MARGARET

ATWOOD
TARNAITĖS PASAKOJIMAS

Iš anglų kalbos vertė NIJOLĖ REGINA CHIJENIENĖ

baltų lankų rinktinė proza

baltos lankos


Versta iš: Margaret Atwood,
The Handmaid’s Tale, Everyman’s Library, 2006

UDK 821.111(71)-31 At58
Knygos leidimą rėmė Kitados menų taryba

The publication of the book was supported
by the Canada Council for the Arts

Redaktorė
Dovilė Janušauskaitė

Serijos apipavidalinimo idėjos autorė
Agnė Dautartaitė-Krutulienė

Dailininkas
Zigmantas Butautis

Maketuotoja
Vanda Padimanskaitė

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai
skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais
(internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas:
parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti
nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose,
muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių
studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų
įstaigų patalpose.

ISSN 1822–6930
ISBN 978-9955-23-626-9
© 1986 by O. W. Toad, Ltd.
© Nijolė Regina Chijenienė,
vertimas į lietuvių kalbą, 2012
© Baltų lankų leidyba, 2012




Skiriu Mary Webster
ir Perry Milleriui

 Matydama nepagimdanti Jokūbui vaikų, Rachelė pavydėjo
seseriai ir sakė Jokūbui: „Duok man vaikų, antraip aš mirsiu!“
Įpykęs Jokūbas jai atkirto: „Argi aš galiu būti Dievas, kuris
nedavė tau įsčių vaisiaus?“
O ji atsakė: „Žiūrėk, turiu tarnaitę Bilhą. Sueik su ja, idant ji
pagimdytų ant mano kelių ir per ją turėčiau vaikų!“

1
Pr, 30:1-3

Na, o aš, pailsęs daug metų siūlydamas tuščius, nenaudingus,
neįvykdomus dalykus ir galiausiai praradęs tikėjimą sėkme,
2
laimė, turiu dabar šį pasiūlymą...
Jonathanas Swiftas. Kuklus pasiūlymas

Nėra dykumoje ženklo, kursai bylotų: ir neragauk akmenų.
Sufijų išmintis

 I
NAKTIS
PIRMAS SKYRIUS
Miegojom buvusioje sporto salėje. Grindys čia buvo lakuotos,
su išpieštomis linijomis ir apskritimais, skirtais kadaise čia
vykusiems sporto žaidimams; krepšinio žiedai tebekabėjo, nors
tinkliukų jau nebebuvo. Salę juosė balkonas žiūrovams, ir man
atrodė, kad uodžiu vos juntamą, tarsi vaiduoklišką, aitraus
prakaito dvelksmą podraug su saldžiu kramtomosios gumos ir
kvepalų aromatu, sklindančiu nuo varžybas stebinčių mergaičių
su veltiniais sijonais, matytais nuotraukose, vėliau su mini,
paskui kelnėmis, vienu auskaru ausyje ir styrančiomis žaliomis
plaukų sruogomis. Čia vykdavo šokiai, muzika vis dar pleveno
ore, nebylių garsų palimpsestas, nesibaigianti stilių virtinė,
požeminis būgnų grumenimas, alsi aimana, popierinių gėlių
girliandos, kartoniniai velniūkščiai, besisukantis veidrodinis
rutulys, apiberiantis šokėjus šviesos snaigėmis.
Salėje tebesijautė anų laikų kūniškas artumas ir vienatvė,
laukimas kažko, kas neturi nei pavidalo, nei vardo. Aš prisimenu
tą ilgesį, rodos, tuoj kažkas įvyks ir vėl bus kitaip, kaip ir tos vis
kitos rankos, staiga atsiduriančios mums ant strėnų ar žemiau,
stovėjimo aikštelėje, prie televizoriaus išjungtu garsu, vaizdams
mirguliuojant ant besikilnojančių kūnų.
Mes ilgėjomės ateities. Kas mus apdovanojo tuo
nepasotinamu alkiu, kas to išmokė? Anuomet tas godulys
sklandydavo ore, ir dabar tebesklandė kaip pavėluotai atėjusi
mintis, kol bandėme užmigti kareivinių lovose, eilėmis
sustatytose atstu viena nuo kitos, kad negalėtume kalbėtis.
Flanelinė patalynė kaip vaikams ir kareiviškos antklodės, iki šiol
su JAV antspaudu. Tvarkingai sulanksčiusios drabužius
pasidėdavome juos ant kėdžių kojūgalyje. Šviesa pritemdyta,
bet neišjungta. Patruliuodavo Teta Sara ir Teta Elžbieta, su
elektriniais botagais, mataruojančiais prie odinių diržų.
Ginklo jos neturėjo, jo nepatikėdavo net ir joms. Ginklus
gaudavo tik apsauginiai, atrinkti iš Angelų. Apsauginiams
neleidžiama įeiti į pasato vidų, nebent būtų iškviesti, o mums
nevalia išeiti, nebent einant pasivaikščioti dukart per dieną, po
dvi aplink futbolo aikštę, dabar aptvertą metaliniu tinklu su
dygliuota tvora viršuje. Angelai stovėdavo už jos, atsukę mums
nugaras. Mes jų bijojome, bet ne tik. Svajojome, kad jie bent
pasižiūrėtų į mus. Kad galėtume bent persimesti žodžiu. Tada
gal kuo nors apsikeistume, dėl ko nors susitartume, mes juk
tebeturime kūnus. Išmokome šnibždėti beveik be garso.
Prietemoje, kai Tetos nematydavo, ištiesusios rankas
susiliesdavome pirštais. Išmokome skaityti iš lūpų, pasukusios
galvas ant šono ir žiūrėdamos viena kitai į burną. Šitaip
perduodavome savo vardus iš vienos lovos į kitą:
Alma. Džanina. Doloresa. Moira. Džuna.
 II
VAIKŠČIOJIMAS PO KRAUTUVES
ANTRAS SKYRIUS
Kėdė, stalas, lempa. Viršuje, baltose lubose, vainiko pavidalo
reljefas, jo viduje tuščia, viskas užtinkuota, tarsi veidas su
išimta akimi. Kadaise čia, matyt, kabėjo sietynas. Išlupo viską,
ant ko būtų galima užnerti virvę.
Langas, dvi baltos užuolaidos. Po langu nišoje suolelis su
maža pagalvėle. Pravėrus langą — plačiau jis neatsidaro —
vidun ima plūsti oras ir pleventi užuolaidas. Galiu atsisėsti ant
kėdės arba suolelio ir, susidėjusi ant kelių rankas, žiūrėti pro
langą. Saulė taip pat patenka į kambarį ir krinta ant grindų —
medinių, sudėtų iš siaurų lentų, smarkiai išblizgintų. Jaučiu
vaško kvapą. Ant grindų kilimas — ovalus, rištas iš skiautelių.
Mėgstamas jų akcentas: liaudies menas, archaika, moterų
rankdarbiai, padaryti laisvalaikiu iš to, kas atlikę. Grįžimas prie
senųjų vertybių. Ko neišmesi, tą panaudosi. Manęs neišmetė.
Kokia iš to nauda?
Ant sienos virš kėdės kabo paveikslas su rėmais, bet
neįstiklintas: gėlių natiurmorto reprodukcija, mėlyni irisai,
akvarelė. Gėlės dar neuždraustos. Kažin, ar kiekviena iš mūsų
turi tokį pat paveikslėlį, tokią pat kėdę, tokias pat baltas
užuolaidas? Kaip kareivinėse?
Įsivaizduokite, kad tarnaujate kariuomenėje, sakė Teta Lidija.
Lova. Viengulė, vidutinio kietumo čiužinys, uždengtas balta
dygsniuota antklode. Lovoje nieko nevyksta, tik miegojimas
arba nemiga. Stengiuosi nieko negalvoti. Dabar mintys, kaip ir
visa kita, turi būti normuojamos. Yra nemažai dalykų, kuriuos
reikia mesti iš galvos. Galvojimas riboja galimybes, o aš
pasiryžusi ištverti. Aš žinau, kodėl mėlynų irisų akvarelė ant
sienos neįstiklinta ir kodėl ne iki galo atsidaro langas, ir kodėl
jis iš grūdinto stiklo. Ne pabėgimų jie bijo. Čia toli nenubėgsi.
Jie bijo kitokių gelbėjimosi kelių — tų, kurie atsivers, kai tik kur
rasi aštrią briauną.
Tai štai. Visais kitais atžvilgiais toks kambarys galėtų būti
tinkamas kokio nors koledžo ne pačiam garbingiausiam svečiui
apnakvindinti arba anų laikų gyvenimo aplinkybių spaudžiamai
damai išnuomoti. Tokiai, kokios mes dabar esame. Mus taip pat
prispaudė gyvenimo aplinkybės — tas, kurioms aplinkybės
apskritai dar egzistuoja.
Tačiau kėdė, saulė, gėlės — į tai nenumosi ranka. Aš gyva, aš
gyvenu, aš kvėpuoju, aš ištiesiu ranką delnu į saulę. Tai, kad
esu čia, ne bausmė, o privilegija, kaip sakė Teta Lidija, be galo
mėgstanti priešpriešas.

Skambina varpas, seikėjantis laiką. Laikas čia seikėjamas
varpo dūžiais, kaip kadaise moterų vienuolyne. Kaip ir
vienuolyne, čia tik keletas veidrodžių.
Atsikeliu nuo kėdės, ištiesiu į saulę kojas, apautas raudonais
bateliais plokščiu padu — stuburui saugoti, ne šokiams.
Raudonos pirštinės guli ant lovos. Paimu jas, maunuosi, pirštą
po piršto. Viskas, išskyrus sparnelius man prie veido, raudona:
mus ženklinanti kraujo spalva. Dukslus suknelės sijonas siekia
kulkšnis, krūtinę dengia plati papetė, rankovės plačios. Balti
sparneliai taip pat būtini, jie skirti tam, kad nieko nematytume,
taip pat tam, kad nematytų mūsų. Man niekada netiko raudoni
drabužiai, ne mano spalva. Pasiimu pirkinių krepšį, pasikabinu
ant rankos.
Kambario durys — neprisiverčiu sakyti mano kambario —
neužrakintos. Tiesą sakant, jos sandariai nė neužsidaro. Žengiu
išvaškuotu koridoriumi, per vidurį nutiestas murzinai rausvas
takas. Kaip keliukas per mišką, kaip kilimas po karalienės
kojomis jis rodo man, kur eiti.
Takas pasisuka ir leidžiasi žemyn priekiniais laiptais, ir aš einu
su juo, viena ranka laikydamasi turėklo — kadaise tai buvo
gyvas medis, praėjusiame šimtmetyje ištekintas, nuzulintas iki
malonaus blizgesio. Pats namas vėlyvųjų Viktorijos laikų,
privatus gyvenamasis namas, priklausęs didelei turtingai
šeimai. Koridoriuje — stovintis laikrodis, šykščiai trupinantis
laiką, o toliau durys į svetainę, arba svečių kambarį, su kūno
spalvos apmušalais ir kitomis iškalbingomis smulkmenomis.
Svečių kambarys, kuriame niekada nesisvečiuoju, tik stoviu
arba klupau. Koridoriaus gale virš lauko durų — vitražo arka:
mėlynų ir raudonų gėlių.
Čia, ant prieškambario sienos, dar tebekabo veidrodis. Jeigu
pasuku galvą taip, kad balti sparneliai abipus veido nukreiptų
mano žvilgsnį į jį, lipdama laiptais žemyn jį matau — apvalų,
sferinį kaip žuvies akis triumo ir save pačią jame, nelyginant
beformį šešėlį, kažkieno karikatūrą, heroję iš pasakos raudonu
apsiaustu, nerūpestingai ir nenumaldomai artėjančią prie
lemtingos akimirkos. Vienuolė kruvinu abitu.
Laiptų papėdėje — stovas skrybėlėms ir skėčiams, tekinto
medžio, su ilgais švelniai į viršų užsiriečiančiais ragais lyg
besiskleidžiančiais paparčio lapais. Jame keletas skėčių: juodas
Vado, mėlynas — Vado Žmonos ir dar vienas, skirtas man, —
raudonas. Aš neimu raudonojo skėčio, nes pro langą mačiau
šviečiant saulę. Kažin, ar Vado Žmona savo kambaryje? Ji ne
visada tenai. Kartais girdžiu ją vaikštant pirmyn ir atgal, vienas
žingsnis sunkus, kitas lengvesnis, paskui švelnus lazdelės
stuktelėjimas per murzinai rausvą kilimą.

Einu koridoriumi, pro svetainės duris, pro duris, vedančias į
valgomąjį, atidarau duris koridoriaus gale ir įeinu į virtuvę. Čia
jau nebekvepia baldų vašku. Rita virtuvėje, ji stovi prie stalo
baltu emaliuotu apsilupinėjusiu viršumi. Ji kaip paprastai vilki
Mortos suknelę, blausiai žalią, kaip anų laikų chirurgų chalatai.
Suknelė panaši į mano, ilga ir uždara, ant viršaus prijuostė su
antkrūtine, bet nei balto kyko, nei sparnelių. Eidama į gatvę ji
užsideda kyką, bet niekam per daug nerūpi, ar kas pamatys
Mortos veidą. Iki alkūnių paraitotos suknelės rankovės
apnuogina rudas rankas. Ji kepa duoną — mušnoja tešlą
paskutiniu minkymu, paskui lipdo kepaliukus.
Pamačiusi mane Rita linkteli — sunku pasakyti, ar
sveikindamasi, ar duodama suprasti, kad mane mato, —
nusibraukia miltuotas rankas į prijuostę ir ima raustis stalčiuje
talonų knygelės. Suraukusi antakius plėšteli tris talonus ir
paduoda man. Jos veidas būtų geraširdiškas, jeigu šypsotųsi.
Nors ji nepyksta ant manęs, tik nepritaria raudonai suknelei ir
viskam, ką ji simbolizuoja. Ji mano, kad nuo manęs galima kuo
užsikrėsti ar kad nešu nelaimę.
Kartais pasiklausau už uždarų durų, nors anksčiau niekada to
nedarydavau. Neilgai, bijau būti pričiupta. Kartą, beje,
nugirdau, kaip Rita sakė Korai, kad ji taip, kaip aš, nesižemintų.
Niekas tavęs ir neprašo, atšovė jai Kora. Na, o jeigu
paprašytų, kažin ką gi darytum?
Važiuočiau į Kolonijas, pasakė Rita. Jos gali rinktis.
Pas Nemoteris, mirti iš bado ar dar dievaižin ko?
Nenusišnekėk.
Jos gliaudė žirnius. Pro praviras duris girdėjau, kaip kieti
žirniai dunksi į metalinį dubenį. Girdėjau, kaip Rita sumurmėjo
ar atsiduso nepatenkinta, o gal pritardama.
Šiaip ar anaip, pridūrė Kora, visa tai jos daro dėl mūsų, taip
bent sakoma. Jeigu man nebūtų perrišti kiaušintakiai, gal ir aš
būčiau atsidūrusi jų vietoje, na, jeigu būčiau, pavyzdžiui,
dešimčia metų jaunesnė. Ne taip jau joms ir blogai. Tikrai
nepersidirba.
Ji tai jau tikrai nesikeistų su manim vietomis, pasakė Rita, ir
aš atidariau duris. Jų veido išraiška buvo tokia, kokia visada
būna moterų, užtiktų apkalbinėjant: sutrikusi, bet drauge
įžūloka, lyg jos būtų buvusios teisios. Tą dieną Kora su manimi
elgėsi maloniau negu paprastai, o Rita buvo dar labiau
paniurusi.
Šiandien, nors Ritos veidas buvo neįskaitomas, o lūpos kietai
sučiauptos, aš norėjau pasilikti čia, virtuvėje. Gal ateitų Kora su
citrinmedžių aliejaus buteliu ir dulkių šluotele, o Rita išvirtų
kavos — Vadų namuose vis dar verdama tikra kava — ir mes
sėdėtume prie Ritos stalo, nors jis yra visai ne Ritos, kaip ir
stalas mano kambaryje, ir šnekučiuotumės apie skausmus ir
maudulius, apie ligas, kojas, nugaras ir įvairiausius klastingus
pokštus, kurių prikrečia mūsų kūnai nelyginant nepaklusnūs
vaikai. Linkčiotume galva į taktą viena kitos žodžiams,
duodamos suprasti: o taip, ir man taip būna. Keistumės
receptais, stengdamosi pranokti viena kitą savo kūniškomis
negalėmis; guostumės tyliai, švelniais minoriškais ir gedulingais
balsais kaip balandės ant stogo lietvamzdžio. Suprantu tave,
murmėtume. Arba — kaip dar ir dabar kartais senesni žmonės
gražiai pasako: tu pagavai mano mintį, lyg mintis būtų
skraidantis paukštis. Tokia juk ji ir turėtų būti, tokia ir yra.
Kaip anksčiau nekęsdavau tokių pokalbių! O dabar ilgiuosi. Vis
dėlto tai bendravimas. Tam tikri mainai.
O gal šiek tiek paliežuvautume. Mortos daug žino, jos
pasikalba, perduoda slaptas naujienas iš vienų namų į kitus.
Kaip ir aš, jos, be abejo, klausosi prie durų ir moka matyti net
nuleidusios akis. Kartais nugirsdavau jas ką nors apšnekant,
pagaudavau jų tylaus pokalbio nuotrupas. Negyvagimis, baigta.
Arba: Bedė jai virbalu, tiesiai į pilvą. Pavydas užgraužė. Arba
piktdžiugiškai: Su klozeto valikliu. Suėjo kuo gražiausiai, nors,
atrodytų, skonį juk turėjo pajusti. Matyt, gerai buvo prilupęs.
Bet jie mikliai ją išaiškino.
Arba padėčiau Ritai kepti duoną. Sukiščiau rankas į stangrų
šiltą minkštimą, taip primenantį kūną. Aš trokštu ką nors liesti,
ką nors kita, ne audinį ar medieną. Trokštu nusikalsti lietimu.
Net jeigu paprašyčiau, net jeigu šitaip nusižengčiau
padorumui, Rita man neleistų. Ji bijotų. Mortai nedera broliautis
su mumis.
Broliautis reiškia elgtis kaip su broliu. Lukas man taip aiškino.
Jis sakė, kad nėra tokio žodžio, kuris reikštų elgtis kaip su
seserimi. Turėtų būti seseriautis. Tai buvo jo mėgstama tema.
Žodžių daryba, neįprasta vartosena. Aš erzindavau jį,
vadindavau pedantu.
Paimu talonus iš atkištos Ritos rankos. Ant jų pavaizduota,
kurį į ką galima išmainyti: dvylika kiaušinių, gabalėlis sūrio,
rudas daiktas, reiškiantis kepsnį. Įsikišu talonus į užtrauktuku
užsegamą kišenę ant rankovės, kur laikau leidimą.
— Paprašyk duoti šviežių kiaušinių, — sako ji. — Kad nebūtų,
kaip praeitą kartą. Ir žiūrėk, kad višta būtų jauna. Pasakyk,
kam perki, tada labiau pasistengs.
— Gerai, — sakau. Nesišypsau. Kam gundyti ją draugyste?

TREČIAS SKYRIUS
Išeinu pro užpakalines duris į sodą — didelį ir prižiūrimą:
viduryje pievelė, žilvitis su žirginiais, iš kraštų — gėlynai;
narcizai jau vysta, o tulpių kaušeliai skleidžiasi, lieja spalvas.
Tulpių raudonis prie stiebo tirštesnis, tarsi gyjančios įpjovos.
Šis sodas — Vado Žmonos viešpatija. Pro savo grūdinto stiklo
langą dažnai ją čia matau: klūpomis ant pagalvėlės, plonas
melsvas šydas užmestas ant plačiakraštės skrybėlės, šalia
krepšys su sodo žirklėmis ir virvelėmis gėlėms parišti. Jeigu
reikia ką nors iškasti, padeda Vadui priskirtas Sargas. Vado
Žmona nurodinėja baksnodama lazdele. Daugelis Žmonų turi
tokius sodus, jų priedermė tvarkyti juos ir puoselėti.
Aš irgi kadaise turėjau sodą. Dar ir dabar prisimenu išverstos
žemės kvapą, jaučiu storapilvius svogūnėlius delne, girdžiu,
kaip čeža pro pirštus byrančios sėklos. Kai galvoju apie tai,
laikas bėga greičiau. Kartais Vado Žmona liepia išnešti laukan
kėdę ir tiesiog sėdi ant jos savo sode. Žvelgiant iš toli, vaizdas
labai taikus.
Dabar jos tenai nėra, kažin, kur ji galėtų būti. Nemėgstu
susidurti su ja netikėtai. Gal ji siuva savo kambaryje, užsikėlusi
kairę artrito nuvargintą koją ant suolelio. Arba mezga šalikus
Angelams, kovojantiems pirmose fronto linijose. Abejoju, ar
Angelams reikia tų šalikų, be to, Vado Žmonos šalikai pernelyg
įmantrūs. Jos netraukia žvaigždučių ir kryžiukų raštas,
mėgstamas daugelio kitų Žmonų, jai tai neįdomu. Jos šalikų
galuose rikiuojasi eglės arba ereliai, arba sustingusios žmonių
figūrėlės: berniukas ir mergaitė, berniukas ir mergaitė. Tie
šalikai ne suaugusiems vyrams, bet vaikams.
Kartais galvoju, kad tie šalikai nė nesiunčiami Angelams, bet
išardomi ir susukami į kamuolius, iš kurių ir vėl mezgama. Gal
tai tik užsiėmimas Žmonoms, kad jos turėtų kokį tikslą. Bet aš
pavydžiu Vado Žmonai mezgimo. Gera turėti nedidelių tikslų,
kuriuos lengva pasiekti.
Kodėl jinai pavydi man?
Ji nekalba su manimi, nebent kai tai neišvengiama. Esu jai
gyvas priekaištas ir kartu būtinybė.

Pamenu, kaip prieš penkias savaites stovėjom viena priešais
kitą tą dieną, kai čia atvykau. Sargas iš ankstesnės paskyrimo
vietos atvežė mane prie įėjimo durų. Pirmąją dieną mums
leidžiama įeiti pro priekines duris, bet vėliau turime vaikščioti
pro užpakalines. Tie dalykai dar nenusistovėję, per mažai praėjo
laiko, niekas negali įvertinti tikrosios mūsų padėties. Po kurio
laiko liks tik priekinės arba tik užpakalinės durys.
Teta Lidija pasisakė už priekines. Jūsų padėtis garbinga,
tvirtino ji.
Sargas paskambino į duris, bet nereikėjo laukti, kol kas nors
išgirs ir atskubės atidaryti — durys tuoj pat atsivėrė į vidų.
Matyt, jos stovėta už jų. Aš tikėjausi Mortos, bet ten buvo ji,
apsivilkusi ilga melsva suknele, neapsiriksi.
Vadinasi, tu naujokė, pasakė. Ji nepasitraukė į šoną ir
nepraleido, o stovėjo tarpduryje užstodama įėjimą. Norėjo, kad
pajusčiau — neįeisiu, kol jinai man neleis. Pro tokias užkardas,
kaip sakoma, nors alkūnėmis braukis.
Taip, atsakiau.
Palik priebutyje, pasakė ji Sargui, laikančiam mano lagaminą.
Nedidelį raudono plastiko lagaminėlį. Dar turėjau didesnį, su
žieminiu apsiaustu ir šiltesnėmis suknelėmis, bet jį atveš vėliau.
Sargas pastatė lagaminą ant žemės. Už nugaros išgirdau
takeliu tolstančius jo žingsnius, paskui užsidarančių vartelių
žvangtelėjimą ir pasijutau taip, lyg kas būtų atitraukęs
prilaikančią ranką. Ant naujų namų slenksčio visada persmelkia
vienatvė.
Ji palaukė, kol suburzgė variklis ir automobilis nuvažiavo. Aš
nemačiau jos veido, tik tai, ką aprėpiau žvilgsniu nuleidusi
galvą: mėlyną storoką jos liemenį, kairę ranką ant dramblio
kaulo lazdelės rankenos, stambius deimantus ant bevardžio
piršto, kuris kadaise buvo dailus, o dabar krumplėtas, bet
prižiūrėtas, su apvaliai nušlifuotu nagu. Žiedas ant to piršto
atrodė nelyginant ironiška šypsena, jis tarsi tyčiojosi iš jos.
Ką gi, įeik, pasakė ji ir apsisukusi nušlubčiojo koridoriumi.
Uždaryk duris.
Aš pakėliau raudonąjį lagaminėlį — to ji iš manęs ir norėjo —
ir įėjusi uždariau duris. Tylėjau. Jeigu tavęs nieko neklausia,
mokė Teta Lidija, geriau laikyti liežuvį už dantų. Pasistenkite
atsistoti į jų vietą, sakė ji, gniaužydama bei grąžydama rankas
ir nervingai gailiai šypsodamasi. Joms nelengva.
Čionai, pasakė Vado Žmona. Kai įžengiau į svečių kambarį,
jinai jau sėdėjo ant savo kėdės, užsikėlusi kairę koją ant
suolelio su pagalvėle, ant kurios buvo išsiuvinėtas krepšelis su
gėlėmis. Šalia ant grindų buvo pamestas mezginys, iš jo kyšojo
virbalai.
Stovėjau priešais susidėjusi rankas. Na, tarė ji. Ji turėjo
cigaretę, įsidėjo ją į burną ir laikė suspaudusi tarp lūpų, kol
uždegė. Taip suspaustos jos lūpos atrodė plonos, su
vertikaliomis raukšlelėmis aplinkui, kaip lūpų dažų reklamose.
Žiebtuvėlis dramblio kaulo spalvos. Cigaretės, pirktos juodojoje
rinkoje, pamaniau, ir tai man suteikė vilties. Netgi dabar, kai
nebėra tikrų pinigų, juodoji rinka tebegyvuoja. Ji visada bus,
nes visada atsiras daiktų, kuriuos galima išmainyti. Ji iš tų
moterų, kurios gali nusižengti taisyklėms. Bet ką aš galėčiau
pasiūlyti mainais?
Aš ilgesingai stebeilijau į cigaretę. Man jos buvo uždraustos,
kaip kava ir alkoholis. Tai su anuo, kaip jis ten, nieko neišėjo,
pasakė jinai.
Ne, ponia, atsakiau.
Ji lyg ir nusijuokė, paskui užsikosėjo. Vargšeliui nepasisekė,
pasakė. Čia tavo antras kartas?
Trečias, ponia.
Tau irgi nekas, pasakė ji. Ir vėl kosulingai nusijuokė. Sėskis.
Šiaip tokių dalykų čia nebus, tik šiandien.
Prisėdau ant kėdės su kietu atlošu. Nenorėjau dairytis po
kambarį, kad nepasirodyčiau nedėmesinga jai, tad marmuro
židinys dešinėje su virš jo kabančiu veidrodžiu ir gėlių puokštės
buvo tik akių kampučiuose šmėksantys siluetai. Vėliau turėsiu į
valias laiko viską apžiūrėti.
Dabar jos veidas buvo tiesiai prieš manąjį. Man pasirodė, kad
ją pažįstu ar bent jau kažkur esu mačiusi. Iš po vualio lindėjo
sruoga vis dar šviesių plaukų. Tada pamaniau, kad dažytų, nes
plaukų dažų taip pat galima gauti juodojoje rinkoje, bet dabar
žinau, kad jie natūraliai šviesūs. Jos antakiai buvo išpešioti
plona lenkta linija ir veidas dėl to atrodė nuolat nustebęs,
įpykęs ar susidomėjęs, koks būna išsigandusio vaiko, tačiau
vokai po jais buvo pavargę. Iškilios akys, priešingai, spindėjo
atšiauria saulėto vidurvasario dangaus mėlyne, kuri tarsi
užsiveria tau bežiūrint. Jos nosis, kadaise buvusi daili, dabar
atrodė per maža veidui. Šis — nepasakytum, kad plokščias, bet
platus. Nuo lūpų kampučių žemyn ėjo dvi raukšlės, tarp jų —
smakras, sugniaužtas kaip kumštis.
Norėčiau matyti tave kuo rečiau, pasakė ji. Manau, tą patį
jauti ir man.
Aš neatsakiau, nes pasakyti „taip“ būtų buvę įžeidu, o „ne“
reikštų priešgyniavimą.
Žinau, kad tu ne kvaila, kalbėjo ji toliau. Ji užsitraukė ir išpūtė
dūmą. Skaičiau tavo bylą. Vertinu tai kaip dalykinį susitarimą.
Bet jeigu man kas nors kenkia, atsilyginu tuo pačiu. Supratai?
Taip, ponia, atsakiau.
Nevadink manęs ponia, suirzo jinai. Tu ne Morta.
Aš nepaklausiau, kaip man reikėtų ją vadinti, nes aiškiai
mačiau, kad ji tikisi niekada nebūsiant progų man kaip nors į ją
kreiptis. Jaučiau nusivylimą. Tada dar norėjau, kad ji taptų
mano vyresniąja seserimi, motinos įsikūnijimu, kad suprastų ir
gintų mane. Ankstesniame mano paskyrime Žmona beveik
neiškeldavo kojos iš miegamojo. Mortos sakė, kad geria.
Norėjau, kad šį kartą būtų kitaip. Norėjau tikėti, kad kitame
laike ir gyvenime ji man būtų patikusi. Bet supratau, kad ji
niekada nebūtų man patikusi, kaip ir aš jai.
Ji užgesino iki pusės surūkytą cigaretę rantytoje peleninėje
ant stalelio. Užgesino ryžtingai — spusteldama ir pasukdama, o
ne kelis kartus manieringai pabaksnodama kaip daugelis
Žmonų.
O dėl mano vyro, pasakė ji, tai jis yra mano vyras. Mano.
Noriu, kad aiškiai tą suprastum. Kol mirtis mus išskirs. Tai
neatšaukiama.
Taip, ponia, atsakiau, vėl užsimiršusi. Anksčiau mergaitės
turėdavo tokių lėlių, kurios kalba patraukus nugaroje virvelę.
Man pasirodė, kad kalbu būtent taip — monotoniškai, lėliškai. Ji
turbūt vos susivaldė netrenkusi man per veidą. Joms leidžiama
mus mušti, tam esama biblinio precedento. Tik ne kokiais
įnagiais. Rankomis.
Tai buvo vienas iš mūsų kovos tikslų, pasakė Vado Žmona ir
staiga nukreipė žvilgsnį į savo gumbuotus, deimantais
apmaustytus pirštus, ir aš supratau, kur esu ją mačiusi.
Pirmą kartą per televiziją, kai buvau aštuonerių ar devynerių.
Sekmadienio rytais, kai mama, atsigriebdama už visą savaitę,
miegodavo ilgiau, aš atsikeldavau ir nuėjusi prie televizoriaus
mamos kabinete spaudinėdavau kanalus, ieškodama animacinių
filmukų. Kartais, nieko neradusi, žiūrėdavau „Evangelijos
valandėlę bręstančioms sieloms“, kurioje buvo pasakojamos
biblinės istorijos vaikams ir giedamos giesmės. Viena iš laidos
3
vedėjų buvo vardu Serena Džoj . Ji buvo solinis sopranas.
Baltaplaukė, grakšti, riesta nosimi ir didelėmis mėlynomis
akimis, kurias giedodama pakeldavo aukštyn. Ji sugebėjo
juoktis ir verkti tuo pačiu metu, viena ašara lyg pagal užsakymą
riedėdavo skruostu, o balsas, virpantis ir lengvas, kildavo iki
aukščiausių natų.
Moteris, sėdinti priešais mane, buvo Serena Džoj. Bent jau
kadaise. Vadinasi, viskas blogiau nei maniau.

KETVIRTAS SKYRIUS
Einu žvyro takeliu, skiriančiu veją už namo lygiai pusiau, kaip
plaukų sklastymas. Naktį lijo, žolė abipus takelio šlapia, oras
drėgnas. Daiktais išlindę sliekai, išduodantys derlingą žemę,
saulės užklupti, minkšti ir rausvi kaip lūpos.
Atveriu baltus kuoliukų vartelius ir pro pagrindinę veją
žingsniuoju priekinių vartų link. Įvažiavime vienas mūsų
namams priskirtas Sargas plauna automobilį. Matyt, Vadas
namie, savo pusėje, už valgomojo, kur jis praleidžia daugiausia
laiko.
Automobilis labai brangus, „Audra“, geresnis už „Vežimą“ ir
daug geresnis už patogų ir gremėzdišką „Begemotą“.
Suprantama, juodos — prestižo arba gedulo — spalvos, ilgas ir
aptakus. Vairuotojas su meile blizgina paviršių zomšos skiaute.
Bent jau vienas dalykas nepasikeitė — tai, kaip vyrai glamonėja
brangias mašinas.
Jis vilki Sargo uniformą, bet kepurė šauniai nusmaukta į šoną,
o paraitotos rankovės iki alkūnių apnuogina rankas — įdegusias,
bet su vis dar įžiūrimais tamsių gyvaplaukių taškeliais. Lūpų
kamputyje cigaretė, vadinasi, ir jis turi ką išsimainyti turguje.
Aš žinau to vyro vardą — Nikas. Žinau, nes girdėjau, kaip Rita
su Kora kalbėjo apie jį, o kartą nugirdau, kaip Vadas jam
pasakė: Nikai, man mašinos nereikės.
Jis gyvena čia, namuose, virš garažo. Jo padėtis žema: jis
neturi jam paskirtos moters, nė vienos. Jis to nenusipelnęs: gal
koks trūkumas, ar neturi ryšių. Bet elgiasi taip, lyg to nežinotų
ar jam tai nerūpėtų. Jis per daug atsainus, stokoja nuolankumo.
Gal tiesiog bukas, bet aš taip nemanau. Kvepia, kaip anksčiau
sakydavo, įtartinai. Netinkamumas kaip kvapas. Nejučia imu
įsivaizduoti, kuo jis galėtų kvepėti. Nieko įtartino: įdegusia oda,
sudrėkusia saulėje, garuojančia. Giliai atsidustu.
Jis pasižiūri į mane ir mudviejų žvilgsniai susitinka. Jo veidas
kaip prancūzo — siauras, įnoringas, kampuotas, su juoko
raukšlėmis apie burną. Jis užsitraukia paskutinį dūmą, numeta
cigaretę ant žemės ir sutrypia koja. Ima švilpauti. Paskui
mirkteli.
Nuleidusi galvą ir pakreipusi taip, kad balti sparneliai užstotų
veidą, einu toliau. Jis surizikavo, bet dėl ko? O kas, jeigu aš jį
paskųsiu?
Ko gero, jis tik rodė man draugiškumą. Gal mano veido
išraiška jį suklaidino. Labiausiai dabar norėčiau parūkyti.
Gal tai buvo testas, pasižiūrėti, ką aš darysiu.
Galbūt jis yra Akis.

Atidarau ir uždarau vartelius nežiūrėdama atgal, tik sau po
kojų. Šaligatvis iš raudonų plytų. Sutelkiu visą dėmesį į priešais
plytintį stačiakampių lauką, daiktais kiek pasigūbriavusį, kur
metai po metų nuo žiemos šalčių įdumba žemė. Plytelių spalva
senybinė, bet šviežia ir ryški. Šaligatviai dabar daug švaresni
negu anuomet.
Priėjusi prie kampo sustoju ir laukiu. Niekada nemėgdavau
laukti. Aukščiausiajam tarnauja net ir tie, kurie tik laukia,4
kartodavo Teta Lidija. Ji liepė mums tuos žodžius iškalti. Ir dar
sakė: ne visos jūs sudygsite. Kai kurios iš jūsų nukris į sausą
dirvą arba erškėčius. Kai kurios neturėsite kur suleisti šaknų.
Ant smakro ji turėjo apgamą, kuris jai kalbant šokinėjo aukštyn
ir žemyn. Įsivaizduokite, kad esate sėklos, sakydavo staiga
švelnesniu balsu, tarsi patikėdama paslaptį, kaip kokia baleto
klasės mokytoja savo vaikams: o dabar visi pakeliam rankas į
viršų, įsivaizduokime, kad esame medžiai.
Stoviu prie kampo įsivaizduodama, kad esu medis.

Priešais plytų šaligatviu ateina moteris, neturinti jokių
išskirtinių bruožų — toks pat kaip mano raudonas siluetas su
baltais sparneliais prie veido ir krepšys rankoje. Ji prieina ir
mudvi žiūrim viena į kitą pro baltus veidą rėminančius
medžiaginius tunelius. Taip, tai ji.
— Palaimintas tavo vaisius, — pasveikina mane įprastiniais
žodžiais.
— Viešpats teatveria, — atsakau kaip dera. Mes apsisukame ir
einame pro didelių namų kvartalą miesto centro link. Mums
negalima čia vaikščioti atskirai, tik dviese. Neva dėl mūsų
saugumo, bet tai absurdiška, mes ir taip puikiai saugomos.
Esmė ta, kad ji šnipinėja mane, o aš ją. Jeigu per kasdieninį
pasivaikščiojimą kas nors atsitiks ir viena iš mūsų išsprūs iš
tinklo, kita turės už tai atsakyti.
Ši moteris lydi mane jau dvi savaites. Nežinau, kas atsitiko
tai, kuri buvo prieš ją. Vieną dieną ji tiesiog nebeatėjo, o vietoj
jos pasirodė šita. Apie tokius dalykus neklausinėjama, nesinori
išgirsti atsakymo. Be to, ir nebūtų jokio atsakymo.
Šioji už mane pilnesnė. Rudakė. Ji vardu Gleninė, tiek apie ją
ir težinau. Ji eina nedrąsiai, nuleidusi galvą, prispaudusi prie
krūtinės rankas raudonomis pirštinėmis, trepsi mažais
nedideliais žingsneliais kaip dresuota kiaulė ant užpakalinių
kojų. Per tuos pasivaikščiojimus nė karto nepratarė nieko, kas
nebūtų griežtai reglamentuota, bet ir aš jai nieko tokio
nepasakiau. Gal ji išties tikinti, Tarnaitė iki panagių. Verčiau
nerizikuoti.
— Girdėjau gerų naujienų iš fronto, — sako ji.
— Garbė, — atsakau.
— Mums siunčiamas geras oras.
— Su džiaugsmu jį priimu.
— Suimta dar daugiau maištininkų.
 — Garbė, — sakau. Neklausiu, iš kur jinai žino. — O kas jie
tokie?
— Baptistai. Buvo įsitvirtinę Blu Hilse. Visus išrūkė.
— Garbė.
Kartais noriu, kad ji užsičiauptų ir leistų man ramiai eiti. Bet
aš ištroškusi naujienų, bet kokių naujienų; net ir melagingose
esama tiesos.
Prieiname prie pirmos užkardos — tai tarsi kelio ar
kanalizacijos remontuotojų užtvara: medinė juodais ir geltonais
dryžiais dažyta kryžma, raudonas šešiakampis, reiškiantis
„Stop“. Prie vartelių žibintai, jie nedega, nes dabar ne naktis.
Virš mūsų, žinau, ant telefono stulpų kabo prožektoriai,
įsižiebiantys pavojaus atveju, o abipus kelio atspariosiose
ugniavietėse vyrai su šautuvais. Nei prožektorių, nei atspariųjų
ugniaviečių aš nematau, nes vaizdą man užstoja sparneliai.
Tiesiog žinau, kad jie ten.
Už užkardos prie siaurų vartelių mūsų laukia du vyrai žaliomis
Tikėjimo Sargų uniformomis ir herbiniais ženklais ant antpečių ir
berečių: du sukryžiuoti kardai virš balto trikampio. Sargai nėra
tikri kareiviai. Jie palaiko tvarką ir atlieka kitokias patarnavimo
užduotis, kaip antai kasa žemę Vado Žmonos sode; ir jie yra
arba bukagalviai, arba pagyvenę, arba neįgalūs, arba labai
jauni, išskyrus tuos, kurie tarnauja kaip slaptosios Akys.
Šiedu labai jauni: vieno ūsiukai dar tik kalasi, o kito veidas
išbertas spuogų. Jų jaunystė jaudinanti, bet aš žinau, kad tai
gali būti apgaulinga. Jaunikliai dažniausiai yra patys
pavojingiausi, didžiausi fanatikai, kas kiek, tuoj griebiasi
šautuvo. Jie dar nesuvokė egzistuojantys laike. Su jais reikia
elgtis atsargiai.
Praėjusią savaitę kažkur netoliese jie nušovė moterį. Mortą.
Toji rausėsi po kišenes ieškodama leidimo, o jie pamanė, kad
tuoj išsitrauks bombą. Palaikė ją persirengusiu vyru. Tokių
atvejų pasitaiko.
Rita ir Kora pažinojo tą moterį. Girdėjau, kaip virtuvėje
aptarinėjo tą įvykį.
Atliko savo pareigą, pasakė Kora. Kad mus apsaugotų.
Tik lavonas nekelia grėsmės, piktai atkirto Rita. Ji nieko
nepadarė. Nebuvo reikalo šauti.
Netyčia taip išėjo, pasakė Kora.
Netyčia nebūna. Viskas čia apgalvota, atkirto Rita. Girdėjau,
kaip ji sužvangino puodais kriauklėje.
Dabar, jeigu kas norės susprogdinti šituos namus, turės gerai
pagalvoti, pasakė Kora.
Vis tiek, spyrėsi Rita, įnirtingai šveisdama puodus, tai
negarbinga mirtis.
Būna blogesnių, atsakė Kora. Bent jau greita.
Gal ir taip, pasakė Rita. Bet aš norėčiau turėti šiek tiek laiko.
Kad spėčiau sutvarkyti reikalus.

Du jauni Sargai atiduoda mums pagarbą prisidėdami tris
pirštus prie beretės. Tokie dėmesio ženklai mūsų privilegija.
Taip mums rodoma pagarba dėl išskirtinės mūsų tarnystės.
Išsiimame leidimus iš užtraukiamų kišenių plačiose rankovėse.
Sargai juos apžiūri ir antspauduoja. Vienas iš vaikinų eina į
atspariąją ugniavietę dešinėje įvesti mūsų numerių
kompatikros.
Grąžindamas mano leidimą Sargas — tas su persiko pūkeliais
panosėje — palenkia galvą mėgindamas pamatyti mano veidą.
Aš kilsteliu galvą, kad jam būtų lengviau, ir jis pasižiūri man į
akis, o aš jam, ir jis nurausta. Jo veidas ilgas ir graudus kaip
avies, bet akys didelės ir išvirtusios kaip šuns — spanielio, ne,
terjero. Oda blyški, nesveikai plona kaip nusilupus šašui. Ir vis
dėlto man norisi paliesti jį, tą apnuogintą veidą. Jis nusisuka
pirmas.
Tai jau įvykis, mažas taisyklių pažeidimas, toks mažas, kad
neįmanoma jo pastebėti, bet tokios akimirkos man kaip dovana,
kaip vaikystės stalčiuje slėptas saldainis. Tokios akimirkos tarsi
atvertys, mažulytės rakto skylutės.
O jeigu ateičiau vakare, kai jis budi vienas — nors niekas
neleis jam būti vienam — ir įsileisčiau jį tarp savo baltų
sparnelių? Jeigu nusiplėščiau raudoną suknelę ir pasirodyčiau
jam — jiems — ribančioje žibintų šviesoje. Juk retsykiais jie
turbūt apie tai pagalvoja valandų valandas stovėdami prie
užtvaros ir nematydami nieko daugiau tiktai Tikratikių Vadus
juodose tyliai čiuožiančiuose automobiliuose arba mėlynas jų
žmonas ir dukteris baltomis skraistėmis, pareigingai vykstančias
į Vaduotuves ar Maldavagancijas, arba žalias surukėles jų
Mortas, arba retsykiais Gimdymobilį, arba pėsčias jų Tarnaites.
O kartais juodą furgoną su balta sparnuota akimi šone. Furgono
langai tamsinti, o vyrai priekyje su juodais akiniais: dviguba
tamsa.
Furgonai važiuoja dar tyliau negu kitos mašinos. Pamačiusios
juos, mes nuleidžiame akis. Jeigu iš jų vidaus sklinda garsai,
stengiamės neklausyti. Niekas nėra atsidavęs visa širdimi.
Pro užkardą juodasis furgonas pravažiuoja nesustodamas,
vien pamojus ranka. Sargai nedrįsta lįsti vidun, apžiūrinėti,
įtarinėti. Kad ir ką patys manytų.
Jeigu jie išvis ką nors mano. Iš pažiūros nepasakysi.
Bet greičiausiai išmėtytų pievoje drabužių vaizdai jų netrikdo.
Vos pagalvoję apie bučinį, tuoj pat įsivaizduotų įsijungiančius
prožektorius ir šūvius. Todėl jie verčiau mąsto apie pareigą,
pakėlimą tarnyboje į Angelus, kai galės vesti, o paskui, jeigu
įsitvirtins ir sulauks solidaus amžiaus, turėti nuosavą Tarnaitę.

Tas, kur su ūsiukais, atidaro mums pėsčiųjų vartelius ir
pasitraukia į šalį, o mes pro juos praeiname. Žinau, kad jie žiūri
mums įkandin, tiedu vyrai, kuriems dar neleidžiama liesti
moters. Todėl jie liečia mus akimis ir aš šiek tiek kraipau klubais
ir jaučiu, kaip raudonas sijonas vilnija apie šlaunis. Tai lyg rodyti
špygą iš už tvoros ar erzinti šunį kaulu, kurio jis nepasiekia, ir
man gėda, kad taip elgiuosi, nes tie vyrukai niekuo nekalti, jie
per jauni.
Paskui suvokiu, kad visai ir nesigėdiju. Mėgaujuosi galia; šuns
kaulo galia, pasyvia, bet tikra. Tikiuosi, jie jau su stačiais ir
dabar turės vogčia brūžintis į dažytą užkardą. Vėliau naktį,
kareivinių lovose, jiems bus ne pyragai. Jie neturi kur išsilieti, o
patiems tuo užsiimti šventvagystė. Nebėra žurnalų nei filmų, nei
pakaitalų; tik aš ir mano šešėlis, einantis tolyn nuo tų dviejų
vyrų. Įsitempę, sustingę jie stovi prie kelio užkardos ir lydi
akimis tolstančius mūsų siluetus.
 PENKTAS SKYRIUS
Einu susiporavusi gatve tolyn. Vadų rajonas jau liko už
nugaros, be čia taip pat dideli namai. Priešais vieną iš jų Sargas
pjauna veją. Žolė prižiūrėta, fasadai išpuoselėti, nudažyti; tarsi
iš senų žurnalų apie namus, sodus ir interjerą. Čia taip pat nėra
žmonių, tvyro toks pat apsnūdimas. Gatvė atrodo kone kaip
muziejus arba maketas: štai taip kadaise žmonės gyveno. Kaip
ir tose žurnalų nuotraukose, tuose muziejuose, tuose miestų
maketuose, čia nėra vaikų.
Tai Gileado širdis, karas čia įsiveržia tik per televizijos
ekranus. Nežinia, kur jo sienos, jos keičiasi nuo puolimų ir
kontrpuolimų, bet čia yra centras, kur niekas nejuda. Gileado
respublika, sakė Teta Lidija, neturi ribų. Gileadas tavo viduje.
Kadaise čia gyveno gydytojai, advokatai, universitetų
profesoriai. Advokatų dabar nebėra, o universitetai uždaryti.
Mes su Luku kartais vaikščiodavome šiomis gatvėmis.
Svajodami, kaip pirksime čia namą, didelį senovinį namą, kaip jį
remontuosime. Užveisime sodą, įrengsime sūpynes vaikams.
Mes turėsime vaikų. Nors žinojome, kad vargu, ar galėsim sau
šitai leisti, bet tai buvo mėgstama mūsų pokalbių tema,
sekmadienio pramoga. Dabar tokia laisvė atrodo beveik nereali.

Už kampo atsiduriame pagrindinėje gatvėje, kur daugiau
judėjimo. Pro šalį važiuoja automobiliai, daugiausia juodi, kai
kurie pilki ir rudi. Čia yra ir kitų moterų su krepšiais, kai kurios
raudonomis suknelėmis, kitos blausiai žaliomis, kaip Mortų, dar
kitos dryžuotomis raudonais, mėlynais ir žaliais dryžiais,
vadinasi, iš kuklesnių namų. Tai Naminės. Šios moterys neturi
atskirų funkcijų. Jos turi daryti viską, jeigu tik pajėgia. Pasitaiko
moterų, apsitaisiusių juodai, našlių. Anksčiau jų lyg būdavo
daugiau, bet kaskart vis mažėja.
Vadų Žmonų einančių gatve nepamatysi, tik automobiliuose.
Šaligatviai čia cementiniai. Kaip vaikystėje stengiuosi neužlipti
ant plyšio. Prisimenu, kaip kadaise mano kojos žengdavo šiais
šaligatviais, net prisimenu kuo avėdavau. Kartais sportbačiais
su spyruokliuojančiais padais, skylutėmis orui ir
fluorescencinėmis žvaigždutėmis, atspindinčiomis šviesą
tamsoje. Tiesa, naktį niekada nebėgiodavau, o dieną — tik palei
judrius kelius.
Tada moterų niekas nesaugojo.
Prisimenu taisykles — nerašytas taisykles, kurias žinojo
kiekviena moteris: neatidaryk durų nepažįstamajam, net jeigu
sako, kad iš policijos. Tegu prakiša po durimis asmens
pažymėjimą. Nesustok kelyje padėti neva į bėdą pakliuvusiam
vairuotojui. Užsirakink ir važiuok toliau. Jeigu kas švilpia,
neatsisuk. Sutemus viena neik į savitarnos skalbyklą.
Galvoju apie skalbyklas. Kaip apsirengusi eidavau į jas: su
šortais, džinsais, sportinėmis kelnėmis. Ką nešdavausi: savo
pačios skalbinius, savo skalbimo muilą, pinigų — tų, kurių pati
užsidirbdavau. Galvoju apie tai, ką reiškia turėti tokią laisvą
valią.
Dabar žingsniuojame ta pačia gatve, raudonomis poromis, ir
nė vienas vyras nemėto mums nepadorių replikų, nekalbina,
nepaliečia. Nė vienas nešvilpia.
Laisvė laisvei nelygu, sakė Teta Lidija. Laisvė kažkam ir laisvė
nuo kažko. Anarchijos laikais buvo laisvė kažkam. Dabar mums
duota laisvė nuo kažko. Vertinkite ją.

Priešais mus, dešinėje, krautuvė, kurioje užsisakome
sukneles. Kai kas jas vadina abitais — labai tinkamas žodis.
Bjauresnio pasiuvimo negali būti. Virš krautuvės didžiulė
medinė iškaba — auksinės lelijos pavidalo; ji vadinasi „Lauko
lelijos“. Po lelija dar žymu uždažytas pavadinimas, mat buvo
nuspręsta, kad net krautuvių pavadinimai gali būti mums per
didelė pagunda. Dabar visur pavadinimus žymi ženklai.
Kadaise buvo toks kino teatras „Lelijos“. Labai mėgstamas
moksleivių. Kiekvieną pavasarį jame vykdavo Hamfrio Bogarto
festivalis su Lora Bakol ar Katerina Hebern, kurios vaidino
nepriklausomas savarankiškas moteris. Jos vilkėdavo priekyje
susegamas palaidines, kurios, kaip galėjai numanyt, buvo
atsagstomos. Nori atsisagstai, nenori — ne. Regis, anuomet jos
galėjo rinktis. Vadinasi, ir mes galėjome rinktis. Mūsų
visuomenę pražudė per didelis pasirinkimas, sakė Teta Lidija.
 Nežinau, kada festivaliai baigėsi. Matyt, aš užaugau. Todėl ir
nepastebėjau.
Mes neiname į „Lelijas“, bet perėjusios gatvę įsukame į
skersgatvį. Pirmiausia sustojame prie krautuvės jau su kitokia
medine iškaba: trimis kiaušiniais, bite ir karve. „Pienas ir
medus“. Čia eilė ir mes stovime joje poromis. Matau, šiandien
parduodami apelsinai. Nuo to laiko, kai liberteologai užėmė
Centrinę Ameriką, apelsinų gauti sunku: kartais būna, o kartais
ne. Karo veiksmai stabdo jų įvežimą iš Kalifornijos ir netgi iš
Floridos ne visada atkeliauja, jeigu keliai užtverti arba traukinių
bėgiai susprogdinti. Aš žiūriu į apelsinus — taip norėčiau nors
vieno. Bet neturiu apelsinams talonų, turbūt reikės grįžti ir
pasakyti Ritai, kad jų yra. Ji bus patenkinta. Apelsinai ant stalo
būtų šioks toks įvykis, tam tikras pasiekimas. Priartėjusios prie
prekystalio moterys paduoda talonus dviem už jo stovintiems
vyrams Sargų uniformomis. Čia mažai kas kalba, bet girdėti
šiušėjimas, moterys vogčia sukalioja galvas į vieną ir į kitą
pusę: čia, krautuvėje, gali pamatyti ką nors iš pažįstamų ar
pažinotų anksčiau, arba sutiktų Raudonajame centre. Jau vien
tokio veido pamatymas teikia jėgų. Kaip norėčiau pamatyti
Moirą, tik pamatyti, žinoti, kad ji vis dar gyva. Dabar sunku
įsivaizduoti, ką reiškia turėti draugę.
Tačiau Gleninė šalia manęs niekur nesidairo. Gal ji jau nieko
nebepažįsta. Gal visos jos pažinotos moterys kažkur pradingo.
O gal ji nenori, kad ją kas pamatytų. Ji stovi tylėdama,
nuleidusi galvą.
Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar
dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių
sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš
po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai;
nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net
pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi
stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji —
vėliava kalno viršūnėje — mes dar galime tai padaryti. Mes taip
pat galime būti išganytos.
Moterys krautuvėje iš susijaudinimo šnibždasi, kalbasi kone
balsu.
 — Veininė. Ne, Vareninė.
— Pamaiva, — kažkas sušnypščia, ir tai tiesa. Nėščiajai nėra
reikalo eiti iš namų, nebūtina apsipirkti. Kasdieniniai
pasivaikščiojimai pilvo raumenims stiprinti nebeprivalomi. Jai
tereikia mankštintis ant grindų ir daryti kvėpavimo pratimus.
Gali nebekelti kojos iš namų. Jai netgi pavojinga išeiti, už durų
jos turbūt laukia Sargas. Dabar, nešiodama naują gyvybę, yra
arčiau mirties ir reikalinga ypatingos priežiūros. Pavydas gali jai
pakenkti, taip jau yra buvę. Dabar visi vaikai laukiami, bet ne
visų.
Tačiau galbūt pasivaikščiojimas yra jos užgaida, o jie tenkina
užgaidas, kai nėštumas taip pasistūmėjęs ir persileidimo
išvengta. O gal ji viena iš tų — kraukit, aš panešiu, taigi
kankinė? Kai ji pakelia galvą ir apsidairo, pamatau jos veidą.
Nuojauta manęs neapgavo. Ji atėjo pasididžiuoti. Visa švyti,
žydinti, besidžiaugianti kiekviena akimirka.
— Tylos, — įspėja vienas iš Sargų už prekystalio ir mes
nuščiūvame kaip mokinukės.
Mes su Glenine prieiname prie prekystalio. Atkišame talonus.
Vienas Sargas įveda jų numerius į kompažymį, o kitas duoda
mums prekes — pieną, kiaušinius. Susidedame viską į krepšius
ir einame lauk pro nėščiąją ir jos palydovę, kuri šalia jos atrodo
ištįsusi ir sunykusi, kaip mes visos. Nėščiosios pilvas —
nelyginant milžiniškas vaisius. Kaip arbūzas, prisiminiau žodį iš
vaikystės. Prilaiko jį rankomis tarsi saugodama ar kažko iš jo
semdamasi — šilumos ir stiprybės.
Kai einu pro šalį, ji pasižiūri į mane, tiesiai man į akis, ir aš ją
atpažįstu. Mes drauge buvome Raudonajame centre, Tetos
Lidijos augintinė. Man ji niekada nepatiko. Anais laikais ji buvo
vardu Džanina.
Džanina žiūri į mane ir jos lūpų kampučiai pašaipiai kilsteli. Ji
nužvelgia mano pilvą po raudona suknele, paskui sparneliai
uždengia jos veidą. Matau tik kraštelį kaktos ir rausvą nosies
galiuką.

Dabar einame į krautuvę „Visi marieji“, pažymėtą dideliu
mediniu kiaulienos kotletu, kabančiu ant dviejų grandinių. Čia
eilė ne tokia ilga: mėsa brangi ir netgi Vadai nevalgo jos
kasdien. Vis dėlto Gleninė ima gabalą kepsniui, šią savaitę jau
antrą kartą. Pasakysiu apie tai Mortoms, jos mėgaujasi tokiais
dalykais. Joms labai rūpi, kaip tvarkomasi kituose namuose,
išgirdusios kokį gandelį turi progą pasididžiuoti arba pareikšti
nepasitenkinimą.
Paimu vištą, mėsininko suvyniotą į popierių ir perrištą virvele.
Šiais laikais plastikas beveik nebenaudojamas. Prisimenu, kaip
anksčiau perkant prekybos centruose susikaupdavo kalnai baltų
plastikinių maišelių. Man būdavo gaila juos išmesti, todėl
sukišdavau į spintelę po kriaukle, kol vieną dieną atidarius
dureles jie išvirsdavo lauk ir pasklisdavo ant grindų. Lukas
visada dėl to burbėdavo. Kartkartėmis išmesdavo juos.
O jeigu ji užsimaus tokį ant galvos, sakydavo. Žinai, kaip
vaikai mėgsta su jais žaisti. Niekada ji taip nedarys,
atšaudavau. Ji jau didelė. (Arba protinga, arba jai sekasi.) Bet
pačiai net oda pašiurpdavo iš baimės ir apimdavo gėda, kad esu
tokia nerūpestinga. Tai tiesa, anuomet aš per daug viskuo
pasitikėjau, pasiklioviau likimu. Sudėsiu juos į indaują aukščiau,
sakydavau. Nelaikyk jų išvis, sakydavo jis. Mes jų niekam
nenaudojame. Tinka šiukšlėms, spyriodavausi. O jis...
Tik ne čia ir ne dabar. Žmonės mato. Apsisukusi išvystu savo
siluetą veidrodinėje vitrinoje. Vadinasi, jau išėjome lauk, mes
jau gatvėje.

Priešais mus grupelė žmonių. Turistai, atrodo, iš Japonijos.
Gal kokia prekybininkų delegacija, besidominti istorinėmis
vietomis ar vietiniu koloritu. Miniatiūriški, brangiai ir tvarkingai
apsirengę, kiekvienas su savo fotoaparatu, kiekvienas su savo
šypsena. Dairosi aplink, akys žėri, galvas palenkę į vieną pusę
kaip paukšteliai, net jų linksmumas atrodo tarsi akibrokštas, ir
aš negaliu atitraukti nuo jų akių. Kaip seniai nemačiau moterų
tokiais trumpais sijonėliais. Jie vos dengia kelius ir iš po jų
matyti plikos kojos plonytėmis kojinėmis, net baisu žiūrėti, o
aukštakulniai bateliai siaurais dirželiais pritvirtinti prie pėdos
tarsi įmantrūs kankinimo įrankiai. Moterys stypčioja ant tų
smaigalių kaip ant kojūkų, vos išlaikydamos pusiausvyrą. Jų
nugaros išsirietusios, o užpakalis atsikišęs.
Galvos niekuo nepridengtos ir plaukai — visas jų juodumas ir
seksualumas — visiems matomi. Lūpos jų dažytos, raudoni
lūpdažiai aplink drėgną burnos ertmę kaip teplionė ant sienos
anų laikų tualete.
Stabteliu. Gleninė šalia taip pat sustoja, ir ji negali atitraukti
akių nuo tų moterų. Mes pakerėtos, bet kartu pasibjaurėjusios.
Mums atrodo, kad jos nuogos. Kaip nedaug reikėjo laiko, kad
mūsų požiūris į tokius dalykus pasikeistų.
Paskui man topteli: juk ir aš taip rengiausi. Tai buvo laisvė.
Tai buvo vadinama vakarietiškumu.
Čiauškėdami tarpusavyje japonų turistai prieina prie mūsų ir
mes nesuskumbame nusisukti: jie spėja pamatyti mūsų veidus.
Su jais vertėjas, apsivilkęs tradiciniu mėlynu kostiumu ir
raudonu raštuotu kaklaraiščiu, susegtu sąsaga — sparnuota
akimi. Jis išeina į grupės priekį ir atsistojęs priešais užstoja
mums kelią. Turistai susispiečia jam už nugaros, vienas iš jų
prisideda prie akių fotoaparatą.
— Atsiprašau, — kreipiasi jis į mudvi gana mandagiai. — Jie
klausia, ar gali jus nufotografuoti.
Įsmeigusi akis į grindinį aš papurtau galvą. Jiems dera matyti
tik sparnelius, lopinėlį veido, skruostą ir dalį burnos. Tik ne akis.
Man pakanka nuovokos nežiūrėti vertėjui į akis. Dauguma
vertėjų yra Akys, bent taip kalbama.
Taip pat man pakanka nuovokos neištarti „taip“. Būti kukliai —
reiškia būti nematomai, mokė Teta Lidija. Niekada to
neužmirškite. Jeigu jus pamatė — jeigu pamatė — vadinasi —
jos balsas suvirpėdavo — persmelkė kiaurai. O jūs, mergaitės,
turite būti nepersmelkiamos. Ji vadino mus mergaitėmis.
Gleninė šalimais taip pat tyli. Ji įtraukė savo rankas
raudonomis pirštinėmis į rankoves, kad nesimatytų.
Vertėjas atsisuka į grupę ir beria jiems kažkokį staccato.
Žinau, ką jis jiems sako, žinau, ką reikia sakyti. Sako, kad
moterų papročiai čia kitokie, kad žiūrėti į jas per fotoaparato
objektyvą tolygu prievartauti.
Aš spoksau į šaligatvio grindinį pakerėta moters kojų. Viena iš
jų avi atviras basutes ir jos nagai nulakuoti raudonai. Aš
prisimenu nagų lako kvapą, kaip jis susiraukšlėdavo, kai per
anksti užtepdavai antrą sluoksnį, prisimenu aksominį pėdkelnių
slydimą oda, tą jausmą kojų pirštuose, kai jiems sulindus į
basutės kiaurymę koja atsiremia visu svoriu. Moteris lakuotais
nagais mindžikuoja. Jaučiu jos basutes ant savo kojų. Lako
kvapas sužadina man alkį.
— Atsiprašau, — vėl kreipiasi į mus vertėjas. Aš linkteliu
parodydama, kad klausau.
— Jis teiraujasi, ar jūs laimingos, — sako vertėjas. Galiu
įsivaizduoti, kaip jiems smalsu: Ar jos laimingos? Kaip jos gali
būti laimingos? Jaučiu jų įbestas į mus akis, juodas ir skaisčias,
matau, kaip palinksta į priekį norėdami geriau išgirsti, ypač
moterys, bet ir vyrai taip pat: mes paslaptingos, uždraustos,
mes juos jaudiname.
Gleninė nesako nieko. Tvyro tyla. Bet kartais tylėti taip pat
pavojinga.
— Taip, mes laimingos, — sumurmu. Juk reikia kažką
pasakyti. O ką dar galiu pasakyti?

ŠEŠTAS SKYRIUS
Už kvartalo nuo „Visų mariųjų“ Gleninė stabteli lyg nežinotų,
kuriuo keliu eiti. Galime rinktis — eiti tiesiai arba apsukui. Bet
mes jau iš anksto žinome, kuriuo keliu eisime, nes taip einame
visada.
— Norėčiau eiti pro bažnyčią, — sako Gleninė neva
dievobaimingai.
— Gerai, — sutinku, nors ir žinau, ko jai tenai iš tikrųjų reikia.
Oriai žingsniuojame gatve. Išlindo saulė, danguje balti papurę
debesėliai kaip begalviai avinėliai. Su sparneliais iš šonų, su tais
akidangčiais, sunku žiūrėti į viršų, sunku apžvelgti visą
padangę, sunku pamatyti bet ką. Tačiau kartkartėmis
įsigudriname staigiai kilstelėti galvą aukštyn ir vėl panarinti ar
akimirkai pasukti į šoną. Įpratome stebėti pasaulį akimirksniais.
Gatvė į dešinę, jeigu galėtume eiti tolyn, veda prie upės.
Tenai yra valčių stoginė, kur kadaise buvo laikomos baidarės,
keletas tiltų, medžiai, žali krantai, kur galėdavai atsisėsti ir
žiūrėti į vandenį, į smagiai lenktyniaujančius vaikinus, jų nuogas
rankas, saulėje švytruojančius irklus. Pakeliui į paupį stovi seni
bendrabučiai, dabar naudojami kam nors kitam, su pasakiškais
bokšteliais, nudažytais baltai, geltonai ir mėlynai. Kai galvojame
apie praeitį, išsirenkame gražiausius dalykus. Norime tikėti, kad
viskas taip ir buvo.
Futbolo stadionas taip pat apačioje, kur dabar vyksta vyrų
Vaduotuvės. Ir futbolo rungtynės. Jos tebėra.
Aš jau nebevaikštau prie upės, neinu per tiltus. Nebevažiuoju
metro, nors priešais yra stotelė. Mums draudžiama. Ten dabar
Sargai ir mes neturime jokios formalios priežasties lipti tais
laiptais žemyn ir važiuoti požeminiu traukiniu į centrą kitapus
upės. Ko mums ten galėtų reikėti? Išsyk įtartų ką negero
sumanius.
Bažnytėlė nedidukė, viena iš pirmųjų, pastatytų čia prieš
šimtus metų. Ji nebeveikia ir naudojama kaip muziejus. Viduje
portretų galerija: moterys ilgomis tamsiomis suknelėmis,
niūriomis spalvomis apsitaisę nesišypsantys vyrai. Mūsų
protėviai. Įėjimas laisvas.
Mes neiname vidun. Stovime ant tako ir žiūrime į šventorių.
Senieji antkapiai vis dar čia, nudūlėję, apirę, su savo
kaukolėmis ir sukryžiuotais kaulais, memento mori5, su savo
papūstžandžiais angeliukais, sparnuotais smėlio laikrodžiais,
idant primintų mums apie praeinantį mirtingą laiką, su urnomis
ir gluosniais iš vėlesnių laikų, idant gedėtume.
Jie nekišo nagų prie antkapių ir net bažnyčios. Juos įžeidžia tik
naujausia istorija.
Gleninė stovi palenkusi galvą tarytum melsdamasi. O gal,
topteli, kas nors iš jos artimųjų yra miręs — vyras ar vaikas. Bet
iki galo negaliu tuo patikėti. Man atrodo, kad kiekvienas jos
gestas parodomasis, veikiau gyvenimo vaidinimas, o ne tikras
gyvenimas. Manau, ji taip daro norėdama atrodyti dorybinga.
Stengiasi kiek įmanydama.
Bet juk ir aš turbūt taip atrodau. Ar gali būti kitaip?
Mes apsisukame ir atsigręžiame pasižiūrėti to, dėl ko čia ir
atėjome: Sienos.
Siena taip pat kelių šimtų, ar bent jau šimto metų senumo.
Sumūryta iš raudonų plytų, tokių pačių, kaip šaligatviai, ir
kadaise buvusi paprasta, bet graži. Dabar prie vartų sargybiniai,
viršuje ant metalinių stulpų užkelti nauji bjaurūs prožektoriai,
palei apačią nutiesta spygliuota viela ir per visą ilgį uždrėbta
betono, sumaišyto su stiklo duženomis.
Pro tuos vartus niekas savo noru neina. Atsargumo priemonės
tiems, kurie norėtų išeiti lauk, nors viduje elektroninė
signalizacija neleis net priartėti prie Sienos.
Šalia pagrindinių vartų kyburiuoja šeši nauji pakaruokliai:
rankos priekyje surištos, galvos įkištos į baltus maišus,
nusvirusios ant peties. Matyt, šiandien iš pat ryto vyko vyrų
Vaduotuvės. Aš negirdėjau varpų. Turbūt jau pripratau.
Lyg pagal signalą sustojame ir žiūrime į kūnus. Nieko blogo,
kad žiūrime. Mums ir reikia žiūrėti: tam jie čia ir kabo ant
Sienos. Kartais net kelias dienas kyburiuoja, kol atsiras nauja
partija, kad kuo daugiau žmonių galėtų juos pamatyti.
Pakaruokliai sukabinti ant kablių. Tam tikslui kabliai buvo
įmontuoti į Sienos mūrą. Dar ne visi kalbiai užimti. Jie atrodo
kaip plaštakų protezai berankiams. Arba apversti ir pasukti į
šoną plieniniai klaustukai.
Baisiausia tie maišai ant galvų, baisiau negu būtų matyti
veidus. Su jais vyrai atrodo kaip lėlės, kurioms dar nenupiešti
veidai, arba kaip kaliausės. Tiesą sakant, tai ir yra kaliausės,
nes jie skirti gąsdinti. Arba kaip be galvų, tik su maišais,
pripiltais kokios vientisos masės — miltų ar tešlos. Tas
akivaizdus jų sunkumas, sustingimas, ta svorio jėga, traukianti
žemyn, nebėra gyvybės, kuri jas nulaikytų. Tos galvos yra
niekas.
Ir vis dėlto, jeigu žiūri ilgai, kaip kad mes, pro baltą audeklą
imi įžvelgti veido apybraižas, tarytum pilkus atšešėlius.
Besmegenių galvos su angliukų akimis ir iškritusiomis morkų
nosimis.
Bet ant vieno maišo žymu kraujo, matyt, prasisunkusio pro
baltą audeklą toje vietoje, kur turi būti burna. Ta dėmė tarsi
kita burna, maža ir raudona — sakytum, storu teptuku
nutepliota darželinuko. Šypsena, kaip ją įsivaizduoja vaikas. Ši
kruvina šypsena galiausiai prikausto mūsų dėmesį. Vis dėlto tai
ne besmegeniai.
 Vyrai aprengti baltais chalatais, anuomet vilkėtais gydytojų ar
mokslininkų. Gydytojai ir mokslininkai — ne vieninteliai, čia
būna ir kitokių, bet šį rytą, matyt, sučiupo juos. Visiems ant
kaklo pakabintos lentelės su užrašu, už ką buvo nubausti: už
embriono išėmimą. Vadinasi, anais laikais, kai tokie dalykai
buvo legalūs, jie dirbo gydytojais. Žmonės vadino juos
angeliukų meistrais, ar kažkaip panašiai. Jie buvo išaiškinti
tikrinant ligoninių archyvus, o veikiau — mat dauguma
ligoninių, užuodusios, kuo kvepia, sunaikino kartotekas — per
informuotojus: gal buvusias medicinos seseles — tam reikia
dviejų, nes vienos moters parodymų dabar nebepakanka; arba
gydytoją, kuris tikisi taip išgelbėti savo kailį; arba jau
apkaltintąjį, kuris dar spėjo atsiteisti priešui arba kuriam
pavardė nusprūdo nuo liežuvio instinktyviai bandant išsigelbėti.
Tačiau skundikų ne visada pasigailima.
Šie vyrai, kaip mums buvo pasakyta, prilygsta karo
nusikaltėliams. Tai, kad jų darbai anuomet buvo legalūs,
neatperka kaltės: už jų žvėriškus nusikaltimus bausmė taikoma
atgaline data. Ta bausmė turi būti kaip įspėjimas kitiems. Nors
vargu ar to reikia. Šiais laikais nė viena sveiko proto moteris
nenorės atsikratyti kūdikio, jei tik jai pasiseks pastoti.
Mes turime nekęsti tų lavonų, juos niekinti. Bet aš to
nejaučiu. Šie ant sienos kabantys kūnai yra keliautojai laiku,
anachronizmai. Jie atvyko čia iš praeities.
Aš jaučiu tik tuštumą. Jaučiu tai, ko neturėčiau jausti. Iš
dalies aš jaučiu palengvėjimą, nes nė vienas tų vyrų nėra
Lukas. Lukas nebuvo gydytojas. Nėra gydytojas.

Aš žiūriu į tą vienintelę raudoną šypseną. Šypsenos raudonis
toks pat kaip tulpių Serenos Džoj sode, prie gyjančių įpjovų
stiebeliuose. Raudonis toks pat, bet tarp vieno ir kito nėra nieko
bendro. Tulpės raudonos ne todėl, kad kruvinos, o raudona
šypsena ne gėlė, nė vienas tų dalykų nepaaiškina kito. Tulpė
dar nereiškia, kad negali būti pakaruoklio, ir atvirkščiai.
Kiekvienas iš jų yra tikras ir dabar esantis. Tarp tokių štai tikrų
objektų aš turiu minti savo takelį, diena iš dienos, kaip
išmanydama. Aš labai stengiuosi juos atskirti. Privalau atskirti.
Privalau išsaugoti proto skaidrumą...

Jaučiu, kaip už manęs stovinti moteris krūpčioja. Verkia?
Įdomu, kaip tos ašaros galėtų byloti apie jos dorybingumą? To
aš nesužinosiu. Pajuntu, kaip mano delnai tvirtai apgniaužia
krepšio rankeną. Aš neišsiduosiu.
Tai, prie ko priprantama, sakydavo Teta Lidija, atrodo įprasta.
Dabar jums neatrodo įprasta, bet po kiek laiko atrodys. Tai
atrodys įprasta.
 III
NAKTIS
SEPTINTAS SKYRIUS
Naktis priklauso man, tai mano laikas, galiu daryti, ką noriu,
jeigu tyliai. Jeigu nejudu. Jeigu guliu ramiai. Gultis ir gulėti.
Gulėti — pasyvus veiksmas. Vyrai sakydavo: aš su ja
pergulėjau. Bet kartais: mielai su ja sugulčiau. Bet aš tik
spėlioju. Iš tiesų nežinau, kaip vyrai kalbėdavo. Žinau tik, kaip
vadindavo.
Taigi guliu kambaryje, po gipsine akimi lubose, už baltų
užuolaidų, guliu tvarkingai išsitiesusi, kaip paklodė lovoje, ir
žengiu žingsnį iš savo laiko. Palieku jį.
Nors laikas čia, ir niekur aš iš jo neišeinu.

Bet naktį aš keliauju. Kur man eiti?

Kur nors, kur gera.
Ant mano lovos krašto sėdi Moira, vieną koją užsikėlusi ant
kitos — kulkšnį ant kelio, — violetiniu kombinezonu, vienoje
ausyje tabaluoja ekscentriškas auksinis nago formos auskaras,
tarp trumpų storų pirštų parudavusiais galiukais smilksta
cigaretė. Einam išgert alaus.
Barstai man pelenus į lovą, pasakiau.
Lovas reikia dažniau kloti, atkirto Moira.
Galėsiu tik po pusvalandžio, pasakiau. Rytdienai turiu parašyti
referatą. Koks ten buvo referatas? Psichologijos, anglų,
ekonomikos? Tada studijavome tokius dalykus. Ant grindų visur
mėtėsi atverstos knygos, viršeliais į viršų. Atrodė stilingai.
Einam dabar, pasakė Moira. Nesidažyk, mes tik dviese. Apie
ką referatas? Aš rašiau apie išprievartavimą per pasimatymą.
Per pasimatymą, ar ne? Ultramadinga.
Cha, cha, pasakė Moira. Vilkis paltą.
Nelaukusi nukabino pati ir mestelėjo man. Skolinuosi iš tavęs
penkis žalius, gerai?

 Arba kur nors parke su motina. Kiek man tada buvo?
Prisimenu šaltį, baltą garą panosėj, medžius be lapų, pilką
dangų, dvi liūdnas antis tvenkinyje. Kišenėje pirštais užčiuopiau
duonos trupinėlių. Na, žinoma: ji sakė, kad eisime lesinti ančių.
Bet parke kelios moterys degino knygas, ir iš tikrųjų ji atėjo
dėl jų. Pasimatyti su draugėmis, pamelavo, juk šeštadieniai
buvo skirti man vienai. Pasipūtusi nusisukau nuo jos ir nuėjau
prie ančių, bet ugnis priviliojo mane atgal.
Tarp moterų buvo ir keletas vyrų, o degino ne knygas, bet
žurnalus. Matyt, buvo užpylę benzino, nes liepsnos pašoko
aukštyn, ir jie ėmė traukti iš dėžių žurnalus ir mėtyti į ugnį, ne
glėbiais, po kelis. Kai kurie kažką skandavo, aplink prisirinko
žioplių.
Jų veidai buvo laimingi, kone apimti ekstazės. Ugnis taip
nuteikia. Netgi mano motinos veidas, šiaip blyškus ir liesas,
atrodė rusvas ir džiugus kaip kalėdinis atvirukas; ten buvo dar
viena moteris — stambi, oranžine megzta kepure ir paišinu
skruostu, aš ją prisimenu.
Ir tu nori įmesti vieną, mieloji? — paklausė ji. Kiek man buvo
metų?
Tegu keliauja iš kur atėjęs, tarė kikendama. Tai kaip? —
pasisuko į motiną.
Jeigu ji pati nori, atsakė motina. Ji visada apie mane kitiems
kalbėdavo taip, lyg manęs šalia nebūtų. Štai, imk, tarė moteris,
mesk.
Ji padavė man vieną žurnalą. Viršelyje buvo nufotografuota
nuoga gražuolė, grandine surištomis rankomis, pakabinta prie
lubų. Susidomėjusi žiūrėjau į ją. Man nebuvo baisu. Maniau, kad
ji supasi kaip per televizorių matytas Tarzanas ant lianų.
Neduokite jai žiūrėti, pasakė motina. Na ko tu, paragino,
mesk jį kuo greičiau.
Sviedžiau žurnalą į ugnį. Liepsnos lyžtelėtas jis išsiskleidė,
atsipalaidavę popieriaus pluoštai, vis dar liepsnodami, pakilo į
orą, ir moterų kūno fragmentai mano akyse virto juodomis
plėnimis.
Bet kas įvyko tada, kas įvyko tada?
Žinau, kad praradau kažkiek laiko.
 Greičiausiai būta kažkokių injekcijų, tablečių, kažko panašaus.
Be niekur nieko aš nebūčiau nepastebėjusi, kad praėjo tiek
laiko. Jie pasakė — tau buvo šokas.
Aš išnirau iš kauksmo ir sumaišties tarsi iš kokios
kunkuliuojančios bangų mūšos. Prisimenu, jaučiausi gana rami.
Prisimenu, kaip klykiau, atrodė, kad klykiu, bet iš tikrųjų gal tik
šnibždėjau: Kur jinai? Ką jūs jai padarėt?
Nebuvo nei nakties, nei dienos, tik mirgėjimas. Po kiek laiko
vėl atsirado kėdės ir lova, o paskui ir langas.
Ji gerose rankose, pasakė jie. Su tinkamais žmonėmis. Tu nesi
tinkama, bet jai turbūt nori gero? Ar ne?
Jie parodė man nuotrauką — ji stovėjo pievelėje, taisyklingo
pailgo veidelio, glotniai atgal sušukuotais plaukais. Nepažįstama
moteris laikė ją už rankos. Ji buvo jai iki alkūnės.
Jūs nužudėt ją, pasakiau. Ji atrodė kaip angelas — rimta,
mažutė, perregima.
Ji buvo apvilkta suknele, kurios aš niekada nebuvau mačiusi,
balta iki žemės.

Kaip norėčiau tikėti, kad tai, ką pasakoju, yra tik išgalvota
istorija. Man reikia tuo tikėti. Privalau tuo tikėti. Tos, kurios tiki,
kad tokios istorijos yra tik istorijos, turi daugiau vilties.
Jeigu pasakoju išgalvotą istoriją, galiu sukurti jai ir pabaigą.
Tuomet istorija baigsis, o po jos prasidės tikras gyvenimas. Ir aš
pradėsiu nuo ten, kur baigiau.
Aš pasakoju ne išgalvotą istoriją.
Bet kartu ir istoriją, savo galvoje, visą laiką.
Pasakoju, ne rašau, nes neturiu kuo rašyti, be to, rašyti, šiaip
ar taip, draudžiama. Bet jeigu tai istorija, kad ir mano galvoje,
turiu ją kam nors papasakoti. Pats sau juk nepasakosi istorijų.
Visada kam nors kitam.
Netgi tada, kai nėra kam.
Istorija yra kaip laiškas. Kreipiuosi į Jus, pradėsiu. Tiesiog Jus,
be vardo. Kai pridedi vardą, prisijungi prie faktų pasaulio, taip
rizikingiau, pavojingiau: kas žino, kiek šansų tu čia turi
išgyventi?
Aš sakysiu Jus, Jus, Jus, kaip toje dainoje apie meilę. Jus gali
reikšti daugiau negu vieną.
Jus gali reikšti tūkstančius.
Kol kas man niekas negresia, pasakysiu jums.
Įsivaizduosiu, kad jūs mane girdit.
Bet kas iš to, juk žinau, kad ne.
 IV
LAUKIAMASIS
AŠTUNTAS SKYRIUS
Orai geri. Beveik kaip birželį, kai galima išsitraukti iš spintų
vasarines sukneles ir basutes ir eiti pirkti ledų. Ant Sienos kabo
trys nauji pakaruokliai. Vienas iš jų kunigas, su juoda anų laikų
sutana. Tyčia per teismą ja apvilktas, nors sutanas nustota
vilkėti jau seniai, kai tik prasidėjo karas tarp sektų. Su jomis
šventikai per daug krisdavo į akį. Kitiems dviem ant krūtinės
kabo raudoni plakatai: Lyties išdavystė. Jų kūnai vis dar su
Sargų uniformomis. Matyt, sučiupti drauge, bet kur? Barake,
duše? Sunku pasakyti. Besmegenis su raudona šypsena dingęs.
— Reikia grįžti, — pasakiau Gleninei. Tą visada sakau aš.
Kartais jaučiu, kad jeigu nepasakysiu, ji pasiliks čia amžinai. Bet
ar ji gedi, ar piktdžiugiauja? Iki šiol negaliu suprasti.
Nieko nesakiusi ji apsisuka, lyg būtų valdoma balso, lyg
stovėtų ant mažų suteptų ratukų ar ant muzikinės dėžutės
viršaus. Mane siutina jos manieros. Siutina ta nuolankiai
palenkta galva lyg pučiant stipriam vėjui. Jokio vėjo juk nėra.
Mes paliekame Sieną ir tuo pačiu keliu saulei šildant grįžtame
namo.
— Kokia graži gegužės diena, ir saulė taip meiliai šviečia, —
sako Gleninė. Labiau jaučiu, negu matau, kaip ji pasisuka į
mane laukdama atsakymo.
— Taip, — sakau. — Garbė, — skubu pridurti. „Meiliai“ skamba
panašiai kaip „Meidei“ — nelaimės signalas per vieną iš tų karų,
apie kuriuos mums dėstė mokykloje. Aš tuos karus vis painioju,
bet norint galima atskirti iš lėktuvų. Man Lukas papasakojo apie
jį. Apie signalą Meidei, Meidei iš pamušto lėktuvo arba laivo —
ar iš laivų taip pat? Gal laivai vis dėlto turėjo signalą SOS.
Gaila, negaliu pasitikrinti. Ir dar — vieno iš tų karų pergalė buvo
6
kažkaip susijusi su Bethovenu .
Ar žinai, iš kur tas žodis kilo? — paklausė Lukas. Meidei?
Ne, atsakiau. Keistas žodis tokiam dalykui, ar ne?
 Laikraščiai ir kava sekmadienio rytais, kol ji dar nebuvo
gimusi. Tada dar būdavo laikraščių. Skaitydavome juos lovoje.
Iš prancūzų, pasakė jis. Iš M’aidez.
Gelbėkit.

