Aleksandras Puškinas

Pikų dama
Kapitono duktė
Leidykla „Versus aureus“, 2009
ISBN 978-9955-34-203-8
El. versiją paruošė:
www.skaitykle.lt
Redaktorė Romualda Brastavičienė
Viršelio dailininkė Reda Sinkevičiūtė

© Petras Cvirka, vertimas į lietuvių kalbą, 1962

© Jonas Šimkus, vertimas į lietuvių kalbą, 1962
© „Versus aureus“ leidykla, 2009
Pikų dama
Iš rusų kalbos vertė
Petras Cvirka
 Jie lietingu metu
Rinkos dirbti kartu
Darbo rimto:
Lenkė* jie iš peties
Nuo penktos dešimties
Iki šimto.
O išlošę kreida
Rašė jie visada
Laimikį –
Taip lietingu metu
Rinkos vyrai kartu
Ne sykį.

[*Lenkti – to laiko azartiniuose kortų lošimuose statyti tam tikrą pinigų sumą ant tos ar kitos
kortos, kuriai pagal tai būdavo užlenkiamas kampas.]

Sykį lošė kortomis pas raitelių gvardijos karininką Narumovą. Ilga

žiemos naktis praėjo nepastebimai; sėdo pusryčiauti penktą
valandą ryto. Tie, kurie išlošė, valgė su dideliu apetitu; kiti
apsiblausę sėdėjo ties savo tuščiomis lėkštėmis. Bet šampanas
pasirodė, kalba pagyvėjo, ir visi prisidėjo prie jos.
– Kaip tau baigės, Surinai? – paklausė šeimininkas.
– Pralošiau, kaip visada. Turiu prisipažinti, kad aš nelaimingas:
lošiu mirandoliu [Lošti mirandoliu – nedidinant pirmojo statymo.],
niekad nesikarščiuoju, niekuo manęs nesugluminsi, o vis pralošiu!
– Ir tu nė karto nesusigundei? Nė karto nepastatei ant route
[Route – tokia padėtis lošime, kada lošikas laimi keletą kartų iš
eilės.]? Mane stebina tavo tvirtumas.
– Bet ką jūs pasakysite apie Germaną? – tarė vienas iš svečių,
rodydamas į jauną inžinierių. – Kaip gyvas neėmė kortos į rankas,
kaip gyvas neužlenkė nė vieno parolio [Užlenkti parolį – lošiant
padidinti statymą dukart.], o ligi penktos valandos sėdi su mumis ir
žiūri į mūsų lošimą.
– Lošimas mane labai domina, – tarė Germanas, – bet mano
ištekliai neleidžia aukoti tai, kas būtina, siekiant įsigyti tai, kas man
nebūtina.
– Germanas – vokietis: jis taupus, štai ir viskas! – tarė Tomskis. – O
jeigu kas man nesuprantama – tai mano senelė, grafienė Ana
Fedotovna.
– Kaip? Kas? – suriko svečiai.
– Negaliu suprasti, – traukė toliau Tomskis, – kodėl mano senelė
nepontiruoja [Pontiruoti – lošti azartiniuose lošimuose „banką“
arba „štosą“ prieš bankuotoją, t. y. prieš tą, kuris laiko „banką“ –
stato tam tikrą sumą pinigų ir dalija kortas; pontiruoti galima visai
sumai arba jos daliai.].
– Kas čia nuostabaus, – kalbėjo Narumovas, – kad
aštuoniasdešimties metų senelė nepontiruoja?
– Tai jūs nieko apie ją nežinote?
– Ne! Tikrai nieko!
– O, tai paklausykite. Reikia žinoti, kad mano senelė prieš
šešiasdešimt metų važinėjo į Paryžių ir buvo ten labai madinga. Visi
sekiojo paskui ją, norėdami pamatyti la Venus moscovite [Maskvos
Venerą (pranc.).]; Rišeljė jai merginosi, ir senelė tikina, kad jis vos
nenusišovęs dėl jos žiaurumo.
Tais laikais damos lošdavo faraoną [Faraonas – populiarus tų laikų
azartinis lošimas su neapibrėžtu dalyvių skaičiumi.]. Kartą rūmuose
ji pralošė garbės žodžiu Orleano princui kažkokią labai didelę sumą.
Grįžusi namo, nusiimdama nuo veido dirbtinius apgamus ir
atsiraišiodama fižmas, pareiškė seneliui apie savo pralošimą ir įsakė
sumokėti.
Velionis senelis, kiek aš atmenu, buvo lyg ir koks senelės ūkvedys.
Jis jos bijojo kaip ugnies; tačiau išgirdęs apie tokį baisų pralošimą,
nebeteko kantrybės, atnešė sąskaitas, įrodė jai, kad per pusmetį jie
išleido pusę milijono, kad prie Paryžiaus neturi jie nei Pamaskvės,
nei Saratovo gubernijos dvarų, ir visiškai atsisakė mokėti. Senelė
davė jam į žandą ir atsigulė viena, tuo norėdama parodyti savo
nemalonę.
Kitą dieną ji liepė pašaukti vyrą tikėdamasi, kad naminė bausmė jį
bus paveikusi, bet jis buvo užsispyręs. Pirmą kartą gyvenime ji
pradėjo su juo kirstis ir ginčytis; ji manė galėsianti jį sugėdinti, iš
aukšto įrodinėdama, kad skola skolai nelygu ir kad yra skirtumas
tarp princo ir vežėjo. – Kur tau! Senelis maištavo. Ne, ir viskas!
Senelė nežinojo, ką daryti.
Ji gerai pažinojo vieną labai žymų žmogų. Jūs girdėjote apie grafą
Sen Žermeną, apie kurį pasakojama tiek daug stebuklingų dalykų.
Žinote, kad jis dėjosi esąs amžinas žydas, gyvenimo eleksyro,
filosofinio akmens išradėjas. Iš jo juokėsi kaip iš šarlatano, o
Kazanova savo Užrašuose kalba, kad jis buvęs šnipas. Be kita ko, Sen
Žermenas, nors ir paslaptingas, buvo gana garbingos išvaizdos ir

labai malonus žmogus draugijoj. Senelė iki šiol jį be galo myli ir

pyksta, jeigu apie jį kas atsiliepia nepagarbiai. Senelė žinojo, kad
Sen Žermenas gali turėti daug pinigų. Ji nutarė kreiptis į jį. Parašė
jam laiškelį ir prašė tučtuojau pas ją atvažiuoti.
Senas keistuolis bematant atvyko ir rado ją begaliniame sielvarte.
Ji nupiešė jam vyro barbariškumą juodžiausiomis spalvomis ir
pagaliau pasakė, kad visą savo viltį dedanti į jo bičiulystę ir malonę.
Sen Žermenas susimąstė. „Aš galėčiau jums paskolinti šią sumą, –
tarė jis, – bet žinau, kad jūs nenusiraminsite, kol man neatsiteisite, o
aš nenorėčiau įstumti jūsų į naujus rūpesčius. Yra kita priemonė: jūs
galite atsilošti.“– „Bet, malonus grafe, – atsakė senelė, – aš jums
sakau, kad mes visai nebeturime pinigų.“ – „Čia pinigai nereikalingi,
– atrėmė Sen Žermenas, – teikitės mane išklausyti.“ Čia jis atskleidė
jai paslaptį, už kurią kiekvienas iš mūsų brangiai sumokėtų...
 Jauni lošikai dar labiau įtempė dėmesį. Tomskis užsirūkė pypkę,
patraukė dūmą ir šnekėjo toliau:
– Tą patį vakarą senelė pasirodė Versalyje, au jeu de la Reine [Į
kortų lošimą pas karalienę (pranc.).]. Orleano princas bankavo,
senelė truputį atsiprašė, kad neatvežė skolos, pasiteisinimui
surezgė trumpą istorijėlę ir ėmė prieš jį pontiruoti. Ji pasirinko tris
kortas, statė jas vieną po kitos – visos trys jai laimėjo soniką
[Laimėti soniką – laimėti pirma korta visus banke esančius pinigus.],
ir senutė atsilošė visiškai.
– Atsitiktinumas! – pasakė vienas iš svečių.
– Pasaka! – žavėjosi Germanas.
– Galbūt klastotos kortos? – atsiliepė trečias.
– Nemanau, – oriai atsakė Tomskis.
– Kaip? – tarė Narumovas. – Tu turi senelę, kuri atspėja tris kortas
iš eilės, o iki šiol neišgavai iš jos šitos kabalistikos?
– Taigi velnią išgausi! – atsakė Tomskis. – Ji turėjo keturis sūnus,
tarp jų ir mano tėvą; visi keturi – smarkūs lošėjai, ir nė vienam ji
neatskleidė savo paslapties, nors tai būtų buvę ne pro šalį jiems ir
netgi man pačiam. Bet štai ką man papasakojo dėdė grafas Ivanas
Iljičius ir patvirtino garbės žodžiu. Velionis Čiaplickis, tas pats, kuris
mirė skurde, prašvilpęs milijonus, kartą jaunystėje pralošė, – kiek
pamenu, Zoričiui, – apie tris šimtus tūkstančių. Jis baisiai nusiminė.
Senelė, kuri visuomet buvo griežta jaunų žmonių išdykavimams,
kažkaip pasigailėjo Čiaplickio. Ji nurodė jam tris kortas, kurias jis
turėjo mesti vieną po kitos, ir gavo jo garbės žodį ateityje
niekuomet daugiau nebelošti. Čiaplickis atvyko pas savo nugalėtoją;
jie sėdo lošti. Čiaplickis ant pirmos kortos pastatė penkiasdešimt
tūkstančių ir išlošė soniką; užlenkė parolius, parolius-pe [Užlenkti
parolį-pe – padidinti statymą ketvertą kartų.] – atsilošė ir dar
išlošė...
Tačiau laikas miegoti: jau be ketvirčio šešios.
 Iš tikrųjų jau švito; jauni žmonės ištuštino savo taureles ir
išsiskirstė.
 II
– Il parait que monsieur est
décidément pour les suivantes.
– Que voulez-vous, madame?
Elles sont plus fraîches.
Aukštosios visuomenės pokalbis

[– Atrodo, kad jūs, pone, griežtai atiduodate pirmenybę kambarinėms.

– Ką daryti, ponia. Jos yra šviežesnės (pranc.).]

Senoji grafienė sėdėjo savo tualeto kambary prieš veidrodį. Trys

mergaitės stovėjo aplink ją. Viena laikė stiklainėlį rausvų dažų, kita
dėžutę su smeigtukais, trečia aukštą kyką su raudonais kaip ugnis
kaspinais. Grafienė neturėjo nė mažiausios pretenzijos į grožį,
seniai jau nuvytusį, tačiau tebesilaikė visų savo jaunystės įpročių,
griežtai sekė septyniasdešimtųjų metų madas ir rengėsi taip pat
ilgai, taip pat rūpestingai, kaip ir prieš šešiasdešimt metų. Palei
langą prie siuvinėjimų rėmo sėdėjo panelė, jos auklėtinė.
– Sveika, grand’maman, – tarė įėjęs jaunas karininkas.– Bon jour,
mademoiselle Lise [Senele... Labądien, panele Liza (pranc.).].
Grand’maman, aš į jus su prašymu.
– Kas gi, Paul?
– Leiskite jums pristatyti vieną mano bičiulį ir atsivežti jį
penktadienį į pokylį.
– Atsivežk jį tiesiog į pokylį ir tenai man jį pristatysi. Ar buvai vakar
pas **?
– Kaipgi! Buvo labai linksma; šokome iki penktos valandos. Kokia
puiki buvo Jeleckaja!
– Ė, mano brangusis! Koks ten puikumas? Ar buvo jos senelė,
kunigaikštienė Darja Petrovna?.. Beje, man rodos, ji jau paseno,
kunigaikštienė Darja Petrovna.
 – Kaip, paseno? – atsakė Tomskis išsiblaškęs, – jau septyneri metai,
kai ji mirė.
Panelė pakėlė galvą ir davė jaunuoliui ženklą. Jis atsiminė, kad
nuo senosios grafienės yra slepiamos jos vienmečių mirtys, ir
prikando lūpą. Bet grafienė išklausė naują sau žinią su dideliu
abejingumu.
– Mirė! – pasakė ji. – O aš ir nežinojau! Mudvi drauge buvome
paskirtos freilinomis, ir kai prisistatėme, tai carienė...
Ir grafienė šimtąjį kartą papasakojo anūkui savo anekdotą.
– Na, Paul, – tarė ji paskui, – dabar padėk man atsistoti. Lizanka,
kur mano tabokinė?
Ir grafienė su savo kambarinėmis nuėjo už paravano baigti savo
tualeto. Tomskis pasiliko su panele.
– Ką jūs norite pristatyti? – tyliai paklausė Lizaveta Ivanovna.
– Narumovą. Pažįstate jį?
– Ne! Jis karys ar civilis?
– Karys.
– Inžinierius?
– Ne, kavaleristas. O kodėl jūs manėte, kad jis inžinierius?
Panelė nusijuokė ir neatsakė nė žodžio.
– Paul! – sušuko grafienė iš už paravano. – Atsiųsk man kokį nors
naują romaną, tik, susimildamas, ne iš dabartinių.
– Kaip tai, grand’maman?
– Tai yra tokį romaną, kur herojus nesmaugtų nei tėvo, nei
motinos ir kur nebūtų skenduolių. Baisiai bijau skenduolių!
– Tokių romanų dabar nėr. O gal norėtumėt rusiškų?
– Argi yra rusiškų romanų?.. Atsiųsk, meldžiamasis, prašau, atsiųsk!
– Likit sveika, grand’maman, aš skubu... Likit sveika, Lizaveta
Ivanovna! Kodėl gi jūs manėte, kad Narumovas inžinierius?
Ir Tomskis išėjo iš tualeto kambario.
 Lizaveta Ivanovna liko viena; ji metė darbą ir ėmė žiūrėti pro
langą. Netrukus vienoje gatvės pusėje iš už kampinio namo išėjo
jaunas karininkas. Jo skruostai paraudonavo; ji vėl ėmėsi darbo ir
palenkė galvą ligi pačios kanvos. Tuo metu įėjo grafienė, visai
apsirengusi.
– Lizanka, – tarė ji, – liepk kinkyti karietą, ir važiuosim pasivažinėti.
Liza pakilo nuo rėmo ir ėmė tvarkyti paliekamą rankdarbį.
– Ką tu, gerbiamoji, kurčia ar ką?! – suriko grafienė.– Liepk greičiau
kinkyti karietą.
– Tuojau, – atsakė tyliai panelė ir išbėgo į prieškambarį.
Įėjo tarnas ir padavė grafienei knygas nuo kunigaikščio Pavlo
Aleksandrovičiaus.
– Gerai! Padėkoti, – tarė grafienė. – Liza, Liza! Kurgi tu bėgi?
– Rengtis.
– Spėsi, gerbiamoji. Sėsk čion. Nagi atversk pirmąjį tomą, skaityk
balsu...
Panelė paėmė knygą ir perskaitė kelias eilutes.
– Garsiau! – tarė grafienė. – Kas gi tau, gerbiamoji? Balsą praradai,
ar ką?.. Palauk: paslink man suoliuką, arčiau... na!
Lizaveta Ivanovna perskaitė dar porą puslapių. Grafienė
nusižiovavo.
– Mesk tą knygą, – tarė ji, – koks šlamštas! Grąžink ją kunigaikščiui
Pavlui ir liepk padėkoti... Bet kurgi karieta?
– Karieta pakinkyta, – pasakė Lizaveta Ivanovna, žvilgtelėjusi į
gatvę.
– Kodėl gi tu neapsirengusi? – paklausė grafienė. – Visuomet
reikia tavęs laukti! Tai, gerbiamoji, nepakenčiama.
Liza nubėgo į savo kambarį. Nepraėjo nė dvi minutės, grafienė
pradėjo skambinti iš visų jėgų. Trys kambarinės įbėgo pro vienas
duris, o kamerdineris pro kitas.
 – Kas čia, kad negali jūsų prisišaukti? – tarė jiems grafienė. –
Pasakykite Lizavetai Ivanovnai, kad aš jos laukiu.
Lizaveta Ivanovna įėjo su apsiaustu ir skrybėlaite.
– Pagaliau, gerbiamoji! – tarė grafienė. – Kas per pasipuošimas!
Kam tai?.. Ką nori sužavėti?.. O koks oras? Rodos, vėjas.
– O ne, jūsų šviesybe! Labai ramu! – atsakė kamerdineris.
– Jūs visada kalbate, kad tik kalbėtumėt! Atidarykite langą! Taip ir
yra – vėjas! Ir baisiai šaltas! Iškinkykit karietą. Liza, niekur
nevažiuosime: be reikalo puošeisi.
„Tai štai mano gyvenimas!“ – pagalvojo Lizaveta Ivanovna.
Iš tikrųjų Lizaveta Ivanovna buvo nelaimingiausia būtybė. Karti
svetima duona, sako Dantė, ir sunkūs svetimo priebučio laiptai, o
kas gi gali geriau žinoti priklausomumo kartybę, jeigu ne vargšė
senos aristokratės auklėtinė? Grafienė **, be abejo, nebuvo piktos
širdies, bet buvo sauvalinga, kaip kiekviena moteris, išpaikinta
aukštosios visuomenės, šykšti ir pasinėrusi į šaltą egoizmą, kaip ir
visi seni žmonės, atsimylėję savo amžiuj ir svetimi dabarčiai. Ji
dalyvavo visose aukštosios visuomenės tuštybėse, valkiojosi po
pokylius, kur sėdėdavo kampe, nusigrimavusi ir apsirengusi pagal
senovišką madą, kaip bjauri ir neišvengiama pokylio salės
puošmena; prie jos, žemai linkčiodami, prieidavo atvykstantieji
svečiai, lyg pagal nustatytą ceremoniją, ir paskui jau niekas ja
nesidomėdavo. Savo namuose ji priimdavo visą miestą, laikydamasi
griežto etiketo ir nė vieno žmogaus nepažindama. Gausūs jos
tarnai, nutukę ir pražilę jos prieškambary ir šeimyninėj, darė, ką
norėjo, nuolat apvaginėdami mirštančią senę. Lizaveta Ivanovna
buvo namų kankinė. Ji pilstydavo arbatą ir gaudavo priekaištų, kad
per daug eikvojanti cukraus; ji garsiai skaitydavo romanus, ir už
visas autoriaus klaidas kaltė krisdavo jai; ji lydėdavo grafienę per jos
išvykas ir būdavo atsakinga už orą ir už gatvių grindinį. Jai buvo
paskirta alga, kurios niekuomet visos neišmokėdavo; tuo tarpu iš
jos reikalavo, kad ji būtų apsirengusi, kaip ir visi, tai yra kaip
nedaugelis. Visuomenėj ji vaidino apgailėtiniausią vaidmenį. Visi ją
pažinojo ir niekas nepastebėdavo; pokyliuose ji šokdavo tik tuomet,
kai trūkdavo vis-à-vis, ir damos imdavo ją po ranka tik tuomet, kai
joms reikėdavo eiti į tualeto kambarį savo apdaro pasitaisyti. Ji
buvo ambicinga, gyvai jautė savo padėtį ir dairėsi aplink save, –
nekantraudama laukė išgelbėtojo; betgi jauni vyrai, apsiskaičiuoją ir
vaikąsi tuščių savo ambicijų, nesiteikė kreipti į ją dėmesio, nors
Lizaveta Ivanovna buvo šimtą kartų meilesnė už akiplėšiškas ir
šaltas nuotakas, aplink kurias jie raitė kulnus. Kiek kartų, tyliai
palikusi nuobodžią ir žėrinčią salę, ji nueidavo verkti į savo skurdų
kambarį, kur stovėjo paravanai, apklijuoti apmušalais, komoda,
veidrodėlis ir dažyta lova ir kur lajinė žvakė tamsiai degė varinėje
žvakidėje!
Kartą, – dvi dienos po vakaro, aprašyto šios apysakos pradžioje, ir
savaitė prieš tą sceną, ties kuria mes sustojome, – kartą Lizaveta
Ivanovna, sėdėdama ties langu prie siuvinėjimų rėmo, iš netyčių
žvilgtelėjo į gatvę ir pamatė jauną inžinierių, kuris stovėjo
nejudėdamas, įsmeigęs akis į jos langą. Ji nulenkė galvą ir vėl
griebėsi darbo; po penkių minučių žvilgtelėjo vėl, – jaunas
karininkas stovėjo toje pat vietoje. Nepratusi koketuoti su
praeinančiais karininkais, ji liovėsi žiūrėjusi į gatvę ir siuvinėjo apie
porą valandų, nepakeldama galvos. Padavė pietus. Ji pakilo, padėjo
savo siuvinėjimų rėmą ir, iš netyčių žvilgtelėjusi į gatvę, vėl pamatė
karininką. Tai pasirodė jai gana keista. Po pietų ji priėjo prie lango
su tam tikru nerimu, bet karininko jau nebebuvo, – ir jinai jį
užmiršo...
Po dviejų dienų, eidama su grafiene sėsti į karietą, ji vėl jį pamatė.
Jis stovėjo prie pat paradinių durų, užsidengęs veidą bebro
apykakle: juodos jo akys spindėjo iš po skrybėlės. Lizaveta Ivanovna
išsigando, pati nežinodama ko, ir atsisėdo į karietą su
nepaaiškinamu virpuliu.
Grįžusi namo, ji pribėgo prie lango, – karininkas stovėjo toje
pačioje vietoje, įsmeigęs akis į ją; ji atsitraukė, kankinama smalsumo
ir jaudinama kažkokio, visiškai jai naujo jausmo.
 Nuo to laiko nepraeidavo nė vienos dienos, kad vaikinas tam tikrą
valandą nepasirodytų po jų namo langais. Tarp jo ir jos be žodžių
užsimezgė ryšys. Sėdėdama savo vietoje prie darbo, ji jausdavo jo
prisiartinimą, – pakeldavo galvą, žiūrėdavo į jį kasdien vis ilgiau ir
ilgiau. Vaikinas, atrodo, buvo jai už tai dėkingas: aštriu jaunystės
žvilgsniu ji matė, kaip staigus raudonumas nutvieksdavo jo
išblyškusius skruostus kiekvieną kartą, kai jų žvilgsniai susitikdavo.
Po savaitės jinai jam nusišypsojo...
Kada Tomskis prašė leisti pristatyti grafienei savo bičiulį, jaunos
mergaitės širdis suplastėjo. Bet sužinojusi, kad Narumovas ne
inžinierius, o raitelis gvardietis, ji gailėjosi, jog nekukliu klausimu
išdavė savo paslaptį vėjavaikiui Tomskiui.
Germanas buvo sūnus surusėjusio vokiečio, palikusio jam mažutį
kapitalą. Būdamas tvirtai įsitikinęs, kad reikia sustiprinti savo
nepriklausomą padėtį, Germanas nelietė nė procentų, gyveno vien
iš algos, neleisdamas sau nė mažiausios užgaidos. Be kita ko, jis
buvo užsidaręs savy ir garbėtroška, ir jo draugai retai turėdavo
progos pasijuokti iš jo perdėto taupumo. Jis turėjo stiprių aistrų ir
ugningą vaizduotę, tačiau kietumas jį išgelbėjo nuo įprastų
jaunystės klaidų. Pavyzdžiui, širdyje būdamas lošikas, niekada į
rankas neimdavo kortų, nes buvo apskaičiavęs, kad jo turtas
neleidžia jam (kaip jis sakydavo) aukoti tai, kas būtina, siekiant įsigyti
tai, kas jam nebūtina, – tuo tarpu ištisas naktis prasėdėdavo prie
kortų stalo ir su karštligišku drebuliu sekdavo įvairius lošimo
posūkius.
Anekdotas apie tris kortas stipriai paveikė jo vaizduotę ir kiaurą
naktį jam neišėjo iš galvos. „O ką, jeigu,– galvojo jis kitą dieną
vakare, klajodamas po Peterburgą, – o ką, jeigu senoji grafienė
atskleistų man savo paslaptį– arba nurodytų man tas tris tikras
kortas! Kodėl man neišbandyti savo laimės?.. Prisistatyti jai, įsipirkti
į jos malonę,– o gal net pasidaryti jos meilužiu, – bet viskam reikia
laiko, o jai aštuoniasdešimt septyneri metai,– ji gali mirti po
savaitės, po dviejų dienų!.. O ir patsai anekdotas?.. Ar galima juo
tikėti?.. Ne! Taupumas, saikingumas ir darbštumas – štai mano trys
kortos, štai kas trigubai, septyneriopai padidins mano kapitalą ir
suteiks man ramybę ir nepriklausomą padėtį!“
Taip svarstydamas, jis pasijuto esąs vienoje svarbiausių
Peterburgo gatvių, prieš senoviškos architektūros namą. Gatvė
buvo užtvenkta ekipažų, karietos viena paskui kitą ritosi prie
apšviestų paradinių durų. Iš karietų tolydžio lipo čia grakšti jaunos
gražuolės koja, čia žvangantys botfortai, čia dryža kojinė ir
diplomato pusbatis. Kailiniai ir apsiaustai švytravo pro didingą
durininką. Germanas sustojo.
– Kieno tie namai? – paklausė jis policininką prie kampo.
– Grafienės **, – atsakė policininkas.
Germanas suvirpėjo. Nuostabus anekdotas vėl iškilo jo
vaizduotėje. Jis ėmė vaikštinėti palei namus, galvodamas apie jų
šeimininkę ir apie stebuklingą jos galią. Vėlai parėjo jis į savo kuklų
kampelį; ilgai negalėjo užmigti, ir, kada miegas jį suėmė, jam
sapnavosi kortos, žaliasis stalas, pakai banknotų ir krūvos auksinių.
Jis statė kortą prie kortos, ryžtingai lenkė kampus, be paliovos
išlošinėjo ir šlavė sau auksą, krovėsi banknotus į kišenę. Pabudęs jau
vėlai, jis atsiduso, gailėdamas prarasto fantastinio lobio, išėjo vėl
klajoti po miestą ir vėl atsidūrė palei grafienės ** namus. Kažkokia
nežinoma jėga, rodos, jį traukte traukė prie jų. Jis sustojo ir ėmė
žiūrėti į langus. Viename jis pamatė juodaplaukę galvutę,
palinkusią, matyt, prie knygos ar darbo. Galvutė pakilo. Germanas
išvydo šviesų veidelį ir juodas akis. Ši akimirka išsprendė jo likimą.
 III
Vous m’écrivez, mon ange, des
lettres de quarte pages plus vite
que je puis les lire.
Iš korespondencijos

[Jūs man rašote, mano angele, laiškus po keturis puslapius greičiau, negu aš spėju juos skaityti
(pranc.).]

Vos spėjo Lizaveta Ivanovna nusivilkti apsiaustą ir nusiimti skrybėlę,

grafienė liepė pašaukti ją ir įsakė vėl kinkyti karietą. Juodvi
nusileido žemyn, prie karietos. Kai du liokajai pakėlė senutę ir įkišo
pro dureles, Lizaveta Ivanovna prie pat tekinio išvydo savo
inžinierių; jis pagriebė jos ranką; ji nespėjo nė atsipeikėti nuo
išgąsčio, o jaunas vyras jau buvo dingęs: laiškas liko jos rankoje. Ji
paslėpė jį pirštinėj ir visą kelią nieko negirdėjo ir nematė. Grafienė
turėjo paprotį karietoje tolydžio klausinėti: ką tokį čia sutikom? –
kaip vadinas šis tiltas? – kas ten parašyta iškaboje? Lizaveta
Ivanovna šį kartą atsakinėjo bet kaip ir vis nepataikydavo, todėl
įpykino grafienę.
– Kas tau pasidarė, gerbiamoji! Stabas tave ištiko, ar ką? Ar tu
manęs negirdi, ar nesupranti?.. Ačiū Dievui, aš nesu švepla ir
begyvendama proto dar nepraradau!
Lizaveta Ivanovna jos neklausė. Grįžusi namo, ji nubėgo į savo
kambarį, išsitraukė iš pirštinės laišką: jis buvo neužantspauduotas.
Lizaveta Ivanovna jį perskaitė. Laiške buvo meilės prisipažinimas:
švelnus, pagarbus ir žodis žodin paimtas iš vokiško romano. Bet
Lizaveta Ivanovna vokiškai nemokėjo ir buvo labai juo patenkinta.
Tačiau jos priimtas laiškas ją nepaprastai jaudino. Pirmąkart
mezgė slaptus, artimus santykius su jaunu vyriškiu. Jo įžūlumas ją
gąsdino. Ji prikaišiojo sau, kad neatsargiai elgiasi, ir nežinojo, ką
daryti: ar nustoti sėdėjus prie lango ir neatidumu atšaldyti jauno
karininko norą toliau ją persekioti? – ar grąžinti jam laišką? – ar
atsakyti šaltai ir griežtai? Ji neturėjo su kuo pasitarti: neturėjo nei
draugės, nei auklėtojos. Lizaveta Ivanovna nusprendė atsakyti.
Ji atsisėdo prie rašomojo stalelio, paėmė plunksną, popieriaus ir
susimąstė. Kelis kartus pradėjo savo laišką ir vėl jį plėšė: čia posakiai
jai atrodė per daug nuolaidūs, čia per daug žiaurūs. Pagaliau jai
pasisekė parašyti keletą eilučių, kuriomis ji liko patenkinta. „Aš
tikiu, – rašė ji, – kad jūs turite dorus sumanymus ir kad nenorėjote
manęs įžeisti neapgalvotu žygiu, tačiau mūsų pažintis neturėtų taip
prasidėti. Grąžinu jums jūsų laišką ir tikiuosi, kad ateityje neturėsiu
priežasties nusiskųsti nepelnyta nepagarba.“
Kitą dieną, pamačiusi praeinantį Germaną, Lizaveta Ivanovna
pakilo nuo rankdarbio, išėjo į saloną, atidarė langelį ir numetė laišką
į gatvę, pasitikėdama jauno karininko vikrumu. Germanas pribėgo,
pakėlė jį ir įėjo į cukrainę. Nuplėšęs antspaudą, jis atrado savo laišką
ir Lizavetos Ivanovnos atsakymą. Jis to ir tikėjos, ir grįžo namo labai
užsiėmęs savo intriga.
Po trijų dienų jaunutė žvitriaakė mamzelė iš madų krautuvės
atnešė Lizavetai Ivanovnai raštelį. Lizaveta Ivanovna atskleidė jį su
nerimu, manydama, kad čia bus reikalaujama pinigų, ir staiga pažino
Germano rašyseną.
– Jūs, širdele, suklydote, – tarė ji, – tas laiškelis ne man.
– Ne, tikrai jums! – atsakė drąsi mergina, neslėpdama klastingos
šypsenos. – Malonėkite perskaityti.
Lizaveta Ivanovna perbėgo akimis laiškelį. Germanas reikalavo
pasimatymo.
– Negali būti! – kalbėjo Lizaveta Ivanovna, pabūgusi ir reikalavimo
skubotumo, ir jo pavartotų priemonių.– Tai tikrai ne man rašyta! – ir
suplėšė laišką į smulkius skutelius.
– Jeigu laiškas ne jums, tai kam gi jūs suplėšėte jį? – paklausė
mamzelė. – Aš būčiau grąžinusi jį tam, kas siuntė.
 – Būkite tokia maloni, širdele! – tarė Lizaveta Ivanovna, užsidegusi
dėl jos pastabos, – daugiau man tokių laiškelių nenešiokite. O tam,
kuris jus siuntė, pasakykite, kad jis turėtų susigėsti...
Bet Germanas neatlyžo. Lizaveta Ivanovna kasdien gaudavo jo
laiškus čia vienu, čia kitu būdu. Jie jau nebebuvo versti iš vokiečių
kalbos. Germanas juos rašė aistros įkvėptas ir kalbėjo savo kalba:
juose reiškėsi ir jo geismų nepalaužiamumas, ir nesuvaldomos
vaizduotės netvarka. Lizaveta Ivanovna jau nebegalvojo jų grąžinti:
ji svaigo nuo jų, pradėjo į juos atsakinėti, ir jos laiškučiai darėsi vis
ilgesni ir švelnesni. Pagaliau ji išmetė pro langą šitokį laišką:
„Šiandien pokylis pas *** pasiuntinį. Grafienė ten bus. Mes
išbūsime iki antros valandos. Štai jums proga pamatyti mane vieną.
Kai tik grafienė išvažiuos, jos tarnai greičiausiai išsiskirstys, priešinėj
liks durininkas, bet ir jis paprastai nueina į savo kamarėlę. Ateikite
pusę dvylikos. Eikite tiesiog link laiptų. Jeigu jūs atrasite ką nors
prieškambaryje, paklauskite, ar grafienė namie. Jeigu jums atsakys
„ne“, – tada nieko nepadarysi. Jūs turėsite grįžti. Bet greičiausiai
nesutiksite nieko. Merginos sėdi kitoj pusėj, visos viename
kambary. Iš prieškambario eikite į kairę, tiesiai iki grafienės
miegamojo. Miegamajame už paravano pamatysite dvejas dureles:
dešinėje į kabinetą, kur grafienė niekuomet neįeina, o kairėje – į
koridorių, ir čia pat siauri įviji laiptai: jie veda į mano kambarį.“
Germanas virpėjo kaip tigras, laukdamas skirtojo laiko. Dešimtą
valandą vakare jis jau stovėjo ties grafienės namais. Oras buvo
baisus: vėjas kaukė, drabna dribo tumulais; žibintai blausiai švietė;
gatvės buvo tuščios. Kada ne kada praslinkdavo vežikas su savo
sulysusiu kuinu, žvalgydamasis kokio pavėlavusio keleivio.
Germanas stovėjo vienu surdutu, nejausdamas nei vėjo, nei sniego.
Pagaliau privažiavo grafienės karieta. Germanas matė, kaip liokajai
ant rankų išnešė susikūprinusią senę, apmuturiuotą sabalo
kailiniais, ir kaip paskui ją, lengvučiu apsiaustu, pasipuošusi galvą
gyvomis gėlėmis, švystelėjo jos auklėtinė. Durelės užsitrenkė.
Karieta sunkiai nusirito per purų sniegą. Durininkas uždarė duris.
Langai aptemo. Germanas ėmė vaikštinėti palei ištuštėjusį namą; jis
priėjo prie žibinto, pažvelgė į laikrodį – buvo dvidešimt minučių
dvyliktos. Jis stovėjo ties žibintu, įbedęs akis į laikrodžio strėlę,
laukdamas, kol praeis likusios minutės. Lygiai pusę dvylikos
Germanas pakilo grafienės laiptais ir įėjo į ryškiai apšviestą priešinę.
Durininko nebuvo. Germanas užbėgo laiptais, atidarė duris į
prieškambarį ir pamatė po lempa tarną, miegantį senoviškame
suteptame krėsle. Lengvu ir tvirtu žingsniu Germanas praėjo pro jį.
Salė ir svetainė buvo tamsios. Prieškambario lempa silpnai jas
apšvietė. Germanas įėjo į miegamąjį. Priešais kivotą, pilną senoviškų
šventųjų paveikslų, degė auksinė lempelė. Išblukę medžiaginiai
krėslai ir sofos su pūkiniais priegalviais, su nusitrynusiais
paauksinimais stovėjo liūdnoje simetrijoje palei sienas, apklijuotas
kiniškais apmušalais. Ant sienos kabėjo du portretai, tapyti
Paryžiuje ponios Lebriun. Vienas vaizdavo keturiasdešimties vyrą,
raudoną ir pilną, šviesiai žaliu munduru su žvaigžde, kitas – jauną
gražuolę erelio nosim, užšukuotais smilkiniais ir su rože
pudruotuose plaukuose. Visi pašaliai buvo pristatyti porcelianinių
piemenėlių, garsiojo Lerua darbo stalinių laikrodžių, dėžučių,
rulečių, vėduoklių ir įvairių moteriškų žaislelių, išrastų praeito
amžiaus pabaigoje drauge su Mongolfjė balionu ir Mesmerio
magnetizmu. Germanas užėjo už paravano. Ten stovėjo mažutė
geležinė lova; dešinėje buvo durys į kabinetą, kairėje – kitos, į
koridorių. Germanas jas atidarė, pamatė siaurus įvijus laiptus,
vedančius į vargšės auklėtinės kambarį... Bet jis grįžo ir įėjo į tamsų
kabinetą.
Laikas slinko lėtai. Visur buvo tylu. Svetainėj išmušė dvylika;
visuose kambariuose laikrodžiai vienas po kito atskambino dvylika,
– ir vėl viskas nutilo. Germanas stovėjo prisišliejęs prie šaltos
krosnies. Jis buvo ramus; jo širdis plakė lygiai, kaip žmogaus,
pasiryžusio pavojingam, bet būtinam žygiui. Laikrodis išmušė pirmą
ir antrą valandą ryto, – jis išgirdo tolimą karietos dundėjimą. Prieš
savo valią ėmė jaudintis. Karieta privažiavo ir sustojo. Jis išgirdo
nuleidžiamos papėdės trinktelėjimą. Namie subruzdo. Tarnai
bėgiojo šen ir ten, pasigirdo balsai, ir sušvito šviesos. Į miegamąjį
įbėgo trys senos kambarinės, ir grafienė, vos gyva, įėjo ir atsisėdo į
volterinį krėslą. Germanas žiūrėjo pro plyšį: Lizaveta Ivanovna
praėjo pro jį. Germanas išgirdo skubius jos žingsnius ant laiptų
pakopų. Jo širdy atsiliepė kažkas panašaus į sąžinės priekaištą ir vėl
nutilo. Jis suakmenėjo.
Grafienę pradėjo nurenginėti prieš veidrodį. Atsegė jai kyką,
papuoštą rožėmis; nuėmė pudruotąjį peruką nuo jos žilos, lygiai
apkirptos galvos. Segtukai lietumi lijo aplink ją. Geltona sidabru
siūta suknia nukrito prie jos ištinusių kojų. Germanas buvo jos
šlykščių tualeto paslapčių liudininkas; pagaliau grafienė pasiliko su
miegamuoju palaidinėliu ir naktiniu kyku: su šituo apdaru, labiau
derančiu jos senatvei, ji nebeatrodė tokia baisi ir bjauri.
Kaip ir visus senus žmones, grafienę kankino nemiga. Nusirengusi
ji atsisėdo prie lango į volterinį krėslą ir atleido kambarinę. Žvakes
išnešė, prieš ikonas kambary vėl švietė viena lempelė. Grafienė
sėdėjo visa išgeltusi, krutindama nukarusias lūpas, sūpuodamasi
kairėn ir dešinėn. Drumstos jos akys atrodė visiškai bemintės;
žiūrint į ją, galima buvo pamanyti, kad baisiosios senės supimasis
vyksta ne pagal jos valią, bet veikiant paslėptai gaivališkai jėgai.
Staiga šis miręs veidas nepaprastai pasikeitė. Lūpos liovėsi
judėjusios, akys pagyvėjo: prieš grafienę stovėjo nepažįstamas
vyras.
– Neišsigąskite, dėl Dievo meilės, neišsigąskite! – tarė jis aiškiu ir
tyliu balsu. – Aš nemanau jums ką bloga daryti; atėjau maldauti iš
jūsų vienos malonės.
Senė tylėdama žiūrėjo į jį ir, atrodė, jo negirdėjo. Germanas
pamanė, kad ji kurčia, ir, pasilenkęs prie pat jos ausies, pakartojo jai
tą patį. Senė tylėjo, kaip ir anksčiau.
– Jūs galite, – tęsė toliau Germanas, – sukurti mano gyvenimo
laimę, ir ji jums nieko nekainuos: aš žinau, kad jūs galite įspėti tris
kortas iš eilės...
 Germanas sustojo. Grafienė, rodės, suprato, ko iš jos reikalaujama;
rodės, ji ieškojo žodžių atsakymui.
– Tai buvo pajuokauta, – tarė ji pagaliau, – prisiekiu jums! Tai buvo
pajuokauta!
– Tuo nėra ko juokauti, – piktai atkirto Germanas.– Atsiminkite
Čiaplickį, kuriam padėjote atsilošti.
Grafienė, matyt, sumišo. Jos bruožai rodė stiprų sielos nerimą, bet
ji greitai grįžo į pirmykštę bejausmę būseną.
– Ar galite, – tęsė toliau Germanas, – nurodyti man tas tris
tikrąsias kortas?
Grafienė tylėjo. Germanas kalbėjo toliau:
– Kam gi jums saugoti savo paslaptį? Anūkams? Jie turtingi ir be
to; jie juk nežino nė pinigų vertės. Veltėdžiui nepadės jūsų trys
kortos. Kas nemoka taupyti tėvų palikimo, tas vis tiek mirs skurde,
nors ir dės demoniškų pastangų. Aš ne veltkleidys; aš žinau pinigų
vertę. Jūsų trys kortos man tuščiai nedings. Na!..
Jis sustojo ir virpėdamas laukė jos atsako. Grafienė tylėjo.
Germanas atsiklaupė ant kelių.
– Jeigu kada nors, – tarė jis, – jūsų širdis pažino meilės jausmą,
jeigu jūs atsimenate jos džiaugsmus, jeigu jūs nors kartą
nusišypsojote, pravirkus jūsų naujagimiui sūnui, jeigu kas nors
žmogiška plastėjo kada jūsų krūtinėj, tai maldauju jus žmonos,
meilužės, motinos jausmais– viskuo, kas yra šventa gyvenime, –
neatmeskite mano prašymo! – atverkite man savo paslaptį! Kas
jums iš jos?.. Galbūt ji susijusi su baisia nuodėme, su amžinos
palaimos pražūtimi, su velniška sutartimi... Pagalvokite: jūs sena,
jums neilgai jau liko gyventi, – aš pasiruošęs prisiimti jūsų nuodėmę
savo sąžinei. Tik atverkite man savo paslaptį. Pagalvokite, kad
žmogaus laimė yra jūsų rankose, kad ne tiktai aš, bet mano vaikai,
anūkai ir proanūkiai laimins jūsų atminimą ir gerbs, kaip
šventenybę...
Senė neatsakė nė žodžio.
 Germanas pakilo.
– Sena ragana! – tarė jis, sukandęs dantis, – priversiu tave už tai
atsakyti...
Sulig šiais žodžiais jis išsitraukė iš kišenės pistoletą.
Pamačius pistoletą, grafienė antrąkart smarkiai susijaudino. Ji
krestelėjo galvą ir pakėlė ranką, lyg dengdamasi nuo šūvio... paskui
užvirto aukštielninka... ir nebejudėjo.
– Liaukitės vaikiškai maivytis, – tarė Germanas, imdamas jos ranką.
– Paskutinį kartą klausiu: ar pasakysite man savo tris kortas? Taip ar
ne?
Grafienė neatsakė. Germanas pamatė, kad ji mirusi.
 IV
7 Mai 18**
Homme sans moeurs et sans
religion!
Iš korespondencijos

[18** m. gegužės 7 d. Žmogus be doros ir be tikybos! (pranc.).]

