Versta

iš:
Becca Fitzpatrick
Black Ice
Simon & Schuster BFYR, an imprint of Simon & Schuster Children’s Publishing Division, New York, 2014

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip
meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis

Redaktorius Dainius Račiūnas
Korektorė Marijona Treigienė
Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Galina Talaiko
E. knygą maketavo Ligita Plešanova

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio
autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti
ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1933-4

Text copyright:
2014 © Becca Fitzpatrick
Cover design by Lucy Ruth Cummins
Cover photograph copyright © 2014 by Thomas Chadwick
All right reserved.
© Vertimas į lietuvių kalbą, Daumantas Gadeikis, 2015
© Leidykla „Alma littera“, 2015
 Riley ir Jace’ui,
pasakojantiems man istorijas
 PADĖKA
Prie šios knygos kūrimo prisidėjo daug rankų.
Ačiū redaktorei Zareenai Faffrey už išmintį ir atsidavimą. Zareena, tai tau esu dėkinga už kelias geriausias
savo knygos vietas.
Christiana Teeter ir Heather Zundel, rašytoja negalėtų prašyti geresnių pirmųjų skaitytojų ar geresnių
seserų. Man niekad nereikėjo baimintis, kad ką nors nutylėsite apie „Plikledį“. Juk sakydavote, ką manote apie
mano drabužius, šukuoseną, vaikinus, apie mano, kaip muzikos klausytojos ir filmų žiūrovės, skonį dar nuo
tada, kai buvome mažytės. Jūs esate geriausios.
Negaliu nepaminėti Jennos Martin, savo padėjėjos, kurios smegenys, visiškai kitaip nei maniškės, veikia
tvarkingai. Jenna, ačiū, kad tvarkei begalę reikalų ir leidai man sutelkti dėmesį į rašymą.
Esu dėkinga savo draugams iš Simon & Schuster, tokiems kaip Jon Anderson, Justin Chand, Anne Zafian,
Julia Maguire, Lucy Ruth Cummins, Chrissy Noh, Katy Hershberger, Paul Crichton, Sooji Kim, Jenicai
Nasworthy ir Chava Wolin: nė pati nebūčiau subūrusi geresnės leidėjų komandos. Visiems ačiū, visus noriu
apkabinti.
Katherine Wiencke, dėkoju tau už „Plikledžio“ korektūrą.
Kaip visada esu dėkinga savo agentei Catherinei Drayton už verslumą ir įžvalgumą. Jei jau kalbame apie
agentus, tai man pasisekė dirbti su geriausiais užsienio teisių specialistais leidybos versle. Lyndsey Blessing,
ačiū, kad įteikei mano knygą viso pasaulio skaitytojams į rankas.
Erina Tangeman iš Nebraskos valstijos Vyriausiojo prokuroro tarnybos nusipelnė būti paminėta už
atsakymus į mano klausimus apie teisę. Jei ir buvo padaryta kokių nors klaidų, jos visos mano.
Ačiū Jasonui Hale’ui už muselinės žūklės lipdukų šūkius ant Britos vranglerio buferio.
Žinau, kad Joshui Walshui, kaip ir dera kukliam žmogui, nusibosta regėti knygose savo vardą, bet esu jam
labai dėkinga už farmacijos žinias.
Ir pagaliau, brangus skaitytojau, ši knyga tavo rankose atsidūrė tik tavo paties pastangomis. Nė nežinau,
kaip tau atsidėkoti, kad skaitai mano pasakojimus.
 BALANDIS
Parūdijusiam ševio pikapui sugirgždėjus ir sustojus, Lorena Hants​men trinktelėjo galva į stiklą ir nubudo.
Apsimiegojusi sumirksėjo. Prieš akis šmėsčiojo prisiminimų nuotrupos, pažirusios šukės – jei tik pavyktų
jas suklijuoti, galėtum atkurti visumą, langą į praėjusio vakaro pradžią. Bet tvinkčiojančioje merginos galvoje
tebuvo to lango duženos.
