Utopijos" leidinio Bazelyje titulinis lapas

(Holbeino gravira)

TOMAS
M ORAS
UTOPIJA

VrLNIUS
1968

ILLUSTRIS VIRI THOMAE MORI REGNI

BRITANNIARUM CANCELLARII
DE OPTIMO REIPUBLICAE STATU, DEOUE
NOVA INSULA UTOPIA
LIBRI DUO
1613

VERT

L. VALKNAS

AUKSO KNYGA,

tokia pat naudinga, kaip ir domi

apie geriausi valstybs santvark
ir apie naujj
Utopijos sal

TOMAS MORAS
SVEIKINA PETR EGIDIJ
Brangusis Petrai Egidijau1, man beveik gda vos
no metams prajus sisti tau it knygut apie
uLopiei valstyb, nes jos tu, be abejo, laukei
po pusantro mnesio, inodamas, jog itame dar
iu' nereikia ko nors igalvoti. Antra vertus, n
kiok negalvojau apie plan; turjau tiktai atpa
sakoti t Rafaelio kalb, kurios su tavimi klau
siausi. Nebuvo n vargo, stengiantis grabyliauti:
juk ir pasakotojo kalba negaljo bti mantri,
nos buvo pasakyta be pasiruoimo, staiga; be to,
kaip inai, kalbjo mogus, ne toks didelis lotyni|, U.iIf) graik kalbos mokovas, ir todl is mano
p.i|iako|imas kuo labiau priarts prie jo nerpesllngo paprastumo, tuo bus ariau tiesos, o ja vie
nu slamr darbe turiu rpintis ir rpinuosi.
Pi islpajstu, mielasis Petrai, ita paruota me
diaga lok palengvino man tris, kad beveik jo

8
ir nebeliko. Aiku, kad ir mediagos igalvojimui
ir jos idstymui bt reikj nemenk gabum,
tam tikro isimokslinimo, be to, gerokai laiko ir
stropumo; o jeigu bt reikj dalyk idstyti
ne tik teisingai, bet ir ikalbingai, tai man bt
neutek nei laiko, nei stropumo. O dabar, din
gu^, tiems rpesiams, dl kuri bt reikj tiek
daug paprakaituoti, liko man vienintelis udavi
nys paprasiausiai urayti tai, k girdjau, a
tas darbas buvo visai menkas. Taiau, iam visai
menkam dalykui, per kitus mano darbus beveik
neliko n kiek laiko. Mat, man reikia nuolatos
ia po teismus bastytis (vienas bylas vedu, kit
klausausi, treiose tarpininkauju, ketvirtas spren
diu, kaip teisjas), ia lankyti vienus mones i
pareigos, kitus i reikalo. Tuo bdu paskyrs
kitiems beveik vis dien, kit laik atiduodu
savo artimiesiems, o sau, t. y. literatrai, nebepalieku nieko.
Tikrai, grus namo, reikia pasikalbti su mo
na, paplepti su vaikais, pasinekti su tarnais.
iuos panekesius laikau darbais, kuriuos btinai
reikia atlikti (btinai, jeigu nenori pasidaryti sve
timas savo namuose). Apskritai, turi stengtis, kad
btumei itin malonus tiems, kuriuos, kaip tavo
gyvenimo palydovus, yra davusi arba prigimtis,
arba atsitiktinumas, arba pats esi pasirinks, tik
tai nedera j gadinti meilikavimu ar atlaidumu
i tarn daryti ponus. Besisielojant mintais rei
kalais slenka dienos, mnesiai ir metai. Kada gi
ia rayti? Tuo tarpu visai neminjau miego, taip

pat ir valgio, kuris daugeliui atima ne maiau lai

ko, kaip ir pats miegas, kuriam skiriama beveik
pus gyvenimo. O sau a nutveriu tik tiek valan
d, kiek nuvagiu nuo miego ir valgio; inoma, tai
maa, bet vis is tas, todl, kad ir ltai, vis dlto
ubaigiau Utopij" ir pasiuniau tau, mielasis
Petrai, kad j perskaitytum ir man primintum,
jeigu kas nors mano buvo praleista. Ties sakant,
iuo atvilgiu a gerokai pasitikiu savimi ir net
noriau, kad mano gabumai ir inios bt ne
blogesns u atmint, bet, inoma, savim tiek ne
pasikliauju, kad manyiau, jog negaljau nieko
umirti.
Be to, ir mano augintinis Jonas Klementas2,
kuris, kaip inai, buvo drauge su mumis (a mie
lai leidiu jam dalyvauti kiekviename pokalbyje,
i kurio gali bti naudos, nes tikiuosi puiki vai
si i augalo, musio aliuoti dl jo usimim
graik ir lotyn ratais), sukl man dideli abe
joni. Kiek atsimenu, Hitlodjas3 pasakojo, kad
Amauroto4 tiltas per Anidro5 up yra penki im
t ingsni ilgumo, o mano Jonas tvirtina, kad
reiki atmesti du imtus, kad ups platumas toje
vietoje nevirijs trij imt ingsni. Praau tave, pasistenk visk prisiminti. Jeigu ir tu taip
manai, tai a sutiksiu ir prisipainsiu klyds. O
jeigu tu pats neatsimeni, tai taip ir paliksiu, kaip
paraiau, btent, taip, kaip a atsimenu. StengNluosi kiek begaldamas, kad knygoje nebt
Kokios apgauls, bet, antra vertus, abejotinais atvojols veikiau mel pasakysiu6, negu smoningai

10
meluosiu, nes geriau noriau bti garbingas kaip
protingas mogus.
I tikrj, itame varge lengva bus padti,
jeigu apie tai pats suinosi i Rafaelio arba pa
klausdamas, arba per laik; tai reikt padaryti
ir dl kitos bdos, mus itikusios, neinau ar dl
mano, ar dl tavo, ar dl paties Rafaelio kalts.
Mat, nei mums neatjo galv paklausti, nei jam
pasakyti, kurioje Naujojo Pasaulio dalyje yra
Utopija. inoma, sutikiau ipirkti it praleidim
nemenka pinig suma, nes man ir gda neinoti,
kurioje jroje yra sala, apie kuri tiek daug kal
bu, be to, prie ms yra vienas kitas mogus, o
ypa vienas, pamaldus vyras, teologas, degs tro
kimu aplankyti Utopij ne i tuio smalsumo ar
geidimo pamatyti nauj krat, bet kad galt
ugdyti ir skleisti taip skmingai ten ms pra
dt tikjim. Nordamas it udavin deramai
atlikti, jis nutar rpintis, kad j popieius tenai
pasist ir net bt irinktas utopiei vyskupu.
Jis net nepabgo, kad to rango tursis maldaute
maldauti. Jis laiko, kad toks siekimas ne i gar
bs ar naudos apskaiiavim, bet i pamaldumo,
yra ventas.
Todl praau tave, mielasis Petrai, kreipkis
Hitlodj pats, jei patogu, ar per laik ir pada
ryk, kad mano darb nesiskverbt apgaul
arba nebt praleista kokia tiesa. Pats neinau,
gal geriau jam parodyti pai knyg. Be abejo,
niekas kitas geriau u j nestengs pataisyti si
brovusios klaidos, o ir jis pats negals ito pada

11

ryti, neperskaits, kas mano parayta. Tuo bdu

suprasi, ar jis sutinka, ar yia nepatenkintas, kad
krin a paraiau. Juk jeigu jis pats buvo nu
tars aprayti savo ygius, tai, tur bt, nepagei
daut, kad itai padaryiau a: tikrai nenoriau,
paskelbdamas pasakojim apie utopiei valsty
b, pagrobti jam i jo istorijos naujumo ied ir
gro.
Ties sakant, ir pats dar nenusprendiau, ar
leisiu knyg. Mat, moni skoniai yra tiek vai
rs, bdai tiek nepastovs, sprendimai tiek kvai
li, kad atrodo kur kas laimingesni malniai ir
smagiai gyven savo malonumui, negu tie, kurie
kankinasi besirpindami ileisti tai, kas kitiems,
besibodintiems ar nedkingiems, gali bti nau
dinga ar malonu. Labai daug moni literatros
neino, o daugelis j niekina. Nemoka atmeta
knlp staiokikum visk, kas nra visai nemok
ika. Gudreivos atmeta, tarsi lktyb, visk, kas
nra paskaninta suplkusiais odiais. Kai kuriems
palinko tik senienos, daugeliui tik tai, kas sa
va. Vienas yra toks nirus, kad nepripasta juo
k; kllas liek nesmojingas, kad nepakenia
smuntis; kai kurie yra tokie nenuovoks, kad
II| paalpos, lyg pasiutusio uns kstas van
dens, kili yra liek nepastovs, kad sddami teiUln viena, n atsistoj k kita. Vieni sdi smuklse
n pile vynu laurl sprendia apie raytoj gabu
mui, nu dideliu orumu smerkdami visa, k tik
paimi l, peiodami po plaukel kiekvieno ratus, o
palys jauMasl saugs, ietimi nepasiekiami", kaip

12
sako graikai. ie jaunuoliai yra tiek nugluodinti
ir i vis pusi nuskusti, kad neturi garbingo
vyro n plaukelio, u kurio bt galima juos nu
tverti. Be to, kai kurie yra tiek nedkingi, kad,
didiai prisidiaug kriniu, neima labiau mylti
krjo. Jie tarsi nemandags sveiai, kurie po
gausios ir skanios puotos sots traukia namo ne
padkoj kvietjui. Na, ir kelk savo lomis puo
t tokio ilepinto skonio, nepastovi nuotaik, be
to, tokios nemarios ir dkingos irdies monms!
iaip ar taip, mielasis Petrai, sutvarkyk su
Hitlodju tai, apie k kalbjau. Po to visai lais
vai galsiu iuo reikalu naujaip nusprsti. Beje,
ubaigs raymo darb, dabar, anot patarls, vlai
atgavau prot; todl, jeigu tai sutinka su Hitlodjo noru, ateityje dl knygos leidimo praysiu
draug, o pirmiausia tavo patarim.
Likite sveiki, mielasis Petrai ir tavo puikioji
mona, mylk mane, kaip paprastai, o a tave net
labiau, negu paprastai.

ymaus vyro
RAFAELIO HTTLODJO

panekesio
apie geriausi valstybs santvark
PIRMOJI KNYGA,

kuri atpasakojo lovingas vyras

Tomas Moras
garsusis Britanijos miesto Londono
pilietis ir vikontas

Nenugalimasis Anglijos karalius Henrikas, tuo

vardu vadinamas atuntasis, pasiyms visomis
ymaus valdovo dorybmis, turdamas gin su
viesiausiuoju Kastilijos valdovu Karoliu7, pa
siunt Flandrij mane, kaip palydov ir draug
nepalyginamam vyrui Kutbertui Tunstalui8, kur
neseniai, vis pasitenkinimui, karalius buvo pa
skyrs archyv virininku. Jam pagirti nieko
nepasakysiu, tik ne i baims, kad draugyst su
juo gali neparodyti mano tikro nuoirdumo, o
todl, kad a negaliu deramai iauktinti jo ga
bum ir mokslingumo: jis yra tiek inomas ir
visur tiek lovinamas, kad, sumans j pagirti,
mginiau vake saul apviesti", kaip sako pa
luii.
Kaip buvo susitarta, Brugje9 susitiko su mu
mis visi valdovo atstovai, visi yms vyrai. J
vdas ir galva buvo Bruges gubernatorius, o pa
siuntinybs lpomis ir irdimi Jurgis Temsici|usll), Kaselio katedros valdytojas, mogus ikal
bingas ne tik per darb, bet ir i prigimties. Be
I, jis buvo puikus teiss inovas ir su savo ga

16
bumais, dideliu patyrimu mokjo puikiai vesti
derybas. Po keleto susitikim ne visai sutarm
kai kuriais klausimais, ir jie, atsisveikin su mu
mis, ivyko keletai dien Briusel suinoti val
dovo valios. A tuo laiku, pasinaudojs aplinky
bmis, nukeliavau Antverpen.
Ten mane bevieint m lankyti daug mo
ni, bet u kitus mielesnis sveias buvo Petras
Egidijus, pats kils i Antverpeno, susilauks di
delio savj pasitikjimo ir pagarbos, o vertas
dar didesns. Neinau, ar tas jaunuolis isiskiria
i kit mokytumu, ar padorumu, nes jis yra ir
puikus mogus, ir labai isilavins. Be to, jis yra
labai teisingas visiems, o draugams toks irdin
gas, toks meilus, toks itikimas, toks prieraius,
kad vargu rasi kit, kur draugysts poiriu ga
ltum su juo lyginti. Jis kuklus, kaip retas kas;
labiau nei kitiems jam svetimas apsimetimas, nei
viename moguje nerasi tokio protingo paprastu
mo. Kalba jo tiek grai, smojus jo tiek neugau
lus, kad malonus bendravimas su juo ir nepapras
tai smags panekesiai palengvino man gimtins,
nam idinio, monos ir vaik ilges, kuris mane
smaugte smaug, nes jau daugiau kaip keturis
mnesius nebuvau buvs namie.
Kart usukau pasimelsti mergels Marijos
ventov, kuri yra labai puikus statinys ir visa
da prisikimusi moni. Pasibaigus pamaldoms,
buvau begrts viebut, bet visai netiktai i
vydau Petr, besikalbant su vienu jau senyvu
svetimaliu, kurio veidas nudegs, jis pats ulei

17

ds barzd, o ant peties nerpestingai usimets

apsiaust: ivaizda ir apsirengimu atrod man
laivo savininkas. Pastebjs mane, Petras tuoj
prieina ir sveikinasi. Norjau jam atsakyti, bet
jis patraukia mane al ir klausia: Ar matai
it vyr?" (Kartu parodo t, su kuriuo maiau j
kalbant.) Ketinau, pridr jis, tiesiai i ia
vesti j pas tave!" Jeigu btumt atj, man bt
buv labai malonu dl tavs",atsakiau. Ne,
tar Petras,jeigu painotum t mog, tai tik
dl ja bt malonu. Mat, nra pasauly kito tokio
mogaus, kuris galt tau tiek pripasakoti apie
nematytus mones ir emes, o a inau, kad tu
baisus toki pasakojim mgjas."Vaidinasi,
sakau,labai neblogai a atspjau. Mat, vos tik
pamats, tuojau supratau, kad jis jrininkas."
O vis dl to,pareik Petras,tu labai sukly
dai. Tiesa, jis plaukiojo jromis, bet ne kaip Palinras11, o kaip Uliksas12, tiksliau sakant kaip
Platonas13. Mat, itas Rafaelis toks jo vardas,
o pavard Hitlodjas imano lotyn kalb, o
graikikai moka puikiausiai: ios kalbos jis stro
piau moksi negu romn, nes visikai buvo at
sidavs filosofijai, o itoje srityje, kaip jis sui
nojo, lotynikai nra sukurta nieko reikmingo,
neminint kai kuri Senekos14 ir Cicerono15 kri
ni. Paliks broliams paveldt turt, kuris jam
ntlieko tvikje (jis luzitanietis), trokdamas
pamatyti pasaulio, prisidjo prie Amerigo Vespuio16 ir buvo nuolatinis jo palydovas paskuti
nse trijnscr kotionse- &
keturi, apie kurias

18
jau visur mons skaito, bet i paskutins su juo
nebegro. Mat, Rafaelis labai stengsi ir i Vespuio igavo sutikim bti su tais dvideimt ke
turiais vyrais, kurie buvo palikti tvirtovje17 bai
giantis paskutinei kelionei. Tuo bdu jis buvo
paliktas pagal bd, labiau linkus klajoti, negu
domtis piliakalniais tvynje. Mat, jis nuolatos
kartoja tokius posakius: Urnos kas neturi, t
dangus ukloja. " 18 ir I visur dang tiek pat
esti kelio19." Jei dievas nebt buvs palankus,
tokios mintys jam bt daug atsijusios.
Paskui, ivykus Vespuiui, jis su penkiais
draugais, pasilikusiais tvirtovje, aplank daug
ali ir nuostabiu bdu pateko Taproban20, i
ten nukako Kalikvit21, kur, surads luzitaniei
laiv, netiktai grta tvyn."
Po ito pasakojimo padkojau Petrui, kad buvo
man toks paslaugus ir pasirpino, kad a pasi
diaugiau to asmens kalba, su kuriuo pasine
kti, kaip jis tikjosi, man bus malonu. Po to
atsigriu Rafael. Pasisveikin ir pasak pras
tinius odius, kuriuos visada sako pirm kart
susitik nepastami, traukiame mano namus ir
ten, sode susd ant suolelio, ukloto velnomis,
pradedam kalbtis.
Rafaelis mums papasakojo, kaip, Vespuiui i
vykus, jis pats ir jo biiuliai, pasilik tvirtovje,
susitikimais'ir meiliu elgesiu pamau siteik tos
alies monms. Todl tarp j ne tik neskriaudiami gyveno, bet net su jais artimai susidrau
gavo. Pagaliau jie suartjo su vienu valdovu (tos

19
alies pavadinim ir jo vard pamirau) ir susi
lauk jo malons. Per jo dosnum, pasakojo Rafaelis, jis pats ir penki jo draugai gav maisto ir
daug pinig kelionei ir labai patikim vedl, kuris
turjo juos vesti (per vanden plauk plaustais,
o per sausum ratais vaiavo) pas kitus valdovus,
pas kuriuos keliavo su palankiais atsiliepimais.
Po daugelio dien kelions, Rafaelio odiais
tariant, jie rad daug tvirtovi, miest ir tankiai
gyvenam, visai neblogai sutvarkyt valstybi.
Mat, prie pusiaujo, vien ir kit pus nuo
jo, beveik visoje erdvje, kiek apima sauls orbi
ta, plyti plaios dykumos, idivusios nuo nuola
tins kaitros. Jose visur nevaru, visi daiktai at
rodo nirs, rsti ir nedirbama em, gyvena ten
vrys ir ropliai, pagaliau ir mons, tokie pat
laukiniai kaip pabaisos ir ne maiau kenksmingi.
Bet toliau vaiuojant viskas velnja: orai ne to
kie karti, em maloniai aliuoja, gyvnai ne
tokie plrs. Pagaliau pasirodo tautos, dideli ir
mai miestai, o tarp j sausumoje ir jroje vyksta
nuolatin prekyba tiek vien su kitais, tiek ir su
kaimynais ir net su tolokai gyvenaniomis pader
mmis.
Jis galjs aplankyti daugyb ali visomis
kryptimis todl, kad bet koks laivas, taisydamasis
plaukti, tiek j, tiek jo biiulius mielai paimda
vo. Jis pasakojs, jog laivai, j matyti pirmuti
ns* alyse, buv plokiais dugnais ir j burs
lAsusit papiruso lap arba i karkl, o kitur
!>* od. Kiek vliau jie irad kanapines bures,

20
smailius dugnus, pagaliau laivus, visu kuo pana
ius ms. Jreiviai buvo gerai susipain su
jromis ir orais.
Saksi, kad jis pasidars j tarpe nuostabiai
takingas mogus, imoks juos naudoti magneti
n adat, apie kuri anksiau jie nieko neinojo,
todl su baime irdav jr ir leisdavsi } j
tiktai vasar. Dabar, pasitikdami ituo akmeniu,
jie niekina iem. Dl to tie jreiviai tap vei
kiau nerpestingi, ka.p saugs; ir atsirads pa
vojus, kad tas daiktas, kuris, j nuomone, turjs
teikti daug naudos, per j neprotingum gals b
ti dideli nelaimi prieastim.
Ipasakoti, k jis mats kiekvienoje alyje,
bt perdaug ilga ir visai netikt io veikalo su
manymui. Gal bt, apie tai pakalbsiu kitoje vie
toje. inoma, vis pirma itin naudinga bus susipa
inti su tomis teisingomis ir imintingomis prie
monmis, kurias jis pastebjo kai kuriose gerai
sutvarkytose tautose. Apie tai su didiausiu smal
sumu j klausinjome, o jis labai mielai pasakojo.
Tuo tarpu ia neminime vis klausim apie pa
baisas, nes tai nra jokia naujiena. I tikrj, su
plriomis scilmis22, celenomis23, mones ryjan
iais lestrigonais24 ir panaiomis nemonikomis
baidyklmis galima susidurti beveik visur, o pi
liei, iauklt sveikais ir protingais dsniais,
bet kur nesurasi.
Tose naujose tautose Rafaelis pastebjs daug
klaiding nutarim, bet paminjs nemaai ir to
ki, i kuri galima imti pavyzd, kaip reikt

21
taisyti ms miest, taut padermi ir karalysi
klaidas. Apie tuos naudingus dalykus, kaip esu
saks, adu pakalbti kitoje vietoje. O dabar ry
tuosi dstyti tik tai, k jis yra pasakojs apie utopiei paproius ir tvark, bet pradioje atpasa
kosiu t panekes* kuris tarsi kelrodis paskatino
paminti it valstyb. Labai protingai iskaiia
vs vien ir kit taut klaidas, ir vienur ir kitur
labai gausias, Rafaelis pradjo kalbti apie imin
tingas apsaugos priemones, kuri imasi msikiai
ir anieji. Kiekvienos tautos paproius ir tvark
dst taip, kad atrod, jog, pateks koki viet,
jis bt ten gyvens vis gyvenim. Juo susia
vjs, Petras suuko:
Mielas Rafaeli, stebiuosi, kodl tu neprita
pai prie kokio karaliaus, gerai inau, kad kiek
vienam i j labai tiktum, nes, bdamas tiek
mokytas ir tiek paindamas vietas ir mones, su
gebtum ne tik linksminti, bet ir pavyzdi nu
rodyti ir ger patarim duoti. Be to, puikiausiai
sutvarkytum ir savo reikalus ir teiktum didel
param savo artimiesiems.
Dl artimj,-^--atsak Rafaelis, ne labai
jaudinuosi, manau savo pareig jiems atliks, nes,
bdamas ne tik sveikas ir valus, bet ir jaunas,
idalinau giminaiiams ir draugams savo turt,
kai kiti jo atsisako seni ir ligoti, bet ir tada
ntsisako nenorom, negaldami ilgiau jo ilaikyti.
Manau, kad mano artimieji patenkinti tuo mano
dosnumu: nebereikalaus ir nebelauks, kad a dl
j likiau tarnauti karaliams.

22
Gerai sakai! tar Petras. Ir man atro
do, kad karaliams tu netarnausi, bet jiems patar
nausi.
Bet tai yra,atsak Rafaelis,vienu skie
meniu daugiau kaip tarnauti".
O a, pareik Petras, taip galvoju: va
dink, kaip nori, t darb, bet jis vis tiek yra ke
lias, kuriuo gali padti ne tik atskiriems asme
nims, bet ir visuomenei, o taip pat pagerinti savo
bkl.
Ar ji gali pagerti,paklaus Rafaelis,
tuo keliu, kur netraukia irdis? Dabar gyvenu
kaip noriu, o tokia dalia, mano manymu, tik la
bai nedaugelio i purpuru dvini! Pakanka to
ki, kurie siekia valdov draugysts, todl argi
manai, kad bus didelis nuostolis, jeigu pastarieji
turs isiversti be mans, ar vieno kito, panaaus
mane?
Mielas Rafaeli,pasakiau, aiku, kad tu
netrokti nei turt, nei galios, o a, be abejo, to
kio nusistatymo mog ne maiau gerbiu ir auk
tinu, kaip ir vien i t, kuri rankose didiausi
turtai. Bet, man atrodo, gerai pasielgsi ir isaugosi
taurios, filosofikos savo irdies orum, jeigu sa
vo gabumus ir veiklum, net su nuostoliais sau,
paskirsi visuomens reikalams; o to niekada ne
stengsi padaryti skmingiau, kaip taps didio
valdovo patarju ir kvpdamas jam tikrai i
nau, kad taip padarysi ger ir tauri mini.
O i valdovo, lyg i kokio neisenkamo altinio,
vis taut liejasi visokio grio ar blogio srov.

23
I tikrj, tu esi tiek tobulai mokytas, kad net
be didels gyvenimikos praktikos, o tik su vi
sapusika patirtimi (kad ir be jokio mokytumo),
gali bti puikiausias patarjas bet kuriam kara
liui...
Dvigubai klysti, mielasis Morai, atsak
Rafaelis:pirmiausia turdamas galvoje mane.
o antra, ir pat reikal. Mat, neturiu toki suge
bjim, kokius tu priskiri, o jeigu ir turiau, tai,
atlikdamas darb su bdingu man atvangumu,
nepadaryiau valstybei jokios naudos. Pirmiau
sia, dauguma valdov mieliau rpinasi kariniais
mokslais (apie kuriuos nieko neimanau ir neno
riu imanyti), negu palaiminga taikos veikla. Be
lo, valdovai sielojasi, kaip leistinu ar neleistinu
keliu sigyti nauj karalysi, o nesirpina si
gytas gerai tvarkyti. Reikia pridurti, kad i vis
patarj nra n vieno, kuris i tikrj bt tiek
Imintingas, kad nepasigest kito patarim, ar
ba tariasi toks imintingas ess, kad nebenori priInrti svetimai nuomonei. Bet bna ir kitaip: pa
lajai meilikaudami pritaria kvailoms nuomo
nms t, kurie karaliams turi didiausios takos,
trokdami tuo pataikavimu susilaukti j palan
kumo. Ir paios prigimties taip surdyta, kad
kiekvienam malons savi kriniai. Juk ir varnui
iillius savi varniukai, ir bedionei patinka jos
be>,<D.ioniukas.
'lodei, jeigu tame ratelyje moni, kurie arba
nekenia svetimos nuomons arba pirmenyb tei
kia savajai, kas nors ims pasakoti, jog apie vyk

24
i sen laik jis skaits ar regjs kitose alyse,
tai klausytojai tok pairs taip, tarsi pasklidu
si lov apie j imintingum atsidurt pavojuje
ir jie bt laikomi baisiausiais kvailiais, jeigu
nestengs ko nors sugalvoti, kas gals apjuodinti
kit imon. Jeigu trksta kit priemoni, tada
griebiasi tokios: tai, sako jie, patiko ms prose
neliams, o kad mes galtume prilygti jiems imin
timi! Taip pasak ir nusiramina, tikdamiesi, jog
tokiais odiais bus puikiai apsigyn. Tarytum
bt didelis pavojus, jei kas pasirodys imintin
gesnis u savo protvius, o jei kas anj gal
gale buvo labai gerai patvarkyta, tai ramia irdi
mi paliekame galioti. Bet jei kokiu reikalu ga
lima buvo k protingesnio sugalvoti, tai nusitveriam tokio rodymo ir sikand jo laikoms. Su
tokiais ididiais, kvailais ir aiktingais sprendi
mais a nekart susidurdavau kitose vietose, o
ypa kart itai pastebjau ir Anglijoje.
Sakyk, susimildamas, klausiu a,buvai
ir ms aly?
Taip, buvau!jis atsak. Ten igyvenau
kelet mnesi, netrukus po vakarini angl25
pralaimjimo pilietiniame kare prie karali. Bet
tas maitas buvo numalintas, be gailesio sutriu
kinus sukillius. Tuo metu likau daug skolingas
garbingajam tvui Jonui Mortonui,26, Kenteberio
archivyskupui ir kardinolui, tuo metu ir Angli
jos kancleriui. Sis vyras, mielasis PetTai (a krei
piuosi tave, nes Moras ino, apie k pasakysiu),
vertas pagarbos ne tik savo autoritetu, bet ir pro

25
tingumu bei taurumu. Jis buvo vidutinio stoto,
nors ir senyvas, bet dar stiprus. Jo veidas kl
pagarb, o ne baim. Bendraudamas su kitais, jis
bdavo malonus, bet rimtas ir orus. Jam kartais
ueidavo noras pasirodyti perdaug rsiam su
praytojais, bet be alos jiems: tuo bdu tik no
rdavo suinoti, kiek kuris turi iradingumo ir
koki umoj. Kiekvieno drsumas, kuris buvo
tarsi gimtas ir jam paiam (tiktai be lumo), j
didiai diugindavo: tok mog jis pripaindavo
tinkamu tarnybinms pareigoms. Jo kalba bda
vo daili ir iraikinga. Jis buvo didelis teiss i
novas, pasiymjo nepalyginamu smojingumu,
nuostabia atmintimi. ias nepaprastas gimtas sa
vybes jis irutuliojo besimokydamas ir besilavin
damas.
Kol ten buvau, maiau, jog karalius visikai
tikdavo jo patarimais, o valstyb daugeli at
vej jais remdavosi. Beveik nuo paios jaunys
ts, tiesiog i mokyklos suolo, pateko jis rmus,
per visa ami turjo svarbi reikal ir, nuolatos
plakamas aiktingo likimo, tarp daugybs pavo
l sukaup didiul valstybin patyrim, kuris,
tuo bdu gytas, nelengvai pradingsta.
Laimingai susiklosius aplinkybms, vien die
n teko man sdti su juo u stalo; ten pat sd
to ir vienas pasaulietis, js statym inovas.
Nebeinau, kokios dingsties paskatintas, jis rado
prog isamiai girti tuos grietus statymus, ku
lio buvo tuo metu taikomi vagims: jis pasakojo,
knd j kartais po dvideimt pakardavo vienose

26
kartuvse. Jo odiais tariant, juo labiau steb
tina, kad tokia daugyb, lyg pikto likimo skati
nam, plikauja, nors tik vienam kitam pasiseka
pasprukti nuo mirties bausms.
Tada, sidrsins laisvai kalbti kardinolo aki
vaizdoje, pareikiau:
Nra ia ko stebtis! Toks vagi baudimas
ir neteisingas, ir valstybei naudos neduoda. Tokia
bausm perdaug iauri ir neatgrasina nuo vagys
i. I tikrj, paprasta vagyst nra toks didelis
nusikaltimas, kad u j reikt kirsti galv, o ant
ra vertus, nra ir tokios bausms, kuri atgrasint
nuo plim neturinius kito bdo pragyvenimui.
iuo atvilgiu ne tik js, bet ir gera dalis moni
iame pasaulyje, matyt, elgiasi, kaip blogi auk
ltojai, kurie mieliau mokinius plaka, negu mo
ko. I tikrj, vagiui yra skiriamos sunkios ir bai
sios kankyns, o daug geriau reikjo pasirpinti,
kad jis turt ioki toki itekli pragyvenimui,
kad niekam nebt tokios iaurios btinybs i
pradi vogti, o vliau ti.
iuo atvilgiu,atsak jisai, pakanka
mai pasirpinta; yra amat, yra emdirbyst:
mons gali palaikyti gyvyb, jeigu tik patys ne
simanys elgtis blogai.
Ne, tu taip neisisuksi,atsakiau a.Vi
s pirma nekalbkime apie tuos, kurie danai
grta namo suluointi karuose svetur ar pilieti
niuose, kaip kad buvo neseniai tarp js myje

27
prie Kornuelio, o ankstliau po mi Pranc
zijoje. U valstyb ar u karali netek snari,
nebegali dl luoumo imtis buvusi versl, o dl
amiaus nebestengia imokti nauj. Bet, sakau,
i neminkime, nes karai bna tam tikrais laiko
tarpiais. Pavelkime tai, kas atsitinka kiekvie
n dien. ,
Pirmiausia yra daugyb kilmingj: jie tary
tum tranai gyvena nieko neveikdami, maitinasi
kit trisu, didindami pajamas, savo dvar nuo
motojams lupa devynis kailius. Tik tok taupum
tepripasta itie mons, iaip ilaidus, kol tam
pa visiki elgetos. Dar reikia pridurti, kad iuos
aristokratus supa begalin dykinjani palydo
v minia, niekada nesimokiusi susirasti maisto.
Bet vos tik ponas mirta arba patys tarnai suser
ga, tuoju imetami laukan. eimininkai mieliau
maitina dyknus, kaip ligonius, o. danai miru
siojo pdinis nestengia ilaikyti tvo eimynos.
Todl ir badmiriauja jie smarkiai, jeigu tik ne
pradeda baisiai plikaut. K gi darys? Juk,
kai beklaidiodami nuplia drabuius ir netenka
sveikatos, tai ligot ir skarmaluot priimti nebeinalonja kilmingieji, nedrsta ir valstieiai. Pas
tarieji ino, kad mogus, velniai iaukltas dykystje ir smagumuose, su paga prie ono ir
skydu rankoje prato rkanu veidu ididiai iiti visus kaimynus ir, lygindamas su savimi, vi
sus niekinti, o netinka u skurd atlyginim ir
munk maist tarnauti varguoliams su kastuvu ir
kauptuku.