Lizaveta Ivanovna sėdėjo savo kambary dar su vakariniais rūbais,

paskendusi giliame susimąstyme. Parvažiavusi namo, ji skubėjo
atleisti užsimiegojusią merginą, kuri nenoromis siūlė jai savo
patarnavimus, – pasakė nusirengsianti pati ir drebėdama įėjo į savo
kambarį, tikėdamasi ten rasti Germaną ir norėdama jo nerasti. Iš
pirmo pažvelgimo ji įsitikino, kad jo nėra, ir dėkojo likimui, kad
sukliudė jų pasimatymą. Ji atsisėdo nenusirengusi ir prisiminė visas
aplinkybes, tokiu trumpu laiku ir taip toli ją nuvedusias. Nepraėjo
trys savaitės nuo to laiko, kai ji pirmą kartą pro langą pamatė jauną
vyriškį– ir ji su juo jau susirašinėjo, ir jis spėjo iš jos išprašyti naktinį
pasimatymą! Ji žinojo jo vardą tik todėl, kad po kai kuriais laiškais
buvo jo pasirašyta; niekuomet su juo nebuvo kalbėjusi, nei girdėjusi
jo balso, nei ko nors apie jį girdėjusi... iki pat šio vakaro. Keistas
dalykas! Šį vakarą, pokylyje, Tomskis pyko ant jaunos kunigaikštytės
Polinos ***, kuri šį kartą koketavo ne su juo; jis norėjo jai atsikeršyti,
apsimesdamas esąs jai abejingas: jis išvedė šokti Lizavetą Ivanovną
ir šoko su ja nesibaigiančią mazurką. Visą laiką jis juokėsi iš jos
domėjimosi inžinerijos karininkais, tikino ją, kad žinąs daug daugiau,
negu ji pati galinti numanyti, ir kai kurie jo juokai buvo taip vykusiai
nutaikyti, jog Lizaveta Ivanovna kelissyk pagalvojo, kad jos paslaptis
esanti jam žinoma.
– Iš kur jūs visa tai žinote? – paklausė ji juokdamasi.
 – Iš jums pažįstamo asmens bičiulio, – atsakė Tomskis, – labai
ypatingo žmogaus!
– Kas gi tas ypatingas žmogus?
– Jis vardu Germanas.
Lizaveta Ivanovna nieko neatsakė, bet jos rankos ir kojos
suledėjo...
– Tas Germanas, – traukė toliau Tomskis, – tikrai romantiška
asmenybė: jis turi Napoleono profilį, o sielą– Mefistofelio. Aš
manau, kad jo sąžinę slegia bent trys piktadarystės. Kaip jūs
išblyškote!..
– Man skauda galvą... Ką gi jums sakė tas Germanas– ar koks ten jo
vardas?
– Germanas labai nepatenkintas savo draugu: jis sako, kad jo
vietoje jis pasielgtų visai kitaip... Aš netgi tikiu, kad Germanas pats į
jus taiko; šiaip ar taip, jis visai neabejingai klauso savo draugo
meiliškų dūsavimų.
– O kurgi jis mane matė?
– Gal cerkvėje, o gal per promenadą!.. Dievai žino kur! Galbūt jūsų
kambary, kai miegojote: nuo jo...
Priėjusios prie jų trys damos su klausimu – oubli ou regret?
[Užmiršimas ar gailesys (pranc.).] – pertraukė pokalbį, kuris Lizavetai
darėsi kankinamai įdomus.
Tomskio pasirinktoji dama buvo kaip tik kunigaikštytė ***. Ji spėjo
su juo susitaikyti, besisukdama su juo antrą turą. Kai Tomskis grįžo į
savo vietą, jis nebegalvojo nei apie Germaną, nei apie Lizavetą
Ivanovną. Ji būtinai norėjo atnaujinti pertrauktą pokalbį; bet
mazurka baigėsi, ir greitai po to senoji grafienė išvažiavo.
Tomskio žodžiai buvo ne kas kita kaip šokėjo plepalai, bet jie giliai
įstrigo į jaunos svajotojos sielą. Portretas, apmestas Tomskio, sutiko
su atvaizdu, jos pačios susidarytu, ir dėl naujausių romanų tas jau
banalus veidas gąsdino ir žavėjo jos vaizduotę. Ji sėdėjo
sukryžiavusi nuogas rankas, nulenkusi ant atviros krūtinės galvą,
dar apkaišytą gėlėmis... Staiga durys prasivėrė ir įėjo Germanas. Ji
ėmė drebėti...
– Kurgi jūs buvote? – sušnabždėjo ji išsigandus.
– Senosios grafienės miegamajame, – atsakė Germanas, – aš ką tik
iš jos. Grafienė mirė.
– Dieve mano!.. Ką jūs kalbate?..
– Ir, rodos, – tęsė toliau Germanas, – aš – jos mirties kaltininkas.
Lizaveta Ivanovna pažvelgė į jį, ir Tomskio žodžiai atsiliepė jos
sieloje: šio žmogaus sielą slegia bent trys piktadarybės. Germanas
atsisėdo šalia jos, ant palangės, ir viską išpasakojo.
Lizaveta Ivanovna jo klausėsi baisėdamasi. Tai, vadinasi, tie
aistringi laiškai, tie liepsningi reikalavimai, tas akiplėšiškas, atkaklus
persekiojimas – visa tai buvo ne meilė! Pinigų – štai ko troško jo
siela. Ne ji galėjo numalšinti jo troškimus ir padaryti jį laimingą!
Vargšė auklėtinė buvo ne kas kita kaip akla talkininkė plėšiko,
nužudžiusio seną jos geradarę!.. Ji graudžiai pravirko, per vėlai, bet
skausmingai atgailaudama.
Germanas žiūrėjo į ją tylėdamas; jam širdį taip pat gėlė, bet nei
vargšės merginos ašaros, nei nuostabus jos sielvarto grožis
nesudrumstė jo atšiaurios sielos. Jis nejautė sąžinės graužimo,
galvodamas apie mirusią senę. Tik vienas dalykas jam buvo
siaubingas: negrąžinamas praradimas paslapties, iš kurios tikėjosi
pralobsiąs.
– Jūs esate pabaisa! – tarė pagaliau Lizaveta Ivanovna.
– Aš nenorėjau jos mirties, – atsakė Germanas, – mano pistoletas
nebuvo užtaisytas.
Juodu nutilo.
Aušo rytas. Lizaveta Ivanovna užgesino baigiančią degti žvakę:
blanki šviesa apšvietė jos kambarį. Ji nusišluostė užverktas akis ir
pakėlė jas į Germaną: jis sėdėjo ant palangės, sudėjęs rankas ir
rūsčiai suraukęs kaktą. Šioje padėtyje jis nuostabiai panėšėjo į
Napoleono portretą. Šis panašumas abstulbino net Lizavetą
Ivanovną.
– Kaip jūs išeisite iš namų? – tarė pagaliau Lizaveta Ivanovna. – Aš
maniau jus išvesti slaptaisiais laiptais, bet reikia eiti pro miegamąjį,
o aš bijau.
– Pasakykite man, kaip rasti tuos slaptuosius laiptus; aš išeisiu
pats.
Lizaveta Ivanovna atsistojo, išėmė iš komodos raktą, padavė jį
Germanui ir smulkiai jam nusakė kelią. Germanas paspaudė jos
šaltą, lyg negyvą ranką, pabučiavo jos palenktą galvą ir išėjo.
Jis nusileido žemyn įvijais laiptais ir vėl įėjo į grafienės miegamąjį.
Mirusi senė sėdėjo suakmenėjusi; jos veidas rodė gilią ramybę.
Germanas sustojo ties ja, ilgai žiūrėjo į ją, lyg norėdamas įsitikinti
šiurpulinga tiesa; pagaliau įėjo į kabinetą, apgrabaliojo už apmušalų
duris ir ėmė leistis tamsiais laiptais, keistų jausmų pagautas. Tais
pačiais laiptais, galvojo jis, galbūt prieš šešiasdešimt metų į tą patį
miegamąjį, tokią pat valandą, su auksu siuvinėtu kaptonu,
susišukavęs à l’oiseau royal [Karališkojo paukščio (gervės) pavidalu
(pranc.); tam tikros XVIII a. šukuosenos pavadinimas.], spausdamas
prie širdies savo trikampę skrybėlę, sėlino jaunas laimės išrinktasis,
seniai jau sutrūnijęs kapuose, o jo perkaršusios meilužės širdis tik
šiandien nustojo plakusi.
Laiptų apačioje Germanas susirado duris, atsirakino jas tuo raktu ir
pateko į ištisinį koridorių, kuris jį išvedė gatvėn.
 V
Tą naktį man pasirodė vėlionė
baronienė fon W***. Ji buvo
baltais rūbais ir tarė man: „Svei-
kas, pone valstybės patarėjau!“
Švedenborgas

Po trijų dienų nuo tos lemtingos nakties, devintą valandą ryto,

Germanas nuvyko į vienuolyną, kur turėjo būti laikomos gedulingos
pamaldos už mirusią grafienę. Nors jis ir nejautė atgailos, tačiau
negalėjo visiškai nuslopinti sąžinės balso, tvirtinančio jam: tu esi
senės žudikas. Jis mažai turėjo tikro tikėjimo, užtat labai daug
prietarų. Jis tikėjo, kad mirusi grafienė gali blogai paveikti jo
gyvenimą, ir todėl ryžosi dalyvauti laidotuvėse, norėdamas išmelsti
jos atleidimą.
Cerkvė buvo pilna. Germanui vargais negalais pavyko prasiskverbti
pro žmonių minią. Grabas stovėjo ant ištaigingo katafalko, po
aksominiu baldakimu. Mirusioji gulėjo jame sudėtomis ant krūtinės
rankomis, su nertiniu kyku, balto atlaso suknia. Aplink stovėjo jos
namiškiai: tarnai su juodais kaptonais, su gedulo juostomis per petį
ir su žvakėmis rankose; giminaičiai, vaikai, anūkai ir anūkų vaikai –
visi gedulo rūbais. Niekas neverkė; ašaros būtų buvusios – une
affectation [Dirbtinis jausmų rodymas (pranc.)]. Grafienė buvo tokia
sena, kad jos mirtis nieko negalėjo nustebinti, ir jos giminaičiai
seniai į ją žiūrėjo kaip į atgyveną. Jaunas archijerėjus pasakė
gedulingą kalbą. Paprastais ir jaudinamais žodžiais jis pavaizdavo
ramų velionės atsisveikinimą su šiuo pasauliu: ilgi jos metai buvęs
tylus, graudinantis ruošimasis krikščioniškai mirčiai. „Mirties
angelas pasiėmė ją, – tarė oratorius, – budinčią dievobaiminguose
apmąstymuose ir laukiančią vidurnakčio sužadėtinio.“ Gedulingos
pamaldos praėjo su liūdnu orumu. Giminaičiai pirmieji priėjo
atsisveikinti su velione. Paskui artinosi ir gausingi svečiai, atvykę
nusilenkti tai, kuri taip ilgai buvo jų tuščių pasilinksminimų dalyvė.
Po jų ir visi namiškiai. Pagaliau prisiartino ir sena grafienės
ekonomė, velionės vienmetė. Dvi jaunos mergaitės ją vedė už
rankų. Ji nebeturėjo jėgų nusilenkti ligi žemės – ir vienintelė išliejo
keletą ašarų, pabučiavusi šaltą savo ponios ranką. Po jos prie grabo
nutarė prieiti Germanas. Jis nusilenkė ligi pat žemės ir kelias
minutes gulėjo ant šaltų grindų, pabarstytų eglišakių kapojais.
Pagaliau atsistojo, išblyškęs kaip pati numirėlė, pakilo katafalko
laipteliais ir nusilenkė... Šį akimirksnį jam pasirodė, kad mirusioji
pašaipingai žvilgtelėjo į jį, pamerkdama viena akimi. Germanas
skubiai žengė atgal, kojos jam pasipynė, ir jis aukštielninkas
brinktelėjo žemėn. Jį pakėlė. Tuo laiku apalpusią Lizavetą Ivanovną
išnešė į priecerkvį. Šis įvykis valandžiukę sudrumstė niūrų apeigų
iškilmingumą. Tarp dalyvavusiųjų kilo duslus šnibždėjimas, o liesas
kamerheras, artimas velionės giminaitis, pakuždėjo į ausį šalia jo
stovinčiam anglui, kad jaunasis karininkas esąs jos pavainikis sūnus, į
ką anglas šaltai atsakė: „Oh?“
Ištisą dieną Germanas buvo nepaprastai suirzęs. Pietaudamas
nuošaliame restorane, jis, priešingai savo įpročiui, labai daug gėrė
tikėdamasis nuslopinti vidujinį sąmyšį. Bet vynas dar labiau kaitino
jo vaizduotę. Grįžęs namo, jis nenusirengęs krito į lovą ir kietai
užmigo. Pabudo jau naktį: mėnuo švietė į jo kambarį. Jis pažvelgė į
laikrodį: buvo be ketvirčio trys. Miegas jam praėjo; jis atsisėdo ant
lovos ir galvojo apie senosios grafienės laidotuves.
Tuo laiku iš gatvės kažkas žvilgtelėjo į jo langą ir tuojau
pasitraukė. Germanas visai neatkreipė į tai dėmesio. Po
valandžiukės jis išgirdo, kad kažkas daro duris į prieškambarį.
Germanas manė, kad jo pasiuntinys, girtas kaip paprastai, pareina iš
naktinio pasiūžimo. Bet jis išgirdo nepažįstamą eiseną: kažkas ėjo
tyliai čiukšėdamas šlepetėmis. Durys atsivėrė, įėjo moteris balta
suknia. Germanas palaikė ją savo sena žindyve ir nustebo: kas čia
pasidarė, kad ji ateina tokiu metu? Bet baltoji moteris, slystelėjusi,
staiga atsidūrė priešais jį, – ir Germanas pažino grafienę!
 – Aš atėjau pas tave prieš savo valią, – prabilo ji tvirtu balsu, – bet
man įsakyta išpildyti tavo prašymą. Triakė, septynakė ir tūzas laimės
tau iš eilės, – bet tik su sąlyga, kad tu per parą nestatysi daugiau
kaip vienos kortos, o po to iš viso nebeloši per visą savo gyvenimą.
Atleidžiu tau mano mirtį, bet užtat tu turi vesti mano auklėtinę
Lizavetą Ivanovną...
Su tais žodžiais ji tyliai apsigręžė, nuėjo į duris ir dingo šiurendama
šlepetėmis. Germanas girdėjo, kaip trinktelėjo priebučio durys, ir
pamatė, kaip kažkas vėl pažvelgė į jo langą.
Germanas ilgai negalėjo atsipeikėti. Jis išėjo į kitą kambarį. Jo
pasiuntinys miegojo ant grindų. Germanas vargais negalais jį
prižadino. Pasiuntinys buvo girtas, kaip visuomet: iš jo nebuvo
galima nieko sužinoti. Priebučio durys buvo užrakintos. Germanas
grįžo į savo kambarį, užsidegė žvakę ir užrašė savo regėjimą.
 VI
– Atànde!
– Kaip jūs drįsote man pasakyti atande?
– Jūsų kilnybe, aš pasakiau:
Prašau atànde!

[Iškreiptas attendez (pranc.) – „palaukite“; kortų lošime – „nedarykite statymų“.]

Dvi giliai įsmegusios idėjos negali drauge būti dvasinėje prigimtyje,

lygiai taip, kaip du kūnai negali fiziniame pasaulyje užimti vienos ir
tos pačios vietos. Triakė, septynakė, tūzas – greitai nustelbė
Germano vaizduotėje mirusios senės paveikslą. Triakė, septynakė,
tūzas – neišėjo jam iš galvos ir tolydžio krutino jo lūpas. Pamatęs
jauną merginą, jis sakydavo: „Kokia ji grakšti... Tikra čirvų triakė.“ Jo
klausdavo: „Kuri valanda?“ Jis atsakydavo: „Be penkių minučių
septynakė.“ Kiekvienas pilvotas ponas jam buvo panašus į tūzą.
Triakė, septynakė, tūzas – persekiojo jį sapne, kaitaliodamiesi visais
galimais pavidalais. Triakė žydėjo prieš jį prašmatniu grandifloros
vaizdu, septynakė atrodė lyg gotiški vartai, tūzas – lyg didžiulis
voras. Visos jo mintys susiliejo į vieną – pasinaudoti paslaptimi, kuri
jam brangiai kainavo. Jis ėmė galvoti apie atsistatydinimą ir apie
keliones. Jis norėjo išgauti lobį iš užkerėtos fortūnos viešuose
Paryžiaus lošimo namuose. Proga išgelbėjo jį nuo rūpesčių.
Maskvoje buvo susitelkusi turtingų lošėjų draugija,
pirmininkaujant garsiajam Čekalinskiui: jis visą amžių praleido prie
kortų ir kadaise buvo susidėjęs milijonus, išlošęs priiminėdavo
vekselius, o pralošęs mokėjo grynais pinigais. Ilgametė patirtis leido
jam įgyti draugų pasitikėjimą, o atviri namai, puikus virėjas,
meilumas ir linksmumas pelnė jam publikos pagarbą. Jis atvažiavo į
Peterburgą. Jaunimas pas jį plūdo, dėl kortų užmiršęs pokylius ir
vietoj mergišiavimo vilionių pasirinkęs faraono gundymus.
Narumovas nusivežė pas jį Germaną.
Jie perėjo per eilę puikių kambarių, kuriuose buvo daug mandagių
padavėjų. Keletas generolų ir slaptų patarėjų lošė vistą, jauni
vaikinai sėdėjo išsidrėbę aksominėse sofose, valgė ledus ir rūkė
pypkes. Svetainėje, prie ilgo stalo, aplink kurį buvo susikimšę gal
dvidešimt lošėjų, sėdėjo šeimininkas ir bankavo. Tai buvo gal
šešiasdešimties metų žmogus pačios garbingiausios išvaizdos: žili
sidabriniai plaukai dengė jo galvą; putlus skaistus veidas rodė
gerumą; akys spinduliavo nuolatine šypsena. Narumovas pristatė
jam Germaną. Čekalinskis draugiškai paspaudė jam ranką, prašė
nedaryti ceremonijų ir vis bankavo.
Talija [Talija – kortų mėtymas be naujo sumaišymo iki banko
pabaigos arba iki jo nutraukimo.] truko ilgai. Ant stalo gulėjo
daugiau kaip trisdešimt kortų. Čekalinskis stabtelėdavo po
kiekvieno dalijimo, duodamas lošiantiems valandėlę susitvarkyti,
užsirašinėjo pralošimus, mandagiai klausėsi jų reikalavimų, dar
mandagiau atlenkdavo kampą, be reikalo užlenktą išsiblaškiusios
rankos. Pagaliau talija baigėsi. Čekalinskis sumaišė kortas ir
pasiruošė bankuoti iš naujo.
– Leiskite pastatyti kortą, – tarė Germanas, tiesdamas ranką iš už
storo pono, čia pat pontiravusio. Čekalinskis nusišypsojo ir
tylėdamas linktelėjo malonaus sutikimo ženklu. Narumovas
juokdamasis pasveikino Germaną, atsisakiusį ilgo gavėjimo, ir
palinkėjo jam laimingos pradžios.
– Prašau! – tarė Germanas, kreida užrašęs statomąją sumą ant
savo kortos.
– Kiek? – paklausė prisimerkęs bankuotojas, – dovanokite, aš
neįžiūriu.
– Keturiasdešimt septyni tūkstančiai, – atsakė Germanas.
Sulig tais žodžiais visos galvos bematant atsigręžė, ir visų akys
įstrigo į Germaną. „Jis iš proto išsikraustė!“– pagalvojo Narumovas.
 – Leiskite jums priminti, – tarė Čekalinskis su savo nesikeičiančia
šypsena, – kad jūsų lošimas per stiprus: niekas daugiau kaip dviejų
šimtų septyniasdešimt penkių sempelių [Statyti sempeliu – statyti
ant vienos kortos.] čia dar nėra statęs.
– Tai kaip, – atšovė Germanas, – ar jūs kertate mano kortą, ar ne?
Čekalinskis linktelėjo tokio pat mandagaus sutikimo ženklu.
– Aš tik norėjau jums pareikšti, – tarė jis, – kad aš, turėdamas
draugų pasitikėjimą, negaliu kitaip bankuoti, kaip tik grynaisiais
pinigais. Iš savo pusės, aš, žinoma, esu tikras, kad pakanka vien jūsų
žodžio, bet dėl lošimo tvarkos ir atsiskaitymo prašau jus pastatyti
pinigus ant kortos.
Germanas išsitraukė iš kišenės banknotą ir įteikė jį Čekalinskiui,
kuris, greitai jį permetęs akimis, padėjo ant Germano kortos.
Jis pradėjo bankuoti. Į dešinę gulė devynakė, į kairę– triakė.
– Išlošė! – tarė Germanas, rodydamas savo kortą.
Tarp lošikų kilo šnabždesys. Čekalinskis suraukė kaktą, bet
šypsena tučtuojau grįžo į jo veidą.
– Ar malonėsite išlošimą pasiimti? – paklausė jis Germaną.
– Būkite toks geras.
Čekalinskis išsitraukė iš kišenės keletą banknotų ir tuojau
atsiskaitė. Germanas paėmė savo pinigus ir nuėjo nuo stalo.
Narumovas negalėjo atsipeikėti. Germanas išgėrė stiklą limonado ir
išvyko namo.
Kitos dienos vakarą jis vėl pasirodė pas Čekalinskį. Šeimininkas
bankavo. Germanas priėjo prie stalo; ponteriai tuojau davė jam
vietos. Čekalinskis jam maloniai nusilenkė.
Germanas sulaukė naujos talijos, pastatė kortą, padėjo ant jos
savo keturiasdešimt septynis tūkstančius ir vakarykštį laimikį.
Čekalinskis ėmė bankuoti. Valetas krito dešinėje, septynakė
kairėje.
 Germanas atidengė septynakę. Visi aiktelėjo. Čekalinskis regimai
jaudinosi. Jis atskaičiavo devyniasdešimt keturis tūkstančius ir
padavė juos Germanui. Germanas priėmė juos šaltakraujiškai ir tą
pat akimirksnį pasitraukė.
Kitą vakarą Germanas vėl atvyko prie lošimo stalo. Visi laukė.
Generolai ir slaptieji patarėjai paliko savo vistą, norėdami
pasižiūrėti tokį nepaprastą lošimą. Jauni karininkai pašoko nuo
sofų; visi padavėjai susirinko į svetainę. Visi apsupo Germaną. Kiti
lošėjai nestatė savo kortų nekantriai laukdami, kaip viskas baigsis.
Germanas stovėjo prie stalo, ruošdamasis vienas pontiruoti prieš
išblyškusį, bet vis tebešypsantį Čekalinskį. Vienas ir antras atplėšė
naują kortų kaladę. Čekalinskis sumaišė. Germanas paėmė ir
pastatė savo kortą, padengęs ją gniūžte banknotų. Tai buvo panašu
į dvikovą. Mirtina tyla viešpatavo aplinkui.
Čekalinskis ėmė bankuoti, jo rankos drebėjo. Dešinėje gulė dama,
kairėje tūzas.
– Tūzas išlošė! – tarė Germanas ir atidengė savo kortą.
– Jūsų dama nukirsta, – maloniai pasakė Čekalinskis.
Germanas krūptelėjo: iš tikrųjų, vietoj tūzo jis turėjo pikų damą.
Jis netikėjo savo akimis, nesuprato, kaip jis galėjo ištraukti ne tą
kortą.
Tą akimirką jam pasirodė, kad pikų dama mirktelėjo jam ir
nusijuokė. Nepaprastas panašumas pritrenkė jį...
– Senė! – suriko jis pasibaisėjęs.
Čekalinskis patraukė į save praloštus banknotus. Germanas
stovėjo apstulbęs. Kai jis pasišalino nuo stalo, kilo triukšmingas
klegesys.
– Puikiai pontiravo! – kalbėjo lošikai.
Čekalinskis vėl sumaišė kortas: lošimas tęsėsi.
 PABAIGA

Germanas išėjo iš proto. Jis sėdi Obuchovo ligoninėj, 17-ame

numeryje, neatsako į jokius klausimus ir nepaprastai greitai murma:
„Triakė, septynakė, tūzas! Triakė, septynakė, dama!..“
Lizaveta Ivanovna ištekėjo už labai malonaus jauno vyro; jis kažkur
tarnauja ir turi padorų turtą; yra senosios grafienės buvusio dvarų
valdytojo sūnus. Lizaveta Ivanovna auklėja vargingą savo giminaitę.
Tomskis buvo pakeltas į rotmistrus ir vedė kunigaikštytę Poliną.
Kapitono duktė
Iš rusų kalbos vertė
Jonas Šimkus
 I SKYRIUS

GVARDIJOS SERŽANTAS

– Jis būtų gvardijos rytoj jau kapitonas.

– Nereik: lai armijoj pirma jis patarnauja.
– Puiki mintis! Tegu ir vargo paragauja...
_________________
– Bet kas gi jojo tėvas?
Kniažninas

Mano tėvas, Andrejus Petrovičius Griniovas, jaunystėje tarnavo

grafui Minichui ir 17... metais išėjo į atsargą, turėdamas
premjermajoro laipsnį. Nuo to laiko jis gyveno savo dvare Simbirsko
gubernijoje, kur vedė tenykščio neturtingo bajoro dukterį Avdotją
Vasiljevną J. Mūsų buvo devynetas vaikų. Visi mano broliai ir
seserys mirė dar maži būdami.
Aš dar buvau motinos įsčiose, kai mūsų artimo giminaičio,
gvardijos majoro kunigaikščio B. dėka jau buvau įrašytas į
Semionovsko pulką seržantu.
Jeigu, nepaisant visų vilčių, motina būtų pagimdžiusi dukterį, tai
tėvas būtų pranešęs kur reikia, kad neprisistatęs seržantas mirė, ir
taip viskas būtų buvę baigta. Buvau laikomas atostogaująs, iki
baigsiu mokslą. Tais laikais auklėjo mus ne taip, kaip dabar. Penkerių
metų sulaukęs, buvau atiduotas žirgininkui Saveljičiui, kuris dėl savo
blaivumo buvo paskirtas mano auklėtoju. Jo prižiūrimas, dvylikos
metų išmokau skaityti rusiškai ir galėjau labai išmintingai spręsti
apie kurtų savybes. Tuomet tėvukas pasamdė man prancūzą, mesjė
Boprė, kuris buvo išrašytas iš Maskvos drauge su vyno ir Provanso
aliejaus atsarga ištisiems metams. Jo atvykimas labai nepatiko
Saveljičiui. „Ačiū Dievui, – murmėjo jis, – atrodo, vaikas nupraustas,
sušukuotas, pavalgydintas. Tai kuriems galams čia laidyti pinigus ir
samdyti mesjė, tarsi savų žmonių nebebūtų!“
Savo tėvynėje Boprė buvo kirpėjas, paskui kareivis Prūsijoje,
vėliau atvyko į Rusiją pour être outchitel [Būti mokytoju (pranc.).],
nelabai suprasdamas šio žodžio reikšmės. Jis buvo šaunus vyras, bet
vėjavaikis ir neregėtai ištvirkęs. Didžiausia jo silpnybė buvo – aistra
gražiajai lyčiai: dažnai už savo meilikavimus jis taip gaudavo kulti,
kad aičiodavo po kelias dienas. Be to (jo žodžiais tariant), jis nebuvo
ir butelio priešas, vadinasi (rusiškai sakant), mėgo truktelėti per
daug. Bet kadangi pas mus vynas buvo duodamas tik per pietus, ir
tik po taurelę, o mokytoją paprastai aplenkdavo, tai manasis Boprė
labai greitai prijunko prie rusiškojo antpilo ir dargi ėmė jį labiau
vertinti nei prancūziškus vynus, kaip gerokai naudingesnius skilviui.
Mudu veikiai radom bendrą kalbą, ir nors pagal susitarimą jis turėjo
mane mokyti prancūzų, vokiečių kalbų ir visų mokslų, bet jam labiau
patiko pirmiausia pramokti iš manęs šiek tiek graibaliotis rusiškai, –
po to mudu užsiėmėm savais reikalais. Mudu sugyvenom labai
gerai. Kitokio mentoriaus aš ir netroškau. Bet likimas greit mudu
perskyrė, ir štai dėl ko.
Skalbėja Palaška, stora ir rauplėta mergina, ir vienaakė melžėja
Akulka kartą susitarusios puolė motutei po kojų, prisipažindamos
nusikaltusios nuodėminga silpnybe, ir ašarodamos apkaltino mesjė,
išvedusį jas, neprityrusias, iš kelio. Motutė nemėgo tokiais atvejais
juokauti ir pasiskundė tėvukui. O jis tokius dalykus spręsdavo
greitai. Tuojau įsakė pakviesti niekšą prancūzą. Jam pranešė, kad
mesjė dėstąs man pamoką. Tėvukas atėjo į mano kambarį. Tuo metu
Boprė miegojo lovoje nekaltųjų miegu. Aš dirbau savo darbą. Reikia
pasakyti, kad man iš Maskvos buvo parvežtas geografinis
žemėlapis. Jis kabėjo ant sienos visiškai nenaudojamas ir jau seniai
viliojo mane savo popieriaus platumu ir gerumu. Aš nutariau iš jo
pasigaminti aitvarą ir, naudodamasis tuo, kad Boprė miega,
griebiaus darbo. Tėvukas įėjo kaip tik tuo metu, kai aš lipdžiau
plaušinę uodegą prie Gerosios Vilties kyšulio. Pamatęs, kaip aš
mokausi geografijos, tėvukas timptelėjo man už ausies, o paskui
pribėgo prie Boprė, labai grubiai pažadino ir ėmė jį barti. Sumišęs
Boprė norėjo atsistoti. Bet negalėjo: vargšas prancūzas buvo girtas
kaip pėdas. Priėjo ožys liepto galą. Tėvukas už apykaklės pakėlė jį
nuo lovos, išgrūdo pro duris ir tą pačią dieną išvijo iš namų, o
Saveljičius tuo neapsakomai džiaugėsi. Taip ir pasibaigė mano
auklėjimas.
Gyvenau kaip nepilnametis, vaikydamas karvelius ir su dvartarnių
vaikais šokinėdamas per kits kitą. Taip sulaukiau šešiolikos. Tada
mano likimas pasikeitė.
Kartą rudenį motutė svetainėje virė uogienę su medumi, o aš
laižydamasis žiūrėjau į verdančias putas. Tėvukas prie lango skaitė
kasmet jo gaunamą Rūmų kalendorių. Ši knyga visuomet stipriai jį
veikė: niekad jis neskaitinėjo jos be ypatingo įsijautimo, ir tas
skaitymas visuomet nuostabiai išjudindavo jam tulžį. Motutė, gerai
žinodama visus jo įpročius ir papročius, visuomet stengdavosi
nelaimingą knygą kur nors nukišti, – taip Rūmų kalendorius
nepatekdavo tėvukui į rankas ištisus mėnesius. Užtat kai jis netyčia
surasdavo jį, tai, būdavo, ištisas valandas neišleisdavo iš rankų. Taigi
tėvukas skaitė Rūmų kalendorių, retkarčiais gūžčiodamas pečiais ir
pusbalsiu kartodamas: „Generolas poručikas!.. Mano kuopoje jis
buvo seržantas!.. Abiejų Rusijos ordinų kavalierius!.. O ar seniai
mes...“ Pagaliau tėvukas numetė kalendorių ant sofos ir pasinėrė į
apmąstymus, nežadančius nieko gero.
Staiga jis kreipėsi į motutę:
– Avdotja Vasiljevna, kiekgi Petrušai metų?
– Ogi šit septynioliktuosius metelius pradėjo, – atsakė motutė. –
Petruša gimė tais pačiais metais, kai tetulė Nastasja Gerasimovna
viena akim apako, ir dar kai..
– Gerai, – nutraukė tėvukas, – metas jam tarnauti. Užteks lakstyti
per tarnaičių kambarius ir laipioti po karvelides.
Mintis, kad greit teks su manimi išsiskirti, taip sukrėtė motutę, kad
jai šaukštas įkrito į puodą ir ašaros ėmė riedėti per skruostus. Ir,
priešingai, sunku aprašyti, koks buvo džiaugsmas man. Mintis apie
tarnybą pynėsi su mintimis apie laisvę, apie Peterburgo gyvenimo
malonumus. Aš vaizdavausi esąs gvardijos karininkas, kas, mano
išmanymu, buvo aukščiausia žmogaus laimė.
Tėvukas nemėgo nei keisti savo nuosprendžių, nei atidėlioti jų
vykdymo. Mano išvykimo diena buvo paskirta. Iš vakaro tėvukas
sakė, kad dėl manęs rašysiąs laišką mano būsimam viršininkui, ir
pareikalavo plunksnos bei popieriaus.
– Nepamiršk, Andrejau Petrovičiau, – tarė motutė,– ir nuo manęs
pasveikinti kunigaikštį B., aš, sakyk, tikiuosi, kad jis bus maloningas
Petrušai.
– Niekus kalbi! – paniuręs atsakė tėvukas. – Kuriems galams man
rašyti kunigaikščiui B.?
– Bet tu gi sakei, kad nori parašyti Petrušos viršininkui.
– Ir kas iš to?
– Bet juk Petrušos viršininkas – kunigaikštis B. Juk Petruša įrašytas
į Semionovsko pulką.
– Įrašytas! Kas man galvoj, kad jis įrašytas? Petruša nevažiuos į
Peterburgą. Ko jis išmoks tarnaudamas Peterburge? Pinigus
švaistyti ir kortuoti? Ne, tegul jis patarnauja armijoje, tegul pavelka
jungą, parako pauosto, kad taptų kareiviu, o ne dykaduoniu.
Įrašytas gvardijon! Kur jo pasas? Duokš čia.
Motutė surado pasą, laikomą jos skrynioje drauge su mano krikšto
marškinėliais, ir padavė jį tėvukui virpančia ranka. Tėvukas įdėmiai
perskaitė jį, pasidėjo ant stalo priešais ir pradėjo savo laišką.
Mane kankino smalsumas. Kurgi siųs mane, jei ne į Peterburgą?
Neatitraukiau akių nuo tėvuko plunksnos, kuri judėjo gana lėtai.
Pagaliau jis baigė, laišką užantspaudavo viename voke su pasu,
nusiėmė akinius ir, pašaukęs mane, tarė:
– Šit tau laiškas mano senam draugui ir bičiuliui Andrejui
Karlovičiui R. Tu vyksi į Orenburgą tarnauti.
Taip subyrėjo visos mano šauniausios viltys! Užuot linksmai
gyvenęs Peterburge, turėsiu nuobodžiauti kažkur tolimame
užkampyje. Tarnyba, apie kurią prieš valandėlę galvojau su tokiu
džiaugsmu, dabar pasirodė man kaip sunki nelaimė. Bet ginčytis
buvo neįmanoma. Kitą dieną, ankstų rytą, ties priebučiu privažiavo
kibitka; į ją sukrovė lagaminą, dėžę su arbatiniais indais ir ryšulius su
bandelėmis bei pyragais, paskutiniais namų lepinimo ženklais. Tėvai
mane palaimino. Tėvukas tarė:
– Sudiev, Piotrai. Tarnauk ištikimai, kam prisieksi; klausyk
viršininkų, jų malonės nesivaikyk... į tarnybą nesiveržk, nuo tarnybos
nesišalink; ir prisimink patarlę: saugok drabužį iš naujumės, o garbę
– iš jaunumės.
Motutė verkdama prisakinėjo man saugoti sveikatą, o Saveljičiui –
prižiūrėti vaiką. Aprengė mane zuikenomis, o ant viršaus užvilko dar
lapės kailinius. Sėdau drauge su Saveljičium į kibitką ir raudodamas
leidausi kelionėn.
Tą pačią naktį atvažiavau į Simbirską, kur turėjom išbūti ištisą parą,
nusipirkti reikalingus daiktus, o tai buvo pavesta Saveljičiui.
Apsistojom užeigoje. Saveljičius nuo pat ryto išėjo į krautuves.
Atsibodus žiūrėti pro kambario langą į nešvarų skersgatvį, ėmiau
vaikščioti po visus kambarius. Įėjęs į biliardo kambarį, pamačiau
aukštą, maždaug trisdešimt penkerių metų poną, su ilgais juodais
ūsais, apsirengusį chalatu, su biliardo lazda rankoje ir pypke
dantyse. Jis lošė su markeriu, kuris, jei išlošdavo, gaudavo išgerti
taurelę degtinės, o jei pralošdavo, turėdavo ropoti po biliardo stalu.
Ėmiau žiūrėti, kaip jie lošia. Kuo ilgiau lošė, tuo dažniau markeris
ropojo keturpėsčias, kol pagaliau jis pasiliko begulįs. Ponas ta proga
vietoj laidotuvių prakalbos pasakė keletą stiprių žodžių ir pasiūlė
man sulošti partiją. Aš atsisakiau, aiškindamasis, kad nemoku. Tatai,
matyt, jam pasirodė keista. Jis pažiūrėjo į mane tarsi su užuojauta;
vis dėlto mes įsišnekėjome. Sužinojau, kad jis vardu Ivanas
Ivanovičius Zurinas, kad jis yra husarų pulko rotmistras ir į Simbirską
yra atvykęs priimti rekrutų, o apsistojęs užeigoje. Zurinas pakvietė
mane papietauti drauge su juo kareiviškai, paprastai. Aš mielai
sutikau. Susėdome prie stalo. Zurinas daug gėrė ir vaišino mane,
sakydamas, kad reikia pratintis prie tarnybos; jis pasakojo man
armijos anekdotus, nuo kurių aš vos neleipau juokais; nuo stalo
pakilome visiškai susidraugavę. Tada jis pasisiūlė išmokyti mane
lošti biliardą.
– Tai, – kalbėjo jis, – būtina mums, kariškiams. Žygio metu,
pavyzdžiui, atvyksti į miestelį. Ko nusitverti, sakykite? Negi visą laiką
žydus muši. Nori nenori užsuksi į užeigą ir imsi lošti biliardą; užtat
reikia mokėti lošti!
Aš visiškai buvau įtikintas ir labai uoliai ėmiau mokytis. Zurinas
balsu mane drąsino, stebėjosi greita mano pažanga; po kelių
pamokų pasiūlė lošti iš pinigų, po vieną grašį – ne dėl lošimo, o
šiaip, kad tik ne veltui loštume, nes tai, anot jo, esąs visų
bjauriausias paprotys. Aš sutikau ir su tuo, o Zurinas įsakė paduoti
punšo ir prikalbėjo mane pabandyti, kartodamas, kad prie tarnybos
man reikią pratintis; o be punšo kokia gi tarnyba! Aš jo paklausiau.
Tuokart lošėme toliau. Juo dažniau sriubčiojau iš savo stiklinės, juo
dariausi drąsesnis. Mano rutuliai kaskart lėkė per bortą; aš
karščiavausi, plūdau markerį, kuris balažin kaip skaičiavo, nuolat vis
daugiau stačiau, žodžiu, elgiausi kaip vaikėzas, išsprūdęs į laisvę. O
laikas nepastebimai bėgo. Zurinas pažvelgė į laikrodį, padėjo
biliardo lazdą ir pasakė man, kad aš pralošęs šimtą rublių. Tatai
mane truputį suglumino. Mano pinigai buvo pas Saveljičių. Ėmiau
atsiprašinėti. Zurinas mane pertraukė:
– Susimildamas! Nesirūpink ir neimk į galvą. Aš galiu ir palaukti, o
dabar važiuokime pas Arinušką.
Ką tu darysi? Dieną baigiau lygiai taip pat palaidūniškai, kaip ir
pradėjau. Mes pavakarieniavome pas Arinušką. Zurinas nuolat pylė
man taurelę, kartodamas, kad prie tarnybos reikia pratintis. Pakilęs
nuo stalo, aš vos laikiausi ant kojų; pusiaunaktį Zurinas parvežė
mane į užeigą.
Saveljičius sutiko mudu priebutyje. Jis aiktelėjo, pamatęs
neabejotinus mano tarnybinio uolumo įrodymus.
 – Kas gi, ponaiti, tau pasidarė? – tarė jis gailiu balsu.– Kurgi šitaip
nusilesei? Ak tu, viešpatie! Kaip gyvam dar nebuvo tokios
bjaurasties!
– Tylėk, karkale! – žagsėdamas atsakiau jam. – Tu gal girtas, eik
gulti... ir paguldyk mane.
Kitą dieną nubudau skaudančia galva, nelabai atsimindamas vakar
dienos įvykius. Mano apmąstymus nutraukė Saveljičius, pas mane
įėjęs nešinas arbatos stikline.
– Per anksti, Piotrai Andrejičiau, – tarė jis man, kraipydamas galvą,
– per anksti pradedi ūžauti. Ir į ką tu atsigimei? Rodos, nei tėvukas,
nei senelis nebuvo girtuokliai; apie motutę nė kalbėti nėra ko: nuo
pat mažumėlės į burną nieko kito nesiteikia imti, tik girą. O kas dėl
to viso kaltas? Prakeiktasis mesjė. Žiūrėk, būdavo, ir bėga pas
Antipjevną: „Madam, že vū pry [Aš jus prašau (pranc.).], diagtiniu.“ Še
tau ir že vū pry! Nėra ką sakyti: gero išmokė, šunsnukis. Ir reikėjo gi
samdyti auklėtoju nekrikštą, tarsi ponas savų žmonių neturėtų.
Man buvo gėda. Aš nusisukau ir tariau jam:
– Eik lauk, Saveljičiau; arbatos aš nenoriu.
Bet Saveljičių buvo sunku nutildyti, kai jis imdavo pamokslauti.
– Matai, Piotrai Andrejičiau, ką reiškia taip ūžti. Ir galvelė sunki, ir
valgyti nesinori. Geriąs žmogus niekam tikęs... Išgerk agurkų
sūrymo su medumi, o geriausia pagirioms – pusę stiklinės antpilo.
Gal malonėtum?
Tuo metu įėjo berniukas ir padavė man I. I. Zurino laiškelį. Aš
atlanksčiau jį ir perskaičiau šias eilutes:
„Mielasai Piotrai Andrejevičiau! Būk malonus atsiųsti man per
mano berniuką šimtą rublių, kuriuos tu man vakar pralošei. Man
nepaprastai reikalingi pinigai.