Lorena prisiminė kantri muzikos kakofoniją, šaižų juoką ir virš galvos kabančiame ekrane rodomas
geriausias NBA rungtynių akimirkas. Prislopintas šviesas. Lentynas, pilnas žalia, gintarine ir juoda spalvomis
tviskančių stiklinių butelių.
Juoda.
Paprašė įpilti iš juodojo butelio, nes jame esantis gėrimas maloniai ją svaigino. Tvirta ranka įpylė gėrimo į
taurelę, o Lorena tučtuojau ją užsivertė.
– Dar vieną, – sušvokštė mergina ir kaukštelėjo tuščią taurelę ant baro.
Pamena, kaip šokdama lėtai siūbavo prisispaudusi kaubojui prie klubų. Lorena pavogė jo skrybėlę; jai
labiau tiko. Juoda firminė stetsono skrybėlė derėjo prie trumputės juodos suknelės, juodo gėrimo ir bjaurios
juodos nuotaikos, laimė, ją galėjai lengvai pamiršti šioje neskoningoje skylėje, tikroje retenybėje
snobiškajame Vajomingo Džekson Hole, tik pamanykit, kur ji atostogavo su šeima. Vakar nusprendė, kad
išslinks niekam nieko nesakiusi, ir tėvai tikrai jos čia neras. Ši mintis tvykstelėjo it žvaigždė danguje: netrukus
Lorena taip apsvaigs, kad nė neprisimins, kaip jie atrodo. Teisiančios tėvų grimasos pasklido merginos
atmintyje tarsi dažai, varvantys nuo šlapios drobės.
Dažai. Spalvos. Ji bandė pasprukti į tą aptaškytų džinsų, suteptų pirštų ir nušvitusios sielos pasaulį, bet tėvai
parsitempė ją ir grąžino į protą. Jiems šeimoje visai nereikėjo laisvos sielos menininkės. Jie norėjo turėti
dukterį su Stanfordo diplomu.
Jei tik jie ją mylėtų. Tada jai nereikėtų vilkėti pigių aptemptų motiną siutinančių suknelių ar šlietis prie
įvairių aktyvistų, kurių protestai kertasi su jos tėvo egoizmu ir sustabarėjusiais aristokratiškais principais.
Lorena kone norėjo, kad motina būtų čia ir matytų ją šokant, glaustantis kaubojui prie kojų. Trinantis
klubais jam į klubus. Kuždant į ausį pačius nedoriausius žodžius, kokie tik šauna į galvą. Šokti jie liovėsi tik
tada, kai jis nuėjo prie baro paimti jai dar gėrimo. Lorena galėjo prisiekti, kad šis buvo kitokio skonio nei kiti. O
gal šitiek prisigėrusiai kartėlis tik pasidingojo?
Kaubojus paklausė, ar ji norėtų atsidurti kur nors nuošaliau.
Tedvejojo akimirką. Jei tai nepatiktų motinai, atsakymas būtų akivaizdus.

Ševio keleivio durelėms atsidarius, Lorenai nustojo tavaruoti akyse bent tiek, kad ji spėtų kaip reikiant įsižiūrėti
kaubojų. Mergina pirmą kartą pastebėjo atsikišusią kumpą nosį, tikriausiai baro muštynių trofėjų. Karštas
temperamentas turėtų dar labiau skatinti geismą, bet, keista, Lorena panūdo susirasti vyrą, gebantį susivaldyti
ir nelinkusį į vaikiškus protrūkius. Žinia, tokia išmintis labiau tiktų jos motinai. Lorena mintyse supeikė save,
bet kaltę už savo racionalų požiūrį iškart suvertė nuovargiui. Jai reikėjo pamiegoti. Tuoj pat.
Kaubojus nuėmė jai nuo galvos stetsono skrybėlę ir užsidėjo ant savo netvarkingos šviesių plaukų
ševeliūros.