Priešais mus nedidelė procesija — laidotuvės. Trys moterys su
permatomais juodais šydais ant galvos apdangalų. Naminė ir
dar dvi, gedėtojos, taip pat Naminės, matyt, pirmosios draugės.
Dryžuotos jų suknelės nudėvėtos kaip ir jų veidai. Vieną dieną,
kai laikai pagerės, sako Teta Lidija, nė vienai nereikės būti
Namine.
Pirmoji moteris — gedinčioji, motina; ji neša mažą juodą
indelį. Iš jo dydžio gali suprasti, kokio jis buvo amžiaus, kai
paskendo užspringęs jos įsčiose. Dviejų ar trijų mėnesių, per
mažas, kad galėtum pasakyti, ar čia buvo Negimšis. Vyresni ir
negyvagimiai gauna dėželes.
Pagarbiai sustojame, kol jos eina pro šalį. Kažin, ar Gleninė
jaučia tą patį, ką ir aš — aštrų duriantį skausmą pilve. Mes
prisidedame delnus prie širdies, rodydamos toms
nepažįstamoms moterims, kad užjaučiame jas netekties
valandą. Pirmoji susiraukusi nudelbia mus iš po savo šydo.
Viena iš kitų dviejų nusisuka ir nusispjauna ant šaligatvio.
Naminės mūsų nemėgsta.

Praeiname pro krautuves ir vėl atsiduriame prie užkardos.
Mus praleidžia ir mes vėl žingsniuojame pro didelius tarsi
negyvenamus namus, išpuoselėtas vejas. Prie kampo šalia
namo, į kurį esu paskirta, Gleninė sustoja ir atsisuka į mane.
— Jo žvilgsnis telydi, — sako. Atsisveikina kaip dera.
— Jo žvilgsnis telydi, — atsakau ir ji linkteli. Delsia tarsi
norėtų dar kažką pasakyti, bet paskui apsisuka ir nueina gatve.
Aš žiūriu jai pavymui. Ji — tarsi mano atspindys veidrodyje, nuo
kurio aš tolstu.
Įvažiavime Nikas vėl blizgina „Audrą“. Jau prisikasė iki kapoto
chromo. Dedu pirštinėtą ranką ant vartelių užrakto, atidarau,
pastumiu. Varteliai spragteli užsiverdami man už nugaros.
Tulpės palei bordiūrą raudonesnės negu paprastai, ir jau nebe
mažos vyno taurelės, bet taurės; stiebiasi aukštyn — kurių
galų? Juk iš esmės jos tuščios. Vysdamos išsiverčia į kitą pusę ir
lėtai sprogsta išmėtydamos žiedlapius kaip šukes.
Nikas pakelia akis ir ima švilpauti. Paskui klausia:
— Smagiai pasivaikščiojot?
Aš linkteliu, bet neatsakau. Jam negalima su manim kalbėti.
Žinoma, kai kurie iš jų bandys, sakė Teta Lidija. Žmonės silpni.
„Žmonės tėra tik žolė“7, pataisiau ją mintyse. Jie nieko negali
padaryti, pasakė ji, Dievas juos tokius sukūrė, bet jūsų ne. Jus
jis sukūrė kitokias. Jūs galite nustatyti ribas. Vėliau būsite už tai
apdovanotos.
Sode už namo Vado žmona sėdi ant kėdės, kurią išsinešė iš
namų. Serena Džoj, koks kvailas vardas. Lyg kokia anų laikų
priemonė plaukams žvilginti. „Serena Džoj“ — galėjo būti
užrašyta ant buteliuko etiketės su moters galvos siluetu
rožiniame ovale auksiniu apvadu. Kodėl iš visų įmanomų vardų
ji pasirinko šitą? Serena Džoj niekada nebuvo jos tikrasis
vardas, netgi tuomet. Iš tikrųjų ji buvo Pamė. Skaičiau apie tai
žurnalo apybraižoje, praėjus daug laiko nuo tada, kai pirmąkart
pamačiau ją dainuojančią vieną sekmadienio rytą, kol mama
miegojo. Tuo metu ji jau buvo užsitarnavusi biografinę
apybraižą: neprisimenu, Time ar Newsweek, viename iš jų. Tada
jau nebe dainuodavo, bet sakydavo kalbas. Ji mokėjo tai daryti.
Postringaudavo apie namų neliečiamumą, apie tai, kad moterys
turi likti namie. Pati Serena Džoj to nedarė, vietoj to rėždavo
kalbas, teisindamasi tuo, jog aukojasi dėl visų labo.
Tais metais kažkas mėgino ją nušauti, bet nepataikė ir vietoj
jos žuvo šalia stovėjusi sekretorė. Paskui jos automobilyje buvo
įtaisyta bomba, bet sprogo per anksti. Nors kai kurie žmonės
kalbėjo, kad ji pati susprogdinusi savo automobilį norėdama
pelnyti simpatijų.
Kartais ją rodydavo per žinias vėlai vakare. Mes su Luku
žiūrėdavome, kaip ji purto plaukus, kaip ją apima isterija ir
prireikus byra ašaros, o tušas varva skruostais. Tuo metu ji
dažydavosi ryškiau. Mums ji atrodė juokinga. Bent jau Lukui ji
atrodė juokinga. Aš pritardavau, bet taip nemaniau. Man ji buvo
šiek tiek bauginanti. Ji viską darė iš rimtųjų.
 Dabar ji jau nebesako kalbų. Prarado kalbos dovaną. Sėdi
namuose, bet neatrodo, kad jai tai patiktų. Įsivaizduoju, kaip
niršta visa tai prisišaukusi.
Ji žiūri į tulpes. Lazdelė guli šalia ant žolės. Sėdi į mane šonu,
matau dirstelėjusi viena akimi eidama pro šalį. Tiesiai žiūrėti
nevalia. Tai jau nebe tas nepriekaištingas iš popieriaus iškirptas
profilis, jos veidas nugrimzdęs į save ir primena man virš
požeminių upių pastatytus miestelius, kurie pernakt su visais
namais ir gatvėmis sugarma į staiga atsivėrusį liūną, arba
kalnakasių gyvenvietes, prasmengančias į šachtas po jais.
Kažkas panašaus atsitiko ir jai, kai ji išvydo tikrąjį ateities
veidą.
Ji nepasuka galvos. Neparodo, kad mato mane, nors žino, kad
aš čia. Jaučiu, kad žino, tai nelyginant kvapas — gaižus, kaip
prarūgusio pieno.
Reikia stebėti ne vyrus, sakydavo Teta Lidija, bet Žmonas.
Visada stenkitės įsivaizduoti, ką jos jaučia. Žinoma, jos jūsų
nekęs. Tai visiškai natūralu. Pasistenkite jas užjausti. Teta Lidija
buvo įsitikinusi, kad sugeba užjausti kitus. Stenkitės jų
pagailėti. Atleiskite joms, nes jos nežino ką daro. Ir vėl ta
virpanti vargetos šypsena, tas žlibakiojimas ir mirksėjimas, tos
užverstos akys, pro apvalius akinius metaliniais rėmeliais
įsistebeilijusios į paskutines suolų eiles, tarsi žalios gipsinės
lubos būtų atsivėrusios ir pro laidus ir priešgaisrinės saugos
purkštuvus ant „Rausvojo perlo“ pudros debesies būtų
nusileidęs Dievas. Jūs turite suvokti, kad jos yra pralaimėjusios.
Jos negalėjo...
Čia jos balsas užsikerta, ji nutyla ir tada pasigirsta atodūsis —
sutartinis aplinkui sėdinčių moterų atodūsis. Per tokias pauzes
verčiau nešiuršenti ir nesimuistyti. Teta Lidija atrodydavo
atitolusi, bet jai pro ausis neprasprūsdavo joks garsas. Taigi
pasigirsdavo tik atodūsis.
Ateitis jūsų rankose, užbaigdavo ji ir ištiesdavo savąsias —
senovinis gestas, reiškiantis pasiūlymą ir kartu kvietimą prieiti
arčiau ir apsikabinti, priimti kitą. Jūsų rankose, sakydavo ji
žiūrėdama į savo rankas, lyg jos būtų paprotinusios ją pasakyti
tuos žodžius. Bet jos rankose nieko nebūdavo. Jos būdavo
tuščios. Tai mūsų rankos turėjo būti pilnos, pilnos ateities;
ateities, kurią reikia laikyti, o ne matyti.

Apėjusi namą prieinu prie užpakalinių durų — atidarau jas,
įžengiu vidun, pastatau krepšį virtuvėje ant stalo. Stalas
nušveistas, miltai nuvalyti; šios dienos šviežiai iškepta duona
vėsta ant grotelių. Virtuvėje kvepia raugu — ilgesį žadinantis
kvapas. Jis primena man kitas virtuves, kuriose
šeimininkaudavau aš. Tai motinų kvapas, nors manoji duonos
nekepdavo. Tai mano kvapas iš tų laikų, kai buvau mama.
Tai išdavikiškas kvapas ir aš žinau, jog privalau nuo jo
atsiriboti.
Rita sėdi čia, pat prie stalo, skuta ir pjausto morkas. Morkos
senos, storos, pašalusios, „barzdotos“ nuo ilgo gulėjimo rūsyje.
Šviežios morkos, švelnios ir blyškios, pasirodys dar tik po kelių
savaičių. Jos peilis, aštrus ir blizgantis, vilioja mane. Norėčiau
tokį turėti.
Rita meta morkas, atsistoja ir kone godžiai puola krauti iš
krepšio pirkinių. Nekantrauja pasižiūrėti, ką nupirkau, nors
išvyniojusi pirkinius visada raukosi, nes niekas jos netenkina.
Mano, kad būtų nupirkusi geresnių. Jau verčiau pati eitų
apsipirkti, išsirinktų, ko nori; ji pavydi man pasivaikščiojimų.
Šiuose namuose visos ko nors pavydi viena kitai.
— Atvežė apelsinų, — sakau. — Į „Pieną ir medų“. Dar šiek
tiek liko. — Mano pasiūlymas nelyginant dovana. Noriu jai
įsiteikti.
Apelsinų buvo jau vakar, bet aš nepasakiau; vakar Rita buvo
per daug suirzusi. — Rytoj galėčiau keletą paimti, jeigu duotum
talonų. — Paduodu jai vištą. Šiandien ji norėjo mėsos kepsniui,
bet nebuvo.
Rita niurna — neaišku, patenkinta ar atvirkščiai. Pažiūrėsim,
kai dugną dėsim, reiškia jos niurnėjimas. Ji atriša virvelę ir
išvynioja popierių. Baksnoja vištą, tampo sparną, sugrūda pirštą
į kiaurymę, ištraukia kogalvius. Višta guli ant stalo, be galvos ir
kojų, visa pašiurpusi lyg drebėtų iš šalčio.
— Maudymosi diena, — sako Rita nežiūrėdama į mane.
Iš sandėliuko, kur laikomos šluostės ir šepečiai, į virtuvę įeina
Kora.
— Višta, — sako kone susižavėjusi.
— Perkarusi, — atitaria Rita, — bet nieko nepadarysi.
— Kitokių nebuvo, — sakau. Rita manęs negirdi.
— Man tai visai podidė, — nesutinka Kora. Ar ji palaiko mane?
Žvilgteliu į ją pasitikrinti, ar nereikėtų nusišypsoti, bet ne, ji
galvoja tik apie valgį. Ji jaunesnė už Ritą, šią akimirką pro
vakarinį langą įspindęs saulės spindulys apšviečia jos plaukus —
perskirtus ir sušukuotus atgal. Dar visai neseniai ji buvo gana
daili. Ant kiekvienos jos ausies po žymelę, tarsi mažą duobutę,
atsiradusią užaugus auskarų skylutėms.
— Didumo didelė, — sako Rita, — bet liesa. Nereikia jiems
nusileisti, — sako ji man, pirmą kartą žiūrėdama tiesiai į akis. —
Juk ne kokie prasčiokai. — Ji turi galvoje Vado rangą. Bet aš,
jos supratimu, vis dėlto esu prasčiokė. Ji jau eina septintą
dešimtį, ką įsikals į galvą, neišmuši.
Rita eina prie kriauklės, kyšteli rankas po vandeniu,
nusišluosto į virtuvinį rankšluostį. Baltą rankšluostį su
mėlynomis juostelėmis. Virtuviniai rankšluosčiai tokie pat, kokie
būdavo per amžius. Tos kasdieniškos smulkmenos puldinėja
mane tarsi iš pasalų. Žmogiški, įprasti dalykai, vis kažką
primenantys, veikia kaip smūgis. Pamatau rankšluostį ir žadą
užima. Yra žmonių, kuriems tam tikra prasme nedaug kas
tepasikeitė.
— Kas plauna vonią? — klausia Rita Koros, ne manęs. — Man
reikia pamarinuoti šitą paukštytę.
— Vėliau išplausiu, — atsako Kora, — kai nuvalysiu dulkes.
— Svarbu, kad būtų išplauta.
Juodvi kalbasi apie mane, lyg aš negirdėčiau. Joms aš esu
namų ruošos darbas, vienas iš daugelio.

Mane paleidžia. Pasiimu krepšį, išeinu pro virtuvės duris ir
pėdinu koridoriumi iki laikrodžio. Svečių kambario durys
uždarytos. Saulės spinduliai, perskrodę vitražą, meta ant grindų
spalvotus atšvaitus: raudonus ir mėlynus, violetinius. Trumpam
atsistoju ant jų, ištiesiu rankas, ant jų sumirga spalvotos
šviesos gėlės. Kopiu laiptais į viršų, mano veidas — tolimas,
baltas ir iškreiptas — įsirėmina koridoriaus veidrodyje,
išsipūtusiame tarsi išspausta akis. Einu per murzinai rausvą
taką ilgu antro aukšto koridoriumi į savo kambarį.
Kažkas stovi prie man skirto kambario durų. Koridoriuje
prieblanda, bet tai vyras, atsisukęs nugara į mane, žiūri į
kambarį, siluetas tamsuoja kambario šviesoje. Dabar jau
matau, kad tai Vadas, jo neturėtų čia būti. Išgirdęs mane
ateinant, pasisuka, dvejoja, žengia priekin. Eina manęs link. Jis
pažeidžia taisykles, ką man daryti?
Stabteliu, jis taip pat, aš nematau jo veido, jis žiūri į mane, ko
jam reikia? Bet štai vėl pajuda, pasitraukia į šoną, kad manęs
neužkliudytų, nuleidžia galvą ir praeina.
Tai buvo kažkoks ženklas, bet koks? Kaip nežinomos šalies
vėliava, trumpam suplevėsavusi už kalvos įdubos; gal ji skelbia
puolimą, o gal derybas, o gal žymi kokią nors, pavyzdžiui,
teritorijos, ribą? Tokius signalus gyvūnai duoda vieni kitiems:
melsvi vokai nuleisti, ausys prigludusios, ketera pasišiaušusi,
iltys blyksi — kas jam, po galais, darosi? Be manęs jo niekas
nematė. Tikiuosi. Ar tai įsilaužimas? Ar jis buvo užėjęs į mano
kambarį?
Aš pasakiau „mano“ kambarį.

DEVINTAS SKYRIUS
Tebūnie MANO. Juk pagaliau aš turiu turėti kažkokią erdvę,
kurią laikyčiau sava, netgi šiais laikais. Šiuo metu aš laukiu savo
kambaryje, vadinasi, tai yra laukiamasis. Kai einu miegoti,
miegamasis. Vėjelis tebesklaido užuolaidas, saulė tebešviečia,
bet jau nebe pro langą Ji pasisuko vakarop. Aš stengiuosi
nepasakoti jokios istorijos, juolab šitos.

Kažkas prieš mane jau gyveno šiame kambaryje. Tokia kaip
aš, bent jau noriu tuo tikėti.
Supratau tai po trijų dienų, kai čia apsigyvenau.
Turėjau marias laiko. Nusprendžiau ištyrinėti kambarį. Ne
paskubomis, kaip apžiūrimas viešbučio numeris, nesitikint rasti
jokio stebuklo, ir vis dėlto stumdant stalčius, spintų duris,
išvyniojant mažytį muilo gabaliuką vonioje, maigant pagalves.
Ar kada nors dar būsiu viešbutyje? Kaip aš jų nebranginau, tų
kambarių, tos laisvės būti nematomai.
Išnuomota laisvė.
Tai vykdavo popietėmis, kai Lukas vis dar bėgo nuo savo
žmonos, o aš vis dar buvau tik jo svajonė. Kai dar nebuvome
susituokę ir aš dar nebuvau surambėjusi. Visada atvažiuodavau
pirma, užsakydavau kambarį. Tai buvo ne taip jau daug kartų,
bet dabar atrodo kaip koks dešimtmetis, ištisa era. Prisimenu,
ką vilkėdavau, kiekvieną palaidinę, kiekvieną šaliką. Laukdama
jo vaikščiodavau po kambarį, įjungdavau televizorių, paskui
išjungdavau, pasikvėpindavau už ausų kvepalais, kurie vadinosi
„Opiumas“. Kiniškas buteliukas, raudonas su paauksinimais.
Aš nervindavausi. Iš kur galėjau žinoti, ar jis mane myli? Gal
tai tik romanas? Kodėl mes visada sakome „tik“? Nors tais
laikais vyrai ir moterys be jokių skrupulų bandydavo vienas kitą
kaip rūbą, atmesdami, kas netinka.
Beldimas į duris, atidarydavau su palengvėjimu, apimta
geismo. Jis būdavo toks staigus, toks greitas. Ir vis tiek
nepasotinamas. Paskui iki vakaro apsikabinę gulėdavome tose
popiečio lovose viską aptarinėdami. Įmanoma, neįmanoma. Ką
galima padaryti? Mums atrodė, kad turime didžiulių problemų.
Iš kur galėjome žinoti, kad esame laimingi?
Bet dabar aš ilgiuosi net tų kambarių, net tų klaikių paveikslų
ant sienų, peizažų su rudenį krintančiais lapais arba tirpstančiu
miške sniegu, arba moterimis kinų lėlių veidais, ilgomis
senovinėmis suknelėmis su turniūrais, su skėčiais rankose, arba
klounais liūdnomis akimis, vazomis negyvų ir tarsi sukalkėjusių
vaisių. Švarūs rankšluosčiai, laukiantys, kol bus suteršti, plačiai
išsižiojusios šiukšlių dėžės, kviečiančios lengva ranka mesti
šlamštą. Lengva ranka. Aš viską tuose kambariuose darydavau
lengva ranka. Tereikia pakelti telefono ragelį ir maistas
atkeliauja pas tave ant padėklo — viskas, ką pati išsirinkai.
Nesveikas, be abejo, maistas, ir dar alkoholis. Tualetinio
staliuko stalčiuose gulėdavo Biblija, parūpinta kokios nors
labdaringos draugijos, nors greičiausiai niekas jos neskaitydavo.
Būdavo ir atvirukų su viešbučio nuotrauka, galėjai siųsti kam
nori. Dabar visa tai atrodo toks neįmanomas dalykas, tarsi viską
būtum išsigalvojusi.
Taigi, kaip sakiau, aš neskubėdama ištyrinėjau kambarį, ne
paskubomis, ne atsainiai, kaip viešbučio numerį. Nenorėjau
apžiūrėti visko iškart, norėjau, kad tai užsitęstų. Mintyse
padalinau kambarį į segmentus ir kasdien leisdavau sau
ištyrinėti tik po vieną. Tą vieną segmentą tyrinėdavau itin
kruopščiai: mažiausius nelygumus sienose po tapetais, jau
uždažytus įbrėžimus ant grindjuosčių ir palangių, dėmes
čiužinyje, nes įsidrąsinusi netgi atversdavau čiužinio antklodę ir
paklodę, kasdien vis daugiau, kad galėčiau tuoj pat vėl užkloti,
jeigu kas įeitų.
Dėmės ant čiužinio. Kaip išdžiūvusių gėlių žiedlapiai. Ne
šviežios. Likusios nuo senos meilės. Šiame kambaryje kitokios
jau nėra.
Tai pamačiusi, tą dviejų žmonių paliktą pėdsaką — meilės ar
kažko panašaus, bent jau aistros, tegu vien prisilietimo —
žmonių, kurie dabar gal jau pasenę arba mirę, vėl užklojau lovą
ir išsitiesiau ant jos. Žiūrėjau į nereginčią gipsinę akį lubose.
Troškau pajusti Luką šalia. Praeitis užgriūva mane kaip alpulys,
kaip per galvą persiritanti banga. Kartais sunku ištverti. Ką
daryti, ką daryti, galvojau. Nėra kas daryti. Aukščiausiajam
tarnauja net ir tie, kurie tik stovi ir laukia. Žinau, kodėl langas
iš smūgiui atsparaus stiklo ir kodėl jie nukabino sietyną.
Norėjau įsivaizduoti Luką šalia, bet lovoje nėra vietos.
Spintą pasilikau trečiai dienai. Pirmiausia atidžiai apžiūrėjau
duris, iš vidaus ir lauko, paskui sienas su variniais kabliukais —
kaip jie neapsižiūrėjo ir paliko kabliukus? Kodėl neišlupo? Per
arti grindų? Bet juk tereikia turėti kojinę. Paskui apžiūrėjau
skersinį su plastikiniais pakabais, ant kurių buvo sukabintos
mano suknelės, raudonas vilnonis apsiaustas šaltesniam orui,
šalikas. Atsiklaupusi ėmiau tyrinėti spintos grindis ir tada ant
sienos, tame kampe, kur gulė tamsiausias šešėlis, pamačiau
smulkutėlį užrašą, pažiūrėti neseniai darytą, išraižytą adata ar
tiesiog nagu: Nolite te bastardes carborundorum.
Aš nesupratau, ką tai reiškia ir netgi kokia tai kalba.
Pamaniau, galbūt lotynų, bet nemokėjau nė vieno lotyniško
žodžio. Ir vis dėlto čia buvo kažkoks pranešimas, rašytinis
pranešimas, nors tai draudžiama, ir iki šiol jo niekas nerado. Tik
aš, kuriai jis ir buvo skirtas. Jis buvo parašytas tai, kuri ateis
vėliau.
Man patinka galvoti apie šį pranešimą. Tariuosi bendraujanti
su ja, ta nežinoma moterimi. Nes ji yra nežinoma, o jeigu ir
žinoma, tai niekas man apie ją nėra užsiminęs. Man malonu,
kad uždraustoji jos žinia pasiekė bent vieną žmogų, išmesta į
mano spintos krantą, kur aš ją radau ir perskaičiau. Kartais
mintyse kartoju tuos žodžius. Jie man teikia džiaugsmo. Bandau
įsivaizduoti moterį, parašiusią juos, kaip savo bendraamžę, gal
kiek jaunesnę. Pa verčiu ją Moira, kai ji dar mokėsi koledže ir
gyveno gretimame kambaryje; mikli, žvitri, sportiška, su
dviračiu ir kuprine ant pečių. Turbūt strazdanota, laisvamanė,
išradinga.
Kažin, kas ji buvo ir kas jai atsitiko.
Bandžiau klausti Ritos tą dieną, kai radau žinutę.
Kas buvo ta moteris, kuri anksčiau gyveno tame
kambaryje? — paklausiau. Turiu galvoje, prieš mane. O jeigu
būčiau paklaususi kitaip, jeigu būčiau pasakiusi: Ar prieš mane
tame kambaryje gyveno kita moteris? Ko gero, nebūčiau
sulaukusi atsakymo.
Kuri? — įtariai suniurzgėjo, nors ji beveik visada su manim
taip kalba.
Vadinasi, čia būta ne vienos. Kai kurios neišbuvo viso laiko,
dvejų metų. Kitos buvo išsiųstos atgal dėl vienos ar kitos
priežasties. O gal ne išsiųstos, o mirė?
Tokia guvi, spėliojau. Strazdanota.
Tu ją pažinojai? — paklausė Rita dar įtariau.
Anksčiau pažinojau, pamelavau. Girdėjau, kad ji čia buvo. Rita
nurimo. Juk egzistuoja slaptas žinių perdavimas, tam tikras
pogrindis.
Jai nepavyko, atsakė.
Kuria prasme? — paklausiau kuo abejingesniu balsu.
Bet Rita sučiaupė lūpas. Aš čia kaip vaikas, esama dalykų,
kurių man nevalia žinoti. Daug žinosi, greit pasensi, tepasakė.

DEŠIMTAS SKYRIUS
 Kartais aš sau dainuoju, mintyse, kokią nors graudžią, liūdną,
presbiterionišką giesmę:

O, dieviška malone, (kaip palaimingai skamba)
Išgelbėjai nelaimėlį mane.
Buvau jau miręs, ir štai gyvas,
Buvau supančiotas, ir vėl džiaugiuosi laisve.

Nežinau, ar ji skamba tiksliai taip. Negaliu prisiminti. Tokių
giesmių dabar viešai niekas nebegieda, juolab jeigu jose
vartojami tokie žodžiai kaip laisvė. Jos laikomos pavojingomis ir
giedamos tik uždraustose sektose.
Aš toks vienišas, brangioji,
Aš toks vienišas, brangioji,
Aš toks vienišas, kad noriu mirt.

Šita daina taip pat uždrausta. Išmokau ją iš senos savo
motinos kasetės; ji turėjo tokį gergždžiantį ir nepatikimą
aparatą, kuriuo dar buvo galima jas groti. Kai ateidavo draugės
ir susėdusios išgerdavo po kelias taureles, motina paleisdavo tą
kasetę. Dažnai taip nedainuoju. Ima perštėti gerklę.
Šiuose namuose retai išgirsi muziką, nebent per televizorių.
Kartais Rita niūniuoja — minkydama tešlą ar skusdama bulves:
be žodžių, be melodijos, nežinia ką. O kartais iš svečių
kambario pasigirsta plonas Serenos Džoj balsas iš seniai
įrašytos plokštelės, grojamos pritildžius garsą, kad niekas
neužtiktų jos besiklausant, kol ji čia sėdi su mezginiu ir
prisimena buvusią atimtą šlovę: Aleliuja.

Neįprastai šilta. Tokie namai kaip šis įšyla nuo saulės, jie
menkai izoliuoti. Aplink mane oras užsistovėjo, nors pro langą į
vidų patenka menkutė srovelė, silpnas kvėptelėjimas iš už
užuolaidų. Norėčiau atidaryti langą iki galo. Jau greitai mums
leis vilkėti vasarines sukneles.
Jos jau išpakuotos ir kabo spintoje, iš viso dvi, grynos
medvilnės, geriau negu pigesnės sintetinės, bet vis tiek, kai
būna tvanku, liepą arba rugpjūtį, su jomis prakaituoji. Bent jau
nenudegsite saulėje, tikino Teta Lidija. O kaip anksčiau moterys
stengdavusios pasirodyti! Išsitepliodavusios aliejumi kaip
kepsniai ant iešmo, pečiai ir nugara pliki, gatvėje, visiems
matant, ir kojos, be jokių kojinių, nėra ko stebėtis, kad
atsitikdavo visokiausių dalykų. Ji visada sakydavo dalykų, kai
lūpos negalėdavo ištarti kokio nors bjauraus, nepadoraus ir
siaubingo žodžio. Jos akimis, gyventi gerai — tai nesusidurti su
visokiais tokiais dalykais, atsiriboti nuo jų. Padorioms moterims
tokių dalykų neatsitinka. Ir veido odai nėra gerai, anaiptol, ji
susiraukšlėja kaip išdžiūvusio obuolio. Ji užmiršdavo, kad mums
nebedera rūpintis veido oda.
Atsigula ir guli parke, sakė ji, ant patiesalų, kartais kartu su
vyrais. — Ir sulig tais žodžiais kad prapliups raudoti, čia pat,
mūsų akivaizdoje.
Aš taip stengiuosi, virkavo. Noriu, kad jums kuo geriau
sektųsi, ir mirksi blakstienomis — šviesa per ryški, viršutinė
lūpa virpa, o iš po jos lenda šiek tiek atsikišę ilgi ir gelsvi
dantys, ir aš prisimenu negyvas peles, kurias rasdavome ant
slenksčio, kai gyvenome name, visi trys — keturi, įskaitant
katę, atnešdavusią mums šių dovanėlių.
Teta Lidija užsidengė delnu padvėsusio graužiko burną. Po
valandėlės nuleido ranką. Aš irgi norėjau verkti dėl to, ką ji man
priminė. Kad nors nenuėstų pusės, skųsdavausi Lukui.
Nemanykite, kad man lengva, pasakė Teta Lidija.

Moira kaip viesulas įsiveržia į kambarį, sviedžia džinsinę
striukę ant grindų. Cizų turi? — klausia.
Rankinėje, sakau. Tik degtukų nėra.
Moira rausiasi rankinėje. Ko tu neišmeti visokių šiukšlių, sako.
Rengiu kekšiškų apatinių vakarėlį.
Ką? Dirbti toliau nebegalėsiu, Moira neleis, ji kaip katė,
susiranganti ant skaitomos knygos puslapio.
Na, vieni pardavinėja plastikinius indelius, o aš mergaitiškus
apatinius. Prostitučių drabužėlius. Nėriniuoti trikampiukai,
kojinių dirželiai. Liemenėlės papams sukelti. Ji susiranda mano
žiebtuvėlį ir prisidega cigaretę, ištrauktą iš mano rankinės. Nori?
Mesteli pakelį — neįtikėtinas dosnumas, turint galvoje, kad jis
mano.
Labai tau ačiū, niūriai tarsteliu. Tu išprotėjai. Ir kaip tau šovė į
galvą tokia mintis?
Uždarbiaujant po paskaitų, sako Moira. Aš turiu ryšių. Motinos
draugių. Tai tikra užmiesčio moteriškių liga, nes, vos pasirodžius
pirmosioms senatvinėms dėmėms, jos nusprendžia stoti į
žūtbūtinę kovą su konkurentėmis. Tada tinka ir pornokrautuvės,
ir kas tik nori.
Aš juokiuosi. Ji visada mane prajuokina.
O čia? — klausiu. Kas čia ateis? Kam to reikia?
Pagyvensim, pamatysim, atsako. Liaukis, bus smagu.
Apsimyšim iš juoko.

Vadinasi, taip mes tada gyvenom? Bet juk gyvenom kaip
įprasta. Kaip gyveno visi, didžiumą laiko. Viskas, kas vyksta,
vyksta taip, kaip įprasta. Net ir tai, kas vyksta dabar.
Mes gyvenome kaip įprasta, nerūpestingai. Nerūpestingai
nereiškia niekuo nesirūpindami, tam išmokti reikia pastangų.
Niekas nesikeičia staiga. Pamažu kaistančioje vonioje gali
nejučia ir išvirti. Laikraščiuose, žinoma, pasitaikydavo žinučių
apie miškuose ar grioviuose rastus lavonus, mirtinai sumuštų ar
sužalotų, išniekintų, kaip tada rašydavo, moterų, bet tai būdavo
kitos moterys, o tai padarę vyrai buvo kiti vyrai. Nė vieno iš jų
nepažinojome. Laikraščių istorijos mums būdavo tarsi sapnas,
blogas sapnas, prisisapnavęs ne mums. Koks siaubas,
sakydavome tada, ir iš tikrųjų siaubas, bet neįtikimas siaubas.
Jos buvo perdėm melodramatiškos, jos vyko kitame matavime
negu mūsų gyvenimai.
Apie mus laikraščiai nerašė. Mes gyvenome švariose laikraščių
paraštėse. Ten jautėmės laisviau.
Mes gyvenome tarpuose tarp istorijų.

Apačioje, įvažiavime, suburzgia variklis. Šiame rajone tylu,
judėjimas nedidelis, viskas labai aiškiai girdėti: automobilių
varikliai, žoliapjovės, gyvatvorės žirklių žvangsėjimas, durų
trinktelėjimas. Aiškiai išgirstum ir riksmą ar šūvį, jeigu jie čia,
pavyzdžiui, nuaidėtų. Retsykiais tolumoje kaukia sirenos.
 Prieinu prie lango ir atsisėdu ant suolelio, siauro ir dėl to
nepatogaus. Ant jo viena kieta pagalvėlė su didžiosiomis
raidėmis ant apvalkalo išsiuvinėtu žodžiu TIKĖJIMAS ir lelijų
vainiku aplinkui. TIKĖJIMAS blausiai mėlynais siūlais, o lelijų
lapai — žalzganais. Pagalvė jau kažkur naudota, bet dar ne tiek
nusidėvėjusi, kad būtų galima išmesti. Likusi čia per
neapsižiūrėjimą.
Kelias minutes — visas dešimt minučių — galiu žiūrėti į tą žodį
TIKĖJIMAS. Tai vienintelis man paliktas skaityti dalykas.
Variklis ūžia ir aš pasilenkiu priekin, balta užuolaida dengia
veidą kaip šydas. Ji pusiau permatoma ir aš pro ją matau. Jeigu
prispausiu kaktą prie stiklo ir pasižiūrėsiu žemyn, pamatysiu
„Audros“ paskuigalį. Ten nieko nėra, bet po kurio laiko pasirodo
Nikas, prieina prie užpakalinių durelių, atidaro jas ir išsitempęs
laukia. Dabar jo kepurė uždėta tiesiai, rankovės atraitotos ir
užsegtos. Veido nematau, nes žiūriu iš viršaus.
Štai išeina Vadas. Matau jį tik vieną mirksnį, sumažėjusį dėl
perspektyvos, einantį prie automobilio. Jis be skrybėlės,
vadinasi, ne oficialiu reikalu. Jo plaukai žili. Maloniau skambėtų,
jeigu pavadinčiau juos sidabriniais. Bet aš nenoriu būti maloni.
Ankstesnysis buvo plikas, taigi tam tikras žingsnis į priekį.
Jeigu galėčiau spjauti pro langą arba ką nors išmesti,
pavyzdžiui, pagalvę, tai, ko gero, į jį pataikyčiau.

Mudvi su Moira prisipildavome popierinius maišelius
vandens — vandens bombos, taip juos vadinom — ir
persisvėrusios per mano bendrabučio langą, mėtydavome
žemyn vaikinams ant galvų. Moira sugalvojo. O ką darydavo jie?
Lipdavo į viršų kopėčiomis. Mūsų apatinių džiauti.
Anksčiau tas bendrabutis buvo bendras, mūsų aukšte viename
tualete dar buvo išlikę pisuarai. Kai ten apsigyvenau, vyrus vėl
atskyrė nuo moterų.
Vadas pasilenkia, įlipa į automobilį ir dingsta iš akių, o Nikas
užtrenkia dureles. Po akimirkos automobilis pajuda atbuline
eiga gatvės link ir išnyksta už gyvatvorės.
Turėčiau to vyro nekęsti. Žinau, kad turėčiau, bet aš to
nejaučiu. Tai, ką jam jaučiu, daug sudėtingiau. Nežinau, kaip tai
pavadinti. Tai ne meilė.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS
Vakar rytą ėjau pas gydytoją. Mane lydėjo Sargas, vienas iš
tų su raudonu raiščiu ant rankos, atsakingas už tokius dalykus.
Važiavome raudonu automobiliu — jis priekyje, aš gale. Buvau
be dvynės. Tokiais atvejais partnerių nereikia.
Mane veža pas gydytoją kartą per mėnesį tyrimams: šlapimo,
hormonų, vėžio, kraujo; viskas kaip ir anksčiau, tik dabar tai
privaloma. Gydytojo kabinetas moderniame biurų pastate.
Kylame liftu, tylomis, Sargas stovi veidu į mane. Juodoje
veidrodinėje sienoje matau jo sprandą. Priartėjus prie gydytojo
kabineto, aš įeinu į vidų, o jis lieka laukti už durų, kartu su
kitais Sargais, atsisėdęs ant vienos iš tam tikslui pastatytų
kėdžių.
Laukiamajame yra ir daugiau moterų, trys iš jų raudonais
drabužiais, mat tas gydytojas — specialistas. Šnairomis tiriame
viena kitą, akimis matuodamos pilvus: gal kuriai nors pasisekė?
Slaugas įveda mūsų vardus ir numerius iš paso į kompateką —
tikrina, ar mes tikrai tos, kurios ir turime būti. Jis kokių šešių
pėdų ūgio, maždaug keturiasdešimties, su įstrižu randu per
skruostą; spausdina, jo rankos per didelės klaviatūrai, dėkle
prie perpetės pistoletas.
Mane pakviečia, ir aš įeinu į kabinetą. Baltą, beveidį, tokį pat
kaip laukiamasis, tiktai čia dar stovi širma — rėmai, aptraukti
raudonu audiniu, ant kurio nupiešta auksinė akis, tarsi rankena
žemiau nupieštam vertikaliam kardui, kurį apsivijusios dvi
gyvatės. Kardas su gyvatėmis — iš praeities išlikusių simbolių
nuolaužos.
Pripildžiusi buteliuką, paliktą man ankštame tualete, aš
nusirengiu už širmos ir sulanksčiusi drabužius palieku juos ant
kėdės. Nuoga guluosi ant apžiūros stalo, ant šiugždančios
vienkartinės paklodės. Kitą paklodę, medžiaginę, užsitraukiu ant
savęs. Dar viena paklodė kabo nuo lubų man ties kaklu. Ji
padalina mane taip, kad gydytojas nepamatytų veido. Jis
darbuojasi tiktai ties liemeniu.
Kai esu pasiruošusi, užčiuopiu dešinėje rankenėlę ir patraukiu.
Kažkur suskamba man negirdimas skambutis. Po akimirkos
atsidaro durys, pasigirsta žingsniai, kvėpavimas.
Jam negalima kalbėtis su manimi, nebent tai būtų
neišvengiama. Bet šitas gydytojas plepus.
— Ir kaipgi mums sekasi? — nevalingai išpyškina anų laikų
tekstą. Paklodė nuimama, nuo oro gūsio pašiurpsta oda. Šaltas,
pirštinėtas ir suteptas pirštas įslysta į mano vidų, baksnoja ir
čiuopia. Paskui dingsta, įlenda kitaip, išlenda.
— Nematau nieko blogo, — sako gydytojas tarsi pats sau. —
Nieko neskauda, meilute? — Jis vadina mane „meilute“.
— Ne, — atsakau.
Paskui, kaip įprasta, pirštai apčiupinėja mano krūtis, ieško
pabrinkimų, uždegimo. Kvėpavimas priartėja, užuodžiu
įsisenėjusį dūmų kvapą, kremą po skutimosi, tabako dulkes
plaukuose. Paskui išgirstu balsą, labai tylų, prie pat ausies: per
paklodę matau jo galvos kontūrus.
— Galiu tau padėti, — sako jis. Šnibžda.
— Ką? — perklausiu.
— Šš, — tildo jis — galiu tau padėti, kitoms jau padėjau.
— Padėti? — klausiu pritildžiusi balsą kaip ir jis. — Kaip? —
Gal jis ką nors žino, gal matė Luką, gal surado, padės
susigrąžinti?
— O kaip tu manai? — klausia dusdamas. Ar tai jo ranka
slysta mano koja aukštyn? Ji jau be pirštinės. — Durys
užrakintos. Niekas neįeis. Jie niekada nesužinos, kad jis ne jo.
Jis pakelia paklodę. Apatinę jo veido dalį dengia balta marlės
kaukė — tokia tvarka. Pora rudų akių, nosis, galva, apaugusi
rudais plaukais. Jo ranka man tarp kojų. — Dauguma tų vyrukų
jau nebegali to padaryti, — sako jis. — Arba nevaisingi.
Man užgniaužia kvapą: jis pasakė uždraustą žodį —
nevaisingas. Dabar nebėra tokio daikto kaip nevaisingas vyras,
bent jau oficialiai. Tik moterys būna vaisingos arba bergždžios,
toks įstatymas.
— Daugybė moterų taip daro, — varo jis toliau. — Tu juk nori
vaiko, ar ne?
— Taip, — sakau. Tai tiesa, ir aš neklausiu savęs kodėl, žinau
ir taip. Duok man vaikų, antraip aš mirsiu. Šie žodžiai turi ne
vienintelę reikšmę.
— Tu jau minkšta, — sako jis. — Šiandien arba rytoj pats
metas, kam gaišti laiką? Užtruks tik minutėlę, meilute. — Taip
jis kadaise vadino žmoną, gal ir dabar vadina, bet greičiausiai
čia žodelis visoms. Visos mes meilutės.
Aš dvejoju. Jis siūlo man save, savo paslaugas, tam tikru
mastu rizikuodamas pats.
— Man baisu žiūrėti, kaip jus kankina, — murma jis. Skamba
nuoširdžiai, jo užuojauta nuoširdi ir vis dėlto jam tai patinka,
užjausti ir visa kita. Jo akys sudrėkusios iš gailesčio, ranka
grabalioja mane, nervingai ir nekantriai.
— Tai per daug pavojinga, — sakau. — Ne, aš negaliu.
Bausmė už tai — mirtis, — nors turi pagauti tave nusikaltimo
vietoje su dviem liudininkais. Kiek šansų, kad pasiseks? Ar
kabinete nėra „muselių“, kas laukia čia pat už durų?
Jo ranka sustoja.
— Pagalvok, — sako. Aš mačiau tavo kortelę. Tau liko
nebedaug laiko. Bet čia tavo gyvenimas.
— Ačiū, — sakau. — Jis turi jausti, kad neįsižeidžiau, kad
svarstysiu pasiūlymą. Jis atitraukia ranką — beveik tingiai,
abejodamas, jam atrodo, kad pokalbis dar nebaigtas. Jis juk
gali padirbti tyrimus, parašyti, kad man vėžys ir išsiųsti į
Kolonijas pas Nemoteris. Nieko panašaus jis nesako, bet aš vis
tiek pajuntu ore tvyrančią jo galią, kai paplekšnojęs man per
šlaunį jis dingsta už kabančios paklodės.
— Kitą mėnesį, — sako jis.
Aš vėl apsivelku už širmos. Pirštai dreba. Ko aš išsigandau?
Neperžengiau jokių ribų, niekuo nepasiklioviau, niekuo
nesurizikavau, nėra jokio pavojaus. Siaubą man kelia galimybė
rinktis. Išeitis, išsigelbėjimas.

DVYLIKTAS SKYRIUS
Vonios kambarys yra šalia miegamojo. Jis išklijuotas tapetais
su mažomis mėlynomis gėlytėmis, neužmirštuolėmis, prie jų
priderintos užuolaidos. Mėlynas vonios kilimėlis, mėlynas
dirbtinio kailio klozeto dangčio užvalkalas. Iš praeities vonių čia
tetrūksta lėlės pūstu sijonu, slepiančiu atsarginį tualetinio
popieriaus ritinį. Ir veidrodis virš kriauklės nuimtas, pakeistas
skardos stačiakampiu, ir durys nebeturi užrakto, taip pat,
žinoma, nebėra skutimosi peiliukų. Anksčiau voniose įvykdavo
visokių incidentų, venų pjovimųsi, skandinimųsi. Kol visi
techniniai defektai nebuvo sureguliuoti. Kora sėdi ant kėdės už
durų, saugo, kad niekas kitas neįeitų. Vonios kambaryje,
vonioje, jūs esate pažeidžiamos, sakė Teta Lidija. Bet nepasakė
kodėl. Vonia privaloma, bet kartu tai prabanga. Jau vien
nusiauti batus, nusiimti sparnelius ir kyką, tiesiog pajusti savo
pačios plaukus, paliesti juos rankomis — jau prabanga. Dabar
mano plaukai ilgi, nekirpti. Plaukai turi būti ilgi, bet uždengti.
Teta Lidija sakė: Šv. Paulius reikalavo, kad būtų arba taip, arba
visai plikai. Paskui juokėsi pasižvingaudama, lyg būtų pažėrusi
kokį sąmojį.
Kora prileido vonią vandens. Ji garuoja kaip verdančios
sriubos puodas. Aš nusivelku likusius drabužius: suknelę, baltus
marškinius ir apatinį sijoną, raudonas kojines, dukslias
medvilnines kelnaites. Nuo pėdkelnių tarpkojis sudūsta,
sakydavo Moira.
Teta Lidija niekada nebūtų pasakiusi „tarpkojis sudūsta“. Jos
žodis būtų buvęs „nehigieniška“. Jai viskas turėjo būti labai
higieniška.
Mano nuogumas man jau atrodo neįprastas. Kūnas tarsi kokia
atgyvena. Nejaugi aš iš tikrųjų vilkėdavau maudymosi
kostiumėlius paplūdimyje? Taip, vilkėdavau, prie vyrų, nė
nesusimąstydama, kad mano rankos, šlaunys ir nugara visiems
rodoma, kad visi viską mato. Gėda, nekuklu. Aš vengiu žiūrėti į
apatinę savo kūno dalį, ne dėl to, kad gėda ir nekuklu, bet
tiesiog nenoriu matyti. Nenoriu žiūrėti į tai, kas mane taip
esmingai apibrėžia.

Žengiu į vandenį, atsigulu, tegu jis mane laiko. Vanduo
minkštas kaip rankos. Užsimerkiu ir pajuntu ją šalia — staiga,
be įspėjimo, galbūt nuo muilo kvapo. Priglundu skruostu prie
švelnių jos plaukų ant sprando ir įkvepiu jos kvapą — vaikiškos
pudros, švaraus vaikiško kūnelio ir šampūno su vos juntamu
šlapimo priekvapiu. Kai aš vonioje, jos amžius toks, koks yra. Ji
sugrįžta pas mane skirtingo amžiaus. Todėl žinau, kad ji ne
vaiduoklis. Jeigu būtų vaiduoklis, amžius visada būtų toks pat.
Vieną dieną, kai ji buvo vienuolikos mėnesių, dar tik pradėjusi
vaikščioti, kažkokia moteris pavogė ją iš prekybos centro
vežimėlio. Tai buvo šeštadienis, kai mes su Luku eidavome
apsipirkti savaitei, nes abu dirbome. Ji sėdėjo mažoje vaikiškoje
sėdynėje parduotuvės vežimėlyje su skylėmis kojoms iškišti. Ji
buvo patenkinta ir aš nusisukau, man regis, prie kačių ėdalo
lentynos; Lukas buvo toli, prie mėsos skyriaus palei sieną, aš jo
nemačiau. Mėsą visai savaitei visada mėgdavo parinkti jis.
Sakydavo, kad vyrams reikia daugiau mėsos negu moterims ir
tai jokie ne prietarai ir ne nusišnekėjimas, nes buvo atlikti
tyrimai. Esama tam tikrų skirtumų, sakė jis. Jam taip patikdavo
tai įrodinėti, lyg aš būčiau prieštaravusi. Bet dažniausiai jis
sakydavo tai mano motinos akivaizdoje. Mėgo ją erzinti.
Išgirdau ją verkiant. Atsisukusi pamačiau, kaip kažkokia
nepažįstama moteris bėga nešdamasi ją tolyn. Suklykiau ir
kažkas tą moterį sustabdė. Ji buvo gal kokių trisdešimt
penkerių. Ji verkė ir kartojo, kad čia jos vaikas, Dievas jai jį
dovanojęs, davęs ženklą. Man buvo gaila jos. Parduotuvės
vadybininkas atsiprašė ir neišleido jos, kol atvyko policija.
— Pamišėlė, ir tiek, — pasakė Lukas.
Tada maniau, jog tai retas atvejis.

Ji nyksta, aš negaliu jos išlaikyti, štai jau visai pradingo. Gal
tikrai laikau ją vaiduokliu, mirusios mergaitės vaiduokliu,
mergaitės, kuri mirė būdama penkerių. Pamenu, turėjau
nuotraukų, kur aš ją laikau glėbyje ar kitomis įprastinėmis
pozomis, motina su vaiku, įspraustos į rėmelius, saugumo dėlei.
Po užmerktais vokais matau save dabartinę, sėdinčią prie
atidaryto stalčiaus arba prie skrynios rūsyje, į kurią sudėti
išaugtiniai kūdikio drabužėliai, plaukų sruoga, nukirpta, kai jai
buvo dveji, įdėta į voką, baltutėlė. Vėliau plaukai patamsėjo.
Aš jau nebeturiu tų daiktų — nei drabužėlių, nei plaukų
sruogos. Kažin, kur visi mūsų daiktai pasidėjo. Išgrobstyti,
išmesti. Konfiskuoti.
Aš išmokau apsieiti be daugybės daiktų. Jeigu turi daug
daiktų, sakė Teta Lidija, per daug prisiriši prie materialaus
pasaulio ir užmiršti dvasines vertybes. Reikia ugdyti savyje
vargdienio dvasią. Palaiminti romieji. Apie žemės paveldėjimą ji
nieko nesakė.
Guliu vandens plekšnojama šalia atidaryto neegzistuojančio
stalčiaus ir galvoju apie mergaitę, kuri būdama penkerių
nenumirė, kuri, viliuosi, vis dar gyva, nors ir ne man. Ar aš jai
gyva? Ar mano atvaizdas liko tamsiausioje jos sąmonės
kertelėje?
Turbūt jie pasakė jai, kad aš mirusi. Jie gali taip sugalvoti.
Aiškindami, kad taip jai būsią lengviau priprasti.

Aštuoneri, dabar jai turi būti aštuoneri. Aš atkūriau prarastą
laiką, žinau, kiek jo prabėgo. Teisingai jie sako, lengviau būtų
manyti, kad ji mirusi. Tada nieko nebesitikėčiau, tuščiai
nesistengčiau. Kam daužyti galvą į sieną, kaip sakė Teta Lidija.
Kartais ji labai vaizdžiai nusakydavo padėtį.

— Aš neturiu tau visos dienos, — girdžiu Koros balsą už durų.
Tai tiesa, ji neturi. Nei visos dienos, nei apskritai ko nors viso.
Negaišinsiu jos laiko. Aš išsimuilinu, išsitrinu šepečiu,
nusigramdau pemza mirusią odą. Štai mūsų puritoniškos
priemonės. Noriu būti visiškai švari, be mikrobų, be bakterijų,
kaip mėnulio paviršius. Daugiau nebebus kur praustis — šį
vakarą ir visą kitą dieną. Sakoma, tai kenksminga, tai kam
rizikuoti?
Netyčia pastebiu mažytę tatuiruotę ant kulkšnies. Keturi
skaičiai ir akis, išvirkščias pasas. Tam, kad galiausiai kur nors
nepradingčiau — kokiame kitame kraštovaizdyje. Aš per daug
svarbi, per daug reta. Aš esu nacionalinė vertybė.
Ištraukiu kaištį, nusišluostau, apsivelku raudoną frotinį
chalatą. Suknelę, kurią šiandien vilkėjau, palieku, Kora pasiims
ir išskalbs. Sugrįžusi į kambarį vėl apsirengiu. Baltas kykas
vakare nebūtinas, iš namų nebeišeisiu. Čia visi yra matę mano
veidą. Bet raudoną skraistę vis dėlto turiu užsidėti — ji uždengia
plaukus, mano galvą, kuri liko nenuskusta. Kur aš mačiau tą
filmą, kaip moterys klūpo miesto aikštėje, jas laiko už rankų, o
jų plaukai kuokštais krinta ant grindinio? Ką tokio jos buvo
padariusios? Matyt, tai buvo labai seniai, nes nebegaliu
prisiminti.
Kora atneša man vakarienę ant uždengto padėklo. Prieš
įeidama pasibeldžia. Tuo ji man patinka. Tai reiškia, kad, jos
manymu, aš dar turiu, senoviškai tariant, šiokio tokio
privatumo.
— Ačiū, — sakau imdama iš jos padėklą ir ji iš tikrųjų man
nusišypso, bet greit nusisuka ir nieko neatsako. Kai mes dviese,
ji manęs drovisi.
Pasidedu padėklą ant baltai dažyto stalo ir prisitraukiu kėdę.
Nuimu dangtį. Vištos šlaunelė, perkepta. Geriau negu su krauju,
nes būna ir taip. Rita moka išreikšti panieką. Kepta bulvė,
šparaginės pupelės, salotos. Desertui konservuotos kriaušės.
Normalus maistas, tik beskonis. Sveikas maistas. Turite gauti
visų reikiamų vitaminų ir mineralų, čiaupydamasi aiškino Teta
Lidija. Privalote būti vertas indas. Jokios kavos ar arbatos, jokio
alkoholio. Tyrimais įrodyta. Popierinė servetėlė, kaip kavinėje.
Galvoju apie kitas, tas, kurių čia nėra. Gyvenu pačiame šalies
centre, esu lepinama, tegu Viešpats pripildo mūsų širdis tikro
dėkingumo, sakė Teta Lidija, o gal ji sakė nuolankumo? Ir aš
pradedu valgyti. Šiandien nesijaučiu alkana. Maistas mane šiek
tiek pykina. Bet neturiu kur jo dėti — gėlių vazonų nėra, o
tualetu pasinaudoti bijau. Aš per daug nervinuosi, štai kas. Gal
palikti lėkštėje ir paprašyti Koros, kad neišduotų? Kramtau ir
ryju, kramtau ir ryju, jaučiu, kaip muša prakaitas. Valgis
skrandyje susivelia į kietą šlapio kartono gumulą.
Apačioje, valgomajame, ant didelio raudonmedžio stalo dega
žvakės, užtiesta balta staltiesė, sidabro įrankiai, gėlės, vyno
taurės, jose vynas. Peiliai dzingsi atsidauždami į lėkščių
porcelianą. Zvangt — ji padeda šakutę ir tylutėliai atsidūsta,
tesuvalgiusi pusę į lėkštę įdėtos porcijos. Galbūt sakys, kad
neturi apetito. Galbūt nieko nesakys. Jeigu ką nors sakys, ar jis
jai atsakys? Jeigu nesakys nieko, ar jis pastebės?
Neįsivaizduoju, kaip jai pavyksta atkreipti į save dėmesį. Turbūt
tai nelengva.

 Lėkštės pakraštyje gumuliukas sviesto. Atsiplėšiu servetėlės
kamputį, susivynioju sviestą ir nunešu į spintą — paslepiu į
dešinį antros poros batą, kaip esu dariusi anksčiau. Likusią
servetėlės dalį suglamžau: niekas tikrai netikrins, ar ji visa.
Panaudosiu sviestą šiandien vėliau. Šį vakarą nedera kvepėti
sviestu.

Aš laukiu. Kuriu save. Dabar turiu save vis sukurti, kaip kokį
pranešimą. Turiu atrodyti kaip kažkas padarytas, o ne kaip
kažkas gimęs.

 V
POGULIS
TRYLIKTAS SKYRIUS
Dar yra laiko. Tai vienas iš dalykų, kuris užklupo mane
nepasiruošusią — neužpildyto laiko kiekis, ilgi tuštumos tarpai.
Laikas kaip baltas smėlis. Jeigu bent galėčiau siuvinėti. Austi,
megzti, kuo nors užimti rankas. Noriu cigaretės. Prisimenu, kaip
dailės galerijose eidavau per devyniolikto amžiaus sales: tada
žmonės buvo apsėsti haremų. Dešimtys paveikslų,
vaizduojančių haremus, putnios ant sofų išsipleikusios moterys
su turbanais ar aksominėmis kepuraitėmis ant galvų,
vėduojamos vėduoklėmis iš povo uodegų plunksnų, su
sargybiniais eunuchais, stovinčiais už nugarų. Sėdinčių kūnų
etiudai, tapyti vyrų, kurie niekada tenai nėra buvę. Tie
paveikslai turėjo būti erotiški, ir tada aš maniau, kad taip ir yra,
bet dabar suprantu, apie ką jie bylojo iš tikrųjų. Tie paveikslai
bylojo apie sustingusią gyvybę, apie laukimą, apie
nenaudojamus dalykus. Tai buvo paveikslai apie nuobodulį.
Bet gal nuobodulys erotiškas, kai moterys nuobodžiauja dėl
vyrų.
Aš laukiu — išprausta, sušukuota it pašerta kiaulė
rekordininkė. Kažkada devintajame dešimtmetyje garduose
penimoms kiaulėms buvo sukurti kamuoliai. Tokie dideli spalvoti
kamuoliai; kiaulės varinėdavo juos šnipais po gardą. Kiaulių
pardavėjai tikino, kad tai stiprina raumenų tonusą; kiaulės
smalsios, jos džiaugėsi turėdamos kuo užsiimti.
Skaičiau apie tai Psichologijos įvade. Apie tai ir dar apie
žiurkes narvuose, kurios iš nuobodulio trankydavosi
elektrošoku. Ir dar apie balandžius, išmokytus bakstelėti snapu
mygtuką, kad išbyrėtų kukurūzo grūdas. Balandžiai buvo
paskirstyti į tris grupes: pirmoji gaudavo grūdą kaskart
kaptelėjus, antroji kaptelėjus kas antrą kartą, o trečioji —
retsykiais. Kai tyrėjai nutraukė grūdų tiekimą, pirmoji grupė
pasidavė gana greitai, antroji — kiek vėliau. Trečioji grupė taip
ir nepasidavė. Verčiau galą gaudavo bekapsėdami, bet
nenustodavo. Ar kas žinojo, kodėl?
Norėčiau turėti kiaulių kamuolį.

Atsigulu ant pinto kilimėlio. Mankštintis galite visada, sakė
Teta Lidija. Keletą kartų per dieną, derindamosi prie dienos
režimo. Rankos nuleistos prie šonų, keliai sulenkti, pakeliam
dubenį, išriečiam stuburą, nuleidžiam. Dar kartą.
Skaičiuodamos iki penkių įkvepiam, sulaikom kvėpavimą,
iškvepiam. Mes darydavome tai buvusioje namų ruošos klasėje,
iš kurios buvo išneštos siuvimo ir skalbimo mašinos,
darydavome kartu, gulėdamos ant japoniškų dembliukų,
skambant muzikai iš „Les Sylphides“8. Ją dabar ir girdžiu,
keldamasi, sukdamasi, įkvėpdama ir iškvėpdama. Užsimerkusi
regiu lieknas baltas šokėjas, grakščiai sklandančias tarp medžių,
kojos plasta tarsi įkalintų paukštelių sparnai.

Popiet mes po valandą gulime savo lovose sporto salėje —
nuo keturių iki penkių. Poilsio ir meditacijos metas. Tada
maniau, kad Tetos pačios nori pailsėti nuo pamokų, ir žinojau,
kad tą dieną budėtojos eidavo į mokytojų kambarį išgerti
puodelio kavos ar to, ką vadindavo kava. Bet dabar manau, kad
tai irgi buvo pratybų dalis. Jos pamažu pratindavo mus prie
niekuo neužpildyto laiko.
Zuikmiegis, kaip visada čiaupydamasi sakydavo Teta Lidija.
Keisčiausia, kad mums reikėdavo poilsio. Daugelis užmigdavo.
Tenai beveik visą laiką jausdavomės pavargusios. Turbūt į
maistą pridėdavo kokių miltelių ar tablečių, kad būtumėm
ramios. Bet gal ir ne. Gal dėl to, kad buvome tenai. Po pirmo
šoko, kai imi priprasti, geriau nugrimzti į letargą. Įtikinėti save,
kad tausoji energiją.
Jau buvo praėjusios trys savaitės, kai pasirodė Moira. Dvi
Tetos, kaip įprasta, atvedė ją į sporto salę, kur buvome sugulę
pogulio. Ji tebebuvo su savais rūbais: džinsais ir mėlynu
treningo švarkeliu, o plaukai trumpai nukirpti — jai išvaizda
niekada nebuvo svarbu — ir aš ją iškart pažinau. Ji taip pat
mane pamatė, bet nusigręžė, jau žinojo, kad nesaugu. Ant
kairiojo skruosto raudonavo mėlynė. Tetos nuvedė ją prie
laisvos lovos, ant kurios jau buvo padėta raudona suknelė. Ji
nusirengė, paskui ėmė vilktis kitus drabužius, viską darė
tylomis, Tetoms stovint lovos kojūgalyje ir mums stebint pro
pramerktų akių plyšelius. Kai ji pasilenkė, pamačiau jos stuburo
slankstelių gumbelius.
Kelias dienas negalėjau su ja kalbėtis, mes tik
persimesdavome žvilgsniu, trumpu lyg gurkštelėjimas.
Draugystės keldavo įtarimą, mes tai žinojome ir laikėmės atstu
viena nuo kitos stovėdamos eilėje prie bufeto ir koridoriuose per
pertraukas. Bet ketvirtą dieną per pasivaikščiojimą poromis
aplink futbolo aikštę ji atsidūrė greta manęs. Kol nesibaigė
mokslai, mums neduodavo baltų sparnelių, tik kykus; taigi
galėjome kalbėtis, tik, žinoma, tyliai ir nežiūrėdamos viena į
kitą. Tetos ėjo eilės priekyje ir gale todėl vienintelis pavojus
buvo greta esančios. Kai kurios buvo tikratikės ir galėjo įskųsti.
Durnių namai, pasakė Moira.
Džiaugiuosi, kad tu čia, atsakiau.
Kur galim pasišnekėti? — paklausė Moira.
Tualete, pasakiau aš. Žiūrėk į laikrodį. Paskutinė kabina, pusę
trijų.
Daugiau nieko viena kitai nepasakėme.
Jaučiuosi saugesnė, kai Moira čia. Jeigu pakelsime ranką, mus
išleis į tualetą, nors yra tam tikras leistinas išėjimų skaičius per
dieną, jos žymisi visus lentelėje. Aš stebiu laikrodį — elektrinį
apvalų laikrodį, — kabantį priešais virš žalios lentos. Pusė trijų
ateina per Liudijimą. Pamokoje, be Tetos Lidijos, dalyvauja Teta
Helena, nes Liudijimas labai svarbus. Teta Helena apkūni,
kadaise vadovavo franšizei „Stebėk savo svorį“ Ajovoje.
Dabar Džanina pasakoja, kaip ją, keturiolikmetę, išprievartavo
gauja ir teko daryti abortą. Prieš savaitę ji jau pasakojo tą
istoriją. Atrodo, kad ji tuo vos ne didžiuojasi. Gal tai apskritai
netiesa. Per Liudijimą verčiau ką nors išsigalvoti negu sakyti,
kad neturi atskleisti jokios paslapties. Bet Džaninai toks ar
panašus dalykas galėjo ir atsitikti.
Bet kas dėl to kaltas? — klausia Teta Helena iškėlusi storą
pirštą.
Ji kalta, ji kalta, ji kalta, skanduojame choru.
 Kas juos paskatino? — teta Helena net šviečia patenkinta
mumis.
Ji paskatino. Ji paskatino. Ji paskatino.
Kodėl Dievas leido įvykti tokiam siaubingam dalykui?
Kad ji pasimokytų. Kad ji pasimokytų. Kad ji pasimokytų.
Praeitą savaitę Džanina puolė į ašaras. Teta Helena liepė jai
atsiklaupti priešais mus sudėjus rankas už nugaros, kad visos
galėtume ją matyti — raudoną jos veidą ir varvančią nosį.
Bespalviai šviesūs plaukai, blakstienos baltos, lyg jų nebūtų, lyg
būtų nusvilusios per gaisrą. Išdegusios akys. Ji buvo atgrasi:
silpna, susisukusi, dėmėta, rausva lyg ką tik gimusi pelė. Nė
viena iš mūsų gyvenime nebūtų norėjusi taip atrodyti. Akimirką,
net ir žinodamos, kas jai buvo padaryta, mes ją niekinome.
Verksnė. Verksnė. Verksnė.
Baisiausia, mes nuoširdžiai taip manėme.
Anksčiau sau patikdavau. Tada — ne.
Tai buvo praėjusią savaitę. Šią savaitę Džanina nebelaukia, kol
imsime iš jos šaipytis. Tai buvo mano kaltė, sako ji. Aš leidau
jiems. Turiu už tai atkentėti.
Labai gerai, sako Teta Lidija. Imkite iš jos pavyzdį. Turiu
išlaukti, kol tas viskas baigsis ir tik tada pakelti ranką. Kartais,
jeigu pasiprašai netinkamu metu, jos sako Ne. Ir jeigu tave iš
tikrųjų prispiria, tai gali baigtis liūdnai. Vakar Doloresa
prišlapino ant grindų. Dvi Tetos išvilko ją iš klasės, suėmusios
už pažastų. Ji nebeišėjo po pietų pasivaikščioti, bet naktį grįžo
miegoti į savo lovą. Visą naktį girdėjome, kaip ji dejuoja —
nutyla, paskui ir vėl.
Ką jos jai padarė? — pašnibždomis klausėme viena kitos.
Nežinau.
Kai nežinai, dar blogiau.
Pakeliu ranką, teta Lidija linkteli. Atsistoju ir išeinu į koridorių,
stengdamasi kuo mažiau kristi į akis. Prie tualeto budi Teta
Elžbieta. Ji linkteli — galiu įeiti.
Šitas tualetas anksčiau buvo berniukų. Veidrodžiai čia taip pat
pakeisti pilkšvo blankaus metalo stačiakampiais, bet pisuarai
prie vienos sienos dar likę — baltas emalis su geltonomis
dėmėmis. Jie atrodo keistai, kaip vaikiški karsteliai. Aš vėl
stebiuosi vyrų gyvenimo nuogybe: dušai atviri, kūnas
išstatomas apžiūrai ir palyginimui, viešas intymių kūno vietų
demonstravimas. Kam to reikia? Ką tai turėtų garantuoti?
Nelyginant ženkliukas, žybsintis atlape — žiūrėkit, žiūrėkit visi,
mano viskas kaip priklauso. Mano vieta čia. Kodėl moterims
nereikia įrodinėti viena kitai, kad jos moterys? Daryti ko nors
tokio, kaip tas jų įprastinis antuko sagstymasis, taip pat
nerūpestingai. Šuniškai apsiuostinėti.
Mokykla sena, kabinos medinės, iš kažkokių drožlių plokštės.
Įeinu į antrą nuo galo, uždarau duris. Užraktų, žinoma, nebėra.
Medinėje pertvaroje, prie pat sienos, maždaug juosmens lygyje
maža skylutė — anų laikų vandalizmo suvenyras ar vujaristo
palikimas. Apie šitą skylutę Centre žino visos, išskyrus Tetas.
Imu nuogąstauti, kad per Džaninos Liudijimą pasivėlinau. Gal
Moira jau buvo atėjusi, gal jau turėjo sugrįžti. Daug laiko mums
neduodama. Palenkusi galvą pasižiūriu pro pertvaros apačią ir
matau porą raudonų batelių. Bet iš kur man žinot, kas ten?
Prikišu lūpas prie medinės skylutės. Moira? — šnibždu.
Čia tu? — atsiliepia.
Taip, sakau. Man palengvėja.
Dieve, kaip noriu cigaretės, sako Moira.
Ir aš, atsakau.

Jaučiuosi kvailai laiminga.

Grimztu į savo kūną kaip į pelkę, kaip į liūną, ir tik aš viena
žinau, kur takas. Klastingas pagrindas po kojomis, tai mano
teritorija. Aš virstu žeme, prigludusi prie jos gaudau gandus
apie ateitį. Kiekvienas dilgtelėjimas, kiekvienas nežymus
soptelėjimas, pleiskanojimas, paburkimas ir suglebimas, įvairių
rūšių išskyros — visa tai ženklai ir apie visa tai aš turiu žinoti.
Kiekvieną mėnesį su baime laukiu pasirodant kraujo, nes jis
reiškia, kad man nepasisekė. Man ir vėl nepasisekė pateisinti
svetimų lūkesčių, kurie tapo ir mano lūkesčiais.
Buvau įpratusi laikyti savo kūną instrumentu — malonumo
instrumentu arba transporto priemone, arba mano valios
vykdytoju. Aš juo bėgau, spaudžiau mygtukus, vienokius ar
kitokius, iššaukdavau tam tikrus įvykius. Kūnas turėjo savo
ribas, tačiau vis dėlto buvo lankstus, vientisas, patikimas,
neatskiriamas nuo manęs.
Dabar kūnas užima kitokią padėtį. Aš esu debesis, susitvenkęs
ties pagrindiniu objektu, kriaušės pavidalo, kietu ir daug
realesniu negu aš, jis raudonas ir švyti po permatomais
apdangalais. Jo viduje erdvė, didžiulė kaip dangus naktį, ir tokia
pat tamsi bei išgaubta, nors labiau juodraudonė negu juoda.
Šviesos taškeliai plečiasi, sužimba, sprogsta ir susiraukšlėja jos
viduje nesuskaičiuojami kaip žvaigždės. Kas mėnesį pateka
mėnulis, milžiniškas, apvalus, sunkus, pranašiškas. Jis rieda,
stabteli, rieda toliau ir dingsta iš akių, ir aš matau, kaip neviltis
artinasi prie manęs tarsi badas. Ir vėl, vėl aš tokia tuščia.
Įsiklausau į savo širdį, kuri banga po bangos, sūrios ir
raudonos, atriedančios vėl ir vėl, žymi laiką.
Esu mūsų pirmajame bute, miegamajame. Stoviu priešais
spintą suveriamomis medinėmis durimis. Aplink tuščia, aš
žinau, visi baldai dingę, ant grindų nieko nėra, netgi kilimų, bet
spinta kažkodėl pilna drabužių. Manau, kad tai mano drabužiai,
bet jie neatrodo kaip mano, niekada nesu jų mačiusi. Gal jie
Luko žmonos, kurios taip pat nesu mačiusi, tik nuotraukas, ir
girdėjusi balsą per telefoną, vėlai vakare, kai ji mums skambino
verkdama, kaltindama, prieš pat skyrybas. Bet ne, čia tikrai
mano drabužiai. Man reikia suknelės, reikia apsirengti. Traukiu
iš spintos sukneles — juodą, mėlyną, violetinę — švarkelius,
sijonus, nė vienas rūbas netinka, per didelis arba per mažas.
Lukas čia, stovi už nugaros, aš atsisuku į jį. Jis į mane nežiūri,
nedelbęs akis į grindis, katė glaustosi jam apie kojas ir be
perstojo gailiai miauksi. Prašo ėdalo, bet iš kur jo bus tokiame
tuščiame bute?
Lukai, sakau. Jis neatsiliepia. Gal negirdi. Man topteli, kad jo
gal nebėra gyvo.

Aš bėgu su ja, laikau ją už rankytės, traukiu, tempiu per
papartyną, ji apsnūdusi, nes sugirdžiau jai tabletę, kad neverktų
ir nieko nesakytų, kas gali mus išduoti, ji nesupranta, kur
pateko. Žemė grublėta, akmenuota, prikritę šakų, kvepia
drėgna žeme, vystančiais lapais, ji nepabėga greitai, viena aš
bėgčiau greičiau, aš gerai bėgioju. Dabar ji verkia, jai baisu,
noriu ją panešti, bet ji per sunki. Aš su žygio batais, ir kai
pribėgsim upę, turėsiu iš jų išsispirti, ar vanduo nebus per
šaltas, ar ji galės taip toli plaukti, kažin, kokia ten srovė, apie
tai nepagalvojom. Tyliau, subaru. Įsivaizduoju, kaip ji skęsta, ir
tai mane sulaiko. Tada už nugaros pasigirsta šūviai, negarsūs,
ne tokie kaip fejerverkų, bet šaižūs ir traškūs kaip lūžtančios
nudžiūvusios šakos. Skamba keistai, garsai visada būna ne
tokie, kaip įsivaizduoji juos būsiant, ir aš girdžiu balsą: Gult, ar
tas balsas tikras, ar tik skamba mano galvoje, ar tai mano
pačios balsas, balsu ištartas žodis?
Aš prispaudžiu ją prie žemės ir užgulu savo kūnu, noriu ją
apsaugoti. Tyliau, sakau vėl, mano veidas šlapias, nuo prakaito
ar nuo ašarų, mane apima ramybė, tarytum plaukiu, lyg būčiau
atsiskyrusi nuo kūno, man prieš akis medžio lapas, raudonas,
anksti nuraudęs, įžvelgiu smulkiausias jo spindinčias gysleles.
Nieko gražesnio gyvenime nesu mačiusi. Pasitraukiu į šoną, kad
jos neuždusinčiau, ir susirangau apie ją, ranka užspaudusi jai
burną. Tik kvėpavimas ir mano širdies dūžiai, kaip beldimas į
duris vidury nakties, kur tareisi esanti saugi. Viskas gerai,
sakau, šnibždu, prašau, tylėk, bet kaip ji gali? Ji dar maža, jau
per vėlu, mes išsiskiriam, mano rankos suimtos, akyse temsta,
tamsa slenka iš kraštų, kol nelieka nieko, tik mažas langelis,
mažulytis langelis, lyg žiūrėtum pro kitą teleskopo galą, tarsi iš
kalėdinio atviruko, senovinio atviruko, už lango naktis ir ledas, o
viduje žvakė, žaižaruoja eglutė, šeimyna prie stalo, aš net
girdžiu varpelius, žvangučius, tilindžiuojančius per radiją
senovinę muziką, bet per tą langelį aš labai aiškiai matau, iš
toli, bet aiškiai matau ją, tolstančią nuo manęs, pro medžius,
ištiesusią į mane rankas, nešamą tolyn.

Mane pažadina varpas, o paskui Kora pabeldžia į duris.
Atsisėdu ant demblio, nusišluostau rankove šlapią veidą. Iš visų
sapnų šitas baisiausias.

 VI
ŠEIMYNYKŠČIAI
KETURIOLIKTAS SKYRIUS
Kai varpas nutyla, nulipu laiptais, šmėžtelėdama virš laiptų
kabančio veidrodžio akyje. Tiksi laikrodžio švytuoklė,
matuodama laiką, mano kojos tvarkingais raudonais bateliais
matuoja kelią žemyn.
Svečių kambario durys atlapotos. Įeinu: kol kas dar nieko
nėra. Aš nesisėdu, bet atsiklaupiu prie savo kėdės, šalia kėdės
su pakoja, ant kurios netrukus remdamasi į lazdą kaip į sostą
atsisės Serena Džoj. Galbūt laikydamasi už mano peties, lyg
būčiau koks baldas. Jau yra taip dariusi.
Svečių kambarys kadaise turbūt buvo vadinamas mene,
paskui salonu. Ar tiesiog svetaine, kurioje tupi musės tykantis
voras. Bet dabar kambarys vadinamas svečių kambariu, nes kai
kurie šeimynos nariai čia visada jaučiasi kaip svečiai — nedideli
nepatogumai yra pamokomi.

Svečių kambarys slopus, simetriškas; tokį pavidalą įgauna
stingstantys pinigai. Metų metus pinigai sruveno per šį kambarį
tarsi per požeminę olą, traukdamiesi pluta ir kietėdami
nelyginant stalaktitai štai tokiomis formomis. Skirtingi paviršiai
byloja be žodžių: blankus užtrauktų portjerų aksomo
rausvumas, vienodų aštuoniolikto amžiaus kėdžių blizgesys,
šiauštinio kiniško kilimo su persikų spalvos bijūnais ramybė,
Vado kėdės odos lygumas, dėželės vario tviskėjimas šalimai.
Kilimas autentiškas. Vieni daiktai kambaryje autentiški, kiti
ne. Pavyzdžiui, du portretai, abu moterų, kabantys abipus
židinio. Abi su tamsiomis suknelėmis, kaip tos senojoje
bažnyčioje, tik vėlesnių laikų. Galimas dalykas, kad paveikslai
autentiški. Įtariu, kad Serena Džoj, supratusi, jog savo energiją
teks nukreipti į kokią nors neginčijamai ūkišką veiklą, ketino
pristatyti jas kaip savo pramotes. O gal Vadas nusipirko namą
kartu su paveikslais. Tokių dalykų nesužinosi. Šiaip ar taip, jos
čia kabo — nugaros tiesios, lūpos sučiauptos, krūtinės
suveržtos, veidai sunykę, kykai iškrakmolyti, oda pilkšvai
balta — ir prisimerkusios sergsti kambarį.
Tarp jų, virš židinio lentynos, kabo apvalainas veidrodis su
sidabrinėmis žvakidėmis abipus jo, o per vidurį tarp jų — balto
porceliano kupidonas, apkabinęs ėriuko kaklą. Serenos Džoj
grožio pajauta keistai susijaukusi: griežtas kokybės kultas
podraug su švelniu sentimentalumu. Abiejuose židinio lentynos
galuose — sausų gėlių kompozicijos, o ant poliruoto inkrustuoto
stalelio prie sofos — vaza su gyvais narcizais.
Kambaryje atsiduoda citrinmedžio aliejumi, storu staltiesės
audiniu, vystančiais narcizais, maisto kvapais, atsklidusiais iš
virtuvės ir valgomojo, bei Serenos Džoj kvepalais „Slėnių lelija“.
Kvepalai yra prabangos dalykas, matyt, jinai turi savo tiekėją.
Aš įkvepiu jų norėdama įvertinti. Taip kvepia dar
nesubrendusios mergaitės, dovanėlės, kurias vaikai dovanoja
savo mamoms per Motinos dieną, baltos medvilninės kojinaitės
ir balti apatiniai sijonėliai, pudra, dar nepaliestas plaukuotumo
ir kraujo moteriškas kūnas, nekaltybė. Mane šiek tiek supykina,
lyg sėdėčiau uždarytame automobilyje karštą, tvankią dieną su
pagyvenusia nesaikingai išsipudravusia moterim. Štai koks tas
rafinuotasis svečių kambarys.
Gera būtų ką nors iš čia nukniaukti. Kokį mažmožį, kad ir
raižytą peleninę, o gal dėželę tabletėms nuo židinio arba sausą
gėlę: paslėpti tarp suknelės klosčių arba įsikišti į užtrauktuku
užsegamą rankovę ir laikyti tenai iki vakaro pabaigos. Paslėpti
kambaryje po lova, arba bate, arba po kietosios pagalvės su
išsiuvinėtu užrašu TIKĖJIMAS užvalkalu. Kartkartėmis išsiimčiau
ir apžiūrinėčiau. Ir jausčiausi turinti galią.
Tačiau toks jausmas būtų apgaulingas, be to, tai per daug
rizikinga. Mano rankos taip ir lieka sunertos ant skreito. Šlaunys
suglaustos. Prisėsti kulnai spaudžia iš apačios. Galva nuleista.
Burnoje jaučiu dantų pastos skonį: dirbtinį mėtų ir tinko.
Laukiu, kol susirinks šeimynykščiai. Šeimynykščiai — štai kas
mes esam. Vadas yra šeimynos galva. O mes jo nykščiai. Imu
tave ir prisiekiu mylėti, kol visi keturi nykščiai bus į viršų.
Paimti laivą. Visiškai jį sutriuškinti.
Pirmoji ateina Kora, tada Rita, šluostydamasi rankas į
prijuostę. Jas taip pat atginė varpas, jos nepatenkintos, jos turi
kitų darbų, pavyzdžiui, plauti lėkštes. Bet joms privalu būti čia,
to reikalauja Ceremonija. Mes visi įpareigoti išklausyti —
sėdėdami ar stovėdami.
Rita susiraukusi dėbteli į mane ir atsistoja man už nugaros. Aš
kalta, kad ji gaišta laiką. Ne aš, bet mano kūnas, jeigu yra koks
skirtumas. Netgi Vadas priklauso nuo kūno kaprizų.
Įeina Nikas, linkteli visoms trims. Jis taip pat užima savo vietą
man už nugaros. Atsistoja taip arti, kad jo bato smaigalys
prisiliečia prie mano kojos. Ar tik ne tyčia? Šiaip ar taip, mudu
liečiamės, dviem skirtingos odos paviršiais. Jaučiu, kaip mano
batas suminkštėja, į jį priplūsta kraujo, jis sušyla ir virsta mano
oda. Aš nežymiai patraukiu koją į šalį.
— Galėtų ir paskubėti, — irzta Kora.
— Jeigu skubėsi, niekur nesuspėsi, — atsako Nikas.
Nusijuokia ir vėl prikiša savo koją prie manosios. Niekas negali
to matyti, sijono klostės viską uždengia. Aš muistausi, čia labai
karšta, nuo sudususio kvepalų tvaiko man šleikštu. Patraukiu
koją.
Išgirstame, kaip Serena Džoj lipa laiptais žemyn, paskui eina
koridoriumi, dusliai tuksėdama lazdele per kilimą, belsdama
sveikąja koja. Įšlubčioja pro duris, meta žvilgsnį į mus,
skaičiuoja, bet mūsų nemato. Linkteli Nikui, nepratardama nė
žodžio. Ji su viena geriausių savo suknelių — žydra su baltu
papuošimu palei šydo pakraštį — siuvinėtomis gėlėmis ir
mezginiais. Net būdama tokio amžiaus ji primygtinai nori
apsikarstyti žiedais. Tuščios pastangos, sakau jai mintyse
sustingusiu veidu, tau jos nebedera, tu nuvytai. Kadaise kažkur
skaičiau, kad žiedai — tai augalo lyties organai.
Ji nuklibikščiuoja iki savo kėdės su pakoja ir nerangiai klesteli
ant jos. Kairę koją užkelia ant pakojos, rausiasi rankovės
kišenėje. Girdžiu šnaresį, paskui žiebtuvėlio caktelėjimą ir
užuodžiu karštą svilinantį dūmą, įkvepiu jo.
— Kaip visada vėluoja, — sako ji. Mes tylime. Pasigirsta
šiuršėjimas — ji grabalioja kažką ant stalelio, paskui spragteli ir
įsijungęs ima kaisti televizorius.
Vyrų choras žalzganais veidais — reikėtų pareguliuoti
spalvas — gieda“ Bažnyčia tankmėje“. Ateik, ateik, ateik, ateik,
traukia bosai. Serena Džoj perjungia kanalą. Ekrane bangos,
įvairiaspalviai zigzagai, muzikos nuotrupos: Monrealio
palydovinė stotis užblokuota. Paskui dvasininkas — uolus,
degančiomis tamsiomis akimis — palinksta į mus iš sakyklos.
Šiais laikais jie atrodo kaip verslininkai. Serena Džoj duoda jam
keletą sekundžių ir spaudo toliau.
Pora tuščių kanalų, tada žinios. To ji ir ieškojo. Ji atsilošia,
giliai užsitraukia. Aš, priešingai, pasilenkiu į priekį — vaikas,
kuriam tėvai leido iki vėlumos pasėdėti su suaugusiaisiais. Tai
vienintelis geras Ceremonijos vakarų dalykas: man leidžiama
žiūrėti žinias. Tai nerašyta šių namų taisyklė: mes visada
ateiname laiku, jis visada vėluoja, Serena Džoj visada leidžia
mums žiūrėti žinias.
Tokias, kokias rodo: kas žino, ar tai tiesa? Gal tai seni
filmukai, gal viskas padirbta. Bet aš vis tiek žiūriu tikėdamasi
perskaityti tarp eilučių. Dabar geriau bet kokios žinios, negu
jokių.
Pirmiausia naujienos iš fronto linijos. Nors tai nėra linija,
atrodo, kad karas vyksta daugelyje vietų iš karto.
Iš viršaus nufilmuotos miškingos kalvos, nesveikas medžių
geltonis. Kodėl nepareguliavus spalvų? Apalačų plynaukštė,
aiškina komentatoriaus balsas, iš kur Ketvirtoji Apokalipsės
Angelų divizija nori išrūkyti saujelę baptistų partizanų,
padedami Dvidešimt pirmojo Šviesos Angelų pulko iš oro. Mums
parodomi du malūnsparniai, juodi su šonuose nupieštais
sidabriniais sparnais. Po jais sprogsta medžių guotai.
Dabar stambiu planu rodomas karo belaisvis — veidas
apžėlęs, purvinas, abipus jo du Angelai tvarkingais juodais
mundurais. Belaisvis paima Angelo siūlomą cigaretę ir
sustingusiais pirštais vargais negalais įsikiša į burną. Kreivai
šypteli. Komentatorius kažką sako, bet aš negirdžiu: žiūriu tam
žmogui į akis, spėliodama, ką jis galvoja. Jis žino, kad kamera jį
filmuoja: ar šypsena reiškia nuolankumą, ar panieką? Ar jam
gėda, kad jį pagavo?
Jie mums visada rodo tik pergales, o pralaimėjimų — niekada.
Kas nori girdėti blogas žinias?
 Galbūt jis aktorius.
Pasirodo diktorius. Malonus, tėviškas, jis žvelgia į mus iš
ekrano — veidas įdegęs, plaukai žili, akys atviros, su
raukšlelėmis aplink — idealus visų senelis. Viskas, ką jis
sako, — apie tai byloja pastovi jo šypsena — yra mūsų naudai.
Netrukus viskas bus gerai. Pažadu. Bus taika. Turite tuo tikėti.
Būkite geručiai ir eikite liūliuko.
Jis sako mums tai, kuo trokštame tikėti. Labai įtikinamai.
Aš priešinuosi jam. Senas ekrano vilkas, sakau sau, dirbtiniais
dantimis ir ištemptu veidu. Bet vis tiek palinkstu į jį tarytum
užhipnotizuota. Jeigu tik tai būtų tiesa. Jeigu tik aš galėčiau
tikėti.
Dabar jis mums sako, kad Akių komanda, remdamasi
informatoriaus pranešimais, atskleidė pogrindinę šnipų gaują ir
ją sunaikino. Šnipai kontrabanda gabeno brangų valstybės turtą
per sieną į Kanadą.
— Suimti penki eretiškos kvakerių sektos nariai, — sako jis
meiliai šypsodamasis, — laukiama naujų suėmimų.
Ekrane pasirodo du iš jų — vyras ir moteris. Jie atrodo
persigandę, bet stengiasi prieš kamerą neprarasti paskutinių
orumo likučių. Vyrui ant kaktos didelė tamsi dėmė. Moters
kykas nuplėštas ir plaukai sruogomis užkritę ant veido. Abiem
po penkiasdešimt.
Dabar matome miestą, vėl iš oro. Anksčiau tai buvo Detroitas.
Diktoriaus balsas artilerijos šūvių fone. Horizonte kyla dūmų
stulpai.
9
— Chamo vaikų perkėlimas vyksta pagal planą, — žvaliai
praneša vėl į ekraną grįžęs rausvaveidis. — Šią savaitę į Pirmąją
tėvynę atvyko trys tūkstančiai, dar du tūkstančiai tebėra
kelyje. — Kaip jie perveža tiek daug žmonių iš karto?
Traukiniais, autobusais? Mums niekada to nerodo. Pirmoji
nacionalinė tėvynė yra Šiaurės Dakota. Dievas žino, ką jie turės
daryti nuvažiavę tenai. Teoriškai — ūkininkauti.
Serena Džoj jau soti žinių. Ji nekantriai spusteli pulto mygtuką
ir pereina prie senstančio gilaus baritono su nudribusiais kaip
išmelžtas tešmuo skruostais. „Vilties šnabždesys“ — taip
vadinasi jo giesmė. Serena Džoj jį išjungia.
 Mes laukiame, koridoriuje tiksi laikrodis, Serena Džoj
prisidega dar vieną cigaretę, aš įlipu į automobilį. Šeštadienio
rytas, rugsėjis, mes dar turime automobilį. Kiti savuosius turėjo
parduoti. Mano vardas ne Fredinė, turiu kitą vardą, kurio dabar
niekas nevartoja, nes draudžiama. Tikinu save, kad tai
nesvarbu, vardas yra kaip telefono numeris, reikalingas kitiems,
bet aš sau meluoju, vardas svarbu. Aš saugau atmintyje tą
vardą, kaip paslėptą lobį, kurio vieną gražią dieną grįšiu
išsikasti. Dabar jis man palaidotas. Kai užsimerkusi guliu
siauroje savo lovoje, tas vardas, ranka pasiekiamas, sklando
man prieš akis šviesdamas tamsoje.
Tą šeštadienio rytą rugsėjy aš vadinuosi savo vardu. Maža
mergaitė, kuri dabar jau mirusi, sėdi ant užpakalinės sėdynės
su savo dviem mylimiausiomis lėlėmis, senu pliušiniu triušiuku,
nušiurusiu nuo tampymo ir glamonių. Prisimenu visas
smulkmenas. Jos sentimentalios, bet ką padarysi. Ilgai galvoti
apie triušiuką negaliu, antraip imsiu lieti ašaras ant kiniško
kilimo kvėpuodama Serenos Džoj išpučiamais dūmais. Ne čia,
ne dabar, galiu tai padaryti vėliau.
Ji manė, kad važiuojame į iškylą, ant užpakalinės sėdynės
šalia jos iš tikrųjų stovi iškylų krepšys su tikru maistu: kietai
virtais kiaušiniais, termosu ir kitkuo. Nenorėjome jai sakyti, kur
mes iš tikrųjų važiuojame, nenorėjome, kad ji netyčia išsiduotų,
ką nors papasakotų, jeigu mus sustabdytų. Nenorėjome jai
užkrauti teisybės naštos.
Aš avėjau žygio batais, o jinai sportbačiais. Ant batų
raištelių — širdelės — raudonos, violetinės, rausvos ir geltonos.
Buvo kaip reta šilta diena, lapai jau gelto — dar ne visi, —
Lukas vairavo, aš sėdėjau šalia, švietė saulė, dangus buvo
mėlynas, namai, pro kuriuos važiavome, atrodė jaukūs ir įprasti
akiai, ir kiekvienas jų pravažiuojant traukėsi į praeitį,
akimirksniu išnykdamas, lyg jo nė nebūtų buvę, nes aš jo
daugiau nebematysiu — bent taip tada maniau.
Mes beveik nieko nepasiėmėm su savimi, kad neatrodytų, jog
susiruošėme kur nors toli ir visam laikui. Turėjome padirbtus
garantuotus pasus, vertus to, kas buvo už juos sumokėta.
Savaime suprantama, negalėjome pervesti pinigų į
kompsąskaitą: panaudojome kitką — senelės papuošalus, pašto
ženklų kolekciją, kurią Lukas paveldėjo iš savo dėdės. Tokius
dalykus kitose šalyse galima išsimainyti į pinigus. Privažiavę
prie sienos apsimesime, kad iškeliaujame tik vienai dienai, tiek
tegalioja padirbtos vizos. Prieš tai duosiu jai tabletę migdomųjų,
kad miegotų, kai kirsime sieną. Tada ji mūsų neišduos. Sunku
tikėtis, kad vaikas įtikinamai meluotų.
Be to, nenoriu, kad ji išsigąstų, kaip kad aš dabar jaustų
baimę, kaustančią raumenis, įtempiančią stuburą ir taip
įdirginančią, kad jeigu kas paliestų, subyrėčiau. Kiekvienas
šviesoforas — kankynė. Mes pernakvosime motelyje arba, dar
geriau, automobilyje kur nors pakelėje, kad niekas įtariai
neklausinėtų. Rytą kirsime sieną, pervažiuosime tiltą, lengvai,
lyg važiuotume į turgų apsipirkti.
Įsukame į greitkelį ir važiuojame į šiaurę su automobilių
srautu, nors jis ne per didžiausias. Prasidėjus karui benzinas
pabrango ir jo nepakanka. Miesto pakraštyje pravažiuojame
pirmąją užkardą. Jie tik patikrina vairuotojo teises. Lukas
parodo jas lyg niekur nieko. Vairuotojo pažymėjimas atitinka
pasą — mes apie tai pagalvojome.
Kai sugrįžtame į kelią, jis suspaudžia man ranką ir žvilgteli į
mane. Tu balta kaip popierius, sako.
Aš taip ir jaučiuosi: balta, plokščia, plona. Jaučiuosi
permatoma. Jie tikrai mane kiaurai permatys. Ir kaipgi, būdama
tokia plokščia, tokia balta, aš įsikibsiu į Luką ir į ją? Man atrodo,
kad manęs liko labai nedaug; jie praslys man pro pirštus, lyg
būčiau iš dūmų, lyg būčiau miražas, dingstantis jiems iš akių.
Negalvok taip, pasakytų Moira. Kaip galvosi, taip ir atsitiks.
Laikykis, sako Lukas. Dabar jis važiuoja šiek tiek per greitai.
Adrenalinas mušė jam į galvą. Jis dainuoja. Jis dainuoja: o,
koks rytas gražus.
Net jo dainavimas kelia man nerimą. Mus įspėjo, kad
neatrodytume per daug laimingi.