Pasirengęs tarnauti,
Ivanas Zurinas.“
 Nebuvo ko daryti. Aš nutaisiau abejingo žmogaus miną ir,
kreipdamasis į Saveljičių, kuris tvarkė ir mantą, ir rūbus, ir pinigus
manuosius, paliepiau duoti berniukui šimtą rublių.
– Kaip tai! Kodėl? – nustebęs paklausė Saveljičius.
– Aš jam skolingas, – atsakiau kiek galėdamas šalčiau.
– Skolingas! – atšovė Saveljičius, kaskart vis labiau stebėdamasis. –
Kada gi, ponaiti, suspėjai jam prasiskolinti? Čia kažkas negerai. Tavo
valia, ponaiti, o pinigų aš neduosiu.
Aš pagalvojau, kad jei šią lemiamą akimirką neįveiksiu atkaklaus
senio, tai vėliau man bus sunku išsivaduoti iš jo globos, ir, išdidžiai
pasižiūrėjęs į jį, tariau:
– Aš tavo ponas, o tu mano tarnas. Pinigai mano. Aš juos pralošiau,
nes taip panorėjau. O tau patariu negudrauti ir daryti tai, kas tau
įsakoma.
Mano žodžiai taip pribloškė Saveljičių, kad jis tik skėstelėjo
rankomis ir sustingo.
– Ko tu stovi?! – sušukau piktai. Saveljičius pravirko.
– Brangus Piotrai Andrejičiau, – drebančiu balsu prabilo jis, –
neversk manęs mirti iš liūdesio. Mielasis tu mano! Paklausyk manęs,
senio: parašyk tam plėšikui, kad tu pajuokavai, kad mes šitiek pinigų
neturime. Šimtas rublių! Dieve maloningas! Pasakyk, kad tėvai tau
griežtai uždraudė lošti, nebent iš riešutų...
– Gana paistyti, – griežtai nutraukiau jį, – duok šen pinigus, arba aš
tave išvysiu.
Saveljičius pažiūrėjo į mane su gilia širdgėla ir nuėjo atnešti skolos.
Man buvo gaila vargšo senuko; bet aš norėjau išsiveržti į laisvę ir
įrodyti, kad esu nebe kūdikis. Pinigai buvo nusiųsti Zurinui.
Saveljičius pasiskubino išvežti mane iš tos prakeiktos užeigos. Jis
atėjo ir pranešė, kad arkliai jau pakinkyti. Neramia sąžine ir tyliai
atgailaudamas, išvykau iš Simbirsko, neatsisveikinęs su savo
mokytoju ir nesitikėdamas kada nors su juo susitikti.
 II SKYRIUS

VADOVAS

Oi šalie, šalele mano,

Nepažįstamas krašteli!
Argi aš čia pats užklydau,
Ar žirgelis atlakino čia manasis;
Atlakino čia mane, bernelį jauną,
Tai žvitrumas žvitrumėlis neišsakomas,
Kvapas užeigėlės svaigulingasai.
Senovės daina

Kelionės apmąstymai man buvo nelabai malonūs. Mano

prasilošimas pagal tuometę pinigų vertę buvo nemažas. Sielos
gilumoje aš negalėjau nepripažinti, kad mano elgesys Simbirsko
užeigoje buvo kvailas, ir jaučiausi kaltas prieš Saveljičių. Visa tai
mane graužė. Senis sėdėjo paniuręs ant pasostės, nuo manęs
nusisukęs, ir tylėjo tik kada ne kada krenkštelėdamas. Aš būtinai
norėjau su juo susitaikyti ir nesumojau, nuo ko pradėti. Pagaliau jam
tariau:
– Na, na, Saveljičiau! Užteks, susitaikykime, aš kaltas; pats matau,
kad esu kaltas. Vakar pridariau niekų, o tave be reikalo įžeidžiau.
Ateityje pasižadu būti išmintingesnis ir tavęs klausyti. Na, nepyk,
susitaikykime.
– Ak, mielas Piotrai Andrejičiau! – giliai atsidusęs, tarė jis. – Juk aš
pykstu pats ant savęs; aš pats dėl to kaltas. Kaip galėjau palikti tave
vieną užeigoje! Ką daryti? Kipšas galvą apsuko: sumaniau pas djako
bobą užsukti, su kūma pasimatyti. Tai še: pas kūmą užsukau ir
gumbą gavau. Tikra bėda! Kaipgi aš ponams pasirodysiu? Ką jie
pasakys, kai sužinos, kad vaikas girtauja ir lošia!
 Norėdamas paguosti vargšą Saveljičių, pasižadėjau be jo sutikimo
neišleisti nė kapeikos. Palengva jis aprimo, nors kartkarčiais
bambėjo pats sau po nosimi, galvą kinkuodamas:
– Šimtas rublių! Ar tai juokai?
Artėjau į savo paskyrimo vietą. Aplinkui tįsojo niūrios dykumos, čia
daubų, čia kalvų raižomos. Viskas buvo apsnigta. Leidosi saulė.
Kibitka važiavo siauru keliu, teisingiau sakant, vėžėmis, kurias buvo
prabraukusios valstiečio rogės. Staiga vežėjas ėmė dairytis į šalis,
pagaliau, nusiėmęs kepurę ir kreipdamasis į mane, tarė:
– Pone, gal įsakysite grįžti?
– Kodėl?
– Oras nekoks; palengva kyla vėjas; matai, kaip sniegą suka.
– Bene čia bėda!
– O ar matai, kas ten?! (Vežėjas botkočiu parodė į rytus.)
– Aš nieko nematau, tik baltą stepę ir giedrą dangų.
– Nagi ten – ten: tas debesiukas.
Iš tikrųjų dangaus pakraštyje pamačiau baltą debesiuką, kurį
pirma palaikiau kalva. Vežėjas išaiškino, kad tas debesiukas
pranašaująs pūgą.
Man buvo tekę girdėti apie čionykštes pūgas, ir žinojau, kad ištisos
vilkstinės būdavo užpustomos. Saveljičius, kaip ir vežėjas, patarė
grįžti. Bet man vėjas pasirodė nestiprus; aš tikėjausi laiku pasiekti
kitą stotį ir liepiau važiuoti greičiau.
Vežėjas suragino arklius šuoliais, bet nuolat vis dairėsi į rytus.
Arkliai bėgo smagiai. O vėjas kaskart vis stiprėjo. Debesiukas virto
baltu debesiu, kuris palengva kilo, augo ir apsiautė visą dangų.
Pabiro sniego kruopos – ir staiga ėmė versti kąsniais. Užkaukė vėjas;
kilo pūga. Akimirką aptemęs dangus susimaišė su sniego jūra.
Viskas dingo.
– Na, pone, – sušuko vežėjas, – bėda: pūga!..
 Iškišau galvą iš kibitkos: aplink išvien tamsa ir viesulas. Vėjas su
tokiu įniršiu kaukė, tarsi būtų gyvas, sniegas pylė mane ir Saveljičių;
arkliai ėjo lėtu žingsniu, o greitai visai sustojo.
– Kodėl nevažiuoji? – nekantraudamas paklausiau vežėją.
– Tai kas iš tokio važiavimo? – lipdamas nuo pasostės, atsakė jis. –
Ir taip nežinia, kur mes čia įvažiavome: kelio nėr, ir tamsybė išvien. –
Aš buvau beimąs jį barti. Saveljičius jį užstojo.
– Ir reikėjo gi nepaklausyti, – kalbėjo jis piktai. – Būtum grįžęs į
užeigą, pagėręs arbatos, ramiai išsimiegojęs iki ryto, o audrai
nutilus būtume važiavę sau toliau. Ir kur skubam? Negi į vestuves!
Saveljičius teisybę kalbėjo. Nebuvo ko veikti. Sniegą verste vertė.
Palei kibitką kilo pusnis. Arkliai stovėjo nunėrę galvas, kartkartėmis
nusipurtydami. Vežėjas vaikščiojo aplinkui ir, neturėdamas ko veikti,
taisinėjo pakinktus. Saveljičius niurzgėjo. Aš dairiausi į visas puses,
tikėdamasis išvysti bent kokį gyvenimo ar kelio ženklą, bet nieko
neįžiūrėjau, tik pūgos siautulį... Staiga pamačiau kažką juodą.
– Ei, vežėjau! – surikau. – Žiūrėk, kas ten juoduoja?
Vežėjas įsižiūrėjo:
– Dievas žino, pone, – atsakė jis, sėsdamasis į savo vietą, – tarsi
vežimas, tarsi medis, o atrodo, kad juda. Tikriausiai vilkas ar
žmogus.
Liepiau važiuoti tiesiai į nežinomą daiktą, kuris taip pat ėmė judėti
į mūsų pusę. Po dviejų minučių susitikome žmogų.
– Ei, gerasis žmogau! – sušuko vežėjas. – Sakyk, gal žinai, kur
kelias?
– Kelias tai čia. Aš kaip tik stoviu ant kieto ruožo, – atsakė keleivis.
– Bet kas iš to?
– Klausyk, mužikuti, – tariau jam, – gal pažįsti šitą kraštą? Gal
apsiimtum parodyti kelią iki užeigos namų?
– Šitas kraštas tai man pažįstamas, – atsakė keleivis,– ačiū Dievui,
skersai išilgai išvaikščiotas ir išvažinėtas. Tik, va gi, koks oras: kaip
mat iš kelio išklysi. Geriau čia palaukti, gal pūga aprims ir dangus
prablaivės. Tada kelią pagal žvaigždes rasim.
Nuo jo ramumo pasidarė drąsiau ir man. Aš jau rengiausi, Dievo
valiai atsidavęs, vidur stepės nakvoti, bet staiga keleivis pasišokėjo
ant pasostės ir tarė vežėjui:
– Na, ačiū Dievui, netoli yra gyventojų; suk į dešinę ir važiuok.
– O kodėl į dešinę? – nepatenkintas paklausė vežėjas.– Kurgi tu
matai kelią? Iš tikrųjų tau vis tiek: ne tėvo arkliai, ne sūnus važiuoja.
Vežėjas man atrodė teisus.
– Iš tikrųjų, – tariau aš, – kodėl tu manai, kad gyventojų yra netoli?
– Todėl, kad vėjas iš ten papūtė, – atsakė keleivis, – dūmus
užuodžiau, vadinasi, sodžius arti.
Jo sumanumas ir uoslės jautrumas mane nustebino. Liepiau
vežėjui važiuoti. Arkliai sunkiai brido per gilų sniegą. Kibitka
palengva judėjo, čia į kalvą girgždėdama, čia į daubą įsirisdama, iš
vieno šono į kitą virtuodama. Tai buvo panašu į laivo plaukimą
audringa jūra. Saveljičius nuolat aikčiojo atsitrenkdamas į mano
šonus. Aš nuleidau demblį, įsisupau į kailinius ir užsnūdau, audros
dainavimo migdomas, ramaus važiavimo liūliuojamas.
Aš susapnavau sapną, kurio niekuomet negalėjau pamiršti ir
kuriame iki šiol matau kažką pranašinga, kai su juo lyginu keistas
savo gyvenimo aplinkybes. Skaitytojas atleis man, nes tikriausiai iš
savo patirties žino, kaip žmogus yra linkęs į prietarus, nors ir labai jų
nekęstų.
Aš buvau tokios jausmų ir sielos būsenos, kai svajonės,
pralenkdamos tikrovę, susilieja į neaiškius pirmojo miego vaizdus.
Man rodėsi, kad dar tebesiautėja pūga ir mes tebeklaidžiojame po
sniego dykumą... Staiga pamačiau vartus ir įvažiavau į mūsų dvaro
kiemą. Pirmiausia mane apėmė baimė, kad tėvukas neimtų pykti ant
manęs, kam aš netyčia grįžau į tėvų pastogę, ir nepalaikytų to
sąmoningu nepaklusnumu. Sunerimęs iššokau iš kibitkos ir matau:
motutė pasitinka mane priebutyje labai nusiminusi.
 – Tyliau, – sako ji man, – tėvas mirties patale ir nori su tavim
atsisveikinti.
Baimės apimtas, einu aš paskui ją į miegamąjį. Žiūriu, kambaryje
visiška prietema. Palei lovą stovi žmonės liūdnais veidais. Aš
tylutėliai prieinu prie lovos; motutė pakelia užuolaidą ir sako:
– Andrejau Petrovičiau, Petruška parvažiavo, jis grįžo sužinojęs,
kad sergi; palaimink jį.
Aš atsiklaupiau ir įrėmiau žvilgsnį į ligonį. Ir kas gi čia?.. Vietoj
mano tėvo, žiūriu – lovoje begulįs prasčiokas valstietis su juoda
barzda, linksmai į mane dirsčiodamas. Aš nustebęs kreipiuosi į
motutę, sakau jai:
– Ką tai reiškia? Čia ne tėvelis. Kurių galų man prašyti jo
palaiminimo?
– Vis tiek, Petruša, – atsakė motutė, – tai tavo krikšto tėvas;
pabučiuok jam rankutę, ir tegu jis tave palaimina.
Aš nesutikau. Tada valstietis šoko iš lovos, čiupo iš už nugaros kirvį
ir ėmė mosuoti juo į visas puses. Aš norėjau bėgti... ir negalėjau;
visas kambarys prisipildė lavonų; aš klupinėjau ant negyvėlių kūnų ir
slidinėjau kraujo klanais. Baisusis valstietis maloniai kvietė
sakydamas:
– Nebijok, eikš prie manęs, aš tave palaiminsiu...
Mane pagavo siaubas ir nuostaba... Ir tą pačią akimirką aš
nubudau; arkliai stovėjo; Saveljičius tampė mane už rankos ir sakė:
– Lipk, ponaiti, atvažiavome.
– Kur atvažiavome? – paklausiau, trindamasis akis.
– Į užeigos namus. Dievas padėjo, atsitrenkėme tiesiai į tvorą. Lipk,
ponaiti, greičiau ir eik sušilti.
Aš išlipau iš kibitkos. Pūga dar tebesiautė, bet jau nebe taip
smarkiai. Buvo tamsu, nors į akį durk. Šeimininkas pasitiko prie
vartų, laikydamas po skvernu žibintą, ir įvedė mane į svetainę,
ankštą, bet pakankamai švarią; kambaryje degė balana. Ant sienos
kabėjo šautuvas ir aukšta kazokiška kepurė.
 Šeimininkas, kilęs iš Jajiko kazokų, atrodė šešiasdešimties metų
vyras, dar guvus ir žvalus. Eidamas iš paskos, Saveljičius įnešė mano
skrynią, paprašė ugnies arbatai virti; tartum ji niekuomet nebuvo
taip reikalinga, kaip dabar. Šeimininkas išėjo ruoštis.
– Kurgi vadovas? – paklausiau Saveljičiaus.
– Čia, jūsų prakilnybe, – atsiliepė balsas iš viršaus. Žvilgtelėjau į
gultus palubėje ir pamačiau juodą barzdą ir dvi blizgančias akis.
– Ką, sušalai, brolau?
– Kaip nesušalsi viena menka rudine! Turėjau ilgus kailinius, bet ką
čia slėpti, užstačiau vakar smuklėje: šaltis atrodė nedidelis.
Tuo metu šeimininkas įėjo nešinas verdančiu virtuvu; savo vadovui
aš pasiūliau arbatos stiklinę; valstietis nulipo nuo gultų. Jo išvaizda
man pasirodė ypatinga. Jis buvo apie keturiasdešimties metų
amžiaus, vidutinio ūgio, liesokas ir plačiapetis. Juoda jo barzda
bepradedanti žilti; gyvos didelės akys šaudyte šaudė. Jo veidas
buvo gana malonios, bet klastingos išvaizdos. Plaukai buvo apkirpti
aplink visą galvą; vilkėjo jis apdriskusia rudine ir plačiomis
totoriškomis kelnėmis. Aš padaviau jam arbatos stiklinę; jis
siurbtelėjo ir susiraukė.
– Jūsų prakilnybe, padarykite man tokią malonę– liepkite paduoti
degtinės stiklinę; arbata ne mums, kazokams.
Aš mielai išpildžiau jo norą. Šeimininkas iš indaujos paėmė butelį ir
stiklinę, priėjo prie jo ir pažvelgė jam į veidą:
– Ėhė, – tarė, – ir vėl tu mūsų krašte! Iš kur Dievas atnešė?
Mano vadovas mirktelėjo reikšmingai ir atsakė patarle:
– Po daržą lakiojau, kanapes lesiojau: bobutė leido akmenį, bet
pro šalį. Na, o kaip jūsiškiai?
– Ką gi mūsiškiai! – atsiliepė šeimininkas, tęsdamas alegorinį
pokalbį. – Buvo bebandą vakarinių skambinti, bet popienė neleido:
popas po svečius, velniai po šventorių.
– Tylėk, dėde, – atšovė maniškis valkata, – palis lietaus, bus ir
grybų; pridygs grybų, atsiras ir krepšių. O dabar (jis vėl mirktelėjo)
slėpk kirvį už nugaros: eigulys vaikšto. Jūsų prakilnybe! Į jūsų
sveikatą!
Tai tardamas, jis paėmė stiklinę, persižegnojo ir vienu mauku
išgėrė. Paskui nusilenkė man ir vėl grįžo ant gultų.
Tuomet iš to galvažudiško pokalbio aš nieko nesupratau, bet
vėliau susivokiau, kad ten buvo kalbėta apie tai, kokie dalykai dėjosi
Jajiko kariuomenėj, tada ką tik numalšintoj po 1772 metų maišto.
Saveljičius klausėsi labai nepatenkintas. Įtariai žvilgčiojo čia į
šeimininką, čia į vadovą. Užeigos namai stovėjo nuošaly, stepėje, toli
nuo bet kokios gyvenamos vietos ir buvo labai panašūs į plėšikų
lizdą. Bet kitos išeities neturėjom. Apie kelionę toliau nebuvo ko nė
galvoti. Saveljičiaus nerimas man teikė pramogą. Susiruošiau
miegoti ir atsiguliau ant suolo. Saveljičius ryžosi lipti ant krosnies;
šeimininkas atsigulė ant grindų. Netrukus visa gryčia ėmė knarkti, ir
aš užmigau kaip negyvas.
Rytą nubudęs gana vėlokai, pamačiau, kad audra nurimusi. Švietė
saulė. Akinamai balta sniego skraistė dengė neaprėpiamą stepę.
Arkliai buvo pakinkyti. Atsiskaičiau su šeimininku, kuris iš mūsų
paėmė tokį saikų atlyginimą, jog net Saveljičius su juo nesiginčijo ir
neėmė derėtis savo papratimu, o vakarykščiai įtarinėjimai visiškai
dingo jam iš galvos. Aš pakviečiau vadovą, padėkojau už paramą ir
liepiau Saveljičiui duoti jam pusrublį degtinei. Saveljičius susiraukė.
– Pusrublį degtinei! – tarė jis. – Už ką gi? Bene už tą, kad tu pats jį
teikeisi atvežti į užeigą? Tavo valia, ponaiti: mes neturime atliekamų
pusrublių. Jeigu kiekvienam duosi degtinei, tai pačiam greit teks
badauti.
Nebuvo kaip ginčytis su Saveljičium. Pinigai, kaip ir buvau žadėjęs,
buvo visiškai jo valioje. Man buvo koktu, kad negalėjau atsidėkoti
žmogui, išgelbėjusiam mane, jei ir ne iš bėdos, tai mažų mažiausiai
iš labai nemalonios padėties.
– Gerai, – tariau aš šaltai, – jeigu nenori duoti pusrublio, tai
padovanok jam ką nors iš mano drabužių. Jis plonai apsirengęs.
Duok jam mano zuikio kailinius.
 – Susimildamas, mielasis Piotrai Andrejevičiau! – tarė Saveljičius. –
Kuriems galams jam tavo zuikio kailiniai? Jis, šuva, juos pragers
pirmoje pasitaikiusioje smuklėje.
– Čia tai jau, seneliuk, nebe tavo bėda, – atsiliepė maniškis valkata,
– ar aš pragersiu, ar nepragersiu. Jo prakilnybė teikiasi dovanoti
man kailinius nuo savo pečių: tokia jo, pono, valia, o tavo, tarno,
pareiga nesiginčyti ir klausyti.
– Bijok tu Dievo, plėšike! – piktu balsu atsakė jam Saveljičius. – Tu
matai, kad vaikiščias dar nesuvokia, tai ir nori tuoj apiplėšti jį,
naudodamasis jo neišmanymu. Kuriems galams tau poniški
kailinukai? Tu ir neužsitempsi jų ant savo nelabųjų pečių.
– Prašau neišsisukinėti, – pasakiau savo auklėtojui,– nešk tuoj pat
zuikenas čia.
– Viešpatie dieve! – suaimanavo mano Saveljičius. – Zuikio kailiniai
beveik visai naujutėliai! Kad bent doram kam nors, o dabar
girtuokliui paskutiniam!
Bet zuikena buvo atnešta. Valkatėlė, nieko nelaukdamas, ėmė juos
vilktis. Iš tikrųjų kailiniai, kuriuos ir aš jau buvau beišaugąs, buvo jam
ankštoki. Vis dėlto jis šiaip taip užsimaukšlino juos, tik visos siūlės
iširo. Saveljičius, išgirdęs traškant siūlus, kone sukliko. Valkata buvo
labai patenkintas mano dovana. Jis palydėjo mane iki kibitkos ir,
žemai nusilenkdamas, tarė:
– Ačiū, jūsų prakilnybe! Teatlygina jums Viešpats už jūsų gerumą.
Kol gyvas nepamiršiu jūsų malonės.
Jis nuėjo savo keliu, o aš nuvažiavau toliau, nekreipdamas
dėmesio į Saveljičiaus apmaudą, ir greit pamiršau vakarykštę pūgą,
savo vadovą ir zuikio kailinius.
Atvažiavęs į Orenburgą, nuėjau tiesiai pas generolą. Tai buvo
aukšto ūgio, bet nuo senatvės jau gunktelėjęs vyras. Ilgi jo plaukai
buvo visiškai balti. Senyvas nublukęs munduras priminė Anos
Joanovnos laikų karį, o jo kalboje buvo stipriai jaučiamas vokiškas
akcentas. Aš padaviau jam tėvuko laišką. Ištarus jo vardą, generolas
žvilgtelėjo į mane:
– Tieve mano! – tarė jis. – Argi seniai pats Andrejus Petrovičius
buvo jūsų amžiaus: o dabar šit koks jo berniokas! Ach, liaikas, liaikas!
Jis atplėšė laišką ir ėmė skaityti pusbalsiu, išsakydamas savo
pastabas: „Maloningasis pone, Andrejau Karliovičiau, tikiuosi, kad
jūsų prakilnybė...“ Kam tos ceremonijos? Fui, kaip jam ne gėda!
Suprantama: pirmiausia drausmė, bet argi šitaip rašoma senam
kamradui?.. „jūsų prakilnybė nepamiršo“... hm... „ir... kai... amžiną
atilsį feldmaršalas Min... žygyje... taip pat ir Karolinką“... Ech,
bruder! Vadinasi, jis dar prisimena mūsų senas išdaigas? „Dabar dėl
reikalo... Jums mano padaužą“... hm... „laikyti ežinėmis
pirštinėmis“... Kas gi tos ežinės pirštinės? Matyti, tai rusiškas
priežodis...
– Ką reiškia „laikyti ežinėmis pirštinėmis“? – pakartojo jis,
kreipdamasis į mane.
– Tai reiškia, – atsakiau jam kiek galėdamas nekaltesniu veidu, –
elgtis švelniai, ne per daug griežtai, duoti daugiau valios, laikyti
ežinėmis pirštinėmis.
– Hm, suprantu... „ir neduoti jam valios“... ne, matyti, ežinės
pirštinės reiškia ne tai... „Su šiuo ir... jo pasą“... O kurgi jis? A, štai...
„Parašyti į Semionovsko pulką“... Gerai, gerai: viskas bus padaryta...
„Leisk be titulų ir laipsnių apkabinti tave ir... tavo senam draugui ir
bičiuliui“...– a! Pagaliau susiprato... ir taip toliau, ir taip toliau... Na,
mielasis, – tarė jis, perskaitęs laišką ir padėjęs į šalį mano pasą, –
viskas bus padaryta: tu būsi perkeltas į *** pulką karininku, o kad
laikas neitų veltui, rytoj pat keliauk į Belogorskajos tvirtovę, kur tu
būsi gero ir garbingo žmogaus, kapitono Mironovo, vadovaujamas.
Ten tu būsi tikroje tarnyboje, išmoksi drąsumės. Orenburge tau
nėra ko veikti; pramogauti jaunam žmogui kenksminga. O šiandien
liabai prašau pietų pas mane.
Kuo toliau, tuo gražiau! – pagalvojau sau vienas; kokia man iš to
nauda, kad dar motinos įsčiose buvau gvardijos seržantas! Kurgi
mane visa tai atvedė? Į *** pulką ir į nuošalią tvirtovę kirgizų ir
kaisakų stepių pasienyje!.. Papietavau pas Andrejų Karlovičių, trise
su jo senyvu adjutantu. Prie jo stalo viešpatavo griežta vokiška
ekonomija, ir aš manau, kad baimė viengungiškoje savo užstalėje
retkarčiais išvysti nereikalingą svečią iš dalies buvo mano tokio
greito išsiuntimo į įgulą priežastis. Kitą dieną aš atsisveikinau su
generolu ir išvykau į man paskirtą vietą.
 III SKYRIUS

TVIRTOVĖ

Mes tvirtovėje kaip ponai,

Turime vandens ir duonos.
O kai priešai lįs pas mus,
Jei ės mūsų pyragus,
Jiems suruošim balių trankų,
Pavaišinsim iš patrankų.
Kareivių daina

Senoviški žmonės, mano mielasis,

Nesubrendėlis

Belogorskajos tvirtovė buvo už keturiasdešimties varstų nuo

Orenburgo. Kelias ėjo palei statų Jajiko krantą. Upė buvo dar
neužšalusi, ir jos švininės bangos liūdnai juodavo tarp vienodų
krantų, apklotų baltu sniegu. Už jų driekėsi kirgizų stepės. Aš
paskendau apmąstymuose, daugiausia liūdnuose. Įgulos gyvenimas
mane labai mažai domino. Aš stengiausi įsivaizduoti kapitoną
Mironovą, būsimąjį savo viršininką, ir man jis rodėsi griežtas, piktas
senis, nežinantis nieko daugiau, tik savo tarnybą, ir pasiryžęs sodinti
mane belangėn vien duonai ir vandeniui už kiekvieną mažmožį. Ėmė
temti. Mes važiavome gana greitai.
– Ar toli dar tvirtovė? – paklausiau savo vežėjo.
– Netoliausia, – atsakė jis. – Ana, jau matyti.
Aš žvalgiausi į visas puses, tikėdamasis pamatyti rūsčius bastionus,
bokštus ir pylimą; bet nemačiau nieko kito, tik kaimą, aptvertą rąstų
tvora. Iš vienos pusės stovėjo trys ar keturios pusiau užpustytos
šieno stirtos, iš kitos pusės – pakrypęs malūnas su tingiai nuleistais
luobo sparnais.
 – Tai kurgi tvirtovė? – paklausiau nustebęs.
– Ogi va ji, – atsakė vežėjas, rodydamas kaimelį, ir sulig tuo žodžiu
įvažiavome į jį. Prie vartų pamačiau seną ketaus patranką; gatvės
buvo siauros ir kreivos; namukai žemi ir daugiausia dengti šiaudais.
Liepiau važiuoti pas komendantą, ir netrukus kibitka sustojo prie
medinio namuko, pastatyto aukštoje vietoje, netoli cerkvės, irgi
medinės.
Niekas manęs nesutiko. Įėjau į priemenę ir atvėriau duris į
prieškambarį. Senas invalidas, sėdėdamas ant stalo, siuvo melsvą
lopą ant žalio munduro alkūnės. Liepiau jam pranešti apie mane.
– Eik į vidų, mielasis, – atsakė invalidas, – mūsiškiai namie.
Įėjau į švarutį, senoviškai įrengtą kambariuką. Kampe stovėjo
spinta su indais; ant sienos kabėjo karininko diplomas, įrėmintas ir
po stiklu; greta jo – primityvūs paveiksliukai, vaizduoją Kiustrino ir
Očiakovo paėmimą, taip pat sužadėtinės pasirinkimą ir katino
laidotuves. Prie lango sėdėjo senutė trumpais kailinukais ir ryšėjo
skarele. Ji vijo siūlus, kuriuos, išskėtęs rankas, laikė vienaakis
seniokas su karininko munduru.
– Ko jums reikia, mielasis? – paklausė ji, dirbdama savo darbą.
Aš atsakiau, kad atvykau tarnybon ir pagal savo pareigą
prisistatau ponui kapitonui; tai tardamas, buvau besikreipiąs į
vienaakį senioką, palaikęs jį komendantu. Bet šeimininkė nutraukė
mano atmintinai išmoktą kalbą.
– Ivano Kuzmičiaus nėra namie, – pasakė ji. – Jis nuėjo į svečius pas
tėvą Gerasimą; bet vis tiek, mielasis, aš jo šeimininkė. Taigi būk
sveikutis. Sėskis, mielasis.
Ji pašaukė mergą ir liepė pakviesti uriadniką. Seniokas savo viena
akimi įdėmiai žvilgčiojo į mane.
– Leiskite paklausti, – tarė jis, – kuriame pulke teikėtės tarnauti?
Aš patenkinau jo smalsumą.
– O leiskite paklausti, – tęsė jis, – kodėl teikėtės persikelti iš
gvardijos į įgulą?
 Aš atsakiau, kad tokia jau buvo vyresnybės valia.
– Matyt, už gvardijos karininkui netinkamą elgesį?– tęsė
nenuilstantis klausinėtojas.
– Ką čia tauški niekus, – tarė jam kapitonienė, – matai gi, vaikinas
iš kelionės pavargęs; tu jam ne galvoj... (laikyk gi rankas tiesiau...) O
tu, mano mielasis, – tęsė ji, kreipdamasi į mane, – nenusimink, kad
tave nukišo į mūsų užkampį. Ne tu pirmas, ne tu ir paskutinis.
Priprasi, susigyvensi. Švabrinas, Aleksejus Ivanyčius, jau penkeri
metai pas mus perkeltas už žmogaus nužudymą. Dievas žino, kokia
negerovė į galvą įsisuko; jis, matai, išvažiavo už miesto su poručiku,
pasiėmė špagas, na ir ėmė kits kitą badyti; Aleksejus Ivanyčius ir
nudūrė poručiką; dargi prie dviejų liudininkų. Ką gi daryti? Blogo ir
nemokomas išmoksi.
Tuo metu įėjo uriadnikas, jaunas ir gražaus stoto kazokas.
– Maksimyčiau! – tarė kapitonienė. – Paskirk ponui karininkui butą,
tik geresnį.
– Klausau, Vasilisa Jegorovna, – atsakė uriadnikas.– Gal
apgyvendinti jo prakilnybę pas Ivaną Poležajevą?
– Niekus tauški, Maksimyčiau, – atsakė kapitonienė,– pas
Poležajevą ir taip ankšta; jis mano kūmas ir pamena, kad mes jam
viršininkai. Nuvesk poną karininką... koks jūsų vardas ir tėvo vardas,
Mano mielasai? Piotras Andrejičius?... Nuvesk Piotrą Andrejičių pas
Semioną Kuzovą. Jisai nenaudėlis, savo arklį įleido į mano daržą. Na,
ką, Maksimyčiau, viskas gerai?
– Ačiū Dievui, viskas ramu, – atsakė kazokas. Tik kapralas
Prochorovas susimušė pirtyje su Ustinja Negulina dėl karšto
vandens rėčkutės.
– Ivanai Ignatjičiau! – kapitonienė tarė vienaakiui seniokui. –
Išsiaiškink Prochorovo ir Ustinjos ginčą, kas teisus, o kas kaltas. Abu
ir nubausk. Na, Maksimyčiau, eik su Dievu. Piotrai Andrejičiau,
Maksimyčius nuves jus į jūsų butą.
 Aš atsisveikinau. Uriadnikas nuvedė mane į trobą, stovinčią ant
aukšto upės kranto, pačiame tvirtovės pakraštyje. Pusę trobos buvo
užėmusi Semiono Kuzovo šeima, antrąją pusę paskyrė man. Tai
buvo gana švarus kambarys, padalytas pusiau sienele. Saveljičius
ėmė tvarkytis; aš ėmiau žiūrėti pro siaurutį langelį. Prieš mane
tįsojo nyki stepė. Įžulniai stovėjo keletas pakrypusių trobelių; gatve
slankiojo keletas vištų. Senė, stovėdama priebutyje su gelda, šaukė
kiaules, kurios atsakinėjo jai bičiulišku kriuksėjimu. Tai šit kokiame
krašte aš buvau pasmerktas leisti savo jaunystę! Mane pagavo
maudulys; pasitraukiau nuo lango ir atsiguliau be vakarienės, kad ir
kaip Saveljičius ragino, susikrimtęs kartodamas:
– Viešpatie dieve! Nieko nesiteikia valgyti! Ką ponia pasakys, jei
vaikas sunegaluos?
Kitos dienos rytą, man tik pradėjus rengtis, atsivėrė durys, ir į
kambarį įėjo jaunas, neaukšto ūgio karininkas, tamsaus ir itin
negražaus, bet labai gyvo veido.
– Dovanokite man, – tarė jis prancūziškai, – kad aš be jokių
ceremonijų ateinu susipažinti su jumis. Vakar sužinojau, kad jūs
atvykote; mane taip stipriai pagavo noras išvysti žmonišką veidą,
jog nebeiškenčiau. Jūs tai suprasite, kai pagyvensite čia kurį laiką.
Aš supratau, kad čia yra tas karininkas, perkeltas iš gvardijos už
dvikovą. Mes tuoj susipažinome. Švabrinas buvo gana nekvailas. Jo
kalba buvo sąmojinga ir įdomi. Jis labai linksmai nupasakojo
komendanto šeimą, jo aplinką ir kraštą, į kurį atvedė mane likimas.
Juokiausi iš visos širdies, kol į kambarį įėjo tas pats invalidas, kuris
komendanto prieškambaryje lopė mundurą, ir Vasilisos Jegorovnos
vardu pakvietė mane pas juos pietų. Švabrinas pasisiūlė eiti kartu su
manimi.
Artėdami prie komendanto namų, aikštelėje pamatėme apie
dvidešimt žmonių – senų invalidų su ilgomis kasomis ir trikampėmis
kepurėmis. Jie stovėjo rikiuotėje. Priešakyje stovėjo komendantas,
gyvas ir aukšto ūgio senis su naktine kepuraite ir medvilniniu
chalatu. Pamatęs mus, jis priėjo, tarė man keletą malonių žodžiu ir
vėl ėmė komanduoti. Mes buvome besustoją žiūrėti kareivių
mokymo, bet jis paprašė mus eiti pas Vasilisą Jegorovną,
pažadėdamas tuojau pat grįžti.
– O čia, – pridūrė jis, – jums nėra ko žiūrėti.
Vasilisa Jegorovna mus sutiko paprastai ir širdingai, elgėsi su
manim taip, tarsi seniai būtume pažįstami. Invalidas ir Palaška
padengė stalą.
– Ko tas mano Ivanas Kuzmičius šiandien taip įsisiautėjo! – tarė
komendantienė. – Palaška, pašauk poną pietų. O kurgi Maša?
Tuo metu į kambarį įėjo maždaug aštuoniolikos metų mergina,
apskritaveidė, raudonskruostė, šviesiai rusvais plaukais, lygiai
sušukuotais už ausų, kurios, atrodė, degte degė. Iš pirmo žvilgsnio ji
man nelabai patiko. Aš žiūrėjau į ją iš anksto nepalankiai nusiteikęs:
Švabrinas man apibūdino Mašą, kapitono dukterį, kaip visišką
kvaišę. Marja Ivanovna atsisėdo kampe ir ėmė siuvinėti. Tuo metu
padavė kopūstienę. Vasilisa Jegorovna, nematydama vyro,
antrąkart išsiuntė Palašką jo pakviesti.
– Pasakyk ponui: svečiai laukia, kopūstai atauš; ačiū Dievui,
mokymas nepabėgs. Suspės prisirėkauti.
Kapitonas netrukus parėjo, vienaakio senioko lydimas.
– Kas čia dabar, mano mielasai? – tarė jam žmona.– Valgis senut
seniai paduotas, o tavęs vis negalima prisišaukti.
– Taigi, kad žinotum, Vasilisa Jegorovna, – atsakė Ivanas
Kuzmičius, – aš buvau užsiėmęs tarnyboj: kareiviukus mokiau.
– Nekalbėk niekų! – atkirto kapitonienė. – Tik garsas vienas, kad
kareivius mokai: nei jie tą tarnybą žino, nei tu ką apie ją nusimanai.
Sėdėtum namie ir poteriautum, būtų geriau. Brangieji sveteliai,
prašom prie stalo.
Mes sėdome pietauti. Vasilisa Jegorovna nė valandėlės netilo ir
apipylė mane klausimais: kas tėvai, ar jie gyvi, kur gyvena ir koks jų
turtas? Išgirdusi, kad tėvukas turi tris šimtus valstiečių, ji tarė:
 – Žiūrėk tu man! Ir esama gi pasaulyje turtingų žmonių! O mes,
mielasis, turime tik vieną mergą – Palašką. Bet, ačiū Dievui,
gyvename po truputį. Viena bėda: Maša,– merginai jau laikas tekėti,
o koks jos kraitis? Tankios šukos, vanta ir trigrašis (atleisk Viešpatie)
į pirtį nueiti – šit ir visa jos manta. Gerai, jei atsiras geras žmogus, o
jei ne, tai ir sėdėk sau amžina senmerge.
Aš žvilgtelėjau į Marją Ivanovną: ji nuraudo visa, dargi ašaros
nusirito į jos lėkštę. Man pagailo jos, ir aš stengiausi pakeisti kalbą.
– Girdėjau, – tariau aš visiškai ne laiku, – kad jūsų tvirtovę ruošiasi
pulti baškirai.
– Iš ko, mielasis, teikeisi apie tai sužinoti? – paklausė Ivanas
Kuzmičius.
– Man taip sakė Orenburge, – atsakiau.
– Niekis! – tarė komendantas. – Mes jau seniai nieko negirdim.
Baškirai – žmonės įbauginti, o ir kirgizai pamokyti. Turbūt mūsų
nelies; o jeigu pabandytų lįsti, aš tokią pirtį užkurčiau, kad dešimčiai
metų atgrasinčiau.
– Ir jums nebaisu, – tęsiau aš, kreipdamasis į kapitonienę, – gyventi
tvirtovėje, kuri yra tokiame pavojuje?
– Įpratau, mano mielasis, – atsakė ji. – Kai prieš dvidešimt metų
mus perkėlė iš pulko čia, tai Dieve apsaugok, kaip aš bijojau tų
prakeiktų nekrikštų! Kai pamatau, būdavo, lūšinę kepurę, kai
išgirstu jų spiegimą, tai, ar tikėsi, mielasis, širdis stingte
sustingdavo! O dabar taip įpratau, jog nė iš vietos nepajudu, kai
ateina mums pranešti, kad aplink tvirtovę piktadariai slankioja.
– Vasilisa Jegorovna narsi ponia, – reikšmingai pritarė Švabrinas. –
Ivanas Kuzmičius gali tai paliudyti.
– Taigi, kad žinotum, – tarė Ivanas Kuzmičius, – boba ne iš bailiųjų.
– O Marja Ivanovna? – paklausiau, – ar tokia pat drąsi, kaip jūs?
– Ar Maša drąsi? – pakartojo klausimą motina. – Ne, Maša bailė. Iki
šiol bijo šautuvo šūvio; išgirdusi ima drebėti. O kai prieš dvejus
metus mano vardinių proga Ivanas Kuzmičius sumanė pašaudyti iš
mūsų patrankos, tai ji, mano paukštytė, iš baimės vos nenumirė.
Nuo to laiko ir nebešaudome iš tos bjaurybės patrankos.
Pakilome nuo stalo. Kapitonas su kapitoniene nuėjo miego, o aš –
pas Švabriną, su kuriuo ir praleidau visą vakarą.
 IV SKYRIUS

DVIKOVA

– Stok, užimki pozą taip, kaip

reikia,
Pamatysi, kaip pasmeigsiu tave
veikiai.
Kniažninas

Praslinko keletas savaičių, ir mano gyvenimas Belogorskajos

tvirtovėje pasidarė ne tik pakenčiamas, bet dargi malonus.
Komendanto namuose aš buvau laikomas lyg namiškis. Vyras ir
žmona buvo labai mieli žmonės. Ivanas Kuzmičius, išėjęs į karininkus
iš kareivių vaikų, buvo nemokytas ir paprastas žmogus, bet labai
doras ir geras. Žmona jį valdė, ir tai plaukė iš jo nerūpestingumo.
Vasilisa Jegorovna ir į tarnybos reikalus žiūrėjo taip pat, kaip į savo
ūkį, o tvirtovę valdė taip pat rūpestingai, kaip savo namelius. Marja
Ivanovna greit liovėsi manęs šalintis. Mes susipažinome artimiau.
Man ji pasirodė išmintinga ir jautri mergina. Pats nepastebėdamas,
prisirišau prie geros šeimos, net prie Ivano Ignatjičiaus – vienaakio
įgulos poručiko, apie kurį Švabrinas pasakojo, kad jis turįs neleistinų
santykių su Vasilisa Jegorovna; čia nebuvo nė šešėlio tiesos, bet
Švabrinas tuo nesirūpino.
Aš buvau pakeltas į karininkus. Tarnyba manęs neslėgė. Dievo
globai paliktoje tvirtovėje nebuvo nei paradų, nei mokymo, nei
sargybų. Komendantas pats savo noru kai kada pamokydavo
kareivius, bet vis dar negalėjo pasiekti, kad jie visi žinotų, kuri pusė
dešinė, o kuri kairė. Švabrinas turėjo keletą prancūziškų knygų.
Pradėjau skaityti, ir manyje atsirado polinkis į literatūrą. Rytais
skaitydavau, pratindavausi versti, o kai kada bandydavau rašyti ir
eilėraščius. Pietaudavau beveik visuomet pas komendantą, kur
paprastai leisdavau laisvą laiką ir kur vakarais kai kada ateidavo
tėvas Gerasimas su žmona Akulina Pamfilovna, nepralenkiama
naujienų nešiotoja visoje apylinkėje. Su A. I. Švabrinu, aišku,
mačiausi kasdien, bet kalbos su juo man vis darėsi nemalonesnės.
Nuolatinės jo patyčios iš komendanto šeimos man labai nepatiko,
ypač kandžios pastabos apie Marją Ivanovną. Kitokios draugijos
tvirtovėje nebuvo, bet aš jos ir netroškau.
Nors ir buvo pranašauta, baškirai nebruzdėjo. Aplink mūsų
tvirtovę viešpatavo ramybė. Bet taiką sudrumstė netikėtas
tarpusavio vaidas.
Aš jau sakiau, kad domėjausi literatūra. Mano bandymai, tais
laikais, buvo gana geri, ir Aleksandras Petrovičius Sumarokovas po
kelerių metų net labai juos gyrė. Kartą man pavyko parašyti dainelę,
kuria buvau patenkintas. Kaip žinoma, kai kada rašytojai, neva
prašydami patarimų, ieško palankaus klausytojo. Taip ir aš, perrašęs
savo dainelę, nunešiau ją Švabrinui, kuris vienintelis visoje tvirtovėje
tegalėjo įvertinti poeto kūrinį. Po trumpos įžangos išsitraukiau
sąsiuvinį ir perskaičiau jam šias eilutes:
Nugalėdamas meilės mintį,
Trokštu sielą aš nuplaut.
Daugiau Mašos neatminti,
Savo laisvę vėl atgaut.

Bet tos akys, kur žavėjo,

Visą laiką prieš mane;
Man jos dvasią pakerėjo –
Nėr ramybės net sapne.

Mano skausmą tu patyrus,

Maša, pagailėk manęs;
Žiaurią dalią man paskyrus,
Neatstumki nuo savęs.

– Kaip tau atrodo? – paklausiau Švabrino, laukdamas pagyrimo,

kaip neabejotinai pelnytos duoklės. Bet, didžiausiam mano
apmaudui, Švabrinas, paprastai atlaidus, šį kartą griežtai pareiškė,
kad mano daina netikusi.
– Kodėl gi? – paklausiau slėpdamas savo apmaudą.
– Todėl, – atsakė jis, – kad tokie eilėraščiai verti mano mokytojo
Vasilijaus Kirilyčiaus Tredjakovskio ir labai man primena jo meilės
kupletukus.
Ir, paėmęs iš manęs sąsiuvinį, jis pradėjo negailestingai nagrinėti
kiekvieną eilutę ir kiekvieną žodį, taip kandžiai iš manęs
tyčiodamasis. Aš neiškenčiau, išplėšiau jam iš rankų sąsiuvinį ir
tariau, kad kaip gyvas niekuomet daugiau neberodysiu jam savo
kūrinių. Švabrinas pasijuokė ir iš šio grasinimo.
– Pažiūrėsim, – tarė jis, – ar ištesėsi savo žodį: eilių rašytojams
reikalingas klausytojas taip, kaip Ivanui Kuzmičiui degtinės
grafinėlis prieš pietus. O kas gi toji Maša, kuriai dainuoji savo švelnią
aistrą ir meilės negandą? Ar tik ne Marja Ivanovna?
– Ne tavo dalykas, – atkirtau susiraukęs, – kad ir kas toji Maša
būtų. Man nereikia nei tavo nuomonės, nei spėliojimų.
– Oho! Ambicingas eiliuotojas ir kuklus įsimylėjėlis!– tęsė
Švabrinas, vis labiau erzindamas mane. – Bet paklausyk draugiško
patarimo: jeigu nori ko pasiekti, tai patariu ne dainuškas rašyti.
– Ką gi tai reiškia, gerbiamasis? Teikis pasiaiškinti.
– Mielai. Tai reiškia, kad jei nori, idant Maša Mironovna pas tave
ateitų prietemomis, tai, užuot rašęs švelnius eilėraštukus,
padovanok jai auskarų porą.
Man kraujas užvirė.
– O kodėl tu apie ją tokios nuomonės? – paklausiau, vos vos
valdydamas savo pasipiktinimą.
– O todėl, – atsakė jis su pragariška pašaipa, – kad iš patyrimo
žinau jos būdą ir papročius.
– Meluoji, niekše! – surikau įsiutęs. – Meluoji suvis begėdiškai.
Švabrino veidas pasikeitė.
 – Šitas tau taip nepraeis, – tarė jis, spausdamas man ranką. – Jūs
duosite man satisfakciją.
– Prašau, kada nori! – atsakiau džiaugdamasis. Tą akimirką aš
buvau pasiryžęs sudraskyti jį.
Tuojau nuėjau pas Ivaną Ignatjičių ir radau jį su adata rankoje;
komendantienės įsakymu jis vėrė grybus džiovinti žiemai.
– A, Piotras Andrejičius! – tarė jis, pamatęs mane. – Sveiki atvykę!
Kaip jus čia Dievas atnešė? Drįstu paklausti, kokiu reikalu?
Aš trumpai paaiškinau jam, kad susivaidijau su Aleksejum
Ivanyčium, o jį, Ivaną Ignatjičių, prašau būti mano sekundantu.
Ivanas Ignatjičius įdėmiai išklausė, spoksodamas į mane vienintele
savo akimi.
– Jūs teikėtės pasakyti, – tarė jis, – jog norite nudurti Aleksejų
Ivanyčių, ir norite, kad aš būčiau to įvykio liudininkas? Taip? Drįstu
paklausti.
– Visiškai taip.
– Susimildamas, Piotrai Andrejičiau! Ką jūs čia sugalvojote? Jūs
susivaidijote su Aleksejum Ivanyčium? Didelė čia bėda! Vaidas ant
kaktos neužrašytas. Jis jus išplūdo, jūs jį iškoneveikėt; jis jums į
snukį, jūs jam į ausį, dar kartą, ir dar kartą – ir išsiskirkit, mes jau jus
sutaikysime. O dabar: ar geras darbas nudurti savo artimą, drįstu
paklausti? Dar gerai, jei jūs jį nudursite: tuščia jo, Aleksejaus
Ivanyčiaus; ir aš jo nelabai mėgstu. Na, o jeigu jis jus persmeigs? Į ką
gi tai bus panašu? Kas liks kvailys, drįstu paklausti?
Išmintingo poručiko samprotavimai manęs neįtikino. Savo
nusistatymo nepakeičiau.
– Kaip norite, – tarė Ivanas Ignatjičius. – Darykite, kaip išmanote.
Bet kam gi būti liudininku? Kurių galų? Žmonės pešasi, tai kas čia
nematyta, drįstu paklausti? Ačiū Dievui, esu ėjęs prieš švedą ir prieš
turką: visko prisižiūrėjau.
Aš pabandžiau jam aiškinti sekundanto pareigas, bet Ivanas
Ignatjičius niekaip neįstengė manęs suprasti.
 – Jūsų valia, – tarė jis. – Jeigu jau man kištis į šį reikalą, tai nebent
nueiti pas Ivaną Kuzmičių ir pranešti jam iš tarnybinės pareigos, kad
tvirtovėje ruošiamas nusikaltimas, neatitinkąs valdžios interesų. Ar
nesiteiks ponas komendantas griebtis atitinkamų priemonių...
Aš išsigandau ir ėmiau prašyti Ivaną Ignatjičių nieko nesakyti
komendantui; šiaip taip perkalbėjau, jis davė žodį, ir aš ryžausi
palikti jį ramybėje.
Vakarą, kaip paprastai, praleidau pas komendantą. Stengiausi būti
linksmas ir abejingas, kad niekas neįtartų ir kad išvengčiau
nemalonių klausinėjimų; bet, pripažįstu, aš nebuvau toks
šaltakraujis, kokie giriasi visada esą tie, kurių padėtis panaši į mano.
Tą vakarą aš buvau linkęs į švelnumą ir graudumą. Marja Ivanovna
man patiko labiau negu paprastai. Mintis, kad, galbūt, matau ją
paskutinį kartą, mano akyse ją darė kažkokią ypatingą. Švabrinas
taip pat atėjo. Aš nusivedžiau jį į šalį ir pranešiau jam apie savo
pokalbį su Ivanu Ignatjičiumi.
– Kuriems galams mums sekundantai? – sausai atsakė jis, – be jų
išsiversime.
Mes sutarėme kautis už šieno stirtų, ties tvirtovės aptvaru, ir ateiti
ten kitą dieną septintą valandą ryto. Matyt, mudu taip draugiškai
kalbėjomės, kad Ivanas Ignatjičius iš džiaugsmo prasitarė.
– Seniai taip reikėjo, – patenkintas tarė man. – Bloga taika geriau
nei geras vaidas, jei ne tokia garbinga, tai bent sveika.
– Ką, ką, Ivanai Ignatjičiau? – paklausė komendantienė, kuri kampe
būrė kortomis. – Aš nenugirdau.
Ivanas Ignatjičius, pastebėjęs mano nepasitenkinimą ir prisiminęs
savo pažadą, sumišo ir nesuvokė, ką atsakyti. Jam į pagalbą
atskubėjo Švabrinas.
– Ivanas Ignatjičius, – tarė jis, – pritaria mūsų susitaikymui.
– O su kuo, mano mielasis, tu vaidijaisi?
– Mes buvome gana smarkiai susiginčiję su Piotru Andrejičium.
– Dėl ko gi?
 – Dėl niekniekio: dėl dainelės, Vasilisa Jegorovna.
– Radote dėl ko vaidytis! Dėl dainelės!.. Kaipgi tai atsitiko?
– Piotras Andrejičius neseniai sukūrė dainą ir šiandien padainavo
ją man, o aš užtraukiau savo mėgstamą:
Kapitonaite šauni,
Kam naktimis vaikštinėti eini.