28
tai mano panekovas pareik:
Betgi mums ir reikia pirmiausia palaikyti
io luomo mones: juose, kaip auktesnio ir tau
resnio umojo monse, palyginus su amatinin
kais ir emdirbiais,jeigu tik kilt karas, ir sly
pi visa ms kariuomens jga ir stipryb.
Puiku,sakau a, tokiu paiu pagrindu
galtumei sakyti, kad karo dlei reikia remti ir
vagis, kuri, be abejo* niekada neatsikratysite,
kol tursite i rminink. Juk ir plikai gali
bti vikrs kariai, o i kitos puss kariai nra pa
tys didiausi suglebliai tarp plik. Taigi abu
ie verslai puikiai dera. Ties sakant, i yda, kad
ir paplitusi tarp js, nra bdinga tik jums: ji
bendra beveik visoms tautoms. Pranczij nioko
ja kitas dar baisesnis maras: visa alis net taikos
metu (jeigu tai galima pavadinti taika) apspista
ir apgulta samdini kari, pakviest tokiu paiu
sitikinimu, kokiu js ryots ia maitinti dyk
nus tarnus. itie imintingieji kvailiai nusprend,
jog valstybs gerov priklauso nuo to, ar yra vi
s laik pasiruousi, stipri ir gerai ginkluota gu
la daugiausia i veteran: jie, mat, nepasitiki nau
jokais. Todl itiem politikam karas reikalingas,
bent tuo tikslu, kad turt prityrusi kari, tu
rini u dyka smaugti mones, kad, kaip smo
jingai pasaks Salustijus27, per dykyst neimt
stingti j ranka ir dvasia.
Pranczija pati i savo bd patyr, kokia bai
si pratis laikyti itokias biaurybes, t pat
rodo ir romn, kartaginiei, sir ir daugelio ki

29
t taut pavyzdiai. i vis taut kariuomens
sugriov viena ar kita proga ne tik j valstyb,
bet sunaikino j laukus ir paius miestus. O kad
nra didels btinybs kareivius telkti, aiku i
to, kad net prancz kariai, kovose ugrdinti,
susidr su js naujokais, ne danai gali pasi
girti pergale. Plaiau apie tai nekalbsiu, kad ne
atrodyiau jums pataikaujs. Bet negalima many
ti, kad js miestieiai, amatininkai arba paprasti
ir iurkts emdirbiai labai bijosi t dykin
jani aristokrat palydov; gal tik dl kno su
djimo nepasiym jga ir drsumu arba kuri
narsum palaus neturtas. Todl nra jokio pa
vojaus, kad stiprs ir sveiki mons (juk aristokra
tai tik rinktinius teikiasi tvirkinti), dabar nykst
bedykindami, arba silpst beveik nuo mote
rik usimim, taps itiliais, jeigu tik bus pa
rengti gyvenimui, imok nauding amat, ugr
dinti vyrikais darbais. iaip ar taip, man atrodo,
valstybei nra naudinga, laukiant karo, kurio nie
kada nebus, jeigu tik nenorsite, laikyti didiul
toki moni mini: jie kenkia taikai, kuria rei
kia daug labiau sielotis, negu karu.
inoma, tai ne vienintel prieastis vogti. Yra
ir kita, mano nuomone, labiau jums bdinga.
Na, kokia gi? paklaus kardinolas.
Js avys28, sakau a, paprastai tokios
romios, patenkintos menkuiu maistu, dabar, sa
ko, pasidar tokios drios, tokios nesutramdomos,
kad ryja net mones, naikina ir niokoja laukus,
namus ir miestus. Mat, tose karalysts vietose,

30
kur surenkama plonesn ir todl brangesn vil
na, kilmingieji aristokratai ir net keletas abat,
vent moni, nesitenkina tomis metinmis paja
momis ir nuoimiais, kuriuos paprastai susirink
davo i dvar j protviai, jiems negana, kad
dyk ir prabang gyvenim gyvena, kad visuo
menei ne tik neduoda naudos, bet net kenkia; sa
vo dvaruose jie nepalieka ariam dirv, vis lau
k uleidia ganyklom, nuveria namus, sugriau
na miestus, palikdami tik ventyklas, kaip tvartus
avims. itie gerieji mons veria dykumom visas
gyvenvietes, kiekvien dirbamos ems pd, ta
rytum js krate maai bt ems prarandama
vri uvarams ir vrynams. Nuo to laiko kai
vienas rijnas, nepasotinamas ir baisus tvyns
maras, panaikino eias, aptvr kelet tkstani
marg viena tvora, metami laukan kai kurie nuo
mininkai, klasta ar prievarta atimamas net j pa
i turtas, arba, varginami ir skriaudiami, turi j
parduoti. Todl kraustosi kitur nelaimingieji: vy
rai ir moterys, ved ir itekjusios, naliai ir na
ls, tvai su maais vaikais ir gausia, bet netur
tinga eimyna, nes ems darbas reikalauja daug
rank. Jie kraustosi, sakau, nuo gerai inom ir
prast idini ir neino, kur dtis. Visus pigios
verts rakandus, jeigu tik gali susilaukti pirk
jo, parduoda pusdykiai, i reikalo juos ikiti. O
kai beklaidiodami greitai ieikvoja t turt, tai
kas gi jiems belieka, turi vogti ir pelnytai patek
ti kartuves arba klajoti ir elgetauti. Bet ir tada
jie, kaip valkatos, kiami kaljim u dyk

31
f

slampinjim, niekas j nesamdo, nors jie ir

kariausiai silosi. Be to, priprat dirbti ems
darb, jie neturi ko veikti ten, kur nieko nesjama. Mat, utenka vieno avi ar raguoi pie
mens, kad nuganyt t em, kuriai dirbti ir ap
sti reikt daugybs rank.
Tuo bdu daugelyje viet didiai pabrango
grdai. Be to, vilnos kaina tiek pakilo, kad jos
nebeperka vargingesnieji mons, kurie papras
tai i jos taisosi drabuius; todl daugyb j me
ta darb ir ima dykinti. Padaugjus ganykl,
baisyb avi inaikino maras, tarytum dievas,
kerydamas u savinink godum, bt uleids
avi bandas maru, nors teisingiau bt buv ita
pratim bausti savininkus. Taiau, jeigu ir ka
in kaip didt avi skaiius, kaina u viln n
kiek nesumas, nes j pardavim, jeigu ir ne
galima pavadinti monopolija, kadangi ne vienas
mogus jas pardavinja, tai galima vadinti oligo
polya29. Mat, viskas pateko nedaugelio moni
rankas, rankas turtuoliams, kuri niekas never
ia parduoti anksiau, negu jie simanys, o sima
nys jie ne anksiau, kaip gals parduoti u kiek
nors. Dl tos prieasties brangsta ir kiti gyvuliai,
ir net labiau, nes, sugriovus dvarus ir sumainus
emdirbyst, nebra moni, kurie rpintsi gy
vuli prieaugliu. Tie turtuoliai nebeaugina nei
riuk, nei veriuk, bet, kitur j pigiai nusipir
k, atgano savo ganyklose ir vl brangiai par
duoda. Ir, kaip manau, niekas nemato ios blogy
bs. Iki iol tie mons kelia gyvuli kain, tik

32
ten, kur parduoda. Taiau kai jie ims veti gyvu
lius i pirkimo vietos, dar nespjusius apsiriuoti
ar apsiveriuoti, tai ir ten pamau ims j mati
ir ia bus didelis j trkumas.
Tuo bdu tai, dl ko ita js sala atrod ypa
tingai laiminga, nedaugelio moni nelemtasis
godumas pavert pratimi. Dl duonos brangu
mo kiekvienas stengiasi atleisti kuo daugiau ei
mynyki, kurie, savaime aiku, eina elgetauti
arba kur lengviau galima pakurstyti taurias
irdis plikauti.
O k sakyti, jeigu prie ito vargingo skurdo
ir nepritekli prisideda dar besaik prabanga. Juk
ir aristokrat tarnai ir amatininkai, ir net patys
kaimieiai, vienu odiu, visi luomai mgsta puo
nius drabuius, visi didiausi smaguriai. Argi ne
siunia savo gerbj plikauti, ikrat j pini
gines, visos tos smukls, landyns, kekynai ir
kitokie vieieji namai, kaip vynins, alins ir pa
galiau visi tie nelemtieji aidimai kauliukai,
kortos, kratiklis30, dideli ir mai sviediniai, diskas.
Ivykite iuos pratingus aus, nutarkite,
kad, sugriov dvarus ir kaimus, patys juos atsta
tyt arba uleist norintiems atstatyti ir statyti.
Neduokite turtuoliams visko supirkinti, neleis
kite jiems turti tarytum kokios monopolijos. Ma
iau maitinkite dykn, atgaivinkite ems dar
b, vl imkite doroti viln, tas darbas tebnie gar
bingas, tegu j dirba dykinjanti minia arba
vagys dl neturto, arba tie, kurie dabar yra val
katos ar dyknai tarnai, abiem atvejais busimieji

33
vagys. Jeigu nepasigydysite i it bd, veltui
didiuosits baudianiu u vagystes teisingumu,
tik atrodaniu graiu, o i tikro neteisingu. Js
puikiai aukljate mones, nuo pat maens paleng
va juos tvirkinate, o pripastate vertus bausms
tik tada, kai jie jau suaug, pridaro toki pikty
bi, kuri galima buvo laukti nuo paios vaikys
ts. Taigi sakykite, js nieko kito neveikiate, kaip
tik patys darote vagis ir patys baudiate?
Man taip bedstant, mintasis teiss inovas
pasiruo atsakyti. Jis ryosi griebtis prastinio
kalbos bdo, kada stropiau kartojami prieininko
rodymai, negu atsakoma juos, vadinas, dau
giausia lovs laukiama i geros atminties.
inoma, tar jisai,puikiai pasakei.
Bet lengva suvokti, kad esi svetimalis, galjs
veikiau t apie tuos dalykus igirsti, negu k
tiksliai suinoti; tai keliais odiais rodysiu. Pir
miausia i eils iskaiiuosiu tavo rodymus: po
to paaikinsiu, kur suklydai, neinodamas ms
padties; pagaliau sugriausiu ir paneigsiu visus
tavo tvirtinimus. Taigi, kaip adjau, pradsiu
nuo pirmojo, nes tu, kaip man pasirod, keturiais
atvejais...
Nutilk! nutrauk kardinolas. Jeigu taip
pradedi, vadinas, ketini atsakyti ne keliais o
diais. Todl atleisime tave iuo metu nuo ito
varginanio atsakymo, palikdami t pareig ki
tam susitikimui; noriau, kad jis bt rytoj, jei
gu tik kas nesutrukdys nei tau, nei Rafaeliui. O
dabar, gerasis Rafaeli, mielai pasiklausyiau, ko

34
dl, tavo nuomone, nereikt bausti u vagyst
aukiausia bausme, ir koki kit bausm, nau
dingesn visuomenei, u tai pats skirtumei. Juk
ir tu pats vagysts nepakenti. O jeigu dabar mo
ns, net nepaisydami mirties, veriasi vogti, tai,
paliekant gyvyb, kokia jga, kokia baim galt
atgrasinti piktadarius: juk bausms suvelninim
jie, galimas daiktas, isiaikins kaip skatinim ir
kvietim piktadaryst?
Man atrodo, maloningasis tve,atsakiau
a,neteisinga atimti mogui gyvyb u atimtus
pinigus. Manau, kad mogaus gyvyb negali bti
lyginama su visais pasaulio turtais. O jeigu sako,
kad ita bausm yra atlyginimas u teisingumo
paniekinim, u statym sulauym, o ne u pi
nigus, tai kodl visai pagrstai nepavadinus to
aukiausio teisingumo aukiausiu neteisingu
mu? Negalima pritarti ir Manlijaus31 sakymams,
liepiantiems u menkiausi neklusnum traukti
kalavij, ir stoik32 tvirtinimams, kad vis moni
nusikaltimai es tiek lygs, jog nes skirtumo, ar
kas umu mog, ar pagrobs i jo skatik; o i
tikrj, jeigu sprstume teisingai, tarp t nusikal
tim nra nei panaumo, nei artimumo. Dievas
udraud bet k udyti, o mes taip lengvai udo
me u keleto skatik pamim. O jeigu kas ims
aikinti, kad dievas lieps neudyti visais atve
jais, iskyrus tuos, kada moni statymas leidia
udyti, tai kas gi kliudo monms susitarti, jog
leistinas ir itvirkavimas, svetimavimas ir priesai
k lauymas? Dievas atm teis nutraukti gyvy

35
b ne tik kitam, bet ir sau paiam,tai nejaugi
mons gali susitarti udyti vienas kit tam tikro
mis teismo nustatytomis slygomis ir nejaugi tas
susitarimas turi turti toki gali, kad jo vykdy
tojai gali nepaisyti pirmojo paliepimo ir be dievo
nurodymo naikinti tuos, kuriuos paliep udyti
moni sprendimas? Argi anas dievo paliepimas
galios tiek, kiek jam leis moni teiss? Gal gale
mons panaiai gali nutarti visuose reikaluose,
kiek dera paisyti dievo nurodym. Pagaliau Mo
zs statymas, nors negailestingas ir rstus (jis<bu
vo ileistas prie vergus ir atkaklius vergus), bau
d u vagyst pinigine bauda, o ne mirtimi. Ne
manykime, jog naujame gailestingumo statyme,
kur dievas sako, kaip tvas savo vaikams, yra
suteikta mums didesn laisv siautti vienam
prie kit.
tai tos prieastys, dl kuri, manau, mirties
bausm neleistina. O kaip paika ir net pavojinga
valstybei vienodai bausti vag ir mogud, ma
nau, yra inoma kiekvienam. Jeigu plikas ma
tys jog u vagyst gresia n kiek nemaesnis pa
vojus, kaip ir sugautam mogudiui, tai viena
ita mintis paskatins j nuudyti t, kur kitomis
aplinkybmis jis bt tik apipls. I tikrj su
iuptam mogudiui negresia didesnis pavojus;
nuuds jis bus net saugesnis; sunaikins nusikal
timo liudytoj, turs didesn vilt pasislpti. Tuo
bildu, besistengdami per daug gsdinti vagis, juos
skatiname udyti gerus mones.
Atsakyti tolesn klausim, kokia bausm ga-

36
Ii bti tinkamesn, mano nuomone, yra kiek leng
viau, negu klausim, kokia bausm gafr bti dar
blogesn. Kodl turtume abejoti, kad geriausia
bausm u piktadarystes yra ta, kuri, kaip ino
me, kadaise taip ilgj taik romnai, labai prityr
valstybs tvarkytojai/ Jie didiausius nusikalt
lius pasmerkdavo darbams akmen skaldyklose ir
kasyklose, vis laik sukaustytus grandinmis.
Taiau iuo atvilgiu nerandu n vienoje tau^toje geresns tvarkos, kaip toji, kuri pastebjau
ir sidmjau, bekeliaudamas po Persij, vadina
muosiuose polilerituose33, nemaoje ir protingai
besitvarkanioje tautoje. Neminint duokls, ku
ri polileritai moka kasmet pers karaliui, kitais
atvilgiais jie laisvi ir turi savus {statymus. Gy
vendami toli nuo jros ir beveik i vis pusi ap
supti kaln, jie tenkinasi neskurdios savo alies
vaisiais, patys nedanai lanko kitus ir kit ne
danai lankomi. Pagal senovin genties paprot jie
nesistengia plsti savo rib, kurias nuo pikt pa
siksinim lengvai gina tiek kalnai, tiek ir duok
l galingajam valdovui. Laisvi nuo karins prie
vols, jie gyvena neprabangiai, bet gerai; jie vei
kiau laimingi, negu turtingi ar pagarsj. Net j
vardas, manau, tr inomas tik artimiausiems kai
mynams.
Taigi polilerituose nutverti vagys grina pa
vogtuosius daiktus savininkui, o ne valdovui, kaip
kad daroma kitose vietose: ios tautos manymu,
valdovas pavogt daikt turs tiek pat teisi,
kiek pats vagis. Jei daiktas dingsta, tai vert at-

37
lyginama i vagi turto, visa kita atitenka j
monoms ir vaikams, o patys vagys pasmerkiami
darbams. Ir jeigu vagyst buvo vykdyta be iau
rumo, tai grobik jie neudaro kaljim, nesu
kausto grandinmis: vagys laisvi ir be joki kli
i dirba vieus darbus. Jeigu nusikaltliai ven
gia darbo arba dirba nerangiai, tada juos ne tiek
grandinmis tramdo, kiek skatina muimu. Stro
piai dirbani niekas neeidinja; tik nakt po
vardinio patikrinimo jie udaromi kameras; Bg
nuolatinio darbo j gyvenime nra joki nesma
gum. Maitinami neskurdiai, dirb valstybei gau
na ir maist i valstybs, kitais atvejais i kitur.
Kartais ilaidos jiems ilaikyti surenkamos i
malda; nors tas altinis ir netikras, bet i ia su
renkama daugiau pajam, negu i kitur. Kitose
vietose tiems reikalams yra skiriamos visuomeni
ns los. Kai kur iam tikslui yra renkamas pa
galvs mokestis. Pagaliau kai kuriose vietose nu
sikaltliai nedirba joki viej darb, bet kam
irlkia samdini, tas turguje u tam tikr atlygi
nim nusisamdo padien darbinink pigiau, negu
kml M
aindyt laisv mog. Be to, verg u tinginyMtj leidiama plakti ryktmis.
Ino hdilu itie mons niekada nebna be dar
in Ii bo udarbio, savo ilaikymui kiekvienas kas
dien ft| lq Jdoda valstybs id. Visi vilki vie
nos, him IlkroH spalvos drabuiais, plauk jiems
neskubi, bot apkerpa vir aus, i kuri vien
iek tiek (plauna34. Draugai gali duoti kiekvienam
maisto, gorimo Ir reikiamos spalvos drabui, bet

38

u pinig davim baudiamas ir kas duoda ir kas

ima. Nemaiau pavojinga laisvajam mogui imti
bet kokia proga pinig i nuteistojo, taip pat
draudiama vergams (taip jie vadina nuteistuo
sius) liesti ginklus. Kiekviena sritis paymi savo
vergus tam tikru enklu,* kur numesti krimina
las, kaip ir pasirodyti u savo rib arba kalbtis
su kitos srities vergu. Ruoimasis bgti nemenkesnis nusikaltimas, kaip ir pats pabgimas.
Tokio sumanymo bendrininkui bausm: ver
gui mirtis, o laisvajam vergov. Skundjui
skiriamas atlyginimas: laisvajam pinig, ver
gui laisv, abiem malon, jie nebaudiami
u bendrininkavim, tuo bdu, vykds blog su
manym, nesijauia saugiau, kaip tas, kas gailisi
tai padars.
Tokie statymai ir tokia tvarka dl vagysi,
kaip esu minjs. Visikai aiku, kokie jie yra
moniki ir patogs. Toks pyktis naikina tik ydas,
o mons lieka gyvi, ir su jais elgiamasi taip, kad
jie turi pasidaryti geri ir per likus gyvenim ati
taisyti anksiau padarytas alas.
Toliau, nra ko baimintis, kad jie grt prie
senj paproi. Todl ir keliautojai jauiasi sau
giausiai, kai j vedliais bna vergai, ne kart kei
iami kiekvienoje srityje. Apiplti jie negali: j
rankos neginkluotos, pinigai tiktai iduot nusi
kaltim; jei bus sugautas, bausms neivengs,
nra vilties kur nors pasprukti. Kaip likt nepa
stebtas ir kur galt pabgti mogus, drabuiais
visai nepanaus kitus? Gal tik nuogas kur pa

39
sprukt? Bet ir tuo atveju j iduot piauta ausis.
Gali bt pavojus, kad jie nesudaryt suokalbio

prie valstyb. Tarytum kokia sritis gali puoselti

toki vilt, nepabandiusi prikalbinti daugelio sri
i verg. Juk vergai ne tik negali sudaryti suo
kalbio, bet jiems negalima net susitikti, pasikal
bti ir sveikintis. Argi galima manyti, kad jie
patiks savo biiuliams tok sumanym, inodami,
jog j nutylti pavojinga, o iduoti labai naudin
ga. Antra vertus, n vienas vergas nepraranda
vilties, kad, bdamas klusnus, kantrus ir rodyda
mas tikr nor pasitaisyti, gali atgauti laisv. Ir
i tikrj taip bna: kiekvienais metais paleidia
ma keletas verg u kantryb.
tai k pasakiau ir pridriau: man rodosi, n
ra prieasties, dl ko itokios priemons negal
t bti taikomos Anglijoje; jos duot net daugiau
naudos, negu tasai teisingumas, taip nepaprastai
Igirtas mintojo teiss inovo. Tas teiss inovas
atsaks:
Nieko panaaus niekada negalima vesti
Anglijoje, neutraukus valstybei didiausio pavo
jaus.
Taip sakydamas, jis pajudino galv, ikreip
su panieka lpas ir nutilo. O visi ten buv pri
tar jo nuomonei. Tada kardinolas pasak:
Nelengva atspti, ar pasisekt toks daly
kas ar ne, nepadarius joki bandym. Bet, jeigu,
paskelbus mirties nuosprend, valdovas liept ati
dti bausms vykdym, tai galima bt taikyti ir
polllerit bd, panaikinus priglobsio35 privile

40
gijas; ir, jeigu tas bdas pasirodyt naudingas,
bt tikslinga j vesti; prieingu atveju, vykdyti
mirties nuosprend anksiau pasmerktiesiems bus
taip pat naudinga ir teisinga valstybei, kaip ir
anksiau vykdytas nuosprendis; ir dl to nebus
jokio pavojaus. Be to, man regis, taip pat galima
elgtis ir su valkatomis, prie kuriuos kad ir dau
gyb statym ileid, nieko nepasiekm.
Kai tik kardinolas tai pasak, visi vienas per
kit m girti jo mint, kuri, mano pasakyt,
buvo atmet; labiausiai buvo giriami jo odiai
apie valkatas, nes tai buvo jo paties pridta.
Neinau, gal geriau nutylti, kas atsitiko v
liau, nes tai buvo juokinga. Taiau papasakosiu,
nes tai nebuvo kokia blogyb ir siejasi su iuo
dalyku.
Atsitiktinai greta stovjo vienas palainas,
kuris, matyti, nordamas apsimesti kvailiuku, taip
vaidino, kad buvo beveik tikras kvailys. Smojai,
kuriais stengsi kelti juok, buvo tokie lkti, kad
visi juoksi labiau i jo, negu i jo odi. Bet
kartais pasitaikydavo jam kai k ir visai nekvai
lai pasakyti, nes teisingas yra prieodis: ,,Danai
lodamas, iloi kada nors!" Mat, vienas svetys
pasak, kad a savo kalboje nurods priemon
prie vagis, kardinolas pagalvojs apie valkatas,
o dabar valstybei belieka tiktai pasirpinti tais,
kuriuos skurd stm liga arba senatv ir pa
dar bejgius darb dirbti ir sau duon pelnyti.
Tada palainas tar:
Leisk man, ir a visk sutvarkysiu. Labai

41
noriu, kad mano akys nematyt t moni, taip
baisiai jie man kyrjo, danai kaulydami pnig aimanomis ir verksmais, bet jie niekad nega
ldavo taip igiedoti, kad i mans itraukt
monet. Juk visada bdavo viena i dviej: arba
nenordavau arba net negaldavau duoti, nes nie
ko neturdavau. Dabar jie atjo prot: pamat
mane einant pro al, veltui nevargsta, tyldami
praleidia: nieko nebesitiki i mans, tarsi biau
kunigas. Tai a ir silau pagal ileist statym
visus iuos elgetas iskirstyti ir isklaidyti po be
nediktin vienuolynus, padaryti juos vienuoliais
pasaulieiais, o moteris vienuolmis.
Kardinolas nusiypsojo ir pritar tam pasily
mui tarsi juokais, o kiti net rimtai.
Bet kalba apie kunigus ir vienuolius tiek pra
linksmino vien brol teolog, kad jis ir pats m
juokauti, nors buvo mogus imtas, net rstus.
Bet ir taip,pareik jis, neatsikratysi
elget, jeigu nepasirpinsi mumis, broliais vie
nuoliais.
Tuo jau pasirpinta,atsak palainas.
Juk kardinolas puikiai pagalvojo apie jus, nuta
rs sulaikyti ir darbu auklti valkatas, nes js ir
esate didiausi valkatos.
Igird iuos odius, jie pavelg { kardinol
ir, pamat, kad jis neneigia to, visi, be vienuolio,
mielai jo nusitvr. O brolis vienuolis (visai ne
sistebiu), aplietas tokia rgtimi, tiek supyko ir
tiek uvir, kad nebegaljo susilaikyti nesikeiks:
savo prieinink ivadino nenaudliu, kit nie-

42
kintoju, apkalbtoju ir praties snumi, skelb
damas baisius grasinimus i ventojo rato. Tada
juokdarys rimtai vaidino savo vaidmen ir pasi
auto kaip namie.
Nepyk, gerasis brolau!jis atsak Ra
te juk pasakyta: Savo kantrumu js laimsite
savo sielas."36
Vienuolis taip atsak (kartoju jo odius):
Nepykstu, pakaruokli, arba bent nenuside
du. Juk ir psalmininkas sako: Pykite, bet nenusidkite".37
velniai kardinolo skatinamas valdyti savo
aistras, vienuolis tar:
A, valdove, kalbu, kaip ir turim kalbti,
i gerojo kario. Juk ir ventieji vyrai rod ge
rj kart, todl ir pasakyta: kartis tavo namo
sud mane!" Ir banyiose gieda: Kas paiepia
Eliziej, kai ventyklon jisai jo"38; tie plikio
kart pajuto, kaip, tur bt, pajus ir tasai paai
pa, juokdarys, storievis.
Tu,atsak kardinolas, gal taip darai
geriausi nor turdamas, bet pasielgsi, mano
ntiomone, dievobaimingiau arba bent imintin
giau, jeigu nepradsi juoking grumtyni su
kvailu ir juokingu mogum.
Ne, valdove, atsak tasai,a nepasielg
iau imintingiau. Juk Saliamonas, imini i
minius, sako: Atsakyk kvailiui pagal jo kvailu
m", kaip a dabar darau ir rodau jam duob,
kuri kris, jeigu nepasisaugos. Mat, jeigu dau
gelis, kurie aipsi i Eliziejaus, kuris buvo tiktai

43
vienas plikis, pajuto plikio kart, tai kok kar
t pajus vienas paaipnas i daugybs broli,
tarp kuri yra baisyb pliki? Be to, turim ir po
pieiaus bul, pagal kuri ekskomunikuojami vi
si, kurie aiposi i ms.
Kardinolas, pamats, kad toms kalboms nebus
galo, linkteljs galv, isiunt palain, skmin
gai nukreip kalb kitur, lukteljs pakilo i u
stalo ir m tvarkyti savo valdini reikalus, o
mus atleido. tai, mielasis Morai, kokia ilga kal
ba tave prikankinau; man bt buvusi didi gda
taip ilgai pasakoti, bet tu ir kartai to norjai, ir,
atrod, klausei taip, tarsi nenortum nieko i to
pasakojimo praleisti. Bet a turjau visa tai, kad
ir daug glausiau, papasakoti, nes tie mons, ku
rie atmet mano skelbiamas mintis, vl jas gyn
igird kardinol j neniekinant. Jie tiek patai
kavo kardinolui, kad net prim palaino isi
galvojimus, kuri kardinolas neatmet, kaip juo
k, ir palaik juos beveik rimtais. I to galtum
sprsti, koki vert rminink akyse tursiu a
ir mano patarimai.
Be abejo,atsakiau, mielasis Rafaeli, su
teikei man didiausi malonum: tokia protinga
ir grai buvo tavo kalba. Man pasirod, jog, tau
kalbant, a ne tik atsidriau tvynje, bet pasiju
tau vaikas, maloniai prisimins t kardinol, kurio
rmuose maas buvau aukljamas. Mielasis Ra
faeli, nors apskritai tu esi man labai brangus, bet
negali patikti, kiek pasidarei brangesnis tik dl
t<>, kad paminjai t vyr. Taiau ligi iol nieku

44
bdu nestengiu pakeisti savo nuomons: galvoju,
kad, pasirys nesialinti i valdov rm, savo
patarimais gali daug naudos visuomenei suteikti.
Todl, kaip garbingas vyras, pirmiausia ir turi
atlikti it pareig. Juk ir tavasis Platonas siti
kins, jog valstybs bus laimingos, jeigu filosofai
bus valdovais arba karaliai taps filosofais; bet
kaip toli bus ta laim, jeigu filosofai nemalons
savo patarim silyti karaliams?"Ne, jie nra
tiek nedkingi, kad to mielai nedaryt, pasak
jis. Atvirkiai, daugelis jau ir atliko t savo
pareig, ileid knyg, tik tegu valdovai malonja
paklausyti j ger patarim. Be abejons, Plato
nas puikiai numat, kad, jeigu karaliai patys ne
taps filosofais, tai jie, i pat maens usikrt ir
persisunk klaidingomis nuomonmis, niekada
nepaklausys filosof patarim: visa jis pats paty
r Dionisijo39 rmuose.
Jeigu prie kokio karaliaus rm pasilyiau
ger sumanym ir pabandyiau i j irauti pra
tingas pikto sklas, tai, kaip manai, argi mans
neitremt ir ar neimt i mans tyiotis? Na,
sakykime, a gyvenu prancz karaliaus rmuose,
esu jo tarybos narys, ir tai slapiausiame pasi
tarime, pirmininkaujant paiam karaliui, pai
protingj vyr ratelyje labai kartai svarstomas
klausimas, kokiomis priemonmis ir gudrybmis
karalius gali ilaikyti Milan40, vl pasiimti t
bglj Neapol41, vliau nusiaubti venecijieius42
ir vis Italij43 pavergti, o po to paimti savo
valdi Flandrij, Brabant44, gal gale, vis Bur

45
gundij, be to, kitas tautas, kuri karalystes jis
jau seniai mintimis buvo upuols. ia vienas pa
tarjas silo sudaryti su venecijieiais sjung,
galiojani tiek laiko, kiek bus patogu karaliui,
praneti venecijieiams sumanym, net palikti
jiems tam tikr grobio dal, kuri atsiimt kara
lius, skmingai visk ubaigs. Kitas pataria sam
dyti germanus45, treias aikina, kad reiki si
teikti pinigais veicarams, ketvirtas skelbia, kad
auksu, tarsi auka, reiki numalinti jo didenybs
imperatoriaus46 rstyb, o penktajam atrodo, jog
reiki tvarkyti reikalus su Aragon karalium ir
tarsi taikos laid atiduoti ne pranczik Navaros karalyst, dar kitas silo susigiminiavimo
viltimi painioti Kastilijos47 valdov ir u pini
gus patraukti savo pus kelet jo kilmingj
rminink. Tada ikyla svarbiausias mazgas, k
reikia nutarti dl Anglijos, kad, iaip ar taip, rei
ki su ja dertis dl taikos ir stipriausiais saitais
sutvirtinti visada nestipri sjung; reiki anglus
vadinti draugais, o irti kaip nedraugus. Todl
reiki laikyti kotus pasiruousius, stovinius lyg
sargyboje, stebinius kiekvien prog, kad, ang
lams tik pajudjus, galima bti paleisti prie juos
kotus. Todl reiki slaptai (atvirai daryti nelei
dia sutartys) remti kok nors kilmingj tremti
n, kuris tvirtina, kad ita karalyst turi jam pri
klausyti, ir tokiu bdu, tarsi kokia rankena
suturti pranczams tartin valdov. Taigi, sa
kau, jei tokioj temptoj padty, kada tiek daug
ymi vyr, vienas per kit silo savo karinius

46
planus, staiga a, menkas mogelis, atsistoiau ir
paliepiau pasukti bures, patariau palikti Italij
ir sakyiau, kad reikia sdti namie, kad viena
prancz karalyst per didel, kad vienas mogus
gerai galt j tvarkyti, ir karalius tegu negal
voja apie kit emi prijungim, kaip manote,
k jie pagalvot apie mane? Tada galiau pasi
lyti achoriei48 nutarimus, tautos, gyvenanios
pietryius nuo utopiei salos. Mat, itie achorieiai kitados kariavo kar, nordami savo karaliui
gyti kit karalyst, kuri, kaip jis tvirtino, tur
js paveldti dl senos giminysts.
Um pagaliau karalyst, achorieiai i karto
pamat, kad j ilaikyti ne maesnis vargas, kaip
ir sigyti: naujieji valdiniai buvo vis laik nepa
tenkinti achorieiais, maitavo ar buvo kit puo
lami, todl achorieiai turjo vis laik kariauti
arba u juos, arba prie juos ir negaljo paleisti
kariuomens; tuo tarpu patys achorieiai buvo
pliami, j pinigai plauk usien, liejo jie krau
j dl menkos ir svetimos lovs, taika nesidar
tvirtesn, karas sugadino dorus paproius kara
lystje, pilieius pagavo aistra plikauti; per u
dynes pasidar jie dar lesni; i statym pra
dta tyiotis, o karalius, sutelks dmes dvi
karalystes, negaljo rpintis nei viena, nei kita.
Kai pamat achorieiai, jog j baisiems vargams
nebus galo, susirink pasitarim, labai manda
giai pasil karaliui pasirinkti katr vien kara
lyst, nes abiem valdyti neuteksi galios; j es
per daug, kad juos galt valdyti pusinis karalius,

47
juk niekas nesutiksis, kad net mul varovas bt
bendras su kitu savininku. Tuo bdu, is gerasis
valdovas buvo priverstas uleisti naujj kara
lyst vienam savo draugui, kuris gana greitai
buvo ivytas, o pats tenkinosi senja.
Jeigu parodyiau karaliui, kad visos ios ka
rins umaios, kurios dl jo kalts kelia smy
tokioj daugybj taut, itutins jo id, nualins
pilieius, o per atsitiktinum gali nieku baigtis, ir
jeigu pasilyiau rpintis i protvi paveldta
karalyste, puoti j, kiek galint, kad ji klestt
ir ydt, mylti savo valdinius ir bti j myli
mam, su jais vien gyvenim gyventi, juos vel
niai valdyti ir duoti ramyb kitoms valstybms,
nes jam tekusi karalyst yra pakankamai dide
lkaip manai, mielasis Morai, kaip nusiteiks
jis klausyt itokios kalbos?
inoma, nelabai palankiai, atsakiau a.
Na, eikime toliau,kalbjo jis. Sakyki
me, kad karaliaus patarjai su valdovu svarsto ir
galvoja, kokiom priemonm praturtinti id. Vie
nas pataria padidinti monetos vert, kada reiks
pinig mokti, ir vl sumainti jos vert emiau
normos, kai reiks kaupti kapital tuo bdu
bus galima didel sum umokti mau kiekiu
pinig ir u ma sum sukaupti didel. Kitas
tikinja, jog karalius turs apsimesti, kad ren
giasi kariauti ir ta dingstim rinkti pinigus, o pas
kui tinkamu metu ikilmingai sudaryti taik su
ventomis apeigomis ir paprastiems moneliams
sudaryti spd, jog maloningasis valdovas, gail

48
damasis moni, nenorjs pralieti j kraujo. Tre
ias kala karaliui galv kain kokius senus, kan
di apgrautus statymus, per ilg laik netai
komus ir dl to pasenusius; kadangi niekas
neatsimena, kad jie buvo ileisti, tai visi juos yra
sulau ir dl to tur mokti baud: i to paja
mos bsianios" gausesns ir garbingesns, negu
i kur kitur, nes joms bus udta teisingumo
kauk. Ketvirtas silo udrausti daug k, grasi
nant didelmis baudomis, ypa kas nenaudinga
monms, o paskui surinktus pinigus pasidalinti
su tais, kuriems kenkia tas draudimas. Tuo bdu
galima susilaukti ir moni prielankumo, ir
gauti dvejop naud: i vienos puss, nubaudia
mi kaip tik tie, kuriuos pelno trokimas trauk
iuos tinklus, o i kitos kitiems parduodamos
privilegijos tuo brangiau, kuo tauresnis buvo val
dovas, kuris labai sunkiai dovanoja atskiram
asmeniui k nors, kas bt skriauda tautai, dova
noja, bet u didel kain. Penktasis tikinja pa
traukti savo pus teisjus, kurie, sprsdami bet
koki byl, turt prie akis karaliaus teises; be
to, juos reiki kviesti rmus ir skatinti, kad
reikalus aptart karaliaus akivaizdoje; tada n
viena karaliaus byla nebus tiek akivaizdiai tei
singa, kad kas nors i teisj arba trokdamas
prietarauti, arba gdydamasis pasakyti t pat,
arba nordamas sigyti valdovo prielankum,
nesurast kokio plyio, pro kur galt prasibrau
ti apgaul; tuo bdu, kai teisj nuomons skirtin
gos, imama svarstyti labai aiki byla ir kyla gin