PENKIOLIKTAS SKYRIUS
Vadas pasibeldžia į duris. Belstis reikia: svečių kambarys —
Serenos Džoj teritorija ir jis turi prašyti leidimo įeiti. Jai patinka
versti jį laukti. Smulkmena, bet šiuose namuose smulkmenos
daug reiškia. Šį vakarą Serena Džoj negauna net to, nes jis
įeina jai net nespėjus išsižioti. Gal užmiršo protokolą, o gal
tyčia. Kas žino, ką jinai jam pasakė prie sidabru padengto stalo.
Arba ko nepasakė.
Vadas apsivilkęs juodą uniformą, su kuria atrodo kaip
muziejaus prižiūrėtojas. Dar dirbantis pensininkas, malonus, bet
nepatiklus, nuobodžiaujantis darbe — bet taip atrodo tik iš
pirmo žvilgsnio. Vėliau, žiūrint į jo tiesius sulaižytus žilus
plaukus, griežtą povyzą, kumptelėjusius pečius, jis pasidaro
panašus į JAV centrinės dalies banko prezidentą. Paskui atkreipi
dėmesį į jo ūsus, taip pat žilus, ir smakrą — jo neįmanoma
pražiūrėti. Kai tik prieini prie smakro, jis tampa panašus į
degtinę reklamuojantį vyriškį iš senų laikų iliustruoto žurnalo.
Jo judesiai nestaigūs, plaštakos stambios, storais į save
riestais nykščiais, mėlynos akys šaltos, apgaulingai nekaltos. Jis
apžvelgia mus kaip savo inventorių. Viena klūpanti moteris
raudona suknele, viena, sėdinti mėlyna suknele, dvi stovinčios,
apsirengusios žaliai, ir vienui vienas pailgo veido vyras už jų.
Vadas įsigudrina nutaisyti nustebusią miną, lyg nesuprastų, kaip
mes visi čia patekome. Lyg būtų mus paveldėjęs, kaip kokią
Viktorijos laikų fisharmoniją, ir dabar nežinotų, ką su mumis
veikti. Ko mes verti.
Jis linkteli Serenos Džoj pusėn, bet ši neišduoda nė garso.
Eina prie savo asmeninio didelio odinio krėslo, išsitraukia iš
kišenės raktus, apgraibomis prisitraukia ant stalelio šalimais
gulinčią dėžę, aptrauktą oda ir papuoštą variu. Įkiša raktą,
atidaro ją, ištraukia Bibliją — paprasčiausią Bibliją juodu viršeliu
ir paauksuotais atkraščiais. Biblija rakinama, kaip anksčiu
žmonės rakindavo arbatą, kad tarnai neišvogtų. Tai
sprogstamasis užtaisas: kas žino, ko mes joje prisigaudysime,
jeigu ji paklius mums į rankas? Mes galime jos klausytis, kai jis
mums ją skaito, bet patiems skaityti nevalia. Mūsų galvos
pasisuka į jį, mes laukiame, tuoj išgirsime savo pasakėlę
nakčiai.
Mūsų stebimas, Vadas atsisėda, užsikelia koją ant kojos.
Žymekliai vietose. Jis atverčia knygą. Atsikrenkščia, lyg
drovėdamasis.
— Ar galėčiau atsigerti vandens? — klausia oro. —
Malonėkite, — priduria.
Kažkas man už nugaros, Kora ar Rita, pasitraukia iš savo
vietos gyvajame paveiksle ir nušlepsi į virtuvę. Vadas sėdi
nuleidęs akis. Paskui atsidūsta, išsiima iš vidinės švarko kišenės
skaitymo akinius auksiniais rėmeliais ir užsibalnoja ant nosies.
Dabar jis atrodo kaip batsiuvys iš senos pasakų knygos. Nejaugi
jo geranoriškumo maskuotėms nėra galo?
Mes stebime jį: kiekvieną jo lopinėlį, kiekvieną krustelėjimą.

Kaip jaučiasi vyras, kai jį nuolat stebi moterys. Turbūt labai
neįprastai. Kai jos visą laiką žiūri. Kai spėlioja: ką jis darys
toliau? Kai suvirpa jam sujudėjus, nors tas judesys visai
nekaltas — ranka, siekianti peleninės. Kai jį vertina. Kai svarsto:
jis to negali, jis to nedarys, jis turės tai padaryti — lyg tai būtų
koks drabužis, senas ar išėjęs iš mados, kurį vis tiek reikia
apsivilkti, nes nieko daugiau nėra.
Kai jos jį velkasi, maunasi, nusimauna, ir jis pats maunasi jas
kaip kojines ant kojos, ant savo bigės, savo papildomo jautraus
nykščio, savo čiuptuvo, savo švelnios šliužo akies ant kotelio,
kuri išsistumia priekin, išsipučia, susiraukšlėja arba susitraukia,
jeigu ne taip paliesi, paskui išpampsta vėl, gale kiek paburksta
ir keliauja priekin lyg per lapą, į jų vidų, trokšta matyti.
Praregėti štai tokiu būdu, keliaudamas į tamsą, kuri sudaryta iš
moterų, iš moters, kuri mato tamsoje, o jis tuo tarpu tik aklai
stumiasi priekin.
Ji stebi jį iš vidaus. Mes visos jį stebim. Tai vienintelis dalykas,
ką mes iš tikrųjų galime daryti, ir ne šiaip sau: jeigu jis nusilps,
pasiligos arba numirs, kas bus mums? Nenuostabu, kad jis tarsi
aulinis batas, kietas iš išorės, suteikiantis formą minkštai ir
gležnai kojai. Aš tik norėčiau, kad taip būtų. Jau kurį laiką jį
stebiu, bet jis nė sykio neišsidavė turįs švelnumo.

Bet pasisaugok, Vade, sakau jam mintyse. Aš nuo tavęs akių
nenuleisiu. Vienas klaidingas žingsnis — ir aš negyva.
Vis dėlto koks turbūt pragaras būti štai tokiu vyru.
 O gal visai nieko.
Turbūt pragaras.
O gal bežadė tyla.

Atnešamas vanduo, Vadas geria. „Ačiū“, — sako. Kora
nušlama į vietą.
Vadas tyli, nunarinęs galvą akimis perbėga puslapį. Jis
neskuba, tarsi būtų mus pamiršęs. Kaip žmogus, kuris sėdi prie
restorano lango ir šakute knėbčioja žlėgtainį, apsimesdamas,
kad nepastebi akių, stebinčių jį iš alkanos tamsos, čia pat prie
savo alkūnės. Mes kiek pasvyrame į jo pusę — metalo drožlės,
traukiamos jo magneto. Jis turi tai, ko mes neturime, jis turi
žodį. O kaip mes kadaise juo švaistėmės.
Vadas, tarsi nenoromis, pradeda skaityti. Skaito prastai. Gal
jam tiesiog nuobodu.
Įprasta istorija, įprastos istorijos. Dievas Adomui, Dievas
Nojui. Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę.10 Paskui
naftalininės istorijos apie Rachelę ir Leą, kurias mums grūdo į
galvą Centre. Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu. Argi aš galiu
būti Dievas, kuris tau nedavė įsčių vaisiaus? Štai turiu tarnaitę
Bilhą. Sueik su ja, idant ji pagimdytų ant mano kelių ir aš per ją
11
turėčiau vaikų. Ir taip toliau, ir taip toliau. Mums tai
skaitydavo kiekvieną rytą per pusryčius, kai mokyklos
valgykloje valgydavom avižinę košę su grietinėle ir ruduoju
cukrumi. Jūs gaunate tai, kas geriausia, sakydavo Teta Lidija.
Vyksta karas, produktai normuojami. Jūs lepūnėlės, žibindavo
akimis, tarsi bardama mažą katytę. Ak tu, mano išdykėle.
Priešpiečiams buvo skirtos Palaimos. Palaiminti tie, palaiminti
anie. Paleisdavo diską, skaitydavo vyro balsas. Palaiminti
turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti
12
gailestingieji. Palaiminti romieji. Palaiminti tylieji. Žinojau, kad
šitą jie prasimanė, žinojau, kad to ten nėra ir kad jie kai ką
praleidžia, bet juk nepatikrinsi. Palaiminti liūdintys: jie bus
13
paguosti. Niekas nepasakė, kada.
Valgydama nuolatinį priešpiečių desertą — konservuotas
kriaušes su cinamonu — žiūriu į laikrodį ir ieškau akimis Moiros
savo vietoje per du stalus nuo manęs. Ji jau išėjusi. Pakeliu
ranką ir man leidžiama išeiti. Dažnai to nedarome ir visada
skirtingu laiku.
Tualete einu į priešpaskutinę kabiną, kaip visada.
Tu čia? — šnibždu.
Kaip iš dangaus į pragarą nukritus, atsako Moira.
Kas girdėt? — klausiu.
Nieko ypatingo. Man reikia dingti iš čia, stogas važiuoja.
Mane suima panika. Ne, ne, Moira, sakau, net nebandyk. Tik
ne viena.
Apsimesiu serganti. Jie atsiunčia greitąją, aš mačiau.
Nuvažiuosi tik iki ligoninės.
Vis šioks toks pasikeitimas. Nereikės klausytis šitos senos
kalės.
Jie supras.
Nesijaudink, aš moku. Mokykloje negerdavau vitamino C ir
prasidėjo skorbutas. Pradinėse stadijose jo nenustato. Paslėpsiu
vitaminų žirnelius.
Moira. Nereikia.
Negaliu net pagalvoti, kad jos nebus čia, su manimi. Man.
Greitojoj lydi du vyrukai. Tu tik pagalvok. Jie juk velniškai
išbadėję, jiems net rankų į kišenes susikišti neleidžia, galima...
Ei, jūs. Laikas baigėsi, pasigirsta Tetos Elžbietos balsas. Aš
atsistoju, nuleidžiu vandenį. Pro skylutę sienoje išlenda du
Moiros pirštai. Daugiau kaip du netelpa. Greitosiomis spusteliu
juos. Ir paleidžiu.

„O Lea sakė: Dievas man atlygino už tai, kad daviau savo
14
vyrui tarnaitę“ , — perskaito Vadas. Ir paleidžia knygą. Ji alsiai
pokšteli, tarsi kažkur toli būtų pačios užsitrenkusios apmuštos
durys, pertraukia vėjelis. Tas garsas primena, kokie plonyčiai
kaip svogūno lukštas jos puslapiai, koks jausmas būtų juos
liesti. Švelnūs ir sausi, kaip rausvas anų laikų papier poudre15
nosiai, kad neblizgėtų; jo įdėdavo į lankstinukus parduotuvėse,
kur būdavo prekiaujama žvakėmis ir įvairių pavidalų —
kriauklyčių, grybukų — muilais. Kaip cigarečių popierius. Kaip
žiedlapiai.
 Vadas kurį laiką sėdi užsimerkęs, lyg būtų pavargęs. Jis ilgai
dirba. Turi daug pareigų.
Girdžiu, kaip man už nugaros pravirksta Serena Džoj. Tai ne
pirmas kartas. Ji visada taip daro Ceremonijos vakarą. Stengiasi
kuo tyliau. Mėgina išsaugoti orumą mūsų akivaizdoje.
Apmušalai ir kilimai slopina šnirpščiojimą, bet aš vis tiek ją
gerai girdžiu. Jos negebėjimas susivaldyti ir sutramdyti ašarų
kelia siaubingą įtampą. Tai tarytum perdimas bažnyčioje. Mane
kaip visada kutena juokas, bet ne todėl, kad būtų juokinga. Jos
ašarų kvapas apsiaučia mus ir mes dedamės nieko nepastebį.
Vadas atsimerkia, pastebi ją, susiraukia, tuoj pat užmiršta.
„Dabar tylomis pasimelsime, — sako. — Paprašysime
palaiminimo ir sėkmės visuose savo darbuose.“
Aš nuleidžiu galvą ir užsimerkiu. Klausausi užgniaužto
kvėpavimo, beveik negirdimų kūkčiojimų, krūpčiojimo už
nugaros. Kaip ji turi manęs nekęsti, galvoju.

Tyliai meldžiuosi: Nolite te bastardes carborundorum.
Nežinau, ką tai reiškia, bet skamba gerai, ir to turės pakakti,
nes daugiau aš nežinau, ką Dievui sakyti. Bent jau ne dabar. Ne
šią, kaip būdavo sakoma, liūdną valandą. Prieš akis man plaukia
užrašas, išraižytas mano spintoje, paliktas nežinomos moters
Moiros veidu. Mačiau, kaip du Angelai nešė ją neštuvais į
ligoninės automobilį.
Kas atsitiko? — vien lūpomis paklausiau greta stovinčios
moters; toks klausimas nepavojingas, nebent pasitaikytų
fanatikė.
Karštis, sudėliojo ji lūpomis. Sako, apendicitas.
Tą vakarą valgiau mėsos kukulius ir bulvinius blynus. Mano
stalas buvo prie lango ir aš mačiau kiemą iki pat pagrindinių
vartų. Mačiau, kaip automobilis grįžo, šį kartą be sirenos.
Vienas iš Angelų iššoko lauk, pasikalbėjo su sargybiniu.
Sargybinis įėjo į vidų, ligoninės automobilis liko ten pat;
Angelas stovėjo nugara į mus, kaip buvo išmokytas. Dvi Tetos
išėjo iš pastato su sargybiniu. Apėjo automobilį iš užpakalio.
Ištraukė iš jo Moirą, dviese suėmusios už pažastų įvilko pro
vartus, paskui užtempė laiptais aukštyn. Ji vos paėjo. Man
užstrigo kąsnis, negalėjau daugiau valgyti. Tuo metu jau ir visos
sėdinčios mano pusėje sužiuro pro langą. Langas buvo žalsvas
nuo į stiklą įlydyto plieninio tinklo. Valgykit, pasakė Teta Lidija.
Priėjo ir užtraukė žaliuzes.
Moirą nuvedė į kambarį, kuriame anksčiau buvo mokslinė
laboratorija. Tai buvo kambarys, į kurį nė viena iš mūsų nėjome
savo noru. Paskui ji savaitę negalėjo vaikščioti, kojos į batus
netilpo, taip buvo sutinusios. Po pirmo nusižengimo jie imdavosi
kojų. Naudojo plieninius laidus šerpetotais galais. Paskui —
rankų. Jiems nerūpėjo, kas atsitiks mūsų kojoms ar rankoms,
net jeigu ir visam laikui. Nepamirškite, sakydavo Teta Lidija.
Mūsų tikslams jūsų rankos ir kojos nesvarbu.
Moira gulėjo lovoje, kaip pamoka mums. Nereikėjo jai to
daryti, tik ne su Angelais, pasakė Alma iš gretimos lovos. Mes
turėjome nešioti ją į pamokas. Valgykloje pasivogdavome
cukraus pakelių ir naktį slapta perduodavome jai iš lovos į lovą.
Gal jai ir nereikėjo cukraus, bet daugiau nieko negalėjome
pavogti. Nieko duoti.
Aš vis dar meldžiuosi, bet priešais matau Moiros kojas, kaip
jos atrodė, kai ją pargabeno atgal. Jos buvo visai nebepanašios
į kojas. Jos atrodė kaip skenduolio, sutinusios ir bekaulės, tik
spalva kitokia. Jos atrodė kaip plaučiai.
O, Dieve, meldžiuosi. Nolite te bastardes carborundorum.
Ar tai tu šito norėjai?
Vadas atsikrenkščia. Šitaip jis duoda mums suprasti, kad
laikas baigti melstis.
— Nes Viešpaties akys apžvelgia visą žemę, kad palaikytų
tuos, kurių širdis atsidavusi jam, — sako jis.
Baigta. Jis atsistoja. Galime eiti.

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS
Ceremonija vyksta kaip paprastai.
Aš guliu ant nugaros, apsirengusi, tik be sveikatingų baltų
medvilninių kelnaičių. Jeigu atsimerkčiau, pamatyčiau milžinišką
baltą baldakimą virš neaprėpiamos kolonijinio stiliaus Serenos
Džoj lovos, kybantį virš mūsų kaip įdubęs debesis, apkibęs
mažulyčiais sidabrinio lietaus lašeliais, kurie, žvelgiant iš arčiau,
pasirodo esą keturlapiai žiedeliai. Aš nematyčiau kilimo, taip pat
balto, nematyčiau raštuotų užuolaidų ir staliuko su staltiese, ant
kurio guli plaukų šepetys sidabro nugarėle ir veidrodis; tiktai
baldakimą, tokį lengvą ir permatomą ir taip sunkiai nukabusį,
žadinantį mintis apie nežemiškumą ir kartu materialumą.
Arba apie laivo burę. Pilvotą burę, poetų žodžiais tariant.
Išsipūtusią. Varomą priekin atsikišusio pilvo.
„Slėnių lelijos“ migla supa mus — šalta, kone braškanti.
Šiame kambaryje nešilta.
Virš manęs, arčiau galvūgalio, išsipleikusi Serena Džoj. Jos
kojos išskėstos, aš guliu tarp jų, mano galva jai ant pilvo, jos
gaktikaulis ties mano kaukolės pagrindu, šlaunys iš abiejų mano
šonų. Ji taip pat visa apsirengusi.
Mano rankos pakeltos; ji laiko jas, suėmusi kiekvieną atskirai.
Tai turi reikšti, kad mes esame vienas kūnas, viena būtybė. O iš
tikrųjų tai reiškia, kad ji valdo vyksmą ir atitinkamai produktą.
Jeigu toks bus. Jos žiedai ant kairės rankos įsirėžia man į
pirštus. Gal tai kerštas, o gal ir ne.
Raudonasis mano sijonas užverstas iki juosmens, bet ne
aukščiau. Po juo dulkinasi Vadas. Jis dulkina apatinę mano kūno
dalį. Aš nesakau, kad atlieka meilės aktą, nes jis daro visai ką
kita. Žodis „santykiauja“ taip pat netikslus, nes tada turėtų
dalyvauti du žmonės, o čia dalyvis tik vienas. Bet ir
prievartavimas neapima visos esmės: čia nieko nevyksta be
mano sutikimo. Pasirinkimas buvo nedidelis, bet vis dėlto buvo,
ir aš tai pasirinkau.
Todėl ramiai guliu ir įsivaizduoju baldakimą virš galvos.
Prisimenu karalienės Viktorijos patarimą savo dukteriai.
Užsimerk ir galvok apie Angliją. Bet čia ne Anglija. Norėčiau,
kad jis paskubėtų.
Gal aš išprotėjau ir čia koks nors naujas gydymo būdas?
O kad taip būtų, tada aš išgyčiau ir visa tai baigtųsi.
Serena Džoj spaudžia man rankas lyg čia ją, o ne mane
dulkintų, iš malonumo ar skausmo, o Vadas sau kruša, vienodu
dviejų ketvirtinių maršo ritmu, tolygiai, kaip kapsintis iš čiaupo
vanduo. Jis susirūpinęs, kaip žmogus, kuris niūniuoja duše,
nejausdamas, kad niūniuoja, kaip žmogus, kuris galvoja apie
kitką. Tarsi būtų kažkur kitur ir laukdamas, kol pats baigs,
barbentų pirštais į stalą. Dabar jo ritme justi nekantrumas. Bet
koks vyras slapta nesvajoja turėti dviejų iš karto? Anksčiau taip
sakydavo. Jaudinantis dalykas, sakydavo tada.
Tai, kas vyksta šiame kambaryje, po sidabriniu Serenos Džoj
baldakimu, nėra jaudinantis dalykas. Tai neturi nieko bendra nei
su aistra, nei meile, nei romantika, nei su kokia kita sąvoka,
kuriomis kadaise audrindavomės. Tai neturi nieko bendra su
geismu, bent jau man, ir juolab Serenai Džoj. Susijaudinimas ir
orgazmas jau nebebūtinas, tai tik bylotų apie nerimtumą, tarsi
pliuškmergių kojinių gumytės ar dirbtiniai veido apgamai:
papildomas dirgiklis lengvamaniams. Pasenę dalykai. Keista,
kad kažkada moterys skirdavo tiek laiko ir jėgų skaitydamos,
galvodamos, nerimastaudamos ir rašydamos apie tai. Juk
akivaizdu, kad tai gryna pramoga.
O štai čia ne pramoga, netgi Vadui. Tai rimtas darbas. Vadas
taip pat atlieka savo pareigą.
Jeigu nors kiek pramerkčiau akis, galėčiau jį pamatyti, jo
anaiptol neatstumiantį veidą, pakibusį virš mano liemens,
galbūt su keliomis žilomis ant kaktos užkritusiomis sruogomis,
galvojantį tik apie savo vidinės kelionės tikslą, apie tą vietą,
kurioje jis taip skuba atsidurti, o ji vis tolsta, tarsi sapne, tokiu
pat greičiu, kokiu Vadas prie jos artėja. Aš pamatyčiau jo
atmerktas akis.
Jeigu jis būtų patrauklesnis, ar man visa tai labiau patiktų?
Vis dėlto šitas yra bent jau žingsnelis į priekį, palyginti su
prieš tai buvusiu, kuris dvokė kaip bažnyčios rūbinė per lietų,
kaip burna, kai dantistas pradeda krapštinėti dantis, kaip
šnervė. Vadas atsiduoda naftalinu — o gal čia koks aitrus
kremas po skutimosi? Kam jis apsivelka tą trenktą uniformą?
Nors kažin, ar baltas kuokštais apžėlęs nuogas jo kūnas būtų
geriau.
Bučiuotis mums neleidžiama. Taigi dar pakenčiama.
Galima užsimiršti. Ką nors įsivaizduoti.
Pagaliau jis baigia, apie tai slopiu tarsi palengvėjimo atodūsiu
praneša kvapą atgavusi Serena Džoj. Vadas, remdamasis
alkūnėmis ir nesiliesdamas prie mūsų jungtinio kūno, neleidžia
sau ant jo užgriūti. Jis valandėlę ilsisi, paskui išlenda lauk,
sulenda vidun, užsisagsto. Tada linkteli galvą ir išeina iš
kambario, perdėtai atsargiai uždarydamas duris, lyg mes abi
būtume jo pasiligojusi motina. Tai komiška, bet aš nedrįstu
juoktis.
Serena Džoj paleidžia mano rankas. „Gali eiti, — sako. —
Kelkis ir eik.“ Ji turėtų leisti man dešimt minučių pailsėti,
užsikėlus kojas ant pagalvės, kad tikimybė būtų didesnė. Per tą
laiką jai derėtų tylomis medituoti, bet ji nenusiteikusi to daryti.
Jos balse girdžiu pasibjaurėjimą, lyg prisilietimas prie mano
kūno keltų jai vėmulį, terštų ją. Aš išsipainioju iš jos kūno,
atsistoju; Vado syvai nuteka man per kojas. Nusisuku, bet prieš
tai spėju pamatyti, kaip ji išsilygina mėlyną sijoną, sukryžiuoja
kojas — ji taip ir lieka gulėti ant lovos žiūrėdama aukštyn į
baldakimą, tiesi ir sustingusi kaip kaliausė.
Kuriai iš mudviejų blogiau — jai ar man?

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS
Sugrįžusi į kambarį aš darau štai ką:
Nusivelku drabužius ir apsivelku naktinius marškinius.
Užčiuopiu dešinės kojos nykščio vietoje sviesto gumulėlį, paliktą
čia po vakarienės. Spintoje buvo per šilta, sviestas aptirpęs.
Nemaža jo dalis susigėrė į servetėlės popierių, į kurį buvau jį
įvyniojusi. Dabar batas bus sviestuotas. Nebe pirmas kartas,
nes kai tik būna sviesto ar margarino, aš jo štai šitaip
pasislepiu. Didžiumą jo išvalysiu kempine arba tualetiniu
popieriumi — rytoj.
Išsitepu sviestu veidą, išsitrinu rankas. Dabar nebebūna nei
rankų, nei veido kremo, bent jau mums. Tokie dalykai laikomi
tuštybe. Mes esame konteineriai, svarbūs tik mūsų vidaus
organai. O išorė gali kietėti ir raukšlėtis kaip riešuto lukštas —
jiems nesvarbu. Tai Žmonų nurodymas neduoti rankų kremo.
Nenori, kad būtumėm patrauklios. Joms ir taip ne pyragai.
Triuko su sviestu išmokau Rachelės ir Leos Centre.
Raudonajame Centre, kaip mes jį vadinome, nes ten viskas
aplinkui buvo raudona. Mano pirmtakė šiame kambaryje, mano
strazdanotoji ir linksmai besijuokiančioji draugė turbūt darė tą
patį — irgi tepliojosi sviestu. Mes visos taip darome.
Kol taip darome, tepamės sviestu, minkštinančiu odą, dar
turime vilties, kad vieną dieną iš čia ištrūksime, kad mus vėl
palies kažkieno rankos, su meile ar aistra. Mes turime savų,
asmeniškų ceremonijų.
Sviestas riebus, jis apkars ir aš kvepėsiu kaip pasenęs sūris,
bet tai, kaip anksčiau mėgdavom sakyti, bent jau natūralus
produktas.
Štai iki kokių priemonių nusiritome.

Išsisviestavusi guliu savo viengulėje lovoje kaip skrebutis.
Negaliu užmigti. Prieblandoje stebeiliju neregę gipsinę akį
lubose, kuri stebeilija į mane, nors ir nieko nemato. Lauke vėjo
nėra ir mano baltos užuolaidos bejėgiškai kabo tarsi marlės
tvarsčiai, švytintys naktimis namą apšviečiančių prožektorių
auroje, o gal čia mėnesiena?
Atverčiu antklodę, atsargiai atsikeliu ir basomis su naktiniais
tylutėliai prieinu prie lango — kaip vaikas noriu pažiūrėti.
„Mėnulio šviesa ant pusnynų krūtinės“16 Dangus švarus, bet
sunkiai įžiūrimas dėl prožektorių, bet ne, štai per jį plaukia
mėnuo, jaunas, užburtas mėnulis, senovinės uolos atplaiša,
dievybė, blyksnis. Mėnulis — akmens gabalas, o dangus pilnas
mirtį nešančių gelžgalių, bet vis dėlto, Dieve, kaip gražu.
Taip noriu, kad Lukas būtų čia. Noriu, kad mane apkabintų ir
vadintų vardu. Noriu, kad mane brangintų, ne taip, kaip dabar.
Noriu būti ne tik reikalinga. Kartoju savo senąjį vardą, primenu
sau, ką anksčiau mokėjau daryti, kuo mane laikė kiti.
Noriu ką nors pavogti.

Koridoriuje dega naktinės lemputės, ilga erdvė švyti blausiai
rausva spalva; žengiu atsargiai statydama priekin vieną koją,
paskui kitą, be jokio girgždesio, per kilimą kaip per miško
samanas, sėlinu, širdies dūžiai aidi miegančiuose namuose. Aš
ne savo vietoje. Tai griežtai draudžiama.
Lipdama žemyn pro žuvies akį ant sienos matau savo baltą
siluetą, tarsi palapinę, plaukai nutįsę per nugarą kaip karčiai,
akys žėri. Man tai patinka. Kažką darau pati. Veikiamoji rūšis —
ar tai veikslas? Eigos ir įvykio. Norėčiau pasivogti peilį, iš
virtuvės, bet nesu tam pasiruošusi.
Štai ir svečių kambarys, durys neuždarytos, įsmunku vidun,
palieku duris kiek praviras. Grindys tyliai girgžda, bet kas čia
mane išgirs? Stoviu kambaryje, laukiu, kol vyzdžiai išsiplės,
kaip katės ar pelėdos. Senų kvepalų, audinio dulkės kutena
šnerves.
Pro užtrauktų užuolaidų tarpelius prasiskverbia miglota šviesa
iš prožektoriaus lauke, kur, be abejo, patruliuoja du vyrai. Aš
juos mačiau iš viršaus, pro savo kambario užuolaidas, tamsius
jų pavidalus, kontūrus. Pagaliau imu įžvelgti kambario daiktų
apybraižas ir jų atspindžius: veidrodį, lempų pastovus, vazas ir
sofą, tarsi debesis dunksančią prieblandoje.
Ką man pasiimti? Ką nors tokio, ko nebūtų pasigesta.
Vidurnaktį miško tankmėje augančią stebuklingą gėlelę.
Nuvytęs narcizas geriau negu sausa gėlė. Narcizus vis tiek
greitai išmes, jie jau pradeda dvokti. Kartu su Serenos Džoj
išsivadėjusiais kvepalais, jos mezginio smarve.
Apgraibomis randu spintelę, čiuopiu. Pasigirsta dzingtelėjimas.
Matyt, kažką numečiau. Surandu narcizus. Pakraščiais, kur jau
apdžiūvę, traškius, gličiais koteliais. Nugnybu. Kur nors
susidžiovinsiu. Po čiužiniu. Paliksiu tenai kitai moteriai, tai, kuri
ateis po manęs ir suras.
Bet kambaryje kažkas yra, man už nugaros.
Girdžiu žingsnius, tylius kaip manieji, girdžiu, kaip girgžteli ta
pati grindų lenta. Durys užsidaro negarsiai caktelėdamos ir
atkirsdamos šviesą. Sustingstu: baltas drabužis buvo klaida.
Mėnesienoje aš balta kaip sniegas, netgi tamsoje.
Paskui šnabždesys:
— Neklyk. Viskas gerai.
Lyg aš būčiau klykusi, lyg viskas būtų buvę gerai. Atsisuku:
tiktai pavidalas, blanki bespalvė žandikaulio kreivė.
Jis žengia prie manęs. Nikas.
— Ką čia veiki?
Aš neatsakau. Jis taip pat neturi teisės čia su manim būti, jis
negalės manęs išduoti. Ir aš jo; akimirką mes esame vienas
kito veidrodžiai. Jis suima mano riešą, prisitraukia mane artyn ir
apžioja mano lūpas, kuo kitu gali baigtis toks susivaržymas?
Viskas vyksta be žodžių. Abu virpame, kaip aš norėčiau.
Serenos Džoj svečių kambaryje, prie džiovintų gėlių, ant kiniško
kilimo liesas jo kūnas. Beveik nepažįstamas vyras. Tai būtų tas
pats, kaip surikti, kaip ką nors nušauti. Mano ranka leidžiasi
žemyn, o ką, aš juk galiu atsegti, o paskui... Bet tai per daug
pavojinga, jis tai žino. Mes atsistumiame vienas nuo kito, bet ne
per toliausiai. Per daug pasitikėjimo, per daug rizikos, jau ir taip
per daug.
— Aš tavęs ieškojau, — sako jis dusdamas prisikišęs prie pat
ausies. Noriu pasistiebti, lyžtelėti jo odą, jis žadina man alkį. Jo
pirštai juda po mano naktinių marškinių rankove, tarsi
neklausydami proto balso. Kaip gera, kai tave liečia, čiupinėja
su tokiu goduliu ir tu pati jauti godulį. Lukai, tu žinotum, tu tai
suprastum. Tai tu čia, kitame kūne.
Nesąmonė.
— Kodėl? — klausiu. Ar jam taip blogai, kad ryžtasi naktį ateiti
į mano kambarį? Prisimenu pakartuosius, kyburiuojančius ant
Sienos kablių. Aš vos pastoviu. Reikia išeiti, grįžti prie laiptų, kol
visai nesuskydau. Dabar jis uždėjęs ranką man ant peties,
nejudančią, sunkią ranką, kuri spaudžia mane žemyn kaip šiltas
švinas. Ar dėl to turėsiu mirti? Aš bailė, bijau net pagalvoti apie
skausmą.
— Jis manęs paprašė, — sako Nikas. — Nori tave matyti. Savo
kabinete.
— Apie ką tu čia? — klausiu. Greičiausiai Vadas. Mane matyti?
Nejaugi dar neprisižiūrėjo?
— Rytoj, — sako jis vos girdimai. Tamsoje atsitraukiame
vienas nuo kito, iš lėto, tarsi, sukabinti kažkokios jėgos, srovės,
dabar tokių pat stiprių rankų būtume plėšiami vienas nuo kito.
Susirandu duris, pasuku rankeną — pirštai ant vėsaus
porceliano — atidarau. Tada jėgos mane apleidžia.
 VII
NAKTIS
AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS
Guliu lovoje vis dar drebėdama. Jeigu sušlapini taurės kraštą
ir suki pirštu aplink jį, pasigirsta garsas. Jaučiuosi panašiai: lyg
būčiau tas taurės garsas. Jaučiuosi kaip žodis šukė. Aš noriu
būti su kuo nors.

Guliu lovoje su Luku, jo ranka ant mano suapvalėjusio pilvo.
Mes trise lovoje, ji spardosi, vartaliojasi manyje. Už lango
audra, todėl jinai ir atsibudo, jie viską girdi, jie miega, bet gali
išsigąsti, netgi tenai, kur širdis raminamai šniokščia, kaip
aplinkui į krantą riedančios bangos. Blyksteli žaibas, visai čia
pat. Luko akys akimirką pabąla.
Aš nebijau. Miegai išlakstė, ima pliaupti lietus, mes
neskubėsime, atsargiai.
Jeigu būčiau žinojusi, kad to daugiau nebebus, būčiau
numirusi.
Bet tai netiesa, niekas dar nenumirė be sekso, mes mirštame
be meilės. Čia aš nebeturiu ko mylėti, visi žmonės, kuriuos
mylėjau, jau mirę arba kažkur kitur. Kas žino, kur jie dabar ir
kokie jų vardai? Galima sakyti, kad man jų nebėra, kaip jiems
manęs. Aš taip pat esu dingusi be žinios.
Retsykiais matau jų veidus, švytinčius tamsoje tarsi šventųjų
paveikslai senovinėse svetimų šalių katedrose, mirguliuojančioje
skersvėjy virpančių žvakių liepsnoje — žvakių, kurios
uždegamos maldai, atsiklaupus, priglaudus kaktą prie medinio
turėklo, laukiant atsakymo. Galiu juos išsikviesti, bet jie tėra
miražai, pasirodantys tik trumpam. Ar aš kalta, kad noriu tikro
kūno, kurį galėčiau apkabinti? Be jo aš taip pat bekūnė. Galiu
klausytis, kaip mano širdies dūžiai atsimuša į lovos spyruokles,
galiu glostinėtis tamsoje po baltomis sausomis paklodėmis, bet
aš, kaip ir jos, esu sausa ir balta, kieta, grūdėta; lyg bruožčiau
pirštais per džiovintų ryžių lėkštę, per sniegą. Tai tarsi dvelkia
mirtimi, apleistumu. Esu kaip kambarys, kuriame kadaise virė
gyvenimas, o dabar nebevyksta nieko, tiktai vėjas kaip dulkes
po grindis nešioja už lango augančių piktžolių žiedadulkes.

Štai kuo aš tikiu.
Tikiu, kad Lukas kniūbsčias guli tankmėje ant susipynusių
paparčių, iš po pernykščių nurudusių lapų išlindę žali, dar
neišsiskleidę, arba ant kukmedžių, tik be raudonų uogų, joms
dar per anksti. Kas iš jo likę: plaukai, kaulai, vilnoniai languoti
marškiniai žaliais ir juodais langeliais, odinis diržas, auliniai. Aš
tiksliai žinau, kaip jis buvo apsirengęs. Matau prieš akis jo
drabužius, ryškius kaip litografijoje arba spalvotoje reklamoje iš
anų laikų žurnalo, bet ne jo veidą, veidą ne taip aiškiai. Jo
veidas ima nykti, gal dėl to, kad jis niekada nebūdavo toks pat:
jo veido išraiškos keitėsi, o drabužiai ne.
Meldžiuosi, kad žaizda, arba dvi ar trys, nes buvo daugiau kaip
vienas šūvis, vienas po kito, meldžiuosi, kad bent viena iš jų
būtų žaibiškai pervėrusi kiaurai kaukolę, per tą vietą, kur sudėti
visi vaizdai, kad būtų buvęs tik vienas mirksnis, tamsos ar
skausmo, tikiuosi, buko, kaip žodis bum, tiktai vienas, o paskui
tyla.
Aš tikiu tuo.
Taip pat tikiu, kad Lukas sėdi kažkur tarp keturių sienų ant
pilko betono, ant atsikišimo ar krašto — lovos ar kėdės. Dievas
žino, kuo jis apsirengęs. Dievas žino, kuo jie jį aprengė. Dievas
ne vienintelis žino, galbūt galima kaip nors tai sužinoti. Jau
metai kaip nesiskutęs, nors plaukus jam kerpa, kai turi ūpo, kad
neprisiveistų utėlių, kaip jie sako. Reikia dar pagalvoti: jeigu
jam kerpa plaukus dėl utėlių, tai nukirptų ir barzdą. Taip bent
turėtų būti.
Šiaip ar taip, kerpa jie prastai, plaukai stirkso kuokštais,
sprandas supjaustytas, bet tai dar ne blogiausia, jis atrodo
pasenęs dešimčia, dvidešimčia metų, sukumpęs, akys kaip
senio, paakiuose maišai, skruostus išraizgiusios violetinės
kraujagyslės, randas, ne, žaizda, dar neužgijusi, tulpių spalvos,
kaip stiebelio gale, kairėje veido pusėje, apačioje, ką tik
atsivėrusi. Kūną taip lengva sužaloti, taip lengva jo atsikratyti,
jame tik chemikalai ir vanduo, beveik kaip medūzos,
džiūstančios saulėje.
Jam skauda judinant rankas, skauda einant. Jis nežino, kuo
kaltinamas. Klausimas be atsakymo. Juk turi būti kažkas, koks
nors kaltinimas. Antraip kam jie jį laikytų, kodėl iki šiol jis dar
gyvas? Matyt, žino tai, ką jie nori žinoti. Neįsivaizduoju.
Neįsivaizduoju, kaip jis dar nepasakė jiems visko, kad ir kas tai
būtų. Aš būčiau pasakiusi.
Jį gaubia smarvė, jo paties, į purviną narvą uždaryto gyvulio
smarvė. Įsivaizduoju jį besiilsintį, nes nepajėgiu įsivaizduoti
kokiu nors kitu momentu, taip kaip negaliu įsivaizduoti jo kūno
žemiau apykaklės ir aukščiau rankogalių. Nenoriu galvoti apie
tai, ką jie padarė jo kūnui. Ar jis turi batus? Ne, o grindys šaltos
ir drėgnos. Ar jis žino, kad aš čia, gyva ir galvoju apie jį? Turiu
tuo tikėti. Aplinkybių spaudžiamas žmogus turi tikėti
įvairiausiais dalykais. Dabar aš tikiu minčių perdavimu, eterio
vibracijomis ir panašiais niekais. Anksčiau netikėjau.
Taip pat tikiu, kad jie nepagavo jo, vis dėlto nepasivijo, kad jis
pasiekė kitą krantą, perplaukė upę, kirto sieną, vargais negalais
išsikapstė į kitą krantą, į salą ir kalendamas dantimis pasiekė
nedidelę fermą, buvo įleistas vidun, iš pradžių nepatikliai, bet
kai suprato, kas jis toks, pasidarė draugiški, ne iš tų, kurie
išduotų, gal kvakeriai, pažadėjo slapta nugabenti jį į šalies
gilumą, perduodami iš vienų namų į kitus, moteris išvirė pudelį
karštos kavos ir davė vyro drabužių persirengti. Bandau juos
įsivaizduoti. Man ramiau, kai aprengiu jį šiltai.
Jis susitiko su kitais, tenai turbūt yra pasipriešinimas,
vyriausybė tremtyje. Kas nors turi tenai būti ir pasirūpinti. Aš
tikiu pasipriešinimu kaip tuo, kad nėra šviesos be šešėlio; arba
tikriau nėra šešėlio, jeigu nėra šviesos. Pasipriešinimas turi būti,
kitaip iš kur randasi nusikaltėliai, kuriuos rodo per televiziją?
Bet kurią dieną galiu gauti iš jo žinutę. Ji ateis netikėčiausiu
būdu, iš netikėčiausio žmogaus, apie kurį niekada nebūčiau
pagalvojusi. Po mano lėkšte, ant pietų padėklo? Įslys man į
ranką, tiesiant talonus per „Visų mariųjų“ prekystalį.
Raštelyje bus parašyta, kad turėčiau kantrybės: anksčiau ar
vėliau jis mane išvaduos, mes susirasime ją, kad ir kur jie būtų
ją paslėpę. Ji nebus mūsų užmiršusi ir visi trys vėl būsime
kartu. O kol kas aš turinti pakentėti, pasaugoti save ateičiai.
Kas man atsitiko, kas vyksta su manim dabar, jam nesvarbu, jis
vis tiek mane myli, jis žino, kad tai ne mano kaltė. Apie tai ten
irgi bus parašyta. Tik šitas raštelis, kurio gali niekada ir nebūti,
palaiko mano gyvybę. Aš tikiu rašteliu.
Visi tie dalykai, kuriais tikiu, negali būti tikri, bet vienas iš jų
yra teisybė. O aš tikiu visais jais, visomis trimis Luko versijomis
vienu metu. Toks prieštaringas tikėjimas šiuo metu man
vienintelis įmanomas. Kad ir kokia būtų tiesa, aš jai pasiruošusi.
Tai ir yra mano tikėjimas. Ir jis gali būti apgaulingas.
Ant vieno kapinių antkapio šalia seniausios bažnyčios iškaltas
inkaras ir smėlio laikrodis, taip pat žodžiai: Su viltimi.
Su viltimi. Kam toks užrašas virš mirusiojo? Ar čia lavonas
viliasi, ar tie, kurie vis dar gyvi?
Ar Lukas viliasi?

 VIII
GIMIMO DIENA
DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS
Sapnuoju, kad atsibundu.
Sapnuoju, kad išlipu iš lovos ir einu per kambarį, bet ne šitą
kambarį, ir išeinu pro duris, bet ne šitas. Aš namuose, vienuose
iš savo namų, ir ji atbėga manęs pasitikti, savo trumpais žaliais
naktinukais su saulėgrąža ant krūtinės, ji basa, pakeliu ją ir
jaučiu, kaip ji apsiveja mane rankomis ir kojomis, ir aš
pravirkstu, nes žinau, kad miegu. Vėl guliu šitoje lovoje ir
bandau atsibusti, ir galop atsibundu, atsisėdu ant lovos krašto,
ir ateina mano motina su padėklu, klausia, ar man jau geriau.
Kai sirgdavau, vaikystėje, ji neidavo į darbą. Bet ir šį kartą aš
dar neatsibudau.
Po tokių sapnų pagaliau iš tiesų atsibundu ir tikrai žinau, kad
atsibudau, nes ant lubų vainikas, o ant lango kabo užuolaidos
kaip balti paskenduolės plaukai. Jaučiuosi apduota. Gal jie man
kiša narkotikus, mąstau. Gal tas gyvenimas, kurį tariamai
gyvenu, yra tik paranojiška apgaulė.
Vilties nėra. Žinau, kur esu ir kas esu, ir kokia šiandien diena.
Taip galiu pasitikrinti, ir esu sveiko proto. Sveikas protas —
didelė vertybė. Taupau jį kaip būdavo taupomi pinigai. Aš jį
atsidedu, kad turėčiau užtektinai, kai ateis laikas.

Pro užuolaidas skverbiasi pilkšva, drumzlina blanda, šiandien
nedaug saulės. Išlipu iš lovos, einu prie lango, atsiklaupiu ant
suolelio, ant kietos pagalvėlės TIKĖJIMAS ir žiūriu. Žiūrėti nėra į
ką.
Kažin, kur dingo kitos dvi pagalvėlės VILTIS IR MEILĖ, kur jas
nukišo? Serena Džoj mėgsta tvarką. Niekada neišmeta nieko,
kas dar galutinai nesusidėvėjo. Viena Ritai, kita Korai?
Skambteli varpas, šiandien pasiankstinau. Apsirengiu
nenuleisdama akių žemyn.

Sėdžiu ant kėdės ir galvoju apie žodį kėdė. Sėdima savo arba
ne savo kėdėje. Kėdė gali būti egzekucijos įrankis. Medicininė
įranga. Visi tie dalykai menkai tesusiję.
Tokios ir panašios litanijos padeda man kurti save.
Priešais mane padėklas, ant padėklo stiklinė obuolių sulčių,
vitaminų tabletė, šaukštelis, lėkštė su trimis juodos duonos
skrebučiais, maža lėkštutė su medumi ir dar viena lėkštutė su
kiaušiniu indelyje, kuris primena moters liemenį su sijonėliu. Po
sijonėliu — antras kiaušinis, kad neatšaltų. Kiaušinio indelis iš
balto porceliano su mėlynu krašteliu.
Pirmas kiaušinis baltas. Patraukiu indelį ir jis panyra į blyškią
pro langą patenkančios saulės šviesą, kuri čia sušvinta, čia vėl
užgęsta, ir vėl sušvinta apšviesdama padėklą. Kiaušinio lukštas
lygus, bet kartu grublėtas; saulėje ryškėja maži tarsi Mėnulio
krateriai kalcio gūbriukai. Bevaisis ir vis dėlto tobulas
kraštovaizdis; panašus į tas dykumas, į kurias traukdavo
šventieji, kad žemiškų gėrybių gausa netrikdytų jų minčių.
Manau, kad Dievas atrodo kaip tik taip — kaip kiaušinis. Galbūt
gyvybės esama ne Mėnulio paviršiuje, bet jo gelmėje.
Dabar kiaušinis švyti, lyg skleistų energiją. Žiūrėdama į
kiaušinį jaučiu begalinį malonumą.
Saulė pasislepia ir kaušinis nublanksta.
Išimu kiaušinį iš indelio ir apčiupinėju iš visų pusių. Jis šiltas.
Moterys laikydavo kiaušinius tarp krūtų, kad išsiristų viščiukai.
Turėtų būti malonu.
Minimalistinis gyvenimas. Malonumą teikia kiaušinis. Palaimos
akimirkas suskaičiuotum ant vienos rankos pirštų. Bet gal iš
manęs tokios reakcijos ir laukiama. Jeigu turiu kiaušinį, tai ko
dar norėti?
Aplinkybėms spaudžiant gyvenimo geismas susiranda keistų
prisirišimo objektų. Norėčiau ką nors turėti: kad ir paukštelį ar
katytę. Artimą padarėlį. Bet ką, kas būtų man artimas. Pagaliau
nors ir žiurkę, bet nėra jokios vilties. Namai per švarūs.
Šaukšteliu nukabinu kiaušinio viršų ir suvalgau jo turinį.

Valgydama antrą kiaušinį išgirstu sireną, iš pradžių kažkur
labai toli, pro didelius namus ir nušienautas vejas vingiuojančią
manęs link; plonas zyzimas, nelyginant vabzdžio, vis artėja,
skleidžiasi, veria savo garsą lyg žiedą ir virsta trimitu. Ši sirena
kažką skelbia. Padedu šaukštelį, širdis ima tankiai plakti, vėl
prieinu prie lango: mėlynas, ne manęs? Bet matau, kad išlenda
iš už kampo ir važiuoja gatve, tebekaukdamas sustoja priešais
namus, ir jis raudonas. Vadinasi, tai džiaugsmas pasauliui, šiais
laikais gana retas dalykas. Palieku antrąjį kiaušinį pusiau
nuvalgytą ir skubu prie spintos apsiausto, o ant laiptų jau
girdžiu žingsnius ir kviečiančius balsus.
— Greičiau, — ragina Kora, — visą dieną niekas nelauks, — ir
duodama man apsiaustą iš tikrųjų šypsosi.
Aš kone bėgte pasileidžiu koridoriumi, laiptai — tarsi
slydinėjimo trasa, priekinės durys atlapotos, šiandien galiu išeiti
pro jas, prie jų stovi Sargas, atiduodantis pagarbą. Prasideda
lietus, dulksna ir oras apsunksta nuo žemės ir žolės kvapų.
Raudonas Gimdymobilis laukia ant tako. Užpakalinės durys
atidarytos ir aš įlipu vidun. Grindys išklotos raudonu kilimu, ant
langų raudonos užuolaidos. Viduje ant suolelių palei šonus jau
sėdi trys moterys. Sargas uždaro ir užrakina dvigubas duris ir
įlipęs į kabiną atsisėda šalia vairuotojo. Pro įstiklintą tinklą
matyti jų viršugalviai. Automobilis rauna iš vietos, o sirena virš
galvos kaukia: „Duokit kelią, duokit kelią!“
— Kas? — klausiu šalia sėdinčios moters prikišusi lūpas jai
prie ausies, ar tos vietos, kur po baltu kyku turėtų būti ausis.
Beveik šaukiu, kad perrėkčiau triukšmą.
— Voreninė, — šaukia jinai. Impulsyviai ji sugriebia mano
ranką, suspaudžia, o kai automobilis staigiai pasuka už kampo,
atsisuka į mane ir aš matau, kad jos veidu rieda ašaros, bet ką
jos reiškia? Pavydą, nusivylimą? Ne, ji juokiasi, apsikabina
mane, jos krūtys po raudonu drabužiu stambios, ji nusišluosto
veidą rankove. Tokią dieną mes galime daryti viską, kas šaus į
galvą.
Pataisa: neperžengdamos ribų.
Priešais mus ant kito suolelio viena moteris meldžiasi,
užsimerkusi/prispaudusi pirštus prie lūpų. O gal ir nesimeldžia.
Gal kramto nykščių nagus. Gal bando nusiraminti. Trečioji
moteris jau nusiramino. Sėdi susidėjusi rankas ir vos vos
šypsosi. Sirena vis kaukia ir kaukia. Anksčiau tai būdavo mirties
signalas — greitosios pagalbos ar gaisrinės. Ir šiandien jis gali
reikšti mirtį. Greitai sužinosime. Ką Voreninė pagimdys?
Kūdikį, kaip mes visos tikimės? Ar ką kitą? Negimšį su
smeigtuko dydžio galva ar šuns snukiu, ar dvigubu kūnu, ar
skyle širdyje, ar berankį, ar plėvėtomis rankomis ir kojomis?
Nežinia. Kadaise tokie dalykai būdavo išaiškinami specialia
aparatūra, bet dabar tai uždrausta. Ir kam žinoti? Vis tiek
nevalia išimti; kad ir kas ten būtų, reikia išnešioti.
Šansų esama vienas iš keturių, tą mes sužinojome Centre.
Kažkada oras persipildė chemikalų, spindulių, radiacijos, vanduo
knibždėjo nuodingų molekulių, visa tai išvalyti būtų prireikę
daugybės metų, o jie tuo tarpu smelkėsi į kūną ir įsikurdavo
riebalinėse ląstelėse. Kas žino, gal tavo kūnas apnuodytas,
užterštas kaip naftos užlietas paplūdimys, tikra mirtis pakrantės
paukščiams ir negimusiems kūdikiams. Gal net maitvanagis
nudvėstų paragavęs tavo mėsos. Gal tu švyti naktį, kaip
senovinis laikrodis. Mirties laikrodis. Vabalas duobkasys,
užkasantis dvėseną.
Kartais negaliu įsivaizduoti savęs, savo kūno be griaučių, kaip
mane mato elektronas. Iš kaulų sunertas gyvybės lopšys, o jo
viduje — pavojaus židiniai, pakitę baltymai, deformuoti kristalai,
nusmailėję kaip šukės. Moterys vartojo vaistus, piliules, žmonės
purškė medžius, karvės ėdė žolę, ir visas tas prisodrintas
myžalas sutekėdavo į upes. Jau nekalbant apie sprogstančias
atomines jėgaines palei Šventojo Andriejaus sprūdį ir sprūstantį
iš rankų jų valdymą prasidėjus žemės drebėjimui, arba
mutavusį sifilio sukėlėją, kurio neveikia joks antibiotikas. Kai
kurios taip elgėsi pačios su savimi: leisdavosi užsiuvamos
ketgutu arba susidarkydavo chemikalais. Kaip jos galėjo,
virkavo Teta Lidija, ak, kaip jos galėjo daryti tokius dalykus?
Jezabelės!17 Paniekinti Viešpaties dovanas! Ir grąžė rankas.
Taip, tai rizika, neneigė Teta Lidija, bet jūs esate smogiamieji
būriai, jūs pirmosios įžengsite į pavojingą teritoriją. Kuo
didesnis pavojus, tuo didesnė šlovė. Ir ji sunėrė rankas, visa
spindėdama iš pasididžiavimo mūsų įsivaizduojama drąsa.
Sėdėjome įbedusios akis į suolus. Iškentėti visa tai ir pagimdyti
kokį nors išsigimėlį — menkas džiaugsmas. Nežinia, kas bus
tiems kūdikiams, kurių nepraleis kontrolė, tiems, kurie bus
paskelbti Negimšiais. Aišku tik tai, kad jie bus tučtuojau
pašalinti.

Priežasčių buvo ne viena, sako Teta Lidija stovėdama priešais
su rusvai žalia suknele ir lazdele rankoje. Ant lentos, kur anais
laikais būtų kabėjęs žemėlapis, diagrama, rodanti, kaip metų
metais kito gimstamumo rodikliai tūkstančiui gyventojų:
pavojinga kreivė, kertanti nulinę natūralaus prieaugio ašį ir
krintanti dar žemiau.
Žinoma, kai kurios moterys tikėjo, kad ateities nebėra, kad
pasaulis išlėks į orą. Toks buvo įprastinis jų pasiteisinimas,
aiškina Teta Lidija. Jos sakydavo, kad beprasmiška daugintis.
Tetos Lidijos šnervės susiaurėja: koks pagedimas. Tinginės,
sako ji. Šliundros.
Ant mano suolo viršaus išpjaustinėti inicialai su datomis. Kai
kur dveji, sujungti žodžiu „myli“. J. H. myli B. P. 1954. O. R.
myli L. T. Jie primena man įrašus, apie kuriuos skaičiau
knygose: iškaltus akmeninių olų sienose arba nupieštus pelenų
ir gyvulių taukų mišiniu. Jie man atrodo neapsakomai seni.
Suolo viršus iš šviesaus medžio, su nuolydžiu, o dešinėje —
ranktūris — rankai atsiremti, kai rašai — rašai ant balto
popieriaus, plunksnakočiu. Suolo viduje gali ką nors pasidėti:
knygas, sąsiuvinius. Dabar tie praėjusių laikų įpročiai man
atrodo prabanga, beveik dekadentiški; amoralūs kaip orgijos
barbarų režimo laikais. M. myli G., 1972. Šis užrašas,
išbraižytas pieštuku, daug sykių vestu per nuzulintą poliruotą
suolo paviršių, kupinas visų dingusių civilizacijų tragizmo. Jis
tarsi rankos įspaudas akmenyje. Tai, kas jį padarė, kadaise
buvo gyvas.
Datos tik iki devintojo dešimtmečio vidurio. Matyt, tuo laiku
mokykla buvo uždaryta dėl vaikų trūkumo.
Jos darė klaidų, sako Teta Lidija. Mes tų klaidų nebekartosime.
Jos tonas šventeiviškas, globėjiškas, tonas žmogaus, kuris
praneša mums nemalonius dalykus dėl mūsų pačių gerovės.
Įmanydama aš ją pasmaugčiau. Atmetu tą mintį tą pačią
sekundę, kai ji atsiranda.
 Daiktas vertingas, sako ji, tik tada, kai jis retas arba jį sunku
įsigyti. Mes norime, kad jūs būtumėte vertingos, mielosios. Ji
negaili pauzių, skanaudama jas burnoje. Įsivaizduokite, kad
esate perlų grūdeliai. Jai tiesiog seilės tįsta žiūrint į mus,
nuleista galva sėdinčias suoluose. Ji turi valią mus vadinti kaip
nori, privalome kęsti jos apibūdinimus.
Galvoju apie perlus. Perlas — sustingęs austrės spjūvis.
Būtinai pasakysiu tai Moirai, vėliau. Jeigu galėsiu.
Mes čia jus išlaižysime, džiugiai pažada patenkinta Teta Lidija.

Automobilis sustoja, atsidaro užpakalinės durys ir Sargas
išgina mus lauk. Prie laukujų durų stovi kitas Sargas su savo
trumpavamzdžiu šautuvu ant peties. Dulkiant lietui vorele
einame prie durų, Sargas atiduoda pagarbą. Didelis
Ekstramobilis, tas, kuriame visa aparatūra ir gydytojai,
dirbantys pagal iškvietimą, stovi tolėliau ratu einančiame take.
Matau jame pro langą žiūrintį gydytoją. Įdomu, ką jie veikia
tenai laukdami. Ko gero, pliekia kortomis arba skaito; užsiima
vyriškais pomėgiais.
Dažniausiai gydytojai nereikalingi, įleidžiami tik tada, kai nėra
kitos išeities.
Anksčiau taip nebūdavo, jie viskam vadovaudavo. Kokia gėda,
sakė Teta Lidija. Gėdų gėda. Tai, ką ji mums parodė, tebuvo
filmas, nufilmuotas anų laikų ligoninėje: nėščioji laidais
prijungta prie aparatų, į visas puses stirkso elektrodai,
nelyginant iš kokio sulūžusio roboto, maitinančioji intraveninė
lašelinė įsmeigta į ranką. Vienas vyras su žibintuvėliu žiūri jai į
tarpkojį, visą nuskustą, mergaitišką, padėklas pilnas blizgančių
peilių, visi su kaukėmis. Kantri pacientė. Kadaise gimdyvę
prikimšdavo vaistų, iššaukdavo sąrėmius, prapjaudavo ir
užsiūdavo. Daugiau to nebus. Netgi skausmą malšinančių
vaistų. Teta Elžbieta sakė, kad kūdikiui taip sveikiau, be to: Aš
padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, skausme gimdysi
18
vaikus. Vakarienei vėl gavome juodos duonos ir sumuštinį su
salotomis.
Lipdama laiptais į viršų — laiptai platūs su akmeninėmis
vazomis abipus, matyt, Voreninės Vado pareigos aukštesnės —
vėl išgirstu kaukiant sireną. Tai mėlynasis Gimdymobilis
žmonoms. Iškilmingai pristatoma Serena Džoj. Žmonos
sodinamos ne ant suolų, bet ant tikrų minkštų sėdynių. Veidu į
priekį, be jokių užuolaidėlių. Jos žino, kur važiuoja.
Gal Serena Džoj jau buvo atvykusi čia, į šiuos namus, arbatos
gerti. Gal Voreninė, ta kniūra šiknė Džanina, buvo rodoma jai ir
kitoms Žmonoms, kad galėtų pasigrožėti pilvu, gal net
pačiupinėti ir pasveikinti Žmoną. Stipri moteriškė, tvirti
19
raumenys. Šeimoje neaptikta „Oranžinio agento“ , mes
tikrinome sveikatos korteles, atsargumas gėdos nedaro. Ir
galbūt viena iš gailestingesnių pasiūlė: Gal nori sausainiuko,
brangioji?
Oi ne, tu ją išlepinsi, per daug cukraus nesveika.
Vienas tikrai nepakenks, tik tas vienas, Mildredą.
O ta šlykštynė Džanina: Taip, taip, ar galiu tą vieną, ponia,
prašau?
Tokia... na... taip gražiai elgiasi, ne paniurėle kaip kai kurios
kitos, dirba savo darbą, ir tiek. Beveik, gali sakyti, kaip dukra.
Kaip šeimos narė. Patenkintų matronų kikenimas. Na, viskas,
brangioji, gali eiti į savo kambarį.
O kai ji išeina: Kekšytės, visos iki vienos, bet juk negali
rinktis. Imi ką tau duoda, ar ne taip? Taip sako Vado Žmona.
Ak, bet tau taip pasisekė. Kai kurios iš jų, įsivaizduokit, dar ir
nevalos. Amžinai paniurusios, nė šypt, tūno savo kambaryje,
net galvos neišplauna, o kvapas! Liepiau Mortoms priversti, tai
vos ne jėga į vonią grūda, turi papirkinėti, kad išsimaudytų, turi
pagrasinti.
Aš su savąja ėmiausi griežtų priemonių, tai dabar ji beveik
nevalgo, o dėl to tai — ničnieko, nors viską darome labai
reguliariai. Bet taviškė — gali ja didžiuotis. Dabar jau kiekvieną
dieną gali laukti, oi, tu turbūt labai laiminga, ji tokia dručkė,
dedu galvą, kad nekantrauji.
Dar arbatos? — kukliai keičia pokalbio temą.
Aš žinau, kaip visa tai vyksta.
O Džanina savo kambaryje viršuje, ką jinai daro? Sėdi vis dar
jausdama cukraus skonį burnoje, laižosi. Spokso pro langą.
Įkvepia, iškvepia. Glosto išbrinkusias krūtis. Nieko negalvoja.
 DVIDEŠIMTAS SKYRIUS
Pagrindiniai laiptai platesni už mūsų, su lenktais turėklais iš
abiejų pusių. Viršuje girdžiu monotonišką anksčiau atvykusių
moterų murmesį. Lipame laiptais viena paskui kitą,
stengdamosi neužminti ant priešais besivelkančių padurkų.
Kairėje atlapotos dvivėrės durys į valgomąjį, kuriame stovi ilgas
balta staltiese užtiestas stalas su vaišėmis: kumpis, sūris,
apelsinai — jie turi apelsinų! — ir šviežiai keptos bandelės bei
pyragaičiai. Mes gausime pieno ir sumuštinių, juos vėliau atneš
su padėklu. O jos turi kavinuką ir vyno — kodėl gi Žmonoms
mažumėlę nepasismaginus tokią pergalės dieną? Jos palauks
rezultatų, o paskui prisisprogs. Dabar visos susirinkusios kairėje
laiptų pusėje esančioje svetainėje, palaiko Vado Voreno Žmoną.
Smulki liesa moteris baltais naktiniais marškiniais guli ant
grindų, jos žili plaukai apkritę kilimą kaip pelėsiai, jos
masažuoja jos mažą pilvuką, lyg ji iš tikrųjų pati ruoštųsi
gimdyti.
Vado, žinoma, niekur nematyti. Jis nuėjo ten, kur tokiais
atvejais eina vyrai — į kokią nors savo slėptuvę. Gal skaičiuoja,
kada jam bus pranešta apie paaukštinimą, jeigu viskas baigsis
gerai. Dabar tai jį tikrai paaukštins.
Voreninė šeimininkų miegamajame, kur Vadas ir jo Žmona
kasnakt gulasi miegoti. Ji sėdi ant didžiulės jų lovos, apkamšyta
pagalvėmis; Džanina išsipūtusi, bet sumažėjusi, netekusi savo
ankstesniojo vardo. Balti medvilniniai marškiniai atsmaukti iki
šlaunų, ilgi rudi kaip šluotražis plaukai surišti už nugaros, kad
nekliudytų. Akys kietai užmerktos, ir tokia ji man beveik
patinka. Juk, šiaip ar anaip, ji viena iš mūsų, juk ji nieko
daugiau nenori, tik gyventi kaip įmanoma padoriau, ir tiek. Ar
mes norime ko nors kito? Visa gudrybė tame kaip įmanoma.
Esamomis aplinkybėmis ji dar neblogai laikosi.
Dvi nepažįstamos moterys stovi abipus jos ir laiko už rankų, o
gal ji laiko jas. Trečioji atidengia marškinius, užpila vaikiško
aliejaus jai ant pilvo viršaus, nustumia žemyn. Kojūgalyje stovi
Teta Elžbieta su savo žalsvai ruda suknele kariškomis kišenėmis
ant krūtinės — ji mums dėstė apie gimdymą. Matau tik pusę jos
galvos, tik profilį, bet žinau, kad tai ji, jos išsikišusi nosis ir
dailus — rūstokas — smakras. Šalia jos stovi Gimdymo Suolas
su dviguba sėdyne — užpakalinė kaip sostas iškilusi virš
priekinės. Kol neateis laikas, Džaninos tenai nesodins. Antklodės
paruoštos, vonelė maudyti, dubuo su ledukais Džaninai čiulpti.
Kitos moterys sukryžiavusios kojas sėdi ant kilimo; jų minia,
čia turi dalyvauti visos, gyvenančios šiame rajone. Kokios
dvidešimt penkios ar trisdešimt. Ne visi Vadai turi Tarnaites, kai
kurie iš jų turi savo vaikų. Iš kiekvienos, byloja lozungas, pagal
galimybes; kiekvienai pagal poreikius. Mes skandavome šiuos
žodžius triskart per dieną po deserto. Tai citata iš Biblijos, bent
taip jie sakė. Iš tų pačių Šv. Pauliaus laiškų, Apaštalų darbų
knygoje.
Jūs esate pereinamoji karta, sakė Teta Lidija. Jums
sunkiausia. Mes žinome, kokio pasiaukojimo iš jūsų laukiama.
Sunku, kai vyrai tave užgaulioja. Toms, kurios ateis po jūsų,
bus lengviau. Jos priims savo pareigas atvira širdimi.
Ji nepasakė: todėl, kad nebeprisimins, kad kada nors buvo
kitaip.
Ji pasakė: nes jos nenorės turėti to, ko negali turėti.
Kartą per savaitę mums rodydavo filmus — po priešpiečių ir
prieš miegą. Susėsdavome ant grindų Namų ruošos klasėje,
pasitiesusios savo pilkus kilimėlius, ir laukdavome, kol Teta
Elena ir Teta Lidija susidoros su kino projektoriumi. Tik
ypatingos sėkmės atvejais juostą įstatydavo ne aukštyn kojom.
Tas sėdėjimas man primindavo prieš šimtą metų vykusias
geografijos pamokas mano pačios vidurinėje mokykloje, kai
mums rodydavo filmus apie pasaulį; moterys ilgais sijonais arba
pigiomis margo kartūno suknelėmis, nešinos glėbiais žagarų ar
krepšių, ar plastikinių vandens kibirų iš tos ar anos upės, su
kūdikiais, parištais skaromis ar tinklinėmis, iš baimės
prisimerkusios ar vogčiomis žvilgčiojančios į mus iš ekrano —
juk ta vienaakė mašina kažką jiems padarė, tik neaišku ką. Tie
filmai ramindavo ir keldavo lengvą nuobodulį. Aš imdavau
snūduriuoti netgi tada, kai ekrane pasirodydavo pusnuogiai
raumeningi vyrai, primityviais kauptukais ir kastuvais
kapojantys kietą gruntą ar tampantys akmenis. Man labiau
patikdavo filmai su šokiais, dainomis, apeiginėmis kaukėmis,
raižytais grojamaisiais artefaktais: plunksnomis, vario sagomis,
kriauklėmis, būgnais. Man patikdavo žiūrėti į tuos žmones, kai
jie laimingi, o ne tada, kai nusiminę, alkani, sunykę, mirtinai
besigaluojantys dėl paprasčiausių dalykų — kai jiems reikia
išsikasti šulinį, palaistyti laukus ar atlikti kitus darbus, dėl kurių
civilizuotos tautos jau senų senovėje taip nebesivargina. Kodėl
niekas, galvodavau, nepasiūlo jiems savo technologijų, tegu
naudojasi.
Teta Lidija tokių filmų nerodė.
Kartais ji parodydavo seną aštuntojo ar devintojo dešimtmečio
pornofilmą. Klūpančios moterys čiulpia penį ar šautuvo vamzdį,
surištos virvėmis, grandinėmis ar su šuns antkakliais,
pakabintos ant šakos, kartais žemyn galva, nuogos, išskėstomis
kojomis, prievartaujamos, mušamos, užmušamos. Kartą
turėjome žiūrėti, kaip moteris buvo lėtai pjaustoma į gabalus,
pirštai ir krūtys nukerpamos sodo žirklėmis, pilvas perrėžiamas
ir ištraukiami viduriai.

Pasvarstykite apie alternatyvas, sakė Teta Lidija. Matote, kas
dėjosi anksčiau? Štai kaip tuomet buvo žiūrima į moteris. Jos
balsas virpėjo iš pasipiktinimo.
Vėliau Moira sakė, kad visa tai netikra, nufilmuota su
modeliais, bet ką gali žinoti.
Vis dėlto kartais parodydavo, anot Tetos Lidijos, Nemoterų
dokumentikos. Įsivaizduokite, sakydavo Teta Lidija, kaip jos
tuščiai leisdavo laiką, užuot dariusios ką nors naudinga. Jos
buvo skatinamos taip daryti. Vyriausybė duodavo joms tam
tikslui pinigų. Beje, kai kurios jų idėjos buvo visai protingos,
pridurdavo iš aukšto kaip žmogus, turintis teisę spręsti. Netgi
šiandien mums tenka toleruoti kai kurias iš tų idėjų. Bet,
įsidėmėkite, tik kai kurias, įspėdavo čiaupydamasi ir grasindama
mums smiliumi. Jos juk buvo Bedievės, štai kur visas skirtumas,
sutinkate?
Aš sėdžiu ant kilimėlio, susidėjusi rankas, Teta Lidija
pasitraukia į šoną nuo ekrano, šviesos išjungiamos, o aš
svarstau, ar ji pamatytų, jeigu tamsoje pasilenkčiau į dešinę ir
sušnibždėčiau greta sėdinčiai moteriai. O ką aš sušnibždėčiau?
Paklausčiau: ar nematei Moiros? Niekas jos nematė, jos nebuvo
per pusryčius. Tačiau kambario prieblanda nepakankamai tamsi
ir aš persijungiu į laukimo būseną, kurią galima palaikyti
susikaupimu. Tokie filmai rodomi be garso, nors pornofilmai —
atvirkščiai. Pageidautina, kad girdėtume visus riksmus, dejones
ir klyksmus iš nepakeliamo skausmo ar nepakeliamo malonumo,
arba vieno ir kito kartu, bet nepageidautina, kad girdėtume, ką
sako Nemoterys.
Pirmiausia eina titrai, kai kurios pavardės užjuodintos
kreidute, kad neįskaitytume, ir staiga aš pamatau savo motiną.
Savo jauną mamą, jaunesnę negu ją prisimenu, tokią, kokia ji
buvo gal prieš man gimstant. Jos apranga, pasak Tetos Lidijos,
būdinga tų laikų Nemoterims: džinsinis kombinezonas, o po
juo — žaliais ir alyviniais langeliais marškiniai ir sportbačiai;
tokius kadaise avėjo Moira, ir aš pati avėjau — labai labai
seniai. Ant galvos alyvinė užpakalyje surišta skarelė. Jos veidas
labai jaunas, labai rimtas, netgi gražus. Aš buvau užmiršusi,
kad mano motina kadaise buvo tokia graži ir rimta. Ji būryje
kitų panašiu stiliumi apsivilkusių moterų; ji laiko lazdą, ne, tai
vėliavos dalis, kotas. Kamera rodo panoraminį vaizdą ir mes
matome dažais užrašytus žodžius ant kažko panašaus į
paklodę: GRĄŽINKITE NAKTĮ.20 Tas užrašas neužjuodintas, nors
mums nevalia skaityti tokių dalykų. Moterys aplink mane tyliai
aikčioja, kambaryje sujudimas, lyg vėjas būtų nuvilnijęs per
žolę. Ar tai neapsižiūrėjimas, o gal mums šis tas nubyrėjo? Ar
vis dėlto mums dera tai matyti, prisiminti, kokie nesaugūs buvo
laikai?
Už to plakato dar keletas ir kamera trumpai perbėga per juos:
LAISVĖ RINKTIS. KIEKVIENAS VAIKAS LAUKIAMAS.
SUSIGRĄŽINKIME KŪNUS. MANAI, KAD MOTERS VIETA ANT
VIRTUVĖS STALO? Po paskutiniuoju lozungu nupieštas ant stalo
gulintis moters kūnas, iš jo varva kraujas.
Dabar motina eina į priekį, šypsosi, juokiasi, jos visos
žygiuoja į priekį, kelia aukštyn sugniaužtus kumščius. Kamera
filmuoja dangų, į kurį kyla šimtai balionų su nutįsusiomis
virvelėmis: raudonų balionų su nupieštais ant jų apskritimais,
apskritimais ir koteliais kaip obuolio, o koteliai kaip kryžiai. Kai
kamera nuleidžia žvilgsnį į žemę, mano motina jau susiliejusi su
minia ir aš daugiau jos nebematau.
Kai tave gimdžiau, pasakojo motina, man buvo trisdešimt
septyneri. Tai buvo pavojinga, tu galėjai gimti su negalia ar dar
kaip. Buvai laukiamas vaikas, net labai, bet kiek aš visko
prisiklausiau! Geriausia mano bičiulė, ta ragana Triša Forman,
išvadino mane pronataliste21. Iš pavydo, nusprendžiau. Kitos
nieko. Bet kai jau ėjo septintas mėnuo, daugelis ėmė man
siuntinėti straipsnius apie tai, kaip apsigimimų skaičius didėja
gimdant po trisdešimt penkerių. Man kaip tik tokių dalykų tada
ir trūko. Ir dar visokį mėšlą apie tai, kaip sunku būti vienišai
motinai. Aš joms pasakiau: eikit jūs šikt su tom savo
nesąmonėm, aš pradėjau, aš ir užbaigsiu. Ligoninės lentelėje
man užrašė: „Vyresnio amžiaus pirmakartė“, už rankos
nutvėriau. Girdi, taip rašoma, jeigu pirmas vaikas gimdomas po
trisdešimties — po trisdešimties, Dieve tu mano! Nesvaikit,
sakau, biologinis mano amžius dvidešimt dveji, aš jums visoms
nosį nušluostyčiau. Trynukus pagimdysiu ir dingsiu iš čia, kol jūs
atsipaipalosit.
Štai taip išrėžė ir atkišo smakrą. Taip ir prisimenu ją: sėdi
virtuvėje smakrą atkišusi, ant stalo butelis; ne jauna, rimta ir
graži, kaip filme, bet gyslota, arši, viena iš tų senikių, kurios
prekybos centre niekam neleis įsisprausti be eilės. Ji mėgdavo
užsukti pas mane į namus išgerti taurelės kitos, kol mudu su
Luku ruošdavom vakarienę; guosdavosi savo gyvenimo bėdom,
nejučia vis pereidama prie mūsiškių. Tais laikais ji, be abejo, jau
buvo pražilusi, bet nesidažydavo. Kam apsimetinėti, sakydavo.
Ir kurių galų, senio šalia man nereikia, kokia iš jo nauda, ar ta
pusė vaiko per dešimt sekundžių? Vyras moteriai reikalingas tik
tam, kad padėtų gaminti kitas moteris. Nesakau, kad tavo tėvas
nebuvo šaunus vaikinas, bet tėvystei nepribrendęs. Nieko kito iš
jo ir nesitikėjau. Daryk savo darbą ir gali nešdintis, pasakiau, aš
gerai uždirbu, lopšeliui užteks. Tai jis ir nusimuilino į pajūrį,
Kalėdoms atvirukus siuntinėjo. Akys jo, teisybė, buvo mėlynos
ir gražios. Bet jiems vis dėlto kažko trūksta, net patiems
geriausiems. Jie kažkokie amžinai išsiblaškę, lyg negalėtų gerai
prisiminti, kas jie tokie. Nuolat danguj varnas skaičiuoja. Todėl
ir žemės po kojomis nejaučia. Jie moters pado neverti, tik
geriau mašinas taiso ir futbolą žaidžia — kaip tik tai, ko mums
reikia žmonių rasei pagerinti, ar ne?
Štai taip ji kalbėdavo, net ir Lukui girdint. Jis nekreipdavo
dėmesio, erzindavo ją — apsimesdavo mačo, įrodinėdavo, kad
moterys nesugeba abstrakčiai mąstyti, o jinai gurkšnojo sau ir
šypsojosi.
Kiaulinas šovinistas, sakydavo.
Argi ji ne senamadiška, sakydavo Lukas man, o motina
žvelgdavo į jį gudriai, beveik slapukiškai.
Aš turiu teisę, sakydavo. Nebe jaunystė, savo duoklę
atidaviau, jau laikas man būti senamadiškai. O tau dar pienas
nuo lūpų nenudžiūvo. Ne paršas, tik paršelis. O tu, atsisukusi į
mane, tiesiog žingsnis atgal. Fiasko. Istorija man atleis.
Bet taip ji šnekėdavo tik po trečios taurelės.
Jūs, jaunimas, sakydavo ji, nieko nevertinat. Nežinot, ką
reikėjo ištverti, kad jūs visa tai turėtumėt. Tu tik pažvelk į jį —
morkas pjausto. Ar įsivaizduoji, kiek moterų gyvenimų, kiek jų
kūnų sutraiškė tankai, kol buvo nors šitiek pasiekta?
Maisto gaminimas — mano hobis, atšaudavo Lukas. Man
patinka.
Hobis šmobis, erzindavo motina. Ko tu čia man teisiniesi?
Kadaise tau nebūtų leidę turėti tokio hobio, būtų vadinę žydru.
Gerai, mama, sakydavau aš. Nesiginčykim dėl niekų.
Niekų, pakartodavo su kartėliu. Vadini tai niekais. Tu juk nieko
nesupranti, ar ne? Tu iš viso nesupranti, apie ką kalbu.
Kartais ji verkdavo. Aš buvau tokia vieniša, sakydavo. Tu net
neįsivaizduoji, kokia aš buvau vieniša. Nors turėjau draugų,
man pasisekė, bet vis tiek buvau vieniša.
Tam tikrais atžvilgiais aš žavėjausi motina, bet mūsų santykiai
klojosi nelengvai. Jaučiau, kad ji per daug iš manęs tikisi. Ji
tikėjosi, kad aš pateisinsiu jos gyvenimą ir jos pasirinkimą. O aš
nenorėjau gyventi jos diktuojamomis sąlygomis. Nenorėjau būti
pavyzdinga palikuonė, jos idėjų įkūnijimas. Mes kivirčijomės dėl
to. Aš nesu tavo egzistavimo pateisinimas, kartą jai pasakiau.
Norėčiau, kad ji grįžtų. Norėčiau, kad viskas grįžtų ir būtų
kaip buvę. Bet kokia nauda norėti?