Susiginčijome. Piotras Andrejičius tuoj užpyko, bet paskiau

apsigalvojo, kad kiekvienam valia dainuoti, kas jam patinka. Taip
viskas ir pasibaigė.
Švabrino begėdiškumas beveik įsiutino mane, bet niekas kitas, be
manęs, nesuprato jo šiurkščių dviprasmybių; bent neatkreipė į jas
dėmesio. Nuo dainelių kalba nukrypo į eiliuotojus, ir komendantas
prasitarė, kad visi jie esą žmonės patvirkę ir girtuokliai paskutiniai,
ir draugiškai patarinėjo man mesti eiliavimą, tarnybai nenaudingą ir
išvis prie nieko gero nevedantį užsiėmimą.
Švabrinas man pasidarė nepakenčiamas. Aš greit atsisveikinau su
komendantu ir jo šeima. Grįžęs namo, apžiūrėjau savo špagą,
pabandžiau jos smaigalį ir atsiguliau įsakęs Saveljičiui pažadinti
mane septintą ryto.
Kitą dieną sutartu laiku aš jau stovėjau už šieno stirtų, laukdamas
savo priešininko. Netrukus atėjo ir jis.
– Mus gali užklupti, – tarė jis. – Vertėtų paskubėti.
Mudu nusivilkome mundurus, pasilikome vien su liemenėmis ir
išsitraukėme špagas. Tą akimirką iš už šieno stirtos pasirodė Ivanas
Ignatjičius ir penketas invalidų. Jis pareikalavo eiti pas komendantą.
Mes paklusome su apmaudu; apsupti kareivių nuėjome į tvirtovę
paskui Ivaną Ignatjičių, kuris vedė mus išdidžiai, žingsniuodamas
labai oriai.
Nuėjome į komendanto namus. Ivanas Ignatjičius atvėrė duris,
iškilmingai šūktelėjo.
– Atvedžiau!
 Mus pasitiko Vasilisa Jegorovna.
– Ak, mano brangieji! Į ką gi tai panašu? Kaip? Ką? Mūsų tvirtovėje
pradėti žmogžudystes! Ivanai Kuzmičiau, tuojau belangėn juos!
Piotrai Andrejičiau! Aleksejau Ivanyčiau! Duokit šen savo špagas,
duokit, duokit. Palaška, nunešk tas špagas į kamarą. Piotrai
Andrejičiau! Tik jau šito iš tavęs aš nelaukiau. Kaip tau ne gėda? Kas
kita Aleksejus Ivanyčius: už žmogžudystę jis ir iš gvardijos išmestas,
ir poną Dievą netiki; betgi tu? Irgi paskui jį?
Ivanas Kuzmičius visiškai pritarė su savo žmonos nuomone ir tarė:
– Taigi, kad žinotum, Vasilisa Jegorovna tiesą sako. Dvikovą
uždraudžia karinis artikulas.
Tuo metu Palaška paėmė mūsų špagas ir išnešė į kamarą.
Neiškenčiau nesusijuokęs. Švabrinas išlaikė savo orumą.
– Kad ir labai jus gerbdamas, – jis pasakė santūriai, – negaliu
nepriminti, kad be reikalo teikėtės vargintis mus teisdama. Palikite
tai Ivanui Kuzmičiui: tai jo reikalas.
– Ak, mano mielasai! – atkirto komendantienė, – argi vyras ir
žmona ne viena dvasia ir ne vienas kūnas? Ivanai Kuzmičiau! Ko tu
žiopsai? Tuojau pat pasodink juos pavieniui, su duona ir vandeniu,
kad tas kvailiojimas išgaruotų. Be to, tegu tėvas Gerasimas jiems
atgailą užduoda, kad melstų nuodėmių atleidimo ir atgailautų prieš
žmones.
Ivanas Kuzmičius nežinojo, ką daryti. Marja Ivanovna buvo
nepaprastai išblyškusi. Bet audra po truputį aprimo;
komendantienė nusiramino ir privertė mudu pasibučiuoti. Palaška
atnešė mūsų špagas. Iš komendanto mudu išėjome lyg ir sutaikyti.
Ivanas Ignatjičius mus lydėjo.
– Kaip jums buvo ne gėda, – piktai tariau jam, – pasakyti
komendantui apie mus, kai davėte žodį to nedaryti?
– Kaip prieš Dievą, aš Ivanui Kuzmičiui to nesakiau,– atsakė jis. –
Vasilisa Jegorovna viską iš manęs iškvotė. Ji davė visus nurodymus,
komendantui nežinant. Be kita ko, ačiū Dievui, kad viskas tuo
pasibaigė.
Tai taręs jis pasuko namo, o Švabrinas ir aš pasilikome vienu du.
– Mūsų reikalas tuo baigtis negali, – tariau jam.
– Aišku, – atsakė Švabrinas. – Jūs savo krauju atsakysite man už
savo įžūlumą. Bet mus, matyt, ims sekti. Keletą dienų mums teks
apsimetinėti. Iki pasimatymo!
Ir mudu išsiskyrėme, lyg niekur nieko.
Grįžęs pas komendantą, kaip įprasta, atsisėdau greta Marjos
Ivanovnos. Ivano Kuzmičiaus nebuvo namie. Vasilisa Jegorovna
šeimininkavo. Mudu kalbėjomės pusbalsiu. Marja Ivanovna švelniai
prikaišiojo man už tą nerimą, kurį sukėlė mano kivirčas su Švabrinu.
– Aš tiesiog apmiriau, – tarė ji, – kai mums pranešė, jog jūs norite
kautis špagomis. Kokie keisti tie vyrai! Dėl vieno žodžio, kurį po
savaitės tikriausiai pamirštų, jie pasiryžę kapotis ir aukoti ne tik
gyvybę, bet ir sąžinę, ir laimę tų, kurie... Bet aš tikiu, kad ne jūs
pradėjote kivirčą. Tikriausiai kaltas Aleksejus Ivanyčius.
– O kodėl gi jūs taip manote, Marja Ivanovna?
– Taip... jis toks pašaipūnas! Aš nemėgstu Aleksejaus Ivanyčiaus.
Jis man labai nemalonus. Ir keista: jokiu būdu nenorėčiau, kad ir aš
jam nepatikčiau. Tai mane baugintų.
– O kaip jūs manote, Marja Ivanovna? Patinkate ar nepatinkate
jam?
Marja Ivanovna sumikčiojo ir išraudo.
– Man atrodo, – tarė ji, – aš manau, kad patinku.
– Kodėl jums taip atrodo?
– Todėl, kad jis man piršosi.
– Piršosi! Jis jums piršosi? Kada gi?
– Pernai. Porą mėnesių prieš jums atvykstant.
– Ir jūs nesutikote?
 – Kaip matote; Aleksejus Ivanyčius, suprantama, žmogus protingas
ir iš geros šeimos, turtingas. Bet kai pagalvoju, jog per jungtuves
visiems matant reiks su juo pasibučiuoti... Jokiu būdu! Už jokias
gėrybes!
Marjos Ivanovnos žodžiai atvėrė man akis ir daug ką paaiškino. Aš
supratau tas atkaklias pašaipas, kuriomis Švabrinas persekiojo ją.
Matyt, jis pastebėjo mudviejų prielankumą, jaučiamą vienas kitam ir
stengėsi mudu perskirti. Žodžiai, sukėlę mūsų kivirčą, man pasirodė
dar šlykštesni, kai, vietoj šiurkščios ir netinkamos pašaipos, aš juose
pajutau apgalvotą šmeižtą. Troškimas nubausti įžūlų šmeižiką
manyje dar sustiprėjo, ir aš nekantraudamas laukiau palankios
progos.
Laukti teko neilgai. Kitą dieną, kai rašiau elegiją ir graužiau
plunksną, ieškodamas rimo, Švabrinas pasibeldė į mano langą.
Mečiau plunksną, pasiėmiau špagą ir išėjau pas jį.
– Kam atidėlioti? – tarė man Švabrinas. – Mūsų neseka. Eikime prie
paupio. Ten niekas mums nesukliudys.
Nuėjome tylėdami. Nusileidę stačiu takučiu, sustojome prie pat
upės ir išsitraukėme špagas. Švabrinas buvo labiau įgudęs, bet aš
stipresnis ir drąsesnis, ir mesjė Boprė, kadaise buvęs kareivis, man
davė keletą fechtavimosi pamokų, kuriomis aš ir pasinaudojau.
Švabrinas nesitikėjo, kad aš būsiu toks pavojingas priešininkas. Ilgai
mudu negalėjome kits kitam nieko padaryti. Pagaliau matydamas,
kad Švabrinas silpsta, aš ėmiau smarkiau jį pulti ir nustūmiau beveik
į upę. Staiga išgirdau garsiai šaukiant mano vardą. Apsidairiau ir
pamačiau Saveljičių, bėgantį takučiu nuo kriaušio... Tuo metu man
stipriai dūrė krūtinėn žemiau dešiniojo peties; aš pargriuvau ir
netekau sąmonės.
 V SKYRIUS

MEILĖ

Ak, merguže, mergužėle, gražuolėle!

Neik, mergele jaunuolėle, už bernelio;
Pasiklauski, mergužėle, močios–tėvo,
Močios ir tėvo, ir šauniosios giminėlės,
Pasirinki, mergužėle, išmintėlės,
Išmintėlės ir kraitelio didžias skrynias.
Liaudies daina

Jei surasi tu geresnę, man užmirši,

Jei blogesnę susirasi, tai atminsi!
Taip pat

Atsipeikėjęs kurį laiką nesusivokiau ir negalėjau prisiminti, kas man

atsitiko. Aš gulėjau lovoje, nepažįstamame kambaryje, ir jaučiausi
labai silpnas. Priešais mane stovėjo Saveljičius su žvake rankoje.
Kažkas labai atsargiai vyniojo raiščius, kuriais buvo sutvarstyta
mano krūtinė ir petys. Palengva mano mintys prablaivėjo.
Prisiminiau savo dvikovą ir supratau, kad esu sužeistas. Tą akimirką
girgžtelėjo durys.
– Kaip? Geriau? – sukuždėjo balsas, nuo kurio aš visas suvirpėjau.
– Vis taip pat, – atsidusdamas pasakė Saveljičius. – Vis be sąmonės,
štai jau penkta para.
Aš norėjau atsigręžti, bet negalėjau.
– Kur aš esu? Kas čia? – vargais negalais ištariau.
Marja Ivanovna priėjo prie mano lovos ir pasilenkė prie manęs.
– Na, kaip? Kaip jaučiatės? – paklausė ji.
– Ačiū Dievui, – atsakiau silpnu balsu. – Tai jūs, Marja Ivanovna?
Pasakykite man... – toliau neįstengiau kalbėti ir nutilau. Saveljičius
aiktelėjo. Jo veide pasirodė džiaugsmas.
– Atsigavo! Atsigavo! – pakartojo jis. – Ačiū tau, Viešpatie! Na ir
prigąsdinai tu mane, brangusis Piotrai Andrejičiau! Ar tai juokas gi!
Penkta para!..
Marja Ivanovna nutraukė jo kalbą.
– Nekalbėk su juo daug, Saveljičiau, – tarė ji. – Jis dar silpnas.
Ji išėjo ir tyliai uždarė duris. Mano mintys nerimo. Vadinasi, aš
komendanto namuose, Marja Ivanovna buvo atėjus pas mane. Aš
norėjau Saveljičiaus šio to paklausti, bet senis papurtė galvą ir
užsikimšo ausis. Aš apmaudingai užsimerkiau ir greit užmigau.
Prabudęs pašaukiau Saveljičių, bet vietoj jo priešais save pamačiau
Marją Ivanovną; mane pasveikino jos angeliškas balsas. Negaliu
išreikšti to malonaus jausmo, kuris apėmė mane tą akimirką.
Sugriebiau jos ranką ir prisiglaudžiau prie jos, laistydamas ją
graudulio ašaromis. Maša neatitraukė rankos... ir staiga jos lūputės
prilietė mano skruostą, ir aš pajutau jų karštą ir gaivų pabučiavimą.
Mane nutvieskė liepsna.
– Mieloji, geroji Marja Ivanovna, – tariau aš jai, – būk mano žmona,
suteik man laimę.
Ji atsitokėjo.
– Dėl Dievo, nusiraminkite, – pasakė ji, atitraukdama savo ranką. –
Jums dar gresia pavojus: žaizda gali atsinaujinti. Pasisaugokite bent
dėl manęs.
Tai tarusi, ji išėjo, paliko mane nuo džiaugsmo apsvaigusį. Laimė
prikėlė mane. Ji bus mano! Ji myli mane! Ši mintis užpildė visą mano
esybę.
Nuo to meto jaučiausi vis geriau. Mane gydė pulko kirpėjas, nes
kito gydytojo tvirtovėje nebuvo, ir, ačiū Dievui, negudravo. Jaunystė
ir pati gamta paskubino mano gijimą. Visa komendanto šeima mane
slaugė. Marja Ivanovna tiesiog nesitraukė nuo manęs. Suprantama,
pirmai progai pasitaikius, aš prisipažinau mylįs, o Marja Ivanovna
manęs kantriai išklausė. Ji be jokio maivymosi pasisakė jaučianti
man širdingą prielankumą ir pasakė, kad jos tėvai, aišku, džiaugsis
jos laime.
– Bet gerai pagalvok, – pridūrė ji, – ar tavo giminės neprieštaraus?
Aš susimąsčiau. Dėl motušės švelnumo aš neabejojau; bet,
žinodamas tėvo būdą ir galvoseną, jutau, kad mano meilė nelabai
jam patiks ir kad jis vertins kaip jaunuolio paikystę. Visa tai aš
nuoširdžiai pasakiau Marjai Ivanovnai ir vis dėlto ryžausi, kaip
galima gražiau, parašyti tėvukui, prašydamas tėviško palaiminimo.
Laišką parodžiau Marjai Ivanovnai, kuri pripažino jį esant tiek
įtikinamą ir jautrų, kad neabejojo dėl jo sėkmės, ir atsidavė savo
švelnios širdies jausmams su visu jaunystei ir meilei būdingu
pasitikėjimu.
Su Švabrinu aš susitikau pirmosiomis dienomis po išgijimo. Ivanas
Kuzmičius, bardamas mane už dvikovą, pasakė man:
– Ech, Piotrai Andrejičiau! Man reikėjo tave suimti ir pasodinti, bet
tu ir šiaip nubaustas. O Aleksejus Ivanyčius vis dėlto sėdi grūdų
sandėlyje saugomas, o jo špaga Vasilisos Jegorovnos užrakinta.
Tegul pamąsto ir atgailauja.
Aš buvau per daug laimingas, kad galėčiau širdyje laikyti
neapykantos jausmą. Ėmiau prašyti paleisti Švabriną, ir gerasis
komendantas, gavęs žmonos sutikimą, ryžosi jį paleisti. Švabrinas
atėjo pas mane. Jis labai apgailestavo dėl to, kas tarp mudviejų
įvyko; prisipažino, kad jis buvęs dėl visko kaltas, ir paprašė manęs
pamiršti praeitį. Iš prigimties būdamas nekerštingas, aš nuoširdžiai
atleidau jam mudviejų kivirčą ir jo man padarytą žaizdą. Jo šmeižte
jutau užgautos savimeilės ir atstumtos meilės pagiežą, ir kilniai
atleidau savo nelaimingam varžovui.
Netrukus pasveikau ir galėjau persikelti į savo butą. Nekantriai
laukiau atsakymo į išsiųstą laišką, nedrįsdamas viltis ir stengdamasis
slopinti liūdną nuojautą. Vasilisai Jegorovnai ir jos vyrui aš dar nieko
nebuvau sakęs, bet mano pasipiršimas neturėjo jų nustebinti. Nei
aš, nei Marja Ivanovna nesistengėme slėpti nuo jų savo jausmų, ir
mes jau iš anksto buvome tikri dėl jų sutikimo.
 Pagaliau vieną rytą Saveljičius atėjo pas mane, nešinas laišku. Aš
čiupau jį visas virpėdamas. Adresas buvo tėvuko ranka užrašytas. Iš
to supratau, kad čia yra kažkas svarbaus, nes paprastai laiškus man
rašydavo motutė, o jis tik pabaigoje prirašydavo kelias eilutes. Ilgai
neplėšiau laiško ir po kelis kartus skaičiau iškilmingą antrašą: „Mano
sūnui Piotrui Andrejevičiui Griniovui, Orenburgo gubernija,
Belogorskajos tvirtovė.“ Iš rašysenos stengiausi įspėti nuotaiką,
kuria buvo parašytas laiškas. Pagaliau pasiryžau jį atplėšti ir jau iš
pirmų eilučių supratau, kad viskas nuėjo veltui. Laiško turinys buvo
toks:
„Mano sūnau Piotrai! Tavo laišką, kuriame tu prašai mūsų tėviško
palaiminimo ir sutikimo tuoktis su Marja Ivanovna, Mironovų
dukteria, mes gavome šio mėnesio 15 dieną, ir ne tik savo
palaiminimo ir sutikimo aš nežadu tau duoti, bet dargi ruošiuosi pas
tave atvykti ir už tavo išdaigas tave prideramai pamokyti kaip
vaikigalį, nors tu ir karininkas jau, betgi įrodei, kad dar esi nevertas
nešioti špagos, kuri tau duota tėvynę ginti, o ne dvikovose kautis su
tokiu pat nutrūktgalviu, koks ir pats esi. Tuojau rašysiu Andrejui
Karlovičiui ir prašysiu, kad jis perkeltų tave iš Belogorskajos
tvirtovės kur nors toliau, kur tavo kvailystės išgaruotų. Tavo
motušė, sužinojusi apie dvikovą ir kad esi sužeistas, iš skausmo
sunegalavo ir dabar serga. Kas gi iš tavęs bus? Meldžiu Dievo, kad tu
pasitaisytum, nors ir nedrįstu viltis jo didžios malonės.

Tavo tėvas
A. G.“

Šį laišką skaitant, kilo manyje įvairių jausmų. Šiurkštūs posakiai,

kurių tėvukas nepašykštėjo, giliai užgavo mane. Nepagarba, su kuria
jis paminėjo Marją Ivanovną, man atrodė tiek pat netinkama, kiek ir
neteisinga. Mintis, jog mane iškels iš Belogorskajos tvirtovės,
tiesiog baugino, bet labiausiai nuliūdino žinia apie motinos ligą. Aš
pykau ant Saveljičiaus, neabejodamas, kad tėvai apie mano dvikovą
sužinojo iš jo, ir pasakiau rūsčiai į jį pažiūrėjęs:
 – Matyti, tau negana, kad aš dėl tavo kaltės esu sužeistas ir ištisą
mėnesį kovoju su mirtimi; tu ir mano motiną nori numarinti.
Saveljičių kaip žaibas trenkė.
– Susimildamas, pone, – tarė jis beveik verkdamas,– ką tu teikiesi
kalbėti? Aš kaltas, kad tu buvai sužeistas? Dievas mato, kad aš
bėgau uždengti tavęs savo krūtine nuo Aleksejaus Ivanyčiaus
špagos! Prakeikta senatvė sukliudė. Bet ką gi aš padariau tavo
motutei?
– Ką tu padarei? – atsakiau. – Kas prašė, kad tu rašytum apie mane
skundus? Ar tu esi paskirtas būti mano šnipu?
– Aš? Rašiau apie tave skundus? – verkdamas kalbėjo Saveljičius. –
Dieve, dangaus karaliau! Tai malonėk paskaityti, ką rašo ponas man:
pamatysi, kaip aš tave įskundžiau.
Jis ištraukė iš kišenės laišką, ir aš štai ką perskaičiau:

„Gėda tau, senas šunie, kad tu, nepaisydamas mano griežtų

nurodymų, nepranešei man apie mano sūnų Piotrą Andrejevičių ir
kad pašaliniai priversti pranešinėti man apie jo išdaigas. Tai šitaip tu
vykdai mano pareigas ir pono valią? Aš tave, senas šunie, nusiųsiu
kiaulių ganyti už tiesos slėpimą ir pataikavimą jaunuoliui. Gavus šį
laišką, įsakau tau tuoj pat parašyti man, kokia dabar jo sveikata, apie
kurią, kaip pagerėjusią, man rašo žmonės; taip pat pasakyti, ką jam
sužeidė ir ar gerai užgijo žaizda.“

Buvo matyti, kad Saveljičius nieko dėtas ir kad aš be reikalo

įžeidžiau jį priekaištaudamas ir įtarinėdamas. Prašiausi
dovanojamas, bet senis liko nepaguodžiamas.
– Šit ką prigyvenau, – pakartojo jis. – Šit kokių malonių
užsitarnavau iš savo ponų! Aš ir senas šuo, ir kiauliaganys, pagaliau
ir tavo žaizdos priežastis! Ne, mielasis Piotrai Andrejičiau! Ne aš, o
prakeiktas mesjė dėl visko kaltas: jis išmokė tave baksnotis
geležiniu iešmu ir trepsenti, tarsi baksnojimusi ir trepsenimu
apsisaugosi nuo blogo žmogaus! Argi reikėjo samdyti mesjė ir
bergždžiai eikvoti pinigus!
Bet kas gi ėmėsi pareigos pranešti tėvui apie mano elgesį?
Generolas? Bet jis, atrodė, ne per daug manimi rūpinosi. O Ivanas
Kuzmičius nematė reikalo raportuoti apie mano dvikovą. Aš visaip
spėliojau. Ėmiau įtarinėti Švabriną. Jam vienam būtų buvę naudinga
išsiųsti mane; taip galėjo mane iškelti iš tvirtovės, ir tada būtų
nutrūkę mano santykiai su komendanto šeima. Nuėjau visus tuos
dalykus pasakyti Marjai Ivanovnai. Ji pasitiko mane priebutyje.
– Kas jums atsitiko? – pamačius mane, ji paklausė.– Koks jūs
išblyškęs!
– Viskas baigta! – atsakiau ir padaviau jai tėvuko laišką. Išblyško ir
ji. Perskaičius grąžino man laišką drebančia ranka ir virpančiu balsu
tarė:
– Matyti, man nėra lemta... Jūsų tėvai nenori priimti manęs į savo
šeimą. Tebus jau visame kame Viešpaties valia! Dievas geriau už
mus žino, kas mums reikalinga. Nieko nepadarysi, Piotrai
Andrejičiau, būkite bent jūs laimingas.
– To nebus! – sušukau aš, pagriebęs jos ranką. – Tu mane myli, o aš
pasiryžęs viską padaryti. Eikime, pulkime tavo tėvams į kojas. Jie
žmonės paprasti, ne kietaširdžiai išpuikėliai... Jie mus palaimins;
mes susituoksime... o tada, laikui bėgant, esu tikras, mes
permaldausime ir mano tėvą; motutė bus mūsų pusėje; jis man
atleis...
– Ne, Piotrai Andrejičiau, – atsakė Maša, – aš netekėsiu už tavęs be
tavo tėvų palaiminimo. Be jų palaiminimo tu nebūsi laimingas.
Nusilenkime Dievo valiai. Surasi sau skirtąją, pamilsi kitą, – Dieve
padėk tau, Piotrai Andrejičiau; o aš už judu abudu...
Ji pravirko ir nuėjo šalin. Aš norėjau paskui ją įeiti į kambarį, bet
jaučiau, kad neįstengsiu susivaldyti, ir grįžau namo.
Sėdėjau giliai susimąstęs, kai staiga Saveljičius nutraukė mano
mintis.
 – Šit, meldžiamasai, – tarė jis, paduodamas man pasirašytą
popieriaus lapą, – pažiūrėk, ar aš esu savo pono skundikas ir ar aš
stengiuosi sukiršinti sūnų su tėvu.
Iš jo rankų paėmiau popierių. Tai buvo Saveljičiaus atsakymas į jo
gautą laišką. Štai jis pažodžiui:

„Pone Andrejau Petrovičiau, mūsų tėve maloningasis!

Maloningąjį jūsų laišką aš gavau, jame jūs teikėtės rūstauti ant

manęs, jūsų vergo, kad esą gėda man nevykdyti pono įsakymų. O aš
nesu senas šuo, bet jūsų tarnas, pono prisakymų klausiau ir visada
uoliai tarnavau bei sulaukiau žilo plauko. Aš gi apie Piotro
Andrejičiaus žaizdą jums nieko nerašiau, kad be reikalo
neišgąsdinčiau, ir, girdėjau, ponia, mūsų motina Avdotja Vasiljevna,
ir taip jau iš baimės susirgo, o už jos sveikatą aš melsiuosi. O Piotras
Andrejičius buvo sužeistas žemiau dešiniojo peties, į krūtinę, ligi pat
kauliuko, pusantro verško gilumon, ir gulėjo jis komendanto
namuose, kur atnešėme jį iš paupio, ir gydė jį čionykštis kirpėjas
Stepanas Paramonovas; ir dabar Piotras Andrejičius, ačiū Dievui,
sveikas, ir apie jį nėra ko daugiau rašyti, kaip tik gera. Viršininkai,
kiek girdėjau, juo patenkinti, o Vasilisai Jegorovnai jis kaip tikras
sūnus. O kad jam įvyko atsitikimas, tai jaunam nėra ko priekaištauti:
arklys keturiom kojom, ir tai suklumpa. O kaip jūs teikiatės rašyti,
kad siųsite mane kiaulių ganyti, tai tam jūsų bajoriška valia. Tam lyg
vergas lenkiuosi.

Jūsų ištikimas tarnas,

Archipas Saveljevas.“

Nesusivaldžiau keletą kartų nenusišypsojęs, skaitydamas gerojo

senio laišką. Aš tėvukui atsakyti neįstengiau; o kad motutė
nusiramintų, man pasirodė, pakanka Saveljičiaus laiško.
Nuo tos akimirkos mano padėtis pasikeitė. Marja Ivanovna beveik
nesikalbėjo su manim ir visaip vengė manęs. Komendanto namai
pasidarė nemieli. Po truputį pripratau sėdėti namie vienas. Vasilisa
Jegorovna iš pradžių priekaištavo, bet, matydama mano atkaklumą,
paliko mane ramybėje. Su Ivanu Kuzmičium matydavausi tik tada,
kai to reikalaudavo tarnyba. Su Švabrinu susitikdavau retai ir
nenoromis, tuo labiau kad jame mačiau slepiamą man
neprielankumą, kuris ir stiprino mano įtarimą. Gyvenimas pasidarė
nepakenčiamas. Aš puoliau į niūrų susimąstymą, kuriam peno teikė
tai, kad buvau vienas ir nieko neveikiau. Mano meilė vienumoje dar
labiau įsiliepsnojo ir vis skaudžiau mane degino. Netekau noro nei
skaityti, nei raštija domėtis. Buvau prislėgtos nuotaikos. Bijojau
išeiti iš proto arba imti ištvirkauti. Netikėti įvykiai, turėję didelės
įtakos visam mano gyvenimui, staiga stipriai ir sveikai sukrėtė mano
sielą.
 VI SKYRIUS

PUGAČIOVO SUKILIMAS

Jūs paklausykit, jaunieji vyrukai,

Ką mes, seni senutėliai, paporinsim.
Daina

Prieš pradėdamas aprašinėti keistus įvykius, kuriuos pats esu

matęs, turiu tarti keletą žodžių apie padėtį, kokioje buvo
Orenburgo gubernija 1773 metų pabaigoje.
Ši plati ir turtinga gubernija buvo apgyvendinta daugelio
puslaukinių tautų, dar neseniai tik pripažinusių Rusijos valdovų
valdžią. Nuolat maištaujančios, nepratusios prie įstatymų ir
pilietinio gyvenimo, lengvapėdiškos ir žiaurios, jos buvo reikalingos,
kad valdžia jas nuolat prižiūrėtų ir verstų klausyti. Tvirtovės buvo
pastatytos tinkamose tam vietose, o jose apgyvendinti daugiausiai
kazokai, kurie nuo seno gyveno Jajiko pakrantėse. Bet Jajiko
kazokai, įsipareigoję sergėti šio krašto ramybę ir saugumą, jau kurį
laiką patys buvo valdžiai neklusnūs ir pavojingi valdiniai, 1772
metais įvyko sukilimas jų žymiausiame miestelyje dėl griežtų
priemonių, kurių griebėsi generolas majoras Traubenbergas,
siekdamas atitinkamai sudrausminti kariuomenę. Viskas baigėsi
tuo, kad Traubenbergas buvo nužudytas barbariškai, valdžia
savavališkai pakeista, o maištas numalšintas panaudojus kartečes ir
žiaurias bausmes.
Tai atsitiko truputį anksčiau prieš man atvykstant į Belogorskajos
tvirtovę. Visur jau buvo ramu, ar bent taip atrodė; vyresnybė per
daug lengvai patikėjo tariamu atgailavimu tų klastingų maištininkų,
kurie slapta niršo ir laukė patogios progos vėl subruzti.
Grįžtu prie savo pasakojimo.
 Vieną vakarą (tai buvo 1773 metų spalio pradžioje) sėdėjau namie
vienas, klausydamasis rudens vėjo kaukimo ir žiūrėdamas pro langą
į debesis, lekiančius pro mėnulį. Mane pakvietė pas komendantą. Aš
tuoj ir nuėjau. Pas komendantą radau Švabriną, Ivaną Ignatjičių ir
kazokų uriadniką. Kambary nebuvo nei Vasilisos Jegorovnos, nei
Marjos Ivanovnos. Komendantas su manimi pasisveikino
susirūpinęs. Jis užrakino duris, susodino visus, išskyrus uriadniką,
kuris stovėjo palei duris, išsitraukė iš kišenės popierių ir tarė mums:
– Ponai karininkai, svarbi naujiena! Klausykitės, ką rašo generolas.
Čia jis užsidėjo akinius ir štai ką perskaitė:

„Ponui Belogorskajos tvirtovės komendantui

Kapitonui Mironovui.
Slaptai.

Pranešu jums, kad iš arešto pabėgęs Dono kazokas ir atskalūnas

Jemeljanas Pugačiovas, nedovanotinai įžūliai savindamasis velionio
imperatoriaus Petro III vardą, sutelkė piktadarių gaują, sukėlė
maištą Jajiko kaimuose, jau paėmė ir sugriovė keletą tvirtovių, visur
grobdamas ir žudydamas. Todėl, gavęs šį laišką, pone kapitone,
turite tuoj pat imtis atitinkamų priemonių, kad atremtumėt
minėtąjį piktadarį ir apsišaukėlį, o jeigu bus įmanoma, ir visiškai
sunaikintumėt jį, jeigu jis užpultų jūsų globai patikėtą tvirtovę.“

– Imtis atitinkamų priemonių! – tarė komendantas, nusiimdamas

akinius ir sulankstydamas popierių. – Taigi kad žinotum, lengva
pasakyti. Piktadarys, matyti, stiprus, o mūsų iš viso tik šimtas
trisdešimt žmonių, be kazokų, kuriais mažai tegalima pasitikėti; šis
priekaištas sakomas ne tau, Maksimyčiau (uriadnikas šyptelėjo). Bet
ką gi darysi, ponai karininkai! Būkite pasirengę, įveskite sargybas ir
naktines apžiūras; užpuolimui prasidėjus uždarykite vartus ir
išveskite kareivius. Tu, Maksimyčiau, akylai saugok savo kazokus.
Apžiūrėkite patranką ir rūpestingai išvalykite. Bet svarbiausia, – visa
tai laikykite paslaptyje, kad niekas tvirtovėje nesužinotų per anksti.
 Taip įsakęs, Ivanas Kuzmičius mums leido eiti. Mes išėjome kartu
su Švabrinu, aptardami, ką girdėjome.
– Kaip tu manai, kuo tai baigsis? – paklausiau jo.
– Dievas žino, – atsakė jis, – pažiūrėsim. Kol kas nieko ypatingo
nėra. Jeigu...
Čia jis susimąstė ir išsiblaškęs ėmė švilpauti prancūzišką ariją.
Nepaisant viso mūsų atsargumo, žinia apie Pugačiovo pasirodymą
paplito tvirtovėje. Ivanas Kuzmičius, nors ir labai gerbė savo žmoną,
bet jokiu būdu nebūtų pasakęs jai paslapties, patikėtos jam dėl
tarnybos. Gavęs iš generolo laišką, jis gana gudriai išprašė Vasilisą
Jegorovną, pasakęs jai, kad tėvas Gerasimas iš Orenburgo gavęs
kažkokių nuostabių žinių, kurias jis labai slepiąs. Vasilisa Jegorovna
tuoj pat panoro pasisvečiuoti pas popienę ir, Ivano Kuzmičiaus
patariama, kartu pasiėmė ir Mašą, kad jai namie nebūtų nuobodu.
Ivanas Kuzmičius, likęs šeimininkauti vienas, tuoj pasikvietė mus, o
Palašką užrakino kamaroj, kad ji negalėtų mūsų klausytis.
Vasilisa Jegorovna grįžo namo nieko nepešusi iš popienės ir
sužinojo, kad, jai nesant, pas Ivaną Kuzmičių buvo pasitarimas ir kad
Palaška buvo užrakinta. Ji suprato, kad vyras ją apgavo, ir ėmė jį
tardyti. Bet ir Ivanas Kuzmičius buvo pasiruošęs puolimui. Jis nė
trupučio nesumišo ir gyvai atsakinėjo savo smalsiai gyvenimo
draugei.
– Kad žinotum, motut, mūsų bobos sugalvojo krosnis kūrenti
šiaudais. O kadangi nuo to gali kilti gaisras, tai aš įsakiau bobom
ateityje nekūrenti krosnių šiaudais, o kūrenti žabais ir išvartų
malkomis.
– O kodėl tau prireikė užrakinti Palašką? – paklausė
komendantienė. – Kodėl vargšė mergina turėjo sėdėti kamaroje, kol
mes parėjome?
Ivanas Kuzmičius nebuvo pasiruošęs atsakyti į šitokį klausimą; jis
susipainiojo ir sumurmėjo kažką labai nesklandaus. Vasilisa
Jegorovna pajautė savo vyro klastą, bet, žinodama, kad nieko iš jo
neišgaus, nutraukė savo kvotą ir prakalbo apie raugintus agurkus,
kuriuos Akulina Pamfilovna paruošianti pagal ypatingą receptą.
Vasilisa Jegorovna visą naktį neužmigo ir niekaip neįstengė atspėti,
kas gi galėtų būti jos vyro galvoje, ko jai negalima žinoti.
Kitą dieną, grįždama po mišių, ji pamatė Ivaną Ignatjičių, kuris
traukė iš patrankos skudurus, akmeniokus, skiedrigalius, kaulus ir
kitas visokias šiukšles, vaikų sugrūstas į vamzdį. „ Ką reikštų šie
kariniai pasirengimai? – galvojo komendantienė. – Ar tik nelaukiame
kirgizų puolimo? Bet nejaugi Ivanas Kuzmičius slėptų nuo manęs
tokius mažmožius?“ Ji pasišaukė Ivaną Ignatjičių, tvirtai pasiryžusi
išgauti iš jo paslaptį, kuri kurstė jos moterišką smalsumą.
Vasilisa Jegorovna davė jam keletą pastabų dėl ūkinių reikalų,
kaip teisėjas, pradedantis tardymą šalutiniais klausimais, kai nori
sumažinti atsakovo budrumą. Paskiau, kiek patylėjus, ji giliai
atsiduso ir, linguodama galvą, tarė:
– Dieve tu mano! Taigi matai, kokios naujienos! Kas iš to visko
išeis?
– Ė, motut! – atsakė Ivanas Ignatjičius. – Dievas gailestingas:
kareivių yra pakankamai, parako daug, patranką išvaliau. O gal ir
atremsim Pugačiovą. Jei Dievas padės, kiaulė nesuės!
– O kas per žmogus tas Pugačiovas? – paklausė komendantienė.
Dabar Ivanas Ignatjičius suprato išsiplepėjęs, ir prikando liežuvį.
Bet jau buvo per vėlu. Vasilisa Jegorovna privertė jį viską
prisipažinti, pažadėjusi niekam apie tai nepasakoti.
Vasilisa Jegorovna ištesėjo savo pažadą ir niekam nepasakė nė
žodžio, tik vienai popienei, ir tai tik dėl to, kad jos karvė dar buvo
genama į stepę ir galėjo būti piktadarių pagrobta.
Greit visi ėmė kalbėti apie Pugačiovą. Šnekų buvo visokių.
Komendantas išsiuntė uriadniką su pavedimu gerai ištirti viską
aplinkinėse gyvenvietėse ir tvirtovėse. Uriadnikas grįžo po dviejų
dienų ir pranešė, kad stepėje, apie šešiasdešimt varstų nuo
tvirtovės, matęs daug gaisrų, o iš baškirų sužinojęs, kad artėja
neregėtos pajėgos. Vis dėlto jis negalėjo pranešti nieko tikro, nes
toliau keliauti pabijojęs.
Tvirtovėje tarp kazokų kilo nepaprastas sambrūzdis; visose
gatvėse jie rinkdavosi būreliais, kalbėdavosi tarpusavyje
pakuždomis ir išsiskirstydavo, kai tik pamatydavo dragūną arba
įgulos kareivį. Į jų gretas buvo nusiųsta šnipų. Apsikrikštijęs
kalmukas Julajus komendantui pranešė svarbią žinią. Uriadniko
žinios, pasak Julajaus, esančios melagingos; grįžęs klastingasis
kazokas sakęsis savo draugams, kad jis buvęs pas sukilėlius,
prisistatęs pačiam jų vadui, kuris leidęs pabučiuoti savo ranką ir ilgai
su juo kalbėjęsis. Komendantas tuoj pat suėmė uriadniką, o Julajų
paskyrė jo vieton. Šią žinią kazokai sutiko reikšdami aiškų
nepasitenkimą. Jie garsiai burnojo, ir Ivanas Ignatjičius,
komendanto potvarkio vykdytojas, savo ausimis girdėjo, kaip jie
kalbėjo: „Parodysim tau, įgulos žiurke!“ Komendantas buvo manęs
tą pačią dieną ištardyti savo areštuotąjį, bet uriadnikas pabėgo,
tikriausiai savo vienminčių padedamas.
Naujos aplinkybės padidino komendanto nerimą. Buvo sučiuptas
baškiras, nešęs kurstomuosius lapelius. Dėl to komendantas manė
vėl sušaukti savo karininkus ir norėjo kokia nors dingstimi išprašyti
Vasilisą Jegorovną. Bet kadangi Ivanas Kuzmičius buvo nuoširdus ir
teisingas žmogus, užtat nesurado kito būdo, kaip tą, kurį jau kartą
buvo panaudojęs.
– Kad žinotum, Vasilisa Jegorovna, – kosčiodamas tarė jai, – sako,
tėvas Gerasimas iš miesto gavo...
– Ką tu čia meluoji, Ivanai Kuzmičiau, – nutraukė jį komendantienė.
– Matyt, tu vėl nori sušaukti pasitarimą ir be manęs pasikalbėti apie
Jemeljaną Pugačiovą. Bet nieko nebus, neapgausi.
Ivanas Kuzmičius išvertė akis.
– Na, motut, – tarė jis, – kadangi tu jau viską žinai, tai gali pasilikti.
Pasikalbėsim ir tau esant.
– Taigi va, tėtušiuk, – atsakė ji, – ne tau gudrauti: kviesk karininkus.
 Ir vėl mes susirinkome. Ivanas Kuzmičius, žmonai dalyvaujant,
perskaitė Pugačiovo atsišaukimą, rašytą kokio mažaraščio kazoko.
Plėšikas skelbė apie savo ketinimus tuoj pat pulti mūsų tvirtovę;
kazokus ir kareivius kvietė į savo gaują, o vadams patarė
nesipriešinti, už nepaklusnumą grasindamas mirtimi. Atsišaukimas
buvo kupinas grubių, bet stiprių posakių ir turėjo daryti didelį įspūdį
paprastiems žmonėms.
– Koks sukčius! – sušuko komendantienė. – Ką jis drįsta mums
siūlyti! Išeiti jį pasitikti ir prie jo kojų sudėti vėliavas! Tai šunsnukis!
Argi jis nežino, kad mes jau keturiasdešimt metų tarnaujame ir, ačiū
Dievui, visko esame matę? Nejaugi atsirado ir tokių vadų, kurie
paklausė plėšiko?
– Atrodo, neturėtų atsirasti, – atsakė Ivanas Kuzmičius.– O girdėti,
kad piktadarys jau užėmė daug tvirtovių.
– Matyt, jis iš tikrųjų galingas, – antrino Švabrinas.
– O štai netrukus sužinosime jo tikrąją galią, – pasakė
komendantas. – Vasilisa Jegorovna, duok man klėties raktus. Ivanai
Ignatjičiau, atvesk baškirą ir įsakyk Julajui atnešti rimbų.
– Palauk, Ivanai Kuzmičiau, – tarė komendantienė, pakildama iš
savo vietos. – Leisk Mašą išvesti kur nors iš namų; dar išgirs riksmą,
išsigąs. Ir aš, tiesą pasakius, plakimų nemėgstu. Laimingai jums.
Kankinimas senovėje buvo taip įsišaknijęs teismų papročiuose,
kad kilnus įsakas, panaikinęs jį, dar ilgą laiką nebuvo vykdomas.
Buvo manoma, kad paties nusikaltėlio prisipažinimas būtinas
galutinai apkaltinti, – mintis ne tik nepagrįsta, bet dargi visiškai
prieštaringa sveikai juridinei nuovokai: juk jeigu kaltinamojo
gynimasis neįrodo jo nekaltumo, tai jo prisipažinimas tuo menkiau
gali būti jo kaltumo įrodymas. Dargi ir dabar man tenka girdėti senų
teisėjų, apgailestaujančių dėl barbariškojo papročio panaikinimo. O
mūsų laikais niekas, nei teisėjas, nei kaltinamieji, neabejojo kad
kankinimai būtini. Tad komendanto įsakymas nieko iš mūsų
nenustebino ir nesujaudino. Ivanas Ignatjičius nuėjo atvesti baškiro,
kuris sėdėjo klėtyje komendantienės užrakintas, ir per keletą
minučių areštuotąjį atvedė į priemenę. Komendantas paliepė jį
įvesti.
Baškiras vargais negalais perkopė per slenkstį (jo kojos buvo
surakintos) ir, nusiėmęs savo aukštą kepurę, sustojo prie durų. Aš
pažvelgiau į jį ir krūptelėjau. Niekad nepamiršiu to žmogaus. Jis
atrodė lyg septyniasdešimties metų. Jis neturėjo nei nosies, nei
ausų. Jo galva buvo nuskusta, vietoj barzdos stirksojo keletas žilų
plaukų; jis buvo neaukšto ūgio, išdžiūvęs ir susikūprinęs, bet jo
siaurutės akys dar blizgėjo ugnimi.
– Ėhė, – tarė komendantas, iš baisių požymių pažinęs, kad čia
esama vieno iš maištininkų, baustų 1741 metais.– Taigi tu, matyt,
senas vilkas, jau buvęs mūsų spąstuose. Tu, žinia, nebe pirmąkart
maištauji, jei tavo makaulė taip švariai nuskusta. Prieik arčiau;
sakyk, kas tave siuntė?
Senis baškiras tylėjo ir žiūrėjo į komendantą tarsi nieko
nesuprasdamas.
– Ko gi tu tyli? – tęsė Ivanas Kuzmičius. – Ar visai rusiškai
nesupranti? Julajau, paklausk jo jūsiškai, kas jį atsiuntė į mūsų
tvirtovę?
Julajus totoriškai pakartojo Ivano Kuzmičiaus klausimą. Bet
baškiras ta pačia išraiška žiūrėjo į jį ir neatsakė nė žodžio.
– Jakši, – tarė komendantas, – tu man prakalbėsi. Vyrai! Nuvilkit
nuo jo tą dryžą juokdario chalatą ir išvanokit nugarą. Tik žiūrėk,
Julajau, nepagailėk!
Du invalidai ėmė išrenginėti baškirą. Nelaimingojo veide buvo
matyti nerimas. Jis dairėsi į visas puses kaip vaikų pagautas
žvėriukas. Kai vienas invalidas paėmė jo ranką ir padėjo ant savo
sprando, pakeldamas senį sau ant pečių, o Julajus paėmė rimbą ir
užsimojo, tada baškiras suaimanavo silpnu, maldaujančiu balsu ir,
linguodamas galvą, išsižiojo: burnoje vietoj liežuvio krutėjo tik
trumpas mėsgalis.
 Kai prisimenu, kad tai atsitiko mano amžiuje ir kad sulaukiau
imperatoriaus Aleksandro romaus viešpatavimo, negaliu
nesistebėti greitais švietimo laimėjimais ir žmoniškumo dėsnių
paplitimu. Jaunuoli! Jeigu mano užrašai pateks į tavo rankas,
atmink, kad brangiausi ir patvariausi pokyčiai yra tik tie, kurie
įvyksta papročiams pagerėjus, be jokių prievartinių sukrėtimų.
Visi buvo priblokšti.
– Na, – tarė komendantas, – matyt, mes nieko iš jo neišgausime.
Julajau, nuvesk baškirą klėtin. O mes, ponai, apie šį bei tą
pasikalbėsime.
Mes tik pradėjome kalbėtis apie savo padėtį, staiga į kambarį, visa
uždususi ir susijaudinusi, įėjo Vasilisa Jegorovna.
– Kas tau pasidarė? – nustebęs paklausė komendantas.
– Brangieji ponai! – atsakė Vasilisa Jegorovna. – Nižneoziornaja
paimta šįryt. Kaip tik iš ten grįžo tėvo Gerasimo darbininkas. Jis
matė, kaip ją paėmė. Komendantas ir visi karininkai pakarti. Visi
kareiviai paimti į nelaisvę. Piktadariai gali greitai būti ir čia.
Netikėta žinia mane stipriai sukrėtė. Su Nižneoziornajos
komendantu, ramiu ir kukliu vaikinu, aš buvau pažįstamas: maždaug
prieš porą mėnesių, važiuodamas iš Orenburgo su jauna žmona, jis
buvo sustojęs pas Ivaną Kuzmičių. Nižneoziornaja nuo mūsų buvo už
kokių dvidešimt penkių varstų. Kiekvieną valandą ir mums reikėjo
laukti Pugačiovo užpuolimo. Aš gyvai įsivaizdavau Marjos Ivanovnos
likimą, o mano širdis tiesiog apmirė.
– Klausykite, Ivanai Kuzmičiau, – tariau komendantui. – Mūsų
pareiga tvirtovę ginti iki paskutinio atodūsio, dėl to nėra ko ir
kalbėti. Bet reikia pagalvoti apie moterų saugumą. Išsiųskite jas į
Orenburgą, jeigu kelias dar laisvas, arba į tolimą, labiau patikimą
tvirtovę, kur piktadariai neįstengtų pasiekti.
Ivanas Kuzmičius atsisuko į žmoną ir tarė jai:
– Taigi kad žinotum, motuše, gal tikrai išsiųsti jus toliau, kol mes
susitvarkysim su maištininkais?
 – Niekus kalbi! – tarė komendantienė. – Kur yra tokia tvirtovė, kad
kulkos nepasiektų? Kuo Belogorskajos tvirtovė nepatikima? Ačiū
Dievui, jau dvidešimt antruosius metus joje gyvename. Matėm ir
baškirų, ir kirgizų; o gal ir nuo Pugačiovo apsiginsime!
– Na, motuše, – atsakė Ivanas Kuzmičius, – jei jau mūsų tvirtove
pasitiki, – būk sau. Bet ką su Maša daryti? Gerai, jeigu atsilaikysime
arba sulauksime paramos; o jeigu piktadariai tvirtovę paims?
– Na, tada... – Čia Vasilisa Jegorovna sumikčiojo ir nepaprastai
susijaudinusi nutilo.
– Ne, Vasilisa Jegorovna, – tęsė komendantas, pastebėjęs, kad
galbūt pirmą kartą gyvenime jo žodžiai paveikė ją. – Mašos čia
palikti negalima. Išsiųsime ją į Orenburgą pas krikšto motiną: ten ir
kariuomenės, ir patrankų užtektinai, ir sienos mūrinės. Ir tau
patarčiau drauge su ja ten keliauti; nors tu sena, bet matytum, kas
tau nutiktų, jeigu tvirtovę paimtų šturmu.
– Gerai, – atsakė komendantienė, – tebūnie taip, siųskime Mašą. O
manęs nė sapne neprašyk: nevažiuosiu. Nėra ko man senai skirtis su
tavimi ir svetur ieškoti vienišo kapo. Kartu gyvenom, kartu ir
mirsime.
– Ir tai gerai, – pasakė komendantas. – Na, delsti nėra ko. Eik ir
Mašą paruošk kelionei. Rytoj auštant ir išsiųsim ją, duosim palydovą,
nors laisvų žmonių ir neturim. Kurgi Maša?
– Pas Akuliną Pamfilovną, – atsakė komendantienė.– Jai pasidarė
bloga, kai išgirdo apie Nižneoziornajos paėmimą. Bijau, kad
nesusirgtų. Viešpatie dieve, ko mes susilaukėme!
Vasilisa Jegorovna išėjo rūpintis dukters išvažiavimu. Pokalbis pas
komendantą tebesitęsė; bet aš į jį nebesikišau ir nieko neklausiau.
Marja Ivanovna prie vakarienės stalo pasirodė išblyškusi ir
užsiverkusi. Pavakarieniavome tylėdami ir iš užstalės pakilome
greičiau negu paprastai; atsisveikinę su visa šeima, išsiskirstėme
namo. Bet aš tyčia pamiršau savo špagą ir grįžau jos pasiimti:
nujaučiau, kad Marją Ivanovną rasiu vieną. Iš tikrųjų ji pasitiko mane
prie pat durų ir įteikė man špagą.
 – Sudiev, Piotrai Andrejičiau! – tarė ji man verkdama.– Mane
išsiunčia į Orenburgą. Gyvenkite ir būkite laimingi; galbūt Dievas
leis mudviem dar pasimatyti, o jeigu ne...
Ir ji pradėjo raudoti. Aš apkabinau ją.
– Sudiev, mano angele, – pasakiau, – sudiev, mano mieloji, mano
išsvajotoji! Kad ir kas man nutiktų, tikėk, kad paskutinė mano mintis
ir paskutinė malda bus skirtos tau!
Maša raudojo prigludusi prie mano krūtinės. Aš karštai ją
pabučiavau ir skubiai išėjau iš kambario.
 VII SKYRIUS