– Kas pirmesnis tas gudresnis, – norėjo paprieštarauti Lorena, bet nesugebėjo išlementi.
Kaubojus pakėlė ją nuo sėdynės ir užsimetė ant peties. Trumpa suknelė užsismaukė aukštyn, bet Lorenos
rankos nepakluso norui ją ištiesinti. Galva buvo sunki ir atrodė trapi lyg viena iš krištolinių mamos vazų. Bet,
vos apie tai pagalvojus, ji stebuklingai palengvėjo ir tarsi pakilo nuo kūno. Lorena neįstengė prisiminti, kaip čia
pateko. Ar juodu atvažiavo pikapu?
Spoksojo į kulniuojančius per purviną sniegą kaubojaus batus. Kratėsi sulig kiekvienu jo žingsniu, nuo to
ėmė sukti skrandį. Nosį kuteno žvarbus oras, persismelkęs stipriu pušų kvapu. Ant pakylos šalia namo
sugirgždėjo ant grandinių pakabintos sūpynės, tamsoje švelniai sutilindžiavo vėjo varpeliai. Nuo tų garsų
Lorena atsiduso. Ir suvirpėjo.
Išgirdo kaubojų rakinant duris. Bandė tiek išbūti atsimerkusi, kad spėtų susivokti aplinkoje. Rytą teks
paskambinti broliui ir paprašyti, kad atvažiuotų jos paimti. Jei tik įstengs nurodyti kelią, ironiškai pamanė.
Brolis parveš ją į namelį, išpeiks, kad nerūpestingai elgiasi ir kenkia sau, bet atvažiuos. Visada atvažiuodavo.
Kaubojus pastatė ją ant kojų ir suėmė už pečių, padėdamas atgauti pusiausvyrą. Lorena vangiai apsidairė
aplink. Trobelė. Jis atsivežė ją į rąstų trobelę. Kambarys, kuriame juodu atsidūrė, buvo apstatytas kaimiškais
pušiniais baldais, kitur šie būtų atrodę neskoningai. Atdaros durys kitame kambario gale vedė į nedidelį
sandėliuką su plastikinėmis lentynomis palei sienas. Ten buvo tuščia, galėjai matyti tik keistą stulpą iki lubų ir
priešais jį ant trikojo pritaisytą kamerą.
Net per miglą, gaubiančią Lorenos mintis, prasiskverbė baimė. Jai reikia iš čia ištrūkti. Nutiks kas nors
negero.
Bet kojos atsisakė judėti.
Kaubojus atrėmė Loreną į stulpą. Vos tik paleista ji sukniubo ant grindų. Kojoms slystant, nusmuko
aukštakulniai bateliai. Vėl atsistoti buvo per girta. Mintys skriejo ratu, Lorena įnirtingai sumirksėjo bandydama
rasti duris. Kuo labiau bandė suimti save į rankas, tuo greičiau sienos sukosi akyse. Supykino, ir mergina
pasviro į šalį, kad nesusiteptų drabužių.
– Palikai bare, – kaubojus uždėjo Lorenai ant galvos Kardinolų beisbolo komandos kepuraitę, dovanotą
brolio prieš kelias savaites, kai ji buvo priimta į Stanfordą. Tikriausiai jam tai pasiūlė tėvai. Dovaną Lorena gavo
įtartinai greitai po to, kai pareiškė nevažiuosianti studijuoti nei į Stanfordą, nei kur nors kitur. Tėvas taip
išraudo ir tarsi išsipūtė, kad ji manė, jog jam iš ausų tvokstels garas kaip animaciniame filme.
Kaubojus nusegė merginai nuo kaklo auksinę grandinėlę, šiurkštūs jo krumpliai nubrozdino jai skruostą.
– Vertinga? – paklausė apžiūrinėdamas širdelės pavidalo pakabutį.
