Erich Maria Remarque - Dangus Neturi Išrinktųjų

ERICH MARIA
REMARQUE
Dangus neturi
irinktj
Romanas
I vokiei kalbos vert
IRENA SAGAITIEN
4
ALTVYKSL
UDK 830-3
Re-139
Vertimas lietuvi kalb, Irena Sagaitien, 2006

Leidykla ALTVYKSL, 2006
ISBN 9986-06-148-2
Versta i Erich Maria Remarque

Der Himmel kennt keine Giinstlinge
Munchen/Zlirich
Droemer Knaur, 1975
Klerf sustabd automobil prie degalins, prie kuri buvo

nukastas sniegas, ir pasignalizavo. Varnos kark ant telefono stul
p, o maoje dirbtuvlje u degalins kakas kal skard. van
gesys nutilo, ir pasirod eiolikametis vaikinas su raudonu megz
tiniu ir akiniais plieno rmeliais.
Pripilk bak, - pasak Klerf, ilipdamas i mainos.
Super?
Taip. Kur ia dar bt galima uksti?
Jaunuolis parod nykiu kit gatvs pus.
iandien pas juos pietums Berno kepsnys. Nuimti grandines?
Kam?
Kelias aukiau dar labiau apledjs negu ia.
Visoje perjoje?
Per perj js negalsit vaiuoti. Nuo vakar ji vl udaryta.
Su tokiu emu lenktyniniu automobiliu js ir nepravaiuotumt.
Nejau? - tar Klerf. - Tu mane suintrigavai.
Js mane taip pat, atsak jaunuolis.
Ueiga buvo nevdinta, kvepjo sensteljusiu alumi ir ilga
iema. Klerf usisak Biundnerio kepsn, duonos, srio ir elio.
Padavja atne jam visk teras. Lauke nebuvo labai alta.
Dangus atrod didiulis ir mlynas kaip gencijonas.
5
Er i c h Mar i a Re ma r q u e
- Gal perlieti main i arnos? kteljo vaikinas i dega

lins. - Velnikai praosi.
- Ne. Tik nuvalyk priekin stikl.
Automobilis buvo seniai neplautas, ir tai ikart krito akis.
Litys u Ekso pavert raudonas San Rafaelio pakrani dul
kes batikos ratais ant kapoto ir sparn; ia buvo ir kalki
dmi i Pranczijos keli bal, ir purvo, kur ant kbulo
utk begal pralenkt sunkveimi. Kas mane ia atve
d? - pagalvojo Klerf. - Slidinti, ko gera, jau per vlu.
Gal tuomet uuojauta? Uuojauta prastas kelions paly
dovas ir dar prastesnis kelions tikslas. Kodl nevaiuoju
Miunchen? Arba Milan? Taiau k veikti Miunchene
arba Milane? Arba dar kur nors kitur? A pavargau, gal
vojo jis. Ir pasilikti, ir atsisveikinti. O gal tik nenoriu apsi
sprsti? Bet argi man reikia dl ko nors apsisprsti? Jis ig
r el ir sugro ueig.
Padavja u prekystalio plov stikliukus. Kaln okos galvos
ikama spoksojo savo stiklinmis akimis pro j ir Klerf Ciri
cho alaus daryklos reklam ant sienos. Klerf isitrauk ploki
oda aptraukt butel.
- Ar galite pripilti konjako?
- Martelio.
Padavja pradjo stikliukais matuoti konjak. slinko kat ir
m glaustytis apie Klerf kojas. Jis dar papra dviej pakeli
cigarei ir usimokjo.
- Tai kilometrai? paklaus lauke jaunuolis raudonu megz
tiniu, rodydamas spidometr.
- Ne, mylios.
6
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Jaunuolis vilpteljo.
K gi veikiate ia, Alpse? Kodl js su tokiom veiom
ne autostradoje?
Klerf pavelg j. Spindintys akini stiklai, riesta nosis,
atlpusios ausys tai buvo btyb, tik k imainiusi vaikysts
melancholij visus virtimo suaugusiu trkumus.
Ne visuomet darai kas reikia, mano snau, - atsak jis. Net jei ir inai tai. Tame retkariais gldi gyvenimo avesys.
Supratai?
Ne, - atsak jaunuolis ir niurkteljo. - O pagalbos tele
fon rasite visoje perjoje. Tereikia paskambinti, jei klimpsite.
Mes itrauksime. tai ms numeris.
Ar nebelaikote senbernar su degtins buteliukais ant
kaklo?
Ne. Alkoholis per daug brangus, o unys pasidar pernelyg gudrs. Jie patys ilaka degtin. Dabar tam laikome jauius.
Sveikus jauius parvilkti.
Jaunuolis spindiniais akini stiklais atrm Klerf vilgsn.
Tik tavs man iandien betrko, - itar Klerf pagaliau. Alpi gudruolio 1200 metr auktyje! Gal tu dar Pestalocis ar
Lavateris?
Ne. Geringas.
Kaip?
Geringas, jaunuolis isiiep. Jam trko priekinio dan
ties. Bet vardu Hubertas.
Gimin tam...
Ne, - nutrauk Hubertas. - Mes Geringai i Bazelio.
Jei a priklausyiau prie an, tai nepilstyiau ia benzino. Tuo
met btumm visikai ilaikomi.
7
Kur laik Klerf tyljo. Keista diena, - sumurmjo jis sau. Kas galjo to tiktis?
- Lik sveikas, sneli. Tu buvai man staigmena.
- O js ne. Js lenktynininkas, ar ne?
- Kodl?
Hubertas Geringas parod j jau beveik nusitrynus numer
ant purvino kapoto.
- O tu, pasirodo, labai nuovokus, Klerf lipo automo
bil. - Gal bt geriau tave i karto patupdyti kaljim, kad
apsaugotume monij nuo naujos nelaims. Nes, kai tapsi mi
nistru pirmininku, bus per vlu, jis uved varikl.
- Js pamirote umokti, - suskubo Hubertas. - Keturias
deimt du frankiukai.
Klerf padav pinigus.
- Frankiukai, - tar jis. - Tai mane ramina, Hubertai.
alyje, kur pinigai turi veln pavadinim, niekada nebus dik
tatros.
Po valandos maina klimpo. laite sniegas lau utvar ir
uvert keli. Klerf bt galjs pasukti atgal, bet jis nenorjo
taip greit vl pajusti beprasm Huberto Geringo vilgsn. Ir i
vis jis nemgo grti atgal. Todl kantriai sdjo savo automobi
lyje, rk, gr konjak, klaussi varn kranksjimo ir lauk
Dievo malons.
Po kurio laiko Dievas pasirod mao sniego valytuvo pavi
dalu. Klerf pasidalijo likus konjak su vairuotoju. Valytuvas
nuvaiavo pirmas, kasdamas snieg ir mesdamas j al. Atrod, lyg jis pjklu pjaust nuvirtus milinik balt med spin
dinius skritulius jie besileidianioje saulje viet visomis vai
vorykts spalvomis. U dviej imt metr kelias vl buvo laisvas.
8
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Sniego valytuvas pasitrauk, ir Klerf masina pravaiavo pro a

l. Vairuotojas pamojo jam. Jis vilkjo, kaip ir Hubertas, raudo
nu megztiniu ir buvo su akiniais, todl Klerf nesileido su juo
jokias kitas kalbas, kaip tik apie snieg ir degtin - antro Gerin
go t pai dien bt buv iek tiek per daug.
Klerf svaigo galva; perja viruje buvo neatitverta. Auto
mobilis greitai kilo auktyn, ir staiga emai apaioje prie Klerf
atsivr slnis, melsvas ir nerealus ankstyvose sutemose, o jame kaip aisliuk dje isibarsts kaimas su baltais stogais, kreivu
banyios boktu, iuoyklomis, keletu viebui ir pirmaisiais
iburliais namuose. Jis akimirkai sustabd automobil ir pa
velg emyn. Tada vingiuotu keliu neskubdamas nusileido
sln. Kakur ia, sanatorijoje, turjo bti Holmanas, jo pori
ninkas, susirgs prie metus. Gydytojas nustat tuberkulioz, o
Holmanas i to juoksi - ito seniai nebebuvo antibiotik ir
penicilino amiuje, o jei ir pasitaikydavo, tai pakakdavo saujos
tablei, keli injekcij, ir vl pasveikdavai. Bet ne visos ste
buklingosios priemons buvo tokios geros ir veiksmingos, kaip
apie jas manyta, o ypa monms, uaugusiems karo metais ir
prastai mitusiems. Tkstanio myli trasoje Italijoje prie pat
Rom Holmanas pradjo spjaudyti kraujais, ir Klerf turjo j
ilaipinti parke. Gydytojas primygtinai reikalavo isisti j porai
mnesi kalnus. Holmanas lo, bet pagaliau nusileido. Pora
mnesi virto vos ne metais.
Staiga variklis pradjo iaudti. vaks, - pagalvojo Kler
f. - Ir vl! Tai todl, kad vaiuoju usigalvojs.
Paskutin kalns gabaliuk jis nuriedjo ijungta pavara, kol
pagaliau sustojo ir atidar kapot. Ir vl, kaip visada, antro ir
ketvirto cilindro vaks apsine tepalu. Isuks jas nuval, vl i
9
naujo suko ir uved automobil. Dabar jau veik geriau, ir

Klerf kelet kart ranka paspaud akceleratoriaus svert, kad
i cilindr pasialint tepalas. Kai Klerf atsities, jis staiga pa
mat kitoje kelio pusje por roges pakinkyt arkli, kurie,
isigand netikto variklio riaumojimo, bgo tiesiai j. Pasibai
d arkliai uoliais ne roges skersai per keli automobilio link.
Klerf ioko prieais, iupo kairj arkl u pakinkt ir pakibo
ant j.
Po keli uoli arkliai sustojo. Jie virpjo visu knu, o ga
ras nuo j nopavimo tumulais vertsi auktyn. Paklaikusio
mis i igsio akimis arkliai atrod lyg kakokie prietvaniniai
padarai. Klerf atsargiai paleido pakinktus. Arkliai prunkt
ir vangino varpeliais. Tai buvo toli grau ne paprasti kinko
mieji kuinai.
Stambus vyras su juodo kailio kepure stovjo rogse ir rami
no arklius. alia jo, tvirtai sikibusi sdyns atlo, sdjo jauna
moteris degusiu veidu ir labai viesiomis akimis.
- Atleiskite, kad igsdinau, - pasak Klerf. - A maniau,
kad ia arkliai priprat prie automobili.
Vyras dar kur laik buvo usims arkliais. Paskui jis atleido
vadeles ir grteljo Klerf.
- Tik ne prie automobili, kurie kelia tok triukm, - atr
jis. - O arklius a ir pats biau suvalds. Bet vis tiek dkoju
u pagalb.
Klerf pakl akis. Jis pamat pasiptus, paaip veid, tar
tum vyrikis bt juoksis i to nereikalingo didvyrikumo. Re
tai kas sukeldavo Klerf toki antipatij i pirmo vilgsnio.
- Visikai ne jus ir norjau gelbti, - atsak jis sausai, - tik
savo main nuo js vei.
- Tikiuosi, kad neisipurvinote.
10
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Vyras vl pasisuko j arklius. Dabar Klerf nuvelg moter.

Greiiausiai viskas dl jos, pagalvojo jis. Pats nort atro
dyti didvyris.
- Ne, neisipurvinau, palengva atsak jis. - Tai niekis.
Sanatorija Bel Vista buvo ant kalvos vir kaimo. Klerf
pastat automobil lygioje aiktelje alia dur, kur jau stovjo
kelerios rogs. Ijung varikl ir uklojo kapot apklotu, kad
greitai neatvst.
- Klerf! suuko kakas nuo prieangio.
Jis atsisuko ir, savo nuostabai, pamat Holman. Klerf ma
n, kad is guli lovoje.
- Klerf! - suriko Holmanas. - Ar tai tikrai tu?
- Tikriau negali bti. O tu! Lakstai sau? A maniau, tu guli
lovoje?
Holmanas nusijuok:
- Tai ij i mados.
Jis patapnojo Klerf per peius ir sispoksojo automobil:
- A igirdau i apaios Diuzeps riaumojim ir jau pa
maniau, kad man haliucinacijos. Paskui pamaiau tave kylant
kalne. Kokia staigmena! I kur tu ia dabar?
- I Monte Karlo.
- tai kaip! - susijaudins kalbjo Holmanas. - Ir dar su
Diuzepe, senuoju litu! A jau buvau bemans, kad js ma
ne pamirot!
Jis paglost automobilio kbul. itiek lenktyniauta su juo.
Jame Holman itiko ir pirmasis kraujopldis.
-Juk ia dar tas pats Diuzep, k? O gal jaunlis jo brolis?
- Diuzep. Tik lenktynse jau nebevainja. A nupir
kau j i firmos. Dabar jis pensijoj.
11
- Kaip ir ai.
Klerf pavelg j.
- Tu ne pensijoj. Tu atostogauji.
- Metus! Tai nebe atostogos. Bet ueik. Atvsim susitiki
m! K dabar geri? Vis dar degtin?
Klerf pritariamai linkteljo.
- Turite degtins?
- Sveiams ia visko yra. Sanatorija juk iuolaikin.
- Taip ir atrodo. Kaip viebutis.
- Ivaizda taip pat gydo. Modernioji terapija. O mes - poil
siautojai, nebe pacientai. odiai liga ir mirtis ia tabu. Jie
ignoruojami. Taikomoji psichologija. Labai praktika moral.
Taiau mons vis tiek mirta. K veikei Monte Karle? Dalyva
vai lenktynse?
- Taip. Nebeskaitai sporto naujien?
Holmanas akimirk sumio.
- Pradioje skaiiau. Bet dabar ne. Kvaila, tiesa?
- Ne, kaip tik protinga. Skaitysi, kai vl vainsi.
- Taip, - pratar Holmanas. - Kai vl vainsiu. Ir jeigu
laimsiu loterijoje. Su kuo vaiavai?
- Su Torianiu.
Jie prijo paradines duris. Kaln laitai raudonavo nuo sau
llydio. Slidininkai nard besileidianios sauls spinduliuose
kaip juodi takuiai.
- Grau ia, tar Klerf.
- Taip, graus kaljimas.
Klerf nieko neatsak. Jis inojo esant ir kitoki kaljim.
- Ar dabar visada vaiuoji su Torianiu? - pasiteiravo Hol
manas.
- Ne. Kartais su vienu, kartais su kitu. A laukiu tavs.
12
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Tai buvo netiesa. Jau pusmet Klerf dalyvavo lenktynse su

Torianiu. O kadangi Holmanas nebeskait sporto naujien,
tai buvo patogus melas. Jis paveik Holman kaip vynas. Kakt
jam staiga ipyl prakaito laeliai.
- K nors laimjote lenktynse? - paklaus jis.
- Nieko. Mes pavlavom.
- I kur vaiavote?
- I Vjenos. Kvaila idja. Pakeliui mus sulaikydavo kiekvie
nas sutiktas soviet patrulis. Visi man, kad mes norime pa
grobti Stalin arba gabename dinamit. Bet a visai ir nenor
jau laimti, tik ibandyti nauj main. O keliai rus zonoje!
Kaip i ledynmeio.
Holmanas nusijuok.
- Tai Diuzeps kertas. O kur vaiavai prie tai?
Klerf mosteljo ranka.
- Bk geras, nekalbkim bent pirmas dienas apie lenktynes
ir mainas!
- O, Klerf! Apie k gi daugiau?
- Nors kelet dien.
- Kas atsitiko?
- Nieko. A pavargau. Noriu pailsti ir nors por dien ne
girdti apie t velniav, kai mons sodinami tas pragaro mai
nas ir veriami lkti pasiutusiu greiiu.
- inoma, atsak Holmanas, bet kas vis dlto atsitiko?
- Nieko, - nekantriai pakartojo Klerf. - Tiesiog a per daug
prietaringas. Mano kontraktas baigiasi ir dar neatnaujintas. A
nieko nenoriu kaltinti. Tai ir viskas.
- Klerf, itar Holmanas, kas susidau?
- Fereris. Kvailose, niekam neinomose mlinose lenktyn
se pajryje.
13
- Mirtinai?
- Ne. Bet jam amputavo koj. O ta pakvaiusi boba, kuri
visur tranksi su juo, apsiaukl baronien, nenori jo net ma
tyti. Sdi loimo salje ir liumbia. Jai, matai, nereikia luoio.
pilk man degtins. Mano paskutinis konjakas prauvo sniego
valytuvo vairuotojo gerklje. Jis protingesnis u mus - jo mai
na vaiuoja ne greiiau kaip penkis kilometrus per valand.
Jie sdjo didelje salje, prie mao staliuko alia lango. Klerf apsidair.
- ia visi ligoniai?
- Ne. Ir sveikieji, lankytojai.
- inoma! Iblykusiais veidais tai tikriausiai ligoniai?
- Ne, sveikieji. Jie iblyk, nes tik neseniai atvyko. O tie
kiti, rudi kaip sportininkai - tai ligoniai. Jie jau seniai ia.
Padavja atne Holmanui taur apelsin suli, o Klerf nedidel grafin degtins.
- Ar ilgai pabsi? - pasiteiravo Holmanas.
- Kelet dien. Kur ia galima apsistot?
- Geriausia Palas viebutyje. Ten puikus baras.
Klerf vilgteljo apelsin sultis.
- I kur inai?
- Einame ten, kai pasprunkame.
- Pasprunkate?
- Taip, kartais, kai norime pasijusti sveiki. Tai udrausta,
bet, jei apima depresija, vis geriau negu bevais diskusija su po
nu Dievu apie ligas.
Holmanas isitrauk i vidins kiens ploki butel ir tru
put sipyl.
- Dinas, - tar jis. - Taip pat padeda.
- Jums udrausta gerti? - pasiteiravo Klerf.
14
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Ne visai. Bet taip paprasiau, - Holmanas sikio butel

atgal kien. ia, kalnuose, iek tiek suvaikji.
Prie duris sustojo rogs. Klerf pastebjo, kad tai tos pa
ios, kurias buvo sutiks ant kelio. I rogi ilipo vyras juoda
kailine kepure.
- Pasti? - paklaus Klerf.
- Moter?
- Ne, vyr.
- Rusas. Vardu Borisas Volkovas.
- Baltasis emigrantas?
- Taip. Beje, ne i kunigaiki ir ne skurdius. Jo tvas,
atrodo, laiku suspjo atsidaryti sskait Londone, bet ne laiku
pakliuvo Maskv ir buvo suaudytas. mona ir snus itrko.
Kalbama, kad ji turjo sisiuvusi korset rieuto didumo sma
ragd. Septynioliktaisiais dar neiojo korsetus.
Klerf nusijuok.
- Tu tikras detektyvas! I kur visk inai?
- ia tuoj visk suino vienas apie kit, - paaikino Holma
nas su kartliu. Po dviej savaii, kai baigsis slidinjimo se
zonas, is kaimelis liks ne kas kita kaip tik maas paskal lizdas.
Grup nedidelio gio moni tamsiais drabuiais, gyvai
besinekuiuojani ispanikai, prasibrov pro Klerf ir Holman.
- Tokiam maame kaimelyje itokia taut vairov, - nusi
stebjo Klerf.
- Taip, tai tiesa. Mirtis dar netapo oviniste.
- Nesu tuo visai tikras.
Klerf pavelg duris.
- Ji ruso mona?
Holmanas apsidair.
15
-Ne.
jo rusas su moterimi.
- Jie abu taip pat serga? - paklaus Klerf.
- Taip, bet nepanau, ar ne?
-Ne.
- Taip danai bna. Kur laik atrodai kaip ydintis pavasa
ris. Bet neilgai. Tada jau nebelakstai.
Rusas su moterimi sustojo alia dur. Vyras kak jai atkak
liai aikino. Ji atidiai klaussi, paskui smarkiai papurt galv ir
skubiai nuingsniavo sal. Vyras irjo jai pavymui ir kur
laik lkuriavo, paskui ijo lauk ir atsisdo roges.
- Atrodo, jie bus susiginij, - tar Klerf ne be pasiten
kinimo.
- ia vis laik taip. Kiekvienas po kurio laiko kvaiteli. Ne
laisvs psichoz. Pasikeiia proporcijos - smulkmenos pasidaro
svarbios, o reikminga tampa menkniekiu.
Klerf atidiai pavelg Holman.
- Tau taip pat?
- Man taip pat. Negali tie patys dalykai visada atrodyti
vienodai.
- Abu ia gyvena?
- Moteris ia, o vyras ne sanatorijoje.
Klerf atsistojo.
- Vaiuosiu viebut. Kur galtume kartu pavakarieniauti?
- ia. Turime valgomj sveiams.
- Gerai. Kada?
- Septint. Devint a guluosi. Kaip mokykloje.
- Kaip armijoje, - patais Klerf. - Arba kaip prie lenkty
nes. Pameni, kaip Milane treneris vaik mus lyg vitas?
16
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Holmano veidas pragiedrjo.

- Gabrielis? Ar jis tebr?
- inoma. Kas jam atsitiks. Treneriai mirta lovoje, kaip ir
generolai.
Sugro moteris, kuri buvo atjusi su rusu. Prie dur j su
stabd ila dama ir tyliai, bet grietai kak pasak. Nieko neat
sakiusi, moteris apsisuko. Nerytingai stabteljo, paskui paste
bjo Holman ir prijo prie jo.
- Krokodile mans nebeileidia, - sunibdjo ji. - Es a
neturjusi teiss ivaiuoti. Jei tai pasikartos, ji pasks mane Dalailamai.
Moteris nutilo.
- Tai Klerf, Liliana, - pristat Holmanas. - A jums apie j
pasakojau. Jis atvyko netiktai.
Moteris linkteljo tarytum neatpainusi Klerf. Paskui vl
atsisuko Holman.
- Ji tvirtina, kad man laikas gultis, - tar suirzusi. - Ir tik
dl to, kad prie kelet dien iek tiek kariavau. Bet a nesilei
siu udaroma. Tik ne iandien vakare! Js pasiliekate?
- Taip. Mes vakarieniausime Skaistykloje.
- A taip pat ateisiu.
Linkteljusi Klerf ir Holmanui, ji ijo.
- Visa tai turbt tau primena kin rat, - tar Holma
nas. Skaistykla vadiname svei kambar. Dalailama ino
ma, profesorius, o Krokodile vyriausioji slaug.
- O moteris?
- Ji vardu Liliana Dunkerk. Belg, jos motina rus. Tvai
mir.
- Kodl ji taip jaudinasi dl niek?
17
Holmanas gteljo peiais. Staiga jis pasijuto pavargs.

A juk tau sakiau, kad ia visi atrodo iek tiek kuoktelj.
Ypa kai kas nors mirta.
Ar kas mir?
Taip, jos draug. Vakar, ia, sanatorijoje. Tai lyg ir nerpi
kitiems, bet atrodo, tartum kakas numirta kartu. Gal viltis.
Taip, - tar Klerf. - Bet visur taip yra.
Holmanas linkteljo pritardamas.
Daugelis ia mirta pavasarjant. Daniau negu iem.
Keista, ar ne?
II
Virutiniai sanatorijos auktai neatrod kaip viebutis; tai
buvo ligonin. Liliana Dunkerk sustojo prie kambar, kuria
me mir Agnes Somervil. Ji igirdo balsus, triukm ir atidar
duris.
Karsto nebebuvo. Langai iojjo atviri, dvi valytojos plov
kambar. Ant grind telkojo vanduo, tvyrojo lizolio ir muilo
kvapas. Baldai istumdyti, elektros viesa rykiai apviet kiek
vien kert.
Akimirk Lilianai pasirod, kad ji pateko ne t kambar.
Bet paskui pastebjo ant spintos umest ma pliuin mekiu
k, mirusiosios talisman.
- Ar j jau ine? - pasiteiravo Liliana.
Viena valytoja atsities.
- J ine septintj numer. Mes turime ia iplauti. Ry
toj ryt jau atvyksta nauja.
18
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Ai.
Liliana udar duris. Ji inojo septintj numer - tai buvo
maas kambarlis alia krovininio lifto. Jame paguldydavo nu
mirlius, nes nakt i ia lengvai nuleisdavo juos emyn. Kaip
lagaminus, - pagalvojo Liliana. Ir tuoj pat su muilu ir lizoliu
nuplaudavo paskutinius j pdsakus.
viesa septintajame kambaryje nedeg. Karstas buvo jau u
dengtas. Uvo antvo ant pailgo veido ir vytini rusv plau
k ir ukal. Viskas buvo parengta ivykimui. Gls nuo karsto
nuimtos; jos guljo ant stalo suvyniotos taip, kad bt patogu
paimti. alimais vainikai, suversti vienas ant kito kaip skrybls
parduotuvje. Uuolaidos neutrauktos, langai atviri. Kamba
ryje buvo labai alta. Vidun viet mnulis. Liliana norjo dar
kart pavelgti velion. Bet buvo per vlu. Niekas nebepama
tys Agnes Somervil blykaus veido ir vytini plauk. i nakt
paslapia nuleis karst emyn ir rogmis nuve krematorium.
O ten ugnies svilinami rusvi plaukai dar kart trakdami suki
birkiuos, sustings knas liepsnose dar kart isitemps lyg gy
vas, o paskui viskas susmegs pelenus, dulkes ir iupsnel bly
ki prisiminim. Liliana pavelg karst. Jei ji tebebt gyva! pagalvojo ji staiga. - Ar negalt atsitikti taip, kad ji dar kart
atgyt ioje negailestingoje dje? Argi kartais taip neatsitik
davo? Kas ino, kaip danai taip bdavo. Pasitaikydavo tik ret
atvej, kai tariam numirl igelbdavo, bet kas ino, kiek tylo
mis utroko t, kuri neaptiko? Ar negali bti taip, kad Agnes
Somervil dabar, kaip tik dabar, bando aukti anktoje laman
io ilko tamsoje, bet perdivusia gerkle negali igauti n menko
garselio? A kvaiteljau, pagalvojo Liliana. K sau isigalvo
ju? Man nereikjo ia ateiti. Kam taip padariau? I sentimenta19
lumo? I sutrikimo? Ar i to nemoniko smalsumo dar kart

pavelgti j negyv veid lyg bedugn, i kurios gal dar mano
ma iplti atsakym? viesa, - pagalvojo ji. - Reikia udegti
v *
iU
svies!
Ji eng prie dur, bet staiga sustojo ir siklaus. Jai pasigir
do krepteljimas, labai tylus, bet aikus, lyg kakas nagu bt
drsks per ilk. Ji skubiai paspaud jungikl.
Ryki viesa nuo palubje kabanios lempos be gaubto nu
vijo alin tams, mnul ir siaub. A girdiu vaiduoklius, mst ji. Juk tai mano paios suknel ir mano paios nagai.
Tai nebuvo paskutinysis varganas gyvenimo atodsis.
Ji vl smeig akis karst, kuris dabar stovjo akinamoje
viesoje. Ne, i juoda polimota d su bronzinmis rankeno
mis neberod gyvybs. Prieingai, joje slypjo negera grsm,
puikiai pastama monijai. Tai ne Agnes Somervil, jos draug,
guljo nejuddama auksine suknele, sustingusiu krauju ir sud
ljusiais plauiais, tai ne vakinis atvaizdas mogaus, kurio syvai
pamau pradeda j ardyti - ne, ioje dje tnojo tik visikas
niekas - knas be elio, nesuvokiamas niekas, aminai trok
tantis kito nieko, kuris visur gyvena ir auga, kuris su kiekvie
nu gimsta, kuris slypi ir joje, Lilianoje Dunkerk, tylomis tarpdamas, diena i dienos misdamas jos gyvenimu, kol galop pasiliks
vienut vienas ir jo atvaizd taip kaip ir supakuos juod atma
t d suirti. Ji iupo u dur rankenos, kuri rmsi nugara.
Tuo momentu, kai j paliet, rankena stipriai pasisuko jos ran
koje. Ji vos nekteljo. Durys atsidar. Prieais Lilian stovjo
apstulbs tarnautojas ir velg j.
- Kas atsitiko? pralemeno jis. I kur js?
Jis pairjo pro Lilian kambar, kur skersvjyje pleveno
uuolaidos.
20
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Juk buvo urakinta! Kaip js ia patekote? Kur raktas?

- Ne, buvo atvira.
- ia kakas yra, tarnautojas pavelg duris. ia! jis
persibrauk ranka per veid. - Suprantate, vien akimirk man
pasirod...
-Kas?
Jis parod karst.
- ...Man pasirod, kad tai js.
- A ir esu, sunibdjo Liliana.
-Kas?
- Nieko.
Vyras engteljo kambar.
- Js mans nesupratote. A pamaniau, kad js - velion.
tai kas! Visaip yra buv! - jis drsindamasis nusijuok. - Na ir
siaubas! K js ia veikiate? Atuonioliktasis numeris jau u
darytas.
-Kas?
- Atuonioliktasis numeris. A neinau pavards. Ir nebti
na. Kai jau taip yra, tai ir graiausias vardas nepads.
Tarnautojas ijung vies ir udar duris.
- Diaukits, panele, kad tai ne js, - gerairdikai pri
dr jis.
Liliana pasiraus rankinuke ir isitrauk pinig.
- ia is tas u patirt siaub.
Tarnautojas atidav pagarb ir pasitryn smakr.
- Nuoirdiai dkoju! Pasidalysiu su kolega Jozefu. Po tokio
lidno darbo ypa gerai alus ar degtin. Neimkite taip giliai j
ird, panele. Kada nors vis tas pats laukia.
21
- Taip, - atsak Liliana. Tai paguodia. I ties nuostabi

paguoda, ar ne?
Ji stovjo savo kambaryje. Gurg centrinio ildymo radiato
riai. Deg visos viesos A kuokteljau, galvojo ji. Bijau
nakties. Bijau pati savs. K daryti? Gal igerti migdomj ir
palikti vies? Galiu paskambinti Borisui ir pasikalbti su juo.
Ji jau kl rank prie telefono, bet ragelio taip ir nepam. i
nojo, k jis jai pasakys. Ji taip pat inojo, kad jis bus teisus; bet
kas i to, jei inai, kad esi teisus? mogui pakanka proto tai su
prasti, bet juk gyveni ir jausmais o ia tiesa nieko nepadeda.
Ji sitais krsle prie lango. Man dvideimt ketveri, - svars
t ji. Tiek pat, kiek ir Agnes. Jau ketveri metai, kai a ia,
kalnuose. Prie tai buvo beveik eeri metai karo. K a inau
apie gyvenim? Griuvsiai, bgimas i Belgijos, aaros, baim,
mano tv mirtis, alkis, o paskui liga, taip pat dl bado ir slaps
tymosi. Buvau dar visai vaikas. Vos pamenu, kaip atrod mies
tai taikos metu nakt. Tkstaniai vies ir aiaruojantis gatvi
pasaulis - k a dar inau? Utemdytus langus ir bomb kru
i aklos tamsos, okupacij, baim, slapstymsi ir alt. Laim?
Kaip susitrauk is beribis odis, kadaise avjs svajonse! Ne
apildomas kambarys tai jau ir buvo laim; taip pat ir duona,
rsys ir vieta, kur neaud. Paskui sanatorija.
Ji velg pro lang. Apaioje, prie dur, stovjo rogs tiek
jams ir pasiuntiniams. Galbt ir rogs Agnes Somervil. Prie
metus visi ivydo j prie paradini sanatorijos dur besiypsan
i, kailiniuot ir su glmis, o dabar ji palieka savo pastog
paslapiomis, pro upakalines duris, tarytum neapmokjusi s
skaitos. Dar prie eias savaites jos su Liliana svajojo, kaip iva
22
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
iuos i ia. Bet tai ir teliko svajon, negyvendinama svaja, ne

pasiekiama fatamorgana.
Suskambo telefonas. Kur laik ji dels, paskui pakl ragel.
Taip, Borisai, ji klaussi. Taip, Borisai. Taip, as pro
tinga... taip, a inau, kad daug daugiau moni mirta nuo
infarkto ir vio - skaiiau statistik, Borisai, taip... inau, kad
mums taip tik atrodo, nes mes ia kalnuose taip arti vienas
kito... Taip, daug msiki igijo... Nauji vaistai, taip, Borisai,
a protinga, tikrai... Ne, neateik... Taip, myliu tave, Borisai,
inoma...
Ji padjo ragel. Protinga, sunibdjo ji ir dmiai pasi
irjo veidrod, i kurio velg jos veidas su svetimomis aki
mis. Protinga! O Dieve, galvojo ji sau, - a per ilgai buvau
protinga! Kam? Kad septintajame kambaryje alia krovininio
lifto tapiau numeriu dvideimtu ar trisdeimtu? Kakuo juo
doje dje, kuo kas nors baissis?
Ji pairjo laikrod. Netrukus devynios. Aplink tvyrojo
naktis, tamsi, begalin, kupina baims ir nuobodulio, io bai
saus miinio, bdingo visoms sanatorijoms. Tai kartu ir baim
dl ligos, ir nuobodulys dl reglamentuoto egzistavimo. O kar
tu jie buvo nepakeniami, nes tas kontrastas kl tik nuolatin
bejgikumo pojt.
Liliana atsistojo. Dabar svarbiausia nelikti vienai! Apaioje
dar turt bti kas nors - bent jau Holmanas su savo sveiu.
Valgomajame, be Holmano ir Klerf, sdjo dar trys sveiai
i Piet Amerikos - du vyrai ir nediduk apkni moteris. Visi
trys juodai apsireng ir visi trys tyljo. Po rykia lempa viduryje
kambario jie buvo panas nedideles juodas kalvas.
23
-Jie i Bogotos, - tar Holmanas. - Gavo telegram. Vyri

kio su juodais akiniais dukt guljo mirties patale. Bet kai gimi
ns atvaiavo, mergina netiktai pasitais. Dabar jie neino, k
toliau daryti skristi namo ar pasilikti.
- Kodl motinai nepasitikus, o kiti galt skristi namo?
- Storul nra jos motina. Ji pamot; i jos pinig Manuela
ia ir gyvena. Ties pasakius, n vienas nenori pasilikti, net t
vas. Jie buvo Manuel jau ir primir. Reguliariai pasisdavo
ek ir gyveno sau Bogotoje. O Manuela ia jau penkti metai ir kas mnes paraydavo jiems laik. Tvas su pamote seniai
turi savo vaik, Manuela j net nepasta. Viskas josi gerai
kol ji nesuman mirti. Aiku, jie privaljo atvaiuoti - bent jau
dl reputacijos. Be to, moteris nenorjo ileisti vyro vieno. Ji
vyresn u j ir pavydi, be to, ir pati ino, kad pernelyg istorjusi. Kad tviriau jaustsi, pasim kartu ir brol. Kita vertus,
Bogotoje sklido kalbos, kad ji ivariusi Manuel i nam; dabar
ji nort parodyti, kad myli podukr. Taigi ia lm ne vien
pavydas, bet ir geras vardas. Jei ji grt viena, vl prasidt
apkalbos. Todl jie ia sdi ir laukia.
- O Manuela?
- Atvaiav tvas su pamot rod kart meil, nes kiekvie
n akimirk ji galjo mirti. O vargel Manuela buvo tokia lai
minga, kad po truput pradjo taisytis. Dabar tvai nekantrau
ja. Be to, su kiekviena diena jie vis storja, malindami nervin
alk ir be saiko kimdami garsius vietinius saldumynus. Po sa
vaits jie jau neapks Manuelos u tai, kad ji ne per daug grei
tai mirta.
- O gal jie pripras prie io kaimo, nusipirks saldumyn par
duotuv ir pasiliks ia, pertar Klerf.
Holmanas nusijuok.
24
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Na ir slogi tavo fantazija.

Prieingai. Kalbu tik i patirties. O i kur tu visa tai inai?
A juk jau sakiau tau, kad ia nra paslapi. Slaug Kor
nelija Vrli kalba ispanikai ir yra artima pamots draug.
Trys tamsios figros pakilo. Jos nepratar n odio. Tik
oriai ir ikilmingai nuingsniavo viena paskui kit dur link;
ir vos nesusidr su Liliana Dunkerk. Ji taip energingai en
g pro duris, kad storul isigandusi aiiai suspigo ir atoko
al.
Liliana skubiai nuingsniavo prie Holmano ir Klerf staliu
ko ir tik tada atsisuko moterik.
Ko ji taip klykia? - sunibdjo ji. - A juk ne kokia pa
mkl! O gal? Jau?
Ji m raustis savo veidrodlio.
iandien vakare a, rodos, visus tiktai gsdinu.
O k dar? paklaus Holmanas.
Tarnautoj.
K? Jozef?
Ne, kit, kuris padeda Jozefui. Js juk pastate j.
Holmanas linkteljo.
Ms, Liliana, js visai negsdinate.
Ji paslp veidrodl.
Ar Krokodile jau buvo ia?
Ne, bet kiekvien akimirk gali ateiti ir mus imesti lau
kan. Ji punktuali kaip prs feldfebelis.
inakt prie dur Jozefas. A teiravausi. Galsime isprukti.
Eisite kartu?
Kur? Palas bar?
O kur dar kitur?
25
- Palas bare nieko domaus, pareik Klerf. A tik k

i ten.
Holmanas nusijuok.
- Mums visuomet gantinai domu. Net jei ten nra n
gyvos dvasios. Mus jaudina viskas u sanatorijos rib. Mes ne
iranks.
- Dabar galime ismukti, - tar Liliana Dunkerk. - Nieko
nra, tik Jozefas. Kitas budtojas dar usims.
Holmanas trkteljo peiais.
- Liliana, a turiu temperatros. iandien vakare taip neti
ktai m ir pakilo - dievai ino kodl! Gal kad vl pamaiau
purvin Klerf lenktynin automobil.
jo valytoja ir pradjo kilnoti ant stal kdes, nordama
paluostyti grindis.
- Juk mes isprukdavome ir su temperatra, papriekaita
vo Liliana.
Holmanas sumis irjo j.
- inau, Liliana, bet tik ne iandien.
- Viskas dl to purvino lenktyninio automobilio?
- Galbt. O kaip Borisas? Ar jis nenori?
- Borisas mano, kad a miegu. iandien po piet jau pra
iau j pasivainti su manim. Dar kart jis nebenort.
Valytoja atitrauk uuolaidas. U lango staiga atsivr ne
jaukus peizaas mnulio apviesti laitai, juoduojantis mikas,
sniegas. Trys mons atrod pasimet jame. Valytoja msi ge
sinti sienines lempas. Ir regjosi, kad su kiekviena ugesusia vie
sa gamta vis labiau uvaldo kambar, ugodama mones.
- Krokodile jau ia, - itar Holmanas.
Tarpduryje stovjo vyresnioji slaug. Ji altai nuvelg juos
ir ypsojosi, rodydama savo tvirtus dantis.
26
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Naktiniai bastnai, kaip visada! Bet jau vakaras, ponai!

Ji nepriekaitavo Lilianai Dunkerk, kad i dar neatsigulusi.
Vakaras, - pakartojo ji. - lovas! lovas! Rytoj ir vl bus
diena.
Liliana atsistojo.
Js tuo tikra?
Absoliuiai, - atr vyresnioji slaug kokiai pakiliai.
Migdomieji ant js naktinio stalelio, panele Dunkerk. Js u
migsite kaip Morfjo glbyje!
Kaip Morfjo glbyje! - pasibjaurdamas atkartojo Holmanas, kai ji ijo. Krokodile posaki karalien. vakar ji
dar atlaidi. Kodl ios sveikata tryktanios policininks elgiasi
su kiekvienu atvykstaniu ligoniu lyg su vaiku ar bukaproiu,
tuo demonstruodamos savo klaikiai pakant pranaum?
Tai j kertas u savo profesij, piktai atsiliep Liliana.
Jei i padavj ir slaugi tai atimtum, jie mirt nuo menkaver
tikumo komplekso.
Jie stovjo vestibiulyje prieais lift.
Kur js dabar? paklaus Liliana Klerf.
Jis pavelg j.
Palas bar.
Ar paimsite mane kartu?
Akimirk jis dels. Ekscentrikos russ jam nebuvo naujie
na. Ir pusiau russ. Bet jis prisimin vaizd su rogmis ir pasi
ptus Volkovo veid.
Kodl gi ne? - tar Klerf.
Ji bejgikai nusiypsojo.
Nejau tai nra beviltika? Turi maldauti trupinlio laisvs,
kaip girtuoklis maldauja paskutinio laelio i varanio j lauk
barmeno. Juk tai ema, ar ne?
27
Klerf papurt galv.

A ir pats gantinai danai taip dariau.
Ji pirm kart atidiai pasiirjo j.
Js? - paklaus. Kodl ir js?
Kiekvienas turi savo prieasi. Net akmuo. Kur susitiksi
me? Gal einame tuojau pat?
Ne. Jums reikia ieiti pro paradines duris. Krokodile ten
laukia. Tada leiskits emyn pirma gatvele, sskite roges ir su
kite u sanatorijos deinn, prie upakalini dur. A ten ieisiu.
Gerai.
Liliana eng lift.
Holmanas pasisuko Klerf.
Ar nieko, kad iandien vakare neinu kartu?
inoma, nieko. Juk rytoj dar neivaiuoju.
Holmanas tiriamai pavelg j.
O Liliana? Gal geriau norjai likti vienas?
Jokiu bdu. Kas nori likti vienas?
Klerf ijo pro tui vestibiul. Prie dur deg silpna lem
put. Per didiulius langus ant grind plaiais dryiais krito m
nulio viesa. alia dur stovjo Krokodile.
Labanakt, tar Klerf.
Good night*, atsak ji, ir jis niekaip negaljo suprasti,
kodl ji staiga prabilo anglikai.
Jis leidosi gatvele emyn, kol pamat roges.
Ar galite pakelti vir? - paklaus jis veik.
inakt? Juk ne taip ir alta!
Klerf nenorjo veti Lilianos atvirose rogse, bet nenorjo
ir ginytis.
* Labos nakties (ang.). (ia ir toliau - vert. past)
28
DANGUS NETURI
I RI NKTJ
- Jums ne, o man alta. A i Afrikos, pridr jis. Ar

galsite udengti roges?
- Na, tuomet visai kas kita.
Veikas neskubdamas nulipo nuo pasosts ir pakl stog.
- Ar gerai?
- Taip. Dabar grkite prie sanatorijos Bel Vista prie
upakalini dur.
Liliana Dunkerk jau lauk. Ji buvo apsisiautusi plonais juo
do karakulio kailiniais. Klerf nebt nustebs, jei ji bt at
jusi su vakarine suknele ir visai be apsiausto.
- Viskas gerai pavyko, - sunibdjo ji. A turiu Jozefo
raktus. Jis gaus u tai butel vynins.
Klerf padjo jai lipti.
- Kur js automobilis? - paklaus ji.
- J plauna.
Kai rogs pasisuko ir vaiavo pro sanatorijos paradines du
ris, ji atsiliejo gilyn gaubto tams.
- Ar dl Holmano neatvaiavote iandien su automobiliu?
paklaus ji po valandls.
Jis pairjo Liban.
- Kodl dl Holmano?
- Kad jis nematyt. Gaila jo.
Ji buvo teisi. Klerf pastebjo, kad Diuzep Holman
labai sujaudino.
- Ne, atsak jis. J reikjo skubiai plauti.
Jis isitrauk cigarei pakel.
- Duokite ir man, - papra Liliana.
- Ar jums leidia rkyti?
29
inoma, - iurkiai atr ji, ir jis ikart suprato, kad tai

netiesa.
- A turiu tik galikj. Juodo sunkaus svetimali legiono
tabako.
inau. Rkme j per okupacij.
Paryiuje?
- Paryiaus rsyje.
Jis prideg Lilianai.
- I kur iandien atvykote? - paklaus ji. - I Monte Karlo?
Ne, i Vjenos.
Vienos? Austrijoje?
- Vjenos prie Liono. Js turbt neinote. Toks apsnds
miestukas. Jo vienintelis pasididiavimas - tai vienas geriausi
Pranczijos restoran, Piramids viebutis.
- Vaiavote per Paryi?
- Bt per didelis vingis. Paryius daug iauriau.
Tai per kur vaiavote?
Klerf nusistebjo, kodl ji taip smulkiai nori inoti.
prastu marrutu, atsak jis. Per Belfort ir Bazel.
Turjau reikal Bazelyje.
Liliana kur laik tyljo.
- Ir kaip? - paklaus ji.
- Kas? Kelion? Nuobodi. Pilkas dangus ir vien emumos
iki Alpi.
Tamsoje jis girdjo jos alsavim. Pro al mkteljusios laik
rodi parduotuvs viesoje pamat jos veid. Ir keist nuosta
bos, paaipos ir skausmo iraik.
Nuobodi? pratar ji. emumos? O Dieve, kain k
duoiau, kad nematyiau t kaln.
30
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Jis staiga suvok, kodl ji taip nuodugniai klausinjo. Aukti

kalnai ligoniams ia tapo mro sienomis, varaniomis j laisv.
Jie lengvino kvpavim ir adino vilt; bet ligoniai neturjo tei
ss palikti kaln. J pasaulis apsiribojo vien iuo slniu, o kiek
viena inut i apaios atrod kaip i prarasto rojaus.
- Ar seniai js ia? pasiteiravo jis.
- Ketveri metai.
- Kada vl leisits emyn?
- Klauskit Dalailam, - su kartliu atsak Liliana. - Jis ada
kas du mnesiai kaip ir bankrutuojanios vyriausybs kaskart
ada ketveri met planus.
Rogs sustojo pagrindins gatvs sankryoje. Pro al ur
muliuodami prajo turistai slidinink kostiumais. Ryki blon
din ydru megztiniu apkabino arkl. Arklys nopavo.
- Come, Daisy, darling!* - suuko vienas i brio.
Liliana piktai numet cigaret snieg.
- mons umoka krv pinig, kad ukopt kalnus - o
mes visk atiduotume, kad vl nusileistume. Ar tai ne likimo
ironija?
- Ne, - ramiai paprietaravo Klerf.
Rogs vl pajudjo.
- Duokite man dar vien cigaret, papra Liliana.
Klerf atkio pakel.
- Js, aiku, to nesuprantate, - murmjo ji. - ia jautiesi
kaip belaisvi stovykloje. Ne kaip kaljime - ten nors inai, ka
da ieisi, - bet kaip stovykloje be jokio nuosprendio.
* Eime, Deizi, brangioji! (anj,.)
31
- Suprantu, tar Klerf. Pats buvau.

- Js? Sanatorijoje?
- Belaisvi stovykloje. Per kar. Bet pas mus buvo atvirk
iai. Mus laik udarytus pelkje. veicarijos kalnai mums bu
vo tolygs svajonei apie laisv. I stovyklos mes galjome matyti
juos. Vienas i msiki buvo kils i t viet, jis var mus i
proto savo pasakojimais. Jei mums bt pasil laisv, su sipa
reigojimu kelet met gyventi kalnuose, a manau, daugelis bt
sutik. Taip pat likimo ironija, k?
- Ne. Ar ir js btumt sutiks?
- A turjau pabgimo plan.
- Kas jo neturjo? Ir pabgote?
- Taip.
Liliana linkteljo priekin.
- Js pabgote? Ar vl suiupo?
- Pabgau. Kitaip nebiau ia. Pasirinkimo nebuvo.
- O tas kitas? - po kurio laiko paklaus ji.
- Tas, kuris nuolat pasakojo apie kalnus? Jis mir stovykloje
nuo iltins likus savaitei iki ilaisvinimo.
Rogs sustojo prieais viebut. Klerf pastebjo, kad Liliana
be kalio. Jis ikl j, perne per snieg ir pastat prie duris.
- Js ilkiniai bateliai igelbti, - tar jis. - Ar i tikrj
norite bar?
- Taip, reikt ko nors igerti.
Bare sunkiais batais tryp slidininkai. Padavjas nutvark
kampe staliuk.
- Degtins? paklaus jis Klerf.
- Ne. Ko nors karto. Glintveino arba grogo.
Klerf pairjo Lilian.
32
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Ko pageidaujate?
- Degtins. Juk anksiau grte.
- Taip, prie pietus. Isirinkime geriau abu tai, k pranc
zai vadina Dievuliu aksominmis kelnaitmis. Tai bordo.
Klerf pastebjo, kaip nepatikliai Liliana tyrinja jj. Ko ge
ra, ji mano, kad Klerf laiko j ligone ir saugo.
- A js neapgaudinju, tar jis. - Vis tiek usisakyiau
vyno, nors ir vienas bdamas. Degtins galsime igerti rytoj
prie valg, kiek tik norsite. Vien butel kaip nors sineime
sanatorij.
- Gerai. Tuomet igerkime vyno, kur js grte vakar va
kare Pranczijoje, apaioje, Vjenos Piramids viebutyje.
Klerf nustebo, kad ji prisimena pavadinimus. Su ja reikia
bti atsargiam, - paman jis. - Kas gerai simena vardus, sid
mi ir visa kita.
- A griau bordo, tar jis, Lafit Rotild.
Tai buvo netiesa. Vjenoje jis gr lengv vietin neekspor
tuojam vyn; bet nebuvo reikalo tai aikinti.
Atnekite mums vien ato Lafit 1937 butel, jei turite,
papra jis padavjo. Ir neildykite jo karta servetle. Atne
kite geriau tiesiog i rsio.
- Mes turime j ia pat, pone.
- Kokia laim!
Padavjas nujo prie baro ir tuoj pat sugro.
- Jus kvieia prie telefono, pone Klerf.
- Kas?
- Neinau, pone. Ar paklausti?
- Sanatorija! susinervino Liliana. - Krokodile!
- Netrukus suinosime.
Klerf atsistojo.
33
- Kur kabina?
- Lauke, deinje, alia dur j bar.
-Atnekite tuo tarpu vyn. Atkimkite butel, tegu taip pabna.
- Krokodile? - paklaus Liliana jam sugrus.
- Ne. Skambino i Monte Karlo.
Klerf akimirk dvejojo, bet, kai pamat jos nuvitus veid,
paman, jogjai nekenks suinoti, kad kitur mons taip pat mirta.
- I Monte Karlo ligonins, ts jis. Mano pastamas mir.
- Reiks grti?
- Ne. K ia padt. A net manau, kad jis dabar laimingas.
- Laimingas?
- Lenktynse jis apvirto ir bt liks luoas.
Liliana dmiai klaussi. Jai atrod, kad ji blogai igirdo.
Kokias barbarikas nesmones neka is sveikata tryktantis si
brovlis!
- Ar jums neatrodo, kad ir luoiai nori gyventi? - tyliai pa
klaus ji ir staiga pajuto neapykant.
Klerf ne ikart atsak. Jam ausyse tebeskambjo iurktus me
talinis skambinusios moters balsas: K man daryti? Fereris nieko
nepaliko! N skatiko! Atvaiuokite! Padkite man! A klimpau!
Js kaltas! Js visi kalti! Su savo prakeiktom lenktynm!
Jis pasipurt.
- Viskas priklauso nuo aplinkybi, band paaikinti jis
Lilianai. Tas vyras buvo beprotikai simyljs moter, kuri
apgaudinjo j su kiekvienu mechaniku. Jis buvo profesionalus
lenktynininkas, bet taip ir liko vidutinyb. Pergal didiosiose
lenktynse ir moterys tai buvo visas jo gyvenimas. Jis taip ir
mir nesuinojs tiesos mir neinodamas, kad jo mylimoji
nebenori jo daugiau ir matyti luoo, su amputuota koja. tai
dl ko, manau, jis laimingas.
34
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- O gal vis dlto jis mieliau bt gyvens!

- Neinau, atsiliep Klerf, staiga imutas i vi. - A
maiau ir dar lidnesni atvej. O js?
- Taip, - atkakliai patvirtino Liliana. - Bet visi jie mieliau
bt gyven.
Klerf tyljo. K a pliaukiu, - paman jis. - Ir kam? Ar
tik nenoriu pats tikti tuo, kuo netikiu? Tas abejingas, altas
Fererio draugus balsas per telefon!
- N vienas neivengsim savo lemties, pagaliau nekantriai
pridr jis. - Ir niekas neino, kada ir kaip ji tave itiks. Kas gali
sustabdyti laik? K reikia ilgai gyventi? Ilga praeitis. O ateitis
tik iki artimiausio atokvpio. O gal iki artimiausi lenktyni.
Nieko negali inoti.
Jis pakl stikliuk.
- Gal igerkim u tai?
- U k?
- U niek, galbt u truput drsos.
- A pavargau bti drsi, - atsak Liliana. - Pavargau nuo
uuojautos. Geriau papasakokit, kaip ten, apaioje. Kitoje kal
n pusje.
- Nyku. Vien liets. Itisas savaites.
Ji pamau pastat savo stikliuk ant stalo.
- Liets!
Ji itar taip, lyg bt sakiusi gyvenimas.
- O ia nuo spalio dar n karto nelijo. Tik snigo. Jau beveik
pamirau, kaip atrodo lietus.
Kai jie ijo, snigo. Klerf vilpteljo veikui. Jie kilo vin
giuotu keliuku vir. Skambiojo varpeliai. Gatvje buvo ty
lu, aplink tumulais tvenksi tamsa. Netrukus i viraus pasigir35
do varpelio tilindiavimas. Veikas sustojo alikelje alia ibin

to, kad bt lengviau prasilenkti. Arklys prunkt ir tryp ko
jomis. Pgos apgaubtos, pro al tyliai praliau rogs. Tai bu
vo emos krovinins rogs; ant j - ilga d, suvyniota juod
klijuot. alia ds i po vieno brezento kyojo gls, o antras
deng krv vainik. Veikas persiegnojo ir vl paragino arkl.
Paskutiniai poskiai tyloje, ir rogs sustojo prie onines sanato
rijos duris. Elektros lemputs su porcelianiniu gaubtu viesa gels
vu ratu krito ant sniego. Ten guljo keli nuplti ali lapeliai.
Liliana ilipo.
- Niekas nepads, - itar ji, nenoromis nusiypsodama. Akimirk gali usimirti - bet ivengti nemanoma.
Ji atidar duris.
- Dkoju, - tar. - Ir dovanokit - nebuvau gera paneko
v. Tiesiog negaljau likti vakar viena.
- Ir a.
- Js? Kodl js?
- Dl tos paios prieasties kaip ir js. Juk pasakojau - skam
butis i Monte Karlo.
- Bet js tvirtinote, kad tai laim.
- Yra daug laims ri.
Klerf sikio rank palto kien.
- ia vynin, kuri priadjote tarnautojui. O ia butelis
degtins jums. Labanakt.
36
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
III
Ryte Klerf pamat apsiniaukus dang, vjas brazdino langus.
Fenas, pasak padavjas. iltas vjas, jis vargina. Kal
nuose j visados jauti i anksto. Gelia senus lius.
Js slidininkas?
Ne, karo sueidimai.
veicaras?
A austras. Su slidinjimu jau baigta. Beturiu vien koj.
Patikkit, tokiu oru man skauda t, kurios neturiu.
O kaip iandien sniegas?
Tarp ms kalbant, lipnus kaip medus. O pasak viebu
io biuletenio geras, auktesnse vietose purus.
Klerf nutar atidti slidinjim. Jis ir be to jautsi pavar
gs padavjas, atrodo, buvo teisus dl vjo. Skaudjo galv.
Vakaryktis konjakas, - pagalvojo Klerf. - Kam reikjo dar
gerti, palydjus t keist mergin, kurioje sumis pasaulio skaus
mas su trokimu gyventi? Keisti mons ia, viruje - iltnamio
glels. Bet a ir pats buvau panaus, prisimin jis. Prie
tkstant met. Bet dabar pasikeiiau i pagrind. Taip ir tur
jo bti. Kas iliko i t laik? Kas, iskyrus truput cinizmo, iro
nijos ir tariamo pranaumo? K dar pridjo laikas? Kiek ilgai
dar galsiu vainti lenktynse? Ko dar i j tiktis? O kas laukia
vliau? Automobili firmos atstovo vieta kur nors provincijoje
ir pamau atslenkanti senatv. O su ja ir be galo ilgi vakarai,
senkanios jgos, skauds prisiminimai, visikas susitaikymas su
nepermaldaujamu likimu, bties kasdienyb ir negyvendina
mos svajons. Ir visa tai banaliai kartosis, kol isekins galutinai.
Pasaulio skausmas ukreiamas, - tar sau Klerf ir atsi
stojo. - Ypa gyvenimo kelio viduryje, kai neturi aikaus tiks37
lo ir nam idinio. Jis apsivilko apsiaust ir netiktai jame

uiuop juod aksomin pirtinait. Juk jis rado j vakar ant
stalo, kai sugro bar. Matyt, Lilianos Dunkerk, - pama
n ir sikio atgal kien, tikdamasis vliau sanatorijoje jai
grinti.
Beveik valand jis ingsniavo sniegu, kol nuoaliai nuo gat
vs, netoli miko, pastebjo ma kvadratin pastat su apvaliu
kupolu. I jo rko juodi dmai. Klerf sustojo. Staiga j upl
do kakokie nemalons prisiminimai, kuri jau kelet met be
prasmikai stengsi atsikratyti.
Kas, ia? paklaus jis vaikinuk, valant snieg prie par
duotuvs.
Ten? Krematoriumas, pone.
Klerf vos neaikteljo. Vadinasi, jis nesuklydo.
ia? - vl paklaus jis. Kuriems galams ia tas kremato
riumas?
Ligoniams, inoma. Mirusiems.
Ar tam reikalingas krematoriumas? Tiek daug j mirta?
Vaikinas atsirm savo kastuv.
Dabar nebe tiek daug, pone. Bet anksiau, prie kar - a
turiu galvoje pirmj kar, - ir po jo - tada buvo daug lavon.
ia ilgos iemos, o iem sunku prakirsti em. Ji tarsi suakme
nja. O krematoriumas daug praktikiau. Msikiam jau be
veik trisdeimt met.
Trisdeimt met? Tai js j pastatte gerokai anksiau, ne
gu atsirado j mada, ar ne? Gerokai iki masinio j panaudojimo.
Vaikinas nesuprato Klerf minties.
Mes visuomet pirmi pritaikydavom praktikus dalykus,
pone. Tai ir pigiau. mons dabar nebenori leisti pinig velio
38
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
niui perveti. Anksiau buvo kas kita. Daugelis eim parsiga

bendavo mirusiuosius tvik udaruose cinko karstuose. Bu
vo geresni laikai negu dabar!
- Tikiu.
- Ir dar kaip! Jei btumt girdjs apie tai pasakojant mano
tv! Tokiu bdu jis pamat vis pasaul!
- Kaip?
- Ogi kaip velionio palydovas, - paaikino vaikinas, nuste
bs dl tokio nenuovokumo. - Anksiau mons jaut mirusie
siems pagarb, pone. Velionys keliaudavo ne vieni. Ypa uj
r. Mano tvas, pavyzdiui, Piet Amerik pasta kaip savo
kien. Ten mons buvo turtingi, jie visada nordavo parsive
ti savo mirusiuosius. Lktuvai dar nebuvo populiars. Gaben
davo geleinkeliu ir garlaiviais, oriai, kaip ir dera. Tai trukdavo
savaites, o kaip maitindavo palydovus, pone! Mano tvas surin
ko visus valgiaraius ir rio juos. Vienoje kelionje su aris
tokrate iliete jis priaugo per trisdeimt svar. Viskas buvo
nemokamai ir alus, ir dar atskirai grai dovana jau perdavus
karst. Tada, vaikinas piktai pavelg ma kvadratin pasta
t, i kurio dar smilko dmai, - tada pastat krematorium. I
pradi laisvamaniams, o dabar jis tapo tiesiog madingas.
- Taip jau yra, patvirtino Klerf. Ir ne tik ia.
Vaikinas pritariamai linkteljo.
- mons nebejauia pagarbos miriai, sako mano tvas.
Tai padar abu pasauliniai karai, nes uvo per daug moni.
Milijon milijonai. Dl to mano tvas ir bankrutavo. Dabar
jau ir ujrio artimieji pageidauja mirusiuosius deginti, o urna
su pelenais lktuvu pergabenama Piet Amerik.
- Be palydov?
- Be palydov, pone.
39
I krematoriumo dmai nebekilo. Klerf isitrauk cigare

i pakel ir pasil nekiam vaikinui.
Btumt mats cigarus, kuri parsivedavo mano tvas,
gyrsi jis, traukdamas cigaret ir apirindamas j. Hava
nos, pone, geriausi pasaulyje. Pilnos ds! Jis pats nerk, visus
parduodavo viebuiams.
Kuo dabar veriasi js tvas?
Dabar turime ia gli parduotuv.
Vaikinas mosteljo ranka j parduotuv, prie kuri jiedu
stovjo.
Jei jums ko reikia, pas mus pigiau, negu plia kaime. O
be to, kartais turime labai puiki gli. Kaip tik iandien i ryto
gavome siunt. Ar jums nieko nereikia?
Klerf svarst. Gli? Kodl ne? Jis gals j nusisti sanato
rij maitingajai belgei, kurios motina rus. J tai pralinksmins.
O jeigu jos draugas, tas pasipts rusas, suinos, tai dar geriau.
Jis jo parduotuv.
Skardiai suskambjo varpelis. I u uuolaidos pasirod vy
ras, panaus padavj arba zakristijon. Dvjo jis tams kos
tium ir buvo stulbinamai emo gio. Klerf smalsiai j apir
jo. Jis sivaizdavo j gerokai raumeningesn, bet paskui jam
topteljo, kad vyrikiui paiam tampyti karst juk nereikjo.
Parduotuv atrod vargingai, ir gls buvo gana vidutinikos,
tik keletas labai grai, isiskiriani i daugumos. Klerf paste
bjo balt alyv vaz ir aukt ploki balt orchidj ak.
Net su rasa, - pasigyr mogelis. - Tik iandien gautos. i
orchidja valstybs saugoma ris. Isilaiko maiausiai tris sa
vaites. Reta ris.
Js orchidj inovas?
Taip, pone. Maiau j daug daug ri. Ir usienyje.
40
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Piet Amerikoje, paman Klerf. Galbt perdavs kars

tus jis kartkartm dalyvaudavo kokioje nors nedidelje diun
gli ekspedicijoje, kad grs turt k papasakoti nustebusiems
vaikams ir vaikaiiams.
- Suvyniokite ir it, - papra jis, isitraukdamas i kiens
juod aksomin Lilianos pirtinait. dkite kartu. Gal turite
vok ir kok atviruk?
Klerf sugro kaim. Pakeliui jam atrod, kad vis dar uuo
dia lykiai salsteljusius krematoriumo dmus. Jis inojo, kad
tai nemanoma fenas seniai nune dmus emyn, be to, Klerf
buvo per toli, kad bt galjs k nors uuosti. Tai greiiausiai
tik prisiminimai apie krosnis, degusias ir dien, ir nakt - netoli
nuo stovyklos, kurioje jis buvo belaisvis. Krosnys, kurias jis sten
gsi umirti.
Klerf jo alin.
- Dvigub vynins.
- Igerkite geriau slyvins, - pasil eimininkas. - Neapsa
komai puiki. Vynin per daug atskiesta.
- O slyvin ne?
- O, ji apskritai maiau inoma ir, be to, neeksportuojama.
Paragaukite.
- Gerai. pilkite dvigub.
eimininkas pripyl piln taurel. Klerf igr iki dugno.
- Geriate dideliais gurkniais, pastebjo eimininkas. Ar
taip spjate pajusti skon?
- Nieko ir nenorjau pajusti, norjau tik praskalauti burn.
pilkite dar vien dabar paragausiu.
- Dvigub?
- Dvigub.
41
Tuomet ir a igersiu su jumis, pasisil eimininkas.