PUOLIMAS

Galva, galvuže mano,

Tu paslaugi galvele,
Tai išnešiojau aš tave
Trisdešimt trejus metus.
Ak, nesulaukei tu, galvuže,
Nei gerumėlio, nei džiaugsmų,
Nei doro žodžio negavai,
Nei aukšto laipsnio lauktojo;
Tik susilaukei, galvužėle,
Dviejų aukštų stulpelių,
Klevinio skersinėlio
Ir dar šilkų kilpelės.
Liaudies daina

Tą naktį aš nenusirengiau ir nemiegojau. Buvau numatęs auštant

eiti prie tvirtovės vartų, pro kuriuos Marja Ivanovna turėjo
išvažiuoti, ir ten su ja atsisveikinti paskutinį kartą. Aš pajutau didžią
permainą: mano sielos nerimas buvo daug lengvesnis negu tas
nusiminimas, kuris neseniai mane buvo apėmęs. Su atsiskyrimo
liūdesiu manyje pynėsi neaiškios, bet malonios viltys, ir nekantrus
pavojaus laukimas, ir taurios šlovės troškimas. Naktis praslinko
nepastebimai. Aš jau norėjau išeiti iš namų, bet staiga atsidarė
mano durys, ir įėjo kapralas su pranešimu, kad mūsų kazokai paliko
tvirtovę, kartu pasiimdami Julajų, ir kad aplink tvirtovę jodinėja
nepažįstami žmonės. Mintis, kad Marja Ivanovna nebespės
išvažiuoti, mane nukrėtė. Aš skubiai daviau kapralui nurodymų ir
tuoj pat nubėgau pas komendantą.
Jau aušo. Bėgau gatve ir staiga išgirdau mane šaukiant. Sustojau.
 – Kur jūs? – tarė Ivanas Ignatjičius, pasivydamas mane. – Ivanas
Kuzmičius ant pylimo ir siuntė mane jūsų šaukti. Pugačius jau čia.
– O Marja Ivanovna ar išvažiavo? – paklausiau virpančia širdimi.
– Nesuspėjo, – atsakė Ivanas Ignatjičius. – Kelias į Orenburgą
atkirstas; tvirtovė apsupta. Blogai, Piotrai Andrejičiau!
Mes nuėjome ant pylimo, pačios gamtos sukurto ir stačių stulpų
užtvara sustiprinto paaukštinimo. Ten jau buvo visi tvirtovės
gyventojai. Įgula turėjo šautuvus. Patranka buvo atitempta iš
vakaro. Komendantas vaikštinėjo priešais savo negausią rikiuotę.
Pavojaus artumas seną karį darė nepaprastai kovingą. Po stepę,
netoli tvirtovės, jodinėjo koks dvidešimt žmonių. Atrodė jie esą
kazokai, bet tarp jų buvo ir baškirų, kuriuos nesunkiai buvo galima
pažinti iš jų lūšinių kepurių ir iš saidokų. Komendantas apėjo savo
kariuomenę, kalbėdamas kareiviams:
– Na, vaikučiai, pakovosime šiandien už motutę valdovę ir
įrodysime visam pasauliui, kad mes šaunūs ir ištikimi priesaikai
vyrai!
Kareiviai garsiai išreiškė savo ryžtą. Švabrinas stovėjo greta manęs
ir atidžiai žiūrėjo į priešą. Žmonės, kurie jodinėjo po stepę,
pastebėję tvirtovėje judėjimą, susirinko į būrį ir pradėjo tarpusavy
tartis. Komendantas įsakė Ivanui Ignatjičiui nutaikyti patranką į jų
būrį ir pats prikišo dagtį. Suzvimbė sviedinys ir praskriejo virš jų,
nepadarydamas jokios žalos. Raiteliai išsisklaidė ir tuoj dingo iš
akių; stepė liko tuščia.
Tuo metu ant pylimo pasirodė Vasilisa Jegorovna, o su ja ir Maša,
nenorėjusi atsitraukti nuo motinos.
– Na ką? – tarė komendantienė. – Kaip sekasi mūšis? Kurgi priešas?
– Priešas netoliese, – atsakė Ivanas Kuzmičius. – Dievas duos,
viskas bus gerai. Na, ką, Maša, baisu tau?
– Ne, tėveli, – atsakė Marja Ivanovna, – vienai namie baisiau.
Čia ji pažiūrėjo į mane ir prisivertė nusišypsoti. Aš nejučiomis
suspaudžiau savo špagos rankeną, atsiminęs, kad vakar vakare ją
gavau iš jos rankų, tartum tam, kad apginčiau savo mylimąją. Mano
širdis degte degė. Aš įsivaizdavau esąs jos riteris. Troškau įrodyti,
kad esu vertas jos pasitikėjimo, ir nekantriai ėmiau laukti lemiamos
akimirkos.
Tuo metu iš už aukštumos, buvusios per pusvarstį nuo tvirtovės,
pasirodė nauji raitininkų būriai, ir stepę netrukus nusėjo daugybė
žmonių, apsiginklavusių ietimis ir lankais. Tarp jų ant balto arklio
jojo žmogus su raudonu kaptonu, su pliku kardu rankoje; tai buvo
pats Pugačiovas. Jis sustojo, ir jį apsupo; matyt, jo įsakymu atsiskyrė
keturi raitininkai ir kiek tik įkerta prijojo prie pat tvirtovės. Mes juos
pažinome – tai buvo mūsų išdavikai. Vienas iš jų virš kepurės laikė
popieriaus lapą; kitas laikė ant ieties pamovęs Julajaus galvą, kurią
pakratęs permetė mums per užtvarą. Vargšo kalmuko galva nukrito
prie pat komendanto kojų. Išdavikai šaukė:
– Nešaudykite, išeikite pasitikti valdovo. Valdovas čia!
– Aš jums parodysiu! – suriko Ivanas Kuzmičius. – Vyrai! Šaukit! –
Mūsų kareiviai paleido salvę. Kazokas, laikęs laišką, susvyravo ir
nusirito nuo arklio; kiti nulėkė šuoliais atgal. Aš žvilgtelėjau į Marją
Ivanovną. Kruvinos Julajaus galvos vaizdo pritrenkta, salvės
apkurtinta, ji tartum neteko sąmonės. Komendantas pašaukė
kapralą ir įsakė paimti popieriaus lapą, gulėjusį už užmušto kazoko.
Kapralas nusileido nuo pylimo ir grįžo vesdamas nukautojo arklį. Jis
komendantui įteikė laišką. Ivanas Kuzmičius perskaitė tyliai ir
sudraskė į skutelius. Tuo metu maištininkai, matyti, ruošėsi pulti.
Greit kulkos ėmė zvimbti apie mūsų ausis, ir keletas strėlių įsmigo
netoli mūsų į žemę ir į aptvarą.
– Vasilisa Jegorovna! – tarė komendantas. – Čia ne bobų darbas;
vesk šalin Mašą, matai: mergaitė nei gyva, nei mirusi.
Vasilisa Jegorovna, kulkoms švilpiant pasidariusi nebe tokia
smarki, pažvelgė į stepę, kurioje buvo matyti didelis judėjimas.
Paskiau pasisuko į vyrą ir tarė:
– Ivanai Kuzmičiau, gyvenimas ir mirtis Dievo valioje: palaimink
Mašą. Maša, prieik prie tėvo.
 Išblyškusi ir drebėdama Maša priėjo prie Ivano Kuzmičiaus,
atsiklaupė ir nusilenkė jam iki žemės. Senasis komendantas
peržegnojo ją tris kartus; paskiau pakėlė, pabučiavo ir pasikeitusiu
balsu tarė jai:
– Na, Maša, būk laiminga. Šaukis Dievo: jis tavęs neapleis. Jei
atsiras geras žmogus, tegu duoda Dievas jums meilės ir sutarimo.
Gyvenkite taip, kaip gyvenome mudu su Vasilisa Jegorovna. Na,
sudiev, Maša. Vasilisa Jegorovna, vesk gi ją greičiau.
Maša puolė jam ant kaklo ir ėmė raudoti.
– Pasibučiuokime ir mudu, – pravirkusi tarė komendantienė. –
Sudiev, mano Ivanai Kuzmičiau. Dovanok man, jei kuo nors tave
įskaudinau!
– Sudiev, sudiev, motuše! – tarė komendantas, apkabinęs savo
senutę. – Na, užteks! Eikit, eikit gi namo; jeigu suspėsi, aprenk Mašą
sarafanu.
Komendantienė su dukterimi nuėjo. Aš žiūrėjau Marjai Ivanovnai
pavymui, ji atsigręžė ir linktelėjo man. Čia Ivanas Kuzmičius atsisuko
į mus, ir visas jo dėmesys nukrypo į priešą. Maištininkai susitelkė
aplink savo vadą ir staiga ėmė šokti nuo arklių.
– Dabar stovėkite tvirtai, – tarė komendantas, – prasidės
puolimas...
Tuo metu pasigirdo baisus kauksmas ir riksmai; maištininkai tekini
pasileido į tvirtovę. Mūsų patranka buvo užtaisyta karteče.
Komendantas prisileido juos kaip galima arčiau ir staiga šovė.
Kartečė pataikė į patį minios vidurį. Maištininkai metėsi į abi puses
ir ėmė bėgti atgal. Jų vadas vienas pasiliko priešaky... Jis mosavo
kardu ir, atrodo, karštai juos skatino... Šauksmai ir kaukimas,
akimirką aptilęs, tuoj pat vėl prasidėjo.
– Na, vyrai, – tarė komendantas, – dabar atidarykit vartus, muškit
būgnus. Vyrai, paskui mane į priešą!
Komendantas, Ivanas Ignatjičius ir aš tuoj atsidūrėme už tvirtovės
pylimo, bet įsibauginusi įgula nesijudino.
 – Ko gi jūs, vaikučiai, stovit? – suriko Ivanas Kuzmičius. – Jei mirti,
tai mirti: tarnyba!
Tuo metu maištininkai apipuolė mus ir įsiveržė į tvirtovę. Būgnas
nutilo; įgula metė ginklus; mane parvertė, bet aš atsistojau ir kartu
su maištininkais įėjau į tvirtovę. Į galvą sužeistas komendantas
stovėjo būryje piktadarių, kurie iš jo reikalavo raktų. Aš puoliau jam
į pagalbą; keli stambūs kazokai sučiupo mane ir surišo diržais,
sakydami:
– Dabar bus jums, valdovo neklaužadoms!
Mus nutempė gatvėmis. Gyventojai ėjo iš namų su duona ir
druska. Suskambo varpai. Staiga kažkas suriko minioje, kad valdovas
aikštėje laukiąs belaisvių ir priimąs priesaiką. Žmonės pasipylė į
aikštę, mus taip pat ten nutempė.
Pugačiovas sėdėjo krėsle komendanto namų priebutyje. Jis buvo
apsirengęs gražiu kazokišku kaptonu, apsiūtu galionais. Aukšta
sabalų kepurė su auksiniais spurgais buvo užsmaukta ant jo
žaižaruojančių akių. Veidas man pasirodė pažįstamas. Kazokų
vyresnieji supo jį. Tėvas Gerasimas, išblyškęs ir drebąs, stovėjo
priebutyje su kryžium rankose ir, rodės, tylėdamas maldavo jį
pasigailėti būsimųjų aukų. Aikštėje paskubomis statė kartuves.
Mums priėjus, baškirai nuvaikė žmones ir privedė mus prie
Pugačiovo. Nutilo varpai; įsiviešpatavo mirtina tyla.
– Kuris komendantas? – paklausė apsišaukėlis. Iš minios išėjo mūsų
uriadnikas ir parodė į Ivaną Kuzmičių. Pugačiovas rūsčiai pažiūrėjo į
senuką ir tarė jam:
– Kaip tu drįsai priešintis man, savo valdovui?
Komendantas, nusilpęs nuo žaizdos keliamų skausmų, sutelkė
paskutines jėgas ir tvirtu balsu atsakė:
– Tu man ne valdovas, tu plėšikas ir apsišaukėlis, girdi tu!
Pugačiovas niūriai susiraukė ir mostelėjo balta nosine. Keletas
kazokų sučiupo senąjį kapitoną ir nutempė prie kartuvių. Ant
skersinio užsirioglino sužalotasis baškiras, kurį mes tardėm vakar.
Rankoje jis laikė virvę, ir po minutės aš pamačiau vargšą Ivaną
Kuzmičių tabaluojantį ore. Tada prie Pugačiovo privedė Ivaną
Ignatjičių.
– Prisiek, – tarė jam Pugačiovas, – valdovui Piotrui Fiodorovičiui!
– Tu mums ne valdovas, – atsakė Ivanas Ignatjičius, pakartodamas
savo kapitono žodžius. – Tu, dėdule, esi plėšikas ir apsišaukėlis!
Ir vėl Pugačiovas mostelėjo nosine, ir gerasis poručikas pakibo
greta savo senojo viršininko.
Atėjo mano eilė. Aš drąsiai žiūrėjau į Pugačiovą, ruošdamasis
pakartoti savo kilnių draugų atsakymą. Tada, didelei mano
nuostabai, tarp maištininkų vyreniųjų pamačiau Švabriną,
apsikirpusį plaukus apskritai aplinkui galvą ir su kazokišku kaptonu.
Jis priėjo prie Pugačiovo ir pasakė jam į ausį keletą žodžių.
– Pakarti jį! – tarė Pugačiovas, į mane net nepažvelgęs. Man
užnėrė ant kaklo kilpą. Aš ėmiau melstis, nuoširdžiai atgailaudamas
už visus savo nusikaltimus ir maldaudamas Dievo išgelbėti visus
artimuosius. Mane pavedė po kartuvėmis.
– Nebijok, nebijok, – kartojo man žudikai, galbūt iš tikrųjų
norėdami mane padrąsinti. Staiga pasigirdo riksmas:
– Palaukite, prakeiktieji!.. palaukite!..
Žudikai sustojo. Žiūriu: Saveljičius guli po Pugačiovo kojomis.
– Brangusis tėve! – kalbėjo vargšas mano auklėtojas.– Kokia nauda
tau iš ponų vaiko mirties? Paleisk jį; jį išpirks; o kad kitiems
parodytum ir baimės įvarytum, įsakyk pakarti mane, senį!
Pugačiovas davė ženklą, ir mane tuojau atrišo ir paliko.
– Mūsų valdovas pasigaili tavęs, – išdrožė man. Tą akimirką negaliu
sakyti, kad būčiau apsidžiaugęs dėl savo išvadavimo, bet negaliu
sakyti, kad dėl to būčiau ir gailėjęsis. Mano jausmai buvo per daug
neaiškūs. Vėl mane privedė prie apsišaukėlio ir paklupdė priešais jį.
Pugačiovas ištiesė man gyslotą savo ranką.
– Bučiuok ranką, bučiuok ranką! – kažkas kalbėjo man. Bet aš
būčiau rinkęsis verčiau pačią nuožmiausią mirtį negu šitokį šlykštų
nusižeminimą.
– Mielasis Piotrai Andrejičiau! – kuždėjo Saveljičius, stovėdamas už
manęs ir man baksnodamas. – Nesispyriok! Ką tau reiškia? Spjauk ir
pabučiuok galvaž... (tfu!) pabučiuok jam rankutę.
Aš nejudėjau. Pugačiovas nuleido ranką, pašaipiai tardamas:
– Jo prakilnybė, matyt, pamišo iš džiaugsmo. Pakelkite jį!
Mane pakėlė ir paliko laisvėje. Aš ėmiau žiūrėti baisiosios
komedijos tęsinio.
Gyventojus pradėjo prisaikdinėti. Jie ėjo vienas paskui kitą,
bučiuodami nukryžiuotąjį, o paskiau lenkdamiesi apsišaukėliui. Čia
pat stovėjo ir įgulos kareiviai. Kuopos siuvėjas, apsiginklavęs savo
atšipusiomis žirklėmis, karpė jiem kasas. Nusipurtydami plaukus, jie
ėjo prie Pugačiovo, bučiavo jam ranką, o jis skelbė atleidžiąs jiems ir
priimąs juos į savo gaują. Visa tai tęsėsi kokias tris valandas.
Pagaliau Pugačiovas pakilo iš krėslo ir nulipo nuo priebučio, savo
vyresniųjų lydimas. Jam atvedė baltą žirgą su prabangia apranga.
Du kazokai paėmė jį už parankių ir įkėlė į balną. Jis pareiškė tėvui
Gerasimui, kad pietausiąs pas jį. Tuo metu pasigirdo moters
riksmas. Keli galvažudžiai ištempė į priebutį Vasilisą Jegorovną,
suveltą ir išrengtą nuogai. Vienas jau buvo spėjęs apsirengti jos
kailinukais. Kiti tempė patalus, skrynias, arbatos indus, baltinius ir
kitokį šlamštą.
– Brangieji mano! – šaukė vargšė senutė. – Pasigailėkite manęs
nelaimingos. O Viešpatie, nuveskite mane pas Ivaną Kuzmičių.
Staiga ji žvilgtelėjo į kartuves ir pažino savo vyrą.
– Galvažudžiai! – suriko ji įniršus. – Ką jūs padarėte? Šviesa tu
manoji, Ivanai Kuzmičiau, kareivio galvelė šaunioji! Tavęs nepalietė
nei prūsų durklai, nei turkų kulkos; ne garbingame mūšyje tu
padėjai gyvybę, o žuvai nuo pabėgusio katorgininko.
– Nutildyti tą seną raganą! – įsakė Pugačiovas.
Čia jaunas kazokas kirto jai kardu per galvą, ir nugriuvo ji negyva
ant priebučio laiptelių. Pugačiovas nujojo; paskui jį nugarmėjo ir
žmonės.
 VIII SKYRIUS

NEKVIESTAS SVEČIAS

Nekviestas svečias blogiau už totorių.

Patarlė

Aikštė ištuštėjo. Aš stovėjau toje pačioje vietoje, negalėdamas

sugaudyti savo minčių, kurias sudrumstė tokie baisingi įspūdžiai.
Bet labiausiai mane kankino nežinia dėl Marjos Ivanovnos likimo.
Kur ji? Kas jai atsitiko? Ar spėjo pasislėpti? Ar patikima jos
slėptuvė?.. Neramių minčių kupinas, aš įėjau į komendanto namus...
Visur buvo tuščia; kėdės, stalai, skrynios buvo sulaužyti; indai
sudaužyti, viskas išgrobstyta. Užbėgau mažais laipteliais į seklytėlę,
pirmą kartą gyvenime įėjau į Marjos Ivanovnos kambarį. Pamačiau
jos lovą, sujauktą plėšikų; spinta buvo sulaužyta ir apiplėšta; dar
tebedegė lempelė prieš tuščią kivotą. Tebebuvo ir veidrodukas,
kabąs ant sienos tarpulangėje... Bet kurgi buvo šios tylios,
mergiškos celės šeimininkė? Baisi mintis blykstelėjo mano galvoje:
aš įsivaizdavau ją plėšikų rankose... Mano širdis neišlaikė...
Graudžiai, graudžiai apsiverkiau ir garsiai ištariau savo mylimosios
vardą... Tą akimirką pasigirdo lengvas šlamesys, ir iš už spintos
pasirodė Palaša, visa išblyškusi ir virpanti.
– Ak, Piotrai Andrejičiau, – tarė ji, suplojusi rankomis. – Kokia
diena! Kokios baisenybės!
– O kur Marja Ivanovna? – nekantraudamas paklausiau. – Kaip
Marja Ivanovna?
– Panelė gyva, – atsakė Palaša. – Ji paslėpta pas Akuliną
Pamfilovną.
– Pas popienę? – surikau siaubo pagautas. – Dieve mano, juk ten
Pugačiovas!..
 Aš puoliau iš kambario, per akimirką atsidūriau gatvėje ir
galvotrūkčiais nubėgau į šventiko namus, nieko nematydamas ir
nejausdamas. Iš ten sklido riksmai, juokas ir dainos... Pugačiovas
linksminosi su savo draugais. Palaša taip pat atbėgo paskui mane.
Aš tylomis liepiau jai iškviesti Akuliną Pamfilovną. Po minutėlės
popienė išėjo pas mane į priemenę nešina tuščiu buteliu.
– Dėl Dievo, kur Marja Ivanovna? – paklausiau nepaprastai
jaudindamasis.
– Guli, mano paukštytė, pas mane lovoje, ten už pertvaros, –
atsakė popienė. – Na, Piotrai Andrejičiau, vos vos neatsitiko bėda,
bet, ačiū Dievui, viskas praėjo laimingai: piktadarys ką tik buvo
sėdęs pietauti, kai mano vargšelė atsikvošėjo ir suaimanavo!.. Aš
taip ir apmiriau... „O kas pas tave, sene, aimanuoja?“ Aš jam, tam
plėšikui, tuoj nusilenkiau: „Mano dukterėčia, valdove; susirgo, guli
jau antra savaitė.“ – „Ar jauna tavo dukterėčia?“ – „Jauna, valdove.“
– „Parodyk, sene, man savo dukterėčią.“ Man širdį taip ir nudiegė.
Bet nebuvo ko daryti. „Mielai, valdove, tik mergaitė negali atsikelti
ir ateiti pas jūsų malonybę.“ – „Nieko, sene, aš pats nueisiu
pažiūrėti.“ Ir nuėjo prakeiktasis už pertvaros; ir ką tu manai,
atitraukė užuolaidą, pasižiūrėjo savo vanagiškomis akimis – ir
nieko... Dievas saugojo! Gal nepatikėsi, bet aš ir mano tėvukas taip
ir pasiruošėm kankinių mirčiai. Laimė, kad mano paukštytė nepažino
jo. Viešpatie Dieve, tai ir sulaukėm šventės! Ką ir kalbėti! Vargšas
Ivanas Kuzmičius! Kas galėjo pamanyti!.. O Vasilisa Jegorovna? O
Ivanas Ignatjičius? Jį gi už ką?.. Kaip ten dar jūsų pasigailėjo? Ogi
Švabrinas, Aleksejus Ivanyčius? Juk apsikirpo plaukus skrituliu ir
dabar pas mus čia su juo puotauja! Apsukrus, nėra ko sakyti! O kai
aš pasakiau apie sergančią dukterėčią, tai jis, nepatikėsi, taip
pažvelgė į mane, tartum peiliu kiaurai. Bet neišdavė; ačiū jam ir už
tai.
Tuo metu pasigirdo girtų svečių riksmai ir tėvo Gerasimo balsas.
Svečiai reikalavo degtinės, šeimininkas šaukė savo žmoną. Popienė
susirūpino.
 – Eikite namo, Piotrai Andrejičiau, – tarė ji, – dabar ne jūs man
galvoje; juk piktadariai girtauja. Bėda būtų, jei patektumėt į girtų
rankas. Sudiev, Piotrai Andrejičiau. Kas bus, tas bus; gal Dievas
neapleis!
Popienė nuėjo. Truputį aprimęs grįžau į savo butą. Eidamas per
aikštę, pamačiau keletą baškirų, kurie, susirinkę aplink kartuves,
traukė batus nuo pakartųjų; vos sulaikiau savo pyktį, jausdamas, kad
būtų beprasmiška man užsistoti. Po tvirtovę siautė plėšikai,
grobstydami karininkų namus. Visur girdėjosi girtaujančių
maištininkų šūkavimai. Parėjau namo. Saveljičius sutiko mane prie
slenksčio.
– Ačiū Dievui! – sušuko jis, mane pamatęs. – Aš jau maniau, kad
piktadariai vėl tave sučiupo. Na, mielasis Piotrai Andrejičiau! Ar
patikėsi? Viską mūsų išgrobstė, bjaurybės. Drabužius, baltinius,
daiktus, indus – nieko nepaliko. Bet ką gi čia! Ačiū Dievui, kad tave
gyvą paleido! Ar pažinai, ponaiti, atamaną?
– Ne, nepažinau. O kas gi jis toks?
– Kaip, mielasis? Tu, matyt, pamiršai tą girtuoklį, kuris iš tavęs
išviliojo kailinius užeigos namuose? Visiškai naujutėlaičius zuikio
kailinius; jis, niekšas, taip ir sudraskė juos vilkdamasis!
Aš nustebau. Iš tikrųjų Pugačiovas buvo nuostabiai panašus į
mano buvusį vadovą. Aš įsitikinau, kad Pugačiovas ir anas – tai tas
pats žmogus, ir tada supratau, kodėl jis manęs pasigailėjo.
Negalėjau nesistebėti keistu įvykių sutapimu: vaikiški kailiniai, mano
padovanoti valkatai, išgelbsti mane nuo kilpos, ir girtuoklis,
šlaistęsis po užeigos namus, supa tvirtoves ir sukrečia valstybę!
– Gal teiksitės pavalgyti? – paklausė Saveljičius, ištikimas savo
įpročiams. – Namie nieko nėra, eisiu, pasirausiu, gal ką nors tau ir
paruošiu.
Likęs vienas susimąsčiau. Ką man daryti? Pasilikti tvirtovėje,
priklausančioje piktadariui, nors prisidėti prie jo gaujos karininkui
netiko. Pareiga reikalavo grįžti ten, kur mano tarnyba galėjo būti
naudinga tėvynei dabartinėmis, pasunkėjusiomis aplinkybėmis...
Bet meilė stipriai įkalbinėjo pasilikti su Marja Ivanovna ir būti jos
gynėju bei globėju. Nors aš ir numačiau, kad aplinkybės pasikeis
greitai ir neabejotinai, vis dėlto negalėjau nesijaudinti galvodamas
apie jos padėtį.
Mano mintis nutraukė kazokas, kuris atbėgęs pranešė, kad
„didysis valdovas reikalauja tavęs“.
– Kurgi jis? – paklausiau, nusiteikęs paklusti.
– Komendanto namuose, – atsakė kazokas. – Po pietų mūsų tėvelis
buvo pirtyje, o dabar ilsisi. Na, jūsų prakilnybe, iš visko matyti, kad
žymi asmenybė: per pietus teikėsi suvalgyti du keptus paršiukus, o
vanojasi tokiame karštyje, jog net ir Tarasas Kuročkinas nebeišlaikė,
vantą atidavė Fomkai Bikbajevui ir tik šaltu vandeniu atsigaivino. Ką
čia ir kalbėti: visas elgesys toks kilmingas... O pirtyje, sako, parodęs
ant krūtinės savo cariškas žymes: vienoje pusėje dvigalvį erelį,
penkių kapeikų dydžio, o kitoje – savo paties atvaizdą.
Neradau reikalo ginčyti kazoko nuomonės ir kartu su juo nuėjau į
komendanto namus, iš anksto vaizduodamasis pasimatymą su
Pugačiovu ir bandydamas įspėti, kuo tai baigsis. Skaitytojas lengvai
gali suprasti, kad aš nebuvau kažkoks šaltakraujis.
Jau temo, kai pasiekiau komendanto namus. Kartuvės, kuriose
kabojo aukos baisingai juodavo. Vargšės komendantienės kūnas vis
dar gulėjo palei priebutį, prie kurio stovėjo dviejų kazokų sargyba.
Mane atvedęs kazokas nuėjo pranešti, kad atėjau, ir, tuoj sugrįžęs,
įvedė į kambarį, kur dar tik vakar taip švelniai atsisveikinau su Marja
Ivanovna.
Išvydau neįprastą vaizdą: už stalo, uždengto staltiese bei
apstatyto buteliais ir stiklinėmis, sėdėjo Pugačiovas ir apie dešimt
kazokų vyresniųjų, su kepurėmis ir spalvotais marškiniais, nuo
degtinės įkaitę, raudonais snukiais ir blizgančiomis akimis. Tarp jų
nebuvo nei Švabrino, nei mūsų uriadniko, – naujai iškeptų išdavikų.
– O, jūsų prakilnybe! – pamatęs mane, tarė Pugačiovas. – Sveiki
atvykę: pagarba ir godonė, labai prašom.
 Sėdėjusieji labiau susiglaudė. Aš tylėdamas atsisėdau prie stalo
krašto. Mano kaimynas, jaunas kazokas, tiesus ir gražus, pripylė
prastos degtinės stiklinę, kurios aš nepaliečiau. Susidomėjęs ėmiau
stebėti susirinkusiuosius. Pugačiovas sėdėjo krikštasuolėje,
užsikvempęs ant stalo ir savo juodą barzdą parėmęs plačiu kumščiu.
Jo veido bruožai, taisyklingi ir gana malonūs, nebylojo nieko
žiauraus. Jis dažnai kreipėsi į maždaug penkių dešimčių metų
žmogų, vadindamas jį čia grafu, čia Timofejičiumi, o kai kada dėdule.
Tarpusavyje visi elgėsi kaip draugai, jokios ypatingos pagarbos
valdovui nereikšdami. Buvo kalbama apie būsimus veiksmus.
Kiekvienas gyrėsi, siūlė savo nuomonę ir laisvai ginčijosi su
Pugačiovu. Ir šioje keistoje karo taryboje buvo nutarta žygiuoti į
Orenburgą; įžūlus žygis, vos nepasibaigęs pergale! Jis buvo
numatytas rytojaus dieną.
– Na, broleliai, – tarė Pugačiovas, – prieš eidami miegoti,
užtraukim mano mėgstamiausią dainušką. Čiumakovai! Pradėk!
Mano kaimynas užtraukė plonu balsu liūdną burliokų dainą, o visi
choru pritarė:
Nešlamėk, žalia giruže, tu ūksmingoji,
Nekliudyk godot man godą savo sunkiąją,
Kas rytoj man, bernužėliui, reiks prieš teismą stot,
Prieš teisėją galingiausią – carą rūstųjį.
Ir paklaus valdovas caras mane jaunąjį:
Kaip, su kuo vogei, plėšikaut ėjai,
Kiek draugų bičiulių dar turėjai tu?
Šitaip tarsiu tau, valdove, care didisai,
Gryną tiesą išklosiu, tau išporinsiu,
Kad turėjau draugų visą ketvertą:
Tas pirmasis – tai naktužė kuo tamsiausioji,
O antrasis buvo durklas plieno grynojo,
O trečiasis – bėras žirgas mano mylimas,
Ketvirtasis – tvirtas lankas išrašytasis,
O greiti pasiuntiniai – strėlės eikliosios.
Ir bylos taip didis caras visagalintis:
 Tai garbė tau, bernužėli stuomeningasis,
Kad mokėjai plėšikaut ir prieš teismą stot!
Aš už tai, berneli jaunas, dovanosiu tau
Vidur lauko, vidur žalio, rūmą aukštąjį, –
Du stulpu su skersiniu pastatydinsiu.

Negaliu apsakyti, kokį poveikį padarė man ta paprasta liaudies

daina apie kartuves, dainuojama žmonių, pasmerktų pakarti. Jų
rūstūs veidai, darnūs balsai, niūri išraiška, kurią teikė jie ir taip jau
vaizdingiems žodžiams,– visa tai sukrėtė mane tartum poetinis
siaubas.
Svečiai išgėrė dar po stiklinę, pakilo nuo stalo ir atsisveikino su
Pugačiovu. Norėjau ir aš kilti, bet Pugačiovas tarė man:
– Sėdėk, aš noriu su tavimi pakalbėti.
Mudu likome akis į akį.
Keletą minučių truko tyla. Pugačiovas žiūrėjo į mane įdėmiai,
pamerkdamas kairiąja akimi su įstabia šelmiškumo ir pajuokos
išraiška. Pagaliau jis susijuokė, ir taip nuoširdžiai, linksmai, kad ir aš,
į jį žiūrėdamas, ėmiau juoktis nežinodamas ko.
– Na kaip, jūsų prakilnybe? – tarė jis man. – Išsigandai, prisipažink,
kai mano vyrukai užnėrė kilpą tau ant kaklo? Turbūt dangus
pasidarė labai siauras... Būtum siūbavęsis ant skersinio, jeigu ne
tavo tarnas. Aš tuoj pažinau senąjį niurgzlį. Na, sakyk, ar pagalvojai,
jūsų prakilnybe, kad žmogus, kuris atvedė tave į užeigos namus,
buvo pats viešpats valdovas? (Čia jis nutaisė išdidžią ir paslaptingą
miną.) Tu smarkiai man prasikaltęs, – tęsė jis, – bet aš pasigailėjau
tavęs už tavo gerą darbą, už tai, kad tu man pasitarnavai, kai aš
turėjau slėptis nuo savo nedraugų. Tu dar ne to sulauksi! Tave ne
taip dar apdovanosiu, kai atgausiu savo valstybę. Ar prižadi man
tarnauti labai uoliai?
Sukčiaus klausimas ir jo įžūlumas man pasirodė tokie juokingi, kad
net nusišypsojau.
 – Ko šaipaisi? – susiraukęs paklausė jis manęs. – Gal netiki, kad aš
esu didis valdovas? Atsakyk tiesiai.
Aš sumišau. Valkatą pripažinti valdovu aš negalėjau: tai man
atrodė nedovanotinas silpnadvasiškumas. Į akis pasakyti jam, kad jis
apgavikas, – reiškė pasmerkti save pražūčiai; ir tai, ką aš buvau
pasiryžęs daryti pirmą savo pasipiktinimo akimirką prie kartuvių ir
žmonėms matant, dabar man atrodė nereikalingas purkštavimas. Aš
svyravau. Niūrus Pugačiovas laukė mano atsakymo. Pagaliau (ir
dabar prisimenu tą akimirką) pareigos jausmas nugalėjo manyje
žmogiškąjį silpnumą. Aš atsakiau Pugačiovui:
– Klausyk, pasakysiu tau visą tiesą. Spręsk, ar aš galiu tave
pripažinti valdovu? Tu žmogus supratingas: pats pastebėtum, kad
gudrauju.
– Kas gi aš esu, tavo manymu?
– Dievas tave žino. Bet, kad ir kas tu būtum, žaidi pavojingą
žaidimą.
Pugačiovas ūmai žvilgtelėjo į mane.
– Vadinasi, netiki, – tarė jis, – kad aš esu valdovas Piotras
Fiodorovičius? Na, gerai. Bet argi drąsuolio nelydi sėkmė? Ar
senovėj neviešpatavo Griška Otrepjevas? Manyk apie mane ką nori,
bet nuo manęs nesitrauk. Visa kita– ne tavo dalykas. Kiekvienas
popas – šventikas. Tarnauk man teisingai ir ištikimai, ir aš tave
pakelsiu į feldmaršalus ir į kunigaikščius. Kaip tu manai?
– Ne, – tvirtai atsakiau. – Aš esu gimęs bajoras; aš esu davęs
priesaiką valdovei imperatorei: tau tarnauti negaliu. Jeigu iš tikrųjų
linki man gero, tai išleisk mane į Orenburgą.
Pugačiovas susimąstė.
– O jeigu išleisiu, – tarė jis, – tai ar prižadi bent prieš mane neiti?
– Kaipgi aš galiu tau šitai prižadėti? – atsakiau. – Pats žinai, ne
mano valia: įsakys eiti prieš tave – eisiu, ką darysi. Tu dabar pats
viršininkas, pats reikalauji iš saviškių, kad tavęs klausytų. Į ką gi tai
bus panašu, jei aš atsisakysiu tarnauti tada, kada būsiu reikalingas?
Mano galva tavo valioje: paleisi – ačiū; nužudysi – Dievas teteisia
tave, o aš tau teisybę pasakiau.
Mano atvirumas nustebino Pugačiovą.
– Tebūnie taip, – tarė jis, paplojęs per petį. – Jei bausti, tai bausti,
o jei pasigailėti, tai pasigailėti. Keliauk sau, kur akys veda, kur kojos
neša, ir daryk, ką nori. Ryt ateik su manim atsisveikinti, o dabar eik
miegoti, ir mane jau snaudulys ima.
Palikau Pugačiovą ir išėjau į gatvę. Naktis buvo rami ir šalta.
Skaidriai spindėjo mėnulis ir žvaigždės, nušviesdamos aikštę ir
kartuves. Tvirtovėje buvo ramu ir tamsu. Tik smuklėje švietė
žiburys, ir buvo girdimi vėlyvų girtuoklių rėkavimai. Žvilgtelėjau į
šventiko namus. Langinės ir vartai buvo uždaryti. Atrodė, kad viduje
viskas tylu.
Grįžau į savo butą ir radau Saveljičių liūdintį, kad nėra manęs.
Žinia, jog aš laisvas, jį nepaprastai pradžiugino.
– Ačiū tau, Viešpatie! – tarė jis žegnodamasis. – Sulig aušra
palikime tvirtovę ir keliaukime, kur akys mato. Aš tau šį bei tą
paruošiau; pavalgyk, mielasis, ir miegok sau iki ryto, kaip Dievo
užanty.
Aš paklausiau jo patarimo ir, su dideliu apetitu pavalgęs, užmigau
ant plikų grindų, nuvargęs ir kūnu, ir siela.
 IX SKYRIUS

IŠSISKYRIMAS

Saldu buvo man, mieloji,

Pabuvoti su tavim;
Baisiai liūdna, kai išjoju,
Skirtis tartum su širdim.
Cheraskovas

Ankstų rytą mane pakėlė būgno garsai. Nuėjau į rinkimosi vietą.