49
as, kur tiesa ir kur netiesa; o tada karaliui proga
aikinti statymus, kaip jam naudinga. Kiti prisi
deda prie tos nuomons arba i gdos, arba i
baims; ir taip drsiai i teismo tribnos skelbia
mas sprendimas. Juk u valdov balsuoti dingstis
visada atsiras: utenka, kad jo pusj bt arba
teisingumas, arba statym odiai, arba supai
niota rato prasm, arba tai, kas dievobaimin
giems teisjams yra aukiau u visus statymus,
neginijama valdovo pirmenyb. Visi pripasta
Kraso49 odius, jog niekad nebna per daug
aukso valdovui, laikaniam kariuomen; be to
karalius, kad if kaip nordamas, negali niekada
pasielgti neteisingai; nes viskas, kas yra piliei,
jam priklauso, netgi patys mons; o kiekvienas
mogus turi tik tiek, kiek i jo neatm karaliaus
malon. Be to, karaliui labai svarbu, kad tos nuo
savybs bt kuo maiau, mat, karaliaus valdios
ramstis yra rpinimasis, kad mons neilept
nuo turt ir laisvs, nes turtingi ir laisvi pilieiai
nelabai pakenia grietus ir neteisingus sakymus,
o skurdas ir nepriteklius atbukina dvasi, imoko
kantrybs ir i prislgtj atima kiln nor mai
tauti. Ir vl atsistojs pradsiu rodinti, kad visi
ie patarimai karaliui yra ir negarbingi, ir pra
tingi, nes ne tik jo garb, bet ir saugumas yra
veikiau tautos turtuose, negu jo paties ide. Po
to parodysiu, kad jie renka karali sau, o ne ka
raliui, vadinas, tam, kad per jo tris ir pastangas
jie gyvent be varg ir nebt skriaudiami, taigi
valdovui labiau dera rpintis, kad gera bt jo

50
tautai, o ne jam paiam; visai tokia pat piemens
pareiga rpintis, kad avys bt soios, o ne jis
pats. O jei patarjai mano, kad moni skurdas
taikos laidas, tai jie i esms didiai klysta. I
tikrj, kurgi igirsi daugiau vaid, jei ne tarp
elget? Kas stipriau trokta perversmo, jei ne tas,
kuriam nepatinka esamas gyvenimas? Pagaliau,
kam ueis lesnis noras kelti smy, tikintis
naudos, jei ne tam, kuris nebeturi ko prarasti?
Todl jeigu koks karalius bus tiek paniekintas ar
nekeniamas, jog tik eidimais, plimu, konfis
kacijomis ir skurdu privers valdinius paklusti, tai
be abejo, geriau jam bus visai Karalysts atsisa
kyti, negu j turti priemonmis, kuriomis, kad
ir isaugojs valdovo vard, praranda savo didy
b. Valdyti elgetas, o ne turtingus ir laimingus
mones juk menka karalika didyb. Kaip tik
itai turjo galvoje tikrai didelio ir tauraus proto
vyras Fabricijus50, atsakydamas, jog jis labiau
nors turtingus valdyti, negu pats turtingas bti.
Ir be abejo, jei kas sksta diaugsmuose ir pra
bangoje, o tuo tarpu kiti aplinkui dejuoja ir rau
da, toks veikiau yra ne karalysts, o kaljimo
saugotojas. Pagaliau, kaip visikas nemoka pa
sirodo gydytojas, kuris lig gydo tik liga, taip ir
tas, kuris nemoka piliei gyvenimo taisyti kitu
keliu, kaip tik atimdamas i j grybes, toks
turi prisipainti, jog jis nemoka valdyti laisv
moni. Toks veikiau turi atsisakyti arba savo
tingjimo, arba ididumo. Beveik visada per itas
ydas galima usitraukti arba moni paniek, arba

51
neapykant. Valdovas turi gyventi niekam ne
kenkdamas i savo l, derinti ilaidas su paja
momis, paaboti piktadarystes, teisingu piliei
mokymu veikiau ubgti piktiems darbams u
aki, negu leisti jiems isikeroti, kad paskui rei
kt u tai bausti. Nereikia atnaujinti paproi
atmainyt statym, ypa toki, kurie jau prie
kiek laiko paseno ir niekada nebuvo pageidauja
mi. Niekada u pabaud nedera imti daikto, kurio
joks teisjas neleist paimti n vienam asmeniui,
kaip neteisingai ir klastingai gyto turto. Pagaliau
ia galiau pasilyti netoli nuo Utopijos gyve
nani makarieii51 statym. J karalius t pa
i dien, kuri sda sost, po ikilming auko
jimo apeig prisiekia niekada neturti vienu metu
ide daugiau kaip tkstant svar aukso arba si
dabro, prilygstanio verte auksui. Sako, jog t
statym ileids vienas labai geras karalius, kuris
labiau rpinsis tvyns gerove, negu savo tur
tais. is statymas yra tarsi utvanka, neleidianti
sukaupti toki didiuli pinig, kuri trkt mo
nse. Karalius mat, jog t pinig uteksi, jeigu
jam prireikt kovoti su sukilliais arba jo kara
lystei tekt atremti prieus, bet ta suma per maa,
kad kelt trokim pulti svetimas valdas. ita ir
buvo svarbiausia statymo ileidimo prieastis,
antroji, karaliaus nuomone, buvo rpinimasis,
kad kasdieninj apyvartoj monms nepritrkt
pinig; o kadangi karalius turi imokti visk,
kas ide susikaup vir teisto dydio, tai jis ne
iekosis progos skriausti valdini. Toks karalius

52

ir piktadariams kels baim, ir gerj bus myli

mas. Jeigu itokius dalykus silyiau visikai
prieingo nusistatymo monms, tai ar nebt tik
pasakos kurtiems?
Be abejo, sakau a, kurtiems i kur
ij. I tikrj, visai tuo nesistebiu ir, ties sa
kant, man atrodo, jog neverta pradti toki kalb
ir duoti toki patarim, kurie, kaip esi sitikins,
niekada nebus priimti. Kokia nauda, kokia taka
gali bti i tokios neprastos kalbos visai priein
g sitikinim monms? Draugikai besikalban
tiems biiuliams itokia scholastin filosofija nra
nemaloni. Bet valdov tarybose, kur svarstomi di
deli ir svarbs reikalai, nra tokiems dalykams
vietos.",,Cia ir yra tai,pareik jis,apie k
a kalbjau: prie valdov nra filosofijai vie
tos."inoma, atsakau, scholastinei, kuri ta
ria, jog ji tinkanti visur ir bet kada. Bet yra ir
kita filosofija, daug gyvenimikesn, inanti savo
veikimo viet ir, prie jos prisitaikydama dramoje,
kuri yra jos rankose, darniai ir garbingai apgina
savo vaidmen. ita filosofija tu ir turi remtis.
Kitaip, sakykim, yra vaidinama Plauto52 kome
dija, kur vargingi vergai niekus taukia, o tu
filosofo rbais ieisi scen ir padeklamuosi i
Oktavijos"53 t viet, kur Seneka kalbasi su
Neronu; argi ne geriau pabti nekalbaniu vei
kju, negu, deklamuojant netinkam vaidmen,
sukurti toki tragikomedij? I tikrj, sugadinsi
ir ikreipsi i dram, pyns visai prietaringos
mediagos, net jeigu tie priedai ir bt tinka

53
mesni u original. Vaidink puikiausiai t dram,
kuri tavo rankose, ir jos nesujauk, pridjs kas
tau ateis galv i kitos nors ir dailesns dramos.
Taip yra valstybje, taip ir valdov pasitari
muose. Jeigu negalima su aknimis irauti blog
sitikinim, jeigu i nuoirdaus sitikinimo ne
stengi inaikinti sigaljusi yd, tai dl to ne
dera mesti valstybs reikal, kaip negalima pa
likti laivo audroje tik dl to, kad negali sulaikyti
vj. Bet negalima prieing sitikinim monms
per prievart pirti nauj ir neprast mini, nes
jos neturs reikms. Tad aplinkiniu keliu stenkis
ir bandyk pagal igales visk skmingai atlikti, o
ko negali gera pakreipti, daryk, kad bt kuo
maiau bloga. Juk negali viskas bti gera, nes Ir
mons nra visi geri, o a ir nelaukiu, kad tai
vyks po keleto met."
Rafaelis atsak: I to negali bti nieko kito,
tik tai, kad, stengdamasis gydyti kit beprotyb,
pats pradsiu su jais kvailioti. Mat, jeigu noriu
ties kalbti, tai ir turiu taip kalbti. Tikrai
sakant, a neinau, ar filosofui dera meluoti, bet
man visai netinka. ita mano kalba, gal bt, bus
jiems nemaloni ir slegianti, bet nematau prieas
ties, kodl ji turt atrodyti neprasta, net kvaila.
Jeigu sakyiau tai, k yra sugalvojs Platonas
savo Valstybje", arba k daro utopieiai savo,
nors ten padtis ir bt geresn (kaip i tikrj
ir yra), bet mums ji gali atrodyti svetima, nes ia,
tarp ms, kiekvienas turi nuosavyb, o ten vis
kas bendra.

54

Tikrai, mano kalba spja apie pavojus ir juos

nurodo: ji gali bti nemaloni tik pasiryusiems
eiti prieingu keliu ir su savimi bedugn traukti
kitus. Kitaip sakant, kas gi buvo mano odiuose,
ko nedert ar nereikt sakyti visur? I tikrj,
jeigu reikia praleisti, kaip svetimus ir kvailus da
lykus, visa tai, kas dl sugedusi moni paproi
atrodo neprasta, taip ir krikioni tarpe btinai
turtume slpti daug k, ko mok Kristus ir net
udraud slpti, o liep net vieai nuo stog
skelbti, k buvo saviesiems panibdjs aus.
Didel dalis ito mokslo yra svetimesn i die
n paproiams, negu kad buvo mano kalba. Tiesa,
pamokslininkai, gudrs mons, manau, tavo pata
rimo paklaus ir pamat, kaip sunku moni pa
proius pritaikyti prie Kristaus norm, pritaik
Kristaus moksl, tarsi vinin liniuot prie papro
i, matyt, tam, kad bent kiek juos susiet. Kaip
matau, iuo bdu jie tik tiek pasiek, kad blogi
mons dabar gali nerpestingiau gyventi; ino
ma, valdov tarybose ir a tiek pat pasieksiu.
Mat, arba a bsiu prieingos nuomons, negu
pareikta, o tai tas pat, kaip kad jokios nuomo
ns neturiau, arba manysiu t pat ir tapsiu,
tariant Terenijaus Mikiono54 odiais, j beproty
bs pagalbininku. Ties sakant, nesuprantu, koks
tas aplinkinis kelias, kuriuo, tavo nuomone, rei
kia eiti, kad negalint visko pakreipti gera, bent
visk taip sutvarkyti, kad kuo maiau bt blo
gio. Ten nra kur pasislpti ar irti pro pir
tus; reikia atvirai pritarti pikiausiems sumany-

55
mams ir pasirayti pratingiausius nutarimus. Bet
ir menkai pagyrs blogus sumanymus, bus tary
tum nipas ir kone idavikas.
Be to, pateks tarp toki biiuli, kurie leng
viau ives i kelio ir geriausi vyr, negu kad
patys pasitaisys, tu niekur negalsi duoti naudos.
Toki moni suged proiai arba tave sugadins,
arba, liks nesugadintas ir nekaltas, pridengsi kit
piktyb ir kvailum; neverta n kalbti, kad tuo
aplinkiniu keliu galima ko nors pasiekti. Todl
Platonas labai graiu palyginimu parodo, kad ge
rai iminiai daro, nesikidami valstybs reika
lus. Filosofai mato, jog mons, pasipyl po gat
ves, pateko smarkiausi lit, bet negali j
kalbti slptis nuo lietaus, eiti pastog. inoda
mi, jog, ij laukan, nieko nelaims, tik patys
kiaurai perlaps, jie i nam n kojos nekelia ir
bna patenkinti, kad, negaldami pagydyti kit
kvailysts, bent patys jos nekliudyti lieka.
inoma, mielasis Morai (jeigu i ties sakysiu
savo nuomon), man atrodo, jog kur tik yra pri
vati nuosavyb, kur visi visk pinigais matuoja,
ten vargu ar teisingai ir gerai gali bti tvarkomi
valstybs reikalai, antraip tursi pripainti, jog
teisingai elgiamasi, jei kas geriausia atitenka blogiausiems, kad tikra laim, jeigu viskas padalinta
keletui moni, kurie taip pat gauna toli grau
nepakankamai, o kiti skurste skursta.
Todl vienas pats galvoju, jog imintingiausi
ir veniausi nuostatai yra utopiei, kurie, ilei
d nedaug statym, taip gerai tvarko valstyb,

56

kad ir doryb yra vertinama, ir, neirint turto

lygybs, visi visko pertek. Antra vertus, lyginu
su j paproiais toki daugyb kit taut, kurios
vis kuria savo krate tvark, bet niekada jos ne
pasiekia; ten k kiekvienas sigyja, t ir laiko
savo nuosavybe; jose kiekvien dien leidiama
daugyb statym, bet jie negali apsaugoti, kas
mogaus pasiekta, n atskirti nuo kit tai, k
kiekvienas vadina privaia nuosavybe. Kad taip
yra, rodo niekada nesibaigi teismai. Taigi, sakau,
pats vienas taip galvodamas, pasidarau teisinges
nis Platonui ir ne labai besistebiu, kad jis nesu
tiko duoti statym atmetusiems statymus, pagal
kuriuos visos grybs turt bti skirstomos po
lygiai. itas didysis iminius lengvai numat, kad
vienintelis kelias visai visuomenei gerov yra
paskelbimas turt lygybs, kuri vargu ar galima
gyvendinti ten, kur kiekvienas turi nuosavyb.
Mat, jeigu kiekvienas, remdamasis tam tikrais
pagrindais, stengiasi kuo daugiau pasisavinti, tai,
kad ir kiek bt lobi, juos pasidalins nedaugelis
moni ir kitus paliks skursti, o paprastai pirmieji
labiausiai verti, kad juos itikt antrj likimas,
nes jie gobs, nedori ir niekam tik, o antrieji
kukls ir paprasti mons, kasdieniniu darbu tei
kiu daugiau naudos visuomenei, negu patys sau.
Todl a sitikins, kad paskirstyti turtus lygiai
ir teisingai ar gerai sutvarkyti moni reikalus
galima tiktai panaikinus privai nuosavyb. O
jeigu ji pasiliks, tai vis laik didiausi ir ge
riausi moni dal slgs iauri ir neivengiama

57

skurdo ir varg nata. Sutinku, kad i nat ga

lima palengvinti, bet tvirtinu, kad visai panai
kinti jos negalima. Pavyzdiui, galima padaryti,
kad niekas neturt ems daugiau, negu nusta
tyta, arba statymais apriboti pinig sum; galima
ileisti statymus, kad valdovas nerodyt neribo
tos galios, o tauta negalt per daug savavaliauti,
kad tarnybos nebt perkamos ar parduodamos,
arba kad jose nebt ilaid, nes bsianti proga
apgaule ir plimais atsiimti iuos pinigus ir rei
ks skirti ias pareigas turtinguosius, o jas
daug geriau gali atlikti protingi mons. Taigi,
sakau, tokie statymai gali suvelninti ir paleng
vinti ias negandas, kaip nuolatiniai kompresai
palaiko beviltik ligon. Bet, kol tebra privati
nuosavyb, nra n maiausios vilties, kad visuo
men pasitaisyt ir atgaut savo ger sveikat.
Be to, begydydamas vien jos dal, aitrini aizdas
kitose dalyse. Tuo bdu vienur gydydamas, su
keli lig kitur, nes negalima nieko vienam pri
dti, neatmus tiek pat i kito."
O man, sakau a,prieingai atrodo, ne
galima turtingai gyventi ten, kur viskas yra
bendra. I kur gali atsirasti gausyb daikt, jeigu
kiekvienas vengia darbo, nes jo neskatina pelno
viltis, o pasitikdamas kit darbtumu, ima tin
giniauti. O kada mones skatins skurdas ir sta
tym nebus saugoma, k kiekvienas turi sigijs,
tai ar mons nekents nuo nuolatini udyni ir
smyi? Juo labiau, kad dings pagarba ir paklus
numas valdiai; negaliu net sivaizduoti, kokia

58
vieta gali bti pareigno tarp toki moni, tarp
kuri nra jokio skirtumo.
A nesistebiu,atsak Rafaelis, kad tau
taip atrodo, nes negali sivaizduoti tokios pad
ties arba sivaizduoji neteisingai. Bet jeigu btum
pabuvs su manimi Utopijoje ir pats pamats te
nykius paproius ir sutvarkym, kaip kad pa
dariau a, pragyvens ten daugiau kaip penkerius
metus, ir niekada nebiau i ten ivyks, jeigu
nebt atsirads noras papasakoti apie t nauj
pasaul,tai, be abejo, sutiktum, jog niekur nesi
mats geriau susitvarkiusi moni kaip ten.
inoma, pasak Petras Egidijus, tu sun
kiai pajgsi mane tikinti, kad geriau susitvar
kiusi 'tauta yra tame naujame pasauly, negu i
tame, mums inomame; a manau, kad ia n kiek
neblogesns galvos ir senesns valstybs, negu
ten; be to, ilga patirtis irado ia labai daug pa
togum monms; nenoriu dar minti atsitiktini
atradim, kuri igalvoti nebt stengusi jokia
galva.
Kai dl valstybi senumo, pasak Rafae
lis, tai teisingiau galtum kalbti, perskaits to
pasaulio istorij; jeigu galima ja tikti, tai j
krate buvo kurti miestai anksiau, negu ms
aly apsigyveno mons. O ties sakant, ir ten,
ir ia galjo atsirasti, k ligi iol yra igalvojs
mogaus protas arba davs atsitiktinumas. iaip
ar taip, a sitikins, kad jeigu juos ir pranokstame gabumais, tai mes atsilik uolumu ir darb
tumu. Pagal j metraius, iki ms atplaukimo

59
j al, apie mus (jie vadina mus gyvenaniais
anapus atogr") jie nieko niekada nra girdj.
Tiesa, kadaise, prie tkstant du imtus met,
vienas laivas, audros ten nubloktas, sudus prie
Utopijos salos. Buv imesti krant kain kokie
romnai ir egiptieiai, kurie niekada i ten nebegr. Pairk, kaip sumaniai i prog jie i
naudojo savo darbtumu. Romos imperijoje ne
buvo tokio naudingo amato, kurio utopieiai
nebt imok i imest svetimali arba, susi
pain 6U t amat uuomazgomis, nebt nauj
irad. Tiek i to buvo gero, kad vien kart ke
letas msiki pateko pas juos. O jeigu kas nors
per atsitiktinum atkeliavo i ten pas mus, tai tas
vykis idilo visai i atminties, kaip gal ateinan
ios kartos umir, jog a ten esu buvs. Ir kaip
utopieiai po vieno susitikimo sisavino ms
naudingus iradimus, taip, manau, praeis daug
laiko, kol suinosime, kas j geriau sugalvota,
negu ms. Svarbiausia prieastis, manau, yra ta,
kad nors mes ir nenusileidiam jiems nei gabu
mais, nei priemonmis, taiau j valstyb protingiauvvaldoma ir laimingiau klesti.
Taigi, mielasis Rafaeli, sakau,maldauju
tave, apsakyk mums apie t sal; nesistenk kal
bti trumpai, bet i eils papasakok apie jos e
mes, upes, miestus, mones, j paproius ir stai
gas, statymus ir pagaliau visk, kas, tau atrodo,
mums reikia inoti, o turi suprasti, kad norime
inoti, ko neinome.

60
Mieliausiai itai padarysiu, atsak jis,
nes viskas tebra* man prie akis, bet tam reikia
laisvo laiko.
Na, tai einam namo, papietausime, o po
to sutvarkysim laik, kaip norsime.
Gerai, pasak jis.
Parj namo, mm pietauti.
Pavalg grom t pai viet, atsisdom ant
to paties suolo ir sakme tarnams, kad mums
niekas netrukdyt. Po to a ir Petras Egidijus
kalbinjome Rafael testi savo paad. Jisai, pa
mats mus susitelkusius, troktanius klausytis,
pasdjs tylomis ir susimsts, pradjo itaip.

RAFAELIO HITLODJO

panekesio apie geriausi

valstybs santvark
ANTROJI KNYGA,

kuri atpasakojo Tomas Moras

Londono pilietis ir vikontas

Utopiei sala per vidur, kur ji plaiausia, yra

dviej imt myli, toliau per didel salos ilgu
m tas plotis kiek maesnis, o galuose i abiej
pusi visai susiaurja. Jeigu bt galima tuos ga
lus apvesti skriestuvu, tai susidaryt aplinkui
penki imtai myli. Nuo t gal sala atrodo kaip
jaunas mnulis. Jo ragus skira didiulis madaug
11 myli ploio ssiauris, i vis pusi supamas
sausumos ir ginamas nuo vj, panaus didiul
eer, veikiau stovinio kaip audringo vandens;
beveik visa vidin tos alies dalis yra prieplauka,
i kur visomis kryptimis plaukia laivai, teikdami
didel naud monms. Ssiaurio iotys yra labai
pavojinga vieta, i vienos puss dl seklum, o
i kitos dl uol. Beveik vidury ito tarpo
stkso uola, kyanti i vandens ir todl nepavo
jinga. Ant ios uolos pastatyt bokt saugo sar
gyba. Kitos uolos slypi po bangomis ir pavojin
gos. Kelias tarp j inomas tiktai utopieims, ir
taip viskas taisyta, kad svetimalis gali patekti
ssiaur tik vedamas utopieio, bet ir jiems ne
visai saugus jimas, jeigu jis nebt nuymtas

64
enklais, rodaniais keli krant. Perklus iuos
enklus kitas vietas, galima praudyti ir labai
gaus prie laivyn. Kitoje salos pusje gausu
prieplauk. Ilipti sausum ir. dl gamtos, ir dl
mogaus padaryt sutvirtinim taip sunku, kad
keletas gynj gali atremti didiul kariuomen.
Pagal padavimus ir i paios vietovs matyti,
kad ita em kitados nebuvo supama jros. Bet
Utopas, kurio, kaip nugaltojo, vardu sala ir va
dinama (anksiau jos vardas buvo Abraksa55), tik
atplauks ir pasieks pergals, tuojau pat pra
kas penkiolika myli toje vietoje, kur alis jun
gsi su emynu, ir apved jr aplink em,
iurki ir laukin gent pakl iki tokio kult
ros ir isilavinimo lygio, kad dabar ji beveik pra
lenkia visus mirtinguosius. Nenordamas, kad
mons tris laikyt gda, Utopas trauk tuos
darbus ne tik gyventojus, bet ir savo kareivius.
Darbas, padalintas tarp tokios daugybs moni,
buvo ubaigtas nepaprastai greitai, ir tas pasise
kimas didiai nustebino ir igsdino kaimynus,
kurie pradioje juoksi i tuios umaios.
Saloje penkiasdeimt keturi56 miestai, visi erd
vs ir didingi; kalba, paproiai, statymai, stai
gos juose vienodos. Miestai visi taip pat vienodai
idstyti; visur t pati j ivaizda, kiek leidia
vietov. Patys artimiausi i j yra u dvideimt
keturi myli vienas nuo kito. N vienas miestas
nra toks atsiskyrs, kad i jo per dien negalima
bt psiomis pasiekti kito. I kiekvieno miesto
kasmet renkasi po tris senus ir prityrusius pilie-

65
ius Amaurote57 bendr salos reikal aptarti.
Mat, tas miestas yra laikomas pirmu ir pagrindi
niu, nes, bdamas paiame alies vidury, yra pa
togus vis srii atstovams. Laukai tarp miest
taip gerai padalinti, kad n vienas bet kuria kryp
timi neturi maiau kaip dvideimt myli, o i
vienos puss net ir daugiau, btent, i tos, i kur
miestai yra atokiausiai vienas nuo kito. Bet n
vienas miestas netrokta praplsti savo rib, nes
jo gyventojai save laiko veikiau emdirbiais, ne
gu t vald savininkais.
Kaimuose namai patogiai istatyti, juose su
krauti emdirbiui reikalingi padargai.
ituose namuose gyvena pilieiai, persikl i
miesto kaimus. N viena kaimiei eimyna ne
turi maiau kaip keturiasdeimt moni vyr
ir moter, neskaiiuojant dviej priskirtini ver
g. Visiems eimynykiams vadovauja eimynos
tvas ir motina, gerbiami pagyven mons, o
trisdeimiai toki eimyn skiriamas vienas filarchas. I kiekvienos eimynos kasmet vl gr
ta miest dvideimt moni, pragyvenusi kai
me dvejet met. J viet uima i miesto tiek
pat nauj; jie mokysis i t, kurie kaime prabuvo
jau metus ir todl labiau prityr ems kyje; ie
ateiviai po met turs mokyti kitus, kad dl ne
patyrimo nepritrkt duonos, jeigu visi bus nau
jokai ir nenusimanys emdirbystje. itas paprolys atnaujinti emdirbius yra prastas, kad niekas
nebt veriamas i eils perdaug ilgai gyventi
rsiomis slygomis, taiau atsiranda nemaai

66
moni, kurie i prigimties mgsta kaimo gyve
nim ir isiprao, kad bt ilgiau palikti.
emdirbiai dirba em, augina gyvulius, prisi
taiso malk ir vea miest sausuma ir jra, kaip
patogiau. Viiuk jie priaugina be galo daug ir
nuostabiai moka t darb. Mat, jie netupdo vi
tos ant kiauini, bet, j daugyb vienoda iluma
ildydami, iperina ir iaugina. Ir viiukai, vos
tik isikal, bgioja paskui mones, tarsi paskui
perekles, ir juos pasta. Arkli jie laiko labai
nedaug ir tik eiklius, kad jaunuomen galt pa
simanktinti jodindama. em dirba ir visk ve
ioja jauiais. Kaip patys utopieiai pripasta, j
jauiai smarkumu neprilygsta irgams, bet pasta
ruosius pralenkia patvarumu. Be to, j nuomone,
jauiai neserga tokia daugybe lig, j ilaikymas
reikalaujs maiau triso ir ilaid, o netink
darbui panaudojami maistui.
Jav sja tiktai duonai. Geria vynuogi, obuo
li ar kriaui vyn, kartais gryn vanden, da
nai medaus arba gausiai auganio j krate sal
dymedio nuovir. Nors jie nustato (ir apskai
iuoja labai tiksliai), kiek duonos suvartoja mie
tas ir jo apylink, taiau jav sja ir gyvuli
iaugina daug daugiau, negu kad jiems reikia,
ketindami likuiu pasidalinti su kaimynais. Jei
prisireikia, ko nra kaime, jie kreipiasi miest
ir labai lengvai gauna i njto valdios, be joki
main. Mat, jie susirenka f miest kiekvieno m
nesio ventadien. Artjant pities dienai, em
dirbi filarchai pranea miesto valdiai, kiek

67
miestiei reiki sisti: kadangi ita daugyb dar
binink atvyksta laiku, tai beveik per dien ir
nuima derli.
A p ie m ie s tu s i r , b te n t , a p ie A m a u r o tq

Kas susipains su vienu miestu, susipains su

visais: taip jie panas vienas kit, jeigu ne
kliudo vietovs slygos. Todl ir pavaizduosiu
vien miest, nelabai svarbu kur. Bet kuris pra
naesnis u Amaurot? U j nra vertingesnio,
nes kiti neprilygsta jam, kaip senato posdiavi
mo vietai; be to, j geriausiai pastu, pragyvens
jame be pertraukos penkerius metus.
Amaurotas yra nuolaidioj palaitj, beveik
keturkampis. Btent, prasidjs netoli kalvos vir
ns, jis tsiasi plot per dvi mylias ligi Anidro
ups, o pakrante ilgesnis.
Anidras iteka i nedidelio altinio, u atuo
niasdeimties myli aukiau Amauroto, bet, su
tekjus kitoms upms, tarp j dviem vidutinio
dydio, prie pat miest jis praplatja ligi puss
mylios, o toliau, dar padidjs, per eiasdeimt
myli teka vandenyn. Visame iame plote, tarp
miesto ir jros ir net per kelias mylias aukiau
miesto, greitoje ups tkmje kas eios valandos
kaitaliojasi potvynis ir atoslgis. Per potvyn jra
per trisdeimt myli ulieja Anidro vag ir atstu
miu up atgal. Tada net ir gerokai aukiau unimIo up, o toliau vanduo darosi glesnis, prateka

68
pro miest varus ir beveik prie pai ioi pa
veja vl slgstani up.
Su kitu ups krantu miestas yra sujungtas til
tu, ne su mediniais stulpais ar poliais, bet puikiai
padarytom akmeninm arkom. Jis pastatytas toje
vietoje, kuri yra toliausiai nuo jros, todl laivai
nekliudomi gali praplaukti pro vis it miesto
dal. Be to, ten teka ir kita up, tiesa, nedidel,
bet labai rami ir grai. Iteka ji i to paties kal
no, kur yra miestas, laitu prateka per pat mies
t ir silieja Anidr. Kadangi up iteka netoli
nuo miesto, Amauroto gyventojai jos versm ir
altinius sujung su miestu, apjuos sustiprini
mais, kad prieai upuol negalt atkirsti, nu
kreipti kitur ar uterti vandens. I ia plytiniais
grioveliais vanduo nuteka emesnisias miesto
dalis. Ten, kur negalima to padaryti, miestieiai
surenka talpias cisternas lietaus vanden, nau
dojam tiems patiems reikalams.
Miest juosia aukta ir plati siena su gausiais
boktais ir audymo angomis. I trij .pusi tvir
tinimai apkasti sausu, bet giliu ir plaiu grioviu,
priaugusiu dagi, lyg tvora; i ketvirtos puss
griov pakeiia pati up. Gatvs ivestos taip, kad
bt ir vaiuoti patogu ir vjai neupst. Pasta
tai varutliai. J ilga eil eina per vis kvartal:
krinta akis atkreipti gatv j fasadai. iuos
fasadus skiria dvideimties pd ploio gatv. U
nam per vis kvartal sodas, platus ir i vis
pusi apsuptas upakalinmis kvartalo sienomis.
Nra n vieno namo, kuris neturt dvej dur;

69

i priekio gatv, i upakalio sod. Suve

riamos durys, vos paliestos ranka, lengvai atsi
daro, o po to paios usidaro ir leidia kiekvien:
mat, nra jokios nuosavybs. Net ir paius na
mus burt keliu jie keiia kas deimt met.
Tuos sodus utopieiai didiai vertina. Juose
augina vynuogi, vaisi, darovi, gli: viskas
taip sutvarkyta, viskas taip priirta, kad niekur
nesu mats didesnio derlingumo, didesnio groio
J uolum skatina ne tik malonumas, bet ir lenk
tyns tarp kvartal, kuris i j geriau priirs
savo sod. Ir i tikrj, visame mieste nelengva
rasti, kas teikt pilieiams daugiau naudos ar
diaugsmo, kaip sodas. Todl atrodo, jog miesto
steigjas nieku kitu taip nesirpino, kaip itais
sodais.
Sako, vis miesto plan i pradi sudars
Utopas. Bet papuoim ir kitoki apdail tam
darbui, kaip jis mat, neutenka vieno mogaus
amiaus,jis paliko savo ainiams. Todl j r
pestingai ir ventai saugomuose metraiuose,
aprpianiuose j 1760 met istorij nuo salos
umimo, paymta, jog pradioje namai buv
emuiai, panas lnas ir palapines, statomi
i bet kokio medio, sienos aptpiamos moliu,
slogai nusmailinti, dengiami iaudais. O dabar
kiekvienas namas traukia ak savo forma, bna
Iri j aukt, sienos statomos i akmens, vyro ar
degt plyt, o tarpusien pilama skaldos. Sto
gai plokti, itepti niekuo nekainuojaniu tepa
lu, bet tokios sudties, kad ir ugny nedega ir

70
prie audras stipresnis u vin. Langus nuo vj
saugo stiklai, toje alyje labai danai naudojami,
o kartais utraukiami plonu audeklu, apteptu per
matoma alyva arba gintaru dviguba nauda:
tokie langai praleidia daugiau viesos ir gina nuo
vj.
A p ie p a re ig n u s

Trisdeimt eimyn kasmet renka pareign,

senja kalba vadinam sifograntu, o naujja
filarchu. Deimiai sifograntu kartu su j eimy
nomis vadovauja mogus, senovikai vadinamas
traniboru, o dabar protofilarchu.
Pagaliau visi sifograntai, kuri yra du imtai,
prisiek, kad jie rinks t, kur laiko tinkamiausiu,
slaptu balsavimu paskelbia kunigaikt, vien i
keturi kandidat, kuriuos jiems buvo pasiliusi
tauta. Mat, kiekvienas miesto ketvirtadalis iren
ka vien ir pasilo senatui. Kunigaiktis eina savo
pareigas vis gyvenim, jeigu nekyla tarimas,
jog jis siekis tironijos. Traniborus utopieiai
renka kasmet, taiau be reikalo j nekeiia. Kiti
visi pareignai taip pat renkami tiktai metams.
Traniborai kas trei dien, o pagal reikal ir da
niau, renkasi tartis su kunigaikiu. Jie svarsto
visuomens reikalus ir moni ginus, jeigu tik
toki bna, bet j pasitaiko retai. I sifograntu
du nuolatos kvieiami senat, bet kiekvien die
n ne tie patys. Yra nutarimas, kad i vis spren
dim valstybs reikalais n vienas nebt vykdo-

71
mas, jeigu jis, prie priimamas, nebuvo svarsto
mas senate bent trejet dien. Laikoma krimina
liniu nusikaltimu, jeigu kas priima nutarim
visuomens reikalais be senato ar tautos susirin
kimo. Sako, kad itaip padaryta dl to, kad ne
lengva bt pakeisti valstybs santvark, kuni
gaikiui sudarius suokalb su traniborais ir
tironams pavergus taut. Todl apie visus reika
lus, kurie, j manymu, yra ypatingai svarbs,
praneama susirinkime sifograntams, o ie paskel
bia juos savo eimynoms ir pasitar sprendim
vl pranea senatui. Kartais reikalas yra svarsto
mas visos salos susirinkime. Senatas turi ir tok
prot: nesvarsto n vieno pasilymo t dien,
kada tas pirm kart buvo pateiktas, bet atideda
kitam senato posdiui, kad niekas neplept, kas
tik jam ueis ant seils, nes toksai daugiau gal
vos tik apie rodymus, kuriais galima bt pa
remti savo pirmesnius pailymus, o n apie vals
tybs naud: mat, i netikros ir kvailos gdos toks
veikiau nepaisys visuomens labo, negu moni
nuomons apie save, kad neatrodyt, jog jis i
pat pradi maai rpinosi tuo, kuo jam derjo
rpintis, btent kad geriau dera kalbti apgal
vojus, negu skubomis.
A p ie a m a tu s

Visi vyrai ir moterys veriasi vienu bendru

darbu emdirbyste, nuo kurios niekas nra at
leidiamas. To darbo mokosi visi nuo paios vai

72

kysts, i dalies mokykloje susipaindami su

emdirbyste, i dalies laukuose, prie paties mies
to, kur vaikai, ivesti neva aisti, ne tik stebi kit
darb, bet, nordami pasimanktinti, ir dirba.
Be emdirbysts, kuria, kaip minjau, veriasi
visi, kiekvienas dar mokosi kokio nors savo ama
to; vilnas verpti arba linus doroti, akmenskal
dio, kalvio, metalisto ar staliaus darbo. Galima
sakyti, kad, be pamintj, j krate nra kito
amato, kuris bt reikmingas ir vertas paminti.
J drabuiai, nors ir skirtingi kiekvienai lyiai,
vieniiems ir vedusiems monms, bet visada vie
nodai sukirpti ir per vis gyvenim nesikeiia:
jie malons akiai, patogs kno judesiams ir pri
taikyti aliui ir kariui. iuos drabuius kiek
viena eimyna pati sau siuvasi. Jie kiekvienas
mokosi kokio nors amato, ir ne tik vyrai, bet ir
moterys. Taiau pastarosios, bdamos silpnesns,
dirba lengvesnius darbus: jos paprastai verpia
vilnas ar linus, o vyrams pavedami kiti sunkesni
amatai. Daniausiai kiekvienas augdamas mokosi
tvo amato, daugel i prigimties traukia toks
darbas. Bet jeigu kas turi polink kitam verslui,
tas snijamas ir perkeliamas eimyn, kurios
darb mgsta, ir ne tik tvas, bet ir valdia rpi
nasi, kad jis patekt rimto ir garbingo eimynos
tvo rankas. Be to, jeigu kas, imoks vieno aniar
to, panori mokytis kito, tokiam leidiama tki
pat bdu. Imoks abiej, veriasi tuo dalj
kuriuo nori, jeigu valstyb labiau nepageidauji
kurio nors vieno. Svarbiausias ir beveik vienoj

73
telis sifogrant verslas rpintis ir stebti, kad
niekas nesdt be darbo, o uoliai verstsi savo
amatu, bet kad nesivargint nuo auros ligi tam
sios nakties, lyg koks gyvulys. Toks baisus trisas
pranoksta net ir verg jgas, taiau beveik visur
itoks yra darbinink gyvenimas, iskyrus tik utopieius, kurie dien, priskaiiuodami ir nakt, da
lina dvideimt keturias lygias valandas, o darbui
skiria tiktai eias: tris prie pietus, po to eina
pietauti, o po piet, pailsj dvejet valand, vl
dirba tris valandas ir darbo dien ubaigia vaka
riene. Kadangi jie skaiiuoja pirm valand nuo
vidurdienio, tai apie atunt eina miegoti: miegui
skiria atuonias valandas. Kiek tik lieka laiko po
darbo, miego ir valgio valand, kiekvienas gali
praleisti, kaip nori, taiau draudiama jas pral
bauti ar pratinginiauti; laisvas nuo savo amato
valandas turi skirti darbui, kur irdis traukia. itas
pertraukas daugelis skiria mokslui. Be to, yra pa
protys kasdien dar neiauus klausytis vie
paskait, kuriose privalo dalyvauti tik irinktieji
mokslui. Be i dar daugyb visoki luom mo
ni, vyr ir moter, suplaukia klausytis i pa
skait, vieni vien, kiti kit, kur k irdis
traukia. Jeigu kas nori skirti t laik savo ama
tui, o tai daro daugelis nelink gilintis kur
nors moksl,tokiam niekas nedraudia; jis net
pagiriamas, kaip valstybei naudingas mogus.
Po vakariens jie praleidia vien valand
aisdami vasar soduose, o iem tose salse,
kur kartu valgo. Ten jie arba kokiuo muzikos.