Grimas - ukreiama liga.
Ir smuklininkams?
A tik pusiau smuklininkas, pusiau menininkas. Laisvalai
kiu tapau. Mane imok vienas poilsiautojas.
Gerai, - sutiko Klerf. - Tuomet igerkime u men. Tai
vienas i t dalyk, u kuriuos tikrai dar verta igerti. Peizaai
neaudo. sveikat!
/
Jis nujo gara pasiirti Diuzeps. Maina stovjo

paiame tamsios patalpos gale, radiatoriumi sien.
Prie dur Klerf stabteljo. Prieblandoje jis pastebjo kak
sdint prie vairo.
Tai js mokiniai aidia ia lenktynininkus? pasiteira
vo jis garao eiminink, jus kartu su juo.
ia ne mokinys. Jis sakosi ess js draugas.
Atidiau siirjs Klerf atpaino Holman.
Argi ne taip? - pasitikslino savininkas.
Taip, taip. Ar seniai jis ia?
Ne, neseniai. Gal kokios penkios minuts.
Pirm kart?
Ne, jis jau buvo iandien i ryto bet tik pasiirjo.
Holmanas sdjo prie Diuzeps vairo nugara Klerf.
Nebuvo joki abejoni, kad mintimis jis dalyvavo lenktynse.
Pasigirsdavo tylus spragteljimas jam perjungiant pavaras. Klerf
akimirk dvejojo, paskui mosteljo savininkui ir ijo laukan.
Neiduokite, kad maiau, papra jis.
Per daug neklausindamas, vyras linkteljo.
Tegu daro su maina visk, k nori. tai, - Klerf isitrau
k i kiens automobilio raktus. - Atiduokite jam, jei paprays.
42
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Jei neprays, kikite degimo spynel, kai jis ieis. Kitam kartui.
inoma, nejunkite degimo. Supratote?
- Tegu daro, k nori. Ir su raktu?
- Ir su automobiliu, - pridr Klerf.
Per pietus jie susitiko sanatorijoje. Holmanas atrod pavargs.
- Fenas, - pasak jis. - Visi bjauriai jauiasi tokiu oru. Blo
gai miega sunkiai ir kamuojami komarik sapn. O tu?
- Man paprasiausiai pagirios. Vakar per daug igriau.
- Su Liliana?
- Vliau. ia, kalnuose, gurknoji ir nepastebi atsipeikji
tik kit ryt.
Klerf apsidair valgomajame. ia buvo nedaug moni.
Pietieiai sdjo kampe. Lilianos nebuvo.
- Tokiu oru dauguma lovose, paaikino Holmanas.
- Buvai lauke?
- Ne. Girdjai apie Ferer?
-Jis mir.
Kur laik abu tyljo. Ir taip viskas buvo aiku.
- K veiksi iandien po piet? gal gale nutrauk tyl
Holmanas.
- Miegosiu arba pasidairysiu aplinkui. Nesirpink manimi.
A diaugiuosi, kad ia, be Diuzeps, beveik ir nra kit au
tomobili.
Atsidar durys. Borisas Volkovas dirsteljo vidun ir pasisvei
kino su Holmanu. Klerf jis ignoravo. Net neujs tuoj pat vl
uvr duris.
- Ieko Lilianos, - paaikino Holmanas. Dievai ino, kur
ji! Turt bti savo kambaryje.
Klerf atsistojo.
43
- Einu miegoti. Oras vargina, tu teisus. Ar galsi vakare

ateiti? Kartu pavakarieniautume.
- inoma. iandien neturiu temperatros, ir vakarykts j
lap neraiau. Slaug pasitiki manimi, as pats registruoju savo
temperatr. Laimjimas, ar ne? Kaip nekeniu to termometro!
- Taigi iki atuoni.
- Iki septyni. O gal nortum kur nors kitur pavakarie
niauti? ia tau, ko gera, jau griso.
- Nieko panaaus. Savo gyvenime nedaug turjau prog
kaip reikiant padykinti. Tik prie kar. iais laikais tai reik
mingas ir retas vykis. I europiei tik veicarai gali sau leisti
toki prabang. Net ved, ir t valiuta nujo velniop begelbstint monij. Gal tau reikia ko nors i kaimo?
- Nereikia. Visko turiu. vakar pas vien ital, Marij Savini, pasilinksminimas. Slapta, inoma.
- Eisi?
Holmanas papurt galv.
- Neturiu noro. Tie vakarliai visada rengiami, kai kas nors
ivyksta. Ivyksta reikia mirta. Visi geria ir drsinasi.
- Kakas panaaus ermenis?
- Taip, daugma.
Holmanas nusiiovavo.
- Laikas popietinei procedrai. Gydymas guljimu tyloje.
Ir man taip pat. Iki vakaro, Klerf.
Kosulys liovsi. Liliana Dunkerk, visa ivargusi, vl atsigu
l. Rytin duokl jau atiduota. Tai mokestis u dien. Ir pra
jus vakar. Ji lauk, kol j pakvies. kassavaitin rentgen.
Nors ir inodama ritual iki smulkmen, ji kaskart jaudin
davosi.
44
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Rentgeno kabineto intymumas jai keldavo leiktul. Ji bjau

rdavosi stovti nuoga krtine ir jausti gydytojo asistento vilgs
n. Dalailama jos netrikdydavo. Ji jam tra vienas i atvej; o
asistentui - moteris. Labiausiai j glumindavo ne jos nuogu
mas; j jaudindavo tai, kad u ekrano ji yra daugiau negu nuo
ga lyg be odos, nuoga iki kaul, iki judani ir pulsuojani
organ. Per spindinius akini stiklus rausvoje tamsoje ji atro
dydavo nuogesn, nei kada nors yra maiusi pati save ar kada
nors galsianti pamatyti.
Kur laik ji ateidavo viestis kartu su Agnes Somervil. Ji ma
tydavo, kaip jauna grai moteris staiga virsta gyvu skeletu. Plau
iai ir skrandis susitraukia ir isipleia kaip blanks gyviai, kurie
minta gyvastimi. Ji matydavo, kaip kvepiant ir ikvepiant skeletas
juda pirmyn ir atgal. Suvokdavo, kad ir jos kne viskas panau.
Jai atrodydavo keistai nepadoru, kad asistentas gali j toki ap
irinti. O ji tuo tarpu girddavo tik jo alsavim tamsoje.
jo slaug.
- Kas prie mane? paklaus Liliana.
- Panel Savini.
Liliana usimet chalatl ir ijo paskui slaug prie lifto. Ji
pavelg pro lang pilk dien.
- alta? paklaus ji.
- Ne, keturi laipsniai.
Greit ir pavasaris, pagalvojo ji. Ir vl tas nesveikas vjas,
fenas, lapi lietingi orai, sunkus kvpavimas, dusulys rytais.
Marija Savini ijo i rentgeno kabineto ir pasitais savo juo
dus plaukus.
- Na kaip? pasiteiravo Liliana.
-Jis nieko nesako. Prastai nusiteiks. Kaip tau mano naujas
chalatas?
45
Er i c h Mari a Re ma r q u e
Nuostabus ilkas.
Tikrai? I Lisio, i Florencijos.
Marija surauk savo ivargus veid ir nusijuok.
Kas mums belieka? Jei vakare niekur negalima ieiti, rei
kia nors ia pasipuikuoti. Ar usuksi vakar pas mane?
Dar neinau.
Panele Dunkerk, profesorius jau laukia, paauk slaug
tarpduryje.
Ateik! - pakviet Marija. Ir kiti ateis. Turiu nauj plok
teli i Amerikos. Fantastikos!
Liliana eng aptemdyt kabinet.
Pagaliau! - itar Dalailama. - Noriau nors kart punk
tualumo.
Atsipraau!
Tiek to! Praau temperatros lap.
Jis m tyrinti j ir kudtis su asistentu. Liliana pamgino
suprasti, k jie kalba, bet jai nepavyko.
Ijunkit vies! pagaliau pareikalavo Dalailama. Pra
au kair, dein, dar kartel.
Ekrano atvaitas atsispindjo tamsoje ant jo pliks, ant asis
tento akini. Kaskart, kai Lilian pra kvpti ir sulaikyti kv
pavim, jai darsi vis blogiau - ji jautsi tuoj prarasianti s
mon.
Apira utruko ilgiau negu paprastai.
Parodykite man dar kart ligons lap, papra Da
lailama.
Slaug jung vies. Liliana tebestovjo u ekrano ir lauk.
-Jau du kartus turjote pleurit? - pasitikslino Dalailama. Vien kart dl savo paios neatsargumo?
46
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Liliana ne i karto atsak. Kam jis klausia? Juk tame lape

viskas parayta. O gal Krokodile apskund, o jis dar nori pri
durti ir sena, kad bt u k barti.
- Juk taip, panele Dunkerk? - pakartojo profesorius.
- Taip.
Jums pasisek. Beveik nra saug. Bet i kur, po velni...
ir Dalailama pavelg vir. - Galite palaukti gretimame kam
baryje. Praom pasirengti pneumotoraksui.
Liliana nusek paskui slaug.
- Kas yra? sunibdjo ji. Skysiai?
Slaug papurt galv.
- Turbt temperatros svyravimai.
- Bet tai juk neturi nieko bendra su mano plauiais! Tai tik
dl susijaudinimo! Panels Somervil ivykimas! Fenas! A prie!
A nesutinku! O gal?
- Ne, ne. Ateikite ir atsigulkite! Js turite pasirengti, kol
ateis profesorius.
Slaug pristm aparat. Nieko nebus, pagalvojo Lilia
na. Savaitmis dariau visk, ko jie reikalavo, o vietoj pagerji
mo ir vl pablogjimas. Kad vakar isprukau, dar ne prieastis iandien juk neturiu temperatros; galbt biau turjusi, jei
gu biau likusi sanatorijoje - niekada negali inoti. K jis da
bar darys su manimi? Pradurs ir darys punkcij, o gal tik prips
mane kaip subliukus balion?
jo profesorius.
- A neturiu temperatros, kartligikai m aikinti Lilia
na. - Tik iek tiek nervinuosi. Jau savait, kai neturiu tempera
tros. O ir anksiau turdavau tik susijaudinus. Tai visai ne
temperatra.
Dalailama prisdo greta ir apiupinjo viet injekcijai.
47
Teks praleisti kelet dien kambaryje.

As negaliu vis laik gulti lovoje. Nuo to ir temperatra.
As iprotsiu.
Js privalote pabti kambaryje. O iandien - pagulti.
Jodo, slauge, ionai.
Persirengdama Liliana apirjo rud jodo dm. Paskui ji
isitrauk i po skalbini degtins butel ir sipyl, atidiai si
klausydama garsus i koridoriaus. Slaug galjo kiekvien
akimirk atneti vakarien, o iandien ji nenorjo bti pagauta
begeriant.
A dar ne per daug liesa, - svarst ji, sukiodamasi prie veid
rod. - Priaugau pus svaro. Didelis laimjimas. Ji ironikai pa
sveikino save ir igr, paskui paslp butel. Kaip tik tuo mo
mentu igirdo i koridoriaus veiml su vakariene ir iupo suknel.
Rengiats? paklaus slaug. Juk niekur nebeeisite.
Apsirengusi a geriau jauiuosi.
Slaug papurt galv.
Kodl nesigulate? Man kaip tik patikt, jeigu atnet va
karien lov.
Pagulkite sniege, kol gausite plaui udegim, - atr
Liliana. - Tuomet atne lov.
Tik jau ne man. Daugi daugiausia persialdyiau ir gau
iau slog. tai dut jums. Atrodo, gls.
Borisas, - paman Liliana ir pam balt dut.
Neatidarysite? smalsiai pasiteiravo slaug.
Vliau.
Liliana paknaib valg ir papra ineti. Tuo tarpu slaug
paklojo jai lov.
Gal jungti radij? - paklaus ji. - Bt linksmiau.
Jei norite, junkite.
48
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Slaug pradjo sukinti rankenles. Cirichas transliavo pra

neim apie Konrad Ferdinand Mejer, o Lozana inias. Ji
suko toliau, ir staiga Paryius. Pianistas skambino Debiusi.
Liliana prijo prie lango ir lauk, kol slaug baigs ir ieis. Ji i
rjo vakaro rk ir klaussi muzikos i Paryiaus. Tai buvo
nepakeliama.
- Buvote Paryiuje? paklaus slaug.
- Taip.
- A ne. Turbt nuostabus?
- Kai a buvau, buvo altas, tamsus ir nirus - ir okupuotas
vokiei.
Slaug nusijuok.
- Tai buvo labai seniai. Prie por met. Dabar turbt vis
kas kaip ir prie kar. Ar nenortumt vl nuvaiuoti?
- Ne, sausai atkirto Liliana. Kas gali norti j Paryi
iem? Jau baigte?
- Taip, taip, tuoj pat. Ko js taip skubate? Juk daugiau nra
kas veikti.
Pagaliau slaug ijo. Liliana ijung radij. Taip, pagal
vojo ji. Daugiau nebra kas veikti. Galima tik laukti. Laukti
ko? Kad gyventum ir vl lauktum?
Ji nurio nuo baltosios duts ydr ilkin kaspinl. Nuo
Boriso, paman. Gal ia tai, apie k jis kalbjo. O a?..
Ji ivyniojo i plono popieriaus gles, bet tuoj pat atitrauk
rankas, tartum ten bt lindjusi gyvat. Dut nuslydo ant
ems.
Liliana irjo orchidjas, gulinias ant grind. Ji atpai
no gles.
Atsitiktinumas, - abejojo ji, - lyktus sutapimas. Gal tai ki
tos gls, ne tos paios, tik panaios! Bet t pai akimirk supra49
to, kad toki atsitiktinum nebna. Toki orchidj kaime ne

rasi. Ji pati j iekojo ir neradusi usisak i Ciricho. Suskaiiavo
iedus. Skaiius sutapo. Tada ji pamat, kad apatiniam iedui
trksta lapelio, ir prisimin, kad pastebjo tai vos tik gavusi gles
i Ciricho. Nebuvo abejoni - gls, gulinios prieais j ant
kilimo - tos paios, kurias ji padjo ant Agnes Somervil karsto.
A darausi isterika, paman ji. - Visa tai reikia isiaikin
ti. Tai ne vaiduokliai ir ne dvasios, kakas ikrt man bjaur
pokt. Bet kam? Kaip ios orchidjos vl pateko ionai? Ir k
reikia ta pirtin alia, kaip kokia negyva pajuodusi ranka, grs
mingai sikibusi grindis, kaip koks vli pasaulio simbolis?
Ji atsargiai apjo ratu akel, tartum tai bt buvusi tikra
gyvat. iedai nepanjo iedus; susilietimas su mirtimi sutei
k jiems kakokio kraupumo; jie atrod baltesni u visk, k ji
iki iol buvo regjusi. Liliana skubiai atidar balkono duris, at
sargiai sum popieri, o su juo ir akel - ir visk imet pro
balkon laukan. O i paskos ir dut.
Minutl ji siklaus rk, i kur ataidjo tolimi balsai ir
rogi varpeliai. Ji sugro ir ant grind pamat pirtin. Dabar
jau atpaino ir prisimin, kad mvjo j, kai su Klerf lanksi
Palas bare. Klerf, mst ji. Kuo jis ia dtas? Ji privalo
tai suinoti! Tutuojau!
Teko lukterti, kol Klerf prijo prie telefono.
- Ar tai js sugrinote mano pirtin? pasiteiravo ji.
- Taip, a. Nejau negavote mano laiko?
- Js laiko?
- Js neradote jo?
- Ne! - Liliana tramd save. Dar ne. O i kur tos gls?
- I gli parduotuvs, atsak Klerf nustebs. - Kodl
klausiate?
50
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
-ia, i kaimo?
- Taip. O k, ar jos vogtos?
- Ne. O galbt ir taip. A neinau, - Liliana nutilo.
- Ar galiu pas jus ueiti? paklaus Klerf.
- Taip.
-Kada?
- Po valandos. Bus jau ramu.
- Gerai, po valandos. Per upakalines duris?
- Taip!
Lengviau atsikvpusi, Liliana padjo ragel. Ai Dievui,
jam nieko nereiks aikinti. A jam abejinga, o ir jis nesirpina
kitais kaip Borisas.
Klerf stovjo prie onini dur.
- Nepakeniate orchidj? paklaus jis ir parod snieg.
Gls ir dut dar tebeguljo ten pat.
- I kur jas mte? - pasiteiravo Liliana.
- I maos gli parduotuvs apaioje, greta kaimo. K, ar
jos uburtos?
- Tai tos paios gls, sunkiai itar Liliana, - kurias vakar
padjau ant savo draugs palaik. A jas dar gerai apirjau,
kol ine karst. Sanatorija niekada nepasilieka gli sau. Ir
kart visk ine. Be to, a pasiteiravau tarnautojo. Visk i
siunt krematorium. Nesivaizduoju, kaip...
- krematorium? - sukluso Klerf.
- Taip.
- Gerasis Dieve! Krautuvl, kurioje pirkau gles, prie pat
krematoriumo. Tokia vargana parduotuv, a dar nusisteb
jau, i kur tos gls. Dabar viskas aiku!
-Kas?
51
- Kuris nors krematoriumo darbininkas, uuot sudegins,

pasim jas ir pardav krautuvlei.
Ji pavelg j Klerf.
- Nejau tai manoma?
- O kodl ne? Gls yra gls. Visos panaios. Galimyb
kliti nedidel. Kad jos antr kart sugrt tas paias rankas,
kurios siunt - beveik netiktinas sutapimas, apie tai niekas
net nepagalvojo.
Klerf pam Lilian u rankos.
K darysime? Jausims sukrsti ar tik pasijuoksime i nei
senkamo monijos iradingumo? A silau pasijuokti - jei da
bar retkariais taip nesielgsime, tai ms didingame imtmety
je galime dar ir prigerti aarose.
Liliana pavelg gles.
Bjauru, sunibdjo ji. - Vogti i mimsiosios.
- Nei daugiau, nei maiau bjauru kaip ir daug kas kita, paprietaravo Klerf. - A taip pat niekada nemaniau, kad im
siu i mirusiojo cigarei, duonos, bet taip dariau. Per kar.
Pradioje lyktu, bet paskui pripranti, ypa kai esi peralks ir
ilgai nerkei. Einam, igersim ko nors.
Ji vis tebeirjo gles.
Jos ia ir pasiliks?
inoma. Nei jos js, nei mirusiosios, nei mano. Rytoj
atsisiu jums nauj. I kitos parduotuvs.
Klerf atidar rogi dureles. Jo dmes patrauk veiko vei
das: jo akys ramiai, bet su susidomjimu spitrjosi orchidjas.
Klerf suprato, kad is mogus, nuves Lilian ir j viebut,
sugr ir surinks gles. Kur jos tuomet atsidurs, ino tik Dievas.
Vienu metu Klerf norjo jas sumindyti - bet kam vaidinti Die
v? Nieko gera i to nebus.
52
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Rogs sustojo. Prieais didisias viebuio duris guljo per

lapi snieg permestos lentos. Liliana ilipo. Netiktai ji pasiro
d Klerf keistai egzotika. Smulki, iek tiek palinkusi, ji prilai
k ties krtine lengv apsiaust. Apsiavusi savo ieiginiais bate
liais, ji brovsi pro nerangiai ingsniuojani sportinink brel.
Nors ir isekinta ligos, ji dvelk neapiuopiamu avesiu. Jis sek
kandin. Kur a sivliau? - mst jis. - Su kuo susidjau? iaip
ar taip, tai ne Lidija Moreli i Romos, su kuria jis prie valand
kalbjosi telefonu. Lidija Moreli iman visas moterikas gud
rybes ir niekuomet n vienos neumirdavo.
Jis pasivijo Lilian prie dur.
vakar, - pradjo jis, - kalbsime tik apie paius paviru
tinikiausius dalykus pasaulyje ir apie niek kita.
Po valandos baras buvo sausakimas. Liliana pairjo duris.
Ateina Borisas, - tar ji. - To ir galjai tiktis.
Klerf jau anksiau pamat rus. Volkovas pamau yrsi pro
mones, kurie kaip vynuogs buvo apkib bar. Jis aikiai igno
ravo Klerf.
Rogs laukia tavs lauke, Liliana, tar Volkovas.
Paleisk roges, Borisai, - atsak ji. - Man nereiks j. Tai
ponas Klerf. Tu jau buvai j sutiks.
Klerf atsainiai kilsteljo.
Tikrai? - Volkovas apsimet nustebs. - O, i ties! Pra
au atleisti.
Jis permet vilgsniu Klerf.
Lenktyniniame automobilyje, kuris pabaid arklius, ar ne?
Klerfpajuto paslptpaaip. Jis nieko neatsak ir likobestovs.
Tu, matyt, pamirai, kad rytoj vl turi viestis, kreipsi
Volkovas Lilian.
53
- Ne, Borisai, nepamirau.

- Turi gerai pailsti, isimiegoti.
- inau, dar liks laiko.
Ji kalbjo ltai, kaip vaikui, kuris nesupranta. Klerf mat,
kad tai yra vienintel galimyb jai nugalti savo pykt ir susival
dyti. Jam buvo gaila ruso, patekusio beviltik padt.
- Gal prisstumt, pasil jis ne per daug nuoirdiai.
- Dkoju, - altai atsak Volkovas, lyg padavjui, klausian
iam, ar jis nenors ko nors usisakyti. Tame kvietime jis pajuto
paaip, kaip ir Klerf anksiau.
- A dar laukiu vieno mogaus, tar jis Lilianai. - Jei tau
tuo tarpu rogi...
- Ne, Borisai! A dar noriu pabti.
To jau buvo per daug.
- A atsiveiau ia panel Dunkerk, - tar ramiai Klerf, a j ir parveiu.
Volkovas pervr j vilgsniu. Jo veidas persikreip, bet jis
prisiversdamas nusiypsojo.
- Bijau, kad js mans nesupratote. Tik nra reikalo to
aikinti.
Volkovas linkteljo Lilianai, ir vien akimirk jai pasirod,
kad nukrito jo ididumo kauk. Bet netrukus jis susitvard ir
nujo prie baro. Klerf atsisdo. Jis buvo nepatenkintas savimi.
K a darau! - galvojo jis. - Man jau seniai ne dvideimt!
- Kodl negrtate su juo? - niriai paklaus jis.
- Norite manimi atsikratyti?
Jis nuvelg Lilian. Ji atrod bejg, bet jis inojo bejgi
kumas ir yra pavojingiausia, k turi moterys, nes jokia moteris
nra i tikrj bejg.
54
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Aiku, ne, atsak jis. Pasilikime!

Ji irjo bar.
- Jis neieina, - sunibdjo Liliana. Jis mane saugo. Ma
no, nusileisiu.
Klerf pam butel ir pripyl.
- Gerai, pairsim, kas pavargs pirmas.
- Js jo nesuprantate, - staiga prieikai pareik Liliana. Jis visai ne i pavydo.
-Ne?
- Ne. Jis nelaimingas ir pats ligonis, o dar rpinasi manimi.
Lengva bti pranaesniam, kai esi sveikas.
Klerf pastat butel. Kokia lojali maa bestija! Vos igelb
ta, jau kerta gelbstini rank.
- Galimas daiktas, - altakraujikai pratar jis. - Bet ar di
delis nusikaltimas bti sveikam?
Liliana pasisuko j.
- inoma, ne, sumurmjo. Nebeinau, k kalbu. Ge
rai, eisiu.
Ji stvr rankinuk, bet neatsistojo.
Klerf taip pat iandien jos pakako, bet nieku gyvu nenor
jo Lilianos paleisti, kol Volkovas stovjo prie baro ir lauk. A
dar ne toks senas, paman jis pats sau.
- Su manimi galite bti ir ne tokia atsargi, tar Klerf.
A nelabai jautrus.
- ia visi jautrs.
- A ne i ia.
- Taip, staiga Liliana nusiypsojo. - tai kur uo pakastas.
- Kaip?
- tai kas mus imua i vi. Nesuprantate? Net Holman, js draug.
55
- Galbt, - nustebs atsak Klerf. Man turbt visai ne

reikjo atvaiuoti. As ir Volkov erzinu?
- O js to nepastebjote?
- Galimas daiktas. O kodl jis taip stengiasi, kad tai paste
biau?
- Jis ieina, - sunerimo Liliana.
Klerf tai mat.
- O js? Ar nebt geriau jums grti sanatorij?
- O kas tai ino? Dalailama? A? Krokodile? Dievas? ji pa
kl taurel. - O kas atsakingas? Kas? A? Dievas? Ir kas u k?
Eime, paoksime!
Klerf tebesdjo. Ji nesuprasdama spoksojo j.
- Bijote dl mans? Gal manote, kad turiu...
- Nieko a nemanau, - nutrauk Klerf. - A nemoku ok
ti. Bet, jei norite, pabandykime.
Jie nujo oki aiktel.
- Agnes Somervil visada visk dar pagal Dalailamos nuro
dymus, pasak Liliana, kai nutilo okani turist keliamas
urmulys. - Visk.
IV
Sanatorijoje buvo tylu. Ligoniai mgavosi gryno oro vonio
mis. Jie tyldami guljo lovose ir sudedamuosiuose krsluose,
idrib kaip negyvi, o nuvargs oras tyliai kovojo su prieu, ku
ris tnojo pasislps iltoje plaui tamsoje.
Liliana Dunkerk buvo sitaisiusi savo balkone. Ji mvjo
ydromis kelnmis. Naktis seniai prajo ir buvo umirta. Taip
56
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
visuomet bdavo ia, viruje, - iauus rytui naktin baim

pranykdavo be pdsako, kaip elis horizonte. Liliana isitie
s vlyvo priepieio spinduliuose. Jie velnia vytinia udan
ga slp praeit, o rytojus atrod nerealus. Prieais j i per
nakt pripustyto balkone sniego kyojo degtins butelis, kur
jai dav Klerf.
Suskambo telefonas. Ji pakl ragel.
Taip, Borisai... ne, inoma, ne... Kur atsidurtume, jei taip
darytume? Nebekalbkime apie tai inoma, gali ueiti... Taip,
a viena, kas gi dar galt pas mane bti?
Ji sugro balkon. Akimirk dvejojo, ar paslpti degtin;
bet paskui atsine taurel ir atsikimo butel. Degtin buvo
labai alta ir nuostabi.
Labas rytas, Borisai, tar ji, igirdusi dur trinktelji
m. - A geriu degtin. Ar nori? Pasiimk taurel.
Ji sitais krsle ir lauk. Volkovas atjo balkon su taurele
rankoje. Liliana atsiduso. Ai Dievui, joki pamoksl, - pa
galvojo ji. Jis sipyl taurel. Liliana atkio jam savaj, ir jis pri
pild iki pat viraus.
Kam tai, irdele? - paklaus jis. - Bijai rentgeno?
Ji papurt galv.
Kariuoji?
Ne, ne. Temperatra, ko gera, emesn negu reikia.
Ar Dalailama jau k nors sak apie tavo nuotraukas?
Ne, k jis gali pasakyti? Be to, a nieko ir nenoriu inoti.
Gerai, neprietaravo Volkovas. U tai ir igerkime.
Jis vienu gurkniu igr degtin ir pastm butel tolyn.
pilk man dar, - papra Liliana.
Kiek tik panorsi!
57
Liliana stebjo j. Ji inojo, kad Borisas negali paksti, kai ji

geria, bet Liliana jaut, kad dabar jis neprays daugiau nebe
gerti. Jis buvo gantinai protingas ir gerai suprato jos nuotaik.
- Dar vien? paklaus jis uuot priekaitavs. Stikliukai
mayiai.
-Ne.
Ji pasistat piln stikliuk alia savs.
- Borisai, tar itiesdama kojas krsle. Mes suprantame
vienas kit per daug gerai.
- Tikrai?
- Taip. Tu mane supranti per daug gerai, ir a tave - tai
kur ms nelaim.
Volkovas nusijuok.
- Ypa kai puia fenas.
- Ir ne tik.
- Arba kai yra naujok.
- Na, matai, atsak Liliana. - Tu ir prieast inai. Visk
gali paaikinti. O a nieko. Tu visk inai apie mane i anksto.
Kaip tai vargina! Ar ir tai fenas?
- Fenas ir pavasaris.
Liliana usimerk. Ji jaut slegiant neram or.
- Kodl tu nepavyduliauji? paklaus ji.
- Pavyduliauju. Visada.
Ji atsimerk.
- Dl ko. Dl Klerf?
Jis papurt galv.
- Taip ir maniau. Dl ko gi?
Volkovas neatsak. Kam ji klausia? Ir k ji imano? Pavydas
prasideda ne vien nuo mogaus ir nesibaigia su juo. Jis praside58
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
da nuo oro, kuriuo kvpuoja mylimas mogus, ir nesibaigia nie

kada. Net ir jam mirus.
*
- Dl ko gi, Borisai? pakartojo Liliana. - Vis dlto dl
Klerf?
Neinau. Greiiausiai dl to, kas randasi su juo.
- O kas randasi?
Liliana isities ir vl usimerk.
- Nepavyduliauk, nereikia. Po poros dien Klerf ivaiuos,
umir mus, o mes j.
Kur laik ji tyliai guljo savo krsle. Volkovas sdjo u jos
ir skait. Saul pasisuko ir krateliu siek akis, ildydama u
merktus vokus oranine viesa.
Kartais noriau padaryti koki nesmon, Borisai, - kal
bjo ji. - K nors, kas pramut t stiklin gaubt. O pati lais
iau - nesvarbu kur.
Kiekvienas to nort.
Tu taip pat?
Taip pat.
- Kodl to nedarome?
- Niekas nepasikeist. Dar stipriau justume t gaubt. Arba
j sudauytume, susipjaustydami atrias ukes ir susikruvindami.
- Tu taip pat?
Borisas pavelg i trapi btyb. Kaip maai ji inojo apie
j, nors tarsi j perpratusi!
A prisitaikiau, paaikino jis inodamas, kad sako netie
s. Taip paprasiau. Prie praddamas beprasmikai neap
ksti, turi pabandyti prisitaikyti.
Liliana pajuto nuovarg. Ir vl kalbos, kurios apraizgo kaip
voratinklis. Visa tai tiesa, bet ar tai padeda?
59
Prisitaikymas tai kapituliavimas, sumurmjo ji. A

dar ne tokia sena.
Kodl jis neieina? galvojo ji. Ir kam a j ugaulioju,
nors to ir nenoriu? Kam priekaitauju, kad jis ilgiau gyvena ia
me pasaulyje ir kad laimingas, nes msto kitaip negu a? Kodl
mane siutina, kad jis kaip belaisvis kaljime dkoja Dievui vien
u tai, kad vis dar gyvas; o a neapkeniu Dievo, nes nesu laisva.
Neklausyk mans, Borisai, ts ji. iaip sau neku.
Kaltas vidudienis, degtin ir fenas. O galbt rentgeno baim tik nenoriu prisipainti. Juk ia, viruje, nra blog naujien.
Kaime pradjo skambinti varpais. Volkovas atsistojo ir nu
leido uuolaidl nuo sauls.
Ev Mozer rytoj paleis, - pasak jis. - Pasveiko.
inau, j jau du kartus buvo paleid.
kart ji i tikrj pasveiko. Krokodile pati patvirtino.
Staiga Liliana igirdo pro varp gaudes Diuzeps riau
mojim. Automobilis greitai kilo vingiuotu keliu auktyn, kol
sustojo. Ji nustebo, kad Klerf atvaiavo su juo ia - tai buvo
pirmas kartas po jo atvykimo. Volkovas atsistojo ir pairjo per
balkon emyn.
Tikiuosi, su automobiliu jis neslidins, paaipiai tar jis.
Aiku, ne. O kodl?
-Jis pastat j visai prie laito u egli, alia treniruoi aik
tels pradedantiesiems, o ne prieais viebut.
Matyt, ino, k daro. Ties sakant, kodl tu jo neapkenti?
Velniai ino! Gal kad ir pats buvau panaus j.
Tu? - mieguistai pratar Liliana. - Bet tai, matyt, seniai
buvo.
Taip, - su kartliu patvirtino Volkovas. Tai buvo labai
seniai.
60
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Po pusvalandio Liliana igirdo, kaip Klerf nuvaiuoja. Bo

risas jau buvo ijs. Ji dar paguljo usimerkusi, jausdama mir
gani vies po vokais. Tada atsikl ir nulipo emyn. Savo nuo
stabai, ji pamat Klerf, sdint ant suolelio prieais sanatorij.
- A maniau, js nuvaiavote emyn, - pasak ji ir prisdo
alia. Gal man haliucinacijos?
- Ne, - jis prisimerk nuo rykios viesos. Ten buvo Holmanas.
- Holmanas?
- Taip. A pasiuniau j kaim nupirkti degtins.
- Su maina?
- Taip, - tar Klerf. - Pats laikas jam pagaliau ssti vev v;
zecias.
Vl pasigirdo variklio esys. Klerf atsistojo ir sukluso.
- Dabar pairsime, k jis gali - ar graiai ir tvarkingai
uvaiuos ia, ar pravilps su Diuzepe pro al.
- Pravilps? Kur?
- Kur nors. Benzino bake iki valios. Su tiek iki Ciricho
gali nuvaiuoti.
- K? isigando Liliana. K js nekate?
Klerf vl sukluso.
- Jis negrta. Jis vaiuoja per kaim eero ir autostrados
link. Matote, jis jau ten, u Palas viebuio. Ai Dievui!
Liliana paoko.
- Ai Dievui? I proto isikraustte? Isiuniate j atvirame
lenktyniniame automobilyje? Cirich, jei jis panors! Ar ne
inote, kad jis serga?
- Kaip tik dl to. Jis jau man, kad nebemoka vaiuoti.
- O jeigu Holmanas persialdys?
Klerf nusijuok.
61
Jis iltai apsirengs. O apskritai lenktynininkams automo

bilis - tai tas pats, kas moterims ieiginis drabuis - jei teikia
malonum, niekuomet nepersialdai.
Liliana spoksojo j.
O jei vis dlto persialdys! inote, k tai reikia ia, kal
nuose? Skysiai plauiuose, saugos, sunks recidyvai! Nuo per
sialdymo galima ir numirti.
Klerf dmiai pavelg j. Tokia Liliana jam patiko kur
kas labiau negu pereit vakar.
- Kaip tik tai ir turtumte prisiminti, kai vakarais, uuot
jusi miegoti, bgate Palas bar, pasak jis. Lengva suk
nute ir ilkiniais bateliais.
- Tai neturi nieko bendra su Holmanu.
- Aiku, ne. Bet a tikiu, kad sulauyti draudimus kartais
sveika. Iki iol maniau, kad ir js taip pat.
Liliana sutriko.
- Kitiems to netaikau, - atsak ji pagalvojusi.
- Gerai, bet dauguma moni pritaiko visk tik kitiems.
Klerf irjo emyn, eer.
tai jis! Matote? Tik paklausykite, kaip jis daro poskius!
Jis dar neumiro, kaip perjunginti pavaras. Vakare Holmanas bus visai kitas mogus.
Kur? Ciriche?
Bet kur. Kad ir ia.
Vakare, pakilus temperatrai, jis guls lovoje.
- Netikiu. O net jeigu ir taip! Jau geriau iek tiek tempera
tros, negu slankioti panarinta galva apie automobil ir laikyti
save negaliu.
Liliana staiga nusisuko. Negalus, - galvojo ji. - Todl, kad
serga. K leidia sau is storievis sveikuolis? Galbt jis ir j laiko
62
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
negalia? Ji prisimin vakar Palas bare, kai jis kalbjosi su

Monte Karlu. Ar tik tada jis taip pat nekalbjo apie luo?
- Net ir neaukta temperatra gali bti plaui udegimo
prieastis, prieikai atov ji. - Bet tai js n kiek nejaudina!
Paskui sakysite, kad Holmanui buvo didel laim numirti po
to, kai jis dar kart pasdjo lenktyniniame automobilyje ir pa
sijuto ess didis lenktynininkas.
Ji tuoj pat pasigailjo savo odi. Pati nesuprato, kodl staiga
taip suirzo.
- Js gera atmintis, - Klerf neprarado gero po. - Jau
anksiau tai pastebjau. Bet nusiraminkit, automobilis ne toks
jau greitas, kaip atrodo. Su grandinmis ant padang nepava
iuosi lenktyniniu greiiu.
Jis apkabino j per peius. Liliana tyljo ir nejuddama ste
bjo, kaip maas juodas Diuzep ilenda i u miko prie
eero. Kompaktikas kaip dzgianti kaman skriejo jis per aki
nam baltum. Ji girdjo variklio riaumojim ir aid, kuris atsi
kartojo kalnuose. Maina sustojo kelyje, vedaniame per perj
kit pus, ir ji ikart suprato, kad btent tai j ir sujaudino.
Liliana pamat, kaip automobilis inyko u poskio. Motoras
tranksi lyg koks pals bgnas, kvieiantis kelion neinomu
marrutu. Tai buvo daugiau negu vien tik garsai.
- Tikkims, jis neivaiuos, tar Klerf.
Liliana ne ikart atsak. Jos lpos perdivo.
- Ir kam jam ivaiuoti, sunkiai pratar ji. Juk jis jau
beveik sveikas. Kam dar rizikuoti?
- Kartais kaip tik tada ir rizikuojama.
- Ar js, juo dtas, rizikuotumt?
- Neinau.
Liliana atsikvp.
63
Ar elgtumts taip, jei inotumt, kad niekada nepasveiksite? - paklaus ji.

Uuot pasiliks ia?
Uuot pavegetavs ia kelet mnesi ilgiau.
Klerf nusiypsojo. Jis inojo ir kit vegetavimo bd.
Tai priklauso nuo to, kaip tai supranti, - tar jis.
Tai reikia gyventi atsargiai, paskubom paaikino Liliana.
Jis nusijuok.
To nereikt klausti lenktyninink.
Ar darytumt?
Nesivaizduoju. To negali inoti i anksto. Gal ir taip, kad
dar kart atsiduotum pats sau ir tam, kas vadinama gyvenimu,
neskaiiuodamas laiko - o galbt kaip tik gyveniau pagal laik
rod ir skaiiuoiau dienas valandomis. Niekada negali inoti.
Gyvenime patyriau visoki keist staigmen.
Liliana ilindo i po Klerf rankos.
Prie kiekvienas lenktynes sudarote sutart su savim?
Tai atrodo gerokai dramatikiau, negu yra i tikrj. A
vainju ne dl romantikos. Vainju dl pinig, ir dar dl to,
kad nieko kita nemoku, ne dl nuotyki. Nuotyki ms pra
keiktame amiuje turjau iki kaklo, net ir nenordamas. Js tur
bt taip pat.
Taip, atsak Liliana. Bet ne tikr.
Staiga vl pasigirdo variklio gaudesys.
Jis sugrta, - tar Klerf.
Taip, pakartojo ji ir giliai atsiduso. - Jis sugrta. Js
nusivyls?
Ne. A tik norjau, kad jis vl atsisst prie vairo. Paskuti
n kart, kai tai dar, j itiko kraujopldis.
64
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Liliana mat Diuzep skriejant plentu. Staiga ji pajuto

negalsianti irti j spinduliuojant Holmano veid.
- A eisiu, - skubiai itar ji. - Krokodile mans jau ieko.
Ji pasisuko dur link.
- O js kada vaiuosite per perj? - dar pasiteiravo.
- Kada tik panorsite, - atsak Klerf.
Buvo sekmadienis, o sekmadieniai sanatorijoje visada pake
liami sunkiau negu kitos savaits dienos. Gydytojai ateina j pa
latas tik esant btinam reikalui; gali pamanyti, kad esi sveikas.
Ligoniai sekmadieniais gerokai judresni, ir sesels turi net vlai
vakare iekoti j svetimose palatose.
Nepaisydama draudimo, Liliana vakarienei nulipo emyn;
sekmadieniais Krokodile paprastai netikrindavo. Ji igr dvi
taureles degtins, kad isigelbt nuo vakaro melancholijos, bet
tai nepadjo. Tuomet apsivilko savo puoniausi suknel dra
buiai kartais paddavo labiau negu moralin paguoda, bet ir
tai kart negelbjo. Pasiliko ir depresija, ir begaliniai ginai
su Dievu, ir staiga i kakur atsirads pasaulinio skausmo poj
tis, puikiai pastamas kiekvienam ia, viruje, kuris be akivaiz
dios prieasties ateidavo ir vl inykdavo. Melancholija j ap
gaub lyg atskridusi tamsi petelik.
Vos tik engusi valgomj, ji suprato, i kur visa tai. Kam
barys buvo beveik pilnas, prie vieno stalo viduryje sdjo Eva
Mozer, apsupta puss tuzino draug, prieais j pyragas, am
pano butelis ir spalvingai vyniotos dovanos. Tai buvo paskuti
nis jos vakaras. Rytoj ji ivaiuos.
Pradioje Liliana norjo apsisukti, bet staiga pastebjo Holman. Jis sdjo prie staliuko su trimis juodomis figromis,
65
laukianiomis Manuelos mirties. Atrod vienias. Holmanas

pamojo jai.
iandien ibandiau Diuzep, - pasigyr jis. Matte?
Taip. Ar dar kas nors jus mat?
Kas, pavyzdiui?
Krokodile. Arba Dalailama.
Niekas. Maina stovjo treniruoi aiktelje. I ia jos
nematyti. O jeigu net ir... A laimingas! Jau maniau, kad nebe
moksiu tom prakeiktom veiom vainti.
Visi atrodo vakar laimingi, - su kartliu atsiduso Liliana. Pavelkite ten!
Ji parod stal, kur kaitusiu stamboku veidu sdjo Eva
Mozer, apsupta ujauiani ir pavydini draug. Ji atrod
lyg laimjusi pat didiausi priz loterijoje ir, apstulbinta tokio
netiktumo, nebeinanti, k toliau su juo daryti.
O js? - paklaus Liliana Holman. - Ar matavots tem
peratr?
Holmanas nusijuok.
Iki rytojaus dar yra laiko. iandien apie tai negalvoju.
Ar nemanote, kad turite kario?
Man tas pats. Nemanau.
Kam klausinju, - galvojo Liliana. - Gal pavydiu taip,
kaip visi pavydi Evai Mozer?
Ar Klerf iandien neateis? - pasiteiravo ji.
Ne. Po piet jis sulauk netikt svei. Ko jam ia vis
laik vainti? Nuobodu.
Tai kodl jis neivaiuoja? suirzusi paklaus Liliana.
Ivaiuos, bet tik po poros dien. Treiadien arba ketvir
tadien.
i savait?
66
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Taip. A spju, kad jis ivaiuos kartu su sveiais.

Liliana nieko neatsak. Negaljo suprasti, ar Holmanas ty
ia jai tai pasakoja. Nusprend, kad tyia, ir todl daugiau nebeklausinjo.
- Ar turite kambaryje ko nors igerti? - paklaus ji.
- N laelio. iandien po piet padovanojau dino likut
arlzui Njui.
- Neatsivet butelio degtins iandien per pietus?
- Atidaviau j Dolores Palmer.
- Kodl? Norite tapti pavyzdingu pacientu?
- Panaiai, atsak Holmanas iek tiek sumis.
- iandien po piet buvote visikai kitoks.
- Kaip tik dl to, paaikino Holmanas. Noriu vl vainti.
Liliana stumteljo lkt.
- O su kuo man tada teks sprukti vakarais?
- Toki pakaks. Ir Klerf dar ia.
- Taip. O paskui?
- Ar Borisas iandien vakare neateis?
- Ne, neateis. Su Borisu nepalakstysi. A jam pasakiau, kad
man skauda galv.
- I tikrj skauda?
- Taip, - ir Liliana atsistojo. - Net Krokodile vakar mani
mi diaugtsi. Noriu, kad visi bt laimingi. Eisiu miegoti. Atsiduosiu Morfjo globai. Labanakt, Holmanai.
- Ar kas nors atsitiko, Liliana?
- Nieko ypatinga. Tiesiog nuobodu. Geros savijautos poy
mis, kaip pasakyt Dalailama. Kai kam nors i tikrj bloga,
tuomet baimei tiesiog nebelieka vietos. Esi per daug silpnas.
Koks geras tas Dievulis, ar ne?
67
Budinti slaug baig savo naktin patikrinim. Liliana sd

jo lovoje ir band skaityti. Po valandls ji nustm knyg alin.
Ir vl ateina naktis, miego laukimas, miegas, vliau staigus pra
budimas ir tas momentas, kai nieko neatpasti nei kambario,
nei savs. Kabi spengianioje tyloje ir nieko daugiau - tik bai
m, miglota mirties baim. Tai trunka kelias be galo ilgas mi
nutes, kol pagaliau suvoki, kad matai lang ne kryiaus el
nepastamame chaose, o tik lang. Kambarys - tai ir vl tik
kambarys, o ne pirmykts baims ir begarsio riksmo gniutulas.
Ir ji pati, tik trumpam emje pavadinta Liliana Dunkerk.
Kakas pasibeld. U dur su raudonu chalatu ir lepet
mis stovjo arlzas Njus.
- Viskas aiku, sunibdjo jis. Ateik pas Dolores! Atsi
sveikinimas su Eva Mozer.
Kam? Kodl ji paprasiausiai neivaiuoja? Kam dar vsti
atsisveikinim?
- Atsisveikinimo norime mes, ne ji.
- Valgomajame jau buvo.
- Tik tam, kad suklaidintume slaug. Ateik, nebk surgl!
- Nenoriu.
arlzas Njus atsiklaup prie jos lovos.
- Ateik, Liliana, mnulio, sidabro ir padmavusios ugnies
paslaptie! Jei ia pasiliksi, pyki, kad pasilikai, jei ten nueisi pyki, kad nujai. Taigi vis viena tas pats ateik!
Jis siklaus garsus koridoriuje ir atidar duris. Ten buvo
girdti rament kaukjimas. Pralubavo liesa pagyvenusi moteris.
- Visi eina! Lili Streptomicinas jau ten, ateis ir irmeris, ir
Andr.
Jaunuolis arlstono ingsniuku stm pro al veiml su
ilabarzdiu.
68
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Matai, net numirliai atsikelia, kad pasakyt panelei Mozer: Av Caesar, morituri te solutant!*, - paaikino arlzas N
jus. - Umirk vienam vakarui savo rusik siel ir prisimink
savo linksm valon** tv. Apsirenk ir ateik!
- Nesirengsiu. Ateisiu su piama!
- Ateik su piama, bet ateik!
Dolores Palmer gyveno auktu emiau negu Liliana. Jau treji
metai, numeryje su svetaine, miegamuoju ir vonia. Ji mokjo
didiausi nuom sanatorijoje ir, per daug nesivarydama, nau
dojosi jai skiriamu dmesiu.
- Mes turime tau du butelius degtins vonioje, paaikino ji
Lilianai. - Kur norsi sitaisyti? alia debiutants, ikeliaujanios
sveik gyvenim, ar prie pasiliekanij su diova? Isirink viet.
Liliana apsidair. Vaizdas prastinis: lemp viesa buvo prislo
pinta audeklu, o patefono garsiakalbis - baltiniais, j sugrs
tais, ilabarzdis rpinosi muzika, o Lili Streptomicinas sdjo
kampe ant grind, nes nuo vaist sutrikus pusiausvyrai danai
griuvindavo. Kiti susd ratu - iek tiek dirbtin sensteljusi
vaik bohema, kur jie usimir per ilgai usibuvo. Dolores Pal
mer vilkjo kinik ilg apdar su skeltuku apaioje. Ji buvo
tragikai grai, bet atrod, kad pati to nejauia. Jos gerbjai lyg
pami sukiodavosi apie j kaip keliautojai apie fatamorgan.
Jie isekdavo nuo beviltiko savo manieringumo, o Dolores, tie
s sakant, nenordavo nieko kita, kaip tik paprasiausios mies
ionikos prabangos. Gilesni jausmai jai atrodydavo nuobods,
bet ji pati suadindavo juos ir vliau turdavo su jais kovoti.
* Sveikas, Cezari, einantieji mirti sveikina tave! (lot.)
** Romanizuot kelt ir german palikuonys Belgijoje ir iaurs Pranczijoje.
69
Eva Mozer suiuro pro lang. Jos nuotaika staiga pasikeit.

- Ji liumbia, pasak Marija Savini Lilianai. K tu tai
pasakysi?
- Kodl?
- Pati paklausk j. Nepatiksi. Jai atrodo, kad ia jos namai.
- ia mano namai, patvirtino Eva Mozer. - ia as buvau
laiminga. ia turiu draug. Apaioje nieko nepastu.
Visi kur laik tyljo.
- Galite ia ir pasilikti, - pasil arlzas Njus. - Niekas
nekliudo.
- O kaipgi! Mano tvas. Pasilikti ia per daug brangu. Jis
nori, kad sigyiau profesij. Koki profesij? Nieko nemoku!
K ir mokjau, ia umirau.
- ia visk umirti, - taikiai pritar i savo kampo Lili
Streptomicinas. Kas kelet met ia pagyvena, netinka nie
kam apaioje.
Lili jau daug met buvo Dalailamos bandomasis triuis nau
jiems gydymo metodams tirti. iuo metu jis band j gydyti
streptomicinu. Vaistai blogai j veik, bet net jeigu pats Dalailama bt nutrauks gydym ir paleids j namo, jai nebt
atsitik nieko panaaus kaip Evai Mozer. Ji vienintel sanatori
joje buvo i vietini ir lengvai bt susiradusi darbo, nes buvo
puiki virja.
- Kuo a galiu dirbti? dejavo Eva Mozer. Sekretore? Kas
mane ims? A net raomja mainle prastai spausdinu. Dauge
lis apskritai bijo sekretori i sanatorij.
- Bkite diovininko sekretore, ukimusiu balsu sugerg
d ilabarzdis.
Liliana pairjo Ev lyg prieistorin padar, staiga iliauus i grind plyio. Ji ir anksiau buvo maiusi ligoni,
70
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
kurie ivaiuodami tvirtindavo, kad mieliau likt ia, bet da

niausiai tai bdavo tik mandagumo gestas pasiliekamiesiems.
Tai apmaldydavo nenumaldom nor pabgti, kai kit ileidia
namo. Bet Eva Mozer buvo visai kas kita ji sak tai, k galvo
jo. Ji i tikrj buvo netekusi vilties, nes buvo pripratusi prie
sanatorijos ir bijojo gyvenimo apaioje.
Dolores Palmer pastm Lilianai stikliuk su degtine.
Kas per persona! - pasak ji, su pasibjaurjimu irdama
j Ev. Joki manier! Kaip ji elgiasi! Tiesiog nepadoriai, ar ne?
Jau eisiu, - tar Liliana. - Nebegaliu daugiau itverti.
Neik! papra arlzas Njus ir pasilenk ariau jos.
Puikioji blyksinti ugnele neinomybje, dar pabk! Mums rei
kalinga tu ir Dolores, kaip laiv puoianios figros ms su
draskytoms burms, kad ms nesutrypt baisios plokios Evos
Mozer pdos. Padainuok k nors, Liliana.
To tik betrko! K? Lopin vaikams, kurie niekada negims?
Eva turs vaik! Daug nesirpink! Ne, padainuok apie
debesis, kurie niekada negrta, ir apie snieg, kuris palaidoja
ird. Dain apie kaln tremtinius. Padainuok mums! Ne virtu
vs medzai Evai. Mums reikia inakt tamsaus mus paius lo
vinanio vyno, patikk manimi. Netvardomas sentimentalumas
dar geriau u aaras.
arlzas kakur nuiupo butel konjako, - dalykikai pa
reik Dolores ir savo ilgomis kojomis nuirgliojo prie patefono.
irmeri, udk koki nauj amerikietik ploktel!
ita pabaisa, dejavo arlzas Njus. Ji atrodo kaip viso
pasaulio poezija, o jos smegenin kaip kokia statistika. A myliu
j taip, kaip galima mylti diungles, o jos atsakas - kaip daro
vi lysvs. K daryti?
Kentti ir bti laimingam.
71
Liliana pakilo. T pai akimirk atsivr durys. Tarpdury

je idygo Krokodile.
- Taip ir maniau! Cigarets! Alkoholis kambaryje! Orgijos!
Ir net js ia, panele Rues! - sunypt ji Lili Streptomicinui. Ant rament liau! Ponas irmeri, ir js taip pat! Privaljote
bti lovoje!
- Privaljau seniai numirti, - linksmai atsak ilabarzdis. Teorikai taip ir yra.
Jis nukl patefon, itrauk ilkinius baltinius i garsiakal
bio ir pamojavo jais ore.
- A gyvenu skolon! ia galioja kitokie statymai negu tie,
pagal kuriuos esi gims.
- Ak taip? Ir kokie, jei galiu paklausti?
- Kakokie ypatingi, bet laikomasi tik kai kuri i j. Kaip
to pasiekti, kiekvieno asmenikas reikalas.
- Praom tutuojau eiti miegoti. Kas jus atve ionai?
- Tik mano paties protas.
ilabarzdis sirang savo veiml. Andr dels. Tada Lilia
na engteljo priek.
- A jus parveiu.
Ji stumteljo veiml dur link.
- Ak taip! sprogteljo pykiu Krokodile. Taip ir maniau.
Liliana istm veiml koridori. arlzas Njus ir kiti i
sek paskui. Jie kikeno kaip uklupti vaikai.
- Minutl! - tar irmeris ir apsuko veiml atgal, du
r link.
Krokodile didingai stovjo tarpdury.
-Js savo gyvenime praleidote tiek prog, kiek utekt trims
ligoniams, kad jie bt laimingi. Palaiminta naktis su geleine
irdimi.
72
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Jis vl pasuko veiml koridoriaus link. arlzas Njus nu

stm j tolyn.
Kam tiek daug emocij, irmeri? - paklaus jis. - aunio
ji pabaisa tik atlieka savo pareig.
inau. Bet ji atlieka j taip velnikai pasiptusi. A dar j
pergyvensiu! Pergyvenau jos pirmtak jai buvo tik dvideimt
ketveri ir ji staiga numir nuo vio ir it bestij... ties
sakant, kiek Krokodilei met? Tikrai per eiasdeimt. Gal visi
septyniasdeimt! A j tikrai pergyvensiu!
Neblogas tikslas! Mes juk kilns mons, - aipsi
arlzas.
Ne, atsiliep ilabarzdis su nuomiu pasitenkinimu.
Mes pasmerkti miriai. Bet ne tik mes. Ir kiti taip pat! Visi! Visi!
Tik mes inome tai, o kiti dar ne.
Po puss valandos Lilianos kambar atjo Eva Mozer.
Gal ia yra mano lova? - pasiteiravo ji.
Js lova?
Taip, mano kambarys tuias. Ir mano drabui nebra.
Kur nors juk reikia pernakvoti. Kain, kur galt bti mano
daiktai?
Tai buvo vienas i prast pokt. Kai k nors iraydavo i
sanatorijos namo, paskutin nakt paslpdavo jo daiktus. Eva
Mozer buvo visai nusiminusi.
Praiau visk ilyginti. O jie visk idergs! Dabar turiu tau
pyti pinigus. Btent dabar, kai reikia leistis emyn.
Ar js tvas nepasirpins jumis apaioje?
Jis nori manimi atsikratyti. A manau, jis ketina vl vesti.
Staiga Liliana pajuto, kad n minuts ilgiau nebeitvers su
ta mergina.
73
- Pasislpkite prie lifto, kol pasirodys arlzas Njus. As j

pasikviesiu pas save, - pasil Liliana. - Tada (lskite jo kam
bar; jis bus jo neurakins. Ir paskambinkite man i ten. Pasa
kykite, kad merksite jo smoking kart vanden, o marki
nius apipilsite raalu, jei tutuojau nebus sugrinti js lova ir
js daiktai. Supratote?
- Taip, bet...
- Juos tik paslp. A neinau kas. Bet labai nustebiau, jei
arlzas Njus nieko apie tai neinot.
Liliana pakl ragel.
- arlzas?
Ji pamojo Evai, kad eit.
- arlzai, - pasak ji, - ar negaltumt minutlei usukti
pas mane? Taip? Gerai.
Po poros minui jis ujo.
- Kas atsitiko Krokodilei? - paklaus Liliana.
- Viskas gerai. Dolores puikiai tvarkosi. Taip gerai apsime
ta! Ji paprasiausiai pasak ties - kad mes norjome numalin
ti savo nevilt, nes turime pasilikti. Nuostabi mintis. A manau,
Krokodile beveik verk, kai jo lauk.
Suskambo telefonas. Evos Mozer balsas griaudjo taip gar
siai, kad visk galjo suprasti ir arlzas.
- Ji tavo voni prileido karto vandens, - tar Liliana. Kaire ranka laiko tavo nauj ieigin kostium, deine - tavo
turkio spalvos raal. Nebandyk jos netiktai uklupti. Tuo me
tu, kai atidarysi duris, ji imsis darbo, pakalbk su ja.
Ji padav jam ragel ir nujo prie lango. Palas viebutis
kaime dar tebeviet. Po poros savaii ir to nebebus. Turistai
iskris kaip keliauninkai paukiai, ir ilgi monotoniki metai vilk
sis per pavasar, vasar ir ruden iki kitos iemos.
74
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
U nugaros klakteljo telefono ragelis.

Nieke, nepatenkintas suniurzg arlzas Njus. Jos
galvel to nebt surezgusi. Kam mane ia pasikvietei?
Norjau suinoti, k pasak Krokodile.
iaip nesi tokia greita! - nusiviep arlzas. - Rytoj apie
tai ir pakalbsime. Dabar reikia gelbti mano ieigin kostiu
m. Ta kvaia gali j ivirti. Labos nakties. Buvo nuostabus va
karas!
Ir jis dingo u dur. Liliana girdjo skub jo lepei lep
sjim. Jo ieiginis kostiumas, - galvojo ji. - Jo sveikatos, lais
vs, nakt miestuose, apaioje, vili simbolis, jo talismanas.
Taip pat, kaip abi jos vakarins suknels, visai nereikalingos ia,
viruje, bet kuri ji neatsisak, lyg nuo to priklausyt jos gyve
nimas. Jei atsisakyt j, atsisakyt vilties. Ji vl prijo prie lango
ir pavelg viesas apaioje. Puikus vakaras! Ji praleido daug
toki beviltik puiki vakar.
Liliana utrauk uuolaidas. Ir vl baim! Ji puol ieko
ti paslpt migdomj. Vienu metu tarsi igirdusi lauke Klerf automobil ir pairjo laikrod. Jis galt igelbti nuo
ilgos nakties, bet Liliana nesiryo jam skambinti. Argi Holmanas nesak, kad jis turi svei? Koki? Kakokios sveikos
moterys i Paryiaus, Milano ar Monte Karlo! Tegu j velniai,
vis tiek po poros dien ivaiuos, ji nurijo tabletes. A tu
riu pasiduoti, galvojo, turiu daryti taip, kaip sako Borisas,
turiu taip gyventi, o ne kovoti, turiu nusileisti. Bet jei nusilei
siu, prasiu!
Ji atsisdo prie stalo ir isitrauk laik popieriaus lakt.
Mylimasis, ra ji, dar neatpastu Tavo veido. Nepastamasai, dar nebuvai atjs pas mane. Bet visados esi laukiamas.
Argi tu nejauti, kaip bga laikas? Ji liovsi raiusi ir pastm
75
nuo stalo dut, kurioje jau guljo daug niekada neisist

laik, laik be adres. Ji velg balt lap prieais save ir
galvojo: Kodl a verkiu? Tai juk nieko nepakeis...
V
Pagyvens vyrikis po antklode atrod toks plokias lyg be
knis. Jo galva buvo sunykusi, akys kritusios, taiau be galo
mlynos; isiptusios kraujagysls ppsojo po oda, kuri primi
n suglamyt rkomj popieri. Jis tysojo siauroje lovoje, ank
tame kambaryje. alia lovos, ant naktinio staliuko, guljo ach
mat lenta.
Jo pavard buvo Richteris. Atuoniasdeimties met, sanato
rijoje gyvenantis jau du deimtmeius. Pradioje jis turjo du kam
barius pirmame aukte, vliau atskir kambar su balkonu antra
me, tada kambar be balkono treiame aukte, o dabar, kai
nebeliko pinig i ankt kamarait. Jis buvo sanatorijos pasi
didiavimas. Dalailama visada pasiremdavo juo kaip pavyzdiu,
kai pasitaikydavo silpnadvasi pacient Richteris jaut u tai
dkingum. Jis buvo prie mirties, bet niekaip negaljo numirti.
Liliana sdjo prie jo lovos.
Tik pairkite! tar Richteris ir parod achmat len
t. is vyras aidia kaip lepis. Tas jimas irgu atves j per
deimt jim prie mato. Kas atsitiko Renj? Anksiau jis gerai
aid. Ar jau buvote ia per kar?
Ne, - atsak Liliana.
Jis atvaiavo karo metais, turbt 1944aisiais. Tai buvo i
sigelbjimas! Anksiau, mano mieloji, anksiau a vienus metus
76
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
aidiau su Ciricho achmat klubu. ia, kalnuose, niekas ne

aid. Baisingai nuobodiavau.
achmatai buvo vienintel Richterio aistra. Per kar jo sa
natorijos partneriai ivyko arba mir, o nauj neatvyko. Du
draugai i Vokietijos, su kuriais jis aid susiraindamas, uvo
Rusijoje; kitas pateko j nelaisv prie Stalingrado. Kelet mne
si Richteris visai neturjo partnerio; jis prarado gyvenimo
diaugsm ir sulyso. Tada vyriausiasis gydytojas suorganizavo,
kad jis galt aisti su Ciricho achmat klubo nariais, bet
dauguma j nebuvo itin stiprs aidjai. Pradioje nekantrusis
Richteris perdavinjo jimus telefonu, bet tai pasidar per bran
gu ir jis turjo tenkintis laikais, taigi praktikai galjo daryti
jim kas dvi dienos, nes tiek laiko jo patas. Bet ilgainiui ir tai
nutrko, ir Richteris vl stm dienas petaisdamas senas par
tijas i knyg.
Tuomet atvyko Renj. Jis suaid su Richteriu vien parti
j, ir Richteris atsigavo: pagaliau vl turs vert prieinink.
Bet Renj, i vokiei nelaisvs ilaisvintas pranczas, atsisak
aisti toliau, kai suinojo, kad Richteris vokietis. Net sanatori
ja neuglaist tautins nesantaikos. Richteris vl pradjo silp
ti; ir Renj atgul lov. Abu nuobodiavo, bet n vienas ne
norjo nusileisti. Pagaliau ieit rado toks negras i Jamaikos,
prims krikionyb. Jis taip pat privaljo gulti lovoje. Dviem
atskirais laikais jis pakviet nesikelianius i lov Richter ir
Renj suaisti su juo po vien partij telefonu. Abu be galo
diaugsi. Negras neturjo n menkiausio supratimo apie ach
matus, ir tai buvo vienintelis nesklandumas, bet jis visk i
sprend paprasiausiai. Su Richteriu jis nusprend aisti bal
tomis figromis, o su Renj juodomis. Kadangi baltieji pradeda
aidim, pirmj jim darydavo Renj savo lentoje alia lovos
77
ir skambindavo negrui, o is telefonu perduodavo j Richteriui, aidianiam juodaisiais. Tada laukdavo Richterio atsa
komojo jimo ir pranedavo Renj. Antr Renj jim vl pra
nedavo Richteriui, o Richterio atsakomj - Renj. O jis pats
net neturjo lentos, nes nieko kita nedar, kaip tik leido aisti
nenuovokiesiems Richteriui ir Renj. Jo triukas pavyko, ko ir
reikjo laukti vien partij aidiant baltaisiais, o kit juodai
siais. Jei bt abi aids baltaisiais arba juodaisiais, nebt
galjs paprasiausiai perduoti jim, o bt turjs pats juos
daryti.
Vos pasibaigus karui negras mir. Renj ir Richteris turjo
tuo tarpu persikraustyti maesnius kambarius, nes abu nu
skurdo - vienas gyveno treiame aukte, kitas - antrajame. Da
bar Krokodile perm negro vaidmen, kad partijos ir toliau
tstsi, o palat slaugms buvo liepta perdavinti prieininko
jimus, tad ie tebeman, kad aidia su negm. Jiems tik paai
kino, kad dl progresuojanios gerkl tuberkuliozs jam u
drausta kalbti. Viskas josi gerai, kol Renj vl nebuvo leista
vaikioti. Pirmiausia jis panoro aplankyti negr, ir tuomet vis
kas paaikjo.
Per t laik iek tiek aprimo tautiniai jausmai. Kai Renj
suinojo, kad Vokietijoje per bombardavim uvo Richterio
giminaiiai, jis susitaik su Richteriu, ir nuo to laiko jie jau
aid visikoje santarvje. Netrukus Renj vl atgul lov, ir
kadangi abu nebeturjo telefon, jiems pagalb stojo keletas
pacient. Tarp j ir Liliana. Bet prie tris savaites Renj mir.
Richteris tuo metu buvo toks silpnas, taip netoli mirties, jog
niekas nedrso jam pasakyti, kad Renj jau nebra. Jam su
klaidinti partnerio vaidmens msi Krokodile; per t laik ji ir
pati iek tiek pramoko aisti, bet, aiku, nebuvo lygiavert
78
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Richterio prieinink. Todl Richteris manydamas, kad ai

dia su Renj, negaljo atsistebti, kaip toks puikus aidjas
staiga galjo virsti tokiu idiotu.
- Ar nenorite imokti aisti achmatais? - paklaus jis Liba
n, kuri jam perdav paskutin Krokodils jim. Galiu jus
greitai imokyti.
Jo mlynose akyse Liliana perskait baim. Seniokas
numan, kad Renj turt greitai mirti, jei jau taip prastai ai
dia, ir bijojo vl likti be partnerio. Jis kalbino kiekvien, uei
nant pas j.
To galima greitai imokti. A jums parodysiu visus triu
kus. A aidiau su Laskeriu.
Neturiu tam gabum ir kantrybs.
Kiekvienas gantinai gabus. Ir kantrybs reikia turti, kai
naktimis nesimiega. O k dar veikti? Melstis? Nepadeda. A ate
istas. Ir filosofija nepadeda. Detektyviniai romanai ir tie tik
trumpam. A visk ibandiau, ponia. Padeda tik du dalykai.
Pirmas - jei turi kit mog; dl to a ir vediau. Bet mano
mona jau seniai mirusi...
- O antras?
- Sprsti achmat udavinius. Taip nutolsti nuo visko, kas
mogika abejoni ir baims. Tai labai abstraktu, todl rami
na. Tai pasaulis be baims ir be mirties. Tai padeda! Maiausiai
vienai nakiai... O daugiau mes ir nenorime, ar ne? Tik isilai
kyti iki kito ryto...
Taip, daugiau ir nereikia.
Pro kambario lang buvo matyti tik debesys ir apsnigti lai
tai. Aukso geltonio nerimastingi debesys ankstyv popiet.
- Ar imokyti jus? - paklaus Richteris. - Galtume tuoj
pat pradti.
79
Mirties paenklintoje kaukolje blyksjo mlynos akys. Jos

trokta mogaus, - galvojo Liliana, - ne achmat. Jos ilgisi
to, kuris bus alia, kai nelauktai atsivers durys ir siver be
garsis vjas, i gerkls papliups kraujas, subgs plauius ir
udusins.
Ar seniai ia gyvenate? - pasiteiravo ji.
Dvideimt met. Itisa aminyb, ar ne?
Taip, gerokas gabaliukas.
Taip ir prabgo gyvenimas, mst ji, bet koks gyveni
mas! Kiekviena diena panai prajusi, diena po dienos nesi
baigianti rutina. Met pabaigoje visos dienos susilieja, lyg bt
prabgusi viena vienintel diena, tokios panaios jos viena ki
t. Taip susilieja ir daugelis met, lyg bt prabg vieni. Ne,
- tar sau Liliana, - ne taip! Nenoriu taip baigti! Tik ne taip!
Gal iandien pradsime? pasil Richteris.
Liliana papurt galv.
Nra prasms. Nebeilgai ia bsiu.
Leidiats emyn? - gergdianiu balsu paklaus Richteris.
Taip, po poros dien.
K a ia paistau? suglumo ji. Juk tai netiesa!
Bet tie odiai kyriai speng ausyse. Ji sutrikusi atsistojo.
Pasveikote?
Kimus senio balsas nuskambjo taip piktai, tartum jis jaut
si Lilianos apgautas.
Ivaiuoju neilgam, skubiai pasiaikino ji. Ir vl sugriu.
Visi sugrta, nusiramino Richteris.
Visi. Ar paimti jim Renj?
Beprasmika.
Richteris nubrauk achmat figras.
80
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Tas pats kaip ir matas. Pasakykite jam, kad pradsime nauj

partij.
- Taip. Nauj partij. Taip.
Lilianai buvo neramu. Popiet jai pavyko kalbti jaun ope
racins slaug parodyti jos rentgeno nuotraukas. Slaug pasa
k, kad ji nieko nesuprasianti, bet vis dlto atne.
- Gal galiau trumpam jas pasiimti? - papra Liliana.
Slaug dels.
- Draudiama, neleidiama net rodyti.
- O profesorius visada man rodo ir pats aikina. Tik kart
pamiro.
Liliana prijo prie spintos ir nukabino suknel.
- tai ta suknel, kuri neseniai jums paadjau. Galite pa
siimti.
Slaug paraudo.
- Geltonj? Ar tikrai?
- Kodl ne? Man ji nebetinka. A sulieknjau.
- Galite j susisiaurinti.
- Pasiimkite.
Slaug pam suknel, lyg ji bt buvus stiklin, ir prisid
jo prie savs.
- Atrodo, bus kaip tik, sunibdjo ji, irdama veidro
d. Paskui umet suknel ant kds atloo. Paliksiu j ke
lioms minutms. Ir nuotraukas. Vliau visk pasiimsiu. Turiu
ueiti dvideimt etj kambar. Ji ivyko.
- Ivyko?
- Taip. Prie valand.
81
Kas ten gyveno?