Ten, prie kartuvių, kur vis dar kabėjo vakarykštės aukos, jau rikiavosi
Pugačiovo būriai. Kazokai buvo ant žirgų, kareiviai su šautuvais.
Plevėsavo vėliavos. Kelios patrankos, tarp jų ir mūsiškė, buvo
užkeltos ant žygio lafetų. Visi gyventojai buvo čia ir laukė
apsišaukėlio. Prie komendanto namų priebučio kazokas už pavadžio
laikė puikų, baltą kirgizų veislės žirgą. Aš akimis ieškojau
komendantienės lavono. Jis buvo nuneštas truputį į šalį ir
apdengtas plaušine. Pagaliau iš priemenės išėjo Pugačiovas.
Žmonės nusiėmė kepures. Vienas iš vyresniųjų padavė jam maišelį
su variniais pinigais, ir jis ėmė mėtyti saujomis. Žmonės puolė jų
rinkti ir neišvengė sužeidimų. Pugačiovą apsupo svarbiausi jo
bendrininkai. Tarp jų stovėjo ir Švabrinas. Mudviejų žvilgsniai
susitiko; maniškiame jis galėjo išskaityti panieką, jis nusisuko su
tikro pykčio ir tariamos pašaipos išraiška. Pugačiovas, pamatęs
mane minioje, linktelėjo man ir pasišaukė.
– Klausyk, – tarė jis man. – Tuojau keliauk į Orenburgą ir mano
vardu paskelbk gubernatoriui ir visiems generolams, kad manęs
lauktų po savaitės. Patark jiems mane sutikti kaip vaikams tėvą,
klusniai; o jeigu ne, jie neišvengs baisios mirties. Laimingos
kelionės, jūsų prakilnybe.
Paskiau jis pasisuko į žmones ir tarė, rodydamas į Švabriną:
 – Štai jums, vaikučiai, naujas vadas: klausykite jo visur ir visada, o
jis atsako man už jus ir už tvirtovę.
Šie žodžiai man sukėlė pasibaisėjimą. Švabrinas padarytas
tvirtovės viršininku; Marja Ivanovna lieka jo valioje! Dieve, kas gi
bus! Pugačiovas nulipo nuo priebučio. Prie jo privedė žirgą. Jis
vikriai šoktelėjo į balną, nelaukdamas kazokų, kurie norėjo jam
padėti.
Tuo metu iš žmonių minios, matau, išeina mano Saveljičius, prieina
prie Pugačiovo ir paduoda jam popieriaus lapą. Aš negalėjau
suprasti, kas vyksta.
– Kas gi čia? – išdidžiai paklausė Pugačiovas.
– Perskaityk, tai suprasi, – atsakė Saveljičius.
Pugačiovas paėmė popierių ir ilgai į jį reikšmingai žiūrėjo.
– Ką tu čia tokio gudraus rašai? – pagaliau tarė jis.– Mūsų šviesios
akys čia nieko negali suvokti. Kur mano obersekretorius?
Jaunas vyriokas su kapralo munduru tekinomis pribėgo prie
Pugačiovo.
– Skaityk balsu, – tarė apsišaukėlis, paduodamas jam popierių.
Man buvo labai įdomu, ką mano auklėtojas sumanė parašyti
Pugačiovui. Obersekretorius garsiai, paskiemeniui ėmė skaityti štai
ką:
„Du chalatai, vienas perkelinis ir vienas dryžuotas šilkinis, šeši
rubliai.“
– Ką tai reiškia? – susiraukęs paklausė Pugačiovas.
– Liepk skaityti toliau, – ramiai atsakė Saveljičius.
Obersekretorius tęsė:
„Plonos žalios gelumbės munduras, septyni rubliai.
Baltos gelumbės kelnės, penki rubliai.
Dvylika olandiškos drobės marškinių su atvartais, dešimt rublių.
Skrynelė su arbatos indais, du su puse rublio...“
 – Kokie čia pliurpalai? – nutraukė Pugačiovas. – Kas man darbo
tavo skrynelės ir kelnės su atvartais!
Saveljičius atsikrenkštė ir ėmė aiškinti:
– Tai, mielasis, matote, sąrašas turto, kurį išgrobstė piktadariai...
– Kokie piktadariai? – rūsčiai paklausė Pugačiovas.
– Dovanokit, apsirikau, – atsakė Saveljičius. – Piktadariai ar ne
piktadariai, bet tavo vyrukai pasirausė po mūsų daiktus ir išgraibstė.
Nepyk, arklys keturiom kojom, ir tai suklumpa. Įsakyk baigti skaityti.
– Skaityk, – tarė Pugačiovas. Sekretorius tęsė:
„Kartūninė antklodė, kita taftinė, su vata, keturi rubliai.
Lapės kailiniai, apmušti raudonu ratinu, 40 rublių.
Dar zuikio kailinukai, padovanoti tavo malonybei užeigos
namuose, 15 rublių.“
– Kas gi čia dabar! – sušuko Pugačiovas, sužaibavęs liepsningomis
akimis.
Prisipažinsiu, aš išsigandau dėl vargšo savo senioko. Jis vėl norėjo
pradėti aiškinti, bet Pugačiovas jį nutraukė:
– Kaip tu drįsai lįsti prie manęs su tokiais niekais?– suriko jis,
ištraukęs popierių iš sekretoriaus rankų ir sviedęs jį Saveljičiui į
veidą. – Kvailas seni! Tu, senas niurgzla, amžinai turi melstis už
mane ir už mano vyrus, kad aš tavęs ir tavo pono nepakabinau čia,
kartu su kitais neklaužadomis... Zuikio kailinukai! Aš tau parodysiu
zuikio kailinukus! Ar tu žinai, kad aš tau gyvam liepsiu nulupti odą
kailiniams?
– Tavo valia, – atsakė Saveljičius, – o aš esu žmogus nelaisvas ir už
pono turtą turiu atsakyti!
Matyt, Pugačiovas buvo labai kilniai nusiteikęs. Jis nusigręžė ir
nujojo, daugiau nė žodžio nepasakęs. Švabrinas ir vyresnieji nusekė
paskui. Gauja iš tvirtovės išvyko tvarkingai. Žmonės nuėjo
Pugačiovo palydėti. Aš likau vienas su Saveljičiumi aikštėje. Mano
auklėtojas rankose laikė savo sąrašą ir su gailesiu į jį įžiūrėjo.
 Matydamas, kad aš su Pugačiovu sueinu geruoju, jis norėjo tuo
pasinaudoti mūsų labui; bet jo išmintingas sumanymas neišdegė. Aš
buvau bepradedąs jį barti už ne laiku parodytą uolumą, bet
negalėjau susilaikyti nesijuokęs.
– Juokis, ponaiti, – atsakė Saveljičius, – juokis, bet kai reikės iš
naujo įsigyti visą ūkį, tai pažiūrėsim, ar bus juokinga.
Aš skubėjau į šventiko namus pasimatyti su Marja Ivanovna.
Popienė sutiko mane su liūdna žinia. Naktį Marjai Ivanovnai pakilo
didelis karštis. Ji gulėjo be sąmonės ir kliedėjo. Popienė įvedė mane
į jos kambarį. Aš tyliai priėjau prie jos lovos. Jos pasikeitęs veidas
pribloškė mane. Ligonė manęs nepažino. Ilgai stovėjau prie jos,
negirdėdamas nei tėvo Gerasimo, nei jo geros žmonos, kurie, rodos,
ramino mane. Liūdnos mintys mane jaudino. Padėtis vargšės
bejėgės našlaitės, pasiliekančios tarp piktų maištininkų, mano
paties bejėgiškumas – mane visa tai baugino. Švabrinas, Švabrinas
daugiau negu kas kitas kankino vaizduotę. Iš apsišaukėlio gavęs
valdžią, vadovaudamas tvirtovei, kur pasilieka nelaiminga
mergaitė– nekaltas jo neapykantos objektas, – jis galėjo ryžtis bet
ką padaryti. Ką aš turėjau veikti? Kaip jai padėti? Kaip išvaduoti iš
niekšo nagų! Liko tik vienas būdas: nusprendžiau tuoj pat vykti į
Orenburgą ir paskubinti Belogorskajos tvirtovės išvadavimą, ir, kiek
įmanoma, pačiam prie to prisidėti. Atsisveikinau su šventiku ir
Akulina Pamfilovna, karštai pavesdamas jos globai tą, kurią jau
laikiau savo žmona. Paėmiau vargšės mergaitės ranką ir pabučiavau
ją, aplaistydamas ašaromis.
– Sudiev, – sakė man popienė išlydėdama, – sudiev, Piotrai
Andrejičiau. Gal pasimatysime geresniu laiku. Nepamirškite mūsų ir
rašykite dažniau. Dabar vargšė Marja Ivanovna, be jūsų, neturi nei
ramintojo, nei globėjo.
Išėjęs į aikštę, akimirką stabtelėjau ir pažvelgiau į kartuves,
nusilenkiau joms ir išėjau Orenburgo keliu, lydimas Saveljičiaus,
kuris neatsiliko nuo manęs.
 Aš ėjau paskendęs savo mintyse, tik staiga užpakalyje išgirdau
arklio kanopų bildesį. Atsigręžiau; žiūriu: iš tvirtovės joja kazokas, už
pavadžio laikydamas baškirų veislės arklį ir iš tolo man moja.
Sustojau ir greit pažinau mūsų uriadniką. Prijojęs jis nušoko nuo
savo arklio ir, atiduodamas kito arklio pavadį, tarė man:
– Jūsų prakilnybe! Mūsų tėvas dovanoja jums arklį ir kailinius nuo
savo pečių (prie balno buvo pririšta skranda). Ir dar, – pridūrė jis
mikčiodamas, – dovanoja jis jums... pinigų pusrublį... bet aš jį
pamečiau jodamas: atleiskite kilniaširdiškai.
Saveljičius pažiūrėjo į jį skersom ir suniurzgė:
– Pamečiau jodamas! O kas gi ten žvangsi tavo užantyje? Begėdi
tu!
– Kas užantyje žvangsi? – atšovė uriadnikas, nė kiek nesusigėdęs. –
Tegu tave Dievas myli, seneliuk! Tai žąslai žvanga, o ne pusrublis.
– Gerai, – tariau aš, nutraukdamas ginčą. – Padėkok nuo manęs
tam, kas tave atsiuntė, o pamestą pusrublį pasistenk surasti
grįždamas ir pasiimk sau degtinei.
– Labai dėkoju, jūsų prakilnybe, – atsakė jis, gręždamas savo arklį.
– Amžinai melsiuosi už jus.
Tai taręs, jis pasileido atgal, viena ranka laikydamasis už ančio, ir
po akimirkos dingo iš akių.
Apsivilkau skrandą ir apžergiau arklį, o už savęs pasodinau
Saveljičių.
– Matai, ponaiti, – tarė senis, – argi be reikalo sukčiui buvau
padavęs savo pareiškimą: matyt, plėšikui pasidarė nesmagu, nors
baškiriškas kuinas ir skranda neverti nė pusės to, ką jie, sukčiai, iš
mūsų pavogė, ir to, ką tu pats jam padovanojai; bet vis dėlto
pravers, o iš pikto šuns– nors gaurų kuokštas.
 X SKYRIUS

MIESTO APGULTIS

Užėmęs kalnus ir sritis,

Lyg aras kreipė miestan jis savas akis.
Patranką milžiną įsakė pastatyt
Ir, ją žaibais užtaisius, sienas suardyt.
Cheraskovas

Artėdami prie Orenburgo, mes pamatėme kalinių minią

nuskustomis galvomis, budelių žnyplių subjaurotais veidais. Jie
dirbo prie sustiprinimų, prižiūrimi įgulos invalidų. Vieni vežimukais
vilko iš griovio purvą, kiti lopetomis kasė žemę; mūrininkai ant
pylimo tempė plytas ir taisė miesto sieną. Prie vartų mus sulaikė
sargybiniai ir pareikalavo pasų. Kai tik seržantas sužinojo, jog aš
atkeliauju iš Belogorskajos tvirtovės, tuoj nuvedė mane pas
generolą.
Aš jį radau sode. Jis apžiūrinėjo rudens dvelksmo apnuogintas
obelis ir, seno sodininko padedamas, rūpestingai raišiojo jas šiltais
šiaudais. Jo veide buvo matyti ramuma, sveikata ir geraširdiškumas.
Jis apsidžiaugė pamatęs mane ir ėmė klausinėti apie baisius įvykius,
kurių liudininkas aš buvau. Aš jam viską papasakojau. Senis klausėsi
manęs įdėmiai ir tuo pat metu karpinėjo sausšakes.
– Vargšas Mironovas! – tarė jis, kai aš baigiau savo liūdną
pasakojimą. – Gaila jo: buvo geras karininkas. Ir madam Mironov
buvo gera ponia, o kaip puikiai ji mokėjo grybus rauginti! O kaip
Maša, kapitono dukra?
Atsakiau, kad ji liko tvirtovėje pas popienę.
– Ai, ai, ai! – suaimanavo generolas. – Tai blogai, tai blogai. Plėšikų
drausme negalima pasikliauti. Kas bus su vargše mergaite?
 Aš pabrėžiau, kad iki Belogorskajos tvirtovės netoli ir jo
prakilnybė tikriausiai greit siųsiąs kariuomenę išvaduoti jos vargšų
gyventojų. Generolas papurtė galvą, išreikšdamas abejonę.
– Pažiūrėsim, pažiūrėsim, – tarė jis. – Suspėsim apie tai pakalbėti.
Prašau užeiti pas mane stiklo arbatos: šiandien rinksis karo taryba.
Tu galėsi mums suteikti tikslių žinių apie nenaudėlį Pugačiovą ir
apie jo kariuomenę. O kol kas eik pailsėti.
Aš nuėjau į man skirtą butą, kur jau šeimininkavo Saveljičius, ir
nekantriai ėmiau laukti paskirtos valandos. Skaitytojas nesunkiai
įsivaizduos, kad aš neužmiršau nueiti į tarybą, turėjusią tokios
didelės įtakos mano likimui. Skirtą valandą aš jau buvau pas
generolą.
Pas jį radau vieną miesto valdininką, kiek pamenu, muitinės
viršininką, storą ir raudonskruostį senioką su brokato kaptonu. Jis
ėmė mane klausinėti apie Ivano Kuzmičiaus likimą, kurį vadino
kūmu, ir dažnai pertraukdavo mano kalbą papildomais klausimais ir
pamokomomis pastabomis, kurios jei ir neliudijo jį nusimanant apie
karo meną, tai bent jau rodė jo sumanumą ir įgimtą protą. Tuo metu
susirinko ir kiti pakviestieji. Kai visi susėdo ir visiems padavė po
arbatos puoduką, generolas gana aiškiai ir plačiai išdėstė reikalą:
– Dabar, ponai, – tęsė jis, – reikia nuspręsti, kaip mums veikti prieš
maištininkus: ofenzyviškai ar defenzyviškai? Kiekvienas iš šių būdų
turi savo patogumų ir nepatogumų. Puolamieji veiksmai teikia
daugiau vilties greičiau sunaikinti priešą; gynimosi veiksmai tikresni
ir saugesni... Taigi pradėsime balsuoti pagal nustatytą tvarką, tai
yra, pradėdami nuo žemesniųjų laipsnių. Ponas praporščike, – tęsė
jis, kreipdamasis į mane. – Teikitės išdėstyti mums savo nuomonę.
Aš atsistojau ir pirmiausia trumpai papasakojau apie Pugačiovą ir
jo gaują, tvirtai pareikšdamas, kad apsišaukėlis neatsilaikys prieš
reguliarią ginklo jėgą.
Mano nuomonę valdininkai išklausė ne itin prielankiai. Jie joje
įžvelgė jaunuolio lengvapėdiškumą ir per didelę drąsą. Ėmė
murmėti, ir aš aiškiai išgirdau žodį: pienburnis, pasakytą kažkieno
pusbalsiu. Generolas kreipėsi į mane ir šypsodamasis tarė:
– Ponas praporščike! Karinėse tarybose pirmieji balsai paprastai
atiduodami už puolamuosius veiksmus: tai įprasta tvarka. Dabar
tęsim balsavimą. Pone kolegijos patarėjau! Pasakykite mums savo
nuomonę!
Senukas su brokato kaptonu skubiai baigė gerti trečią savo
puoduką, gerokai atmieštą romu, ir atsakė generolui:
– Aš manau, jūsų prakilnybe, kad nereikia veikti nei ofenzyviškai,
nei defenzyviškai.
– Kaipgi taip, pone kolegijos patarėjau? – nustebęs paprieštaravo
generolas. – Kitos taktikos nėra: arba judėti defenzyviškai, arba
ofenzyviškai...
– Jūsų prakilnybe, papirkite.
– Echeche! Jūsų mintis gana išmintinga. Paperkamųjų veiksmų
taktika nedraudžia, ir mes pasinaudosime jūsų patarimu. Bus galima
pažadėti už nenaudėlio galvą… septyniasdešimt arba dargi šimtą
rublių… iš slaptųjų sumų…
– Ir tada, – nutraukė muitinės direktorius, – tegul aš būsiu kirgizų
avinas, o ne kolegijos patarėjas, jeigu tie vagys neišduos mums savo
atamano, surišę jam rankas ir kojas.
– Dėl to dar mes pagalvosime ir pasitarsime, – atsakė generolas. –
Bet, kad ir kaip ten būtų, reikia griebtis ir karinių priemonių. Ponai,
pareikšite savo nuomonę pagal nustatytą tvarką.
Visų nuomonės buvo priešingos maniškei. Visi valdininkai kalbėjo
apie kariuomenės nepatikimumą, apie laimėjimo netikrumą, apie
atsargumą ir taip toliau. Visi manė, kad išmintingiau pasilikti
patrankų dengamiems už stiprios mūro sienos, negu atvirame lauke
bandyti ginklo laimę. Pagaliau generolas, išklausęs visų nuomonės,
iškratė iš pypkės pelenus ir pasakė šitokią kalbą:
– Mano ponai! Turiu jums pareikšti, kad aš visiškai pritariu pono
praporščiko nuomonei, nes ši nuomonė, nes ji yra pagrįsta visomis
sveikos taktikos taisyklėmis, kuri visuomet labiau vertina
puolamuosius, o ne ginamuosius veiksmus.
Čia jis nutilo ir ėmė kimštis pypkę. Mano savimeilė triumfavo. Aš
išdidžiai pasižiūrėjau į valdininkus, kurie šnibždėjosi tarpusavy
nepatenkinti ir sunerimę.
– Bet, mano ponai, – tęsė jis, kartu su giliu atodūsiu išleidęs tirštų
tabako dūmų kamuolį. – Aš negaliu imtis tokios didelės
atsakomybės, kai kalbame apie jos imperatoriškosios didybės, visų
maloningiausios mano valdovės man patikėtų provincijų saugumą.
Taigi aš pritariu daugumai, kuri nusprendė, kad išmintingiausia ir
saugiausia mieste laukti apsiausties, o priešo ataką atremti
artilerijos jėga ir (jei bus įmanoma) išpuoliais.
Dabar valdininkai savo ruožtu su pašaipa žiūrėjo į mane. Taryba
išsiskirstė. Aš negalėjau neapgailestauti dėl garbingo kario
silpnybės, kuris, atmetęs savo įsitikinimus, ryžosi klausyti
neišmanančių ir neprityrusių žmonių nuomonės.
Po kelių dienų nuo šios žymios tarybos mes sužinojome, kad
Pugačiovas, ištikimai laikydamasis savo pažado, artėja prie
Orenburgo. Aš pamačiau maištininkų kariuomenę nuo miesto
sienos aukštumos. Man pasirodė, kad ji dešimt kartų padidėjo po
paskutinio antpuolio, kurį mačiau savo akimis. Jie turėjo ir artileriją,
Pugačiovo paimtą mažose tvirtovėse, kurias jie nugalėjo. Prisiminęs
tarybos sprendimą, aš nujaučiau, kad ilgai teks sėdėti tarp
Orenburgo sienų, ir dėl to beveik verkiau iš apmaudo.
Neaprašinėsiu Orenburgo apgulties, kuri priklauso istorijai, o ne
šeimos užrašams. Trumpai tik pasakysiu, kad ši apgultis dėl vietos
valdžios neatsargumo buvo pražūtinga gyventojams, kuriems
reikėjo badauti ir patirti kitokių nelaimių. Nesunku įsivaizduoti, kad
gyvenimas Orenburge buvo nepakenčiamas. Visi nusiminę laukė,
kaip išsispręs jų likimas; visi aimanavo dėl brangymečio, kuris iš
tikrųjų buvo baisus. Gyventojai priprato prie sviedinių, krintančių į jų
kiemus; dargi Pugačiovo antpuoliai nebekėlė visuotinio
susidomėjimo. Aš tiesiog merdėjau iš nuobodulio. Ėjo laikas. Laiškų
iš Belogorskajos tvirtovės negaudavau. Visi keliai buvo atkirsti.
Išsiskyrimas su Marja Ivanovna man darėsi nebepakenčiamas. Mane
kankino tai, kad nieko nežinojau apie jos likimą. Vienintelė mano
pramoga buvo jodinėjimas. Iš Pugačiovo malonės aš turėjau gerą
arklį, su kuriuo kasdien išjodavau už miesto šaudyti Pugačiovo
raitininkų. Per šiuos susišaudymus persvara paprastai lydėjo sočius,
girtus ir gerus arklius turinčius piktadarius. Sulysusi miesto raitija
neįstengė jų nugalėti. Kai kada į laukus išeidavo ir mūsų alkani
pėstininkai, bet gilus sniegas kliudė jiems sėkmingai eiti prieš
išsisklaidžiusius raitininkus. Artilerija tuščiai šaudė nuo pylimo
aukštumos, o laukuose klimpo ir negalėjo pajudėti arkliams
pavargus. Šitokie buvo mūsų karo veiksmai! Tai Orenburgo
valdininkai vadino atsargumu ir išmintingumu!
Kartą kai mums kažkaip pavyko išblaškyti ir nuvyti gana tirštą
priešo būrį, aš pasivijau kazoką, atsilikusį nuo savo draugų; jau
buvau besiruošiąs kirsti jam savo turkišku kardu, bet staiga jis
nusiėmė kepurę ir sušuko:
– Sveikas, Piotrai Andrejičiau! Kaip laikotės?
Aš žvilgtelėjau ir pažinau mūsų uriadniką. Nepaprastai juo
apsidžiaugiau.
– Sveikas, Maksimyčiau, – tariau. – Ar seniai iš Belogorskajos?
– Neseniai, mielasis, tik vakar grįžau. Turiu jums laiškutį.
– Kur jis? – surikau, visas nukaitęs.
– Čia pat turiu, – atsakė Maksimyčius, įsikišęs ranką užantin. – Aš
pažadėjau Palašai kaip nors jums perduoti.– Čia jis padavė man
sulankstytą popierių ir tuoj nujojo. Išlanksčiau jį ir drebančia širdim
perskaičiau šias eilutes:
„Tokia buvo Dievo valia, kad aš netekau tėvo ir motinos: nebeturiu
pasauly nei giminių, nei globėjų. Kreipiuosi į jus žinodama, kad jūs
visada troškote man gero ir kad kiekvienam žmogui jūs pasirengęs
padėti. Meldžiuosi, kad šis laiškas kaip nors jus pasiektų!
Maksimyčius prižadėjo jį nugabenti jums. Palaša taip pat girdėjo iš
Maksimyčiaus, kad jis dažnai jus matąs per išpuolius iš tvirtovės ir
kad jūs visiškai nesisaugoją ir negalvoją apie tuos, kurie už jus su
ašaromis meldžiasi. Aš ilgai sirgau, o kai pagijau, Aleksejus
Ivanovičius, kuris pas mus dabar yra komendantas vietoj velionio
tėvuko, pagrasinęs Pugačiovu, privertė tėvą Gerasimą atiduoti
mane jam. Aš gyvenu savo namuose, sargybos saugoma, Aleksejus
Ivanovičius verčia mane už jo tekėti. Jis sako, kad išgelbėjęs mano
gyvybę, nes patvirtinęs Akulinos Pamfilovnos melą, kuri
piktadariams pasakė, kad aš esanti jos dukterėčia. O aš geriau
sutikčiau mirti, negu tapti žmona tokio žmogaus, koks yra Aleksejus
Ivanovičius. Su manimi jis elgiasi labai žiauriai ir grasina, kad jeigu aš
neapsigalvosiu ir nesutiksiu, tai mane jis nugabensiąs į stovyklą pas
piktadarį, ir būsią taip pat, kaip buvo Lizavetai Charlovai. Aš prašiau
Aleksejų Ivanovičių leisti man pagalvoti. Jis sutiko laukti dar tris
dienas; ir jeigu per tris dienas už jo neištekėsiu, tai jokio
pasigailėjimo nebūsią. Mielasis Piotrai Andrejičiau! Jūs vienintelis
mano globėjas; užstokite mane vargšę. Paprašykite generolo ir visų
vadų atsiųsti mums pagalbą ir atvykite pats, jei galite. Lieku jums
nuolanki vargšė našlaitė
Marja Mironova.“

Šį laišką perskaitęs, vos neišėjau iš proto. Pasileidau į miestą,

negailestingai varydamas savo vargšą arklį. Jodamas ir šį, ir tą
galvojau, kaip išgelbėti vargšę mergaitę, ir nieko negalėjau
sugalvoti. Atjojęs į miestą, nuėjau tiesiai pas generolą ir
paknopstom įbėgau pas jį.
Generolas vaikščiojo po kambarį, rūkydamas marių putos pypkę.
Pamatęs mane, jis sustojo. Matyt, mano išvaizda jį sukrėtė; jis
rūpestingai pasiteiravo dėl mano tokio skubaus atėjimo.
– Jūsų prakilnybe, – tariau aš, – kreipiuosi į jus kaip į savo tėvą; dėl
Dievo, neatmeskite mano prašymo; reikalas susijęs su viso mano
gyvenimo laime.
 – Kas atsitiko, mielasis? – nustebęs paklausė senis.– Ką aš galiu tau
padaryti? Kalbėk.
– Jūsų prakilnybe, įsakykite man pasiimti kuopą kareivių bei
pusšimtį kazokų ir leiskite man išvalyti Belogorskajos tvirtovę.
Generolas žiūrėjo į mane įdėmiai, tikriausiai manydamas, kad aš
išėjau iš proto (čia jis beveik ir neklydo).
– Kaip suprasti? Išvalyti Belogorskajos tvirtovę? – pagaliau tarė jis.
– Galiu prisiekti, kad pavyks, – karštai atsakiau. – Tik leiskite man.
– Ne, jaunuoli, – pasakė jis, purtydamas galvą. – Dėl per didelio
nuotolio priešininkas gana lengvai gali atkirsti jus nuo svarbiausio
strateginio punkto ir visiškai nugalėti. Perkirsta komunikacija...
Aš išsigandau matydamas jį pradėjus nagrinėti karinius klausimus
ir paskubinau nutraukti.
– Kapitono Mironovo duktė, – pasakiau jam, – parašė man laišką; ji
prašo pagalbos; Švabrinas verčia ją tekėti už jo.
– Nejaugi? O, tas Švabrinas yra didelis šelmis, ir jeigu jis pateks į
mano rankas, tai aš įsakysiu jį nuteisti per 24 valandas, ir mes jį
sušaudysime ant tvirtovės pylimo! Bet kol kas reikia pakentėti...
– Pakentėti! – surikau ne savo balsu. – O jis tuo metu ves Marją
Ivanovną!
– O! – nesutiko generolas. – Tai dar ne bėda; kol kas geriau, kad ji
būtų jo žmona, dabar jis gali suteikti jai užtarimą; o kai jį
sušaudysime, tada, Dievas duos, atsiras jai ir jaunikis. Dailios
našlelės be vyrų nesėdi; tai yra, aš norėjau pasakyti, kad našlelė
greičiau susiras vyrą negu mergina.
– Greičiau sutiksiu mirti, – tariau įsiutęs, – negu užleisti ją
Švabrinui!
– Va, va, va! – tarė senis. – Dabar suprantu: tu, matyt, Marją
Ivanovną įsimylėjęs. O, tada kitas dalykas! Vargšas jaunuolis! Ir vis
dėlto aš niekaip negaliu tau duoti kareivių kuopos ir pusšimčio
kazokų. Ši ekspedicija būtų neišmintinga; aš negaliu už ją imtis
atsakomybės.
 Aš nunėriau galvą; mane apėmė neviltis. Staiga mano galvoje
švystelėjo mintis; kokia ta mintis, skaitytojas sužinos, kaip seni
romanistai sako, kitame skyriuje.
 XI SKYRIUS

MAIŠTININKŲ SLABADA

Nors liūtas ir žiaurus, bet sotus

būdamas nepuola.
– Tai ko teikeisi užsukti į mano olą? –
Paklausė jis švelniai.
A. Sumarokovas

Palikau generolą ir nuskubėjau į savo butą. Saveljičius sutiko mane,

kaip visuomet, pamokymais:
– Iš kur ir noras, ponaiti, kautis su girtais plėšikais! Ar tai bajoro
darbas? Ką gali žinoti – ko gero, per niekus gali žūti. Kad nors su
turku ar su švedu kovotum, o dabar net nuodėmė sakyti su kuo.
Jo kalbą nutraukiau paklausdamas, kiek aš iš viso turiu pinigų?
– Tau užteks, – atsakė jis patenkintas. – Kad ir kaip vagys rausėsi,
bet vis dėlto spėjau paslėpti.
Tai tardamas, jis ištraukė iš kišenės ilgą nertinį maišelį, pilną
sidabro.
– Na, Saveljičiau, – tariau jam, – atiduok tu man dabar pusę, o kitą
pusę pasiimk sau. Aš vykstu į Belogorskajos tvirtovę.
– Mielasis Piotrai Andrejičiau! – drebančiu balsu tarė gerasis
auklėtojas. – Bijok Dievo. Kaipgi tu keliausi šiuo neramiu laiku, kai
niekur pro plėšikus praėjimo nėra! Pagailėk bent savo tėvų, jei savęs
negaili. Kurgi ten keliauti? Ko? Palauk trupučiuką, atvyks
kariuomenės, išgaudys tuos niekšus, tada keliauk, jei nori, kur akys
veda.
Bet aš buvau tvirto nusistatymo.
– Per vėlu svarstyti, – atsakiau seniui. – Aš turiu keliauti, negaliu
nekeliauti. Nerūstauk, Saveljičiau: Dievas maloningas, gal dar ir
pasimatysime! Žiūrėk, nesivaržyk ir nešykštauk. Pirk, kas tau bus
reikalinga, nors ir kuo brangiausiai. Tuos pinigus aš tau dovanoju.
Jeigu per trejetą dienų aš negrįžčiau...
– Ką gi tu, ponaiti, čia kalbi? – mane nutraukė Saveljičius. – Kad aš
tave vieną išleisčiau! To tai ir sapne neprašyk. Jeigu tu jau
apsisprendei vykti, tai aš nors pėsčias, bet eisiu paskui tave, vieno
tavęs nepaliksiu. Kad aš vienas be tavęs sėdėčiau už mūrinės sienos!
Nejau aš iš proto išsikraustęs? Kaip sau žinai, ponaiti, bet nuo tavęs
aš nesitrauksiu.
Aš žinojau, kad su Saveljičium ginčytis neįmanoma, ir leidau jam
ruoštis kelionei. Per pusvalandį aš sėdau ant savo puikaus žirgo, o
Saveljičius ant lieso ir šlubo kuino, kurį jam dovanų atidavė vienas
miesto gyventojas, neturėdamas kuo jo šerti. Mes atjojome prie
miesto vartų. Sargybiniai mus išleido. Mes iškeliavome iš
Orenburgo.
Ėmė temti. Kelias ėjo per Berdos slabadą, Pugačiovo stovyklą.
Kelias tiesiai buvo užpustytas, bet visoje stepėje buvo matyti arklių
pėdų, kasdien atnaujinamų. Aš jojau greita risčia. Saveljičius vos
spėjo atsilikęs iš paskos ir nuolat šaukė:
– Lėčiau, ponaiti, dėl Dievo, lėčiau! Prakeiktas mano kuiniokas
nespėja paskui tavo ilgakojį kipšą. Kur skubi? Kad nors į puotą, o čia,
ko gero, į kartuves... Piotrai Andrejičiau... Mielasai Piotrai
Andrejičiau!.. Nepražudyk... Pone Dieve, pražus ponų vaikas!
Netrukus sužibo Berdos žiburiai. Mes prijojome daubas, natūralią
slabados apsaugą. Saveljičius neatsiliko nuo manęs,
nenutraukdamas savo gailių maldavimų. Aš tikėjausi slabadą
aplenkti laimingai, bet staiga priešais tamsoje pamačiau penketą
žmonių, apsiginklavusių buožėmis. Tai buvo Pugačiovo stovyklos
priešakinė sargyba. Mums sušuko. Nežinodamas slaptažodžio,
norėjau tylomis prajoti pro juos, bet jie mane tuojau apsupo, ir
vienas iš jų sučiupo mano arklį už kamanų. Aš išsitraukiau kardą ir
kirtau per galvą; jį išgelbėjo kepurė, bet jis susvyravo ir paleido
kamanas. Kiti pabūgo ir atsitraukė; aš tuo pasinaudojau,
paspaudžiau ir nujojau.
Artėjančios nakties tamsa galėjo mane apsaugoti nuo bet kokio
pavojaus, bet aš staiga pastebėjau, kad su manim nebėra
Saveljičiaus. Vargšas senis su savo šlubu arkliu neįstengė pasprukti
nuo plėšikų. Ką turėjau daryti? Kelias minutes palaukęs ir įsitikinęs,
kad jis sulaikytas, apgręžiau arklį ir nujojau jo gelbėti.
Prijojęs daubą, išgirdau triukšmą, šauksmus ir savo Saveljičiaus
balsą. Paspaudžiau greičiau ir netrukus vėl atsidūriau prie
sargybinių, kurie buvo sulaikę mane prieš kelias minutes. Saveljičius
buvo tarp jų. Jie nutempė senį nuo kuino ir ruošėsi jį rišti. Mano
grįžimas juos pradžiugino. Rėkdami jie puolė mane ir bematant
nutraukė nuo arklio. Vienas iš jų, matyt, vyresnysis, pasakė mums,
kad jis tuoj nuvesiąs mus pas valdovą.
– O mūsų tėvelio valia, – pasakė jis, – ar įsakyti jus pakarti tuoj, ar
palaukti rytojaus ryto.
Aš nesipriešinau. Saveljičius taip pat, ir sargybiniai triumfuodami
mus nusivedė.
Mes perėjome daubą ir įėjome į slabadą. Visose trobose švietė
žiburiai. Visur buvo girdėti triukšmas ir riksmai. Gatvėje sutikau
daug žmonių, bet tamsoje mūsų niekas nepastebėjo ir nepažino,
kad aš Orenburgo karininkas. Mus nuvedė tiesiai prie namų,
stovinčių ties kryžkele. Prie vartų stovėjo keletas degtinės statinių
ir dvi patrankos.
– Štai ir rūmai, – tarė vienas mužikas; – tuoj pranešime apie jus.
Jis įėjo į vidų. Aš pažvelgiau į Saveljičių; senis žegnojosi ir meldėsi
tylomis. Laukiau ilgai. Pagaliau praščiokas grįžęs man tarė:
– Eik, mūsų tėvelis liepė įleisti karininką.
Įėjau į trobą, arba į rūmus, kaip sargybiniai ją vadino. Ji buvo
apšviesta dviem lajinėmis žvakėmis, o sienos aplipdytos paauksintu
popieriumi; visa kita – suolai, stalas, praustuvė, kabanti ant virvutės,
rankšluostis ant vinies, puodšakės kampe ir plati priežda, apstatyta
puodais,– viskas buvo kaip paprastoje troboje. Pugačiovas sėdėjo
krikštasuolėje su raudonu kaptonu, su aukšta kepure ir išdidžiai
įsisprendęs. Prie jo stovėjo keletas vyresniųjų draugų, kurie dėjosi
labai jam pataikaują. Matyt, žinia, kad atvyko karininkas iš
Orenburgo, tarp maištininkų sukėlė didelį susidomėjimą, ir jie buvo
pasiruošę mane sutikti iškilmingai. Pugačiovas iš pirmo žvilgsnio
mane pažino. Dirbtinis jo išdidumas staiga dingo.
– A, jūsų prakilnybė! – pagyvėjęs tarė jis. – Kaip gyvenate? Ko čia
tave Dievas atnešė?
Aš atsakiau, kad keliavau savo reikalu ir kad jo žmonės mane
sulaikė.
– O kokiu reikalu? – jis paklausė manęs. Aš nežinojau, ką ir
atsakyti. Pugačiovas, manydamas, kad aš nenoriu aiškintis
liudininkams girdint, kreipėsi į savo draugus ir liepė jiems išeiti. Visi
paklausė, išskyrus du, kurie nepajudėjo iš vietos.
– Kalbėk drąsiai prie jų, – tarė Pugačiovas, – nuo jų aš nieko
neslepiu.
Aš žvilgtelėjau skersomis į apsišaukėlio artimuosius. Vienas jų,
silpnas ir susikūprinęs senis žila barzdele, niekuo ypatingu
neišsiskyrė, tik žydra juosta per petį ant pilkos sermėgos. Bet
niekada nepamiršiu jo draugo. Jis buvo aukšto ūgio, stambus ir
plačiapetis, man pasirodė kokių keturiasdešimt penkerių metų.
Tanki ruda barzda, pilkos žėrinčios akys, nosis be šnervių
[Pavojingiems kaliniams, kurie būdavo tremiami katorgos darbų į
Sibirą, išplėšdavo šnerves, kad juos lengviau būtų pažinti, jeigu
bandytų bėgti.] ir raudonos dėmės kaktoje bei skruostuose jo
raupuotam, plačiam veidui teikė neišsakomą išraišką. Jis vilkėjo
raudonais marškiniais, kirgizišku chalatu ir kazokiškais šarovarais.
Pirmasis (kaip vėliau sužinojau) buvo pabėgęs kapralas
Beloborodovas; antrasis – Afanasijus Sokolovas (pramintas
Chlopuša), ištremtas nusikaltėlis, tris kartus pabėgęs iš Sibiro
rūdynų. Nors aš buvau nepaprastai susijaudinęs, draugija, į kurią aš
taip netikėtai patekau, labai pagavo mano vaizduotę. Bet
Pugačiovas privertė mane greit atsipeikėti, sakydamas:
– Kalbėk: kokiu reikalu išvykai iš Orenburgo?
Man į galvą atėjo keista mintis: man pasirodė, kad likimas, dar
kartą suvedęs mane su Pugačiovu, duoda man progą įvykdyti savo
sumanymą. Aš nutariau juo pasinaudoti ir, nespėjęs apgalvoti to, ką
ketinau daryti, į Pugačiovo klausimą atsakiau:
– Aš vykau į Belogorskajos tvirtovę gelbėti skriaudžiamos
našlaitės.
Pugačiovo akys sužerėjo.
– Kas iš maniškių drįsta skriausti našlaitę! – sušuko jis. – Nors jo
kakta būtų ir septynių sprindžių, bet mano teismo neišvengs. Sakyk:
kas dėl to kaltas?
– Kaltas Švabrinas, – atsakiau. – Jis laiko nelaisvėje tą mergaitę,
kurią tu matei sergančią pas popienę, ir nori prievarta ją vesti.
– Aš pamokysiu Švabriną, – rūsčiai tarė Pugačiovas.– Jis man
sužinos, kaip savavaliauti ir skriausti žmones. Aš jį pakarsiu.
– Leisk tarti žodį, – tarė Chlopuša kimiu balsu. – Tu pasiskubinai
Švabriną paskirti tvirtovės komendantu, o dabar skubi jį karti. Tu juk
įžeidei kazokus, paskyręs jų viršininku bajorą; nebaugink gi bajorų,
pirmai progai pasitaikius kardamas juos.
– Nėra ko jų nei gailėtis, nei malonę jiems teikti!– tarė seniokas su
žydra juosta. – Švabriną nubaust nesunku, bet būtų neblogai ir poną
karininką gerai iškvosti: ko teikėsi atvykti. Jeigu jis tavęs
nepripažįsta valdovu, tai nėra ko pas tave jam ir teisybės ieškoti, o
jeigu pripažįsta, tai ko jis iki šios dienos sėdėjo Orenburge su tavo
priešininkais? Ar neįsakytum nuvesti jį į tardymų kambarį ir užduoti
jam tenai ugnelės; man atrodo, kad jo prakilnybė pasiųstas pas mus
Orenburgo karinių vadų.
Seno piktadario logika man pasirodė gana įtikinama. Mane visą
nukrėtė šiurpas pagalvojus, į kokias rankas aš patekau. Pugačiovas
pastebėjo mano išgąstį.
 – Na, ką, jūsų prakilnybe? – tarė jis ir mirktelėjo. – Mano
feldmaršalas, atrodo, teisybę sako. Kaip tu manai?
Pugačiovo pašaipa grąžino man drąsą. Aš ramiai atsakiau, kad esu
jo valioje ir kad jis gali pasielgti su manim taip, kaip tik panorės.
– Gerai, – tarė Pugačiovas. – Dabar pasakyk – kokioje padėtyje jūsų
miestas.
– Ačiū Dievui, – atsakiau, – viskas tvarkoj.
– Gerai? – pakartojo Pugačiovas. – O žmonės miršta badu!
Apsišaukėlis sakė tiesą, bet aš, priesaikos įpareigotas, ėmiau
įtikinėti, kad visa tai gryni gandai ir kad Orenburge pakankamai yra
visokių atsargų.
– Tu matai, – prikibo seniokas, – kaip jis tau miglą į akis pučia. Visi
pabėgėliai lyg susitarę sako, kad Orenburge badas ir maras, kad ten
dvėseną ėda, nors ir tos negauna, o jo malonybė tvirtina, kad visko
užtenka. Jeigu jau ketini pakarti Švabriną, tai tose pat kartuvėse
pakabink ir šį vyruką, kad niekam pavydo nebūtų.
Prakeikto senio žodžiai, atrodė, privertė Pugačiovą suabejoti.
Laimė, Chlopuša ėmė priešintis savo draugui.
– Gana, Naumyčiau, – tarė jis jam. – Tau tik visus smaugti ir pjauti.
Kas tu per galiūnas? Pažiūrėjus į tave, tai, rodosi, ant kojų vos
pastovi. Pats į kapą žengi, o kitus žudai. Ar mažai kraujo per tave
pralieta?
– Iš kurgi jau tu toks šventasis? – pasipriešino Beloborodovas. – Iš
kur dabar toks tavo gailesys?
– Aišku, – atsakė Chlopuša, – ir aš nuodėmingas, ir ši ranka, – čia jis
sugniaužė kaulėtą kumštį ir, atraitęs rankovę, parodė apžėlusią
ranką, – ir ši ranka kalta dėl pralieto krikščionių kraujo. Bet aš
žudžiau priešą, o ne svečią; laisvame kelyje ir tamsiame miške, ne
namie, sėdėdamas užkrosnyje; kuoka ir kirvapente, o ne bobiškais
plepalais.
Senis nusisuko ir sumurmėjo: „Išplėstašnervis!“
 – Ką tu ten niurzgi, senas niurzga? – sušuko Chlopuša. – Aš tau
parodysiu išplėstašnervį; palauk, ateis ir tavo eilė. Dievas duos, ir tu
žnyplių pauostysi... O kol kas žiūrėk, kad aš tau barzdikės
nenuraučiau!
– Ponai generolai! – iškilmingai tarė Pugačiovas.– Nustokit pyktis.
Nieko blogo, jeigu visi Orenburgo šunys tirtens kojomis po vienu
skersiniu; bus blogai, jeigu mūsų kurtai tarpusavyje susipjaus. Na,
susitaikykit.
Chlopuša ir Beloborodovas netarė nė žodžio ir niūriai žiūrėjo
vienas į kitą. Aš supratau, kad būtina pakeisti pokalbio temą, kuri
man galėjo pasibaigti labai nenaudingai, ir, kreipdamasis į
Pugačiovą, tariau jam linksmai:
– Ak, beveik pamiršau padėkoti tau už arklį ir kailinius. Kad ne tu,
būčiau nepasiekęs miesto ir kelyje sušalęs.
Mano gudrybė nusisekė. Pugačiovas pralinksmėjo.
– Dovis už dovį, – tarė jis, primerkdamas akį. – Dabar pasisakyk,
kodėl tau rūpi toji mergina, kurią Švabrinas skriaudžia? Ar tik ne
jaunos širdies mylimoji, a?
– Ji mano sužadėtinė, – atsakiau Pugačiovui, matydamas palankų
oro pokytį ir nejausdamas reikalo slėpti tiesos.
– Tavo sužadėtinė! – sušuko Pugačiovas. – Ko gi tu pirma nesakei?
Mes tave apvesdinsim ir tavo vestuvėse paūšime! – Paskui,
kreipdamasis į Beloborodovą, tęsė:– Klausyk, feldmaršale! Mes su jo
prakilnybe seni draugai; sėskime ir pavakarieniaukime; rytą protas
žvalesnis. Rytoj pagalvosim, ką su juo daryti.
Mielai būčiau atsisakęs pasiūlytos garbės, bet nebuvo kaip
atsisakyti. Dvi jaunos kazokės, namų šeimininko dukterys, balta
staltiese apdengė stalą, padėjo duonos, žuvienės ir keletą butelių
degtinės ir alaus, ir aš antrąkart atsidūriau su Pugačiovu ir jo baisiais
draugais vienoje užstalėje.
Orgija, kurios liudininkas buvau per prievartą, tęsėsi iki pat
išnakčių. Pagaliau pašnekovai įkaušo. Pugačiovas užmigo
sėdėdamas savo vietoje; jo draugai pakilo ir davė man ženklą jį
palikti. Aš išėjau su jais. Chlopušos įsakymu, sargybinis nuvedė
mane į kanceliariją, kur radau ir Saveljičių ir kur mus užrakinę paliko.
Mano auklėtojas, visa tai matydamas, buvo taip nustebęs, kad nieko
manęs nebeklausė. Jis atsigulė patamsy ir ilgai aimanavo bei
dūsavo; pagaliau ėmė knarkti, o aš paskendau visokiose mintyse,
dėl kurių visą naktį nė akių nesumerkiau.
Rytą mane pakvietė pas Pugačiovą. Nuėjau pas jį. Prie jo vartų
stovėjo kibitka, pakinkyta totoriškų arklių trejetu. Gatvė buvo pilna
žmonių. Priemenėje sutikau Pugačiovą; jis buvo apsirengęs kelionės
drabužiais, su kailiniais ir kirgiziška kepure. Vakarykščiai pašnekovai
supo jį, dėdamiesi labai jam pataikaują, nors stipriai prieštaravo
viskam, ką mačiau vakar. Pugačiovas linksmai pasisveikino ir liepė
man sėsti kibitkon kartu su juo.
Mes susėdome.
– Į Belogorskajos tvirtovę! – tarė Pugačiovas plačiapečiui totoriui,
kuris valdė arklius stačiomis. Mano širdis ėmė smarkiai plakti.
Truktelėjo arkliai, suskambo varpeliai, ir kibitka išdūmė...
– Palauk! Palauk! – pasigirdo man pernelyg gerai pažįstamas
balsas, ir aš pamačiau Saveljičių, atbėgantį priešais. Pugačiovas
įsakė sustabdyti. – Mielasis Piotrai Andrejičiau, – šaukė auklėtojas. –
Nepalik manęs seno čia tarp tų suk...
– A, senas kranklys! – tarė Pugačiovas. – Vėl Dievas mus suvedė.
Na, sėsk ant pasostės.
– Ačiū, valdove, ačiū brangus tėve! – kalbėjo Saveljičius sėsdamas.
– Duok Dieve tau šimtą metų sveikatos už tai, kad mane senį
pastebėjai ir nuraminai. Amžinai už tave melsiuosi, o apie zuikio
kailinius nė žodelio nebepriminsiu.
Tie zuikio kailiniai pagaliau ne juokais galėjo įširdinti Pugačiovą.
Laimė, apsišaukėlis ar nenugirdo, ar nekreipė dėmesio į nevykusią
pastabą. Arkliai pasileido pirmyn; žmonės stabčiojo gatvėje ir žemai
lankstėsi. Pugačiovas linkčiojo galva į abi puses. Netrukus mes
išvažiavome iš slabados ir lėkėme lygiu keliu.
 Nesunku įsivaizduoti, ką jaučiau tą akimirką. Po keleto valandų
turėjau pasimatyti su ta, kurią maniau praradęs. Įsivaizdavau
mudviejų susitikimo akimirką... Aš taip pat galvojau ir apie tą
žmogų, kurio rankose buvo mano likimas ir kuris, susiklosčius
keistoms aplinkybėms, paslaptingai buvo su manimi susijęs. Aš
prisiminiau beatodairišką žiaurumą ir kraugeriškus įpročius to, kuris
pasišovė būti mano mylimosios išvaduotojas! Pugačiovas nežinojo,
kad ji buvo kapitono Mironovo duktė, įsiutęs Švabrinas galėjo
pasakyti jam viską; Pugačiovas galėjo sužinoti tiesą ir kitaip... Kas
tada bus Marjai Ivanovnai? Mane nukrėtė šiurpas, ir plaukai
šiaušėsi...
Staiga Pugačiovas nutraukė mano mintis, klausdamas:
– Ko jūsų prakilnybė teikeisi susimąstyti?
– Kaip nesusimąstysi, – atsakiau. – Aš karininkas ir bajoras; dar
vakar kariavau prieš tave, o šiandien važiuoju su tavim viena kibitka,
ir viso mano gyvenimo laimė priklauso nuo tavęs.
– O ką? – atsiliepė Pugačiovas. – Baisu tau?
Aš atsakiau, kad, jau kartą patyręs jo malonės, tikiuosi ne tik jo
pasigailėjimo, bet dar ir pagalbos.
– Ir tu teisus, dievaži, teisus! – tarė apsišaukėlis. – Tu matei, kaip
mano vyrai žiūrėjo į tave skersom, o senis ir šiandien tvirtino, kad tu
esąs šnipas, kad tave reikią kankinti ir pakarti. Bet aš nesutikau, –
pridūrė jis duslesniu balsu, kad Saveljičius ir totorius neišgirstų, –
prisiminęs tavo degtinės stiklą ir zuikio kailinius. Tu matai, kad aš
nesu toks kraugerys, kaip apie mane kalba taviškiai.
– Ką apie mane kalba Orenburge? – truputį patylėjęs, paklausė
Pugačiovas.
– Kalba, kad su tavimi sunku susidoroti; ką ir šnekėti: pajuto tavo
jėgą.
Apsišaukėlio veidas nušvito patenkintas.
– Taigi! – tarė jis linksmai. – Kariauju, kad geriau nė nereik. Ar žino
ten pas jus Orenburge apie kautynes prie Juzejevos?
Keturiasdešimt generolų užmušta, keturios armijos paimtos į
nelaisvę. Kaip tu manai, ar Prūsijos karalius galėtų su manim
pasigalynėti?
Plėšiko pagyrūniška šneka man pasidarė įdomi.
– O tu pats kaip manai? – paklausiau jo. – Ar susidorotum su
Frideriku?
– Su Fiodoru Fiodorovičiumi? O kodėl ne? Su jūsų generolais aš gi
susidoroju, o jie triuškino jį. Iki šiol mano ginklas buvo laimingas.
Luktelėk, dar ne taip bus, kai į Maskvą pasuksiu.
– Ar tu ruošiesi Maskvą pulti?
Apsišaukėlis truputį susimąstė ir patylomis tarė:
– Dievas žino. Mano kelias siauras; laisvės man maža. Mano vyrai
gudrauja. Jie plėšikai. Man reikia būti baisiai atsargiam; sulig pirmu
pralaimėjimu jie savo kaltes bandys išpirkti mano galva.
– Užtat! – tariau Pugačiovui. – Ar ne geriau būtų tau pačiam
pasitraukti nuo jų, kol dar laikas, kreiptis valdovės gailestingumo.
Pugačiovas karčiai nusišypsojo.
– Ne, – atsakė jis, – man per vėlu atgailauti. Manęs nepasigailės.
Tęsiu taip, kaip pradėjau. O ką gali žinoti? Gal ir pavyks! Griška
Otrepjevas juk pabuvo caru Maskvoje.
– O ar žinai, koks galas jo laukė? Jį išmetė pro langą, papjovė,
sudegino, jo pelenais užtaisė patranką ir iššovė!
– Klausyk, – tarė Pugačiovas, kažkokio įkvėpimo pagautas. –
Papasakosiu tau pasaką, kurią man vaikui sekė sena kalmukė. Kartą
erelis paklausė varno: „Pasakyk, varne, kodėl tu gyveni margame
pasaulyje tris šimtus metų, o aš vos tik trisdešimt trejus metus?“ –
„Todėl, meldžiamasis, – atsakė jam varnas, – kad tu geri gyvą kraują,
o aš dvėsena mintu.“ Erelis pagalvojo: pabandysiu ir aš maitintis
kaip jis. Gerai. Nuskrido erelis su varnu. Ir mato jiedu kritusį arklį;
nusileido ir atsitūpė. Varnas ėmė lesti ir girti. Erelis knaptelėjo
kartą, knaptelėjo kitą ir tarė varnui: „Ne, brolau varne, užuot tris
šimtus metų lesus maitą, geriau kartą atsigerti gyvo kraujo, o toliau
kaip Dievas duos!” Na, kaip patinka kalmukės pasaka?
– Įdomi, – atsakiau jam. – Bet gyventi iš žudynių ir plėšimų, mano
manymu, reiškia lesti dvėseną.
Pugačiovas nustebęs pažiūrėjo į mane ir nieko neatsakė. Mudu
nutilome, kiekvienas pasinėręs savo mintyse. Totorius užtraukė
liūdną dainą. Saveljičius snausdamas suposi ant pasostės. Kibitka
dūmė lygiu žiemos keliu... Staiga pamačiau kaimelį prie stataus
Jajiko kranto su rąstų tvora ir su varpine, – ir po ketvirčio valandos
mes įvažiavome į Belogorskajos tvirtovę.
 XII SKYRIUS