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Čia tvanku ir per daug triukšminga. Iš visų pusių kyla moterų
murmesys, švelnus čiuženimas, kuris vis tiek man per garsus
po tiekos dienų tylos. Kampe guli kruvina paklodė, matyt,
numesta, kai vandenys nutekėjo. Tik dabar ją pastebėjau.
Kambario oras troškus, pridusęs, galėtų kas atverti langą. Tai
mūsų pačių kūno kvapas, organiška smarvė, prakaito su
geležies prieskoniu — nuo kraujo ant paklodės, ir kitas kvapas,
gyvuliškesnis — jis sklinda turbūt nuo Džaninos: urvo, guolio
oloje, ant lovos patiestos antklodės, ant kurios katė atsivedė
kačiukų, tą vienintelį kartą prieš ją sterilizuojant. Gimdos
kvapas.
„Įkvėpk, įkvėpk, — skanduojame, kaip mus mokė. —
Sulaikyk, sulaikyk. Iškvėpk, iškvėpk.“ Skanduojame
skaičiuodamos iki penkių. Penki įkvėpt, penki sulaikyt, penki
iškvėpt. Džanina užsimerkusi, bando sulėtinti kvėpavimą. Teta
Elžbieta čiuopia gimdos susitraukimus.
Džanina nerimsta, nori pavaikščioti. Dvi moterys padeda jai
išlipti iš lovos ir, kol ji eina, prilaiko iš abiejų pusių. Užeina
sąrėmis, ji susilenkia. Viena iš moterų atsiklaupia ir masažuoja
jai nugarą. Mes visos tai mokam, mus išmokė. Atpažįstu
Gleninę, apsipirkimų partnerę, sėdinčią už dviejų moterų nuo
manęs. Švelnus rečitatyvas apvelka mus kaip valktis.
Pasirodo Morta su padėklu: ąsotis sulčių iš miltelių, atrodo,
vynuogių, ir šūsnis popierinių puodelių. Ji pastato padėklą ant
kilimo priešais skanduojančias moteris. Gleninė, nepraleisdama
nė takto, išpilsto sultis ir popieriniai puodeliai ima keliauti per
rankas.
Kai puodelis pasiekia mane, pasilenkiu, norėdama jį perduoti,
ir mano kaimynė sušnibžda man į ausį:
— Ieškai ko nors?
— Moiros, — sakau taip pat pašnibždomis. — Tamsiaplaukė,
strazdanota.
— Ne, — sako moteris. — Aš tos moters nepažįstu, Centre jos
nebuvo, bet mačiau ją, kai ėjau apsipirkti. Aš paieškosiu.
 — O kas tu?
— Alma, — sako ji. — Koks tavo tikras vardas?
Aš noriu pasakyti jai, kad Centre su manim irgi buvo Alma.
Noriu pasakyti jai tikrąjį savo vardą, bet Elžbieta pakelia galvą ir
apsidairo aplinkui — matyt, išgirdo, kaip rečitatyvas nutrūko,
taigi daugiau nevalia kalbėtis. Kartais per Gimimo Dienas galima
šį tą išsiaiškinti. Bet apie Luką klausti nėra prasmės. Jis tokioje
vietoje, kur nė viena iš šių moterų negalėtų atsidurti.
Skandavimas tęsiasi, jis pamažu mane užvaldo. Tai sunkus
darbas, jam reikia susikaupti. Susiliekite su savo kūnu, kaip
sakė Teta Elžbieta. Pilve jau dilgčioja, ir krūtys sunkios. Džanina
rikteli, tyliai, tyliai, lyg surinka, lyg sudejuoja.
— Prasideda sąrėmiai, — sako Teta Elžbieta.
Viena iš padėjėjų nušluosto Džaninai kaktą drėgna servetėle.
Dabar Džanina prakaituoja, jos plaukai kuokštais slysta iš po
gumelės, limpa prie veido ir kaklo. Jos kūnas drėgnas,
prisotintas, blizgus.
— Kvėpuok, kvėpuok, kvėpuok, — skanduojame mes.
— Aš noriu išeiti, — sako Džanina. — Noriu pavaikščioti. Aš
gerai jaučiuosi. Man reikia ant puodo.
Mes visos žinome, kad prasidėjo sąrėmiai, kad ji pati nežino,
ką daro. Kuris iš tų teiginių teisingas? Turbūt antras. Teta
Elžbieta mosteli, dvi moterys atsistoja šalia nešiojamojo tualeto,
Džanina švelniai pasodinama ant jo. Pasklinda naujas kvapas,
prisidedantis prie visų kitų. Džanina vėl sudejuoja, jos galva
nuleista taip žemai, kad mes matome tik jos plaukus. Taip
susilenkusi, ji tarsi lėlė, senovinė lėlė, nutampyta ir nusviesta į
kampą, išskėstomis rankomis ir kojomis.
Džanina vėl stovi ir vaikšto.
— Noriu atsisėsti, — sako.
Kiek laiko mes jau čia? Kiek minučių ar valandų? Dabar jau ir
aš prakaituoju, suknelės pažastys permirkusios, jaučiu sūrumą
ant viršutinės lūpos, tariami skausmai raižo vidurius, kitos
jaučia tą patį, sprendžiu iš to, kaip jos linguoja. Džanina čiulpia
leduką. Paskui, regis, čia pat, bet tarsi ir iš tolybės pasigirsta
klyksmas:
— Ne! Ak ne, ne, ne!
 Tai antras jos vaikas, kažkada ji turėjo vieną, sužinojau
būdama Centre, kai ji verkdavo dėl jo naktimis, kaip ir mes
visos, tik garsiau. Ji turėtų prisiminti, koks tai jausmas, kas bus
toliau. Bet kas prisimins praėjusį skausmą? Iš jo telieka šešėlis,
netgi ne galvoje, o kūne. Skausmas įsirėžia, bet taip giliai, kad
jo nebematai. Akys nemato — širdies neskauda.
Kažkas įpylė į sultis vyno. Kažkas nudžiovė iš apačios butelį.
Tai ne pirmas kartas per tokius susirinkimus, bet į tai žiūrima
pro pirštus. Mums irgi reikia orgijų.
— Išjunk šviesą, — komanduoja Teta Elžbieta. — Pasakyk jai,
kad laikas.
Kažkuri iš moterų atsistoja, eina prie sienos, kambaryje šviesa
pritemsta, mūsų balsai nuščiūva ir virsta vientisu girgždenimu,
dusliais šnabždesiais, kaip žiogų svirpimas naktį. Dvi išeina iš
kambario, dvi kitos palydi Džaniną į Gimdymo Kėdę ir pasodina
ant žemesniosios sėdynės. Dabar ji ramesnė, tolygiai įtraukia
oro į plaučius, mes pasvyrame į priekį, įsiręžusios, net gelia
nugarą ir pilvą. Artėja, artėja, kaip trimitas, kaip kvietimas
pakelti ginklą, tarsi kristų siena, mes jaučiame ją, sunkią,
akmeninę, judančią žemyn, tempiančią mus žemyn iš vidaus,
atrodo, tuoj sprogsim. Sugriebiame viena kitai už rankų, mes
jau nebe vienišos.

Skubiai įeina Vado Žmona su savo juokingais baltos medvilnės
marškiniais ir iš po jų kyšančiomis kaulėtomis kojomis. Dvi
Žmonos mėlynomis suknelėmis ir šydais laiko ją už rankų, lyg ji
nepaeitų; ji vos šypsosi sukandusi dantis lyg vakarėlio
šeimininkė svečiams, kurių visai nenori matyti. Turbūt supranta,
ką mes apie ją manome. Užsikeberioja ant Gimdymo Kėdės,
atsisėda ant aukštesnės sėdynės Džaninai už nugaros, tarsi
įrėmindama ją: liesos jos kojos kyšo abipus gimdyvės
nelyginant įmantraus krėslo ranktūriai. Keista, bet Žmona mūvi
baltas kojines ir avi šlepetes — mėlynas ir pūkuotas kaip
klozeto dangčio užvalkalas. Tačiau mes nekreipiame dėmesio į
Žmoną, jos beveik nematome, mūsų žvilgsniai įsmeigti į
Džaniną. Prietemoje, su baltais marškiniais, ji šviečia kaip
mėnulis iš už debesų.
 Dabar Džanina iš visų jėgų kriokia.
— Stumk, stumk, stumk, — šnibždame mes. — Atsipalaiduok.
Įkvėpk. Stumk, stumk, stumk.
Mes kartu su ja. Mes susiliejome į vieną. Mes apsvaigusios.
Teta Elžbieta pasilenkia su ištiestu rankšluosčiu gaudyti kūdikio,
ir štai — apvainikavimas, šlovė, galvutė, violetinė ir aplipusi
jogurtu, dar vienas stumtelėjimas, ir naujagimis, šlapias ir
kruvinas, įslysta į mūsų nekantros erdvę. Ak, kokia garbė.
Užgniaužusios kvapą laukiame, kol Teta Elžbieta apžiūri
naujagimį: mergaitė, vargšelė, bet kol kas viskas gerai, bent
jau jokių akimi pastebimų trūkumų, rankos, kojos, akys,
skaičiuojame tylomis, viskas savo vietoje. Teta Elžbieta
laikydama kūdikį žiūri į mus ir šypsosi. Mes taip pat šypsomės,
visos viena šypsena, ašaros rieda mums skruostais, mes tokios
laimingos.
Ta mūsų laimė — iš dalies prisiminimai. Aš, pavyzdžiui,
prisimenu, kaip ligoninėje Lukas stovėjo man prie galvos, laikė
mane už rankos, su žaliu chalatu ir kauke ant burnos. Ojojoj,
pasakė jis, o Dieve, dūsavo iš nuostabos. Tą naktį, sakė, visai
nemiegojo, toks buvo susijaudinęs.
Teta Elžbieta atsargiai plauna naujagimį, mergaitė kniurksi,
paskui nutyla. Kaip galėdamos tyliau, kad jos neišgąsdintumėm,
stojamės, visu būriu apsupam Džaniną, apkabinam,
plekšnojam. Ji irgi ašaroja. Dvi Žmonos mėlynomis suknelėmis
padeda trečiai, namų šeimininko Žmonai, nusirabždinti nuo
Gimdymo kėdės, nuveda ją prie lovos, pasodina ir apkamšo.
Kūdikis, jau nupraustas ir aprimęs, iškilmingai paguldomas jai
ant rankų. Iš apačios atėjusios Žmonos spraudžiasi pro mus,
stumdamos mus į šalį. Jos kalba pernelyg garsiai, kai kurios su
lėkštėmis, kavos puodeliais ar vyno taurėmis rankose, kai
kurios tebekramtydamos, susigrūda aplink lovą, motiną ir
kūdikį, aikčiodamos ir sveikindamos. Jos skleidžia pavydą, aš jį
užuodžiu — lengvi rūgšties debesėliai sumišę su jų kvepalais.
Vado Žmona nuleidusi galvą apžiūrinėja kūdikį, tarsi tai būtų
gėlių puokštė, kažkas, ką ji laimėjo, jos gauta dovana.
Žmonos atėjo dalyvauti parenkant vardą. Jį visada parenka
Žmonos.
 — Andžela, — sako Vado Žmona.
— Andžela, Andžela, — gromuluoja Žmonos. — Koks gražus
vardas! Ak, ji nuostabi! Ak, ji žavinga!
Mes užstojame lovą, kad Džanina viso to nematytų. Kažkas
duoda jai atsigerti vynuogių sulčių, tikiuosi, su vynu, jai vis dar
skauda, turi išeiti placenta, ji rauda — beviltiškomis, gailiomis
ašaromis. Bet mes vis tiek džiūgaujam, tai pergalė — mūsų visų
pergalė. Mums pavyko.
Keletą mėnesių jai bus leista žindyti kūdikį, motinos pienas
vertinamas. Paskui ją perkels kitur, patikrinti, ar ji galėtų tai
pakartoti su kuo nors kitu, laukiančiu eilėje. Bet ji jau niekada
nebebus išsiųsta į Kolonijas, niekada nebus paskelbta
Nemoterimi. Toks jos atpildas.
Lauke laukia Gimdymobilis, jis išvežios mus po namus.
Gydytojai tebesėdi savo automobilyje, jų veidai išnyra
languose — baltos dėmės, tarsi sergančių namuose užrakintų
vaikų veideliai. Vienas iš jų atidaro dureles ir ateina prie mūsų.
— Viskas gerai? — klausia susirūpinęs.
— Taip, — atsakau. Jaučiuosi išsunkta, be jėgų. Krūtys
skausmingos, speneliai sudrėkę. Netikras pienas, kai kurioms
taip būna. Sėdime ant suoliukų ir visą kelią tik žiūrime viena į
kitą; dabar nebeturime jokių pojūčių ir beveik jokių jausmų —
tarsi kokie raudoni ryšuliai. Mums skauda. Kiekviena ant kelių
laikome fantomą, vaiduoklį vaikelį. Jaudulys praėjo ir prieš akis
stoja mūsų pačių nesėkmė. Mama, kreipiuosi mintyse. Kad ir
kur tu esi. Ar girdi mane? Tu norėjai moterų kultūros. Štai tau
moterų kultūra. Ne tokia, kaip tu įsivaizdavai, bet ji yra.
Tenkinkimės mažu.

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Kai Gimdymobilis privažiuoja prie namų, jau pavakarė. Saulė
tingiai slenka tarp debesų, ore — drėgnos garuojančios žolės
kvapas. Išbuvau prie Gimdymo visą dieną, nejunti, kaip
prabėga laikas. Šiandien Kora bus nuėjusi į krautuvę, aš atleista
nuo visų prievolių. Lipu laiptais aukštyn sunkiai keldama kojas
nuo vieno laiptelio ant kito, įsikibusi į turėklus. Jaučiuosi taip,
lyg būčiau nemiegojusi daug dienų ir iš visų jėgų bėgusi:
krūtinę plėšia, raumenis traukia, lyg jiems stigtų cukraus.
Pagaliau džiaugiuosi vienatve.
Atsigulu ant lovos. Norisi pailsėti, pamiegoti, bet aš per daug
pavargusi ir kartu per daug įsiaudrinusi, akys nenori merktis.
Žiūriu į lubas, tyrinėju vainiko lapiją. Šiandien jis primena man
skrybėlę, plačiakraštę skrybėlę, kokias vienu tarpu nešiojo
moterys: tarsi milžiniški nimbai virš galvos, apkaišyti vaisiais,
gėlėmis ir egzotiškų paukščių plunksnomis; kaip virš galvos
plevenantys įsikūniję rojaus vaizdai.
Po minutės vainikas nusidažys spalvomis ir man prieš akis ims
plaukti paveikslai. Tai bent pavargau — lyg būčiau važiavusi visą
naktį, iki aušros, su kažkokiu tikslu, apie kurį dabar negalvosiu,
ir vienas kitam būtume pasakoję istorijas, kad neužmigtume, ir
pakaitom sėdę prie vairo, o saulei išlindus žiūrint į priekį mums
būtų atrodę, kad šonuose kažkas šmėsčioja: violetiniai žvėrys
krūmynuose palei kelią, migloti žmonių siluetai, dingstantys vos
tik pažvelgi į juos tiesiai.

Aš per daug pavargau tęsti šitą istoriją. Per daug pavargau
galvoti apie tai, kur esu. Štai kitokia istorija, geresnė. Jinai apie
tai, kas atsitiko Moirai.
Dalį jos užpildysiu pati, dalį išgirdau iš Almos, o ši iš
Doloresos, kuri sužinojo ją iš Džaninos. Džaninai papasakojo
Teta Lidija. Netgi tokiose vietose ir tokiomis aplinkybėmis
esama sąjungininkų. Tuo galima pasikliauti: visada ir visur rasis
vienokių ar kitokių sąjungininkų.
Teta Lidija pasikvietė Džaniną į savo kabinetą.

Palaimintas tavo vaisius, turbūt pasakė Teta Lidija, pagaliau
pakėlusi akis nuo popieriaus, kuriame kažką rašė. Kiekviena
taisyklė turi išimtį: tuo taip pat galima pasikliauti. Tetoms
leidžiama skaityti ir rašyti.
Viešpats teatveria, turbūt atsakė Džanina savo bespalviu ir
perregimu kaip žalio kiaušinio baltymas balsu.

Jaučiu, kad galiu tavimi pasitikėti, Džanina, pasakė Teta
Lidija, pagaliau atitraukusi žvilgsnį nuo popieriaus lapo ir
įsmeigusi jį pro akinius į Džaniną — žvilgsnį, kuris mokėjo būti
kartu grasinantis ir maldaujantis. Padėk man, sakė tas žvilgsnis,
mes visos čia įklimpusios. Tu patikima, kalbėjo ji toliau, ne taip,
kaip kai kurios kitos.
Ji manė, kad Džaninos verkšlenimai ir atgailavimai šį tą
reiškia, ji manė, kad Džanina palūžo, kad tapo tikratike.
Tačiau tuo metu Džanina buvo kaip mažas šunytis, kurį taip
daug kartų ir taip daug žmonių nežinia už ką spardė, kad jis už
vieną akimirką malonės dabar pasirengęs prieš bet ką virsti
aukštielninkas.
Todėl, matyt, Džanina pasakė: tikiuosi, Teta Lidija. Tikiuosi,
kad tapau verta jūsų pasitikėjimo. Ar kažkaip panašiai.
Džanina, pasakė Teta Lidija, atsitiko siaubingas dalykas.
Džanina nudūrė akis į grindis. Kad ir kas būtų atsitikę, ji
žinojo — jos neapkaltins, ji nekalta. Bet ji ir anksčiau buvo
nekalta, o kokia iš to nauda? Todėl vis tiek jautė kaltę, tarsi ją
tuoj turėtų nubausti.
Ar girdėjai apie tai, Džanina? — švelniai paklausė Teta Lidija.
Ne, Teta Lidija, atsakė Džanina. Ji žinojo, kad dabar reikia
pakelti akis, pasižiūrėti tiesiai į Tetą Lidiją. Po akimirkos jai tai
pavyko.
Nes jeigu žinai, tai labai mane nuvilsi, pasakė Teta Lidija.
Prisiekiu Dievu, pasakė Džanina su apsimestiniu įkarščiu.
Teta Lidija leido sau patylėti. Sukaliojo rašiklį. Moiros nebėra
su mumis, pagaliau pasakė.
Ak, tarė Džanina. Tai jos nejaudino. Moira nebuvo jos draugė.
Ar ji mirė? Paklausė po pertraukėlės.
Tada Teta Lidija papasakojo jai visą istoriją. Per Pratimus
Moira pakėlė ranką prašydamasi į tualetą. Ir išėjo. Teta Elžbieta
budėjo prie tualeto. Teta Elžbieta kaip visada laukė už durų;
Moira įėjo vidun. Po kiek laiko Moira pašaukė Tetą Elžbietą:
klozetas užsikimšo, ar Teta Elžbieta negalėtų ateiti sutaisyti? Tai
tiesa, klozetai kartais užsikemša. Kai kas tyčia prigrūda ten
tualetinio popieriaus, kad taip atsitiktų. Tetos ieškojo patikimo
būdo užkirsti tam kelią, bet biudžetas skurdus ir teko naudotis
tuo, kas yra, o užrakinti tualetinio popieriaus neatėjo į galvą.
Gal būtų buvę prasminga laikyti popierių už durų ant stalelio ir
kiekvienai įeinančiai dalinti po lapelį ar keletą. Bet tai vėliau.
Reikia palaukti, kol viskas grįš į senas vėžes, tada diegti
naujoves.
Teta Elžbieta, nieko blogo neįtardama, įėjo į tualetą. Teta
Lidija turėjo pripažinti, jog tai buvo kiek neapgalvotas jos
poelgis. Kita vertus, ji ir prieš tai ne kartą buvo tvarkiusi klozetą
ir viskas baigėsi gerai.
Moira nemelavo, vanduo buvo apsėmęs grindis, jame
plaukiojo irstančių išmatų gabalai. Menkas malonumas, Teta
Elžbieta susierzino. Moira mandagiai pasitraukė į šalį, o Teta
Elžbieta nuskubėjo į Moiros nurodytą kabiną ir pasilenkė prie
bakelio. Ji norėjo pakelti keramikinį dangtį ir patampyti viduje
kriaušę ir kamštį. Tuo metu, kai ji abiem rankomis suėmė
dangtį, staiga iš nugaros jai tarp šonkaulių buvo įbestas
kažkoks aštrus, kietas ir gal net metalinis daiktas. Nejudėk,
pasakė Moira, arba sukišiu iki galo, žinau, kur reikia, kiaurai
perdursiu plautį.
Vėliau paaiškėjo, kad Moira išardė vieną bakelį ir išėmė iš jo
ilgą aštrią svirtį, kuri vienu galu tvirtinama prie rankenėlės, o
kitu — prie grandinės. Jeigu moki, tą visai nesunku padaryti, o
Moirai mechanika nekeldavo keblumų, ji susitaisydavo
automobilį, jeigu gedimas būdavo nerimtas. Netrukus po to
įvykio bakelių dangčiai buvo apvynioti grandine, užtat vandeniui
išsiliejus juos nuimti užtrukdavo amžinybę. Taip pas mus įvyko
keli tvanai.
Teta Elžbieta nematė, kas jai buvo įsmeigta į šoną, pasakė
Teta Lidija. Ji drąsi moteris...
O, taip, patvirtino Džanina.
...bet ne lengvabūdė, pridūrė Teta Lidija suraukusi kaktą.
Perdėtas Džaninos pritarimas kartais nuskambėdavo kaip
patyčia. Teta Elžbieta padarė taip, kaip Moira liepė, kalbėjo
toliau Teta Lidija. Moira atėmė jos elektrinį botagą ir švilpuką,
liepė atsegti juos nuo diržo. Paskui nusivarė Tetą Elžbietą
laiptais į rūsį. Jos buvo antrame aukšte, ne trečiame, tad
tereikėjo įveikti porą laiptatakiu. Visur vyko pamokos,
koridoriuose nieko nebuvo. Jos pastebėjo kitą Tetą, bet ji buvo
pačiame koridoriaus gale ir nežiūrėjo jų pusėn. Teta Elžbieta
galėjo tą akimirką suklykti, bet žinojo, kad Moira nejuokauja;
Moiros reputacija ne per geriausia.
O, taip, paantrino Džanina.
Moira nusivarė Tetą Elžbietą tuščios drabužinės koridoriumi,
pro sporto salę į katilinę. Ji liepė Tetai Elžbietai nusivilkti visus
drabužius...
O, sudejavo Džanina, lyg būtų pasibaisėjusi tokia
šventvagyste.
...ir Moira, nusivilkusi savuosius, persirengė Tetos Elžbietos
drabužiais, kurie jai buvo ankštoki, bet vis dėlto tiko. Ji Tetos
Elžbietos nepažemino, leido jai apsivilkti savo raudoną suknelę.
Kyką suplėšė skivytais ir surišo jais Tetą Elžbietą užkrosnyje.
Vienu skivytu užkimšo burną ir aprišo aplinkui, kitu — apvyniojo
jai kaklą, o galą iš nugaros pririšo prie kojų. Ji klastinga ir
pavojinga, pasakė Teta Lidija.
Džanina paprašė: ar galiu atsisėsti? Lyg viso to jai jau būtų
buvę per daug. Pagaliau ji turi šį tą mainais, tegu simboliškai.
Taip, Džanina, pasakė Teta Lidija nustebusi, nors suprato, kad
šį kartą atsakyti negalima. Ji juk prašė Džaninos dėmesio, prašė
palaikymo. Ji parodė į kėdę kampe. Džanina prisitraukė kėdę
arčiau.
Aš galėjau tave užmušti, pasakė Moira, saugiai užkišusi Tetą
Elžbietą į užkrosnį, kad niekas nepamatytų. Galėjau taip
sužaloti, kad visą gyvenimą būtum kreiva šleiva. Galėjau
šmaukštelėti štai šituo per galvą arba su šituo išdurti akį.
Tiesiog prisimink, kad to nepadariau, jeigu kas.
Šių žodžių Teta Lidija Džaninai necitavo, bet aš įsivaizduoju,
kad ji galėjo pasakyti ką nors panašaus. Šiaip ar anaip, ji Tetos
Elžbietos neužmušė ir nesudarkė ir, praėjus porai dienų,
atsipeikėjusi po septynių užkrosnyje praleistų valandų ir, reikia
manyti, po tardymo — nes sąmokslo galimybės nei Tetos, nei
kas kitas neatmetė — ji grįžo į Centrą.
Moira visada stovėdavo išsitempusi ir ryžtingu žvilgsniu
žiūrėdavo priekin. Atlošdavo pečius, ištiesindavo nugarą, tvirtai
suspausdavo lūpas. Mūsų laikysena buvo kitokia. Dažniausiai
eidavome nuleidusios galvas, įbedusios žvilgsnį į rankas arba į
žemę. Moira nė kiek nebuvo panaši į Tetą Elžbietą, netgi su rudu
vienuolišku galvos apdangalu, bet jos tiesi laikysena turėjo
įtikinti budinčius Sargus, kurie niekada iš arti neapžiūrinėdavo
nei mūsų, nei Tetų, o gal net ypač Tetų, nes Moira pražygiavo
tiesiai pro juos ir išėjo pro priekines duris, kaip žmogus, kuris
žino, kur eina; priėmė atiduodamą pagarbą, pateikė Tetos
Elžbietos pasą, kurio jie nepasivargino patikrinti — nes kas
išdrįs taip įžeisti Tetą — ir dingo iš akių.
Ak, pasakė Džanina. Kas žino, ką jinai jautė? Gal jai norėjosi
džiūgauti. Jeigu taip, to tikrai neparodė.
Taigi, Džanina, tarė Teta Lidija. Štai ko aš iš tavęs noriu.
Džanina išplėtė akis ir nutaisė kuo nekaltesnę ir
dėmesingesnę miną.
Noriu, kad klausytum ausis ištempus. Gal dar kas yra čia
įsipainiojęs.
Taip, Teta Lidija, patikino Džanina
Ateisi ir viską man pasakysi, mieloji, gerai? Jeigu ką nors
nugirsi.
Taip, Teta Lidija, pasakė Džanina. Ji žinojo, kad jai nebereikės
klūpoti priešais visą klasę ir klausytis, kaip mes šaukiame, kad
ji dėl visko kalta. Dabar kurį laiką kalta bus kuri nors kita.
Laikinai ji paleista nuo pavadžio.
Tai, kad ji papasakojo apie šį pokalbį Tetos Lidijos kabinete
Doloresai, nieko nereiškė. Tai nereiškė, kad ji negalėtų paliudyti
prieš kurią nors iš mūsų, jeigu tik pasitaikytų proga. Mes tai
žinojome. Elgėmės su ja taip, kaip žmonės elgiasi su bekoju
luošiu, ties gatvės kampu pardavinėjančiu pieštukus. Kaip
įmanydamos vengėme jos, apsimesdavome rūpestingos, kai
nebuvo kito kelio. Ji kėlė mums pavojų, mes tai žinojome.
Doloresa, matyt, patapšnojo jai per petį, girdi, šaunuolė, kad
mums papasakojo. Kur tas pokalbis įvyko? Sporto salėje, einant
miegoti. Doloresos lova buvo šalia Džaninos.
Tą naktį mes perpasakojome tą istoriją, pašnabždomis
perduodamos ją prietemoje iš vienos lovos į kitą.
Moira kažkur ten. Laisvėje arba jau negyva. Ką ji darys?
Mintis, ką ji darys, plėtėsi tol, kol užpildė visą kambarį. Rodos,
tuoj nugriaudės sprogimas, į vidų pabirs langų stiklai, atsilapos
durys... Moira dabar galinga, ją išleido į laisvę, ji pati
išsilaisvino. Dabar ji laisva moteris.
Manau, kad mus tai gąsdino.
Moira buvo tarytum liftas atvirais šonais. Mums nuo jos svaigo
galva. Mes jau buvome beprarandančios laisvės skonį,
beįtikinčios, kad šitos sienos mus saugo. Aukštesniuose
atmosferos sluoksniuose tu iširsi, išgaruosi, išsisklaidysi, nes
ten nebebus slėgio, kuris to neleistų. Ir vis dėlto Moira buvo
mūsų svajonė. Mes laikėme ją apkabinę, ji slapta buvo su
mumis, kaip tylus juokas; ji buvo tarsi lava po kasdienybės
plėvele. Moiros šviesoje Tetos neatrodė tokios bauginančios ir
absurdiškos, Jų galia nebuvo visa apimanti. Jas galima įstumti į
kampą tualete. Drąsa — štai kas mus kerėte kerėjo.
Tikėjomės, kad ją tuoj parvilks, kaip kad buvo prieš tai.
Negalėjome įsivaizduoti, ką šįkart gali jai padaryti. Šiaip ar taip,
ką nors labai bloga.
Bet nieko neįvyko. Moira nesirodė. Kol kas.

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Tai atkurti įvykiai. Viskas čia atkurta. Aš atkuriu įvykius dabar,
išsitiesusi ant viengulės savo lovos, perkratydama mintyse savo
žodžius, ką reikėjo, ko nereikėjo sakyti, ką reikėjo, o ko
nereikėjo daryti, kaip reikėjo suvaidinti. Jeigu kada nors
ištruksiu iš čia...

Ties šia vieta stabtelėsiu. Aš ketinu ištrūkti iš čia. Tai nesitęs
amžinai. Visais blogais laikais žmonės taip manydavo ir
neapsirikdavo, vienokiu ar kitokiu būdu išsilaisvindavo, ir tai
netrukdavo amžinai. Nors kartais tai užtrukdavo visą jiems
skirtą amžių.
Kai iš čia ištruksiu, jeigu kada nors pavyks visa tai įamžinti,
bet kuria forma, netgi perduodant iš lūpų į lūpas, tai vis tiek bus
atkurti įvykiai, dar per vieną žingsnį nutolę nuo tiesos.
Neįmanoma atpasakoti ko nors tiksliai taip, kaip viskas vyko,
nes neįmanoma nieko tiksliai nusakyti, visada tenka ką nors
praleisti, esama per daug sudėtinių vyksmo dalių, pusių,
priešsrovių, atspalvių; per daug gestų, reiškiančių viena ar kita,
per daug pavidalų, kurių neįmanoma iki galo nupasakoti, per
daug kvapų ore ar skonių ant liežuvio, per daug pustonių —
visko per daug. Bet jeigu jūs, koks nors žmogus iš ateities, ir
prisikasite iki čia, prašom prisiminti: jūs niekada nebūsite
gundomas pajusti būtinybės atleisti — vyrui ar moteriai.
Patikėkite, sunku tam atsispirti, bet prisiminkite, kad atleidimas
taip pat galia. Maldauti atleidimo yra galia ir neduoti jo ar
dovanoti jį yra galia, galbūt visų didžiausia.
O gal čia svarbu visai ne naudojimasis savo galia. Gal svarbu
ne tai, kas turi teisę ką savintis, kas ką kam gali padaryti, net ir
nužudyti bei likti už tai nenubaustas. Gal svarbu ne tai, kas turi
teisę sėdėti, o kas privalo klūpoti ar gulėti išskėtęs kojas. Galbūt
svarbu tai, kas kam ką gali padaryti ir jam už tai bus atleista.
Nesakykite man, kad tai vienas ir tas pats.
Noriu, kad mane pabučiuotum, pasakė Vadas.
Be abejo, prieš tai šis tas įvyko. Tokie prašymai nesiranda iš
niekur nieko.

Pagaliau aš užmigau ir sapnavau, kad segiu auskarus, kurių
vienas sulūžęs; tai nieko nereiškia, tiesiog protas varto senus
popierius, tada mane pažadino Kora, ji atnešė vakarienę ant
padėklo, ir laikas grįžo į savo senas vėžes.
— Geras vaikas? — klausia Kora, statydama padėklą. Ji ir taip
jau viską žino, juk iš vienų namų į kitus naujienos perduodamos
iš lūpų į lūpas, bet jai malonu išgirsti apie tai, tarsi nuo mano
žodžių tas faktas taps realesnis.
— Normalus, — atsakau. — Paliks. Mergaitė.
Kora man šypsosi, taip reikšmingai šypsosi. Tokiomis
akimirkomis jai atrodo, kad ji atlieka prasmingą darbą.
— Tai gerai, — sako. Jos balse šmėsteli ilgesys, o aš galvoju:
aišku, ji būtų norėjusi dalyvauti. Tai tarsi vakarėlis, į kurį jai
neleidžiama eiti.
— Gal ir mes greitai turėsime savo, — droviai tarsteli.
Sakydama „mes“ ji turi galvoje mane. Aš turiu apdovanoti
kolektyvą, pateisinti savo išlaikymą, kaip skruzdžių motinėlė.
Rita man priešiška, bet Kora atvirkščiai. Ji netgi priklauso nuo
manęs. Ji turi viltį ir aš esu jos vilties nešėja.
Jos viltis pati paprasčiausia. Ji nori, kad Gimimo Diena vyktų
čia, su svečiais, vaišėmis ir dovanomis, ji nori palepinti vaikutį
virtuvėje, lyginti jam drabužėlius, kaišioti sausainius, kai niekas
nemato. Aš turiu suteikti jai visus tuos džiaugsmus. Geriau jau
ji būtų man neprielanki, aš to labiau verta.
Vakarienei troškinta jautiena. Niekaip negaliu jos pabaigti, nes
įpusėjusi prisimenu tai, ką praėjusi diena buvo visai ištrynusi iš
atminties. Teisybę jie sako, gimdymas ar dalyvavimas jame
sukelia transą, visas kitas tavo gyvenimas dingsta, sutelki
dėmesį tiktai į tą akimirką. Bet dabar jis vėl sugrįžta pas mane
ir aš žinau, kad nesu jam pasiruošusi.
Laikrodis vestibiulyje apačioje išmuša devynias. Prispaudžiu
rankas prie šlaunų, įkvepiu oro ir leidžiuosi koridoriumi, paskui
tyliai žengiu laiptais žemyn. Serena Džoj turbūt dar tenai, kur
vyko Gimdymas; pasisekė, to jis negalėjo numatyti. Tokiomis
dienomis Žmonos praleidžia ten valandų valandas — padeda
išvynioti dovanas, liežuvauja, prisigeria. Reikia kažkaip
numalšinti pavydą. Nulipusi žemyn einu koridoriumi į priešingą
pusę, pro duris, vedančias į virtuvę, prie kitų durų — jo. Stoviu
už jų, jausdamasi kaip mokyklinukė, iškviesta pas direktorių į
kabinetą. Kuo aš nusikaltau?
Man čia būti neleistina. Draudžiama likti vienoms su Vadais.
Mūsų paskirtis daugintis, mes ne sugulovės, ne geišos, ne
kurtizanės. Priešingai: padaryta viskas, kas įmanoma, kad
būtume nuo tos kategorijos atskirtos. Mūsų tikslas ne
linksminti, čia nėra kur slaptiems geismams keroti, meilikavimu
nei iš jų, nei iš mūsų jokių ypatingų glamonių neišgausi, nėra už
ko meilei užsikabinti. Mes esame dvikojės gimdos, štai ir viskas:
šventi indai, nešiojamos bažnytinės taurės.
Tai kodėl jis nori su manimi susitikti — naktį, akis į akį?
Jeigu mane pagaus, tada mano likimas priklausys nuo
Serenos Džoj malonės. Jam nedera kištis į namiškių auklėjimą,
tai moterų reikalas. Už tai gresia perklasifikavimas. Aš galiu
tapti Nemoterimi.
Bet atsisakyti su juo susitikti gali būti dar pavojingiau. Juk
aišku, kieno rankose tikroji valdžia.
 Bet, matyt, jis kažko iš manęs nori. Norėti yra silpnybė. Kaip
tik ši silpnybė, kad ir kokia ji būtų, ir gundo mane. Tarsi siauras
plyšelis sienoje, kuri anksčiau buvo neįžvelgiama. Jeigu prikišiu
akį prie jos, prie jo silpnybės, gal aiškiau pamatysiu savo kelią.
Noriu žinoti, ko jam reikia.
Pakeliu ranką ir pasibeldžiu į duris šio uždrausto kambario,
kuriame aš niekada nebuvau ir į kurį jokios moterys neįeina.
Net Serena Džoj čia neužeina, o tvarko jį Sargai.
Kokios paslaptys, kokie totemai čia laikomi?
Man leidžiama įeiti. Atidarau duris ir įžengiu vidun.
Tai, ką matau įžengusi, — įprastinis gyvenamasis kambarys.
Turėčiau sakyti: tai, ką matau įžengusi, — atrodo kaip įprastinis
gyvenamasis kambarys. Be abejo, rašomasis stalas su
kompakalbiu, už jo — odinis krėslas. Ant stalo vazonas su gėle,
laikiklis rašikliams, popieriai. Ant grindų rytietiškas kilimas,
židinys be ugnies. Dar nedidelė sofutė, aptraukta rudu pliušu,
televizorius, pristatomas staliukas, pora kėdžių.
Bet palei visas sienas — vien knygų lentynos. Pilnos knygų.
Knygos, knygos, knygos — sustatytos atvirai, be jokių užraktų,
be durelių. Nenuostabu, kad mums nevalia čia užeiti. Tai
uždraustų vaisių oazė. Stengiuosi į jas nespoksoti.
Vadas stovi priešais nedegantį židinį, vienos rankos alkūne
atsirėmęs į raižyto medžio lentyną virš židinio, kitą susikišęs į
kišenę. Tokia dirbtinė poza, tarytum kokio dvarininko ar
reklaminio modelio iš iliustruoto žurnalo vyrams! Ko gero, iš
anksto sugalvojo, kad taip stovės man įėjus. Išgirdęs beldimą,
turbūt puolė prie židinio ir įsikomponavo tenai. Trūksta tik juodo
22
raiščio ant akies ir kaklaraiščio su pasagomis.
Mintys pačios lenda į galvą, greitos kaip staccato, kaip
smegenų virpesiai. Lengva nemačiom šaipytis. Bet aš
panikuoju. Iš tikrųjų mane kausto siaubas.
Aš tyliu.
— Uždaryk duris, — sako jis gana maloniu balsu. Uždarau, vėl
atsisuku.
— Sveika, — sako jis.

Tai anų laikų pasisveikinimas. Seniai jo negirdėjau, metų
metus. Čia jis atrodo netinkamas, netgi juokingas, šuolis į
praeitį, pokštas. Nesumetu, kaip man tiktų atsakyti.
Jaučiu, tuoj pravirksiu.
Matyt, jis pastebi, nes žiūri į mane susirūpinęs, šiek tiek
susiraukęs, o gal visai ir nesusirūpinęs, tiesiog suirzęs.
— Eikš čia, — sako. — Sėskis.
Ištraukia man kėdę, pastato priešais savo stalą. Tada apeina
stalą ir atsisėda už jo — lėtai ir, kaip man atrodo, manieringai.
Iš to judesio suprantu, kad jis atsikvietė mane čionai ne tam,
kad vienaip ar kitaip prie manęs liestųsi man to nenorint. Jis
šypsosi. Šypsena neatrodo grėsminga ar grobuoniška, formali
šypsena, draugiška, bet santūroka, lyg būčiau kačiukas ant
palangės. Kačiukas, kurį jis apžiūrinėja, bet kurio pirkti
neketina.
Sėdžiu ant kėdės tiesi, susidėjusi rankas ant kelių. Man
atrodo, kad mano kojos raudonais plokščiapadžiais batais
nesiekia grindų. Bet, žinoma, siekia.
— Tau, be abejo, visa tai keista, — taria jis.
Aš tik žiūriu į jį. Labai švelniai pasakyta, mėgsta kartoti
motina. Mėgdavo kartoti.
Aš tarytum cukraus vata: cukrus ir oras. Suspausk mane ir aš
virsiu mažu šleikščiai gličiu rausvu seilėtu gniužulu.
— Turbūt tai iš tiesų atrodo keista, — sako jis, lyg būčiau ką
nors atsakiusi.
Gaila, kad neturiu skrybėlės su kaspinu po smakru.
— Aš noriu... — sako jis.
Valdausi, kad nepasilenkčiau į priekį. Na? Na, na? Na ko? Ko
gi jis nori? Bet aš neišsiduosiu, neparodysiu, kaip man rūpi.
Vyksta derybos, tuoj įvyks mainai. Kas nekantrauja, tas
pralaimi. Veltui nieko neduosiu, tik mainais.
— Aš norėčiau... — sako jis. — Kvailai skamba, žinoma. — Ir
tikrai jis sutrikęs, susidrovėjęs, kaip buvo sakoma anksčiau ir
kaip vyrai anksčiau dažnai atrodydavo. Jis ne toks jaunas, kad
neprisimintų, kaip drovimasi ir kaip tai anuomet patikdavo
moterims. Jauni nebemoka tokių triukų, jiems jų niekada
nereikėjo.
— Norėčiau, kad tu pažaistum su manim žodžių loto, — sako
jis.
Sėdžiu išsitempusi. Stengiuosi, kad nesujudėtų nė vienas
veido raumuo. Tai štai kas yra uždraustajame kambaryje!
Žodžių loto! Man norisi juoktis, klykti iš juoko, griūti nuo kėdės.
Kadaise tai buvo nusenusių ponių ir ponų žaidimas, vasarą arba
senelių namuose, kai televizorius nieko gero nerodo. Arba
paauglių senais senais laikais. Mano mama turėjo rinkinį,
laikydavo koridoriaus spintoje kartu su Kalėdų eglutės
žaisliukais kartoninėse dėžėse. Kartą ji mėgino mane įtraukti,
kai buvau trylikos — man tada buvo juodos dienos, kvailysčių
amžius. Dabar, žinoma, viskas kitaip. Dabar mums tai
uždrausta. Dabar tai pavojinga. Dabar tai nepadoru. Dabar jam
nedera to daryti su Žmona. Dabar apie tai svajojama. Dabar tuo
Vadas kompromituoja save. Tarsi būtų pasiūlęs man narkotikų.
— Gerai, — sakau tarsi abejingai. O iš tikrųjų vos prakalbu.
Jis nepaaiškina, kodėl nori žaisti loto su manimi. Aš ir
neklausiu. Tiesiog išsitraukia dėžę iš stalčiaus ir nuima viršų.
Dėžėje man pažįstamos plastifikuotos medinės kortelės,
kvadratais suskirstyta lenta, laikikliai raidėms. Jis išberia
korteles ant stalo ir ima jas versti. Po kurio laiko prisidedu ir aš.
— Moki žaisti? — klausia.
Aš linkteliu.
Žaidžiame dvi partijas. Ženklas dėlioju. Čiaupas. Fazanas.
Zigota. Laikau rankose blizgančias korteles apvalintais kampais,
čiupinėju raides. Neapsakomas malonumas. Tai ir yra laisvė —
laisvės mirksnis. Raišas dėlioju. Sodžius. Kokia prabanga.
Kortelės tarsi ledinukai, mėtiniai ledinukai, tokios pat vėsios.
Šaltmėtiniai saldainiai, taip jie vadinosi. Mielai įsikiščiau į burną.
Jos turėtų žaliųjų citrinų skonio. Raidė „G“. Gaivi, šiek tiek
rūgšteli ant liežuvio, skanumėlis.
Aš laimiu pirmą partiją ir leidžiu jam laimėti antrą: vis dar
nežinau sąlygų, ko galėsiu paprašyti mainais.
Galiausiai jis sako, kad man laikas grįžti namo. Taip ir sako:
grįžti namo. Jis turi galvoje mano kambarį. Pasiteirauja, ar
pareisiu, lyg laiptai būtų tamsiausia gatvė. Sakau, pareisiu. Mes
praveriame duris, tik siaurą plyšelį, ir klausomės, ar nieko nėra
koridoriuje.
 Tai nelyginant pasimatymas. Nelyginant grįžimas į bendrabutį
po uždarymo.
Tai sąmokslas.
— Ačiū, — sako jis. — Už žaidimą. Paskui priduria: —
Pabučiuok mane.
Aš galvoju apie tai, kaip vonioje nukeliu bakelio dangtį, tyliai
ir atsargiai, kad Kora neišgirstų. Ištraukiu aštrųjį strypą ir
susikišu į rankovę, paskui slapta atsinešu į Vado kambarį, kai
kitą kartą pakvies, nes po tokio prašymo visada būna kitas
kartas, ar tu sakai „taip“, ar „ne“. Įsivaizduoju, kaip prieinu prie
Vado jo pabučiuoti, šitame kambaryje, nuvelku jam švarką, lyg
leisdama ar kviesdama žengti toliau, tikrosios meilės link,
apkabinu abiem rankom ir ištraukusi svertą iš rankovės staiga
bedu aštrųjį galą jam tarp šonkaulių. Įsivaizduoju, kaip kraujas
pliūpteli iš jo, karštas kaip sriuba, seksualus, tiesiai man ant
rankų.
Iš tikrųjų aš nieko tokio neįsivaizduoju. Visa tai įterpta vėliau.
Gal tuo metu turėjau apie tai galvoti, bet negalvojau. Kaip jau
sakiau, tai atkurti įvykiai.
— Gerai, — sakau. Prieinu ir suspaudusi lūpas prisiliečiu prie
jo lūpų. Užuodžiu skutimosi kremą, įprastinį kremą, dvelkteli
tokiu pažįstamu naftalinu. Jausmas toks, lyg pirmą kartą jį
matyčiau.
Jis atsitraukia, žiūri į mane iš viršaus. Veide vėl šypsena, ta
drovioji. Kokia nekaltybė.
— Ne šitaip, — sako jis. — Taip, lyg iš tikrųjų.
Jis buvo toks liūdnas.
Tai irgi atkurta.
 IX
NAKTIS
DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS
Einu atgal, per blausų koridorių, paskui į viršų žingsnius
slopinančiais laiptais, vogčiomis tykinu į savo kambarį. Tenai
atsisėdu ant kėdės, tamsoje, su savo raudona suknele,
susagstyta visomis sagomis, visais kabliukais. Tik apsirengusi
galiu blaiviai mąstyti.
Man reikia perspektyvos — štai ko. Gelmės iliuzijos, kurią
sukuria rėmai, formų išsidėstymas plokštumoje. Perspektyva
būtina. Antraip lieka tik du matavimai. Antraip tu gyveni
prisiplojusi veidu prie sienos, viskas tik milžiniškas pirmas
planas, viskas arti — smulkmenos, plaukai, paklodės raukšlė,
veido molekulės. Tavo pačios oda kaip žemėlapis, bergždumo
diagrama, skersai išilgai išvagota takelių, kurie veda į niekur.
Antraip gyveni šia akimirka. O aš nenoriu ja gyventi.
Bet kaip tik joje aš ir esu ir niekur iš jos nedingsiu. Laikas —
spąstai ir aš juose įstrigau. Turiu užmiršti savo slaptąjį vardą ir
visus kelius atgal. Dabar mano vardas Fredinė ir aš gyvenu čia.
Gyvenk šia diena, džiaukis kuo gali, daugiau tu nieko neturi.
Laikas apibendrinti.
Man trisdešimt treji. Aš rudaplaukė. Penkios pėdos, septyni
coliai be batų. Man sunku prisiminti, kokia buvau. Mano
kiaušidės gyvybingos. Liko dar vienas šansas.
Bet kažkas pasikeitė — dabar, šį vakarą. Pasikeitė aplinkybės.
Aš galiu ko nors paprašyti. Gal nedaug, bet ko nors.
Vyrai yra sekso mašinos, sakė Teta Lidija, ir nieko daugiau.
Jiems tik viena galvoj. Turite išmokti jais manipuliuoti savo
naudai. Vedžioti juos už nosies, kalbant metaforiškai. Taip
gamtos sukurta. Taip Dievo sumanyta. Toks yra pasaulis.
Teta Lidija tiesiai taip nesakė, bet tai buvo justi kiekviename
jos žodyje. Tai pleveno virš jos kaip auksinis nimbas virš
tamsiųjų amžių šventojo galvos. Kaip ir tie šventieji, ji buvo
prakauli ir bekūnė.
Bet kaip prie viso to dera Vadas — sėdi savo kabinete, žaidžia
žodžiais, kažko nori — ko? Kad su juo pažaistų, švelniai
pabučiuotų, taip, lyg iš tikrųjų.
Žinau, kad turiu žiūrėti į tai rimtai, į tuos jo norus. Tai gali būti
svarbu, tai gali atverti man duris, gali pražudyti. Sėdžiu
tamsoje, lauko prožektorių spinduliai apšviečia mano lango
stačiakampį, skverbdamiesi pro užuolaidas — plonytes, kaip
nuotakos suknelė, kaip ektoplazma, — viena mano ranka laiko
suėmusi kitą, aš nežymiai linguoju pirmyn ir atgal — bet daryk
ką nori, visas tas dalykas man atrodo juokingas.
Jis norėjo, kad žaisčiau su juo žodžių loto, kad pabučiuočiau
taip, lyg iš tikrųjų.
Tai keisčiausias kada nors gyvenime man atsitikęs dalykas.
Viskas priklauso nuo konteksto.
Prisimenu kartą matytą televizijos laidą, jos kartojimą,
filmuotą prieš daug metų. Man buvo gal septyneri ar aštuoneri,
per maža, kad suprasčiau. Viena iš tų istorinių kultūrinių laidų,
kurias mėgo žiūrėti motina. Vėliau ji bandė man paaiškinti, kad
tai, kas buvo rodoma, vyko iš tikrųjų, bet man vis tiek atrodė,
kad tai tik išgalvota istorija. Maniau, kad kas nors ją sukūrė.
Turbūt visi vaikai taip vertina įvykius, kurie vyko iki jų. Tai tiktai
pramanas/ne taip baisu.
Tai buvo dokumentinė laida apie vieną iš karų. Interviu su
žmonėmis, ištraukos iš tų laikų nespalvotų filmų ir nuotraukos.
Nedaug ką prisimenu, tik nuotraukų kokybę, tarsi jos būtų buvę
padengtos saulės ir dulkių mišiniu, ir dar tuos tamsius šešėlius
žmonėms po antakiais ir palei skruostikaulius.
Interviu su vis dar gyvais žmonėmis buvo rodomi spalvoti.
Geriausiai prisimenu vieną moterį, kuri buvo lagerio prižiūrėtojo
meilužė — lagerio, į kurį buvo suvaryti žydai prieš juos
išžudant. Krosnyse, pasakė motina, bet nuotraukose jokių
krosnių nebuvo, ir aš pamaniau, kad žmonės mirdavo virtuvėse.
Vaikui toks dalykas atrodo itin kraupus. Krosnyse kažkas
kepama, o paskui valgoma. Pamaniau, kad tie žmonės buvo
suvalgyti. Tam tikra prasme, ko gero, taip ir buvo.
Iš jų kalbos supratau, kad tas žmogus buvo žiaurus ir
negailestingas. Meilužė — mama paaiškino, ką reiškia meilužė,
ji nesistengė nieko nuslėpti, būdama ketverių aš jau turėjau
knygutę su iškylančiais lytinių organų paveikslėliais, — meilužė
kadaise buvo labai graži. Vienoje nespalvotoje nuotraukoje jinai
ir kita moteris su atskirais maudymosi kostiumėliais, batais su
platformomis, puošniomis plačiakraštėmis tų laikų skrybėlėmis
ir „katės akių“ saulės akiniais sėdėjo ant šezlongų prie baseino.
Baseinas buvo prie jų namų, o namai netoli stovyklos su
krosnimis. Moteris sakė nepastebėjusi nieko neįprasto. Ji neigė
žinojusi apie krosnis.
Duodama interviu — po keturiasdešimties ar penkiasdešimties
metų, — ji jau merdėjo nuo emfizemos. Dažnai kosėjo ir buvo
labai sulysusi, beveik permatoma, bet vis dar didžiavosi savo
išvaizda. (Tik pažiūrėk, pasakė mama, negalėdama nuslėpti
susižavėjimo. Vis dar puikuojasi savo grožiu.) Ji buvo kruopščiai
nugrimuota, blakstienos storai nudažytos, skruostikauliai,
kuriuos oda buvo aptempusi kaip guminė pirštinė, nurausvinti
skaistalais. Moteris buvo pasipuošusi perlais.
Jis nebuvo pabaisa, pasakė ji. Žmonės sakė, kad jis pabaisa,
bet jis ne pabaisa.
Apie ką ji apskritai galvojo? Turbūt apie nieką; bent jau ne
tada, ne tais laikais. Ji tik galvojo, kaip jai reikėtų galvoti. Laikai
buvo nenormalūs. Ji didžiavosi savo išvaizda. Ji netikėjo, kad jis
pabaisa. Jai jis nebuvo pabaisa. Tikriausiai jis turėjo kokių nors
mielų įpročių: švilpaudavo duše nepataikydamas į taktą, dievino
triufelius, vadino savo kalę Meilute ir mokino tarnauti šerdamas
žalios mėsos kąsneliais. Kaip lengva pripaišyti humaniškumą bet
kuriam žmogui. Kokia prieinama pagunda. Didelis vaikas,
matyt, sakydavo sau. Sugrudusia širdimi nubraukdavo sruogą
jam nuo kaktos, pakštelėdavo į ausį, ir ne todėl, kad būtų ko
nors iš jo norėjusi. Instinktyviai stengdamasi nuraminti,
palengvinti. Ša, ša, sakydavo, kai jis naktį pabusdavo nuo
košmaro. Kaip tu vis dėlto vargsti. Ji viskuo tuo tikėjo, kitaip
argi būtų galėjusi taip gyventi? Jeigu ne grožis, ji buvo labai
eilinė moteris. Tikėjo padorumu, maloniai elgėsi su tarnaite
žyde — na, pakankamai maloniai, maloniau negu buvo būtina.
Praėjus kelioms dienoms po to nufilmuoto interviu, ji
nusižudė. Apie tai buvo pranešta, tiesiog per televizorių.
Niekas jos nepaklausė, ar jinai jį mylėjo.
 Šiandien geriausiai prisimenu jos grimą.

Atsistoju tamsoje ir imu sagstytis. Paskui išgirstu kažką —
viduje, savo kūne. Manyje kažkas lūžo, suskilo, tikrai.
Griausmas kyla aukštyn, veržiasi iš įtrūkio viduje, užlieja veidą.
Be jokio įspėjimo — juk aš visai dabar negalvojau nei apie čia,
nei apie ten, negalvojau apie nieką. Jeigu išleisiu tą griausmą
lauk, tai bus kvatojimas, pernelyg garsus, pernelyg ilgai
trunkantis, kas nors vis tiek išgirs, ir tada subildės skubūs
žingsniai, pasigirs komandos ir kas žino? Nuosprendis:
neadekvačios emocijos, „pikta“ gimda, kaip sakydavo anksčiau.
Isterija. O paskui adata, tabletė. Gali ir nebeatsibusti.
Užspaudžiu burną delnais lyg norėčiau vemti, puolu ant kelių,
juokas kaip lava kunkuliuoja gerklėje. Įšliaužiu į spintą,
prispaudžiu kelius prie krūtinės, dusinu jį. Skauda šonkaulius
nuo spaudimo, aš purtausi, banguoju kaip seisminė banga,
veržiuosi kaip ugnikalnis, sprogstu. Spintoje viskas raudona,
juokas kaip gimimas, ak, numirti iš juoko.
Slopinu jį kabančio apsiausto klostėse, markstydamasi
spaudžiu iš akių ašaras. Bandau nusiraminti.
Po kurio laiko viskas praeina, kaip epilepsijos priepuolis. Na
štai — aš sėdžiu spintoje. Nolite te bastardes carborundorum.
Tamsoje užrašo neįžvelgiu, bet čiuopiu smulkias raideles
pirštais, tarsi Brailio raštą. Tie žodžiai dabar skamba mano
galvoje ne kaip malda, bet labiau kaip įsakymas, tik ką jie man
liepia daryti? Vis tiek jie man beverčiai, tie senoviniai hieroglifai,
kuriems pamestas raktas. Kam ji rašė, kam stengėsi? Iš čia
neįmanoma ištrūkti.
Guliu ant grindų, tankiai kvėpuoju, paskui lėčiau, išlyginu
kvėpavimą, kaip per nėščiųjų gimnastiką. Dabar girdžiu tik kaip
plaka mano širdis: atsiveria ir užsiveria, atsiveria ir užsiveria,
atsiveria.
 X
DVASIOS RITINIAI
DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS
Kitą rytą išgirdau klyksmą ir trenksmą. Kora išmetė iš rankų
padėklą su pusryčiais. Tai mane ir pažadino. Aš vis dar pusiau
gulėjau spintoje, pasidėjusi galvą ant sulankstyto apsiausto.
Matyt, nusitraukiau nuo pakabos ir užsnūdau; akimirką
negalėjau suprasti, kur esu. Kora klūpėjo šalia manęs, jutau,
kaip jos ranka liečia man nugarą. Kai sujudėjau, ji vėl suklykė.
Kas atsitiko? — paklausiau keldamasi.
Oi, tarė ji. O aš pamaniau...
Ką ji pamanė?
Kaip... pasakė ji.
Ant grindų gulėjo sudužę kiaušiniai, bala apelsinų sulčių ir
stiklo šukės.
Aš atnešiu dar, pasakė ji. Viskas perniek. Ką tu veikei ant
grindų? Ir ji ėmė kelti, statyti mane, kaip pridera, ant kojų.
Nenorėjau jai sakyti, kad šiąnakt nė nebuvau atsigulusi į lovą.
Nėra kaip to paaiškinti. Pasakiau, kad galbūt apalpau. Tik
pabloginau: bemat įsikibo.
Tai vienas pirmųjų ženklų, tarė patenkinta. Ir dar vėmimas. Ji
žinojo, kad laiko tam dar per mažai, bet labai to norėjo.
Ne, čia ne tai, atsakiau. Aš sėdėjau ant kėdės. Esu tikra, kad
ne tai. Tiesiog susvaigo galva. Stovėjau štai čia ir staiga viskas
aptemo.
Matyt, persitempei, pasakė ji, po visko, kas vakar buvo.
Išsekai.
Ji turėjo galvoje Gimimą ir aš jai pritariau. Dabar aš jau
sėdėjau ant kėdės, o ji klūpomis rinko nuo grindų stiklo šukes ir
kiaušinių liekanas ir dėjo ant padėklo. Servetėle nusausino
apelsinų sulčių balutę.
Reikia atsinešti šluostę, pasakė. Klaus, kam man reikia dar
kiaušinių. Nebent apsieitum be jų. Ji sušnairavo į mane
gudriomis akutėmis, ir aš supratau, kad bus geriau, jeigu abi
apsimesime, kad aš suvalgiau pusryčius. Jeigu ji pasakys, kad
rado mane gulinčią ant grindų, iškils per daug klausimų. Dėl
sudužusios stiklinės vis tiek turės pasiaiškinti, bet Rita bumbės,
jeigu reikės virti antrus pusryčius.
Apsieisiu, pasakiau. Nesu tokia alkana. Taip būna, kai
apsvaigsta galva. Bet skrebutį suvalgyčiau, pasakiau. Nenorėjau
likti visai be pusryčių.
Jis buvo nukritęs ant grindų, pasakė ji.
Nesvarbu, atsakiau. Taigi sėdėjau ir valgiau juodos duonos
skrebutį, kol ji nuėjo į vonią ir išmetė į klozetą kiaušinius, kurių
jau nebesuvalgysi. Paskui grįžo.
Pasakysiu, kad išmečiau padėklą iš rankų, nusprendė.
Man buvo malonu, kad ji pasiryžusi meluoti dėl manęs, netgi
dėl tokios smulkmenos, net jeigu dėl savo pačios naudos. Tarp
mūsų užsimezgė ryšys.
Nusišypsojau jai. Tikiuosi, kad niekas tavęs negirdėjo,
pasakiau.
Bet aš tikrai persigandau, atsakė ji jau eidama pro duris su
padėklu. Iš pradžių maniau, kad čia tik tavo drabužiai. Paskui
sakau sau, kodėl jie čia guli ant grindų? Pamaniau, kad tu...
Pabėgau..
Na... taip, bet... Bet čia buvai tu.
Taip, pasakiau. Aš.

Tai buvau aš, o ji išėjo su padėklu ir grįžo su šluoste valyti
likusių sulčių, o Rita tą dieną murmėjo, kad namuose priviso
atgrubnagių. Galva nežinia kuo užimta, visai nežiūri, kur eina,
pasakė ji, ir mes gyvenome toliau lyg nieko nebūtų atsitikę.

Tai buvo gegužės mėnesį. Mes išgyvenome pavasarį. Tulpių
žydėjimo metas baigėsi, jų žiedlapiai iškrito vienas po kito kaip
dantys. Kartą sode susidūriau su Serena Džoj — ji buvo
priklaupusi ant pagalvėlės, lazda gulėjo šalia ant žolės. Sodo
žirklėmis karpė sėklų dėžutes. Eidama pro šalį su krepšiu
apelsinų ir aviena, viena akimi ją stebėjau. Serena Džoj
nusitaikydavo, apimdavo kotelį ašmenimis ir mėšlungišku
judesiu nurėždavo dėžutę. Kas tai — gresiantis artritas? Ar
kažkoks žaibo karas, kamikadzė, besitaikantis į išburkusias
gėlių genitalijas? Į bręstančio vaisiaus kūną. Manoma, kad
nukirpus sėklų dėžutes svogūnėlis išsaugo energiją.
Šventoji Serena atgailauja parklupusi ant kelių.
Dažnai taip save linksmindavau, piktokai iš jos šaipydamasi,
bet per daug neįsismagindavau. Nedera per ilgai žiūrėti į Sereną
Džoj iš nugaros.
Juk troškau turėti tokias žirkles.
Tai štai. Paskui mums žydėjo irisai, puikūs ir vėsūs,
besistiebiantys ant savo aukštų stiebų, tarsi išpūsti iš stiklo,
tarsi akimirksniu sustingęs pastelinio vandens pliūpsnis,
balzganai mėlyni, balzganai violetiniai ir tamsesni, aksominiai ir
tamsraudoniai, juodos džiugūnės saulėje, indigo mėlynumo
šešėliai ir dailieji auskarėliai, tokie moteriški, kad keista, kaip iki
šiol jų niekas neišrovė su šaknimis lauk. Serenos Džoj sodas
tarsi turi ardomąjį užtaisą, jauti, kaip tai, kas pakasta po žeme,
spraudžiasi lauk, nebyliai stiebiasi į šviesą, lyg norėtų parodyti,
pasakyti: kas tik bus nutildyta, visa triukšmingai prabils ir bus
išgirsta, nors ir be garso. Tikras Tenisono sodas, apsunkęs nuo
kvapų, maloniai suglebęs; atmintyje atgyja kitas žodis:
„leipstantis“. Šviesa į tą sodą liejasi iš saulės, tai tiesa, bet nuo
pačių gėlių taip pat kyla karštis ir tu jį jauti: lyg laikytum delną
per colį virš rankos, virš peties. Jis kvėpuoja šilumoje,
įkvėpdamas save. Kai tokią dieną eini per jį, tarp bijūnų, tarp
gvazdikų, galva ima svaigti.
Žilvitis, apsipylęs žiedais, gundomai šnibžda, negali jo
negirdėti. Pasimatymas, sako jis, terasos; šnypščiamieji garsai
perbėga man per nugarą, nukrečia kaip karštis. Vasarinė
suknelė šiugžda apie šlaunis, po padais stiebiasi žolė, akių
kampučiuose kažkas šmėsčioja, tarp šakų; plunksnos,
plasnojimas, foršlagai, į paukštį lekiantis medis, metamorfozių
šėlsmas. Dievaičių pasirodymo metas, ir oras pritvinkęs geismo.
Netgi namo plytos suminkštėjusios, beveik apčiuopiamos; jeigu
atsiremsiu į jas, jos bus šiltos ir priglundančios. Nuostabu, kaip
veikia draudimai. Ar vakar prie kontrolės punkto jam apsvaigo
galva, ar jam pakirto kojas, kai man iškrito pasas, o jis
pasilenkė jo paimti ir užmatė mano kulkšnį? Neturiu nei
nosinės, nei vėduoklės — naudojuosi tuo, kas po ranka.
 Žiemos ne tokios pavojingos. Man reikia kietumo, šalčio,
standumo, o ne tokio apsunkimo, lyg būčiau melionas ant
stiebelio, ne tokio pavandenijusio sarpumo.
Mes su Vadu pasirašėme susitarimą. Tai ne pirmas toks
susitarimas istorijoje, nors jo forma neįprasta.
Du ar tris vakarus aš ateinu pas jį po vakarienės, bet tik
gavusi ženklą. Jį duoda Nikas. Jeigu man einant į krautuvę arba
grįžtant jis blizgina automobilį ir jeigu jo kepurė pakreipta ant
šono arba jis visai be kepurės, tada ateinu. Jeigu jo nėra arba
kepurė uždėta tiesiai, pasilieku savo kambaryje kaip paprastai.
Savaime suprantama, Ceremonijų dienoms tai negalioja.
Keblumų, kaip įprasta, kelia Žmona. Po vakarienės ji eina į
miegamąjį, ir iš jo gali išgirsti, kaip aš tykinu koridoriumi, nors
ir labai stengiuosi žengti tyliai. Arba pasilieka svečių kambaryje
megzti savo begalinių šalikų Angelams, jardų jardus
besidriekiančių įmantrių ir niekam nereikalingų vilnonių
žmogeliukų: toks, matyt, jos dauginimosi būdas. Svečių
kambario durys, kai ji tenai, paliekamos praviros ir aš nedrįstu
pro jas eiti. Kai gaunu ženklą, bet negaliu nusileisti laiptais ar
pereiti koridoriumi pro svečių kambarį, Vadas supranta. Jis žino
mano padėtį geriau negu kas kitas. Jis žino visas taisykles.
Vis dėlto kartais Serena Džoj išeina iš namų aplankyti kokios
kitos Vado Žmonos, ligonės; tai vienintelė proga, kai ji gali
vakare išeiti viena. Eidama pasiima lauktuvių: torto, pyrago,
kepaliuką Ritos keptos duonos arba stiklainį želės iš sode
augančių mėtų. Jos dažnai serga, tos Vadų Žmonos. Ligos
paįvairina jų gyvenimą. Na, o mes — Tarnaitės ir netgi
Mortos — stengiamės nesusirgti. Mortos nenori būti
atstatydintos, nežinia, kur jos tada keliaus? Senučių dabar retai
tesutiksi. O mums bet kokia rimta liga, ilgai užsitęsusi ir
alinanti, svorio ar apetito netekimas, plaukų slinkimas, tonzilių
uždegimas reiškia galą. Prisimenu, kaip Kora pavasario
pradžioje sirgdama gripu svirduliavo po namus, slapčia
laikydamasi durų staktos, stengdamasi nekosėti. Šiek tiek
peršalau, pasakė, kai Serena Džoj užklausė.
Ir pati Serena Džoj retsykiais leidžia sau atsikvėpti ir keletui
dienų įsirango į lovą. Tada ateina kitų eilė ją linksminti — ant
laiptų pasigirsta linksmas Žmonų kudakavimas ir drabužių
šlamėjimas. Ji gauna tortų ir pyragų, želės ir gėlių iš jų sodų.
Tą jos daro pakaitomis. Pagal kažkokį nematomą,
neaptariamą tvarkaraštį. Kiekviena stengiasi nepasiglemžti
dėmesio daugiau negu jai priklauso.
Tais vakarais, kai Serena Džoj turi išeiti, mane tikrai
pakviečia.

Pirmą kartą buvau suglumusi. Aš nesuvokiau jo norų, o tai, ką
juose įžvelgiau, atrodė verta juoko, kvaila, kaip suvarstomų
batų fetišizavimas.
Ir dar jaučiausi tarsi nusivylusi. Ko aš tikėjausi pirmą kartą už
tų uždarų durų? Ko nors, ko liežuvis neapsiverčia ištarti, gal,
pavyzdžiui, ropomis ant keturių, kokio nors iškreipto būdo,
bizūno, luošinimo? Mažų mažiausiai — smulkios seksualinio
pobūdžio manipuliacijos, nedidelės anų laikų silpnybės, dabar
jam užgintos, draudžiamos įstatymo ir baudžiamos
amputavimu. Tačiau prašymas sužaisti loto, lyg mes būtume
seniai susituokusi pora arba vaikai, atrodė kraštutinai
nesveikas, taip pat savotiška prievarta. Tokio pasiūlymo prasmė
buvo miglota.
Taigi, išėjusi iš kambario aš vis dar nežinojau, ko jis norėjo ir
kodėl, ir ar galėčiau tai įvykdyti. Jeigu tai sandėris, mainų
sąlygas dera aptarti iš anksto. Šito jis tikrai nepadarė. Maniau,
gal jis su manimi žaidžia, kaip katė su pele, bet dabar man
atrodo, kad jis ir pats gerai nesuvokė savo elgesio motyvų ir
troškimų. Jie dar nebuvo pasiekę žodžių lygmens.

Antrasis vakaras prasidėjo taip pat kaip pirmasis. Aš priėjau
prie durų, jos buvo uždarytos, pasibeldžiau, buvau pakviesta
įeiti. Paskui sužaidėme tas pačias dvi partijas glotniomis rusvai
gelsvomis kortelėmis. Žodynas, kvarcas, hašišas, silfidė,
šiukšlė, visokios priebalsių kombinacijos, kokias tik galiu
sugalvoti ar prisiminti. Liežuvis sutino nuo skaitymo paraidžiui.
Lyg būčiau vartojusi seniau mokėtą, bet dabar beveik užmirštą
kalbą, susijusią su papročiais, kurių jau kadai nebelikę nė
ženklo: cafe au lait23 prie staliuko lauko kavinėje su sviestine
bandele, absentas aukštoje taurėje arba krevetės piltuvėlyje iš
laikraščio — dalykai, apie kuriuos esu skaičiusi, bet kurių
niekada nesu mačiusi. Lyg būčiau mėginusi vaikščioti be
ramentų, kaip tose nenatūraliose senų televizijos filmų scenose.
Tu gali tai padaryti. Žinau, kad gali. Taip ir mano protas vartėsi
ir kliuvinėjo už rezonansinių priebalsių, slydinėdamas per
ovalius balsius kaip žvirgždo akmenėlius.
Vadas kantriai laukdavo, kol apsispręsiu, pasufleruodavo
teisingą žodžio rašybą. Mes visada galime pasižiūrėti į žodyną,
pasakė jis. Jis pasakė „mes“. Supratau, kad pirmą kartą jis leido
man laimėti.
Maniau, kad tą vakarą viskas bus taip pat, įskaitant ir bučinį
nakčiai. Bet kai užbaigėme antrą partiją, jis pasirąžė kėdėje.
Atsirėmė alkūnėmis į ranktūrius, sudūrę pirštų galiukus ir
pasižiūrėjo į mane.
Turiu tau mažą dovanėlę, pasakė.
Jis šyptelėjo. Paskui ištraukė viršutinį stalo stalčių ir kažką iš
jo išėmė. Akimirką palaikė suėmęs dviem pirštais. Lyg
svarstydamas — duoti man ar ne. Nors ir apverstą, aš jį
pažinau. Kadaise jų būdavo visur. Tai buvo žurnalas, skirtas
moterims, kaip atrodė iš viršelio — manekenė ant blizgiojo
popieriaus vėjyje besiplaikstančiais plaukais, apsimuturiavusi
kaklą šaliku, dažytomis lūpomis; rudens mados. Maniau, kad
visi tokie žurnalai buvo sunaikinti, bet štai jis, atgyvena,
asmeniniame Vado kabinete, kur mažiausiai gali tikėtis rasti tokį
daiktą. Vadas pasižiūrėjo žemyn į manekenę, kuri dabar žvelgė į
jį; jis vis dar šypsojosi, ta savo ilgesinga šypsena. Apžiūrinėjo ją
kaip kokį nykstantį gyvūną zoologijos sode.
Matydama žurnalą, kurį jis laikė priešais mane kaip jauką, aš
jo užsinorėjau. Užsinorėjau taip smarkiai, kad net pirštų galus
užgėlė. Tuo pat metu mano troškimas man pasirodė banalus ir
absurdiškas, nes anuomet tokių žurnalų per daug nevertinau.
Pavartydavau pas stomatologą, kartais lėktuve, nusipirkdavau ir
pasiimdavau į viešbutį — jie užpildydavo laisvą laiką, kol
laukdavau Luko. Peržiūrėjusi juos išmesdavau, nes būdavo
nebereikalingi, ir po kelių dienų jau nebeprisimindavau, apie ką
ten buvo rašoma.
 Bet dabar aš prisimenu. Visame kame, kas ten buvo rašoma,
slypėjo pažadas. Jie prekiavo virsmais, siūlė nesibaigiančius
galimybių rinkinius, nusidriekiančius kaip atspindžiai vienas
prieš kitą stovinčiuose veidrodžiuose. Jie siūlė vieną nuotykį po
kito, vieną garderobą po kito, vieną patobulinimą po kito, vieną
vyrą po kito. Jie siūlė atsijauninimą, skausmo numalšinimą ir
nežemišką, amžiną meilę. Tikrasis jų pažadas buvo
nemirtingumas.
Štai ką, pats to nežinodamas, jis laikė rankose. Jis pervertė
puslapius. Pajutau, kaip pasilenkiau į priekį.
Jis senas, pasakė Vadas, tam tikra retenybė. Regis, aštuntojo
dešimtmečio, Vogue. Mestelėjo atsainiai, lyg žinovas vyno
pavadinimą. Pagalvojau, gal norėsi pasivartyti.
Aš atšlijau. Gal jis tikrina mane, nori pasižiūrėti, kaip giliai
man įskiepyta doktrina. Tai draudžiama, pasakiau.
Čia galima, tyliai pasakė jis. Logiška. Jeigu jau sulaužiau
pagrindinį tabu, tai kodėl abejoju dėl kito, kur kas
nereikšmingesnio? Arba dar kito, ir dar kito; kas pasakys, kur
pabaiga? Už tam tikrų durų tabu išgaruoja.
Paėmiau iš jo žurnalą ir apsukau. Štai ir vėl siluetai iš mano
vaikystės: drąsios, ryžtingos, pasitikinčios moterys, rankos
išskėstos, lyg norėtų apkabinti visatą, kojos plačiai išžergtos,
tvirtai įaugusios į žemę. Ta poza kiek renesansiška, bet primena
man princus, o ne mergeles įmantriai sugarbanotomis
šukuosenomis. Ir tos atviros akys, patamsintos makiažo, —
taip, bet jos panašios į pasiruošusių pulti kačių akis. Neišsigąs,
nesuvirpės, tik ne su tokiais apsiaustais ir šiurkštaus tvido
kostiumėliais, ne su tokiais aulinukais iki pat kelių. Tikros
piratės su moteriškais portfeliais grobiui ir arkliškais godžiais
dantimis.
Vartydama puslapius jaučiau, kad Vadas mane stebi. Žinojau,
kad darau tai, ko neturėčiau daryti, ir jam malonu matyti, kaip
aš tai darau. Turėjau jaustis nusikaltėle, Tetos Lidijos akimis,
tokia ir buvau. Bet aš nesijaučiau nusikaltėle. Veikiau ne visai
padori, lyg Eduardo VII laikų „pajūrio kurorto“ atvirukas. Ką jis
man dar duos? Korsetą su gumelėmis?
Kam jums jis? — paklausiau.
 Kai kurie iš mūsų išsaugojo prisirišimą prie senų dalykų.
Bet juk juos turėjo sudeginti, pasakiau. Ėjo per namus, kūrė
laužus...
Tai, kas kelia pavojų masių rankose, lyg ir ironiškai, o gal ir
ne, pradėjo jis, yra visiškai nekenksminga tiems, kurių
akstinas...
Nepriekaištingas, pasakiau aš.
Jis oriai linktelėjo. Nesuprasi, rimtai ar ne.
Bet kam rodote jį man? — paklausiau ir tuoj pat pasigailėjau.
Ką jis man gali atsakyti? Kad linksminasi mano sąskaita? Juk jis
turi žinoti, kokie skausmingi man priminimai apie praeitį.
To, ką išgirdau, tikrai nelaukiau. O kam dar aš galiu
parodyti? — atsakė jis ir vėl apsiniaukė.
Ar žengti toliau? Nenorėjau jo per smarkiai, per anksti mygti.
Žinojau, kad nesu nepakeičiama. Ir vis dėlto paklausiau, itin
atsargiai: O savo žmonai?
Jis tarytum susimąstė. Ne, pasakė. Ji nesuprastų. Apskritai ji
su manim nebesikalba. Pastaruoju metu nedaug teturime
bendro.
Štai kur visa bėda, aišku kaip dieną: žmona jo nesupranta.
Štai kodėl aš čia. Sena kaip pasaulis tiesa. Sunku net patikėti,
kad taip banalu.

Trečią vakarą paprašiau jo rankų kremo. Nenorėjau pasirodyti
kaulytoja, bet rūpėjo gauti, kas įmanoma.
Ko rankų? — perklausė jis, kaip visada mandagiai. Jis sėdėjo
prie stalo priešais. Manęs beveik neliesdavo, neskaitant to
privalomo bučinio. Nei grabaliojimo, nei sutankėjusio
kvėpavimo — nieko; tai tarsi būtų buvę nederama, tiek jam,
tiek man.
Rankų kremo, pakartojau. Arba veido. Mūsų oda labai
sausėja. Kažkodėl vietoj „mano“ pasakiau „mūsų“. Mielai būčiau
paprašiusi dar vonios aliejaus, tokių spalvotų burbuliukų, kurių
būdavo anksčiau; apvalus stiklinis jų indas stovėjo mamos
vonioje ir atrodė man tikras stebuklas. Bet nusprendžiau, kad
jis nežinos, kas tai per daiktas. Vis tiek jų turbūt daugiau
nebegamina.
 Sausėja? — pasitikslino Vadas, lyg niekada anksčiau nebūtų
pagalvojęs apie tokį dalyką. Ir ką gi jūs darote?
Tepamės sviestu, atsakiau. Kai jo būna. Arba margarinu.
Dažniausiai margarinu.
Sviestu, pakartojo jis susimąstęs. Labai išradinga. Sviestu. Jis
nusijuokė.
Būčiau galėjusi jam trenkti.
Manau, kad pavyks gauti, pasakė jis, tarsi nusileisdamas
vaikui, užsimaniusiam kramtomosios gumos. Bet ji gali užuosti.
Kažin, ar ta baimė atėjusi ne iš praeities patyrimų. Senos
praeities: lūpų dažai ant marškinių apykaklės, kvepalai ant
rankogalių, scenelė pusiaunaktį kokioje nors virtuvėje ar
miegamajame. Neturinčiam tokios patirties vyriškiui tokia mintis
net nešautų į galvą. Nebent jis klastingesnis negu atrodo.
Aš atsargiai, pažadėjau. Be to, ji niekada taip arti nebūna.
Kartais būna, pasakė jis.
Aš nuleidau akis. Buvau pamiršusi. Jaučiau, kaip raustu. Tais
vakarais nesinaudosiu, atsakiau.
Ketvirtą vakarą jis davė man rankų kremo plastikiniame
buteliuke be etiketės. Jis nebuvo labai geros kokybės. Atsidavė
augaliniu aliejumi. „Slėnių lelija“ ne man. Tai buvo kremas,
skirtas naudoti ligoninėse praguloms tepti. Bet aš vis tiek
padėkojau.
Blogiausia, pasakiau, kad neturiu kur jo laikyti.
Savo kambaryje, atsakė jis, tarsi tai būtų akivaizdu.
Suras, pasakiau. Kas nors suras.
Kaip tai? — paklausė jis, lyg iš tiesų nesuprastų. Gal ir
nesuprato. Jau ne pirmą kartą paaiškėja, kad jis visiškai nežino,
kokiomis sąlygomis mes gyvename.
Apieško. Mūsų kambarius apieško.
Ir ko ieško? — paklausė jis.
Tada, regis, man trūko kantrybė. Skutimosi peiliukų, atsakiau.
Knygų, užrašų, daiktų iš juodosios rinkos. Visko, ko mes
neturime turėti. Jėzau Marija, betgi jūs turite tai žinoti. Mano
balsas skambėjo pikčiau nei norėjau, bet jis net nemirktelėjo.
Tuomet laikysi jį čia, pasakė.
Taip ir padariau.
 Jis žiūrėjo, kaip aš tepuosi kremu rankas, paskui veidą, Vadas
vėl stebėjo mane tarsi pro grotas. Norėjau nusisukti nuo jo —
jaučiausi, lyg būčiau kartu su juo vonioje, — bet neišdrįsau.
Nevalia užmiršti, kad aš jam tiktai užgaida.

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Kai po dviejų ar trijų savaičių vėl atėjo Ceremonijos vakaras,
pastebėjau, kad viskas pasikeitė. Atsirado nesmagumas, kurio
nebūdavo anksčiau. Anksčiau man tai būdavo darbas,
nemalonus darbas, kurį norėjosi kuo greičiau užbaigti ir
atsikratyti. Grūdinkis, sakydavo man mama prieš egzaminus,
kurių nenorėdavau laikyti, arba prieš lendant į šaltą vandenį.
Tuo laiku per daug nemąstydavau, ką tas žodis reiškia, tik
jaučiau, kad susijęs su metalu, su šarvais, taigi dabar aš taip ir
padarysiu — užsigrūdinsiu. Apsimesiu, kad manęs čia nėra, nėra
šiame kūne.