74
instrumentu groja, arba ilsisi nekuiuodami. Kau
liuk ir kit panai kvail ir pragaiting aidi
m utopieiai net neino. Taiau jie ypatingai
mgsta du aidimus, panaius akes58: vienas
skaii kova, kur skaiius skaii grobia, ant
ras toks, kuriame karine tvarka ydos grumiasi
su dorybmis. iame aidime itin sumaniai yra
parodomas ir yd nesutarimas tarp savs ir j
santarv kovojant su dorybmis, o taip pat, ku
rios ydos kurioms dorybms prietarauja, kokio
mis jgomis jos atvirai prieinasi, kokiomis gud
rybmis puola i pasal, kokiomis priemonmis
dorybs palauia yd jgas, kokiais bdais iven
gia j puolimo, pagaliau, kaip viena ar kita pus
pasiekia pergals.
Bet ioje vietoje, kad ivengtumte klaid, tu
rime atidiau pavelgti vien klausim. Jeigu
jie dirba tiktai eias valandas, tai galt trkti
reikalingiausi daikt. Taiau toli grau taip
nra; itokio darbo laiko ne tik utenka sudaryti
iteklius gyvenimo poreikiams ir patogumams,
bet net bna pertekliaus. Tai suprasite paskaiia
v, kokia didel moni dalis kitose tautose gy
vena nieko neveikdama: pirmiausia, beveik visos
moterys pus bendro gyventoj skaiiaus, o
jeigu kur moterys ir dirba, tai ten j vietoje vy
rai drybso. Prie j prisideda didiul dykn,
ventik ir vadinamj atsiskyrli" minia. ia
dar pridk visus turtinguosius dvar savinin
kus, kuriuos mons paprastai vadina auktuome
ne, ir kilminguosius, prie i dar priskaiiuok j

75
tarnus, vis t livrjuot dykn sampld; pridurk pagaliau sveikus ir stiprius elgetas, kurie i
tinginysts dedasi serg, tikrai pamatysi, jog
daug maiau, negu manei, yra t, kurie darbu su
kuria mirtingj naudojamas grybes. Pasvarstyk
dabar vienas pats, koks maas skaiius i j dir
ba nauding darb. Todl jeigu visk matuojame
pinigais, tai turi rastis daugyb tui ir nerei
kaling versl, kurie tarnauja tik prabangai ir
geiduliams. Jeigu it dirbani mini paskirstytume tuos negausius amatus, kurie reikalingi
nedideliems prigimties poreikiams patenkinti, tai,
esant tokiai gausiai gamybai, kuri btinai turi su
klestti, be abejo, atlyginimas u darb bt ma
esnis, negu reikia darbininkui pragyventi. Bet
jeigu visi dirb nenaudingus darbus, pridjus dar
vis i tingjimo ir dykaduoniavimo suglebusi
mini moni, i kuri kiekvienas sunaudoja tiek
kit rankomis pagamint daikt, kiek utenka
dviem t daikt gamintojam,taigi jeigu visi
itie mons bt veriami dirbti, ir nauding
darb dirbti, tai lengvai pastebtum, kiek nedaug
laiko reikia, kad utenkamai ir net su kaupu bt
pateikta, ko reikia naudos ar patogum dlei
(pridurk taip pat ir malonumo, bet tiktai tikro
ir natralaus).
Kad taip yra, parodo Utopijoje pati tikrov.
Tonai visame mieste su apylinkmis i vis vyr
Ii moter, galini dirbti pagal ami ir jgas,
vos penki imtai yra atleidiami nuo darbo. J
(arpe sifograntai, nors pagal statymus turi teis

76
nedirbti, taiau patys nepasitraukia i darbo, no
rdami savo pavyzdiu kitus labiau paskatinti
darb. Tomis lengvatomis naudojasi tie, kuriuos
tauta, ventikams pasilius ir slaptai sifograntams nubalsavus, visam laikui atleidia moksl
eiti; nepateisin juos dedam vili, grinami
amatinink tarp. Bet neretai bna, kad koks
darbininkas taip stropiai mokosi aukiau min
tomis laisvomis valandomis ir tiek savo uolumu
pasiekia, kad bna atleidiamas nuo savo amato
ir priskiriamas mokslininkams.
I ito mokslinink luomo utopieiai renka
pasiuntinius, ventikus, traniborus ir pagaliau pat
valstybs valdov, kur senja kalba vadina barzanu59, o naujja ademu. Kadangi daugyb
moni nedykinja, o dirba nauding darb, ne
sunku paskaiiuoti, kiek daug ger darb jie pa
daro per tas kelias valandas. Prie vis mint
ger dalyk prisideda dar vienas: daugelis bti
niausi versl reikalauja i j maiau darbo, negu
kitose tautose. Vis pirma nam statymas arba
taisymas reikalauja visur daugybs moni nuo
latinio darbo, nes netaupus pdinis leidia pama
u griti tvo pastatytiems namams. Tuo bdu,
k galima buvo labai pigiai isaugoti, paveldto
jas turi i naujo statyti didiulmis ilaidomis. O
danai koks lepnas nepriiri namo, kuris kitam
atsijo didelius pinigus, o kai tas greitai sugriva,
jis statosi kitoje vietoje nemaesnmis ilaidomis,
o tarp utopiei, kur viskas suderinta ir valstyb
sutvarkyta, labai retai reikia rinkti nauj viet

77
namams statyti: ten ne tik labai greitai pataisoma,
kas sugenda, bet ir irima, kad gedim nebt.
Todl ir maai dirbant j namai labai ilgai stovi,
o ito amato meistrai kartais tik vargais negalais
susiranda, k veikti: jiems tik sakyta namie do
roti mediag, kartais priskaldyti akmen ir juos
aplyginti, kad prireikus galt kuo greiiau ok
ti darb.
Na, pairk, kiek maai jiems reikia darbi
nink drabuiams. Pirmiausia darbe jie bet kaip
apsitaiso' oda ar kailiais, kuri utenka septyneriems metams. Kada turi eiti vieum, usivelka
ilg apsiaust, kuris udengia tuos iurkius dra
buius. ito apsiausto spalva visoje saloje yra
vienoda ir natrali. Todl ne tik jam daug ma
iau reikia vilnono, negu kitur, bet ir jo paga
minimas daug pigiau atsieina. Linams reikia dar
maiau darbo, todl lininiai audeklai plaiau nau
dojami. Bet jie iri, kad drobs bt ypatingai
baltos, o vilnonai ypatingai vars. Plonesni
audini jie visai nevertina. Kiekvienas utopietis
tenkinasi vienu apsiaustu ir paprastai dvejiems
metams, o kitur vienam mogui neutenka ketu
ri ar pnki vilnoni vairiaspalvi drabui ir
tiek pat ilkini markini, o kai kuriem ilepliam maa net deimties. Mat, utopieiui nra ko
norti daugiau drabui: nebus labiau apsisaugo
js nuo alio, ir n kiek neatrodys graiau apsi
rengs, negu kiti.
Kadangi visi dirba naudingus darbus, kuriems
reikia maiau pastang, tai visai nenuostabu, kad

78

jie visko bna pertek. Kartais daugyb moni

jie siunia u miesto taisyti keli, jeigu ie bna
imuti. Labai danai, kai neatsiranda btin dar
b, valstyb skelbia maiau darbo valand. Mat,
pareignai nenori,, kad pilieiai verstsi nereika
lingais darbais. i priemon turi vien tiksl, kad,
kiek leidia visuomeniniai poreikiai, visiems pi
lieiams po vergavimo knui bt kuo daugiau
laiko dvasios laisvei ir lavinimui. J manymu,
iia ir slypi tikra gyvenimo laim.
A p ie m o n i b e n d ra v im

Manau, jau laikas idstyti, kaip bendrauja

atskiri pilieiai, kokie visos tautos savitarpio san
tykiai ir kaip skirstomi tarp j visi daiktai. Mies
tas susideda i eimyn, kurios daugeliu atvej
susidaro i gimini. Moterys, subrendusios ir i
tekjusios, persikelia vyro namus. Bet vyrikos
lyties vaikai, po to ir ankai pasilieka eimynoje
ir klauso seniausio i giminaii, jeigu tik jam
dl senatvs nenusilpo protas. ituo atveju j pa
keiia tas, kuris amium yra jam artimiausias.
Kad mieste per daug nesumat arba be saiko
nepadidt gyventoj skaiius, kiekviena eimy
na, kuri kiekviename mieste, be ateivi i apy
links, yra ei tkstaniai, turi turti ne maiau
kaip deimt ir ne daugiau kaip eiolika suaugu
si moni. Vaik skaiius neribojamas. itas
fibas nsunku ilaikyti, pervedant ne tiek gau

79
sias eimynas tuos, kuri perteklius atsiranda di
desnse. O jeigu mieste atsiranda daugiau mo
ni, negu leista, jie tuo perteklium papildo kit
miest gyventoj stok. O jeigu gyventoj visoje
saloje be saiko padaugja, tada jie i bet kurio
miesto parenka piliei ir pagal savo statymus
steigia kolonij artimiausiame emyne, kur vieti
niai gyventojai turi neuimtos ir nedirbtos e
ms; pasikviet tenykius gyventojus, klausia,
ar ie nenort gyventi kartu su jais. Siems su
tikus, utopieiai lengvai susilieja su jais, gyven
dami tuo paiu gyvenimu ir tais paiais papro
iais: ir tai naudinga ir vienai, ir kitai tautai.
ved savo tvark, utopieiai padaro, kad toji
em, kuri atrod vieniems ykti ir skurdi, tampa
abiem dosni. O jeigu vietiniai gyventojai atsisa
ko gyventi pagal utopiei statymus, pastarieji
istumia juos i pasirinkt srii. Jeigu ima prie
intis, pradeda kar. Mat, utopieiams karas tei
singas, kada kokia tauta, valdydama al, laiko j
beveik tui ir nedirbt; nei pati ta eme nesi
naudoja, nei kitiems, kurie pagal gamtos dsnius
i jos turt maitintis, neleidia ja naudotis ir j
valdyti. O jei dl nelaimingo atsitikimo j mies
tuose gyventoj sumaja tiek, kad j nemano
ma papildyti i kit salos viet, paliekant kiekvienam miestui reikiam skaii (o tai, sako, atsi
tik per vis ami tik du kartu siauiant baisiam
marui), tada miest keliami gyventojai i kolo
nij. Utopieiai veikiau leidia ti kolonijoms,
nogu sumati kuriam salos miestui.

80

Bet grtu prie piliei sugyvenimo. Kaip jau

minjau, eimyn valdo seniausias jos narys.
monos patarnauja vyrams, vaikai tvams ir ap
skritai jaunesnieji vyresniesiems. Kiekvienas
miestas padalintas keturias lygias dalis. Kiek
vienos dalies vidury yra turgaviet, pilna visoki
daikt. Tenai, tam tikrus namus, suveami kiek
vienos eimynos dirbiniai, kurie suriuojami
sandlius. I j kiekvienos eimynos tvas prao,
ko jam ar jo artimiesiems prisireikia, ir be pinig,
be jokio atlyginimo gauna, ko tik prao. Ir kodl
jam turt neduoti? Visoki daikt yra perteklius,
ir nra jokios baims, kad kas nors sigeis reika
lauti daugiau, negu jam reikia. Kaipgi galima
manyti, kad paprays nereikaling daikt tas, kas
sitikins, jog jam niekada nieko nepritrks?
Kiekvienas gyvis tampa godus ir plrus arba bi
jodamas nepritekli, arba, kaip mogus, dl idi
dumo, kurio skatinamas laiko sau u garb pra
lenkti kitus ir pasigirti nereikalingais savo tur
tais. itokios ydos utopiei paproiuose visikai
nepasitaiko.
Be mint turgaviei yra ir maisto turgavie
ts, kur atveama ne tik darovi, vaisi ir duo
nos, bet ir uv, galvij msos ir pauktienos,
tam tikslui u miesto yra vietos, kur tekaniu
vandeniu galima nuplauti puvsius ir purvus. I
ia jie ivea ms, tarn rankomis gyvulius pa
skerd ir nudyr. Utopieiai neleidia savo pilie
iams darinti gyvuli, nes, j nuomone, per i
tokius darbus ' pamau dingsta gailestingumas,

81
ms prigimties monikiausias jausmas. Jie gina
veti miest purvin ir nevari daikt, kad
neutert oro ir neprasidt ligos.
Be to, kiekviename kvartale yra erdvs rmai,
pastatyti vienodu atstumu vieni nuo kit; namas
turs atskir vard. Juose gyvena sifograntai.
Kiekvieniems rmams yra priskirta trisdeimt ei
myn, po penkiolika i vienos ir kitos puss, ia
jos turi pietauti. Kiekvien rm valgi gamin
tojai tam tikr valand susirenka turgaviet ir,
nurod savo valgytoj skaii, gauna maisto. Bet
pirmiausia aprpinami ligoniai, gydomi bendruo
mens ligoninse. Tuoj u miesto sien utopieiai
turi keturias ligonines, tokias didiules, kad ga
lima jas laikyti tikrais priemiesiais. Taip pada
ryta, kad ligoniai, kad ir kiek daug j bt, ne
bt guldomi anktai ir nepatogiai, ir kad serg
liga, kuria usikreiama prisilietus, bt kuo ato
kiau nuo kit. itos ligonins yra puikiai reng
tos, aprpintos viskuo, ko reikia atstatyti svei
katai, ligoniai slaugomi labai velniai, rpestin
gai; prityr gydytojai juos nuolatos priiri. Nors
niekas ten per prievart nra siuniamas, taiau
visame mieste beveik nesurasi n vieno mogaus,
kuris susirgs nort gulti ne ligoninje, o na
mie. Kai ligoni virtuvs priirtojas paima
maist pagal gydytoj nurodymus, viskas, kas
lieka geriausio, skirstoma pagal valgytoj skaii
tarp rm po lygiai, atsivelgiant kunigaikt,
vyriausij ventik ir traniborus, taip pat pa
siuntinius ir visus svetimalius (jeigu j pasitai-

82
kor nors j bna nedaug ir retai), bet atvykusiems
pataiso tam tikrus gerai sutvarkytus bstus.
iuos rmus paskirtomis valandomis piet ir va
kariens susirenka visa sifograntija, pakviesta
varins ddos garsais. Iimt sudaro tik ligoniai,
kurie guli arba ligoninse, arba namie. Tiesa, nie
kas nedraudia, patenkinus rm poreikius, pra
ytis maisto i turgaviets namo: utopieiai ino,
kad niekas to nedarys be reikalo. Nors niekam
nedraudiama pietauti namie, bet n vienas to
nedaro su dideliu noru, nes laikoma ir negarbin
ga, ir kvaila vargti ir gamintis sau blogesn valg,
kai rmuose, esaniuose ia pat, yra pataisyta
tokio puikaus ir gausaus maisto. iuose rmuose
nevaresn ar sunkesn darb dirba vergai. Taiau
virti, gaminti maist, pietus taisyti vien moter
pareiga: jos dirba paeiliui i kiekvienos eimynos.
Piet sdasi prie trij ar daugiau stal, pagal val
gytoj skaii. Vyrai uima vietas prie sienos,
o moterys prieais, kad, jeigu atsitikt kokia
staigi bda (kaip kartais atsitinka nioms), jos
galt, nesuardydamos eili, atsikelti ir ieiti pas
indyves. Pastarosios sdi atskirai su indomais
kdikiais tam tikslui skirtame valgomajame, kur
visada krenasi idinys, yra varaus vandens, kar
tais ir keletas lopi, kad bt galima kdikius
paguldyti ir panorjus prie ugnies ivystyti, kad
^jie pasilst, laisvai aisdami. Kiekviena motina
|&ti maitina savo vaik, jeigu nesukliudo ar mirfcs, ar liga. Kai itai atsitinka, sifogrant monos
skubiai ieko indyvs, ir surasti j nesunku:

83
moterys, galinios atlikti i pareig, mieliau jos
imasi, kaip kito darbo, nes visi giria j gailestin
gum, o aukltinis indyv laiko motina. indy
vi prieglobstyje bna visi berniukai, kuriems dar
nesukako penkeri met. Kiti nepilnameiai, visi
vienos ar kitos lyties asmenys, nesulauk dar ve
dybinio amiaus, arba patarnauja sdintiems u
stalo, arba, jeigu dl savo amiaus ito dar ne
stengia, vis tiek stovi greta. Ir vieni ir kiti, tyl
dami maitinasi tuo, k jiems paduoda sdintieji,
ir neturi atskirai valgymui skirto laiko. Vieta pir
mojo stalo vidury yra laikoma aukiausia ir i
jos, kadangi stalas stovi skersai, valgomojo pa
kraty, matyti visas sambris. ia sdi sifograntas su mona, greta du seniausieji. Mat, prie kiek
vieno stalo sdi po keturis. O jeigu toje sifograntijoje yra ventykla, tai su sifograntu sdi
ventikas ir jo mona, kurie ir pirmininkauja. I
vienos ir kitos puss vietas uima jaunesnieji; po
to vl seniai: tokiu bdu visam name bendra
amiai susieti vienas su kitu ir sumaiyti su prie
ingo amiaus monmis. Toks paprotys ess dl
to, kad seniai savo rimtumu ir pagarba jaunuo
lius sulaikyt nuo palaid odi ir judesi, nes
u stalo negalima nieko nei padaryti, nei pasa
kyti, kas likt nepastebta i vis pusi sdini
kaimyn. Patiekalai ne i pirmosios vietos pa
duodami, bet pirmiausia visiems senesniems, kuri
vietos yra paymtos, atneamas geriausias valgis,

84

o po to jis skirstomas visiems po lygiai. Bet se

niai savo nuoira idalina aplink sdintiems ska
numynus, kuri nra tiek daug, kad utekt visam
namui. Tuo bdu ir pagyvenusiems monms
reikiama derama pagarba, ir jiems teikiamos
lengvatos visiems prieinamos.
Kasdien piets ir vakarien pradedami doros
mokaniu skaitymu, bet trumpuiu, kad nekyr
t. Po to senesnieji pradeda rimtas kalbas, tik ne
lidnas, o smojingas. Bet valgydami jie nieku
bdu neusiima ilgais svarstymais; mgsta pasi
klausyti taip pat jaunuoli ir net patys skatina
juos pakalbti, nordami painti kiekvieno gabu
mus ir talent, kurie pasirodo puotoje laisvai
bendraujant. Piets bna trumpi, o vakariens
ilgesns, nes po piet laukia darbas, o po vaka
riens miegas ir nakties poilsis, kuris, j nuo
mone, ess veiksmingesnis sveikam virkinimui.
N viena vakarien nepraeina be muzikos, o ant
rasis valgis nebna be saldumyn. Jie udega
smilkal, papurkia kvepal ir daro visk, kad
valgytojai bt linksmai nusiteik. Utopieiai
yra link pasismaginti, nes, j nuomone, nra
draustina linksmyb, i kurios nebna nemalo
num.
itaip jie gyvena mieste, o kaimuose, kur ei
mynos yra toliau viena nuo kitos, visi valgo na
mie. N vienai eimai netrksta maisto, nes i
kaimo miest patenka viskas, kuo maitinasi
miestieiai.

85
A p ie u to p ie i k e lio n e s

Jeigu kas nori aplankyti draugus, gyvenan

ius kitame mieste, apirti pai vietov, tas
lengvai gauna leidim i savo sifogrant ir tranibor, inoma, jeigu kas netrukdo. Jie ivyksta su
kunigaikio laiku, kuriame paymta, jog leista
keliauti ir grimo diena. Jie gauna veim ir
valstybin verg, turint varyti ir priirti jau
ius. Bet jeigu tarp keleivi nra moter, tai ve
imas, kaip sunkus kliuvinys, pasiuniamas atgal.
Nors kelionei jie nieko nepasiima, taiau nieko
jiems ir netrksta: visur namie. Jeigu keleiviai
utrunka ilgiau kaip vien dien, tai kiekvienas
veriasi savo amatu, o to paties amato biiuliai
labai iltai juos sutinka. Jeigu kas simans ima
klaidioti toliau, negu leista, tai, nutvertas be ku
nigaikio rato, susilaukia bdos: jis, kaip bglys, grinamas atgal ir iauriai baudiamas. Antr
kart pamgins taip pasielgti, tampa vergu.
Jeigu kas usinori paklaidioti po savo miesto
apylinkes, tai niekas jam nedraudia, jeigu tik
leidia tvas ir sutinka mona ar vyras. Bet atjs
kaim, negaus valgyti, jeigu neatliks puss die
nos darbo (arba, aplamai, kiek mons nudirba
ligi vakariens). Tokiomis slygomis gali keliauti,
kur nori, po savo miesto apylink. Toks keliau
tojas miestui bus tiek pat naudingas, kaip ir mies
te bdamas.
Dabar matote, kad jiems nra jokios galimy
bs dykinti, nra progos tinginiauti: nra ten n

86
vienos vynins, n aluds; niekur nra viej
nam, nra progos itvirkauti, n vienos lindy
ns, n vienos neleistinos sueigos; bdami vis
akyse, jie yra priversti arba dirbti prastin dar
b, arba garbingai ilstis.
Dl tokios tvarkos ioje tautoje btinai turi
atsirasti visoki daikt perteklius, o kadangi jis
vienodas visiems, tai nieko nuostabaus, kad tarp
j nebna n vieno nuskurdlio ar elgetos. Kai
tik amaurotiei senate, kur, kaip minjau, kas
metai sudaro i kiekvieno miesto trejetas atstov,
paaikja, kur ir koki dalyk yra ypatingai daug
ir kur ir koki vaisi uderjo itin maai, tuojau
stok vienoje vietoje upildo perteklius kitoje.
Ir jie tai daro veltui, nieko neimdami i t, ku
riems dovanoja. Bet k jie duoda i savo atsarg
kokiam miestui, nieko nereikalaudami i jo atgal,
t gauna, bdos itikti, i kito miesto, nieko ne
mokdami. iuo bdu visa sala yra tarytum vie
na eimyna.
Apsirpin savimi (o tai, j nuomone, pasie
kiama tada, kai sukaupiama atsarg dvejiems me
tams, nes neinia, koks bus kit met derlius), i
vis atliek utopieiai ivea kitas alis daugy
b jav, medaus, viln, lin, medienos, amaro ir
purpuro, kaili, vako, laini, od, be to, dar gy
vuli. Vis t daikt septintj dal dovanoja
neturtingiesiems to krato gyventojams, o visus
kitus parduoda u vidutinik kain. Varydami
toki prekyb, jie sivea ne tik tas prekes, kuri
tvynje trksta (toki beveik nra, neminint ge

87
leies), bet taip pat daug aukso ir sidabro. Ka
dangi tas paprotys jau senas, utopieiai brange
nybi turi visur ir daugiau, negu kad galima bt
tikti. Todl jie nepaiso, kaip parduoti: u grynus
pinigus, ar skolon, o didiausi j pinig dal su
daro skoliniai pasiadjimai, kuriuos pasirayda
mi, po visoki paproi reikalaujam formalum,
niekada nereikalauja atskir asmen, bet tiktai
viso miesto laidavimo. O miestas, atjus mokji
mo dienai, i atskir asmen pasiskolina pinig,
nea juos id ir naudojasi tos sumos procen
tais, kol utopieiai pareikalaus grinti skol, o
jie daniausiai niekada ir neprao. Mat, j nuo
mone, neteisinga yra atimti jiems visai nereika
ling daikt i t, kuriems jis reikalingas. Apskri
tai, jie reikalauja paskolos tik tuo atveju, kai turi
kapitalo dal duoti kitai tautai arba kada reikia
kariauti. iam atvejui jie ir saugo visus lobius,
laikomus namie, kad rimto ir staigaus pavojaus
valand bt jiems parama, o svarbiausia, kad
galt u bet koki kain nusisamdyti svetim
kari, kuriuos jie mieliau siunia kov, negu
savo pilieius. Utopieiai ino, jog labai danai
u didelius pinigus galima nupirkti net paius
prieus, kurie yra link iduoti ir pradti atvir
kov vienas su kitu. Dl itos prieasties jie ir
saugo nevertinam lob, bet ne kaip lob, su juo
taip elgiasi, kad papasakoti man i tikro gda;
be to, bijau, kad niekas nepatiks mano o
diais. itas mano baiminimasis juo tikresnis,
nes inau, jog ir a pats sunkiai biau patikjs,

88
jeigu savo akimis nebiau mats, o tik girdjs
i kit. Bet taip ir turi bti; juo svetimesnis yra
klausytoj paproiams toks reikinys, tuo maiau
juo pasitiki. Tas, kas protingai vertina padt, tur
bt, maiau stebsis, jog ir kiti j proiai didiai
skiriasi nuo msiki, tad ir aukso bei sidabro
naudojimas veikiau yra priderintas prie j, kaip
prie ms paproi. I tikrj, jie patys pinig
nenaudoja, o saugo juos tiktai mintiem reikalam,
kuri gali atsirasti, bet gali ir niekada nebti.
Tuo tarpu auks bei sidabr, i kuri kalami
pinigai, jie vertina tik tiek, kiek jie i esms nau
dingi. Kas nemato, jog jie daug prastesni u ge
le? Be jos ifions negali gyventi, kaip be ugnies
ir vandens; gamta auksui ir sidabrui nedav t
savybi, be kuri negaltume lengvai isiversti,
ir tik moni paikumas dav jiems vert dl j
retumo. Be to, gamta, kaip velniausioji motina,
visk, kas geriausia, kaip or, vanden, net pai
em padjo visiems prie akis, o tai, kas tuia
ir nenaudinga, paslp labai giliai.
Jeigu tie metalai bt slepiami kokiame bok
te, tada, kaip linkusi isigalvoti kvaila minia, ga
lt bti tariamas kunigaiktis ir senatas, jog
nor klasta apgauti taut ir patys turti naudos.
Sakykime, kad jie ims i t metal kaldinti taures
ir kitus dailius dirbinius, o vliau, prireikus, turs
vl juos sulydyti, kad galt sumokti kareiviams
algas, tada galima numanyti, kaip sunkiai jie at
sisakyt, k buvo jau pamg.

89
Nordami tam pasiprieinti, jie igalvojo prie
mon, atitinkam j paproiams, bet visikai sve
tim mums, kurie auks didiai vertiname ir uoliai
saugome. Bet tuo gali patikti tik savo akimis
mat. Mat, utopieiai valgo ir geria i prastui
molio ar stiklo ind, tiesa, labai daili, bet pigi,
o visur, ne tik visuomeniniuose rmuose, bet ir
atskir moni butuose naudojami aukso ir si
dabro naktiniai puodai ir kiti indai nevarybms.
Be to, i t pai metal dirbdina grandines ir
kitus storus panius, kuriais rakina vergus. Pa
galiau visiems, kurie usitrauk gd kokiu
nusikaltimu, ausyse verti auksiniai iedai, j pir
tai apipinti auksu, kaklas apjuostas aukso gran
dine, galva aukso lanku. Tuo bdu, utopieiai
visaip stengiasi, kad auksas ir sidabras j aly
bt laikomi per niek. Jei i kit taut tuos
metalus galima atimti su tokiu pat skausmu, kaip
ir vidurius iplti, tai utopiei alyje, jeigu pri
reikt atiduoti juos visus, atrodo, niekas nesi
jaust n u skatik nuskriaustas.
Be to, jros pakrantse jie renka perlus, o
vienur kitur prie uol deimantus ir karbunkulus,
taiau j neieko, tik rastus nudailina. itais ak
menimis utopieiai puoia kdiklius, kurie pir
maisiais vaikysts metais tokiomis puomenomis
diaugiasi ir didiuojasi, bet kai paaug pastebi,
kad tokiais niekniekiais naudojasi tik vaikai, ir
tv neraginami, pajut gd, meta tuos papuo
alus, kaip ir ms vaikai vos paaug meta rie
utus, amuletus ir lles60. Tokie skirtingi nuo kit

90
taut paproiai sukuria ir skirting j pasaul
ir, itai man paaikjo i to, kas atsitiko anemolij61 pasiuntiniams.
Atvyko jie Amaurot, kai a ten buvau, ka
dangi jie keliavo svarbiais reikalais, tai prie j
pasirodym tarsi trejetas piliei i kiekvieno
miesto. Bet visi kaimyn pasiuntiniai, atvykdav
tenai seniau, bdavo kuo kukliausiai apsireng,
nes gerai inojo utopiei paproius, suprato, kad
jie visikai nevertina prabangi apdar, ilk lai
ko per niek, o auks net lyktybe. Bet nemolijai gyveno labai toli ir maai bendravo su utopieiais. Todl j pasiuntiniai, suinoj, jog visi
utopieiai vaikto apsireng vienodu ir iurkiu
apdaru, paman, jog jie ir neturi to, kuo nesinau
doja; bdami veikiau pasipt kaip imintingi, jie
ir nutar varg utopiei akis utemdyti savo
apdar blizgesiu, pasirodydami isipust lyg ko
kie dievai. Todl eng trys pasiuntiniai su imtu
palydov, visi apsitais margais drabuiais, dau
guma ilkais. Patys pasiuntiniai, priklaus tvy
nje kilmingiesiems, buvo apsivilk auksu siuvi
ntus apsiaustus, usidj dideles grandines, sise
g auksinius auskarus, apsimov aukso iedus, be
to, kepures nukabinj aukso vriniais, kurie
vilgjo nuo perl ir brangakmeni. Taigi jie
buvo pasidabin tokiomis puomenomis, kuriomis
utopieiai bausdavo vergus, jos bdavo arba g
dos enklu, arba vaik aislais. Todl buvo ko
pairti, kaip anemolijai kl skiauteres, lygin
dami savo puomenas su pasipylusi aiktes

91
utopiei apdarais. I kitos puss, ne maesnis
smagumas buvo stebti, kaip smarkiai jie apsi
gavo, puoseldami savo viltis ir kain ko gero
laukdami ir kaip toli jie buvo nuo tos pagarbos,
kurios tikjosi sulauksi. Mat, iskyrus tik ne
daugel lankiusi kitas tautas dl rimtos prieas
ties, vis utopiei akimis irint, visos ios
vilganios puomenos atrod tikra gda, ir todl,
pagarbiai kaip ponus sveikindami kiekvien men
kut mogel, paius pasiuntinius su aukso grandi
nmis jie palaik vergais ir su jais elgsi be
jokios pagarbos. Kad btum mats, kaip vaikai
mt deimantus ir brangakmenius, pamat juos
prie pasiuntini kepuri, ir, kumtelj motinai
on, taip kalbjo:
Mama, irk, koks didelis bernas, o ter
liojasi su perlais ir blizganiais akmenukais, kaip
maiulis1
O gimdytoja taip pat rimtai jam atsak:
Tylk, sneli, matyt, koks juokdarys i pa
siuntini!
Kiti peik tas aukso grandines, kad i j nes
naudos, jos tokios plonos, jog vergas gali jas
lengvai sulauyti, ir tokios laisvos, kad panorjs
gali jas nusimesti ir pabgti kur nori.
Bet kai pabuv dien kit, pasiuntiniai pama
t baisyb nevertinamo aukso, ir suprato, jog
utopiei krate auksas tiek pat niekinamas, kiek
jj aly gerbiamas, ir kad vieno pabgusio vergo
grandinms ir paniams buvo ieikvota daugiau
aukso ir sidabro, negu kad kainavo j vis trij

92
puomenos, nuleido jie sparnus ir susigd nume
t visas tas gramenas, kuriomis taip ptsi ir
didiavosi, ypa kada biiulikiau pasikalbjo su
utopieiais ir suinojo j paproius ir nuomones.
Juk ie stebisi, kaip gali atsirasti mogus, kuris
diaugtsi menko perliuko ar akmenuko abejoti
nu vilgesiu, galdamas stebti koki nors vaig
d arba pai saul; arba kas gali bti toks ne
protingas, kad tartsi ess kilmingesnis dl plonesnio vilnos silo, nors it viln, kad ir kaip
plonai ji bt suverpta, kadaise neiojo avis, o
tuo metu ji nebuvo niekas kitas, kaip avis. Ste
bisi utopieiai ir tuo, kad auksas, toks nenaudin
gas daiktas, dabar visur pasauly tiek vertinamas,
kad pats mogus, per kur ir kurio naudai jis gijo"toki garb, yra vertinamas daug maiau, negu
auksas. Juk bna ir taip, kad koks kietagalvis,
turs proto ne daugiau kaip stuobrys, ne tik di
diausias begdis, bet ir kvailys, taiau turi savo
rankose daug verg, iminting ir ger vyr, tik
dl to, kad jam atiteko didel aukso monet kr
va, o jei likimas ar koks statym straipsnis (ku
ris kaip ir likimas gali visk apversti auktyn
kojom) atims krv i to pono ir atiduos didiau
siam pastumdliui i vis jo tarn, tada eiminin
kas nueis tarnauti savo tarnui, kaip priekaba bei
priedas prie pinig. Bet daug didesn nusistebji
m ir neapykant kelia t moni neprotingumas,
kurie vos ne dievik pagarb rodo turtuoliams,
kuriems nieku neskolingi ir nuo kuri visai ne
priklauso, tiktai dl t turtingumo, nors ir ino,

93
jog itie turtuoliai yra tokie gods ir ykts, kad
galima tikr tikriausiai tikti, jog i tos pinig
krvos niekam niekada nenurieds n skatikas,
kol jie bus gyvi.
itokias mintis utopieiai pasisavino i dalies
beaukljami, nes iaugo tokioje alyje, kurios
santvarka yra labai toli nuo mintj kvailybi,
i dalies besimokydami ir beskaitydami knygas.
Tiesa, kiekviename mieste nedaug tra atleist
nuo kit darb ir skirt mokslui, tiktai tie, kurie
i maens turi nepaprastus gabumus, didel talen
t ir polink tauriesiems menams,taiau vaikai
visi mokosi, ir didel tautos dalis, vyrai ir mote
rys, per vis gyvenim mokymuisi skiria tris va
landas, kada, kaip minjome, bna laisvi nuo dar
b. Atskir dalyk jie mokosi savo kalba. Ji nra
skurdi odi, maloni ausiai ir raikumu pranoks
ta kitas kalbas. Ta pati kalba, tiktai sudarkyta
vienur vienaip, kitur kitaip, yra paplitusi dide
lje to pasaulio dalyje.
Ligi ms atvykimo jie nieko nebuvo girdj
apie visus tuos filosofus, kuri vardai yra yms
iame, mums inomame pasaulyje, bet muzikoje,
dialektikoje, skaiiavimo ir matavimo moksle jie
irado beveik t pat, k ir ms senieji filosofai.
Nors seniesiems beveik visais atvilgiais prilygs
ta, taiau atsilik nuo naujj dialektik atradi
m. Mat, jie nra irad n vienos taisykls i
t smojing isigalvojim, kuri ia visur mo
kosi vaikai i vadinamosios Maosios logikos"62,
apie susiaurinimus, apibendrinimus ir supozicijas.