NAŠLAITĖ

Kaip mūsiškė obelėlė

Be viršūnės, atžalėlių,
Taip kunigaikštytė mūsų
Be motutės, be tėvelio.
Nėra kam jos aprėdyti,
Nė palaiminti nėr kam.
Vestuvių daina

Kibitka privažiavo prie komendanto namų priebučio. Žmonės pažino

Pugačiovo skambutį, ir ištisa minia bėgo paskui mus. Švabrinas
apsišaukėlį sutiko priebutyje. Jis buvo apsirengęs kazokiškai ir
turėjo užsiauginęs barzdą. Išdavikas padėjo Pugačiovui išlipti iš
kibitkos, niekšingais žodžiais stengėsi parodyti savo džiaugsmą ir
atsidavimą. Pamatęs mane, jis sumišo, bet greitai atsipeikėjo,
ištiesė man ranką tardamas:
– Ir tu mūsiškis? Seniai taip reikėjo!
Aš nusigręžiau nuo jo ir nieko neatsakiau.
Sugėlė man širdį, kai mes atsidūrėme seniai pažįstamame
kambaryje, kur ant sienos tebekabėjo velionio komendanto
diplomas, kaip liūdna praėjusių laikų epitafija. Pugačiovas atsisėdo
ant tos sofos, ant kurios snausdavo Ivanas Kuzmičius, savo žmonos
murmėjimų užmigdytas. Švabrinas pats pasiūlė jam degtinės.
Pugačiovas išgėrė taurelę ir tarė jam, parodęs į mane:
– Pavaišink ir jo prakilnybę.
Švabrinas priėjo prie manęs, savo padėklu nešinas, bet aš
antrąkart nuo jo nusigręžiau. Jis atrodė lyg ne savame kailyje. Kaip
visada gebėdamas greit susivokti, jis, be abejo, suprato, kad
Pugačiovas juo nepatenkintas. Jis jo bijojo, o į mane žiūrėjo su
nepasitikėjimu. Pugačiovas pasiteiravo apie tvirtovės padėtį, apie
gandus dėl priešų kariuomenės ir apie kitus panašius dalykus ir
staiga netikėtai paklausė:
– Sakyk, broleli, kokią merginą tu laikai pas save uždarytą?
Parodyk mums ją.
Švabrinas išblyško kaip numirėlis.
– Valdove, – tarė jis drebančiu balsu. – Valdove, ji ne uždaryta... ji
serga... seklytėlėje guli.
– Vesk mane pas ją, – pakilęs iš vietos, tarė apsišaukėlis.
Atsikalbėti buvo neįmanoma. Švabrinas nuvedė Pugačiovą į
seklytėlę pas Marją Ivanovną. Aš nuėjau iš paskos.
Švabrinas sustojo laiptuose.
– Valdove, – tarė jis, – jūs galite reikalauti iš manęs, ko norite, bet
neleiskite pašaliniam žmogui įeiti į mano žmonos miegamąjį.
Aš sudrebėjau.
– Tai tu vedęs! – pasakiau Švabrinui, pasiruošęs jį sudraskyti.
– Tyliau! – mane nutraukė Pugačiovas. – Tai mano reikalas. O tu, –
tęsė jis, kreipdamasis į Švabriną, – negudrauk ir nesiožiuok: ar ji tau
žmona, ar ne žmona, o aš vedu pas ją, ką noriu. Jūsų prakilnybe, eik
paskui mane.
Prie seklytėlės durų Švabrinas vėl sustojo ir tarė trūkčiojančiu
balsu:
– Valdove, aš įspėju jus, kad ji serga baltąja karštine ir jau trečia
diena kliedi be pertraukos.
– Atidaryk! – tarė Pugačiovas.
Švabrinas ėmė raustis kišenėse ir tarė, kad su savimi nepasiėmęs
rakto, Pugačiovas spyrė koja duris, užraktas atšoko; durys atsidarė,
ir mes įėjome.
Aš pažvelgiau ir apmiriau: ant grindų, aprengta sudriskusiais
valstietiškais drabužiais, sėdėjo Marja Ivanovna, išblyškusi, sulysusi,
susivėlusiais plaukais. Prie jos stovėjo vandens ąsotis, uždengtas
duonos rieke. Pamačiusi mane, ji krūptelėjo ir sušuko. Kas tada
pasidarė– nepamenu.
Pugačiovas pasižiūrėjo į Švabriną ir, karčiai šypsodamasis, tarė:
– Gera tavo ligoninė! – Paskui, priėjęs prie Marjos Ivanovnos, tęsė:
– Sakyk, mano balandėle, už ką tavo vyras tave baudžia? Kuo tu kam
prasikaltai?
– Mano vyras! – pakartojo ji. – Jis man ne vyras. Aš niekad nebūsiu
jo žmona! Aš pasiryžusi mirti ir mirsiu, jeigu manęs niekas
neišgelbės.
Pugačiovas rūsčiai pažiūrėjo į Švabriną:
– Ir tu drįsai mane apgaudinėti! – pasakė jis jam. – Žinai, nenaudėli,
ko tu esi vertas?
Švabrinas puolė ant kelių... Tą akimirką panieka manyje nustelbė
bet kokią neapykantą ar pyktį. Su pasišlykštėjimu žiūrėjau į bajorą,
šliaužiojantį po bėglio kazoko kojomis. Pugačiovas suminkštėjo.
– Šį kartą pasigailiu tavęs, – tarė jis Švabrinui, – bet žinok, kad sulig
pirmu nusikaltimu bus priminta ir apie šį.– Paskui jis kreipėsi į Marją
Ivanovną ir švelniai jai tarė: – Išeik, gražuole; dovanoju tau laisvę. Aš
valdovas.
Marja Ivanovna greit pažvelgė į jį ir suprato, kad priešais ją jos
tėvų žudikas. Ji užsidengė veidą rankomis ir krito apalpusi. Aš
puoliau prie jos, bet tą akimirką į kambarį labai drąsiai įėjo sena
pažįstama Palaša ir ėmė rūpintis savo panele. Pugačiovas išėjo iš
seklytėlės, ir mes visi trys nuėjome į svetainę.
– Na, ką, jūsų prakilnybe? – juokdamasis pasakė Pugačiovas. –
Išgelbėjom gražuolę! Kaip manai. Ar nepakviesti popo ir nepriversti
jo sutuokti dukterėčios? Ko gero, aš galiu būti svotas, Švabrinas
pajaunys; paūžausim, išgersim – ir vartus užkelsim!
Ko aš bijojau, tas atsitiko. Švabrinas, išgirdęs Pugačiovo pasiūlymą,
nebesusivaldė:
 – Valdove! – suriko jis įsiutęs. – Aš kaltas, aš jums pamelavau. Bet ir
Griniovas jus apgaudinėja. Ši mergina– ne čionykščio popo
dukterėčia: ji duktė Ivano Mironovo, kuris nužudytas, užimant
tvirtovę.
Pugačiovas žvilgtelėjo į mane savo ugningomis akimis.
– Čia dar kas? – nesusivokdamas paklausė jis manęs.
– Švabrinas tau pasakė tiesą, – tvirtai atsakiau aš.
– Tu man šito nesakei, – tarė Pugačiovas, o jo veidas paniuro.
– Pats spręsk, – atsakiau jam, – ar buvo galima prie tavo žmonių
sakyti, kad Mironovo duktė gyva. Jie būtų ją sudraskę. Niekas jos
nebūtų išgelbėjęs!
– Ir tai tiesa, – juokdamasis pasakė Pugačiovas.– Mano girtuokliai
būtų nepasigailėję vargšės mergaitės. Gerai padarė kūmutė
popienė, kad juos apgavo.
– Klausyk, – tęsiau aš, matydamas jį palankiai nusiteikusį. – Kaip
tave pavadinti, nežinau ir žinoti nenoriu... Bet Dievas mato, kad aš
mielai atsilyginčiau tau gyvybe už tai, ką tu man padarei. Tik
nereikalauk to, kas priešinga mano garbei ir krikščioniškai sąžinei.
Tu – mano geradarys. Pabaik taip, kaip pradėjai: išleisk mane su
vargše našlaite, kur Dievas mums kelią parodys. O mes, kad ir kur tu
būtum, ir kas tau būtų, kasdien maldausime Dievo, kad tavo
nuodėminga siela būtų išgelbėta...
Rūsti Pugačiovo širdis, rodės, suminkštėjo.
– Tebūnie, kaip sakai! – tarė jis. – Bausti, tai bausti, o pasigailėti –
tai pasigailėti: toks mano įprotis. Pasiimk savo gražuolę; vesk ją, kur
nori, ir duok Dieve jums meilės ir sutarimo!
Čia jis kreipėsi į Švabriną ir įsakė išduoti man leidimą kirsti visas
jam priklausomas užtvaras ir tvirtoves. Švabrinas, visai sužlugdytas,
stovėjo apstulbęs. Pugačiovas nuėjo apžiūrėti tvirtovės. Švabrinas jį
palydėjo, o aš likau dėdamasis turįs pasiruošti kelionei.
Aš nubėgau į seklytėlę. Durys buvo užrakintos. Aš pasibeldžiau.
– Kas ten? – paklausė Palaša.
 Aš pasisakiau. Už durų pasigirdo mielas Marjos Ivanovnos balselis:
– Luktelėkit, Piotrai Andrejičiau. Aš persirengsiu. Eikite pas
Akuliną Pamfilovną; aš tuoj ten ateisiu.
Aš paklausiau ir nuėjau pas tėvą Gerasimą. Ir jis, ir popienė išbėgo
iš namų manęs pasitikti. Saveljičius jiems jau buvo sakęs, kad aš
atvykau.
– Sveiki, Piotrai Andrejičiau, – kalbėjo popienė. – Dievas lėmė vėl
pasimatyti. Kaip gyvuojate? O mes kasdien jus minėjome. Marjai
Ivanovnai kiek visko iškęsti teko be jūsų, mano balandėli!.. Bet
sakykit, mano brangusis, kaipgi su Pugačiovu susitaikėte? Kaip jis
jūsų nenudobė? Gerai, ačiū piktadariui ir už tai.
– Užteks, sene, – nutraukė ją tėvas Gerasimas. – Ne viską paistyk,
ką žinai. Neneša išganymo ilgos kalbos. Mielasis Piotrai Andrejičiau,
prašom į vidų. Seniai, seniai matėmės.
Popienė ėmė mane vaišinti, kuo įmanydama. Ir kalbėjo be
pertraukos. Ji papasakojo man, kaip Švabrinas privertė juos atiduoti
jam Marją Ivanovną, kaip Marja Ivanovna verkė ir nenorėjo su jais
skirtis, kaip Marja Ivanovna palaikė ryšius su ja per Palašą (smarkią
merginą, kuri ir uriadniką priverčia šokti pagal savo dūdelę); kaip ji
prikalbino Marją Ivanovną parašyti man laišką, ir taip toliau. O aš
papasakojau savo istoriją. Popas ir popienė žegnojosi išgirdę, kad
Pugačiovas žino jų apgaulę.
– Tesaugo mus Viešpaties malonė! – tarė Akulina Pamfilovna. –
Nukreipk, Viešpatie, nuo mūsų audrą. O Aleksejus Ivanyčius, ką
kalbėti, geras paukštis!
Tuo metu kaip tik atsidarė durys ir įėjo Marja Ivanovna,
šypsodamasi savo išblyškusiu veidu. Ji buvo nusimetusi valstietišką
apdarą ir apsirengusi, kaip anksčiau, paprastai ir mielai.
Aš sučiupau jos ranką ir ilgai negalėjau ištarti nė žodžio. Mudu
susijaudinę tylėjome. Mūsų šeimininkai pajuto, kad ne jie mums
rūpi, ir išėjo. Mes pasilikome vieni. Viskas buvo pamiršta. Mes
kalbėjomės ir negalėjome atsikalbėti. Marja Ivanovna papasakojo
man viską, kaip jai klojosi nuo pat tada, kai buvo paimta tvirtovė;
nupasakojo visą savo padėties baisumą, visas negandas, kuriomis
kankino ją niekšingasis Švabrinas. Mes prisiminėme ir ankstesnį
laimingą laiką... Mudu abu verkėme... Pagaliau aš ėmiau aiškinti savo
planus. Pasilikti jai tvirtovėje, priklausančioje Pugačiovui ir
vadovaujamoje Švabrino, buvo neįmanoma. Nebuvo galima galvoti
ir apie Orenburgą, kenčiantį visus apsupties sunkumus. Ji nieko iš
giminių pasaulyje nebeturėjo. Aš pasiūliau jai keliauti į dvarą, pas
mano tėvus. Iš pradžių ji abejojo: ją gąsdino mano tėvo
neprielankumas jai. Aš ją nuraminau. Aš žinojau, kad tėvas jausis
laimingas ir laikys savo pareiga priimti nusipelniusio kario, žuvusio
dėl tėvynės, dukterį.
– Mieloji Marja Ivanovna! – pagaliau tariau. – Aš laikau tave savo
žmona. Nuostabios aplinkybės sujungė mus neperskiriamai: niekas
pasaulyje negali mūsų išskirti.
Marja Ivanovna išklausė manęs paprastai, be apsimestinio
drovumo, be išmoningų atsikalbinėjimų. Ji jautė, kad likimas ją
sujungė su manimi. Bet ji kartojo, kad mano žmona būsianti tik
tuomet, jei sutiksią mano tėvai. Aš jai neprieštaravau. Mudu karštai,
nuoširdžiai pasibučiavome, ir taip tarp mūsų viskas buvo nuspręsta.
Po valandos uriadnikas atnešė man leidimą, pasirašytą Pugačiovo
kreiva rašysena, ir pakvietė mane pas jį. Aš radau jį jau pasiruošusį
traukti kelionėn. Negaliu apsakyti, kaip jaučiausi, išsiskirdamas su
šiuo baisiu žmogumi, išgama, piktadariu visiems, išskyrus mane
vieną. Kodėl nepasakyti teisybės? Tą akimirką stipri užuojauta
traukė mane prie jo... Aš karštai troškau išplėšti jį iš piktadarių
luomo, kuriems jis vadovavo, ir išgelbėti jo galvą, kol dar buvo
nevėlu. Švabrinas ir žmonės, susitelkę aplinkui, sukliudė man
pasakyti viską, ko buvo pilna mano širdis.
Mes išsiskyrėme draugiškai. Pugačiovas, minioje pamatęs Akuliną
Pamfilovną, pagrasino pirštu ir reikšmingai mirktelėjo, paskui sėdo
kibitkon ir liepė važiuoti į Berdą, o kai jau arkliai pajudėjo iš vietos,
jis dar kartą persisvėrė per kibitką ir sušuko man:
 – Sudiev, jūsų prakilnybe! O gal pasimatysime kada nors.
Ir iš tikrųjų mes pasimatėme, bet kokiomis aplinkybėmis!..
Pugačiovas išvažiavo. Aš ilgai žiūrėjau į baltą stepę, kuria lėkė jo
trejetas. Žmonės išsiskirstė. Švabrinas pasislėpė. Aš grįžau į
šventiko namus. Viskas buvo paruošta mums išvykti; aš
nebenorėjau delsti. Visas mūsų turtas buvo sudėtas į seną
komendanto vežimą. Vežėjai tuoj pat pakinkė arklius. Marja
Ivanovna nuėjo atsisveikinti su tėvais kapuos, jie buvo palaidoti už
cerkvės. Aš norėjau ją palydėti, bet ji prašė leisti ją vieną. Po kelių
minučių ji grįžo tylomis liedama nebylias ašaras. Privažiavo vežimas.
Tėvas Gerasimas ir jo žmona išėjo į priebutį. Į kibitką susėdome
trise: Marja Ivanovna su Palaša ir aš. Saveljičius atsisėdo ant
pasostės.
– Sudiev, Marja Ivanovna, mano balandėle! Sudiev, Piotrai
Andrejičiau, sakale mūsų skaistusis! – kalbėjo geroji popienė. –
Laimingos kelionės, ir duok Dieve jum abiem laimės!
Mes nuvažiavome. Prie komendanto namų lango aš pastebėjau
Švabriną. Jo veide matėsi niūrus pyktis. Aš nenorėjau triumfuoti
prieš sunaikintą priešą ir nusukau akis į kitą pusę. Pagaliau mes
išvažiavome pro tvirtovės vartus ir amžinai palikome Belogorskają.
 XIII SKYRIUS

AREŠTAS

Tiktai nepykit, pone: tarnybai paklusnus,

Kalėjiman tuojau aš turiu nuvesti jus.
– Prašau, aš pasiruošęs, bet vis dėlto tikiuos,
Kad man prieš patį teismą ir pasiaiškint duos.
Kniažninas

Taip netikėtai sujungtas su mieląja mergaite, dėl kurios iš ryto aš

dar tiek skausmingai nerimavau, pats savimi netikėjau ir
vaizdavausi, kad viskas, kas man atsitiko, buvo tik sapnas. Marja
Ivanovna susimąsčiusi žiūrėjo čia į mane, čia į kelią ir, rodės, dar
nebuvo spėjusi nei atsipeikėti, nei susivokti. Mudu tylėjome. Per
daug buvo išvargusios mūsų širdys. Visiškai nepastebimai per
dvejetą valandų mes atsidūrėme artimiausioje tvirtovėje, taip pat
Pugačiovo užimtoje. Čia mes pakeitėme arklius. Iš to, kaip greit
kinkė arklius, kaip nuoširdžiai paslaugus buvo barzdotas kazokas,
Pugačiovo paskirtas tvirtovės komendantu, aš supratau, kad dėl
mus atvežusio vežėjo plepumo mane laikė valdovo favoritu.
Mes nuvažiavome toliau. Ėmė temti. Artėjome prie miestuko, kur,
anot barzdoto komendanto, buvo apsistojęs stiprus būrys,
žygiuojąs prisidėti prie apsišaukėlio. Mus sulaikė sargybiniai. Į
klausimą: kas važiuoja? Vežėjas garsiai atsakė:
– Valdovo kūmas su savo šeimininkėle.
Staiga, baisiai plūsdamiesi, mus apsupo husarai.
– Lipk laukan, velnio kūme! – tarė man ūsuotas vachmistras. – Na,
ir užkursime pirtį tau ir tavo šeimininkėlei!
Išlipau iš kibitkos ir pareikalavau, kad mane nuvestų pas jų
viršininką. Pamatę karininką, kareiviai liovėsi burnoti. Vachmistras
nuvedė mane pas majorą. Saveljičius nesitraukė nuo manęs,
burbėdamas sau po nosimi:
– Šit tau ir valdovo kūmas! Nuo vilko ant meškos… Viešpatie
mieliausias! Kuo visa tai baigsis?
Kibitka žingine važiavo paskui mus.
Po penkių minučių atėjome prie skaidriai apšviesto
namuko.Vachmistras paliko mane su sargyba, o pats nuėjo pranešti.
Jis tuoj sugrįžo ir pareiškė, kad jo prakilnybė neturįs laiko manęs
priimti, įsakęs mane nuvesti į belangę, o šeimininkėlę atgabenti pas
jį.
– Ką tai reiškia? – įsiutęs surikau aš. – Ar jūs iš proto išsikraustėte?
– Nežinau, jūsų kilnybe, – atsakė vachmistras. – Tiktai jo prakilnybė
įsakė jūsų kilnybę nuvesti į kalėjimą, o jos kilnybę liepė atvesti pas
jo prakilnybę, jūsų kilnybe!
Aš puoliau į priebutį. Sargybiniai manęs nė nebandė sulaikyti, ir aš
įbėgau tiesiai į kambarį, kur šešetas husarų karininkų lošė kortomis.
Majoras bankavo. Ir koks buvo mano nustebimas, kai, žvilgtelėjęs,
pažinau Ivaną Ivanovičių Zuriną, kadaise aplošusį mane Simbirsko
užeigoje!
– Ar galimas daiktas? – sušukau aš. – Ivanai Ivanyčiau, ar tai tu?
– Ėhėhė, Piotrai Andrejičiau! Kokių gi vėjų nešamas? Iš kur tu?
Sveikas, brolau! Ar nenori palošti?
– Dėkoju. Geriau įsakyk man butą duoti.
– Kokio tau buto? Apsigyvenk pas mane.
– Negaliu: aš ne vienas.
– Na, tegu eina į vidų ir draugas.
– Aš ne su draugu; aš... su dama.
– Su dama! Kurgi tu sugriebei! Ėhė, brolau! – Tai taręs Zurinas taip
išraiškingai švilptelėjo, jog visi nusikvatojo, o aš visiškai sumišau.
– Na, – tęsė Zurinas, – tegu jau bus taip. Gausi butą. O gaila... Mes
būtume pasilinksminę senoviškai... Hei! Vyruk! Kodėl neatveda čia
Pugačiovo kūmutės? Gal ji priešinasi? Pasakykite jai, kad nebijotų:
ponas, sakykit, gražus; niekuo nenuskriaus, tik į sprandą gerai
užvoš.
– Ką tu čia? – tariau Zurinui. – Kokia Pugačiovo kūmutė? Tai
velionio kapitono Mironovo duktė. Aš ją išgabenau iš nelaisvės ir
dabar lydžiu į savo tėvų dvarą, tenai ir paliksiu ją.
– Kaip! Tai apie tave man ką tik pranešė? Susimildamas! Ką tai
reiškia?
– Vėliau viską papasakosiu. O dabar, dėl Dievo, nuramink vargšę
mergaitę, kurią tavo husarai įbaugino.
Zurinas tuoj viską sutvarkė. Jis pats išėjo laukan atsiprašyti Marjos
Ivanovnos dėl įvykusio nesusipratimo ir įsakė vachmistrui nuvesti ją
į geriausią mieste butą. Aš pasilikau nakvoti pas jį.
Mes pavakarieniavome, ir, kai pasilikome dviese, aš papasakojau
jam savo nuotykius. Zurinas klausėsi manęs labai susidomėjęs. Kai
baigiau, jis palingavo galvą ir tarė:
– Visa tai, brolau, gerai; viena negerai: koks velnias tave traukia
vesti? Aš, doras karininkas, nenoriu tavęs apgaudinėti; patikėk
manimi, kad vedybos – kvailystė. Na, kurgi tau tampytis su žmona ir
terliotis su mažais vaikais? Ei, spjauk. Paklausyk manęs: atsikabink
tu nuo tos kapitono dukros. Kelias į Simbirską mano išvalytas ir
nepavojingas. Išsiųsk ją rytoj pas savo tėvus, o pats pasilik mano
dalinyje. Į Orenburgą grįžti tau nėra jokio reikalo. Jei vėl pateksi į
maištininkų nagus, tai vargu ar dar kartą beišsigelbėsi. O meilės
kvaitulys savaime praeis, ir viskas bus gerai.
Nors aš ne visai pritariau jam, vis dėlto jaučiau, jog pareigos
jausmas reikalauja, kad aš pasilikčiau imperatorės kariuomenėje. Aš
ryžausi paklausyti Zurino patarimo: Marją Ivanovną išsiųsti į dvarą, o
pačiam likti jo dalinyje.
Atėjo Saveljičius manęs nurengti; aš pareiškiau jam, kad jau
rytojaus dieną jis būtų pasiruošęs keliauti su Marja Ivanovna. Jis
buvo beimąs spyriotis:
 – Ką tu, ponaiti? Kaipgi aš tave paliksiu? Kas tavimi rūpinsis? Ką
tavo tėvai pasakys?
Žinodamas savo auklėtojo atkaklumą, aš sumaniau jį įtikinti
švelnumu ir nuoširdumu.
– Mano mielas Archipai Saveljičiau! – tariau jam.– Neatsisakyk, būk
mano geradaris: tarno man čia nereikės, užtat būsiu labai neramus,
jeigu Marja Ivanovna į kelionę leisis be tavęs. Tarnaudamas jai,
tarnausi ir man, nes aš esu tvirtai apsisprendęs, kai tik aplinkybės
leis, vesti ją.
Čia Saveljičius, be galo nustebęs, pliaukštelėjo delnais.
– Vesti! – pakartojo jis. – Vaikas nori vesti! O ką tėvukas pasakys,
ką pagalvos motutė?
– Sutiks, tikriausiai sutiks, – atsakiau aš, – kai pažins Marją
Ivanovną. Aš viliuosi ir tavimi. Tėvukas ir motutė tavimi tiki: tu
paprašysi už mus, ar ne tiesa?
Senis susijaudino:
– Ak, tu mano mielas Piotrai Andrejičiau! – atsakė jis.– Nors ir
ankstokai tu užsinorėjai vesti, bet užtat Marja Ivanovna tokia gera
panelė, jog nuodėmė praleisti progą. Tebūnie taip, kaip tu sakai!
Palydėsiu ją, Dievo angelą, ir vergiškai išaiškinsiu tavo tėvams, kad
šitokiai nuotakai nė kraitis nereikalingas.
Aš padėkojau Saveljičiui ir atsiguliau viename kambaryje su
Zurinu. Įsikarščiavęs ir sujaudintas aš išsiplepėjau. Iš pradžių Zurinas
su manimi mielai kalbėjo, bet palengva jo žodžiai vis retėjo;
pagaliau, vietoj atsakymo į kažkokį klausimą, jis užknarkė ir
pašvilpė. Aš nutilau ir greit padariau tą patį.
Kitos dienos rytą aš atėjau pas Marją Ivanovną. Pranešiau jai apie
savo planus. Ji pripažino juos esant išmintingus ir tuoj pat pritarė.
Zurino dalinys tą pačią dieną turėjo išvykti iš miesto. Nebuvo ko
laukti. Aš tuoj atsisveikinau su Marja Ivanovna, pavedęs ją Saveljičiui
ir davęs jai laišką savo tėvams. Marja Ivanovna apsiverkė.
 – Sudiev, Piotrai Andrejičiau! – tarė ji tyliu balsu.– Ar beteks kada
mudviem pasimatyti, vienas Dievas težino; bet jūsų niekuomet
nepamiršiu; iki grabo lentos tu vienas tebūsi mano širdyje.
Aš nieko negalėjau atsakyti. Aplink stovėjo žmonės. Jiems matant,
aš nenorėjau reikšti savo jausmų, kurie mane jaudino. Pagaliau ji
išvažiavo. Aš grįžau pas Zuriną liūdnas ir tylus. Jis norėjo mane
pralinksminti; pats norėjau prasiblaškyti: dieną mes praleidome
triukšmingai ir siautulingai, o vakare išvykome į žygį.
Tai buvo vasario pabaiga. Karo veiksmus trukdžiusi žiema baigėsi,
ir mūsų generolai ruošėsi bendriems veiksmams. Pugačiovas vis dar
stovėjo prie Orenburgo. Tuo metu kariuomenės dalys aplink jį
telkėsi ir iš visų pusių artinosi prie piktadarių lizdo. Maištaujantys
kaimai, išvydę mūsų kariuomenę, darėsi klusnūs; plėšikų gaujos
visur bėgo nuo mūsų, ir viskas pranašavo greitą ir laimingą pabaigą.
Netrukus kunigaikštis Golicynas prie Tatiščevos tvirtovės sumušė
Pugačiovą, išsklaidė jo būrius, išvadavo Orenburgą ir, atrodė,
maištui sudavė paskutinį ir lemiamą smūgį. Zurinas tuo pačiu metu
buvo pasiųstas prieš gaują maištaujančių baškirų, kurie išsisklaidė
anksčiau, negu mes juos pamatėme. Pavasaris užtiko mus totorių
kaimelyje. Ištvino upeliukai, o keliai pasidarė neišvažiuojami. Nieko
neveikdami, mes raminomės mintimi, kad greit pasibaigs nuobodus
ir smulkmeniškas karas su plėšikais ir laukiniais.
Bet Pugačiovo nepagavo. Jis nuvyko į Sibiro gamyklas, ten sutelkė
naujas gaujas ir iš naujo pradėjo siautėti. Vėl pasklido gandai apie jo
laimėjimus. Netrukus žinia apie Kazanės paėmimą ir apsišaukėlio
žygį į Maskvą sukėlė nerimą karo viršininkams, kurie nerūpestingai
snaudė pasitikėdami nekenčiamo maištininko bejėgiškumu. Zurinas
gavo įsakymą persikelti per Volgą.
Neaprašinėsiu mūsų žygio ir karo pabaigos. Trumpai pasakysiu,
kad sunkumai buvo labai dideli. Mes ėjome per maištininkų
nusiaubtus kaimus ir nenoromis ėmėme iš suvargusių gyventojų tai,
ką jie buvo suspėję išgelbėti. Valdžia visur buvo iškrikusi; dvarininkai
slapstėsi miškuose. Plėšikų gaujos siautėjo visur; kariuomenės
dalinių vadai savavališkai baudė ar atleidinėjo nusikaltimus; viso
milžiniško krašto, kur siautėjo gaisras, padėtis buvo baisi... Neduok
Dieve matyti rusų maištą, beprasmišką ir nežinantį pagailos!
Pugačiovas bėgo, Ivano Ivanovičiaus Michelsono persekiojamas.
Netrukus sužinojome, kad jis sutriuškintas. Pagaliau Zurinas gavo
žinių, kad apsišaukėlis jau sugautas, o kartu ir įsakymą sustoti. Karas
baigėsi. Pagaliau aš galėjau vykti pas savo tėvus! Mintis apkabinti
juos, pamatyti Marją Ivanovną, iš kurios neturėjau jokios žinios,
nepaprastai mane džiugino. Aš šokinėjau kaip vaikas. Zurinas
juokėsi ir, gūžčiodamas pečiais, kalbėjo:
– Ne, tau geruoju nesibaigs! Vesi – ir niekais virsi!
Bet tuo pat metu keistas jausmas nuodijo man džiaugsmą: mintis
apie daugybės nekaltų aukų krauju apšlakstytą piktadarį ir apie jo
laukiančią bausmę mane labai neramino. „Jemelia, Jemelia! –
galvojau apmaudžiai. – Kodėl tavęs nepervėrė durtuvas arba
nepakliuvai po karteče? Nieko geresnio tu negalėjai sugalvoti.“ Ką
gi daryti? Mintis apie jį buvo neatplėšiama nuo minties apie
pasigailėjimą, kurį jis suteikė man vieną iš baisiausių mano
gyvenimo akimirkų, ir apie tai, kad mano nuotaka buvo išgelbėta iš
niekšo Švabrino rankų.
Zurinas išleido mane atostogų. Per keletą dienų aš turėjau
atsidurti savo šeimoje, vėl pamatyti savo Marją Ivanovną... Staiga
man lyg perkūnas trenkė.
Numatytą išvažiuoti dieną, tą akimirką, kai aš ruošiausi vykti
kelionėn, Zurinas atėjo pas mane į trobą, nešinas popierium, labai
susirūpinusiu veidu. Kažkas nudiegė man širdį. Aš išsigandau, pats
nežinodamas ko. Jis liepė išeiti mano pasiuntiniui ir pranešė, kad
turįs į mane reikalą.
– Kas atsitiko? – paklausiau sunerimęs.
– Mažas nemalonumas, – atsakė jis, paduodamas man popierių. –
Paskaityk, ką aš dabar gavau.
 Aš pradėjau skaityti: tai buvo slaptas įsakymas visiems rinktinių
viršininkams suimti mane, kur tik mane rastų, ir tuoj pasiųsti su
sargyba į Kazanę, į Tardymo komisiją, įsteigtą specialiai Pugačiovo
bylai nagrinėti.
– Nieko nepadarysi! – tarė Zurinas. – Mano pareiga paklusti
įsakymui. Matyt, gandas apie tavo draugingus pasivažinėjimus su
Pugačiovu kaip nors pasiekė vyriausybę. Tikiuosi, kad byla neturės
jokių pasekmių ir kad tu išsiteisinsi prieš komisiją. Nenusimink ir
keliauk.
Mano sąžinė buvo švari; teismo aš nebijojau, bet mintis, kad
malonaus pasimatymo valandėlę teks atidėti, galbūt keliems
mėnesiems, baugino mane. Vežimas buvo paruoštas. Zurinas
draugiškai atsisveikino. Mane pasodino vežiman. Kartu atsisėdo du
husarai su nuogais kardais, ir aš išvažiavau vieškeliu.
 XIV SKYRIUS