Vadas taip pat buvo nusišalinęs, atsiskyręs nuo savo kūno,
dabar tai supratau. Galbūt jis galvojo apie pašalinius dalykus
visą tą laiką būdamas su manimi — tikriau, su mumis, nes ir
Serena Džoj tais vakarais būdavo kartu. Gal jis galvojo apie tai,
ką veikė visą dieną, arba apie golfą, arba apie tai, ką valgė
vakarienei. Lytinis aktas, nors jis atsainiai jį ir atlikdavo, matyt,
buvo beveik nesąmoningas, kaip pasikasymas.
Bet tą vakarą, pirmąjį po to, kai tarp mūsų įsigaliojo tas
naujas susitarimas — nežinau nė kaip tai pavadinti, — aš ėmiau
jo gėdytis. Visų pirma pajutau, kad jis iš tikrųjų žiūri į mane, ir
man tai nepatiko. Lempos kaip visada degė, nes Serena Džoj
baiminosi kad ir menkiausio romantikos ar erotiškumo
dvelktelėjimo — net pro baldakimą skverbėsi ryški sietyno
šviesa. Lyg gulėtum ant operacinio stalo, visiems matoma, lyg
būtum scenoje. Žinojau, kad mano kojos plaukuotos, apžėlusios
kuokštais, kaip būna, kai atauga kadaise skusti plaukeliai; taip
pat jaučiau pažastis, nors jis, žinoma jų ir nematė. Man buvo
nejauku. Tas kopuliacijos aktas, galbūt apvaisinimas, man
turėtų reikšti ne daugiau negu bitė gėlei, bet jis tapo nederamu,
trikdančiu padorumo taisyklių laužymu, o to anksčiau nebuvo.
 Jis man nebebuvo daiktas. Štai kur šuo pakastas. Tą vakarą
aš tai supratau ir tas supratimas liko. Jis darė padėtį
sudėtingesnę.
Mano požiūris į Sereną Džoj taip pat pasikeitė. Anksčiau
tiesiog nekenčiau jos už tai, kad prisideda prie to, kas su
manimi vyksta, už tai, kad taip pat manęs nekenčia ir bodisi
mano buvimu, ir už tai, kad augins mano vaiką, jeigu man
pagaliau pavyktų jį pagimdyti. Bet dabar — nors nekenčiau jos
kaip ir anksčiau, o ypač kai ji sugniaužusi man pirštus taip, kad
jos žiedai įsirėždavo man į kūną, traukdavo rankas į viršų,
greičiausiai, kad man būtų kuo nepatogiau, — ta mano
neapykanta jau nebebuvo tokia gryna ir be priemaišų. Iš dalies
aš jai pavydėjau; bet kaip galėjau pavydėti tokiai akivaizdžiai
sunykusiai ir nelaimingai moteriai?
Galima pavydėti tiktai tam, kas turi tai, ką, tavo manymu,
turėtum turėti pati. Ir vis dėlto aš pavydėjau.
Kita vertus, jaučiausi prieš ją kalta. Jaučiausi įsibrovusi į
teritoriją, kuri priklauso jai. Dabar, kai slapta susitikinėjau su
Vadu, net jeigu vien pažaisti jo žaidimų ir pasiklausyti jo kalbų,
mūsų funkcijos nebesiskyrė taip smarkiai, kaip turėtų. Aš kažką
iš jos atimdavau, nors ji to ir nežinojo. Aš ją apvaginėjau. Gal ji
pati to visai ir nebūtų norėjusi, ir jai to nereikia ir ji netgi
atsisakytų, vis tiek tai buvo jos, ir jeigu aš tai atimdavau, tą
paslaptingąjį „tai“, kurio pati negaliu apibūdinti — juk Vadas
nebuvo manęs įsimylėjęs, aš nenorėjau tikėti, kad jis jautė man
tokio stiprumo jausmus, — kas tada likdavo jai?
O kodėl man turėtų rūpėti? — pasakiau sau. Ji man tuščia
vieta, ji manęs nemėgsta, akimirksniu išspirtų mane lauk, arba
dar blogiau, jeigu tik rastų dingstį. Jeigu, pavyzdžiui, sužinotų.
Jis negalėtų sutrukdyti, išgelbėti manęs; namuose visi moterų,
tiek Mortos, tiek Tarnaitės, nusižengimai yra vien tik Žmonos
kompetencija. Ji pikta ir kerštinga, aš tai žinojau. Ir vis dėlto
negalėjau atsikratyti tų smulkių sąžinės priekaištų.
Be to, dabar jis buvo lyg ir mano valdžioje. Ir man tai patiko.
Kam apsimetinėti? Man tai nepaprastai patiko.
Bet Vadas lengvai galėjo mane išduoti — žvilgsniu, gestu,
užuomina, kuri kiekvienam atskleistų, kad tarp mudviejų kažko
esama. Jis beveik taip padarė Ceremonijos vakarą. Ištiesė
ranką tarsi norėdamas paglostyti man veidą; aš pasukau galvą į
šoną, norėdama jį įspėti ir vildamasi, kad Serena Džoj to
nepastebėjo, ir jis atitraukė ranką, užsisklendė savyje ir
atsidavė savo kryptingai kelionei į tikslą.
Daugiau taip nedarykite, pasakiau jam kitą kartą, kai buvome
dviese.
Ko nedaryti? — paklausė.
Nelieskite manęs taip, kai mes... kai ji šalia.
Ar aš Rečiau? — paklausė jis.
Dėl jūsų mane išsiųs, pasakiau. Į Kolonijas. Jūs tai žinote.
Arba dar kur blogiau. Maniau, kad prie žmonių jis turi ir toliau
vaidinti ir žiūrėti į mane kaip į didelę vazą arba langą —
interjero detalę, negyvą arba permatomą.
Atsiprašau, pasakė jis. Aš nenorėjau. Bet man tai atrodo...
Kas? — paklausiau, nes jis nutilo.
Bejausmiška, pasakė jis.
Ar ilgai galvojote, kol tai supratote? — paklausiau. Iš to, kaip
dabar su juo kalbėjau, galite suprasti, kad mūsų santykiai
pasikeitė.

Kitoms kartoms, sakydavo Teta Lidija, bus daug lengviau.
Moterys darniai gyvens vienoje šeimoje; jūs būsite jiems kaip
dukros, o kai gimstamumo rodikliai pagerės, mums nebereikės
kelti jūsų iš vienų namų į kitus, nes jūsų jau bus pakankamai.
Tokiomis sąlygomis įmanu užmegzti tikros meilės ryšius, sakė ji
įtaikiai mirksėdama. Moterys, susivienijusios dėl bendro tikslo!
Padedančios viena kitai kasdieniniuose savo darbuose, kartu
žygiuojančios gyvenimo keliu, kiekviena atliekanti jai skirtą
užduotį. Kodėl moteris turėtų viena apeiti visus namų ūkio
kampus, kad jie būtų tvarkingi? Tai neprotinga ir nehumaniška.
Jūsų dukterys bus laisvesnės. Visos drauge mes triūsiame tam,
kad kiekviena iš jūsų turėtų savo sodelį, kiekviena iš jūsų — vėl
rankų grąžymas, pridusęs balsas, — ir tai tik vienas pavyzdys.
Iškeltas pirštas grūmoja mums. Bet juk nebūsime
nepasotinamos begėdės ir nereikalausime to, ko dar nėra, ar
ne?
 Iš esmės aš esu jo meilužė. Valstybės vyrai visada turėdavo
meilužių, kodėl gi dabar turėtų būti kitaip? Teisybė, tvarka
dabar kitokia. Meilužes būdavo įprasta laikyti atskiruose
nameliuose ar nuosavuose butuose, o dabar viskas susiliejo ir
susimaišė. Bet, pažvelgus giliau, viskas taip pat. Daugiau ar
mažiau. Anuomet kai kuriuose kraštuose būdavo sakoma
„moteris iš šalies“. Aš esu ta moteris iš šalies. Mano darbas
duoti tai, ko trūksta. Net ir žaisti žodžių loto. Absurdiška ir, be
to, žeminanti padėtis.
Kartais atrodo, kad ji žino. Kartais atrodo, kad jie susitarę.
Kartais atrodo, kad ji pati pastūmėjo jį ir dabar juokiasi iš
manęs; kaip aš retsykiais su ironija juokiuosi iš savęs. Tegu visa
našta gula ant jos, galbūt sako ji sau. Gal ji visiškai nutolo nuo
jo; gal tokia jos laisvės samprata.
Bet net jei ir taip, aš dabar laimingesnė negu buvau. Atsirado
ką veikti. Kuo užpildyti laiką užuot vienišai sėdėjus savo
kambaryje. Yra apie ką galvoti. Aš nemyliu Vado, nieko
panašaus, bet jis man įdomus, jis užima erdvę, jis daugiau nei
šešėlis.
Kaip ir aš jam. Jam aš daugiau nebesu tik naudojamas kūnas.
Ne vien laivas be krovinio, taurė be vyno, krosnis — šiurkščiai
tariant — be bandos. Jam aš nebesu tuščia.

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Einu su Glenine vasaros gatve. Šilta, drėgna; anksčiau tai
būdavo atvirų suknelių ir basučių metas. Mūsų abiejų
krepšiuose braškės — dabar braškių mėnuo, todėl valgysim jas
ir valgysim, kol pasidarys bloga — ir paketėliai su žuvimi. Žuvį
pirkome krautuvėje „Kepaliukai ir žuvys“ su medine iškaba —
besišypsančia žuvimi su blakstienomis. Duonos kepaliukų ten
vis dėlto neparduoda. Dauguma šeimininkių kepa pačios, bet
jeigu pritrūksta, „Kasdieninėje duonoje“ gali gauti sudžiūvusių
riestainių ir susiraukšlėjusių spurgų. „Kepaliukai ir žuvys“ beveik
niekada nedirba. Kam krautuvei dirbti, jeigu nėra ko parduoti?
Jūrų žuvininkystė nustojo egzistavusi prieš keletą metų, tos
retai pasitaikančios žuvelės yra iš žuvų ūkių ir atsiduoda
dumblu. Per žinias skelbia, kad pakrantės paliktos „pūdymuoti“.
Aš dar prisimenu jūrų liežuvį, juodadėmę menkę, kardžuvę,
moliuskus, tuną; omarus, kimštus ir keptus, lašišas, rausvas ir
riebias, keptas gabaliukais. Nejaugi visos išmirė kaip banginiai?
Girdėjau tokį gandą — jis atvilnijo begarsiais žodžiais, vos
krutinant lūpas, kol stovėjome eilėje, laukdamos atidarant
krautuvę, į kurią mus priviliojo nuotrauka su sultingos baltos
žuvies filė gabaliukais vitrinoje. Nuotrauka išstatoma tada, kai
krautuvėje esama prekių, o jeigu nėra, išimama. Ženklų kalba.
Šiandien mes su Glenine einam iš lėto; mums karšta su
ilgomis suknelėmis, pažastys sudrėkusios, mes pailsome. Per
tokią šutrą bent jau nereikia mūvėti pirštinių. Kažkur šiame
kvartale buvo ledainė. Neprisimenu pavadinimo. Viskas taip
greitai keičiasi, pastatai nugriaunami arba pakeičiama jų
paskirtis, sunku išsaugoti juos atmintyje, kokie jie buvo
anksčiau. Galėjai užsisakyti dvigubą porciją, o jeigu
paprašydavai, užbarstydavo šokolado trupinėlių. Jie vadinosi
kažkokiu vyrišku vardu. „Džoniai“? „Džekiai?“ Nepamenu.
Mes eidavome tenai, kai ji buvo maža ir aš ją pakeldavau, kad
pro stiklinį vitrinos šoną matytų indus su ledais, kurie būdavo
tokių švelnių spalvų — šviesiai oranžiniai, šviesiai žali, šviesiai
rausvi, ir aš skaitydavau jai pavadinimus, kad ji galėtų išsirinkti.
Tačiau pagal pavadinimą ji neišsirinkdavo, tik pagal spalvą. Jos
suknutės ir kombinezonai būdavo tokių pat spalvų. Pastelinių
ledų spalvų.
„Džimiai“, štai kaip jie vadinosi.

Mums su Glenine dabar smagiau vienai su kita, mes
prijunkome viena prie kitos. Kaip Siamo dvynės. Sveikindamosi
jau beveik nesilaikome formalumų; nusišypsome viena kitai ir
žengiame kartu — riedame kasdieniniu savo taku. Kartkartėmis
keičiame maršrutą, čia nieko blogo, tol, kol esame šiapus
užkardos. Žiurkei labirinte galima bėginėti kur nori, su sąlyga,
kad liks labirinte.
Jau buvome krautuvėse ir bažnyčioje, dabar mes prie Sienos.
Šiandien čia tuščia, vasarą lavonų nepalieka taip ilgai kabėti
kaip žiemą — dėl musių ir kvapo. Kadaise čia buvo dezodorantų
žemė, pušų ir gėlių kvapo, ir žmonės išsaugojo atmintyje tuos
kvapus, ypač Vadai, absoliučios švaros propaguotojai.
— Ar viską nupirkai, kas sąraše? — klausia manęs Gleninė,
nors žino, kad nupirkau. Mūsų sąrašai nebūna ilgi. Pastaruoju
laiku ji nebe tokia apstingusi, ne tokia melancholiška. Dažnai
pati mane prakalbina.
— Taip, — sakau.
— Einam aplink, — siūlo ji. Ji turi galvoje — žemyn, upės link.
Jau senokai tuo keliu nėjome.
— Gerai, — sakau. Bet iš karto nepasisuku, vis dar stoviu kur
stovėjusi, žiūriu į Sieną. Raudonos plytos, prožektoriai,
spygliuota viela, kabliai. Kažkodėl tokia tuščia Siena atrodo dar
grėsmingesnė. Kai kas nors kabo ant jos, bent jau žinai
blogiausia. Bet tuščia Siena baugina kaip artėjanti audra. Kai
matau kūnus, tikrus kūnus, kai iš jų dydžio ir pavidalo galiu
spėti, kad nė vienas iš jų nėra Lukas, tikiu, kad jis vis dar
gyvas.
Nežinau, kodėl laukiu, kad jis atsiras ant Sienos. Yra šimtai
kitų vietų, kur jie galėjo jį nužudyti. Bet negaliu atsikratyti
minties, kad šiuo metu jis kažkur tenai, už tų blyškiai raudonų
plytų.
Bandau įsivaizduoti, kuriame pastate. Aš juos prisimenu, tuos
pastatus už Sienos, laisvai ten vaikščiojome, kai čia buvo
universitetas. Ir dabar retsykiais nueiname per Vaduotuves.
Dauguma jų raudonų plytų, kai kurie su romaniško stiliaus
arkinėmis durimis devyniolikto amžiaus kontekste. Į vidų mūsų
nebeleidžia, bet kas norėtų ten eiti? Jie visi priklauso Akims.
Gal jis Bibliotekoje. Kur nors rūsiuose. Knygų saugykloje.
Biblioteka kaip šventykla. Ilgi balti laiptai kyla prie eile
išsirikiavusių durų. Už jų, viduje, kiti balti laiptai aukštyn.
Abipus jų palei sienas angelai. Taip pat besikaunantys ar
pasiruošę kautis vyrai, tvarkingi ir kilnūs, ne purvini, kruvini ir
susmirdę, kokie turėtų būti. Iš vienos durų pusės juos veda
Pergalė iš kitos — Mirtis. Freska, įamžinanti vieną iš karų. Vyrai
Mirties pusėje vis dar gyvi. Jie keliauja į Rojų. Mirtis — gražuolė
su sparnais ir viena beveik nuoga krūtimi; o gal tai Pergalė?
Užmiršau.
Tokių dalykų jie nenaikino.

Mes nusisukame nuo Sienos ir pasukame kairėn. Keletas
tuščių krautuvių, vitrinos užtepliotos muilu. Bandau prisiminti,
kas čia anksčiau būdavo parduodama. Kosmetika? Juvelyriniai
dirbiniai? Dauguma krautuvių vyrams dirba iki šiol, uždarytos
tik tos, kurios prekiavo, kaip jie sako, tuščianiekiais.
Ties kampu krautuvė, kuri vadinasi „Dvasios ritiniai“. Tai
franšizinė prekybos sistema: „Dvasios ritinių“ yra kiekvieno
miesto centre, kiekviename priemiestyje, bent taip sakoma.
Pelnas turėtų būti nemažas.
„Dvasios ritinių“ vitrinoje nedūžtantis stiklas. Už jos —
spausdinimo mašinos, eilių eilės. Tos mašinos vadinamos
„Šventaisiais volais“, bet tik tarp mūsų, tai nepagarbi pravardė.
Jos spausdina maldas, ritinį po ritinio, maldas be galo be krašto.
Jų užsisakoma kompafonu — kartą nugirdau, kaip Vado Žmona
užsakinėjo. Maldų užsakymas „Dvasios ritiniuose“ byloja
pamaldumą ir ištikimybę režimui, todėl, žinoma, Žmonos dažnai
tai daro. Tai padeda jų vyrams daryti karjerą.
Yra penkios skirtingos maldos: sveikatos, gerovės, gimimo,
mirties, nuodėmės. Išsirenki norimą, surenki numerį, paskui
savo numerį, kad pinigus išskaičiuotų iš sąskaitos, ir paspaudi
skaičių, kiek nori egzempliorių.
Spausdindamos maldas mašinos kalba; jeigu nori, gali įeiti į
vidų pasiklausyti, kaip metaliniai monotoniški balsai be galo
kartoja vieną ir tą patį. Kai tik maldos išspausdinamos ir
perskaitomos, popierius keliauja į specialią angą ir vėl
perdirbamas į naują popierių. Viduje nėra žmonių; mašinos
dirba pačios. Iš lauko girdėti jų balsai; tik murmesys, dūzgimas,
lyg dievobaimingos klūpančios minios. Ant kiekvienos mašinos
šone nupiešta auksinė akis su dviem auksiniais sparneliais.
Stengiuosi prisiminti, kuo čia prekiauta, kai šiame pastate
buvo parduotuvė, kai ji dar nebuvo virtusi „Dvasios ritiniais“.
Man regis, moterišku apatiniu trikotažu. Rausvos ir sidabrinės
dėželės, įvairių spalvų pėdkelnės, liemenėlės su mezginiais,
šilkinės skarelės? Tuo, kas jau prarasta.
Mudvi su Glenine stovime prie „Dvasios ritinių“ pro nedūžtamo
stiklo vitriną žiūrėdamos, kaip maldos liejasi iš spausdinimo
mašinų ir vėl prasmenga angoje, sugrįžta į bežadę būseną.
Dabar aš žiūriu kitur. Matau nebe mašinas, bet Gleninę,
atsispindinčią vitrinos stikle. Ji žiūri tiesiai į mane.
Mes žiūrime viena kitai į akis. Tai pirmas kartas, kai aš
pagavau Gleninės žvilgsnį — tiesų, prisispyrusį, atvirą. Jos
veidas pailgas, rausvas, putnus, bet neišskydęs, akys apvalios.
Ji nenuleidžia akių — žiūri tiesiai, nemirksėdama. Dabar sunku
nusukti akis. Tas vaizdas mane sukrečia, lyg pirmą kartą
matyčiau žmogų nuogą. Tarp mūsų ore pakimba pavojus, ko
anksčiau niekada nebuvo. Net toks žvilgsnių susidūrimas kelia
pavojų. Nors aplinkui nieko nėra.
Pagaliau Gleninė prabyla.
— Kaip manai, ar Dievas girdi šitas mašinas? — klausia. Ji
šnibžda — taip įpratome Centre.
Praeityje tai būtų buvusi gana banali pastaba, moksleiviški
pamąstymai. Dabar tai išdavystė.
Aš galiu suklykti. Galiu leistis bėgti. Galiu be žodžių nuo jos
nusisukti, parodyti, kad nepakęsiu tokių kalbų. Ardomoji veikla,
kurstymas maištauti, blevyzgojimas, erezija — viskas kartu.
Grūdinkis.
— Ne, — sakau.
Ji lengviau atsikvepia. Mes abi peržengėme nematomą liniją.
— Ir aš taip manau, — sako.
— Nors tikėjimo čia esama, — priduriu. — Kaip Tibeto maldų
ratuose.
— Kas tai per daiktas? — klausia ji.
— Aš tik skaičiau apie juos, — sakau. — Juos sukdavo vėjas.
Dabar jau jų nebėra.
— Kaip ir viso kito, — atsako ji. Tik dabar mes nustojame
žiūrėti viena į kitą.
— Ar čia saugu? — šnibždu.
— Manau, kad tai pati saugiausia vieta, — sako ji. — Atrodo,
kad mes meldžiamės.
— O jie?
— Jie? — perklausia ji pašnibždomis. — Lauke visada saugu,
nėra mikrofonų. Kam jie čia juos įtaisinėtų? Mano, kad niekas
neišdrįs. Bet mes jau ilgai čia stovim. Grįžtam, kad
nepavėluotume. — Mes pasisukame kartu. — Nekelk galvos, kai
eisime, — sako ji, — ir šiek tiek pasilenk prie manęs. Kad geriau
tave girdėčiau. Nekalbėk, jeigu pamatysi ką ateinant.
Mes einame, kaip visada nuleidusios galvas. Aš dūstu iš
susijaudinimo, bet einu vienodu žingsniu. Dabar labiau negu bet
kada turiu neatkreipti į save dėmesio.
— Maniau, kad tu tikratikė, — sako Gleninė.
— O aš maniau, kad tu, — atsakau.
— Visada tokia šventeiva, kad net bloga.
— Tu irgi, — atsakau. Noriu juoktis, šaukti, apkabinti ją.
— Gali prisidėti prie mūsų.
— Mūsų? — perklausiu. Vadinasi, esama „mūsų“, vadinasi, yra
toks dalykas kaip „mes“. Aš tai jaučiau.
— Negi manei, kad aš viena tokia, — sako ji.
Aš nemaniau. Man topteli, kad ji gali būti šnipė, informatorė,
spendžianti man spąstus. Tokia dirva, kurioje mes augame. Bet
aš negaliu tuo patikėti, viltis sruvena manyje kaip medžio syvai.
Trykšta kaip kraujas iš žaizdos. Mes ją atvėrėme.
Noriu paklausti, ar ji nematė Moiros, ar negali išsiaiškinti, kas
atsitiko Lukui, mano vaikui, galiausiai motinai, bet nebėra laiko;
jau greitai prieisime pagrindinės gatvės kampą, kur yra pirmoji
užkarda. Ten bus per daug žmonių.
— Nė žodžio, — įspėja Gleninė, tarsi to reikėtų. — Niekam.
— Žinoma, — sakau. Kam aš galėčiau pasakoti?
Tylėdamos einame pagrindine gatve pro „Lelijas“, pro „Visus
mariuosius“. Šiandien šaligatviuose neįprastai daug žmonių,
matyt, šiltas oras visus išginė lauk. Moterys žaliais, mėlynais,
raudonais, dryžuotais drabužiais; vyrai taip pat, vieni
uniformuoti, kiti civiliniais drabužiais. Saulė nemokama, ja vis
dar galima džiaugtis. Nors niekas dabar nebesidegina, bent jau
ne viešai.
Automobilių taip pat daugiau, ypač „Audrų“ su vairuotojais ir
minkštai įsitaisiusiais keleiviais, paprastesniais automobiliais
važiuoja paprastesni žmonės.

Kažkas vyksta gatvėje, kažkoks sujudimas, automobilių
sambrūzdis. Kai kurie traukiasi į pakraštį lyg užleisdami kam
kelią. Pakeliu akis: šone juodas furgonas su balta sparnuota
akimi iš šono. Sirena neįjungta, bet visi automobiliai vis tiek
traukiasi. Jis iš lėto stumiasi gatve tarsi ko ieškodamas: ryklys
dairosi grobio.
Aš sustingstu, šaltis pereina per visą kūną iki pat kojų. Matyt,
ten buvo mikrofonų, vis dėlto jie mus išgirdo.
Gleninė per rankovę sugriebia mane už alkūnės.
— Nesustok, — sušnibžda ji. — Apsimesk, kad nematai.
Bet kur tu čia nematysi. Furgonas sustoja tiesiai priešais mus.
Atsiveria užpakalinės dvivėrės durys ir pro jas iššoka du pilkai
kostiumuoti vyrai — Akys. Jie čiumpa gatve einantį vyriškį —
niekuo neišsiskiriantį, su portfeliu — ir priploja prie juodojo
furgono šono. Kurį laiką jis taip ir būna — prigludęs prie metalo,
tarsi prilipęs, paskui viena Akis pripuola prie jo ir staigiu
šiurkščiu judesiu padaro kažką tokio, kad tas sulinksta perpus ir
sukniumba kaip maišas. Jie pakelia jį, sugrūda į automobilį kaip
kokią pašto siuntą ir nuvažiuoja sau.
Keletas sekundžių ir viskas baigta, o mašinų srautas gatvėje
vėl pajuda lyg nieko nebūtų atsitikę. Jaučiu palengvėjimą. Ne
mane.

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Snausti po tokio įvykio nesinori — kraujyje per daug
adrenalino. Sėdžiu ant suolelio palangėje ir žiūriu pro užuolaidų
miglą. Balti naktiniai. Langas atidarytas kiek įmanoma, pūsteli
vėjelis, įkaitęs nuo saulės, ir baltas užuolaidos audinys aplimpa
man veidą. Iš lauko turbūt atrodau kaip kokonas, vaiduoklis,
štai taip uždengtu veidu, kai matyti tik kontūrai — nosies,
sutvarstytos burnos, nereginčių akių. Bet man patinka, kaip
minkšta medžiaga liečia man veidą. Tarytum būčiau debesyje.
Man duotas nedidelis elektrinis ventiliatorius — kai taip
drėgna, jis gelbsti. Dabar jis ūžia kampe ant grindų, jo mentės
už grotelių. Jeigu būčiau Moira, žinočiau, kaip jį išardyti, kaip
išimti aštrius jo ašmenis. Aš neturiu atsuktuvo, bet jeigu būčiau
Moira, apsieičiau ir be jo. Bet aš ne Moira.
Ką ji man pasakytų apie Vadą, jeigu būtų čia? Ko gero,
nepritartų. Anuomet ji nepritarė Lukui. Ne pačiam Lukui, bet
tam faktui, kad jis vedęs. Ji pasakė, kad aš įsibroviau į svetimą
medžioklės teritoriją, kitos moters valdas. Atkirtau, kad Lukas
ne žuvis ir net ne auksingas smėlis, o žmogus, ir pats
sprendžia, ką jam daryti. Ji pasakė, kad tai išvedžiojimai. Aš
pasakiau, kad jį myliu. Ji atsakė, jog tai ne pasiteisinimas. Moira
visada pranokdavo mane logika.
Aš pasakiau, kad, pasirinkusi moteris, ji tiesiog su tuo
nesusidūrė, be to, kiek man teko matyti, pati užsimaniusi ką
nors paveržti ar nusivilioti, padaro tai nė akimirkos
nedvejodama. Ji atkirto, kad tai visai kas kita, nes tarp moterų
esanti jėgos pusiausvyra ir seksas reiškiąs lygiavertį sandorį. Aš
pasakiau, kad jeigu jau taip, tai „lygiavertis sandoris“ esąs
moterų diskriminuotojų žodis ir šitas argumentas apskritai
pasenęs. Ji man atkirto, kad viską supaprastinu ir jeigu manau,
kad argumentas pasenęs, vadinasi, gyvenu įkišusi galvą į smėlį.
Visa tai mes sakėme viena kitai mano virtuvėje, gerdamos
kavą, susėdusios prie virtuvės stalo, tyliai, bet tvirtai kaip
visada, kai ginčydavomės dėl tokių dalykų, kaip buvome
įpratusios koledže, ir mums buvo dvidešimt su trupučiu. Ta
virtuvė buvo palaikiame mediniame nameliūkštyje netoli
upės — trijų aukštų, su braškančiais laiptais iš kiemo. Aš
gyvenau antrame aukšte, taigi girdėdavau triukšmą tiek iš
viršaus, tiek iš apačios, abu pusę nakties dunksinčius grotuvus.
Studentai, ką padarysi. Aš dar dirbau pirmojoje savo
darbovietėje, kur man beveik nieko nemokėjo: sėdėdavau prie
kompiuterio draudimo kompanijoje. Taigi dienos, praleistos
viešbučiuose su Luku, man reiškė ne vien meilę ir netgi ne vien
seksą, bet ir galimybę pabėgti nuo tarakonų, varvančio čiaupo,
atsišerpetojusio linoleumo, netgi nuo savo pačios pastangų
pagerinti padėtį užklijuotais ant sienų plakatais ir ant langų
kabančiomis prizmėmis. Auginau ir gėles, bet jas apnikdavo
erkutės arba jos nudžiūdavo nelaistomos. Išvažiuodavau su
Luku ir jas užmiršdavau.
Aš pasakiau, kad esama įvairių būdų gyventi sukišus galvą į
smėlį, ir jeigu Moira, užsidariusi moterų anklave, tikisi sukurti
Utopiją, tai jos pastangos, deja, tuščios. Vyrai niekur nedings,
pasakiau. Beprasmiška jų tiesiog nepaisyti.
 Dar pasakyk, kad reikia eiti ir pasigauti sifilį vien todėl, kad jis
egzistuoja, atkirto Moira.
Ar tau atrodo, kad Lukas — tai visuomenės liga? —
paklausiau.
Moira nusijuokė. Ar girdi? — pasakė. Ot šūdas. Mes kalbam
kaip tavo motina.
Tada abi nusijuokėm, o jai išeinant, kaip visada, apsikabinom.
Buvo laikas, kai neapsikabindavome, po to, kai ji man pasakė
esanti lesbietė, bet paskui prisipažino, kad aš jos netraukiu, ir
mes vėl grįžome prie savo įpročio. Mes pykomės, kivirčijomės,
pravardžiuodavomės, bet iš esmės niekas nuo to nesikeitė. Ji
vis tiek liko mano geriausia draugė.
Ir tebėra.

Vėliau aš persikėliau į geresnį butą ir išgyvenau tenai dvejus
metus, kol Lukas išsivadavo. Išlaikiau jį pati, pakeitusi darbą.
Dirbau bibliotekoje, ne tokioje didelėje, kaip ta su Mirtimi ir
Pergale, mažesnėje.
Aš perrašinėjau knygas į kompiuterio diskus, kad būtų
sutaupytos lėšos už saugojimą ir nusidėvėjusių egzempliorių
keitimą. Mes vadinome save diskeriais. O biblioteką
šmaikštaudami — diskoteka. Perrašytą knygą reikėdavo mesti į
popieriaus pjaustymo mašiną, bet kartais parsinešdavau ją
namo. Man patikdavo ją čiupinėti ir vartyti. Lukas sakydavo,
kad turiu antikvaro gyslelę. Jam irgi patikdavo, jis pats mėgo
senovinius daiktus.
Dabar net keista pagalvoti, kad galima turėti darbą. Darbas.
Keistas žodis. Vyriškas darbas. Kas nedirba, mielas vaike...
būdavo sakoma vaikams. Arba apie šunis: pridirbo ant kilimo.
Už tai reikėdavo jam sušerti susuktu į dūdelę laikraščiu,
pasakojo mama. Aš prisimenu laikraščius, bet niekada
neturėjau šuns, tik kačių.
Apaštalų darbai.
Daugelis moterų turėdavo darbą: dabar sunku įsivaizduoti,
bet tūkstančiai jų turėjo darbus, milijonai. Tai buvo normalu.
Dabar tai nelyginant popieriniai pinigai, kai jų dar buvo. Motina
šiek tiek jų turėjo, buvo įsiklijavusi į albumą greta senų
nuotraukų. Tada jie jau buvo seniena, nieko už juos negalėjai
nupirkti. Popiergaliai, ir tiek, ne per ploniausi, riebaluoti, žali, su
paveikslėliais iš abiejų pusių, vienoje kažkoks senis su peruku, o
kitoje — piramidė su akimi viršuje. Parašyta: Mes tikime Dievą.
Mama pasakojo, kad prie kasų juokais stovėdavo lentelė su
užrašu: Mes tikime Dievą, visi kiti moka grynais. Dabar tai būtų
šventvagystė.
Tų popiergalių reikėdavo pasiimti einant apsipirkti, nors, kai
buvau devynerių ar dešimties, dauguma žmonių naudojosi
plastikinėmis kortelėmis. Nors už bakalėjines prekes — ne, už
jas kurį laiką dar buvo mokama pinigais. Dabar tai atrodo taip
primityvu, kaip koks totemizmas, kaip geldutės. Aš ir pati
turėjau naudotis tokiais pinigais, kol viską į rankas suėmė
Kompabankas.
Gal todėl jiems ir pavyko, taip sklandžiai, vienu mostu,
niekam iš anksto nežinant. Jeigu dar būtų likę grynųjų, būtų
buvę sudėtingiau.
Tai atsitiko jau po katastrofos, kai buvo nušautas prezidentas,
iš automatų išpyškintas visas Kongresas ir kariuomenė paskelbė
ypatingąją padėtį. Buvo apkaltinti islamo fanatikai.
Ramybės, buvo kartojama per televiziją. Padėtis
kontroliuojama.
Buvau pritrenkta. Visi buvo pritrenkti, aš žinau. Atrodė, to
negali būti. Kad visa vyriausybė būtų štai taip nušluota. Kaip jie
pateko į vidų, kaip tai galėjo atsitikti?
Tada buvo sustabdyta konstitucija. Sakė, kad laikinai. Gatvėse
net nevyko jokių neramumų. Žmonės vakarais sėdėjo namie ir
žiūrėjo televizorių, negalėdami nieko suvokti. Nebuvo netgi
jokio priešo, kam kaltę suversti.
Nežiopsok, pasakė man Moira telefonu. Prasideda.
Kas prasideda? — paklausiau.
Turėk kantrybės, pasakė ji. Viskas iš anksto suplanuota. Mus
su tavim įvarė į kampą, vaikeliuk. Ji citavo mano motiną, bet
visai nejuokavo.

Keletą savaičių viskas buvo pakibę, nors vis dėlto šis tas vyko.
Laikraščiai buvo cenzūruojami, o kai kurie uždaryti, atseit,
saugumo sumetimais. Atsirado užkardos ir asmens leidimai. Visi
tam pritarė, jau geriau apsidrausti. Buvo kalbama, kad vyks
nauji rinkimai, bet jiems pasiruošti reikią laiko. O kol kas esą
turime gyventi toliau, kaip įpratę.
Pornomugės buvo uždarytos, iš aikštės kažkur dingo furgonai
„Meilė ant ratų“ ir „Intymukai“. Aš jų nė kiek nepasigedau.
Visiems jie jau buvo įsipykę.
Seniai jau reikėjo tą padaryti, pasakė moteris už prekystalio
kioske, kur pirkdavau cigaretes. Laikraščių kioske ant kampo, jų
tada buvo daug: spauda, saldainiai, cigaretės. Moteris buvo
pagyvenusi, žilaplaukė, motinos kartos.
Ar juos tiesiog ėmė ir uždarė? — paklausiau.
Ji patraukė pečiais. Kas žino ir kam rūpi, atsakė. Gal tiesiog
pergabeno kur nors kitur. Kaip tu juos išnaikinsi, kai šitiek
privisę. Ji surinko kasoje mano kompaskaitmį beveik
nežiūrėdama, aš čia buvau dažna pirkėja. Žmonės skundėsi,
pasakė ji.
Kitą rytą eidama į biblioteką užėjau į tą patį kioską nusipirkti
dar vieno pakelio, nes cigaretės baigėsi. Tuo metu daugiau
rūkiau, iš įtampos, kurią jautei visur, kaip požeminį ūžimą, nors
viskas atrodė tylu ramu. Ir kavos daugiau gėriau, ir naktimis
prastai miegojau. Visiems nervai buvo šiek tiek pakrikę. Per
radiją transliuodavo daug daugiau muzikos ir mažiau kalbų.
Mes jau buvome vedę, regis, daug metų, ji jau buvo trejų ar
ketverių, ėjo į darželį.
Atsikėlėme kaip visada, papusryčiavome, kiek pamenu,
valgėme javainius, ir Lukas nuvežė ją į mokyklą, aprengtą prieš
porą savaičių mano pirktu komplektėliu — dryžuotu
kombinezonu ir mėlynais marškinėliais. Koks tada buvo mėnuo?
Turbūt rugsėjis. Vaikus vežiodavo mokyklos autobusas, bet aš
kažkodėl norėjau, kad Lukas nuvežtų, pradėjau nebepasitikėti
netgi mokyklos transportu. Vaikai patys daugiau nebeidavo į
mokyklą — daug jų dingdavo. Kioske ant kampo senosios
pardavėjos nebebuvo. Vietoj jos buvo vyras — jaunas, tikrai ne
daugiau kaip dvidešimties.
Ar ji susirgo? — paklausiau duodama kortelę.
Kas? — paklausė jis, kaip man pasirodė, agresyviai.
 Moteris, kuri paprastai čia būdavo, atsakiau.
Iš kur aš žinau, atsakė jis. Jis rinko mano numerį, tyrinėjo
kiekvieną numerį, baksnojo vienu pirštu. Buvo matyti, kad
anksčiau nieko panašaus nebuvo daręs. Aš barbenau pirštais į
prekystalį, nekantravau užsirūkyti ir galvojau, kodėl niekas jam
nepataria, kaip atsikratyti tų spuogų ant kaklo. Labai aiškiai
prisimenu, kaip jis atrodė: aukštas, šiek tiek gunktelėjęs,
trumpai kirpti tamsūs plaukai, rudos akys, kurios, regis, žiūrėjo
per du colius virš mano tarpuakio, ir tie spuogai. Turbūt taip
aiškiai prisimenu jį dėl to, ką jis paskui pasakė.
Atsiprašau, pasakė jis. Šitas numeris negalioja.
Nesąmonė, pasipiktinau. Jis galioja, turiu keletą tūkstančių
sąskaitoje. Prieš kelias dienas gavau išrašą. Pamėginkite dar
kartą.
Negalioja, pakartojo jis užsispyręs. Matote raudoną lempelę?
Tai reiškia, kad negalioja.
Jūs turbūt suklydote rinkdamas, pasakiau. Surinkit dar kartą.
Jis gūžtelėjo pečiais ir rūgščiai šyptelėjo, bet numerį surinko.
Šį kartą stebėjau jo pirštus, kai jis spaudė kiekvieną numerį, ir
tikrinau skaičius, kurie pasirodydavo langelyje. Tai tikrai buvo
mano numeris, bet raudona lempelė vėl užsidegė.
Matot? — pasakė jis vis dar taip pat šypsodamas, lyg būtų
žinojęs kokį ne kiekvienam suprantamą juokelį, kurio man
nesakys.
Paskambinsiu jiems iš kabineto, pasakiau. Sistema ir anksčiau
kartais strigdavo, bet po kelių skambučių paprastai viskas
susitvarkydavo. Vis dėlto man buvo pikta, tarsi būčiau
neteisingai apkaltinta tuo, apie ką net neturiu supratimo. Lyg
pati būčiau apsirikusi.
Skambinkit, abejingai pasakė jis. Palikau cigaretes ant
prekystalio, kadangi už jas nesumokėjau. Pamaniau,
pasiskolinsiu iš ko nors darbe.
Aš paskambinau iš kabineto, bet išgirdau tik įrašą. Linijos
perkrautos, pranešė balsas. Gal malonėčiau atskambinti?
Linijos, kaip supratau, buvo perkrautos visą rytą. Skambinau
keletą kartų, bet nieko nelaimėjau. Net ir tai atrodė neįprasta.
Apie antrą valandą, po priešpiečių, į mūsų kambarį atėjo
direktorius.
Turiu jums kai ką pranešti, tarė jis. Jis atrodė baisiai: plaukai
sutaršyti, akys raudonos, žvilgsnis neramus, lyg būtų iš vakaro
gėręs.
Visi pakėlėme akis, išjungėme aparatus. Kambaryje mūsų
buvo gal aštuonios ar dešimt.
Atleiskite, pasakė jis, bet toks įstatymas. Man tikrai labai
gaila.
Dėl ko? — kažkas paklausė. — Turiu jus visas paleisti. Jis
pasakė tai beveik švelniai, lyg būtume laukiniai gyvuliukai,
varlės, kurių jis prisigaudę į stiklainį, o dabar dedasi
humaniškas.
Mes atleistos? — paklausiau. Aš atsistojau. Bet kodėl?
Ne atleistos, pataisė jis. Paleistos. Jūs nebegalite da daugiau
dirbti, toks įstatymas. Jis persibraukė plaukus ir aš pamaniau,
kad išsikraustė iš proto. Neištvėrė įtampos, laidai perdegė.
Jūs neturite teisės, pasakė greta manęs sėdinti moteris.
Nuskambėjo nenatūraliai, neįtikimai, kaip replika per
televizorių.
Tai ne aš, pasakė jis. Jūs nesuprantate. Prašom išeiti tuojau
pat. Jis pakėlė balsą. Aš nenoriu nemalonumų. Jeigu bus
nemalonumų, prarasim knygas, viskas bus suniokota. Jis
žvilgtelėjo per petį. Jie tenai, mano kabinete. Jeigu dabar
neišeisit, ateis patys. Jie man davė dešimt minučių. Atrodė, kad
jis jau visiškai nusišneka.
Jam protas maišosi, kažkas garsiai pasakė, ir mes visos taip
pagalvojome.
Bet iš savo vietos aš mačiau koridorių ir tenai stovėjo du
uniformuoti vyrai su automatais. Tai atrodė taip teatrališka, kad
sunku patikėti, ir vis dėlto jie tenai buvo: iš kažkur išdygę
vaiduokliai, kaip kokie marsiečiai. Jie buvo tarsi iš sapno —
pernelyg ryškūs ir pernelyg nederantys prie aplinkos.
Aparatus palikite, pasakė direktorius, kai susirinkusios daiktus
vorele ėjome lauk. Lyg būtume galėjusios juos pasiimti.
Stovėjome lauke, susibūrusios ant bibliotekos laiptų.
Nežinojome, ką viena kitai pasakyti. Kadangi nė viena
nesupratome, kas atsitiko, tai ir sakyti nebuvo ko. Žiūrėjome
viena kitai į akis, kupinas nerimo ir savotiškos gėdos, lyg
pričiuptos darančios ką nors neleistina.
Pasibaisėtina, pasakė viena moteris, bet netvirtai. Kas
atsitiko, kodėl mes jautėmės to nusipelniusios?

Kai grįžau namo, dar nieko nebuvo. Lukas vis dar darbe,
dukra mokykloje. Jaučiausi pavargusi, nežmoniškai pavargusi,
bet vos tik atsisėsdavau, tuoj pat pašokdavau, negalėjau ramiai
išsėdėti. Prisimenu, čiupinėjau daiktus, tarsi nesąmoningai,
tiesiog liesdama pirštais: prie skrudintuvo, cukrinės, peleninės
svetainėje. Po kurio laiko pasiėmiau ant rankų katę ir ėmiau ją
nešioti. Norėjau, kad Lukas sugrįžtų. Man atrodė, kad reikia
kažką daryti, kažko imtis, bet nežinojau ko.
Bandžiau vėl skambinti į banką, bet išgirsdavau tą patį įrašą.
Įsipyliau stiklinę pieno, pasakiau sau, kad kavos daugiau
negersiu, ir taip visa drebu, ir, nuėjusi į svetainę, pasistačiau
stiklinę ant kavos stalelio, atsargiai, taip nė lašo ir nenugėrusi.
Laikiau katę prispaudusi prie krūtinės, kad jausčiau, kaip
murkia man į kaklą.
Netrukus paskambinau motinai, bet niekas neatsakė. Tuo
laiku ji jau buvo tapusi sėslesnė ir nebesikraustė kur nors kas
keleri metai; ji gyveno Bostone, kitoje upės pusėje. Dar kiek
palaukiau ir paskambinau Moirai. Jos taip pat nebuvo, bet po
pusvalandžio atsiliepė. Tarp tų skambučių aš tiesiog sėdėjau ant
sofos. Galvojau apie dukrelės priešpiečius mokykloje. Ar ne per
daug pridedu jai sumuštinių su riešutų sviestu.
Mane atleido, pasakiau prisiskambinusi Moirai. Ji pasakė, kad
tuoj atvažiuos. Ji tada dirbo moterų bendrijoje, leidybos
skyriuje. Leido knygas apie gimstamumo kontrolę, moterų
prievartavimą ir panašiai, nors tokių dalykų paklausa buvo
sumažėjusi.
Aš atvažiuosiu, pasakė ji. Matyt, iš balso suprato, kad man jos
reikia.
Po kurio laiko ji atvažiavo. Tokios tokelės, pasakė. Nusimetė
striukę ir įsitaisė mūsų milžiniškame krėsle. Pasakok. Pirmiausia
maktelkim.
Ji atsistojo ir nuėjusi į virtuvę pripylė du stiklus škotiško
viskio, paskui sugrįžo, vėl atsisėdo, ir aš pradėjau pasakoti, kas
man atsitiko. Kai baigiau, ji paklausė: Ar bandei šiandien
atsiskaityti kompakorte?
Taip, atsakiau. Ir viską papasakojau.
Jie užšaldė jas, pasakė Moira. Mano irgi. Ir bendrijos
darbuotojų. Visas sąskaitas, kur užrašyta M, o ne V. Jiems
tereikėjo paspausti keletą mygtukų. Mes atkirstos.
Bet aš banke turiu daugiau kaip du tūkstančius dolerių,
pasakiau, lyg mano sąskaita būtų visų svarbiausia.
Moterys nebegali turėti nuosavybės, pasakė ji. Naujas
įstatymas. Ar buvai šiandien įjungusi televizorių?
Ne, atsakiau.
Tai įsijunk. Tik apie tai ir kalbama. Ji nebuvo tokia pritrenkta
kaip aš. Keista, bet ji net, regis, džiūgavo, tarsi kaip tik šito
būtų laukusi, ir štai pasirodo, neklydo. Ji netgi atrodė
energingesnė, ryžtingesnė. Lukas gali naudotis tavo
kompakorte. Jie perduos tavo numerį jam, bent taip žada. Vyrui
ar artimiausiam giminaičiui.
O tu kaip? Tu juk nieko neturi?
Aš eisiu į pogrindį. Atiduosim numerius kokiems nors gėjams,
jie nupirks, ko mums reikia.
Bet kodėl? Kodėl jie taip padarė?
Mes nepaklausime kodėl24, atsakė Moira. Jų viskas buvo
apgalvota. Kompsąskaitos ir tarnybos vienu kartu. Įsivaizduok,
kas dėtųsi oro uostuose, jeigu būtų buvę kitaip. Jie nenori, kad
išvyktume, galvą guldau.

Nuvažiavau pasiimti dukrelės. Važiavau itin atsargiai. Kai
Lukas grįžo, aš sėdėjau virtuvėje prie stalo. Ji piešė nedidukais
flomasteriais prie savo mažo stalelio kampe, šalia šaldytuvo, ant
kurio juostele buvo klijuojami jos piešiniai.
Lukas atsiklaupė prie manęs ir apkabino. Išgirdau per radiją
važiuodamas namo, pasakė. Nesijaudink, esu tikras, tai laikina.
Ar paaiškino kodėl? — paklausiau.
Jis neatsakė. Išgyvensim, pasakė glausdamas mane.
Tu neįsivaizduoji, koks tai jausmas, pasakiau. Lyg kas būtų
kojas nupjovęs. Aš neverkiau. Ir negalėjau jo apkabinti.
 Tai tiktai darbas, pasakė jis, mėgindamas paguosti.
Kaip suprantu, visi pinigai pereina tau, pasakiau. O aš juk dar
nė nenumiriau. Mėginau pajuokauti, bet žodžiai nuskambėjo
makabriškai.
Ša, pasakė jis. Jis vis dar klūpojo ant grindų. Juk žinai, kad aš
visada tavimi rūpinsiuos.
Pamaniau — štai jis jau imasi mano globos. Ir dar pamaniau:
o tu pati jau daraisi paranoike.
Žinau, atsakiau. Aš tave myliu.
Vėliau, kai ji jau gulėjo lovelėje, o mes vakarieniavom, aš
papasakojau jam apie tai, kas įvyko dieną. Kaip atėjo
direktorius ir rėžė prakalbą. Juokinga ir kartu klaiku, pasakiau.
Maniau, kad jis girtas. Gal taip ir buvo. Ir kariškiai atėjo.
Paskui prisiminiau tai, ką mačiau, bet tuo metu neatkreipiau
dėmesio. Ten buvo ne kariškiai. Ne tie kariškiai.

Savaime suprantama, demonstracijos vyko: minios moterų ir
šiek tiek vyrų. Bet žmonių vis tiek buvo mažiau negu tikėtasi.
Spėju, visi buvo įbauginti. O kai paaiškėjo, kad vos tik
prasidėjus demonstracijai policija, kariuomenė ar kas ten tokie
buvo, pradeda šaudyti, į gatves niekas nebėjo. Keletas pastatų
buvo susprogdinta — pašto skyriai, metro stotys. Bet netgi
nebuvo aišku, kas tai padarė. Gal kariuomenė — tam, kad
pateisintų kompiuterių paieškas ir kitokias kratas po namus.
Aš į demonstracijas nėjau. Lukas sakė, kad tai beprasmiška ir
aš turinti galvoti apie juos, apie savo šeimą, jį ir ją. Aš galvojau
apie savo šeimą. Daugiau tvarkiausi, dažniau ką nors kepiau.
Prie stalo stengiausi neverkti. Tuo metu apsipildavau ašaromis
nei iš šio, nei iš to ir vis sėdėdavau miegamajame prie lango ir
žiūrėdavau į lauką. Kaimynų beveik nepažinojau ir susitikę
gatvėje stengdavomės nesikalbėti, apsiriboti pasisveikinimu.
Niekas nenorėjo būti įskųstas dėl nelojalumo.

Prisimindama tai, aš taip pat prisimenu motiną dar
ankstesniais laikais. Buvau gal keturiolikos ar penkiolikos —
tokio amžiaus, kai dukterys labiausiai gėdijasi savo motinų.
Prisimenu, kaip kartą ji grįžo į vienus iš mūsų namų su būriu
kitų moterų iš nuolat besikeičiančio savo draugių rato. Tą dieną
jos dalyvavo eitynėse. Tuo metu buvo protestuojama dėl
pornografijos, o gal ir dėl abortų, tie dalykai eidavo greta. Tada
daug kas buvo bombarduojama: klinikos, vaizdo įrašų
parduotuvės, nespėdavai sekti.
Motina buvo su mėlyne paakyje ir išsikruvinusi. Pamėgink,
sako, trenkti kumščiu į stiklą ir nesusipjaustyti. Kiaulės.
Kraujaleidžiai, pasakė viena iš draugių. Taip jos vadino savo
priešininkus dėl jų nešamų plakatų: Leiskime joms nukraujuoti.
Vadinasi, tai buvo riaušės dėl abortų.
Nuėjau į miegamąjį, kad nesimaišyčiau joms po kojų. Jos
kalbėjo pernelyg daug ir pernelyg garsiai. Mane jos ignoravo, o
aš negalėjau jų pakęsti. Savo motinos ir jos triukšmingų
bičiulių. Ir ta jos apranga, tas kombinezonas, lyg būtų jauniklė,
ir keiksnojimas be atvangos.
Tu tokia šventeiva, sakydavo ji man, bet, sprendžiant iš tono,
visai patenkinta. Jai patiko būti didesne maištininke ir
skandaliste nei aš. Visos paauglės tokios šventeivos.
Iš dalies mano nepasitenkinimas toks ir buvo, esu tuo tikra:
paviršutiniškas, standartinis. Bet vis dėlto norėjau gyvenimo,
kuriame būtų daugiau tradicijų, mažiau improvizacijos ir
lakstymų.
Dievas mato, tu buvai laukiamas vaikas, kartais sakydavo ji,
palinkusi prie nuotraukų albumo su mano portretais; tie
albumai buvo pergrūsti kūdikių, bet laikui bėgant mano kopijų
vis mažėjo, tarsi tuos dublikatų šalies gyventojus būtų
išnaikinęs koks maras. Mamos balse jausdavau apgailestavimą,
lyg aš būčiau užaugusi ne visai tokia, kokios ji tikėjosi. Jokia
motina neatitinka vaiko įsivaizdavimo, kokia ji turėtų būti, tas
pats, manau, ir atvirkščiai. Tačiau vis dėlto mes neblogai
sutarėme — ne blogiau kaip kiti.
Norėčiau, kad ji būtų čia, ir aš galėčiau jai pasakyti, kad
pagaliau tai supratau.
Kažkas išėjo iš namo. Tolumoje trinktelėjo durys, paskui
žingsniai taku. Tai Nikas, dabar matau: perėjo nuo tako ant
vejos įkvėpti drėgmės prisisunkusio oro. Aitriai kvepia gėlėmis,
sultinga žaluma, žiedadulkėmis, rieškučiomis metamomis į orą,
kaip austrių sperma į jūrą. Tas besaikis dauginimasis. Jis
pasirąžo saulėje. Jaučiu, kaip ribuliukai nuvilnija per raumenis,
lyg katei išrietus nugarą. Jis vienmarškinis, begėdiškai plikos
rankos lenda iš paraitotų rankovių. Kažin, kur baigiasi įdegis? Aš
nekalbėjau su juo po tos nakties, tos tarsi sapne vykusios
scenos mėnesienos apšviestame svečių kambaryje. Jis tik mano
vėliavėlė, mano semaforas. Kūno kalba.
Šiuo metu jo kepurė ant šono. Vadinasi, aš kviečiama.
Ką jis už tai gauna, už savo pažo vaidmenį? Kaip jis jaučiasi
taip dviprasmiškai sąvadaudamas Vadui? Ar bjaurisi, ar dar
daugiau tikisi iš manęs, dar labiau manęs nori? Juk jis net
neįsivaizduoja, kas ten vyksta tarp tų knygų. Matyt, mano, kad
iškrypėliški ištvirkavimai. Mes su Vadu apsipilame rašalu ir
laižome jį vienas nuo kito arba krušamės ant uždraustų
laikraščių krūvos. Ne taip labai jis ir klysta.
Bet už tai jis tikrai turi ką nors gauti. Mes visi čia, vienaip ar
kitaip, dalininkai. Gal papildomų cigarečių? Papildomų laisvių,
kurių negauna eiliniai. O pagaliau — kaip jis įrodytų? Ką reiškia
jo žodis prieš Vado žodį, nebent surengtų įsiveržimą. Spyris į
duris — na, ką aš jums sakiau? Pagautas nusikaltimo vietoje,
nuodėmingai dėliojantis žodžius. Nagi, atsiimk dabar tuos
žodžius.
Gal jam tiesiog teikia pasitenkinimo žinoti kažką slapta. Ar,
kaip būdavo sakoma, laikyti mane už trumpo pavadžio. Valdžia,
kuria pasinaudosi tik kartą.
Norėčiau manyti apie jį geriau.
Tą vakarą, kai netekau darbo, Lukas norėjo pasimylėti. Kodėl
aš nenorėjau? Jau vien neviltis turėjo tam paskatinti. Bet aš
visa sustingau. Beveik nejaučiau jo rankų.
Kas tau? — paklausė jis.
Nežinau, atsakiau.
Mes vis dar turime... pradėjo jis. Bet taip ir nebepasakė, ką
mes vis dar turime. Man toptelėjo, kad jam nereikėtų sakyti
„mes“, nes, kiek žinau, iš jo niekas nebuvo atimta.
Mes vis dar turime vienas kitą, pasakiau. Tai buvo tiesa. Tik
kodėl tie žodžiai net man nuskambėjo taip šaltai?
Tada jis mane pabučiavo, tarsi dabar, kai tai pasakiau, viskas
būtų grįžę į savo vėžes. Bet kažkas pasikeitė, sutriko
pusiausvyra. Aš tarsi susitraukiau ir kai jis apkabinęs kilstelėjo
mane, pasijutau kaip lėlė. Mylėjomės man nedalyvaujant.
Jam vis tiek, pamaniau. Jam tai visiškai nesvarbu. Gal net
patinka. Mes daugiau ne vienas kito. Dabar aš esu jo.
Negarbinga, neteisinga, neįtikima. Bet taip atsitiko.
Taigi, Lukai, štai ko dabar norėčiau tavęs paklausti, štai ką
turiu žinoti: ar aš atspėjau? Mes juk niekada apie tai
nekalbėjome. Kai susirengiau paklausti, išsigandau. Nenorėjau
tavęs prarasti.

DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Sėdžiu Vado kabinete priešais jį prie rašomojo stalo, kliento
vietoje, lyg būčiau atėjusi į banką aptarti didelės skolos sąlygų.
Tačiau, be to sėdėjimo, formalumų tarp mūsų nedaug. Mano
kaklas jau nebesuakmenėjęs, nugara nebesustingusi, kojos
nebesuglaustos, o žvilgsnis ne toks kaip atiduodant pagarbą.
Dabar mano kūnas atsipalaidavęs, man netgi patogu.
Raudonieji batai nuspirti į šoną, kojas pasikišusi po savim ant
kėdės ir apsidangsčiusi raudono sijono klostėmis, iš tiesų
pasikišusi, bet vis dėlto apsikamšiusi aplink, kaip kadaise prie
laužo per iškylą. Jeigu židinys degtų, jo atšvaitai mirgėtų ant
poliruotų paviršių, šiltai virpėtų ant odos. Aš pridedu židinio
ugnį.
O dėl Vado, tai jis šiandien atrodo perdėm nerūpestingas.
Švarką nusimetęs, alkūnes pasidėjęs ant stalo. Trūksta tik
dantų krapštuko burnos kamputyje ir būtų demokratijos kaime
reklama iš kokios nors musių nutupėtos, seniai sudegintos
knygos graviūros.
Langeliai lentoje prieš mane pildosi. Aš žaidžiu priešpaskutinę
šio vakaro partiją. Zinzdra, skaitau paraidžiui žodį su dviem
balsėmis ir brangiomis „z“.
— Yra toks žodis? — klausia Vadas.
— Galima pažiūrėti, — sakau. — Jis archajiškas.
— Tikiu, — sako jis. Šypsosi. Vadui patinka, kai aš kuo
pasižymiu, parodau savo išprusimą, kaip protingas šunelis
stačiomis ausytėmis, pasirengęs rodyti, ką moka. Jo įvertinimas
man kaip šiltas vonios vanduo. Jame aš nejaučiu priešiškumo,
būdingo kitiems vyrams, kartais netgi ir Lukui. Jis mintyse
nesako „kalė“. Iš tikrųjų jis yra kaip geras tėvelis. Jam smagu,
kad man įdomu, ir man tikrai tikrai įdomu.
Savo kišeniniame kompiuteryje jis mikliai susumuoja mūsų
taškus.
— Šiandien nušluostei man nosį, — sako jis. Turbūt
apgaudinėja, pataikauja man, nori pakelti man nuotaiką. Bet
kodėl? Taip ir neaišku. Ką jis tikisi laimėti tokiu paikinimu? Juk
turi kažkas būti.
Jis atsilošia ir suduria pirštų galiukus — tas gestas man jau
pažįstamas. Tarp mudviejų nusistovėjo panašių atpažįstamų
gestų ritualas. Jis žiūri į mane — geranoriškai, bet vis dėlto
smalsiai, lyg būčiau mįslė, kurią reikia atspėti.
— Ką norėtum šiandien paskaityti? — klausia. Tai jau tapo
tradicija. Jau buvau perskaičiusi Mademoiselle, seną devintojo
dešimtmečio žurnalą Esquire, Ms, kurį prisimenu iš tų laikų, kai
augau pas mamą, jis mėtydavosi visuose jos butuose, ir
Reader’s Digest. Čia buvo ir romanų. Perskaičiau Raimondą
Čandlerį, o dabar jau įpusėjau Čarlzo Dikenso Sunkius laikus.
Tokiomis sąlygomis skaitau greitai, godžiai, beveik slysdama
paviršiumi, stengdamasi kuo daugiau susikišti į galvą prieš ilgai
truksiantį badą. Jeigu lygintume su maistu, tai būtų
išbadėjusiojo persivalgymas, jeigu su seksu, tai būtų slapta
sueitis stovint kokiame nors skersgatvyje.
Kol skaitau, Vadas sėdi ir stebi mane, nieko nekalbėdamas,
bet ir nenuleisdamas akių. Tas stebėjimas keistai erotiškas, aš
tarsi nuoga. Norėčiau, kad jis nusisuktų, vaikščiotų po kambarį,
pats ką nors skaitytų. Tada galbūt pasijusčiau laisviau, ne taip
skubėčiau. O dabar nelegalus mano skaitymas — tarytum koks
spektaklis.
— Man atrodo, kad geriau tiesiog pasikalbėti, sakau. Ir pati
nustembu išgirdusi savo žodžius.
Jis vėl šypsosi. Bet neatrodo nustebęs. Gal to ir tikėjosi, ar
bent ko nors panašaus.
— Ak šitaip? — sako. — Ir apie ką norėtum pasikalbėti?
Nežinau, ką atsakyti.
 — Gal apie bet ką. Pavyzdžiui, apie jus.
— Apie mane? — jis vis dar šypsosi. — Na, apie mane nėra ko
labai pasakoti. Aš esu paprastas žmogelis.
Tono ir net žodžio „žmogelis“ dirbtinumas užkanda man žadą.
Paprasti žmogeliai netampa Vadais.
— Jūs turite kažkuo išsiskirti, — sakau. Žinau, kad pasakinėju,
pataikauju jam, traukiu už liežuvio ir smerkiu save už tai, tiesą
sakant, tai šlykštu. Bet mes fechtuojamės. Arba jis kalba, arba
aš. Jaučiu, kaip žodžiai kyla mano viduje, juk taip seniai aš iš
tikrųjų su niekuo nekalbėjau. Šykščias pašnibždomis ištartas
frazes su Glenine vargu ar galima taip pavadinti, bet jos išerzino
mane, buvo tarsi preliudija.
O jeigu kalbėsiuosi su juo, man gali išsprūsti kas nors, ko
nereikia, galiu išsiduoti. Jaučiu, kaip ji arti — pačios savęs
išdavystė. Nenoriu, kad jis daug žinotų.
— Na, iš pradžių aš buvau rinkos tyrėjas, — sako jis
netvirtai. — Paskui nuo to, galima sakyti, atsiribojau.
Į galvą ateina mintis, kad aš nežinau, kam gi jis, Vadas,
vadovauja. Ką jis valdo, kokia jo, kaip anksčiau būdavo sakoma,
veiklos sritis? Specifinių vardų jie neturi.
— Štai kaip, — sakau, tarytum būčiau supratusi.
— Tam tikra prasme mane galima vadinti mokslininku, — sako
jis. — Santykinai, žinoma. Kurį laiką jis nebesako nieko, aš taip
pat tyliu. Stengiamės išlaukti, kas pirmas prabils.
Aš pirmoji neištveriu.
— Na, gal galėtumėte man paaiškinti vieną dalyką, apie kurį
seniai galvoju.
Jis susidomi.
— Kas gi tai?
Aš skrendu į ugnį, bet negaliu sustoti.
— Viena frazė, kurią iš kažkur prisimenu, — geriau nesakyti iš
kur. — Man regis, ji lotyniška, ir aš pamaniau, gal... Žinau, kad
jis turi lotynų kalbos žodyną. Viršutinėje lentynoje į kairę nuo
židinio stovi daug visokių žodynų.
— Sakyk, — paragina jis. Atsainiai ir vis dėlto suklusęs. O gal
man tik vaidenasi?
— Nolite te bastardes carborundorum, — sakau.
 — Kaip?
Aš neteisingai ištariau, nežinau, kaip reikia.
— Galiu paraidžiui, — sakau, — užrašyti.
Jis svarsto šią novatorišką idėją. Gal buvo užmiršęs, kad
moku rašyti. Šiame kambaryje nė sykio nelaikiau rankose
pieštuko ar rašiklio, net kai reikėdavo susumuoti taškus.
Moterys nemoka sudėties, kartą pajuokavo jis. Kai paklausiau,
ką jis nori tuo pasakyti, jis atsakė: Joms vienas, vienas, vienas
ir vienas nėra keturi.
— O kiek? — pasidomėjau tikėdamasi penkių ar trijų.
— Tiktai vienas, vienas, vienas ir vienas, — atsakė jis.
Bet dabar jis sako: „gerai“, ir mesteli per stalą savo tušinuką,
beveik demonstratyviai, lyg būtų priėmęs iššūkį. Dairausi, ant
ko galėčiau užrašyti, ir jis paduoda man plėšomą bloknotą:
lapelio viršuje apvalus besišypsantis veidukas. Tokie vis dar
gaminami.
Spausdintinėmis raidėmis rūpestingai išvedžioju posakį,
perrašydama jį iš atminties, iš savo spintos. Nolite te bastardes
carborundorum. Čia, šioje aplinkoje, tai jau ne malda, ne
paliepimas, ne liūdnas grafitis, kažkada išpjaustinėtas ir
užmirštas. Tušinukas tarp mano pirštų jautrus, kone gyvas,
jaučiu jo jėgą, jame slypinčių žodžių jėgą. Teta Lidija stengėsi
atgrasinti mus nuo falinio pavidalo daiktų užuominomis į varpos
pavydą. Ir iš tiesų tai pavydas. Aš pavydžiu Vadui jo tušinuko.
Štai ką dar norėčiau pasivogti.
Vadas paima mano lapelį su veiduku ir skaito. Paskui ima
juoktis ir — nejaugi parausta?
— Tai ne tikra lotynų kalba, — sako. — Tai toks pokštas.
— Pokštas? — nesuprantu. Tai negali būti vien pokštas. Ar aš
rizikavau, trokšdama išsiaiškinti paprasčiausią pokštą? — Kas
per pokštas?
— Moksleiviškas, — atsako. Jo juokas slepia ilgesį, dabar
suprantu — jis tarsi atleidžia pačiam sau praeityje. Vadas
atsistoja, eina prie knygų, išima vieną iš savo lobyno, bet ne
žodyną. Tai sena knyga, panaši į vadovėlį, aptriušusi ir
rašaluota. Iš pradžių varto ją pats — susimąstęs, kažką
prisimindamas, paskui sako: — Štai, — ir padeda atverstą ant
stalo priešais mane.
Pirmiausia akį patraukia nespalvota Milo Veneros nuotrauka su
negrabiai pripaišytais ūsais, juoda liemenėle ir plaukais
pažastyse. Kitame puslapyje Romos Koliziejus su anglišku
užrašu, o žemiau išasmenuota: Sum es est, sumus estis sunt 25
— Žiūrėk čia, — rodo jis ir paraštėje matau parašyta tokiu pat
juodu rašalu kaip pripaišyti Veneros plaukai: Nolite te bastardes
carborundorum. — Nemokančiam lotynų kalbos net sunku
paaiškinti, kas čia juokinga, — sako. — Mes nuolat
rašinėdavome panašius dalykus. Nežinau, iš kur jų
prisigraibydavome, matyt, iš vyresnių berniukų. — Užmiršęs
mane ir viską aplinkui, jis varto puslapius. — Štai, pažvelk
čionai, — sako. Paveikslas, pavadintas „Sabinės“, o paraštėje
prikeverzota: pim pis pit, pimus, pistis... Jis nutyla, grįžta į
dabartį, atrodo susigėdęs. Vėl nusišypso, šį kartą kiek ironiškai.
Įsivaizduoju jį strazdanotą, su kuodu. Šią akimirką jis man
beveik patinka.
— Bet ką tai reiškia? — klausiu.
— Kas? — klausia. — A! Jis reiškia „Neleisk šunsnukiams
tavęs užkrušti“. Tada turbūt įsivaizdavome esą labai protingi.
Išspaudžiu šypseną, bet dabar man viskas tampa aišku.
Suprantu, kodėl ji užrašė tuos žodžius spintos sienoje, bet taip
pat suprantu, kad tikriausiai nusižiūrėjo juos čia, šiame
kambaryje. Kurgi daugiau? Juk ji niekada nebuvo berniukas. Tik
su juo, užplūdus mokyklos prisiminimams, abipusio pasitikėjimo
akimirką. Vadinasi, aš ne pirmoji įžengusi į jo tylą, žaidusi su
juo vaikiškus žodžių žaidimus.
— Kas jai atsitiko? — klausiu.
Jis iškart pagauna mintį.
— Ar tu iš kur nors apie ją sužinojai?
— Sužinojau, — atsakau.
— Ji pasikorė, — sako jis mąsliai, bet ne liūdnai. — Todėl mes
nukabinome sietyną tavo kambaryje. — Kurį laiką jis tyli. —
Serena Džoj sužinojo, — priduria, lyg tai viską paaiškintų. Ir iš
tiesų paaiškina.
Jeigu tavo šuo nugaišo, įsigyk kitą.
— Kuo? — klausiu.
 Jis nenori pakišti man minties.
— Argi tai svarbu? — sako. Turbūt suplėšyta paklode. Aš apie
tai galvojau.
— Matyt, Kora ją rado, — pasakiau. Štai kodėl ji klykė.
— Taip, — sako jis. — Vargšelė. — Jis turi galvoje Korą.
— Gal man nebereikia čia daugiau ateiti, — sakau.
— Maniau, kad tau smagu, — sako jis nerūpestingai, bet
žvilgsnis įsitempęs, akys dega. Galėčiau pamanyti, jog tai
baimė, jeigu nežinočiau. — Norėčiau, kad ateitum.
— Jūs norite, kad mano gyvenimas būtų man
pakenčiamesnis, — sakau. Nuskamba ne kaip klausimas, bet
kaip neginčijamas teiginys. Neginčijamas ir sausas. Jeigu mano
gyvenimas pakenčiamas, tai gal tai, ką jie daro, yra nieko
baisaus.
— Taip, — sako jis. Aš to noriu. Norėčiau, kad taip būtų.
— Na, gerai, — sakau. Viskas pasikeitė. Dabar jau aš laikau jį
už trumpo pavadžio. Tai, už ko jį laikau, yra mano mirties
galimybė. Ir jo kaltės jausmas. Pagaliau.
— Ko tu norėtum? — nerūpestingai klausia, lyg būtų kalbama
apie paprasčiausius pinigų mainus, be to, smulkių pinigų:
cigaretėms, saldainiams.
— Norite pasakyti, ko dar, be rankų kremo? — pasitikslinu.
— Be rankų kremo, — sutinka.
— Norėčiau... — pradedu. — Norėčiau žinoti, — skamba
neryžtingai, netgi kvailai, tarsi būtų išsprūdę.
— Ką žinoti? — klausia jis.
— Viską, — sakau. Atrodo kažkaip nerimta. — Viską, kas
vyksta.

 XI
NAKTIS
TRISDEŠIMTAS SKYRIUS
Nusileidžia naktis. O gal jau nusileido. Kodėl sakoma
nusileido, o ne pakilo, kaip aušra? Juk jeigu saulei leidžiantis
pažvelgsi į rytus, pamatysi, kad naktis kyla, o ne leidžiasi;
tamsa nuo horizonto slenka aukštyn kopdama į dangų
nelyginant juoda saulė iš už debesų skraistės. Kaip nematomos
ugnies dūmai iš kiek žemiau horizonto esančios ugnies linijos,
vietinio karo ar degančio miesto. Gal naktis leidžiasi dėl to, kad
ji sunki, kaip stora ant akių užtraukiama uždanga. Vilnonė
antklodė. Norėčiau matyti tamsoje — geriau negu matau.
Taigi, nusileido naktis. Jaučiu, kaip ji slegia mane tarytum
akmuo. Nė vėjelio. Sėdžiu prie praverto lango, užuolaidos
atitrauktos, juk lauke nieko nėra, kam kuklintis, sėdžiu su
naktiniais, kurie net vasarą ilgomis rankovėmis, kad
nesigundytume savo pačių kūnu, kad neapsikabintume plikomis
rankomis. Po mėnulio prožektoriumi visiška ramybė. Kvapai iš
sodo kyla kaip kūno karštis, matyt, esama naktį žydinčių gėlių,
taip stipriai kvepia. Aš beveik matau tą raudoną spinduliavimą,
kuris virpėdamas kyla aukštyn tarsi oras, mirguliuojantis virš
gudronuoto plento vidurdienį.
Apačioje ant vejos kažkas išnyra iš šešėlio, pasklidusio po
žilvičiu, žengia į šviesą, ilgi šešėliai tvirtai įsikibę į kulnis. Ar tai
Nikas, ar kas kitas, kas man nerūpi? Jis stabteli, pakelia akis į
mano langą ir aš matau baltą jo veido ovalą. Nikas. Mes žiūrime
vienas į kitą. Aš neturiu rožės jam numesti, jis neturi liutnios.
Bet toks pat alkulys.
Kuriam aš negaliu pasiduoti. Trukteliu kairiąją užuolaidą ir ji
nukrinta tarp mūsų, man ant veido, ir po akimirkos jis jau eina
tolyn į nematomybę, už kampo.
Tai, ką sakė Vadas, yra tiesa. Vienas, vienas, vienas ir vienas
nelygu keturiems. Kiekvienas išlieka nepakartojamas, nėra kaip
jų sujungti į viena. Jų negalima sumainyti, iškeisti vieno į kitą.
Jie negali atstoti vienas kito. Nikas Luko ir Lukas Niko. Turi čia
nepadės.
Jausmams neįsakysi, kartą pasakė Moira, bet gali įsakyti sau,
kaip elgtis.
Bepiga, jei taip.
Viskam reikia konteksto, ar viskam bus laikas?26 Viena arba
kita.

Tą vakarą, prieš mums paliekant namus, paskutinį kartą
perėjau per kambarius. Mes nieko nesipakavome, ėmėme
nedaug daiktų, nes jau tada negalėjome išsiduoti, kad
išvažiuojame. Taigi aš tiesiog vaikštinėjau, apžiūrinėjau daiktus,
tai, ką drauge buvome užgyvenę. Maniau, kad galėsiu įsiminti,
kaip viskas atrodė.
Lukas buvo svetainėje. Jis apkabino mane. Abu buvome
nusiminę. Iš kur galėjome žinoti, kad netgi tada buvome
laimingi? Juk bent jau turėjome rankas, kurios apkabina.
Katė, štai ką jis pasakė.
Katė? — perklausiau, įbedusi veidą į vilnonį jo megztinį.
Nejaugi taip ją čia paliksime?
Aš nepagalvojau apie katę. Abu ją pamiršome. Mes
apsisprendėme staiga, o paskui viską suplanavome. Matyt,
įsivaizdavau, kad ji važiuos su mumis. Bet tai neįmanoma, kas
važiuoja su kate vienai dienai į užsienį.
Gal lauke? — paklausiau. Palikim ją, ir tiek.
Ji šlaistysis aplinkui ir miauks prie durų. Kas nors pastebės,
kad mūsų nėra.
Galima kam nors atiduoti, pasakiau. Kokiai nors kaimynei. Bet
dar nebaigusi sakinio jau žinojau, kaip tai būtų kvaila.
Aš pasirūpinsiu tuo, tarė Lukas. Kadangi jis pasakė „tuo“, o ne
„ja“, supratau, kad jis turi galvoje „užmušti“. Štai ką reikia
padaryti prieš užmušant, pamaniau. Vietoj „jo“ ar „jos“ susikurti
„tai“. Iš pradžių mintyse, paskui tikrovėje. Vadinasi, tai daroma
šitaip, galvojau. Anksčiau apie tai, regis, nė neįtariau.
Lukas rado katę — ji slėpėsi po mūsų lova. Jos visada žino. Jis
nusinešė ją į garažą. Nežinau, ką jis padarė ir niekada jo
nepaklausiau. Sėdėjau svetainėje pasidėjusi rankas ant kelių.
Man reikėjo eiti su juo, pasidalinti tą nedidelę atsakomybę. Ar
bent jau paskui paklausti, kad jam vienam nereikėtų nešti tos
naštos; juk ta mažutė auka, tas nužudymas iš meilės, buvo
padarytas ir dėl manęs.
Štai ką, be viso kito, jie daro. Verčia tave žudyti — viduje.
Kaip paaiškėjo, viskas buvo veltui. Nežinau, kas jiems pasakė.
Gal kaimynas, kuriam kilo įtarimas žiūrint, kaip mes rytą
šliaužiam takeliu, skambtelėjo dėl auksinės žvaigždelės
kažkieno sąraše. O gal net tas pats žmogus, kuris gavo mums
pasus; kodėl neužsidirbus dukart? Labai panašu, kad jie patys ir
galėjo diegti dokumentų padirbėjus — spąstus patikliesiems.
Viešpaties Akys visą žemę aprėpia.
Nes jie jau buvo pasirengę, laukė mūsų. Išdavystės akimirka
blogiausia iš visų, ta akimirka, kai tu tikrai žinai, kad tave
išdavė, kad kažkoks kitas žmogus tau taip linki pikto.
Tai tarsi kritimas liftu, kurio lynai nupjauti. Krinti, krinti ir
nežinai, kada atsitrenksi.

Griebiuosi magijos, kviečiu savo pačios dvasią, kad ir kur ji
būtų. Privalau prisiminti, kaip jie atrodė. Bandau išlaikyti juos
prieš akis, jų veidus, kaip nuotraukas albume. Bet jie
nepaklūsta man, juda, šypteli ir dingsta, jų bruožai rangosi ir
linksta perpus kaip degantis popierius, juos praryja juoduma.
Vėl sušvinta blyškiai virpėdami ore; spindėjimas, aura,
elektronų šokis, paskui vėl veidas, veidai. Bet jie nyksta, nors
aš tiesiu į juos rankas, jie išsprūsta tarsi vaiduokliai auštant.
Atgal ten, kur buvo. Likit su manim, noriu jiems pasakyti. Bet
jie nelieka.
Aš pati kalta. Per daug visko užmirštu.

Šiandien aš pasimelsiu.
Jau nebe ant kietų sporto salės grindų kojūgalyje, Tetai
Elžbietai stūksant prie dvivėrių durų — rankos sukryžiuotos,
bizūnas prie diržo, — o Tetai Lidijai žingsniuojant palei
klūpančias su naktiniais moteris, plekšnojant joms per nugaras,
per kojas, alkūnes ar sėdynes — švelniai, vos bakstelint medine
lazdele, jeigu kūprinamės ar suglembame. Ji norėjo, kad mūsų
galvos būtų pakreiptos tik taip, o ne kitaip, kojų pirštai būtų
suglausti ir ištempti, alkūnės sulenktos tam tikru kampu. Iš
dalies jai buvo svarbu estetika, jai patikdavo tas vaizdas.
Norėjo, kad atrodytume kaip koks anglosaksų bareljefas ant
antkapio arba angelai iš kalėdinio atviruko, išsirikiavę su savo
skaistybės apdarais. Bet ji žinojo, kad kūno kietumas, įtempti
raumenys praverčia dvasiai: truputis skausmo išvalo, sakydavo
ji.
Melsdamosi prašydavome palikti mus tuščias, vertas
prisipildyti malonės, meilės, savęs atsižadėjimo, sėklos ir
kūdikių.
O Dieve, visatos valdove, ačiū tau, kad nesukūrei manęs vyru.
O Dieve, sunaikink mane. Padaryk mane vaisingą. Numarink
mano kūną, kad galėčiau daugintis. Leisk man išsipildyti...
Kai kurias tai įtraukdavo. Savinaikos ekstazė. Kai kurios
dejuodavo ir verkdavo.
Vaidinimų mums nereikia, Džanina, — pasakė Teta Lidija.

Dabar meldžiuosi ten, kur esu, sėdėdama prie lango,
žiūrėdama pro užuolaidą į tuščią sodą. Netgi neužsimerkiu.
Lauke ir mano galvoje vienodai tamsu. Arba šviesu.
Mano Dieve, kurs esi dangaus karalystėje, kuri yra viduje.
Norėčiau, kad pasakytum man savo vardą, turiu omenyje —
tikrą vardą. Bet bus gerai ir Tu.
Norėčiau žinoti, ką Tu sumanei. Bet vis tiek padėk man visa
tai išgyventi, prašau. Nors gal Tu čia ir niekuo dėtas. Aš nė
akimirksnį nepatikėsiu, kad visa tai, kas vyksta, yra Tavo
sugalvota.
Duonos kasdieninės man užtenka, dėl to Tavęs netrukdysiu.
Tai ne svarbiausia. Svarbiausia, kaip susikišti ją į gerklę
nespringstant.
Dabar pereisime prie atleidimo. Nebūtina man tučtuojau
atleisti. Yra rimtesnių dalykų. Pavyzdžiui: tegu kiti lieka saugūs,
jeigu jie yra saugūs. Neleisk jiems daug kentėti. Jeigu jie turi
mirti, tegu miršta greičiau. Galėtum netgi pasirūpinti, kad jie
patektų į rojų. Tu juk dėl to mums ir reikalingas. Pragarą mes
susikuriam patys.
Turbūt turėčiau pasakyti, kad atleidžiu tiems, kurie tai padarė
ir daro dabar. Pamėginsiu, bet tai nelengva.
Dabar dėl gundymų. Centre pagunda buvo viskas, išskyrus
valgymą ir miegą. Žinojimas buvo pagunda. Ko nežinai, tas
tavęs ir negundo, sakydavo Teta Lidija.
Gal aš iš tikrųjų nenoriu žinoti, kas vyksta. Gal man geriau
nieko nežinoti. Gal aš nepakelčiau to žinojimo. Nuopuolis buvo
nupuolimas iš nekaltybės į žinojimą.
Aš per daug galvoju apie sietyną, nors jo ir nebėra. Bet
galima pasinaudoti spintos kabliu. Aš apsvarsčiau visas
galimybes. Kai užsikabini, svarbiausia visu svoriu mestis į priekį
ir nesipriešinti.
Apsaugok mus nuo pikto.

Ak taip, dar karalystė, galybė ir garbė. Sunku tuo dabar pat
patikėti, bet vis dėlto pamėginsiu. Su viltimi, kaip rašoma ant
antkapių.
Manai, kad Tau nudyrė kailį. Turbūt ne pirmą kartą.
Tavim dėta, aš jau būčiau soti iki kaklo. Mane jau pykintų.
Tuo, ko gero, mes ir skiriamės.
Kai šitaip su tavim kalbu, jaučiuosi kaip nesava. Lyg kalbėčiau
su siena. Norėčiau, kad man atsakytum. Aš tokia vieniša.
27
Vienui viena prie telefono. Tik aš neturiu telefono. O jeigu
turėčiau, kam gi skambinčiau?
O Dieve, aš nejuokauju. O Dieve, o Dieve. Kaip man toliau
gyventi?
 XII
„PAS JEZABELĘ“
TRISDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS
Kas vakarą, eidama miegoti, galvoju: rytą atsibusiu savo
namuose ir viskas bus kaip anksčiau.
Bet ir šį rytą taip neatsitiko.

Apsivelku — vasariniais drabužiais, vis dar vasara, atrodo, kad
mes įstrigome vasaroje. Liepa, alsios dienos ir naktys kaip pirty,
vargas miegoti. Stengiuosi skaičiuoti laiką. Reikėtų daryti
įbrėžimus sienoje, po vieną kasdien, o kai susirinks septyni —
perbraukti. Bet kokia iš to nauda, aš juk ne kalėjime, čia nėra
termino, iki kurio turiu sėdėti, tada išeiti į laisvę. Pagaliau
galima tiesiog imti ir paklausti, kokia šiandien diena. Vakar buvo
liepos ketvirta, anksčiau buvusi Nepriklausomybės diena, paskui
panaikinta. Rugsėjo pirmoji bus Gimdytuvių diena, buvusi
Darbo.
Bet aš skaičiuoju laiką pagal mėnulį. Mėnulį, ne saulę.

