskleisti naujienų, neįsitikinęs jų tikrumu, ir
nesakyti žodžių, galinčių pakirsti vienybę ar sukelti ne­
santaiką. Dėsiu Teisingas pastangas, kad stiprėtų mano
gebėjimas suprasti, mylėti, džiaugtis, kad įgyčiau dau­
giau atvirumo ir ilgainiui perkeisčiau savo sąmonės gi­
lumoje glūdintį pyktį, žiaurumą ir baimę.

Penktos sąmoningumo pratybos:

vartojimas ir gijimas

Suvokiu kančias, kurias sužadina nesąmoningas varto­

jimas, ir pasižadu dėl savo, šeimos ir visuomenės kūno
ir dvasios sveikatos valgyti, gerti ir vartoti sąmoningai.
 KUR AUGA L OTOS Ą

Puoselėsiu atidų žvilgsnį, padedantį suprasti, kaip var­

toju Keturių rūšių peną, tai yra maistą, juslinius įspū­
džius, troškimus ir sąmonės komponentus. Ryžtuosi
atsisakyti azartinių lošimų, nevartoti alkoholio, narko­
tikų, vengti bet kokių kitų žalingų gaminių ar kūrinių,
tokių kaip kai kurios interneto svetainės, elektroniniai
žaidimai, televizijos programos, filmai, žurnalai, kny­
gos, taip pat nedalyvauti žalinguose pokalbiuose. Steng­
siuosi grįžti į dabarties akimirką ir neprarasti sąlyčio su
manyje ir aplink mane esančiais gyvasties teikiančiais,
gydančiais ir stiprinančiais pradais. Neleisiu gailesčiui
ir sielvartui nusitempti manęs atgal į praeitį, o nerimui,
baimei ir geiduliui - atitraukti nuo dabarties akimirkos.
Ryžtuosi nepasinerti į vartojimą ir šitaip neslėpti vieni­
šumo, nerimo ar kitokios kančios. Apmąstysiu daliji­
mąsi būtimi su kitais ir vartosiu maistą bei kitus dalykus
taip, kad palaikyčiau savo kūno ir sąmonės, taip pat savo
šeimos, visuomenės ir Žemės bendro kūno ir bendros
sąmonės ramybę, džiaugsmą ir gerovę.
 Aštunta:
v a i k š č i o | i m o m e d 11 a e i j a

Kasdieniame gyvenime esame įpratę bėgti. Vaikomės

ramybės, sėkmės, meilės - nuolat bėgame. Kojos pa­
deda mums bėgti nuo dabarties akimirkos. Bet gyve­
nimą galima patirti tik šią akimirką, ramybę - taip pat.
Žengti žingsnį ir vien dėl to pasijusti saugiai reiškia liau­
tis bėgus. Tiems iš mūsų, kurie yra įpratę nuolat bėgti,
žengti žingsnį ne bėgte yra didžiulė permaina. Žengiame
žingsnį, ir, jei mokame žengti, tą akimirką, kai pėda pa­
liečiame Žemę, galime patirti ramybę. Būtų gaila per visą
dieną nė karto nepatirti džiaugsmo vaikščioti Žeme.
Paprastai esame linkę įkvėpti truputį greičiau nei iš­
kvėpti. Įkvėpdami galite žengti porą žingsnių ir ištarti:
„Aš jau čia, aš jau čia.“ O iškvėpdami galite žengti tris
žingsnius ir pasakyti: „Aš namie, namie, namie.“ Būti
„namie“ čia reiškia gerai kaip namie jaustis dabarties
akimirką, kada galite patirti visus gyvenimo stebuklus.
Turėtume išmokti žingsniuoti šios gražios planetos pa­
viršiumi labai švelniai ir patirdami laimę. „Atėjau. Aš
 KUR AUGA LOTOS Ą

