D.

Kajoko eilėraščiai

ak, ir aš jau galvojau jog viską mačiau

šiam žvarbių chrizantemų pasauly tačiau
kaip malonė prieš rytą,
pavargėlio žvaigždės
man suspindo ir suteikė mirksnio jėgų
suvirpėt ir nustebti jog Viešpaties raištis
net nenurištas man nuo akių

- tu pamirši mane tu pamirši mane tu pamirši

ir už tai nenumirsi mielasis už tai kad pamirši nemirsi
- aš pamiršiu tave aš pamiršiu tave aš pamiršiu
Ir nemirsiu vienatine mano gal vien todėl ir nemirsiu

lengva nesustyguota grandine

ne, net ne nuoskauda kas kita
erdvu – ( - -) – kiek daug čia nepasakyta

Štai vakaras ateina, jus aplanko

kažkas nelaukiamas ir būna lig aušros
ir išalsuoja orą kambariuos
ir dulkes
pavagia nuo taurių ir palangių

tada žingsneliais moters ar vagies

nutolsta, durų veriantį skambutį
išgirdęs irgi krūpteli truputį –
vieni aplanko, o kitų ilgies

visai kitaip visai kitaip man žydi medžiai jau ne taip

kaip kitados lietuj ir vėjuj jie man žydėjo
visai visai kitaip tačiau taip pat baltai kaip ir anksčiau

vienatvė graži kol netampa

šiek tiek gilėlesnė už šiltą duobutę pagalvėje
Ar mane sapnuosi? būtinai
Ką į guolį kviesi? Vis tą patį
Pasenai karaliene mano pasenai ar seniai?
Ką tik

ir jei tu gyvenai ne taip kaip leista

tai ir ne taip kad niekad tau nebus atleista
už tą kitaip

DULKSNA

Nesidžiaugsiu tavim niekada

Niekada niekada mano džiaugsme –
Melsvas lietsargis ties mečete
Parko ūkanos du vienišiausi
Dulkiant lietui bevardžiam mieste –
Nesidžiaugsiu tavim niekada
Džiaugsme mano ar šitiek išlauksi?