TEISMAS

Žmonių kalbos
Kaip marių bangos.
Patarlė

Aš buvau įsitikinęs, kad dėl visko kaltas mano savavališkas

pasitraukimas iš Orenburgo. Aš lengvai galėjau pasiteisinti: tokie
slapti išpuoliai ne tik nebuvo draudžiami, bet visomis jėgomis
skatinami. Mane galėjo apkaltinti per dideliu užsidegimu, bet ne
neklusnumu. O mano draugiškus santykius su Pugačiovu galėjo
įrodyti daugelis liudininkų, ir jie turėjo mažų mažiausia atrodyti
gana įtartini. Per visą kelionę aš galvojau apie manęs laukiančius
tardymus, svarsčiau savo atsakymus ir teismui ruošiausi pasakyti
gryniausią tiesą, šį pasiteisinimo būdą laikydamas papraščiausiu ir
drauge patikimiausiu.
Atvykau į nuniokotą ir sudegusią Kazanę. Gatvėse, vietoj namų,
stūksojo degėsių krūvos ir stovėjo aprūkusios sienos be stogų ir
langų. Tokie buvo Pugačiovo palikti pėdsakai! Mane atgabeno į
tvirtovę, išlikusią sveiką sudegusiame mieste. Husarai perdavė
mane sargybos karininkui. Jis įsakė pakviesti kalvį. Man ant kojų
uždėjo geležinius pančius ir aklinai juos užkalė. Paskiau mane
nuvedė į kalėjimą ir paliko vieną ankštoje ir tamsioje landynėje
nuogomis sienomis, su langučiu, užvertu geležinėmis grotomis.
Šitokia pradžia man nelėmė nieko gero. Vis dėlto aš nepraradau
nei žvalumo, nei vilties. Paguodos ieškojau ten, kur ir visi
sielvartaujantieji, ir pirmą kartą išbandžiau saldumą maldos,
išsiliejančios iš grynos, nors iškankintos širdies, ir ramiai užsnūdau
nesirūpindamas, kas man nutiks.
 Kitą dieną mane pažadino kalėjimo sargas ir pranešė, kad mane
šaukia į komisiją. Du kareiviai nuvedė mane per kiemą į komendanto
namus, sustojo priemenėje ir vieną įleido į kambarį.
Aš įėjau į gana didelę salę. Už popieriais apkrauto stalo sėdėjo du
žmonės: senyvas griežto ir šalto veido generolas ir jaunas, kokių
dvidešimt aštuonerių metų, gvardijos kapitonas, labai malonios
išvaizdos, žvitrių ir laisvų judesių. Prie lango už atskiro stalo sėdėjo
sekretorius su plunksna už ausies, užsikvempęs ant popieriaus,
pasiruošęs užrašyti mano parodymus. Prasidėjo tardymas. Paklausė,
kuo aš vardu ir kokio laipsnio. Generolas pasidomėjo, ar aš nesąs
sūnus Andrejaus Petrovičiaus Griniovo? Man atsakius, jis rūsčiai
pridūrė:
– Gaila, kad toks garbingas žmogus turi tokį netikusį sūnų!
Aš ramiai atsakiau, kad, nors ir kažin kokie būtų mano padėtį
sunkiną kaltinimai, aš tikiuosi juos išsklaidyti atviraširdiškai
išdėstydamas tiesą. Mano pasitikėjimas savimi jam nepatiko.
– Tu, brolau, mitrus labai, – susiraukdamas tarė jis man, – bet mes
ir ne tokių esame matę!
Tada jaunasis manęs paklausė: kokia proga ir kuriuo metu aš ėmęs
tarnauti Pugačiovui ir kokius jo pavedimus vykdęs?
Aš piktindamasis atsakiau, kad, būdamas karininkas ir bajoras,
jokiu būdu Pugačiovo tarnybon stoti ir jokių jo pavedimų vykdyti
negalėjau.
– Kaipgi, – atšovė tardytojas, – bajoras ir karininkas vienas
vienintelis buvo apsišaukėlio pasigailėtas, kai tuo tarpu visi jo
draugai niekšiškiausiai nužudyti? Kaip tas pats karininkas ir bajoras
draugiškai puotauja su maištininkais, iš svarbiausiojo piktadario
priima dovanas, kailinius, arklį ir pusrublį pinigų? Iš kurgi kilo tokia
keista draugystė ir kuo ji pagrįsta, jei ne išdavyste arba, mažų
mažiausia, šlykščiu ir nusikalstamu silpnadvasiškumu?
Gvardijos karininko žodžiai mane skaudžiai įžeidė, ir aš ėmiau
karštai gintis. Papasakojau, kaip prasidėjo mano pažintis su
Pugačiovu stepėje per pūgą, kaip, paėmus Belogorskajos tvirtovę,
jis mane pažino ir pasigailėjo. Aš pasakiau, kad kailinius ir arklį,
tiesa, nepasididžiavau paimti iš apsišaukėlio, bet Belogorskajos
tvirtovę gyniau nuo piktadario visomis jėgomis. Pagaliau aš
paminėjau ir savo generolą, kuris galėjo paliudyti mano uolumą per
Orenburgo nelaimingą apsuptį.
Griežtasis senis paėmė nuo stalo atvirą laišką ir ėmė jį balsu
skaityti:
– Į jūsų Ekscelencijos klausimą apie praporščiką Griniovą, tariamai
įtrauktą į dabartinį sąmyšį, kaip turėjusį prieštaraujančių tarnybai ir
priesaikos neleidžiamų ryšių su piktadariu, turiu garbės štai ką
paaiškinti: minimas praporščikas Griniovas tarnavo Orenburge nuo
praeitų, 1773, metų spalio pradžios iki šių metų vasario 24dienos,
kai jis pasitraukė iš miesto ir nuo to laiko nebegrįžo mano
vadovybėn. Iš perbėgėlių girdėta, kad jis buvo pas Pugačiovą
slabadoje ir kartu su juo važiavo į Belogorskajos tvirtovę, kurioje jis
anksčiau tarnavo; vertinant jo elgesį, aš galiu...“ – Čia jis sustojo
skaitęs ir rūsčiai tarė man: – Ką tu dabar pasakysi pasiteisinimui?
Aš norėjau tęsti parodymus taip, kaip ir pradėjau, ir paaiškinti savo
santykius su Marja Ivanovna taip pat nuoširdžiai, kaip ir visa kita.
Bet staiga pajutau nenugalimą pasibjaurėjimą. Aš pagalvojau, kad
jeigu paminėsiu ją, tai komisija patrauks atsakomybėn ir ją; bijojau
jos vardą suteršti šlykščiais piktadarių šmeižtais ir ją pačią atvesdinti
su jais akistaton – ši baisi mintis taip mane pribloškė, kad aš sumišau
ir susipainiojau.
Teisėjai, rodės, pradėję mano parodymų klausytis su šiokiu tokiu
prielankumu, pamatę mano sumišimą, iš naujo nusistatė prieš.
Gvardijos karininkas pareikalavo, kad mane suvestų akistaton su
svarbiausiu skundiku. Generolas įsakė pašaukti vakarykštį piktadarį.
Aš gyvai atsigręžiau į duris, laukdamas savo kaltintojo. Po kelių
minučių sužvangėjo grandinės, atsidarė durys, ir įėjo – Švabrinas.
Buvau nustebintas pasikeitimo. Jis buvo sulysęs ir išblyškęs. Jo
plaukai, dar neseniai juodi kaip derva, buvo visiškai pražilę, ilga
barzda susivėlusi. Savo kaltinimus jis pakartojo silpnu, bet drąsiu
balsu. Pasak jo, aš buvau Pugačiovo nusiųstas į Orenburgą kaip
šnipas; kasdien išjodavęs į susišaudymus tik tam, kad perduočiau
raštu žinias apie viską, kas darėsi mieste; kad pagaliau aš aiškiai
persimetęs apsišaukėlio pusėn, su juo važinėjęs iš tvirtovės į
tvirtovę, visaip stengdamasis žudyti savo draugus – išdavikus,
siekdamas užimti jų vietą ir naudotis apsišaukėlio dalijamomis
dovanomis. Aš išklausiau jo tylėdamas ir buvau patenkintas tik
vienu dalyku: Marjos Ivanovnos vardas niekšingo nusikaltėlio
nebuvo ištartas– ar dėl to, kad jo savimeilė kentėjo pagalvojus apie
tą, kuri niekinamai atstūmė jį, o gal ir dėl to, kad jo širdyje glūdėjo
kibirkštis to paties jausmo, kuris ir mane vertė tylėti, – šiaip ar taip,
Belogorskajos komendanto dukters vardas komisijai nebuvo
ištartas. Manyje dar labiau sutvirtėjo pirmykštis nusistatymas, ir kai
teisėjai paklausė: kuo aš galįs paneigti Švabrino parodymus, aš
atsakiau, kad laikausi savo ankstesnio paaiškinimo ir pasiteisinimui
nieko kito pridurti neturiu. Generolas įsakė mus išvesti. Mes išėjome
kartu. Aš ramiai pažvelgiau į Švabriną, bet jam nepasakiau nė
žodžio. Jis nusišaipė piktai ir, pakėlęs savo grandines, pralenkė
mane ir pagreitino žingsnius. Mane vėl nuvedė į kalėjimą ir nuo to
laiko tardyti nebešaukė.
Aš pats nemačiau tų visų dalykų, apie kuriuos man dar reikia
papasakoti skaitytojui; bet aš taip dažnai apie tai girdėjau kalbant,
kad mažiausios smulkmenos įstrigo mano atmintin, ir man atrodo,
tarytum aš nematomas ten dalyvavau.
Marją Ivanovną mano tėvai sutiko su nuoširdžiu džiaugsmu, kas
buvo būdinga senojo amžiaus žmonėms. Jie laikė Dievo palaima,
kad pasitaikė proga priglausti ir globoti našlaitę. Netrukus jie
nuoširdžiai prie jos prisirišo, nes buvo negalima, ją pažinus,
nepamilti. Mano meilė tėvukui jau nebeatrodė tuščia kvailystė, o
motutė tik to ir tetroško, kad jos Petruša vestų mielą kapitono
dukrelę.
 Gandas apie mano suėmimą pribloškė visą mūsų šeimą. Marja
Ivanovna taip paprastai papasakojo tėvams apie keistą mano pažintį
su Pugačiovu, jog tas jiems ne tik nekėlė nerimo, bet dargi kartais
priversdavo nuoširdžiai pasijuokti. Tėvukas nenorėjo tikėti, kad aš
galėčiau būti įveltas į šlykštų maištą, kurio tikslas buvo nuversti
sostą ir sunaikinti bajorus. Jis griežtai išklausinėjo Saveljičių.
Auklėtojas nenuslėpė, kad ponaitis buvo svečiuose pas Jemelką
Pugačiovą ir kad piktadarys buvo jam maloningas; bet prisiekinėjo,
kad apie jokią išdavystę jis nieko negirdėjęs. Seniai nusiramino ir
nekantriai ėmė laukti gerų žinių. Marja Ivanovna buvo labai
sunerimusi, bet tylėjo, nes buvo apdovanota didžiausiu kuklumu ir
atsargumu.
Praėjo kelios savaitės... Staiga tėvukas gauna iš Peterburgo laišką
nuo mūsų giminaičio kunigaikščio B**. Kunigaikštis jam parašė apie
mane. Po įprastinės įžangos jis pranešė, kad įtarimas dėl mano
dalyvavimo maištininkų kėsluose, deja, pasirodęs per daug
pagrįstas, kad aš turėjęs būti nubaustas mirties bausme, bet kad
valdovė, gerbdama tėvo nuopelnus ir seną amžių, nutarusi
pasigailėti nusikaltėlio sūnaus, ir, išgelbėdama nuo gėdingos
bausmės, įsakiusi jį ištremti visam amžiui į tolimą Sibiro kraštą.
Šis netikėtas smūgis kone užmušė mano tėvą. Jis neteko savo
įprastinio tvirtumo, ir jo sielvartas, – paprastai nebylus, – reiškėsi
graudžiais skundais.
– Kaip! – kartojo jis, nesitverdamas. – Mano sūnus dalyvavo
Pugačiovo kėsluose! Dieve teisingasis, ko aš sulaukiau! Valdovė
gelbsti jį nuo mirties! Argi nuo to man lengviau? Ne galvos netekti
baisu: mano prosenelis mirė galvų kapojimo vietoje, gindamas tai,
ką laikė savo sąžinės šventenybe; mano tėvas nukentėjo kartu su
Volynskiu ir Chriuščiovu. Bet bajorui išduoti savo priesaiką, susidėti
su plėšikais, su žmogžudžiais, su bėgliais vergais!.. Gėda ir nešlovė
mūsų giminei!
Jo nusiminimo įbauginta, motutė nedrįso jam matant verkti ir
stengėsi gaivinti jo dvasią, kalbėdama apie klaidingas žinias, apie
žmonių nuomonių nepastovumą. Bet mano tėvas buvo
nepaguodžiamas.
Marja Ivanovna kentėjo visų labiausiai. Būdama tikra, kad aš
būčiau galėjęs išsiteisinti, jeigu būčiau norėjęs, ji nutuokė tiesą ir
laikė save mano nelaimės priežastimi. Ji slėpė nuo visų savo ašaras
ir kančias ir nuolatos galvojo, kaip mane išgelbėti.
Kartą vakare tėvukas sėdėjo ant sofos, vartydamas Rūmų
kalendorių; bet mintys jo buvo toli, ir skaitymas nedarė įprastinio
poveikio. Jis švilpavo senovišką maršą. Motutė tylėdama nėrė
vilnonį nertinį, ir ašaros protarpiais biro ant jos rankdarbio. Staiga
Marja Ivanovna, čia pat dirbusi, pranešė, kad būtinas reikalas verčiąs
ją vykti į Peterburgą ir kad ji prašanti suteikti jai galimybę nuvykti.
Motutė labai nusiminė.
– Ko gi tau į Peterburgą? – tarė ji. – Nejau, Marja Ivanovna, nori ir
tu mus palikti?
Marja Ivanovna atsakė, kad būsimasis jos likimas priklausąs nuo
tos kelionės, kad ji vykstanti ieškoti globos ir pagalbos pas galingus
žmones, kaip duktė žmogaus, kuris nukentėjęs per savo ištikimybę.
Mano tėvas nunėrė galvą: bet koks žodis, primenąs tariamą
sūnaus nusikaltimą, buvo jam sunkus ir atrodė aštrus priekaištas.
– Važiuok, mieloji! – atsidusęs tarė jai. – Mes tavo laimei nenorime
kliudyti. Duok Dieve tau jaunikiu gerą žmogų, o ne susiteršusį
išdaviką.
Jis atsistojo ir išėjo iš kambario.
Marja Ivanovna, pasilikusi viena su motute, iš dalies paaiškino jai
savo sumanymą. Motutė verkdama apkabino ją ir maldavo Dievo,
kad sumanytas dalykas pasibaigtų laimingai. Marją Ivanovną
suruošė, ir po kelių dienų ji iškeliavo su ištikimąja Palaša ir su
ištikimuoju Saveljičium, kuris, prievarta atskirtas nuo manęs, bent
tiek save ramino, kad tarnauja mano sužadėtinei.
Marja Ivanovna laimingai atvyko į Sofiją ir sužinojusi, kad tuo metu
valdovės dvaras buvo Carskojė Selo, nutarė ten ir sustoti. Jai
paskyrė kampelį už pertvaros. Prievaizdo žmona tuojau su ja
išsikalbėjo, pranešė, kad ji esanti rūmų krosniakurio dukterėčia, ir
išaiškino jai visas rūmų gyvenimo paslaptis. Ji papasakojo, kelintą
valandą valdovė paprastai nubunda, geria kavą, eina pasivaikščioti;
kurie didikai šiuo metu yra prie jos; ką teikėsi vakar kalbėti savo
rūmuose prie stalo; ką priėmė vakare, – žodžiu, Anos Vlasjevnos
pasakojimas atstojo bent kelis istorijos metraščio puslapius ir galėjo
turėti didžią vertę būsimosioms kartoms. Marja Ivanovna jos klausė
atsidėjusi. Jos išėjo į sodą. Ana Vlasjevna papasakojo jai kiekvienos
alėjos ir kiekvieno tiltuko istoriją, o pasivaikščiojusios grįžo į stotį
viena kita labai patenkintos.
Kitos dienos ankstų rytą Marja Ivanovna atsikėlė, apsirengė ir
patyliukais išėjo į sodą. Rytas buvo gražus, saulė švietė į liepų
viršūnes, jau pageltusias nuo ankstyvo rudens dvelktelėjimo. Platus
ežeras spindėjo nejudėdamas. Nubudusios gulbės išdidžiai plaukė iš
po krūmų, augančių palei krantą. Marja Ivanovna nuėjo palei gražią
pievą, kur buvo ką tik pastatytas paminklas nesenų grafo Piotro
Aleksandrovičiaus Rumiancevo pergalių garbei. Staiga sulojo baltas
anglų veislės šuniukas ir atbėgo jai priešais. Marja Ivanovna
išsigando ir sustojo. Tą pačią akimirką pasigirdo malonus moters
balsas:
– Nebijokite, jis nekanda.
Ir Marja Ivanovna pamatė ponią, sėdinčią ant suolo priešais
paminklą. Marja Ivanovna atsisėdo kitame suolo gale. Ponia įdėmiai
į ją žiūrėjo, o Marja Ivanovna savo ruožtu, metusi keletą skersų
žvilgsnių, spėjo ją apžiūrėti nuo kojų iki galvos. Ji buvo apsirengusi
balta rytmetine suknele, su naktiniu kyku ir pamuštiniu. Jai galėjo
būti kokios keturios dešimtys metų. Jos putlus ir rausvas veidas
spindėjo išdidumu ir ramybe, o žydros akys ir lengva šypsena švietė
neišpasakytu žavesiu. Ponia pirmoji nutraukė tylą.
– Jūs turbūt nečionykštė? – paklausė ji.
– Taip: aš tik vakar atvykau iš provincijos.
– Jūs atvykote su savo giminaičiais?
 – Ne. Aš atvykau viena.
– Viena! Bet jūs dar tokia jauna.
– Aš neturiu nei tėvo, nei motinos.
– Jūs čia, suprantama, su kokiais nors reikalais?
– Taip. Aš atvykau paduoti prašymo valdovei.
– Jūs našlaitė: turbūt skundžatės neteisybe ar skriauda?
– Ne. Aš atvykau prašyti malonės, o ne teisybės.
– Leiskite paklausti, kas jūs tokia esate?
– Aš kapitono Mironovo duktė.
– Kapitono Mironovo! To paties, kuris buvo komendantu vienoje iš
Orenburgo tvirtovių?
– Taip.
Ponia, atrodo, susijaudino.
– Atleiskite man, – tarė ji dar švelnesniu balsu, – kad aš kišuosi į
jūsų reikalus; bet aš būnu rūmuose; išaiškinkite man, koks yra jūsų
prašymas, ir galbūt man pavyks jums padėti.
Marja Ivanovna atsistojo ir pagarbiai jai padėkojo. Nepažįstamoji
ponia nejučiomis viskuo ėmė traukti širdį ir skatinti pasitikėjimą.
Marja Ivanovna išsitraukė iš kišenės sulankstytą popierių ir padavė jį
savo nepažįstamajai globėjai, kuri ėmė jį tylomis skaityti.
Iš pradžių ji skaitė įdėmia ir prielankia veido išraiška, bet greitai
jos veidas pasikeitė, ir Marja Ivanovna, akimis sekusi visus jos
judesius, išsigando jos rūščios veido išraiškos, kuri prieš akimirką
buvo maloni ir rami.
– Jūs prašote dėl Griniovo? – šaltai tarė ponia. – Imperatorė negali
jam dovanoti. Jis prisidėjo prie apsišaukėlio ne dėl neišmanymo ir
lengvabūdiškumo, bet kaip nedoras ir kenksmingas niekšas.
– Ak, netiesa! – sušuko Marja Ivanovna.
– Kaip netiesa! – prieštaravo ponia, visa paraudusi.
 – Netiesa, dievaži, netiesa! Aš žinau viską, aš viską jums pasakysiu.
Dėl manęs vienos jis prisiėmė viską, kas jį ištiko. Ir jeigu jis
nesiteisino prieš teismą, tai galbūt tik dėl to, kad nenorėjo įtraukti
manęs. – Čia ji karštai papasakojo viską, kas jau žinoma mano
skaitytojui.
Ponia išklausė jos susidomėjusi.
– Kur jūs apsistojusi? – paskiau paklausė ji; ir išgirdusi, kad pas Aną
Vlasjevną, šypsodamasi pridūrė:
– A! Žinau. Sudiev, nesakykit niekam apie mūsų susitikimą. Aš
tikiuosi, kad jūs neilgai lauksite atsakymo į savo raštą.
Tai tarusi, ji pakilo ir nuėjo dengta alėja, o Marja Ivanovna grįžo
pas Aną Vlasjevną, šviesių vilčių kupina.
Šeimininkė pabarė ją, kam taip anksti eina rudenį pasivaikščioti,
tai, anot jos, kenksminga jaunos merginos sveikatai. Ji atnešė
virtuvą ir, gerdama arbatą, jau buvo bepradedanti begalinius
pasakojimus, tik staiga ties priebučiu sustojo rūmų karieta, ir įėjęs
tarnas pranešė, kad valdovė teikusi kviesti panelę Mironovą.
Ana Vlasjevna nustebo ir susirūpino.
– Ak tu Viešpate! – sušuko ji.– Valdovė reikalauja jūsų į rūmus.
Kaipgi ji sužinojo apie jus? Ir kaipgi jūs, mieloji, prisistatysite
imperatorei? Jūs gal net žingsnio žengti rūmuose nemokate... Gal
man jus palydėti? Vis dėlto aš galėčiau jums kaip nors padėti. Ir
kaipgi jums vykti su kelionės drabužiais? Gal nusiųsti pas pribuvėją,
kad duotų savo geltonąją robroną?
Tarnas pareiškė, jog valdovės valia esanti, kad Marja Ivanovna
vyktų viena ir taip apsirengusi, kaip ją ras. Nebuvo ko daryti. Marja
Ivanovna sėdo į karietą ir nuvažiavo į rūmus, Anos Vlasjevnos
patarimų ir laiminimų lydima.
Marja Ivanovna nujautė mūsų likimo išsprendimą; jos širdis
smarkiai plakė ir alpėjo. Po kelių minučių karieta sustojo prie rūmų.
Marja Ivanovna virpėdama lipo laiptais. Priešais ją atsidarė durys. Ji
perėjo ilgą tuščių gražių kambarių eilę; tarnas rodė kelią. Pagaliau,
priėjęs prie uždarų durų, jis pasakė, kad tuoj apie ją pranešąs, ir
paliko ją vieną.
Mintis, kad ji pamatys imperatorę akis į akį, ją taip baugino, jog ji
vos vos laikėsi ant kojų. Po valandėlės atsivėrė durys, ir ji įėjo į
valdovės tualeto kambarį.
Imperatorė sėdėjo prie savo tualeto. Keletas dvariškių buvo
apsupę ją, bet pagarbiai praleido Marją Ivanovną. Valdovė meiliai
pasigręžė į ją, ir Marja Ivanovna pažino, jog čia toji pati ponia, su
kuria taip atvirai kalbėjosi prieš kelioliką minučių. Valdovė pakvietė
ją ir šypsodamasi tarė:
– Džiaugiuosi, kad galėjau tesėti duotą jums žodį ir įvykdyti jūsų
prašymą. Jūsų byla baigta. Aš esu tikra, kad jūsų sužadėtinis
nekaltas. Štai laiškas, kurį pasistenkite pati nuvežti būsimam
šešurui.
Marja Ivanovna paėmė laišką drebančia ranka ir pravirkusi puolė
imperatorei į kojas; valdovė ją pakėlė ir pabučiavo. Valdovė prabilo į
ją.
– Žinau, kad jūs neturtinga, – tarė ji, – o aš skolinga kapitono
Mironovo dukteriai. Nesirūpinkite dėl savo ateities. Aš imuosi
sutvarkyti jūsų turtinę padėtį.
Paguodus vargšę našlaitę, valdovė ją išleido. Marja Ivanovna
išvyko ta pačia rūmų karieta. Ana Vlasjevna, nekantriai laukusi jos
grįžtant, apibėrė ją klausimais, į kuriuos Marja Ivanovna atsakinėjo
išsiblaškiusi. Nors Ana Vlasjevna ir buvo nepatenkinta jos
užmaršumu, bet šį trūkumą jis priskyrė provinciališkam jos
drovumui ir kilniai atleido. Tą pačią dieną Marja Ivanovna,
nepanorusi žvilgtelėti į Peterburgą, išvyko atgal į kaimą...

------------------

Čia pasibaigia Piotro Andrejevičiaus Griniovo užrašai. Iš šeimos

pasakojimų žinoma, kad jis buvo paleistas iš kalėjimo 1774 metų
pabaigoje, asmeniniu valdovės įsakymu; kad jis dalyvavo
nubaudžiant mirtimi Pugačiovą, kuris pažino jį minioje ir linktelėjo
jam galvą, kuri po akimirkos, nebegyva ir kruvina, buvo parodyta
žmonėms. Paskui Piotras Andrejevičius vedė Marją Ivanovną. Jų
palikuonys laimingai gyvena Simbirsko gubernijoje.
Trisdešimt varstų nuo *** yra kaimas, priklausąs dešimčiai
dvarininkų. Viename ponų fligelyje galima pamatyti Jekaterinos II
sava ranka rašytą laišką už stiklo. Jis rašytas Piotro Andrejevičiaus
tėvui, ir jame išteisinamas jo sūnus bei giriama kapitono Mironovo
dukters protas ir širdis. Piotro Andrejevičiaus Griniovo rankraštį
mums įteikė vienas jo anūkas, kuris sužinojo, kad esame užsiėmę
darbu, susijusiu su tais laikais, kuriuos aprašo jo senelis. Mes
nuprendėme, giminaičiams leidus, išleisti jį atskirai, kiekvienam
skyriui parinkę tinkamą epigrafą ir leidę sau pakeisti kai kuriuos
tikrinius vardus.
Leidėjas
1836 m. spalio mėn. 19 d.
 PRIEDAS

PRALEISTAS SKYRIUS
[Šis skyrius, neįtrauktas į galutinę „Kapitono dukters“ redakciją dėl cenzūrinių priežasčių ir
išlikęs tik juodraštyje, paties Puškino buvo pavadintas „Praleistuoju skyriumi“. Šio skyriaus tekste
liko neištaisytos vėliau pakeistos kai kurių personažų pavardės: Griniovas čia yra vadinamas
Bulaninu, o Zurinas – Griniovu.]

Mes artėjome prie Volgos krantų; mūsų pulkas įžengė į *** kaimą ir
sustojo nakvoti. Seniūnas man pareiškė, kad kitoje pusėje visi
kaimai maištauja, Pugačiovo gaujos visur slankioja. Ši žinia man
sukėlė didelį nerimą. Mes turėjome persikelti kitos dienos rytą. Aš
degiau nekantrumu. Mano tėvo dvaras buvo už 30 varstų kitoje
upės pusėje. Aš paklausiau, ar nesusirasti perkėlėjo. Visi valstiečiai
buvo žvejai; laivelių buvo daug. Atėjau pas Griniovą ir pasakiau jam
savo sumanymą.
– Saugokis, – tarė jis man. – Vienam keliauti pavojinga. Palauk ryto.
Mes persikelsime pirmieji ir tavo tėvams į svečius, dėl visa ko,
nuvesime 50 husarų.
Aš laikiausi savo. Laivelis buvo paruoštas. Sėdau į jį drauge su
dviem irkluotojais. Jie atsistūmė nuo kranto ir ėmė irtis.
Dangus buvo giedras. Švietė mėnulis. Oras buvo tylus. Volga
tekėjo vienodai ir ramiai. Laisvai sūpuodamasis, laivelis greitai slydo
tamsiomis bangomis. Mane apgaubė svajos. Praslinko maždaug
pusvalandis. Mes jau pasiekėme upės vidurį... staiga irkluotojai ėmė
tarpusavy kuždėtis.
– Kas yra? – atsikvošėjęs paklausiau.
– Dievas žino, nesuvokiam, – atsakė irkluotojai, žiūrėdami į vieną
pusę. Ir aš atsigręžiau į tą pusę ir tamsoje pamačiau kažką plaukiant
vandeny. Nežinomas daiktas artėjo. Irkluotojams liepiau sustoti ir
palaukti. Mėnulis pasislėpė už debesų. Plaukianti šmėkla tapo dar
neaiškesnė. Ji buvo jau nebetoli manęs, o aš vis dar negalėjau nieko
įžiūrėti.
– Kas gi čia galėtų būti? – kalbėjo irkluotojai. – Burės ne burės,
stiebai ne stiebai...
Staiga mėnulis išlindo iš debesų ir nušvietė baisų reginį. Į mus
plaukė kartuvės, pastatytos ant sielio – jose kabėjo trys kūnai. Mane
pagavo liguistas smalsumas. Aš panorau pamatyti pakaruoklių
veidus.
Mano įsakymu, irkluotojai kabliu įsikibo į sielį, ir mūsų laivelis
susidūrė su plaukiančiomis kartuvėmis. Aš užšokau ten ir atsidūriau
tarp baisių stulpų. Mėnulis nušvietė sudarkytus nelaimingųjų
veidus. Vienas iš jų buvo senas čiuvašas, antras rusas valstietis,
stiprus ir sveikas dvidešimtmetis bernas. Bet, žvilgtelėjęs į trečiąjį,
aš buvau smarkiai priblokštas ir negalėjau susilaikyti, giliai
nesudejavęs: tai buvo Vanka, vargšas mano Vanka, dėl savo
kvailumo prisidėjęs prie Pugačiovo. Virš jų buvo prikalta juoda
lenta, kurioje baltomis didelėmis raidėmis buvo parašyta: Vagys ir
maištininkai. Irkluotojai žiūrėjo abejingai ir laukė manęs, kabliu
prilaikydami sielį. Aš vėl sėdau laivelin. Sielis nuplaukė pasroviui.
Kartuvės ilgai juodavo tamsoje. Pagaliau jos pranyko – ir mano
laivelis sustojo prie aukšto ir stataus kranto...
Dosniai atsilyginau irkluotojams. Vienas iš jų nuvedė mane pas
seniūno pavaduotoją, gyvenantį prie persikėlimo vietos. Su juo
kartu įėjau į trobą. Seniūno pavaduotojas, išgirdęs, kad aš reikalauju
arklių, buvo mane besutinkąs šiurkščiai, bet mano vadovas tylom
tarė jam keletą žodžių, ir rūstumas tuoj pat virto žvaliu paslaugumu.
Trikinkė buvo paruošta per akimirką. Sėdau į ją ir įsakiau vežti į
mano dvarą.
Lėkiau vieškeliu pro miegančius kaimus. Bijojau tik vieno dalyko:
kad važiuojančio manęs kas nors nesulaikytų. Mano naktinis
susitikimas Volgoje liudijo esant sukilėlių, taip pat jis rodė ir stiprų
valdžios pasipriešinimą. Dėl visa ko kišenėje turėjau leidimą, išduotą
man Pugačiovo, ir pulkininko Griniovo įsakymą. Bet nieko man
nepasitaikė, ir paryčiais išvydau upę bei eglyną, už kurio buvo mūsų
dvaras. Vežėjas sušėrė arkliams, ir po ketvirčio valandos aš įvažiavau
į **.
Ponų sodyba buvo kitame kaimo gale. Arkliai lėkė kiek įkabindami.
Staiga kaimo viduryje vežėjas ėmė juos stabdyti.
– Kas atsitiko? – nekantraudamas paklausiau.
– Užkarda, pone, – atsakė vežėjas, vos vos valdydamas
įsismarkavusius savo arklius. Iš tkrųjų pamačiau pertvarą skersai
kelio ir sargybinį su kuoka. Prasčiokas priėjo prie manęs, pakėlė
skrybėlę ir paprašė paso.
– Ką tai reiškia? – paklausiau. – Kurių galų čia užkarda? Ką tu čia
saugai?
– Taigi mes, ponaiti, maištaujam, – kasydamasis atsakė jis.
– O kur jūsų ponai? – paklausiau jaudindamasis.
– Kur mūsų ponai? – pakartojo jis. – Mūsų ponai svirne.
– Kaip svirne?
– Mat Andriucha, raštininkas, pasodino juos, apkalęs kaladėmis, ir
nori nugabenti pas tėvelį valdovą.
– Dieve tu mano! Nukelk, kvaily, užkardą. Ko žiopsai?
Sargybinis neskubėjo. Aš iššokau iš vežimo, stuktelėjau jam
(atsiprašau) į ausį – ir pats nukėliau užkardą. Tas valkatėlė žiūrėjo į
mane su kvaila nuostaba. Vėl sėdau vežiman ir įsakiau važiuoti prie
ponų namo. Svirnas buvo kieme. Prie užrakintų durų stovėjo du
prasčiokai taip pat su kuokomis. Vežimas sustojo kaip tik prieš juos.
Aš iššokau ir puoliau stačiai prie jų.
– Atidarykite duris! – liepiau jiems. Matyt, atrodžiau baisiai. Šiaip
ar taip, jie abu spruko, metę savo kuokas. Aš pabandžiau numušti
spyną, o duris išlaužti, bet jos buvo ąžuolinės; milžiniška spyna
neįveikiama. Tą akimirką iš šeimyninės išėjo augalotas jaunas
mužikas ir ironiškai manęs paklausė, kaip aš drįstąs triukšmauti.
– Kur Andriuška raštininkas? – surikau jam. – Pašaukite pas mane!
 – Aš pats Andrejus Afanasjevičius, o ne Andriuška,– atsakė jis man
išdidžiai. – Ko reikia?
Užuot atsakęs, čiupau jį už apykaklės ir, pritempęs prie svirno
durų, liepiau jas atrakinti. Andriuška buvo besipriešinąs, bet tėviška
bausmė jį paveikė. Jis išsitraukė raktą ir atrakino svirną. Aš puoliau
per slenkstį ir pro siaurą lubų plyšį silpnai apšviestame tamsiame
kampe pamačiau tėvą ir motiną. Jų rankos buvo surištos, kojos
apkaltos kaladėmis. Puoliau jų apkabinti ir negalėjau ištarti nė
žodžio. Abudu žiūrėjo į mane nustebę – treji karinio gyvenimo metai
taip mane pakeitė, kad jie nebegalėjo manęs pažinti. Motutė
aiktelėjo ir apsipylė ašaromis.
Staiga išgirdau mielą, pažįstamą balsą:
– Piotrai Andrejičiau! Tai jūs!
Aš apstulbau... apsidairiau ir žiūriu – kitame kampe Marja
Ivanovna, taip pat surišta.
Tėvas žiūrėjo į mane tylėdamas – neįstengdamas savo akimis
patikėti. Jo veide spindėjo džiaugsmas. Aš skubomis kardu
perkirtau pančius.
– Sveikas, sveikas, Petruška, – kalbėjo tėvas, spausdamas mane
prie širdies. – Ačiū Dievui, sulaukėm tavęs.
– Petruša, mielasis! – kalbėjo motutė. – Kaip tave Dievas parvedė?
Ar sveikas?
Aš skubėjau išvesti juos iš kalėjimo, bet, priėjęs prie durų, radau
jas vėl užrakintas.
– Andriuška, – surikau, – atrakink!
– Kurgi ne, – iš už durų atsakė raštininkas. – Sėdėk ir pats čia. Šit ir
pamokysiu tave, kaip triukšmauti, kaip už apykaklės tampyti
valdovo pareigūnus.
Aš ėmiau apžiūrinėti svirną, ieškodamas, ar nebūtų kokio nors
būdo išsivaduoti.
– Nesivargink, – tarė man tėvukas, – ne toks aš šeimininkas, kad į
mano svirną būtų galima įeiti ir išeiti pro bet kokią vagių landą.
 Motutė akimirką apsidžiaugė mano parvykimu, paskui vėl
nusiminė, matydama, kad ir man tenka visos šeimos liūdnas likimas.
Bet aš buvau ramesnis nuo tada, kai buvau su jais ir Marja Ivanovna.
Aš turėjau kardą ir du pistoletus – aš dar galėjau atlaikyti apgultį. Į
vakarą turėjo atskubėti Griniovas ir mus išvaduoti.Visa tai pasakiau
tėvams ir nuraminau motutę. Aprimę jie ėmė džiaugtis mūsų
susitikimu.
– Na, Piotrai, – tarė man tėvas, – tu pakankamai prisiišdykavai, ir aš
gerokai buvau įširdęs ant tavęs. Bet sena nėra ko minėti. Tikiuosi,
kad dabar tu pasitaisei ir baigei siautėti. Žinau, kad tu tarnavai taip,
kaip tinka šauniam karininkui. Dėkoju. Mane senį paguodei. O
kadangi tau būsiu dėkingas už išvadavimą, mano gyvenimas taps
dvigubai malonesnis.
Ašarodamas bučiavau jo ranką ir žiūrėjau į Marją Ivanovną, kuri
taip džiaugėsi, kad aš čia, jog atrodė visiškai laiminga ir rami.
Apie pusiaudienį išgirdome nepaprastą triukšmą ir riksmus.
– Ką tai reiškia, – tarė tėvas, – ar tik ne tavo pulkininkas atskubėjo?
– Negali būti, – atsakiau. – Jis nespės anksčiau, kaip vakare.
Triukšmas padidėjo. Prasidėjo sąmyšis. Po dvaro kiemą jodinėjo
raiti žmonės; tuo metu siauroje angoje, kuri buvo prakirsta sienoje,
pasirodė Saveljičiaus galva, ir vargšas mano auklėtojas tarė gailiu
balsu:
– Andrejau Petrovičiau! Avdotja Vasiljevna! Mielasis mano Piotrai
Andrejičiau, mieloji Marja Ivanovna! Bėda! Piktadariai įėjo į kaimą. Ir
ar žinai, Piotrai Andrejičiau, kas juos atvedė į kaimą? Švabrinas,
Aleksejus Ivanyčius, tegul jį nelabasis!
Išgirdau neapkenčiamą vardą. Marja Ivanovna skėstelėjo rankomis
ir tartum sustingo.
– Klausyk, – tariau Saveljičiui, – siųsk ką nors raitą prie ***
persikėlimo vietos husarų pulko pasitikti; sakyk, kad praneštų
pulkininkui apie pavojų.
 – Bet ką gi siųsti, pone? Visi berniokai maištauja, o arkliai pagrobti!
Tai prakeikimas! Jau štai kieme, – prie svirno eina.
Tada už durų pasigirdo keletas balsų. Aš pasakiau motutei ir
Marjai Ivanovnai pasislinkti į kampą, išsitraukiau kardą ir
prisiglaudžiau prie sienos palei pat duris. Tėvukas paėmė pistoletus,
atlaužė abiejų gaidukus ir atsistojo greta manęs. Sugirgždėjo spyna,
atsivėrė durys, ir pasirodė raštininko galva. Aš stuktelėjau per ją
kardu, ir jis pargriuvo tarpdury. Tuo pat metu tėvukas šovė iš
pistoleto į duris. Minia, mus supusi, pasitraukė keikdamasi. Aš
įtraukiau per slenkstį sužeistąjį ir duris užkabinau iš vidaus. Kiemas
buvo pilnas ginkluotų žmonių. Tarp jų pažinau Švabriną.
– Nebijokite, – tariau moterims, – yra vilties. O jūs, tėvuk, daugiau
nešaudykite. Pataupykime paskutinį užtaisą.
Motina tylėdama meldėsi. Marja Ivanovna stovėjo greta manęs, su
angelišku ramumu laukdama, kaip išsispręs mūsų likimas. Už durų
pasigirdo grasinimai, plūdimaisi ir keiksmai. Aš stovėjau savo
vietoje, pasiruošęs kirsti pirmą pasipynusį drąsuolį. Staiga
piktadariai nutilo. Aš išgirdau Švabrino balsą, šaukiantį mane vardu.
– Aš čia, ko tu nori?
– Pasiduok, Bulaninai, nėra prasmės priešintis. Pagailėk savo
senukų. Spyriojimusi neišsigelbėsi. Aš pasieksiu jus!
– Pabandyk, išdavike!
– Aš nelįsiu pats ir savo žmonių negrūsiu. Įsakysiu padegti svirną, o
tada pamatysime, ko tu imsies, Belogorskajos Don Kichote. Dabar
laikas pietauti. Kol kas sėdėk ir, laiko turėdamas, pagalvok. Iki
pasimatymo, Marja Ivanovna, jūsų neatsiprašau: jums tikriausiai
nenuobodu patamsyje drauge su savo riteriu.
Švabrinas nuėjo palikęs prie svirno sargybą. Mes tylėjome.
Kiekvienas galvojome savo, nedrįsdamas kitam pasakyti savo
minčių. Aš puikiai įsivaizdavau, ką galėjo padaryti įsiutęs Švabrinas.
Savimi aš beveik nesirūpinau. Ar prisipažinti? Ir mano tėvų dalia ne
taip mane baimino, kaip Marjos Ivanovnos likimas. Aš žinojau, kad
motutę dievino valstiečiai ir mūsų dvariškiai. Tėvukas, kad ir
griežtas, taip pat buvo mylimas, nes buvo teisingas ir žinojo, kas
tikrai sopa jo pavaldiems žmonėms. Jų maištas buvo klaida, staigus
apsvaigimas, bet ne jų nepasitenkinimo išraiška. Jo jie tikrai
pasigailėtų. Bet Marja Ivanovna? Kokią dalią ruošia jai ištvirkęs ir
nedoras žmogus? Aš nedrįsau sustoti ties ta baisia mintimi ir
ruošiausi (atleisk Viešpatie!) greičiau ją nužudyti, negu antrąkart
matyti žiauraus priešo rankose.
Praėjo dar kokia valanda. Kaime pasigirdo girtų dainos. Mūsų
sargybiniai pavydėjo jiems ir, niršdami ant mūsų, keikėsi ir grasino
mums kankynėmis ir mirtimi.
Mes laukėme, kol Švabrinas imsis vykdyti grasinimus. Pagaliau
kieme pasigirdo griausmingas judėjimas, ir mes vėl išgirdome
Švabrino balsą.
– Tai ką, apsigalvojote? Ar pasiduosite gera valia man į rankas?
Niekas jam neatsakė. Truputį palaukęs, Švabrinas įsakė atnešti
šiaudų. Po kelių minučių blykstelėjo liepsna ir nušvietė tamsų svirną
– dūmai ėmė lįsti pro slenksčio plyšį. Tada Marja Ivanovna priėjo
prie manęs ir, tyliai paėmusi man už rankos, tarė:
– Gana, Piotrai Andrejičiau! Dėl manęs nežudykite savęs ir tėvų.
Išleiskite mane. Švabrinas manęs paklausys!
– Jokiu būdu, – surikau piktai. – Ar jūs žinote, kas jūsų laukia?
– Išniekinimo aš neištversiu, – ramiai atsakė ji. – Bet galbūt aš
išgelbėsiu savo išvaduotoją ir šeimą, kuri taip kilniai priglaudė mane
našlaitę. Sudiev, Andrejau Petrovičiau! Sudiev, Avdotja Vasiljevna.
Jūs buvote man daugiau negu geradarė. Palaiminkite mane. Sudiev
ir jums, Piotrai Andrejičiau. Būkite tikri, kad... kad... – ir čia ji
pravirko... ir rankomis užsidengė veidą... Aš buvau kaip beprotis.
Motutė verkė.
– Nešnekėk niekų, Marja Ivanovna, – tarė mano tėvas. – Kas tave
vieną leis pas plėšikus! Sėdėk čia ir tylėk. Jei jau mirti, tai mirti
kartu.
 – Klausyk – ką ten dar kalba?
– Ar pasiduodate? – šaukė Švabrinas. – Matote? Per penkias
minutes jus iškeps.
– Nepasiduosime, niekše! – atsakė jam tėvukas tvirtu balsu.
Jo raukšlėtas veidas buvo nuostabiai pagyvėjęs, iš po žilų antakių
rūsčiai spindėjo akys. Ir kreipdamasis į mane, tarė:
– Dabar laikas!
Jis atsklendė duris. Įsiveržė ugnis ir ėmė raitytis palei rąstus ir
sausas samanas jų tarpuose. Tėvukas šovė iš pistoleto ir žengė per
liepsnojantį slenkstį, surikęs:
– Visi paskui mane.
Aš paėmiau už rankų motutę ir Marją Ivanovną ir greitai išvedžiau
jas oran. Prie slenksčio gulėjo Švabrinas, peršautas mano tėvo sena
ranka; plėšikų minia, sprūdusi į šalį nuo staigaus mūsų pasirodymo,
tuoj pat atsipeikėjo ir ėmė mus supti. Aš spėjau smogti dar keletą
smūgių, bet plyta, taikliai mesta, pataikė man tiesiai į krūtinę.
Pargriuvau ir akimirką netekau sąmonės. Atsipeikėjęs pamačiau
Švabriną, sėdintį ant kruvinos žolės, o priešais jį – visą mūsų šeimą.
Mane laikė už parankių. Mus supo valstiečių, kazokų ir baškirų
minia. Švabrinas buvo baisiai išblyškęs. Viena ranka jis spaudė
sužeistą šoną. Jo veide atsispindėjo kančia ir pyktis. Jis palengva
pakėlė galvą, žvilgtelėjo į mane ir silpnu, vos girdimu balsu tarė:
– Pakarti jį... ir visus... tik ją ne...
Piktadarių minia tuoj apsupo mus ir rėkdami nutempė prie vartų.
Bet staiga jie mus paliko ir išlakstė: pro vartus įjojo Griniovas, – ir
paskui jį visas eskadronas su nuogais kardais.

------------------

Maištininkai puolė į visas šalis; husarai juos persekiojo, kapojo ir

ėmė nelaisvėn. Griniovas nušoko nuo arklio, pasisveikino su tėvuku
ir motute ir stipriai paspaudė man ranką.
 – Kaip tik laiku, atrodo, spėjau, – tarė jis mums. – A! Šit ir tavo
sužadėtinė.
Marja Ivanovna visa išraudo. Prie jo priėjo tėvas, nors ir ramiu
veidu, bet susijaudinęs, ir padėkojo. Motutė apkabino jį,
pavadindama angelu išgelbėtoju.
– Labai prašome pas mus, – tarė jam tėvukas ir nuvedė jį į mūsų
namus.
Praeidamas pro Švabriną, Griniovas sustojo.
– Kas šitas? – paklausė, žiūrėdamas į sužeistąjį.
– Tai vadovas, gaujos viršininkas, – atsakė mano tėvas su tam tikru
seno kario pasidižiavimu. – Dievas padėjo sena ranka nubausti jauną
niekšą ir atkeršyti jam už mano sūnaus kraują.
– Tai Švabrinas, – tariau Griniovui.
– Švabrinas! Labai džiaugiuosi. Husarai, paimkite jį! Pasakykite
mūsų gydytojui, kad sutvarstytų žaizdą ir saugotų jį kaip akies vyzdį.
Švabriną būtina nugabenti į Kazanės slaptąją komisiją. Jis vienas iš
svarbiausių nusikaltėlių, ir jo parodymai turi būti reikšmingi.
Švabrinas blausiai pasižiūrėjo. Jo veide nebuvo galima nieko
pastebėti, tik fizines kančias. Husarai nunešė jį, paguldė ant
apsiausto.
Mes įėjome į kambarį. Jaudindamasis dairiausi prisiminęs savo
jaunystės metus. Namie niekas nebuvo pasikeitę, viskas tebebuvo
savo vietoje. Švabrinas neleido jų apiplėšti: net žemiausiai puolęs,
vengė negarbingo gobšumo. Tarnai susirinko prieškambaryje. Jie
maište nedalyvavo ir gryna širdimi džiaugėsi mūsų išsigelbėjimu.
Saveljičius triumfavo. Reikia pasakyti, kad per sąmyšį, plėšikams
užpuolus, jis nubėgo į arklides, kur stovėjo Švabrino arklys,
pasibalnojo jį ir nujojo prie upės. Jis rado pulką, besiilsintį jau šiapus
Volgos. Griniovas, sužinojęs iš jo apie gresiantį mums pavojų, įsakė
sėsti ant arklių, sukomandavo žygį, pasileido šuoliais – ir, ačiū
Dievui, atjojo laiku.
 Griniovas reikalavo, kad raštininko galva kelias valandas būtų
pamauta ant baslio prie smuklės.
Husarai grįžo vijęsi, paėmė nelaisvėn keletą žmonių. Juos uždarė
tame pačiame svirne, kuriame mes atsilaikėme per įsimintiną
apsiaustį.
Mes išsiskirstėme kiekvienas į savo kambarį. Seniai turėjo pailsėti.
Nemiegojęs ištisą naktį, aš kritau į lovą ir kietai užmigau. Griniovas
nuėjo tvarkyti savo reikalų.
Vakare susibūrėme svetainėje aplink virtuvą, linksmai
kalbėdamiesi apie praėjusį pavojų. Marja Ivanovna pilstė arbatą, aš
sėdėjau greta jos ir tiktai ja viena domėjausi. Mano tėvai, atrodo,
palankiai žiūrėjo į mūsų santykių švelnumą. Ligi šiol prisimenu tą
vakarą. Buvau laimingas, visiškai laimingas – o argi daug tokių
akimirkų varganame žmogaus gyvenime?
Kitą dieną tėvui pranešė, kad valstiečiai susirinko dvaro kieme
atsiprašyti. Tėvas išėjo į priebutį. Jam pasirodžius, jie suklaupė.
– Na, ką, kvailiai, – tarė jis jiems, – kodėl sumanėte maištauti?
– Mes kalti, valdove mūsų, – vienu balsu atsakė jie.
– Taigi taigi, kalti. Prikvailiojote, dabar ir patiems nesmagu!
Dovanoju jums iš džiaugsmo, kad Dievas davė man pasimatyti su
sūnumi Piotru Andrejičium. Na, gerai: atgailaujančios galvos kardas
nekerta.
– Prasikaltome! Aišku, prasikaltome.
– Dievas davė tokią giedrą, laikas šieną pjauti: o jūs, kvailiai, ką
ištisas tris dienas veikėte? Seniūne! Sukviesk visus į šienapjūtę; ir
žiūrėk tu, rudas kipše, kad man iki Joninių visas šienas būtų
sukrautas į stirtas. Nešdinkitės.
Valstiečiai padėkojo ir išsiskirstė į baudžiavą kaip niekur nieko.
Švabrino žaizda pasirodė nemirtina. Su palydovais jį išsiuntė į
Kazanę. Pro langą mačiau, kaip jį paguldė ratuose. Mūsų žvilgsniai
susitiko, jis panarino galvą, o aš greit pasitraukiau nuo lango. Aš
bijojau pasirodyti, kad triumfuoju dėl nedraugo nelaimės ir
pažeminimo.
Griniovas turėjo vykti toliau. Aš ryžausi traukti su juo, nors labai
troškau dar kelias dienas pabūti tarp namiškių. Prieš išvykdamas,
nuėjau pas tėvus ir pagal tuometį paprotį žemai nusilenkiau jiems,
prašydamas palaiminti vedyboms su Marja Ivanovna. Senukai pakėlė
mane ir su džiaugsmo ašaromis ištarė savo sutikimą. Aš nuvedžiau
pas juos Marją Ivanovną, išblyškusią ir susijaudinusią. Mus
palaimino... Ką jaučiau – neaprašinėsiu. Kas yra buvęs mano kailyje,
tas ir be to mane supras, o kas nėra buvęs, to galiu tik pagailėti ir
patarti: kol dar nepraėjo laikas įsimylėti ir gauti tėvų palaiminimą.
Kitą dieną pulkas susiruošė. Griniovas atsisveikino su mūsų šeima.
Mes visi buvome tikri, kad karo veiksmai greitai pasibaigs; po
mėnesio aš jau tikėjausi būti vedęs. Marja Ivanovna,
atsisveikindama, pabučiavo mane prie visų. Sėdau ant žirgo.
Saveljičius vėl išvyko kartu su manimi – ir pulkas išjojo.
Ilgai iš tolo žiūrėjau į paprastą kaimo namą, kurį vėl palieku. Niauri
nuojauta neramino mane. Kažkas kuždėjo man, kad ne visos mano
nelaimės pasibaigė. Širdis jautė naują audrą.
Neaprašinėsiu mūsų žygio ir Pugačiovo karo pabaigos. Mes jojome
per kaimus, kuriuos buvo nuniokojęs Pugačiovas, ir norom nenorom
atiminėjome iš vargšų gyventojų tai, ką jiems buvo palikę plėšikai.
Jie nežinojo, ko klausyti. Valdžios niekur nebuvo. Dvarininkai
tūnojo išsislapstę miškuose. Plėšikų gaujos siautėjo visur. Atskirų
kariuomenės dalinių vadai, pasiųsti vytis Pugačiovo, tąsyk jau
bėgančio link Astrachanės, savavališkai baudė kaltuosius ir
nekaltuosius... Visame krašte, kur siautėjo gaisras, padėtis buvo
baisi. Neduok Dieve matyti rusų maištą – beprasmišką ir nežinantį
pagailos. Tie, kurie pas mus sugalvoja visokius perversmus, yra arba
jauni ir nepažįsta mūsų liaudies, arba žmonės kietaširdžiai, kuriems
svetima galvelė – tik kapeikos dalelė, bet ir sprandas savasis – tik
grašis.
Pabaiga.