namie" nėra pareiškimas, tai - dvasinė praktika. Leiskite

sau giliai pasinerti į čia ir dabar, nes gyventi galima tik
dabartyje, gyvenimą įmanoma patirti tik dabarties aki­
mirką, ir jūs žinote, kad galite su ja neprarasti sąlyčio.
Netekome laisvės ir nepriklausomybės. Leidžiamės,
kad mus nusineštų ir atitrauktų nuo čia ir dabar. Taigi tu­
rime pasipriešinti įpročio jėgai, skatinančiai mus bėgti.
Turime vėl tapti nepriklausomi, atgauti laisvę ir vaikš­
čioti Žeme kaip laisvi žmonės. Laisvė nereiškia politinės
laisvės. Tai - laisvė nuo praeities, ateities, nuo rūpesčių
ir baimės. Kiekvienas žingsnis gali padėti mums siekti
laisvės. Priešinamės, nebeleidžiame, kad kas užvaldytų
mūsų dėmesį. Norime būti laisvi, nes suvokiame, kad be
laisvės negali būti nei laimės, nei ramybės. Buda sakė,
kad laisvė ir tvirtumas yra nirvanos bruožai. Įsivaiz­
duokite žmogų, neturintį nei viena, nei kita. Jis niekaip
negali būti laimingas. Taip vaikščiodami, puoselėjame
laisvę ir tvirtėjame, o tai mums suteiks gerovės ir laimės.
Tegul jūsų žingsniai atitinka kvėpavimą, o ne prie­
šingai. Kvėpuokite natūraliai, niekada neverskite savęs
to daryti. Jei įkvėpimo metu plaučiams reikia dviejų
žingsnių, skirkite tam lygiai du. Jei geriau jaučiatės ženg­
dami tris žingsnius, įkvėpdami leiskite sau tris žingsnius.
Iškvėpdami sutelkite dėmesį į plaučius. Kai tik pajun­
tate, kad iškvepiant norisi žengti žingsniu daugiau, leis­
kite sau iškvėpdami žengti dar vieną žingsnį. Kiekvienas
žingsnis turi būti malonus.
 LAI MĖS P RAKTI KOS

Kartais naudinga užsiimti vaikščiojimo meditacija

parke ar kokioje kitoje gražioje ramioje vietoje. Tai teikia
peno dvasiai ir stiprina sąmoningumą. Einame lėtai, bet
ne per lėtai, kad neišsiskirtume ir žmonės nepasijustų
nesmagiai. Medituojame, bet to tarsi nematyti. Galime
džiaugtis gamta ir sielos ramuma. Išvydę ką nors, kam
norėtume skirti dėmesio, - žydrą dangų, kalvas, medį,
paukštį - tiesiog sustojame, bet nesiliaujame kvėpuoti
sąmoningai.
Vaikščiodami kartais sustokite. Jei galėsite sustoti
pasivaikščiojimo metu, galėsite tai padaryti ir užsiim­
dami kita kasdiene veikla, pavyzdžiui, valydami virtuvę,
laistydami augalus sode ar pusryčiaudami.
Jei jus kankina depresija, ji jus kamuos, kol ne­
išmoksite sustoti. Gyvenote taip, kad depresija tapo
įmanoma. Bėgote ir neleidote sau pailsėti, atsipalaiduoti
ir gyventi kasdienio gyvenimo sąmoningai. Jei kasdien
kažkiek laiko vaikščiosite sąmoningai, tai gali jums pa­
dėti. Susiplanuokite gyvenimą taip, kad sąmoningai
pavaikščioti galėtumėte kasdien. Gerai vaikščioti vie­
nam, bet taip pat gerai užsiimti vaikščiojimo meditacija
su sangha, nes taip sulaukiate paramos. Galite paprašyti
draugo eiti kartu, netgi galite paimti už rankos vaiką ir
vaikščioti kartu su juo.
Sąmoningai kvėpuoti ir vaikščioti turėtų būti įma­
noma visur - namie, darbe, mokykloje, ligoninėje, net
parlamente. Prieš keletą metų Vašingtone surengėme
 KUR AUGA LOTOS AI