Maoji pietiet i Bogotos.
Ta su trimis giminaiiais?
Taip. Tai atsitiko labai greitai, bet to ir galima buvo laukti.
Nekalbkim tuiai, - tar Liliana, suirzusi dl atsargaus
sanatorijos argono. - Juk ji neivyko, ji negyva, mir, jos neb
ra iame pasaulyje!
Aiku, taip, atsak slaug ir panairavo j suknel, kabani
ant kds kaip geltona karantino vliava. Liliana tai pastebjo.
Eikite, - tar ji ramesniu balsu, - js teisi. Kai sugrite,
pasiimsite visk.
Gerai.
Liliana paskubomis itrauk i voko tamsias slidias nuotrau
kas ir pridjo prie lango. Ji i tikrj maai k jose tesuprato.
Dalailama daniausiai rodydavo jai kakokius elius ir vieses
nes dmeles. Bet kelet pastarj mnesi jis nieko nebeaikino.
Ji irjo isiskirianias pilkas ir juodas dmes, kurios lm
jos gyvenim. tai ia jos paios kaulai, stuburas, jos onkauliai,
visas skeletas - o viduryje kakoks didelis elis, kuris vadinasi
sveikata arba liga. Ji prisimin ankstesnes nuotraukas, neaikias
pilkas dmes ir norjo jas vl surasti. Jai atrod, kad mato jas,
dabar jau gerokai padidjusias. Pasitrauk nuo lango ir jung
lemp. Paskui num gaubt, kad bt viesiau. Tai, k ji nu
strusi irjo, buvo ji pati - negyvas knas, per daugel met
karste sutrnijs, pavirts pilka eme, o kaulai dar tvirti - vie
ninteliai, kas iliko. Ji padjo nuotraukas ant stalo. Tai kliede
sys, pagalvojo Liliana, bet vis tiek nujo prie veidrodio ir
siirjo. Ji mat savo veid, veid, kuris buvo jos ir kartu ne
jos atvirkias veido atspindys, bet vis dlto jos veido. A jo
82
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
nepastu, neinau, kaip jis i tikrj atrodo, galvojo ji, - a

nepastu tokio, kok mato kiti, a matau tik i mkl veidro
dyje, kur viskas sukeista, deinje yra tai, k kiti mato kairje; o
man lemta painti tik apgauling atvaizd, netikros formos ir
netikr spalv. Bet a nepastu realybs, nematau tyliai savo
darb dirbanio skeleto, tik kartais juntamo iorje. Juk kaip
tik tai, galvojo ji, irdama juod blizgani nuotrauk,
ir yra vienintelis tikrasis veidrodis. Ji apsiiupinjo savo kakt
ir skruostus, jaut po jais kaulus, ir jai pasirod, kad dabar jie
yra kur kas ariau odos negu anksiau. Raumenys jau tirps
ta, - mst ji, i akiduobi jau velgia kakas beaistrio ir be
vardio. O gal tai kakas velgia vir mano pei, gal tai mano ir
jo akys susitinka veidrodyje?
Bet k js ia veikiate? - igirdo ji jaunuts slaugs bals
u nugaros. Ji jau spjo sugrti; Liliana neigirdo, kaip ji tyliai
jo su savo guminiais puspadiais.
iriu veidrod. Per pastaruosius du mnesius nume
iau tris svarus.
Bet juk neseniai js priaugote pus svaro.
O dabar vl numeiau.
Js per daug nerimaujate. Reikia daugiau valgyti. Man
rodos, js neblogai pasitaiste.
Liliana staigiai atsisuko.
Kodl js elgiats su mumis kaip su vaikais? suirzusi
iurkiai paklaus. - Gal i tikrj manote, kad viskuo tikime,
k pasakojate? tai, pairkite! - ji atkio slaugei rentgeno nuo
traukas. - A gantinai suprantu! Ir js inote, kad nra jokio
pagerjimo!
Slaug isigandusi irjo j.
Suprantate rentgeno nuotraukas? Imokote?
83
- Taip, imokau. Turjau ik valiai laiko.

Tai buvo netiesa. Bet ji nebegaljo nusileisti. Jautsi tary
tum stovinti auktai ant lyno, rankomis dar laikydamasi turk
l, bet kit akimirk jau pasileis ir engs vir prarajos. Ji dar
galjo visk paneigti, nuleisti tylomis, ji to ir troko, bet kakas
stipresnis u baim stm j pirmyn.
- Tai ne paslaptis, - tar ji ramiai. - Profesorius pats sak,
kad man nepagerjo. Tik blogiau! Bet norjau pati pasiir
ti, todl ir papraiau nuotrauk. Niekaip nesuprantu, kam
reikia psti migl pacientams akis! Juk daug geriau, jei visk
inai.
- Dauguma to nepakelia.
- O a pakeliu. Ar js man dl to nesakte?
Liliana jaut savyje begars laukimo tamp.
- Juk js pati prasitarte, kad visk inote, sutrikusi atsak
slaug.
- K? - sulaikiusi kvpavim sunibdjo Liliana.
- Nuotraukos... js juk suprantate jas...
Lilianai staiga aiiai suspeng ausyse.
- inoma. inau, kad nra jokio pagerjimo, susitvardiusi pakartojo Liliana. - Taip danai bna.
- Aiku, su palengvjimu atsiduso slaug. - Visuomet b
na svyravim. Auktyn ir emyn. Danai liga ir pasikartoja. Ypa
iem.
- Ir pavasar, pridr Liliana. Ir vasar, ir ruden.
Slaug nusijuok.
- O js mgstate humor. Jums reikia nusiraminti ir pa
klusti visiems profesoriaus reikalavimams! Juk jis geriausiai vis
k ino.
84
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Taip ir darysiu. Nepamirkite savo suknels.

Liliana nekantriai lauk, kol slaug pasiims nuotraukas bei
suknel ir ieis. Jai atrod, kad kartu su slauge i Manuelos kam
bario, pasislpusi balto chalato klostse, slino mirtis. Kokia ji
nenuovoki! - galvojo Liliana. Kokie mes visi neimanliai! Ko
dl ji neieina? Kaip ltai ir su kokiu pasibjaurtinu pasitenkini
mu ji ima t suknel!
- Tuos por svar greitai priaugsite, - guod slaug. - Tik
gerai valgykite. Pavyzdiui, iandien vakare. iandien nuosta
bus okoladinis apkepas su vanils upilu.
A pati kalta, - galvojo Liliana. - Juk mane stm ne dr
sa, o baim. Pati melavau. Norjau igirsti teisyb! Visi trokta
me teisybs, nepaisydami nieko!
Kakas pasibeld ir jo Holmanas.
- Klerf rytoj ivaiuoja. inakt pilnatis. Kaln trobelje
kaip visada bus vent. Gal sprunkam kartu su juo?
- Ir js?
- Taip. Paskutin kart.
- Manuela mir.
- Girdjau. Visiems palengvjo. Ir trims jos giminaiiams,
ir paiai Manuelai, manau, taip pat.
- nekate kaip Klerf, - prieikai dbteljo j Liliana.
- Manau, laikui bgant visi neksime kaip Klerf, - ramiai
atsiliep Holmanas. - Jis kalba atriau, nes prats trumpas
distancijas - nuo vien lenktyni iki kit. Ir su kiekvienais me
tais vis maiau ans. Pabkim vakar kartu su juo.
- Tiesiog neinau.
- Paskutin vakar. Manuela vis tiek neprisikels. Dabar jai
tas pats, k mes veikiame.
85
- Jus ir vl kalbate kaip jis.

- O kodl ne?
- Kada jis ivaiuoja?
- Rytoj po piet. Jis skuba, kol kalnuose nepradjo snigti.
Or prognoz rytoj ada snieg.
- Jis vienas vaiuoja? nedrsiai pasiteiravo Liliana.
- Taip. Ateisite vakare?
Liliana nieko neatsak. Tiek daug rpesi ugriuvo j vie
nu metu. Reikjo pagalvoti. Bet k ia daug svarstyti? Argi ji
nesielgdavo taip ir anksiau? Privaljo pasiryti.
- Ar nereikt jums dabar bti atsargesniam? - paklaus.
- vakar dar ne. Dolores, Marija ir arlzas taip pat ateis.
iandien budi Jozefas. Jei apie deimt ispruktume, paiu lai
ku btume prie funikulieriaus. Jis veiks iandien iki pirmos nak
ties. A ueisiu pas jus, - Holmanas nusikvatojo: - o nuo rytdie
nos vl bsiu paklusniausias ir atsargiausias Bel Vistos
gyventojas. iandien vsime.
-K?
- Bet k. Pilnat. Diuzeps atvaiavim. Kad dar esame
gyvi. Ir atsisveikinim vsim.
- Ir kad rytoj vl bsime ideals pacientai?
- inoma. A ueisiu. Bus karnavalas, pamenate?
- Taip.
Holmanas ijo ir udar duris. Rytoj, galvojo Liliana.
Jau rytoj bet kas ia ypatinga? Taiau juk tai visai kitokia
diena negu vakar, negu anksiau. Rytoj vakare Klerf ivyks,
o sanatorijoje vl sivyraus kasdienin rutina - lyg nesveiko
vjo pustomas drgnas sniegas, minktas ir purus, kuris visus
apkloja ir palengva udusina. Tik ne mane! maldavo ji.
Tik ne mane!
86
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
sikrusi auktai vir kaimo Kaln trobel kart per m

nes iem, kai stodavo pilnatis, bdavo atdara iki vlumos. T
nakt slidininkai leisdavosi i jos kalno laitu su deglais. Palas
viebutis iandien atsiunt ia nedidel igon kapeldu smui
kininkus ir cimbolinink. Jie atsine ir cimbolus: Kaln tro
belje nebuvo pianino. Sveiai rinkosi slidinink ir karnavalo
kostiumais. arlzas Njus ir Holmanas prisiklijavo sus, kad j
nepaint. arlzas Njus vilkjo smokingu. Tai ir buvo jo kar
navalo kostiumas; kit prog juo apsirengti jis neturjo. Marija
Savini pasirod su mauiu ydu ir pasipuousi nriniais plau
kus. Dolores Palmer vilkjo savo kinika suknele, Liliana Dunkerk - ydromis kelnmis ir trumpuiu kailiniu varkeliu. Na
melis buvo perpildytas, bet Klerf lauk rezervuotas stalelis prie
lango Palas viebuio padavjas, kurio inioje buvo ir tro
bel, pasirod ess didelis lenktyni mgjas.
Liliana negaljo suvaldyti jaudulio. Ji stovjo lauke ir ir
jo dramatik nakties peiza. Kakur vir kaln lo audra, o
apaioje buvo ramu. Mnuo tarpais pavelgdavo i u debes
tumul ir vl panirdavo atgal. Balti laitai atgijo debes e
liuose. Atrod, lyg miliniki flamingai sklando galingais spar
nais vir ems.
Kaln trobelje ruseno idinys. I grim buvo kartas
punas ir vynas.
Ko nortumt? - paklaus Klerf. Visi grimai karti
punas ir glintveinas, bet, jei norite, padavjas turi mums
degtins ir konjako. iandien po piet a leidau jam su Diu
zepe apsukti rat per kaim. Jis uter alyva dvi vakes, bet
buvo laimingas. Gal norite konjako? Nors a geriau silyiau
glintveino.
- Gerai, - sutiko Liliana, - glintveino.
87
Padavjas atne stiklus.

- Kada rytoj ivaiuojate? - paklaus Liliana.
- Prie sutemstant.
-Kur?
- Paryi. Vaiuosite kartu?
- Taip, atsak Liliana.
Klerf nusikvatojo. Jis nepatikjo ja.
- Gerai, - tar. Tik neimkit daug daikt. Diuzep ne
tam skirtas.
- Man daug ir nereikia. Likusius atsis. Kur pirmiausia
sustosime?
- Nelabai toli. Kadangi js taip neapkeniate sniego, tai pir
miausia jo ir atsikratysime. Per kalnus j Tesin. Prie Lago Madors. Ten jau pavasaris.
- O tada?
- enev.
- O paskui?
- Paryi.
- Ar negalime i karto Paryi?
- Tuomet turtume jau inakt ivykti. Vienai dienai iek
tiek per toli.
- O i Lago Madors pakakt vienos dienos?
Klerf atidiai pairjo j. Iki iol jis tai laik juokais; bet
kaip juokams, ji klausinja per daug nuodugniai.
- Vienos ilgos dienos pakakt, atsak jis. - Bet argi js
nenortumt pamatyti narciz piev aplink enev? Kiekvie
nas juk nort.
- Galiu pravaiuodama pasigroti.
Terasoje prasidjo fejerverkas. Kilo raudonos raketos, vie
iantys iedai svaid kibirktis, paskui pasigirdo pokjimas: ra
88
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
keta auna staiai dang ir, kai jau atrodo, kad pamau gsta,
staiga sprogsta, pasipila imtai auksini, ali, mlyn spindin
i kamuoli ir ima leistis emn.
- Dl Dievo meils! - staiga sunibdjo Holmanas. Dalailama!
-Kur?
- Tarpdury. Tik k atjo.
Ir i ties, blykus plikagalvis profesorius stovjo prie dur
ir tyrinjo trobels sveius. Jis vilkjo pilku kostiumu. Kakas
umauklino jam ant galvos popierin kepur. Jis nubrauk j
emn ir pasuko prie netoli dur esanio staliuko.
- Kas galjo tiktis? nustebo Holmanas. - K dabar daryti?
- Ogi nieko, - atsak Liliana.
- O gal atsargiai sprukti visiems lauk?
-Ne.
- Jis js nepains, Holmanai, - pasak Dolores Palmer.
Su tokiais sais.
- O js! O Lilianos. Ypa Lilianos...
- Mes galime taip atsissti, kad jis nematyt js veid,
pasak arlzas Njus ir atsistojo.
Dolores pasikeit su juo vietomis, o Marija Savini atsisdo j
Holmano viet. Klerf patenkintas ypsojosi ir klausiamai pavel
g Lilian: ar ji nenort pasikeisti su juo. Bet i papurt galv.
- Persskit, Liliana, - papra arlzas. - Kitaip jis pains
jus, ir rytoj bus skandalas. Ir taip mnes turjote visoki nu
siengim.
Liliana irjo Dalailam. Jo iblyks veidas su blankiomis
akimis kybojo vir stalo kaip mnulis, tai pradingdamas sps
tyje, tai vl pasirodydamas, kaip ir jo atitikmuo danguje tarp
debes.
89
Ne, pakartojo Liliana. - Lieku ia.

Slidininkai sukruto.
O js leisits? - Dolores paklaus Klerf. Jis buvo slidinin
ko kostiumu.
Nemanau. Per daug pavojinga.
Dolores nusijuok.
Js teisus, pritar Holmanas. Ko gerai nemoki, tas
visuomet pavojinga.
O jeigu moki? - siterp Liliana.
Tada dar pavojingiau, pridr Klerf. Tiesiog lengva
bdika.
Visi ijo lauk pasiirti besileidiani slidinink. Hol
manas, arlzas Njus, Marija Savini ir Dolores islinko vienas
paskui kit nepastebti bendroje sumaityje; Liliana neskub
dama prajo su Klerf profesoriui prie pat nos.
Jie patrauk itryptu takeliu starto aiktel. Degl liepsnos
atsispindjo sniege ir veiduose. Pirmieji slidininkai, auktai i
kl rankose deglus, nuliuo mnulio apviestu laitu emyn.
Jie greitai virto ruojaniais takeliais ir nyko u kit statesniu
lait. Liliana irjo jiems pavymui. Slidininkai skriejo laitu
tartum puldami emyn galva gyvenim. Kaip ir fejerverko ra
ketos, kurios pasiekia aukiausi tak ir krinta vaigdi lie
tumi atgal emn.
Kada rytoj ivykstame? paklaus ji Klerf.
Jis pakl akis ir ikart visk suprato.
Kada tik norite, atsak. Bet kuriuo metu. Net ir sute
mus. Arba anksiau. Galim ir vliau, jei dar nebsit susiruousi.
A greitai susiruoiu. O kelint js norjote ivaiuoti?
Prie keturias.
Tai ketvirt.
90
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Tvarka. A ueisiu pas jus.

Klerf vl pairjo slidininkus.
Nesukit dl mans galvos, - pasak Liliana. Paryiuje
galsite mane ilaipinti. Vaiuoju su jumis kaip kokia...
Ji iekojo tinkamo odio.
Kaip ta, kuri stabdo kelyje, kad j pavt iki kito mies
to? ubaig Klerf.
Taip, btent taip.
Gerai.
Liliana jaut kylant drebul. Ji stebjo Klerf. Jis nieko dau
giau neklausinjo. Man ir nereikia jam nieko aikinti, galvo
jo ji. Jis tiki manimi. Tai, kas man yra viso gyvenimo apsi
sprendimas, jam - tik kasdieninis dalykas. Galbt jis ir nelaiko
mans didele ligone, o gal pats patyr lenktynse avarij, kad
taip elgiasi. Savo nuostabai, ji pajuto tartum nuo pei nukrintant ilgai net nat. Jis buvo pirmas mogus per daugel
met, kuriam nerpjo jos liga. Keista, bet ji diaugsi tuo, lyg
bt perengusi anksiau neveikiam rib. Staiga neliko ligos,
to niraus lango tarp jos ir pasaulio. Pilnaties viesoje kvap
gniau mintis, kad gyvenimas priklauso jai - su debesimis ir
slniais, su likimais. Ji nra atstumta, ji stovi kaip ir visi sveikieji
didiojoje starto aiktelje, pasirengusi uoliui, ir rankoj laiko
degant, kibirkiuojant degl. K kart yra pasaks Klerf?
Vertingiausia gyvenime tai galimyb pasirinkti mirt, bent
jau tam, kad nebtum pritvotas kaip kokia iurk arba neudustum prismaugtas, kai dar nesi tam pasirengs. Ji buvo pasi
rengusi. Krt drebulys, bet ji buvo pasirengusi.
91
VI
Ryt Volkovas rado j prie lagamin.
- Kraunies, irdele, taip anksti? Ar ne?
- Taip, Borisai, kraunuosi.
- Kam? Po keli dien vl isikrausi.
Jis jau kelet kart mat j taip pakuojant daiktus. Tai kar
todavosi kasmet, kaip ir pauki keliaunink pasirengimas skris
ti pavasar ir ruden. Lagaminai stovdavo kelet dien, o kar
tais net savaii, kol Lilianai isekdavo rytas ir ji pasiduodavo.
- Ivaiuoju, Borisai, tar ji. Prasitarti bijojo. kart tik
rai ivaiuoju.
Jis prisiliejo prie dur ir irjo j. Ant lovos guljo suk
nels ir paltai. Megztiniai ir naktiniai markiniai kabojo ant lango
rankenos ir ant dur. Auktakulniai bateliai stovjo ant staliu
ko ir kdi, o slidinjimo reikmenys buvo suversti krv alia
balkono dur.
- Tikrai ivaiuoju, nerytingai pakartojo ji matydama,
kad jis netiki.
Jis linkteljo galv.
- Rytoj tu ivaiuosi, o poryt ar po savaits vl tursime visk
ipakuoti. Kam kankinti save?
- Borisai! - suuko ji. Utenka! Niekas nepads! Ivaiuoju.
- Rytoj?
- Ne, iandien.
Jai atrod, kad jo adaidumas ir netikjimas apraizgo j kaip
voratinklis mus ir pakerta jgas.
- Ivykstu, - rytingai pakartojo ji.
- iandien? Su Klerf?
Ji pamat, kaip pasikeit jo akys.
92
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Su Klerf?
- Taip.
Liliana pavelg j. Jai norjosi kuo greiiau baigti t kalb.
- A vykstu viena. Klerf iandien kaip tik ivaiuoja, o man
vienai trksta drsos, todl a ir vaiuosiu kartu. Kitos prieas
ties nra. Viena a nesu gantinai stipri kovai su visu tuo ia,
viruje.
- Kovai su manimi?
- Ir su tavimi - bet ne ta prasme, kuri tu turi minty.
Volkovas engteljo vidun.
- Tu negali ivaiuoti, - tar jis.
- Galiu, Borisai. Norjau tau parayti. Pairk ia, ji pa
rod nedidel alvarin iukli d prie stalo. Joje guljo
suglamytas popieriaus lapas. - Bet nestengiau. Beprasmika
bandyti aikinti.
Beprasmika, - galvojo Volkovas. - K tai reikia? Kaip
gali bti beprasmika tai, kas vakar dar neegzistavo? Jis pa
irjo sukneles ir batelius dar prie sekund visa tai buvo
tik avinga netvarka - o dabar jie guli iaudrioje atsisveikini
mo viesoje, eisdami jam ird. Jis velg juos su skausmu,
kur pajunti, kai, palaidojs mylim mog, sugrti namo ir
netiktai pamatai k nors i jo asmenini daikt - skrybl,
baltinius, batus.
- Tu privalai pasilikti, - tar jis.
Ji papurt galv.
- inojau, kad nemoksiu paaikinti. Todl ir norjau iva
iuoti neatsisveikinusi. Norjau parayti tau i apaios, bet ir to
nebiau sugebjusi. Nekankink mans, Borisai.
Nekankink mans, - galvojo jis. - Jos visada taip sako, tos
avesio, egoizmo ir bejgikumo kupinos btybs, kai nori per
93
verti ird. Nekankink mans! Ar jos kada nors pagalvojo, kad

galbt ir jos paios kankina kitus? Bet ar nebt dar blogiau,
jeigu jos i tikrj apie tai pagalvot? Ar tai nebt ta nelemta
uuojauta, kai glostoma su dilgle rankoje?
Tu ivaiuoji su Klerf?
Vaiuosiu su Klerf emyn, prisiversdama atsak Lilia
na. - Jis paima mane kaip pakeleiv. Paryiuje mes isiskirsi
me - a pasiliksiu, o jis vaiuos toliau. Paryiuje gyvena mano
dd. Jis tvarko mano pinigus. A pasiliksiu ten.
Pas dd?
Paryiuje.
Liliana inojo, kad meluoja, bet t akimirk jai ir paiai at
rod, kad sako gryn teisyb.
Suprask mane, Borisai, - maldavo ji.
Jis irjo lagaminus.
Kam tau mano supratimas? Ivyksti, ir tiek.
Ji nuleido galv.
Tu teisus. Muk toliau.
Muk toliau, galvojo jis. Jeigu nors akimirk sudrebsi,
jos, aiku, pasakys: muk toliau. Tarytum pats nortum jas pa
likti. J logika niekada nesiekia toliau kaip iki paskutins frazs.
Tutuojau pamirtama viskas, kas buvo prie tai, tarytum nieko
ir nebt buv. Svarbiausia ne tai, kas iprovokavo auksm,
joms svarbiausia pats auksmas.
A nemuu tavs, atsak jis.
Tu nori, kad a pasilikiau su tavimi.
A noriu, kad tu pasitiktum ia. Yra skirtumas.
Jau ir a meluoju, pagalvojo jis. - inoma, a noriu, kad
ji pasilikt su manimi. Ji yra vienintel ir paskutin, k a turiu.
ems planeta baigiasi man sulig iuo kaimu. Galiu suskaiiuo
94
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
ti jo gyventojus, beveik visus pastu, tai mano pasaulis. O ji yra

tai, ko a noriu iame pasaulyje. Nenoriu jos prarasti, negaliu
jos prarasti, bet, ko gera, jau praradau j.
Nenoriau, kad tu vaistytum savo gyvenim kaip bever
ius skatikus, kalbjo jis.
Tai vien odiai, Borisai. Jei kaljime galtum pasirinkti ar metai laisvs, o paskui mirtis ar supti kaljime - k pasi
rinktum?
Bet tu juk ne kaljime, irdele! Visai klaidingai sivaizduo
ji, koks gyvenimas apaioje.
inau. A jo nepastu. Tik dal jo kar, apgaul ir skur
d. Net jei likusioji dalis bus pilna nusivylim, tai nebus nieko
blogiau u tai, k pastu. inau, kad tai dar ne viskas. Turt
bti dar kakas kita, ko a dar nepastu, kas mane jaudina ir
kvieia, - ji nutilo. Nebekalbkime, Borisai, viskas, k sakau,
yra ne taip. Ne tie odiai, jie banals, sentimentals ir nepaai
kina esms. Jie atrs kaip peiliai, o a nenoriu tavs eisti. Bet
kiekvienas mano odis bt eidimas, jei noriau ilikti si
ninga. Ir net kai manau, kad esu sininga, nesu tokia. Argi
nematai, kad a ir pati nieko nesuprantu?
Lilianavelg j, o ijos aki sklido irgstanti meil, ir uuojau
ta, ir prieikumas. Kodl jis veria j visk pradti i naujo? Tai
jau yra kartojsi tkstanius kart, ir ji nebenorjo to prisiminti.
Tegu Klerf vaiuoja sau, o po keli dien tu ir pati su
prasi, kaip klydai, lkdama paskui t suvediotoj, spyr j
Volkovas.
Borisai, - beviltikai atsiliep Liliana. - Visa esm ne Kler
f, vietoj jo galt bti ir kas kitas.
Jis nieko neatsak. Kam visa tai kalbu, - svarst jis. - Kvai
lys! Darau visk, kad tik j atstumiau! Kodl nepasakau jai su
95
ypsena, kad ji teisi? Kodl neinaudoju sen gudrybi? Juk

puikiai inau - kas stengiasi kuo stipriau laikyti, tas praranda.
Bet tik paleisk su ypsena - ir seks paskui. Nejaugi a pats u
mirau tai?
- Ne, - nesutiko jis. - Kitas ia negalt bti. Bet jei a
klystu, kodl tu tuomet nepaklausi mans, gal ir a noriau
vaiuoti su tavimi?
- Tavs?
Ne taip, - pagalvojo jis, - ir vl a kalbu ne taip! Kam a jai
peruosi per jg? Ji nori pabgti nuo ligos tai kam jai dar
vienas ligonis? A toli grau ne tas, su kuriuo ji nort vaiuoti.
- A nieko nenoriu imti su savimi, Borisai, - atsak ji. - A
myliu tave, bet nenoriu, kad vaiuotum kartu.
- Nori visk umirti?
Ir vl ne tai kalbu, pagalvojo jis, apimtas nevilties.
- Pati neinau, Liliana jautsi slogiai. I ia nenoriu nie
ko. Tiesiog nebegaliu. Nebekankink mans!
Kur laik tvyrojo tyla. Jis suprato, kad nebereikia odi.
Bet kaip tik dabar jam pasirod ypa svarbu paaikinti jai,
kad jiems abiem liko ne taip jau ilgai gyventi ir kad ateis mo
mentas, kai i viso to, k ji taip niekino gyvenime, svarbiausia
bus laikas - gal dienos, o gal tik valandos. Tuomet ji labai
gailsis to, ko iandien taip lengvai atsisako. Nors dabar jai gal
taip ir neatrodo. Bet jis jaut, kad kiekvienas itartas odis
skambs viso labo tik kaip paprasiausia banali fraz. Na ir
kas, kad jo odiuose tiesa. Per vlu! Ji pasidar nepasiekiama.
Taip staiga per vlu! K jis praiopsojo? To ir pats neinojo.
Dar vakar jie buvo artimi biiuliai, o iandien tarp j iaugo
stiklo siena, kaip pakeliamasis stiklas automobilyje tarp vai
ruotojo ir salono. Jie vis dar mat vienas kit, bet jau nebesu96
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
prato; jie vis dar girdjo vienas kit, bet kalbjo skirtingomis
kalbomis, o odiai sprdo pro ausis. Ir nieko ia nepadarysi.
Kakas svetima iaugo per nakt ir visk ugo. Tai buvo aki
vaizdu kiekviename vilgsnyje ir kiekviename poelgyje. K nors
pakeisti ia nebemanoma.
- Sudie, Liliana, - itar jis.
- Atleisk man, Borisai.
- Meilje nra ko atleisti.
Ji nespjo n susimstyti, kai jo slaug ir skubiai pakviet
pas Dalailam. Profesorius kvepjo geru muilu ir dezinfekuotu
chalatu.
- Vakar maiau jus Kaln trobelje, - kategorikai i
r jis.
Liliana pritardama linkteljo.
- Juk inote, kad jums buvo udrausta ieiti?
- Taip, inau.
Blykus Dalailamos veidas paraudo.
- Atrodo, jums vis viena laikytis nurodym ar ne. Praau
jus ivykti i sanatorijos. Gal kur kitur rasite viet, kuri geriau
atitiks js norus.
Liliana tyljo: Dalailamos ironikumas sutrikd j.
- A jau kalbjau su vyresnija slauge, - ts Dalailama. Jos
tyljim jis palaik baime. Ji man pasak, kad tai jau ne pir
mas kartas. Jau anksiau ji buvo jus perspjusi. Bet js nekreipt tai jokio dmesio. Tai kenkia moraliniams sanatorijos prin
cipams. Ir mes nepaksim, kad...
- Suprantu, - nutrauk j Liliana. - A ivyksiu iandien, po
piet.
Dalailama apstulbs pavelg j.
97
- Kam taip skubti, suabejojo jis patyljs. Galite pab

ti, kol susirasite kit viet. O gal js jau susiradote?
-Ne.
Profesorius iek tiek sutriko. Jis tikjosi aar ir praym pa
sigailti.
- Kodl js pati taip alojate savo sveikat, panele Dunkerk? pagaliau paklaus jis.
- Kai a dariau visk pagal nurodymus, man vis tiek nepa
gerjo.
- Net jeigu bt iek tiek ir pablogj, tai nra joks pagrin
das nevykdyti gydytoj nurodym, - pasipiktino profesorius. Prieingai! Reikia bti ypa atsargiai!
iek tiek pablogjo, galvojo Liliana. Dabar tai nebuvo
jai toks smgis kaip vakar, kai slaug pati tai pripaino.
- Saviudikos kvailysts! - griaudjo Dalailama. Jis man,
kad po jo ioriniu iurktumu slepiasi auksinio gerumo irdis. Meskit jas lauk i savo dailios galvels!
Jis sum j u pei ir lengvai papurt.
- Dabar eikite j savo kambar ir nuo ios dienos tiksliai lai
kykits vis nurodym.
Liliana isprdo i jo rank.
- A ir toliau nesilaikysiu nurodym, - ramiai tar ji. - To
dl, manau, man bus geriau ivykti i sanatorijos.
Tai, k Dalailama pasak jai apie jos bkl, jos n kiek nei
gsdino - prieingai, nuo to ji tik sutvirtjo ir nusiramino. Keis
ta, bet pamau adgo ir skausmas dl Boriso. kart ji pati
turjo galimyb pasirinkti. Ji jautsi kaip kareivis, po ilgo dyki
njimo sulauks sakymo iygiuoti. Ir nieko kita nelieka, kaip
tik vykdyti. J uvald naujos mintys, kaip ir kareiv, gavus sa
kym, kur telpa viskas - ir uniforma, ir miai, ir galbt mirtis.
98
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Neatrinkite padties! kavo Dalailama. ia aplink

nra kit sanatorij - tai kur js eisite? pension?
Didiulis gerairdis sanatorijos Dievas stovjo prieais j ir
nekantravo, nes i usispyrusi kat reikalavo i jo testi savo od
ir ivaryti j. Bet jis man, kad tai buvo tik pretekstas atsiimti
savo odius.
Tos kelios taisykls tik js labui, nenustygo jis. Kur
prieitume su anarchija? O iaip pas mus juk ne kaljimas. Ar
js kitaip manote?
Liliana nusiypsojo.
Tikrai jau nebe, - tar ji. - Ir a jau nebe pacient. Js vl
galite kreiptis mane kaip moter. O ne kaip j ma mergait
ar nusikaltl.
Dalailam vl ipyl raudonis. Ji ijo.
Liliana baig krautis lagamin. iandien vakare, - svajojo
ji, - jau nebematysiu kaln. Pirm kart per daugel met ji
lauk realaus svajoni isipildymo - tai buvo ne fatamorgana,
tai atsitolinanti, tai vl sugrtanti. Po keli valand jos svajons
isipildys. Ant svarstykli balansavo ateitis ir praeitis. Ji nesijau
t palikta likimo valiai, tik labai vienia. Ji nieko nem su savi
mi ir net neinojo, kur vaiuoti. Ji bijojo, kad vl ateis Volkovas.
Bet kartu ir ilgjosi jo. Udariusi lagaminus, ji apsipyl aaro
mis. Kai nusiramino, usimokjo sskait ir atrm dar du Krokodils puolimus paskutin Dalailamos vardu. Paskui atsisvei
kino su Dolores Palmer, Marija Savini ir arlzu Njum. Jie
neatitrauk nuo jos aki. Taip savo laknus kamikadzes galjo
irti tik japonai per kar. Paskui ji sugro kambar ir m
laukti. Netrukus igirdo u dur krebdes ir lojim. Ji atidar.
bgo Volkovo aviganis.
99
uo j myljo ir danai atbgdavo vienas. Liliana paman,

kad j pasiunt Borisas ir kad pats dar ueis. Bet jis nepasirod.
Vietoj jo atjo slaug ir papasakojo, kad Manuelos giminaiiai
sis cinko karst Bogot.
- Kada? - paklaus Liliana tik i mandagumo.
- Dar iandien. Jie nori kuo greiiau ivaiuoti. Lauke jau
parengtos rogs. iaip visi laukdavo nakties, bet su karstu reikia
suspti laiv. Patys jie skris lktuvu.
Jau turiu eiti, sumurmjo Liliana. Ji igirdo Klerf auto
mobil. Likit sveika!
Liliana udar duris ir pasileido baltu koridoriumi kaip
sprunkanti vagil. Tikjosi nepastebta prasmukti per hol, bet
Krokodile jau lauk jos prie lifto.
Profesorius dar kart pra perduoti jums, kad galite ia
pasilikti. Ir net privalote.
Dkoju, tar Liliana ir nuskubjo toliau.
Bkit protinga, panele Dunkerk! Js nevertinate savo
bkls. Dabar jums negalima emyn. Js neitversite n met.
- Kaip tik dl to.
Liliana jo tolyn. Nuo brido staliuk pakilo kelios galvos.
Daugiau salje nieko nebuvo. Prie dur stovjo Holmanas.
Jeigu tikrai norite ivaiuoti, tai tiktai traukiniu, - pridr
Krokodile.
Liliana ranka parod vyresniajai slaugei savo kailius ir megz
tinius. Krokodile tik niekinamai mosteljo.
- Nieko negelbs! Pati iekote sau praties.
- Visi t pat darome, vieni greiiau, kiti liau. Mes vaiuo
sime atsargiai ir netoli.
100
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Paradins durys buvo visai arti. I lauko akinamai viet sau

l. Dar keletas ingsni, skubjo Liliana, ir galas kanioms.
Dar ingsnelis!
- Mes jus spjome, - pasigirdo monotonikas ledinis bal
sas. - Mes nusiplauname rankas, mes nekalti.
Liliana ypteljo, nors visai ne tai jai buvo galvoje. Savo pas
kutiniais odiais Krokodile isigelbjo i sunkios padties.
- Dar ir isisterilizuokit, atov Liliana. Sudie! Dkoju
u visk.
Ir tai ji jau lauke. Sniego spindesys akino.
- Iki pasimatymo, Holmanai.
- Iki pasimatymo, Liliana! Greitai susitiksim.
Ji irjo, kaip jis juokiasi. Ai Dievui, pagaliau joki pa
moksl. Holmanas apsiaut j vilnone skara ir kailiniais.
- Vaiuosime neskubdami, - pasak Klerf. - Kai saul
nusileis, utrauksime stog. O dabar onai apsaugos nuo vjo.
- Taip, pritar ji. Galime vaiuoti.
- Nieko nepamirote?
-Ne.
- Jeigu palikote, praysim atsisti.
Liliana apie itai negalvojo, ir tai j guod. Anksiau ji ma
n, kad ivaiavus nutrksta visi ryiai.
- Taip, i tikrj galima paprayti, - sutiko ji.
Per aiktel skubjo nedidukas mogelis, savo ivaizda pana
us padavj ar zakristijon.
- Bet juk tai...
mogelis jo dur link pro pat automobil, ir Klerf j atpa
ino. Jis vilkjo tams kostium, buvo usidjs juod skrybl
101
ir nesi juod lagamin. Tai buvo mirusij palydovas; jis bu

vo labai pasikeits ne susiglams ir paniurs, o atvirkiai
linksmas ir pasitemps. Jis skubjo j Bogot.
- Kas? - paklaus Liliana.
- Nieko. Pamaniau, kad pastamas. Jau pasirengusi?
- Taip, atsak Liliana. Vaiuojam.
Maina pajudjo. Holmanas mojavo. Boriso nesimat. uo
dar kur laik bgo paskui, bet po tmput atsiliko. Liliana apsi
dair. Sauls nutviekstose terasose, kur k tik nebuvo n gyvos
dvasios, staiga atsirado daugyb moni. Ligoniai, gulj krs
luose, atsikl. Pogrindiniu sanatorijos telegrafu jie jau seniai su
inojo, kas vyksta, o dabar, igirdvariklio gausm, sustojo vorele
tamsios figros giedrame ydrame danguje ir spoksojo emyn.
- Kaip buli kovos arenos virutiniame balkone, pasak
Klerf.
- Taip, pritar Liliana. - O kas mes tokie? Buliai ar mata
dorai?
- Manau, buliai. Tik sivaizduojame es matadorai.
VII
Maina pamau slydo baltu tarpekliu, vir jo kaip upoknis
drieksi mlynas dangus. Nors jie jau buvo pervaiav perj,
bet pusnys i abiej kelio pusi siek gal por metr. Per jas
nieko nesimat, tik sniego mrai ir mlyno dangaus kaspinlis.
Ilgai sdint atsilous, nebegalima buvo suprasti, kur virus, kur
apaia kur mlyna, kur balta. Padvelk sakais ir eglmis, o
netrukus iniro rudas emais stogais kaimelis. Klerf sustojo.
102
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Man rodos, jau galima nuimti nuo rat grandines. Kaip

kelias emyn? - paklaus ji benzino pilstytoj.
- Be priekait.
-K?
Klerf pairjo jaunuol. is vilkjo raudon megztin, nau
j odin striuk, buvo su akiniais metaliniais rmeliais, spuo
guotas ir atlpusiomis ausimis.
- Juk mes pastami! Herbertas ar Helmutas, o gal...
- Hubertas.
Jaunuolis mosteljo medins ikabos, kabanios tarp dviej
kolonli, link: H. Geringas. Garaas ir automobili taisymas.
- Ikaba, atrodo, nauja, k? - paklaus Klerf.
- Naujut naujutl!
- Kodl vardo neuraei?
- Taip naudingiau. Tegu sau mano, kad esu Hermanas.
- Atrodo, tu greiiau pakeistum savo vard, negu uray
tum ia tikrj.
- Kvailys biau raydamas, - prisipaino jaunuolis. - Kaip
tik dabar, kai vis daniau pasitaiko vokik main. Arbatpini
giai kaip i dangaus krinta! Ne, pone, pinig altinis - mano
pavard.
Dabar Klerf atkreip dmes jo odin striuk.
- I t pai?
- Pusiau. Bet iki sezono pabaigos usidirbsiu dar ir slidi
batams bei paltui. Kaip dukart du - keturi.
- Gali ir apsirikti. Nebtinai kiekvienas duos arbatpinigi
vien u pavard.
Jaunuolis met grandines bagain ir isiiep.
- Tie, kurie nuolat vainja slidinti, pone argi jie gails?
O be to, a ir iaip neprapuliau: vieni duoda u tai, kad diau103
giasi ivykdami, kiti u gerus prisiminimus bet visi duoda. A

jau turiu patirt. Viskas prasidjo nuo ikabos. Benzino, pone?
- Man reikia septyniasdeimties litr, tar Klerf. Bet
i tavs neimsiu. Imsiu i to, kuris ne toks apsukrus kaip tu.
Pats laikas, Hubertai, kad iek tiek pagest tavo gera.nuomo
n apie save.
Po valandos jie ivaiavo i sniegyn. Iilgai kelio iurleno
upokniai, nuo stog varvjo, o medi kamienai blizgjo nuo
drgms. Languose atsispindjo raudoni vakaro gaisai. Gatvs
buvo pilnos vaik. Juodavo drgni arimai, o pievose rudavo
pernykt ol.
- Gal kur nors sustosime? pasil Klerf.
- Dar ne.
- Bijote, kad mus dar gali pasivyti sniegas?
Liliana linkteljo.
- Niekada nebenoriau jo matyti.
- Niekada iki kitos iemos.
Liliana tyljo. Kita iema, - galvojo ji sau. - Ji taip toli kaip
Sirijus ar Plejados. Niekuomet jos nebematysiu.
- Tai gal igertume ko nors? vl pasil Klerf. - Gal ka
vos su vyni likeriu? Mums dar liko geras gabalas kelio.
- Gerai, - pritar Liliana. - Kada pasieksime Lago Mador?
- Po keli valand. Vlai vakare.
Klerf sustojo prie ueigos. Jie jo vid. Padavja udeg
vies. Ant sien kabojo paveikslai su riaumojaniais elniais ir
besiporuojaniais kurtiniais.
- Valgyti norite? - paklaus Klerf. - K valgte pietums?
- Nieko.
- Taip ir maniau.
104
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Jis pasisuko padavj.

- Ko turite uksti?
- Rkytos deros ir kart dereli.
- Dvi porcijas dereli ir kelet rieki tos juodos duonos
kaip ana ten. Ir dar sviesto. Ir atkimkit vyno butel. Kokio turite?
- Fendano ir valpolielos.
- Praom fendano. O jums paiai?
- Slyv likerio, jei galima, - atsak padavja.
- Galima.
Liliana sdjo kampe, prie lango. Ji beveik negirdjo Klerf
ir padavjos pokalbio. Nuo rausvos lempos viesos ant baro bu
teli aid ali ir raudoni atspindiai. Prie lang augantys me
diai stksojo juodi auktame alsvame vakaro danguje. Namuo
se suibo pirmosios viesels. Viskas dvelk savaime suprantama
ramybe, be jokios baims ir maito, ir ji jautsi esanti tos ramy
bs dalis. Jai pavyko pasprukti. Tas jausmas gniau jai gerkl.
- Jie ia turi riebi kaimik dereli, - pasak Klerf. Puiku! O gal js j nemgstate?
- Man patinka viskas, - atsak Liliana. Viskas ia, apaioje!
Klerf susimst.
- Bijau, tai bus tiesa.
- Ko bijote?
Jis nusijuok.
- Nra nieko pavojingiau u moter, kuriai viskas patinka.
Kaip padaryti, kad jai patikt tik vienas?
- Ir be joki pastang.
- Visikai teisingai.
Padavja atne skaidraus vyno, pyl maas stiklinaites ir
pakl savo taurel su slyv likeriu.
- sveikat!
105
Visi igr. Klerf apsidair nuiurusioje kavinje.

ia dar ne Paryius, pasak jis nusiypsodamas.
Bet vis dlto! paprietaravo Liliana. Tai jau Paryiaus
prieigos. ia jau prasideda Paryius.
Iki Geeno buvo giedra vaigdta naktis. Klerf pakrov
main ant emos krovinins platformos, kuri stovjo tam tiks
lui perone. Be j, vaiavo dar du limuzinai ir raudonas sporti
nis automobilis. Artjo tunelis.
Pasiliksite automobilyje ar perssite keleivin vagon?
paklaus jis.
Ar labai apdulksime automobilyje?
Ne. Lokomotyvas varomas elektra, ir stog pakeltume.
Geleinkelininkas pakio po ratais trinkeles. Kiti vairuotojai
taip pat pasiliko savo mainose. Abiejuose limuzinuose uside
g lemputs palubje. Traukinys manevruodamas riedjo tu
nel. Dieve, sergk nuo tokio! Tunelio sienos buvo drgnos. Pro
al vysiojo viesos. Po keleto minui Liliana pasijuto tartum
pasiutusiu greiiu lkdama achta ems gelmes. Tvyrojo tvan
kuma. Traukinio dundesys atliep tkstaniais aid. Liliana ma
t prieais save abudu apviestus limuzinus. Jie spavosi lyg dvi
kabinos, veanios Had.
Ar kada nors baigsis is pragaras? suuko ji.
Tik po ketvirio valandos.
Klerf ities jai savo ploki butel, kur buvo pripyls u
eigoj.
Bt visai naudinga priprasti prie tuneli, ts jis. I
to, k girdime ir matome aplinkui, galima susiprotti, kad ne
trukus visi mes gyvensime panaiai - slptuvse ir poeminiuo
se miestuose.
106
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Kurioje vietoje ilsime?

Prie Airolo. Ten jau prasideda piets.
Liliana baiminosi dl pirmojo vakaro. Jai atrod, kad prisi
minimai ir atgaila islins lyg iurks i tamsos ir uvaldys j. Bet
dabar i kelion per akmenin ems pilv utemd visas kitas
mintis. Ji taip sitempusi lauk viesos ir dangaus, kad pamau
umiro j apmusi baim bti palaidotai, bding kiekvie
nam ems padarui. Kaip viskas greitai keiiasi, - galvojo ji.
Tik prie por valand buvau kaln virnse ir svajojau nusi
leisti emyn dabar skrieju po eme ir vl noriu vir!
I vieno limuzino iskrido popiergalis, tekteljo priekin
stikl ir prilipo kaip sutrktas balandis.
Visur atsiranda toki, kurie aminai alkani, - irdo Klerf. - Ko gera, ir pragar pasiims sumutin.
Jis pagraib apie stikl ir nusvied iukl.
Netrukus atskrido ir antras popierius nuo sumutini. Li
liana juoksi. Paskui kakas trenksi stiklo rm.
Duona, tar Klerf. Ponai prieais mus valgo tiktai
der, be duonos. Piktosios miesionikumo dvasios ems vi
duriuose.
Liliana patogiai atsilo sdynje. Atrod, kad tunelis savo
atriais triukmo eriais nuplov visk, kas jaudino j kadaise.
Senoji planeta su sanatorija visiems laikams pasiliko praeity
je; ji nebegaljo sugrti ten, kaip nemanoma du kartus per
bristi Stiks*. Jeigu, isviesta i ems, klupdama ir tuo paiu
metu stumiama pirmyn, inirt kokioje nors kitoje planetoje, ji
turt tik vien nor: gyventi ir kvpuoti. Ji jautsi taip, lyg
paskutin minut bt spjusi itrkti i ankto kapo prie iam
* Graik mitologijoje tai up mirusij karalystje.
107
ugrivant ir usipilant emmis; o dabar ji veriasi pirmyn,

vies, staiga inimsi prie jos akis lyg balkva monstrancija,
kuri lekia j j ir staiga pasklinda. Acheronikas* triukmas virto
paprastu bildesiu ir greitai visikai nutilo. Susimai pilkos ir
auksins spalvos, plipteljo velnaus oro banga, traukinys su
stojo. Priplkus alt rsio or tunelyje staiga pakeit gyveni
mo kupinas gaivus dvelksmas. Tik po kurio laiko Liliana suvo
k, kad lyja. Ji girdjo laus, tyliai barbenanius stog. Ji kvp
gaivaus oro ir ikio rank liet. Igelbta, - atsiduso ji. Perviesta per Stiks ir igelbta.
- Turjo bti atvirkiai, - tar Klerf. - Anapus turjo lyti,
o ia turjo bti puikus oras. Js turbt nusivylt?
Ji papurt galv.
- Nuo spalio nemaiau lietaus.
- Ir, atrodo, jau ketveri metai, kai nebuvote apaioje? Taigi
js dabar tartum i naujo gimusi. Dar kart gimusi, bet jau su
prisiminimais.
Jis pasuko main prisipilti degal.
- Jums galima pavydti. Js dar kart pradedat i pradi.
Su jaunysts kariu, bet be jos bejgikumo. \
Traukinys pajudjo, ir raudonos viesels dingo lietuje. Ben
zino pilstytojas grino mainos rakt, automobilis atbulas irie
djo gatv. Klerf sustojo, nordamas apsisukti. Akimirk jis
irjo Liban po nuleistu mainos stogu. Silpnai viet prie
tais skydelio lemput, o lauke raibuliuodamos nekuiavo lie
taus srovs. Ji atrod kitaip negu anksiau. Jos veidas buvo ap
viestas viesos, krintanios nuo spidometro, laiko ir atstumo
* Acheronas - graik mitologijoje viena i mirusij karalysts upi, per kuri
Charonas perkelia mirusij sielas.
108
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
matavimo prietais. O irdies plakimas, prieingai, atrod, visai

neskaiiuoja laiko ir jo netrikdo visi tie prietaisai. Juk mirtis
taip pat neskaiiuoja laiko, staiga dingteljo Klerf. Juk tik
rosios lenktyns kaip tik ir yra su ja, o automobili lenktyns,
palyginti su jomis, tra tik vaik aidimai. A ilaipinsiu Lilian
Paryiuje ir neteksiu jos, - svarst jis. - Ne, reikia pabandyti
sulaikyti j! Biau paskutinis kvailys, jei nebandyiau!
- Ar jau inote, k veiksite Paryiuje? - paklaus jis.
- Turiu ten dd. Jis tvarko mano piniginius reikalus. Iki
iol sisdavo man kas mnes. Dabar noriu visk atsiimti. Bus
tikra tragedija. Jis vis dar mano, kad man keturiolika.
- O kiek i tikrj?
- Dvideimt ketveri ir atuoniasdeimt.
Klerf nusikvatojo.
- Nebloga kombinacija. Ir man buvo trisdeimt eeri ir a
tuoniasdeimt - kai grau i karo.
- Ir kas nutiko paskui?
- Sujo keturiasdeimt, atsak Klerf ir jung pirmj
pavar. Buvo be galo lidna.
Maina kop kaln nuo geleinkelio iki plento, paskui pra
djo leistis emyn. Tuo metu u j staiga pasigirdo variklio riau
mojimas. Jie pamat raudon sportin automobil, kartu su jais
keliavus per tunel. Vairuotojas lauk j pasislps u sandli.
Dabar jis lo su savo keturiais cilindrais, tartum j bt buv
visi eiolika.
- Toki vis dar pasitaiko, tuoj pat visk suprato Klerf.
Jis nori palenktyniauti su mumis. Gal j pamokyti? Ar palikti
jam iliuzij, kad jo automobilis greiiausias pasaulyje?
- Geriau palikim iandien kiekvienam savo iliuzijas.
- Na, gerai.
109
Klerf sustabd Diuzep. Raudonasis automobilis taip

pat sustojo u jo ir pradjo signalizuoti. Jam visikai pakako vie
tos apvaiuoti, bet jis, matyt, norjo lenktyniauti!
Tebnie taip, - atsiduso Klerf ir vl pajudjo. - Jis tik
mogus. Ir pats ieko sau praties.
Raudonasis automobilis vargino juos iki Faido. Jis vis mgi
no juos pasivyti.
Jis prisiais, pagaliau neikent Klerf. - Paskutin kart
beveik skriste iskrido i poskio. Geriau praleiskime j.
Klerf pristabd, bet tuoj pat vl paspaud akceleratori.
ioplys! Uuot aplenks, jis vos nesir mus. Jis vieno
dai pavojingas ir priekyje, ir upakalyje.
Klerf pasuko prie deiniojo kelkraio. Diuzep sustojo
prie lentins darins. Nuo jos pakvipo mediu. kart raudo
nasis automobilis pralk pro al. Vairuotojas niekinamai mo
savo ir juoksi.
Stojusioje tyloje iurleno upoknis ir tyliai barbeno lietaus
laai. Juk tai ir yra laim, - irdimi pajuto Liliana. i ramybs
minut atrod jai pilna tamsaus, drgno, vaisingo laukimo. Ji
niekada neumir ito ios nakties, velnaus iurlenimo ir ap
viesto lapio kelio.
Po ketvirio valandos jie vaiavo rk. Klerf jung trum
psias viesas ir judjo pirmyn labai ltai. Netmkus vl buvo
galima irti kelio pakrat. T imt metr rkas uleido viet
lietui. Paskui jie vl pateko debes, i gilumos kylant auktyn.
Klerf staiga visai nelauktai m stabdyti. Jie kaip tik iniro
i rko. Prieais, vos ne apsisuks apie kilometrin stulp, kabo
jo raudonasis automobilis. Vienas jo ratas jau buvo vir bedug
ns. alia stovjo vairuotojas, gyvas ir sveikas.
110
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Laims kdikis, - tar Klerf.

Laims?! - to vyrikis. - O automobilis! Tik pasiir
kite! Ir dar neapdraustas. O mano ranka!
Daugi daugiausia inirusi. Juk galite j judinti. mogau,
diaukits, kad gyvas likote.
Klerf ilipo ir apirjo duen.
Kartais ir kilometriniai stulpai padeda.
Js, gerbiamasis, ia kaliausias! auk vyrikis. Tai js
privertte mane per greitai vaiuoti. Js atsakysite! Jei btumt
mane praleids ir nepradjs lenktyniauti...
Liliana kvatojo visa gerkle.
Ko i dama juokiasi? - piktinosi vyrikis.
Tai ne js reikalas. Bet iandien treiadienis, ir todl a
jums paaikinsiu. i dama atvykl i kitos planetos, dar nei
nanti ms paproi. Ji juokiasi, nes js dejuojate dl savo ma
inos, uuot diaugsis gyvas liks. Damai tai visai nesupranta
ma. O a - prieingai, a aviuosi jumis. Ir todl i artimiausio
kaimelio pasisiu jums vilkik.
Minutl! Taip lengvai neisisuksite! Ar ne js pradjote
lenktynes? Biau ramiai sau vaiavs ir ne...
Biau... nebiau... nutrauk j Klerf. Geriau vis
kalt suverskite pralaimtam karui.
Vyrikis pairjo Klerf numer.
Pranczikas! Kaipgi a atgausiu savo pinigus?
Jis band keverzoti kak popierlyje kaire ranka.
Js numeris! Uraykite j man! Argi nematote, kad su
tokia ranka negaliu rayti?
Mokykits. A ir sudtingesni dalyk imokau.
Ir Klerf vl lipo main. Vyras puol i paskos.
1
1
1
- Norite pabgti ir ivengti atsakomybs?

- Taip. Bet vilkik jums vis dlto atsisiu.
- K? Js norite palikti mane vien ant kelio lietuje?
- Taip. Ms mainoj tik dvi vietos. Giliai pakvpuokite,
pasigrkite kalnais, padkokite Dievui u gyvyb ir pagalvoki
te apie tai, kad daug geresni u jus mons turjo padti savo
galvas.
Biaskoje jie rado gara. Savininkas vakarieniavo. Jis pasi
m vyno ir ijo, paliks eim prie stalo.
- Jam bus ne pro al ko nors stipresnio, - paaikino jis. - O
ir man taip pat.
Maina iuo nuo kalno emyn, poskis po poskio, ser
pantinas po serpantino.
- Labai nuobodus kelias. Ir taip iki Lokarno. O ten eeras.
Jau pavargote?
Liliana papurt galv. Pavargau! - galvojo ji. Nuobodus!
Nejau is sveikuolis alia mans nejauia, kaip a visa virpu? Ar
jis nesuvokia, kas dedasi manyje? Kad staiga sutirpo ualdytas
pasaulio paveikslas, kad viskas aplink juda ir neka, neka lietus,
neka lapios uolos ir vies bei eli pilnas slnis ir kelias. Ne
jau jis nejauia, kad a niekada nebebsiu tokia artima visam
tam kaip dabar, tartum guldama lopyje neinomai dievybei
ant rank it baugtus ir patiklus maytis pauktelis. Nors jau su
vokiu i anksto, kad visa tai tik akimirkai, kad tuojau visk prara
siu. Prarasiu ias gatves ir kaimus, tamsius sunkveimius prie uei
g, dainas u apviest lang, pilksidabrin dang, iuos miesteli
pavadinimus - Osonija, Kreianas, Klaras, Kastion, Beliniona kurie vos perskaiius vl pavirsta eliais, lyg j niekuomet
n nebt buv. Nejau jis nemato, kad esu ne krepys, kur
galima dti, o kiauras rtis? Argi jis nepastebi, kad vos galiu itar
112
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
ti od, nes mano ird uliejo diaugsmo banga, galinga ir sklidi

na neinom vard, o tarp to nedaugelio pastam vard yra ir
jo vardas. Bet visus juos jungia viena - gyvenimas.
Kokie js spdiai i pirmojo susitikimo ia, apaioje?
paklaus Klerf. - Tai mogus, susirpins savo turtu, gyveni
mas jam - savaime suprantamas dalykas. Toki daug sutiksite.
Tai kitas kratutinumas. Ten, kalnuose, visi savo gyveni
m laiko ypatingai svarbiu. A taip pat.
Gatvs keit vena kit,vl viesos, namai, dangaus mlyn ir
didel aikt su arkadomis.
Po deimties minui atvaiuosime, tar Klerf. ia
jau Lokarnas.
Atbildjo tramvajus ir paskutin minut utvr keli. Pa
stebjs Lilianos vilgsn, Klerf pradjo juoktis. Ji irjo tram
vaj kaip koki katedr. Jau ketveri metai, kai ji nebuvo jo
maiusi. Kalnuose tramvaj nebuvo.
Staiga prie j akis atsivr eeras - platus, sidabrinis ir ban
guotas. Nustojo lyti. Slinko emi debesys, udengdami mnul.
Eero pakrante drieksi Askona, garsi savo turgaus aikte.
Kur apsistosime? - paklaus Liliana.
Prie eero, Tamaro viebutyje.
I kur visk inote?
Po karo metus gyvenau ia, - atsak Klerf. Ryt i ryto
suinosite kodl.
Jis sustojo prie nedidelio viebuio ir ikrov baga.
eimininkas turi ia nuosav bibliotek, paaikino jis.
Mokslo mogus. O kitas, tai ant to kalno, nukabino visas sie
nas Sezano, Utriljo ir Lotreko paveikslais. Tai tai kaip. Gal da
bar vaiuojam valgyti?
113
- Kur?
- Brisag, prie ital sienos. Deimt minui kelio. resto
ran Diardino.
- ia juk ydi glicinijos!
Mlyn ied keks kabojo ant balt nam sien. Per tvor
savo auksines galvas stieb plunksnins mimozos.
- Pavasaris, - atsiduso Klerf. Sergk, Dieve, Diuzep.
Dar vis laikosi seneliukas.
Maina pamau riedjo palei eer.
- Mimozos, - Klerf parod ydinius krmus prie eero.
Visa alja. O ia vilkdalgi ir narciz kalva. itas kaimas vadi
nasi Porto Ronkas. O tas ant kalno Ronkas. Juos kr romnai.
Jis pastat main alia ilg akmenini laipt, ir jie ukop
maut restoran. Klerf usak butel vyno, kumpio, vi su
ryiais ir srio.
ia sdjo nedaug moni. Langai buvo atviri. Oras vel
nus. Ant stalo stovjo balt kamelij vaza.
- Js gyvenote ia? - vl uved nebaigt kalb Liliana. Prie io eero?
- Taip, beveik metus. Po mano pabgimo ir po karo. Nor
jau pasilikti tik keletui dien, o ijo daug ilgiau. Bet man to ir
reikjo. Gydiausi dykinjimu, saule, gaudiau drieus nuo mro
sien, spoksojau dang ir eer. Ir man pavyko usimirti. A
lioviausi stebeilytis vien tak, nieko nematydamas aplinkui.
Atvirkiai, turjau pripainti, kad gamta ir nepastebjo dvide
imt met trunkanios moni beprotybs. Bkit sveika!
Liliana igr lengvo italiko vyno.
- Gal klystu, bet viskas nuostabiai skanu, tar ji.
- Taip, tikrai nuostabu. eimininkas galt bti geriausio
viebuio efas.
114
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Tai kodl nra?

- Buvo. Bet gimtasis kaimas jam geriau.
Liliana pakl akis.
- Jis sugro ar nenorjo ivaiuoti?
- Jis buvo ivaiavs, bet vl sugro.
Liliana pastat stikliuk ant stalo.
- A laiminga, Klerf, - prisipaino ji. - Nors pati neinau,
k is odis reikia.
- A taip pat neinau.
- Niekad nebuvote laimingas?
- Net labai danai.
Liliana pavelg j.
- Bet kaskart kitaip, - pridr jis.
- O kada daniausiai?
- Pats neinau. Kaskart bdavo vis kitaip.
- Bet kada daniausiai?
- Bdamas vienas, - atsak jis.
Liliana nusiypsojo.
- Kur dabar patrauksime? Ar ia yra ir daugiau nuostabi
eiminink ir viebui savinink?
- Daug. Nakt, vieiant pilnaiai, i eero inyra stiklo res
toranas. Jis priklauso vienam i Neptno sn. Ten galima pa
ragauti senj romn vyn. O dabar eime bar. Ten yra
tokio vyno, kokio nerasi Paryiuje.
Jie sugro Askon. Klerf paliko main prie viebuio. Perjo
per turgaus aikt ir nusileido rs. Ten buvo nedidelis baras.
- Man jau nereikt daugiau gerti, pasak Liliana. - A
girta nuo mimoz. Viskas skendi jose. O i kur tos salos eere?
- Romos laikais ten stovjo Veneros ventykla. O dabar ten
restoranas. vieiant pilnaiai kartais pasirodo senieji dievai. ei115
mininkas randa i ryto pilna tui, bet neatkimt buteli. Kar

tais ir Panas pagiriojasi saloje iki piet. Tada pasigirsta jo fleita,
o visos radijo stotys jauia trukdius.
- Nuostabus vynas. Kaip jis vadinasi?
- Tai senas ampanas, puikiai ilaikytas rsyje. Laimei, anti
kos dievai nevertina jo, seniai bt igr. ampan igalvojo
tik viduramiais.
Jie jo atgal. Prie vieno namo kabojo nukryiuotas Kristus.
Prieais j buvo durys restoran. Iganytojas nebyliai velg
apviest patalp, i kurios sklido juokai ir triukmas. Liliana
jaut, kad gal reikt k nors atsakyti Klerf - bet tuo metu
tiesiog nesurado k. Tiesiog toks ir yra gyvenimas.
Ji stovjo prie savo kambario lango. Tolumoje plytjo ee
ras. Naktis buvo vjuota. Pavasaris triukmavo turgaus aikts
platanuose ir gainiojo debesis. jo Klerf. Apkabino j. Liliana
atsisuko ir pairjo j. Tada Klerf j pabuiavo.
- Tu nebijai? - paklaus ji.
-Ko?
- Kad a sergu.
- A bijau tada, kai lenktynse lekiant dviej imt kilomet
r greiiu sprogsta priekin padanga, - atsak jis.
Liliana giliai atsiduso. Kokie mes panas! - pagalvojo ji.
Abu be ateities! Jis matuoja laik lenktynmis, o a kraujo
pldiais. Ir ji nusiypsojo.
- Yra tokia istorija, ts Klerf. Paryiuje giljotinos lai
kais ved mirties bausmei vien vyr. Buvo alta, o kelias toli
mas. Pakeliui priirtojai sustojo igerti. Igr patys, pasil
vyno ir pasmerktajam. is pam butel ir apirjs tar: U
kreiama liga turbt n vienas i ms neserga. Ir igr. Po
116
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
pusvalandio jo galva nuriedjo krep. i istorij man pasa

kojo senel, kai man buvo deimt. Ji kasdien igerdavo po bute
l kalvadoso. Visi pranaavo jai ankstyv mirt. O ji ir dabar te
begyvena. Tuo tarpu pranaautojai jau seniai po eme. A
atsineiau i baro butel senojo ampano. Sakoma, kad pavasar
jis putoja smarkiau negu kitu metu. Jis dar jauia gyvenim. A
jums paliksiu j ia.
Klerf pastat butel ant palangs, bet tuoj ir vl j pasim.
- Vyno negalima laikyti mnulio viesoje. Jis netenka savo
aromato. Taip sako mano senel.
Jis pasuko dur link.
- Klerf! paauk j Liliana.
Jis atsisuko.
- A ivaiavau ne tam, kad biau viena, - tar ji.
VIII
Paryiaus priemiesiai atrod pilki, bjaurs ir sulyti. Bet kuo
tolyn miest, tuo daugiau radosi avesio. Sankryos ir gatvs
vrsi lyg Utriljo ar Pisaro paveiksluose. Pilkuma bluko ir virto
sidabro tviskesiu. Staiga pasirod Sena, su tiltais, vilkikais ir pum
purus skleidianiais mediais, margais bukinist breliais ir se
novikais tayt akmen pastatais deiniajame ups krante.
- I ten, - parod Klerf, - ved MarijAntuanet, kad nukirs
t jai galv. Prieais esaniame restorane labai gera virtuv. Apskri
tai ia visur susipina pilvo alkis su istorija. Kur norsite apsistoti?
- Ten, atsak Liliana ir parod vies nediduko viebu
io fasad kitoje ups pusje.
117
- inote jj?
- I kur?
- I t laik, kai ia gyvenote.
- Kai ia gyvenau, daniausiai tnodavau pasislpusi daro
vi parduotuvs rsyje.
- Ar nebt geriau apsistojus kur nors eioliktajame kvar
tale? Arba pas dd?
- Mano dd toks yktus, kad, ko gera, pats gyvena viena
me kambaryje. Vaiuokime geriau kit ups pus ir pasitei
raukime kambario ten. O kur js apsistosit?
- Ric viebutyje.
- Aiku, - atsak Liliana.
Klerf linkteljo.
- A nesu toks turtingas, kad gyveniau kur nors kitur.
Pervaiav Sen Mielio bulvaro tilt, jie pasuko Didij
Augustin krantine. Prie Bison viebut sustojo. Kaip tik tuo
metu i viebuio ijo tarnautojas su lagaminais.
- Atrodo, gausiu kambar, tar Liliana. Kakas isi
krausto.
- Tikrai nori ia apsistoti? Vien dl to, kad pamatei i ana
pus viebut?
Liliana linkteljo.
- Noriau gyventi be joki patarim ir priekait.
Kambarys i tikrj radosi laisvas. Viebutyje nebuvo lifto,
bet, laimei, kambarys pasitaik antrajame aukte. Laiptai buvo
seni ir nutrypti. Kambarys nedidelis, jame vos keletas bald.
Lova atrod dar visai nebloga, be to, alia vonios kambarys. Bal
dai stovjo iuolaikiniai. Tik mautis barokinis stalelis puikavosi
kaip princas tarp verg. Sien apmualai buvo seni, elektros
118
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
lemput labai silpna. Pro lang matsi ups pakrants, Konsjereri kaljimas ir Dievo Motinos katedros boktai.
- Kai tik norsi, galsi isikraustyti, - tar Klerf. - Kai ku
rie mons tai pamirta.
- Kur? Pas tave, Ric?
- Ne pas mane, o iaip j Ric, - paaikino Klerf. - A ten
gyvenau pus met per kar. Usiaugins barzd ir svetima pavar
de. Pigiojoje pusje, Kambono gatvje. O kitoje pusje, nuo Vandomo aikts, gyveno vokiei bonzos. Tai buvo gana spdinga.
Tarnautojas atne lagaminus, Klerf nujo nuo dur.
- Ar norsi iandien su manimi pavakarieniauti?
-Kada?
- Gal devint?
- Devint.
Ji velg jam pavymui. Kelions metu jie n odeliu neprisi
min vakaro Askonoje. Prancz kalba labai patogi, galvojo
ji. Lengva pereiti nuo tu prie js ir atvirkiai. Ir tai tra tik
nieko nepareigojantis aidimas.
Ji igirdo burzgiant Diuzep ir prijo prie lango. Gal jis
ir atvaiuos, svarst ji. O gal ir ne . Liliana to neinojo.
Svarbu, kad ji Paryiuje, kad vakaras ir kad ji tebekvpuoja.
Sen Mielio bulvare usideg alia viesoforo viesa ir kaip pa
lusi kaimen per tilt pralk sitroenai, reno ir sunkveimiai. O
Diuzep pravilp pats pirmas. Liliana neprisimin kada nors
maiusi toki gausyb automobili. Per kar j bta nedaug.
Mainos kl siaubing triukm, bet jai tai buvo lyg spdin
gas himnas Te Deum, metalini rank grojamas vargonais.
Liliana isipakavo daiktus. J buvo nedaug. Pinig taip pat
turjo maai. Tada paskambino ddei. Niekas neatsak. Paband
119
dar syk. Atsiliep nepastamas balsas. Paaikjo, kad dd jau

prie kelet met atsisak io telefono.
I pradi Liliana puol panik. Kas mnes ji gaudavo per
bank pinig ir seniai nieko nebegirdjo apie savo dd. Jis
dar negalt bti mirs, galvojo ji. Keista, kad tai visada
pirmiausia auna j galv! O gal jis persikraust kur nors kitur?
Viebutyje ji papra adres knygos. Tai pasirod esanti sena,
dar pirmj karo met knyga. Nauja dar nebuvo ileista.
Vakare kambaryje darsi vis vsiau. Angli buvo maai. Li
liana apsivilko palt. Palikdama sanatorij, ji sidjo atsargai ir
iek tiek vilnoni drabui. Man juos kam nors padovano
sianti. O dabar labai diaugsi nepamirusi j. Pro lang slino
purvina pilka prieblanda. Nordama suilti, Liliana isimaud
ir atsigul lov. Nuo tada, kai ivaiavo, ji pirm kart buvo
viena. Ir pirm kart per tiek met pasijuto vienia. Pinig jai
uteks daugiausia savaitei. Su prieblanda vl atslinko nerimas.
Kas ino, Hpr dabar jos dd? Gal ivaiavo kelioms savaitms.
Gal pateko j avarij. O gal jau mirs. Gal ir Klerf jau dingo
itame nepastamame mieste, kitame viebutyje, kitame gyve
nime, ir ji niekada nebeigirs apie j. Ji net suvarbo. Nuo t
keleto realybs akimirk, alio ir vieniumo igaravo visa roman
tika. Nors sanatorija ir narvas, bet ten nors ildo radiatoriai.
Kakas pasibeld. U dur stovjo jaunas tarnautojas su
dviem paketliais. Ji pastebjo, kad viename i j buvo gls.
Jas atsisti galjo tik Klerf. Lemput vos viet. Prieblandoje ji
paskubomis padav tarnautojui arbatpinigi gerokai per
daug. Antrajame pakete buvo vilnon antklod. Manau, ji
jums pravers, - ra Klerf. - Paryiuje vis dar trksta angli.
Ji iskleid antklod, ir i jos ikrito dvi maos kartonins du
ts. Jose buvo lemputs. Viebui savininkai pranczai vis
120
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
laik taupo elektr, - aikino Klerf. Pakeiskite j lemputes

iomis, ir pasaulis tutuojau dvigubai paviess.
Ji paklaus Klerf patarimo. Dabar jau galjo skaityti. Tar
nautojas atne laikrat. Liliana pasklaid j, bet netrukus pa
djo al. Visa tai jos nejaudino. Pernelyg maai laiko ji turjo.
Ji niekada nebesuinos, kas taps kitmet prezidentu ir kokia
partija valdys parlamente. Jos tai ir nedomino, ji tetroko turti
savo gyvenim.
Liliana apsireng. Susirado paskutin dds adres ant lai
ko, gauto nuo jo prie pusmet. Nusprend pirmiausia nuva
iuoti ten, o paskui iekoti toliau.
Bet to neprireik. Dd tebegyveno ten pat. Tik atsisaks
telefono.
- Tavo pinigai? - paklaus jis. - Kaip sau nori. Kas mnes
sisdavau tau veicarij. Labai sunku buvo gauti leidim per
laidoms. A, inoma, galiu mokti tau kas mnes ir Pranczijo
je. Kokiu adresu sisti?
- A nenoriu kas mnes. A noriu vis i karto.
- Kam?
- Noriu nusipirkti drabui.
Senis smeig j akis.
- Tu kaip ir tavo tvas. Jei jis bt turjs...
- Jis mirs, dde Gastonai.
Gastonas irjo savo dideles pabalusias rankas.
- Pinig liko nedaug. K ketini ia veikti? O Dieve, biau
laimingas, jeigu galiau gyventi veicarijoje!
- A gyvenau ne veicarijoje, a gyvenau ligoninje.
- Tu neinai, kas yra pinigai. Ileisi juos per kelias savaites.
Tu juos paprasiausiai ivaistysi...
121
- Galbt, - atsak Liliana.