Pasilenkiu užsirišti raudonų batų; dabar jie lengvesni, su
apdairiai iškirptomis skylutėmis, toli gražu ne begėdiškos
basutės. Pasilenkti sunku: nors ir mankštinuosi, mano kūnas
susirakinęs, nepaklusnus. Anksčiau maniau, kad tokios būna tik
labai senos moterys. Jaučiu, kad net vaikštau kaip senė:
gunktelėjusi, nugara išsirietusi kaip klaustukas, kauluose
ištirpęs kalcis, jie porėti kaip kalkakmenis. Jaunystėje,
įsivaizduodama senatį, galvodavau: gal tada, kai nebedaug lieka
gyventi, viską vertini labiau. Užmiršau, kad žmogus netenka
jėgų. Kartais aš džiaugiuosi kiaušiniais, gėlėmis, bet paskui
suprantu, kad man sentimentalumo priepuolis, kad mano
smegenys nusidažo pasteliniais sodrių spalvų tonais, kaip
nuostabių saulėlydžių atvirukai, kurių Kalifornijoje prigamindavo
daugybę. Kaip širdelės iš blizgaus kartono.

Nupilkėjimas kelia pavojų.

Norėčiau, kad Lukas dabar būtų čia, šiame kambaryje, kol
rengiuosi, kad galėčiau su juo susibarti. Absurdiška, bet dabar
kaip tik šito noriu. Noriu ginčo — kas turi sudėti lėkštes į
indaplovę, kieno eilė rūšiuoti skalbinius, plauti tualetą; dėl kokio
buitiško ir nesvarbaus visatos mastu dalyko. Galėtume dėl to
net rimtai susiimti — kas svarbu, o kas ne. Kokia tai būtų
prabanga. Apskritai mes retai bardavomės. Dabar atkuriu
mintyse visus barnius ir susitaikymus po jų.

Sėdžiu ant kėdės, lubų vainikas sklendžia man virš galvos
kaip sustingęs nimbas, kaip nulis, kaip skylė erdvėje, kur
sprogo žvaigždė, kaip ribulys ant vandens, įmetus akmenuką.
Viskas balta ir apvalu. Laukiu, kol išsivynios diena, kol žemė
pasisuks pagal apvalų nenumaldomo laiko ciferblatą.
Geometrinės dienos, kurios rieda, rieda, sklandžiai, kaip per
sviestą. Panosėje jau prakaito lašeliai, laukiu pasirodant
kasdieninio kiaušinio, jis bus drungnas kaip šitas kambarys. Su
žalia plėvele ant trynio ir šiek tiek atsiduos siera.

Šiandien, vėliau, su Glenine einame apsipirkti.
Kaip visada užsukame į bažnyčią, apžiūrime antkapius. Paskui
prie Sienos. Šiandien ant jos kabo tik du: vienas katalikas, nors
ir ne kunigas, su apverstu kryžiumi, ir kitas man nežinomos
sektos atstovas. Kūnas pažymėtas vien tiktai raudona „J“. Tai
nereiškia „judėjas“, tada būtų geltona žvaigždė. Be to, ne taip
daug jų ir liko. Mat jie buvo paskelbti Jokūbo sūnumis ir todėl
išskirtiniais žmonėmis, jiems buvo leista rinktis. Atsiversti arba
emigruoti į Izraelį. Dauguma emigravo, jeigu žinios nemeluoja.
Per televiziją rodė pilną jų laivą — įsikibę į turėklus, su savo
juodais paltais, skrybėlėmis ir ilgomis barzdomis, iš paskutiniųjų
besistengiantys atrodyti tikri žydai, su iš praeities ištrauktais
kostiumais, moterys su skaromis, besišypsančios ir
mojuojančios, tiesa, nelabai vikriai, lyg pozuodamos; paskui
kitas kadras — turtingesnieji, stovintys eilėje į lėktuvą. Gleninė
sakė, kad ir kiti taip išvažiavo apsimetę žydais, bet tai nebuvo
lengva, nes rimtai tikrindavo, o dabar dar griežčiau.
 Ir vis dėlto vien už tai, kad esi žydas, nekaria. Nebent tu
užsispyręs žydas, kuris nenori rinktis. Arba už tai, kad apsimeti
atsivertęs. Tokius taip pat rodė per televiziją: naktiniai
patikrinimai, iš palovių traukiamos žydiškų daikčiukų atsargos.
Toros, talitai, Dovydo žvaigždės. Ir jų savininkai — paniurę,
neatgailaujantys. Akys stumia juos prie miegamojo sienos, o
graudus pranešėjo balsas už kadro rypuoja, kokie jie klastingi ir
nedėkingi.
Taigi „J“ nereiškia „žydas“. Kas tai galėtų būti? Jehovos
liudytojas? Jėzuitas? Kad ir kas būtų, vis tiek jau miręs.

Po šios ritualinės apžiūros einame toliau, kaip paprastai, į
kokią nors atvirą erdvę, kad eidamos per ją galėtume
pasikalbėti. Jeigu galima pavadinti pokalbiais tuos trūkčiojančius
šnabždesius, nutaikytus į mūsų baltų sparnelių piltuvėlius. Tai
veikiau telegrafas, žodinis semaforas. Amputuota kalba.
Ilgai vienoje vietoje nestovime. Prikibs, kad slampinėjame be
reikalo.
Šiandien nuo „Dvasios ritinių“ pasukame į kitą pusę, kur plyti
parkas, o jame stovi senas vėlyvųjų Viktorijos laikų puošybos
namas su vitražiniais langais. Anksčiau čia buvo Memorialas,
nors nežinau, kam atminti. Kokiems nors numirėliams.
Kartą Moira sakė, kad seniau, kai atsidarė universitetas, ten
buvusi studentų valgykla. Jeigu į vidų užeidavo moteris, ją
užmėtydavo bandelėmis.
Kodėl? — paklausiau. Tokių anekdotinių istorijų metams
bėgant Moira pateikdavo vis dažniau. Man ne per labiausiai
patikdavo tas jos apmaudavimas dėl praeities.
Kad išeitų, atsakė Moira.
Kaip dramblį apmėtyti riešutais, pasakiau.
Moira nusikvatojo, niekada nepraleisdavo progos. Su kokiu
egzotišku monstru palyginai, pasakė.

Stovime ir žiūrime į pastatą, kuris iš išorės primena bažnyčią
ar katedrą.
— Girdėjau, kad Akys čia rengia savo banketus, — sako
Gleninė.
 — Iš kur sužinojai? — sakau. Šalia nieko nėra, galėtume
kalbėtis laisvai, bet iš įpročio šnibždame.
— Gaiduką atnešė, — atsako. Ji patyli, pasuka akis į mane.
Kai jos sparneliai sujuda, man suboluoja akyse. — Yra
slaptažodis, — sako.
— Slaptažodis? — klausiu. — Kam?
— Kad žinotum. Kas taip, o kas ne.
Nors nesuprantu, kokia man iš jo būtų nauda, bet vis tiek
klausiu:
— Tai koks jis?
— Gegužės diena, sako ji. Kartą išbandžiau jį su tavim.
— Gegužės diena, — kartoju. Aš prisimenu tą dieną. M’aidez.
— Nevartok jo be reikalo, — įspėja Gleninė. — Geriau visų
nežinoti, kas tinkle. Jeigu pagautų.
Man sunku tikėti tais šnabždesiais, tais atsivėrimais, nors tuo
metu ir tikiu. Tačiau po kurio laiko jie man atrodo neįtikėtini,
netgi vaikiški, kaip koks žaidimas, mergaičių klubas, moksleivių
paslaptys. Arba romanai apie šnipus, kuriuos mėgdavau skaityti
savaitgaliais, užuot baigusi namų darbus, arba kaip naktinės
laidos per televiziją. Slaptažodžiai, dalykai, kurių negalima
pasakoti, įsislaptinę žmonės, tamsūs ryšiai: kažin, ar visa tai
yra tikri šio pasaulio raiškos pavidalai. Bet tai mano iliuzija,
pagirios nuo anuomet mano pažinotos tikrovės.
Ir tas tinklas. Įtraukti į tinklą, mėgdavo sakyti motina
senstelėjusiu vakarykščios dienos žargonu. Netgi būdama
šešiasdešimties, ji vis dar užsiimdavo kažkuo, ką šitaip
vadindavo, nors kiek žinau, tai reikšdavo tiek, kad ji eina
pietauti su kokia nors kita moterimi.

Palieku Gleninę prie kampo.
— Iki, — sako ji. Ir nuvilnija šaligatviu tolyn, o aš einu namo.
Matau Niką, kepurė nusmaukta; šiandien jis net nežiūri į mane.
Vis dėlto turbūt laukė manęs pareinant, kad perduotų bežadę
žinią, nes vos tik įsitikina, kad aš jį mačiau, paskutinį kartą
brūkšteli „Audrą“ zomšine šluoste ir skubiai nužingsniuoja prie
garažo durų.
Einu žvirgždo takeliu, tarp skaudžiai žalių žolės lopų. Serena
Džoj sėdi po žilvičiu, ant savo kėdės, alkūne atsirėmusi į lazdą.
Jos suknelė iš šiugždančios vėsios medvilnės. Ji mėlyna,
akvarelinė, ne tokia kaip mano raudona, kuri sutraukia karštį ir
tuo pat metu juo plieskia. Ji sėdi šonu į mane, mezga. Kaip ji
gali liesti vilną per tokį karštį? Bet gal jos oda nieko nejaučia,
lyg kažkada būtų nuplikyta?
Nudelbusi akis į taką po kojomis, vilniju pro ją, vildamasi, kad
esu nematoma, žinodama, kad nekreips į mane dėmesio. Bet ne
šį kartą.
— Fredine, — pakviečia.
Neryžtingai stabteliu.
— Taip, tu, — sako.
Pasuku į ją savo regos lauko plyšį.
— Prieik arčiau. Man tavęs reikia.
Einu per žolę, sustoju šalia nepakeldama akių.
— Gali atsisėsti, — sako. — Paimk pagalvę. Man reikia, kad
palaikytum siūlus. Jos lūpose cigaretė, ant vejos šalia kojų
pastatyta peleninė ir puodelis — kavos ar arbatos. — Ten
velniškai tvanku. Tau reikia oro, — sako jinai. Aš atsisėdu,
pastatau krepšį — vėl braškės, vėl višta — ir man dingteli, kad
ji nusikeikė, tai kažkas naujo. Serena Džoj užkabina siūlų rinkę
ant mano ištiestų rankų, pradeda vynioti. Aš tarsi pririšta, su
antrankiais, tikriau — apraizgyta voratinklio. Vilna pilka ir
prisigėrusi drėgmės iš oro, tarsi apčiurkšta vaiko antklodė, šiek
tiek atsiduodanti šlapia avimi. Rankos bent jau gaus lanolino.
Serena Džoj vynioja kamuolį, cigaretė jos burnoje dega
viliojamai dūmydama. Ji vynioja lėtai ir sunkiai sugrabaliodama
siūlą vis labiau besiklaipančiais pirštais, bet vis dėlto ryžtingai.
Galbūt megzti jai reikia valios, galbūt jai net skauda. Arba
gydytojai liepė dešimt eilių per dieną gerosiomis akimis, dešimt
išvirkščiosiomis. Nors ji sugeba daug daugiau. Ir tie amžinai
žaliuojantys medžiai, stačiakampiai berniukai ir mergaitės man
atrodo jau kitaip: jie liudija jos užsispyrimą, ne tokį jau vertą
paniekos.

Mano motina nemegzdavo ir nedarydavo nieko panašaus. Bet
parsinešusi iš valyklos drabužius — savo puošnias palaidines,
žieminius paltus, neišmesdavo žiogelių, kabino ant virvelės.
Paskui prikabindavo tą girliandą kur nors prie savo lovos, prie
pagalvės, kėdės atkaltės — kad nepamestų. Vėliau užmiršdavo.
Aš rasdavau jų tai vienoje, tai kitoje mūsų buto — butų —
vietoje; kaip jos buvimo pėdsakus, kaip kažkokio prarasto
instinkto reliktus, kaip ženklus, stovinčius ant kelio, kuris niekur
neveda. Šeimininkavimo atavizmai.

— Na, — sako Serena Džoj. Ji liaujasi vyniojusi, bet palieka
man ant rankų gyvulio vilnos rinkę ir, išsiėmusi iš burnos
cigaretę, užgesina ją. — Vis dar nieko?
Aš suprantu, ko ji klausia. Mes nedaug turime bendrų temų,
mažai kas mus sieja, išskyrus tą vieną paslaptingą ir
nenuspėjamą dalyką.
— Ne, — atsakau. — Nieko.
— Blogai, — sako ji. Sunku ją įsivaizduoti su vaiku. Bet
daugiausia jį prižiūrėtų Mortos. Vis dėlto ji norėtų, kad
pastočiau — atlikčiau, ką reikia, ir dingčiau iš akių, ir daugiau
jokio žeminančio prakaituoto jovalo, jokių kūnų trikampių po jos
baldakimu su sidabro gėlių žvaigždėmis. Tyla ir ramybė. Negaliu
įsivaizduoti, kad tokios laimės ji linkėtų man dėl kokios kitos
priežasties.
— Tavo laikas eina į pabaigą, — sako ji. — Tai ne klausimas —
faktas.
— Taip, — sakau bejausmiu balsu.
Ji bando užsidegti kitą cigaretę, vargiai sugraibydama
žiebtuvėlį. Matyti, kad rankos vis menkiau jos klauso. Bet būtų
klaida pasisiūlyti jai padėti, įsižeistų. Būtų klaida pastebėti jos
silpnybę.
— Gal jis negali, — sako ji.
Nežinau, ką ji turi galvoje. Ar ji turi galvoje Vadą, ar Dievą?
Jeigu Dievą, tai turėtų sakyti — nenori. Šiaip ar anaip, tai
erezija. Tik moteris negali, tik moterys iš užsispyrimo
užsidariusios, pažeistos, luošos.
— Taip, — sakau. — Gal jis negali.
Pakėlusi akis žiūriu į ją. Ji žiūri iš viršaus į mane. Tai pirmas
kartas, kai mes žiūrime viena kitai į akis po ilgo laiko. Nuo tada,
kai susitikome. Ta akimirka išsitęsia tarp mūsų — šalta ir tolygi.
Ji nori suprasti, ar aš suprantu tikrąją padėtį.
— Galbūt, — sako laikydama cigaretę, kurios jai nepavyko
uždegti. — Galbūt tau reikia pamėginti kitką.
Ką ji turi galvoje — ropomis?
— Ką kitką? — klausiu. Reikia išsaugoti rimtį.
— Kitą vyrą, — sako ji.
— Jūs žinote, kad man negalima, — sakau apdairiai
neparodydama susierzinimo. — Įstatymas neleidžia. Žinote,
kaip už tai baudžiama.
— Taip, — sako ji. Ji pasiruošusi tam, ji viską apgalvojo. —
Žinau, kad oficialiai tu negali. Bet taip daroma. Moterys dažnai
taip daro. Visą laiką.
— Norite pasakyti, su gydytojais? — sakau prisiminusi
užjaučiančias rudas akis, ranką be pirštinės. Kai buvau paskutinį
kartą, gydytojas buvo kitas. Gal kas nors pričiupo aną ar
paskundė. Tik ar jie patikės moters žodžiu be liudininkų.
— Kai kurios taip, — sako ji dabar jau beveik maloniai, nors ir
išlaikydama atstumą, tarsi rinktumėmės nagų laką. — Voreninė
taip padarė. Žmona, žinoma, žinojo. Ir nutyla, leisdama
žodžiams nugulti. — Aš tau padėsiu. Pasirūpinsiu, kad viskas
vyktų sklandžiai.
Aš mąstau.
— Tik ne su gydytoju, — nusprendžiu.
— Ne, — sutinka, — ir bent jau šią akimirką mes esame dvi
neišskiriamos bičiulės — sėdim prie virtuvės stalo ir aptariame,
pavyzdžiui, pasimatymą, kokį nors mergišką vilionių ir flirto
planą. — Kartais jie šantažuoja. Bet tai nebūtinai turi būti
gydytojas. Galbūt kas nors, kuo mes pasitikime.
— Kas? — klausiu.
— Pagalvojau apie Niką, — taria ji ir jos balsas kone
švelnus. — Jis jau seniai pas mus. Jis mums atsidavęs. Galiu su
juo susitarti.
Štai kas aprūpina ją mažmožiais iš juodosios rinkos. Ar visada
jam atsimokama šitaip?
— O Vadas? — klausiu.
— Na, — sako ji tvirtai, ne, daugiau negu tvirtai, sprendimas
neatšaukiamas, tarsi spragteli uždaroma piniginė. — Mes juk
jam nieko nesakysime, ar ne?
Idėja pakimba virš mūsų, beveik įžiūrima, beveik
apčiuopiama: sunki, beformė, tamsi, tam tikras sąmokslas. Tam
tikra išdavystė. Išties nori to vaiko.
— Tai rizikinga, — sakau. — Dar blogiau. Ant kortos statoma
mano gyvybė, bet vėliau ar anksčiau, vienaip ar kitaip, ji vis
tiek atsidurs pavojuje, ar aš tai padarysiu, ar ne. Abi tai
suprantame.
— Gali pabandyti, — sako ji. Aš irgi taip manau.
— Gerai, — sakau. — Sutinku.
Ji pasilenkia prie manęs. — Gal aš tau galėsiu kai ką gauti, —
sako ji. Mat aš buvusi gera. — Kai ką, ko tu nori, — priduria
kone meilikaudama.
— Ką? — klausiu. Negaliu sugalvoti, ko tikrai norėčiau iš tų
dalykų, kurių ji norėtų ar galėtų man gauti.
— Nuotrauką, — sako ji, tarsi siūlydama pramogą vaikui —
porciją ledų ar kelionę į zoologijos sodą. Apstulbusi pakeliu į ją
akis.
— Jos nuotrauką, — sako ji. — Tavo mergytės. Bet tik galbūt.
Vadinasi, ji žino, kur jie ją dėjo, kur laiko. Visada žinojo. Man
suspaudžia gerklę. Ragana, nepasakė man, tylėjo, nė žodžiu
neprasitarė. Nė neužsiminė. Medinė pliauska, geležinė, ji negali
to suprasti. Turiu tylėti, nevalia paleisti iš rankų net tokio mažo
spindulėlio. Prarasti įsižiebusios vilties. Turiu tylėti.
O ji sau šypsosi, netgi koketiškai; veide šmėsteli ir trumpam
sustingsta andainykšte manekeniška televizijos viliūgės išraiška.
— Vis dėlto velniškai karšta tokiam darbui, kaip manai? —
sako. Ji nuima vilną man nuo rankų — visą tą laiką sėdėjau
apipainiota. Tada paima savo sumaigytą cigaretę ir negrabiu
judesiu įbrukusi man į delną užgniaužia pirštais. — Degtuką
susirasi pati, — priduria. — Jų yra virtuvėje. Paprašyk Ritos.
Gali pasakyti, kad aš leidau. — Bet tiktai vieną, — žaismingai
priduria. — Mes juk negadinsim tau sveikatos!

TRISDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Rita sėdi prie virtuvės stalo. Priešais ją stiklinis indas, kuriame
plūduriuoja ledo kubeliai. Į jį pridėta ridikėlių, supjaustytų kaip
gėlės — rožės ar tulpės. Ji pjausto juos daržovių peliuku ant
pjaustymo lentelės šalimais, jos rankos didelės, vangios. Kitos
jos kūno dalys nejuda, veidas taip pat. Tarytum tą triuką su
peiliu ji atliktų sapne. Ant balto emalio paviršiaus krūva
nuplautų, bet nesupjaustytų ridikėlių. Mažos actekų širdelės.
Man įėjus Rita net galvos nepakelia.
— Vadinasi, viską gavai, — sako, kai atiduodu jai pirkinius
apžiūrėti.
— Ar galėčiau gauti degtuką? — prašau. Stebėtina, kokia
maža, vaikiška prašeiva jaučiuosi šalia jos vien dėl to, kad ji
tokia bejausmė ir rūsti; kokia įkyruolė ir zyzia.
— Degtukų? — perklausia ji. — Kam tau prireikė degtukų?
— Ji sakė, kad vieną galima, — sakau nenorėdama minėti
cigaretės.
— Kas sakė? — Ji vėl imasi ridikėlių, nepertraukdama
ritmo. — Kuriems galams tau tie degtukai. Namus supleškinsi.
— Jeigu nori, eik ir paklausk jos. Jinai sėdi pievoje.
Rita užverčia akis tarsi tardamasi su kokia ten esančia
dievybe. Paskui atsidūsta, sunkiai atsistoja ir įnirtingai šluostosi
rankas į prijuostę, girdi, matai, kaip mane trukdai. Prieina prie
spintelės virš kriauklės, neskubėdama susiranda raktų ryšulėlį
kišenėje, atrakina dureles.
— Vasarą laikau juos čia, — sako lyg pati sau. — Dar betrūko
gaisro tokiu oru.
Prisimenu, balandį židinius kūreno Kora — svečių kambaryje ir
valgomajame, kai lauke vėsiau.
Mediniai degtukai kartoninėje dėžėje su atstumiamu
viršumi — aš tokias rinkdavau, darydavau spintas lėlių
drabužėliams. Ji atidaro dėžę ir žiūri vidun, tarsi
neapsispręsdama, kokį degtuką man duoti.
— Jos reikalas, — murma. — Bene jai kokį žodį pasakysi.
Stambi jos ranka lenda vidun, išrenka degtuką ir duoda man.
— Tik žiūrėk, prie nieko neprikišk, — įspėja. — Pavyzdžiui,
prie užuolaidos kambaryje. Ir taip karšta.
— Neprikišiu, — sakau. — Man ne tam jo reikia.
Rita nesiteikia klausti, kam man jo reikia.
 — Gali nors valgyti, kas man, — sako. — Ji sako, kad galiu tau
vieną duoti, aš ir duodu. Baisus čia daiktas.
Ji nusisuka nuo manęs ir vėl atsisėda prie stalo. Paskui išima
iš indo vieną ledo kubelį ir susikiša į burną. Paprastai ji taip
nedaro. Nemačiau, kad dirbdama būtų ką kramčiusi.
— Imk ir tu vieną, jeigu nori, — sako. — Žiūrėt pikta, tokiu
oru mauna jums ant galvos tuos užvalkalus.
Nustembu: šiaip ji man niekada nieko nesiūlo. Ko gero, jaučia,
kad jeigu mano statusas taip pakilo, kad man leista gauti
degtuką, tai ir jai leidžiama savo ruožtu nors šį tą pasiūlyti. Gal
staiga tapau viena iš tų, kurias reikia lepinti?
— Ačiū, — sakau. Atsargiai įsikišu degtuką į užsegamą
rankovės kišenę, kur guli cigaretė, kad nesudrėktų, ir paimu
leduką. — Gražūs ridikėliai, — sakau, atsidėkodama už dovaną,
kurią ji padovanojo man savo noru.
— Viską darau iki galo, ir tiek, — vėl suniurzga. — Tuščiai
dirbti nemėgstu.
Einu koridoriumi, paskui laiptais į viršų, skubu. Šmėsteliu
gaubtame veidrodyje, raudonas pavidalas mano regos lauko
pakraštyje, raudonų dūmų šmėkla. Mintyse jau rūkau, netgi
jaučiu skonį burnoje, giliai prisitraukiu į plaučius tų sodrių
purvinai rusvų dūmų ir jaučiu staigų jėgų antplūdį, kai tik
nikotinas įsilieja į kraujo tėkmę.
Šitiek laiko nerūkiau — gali supykinti. Nenustebčiau. Bet netgi
tai man būtų priimtina.
Žingsniuoju koridoriumi, kur man tai padaryti? Vonioje,
atsukus čiaupą orui gryninti, miegamajame alsiai pučiant dūmą
pro pravirą langą? Kas mane sučiups? Kas žino?
Netgi šitaip iš anksto mėgaudamasi tuo, kas bus,
votuluodama burnoje bręstantį pojūtį, aš galvoju apie ką kita.
Man nereikia rūkyti tos cigaretės.
Sutrupinti ją ir nuleisti į klozetą.
Tada galėčiau išsaugoti degtuką. Pradurčiau čiužinyje mažytę
skylutę ir atsargiai sukiščiau jį į vidų. Jis plonas, niekas niekada
nepastebės. Ir ten jis gulės naktimis, po manimi, kol aš gulėsiu.
Kol miegosiu.
Galėsiu padegti namą. Nuo tos nuostabios minties imu virpėti.
 Išėjimas, greitas ir siauras.

Guliu ant lovos ir apsimetu snaudžianti.

Vakar vakare Vadas sudūręs pirštus žiūrėjo į mane, kol
tepiausi rankas riebiu kremu. Keista, norėjau paprašyti jo
cigaretės, bet apsigalvojau. Suprantu, kad nereikia iš karto
prašyti daug. Tegul nemano, kad juo naudojuosi. Be to, nenoriu
trukdyti.
Vakar jis gėrė viskį su vandeniu. Jis ėmė gerti mano
akivaizdoje, sako, reikia atsipalaiduoti po darbo dienos. Matyt, jį
prispaudė. Man jis niekada nesiūlo išgerti, bet aš ir neprašau:
abu žinome, kam skirtas mano kūnas. Kai išeidama bučiuoju jį
taip, lyg iš tikrųjų, jo kvapas atsiduoda alkoholiu ir aš įtraukiu jį
tarsi dūmą. Prisipažįstu, aš juo gardžiuojuosi, tuo krisleliu
palaidumo.
Kartais po kelių taurių jis ima kvailioti ir apgaudinėti žaidžiant
loto. Jis ir mane ragina sukčiauti ir mes imame papildomų
raidžių ir sudarome žodžius, kokių nė būti nėra, tokius kaip
„frktas arba „chmė“, ir patys kikename iš jų. Kartais jis įjungia
savo trumpųjų bangų radiją, kokią porą minučių duodamas
pasiklausyti „Laisvosios Amerikos radijo“ — nori man parodyti,
kad jis tą gali. Paskui išjungia. Prakeikti kubiečiai, sako.
Visuotiniai vaikų darželiai — kas per nesąmonė.
Kartais, po žaidimo jis atsisėda ant grindų šalia manęs ir laiko
mano ranką. Jo galva būna kiek žemiau manosios, tad jo
žiūrėjimo į mane kampas — berniukiškas. Matyt, jam patinka ta
klusnaus vaiko poza.
Jis didelis viršininkas, sako Gleninė. Aukštai sėdi, pačiame
viršuje.
Tokiomis akimirkomis sunku tuo patikėti.
Kartais bandau atsistoti į jo vietą. Tai taktinis manevras, kai
noriu atspėti, kaip jis nuspręs su manimi elgtis. Man sunku
patikėti, kad turiu jam nors menką valdžią, bet vis dėlto turiu.
Nors ta valdžia dviprasmiška. Retsykiais tariuosi, kad ir
neryškiai, matanti save tokią, kokią jis mane mato. Jis nori man
kažką įrodyti, ką nors padovanoti, kuo nors pasitarnauti, pelnyti
švelnumą.
Labai nori. Ypač, kai išgeria kelias taureles.
Kartais jis tampa irzlus, kartais filosofiškas, arba nori viskam
rasti paaiškinimą, pasiteisinti. Kaip kad vakar.
Bėda buvo ne tik moterys, sako. Didžiausia bėda buvo vyrai.
Jiems nieko nebeliko.
Nieko? — sakau. Bet juk jie turėjo...
Jiems nebeliko ką daryti, aiškina.
Galėjo dirbti ir uždirbti, įgeliu. Šiuo metu aš jo nebijau. Kaip
gali bijoti žmogaus, kuris sėdi ir žiūri, kaip tu tepiesi rankas
kremu. Vis dėlto pavojinga taip nejausti baimės.
To negana, sako jis. Tai per daug abstraktu. Noriu pasakyti,
kad jie nebeturėjo ką daryti su moterimis.
Kaip tai? — nesuprantu. O Pornokampeliai, jų buvo pilna, net
ant ratų.
Kalbu ne apie seksą, sako jis. Nors ir seksas — jis pasidarė
pernelyg paprastas. Nueini ir nusiperki. Nebeliko dėl ko dirbti,
už ką kovoti. Mes turime to meto statistinių duomenų. Žinai,
kuo jie labiausiai skųsdavosi? Nesugebėjimu jausti. Vyrai net
seksu nusivildavo. Ir santuoka.
O dabar jie jaučia? — klausiu.
Taip, sako jis, žiūrėdamas į mane. Jaučia. Jis atsistoja, apeina
stalą ir atsiduria prie mano kėdės. Iš nugaros uždeda rankas
man ant pečių. Aš jo nematau.
Noriu žinoti, ką tu galvoji, sako jo balsas man iš už nugaros.
Aš retai galvoju, atsakau nerūpestingai. Jis nori artumo, o aš
negaliu jo jam duoti.
Kokia prasmė man galvoti, argi ne taip? — sakau. Kad ir ką
galvočiau, niekas nepasikeis.
Tik todėl jis ir gali man visa tai sakyti.
Nereikia, spusteli man pečius. Man įdomu tavo nuomonė. Tu
pakankamai protinga, turbūt turi savo nuomonę.
Apie ką? — klausiu.
Apie tai, ką mes padarėme. Kaip viskas pavyko.
Aš sėdžiu labai tyliai. Stengiuosi išvaikyti visas mintis. Mąstau
apie dangų, naktinį dangų, be mėnulio. Aš neturiu nuomonės,
sakau.
 Jis atsidūsta, atleidžia rankas, bet nenuima. Jis puikiai žino,
ką manau.
Kur medžius kerta, ten ir skiedros laksto, sako. Tikėjomės,
bus geriau.
Geriau? — tyliai sakau. Kaip jis gali manyti, kad taip geriau?
Geriau niekada nereiškia geriau kiekvienam, sako jis. Tai
visada reiškia, kad kažkam blogiau.

Guliu išsitiesusi, drėgnas oras kabo virš manęs kaip stogas.
Kaip žemė. Kad taip imtų lyti. Dar geriau: nugriaudėtų audra —
juodi debesys, žaibas, kurtinantis trenksmas. Gal ir elektra
dingtų. Tada nulipčiau į virtuvę, pasakyčiau, kad bijau,
pasėdėčiau su Rita ir Kora prie virtuvės stalo, jos man
nedraustų bijoti, pačios bijotų, jos įsileistų mane. Uždegtų
žvakes ir žiūrėtume, kaip mūsų veidai išnyra ir dingsta jų
mirgėjime, švysčiojant baltiems už lango blyksinčios šviesos
skivytams. O Viešpatie, sakytų Kora. Viešpatie, gelbėk mus.
Paskui oras būtų skaidrus ir lengvas.
Pasižiūriu aukštyn į lubas, į apvalų gipsinių gėlių vainiką.
Nubrėžk apskritimą, atsistok jo viduje, ir jis tave apsaugos.
Centre kabėjo sietynas, o ant jo iš paklodės susuktas virvagalis.
Ten jinai ir suposi, vos vos, kaip švytuoklė; kaip vaikas supasi,
įsitvėręs rankomis medžio šakos. Tada, kai Kora atidarė duris, ji
jau buvo saugi, apsaugota amžiams. Kartais atrodo, kad ji vis
dar čia, su manimi.

Jaučiuosi palaidota.

TRISDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Į vakarą dangus apsiblausęs, saulės šviesa išsisklaidžiusi, bet
sunki ir visur esanti, kaip bronzos dulkės. Mudvi su Glenine
vilnijame šaligatviu, o priešais mus kita pora, priešingoje gatvės
pusėje — dar viena. Iš tolo mes turbūt gražiai atrodom:
vaizdingai, kaip olandų pienininkės ant sienų apmušalų frizo,
kaip pilna lentyna senovinių druskinių ir pipirinių, kaip flotilė
gulbių ar bet kokių bent kiek dailesnių objektų, kurie kartojasi
be variacijų. Atgaiva akiai, akims — Akims, nes jiems tas
spektaklis ir skirtas. Mes keliaujame į Maldavaganciją parodyti,
kokios esame nuolankios ir dievobaimingos.
Vejose nė vienos pienės, žolė švariai nušienauta. Kad nors
viena būtų, tik viena, apšiurusi ir įžūli išsišokėlė, nesileidžianti
išnaikinama ir amžinai geltona kaip saulė. Džiugi prastuolė,
šviečianti visiems vienodai. Darydavom iš jų žiedus, karūnas ir
karolius, o ant pirštų likdavo karstelėjusio pieno lašelių. Būdavo,
28
pakišu žiedą jai po smakru ir klausiu: Ar mėgsti sviestą?
Uostydama pienes ji išsigeltonindavo nosies galiuką. (O gal tai
buvo vėdrynai?) Arba vėl, jau nužydėjusios pūkas: matau, kaip
ji bėga priešais, — dvejų, trejų metukų, ir mojuoja gėle kaip
bengališkąja ugnele, kaip maža baltai liepsnojančia burtininko
lazdele, o oras pilnas mažų parašiutų. Papūsk ir žinosi, kiek
laiko tau liko. Laiko, kurį išpusto vasaros vėjas. O ramunės
pasakydavo, myli ar ne — tą irgi darydavom.
Išsirikiuojame poromis prie užkardos — pora, pora, pora —
kaip privačios mokyklos moksleivės, išėjusios pasivaikščioti ir
per ilgai užtrukusios. Užtrukusios metų metus, kol viskas
išaugo: kojos, kūnai, suknelės — viskas. Lyg būtų užkerėtos.
Jeigu tai iš tiesų būtų pasaka. Bet štai mus poromis jau
praleidžia pro užkardą ir mes žygiuojame toliau.
Po kiek laiko pasukame į dešinę, praeiname „Lauko lelijas“ ir
leidžiamės prie upės. Būtų gera prieiti iki jos, prie plačių krantų,
kur degindavomės saulėje, kur tiltų skliautai. Jeigu eisi palei
upę, ilgai eisi palei jos išsirangiusius it gyslos vingius, prieisi
jūrą; bet ką ten daryti? Rinkti geldeles, gulėti ant slidžių
akmenų.
Tačiau mes neiname prie upės, nepamatysime iškilusių baltų
ir mėlynų su auksiniais apvadais kupoliukų, keliančių tokį tyrą
džiaugsmą. Vietoj to pasukame prie daug modernesnio pastato
su milžinišku transparantu: ŠIANDIEN MOTERŲ
MALDAVAGANCIJA. Transparantas uždengia buvusį pastato
pavadinimą, suteiktą kažkokio jų nušauto prezidento garbei. Po
raudonu užrašu — juoda eilutė smulkesniu šriftu: DIEVAS —
NACIONALINIS TURTAS. Abipus durų stovi nuolatiniai Sargai —
dvi poros, iš viso keturi, rankas nuleidę, žiūri tiesiai į priekį. Jie
beveik kaip manekenai — suglostytais plaukais, išlygintomis
uniformomis, sustingusiais gipsiniais jaunuolių veidais.
Spuoguotų šiandien nėra. Kiekvienas persimetęs per petį
automatą — pasiruošę bet kokiam pavojingiausiam ar
griaunamajam aktui, kokį tik, jų įsivaizdavimu, mes galėtume
įvykdyti viduje.
Maldavagancija vyksta dengtame lauko kieme —
stačiakampėje aikštėje su stikliniu stogu. Tai nėra viso miesto
Maldavagancija, kuri rengiama futbolo aikštėje, šioji skirta vien
šiam rajonui. Palei dešinį kraštą sustatytos medinės
sulankstomosios kėdės aukštas pareigas užimančių vyrų ar
karininkų — didelio skirtumo čia nėra — Žmonoms ir dukterims.
Galerijos viršuje su betoniniais turėklais skirtos žemesnio rango
moterims: Mortoms, Naminėms su suknelėmis skirtingų spalvų
dryžiais. Joms nebūtina dalyvauti Maldavagancijose, ypač jei
turi darbo ar mažų vaikų, bet galerijos vis tiek pilnos. Turbūt tai
tam tikra pramoga, kaip koncertas ar cirkas.
Dalis Žmonų su savo siuvinėtais mėlynais apdarais jau
susėdo. Eidamos poromis prie kitos sienos priešais su savo
raudonomis suknelėmis, jaučiame jų žvilgsnius. Jos nužiūrinėja,
vertina, pašnabždomis aptarinėja, mes tai jaučiame, lyg mažos
skruzdėlytės bėgiotų per nuogą kūną.

Čia kėdžių nėra. Mūsų erdvė atitverta šilkine susukta raudona
virve, kokios kadaise būdavo kino teatre žiūrovams sulaikyti.
Šita virvė atskiria mus, nubrėžia ribą, neleidžia kitų, kad nuo
mūsų neužsikrėstų, atstoja mums aptvarą ar gardą; taigi ir
žengiame į jį, rikiuojamės eilėmis — tą mes puikiai mokame
daryti — paskui klaupiamės ant cementinio grindinio.
— Eik į galą, — murma Gleninė šalia. — Ten patogiau kalbėtis.
Ir kai mes suklaupiame šiek tiek palenkusios galvas, iš visų
pusių pasigirsta šnaresys, lyg vabzdžiai šiuršentų aukštą
išdžiūvusią žolę: debesis kuždesių. Tai viena iš vietų, kur mes
galime laisviau pasidalinti naujienomis, perduoti jas viena kitai.
Jiems sunku nustatyti, kas ir ką kalba. Be to, jie nenorėtų
nutraukti ceremonijos, juolab prieš televizijos kameras.
Gleninė baksnoja alkūne man į šoną, kad pasižiūrėčiau, ir aš
pakeliu galvą — iš lėto ir nepastebimai. Iš tos vietos, kur
klūpome, mums gerai matyti įėjimas į kiemą, kur nesustodami
vis eina žmonės. Matyt, jos norėta man parodyti Džaniną, nes
štai ji, poroje su nauja moterimi, ne ta, kur anksčiau, šitos aš
visai nepažįstu. Vadinasi, Džanina perkelta į kitus namus, gavo
naują paskyrimą. Ankstoka, gal vaikui pieno pristigo? Tai
vienintelė priežastis, dėl kurios ji galėtų būti perkelta, nebent
nepasidalino vaiku, taip būna dažniau, negu galėtum pamanyti.
Gal pagimdžiusi ji nenorėjo kūdikio atiduoti. Ko gero, taip ir
bus. Jos kūnas po raudona suknele atrodo labai liesas, beveik
kaulėtas, nėščiosios švytėjimas dingęs. Jos veidas išblyškęs ir
nusmailėjęs, tarsi kas būtų iščiulpęs iš jos visus syvus.
— Jai nepavyko, žinai, — kužda Gleninė man prie galvos. —
Vis dėlto buvo atmatalas.
Ji kalba apie Džaninos kūdikį, kuris perėjo per Džaniną ir
nukeliavo kažkur kitur. Apie mažąją Andželą. Be reikalo taip
anksti ją pakrikštijo. Jaučiu, kaip spaudžia paširdžius. Ne
spaudžia, bet atsiveria tuštuma. Nenoriu žinoti, kas jai buvo
negerai.
— Dieve mano, — sakau. Visa tai išgyventi ir nieko. Blogiau
negu nieko.
— Čia jos jau antras, — sako Gleninė. Neskaitant jos pačios
prieš tai. Devintą mėnesį įvyko priešlaikinis gimdymas,
nežinojai?
Mes žiūrime, kaip Džanina įeina į virve aptvertą gardą,
apsigaubusi neliečiamosios, nelaimėlės skraiste. Ji mato mane,
negali nematyti, bet žvelgia kiaurai. Jau nebesišypso
pergalingai. Nusisuka, atsiklaupia, ir dabar tematau jos nugarą
ir prakaulius pakumpusius pečius.
— Mano, kad čia jos kaltė, — šnibžda Gleninė. — Du kartai iš
eilės. Už nuodėmes. Sako, ji pasinaudojo gydytoju, vaikas visai
ne Vado.
Negaliu sakyti, kad žinau, Gleninė paklaus, iš kur. Ji tariasi
esanti man vienintelis panašių naujienų šaltinis, tiesiog
nuostabu, koks neišsenkantis. Kaip ji galėjo sužinoti apie
Džaniną? Iš Mortų? Iš Džaninos apsipirkimų pakeleivės?
Klausydamasi prie uždarų durų, kol Žmonos geria vyną ir
arbatą, regzdamos savo voratinklius? Ar Serena Džoj irgi
pasakos taip apie mane, jeigu padarysiu, ko jinai nori? Iškart
sutiko, bet kad jai vis vien, bet kuris dvikojis tiktų, kad tik
turėtų gerą žinote ką. Jos neišrankios, jaučia ne taip, kaip mes.
O visos kitos, palinkdamos į ją ant kėdžių: Mieloji, koks siaubas,
koks gašlumas. Kaip ji galėjo? Kur? Kada?
Kaip kad jos, be abejo, kalbėjo apie Džaniną.
— Tai siaubinga, — sakau.
Vis dėlto tai taip būdinga Džaninai — prisiimti visą kaltę sau,
tarsi dėl kūdikio trūkumų atsakinga tik ji viena. Žmonės
padarys bet ką, kad tik jų gyvenimas neatrodytų jiems
beprasmis. Tai yra be naudos. Be turinio.

Vieną rytą, kai mes rengėmės, pamačiau, kad Džanina vis dar
su naktiniais marškiniais sėdi ant lovos krašto.
Žvilgtelėjau į sporto salės duris, kur stovėdavo Teta, ar ji
nepastebėjo, bet Tetos nebuvo. Tuo metu jos jau labiau mumis
pasitikėdavo. Palikdavo kelioms minutėms vienas klasėje ar
netgi kavinėje. Greičiausiai išrūko parūkyti ar išgerti kavos.
Žiūrėk, pasakiau Almai, kurios lova buvo greta.
Alma atsisuko į Džaniną. Tada abi priėjome prie jos.
Renkis, Džanina, kreipėsi Alma į baltmarškinę Džaninos
nugarą. Per tave turėsim papildomus poterius kalbėti. Bet
Džanina nė nekrustelėjo.
Tada ir Moira priėjo. Tai buvo prieš jai pabėgant antrą kartą. Ji
vis dar šlubavo po to, ką jie buvo padarę jos kojoms. Ji apėjo
lovą, kad galėtų pasižiūrėti Džaninai į veidą.
Ateikit, pasakė ji Almai ir man. Kitos irgi pradėjo eiti artyn,
susirinko nemenkas būrelis. Grįžkit į vietas, liepė Moira. Ko čia
nematėt, o jeigu jinai įeis?
Aš žiūrėjau į Džaniną. Atsimerkusi, bet manęs visai nemato.
Akys išsiplėtusios, suapvalėjusios, sustingusi šypsena
apnuoginusi dantis. Pro tuos iššieptus dantis ji kažką po nosim
šnibždėjo. Pasilenkiau, kad išgirsčiau.
Sveiki, pasakė ji, bet ne man. Mano vardas Džanina. Šį rytą
jus aptarnauju aš. Gal iš pradžių atnešti kavos?
Po velnių, sudejavo Moira šalia.
Nesikeik, įspėjo Alma.
 Moira suėmė Džaniną už pečių ir papurtė. Atsipeikėk, Džanina,
šiurkščiai paliepė. Nekalbėk tokių dalykų.
Džanina nusišypsojo. Geros jums dienos, pasakė.
Moira trenkė jai antausį, du kartus, per vieną skruostą ir per
kitą. Sugrįžk atgal. Tučtuojau sugrįžk! Negalima būti ten. To jau
nebėra.
Džaninos šypsena užgeso. Ji susiėmė už skruosto. Už ką jūs
man trenkėt? Ar neskanu? Atnešiu kitą. Nereikia manęs mušti.
Ar nežinai, ką tau padarys? — paklausė Moira. Ji kalbėjo tyliai,
bet tvirtai, prisispyrusi. Žiūrėk į mane. Mano vardas Moira ir čia
yra Raudonasis Centras. Žiūrėk į mane.
Džaninos žvilgsnis ėmė skaidrėti. Moira? — paklausė ji. Aš
nepažįstu jokios Moiros.
Tavęs neveš į Lazaretą, nė nesvajok, pasakė Moira. Nesiterlios
ir negydys. Ir netgi į Kolonijas nepasivargins išsiųsti. Jeigu
peržengsi visas ribas, keliausi į Chemijos laboratoriją ir ten tave
nušaus. Paskui sudegins su šiukšlėmis kaip Nemoterį. Todėl
liaukis.
Aš noriu namo, pravirko Džanina.
Jėzau Marija, sudejavo Moira. Gana. Po minutės jinai bus čia.
Paminėsi mano žodį. Vilkis savo sušiktus drabužius ir
užsičiaupk.
Vis dar kniurksėdama Džanina atsistojo ir ėmė rengtis.
Jeigu ji vėl taip darys ir manęs nebus, suduok jai kaip aš.
Neleisk, kad laukais nueitų. Tas dalykas užkrečiamas.
Matyt, Moira jau planavo, kaip ištrūkti.

TRISDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Visos sėdimos vietos jau užimtos, mes šiuršename ir
laukiame. Pagaliau ateina Vadas, įpareigotas atlikti šias apeigas.
Pliktelėjęs, kresnas, pažiūrėti — senstantis futbolo treneris. Jis
su uniforma — iškilminga juoda su eilėmis ordinų ir medalių.
Įspūdinga, ką ir sakyti, bet aš nepasiduodu: įsivaizduoju jį
lovoje su savo Žmona ir Tarnaite, kurią jis kaip koks beprotis,
kaip neršiantis upėtakis bando apvaisinti, apsimesdamas, kad
nejaučia jokio malonumo. Ar Dievas, liepęs veistis ir daugintis,
turėjo galvoje šitą vyrą?
 Tas Vadas užlipa laiptais ant pakylos, aptrauktos raudona
medžiaga su išsiuvinėta balta sparnuota akimi. Jis apžvelgia
kiemą ir mūsų kuždesiai nuščiūva. Jam net nereikia pakelti
rankų.
Paskui jo balsas įeina į mikrofoną ir išeina pro garsiakalbius,
nebetekęs apatinio registro, aštrus kaip metalas, lyg būtų
radęsis ne jo burnoje, ne kūne, bet pačiuose garsiakalbiuose.
Metalinio atspalvio rago skambesio balsas.
— Šiandien padėkos diena, — pradeda jis. — Garbinimo
diena.
Aš išsijungiu per visą kalbą apie pergalę ir auką. Paskui seka
ilga malda apie netikusius indus, paskui giesmė: „Yra balzamo
Gileade“29.
„Yra bomba Gileade“ — vadindavo ją Moira.
Tada ateina eilė pagrindiniam programos numeriui. Įeina
dvidešimt Angelų, ką tik grįžusių iš fronto. Visi su naujais
apdovanojimais, lydimi garbės sargybos, viens du, viens du
įžygiuoja į tuščią kiemo centrą. Lygiuot, laisvai. Tada dvidešimt
baltai aprengtų dukterų su šydais, droviai išstipena į priekį, už
alkūnių prilaikomos motinų. Nūnai motinos, o ne tėvai išleidžia
dukteris už vyro ir tariasi dėl vestuvių. Vestuvės, suprantama,
sutartinės. Šitoms mergaitėms metų metus nebuvo leidžiama
pasilikti vienoms su vyru, o mes tokio amžiaus darydavome
viską.
Ar tokių metų jos dar gali atsiminti buvusius laikus — kaip
žaisdavo krepšinį, vilkėdavo džinsus, avėdavo sportbačius ir
važinėdavo dviračiais? Kaip pačios vienos skaitydavo knygas?
Netgi jeigu joms tiktai keturiolika — išleiskite jas kuo anksčiau,
skelbia taisyklė, negalima prarasti nė akimirkos, — jos vis tiek
turi tokius dalykus prisiminti. Ir po jų gimusios dar trejus,
ketverius ar penkerius metus prisimins, o vėliau — jau nebe.
Jos visada vaikščios baltai apsirengusios, stoviniuos būreliais,
visada bežadės.
Mes davėme joms daugiau negu atėmėme, kartą pasakė
Vadas. Pagalvok, kaip jos anksčiau vargdavo. Ar neprisimeni
barų vienišoms, žeminančių mokyklinių „aklų“ pasimatymų?
Mėsos turgus. Ar neprisimeni, kokia praraja buvo tarp tų, kurios
gali lengvai pasigauti vyrą, ir tų, kurios negali? Kai kurios iš
nevilties badaudavo iki išsekimo, prisivarydavo krūtis silikono,
nusipjaudavo nosis. Pagalvok, kiek būta žmogiškos kančios.
Jis mostelėjo ranka į šūsnį senų žurnalų. Jos nuolat
skųsdavosi. Tai tas negerai, tai anas. Prisimink skelbimus
laikraštyje: Protinga patraukli trisdešimt penkerių moteris...
Šitaip visos gaudavo kokį nors vyrą, nė viena nelikdavo
nuskriausta. O paskui, kad ir ištekėjusi, pasilikdavo su vaiku, su
dviem vaikais, nes vyrui tiesiog įkyrėdavo ir jis pakeldavo
sparnus, dingdavo iš namų, ir jai tekdavo gyventi iš pašalpos.
Arba jis niekur neišeidavo, bet mušdavo ją ir vaikus. Arba, jeigu
ji turėdavo darbą, vaiką atiduodavo į darželį ar pasamdydavo
kokią buką nevėkšlą, už kurią turėdavo mokėti iš savo varganų
pajamų. Pinigai būdavo vienintelis vertės matas, visiems, niekas
moterų negerbė kaip motinų. Nieko nuostabaus, kad jos pačios
ėmė to nebevertinti. O štai dabar jos visos apsaugotos, gali
ramiai atlikti savo biologinę paskirtį. Jos remiamos ir
palaikomos. Na, pasakyk man. Tu protinga, aš noriu žioti, ką
manai. Apie ką mes nepagalvojome?
Apie meilę, pasakiau.
Meilę? — pakartojo Vadas. Kokią meilę?
Įsimylėjimą, pasakiau.
Vadas pasižiūrėjo į mane savo atviromis berniukiškomis
akimis. Na, žinoma. Skaičiau žurnaluose. Čia buvo jų mėgstama
tema, ar ne? Bet pažvelk į statistiką, mieloji. Ar iš tiesų vertėjo
įsimylėti? Santuokos iš išskaičiavimo ne blogesnės, o gal ir
sėkmingesnės.
Meilė, sakydavo Teta Lidija su pasibjaurėjimu. Žiūrėkit, kad
nieko panašaus nepastebėčiau. Jokių svaičiojimų ir dūsavimų
mėnesienoj, mergaitės. Ir grasina mums pirštu. Meilė čia niekuo
dėta.

Istoriniu požiūriu, pasakė Vadas, tie metai buvo tiesiog
anomalija, nukrypimas. Mes tik sugrįžome prie Gamtos
įstatymų.

Moterų Maldavagancijos paprastai būna skirtos štai tokioms
grupinėms vedyboms. Vyrų — pagerbiant pergales kare. Abiem
šiomis progomis turime itin džiaugtis. Bet kartais moterų
Maldavagancija skiriama kokiai nors atsižadančiai vienuolei.
Dauguma jų atsižadėjo jau anksčiau, kai jas sėmė, bet iki šiol
vis dar vieną kitą iškapsto, išrūko iš po žemių, kur jos slepiasi
kaip kurmiai. Jos ir atrodo kaip kurmiai: trumparegės,
apraibusios nuo ryškios šviesos. Senos nedelsiant išsiunčiamos į
Kolonijas, bet jaunas ir vaisingas stengiamasi atversti ir, kai tai
pavyksta, mes visos susirenkame čia žiūrėti to atsivertimo
ceremonijos — atsižadėjimo netekėti ir celibato aukojimo
bendram labui. Jos klūpo, Vadas meldžiasi, o paskui jos
užsideda raudonus galvos apdangalus, kaip kad mes visos
darėme. Vis dėlto joms neleidžiama tapti Žmonomis, patikėti
joms tokią valdžią atrodo nesaugu. Nuo jų tarsi dvelkia
raganavimu, kažkuo paslaptingu ir egzotišku. Kiek nori jas
prausk, pliek per kojas bizūnu, laikyk vienutėje, kvapas vis tiek
liks. Sklinda gandai, kad jų kojos visada buvo randuotos ir
vienatvė joms pažįstama, tad lengvai jos nepasiduos. Daugelis
jų pačios renkasi Kolonijas. Nė viena iš mūsų nenori gauti tokios
į porą eiti į krautuves. Jos yra labiau palaužtos negu kitos,
nejauku būti šalia jų.
Sustačiusios dukteris su baltais šydais į vietas, motinos
susėda ant kėdžių. Kas verkšlena, kas plekšnoja kaimynei per
petį, spaudžia ranką, demonstratyviai išsitraukia nosinę. Vadas
tęsia apeigas:
— Linkiu, kad moterys vilkėtų padoriai, — sako jis, — puoštųsi
droviai ir santūriai, ne išgarbiniuotais plaukais, be aukso, be
perlų ir be prabangių drabužių, o verčiau — kaip dera moterims,
pasižyminčioms pamaldumu, — gerais darbais. Moteris
tesimoko tyliai, su tikru nuolankumu. — Čia jis nužvelgia mus
visas ir pakartoja: — Tikru. Aš neleidžiu moteriai mokyti vyro
nei jam vadovauti, — ji tesilaiko tyliai. Juk pirmas buvo
sukurtas Adomas, o paskui Ieva. Be to, Adomas nesidavė
suvedžiojamas, o moteris buvo apgauta ir nupuolė. Bet ji bus
išganyta, gimdydama vaikus, — jos bus išganytos, jeigu išlaikys
30
tikėjimą, meilę ir šventumą bei santūrumą.
Išganyta gimdydama vaikus, galvoju. O kas turėjo išganyti
mus anais laikais?
— Tegu sako tai Žmonoms, — murma Gleninė, — kai jos
maukia vyną. — Ji čia apie santūrumą. Dabar jau vėl galime
kalbėtis, Vadas užbaigė pagrindinį ritualą ir jie, pakėlę šydus,
mainosi žiedais. Na, na, mąstau sau. Įsižiūrėkit gerai, nes atgal
kelio nebėr. Vėliau Angelai galės reikalauti Tarnaičių, ypač, jeigu
jų naujosios Žmonos negalės pastoti. Bet jūs, mergužėlės,
įklimpot. Ką dabar matot, tą ir turėsit, su spuogais ir kuo tik
nori. Bet jums nebūtina jų mylėti. Netrukus tai suprasite.
Laikykitės tyliai ir atlikit savo pareigą. Apniktos abejonių,
gulėdamos ant nugaros galėsit žiūrėti į lubas. Kas žino, ką tenai
pamatysit? Laidotuvių vainikus ir angelus, debesis galaktikų
dulkių, tarpžvaigždinių ir kitokių, vorų paliktus galvosūkius. Ten
visada bus kuo užimti smalsų protą.
Kaip sename anekdote: Ar kas negerai, brangioji?
Ne, kodėl klausi?
Tu sujudėjai.
Tiesiog nejudėk.

Mūsų tikslas, sako Teta Lidija, stiprinti moterų bičiulystės
dvasią. Mes visos turime būti išvien.
Tegu apsišika su ta savo bičiulyste, piktinasi Moira pro skylutę
tualeto kabinoje. Neišsipisinėk, Tetule, kaip sakoma. Lažinamės,
kad jinai parklupdė Džaniną? Kaip manai, ką ten juodvi veikia
jos kabinete? Garantuoju, kad jinai atkiša jai savo seną
išdžiūvusią plaukuotą susiraukšlėjusią...
Moira! — tildau ją.
Ką Moira? — šnibžda jinai. Juk ir tu apie tai pagalvojai.
Kam apie tai kalbėti, sakau, o pati vos tramdau juoką. Tada
vis dar dėjausi turinti išsaugoti bent lašelį orumo.
Tu visada buvai nuoboda, sako Moira, bet su meile. Juk tai
padeda. Labai padeda.
Ir tai tiesa, dabar tą žinau, klūpėdama ant tų nežmoniškai
kietų grindų, klausydamasi monotoniško ceremonijos gausmo.
Pašnabždomis nešvankiai apkalbinėdama tuos, kurių rankose
valdžia, jauti galią. Tai malonus, šelmiškas, nepadorus, slaptas,
draudžiamas ir jaudinantis užsiėmimas. Kaip koks užkalbėjimas.
Nešvankybės sumenkina juos, sumažina iki bendro vardiklio,
priartina. Tualete ant sienos kažkas buvo užrašęs: Teta Lidija
čiulpia. Tai buvo lyg sukilėlių vėliava, plazdanti ant kalvos. Vien
mintis, kad Teta Lidija gali išdarinėti tokius dalykus, drąsino.
Ir dabar aš įsivaizduoju tuos Angelus ir jų bekraujes baltas
nuotakas, urzgesius ir prakaitą, drėgnų gaurų susistumdymus
arba, tikriau, gėdingas nesėkmes, pimpalus kaip trijų savaičių
senumo morkos, varganą šalto ir negyvo kaip žalia žuvis kūno
grabinėjimą.

Kai viskas pagaliau baigiasi ir mes einame lauk, Gleninė man
šnibžda — kaip paprastai plonai ir skvarbiai:
— Mes žinom, kad tu susitinki su juo vienu du.
— Su kuo? — klausiu, vos iškęsdama nežvilgtelėjusi į ją. Juk
aišku, su kuo.
— Su savo Vadu, — sako ji. — Mes žinom, kad susitinki.
Klausiu, iš kur žino.
— Žinom, ir tiek, — atsako. — Ko jis nori? Iškrypėliškų
santykių?
Būtų sunku jai paaiškinti, ko jis nori, nes aš pati dar neturiu
tam pavadinimo. Kaip nusakyti tai, kas iš tikrųjų tarp mūsų
vyksta? Užjuoks. Lengviau bus atsakyti: „Panašiai.“ Prievarta
bent jau neturi dviprasmiškumo.
Ji apmąsto mano žodžius.
— Tu nustebtum, — sako, — kiek daug jų tuo užsiima.
— Aš nieko negaliu padaryti, — sakau. — Negaliu pasakyti,
kad neateisiu. — Ji turėtų tai žinoti.
Dabar einame šaligatviu ir kalbėtis nesaugu, mes per arti kitų,
nebėra užgožiančio minios kuždesio. Žengiame tylėdamos, po
truputį atsilikdamos, kol galiausiai ji ryžtasi man atsakyti:
— Žinoma, negali. Bet išsiaiškink ir pranešk mums.
— Ką išsiaiškinti? — klausiu.
Nematau, bet jaučiu, kaip ji vos vos pasuka į mane galvą:
— Ką tik galėsi.

TRISDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

O dabar reikia užpildyti erdvę mano perkaitusio kambario ore,
ir laiką taip pat; erdvėlaikį tarp čia-ir-dabar ir ten-ir-tada,
pertraukiamą vakarienės. Laiptais atkeliaujančio padėklo, kaip
neįgaliajai. Neįgaliajai, negaliojančiai. Be galiojančio paso. Be
išeities.

Taip ir atsitiko tą dieną, kai norėjome kirsti sieną su šviežiais
pasais, liudijančiais, kad mes ne tie, kas esame: kad Lukas,
pavyzdžiui, niekada nebuvo išsiskyręs, ir todėl pagal naują
įstatymą mes legalūs.
Paaiškinome pareigūnui apie iškylą ir jis, žvilgtelėjęs į
automobilio vidų, kur mūsų dukra miegojo savo nučiupinėtų
žvėrelių zoologijos sode, nuėjo su mūsų pasais į vidų. Lukas
patapšnojo man per ranką ir išlipo iš automobilio neva
pramankštinti kojų, stebėdamas pro langą imigracinės tarnybos
pareigūną. Aš likau sėdėti automobilyje. Prisidegiau cigaretę,
kad apsiraminčiau, ir užsitraukiau, giliai įkvėpdama tariamai
atpalaiduojantį dūmą. Žiūrėjau į du kareivius su tuo metu dar
nematytomis uniformomis. Jie stovėjo prie geltonai ir juodai
dažytos užkardos. Nieko ypatingo neveikė. Vienas iš jų žiūrėjo į
paukščius — kaip būrys kirų pakyla aukštyn, pasisukinėja ore ir
vėl tupia ant tilto turėklų anapus užkardos. Stebėdama jį,
stebėjau ir juos. Visos spalvos buvo tokios kaip visada, tik
ryškesnės.
Viskas bus gerai, meldžiausi mintyse. Prašau, praleisk.
Praleisk mus, praleisk. Tik vieną kartą ir aš padarysiu bet ką.
Nežinia, ar tam, kas manęs klausėsi, būtų buvusi bent
mažiausia nauda ar poreikis, kad padaryčiau tai, ką žadu.
Tada Lukas grįžo į automobilį, pernelyg greitai, pasuko raktelį
ir ėmė važiuoti atbuline eiga. Jis pakėlė ragelį, pasakė. Didžiuliu
greičiu lėkėme plentu, paskui per mišką pažliugusiu vieškeliu,
tada iššokome lauk ir pradėjome bėgti. Pasislėpti kokioje
trobelėje, rasti valtį — nežinau, ko mes tikėjomės. Jis pasakė,
kad pasai patikimi, bet nebebuvo laiko apgalvoti veiksmų. Gal
jis turėjo kokį planą, kokį žemėlapį galvoje. O aš tik bėgau:
tolyn, tolyn. Aš nenoriu pasakoti šitos istorijos.

Niekas ir neliepia man pasakoti. Aš nieko neturiu pasakoti, nei
sau, nei kam kitam. Galiu sau ramiai čia sėdėti. Galiu
užsisklęsti. Galiu sulįsti taip giliai į vidų, taip toli į praeitį, kad jie
manęs iš ten niekada nebeiškrapštys.
Nolite te bastardes carborundorum. Baisiai jai tas padėjo.

Kam priešintis?

To tai jau nebus.

Meilė? — paklausė Vadas.
Čia jau geriau. Apie tai šį tą išmanau. Galime pasikalbėti.
Įsimylėjimas, pasakiau jam. Anuomet visi, vienaip ar kitaip,
įsimylėdavome. Kaip jis gali taip šito nevertinti. Net pašiepti.
Tarsi mums tai būtų kasdieninis dalykas, maivymasis, kaprizas.
Priešingai — tai būdavo sunkus išmėginimas. Visa ko esmė,
būdas pažinti save. Jeigu tau niekada to neatsitiko, vadinasi, tu
kažkoks mutantas, ateivis iš kosmoso. Visi tai suprato.
Įsimylėjo, sakydavome mes. Jinai jam į širdį įpuolė. Mes
buvome puolančios moterys. Tikėjome juo, tuo kritimu žemyn:
tokiu tobulu, tarsi skrydis, ir tuo pat metu tokiu skausmingu,
tokiu žūtbūtiniu, tokiu neįtikėtinu. Kadaise buvo sakoma, kad
Dievas — tai meilė, o mes apvertėm viską aukštyn kojom, ir
meilė, nelyginant rojus, visada būdavo čia pat už kampo. Kuo
sunkiau būdavo mylėti vyrą, kuris šalia, tuo karščiau tikėjome
Meile, abstrakčia ir visuotine. Kiekvieną akimirką mes
laukdavome įsikūnijimo. Žodžio, virstančio kūnu.
Ir kartais taip atsitikdavo, trumpam. Tokia meilė ateina ir
išeina, vėliau sunku ją prisiminti, kaip skausmą. Vieną dieną
pasižiūri į tą vyrą ir pagalvoji: aš tave mylėjau, pagalvoji
būtuoju laiku, ir negali atsistebėti, nes tai atrodo taip
nesuvokiama, nepamatuota, kvaila, ir tik tada supranti, kodėl
tuo metu tavo draugai vengdavo su tavim apie tai kalbėti.
Dabar tie prisiminimai labai guodžia.
Arba kartais, netgi vis dar mylėdama, vis dar puldama žemyn,
atsibundi vidurnaktį, kai mėnesiena pro langą užlieja jo
miegantį veidą, o šešėliai akiduobėse tirštesni ir gilesni negu
dieną, ir galvoji: Kas žino, ką jie daro likę vieni arba su kitais
vyrais? Kas žino, ką jie kalba ir kur eina? Kas pasakys, kokie jie
yra iš tikrųjų? Savo kasdieniškume?
Tokiais atvejais greičiausiai pagalvoji: O jeigu jis manęs
nemyli?
Arba prisimeni skaitytas istorijas apie moteris, kurios buvo
rastos — dažnai moteris, bet kartais vyrus ar, dar blogiau,
vaikus — grioviuose, miškuose ar apleistų nuomojamų butų
šaldytuvuose, su drabužiais ar be, išprievartautos arba ne, šiaip
ar taip, nužudytos. Būdavo vietų, kur nesinorėdavo būti,
imdavaisi įvairiausių atsargumo priemonių — užraktų langams ir
durims, užtraukiamų užuolaidų, paliktų degti šviesų. Visa tai
darydavai lyg kalbėdama poterius — pasimeldei ir tikiesi, kad
tai tave išgelbės. Dažniausiai ir išgelbėdavo. Ar kas kitas
išgelbėdavo, juk vis dar būdavai gyva.
Bet visa tai buvo susiję tik su naktimi ir neturėjo nieko bendro
su vyru, kurį tu myli, bent jau dieną. Su tuo, su kuriuo tu nori
likti, nori, kad viskas tarp jūsų būtų tobula. Stengeisi ir kad tavo
kūnas jam atrodytų tobulas. Jeigu tu stengsiesi, kad viskas būtų
gerai, gal ir jis taip darys. Gal jūs abu įstengsite padaryti taip,
kad viskas būtų gerai, lyg abu būtumėte koks galvosūkis, kurį
reikia išspręsti. Antraip vienas iš jūsų, greičiausiai vyras, ims
keliauti savo asmenine trajektorija ir išsineš su savim savo
kūną, prie kurio tu jau pripratai, ir paliks tave kamuojamą
abstinencijos, kurią slopinti padės tik mankšta. Jeigu jums
nepavyko, vadinasi, vieno iš jūsų požiūris buvo neteisingas.
Buvo manoma, kad viskas, kas vyksta tavo gyvenime, priklauso
nuo teigiamos ar neigiamos energijos, sklindančios iš tavo
galvos.
Jeigu nepatinka, keisk, sakydavome mes viena kitai ir pačios
sau. Taigi vieną vyrą pakeisdavome kitu. Pokyčiai, mes tuo
neabejojom, visada tik į gera. Mes buvome revizionistės,
revizuojančios pačios save.
Keista prisiminus, kaip tuomet mąstydavome, kad viskas
mums prieinama, tarsi nebūtų nenumatytų atsitiktinumų,
nebūtų kliūčių, lyg mes laisvai galėtume formuoti ir performuoti
savo nuolat besiplečiantį gyvenimo perimetrą. Ir aš tokia buvau,
ir aš taip dariau. Lukas man buvo ne pirmas vyras ir galbūt būtų
buvęs ne paskutinis. Jeigu nebūtų buvęs šitaip sustingdytas.
Sustojęs laike, tarp dangaus ir žemės, tenai, tarp medžių,
krintantis.
Anais laikais būtų atsiuntę paketėlį su daiktais — viskas, ką jis
turėjo, kai mirė. Motina pasakojo, taip darydavo per karą.
Kiek tada derėjo gedėti, ir ką jie sakydavo? Paaukok savo
gyvenimą mylimam žmogui. O jis buvo mylimas. Žmogus.
Yra, sakau sau. Yra, yra, tik trys raidės, tu, nelemta kvaiša,
nejaugi negali prisiminti netgi tokio trumpo žodžio?

Nusibraukiu veidą rankove. Anuomet nebūčiau taip dariusi,
būčiau bijojusi ištepti rankovę, o dabar nėra kuo jos ištepti. Kad
ir koks būtų mano veidas, kurio aš nematau, jis tikroviškas.
Ką gi, atleiskite man. Aš esu pabėgėlė iš praeities ir, kaip kiti
pabėgėliai, perkratau mintyse įpročius ir papročius būties, kurią
palikau ar buvau priversta palikti; ir kaipgi visi jie iš dabartinio
taško keistai atrodo, ir kaip aš atrodau jų apsėsta. Kaip
baltagvardietis, geriantis arbatą Paryžiuje, užstrigęs
dvidešimtame amžiuje, aš klejoju ieškodama praeityje tų
tolimųjų takelių, graudinuosi, prarandu savitvardą. Ašaroju. Ne
verkiu, bet ašaroju. Sėdžiu ant kėdės ir vanduo sunkiasi iš
manęs kaip iš kempinės.
Na, ką gi. Dar plauksim. Viskas besilaukiančioms: būdavo
užrašyta ant nėščiųjų parduotuvės. Besilaukianti moteris —
labiau primena moterį traukinių stotyje. Laukiamasis — patalpa,
kurioje laukiama. Man tai yra šitas kambarys. Aš čia tuščia vieta
tarp skliaustelių. Tarp kitų žmonių.
Beldimas į duris. Kora su padėklu.
Bet tai ne Kora.
— Aš tau atnešiau ją, — sako Serena Džoj.
Pakeliu galvą, apsidairau, atsistoju nuo kėdės ir prieinu prie
jos. Ji laiko ją rankoje — polaroidinę nuotrauką, kvadratinę ir
blizgančią. Vadinasi, ir dabar yra tokių fotoaparatų. Ir
šeimyninių albumų taip pat, su visais vaikais, tik be Tarnaičių.
Būsimos istorijos požiūriu šita mūsų rūšis bus nematoma. Bet
vaikai albumuose liks. Žmonos juos apžiūrinės pirmame aukšte,
kramsnodamos užkandžius ir laukdamos gimimo.
 — Duodu tik minutei, — sako Serena Džoj tyliu
sąmokslininkės balsu. — Turiu grąžinti, kol niekas nepasigedo.
Matyt, Morta jai gavo. Pasirodo, esama Mortų tinklo ir jos už
tai ką nors gauna. Gera žinia.
Paimu nuotrauką ir atsuku į save. Ar tai ji, ar ji dabar taip
atrodo? Mano turtas.
Tokia išaugusi ir pasikeitusi. Šiek tiek šypsosi, jau vėl šypsosi,
su balta suknute kaip per anų laikų Pirmąją Komuniją.
Laikas nestovi vietoje. Jis užliejo mane, nuplovė mane, lyg
būčiau iš smėlio nulipdyta moteris, kurią nerūpestingas vaikas
būtų palikęs per arti vandens. Jai aš esu sunaikinta. Dabar aš
tik šešėlis, toli giliai už šio švytinčio blizgaus nuotraukos
paviršiaus. Šešėlio šešėlis, kaip visos mirusios motinos. Matau
iš jos akių: manęs tenai nėra.
Bet ji yra, su balta suknute. Ji auga ir gyvena. Argi tai ne
puiku? Ar ne palaima?
Ir vis dėlto negaliu to iškęsti, kad mane šitaip ištrynė. Geriau
ji man nieko nebūtų atnešusi.
Sėdžiu prie mažo staliuko ir šakute kabinu kukurūzų košę. Aš
gaunu šaukštą ir šakutę, peilio — niekada. Kai būna mėsa, man
ją prieš tai supjausto, lyg būčiau berankė ar bedantė. Bet aš
turiu ir viena, ir kita. Todėl man ir neduoda peilio.

TRISDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Pasibeldžiu į jo duris, išgirstu jo balsą, pasitvarkau veidą,
įeinu. Jis stovi prie židinio, taurė rankoje beveik tuščia.
Paprastai jis laukia, kol ateisiu, tada įsipila ko nors stipresnio,
nors žinau, kad vakare jie geria vyną. Jis šiek tiek paraudęs.
Spėlioju, kiek jau spėjo išgerti.
— Sveikinu, — sako jis. — Kaip šį vakarą jaučiasi mažoji
princesė? Ne vieną — nusprendžiu žiūrėdama į jo iš anksto
kruopščiai nutaisytą man šypseną. Mandagumo fazė.
— Gerai, — atsakau.
— Ką manai apie mažytę pramogą?
— Atsiprašau? — perklausiu. Jo žodžiuose skamba sutrikimas,
netikrumas, kaip toli jis gali su manimi eiti ir kokia kryptimi.
— Šį vakarą turiu tau mažą staigmenėlę, — sako jis. Jis
juokiasi, tikriau, kikena. Pastebiu, kad šį vakarą viskas
„sumažėjo“. Jam knieti viską sumažinti, taip pat ir mane. — Tau
patiks.
— Kas tai? — klausiu. — Kinų šaškės? — galiu sau leisti tokį
laisvumą, jam tai patinka, ypač po kelių taurelių. Jis nori, kad
būčiau žaisminga.
— Šis tas geriau, — sako bandydamas erzinti.
— Aš jau nekantrauju.
— Gerai, — sako. Eina prie stalo, rausiasi stalčiuje. Paskui
ateina prie manęs vieną ranką laikydamas už nugaros.
— Spėk kas, — sako.
— Gyvūnas, augalas ar mineralas? — klausiu.
— O taip, gyvūnas, — atsako jis neva rimtai. — Tikrų
tikriausias, sakyčiau. — Jis atkiša ranką. Atrodo, kad jo saujoje
krūva plunksnų — rausvų ir violetinių. Dabar jis jas išskleidžia.
Paaiškėja, jog tai drabužis, be to, moteriškas: su kaušeliais
krūtims, nusagstytais purpuriniais žvyneliais. Žvyneliai mažų
žvaigždučių pavidalo. Plunksnos juosia šlaunų iškirptes ir išilgai
dekoltė. Pasirodo, aš ne taip jau ir klydau dėl kojinių su
gumelėmis.
Įdomu, iš kur jis tai ištraukė. Visi tokie drabužiai turėjo būti
sunaikinti. Prisimenu, rodė per žinias — čia viename, čia kitame
mieste. Niujorke tai buvo pavadinta Manhatano valymu. Laužai
Taimso skvere, aplinkui skanduojanti minia, moterys, vos tik
pajutusios nukreiptą į save kamerą, iš dėkingumo kelia rankas
aukštyn, švariai nusiskutę akmenveidžiai jaunuoliai meta į
liepsnas glėbius šilko ir nailono, dirbtinio kailio — žalio,
raudono, violetinio, — juodo atlaso, auksinio ir sidabrinio
brokato, krūvas bikinio kelnaičių, permatomų liemenėlių su
raudono atlaso širdelėmis ant spenelių. Čia pat suklupdyti
gamintojai, importuotojai ir prekybininkai viešai atgailauja, ant
galvų jiems užmautos popierinės kūgio formos kepurės su
raudonu užrašu: GĖDA.
Bet, matyt, vienas kitas mažmožis išvengė laužo, visko juk
nesurinksi. Matyt, šitą daikčiuką jis gavo aplinkkeliais, kaip ir
žurnalus: nuo jo iš tolo trenkia juodąja rinka. Ir jis ne naujas,
palei pažastis susiglamžę ir likę dėmelių nuo kitos moters
prakaito.
— Teko spėtinai rinktis dydį, — sako jis. — Tikiuosi, tiks.
— Norite, kad apsivilkčiau? — žinau, kad mano tonas perdėm
griežtas, nepritariantis. Vis dėlto pasiūlymas mane vilioja.
Niekada gyvenime nevilkėjau nieko net panašaus į tokį tviskantį
teatrinį rūbą, o gal čia iš tiesų senas teatro kostiumas arba
apranga kokio nors jau išnykusio naktinio klubo pasirodymui;
labiausiai prie tokio drabužio buvau priartėjusi vilkėdama
maudymosi kostiumėlį ir apatinių marškinių komplektėlį su
persikų spalvos nėriniais, kurį man kartą nupirko Lukas. Bet
šitas rūbelis patrauklus, jame slypi vaikiškas persirenginėjimo
žavesys. Ir koks tai būtų iššūkis, kokia grimasa Tetoms, koks
nuodėmingumas, kokia laisvė. Juk laisvė, kaip ir visa kita, yra
santykinė.
— Ką gi, — sakau nenorėdama parodyti per didelio ūpo. Tegu
mano, jog darau jam paslaugą. Štai pagaliau ir išaiškės jo
tikrasis giliai paslėptas troškimas. Gal ten už durų jis turi
pasidėjęs botagą? Apsiaus aulinius, pasilenks ar mane palenks
prie stalo?
— Tai kaukė, — sako jis. — Dar tau reikės išsidažyti, aš
duosiu kuo. Kitaip neleis.
— Kur neleis?
— Šį vakarą aš tave kviečiu.
— Kviečiate? — tai archaizmas. Juk tikrai nebėra kur vyrui
moters pakviesti.
— Kviečiu pasižmonėti, — sako jis.
Man nereikia sakyti, kad jo pasiūlymas pavojingas —
pavojingas jam, bet ypač man. Ir vis dėlto aš noriu eiti. Noriu
bet ko, kas sutrikdytų tą vienodą tėkmę, apverstų aukštyn
kojom tariamai įsigalėjusią tvarką.
Prašau nusisukti, kol rengsiuosi. Aš vis dar jo gėdijuosi,
gėdijuosi savo kūno. Jis sako nusisuksiąs ir nusisuka, o aš
nusiaunu batus, nusimaunu kojines ir medvilnines kelnaites ir
po savo suknelės palapine užsitraukiu aukštyn plunksninį
apdarą. Paskui nusivelku suknelę ir užsimaunu petnešėles su
blizgučiais. Bateliai taip pat yra — rausvai violetiniai absurdiškai
aukštais kulniukais. Niekas netinka idealiai. Batai kiek didoki,
kostiumo liemuo veržia, bet niekis.
— Na štai, — sakau, ir jis atsisuka. Stoviu kaip kvailė.
Norėčiau pasižiūrėti į veidrodį.
— Žavinga, — sako jis. — Dabar veidas.
Jis turi tik lūpų dažus — senus, išterliotus, atsiduodančius
dirbtiniu vynuogių kvapu, — akių pieštuką ir blakstienų tušą.
Nei vokų šešėlių, nei skaistalų. Man dingteli, kad
nebeprisiminsiu, kaip visu tuo naudotis, ir, vos pabandžiusi
pieštuką akims apvedžioti, užjuodinu voką taip, lyg būčiau
gavusi į akį. Nusivalau su augaliniu kremu rankoms ir pabandau
vėl. Šiek tiek lūpų dažų užtepu ant skruostų ir įtrinu. Kol visa tai
darau, jis laiko priešais mane didelį pasidabruotą rankinį
veidrodį. Mačiau tokį Serenos Džoj kambaryje. Matyt, paėmė iš
jos.
Su plaukais nieko nepadarysi.
— Nuostabu, — sako Vadas. Jis jau pastebimai susijaudinęs,
lyg eitume į kviestinį vakarą.
Nuėjęs prie spintos atneša apsiaustą su gobtuvu. Šviesiai
mėlyną, kaip Žmonų. Jis turbūt taip pat Serenos Džoj.
— Užsitrauk gobtuvą ant veido, — sako jis. — Pasistenk
neišsiteplioti makiažo. Kad praleistų pro užkardas.
— Bet aš neturiu leidimo, — primenu.
— Nesirūpink, — atsako jis. — Aš turiu.
Ir mes iškeliaujame.

Einame temstančiomis gatvėmis. Vadas laiko mane už dešinės
rankos, lyg būtume paaugliai kine. Aš gvaldžiai susisukusi į
dangaus žydrumo apsiaustą, kaip ir dera padoriai Žmonai. Pro
siaurą gobtuvo plyšį matau Niko galvą iš nugaros. Jo kepurė
uždėta tiesiai, jis sėdi tiesiai, jo kaklas tiesus, jis visas tiesus. Ar
jo povyza reiškia nepritarimą man, ar man vaidenasi? Ar jis
žino, kaip aš apsirengusi po apsiaustu? Gal jis pats visa tai
parūpino? O jeigu taip, ar jam pikta, ar kaista kraujas, ar
pavydu, o gal išvis nieko? Tarp mūsų yra šis tas bendro: mums
abiem dera būti nematomiems, mes abu esame žmonės,
atliekantys tam tikrą funkciją. Ar jis tai supranta? Kai jis atidarė
dureles Vadui, o paskui, savaime suprantama, ir man, bandžiau
pagauti jo žvilgsnį, priversti jį pasižiūrėti į mane, bet jis elgėsi
taip, lyg manęs nematytų. Kodėl? Jis čia turi šiltą vietelę:
nedideli pavedimai, smulkios paslaugos. Kam jam rizikuoti?
Prie užkardų jokių keblumų, kaip Vadas ir sakė, viskas eina
kaip sviestu patepta, nors kraujas mano galvoje pašėlusiai
tvinksi. Skystablauzdė, sakytų Moira.
Pravažiavus antrąją užkardą, Nikas klausia:
— Čia, pone?
Ir Vadas atsako:
— Taip.
Automobilis pristabdomas ir Vadas sako:
— Dabar paprašyčiau atsigulti ant grindų.
— Ant grindų?
— Mums reikia pravažiuoti pro vartus, — sako jis, tarsi man
tai ką nors reikštų. Kai bandžiau išsiaiškinti, kur važiuojam, jis
atsakė norįs padaryti man staigmeną. — Žmonos ten
neįleidžiamos.
Taigi prisiploju prie grindų ir automobilis vėl pajuda į priekį.
Keletą minučių nieko nematau. Po gobtuvu dusinamai karšta.
Apsiaustas žieminis, ne vasarinis iš medvilnės, kvepia naftalinu.
Matyt, nukniaukė iš sandėliuko, žinodamas, kad Serena Džoj
nepastebės. Jis dėmesingai patraukė kojas, kad man būtų
daugiau vietos. Bet vis tiek mano kakta remiasi į jo batus. Dar
niekada nebuvau taip arti jo batų. Jie kieti, įtempti, kaip vabalų
šarvai; juodi, lygūs, neįžvelgiami. Su kojomis nieko bendro
neturi.
Pravažiuojame antrą užkardą. Girdžiu balsus — atsainius,
pagarbius, automatiškai nusileidžiantį žemyn, paskui pakylantį
aukštyn langą, rodant leidimus. Šį kartą jis nerodys manojo, to,
kuris atstos manąjį, nes formaliai aš kol kas neegzistuoju.
Paskui automobilis važiuoja toliau, tada vėl sustoja. Vadas
padeda man atsikelti.
— Dabar paskubam, — sako. — Tai užpakalinis įėjimas. Palik
apsiaustą Nikui. Tuo pačiu laiku, — sako jis Nikui. Vadinasi, jau
yra daręs taip anksčiau.
Jis padeda man nusivilkti apsiaustą, automobilio durelės
atidarytos. Jaučiu orą savo beveik nuogu kūnu ir suprantu, kad
suprakaitavau. Uždarydama dureles matau, kaip Nikas per
stiklą žiūri į mane. Dabar jis mane mato. Kas jo veide —
panieka, abejingumas, kaip tik to jis iš manęs ir tikėjosi?
Mes skersgatvyje už gana modernaus raudonų plytų namo.
Prie durų išsirikiavusi šiukšlių konteinerių eilė, jaučiu
gendančios keptos vištienos kvapą. Vadas turi raktą nuo durų —
paprasčiausių, pilkų, įstatytų sulig siena, atrodo, plieninių. Už
jų — betoninis koridorius, apšviečiamas iš viršaus
fluorescencinių lempų, nelyginant tarnybinis tunelis.
— Čionai, — sako Vadas. Jis užmauna man ant riešo gumelę
su raudonu pakabuku, kaip kortelę oro uoste ant lagamino.
— Jeigu kas klaus, sakyk — išnuomota vakarui, — paaiškina.
Paskui paima mane už pliko peties ir stumia priekin. Man reikia
veidrodžio, noriu pasižiūrėti, ar neišsitepliojo lūpų dažai, ar tos
plunksnos neatrodo juokingai, ar ne per daug nušiurusios.
Tokioje šviesoje aš turbūt atrodau šiurpiai. Bet dabar jau nieko
nepakeisi.
Idiote, girdžiu Moiros balsą.

TRISDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Mes einame koridoriumi iki kitų pilkų durų, paskui toliau kitu
koridoriumi, vos apšviestu, bet šį kartą su kilimu, rausvai rudu
kaip grybo kepurė. Jame durys su numeriais: šimtas vienas,
šimtas du, kaip skaičiuodavome per audrą, norėdami nustatyti,
ar toli griaudžia. Vadinasi, čia viešbutis. Už vienų durų skamba
juokas, vyro ir moters. Kaip seniai šito negirdėjau.
Mes patenkame į centrinį vidaus kiemą. Jis platus ir
aukštas — su kelių aukštų sienomis, o viršuje stikliniu stogu.
Viduryje trykšta fontanas, nelyginant pūkinis pienės burbulas,
visur vazonai su gėlėmis ir medžiais, nuo balkonų nukarę
vynuogienojai. Apvalaini stikliniai liftai sliuogia sienomis aukštyn
ir žemyn tarytum didžiuliai moliuskai.
Žinau, kur atsidūriau. Esu čia buvusi anksčiau: su Luku
vakarais, labai seniai. Tada čia buvo viešbutis. Dabar pilna
moterų.
Aš stoviu apmirusi ir žiūriu į viršų. Čia aš galiu žiūrėti, galiu
dairytis, nėra sparnelių, kurie neleistų. Mano galva, atsikračiusi
jų, keistai lengva; lyg nuo jos būtų nuimta kažkokia našta ar
svoris.
Moterys sėdi, vaikštinėja, kažkur eina susiglaudusios. Tarp jų
vyrai, daugybė vyrų, bet visi jie tamsiomis uniformomis arba
kostiumais, todėl atrodo tokie panašūs ir sudaro tiktai foną. Na,
o moterys — tropinės, vilkinčios įvairiausiais ryškių spalvų
šventiškais apdarais. Kai kurios apsirengusios panašai kaip aš —
su blizgučiais ir plunksnomis, nuogomis šlaunimis, giliomis
iškirptėmis. Kitos su senoviškais apatiniais drabužiais, trumpais
naktinukais, „lėliškomis“ pižamėlėmis, permatomais
marškinėliais su petnešėlėmis. Kai kurios su maudymosi
kostiumėliais, ištisiniais ar atskirais; viena, matau, tik su vąšeliu
nertu apdarėliu geldutėmis uždengtais speneliais. Kai kurios su
šortais ir pliažinio už kaklo surišamo kostiumėlio viršumi, kitos
su sportiniais kostiumais, matytais per televiziją, aptempiančiais
kūną, su pastelinių spalvų megztomis blauzdinėmis. Kitos netgi
su sporto palaikymo komandų uniformomis — trumpais
gofruotais sijonėliais, didelėmis raidėmis ant krūtinės. Matyt,
joms tenka taikytis su šia stilių maišalyne — tai viskas, ką
pavyko nudžiauti ar išsaugoti. Visos pasidažiusios ir aš suvokiu,
kaip neįprasta man matyti moteris tokias — jų akys man atrodo
pernelyg didelės, pernelyg tamsios ir žvilgančios, lūpos pernelyg
raudonos, pernelyg drėgnos, kruvinos ir blizgančios arba, kitaip
sakant, pernelyg klouniškos.
Pažiūrėti čia lyg ir smagu, nelyginant koks kaukių balius.
Moterys atrodo kaip peraugusios mergaitės, apsivilkusios iš
skrynių ištrauktais drabužiais. Bet ar joms tikrai linksma? Gal ir
taip, bet ar jos pačios tai pasirinko? Sunku suprasti.
Šioje salėje galybė plikų užpakaliukų. Jau atpratau juos
matyti.
— Lyg būtume grįžę į praeitį, — sako Vadas patenkintas, netgi
susižavėjęs. — Ką pasakysi?
Bandau prisiminti, ar praeitis atrodė būtent taip. Dabar jau
nesu tikra. Žinau, kad tokių dalykų būdavo, bet kažkodėl šitas
derinukas kitoks. Filmas apie praeitį nėra praeitis.
— Taip, — sakau. Tai, ką jaučiu, ne taip paprasta nusakyti.
Žinoma, šitos moterys manęs neliūdina ir nestulbina. Tai juk
laisvalaikio moterys. Oficialioji moralė jas neigia, neigia, kad jos
egzistuoja, bet štai jums, prašom. Tai jau šis tas.
— Nespoksok, — sako Vadas. — Išsiduosi. Elkis natūraliai. —
Ir vėl vedasi mane toliau. Jį pastebi kažkoks vyras, sveikinasi ir
ima brautis mūsų link. Vadas suspaudžia man petį:
— Ramiai, — šnibžda, — nepanikuok.
Svarbiausia, sakau sau, neprasižioti ir nutaisyti kvailą miną.
Tai ne taip jau ir sunku.

Vadas kalba už mane — su tuo vyru ir su kitais, kurie prieina
vėliau. Apie mane beveik nieko nesako, tai nėra būtina. Sako,
kad aš naujokė, o jie pasižiūri į mane ir užmiršta, ima kalbėtis
apie kitus jiems rūpimus dalykus. Mano kaukė atlieka savo
funkciją.
Jis vis nepaleidžia mano peties; jis kalba, o jo stuburas
nepastebimai tiesiasi, krūtinė pučiasi, o balse vis aiškiau girdėti
jaunatviškas žvalumas ir linksmumas. Man dingteli, kad jis
puikuojasi. Giriasi manimi prieš juos, ir jie tai supranta, bet turi
padorumo neduoti valios rankoms ir tik akimis įvertina mano
krūtis, kojas, nes nėra priežasčių, kodėl jie negalėtų to daryti.
Bet kartu jis didžiuojasi ir prieš mane. Rodo, kokią šiame
pasaulyje turi valdžią. Jiems prieš pat nosį laužo taisykles, rodo
jiems špygą ir niekas jam nieko negali padaryti. Gal jis pasiekė
tą apsinuodijimo, kaip sakoma, valdžia būseną, kai ima atrodyti,
kad esi nepakeičiamas ir todėl gali daryti ką tinkamas,
absoliučiai viską, ką užsigeidęs, be jokių apribojimų. Dukart,
manydamas, kad niekas nemato, jis man mirkteli.
Visas šis pasirodymas tėra paaugliškas staipymasis, be to,
graudus, bet aš galiu jį suprasti.
Kai jam tai nusibosta, jis nuveda mane prie minkštos gėlėtos
sofos — tokios anksčiau stovėdavo viešbučių vestibiuliuose, kaip
tik šitame viešbutyje, aš net prisimenu gobeleną — art nouveau
stiliaus gėlės tamsiai mėlyname fone.
— Pamaniau, kad tavo kojos turbūt pavargo su tais batais. —
Tai tiesa, aš jam už tai dėkinga. Pasodinęs mane atsisėda šalia.
Apkabina per pečius. Jo marškinių audinys brūžuoja man odą,
atpratusią nuo prisilietimų.
 — Na? — klausia. — Ką manai apie mūsų nedidelį klubą?
Aš vėl apsidairau. Vyrai čia ne vienodi, kaip man pasirodė iš
pradžių. Prie fontano puikuojasi japonai šviesiai pilkais
kostiumais, o tolimiausiame kampe ištryškusi balta dėmė:
arabai su savo ilgais chalatais, virvele apjuostomis skaromis.
— Ar čia klubas? — klausiu.
— Na, tarpusavyje mes taip jį vadiname. Klubas.
— Maniau, kad tokie dalykai griežtai draudžiami, — sakau.
— Formaliai, taip, — sako jis. — Bet juk visi mes pagaliau
žmonės.
Laukiu, ką jis sakys toliau, bet jis tyli, todėl paklausiu:
— Ką tai reiškia „žmonės“?
— Tai reiškia, kad gamtos neapgausi, — atako jis. — Vyrų
prigimtis reikalauja įvairovės. Tai logiška, dauginimosi
strategijos elementas. Taip gamtos sumanyta. — Kadangi aš
nieko nesakau, jis kalba toliau: — Moterys tai suvokia
instinktyviai. Kodėl jos anais laikais pirkdavosi tiek įvairiausių
drabužių? Kad apgautų vyrus, kad jie manytų, jog tai vis kita
moteris. Kasdien vis nauja.
Kalba taip, lyg pats tuo tikėtų, bet jis apie daug ką taip kalba.
Gal tiki tuo, gal ne, o gal ir tiki, ir ne vienu metu. Neįmanoma
suvokti, kuo jis tiki.
— Todėl dabar, kai mes nebeturime skirtingų drabužių, —
sakau, — jūs turite skirtingų moterų. Aš ironizuoju, bet jis to
nepastebi.
— Tai išsprendžia daugybę problemų, — išpyškina nė
nemirktelėjęs.
Aš jam neatsakau. Man jau darosi koktu. Norisi užsiraukti ir
likusį vakarą praleisti sukandus dantis. Bet žinau, kad negaliu
sau to leisti. Šiaip ar anaip, tai pasirodymas viešumoje.
Labiausiai norėčiau pasikalbėti su tomis moterimis, bet
neatrodo, kad būtų kokių progų.
— Kaip žmonės čia atsiduria? — klausiu jo.
— Ši vieta skirta tik kariškiams, — atsako jis. — Visų
padalinių, taip pat aukščiausio rango. Ir prekybos delegacijoms,
žinoma. Tai stimuliuoja prekybą. Gera vieta susitikimams. Be
šito verslo nepadarysi. Stengiamės, kad paslaugos čia būtų bent
jau ne blogesnės kaip kitur. Be to, galima šį tą nugirsti, gauti
informacijos. Vyras kartais pasako moteriai tokių dalykų, kokių
kitam vyrui nepasakytų.
— Ne, — sakau. — Aš klausiau apie moteris.
— Ak šitaip. Na, kai kurios iš jų — tikros profės. Buvusios
„palydovės“, — juokiasi. — Jų neįmanoma asimiliuoti, be to,
dauguma pačios nori čia dirbti.
— O kitos?
— Kitos? Ką gi, turime neblogą kolekciją. Štai ta, žaliai
apsirengusi, sociologė. Tikriau, buvusi. Štai ana buvusi
teisininkė, ta iš verslo pasaulio, turėjo aukštas pareigas, regis,
greitojo maisto tinkle, o gal viešbučių. Girdėjau, su ja galima
įdomiai pasišnekučiuoti, jeigu tik to ir tenori. Jos irgi nusprendė
verčiau būti čia.
— Verčiau čia negu kur?
— Negu kur kitur, — atsakė jis. — Gal ir pati nuspręstum
verčiau būti čia, o ne ten, kur esi, — jis sako tai apsimestinai
droviai, čiuopia, prašosi pagiriamas, ir aš žinau, kad rimtoji
pokalbio dalis baigėsi.
— Nežinau, — sakau tarytum svarstydama. — Darbas turbūt
nelengvas.
— Reikia sekti svorį, būtinai, — pritaria jis. — Į tai čia žiūrima
griežtai. Dešimt svarų priaugai, sėsk į Vienutę. — Ar jis
juokauja? Greičiausiai, bet nenoriu aiškintis.
— O dabar, — sako, — kad pajustum vietos dvasią, gal lašelį
išgersi?
— Man negalima, — sakau. — Jūs juk žinote.
— Vienas kartas nepakenks, — sako jis. — Be to, įtartinai
atrodys, jeigu negersi. Čia nėra jokių tabu nikotinui ir alkoholiui!
Matai, jos čia turi privilegijų.
— Gerai, — sutinku. Pasiūlymas mane vilioja, jau tiek metų
neragavau nė lašo.
— Ko gi tu norėtum? — klausia. — Jie čia visko turi. Visokių
užsienietiškų gėrimų.
— Džino su toniku, — sakau. — Bet silpno. Nenoriu padaryti
jums gėdos.
— Tau tai nepavyktų, — šypsosi jis. Atsistoja ir staiga,
paėmęs mano ranką, pabučiuoja į delną. Paskui nueina prie
baro. Jis būtų galėjęs pakviesti padavėją, jų čia yra, vienodais
juodais mini sijonėliais ir bumbulais ant krūtų, bet jos atrodo
užsiėmusios ir sunkiai pagaunamos.

Ir tada aš pamatau ją — Moirą. Ji stovi prie fontano su dviem
kitom moterimis. Bandau įsižiūrėti geriau, ar čia tikrai ji; ne
žiūriu, bet dirsčioju, narstau akimis, kad niekas nepastebėtų.
Jos apranga absurdiška — gerokai nudrengtas juodo kadaise
blizgaus atlaso kostiumėlis. Be petnešėlių, iš vidaus su
lankeliais, pakeliančiais krūtis, bet kadangi jis Moirai didokas,
tai viena krūtis išsipūtusi, o kita ne. Moira nevalingai timpčioja
iškirptės kraštą į viršų. Iš nugaros pusės prisiūtas gumulas
vatos, matau jį, kai pasisuka šonu. Jis atrodo kaip higieninis
paketas, kurį išsprogdino it kukurūzo spragėsį. Kaip suprantu,
čia uodega. Prie plaukų prisegtos dvi ausys — kiškio ar elnio,
nesuprasi; viena jų nulinkusi — iškritęs tvirtinimas ar ištrupėjęs
krakmolas. Po kaklu juoda varlytė, ant kojų juodos tinklinės
kojinės ir juodi aukštakulniai bateliai. Ji visada nekentė
aukštakulnių.
Visas kostiumas, antikvarinis ir groteskiškas, primena man
kažką iš praeities, bet neprisimenu ką. Teatro spektaklį,
miuziklą? Merginos, vilkinčios velykiniais kiškių kostiumais? Ką
tas įvaizdis reiškia čia, kodėl kiškis turėtų būti seksualiai
patrauklus vyrams? Ką gali sujaudinti šitas nutriušęs
kostiumas?
Moira rūko. Užsitraukia dūmo ir perduoda cigaretę iš kairės
stovinčiai moteriai su raudonais blizgučiais, ilga smaila uodega
ir sidabriniais ragais — šėtono kostiumu. Dabar stovi sunėrusi
rankas po krūtine, spaudžiama vielinių lankelių. Ji mindžikuoja,
matyt, skauda kojas; nugara kiek sulinkusi. Abejingai, tuščiu
žvilgsniu dairosi po kambarį. Vaizdas, atrodo, pažįstamas.
Meldžiu ją pasižiūrėti mano pusėn, bet jos žvilgsnis praslysta
pro mane lyg būčiau dar viena palmė ar kėdė. Ji turi atsisukti,
aš taip karštai meldžiu, turi į mane pasižiūrėti, kol koks vyras
nespėjo prieiti ir ji nedingo man iš akių. Viena šalia jos
stovėjusių, šviesiaplaukė trumpu pižamos švarkeliu, jau įlipo į
stiklinį liftą ir iškeliavo kažkur į viršų. Moira vėl pasuka galvą,
matyt, tikrindamasi, kas jos laukia. Turbūt nelengva taip stovėti
niekam nereikalingai, tarsi per šokius mokykloje, kai tavęs
nepastebi. Šį kartą jos žvilgsnis užkliūva už manęs. Ji mato
mane. Bet Moira protinga, neišsiduoda.
Žiūrime viena į kitą bereikšmiais abejingais veidais. Paskui ji
nežymiu galvos mostu parodo man dešinėn. Pasiima cigaretę iš
raudonai apsitaisiusios moters kairėje, prisideda prie burnos,
ranka išskėstais pirštais trumpam sustingsta ore. Paskui atsuka
man nugarą.
Mūsų senas sutartinis ženklas. Per penkias minutes turiu
nusigauti iki moterų tualeto, kuris yra kažkur į dešinę nuo
Moiros. Apsižvalgau, bet niekur nematau ženklo. Be Vado taip
pat niekur negaliu eiti. Aš čia nelabai susigaudau, nežinau visų
gudrybių, galiu sukelti įtarimų.
Praeina viena minutė, antra. Moira iš lėto, nesižvalgydama,
nueina. Jai belieka tikėtis, kad aš supratau ir nuseksiu paskui
ją.
Grįžta Vadas su dviem taurėmis. Šypsodamasis pastato jas
ant ilgo juodo kavos stalelio prie sofos ir atsisėda.
— Patinka pramogauti? — klausia. Jis nori, kad man patiktų.
Juk tai, šiaip ar taip, viešnagė.
Šypteliu jam.
— Ar čia yra tualetas? — klausiu.
— Žinoma, — atsako. Siurbteli iš taurės. Nesako kur.
— Man reikia ten nueiti. — O pati skaičiuoju jau ne minutes, o
sekundes.
— Tenai, — linkteli jis.
— O jeigu mane kas nors sustabdys?
— Parodyk kortelę, — sako. — Viskas bus gerai. Supras, kad
tu paimta.
Aš atsistoju, svirduliuoju per salę. Prie fontano klupteliu, vos
nepargriūvu. Tai vis dėl aukštų kulnelių. Be Vado paramos
neišlaikau pusiausvyros. Keletas vyrų sužiūra į mane, kaip man
atrodo, labiau nustebę negu geidulingai. Jaučiuosi kvailai.
Sulenkiu kairę ranką parodomai atstatydama kortelę. Niekas
nieko nesako.
 TRISDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS
Surandu moterų tualeto duris. Ant jo raitytomis
paauksuotomis raidėmis vis dar užrašyta „Moterų“. Prie jų veda
koridorius, šalia durų prie stalelio sėdi moteris, stebinti, kas
įeina ir kas išeina. Ji pagyvenusi, violetiniu rytietišku durtiniu ir
auksiniais šešėliais padažytais vokais, bet vis tiek matau, jog tai
Teta. Ant stalo elektrinis bizūnas, o jo dirželis jai ant liemens.
— Penkiolika minučių, — sako ji man. Duoda man stačiakampį
violetinį numerėlį iš krūvos ant stalo. Lyg prie anų laikų
matavimosi kabinos parduotuvėje. Girdžiu, kaip ji sako
moteriai, einančiai paskui mane:
— Ką tik čia buvai.
— Bet man vėl reikia, — atsako toji.
— Pertraukėlė kartą per valandą, — nenusileidžia Teta. — Juk
žinai taisykles.
Moteris verksmingu balsu beviltiškai spiriasi. Aš pastumiu
duris.
Prisimenu šitą vietą. Poilsio kambarys, užlietas švelniai
rausvos šviesos, su keletu minkštų krėslų ir sofa žalzganais
bambukų ūgliais margintu gobelenu, o virš jos — sieninis
laikrodis su paauksuotu juvelyrišku apvadu. Net veidrodis
paliktas — išilgai sienos priešais sofą. Čia tau reikia žinoti, kaip
atrodai. Už arkinio įėjimo eilė kabinų, taip pat rausvų, kriauklės
ir vėl veidrodžiai.
Ant krėslų ir sofos sėdi moterys ir išsispyrusios iš batų rūko.
Kai įeinu, jos sužiūra į mane. Ore jaučiu kvepalus, įsisenėjusius
dūmus ir dirbančio kūno prakaito dvelksmą.
— Naujokė? — klausia viena moteris.
— Taip, — sakau akimis ieškodama Moiros. Jos niekur nėra.
Moterys nesišypso. Toliau rūko, lyg tai būtų rimtas darbas.
Kitame kambaryje moteris katės kostiumu su oranžine
dirbtinio kailio uodega ryškinasi makiažą. Čia tarytum užkulisiai:
grimas, dūmai, iliuzionistų atributai.
Aš mindžikuoju, nežinau, ką daryti toliau. Nenoriu teirautis
Moiros, abejoju, ar saugu. Tuo metu šniokšteli nuleidžiamas
vanduo ir iš violetinės kabinos išeina Moira. Ji stypčioja prie
manęs. Laukiu ženklo.
— Viskas gerai, — sako ji man ir kitoms moterims. — Aš ją
pažįstu.
Dabar jau jos ima šypsotis ir Moira apkabina mane. Suimu ją
glėbin ir vielos, laikančios jos krūtis, įsibeda man į krūtinę. Mes
bučiuojamės — į vieną skruostą, paskui į kitą. Tada
atsitraukiame.
— Dieve tu šventas, — sako ji pašaipiai. — Atrodai kaip
Babilono kekšė.
— Argi turėčiau atrodyti kitaip? — klausiu. — O tu — kaip
katės iš lauko atvilktas gyvūnėlis.
— Ką gi, — sako timptelėdama kostiumo iškirptę, — ne mano
stilius, be to, tuoj viskas iširs. Norėčiau, kad iškapstytų ką nors,
kas dar prisimena, kaip tokius daiktus siūti. Kad galėčiau bent
kiek padoriau apsirengti.
— Pati išsirinkai? — klausiu. Įdomu, ar ji išsirinko tokį
kostiumą iš kitų dėl to, kad jis ne toks ryškus? Bent jau juoda ir
balta.
— Ne, velniai rautų, — sako ji. — Valdiškas. Turbūt
nusprendė, kad tokiai kaip man tiks.
Vis dar negaliu patikėti, kad čia jinai. Vėl paliečiu jos ranką. Ir
pravirkstu.
— Nereikia, — sako. — Dažai nuvarvės. Ir laiko nėra.
Pasislinkit, — sukomanduoja ant sofos sėdinčioms moterims
savo įprastiniu valdingu, šiurkščiu ir nerūpestingu tonu, kuriam
kaip visada neįmanoma atsispirti.
— Mano pertrauka vis tiek baigiasi, — sako viena, vilkinti
Linksmosios našlės kostiumą — šviesiai mėlyna suvarstoma
gracija ir baltomis kojinėmis. Ji atsistoja ir spaudžia man ranką:
— Sveika atvykusi, — sako.
Kita moteris paslaugiai pasitraukia ir mudvi su Moira
atsisėdame. Pirmiausia išsiauname batus.
— Kokį velnią čia veiki? — klausia Moira. — Žinoma, aš
džiaugiuosi tave matydama. Bet tau tai čia jokio džiaugsmo. Ką
ne taip padarei? Tave prajuokino jo pimpalas?
Pakeliu akis į lubas.
— Ar čia nesiklausoma? — klausiu, o pati slapčia pirštais
šluostausi akis. Dažai varva.
— Visko gali būti, — sako Moira. — Nori dūmo?
— Mielai, — atsakau.
— Klausyk, — pasisuka ji į savo kaimynę, — paskolink vieną,
gerai?
Moteris noriai atkiša cigaretę. Moira neprarado talento
skolintis, pagalvoju ir nejučia nusišypsau.
— Nors gal ir nesiklauso. Nesinori tikėti, kad jiems svarbu, ką
mes čia plepam. Jie jau beveik viską yra girdėję, be to, niekas
iš čia neišeina, nebent juodu furgonu išvažiuoja. Bet tu turi tai
žinoti, jeigu jau esi čia.
Aš prisitraukiu jos galvą artyn, kad galėčiau šnibždėti į ausį.
— Aš čia laikinai, — sakau jai. — Tik šį vakarą. Man čia išvis
nevalia būti. Jis mane atsivežė nelegaliai.
— Kas? — šnibžda ji. — Tas šūdžius, kur su tavim? Aš jau
turėjau jį. Paskutinis mėšlas.
— Jis mano Vadas, — sakau.
Ji linkteli.
— Kai kurie iš jų taip daro, taip gaudo kaifą. Tas pats, kas
dulkintis ant altoriaus ar panašiai. Jūs elitinės ir esat jiems tos
bažnytinės taurės. Jiems patinka, kai būnat išsidažiusios. Dar
vienas niekingas būdas pasimėgauti valdžia.
Toks paaiškinimas nebuvo atėjęs man į galvą. Vadui jis
kažkaip nelimpa, atrodo per daug paprastas, per daug
tiesmukas. Jo motyvai subtilesni. Bet gal tuštybė verčia mane
taip manyti.
— Nebedaug turime laiko, — sakau. — Pasakok viską.
— Kam? — Moira patraukia pečiais. Bet ji žino, kad reikia, ir
pasakoja.

Štai ką ji apytikriai pašnabždomis pasakoja. Tiksliai
neprisimenu, nes negalėjau užrašyti. Aš pati užpildžiau visus jos
nutylėjimus: laiko buvo mažai, ji viską nupasakojo tik bendrais
bruožais. Be to, per du kartus, nes įsigudrinome susitikti dar
vieną kartą. Kiek įmanydama stengiausi, kad skambėtų kaip jos
pačios žodžiai. Taip neleidžiu jai numirti.

 „Palikau tą seną raganą Tetą Elžbietą surištą kaip Kalėdų
kalakutas užkrosnyje. Norėjau užmušti, nagai niežtėjo, bet
dabar džiaugiuosi, kad to nepadariau, antraip man būtų baigęsi
kur kas blogiau. Nustebau, kaip lengva buvo pasprukti iš
Centro. Su tais rudais skarmalais išžygiavau tiesiai lauk. Ėjau
nesustodama, atseit žinau, kur einu, kol dingau visiems iš akių.
Aš nebuvau sugalvojusi, ką daryti, nieko nesuplanavusi iš
anksto, nors kai jie bandė mane iškvosti, prisigalvojau
visokiausių velnių. Kai tave baksnoja elektrodais ir kitokiais
šūdais, dar ne to prikursi. Sakai, kas ant liežuvio.
Tai va, einu išsitempusi, smakrą iškėlusi. Ir galvoju, ką daryti
toliau. Kai prasidėjo kratos redakcijose, suėmė daugybę mano
pažįstamų moterų, o per tą laiką, matyt, surankiojo ir visas
kitas. Jie tikrai turėjo sąrašą. Mes, kvaišos, manėm, kad
galėsim dirbti toliau, tegu pogrindyje, pas žmones rūsiuose ir
sandėliukuose, kur susivežėm viską iš redakcijos. Bet dabar
man užteko sveiko proto neužsukti nė į vieną iš tų namų.
Maždaug įsivaizdavau, kurioje miesto dalyje galėčiau būti,
nors ėjau nepažįstama gatve. Pagal saulę nustačiau, kur šiaurė.
Nors tiek turėjau naudos iš savo skautiškos patirties.
Nusprendžiau eiti į šiaurę ir pasidairyti kokios aikštės, aikštelės
ar šalia esančių statinių. Tada tikrai susigaudyčiau, kur esu. Be
to, man atrodė, kad bus saugiau, jeigu eisiu centro link, o ne
atvirkščiai. Solidžiau atrodys.
Kol mes tupėjome Centre, mieste buvo pristatyta naujų
užkardų. Pirmoji išgąsdino negyvai. Aš atsidūriau į ją staiga —
pasukusi už kampo. Žinojau, kad jeigu dabar jiems matant
apsisuksiu ir drošiu atgal, atrodys šiaip sau, todėl prašvytravau
tiesiai pro juos, taip, kaip ir pro vartus: suakmenėjusiu veidu,
suraukusi kaktą, sučiaupusi lūpas, stengdamasi žiūrėti į juos ir
jų nematyti, kaip kokių pūlinių veide. Žinai, kaip atrodo Tetos,
kai taria žodį „vyras“.
Bet galvoje man mintys skriejo kaip beprotiškoje karuselėje.
Laiko turėjau mažai, tik tiek, kol suras tą seną žiurkę ir paskelbs
pavojų. Jau netrukus jie ieškos manęs: vienos pėsčiomis
keliaujančios netikros Tetos. Mėginau prisiminti žmones,
mintyse vardijau visus pažįstamus. Pagaliau perėjau prie adresų
sąrašo. Mes jį sunaikinome, žinoma, jau anksčiau; tikriau,
pirma pasidalinome tarp savęs ir iškalėme mintinai savo adresų
dalį, o tik tada sunaikinome. Vėliau vis dar rašydavome laiškus,
tik be savo logotipo ant voko. Tai būtų buvę per daug pavojinga.
Taigi pamėginau prisiminti savąją sąrašo dalį. Nesakysiu, ką
išsirinkau, nenoriu žmonėms bėdos, jeigu jie dar į ją
nepakliuvo. Aš galėjau viską išpasakoti, sunku prisiminti, ką
sakai, kai jie tavęs imasi. Ką tik nori išklosi.
Išsirinkau juos, nes jie buvo vedę ir todėl patikimesni negu
bet koks vienišius, o juolab homikas. Taip pat prisiminiau šalia
pavardės nurodytą „K“ raidę, t. y. kvakeriai. Jeigu žmonės
priklausydavo kokiai nors konfesijai, mes ją pažymėdavome —
dėl mitingų. Taip lengviau buvo išsiaiškinti, kur kas gali eiti.
Pavyzdžiui, pažymėtųjų „K“ nėra prasmės kviesti į mitingą už
abortus, nors pastaruoju metu tokių beveik nerengdavome.
Prisiminiau ir jų adresą. Mes vieni kitus vis tikrindavome, ar
prisimenam, nes svarbu buvo prisiminti tiksliai, pašto indeksą ir
taip toliau.
Tuo metu priėjau Maso prospektą ir jau supratau, kur esu.
Žinojau, kaip juos rasti. Dabar ėmiau nerimauti štai dėl ko: kai
tie žmonės pamatys ateinančią Tetą, ar neužsirakins durų ir
neapsimes, kad jų nėra namie? Bet vis tiek turėjau pabandyti.
Tai buvo mano vienintelis šansas. Nusprendžiau, kad
greičiausiai jie į mane nešaus. Buvo maždaug penkios. Pavargau
eiti, ypač taip suknistai marširuoti kareivišku tetų stiliumi lyg
mietą prarijusi; be to, nuo pusryčių nieko burnoj neturėjau.
Žinoma, tada nežinojau, kad tuo laiku niekas dar nebuvo
girdėjęs nei apie Tetas, nei apie Centrą. Netgi tada būtų kilęs
nepasitenkinimas tuo, ką jie daro. Taigi nors žmonės šen bei ten
sutikdavo Tetų, jie nesuprato, kam jos reikalingos. Manė, kad
koks armijos seselių porūšis. Be to, jau buvo atpratę kelti
klausimus, nebent reikalo prispirti.
Taigi tie žmonės mane be baimės įsileido. Duris atidarė
moteris. Pasakiau jai, kad vykdau apklausą. Bijojau, kad
neatrodytų nustebusi, jeigu kas nors mus matytų. Bet kai tik
įžengiau vidun, nusitraukiau nuo galvos tą tetų gobtuvą ir
pasisakiau, kas esu. Jie galėjo paskambinti į policiją ar kur kitur,
bet, kaip jau minėjau, neturėjau kitos išeities. Na, bet jie
nepaskambino. Davė man savo drabužių, suknelę ir sudegino
Tetos skudurus bei leidimą krosnyje; žinojo, kad tai reikia
padaryti nedelsiant. Jie nenorėjo, kad aš pas juo būčiau, tai
buvo aišku, jie labai nervinosi. Augino du vaikelius, abiem
nebuvo nė septynerių. Aš juos supratau.
Nuėjau į tualetą — koks palengvėjimas. Vonia su plastikinėmis
žuvytėmis ir visa kita. Paskui sėdėjau antrame aukšte ir
žaidžiau su vaikais kubeliais, kol jų tėvai apačioje sprendė, ką
su manimi daryti. Tada aš nebijojau, jaučiausi visai gerai.
Atsidaviau, kaip sakoma, likimui. Moteris padarė man sumuštinį
ir išvirė kavos, o vyras pažadėjo pervežti į kitus namus.
Skambinti tenai jie nedrįso.
Kiti namai taip pat priklausė kvakeriams, ir man labai
31
pasisekė, nes tai buvo Požeminio moterų kelio „stotis“ . Kai
vyras iš pirmųjų namų išėjo, jie pasakė, kad bandys mane
išvežti iš šalies. Nepasakosiu tau kaip, nes kai kurios stotys gal
dar tebedirba. Kiekviena iš jų palaiko ryšį tik su viena, su ta,
kuri eina po jos. Tai turi pranašumų — taip saugiau, jeigu tave
pagauna, — bet yra ir trūkumų, nes jeigu vieną stotį suseka, tai
visa grandinė įstringa, kol suranda palydovą ir jis nuveda
aplinkiniu keliu. Nepatikėtum, kaip sutartinai jie veikia. Keliose
svarbiose vietose infiltruoti savi žmonės, pavyzdžiui, pašte. Ten
jie turėjo vairuotoją su nedideliu patogiu krovininiu automobiliu.
Aš nusigavau per tiltą į miestą pašto siuntų maiše. Dabar jau
galiu papasakoti, nes jį netrukus sučiupo. Galiausiai jis atsidūrė
ant Sienos. Pas mus apie viską gali sužinoti, nustebtum, ko tik
mes čia neprisiklausom. Vadai patys pasakoja, turbūt mano — o
kodėl ne, juk čia nėra kam perduoti, nebent viena kitai, o tai
nieko nekeičia.
Pasakoju taip, lyg viskas būtų buvę paprasta, bet taip nebuvo.
Beveik visą laiką šikau miltais. Vienas iš sunkiausių dalykų man
buvo žinoti, kad dėl tavęs tie žmonės rizikuoja savo gyvybe,
nors visai neprivalo to daryti. Bet jie tikino, kad taip elgiasi dėl
religinių įsitikinimų ir kad aš nesijausčiau skolinga. Tada kiek
palengvėdavo. Kiekvieną vakarą jie tylomis melsdavosi ir iš
pradžių man buvo sunku prie to priprasti, nes labai jau
primindavo tą mėšlą Centre. Atvirai kalbant, net vemt versdavo.
Iš paskutiniųjų turėjau save įtikinti, kad tai visai kas kita. Iš
pradžių negalėjau viso to pakęsti. Bet, matyt, juos tik tai ir
palaikė. Jie daugmaž žinojo, kas jų laukia, jeigu pagaus.
Bendrais bruožais, bet žinojo. Tada jau kai ką buvo pradėję
rodyti per televiziją — teismus ir visa kita.
Tuo metu dar nebuvo įsisiūbavusi sektantų medžioklė. Jeigu
pasakai, kad esi šiaip krikščionė ir ištekėjusi, tai yra pirmą
kartą, tai per daug tavęs ir nejudina. Iš pradžių jie susitelkė
prieš kitus. Kai tuos daugmaž suėmė į nagą, tada ėmėsi visų
likusių.
Gal kokius aštuonis ar devynis mėnesius išbuvau pogrindyje.
Mane vis pergabendavo iš vienos saugios vietos į kitą. Tada dar
daug tokių vietų buvo. Ne visi kvakeriai, kai kurie netgi
nereligingi. Tiesiog žmonės, kuriems nepatinka esama tvarka.
Man nedaug trūko. Mane nuvežė iki pat Seilemo, paskui į
Meiną pilname vištų sunkvežimyje. Nuo jų kvapo mane ėmė
tąsyti. Įsivaizduoji, koks jausmas, kai ant tavęs triedžia visas
sunkvežimis paklaikusių nuo kratymo vištų? Buvo suplanuota
tenai permesti mane per sieną. Ne mašina ar sunkvežimiu, nes
tuo laiku tai jau būtų buvę per daug rizikinga, bet valtimi, palei
krantą į šiaurę. Iki pat tos nakties aš nieko nežinojau. Iki
paskutinės akimirkos man nesakydavo, koks tolesnis žingsnis.
Taigi aš nežinau, kas atsitiko. Gal kam kinkos suvirpėjo, ar iš
pašalinių kas suuodė. O gal dėl valties — pagalvojo, kad
žmogelis per dažnai išplaukia naktį su valtimi. Tuo metu tenai
jau knibždėjo Akių, kaip ir visur kitur pasienyje. Šiaip ar anaip,
jie susėmė mus einančius pro atsarginį išėjimą leistis prie doko.
Mane, tą žmogelį ir jo žmoną. Pagyvenusi pora,
penkiasdešimtmečiai. Jis gaudydavo omarus, kol užraukė
pakrančių žvejybą. Nežinau, kas jiems atsitiko po to, nes jie
įsodino mane į atskirą sunkvežimį.
Maniau, kad dabar man bus viskas baigta. Arba atgal į Centrą,
į Tetos Lidijos ir jos geležinio bizūno prieglobstį. Juk žinai, jai
tokie dalykai patikdavo. Dengdavosi tuo savo „mylėk
nusidėjėlius, nekęsk nuodėmės“, bet jai patikdavo. Jau maniau
savo kelionę užbaigti, gal ir būčiau taip padariusi, bet nebuvo
kaip. Su manim furgone sėdėjo du tipai ir spoksojo akis išvertę.
Nė žodžio nepasakė, tik sėdėjo ir dėbsojo tais savo akmeniniais
žvilgsniais, kaip jie moka. Ką tu, žmogau, padarysi.
Bet į Centrą mes nevažiavome, nuvažiavome kažkur kitur. Kas
ten vyko, geriau nepasakosiu. Galiu tik pasakyti, kad žymių jie
nepalieka.
Kai viskas buvo baigta, jie man parodė filmą. Žinai, apie ką?
Apie gyvenimą Kolonijose. Kolonijose dienų dienas vyksta
valymas. Šiais laikais jie pasimaišę dėl valymo. Kartais reikia
tiesiog surinkti lavonus po mūšio. Blogiausia lavonai iš miesto
getų, jie ten būna ilgiau išgulėję ir labiau apipuvę. Ta šutvė
nemėgsta, kai po kojomis mėtosi lavonai, bijo maro ar dar ko.
Todėl moterys tose Kolonijose juos degina. Kitose Kolonijose dar
blogiau — ten nuodingos atliekos ir radiacijos nutekėjimas. Jie
apskaičiavo, kad tenai išgyventi galima trejus metus, kol nukris
nosis ir oda nusiners kaip pirštinė. Moteris laiko pusbadžiu, nei
apsauginių rūbų neduoda, nieko, taip pigiau. Juk ten daugiausia
žmonės, kurių norima atsikratyti. Sako, yra kitų Kolonijų,
geresnių, kur užsiimama žemės ūkiu: auginama medvilnė,
pomidorai ir panašiai. Bet apie jas filmų nerodė.
Ten atsiduria senutės, — turbūt tau krito į akį, kad jos kažkur
dingusios, — Tarnaitės, kurios prašiko savo tris šansus, ir dar
nepataisomos, kaip aš. Kitaip tariant, atmatos. Žinoma,
sterilios. Jeigu iš pradžių ir ne, tai po kurio laiko pasidaro. Jeigu
jie abejoja, tai dėl viso pikto padaro tau mažą operaciją.
Maždaug ketvirtadalis — vyrai. Ne visi Lyties Išdavikai kabinami
ant Sienos.
Visi ilgomis suknelėmis, kaip ir Centre, tiktai pilkomis.
Moterys ir vyrai, sprendžiant iš grupinių nuotraukų. Tomis
suknelėmis jie turbūt siekia vyrus demoralizuoti. Po šimts,
mane tas irgi demoralizuotų. Kaip tu iškenti? Jau geriau tada
man šitie apdarėliai.
Na, paskui jie man pasakė, jog aš per daug pavojinga, kad
būčiau sugrąžinta į Raudonąjį Centrą. Mat darysiu kitoms blogą
įtaką. Galiu, sako, pasirinkti čia arba Kolonijas. Klausyk, velniai
rautų, tik vienuolė galėtų pasirinkti Kolonijas. Ar aš kokia
kankinė, ar ką. Kiaušintakiai man perrišti jau prieš daug metų,
tai nė operacijos nereikėjo. Čia nė vienos nėra su sveikomis
kiaušidėmis, pati supranti, kiek galėtų būti bėdos.
Taigi, aš esu čia. Netgi veido kremo gaunam. Pasistenk kaip
nors čia pakliūti. Turėsi trejus ketverius padorius metelius, kol
pizė suruks ir tave išsiųs pas Abraomą. Maistas čia neblogas,
jeigu nori išgerti ar kvaišalų — prašom, ir dirbam mes tiktai
naktimis.“
— Moira, — sakau, — juk tu taip nemanai. Ji mane gąsdina,
nes jos balse girdžiu abejingumą, pasidavimą. Nejaugi jie iš
tikrųjų tai padarė, atėmė iš jos — bet ką? — kažką, kas sudarė
pačią jos esmę? Bet kodėl turėčiau tikėtis, kad ji liks tokia drąsi,
kaip aš ją įsivaizduoju, viską iškentės, niekuo neišsiduos, jeigu
pati to negaliu?
Nenoriu, kad ji būtų tokia kaip aš. Paklusni, plaukianti
pasroviui, gelbstinti savo kailį. Gal tai ir yra esmė? Aš laukiu iš
jos narsumo, įžūlumo, didvyriškumo, grumtynių plikomis
rankomis. To, ko trūksta man.
— Nesijaudink dėl manęs, — sako ji. — Matyt, atspėjo mano
mintis. — Aš vis dar čia, juk matai, kad čia aš. Be to, pagalvok:
čia ne taip jau ir blogai, aplinkui daugybė moterų. Lesbių rojus,
galima sakyti.
Pašaipoje juntama energija, ir aš atkuntu.
— Ar jie leidžia? — klausiu.
— Leidžia? Eik tu sau, jie net skatina. Žinai, kaip jie patys
vadina šitą vietą? Pas Jezabelę. Tetų manymu, mes visos
prakeiktos, jos išsižadėjo mūsų, todėl nebesvarbu, kokių
nuodėmių pridarysime, o vadams nusispjaut, ką veikiam
laisvalaikiu. Be to, sugulusios moterys juos net veža.
— O kaip kitos? — klausiu.
— Pasakyčiau taip: vyrai joms ne per labiausiai patinka. Ji
patraukia pečiais. Gal tiesiog susitaiko.

O dabar pasakysiu, ką iš tikrųjų norėčiau papasakoti. Norėčiau
papasakoti istoriją apie tai, kaip Moira pabėgo — šį kartą
sėkmingai. O jeigu šito negalėčiau papasakoti, tada apie tai,
kaip ji susprogdino Jezabelės priebėgą su penkiasdešimčia
viduje esančių vadų. Norėčiau, kad ji būtų užbaigusi gyvenimą
įspūdingai, iššaukiamai ir papiktinamai, kaip jai pritinka. Bet
negirdėjau, kad taip būtų atsitikę. Nežinau, kaip baigėsi jos
gyvenimas ir ar baigėsi, nes daugiau jos niekada nebemačiau.

TRISDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Vadas turi kambario raktą. Gavo jį iš portjė, kol sėdėjau ant
gėlėtos sofos. Vadas vylingai rodo man jį. Aš turiu susiprasti.
Mes kylame stikliniu liftu į viršų pro vynuogienojais
apaugusius balkonus. Taip pat turiu suprasti, kad esu išstatyta
apžiūrai.
Jis atrakina kambarį. Viskas čia taip pat, visiškai taip pat, kaip
buvo kadaise, seniai seniai. Tos pačios naktinės užuolaidos —
sunkios, gėlėtos, derančios prie lovatiesių, su oranžinėmis
aguonomis ryškiai mėlyname fone, ir plonos baltos nuo saulės;
rašomasis stalas ir spintelės prie lovos, stačiakampės, beveidės;
lempos, paveikslai ant sienų: dubuo su vaisiais, stilizuoti
obuoliai, gėlės vazoje: vėdrynai ir vanagės, priderintos prie
spalvinės užuolaidų gamos.
— Aš trumpam, — sakau Vadui ir einu į vonią. Ausyse spengia
nuo rūkymo, džinas sukėlė nuovargį. Sudrėkinusi rankšluostį
prispaudžiu prie kaktos. Po kurio laiko imu dairytis, ar nėra
įpakuotų muilo gabaliukų. Yra. Su čigonėmis, ispaniško.
Gerdama muilo, dezinfekcinio skysčio kvapą, stoviu baltoje
vonioje ir klausausi tolimų garsų: vandens, tekančio iš čiaupo,
šniokščiančio klozete. Jaučiuosi keistai rami, lyg namie. Tualetai
savotiškai guodžia. Bent jau požiūris į kūniškas funkcijas išliko
demokratiškas. Visi šika, pasakytų Moira.
Sėdžiu ant vonios krašto ir žiūriu į vienspalvius rankšluosčius.
Kažkada jie būtų mane jaudinę. Jie būtų byloję apie meilės
padarinius.

Mačiau tavo motiną, pasakė Moira.
Kur? — paklausiau. Jos žodžiai mane sukrėtė, išmušė iš vėžių.
Suvokiau, kad tikėjau ją mirus.
Ne gyvą, bet tame filme, kurį mums rodė apie Kolonijas.
Stambiu planu, ten tikrai buvo ji. Tais pilkais skudurais, bet aš
ją pažinau.
 Ačiū Dievui, pasakiau.
Kodėl „ačiū Dievui“? — paklausė Moira.
Maniau, kad ji mirusi.
Gal jau ir mirusi. Geriau tu jai šito palinkėk.

Neprisimenu to paskutinio karto, kada ją mačiau. Jis susiliejo
su kitais kartais, matyt, tai buvo įprastas vizitas. Turbūt užsuko
važiuodama pro šalį; ji taip darydavo, įsiverždavo į namus ir vėl
dingdavo, lyg ji būtų vaikas, o aš jos motina. Kaip ir anksčiau
buvo savotiškai nerūpestinga. Kartais, kraustydamasi, kai
būdavo ką tik išsikėlusi arba ką tik įsikėlusi, ji džiovindavosi
mano džiovyklėje skalbinius. Galbūt ji buvo atvažiavusi ko nors
pasiskolinti: puodo, plaukų džiovintuvo. Dažnai taip darydavo.
Nežinojau, kad tai paskutinis kartas, būčiau geriau
įsidėmėjusi. Net neprisimenu, ką ji sakė.
Po savaitės, po dviejų ar trijų savaičių, kai padėtis staiga
regimai pablogėjo, aš jai skambinau. Bet ji neatsakė. Vėliau
skambinau dar, bet niekas nekėlė ragelio.
Ji nebuvo man sakiusi, kad kur nors važiuos, nors galėjo ir
neįspėti, ne visada įspėdavo. Ji turėjo automobilį, buvo tinkamo
vairuoti amžiaus.
Galiausiai prisiskambinau namo valdytojui. Jis pasakė
pastaruoju laiku jos nematęs.
Aš susirūpinau. Pamaniau, gal ištiko širdies smūgis ar
insultas, juk taip gali būti, nors, kiek žinojau, ji niekuo
nesiskundė. Visada buvo tokia sveika. Dirbo su treniruokliu,
važinėjo į baseiną dukart per savaitę. Vis sakydavau draugėms,
kad ji sveikesnė už mane ir, ko gero, tai buvo tiesa.
Mes su Luku nuvažiavome per visą miestą iki jos namų. Lukas
taip prigąsdino valdytoją, kad šis ryžosi atidaryti motinos buto
duris. Gal ji negyva guli ant grindų, sakė Lukas. Kuo ilgiau ji
taip gulės, tuo bus blogiau. Įsivaizduojate, koks pasklis kvapas?
Valdytojas kažką murmėjo apie leidimą, bet Lukas mokėjo
įtikinti. Buvo aišku, kad mes nelauksim ir nepasitrauksim. Aš
pravirkau. Gal tai ir buvo paskutinis lašas.
Kai tas vyras atidarė duris, viduje radome didžiausią netvarką.
Baldai išvartyti, čiužinys perrėžtas, komodos stalčiai apversti
guli ant grindų, o tai, kas juose buvo, krūvomis išmėtyta po visą
kambarį. Bet mamos nebuvo.
Skambinu į policiją, pasakiau. Nustojau verkti. Mane krėtė
šaltis, kalenau dantimis.
Nereikia, pasakė Lukas.
Kodėl ne? — paklausiau. Įsmeigiau į jį akis. Dabar jau pykau.
Jis stovėjo svetainėje tarp viso šito jovalo ir žiūrėjo į mane.
Susikišo rankas į kišenes — betikslis gestas žmogaus, kuris
nebežino, ką toliau daryti.
Neskambink, ir tiek, atsakė.

Tavo motina super, sakydavo Moira, kai mokėmės koledže.
Arba: užkurianti. Arba: kietuolė.
Ji ne kietuolė, atsakydavau. Ji mano mama.
Jėzau, sakydavo Moira, pamatytum maniškę.
Matau motiną, šluojančią mirtinus toksinus, kaip senos
moterys Rusijoje, priverstos šluoti purvinas gatves. Vien tas
purvas gali ją pribaigti. Bet aš negaliu tuo patikėti. Jos
įžūlumas, gyvenimo džiaugsmas ir energija, jos užkurianti
prigimtis turi ją išgelbėti. Ji ras išeitį.
Bet aš žinau, kad tai netiesa. Tiesiog, kaip daro vaikai,
perkeliu atsakomybę motinai ant pečių.
Aš jau ją apverkiau. Bet apverksiu dar ir dar kartą.

Jėga grąžinu save atgal į dabartį, į viešbučio tualetą. Štai kur
turiu būti. Ir dabar šiame dideliame veidrodyje po baltomis
lempomis įsižiūriu į save.
Žiūriu įdėmiai, neskubėdama ir nesiblaškydama. Iš manęs
nieko nebelikę. Dažai vėl nuvarvėję, kad ir kaip Moira stengėsi
patvarkyti, raudoni lūpų dažai nusitrynę, plaukai stirkso į visas
puses. Išblukusios rausvos plunksnos, kaip skudurinės mugių
lėlės, žvaigždiški žvyneliai daiktais nubyrėję. Gal iš pat pradžių
ten jų nė nebuvo, o aš nepastebėjau. Aš esu kokčiai išdažyta,
svetimais nušiurusiais blizgalais apkarstyta kaliausė.
Praverstų dantų šepetėlis.
Galima čia stovėti ir galvoti apie tai, bet laikas bėga. Turiu iki
vidurnakčio grįžti namo, kitaip virsiu moliūgu, ar karieta pavirs?
Rytoj, pagal kalendorių, vyksta Ceremonija, todėl šiąnakt
Serena Džoj norės, kad būčiau aptarnauta, ir jeigu manęs
nebus ir ji išsiaiškins kodėl, kas tada?
Ir Vadas šį kartą manęs laukia, girdžiu, kaip žingsniuoja po
kambarį. Štai stabteli prie vonios durų, teatrališkai
atsikrenkščia: „kchem“. Atsuku karšto vandens čiaupą,
signalizuodama, kad pasiruošusi ar bent jau greitai būsiu. Reikia
baigti. Plaunu rankas. Turiu saugotis pasyvumo.
Kai išeinu, jis guli didelėje dvigulėje lovoje, pastebiu, kad
nusiavęs batus. Atsigulu šalia. Pati turiu susiprasti. Mielai
negulčiau, bet atsigulti taip gera, aš tokia pavargusi.
Pagaliau vieni, pagalvoju. Visa bėda, kad aš nenoriu likti su
juo viena, tik ne lovoje. Jau geriau kartu su Serena Džoj. Arba
mieliau sužaisčiau loto. Tačiau mano tylėjimas jo netrikdo.
— Rytoj, ar ne? — tyliai klausia jis. — Pamaniau, kad galime ir
pasiankstinti, — jis pasisuko į mane.
— Kam čia mane atsivežėt? — klausiu šaltai.
Jis glosto mane — per visą kūno ilgį, kaip katę, nuo kairio
šono, per kairę koją. Prie pėdos stabteli, pirštais trumpam
apkabina kulkšnį, apjuosdamas nelyginant vėriniu, ten, kur
tatuiruotė, jam žinomas Brailio raštas, galvijų įdagas.
Priklausomybės ženklas.
Primenu sau, kad jis geraširdis, kad kitomis aplinkybėmis jis
man net patinka.
Jo ranka stabteli.
— Maniau, kad tau tai bus šioks toks paįvairinimas, — jis
supranta, kad to maža. — Savotiškas eksperimentas, — ir to
maža. — Sakei, kad nori žinoti.
Jis atsisėda ir pradeda sagstytis. Ar bus blogiau su nuogu,
nebeapsišarvavusiu rūbais? Jis jau vienmarškinis, po jais —
deja, nedidelis pilvukas. Plaukų garbanėlės.
Jis nusmaukia man nuo peties petnešėlę, įkiša ranką tarp
plunksnų, bet man nė motais — guliu kaip pašautas paukštis.
Jis juk ne pabaisa, galvoju. Aš negaliu sau leisti rodyti išdidumo
ar pasibjaurėjimo, dabar reikia atmesti daugybę dalykų.
— Gal man išjungti šviesą? — klausia Vadas, sunerimęs ir, be
abejo, nusivylęs. Akimirką dar spėju pamatyti jį šviesoje. Be
uniformos jis atrodo mažesnis, senesnis, tarsi sudžiovintas.
Bėda, kad su juo aš negaliu būti kitokia, kaip kad paprastai
būnu. O paprastai aš pasyvi. Nejaugi mums nieko nebeliko,
tiktai apgailėtinas bergždumas.
Apsimesk, rėkiu sau mintyse. Juk prisimeni kaip. Užbaik šitą
reikalą, arba voliosies čia per naktį. Pajudėk! Kilnokis, garsiai
kvėpuok. Bent jau tą gali padaryti.
 XIII
NAKTIS
KETURIASDEŠIMTAS SKYRIUS
Karštis naktį blogiau negu karštis dieną. Net kai ventiliatorius
įjungtas, niekas nejuda, sienos kaupia šilumą ir atiduoda kaip
krosnis, kurioje buvo kepama. Tikriausiai greitai lis. Kodėl aš to
noriu? Bus tik drėgniau, ir tiek. Kažkur toli žaibuoja, bet
negriaudi. Žiūrėdama pro langą aš jį matau, tą švytėjimą,
fosforescenciją drumstame jūros vandenyje, po užgulusiu jį
dangumi — blausiai pilku ir infraraudonu. Prožektoriai išjungti,
tai neįprasta. Nutrūko tiekimas. O gal Serena Džoj pasirūpino.
Sėdžiu tamsoje. Nėra prasmės jungti šviesos ir visiems skelbti,
kad dar nemiegu. Aš vėl visa vilkiu raudonai: nusimečiau
blizgučius, tualetiniu popieriumi nusivaliau lūpų dažus. Tikiuosi,
nieko nematyti, tikiuosi, nuo manęs nesklinda dažų ar jo
kvapas.
Ji ateina vidurnaktį, kaip ir žadėjo. Girdžiu ją — tylūs
žingsniai, tylus šlepsėjimas per koridoriaus kilimą, paskui
negarsus beldimas. Nieko nesakydama išseku paskui ją
koridoriumi ir laiptais žemyn. Ji gali eiti greičiau, ji stipresnė,
negu maniau. Kairė Serenos Džoj ranka gniaužia turėklus — gal
jai skauda, bet taip išlaiko pusiausvyrą. Ji kramto lūpas,
vadinasi, kenčia. Baisiai nori to vaiko. Mes lipame laiptais ir
vieną akimirką veidrodžio akyje šmėsteli mūsų abiejų siluetai —
mėlynas ir raudonas. Aš ir mano kita pusė.
Išeiname per virtuvę. Joje nieko nėra, tik blausiai šviečianti
neišjungta lempelė; čia viešpatauja ramybė, kaip visose
virtuvėse naktį. Ant bufeto sustatyti dubenėliai, skardinės
dėžutės ir moliniai ąsočiai — pilvoti ir sunkūs — dunkso
šešėliuotoje prieblandoje. Peiliai sukišti į medinį stovą.
— Aš su tavim į lauką neisiu, — šnabžda. Keista girdėti ją
šnabždančią, tarsi būtų viena iš mūsų. Dažniausiai Žmonos
balso nenuleidžia. — Išeik pro duris ir pasuk į dešinę. Ten bus
kitos durys, jos atidarytos. Lipk laiptais į viršų ir pasibelsk, jis
tavęs laukia. Niekas tavęs nematys. Aš sėdėsiu čia.
 Vadinasi, ji manęs lauks, jeigu kartais Kora su Rita nežinia ko
atsikeltų ir išeitų iš savo kambario virtuvės gale. Ką jinai joms
pasakytų? Kad negali užmigti. Kad norėtų karšto pieno. Jai
pakaktų sumanumo įtikinamai sumeluoti, tuo aš neabejoju.
— Vadas savo miegamajame viršuje, — sako ji. Taip vėlai jis
nelips į apačią, niekada nelipa. — Štai kaip ji mano.
Atidarau virtuvės duris. Žengiu lauk, akimirką stabteliu, kad
akys priprastų. Kaip seniai nebuvau naktį viena išėjusi į lauką.
Dabar jau griaudėja, audra artėja. Kur ji nudangino Sargus?
Mane gali nušauti kaip vagilę. Tikiuosi, kuo nors papirko:
cigaretėmis, viskiu, o gal jie žino apie tai, apie jos žirgyną, gal,
jeigu tai nepadės, bandys juos.
Iki garažo durų tik keli žingsniai. Einu per žolę, ji sugeria
žingsnius, greitai atidarau duris ir įsmunku vidun. Laiptai
tamsūs, nieko neįžiūriu. Lipu apgraibomis, laiptas po laipto.
Jie iškloti kilimu, turbūt murzinai rausvu. Anksčiau tokiame
bute gyvendavo studentai, jauni nevedę vyrukai, turintys darbą.
Daugelyje aplinkinių didelių namų tokių yra. Juos vadindavo
„senbernio irštva“, „studija“. Man malonu, kad tai prisimenu.
Atskiras įėjimas būdavo rašoma skelbimuose ir tai reiškė —
neribotas seksas.

Užlipu iki pat viršaus, pasibeldžiu į duris. Jis atidaro pats, o ko
dar tikėjausi? Dega lempa, tik viena, bet aš ir nuo jos
markstausi. Žiūriu pro šalį, bijodama susitikti su juo žvilgsniu.
Čia tik vienas kambarys su paklota sudedamąja lova, gale
virtuvės kampas ir durys, matyt, vedančios į vonią. Asketiškas,
kariškas, minimalistinis kambarys. Nei paveikslų ant sienų, nei
gėlių vazonėliuose. Kaip stovyklavietė. Lovos antklodė pilka, su
užrašu „JAV“.
Jis pasitraukia atgal ir į šoną, praleisdamas mane.
Vienmarškinis, su degančia cigarete rankoje. Jis prakvipęs
dūmais, kaip ir visas šiltas kambario oras aplinkui. Noriu
nusimesti drabužius ir maudytis juose, trintis jais kūną.
Jokių įžangų, jis žino, ko čia atėjau. Jis netgi nieko nesako,
kam tos kvailystės, juk tai užduotis. Nueina ir išjungia šviesą.
Už lango tvyksi žaibas, beveik be pertraukos, ir staiga drioksteli
griaustinis. Jis sagsto mano suknelę, tas iš tamsos nuaustas
vyras, ir aš vos įžiūriu jo veidą, vos kvėpuoju, vos stoviu ir jau
nebestoviu. Jis apžioja mane lūpomis, apima rankomis, aš
nekantrauju, ir jis juda, pagaliau, meilė, kaip seniai, aš vėl
gyva, apsiveju jį rankomis, krintu, aplinkui visa švelniai
apsalvėja ir pereina į amžinybę. Žinojau, kad taip gali būti tik
kartą.

Visa tai aš sukūriau. Buvo ne taip. Buvo štai kaip.
Užlipu iki viršaus, pasibeldžiu į duris. Jis pats atidaro. Šviečia
lempa, aš markstausi. Žiūriu pro šalį, tai viengungio kambarys,
lova paklota, be užvalkalų, kaip kareivio. Paveikslų nėra, tik ant
antklodės užrašas: „JAV“. Jis vienmarškinis su cigarete rankoje.
— Imk, užsitrauk, — jokių įžangų, jis žino, ko čia atėjau.
Vaiko įsitaisyti, užkibti, pilvą ant nosies užsikelti — taip buvo
sakoma anksčiau. Imu iš jo cigaretę, godžiai užsitraukiu,
atiduodu. Mūsų pirštai beveik nesusiliečia. Net ir nuo šitiek
dūmo man apsvaigsta galva.
Jis nieko nesako, tik žiūri į mane, bet nesišypso. Būtų geriau,
draugiškiau, jeigu jis mane paliestų. Jaučiuosi kvaila ir bjauri,
nors žinau, kad taip nėra. Ir vis dėlto, ką gi jis galvoja, kodėl
nieko nesako? Gal mano, kad „Pas Jezabelę“ aš dulkinausi su
visais iš eilės, ne tik su Vadu? Man pikta, kad apskritai
nerimauju dėl to, ką jis mano. Reikia būti praktiškai.
— Neturiu daug laiko, — sakau. Kaip nesmagu ir netaktiška,
aš visai ne tą norėjau pasakyti.
— Galiu prismaukyti į buteliuką, o tu įsipilsi, — sako jis.
Nesišypso.
— Kam taip šiurkščiai, — sakau. Gal jaučia, kad juo
naudojamasi. Gal iš manęs ko nors tikisi, kokio nors jausmo,
pripažinimo, kad jis irgi žmogus, ne vien sėklų dėžutė. — Žinau,
kad tau nelengva, — bandau.
— Man sumokėjo, — truktelėjęs pečiais meta su prostitutės
aplombu. Bet vis tiek nejuda iš vietos.
Man sumokėjo, merga atėjo, rimuoju mintyse. Tai štai, kaip
mes tai darysime. Jam nepatiko makiažas ir blizgučiai. Vadinasi,
eisime tiesiai prie reikalo.
 — Dažnai čia žadi vaikščioti?
— O ką tokiai dailiai merginai kaip aš daugiau čia daryti? —
atšaunu. Abu nusišypsome: taip jau geriau. Pripažįstame, kad
abu vaidiname, tai geriausia išeitis iš mudviejų padėties.
„Susilaikymas pakursto meilės liepsną.“ Mes cituojame
žodžius iš paskutiniųjų senų laikų filmų, o tie filmai anuomet
būdavo apie dar senesnius laikus: taip žmonės sakydavo
gerokai prieš mūsų epochą. Net mano motina taip nesakydavo,
bent kiek aš ją pamenu. Ko gero, niekas tikrovėje taip niekada
nesakydavo, tai išgalvotas dalykas nuo pradžios iki pabaigos.
Keista, kad toks banalus ir neva nerūpestingas intymus
pajuokavimas taip įsirėžė į atmintį. Bet dabar suprantu kodėl,
suprantu, kodėl jis visada buvo reikalingas: tam, kad
išsaugotum savo esmę — nepaliestą, neprieinamą.
Mane apninka liūdesys, tai, apie ką mes kalbame, kelia
begalinį liūdesį: nuščiuvusi muzika, išblukusios popierinės gėlės,
apsitrynęs atlasas, aido aidas. Nei iš šio, nei iš to apsipilu
ašaromis.
Pagaliau jis prieina, apkabina, glosto man nugarą, laiko
glėbyje, kad nurimčiau.
— Liaukis, — sako. — Nedaug turime laiko. — Apkabinęs per
pečius jis vedasi mane prie sudedamosios lovos, guldo. Netgi
antklodę spėja atlenkti. Atsisega, paskui glamonėja, bučiuoja
man už ausies. — Jokios romantikos, — sako. — Sutarta?
Kadaise tai būtų reiškę kažką kita. Anksčiau tai būtų reiškę:
jokio prisirišimo. O dabar reiškia: jokio pompastiškumo. Tai
reiškia: nerizikuok savimi dėl manęs, jeigu tektų.
Štai taip viskas ir vyksta. Štai taip.
Žinojau, kad tai gali būti tik kartą. Sudie, galvojau, netgi tuo
metu, sudie.
Be to, nebuvo jokio griaustinio, aš jį pridėjau. Kad nuslėpčiau
garsus, kurių pati gėdijuosi.
Bet ir šitaip nebuvo. Aš nežinau, kaip viskas buvo, neatsimenu
tiksliai. Belieka kliautis tuo, ką atkuriu: meilė visada jaučia tik
apytikriai.
Maždaug per vidurį pagalvojau apie Sereną Džoj, sėdinčią
virtuvėje. Kaip ji mintija: pigi mergšė. Be kuriam kojas išskės.
Duodi joms cigaretę ir užtenka.
O paskui aš pagalvojau: tai išdavystė. Ne pats aktas, bet tai,
kaip aš jį priimu. Jeigu būčiau tikra, kad jis miręs, ar kas nors
pasikeistų?
Norėčiau gyventi nejausdama dėl nieko gėdos. Norėčiau būti
begėde. Norėčiau būti neišmanėle. Tada nežinočiau, kokia esu
neišmanėlė.
 XIV
VADUOTUVĖS
KETURIASDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS
Norėčiau, kad ši istorija būtų buvusi kitokia. Subtilesnė. Kad
aš joje pasirodyčiau iš geresnės pusės, jeigu ne laimingesnė, tai
bent veiklesnė, ryžtingesnė, nesileidžianti į visokias
smulkmenas. Norėčiau, kad ji būtų buvusi vientisesnė. Kad
pasakotų apie meilę arba staigius atsivėrimus, svarbius
žmogaus gyvenime, arba tiesiog apie saulėlydžius, paukščius,
liūtis ar sniegą.
Gal tam tikra prasme ji ir yra apie visus tuos dalykus, tačiau
nejučia įsipina tiek daug kitokių dalykų, tiek šnabždesių,
spėlionių apie kitus, tiek gandų, kurių neįmanoma patikrinti,
tiek daug neištartų žodžių, tylaus šniukštinėjimo ir slaptumo. Ir
tiek laiko reikia ištverti, sunkaus kaip keptas maistas arba tiršto
kaip rūkas; o paskui kaip iš giedro dangaus tas raudonis,
sprogte išsprogęs gatvėse, kai aplinkui taip puošnu, oru ir
somnambuliška.
Apgailestauju, kad šioje istorijoje tiek skausmo.
Apgailestauju, kad ji tokia iškrika, tarsi į kryžminę ugnį
pakliuvęs arba į gabalus išdraskytas kūnas. Bet aš negaliu jos
pakeisti.
Stengiausi įtraukti į ją ir šviesių akimirkų. Pavyzdžiui, gėlių,
nes kurgi mes būtume be jų?
Ir vis dėlto man skaudu ją pasakoti, vėl pasakoti. Vieno karto
buvo gana: argi man tuomet neužteko vieno karto? Bet aš vis
tęsiu tą liūdną, alkaną ir skurdžią, tą šlubčiojančią ir sužalotą
istoriją, nes, šiaip ar taip, noriu, kad ją išgirstumėt, kaip aš
išklausysiu jūsiškę, jeigu kada turėsiu progą, jeigu sutiksiu jus
arba jūs pabėgsit, ateityje arba danguje, arba kalėjime, arba
pogrindyje, ar dar kur kitur. Jiems visiems bendra tai, kad jie
yra ne čia. Kad ir ką jums pasakodama, aš bent jau tikiu jumis,
kad esate tenai, savo tikėjimu suteikiu jums gyvybę. Aš
pasakoju jums istoriją ir žadinu jūsų būtį. Aš pasakoju jums,
vadinasi, jūs esate.
 Todėl pasakosiu toliau. Prisiversiu pasakoti toliau. Artėju prie
tos dalies, kuri jums visai nepatiks, nes aš tenai elgiuosi
negražiai, bet pasistengsiu nieko nepraleisti. Pagaliau juk jūs
viską perskaitėte, jūs nusipelnėte to, kas liko — liko nedaug,
bet ten tiesa.

Štai jums istorija.
Aš grįždavau pas Niką. Kartkartėmis, viena pati, be Serenos
Džoj žinios. To nereikėjo, pasiteisinimo neturėjau. Dariau tai ne
dėl jo, bet tik dėl savęs. Man net mintis nešovė, kad atiduodu
jam save, ką aš galiu atiduoti? Nesijaučiau dosni, tik dėkinga
kaskart, kai jis mane įsileisdavo. Jis neprivalėjo to daryti.
Elgiausi lengvabūdiškai, kvailai rizikavau. Pabuvusi su Vadu,
užlipdavau į viršų, bet paskui — koridoriumi tiesiai,
užpakaliniais Mortų laiptais žemyn ir per virtuvę į lauką.
Kiekvienąkart gąsčiojau išgirdusi, kaip už nugaros
užsitrenkdamos spragteli virtuvės durys — toks metalinis,
nelyginant spąstų ar gaiduko, buvo tas garsas — bet
neatsisukdavau. Skubėdavau perbėgti tuos kelis metrus per
apšviestą veją — prožektoriai vėl buvo įjungti, — kiekvieną
akimirką laukdavau, kad kulkos išvarpys mano kūną anksčiau,
negu pasigirs šūviai. Apgraibomis laikydamasi už turėklų
tamsoje užbėgdavau į viršų ir stabtelėdavau atsipūsti tik
pasiekusi duris, o kraujas tvinksėdavo smilkiniuose. Baimė —
galingas akstinas. Tada tyliai pasibelsdavau, kaip beldžiasi
elgetos. Kiekvieną kartą bijodavau, kad jo nebus arba dar
blogiau — kad jis manęs neįleis. Pasakys, kad nebenori laužyti
taisyklių, per mane kišti galvos į kilpą. Arba dar blogiau —
pasakys, kad aš jo daugiau nebedominu. Bet jis nieko panašaus
nedarė ir man tai buvo neapsakoma malonė ir sėkmė.
Juk sakiau, kad tai buvo rimta.

Štai kaip tai vyksta.
Jis atidaro duris. Jis vienmarškinis, marškiniai palaidi,
nesukišti į kelnes, rankose laiko dantų šepetuką arba cigaretę,
arba kažko pripiltą stiklinę. Jis turi šiokių tokių atsargų, matyt,
iš juodosios rinkos. Visada ką nors turi rankoje, lyg gyventų
savo įprastu gyvenimo ritmu, visai manęs nesitikėdamas,
nelaukdamas. Gal ir iš tiesų jis manęs nesitiki ir nelaukia. Gal jis
nesuka sau galvos dėl ateities, gal jam tingu ar baugu ją
įsivaizduoti.
— Ar ne per vėlu? — klausiu.
Jis papurto galvą. Abu jau suprantame, kad niekada ne per
vėlu, bet aš atlieku mandagumo ritualą. Man tai padeda
susidrausminti, lyg turėčiau pasirinkimą, lyg galėčiau padaryti ir
kitokį sprendimą. Jis žengteli į šalį, aš įeinu ir jis uždaro duris.
Paskui pereina per kambarį ir užveria langą. Tada išjungia
šviesą. Daugiau beveik nieko nekalbame, bent jau tuo tarpu. Aš
jau būnu pusiau nusivilkusi. Pokalbius atidedame vėlesniam
laikui.
Būdama su Vadu aš užsimerkiu, netgi bučiuodama jį nakčiai.
Nenoriu matyti jo iš arti. Bet dabar, čia, aš visą laiką būnu
atsimerkusi. Norėčiau nors menkutės lempelės, gal žvakės,
įkištos į butelį, kaip anuomet koledže, bet tokie dalykai būtų per
daug pavojingi, taigi tenkinuosi prožektoriumi, jo šviesa,
sklindančia iš sodo apačioje ir prasismelkiančia pro baltas
užuolaidas, tokias pat kaip mano. Aš noriu matyti viską, kas tik
įmanoma, įsidėmėti, išsaugoti atmintyje, kad vėliau galėčiau
gyventi jo paveikslu: jo kūno išlinkimus, stangrumą, žvilgantį
ant odos prakaitą, jo pailgą, pašaipų ir neįskaitomą veidą. Man
reikėjo taip daryti su Luku, daugiau dėmesio kreipti į
smulkmenas, apgamus ir randus, ypatingas raukšles; aš
neįsižiūrėjau ir dabar jis nyksta. Diena po dienos, naktis po
nakties jis vis blanksta, o aš darausi vis neištikimesnė.
Aš pasipuoščiau rausvomis plunksnomis, raudonomis
žvaigždutėmis, jeigu tik jis to norėtų; arba kuo kitu, netgi
triušio uodega. Bet jam tokių pagražinimų nereikia. Mes
kiekvieną kartą mylimės taip, lyg nė krislelio neabejotume, kad
nė vienam iš mūsų kito karto nebus, su niekuo, niekada. O
įvykęs kitas kartas visada būna staigmena, priedas prie ano,
dovana.
Būdama čia su juo jaučiuosi saugi; tai ola, ir mes joje
spaudžiamės vienas prie kito, kol už lango siaučia audra. Tai,
žinoma, iliuzija. Šis kambarys yra viena pavojingiausių vietų.
Jeigu mane čia pagaus, pasigailėjimo nelauk, bet man nė
motais. Ir kodėl aš taip ėmiau juo pasitikėti — jau vien tai yra
beprotybė! Iš kur ištraukiau, kad jį pažįstu ar bent kažką apie jį
žinau, kad žinau, kuo jis iš tikrųjų užsiima?
Aš neklausau šito nemalonaus šnabždesio į ausį. Aš kalbu, per
daug kalbu. Sakau dalykus, kurių neturėčiau sakyti. Pasakoju
apie Moirą, apie Gleninę. Apie Luką, tiesa, nekalbu. Noriu
papasakoti jam apie moterį, buvusią mano kambaryje prieš
mane, bet nepasakoju. Aš jai pavyduliauju. Jeigu ji čia būdavo
prieš mane, jo lovoje, tai aš nenoriu apie tai žinoti.
Pasakau jam savo tikrą vardą ir jaučiuosi taip, lyg jis mane
pažinotų. Elgiuosi kaip pusgalvė. Laikas būtų atsikvošėti.
Pasidariau iš jo stabą, kartoninę iškarpą.
O jis, priešingai, kalba nedaug: ir be jokių užuominų ar juokų.
Beveik nieko neklausinėja. Atrodo, kad beveik viskas, ką sakau,
jam neįdomu. Jis atgyja tik girdėdamas, ką jam sako mano
kūnas, nors stebi mane, kai kalbu. Stebi mano veidą.
Neįmanoma, kad žmogus, kuriam jaučiu tokį dėkingumą,
galėtų mane išduoti.
Nė vienas iš mūsų neištariame žodžio „meilė“, nė karto. Tai
būtų tas pats, kas tampyti likimą už ūsų, pasiduoti romantiškam
lengvabūdiškumui, prisišaukti nesėkmę.

Šiandien gėlės kitokios — sausesnės, matomesnės, gėlės,
kurios žydi vidurvasarį: ramunės, plaukuotosios rudbekijos,
lydinčios mus ilgu į rudenį besileidžiančiu šlaitu. Matau jas
soduose, kai einame su Glenine pirmyn ir atgal. Aš beveik jos
nesiklausau, daugiau ja nebetikiu. Tai, apie ką ji šnibžda, man
atrodo nerealu. Ir kokia man dabar iš to nauda?
Tu gali naktį įeiti į jo kambarį, sako ji. Apžiūrėti stalą. Ten turi
būti kokių nors dokumentų, užrašų.
Durys užrakintos, murmu.
Mes gausim raktą, sako ji. Ar nenori sužinoti, kas jis, ką jis
veikia?
Bet Vadas daugiau manęs nebedomina. Man reikia smarkiai
susiimti, kad neparodyčiau jam savo abejingumo.
Daryk viską visiškai taip pat, kaip ir anksčiau, sako Nikas.
Nieko nekeisk. Antraip jie supras. Jis bučiuoja mane nė
akimirkai neatitraukdamas žvilgsnio. Pažadi? Nepadaryk klaidos.
Aš uždedu jo ranką sau ant pilvo. Pavyko, sakau. Aš jaučiu.
Dar pora savaičių ir būsiu tikra.
Tiesiog svajoju, kad taip būtų. Jis bus tavo, tikrai. Aš noriu,
kad taip būtų.
Jis bus tau dėkingas iki mirties. Ir jinai.
Bet jis tavo, sakau. Jis bus tavo, tikrai. Aš taip noriu.
Tačiau mums svarbu ne tai.
Negaliu, sakau Gleninei. Labai bijau. Man nepavyks, mane
sučiups.
Net nepasivarginu apsimesti apgailestaujanti — taip
surambėjau.
Mes galime tave išvežti, sako jinai. Mes galime išvežti
žmones, jeigu reikia, jeigu jiems gresia pavojus. Didelis
pavojus.
Bet aš nebenoriu niekur važiuoti, bėgti, kirsti sienos ir
atsidurti laisvėje. Aš noriu būti čia, su Niku, kur galiu jį pasiekti.
Man gėda prisipažinti. Bet ne vien. Net dabar aš matau, kad
tas prisipažinimas yra savotiška pagyra. Jame esama
pasididžiavimo, nes jis rodo, kaip visa tai man buvo ypatinga ir
todėl pateisinama. Kaip brangu. Nelyginant pasakojimai apie
ligą, apie tai, kaip stovėjai ant mirties slenksčio ir pasveikai;
kaip pasakojimai apie karą. Žinai, kad tai rimta.
Nė neįsivaizdavau, kad galiu taip rimtai žiūrėti į vyrą.
Kartais pasitelkdavau šaltą protą. Net pati nevadinau to meile.
Pasakiau sau, kad daugmaž susitvarkiau savo gyvenimą čia. Ko
gero, taip galvojo naujakurių žmonos ar moterys, išgyvenusios
karus, jeigu joms likdavo vyrai. Mama mėgdavo sakyti: žmonija
prie visko pripranta. Iš tiesų nuostabu, prie ko pripranta
žmonės, jeigu gauna nors nedidelį žalos atlyginimą.
Dabar jau nebeilgai, sako Kora, duodama man mėnesinę
higieninių paketų porciją. Nebeilgai, ir droviai, bet gudriai
šypsosi. Ar ji žino? Ar jiedvi su Rita žino, kur aš naktimis tykinu
jų laiptais? Ar aš išsidaviau užsisvajodama, šypsodamasi pati
sau, liesdama veidą, kai manau, kad jos nežiūri?
Gleninė jau beveik numojo į mane ranka. Šnibžda mažiau,
daugiau kalba apie orą. Aš dėl to neapgailestauju. Man
palengvėjo.

KETURIASDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Skamba varpas, girdime jį iš toli. Dabar rytas ir šiandien mes
nepusryčiavome. Priėjusios prie vartų vorele po dvi einame
vidun. Palei Sieną iš išorės — sustiprintos apsaugos užkarda. Tai
ypatingasis Angelų būrys, ginkluotas maišto atveju — šalmai su
iškiliais tamsiais organinio stiklo antveidžiais, kurie daro juos
panašius į vabalus, ilgos lazdos ir dujiniai šautuvai. Jeigu kartais
kiltų isterija. Kabliai ant Sienos tušti.
Šiandien vyksta vieno rajono Vaduotuvės, skirtos moterims.
Vaduotuvės visada vyksta atskirai. Vakar paskelbė. Perspėja tik
iš vakaro. Per tiek laiko nespėsi su ta mintimi apsiprasti.
Skambant varpui einame taku, kuriuo kažkada vaikščiojo
studentai, pro pastatus, kuriuose buvo auditorijos ir
bendrabučiai. Kaip keista čia grįžti. Iš išorės nematyti, kad kas
būtų pasikeitę, nebent tai, kad žaliuzės beveik visuose languose
nuleistos. Dabar šitie pastatai priklauso Akims.
Mūsų vora išeina į plačią veją priešais buvusią biblioteką. Balti
į viršų kylantys laiptai vis tie patys, pagrindinis įėjimas
nepasikeitęs. Vidury vejos pastatyta medinė pakyla — tokią
anuomet statydavo kiekvieną pavasarį diplomų įteikimo proga.
Prisimenu skrybėles, pastelines kai kurių motinų skrybėlaites,
juodus ir raudonus studentų apsiaustus. Bet ši pakyla visai ne
tokia, nes ant jos stovi trys mediniai stulpai su virvių kilpomis.
Pakylos priekyje — mikrofonas, televizijos kamera kukliai
glaudžiasi šone.
Aš tik vieną kartą dalyvavau Vaduotuvėse, prieš dvejus
metus.
Moterims jos būna retai. Jos suteikia mažiau progų.
Pastaruoju metu mes taip gerai elgiamės.
Man nesinori pasakoti šitos istorijos.