94
Vadinamj antrj intencij"63 utopieiai ne
tik deramai netyrinjo, bet niekas i j nepajg
pamatyti vadinamojo ,mogaus apskritai" nors,
kaip inote, itas padaras yra didiulis, didesnis
u bet kur milin, ir galime j net pirtu paro
dyti. U tai utopieiai gerai nusimano apie vaig
di sukimsi, apie dangaus viesuli judjim.
Tam reikalui jie sumaniai igalvojo net vairiau
si form prietais, kuri padedami labai tiksliai
suino sauls, mnulio ir kit j horizonte mato
m viesuli judjim ir padt. Taiau jie n
sapne nesvajoja apie planet biiulyst ir nesu
tarim ir apie kvail ateities spjim i vaig
di. I kai kuri per ilg laik stebt enkl jie
atspja litis, vjus ir kitas or atmainas. Bet apie
vis t reikini prieastis, apie jros potvynius,
jos vandens srum, apie dangaus ir pasaulio kil
m ir prigimt jie samprotauja lygiai kaip ir ms
senieji filosofai; i dalies, kaip anieji, nesutaria
vienas su kitu, taip ir utopieiai, atrasdami nau
jas reikini prieastis, ginijasi ne visur su
tardami.
Toje filosofijos dalyje, kur kalbama apie mo
ral, j nuomons sutampa su ms: jie sampro
tauja apie dvasios, kno ir iorines grybes ir ar
dera grybs vardas ioms visoms ar tik dvasi
nms ypatybms. Jie svarsto apie doryb ir ma
lonumus. Bet svarbiausias ir pagrindinis j ginas
yra tas, ar mogaus laims altinis vienas ar daug
j. Taiau iuo klausimu jie, atrodo, link labiau,
negu dera, palaikyti nuomon, ginani malonu-

95
mr kuris pagal juos svarbiausias mogaus laims
altinis. Ir juo nuostabiau, kad toki opi nuo
mon stengiasi paremti religija, kuri yra rimta ir
rsti, beveik niri ir grieta. Ir utopieiai nieka
da nesvarsto klausimo apie laim, nesusiedami
kai kuri i religijos paimt teigini su filosofija,
besiremiania proto rodymais, be kuri klausi
mo apie tikrj laim nagrinjimas, j nuomone,
yra menkas ir nepakankamas. O tie teiginiai tai
kokie: mogaus siela esanti nemirtinga ir i dievo
maloningumo gimusi laimei; u ms dorybes ir
gerus darbus po ito gyvenimo laukis atlygini
mas, o u kaltes kanios. Nors tai ir religijos
sritis, taiau, j manymu, ir protu galima prieiti
tokias tiesas. Jas atmetus, utopieiai nesuabejoj
skelbia, jog niekas negals bti toks kvailas, kad
nesiekt malonum leistinomis ir neleistinomis
priemonmis; tiktai reiki irti, kad maesnis
smagumas nesutrukdyt didesnio, ir nereiki siek
ti tokio malonumo, u kur prisieina atsilyginti
skausmu. Jie mano, kad kvailiausiai elgiasi tie,
kurie vaikosi rsios ir sunkios dorybs ir ne tik
atsisako gyvenimo saldumo, bet netgi patys usi
krauna skausm, i kurio negali laukti jokios
naudos; kokia gi gali bti nauda, jeigu po mir
ties nieko nebepasieksi, o it vis gyvenim pra
leisi be smagum, tai yra vargingai. O laim, j
manymu, ne kiekvienas smagumas, bet tik gar
bingas ir taurus. j, kaip aukiausi gr, ms
prigimt traukianti pati doryb, kuriai prieinga
partija64 ir tepriskiria laim. Mat, doryb jiems

96
gyvenimas pagal prigimt; itokiam gyvenimui
dievas mus paskyrs. Ir mogus turs paisyti to
prigimties potraukio, kuris klauso proto, kai rei
kia sprsti klausim, ko siekti ir ko vengti. Pir
miausia, protas monse udegs meil ir pagarb
dievikajai didybei, kuriai turime dkoti ir u tai,
kad esame gyvi, kad galime justi laim. Antra,
protas mus skatinte skatins, kad ir patys kiek
galdami ramiau ir diaugsmingiau gyventume ir
visiems kitiems, kurie prigimties saitais susieti su
mumis, padtume'to paties siekti. Tikrai, nebuvo
niekada n vieno tokio niraus ir grieto dorybs
sekjo ir smagum niekintojo, kuris patart tau
vargus, budjimus ir skausmus ir nepasakyt, kad
tu, kiek stengdamas, turs lengvinti kitiems skur
d ir varg, kad toks elgesys ess pagirtinas var
dan monikumo; n viena kita doryb nesanti
bdingesn mogui: mogus turs mogui patar
nauti, j guosti, padti varguose, sunaikins li
des, grinti jam gyvenimo diaugsm, tai yra
malonum. Jeigu taip i tikro yra, tai kodl pri
gimtis negali skatinti, kad kiekvienas daryt sau
t pat? I tikrj, arba malonus, t. y. smagum
teikis, gyvenimas yra blogyb; jeigu taip, tai tu
ne tik niekam neturi padti sulaukti tokio gyve
nimo, bet, kiek stengdamas, turi nuo jo, kaip
kenksmingo ir pratingo, visus vaduoti, arba,
jeigu ne tik gali, bet ir turi patarti tok gyvenim
kitiems, tai kodl pirmiausia sau paiam nepa
mginus? Sau paiam juk dera rodyti ne maesn
palankum, kaip kitiems. Juk jeigu prigimtis ska-

97

tina, kad btumei geras kitiems, tai vlei ji ne

silo, kad sau paiam btumei rstus ir negailes
tingas. Todl pagal juos pati prigimtis mums nu
rodo malon gyvenim, tai yra smagum, kaip
vis ms veiksm galutin tiksl; o doryb
gyvenimas pagal prigimt. Prigimtis gi kvieia
mirtinguosius remti vienas kit, kad gyvenimas
bt linksmesnis. Ir teisingai daro: mat, nra n
vieno, kuris bt ikils tiek vir moni gimins
lemties, kad juo ypatingai rpintsi gamta, kuri
vienodai gobia visus, duodama t pai ivaizd.
Todl ta pati gamta nuolatos tau liepia irti,
kad, savo labu besisielodamas, kitiems nelabo
nedarytum.
Vadinas, utopiei manymu, btina laikytis ne
tik sutari, sudaryt tarp atskir asmen, bet ir
visuomenini statym, kuriuos pagal teisingum
paskelb gerasis valdovas arba patvirtino visuo
tinu nutarimu tauta, neprislgta tironijos ir nesu
viliota klastos, statym apie gyvenimo gry
bi, tai yra malonum paskirstym. Rpintis savo
gerove, nelauant it statym, yra protingumas,
o paisyti ir visuomeninio labo tavo pareiga.
Grobstyti svetimus malonumus siekiant savj
skriauda, o k nors atimti i savs ir pridti ki
tiems yra monikumo ir irdingumo pareiga, kuri
niekada tiek naudos neatima, kiek prideda. Juk
ita nauda yra atlyginama abipusmis geradarys
tmis, o pats geradarysts suvokimas ir prisimi
nimas apie meil ir palankum t, kam padarei
gera, tavo ird labiau diugina, negu knikas

98

malonumas, nuo kurio susilaikei. Pagaliau, reli

gija lengvai tikina ms smon, kad vietoj
trumpalaikio ir menko smagumo dievas atlygina
didiuliu ir nesibaigianiu diaugsmu. Tuo bdu
visk kruopiai apsvarst ir apmst, jie pripa
sta, kad ms veiksm ir pai dorybi galuti
nis tikslas ir laim malonumas.
O malonumu jie vadina kiekvien kno ir sie
los judes ir bkl, kada pagal prigimties nuro
dymus jauiame diaugsm. Pastab apie pri
gimties siekim jie priduria ne be pagrindo. J
manymu, i prigimties malonu yra tai, ko mons
siekia ne skriaudos keliu; kai, ko siekdami, jie ne
praranda kito, didesnio malonumo; tai, kas netei
kia vargo, tai, ko ieko ne tik pojiai, bet ir
sveikas protas. Antra vertus, yra malonum, ne
siderinani su prigimtimi, juos mirtingieji pagal
kok tui susitarim vaizduojasi saldiais, tary
tum mons galt kaitalioti tiek daiktus, tiek ir
j pavadinimus. Utopiei sitikinimu, tokiuose
malonumuose n kiek nra laims. Prieingai, net
j nutolina: kur kart jie leidia savo aknis, ten
nebra vietos tikriems ir nuoirdiems diaugs
mams, o irdis apsalsta nuo netikro smagumo.
Yra daug dalyk, kurie patys savaime neturi
jokio malonumo, geroka j dalis net slepia savy
daug kartybs, taiau dl nelab trokim ir ap
gauling vilioni yra laikomi ne tik didiausiais
smagumais, bet net pripastami gyvenimo pa
grindu.
Prie i netikr diaugsm utopieiai priskiria

99

anksiau mano pamintus, kuo kas geresn ap

dar vilki, tas tariasi geresnis ess. Juk jie klysta
dvigubai. Ne maiau apsigauna manydami, jog j
apdaras geresnis, kaip jie patys. I tikrj, jeigu
irsi apdaro naudingumo, tai kodl plonesni
sil vilnonas geresnis u storesn? Bet itie mo
ns skiauteres rieia, sakytum, jie bt ikil
pagal prigimt, o ne per klaid, ir yra sitikin, jog
nuo to ir jie patys vertingesni; tarytum visai pa
grstai jie reikalauja prabangesniam apdarui pa
garbos, kurios blogiau apsivilk net nebt drs
tiktis, ir piktinasi, jeigu kas juos neatsuka
aki.
Ar nra to paties neimanymo ym ir sieki
mas tuios ir nenaudingos garbs? Argi gali bti
natralus ir tikras diaugsmas, kai kitas prie tave
apnuogina pakau ar sulenkia pakinklius? Gal
itai pagydys tau pakinkli skaudjim? Arba
ivary kvailyb tau i galvos? itame netikro
diaugsmo reginy nuostabiausia yra tai, kaip sma
giai kvailioja besiav ir besididiuoj savo kil
mingumu, kad jie kilo i toki protvi, kuri ilga
virtin buvo laikoma turtinga, ypa turjusi di
deli dvar,juk dabar kilmingumas ir yra nie
kas kitas. J manymu, n per plauk nesumas
tas kilmingumas, jeigu j protviai nebus jiems
palik jokio turto arba jeigu palikim jie patys
bus pra.
Prie it moni utopieiai priskiria ir tuos,
kurie avisi perlais ir brangakmeniais ir tariasi
vos ne dievai es, jeigu pavyksta gauti koki

wo
brangenyb, o ypa tokios ries, kuri tuo metu j
aly labiausiai vertinama. Mat, ne visur ir ne vi
sada tos paios rys yra vienodai branginamos.
Jie sigyja t perl ar brangakmen paprastai be
auksins tvaros ir natral. Be to, pardavjas
dar turi prisiekti ir duoti laid, kad tie brangieji
akmenys yra tikri: tiek yra susirpin pirkjai,
kad j akys nebt apgautos netikru vietoj tikro.
Bet kodl dirbtinis akmuo teiks tau maiau sma
gumo, jeigu tavo akis jo neatskiria nuo tikro?
Tikriausias daiktas, ir vienas, ir kitas akmuo turi
turti toki pat vert tau, kaip ir aklam. Na, ar
jauia tikr diaugsm, o gal tik apsigauna ne
tikru smagumu sergst nereikalingus turtus, ne
naudodami savo krvos, o tik grdamiesi jos re
giniu? Arba, skatinami prieingos ydos, slepia
auks, kurio niekada net nesirengia naudoti ir
kurio, gal bt, niekada ir nebepamatys? Dreb
dami, kad tik neprarast, i tikro j praranda.
Taip ir yra, jeigu neleidi sau, o, gal bt, ir visiems
mirtingiesiems pasinaudoti tuo auksu ir ukasi j
emje? Ir, paslps lobius, tarsi jau visai ramus,
nesitveri diaugsmu. Bet, sakykime, kad kas pa
vogs it turt, o tu, nieko neinodamas apie t
vagyst, po deimties met mirsi; per deimt
met, pragyvent po vagysts, ar labai svarbu
tau buvo, ar tas auksas pagrobtas ar neliestas?
Juk ir vienu, ir kitu atveju tau i jo buvo tiek pat
naudos.
Prie t kvail pasismaginim utopieiai skiria
aidim kauliukais (apie t beprotyb jie tiktai

101

girdj, o patys jos nemat), be to, mediokl ir

pauki gaudym. Koks gi smagumas, klausia
jie, mesti kauliukus ant iskobtos lentos? Tu tiek
daug kart tai darei, kad jeigu ir bt malonu*
tas aidimas, tai danai kartojamas nusibost.
Arba koks gali bti smagumas, o ne pasilykt
jimas klausytis un lojimo ir staugimo? Arba
kodl smagiau stebti, kada kik Vejasi uo, o ne
uo un? Juk ir vienu ir kitu atveju darosi tas
pats: jie bga, jeigu bgimas tave smagina. Jeigu
tave avi viltis ivysti udym, jei lauki, kad tavo
akyse vyks skerdyns, tai veikiau turi kelti gai
lest toks reginys: uo drasko kikel, stipresnis
silpnesn, nirtulingas bail ir vang, pagaliau,
kraugerys nekalt. Todl utopieiai vis it
mediokls versl, kaip usimim, netinkam
laisviems monms, paliko msininkams, o mes
anksiau sakme, kad itas amatas yra verg.
Utopieiai mano, kad mediokl yra emiausia to
darbo dalis, o kitos jo puss esanios ir naudin
gesns ir tauresns, nes jos teikianios daug dau
giau naudos ir udanios gyvnus tik i reikalo,
o mediotojas, udydamas ir draskydamas varg
vrel,, ieko tik pasitenkinimo. Utopiei nuo
mone, itas trokimas matyti tikr vri udym
atsiranda arba i gimto irdies iaurumo, arba
mogus kraugeriu pasidaro, nuolatos iekodamas
toki iurki smagum. Taigi it ir visus pa
naius reikinius, kuri yra nesuskaitoma daugy
b, minia laiko smagumais, o utopieiai, nematy
dami tokiuose trokimuose jokio malonumo, siti-

102

kinr jog jie neturi nieko bendro su tikru malo

numu. Jeigu itie reikiniai teikia ir pojiams
kok malonum (o toks ir yra pasitenkinimo uda
vinys), tai utopieiai vis vien nekeiia savo nuo
mons, nes prieastis esanti ne pats reikinys,
bet ikryps mirtingj pratimas, kai mons kar
tum laiko saldumu, visai taip, kaip nios mo
terys, sugedus skoniui, derv ir lainius taria saldesnius esant ir u med. Taiau, inoma, jokio
mogaus sprendimas, ikryps dl ligos ar proio,
negali pakeisti nei kit dalyk, nei malonumo es
ms.
Utopiei nuomone, smagum, kuriuos jie pri
pasta tikrais, yra visokiausi ri; vienus jie
priskiria dvasiai, kitus knui. Dvasios malonu
mas tiesos suvokimas ir tas saldumas, kur tei
kia jos stebjimas. Be to, prisideda ir malonus
tauriai pragyvento gyvenimo prisiminimas ir ne
abejotina busimosios palaimos viltis. Kno malo
numai es dvejopi. Vieni teikia pojiams tikr
pasitenkinim, kai yra atstatoma tai, k yra sunai
kins mumyse esantis kartis, o tai padaroma val
gant ir geriant. Kitas atvejis, kada yra paalina
ma tai, kas apsunkina kn, kai tutiname vidu
rius, gimdom vaikus, trinam ar kasom nietim
kno dal.
Kartais atsiranda smagumas, neatstats, ko pa
geidauja ms kno nariai, ir nenuims skausmo,
bet kuris rykiais virpesiais kutena, skatina ir
traukia ms pojius kain kokia slapta jga;
taip, pavyzdiui, veikia mus muzika.

103

Antra knik malonum ris, j manymu,

esanti rami ir gera kno bkl, tai yra kiekvieno
mogaus sveikata, netrikdoma jokio skausmo. I
tikrj, jeigu jos nekankina skausmas, ji pati i
savs digauja, nors jos ir neskatina iorinis
smagumas. Tiesa, sveikata nra tiek pastebima ir
jusles ne tiek ugauna, kaip nenumaldomas val
gio ar grime* trokimas, bet vis dl to daugelis
mano, kad gera sveikata yra didiausias malonu
mas. Beveik visi utopieiai pripasta, jog sveika
ta yra didelis smagumas ir tarsi visko pamatas bei
atrama: ji viena gali sukurti ramias ir geidauja
mas gyvenimo slygas, o jeigu jos trksta, nelie
ka vietos jokiam smagumui. Bkl, kada visai n
ra skausmo, bet trksta sveikatos, utopieiai vadi
na nejautrumu, o ne malonumu. Gyvai apsvarst
klausim, utopieiai jau seniai atmet nuomon
t, kurie sil tvirtos ir netrikdomos sveikatos
nelaikyti malonumu, nes, es, jos buvim galima
suvokti tik iorinio pojio takoje. Bet priein
gai, dabar beveik visi jie sutaria, kad sveikata
yra malonumo altinis. Jeigu su liga es susijs
skausmas, kuris yra toks nepermaldaujamas ma
lonumo prieas, kaip ir liga sveikatai, kodl ne
galt, malonumas bti gera sveikata? J many
mu, visai nesvarbu sakyti, kad ar liga yra kent
jimas ar kad kentjimas slypi ligoje, nes ir vienu,
ir kitu atveju pasekme ta pati. Todl, jeigu svei
kata yra arba pats malonumas arba btinai teikia
malonum, kaip ugnis kad skleidia ilum, tai
Ir vienu, ir kitu atveju negali trkti malonumo

104

geros sveikatos monms. Be to, sako jie, kai val

gome, su mumis dedasi ne kas kita, o vyksta ko
va, kuri kovoja pradjusi svyruoti sveikata prie
alk. ioje kovoje ji pamau atsigauna ir, pasie
kusi prast gyvum, teikia mums t taip stipri
nant malonum. Taigi, nejaugi ta sveikata, kuri
taip digauja kovodama, nebus smagi pasiekusi
pergal? Nejaugi laimingai atgavusi ankstesn j
g, siekt per vis kov, ji tuojau pat sustings,
nepainusi savo grybi ir jomis nepasinaudoju
si? Mat, j manymu, toli nuo tiesos yra tas, kas
tiki, jog nejautrumas buvo pavadintas sveikata.
Kas gi bdamas guvus, klausia utopieiai, nesijau
ia sveikas, jeigu i tikro yra sveikas? Nejaugi
kas gali bti toks sustings ar letargo itiktas, kad
neprisipaint, jog sveikata jam malonumas ir
diaugsmas? O kas yra diaugsmas, jeigu ne ki
toks malonumo pavadinimas?
Utopieiai ypatingai auktina dvasinius malo
numus, juos laiko pirmaisiais ir svarbiausiais
diaugsmais; didiausia j dalis, utopiei many
mu, kyla puoseljant dorybes ir suvokiant, jog
tauriai buvo gyventa. I knikj malonum pir
menybs palm jie atiduoda sveikatai. J nuomo
ne, skanaus valgio, grimo ir visko, kas gali teiktik tok smagum, verta pageidauti, bet tiktai dl
sveikatos. Tokie dalykai es malons ne patys
per save, bet tiek, kiek jie prieinasi atslinaniai
negaliai. Todl iminius turi veikiau vengti lig,
negu iekoti vaist nuo j, veikiau vyti nuo sa
vs kentjimus, negu kad klausytis paguodos o

105

di. Todl geriau bus netrokti toki knik

diaugsm, negu kad patirti smagum i j. Jei
gu kas tariasi ess visai patenkintas tokiais ma
lonumais, tas btinai turi sutikti, jog jis bsis
tikrai laimingas, jeigu vis gyvenim nuolatos
alks, trok, jaus nieul, valgys, gers, kasysis, trin
sis; bet kas nemato, kad toks gyvenimas ne tik
biaurus, bet ir nelaimingas? Aikus dalykas, itie
malonumai, kaip nevariausi, yra i vis patys
emiausi. Jie niekada ir neueina kitaip, kaip tik
su prieingais skausmais. Pavyzdiui, su pasiten
kinimu valgant yra susijs alkis ir ne tolygiu b
du. Mat, skausmas pasirodo ir smarkesnis ir ilges
nis: jis ir atsiranda anksiau u malonum ir
dingsta smagumui nykstant. itokius malonumus
utopieiai laiko nevertais didelio dmesio ir juos
pripasta tik i didelio reikalo. Bet utopieiai yra
patenkinti ir itokiais malonumais ir dkoja u
dovanas gerajai motinai gamtai, kuri su velniau
siu meilumu skatina savo kdikius imtis to, k
btinumas nuolatos veria daryti. I tikrj, koks
koktus bt gyvenimas, jeigu, panaiai kaip ki
tas negalias, kurios reiau mus ugriva, nuodais
ir kariais vaistais turtume kasdien nuginti al
kio ir trokulio ligas?
Utopieiai mgsta ir vertina gro, jg, va
lum, kaip ypatingas ir malonias prigimties dova
nas. Jie pripasta, kaip malon gyvenimo pagra
inim ir smagumus, pasiekianius mus per ausis,
akis, nos, juos gamta panorjo skirti mogui,
kaip jam vienam bdingus, nes be mogaus nra

106

kit gyv btybi, kurios suvokia pasaulio gro

ir puikum, jauia malonius kvapus (vrys ski
ria tik maisto kvap) ir skiria gars ir ton derm
ir nedarnum. Visais atvejais jie laikosi taisykls,
kad menkesnis malonumas neturi trukdyti dides
niam, kad i jo niekada neturi kilti skausmo, ku
ris btinai atsiranda, jeigu malonumas ess ne
garbingas. Bet jie laiko didiausia kvailyste, ne
paprastu iaurumu sau, didiausiu nedkingumu
prigimiai, jeigu kas paniekina dovanot jam gro
, eikvoja jgas, valum paveria tingumu, se
kina kn pasninkais, kenkia savo sveikatai ir at
meta kitas prigimties malones. Iimtis gali bti
tik viena: jeigu kas nors nebepaiso i savo pa
togum, pradjs kariau rpintis kitais ir vi
suomene, laukdamas u tuos vargus i dievo
didesnio diaugsmo. iaip gi visai kvaila save
kankinti be naudos kam nors, dl tuio dorybs
elio, arba troktant vieno dalyko, kad ne taip
sunkiai bt galima paksti nelaimes, kurios nie
kada, gal bt, jo ir neitiks. Vadinas, toks mo
gus tarytum paniekina pareigas prigimiai ir at
sisako vis jos geradarysi.
Tokia utopiei nuomon apie doryb ir ma
lonum. Jeigu mogui nekvps ko nors ventes
nio i dangaus sista religija, tai jo protas ir ne
gals nieko tikresnio surasti. Svarstyti, ar teisin
ga ta nuomon, ar ne, mums neleidia laikas, be
to, nra ir reikalo. Mat, mme pasakoti apie uto
piei santvark, o ne ginti j.
Kad ir kokie bt j patvarkymai, esu sitiki

107

ns, kad niekur nra toki puiki moni ir to

kios laimingos valstybs. Utopieiai yra vals
ir mikls, pasiymi didesne jga, negu atrodo pa
gal gi, ties sakant, neem. Ir nors j ems ne
visur derlingos, klimatas ne labai sveikas, taiau,
saikingai maitindamiesi, jie taip usigrdina prie
oro atmainas, o em taip gerai dirba, kad n
vienoj tautoj nebna gausesnio derliaus ar gyvu
li prieauglio. mons, labai gyvybingi ir serga
nedaugeliu lig. Todl tenai pirmiausia pasteb
si, kaip uoliai jie dirba prastinius ems darbus,
kaip stengiasi imone ir rpestingumu pagelbti
ne tokiai derlingai emei.
Be to, pamatysi mones rankomis vienoje vie
toje raunanius mik ir sodinanius kitoje. iuo
atveju irima ne ems derlingumo, o iveimo
patogumo, kad bt malk ariau jros, prie
upi ar pai miest. Mat, sausumos kli to
lesnes vietoves lengviau atveti jav, negu mal
k. mons smags, smojingi, sumans, mgs
t ramyb, prireikus nebij sunki darb. Kitais
atvilgiais jie nelabai verls, bet dvasini ver
tybi siekia nenuilsdami.
I ms suinoj apie graik literatr ir
moksl (lotynuose, atrod, be istorijos ir poezi
jos, nebuvo nieko, kas bt galj juos patrauk
ti), jie kuo uoliausiai stengsi, mums aikinant,
visk imokti. Pradjome su jais skaityti, labiau
nordami parodyti neatsisak tokio darbo, negu
knd tikdamiesi i to naudos. Bet iek tiek padir
bj, i utopiei stropumo tuojau supratome, jog

108

ne veltui savo uolum rodome. Jie pradjo taip

lengvai vedioti raides, taip gerai tarti odius,
taip greitai siminti ir taip tiksliai versti, kad mes
labai nustebome. Tiesa, dauguma msi ito moks
lo ne tik patys susidomj, bet ir senato paliepti,
savo gabumais priklaus rinktini mokslinink
skaiiui ir jau subrend. Todl greiiau kaip per
trejet met gerai imoko kalb; geriausius ra
ytojus galjo skaityti be klii, nebent vienur
kitur trukdydavo pasitaikanios spaudos klaidos.
Utopieiai tuo lengviau susipaino su ia lite
ratra, nes ji, kaip spju, jiems artima. Manau,
kad ita tauta kilusi i graik, nes j kalba visais
kitais atvilgiais labai artima persams, miest ir
pareign pavadinimuose turi kai kuri graik
kalbos pdsak. Rengdamasis ketvirt kart
plaukti, pasimiau vietoj preki didel knyg
krv, nes buvau pasirys veriau niekada, ne
gu greitai grti. Todl utopieiai turi i mans
daug Platono veikal, dar daugiau Aristotelio, taip
pat Teofrasto65 knyg apie augalus, tik gaila, su
daugybe sprag. Mat, plaukdami knygos nepriirjom, ir j nutvr bedion, kuri beidykaudama ir beaisdama vienur kitur ipl kelet
puslapi ir juos sudrask. I gramatikos sudary
toj jie turi tiktai Laskar66; mat, Teodoro67
neatsiveiau, o taip pat jokio odyno, be Hesichijo68 ir Dioskorido.69 Jie labai brangina smulkiuo
sius Plutarcho70 veikalus, taip pat avisi Lukia
no71 graktumu ir smojum. I poet jie turi Aristofan,72, Homer73 ir Euripid, be to, Sofokl74,

109

atspausdint smulkiaisiais Aldo75 ramenimis, i

istorik Tukidid76 ir Herodot77, o taip pat Herodian78. Dar reikia paminti, kad mano biiulis
Tricijus Apmatas79 buvo atsives i medicinos
kai kuriuos mauosius Hipokrato80 veikalus ir Galeno81 Maj men. ias knygas jie didiai ver
tina. Nors i vis taut utopieiai beveik maiau
siai pasigenda medicinos, taiau niekur ji nra
labiau gerbiama: jos painim jie priskiria prie
puikiausi ir naudingiausi filosofijos srii. Su
ia filosofija tyrindami gamtos paslaptis, jie ta
riasi tur ne tik nuostab malonum, bet ir gau
n jos sumanytojo ir krjo didiausi malon.
Utopiei manymu, jis, kaip ir kiti krjai, leido
stebti io pasaulio sranga mogui (jam vienam
ir suteik toki gali), ir j, kaip smals ir kruop
t savo krini stebtoj ir gerbj, myli daug
labiau, negu t, kuris, tarsi neprotingas gyvnas,
altai ir kvailai paniekins diding ir nuostab, re
gin.
Todl utopieiai savo gabumais, pamiklintais
moksl, yra nuostabiai gud iradimams, teikian
tiems visoki gyvenimo patogum. Tik u du i
radimu jie turi bti dkingi mums: u knyg
spausdinim ir popieriaus gamyb; bet ir ia pa
ibjome ne tiek mes, kiek jie patys sau. Kai
jiems rodme raides, Aldo atspausdintas popieri
nse knygose, ir daugiau kalbjome apie k kita,
negu aikinome, i kokios mediagos gaminti po
pieri ir kaip spausdinti raides (niekas i ms
n vieno, n kito dalyko gerai neiman), jie

no
tuojau visk aikiausiai suvok, ir nors seniau jie
raydavo tik ant kaili, ievs ir papiruso, dabar
tuojau pat m daryti popieri ir spausdinti rai
des. Ties sakant, i pradi tas darbas jiems ne
labai seksi, bet, kelet kart pamgin, trumpu
laiku visk imoko ir padar toki paang, kad,
jeigu turt graik autori egzempliori, jiems
netrkt knyg. Dabar ji turi ne daugiau litera
tros u t, kaip jau mano buvo sakyta, o turi
mas knygas ileido daugeliu tkstani egzemp
liori.
Utopieiai maloniai priima kiekvien, atvyku
s pairti j alies, ypa mog dideli gabum
ar keliavus po daugel krat ir gerai juos painus; iuo atvilgiu jiems buvo malonus ir ms
atvykimas. Jie mgsta pasiklausyti, kas ir kur pa
saulyje dedasi. Taiau Utopij prekybos tikslais
nelabai danai kas usuka. I tikrj, k gi be
geleies gali pas juos kas veti arba k iveti
be aukso ar sidabro? Be to, jie mano, kad ivetinus daiktus protingiau patiems iveti, negu duo
ti kitiems tai padaryti. Tuo bdu jie nori susipa
inti su aplinkinmis tautomis ir nepamirti pa
tirties bei gudimo plaukiojant jromis.
A p ie ve rg u s

Utopieiai nelaiko vergais nei karo belaisvi,

iskyrus tuos, kuriuos patys paima myje,^nei
verg vaik, nei pagaliau t, kurie kitose tau
tose gali bti nupirkti kaip vergai. Bet jie pavr-

Ill

ia vergais savo pilieius u gding poelg arba

tuos, kurie svetimuose miestuose bt pasmerkti
mirti u nusikaltimus. Pastarosios ries moni
yra daug; daugyb j utopieiai gauna labai pi
giai, o kartais u dyka. Vienos ir kitos ries ver
gai ne tik nuolatos dirba, bet ir bna surakinti
grandinmis; o su vergais, kilusiais i j tarpo,
utopieiai elgiasi grieiau, nes mano, jog itie
yra smarkiau nusikalt ir verti didesns bausms:
puikus aukljimas juos moks dorybs, o jie vis
tiek negalj susilaikyti nuo pikto.
Dar yra viena verg ris, kai i kitos tautos
darbtus ir neturtingas samdinys nutaria savo no
ru vergauti utopieiams. iuos utopieiai iri
su pagarba ir elgiasi su jais n kiek neiurkiau,
kaip su savo pilieiais; tik jiems, kaip geriau pripratusiems, skiria iek tiek daugiau darbo. No
rinio ivykti (o tas atsitinka nedanai) utopie
iai nelaiko ir paleidia netuiomis rankomis.
Kaip jau minjau, utopieiai labai rpestingai
slaugo ligonius ir kiek igaldami stengiasi gr
inti jiems sveikat arba tinkamu gydymu, arba
maitinimu. Net serganius nepagydoma liga jie
guodia; pasdi prie j, pasikalba su jais, visaip
-stengdamiesi palengvinti kanias. Bet jeigu liga
y^pagydoma, nuolatos vargina ir kankina mo", tada ventikai ir pareignai itaip j ragina:
us negals atlikti joki gyvenimo udavini, ki
tiems taps nemalonus, nata sau, taip sakant,
pragyvens savo mirt, todl jis turs nebetsti
savo praties ir varg ir, jeigu jam gyvenimas