Jis isigands dbteljo j j.
- O jei prarasi, kas tada?
- iaip ar taip, nata tau nebsiu.
Geriausia tau bt itekti. Ar tu jau sveika?
- Kitaip nebiau ia.
Tuomet turtum tekti.
Liliana nusijuok. Buvo akivaizdu, kad jis norjo suversti
atsakomyb kitam.
Tau reikt itekti, pakartojo Gastonas. A galiau
tave supaindinti su keletu vyriki.
Liliana vl nusijuok, bet jai buvo smalsu, k seniokas darys.
Juk jam jau beveik atuoniasdeimt, galvojo ji, bet elgiasi
jis taip, tartum nort apsirpinti dar atuoniasdeimiai met
priek.
- Gerai, - atsak ji. - O dabar papasakok man, k veiki
vienas?
Sutriks jis pasuko savo pauktik galv j.
bei t... Neinau... A visada usims... Keistas klausi
mas! Kodl klausi?
- Ar tau kartais nekyla mintis, kad visk, k pasiimi ieidamas gyvenim, pasiimi tam, kad ivaistytum?
Lygiai kaip tavo tvas! su panieka atov senis. Jis taip
pat niekada net nesivaizdavo, kas yra pareiga ir atsakomyb!
A tiesiog privalau ir toliau tave globoti!
Tau nepavyks. Tu sikalei sau galv, kad a ivaistysiu
savo pinigus, o a manau, kad tu tuiai eikvoji savo gyvenim.
Ir pasilikim kiekvienas su savo .tiesa. Rytoj grink mano pini
gus. Noriu tuoj pat nusipirkti drabui.
-Kur?
122
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Manau, pas Balensiag. Ir neumirk, pinigai priklauso

man.
Tavo motina...
Rytoj, nutrauk Gaston Liliana ir atsainiai pabuiavo j
kakt.
Paklausyk, Liliana, nedaryk kvailysi! Tu puikiausiai ap
sirengusi. Tokiuose modeli namuose drabuiai kainuoja be
protikus pinigus!
Galimas daiktas, - atsak Liliana, irdama per kiem
pilkus prieais stovinio namo langus, kuriuose lyg poliruota
me iferyje atsispindjo vakaro ara.
Kaip tavo tvas! nuoirdiai piktinosi senis. Lygiai to
kia pati. Jei ne tavo fantazijos, gyventum sau be rpesi.
Dde Gastonai, man sak, kad pinig iandien galima
netekti dviem bdais. Pirmas taupyti ir prarasti juos dl in
fliacijos, antras - juos ileisti. Geriau papasakok man, kaip tau
sekasi.
Gastonas nervikai mosteljo.
Pati matai. Sunku dabar. Tokie laikai! O a skurdius.
Liliana apsidair. Ji mat graius senovinius baldus, mink
tus krslus su apdangalais, kritolin sietyn, aptraukt media
ga, ir kelet ger paveiksl.
Tu visuomet buvai yktus, dde Gastonai, tar ji.
Toks ir likai.
Jis tyrinjo j tamsiomis pauktikomis akimis.
Norsi ia apsistoti? Pas mane maoka vietos.
Vietos gana, bet neturiu jokio noro ia gyventi. Kiek tau
met? Tu buvai kokia dvideimia met vyresnis u mano tv.
Seniokas sutriko.
Jei inai, kam dar klausi?
123
Nebijai mirties?
Gastonas kur laik tyljo.
Tavo siaubingos manieros, - atsak jis tyliai.
Tikra tiesa. Nereikjo klausti. Bet matai, pati savs taip
danai to klausiu, kad net umirau, jog kitus tai baugina.
Dar neblogai jauiuosi. Jei tikiesi netrukus gauti paliki
m, tai nusivilsi.
Liliana nusijuok.
Nesitikiu, tikrai! Apsistojau viebutyje, taigi nata tau ne
bsiu.
Kokiame viebutyje? skubriai perklaus Gastonas.
Bison.
Ai Dievui. Nenustebiau, jei btum patraukusi Ric.
A taip pat, atsak Liliana.
Klerf ujo pas j ir jie kartu nuvaiavo Le Gran Vefur
restoran.
Na, kaip pirmoji paintis su pasauliu ia, apaioje? - pa
klaus jis.
Man rodosi, tartum biau tarp moni, manani, kad
jiems lemta gyventi aminai. Bent jau taip galima suprasti i j
elgesio. Jie rpinasi savo nuosavybe, umirdami pat gyvenim.
Klerf nusiypsojo.
O kare juk visi dievagojosi, kad nebedarys tos klaidos, aiku,
jeigu tik liks gyvi. mogus didis savo umarumu.
Ir tu umirai? pasidomjo Liliana.
Labai stengiausi neumirti. Ko gera, ne visai pavyko.
Gal u tai tave ir myliu?
Tu mans nemyli. Jei myltum, nesivaistytum iuo o
diu taip lengvabdikai. Ir man nesakytum.
124
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
O gal myliu dl to, kad tu visai negalvoji apie ateit.

- Tuomet sanatorijoje btum galjusi mylti kiekvien vy
r. Dabar valgysime lieuv su paskrudintais migdolais ir gersi
me jaun montra.
U k tuomet myliu tave?
U tai, kad esu su tavim. Ir todl, kad tu myli gyvenim.
As tau bevard gyvenimo dalel. Tai labai pavojinga.
Man?
- Tam, kuris yra bevardis. J galima kada nori ikeisti savo
nuoira.
- Mane taip pat, - nesutiko Liliana. - Klerf, mane juk
taip pat?
Nesu visai tikras. Jei biau protingas, sprukiau nuo ta
vs kuo skubiausiai.
- Dl to tu neteisus.
Rytoj ivaiuoju.
- Kur? - netikdama paklaus Liliana.
- Toli. Rom.
- O a pas Balensiag, pirkti drabui. Tai gerokai toliau
negu Roma.
A i tikrj vaiuosiu. Reikia sutvarkyti sutart.
- Gerai, - atsak Liliana. - Tuomet tursiu laiko atsidti
ygiams modeli namus. Mano dd nort paskirti man glo
b arba itekinti.
Klerf nusijuok.
Kol tu suinosi, kas yra laisv, ims ir udarys tave antr
kart kaljim.
O kas yra laisv?
- Pats neinau. inau tik, kad tai ir atsakomyb, ir tikslo
siekimas. Lengviau pasakyti, kas nra laisv, negu kas yra.
125
- Kada sugri? paklaus Liliana.

- Po keleto dien.
- Turi moter Romoje?
- Taip, - atsak Klerf.
- Taip ir maniau.
- Kodl?
- Bt keista, jei gyventum vienas. Ir a ne viena gyvenau,
kai tu atvaiavai.
- O dabar?
- Dabar, - paaikino Liliana, - esu per daug apsvaigusi nuo
paios savs ia, apaioje, ir nespjau apie tai pagalvoti.
Rytojaus popiet ji nujo pas Balensiag. Ji turjo maai dra
bui, daugiausia sportini. Vieni buvo sukirpti dar pagal karo
met mad, kiti dovanoti mamos ir persiti kakokios siuvjos.
Ji dmiai stebjo aplink sdinias moteris. Tyrinjo j apran
g, iekojo j veiduose to paties laukimo, kur jaut pati. Bet jo
nebuvo. Kai kurios greiiau primin piktas sensteljusias pap
gas, per rykiai isidaiusias, spoksanias greta sdinias jaunes
nes moteris savo raukltomis akimis be vok. Jaunesns moterys
dvelk trapia elegancija. Pro j skeptikus vilgsnius niekas neprasprs. Jos tiesiog grjosi savo pai buvimu ia. Tarp j s
djo brelis grai amerikiei, nerpestingai tarkani tarpu
savy. Retkariais toje jaudinanioje tutumoje msteldavo tikras
veidas, kaip tarp vitrinos dekoracij blyksteli alia verdanio gy
venimo atvaitai. Tas veidas atrodydavo kakuo magikas - da
niausiai senyvas, ramus, kupinas reto senatviko avesio, prime
nanio ne rdis, bet gro taurinani patin ant brangaus indo.
Prasidjo mad demonstravimas. Liliana girdjo i lauko pri
slopint miesto triukm, dusl iuolaikinio metalo, betono ir ma
126
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
in amiaus dundes. Atrod, kad lieknos manekens kaip tik i

ten, tarsi dirbtins btybs, itraukti ivandens chameleonai, nuo
lat mainantys savo ior ir tyliai mkiojantys tarp kdi.
Ji isirinko penkias sukneles.
- Norite tuoj pat pasimatuoti? - paklaus pardavja.
- Ar galima?
- Taip. ios trys tiks jums. Kitos iek tiek platokos.
- Kada galiau pasiimti? - paklaus Liliana.
- O kada nortumt?
- Tuoj pat.
Pardavja nusiypsojo.
- Tuoj pat tai, vadinasi, maiausiai po trij keturi savaii.
- Man jos reikalingos dabar. Ar galiau nusipirkti bent
tuos modelius, kurie man tinka?
Pardavja papurt galv.
- Ne, jie mums kasdien reikalingi. Bet mes pasistengsime
padaryti visk, k galime. Turim be galo daug darbo, panele.
Jei adiktume usakymus eils tvarka, reikt laukti net eias
savaites. Ar dabar matuosits juod vakarin suknut?
Modelius atne j kabin, piln veidrodi. Kartu atjo ir
siuvja pamatuoti.
- Js puikiai isirinkote, panele, - tar pardavja. - ios
suknels jums labai tinka, tartum jums sukurtos. Ponas Balensiaga diaugsis, kai pamatys jus su jomis. Gaila, kad jo dabar
nra.
- O kur jis? pasiteiravo Liliana i mandagumo, nusivilkdama suknel.
- Kalnuose.
Ir pardavja paminjo vietov, i kurios Liliana buvo tik k
atvykusi. Lilianai tai nuskambjo tarsi Tibeto pavadinimas.
127
Ivyko pailsti, - dar pridr.

Taip, ten galima pailsti.
Liliana atsistojo ir pavelg veidrod.
Matote, ts pardavja. Taip ir yra, kaip a maniau.
Dauguma moter perka tai, kas joms patinka. O js isirinkote
tai, kas jums tinka. Argi ne taip? - kreipsi ji siuvj.
Siuvja pritariamai linkteljo.
O dabar apsiaust!
Ieigin suknut buvo juoda kaip anglis su trupuiu meksikietiko raudonumo ir siaura; o apsiaustas platus kaip pelerina
ir beveik permatomos mediagos. Jis styrojo lyg krakmolytas.
Nuostabu! tar pardavja. - Js atrodote kaip emn
nuengs arkangelas.
Liliana pasiirjo save. Dideliame trij dali veidrodyje ji
mat tris moteris, dvi profiliu ir vien i priekio.
Kai ji iek tiek pasisuko, nuo sieninio veidrodio atsispind
jo ir ketvirta. ioji pasisuko j nugara ir atrod benueinanti.
Nuostabu! - pakartojo pardavja. - Kodl Liusil taip
neneioja?
O kas toji Liusil?
Ms geriausia maneken. Ji demonstravo i suknel.
Kam jai neioti? svarst Liliana. Ji dvs dar tkstanius
kit apdar ir tai darys dar vis aminyb. Paskui iteks, pa
gimdys vaik ir pasens. O a i suknut neiosiu tik i vasar.
Ar negalite pasiti greiiau negu per keturias savaites?
nenusileido ji. Nors it? A turiu labai nedaug laiko.
K pasakysite, panele Klod? - paklaus siuvja.
Pardavja linkteljo.
Tuojau ir pradsime.
Tai kada? - nesuprato Liliana.
128
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Po dviej savaii bus baigta.

Dvi savaits...
Tai skambjo kaip dveji metai.
Gal, jei spsime, po deimties dien. Reiks kelet kart
pasimatuoti.
K darysi, jei greiiau neieina.
Greiiau negalime.
Ji kasdien ateidavo pasimatuoti. Kabinos ramuma keistu b
du uburdavo j. Kartais ji girddavo i lauko kit moter bal
sus. Bet sidabrin kabinos pilkuma tarytum atskirdavo j nuo
miesto urmulio. Apie j kaip kunigas banyioje vikriai dar
buodavosi siuvja. Ji ymdavo, suimdavo, paraukdavo, kirp
davo, pilna adat burna murmdama kak nesuprantama, vl
atsiklaupdavo, timpiodavo ir vl atsargiai lygindavo, pasmauk
davo tai auktyn, tai vl emyn, lyg nuolat i naujo besikarto
janioje ceremonijoje.
Liliana stovdavo ir stebdavo veidrodyje tris moteris, tokias
panaias j, bet kartu tartum svetimas. Jos akyse visoms trims
bdavo kakas daroma, bet tai maai k turdavo bendra su ja
paia. Ir vis dlto tai j smarkiai keit. Kartais kilsteldavo kabi
nos uuolaida, ir kita klient nuvelgdavo j, iekodama akimis
kako viduje skubiu, tiriamu nenuilstanios kovotojos vilgs
niu, smalsi ir visada budri. Tuomet Liliana jausdavo, kad netu
ri su jomis nieko bendra. Ji ne vyrus mediojo, ji kabinosi u
gyvenimo.
Palengva atsirado keistas artimas ryys tarp jos ir moter veid
rodyje, kurios keitsi su kiekvienu nauju drabuiu. Ji be odi
kalbjosi su jomis, atvaizdai ypsojosi jai be ypsen. Jie buvo
rimti ir nebyls, kakaip graudiai artimi, lyg seserys, kurios u
129
augo atskirtos viena nuo kitos ir niekada nesitikjo pasimatyti.

O dabar viskas vyko tartum sapne velniai melancholikas pa
simatymas be odi - ir vl netrukus jos turs isiskirti ir nieka
da nebepasimatys. Net ir drabuiai savo ispaniku stiliumi skleid
t pai nuotaik - dramatikai juodas aksomas, ryki tropik
raudoniu degantys ilkai, plati pelerina, slepianti kno linijas,
trumpas toreadoro varkelis i sunkaus brokato - visur tvyrojo
smlio, sauls ir staigios mirties nuojauta.
Sugro Balensiaga. Tyldamas jis stebjo matavim. Kit
dien pardavja atne kabin kak sidabrinio, primenanio
niekada nemaiusius saulauvs vynus.
- Ponas Balensiaga nori, kad i suknel priklausyt jums, paaikino pardavja.
- Bet man jau pakanka. Ir taip sigijau daugiau, negu reik
jo: juk pirkau ir pirkau kasdien.
- Pasimatuokite. Tikrai neatsisakysite.
Pardavja nusiypsojo.
- Ir kaina patenkins jus. Balensiagos modeli namai pagei
dauja, kad neiotumt j drabuius.
Liliana apsivilko sidabrin suknel. i buvo beveik perl
spalvos, bet jos neblykino, o kaip tik pabr veido spalv. Lilianos peiai gavo auksin bronzos atspalv. Ji atsiduso.
- Paimsiu. Tokios suknels sunkiau atsisakyti negu Don uano ar Apolono meilinimsi.
Ne visuomet, galvojo ji. Bet i akimirk buvo btent
taip. Lilianos gyvenimas plauk pilkvai sidabriniame pasauly
je. I ryto ji ilgai miegodavo. Tada eidavo pas Balensiag. Pas
kui be tikslo klaidiodavo gatvmis. O vakarais sddavo viena
viebuio restorane. Restoranas buvo vienas i geriausi Pary
iuje. Anksiau ji to neinojo. Jai nereikdavo draugijos, tik ji
130
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
iek tiek pasigesdavo Klerf. Anoniminis gatvi, kavini ir res

toran urmulys aplink j atrodydavo toks naujas ir verlus, kad
ji kol kas nelabai apeliuodavo j asmenin gyvenim. Ji pasidav
tkmei, minia ne j, bet nejaudino. Liliana mgo bti minio
je, nes tai buvo gyvenimas nepastamas, neracionalus, ne
protingas gyvenimas. Ji atsidav neapgalvotiems paikiems tiks
lams, kuriuos gyvenimo bangos blak kaip margus pldurus
vjuotoje jroje.
Js pirkiniai labai vyk, pagyr pardavja per paskuti
n matavim. - ios suknels niekada nepasens. Galsite neioti
daug met.
Daug met, - pagalvojo Liliana. Nuo tos minties j nu
purt altis, bet ji nusiypsojo.
IX
Liliana atsibudo apsvaigusi kaip nuo pagiri. Beveik dvi sa
vaites ji praleido tarp sukneli, skryblaii ir bateli, kaip gir
tuoklis vyninje. Pirmieji drabuiai buvo jau gatavi, ir ji pasiun
t sskait ddei Gastonui. Jis taip ir neatidav jai vis pinig, o
kaip ir anksiau siuntinjo kas mnes viebut. Aikino, es tas
sutvarkymas uims labai daug laiko.
Kit dien pasirod susijaudins Gastonas. Jis iniuktinjo
vis viebut, apauk j lengvabde ir netiktai pareikalavo,
kad ji persikraustyt jo but.
Kad galtum mane kontroliuoti?
Kad tu su protu leistum pinigus. itiek ivaistyti sukne
lms tai tikras nusikaltimas. Lyg jos bt auksins!
131
- Jos ir yra auksins, tik tu nematai.

- Dl keli skudur parduoti geras, duodanias procent
akcijas! - aimanavo Gastonas. - Tau tikrai turi bti paskirta
globa!
- Tik pabandyk! Kiekvienas Pranczijos teisjas supras ma
ne ir greiiau jau tau paiam paskirs medicinos ekspertiz. Jei
gu tuoj pat negrinsi man pinig, nusipirksiu dar dvigubai
daugiau sukneli ir atsisiu tau ek.
- Dvigubai daugiau skudur? Na, gal tu...
- Ne, dde, as dar neiprotjau. Gal tu pats iprotjai. Juk
tu sau niekada nieko neleidi, ir tai vien tik dl to, kad vliau
koks tuzinas paveldtoj, kuri tu nekenti, o gal net ir nepas
ti, visk ivaistyt. Baikim t kalb! Pasilik pas mane pietums.
ia itin geras restoranas. Ta proga a apsivilksiu nauj suknel.
- Jokiu bdu. Mtyti pinigus...
- A tave kvieiu. Turiu kredit. O bevalgant tu galsi man
toliau pasakoti, kaip gyvena protingi mons. A alkana kaip
slidininkas po ei valand treniruots. Kur ten! A dar alkanesn. Tie matavimaisi ivargina labiau negu treniruots. Pa
lauk mans apaioje. Bsiu po penki minui.
Ji nusileido po valandos. Gastonas, pabals nuo nirio ir
laukimo, sdjo prie mao stalelio, ant kurio stovjo vazonas su
kakokiu augalu ir guljo keletas urnal. Jis net neusisak ape
rityvo. Liliana pajuto didel pasitenkinim, kad jis ne ikart pa
ino j. Jis sdjo ir riait sus, o kai pamat j besileidiani
silpnai apviestais laiptais, pakilo ir nuvelg senamadiko mer
giiaus vilgsniu.
- Taip, tai a, dde Gastonai, tar ji. - Tikiuosi, gerai
inai, kas yra kraujomaia.
132
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Gastonas krenkteljo.
Nesmons, - sugergd jis. - Tiesiog prastai matau, ir
viskas. Kada maiau tave paskutin kart?
Prie dvi savaites.
Ne tai turiu minty. Anksiau.
Prie kokius ketverius metus - tada buvau pusiau ibad
jusi ir visikai neinanti ko griebtis.
O dabar?
Ir dabar pusiau ibadjusi, bet labai rytinga.
Gastonas isitrauk i kiens pensn.
Kam pirkai iuos apdarus?
Sau.
Neturi jokio...
Vieninteliai vyrai, tinkami vedyboms ten, viruje - tai sli
dinjimo treneriai. Jie visai neblogai atrodo su slidinink kos
tiumais, bet iaip jau daro slog spd.
Tai esi visai viena?
Taip. Na, ne visai tokia viena kaip tu, - pridr Liliana ir
pirma jo nuingsniavo restoran.
K valgysi? paklaus Gastonas. - Aiku, a vaiinu tave.
Pats tai nesu alkanas. O k tau? Tikriausiai, kaip ligonei, k
nors lengvesnio. Omlet, vaisi salot, gal mineralinio vandens...
Man, - atr Liliana, - pradiai jros ei, kok tuzin, ir
degtins.
Gastonas instinktyviai dirsteljo kainas.
Jros eiai nesveika!
Tik yktuoliams. Jie paspringsta jais, dde Gastonai. Pas
kui fil su kriaumis...
Ar ne per atm? Virta vitiena arba... O sanatorijoje avii
ns kos ar ne...
133
-Taip, dde Gastonai. Ir aviins kos, ir virt vit atsivalgiau visam gyvenimui. Be to, puikiame kaln gamtovaizdyje.
Uteks! Usakyk prie fil ato Lafit butel. O gal tu nemgsti?
- Negaliu sau leisti, mieloji Liliana. Labai nuskurdau.
- inau. Taip tragika su tavim valgyti.
- Kaip?
- Lygsu kiekvienu gurkniu nurytum tavo irdies kraujo lael.
- Po velni! - staiga visai normaliai suuko Gastonas. - Kas
per vaizdis! Pakalbkim apie\ nors kita. Gal galiu paragauti
tavo eiuk?
Liliana padav jam lkt. Gastonas skubiai nurijo tris eiu
kus. Jis vis dar taup maist, bet vyno nebegailjo. Jei jau mo
kti, tai kad bt u k.
- Vaikeli, - tar jis, itutjus buteliui. - Kaip greit bga
laikas! Prisimenu tave, kai tu...
Lilian nudieg atrus, staigus dieglys.
- Nenoriu apie tai ir girdti, dde Gastonai. Pasakyk man
tik viena. Kodl mane pavadino Liliana? Neapkeniu to vardo.
- Toks buvo tavo tvo noras.
- Kodl?
- Nori likerio prie kavos? O gal konjako? artrezo? Ir armanjako ne? Kas bt pagalvojs! Gastonas aikiai atsipalai
davo. - Na, gerai, du armanjako. Taip, tai tavo tvas...
-K?
Marabu primerk ak.
- Jaunystje jis kelet mnesi praleido Niujorke. Vienas.
Vliau primygtinai reikalavo pavadinti tave Liliana. Tavo ma
mai buvo vis tiek. Paskui a igirdau, kad Niujorke jis turjo
roman su viena na, su kakuo, vardu Liliana. Atleisk man,
bet tu pati paklausei.
134
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Ai Dievui! tar Liliana. O as maniau, kad mano

mama bus radusi t vard vienoj i knyg. Ji juk daug skait.
Pauktika galva pritariamai linkteljo.
Taip ir buvo. Bet tik ne tavo tvas. O tu, Lili, jis apsidai
r, - nori ia apsigyventi? Ar nemanai, kad darai klaid?
To paties norjau paklausti tavs. Igrs daraisi moni
kesnis.
Gastonas gurkteljo armanjako.
Pakviesiau dl tavs nedidel kompanij.
Vien kart tu man jau grasinai.
Ateisi?
Jokiu bdu. Net jei vaiintum arbata ir kokteiliais.
Tai gal piet? Turiu kelet buteli vyno. Tik kelet, bet
su ituo galt pasirungti.
Na, gerai.
Tu daili mergait, Lili. Bet kietaird! Kietaird! Tavo
tvas toks nebuvo.
Kietaird? galvojo Liliana. - K tai reikia? Ar tikrai to
kia esu? O gal tiesiog neturiu laiko velniai apgaulei, kuri apsi
metimu pridengia nepatogi ties ir tuomet tai vadinama taktu?
Per lang ji mat smail Sen apel koplyios bokt. Kaip
adata kyojo jis danguje vir pilk Konsjereri kaljimo mr.
Staiga ji prisimin savo ankstesn apsilankym koplyioje. T
dien skaisiai viet saul.
Buvo arti vidurdienio. Pro auktus langus vidun skverbsi
viesa. Spinduli nutviekstas boktas atrod permatomas, lyg
bt buvs vien tik i lang ir sklidinas dangiko mlio, rintis
raudona, geltona ir alia viesa. vytjimas buvo toks stiprus,
kad j tiesiog jautei visa oda, lyg maudydamasis vairiaspalviuo135
se spinduliuose. Be Lilianos, koplyioje dar buvo keli amerikie

i kareiviai, bet jie greitai ijo. Ji sdjo ant suolelio, apgaub
ta viesos lyg lengviausio karaliko apdaro. Jai norjosi nusirengti,
kad permatomas brokatas lengvai slystu jos knu. Tai buvo tik
ra viesos gritis, svaigus kritimas ir plevenimas vienu metu, ta
rytum nejauiant traukos; ji kvpavo viesa, jai atrod, kad m
lyna, raudona ir geltona aidia jos plauiuose ir kraujyje. Ji
jaut, lyg jos knas ir smon itirpo, o viesa persmelk j kiau
rai kaip nematomi rentgeno spinduliai. Bet rentgenas tik iry
kina skelet, o viesa atskleid t paslaptingj jg, kuri priver
t j vytti, ird plakti, o krauj - pulsuoti. Tai buvo pats
gyvenimas. Ji sdjo tyldama ir nejuddama, o viesa krito ant
jos ir skverbsi j. Liliana visa priklaus jai, ji susiliejo su viesa
ir nebesijaut atskira esybe, viesa prim j savo glob. Staiga
kilo mistinis jausmas, kad ji niekada nemirs, kol ta viesa laikysis
joje, ir kad kakas joje apskritai niekada nemirs - tai, kas pri
klaus iai magikai viesai. Ji pajuto didel paguod. Ji niekad
to neumir. Tegul visas jos gyvenimas, tos jai likusios dienos
bus tokios,kaip tai dabar, tartum bii avilys, pilnas lengviau
sio pasaulyje spinduli medaus viesos be eli, laims be
apgailestavimo, degimo be pelen.
Liliana prisimin ir kit kart, kai ji buvo Sent apel. J atsi
ved ia motina. Tuo metu gestapas iekojo jos tvo. Dien
dienas jos leido banyiose, nes ten buvo saugiausia. Taip, tnodama tamsiausiuose kampuose ir apsimestinai nibddama
maldas, Liliana susipaino su dauguma Paryiaus banyi. Bet
po kurio laiko ir banyias pradjo sisti nipus. Ir Dievo Mo
tinos katedros tamsa nebebuvo saugi. Tada draugai pasil mo
tinai Sent apel, ten ess patikimas sargas. rinioje viesoje
Liliana jutosi esanti nusikaltl, kuriai ilindus i slptuvs keli
136
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
pastoja negailestingai ryki policijos proektori viesa arba

raupsuotoji, palikta viena akinamai baltoje operacinje. Kaip ji
neapkent viso to ito ji taip pat niekada neumir.
iandien visa tai jau praeity. Praeities eliai isisklaid vel
niame viesos antpldyje lyg rkas. Neliko ir neapykantos, vien
tik didiul laim. iai viesai nemanoma pasiprieinti, - gal
vojo ji. Joje tirpo bjauriausia atminties savyb praeities prisi
minimus priimti ne kaip paprasiausi pamok, o kaip sustin
gusi dabart. Ir dar j kimte prikimti kaip kambar
nereikaling pasenusi bald. Tuomet ji tampa nebe tuo, kuo
i tikrj turt bti - patyrimo ugrdinta smoninga bti
mi. Liliana pasir viesoje. Jai atrod, kad girdi vies. Kiek
galima bt igirsti, - galvojo ji, - jei sugebtume bti iek tiek
tylesni. Ji ltai, giliai kvp. Ji vis kvp ir kvp auks, ml ir
vyno raudon. Pamau iose spalvose sklaidsi, tirpo, nyko sa
natorija ir paskutiniai prisiminimai apie j. Pilki ir juodi elatininiai rentgeno nuotrauk lapai raitsi ir deg menkoje, bet
skaisioje ugnyje. To ji ir tikjosi. Todl ir atjo ia. Spinduli
laim, galvojo ji sau, - lengviausia visame pasaulyje.
Sargas jau antr kart kreipsi j.
- Jau udarome, panele.
Ji atsistojo ir tik tada pastebjo pavargus, susirpinus vyro
veid. Pradioje ji negaljo suvokti, kaip jis nejauia to, k jau
ia ji bet juk net stebuklai, jei jie danai kartojasi, tampa prastu
reikiniu.
- Ar ilgai dirbate ia? paklaus ji.
- Dveji metai.
- Gal painojote sarg, dirbus ia per kar?
-Ne.
- Kaip gera, kai gali vis dien bti ia.
137
Tai vis ioks toks udarbis, atsak vyrikis. - Nors labai

menkas. Dl infliacijos.
Ji isitrauk i rankinuko pinig. Sargo akys ikart suibo.
tai kur jam stebuklas. Nieko nepadarysi tai ir duona, ir
vynas, ir gyvenimas, ir, ko gera, net laim. Ji ijo pilk kie
m. Gal stebuklai i ties monotoniki, kai pripranti prie j? svarst ji. - Gal jie kasdienybs dalis, taip pat, kaip kasdienybe
ia, apaioje, yra tapusi pati gyvenimo svoka. Gal ir i viesa
tra paprasiausia kasdienyb, o ne spinduliuojanti koplyia?
Ji apsidair. Saul lygiai taip pat skaisiai apviet alia esan
io kaljimo stogus. Liliana vis dar jaut savyje spindulius, kop
lyioje surengusius toki viesos vent. Per kiem nuygiavo
policininkai. Pro al pradardjo maina, u grot mkiojo
veidai. Spinduli stebuklas ia buvo spraustas tarp policijos pa
stat ir teismo staig, apsuptas piln dokument spint, nusi
kaltim, mogudysi, proces, pavydo, piktadarybi, o kita
vertus bejgio elio, moni vadinamo teisingumu. Tai buvo
gana ironika bet Liliana suabejojo: gal ta ironija turjo dar
didesn prasm, o gal jos ir visai nereikjo, kad stebuklas ilik
t. Netiktai paiai sau ji prisimin Klerf ir nusiypsojo. Da
bar ji buvo pasirengusi. Nuo pat jo ivykimo Liliana nieko apie
j negirdjo. Jai nebuvo skaudu ko nors kita ji ir nesitikjo. Jis
dar nebuvo jai reikalingas. Buvo gera vien dl to, kad jis yra.
Klerf blaksi Romoje po staigas, kavines ir dirbtuves. Va
karus leido su Lidija Moreli. Pradioje jis nesyk prisimin Liba
n, bet vliau visai umiro. Tiesa, jinai jaudino j. Retai kada
galjo taip pasakyti apie pastam moter. Ji panjo jaun
meil unyt, kuris visk dar pernelyg stengdamasis. Ji gana
greit priprast, - svarst jis sau. Ji rengiasi pasivyti visk, k,
138
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
jos manymu, yra praradusi. Netrukus supras, kad visikai nieko

neprarado. Susigaudys ir taps tokia pat kaip ir kitos panai
Lidij Moreli. Tik ne tokia tobula. Jai trksta Lidijos Moreli
skeptiko proto ir moteriko laisvumo. Ji tikt, ko gera, kokiam
nors sentimentaliam vyrui su poetiniais idealais, galiniam skir
ti jai daug laiko, - nusprend jis, - tik ne man. Jai reikjo pasi
likti su Volkovu. Buvo akivaizdu, kad jis gyveno tik dl jos. Ir,
aiku, dl tos paios prieasties j prarado. Taip jau bna. O
Klerf buvo prats gyventi kitaip. Jis nenorjo prie nieko prisi
riti. Jam kaip tik tiko Lidija Moreli. O Liliana buvo tik trum
pas avus atostog nuotykis. Paryiui ji pernelyg provinciali, pre
tenzinga ir nepatyrusi.
Taip nusprends, pajuto palengvjim. Jis paskambins Lilianai Paryi, nuvaiuos pasimatyti ir paaikins jai visk. Gal
bt nebus ko ir aikinti. inoma, nieko ir nereiks aikinti. Be
joki abejoni, ji ir pati seniai visk suprato. Bet kodl jis dar
kart nori j pamatyti? Nra ko ia ilgai svarstyti. Ir kodl ne?
Juk tarp j beveik nieko nebuvo. Jis pasira kontrakt ir dar
dvi dienas praleido Romoje. T pai dien Klerf ir Lidija Mo
reli ivyko Paryi. Jis - su Diuzepe, o Lidija - traukiniu. Ji
nemgo kelioni automobiliais ir lktuvais.
X
Liliana visada bijojo nakties. Naktis - tai dusulys, eli
rankos, smaugianios gerkl, tai nepakeliama siaubinga vie
natv akis ak su mirtimi. Sanatorijoje ji mnesi mnesiais
degindavo vies, nordama pabgti nuo naktinio sniego vais139
kmo pilnatyje ir nuo slegianios sniego pilkumos, paios ny

kiausios visame pasauly blyki nakt be mnesienos. Paryiaus
naktys buvo velnesns. Lauke tekjo up, alia stovjo Dievo
Motinos katedra. Retkariais pasirodydavo koks girtuoklis ir
triukmaudavo gatvje, arba grindiniu, vilpdamos padango
mis, pralkdavo mainos. Sukneli Liliana nekabino spint,
o apkarst jomis vis kambar. Aksomin kabojo vir lovos,
alia jos glaudsi ir sidabrin. Ji galjo paliesti jas vos atsibu
dusi i komarik sapn, vien viena, krisdama su nebyliu
auksmu lpose i vienos tamsios bedugns kit. Tuomet ji
itiesdavo rank ir prisilytdavo prie j. Jos tapo lyg sidabri
niu ar aksominiu lynu, kuriuo ji prisitraukdama grdavo i
beforms pilkumos atgal sienas, laik, suvokim, erdv ir gy
venim. tai ji perbrauks per jas rankomis, paiupins me
diag, atsikels ir vaikios po kambar, danai visai nuoga. Jos
drabuiai supo j i vis pusi lyg draugai; jie kabojo ant pa
kab tiesiai ant sien, spintos dur, o batai auksiniai, kato
niniai ir juodi - rikiavosi smailais auktais kulniukais viena ei
le ant komodos, lyg juos bt ia palik labai elegantiki
Botielio angelai, kurie trumpam iskrido Sent apel koply
i vidurnakio maldai ir paryiui gr atgal. Tik moteris te
stengs suprasti, kiek daug paguodos gali slypti tokiame men
kniekyje kaip skryblait. Ji klaidiodavo naktimis tarp savo
daikt, apirindavo brokat mnesienoje, usiddavo ma
ut skryblait, pasimatuodavo i eils batus, o kartais ir suk
nel, tyrindavo save veidrodyje blykioje mnesienoje, velg
davo matine viesa vytint savo veid, peius, ar jie dar
nesukrit, apirindavo savo krtis, ar jos dar nesuvytusios,
savo launis, ar jose dar nematyti liesumo poymi. Dar nra,
kol kas dar nra. Ir toliau tsdavo savo vaiduoklik aidim
140
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- kita bat pora, kita skryblait net neinai, kaip ji ir laiko

si ant plauk. Tie keletas papuoal, kuriuos ji turjo, nakt
gaudavo burt jg; paveikslas veidrodyje ypsodavosi ir klau
siamai velgdavo j, lyg inodamas daugiau negu ji pati.
Pamats j, Klerf ilgai apirinjo - taip smarkiai ji buvo
pasikeitusi. Grs Paryi, jis paskambino jai po dviej die
n - veikiau i pareigos, o gal iek tiek i smalsumo. Jis tikjosi
pabti pas j gal tik koki valand. Bet pasiliko visam vakarui!
Prieastis buvo ne vien drabuiai, jis tuoj pat tai suprato. Pai
nojo nemaa skoningai apsirengusi moter. O ir Lidija Moreli apie drabuius iman daug geriau negu imutruotas seran
tas apie rikiuot. Prieastis buvo pati Liliana. Ji labai pasikeit.
Jam atrod, kad prie kelias savaites jis paliko pusiau mergai
iuk, iek tiek itsusi, kakaip ne visai subrendusi. O dabar
atranda j jau perengusi mistin paauglysts rib ir gavusi
magik labai graios jaunos moters aves. O juk jis rengsi pa
likti Lilian. Dabar pats diaugsi kad ir pavluota galimybe vl
turti j. Jis klydo, laikydamas j provincialia. Jos impulsyvumo
ir netvirtos jausm reikimo formos prietaravim jis palaik
lengva isterija. Bet dabar to neliko n kvapo. Ji buvo tartum
ugnis, romi ir stipri. Jis inojo, kaip retai tai pasitaiko. Bet ir
sidabriniame sietyne galima irti paprast buitik atspal
vi. Jaunyst danai primena liepsn, kol jos neugesina likimo
smgiai ir iskaiiavimas. Bet ia buvo visai kas kita. Kodl jis
anksiau to nepastebjo? Gal ir jaut, bet neatpaino. Ji primi
n uptak, udaryt pernelyg ma akvarium, kuriame jis
nerangiai kliuvo u visko, rov su aknimis augalus, dmmst
dumbl. Dabar jis atrado savo tkm, jis nebekliuvinjo, jam
nebekliud stiklo sienos ar akmenys. Jis aid, diaugdamasis
141
Eri cl i Mar i a Re ma r q u e
savo vikrumu ir grdamasis vaivorykts spalvomis, raibuliuo

janiomis ant jo glotnios odos.
- Dd Gastonas rengia man primim, prisimin Liliana
po keleto dien.
- Taip, jis nori mane itekinti.
- Vis dar nori?
- Labiau negu kada nors! Jis bijo, kad nusigyvensiu ne tik
a, bet ir jis, jeigu ir toliau pirkinsiuos sukneles.
Jie vl sdjo Gran Vefur restorane. Padavjas, kaip ir pir
m kart, atne uv su paskrudintais migdolais. Jie vl gr
jaun montra.
- Tu toks nenekus po Romos, pratar Liliana.
Klerf pakl akis.
- Argi?
Liliana nusiypsojo.
- Turbt dl tos moters, kuri k tik jo?
- Kokios dar moters?
- Parodyti?
Klerf nepastebjo Lidijos Moreli einant, jis j pamat tik
dabar. Kas, po velni, atved j ionai? Jis nepainojo vyro, ku
ris buvo kartu su ja, bet inojo, kad jo pavard Donsonas ir
kad jis tikriausiai turtingas. Lidija i ties tuiai neleido laiko
po to, kai jis pasak, kad negals vakar susitikti su ja. Jis taip
pat prisimin, kodl ji ieko jo btent ia prie metus jie gana
danai apsilankydavo ia kartu. Reikt apdairiau pasirinkti
restoranus, - pykteljo jis pats ant savs.
- Tu pasti j?
142
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Taip, kaip ir daugel kit - nei daugiau, nei maiau.

Jis mat, kaip Lidija apirinja Lilian ir, be joki abejo
ni, imto frank tikslumu vertina visus drabuius, kuriais ji
vilki - kiek jie kainuoja ir kur jie pirkti. Jis buvo tikras, kad ji
kainojo ir Lilianos batelius, nors j ir nemat. iuo poiriu ji
buvo aikiareg. Jis bt ivengs ios situacijos, jei bt anks
iau apie tai pagalvojs. O dabar, kadangi ji jau vis tiek ia,
Klerf nusprend tuo pasinaudoti. Paprasiausi jausmai kaip
tik ir bna stipriausi. Ir pavydas vienas i j. Jeigu Liliana ims
pavyduliauti, tai tuo geriau.
- Ji puikiai apsirengusi, - pripaino Liliana.
Jis pritar.
- Taip, ji tai moka.
Dabar jis lauk pastab apie Lidijos ami. Jai buvo ketu
riasdeimt, dien ji atrod trisdeimties, vakare, esant geram ap
vietimui - dvideimt penkeri. O apvietimas restoranuose,
kuriuose Lidija lankydavosi, visuomet bdavo geras. Bet pasta
bos apie ami jis neigirdo.
- Ji grai, ts Liliana. Myljaisi su ja?
- Ne, atsak Klerf.
- Kvailai darai, - tar Liliana.
Jis nustebs pavelg j.
- Kodl?
- Ji labai grai. I kur ji?
- Ital.
- I Romos?
- Taip, atsak jis. I Romos. Kodl klausi? Pavydi?
Liliana ramiai pastat savo stikliuk su geltonu vynu ant stalo.
- Vargas Klerf, - pratar ji. - A visai nepavydiu. Netu
riu tam laiko.
143
Klerf smeig j akis. Jei tai sakyt kokia kita moteris,

bt grynas melas. Bet jis suprato, kad Liliana nemeluoja. Ji
sak tai, k i tikrj galvojo. Pats to nesuprasdamas, pradjo
nirti.
- Pakalbkim apie k nors kita.
- Kodl? Gal todl, kad tu sugrai Paryi su kita moterimi?
- Nesmon! I kur tu itraukei?
- O argi ne taip?
Klerf pamst ir tar:
- Taip, tai tiesa.
- Tavo labai geras skonis.
Jis tyljo, laukdamas kito klausimo. Nusprend pasakyti vi
s ties. Dar prie dvi dienas jis ketino tsti roman ir su Liliana,
bet dabar, matydamas jas abi kartu, nieko daugiau negeid, tik
Lilianos. Klerf suprato, kad pats save-pergudravo, ir niro dl
to. Bet jis taip pat inojo, kad kelio atgal nra, o protas ia bej
gis. iuo metu Liliana slydo jam i rank, be to, paiu pavojin
giausiu bdu - visai be kovos. Nordamas atsikovoti j, turjai
rytis sunkiausiam kovos uritomis akimis dalykui prisipain
ti visk. Tik taip gali tiktis neprarasis jos.
- A nenorjau simylti tavs, Liliana, pasak jis.
Ji ypsojosi.
- Bet juk nuo to nra vaist. Taip elgiasi tik vaikai.
- Meilje visi vaikai.
- Meil, ts Liliana. Kokia plati svoka! Kiek daug joje
slypi!
Ji pavelg Lidij Moreli.
- Viskas daug paprasiau, Klerf. Gal jau eisime?
- Kur?
- Noriu viebut.
144
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Nieko neatsaks, Klerf usimokjo. Viskas baigta, - gal

vojo jis sau.
Jie jo paradini dur link pro Lidijos Moreli staliuk. i
djosi nepastebinti Klerf. Automobili priirtojas buvo pa
stats Klerf main siauroje gatvelje, ant aligatvio, tiesiai prie
ais restoran. Liliana parod Diuzep.
Tavo idavikas. Parvek mane j viebut.
Ne. Geriau vaiuokime Pale Ruajal. Ar sodas dar neu
darytas? paklaus jis priirtoj.
Arkados dar ne, pone.
inau t sod, - pratar Liliana. - Ko tu nori? Pradti
dvipatyst?
Liaukis! Eime su manim.
Jie ingsniavo po rm arkadomis. Buvo vsus vakaras, stip
riai kvepjo pavasarin em. Sodas lingavo nuo stipri vjo gsi.
Jie atrod iltesni u mrais dvelkiant nakties or. Klerf sustojo.
Nesakyk nieko. Kad nereikt aikintis. Man nesiseka.
K aikintis?
,
Nieko.
Tu i ties nieko neturi paaikinti? - paklaus Liliana.
A myliu tave.
Nes a tau nekeliu scen?
Ne, - ts Klerf. Tai bt siaubinga. A myliu tave u
tai, kad tu keli neprast man scen.
Nekeliu visikai joki, paprietaravo Liliana, pasistaty
dama kailin varkelio apykakl. Turbt net neinoiau, nuo
ko pradti.
Jie stovjo vienas prieais kit. Neramus vjas kedeno jai plau
kus. Liliana atrod jam visai svetima - moteris, kurios jis nieka
da nepainojo, bet kuri jau suspjo prarasti.
145
- A myliu tave, - pakartojo jis, apkabino j ir pabuiavo.

Klerf pajuto aitrok jos kvepal ir plauk aromat. Liliana
nesiprieino. Jo ranka laik j apkabinusi, o ji tyldama stovjo
vjuje plaiai atmerktomis akimis.
Staiga jis papurt j.
- Kalbk! Daryk k nors! Sakyk, kad eiiau alin! Trenk
man antaus! Tik nebk kaip statula.
Liliana atlijo, ir jis paleido j.
Kodl turiau varyti tave? paklaus ji.
Tu nori, kad pasilikiau?
Ko nors norti vakar bt per daug. Be to, nuo ko
pradti? Juk viskas taip trapu. Jauti vj? Ko jis nori?
Klerf stengsi suprasti j.
A tikiu, kad tu sakai, k galvoji, - itar jis kiek patyljs.
Ji ypsojosi.
- O kodl ne? Juk sakiau tau, kad viskas daug paprasiau,
negu tu manai.
Jis tyljo neinodamas, k jam toliau daryti.
- Gerai, parveiu tave viebut, - itar pagaliau. Ji ramiai
jo alia. Kas man pasidar? galvojo jis. Esu toks sutriks ir
nirtu ant jos. Nirtu ir ant Lidijos Moreli. Tuo tarpu vieninte
lis, kas nusipelno mano pykio, esu a pats.
Jie sustojo prie mainos. Tuo paiu metu prie dur pasiro
d Lidija Moreli su savo palydovu. Ji ir vl norjo apsimesti
nepastebjusi Klerf. Bet smalsumas nugaljo. Be to, jie abu
turjo palaukti siauroje gatvelje, kol priirtojas ivairavo Kler
f main i kamaties. Tik tuomet jie galjo prieiti prie savo
sios. Su avingu laisvumu ji pasisveikino su Klerf ir pristat
jam savo palydov. Pademonstravo stebtin sumanum, nor
dama suinoti, kas tokia Liliana ir i kur. Klerf jau buvo bestojs
146
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
ginti Lilianos, bet to neprireik. Kol du tarnautojai garsiai r

kaudami band ivairuoti masinas, laikinai sustabdydami eism,
jis nekuiavosi su Lidijos palydovu apie automobilius. Tarp mo
ter tuo tarpu usimezg i pirmo vilgsnio nekaltas pokalbis:
jos atakavo viena kit negailestingai ir kandiai ir viskas buvo
paslpta po ioriniu nuoirdumu. prastinmis aplinkybmis Li
dija Moreli bt neabejotinai laimjusi; ji buvo vyresn u Liba
n ir gerokai sumanesn bei piktesn bet dabar jos smgiai
tarsi smigo j vat. Liliana spinduliavo tokiu beginkliu naivumu ir
nuoirdumu, kad visos Moreli pastangos nujo niekais. Ji demas
kavo save kaip upuolike, kas buvo tolygu pralaimjimui. Net jos
palydovas pastebjo, kad ji labiau jaudinasi. Ir yra vyresn.
- Js automobilis, pone, - prane tarnautojas Klerf.
Klerf pajudjo gatvele ir pasuko u kampo.
- Pasirodei puikiai, - pagyr jis Liban. Dabar ji neino,
nei kas tu, nei i kur, nei kur gyveni.
- Rytoj suinos, jei tik panors, abejingai atsak Liliana.
- I ko? I mans?
- I mano siuvjo. Ji sidmjo mano suknel.
- Man rodos, tau tai nelabai svarbu.
- Visikai vis tiek! - pritar Liliana ir giliai kvp nakties
oro. Vaiuokim per Santarvs aikt. iandien juk sekmadie
nis. Fontanai bus apviesti.
- A maniau, tu viskam abejinga, ar ne?
Ji pasisuko j ir nusiypsojo.
- Tam tikru atvilgiu taip.
- Taip ir maniau. Kas tau yra?
A inau, kad mirsiu, - galvojo ji jausdama, kaip veidu
slenka ibint viesos. inau tai geriau negu tu, tai ir vis
147
kas. Todl tai, k tu laikai paprastu triukmu, man reikia ir

auksm, ir raud, ir digavim. Kas tau kasdienyb, man
malon ir dovana.
- irk, fontanai! - kteljo ji.
Jis palengva apsuko rat apie aikt. pilkvai sidabrin
Paryiaus dang kilo raibuliuojantys spinduliai. Jie gaud
vienas kit, kryiuodamiesi ir susipindami ore, ir krito emyn,
sudarydami narciz iedus primenanias figras. iurleno
vanduo. Kaip vertikali viesi ais savo tkstantmeiu ami
numu vytjo obeliskas, statmenai kylantis i paties nepasto
viausio, kas tik gali bti pasaulyje fontano pursl, kurie
tryko dang, trump akimirk paneigdami traukos jg,
ir netrukus negrtamai nyko nebtyje. Krintanio vandens
iurlenime tarytum skambjo seniausia ios ems lopin monotonika amino materijos persiknijimo ir individua
lybs inykimo daina.
- Kokia aikt! - avjosi Liliana.
- Taip, - pritar Klerf. ia stovjo giljotina, ia nukirto
galv Marijai Antuanetei. O dabar trykta fontanai.
- Nuvek dar Ron Puen, - papra Liliana. Ten kitokie
fontanai.
Klerf nusileido Eliziejaus laukais. Prie Ron Puen taip pat
iurleno savo skaidriu veidu vanduo, o aplink lyg iei mikas
geltonavo tulps, primenanios prs kareivius su umautais
durtuvais, sustingusius rikiuotje pagal komand Ramiai!
- Ar ir visa tai tau nesvarbu? - paklaus Klerf.
Liliana atsitokjo. Ji pamau atitrauk akis nuo pursl nak
ties tamsoje. Jis kankinasi, - pagalvojo ji. - Kaip lengvai man
pavyko suadinti jo atgail.
148
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- A tartum itirpstu tame, - tar ji. Ar tu to nesupranti?

- Ne. A visai nenoriu itirpti, a noriu jaustis stiprus.
- Kaip tik tai ir turiu galvoje. Tai suteikia jg, jeigu nesi
prieindamas tam atsiduodi.
Klerf norjosi sustoti ir ibuiuoti j, bet neinojo, kas gali
bti po to. Jis jautsi kakaip keistai apgautas. Geriausia bt
pasukti main gelton tulpi lysv, visk sutraikyti ir nu
luoti, o paskui paiupti Lilian glb ir kur nors su ja sprukti.
Bet kur? kok nors urv ar slptuv; ar taip aminai ir pasilikti
su jos viesi aki vilgsniu, kuris degina nebyliu klausimu. Aki,
kurios niekada nebuvo jam visikai atmerktos.
- A myliu tave, tar jis. Umirk visa kita, umirk t
moter.
- Kodl? Argi tu negaljai ko nors turti? O ir tu juk nema
nai, kad a vis laik buvau viena?
Diuzep trkteljo ir ugeso. Klerf vl paleido varikl.
- Turi galvoje sanatorij? paklaus jis.
- Ne. A kalbu apie Paryi.
Jis nenuleido nuo jos aki. Liliana ypsojosi.
- A negaliu bti viena. O dabar vek mane viebut. Pa
vargau.
- Gerai.
Klerf vaiavo pro Luvr, Konsjereri ir toliau per Sen Mi
elio bulvar. Jis siuto ir jautsi bejgis. Mielai bt primus
Lilian, bet negaljo. Juk ji tik prisipaino tai, k jis pats jai
buvo anksiau prisipains. Jis tuo n kiek neabejojo. Viskas,
ko jis dabar tetroko atgauti j. Staiga ji pasidar pati svar
biausia ir geidiamiausia. Jis neinojo, k daryti, bet kakas
turjo atsitikti. Negalima buvo taip paprastai paleisti j prie
149
viebuio dur. Ji galjo negrti, dabar buvo paskutin gali

myb. Jis turi atrasti burtaod ir sulaikyti j, kitaip ji ilips,
ypsodamasi pasis oro buin, ir inyks viebuio duryse, kur
sumi uviens ir esnako kvapai, kur nutrypti kreivi laiptai
veda vir pro ma bar, o ten snduriuoja tarnautojas,
pasidjs alia gabal deros ir butel pigaus vyno. Ji ukops
auktyn, ir Klerf tematys, kaip siauro koridoriaus prieblan
doje sumuos jos viesios lieknos blauzdos. O kai ji pasieks
savo kambar, i po jos auksinio bolero jai netiktai idygs du
sparnai, ir ji iskris pro lang. Ne, ne Sent apel koplyi,
apie kuri ji pasakojo, bet tiesiai Valpurgijos nakt, ant ele
gantikos raganos luotos, ko gera, Balensiagos ar Dioro ga
mybos. Visi velniai ten bus frakuoti, visi lenktynininkai em
pionai, laisvai kalbantys eiomis kalbomis, imanantys filosofij
nuo Platono iki Haidegerio, be to, pianistai virtuozai, bokso
empionai ir poetai.
Tarnautojas nusiiovavo ir pabudo.
Ar turite raktus nuo bufeto? pasiteiravo Klerf.
Turbt. Jums mineralinio? ampano? Alaus?
Atnekite i aldytuvo ikr dut.
Ten mans neprileidia, pone. Rakt turi madam.
Tuomet nueikite Laperuzo restoran u kampo ir at
nekite i ten. Jis dar atidarytas. O mes palauksime ia. A pabudsiu u jus.
Jis isitrauk i kiens pinig.
A nenoriu ikr, - pareik Liliana.
O ko nori?
Ji dels.
Klerf, itar ji pagaliau. Iki iol mano kambary tokiu
metu neusibdavo joks vyras. Turbt tai nori suinoti?
150
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Tikra tiesa, - pritar tarnautojas. - Ponia visuomet grta

viena. Ce n stpas normai, monsieur*. Tai atneti ampano? Dar
turime trisdeimt ketvirtj Dom Perinjon.
- Atnekite! Js auksinis mogus! - suuko Klerf. Gal
turite k valgomo?
- Noriu tokios deros, Liliana parod tarnautojo nakti
pieius.
- Atiduosiu jums savo, ponia. Bufete dar daug jos yra.
- Atnekite mums i bufeto, - papra Klerf. Su juoda
duona, ir dar gaball srio.
- Ir butel alaus, pridr Liliana.
- Ne ampano, ponia?
mogelio veidas apsiniauk. Jis galvojo apie savo procentus.
- iaip ar taip, ir Dom Perinjon, - paaikino Klerf. Net jeigu tik man vienam. Noriu vsti.
-K?
- Jausm pergal.
Klerf atsisdo tarnautojo viet.
- Galite eiti! A pabudsiu.
- Moksi ia tvarkytis? - paklaus Liliana.
- inoma. Per kar imokau.
Ji atsirm alknmis stal.
- Tu daug imokai per kar, ar ne?
- Beveik visk. Visk per kar.
Klerf prim usakym buteliui vandens, taip pat vieno
sveio pageidavim pakelti j et valand ryto. Nustebusiam
plikteljusiam ponui jis padav dvyliktojo kambario rakt, o
* Tai nenormalu, pone (pranc.).
151
dviem jaunoms anglms raktus nuo dvideimt ketvirtojo ir

dvideimt penktojo kambari. I gatvs ujs kaus vyrikis
teiravosi, ar Liliana laisva ir kiek kainuojanti.
- Tkstant doleri, - atsak Klerf.
- Jokia moteris tiek neverta, kvaily, pasipiktino vyrikis ir
dingo aidinioje krantins naktyje.
Tarnautojas parne butelius ir deros. Jis pasisil ir dar
kart pasitarnauti, jei prireiks. Tam turs ir dvirat.
- Gal ryt, sutiko Klerf. O dabar gal tursite dar vien
laisv kambar?
Tarnautojas pairjo j kaip pamil.
- Bet ponia juk turi kambar.
- Ponia itekjusi. U mans, pridr Klerf, tuo dar la
biau nustebindamas tarnautoj, nes dabar jam jau tikrai buvo
neaiku, kam tas ampanas.
- etasis numeris laisvas. alia ponios.
- Puiku... Nunekite visk ten.
Tarnautojas une daiktus ir, pavelgs savo arbatpini
gius, paaikino, kad prireikus jis gals itis nakt savo dviraiu
pristatinti visk, ko tik trks. Klerf ura jam ant lapelio ry
tojaus rytui nupirkti dant epetuk, muilo ir kit daikt ir
palikti visk prie dur. Tas priadjo ir pasialino. Jis dar syk
sugro su ledais ir daugiau nepasirod.
- Maniau, kad jei vakar paliksiu tave vien, tai nebepasi
matysime, - prisipaino Klerf.
Liliana atsisdo ant palangs.
- Apie tai galvoju kiekvien nakt.
- Apie k?
- Kad nieko nebepamatysiu.
152
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
miai jis pajuto aitr skausm. Jos velnus profilis isiskyr

nakties fone. Ji atrod tokia vienia - ne palikta, o tiesiog vienia.
- A myliu tave, tar jis. - Neinau, ar tai pads tau, bet
tai tiesa.
Ji nieko neatsak.
- Tu juk inai, sakau tai visai ne dl iandienos vakaro, ts jis, pats nejausdamas, kad meluoja. Umirk vakar.
Tai buvo tik atsitiktinumas, kvailyst, a visikai susipainiojau.
Dl Dievo meils, a visikai nenorjau tavs ugauti.
Kur laik ji tyljo.
- Man rodos, a, ko gera, atspari tam, - susimsiusi atsa
k ji. Tikrai tikrai. Galbt tai kompensacija u visa kita.
Klerf neinojo, k atsakyti. Jis nujaut, k ji turjo galvoje,
bet geriau jau bt buv atvirkiai. Jis pairjo j.
- Nakt tavo oda kaip jros kriaukls vidus, - pasak jis. Ji
vyti - ne praleidia vies, o atspindi j. Ar tiktai nori alaus?
Taip. Paduok man ir deros su duona. Ar tau labai tmkdau?

- Man niekas netrukdo. Atrodo, lyg biau seniai lauks
ios nakties. Sulig ta mieguistumu ir esnakais atsiduodania
kde baigsi ir anas pasaulis. O mes isigelbjome nuo jo.
- Tikrai isigelbjome?
- Taip. Girdi, kaip ramu?
- Taip, tau ramu, - atsak ji, - nes pasiekei tai, ko norjai.
- Tikrai? Man atrodo, kad patekau mad atelj.
- Tai mano nebyls draugai, Liliana irjo j ikabintus
aplink apdarus. Nakt jie pasakoja man apie fantastikas puo
tas ir karnavalus. Bet vakar man nebereikia j. Gal nukabin
ti ir sudti spint?
- Tegul sau kabo. O k jie tau papasakojo?
153
- Daug k. Apie ventes, miestus ir meil. Ir iek tiek apie

jr. Nesu jos maiusi.
- Galsime nuvaiuoti, - Klerf padav jai stikl alto alaus. Po keli dien man reikia Sicilij, j lenktynes. Nieko ten nelai
msiu. Vaiuojam kartu!
- Nori visada laimti?
- Kartais visai ne pro al. Idealistui su krva pinig atsive
ria begal galimybi.
Liliana nusijuok.
- Papasakosiu ddei Gastonui.
Klerf susidomjo labai plono brokato suknele. Ji kabojo
galvgalyje.
- Tai kaip tik Palermui, - pasak jis.
- A j buvau apsivilkusi nakt prie kelet dien.
-Kur?
-ia.
- Viena?
- Viena, jei taip nori. Tai buvo mano vent su Sent apel
koplyia, Puiji buteliu, Sena ir mnuliu.
- Daugiau tu nebebsi viena.
- A ir nebuvau tokia viena, kaip tu manai.
- inau, - atsak Klerf. - Kalbu apie tai, kad myliu tave,
lyg turtum bti dkinga man u tai. Bet taip nemanau. Tie
siog man visa taip neprasta, todl kalbu itaip primityviai.
- Visi vyrai taip daro, jei tik nemeluoja. Eik, - pakviet
Liliana. - Atkimk ampan. Vien nuo alaus ir duonos su dera
tu daraisi toks nepasitikintis savimi ir daug filosofuoji. K uos
tai? Kuo a kvepiu?
- esnakais, mnesiena ir melagystmis, kuri a niekaip
negaliu perprasti.
154
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Ai Dievui! Sugrkime emn ir tvirtai laikykims jos.

vieiant pilnaiai taip lengva nukristi. O svajons juk neturi
traukos jgos.
XI
iulbjo kanarl. Klerf girdjo j per miegus. Pabudo
ir dairsi, kol suprato, kur ess. Sauls atspindiai nuo vandens
ir balt debes atvaitai aid ant kambario lub. Kambarys
atrod apvirts auktyn kojom. viesiai alias satino volanas
juos lubas. Durys voni ir langas buvo atviri. Klerf mat
kieme, prieais esanio namo lange, kabant narvel su kana
rle. Krtininga geltonplauk moteris sdjo prie stalo ir val
g - kiek jis mat - ne pusryius, o pietus su buteliu burgun
diko vyno.
Jis pasiraus savo laikrodio. Joki abejoni, rod dvylika.
Jau kelet mnesi jis nebuvo taip ilgai miegojs. Staiga pasiju
to labai alkanas. Atsargiai atidar duris. ia guljo paketlis su
daiktais, kuriuos buvo usisaks i vakaro. Tarnautojas tesjo
od. Klerf ivyniojo paketl, paleido vanden voni, paskui
isimaud ir apsireng. Kanarl vis dar giedojo. Apkni blon
din dabar kimo obuoli pyrag su kava. Prijs prie kito lan
go, Klerf pamat krantin. Lauke gaud mainos. Knyg kios
kai buvo atidaryti. Pro al plauk vilgantis vilkikas su lojaniu
picu laivagalyje. Klerf persisvr per palang ir greta esania
me lange pamat Lilianos profil. Ji pasilenk per lang, susi
kaupusi ir atidi, nematydama, kad jis stebi j. Pririusi virv, ji
nuleido ploki pintin. Apaioje, prie restorano dur, su sa155
vo dmis buvo sitaiss austri pardavjas. Jam i procedra

buvo gerai inoma. Pasieks dut, jis iklojo j lapiais jros
dumbliais ir tada pavelg auktyn.
- Jums koki? Maren? Belon? ios iandien geresns.
- Tada eias, - papra Liliana.
- Dvylika, - siterp Klerf.
Ji atsisuko ir nusiypsojo.
- Nepusryiausi?
- Tai ir bus pusryiai. O vietoj apelsin suli - lengvo
vyno.
- Tai dvylika? - pasitikslino pardavjas.
- Atuoniolika, atsak Liliana ir, atsisukusi Klerf, prid
r: - ateik pas mane ir atsinek vyno.
Klerf nusileido restoran ir pasim butel vyno bei tau
res. Taip pat duonos, sviesto ir gabal brandaus Pont lEvek
srio.
- Danai taip darai? - paklaus jis.
- Beveik kasdien, Liliana parod laik. Poryt piets pas
dd Gaston. Nori, kad ir tave pakviest?
-Ne.
- Gerai. Tai prietaraut ir piet tikslui surasti man tur
ting vyr. O gal tu turtingas?
- Visados tik kelet savaii. Tu teksi tik u turtingo?
- pilk vyno, papra ji. Ir nebk toks paikas. A visikai
pasitikiu tavimi.
- Nuo kada? Galvojau apie tave.
- Kada?
- Miegodamas. Tavo poelgi negalima numatyti. Tu veiki
pagal kitokius principus negu man inomi.
156
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Gerai, - atsak Liliana. - Tai niekada nepakenks. K veik

sim iandien?
- iandien a nusiveiu tave viebut. Ten tu madaug pen
kiolika minui galsi pavartyti urnalus jaukiame vestibiulio
kampelyje, o a tuo metu nueisiu savo kambar persirengti.
Tada papietausim, pavakarieniausim, vl papietausim, pavaka
rieniausim ir dar kart papietausim. Tai bus sabotaas prie po
ryt numatom vakar pas dd Gaston.
Ji tyldama velg pro lang.
- Jei nori, nueisim kartu Sent apel koplyi arba Dievo
Motinos katedr, o gal muziej. Tu esi pavojingiausias deri
nys mlynosios kojins ir vlyvj laik graikikos heteros,
nubloktos Bizantij. A net pasirengs nueiti su tavimi prie
Eifelio bokto arba paplaukioti garlaiviuku Bato Mu.
- Po Sen kakada jau plaukiojau. Galjau tada tapti tur
tingo msininko meilue ir dabar biau turjus nuosav trij
kambari but.
- O prie Eifelio bokto?
- Ten galima nueiti, brangusis.
- Taip ir maniau. Tu laiminga?
- O k tai reikia?
- Ar dar neinai? Bet ar kas ino i tikrj? Gal tai okis ant
adatos smaigalio.
Liliana gro i dds Gastono piet. viebut j ve savo
automobiliu vikontas de Peistras. Ji praleido baisiai nuobod
vakar, bet stalas buvo tikrai puikus. Dalyvavo keletas moter
ir eetas vyr. Moterys savo dygiu prieikumu buvo panaios
eienes. I vyr keturi buvo neved, du jauni, bet visi turtingi.
Vikontas de Peistras buvo vyriausias ir turtingiausias.
157
- Kodl js gyvenate kairiajame krante? - pasiteiravo jis. Dl romantikos?