 – Mano, – netikėtai savininkiškai atšovė ji. Jis gali pasiimti savo prasmirdusį stetsoną, bet pakabutis jos.
Tėvai jį padovanojo prieš dvylika metų, kai Lorena pirmąkart pasirodė baleto vakare. Tą vienintelį kartą jie
pritarė jos iniciatyvai. Ir pakabutis buvo vienintelis priminimas, kad širdies gilumoje jie myli ją. Be baleto, visa
Lorenos vaikystė buvo valdoma, lipdoma ir formuojama pagal jų įgeidžius.
Prieš dvejus metus, Lorenai sulaukus šešiolikos, siautulingai atgijo jos pačios vizija. Menas, teatras, indi
roko grupės, laisvas, nesurežisuotas modernusis šokis, sambūriai su politiniais aktyvistais bei intelektualais,
metusiais universitetą (o ne išmestais iš jo!) dėl alternatyvaus išsilavinimo, ir vaikinas genialiu apsėstojo protu,
rūkantis žolę, skrebenantis eilėraščius ant bažnyčių sienų, parkų suoliukų, automobilių bei jos pačios alkanos
sielos.
Tėvai aiškiai parodė savo nepasitenkinimą naujuoju jos gyvenimo stiliumi. Atsakė į tai komendanto
valanda ir taisyklėmis, paaukštino jos kalėjimo sienas, išspaudė iš jos gyvybės kvapą. Vienintelis Lorenai
žinomas būdas pasipriešinti buvo atviras nepaklusimas. Ji metė baletą ir verkdavo užsirakinusi savo
kambaryje, bet tėvams reikėjo kaip nors atkeršyti. Jie negali išsirinkti jos gabalėlių, kuriuos mylės. Arba dukra
yra besąlygiškai jų, arba jie praras ją. Toks jos pasiūlymas. Sulaukusios aštuoniolikos Lorenos ryžtas buvo
tvirtas kaip plienas.
– Mano, – pakartojo ji. Ištarti šiam žodžiui prireikė visų jėgų. Reikia atgauti pakabutį ir dingti iš čia, Lorena
puikiai tai suvokė. Bet kūnas atrodė keistai sustingęs, tarsi ji tik iš šalies būtų stebėjusi, kas vyksta.
Kaubojus pakabino grandinėlę ant durų rankenos. Tada šiurkščia virve surišo jai rankas. Jam veržiant
mazgą, mergina krūptelėjo. Jis negali taip elgtis su ja, apatiškai pamanė. Sutiko eiti su juo, bet nesutiko daryti
tokių dalykų.
– Paleisk... paleisk mane, – išspaudė silpnai, neįtikinamai, nuo tokio reikalavimo pačiai iš gėdos užkaito
skruostai. Lorena mėgo kalbėti, jautė silpnybę žavingiems šviesiems kruopščiai atrinktiems ir paveikiems
žodžiams, norėjo jų turėti pilną kišenę, bet kyštelėjusi ranką terado prairusią siūlę ir skylę. Žodžiai buvo
išbyrėję.
Ji bejėgiškai pasimuistė. Kaubojus pririšo ją prie stulpo. Kaip atgauti pakabutį? Nuo minties, kad gali jį
prarasti, merginą suėmė panika. Jei tik brolis būtų atskambinęs. Norėdama jį išmėginti, išsiuntė jam žinutę,
kad vakare eis gerti. Nuolatos jį mėgino, kone kiekvieną savaitgalį, o dabar jis pirmąkart neatsiliepė. Lorenai
patiko žinoti, kad ji ganėtinai rūpi broliui, kad jis neleistų jai prikrėsti kvailysčių.
Ar ji pagaliau jam nusibodo?
Kaubojus ruošėsi išeiti. Stabtelėjęs tarpdury, kilstelėjo savo juodąjį stetsoną – žydros vyro akys žvelgė
godžiai ir džiugiai. Lorena suvokė savo klaidos mastą. Ji kaubojaus nė kiek netraukia. Ar jis ketina ją šantažuoti
kompromituojančiomis nuotraukomis? Kam ta kamera? Tikriausiai jis žino, kad jos tėvai už
kompromituojančias nuotraukas sumokėtų bet kokią kainą.