112

kania, rytis mirti; turdamas vilt, kad bus i*

vaduotas i io kartaus gyvenimo, tarsi i kalji
mo arba kankyns, jis turs arba pats isilaisvinti,
arba laisvu noru sutikti, kad bt kit ivaduo
tas. itoks jo poelgis bsis protingas, nes jis
mirdamas gals nutraukti ne kokias gyvenimo g
rybes, o kanias, o jeigu jis paklausyt venti
k, tai yra dievo valios aikintoj patarim, tai
jo poelgis bsis dievobaimingas ir ventas. Pa
klaus io raginimo savanorikai baigia gyveni
m arba badaudami, arba umigdyti mirta, ne
jausdami mirties. Taiau utopieiai nepribaigia
n vieno mogaus, jeigu jis nenori, ir n kiek ne
sumaina jam savo paslaug. Baigti gyvenim,
paklausius toki tikinjim, garbinga. Jeigu
kas pats atima sau gyvyb, nerods ventikams ir
senatui btinos mirties prieasties, tokio jie ne
laiko vertu n emje laidoti, n ugnyje deginti,
bet gdingai be laidotuvi imeta kur nors pel
k.
Moteris teka ne anksiau, kaip sulaukusi a
tuoniolikos met amiaus, o vyras veda, kada jam
sukanka net ketveriais metais daugiau. Jeigu
prie santuok vyras arba moteris nutveriami
slaptai besanguliauj, tai skaudiai baudiami,
jiems udraudiama tuoktis, tik kunigaikio ma
lon gali atleisti jiems kalt. Tos eimynos tvui
ir motinai, kuri namuose vyko nusikaltimas,
didel nelov, kaip nerpestingai attikusiems
jiems deram pareig. Utopieiai taip rsiai bau
dia u nusikaltim, nes iri, kas bus ateity:

113

jeigu moni nesulaikysi nuo sanguliavimo, tai ir

santuokoje retai tegalima tiktis tikros meils, o
juk vis gyvenim teks praleisti su vienu mo
gumi ir paksti visokius i to kylanius sunku
mus.
Be to, rinkdamiesi sau mon ar vyr, utopieiai
rimtai ir grietai laikosi didiai keisto, kaip mums
pasirod, ir baisiai juokingo paproio. Pagyvenusi
ir garbinga moteris parodo jaunikiui moter (vis
tiek, ar ji bus mergina, ar nal) nuog, o savo
ruotu koks nors gerbtinas vyras merginai pasta
to nuog jaunik.
Mes juokaudami aipms i netinkamo papro
io, o utopieiai stebjosi kit taut nepaprastu
kvailumu. Es, pirkdamiesi kumeliuk u nedide
lius pinigus, mons paprastai bna labai atsargs:
nors arklys ir iaip beveik nuogas, taiau jie atsi
sako j pirkti, nenum balno ir vis aptiesal,
bijodami, kad po tais dangalais neslypt kokia
opa. Rinkdamiesi mon, kuri per vis gyvenim
bus arba diaugsmas, arba pasibiaurjimas, mo
ns elgiasi labai neapdairiai: apsiaut vis kn
drapanom, jie vertin moter i platako didumo
plotelio, nes nieko daugiau, be veido, nemato ir
veda j, statydami save rimt pavoj, jog bend
ras gyvenimas nebus laimingas, vliau pasirodius
kokiam trkumui.
Juk ne visi yra tiek imintingi, kad kreipt
akis tiktai bd: net patys iminiai tuokdamiesi
greta dvasini dorybi iri ir kno savum. Po
itais apdangalais kartais gali slypti koks lyk

114

tus luoumas, kuris nuo monos atstums ird, ka

da fizikai nuo jos nebus galima atsiskirti. O jei
gu mona bus suluointa per nelaiming atsitiki
m jau po sutuoktuvi, tai kiekvienas turs ks
ti savo dali; o kad anksiau kas nepatekt
spstus, tur saugoti statymai. Ir tuo reikj juo
labiau rpintis, nes utopieiai vieninteliai t kra
tu gyventojai, kurie tenkinasi viena mona, ir
santuoka j tarpe nutrksta retai kitais atvejais,
kaip tik mirtimi, nebent pasitaiko svetimavimas
arba nepakeniamas bdas. Abiem iais atvejais
senatas leidia nukentjusiai pusei pakeisti savo
sugyventin, o antrasis ligi gyvenimo pabaigos
gyvena be lovs ir vienias. Kitais atvejais jie
nieku bdu neleidia mesti monos, jeigu ji ne
sutinka ir nra nusikaltusi, o tik dl atsiradusios
kne kliaudos, nes ir iauru es palikti mog,
kai jis reikalingas didiausios paguodos; ir neb
t tikro ir tvirto ramsio senatvje, kuri nepagai
li n lig, ir pati yra liga. Kartais vyro ir monos
ne visai sutinka charakteriai ir abu sutuoktiniai
susiranda kitus, su kuriais tikisi maloniau gyven
si, tada puss susitarusios isiskiria ir sudaro
nauj santuok. Bet itaip pasielgti gali tik sutin
kant senatui, kuris leidia isiskirti tiktai pats ir
padedamas savo moni, kruopiai ityrs byl.
Bet ir iuo atveju reikalas bna nelengvas, nes,
utopiei manymu, lengva viltis sudaryti nauj
santuok negali stiprinti sutuoktini meils.
Santuokos paeidjai yra baudiami sunkiau
sia vergija, ir jeigu abu buvo nebe vienii, tai

115

nuskriaustieji, jeigu tik nori, meta svetimautoj

ir susituokia su kita nukentjusia puse arba su
kuo panori. Bet, jeigu kas nors i nuskriaustj
nesiliauna myljs taip negraiai pasielgus
sutuoktin, tai jam leidiama likti teistoje santuo
koje, jeigu tik jis nori lydti verg darbams pas
merktj vyr ar mon. O kartais vieno atgaila
vimas, o kito uolus paslaugumas sukelia gailes
tingum kunigaikio irdyje, ir jis nusikaltliui
vl grina laisv. Bet nusikaltimas, antr kart
pasikartojs, baudiamas mirtimi.
U kitus nusiengimus joks statymas nenusta
to bausms, bet u kiekvien iaur ar neregt
poelg bausm paskiria senatas. monas tramdo
vyrai, o tvai vaikus, jeigu tik jie nepadar
tokio pikto darbo, u kur pagal paproius reikia
vieai bausti. Bet paprastai u sunkiausius nusi
kaltimus jie yra baudiami vergija. Tokia baus
m, es, ir nusikaltliams gana baisi, ir valstybei
parankesn, negu kad kaltuosius udyti ir skubiai
naikinti. J darbas duoda daugiau naudos, negu
j udymas, be to, j pavyzdys ilg laik atgra
sina kitus nuo panaaus pikto darbo. Jeigu ir da
bar jie vl pradeda maitauti ir prieintis, tada
juos udo tarytum nesuvaldomus vris, kuri
nesulaiko n kaljimas, n grandins. Bet kant
riai keniantiems vergij neatimama viltis. Jeigu
ilgalaikis kentjimas juos sutramdys ir jie ims
gailtis, rodydami, jog nusikaltimas juos slegia
labiau, negu bausm, tai kartais kunigaiktis,
o kartais tauta balsavimu gali suvelninti

116

j vergov arba j panaikinti. Skatinim moter

sanguliauti utopieiai laiko nemenkesni lumu,
kaip pat sanguliavim. Apskritai, kiekviename
gdingame poelgyje tam tikr ryting bandym
jie prilygina paiam veiksmui. J manymu, ne
skm iuo atvilgiu neturi duoti naudos tam, dl
kurio kalts ji itiko.
Juokdariai jiems teiki linksmybi; todl u
gaulioti juos es gda, bet leidiama smagintis i
j kvailysi, nes ir patiems juokdariams labai
naudinga. Jeigu kas yra tiek rstus ir nirus, kad
jo neprajuokina joks veiksmas, n joks odis, tai
tokiam mogui jie niekada nepaveda rpintis
juokdariu, bijodami, kad juokdario neirsis
mogus, kuriam jis neduoda ne tik jokios nau
dos, bet ir smagumo, o diuginti vienintelis
juokdario gabumas.
aipymsi i nedailumo ir luoumo jie laiko
gda ir panieka, bet ne tam, kas yra paiepiamas,
bet paiam paaipnui: kvaila es prikiti koki
yd, kurios ivengti jis negaljs. Nepuoseljs
gimtojo groio ess apsileidlis ir tinginys, kaip
ir begdis ess tas, kuris griebiasi dirbtinio pa
grainimo. Jie i patirties ino, kad jokiu ioriniu
dailumu negali monos tiek siteikti vyrams, kaip
dorumu ir nuolankumu. Tiesa, kai kurie susiavi
ioriniu groiu, bet moteris vyr ilaiko prie sa
vs ne kitaip, kaip dorybe ir klusnumu.
Utopieiai ne tik bausmmis atgraso mones
nuo pikt darb, bet kvieia juos doryb, ro
dydami ir garbingus poelgius. Todl jie aiktje

117

stato statulas ymiems valstybei nusipelniusiems

vyrams, kad bt atmenami j ygiai ir j pali
kuonims protvi garb bt tarsi pentinai, ska
tin doryb. Kas apgaulingais keliais siekia vals
tybini viet, tas negauna joki.
Tarp savs pareignai gerai sugyvena, nes n
vienas nra pasipts ar baisus, jie vadinami t
vais ir elgiasi deramai. Utopieiai jiems noriai ro
do pagarb, nereikia jos prievarta siekti. Net ir
pats kunigaiktis isiskiria ne drabuiais ar vai
niku, jis neioja jav gnit, taip pat ir vyriau
sio ventiko ymuo yra vakin vak, neama
prie j.
statym j aly labai nedaug; taip susitvar
kiusiems j reikia kuo maiausia. Pirmiausia jie
daro priekait kitoms tautoms, kurioms neuten
ka begalini statym82 ir j aikintoj tom.
Patys utopieiai laiko didiausia neteisybe var
yti mones statymais, kuri yra daugiau, negu
galima perskaityti, arba jie tiek migloti, kad nie
kas negali suprasti. Jie atmeta advokatus, kurie
gudriai veda bylas ir suktai aikina statymus.
Utopieiai mano, jog vis geriausiai, kai kiekvie
nas pats veda savo byl ir pasakoja teisjui, k
ketino pasakoti gynjui. iuo bdu ir isisukinji
m maiau bsi ir lengviau susekti ties, nes
neks tas, kurio joks gynjas neimok aki
dumti, o i jo kalbos teisjas gali sumaniai visk
Ipainioti ir apginti paprastus mones nuo gud
ruoli meit. Kitose tautose, kur baisyb viso
ki supainiot statym, ito laikytis sunku, o

118

kiekvienas utopietis yra teiss inovas. Kaip jau

minjau, {statym j aly labai maa, o pagal
juos statymas yra tuo teisingesnis, kuo papras
iau jis aikinamas. Be to, visi statymai es skel
biami, kad primint kiekvienam jo pareigas; gi
lesnis statymo aikinimas yra prieinamas tik
labai nedaugeliui, nes maa tra moni, suvo
kiani prasm; o paprastesn ir prieinamesn
statym prasm yra aiki kiekvienam. Paprastiems
monms, kuri yra daugiausia ir kuriems labiau
siai reikia pamokym, visai nesvarbu, ar visai ne
bus ileistas statymas arba jis bus taip idsty
tas, kad jo prasm suvoks tik didelis protas po
ilg svarstym. Paprasti bukos galvos mons ne
gali prieiti toki ivad, be to, tokiam darbui ne
utekt jiems ir gyvenimo, skirto maisto iekoji
mui.
Dl it dorybi kreipia utopieius akis lais
vi nepriklausomi kaimynai, kuri nema br jie
kitados ivadavo i tironijos, ir prao i j sau pa
reign, vien kasmet, kit kas penkeri metai.
Pasibaigus tarnybos laikui, svetimaliai kuo gar
bingiausiai palydi juos atgal, o savo tvyn vl
nusivea kitus. Taigi ios tautos nepaprastai kar
tai ir kruopiai rpinasi savo valstybe: jeigu jos
gerov ir pratis priklauso nuo pareign bdo,
tai k gi bt buv galima protingiau isirinkti,
jeigu ne tuos, kuri n u jokius pinigus niekas
neives i doros kelio? Utopiei itaip nepapirksi, nes greitu laiku jie turi grti atgal; be to, jie
nepastami tiems pilieiams ir todl nra palen-

119

kiami n pikto kurstymo, n prieikumo. itos

dvi blogybs, alikumas ir godumas, vos tik si
galjusios teismuose, tuojau suardo bet kok tei
singum, it stipriausi valstybs rait.
Tas tautas, kurios prao pareign, utopieiai
vadina sjungininkais, o kitoms, sulaukusioms j
geradarysi, draug vardus duoda.
Sutari, kurias kitos tautos danai daro, lau
o ir vl atnaujina, utopieiai nedaro n su vie
na tauta. Kam ta sutartis, sako, tarsi pati prigim
tis nepakankamai siet mog su mogum? Ne
jaugi nepaiss prigimties reikalavim, laikysis
duot odi? Tokios nuomons daugiausia jie lai
kosi dl to, kad tose alyse valdov sjung ir su
tari nelabai laikomasi. O tai Europoje, ypatin
gai tose jos dalyse, kur yra paplitusi itikimyb
Kristui ir jo religijai, sjung didyb yra venta
ir nelieiama. Gal i dalies dl valdov teisingu
mo ir gerumo, i dalies dl pagarbos popieiams
ir j baims. Pastarieji ne tik ko patys imasi ne
paprastai kruopiai visk vykdo, bet ir visiems
kitiems valdovams liepia laikytis duot paad, o
tuos, kurie isisukinja, skatina savo ganytojiku
teismu ir grietumu. Jie visai pagrstai pripasta
didiausia gda, kada nra itikimybs sutartyse
t moni, kurie kaip tik ir vadinasi itikimai
siais...
Bet iame naujajame pasaulyje, kur pusiau
jas skiria nuo ms ne tiek dideliu atstumu, kiek
skirtingu gyvenimu ir paproiais, nra jokio pa
sitikjimo sutartimis. Ir juo daugiau visoki ven

120

iausi apeig lydi kiekvienos tokios sutarties

sudarym, tuo greiiau ji yra sulauoma. Juk
lengva surasti vyling sprag odiuose, kuriuos
kartais tyia diktuoja taip suktai, kad j nega
lima tvirtai susieti, ir tada galima isisukti ir nuo
sutarties, ir nuo duoto odio. Jeigu tokia gudry
b, arba geriau sakant, apgaul ir klasta pasitai
kyt atskir asmen susitarimuose, tai jie visi la
bai ididiai pradt aukti, jog tai ventvagyst,
verta kartuvi, o dav valdovui tok patarim,
didiuojasi taip suman. I viso to galima daryti
dvejop ivad: arba visas teisingumas yra ema
paprast moni doryb, slypinti kain kur e
mumoje po karali sostu, arba bna dvejopas tei
singumas: vienas i j tinka paprastiems mo
nms, vaikts psiomis ir liauis eme, i vis
pusi sukaustytas grandinmis ir niekur nes
tengis perokti utvar; antrasis valdov do
ryb: ji didingesn u anj, liaudin, o kartu
ir daug laisvesn, todl jai neleidiama tik to, ko
ji nenori.
Mint valdov, nesilaikani sutari, bdas
ir buvo, mano manymu, prieastis, dl kurios utopieiai nedaro sutari; bet, jeigu jie gyvent su
mumis, tai, gal bt, pakeist savo nuomon. Utopiei manymu, sigaljs paprotys daryti sutar
tis neleidia j siningai laikytis. Sakysime, tik
dl pratimo tautos, kurias vien nuo kitos skiria
tik kalvel arba upelis, pamirta, kad jas sieja
prigimties ryiai, ir mano, kad jos esanios prie
ai ir nedraugai, ir todl su pagrindu jos eina vie-

121

na kitos udyti, jeigu tokiam ygiui nekliudo su

tartys. Net ir sutartis padariusios tautos nesusi
draugauja, bet palieka galimyb plti viena kit,
nes diktuojant sutart per neapdairum nebuvo
sakmiai nurodyta, jog tai draudiama. Pagal juos
niekieno negalima laikyti prieu, jeigu jis mums
nepadars nieko blogo Prigimties ryiai atstoj
jiems sutartis: geriau ir viriau mones sieja
prielankumas, o ne sutartys, irdis, o ne odiai.
A p ie k a r in iu s d a ly k u s

Utopieiai baisiai biaurisi karu, kaip tikrai

vriku veiksmu, nors n viena vri ris taip
danai jo nesigriebia, kaip mogus; nepaisydami
beveik visose tautose paplitusio paproio, jie nie
ko nelaiko tokiu negarbingu, kaip kare gyt lo
v. Taiau, kad, itikus reikalui, nepasirodyt vi
sai nepajgs, tos salos gyventojai paskirtomis
dienomis nuolatos atlieka karinius pratimus, ir ne
tiktai vyrai, bet ir moterys. Jie niekada neprade
da karo be pagrindo, o tik tais atvejais, kada ar
ba gina savo krat, arba kada veja draug al
siverusius prieus, arba i meils monms, pa
sigailj tironijos slegiamos tautos, vaduoja savo
jgomis i tirono jungo ir vergovs. Tiesa, utopie
iai siunia pagalb draugams ne vien tik pa
dti gintis, bet kartais ir tam tikslui, kad atsily
gint ar atsikeryt u padarytas skriaudas: taip
daro tik tuo atveju, jeigu juos draugai buvo
kreipsi patarimo, kol dar su prieais gyveno ge-

12Z

moju, o vliau, patikrin padt, reikalavo, bet

nesulauk patenkinamo atpildo. Tada ir puola ka
ro kurstytojus. Taip utopieiai elgiasi, ir prieams
upuolus, ir isivarius grob. Bet daug nirtingiau
jie veikia, kai j pirkliai, kad ir kuT jie bt, po
teisingumo priedanga neteisingai apkaltinami pa
gal neteisingus ar ikreiptus statymus. Kaip tik
dl to kilo karas, kur utopieiai kariavo, ginda
mi nefelogetus83 nuo alaopolit84. Nefeloget
pirkliai buvo eisti alaopolit, kurie buvo sitiki
n, kad elgiasi teisingai. Bet, ar tai buvo j teisy
b, ar neteisyb, tik kerijant kilo iauriausias
karas, kada prie vienos ir kitos puss jg ir ne
apykantos prisijung savo pastangomis ir pajgo
mis ir aplinkins paderms. Tuo bdu, klestinios
tautos buvo vienos sukrstos, kitos smarkiai nu
siaubtos, alaopolitai ubaig i varg kylanius
savo vargus pasidavimu vergov ir (utopieiai
grmsi ne u save) atsidr nefeloget valdio
je. ita tauta nieku bdu negaljo lygintis su alaopolitais, kol iems viskas gerai seksi.
Taip rsiai kerija utopieiai net u pinigines
skriaudas, padarytas j draugams, o savo skriau
doms nra tokie jautrs. Jei kas per apgaul pa
daro jiems nuostoli, bet be atviro smurto, tai jie
rodo savo rstyb, kol susilaukia atlygio, tiktai
tuo, kad nutraukia bet kokius santykius su ta tau
ta. Ir taip utopieiai elgiasi ne todl, kad maiau
rpintsi savo pilieiais, kaip sjungininkais, bet
kad pinig atmimas i pastarj kelia jiems di
desn pykt, negu atmimas i j pai. Draug

123

pirkliai, prarad dali savo nuosavybs, dl nuos

tolio pasijunta skaudiai eisti, o j pilieiai pra
randa visuomeninio turto dal, be to, tokio turto,
kurio j aly yra su kaupu, galima sakyti, praran
da pertekli, kur bt reikj sisti usien.
Tuo bdu niekas nepajunta nuostolio. Todl, j
nuomone, perdaug iauru bt udyti daugyb
moni u tok nuostol, kurio keliamo stigliaus
niekas nepajunta nei savo gyvenime, nei tenkin
damas jo poreikius. Bet jeigu j pilietis patirs
skriaud, bus sueistas ar umutas, ar tai bt
atsitik dl valstybs ar asmens kalts, jie siunia
pasiuntinius tirti vykio ir nurimsta tiktai igav
kaltininkus, o prieingu atveju tuojau pat skelbia
kar. Tuos kaltininkus utopieiai baudia arba
mirtimi, arba vergija. Pergals, pasiekiamos krau
jo praliejimu, jiems ne tik kokios, bet ir gdin
gos. Jie laiko kvailyste perdaug brangia kaina
nors ir vertingas prekes pirkti. Nugalj ir su
triukin prieus suktumu ir klasta, jie labai di
diuojasi, valstybs vardu rengia triumf ir pa
prastai stato paminkl. Tada jie giriasi narsiai ir
vyrikai kovoj, nes nugalj ir pasiek pergals
tokiu keliu, kokiu joks kitas gyvnas negaljs
pasiekti.be mogaus, t. y. proto jgomis. Kno
jgomis grumiasi lokiai, litai, ernai, vilkai, Su
ne ir kiti vrys, kuri dauguma pranoksta mus
stiprumu ir nirtingumu, bet nusileidia mums
gabumu ir protu. Kare utopieiai turi prie akis
vien dalyk: stengiasi pasiekti to, k i anksto
laimj, jie bt net nemgin kariauti. O jeigu

124

aplinkybs to neleidia, jie pareikalauja i prie

rstaus atpildo, var jiems toki baim, kad dau
giau nedrst taip daryti. Savo siekius ir tiksl
jie aikiai nusako ir stengiasi kuo greiiau pa
siekti, bet vis dl to labiau rpinasi vengti pavo
j, negu susilaukti lovs ir garbs. Todl, vos tik
paskelbus kar, jie stengiasi slapta vienu metu
ikabinti labiausiai matomose prie alies vietose
daug atsiaukim, patvirtint valstybiniu antspau
du. Juose adamas didelis atlyginimas tiems, kas
nuds prie valdov; po to maesni, nors gana
geri, atlyginimai skiriami u kiekvien galv kit
asmen, skelbiam kituose atsiaukimuose. Po
valdovo jie es antrieji j nesantarvs kaltinin
kai. Skirtasis udikui atlyginimas padvigubina
mas tam, kas atves gyv i traukt tuos sraus
asmen. Be to, ir sraus trauktieji yra kvie
iami veikti prie biiulius, ir jiems adamas toks
pat atlyginimas, o dar ir nebaudiamumas.
Tuo bdu greitai utopiei prieai ima tari
nti visus kitus mones, negali niekuo remtis, pa
sikliauti ir vienas kitu nepasitiki, jauia didiau
si baim ir nuolatos tikisi pavoj. Ir yra inoma,
kad danai ger dal sraus trauktj, o pir
miausia pat valdov, idav tie, kuriais ie ypa
tingai pasitikjo. Taip lengvai piktadaryb pa
skatina dovanos, kurias utopieiai ada be saiko.
inodami, kok pavojing yg skatina mones,
jie stengiasi pavojaus didum atlyginti gerada
rysi gausybe. Todl ir ada ne tik aukso kal
nus, bet labai pelningus dvarus aminon nuosa

125

vybn ir visai nepavojingose vietovse, priklau

saniose j draugams. Tuos savo paadus jie
tesi labai siningai.
Kitos tautos nepritaria tokiam paproiui de
rtis su prieu ir j papirkinti, nes toks elgesys
ess iaurus ir netaurus, o utopieiai mano, jog
u tai jie verti didelio pagyrimo; kaip protingi
mons jie pabaigia didiausius karus be jokio
mio. Be to, es humaniki ir gailestingi, nes,
nuud kelet kaltj, igelbsti gyvybes dauge
liui nekaltj, kurie bt uv myje. Bt uv
dalis utopiei ir dalis prie, bet ir prie mo
ni jiems gaila beveik tiek pat, kaip ir saviki,
nes ino, jog jie ne savo noru traukia kar, bet
yra varomi siutusi valdov. Jeigu ituo keliu
utopieiai nieko nelaimi, tada ima sti ir auginti
nesantaikos sklas, viliodami valdovo brol ar
kok didik viltimi, kad jis gals ugrobti valdi.
Jeigu vidaus maitai nurimsta, tada kursto kaimy
nus ir usiundo juos ant prie, iraus kok pa
senus sutarties straipsn, kuri karaliams niekada
netrksta. I paadt karui l utopieiai pini
g negaili, bet savo pilieius labai tausoja, juos
taip nepaprastai brangina ir taip vertina, kad n
vieno i savj nesutikt ikeisti prie valdo
v. Auks ir sidabr jie eikvoja nesigaildami,
nes iuos metalus utopieiai ir laiko tik tokiem
tikslam juo labiau, kad n kiek neblogiau gy
vensi ir visikai turt ileid. Be lobi savo
alyje, jie turi dideli turt usieny, nes, kaip
anksiau minjau, labai daug taut yra jiems

126

prasiskolinusios. Tuo bdu, jie paprastai siunia

kar i visur prisamd kari, o ypa i zapolet85. Si tauta gyvena rytus nuo Utopijos, u
penki imt myli. Zapoletai pikti, laukiniai
ir iaurs, mgsta nepraeinamus mikus ir kalnus,
kuriuose yra uaug. Tai 7iurkti paderm, pri
pratusi prie kaitr, ali ir varg, neinanti jokio
velnumo; emdirbyste jie nesiveria, nevertina
sodyb, n drabui, rpinasi tik gyvuliais. Dau
giausia gyvena i mediokls ir plikavimo;
gim jie karui ir visom igalm ieko progos pa
kariauti, o atrad godiai jos griebiasi: ijs di
delis brys pigiai silosi iekaniam kari. Tepri
pasta tik vien men, kuris paaukia mirt. Kam
jie tarnauja, u t nirtingai ir itikimai kovoja.
Taiau nesipareigoja nustatytam laikui. O imasi
darbo su ta slyga, kad kit dien galt pereiti
prie pus, jeigu ie pasilys didesn atlygini
m, o vl u dienos gali grti, susivilioj atlygio
priedu. Retai prasideda karas, kad abiej pusi
kariuomenje nebt gerokos dalies zapolet. Ir
taip kasdien to paties kraujo mons, kurie, parsisamd tai paiai pusei, labai draugikai gyvena,
netrukus pasiskirst prieingas kariuomenes,
susiduria kaip prieai ir labai nepalankiai vieni
kitiems nusiteik; jie pamirta savo kilm, nebe
atsimena draugysts, bado vieni kitus ir j t abi
pus prat eina tik dl to, kad skirtingi valdo
vai juos nusamd u menkus pinigus, kuriuos jie
taip tiksliai skaiiuoja, kad skatiko priedas prie
kasdieninio atlyginimo juos paskatina pereiti

127

prieing pus. Tuo bdu ie mons taip greitai

prisisiurbia godumo, kuris niekam i j neduoda
naudos. Krauju gytus pinigus jie ileidia neti
kusiai prabangai.
ita tauta kovoja utopiei pusje prie bet
k( nes u savo darb gauna i j tok atlyginim,
kokio negauna niekur kitur. Utopieiai ieko ne
tik ger vyr, kuriais galt pasinaudoti, bet ir
i niek, kad jais piktam pasinaudot. Prirei
kus zapoletus jie patraukia dideliais paadais ir
siunia didiausius pavojus, i kuri paprastai
didiausia j dalis nebegrta atsiimti to, kas buvo
paadta. Bet tiems, kurie ilieka gyvi, utopieiai
siningai sumoka tai, k buvo adj, nordami
kitus paskatinti tokiems ygiams. Utopieiai ne
skaiiuoja, kiek daug j sta, tikdamiesi, susi
laukti monijos didiausios padkos, jeigu steng
t nuvalyti pasaul nuo tokios biaurios ir niek
ingos tautos atmat.
Po zapolet utopieiai kvieiasi kari i tos
tautos, dl kurios griebiasi ginkl, be to, kit
draug pagalbini bri. Galiausiai prijungia ir
savo piliei, i kuri vien tikrai nars vyr jie
skiria visos kariuomens vadu. Jam duoda du pa
vaduotojus, kurie palieka eiliniais, kol vadui nie
ko neatsitinka, bet jam patekus nelaisv ar u
vus, j pakeiia tarsi paveldjimo keliu vienas i
pavaduotoj, o j pagal aplinkybes treias, kad,
besikeiiant karo laimei, vado nelaim nesukelt
smyio visoje kariuomenje. Kiekviename mies
te imami kariuomen tie, kurie usirao savano

128

riais. Utopieiai nevaro kariauti usien n vie

no prie jo nor, nes ino, kad i prigimties bai
lus ne tik neatliks drsi ygi, bet ukrs baime
net savo draugus. Bet jei koks karas ugrius j
tvyn, tada net tokius bailius, kad tik jie bt
stiprs vyrai, susodina laivuose su geresniais pi
lieiais arba iskirsto vienur kitur prie sien, i
kur negali pabgti. Tuo bdu gdydamiesi savo
piliei, matydami prie akis prie ir neturdami
vilties pabgti, jie nugali baim, ir danai toks
priverstinis narsumas tampa tikru.
Tuo bdu utopieiai n vieno savo pilieio
prie nor netempia kar u savo sien, o jei
moterys panori su savo vyrais eiti kariuomen,
tai ne tik niekas joms nedraudia, bet dar jas
skatina ir giria; moteris utopieiai rikiuoja kau
tynse greta vyr, kuriuos supa j vaikai, kai
mynai ir gimins. Tuo bdu vienas kitam padeda
artimieji, kuriuos pati gamta skatina tai daryti.
Didiausia jiems gda, jei mona ar vyras grta,
prarads gyvenimo draug, arba snus, neteks
tvo. Todl, jeigu prasideda kautyns vyras prie
vyr, ir jei prieas atkakliai prieinasi, kova bna
ilga ir iauri ir baigiasi tik tada, kai vieni kitus
iskerdia. Galdami pasinaudoti samdini paslau
gomis, utopieiai visomis igalmis rpinasi, kad
patiems nereikt kovoti. Bet kada patys negali
nestoti m, tai jie kaunasi su tokia narsa, su
kokiu protingumu veng, kol buvo galima, kovos.
Vis savo nars jie parodo ne i karto pirmu puo
limu, bet pamau kaupia jgas, o paskui taip si-

129
smagina, kad veikiau sta, negu atsuka prieams
nugaras. vali nuotaik ir pasitikjim laimji
mu jiems kelia tvirta viltis, jog namie kiekvie
nam yra patenkinamos pragyvenimo reikms, be
to, nereikia nerimastauti ir galvoti apie savo pali
kuonis, o itoks rpestis visur palauia taurius
umojus. Pasitikjim savimi duoda ir karini
moksl patirtis; pagaliau narsesni jie darosi ir
nuo teising sitikinim, kuriuos i maens kve
pia aukljimas ir puiki valstybs santvarka. Dl
to jie n savo gyvybs nevertina taip pigiai, kad
be reikalo j atiduot, bet, kai taurumo pareiga
skatina j paaukoti, jos nebrangina taip begdi
kai, kad sikib jos laikytsi. Kada visur verda
nirtinga kova, rinktiniai jaunuoliai, prisiek vie
ni kitiems itikimyb, pasirenka sau kaip auk
prie vad. J atvirai puola, j i pasal gaudo;
j ir i tolo ir i arti persekioja; j spaudia ilgas
ir itisinis pleitas, kuriame pavargusius karius
nuolatos keiia nepavarg. Jeigu tas vadas neisigelbsti pabgdamas, tai retai jis i tos bdos isi
suka kitaip, kaip damas arba gyvas prie
rankas patekdamas. Jeigu pergal atitenka utopieiams, jie toliau nebelieja kraujo: bganius mie
liau ima nelaisv, negu udo. Taiau niekada
neninka tiek bgli vytis, kad suardyt kautyni
eil, surikiuot prie vliav. Todl, jeigu visos
kitos j eils buvo nugaltos, o tik su paskuti
niuoju briu pasiek pergal, jie veikiau leis pa
sprukti visiems prieams, negu juos vysis, suard
savo gretas. Mat, jie atsimena ne vien atvej,

130

kada visi utopiei kariuomens pulkai bdavo

sutriukinti ir prieai, diaugdamiesi pergale,
vydavosi juos visomis kryptimis, o nedaugelis
utopiei, palikt rezerve ir laukusi patogios
progos, staiga puldavo isisklaidiusius, umiru
sius atsargum prieus, ir kautyns kitaip pasi
baigdavo. Jau utikrinta ir neabejotina pergal
bdavo ipliama i rank, ir nugaltieji sumudavo nugaltojus.
Nelengva pasakyti, ar utopieiai apsukresni,
spsdami prieams pinkles, ar atsargesni, j veng
dami: galima pamanyti, jog jie ketina bgti, kada
apie tai n negalvoja, ir prieingai, kada nuspren
dia t daryti, galima spti, jog jiems toks spren
dimas n galv neateina. Pamat, kad pozicija
ar skaiiumi yra silpnesni u prieus, jie patrau
kia i stovyklos tyliai nakt ar pasprunka, pade
dami kokios karins gudrybs; o kartais pasitrau
kia dien pamau, bet laikydamiesi tokios karins,
tvarkos, kad ne maesnis pavojus yra pulti juos,
kaip ir besiprieinanius. Stovykl jie stiprina la
bai kruopiai, kasdami labai gil ir plat griov,
o ikasam em pila stovyklos pus; itam dar
bui jie nieko nesisamdo; visk padaro patys ka
riai, dirba visa kariuomen, iskyrus sargybinius,
kurie ginkluoti budi ant pylimo, kad kas neti
ktai nepult. Kai tiek daug moni uoliai tri
sia, didiulius ir daug vietos uimanius sustipri
nimus utopieiai ubaigia greiiau, negu kas ga
lt patikti.
Smgiams atremti jie turi tvirt ginkl, gerai

131

pritaikyt judesiams ir patogi neioti; j svorio

kariai nejauia net plaukdami. Ginkluoti plaukioti
pranta per karinius pratimus. Toli audantieji
ginklai yra strls, kurias jie ne tik psti, bet ir
raiti nuo irg laido labai smarkiai ir taikliai.
Kirstynse jie kaunasi ne kardais, o kirviais, ku
riais ir kerta ir mua, udydami prieus ameni
mis ir svoriu. Karini main jie prigalvoja labai
sumaniai, o pasidirbdin rpestingai slepia, ne
nordami j parodyti anksiau, negu reikia, kad
nebt ijuoktos, o kaip reikiant panaudotos. Jas
gamindami, utopieiai pirmiausia iri, kad bt
galima lengvai veti ir patogiai sukioti.
Sudaryt su prieais paliaub jie taip ventai
laikosi, kad j nelauo net kirinami. Prie a
lies jie neniokoja, pasli nedegina, o, kiek gal
dami, rpinasi, kad j nemindiot nei mons,
nei arkliai. Mat, laiko, kad tie pasliai auga j
labui. Beginkli moni neeidia, jeigu tik kas
nra nipas. Pasidavusius miestus gina, bet ir u
kariaut neplia, o trukdiusius pasiduoti iudo,
kitus gynjus paveria vergais. Vis beginkli
gyventoj nelieia. Jeigu suino, kad vienas kitas
patarinjo pasiduoti, tam skiria pasmerktj tur
to dal; visk, kas lieka, atiduoda sjungininkams.
Niekas i pai utopiei neima sau jokio grobio.
Pasibaigus karui, visas padarytas ilaidas ude
da ne draugams, bet nugaltiesiems, jie reikalau
ja i dalies pinig, kuriuos saugo panaiems karo
reikalams, i dalies nemenkos verts dvar, ku
riuos pasilaiko sau aminai.