- Atsitiktinai. Tai pati geriausia i man inom prieasi.
- Jums dert gyventi prie Vandomo aikts.
- Nuostabu, - atsak Liliana. - Kiek daug moni geriau
u mane ino, kur man gyventi.
- A turiu laisv but prie Vandomo aikts. Moderniai
rengt dailininko atelj.
- Norite man inuomoti?
- Kodl ne?
- Kiek tai kainuos?
Peistras pasimuist sdynje.
- Kam kalbti apie pinigus? Pirmiausia apirkite. Jei pa
tiks, bus js.
- Be joki slyg?
- Be maiausi. Aiku, man bt malonu, jei progai pasi
taikius retkariais papietautumt su manimi. Bet ir tai ne slyga.
Liliana nusiypsojo.
- Dar pasitaiko nesavanaudi moni.
- Kada norsite apirti? Gal rytoj? Galtume papietauti
kartu.
Liliana pairjo jo pailg veid su balt s epetuku.
- Mano dd nort itekinti mane, tar ji.
- Tam js turite dar daug laiko! Js dd senovik pair.
- Ar butas gantinai erdvus dviem?
- Manau, taip. Kodl klausiate?
- Na, tuo atveju, jei noriau ten apsigyventi su draugu.
Peistras tyldamas pairjo j j.
- Ir apie tai galima bt pakalbti, - atsak jis palengva, nors js, jei jau atvirai, neatrodte tai linkusi. Kodl jums ne
158
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
pagyvenus kur laik vienai? Juk tik kelios savaits esat Paryiu
je. Pasidairykite i pradi po miest. ia yra ko pasiirti.
-Js teisus.
Masina sustojo, ir Liliana ilipo.
Taigi kada ryt? paklaus vikontas.
Dar pagalvosiu. Ar neprietarausite, jeigu pasitarsiu su
dde Gastonu?
-A to nedaryiau. Tai sukels jam nereikaling mini. Bet
ir js to nedarysite.
-Ne?
Kas i anksto klausia, niekada to nedaro. Esate labai jauna
ir labai grai. Man bt didelis malonumas suteikti jums pa
grind, kokio js verta. Patikkite vyru, kuris jau nebe jaunuo
lis: ia avu, bet jums tai tra veltui praleistas laikas. Nekalbki
me apie dd Gaston. Jums reikalinga prabanga. Didel
prabanga. Atleiskite man u tok kompliment, bet mano akis
labai patyrusi. Labanakt, panele.
Ji ulipo laiptais. Dds Gastono jauniki paroda j kakaip
nemaloniai pralinksmino ir prislg. Pradioje ji jautsi kaip
mirtantis kareivis, kuriam kakas pasakoja istorijas apie pra
matn gyvenim. Paskui ji pasijuto lyg svetimoje planetoje, kur
mons gyvena aminai ir tai nulemia j rpesius. Jai buvo
nesuprantamos j kalbos. Tai, kam ji buvo visikai abejinga,
jiems atrod labai svarbu, o tai, ko ji siek, jiems kakodl buvo
tabu. Vikonto de Peistro pasilymas jai pasirod pats protin
giausias.
- Ar dd Gastonas labai stengsi? pasiteiravo Klerf dar
koridoriuje.
- Tu jau ia? Maniau, kad kur nors geri.
- Daugiau nebesinori.
159
- Mans laukei?
- Taip, - atsak Klerf. - alia tavs tampu tvarkingu mo
gum. Nebenoriu daugiau gerti. Bent jau be tavs.
- O anksiau gerdavai?
- Taip. Tarp lenktyni. Daniausiai tarp avarij. I bailu
mo turbt. O gal nordamas pabgti nuo savs. Bet tai jau pra
eity. iandien buvau Sent apel koplyioje. Rytoj einu Kliuni
muziej. Kakas, mats mus kartu, tvirtino, kad tu panai da
m su vienaragiu gobelene, kabaniame ten. Turi didel pasise
kim. Nori kur nors nueiti?
- vakar ne.
- vakar tu buvai sveiuose pas burua, kurie mano, kad
gyvenimas tai virtuv, salonas ir miegamasis, o ne burlaivis su
daugybe buri, galintis kiekvien akimirk apvirsti. Tau reikia
pailsti nuo viso to.
Lilianos akys suspindjo.
- Vis dlto grei?
- Su tavim man tai nebtina. Gal nortum dar pasivainti?
- Kur?
- Po visas gatves ir kavines, apie kurias tik esi k nors gird
jusi. Tu nuostabiai apsirengusi. Bet malonumas tai pamatyti
atiteko dds Gastono jaunikiams. Todl mes tiesiog privalome
bent jau pademonstmoti vieai i suknel, net jeigu tau ito ir
nesinori. Juk dl sukneli turime tam tikr sipareigojim.
- Na, gerai. Tik vaiuokim neskubdami. Per daugyb gat
vi. Visos be sniego. Su gli pardavjomis sankryose. Ir nusipirkim vis veiml ibui.
Klerf ivairavo Diuzep i krantins kamaties ir susto
jo prieais viebuio duris. alia esant restoran jau rengsi
udaryti.
160
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Dsaujantis simyljlis, pasak kakas visai alia. Ar

ne per senas tokiam vaidmeniui?
Tai buvo Lidija Moreli. Ji kaip tik ijo su savo palydovu i
restorano.
- Tikrai ne, - atsak jis. - Dabar kaip tik pats domumas!
Lidija permet per pet baltos kailins apykakls gal.
- Naujas tavo vaidmuo! Gana provincialus, mano mielasis.
Ir dar su tokia jaunute kvailele!
- Koks komplimentas! Jeigu taip sakai tu, vadinasi, ji avinga.
- avinga! Ta kvaiel su savo kambarliu ir trimis Balensiagos suknelmis!
- Trimis! Man pasirod, kad j trisdeimt. Tokios jos skir
tingos, kai apsivelka.
Klerf kvatojo.
- Bet Lidija! Nuo kada tu kaip seklys nipinji jaunutes kvai
leles? Nejau nesi seniai nuo to atpratusi?
Lidija jau norjo piktai atsikirsti, bet tarpdury pasirod jos
palydovas. Ji sikibo jo rank kaip ginkl ir praingsniavo pro
Klerf.
Po keli minui ijo Liliana.
- Tik k man sak, kad tu avinga btyb. Pats laikas tave
slpti.
- Nuobodiavai laukdamas?
- O ne. Jeigu jau seniai ko nors belaukei, tai laukimas pa
jaunina deimia met. O gal ir dvideimia. Nemaniau, kad
kada nors man dar teks ko nors laukti.
- O a visada kako laukiau.
Liliana palydjo vilgsniu moter su kreminiu nrini ali,
ijusi i restorano su plikteljusiu vyrikiu. Ant kaklo jai kabo
jo rieuto dydio deimant vrinys.
161
Kaip jie blizga, - tar ji.

Klerf tyljo. Papuoalai buvo pavojinga sritis. Jei jie perne
lyg parups Lilianai, visada atsiras toki, kurie geriau u j ten
kins jos geidius.
Bet ne man, - tar ypsodamasi Liliana, tartum atspjusi
jo mintis.
ia tavo nauja suknel? - paklaus jis.
Taip, tik iandien atsiunt.
Kiek j turi dabar?
Su ita atuonias. Kodl klausi?
Lidija Moreli buvo, atrodo, teisingai informuota. Nors ji
minjo tik tris, bet tai buvo beveik tas pats.
Dd Gastonas pasipiktins, tar Liliana. A jam nu
siuniau sskait. O dabar vaiuokim geriausi naktin klub,
koks tik yra. Tu teisus, apdarai reikia savo pretenzijas.
Vaiuosim dar kur nors? paklaus Klerf. Buvo ketvirta
valanda nakties.
Taip, atsak Liliana. O gal tu jau pavargai?
Jis inojo, kad nereikia jos klausti, ar ji pavargo.
Dar ne, tar jis. Tau patinka?
Tiesiog nuostabu.
Gerai, tuomet vaiuokim dar vien klub. Su igonais.
Monmartras ir Monparnasas virpjo nuo pokario kartli
gs. Margaspalviai kabaretai ir naktiniai klubai skendjo d
muose tarytum vandenyje. Viskas, kas ia vyko, tebuvo to pa
ties nuolatinis pasikartojimas. Klerf be Lilianos bt siaubingai
nuobodiavs, bet jai viskas buvo nauja. Ji visa tai mat ne taip,
kaip buvo i tikrj, bet kaip jai norjosi matyti. tartinos kavi
ns jai buvo gyvenimo ugnis, o arbatpinigi telaukiantys or
162
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
kestrai, rods, grojo svajoni koncertus. Sals, sausakimai pri

sigrdusios samdom oki partneri, nuvori, abejotinos re
putacijos kvail moter, moni, neinani namo, nes netu
rini ten k veikti, tykani nuotyki ar naudingo sandrio visa tai jai atrod spindinti gyvenimo bakchanalija, nes ji taip
norjo matyti, dl to ji ia ir atjo. Kaip tik tuo,galvojo Klerf, ji ir skiriasi nuo vis ia sdini. Jie ieko nuotyki, san
dri, trupuio harmoningo triukmo, nordami upildyti dva
sios tutum. O ji ryte ryja gyvenim. Lyg apssta ji medioja
baltj elni ir mitologin vienarag, savo atkaklumu ukrsdama ir kitus. Ji tokia nevaroma ir beatodairika, kad alia jos
jautiesi ia lyg senas, patyrs ir iseks, ia lyg visikas jauniklis.
Ir tuomet i umarties inyra kakieno veidai, umirt troki
m ir svajoni eliai, o paskui kaip aibo blyksnis nutvieskia
pradings, rodos, pojtis - gyvenimas nepakartojamas!
Apsup stal ir paslaugiai linkiodami, grojo igonai bud
riomis pliuinmis akimis. Liliana klaussi susiavjusi. Visa tai
jai atrodo tikra, - galvojo Klerf. - Step, vienia nakties aima
na, vienatvs pojtis, pirmoji ugnel, prie kurios mogus ieko
prieglobsio. Ta nuvalkiota sentimentali daina jai yra huma
nizmo himnas, kuriame girdti ir gyvenimo trokimo, ir lide
sio dl gyvenimo laikinumo gaid. Galbt Lidija Moreli buvo
teisi, laikydama tai provincialumu. Bet, velniai raut, kaip tik
tuo ji ir yra avinga.
- Turbt per daug igriau, - pasak jis.
- K reikia per daug?
Kai nebeatpasti savojo a.
Tuomet visada gersiu per daug. A nemgstu savojo a.
Ji nieko nebijo, - galvojo Klerf. - Taip, kaip ioj tutybi
mugje ji mato gyvenimo atvaizd, lygiai taip pat kiekviena ba
163
nalyb jai atrodo vieia ir smojinga, lyg girdt j pirm kar

t. Tai nepakeniama! Ji turs mirti, pati tai ino, bet priprato
prie tos minties, kaip kitas pripranta prie morfijaus. Tai visk
pakeiia jos akyse, ji nebebijo nei banalybs, nei ventvagysts.
Kodl gi a, po velni, sdiu paiurps ir pats nepasineriu j
skur?
A dievinu tave, tar jis.
Nekartok to taip danai, atsak ji. Dievinti galima tik
i tolo.
Tau tai netinka.
Pakartok dar, papra ji. - Man reikalinga tai kaip oras
ir vynas.
Klerf nusijuok.
Abiem atvejais tu teisi. Bet niekas to ir neklausia! Kur da
bar patrauksime?
viebut. Noriu isikraustyti.
Klerf nutar niekuo nesistebti.
Gerai. Eime pakuotis, - pritar jis.
Mano daiktai jau sudti.
Ir kur tu nori vaiuoti?
kit viebut. tai jau dvi dienas tokiu laiku man skambi
na kakokia moteris. Ji reikalauja, kad isinediniau i kur at
jusi. Ir dar prineka visokiausi kit dalyk.
Klerf pairjo j.
Ar nepraei durininko nejungti telefono numerio?
Praiau. Bet jai vis tiek pavyksta prisiskambinti. Vakar ji
pasisak esanti mano motina. Ji ne prancz, kalba su akcentu.
Lidija Moreli, pagalvojo Klerf.
Kodl man nieko nesakei?
Ar Ric viebutis pilnas?
164
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
-Ne.
- Tai gerai. Dd Gastonas apalps, kai suinos, kur a rytoj
gyvensiu.
Lilianos daiktai nebuvo sukrauti. Klerf pasiskolino i duri
ninko didel lagamin. J paliko besitraukdamas vienas vokie
i majoras. Jie sudjo ten Lilianos sukneles.
Ji sdjo ant lovos ir juoksi.
- Man gaila i ia ivaiuoti, - tar ji. Visk ia pamilau.
Bet a myliu be gailesio. Supranti?
Klerf pakl galv.
- Bijau, kad taip. Tu niekada nesigaili k nors palikdama.
Ji vl nusijuok, itiesusi kojas, su vyno taure rankoje.
- Dabar tai nesvarbu. Jeigu a palikau sanatorij, tai galiu
palikti visk, k noriu.
Taip, ji, ko gera, palikt ir mane, - paman Klerf. - Kaip
viebut.
- irk, vokiei majoro paga, - tar jis. - Turbt u
miro i susijaudinimo. Labai nekoks poelgis vokiei karinin
kui. Paliksiu j lagamine. Tu, beje, avingai apsvaigusi. Laimei,
usakiau tau kambar prie por dien. Be ito bt sunkoka
prasmukti pro durinink.
Liliana pam majoro pag ir sddama atidav pagarb.
- Tu man labai patinki. Kodl niekada nevadinu tavs vardu?
- Niekas taip nevadina.
- Todl a kaip tik turiau vadinti.
- Viskas sudta, tar Klerf. pag pasiimsi?
- Palik j ia.
Klerf sikio raktus ir padav Lilianai palt.
- Ar a labai sulysau?
165
- Ne, as manau, kad tu priaugai por svar.

- Vienintelis svarbus dalykas, sumurmjo ji sau.
Lagaminus nune taksi, tuoj pat privaiavus jiems ijus.
- Ar mano kambarys viebutyje ieina Vandomo aikt?
- Taip. Ne j Kambono gatv.
- O kur tu gyvenai per kar?
- I Kambono gatvs puss. Kai tik grau i belaisvi sto
vyklos. Ten buvo gera slptuv, niekam ir galv negaljo auti,
kad ten galima pasislpti. Mano brolis gyveno tada vokikoje
Vandomo aikts pusje. Mes i Elzaso. Mano brolio tvas vo
kietis, o mano pranczas.
- Ar tavo brolis negaljo tavs apginti?
Klerf nusikvatojo.
- Jis n nenujaut, kad a ia. Jam bt buv patogiausia,
jeigu bt inojs mane esant Sibire. Taip toli, kaip tik mano
ma. Matai dang? Jau rytas. Girdi paukius? Mieste juos gali
girdti tik itokiu metu. Todl gamtos myltojai turt praleisti
nakt klube. Kad pakeliui namus igirst strazdus.
Jie pasuko Vandomo aikt. Plaioje pilkoje aiktje tvyro
jo visika ramyb. Pro geltonai nutviekstus debesis auo anksty
vas rytas.
- Kai matai, kokius nuostabius pastatus stat mons anks
iau, gali tarti, kad jie buvo laimingesni u mus, tar Liliana. Kaip manai?
- Ne, - paprietaravo Klerf. Jis papra sustoti prie dur. iuo metu a laimingas, - ts jis. - Ir visai vis tiek, ar mes ino
me, k tai reikia, ar ne. A laimingas i akimirk, ioje aiktje,
ioje ramybje, su tavimi. O kai m isimiegosi, ivaiuosime. Ne
ilgais etapais pietus. Sicilij, Targa Florijo lenktynes, apie
kurias tau jau pasakojau.
166
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
XII
imto astuoni kilometr Targa Florijo trasa su beveik
1400 poski bdavo kasdien udaroma keletui valand tre
niruotms. Bet ir kitu metu lenktynininkai ltai vaindavo tuo
ruou, nordami sidmti poskius, nuolydius ir kelio ypatu
mus. Todl nuo tamsos iki tamsos vir balto kelio ir visos apylin
ks riaumojo varikliai.
Klerf porininkas buvo Alfredas Torianis, dvideimt ketve
rt met italas. Abu beveik vis dien praleisdavo lauke. Vaka
re sugrdavo deg, itrok ir alkani.
Klerf udraud Lilianai dalyvauti treniruotse. Jis nenor
jo, kad ji, kaip lenktyninink monos ir draugs, besistengda
mos jiems padti, sdt su chronometrais ir uraais dirbtuv
se, kurias firmos pastat mainoms taisyti, pripildyti benzino ir
padangoms keisti. Todl jis supaindino j su savo draugu, tu
riniu nam prie jros, ir nuve j ten. Jo draugas, vardu Levalis, buvo keli laiv tunams gaudyti savininkas. Klerf smo
ningai pasirinko j - Levalis buvo estetas, prapliks, apknus ir
homoseksualistas.
Liliana per dienas guldavo prie jros arba Levalio vilos sode.
Sodas buvo sulaukjs, romantikas, pilnas marmuro statul kaip
Eichendorfo eilraiuose. Liliana niekada netroko pamatyti
Klerf lenktynse, bet jai patiko duslus varikli riaumojimas, atai
dintis iki tylios apelsin aljos. J atnedavo vjas kartu su sunkiu
ied kvapu. Susimais su jros oimu, jis skambdavo kaip jau
dinantis koncertas. Tsyk Lilianai rodydavosi, lyg Klerf kalba
jai. Tas pojtis vis dien tarytum kabodavo vir jos, ji atsiduoda
vo jam, kaip ir kartam Sicilijos dangui ir baltam jros vilgsniui.
Klerf buvo nuolat ia - ar ji miegojo po pinijomis diev skulp167
tur elyje, ar sdjo ant suoliuko, skaitydama Petrark ar v.

Augustino ipaint, ar nieko negalvodama rymojo pajryje arba
terasoje tuo metu, kai nusileidia mslingos sutemos ir kai itals
sako felissima notte*, kai neinomos dievybs valia kiekviename
itartame odyje slypi klausimas. Tolimas dundesys, nuolat girdi
mas ir bgn griausmo pripildantis vakaro dang, atsiliepdavo
kiekviename tyliame Lilianos kraujo tvinksnyje. Vakare, lydimas
gaudesio, automobiliu atvaiuodavo Klerf. Priartjus automo
biliui, gaudesys virsdavo riaumojimu.
Kaip antikos dievai, sakydavo Levalis, iuolaikiniai ms
globjai pasirodo su griausmu ir aibais, lyg Jupiterio sns.
- Jums nepatinka?
- A nemgstu varikli. Jie man per daug primena bombo
nei antskrydius per kar.
Jausmingas apknus vyrikis udjo ploktel su openo kon
certu fortepijonui. Liliana susimsiusi stebjo j. Keista, - svars
t ji, - kaip vienpusikai mogus yra susijs su savo patirtimi ir
savo paties pavojais ar is estetas ir meno inovas kada nors
pagalvoja, k jauia tunai, kai jo laivai udo juos?
Po keli dien Levalis sureng vent. Jis pakviet beveik
imt svei. Deg vaks ir deglai, naktis buvo vaigdta ir
ilta, jra lygi, kaip didiulis veidrodis, kuriame atsispindjo m
nulis, kabantis toli horizonte lyg balionas i kitos planetos. Lilia
na buvo suavta.
- Jums patinka? - pasidomjo Levalis.
Tai viskas, ko a trokau.
Viskas?
* Stebuklinga naktis (ital.).
168
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Beveik. Ketverius metus svajojau apie tai, udaryta tarp sniego

sien. Tai visika sniego prieingyb ir visika kaln prieingyb.
Man malonu tai girdti, - tar Levalis. - A retai rengiu
ventes.
Kodl? Kad netapt kasdienybe?
Ne. Jos nuteikia mane - kaip ia pasakius - melancholi
kai. Per ventes daniausiai norima usimirti, bet man tai ne
pavyksta. Ir kiti taip pat neusimirta.
A nieko nenoriu umirti.
Tikrai? - mandagiai paklaus Levalis.
Daugiau nebenoriu, atsak Liliana.
Levalis nusiypsojo.
ioje vietoje stovjo senovs romn vila, ia rengdavo
dideles ventes su graiomis romnmis, besilinksminaniomis
degl ir ugn spjaudanios Etnos viesoje. Manote, romnai la
biau priartjo prie paslapties?
Kokios?
Kodl mes gyvename.
Ar mes gyvename?
Galbt ir ne, jeigu patys to klausiame. Atleiskite, kad apie
tai kalbu. Italai melancholiki mons. Jie tik atrodo priein
gai, bet i ties yra kitokie.
O kas yra linksmi? - paklaus Liliana. Net arkli rikai
nra nuolat linksmi.
Ji igirdo Klerf automobil ir nusiypsojo.
Pasakojama, ts Levalis, kad paskutin ios vilos savi
nink liepdavusi nuudyti savo meiluius. Ji buvo romantik ir
negaljo paksti, kad po nakties isisklaido jos iliuzijos.
Kaip sudtinga, atsiduso Liliana. Nejau ji negaljo
isisti j autant rytui? Arba pati ieiti?
169
Levalis pam j u paranks.

Ieiti ne visuomet lengva. Juk kaskart pasiimi pats save.
Tai paprasta, kai inai, kad nuosavybs jausmas tik su
kausto. Niekas tuomet negali sulaikyti.
Jie nujo ten, kur grojo muzika.
Js nenorite turti jokios nuosavybs? - paklaus Levalis.
A noriu turti visk, atsak Liliana. Ir todl nieko.
Tai beveik tas pats.
Beveik! - jis pabuiavo jai rank. A dabar nuvesiu jus
ten, kur auga kiparisai. Po jais yra oki aiktel su stiklo grindi
mis. Jos apviestos i apaios. Maiau toki Rivjeros restoranuose
ir sirengiau tokias pat. ia atvaiuoja ir okj pus Neapo
lio, Palermo ir Romos.
Galima bti arba irovu, arba dalyviu, - pasak Levalis
Klerf.
Arba ir vienu, ir kitu tuo paiu metu.
A veriau bsiu irovu. Kas daro visk, daro netobulai.
Jie sdjo terasoje ir stebjo moteris, okanias ant vieian
i stiklini grind po kiparisais. Liliana oko su princu Fiola.
-Ji kaip ugnis, - tar Levalis. - Tik pairkite, kaip ji oka!
Pamenate Pompjos mozaik moteris? Mene moterys nuosta
bios tuo, kad liks vien j grois, o viso, kas atsitiktina, nebra.
Ar matte Mino Kretos rm paveikslus? Echnatono laik egip
tietes? Moteris siauromis akimis ir pailgais veidais, puolusias o
kjas ir jaunas karalienes? Jose visose liepsnoja ugnis. Pavelkite
i oki aiktel! Moterys tartum plevena ant ios velnios pra
garo ugnies i technikos, stiklo ir elektros. Dl to ir rengiau visa
tai. Dirbtin pragaro liepsna, deganti i apaios, kylanti j suk
170
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
nelmis, ir alta mnulio ir vaigdi viesa, krintanti ant j

smilkini ir pei tai alegorija, i kurios galima pasijuokti. Ar
kelias minutes pasvajoti. Jos nuostabios, tos moterys, bet jos mus
sulaiko, neleisdamos tapti pusdieviais. Jos mus paveria eim
galvomis, pilieiais, maitintojais. Jos {vilioja mus savo pinkles,
addamos padaryti dievais. Juk jos avingos, ar ne?
- Jos nuostabios, Levali.
- Kiekvienoje j slypi suvediotoja. Ir didi ironija, kad jos
paios tuo netiki. okdamos jos dar kupinos jaunysts ugnies.
Bet i paskos jau velkasi dar beveik nematomas elis mies
ionikumo, papildom dvideimties svar, kuriuos jos netru
kus priaugs, eimyninio nuobodulio, neisipildiusi trokim
ir ambicij, nuovargio, aminos rutinos ir ltai artjanios se
natvs elis. Tik viena i j laisva nuo viso to ta, kuri oka su
Fiola, kuri js atsivete. Kaip jums tai pavyko?
Klerf trkteljo peiais.
- Kur atradote j?
Klerf dels.
- Js stiliumi, Levali, pasakyiau - prie pragaro vart. Pir
m kart per daugel met js toks lyrikas.
- Nedanai pasitaiko proga. Prie pragaro vart. Neklausinsiu daugiau. Pakanka, kad suadintum vaizduot. Js radote
j pilkoje nevilties prieblandoje, i kurios pavyko itrkti tik vie
nam Orfjui. Bet, kad ir kaip paradoksaliai tai skambt, u
bandym igelbti i pragaro moter jam teko brangiai sumo
kti dar didesne vienatve. Ar js pasirengs mokti, Klerf?
Klerf nusiypsojo.
- A prietaringas. Neatsakysiu tokius klausimus, ypa prie
lenktynes.
171
Oberono* naktis, mst Liliana, okdama su Fiola ir Torianiu. - Viskas kaip uburta - tos viesos, mlyni eliai - vis
kas tikrovika ir kartu nerealu. ingsni visai negirdti viskas
aplink skrieja pagal muzik. Apie visa tai a svajojau, sddama
savo kambaryje, apsupta sniegyn, su temperatros lapu ran
kose, besiklausydama radijo koncert i Neapolio ir Paryiaus.
itoki nakt prie jros, vieiant mnuliui, kai velnus vjas kve
pia mimozomis ir apelsin iedais, nemanoma numirti. itoki
nakt mons susitinka, valandl laikosi susikib u rank, u
sisvajoja ir vl atsikvoi, bet jau kito glbyje. Veidai mainosi, bet
rankos ilieka tokios paios. Ar tikrai tokios paios? - svarst
ji. - tai ten sdi mano mylimasis su tuo melancholiku, kuris i
trump ems akimirk yra io pasakiko sodo eimininkas. A
matau, jie kalbasi apie mane. Melancholikasis vyrikis klausi
nja turbt to paties, ko jis klaus mans apie mano paslapt.
Juk yra sena pasaka, kur nyktukas slapta juoksi i vis, nes
niekas neinojo jo paslapties. Niekas negaljo atspti jo vardo.
Ji nusiypsojo.
- Apie k galvojote? paklaus Fiola, pastebjs tai.
- Apie pasak, kur mogaus paslaptis buvo ta, kad niekas
neinojo jo vardo.
Fiola nusiypsojo. degusiame veide jo dantys atrod dvigu
bai baltesni negu kit.
- Ar tai ir js paslaptis? pasiteiravo jis.
Ji papurt galv.
- Nejau taip svarbu tas vardas?
Fiola nuvelg motinas, eilute isirikiavusias apie oki aik
tel po kiparisais.
* Europos vidurami legendose ir groinje literatroje - elf karalius.
172
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Kai kuriems monms tai viskas, atsak jis.

okdama ji mat susimsius Klerf, velgiant j. Jis tvir
tai laiko mane, a j myliu, nes jis ia ir nieko neklausinja. Kada
jis prads klausinti? Tikiuosi, niekada. Galbt niekada. Tam
nebeliks laiko.
-Js taip ypsots, lyg btumt labai laiminga, - ts Fiola. Ar tai ir yra js paslaptis?
Koks kvailas klausimas, - pagalvojo Liliana. - Nejau jis nei
moko dar mokykloje, kad nedera klausti moter, ar jos laimingos.
- Tad kokia js paslaptis? neatstojo Fiola. Didel ateitis?
Ji vl papurt galv.
- A neturiu ateities. Jokios. Js net nesivaizduojate, kaip
tai palengvina daugel dalyk.
- Tik pavelkite Fiol, pasak senoji grafien Vitelei
motin brelyje. - Jis elgiasi taip, lyg, be ios svetimals, ia
nebt daugiau jaun moter.
- Tai natralu, - atsiliep Teresa Markeri. Jei jis taip danai
okt su kuria nors i msiki, bt laikomas pusiau susiadju
siu, ir jei jos po to nevest, panels broliai palaikyt tai eidimu.
Vitelei dmiai apirinjo Liban pro lornet.
- I kur i persona?
- Ji nra ital.
- Matau. Ko gera, miinys.
- Kaip ir a, - kandiai tar Teresa Markeri. - Amerikiet,
indn, ispan - bet pasirodiau visikai tinkama, kad savo t
tuio doleriais padiau isisukti i bdos Ugui Markeiui, iva
duoiau nuo iurki jo aptriuusius Palazzo*, rengiau ten vo
nias ir neblogai ilaikyiau jo meilues.
* Rmus (ital.).
173
Grafien Vitelei djosi nieko neigirdusi.

- Jums lengva kalbti. Turite sn ir sskait banke. O a
turiu keturias dukteris ir krv skol. Fiolai laikas vesti. Kas b
t, jei ir tie keletas pasiturini jaunikaii, kuriuos dar turime,
vest angl manekenes, kaip dabar madinga. Visai nustekens al.
- Tam turt ileisti statym, - ironikai paymjo Teresa
Marked. - Reikia udrausti jaunesnij broli santuokas su
turtingomis amerikietmis, kurios net netaria, kad po audrin
go prievedybinio merginimosi jos bus udarytos unikal vi
duramik harem italik santuok.
Grafien ir vl djosi neigirdusi. Ji dirigavo dviem savo duk
roms. Fiola stabteljo prie vieno i padengt stal. Liliana atsi
sveikino su juo ir, Torianio lydima, nujo pas Klerf.
- Kodl su manim neoki? - paklaus ji Klerf.
- A oku su tavim, - paprietaravo Klerf. - Tik neatsisto
damas i vietos.
Torianis nusijuok.
- Jis nemgsta okti. Labai jau ididus.
- Tai tiesa, - pritar Klerf. - A prastas okjas, Liliana.
Juk prisimeni Palas bar.
- Seniai umirau.
Ir ji su Torianiu gro oki aiktel. Levalis vl prisdo
prie Klerf.
- Ji primena tamsi liepsn, - tar jis. - Arba durkl. Ar
jums neatrodo, kad tos apviestos stiklo plokts yra neskonin
gos? ts jis patyljs. Mnuo vieia gantinai rykiai. Luidi! - suuko jis. - Ugesink vies po aiktele. Ir atnek senos
grapos. Man lidna, staiga prisipaino jis Klerf. Jo veidas
tamsoje atrod apniuks, su giliomis akiduobmis. Moters
grois man kelia lides. Kodl?
174
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Nes inai, kad jis praeis. O nortum, kad pasilikt.

- Taip paprasta?
- Neinau. Man to pakanka.
- Ar ir jus tai lidina?
- Ne. Man lidna visai dl kit dalyk.
- Suprantu.
Levalis gurkteljo grapos.
- inau tuos dalykus. Bet a bgu nuo j. Noriu likti tik
storas Pjero. Paragaukite grapos.
Jie igr ir patyljo. Liliana vl sugro prie j. A neturiu
ateities, - galvojo ji. Tai beveik tas pats, kaip nejausti ems
traukos. Ji pavelg Klerf ir be garso, vien lpomis, kak
pasak. Klerf sdjo tamsoje. Ji vos galjo irti jo veid, bet
to ir nereikjo. Juk nra reikalo irti veid gyvenimui. Svar
biausia j jausti.
XIII
Kelintas a? - sustojs prie dirbtuvi rikteljo Klerf.
Septintas! suuko Torianis. Kaip kelias?
lyktus! Nuo kario da gum kaip ikrus. Matei Lilian?
Taip, ji tribnoje.
Torianis prikio Klerf prie burnos puodel su limonadu.
Pribgo treneris.
Pasireng? suuko jis. Pirmyn! Pirmyn!
Mes ne burtininkai! - piktinosi vyresnysis mechanikas. N pats velnias nesugebs pakeisti rat per trisdeimt sekundi!
Pirmyn! Greiiau!
175
bak plsteljo benzinas.

- Klerf, - nurodinjo treneris, prie tave Diuvalis. Vykis
j! Lipk jam ant kuln, kol isikvps. Tada laikykis prieais. Dau
giau mums nieko nereikia. Tursime abi pirmsias vietas.
Mar! Baigta! suriko vyresnysis mechanikas.
Automobilis nuvilp. Dabar atsargiai! tar sau Klerf.
Nepersistenk! Tribnose mkiojo kakas marga, balta, ka
kas blizganio, o paskui liko tik kelias, skaisiai mlynas dangus
ir takas horizonte, kur dulkse turjo bti Diuvalio automobi
lis. Trasa kilo kaln keturis imtus metr. Artjo Madonijos
kaln masyvas. Pro al mirgjo citrinmedi plotai, sidabrins
alyvmedi eils, vingiai, staigs poskiai, kaln serpantinai, i
po rat iro skalda, kariu alsavo variklis. Kakoks vabzdys kaip
kulka atsitrenk Klerf akinius. Vl keitsi kaktus gyvatvors,
kalns ir poskiai nuokalnse, uol nuolau krvos - ir taip
kilometras po kilometro. Paskui pasirod pilkvai rusva senovi
n tvirtov Kaltavuturas. Dulks, vis daugiau dulki - ir staiga
lyg koks voras - automobilis.
Poskiuose Klerf buvo greitesnis. Po truput jis vijosi. Po
deimties minui jau atpaino - tai Diuvalis. Klerf lipte prili
po prie jo, bet Diuvalis neuleido kelio. Jis blokuodavo Klerf
kaskart, kai is bandydavo lenkti. Be abejo, jis mat Klerf. Du
kart siaurame poskyje automobiliai taip suartjo, kad jie gal
jo velgti vienas kito veid. Diuvalis tyia jam trukd.
Automobiliai lk vienas paskui kit. Klerf lauk dulkse,
kol kelias prads kilti auktyn plaiu lanku ir bus matyti toli
priek.
Jis inojo, kad toliau - lktas poskis. Diuvalis lk pos
k iorine kelio puse, kad Klerf negalt nei aplenkti jo i dei
ns, nei nukirsti poskio kelio viduriu. Klerf to ir tikjosi. Jis
176
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
staiga uoko prie pat Diuval vidine kelio puse. Automobil

sumt, bet jis sugebjo suvaldyti. Suglums Diuvalis akimirk
pristabd, ir Klerf aplenk j. Dulki debesis liko upakaly.
Dangaus fone jis ivydo Etn, apgaubt dm tumul. Jie nul
k tolyn, auktyn aukiausi trasos viet. Klerf buvo prieaky.
T akimirk, kai, aplenks Diuval, po daugybs kilometr
tirtame dulki debesyje jis ivydo mlyn dang, kai jo dul
kt veid plsteljo gaivus kaip vynas oras, kai vl pajuto ls
tanio variklio tvank alsavim, pamat saul, ugnikaln tolu
moje, t didiul, paprast, tyl pasaul, abejing ir lenktynms,
ir visam moni gyvenimui, kai maina pasiek aukiausi ta
k ir svied Klerf auktyn, nugindama alin visas paalines min
tis - t akimirk jis trumpam pasijuto ess Prometjas. Jis gal
vojo apie main, valdom jo rank, ugnikalnius su krateriais,
vedaniais pragar, apie kaitus metalin dang, kur jis tur
mavo. Po keli sekundi kelias vl krito emyn, poskis po
poskio, o kairu ir automobilis, Klerf be perstojo perjungiant
pavaras. ia laims tas, katras greiiau perjungins pavaras. Jis
smuko emyn Fijum Grand sln, paskui vl devynis imtus
metr auktyn mnulio kratovaizd ir vl emyn, lyg milini
kose spynse, kol prie Kolezano vl pasirod palms, agavos,
gls, aluma ir jra. O prie Kampo Felis prasidjo vieninte
lis lygus lenktyni moas septyni kilometrai pajriu.
Kai Klerf sustojo pakeisti padang, jis pirm kart vl pa
galvojo apie Liban. Kaip per migl prisimin tribnas, pana
ias marg gli d. Variklio kriokimas tarytum apmir, ir
toje iliuzinje tyloje jis pasijuto lyg imestas i ugnikalnio krate
rio ir dabar kaip Ikaras plaiais sparnais sklendiantis em,
rankas, laukianias begalinio jausmo, didesnio negu meil, ku
ris kakur tribnose virsta moters lpomis ir vardu.
177
- Pirmyn! - suriko treneris.

Maina dm tolyn. Bet dabar Klerf jautsi nebe vienas.
Kaip auktai sklendianio flamingo elis dabar kartu skrido
ir jausmas, kartais u jo kaip vjas, kartais prie j kaip permato
ma vliava, bet visada alia.
Prasidjus kitam ratui, maina m okinti. Klerf suvald
j, bet upakalinius ratus vl sumt. Jis stengsi ilaikyti vair.
Iniro poskis, nutptas moni kaip kepjo pyragas musi.
Maina pasidar nevaldoma. J svaid i vienos puss kit. Prie
pat posk Klerf perjung pavar ir spusteljo akceleratori.
Vairas persuko jam rankas, jis pajuto trakteljim peiuose. Po
skis augo aibiku greiiu, mons spindinio dangaus fone
patrigubjo, jie augo, kol tapo milinais. Jau atrod nemano
ma isilenkti j. I dangaus ant Klerf krito juoda tamsa. Jis
kak sikando, jam rods, kad kakas ipl jam rank. Bet vai
r laik tvirtai. Karta lava uliejo peius. Grivaniame krato
vaizdyje rykiai viet kratelis ydrumos, jis laiksi jos akimis ir
jaut, kaip maina slysta i po jo. Staiga Klerf pamat tarp,
vienintel, kur nerpliojo gigantikos dvikojs muss. Jis dar kart
sukteljo vair, paspaud akceleratori, ir o stebukle! mai
na pakluso. Ji ov auktyn skardiu, kol galop strigo tarp kr
m ir akmen. Sprogusios padangos skutai pliaukteljo kaip
botagas, ir automobilis sustojo.
Klerf pamat atskubanius mones, kurie prie tai buvo
isilakst, kaip vandens purslai nuo mesto akmens. Dabar art
jo rkdami, ikreiptais veidais, mojuodami kumiais, vietoje
burn atviros juodos skyls. Jis neinojo, ar jie nori umuti j,
ar pasveikinti. i minut tai buvo vis tiek: jiems nevalia liesti jo
automobilio, jam padti, kitaip j diskvalifikuos.
178
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- alin! Neliesti! - auk jis.

Atsistojs jis vl pajuto skausm, pajuto ilum, pamat krau
j, laant i nosies ant jo ydro kombinezono. Jis galjo pakelti
tik vien rank, todl grasino ja ir gynsi.
- Neliesti! Nepadti! isvirduliavs i mainos Klerf atsi
liejo radiatori. - Jokios pagalbos! Udrausta!
Jie sustojo. Mat, kad jis gali paeiti. Kraujavimas pavojaus
nekl, tik veidas buvo sumutas. Klerf apibgo main, ap
irjo padang. Protektorius buvo atoks. Jis nusikeik. Ir i
taip visikai nauja padanga! Klerf skubiai perpjov protekto
ri ir nupl j.
Tada paiupinjo padang. Joje dar buvo oro, gal ir mao
kai, bet jam pasirod gana, kad amortizuot kelio smgius, jei
tik ne per greitai vaiuos poskiuose. Petys nebuvo sulauytas,
tik inirusi ranka. Reikjo pabandyti pasiekti dirbtuves, vairuo
jant viena ranka. Ten buvo Toriams, jis gals j pakeisti. Ten
mechanikai ir gydytojas.
- alin nuo kelio! - suuko jis. - Mainos!
Daugiau nereikjo nieko sakyti. U laito pasigirdo kitos ma
inos gaudesys, jis vis stiprjo. Erdv upild pratisas kaukimas
ir padang vilpesys. Automobilis kaip raketa pralk pro al ir
kaip dmin bomba dingo u poskio.
Klerf vl sdo prie vairo. Kitos mainos kriokimas paveik
j labiau u visas injekcijas.
- alin! - suriko jis. - A vaiuoju!
Maina slydo atbula. Suriaumojo variklis. Klerf sukteljo
vair, nukreipdamas automobil priek. Paskui imyn sanka
b, jung pavar ir vl iups vair ivaiavo keli. Vaiavo
ltai, tvirtai laikydamas vair ir galvodamas tik viena: Reikia
nuvaiuoti iki dirbtuvi, jau nebetoli, tuoj prasids tiesus ruo
179
as, ten suvaldysiu, poski liko ne tiek jau daug. Staugdama

j pasivijo kita maina. Sukands dantis Klerf laik ums ke
li, kol buvo manoma. Jis inojo, kad tai udrausta, kad nepa
doru, bet nieko negaljo su savim padaryti. Jis vaiavo viduriu,
kol paskui sekantis automobilis poskyje aplenk j i deins.
Vaiuodamas pro al vairuotojas atsuko j savo balt nuo dul
ki veid su akiniais ir pamojo ranka. Jis mat kruvin Klerf ir
padang. Akimirk Klerf upldo draugikumo banga. Bet
netrukus jis igirdo u nugaros kito variklio kriokim ir drau
gikumas kaipmat virto niriu, paiu blogiausiu niriu, nes jo
prieastis buvo bejgikumas.
Visa tai dl to, - galvojo jis, - kad reikjo ne svajoti, o i
rti keli. Lenktyns tik diletantams romantika. ia yra tik
automobilis ir lenktynininkas treias gali bti tik pavojus ar
ba jo nuojauta. Velniop visus flamingus, velniop visus jausmus.
Reikjo tviriau laikyti main, velniau kirsti poskius, saugoti
padangas. O dabar jau per vlu, praradau per daug laiko. Ir
vl mane lenkia kakieno prakeiktas kledaras, i paskos artja
dar vienas. Tiesus kelias - mano prieas. Jos spieiasi kaip irs,
o a turiu praleisti jas. Velniop t Lilian, ko jai ia reikia? Vel
niop mane!
Liliana sdjo tribnoje. Ji jaut tos moni minios hipnoz
ir band apsiginti nuo jos, bet ivengti to buvo nemanoma.
Kurtinamas varikli gausmas veik tkstant kart stipriau ne
gu anestezija. Jis ugul ausis, paralyiavo smegenis, uvald ir
pajung minios kardigei.
Po kurio laiko ji priprato prie riaumojimo, bet netiktai pa
juto keist dalyk. Gaudesys tartum atsiskyr nuo to, kas vyko
trasoje. Jis tvyrojo vir ems, o po juo skriejo mai margi auto
180
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
mobiliukai. Tai buvo panau vaik aidim: mai mogeliukai

baltais ir margais kombinezonais rideno ratus ir tamp klik
lius, treneriai laik ikl vliavles ir lenteles, panaias sausai
nius. Retkariais i garsiakalbio pasigirsdavo nenatralus bal
sas, praneantis minutes ir sekundes, bet jo odi prasm
suvokdavai ne i karto. Panaiai kaip ir arkli lenktynse ar bu
li kovose j dalyviai rizikuodavo savo noru, todl pavojus
tarsi tapdavo aidimu, netekdavo rimtumo, jeigu pats tiesiogiai
nepatirdavai jo.
Liliana jaut vidin protest prie pavirutinik urmul.
Ji pati per daug ilgai buvo arti mirties, todl is aidimas jai
neatrod toks jau lengvabdikas. Lilianai jis primin t, kuria
me vaikai bando perbgti gatv prie pat vaiuojanias mai
nas. Kad taip daro vitos ir sta, ji inojo, bet kai itaip elgiasi
suaug mons - nebuvo ko avtis. Gyvenimas tai kakas
per daug didinga, ir mirtis taip pat, kad bt galima taip aisti.
Turti drsos - tai ne tas pats, kas nebijoti. Pirma - tai yra pa
vojaus suvokimas, o antra - tai neinojimo padarinys.
Klerf! pasigirdo alia. Kur jis?
Ji isigando.
Kas jam atsitiko?
Jis jau seniai turjo pravaiuoti.
mons tribnoje sunerimo. Liliana mat Torian. Jis pa
velg j ir pamojavo ranka. Paskui parod ranka tras, vl
pairjo j ir vl pamojavo. Girdi, ji galinti bti rami, nieko
neatsitiko. Tai j dar labiau igsdino. Jis usimu, pagalvojo
ji nustrusi. - J itiko lemtis, o ji ir nenujaut. Kakur ioje
prakeiktoje trasoje su daugybe poski. Sekunds slg, mi
nuts virto valandomis. Karusel ant baltos kelio juostos dabar
jai atrod kaip komarikas sapnas. Krtinje juoda tutuma,
181
dar slogesn dl laukimo. Paskui pasigirdo mechaninis balsas

per garsiakalb: Klerf maina, dvyliktasis numeris, poskyje
nulk nuo trasos. Daugiau informacijos neturime.
Liliana pakl galv. Viskas buvo kaip ir anksiau dangus,
mlynuojanti ydryn, sukneli margumynas terasoje, balta stul
binamo Sicilijos pavasario lava, bet kakur tolumoje atsirado
bespalvis takas, rko debeslis, kuriame kovojo su mirtimi Kler
f, o gal jau ir buvo jos udusintas. Netiktai ji vl pajuto drg
n mirties rank prisilietim, kuris ugniauia kvap, o pas
kui spengianti tyla ir nebtis. Ji pamau apsidair. Nejau tik
ji viena usikrtusi iuo pratingu inojimu kaip nematomais
raupais? Ar tik ji viena jaut stant visas savo lsteles, dstant
kiekvien atskirai. Liliana velg j veidus. Bet nepamat nieko,
iskyrus sensacijos trokim, slapt pasimgavim mirtimi, ap
gaubt melaginga uuojauta, dirbtiniu igsiu ir pasitenkini
mu, kad tai atsitiko ne jiems patiems. Kaip digitalio injekcija
flegmatikai irdiai jiems buvo reikalingas nors trumpalaikis j
abejingo gyvenimo sudirginimas.
- Klerf gyvas, - prane diktorius. - Nieko rimta. Jis pats
grino main tras ir vl vaiuoja. Jis tsia lenktynes.
Liliana girdjo urmul tribnose. Ji mat, kaip keiiasi vei
dai. Dabar juose sumio palengvjimas, nusivylimas ir susia
vjimas. Kakam pavyko itrkti, kakas parod drs, nepa
lo ir vl prie vairo. Kiekvienas tribnoje staiga pajuto savyje
drs, tarytum pats bt dalyvavs lenktynse. Kelet minu
i paprasiausi igolo pasijuto didvyriais, isipuoselj mote
r numyltiniai drsiais mirties niekintojais. Seksas, kiekvie
no pavojaus palydovas, kai pats nesi pavojuje, iov i
tkstani inkst adrenalin irov krauj. U tai buvo su
mokti pinigai einant!
182
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Staiga Liliana pajuto, kad niris kaip raibuliuojanti udan

ga nusileidia prie akis. Ji pajuto neapykant aplinkiniams, ji
nekent kiekvieno, neapkent vyr, atitiesiani peius, nekent
moter, iduodani savo susijaudinim paslapia metamais
vilgsniais. Ji neapkent simpatij bangos, sklindanios aplink,
minios kilniairdikumo, kuris, islydus aukai, virto susiavji
mu. Ji neapkent ir Klerf, nors inojo, kad tai tik reakcija jos
paios baim. Bet Liliana vis tiek jo neapkent u dalyvavim
iame vaikikame aidime su mirtimi. Pirm kart po sanatori
jos ji prisimin Volkov. Kaip tik tada ji ivydo privaiuojant
Klerf. Ji mat jo kruvin veid, mat, kaip jis lipa i mainos.
Mechanikai patikrino main, pakeit padangas. Torianis
stovjo alia Klerf.
Prakeikta padanga! piktinosi Klerf. Susimuiau snu
k ir isinarinau rank. Mainai nieko. Gali vaiuoti.
Aiku! - suuko treneris. - Toriani, pirmyn!
Torianis oko main.
Baigta! - rikteljo vyresnysis mechanikas.
Maina ov pirmyn.
Kas su ranka? paklaus treneris Klerf. Sulauyta?
Ne. Inirusi ar iaip kas. Petyje.
Prijo gydytojas. Klerf pajuto nemonik skausm ir atsi
sdo ant ds.
Viskas? paklaus jis.
Tikiuosi,Torianis ilaikys.
Js negalite vaiuoti, pasak gydytojas.
Tvarst, pasak treneris. Plaiomis juostomis apie pe
ius. Suklijuokite j vis dl visa pikta.
Gydytojas papurt galv.
Ne k tepads. Pats pamatys, jei vaiuos.
183
Treneris nusijuok.
Pernai jis nusidegino abiej koj padus. Bet vis tiek vaia
vo. Ir a taip manau: nudeginta dar nesudeg.
Klerf tnojo ant ds. Jis jautsi pavargs ir suglebs. Gy
dytojas tvirtai sutvarst jam peius.
Reikjo bti atidesniam, - mst Klerf. - Bti greites
niam, negu duota mogui - dar nereikia tapti Dievu. Netiesa,
kad tik mogus savo protu sukuria priemones, su kuriomis pra
lenkia save. Argi ta pati utl nra greitesn u save, jei tupi
erelio plunksnose?
- Kaip tai atsitiko? - paklaus treneris.
Prakeikta padanga! Islydau i poskio. Nulauiau mede
l. Susitrenkiau vair. Po galais!
- Tai nieko. Blogiau bt, jei bt suged stabdiai, varik
lis ar vairas, O dabar veios dar vaiuoja! Kas ino, kiek dar
pasitrauks i trasos. Lenktyns toli grau dar nesibaig! Torianiui tai pirmosios Targa. Tikkims, viskas bus gerai!
Klerf spoksojo metalines dalis, kurias mechanikai num
nuo mainos. A jau per senas, galvojo jis. Ko a ia iekau?
Ir k a ivis dar moku be ito?
tai jis! suriko treneris, irdamas per ironus.
Velnio netas ir pamestas! Bet jis jau nebepavys. Mes per toli
atsilik.
Kas i msiki dar tebevaiuoja?
- Prakeikimas! Tik Vberis. Penktas.
Pravilp Toriams. Jis pamojavo ir dingo. Treneris m ok
ti indn ok.
- Diuvalis ikrito! O Toriams atsigrieb keturias minutes!
Keturias minutes! ventoji Dievo Motina, sergk j!
Atrod, jis puls melstis. Torianis vijosi toliau.
184
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Su tokiu sukiuusiu lauu! Ibuiuoiau t auksin ber

niuk! Rato rekordas! ventasis Antanai, padk jam!
Su kiekvienu ratu Torianis vis iek tiek atsigriebdavo. Klerf
norjo pasidiaugti jo skme, bet jam darsi apmaudu. eioli
kos met amiaus skirtumas akivaizdiai pasireik. Jis inojo,
kad ne visuomet tai buvo svarbiausia prieastis. Karaiola su
sulauytu klubu ir nemonikais skausmais laimjo lenktynes su
gerokai jaunesniais. Nuvolaris ir Langas po karo vainjo tar
tum deimia met jaunesni. Bet ir jie turjo pasitraukti. Jis
inojo, kad jo laikas taip pat netoli.
Valentei ustrigo stmokliai! Montis atsilieka. Vberis tre
ias! auk treneris. Ar galsi pakeisti Torian, Klerf, jei kas
atsitikt?
Klerf pastebjo abejon trenerio akyse. Dar klausia, - pa
galvojo jis. - Greit nebeklaus.
Tegu vaiuoja toliau, - tar jis. - Kiek stengs. Jis jaunas,
ilaikys.
Jis per daug nervingas.
Jis vaiuoja puikiai.
Treneris linkteljo.
-iaip ar taip, tau tai but saviudyb, su tavo petim, pos
kiuose, - pasak jis nenuoirdiai.
Tai nebt saviudyb. Tik turiau liau vaiuoti.
ventoji Dievo Motina, padaryk taip, kad sudilt Torelio
stabdiai! Ne taip, kad jis usimut, bet taip, kad negalt vaiuo
ti. Saugok Vber ir Torian. Pradurk Bordoniui skyl kameroje!
Per kiekvienas lenktynes jis tapdavo pamaldus, tiesa, savo
tikai. Bet lenktynms pasibaigus imdavo su palengvjimu keik
tis. Likus ratui iki finio, Torianio maina sustojo prie dirbtu
vi. Torianis sukniubo ant vairo.
185
Kas atsitiko? - lauk treneris. Negali vaiuoti? Kas yra?

Ikelkite j! Klerf! veniausioji pagirtoji Madona, kenianij
globja! Jam sauls smgis! Netiktina! Juk ne taip jau ir kar
ta! Pavasar! Ar negali toliau vaiuoti? Maina...
Mechanikai jau dirbo.
Klerf! maldavo treneris. - Tik nuvaiuok iki finio. V
beris prie mus treias. Nieko neatsitiks, jei net prarasim kelias
minutes! Vis tiek bsi ketvirtas. Lipk vidun t griozd. O Dan
gau! Viepatie! Kas per lenktyns!
Klerf jau sdjo mainoje. Torianiui buvo visai blogai.
Tik privaiuok iki finio! - maldavo treneris. - Kad tik
atlaikyt automobilis. Ir ketvirta vieta! Vberis, inoma, gaus
trei. Arba antr. Nors maut skyl Bordonio kameroje! Ir
dar, geroji ventoji Mergele, nors kelias sugadintas padangas
kitiems konkurentams! Saldusis Jzaus kraujau!
Tik vienas ratas, galvojo Klerf. Jis baigsis. Skausm
galima ikentti. Jis maesnis nei koncentracijos stovykloje, ka
bant ant kryiaus. A maiau jaunuol, kuriam SD pragr
visus dantis iki akn, kad jis iduot draugus. Bet jis nieko
nepasak. Priekyje Vberis. Visai tas pats, kaip a vaiuosiu.
Ne, ne tas pats! Kaip viskas sukasi aplink! Veios juk ne lk
tuvas! Spausk t prakeikt akceleratori! Baim jau pus
avarijos!
Pasigirdo mechaninis diktoriaus balsas. Klerf vl lenkty
niauja. Torianis pasitrauk.
Liliana mat praskriejani main. Mat aptvarstytus
peius. Tas kvailys! - pyko ji. - Niekaip neuaugantis vaikas.
Lengvabdikumas nra drsa. Jis vl pateks avarij. Argi
sveikas mogus gali k nors inoti apie mirt? Tie, kalnuose,
186
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
ino, nes kiekvienas j atokvpis ikovotas kaip didiausias ap

dovanojimas.
Kakas alimais kio jai vizitin kortel. Liliana numet j ir
atsistojo. Ji norjo ieiti. imtai aki suiuro j. Lilianai rods, lyg
j stebi imtai tui li, atspindini saul, lyg atidiai j seka.
Tuios akys, galvojo ji. - Jos iri, bet nieko nemato. Argi
kada buvo kitaip? Kur yra ne taip? - ji vl prisimin sanatorij
sniegynuose. Ten buvo kitaip. Ten buvo suprantanios akys.
Liliana lipo tribnos laiptais emyn. K ia veikiu tarp i
svetim moni? - pagalvojo ji ir staiga sustojo, lyg pajutusi
smark vjo gs. Taip, k a ia veikiu? svarst ji. A
norjau grti atgal, bet ar tai manoma?Ar a priklausau visam
tam, kas mane supa? Ar tapau tokia kaip kiti aplink mane? - ji
apsidair. - Ne, - nusprend ji, - jie man svetimi. Nemanoma
sugrti atgal bejausm ilum. Bet taip ir turjo vykti. Niri
paslaptis, kuri tu inojai, o kiti ignoravo, nebuvo umirta. Ji
lyds tave, kad ir kur tu btum. Jai atrod, kad miai nukrito
marga paauksuota teatro dekoracija ir ji mato u jos plikus pa
stolius. Tai nebuvo tik trumpa prablaivjimo akimirka: ji nebe
galjo grti atgal ir i niekur negaljo tiktis jokios pagalbos.
Vos tik Liliana pajuto tai, itryko paskutinysis jai liks vilties
fontanas. Jai nebereiks dalyti savo jg tuzinui fontan, ji gali
visas jas sutelkti vienam ir taip bandyti pasiekti dang ir Diev.
Ji niekuomet nebepasieks j, bet ar nepakanka vien bandymo,
ar tryktanio vandens sugrimas pat save nra kartu jau ir
siekim isipildymas? save, - galvojo ji. -Taip toli bgti, siek
ti taip auktai, kad sugrtum ten!
Liliana staiga pajuto, kad nuo jos nukrito neregima nata. Il
gai j slgusi atsakomyb dusliai nusirito nuo pei mediniais
tribnos laiptais, ji nusikrat jos kaip senamads suknels. Deko
187
racijos nukrito, bet liko pastoliai. Kas neisigando j plikumo, tas

gali jaustis nepriklausomas ir vaidinti prieais juos kokias tik nori
scenas, kiek tai leidia jo drsa. Jis gali savo vienium atskleisti
tkstaniu variacij, net meilje, nes pjes niekad nesibaigia, ji
tik pasikeiia ir tu tampi vieninteliu jos aktoriumi ir kartu irovu.
Minios plojimai sugriaudjo kaip kulkosvaidi salv. Gr
o lenktynininkai. Margi ir nedidukai, jie versi tiksl. Lilia
na pastovjo, kol pamat Klerf main. Tada neskubdama,
aplink aidint plojimams, nulipo emyn, suvokdama nauj ties,
apimani kartu ir laisv, ir vienatv. Ir meils ilum, kurioje
jau suvirpjo isiskyrimo nuojauta. Visa tai jo pasitikti jos kaip
vasaros naktis su tryktaniais fontanais.
Klerf nusiluost krauj, bet i lpos jis vis dar sunksi.
- Negaliu tavs pabuiuoti, tar jis. - Isigandai?
- Ne. Bet tau nereikia daugiau vaiuoti.
- inoma, ne, - kantriai pritar Klerf. Jam buvo pasta
ma i reakcija. Blogai vaiavau? - paklaus jis susiraukdamas.
-Jis buvo puikus, - siterp Torianis. Iblyks jis sdjo ant
ds ir gr konjak.
Liliana prieikai pavelg j.
- Viskas prajo, - tar Klerf. - Nebegalvok daugiau apie
tai, Liliana. Ten nebuvo pavojinga. Tik taip atrod.
- Tau nereikia daugiau vaiuoti, - pakartojo ji.
- Gerai. Rytoj suplysiu kontrakt! Patenkinta?
Torianis nusijuok.
- O poryt vl suklijuosime.
Pro al jo treneris Gabrielis. Mechanikai stm vidun ma
in. Dvok benzinu ir sudegusiu tepalu.
- Ateisi iandien vakare, Klerf? - paklaus Gabrielis.
188
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Klerf linkteljo.
- Mes ia trukdome, Liliana, - pasak jis. - Eime i io pur
vino tvarto.
Jis stebjo jos veid, kuriame tvyrojo keista rimtis, kaip ir
anksiau.
- Kas atsitiko? - paklaus jis. - Tu tikrai nori, kad nebevainiau?
- Taip.
- Kodl?
Ji dels.
- Neinau, kaip ir pasakyti, bet man tai atrodo kakaip la
bai amoralu.
- Didysis Viepatie! - suuko Torianis.
- Nusiramink, Alfredai, - pasak Klerf.
- Tai kvailai skamba, a inau, - ts Liliana. - A taip ir nebe
manau. Prie kelias minutes labai aikiai inojau, o dabar abejoju.
Torianis nurijo didel gurkn.
- Lenktynininkai po varyb jautrs kaip viai po nrimosi. Kompleks utektinai.
Klerf nusijuok.
- Tu manai, Liliana, kad neverta vesti Dievo pagund?
Ji linkteljo pritardama.
- Ir net ne iaip sau i lengvabdikumo, o kai nebelieka
kito kelio?
- Didysis Dieve! pakartojo Torianis. I lengvabdikumo!
Jis atsistojo ir nujo pas Gabriel.
- Kalbu nesmones, - nusiminusi tar Liliana Klerf. - Ne
klausyk mans.
- Tai nra nesmons. Tiesiog tai netikta.
- Kodl?
189
Jis patyljo.
- Ar klausiau kada nors tavs, ar gri j sanatorij? - pasitei
ravo jis ramiai.
Liliana irjo j. Iki iol ji man, kad Klerf nieko neino,
o gal tik dedasi neins apie jos lig.
- Man ir nereikia grti, skubiai atsak ji.
- inau. Bet ar a kada nors klausiau to tavs?
Liliana jaut ironij jo balse.
- Man nereikjo kalbti, ar ne?
- Ne, reikjo, atsak jis. Visuomet reikia.
Ji nusijuok.
- A myliu tave, Klerf.' Ar visos moterys po lenktyni to
kios kvaios kaip a?
- Jau umirau. ia suknel i Balensiagos?
- A taip pat umirau.
Jis apsiiupinjo skruostikaulius ir peius.
- iandien vakare mano veidas bus kaip margas pudingas,
ir peiai patins. Gal vaiuokim pas Leval, kol galiu vairuoti?
- Ar tau nereiks pas trener?
- Ne. Viebutyje bus veniama pergal.
- Nemgsti vsti pergali?
- Kiekviena pergal yra tik viena i nedaugelio. Tik viena i
nedaugelio laimt, - paaikino jis.
Jo veidas jau pradjo tinti.
- Udsi man vakare kompres? Kartu pasiklausysiu sveiko
proto kritikos.
- Gerai, - atsak Liliana. O kada nors noriau nuvaiuo
ti Venecij.
- Kodl?
- Ten nra nei kaln, nei automobili.