– Turiu tau staigmeną įrankių sandėliuke už namo, – tęsdamas žodžius ištarė jis. – Niekur neišeik, girdi?
Lorena kvėpavo greitai ir padrikai. Norėjo pasakyti, ką mano apie jo staigmeną. Bet akys merkėsi vis
labiau, kaskart buvo vis sunkiau jas praplėšti. Ji pravirko.
 Jai jau buvo tekę prisigerti, bet dar nė karto nesijautė taip kaip dabar. Kaubojus ją apsvaigino. Įbėrė
migdomųjų į gėrimą. Nuo jų mergina jautėsi išvargusi, rankos atrodė it švino pripiltos. Ji pabrūžino virves į
stulpą. Ar bent bandė pabrūžinti. Apėmė miegas. Lorena pamanė, kad reikia priešintis. Jam grįžus, nutiks
kažkas baisaus. Ji turi jį atkalbėti.
Siluetas sušmėžavo tarpdury greičiau, nei galėjai tikėtis. Jį iš nugaros apšvietė didžiajame kambaryje
deganti šviesa, sandėliuke krito dvigubai didesnis šešėlis. Pagaliau kaubojus nusiėmė stetsoną, buvo
aukštesnis, nei merginai vakar atrodė, bet ji žiūrėjo ne į jį. Stebėjo jo rankas. Vyras timpčiojo atsineštą virvę,
tikrino, ar atlaikys.
Priėjo prie Lorenos ir drebančiomis rankomis užnėrė virvę jai ant kaklo. Užėjęs už nugaros, pritraukė prie
stulpo. Lorenai aptemo akys. Jis traukė per smarkiai. Ji suvokė, kad kaubojus nervinasi ir jaudinasi. Sprendė iš
nekantraus virpėjimo. Mergina girdėjo trūksmingą, vis tankėjantį jo alsavimą ir suprato, kad jį sukelia ne
įtampa, o adrenalinas. Nuo šios minties jai iš siaubo apmirė širdis. Kaubojus tuo mėgavosi. Lorena išgirdo
keistą gargimą ir baisėdamasi atpažino savo pačios balsą. Regis, šitai vyrą išgąsdino – jis nusikeikė ir įsikibo į
virvę stipriau.
Mergina mintyse ėmė be paliovos klykti. Jai klykiant, spaudimas vis stiprėjo, nešė ją link mirties bedugnės.
Jam nereikia nuotraukų. Jis nori ją nužudyti.
Negali būti, kad ši baisi vieta bus paskutinis jos įspūdis. Lorena užsimerkė ir nugrimzdo į tamsą.
Po metų
 PIRMAS SKYRIUS
Jei mirsiu, tai tikrai ne nuo hipotermijos.
Tai nusprendžiau grūsdama žąsų pūkų miegmaišį į savo džipo vranglerio galą ir rišdama prie penkių
turistinės įrangos krepšių, multinių ir vilnonių antklodžių, šilkinių miegmaišio paklodžių, pirštų šildytuvų bei
kilimėlių. Įsitikinusi, kad niekas neiškris trijų valandų kelionėje į Aidelvaildę, uždariau džipo kėbulą ir
nusišluosčiau rankas į džinsinius šortus.
Iš telefono pasigirdo Rodo Stiuarto „Jei geidi mano kūno“, prieš atsiliepdama akimirką luktelėjau, kad
spėčiau kartu su Rodu sudainuoti „ir manai, kad esu seksuali“. Kitoje gatvės pusėje ponia Pričard garsiai
užtrenkė svetainės langą. Rimtai. Betgi negalėjau praleisti tokios šaunios skambučio muzikos.