132

Toki pajam dabar utopieiai turi i daugelio

taut. Gaunamos dl vairi prieasi jos pa
mau virijo septynis imtus tkstani dukat
kasmet. Tiems turtams valdyti utopieiai siunia
i savo piliei vadinamuosius kvestorius, kurie
gyvena ten pramatniai ir elgiasi lyg kokie didi
kai, bet vis tiek atlieka daug pinig, kurie nea
mi id, jeigu tik utopieiai nepanori j pasko
linti tai paiai tautai, bet itaip jie elgiasi, kol
patiems prisireikia pinig. Taiau labai retai b
na, kad jie pareikalauja visk grinti. T dvar
dal paskiria tiems, kurie buvo paklaus j ragi
nimo ir buvo msi mano anksiau minto pavo
jingo ygio. Jeigu koks valdovas, sutelks gink
luotus pulkus, ketina pulti j al, utopieiai
tuojau pat su didelmis pajgomis juos sutinka
u savo rib: jie be reikalo nekariauja savo kra
te, ir nebna niekada tokios prieasties, dl kurios
sileist savo sal svetimus pulkus.
A p ie u to p ie i tik jim u s

Utopiei tikjimai yra nevienodi ne tik vi

soje saloje, bet ir kiekviename mieste. Vieni gar
bina, kaip diev, saul, kiti mnul, treti
koki nors planet. Yra ir toki, kurie lovina ne
tik, kaip diev, bet kaip aukiausi diev, mo
g, kadaise pasiymjus savo narsumu ar love.
Bet vis didiausia ir protingiausia gyventoj
dalis tiki vien dievyb, nepastam, amin,

133

neimatuojam, neireikiam, nesuvokiam mo

gaus protu, pasklidusi visame iame pasaulyje
savo jga, o ne dydiu: j vadina jie tvu. Tai
vienai dievybei jie priskiria vis daikt pradi,
augim, rutuliojimsi, keitimsi ir pabaig. Jai
vienai, o niekam kitam, jie reikia dievik pa
garb.
Ir visi kiti, nepaisant vairi sitikinim, suta
ria su jais, nes pripasta vien aukiausi b
tyb, kuriai tur bti dkingi ir u visatos suk
rim ir apvaizd, visi gimtja kalba j vadina
Mitra86, tik t pat diev vieni supranta vienaip,
kiti kitaip. Bet kiekvienas tvirtina, kad ir kas bt
ita, j laikoma aukiausia, btyb, gal gale tai
yra ne kas kita, kaip gamta, kurios dievikai ga
liai ir didybei, vis taut sitikinimu, priklauso
visko pradin prieastis. Pamau utopieiai atsi
sako it vairiausi prietar ir pradeda vieningai
pripainti tik t tikjim, kuris, atrodo, kitus
pranoksta protingumu. Nra abejons, kad kitos
religijos j krate jau seniai bt inykusios,
bet, jeigu kam, susigalvojus pakeisti tikjim, li
kimas pasiunia koki nelaim, tai kiekvienas
aikina, jog ji vykusi ne atsitiktinai, o buvusi
pasista i dangaus, kad toji dievyb, kurios gar
binimo mogus buvo ketins atsisakyti, kerijanti
jam u nedor pasiryim.
Bet kai jie igirdo i ms Kristaus vard, su
inojo apie jo moksl, jo bd ir stebuklus, apie
no maiau nuostabi tvirtyb daugybs kankini,
kuri pralietas kraujas atvert tikjim tiek

134

daug taut didiuliuose plotuose, sunku patikti,

kaip lengvai ir greitai jie pripaino naujj tik
jim! To prieastis galjo bti arba slaptas die
vikasis kvpimas, arba tai, kad krikionyb
pasirod labai artima tai erezijai, kuri j krate
yra takingiausia. Mano manymu, nemenkos
reikms turjo ir tai, kad jie buvo girdj, jog
toks bendras gyvenimas patiks Kristui ir taip
gyvena ligi iol krikionikiausios bendruome
ns. Nesvarbu, kokia buvo prieastis, bet nemaai
j perjo ms tikjim ir buvo nuplauti vs
tuoju vandeniu.
Tuo tarpu i ms keturi, ilikusi gyv (nes
du jau buvo mir), deja, n vienas nebuvo dva
sininkas. vsti kitas paslaptis, utopieiai nra
gav t sakrament, kuriuos ms krate teikia
tiktai dvasininkai, taiau jie supranta tuos sakra
mentus ir nepaprastai j trokta, taip jie kartai
svarsto klausim, ar kas#nors i j irinktas, be
krikioni vyskupo siuntimo, gali eiti dvasininko
pareigas. Atrod, jie buvo pasiry rinkti, bet tuo
laiku, kai i ten ivykau, dar nebuvo isirink.
Net ir nepritari krikioni tikjimui nesistengia
nieko nuo jo atgrasinti ir nepuola n vieno krik
ionybs pasekjo. Tik vienas i mano aplinkos
mano akivaizdoje buvo u tai nubaustas. Neseniai
apkriktytas pradjo vieai samprotauti apie Kris
taus garbinim, rodydamas didesn uolum kaip
protingum, nors mes jam ir patarm to nedaryti.
Benekdamas tiek sikariavo, kad visus ms
darbus padanges kelte kl, o visa kita smerk:

135

auk, kad visos j ventenybs esanios pago

nikos, j gerbjai nelabieji ventvagiai ir tur
bti baudiami amina ugnimi. Taip ilgai pamoks
laujant j sum, teis ir pasmerk ne u tikji
mo niekinim, bet u moni kurstym. Jis buvo
nubaustas itrmimu, nes utopieiai turi labai
sen statym, neleidiant n vieno mogaus
smerkti dl jo religijos.
I tikrj Utopas jau i pat pradi suinojo,
jog prie jo atvykim vietiniai gyventojai nuola
tos kovodav dl religijos; dar pastebjo, jog
sektos nesutardamos gyn tvyn atskirai ir dav
jam prog nugalti visas. Todl, pasieks perga
ls, jis vis pirma ileido statym, kad kiekvie
nas gali pripainti tok tikjim, koks jam patin
ka, o jeigu nors kitus j versti, tai gali daryti,
tik velniai ir romiai savo tikjim rodindamas,
o kit rsiai negriaudamas. Bet jeigu kalbin
jimais nieko nelaims, neturs griebtis smurto ar
keiksm. Kiekvien, kuris be saiko iuo atvilgiu
uolum rodo, utopieiai arba itremia, arba ver
gija baudia.
S sakym Utopas ileido ne tik dl taikos,
kuri jis mat griaunam nuolatini kov ir ne
numaldomos neapykantos, bet ir dl to, kad nuo
sprendis ess btinas paiai religijai, dl kurios
Utopas nedrso nusprsti k nors neapgalvojs,
nes jam buvo neaiku, ar kartais dievas nenori,
kad j garbint vairiopais bdais: vienam mo
gui kvepia vien tikjim, kitam kit. statym
leidjas man, jog bt kvailyb ir lumas

136

smurtu ir grasinimais versti, kad visi pripaint

t ties, kuria tu tiki. Jeigu viena religija tra
tikra, o visos kitos niekingi prasimanymai, tai
Utopas numat, kad itos tiesos jga gal gale
pati ikils ir iryks, kad tik viskas bt daroma
protingai ir romiai. O jei prasids neramumai ir
kils ginkluotos kovos, tada geriausia ir veniau
sia religija bus sunaikinta tuiausi prietar,
tarsi pasliai dagi ir piktoli, nes didiausi niek
ai visada pasirodo patys atkakliausi. Todl Uto
pas galutinai neisprend ito klausimo ir leido
kiekvienam tikti taip, kaip jam patinka. Tik
vien dalyk grieiausiai jis yra udrauds: nie
kas neturs eminti mogaus prigimties didybs ir
pripainti, kad sielos stanios kartu su knu
arba kad pasaulis rutuliojasi be tikslo, nesikiant
apvaizdai. Todl jie tiki, kad po ito gyvenimo
mogui u nusikaltimus yra paskirtos bausms, o
u dorybes atlyginimas. Kas kitaip galvoja, to
jie net mogum nelaiko, nes jis auktj sielos
prigimt paemins ligi menko vries kno. ito
kio mogaus jie net nelaiko pilieiu, nes toksai,
jeigu tik nejust baims, visus statymus ir papro
ius laikyt niekais. Argi gali bti abejoni, kad
toks mogus apsukriai apeis savo tvyns staty
mus arba jga juos sulauys, nes, pataikaudamas
savo geiduliams, be statym jis nieko daugiau
nebijo, pasikliauja tik savo knu. Todl taip nusi
teikusiam mogui utopieiai nerodo jokios pagar
bos, neskiria jokiom svarbiom pareigom ir neren
ka joki visuomenin tarnyb. tok jie iri su

137

panieka, kaip nenauding ir em padar. Ta

iau jo nieku bdu nebaudia, nes yra sitikin,
jog mogus neturs galios tvarkyti savo jausm.
Be to, utopieiai tokiam negrasina ir neveria
slpti savo nusistatymo; jie nepakenia, jei kas
apsimetinja ar meluoja; tokiam elgesiui, kaip
labai artimam klastai, jie jauia nuostabi neapy
kant. Tokiam mogui jie draudia vieai kalbti
ir savo nuomon skelbti, tiesa, tik liaudyje; o
kitur kur, atskirai su dvasininkais ar rimtais vy
rais jie ne tik leidia, bet ir skatina vesti ginus,
nes ita kvailyb turinti pasiduoti proto ro
dymams.
Yra ten ir kita sekta, kurios pasekj nemaa
ir kuri nra draudiama, nes itie mons nra
blogi ir gana protingi; jie laikosi prieingos, klai
dingos nuomons, kad ir gyvuli sielos esanios
aminos. Tik pagal vert negalima es j n ly
ginti su ms sielomis, ir jos nesanios atsiradu
sios tokiai pat laimei. Beveik visi utopieiai yra
sitikin, jog sielos turinios patirti neapsakom
laim. ,Todl visus susirgusius jie aprauda, o i
mirusij n vieno, iskyrus tuos, kuriuos mato
pasitraukiant i gyvenimo su didele baime ir ne
noromis. J manymu, tai ess labai blogas enk
las; tokia siela bijosi pabaigos ir beviltikai dre
ba, tarsi nujausdama, kad j itiks neivengiama
bausm. Be to, dievui nieku bdu nebsis ma
lonus prisiartinimas tokio mogaus, kuris pakvies
tas nebga prie jo su diaugsmu, bet velkasi spy
riodamasis ir be noro. Tuos, kurie mato taip

138

bemirtant mog, apima siaubas, ir todl nulid

ir tyldami inea numirl ir, sukalbj mald
vles globojaniam dievui, kad jis i savo malo
ns atleist j silpnybes, ukasa lavon emje.
Prieingai, niekas nelidi t, kurie mir, sma
giai nusiteik ir pilni vilties, juos laidodami, gieda
giesmes, su didele meile dievui paveda j vles,
o knus sudegina, veikiau reikdami pagarb,
kaip lides, ir pastato toje vietoje stulp su ikal
tais jame velionio nuopelnais. Sugr po laido
tuvi, jie svarsto velionio bd ir jo darbus, ir
n viena jo gyvenimo pus nra daniau ar mie
liau minima, kaip diaugsminga pabaiga. itas nu
mirlio garbingumo prisiminimas, j manymu, ir
gyvuosius skatina dorybn, ir labai maloni pagar
ba numirliams, kurie dalyvauj pokalbiuose apie
save, bet es nematomi, nes mogaus regjimas
ness atrus. Su laimingj dalia nesiderina ne
turjimas laisvs kilotis, kur tik nori, o i kitos
puss, numirliai pasirodyt nedkingi, jeigu ne
trokt pamatyti draug, su kuriais juos, dar gy
vus, siejo meil ir prieraiumas; o itas jausmas,
utopiei spjimu, kaip ir kiti ger vyr savumai,
po mirties veikiau stiprjs, kaip silpnjs.
Taigi jie tiki, kad numirliai bendrauj su gyvai
siais, stebdami j odius ir darbus. Todl, tary
tum remiami toki globj, utopieiai drsiau
imasi ygi, o tikjimas protvi buvimu atgraso
juos nuo negarbing poelgi.
Utopieiai visikai atmeta ir paiepia brimus
i pauki ir visokius tuius prietarus, kuri

139

kitos tautos atkakliai laikosi, bet gerbia stebuk

lus, vykstanius be gamtos sikiimo, kaip dievo
buvimo ir jo darb liudininkus. J pasakojimu,
toki stebukl danai atsitinka j krate. Kartais
svarbiais ir abejotinais atvejais utopieiai su di
deliu pasitikjimu vieai meldiasi ir bna i
klausyti.
Utopiei manymu, stebti gamt ir j lovin
ti ventas dievo garbinimas. Bet yra ir toki
moni ir nemaai, kurie, vadovaudamiesi religi
ja, atmeta moksl, nesirpina jokiu painimu, o
niekam tuo paiu neturi atliekamo laiko, jie pa
siry palaim po mirties nusipelnyti savo veikla
ir gerais darbais. Todl vieni slaugo ligonius, kiti
taiso kelius, valo griovius, deda tiltus, kasa dur
pes, sml, akmenis, kerta ir skaldo medius, ve
iomis gabena miestus malkas, javus ir kitus
daiktus, ir ne tik valstybei, bet ir monms yra
tarnai, uolesni ir u vergus. Jie mielai ir diaug
damiesi imasi kiekvieno iurktaus, sunkaus, pur
vino darbo, kurio daugelis baidosi dl biaurumo
ar beviltikumo. Kitiems jie utikrina ramyb, o
patys nuolatos dirba, kruta, nepeikia, neniekina
kit gyvefnmo, neauktina savo. Juo sunkesn
verg darb jie atlieka, tuo didesns pagarbos
susilaukia.
J yra dvi kryptys. Vieni viengungiai, kurie
ne tik visikai atsisako Veneros smagum, bet ir
nevalgo msos, o kai kurie susilaiko nuo bet
kokio gyvulinio maisto; jie atmeta, kaip kenks
mingus, bet kokius io gyvenimo malonumus, o

140
budjimu ir prakaitu siekia tiktai busimojo ir,
tikdamiesi netrukus j ivysti, bna linksmi ir
vals. Kiti, ne maiau darbts, labiau vertina
santuok, neatmeta jos smagum ir mano, jog jie
tur atlikti i prigimties pareig ir tvynei iau
ginti vaik. ie nevengia jokio malonumo, netruk
danio dirbti. Mgsta jie keturkoj ms, nes
sitikin, kad nuo tokio maisto bsi stipresni bet
kokiam darbui. Pastaruosius utopieiai laiko pro
tingesniais, o pirmuosius ventesniais. Jeigu
tie, kurie labiau vertina viengungyst, negu san
tuok, ir iurkt gyvenim labiau u ram, steng
tsi protu paremti savo pasirinkim, tai susilauk
t paaipos; o prisipain, jog vadovaujasi reli
gija, yra auktinami ir gerbiami. Utopieiai itin
saugoj asi, kad neapgalvotai nepasakyt ko nors
prie kur tikjim. Tokie yra tie mons, kuriuos
jie savo kalba savotikai vadina butreskais87, o
t od ivertus, vienuoliais.
Utopiei ventikai yra didelio ventumo, ir
todl j bna labai nedaug; kiekviename mieste
ne daugiau kaip trylika su tokiu pat skaiium
ventykl, iimt darant tais atvejais, kada gresia
karas. Tuo metu septynetas i j patraukia su ka
riuomene, o juos pavaduoja toks pat skaiius
kit, bet sugrs kiekvienas atgauna savo viet.
Pavaduotojai lieka pirmojo ventiko palydovais
ir i eils pakeiia pirmuosius, jeigu ie mirta.
Visiems tiems ventikams vadovauja vienas.
ventikus renka mons, visai taip pat kaip ir
kitus pareignus, slaptu balsavimu, kad nebt

141

aliki. Irinktuosius venia j kolegija. Sie va

dovauja pamaldoms, rpinasi apeigomis ir, taip
sakant, priiri paproius. J manymu, didiausia
gda, jeigu vien ar kit reikia kviestis ar spti
dl nepagirtino elgesio.
ventik pareiga skatinti ir spti, o kuni
gaiktis ir kiti pareignai tramdo ir baudia
nusikaltlius. Be to, ventikai udraudia daly
vauti pamaldose tiems, kurie, j manymu, bevil
tikai yra sugadinti. Nra kitos bausms, kurios
utopieiai labiau bijotsi. Taip nubaustiems di
diausia gda, juos kankinanti slapta religijos bai
m, net patys negali bti saugs. Jeigu greitai
nerodys ventikams, jog gailisi, tai bus suimti ir
u kaltes susilauks senato skirtos bausms.
ventikai auklja vaikus ir jaunuolius, bet jie
rpinasi tiek pat mokymu, kaip paproiais ir do
ra, i vis jg stengdamiesi velniems ir lanks
tiems vaik protams skiepyti ger ir nauding
mini, kurios padt saugoti valstyb. kritusios
berniukams jautrias irdis, tos mintys juos lydi
per vis gyvenim ir bna labai naudingos, sau
gant valstybs santvark, kuri ardo ydos, atsi
randanios dl klaiding sitikinim.
ventikais gali bti ir moterys. i lytis nra
iskiriama, bet moterys renkamos reiau: daniau
siai nals ir pagyvenusios. Ir ventik monos
bna paprastai rinktins alies moterys. N vie
nas kitas pareignas utopiei nra taip gerbia
mas, ir, net padar kok pikt darb, ventikai
nra teisiami viej teism, o atsako tiktai die-

142

vui ir sau patiems. Utopieiai mano, jog bt

nuodm liesti mirtinga ranka t mog, kuris,
kad ir koks bt piktadarys, yra paskirtas dievui,
tarytum kokia auka. ito paproio laikytis jiems
tuo lengviau, kad ventik yra labai maa ir jie
parenkami nepaprastai rpestingai. Retai atsitin
ka, kad sugest ir ydas pabgt tas mogus,
kuris, kaip geriausias i gerj, yra ikeliamas
toki garb dl dorumo. Jei kartais taip atsitikt
dl mogaus prigimties nepastovumo, tai netenka
per daug baimintis, kad, bdami negauss, jie
praudyt visuomen; j nedaug, ir jie neturi ki
tos galios be reikiamos jiems pagarbos. J uto
pieiai turi tiek maai kaip tik dl to, kad pada
linus lov tarp daugelio, nesumenkt taip ger
biama ir auktinama j luomo vert. J manymu,
ypatingai sunku rasti daug toki ger moni,
tinkam luomui, kuriam neutenka paprast do
rybi.
Utopiei ventikai svetur gerbiami ne ma
iau, kaip ir savo tvynje. T pagarb galima
matyti i to, i ko ji, mano nuomone, ir kilo. Kada
kariuomens pulkai grumiasi tbtinse kauty
nse, jie, apsitais ventais drabuiais, netoliese
suklaupia, itiesia dang rankas ir pirmiausia
meldia visiems taikos, po to^saviesiems pergals,
tik ir vienai, ir kitai pusei be kraujo praliejimo.
Kai utopiei pulkai ima spausti prieus, jie i
bga kovos eiles ir neleidia siautti prie nuga
ltuosius. Jeigu prieai pamato ventikus ir au
kiasi j, tai paprastai to utenka, kad igelbt

143

sau gyvyb, o prisilietimas prie besiplaikstani

j drabui apgina j turt nuo bet koki karo
nuostoli. Todl visi kaimynai juos taip gerbia ir
taip auktina j tikr didingum, nes jie danai
igelbjo kariuomen nuo prie, o prieus nuo
savo piliei. Kartais utopiei pulkai imdavo
trauktis, nustoj vilties nugalti, jie imdavo net
bgti, o prieai udydavo juos ir pldavo, ir
staiga simai ventikai nutraukdavo skerdynes,
atskirdavo abi kariuomenes ir priversdavo suda
ryti ir sutvirtinti taik teisingomis slygomis. Ir
niekada nebuvo n vienos tautos, tokios rsios,
iaurios ir laukins, kuri nebt laikiusi utopiei
ventik ventais ir nelieiamais.
Utopieiai venia kiekvieno mnesio pirm
ir paskutin dien, o taip pat ir met, kuriuos
skirsto mnesiais pagal mnulio sukimsi, o me
tus nustato pagal sauls apsisukim. Pirmsias
kiekvieno mnesio dienas jie vadina cinemerinmis88, o ' paskutinisias trapemerinmis dieno
mis: tie pavadinimai pasako t pat, kaip ir pir
mosios vents", paskutiniosios vents".
J ventyklos pairti labai puikios: jos ne
tik menikai pastatytos, bet jose telpa daugyb
moni, o tai yra labai svarbu, nes ventykl itin
maa. Jos visos yra tamsokos, ir taip padaryta,
kaip sako mons, ne dl nemokjimo statyti, o
patarus ventikams, nes per didel viesa bla
kanti mintis, o menkesn ir, taip sakant, abejoti
na sukaupia dvasi ir kelia religinius jausmus.
Ne vis utopiei tas pats tikjimas, taiau visos

144

tos religijos skirtybs, kad ir kokios bt vairios

ir daugeriopos, visokiausiais keliais siekia vieno
tikslo garbinti dievikj gamt. Todl ven
tyklose nematyti ir negirdti nieko, kas nedera,
apskritai, visoms religijoms. Visas ventsias pa
maldas, bdingas tik vienai kuriai sektai, kiekvie
nas laiko savo namo sienose. Viesias pamaldas
jie atlieka tokia tvarka, kuri n kiek neprieta
rauja atskir sekt pamaldoms.
Todl ventyklose nematyti joki diev at
vaizd, ir kiekvienas gali. suvokti diev kokio tik
nori pavidalo pagal savo religin supratim.
Kreipdamiesi diev, jie nemini jokio kito pava
dinimo, be Mitros; iuo vardu visi sutartinai pri
pasta vien dievikosios didybs prigimt. Utopieiai nekuria mald, kuri negalt sukalbti
kiekvienas, neugavs savo sektos.
Taigi, per pabaigos ventes jie nevalg vakare
susirenka ventykl padkoti dievui u skmin
gai praleistus metus ar mnes, kuri paskutin
diena ir yra ita vent. Kit dien, tai yra per
pradios vent anksti ryt jie suplaukia ven
tyklas bendra malda melsti skms ateinantiems
metams ar mnesiui, kuriuos ita vent pradeda.
Per pabaigos ventes, prie eidamos ventyklas,
namie moterys puola po koj vyrams, vaikai
tvams, ipasta savo nuodmes, kad jie k nors
nederamo padar arba pareigas nerpestingai at
lik, prao atleisti tas kaltes. Tuo bdu, kiekvie
nas eimynins nesantaikos debeslis isisklaido
po tokio atsipraymo ir jie smagiai nusiteik gali

145

dalyvauti pamaldose. O dalyvauti ten nevarios

sins mogui nuodm. Todl mons, jaui
kam nors neapykant ar pykt, eina pamaldas,
tik susitaik ir apval sin, kitaip jie bijosi grei
to ir sunkaus kerto.
Atj ventykl, vyrai traukia dein pus,
o moterys atskirai kairij. Ten jie taip susda,
kad kiekvieno namo vyrai bna prie eimos t
v, o moter eils gale eimos motina. Taip
daroma, kad kiekvieno mogaus visus poelgius
u nam sekt tie, kurie ir namuose juos tvarko
savo taka. Be to, jie rpestingai iri, kad jau
nesnieji sdt greta vyresnij, kad vaikai, s
ddami alia vaik, neidykaut per t laik, kada
jie turi pajusti dievybei ypatingai didel paslap
ting baim, kuri beveik viena daugiausia ir ska
tina mones doryb.
Utopieiai per pamaldas neskerdia n vieno
gyvulio, nes dievas, j nuomone, i savo mielairdingumo davs gyvyb visiems gyviams, ne
gali diaugtis krauju ir skerdynmis. Jie degina
smilkalus ir kitokius kvepalus, be to, atsinea
daugyb vakini vaki; nors ir gerai ino, jog
visa tai, kaip ir moni maldos, visikai neside
rina su dievikja prigimtimi, bet jiems patinka
itoks nekaltas dievo garbinimas, jie jauia, kad
itie kvapai, viesos ir kitos apeigos kelia mo
nes ir adina irdyse nor garbinti diev. mons
ventyklose apsivilk baltai: ventikas apsisiauia
margais, nuostabaus darbo ir formos rbais, ne
labai brangios mediagos: jie neiausti i aukso

146

ir nepapuoti retais akmenimis, bet padaryti i

vairi pauki plunksn taip sumaniai, kad dar
bo verte negali lygintis su jokia mediaga. Be to,
sako, kad itos pauki plunksnos ir pkai, j
sudstymas ventiko drabuiuose turi slpining
prasm, kurios aikinimas, atliekamas per pamal
das, primens dievo geradarystes jiems, taip pat
j dievobaimingum ir pareigas vienas kitam.
Kai tik ventikas, taip pasipuos, ieina i
ventyklos, visi i pagarbos puola jam po koj,
i vis pusi stoja tokia gili tyla, kad paios apei
gos kelia kain koki baim, lyg greta stovt
dievyb. Paklpoj, ventikui davus enkl, jie
vl pakyla. Po to lovina diev, giedodami gies
mes ir pritardami muzikos instrumentais, daniau
siai visai kitokiais, negu ms krate. Dauguma
j skambesiu pralenkia ms instrumentus, o kai
kuri net lyginti negalima su msikiais. Bet vie
nu atvilgiu, be abejo, utopieiai toli mus pralen
kia; mat, kiekviena j muzika, ar ji bt vargon
ar mogaus balso, aikiai pavaizduoja ir ireikia
natralius jausmus, taip garsas yra derinamas su
turiniu: ar bt maldos odiai, ar koks diaugs
mas, ar atsipraymas, nerimas, lidesys, pyktis,
melodija puikiausiai perteikia dvasios bsen,
prasm, todl ji nuostabiai ugauna, apima ir u
dega klausytoj irdis.
Gal gale ventikas kartu su monmis ikil
mingai kalba veni maldas, taip sudtas, kad,
visi kartu tardami odius, kiekvienas juos gali,
sau prisitaikyti. itose maldose kiekvienas pripa

147

sta diev krju, valdytoju ir vis kit grybi

teikju, dkoja u toki daugyb geradarysi,
0 ypa u tai, kad, dievo laiminami, patek to
ki valstyb, kuri yra laimingiausia pasaulyje, ir
gav toki religij, kuri esanti pati tikriausia. Bet
jeigu maldininkas suklyst ir u it valstybin
santvark ir religij bt kas geresnio, k ir die
vas labiau laimint, tai jis maldauja, kad dievas
per savo genim leist jam tai painti; jis pasi
ruos eiti, kur dievas ves. Bet jeigu ita valsty
bin santvarka pati geriausia, o jo religija tik
riausia, tada teduods dievas jam stiprybs ir
paiam laikytis to gyvenimo ir kad kiti mons
taip gyvent ir taip suprast diev. Tiesa, gal
utopieio smalsumui ir teikia malonumo itoks re
ligij margumas. Pagaliau utopietis meldia, kd
dievas po lengvos mirties j pasiimt pas save:
be abejo, jis nedrsts nurodyti, ar tas turi atsi
tikti greitai ar vliau. Jeigu tik galima neugauti
dievybs didingumo, utopieiui kur kas bus malo
niau patekti pas diev po sunkiausios miTties, ne
gu toli nuo jo ilgai ir laimingai gyventi. itoki
mald sukalbj, jie vl nusilenkia ligi ems, po
to pakil eina pietauti, ir ligi pat vakaro aidia
1r karikai manktinasi.
Apraiau jums, kiek galdamas teisingiau, vi
suomens santvark, kuri a laikau ne tik geriau
sia, bet ir vienintele santvarka, visai teistai
vadintina visuomens". Mat, kitur kalb apie
visuomens lab rpinasi tik savo labu. O ia,
kur nra privatins nuosavybs, mons i tikr

148

j dirba visuomenin darb. Ir ia, ir ten kitaip

bti negali. I tikrj, kitose alyse kiekvienas
ino, kad ir visuomenei klestint, jam teks mirti
badu, jeigu pats savimi nepasirpins. Todl jis
priverstas labiau irti savo reikal, kaip tautos,
t. y. kit. ia, kur viskas priklauso visiems, nie
kas neabejoja, kad n vienam mogui nieko ne
stigs, jeigu bus pasirpinta, kad visuomeniniai
aruodai bt pilni. ia nra nelygaus daikt pa
siskirstymo, nra n vieno beturio, n vieno
elgetos, ir nors niekas nieko neturi, taiau visi
yra turtingi. I tikrj, ar gali bti didesnis turtas,
kaip be joki rpesi linksmas ir ramus gyveni
mas? Nereikia drebti dl valgio, kankintis dl
graudi monos reikalavim, nereikia baimintis,
kad snus liks beturtis, sielotis dl kraiio duk
teriai. Kiekvienas gali bti linksmas ir ramus, ne
sirpinti, k valgys jis ir visi jo artimieji: mona,
sns, ankai, proankiai, proproankiai ir kiti
ainiai, kuri ilg virtin yra prat skaiiuoti kil
mingieji. Utopieiai nebegaliniais dirbti rpinasi
n kiek ne maiau, kaip ir dabar dirbaniais. No
riau, kad kas su iuo bealikumu drst paly
ginti kit taut teisingum. Tegu prasmegsiu
skradiai emn, jeigu ten rasiu bent koki tei
singumo ar bealikumo ym! I tikrj, koks
gi itas teisingumas, kad. dvarininkas ar auksaka
lys, palkininkas ir kitas kas nieko nedirbs, arba
jeigu ir dirbs, tai nelabai reikaling darb vals
tybei, gyvena auniai ir prabangiai, arba dykinja,
arba nereikaling darb dirba, o koks nors padie

149

nis darbininkas, veikas, kalvis ar emdirbys nuo

latos dirba tok sunk darb, kur vargiai pajgia
nudirbti gyvuliai, bet tas j darbas yra tiek rei
kalingas, kad be jo n viena visuomen negali
pragyventi n met, o maitinasi jie taip menkai,
gyvena taip vargingai, kad atrodo, jog gyvuliams
daug geriau; jie nedirba nuolat tokio darbo, o j
maistas nedaug blogesnis, net skanesnis, ir nejau
ia jokios baims dl ateities. mones dabar
smaugia tuias ir nevaisingas darbas ir udo mintis, jog j laukia elgetos dalia senatvje. Juk j
padienis udarbis perdaug menkas, kad jo utek
t tai dienai, o kad koks likutis bt kasdien
atidedamas senatvei, nra ko n kalbti.
Ar galima vadinti teisinga ir dkinga t visuo
men, kuri teikia toki gausyb dovan vadina
miems kilmingiesiems auksakaliams ir kitiems
tokios ries monms, tiems dykintojams ir pa
taiknams, nieking smagum iradjams, o n
kiek nesirpina emdirbiais, anglininkais, padie
niais samdiniais, veikais ir kalviais, be kuri ne
bt jokios visuomens? Apkrovusi juos sunkiau
siais darbais graiausiais j gyvenimo metais, vi
suomen neatsimena j triso, umirta didiules
j geradarystes; kada juos prislegia metai, ligos
ir visokie nepritekliai, parodo jiems iurkiau
si nedkingum ir leidia mirti didiausiame
varge. Be to, i padienio varguoli udarbio tur
tuoliai kasdien t pasiglemia ne tik kleista, bet
ir remdamiesi valstybs statymais. Tuo bdu,
jeigu anksiau atrod neteisinga piktai atsidko

150

ti nusipelniusiems visuomenei, tai dabar tie tur

tingieji ikreip teisingumo supratim tam tikrais
statymais.
Atidiai stebdamas visas dabar klestinias
valstybes ir svarstydamas j padt, galiu prisiek
damas tvirtinti, jog jos man atrodo ne kas kita,
kaip suokalbis turtuoli, kurie valstybs vardu
rpinasi savo nauda. Jie iranda ir sugalvoja vi
sokiausi bd ir gudrybi, kad be baims pra
rasti ilaikyt tai, k buvo sukaup vairiau
siomis klastomis, be to, kad kuo pigiau nusipirkt
vis varg darb ir tris ir juos inau
dot. Kai tik turtuoliai nutar valstybs vardu,
vadinas, ir varg vardu, laikytis it suktybi,
jos jau tampa statymais. itie didiausi niekai,
nenumaldomu godumu pasidalin visa tai. ko ga
ljo utekti visiems,kaip toli jie nuo laimingj
utopiei valstybs! Im i apyvartos pinigus,
jie panaikino j trokul, ir kiek tada blogybi
inyko, koks nusikaltim atalynas irautas. Juk
kas neino, kad, panaikinus pinigus, dingsta visi
tie nusikaltimai, u kuriuos kasdien veikiau yra
skiriamos bausms, negu kad stengiamasi nusikal
tlius paaboti, btent: apgauls, vagysts, pli
mai, nesantaika, sukilimai, ginai, smyiai, udy
mai, idavysts, nuodijimai; be to, kartu su pini
gais pranyksta baim, neramumas, rpesiai, tri
sas, nemiga. Panaikinus pinigus, dingsta netgi
pats neturtas, kuris, atrodo, vienas geidauja pi
nig.