Visos užimame atitinkamas vietas: Žmonos su dukterimis ant
sudedamųjų kėdžių toliausiai, Naminės ir Mortos iš kraštų ir ant
bibliotekos laiptų, Tarnaitės priekyje, kad visi galėtų mus
stebėti. Mes ne sėdime ant kėdžių, bet klūpome, ir šį kartą
turime pagalvėles, mažas aksomines be jokio užrašo, net be
„Tikėjimo“.
Laimė, oras geras: ne per karšta, debesuota, bet vaisku. Būtų
liūdna, jeigu reikėtų klūpėti čia per lietų. Gal dėl to jie taip vėlai
praneša: aiškinasi, koks bus oras. Gana rimta priežastis.
Aš atsiklaupiu ant savo raudonos aksominės pagalvėlės.
Stengiuosi galvoti apie šią naktį, apie tai, kaip mylėjausi
tamsoje, sušvelnintoje nuo sienų atsispindinčios šviesos.
Prisimenu, kaip gulėjau glėbyje.
Ilga virvė kaip gyvatė nutįsusi priešais pirmąją pagalvėlių eilę,
išilgai antrosios ir atgal, pro kėdžių eiles iki pat galo, vingiuoja
kaip labai sena, labai lėta iš viršaus matoma upė. Virvė stora ir
ruda, atsiduoda derva. Priekinis jos galas užšliaužia ant pakylos.
Kaip degiklis arba baliono virvelė.
Ant pakylos, kairėje, moterys, kurių laukia išvadavimas: dvi
Tarnaitės, viena Žmona. Matyti čia Žmoną neįprasta ir aš
nenorom susidomėjusi žiūriu į ją. Įdomu, ką ji padarė.
Jos buvo užvestos ant pakylos prieš atidarant vartus. Visos
sėdi ant sudedamųjų medinių kėdžių kaip studentės, kurioms
tuoj įteiks prizus. Rankas taikiai pasidėjusios ant kelių, tarsi
savaime. Jos šiek tiek linguoja, matyt, gavo kokią injekciją ar
tablečių, kad nekeltų triukšmo. Geriau, kai viskas vyksta
sklandžiai. Ar jos pririštos prie kėdžių? Sunku suprasti per
drabužių klostes.
Prie pakylos artėja oficialioji procesija, lipa laipteliais dešinėje:
trys moterys, priekyje Teta, dvi Vaduotojos juodais apsiaustais
su gobtuvais per žingsnį nuo jos. Už jų kitos Tetos. Mūsų
šnabždesiai nuščiūva. Trys moterys išsirikiuoja, atsisuka į mus:
Teta, o jai iš šonų dvi Vaduotojos juodais rūbais.
Tai Teta Lidija. Kiek metų aš jos nemačiau? Jau buvau
beįtikinti, kad pati ją susigalvojau, bet štai jinai, tik senstelėjusi.
Aš gerai matau, įžiūriu jos raukšles abipus nosies, įsirėžusį
veide pyktį. Ji mirkčioja, nervingai šypsosi, akimis laksto kairėn
ir dešinėn, apžiūrinėja auditoriją, kilsteli ranką pasitaisyti galvos
apdangalo. Per garsiakalbį pasigirsta keistas garsas: ji
atsikrenkščia.
 Aš imu virpėti. Burna pilna neapykantos kaip seilių.
Išlenda saulė ir visa scena ir scenos dalyviai sušvinta kaip
Kalėdų prakartėlę. Matau raukšles Tetos Lidijos paakiuose,
sėdinčių moterų blyškumą, ant žolės gulinčios virvės plaušus,
žolės stiebelius. Tiesiai priešais mane pienė, geltona kaip
kiaušinio trynys. Aš alkana. Varpas nutyla.
Teta Lidija atsistoja, pasiglosto rankomis sijoną ir žengia prie
mikrofono.
— Labas rytas, ponios, — sako ji, ir beregint jai atitaria
spigus, ausį rėžiantis mikrofono cypsmas. Iš mūsų būrio, net
sunku patikėti, pasigirsta juokas. Neįmanoma susilaikyti, tai dėl
įtampos ir susierzinimo Tetos Lidijos veide, kai ji nustato
mikrofoną. O turėjo būti taip iškilminga. — Labas rytas,
ponios, — vėl pradeda ji, šį kartą balsas metalinis ir lygus.
„Ponios“ — skirta Žmonoms. — Esu tikra, kad visos žinote,
kokios nelemtos aplinkybės subūrė mus čia tokį gražų rytą, kai,
neabejoju, mieliau būtumėm dariusios ką nors kita, bent jau aš,
bet pareiga yra griežtas prievaizdas, arba, šiuo atveju,
sakyčiau, prievaizde, taigi tos pareigos labui mes visos šiandien
čia ir susirinkome.
Taip ji bubena dar keletą minučių, bet aš nesiklausau.
Anksčiau ne kartą jau buvau girdėjusi tą ar panašią kalbą: tos
pačios banalybės, tie patys šūkiai, tie patys posakiai: ateities
fakelas, rasės lopšys, mūsų uždavinys. Sunku patikėti, kad po
šitos kalbos nebus mandagių katučių, arbatos su sausainiais
pievoje.
Tai, manau, buvo įžanga. Dabar ji pereis prie reikalo.
Teta Lidija pasirausia kišenėje ir ištraukia suglamžytą
popieriaus lapą. Įžūliai ilgai jį tiesina ir tylomis skaito. Šluosto
mums tuo popiergaliu nosis, kad suprastumėm, kas ji tokia.
Skaito sau puikuodamasi savo išimtine teise, o mes turime į ją
žiūrėti. Man tai atrodo nepadoru. Laikas būtų baigti.
— Anksčiau, — sako Teta Lidija, — prieš Vaduotuvės iš pradžių
būdavo smulkiai išvardijami kaltinamųjų įvykdyti nusikaltimai.
Tačiau mes patyrėme, kad tokie paviešinimai, ypač rodomi per
televiziją, neišvengiamai sukelia protrūkį, jeigu leisite man taip
pavadinti, arba, sakyčiau, proveržį tokių pat nusikaltimų. Todėl,
bendram visų labui, mes nutarėme nutraukti šią praktiką.
Vaduotuvės nebeturės atgarsio.
Mūsų eilės sutartinai suūžia. Svetimi nusikaltimai mums turi
slaptą reikšmę. Jie patikina/kad ir mes galų gale galime taip
padaryti. Toks pareiškimas nesulaukia pritarimo. Bet Teta Lidija
to, regis, nepastebi — ji šypsosi, mirksi, lyg maudytųsi
aplodismentų jūroje. Dabar mums belieka pačioms spręsti,
bandyti spėlioti. Pirmoji, ta, kurią dvi juodos pirštinėtos rankos
suėmusios už pečių dabar kelia nuo kėdės, — skaitymas? Ne, už
tai tik nukertama ranka trečią kartą sučiupus. Ištvirkavimas ar
pasikėsinimas į savo Vado gyvybę? Arba greičiau į Vado žmonos
gyvybę? Taip mes galvojame. O dėl Žmonos, tai ji gali būti
baudžiama tik už vieną dalyką. Jos gali su mumis daryti bet ką,
tik ne užmušti, bent jau formaliai. Ir tik ne virbalais ir ne sodo
žirklėmis ar iš virtuvės nugvelbtais peiliais, o ypač, jeigu mes
nėščios. Žinoma, gali būti svetimavimas. Tai visada gali atsitikti.
Arba bandymas pabėgti.
— Karolinė, — paskelbia Teta Lidija. Nė vienos iš jų nepažįstu.
Moterį išveda priekin. Ji stato kojas lyg apgalvodama kiekvieną
žingsnį, pirma vieną koją, paskui antrą, ją neabejotinai kažko
pripumpavo. Lūpose kreiva apgirtusi šypsenėlė. Viena veido
pusė susitraukia ir akis nevalingai mirkteli kamerai. Šito jie
niekada, aišku, neparodys, tai ne tiesioginė transliacija. Dvi
Vaduotojos suriša jai už nugaros rankas.
Už manęs kažkas ima žiaukčioti.
Štai kodėl mes negauname pusryčių.
— Turbūt Džanina, — sušnibžda Gleninė.
Jau esu tai mačiusi — ant galvos užmaunamas baltas maišas,
paskui moteriai padedama pasilipti ant aukštos taburetės, tarsi
laipteliais į autobusą, palaukiama, kol ji atgaus pusiausvyrą,
tada švelniai, kaip kunigo stula, užneriama kilpa ir taburetė
išmušama iš po kojų. Aš jau esu girdėjusi tą ilgą atodūsį, kylantį
aukštyn iš visų pusių, lyg iš pripučiamo čiužinio leidžiamas oras,
esu mačiusi, kaip Teta Lidija uždengia delnu mikrofoną, kad
nesigirdėtų garsų iš už nugaros, esu lenkusis prie gulinčios
virvės, kad paliesčiau ją vienu metu su kitomis, išsyk abiem
rankomis, tą plaušėtą, lipnią saulėje įkaitusio deguto virvę,
paskui dėjusi ranką ant širdies, kad parodyčiau esanti išvien su
Vaduotojomis ir sutinkanti, pritarianti šios moters mirčiai. Esu
mačiusi besispardančias kojas ir kaip tos dvi juodais drabužiais
suėmusios jas traukia žemyn iš visų jėgų. Ir daugiau nenoriu to
matyti. Verčiau žiūriu į žolę. Mintyse aprašinėju virvę.

KETURIASDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Trys kūnai kabo tenai ir netgi su baltais maišais ant galvų
atrodo keistai ištįsę, kaip vištos, už kaklų pakabintos mėsinės
vitrinoje, kaip paukščiai pakirptais sparnais, nebeskraidantys
paukščiai, sužaloti angelai. Sunku atitraukti nuo jų žvilgsnį. Iš
po padurkų kyšo kojos: dvi poros raudonų, viena pora mėlynų
batų. Jeigu ne virvės ir maišai, būtų panašu į šokį, baletą,
blykste pagautą šuolio akimirką ore. Jos, atrodo, tyčia taip
sukomponuotos. Kaip kokiame šou. Turbūt Teta Lidija sugalvojo,
kad mėlynoji būtų per vidurį.
— Šios dienos Vaduotuvės baigtos, — praneša Teta Lidija į
mikrofoną. — Bet...
Mes atsisukame į ją, klausomės, žiūrime į ją. Ji visada mokėjo
išlaikyti pauzę. Per mūsų gretas nuvilnija šiurpulys, ribuliai. Ko
gero, dar kažkas atsitiks.
— Bet jūs galite atsikelti ir sustoti ratu. — Ji šypsosi mums iš
viršaus, kilniaširdiška, dosni. Ji mums tuoj kažką duos.
Suteiks. — Nagi, rikiuojamės.
Ji kreipiasi į mus, į Tarnaites. Kai kurios Žmonos išeina, kai
kurios dukterys taip pat. Dauguma pasilieka, bet lieka atokiau,
per atstumą, jos tik stebėtojos. Jos į ratą neįeis.
Du Sargai išeina į priekį ir suvynioja virvę, kad nekliudytų. Kiti
surenka pagalvėles. Mes stumdomės ant vejos lopinėlio priešais
pakylą, vienos spraudžiasi į priekį, arčiau centro, kitos braunasi
į vidurį, kad būtų užstotos. Tokiose grupėse geriau nelikti gale:
apkaltins abejingumu, nepakankamu uolumu. Aplinkui kaupiasi
energija, nekantros ir pykčio virpėjimas. Kūnai įsitempę, akys
dega, tarytum taikosi.
Aš nenoriu būti priekyje, bet ir gale taip pat. Nesu tikra, kas
čia vyks, bet jaučiu, kad nenorėsiu to matyti iš arti. Bet Gleninė
laiko mane už rankos ir tempia su savim, ir štai mes jau antroje
eilėje, priešais mus tik plona kūnų gyvatvorė. Aš nenoriu nieko
matyti ir vis dėlto nesitraukiu atgal. Mane buvo pasiekę gandai,
bet aš jais per daug netikėjau. Nors ir žinau, sakau sau: taip toli
jie nežengs.
— Jūs žinote Publikucijos taisykles, — sako Teta Lidija.
Palaukite, kol sušvilpsiu. Paskui darykite, ką manote esant
reikalinga, kol vėl sušvilpsiu. Aišku?
Aplinkui murmėjimas, bežodis pritarimas.
— Na, gerai, — sako Teta Lidija. Linkteli galva. Iš už pakylos
pasirodo du Sargai, bet ne tie patys, kurie vyniojo virvę. Jie
pusiau vilkte, pusiau nešte bogina su savimi trečią vyrą. Jis taip
pat su Sargo uniforma, tik be kepurės, o jo uniforma purvina ir
suplėšyta. Jo veidas apibrozdintas ir nusėtas mėlynių, tamsiai
raudonų ir rudų mėlynių, sutinęs ir guzuotas, su styrančiais
neskustos barzdos šeriais. Atrodo, jog tai visai ne veidas, o
kažkokia nežinoma daržovė, suknežintas svogūnas ar koks
kreivai išaugęs šakniagumbis. Net iš tos vietos, kur stoviu, aš jį
užuodžiu: nuo jo trenkia išmatomis ir vėmalais. Šviesūs veidą
apkritę plaukai sulipę — nuo ko? Išdžiūvusio prakaito?
Žiūriu į jį su pasibjaurėjimu. Jis atrodo girtas. Kaip girtuoklis
po muštynių. Kam čia atvilko tą girtuoklį?
— Šis vyras, — sako Teta Lidija, — kaltinamas
išprievartavimu. — Jos balsas dreba iš pasipiktinimo ir savotiško
triumfo. — Kažkada jis buvo Sargas. Jis sutepė savo uniformą.
Paniekino žmonių pasitikėjimą juo kaip pareigūnu. Jo nuodėmės
bendrininkas jau sušaudytas. Bausmė už išprievartavimą, kaip
žinote, mirtis. Pakartoto Įstatymo knyga 22, 23-29. Galiu
pridurti, kad šis nusikaltimas palietė dvi iš jūsų ir buvo
vykdomas grasinant pistoletu. Be to, tai buvo daroma žvėriškai.
Nenoriu jums pasakoti nemalonių smulkmenų, tik pasakysiu,
kad viena iš moterų pastojo ir kūdikis mirė.
Mes sutartinai atsidustame; aš nejučia sugniaužiu kumščius.
Toks smurtas — jau per daug. Negana visko, ką turi iškentėti,
dar ir vaikas. Kraujo troškulys iš tiesų egzistuoja: noriu jį
sudraskyti, išlupti jam akis, suplėšyti į gabalus.
Mes pajudame į priekį, kreipdamos galvas tai į vieną, tai į kitą
šoną, pučiame šnerves, užuosdamos mirtį, žvalgomės viena į
kitą, susidurdamos akimis su neapykanta. Sušaudymas tokiam
per gerai. Apdujusi vyro galva mataruoja į visas puses. Ar jis
bent girdėjo, ką ji sakė?
Teta Lidija lukteli minutę, paskui nusišypso ir prisideda
švilpuką prie lūpų. Ir mes išgirstame jį — ilgą ir sidabrinį garsą,
ataidintį iš praėjusių laikų krepšinio varžybų.
Sargai paleidžia trečiojo vyro rankas ir atsitraukia. Jis
susvyruoja — narkotikai? — ir parkrinta ant kelių. Akys
išpurtusiame veide prisimerkia, lyg apakintos. Jie laikė jį
tamsoje. Jis pasičiupinėja skruostą, tarsi tikrindamas, ar vis dar
yra čia. Viskas įvyksta greitai, bet atrodo, kad lėtai.
Niekas nejuda. Moterys žiūri į jį su siaubu, tarsi į leisgyvę
žiurkę, šliaužiančią per virtuvės grindis. Jis prisimerkęs žiūri į
mus, raudonų moterų ratą. Vienas lūpos kraštas kilsteli,
neįtikėtina — šypsena?
Bandau įsižiūrėti į jį, į jo sumaitoto veido gilumą, įsivaizduoti,
kaip jis atrodo iš tiesų. Jis kokių trisdešimties. Tai ne Lukas.
Bet galėtų būti ir jis, aš žinau. Galėtų būti Nikas. Žinau, kad ir
ką jis būtų padaręs, neturiu jo liesti.
Jis kažką sako. Neaiškiai švankščia, lyg jam gerklė būtų
perspausta, liežuvis burnoje netilptų, bet aš vis tiek girdžiu. Jis
sako: „Aš ne...“
Visos siūbteli priekin, kaip kadaise minia per roko koncertą,
kai atidaromos durys ir visus užlieja nekantros banga. Oras
šviečia nuo adrenalino, mums leista viskas ir tai yra laisvė,
mano kūne taip pat, aš sukuosi aplinkui, visur trykšta raudonis,
bet suknelių ir kūnų tvanas nespėja jo užgriūti, nes Gleninė,
stumdydama moteris alkūnėmis į karę ir dešinę, išsiveržia į
priekį ir jau bėga prie jo. Ji pargriauna jį ant šono ir įnirtingai
spiria jam į galvą — vieną, du, tris kartus skaudžiais, gerai
nutaikytais smūgiais. Pasigirsta aikčiojimai, kažkoks žemas
garsas, panašus į urzgimą, klyksmai ir raudoni kūnai ūžteli
priekin, ir aš jau nieko nebematau, nes jį užstoja rankos,
kumščiai, kojos. Iš kažkur ataidi veriamas žviegsmas, tarsi
pasibaidžiusio arklio žvengimas.
Laikausi atokiau, stengiuosi neparkristi. Kažkas trenkia man
per nugarą. Susverdėju. Atsitiesusi apsidairau ir matau, kaip
Žmonos ir dukterys sėdi ištempusios kaklus, kaip Tetos ant
pakylos susidomėjusios stebi vyksmą apačioje. Iš aukštai joms
turbūt geriau matyti. Iš žmogaus beliko tai.
Gleninė vėl šalia manęs. Jos veidas sustingęs, neįskaitomas.
— Mačiau, ką darei, — sakau jai. Dabar aš vėl imu jausti —
šoką, įsiūtį, pykinimą. Žvėriška. — Kodėl taip padarei? Tu!
Maniau, kad tu...
— Nusisuk, — sako ji. Jie žiūri.
— Man nerūpi, — atšaunu. Kalbu vis garsiau, negaliu
susivaldyti.
— Tvardykis, — sako ji. Apsimesdama, kad valo man petį ir
rankovę, prikiša veidą man prie ausies. — Nekvailiok. Jis visai
ne prievartautojas, tai dėl politikos. Jis vienas iš mūsiškių. Aš
pašalinau jį iš ringo. Išgelbėjau nuo kankynės. Nejaugi nežinai,
ką su jais išdarinėja?
Vienas iš mūsiškių, galvoju. Sargas. Neįmanoma.
Teta Lidija vėl švilpia, bet jos tuoj pat nesiliauja. Atskubėję du
Sargai atplėšia jas nuo to, kas ten liko. Kai kurios moterys,
netyčia įspirtos ar užgautos, guli ant žolės. Kai kurios nualpo.
Dabar visos pakrikai skirstosi: poromis, po tris arba pavieniui.
Atrodo kaip apduotos.
— Ieškokite savo poros ir rikiuokitės, — sukomanduoja Teta
Lidija į mikrofoną. Į ją beveik niekas nekreipia dėmesio. Prie
mūsų eina moteris — žengia kojomis apgraibomis ieškodama
kelio: Džanina. Veidas išterliotas krauju, galvos apdaras irgi
kruvinas. Ji šypsosi — šviesi, smagi šypsenėlė. Žvilgsnis
nutolęs.
— Sveikos, — sako. — Kaip sekasi? Dešinėje rankoje ji laiko
kažką smarkiai suspaudusi. Šviesių plaukų sruoga. Ji sukikena.
— Džanina, — sakau. Bet ji jau nebe čia, dabar galutinai,
perėjo į laisvą kritimą, užsisklendė.
— Geros jums dienos, — sako ir spūdina pro mus vartų link.
Žiūriu jai įkandin. Lengvai išsisuko, pagalvoju. Man net
negaila jos, nors turėtų būti gaila. Jaučiu jai pyktį. Aš
nesididžiuoju tuo, kaip ir viskuo kitkuo. Bet čia turbūt ir yra visa
esmė.
Mano pirštai kvepia šilta derva. Noriu greičiau grįžti ir plautis,
trinti juos ūkišku muilu ir pemza, ištrinti iš odos visus to kvapo
pėdsakus. Mane nuo jo pykina.
Bet aš vis tiek jaučiu ir alkį. Siaubinga, bet tai tiesa. Nuo
mirties aš išalkstu. Gal todėl, kad manyje tuštuma, o gal tai
kūnas rūpinasi, kad išlikčiau gyva, vis kartodamas savo
nuolatinius poterius: Aš esu, aš esu, vis dar esu.
Noriu į lovą, noriu mylėtis, tuojau pat.
Prisimenu žodį smaguriauti.
Turbūt arklį suėsčiau.

KETURIASDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Visa grįžta į normalias vėžes.
Kaip aš galiu vadinti jas normaliomis? Tačiau, palyginti su šiuo
rytu, visa tai normalu.
Priešpiečiams buvo sumuštinis — juodos duonos su sūriu,
stiklinė pieno, saliero lazdelės, konservuotos kriaušės.
Moksleivės priešpiečiai. Suvalgiau viską, neskubėdama, bet
mėgaudamasi kiekvienu kąsneliu, gerdama liežuviu jo skonį.
Dabar eisiu apsipirkti, kaip visada. Aš netgi laukiu to. Rutina
savotiškai ramina.
Išeinu per užpakalines duris, einu takeliu. Nikas plauna
automobilį, kepurėlė nusmaukta ant šono. Jis nežiūri į mane.
Pastarosiomis dienomis mes vengiame vienas kito akių. Tuo
turbūt kažkaip išsiduodame, netgi čia, lauke, kur niekas mūsų
nemato.
Prie kampo laukiu Gleninės. Ji vėluoja. Pagaliau pamatau ją
ateinant, siluetas iš raudonos ir baltos medžiagos, nelyginant
aitvaras, eina lygiu žingsniu, kaip mes visos išmokytos. Aš ją
matau ir iš pradžių nieko nepastebiu. Paskui, kai priartėja, man
pasirodo, kad jai kažkas ne taip. Ji atrodo ne tokia. Ji kažkokiu
nepaaiškinamu būdu pasikeitusi: ne suluošinta, ne apšlubusi,
bet tarytum išdžiūvusi.
Kai ji prieina dar arčiau, aš pamatau, kas yra. Tai ne Gleninė.
Tokio pat ūgio, bet liesesnė, ir jos veidas pilkšvas, ne rausvas. Ji
prieina prie pat ir sustoja.
— Palaimintas tavo vaisius, — sako. Griežtai, puritoniškai.
— Viešpats teatveria, — atsakau. Nenoriu pasirodyti
nustebusi.
— Tu turbūt Fredinė, — sako ji. Taip, atsakau, ir mes
pradedame savo kelionę.
Ką daryti, galvoju. Galva verda, naujienos blogos, kaip aš
sužinosiu neparodydama, kad man tai rūpi? Mums nedera
užmegzti draugysčių, prisirišti vienai prie kitos. Stengiuosi
prisiminti, kiek laiko Gleninė išbuvo savo paskirtoje vietoje.
— Mums siunčiamas geras oras, — sakau.
— Su džiaugsmu jį priimu, — balsas ramus, lygus,
neperžvelgiamas.
Pro pirmąją užkardą praeiname daugiau neištarusios nė
žodžio. Ji tylenė, aš taip pat. Ar ji laukia, kad ką pasakyčiau,
atsiskleisčiau, ar ji tikratikė, panirusi į gilią meditaciją?
— Ar Gleninę taip greitai perkėlė kitur? — klausiu, nors žinau,
kad ne. Dar tik rytą ją mačiau, būtų pasakiusi.
— Aš esu Gleninė, — atsako moteris. Šventa teisybė. Iš
tikrųjų ji Gleninė, ta naujoji, o senoji, kad ir kur ji yra, daugiau
nebe Gleninė. Tikrojo jos vardo taip ir nesužinojau. Štai taip
galima pasimesti vardų jūroje. Kaip dabar ją rasi.
Einame į „Pieną ir medų“ ir į „Visus mariuosius“, kur perku
vištą, o naujoji Gleninė tris svarus maltos jautienos. Visur, kaip
įprasta, eilės. Matau keletą pažįstamų moterų, pasisveikiname
nežymiais linktelėjimais, parodydamos vienos kitoms, kad nors
kažkam esame pažįstamos, kad vis dar egzistuojame. Kai
išeiname iš „Visų mariųjų“, sakau naujajai Gleninei:
— Mes turime nueiti prie Sienos, — nežinau, ko tikiuosi taip
sakydama. Gal noriu pasižiūrėti, kaip ji reaguos. Man reikia
sužinoti, ar ji mūsiškė. Jeigu taip, jeigu man pavyks tai
nustatyti, gal ji galės man pasakyti, kas atsitiko Gleninei.
— Kaip nori, — atsako ji. Ar tai abejingumas, ar atsargumas?

Ant Sienos kabo trys šio ryto moterys, vis dar su savo
suknelėmis, su batais ir su baltais maišais ant galvų. Rankos
atrištos ir sustingusios tįso prie šonų. Mėlynoji per vidurį, dvi
raudonos iš šonų, nors spalvos tarytum išbluko, apsiblausė, kaip
negyvi drugeliai ar ant smėlio džiūstančios tropikų žuvys.
Žvilgesys išblėso. Mes stovime ir tylėdamos žiūrime į jas.
 — Tegu tai bus mums priminimas, — galiausiai ištaria naujoji
Gleninė.
Iš pradžių aš nieko nesakau, nes bandau suvokti, ką ji turėjo
galvoje. Gal ji nori pasakyti, kad tai bus priminimas mums, koks
neteisingas ir žiaurus yra režimas. Tokiu atveju turiu atsakyti
taip. O gal tai reiškia visai priešingą dalyką, kad mes turime
prisiminti, jog svarbu daryti tai, kas mums liepiama, ir nesivelti
į bėdą, antraip būsime teisėtai nubaustos. Jeigu ji turi galvoje
tai, man derėtų atsakyti garbė. Jos balsas bespalvis,
monotoniškas, nėra už ko užsikabinti.
Rizikuoju.
— Taip, — sakau.
Į tai ji nieko neatsako, nors viena akimi pagaunu krustelint
baltą kyką, lyg ji būtų žvilgtelėjusi į mane.
Netrukus apsisukame ir leidžiamės į ilgą kelią atgal,
derindamos žingsnius, kad eitume koja kojon.
Galvoju, gal verčiau palaukti, daugiau nebemėginti. Per anksti
spausti, čiupinėti. Reikia išlaukti savaitę, dvi, gal dar ilgiau,
įdėmiai ją stebėti, klausytis balso intonacijų, išsprūdusių žodžių,
taip, kaip Gleninė klausėsi manęs. Dabar, kai Gleninė dingo, aš
vėl budri, tingumas prapuolė, kūnas vėl skirtas ne vien
malonumams, jis jaučia pavojų. Nevalia elgtis lengvabūdiškai,
nevalia be reikalo rizikuoti. Bet aš turiu žinoti. Laikausi iki pat
paskutinės užkardos, bet ilgiau neištveriu.
— Aš nelabai gerai pažinojau Gleninę, — sakau. — Turiu
galvoje buvusią.
— Štai kaip? — sako ji. Tai, kad ji nors kažką atsakė, nors ir
atsargiai, mane padrąsina.
— Pažįstu ją tiktai nuo gegužės, — sakau. Jaučiu, kaip kaista
oda, kaip ima daužytis širdis. Nelengva. Pirmiausia tai melas. Ir
kaip man dabar pereiti prie kito, esminio žodžio? — Pamenu,
buvo saulėta gegužės diena. Gegužę būdavo puošiamas
gegužės medis.
— Tikrai? — sako jinai — nerūpestingai, abejingai,
bauginamai. — Aš tokio dalyko neprisimenu. Stebiuosi, kad tu
prisimeni. Tau reikėtų pasistengti... — ji trumpam nutyla. —
Išvalyti iš sąmonės tokius... — ji vėl stabteli, — aidus.
 Dabar man jau šalta, prakaitas žliaugte žliaugia. Ji, pasirodo,
mane įspėja.
Ji ne mūsiškė. Bet žino.
Per likusius kvartalus einu apimta siaubo. Aš vėl susikvailinau.
Švelniai tariant. Anksčiau man tai neatėjo į galvą, bet dabar
matau: jeigu Gleninė sučiupta, ji gali papasakoti ir apie mane. Ji
pasakys. Neturės kitos išeities.
Bet aš nieko nepadariau, tikinu save, tikrai nieko. Aš tik
žinojau. Aš tik nesakiau.
Jie žino, kur mano dukra. O kas, jeigu jie atveš ją ir mano
akivaizdoje jai kuo nors pagrasins? Arba ką nors jai padarys?
Net pagalvoti baisu, ką jie gali padaryti. Arba Lukas. Kas, jeigu
jie sugavo Luką. Arba mano motiną ar Moirą, ar bet ką. Dieve
brangus, neversk manęs rinktis. Aš to neištversiu, tikrai. Moira
mane gerai pažinojo. Pasakysiu viską, ko jie norės, išduosiu bet
ką. Tikrai, užteks vieno riksmo, netgi aimanos, ir aš suskysiu,
prisipažinsiu padariusi bet kokį nusikaltimą ir galop atsidursiu
ant kablio Sienoje. Nekišk galvos į liūto nasrus, sakydavau sau
anksčiau, ir eik iki galo. Kas iš to.
Taip aš kalbuosi su savimi eidama namo. Prie kampo mes,
kaip įprasta, atsisukame viena į kitą.
— Jo žvilgsnis telydi, — sako naujoji, klastingoji Gleninė.
— Jo žvilgsnis telydi, — atsakau su apsimestiniu įkarščiu. Lyg
toks žaidimas padėtų, kai nueita taip toli.
Tada ji padaro keistą dalyką. Pasilenkusi prie manęs taip arti,
kad mūsų balti sparneliai kone susiliečia, ir aš aiškiai matau jos
balzganai pilkas akis ir smulkių kraujagyslių išvagotus
skruostus, ji pašnabždomis, bespalviu kaip sudžiūvę lapai balsu
išberia:
— Ji pasikorė. Po Vaduotuvių. Pamatė, kad atvažiuoja
furgonas jos paimti. Tai buvo geriausia išeitis.
Paskui atsitraukia ir nueina tolyn gatve.

KETURIASDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Kurį laiką stoviu gaudydama orą, lyg man kas būtų įspyręs.
Vadinasi, ji mirusi ir man vis dėlto niekas negresia. Ji padarė
tai prieš jiems atvykstant. Jaučiu didžiulį palengvėjimą. Jaučiu
dėkingumą jai. Ji mirė, kad aš galėčiau gyventi. Vėliau ją
apraudosiu.
Jeigu tik šita moteris nemeluoja. To negalima atmesti.
Aš giliai įkvepiu, iškvepiu, pripildau save deguonies. Akyse
man aptemsta, paskui nuskaidrėja. Aš matau, kur eiti.
Apsisuku, atidarau vartus, akimirką pasilaikau už jų, kad
nenugriūčiau, įeinu. Nikas čia, vis dar plauna automobilį, tyliai
švilpaudamas. Jis atrodo labai nutolęs.
Dievulėli, padarysiu viską, ko tik nori. Kai dabar mane
išgelbėjai, sunaikinsiu save, jeigu tu iš tiesų šito nori; aš liksiu
tuščia, tikrai, tapsiu indu. Atsisakysiu Niko, užmiršiu visus kitus,
liausiuosi skundusis. Priimsiu savo dalią. Pasiaukosiu.
Atgailausiu. Atsisakysiu. Atsižadėsiu.
Žinau, kad tai nebus teisinga, bet vis tiek taip galvoju. Viskas,
ko mane mokė Raudonajame Centre, viskas, kam priešinausi,
grįžta ir užlieja mane. Aš nenoriu skausmo. Nenoriu virsti
šokėja su ore kadaruojančiomis kojomis ir baltu maišu uždengta
beveide galva. Nenoriu būti ant Sienos kabančia lėle, nenoriu
būti angelas be sparnų. Noriu gyventi, bet kokiu pavidalu.
Nesipriešindama atiduodu savo kūną kitų labui. Tegul daro su
manimi ką nori. Aš susitaikiau.
Pirmą kartą jaučiu tikrąją jų galią.
Einu palei gėlių lysves, žilvitį, užpakalinių durų link. Įeisiu ir
būsiu saugi. Parpulsiu savo kambaryje ant kelių, dėkinga
įkvėpsiu pilnus plaučius troškaus baldų vašku kvepiančio oro.
Pro priekines duris išeina Serena Džoj. Ji stovi ant laiptelių.
Kviečia mane prieiti. Ko jai reikia? Kad eičiau su ja į svetainę
padėti vynioti pilkų vilnonių siūlų? Aš negalėsiu, mano rankos
dreba, ji ką nors pastebės. Bet aš vis tiek prie jos einu, nes
neturiu kito pasirinkimo.
Ji stūkso iškilusi virš manęs. Jos akys žaižaruoja, įkaitęs mėlis
ir susiraukšlėjusios odos baltumas. Nusuku akis nuo jos veido,
įsmeigiu į žemę; lazdos galas jai prie kojų.
— Aš tavim pasitikėjau, — sako ji. — Bandžiau tau padėti.
Aš vis dar nepakeliu į ją akių. Kaltės jausmas persmelkia
mane, esu išaiškinta, bet ką daranti? Kuria iš daugybės savo
nuodėmių esu kaltinama? Sužinosiu tik tada, jeigu tylėsiu. Imti
dabar atsiprašinėti už viena ar už kita negalima. Galiu išsiduoti
ir atskleisti tai, ko ji net neįtaria.
O gal tai niekniekis. Degtukas, paslėptas lovoje. Nunarinu
galvą.
— Na? — klausia ji. — Neturi kuo pasiteisinti?
Pakeliu akis.
— Dėl ko? — šiaip taip išveblenu. Vos nuskambėjęs klausimas
atrodo įžūlus.
— Žiūrėk, — sako ji. Ištraukia laisvąją ranką iš už nugaros.
Rankoje žieminis apsiaustas. — Ant jo buvo lūpų dažų, — sako
ji. — Koks vulgarumas! Aš jam pasakiau... — ji numeta
apsiaustą, rankoje lieka dar kažkas, ranka išdžiūvusi kaip
kaulas. Meta žemėn ir tai. Purpuriniai blizgučiai pabyra ant
laiptų ir nuslysta pakopa kaip žvilganti saulėje gyvatės oda. —
Man už nugaros, — sako ji. — Galėjai man nors ką palikti. —
Gal ji vis dėlto myli jį? Ji pakelia lazdą. Laukiu, kol trenks, bet
ne. — Pasiimk tą šlykštynę ir eik į savo kambarį. Tokia pat, kaip
anoji. Kekšė. Baigsi taip pat.
Pasilenkiu, renku. Man už nugaros Nikas nustoja švilpavęs.
Noriu apsisukti, pribėgti prie jo, apsikabinti. Tai būtų kvaila. Jis
niekuo nepadės. Prapuls kartu su manim.
Einu prie užpakalinių durų į virtuvę, statau krepšį, lipu į viršų.
Aš susikaupusi ir rami.
 XV
NAKTIS
KETURIASDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS
Sėdžiu savo kambaryje, prie lango, ir laukiu. Sterblėje —
gniužulas suglamžytų žvaigždučių.
Galbūt tai paskutinis kartas, kai aš ko nors laukiu. Bet aš
nežinau, ko laukiu. Ko lauki, sakydavom anksčiau. Tai
reikšdavo: paskubėk. Atsakyti į klausimą nereikėdavo. O ko
konkrečiai tu lauki — jau kitas klausimas, bet aš ir į jį neturiu
atsakymo.
Kita vertus, tai ne visai laukimas. Greičiau tam tikra teatro
pauzė. Be jokio teatrališkumo. Pagaliau nebėra laiko.
Aš patekau į nemalonę, o tai yra priešinga malonei. Man
derėtų labiau graužtis.
Bet aš jaučiuosi rami, susitaikiusi, perimta abejingumo.
Neleisk šunsnukiams tavęs užkrušti. Kartoju tai mintyse, bet
man tie žodžiai nieko nesako. Tas pats, jeigu sakytum: neleisk
būti orui, arba: nebūk.
Ko gero, galima pasakyti ir taip.

Sode tuščia.

Kažin, ar nepradės lyti.
Už lango temsta. Jau sušvito raudona žara. Netrukus bus
tamsu. Jau dabar tamsiau. Kaip greitai.

Aš daug ką galiu padaryti. Pavyzdžiui, padegti namus.
Sumesti į krūvą savo drabužius ir paklodes ir brūkštelėti
paslėptąjį degtuką. Jeigu neįsidegs, vadinasi, nelemta. Bet jeigu
užsiliepsnos, tai bent jau bus įvykis, tam tikras signalas,
žymintis mano išėjimą. Keletą liepsnos liežuvių nesunku
užgesinti. Bet aš čia pridūminčiau ir uždusčiau.
Galiu suplėšyti paklodę juostelėmis, susivyti virvę ir vieną jos
galą pririšus prie lovos kojos pabandyti išdaužti langą. Bet
stiklas atsparus smūgiams.
 Galiu nueiti pas Vadą, pulti ant žemės, apsiskleidusi, kaip
sakoma, plaukais, apglėbti jo kelius, prisipažinti, raudoti, melsti.
Ne maldos žodžiais, bet: Nolite te bastardes carborundorum.
Įsivaizduoju jo batus — juodus, iki blizgesio nušveistus,
neįžvelgiamus, gyvenančius savarankišką gyvenimą.
Užuot dariusi visa tai, galiu apsivynioti paklodę apie kaklą,
užsikabinti spintoje, kristi visu svoriu priekin ir užsidusinti.
Galiu pasislėpti už durų, laukti, kol ji ateis, atklibinkščiuos
koridoriumi su savo nuosprendžiu, bausme, atgailos būdu, šokti
ant jos, pargriauti ant grindų, staigiai ir tiksliai trenkti per
galvą. Išvaduoti ją nuo kančių, ir save taip pat. Išvaduoti ją nuo
mūsų kančių.
Taip sutaupyčiau laiko.
Tada ramiu žingsniu nulipčiau laiptais, išeičiau pro priekines
duris ir eičiau gatve taip, lyg žinodama, kur einu, pasižiūrėčiau,
ar toli nueisiu. Raudona taip krinta į akį.
Galiu nueiti į Niko kambarį virš garažo, kaip anksčiau.
Paklausti, ar jis priims mane, ar ne, ar suteiks prieglobstį.
Dabar, kai jo tikrai reikia.

Vangiai svarstau visus šiuos būdus. Kiekvienas atrodo vertas
bet kurio kito. Geriausio nėra. Tai nuovargis, jis mano kūne,
kojose ir akyse. Štai kas galiausiai priveikia žmogų. Tikėjimas —
tai tik išsiuvinėtas žodis.

Žiūriu į saulėlydį ir įsivaizduoju, kad dabar žiema. Krinta
snaigės — švelniai, lengvai, užklodamos viską minkštais
kristalais, mėnesienos ūkas prieš lietų tirpdo kontūrus, gesina
spalvas. Sakoma, kad mirtinai sušalti visai neskausminga, tik iš
pradžių būna šalta. Atsiguli ant nugaros sniege kaip vaikų
nulipdytas angelas ir užmiegi.
Už nugaros jaučiu jos buvimą — savo pirmtakės, savo
dublerės, besisukančios palubėje po sietynu, su žvaigždėtu ir
plunksnuotu kostiumu, it skrydyje sustingęs paukštis, moteris,
paversta angelu, laukianti, kol kas nors ją ras. Šį kartą, kol
rasiu aš. Kaip galėjau manyti, kad esu čia viena? Visada
buvome dviese. Gana, sako ji. Aš pavargau nuo šitos
melodramos, pavargau tylėti. Nėra kam tavęs apginti, tavo
gyvenimas niekam nebereikalingas. Noriu, kad jis baigtųsi.

Atsikėlusi, išgirstu juodąjį furgoną. Išgirstu anksčiau negu
pamatau: jis susilieja su vakaro žara, randasi iš savo paties
garso, tarsi stingstanti, tirštėjanti naktis. Įsuka į įvažiavimą,
sustoja. Įžiūriu tiktai baltą akį, du sparnus. Dažai, matyt,
fosforescuojantys. Nuo furgono korpuso atsiskiria du vyrai,
užlipa priekiniais laipteliais, skambina į duris. Girdžiu, kaip
tilindžiuoja skambutis, dindilin aidi iš prieškambario, tarsi būtų
atėjęs kosmetikos pardavėjos vaiduoklis.
Vadinasi, artėja tai, kas blogiausia.
Aš tik gaišau laiką. Reikėjo susiimti, kol dar buvo galimybė.
Pavogti iš virtuvės peilį, žūtbūt susirasti siuvimo žirkles. Juk yra
sekatorius, virbalai, pasaulyje apstu ginklų, jeigu jų ieškai.
Reikėjo apie tai pagalvoti.
Bet dabar per vėlu, jų žingsniai jau aidi ant murzinai rausvo
laiptų tako, sunkūs ir duslūs žingsniai, kaip tvinksniai
smilkiniuose. Aš stoviu nugara į langą.
Laukiu įeinant nepažįstamojo, bet duris atidaro ir šviesą
įjungia Nikas. Nesuprantu kodėl, nebent jis vienas iš jų. Tokia
galimybė visada egzistavo. Nikas — privati Akis. Purviną darbą
atlieka purvini žmonės.
Šūdžius. Jau išsižioju pasakyti garsiai, bet jis prieina prie pat
manęs ir šnibžda:
— Nesijaudink. Tai gegužės diena. Važiuok su jais, — vadina
mane tikruoju vardu. Ar tai būtinai ką nors reiškia?
— Su jais? — klausiu. — Matau, kaip du vyrai stovi jam už
nugaros, jų galvos, apšviestos koridoriaus lubų lempų, atrodo
kaip kaukolės. — Tu turbūt išprotėjai, — mano įtarumas pakibęs
virš jo, kaip tamsus įspėjantis angelas. Aš beveik jį matau.
Kodėl jis negalėtų žinoti apie gegužės dieną? Visos Akys turėtų
apie ją žinoti, juk jie jau išsunkė, išspaudė, išlupo ją iš
daugybės kūnų, iš daugybės burnų.
— Tikėk manim, — sako jis, nors tai savaime nėra joks
talismanas ir neduoda jokių garantijų.
Bet aš griebiuosi jos, tos likimo dovanos. Daugiau neturiu ko
griebtis.
Vienas priekyje, kitas užpakalyje, jie lydi mane laiptais į
apačią. Žingsnis neskubus, šviesos dega. Nors ir baisu, bet kaip
viskas kasdieniška. Iš čia matau laikrodį. Anoks čia laikas.
Nikas dingo. Gal nulipo užpakaliniais laiptais, kad jo niekas
nepamatytų.
Serena Džoj stovi koridoriuje, po veidrodžiu, ir nustebusi žiūri
į viršų. Vadas užlindęs jai už nugaros, svečių kambario durys
atidarytos. Jo plaukai labai žili. Jis atrodo susirūpinęs ir bejėgis,
bet jau traukiasi nuo manęs, atsiriboja. Kad ir ką jam reikščiau,
šią akimirką taip pat reiškiu ir katastrofą. Be abejo, jie dėl
manęs susipyko, be abejo, ji užkūrė jam pirtį. Pasirodo, vis dar
randu jėgų užjausti. Moiros teisybė, aš esu lepšė.
— Ką ji padarė? — klausia Serena Džoj. Vadinasi, juos iškvietė
ne ji. Buvo sumaniusi privačiai su manim atsiteisti.
— Mes negalime to sakyti, ponia, — atsako tas, kuris
priekyje. — Atleiskite.
— Parodykit savo dokumentus, — sako Vadas. — Jūs turite
orderį?
Galima dabar suklykti, įsikibti į turėklus, paminti bet kokį
orumą. Galima sustabdyti juos nors akimirkai. Jeigu jie tikri,
pasiliks, jeigu ne, pabėgs. Paliks mane čia.
— Nelabai mums jo ir reikia, pone, bet viskas kaip
priklauso, — vėl sako pirmasis. — Valstybės paslapčių
atskleidimas.
Vadas griebiasi už galvos. Ką aš pasakiau ir kam, kas iš jo
priešų sužinojo? Galbūt dabar jis pats yra grėsmė saugumui. Aš
virš jo, žiūriu į jį iš viršaus; jis gūžiasi. Jų gretose jau būta
valymų, artėja nauji. Serena Džoj išblykšta.
— Ragana, — sako ji. — Taip jam už viską atsidėkojai.
Iš virtuvės prasispraudžia Kora su Rita. Kora apsiašaroja.
Buvau jos viltis. Aš ją nuvyliau. Dabar ji visam gyvenimui liks
bevaikė.
Furgonas laukia įvažiavime, užpakalinės durys atlapotos.
Tiedu, dabar iš abiejų šonų, suima mane už alkūnių, nori padėti
įlipti. Nežinau, ar tai mano galas, ar nauja pradžia: atsiduodu
nepažįstamiesiems į rankas, nes nėra kas daugiau daryti.
 Taigi lipu vidun, žengiu į tamsą, o gal ir į šviesą.

ISTORIKO KOMENTARAS

ISTORIKO KOMENTRAS APIE TARNAITĖS PASAKOJIMĄ

Žemiau pateikiamas stenogramos fragmentas iš Dvylikto
tarptautinės istorikų asociacijos suvažiavimo simpoziumo apie
Gileado istoriją, vykusio 2195 metų birželio 25 d. Ničo
universitete, Nekoneneike.
Pirmininkauja: profesorė Mariana Jaunatis, Europidų
antropologijos katedra, Ničas, Nekoneneikas.
Pagrindinis pranešėjas: profesorius Džeimsas Darsis Peišotas,
Dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžiaus archyvų direktorius,
Kembridžo universitetas, Anglija.

JAUNATIS:
Nuoširdžiai džiaugiuosi galėdama pasveikinti jus čia
susirinkusius šį rytą ir man labai malonu, kad tiek daug jūsų
atėjo pasiklausyti neabejotinai turiningos ir įdomios profesoriaus
Peišoto paskaitos. Mes, Gileado istorijos tyrimų asociacijos
nariai, įsitikinę, kad nagrinėjamas periodas bus gera dirva
tolesnėms studijoms, leisiančioms galiausiai perpiešti pasaulio,
o ypač mūsų pusrutulio, žemėlapį.
Bet prieš pradėdami norėtume paskelbti keletą pranešimų.
Žvejybos ekspedicija įvyks rytoj, kaip planuota, ir neturintieji
tinkamos aprangos nuo lietaus bei repelentų nuo vabzdžių,
galėsite už simbolinį mokestį jų įsigyti registratūroje.
Pasivaikščiojimas gamtoje ir improvizuotas koncertas su
istoriniais kostiumais perkeliamas į porytdieną, kadangi mūsų
niekada neklystantis profesorius Džonis Bėgantis Šuo patikino,
kad tuo laiku padangė išsigiedrys.
Leiskite priminti apie kitus jums skirtus šio suvažiavimo
Gileado istorijos tyrimo asociacijos Dvyliktojo simpoziumo
renginius. Rytoj po pietų Indijos Barodos universiteto Vakarų
filosofijos katedros profesorius Gopalas Čaterdžis skaitys
pranešimą tema „Krišnos ir Kali elementai valstybinėje
ankstyvojo Gileado periodo religijoje“, o ketvirtadienio rytą
profesorė Siglinda van Buren iš Teksaso Respublikos San
Antonijaus universiteto Karinės istorijos katedros skaitys įdomią
ir iliustratyvią paskaitą „Varšuvos taktika: miesto centro
apsupties taisyklės Gileado pilietiniuose karuose“. Esu tikra, kad
visi čia esantys norės ją išgirsti.
Taip pat primenu mūsų pagrindiniam pranešėjui — nors
nemanau, kad tai būtina, — laikytis reglamento ir palikti laiko
klausimams, be to, niekas nenori likti be priešpiečių, kaip
atsitiko vakar. (Juokas.)
Vargu, ar reikia pristatyti profesorių Peišotą, kadangi visi gerai
jį pažįstame, jeigu ne asmeniškai, tai iš gausybės jo spausdintų
darbų. Paminėsiu tik „Prabangos dėsnius žmonijos istorijoje:
dokumentų analizę“ ir plačiai žinomą tyrimą: „Iranas ir
Gileadas: dvi dvidešimtojo amžiaus pabaigos monoteokratijos,
remiantis liudininkų dienoraščiais.“ Kaip žinote, jis kartu su
profesoriumi Notliu Veidu, taip pat iš Kembridžo, redagavo
rankraštį, kurį mes šiandien aptarsime, dalyvavo jį šifruojant,
pristatant ir spausdinant. Jo pranešimo tema: „Tarnaitės
pasakojimo identifikacijos problemos“.
Profesorius Peišotas.
Plojimai.

PEIŠOTAS:
Ačiū. Neabejoju, kad taip, kaip vakar per pietus visi likome
patenkinti patiekta alpine šalvim, šiandieną esame patenkinti
žaviąja mūsų Jaunatim. Žodį „tenkinti“ pavartojau dviem
skirtingomis reikšmėmis, atmesdamas, žinoma, pasenusią
trečiąją. (Juokas.)
O dabar, jums leidus, jau rimtai. Kaip byloja mano neilgo
pranešimo pavadinimas, norėčiau panagrinėti keletą klausimų,
susijusių su soi-disant32 rankraščiu, kuris nūnai jau visiems
jums gerai žinomas ir figūruoja kaip Tarnaitės pasakojimas.
Sakau soi-disant todėl, kad prieš mus ne tas pats rankraštis,
kuris buvo rastas. Tiksliau sakant, rastas buvo visai ne
rankraštis, ir jis neturėjo pavadinimo. Pavadinimas „Tarnaitės
pasakojimas“ buvo pridėtas profesoriaus Veido, iš dalies
 33
pagerbiant didįjį Džefrį Čoserį ; bet tie iš jūsų, kurie artimiau
bendraujate su profesoriumi Veidu, kaip kad aš, suprasite, kai
pasakysiu, jog visi kalambūrai tikrai nėra atsitiktiniai, ypač
užuomina į archajišką vulgariąją antrojo pavadinimo žodžio
34
reikšmę ; juolab kad tam tikru atžvilgiu tai buvo, kaip sakoma,
nesantaikos obuolys toje Gileado visuomenės vystymosi
stadijoje. (Juokas, plojimai.)
Šis įrašas — nedrįstu vadinti jo dokumentu — buvo rastas ten,
kur anksčiau būta Bangoro miesto ir kur, iki įsigalint Gileado
režimui, buvo Meino valstijos teritorija. Žinome, kad tas miestas
buvo svarbi tarpinė stotis, pasak mūsų autoriaus, „Požeminiame
moterų kelyje“, kurį kai kurie mūsų aštrialiežuviai istorikai
praminė „Požeminių moterų keliu“. (Juokas, sujudimas.) Dėl to
mūsų asociacija skyrė jam ypatingą dėmesį.
Pirminis radinio pavidalas buvo metalinė JAV armijos kareivio
35
skrynelė, pagaminta circa 1955 metais. Pats šis faktas
nebūtinai turi būti reikšmingas, nes žinoma, kad tokios
skrynelės būdavo dažnai parduodamos kaip „atliekamas armijos
inventorius“ ir todėl, matyt, buvo plačiai paplitusios. Toje
skrynelėje, kuri buvo apklijuota lipniąja juosta, kaip kad
anksčiau būdavo apklijuojami pašto siuntiniai, rasta apie
trisdešimt magnetofono kasečių, išnykusių iš vartojimo
maždaug devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje, kai
atsirado kompaktiniai diskai.
Primenu, kad toks radinys buvo ne vienintelis. Jums, be
abejo, teko girdėti apie įrašus, žinomus kaip „A. B. memuarai“,
rastus Sietlo priemiesčio garaže, taip pat apie „P. dienoraštį“,
atsitiktinai iškastą per maldos namų statybas netoli nuo buvusio
Sirakjuso Niujorko valstijoje.
Mus su profesoriumi Veidu labai sujaudino šis naujas
atradimas. Laimė, prieš keletą metų, padedami mūsų
ordinatoriaus, puikaus antikvaro technologo, atkūrėme
mechanizmą, leidžiantį išgirsti tokių kasečių įrašus, tad
nedelsdami kibome į nelengvą šifravimo darbą.

Iš viso rinkinyje trisdešimt kasečių su nevienodais muzikos ir
kalbos tarpais. Paprastai kiekviena kasetė prasideda dviem ar
trimis dainomis, be abejo, dėl maskuotės: paskui muzika
nutrūksta ir pasigirsta balsas. Balsas moters ir, mūsų specialistų
sonografų manymu, tos pačios visose kasetėse. Kasečių etiketės
autentiškos iš to laikotarpio — žinoma, atsiradusios iki
prasidedant ankstyvajam Gileado periodui, nes režimas draudė
tokio pobūdžio pasaulietišką muziką. Ten buvo, pavyzdžiui,
keturios kasetės, kurios vadinosi „Auksiniai Elvio Preslio metai“,
trys „Lietuvių liaudies dainos“, trys „Bojus Džordžas
apsinuogina“ ir dvi „Švelnios Mantovanio stygos“, taip pat
keletas atskirų kasečių, kurių pavadinimai sutinkamai tik kartą.
Iš jų man ypač patinka „Grupė „Twisted Sister“ Karnegio
koncertų salėje“.
Nors ir autentiškos, etiketės ne visada atitinka kasetėje
įrašytas dainas. Be to, kasetės nebuvo sudėliotos kokia nors
tvarka, o tiesiog gulėjo sumestos ant dugno ir nesunumeruotos.
Todėl mano ir profesoriaus užduotis buvo sudėlioti kalbos įrašus
tokia tvarka, kokia jie buvo įrašyti, bet, kaip jau kažkur
minėjau, tokia tvarka grindžiama spėliojimu ir laikytina
apytikre, reikalinga tolesnių tyrimų.
Kai jau turėjome ištisinį rankraštį — o mums teko jį keletą
kartų redaguoti, tikslinant dalykus, susijusius su specifiniu
akcentu, neaiškiomis užuominomis ir archaizmais, — reikėjo
apsispręsti, kokio pobūdžio yra ši medžiaga, kurią taip
kruopščiai atkūrėme. Iškilo keletas hipotezių. Pirmiausia
kasetės galėjo būti klastotė. Kaip žinote, būta kelių tokių
padirbtų kasečių, už kurias leidėjai sumokėjo stambias sumas,
matyt, ketindami pasipelnyti iš tokių sensacingų pasakojimų.
Pasirodo, kad tam tikri istorijos laikotarpiai netrunka tapti —
tiek kitoms visuomenėms, tiek ir jų pačių palikuonims, —
žaliava ne itin pamokomoms legendoms ir iš esmės proga
veidmainiškai pasididžiuoti savo laimėjimais. Jeigu leisite man,
kaip redaktoriui, šiek tiek nukrypti į šoną, drįsiu pareikšti, kad,
mano galva, mums derėtų atsargiau teisti gileadiečius moralės
požiūriu. Nėra jokių abejonių, kad šiuo metu jau suprantame,
jog tokius vertinimus neišvengiamai nulemia kultūros specifika.
Be to, Gileado kultūra buvo spaudžiama demografinių bei
kitokių gniaužtų ir veikiama faktorių, nuo kurių mes, reikia
pasidžiaugti, esame daugiau ar mažiau išlaisvinti. Mūsų tikslas
ne smerkti, bet suprasti. (Plojimai.)
Grįžtu prie pagrindinės savo temos: tokias kasetes vis dėlto
yra labai sunku suklastoti ir jas ištyrę specialistai mus užtikrino,
jog fiziniai objektai yra tikri. Taigi pats įrašas, tai yra į muzikinę
kasetę įkalbėtas tekstas, galėjo būti padarytas ne vėliau kaip
prieš pusantro šimto metų.
Taigi darome prielaidą, kad tekstas originalus. Ką gi galime
pasakyti apie pasakojimo turinį? Akivaizdu, kad tekstas negalėjo
būti įrašytas tuo laiku, kuris jame vaizduojamas, nes, jeigu
autorė kalba tiesą, jai tuo metu nebuvo prieinama jokia
aparatūra ar juostelės, nebuvo nė vietos, kur ji būtų galėjusi
visa tai paslėpti. Be to, pasakojimui būdingas įvykių
apmąstymas, o tai, mano nuomone, leidžia visiškai atmesti
sinchroniškumo versiją. Tekste juntamas dvelksmas jausmų,
prisimenamų jau nurimus,36 ar bent jau postfacto37.
Jeigu mums pavyktų nustatyti pasakotojos asmenybę,
tikėtina, kad taip pat pavyktų išaiškinti, kaip atsirado šis —
leiskite man jį taip glaustai vadinti — dokumentas. Šiam tikslui
išmėginome du tyrimo kelius.
Pirmiausia, remdamiesi senais Bangoro miesto planais ir kitais
išlikusiais dokumentais, pamėginome išsiaiškinti, kas gyveno
tame name, kuris turėjo stovėti dokumento radimo vietoje.
Galbūt, svarstėme, mūsų nagrinėjamu laikotarpiu tai buvo
„saugus namas“ Požeminiame moterų kelyje ir mūsų autorė,
keletą savaičių ar mėnesių laikoma jo rūsyje ar palėpėje, galėjo
per tą laiką padaryti tuos įrašus. Žinoma, negalima atmesti
galimybės, kad jau įrašytos kasetės buvo pergabentos į
kalbamą vietą. Tikėjomės atsekti ir rasti hipotetinių gyventojų
ainius, galėsiančius mus nuvesti prie kitų šaltinių: galbūt
dienoraščių ar netgi šeimyninių iš kartos į kartą perduodamų
anekdotų.
Deja, šis pėdsakas niekur nenuvedė. Galimas dalykas, tie
žmonės, — jeigu jie iš tiesų buvo pogrindinės grandinės dalis,
buvo išaiškinti ir suimti, o tokiu atveju visi su jais susiję
dokumentai turėjo būti sunaikinti. Taigi mes perėjome prie
antrojo atakos ešelono. Ištyrinėjome to laikotarpio įrašus,
mėgindami palyginti žinomus istorinius personažus su
žmonėmis, figūruojančiais mūsų autorės pasakojime. Išlikę
įrašai fragmentiški, kadangi Gileado režimas turėjo įprotį trinti
kompiuterius ir naikinti spausdintinius tekstus po įvairių valymų
ir vidinių perversmų, bet kai kurie tekstai išliko. Kiti
kontrabanda buvo išvežti į Angliją ir pravertė kaip propaganda
įvairioms moterų gelbėjimo draugijoms, kurių Britanijos salose
tuo metu būta apsčiai.
Mes nesitikėjome atsekti pačios pasakotojos pėdsakų. Iš
esminio įrodymo buvo aišku, kad ji pakliuvo į pirmąją bangą
moterų, surinktų reprodukcinėms funkcijoms atlikti ir paskirtų
tiems, kuriems tokia paslauga buvo reikalinga ir kurie galėjo ją
sau leisti užimdami aukštą padėtį tuometiniame elite. Režimas
žaibiškai sukūrė tokių moterų fondą, naudodamasis paprasta
taktika: visas pakartotines santuokas ir nesantuokinius ryšius
priskyrę prie svetimavimo, jie suėmė moteris ir — motyvuodami
tuo, kad jos morališkai pagedusios, — atėmė iš jų vaikus; juos
įsivaikino bevaikės poros iš aukščiausių valdžios ešelonų,
kuriems trūks plyš reikėjo palikuonių. (Viduriniuoju periodu ši
taktika jau buvo taikoma ir visoms ne valstybinėje bažnyčioje
sudarytoms santuokoms.) Taigi vyrai, užimantys aukštas
pareigas valdžios struktūrose, turėjo galimybę rinktis moterį iš
jau įrodžiusių savo reprodukcinį tinkamumą ir pagimdžiusių nors
vieną sveiką vaiką, nes tai buvo trokštama siekiamybė
epochoje, kai europidų gimstamumas sparčiai krito —
tendencija, stebima ne tik Gileade, bet ir daugumoje šiaurinių
to meto europidų visuomenių.
Tokio smukimo priežastys mums nėra iki galo žinomos. Iš
dalies gimstamumo mažėjimas, be abejo, aiškintinas plačiu
įvairių gimdymo kontrolės priemonių, tarp jų ir abortų taikymu
prieš pat atsirandant Gileadui. Tuomet nevaisingumas iš dalies
buvo pageidautinas ir tai galbūt paaiškina skirtingus europidų ir
neeuropidų statistinius duomenis, bet tai ne viskas. Vargu, ar
reikia priminti, jog tai buvo amžius, paženklintas atsparaus
sifilio sukėlėjo ir AIDS epidemijų, kurios plačiai plisdamos
išbraukė daugybę jaunų seksualiai aktyvių žmonių iš
reprodukcinio fondo? Negyvagimiai, persileidimai ir genetiniai
trūkumai buvo nuolatinė ir vis didėjanti tendencija, susijusi su
įvairiais tam laikotarpiui itin būdingais įvykiais atominėse
elektrinėse: avarijomis, išjungimu ir sabotažais, taip pat
nutekėjimais iš cheminio ir biologinio ginklo gamyklų bei
toksinių atliekų išmetimo vietų, — o tokių buvo tūkstančiai, tiek
legalių, tiek nelegalių — kai kuriais atvejais tokias medžiagas
tiesiog suleisdavo į kanalizacinę sistemą, be to, tai buvo susiję
ir su nekontroliuojamu cheminių insekticidų, herbicidų ir kitų
aerozolių naudojimu.
Tačiau, kad ir kokios būtų buvusios priežastys, padariniai buvo
pastebimi ir į juos atsiliepė ne tik Gileado režimas. Pavyzdžiui,
Rumunija užbėgo už akių Gileadui devintajame dešimtmetyje
uždrausdama visas gimimo kontroliavimo formas, versdama
moteris daryti nėštumo testus ir susiedama karjeros ir algų
augimą su vaisingumu.
Gimimo paslaugų, jei leisite man taip jas pavadinti, būtinybė
buvo juntama jau prieš Gileado laikotarpį ir neadekvačiai
tenkinama pasitelkiant „dirbtinį apvaisinimą“, „reprodukcijos
klinikas“, „surogatines“ tam tikslui samdomas motinas. Gileadas
uždraudė pirmąsias dvi priemones kaip antireligines, bet įteisino
ir įtvirtino trečiąją, kuri, kaip buvo manoma, turėjo biblinių
precedentų. Taigi priešgileadiniam laikotarpiui būdingą serijinę
poligamiją jie pakeitė senesne simultaniška poligamija,
praktikuojama tiek Senojo Testamento laikais, tiek
devynioliktame amžiuje buvusioje Jutos valstijoje. Kaip žinome
iš istorijos studijų, jokia nauja sistema negali pakeisti senosios
neperimdama daugybės šios elementų; apie tai mums liudija
pagonybės elementai viduramžių krikščionybėje ir Rusijos KGB,
evoliucionavusi iš carinės slaptosios tarnybos. Gileadas nebuvo
išimtis. Rasistinė jo politika, pavyzdžiui, turėjo gilias šaknis
priešgileadiniame laikotarpyje ir rasistinės baimės iš dalies buvo
tas emocinis kuras, kuris užtikrino tokį sėkmingą Gileado
perversmą.
Taigi mūsų autorė buvo viena iš daugelio ir ją reikia vertinti
plačios istorinės panoramos kontekste, nes ji buvo jos dalis. Bet
ką mes žinome apie ją, išskyrus amžių, kai kuriuos fizinius,
niekuo neišsiskiriančius bruožus ir jos gyvenamąją vietą? Ne
kažin ką. Sprendžiant iš visko, ji buvo išsilavinusi moteris —
tiek, kiek gali būti išsilavinusi bet kuri to meto Šiaurės Amerikos
koledžo absolventė. (Juokas, murmesys.) Bet tokių, kaip
sakoma, nors vežimu vežk, tad iš šitos informacijos mums
jokios naudos. Ji nemanė galinti įduoti mums savo tikrąjį vardą,
o visi oficialūs dokumentai turėjo būti sunaikinti, kai tik ji
pakliuvo į Rachelės ir Leos perauklėjimo centrą. Vardas
„Fredinė“ taip pat nieko neatskleidžia, kadangi, kaip „Gleninė“ ir
„Voreninė“, jis sudarytas iš vyro vardo ir priesagos. Tokius
vardus moterys gaudavo ateidamos į konkretaus Vado namus ir
palikdavo juos iš jų išeidamos.
Kiti vardai dokumente taip pat nepadeda nustatyti asmenybės
ir jos patikrinti. „Lukas“ ir „Nikas“ nedavė jokių rezultatų, kaip ir
„Moira“ bei „Džanina“. Yra didelė tikimybė, kad šie vardai vis
dėlto buvo slapyvardžiai, norint apsaugoti šiuos asmenis, jeigu
juostelės būtų atrastos. Tai patvirtintų mūsų hipotezę, kad įrašai
padaryti greičiau Gileado viduje, o ne už jo ribų, o paskui
kontrabanda atgabenti atgal į pogrindį.
Atmetę aukščiau išvardytas galimybes, likome prie vienos
vienintelės. Atrodė, jeigu galėtume identifikuoti nepagaunamąjį
Vadą, bent šiek tiek pasistūmėtume į priekį. Darėme prielaidą,
kad toks aukštas asmuo turėjo dalyvauti pirmosiose įslaptintose
„Jokūbo sūnų“ idėjų kalvėse, kurių žaizdre buvo nukalti Gileado
filosofijos ir socialinės struktūros pamatai. Šios grupės atsirado
netrukus po to, kai buvo pripažintas supervalstybės karinis
patas ir pasirašytas slaptas susitarimas dėl įtakos sferų, kuris
leido supervalstybėms be jokio įsikišimo pavojaus slopinti savo
imperijose augančius maištus. Oficialūs „Jokūbo sūnų“
susitikimų protokolai buvo sunaikinti po viduriniojo periodo
Didžiojo valymo, kuris diskreditavo ir likvidavo nemaža Gileado
kūrėjų ir steigėjų; tačiau šiek tiek duomenų turime iš šifruoto
tuometinio sociobiologo Vilfredo Limpkino dienoraščio. (Kaip
žinome, kai kurias savo praktikas režimas grindė sociobiologine
natūralios poligamijos teorija, kaip ankstesnės ideologijos
naudojosi darvinizmu.)
Iš Limpkino medžiagos žinome, kad esama dviejų galimų
kandidatų, tai yra tų, kurių varduose randame elementą „Fred“:
Frederikas R. Voterfordas ir B. Frederikas Džadas. Fotografijų nė
vieno iš jų neišliko, nors pastarąjį Limpkinas aprašo kaip
pasipūtusį neūžaugą ir, cituoju, „žmogų, kuriam preliudija
reiškia tik tam tikrą momentą golfo aikštelėje“. (Juokas.) Pats
Limpkinas neilgai išgyveno po Gileado susikūrimo ir jo
dienoraštis išliko mums tik todėl, kad nujausdamas savo mirtį
atidavė jį savo svainei Kalgaryje.
Tiek Voterfordas, tiek Džadas yra charakterizuoti. Voterfordas
turėjo rinkos tyrimų patirties ir, pasak Limpkino, rūpinosi
moterų drabužių dizainu. Būtent jis pasiūlė Tarnaites rengti
raudonai, greičiausiai pasiskolinęs šią mintį iš vokiečių karo
belaisvių uniformos Kanados „karo stovyklose“ per Antrąjį
pasaulinį karą. Atrodo, kad jam priklauso ir Publikucijos
terminas, kurį jam pasufleravo maždaug antrojoje amžiaus
pusėje populiarinta fizinių pratimų programa; tačiau
kolektyvinis ritualas su virve nusižiūrėtas iš septyniolikto
amžiaus anglų kaimo papročių. Galbūt ir Vaduotuves sugalvojo
Voterfordas, nors iki atsirandant Gileadui jos jau buvo
paplitusios Filipinuose ir virtusios bendru politinių priešų
naikinimo pavadinimu. Kaip jau minėjau kitur, nedaug kas
Gileade buvo išties originalu ar tenai atsiradę: jo genialumas
buvo sintezė.
Džadas, priešingai, mažiau domėjosi išorine atributika ir
labiau taktika. Tai jis pasiūlė panaudoti miglotą CŽV instrukciją
apie užsienio vyriausybių destabilizavimą kaip mokomąją
strateginę priemonę „Jokūbo sūnums“, taip pat sudarė pirmąjį
juodąjį žymių to meto „amerikiečių“ sąrašą. Jis įtariamas
organizavęs Prezidento skerdynių dieną, kuriai turbūt prireikė
maksimaliai infiltruoti Kongreso apsaugos tarnybą ir be kurios
jokiu būdu nebūtų pavykę sustabdyti Konstitucijos. Protėvių
žemės ir žydų repatriacijos idėjos — taip pat jo nuopelnas, kaip
ir mintis privatizuoti žydų grąžinimo į tėvynę programą, kurią
įgyvendinant daugybė laivais plukdomų žydų buvo
paprasčiausiai nugramzdinti į Atlantą, idant būtų gautas
maksimalus pelnas. Sprendžiant iš to, kas mums žinoma apie
Džadą, tai neturėjo jo jaudinti. Jis laikėsi griežtos linijos ir,
pasak Limpkino, yra prasitaręs: „Mes padarėme didžiulę klaidą
išmokę juos skaityti. Daugiau jos nekartosime.“
Džadui priskiriama būtent Publikucijos ritualo forma, o ne
pavadinimas; jis tvirtino, kad tai ne tik itin šiurpinantis ir
efektyvus būdas atsikratyti ardomojo gaivalo, bet ir galimybė
išleisti garą moteriškajam Gileado gaivalui. Atpirkimo ožiai buvo
ne kartą akivaizdžiai pravertę žmonijos istorijai, ir Tarnaitėms,
kurios visą laiką buvo taip griežtai kontroliuojamos,
kartkartėmis pasitaikanti galimybė savo rankomis suplėšyti vyrą
į gabalus teikė nemenką džiaugsmą. Ši procedūra pasirodė
esanti tokia paveiki ir taip išpopuliarėjo, kad Viduriniuoju
laikotarpiu pradėta vykdyti reguliariai keturiskart per metus, per
saulėgrįžą ir lygiadienį. Joje galima įžvelgti ankstyvųjų Žemės
deivės kulto derlingumo apeigų pėdsakų. Kaip girdėjome per
vakarykščią popietinę diskusiją, nors Gileadas buvo neabejotinai
patriarchalinės formos struktūra, jo turinys kartais pasirodydavo
esąs matriarchalinis, kaip ir kai kurie jį išauginę socialinio
audinio segmentai. Gileado kūrėjai žinojo, kad, norint sukurti
veiksmingą totalitarinę sistemą ar bet kokią sistemą apskritai,
bent jau saujelei privilegijuotųjų privalu pasiūlyti tam tikrų
gėrybių ir laisvių atlyginat už atimtąsias.
Čia, ko gero, tiktų pakomentuoti gerai parengtą moterų
priežiūros įmonę „Tetos“. Anot Limpkino, Džadas nuo pat
pirmųjų dienų laikėsi nuomonės, kad geriausias ir pigiausias
būdas kontroliuoti moteris, skirtas reprodukciniams ir kitokiems
tikslams, yra patikėti tą kontrolę moterims. Istorijoje tam
esama nemaža precedentų; iš esmės be šito neapsiėjo jokia
jėga ar prievarta įsitvirtinusi imperija: vietinio elemento
kontroliavimas per pačius vietinius. Gileade buvo daugybė
moterų, norinčių tarnauti Tetomis, arba dėl nuoširdaus tikėjimo
„tradicinėmis vertybėmis“, arba dėl iš to gausimos naudos. Kai
valdžia sunkiai pasiekiama, net ir krislelis jos yra didelė
pagunda. Taip pat veikė ir negatyvi paskata: bevaikės,
nevaisingos ar vyresnio amžiaus netekėjusios moterys,
tarnaudamos kaip Tetos, galėjo likti reikalingos ir išvengti
išsiuntimo į liūdnai pagarsėjusias Kolonijas, sudarytas iš mobilių
gyventojų grupių, tarnaujančių daugiausia kaip vienkartiniai
toksinių medžiagų valymo būriai, nors, jeigu pasisekdavo,
galima buvo gauti ir ne tokią pavojingą užduotį, kaip antai
medvilnės ar vaisių rinkimas.
Taigi idėja priklausė Džadui, bet jos vykdymas buvo susijęs su
Voterfordo asmenybe. Kas dar iš „Jokūbo sūnų“ būtų
sugalvojęs, kad Tetoms reikia pasirinkti vardus, susijusius su
priešgileadinio laikotarpio moterims prieinamais komerciniais
produktais, gerai joms pažįstamais ir maloniais ausiai, tai yra
kosmetikos priemonių serijų, kepimo miltelių, šaldytų desertų ir
netgi medicininių preparatų pavadinimais? Tai buvo puikus
ėjimas, patvirtinantis mūsų nuomonę, kad Voterfordas savo
klestėjimo metu buvo itin išradingas žmogus. Toks, koks, savo
ruožtu, buvo ir Džadas.
Abu šie džentelmenai, kiek žinoma, buvo bevaikiai, todėl
turėjo teisę gauti keičiamas Tarnaites. Mes su profesoriumi
Veidu savo darbe „Sėklos“ koncepcija ankstyvajame Gileade“
tvirtiname, jog jie abu — kaip ir daugelis Vadų — nukentėjo nuo
sterilumo viruso, išveisto per slaptus Gileade vykdytus genų
skaidymo eksperimentus su jūrų kiaulytėmis ir skirto įdiegti į
juodųjų ikrų siuntas aukštiems Maskvos valdininkams.
(Eksperimentas buvo nutrauktas po susitarimo dėl įtakos sferų,
nes daugelis žmonių nusprendė, kad virusas per daug
nevaldomas, todėl per daug pavojingas, nors kai kas norėjo
išpurkšti jį virš Indijos.)
Vis dėlto nei Džadas, nei Voterfordas nebuvo vedę moters,
kuri kada nors būtų vadinama Pame arba Serena Džoj.
Pastarasis vardas greičiausiai yra mūsų autorės pagiežingas
pramanas. Džado žmonos vardas buvo Bembė Mei, o
Voterfordo — Teima. Ši kurį laiką dirbo televizijoje kaip
panašaus pobūdžio į nupasakotąją persona. Apie tai sužinojome
iš Limpkino, kuris ne kartą šia tema kandžiai pasišaipė. Pats
režimas skrupulingai slėpė tokius savo elito žmonų praeities
riktus.
Apskritai liudijimai byloja Voterfordo naudai. Mes žinome,
pavyzdžiui, kad jis mirė netrukus po mūsų autorės nupasakotų
įvykių per vieną iš ankstyvųjų valymų, apkaltintas polinkiu į
liberalumą, gausiu nesankcionuotos erotinės dailės ir literatūros
pavyzdžių laikymu ir ardomojo elemento slėpimu. Tai įvyko dar
tuo laiku, kai režimas nebuvo įvedęs slaptų teismų ir vis dar
transliuodavo juos per televiziją, taigi procesas buvo įrašytas
Anglijoje per palydovinį ryšį ir yra saugomas mūsų archyvuose
vaizdajuosčių skyriuje. Kadrai, kur rodomas Voterfordas,
neryškūs, bet vis dėlto leidžia įžiūrėti, kad jo plaukai tikrai buvo
žili.
O kalbant apie ardomojo elemento slėpimą, tai galėjo būti
pati „Fredinė“, nes pabėgimas ją įrašė būtent į šią kategoriją.
Bet greičiausiai tai buvo „Nikas“, kuris, kaip liudija pats kasečių
egzistavimo faktas, padėjo „Fredinei“ pabėgti. „Niko“ gelbėjimo
metodai byloja apie tai, kad jis priklausė šešėliniam pogrindžiui
„Gegužės diena“, kuris nebuvo tapatus Požeminiam moterų
keliui, bet turėjo su juo ryšių. Pastarasis buvo tiesioginė
gelbėjimo organizacija, o pirmoji — pseudokarinė. Žinoma, kad
tam tikras skaičius organizacijos narių buvo infiltruoti į Gileado
valdžios struktūras ir kad jiems labai pasisekė, kai vienas iš jų
buvo paskirtas Voterfordo vairuotoju — dvigubai pasisekė, nes
„Nikas“, ko gero, tuo pat metu priklausė ir Akių organizacijai,
kaip dauguma vairuotojų ir asmeninių tarnų. Voterfordas turbūt
apie tai žinojo, bet kadangi visi Vadai automatiškai vadovavo
Akims, jis nekreipė į tai ypatingo dėmesio ir nematė reikalo dėl
to atsisakyti, jo manymu, smulkių taisyklių pažeidinėjimo. Kaip
dauguma ankstyvojo Gileado Vadų, kurie vėliau tapo valymų
aukomis, jis manė kad jo padėtis nepajudinama. Viduriniajam
Gileadui būdingas didesnis atsargumas.
Tai štai kokios mūsų prielaidos. Jeigu jos teisingos, tai yra
jeigu Voterfordas iš tiesų buvo kalbamasis „Vadas“, vis tiek lieka
daug spragų. Kai kurias būtų galėjusi užpildyti mūsų
anonimiškoji autorė, jeigu ji būtų buvusi kitokios proto
sanklodos. Jeigu ji būtų turėjusi žurnalistės ar šnipės gyslelę,
būtų papasakojusi mums daugiau apie Gileado imperijos
gyvavimą. Ko šiandien neatiduotume net už kokius dvidešimt
puslapių iš asmeninio Voterfordo kompiuterio! Tačiau turime
būti dėkingi Istorijos deivei už kiekvieną trupinėlį, kurį ji mums
malonėjo duoti.
Koks tolesnis mūsų pasakotojos likimas, lieka neaišku. Ar ji
buvo nelegaliai pervežta per sieną į tuometinę Kanadą ir ar
nusigavo iš ten iki Anglijos? Tai būtų buvęs išmintingas
sprendimas, nes tuo laiku Kanada nenorėjo pyktis su galingu
kaimynu ir tokius bėglius gaudydavo ir grąžindavo atgal. Jeigu
taip, tai kodėl pasakotoja nepasiėmė įrašų su savimi? Galbūt ji
iškeliavo nelauktai, o gal bijojo, kad kas jų neperimtų? Kita
vertus, gal ji buvo vėl sugauta. Jeigu ji iš tiesų pasiekė Angliją,
tai kodėl nepaviešino savo įrašų, kaip daugelis kitų, išsiveržusių
laisvėn? Gal bijojo, kad nebūtų atkeršyta „Lukui“, jeigu jis vis
dar gyvas (nors tai neįmanoma), ar netgi savo dukteriai, juk
Gileado režimas nesibodėjo imtis tokių priemonių ir naudojosi
jomis norėdamas užkirsti kelią nepageidaujamam faktų
viešinimui užsienio šalyse. Yra žinoma, kad ne vienas toks
neatsargus bėglys gaudavo siuntą su ranka, ausimi ar pėda
vakuuminėje pakuotėje, įdėtą, pavyzdžiui, į kavos skardinę. O
gal mūsų Tarnaitė buvo iš tų pabėgėlių, kurios nepajėgė
prisitaikyti gyvenime po ankstesnės aprūpintos būties. Gal ji,
kaip ir jos, tapo atsiskyrėle. Šito mes nežinome.
Taip pat mums belieka tik spėlioti, kokie buvo jos pabėgimą
surengusio „Niko“ motyvai. Galimas dalykas, kad, atsiskleidus
jos partnerės Gleninės ryšiams su „Gegužės dienos“
organizacija, jo paties padėtis tapo nesaugi, nes būdamas
vienas iš Akių jis puikiai žinojo, kad Fredinė taip pat bus
tardoma. Bausmė už nesankcionuotus lytinius ryšius su Tarnaite
buvo žiauri, o Akies statusas nežinia, ar išgelbėtų. Gileado
visuomenė buvo kraštutinai bizantiška ir bet koks asmens
nusižengimas galėjo būti panaudotas prieš jį. „Nikas“, žinoma,
būtų galėjęs pats nubausti „Fredinę“ — taip būtų buvę
išmintingiau, — bet mes turime nepamiršti žmogaus širdies
faktoriaus, be to, kaip žinome, abu jie manė, kad ji gali būti nuo
jo pastojusi. Koks vyras Gileade galėjo atsispirti tokiam
prestižiniam, taip aukštai vertinamam tėvystės statusui? Vietoj
to jis iškvietė Akių gelbėjimo brigadą, kuri gal buvo autentiška,
o gal ir ne, tačiau bet kokiu atveju jam pavaldi. Tokiu poelgiu jis
galėjo priartinti ir savo paties žlugimą. To mes taip pat niekada
ir nesužinosime.
Ar mūsų pasakotojai pavyko atsidurti išoriniame pasaulyje ir
pradėti naują gyvenimą? Ar ją rado palėpės slėptuvėje, suėmė
ir išsiuntė į Kolonijas arba pas „Jezabelę“, o gal net pasmerkė
mirčiai? Mūsų dokumentas, kitais atžvilgiais toks iškalbingas,
apie tai nutyli. Galime iškviesti Euridikę iš mirusiųjų karalystės,
bet nepriversime jos mums atsakyti; ir kai atsigręšime pažvelgti
į ją, mūsų žvilgsnis sulaikys ją tik akimirką, paskui ji išsprūs ir
dings. Kaip žino bet kuris istorikas, praeitis yra gili tamsa,
kupina aidų. Iš ten mus pasiekia balsai, bet tai, ką jie mums
sako, skendi tamsybėje įsčių, iš kurių jie radosi; kad ir kaip
stengtumėmės, ne visada pavyksta juos teisingai iššifruoti
praskaidrėjusioje mūsų dienų šviesoje.

Plojimai.

Ar turite klausimų?

 Margaret Atwood
Tarnaitės pasakojimas

Vertėja
Nijolė Regina Chijenienė

Redaktorė
Dovilė Janušauskaitė

Dailininkas
Zigmantas Butautis

Maketavo
Vanda Padimanskaitė

Tiražas 1 700 egz.

Išleido UAB „Baltų lankų“ leidyba
Palangos g. 4, LT-01402 Vilnius
leidykla@baltoslankos.lt
www.baltoslankos.lt

Spausdino spaustuvė

PRINT IT

Gamyklos g. 27, 96155 Gargždai
el. paštas info@print-it.eu tel.
(8 46) 420300
www.print-it.eu
Margaret Atwood (Margaret Etvud, gim. 1939 m.) — viena
ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip
trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė.
Atwood yra gavusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą, o
2000 m. už romaną Aklasis žudikas pelnė prestižinę „Man
Booker“ premiją. Romanas Tarnaitės istorija laikomas vienu
stipriausių autorės kūrinių, jis kritikų lyginamas su George’o
Orwello 1984-aisiais ir Aldouso Huxley’io Puikiu nauju pasauliu.


Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar
dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių
sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš
po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai;
nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net
pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi
stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji —
vėliava kalno viršūnėje — mes dar galime tai padaryti. Mes taip
pat galime būti išganytos.

Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai
leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų.
Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims
nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį
ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes
mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei
paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus
laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo
darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai jau praeitis...
 Notes
[←1]
Šventasis Raštas, vert. prel. prof. A. Rubšys, kun.
Č. Kavaliauskas, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998 (čia ir
kitur — vert. past.).
[←2]
„ Viename iš savo satyrinių pamfletų „Kuklus pasiūlymas“
(A Modest Proposal, 1729), J. Swiftas, smerkdamas Anglijos
vyriausybės vykdomą politiką prieš Airiją, siūlo
skurstantiems airiams valgyti savo kūdikius.
[←3]
Serene Joy (angl.) — šviesus džiaugsmas.
[←4]
Eilutė iš anglų poeto Johno Miltono (1608-1674) soneto
„Aklumui".
[←5]
Atmink, kad mirsi. (Lot.)
[←6]
Per Antrąjį pasaulinį karą pirmasis penktosios Bethoveno
simfonijos taktas sąjungininkų buvo interpretuojamas kaip
morzės abėcėlės raidė „V", žyminti pergalę.
[←7]
Iz, 40:7
[←8]
Baletas „Silfidės" pagal Frederyko Chopino (1810-1849)
muziką.
[←9]
Biblinio Nojaus sūnus Chamas, nukeliavęs į Afriką, tapo
afrikiečių protėviu. Gileado respublikoje „Chamo vaikais“
vadinami afroamerikiečiai.
[←10]
Pr 1,28.
[←11]
Pr 30,1-3.
[←12]
Mt 5,3,7, 5.
[←13]
Mt 5,4.
[←14]
Pr 30,18.
[←15]
Pudruotas popierius. (Pranc.)
[←16]
Citata iš Clemento Clarke'o Moore'o (1779-1863)
eilėraščio „The Night before Christmas".
[←17]
Izraelio karaliaus Ahabo žmonos Jezabelės vardas, tapęs
palaidos moters sinonimu.
[←18]
Pr. 3,16.
[←19]
Nuodinga medžiaga, kurią naudojo Jungtinių Amerikos
Valstijų karinės pajėgos per 1964–1973 m. karą Vietname.

[←20]
Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio Europos, vėliau
JAV feminisčių lozungas (pavadinimą inspiravo moterų
nesaugumas naktį), vienijantis judėjimą, nukreiptą prieš
pornografiją ir smurtą prieš moteris.
[←21]
Pronatalistai - gimstamumo skatinimo šalininkai.
[←22]
Aliuzija į marškinių gamintojų „C. F. Hathaway Company“
1951 m. sukurtą reklamą, kurioje figūruodavo rafinuotai
apsirengę vyrai su raiščiu ant akies.
[←23]
Kava su pienu. (Pranc.)
[←24]
Anglų poeto Alfredo Tennysono (1809-1892) eilėraščio
„Charge of the Little Brigade" apie savižudišką anglų
kavalerijos pulko ataką Krymo kare eilutės parafrazė.
[←25]
Lotyniško veiksmažodžio „būti" (esse) asmenavimas.
[←26]
Aliuzija į eilutę iš Williamo Shakespeare'o Karaliaus Lyro
(V d. II sc.).
[←27]
Amerikiečių kompozitoriaus Irvingo Berlino daina („All
Alone“, 1936).

[←28]
Vaikiškas žaidimas: jeigu nuo žiedo atsispindinti šviesa
nudažo pasmakrę geltonai, vadinasi, vaikas mėgsta sviestą.

[←29]
Spiričiuelas pagal biblines eiles (Jer 8,19.): „Ar nėra
balzamo Gileade, ar nėra ten gydytojo?"
[←30]
Tim 1, 9-15.
[←31]
Aliuzija į „Požeminiu geležinkeliu“ vadintą slaptą tinklą, 19
a. rengusį juodaodžių pabėgimą iš pietinių JAV valstijų į
Šiaurę ir Kanadą.
[←32]
Vadinamuoju. (Pr.)
[←33]
Aliuzija į Geofrey'io Chaucr'io (1343-1400) Kenterberio
pasakojimų pavadinimą.
[←34]
Viena iš angliško pavadinimo (The Handmade's Tale)
antrojo žodžio tale reikšmių - subinė.
[←35]
Maždaug. (Lot.)
[←36]
Aliuzija į anglų poeto Williamo Wordswortho (1770-1850)
„Lyrinių baladžių" įžangoje esančią eilutę apie poeziją, kuri
randasi iš jausmų, prisimenamų jau nurimus.
[←37]
Po įvykių. (Lot.)