– Ei, mergyte, – kitame ragelio gale Korbė garsiai susprogdino kramtomosios gumos burbulą. – Ar viskas
pagal grafiką?
– Mažytis keblumas. Vrangleryje pritrūko vietos, – dramatiškai atsidusau. Mudvi su Korbe buvome
geriausios gyvenimo draugės, bet bendravome greičiau kaip sesės. Todėl nepraleisdavome progos paerzinti
viena kitą. – Sukroviau miegmaišius ir įrangą, bet teks palikti tamsiai mėlyną krepšį su rožinėmis rankenomis.
– Palik mano krepšį ir gali nė neprašyti pinigų už degalus.
– Turėjau susiprotėti, kad išmesi savąją turčių šeimynėlės kortą.
– Jei ją turi, kodėl gi nesipuikavus? Kad ir kaip ten būtų, reikėtų kaltinti visus besiskiriančius žmones,
samdančius mano mamą. Jei jie pasibučiuotų ir susitaikytų, jai nebeliktų darbo.
– O tau tektų išsikraustyti. Taigi, mano manymu, skyrybos yra puikus dalykėlis.
Korbė prunkštelėjo.
– Ką tik skambinau Meškiui. Jis dar nepradėjo krautis, bet prisiekė, kad pasivys mus Aidelvaildėje prieš
sutemstant, – Aidelvaildė, vaizdinga sodyba Grand Titono nacionaliniame parke, buvo Korbės šeimos
nuosavybė, ateinančią savaitę turėsianti mums atstoti visą civilizaciją. – Sakiau jam, kad jei man pačiai teks
išvaikyti šikšnosparnius iš po kraigo, galės tikėtis ilgų skaisčių pavasario atostogų, – pridūrė ji.
– Vis dar negaliu patikėti, kad tėvai tau leidžia pavasarį atostogauti su vaikinu.
– Na... – sudvejojo Korbė.
– Taip ir žinojau! Kai ką praleidai.
– Kelvinas važiuos kartu ir mus prižiūrės.
– Ką?
Korbė suvaidino pykinimą.
– Jis pavasario atostogų grįžo namo, ir tėtis privertė jį važiuoti su mumis. Su pačiu Kelvinu apie tai dar
nekalbėjau, bet tikriausiai jis pasiuto. Nevirškina, kad tėtis aiškina jam, ką daryti, ypač nuo tada, kai įstojo į
universitetą. Bus bjaurios nuotaikos, o jo šnekų klausytis teks man.
Prisėdau ant džipo buferio, nes keliai sulinko it pripilti smėlio. Trūko oro. Nei iš šio, nei iš to užplūdo
prisiminimai apie Kelviną. Pirmasis mūsų bučinys. Per slėpynes prie upės už jo namų jis žaidė su mano
liemenėlės dirželiu ir, ausyse zyziant uodams, įkišo liežuvį man į burną.
O aš iki koktumo smulkiai, net per penkis puslapius, aprašiau tą įvykį savo dienoraštyje.
– Jis bet kurią minutę grįš į miestą, – kalbėjo Korbė. – Bjauru, ką? Turiu omeny, tu jį jau pamiršai, tiesa?
– Visiškai, – atsakiau vildamasi, kad mano balsas skamba abejingai.
– Supranti, nenoriu, kad būtų nejauku.
– Prašyčiau. Jau šimtą metų nebegalvoju apie tavo brolį, – ir tuojau pat drėbtelėjau, – o kas, jei judu su
Meškiu prižiūrėčiau aš? Pasakyk tėvams, kad Kelvino mums nereikia, – po teisybei, dar nebuvau pasiruošusi
susitikti su juo. Gal reikėtų atsisakyti tos kelionės? Suvaidinti, kad susirgau? Bet tai mano kelionė. Kruopščiai jai
ruošiausi. Neleisiu, kad Kelvinas ją sugadintų. Ir taip yra per daug sugadinęs.