151

Kad visa tai bt aikiau, vaizduokis sau vie

nas bergdius ir nederlingus metus, kada i bado
uvo tkstaniai moni. Tvirtinu, kad io bad
meio pabaigoje, pakrats turtuoli svirnus, btum
atrads baisyb jav, kuriuos padalinus nirusiems
nuo bado ir isekimo, niekas ir nebt mats or
ir dirvos yktumo. Taip lengvai bt galima ap
rpinti mones maistu, jeigu ne tie palaimintie
ji pinigai, be abejo, puikus iradimas, nurods
bd prasimaitinti, bet jie vieni ir neleidia mais
to gauti. Neabejoju, kad turtuoliai itai jauia; jie
ino, kad daug geriau kada nieko netrksta, ne
gu turti gausyb bereikaling daikt, geriau i
baisybs bd isisukti, negu kad turtuose sken
dti. Man ir galv neateina mintis abejoti, kad
visas pasaulis jau seniai bt prims utopiei
valstybs statymus tiek dl kiekvienam mogui
teikiamos naudos, tiek dl iganytojo Kristaus pa
skatinimo: jis savo imintim negaljo neinoti,
kas geriausia, o per savo gerum negaljo nepa
tarti, k inojo esant geriausia. Bet tam prieinasi
viena pabaisa, visokios praties valdovas ir t
vas,ididumas. Jis matuoja gerov ne savo
pasisekimais, bet svetimais nepasisekimais. Si pa
baisa nenort net deive tapti, jeigu nelikt nelai
mingj, kuriuos ji galt valdyti ir i kuri ga
lt tyiotis. Jai reikia, kad jos laim spindt
palyginus su j vargais; reikia, iskleidus savo
turtus, akinti ir kurstyti j neturt. ita pragaro
gyvat liauioja po mirtingj irdis ir, lyg

152

kokia uvis prielip, trukdo ir neleidia pasi

rinkti geresnio gyvenimo kelio.
Si pabaisa perdaug giliai yra sisiurbusi mo
nes ir lengvai negalima jos iplti, bet mane
ima diaugsmas, kad bent utopieiams teko tokia
santvarka, kokios linkiau visiems. Jie pasirin
ko savo gyvenimui tokius nuostatus ir juos pada
r savo valstybs pagrindu ne tik labai skmin
gai, bet ir, inoma, kiek gali numatyti mogaus
protas, aminai. Jie savo krate kartu su kitomis
ydomis irov garbs trokimo ir nesantaikos ak
nis, todl jiems nra pavojaus, kad teks kentti
nuo vidaus vaid, dl kuri uvo daugelis miest
su ypatingai saugomais turtais. Kada valstybje
santarv ir nepajudinami santvarkos pagrindai,
tada jos negali sukrsti ir sujaudinti net visi kai
myn valdovai, i pavydo seniai jau ir ne Iart
ksinsi j pulti, bet visada susilauk atkirio.
Kai tik Rafaelis visa tai idst, man tuojau
atjo galv, jog nemaa ios tautos paproi ir
statym yra ne kas kita, kaip ypatingai kvaili
prasimanymai, ir ne tik j nuostatai apie kariavi
mo bd, apie apeigas, tikjim ir kita k, bet
ypatingai apie j visos santvarkos pamat, apie
j bendr gyvenim ir maitinimsi, panaikinus pi
nigus. Pastarasis nuostatas panaikina kilmingum,
ger vard, spindes, didyb, t. y. kaip visi mano,
tikrsias valstybs puomenas. Bet a inojau, kad
Rafaelis pavargo bepasakodamas, ir nebuvau siti
kins, ar jis kantriai iklausys prietaravimus sa
vo nuomonei, o ypa atsimins, kaip jis bar kai

153

kuriuos u tariam baiminimsi, kad gali juos pa

laikyti ne nepakankamai imintingais, jeigu nesurasi ko nors, u k galima papeioti kit at
radimus. Todl, pagyrs utopiei santvark ir Rafaelio kalb, pamiau j u rankos ir nusivediau
namo vakariens, pasaks, kad kit kart mums
bsi laiko giliau pagalvoti apie tuos dalykus ir
nuodugniau su juo pasikalbti. O kad itaip ir b
t! Tuo tarpu negaliu sutikti su viskuo, k papa
sakojo itas mogus, be abejons, labai isilavi
ns ir gerai pasts moni reikalus, bet, antra
vertus, mielai pripastu, kad utopiei visuome
nje yra daug toki dalyk, kuri ms valsty
bse veikiau linkiau, negu tikiau.
A n tr o s io s k n y g o s p a b a ig a

154

TOMAS MORAS IR JO UTOPIJA64

Tomas Moras ymus XVI a. Anglijos hinanistas,
garsiosios Utopijos" autorius, utopinio socializmo pra
dininkas. Jis gyveno, tariant akademiko V. P. Volgino
odiais, painiu ir sudtingu laikotarpiu, kada Jo t
vynje m megztis kapitalistiniai santykiai, baudiau
ninkai (servai) imta varyti i savo ems. Stambs
ems savininkai atimtuose plotuose didino ganyklas,
gausino avi bandas, nes vilna tapo eksporto produktu,
paioje Anglijoje krsi tekstils manufaktros. T pro
ces vaizdiai nusak T. Moras: Js avys, paprastai
tokios romios ir patenkintos menkuiu maistu, dabar, sa
ko, pasidar tokios drios, tokios nesutramdomos, kad ry
ja net mones, naikina ir niokoja laukus, namus ir mies
tus." T. Moras rao, kaip nyksta natralusis kis, kaip j
pakeiia kis, pagrstas prekiniais santykiais. kio savi
ninkas lobsta, didina bandds, naikina ariamus plotus vi
sas dirvas uleidia ganyklom, veria namus, griauna
miestus\ Siame procese vis daugiau atsiranda beemi
skurdi. T. Moras savo veikale pieia sunki toki pa
varytj nuo ems dali: Jie kraustosi, sakau, nuo ge
rai inom ir prast idini ir neino kur dtis. Visus

155
pigios verts rakandus, Jeigu tik gali susilaukti pirkjo,
parduoda pusdykiai... O kai beklaidiodami greitai ieik
voja t turt, tai kas gi jiems belieka, turi vogti ir pelny
tai patekti kartuves arba klajoti ir elgetauti.
itokiame irstaniame ir besikurianiame (A. L.
Mortonas) pasaulyje iaugo Tomas Moras. Jis gim
1477 ar 1478 m. Londone. T. Moro tvas buvo Auk
iausiojo karalikojo teismo teisjas ir pasirpino, kad
snus bt puikiai iaukltas bei imokytas.
Pateks 1492 m. Oksfordo universitet, T. Moras
patrauk dstytoj bei studij draug dmes savo ga
bumais ir isilavinimu. Universitete suartjo su ymiau
siais humanistais, savo mokytojais Koletu, Liniakru ir kitais.
itie humanistai smerk vidurami moksl, vadina
mj scholastik, reikalavo tyrinti antikinius literat
ros paminklus, susipainti su senovs graik ir romn
raytojais, kaip tobuliausiai ir geriausiai atskleidian
iais mogaus asmenyb. Dar bdamas universitete,
T. Moras susidomjo kai kuriais ital humanistais ir
vert j veikalus angl kalb. Ypa J buvo patrauks
Piko dela Mirandola, kurio himnas Apie mogaus ver
t auktino mogaus gro ir didingum.
Po dviej studij met, tvo veriamas, T. Moras
met universitet ir stojo teiss mokykl. Gerai su
sipains su romn ir angl teise, Tomas tapo advoka
tu, garsjo tisingumu ir uuojauta skriaudiamiesiems.
1497 m. Tomas Moras susitiko su to meto garseny
be, ymiausiu humanistu Erazmu Roterdamieiu, kuris
1498 m. tapo Oksiordo universiteto graik kalbos pro
fesoriumi. I karto abu didieji humanistai liko suavti
vienas kitu. T. Moro paskatintas, Erazmas Roterdamie
tis 1509 m* para garsj savo krin:,, Pagiriamj o
d kvailybei. Didysis humanistas io veikalo angos

156
odyfe pagarbiai mini T. Mor ir dedikuoja Jam savo
veikal. Laike raytame 1519 m. ymiam vokiei hu
manistui Ulrichui fon Hutenui, Erazmas duoda daug i
ni apie T. Mor Jo ivaizd, charakter, pomgius
ir darbus. Didiai vertindamas savo biiulio isilavinim,
ir visapusik talent, Erazmas liudija, kad jaunystje
Moras krs eiles, vliau mgins savo jgas prozo
je, raydamas visokiausiais stiliais, mgs deklamaci
jas neprastomis temomis, kurios itin skatinanios proJ. T. Moras buvo giliai susipains su Platonu, Plutar)phu, Aristoteliu, Lukianu ir daugeliu kit. I romn
Jam gerai buvo pastamas Ciceronas, Cezaris, Seneka,
Tacitas ir kt.
Pradjs advokato darb ir igarsjs, T. Moras
1504 m. buvo irinktas parlamento nariu. Bet ia jis u
sitrauk karaliaus Henriko VII neapykant, pasisaks
prie valdovo iinansines pretenzijas. T. Moras tada nu
sprend mesti politin veikl ir grti advokatr. Tuo
paiu metu jis vl msi savo mgiamj antikini kla
sik.
Mirus 1509 m. Henrikui VII, T. Moras gro akty
vi visuomenin veikl: i pradi buvo irinktas vie
nos Londono srities teisju, o vliau Londono miesto
erifo padjju. Eidamas ias pareigas, T. Moras du kar
tus buvo nuvyks Niderlandus, turdamas ten sutvar
kyti kai kuriuos prekybinius bei politinius reikalus.
1516 m., vienos it kelioni metu, Moras pradjo loty
n kalba rayti savo garsj veikal Apie geriausi
valstybs santvark (De optimo reipublicae statu),
inom sutrumpintu pavadinimu Utopija, kurios reik
m ir vert iliko iki i dien. Knyga buvo ileista
tais pat metais Liuvene.
Pagarsjs kaip raytojas ir valgus diplomatas,
T. Moras patrauk Anglijos karaliaus Henriko VIII d

157
mes. Jis pradjo kilti tarnybos laiptais ir pagaliau
1529 m. buvo paskirtas Anglijos karalysts lordu-kancleriu, tapo po karaliaus antruoju valstybs vyru. Bet ir
dabar T. Moras pasiliko paprastas ir kuklus mogus. Jis
vis laik jaut jam gresiant pavoj, kuris ess tuo
didesnis, kuo i didesns auktumos teks kristiinojo
jis, ir ko vertas karaliaus rodomas palankumas: jo nuo
mone, valdovas mielai paaukot jo galv, jeigu tik ui
tai galt gauti koki pilait Pranczijoje, su kuria Ang
lija 1527 m. kariavo.
Nors ir auktas valstybines pareigas eidamas, T. Mo
ras liko tiesus, savo sitikinimams itikimas mogus, ne
links kompromisus. Dl to ne kart buvo usitrau
ks valdovo nemalon.Npa atri nesutarim kilo tarn
karaliaus ir lordo-kanclerio religins politikos klausimu
reformacijos metais. Kai Henrikas, stojs reformat pu
sn, pasiskelb angl banyios galva, T. Moras itam jo
ingsniui nepritar, grietai kritikavo liuteronus, gyn
popieiaus valdi. Nesutarimai tarp karaliaus ir kanc
lerio giljo, 1532 m. T. Moras buvo priverstas atsisaky
ti savo pareig, o nesutikdamas dalyvauti naujosios
Henriko VIII monos Anos Bolein vainikavimo ikilm
se, usitrauk valdov rstyb. Jis ir dabar nesisteng
su karaliumi susitaikyti. Netrukus jis buvo pasodintas
kaljim ir nuteistas mirti. uvo 1535 m. liepos 7 d.
io ymiojo mogaus portret vaizduoja viena XVI
a. ilikusi gravira. Jau mintame laike Hutenui Eraz
mas Roterdamietis taip pat duoda ryki T. Moro asme
nybs trich. Erazmas rao, kad Moro veidas visada
malonus ir draugikai paslaugus, labai danai besiyp
ss, kad jis labiau links linksmum, negu grie
tum ar orum, taiau jam visai svetimas nevyks Juo
kavimas. Jis mgsts muzik, nors i prigimties men
kas dainininkas. Erazmas daug pasakoja apie T. Moro

158
paprastum, kuklum, gebjim greitai susidraugauti:
Jis buvs visiems Jaukus ir artimas.
Erazmas tvirtina, kad jaunystje Moras mgs Pla
ton, kad io iilosolo valstybs projektas galjo paska
tinti J kurti savo Utopijm, kad UtopijojemMoras tu
rjs omeny Britanij, kuri giliai ityrs ir gerai pa
sts. Pagaliau Erazmas mini ir tok fakt, kad T. Moras
pirmiau paras Utopijosm antrj knyg, o po to
pirmj.
Pats Utopijosmpavadinimas sugalvotas T. Moro, o
literatrin tokio pasakojimo forma labai sena, gimu
si antikinje Graikijoje. Dar V a. prie ms er buvo
sukurta nemaai pasakojim, kaip dera pertvarkyti visuo
men, kad visi galt laimingai gyventi. Helenistiniais
laikais buvo paplit pasakojim apie keliones neino
m sal ar al, kur mons gyvena laimingai susitvar
k. Pasakojim apie kelion laiming al kaip tik
galjo rastis XV a. pabaigoje ir XVI a. pradioje, didi
j geografini atradim metu. Tyrintojai nurodo ne
maa veikal, ileist XVI a. pradioje ir pasakojani
apie gyvenim naujose emse, kur niekas neino skir
tumo tarp mano ir tavo, kur visi dirba bendr em,
niekin auks ir brangenybesm. Utopijos" ryys su to
kia literatra matyti kad ir i to, jog T. Moro dialogo
pagrindinis asmuo yra vienas i Amerigo Vespuio pa
lydov.
Pirmoji T. Moro veikalo dalis pokalbis apie politin
ir socialin santvark, sigaljusi to meto Europos a
lyse. itas pokalbis atri tos santvarkos kritika. T. Mo
ras pieia sukreiant darbo moni skurdo ir vargo pa
veiksl. Pagrindinis pokalbio dalyvis Hitlodjas, skelbis
autoriaus mintis, grietai kritikuoja absoliutin monar
chij, smerkia monarch agresyvi politik. Hitlodjas
smerkia ir karaliaus patarjus pataiknus, kurie giria

i 59
bet koki valdovo nuomon ai sprendim. Valdovai la
biausiai susirpin plsti savo valdas, o negalvoja apie
savo valdini gerov. Didel naStadaugyb kilmin
gj. Tie dyknai lyg tranai gyvena nieko neveikda
mi, maitinasi kit trisu.
Vis i nelaimi ir blogybi aknys Hltlodjo nuo
mone, yra privati nuosavyb: Kur visi visk pinigais
matuoja, ten vargu ar teisingai ir gerai gali bti
tvarkomi valstybs reikalai. Jokie statymai, Jokie pot
varkiai tada negali utikrinti visiems monms laims.
Turtus lygiai ir teisingai -paskirstyti, gerai sutvarkyti
moni reikalus galima tik visiSkai panaikinus privai
nuosavyb.
Jeigu pirmoji veikalo dalis kritikai pieSia to meto
Anglijos gyvenim, tai antroje dalyje T. Moras vaiz
duoja igalvot sal Utopij, Jos ideali santvark be
privaios nuosavybs. T. Moras, sitikins, Jog visk ga
lima sutvarkyti, remiantis protu, Jis pasikliauja proto
galia kaip ir kiti to meto humanistai.
Kaip tvarkoma utopiei valstyb? Utopijoje yra ir
valdovas, ir senatas, ir kitokios institucijos. Valdios
svarbiausia pareiga priirti ir organizuoti ekonomin
alies gyvenim.
Visi Utopijos gyventojai turi dirbti iizin darb. Nuo
tos pareigos atleidiama tik nedidelis skaiius gabij
moni, kurie usiima mokslu. Taip pat visi turi teis
naudotis darbo vaisiais. T. Moras yra sitikins, kad pa
alinus i visuomens dyknus ir traukus visus ,gyvn-.
tojus gamyb, susidarysis produkt perteklius, kuiM
galsis patenkinti vis poreikius. ia gyvendintas>
paskirstymo principas: kiekvienam pagal poreikius
Valdios pareignai organizuoja prekyb, produkt pri
statym. Miestas Utopijoje yra pagrindinis gamybos
centras, o visa valstyb sudaro tarytum atskir miest

160
sjung. Kaimo Utopijoje, galima sakyti, nra: visus e
ms darbus dirba i miesto dviem metams siuniami
mons.
Utopijoje pagrindinis kio narvelis eimyna. Vy
rai ir moterys lygiateisiai. Kiekviena eimyna veria
si tam tikru amatu, visus savo pagamintus daiktus ati
duoda valstybei. Bitoje gamybos organizacijoje reikia
turti prie akis vien dalyk: utopiei eimyn ne vi
sada sudaro patys artimiausi gimins. Jeigu vaikai ne
nori verstis tv amatu, gali pereiti kit eimyn, pa
sirink sau tinkam darb. Valstybs pareignai regu
liuoja eimyn sudt. Taigi pilietis yra susijs su eima
ir su amatu.
Akademikas V. P. Volginas mano, kad itokiai ga
mybos organizacijai realus prototipas buvo vidurini
ami amatai, kurie T. Moro laikais ymiu mastu jau
buvo pakit, veikiami prekybinio kapitalo. Bet yra ir
kitoki nuomoni. Galima paymti, jog vienas i pas
kutinij io klausimo tyrintoj, Leningrado universi
teto prof. M. P. Aleksejevas savo studijoje Slavianskije istoniki Utopii" Tomasa Mor1, kelia hipotez, kad
T. Moras, piedamas ideali utopiei santvark, turjs
prie akis Dalmatijos-Chorvatijos gyventojus, kurie XV
XVI a. a. dar gyven didelmis eimomis, bendruo
meninje santvarkoje ir apie kuriuos T. Moras galjs
gauti ini i savo draug humanist, atvykusi Lon
don i Venecijos.
Reikia paymti, kad Utopijos autorius, gyvens
tuo metu, kada dar nebuvo gyvo technikos progreso,
idealioje valstybje, nepabria technikos reikms.
Niekur jis nekalba apie ranki tobulinim ar iradimus,
kurie galt palengvinti rank darb.
1 M. n . AAeKceeB H3 hctophh aHrAHHCKOH AHTe-

paTypw, M.-A., 1960.

161
To meto Anglija buvo i vienos puss, augani,
turt, i kitos puss didjanio skurdo alis. Moras
vienas i pirmj pastebjo reikin ir buvo sitikins,
kad visuomen galima pataisyti' ne intensyvinant ga
myb, o atsisakant parazitizmo. Todl ragina visus gy
venti kukliai ir saikingai. T skatinim autorius pabr
ia ne vienoje vietoje. Utopieiai niekina prabang ir
papuoalus, nevertina aukso ir brangij akmen. J
namai, patogiai suplanuoti ir gerai pastatyti, bet nei
dailinti, drabuiai paprasti, pasiti pagal vien mo
del, valgis gausus ir maistingas, bet paprastas.
Pagrstai kai kurie Moro tyrintojai mano, Jog to
kio saikingumo reikalavimai yra UtopijosH autoriaus
paveldti i antikins senovs. Daugeliu atvej romn
istorikai ir moralistai mgdavo pabrti, jog j pieia
mieji herojai gyven paprastai ir kukliai. T. Moras
smerkia turting savo aminink prabang, nes dl to
kios maumos prabangos dauguma priversta skursti.
Tiesa, T. Moro Utopijoje sunkiausius darbus dirba
vergai (karo belaisviai, nuteistieji), bet jeigu jie stro
piai ir siningai dirba, tai gali bti paleisti i vergijos.
Toks valdymo sistemos demokratizmas yra grieiausia
prieyb T. Moro laik politinei tikrovei, kada stiprjo
absoliutizmas, o visi pareignai bdavo skiriami i vir
aus. Taip pat demokratiku principu organizuojamas
ir mokymas. Visi vaikai (ir berniukai, ir mergaits) mo
kosi vieose mokyklose: ia imoksta rato ir praktini
darb amato ir emdirbysts. Auktasis mokymas
tam tikri visuomeniniai kursai, kuriuos btinai turi lan
kyti Jaunuoliai, kurie rengiasi dirbti mokslin darb. Bet
Ir fizinio darbo mons, jeigu nori, gali lankyti uos
auktuosus kursus. Toks valdymo ir vietimo demokra
tizmas XVI a. buvo labai naujas ir reikmingas dalykas.

162

T. Moras kaip mstytojas uima svarbi viet Euro

pos kultros istorijoje. Jis pirmasis, dar tik klostantis
buruazinei visuomenei, sukr idealios visuomens
model, pirmasis band j racionaliai pagrsti. T. Moro
nuomone, mogus turs protu patikrinti, ko reikia siek
ti ir ko vengti\ Tas racionalizmas rodo, kad paangi
visuomenin mintis atsikrat religins viduramikos
miglos.
T. Moro Utopijoje' ikeltos idjos apie beklas vi
suomen, nors ir turjo neivengiam istorini ribotu
m, trauk daugel jo amiaus ir vlesni paangi pro
t. Jo mintis populiarino ir vyst visa eil vadinamojo
utopinio socializmo atstov. Kai kurios Jo idjos ilai
k imtmei bandymus ir atjo net ms dienas.
Be T. Moro Utopijos0 socialinio bei idjinio reik
mingumo reikia paymti didel jos menin vert. T.
Moras puikus pasakotojas, moks trumpai, bet gyvai
nupieti portret, taupiais trichais parodyti veikj cha
rakterius, taikliai pavaizduoti situacijas. Jo lotyn kal
ba, nors ir neprilygsta Erazmo Roterdamieio kalbai, ne
pasiekia tokio graktumo ir lengvumo, bet yra raiki ir
skambi, jos intonacija didinga ir taigi: periodai teka
kaip plaios vandeningos ups.
T. Moro Utopija pagrstai yra laikoma vienu reik
mingiausi humanizmo epochos veikal.
L Valknas

PAAIKINIMAI
Ut opi j a odis, sudarytas i dviej graik o
di: u neiginys ne ir t opos vieta, t. y. nesanti
vieta. Viename laike savo draugui Erazmui Roterda
mieiui Tomas Moras Utopij vadina Nusquama (lot. o
dis nusquamniekur).
1 Pet ras Egi di j us (14861533) humanis
tas, Tomo Moro draugas.
2 Mano augi nt i ni s Jonas Kl ement sr
Jonas Klementas iaugo Moro namuose, buvo dide
lis graik kalbos mokovas, dirbo Oksfordo universitete,
o vliau buvo gydytoju Londone (mir 1572 m.).
3 Hi t l odj as Moro nukaltas vardas: gr. k.
hythlos plepalai, tutyb, o antroji dalis gr. k. daios prityrs, moks. To veikjo prototipas, kaip nuro
do kai kurie tyrintojai, galjo bti istorinis asmuo
Gabrielis i Bari, kuris savo laiku buvo sils reform
projekt banyios valstybei valdyti.
4Amaurot as gr. k. amauros tamsus, aklas,
nepastamas.
5 Ani dro up gr. k. anydros be vandns,
vadinas, nesanti up.
6 Scholastai aikino, jog kas sako mel, tas pats
neapsigauna, o kas meluoja, tas pats apsigauna".
7 Ginas tarp angl karaliaus Henriko VIII (1491
1547) ir Ispanijos princo Karolio dl prekybos *su Niderlandais.
^

164
8 Kut bert as Tuns t al as (14741559) Eraz
mo ir Moro draugas, js Anglijoje kelet pareig.
9 Br u g Flandrijos miestas.
10 Jurgi s Te ms i c i j us belg politinis vei
kjas ir raytojas, mirs 1536 m.
11 Pal i nras Vergilijaus poemos Eneidos"
vyriausio veikjo Enjo vairininkas. Pagal legend Palinr, bevairuojant laiv, apms miegas, ir jis krits
jr. Imestas Italijos krant, Palinras buvs nuu
dytas vietini gyventoj.
12 U1i k s a s (arba Odisjas) Odisjos" vyriau
sias herojus, ilgai klaidiojs po jras: daugio moni
jisai mat, tvirtoves ir bd paino".
13 Pl at onas ymus graik filosofas (427347
m. pr. m. e.), kelis kartus keliavs po graik pasaul, no
rdamas sigyti ini ir paskleisti savo moksl.
14 Seneka romn filosofas, dramaturgas (1
65 m. e. m.), savo kriniuose propagavs stoik moksl.
15 Ci ce ronas (10643 m. pr. m. e.) vienas i
ymiausi rojsn kalbtoj, paliks daug kalb, retori
ni bei filosofini traktat ir laik.
16 Ameri go Ves pi i i s (14511512)keliau
tojas, kelis kartus lanksis Naujajame Pasauly ir j ap
ras. Jo vardu naujosios ems buvo pavadintos Ame
rika.
17 Pal i kt i t vi rt ovj e: toks atsitikimas buvo
Vespuio kelionse 1503 m.; toji tvirtov Brazilijoje
Kabo Frio.
18 ...U r n o s k a s...Lukano, I-jo a. m. e. raytojo,
eilut i jo poemos (Forsalija", VII, 819).
19
I vi sur dang t i ek pat esti ke
lio"odiai i Cicerono veikalo (Tuskulo paneke
siai", I, 104), priskiriami filosofui Anaksagonei.
20 Ta pro ban sala Indijos vandenyne, spja
ma, Ceilonas.
21 Kai ik vi t as miestas Indijoje.
22 Sci l graik mitologijoje pabaisa su eiom
galvom, ilgais kaklais, atriais nagais, gyvenusi Mesinos
ssiaury.
23 C e 1e n a (arba Kelen) mitin pabaisa, viena
i harpij, mergaits veidu, didiuliais nagais.
24 Le s t ri gonai mitologin tauta, su kuria su

165
sidrs* Odisjas savo kelionse. Lestrigonai buv mo
gdros.
25 1491 m. Kornuelio grafysts gyventojai sukilo
prie karali, bet maitininkai buvo numalinti.
26 Jonas Mort onas (14201500) ymus ang
l politinis veikjas, Moro biiulis.
27 Sa l us t i j us (8634 m. pr. m. e.) romn
istorikas. Citata i jo veikalo Katilinos smokslas", 16.
28
K. Marksas, apraydamas Anglijos padt, beveik
paodiui cituoja Tom Mor (r. ,.Kapitalas, 1 t.
657 p. 221a inaa, Vilnius, 1957 m.).
29 O 1i g o p o 1i j a i gr. k. odi oligos ne
daug, nedidelis skaiius ir poleo parduoti.
30 Krat i kl i s aidimas (lotynikai pavadintas
fritillus"), kur aisdami, kauliukus mesdavo ne ranka,
bet i puoduko ar stiklins ikrat.
31
Legendarinis romn kariuomens vadas Manii jus Torkvat as, nubauds mirtimi savo sn, ne
paisius tvo sakymo ir sauvalikai pradjus kov su
prieais.
32 St oi kai Zenono (IVIII a. pr. m. e.), ymaus
graik filosofo, mokslo pasekjai. Toji mokykla buvo
pavadinta nuo vietos galerijos, kur Zenonas skelb
savo moksl. Stoikai garsjo moraliniu grietumu, jie
skelb, kad visi nusikaltimai vienodos verts".
33 Po l i l e r i t a i Moro igalvotas pavadinimas i
dviej graik kalbos odi: polys daug ir leros
tuti plepalai.
34 K. Marksas mini, kad Anglijoje karalius Henri
kas VIII buvo ileids akt, draudiant valkatavim:
Pagavus antr kart valkataujant, iplakimas pakarto
jamas ir, be to, nuplaunama pus ausies (K. Marksas,
Kapitalas", I t., 1057 m. 656 p.).
35 Pr i e gl obs t i s vietos, kur patek nusikalt
liai galjo jaustis nelieiamais. Tokios vietos daniausiai
bdavo ventovs.
36 Luko evangelija, XXI, 19.
37 Psalms, IV, 5.
38 El i zi ej us senovs yd pranaas, dl pliku
mo syk buvs ijuokiamas vaik. Supyks Eliziejus
ms melsti diev, kad tuos vaikus nubaust. Dievas i

166
klauss jo maldos, pasiunts i miko por loki, kurie
ir sudrask du vaikus.
89Di o ni s i j a s Ja une s ny s i s (IV a. pr. m.
e.) Sicilijos valdovas, tironas.
40
Prancim karalius Liudvikas XII (14621515)
XVI a. pradioje norjo prijungti prie savo vald kai
kuriuos Italijos miestus ir sritis.
41
Neapolis vadinamas bgliuoju", nes prieinosi
prancz karaliams, mginantiems j prisijungti prie
savo vald.
42 Ve ne c i j tuo metu buvo pasidalin keletas
valdov.
43 I t al i j tuo laiku sudar penkios savarankikos
valstybs: Milanas, Florencija, Roma, Venecija ir Nea
polis; be to, buvo dar keletas smulkesni vald.
44 eiolikto amiaus pradioje Flandrija ir Brabantas buvo prijungti prie Austrijos.
45 Germanai ir veicarai tuo metu garsjo kaip pui
ks samdiniai, u pinigus gyn samdytoj reikalus.
46 Tuometinis imperatorius Aus t r i j o s Maksi
mi Ii anas (14931519) garsjo kaip godus pinig
valdovas.
47 Kas t i l i j a Ispanijos sritis, tuo metu sava
rankika karalyst.
48 Ac ho r i e i a i Moro sudarytas pavadinimas
i dviej graikik odi: a ne (neiginys) ir chor
alis, vadinas, nesanios alies mons.
*49 K rasas (11453 m. pr. m. e.) ymus Romos
politinis veikjas, pirmojo triumvirato (60 m. pr. m. e.)
narys (kartu su Cezariu ir Pompjum), labai turtingas
mogus.
50 Fabri ci j us (281 278 m. m. pr. m. e.) kon
sulas, 275 m. pr. m. e. cenzorius, gridho charakterio
mogus.
61
Ma kar i e i ai Moro sugalvotas pavadinimas
i graik k. odio makar laimingas.
52 Plautas, Ti t as Makci j us (apie 254
184 m. m. pr. m. e.) ymus romn komedij rayto
jas.
53 Okt avi j a neinomo autoriaus tragedija, ku
ri buvo priskiriama filosofui ir raytojui Senekai. itam
krinyje vienas i veikj yra Seneka. Oktavija ro-

16?
men imperatoriaus Nerono mona, valdovo atstumta ir
nuudyta.
64 Mi k i o n a s romn raytojo Terencijaus (II
a. pr. m. e.) komedijos Broliai" veikjas.
55
A b r a k s aikintojai nurodo, kad tas vardas
dabartinje kopt kalboje reikis ventj vard". T
od vartoj viduriniais amiais gnostikai, garbin diev
Mitr. Moras toliau mini, kad ir utopieiai garbin
Mitr.
56
Moro komentatoriai pastebi, kad XVI a. pradioje
Anglijoje ir Uelse buv 54 miestai.
57 Moro aikintojai mano, kad autorius turi galvoje
kanot" London.
58 Originale: lot. latrunculorum ludo, t. y. paod.
plik aidimas.
59 Komentatoriai nurodo, kad barzanas (auktasis)
iraniei kalbos odis. Ademas paties Moro sukur
tas odis: a neiginys; demos liaudis, tauta, vadinas,
be tautos". Kiti tyrintojai vard sieja su arab kal
bos odiu agem", kuriuo arabai vadina svetimos tautos
em, o pirmiausia iraniei em.
60 Rieutus, amuletus ir lles...senovs romn
vaik aidimai. Mesti rieutus" (nuces relinquere) rei
k iaugti i vaiko met".
61 A n e mo 1i j a i i graik k. odio anemolios"
vjuotas, perkeltine prasme tariamas, ness.
62 Maoji logika" XIII a. sukurtas scholastikas
vadovlis. Toji logika buvo pavadinta Maja" dl
maos apimties, bet kitoje vietoje Moras juokai^ aiki
na, jog tas vadovlis pavadintas Maja lojjjlfca", nes
jame maa logikos.
* * i ;:>
63 A n t r oa i os i n t e nc i j o s scholastins lo
gikos termina$*yms reflektyv painim.
64 Pri e i nga parti ja, t. y. epikriei prie
ai stoikai.
65 Teof ras t as (apie 372287 m. pr. m. e.)
Aristotelio mokinys ir pasekjas, gamtos tyrintojas, pa
ras veikal apie augalus ir Charakterius".
66Laskari s Kons t ant i nas Bizantijos
mokslininkas, gyvens XV a. Jo graik kalbos grama
tika buvo atspausdinta 1476 m. Milane.

168

67 Teodoras Gaza (13981478) kitas ymus

Bizantijos mokslininkas, graik kalbos tyrintojas, kurio
graik kalbos gramatika buvo ileista XV a. pabaigoje.
68 He s i c hi j a s graik gramatikas, gyvens,
tur bt, VI a. m. e. XVI a. pradioje Venecijoje buvo
ispausdintas jo Graik kalbos odynas".
69 Di os kori das graik gydytojas, gyvens I
m. e. a. XV a. pabaigoje Venecijoje buvo ileisti jo k
riniai.
70 Pl ut ar chas (apie 46120) ymus graik
raytojas, paras daug Palyginamj biografij", kur
sulygina graik ir romn kultros ir politinius veik
jus. Kitas ymus jo veikalas Moralia", kur autorius
nagrinja vairiausias moralines temas.
71 Luki anas (120180) graik raytojas, pa
ras daug vairi krini, daugiausia satyrinio pob
dio.
72 Ar i s t o f a na s (apie 446385 m. pr. m. e.)
ymus graik raytojas, komedij krjas.
73 Homeras legendarinis graik didij poe
m Iliados" ir Odisjos" autorius.
74 Sof okl i s ir Euri pi das (IV a. pr. m. e.)
didieji graik raytojai, tragedij krjai.
75 Al das Manuci j us Venecijos tipografas,
gyvens XVXVI a., atspausdins labai daug antikini
autori tekst.
76 Tuki di das (apie 460395 m. pr. m. e.) y
mus graik istorikas, paras didel veikal apie Pelo
poneso kar.
77 H e r o d o t a s (V a. pr. m. e.) istorijos t
vas", paliks didiul veikal apie graik ir pers karus.
78 He r odi anas (170240) graik istorikas,
ras apie Romos imperatorius.
79Tri ci j us Api nat as Moro sugalvotas as
muo ir vardas.
80 Hi pokrat as graik gydytojas, gyvens V
a. pr. m. e. medicinos tvas".
81 Gal enas (131201) graik gydytojas, pa
ras veikal apie gydymo men, vienas i jo krini
buvo pavadintas Maasis menas".
82 Tacitas tvirtino, kad valstybei i pagrind su
irus, atsiranda baisyb statym" (Analai", III, 27).

169

83 Ne f e l o g e t a i Moro sugalvotas vardas i

dviej graikik odi: nephele debesis ir getes
emdirbys vadinas, debes gyventojai".
84 Al a o po l i t a i i graik k. odi alaos
aklas ir polites pilietis.
85 Zapol e t ai i graik k. odi dza labai ir
poletas pardavjas, vadinas, visai parsiduodantieji".
86 Mi tra senj pers dievyb, kurios kultas I
ms eros amiuje pasklido Romos imperijoje. Mitros,
kaip viesos dievo, kultas turjo takos krikionybei.
87 But res kai neaikios kilms pavadinimas,
vieni aikintojai j kildina i graik k. odi: bu
jauio dydio, threskos pamaldus, dievobaimingas. Pas
tarasis odis sutinkamas Naujajame Testamente. Kiti ko
mentatoriai mano, kad Moras but res k pavadinim
yra pams i senosios pers kalbos: Butaparast Bu
dos statul garbintojas.
88 Ci nemer i n s ir t r ape me r i n s dienos:
neaikios kilms pavadinimai. T pavadinim antroji
dalis yra kildinama i graik k. odio hemera diena.