190
DANGUS NETURI
I RI NKTJ
X IV
Dar dvi savaites jie pasiliko Sicilijoje. Klerf isigyd pet.
Jie leido laik sulaukjusiame Levalio sode arba prie jros. Vi
la buvo kaip kabina vir jros ir vir laiko, niokiani po
jais be pradios ir be pabaigos. Klerf turjo kelias savaites iki
kit lenktyni.
Pasiliksime ia? klaus jis. - Ar grime atgal?
-Kur?
Paryi. Arba kur nors kitur. Jei niekur nesijauti ess
namie, galima vaiuoti kur nori. ia dabar ateina kariai.
Jau baigiasi pavasaris?
-ia , apaioje, taip. Bet mes galime vaiuoti paskui j, pasi
m Diuzep. Romoje pavasaris dar tik prasideda.
O kai ten baigsis?
Klerf nusijuok.
Jei norsi, galsime sekti jam i paskos. Vliau pavasaris
prasideda Lombardijoje, prie eer. Galime sekti paskui j vei
carij, Reinu emyn, kol pamatysime rint visomis spalvomis
tulpi laukuose Olandijoje, prie jros. Atrodys, lyg bt susto
js laikas.
Jau kada nors darei taip?
Taip. Prie imt met. Prie kar.
Su moterimi?
Taip. Bet tada buvo kitaip.
Kaskart bna kitaip. Net ir su ta paia moterimi. A neNoriau, kad btum pavydi.
Bt siaubinga, jei nebtum nieko patyrs ir pasakotum
man, kad esu pirmoji moteris tavo gyvenime.
191
Tu ir esi pirmoji.
A nesu, bet jei dl mans kuriam laikui pamirtum kitus
vardus, tai to ir pakakt.
- Vaiuosim?
- Dar ne. A nenoriu apsigaudinti, kad sustojo laikas. A
noriu jausti j. Man jis buvo sustojs sanatorijos iemose, bet a
nesustojau. Slidinjau pirmyn ir atgal kaip ledo siena.
- O dabar tu sustojai?
Liliana pabuiavo j.
Jau kur laik sukuosi ratu kaip okja.
Netrukus ji pradjo vis daniau nekantrauti, nordama i
vaiuoti. Kasdien stiprjo pojtis, kad Sicilijoje ji jau ilgus m
nesius. Liliana turjo savo laiko mat. Dienas jai skyr vien nuo
kitos naktis - ilga kaip savaitmis besitsianti praraja. Ji pabus
davo viena. Neleisdavo Klerf pasilikti per nakt. Rpindavosi,
kad jo nebt rytais, jai pabundant. Jis laik tai kaprizu; o Li
liana nenorjo, kad jis girdt j kosint.
Ji iskrido Rom, tikdamasi i ten vykti toliau. Klerf su
Torianiu vaiavo automobiliu. Paryiuje jie vl ketino susitikti.
Vien popiet ji praleido vaiktindama po Romos griuvsius.
Kit dien ji sdjo prie Vija Vineto, prieais kavinukes. Vakare
turjo iskristi, bet vis dels. Be jokios prieasties j apm keista
melancholija, labai malonus jausmas, pilkai sidabrinis, be jokio
lidesio, kuris gyvenimo saullydyje galbt msteli net ir da
no buhalterio sieloje. Ji. pasiliko nakiai viebutyje ir tik kit
dien nujo avialinij biur. Ten pamat plakat su Venecijos
vaizdu ir prisimin, k sakiusi Klerf pas Leval. Daug nesvars
tydama ji jo ir papra perrayti biliet Venecij. Liliana nu
sprend, kad turi nuvaiuoti ten prie grdama Paryi. Ji
192
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
panoro kak isiaikinti, nors dar tiksliai neinojo k, bet ji tu

rjo tai padaryti iki pasimatymo su Klerf.
Kada lktuvas iskrenda? pasiteiravo ji.
Po dviej valand.
Sugrusi viebut, susikrov daiktus. Ji spjo, kad Klerf jau
Paryiuje, bet dels jam skambinti arba rayti, kad dar neatva
iuoja. Tai bus galima padaryti i Venecijos, - galvojo ji sau,
nors inojo, kad nedarys to. Jai norjosi kelet dien pabti vie
nai, nepriklausomai ir nepasiekiamai. Kol sugr. Sugriu? gal
vojo ji. - Kur? Ar neprimena ji legendini pauki, gimstani
be koj ir pasmerkt skraidyti iki mirties? Bet ar ne ji pati to
norjo? O gal ji nori atsakyti sau, ar neketina palikti Klerf?
Lktuvas nusileido rausv vlyv popiet. Liliana gavo kam
pin kambar Danieli viebutyje. Bekylant vir liftininkas
papasakojo jai, kad iame viebutyje vyks audringas jau sens
tanios or Sand ir pono Alfredo de Mius meils nuotykis.
O kas atsitiko? Su kuo jis apgaudinjo j?
Su niekuo, panele. Jis buvo nusimins. Ponia Sand ap
gaudinjo j, - liftininkas ypsojosi. - Su italu gydytoju. Ponas
de Mius buvo poetas.
Liliana pastebjo ironijos kibirktl ir pasitenkinim vyro
akyse. Tikriausiai ji pati save apgaudinjo, galvojo ji. My
ljo pirmj, bdama su kitu.
Liftininkas atidar duris.
Ji paliko j, ts jis. Ivaiavo nieko jam nepraneusi.
Ji kaip ir a, - galvojo Liliana. - Ar a taip pat noriu ap
gauti save? Ji jo kambar ir sustojo. Kambarys skendjo
plevenanioje rausvoje vakaro viesoje, bdingoje tik Veneci
jai. Liliana prijo prie lango ir pavelg pro j. Vanduo buvo
193
mlynas ir ramus. Gondolos eilmis kilnodavosi ant bang,

kai vaporetto *niokdamas priplaukdavo prie San Zakarijo ir
sustodavo. siieb pirmosios viesos, labai baltos ir isibarsiusios rausvai ydrame plote iki pat signalini ibint ties sek
lumomis. vies grandin juos San Dordijo Madors kakl.
is miestas toliausiai nuo vis kaln, - mst Liliana. - To
liau nra kur bgti. Niekas ia neerzina, viskas malonu. Ir kartu
viskas stebuklingai svetima. Niekas ia mans nepasta, - gal
vojo ji toliau. - Ir niekas neino, kad a ia esu. is anonimi
kumas jai atrod keista nerami laim, laim pabgti nuo pa
ios laims.
Tas jausmas dar sustiprjo jai einant per Pijacos aikt. Tai
buvo lyg kakokio nuotykio pradia. Ji neturjo aikaus tikslo;
bevaiktindama usuko Kvadri restoran, kurio pirmojo
aukto maa avi sal su sienine tapyba, vaizduojania atuonio
likto amiaus scenas, ijo tiesiog gatv. Ji valg vius ir gr
lengv balt vyn. alia jos ant sien oko kauks. Ji pati jautsi
lyg pasislpusi po nematoma kauke, ji jaut laisv, kuri sutei
kia kauk. Rausvoje prieblandoje jos dar lauk tkstaniai pra
di, kaip ir tkstaniai io miesto gatveli, miesto, taip mgs
tanio kaukes. Kur ved tos gatvels? naujus dar neinomus
atradimus ar varginanius pasikartojimus, i kuri grti tary
tum pagiringas, ieikvojs brangiausi, k turi laik? J ir rei
kia vaistyti, galvojo Liliana, - daug nesvarstant, nepaisant
nieko. O gal a esu panai mog i pasakos, kuris tiek visko
norjo u savo auksin, kad niekaip negaljo apsisprsti, kol ga
l gale numir.
- Kur galiau vakar apsilankyti? - pasiteiravo ji padavj.
* Kateris (ital.).
194
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
vakar? Galbt teatre, sinjora.

Ar dar bus biliet?
Tikriausiai. Teatre visuomet yra laisv viet,
Kaip ten nueiti?
Padavjas msi aikinti keli.
Gal galima usisakyti gondol? pasidomjo ji.
Galima. Anksiau mons visada taip darydavo. Dabar
ne. Teatras turi dvejas duris. ia visai netoli psiomis.
Prie Palaco Dukal Liliana sdo gondol. Padavjas buvo
teisus. Be jos, dar atplauk tik viena gondola. Joje sdjo pagy
venusi amerikiei porel ir fotografavo su blykste. Jie nufo
tografavo ir Lilianos gondol.
Venecijoje moteris neturi bti viena, paddamas jai i
lipti, pasak gondolininkas. Juo labiau, jeigu ji jauna. Jeigu
dar ir grai - niekada.
Liliana pavelg j. Jis buvo senas ir neatrod, kad norjo
pasisilyti pats save kaip ieit.
Ar tai manoma ia - kada nors bti vienam? paklaus
ji, irdama raudon ar vir stog.
ia labiau negu kur nors kitur, sinjora. Aiku, jei nesi ia
gims.
Liliana atjo kaip tik laiku, kai udanga tik kilo. Vaidino
atuoniolikto amiaus komedij. Ji apsidair teatre, blankiai ap
viestame scenos vies ir sofit. Tai buvo graiausias teatras pa
saulyje. Jis turjo atrodyti avingai su daugybe vaki ir spal
vingais balkonais, kol dar nebuvo rengtas elektros apvietimas.
Bet ir dabar jis buvo toks.
Liliana pairjo scen. Ji menkai tesuprato italikai ir grei
tai visai liovsi klausiusis. J vl apm keistas vieniumo ir me
lancholijos jausmas, toks pat kaip ir Romoje. Gal gondolinin
195
kas teisus? O gal taip buvo dl to, kad jai viskas aplinkui rodsi
pernelyg simbolika? Ji ateina, klausosi pjess, nieko i pradi
nesuprasdama, o kai jau ima suvokti, kas vyksta, turi ieiti. Sce
noje nevyko nieko rimta, galima bt ir pasiirti tiesiog
komedija, apgaul, suvediojimas, iurktoki juokai i kvailelio.
Liliana nesuprato, kas j taip sujaudino, kad net m kkioti.
Ji priglaud prie lp nosinait. Ir tik kai vl pasikartojo ir ji
pamat ant nosinaits tamsias dmes, visk suprato.
Kur laik Liliana dar sdjo ir band tai nuslopinti, bet krau
jas ir vl pasirod. Ji turjo ieiti, nors neinojo, ar pajgs susi
tvarkyti viena. Pranczikai papra alia sdinio vyrikio pa
gelbti jai, bet is, neirdamas j j, nenoriai papurt galv. Jis
klaussi vaidinimo ir nesuvok, ko ji nori. Tuomet Liliana krei
psi moter i kairs. Ji beviltikai iekojo tinkam italik o
di, bet niekas neatjo galv.
- Misericordia, - pagaliau sunibdjo ji. - Misericordia,
per favore!*
Moteris nustebusi atsisuko j.
- Are you sick?**
Liliana linkteljo su nosinaite prie lp ir parod, kad nori
ieiti.
Too many cocktails, - nusprend pagyvenusi blondin, Mario, darling, help the lady toget somefresh air. What a mess!***
Jis pam j u paranks ir ived. Vienas kitas irovas atsi
suko. Scenoje gudrus meiluis kaip tik vent savo triumf. Ma* Pasigailkite, pasigailkite, praau js! (ital.)
** Jums bloga? (an..)
*** Per daug kokteili. Marijau, brangusis, padk panelei ieiti gryn or. Koks
nemalonumas! (ang.)
196
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
rijas atidar duris foj ir dmiai pavelg j Lilian. Netiktai

jis pamat prie save labai iblykusi moter balta suknele. Krau
jas per pirtus lajo ant krtins.
But, Signora, you are really sick, - sumis itar jis. Shal
I take you to a hospital?*
Danieli viebutis. Main... praau, - ji springo, taksi...
Bet sinjora, Venecijoje nra taksi. Tik gondolos. Arba mo
torins valtys. Jums reikia klinikas.
Ne, ne! Valt! viebut. Ten tikrai yra gydytojas. Praau,
tik iki valties. Juk jums reikia grti atgal.
Ach, tar Marijas. Meri palauks. Ji vis tiek nesupranta
n odio italikai. Ir pjes nuobodi.
Blykus pompjikas foj raudonis po skaistaus udang rau
donio. Baltos dekoracijos. Durys. Laiptai ir vjas, tada aikt su
lki ir akui skimbiojimu, restoranas gatvje su juokais ir
valgymo urmuliu. Jie jo prie tamsaus dvokianio siauro kana
lo. Iniro valtis su gondolininku, primenaniu Stikso keltinink.
Gondol, sinjora, gondol?
Taip! Greiiau! Greiiau! Sinjora serga.
Gondolininkas spoksojo.
Perauta?
Neklausink! Plauk ia! Greitai!
Siauras kanalas. Maas tiltukas. Nam mrai. Vandens
pliukenimas. Pratisas gondolininko riksmas sankryose. Supu
v laiptai; sutrnijusios durys; mauiai dareliai su snapuiais;
kambariai su radijais ir geltonomis lempomis be gaubt; skal
* Bet sinjora, js i tikrj sergate. Gal nuveti jus ligonin? (ang,.)
197
biniai, pakabinti diti; iurk, balansuojanti palei nam kaip

lyno okja; ais moter balsai, svogn, esnak ir aliejaus
kvapsniai ir grasus stovinio vandens dvokas.
Tuoj atplauksime, tar Marijas.
Antras kanalas, jau platesnis. Stipresns bangos, Didiojo
kanalo platumos.
Gal sustabdyti valt?
Ji guljo skersai upakalini sdyni, taip, kaip susmuko.
Ne, sunibdjo ji. Tolyn! Nieko nekeiskim...
Viebuiai, apviestos terasos, vaporetti, nypiantys, lei
diantys dmus, pilni keleivi, motorins valtys su vairinin
kais baltomis uniformomis koks vienias jautiesi vidury sal
dios egzistencijos sumaities, kovodamas u j. Ir kok
mklik pavidal gauna visa tai, kai kiekvienas atodsis virs
ta kania. tai ir gondol eils, besispuojanios prieplaukoje
ant spindinio vandens lyg juodi karstai ar lyg didiuliai van
deniniai maitvanagiai, tykantys sukapoti j. Toliau Pijaceta,
padmavusios viesos, tolumos ir viesus vaigdtas dangus
lyg dangtis. O po Atodsi tiltu saldiabalsis tenoras, turis
tams valtyje dainuojantis Santa Liucija. Kad tai ir bt mir
tis, maldavo Liliana, taip gulint, atmesta galva, girdint
alia vandens pliukenim, dainos nuotrupas ir nepastamo
jo bals, nuolat klausinjant: How are you feeling?* Ar dar
ilaikysite dvi minutes? Tuoj mes atplauksime. Ne, - inojo
ji. Tai dar ne mirtis.
Marijas padjo jai ilipti i valties.
Umokkit u mane, sunibdjo ji durininkui prie Danieli dur. - Ir pakvieskite gydytoj. Tuojau pat!
* Kaip jauiats? (an,.)
198
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Marijas perne j per hol. ia buvo nedaug moni. Ame

rikieiai prie stalo nenuleido nuo jos aki. mkteljo kakur
matytas veidas, bet ji negaljo prisiminti kur.
Dirbo tas pats liftininkas. Liliana vargais negalais nusiypsojo.
Tai tikrai dramatikas viebutis, - sunibdjo ji. - Argi
ne taip js sakte?
Nekalbkite, ponia, papra Marijas. Jis buvo ger ma
nier angelas sargas aksominiu balsu. Tuoj ateis gydytojas,
daktaras Pizanis. Jis labai geras gydytojas. Nekalbkite! Atne
kite ledo, paliep jis liftininkui.
Vis savait ji guljo savo kambaryje. Langai buvo atviri, orai
nusistovjo ilti. Ji nedav inios Klerf, nes nenorjo, kad jis
atrast j sergani. Ir jai paiai nesinorjo matyti jo prie savo
lovos. Tai jos reikalas, tik jos vienos. Dienomis ji miegodavo.
Snduriuodama girddavo iurkius gondolinink riksmus iki
vlumos ir prie Skijavonos krantins pririt gondol pliuke
nim. Kartkartm usukdavo gydytojas, ateidavo ir Marijas. Di
delio pavojaus nebuvo, tik maas kraujavimas. Gydytojas su
prato j, o Marijas atnedavo gli ir pasakodavo apie savo sunk
gyvenim su pusammis damomis. O kad jis rast turting ir
jaun, kuri suprast j! Jis neturjo galvoje Lilianos. Lilian jis
per vien dien kiaurai permat ir perprato. Jis bdavo visikai
atviras su ja ir kalbdavosi kaip su savo specialybs kolege.
Tu gyveni sskaita mirties, o a moter, kurios panikai
bijo usiveriani vart, pasak jis ir nusijuok. Arba ki
taip: ir tu bijai usiveriani vart, bet mirtis tavo partner.
Skirtumas tik tas, kad ji itikima tau. O tu apgaudinji j visur,
kur tik gali.
Liliana klaussi jo pralinksmjusi.
199
Mirtis vis ms partner. Tik daugelis neino to,

paprietaravo ji. K vliau veiksi, Marijau? Gal vesi vien i
savo pagyvenusi dam?
Marijas rimtai papurt galv.
A taupau. Kai po keleri met tursiu gantinai, atidary
siu nedidel elegantik bariuk. Tok kaip Hario baras. Tu
riu Padujoje suadtin, ji aukiausios klass virja. O jos fetuini! - Marijas pabuiavo savo pirt galiukus. - Apsilankysi su
savo draugais?
Apsilankysiu, atsak Liliana, sujaudinta to, kaip subtiliai
jis stengsi paguosti j apsimesdamas, kad tiki, jog ji dar ilgai
gyvens. Bet argi ji pati paslapiomis nra galvojusi apie ma
stebukl btent jai? Argi ji negalvojo, kad tai, k jai draud,
gali bti jai naudinga. A buvau sentimentali romantik tik
dama, kad kakokia Dievo Motina igelbs mane i beviltikos
padties vienu gerairdiku rankos mosteljimu. irdama
Marijo veid, kuris pavakarins sauls apviesto lango fone at
rod kaip ipjautas i roinio kvarco, Liliana prisimin pastab,
girdt i vieno angl lenktynininko Sicilijoje. Jis tvirtino, kad
lotyn tautos neturi humoro jausmo. Bet joms ir nereikia jo.
Tam, kad veikt gyvenim, jos jau seniai nebenaudoja io b
do. Humoras tai civilizuoto barbarikumo vaisius. Atuonio
liktame amiuje humoro beveik niekas neinojo, utat turjo
daug riterik bd paprasiausiai ignoruoti tai, ko buvo ne
manoma veikti.
Per Prancz revoliucij pasmerktieji miriai jo eafot de
monstruodami puikiausias manieras, tik tiek, kad nesijuokdami;
jie jo taip, lyg bt j Rmus. Marijas atne jai roi vainik,
paventint popieiaus, ir spalvot venecijietik dut laikams.
A niekaip tau neatsilyginsiu, Marijau, - tar ji.
200
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Al nieko ir nenoriu. Tiesiog malonu k nors padovanoti,

ne vien gyventi i dovan.
- Ar tu taip gyveni?
- Mano profesija per daug pelninga, kad galiau to atsisa
kyti. Bet ji ir nelengva. Tai darbas. Taip gera, kad tu nieko ii
mans nenori.
Veidas, kur Liliana mat vielbuio hole, kai Marijas j nel, buvo vikonto de Peistro. Jis paino j ir jau kit dien atsiun
t gli.
- Kodl js apsistojote vielbutyje? pasiteiravo vikontas,
kai Liliana gal gale paskambino jam.
- Al mgstu vielbuius. O js nortumte nusisti mane
klinikas?
- inoma, ne. Klinikos yra operacijoms. Al j neapkeniu
lygiai kaip ir js. Bet namas su sodu, prie ramaus kanalo...
- Ir ia turite? Kaip ir but Paryiuje?
- Visai nebt sunku rasti tok.
- Bet js jau turite?
- Taip, - atsak Peistras.
Liliana nusijuok.
- Js visur turite but, o ai niekur nenoriu turti. Katram ii
ms bus lengviau j atsisakyti? Geriau pakvieskite mane kur
nors pavalgyti.
- Jums leidiama ileiti?
- Nebtinai. Juo labiau, bt su nuotykiais, ar ne?
Su nuotykiais, galvojo ji, lipdama emyn vestibiulj.
Kas danai pabga nuo mirties, tas tiek pat danai ir atgimsta.
Ir kaskart su vis gilesniu dkingumu, nes atsisako iliuzij dl
vis pretenzij gyvenimui.
201
Ji apstulbusi sustojo. tai kur, - nudiugo ji. tai kur ta

paslaptis! Ar tam, kad atskleisiau j, reikjo atvaiuoti Vene
cij, av viebut, ir praleisti daugyb popiei vermiljono* ir kobalto mlio fone?
Js ypsots? paklaus Peistras. Kodl? Kad apgaudi
njate savo gydytoj?
Visai ne savo gydytoj. Kur eisime?
tavern. Vaiuokim i ia.
onins viebuio durys. Besispuojanios gondolos. Aki
mirka prisiminim ir leiktulys. lipus gondol jis greit pra
jo. Dabar ji nebeatrod tarytum plaukiantis karstas; nei juo
das maitvanagis, kapojantis j savo metaliniu snapu. Dabar tai
buvo tik gondola; miesto, kadaise trykusio gyvenimo diaugs
mu, tamsus simbolis. Buvo net ileistas sakymas nudayti visas
gondolas juodai, nes kitaip nereikalingas pinig vaistymas puo
numui bt visikai sulugds j savininkus.
Venecij pastu tik i savo lango, - tar Liliana. - Ir i t
keleto valand pirmj vakar.
Tuomet js pastate j geriau negu a. A ia nebuvau
trisdeimt met.
Kanalas. Viebuiai. Terasos su baltai padengtais stalais ir
taurmis. Pliukenantis vanduo. Siaurasis kanalas lyg Stikso van
denys. I kur visa tai inau? su nerimu klaus savs Liliana.
O dabar turt bti langas su kanarli narveliais.
O kur yra ta taverna? - paklaus ji.
alia teatro.
Su terasa?
Taip. Buvote ten?
* Raudoni daai i gyvsidabrio sulfido.
202
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Labai trumpai. Ne pavalgyti. Tik iaip sau jau pro al.

Tai puikus restoranas.
Dar prie isukant i u kampo ji igirdo lki tarkjim
ir balsus.
Juokiats? nustebo Peistras. Kodl?
Teiraujats mans jau antrkart. Todl, kad noriu valgyti.
Ir inau, kad gausiu ko nors uksti.
Juos aptarnavo pats eimininkas. Jis atne jros gyvi, vie
i, kept bei virt, ir atkimt butel balto vyno.
Kodl js ia viena? pasidomjo Peistras.
Taip norjau. Bet jau vaiuosiu atgal.
Paryi?
Paryi.
Pas Klerf?
Jau ir tai inote? Taip, pas Klerf...
Kam taip skubti? - atsargiai paprietaravo Peistras.
Liliana nusikvatojo.
O js atkaklus. Turite kitoki pasilym?
Jei js nenorite, tai ne. O jeigu norite sutinku su visomis
slygomis. Bet kodl jums kur laik, na, sakykim, nepasidairius?
Prie staliuko prijo vyras su aislais. Jis prisuko du pliuinius
kot terjerus ir paleido juos bginti ant stalo.
Man nebra ko dairytis, paaikino Liliana. A neturiu
laiko pasikartojimams.
Peistras pam pliuinius uniukus ir atidav juos vyrui.
Esate tikra, kad tai tik pasikartojimai?
Liliana smagiai linkteljo.
Man taip. Pasikeitusios detals nra svarbios. Variacijos
mans nedomina.
Tik esm?
203
- Tik tiek, kiek tai galt bt susij su manim. Pakeisti vy

rtai turite galvoje? Ko gera, mano reakcija bt labai pa
prasta.
Dabar vyras su aislais idliojo ant stalo vit kiem. Prijo
eimininkas ir, nustms vitas, pastat rome skrudint persik
ir kav.
- Ar jums niekad nekyla jausmas, kad js kak praradote? paklaus Peistras.
Liliana tyldama velg j.
- K btent? - paklaus ji kiek patyljusi.
- Nuotyk. Staigmen. Kak nauja. Tai, ko js neinote.
- Man taip atrod, kol neatvaiavau ia. Lyg jauiau, kad
esu praradusi Niujork, Jokoham, Tait, Apolon, Dionis, Don
uan ir Bud. Bet dabar man taip nebeatrodo.
- Nuo kada?
- Jau kelios dienos.
- O kodl nebeatrodo?
- Nes a supratau, kad prarasti galima tik pai save.
- Kur js to imokote?
- Prie savo lango viebutyje.
- Dabar treikart paklausiu jus, kodl ypsots? tar Peistras.
- Nes kvpuoju. Nes esu ia, nes vakaras, o mes kalbame
nesmones.
- Argi tai nesmons?
- Visuomet bna nesmoni. Ar ia yra konjako?
- Yra grapos, ilaikytos ir labai geros, atsak Peistras. A
jums pavydiu.
Liliana nusijuok.
- O js pasikeitusi, - ts vikontas. Js kitokia negu Pa
ryiuje. inote, kas tai?
204
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Ji kilsteljo peiais.
- Neinau. Galbt todl, kad atsisakiau iliuzij dl teisi
gyvenim ir kartu mus itinkani neteisybi.
- Nelabai moralu.
- Nelabai, pakartojo Liliana ir igr savo konjak. Ti
kiuosi kol kas ties tuo ir apsistoti. Nors kur laik.
- Atrodo, bsiu pavlavs, atsiduso Peistras. Kelet va
land ar net kelet dien. Kada ivaiuojate? Rytoj?
- Poryt.
- Tai it kaip. Gaila.
- Gaila, - pridr Liliana, - ne toks jau lidnas odis,
kaip manoma.
- Ar ir tai priklauso js naujosioms ivadoms?
- iandieninms.
Peistras atitrauk jos kd.
- A tikiuosi, kad dar bus ir rytdienos.
- O tiktis, - atsak Liliana, - prieingai - daug lidnes
nis odis, negu manoma.
XV
Klerf iekojo jos Paryiuje, paskui nusprend, kad ji sugr
o sanatorij. Bet paskambins telefonu sitikino, kad klydo.
Jis ir toliau iekojo jos Romoje ir Paryiuje, bet niekur nerado
n pdsako. Pagaliau tar sau, kad Liliana paliko j. Net dd
Gastonas piktai jam atr neins, kur jo dukteria; es tai ne
jo reikalas. Klerf band umirti j ir gyventi toliau taip, kaip
gyveno anksiau. Bet tai buvo panau bandym okti ant klij.
205
Kit savait po sugrimo jis susitiko Lidij Moreli.

Iskrido tavo kregdut? - pasiaip i.
Kam suki sau galv? Anksiau juk neklausindavai apie
kitas moteris.
Tai ji pamet tave?
Pamet, - ypsodamasis atsak Klerf, - kas per sena
madis odis!
Vienas seniausi pasaulyje.
Lidija stebjo j.
Vl eimynin scena i 1890 met?
O tu i tikrj simyljs!
Tu pavyduliauji.
A pavyduliauju, o tu nelaimingas. tai skirtumas.
I ties?
Taip. A bent jau inau, kam pavyduliauju, o tu ne. Na,
nusivesk mane kur nors.
Klerf nujo su ja pavalgyti. Per vakar jo bejgikumas dl
Lilianos virto primityviu vyro pykiu, kad jis paliktas anksiau,
negu pats suspjo palikti. Kaip adatos smaigaliu Lidija pataik
pai jautriausi viet.
Tau reikia vesti, pasak ji kiek vliau.
K vesti?
Neinau. Bet tu pribrendai tam.
Tave?
Ji ypsojosi.
Nenoriau suteikti tau to malonumo. Be to, tu turi per
maai pinig. Vesk k nors piniging. Juk yra daug turting
moter. Ar ilgai bevainsi lenktynse. Tai jaun vyr pra
mogos.
Klerf linkteljo.
206
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Pats inau, Lidija.

Ir nebk toks sutriks. Visi senstame. Reikia susitvarkyti,
kol dar nevlu.
Bet ar tikrai reikia?
Nebk kvailys. O kaip kitaip?
A pastu ir toki, kurie nenori susitvarkyti, galvojo jis.
Ar jau sugalvojai, k man vesti, Lidija? Tu staiga pasidarei
tokia rpestinga.
Ji pairjo tiriamu vilgsniu.
Apie tai dar pakalbsim. Tu pasikeits.
Klerf papurt galv ir atsistojo.
Lik sveika, Lidija.
Ji prigludo prie Klerf.
Tu sugri?
Kiek met mes pastami?
Ketveri. Su daugybe tarp.
Tie metai kaip kandi sustas brokatas.
N vienas i ms nenorjo atsakomybs du mons,
kurie norjo visk gauti, bet nenorjo nieko duoti.
Ir abu netiko vienas kitam.
Mes tikome vienas kitam, Klerf.
Ar kaip mons, kurie niekam daugiau netinka?
Neinau. Iduoti tau paslapt?
Ar t, kad nra jokios paslapties ir kad viskas vis tiek?
Ne, i tinka vyrams. O tai viena moterika. Nra nieko
absoliuiai blogo ir nieko absoliuiai gero, kaip daugelis mano.
Ir nieko galutinio. Ateik vakar!
Jis nenujo. Buvo apatikas ir lykiai jautsi. vakar buvo
ne taip, kaip paprastai tokiais atvejais. Jam trko ne tik Lilianos, jam paiam kako trko. Pats to nepastebdamas, Klerf
207
perm jos gyvenimo bd. Gyvenimas be rytdienos, galvo

jo jis. - Bet juk taip nemanoma gyventi. Rytdiena juk turi b
ti, bent jau man, nepaisant mano profesijos.
Dl jos a atsitveriau nuo aplinkini, galvojo jis suirzs. Dl jos a atjaunjau, bet kartu ir gerokai sukvailjau. Anksiau
biau nujs pas Lidij Moreli ir pasiliks su ja, kiek tik b
iau panorjs. O dabar kaip koks gimnazistas jei ir padary
iau taip, jausiausi vliau pagiringas, lyg igrs prasto vyno.
Reikia vesti Liban, - nusprend jis. - Tai ieitis! Lidija teisi,
nors ir ne dl to, kaip ji pati mano. Staiga pasijuto isilaisvins
ir pats nustebo. Jis niekada anksiau neketino vesti, o dabar tai
atrod savaime suprantama ir tiesiog keista, kaip jis anksiau
apie tai nepagalvojo. Jis nesivaizdavo savo gyvenimo be Lilianos. Tai nebuvo nei tragika, nei sentimentalu; gyvenimas be
jos dabar jam atrod kaip monotonika met kaita, tarytum
kambariai, visi panas ir visi be vies.
Klerf liovsi jos iekojs. Jis inojo, kad jeigu Liliana gr,
tai pas j - arba negr visai. Klerf nenujaut, kad ji vl gyve
na Bison viebutyje. Ji norjo dar kelet dien pabti vie
na, kad Klerf nepamatyt jos serganios. Ji daug miegojo ir
niekur njo. Kol Klerf saugojo jos lagaminus Ric viebuty
je, ji tenkinosi dviem maais lagaminliais, kuriuos buvo pasi
musi Sicilij.
Liliana jautsi lyg po didels audros sugrusi uost, bet
uost rado per t laik pasikeitus. Pasikeit dekoracijos, tik
riau, dekoracijos liko tos paios, bet pakito apvietimas. Viskas
dabar buvo negailestingai aiku ir apibrta, bet be lidesio.
Audra prajo. Rausvos iliuzijos isisklaid. Ieities nebuvo. Nei
skund. urmulys pamau slopo. Greitai ji igirs savo ird. Ne
tik jos auksm, bet ir atsak.
208
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Pirmasis, kur Liliana susirado, buvo dd Gastonas. is nu

stebo, j pamats. Bet po keli minui jo diaugsm aprami
no atsargumas.
- Kur dabar gyveni? - pasidomjo jis.
- Bison. Nebrangu, dde Gastonai.
- Manai, pinigai per nakt iauga? Jei ir toliau taip elgsies,
greit nieko nebetursi. Ar inai, kiek ilgai j uteks, jei ir toliau
taip ilaidausi?
- Ne. Ir nenoriu inoti.
Reikia pasiskubinti numirti, ironikai pasak ji sau.
- Tu visada gyvenai ne pagal galimybes. Anksiau mons
gyveno i procent.
Liliana nusijuok.
- Girdjau, kad Bazelio mieste prie veicarijos sienos tas,
kas nepragyvena i procent u procentus, laikomas vaistnu.
- veicarija, - atkartojo Gastonas taip, lyg kalbdamas apie
Vener Kalipig*. - Ji turi savo valiut! Laiminga tauta! - jis
pavelg j Lilian. Galiau ilaisvinti tau kambar savo bute.
Sutaupytum u viebut.
Liliana apsidair. Jis regzt savo pinkles ir vl bandyt ma
ne itekinti, galvojo ji sau. Ir sekt mane. Jis bijo, kad a jam
gerokai kainuosiu. Bet n karto jai neatjo galv mintis irti
jam vis teisyb.
- A tau nieko nekainuosiu, dde Gastonai, pasak ji.
Niekada.
- Jaunasis Bualo danai teiraujasi apie tave.
- Kas jis toks?
- Laikrodinink Bualo snus. Labai padori eima. Motina...
*Kallipygps(r. - su graia sdyne) - Afrodits pravard.
209
Tas su kikio lpa?

Kikio lpa! Kaip vulgariai tu kalbi! Smulkmena, senose
eimose tai danai pasitaiko. Be to, ioperuota. Vos matyti. Ga
l gale, vyrai - ne manekens!
Liliana dmiai pairjo nediduk usisispyrl.
Kiek tau met, dde Gastonai?
K visa tai reikia? Pati inai!
O kiek, tau atrodo, dar gyvensi?
Tai tiesiog nepadorus klausimas. To vyresni mons ne
klausinjami. Tai priklauso nuo Dievo.
Nuo Dievo daug kas priklauso. Ar nemanai, kad kada nors
jis turs atsakyti krv klausim. A taip pat turiu jam klausim.
K? Gastonas ipt akis. K ia neki?
Nieko.
Liliana ugniau pykio bang. tai stovi prie j nususs
nyktukinis gaidukas, tvirtas, trisdeimties centimetr lenkty
ni empionas. Jau senas, bet tikrai gyvens ilgiau u j. Visai
nis, turintis apie visk savo nuomon ir su Dievu bendraujantis
kaip lygus.
Dde Gastonai, jei gyventum dar kart, ar gyventum kitaip?
Savaime suprantama!
O kaip? paklaus Liliana, turdama ioki toki vilt.
A, aiku, neklimpiau infliacij Pranczijoje. Jau
1914-aisiais biau prisipirks amerikietik akcij ir vliau
siai 1938 metais...
Viskas aiku, dde Gastonai, - nutrauk j Liliana. - Jau
supratau.
Jos pyktis kaipmat igaravo.
Tu nieko nesupratai. Kitaip tu itaip nesielgtum su tuo
trupuiu pinig, kuriuos dar turi. inoma, tavo tvas...
210
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- inau, dde Gastonai. Ilaidunas! Bet yra dar vienas, u j

daug didesnis ilaidunas.
-Kas?
- Ogi gyvenimas. Jis vaistosi tavimi, manimi ir visais kitais.
- Pliurpalai! Bolevik nesmons! Atprask nuo to. Gyveni
mas per daug rimtas dalykas.
- Btent! Todl reikia usimokti sskaitas. Duok pinig.
Ir nesielk taip, lyg jie bt tavo. Jie mano.
- Pinig! Pinig! Tai ir viskas, k tu inai gyvenime!
- Ne, dde Gastonai. Tai viskas, k tu inai!
- Diaukis! Kitaip seniai nieko nebeturtum, Gastonas
nenoromis ira ek. - O vliau? - su kartliu paklaus jis,
mosuodamas popieriumi ore, kad nudit raalas. - Kas bus
vliau?
Liliana kaip pakerta irjo j. Atrodo, jis taupo net su
geriamj popieri, - pagalvojo ji.
- Nebus jokio vliau, - teitar.
- Taip visi tvirtina, o paskui ateina, prarad visk, ir tenka
savo nedideles santaupas...
Staiga j vl apm pyktis, aikus ir mus. Liliana ipl
ek i dds rank.
- Liaukis verklens! Drok, prisipirk sau amerikietik ak
cij, tu, patriote!
Liliana ingsniavo lapiomis gatvmis. Kol ji buvo pas Gaston, palijo. Bet dabar vl viet saul. Ji atsispindjo asfalte ir
balose gatvs pakraiuose. Net balose atsispindi dangus, pa
galvojo ji ir nusiypsojo. - Gal ir ddje Gastone atsispindi Die
vas? Bet kurioje vietoje? Daug sunkiau rasti Diev Gastone ne
gu dangaus ydryn ir sauls atspindius purviname vandenyje,
211
nutekaniame j kanalizacijos ulinius. Tiesa, j sunkiai beatrastum daugelyje moni, kuriuos Liliana painojo. Jie kiurksojo
prie raomj mainli savo kontorose lyg dvigubi seniai. Tai
ir buvo visa paslaptis, guodianti juos. Jie gyveno taip, lyg mir
ties nebt i viso. Jie stm alin mintis apie tragik pabaig,
kaip struiai slpdami galvas smlyje ir apsimesdami, kad ima
no amino gyvenimo paslapt. Net stovdami panarintomis gal
vomis prie karsto, jie apgaudinjo vienas kit ir stengsi sigyti
kuo daugiau to, kas seniai juos pavert j pai vergais - pini
g ir valdios.
Liliana pam imto frank banknot, apirjo j ir rytin
gai nusvied Sen. Tai buvo labai vaikiko protesto simbolis,
bet jai viskas buvo vis tiek. Taip jai patiko. Dds Gastono e
kio ji, suprantama, neimet. Liliana nuingsniavo iki Sen Mi
elio bulvaro. Aplink vir gyvenimas. mons bgiojo, stumd
si, skubjo. Saul blykiojo ant imt automobili stog, gaud
motorai. Visi turjo tiksl, kuriuos norjo kuo greiiau pasiek
ti, ir kiekvienas i ma tiksl ugo galutinj gyvenimo tiks
l; atrod, lyg jo visai nebt.
Ji prajo tarp dviej virpani i nekantrumo, ugnimi al
suojani monstr eili, prikaustyt raudonos viesoforo vie
sos, - kaip kadaise Moz su Izraelio tauta perjo Raudonj
jr. Sanatorijoje buvo kitaip, galvojo Liliana. Ten pasku
tinysis tikslas lyg rkana saul visada buvo danguje, po kuriuo
visi gyveno, ignoruodami, bet nesikratydami jo, ir tai teik gi
lesn supratim ir daugiau drsos. Tas, kuris inojo, kad yra pa
smerktas ir niekaip nepabgs, ir kuris velg tai smoningai ir
drsiai, tas nebebuvo vien auka. Jis jautsi nors iek tiek veiks
savo budel.
212
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Liliana prijo viebut. Jos kambarys vl buvo antrame auk

te, jai tereikjo ulipti laiptais iki laipt aiktels. Prie restorano
dur stovjo austri pardavjas.
- Turiu nuostabi krevei, - pasil jis. - Austri sezonas
jau beveik baigsi. Dabar tik rugsjy vl pasirodys. Ar tuomet
dar bsite ia?
- inoma, - atsak ji.
- Suvynioti krevei? Pilkos geriausios. Rausvos tik atrodo
graiau. Gal pilk?
- Pilk. Tuoj nuteisiu pintin. Ir dar dkite pus butelio
alto raudono vyno. Papraykite Liusjeno, vyresniojo padavjo.
Ji ltai ukop virun. Tada nuleido pintin ir vl usitrau
k j. Vynas buvo atkimtas ir toks altas, kad aprasojo butelis.
Liliana atsisdo ant palangs ir sispyr kojomis stakt. alia
pasistat vyn. Liusjenas buvo djs taur ir servetl. Ji gurk
teljo vyno ir msi krevei. Gyvenimas jai pasirod toks pui
kus, kad daugiau nesinorjo apie tai ir galvoti. Kakur juodame
tolyje jaut artjant atpild, bet iuo metu nieko nenorjo apie
tai inoti. Tik ne i akimirk. Ji prisimin savo motin, mirusi
nuo vio po labai sunkios operacijos. Visuomet kam nors yra
buv blogiau negu tau. Prisimerkusi pavelg saul. Kaip tik
tuomet j pamat Klerf, kuris, nieko nesitikdamas, tiesiog sa
vs nuraminimui, jo pro Bison viebut.
Klerf staigiai atlapojo duris.
- Liliana? Kur tu buvai? suuko jis.
- Venecijoje, Klerf.
- Venecijoje? Ko?
- Juk Sicilijoje sakiau, kad noriu Venecij. Bdama Ro
moje vl prisiminiau.
213
Jis udar duris.

Venecijoje? Kodl nepasiuntei telegramos? Biau atva
iavs. Kiek laiko buvai ten?
Tai tardymas?
Dar ne. Visur tavs iekojau, bet apie Venecij nepagalvo
jau. Su kuo buvai?
Ir tai dar ne tardymas?
Man taip trko tavs! Dievai ino, ko prisigalvojau! Ne
jaugi nesupranti?
Suprantu, - tar Liliana. - Nori paragauti krevei? Kve
pia dumbliais ir jra.
Klerf pam kartonin lktut su krevetmis ir isvied
pro lang.
Liliana pairjo pavymui.
Tu pataikei ali udar sitroen. Dar kiek, ir bt tek
tiesiai galv blondinei atvirame reno. Paduok man pintin.
Noriu valgyti.
Akimirk atrod, kad Klerf isvies ir pintin paskui kreve
tes. Bet susitvards perdav j Lilianai.
Pasakyk jam, kad atsist dar butel rausvo vyno. Ir lipk
nuo palangs, noriu apkabinti tave.
Liliana nuiuo emn.
Atvaiavai Diuzepe?
Ne. Jis stovi Vandomo aiktje, nepaisydamas tuzino bendi
ir rolsrois aplink.
Atvairuok j, nuvaiuosime Bulons mik.
Galim ir nuvaiuoti, - pasak Klerf, buiuodamas j. Bet pas Diuzep eisim kartu; kitaip tu vl dingsi, kol sugr
iu. A neberizikuosiu.
214
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Pasiilgdavai mans?
- Kartais. O kartais neapksdavau bijodamas, kad neb
tum suvediota ir nuudyta kokio nors seksualinio maniako. Su
kuo buvai Venecijoje?
- Viena.
Jis smeig Lilian akis.
- Gal ir tiesa. I tavs visko galima tiktis. O kodl man
nieko nesakei?
- Mums abiem tai prasta. Argi nra buv taip, kad tu iva
iuoji Rom, o paskui parsirandi po keli savaii? Netgi su
meilue?
Klerf nusikvatojo.
- inojau, kad kada nors man tai priminsi. Dl to ir pasili
kai ten?
- inoma, ne.
- Gaila.
Liliana persisvr per lang ir trauk pintin. Klerf kan
triai lauk. Kakas pasibeld. Klerf nujo prie dur, pam i
padavjo vyn ir igr taurel. Tuo tarpu Liliana kteljo pro
lang, kad ji norinti dar krevei. Klerf apsidair. Kambaryje
netvarkingai mtsi jos bateliai, apatiniai buvo idraikyti ant krs
lo, pro praviras spintos duris kyojo suknels. Ji sugro , atsiduso Klerf ir krtin jam uliejo gilus, iki iol nepatirtas
ramybs pojtis.
Liliana atsigr su pintine rankoje.
- Kaip kvepia! Vaiuosim prie jros?
- Taip. Monte Karl, jei norsi. Ten bus lenktyns.
- Ar negalime tuoj pat?
- Kada tu nori? iandien? Rytoj?
215
Tu juk mane pasti. Ne iandien ir ne rytoj.

Ji pasim taurel.
A nenorjau taip ilgai utrukti Venecijoje, Klerf, pri
sipaino ji. - Tik kelet dien.
O kodl buvai ilgiau?
Blogai jauiausi.
Kas tau buvo?
Peralau.
Liliana mat, kad jis netiki. Tai j suavjo. Jis netiki dl
to ir jai paiai tas kraujopldis m rodytis kakoks netiki
mas; galbt i ties jis buvo menkesnis, negu ji man. Staiga
Liliana pasijuto esanti storul, kuriai nepastebimai nukrito dvi
deimt svar.
Ji prisiglaud prie Klerf. Jis stipriai apkabino Lilian.
Kada vl pabgsi? paklaus jis.
A nebgu, Klerf. Mans tik kartais nebna.
Nuo ups suvilp vilkikas. Denyje jauna moteris diaust
ant virvs margus skalbinius. Virtuvs tarpduryje mergait ai
d su aviganiu. Prie vairo stovjo vienmarkinis kiperis ir vil
pavo.
Matai ana ten? parod Liliana. Visada pajuntu pavy
d, kai matau tai. eimynin idilija. Tai, ko norjo pats Dievas.
Jei tu j turtum, paslapiomis iliptum paioje pirmoje
prieplaukoje, vos imetus inkar.
Tai nekliudo man pavydti. Atvairuosim dabar Diu

zepKlerf atsargiai pam j ant rank.
Dabar nenoriu nei Diuzeps, nei Bulons mik. Tam
bus dar daug laiko vakare.
216
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
XVI
- odiu - nori mane udaryti, - juokdamasi atsak Liliana.
Klerf nesijuok.
- A nenoriu tavs udaryti. Noriu vesti tave.
- Ir kam?
Liliana sdjo lovoje, laikydama prie vies butelj raudono
vyno. Per vyn langas raibuliavo krauju. Klerf pam j Lilianai i rank.
- Kad ir vl nedingtum be pdsako.
- Ric palikau savo lagaminus. Ar esi tikras, kad vedybos
padeda sugrti?
- Ne sugrti pasilikti. Pradkim nuo kito galo. Tau ne
daug beliko pinig. I mans tu nenori imti...
- Tu ir pats nieko neturi, Klerf.
- A turiu dvej lenktyni paj. Pridkim dar tai, k tur
jau ir k dar udirbsiu. To puikiausiai pakaks iems metams.
- Na, tuomet ir palaukim iki kit met.
- Kodl palaukim?
- Kad pamatytum, kas tai per nesmon. U k tu pirksi
kitais metais man drabuius ir batus? Juk pats sakei, kad tavo
sutartis baigiasi met.
- Man pasil bti ms automobili atstovu.
Liliana ikl koj ir apirjo. Suliesjo, - paman ji sau.
- Nori pardavinti mainas? nusistebjo ji. Sunku si
vaizduoti.
- Man taip pat. Bet lygiai taip pat sunku sivaizduoti ir dar
daug k, k dariau ar norjau daryti. Pavyzdiui, vesti tave.
217
Kodl nori visko i karto? Ir pasidaryti garbingu automo

bili komersantu, ir vesti?
Tu taip elgiesi, lyg visa tai bt tautos tragedija.
Liliana ismuko i lovos ir apsivilko chalat.
Kur juos pardavinsi?
Klerf dvejojo.
Yra laisva vieta Tulzos rajone.
Gerasis Dieve! isprdo Lilianai. Kada?
Po keleto mnesi. Ruden. Vliausiai met gale.
Ji pradjo ukuotis.
Greitai bsiu per senas, kad laimiau lenktynes, - ts
Klerf i lovos u jos nugaros. Nesu nei Nuvolaris, nei Karaiola. Galbt galiau ibandyti laim kur nors treneriu. Bet
tada vis tiek turiau keliauti nuo vieno plento prie kito, kaip
ms storulis ezar jis n karto per vis iem nesimatys su
mona, nes nori dalyvauti lenktynse Afrikoje ir Piet Ameri
koje. Ne, man pakaks ito. Noriu keisti savo gyvenim.
Kodl jie visad nori keisti savo gyvenim? svarst Liliana.
Kodl jie nori keisti tai, dl ko laimjo moters ird? Kodl jiems
neauna galv, kad dl to, ko gera, t moter praras? Net Marijas paskutin dien jau norjo atsisakyti savo samdomos part
nerysts ir pradti su manim dor gyvenim. Dabar ir Klerf
taip pat. Jis tiki, kad myli mane, ir a myliu j, nes jis toks pat be
ateities kaip ir a. Dabar jis nori visk pakeisti. Ir dar mano, kad
bsiu dl to laiminga,
Kartais pagalvodavau, ar apskritai tokiems monms kaip
mes reikia vesti, pasak ji. N viena i prast prieasi
netikino mans. O maiausiai ta, apie kuri man kalbjo ser
gantis achmatininkas: kad mirties akivaizdoje norisi turti k
218
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
nors alia. A neinau, bet gali bti, kad vis tiek jausies bevilti
kai vienias; net jei tikri draugai briais stovt aplink lov, tu
j ir nepastebtum. Kamil Aibei, kuri mir sanatorijoje, nor
jo, kad nors vienas i jos meilui bt alia. Kad bt daugiau
garantijos, ji su dideliu vargu palaik ryius i karto su trimis. Ir
rpinosi, kad visi per dien pasirodyt prie jos lovos. Dl tos
paios prieasties ji sivl paskutin savo afer su lyki aro
gantiku tipu. Kaimo gatvelje Kamil pervaiavo maina, ir po
pusvalandio ji mir. O tas lyktus tipas n nepasirod - tno
jo sau ramiausiai cukrainje ir rijo okoladinius pyragaiius su
kremu ir plakta grietinle. Jos rank laik policininkas, kurio
anksiau niekados net nebuvo sutikusi. Kamil buvo jam tokia
dkinga u tai, jog net band pabuiuoti rank. Bet nesteng.
- Liliana, - ramiai tar Klerf. - Kodl tu nuolat isisukinji?
Ji padjo ukas.
- Nesupranti? Kas atsitiko, Klerf? Mes atsitiktinai sujome
kartu - kodl taip ir nepalikus?
- Noriu turti tave. Tiek, kiek galsiu. Paprasta, ar ne?
- Ne. Taip negalima turti.
- Gerai. Tada tarkim - a nebenoriu gyventi taip, kaip
iki iol.
- Nori nurayti save senatvei?
Klerf velg sujaukt lov.
- Tu visuomet atrandi pat bjauriausi od. Leisk pakeisti j
kitu. A myliu tave ir noriu gyventi su tavim. Gali sau juoktis.
- A nesijuokiu, - ji pakl pilnas aar akis. Ak, Klerf!
Kokios visa tai nesmons!
- Argi tai netiesa? - jis pakilo ir pam Lilian u rank. Mes taip tikjome, kad mums taip niekada neatsitiks.
219
Tegu taip ir bna! Tegu pasilieka kaip buv! Nesugriauk

visko!
K ia galima sugriauti?
Visk, - atsak ji sau. Ant peteliks sparn nepastatysi
eimynins laims Tulzoje, net jei ilietum j i cemento. Koks
aklas egoizmas! Jei man tai atsitikt su kitu vyru, jis ikart mane
suprast o dabar jis aklas.
A sergu, Klerf, - pagaliau itar ji palengva.
Juo labiau nereikia bti vienai.
Liliana nutilo. Borisas, - mkteljo jai. - Borisas suprast
mane. Staiga Klerf prabilo kaip ir jis; bet jis - ne Borisas.
Gal nueitume dabar Diuzeps? - primin ji.
A pats galiu. Palauksi ia?
Taip.
Kada norsi vaiuoti Rivjer? Netrukus?
Netrukus.
Klerf stabteljo u jos.
Prie Rivjeros turiu tol negra ma namuk.
Ji mat veidrodyje Klerf veid ir jo rankas ant savo pei.
Nesitikjau i tavs.
Galima j perstatyti, ts Klerf.
Gal geriau parduoti?
Pirma pasiirk.
Gerai, staiga sutiko ji, smarkiai nekantraudama. - At
sisk man lagaminus i viebuio.
Pats parveiu.
Ir jis ijo. Liliana sdjo, velgdama blstant vakar.
Krantas buvo nustas vej. Keletas valkat rengsi ant kran
tins sienels pusryiauti. Kokiais keistais keliais vaikto tai,
220
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
kas vadinama meile, - galvojo ji. - Argi Levalis nesak, kad u

jaunysts bakchants visuomet slypi nam eimininks elis,
o u besijuokianio ukariautojo - turto troktantis biurgeris?
Tai ne apie mane, - svarst ji, - taiau kas atsitiko Klerf?
Nejau Liliana myljo j ne u tai, kad Klerf stvrsi u gyve
nimo taip, tarsi kiekviena jo akimirka bt paskutin? Tulza! ia ji pradjo juoktis. Ji visai nenorjo kalbti apie lig,
nes buvo sitikinusi, jog ligonis sveik mog veikia iek tiek
atstumiamai. Dabar ji pajuto, kad gali bti ir atvirkiai, kad
sveikas mogus gali pasirodyti ligotam iek tiek vulgarus, taip
pat, kaip nusigyvenusiam aristokratui tik k ikeptas turtuo
lis. Ji keistai jautsi iandien. Klerf paliko j, pats pereidamas
didel plaij pus, kuri jai buvo nepasiekiama. Jis nebebu
vo paklydlis; visai nelauktai jam nusiypsojo ateitis. Ar a
dl to sugrau pas j, galvojo ji ir, savo nuostabai, pajuto,
kad tyliai verkia. Liliana nesijaut nelaiminga. Tik viskas gal
jo tstis truputl ilgiau.
Pasirod Klerf su lagaminais.
Kaip itvrei taip ilgai be savo daikt?
Usisakiau nauj. Suknels keblum nesudaro.
Tai buvo netiesa, bet jai staiga topteljo, kad tam esama prie
asi. Net ne viena juk turjo teis atvsti tai, kad Venecijo
je jai pavyko isisukti nuo mirties. Ilaidaudama ji galjo protes
tuoti prie Klerf pasilym vesti j ir gyventi Tulzoje.
Ar galiau padovanoti tau kelet sukneli? - paklaus
Klerf. iuo tarpu esu gana turtingas.
Vestuvi kraiiui?
Prieingai. Nes buvai Venecijoje.
221
Gerai, padovanok vien. Kur eisim vakare? Gal galim pa

sdti Bulons mike?
Jeigu pasiimtume paltus. Kitaip bus vsoka. Bet galim ir
pasivainti. Mikas velniai alias, uburtas pavasario ir melsv
benzino dm. Vakarais visos onins gatvels pilnos automo
bili. Meil i vis lang ikl savo vliavas.
Liliana pam juodos permatomos mediagos suknel su eks
travagantika meksikietiko raudonio paraukta juosta ir pamo
javo ja pro lang.
U meil, tar ji. - Dievik, emik, ma ir didel, bet
tik ne Tulzoje. Kada tu ivyksti?
I kur inai, kad ivykstu? irjai lenktyni kalendori?
Ne. Bet tarp mudviej niekada neinai, katras katr paliks.
Tai pasikeis.
Tik ne iki met pabaigos!
Vesti galima ir anksiau.
Geriau pirmiausia atvskime pasimatym ir atsisveikini
m. Kur vaiuosi?
Rom. O paskui tkstanio myli lenktynes per Italij.
Po savaits. Tau nereikia vaiuoti su manim. Ten bus vien tik
lenktyns ir lenktyns, ir nieko daugiau, kol pats nepasidarysi
kelio ir variklio dalimi!
Laimsi?
Mil Milja lenktyns italams. Kart yra laimjs Karaiola su mersedesu, bet iaip ia varosi italai. Torianis ir a va
iuosim kaip treioji komanda. Tam atvejui, jei kas atsitikt. Ar
galiu pabti ia, kol apsirengsi?
Liliana linkteljo.
Kuri suknel? - pasiteiravo ji.
Vien i buvusi nelaisvje pas mane.
222
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Ji atidar lagamin.
- it?
- Taip. inau j.
- Tu jos nesi mats.
- Ant tavs ne; bet iaip inau j. Kelet nakt ji kabojo
mano kambaryje.
Liliana atsisuko su veidrodiu rankose.
- Tikrai?
- Prisipastu, - ts Klerf. - Ikarsiau visas tavo sukneles
kaip koks raganius ir kvieiau tave sugrti. I tavs imokau.
Tai juodoji magija, o kartu ir paguoda. Moteris gali palikti vy
r, bet savo apdar niekada.
Liliana tyrinjo savo akis veidrodyje.
- Taigi, mano eliai buvo pas tave.
- Ne eliai - tai tavo nusinrusios ir paliktos saugoti gyva
ts odos.
- Manyiau, greiiau jau kita moteris.
- Bandiau ir tai. Bet kitoms moterims tu sugadinai mane.
Palyginti su tavim jos atrodo kaip prasta spalvota Dega okjos
reprodukcija.
Liliana nusijuok.
- Tos bjaurios riebios baleto iurks, kurias jis mgo pieti?
- Ne. Tokio paveikslo, kur savo namuose turi Levalis. Tu
matei j avingai judanti okja su neryki kontr veidu.
Ten pakanka erdvs kiekvieno svajonei.
Liliana padjo al savo daus.
- Tam visuomet turt pakakti erdvs, ar ne? Jei viskas nu
pieta iki galo, nebra vietos vaizduotei, kaip manai?
- Taip, - pritar Klerf. - Atsiduri savo paties svajonse bet niekados kieno kito.
223
- Atsiduri arba pasimeti.

- Ir taip, ir taip. Lygiai kaip ir sapne prie atsibundant krenti, krenti juod praraj. Ar tau inomas toks jausmas?
- inomas, - prisipaino Liliana. - Taip man atsitikdavo
sanatorijoje, beveik kiekvien dien, kai bdavo, pasak Krokodils, popieio miegas - i jo prabusdavau tarsi akmuo, kren
tantis bedugn. Ar dar yra vyno?
Klerf padav jai taur. Ji apsikabino Klerf kakl.
- Keista, - sumurmjo Liliana, - bet kol jauti, kad vis krenti
ir krenti dar niekas neprarasta. Gyvenimas mgsta paradok
sus: kai esi tikras dl savo tvirtumo, tampi juokingas, lyg stov
tum ant bedugns krato. O kai inai, kad esi pasmerktas, tave
staiga apipila dovanomis. Ir nieko i tavs u tai nereikalauja
tiesiog visa tai seka tau kandin lyg pudelis.
Klerf atsisdo alia.
- I kur visa tai inai?
- iaip svarstau. Juk viskas yra tik pusiau tiesa.
- Ir meil?
- O k meil turi bendra su tiesa?
- Nieko. Ji prieingyb.
Ne, nesutiko Liliana. Ji atsistojo. Meils prieingyb
yra mirtis, o meil yra stiprs apavai, kurie trumpam nustu
mia mirt umartin. Todl kiekvienas, kuris t nutuokia apie
mirt, imano ir apie meil.
Ji perbrauk ranka suknel.
- Bet tai yra tik pusiau tiesa. Nes kas supranta visk apie
mirt?
- Niekas. Gal tik tiek, kad ji - gyvenimo prieingyb, ne
meils, o ir tai abejotina.
Liliana nusijuok. Klerf ir vl buvo toks kaip anksiau.
224
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- inai, ko noriau? - tar ji. - Gyventi i karto deimt

gyvenim.
Jis perbrauk per siaurus jos suknels petukus.
- Bet kam tai? Vis tiek bt tas pats vienas, Liliana. Tai toly
gu achmatininkui, aidianiam su deimia skirting partne
ri. Juk jis vis tiek aidia tiktai savo aidim - savo paties.
- Ir man taip pasirod.
- Venecijoje?
- Taip, tik ne taip, kaip tu manai.
Jie stovjo prie lango. Blyki vakaro ara nuviet Konsjereri kaljim.
- Noriau kaip pakliuvus imtyti savo gyvenim, ts
Liliana. - Noriau dabar pragyventi vien dien arba bent
vien valand i savo penkiasdeimtj gyvenimo met, pas
kui - vien i trisdeimtj, o tada vien i atuoniasdeimt
j - visas per vien dien, taip, kaip noriu - o ne vien po kitos
laiko grandine.
Klerf kvatojo.
- Tokia, kokia tu esi, man ir taip gantinai greitai keitiesi.
Kur eisim uksti?
Jie nulipo laiptais emyn. Jis nesupranta, k turiu galvo
je, - sak sau Liliana. - Laiko mane kaprizinga, bet nenujauia,
kad noriau tik ikviesti an pasaul ir gauti dar kelet t die
n, kuri negyvensiu. A niekada nebsiu nei atuoniasdeimt
met priekabi sen, nei senstantis vyro nusivylimas, kurio jis ne
benori ir matyti ar net isigsta, atsitiktinai susitiks po daugelio
met. Dl to a pasiliksiu jauna savo mylimojo atmintyje ir net
stipresn u visas moteris po mans, ilgiau gyvensianias ir se
nesnes u mane.
- Ko juokiesi? - pasidomjo Klerf ant laipt. - I mans?
225
- I savs, - atsak Liliana. - Tik neklausink kodl - pats

ilgainiui suprasi.
Po dviej valand jis parlydjo Lilian atgal.
,
- iandien pakaks, - tar ypsodamasis. - Tau reikia isi
miegoti.
Ji nustebusi irjo Klerf.
- Isimiegoti?
- Ir ramybs. Juk pasakojai man, kad sirgai.
Liliana stengsi surasti jo veide paslpt paaip.
- I tikrj taip manai? - paklaus ji linkteljusi. - Tik ne
sakyk man, kad atrodau pavargusi.
Su visainio ypsenle veide pasirod durininkas.
- Gal rkytos deros vakare? Ikr? eiminink paliko
iandien.
- Migdomj, papra Liliana. - Labos nakties, Klerf.
Jis tvirtai j apkabino.
- Suprask mane, Liliana! A nenoriu, kad ivargtum ir rytoj
vl atkristum.
- Sanatorijoje tu nebuvai toks atsargus.
- Tada ketinau ivaiuoti po keleto dien ir tavs niekada
nebematyti.
- O dabar?
- Dabar aukoju valandas tam, kad galiau turti tave tiek,
kiek galiu.
- Praktika! pasipiktino ji. - Labos nakties, Klerf.
Jis dmiai pairjo Lilian.
- Atnekite j vir butel Vuvrei, - papra jis budint
durinink.
- Mielai, pone.
226
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Eik, - Klerf pam Lilian u rankos. Palydsiu tave

kambar.
Ji papurt galv ir isilaisvino.
- inai, i ko paskutin kart girdjau tok argument? I
Boriso. Tik jam geriau seksi. Tu teisus, Klerf. Puiku, jei nuei
si anksti miegoti: tau reikia pailsti prie lenktynes.
Klerf piktai irjo j. Sugro durininkas su buteliu ir
dviem stiklais.
- Mums nebereikia vyno, - tar Klerf.
- Ne, man reikia.
Liliana pam butel, pasikio j po paastim, o susyk dar ir
stikliuk.
- Labanakt, Klerf. Linkiu tau nesapnuoti, kad krenti praraj geriau sapnuok iandien Tulz!
Liliana pamosavo stikliuku ir ukop laiptais auktyn. Kler
f stovjo, kol ji inyko.
- Konjako, pone? - pasil budintis durininkas. Galbt
dvigub?
- Geriau pats igerkit! atsak Klerf, kidamas jam ran
k kelet banknot.
Jis jo Didij augustin krantine iki La Perigordin res
torano. U apviest lang paskutins poros valg firmin pa
tiekal - pelenuose keptus grybus. Pagyvenusi sutuoktini po
ra mokjo sskait; jauna simyljli porel kartai kudjosi.
Klerf perjo gatv ir neskubdamas pasuko atgal pro udary
tus knyg kioskus. Borisas, galvojo jis nirs. Dar itas!
Vjas atne Senos kvap. Alsuojanioje tamsoje tysojo keletas
juod bar. I vienos j sklido armonikos skundas.
Lilianos langai viet, bet uuolaidos buvo utrauktos. Kler
f mat jos judant el. Ji nepavelg laukan, nors langai bu227
vo atviri. Klerf inojo, kad pasielg neteisingai, bet nieko ne

galjo padaryti. Jis pasak taip, kaip galvojo. Be to, Liliana
atrod ivargusi; restorane jos veidas staiga sukrito. Lyg bt
didelis nusikaltimas rpintis kitu, teisinosi jis. - K ji galt
veikti? Krautis daiktus? Staiga jam topteljo, kad Liliana tu
rt inoti, jog jis tebra ia - juk ji negirdjo nuvaiuojant
Diuzeps. Klerf skubiai perjo gatv ir oko main. Pa
leids varikl, stipriai paspaud akceleratori ir nuskriejo San
tarvs aikts link.
Liliana atsargiai pastat vyno butel ant ems alia lovos. Ji
girdjo nuvaiuojant Diuzep. Tada susirado savo lagamine
lietpalt ir apsivilko. Jis keistai derjo prie elegantikos suknels,
bet ji nebenorjo persirengti; lietpaltis iek tiek deng suknel.
Liliana dar nenorjo miego. Sanatorijoje, o ir pereit savait ji
daug miegojo.
Prie jos, nusileidusios laiptais, pribgo durininkas.
- Taksi, ponia?
- Ne, nereikia.
Ji ijo gatv ir be dideli nuotyki pasiek Sen Mielio
bulvar. Pasipyl pasilym - i balt, rud, juod ir gelton
vyr. Jautsi tarytum pakliuvusi lin ir apipulta uod. Per
kelet minui ji iklaus pakudomis trump, bet intensyv
prasiausios erotikos kurs. Palyginti su juo, benamiai unys bt
ideali simyljli porel.
Kiek priblokta ji prisdo prie staliuko prieais kavin. Pa
leistuvs dmiai j tyrinjo; tai buvo j kvartalas. Jos buvo pasi
rengusios gintis konkurencinje kovoje dantimis ir nagais. Sta
liukas tutuojau tapo visuotinio dmesio centru; padorios
moterys tokiu metu nesdi kavinse vienos. Net amerikiets.
228
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Liliana vl gavo nauj pasilym; vien pirkti nepadori

fotografij, antr - apginti j, trei - pasivinti mainoje. Be
to, jai band pirti pigi blizgui, ma terjero unyi; ir vl
silsi jauni negrai ir keletas dam lesbiei. Ji vis dar neprara
do altakraujikumo ir padavjui i anksto dav arbatpinigi.
is dbteljo juos ir tutuojau pasirpino, kad atakos liautsi.
Dabar ji jau galjo gerti perno ir apsivalgyti.
Nuo gretimo staliuko j pradjo pieti iblyks vyras su barz
da; prekiautojas kilimais band silyti jai ols alumo kiliml
meldimuisi, bet padavjas ivijo j. Po kurio laiko prisiartino jau
nas vyrukas ir prisistat ess neturtingas poetas. Liliana mat, kad
bdama viena neturs ramybs. Todl pakviet poet igerti stikl
vyno. is papra vietoj to sumutinio. Tada ji usak rostbif.
Poetas buvo vardu eraras. Uvalgs jis perskait Lilianai
du eilraius; kitus du padeklamavo atmintinai. Tai buvo ele
gijos apie mirt, mirim, neaminum ir gyvenimo beprasmy
b. Liliana pralinksmjo. Poetas buvo sulyss, bet pasakikas val
gytojas. Ji paklaus, ar is nenort dar vieno rostbifo. eraras
atsak, kad laisvai suvalgyt ir kad ji suprantanti poezij; ar jai
neatrod, kad btis niri? Kam gyventi? Jis suveit dar du rostbifus, ir jo eils tapo dar melancholikesns. Tada pradjo dis
kusij apie saviudyb. Jis pats tam yra pasirengs - aiku, rytoj,
ne iandien, po tokios gausios vakariens. Liliana dar pavaljo.
Nors eraras atrod liesas, bet gantinai sveikas, kad gyvent
dar penkiasdeimt met.
Klerf dar kur laik pasitrainiojoRic bare. Tuomet nuta
r paskambinti Lilianai. Atsiliep budintis durininkas.
- Ponios viebutyje nra, - paaikino jis, pains Klerf.
229
- Kur ji?
Ijo. Prie pusvaland.
Klerf sumet: per tok trump laik ji dar nebus spjusi
susipakuoti.
- Ar lagamin ji pasim? - staiga pasiteiravo jis.
Ne, pone. Ji buvo tik su lietpaliu.
Gerai, ai.
Su lietpaliu, svarst Klerf. Ji gali ir be bagao nuvykti
stot ir visam laikui ivaiuoti atgal pas savo gerut Boris
Volkov.
Klerf nubgo prie mainos. Reikjo pasilikti pas j, - grau
si jis. - Kas man pasidar? Koks tampi nerangus, kai tikrai
myli! Visai netenki savo pranaumo! Koks vienias jautiesi! Visas
tavo patyrimas igaruoja lyg dmas, ir per j nieko nesimato!
Negaliu Lilianos prarasti! Budintis durininkas turjo dar kar
t nupasakoti, kuria kryptimi ji nujo.
- Ne prie Senos, pone, - ramino jis. - dein. Galbt ji
panoro dar pasivaikioti ir netrukus sugr.
Klerf ltai slinko Sen Mielio bulvaru. Liliana igirdo Diu
zep ir tuoj pat j pamat.
- O mirtis? - kreipsi ji erar, kuris dabar dorojo sr. Ji gal dar labiau slegia negu gyvenimas?
Galbt, ltai kramtydamas dst eraras. Gyvenimas
ir yra ta bausm, kuri turime ikentti u nusikaltim, padary
t kitame pasaulyje. Pragaras galbt ir yra ia, o ne ten, kur
Banyia pranaauja mums po mirties.
Ji pranaauja ir dang.
- Tuomet mes visi gal esame nukrit angelai, kurie ilgiems
metams nuteisti katorgai emje.
230
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Mes galime susitrumpinti savo keli, jei norime.