dvasines pratybas Kongreso nariams, ir dabar kai kurie

iš jų tai jau moka, tad gali užsiimti vaikščiojimo medita­
cija ant Kapitolijaus kalvos.
Kai eisite į autobusų stotelę ar iš vieno kambario
į kitą, paverskite tai vaikščiojimo meditacija. Net jei
aplink labai triukšminga ir daug sumaišties, vis tiek ga­
lite žengti savo kvėpavimo ritmu. Net po šurmuliuojantį
didmiestį galite vaikščioti ramūs, laimingi ir mintyse
šypsodamiesi, tai yra iš tikrųjų gyventi kiekvieną aki­
mirką ir kiekvieną gyvenimo dieną. Taip gyventi įma­
noma.
Kai užsiimate tokia meditacija, vaikštote tiesiog dėl
to, kad vaikščioti malonu. Neketinate niekur ateiti. Mūsų
metodas - eiti ir niekur neateiti. Patiriate džiaugsmą
su kiekvienu žingsniu. Kiekvienas žingsnis grąžina jus
namo, į čia ir dabar. Jūsų tikrieji namai yra čia ir dabar,
nes gyventi galima tik šią akimirką - čia, šioje vietoje -
dabar. Kiekvienas žengiamas žingsnis turėtų grąžinti
jums ramybę, grąžinti jus į dabarties akimirką.
Pasak meistro Lindzi, stebuklas yra ne vaikščioti
vandeniu ar tiesiog oru, bet eiti Žeme. Eikite taip, kad
visiškai atgytumėte, kad galėtumėte patirti džiaugsmą ir
laimę. Tai - stebuklas, kurį gali padaryti visi. Aš jį pada­
rau kiekvieną kartą, kai vaikštau, - jūs irgi tai galite. Jei
esate sąmoningi, susitelkę ir turite įžvalgos, darote ste­
buklus su kiekvienu žingsniu, kurį žengiate šios Žemės
paviršiumi.
 Ačiū suteikusiems paramą,
kad ši knyga galėtų pasirodyti:
Vienuoliai ir pasauliečiai, įvairiose pasaulio vietose susibūrę į dva­
sinės praktikos bendruomenes, puoselėja sąmoningo gyvenimo
meną sekdami Thfch Nhat Hąnho tradicija. Susisiekti su šiomis
bendruomenėmis ir gauti informacijos apie galimybę asmenims
ir šeimoms prie jų prisidėti ir kurį laiką užsiimti dvasine praktika
galite šiais adresais:

Plum Village Blue Cliff Monastery

13 Martineau 3 Mindfulness Road
33580 Dieulivol, France Pine Bush, NY 12566
plumvillage.org United States of America
blueclifiinonastery.org

Magnolia Grove Monastery Deer Park Monastery

123 Towles Rd. 2499 Melru Lane
Batesville, MS 38606 Escondido, CA 92026
United States of America United States of America
magnoliagrovemonastery.org deerparkmonastery.org

Slyvų kaimelis tris kartus per metus leidžia žurnalą The Mindfulness
Bell, skirtą sąmoningo gyvenimo menui sekant Thfch Nhat Hąnho
tradicija. Jį užsisakyti galite apsilankę svetainėje mindfulnessbell.org.
Taip pat čia rasite pasaulinį sanghų sąrašą.
 Nhit Hąnh, Ihich
Nh-08 Kur auga lotosai : kančios permainymo menas / Thich
Nhat Hąnh ; iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda. - Vil­
nius : Tyto alba, 2016. - 148, [l] p.
ISBN 978-609-466-141-9
Visi norime būti laimingi. Nesuskaičiuotume knygųir mokytojų, ku­
rių tikslas yra padėti žmonėms būti laimingesniems. Tačiau vis tiek
visi kenčiame. Vienas žinomiausių pasaulyje dzenbudizmo moky­
tojų siūlo būdų permainyti kančią į tikrą džiaugsmą ir suteikia tam
įkvėpimo, su jam būdingu aiškumu ir humoru padeda suvokti mu­
myse ir aplinkmus esant stebuklus, kuriuos laikome savaime supran­
tamais, ir moko, kaip būti iš tikrųjų laimingiems.

UDK 244.82

THICH NHAT HĄNH

KUR A U G A L O T O S A I
Kančios permainymo menas

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda

Viršelio dailininkė ir meninė redaktorė Asta Puikienė

Tiražas 2 500 egz.

SL 1686. 2016 01 08. 3,58 apsk. 1.1.
Išleido „Tyto alba“, Kęstučio g. 4, LT-08117Vilnius,
tel. 249 75 98, info@tytoalba.lt
Spausdino UABBALTO print, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

9 786094 661419