Saviudyb! eraras suavtas linkteljo. Mes baimi
nams, o tai juk isilaisvinimas. Jei gyvenimas bt ugnis, ino
tume, k daryti! okti lauk! Ironija...
Diuzep antr kart pravaiavo pro al, kart nuo Edmono Rostano aikts puss. Ironija, pagalvojo Liliana, tai
viskas, k turime. Kartais ji patraukli, kaip ir iame pokalbyje.
Ji mat Klerf. is iekodamas taip temptai varst akimis praei
vius, kad nepastebjo jos net u deimties ingsni.
- Jeigu galt isipildyti, tai koks bt js pats didiausias
trokimas? paklaus ji erar.
- Tai, kas niekada neisipildo, - i karto atsak eraras.
Liliana irjo, dkinga jam u tai.
Tai jums nebra ko ir norti, - tar ji. - Js visk turite.
- Gal tik tokio panekovo kaip js! - niriai, bet galantikai
pridr eraras, nuvarydamas alin dailinink, kuris su baigtu
Lilianos portretu prijo prie staliuko. - Visam laikui. Js su
prantate mane.
- Duokite man paveiksl, - kreipsi nusivylus dailinink
Klerf.
Prijs i u nugaros, jis nepalankiai apirinjo erar.
Nedinkits, niro ant jo eraras. Nematote, kad mes
usim? Dievas mato, mums ir taip trukdo. Oficiante, dar du
perno! Ir imeskite lauk pon!
Tris, patikslino Klerf ir prisdo. alia ikalbingai neby
lus stovjo dailininkas. Klerf umokjo jam.
- Grau ia, - kreipsi jis Lilian. - Kodl mes daniau ia
neusukdavome?
231
Kas esate, nepraytas mogau? pyko eraras sitikins,

kad Klerf suteneris ir, nordamas susipainti su Liliana, nau
doja prastus triukus.
- Sen ermeno de Pr psichiatrijos ligonins direktorius,
mano snau. O i dama - ms pacient. iandien jai laisva
diena. Ar kas atsitiko? Gal jau pasivlinau? Padavjau, inekite
peil! Ir akut!
Poeto smalsumas nugaljo eraro skepticizm.
I ties? sunibdjo jis. O a vis norjau...
Galite ramiai kalbti garsiai, nutrauk j Klerf. - Jai
patinka tokia situacija. Visika laisv, jokios atsakomybs. Jai ne
galioja jokie statymai. Net jei ir nuudyt, j iteisint.
Liliana kvatojo.
- Atvirkiai, - aikino ji erarui. - Jis - mano buvs vyras.
Pabgs i ligonins. Jam bdinga taip kaltinti mane.
Poetas nebuvo visikas kvailys. Be to, dar ir pranczas. Dabar
jam viskas pasidar aiku. Mslingai ypsodamasis, jis pakilo.
- Kai kas ieina per vlai, kai kas per anksti, pridr jis.
Ieik laiku taip kalbjo Zaratustra. Rytoj, madam, pas pada
vj paliksiu jums eilrat.
- Gerai, kad atjai, - tar Liliana. Jei biau miegojusi,
biau nieko nepamaiusi. Nei ali vies, nei saldaus kraujo
maitavimo, nei purvyno su kregdmis.
Klerf pritar.
Atleisk man. Tu kartais per daug greita mano protui. Per
kelias valandas padarai tai, kam kitiems reikt met taip,
kaip stebuklingi augalai jogo rankose - per minut uauga ir
praysta...
...Ir mirta, - pagalvojo Liliana.
232
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Turiu taip elgtis, Klerf, - tar ji. - Turiu tiek atsigriebti.

Dl to esu pavirutinika. Iminiai ir vliau pakaks laiko.
Jis pam Lilianos rank ir pabuiavo.
Esu tikras mulkis. Ir kasdien vis didesnis. Bet neturiu
nieko prie. Man patinka taip. Kad tik tu btum alia. Labai
myliu tave.
Staiga prieais kavin kilo atms skubotas ginas. Tuoj pat
atsirado policininkas, gestikuliavo keli alyrieiai, keiksi mer
gina, bgiojo kaliodami bernikiai su laikraiais.
Eime, pakviet Liliana. - Kambary dar turiu vyno.
XVII
Kada isiusite? - pasiteiravo Liliana.
Balensiagos modeli nam pardavja nusiypsojo.
Kuo greiiau.
Po savaits?
Po dviej. Suknels sudtingos. Greiiau nepadarysime.
iandien pat pradedame.
Pardavja usira matmenis.
Js iek tiek suliesjote, ponia.
Teisyb. Galiu k noriu daryti, nepriaugu, ir baigta.
Kokia laim!
Taip, atsak Liliana. Kai kam tikrai bt laim.
Liliana ijo j Jurgio Penktojo aveniu. Popiet pasitiko j
auksu, vju ir automobiliais. Ji trumpam stabteljo ir vl pri
simin usakytas sukneles. Ties sakant, nieko ji nenorjo pirk233
ti, nes tarsi turinti iki valios visam gyvenimui. Bet Klerf spy
rsi nors padovanoti vien, be to, ir Venecija padar savo tas kraujopldis kainavo jai, ko gera, daug gyvenimo dien ir
savaii. Kam lidti, skstis ir gailtis juk daug paprasiau
pripainti, kad dl viso to jai reiks maiau pinig pragyveni
mui. Ir nusipirkti viena suknele daugiau. Liliana rinkosi j
itin kruopiai. Pradioje apsistojo ties ekstravagantika, bet
vliau nusprend imti toki, kuri bt pati paprasiausia i
vis jau turim. Ekstravagantik jai padovanojo Klerf; tai
buvo vienintelis Lilianos protestas prie Tulz ir visa tai, k
jai is odis reik.
Liliana nusiypsojo sau vitrinoje. Tam tikrais atvejais ne
manoma bti pavirutinikai, galvojo ji. Suknels gali bti
didesn moralin parama negu visi teisi reikalavimai, daugiau
negu uuojauta ir supratimas, negu nuodmklausys, imintis,
idavikai draugai ir net mylimasis.
Tai ne lengvabdikumas, bet paprasiausias inojimas, ko
k didiul poveik turi smulkmenos ir kas tai yra paguoda.
Gera, kai inai visa tai, galvojo Liliana, - o tokiai kaip a
tai ir yra svarbiausia. Ji nebeturjo laiko dideliems pasiteisini
mams nei maitavimui. Vien kart ji jau padar savo, taip, kaip
norjo. Bet kartais j apnikdavo abejons dabar jai tereikjo
tik suvesti sskaitas su likimu.
Liliana inojo, kad visa tai, kuo ji apgauna save ir guodia
si, tra pigus triukas. Taiau tos didiosios, gerbtinos gudry
bs, kurios pakyli mog vir jo bties, dabar buvo taip toli,
kad Liliana nebemat skirtumo tarp didio ir menko. Be to,
norint tikti maomis, paprastomis gudrybmis ir mgautis
jomis, tereikia tiek pat, o gal dar ir daugiau drsos, drausms
ir pastang negu tada, kai triukai sudtingi. Taigi Liliana nu
234
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
sipirko sukneli ir jautsi paguosta, kaip kad kit guost viso

pasaulio filosofija. Lygiai taip pat ji smoningai kaitaliojo savo
meil Klerf ir gyvenimui, mt j or ir vl gaud, tikjo ir
vis dlto inojo, kad kart ji vis tiek sudu. Oro balionu gali
ma skristi tol, kol jis nusileis - taiau nuosavo namo prie jo
neprikabinsi. O kai nusileidia, i jo telieka supliuks skudu
ras - joks nebe balionas.
Eliziejaus laukuose usukusi Fk, ji sutiko vikont de
Peistr. Pamats j, is nuiuvo.
- Kokia laiminga js atrodote! - itar jis. - simyljot?
- Taip. Suknel.
- Kaip protinga! - pagyr Peistras. - Meil be baims ir
sunkum!
- Taigi jokia.
- Vienintel prasminga meil - meil paiam sau.
Liliana nusijuok.
- J vadinate be baims ir sunkum? Ar js i plieno, ar i
akytos gumos?
- Nei viena, nei kita. A esu pavlavs atuoniolikto amiaus
palikuonis, ir man tenka vis palikuoni lemtis: bti nesupras
tam. Ar neigertumt su manim terasoje kavos? O gal kokteilio?
- Kavos.
Jie atsisdo prie staliuko, nuviesto vlyv sauls spinduli.
- Kartais beveik tas pats, pasak Peistras, ar sdti saul
je, ar kalbti apie meil, ar apie gyvenim - arba apie niek.
Pavyzdiui, kaip dabar. Vis dar tebegyvenate maajame viebu
tyje prie Senos?
- Manau, kad taip. Kartais ir pati neinau. Kai langai i ryto
atviri, man danai atrodo, kad miegu vidury triukmingos Ope
235
ros aikts. O nakt kartais man atrodo, kad plaukiu Sena tylioje valtyje ar vandenyje, ant nugaros, plaiai atmerktomis
akimis, pati nejausdama savs ir susikaupusi savyje.
- Jums ateina keist mini.
- Prieingai. Neturiu beveik joki. Kartais sapnuoju, bet ir
tai nedanai.
- Ir nenorite?
- Ne, prisipaino Liliana. Tai i tikrj man nerei
kalinga.
Padavjas atne vyni likerio Peistrui ir kavinuk su kava
Lilianai. Peistras nepalankiai dirsteljo kav.
- J geriau gerti pavalgius, - paaikino jis. - Gal geriau ape
rityvo?
- Ne. Kiek dabar laiko?
- Penkios, - nustebs atsak Peistras. - Geriate pagal laik?
- Tik iandien.
Liliana pamojo vyresniajam oficiantui.
- K nors girdjote, pone Lamberai?
- inoma. Per Romos radij! Prie kelias valandas! Visa Ita
lija prie radij arba stovi gatvse, - susijaudins nekjo jis. Galingi automobiliai startuos po keli minui. Ponas Klerf
vaiuoja su ponu Torianiu. Jie nesikeis: Klerf vairuoja; Toria
ms mechanikas. Sportini automobili lenktyns. Atneti ra
dij? Turiu ia.
- Taip, atnekite.
- Klerf Romoje? - paklaus Peistras.
- Ne. Breoje.
- Nieko nenutuokiu apie lenktynes. O itos kas per vienos?
- Tkstanio myli lenktyns i Breos per vis Italij ir at
gal Bre.
236
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Vyresnysis oficiantas atsine neiojamj radij. Jis buvo tik

ras lenktyni fanatikas ir nesitrauk jau kelios valandos.
Jie startuoja kas kelios minuts, paaikino jis. Paskuti
niai greiiausi automobiliai. iose lenktynse greitis matuoja
mas sekundmaiu. Ustatysiu Milano radij. Penkios - dabar
bus inios.
Jis pasukinjo rankenles. Radijas pradjo dergti. Mila
nas greitai skait politikos naujienas, lyg diktoriui rpjo kuo
skubiau pereiti prie sporto ini.
Dabar transliuosime laid i Breos, - pradjo jis pasikeitu
siu balsu. - Dalis dalyvi jau trasoje. Turgaus aikt taip sausa
kimai pilna, kad n nekrustelsi...
Radijas brakjo ir iaudjo. Tada per bals triukm ai
kiai pasigirdo variklio riaumojimas ir tuoj pat nutolo.
Viena jau pravilp, - susijaudins sunibdjo ponas Lamberas. - Tikriausiai Alfa.
Terasoje pasidar tylu. Prisirinko smalsuoli, kiti palinko
per stalus artyn.
Kas pirmauja?
Dar per anksti sprsti, - autoritetingai aikino padavjas. Greiiausi automobiliai tik dabar startuoja.
Kiek automobili dalyvauja lenktynse? - paklaus Peistras.
Beveik penki imtai.
Gerasis Dieve! tar kakas. O kokio ilgio trasa?
Daugiau kaip tkstantis ei imtai kilometr, pone. Vi
dutinikai penkiolika eiolika valand. Galbt ir maiau. Itali
joje lyja. Breoje audra.
Laida baigsi. Vyresnysis oficiantas nune radij atgal vi
d. Liliana atsilo. Terasoje, auksinje vakaro viesoje, ji vis dar
aikiai mat vaizd: tyliai skambiojo led gaballiai taurse ir
237
tarkjo porceliano lkts, sukrautos krv, i to buvo matyt,

kiek igerta - vaizd be spalv, permatom it viagyviai van
denyje. U jo galima buvo atpainti Fuk terasos kdes ir sta
lus - ir pilk Turgaus aikt, piln abstraktaus triukmo, per
daugyb aid praradus savo paties gars. Ir automobilius vai
duoklius, vien paskui kit; kiekviename dvi mauts gyvybs
liepsnels, kurios nieko daugiau netroko, tik rizikos.
- Breoje lyja, itar ji. - O kur, ties sakant, yra ta Brea?
- Tarp Milano ir Veronos, atsak Peistras. Gal nortu
mte iandien pavakarieniauti su manim?
Karojo sudriskusios nuo lietaus girliandos. lapios vliavos
dausi kotus. lo audra. Vieni varsi emje, o kiti nema
tomais automobiliais debesyse. Dirbtin griaustin keit gamti
nis; automobilio riaumojim atsiliep aibas ir dundjimas i
dangaus.
- Dar penkios minuts, - prabilo Torianis.
Klerf sustingo prie vairo. Jis nebuvo labai sitemps. ino
jo, kad neturi ans. Bet kiekvienose lenktynse bdavo staig
men, o ilgose trasose dar ir daug atsitiktinumo.
Jis galvojo apie Liban ir Targa Florijo lenktynes. Tuo
met buvo umirs j, o lenktyni metu netiktai prisimins
pajuto neapykant, nes Liliana sutrukd jam. Anos lenktyns
buvo svarbiau u j. O dabar buvo kitaip, nes nebesijaut toks
tikras dl Lilianos. Klerf galvojo apie j, bet nesuprato, kad
visa tai priklauso nuo jo paties. Velniai ino, ar ji dar Paryiu
je, svarst jis. I ryto kalbjo su ja telefonu, bet tokiame triuk
me rytas jam pasirod be galo tolimas.
- Telegrafavai Lilianai?
238
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Taip, - atsak Torianis. - Dar dvi minuts.

Klerf linkteljo. Maina ltai riedjo nuo Turgaus aikts
prie Vial Venecija ir sustojo. Daugiau prie juos niekas nesto
vjo. Dabar startininkas su sekundmaiu daugiau nei pusei die
nos ir pusei nakties jiems tapo paiu svarbiausiu dalyku pasau
lyje. Taip turt bti, prisipaino Klerf, bet taip nra. A
per daug galvoju apie Lilian. Geriau biau leids vairuoti
Torianiui, bet dabar jau per vlu.
Dvideimt sekundi, skaiiavo Torianis.
Ai Dievui! Pirmyn, po velni!
Startininkas mosteljo, ir maina ov priek. O kandin
papliupo ksniai.
- Startavo Klerf! auk diktorius. Mechanikas Torianis.
Liliana sugro viebut. Ji jaut, kad kariuoja, bet nutar
nekreipti dmesio. Danai turdavo temperatros, kartais tik
vienu laipsniu daugiau, kartais keliais. Ir inodavo, k tai rei
kia. Ji pasiirjo veidrod. Bent jau vakare neatrodai tokia
nusikamavusi, - galvojo ji, ypsodamasi pati sau i savo ikrs
tos gudrybs: suteiks akims blizgesio, o veidui velnaus jau
dulio, kariavimas tapo ne prieu, o vakaro draugu.
Pasitraukusi nuo veidrodio, ji pamat ant stalo abi telegra
mas. Klerf! jos irdis dausi i baims. Kas galjo taip
greit atsitikti? Kur laik ji dels, smeigusi akis sulankstytus
uklijuotus popierius. Tada atsargiai pakl vien ir atpl. Nuo
Klerf. Po penki minui startuojame. Tvanas. Neiskrisk,
flaminge.
Ji pasidjo telegram alia savs. Neskubdama atpl ant
rj. Baiminosi dar daugiau. Baim vis augo; telegrama galjo
239
bti nuo lenktyni vadovybs apie nelaiming atsitikim, bet ir

i buvo nuo Klerf. Kam jis taip daro? svarst ji. Argi jis
neino, kad kiekviena telegrama tokiu metu sukelia baim?
Ji atsidar spint, nordama isirinkti suknel vakarui. Ka
kas pasibeld. U dur stovjo tarnautojas.
ia radijas, panele. Lengvai pagausite Rom ir Milan.
Ir jis sutvark laid.
- O ia dar viena telegrama.
Kiek jis dar siuntins? - galvojo ji. Geriausiai pasodint
alia esaniame kambaryje detektyv mane sekti. Ji susirado
suknel. Tai buvo ta pati, kuri dvjo Venecijoje. Jau ivalyta,
be dmi. Nuo to laiko Liliana laik j talismanu, atneaniu
laim. Su suknele rankose ji atpl paskutinij telegram. i
buvo ne nuo Klerf; ia buvo linkjimai jam. Kaip jinai pateko
ionai? Ji dar kart tamsioje prieblandoje apirjo para. Holmanas. Paiekojo isiuntimo vietos. Atjo i Bel Vistos sana
torijos. Liliana rpestingai padjo telegram ant stalo. ian
dien dvasi diena, paman ji, atsissdama ant lovos. - Ten,
radijo dje, sdi Klerf, tik ir laukdamas, kada gals pripildyti
kambar savo griaudiniu varikliu, o dabar tai i telegrama su
per lang spoksaniomis nebyliomis dvasiomis.
Tai buvo pirmoji inia i sanatorijos. Ji ir pati n karto nepa
ra. Tiesiog nebuvo noro. Stengsi umirti, ir tiek. Ji buvo
taip sitikinusi, kad niekuomet nebegr ten, kad atsisveikini
mas buvo tolygus miriai.
Ilgai sdjo taip, tyloje. Paskui pasukinjo radij; buvo i
ni metas. Roma siver triukmo lavina, su vardais, iniomis
ir neinomais vietovardiais, miestais - Mantuja, Ravena, Bo
lone, Akila, su valandomis, minutmis, susijaudinusiu dikto
riaus balsu, nagrinjaniu laimtas minutes, lyg jos bt ven
240
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
tasis Gralis*. Jis pasakojo apie vandens siurbli gedimus, is

tas kolbas, susprogusius benzino vamzdelius lyg apie pasauli
nio masto nelaimes. Su juo tolygu audrai kambario prietem
siver lenktyns dl laiko, beprotyb dl sekundi, ne gy
venimo sekundi, o t, kuri dka lapiame kelyje su deim
timis tkstani poski ir kaujania minia gali pasiekti tiks
l keliais imtais metr anksiau. Vos tik j pasieki - ir vl
beprotikai leki tarytum persekiojamas atomins bombos. Ko
dl viso to nesuprantu? svarst Liliana. Kodl nejauiu
subruzdimo t milijon moni, kurie vakar ir inakt sto
vs Italijos paplentse? Argi neturiau jausti stipriau u juos?
Argi tai nepanau mano paios gyvenim? Lenktyns tam,
kad pasiglemtum tiek, kiek stengi; mediokl fantomo, ku
ris inyra staiga lyg dirbtinis kikis prie un gauj per kurt
lenktynes.
Florencija, triumfuodamas prane balsas per radij ir
pradjo vardyti laik, vl pavardes ir automobili markes, vi
dutin greit ir didiausi pasiekt greit, o paskui ididiai pri
dr: Jei pirmaujantys automobiliai ir toliau taip vaiuos, tai
iki Breos bus pasiekta nauj rekord!
Liliana sunerimo. Brea, galvojo ji. - Ir vl atgal t nedi
del provincijos miestuk su garaais, kavinmis ir parduotuv
mis, i kur pradjo. Jie aidia su mirtim, lekia per nakt siau
bingai pervarg; sustingusiais, panaiais kaukes, purvu
apdrabstytais veidais pasitinka ankst rytmet ir vl mauna to
lyn, tolyn, tarsi tai bt svarbiausia pasaulyje o i tikro viskas
tik tam, kas sugrt atgal t nedidel provincijos miestuk, i
kurio pradjo! I Breos Bre!
* Vidurami legendose stebuklingoji taur su Kristaus krauju.
241
Ji ijung radij ir nujo prie lango. I Breos Bre! Ar yra

dar didesnis beprasmybs simbolis? Argi gyvenimas tam dova
nojo jiems savo stebukl - sveikus plauius ir ird, sunkiai su
vokiamus chemijos fabrikus - kepenis ir inkstus, balt minkt
mas kaukolje, fantastikesn u visas vaigdi sistemas; ir
visa tai tik dl rizikos ir, jei nusiypsos laim - kad nuvaiuot
nuo Breos iki Breos? Kokia siaubinga kvailyst!
Ji velg automobili virtin, be perstojo slenkani kran
tine. Ar ne i Breos Bre jie vaiuoja? I Tulzos j Tulz? I
vieno pasitenkinimo savimi kit? I saviapgauls saviapgaul?
Ir a taip pat! prisipaino ji sau. Tikriausiai taip pat! Nepai
sant nieko! Bet kur ji, manoji Brea? Ji pavelg Holmano
telegram. Ten, i kur ji atjo, nra bre. Nei Breos, nei Tu
lzos. Ten tik begars nuomi kova, kova u kvpavim ant am
inybs ribos. Ten nra nei pasitenkinimo savimi, nei savs ap
gaudinjimo. Ji nusisuko ir pavaiktinjo po kambar, liesdama
savo sukneles, ir staiga jai pasirod, kad jose lama pelenai. Li
liana pakilojo savo epeius, ukas ir vl padjo viet, pati ne
suvokdama, kad laik juos rankoje. K a veikiau? - galvojo
ji. Ir k dabar veikiu? Pro lang tarsi elis slinko baisios
klaidos nuojauta - klaidos, kurios negalima buvo ivengti, o
dabar nebeatitaisysi.
Ji pradjo rengtis vakarui. Telegrama tebeguljo ant stalo.
Lempos viesoje ji atrod viesesn negu visa kita kambaryje.
Kartkartm Liliana vilgterdavo j. Ji girdjo ups tekeni
m, jaut vandens ir medi alumos kvap. K jie dabar ten
veikia viruje?, - galvojo ji. Pirm kart j upldo prisimini
mai. K veik jie tuo metu, kai Klerf lk paskui savo ibintus
tamsiomis Florencijos gatvmis? Kur laik ji lkuriavo, tada
nukl telefono ragel ir usak sanatorijos numer.
242
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Tuoj Siena! - susuko Torianis. - Reiks benzino ir keisti

padangas.
Kada?
Po penki minui. Prakeiktas lietus!
Klerf susirauk.
Ne mums vieniems. Ir kitiems taip pat. Tu tik irk, kur
dirbtuvs!
Vis daugjo nam. ibintai viet j juos plekinioje tamso
je. mons visur stovjo su lietpaliais ir skiais. Iniro balti
mrai, aptakyti mons, skiai, sibuojantys audroje kaip gry
bai, ir mtomas automobilis...
Stok! suriko Torianis.
Suvieg stabdiai, automobilis pasipurt ir sustojo.
Benzino, vandens, padangas, greiiau! auk Klerf. Ir
jo odiai atsikartojo kaip aidas; o nutilus varikliui skambjo
ausyse tarsi tuios senovins mens per audr.
Kakas padav jam stikl citrin grimo ir naujus akinius.
Kelinti mes? - pasiteiravo Torianis.
Puikiai! Atuoniolikti.
Menkai, - tar Klerf. - O kaip kiti?
Vberis ketvirtas, Markeris etas, Friderijas septintas.
Kontis ikrito.
Kas pirmas?
Saketis su deimties minui pranaumu prie Lotj.
O mes?
Skirtumas devyniolika minui. Nesijaudink ne tas lai
ms, kas bus pirmas Romoje. Visi tai ino!
Staiga alia atsirado treneris Gabrielis.
Taip pats Dievas patvark! aikino jis. Dievo Motina,
saldusis Kristaus kraujau, tu juk inai! - maldavo jis. Nubausk
243
Saket u tai, kad jis pirmas! Tik maut benzino siurblio lim,
daugiau nieko! Ir Loiui tok pat! O arkangelai, apsaugokite.
- Kaip ionai patekot? - nutrauk j Klerf. - Kodl nelau
kiate ms Breoje?
- Viskas! - suuko mechanikai.
Pirmyn!
Laukti! Ar iprotjot? pradjo treneris. - A skrendu...
Ir variklio griausmas nusine jo odius. Automobilis pao
ko i vietos, mons puol onus. Ir vl su begale kilp prasi
djo kelio juosta, prie kurios jie laiksi tartum prilip. K da
bar galt veikti Liliana? - galvojo Klerf. Jis tikjosi telegramos
dirbtuvse, pats neinojo kodl. - Telegrama galjo ir pavluo
ti, gal bus kitose. Ir vl prasidjo naktis, viesos, mons, kuri
auksmus ugo variklio riaumojimas. Jie buvo panas be
garsio filmo figras. Ir galiausiai liko tik kelias it gyvat, liau
ianti eme, bei mistinis gyvis, kriokiantis po kapotu.
XVIII
Sujung labai greitai. Liliana tikjosi tik po keli valand,
pirma, dl to, kad ji gerai inojo prancz telefono linijas, ir
antra, nes jai atrod, kad sanatorija taip toli, lyg bt buvus
kitoje planetoje.
- Sanatorija Bel Vista.
Liliana nebuvo tikra dl balso. Galbt tai ta pati panel Hger.
- Praom pakviesti pon Holman, - papra ji ir pajuto
stipr irdies plakim.
244
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Minutl.
Liliana siklaus vos girdim laido zvimbim. Atrod, kad
Holmano iekojo. Ji pasiirjo laikrod; sanatorijoje jau buvo
po vakariens. Ko a taip jaudinuosi, lyg noriau ikviesti mi
rusj? - pagalvojo ji.
- Holmanas. Su kuo kalbu?
Ji isigando jo aikaus balso.
- Liliana, sukudjo.
-Kas?
- Liliana Dunkerk.
Holmanas patyljo.
- Liliana, - netikdamas atkartojo jis. - I kur js?
- I Paryiaus. Atjo js telegrama Klerf. Persiunt i jo
viebuio. O a neapsiirjusi atpliau.
- Js ne Breoje?
- Ne, atsak ji, pajutusi irdgl. A ne Breoje.
- Klerf nenorjo?
- Ne, nenorjo.
- A tai sdiu prie radijo! - pasidiaug Holmanas. - Jus,
aiku, taip pat.
- Taip, Holmanai.
- Jis puikiai vaiuoja. Lenktynse dar viskas prie akis. A
pastu j: dar delsia, laukia, kol kit mainos nusibaigs. Iki vi
durnakio jis nespaus; galbt net iek tiek vliau - ne, manau,
apie vidurnakt. itose lenktynse svarbu laikas, turbt girdjo
te. Jis ir pats neino, kur yra, o tai vargina. Suino tik prisipilda
mas benzino. K tuo metu igirsta, danai jau bna ir pasikeit.
Tai lenktyns neini - suprantate, Liliana?
- Taip, Holmanai. Lenktyns neini. Kaip laikots?
245
Gerai. Laikas fantastikas. Vidutinis greitis imtas dvide

imt ir daugiau. Tik dabar daugelis prads ilgas tiesisias. Vidu
tinis greitis, Liliana, tai dar ne maksimalus!
Taip, Holmanai. Tai jums neblogai sekasi?
Labai gerai. Daug geriau, Liliana. Koki stot klausote?
Perjunkite Rom. Roma dabar ariau lenktyni negu Milanas.
A ir klausau Romos. Diaugiuosi, kad jums geriau.
O js, Liliana?
Labai gerai. Ir...
Galbt ir gerai, kad js ne Breoje, ten audra ir lietus nors a biau neitvrs, biau vaiavs. O kaip js, Liliana,
laikots?
Ji inojo, k Holmanas norjo suinoti.
Gerai, - tar ji. - O kaip ten, viruje?
Kaip visada. Per tuos kelis mnesius maai kas pasikeit.
Per kelis mnesius, - pagalvojo ji. - O gal metus?
O kaip sekasi... - ji dels, kol suprato, netiktai sau paiai,
kad tik dl to ji ir paskambino. Kaip laikosi Borisas?
-Kas?
Borisas.
Borisas Volkovas? Retai matau j. Nebeateina sanatorij.
Manau, gyvena gerai.
Ar kada matte j?
inoma. Tiesa, prie kokias dvi tris savaites. Jis jo su u
niu pasivaikioti, aviganiu, prisimenate j? Mes nesikalbjom.
O kaip ten, apaioje? Ar taip, kaip sivaizdavote?
Panaiai, atsak Liliana. Tik reikia inoti, k su kuo
veikti. Ar auktai dar yra sniego?
Holmanas nusijuok.
246
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Jau nebra. Tuoj yds pievos. Liliana... jis lukterjo.

Po keli savaii ir ai ivaiuosiu. Tikrai. Dalailama sak.
Liliana netikjo. Prie kelet met ir jai t pat kalbjo.
Nuostabu, - tar ji. - Vl pasimatysim. Pasakyti Klerf?
Geriau kol kas nesakykit, a prietaringas. ia... vl prasi
deda inios! Ir js turite klausytis! Sudie, Liliana!
Sudie, Holmanai.
Ji dar norjo pridurti apie Boris, bet nieko nebesak. Tik
vis dar irjo juod ragel; paskui atsargiai padjo viet ir
paskendo savo mintyse, nesekdama j eigos, kol pastebjo, kad
verkia. Kokia a kvaila! - paman ji sau ir atsistojo. - U vis
k reikia mokti. O gal man pasirod, kad jau sumokjau?
odis laim ms laikais gavo pernelyg didel reik
m, - pasak vikontas de Peistras. - Nebuvo inomas ilgus
imtmeius. Ir nebuvo gyvenimo dalis. Paskaitykite Kinijos kles
tjimo epochos literatr, ind, graik. Ne emocij, kur ir
gldi odio laim aknys, buvo iekoma, o pastovaus, iki
laus gyvenimo pojio. Ten, kur jo trksta, prasideda krizs,
painiojami jausmai, romantika ir kvailas laims iekojimas.
O ar tai nra tik surogatas? nesutiko Liliana.
Bet mogui tinkamesnis, - atsak Peistras.
Nejau vienas manomas be kito?
Jis susimsts velg j.
Beveik visuomet. Bet js, man regis, esat iimtis. Tai mane
ir avi. Js turite ir viena, ir kita. Tai lemia bkl, artim visi
kam nusivylimui, kai nebetenka prasms nei kaip tai pavadinsi,
nei kas yra pats nusivylimas. Tai anapus anarchijos - ant polia
247
rins vienatvs plynaukts, be jokio lidesio. Sielvartas ir mai

tas, manau, jau seniai jumyse sunaikino vienas kit. Ir smul
kmenos dl to pasidar tokios pat reikmingos kaip ir dideli
dalykai. Suaiaravo detals.
- tai ir isiver atuonioliktas amius, - paaipiai tar Li
liana. - Argi ne js paskutinis jo palikuonis?
- Jo paskutinis gerbjas.
- Argi kada buvo kalbama apie laim daugiau nei tada?
- Tik blogiausiais periodais. Ir nors apie tai buvo kalbama
bei svajojama, platesniu poiriu mons buvo praktiki.
Kol neatsirado giljotina.
- Kol neatsirado giljotina ir nebuvo irasta teis laim, patvirtino Peistras. Giljotina visuomet atsiranda.
Liliana gurkteljo.
- Ar visa tai nra tik ilgas vadas pakartotiniam pasilymui:
tapti js meilue?
Peistras sustingo.
- Vadinkite, kaip norite. Bet a silau pamat, kurio jums
reikia. Arba greiiau rminim, mano supratimu, tinkant
jums.
Kaip aptais akutei?
Kaip aptais brangakmeniui.
Visiko nusivylimo akmeniui?
Melsvai balto vieumo. Ir melsvai baltos drsos. Mano
komplimentai! Ir atleiskite u mano atkaklum. Toki ugnin
g deimant retai pasitaiko.
Peistras ypsojosi.
Gal nortumte vl pasiklausyti paskutini naujien apie
lenktynes Italijoje?
ia? Maksime?
248
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Kodl ne? Alberas, ios kavins eimininkas, galt ir kito

kius norus ipildyti, jei nort. O js tikrai nors. A maiau;
Alberas labai pastabus.
Orkestras kaip visada pradjo grieti melodijas i Linksmo
sios nals. Oficiantas nuval staliuk. Pro al pravingiavo Al
beras, jo paliepimu ant stalo atsirado butelis konjako, nei ap
dulkjs, nei papuotas Napoleono emblema, tik su nedidele
ranka prirainta etikete.
Sakiau, kad jis labai pastabus, - paaikino Peistras. - Para
gaukit ito konjako. inoma, pradioje prasta ceremonija: pa
ildyti, kvpti aromat ir pajausti malonum. Mus stebi.
Liliana pam taur ir nei paildiusi rankoje, nei kvpusi
aromato igr iki dugno. Peistras juoksi. Alberas pritariamai
ypsojo i u kampo. Po keli minui prijo oficiantas su nedi
deliu buteliu aviei trauktins. Jis pastat maesnes taureles ir
pyl. Kaipmat pakvipo ankstyvos vasaros sodais.
Ilaikyta aviei trauktin, - ikilmingai tar Peistras. Dar retesn!
Liliana pagalvojo: K jis daryt, jei a dabar likteliau
t trauktin jam tiesiai jo nenormal veid? Tikriausiai ir tai
suprast ir net pasakyt kok nors miel odel. Ji neniekino
jo; atvirkiai, jis buvo malonus kaip velns migdomieji, ji
atidiai klaussi jo. Lilianai jis buvo kitokio gyvenimo simbo
lis. Gyvenimo baim jis pavert estetinio cinizmo kultu ir pa
vojingus kaln takelius band paversti parko keliukais. Tai
nieko nekeit. Kada gi ji yra girdjusi kak panaaus? ino
ma, pas Leval, Sicilijoje. Tokiam gyvenimui reikia daug pini
g ir maa irdies. Tokie nevaiuoja i Breos Bre. Tiesiog
gyvena Breoje, o sivaizduoja, kad yra Versalyje atuoniolikto
amiaus pradioje.
249
- Turiu eiti, tar ji.

- Kaip danai tai sakote, - atsiduso Peistras. - Tai daro jus
neveikiam. Ar tai js mgstamas posakis?
Liliana pavelg j.
-Jei inotumt, kaip mielai pasilikiau, - pamau itar ji. Nelaimingas dl mans, vienias, praantis tik pasilikti! Pasilikti!
Visa kita melas ir baims varyta drsa.
Liliana papra ileisti prie viebuio. J sutiko susijaudins
durininkas.
- Ponas Klerf dabar dvyliktas! Jis pralenk eis konkuren
tus. Diktorius sak, kad jis puikiai vaiuoja nakt.
- Tai panau j.
- Taur ampano ta proga?
- Nereikia vsti per anksti. Lenktynininkai prietaringi.
Liliana pasdjo kur laik maame tamsiame vestibiulyje.
- Jei taip ir toliau vaiuos, rytoj bus Breoje, - pasak duri
ninkas.
-Taip, - sutiko Liliana atsistodama. - Einu dar igerti kavos
Sen Mielio bulvare.
Lilian ten jau laik beveik nuolatine lankytoja. Padavjas
globojo j, eraras lauk, rateliu lyg kokia jos garbs sargyba
susiburdavo studentai.
eraras turjo puiki savyb, jis nuolat bdavo alkanas; kol
jis valgydavo, Liliana turdavo laiko pamstyti. Ji mgdavo i
rti gatv, ugningai ir nenumaldomai verdant gyvenim.
Matant nesibaigiant sraut, sunku bdavo sigilinti kiek
vien nemirting siel. Ir kur vliau keliauja sielos? Suyra kaip
ir knai? Ar plevena aplink kaip mklos iais trokim, links
mybi ir nusivylimo vakarais, dldamos, kupinos begarss bai
250
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
ms ir mald likti tuo, kuo yra, ir netapti dvasine tra kitiems,

kurie kaip tik dabar nepaisant nieko buvo gimdomi u tks
tani lang?
Gal gale eraras liovsi valgs. Paskutinis patiekalas buvo
puikus Pon lEvek sris.
- Kaip is iurktus maitinimosi keptais dvselien gaba
liukais ir pusiau sutrnijusiais pieno produktais procesas skati
na poetik siel himnams! dst jis. Veikia nuostabiai ir
raminamai!
Liliana nusijuok.
I Breos Bre, tar ji.
- A nesuprantu io aikaus ir paprasto sakinio, jis man at
rodo visai neveikiamas.
eraras igr savo kav.
Ir net didiai prasmingas. I Breos Bre! Taip pavadin
siu kit savo eilrai rinkin. O js inakt tyli.
- Ne tyli, tik nekalbi.
Nuo Breos iki Breos?
Panaiai.
eraras linkteljo ir pauost savo konjak.
- is sakinys kaskart atrodo vis geresnis. Jame jauiu lktus
juokus, kadaise buvusius gilius kaip kasykl achtos. O galbt
ir dabar jie tokie pat.
- inau ir dar vien, - tar Liliana. - Viskas tas pats.
eraras pastat savo taurel.
- Su ar be fantazijos?
Su visa fantazija!
Jis su palengvjimu linkteljo.
Akimirk mane sum baim, kad js prislgta ir norite
ikapstyti nusivalkiojusi banalyb.
251
- Visai prieingai tai nepaprastai diuginanti ivada.

- Detals yra tas pats, kas ir visuma, tik visuma yra daugiau.
is butelis yra toks pat patrauklus kaip ir Rafaelis, anoje spuo
guotoje studentje, be abejo, msteli ir atvaitas Medjos bei
Aspazijos gyvenimas be perspektyv: viskas vienodai svarbu
ir nesvarbu; viskas lyg ant delno; viskas Dievas. Tai ir turite gal
voje? paklaus eraras.
Liliana nusiypsojo.
- Koks js greitas!
- Net per daug.
eraras nutais lidn grimas.
- Per daug greitas, kad suspiau sijausti.
Ir nurijo didel gurkn konjako.
- Jei js igyvenote visa tai, - pamokslavo jis, - lieka tik trys
dalykai...
- Tiek daug?
- Usidaryti budist vienuolyne, iprotti arba mirti, ge
riausiai nuo savo paties rankos. Saviudyb, kaip inote, yra vie
nas i t trij dalyk; tuo esam pranaesni u gyvnus.
Liliana nebesiteiravo kit dviej.
- Yra ir ketvirtas, pasak ji. Ms nelaimi prieastis
sitikinimas, kad gyvenimui galima kelti reikalavimus. Negali
ma. Kai tai suvoki, suvoki i esms, staiga karsteljs medus
tampa saldus.
eraras pritar, tylomis ikeldamas abidvi rankas vir.
- Kas nieko nesitiki, niekada ir nenusivilia. Tai paskutin i
maj imini!
- Ir paskutin vakar, - atitar Liliana atsistodama. - Per
nakt numirta ir puikiausios mintys. Kiek lavon suluojama
252
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
rytais! Tiesiog keista, ko tik neprineki, nusileidus saulei. Jau

reikia eiti.
- Visuomet taip sakote, bet ir vl sugrtate.
Ji dkinga pairjo j erar.
- Keista, kad tik poetai tai supranta. Ar ne?
- Js ir pati juk tvirtai neinote, tik tikits.
Liliana klaidiojo Didij Augustin krantine iki Voltero
krantins ir vl atgal maomis gatvelmis. Ji per daug nesibai
mino, vaikiodama nakt viena; Liliana nebijojo moni.
Prie Senos ji pamat kak gulint ant ems. Pagalvojusi,
kad tai girtuokl, prajo pro al, bet moters poza, nes guljo ji
isipleikusi, pusiau ant gatvs, pusiau ant aligatvio, kakodl
privert j sugrti. Reikjo nutempti j nuo gatvs ir taip ap
saugoti nuo main.
Bet moteris buvo negyva. Atmerktomis akimis ji velg blan
kioje ibinto viesoje Liban. Paklus u pei, jos galva dusliai
atsitrenk grindin. Liliana aikteljo; pradioje ji paman, kad
mimsiajai suskaudo. Ji velg t veid; jis buvo visikai abejin
gas. Visai sutrikusi Liliana apsidair, neinodama k daryti. Ke
liuose languose deg viesa, i didesniojo, su utraukta uuolai
da, sklido muzika. Tarp nam plytjo dangus, labai auktas ir
be vaigdi. Kakas i kakur kteljo. Ir ji pamat ateinant
vyr. Akimirk dels; tada skubiai nuingsniavo jo linkui.
- erarai! - itar ji nustebusi ir su palengvjimu. I kur
js suinojote...
- A sekiau paskui jus. Pavasario vakar poetai turi toki
teis...
253
- Ten negyva moteris! Ateikite!

- Matyt, pasigrusi. Ir be smons.
- Ne, ji negyva. A inau, kaip atrodo negyvliai.
Ji jaut eraro prieinimsi.
- Kas yra?
- Nenoriu su tuo turti nieko bendra, - atsak mirties poetas.
- Negalime jos taip palikti.
- O kodl ne? Ji mimsi. Dabar tai rpi tik policijai. Visai
nenoriu sipainioti. Ir jums nesilau! Dar gali tarti, kad mes
nuudme j. Eikim i ia!
Ir jis patrauk Lilian u rankos. i sustojo, neatitraukdama
aki nuo veido, kuris daugiau nieko nebeinojo ir kartu inojo
visk, dar nepatirt Lilianos. Mirusioji atrod siaubingai vieni
a. Viena koja patraukta po languotu sijonu; matsi kojins, ru
di bateliai, pusiau sulenktos rankos, trumpi tamss plaukai ir
smulki grandinl ant kaklo.
- Eime, - sukudjo eraras. - ia bus vien tik rpesi!
Jokio malonumo turti reikal su policija! Mes tik galim i kur
nors paskambinti. Ir tiek.
Liliana leidosi nutempiama. eraras taip skubjo, kad ji vos
spjo paskui. Jau prie krantins Liliana pastebjo, kad eraras
labai iblyks.
- Pasirodo, kad ne tas pats stovti akis ak su ja ir kalbti
apie j, ar ne? - kariai pasiaip ji. - I kur bt galima pa
skambinti? I mano viebuio?
- Ten girds duriinkas.
- Galiu pasisti j ko nors atneti.
- Gerai.
Durininkas atjo vytiniu veidu.
- Dabar jis deimtas, taiau...
254
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
ia pastebjo erar ir priekaitingai nutilo.

- Tai Klerf draugas, - pristat Liliana. - Js teisus, reikia
tai atvsti. Atnekite butel vyno. Kur ia telefonas?
Durininkas parod j savo stal ir dingo.
- Dabar, - tar Liliana.
eraras jau iekojo telefon knygoje.
- Sraas pasens.
- Policija nekeiia savo numeri.
Deimtas, - pagalvojo Liliana. Jis vis dar vaiuoja ir vaiuo
ja, nuo Breos iki Breos, o tuo tarpu...
ia ji igirdo kalbant erar. Durininkas gro su taurmis
ir buteliu ampano. Garsiai iov kamtis; durininkas pernelyg
smagiai pakrat butel. eraras isigands liovsi kalbjs.
- Ne, ne vis, - paaikino jis ir padjo ragel.
- Man atrodo, jums reikia igerti, tar Liliana. iuo
momentu nesugalvojau nieko geresnio. Durininkas jau ir taip
vis vakar laukia, kada gals atkimti butel. Juk tai jokia vent
vagyst!
eraras papurt galv ir godiai igr. Jis dirsteljo telefo
n. Liliana suprato, kad jis bijo, nes policija gali suinoti, i kur
skambinta.
- Jie paman, kad ia kakas ov, - paaikino jis.
- O tai tik kamtis. Kodl tai, kas tragika, danai bna taip
siaubingai komika?
Liliana jam padav butel, kad pilt.
- Reikia eiti, - pasak jis.
- kart js turite eiti. Labos nakties, erarai.
Jis irjo butel.
- Galiu pasiimti, jei nebegersit.
- Ne, erarai. Arba eikite, arba gerkite.
255
Jis iskubjo pro duris. Ateina naktis, o a vienut viena, galvojo ji, paduodama butel durininkui.
- Igerkit js. Ar radijas tebra viruj?
- Be abejo, panele.
Liliana ulipo laiptais. Tamsoje spindjo radijo chromo ap
vadai ir stiklas. Ji udeg vies ir lukterjo prie lango, ar nepra
vaiuos kartais policijos maina. Nieko nepastebjusi, pamau
nusireng. Ji svarst, ar nereikt nakiai ikabinti aplinkui
savo sjungininki sukneli, bet nekabino. Tokios pagalbos
laikai baigsi, - nutar ji. - Ir proga, beje, taip pat. Ji paliko
udegt vies ir igr migdomj.
Atsibudo lyg i kakur isviesta. Pro uuolaidas sauls spin
duliai krito ant per nakt paliktos deganios lempos. aiiai su
skambjo telefonas. Policija, - paman ji ir pakl ragel.
Tai buvo Klerf.
- Mes k tik atvaiavom Bre!
- Taip. Bre.
Ji nusipurt jau praeit grimztanio sapno likuius.
- Tu veikei?
- etas.
Klerf juoksi.
- etas. Nuostabu.
- Nesmons! Rytoj sugrtu. Dabar einu miegoti. Torianis
jau miega ia pat, kdje.
- Taip, pamiegok. Gerai, kad paskambinai.
- Vaiuosi su manim Rivjer?
- Taip, brangusis.
- Lauk mans.
- Taip, brangusis.
256
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Neivaiuok, kol nesugriu.

Kurgi man vaiuoti? - galvojo ji. - Bre?
- Lauksiu tavs, paadjo ji.
Vidudien ji vl vaiktinjo palei Sen. Gatv buvo tokia kaip
visados. Ji perirjo laikraio skiltis. Ir nieko nerado. mo
gaus mirtis laikraiams buvo per daug nereikminga.
X IX
- nam nusipirkau dar gerokai prie kar, - paaikino
Klerf. Tuomet buvo galima u dyk nusipirkti pus Rivjeros. Niekada ia negyvenau, tik palikau kelet daikt. Kaip ma
tai, pastatas lykiausio stiliaus, bet tinko ornamentus galima
numuti, nam suiuolaikinti, rengti.
- Kam? I tikrj nori ia gyventi?
- Kodl ne?
Liliana i kambario prietemos irjo tamsos gaubiam so
d su vyrkeliais. I ia jros nebuvo matyti.
- Paklausyk, Klerf! nusiypsojo ji. Galbt, kai tau bus
eiasdeimt penkeri! Ne anksiau. Ubaigus darbing gyveni
mo laikotarp Tulzoje. Tada galsi gyventi kaip padorus pran
cz rentininkas. Jei norsi, sekmadieniais pietausi Paryiaus
viebutyje ir kartu usuksi kazino.
- Sodas didelis, nam galima iplsti, - nesvyruodamas ts
Klerf. - Pinig turiu. Mil Miljoje buvo dosns. Tikiuosi, lenk
tynse Monake dar udirbsiu. Kodl tau atrodo nemanoma
ia gyventi? Kur kitur nortum?
257
- Neinau, Klerf.
- Reikia inoti! Nors apytikriai.
- As neinau, sumio Liliana. Niekur. Norti kur nors
gyventi tai tas pats, kaip norti kur nors numirti.
- Ir klimatas iem ia imt kart geresnis negu Paryiuje.
- iem! - itar Liliana lyg sakydama Sirijus, Stiksas ar
aminyb.
- Greit bus iema. Reikia tuoj pat pradti rekonstrukcij,
jei norim laiku ubaigti.
Liliana apsivalg nirioje patalpoje. Jau nebe pirm kart
jie kalba apie tai. A nenoriu bti ia udaryta, pagalvojo ji
ir paklaus:
- Ar tau nereiks iem dirbti Tulzoje?
- Galsiu ir taip dirbti; a noriau, kad tu jau prie tai ka
kur gyventum; ten, kur tau geriausias klimatas.
Kas man tas klimatas, - pykteljo Liliana ir nusiminusi
tar:
- Geriausias klimatas sanatorijoje.
Klerf smeig j akis.
- Nori sugrti ten?
Ji tyljo.
- Ar nori grti atgal? - pakartojo jis.
- Bet k turiu atsakyti? Argi a nesu ia?
- Kalbjai su gydytoju? Ar tu nors kart ia, apaioje, buvai
pas gydytoj?
- Man ir nereikia gydytojo klausti.
Jis nepatikliai stebjo j.
- Mes kartu pakalbsim su gydytoju. A atrasiu pat geriau
si Pranczijos gydytoj, ir mes paklausime j...
258
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Liliana nieko neatsak. To tik betrko, - galvojo ji. - Klerf jau anksiau kelet kart teiravosi, ar ji vaikto pas gydytoj,
bet jis niekada primygtinai nereikalavo nieko daugiau kaip tik
patikinimo, kad ji einanti. Dabar buvo jau kitaip. Tai sutapo su
namu, ateitimi, meile, rpinimusi, su visais tais graiais daly
kais, kurie jai nebeegzistavo, nes jie tik apsunkina mirt. Kitas
ingsnis bt jo bandymas kiti j lagamin".
Prie lango aii giesmel pradjo pauktelis.
- Ieikim lauk, pakviet Klerf. - A pripastu: io margo
sietyno viesa baisi. Bet visk galima pakeisti.
Lauke tinko ornament sienas liejosi vakaras. Liliana giliai
atsikvp. Ji pasijuto igelbta.
Visa esm ta, kalbjo toliau Klerf, kad tu nenori gy
venti su manim, Liliana! A tai inau.
- Bet juk gyvenu su tavim, - bejgikai paprietaravo ji.
- Tu gyveni su manim taip, tarsi rytoj tavs nebebus. Kaip
kakas, kas nuolatos pasirengs ivykti.
O tu ne taip norjai?
Galbt bet dabar nebenoriu. O tu pati ar norjai kada
nors kitaip su manim gyventi?
Ne, tyliai prisipaino ji. Bet ir su nieku kitu, Klerf.
Kodl ne?
Ji maitingai tyljo. Kam jis klausia toki kvailysi?
Mes juk danai apie tai kalbdavoms. Tai kam ir vl?
pagaliau neikent ji.
- Pasikeit santykiai. Nejau meil verta paniekos?
Ji papurt galv. Klerf neatitrauk nuo jos aki.
- A nieko gyvenime netrokau sau, Liliana. O dabar trok
tu. A noriu tavs.
- Bet tu juk turi mane!
259
Nevisikai. Ne iki galo.

Jis nori pririti mane ir udaryti, - galvojo ji, - ir didiuoja
si tuo, vadina tai vedybomis, rpestingumu ir meile; galbt ir i
tikrj taip yra. Bet kodl jis nesuvokia, kad tai, kuo Klerf
didiuojasi, atstumia mane nuo jo? Pilna neapykantos velg ji
ma vil su vyro takeliais. Argi ji dl to pabgo i viraus,
kad ia bt pabaiga? ia arba Tulzoje, arba Breoje? Kur
dingo nuotykis? Kur pats Klerf? Kas taip pakeit j? Kodl jie
abu nepasijuokia i viso to? Gal gale, kas jiems dar beliko?
- Galtume nors pabandyti, - ts Klerf. - Jei nieko nei
eis, parduosime nam.
A nebeturiu laiko bandymams, - tylomis galvojo sau Li
liana. - Nebeturiu laiko eimynins laims eksperimentams.
Man tik lidna dl to. Reikia ivaiuoti. Nebeturiu laiko to
kiems pokalbiams. Visa tai jau patyriau auktai, sanatorijoje, su
Borisu, ir vis tiek pabgau.
Staiga ji nusiramino. Ji dar neinojo, k darys, bet galimyb
pabgti visk supaprastino. Ji nebijojo nelaims, ji per daug il
gai gyveno su ja ir jo per j. Lygiai taip pat ji nesibaimino ir
laims, kaip kad daugelis, kurie dar tikisi j surasti ji bijojo
vidutinybs vart.
Vakare vir jros suibo fejerverkas. Naktis buvo skaidri, dan
gus labai auktas. Horizonte susiliejo jra ir dangus, raketos krito
ir krito - atrod, kad jos auna begalyb ir krinta anapus e
ms viet, kuri net nebra vieta, nes neturi rib. Liliana prisi
min paskutin matyt fejerverk. Tai buvo Kaln trobelje
prie pabgim. Ar tik ir vl jos nelaukia pabgimas? Mano
gyvenimo poskiai, atrodo, vyksta po fejerverk, - pagalvojo ji
ironikai. - O gal viskas, kas atsitiko iki iol, ir yra ne kas kita
260
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
kaip btent tai? Fejerverkas, virstantis plnimis? Ji apsidair.

Dar ne, - drsino Liliana save,- dar ne dabar. Argi prie pa
baig nebna paskutinio galingo siliepsnojimo, kur viskas i
eikvodama didiajam finalui?
- Mes dar nesame lo, tar Klerf. Ar anksiau loei
kada nors? Loim namuose, turiu galvoje.
- Niekada.
- Tuomet reikt pabandyti. Tavo rankos nekaltyb turt
atneti skm. Vaiuojam? O gal pavargai? Jau dvi.
- Ankstyvas rytas! Kas gali bti pavargs?
Jie neskubdami vaiavo per spindini nakt.
- Pagaliau ilta, - tar Liliana.
Galima ia pasilikti, kol ir Paryi ateis vasara. Ji prisiglau
d prie Klerf.
- Kodl mons negyvena aminai, Klerf? Turi mirti?
Jis apkabino Liban per peius.
- Taip, kodl? Kodl mes senstame? Kodl negalim gyventi
ilikdami trisdeimtmeiai iki pat atuoniasdeimties, o tuomet
staiga imti ir numirti?
Ji nusijuok.
- Man dar nra trisdeimties.
- Teisyb, pripaino Klerf ir paleido j. A vislaik pa
mirtu. Man atrodo, kad per tuos tris mnesius tapai vyresn
maiausiai penkeriais metais, taip tu pasikeitei. Ir penkeriais me
tais pagrajai. O pavojingesn tapai visais deimia.
I pradi jie lo didelse salse; paskui, kai ios itutjo,
maesnse, kur statomos didesns sumos. Klerf pradjo sektis.
I pradi jis lo Trisdeimt ir keturiasdeimt, tada nujo
prie rulets; ten maksimumas buvo didesnis negu kitur.
261
Stovk u mans, - papra jis Lilian. - Tu nei laim.

Klerf stat ant dvylikos, dvideimt dviej ir devyni. Jis pa
mau praloinjo; pagaliau jam liko tiek, kiek uteko pastatyti
maksimumui. Klerf pastat ant raudonos. Raudona laimjo.
Jis prisitrauk pus laimjimo, o likusi dal paliko ten pat. Rau
dona vl laimjo. Jis paliko maksimum. Raudona laimjo dar
du kartus. Prieais Klerf guljo krva eton. Kiti lojai ati
diai stebjo, stalas buvo lipte aplips. Liliana pamat prieinan
t Fiol. is nusiypsojo jai ir pastat ant juodos. Raudona ir vl
laimjo. Kit loim visi i vis pusi nuklojo maksimumais juo
d, apie stal trimis eilmis grdosi lojai. Beveik visi stat prie
Klerf. Tik viena idivusi sen vakarine ydra suknia pastat
kaip ir jis - ant raudonos.
Sal nuiuvo. Bildjo rutulys. Sen nusiiaudjo. Raudona
ir vl laimjo.
Fiola dav Klerf enkl baigti; kada nors turjo ateiti ios
serijos pabaiga. Klerf papurt galv ir vl paliko maksimum
ant raudonos.
IIstfou*, kakas itar u Lilianos nugaros.
Sen, patraukusi save laimjim, paskutin akimirk vl
pastmjo ant raudonos. Tyloje kur laik buvo girdti tik trksmingas jos alsavimas. Ji band nuslopinti antr iaudulio prie
puol. Sens ranka guljo ant alio stalo it pageltusi nagin. a
lia ji buvo pasidjusi savo talisman, ma ali vl.
Raudona vl laimjo. Sen nesitvr savyje.
Formidable**, pasigirdo moters balsas u Lilianos nuga
ros. - Kas tai?
* Jis i proto ijo! (pranc.)
** Netiktina (pram.).
262
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Beveik niekas nebestat ant numeri. Visur buvo pasklids

gandas apie serij. Dideli eton krvos boktais guljo ant
juodos. Septynis kartus buvo raudona; vien kart spalva juk
turjo pasikeisti. Klerf vienintelis laiksi raudonos. Paskutin
akimirk sen i susijaudinimo pastat vl. Dar nespjus jai
pakeisti jo, per sal nusirito nuostaba; vl laimjo raudona.
- Ponia, mes negalime dvigubinti jums u vl, - pasak
krupj ir per stal pristm sens vl su imintinga prietvani
ne galva.
- O mano laimjimas?! - igergd pamkl.
- Atleiskit, ponia, bet js nei sum pastatt, nei savo ketini
m pareikt.
- Juk js matte, kad norjau pastatyt! To pakanka.
- Turite arba pastatyti, arba pareikti savo nor iki tol, kol
rutulys nukris.
Sen nirusi apsidair.
- Faites vosjeu*, - abejingai tar krupj.
Klerf vl pasirinko raudon. Sen piktai pastat ant juo
dos. Visi kiti taip pat ant juodos. Fiola pastat ant ei ir
juodos. Dar kart laimjo raudona. Dabar Klerf susirinko sa
vo laimjim. Jis pastm krupj krv eton ir atsistojo.
- Tu tikrai atneei man laim, - pasak jis Lilianai laukda
mas, kol rutulys sustos. Laimjo juoda.
- Matai, tar jis. Kartais turiu et jausm.
Ji ypsojosi. Kad turtum ir meilje! - pagalvojo Liliana.
Prijo Fiola.
- Sveikinu. Laiku ubaigti didiausias gyvenimo menas.
Jis atsisuko Lilian.
* Statykite (pranc.).
263
- O jums kaip atrodo?

- A neinau. Niekada neturjau tam progos.
Jis nusijuok.
- Netikiu tuo. I Sicilijos dingote daugeliui sumaiiusi pro
t. Tik atvaiavote j Rom ir vl inykote kaip aibas. Ir Vene
cijoje niekas negaljo js rasti, taip man pasakojo.
Jie nujo prie baro atvsti Klerf skms.
- Manau, namui perstatyti dabar uteks, - tar jis Lilianai.
- Rytoj gali pralaimti.
- Nortum?
- inoma, ne.
- Daugiau neloiu, - paaikino jis. - Viskas pasiliks mums.
Sode rengsiu tau basein.
- Man nereikia. A neplaukioju, tu juk inai.
Jis staigiai pervr Lilian vilgsniu.
- inau. Pavargai?
-Ne.
- Devyniskart i eils raudona nuostabus dalykas, pri
paino Fiola. - Tik vien kart esu mats ilgesn serij. Dvylika
kart juoda. Dar prie kar. Tuomet ant kai kuri stal staty
davo daug didesn maksimum negu dabar Cercle priv*.
Vyras, los t serij, sulugd bank. Po visko jis dar pastat
ant trylikos, ir trylika pasikartojo penkis kartus i dvylikos
skming bandym. Tai buvo sensacija. Visi stat kartu su
juo. Jis per vien nakt dukart sulugd bank. Jis buvo rusas,
kaip ia ta jo pavard? Volkovas ar kakaip panaiai. Taip,
Volkovas.
* Udari loim namai nedidelei moni kompanijai.
264
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Volkovas? netikdama pakartojo Liliana. - Bet juk ne

Borisas Volkovas?
- Teisingai! Borisas Volkovas. Painojote j?
Liliana papurt galv. Ne tok, - pagalvojo ji, matydama
stebint j Klerf.
- Kain kuo jis dabar veriasi? - ts Fiola. - Jis ia sukl
vis susidomjim. Buvo vienas i paskutini loj, kurie dar
gerb tradicijas. Be to, nepriekaitingas aulys. Tuomet jis buvo
ia su Marija Andersen. Galbt girdjote apie j? Grauol ko
ki reta. uvo per bombardavim Milane.
Jis kreipsi Klerf.
- Nesate girdjs apie Volkov?
- Ne. Niekada, atsak Klerf.
- Keista! Tuo metu jis kakur dalyvavo keleriose lenktynse.
inoma, kaip mgjas. Retas kuris galjo tiek igerti. Tikriau
siai praud save. Bent jau susidar spdis, kad pats to norjo.
Klerf veidas apsiniauk. Jis pamojo padavjui ir papra
dar butelio.
-Ar grite loti? - pasiteiravo Fiola. - O, adeiskit, juk aiku,
kad ne.
- Kodl ne? Serijas reikia loti serijomis. Galbt net ian
dien bus dar viena i trylikos kart ant juodos.
- Jam nebereikt loti, kalbjo Fiola Lilianai. Bent jau
iandien. i taisykl sena kaip pasaulis.
Liliana nulydjo akimis Klerf. kart jis nekviet jos, kad
bt jo skms laidu, ir Liliana inojo kodl. Koks jis vaiki
kas, - velniai pagalvojo ji. Ir koks aklas savo pavyduliavimu!
Nejau umiro, kad niekuomet nepasidarys kitoks, griaunantis,
tik visuomet liks savimi?
265
O js, prieingai, turtumte ibandyti laim, - patar

Fiola. - Js juk pirm kart. Padarysit tai dl mans? Ateikit!
Jie nujo prie kito stalo. Fiola pastat. Po keli minui ir
Liliana isikeit kelet banknot etonus. Ji atsargiai stat ma
as sumas; pinigai buvo jai daugiau negu turtas, tai buvo gyve
nimo dalis. Ji niekada nenorjo prayti priverstins pagalbos i
dds Gastono.
Beveik ikart jai pradjo sektis.
Kdikio ranka, - tar pralaimjs Fiola. i naktis js!
Ar neprietarausite, jei statysiu kaip ir js?
Vliau gailsits.
Tik ne lodamas. Statykite, kaip galv aus.
Liliana stat kur laik ant raudonos ir juodos, paskui ant
tuzino ir galiausiai ant numeri. Du kartus ji laimjo ant nulio.
Niekas myli jus, - juokdamasis pripaino Fiola.
Pasirod sen su vliu. Piktu veidu ji atsisdo prieais Liba
n. Tarp statym sen kudjosi su vliu. Ant jos rankos atsai
niai kabojo nepaprasto groio deimantas. Jos kaklas buvo rauk
ltas kaip ir vlio, abu panjo vienas kit. Abiej akys beveik be vok ir jose nesimat baltym.
Dabar Liliana kaitaliojo juod su trylika. Kai po kurio laiko
pakl akis, pamat Klerf, stovint kitoje pusje ir stebint jos
loim. Ji pastat kaip Borisas Volkovas ir mat, jog ir Klerf tai
pastebjo. Liliana ir toliau maitingai stat ant trylikos. Po eto
skmingo karto liovsi.
Uteks, tar ji, susierdama etonus nuo stalo rankinu
k. Ji laimjo, tik neinojo kiek.
Jau norite eiti? - papriekaitavo Fiola. - i naktis js,
pati matote. Niekada nebebus tokios!
266
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Naktis jau prajo. Jei atitrauktume uuolaidas, blykaus

ryto sambrkoje atrodytume kaip mklos. Labos nakties, Fiola. Lokite toliau! Kas nors visada loia.
Kai ji su Klerf ijo, Rivjera atrod tokia, kokia buvo iki j
atrado turistai. alvario geltoniu ir mliu rjo dangus, lauk
damas sauls; horizonte bolavo jra, permatoma kaip akvama
rinas. Suposi keletas vej vali su geltonomis ir raudonomis
burmis. Pajryje buvo ramu, gatvje niekur nesimat auto
mobili. Vjas kvepjo langustais ir jra.
Liliana pati nesuprato, i kur taip netiktai kilo ginas. Ji
girdjo Klerf, bet turjo praeiti kiek laiko, kol susivok: pa
viri isiver jo pavydas Volkovui.
K a galiu? girdjo j sakant. - Turiu kovoti su eliu,
su tuo, kurio negaliu net paliesti, su tuo, kurio ia nra ir kuris
dl to dar daugiau ia yra, jis stipresnis u mane, nes jo ia nra,
jis neklystantis, nes jo nra, nes jis viesesnis, nes jo ia nra, jis
siaubingai pranaesnis dl savo nebuvimo: tai duoda jam tks
tanius ginkl prie mane, o tuo tarpu a esu alia ir tu matai,
koks a; taip, kaip ir dabar, labai susijaudins, keniantis netei
syb savo atvilgiu, priekabus, kvailas o man statomas prie
prieiais didelis, idealus paveikslas, nieko nedarantis klaidingai,
nes nedaro nieko, nes tyli ir nieko nedaro prie; lygiai taip pat
nemanoma kovoti su prisiminimais apie mirusj.
Liliana nusikamavusi atlo galv. Kokias siaubingas vyri
kas nesmones jis ir vl taukia?
Argi ne taip? dst Klerf, suduodamas per vair. Pa
sakyk, argi ne taip! A jauiu, kodl tu traukiesi nuo mans!
inau, kad dl to paties nenori ir tekti! Tu nori sugrti! tai
kas! Tu nori atgal!
267
Ji pakl galv. K jis pasak? Pavelg Klerf.

K tu kalbi?
Argi netiesa? Tu net dabar galvoji apie tai.
Dabar pagalvojau, kokiais siaubingais kvailiais gali tapti
protingiausi mons. Nevaryk mans alin jga!
A tavs? A darau visk, kad sulaikyiau tave!
Manai, taip sulaikysi? O Dieve!
Liliana vl nuleido galv.
Nereikia pavyduliauti. Nors ir sugriau, Borisas mans
vis tiek nebenort.
Tai neturi nieko bendra. Tu juk nori sugrti!
Nevaryk mans atgal! Dieve, ar tu aklas?
Taip,atsak Klerf. Tikriausiai! Tikriausiai, pakarto
jo jis nustebs. - Bet nieko negaliu padaryti. Nerandu ieities.
Tyldami jie vaiavo Kornio plentu Antib kryptimi. Jiems
prieprieiais asil traukiamame veime sdjo paaugl mergai
t ir dainavo. Ivargusi Liliana irjo j degdama pavydu. Ji
prisimin sen i kazino, ta dar ilgai gyvens; ji irjo besijuo
kiani mergait ir prisimin save. Tai buvo viena t akimirk,
kai viskas pasirod nesuprantama; ia jau negelbs jokia gudry
b, kai ji taip priveikta nelaims ir viskas veriasi i jos bejgiku
maitu. Kodl? Kodl btent a? K a padariau, kad kliuvo
btent man? Stiklinmis akimis velg ji av gamtovaizd.
Gatv stipriai kvepjo iedais.
Ko tu verki? piktai paklaus Klerf. Aaroms nra jo
kio rimto pagrindo.
A neverkiu.
Tu apgaudinji mane su eliu, - lidnai ts jis. - Ir dar
verki!
268
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Taip, - galvojo ji, - bet tas elis visai ne Borisas. Gal jam
pasakyti, kas tai? Bet tuomet jis udarys mane ligonin ir prie
dur pastatys savo meils sargyb, ir bsiu slaugoma iki mirties,
bet tik u balto stiklo lang, dezinfekcijos priemoni tvaike,
apsupta ger nor ir moni atmat dvoko.
Ji mat Klerf veid. Ne, nutar ji, tik ne itos meils
nelaisvje. ia nepads prieinimasis, reikia bgti! Fejerverkas
baigtas. Nra ko raustis po pelenus.
Maina suko viebuio kiem. Kakoks angelas su maudy
mosi chalatu lipo emyn maudytis. Klerf, nusuks akis nuo
Lilianos, padjo jai ilipti.
- Dabar mane retai matysi, - prabilo jis. - Ryt prasideda
treniruots.
Jis perdjo; lenktyns bus mieste, ir treniruotis ia beveik
nemanoma. Gatves galima udaryti tik lenktynms, o lenkty
nininkai turs pasitenkinti tik kelet kart pervaiuodami tras
ir sidmdami, kaip perjunginti bgius.
Liliana tarsi ilgame koridoriuje mat, kas dar galjo tarp j
vykti. Tas koridorius siaurjo ir siaurjo, ir nebuvo jokio iji
mo. Jai nereikia juo eiti. Kiti, kurie turi laiko vaistymui, tie
gali. O ji - ne. Meilje nra kelio atgal; negalima pradti i
naujo. Kas atsitiko, liko irdyje. Klerf niekada nebebus su ja
toks, koks anksiau. Toks jis galjo bti su kiekviena kita mote
rimi, bet ne su ja. O kas tarp j buvo, nebesugrinsi, kaip ir
laiko. To nestengs padaryti nei auka, nei pasirengimas, nei ge
ri norai, toks yra nirus ir negailestingas dsnis. Liliana inojo
j; todl norjo pasitraukti. Tas gyvenimo likutis buvo jos visas
gyvenimas - jis sudar tik ma Klerf gyvenimo dal. Todl tai
tik jos reikalas - ne Klerf. Santykis buvo per daug nelygus; tai,
269
kas jo egzistencijai buvo epizodas, nors jis tuo dabar ir netiki, jai
buvo pabaiga. Ji negali to aukoti, dabar tai buvo aiku. Ji nesi
gailjo ir nelidjo, nes tam buvo per maa laiko; j persmelk
aikumas, panaus ryto aur. Ir jau sklaidsi paskutinis nesu
sipratim rkas. Ji pasijuto laiminga, kad apsisprend; nors tik
trump akimirk, bet tikrai laiminga. Ir keista bet tuomet
sugro ir velnumas, jai nebegrs pavojus.
-Viskas, k tu tvirtinai, yra netiesa, Klerf, - pradjo ji pasi
keitusiu balsu. - Viskas! Umirk tai! Tai netiesa! Viskas netiesa!
Ji mat, kaip pragiedrjo jo veidas.
- Pasiliksi su manim? - skubiai paklaus jis.
- Taip, - atsak ji, nes nebenorjo dar paskutinmis dieno
mis dideli aikinimusi.
- Ar supranti pagaliau, ko noriu?
- Taip, suprantu, - atsak ji ypsodamasi.
- Teksi u mans?
Klerf nepajuto jos delsimo.
- Taip, - nebeprietaravo ji.
Dabar ir tai jau visai vis viena. Jis smeig j akis.
- Kada?
- Kada norsi. Ruden.
Jis patyljo.
- Pagaliau! apsidiaug jis. Pagaliau! Tu niekada nesi
gailsi, Liliana!
- inau.
Jis i karto pasikeit.
- Tu pavargusi! Tu mirtinai pavargusi! K mes abu padar
me? Tau reikia isimiegoti, Liliana! Eik, palydsiu tave vir*
-Ot?
270
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
A paseksiu anglu, o vliau, kol dar neprasidjs eismas,

pervaiuosiu gatvmis. Tai tik dl gdi, iaip jau trasa man
pastama.
Klerf stabteljo ties durimis.
Paskutinis mulkis! Praradau daugiau kaip pus to, k bu
vau ilos. Vis per nir!
- O a iloiau.
Liliana numet rankinuk su etonais ant stalo.
Tik nesuskaiiavau.
- Rytoj mes ir vl iloim. Eisi su manim pas gydytoj?
- Taip. Dabar metas miegoti.
Pamiegok iki vakaro. Tada uksim ko nors ir vl eisim
miegoti. A be galo myliu tave.
- A tave taip pat, Klerf.
Jis atsargiai udar duris. Jis pirm kart taip, tarytum prie
ligons, - paman ji ir ivargusi atsisdo ant lovos.
Langas buvo atviras. Liliana mat j nueinant papldim.
Po lenktyni, - nusprend ji. - Susikrausiu ir po lenktyni,
kai jis vaiuos Rom, ivyksiu. Dar tos kelios dienos, galvojo
ji. Ji dar neinojo, kur vaiuoti. Vis tiek. Svarbiausia ivaiuoti.
XX
Trasa buvo kiek ilgesn nei trys kilometrai ir jo Monte Karlo
gatvmis, per miest, aplink uost, per kaln, ant kurio stovjo
kazino, ir suko atgal. Daugelyje viet ji buvo pernelyg siaura
aplenkti, joje buvo beveik vien tik poskiai, kilpos, dvigubi pos
271
kiai ir vingiai. Vaiuoti reikjo imt rat - daugiau kaip tris

imtus kilometr.Vadinasi, deimtis tkstani kart perjungi
nti pavaras, stabdyti, vl sibgti, perjungti ir vl stabdyti, ir
vl pradti vaiuoti.
Karusel, - juokdamasis pasak Klerf Lilianai. - Kaip
cirko akrobatika. N akimirk negali atsipalaiduoti. Kur tu
sdsi?
Tribnoje. Deimta eil deinje.
Bus karta. Turi skrybl?
Taip.
Liliana parod rankoje ma iaudin skryblait.
Gerai. iandien vakare prie jros, Auksiniame paviljo
ne, valgysim langustus ir gersim ataldyt vyn. O rytoj va
iuosim pas mano pastam; jis architektas ir padarys namo
perstatymo projekt. Bus viesus, su dideliais langais ir daug
sauls.
Treneris kteljo Klerf kak italikai.
Jau, tar Klerf, susisagstydamas savo balt kombinezo
n ties kaklu. I kiens jis isitrauk medio gabaliuk ir pabar
beno juo main ir savo rank.
Pasirengs? suuko treneris.
Pasirengs.
Liliana pabuiavo Klerf ir atliko palaiminimo ritual. Ji paspjaud main ir Klerf kostium, itardama prakeikim, kur
suprasti reikjo prieingai; paskui ikl rank su dviem isks
tais pirtais trasos ir stogini pus, kur stovjo kitos mainos tai buvo ukeikimas nuo pikt aki. Kai Liliana jo pro al,
ital mechanikai lydjo j susiavjusiais vilgsniais. U nugaros
ji girdjo trenerio mald:
272
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
O, saldusis Jzau ir tu, Gailestingoji Motina, padkite Klerf, ir Friderijui, ir...

Prie dur ji atsisuko. Markeio ir kit dviej lenktyninink
monos su chronometrais ir bloknotais jau sdjo savo vietose.
Man nereikjo jo palikti, - paman ji ir pamojo ranka. Klerf nusijuok ir taip pat pamojo jai. Jis atrod labai jaunai.
- O js, visi ventieji, prakiurdykit konkurent padangas
dvigubai greiiau negu ms! - maldavo treneris, o paskui su
uko: - Pasirengti startui! Visus paalinius praom ieiti!
Startavo dvideimt main. Klerf pirmajame rate buvo a
tuntas; jo padtis starte nebuvo labai patogi, todl Klerf iek
tiek udels. Jis vaiavo u Mikoio, nes inojo, kad is atakuos.
Prie juos buvo Friderijas, Montis ir Saketis.
Ketvirtajame rate tiesiojoje, kylanioje kazino link, Mikotis,
ispausdamas i savo mainos visk, k ji gali, sugebjo pralenkti
Saket. Klerf kaip prilips laiksi ties jo upakaliniais ratais. Ge
rokai spusteljs jis irgi suspjo pralenkti Saket prie pat tunel.
Ioks i tunelio Klerf pamat, kad Mikoio automobilis m
rkti ir ltinti greit. Klerf pralenk j ir pradjo vytis Mont.
Dar u trij rat jis pavijo Mont ties duj rezervuaru staigiam
poskyje ir kaip terjeras pakibo ties jo upakaliniais ratais.
Dar devyniasdeimt du ratai ir septyniolika konkurent, skaiiavo jis, kai dirbtuvse alia Mikoio automobilio pamat
stabdant dar vien main. Treneris enklais jam parod tuo
tarpu neatakuoti; ko gera, tarp Friderijo ir Markeio uvir
tbtin kova firmos sskaita - jie bus pamir komandin
drausm. Treneris norjo pasilikti Klerf ir Mejer III rezervui,
tam atvejui, jeigu lyderiai sudauys savo mainas.
273
Liliana mat, kaip automobiliai maiau nei kas dvi minutes

vientisu briu lekia pro tribnas. Atrod, tereikjo koki aki
mirk nusisukti nuo trasos, ir mainos vl jau buvo ia, tik iek
tiek kitaip isidsiusios, lyg niekur ir i viso nebt dingusios,
o tik persirikiavusios kaip kaleidoskopo stikliukai. Kaip jie ir
suskaiiuoja t imt rat? - pagalvojo ji, prisiminusi besimel
diant, prakaituojant ir besikeikiant trener, rodant lenkty
nininkams lenteles, mosuojant vliavlmis ir nuolat jas kei
iant pagal kakok slapt kod.
Po keturiasdeimties rat ji panoro ieiti. Lilianai atrod, kad
ivaiuoti geriausia kaip tik i akimirk, nelaukiant, kol baigsis
lenktyns. Stebti dar eiasdeimt rat su maais pokyiais jai
atrod tuias laiko leidimas, kaip sanatorijoje prie ivaiuo
jant. Kienje Liliana turjo biliet Cirich. Ji nusipirko j
ryt, kai Klerf paskutin kart apvaiavo tras. Ivaiuoti keti
no poryt. Klerf t pai dien turjo iskristi Rom. Grti
adjo po dviej dien. Jo lktuvas buvo ryt, o Lilianos trauki
nys vakare. Sprunku kaip vagil, - paman ji sau. Kaip
idavik. Lygiai taip pat norjau pasprukti ir i sanatorijos nuo
Boriso. Vis dlto jis suspjo pasikalbti su manimi, bet ar tai
padjo? Tokiais atvejais visuomet kalbami netikri ir melagingi
odiai. Juk tiesa tra beprasmis iaurumas, po kurio lieka tik
apmaudas ir nusivylimas, nes nieko negalima pakeisti. Paskuti
niai prisiminimai, kurie po to liko - tai ginai, nesusipratimai ir
neapykanta. Ji pasiraus rankinuke bilieto. Staiga jai pasirod,
kad pamet j. Ta akimirka sustiprino jos ryt. Nors viet sau
l, Lilian krt altis. Turiu kario, pagalvojo ji, girdda
ma aplink minios auksmus. Apaioje, prie melsvo aislinio uosto
su baltomis jachtomis, ant kuri susispiet stovjo mons, jo
274
DANGUS NETURI
I RI NKTJ
lenktyni trasa. Viena i aislini main staiga krypteljo j al

ir pralenk kit, beveik liesdama j onu1.
- Klerf! - suuko i diaugsmo apkni dama, pliaukinda
ma programa sau per launis, stangriai aptemptas linine sukne
le. The son ofa gun made it!*
Po valandos Klerf jau buvo antras. Dabar jis altakraujikai
ir negailestingai persekiojo Market. Jis dar nenorjo lenkti
bus laiko ir po atuoniasdeimto rato ar net devyniasdeimtaja
me, jis tik stengsi nuolat lipti jam ant kuln, atsiliks kelis met
rus, kol Markeris ims nervintis. Klerf taip pat nenorjo ir per
nelyg rizikuoti spausdamas varikl; geriau tegu Markeris taip
daro. is taip ir padar, taiau jo mainai nieko neatsitiko. Bet
atsiplti nuo Klerf jam nepavyko. is pajuto, kad Markeris
dl to labai sunerimo. Dabar jis m blokuoti keli ir poskius.
Klerf kelis kartus apsimet, kad nori lenkti, nors i tikrj net
neband. Markeris pasidar neatsargus, nes m atidiau ste
bti Klerf negu keli.
Taip jie apvaiavo dar vien rat, visu ratu aplenkdami kelis
kitus lenktynininkus. Treneris prakaitavo, rodydamas Klerf
enklus lentelmis ir vliavlmis. Jis reikalavo, kad Klerf ne
lenkt. Jie buvo i vienos komandos, ir gana jau vien to, kad
Friderijas susipe su Sakeiu. Dl to Friderijas sudrask pa
dang ir atsiliko nuo Klerf viena minute, be to, tarp j buvo
jau penkios kitos mainos. Dabar Montis persekiojo Klerf, bet
ant kuln dar nelipo. Klerf galjo lengvai nusikratyti jo stai
giuose poskiuose, kuriuos jis veikdavo greiiau u Mont.
* Tai nenaudlis! (ang.)
275
Vaiuodamas pro dirbtuves, Klerf mat, kaip treneris keik

visus ventuosius ir grasino jam kumiais, kad nesispaust taip
prie Markeio. Marketis nirs enklu parod treneriui, kad
sulaikyt Klerf. Klerf linkteljo ir atsiliko per automobilio
ilg, bet ne daugiau. Jis norjo laimti ias lenktynes nepaisy
damas, ar pritars tam treneris, ar ne - taip jau nusprend.
Man reikalingi pinigai, - galvojo jis. - Ateiiai. Namui. Gy
venimui su Liliana. Dl prasto starto Klerf atsiliko, bet bu
vo sitikins, kad laims. Jis jautsi keistai ramus, susikaups ir
atsipalaidavs tuo paiu metu. Klerf neabejojo, kad jam nie
ko neatsitiks. Kaip koks aikiaregis, jis nejaut joki abejoni,
pasitikjo savimi. Seniau jis danai tai jausdavo, bet pastaruo
ju metu to tvirtumo vis pritrkdavo. Tai buvo viena i t ret
tikros laims akimirk.
U poskio Klerf pamat, kaip Markeio main staiga
sumt, ji atsistojo skersai kelio, pasigirdo metalo cypimas ir
vangesys. Juoda tepalo dm plaiai isklido ant kelio. Klerf
ivydo, kaip kitos dvi mainos lyg girtos nuslydo tepalu ir tren
ksi viena kit, o Markeio maina persivert lyg sultintame
filme. Pats Marketis nuskriejo oru ir nekteljo ant ems. im
tu aki Klerf sisiurb keli, iekodamas spragos praokti.
Bet tos spragos nebuvo. Kelias staiga tartum iaugo iki mili
niko dydio ir tuoj pat vl susitrauk. Klerf nejaut baims,
jis tik stengsi main pakreipti taip, kad smgis tekt ne sta
iu kampu, o ambiai. Paskutin akimirk jis spjo pagalvoti,
kad reikia mesti vair, bet rankos dirbo pernelyg ltai. Viskas
jame tartum kilsteljo, staiga jis neteko svorio ir tuomet paju
to smg veid, smg krtin, i vis pusi j ugriuvo du
en kalnas. Vien akimirk jis dar mat siaubo ikreipt tra
276
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
sos budtojo veid, paskui pajuto miliniko kumio smg

nugar, igirdo kakok tams gausm, ir viskas nutilo.
Ant Klerf ulks automobilis pramu sprag main
grstyje. Dabar ia galjo prasmukti kiti lenktynininkai. Ma
inos viena po kitos lk pro al, klidamos ir brindamos
onais nuolauas. Metalas cyp ir atrod, kad girdisi sudarky
t main dejon. Trasos budtojas peroko smlio mai u
tvar ir kastuvu m erti sml ant tepalo klano, atokdamas
artjant varikli riaumojimui. Pasirod sanitarai su netuvais.
Jie nutemp Market saugi viet, pakl j ir per smlio mai
utvar perdav kitiems. Pribgo keli automobili firm tar
nautojai su pavojaus enklais, nordami spti kitus lenktyni
ninkus. Bet lenktyns jau persikl kit trasos ruo, visi da
lyviai jau buvo pravaiav avarijos viet ir dabar vl gro. Kai
kurie paskubomis dairsi alis, kit vilgsniai buvo prikaus
tyti prie kelio.
Klerf automobilis ne tik uoko ant kit, bet i upakalio
ant jo ulk Montis. Pats Montis beveik nesusieid. Jis nu
lubiojo on. Klerf kabojo savo mainoje, kuri smgis pa
kl ir usvied ant smlio mai. Jo veidas buvo sudauytas,
vairas sispauds krtins lst. I burnos sruvo kraujas, jis bu
vo be smons. Kelio pakratyje kaip muss prie kruvinos m
sos susirinkusi minia spoksojo sanitarus ir mechanikus, besi
stengianius itraukti Klerf i mainos liekan. alia deg kitas
automobilis. Vyrai su gesintuvais band atitraukti nuolauas ir
ugesinti jas. Laimei, benzino bakas trko, todl pavyko iveng
ti sprogimo. Bet deganio benzino kartis buvo nepakeliamas,
be to, ugnis dar galjo persimesti kitas mainas. Kas dvi minu
tes pro al pravilpdavo automobiliai. Varikli gausmas tvyrojo
vir miesto tartum nirus rekviem, vis augantis ir virstantis kur277
tinamu kauksmu, kai jie pralkdavo pro Klerf, kuris kaip nu

kryiuotasis ant stulpo kruvinas kabojo savo automobilyje, ap
viestas blykios gstanio gaisro viesos. Lenktyns tssi.
Liliana ne ikart suvok, kas vyko. Balsas i garsiakalbio bu
vo duslus, vargiai galjai suprasti, kas sakoma. Diktorius i susi
jaudinimo stovjo per arti mikrofono. Ji kak nugirdo apie
automobil, nuvaiavus nuo kelio ir sirus kit, nes i to kito
ant kelio isiliejo tepalas. Paskui pro tribnas vl pralk visas
spieius main. Nieko baisaus, paman ji. Kitaip sustab
dyt lenktynes. Akimis ji iekojo Klerf numerio. Bet nepa
mat. Aiku, jis galjo pravaiuoti ir anksiau, ne taip jau d
miai ji ir irjo. Garsiakalbis prane, dabar jau aikiau, kad
Plezans krantinje vyko avarija susidr keletas automobili,
yra sueist, uvusi nra, vliau prane isamiau. Klasifikacija
tokia: Friderijas pirmauja penkiolika sekundi, toliau Kontis,
Diuvalis, Mejeris III...
Liliana sitempusi klaussi. N odio apie Klerf. O juk jis
buvo antras. Nieko apie Klerf, pagalvojo ji ir igirdo art
janius automobilius. Ji pasilenk priek, kad pamatyt skai
i 12, raudon main su dvyliktuoju numeriu.
Bet jos vis nebuvo. Lilianos knas prisipild nebylios siaubo
tylos, per kuri ataidjo sodrus diktoriaus balsas:
- Tarp sueistj ir Klerf, jis nuvetas ligonin. Atrodo,
be smons. Montis susieid keli ir pdas, Markeris...
Negali bti! kakas kalbjo Lilianos viduje. Tik ne iose
aislinse lenktynse, ne iame aisliniame mieste su aisliniu uos
tu ir margaspalve aisline panorama! ia apsirikimas! Jo mai
na tuoj inirs i u poskio, kaip Targa Florijo, gal iek tiek
atsilikusi, gal aplamdyta, bet sveika! Taiau, taip besvarstyda278
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
ma, Liliana jaut, kaip tirpsta jos viltis, taip ir nesuspjusi sitvir
tinti. Be smons... - jai strigo tie odiai. - K tai reikia?.
Tai galjo reikti visk, k nori. Ji pati nepastebjo, kad lei
diasi nuo tribn. Ji jo dirbtuvi link; galbt j nune ten?
Gal jis guli ant netuv, sueista ranka ar petim, kaip Targa
Florijo, ir juokiasi i savo nelaims?
- J nuve ligonin, - paaikino suprakaitavs treneris. ventoji Dievo motina, ventasis Kristupai, kodl tai atsitiko
mums, kodl ne konkurentams arba... K? Minutl!
Jis ioko laukan su enklais. Mainos vilp pro al. I arti
jos atrod didesns ir pavojingesns, j riaumojimas ugo
visk.
- Kas atsitiko? - auk Liliana. - Velniop tas js lenktynes!
Atsakykite man, kas atsitiko!
Ji apsidair. Visi jos veng. Mechanikai kraptsi prie atsar
gini dali bei padang ir nedrso pakelti j aki. Vos tik ji
prisiartindavo prie ko nors, tuojau tas pasitraukdavo. Tartum ji
bt sirgusi maru.
Pagaliau sugro treneris.
- Klerf nepads, pasisiu a tas lenktynes po velni ar ne,
pasak jis kimiu balsu. Jis ir nenort ito. Jis nort...
- Kur jis? Mans nedomina pamokslai apie moralin lenkty
ninink kodeks.
- Ligoninje. J i karto nuve ligonin.
- Kodl niekas nevaiavo su juo kartu? Js, pavyzdiui. Ko
dl js ia?
Treneris spoksojo j, nieko nesuprasdamas.
- Kuo a galiu padti jam? Arba kas nors kitas i ms? Da
bar tai jau gydytoj darbas.
Liliana kantriai iklaus.
279
- Kas jam atsitiko? - tyliai paklaus ji.

- Neinau. Nemaiau jo. Mes visi buvome ia. Turjome
bti ia.
- Taip, - tar Liliana. - Kad nesustot lenktyns.
- Taip jau yra, - bejgikai atsak treneris.
Skubiai prijo mechanikas. Griauddamos artjo masinos.
- Sinjorina, - treneris sksteljo rankomis ir pairjo
tras. A turiu...
- Jis mirs? paklaus Liliana.
- Ne, ne! Be smons. Gydytojai... deja, sinjorina, a turiu...
Treneris iupo nuo ds enkl ir puol laukan. Liliana
girdjo j aukiant:
- Madona, Madona, kodl visa tai man, prakeiktas tepalas,
velniai griebt, prakeiktas tepalas!
Ikls rank jis kakam parod savo lentel ir, nors main
brys jau buvo pravilps, pasiliko stovti, neatpldamas aki
nuo trasos ir nenordamas grti.
Liliana ltai pasisuko eiti.
- Mes atvaiuosim... Po lenktyni, sinjorina, ikart po lenk
tyni, sunibdjo vienas i mechanik. Tuojau po lenk
tyni!
Kai Liliana vaiavo ligonin, vir miesto tebekabojo juodas
triukmo baldakimas. Jai pavyko pagauti tik arklio traukiam
kariet, papuot vliavlmis ir margais kaspinais. Arkliui bu
vo udta iaudin skrybl.
- Utruksim ilgiau negu paprastai, panele, - paaikino jai
veikas. Turim daryti didel lank. Gatvs udarytos. Lenkty
ns, suprantate...
280
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Liliana linkteljo. Ji sdjo sustingusi nuo skausmo; tai buvo

ne skausmas, o buka kania, tartum prislopinta narkotik. Visi
jos jausmai buvo apmir, ji tik mat ir girdjo mainas, aikiai ir
atriai - tai buvo nepakeliama. Veikas be paliovos plepjo, jis
stengsi jai parodyti vietas, i kur matsi lenktyns. Bet ji nieko
negirdjo, tik variklius. Kakoks mogus band sustabdyti kariet
ir ukalbinti j. Liliana nesuprato, k jis sako, ir papra sustoti.
Ji paman, kad mogus nuo Klerf. Vyrikis, italas baltu kostiu
mu ir siaurais juodais siukais, silsi jai kartu pavakarieniauti.
- K? - paklaus ji nesuprasdama. - Kas dar?
Vyras nusiypsojo.
- Gali bti ir daugiau. Priklausys nuo js.
Liliana nieko neatsak. Ji tiesiog nebemat io vyrikio, jos
akys atsisak matyti. Jis nieko neinojo apie Klerf.
- Pirmyn! paliep ji veikui. Greiiau!
- Visi ie kavalieriai neturi pinig, - paaikino veikas. Gerai padarte, kad atsisakte. Kas ino, u pietus gal dar ir
sumokt. Vyresni ponai patikimesni.
- Greiiau! - papra Liliana.
- Klausau.
Prajo visa aminyb, kol gal gale jie sustojo prie ligonins.
Bevaiuodama Liliana prisiek sau, bdama tikra, kad tess - ji
neivaiuos, ji pasiliks, ji teks u Klerf, kad tik jis gyvent. Ji
prisiek sau negalvodama, kaip negalvojant metami vanden
akmenukai.
- Ponas Klerf operacinje, - pasak slaug priimamajame.
- Gal galite pasakyti, kas jam?
- Apgailestauju, ponia. Js ponia Klerf?
-Ne.
281
- Gimin?
- Koks skirtumas?
-Jokio, panele. Tiesiog a tikra, kad po operacijos, jei ir leis
minutlei, tai tik paius artimiausius gimines.
Liliana neatitrauk nuo jos aki. Gal reikia pasakyti, kad ji
susiadjusi su Klerf? Koks absurdas!
- J operuos? - paklaus ji.
Taip. Kitaip vargu ar jis bt operacinje.
Viena i t, kurios nekenia mans, - pagalvojo suirzusi
Liliana. K jau k, o slauges ji painojo!
Ar galiu palaukti? pasiteiravo ji.
Slaug parod suol.
Neturite laukiamojo? - paklaus Liliana.
Slaug mosteljo duris. Kambaryje stovjo augalai apvytu
siais lapais, guljo imtyti urnalai, ant musgaudio, kabanio
vir stalo, zyz muss. Varikli gaudesys buvo girdti ir ia kaip pals bgn tratjimas, duslus ir tolimas, bet vis dlto
girdimas.
Laikas atrod lipnus kaip musgaudis, ant kurio lta kanki
nama mirtimi vadavosi muss. Liliana neregs vilgsniu spokso
jo j nuiupintus urnalus, atsiversdavo ir pavariusi vl uvers
davo, band skaityti, bet negaljo, atsistojo, prijo prie lango,
paskui vl atsisdo. Kambarys trenk baime, visa ta baime,
kuri buvo ispinduliuota jame. Ji paband atidaryti lang, bet
vl tuojau pat udar, nes varikli gausmas ikart sustiprjo.
Po kurio laiko jo moteris su kdikiu. Kdikis m verkti,
moteris atsisagst palaidinuk ir atkio jam krt. Vaikas pa
epsjo ir umigo. Moteris droviai nusiypsojo Lilianai ir vl
usisagst palaidin.
282
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Po keli minui duris atidar slaug. Liliana atsistojo, bet

ioji nekreip j j dmesio; tik enklu parod moteriai su vaiku
eiti kartu su ja. Liliana vl atsisdo. Staiga ji sukluso. Kakas
pasikeit. Ji pajuto tai. Atslgo tampa, kakas atsipalaidavo. Tai
truko trumpai - kol ji suprato, kad pasidar tylu. Nutilo mai
n esys. Lenktyns baigsi.
Po ketvirio valandos ji pamat privaiuojant atvir auto
mobil su treneriu ir dviem mechanikais. Maina sustojo. Pri
imamojo slaug atved juos laukiamj. Visi atrod prislgti.
K nors suinojote? pasiteiravo Liliana.
Treneris parod jaunesnj mechanik.
Jis buvo ten, kai Klerf itrauk.
Jis kraujavo i burnos, pradjo mechanikas.
I burnos?
Taip. Kaip kraujopldis.
Liliana pairjo mechanik. Kas per siaubingas apsiriki
mas? Kraujopldis bna jai, ne Klerf.
I kur jam galjo atsirasti kraujopldis? paklaus ji.
Vairas suspaud krtin, paaikino mechanikas.
Liliana ltai papurt galv.
Ne, - tar ji. - Ne!
Treneris nujo prie dur.
Pairsiu, kur gydytojas.
Liliana girdjo j garsiai kalbant su slauge. Paskui viskas nu
tilo, ir sivyravo mirtina tyla. Girdjosi garsus mechanik kv
pavimas ir musi zyzimas.
Sugro treneris. Sustojo tarpduryje. Jo akys atrod nenat
raliai baltos degusiame veide. Prie praddamas kalbti, jis ke
lis kartus pajudino lpas.
Klerf mir, - itar jis.
283
Mechanikai nenuleido nuo jo aki.

- J operavo? paklaus jaunesnysis. Aiku, blogai i
operavo.
- Jie jo neoperavo. Jis numir anksiau.
Visi trys suiuro Liban. Ta nejudjo.
- Kur jis? gal gale paklaus ji.
- Jie tvarko j.
Prisiversdama ji itar:
- Matte j?
Treneris linkteljo.
- Kur jis?
- Bus geriau, jei dabar neisite jo irti, - atsak vyras. Galsite pamatyti rytoj.
- Kas taip pasak? - paklaus Liliana bejausmiu balsu.
Kas pasak? - pakartojo ji.
- Gydytojas. Js nepainsite jo. Geriau ateikite rytoj. Mes
galime parveti jus viebut.
. Liliana sustingo.
- Kodl nepainsiu?
Treneris kur laik patyljo.
- Veidas, - paaikino jis. - Jis stipriai sumutas. Vairas su
spaud jam krtins lst. Gydytojas mano, kad jis nieko ne
spjo pajusti. Viskas vyko staiga. Jis tuoj pat neteko smons. Ir
jau nebeatgavo. Manote, - itar jis garsiau, - mums lengva?
Mes painojom j ilgiau negu js!
- Taip, atsak Liliana. Js j painojote ilgiau negu a.
- A ne tai turiu galvoje. Norjau pasakyti, kad visuomet
taip bna, kai kas nors mirta - staiga jo nebra. Jis nebekalba.
Tik k buvo ia - ir nebra. Kas gali tai suvokti? A manau, ir
mums taip bus. Stovim ia nesusigaudydami. Suprantate?
284
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Taip, suprantu.
Tuomet vaiuojam kartu, pakviet treneris. Parveim
jus j viebut. iandien pakaks. O rytoj galsite j pamatyti.
- K veikti viebutyje?
Vyras trkteljo peiais.
Pasikvieskite gydytoj. Tegu suleis vaist. Stipri, kad imiegotumt iki rytojaus. Eime! ia nebra kas veikti. Jei mir viskas baigta, nieko nebepadarysi, - jis prijo ir udjo rank jai
ant peties. - Eime! A visk suprantu. Porca miseries, man tai
nebe pirmas kartas. Bet prakeikimas, atrodo, lyg bt pirmas.
XXI
Liliana atsibudo i neramaus miego ir kur laik negaljo
sugrti pasaul. Bet tuoj pat j pervr atrus skausmas, ji
staigiai atsisdo lovoje ir apsidair. Kaip ji ionai pateko? Pama
u prisimin mirtis vlyv popiet, klaidiojimas po ma mies
tel, ankstyvas vakaras, ligonin, svetimas susitas Klerf veidas,
nusvirusi jo galva, nesiderinanios rankos, nes kakas sudjo jas
vien kit kaip maldai, kartu su ja atjs gydytojas - viskas
buvo taip netikra ir neteisinga: ne Klerf turjo gulti ligonins
lovoje, o ji; tik ji, o ne jis. Tai buvo iurpus neteisingumas, ka
kas leido sau siaubingai iurkiai pajuokauti.
Liliana atsikl ir atitrauk uuolaidas. Vidun siver saul.
Dangus be debes, palms saulje ir ugnini gli lysvs vie
buio sodelyje - nemanoma suvokti, kad Klerf mir. A, priekaitavo sau Liliana, - a turjau bti jo vietoje, man buvo
skirta, ne jam! Ji atrod sau tarsi apgavik, kaip tas, kuris ili
285
ko, kuris yra atliekamas ir per apsirikim dar gyvena; per j nu

udytas kitas, todl dabar vir jo tvyro neaikus pilkas mogu
dysts elis nelyginant vir vairuotojo, kuris dl pervargimo
pervaiavo mog, o iaip bt galjs j aplenkti.
Suskambo telefonas. Isigandusi ji pakl ragel. Laidojimo
firmos atstovas i Nicos sil u prieinam kain karst, kapa
viet ir padorias laidotuves. Jei prireiks perveti gimtin, jie
tur cinko karst.
Ji padjo ragel. Neinojo, k daryti. Kur buvo Klerf gimti
n? Ten, kur jis gim? Kakur Elzaso Lotaringijoje? Ji neinojo.
Telefonas vl suirk. kart ligonin. K daryti su lavonu?
Reikia apsisprsti. Vliausiai iki vakaro. Ir btina usakyti karst.
Liliana pairjo laikrod. Vidudienis. Ji apsireng. Visa
tirtdama, bet mintimis dalykikai ji permet laidotuvi ritua
l. Man reikt juod drabui, - nutar ji. Paskambino vai
nik firma. Kita norjo suinoti, kokio Klerf tikjimo, nes rei
kia rezervuoti laik paarvojimui banyioje. O gal velionis buvs
laisvamanis?
Liban dar tebeveik stiprs migdomieji. Viskas dar atrod
nerealu. Ji nulipo emyn pasitarti su administratoriumi. Tam
siai mlynu kostiumu vyras, pamats j, pakilo. Liliana nusisu
ko; jai buvo nepakeniama profesionali uuojautos iraika.
- Usakykite karst, - pakudomis tar ji. - Ir atlikite, kas
btina.
Administratorius jai paaikino, kad staigoms turjo bti pra
neta. Ar ji pageidaujanti skrodimo? Kartais tai btina mirties
prieasiai nustatyti. Kam? Dl teisini pretenzij. Autofirma
galt pabandyti apkaltinti lenktyni organizatorius. Tuomet
bt dar atsivelgta draudim; galt atsirasti ir kit keblum geriausia bti pasirengusiam viskam.
286
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Atrodo, taip paprasta numirti - bet tik ne bti mirusiam.

Ar ji nort palaidoti Klerf vietos kapinaitse?
- Saviudi kapinse? pasipiktino Liliana. Na jau ne!
Administratorius atsipraomai ypsojosi. Saviudi kapi
ns - tai tik moni imon. Kaip ir Monte Karlo. ia esanios
tvarkingos puikios kapins, kur laidojami gyventojai. Ar ji turi
Klerf dokumentus?
- Dokumentus? Ar jam dar reikalingi dokumentai?
Administratorius ir tai iman. inoma, jam reikalingi do
kumentai. Galbt jie jo kambaryje, o jei ne, tai reiksi jais pa
sirpinti. Be to, jis susisieksis su policija.
- Su policija?
Avarijos atveju tuoj pat informuojama policija. Tai, ino
ma, bus padariusi firma ir lenktyni komitetas; bet policija turi
atiduoti lavon. Visa tai formalumai, bet turi bti atlikta. Jis
tuo pasirpinsis.
Liliana linkteljo. Staiga ji panoro ieiti lauk. Baiminosi,
kad gali apalpti. Ir ia prisimin, kad nuo vakar piet nieko
nevalg; bet ji nenorjo eiti viebuio restoran. Skubiai iingsniavusi i vestibiulio, ji pasuko Paryiaus kavin. Usi
sak kavos ir ilgai ten sdjo net neprisiliesdama prie puodelio.
Pro al riedjo mainos, sustodavo prie kazino, privaiuodavo
prasti ekskursiniai autobusai, turist briai susispiesdavo apie
gidus ir klusniai pereidavo per loim sales. Lilian igsdino
prie jos staliuko atsisds vyras. Igrusi savo kav, ji pakilo. Ne
inojo, k daryti. Band paaikinti sau, kad ir nevykus avarijai
rytoj ji bt buvusi viena, Paryiuje ar pakeliui veicarij. Bet
tai nepadjo; ji jaut alia savs ply emje, jis ved praraj be
jokio dugno, i kurios nemanoma isigelbti. Klerf mir; ir tai
buvo visai kas kita, negu tai, kad jie nebebt buv drauge.
287
Liliana rado suoliuk, i kur galjo matyti jr. Jaut, kad

turi nuveikti daug btin darb; bet ji negaljo pasiryti. Klerf,
ne a! - vis grausi ji. - Tai beprotika. A turjau mirti, ne jis.
Kokia klaiki ironija!
Liliana sugro viebut ir, netarusi n odio, nujo savo
kambar. Bet prie dur sustojo. j padvelk negyvu om; vis
kas kambaryje atrod it numir.
Ji prisimin, kad administratoriui reikjo Klerf dokumen
t. Nenuman, kur jie; baisjosi eiti Klerf kambar. I sanato
rijos laik inojo, kad danai sunkiau matyti paliktus mirusiojo
daiktus negu pat mirusj. ia ji pastebjo rakt duryse ir pa
man, kad kambarin tvarko kambar. Tai geriau, negu eiti vie
nai. Ji atidar duris nuo raomojo stalo pakl akis liesa mote
ris pilku kostiumliu.
- Ko norite?
Liliana paman, kad pateko ne t kambar. Bet pamat
kabant Klerf apsiaust.
- Kas js? - paklaus ji.
- Manau, pirmiausia js galiau to pasiteirauti, atr
moteris. - A Klerf sesuo. O js ko norite? Kas js tokia?
Liliana tyljo. Klerf jai kart pasakojo, kad kakur turs se
ser, kurios nekenis ir ji jo nekenianti taip pat. Jau daug me
t Klerf nieko negirdjs apie j. Tai turjo bti ta pati mote
ris. Ji niekuo nebuvo panai Klerf.
- A neinojau, kad js atvaiavote, tar Liliana. Na, bet
jei jau atvykote, tai man ia nebra ko veikti.
- Be abejo, - altai atsak moteris. - Man pasakojo, kad
mano brolis gyveno ia su kakuo. Ar tai js ir esate?
- Ne js reikalas, - atov Liliana ir apsisuko.
288
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Ijusi ji sugro savo kambar ir pradjo krautis daiktus,

bet netrukus liovsi. A negaliu ivaiuoti, kol jis tebra ia,
atsiliep kakas joje. Turiu pasilikti, kol palaidos.
Ji dar kart nujo ligonin; priimamojo slaug paaikino,
kad ji nebegalinti pamatyti Klerf, nes eimos nario pageidavi
mu jam daroma obdukcija. Paskui kn cinko karste ulituos ir
isis.
Prieais ligonin ji susitiko trener.
- vakar mes ivaiuojame, pasak jis. Matte t bes
tij dideliais dantimis? Seser? Ji liep pjaustyti j. Ji kaltina mus
aplaidumu ir nori ikelti iekin firmai bei vadovybei dl nuos
toli adyginimo. Jau buvo ir policijoje. Js juk pastate ms
direktori. Ji ir pas j buvo. Tai bebaimis mogus, bet po pus
valandio su ja visas ibalo. Ji pareikalavo pensijos iki gyvos gal
vos. Tvirtina, kad Klerf buvs vienintelis jos maitintojas. Mes
visi ivaiuojam. Ivaiuokit ir js! Viskas baigta.
- Taip, atsak Liliana. - Viskas baigta.
Ji be tikslo klaidiojo gatvmis; sdinjo kavinse prie staliu
k ir gr kak, o vakare sugro viebut. Jautsi labai pavar
gusi. Gydytojas paliko jai migdomj. Bet Lilianai j neprirei
k; ji tuoj pat umigo.
Liban paadino telefonas. Skambino Klerf sesuo. Turinti
skubiai pasikalbti paaikino ji sakmiai. Liliana privalanti tu
tuojau ateiti.
- Jei turite man k pasakyti, sakykite dabar, telefonu, - tar
Liliana.
- Telefonu negalima.
- Tuomet ateikite dvylikt valand vestibiul.
- Bus per vlu.
289
Man nebus, atr Liliana ir padjo ragel.

vilgteljo laikrod. Netrukus deimta. Ji miegojo ketu
riolika valand, bet vis dar jautsi lyg sumuta. Nujo voni
ir bt ten umigusi, jei kakas nebt stipriai pasibelds
kambario duris. Ji apsivilko chalat. Dar nespjus atidaryti
dur iki galo, eng Klerf sesuo. Liliana nebegaljo jos su
laikyti.
Js panel Dunkerk? - paklaus moteris pilku kostiumu.
Pasikalbsime dvylikt valand vestibiulyje, atsak Li
liana. Ne ia.
Koks skirtumas. Jei jau a ia. Taigi...
Js ia prie mano vali, nukirto Liliana. Tai mano
kambarys. Gal norite, kad ikviesiau pagalb direkcij?
A negaliu laukti iki dvyliktos. Mano traukinys ivaiuoja
anksiau. Norite, kad mano brolio lavonas laukt kartame pe
rone, kol js atrasite laiko pasikalbti?
Liliana ant moters kaklo mat siaur juod kryiuk, kaban
t ant smulkios grandinls. Tokia neatstos, kol nepasieks sa
vo, - pagalvojo Liliana.
Tarp brolio dokument, - ts sesuo, a radau kopij,
kurios original tikriausiai turite js. Kalbu apie namo Rivjero
je perraym js vardu.
Mano?
Neinote nieko apie tai?
Liliana mat dokument jos kaultoje rankoje su dviem ves
tuviniais iedais. Taigi nal - nenuostabu.
Parodykite man dokument, - papra Liliana.
Sesuo dels.
Negirdjote apie tok?
290
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Liliana nieko neatsak. Ji klaussi vis dar tekanio vonioje

vandens ir nujo usukti.
- Ar tai ir skubjote man praneti? - paklaus ji sugrusi.
- A norjau jums pasakyti, kad eima, savaime aiku, to
nepripains. Mes prieinsims.
- Prieinkits. O dabar praau ieiti.
Moteris tebestovjo.
Bt paprasiau ir gerokai taktikiau, jei js paraytum
te pareikim, kad nepripastate io testamento, kur mano bro
lis, be joki abejoni, para pasidavs takai.
Liliana irjo netitraukdama aki.
- Veikiausiai js jau surate tok pareikim?
Taip. Jums telieka pasirayti. tai ia! Diaugiuosi, kad
bent tai suprantate.
Liliana pam pareikim ir net neskaiiusi supl j.
O dabar ieikite. Man jau utenka.
Bet sesuo neprarado savitvardos. Ji dmiai apirinjo
Lilian.
Js sakte, kad nieko negirdjote apie toki velionio vali.
Vadinasi, ir dokumento neturite.
Liliana nujo prie dur ir atidar jas.
Palieku jums surasti j.
- A taip ir padarysiu! statymas ms pusje. Gal gale yra skirtumas tarp kraujo gimins ir praalaits nuotyki ieko
tojos, tykanios palikimo ir...
Ant stalo stovjo vaza su ibutmis, kurias Klerf padovano
jo jai prie dvi dienas. Liliana iupo j ir, praradusi nuovok,
likteljo tiesiai prakaul veid. Ji norjo tik viena: priversti
nutilti t nepakeliamai nuom bals. Nuvytusios gls kadara
vo ant Klerf sesers pei lyg ji bt ilipusi i kdros.
291
Moteris nusiluost nuo aki vanden.

- Tai jums brangiai kainuos! - sunypt ji.
- inau, - atsak Liliana. - Atsiskite sskait u savo u
kuosen, aiku, ir u suknel, o tikriausiai ir u batus, apatinius,
u ilaidas pragyvenimui iki gyvos galvos ir u savo sudrebint
akmenin ird! O dabar nedinkits pagaliau!
Sesuo dingo. Liliana irjo stiklo vaz, kuri tebelaik ran
koje. Ji niekad neman, kad gali itaip vartoti jg. Ai Die
vui, kad nesviediau su visa vaza, pagalvojo ji ir staiga prad
jo kvatotis; ji niekaip negaljo sustoti, tryko aaros, o su aaromis
pagaliau atjo ir isivadavimas nuo tampos.
Administratorius sustabd j vestibiulyje.
- Nemalonus reikalas, ponia.
- Na, kas gi dar?
- Js pavedte man usakyti karst ir kapaviet kapinse.
Pono Klerf sesuo, vos tik atvykusi, pirmiausia usak karst autofirmos sskaita ir liep atveti j. Dabar js nebereikalingas.
- Ar negalit jo grinti?
- Firjnos Nicoje atstovas paaikino, kad tas karstas pagal
special usakym. Galt paimti j atgal, darydamas paslaug,
bet ne u t pai kain.
Liliana bejgikai velg j. Staiga ji ivydo groteskik vaiz
d ji sugrta kakoki sanatorij kalnuose su tuiu karstu, o
Klerf sesuo tuo tarpu pagrobia supjaustytus gabalus palaikus
ir antrame karste vea eimos kap.
- A siliau tai damai panaudoti ponui Klerf js karst, ts administratorius, bet ji nesutiko. Ji labai kategorika da
ma. Viebuio ilaidas ji liep urayti autofirmos sskait. Taip
292
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
pat ir vis ilaikym bei du butelius ato Lafit 1929, usaky

tus vakar vakare. Tai pats geriausias vynas, kokio turime. Kars
t firmos atstovas atsiimt karst, bet u pus kainos.
Gerai, sutiko Liliana. Ir parenkite mano sskait. ian
dien vakare ivykstu.
Bus padaryta. Tuomet dar lieka nesutvarkyta dl kapavie
ts. Jums jos nebereiks, bet a u j jau umokjau. Bus sunku
k nors iandien padaryti. etadienis. Iki pirmadienio nieko
kontoroje nebus.
Argi etadieniais ir sekmadieniais ia niekas nemirta?
- Mirta. Tuomet perka viet pirmadien.
- Uraykite kain mano sskait.
Norite pasilikti t kapaviet sau? netikdamas nusiste
bjo administratorius.
- Neinau. Nebenoriu daugiau apie tai kalbti. Uraykite,
kiek umokjote. Visk suraykite. Nebenoriu nieko daugiau
apie tai girdti! Nieko! Suprantate?
- Gerai, ponia.
Liliana sugro savo kambar. Skambjo telefonas, bet ji
nekl ragelio. Susikrov likusius daiktus. Rankinje atrado
biliet Cirich ir pairjo dat. Traukinys ivaiuoja
vakar.
Vl suskambo telefonas. Kai nutilo, j apm panika bai
m. Lilianai atrod, kad mir daugiau negu Klerf numir
visi, kuriuos ji painojo. Ir Borisas, - pagalvojo ji. Kas ino,
kas jam nutiko? Gal ir jis jau seniai mirs, tik niekas neprane
jai, nes niekas neinojo jos adreso, o gal ir nenorjo praneti.
Ji iupo telefon, bet ir vl padjo. Liliana negaljo jam skam
binti. Ne dabar. Borisas nesuprast jos, manyt, kad ji skambi
*
293
na, kadangi nebra Klerf. Borisas nepatikt, kad ji norjo

palikti Klerf. Ji niekada ir nesakys jam to.
Taip Liliana sdjo tyloje, kol kambar slinko prieblan
da. Langai buvo atviri. Ji girdjo lauke lamanius medius
tarytum piktdiugik kaimyn lieuvavim. Administratorius
sak jai, kad per pietus Klerf sesuo ivaiavo; dabar ir jai at
jo laikas ivykti.
Ji atsistojo, bet vis dar lkuriavo. Negaljo ieiti nesitikinusi, ar Borisas gyvas. Nebtina skambinti jam paiam. Liliana
gali paskambinti sanatorij ir pakviesti j, prisistaiusi svetimu
vardu; jei mergait nueis jo pakviesti, bus aiku, kad jis tebegy
vas, ir ji gals padti ragel, jam dar neprijus.
Liliana usak numer. Po ilgo laiko telefonininke paskam
bino. Niekas neatsaks. Ji papra sujungti dar kart, skubiai,
su ikvietimu pokalbiui, ir lauk.
Lauke sodo vyro takeliuose pasigirdo ingsniai. Tai primi
n jai Klerf sod. J uliejo nenumaldomo velnumo banga.
Jis ura Lilianai nam net nieko jai neinant. Jai to visai nerei
kjo. Jis taip ir stovs tuias, ir sunyks pamau su visais savo
tinko ornamentais jei tik Klerf sesuo, apsiarvavusi dviguba
vienpusiko teisingumo morale, nekonfiskuos jo.
Suirk telefonas. Liliana girdjo susijaudinusius pranc
zi balsus. Staiga ji umiro visk, k buvo nutarusi.
Borisai! suuko ji. ia tu?
Kas ia? pasigirdo moters balsas.
Liliana dels; tada pasak savo pavard. Po dviej valand ji
ivaiuos i Rivjeros, ir niekas neinos kur; bt juokinga, jei ji
dar kart nepasikalbt su Borisu.
Kas ia? pakartojo balsas.
Ji dar kart pasak savo pavard.
294
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
-Kas?
Liliana Dunkerk.
Pono Volkovo nra, atsak balsas per es ir trakjim.
Kas js? Ponia Eer?
Ne, ponia Blis. Ponios Eer ia nebra. Pono Volkovo irgi.
Man labai gaila...
Palaukit! suuko Liliana. O kur jis?
Telefone triukmas vis smarkjo.
...Ivyko, igirdo Liliana.
Kur jis? - auk ji.
Ponas Volkovas ivyko.
Ivyko? Kur?
Negaliu pasakyti.
Liliana sulaik kvpavim.
Jam atsitiko kas? - paklaus ji.
A neinau, ponia. Jis ivyko. Nieko kita negaliu jums pa
sakyti. Man labai gaila...
Ir ryys nutrko. Protarpiais vis dar girdjosi susijaudinu
sios pranczs telefonininks. Liliana padjo ragel. Ivyko ji
juk ino, k tai reikia viruje kod kalba. Taip sakoma, kai kas
nors numirta. Nieko kita tai ir negali reikti kur kitur jis dar
galjo ivykti? Net jo senosios ekonoms nebra.
Susimsiusi ji pasdjo dar valandl. Paskui atsistojo ir nu
lipo emyn. Susimokjo sskait ir sidjo biliet rankin.
Atsiskite man daiktus stot, - papra ji.
Dabar? - nustebs pasitikslino administratorius. Js dar
turite dvi valandas. Dar per anksti.
Dabar, atsak ji. Ne per anksti.
295
XXII
Liliana atsisdo ant suoliuko prieais nedidel geleinkelio
stot. Usideg pirmosios ankstyvo vakaro viesos ir dar labiau
irykino pastato plyn nykum. Rudai deg turistai triukmin
gai brovsi pro al prie traukinio Marsel.
Vienas amerikietis prisdo prie jos ir pradjo savo monolo
g apie tai, kad Europoje negausi padoraus jautienos kepsnio,
o k ir kalbti apie pakeniam Hamburgo antrekot. Net Vie
nos derels Viskonsine geresns.
Liliana sdjo nieko negalvodama, isekinta neinia ko: ar
gedulo, ar tutumos, ar pasidavimo.
Ji pamat un, bet neatpaino jo. uo lakst lankais po aik
t, apuost kelet moter, sustojo ir tada puol prie jos. Ameri
kietis paoko.
Pasiuts uva! - auk jis. - Policija! Nuaukite j!
Aviganis prabgo pro j ir oko ant Lilianos. Jis vos nenu
griov jos nuo suoliuko, m laiyti Lilianai rankas ir veid. Jis
taip stgavo ir kauk, ir lojo, kad aplink prisirinko nustebusi
moni.
Volfai? - pratar ji netikdama. Volfai! I kur tu dabar?
uo atoko nuo jos ir nukr mini. i tuoj pat prasiskyr.
Jis bgo prie vyro, skubanio jos link, ir vl sugro pas Liban.
Ji stovdama lauk.
Borisai! suuko ji.
Mes vis dlto radome tave, tar Volkovas.
Viebuio
administratorius pasak man, kad tu jau stotyje. Kaip matau,
suspjome paiu laiku! Kas ino, kur tavs reikt vliau
iekoti.
296
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Tu gyvas! sukudjo Liliana. As skambinau tau. Ka

kas man pasak, kad ivykai. A jau pamaniau...
- Tai ponia Blis. Naujoji ekonom. Ponia Eer vl itekjo.
Volkovas tvirtai laik un.
- A perskaiiau laikratyje, kas atsitiko; dl to ir atvykau. A
neinojau, kuriam tu viebuty, biau paskambins.
- Tu gyvas, - atsiduso ji.
- Ir tu gyva, irdele! Visa kita nesvarbu.
Neatitraukdama nuo jo aki, Liliana ikart suprato, k jis
turi galvoje kad visa tai, visas ugautas ididumas, visas {eistas
egoizmas nebeteko prasms palyginti su iuo vieninteliu guo
dianiu paskutiniuoju faktu: mylimas mogus nemir, jis dar
gyvas, jis dar ia ir dar kvpuoja, ir visikai nesvarbu, k ir kam
jis jaut arba kas atsitiko. Borisas atvaiavo ne i silpnumo ar
uuojautos; jis atvaiavo vedamas io aibiko paskutinio vienin
telio jam dar likusio supratimo, vienintelio, visuomet esanio
paioje pabaigoje, kuris visk panaikina ir kur beveik visuomet
sismonini per vlai.
Taip, Borisai, tar ji. Visa kita nesvarbu.
Jis met vilgsn baga.
Kada tavo traukinys?
Po valandos. Tegu sau vaiuoja.
Kur norjai ivaiuoti?
- Kur nors. Cirich. Visai vis tiek, Borisai.
Tai eikim i ia. Persikraustyk kit viebut. A usisakiau
kambar Antibuose, Kepuraits viebutyje. Galima pasipra
yti dar vieno. Ar pasisti ten baga?
297
- Palik ia, su netiktu rytingumu pasak ji. Traukinys

ivyks po valandos. Ivaiuokim. Nenoriu ia pasilikti. Ir tau
reikia grti.
- Man nereikia grti, - paprietaravo Volkovas. - O Die
ve, irdele, o a supratau, kodl tu norjai ivaiuoti.
- Kodl tuomet nevaiavai kartu?
Volkovas tyljo. Jis nenorjo priminti Lilianai to, k ji pati
sak.
- Btum su manim vaiavusi? gal gale paklaus jis.
- Ne, Borisai, atsak ji. Tai tiesa. Tada ne.
- Tu nenorjai sirgti. Norjai pabgti nuo ligos.
- A dabar nebeinau. Galbt taip ir buvo. Tiek daug laiko
prajo.
- Tikrai nori iandien ivaiuoti?
- Taip.
- Miegamuoju vagonu?
- Taip, Borisai.
- Tu taip atrodai, lyg tau reikt ko nors uksti. Ueikim
an kavin. Tuo tarpu pasiteirausim, ar dar yra biliet.
Jie perjo kit gatvs pus, ir jis usak Lilianai kiauini,
kumpio ir kavos.
- A nueisiu stot, tar jis. Pabk ia. Nepabk.
- A nebebgu. Kodl visi taip mano?
Borisas nusiypsojo.
- Nra jau taip blogai, jei taip mano. Vadinasi, nori, kad
kitas bt kartu.
Ji irjo Volkov, o jos lpos virpjo.
- A nenoriu verkti, - tar Liliana.
Jie tebestovjo prie staliuko.
298
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
- Tu tik nusikamavai. Uvalgyk. Esu tikras, kad iandien

valgai pirm kart.
Ji pakl galv.
- Taip blogai atrodau?
- Ne, irdele. Net jei atrodytum pavargusi - kelios miego
valandos tuoj pat visk pataisys. Ar umirai?
- Taip, - atsak ji. - Tiek daug k umirau. Bet ne visk.
Ji pradjo valgyti. Taiau netrukus liovsi ir isitrauk veid
rodl. Apirjo save labai atidiai; veid, akis, mlynus paa
kius. K sak gydytojas Nicoje? Kol ateis vasara, o galbt ir anks
iau, jei taip ir toliau gyvensite.
Vasara... ia jau vasara, o kalnuose ji ateina vliau. Ir ji dar
kart apirjo savo veid. Tada isitrauk pudr ir lp daus.
Sugro Volkovas.
- A gavau biliet. Traukinys pustutis.
- Miegamajame vagone?
- Dar ne. Bet galbt bus laisv. Man ir nereikia: vis keli
ia a miegojau.
Jis paglost un, palikt sdti pas Lilian.
- O tau, Volfai, reikt bagao vagon, bet mes kaip nors
isisuksim.
- Galiu pasiimti j su savim kup.
Borisas pritar.
- Pranczijoje simpatiki palydovai. O Ciriche pagalvo
sim, k tau daryti.
- A noriu grti, tar Liliana.
- Atgal? Kur? - atsargiai pasiteiravo Borisas.
Ji tyljo.
299
- As jau buvau pakeliui, - paaikino ji. Tu nepatiksi.

- Kodl nepatiksiu?
- O kodl tu turtum tikti?
- Kart jau esu padars lygiai kaip ir tu, irdele. Prie daug
met. A taip pat sugrau.
Liliana sutrupino lktje duonos gaball.
- Jei bandytum paaikinti tai kam nors i anksto, nieko ne
padt, ar ne?
- Nieko. Turi igyventi pats. Kitaip visuomet manysi, kad
nepadarei svarbiausio. Ar jau inai, kur vaiuosi i Ciricho?
- koki nors sanatorij. Bel Vist mans, aiku, nebe
priims.
- inoma, priims. Bet ar tu tikra, kad nori sugrti? Tu da
bar isekusi ir tau reikia ramybs. Viskas dar gali pasikeisti.
- A noriu grti.
- Dl Klerf?
- Klerf neturi su tuo nieko bendra. A jau anksiau nor
jau grti.
- Kodl?
- Dl daugelio prieasi. Dabar ir nebeinau j. Jos buvo
tokios aikios, kad vl umirau.
- Jei norsi pasilikti apaioje nebsi viena. A taip pat
galiu pasilikti.
- Ne, Borisai. Jau uteks. Noriu grti. O tu galbt dar nori
ia pabti? Tu juk senokai lankeisi apaioje.
Volkovas ypsojosi.
- Man viskas ia gerai pastama.
Ji linkteljo.
300
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Girdjau. Dabar ir man pastama...

I Ciricho Volkovas paskambino j sanatorij.
- Ji dar gyva? - niurgzliai nusistebjo Dalailama. - Gerai,
dl mans tegu atvaiuoja.
Dar vien savait Liliana pagyveno Ciriche, Dolder vie
butyje. Ji daug guljo. Staiga pasijuto labai pavargusi. Kas va
kar pakildavo aukta temperatra. Volkovas pasikalbjo su gy
dytoju, papra apirti j.
Ji jau seniai turt gulti ligoninje, paaikino profeso
rius. Palikit j ten, kur yra.
Ji nenori pasilikti. Ji nori virun.
Gydytojas gteljo peiais.
- Kaip norite. Bet vaiuokite ligonins maina.
Volkovas priadjo, nors inojo, kad taip nebus. Jis puikiai
suprato, kad ligon gali praudyti ir per didelis rpestingumas,
ir per maas. Elgtis su Liliana kaip su mirtania bt buv dar
blogiau, negu rizikuoti keliauti automobiliu.
Kai jis sugro, Liliana linksmai velg j. Nuo tada, kai liga
pamjo, ji tapo linksmesn - lyg tuo bt galjusi ipirkti ne
aik kalts jausm dl Klerf mirties. Skausmas dl kito pake
liamas, galvojo ji velniai ironizuodama, jei inai, kad ir pats
nebeilgai gyvensi. Nuo tada, kai mir Klerf, dingo net noras
maitauti prie lig. N vienas nepabgs, nei ligonis, nei svei
kas - tai toks paradoksas.
- Vargas Borisas! - tar ji. - K sak gydytojas? Kad nepa
kelsiu kelions?
- Apie tai - nieko.
A itversiu. Jau vien dl to, kad jis pranaauja prieingai.
Ir gyvensiu dar ilgiau.
301
Volkovas nustebs sistebeilijo j.

Tai tiesa, irdele. Ir man taip pat atrodo.
Gerai. pilk tuomet man degtins.
Ji atkio jam savo taurel.
Kokie mes vis dlto apgavikai, - pasak ji lukterjusi. - Su
savo maom gudrybm! Bet k kita darysi? Jei jau bijai, tai ir i
to galima t ispausti. Surengti fejerverk arba apsimesti, ar
ba pareikti kukli kaipmat netenkani prasms imint.
Buvo rami ilta diena, kai jie patrauk auktyn. Perjos pu
siaukelje, staigiame poskyje, susitiko main; i sustojo, nor
dama praleisti juos.
Holmanas! - suuko Liliana. - ia juk Holmanas!
Vyras mainoje pakl akis.
Liliana! Ir Borisas! O...
U jo jau signalizavo nekantrus italas su nediduku fiatu; jis
buvo sitikins ess lenktynininkas Nuvolaris.
A pastatysiu main, - kteljo Holmanas. - Luk
terkit!
Jis pavaiavo tolyn, praleido ital ir psiomis sugro atgal.
Kas atsitiko, Holmanai? paklaus Liliana. Kur vaiuojat?
Juk pasakojau jums, a sveikas.
O maina?
Pasiskolinau. Man atrod kvaila vaiuoti traukiniu. Da
bar, kai a ir vl priimtas!
Priimtas? Kur?
ms senj firm. Vakar jie skambino man. Jiems dar
reikia...
Ir Holmanas nutilo. Tada persibrauk ranka per plaukus.
<
302
DANGUS
NETURI
I RI NKTJ
Torian jie jau turi; o dabar nori ibandyti ir mane. Jei

gerai eisis, netrukus dalyvausiu nedidelse lenktynse. O v
liau - ir didelse. Palinkkit man skms. Kaip puiku, Liliana,
kad dar pasinekjome.
Jie dar kart ivydo Holmano automobil jau i aukiau, u
poskio. Lyg ydras vabzdys skubjo jis emyn perimti Klerf
vietos, taip pat kaip Klerf kadaise perm kito, o dar kas nors
kada nors perims Holmano.
Prajus eioms savaitms, vien vaisk vasaros vidudien,
tok ram, kad gamta atrod sulaikiusi kvpavim, mir ir Li
liana. Ji numir greitai, staiga ir visai viena. Borisas buvo trum
pam ijs kaim. Sugrs jis rado Lilian lovoje jau mirusi,
ikreiptu veidu: ji uduso nuo kraujopldio. Rankos guljo
mlungikai susitraukusios prie kaklo. Bet netrukus jos bruo
ai isilygino, veidas pagrajo, koks ir buvo anksiau. Jis ino
jo - Liliana jautsi laiminga, jei mogus apskritai kada nors gali
jaustis laimingas.
Remarque, Erich Maria

139
Dangus neturi irinktj [romanas] / Erich Maria
Remarque; i vokiei kalbos vert Irena Sagaitien.
Vilnius: altvyksl; [2006]. 303 p.
ISBN 9986-06-148-2
Vieno ymiausi XXa. prozinink E. M. Remarqueo romano Dan
gus neturi irinktj tema - Meil. Taiau alia jo heroj - kad ir k jie
daryt, kad ir kur bt - visada stovi dar vienas, o gal ir pagrindinis
veikjas - Mirtis.
UDK 830-3
E ri c h M ari a R e m a r q u e
D angus neturi irinktj

Romanas
Redaktor Agn lesmantait
Dailinink Deimant Rybakovien
Leido ALTVYKSL,
A. Vivulskio 7-208, LT-03221 Vilnius
ei. p. leidykla@zaltvyksle.com
Spausdino A. Jakto spaustuv,
Girels g. 22, LT-56160 Kaiiadorys
Tiraas 1000 egz.

Erich Maria Remarque - Dangus Neturi Išrinktųjų

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Erich Maria Remarque - Dangus Neturi Išrinktųjų

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

ERICH MARIA

Vertimas lietuvi kalb, Irena Sagaitien, 2006

Versta i Erich Maria Remarque

Klerf sustabd automobil prie degalins, prie kuri buvo

- Gal perlieti main i arnos? kteljo vaikinas i dega

Sniego valytuvas pasitrauk, ir Klerf masina pravaiavo pro a

naujo suko ir uved automobil. Dabar jau veik geriau, ir

Vyras vl pasisuko j arklius. Dabar Klerf nuvelg moter.

Tai buvo netiesa. Jau pusmet Klerf dalyvavo lenktynse su

- Ne visai. Bet taip paprasiau, - Holmanas sikio butel

Holmano veidas pragiedrjo.

Holmanas gteljo peiais. Staiga jis pasijuto pavargs.

lumo? I sutrikimo? Ar i to nemoniko smalsumo dar kart

- Juk buvo urakinta! Kaip js ia patekote? Kur raktas?

- Taip, - atsak Liliana. Tai paguodia. I ties nuostabi

iuos i ia. Bet tai ir teliko svajon, negyvendinama svaja, ne

-Jie i Bogotos, - tar Holmanas. - Gavo telegram. Vyri

Na ir slogi tavo fantazija.

- Palas bare nieko domaus, pareik Klerf. A tik k

Naktiniai bastnai, kaip visada! Bet jau vakaras, ponai!

Klerf papurt galv.

- Jums ne, o man alta. A i Afrikos, pridr jis. Ar

inoma, - iurkiai atr ji, ir jis ikart suprato, kad tai

Jis staiga suvok, kodl ji taip nuodugniai klausinjo. Aukti

- Suprantu, tar Klerf. Pats buvau.

- O gal vis dlto jis mieliau bt gyvens!

do varpelio tilindiavimas. Veikas sustojo alikelje alia ibin

lo ir nam idinio. Jis apsivilko apsiaust ir netiktai jame

niui perveti. Anksiau buvo kas kita. Daugelis eim parsiga

I krematoriumo dmai nebekilo. Klerf isitrauk cigare

Piet Amerikoje, paman Klerf. Galbt perdavs kars

Tuomet ir a igersiu su jumis, pasisil eimininkas.

Jis nujo gara pasiirti Diuzeps. Maina stovjo

- Einu miegoti. Oras vargina, tu teisus. Ar galsi vakare

Rentgeno kabineto intymumas jai keldavo leiktul. Ji bjau

Liliana ne i karto atsak. Kam jis klausia? Juk tame lape

Teks praleisti kelet dien kambaryje.

Slaug pradjo sukinti rankenles. Cirichas transliavo pra

to, kad toki atsitiktinum nebna. Toki orchidj kaime ne

- Kuris nors krematoriumo darbininkas, uuot sudegins,

Rogs sustojo. Prieais didisias viebuio duris guljo per

- Ne, Borisai, nepamirau.

- Aiku, ne, atsak jis. Pasilikime!

- Galbt, - nustebs atsak Klerf. Man turbt visai ne

visuomet bdavo ia, viruje, - iauus rytui naktin baim

Liliana stebjo j. Ji inojo, kad Borisas negali paksti, kai ji

da nuo oro, kuriuo kvpuoja mylimas mogus, ir nesibaigia nie

Prisitaikymas tai kapituliavimas, sumurmjo ji. A

Po pusvalandio Liliana igirdo, kaip Klerf nuvaiuoja. Bo

Jis iltai apsirengs. O apskritai lenktynininkams automo

negalia? Ji prisimin vakar Palas bare, kai jis kalbjosi su

Ar elgtumts taip, jei inotumt, kad niekada nepasveiksite? - paklaus ji.

Liliana mat Diuzep skriejant plentu. Staiga ji pajuto

laukianiomis Manuelos mirties. Atrod vienias. Holmanas

- Taip. A spju, kad jis ivaiuos kartu su sveiais.

Budinti slaug baig savo naktin patikrinim. Liliana sd

Eva Mozer suiuro pro lang. Jos nuotaika staiga pasikeit.

kurie ivaiuodami tvirtindavo, kad mieliau likt ia, bet da

Liliana pakilo. T pai akimirk atsivr durys. Tarpdury

Jis vl pasuko veiml koridoriaus link. arlzas Njus nu

- Pasislpkite prie lifto, kol pasirodys arlzas Njus. As j

U nugaros klakteljo telefono ragelis.

nuo stalo dut, kurioje jau guljo daug niekada neisist