– Neišdegs, – atsakė Korbė. – Jis atvažiuos pas mus į Adelvaildę šiąnakt.
– Šiąnakt? O kaip jo įranga? Neturės laiko daiktams susidėti, – priminiau jai. – Mes ruošėmės ne vieną
dieną.
– Juk kalbame apie Kelviną. Jis pusiau kalnietis. Pala – kita linija skambina Meškis. Tuojau tau
atskambinsiu.
Padėjau telefoną ir išsidrėbiau ant žolės. Įkvėpk, iškvėpk. Vadinasi, kai pagaliau pradedu pamiršti Kelviną,
jis vėl grįžta į mano gyvenimą, parsitempia mane į ringą dar vienam raundui. Tai bent likimo ironija. Ciniškai
pamaniau, kad jo žodis visada paskutinis.
Žinoma, jam nereikia laiko pasiruošti, jis, galima sakyti, užaugęs žygiuose aplink Aidelvaildę. Tikriausiai
laiko savo įrangą spintelėje, pasiruošęs bet kada iškeliauti.
Mintimis grįžau į praeitą rudenį. Kelvinas mane metė penktą pirmo kurso Stanforde savaitę. Pranešė tai
telefonu. Tą vakarą, kai man labai reikėjo jo paramos. Nė nenorėjau apie tai galvoti – buvo pernelyg skaudu
prisiminti, kas įvyko tą naktį. Kaip ji baigėsi.
Vėliau Korbė, tikėdamasi mane pralinksminti, kad ir kaip būtų keista, leido man suplanuoti mudviejų
pavasario atostogas. Dvi artimiausios mūsų draugės, Reičelė ir Emilija, per tas atostogas ketino skristi į
Havajus. Mudvi su Korbe sumanėme atostogauti Oahu paplūdimiuose, bet aš, matyt, mėgstu kentėti, nes
tariau Havajams sudie ir paskelbiau, kad po pusmečio leisimės keliauti su kuprinėmis po Titoną. Jei Korbė ir
numanė, kodėl renkuosi Titoną, buvo ganėtinai supratinga, kad neužsimintų apie tai.
Žinojau, kad Kelvino pavasario atostogos sutaps su mūsiškėmis, dar žinojau, kad jis mėgsta iškylauti
Titone. Tikėjausi jį išgirsiant apie mūsų kelionę ir pasisiūlysiant prisidėti. Baisiai norėjau praleisti šiek tiek laiko
su Kelvinu, jis turėjo pamatyti mane kitoje šviesoje ir pasijusti kvailiu, kad manęs atsisakė.
Bet ilgus mėnesius negirdėjusi iš Kelvino nė žodelio pagaliau supratau, ką tai reiškia. Jis nesidomėjo
kelione, nes nesidomėjo manimi. Nenorėjo grįžti pas mane. Atsisakiau vilties būti jo mergina ir užgrūdinau
savo širdį. Su Kelvinu buvo baigta. Ši kelionė turėjo būti mano.
 Mintyse užtrenkiau duris šiems prisiminimams ir pasistengiau sutelkti dėmesį į kitką. Kelvinas parvažiuos
namo. Po aštuonių mėnesių pagaliau jį pamatysiu, o jis pamatys mane. Ką man sakyti? Ar bus nejauku?
Aišku, bus.
Gėda prisipažinti, kad kitas man rūpintis dalykas buvo visiška tuštybė: kažin, ar nuo paskutinio mūsų
pasimatymo priaugau svorio? Nusprendžiau, kad ne. Jeigu kas, bėgiojimas ir svarmenų kilnojimas, ruošiantis
iškylai, nutekino mano kojas. Stengiausi galvoti apie savo gundančias kojas, bet nėmaž nepasijutau geriau.
Tiesą sakant, norėjosi vemti. Ne, negaliu matytis su Kelvinu. Maniau, kad būsiu jį pamiršusi, bet mane vėl
užplūdo skausmas, tiesiog persmelkė krūtinę.
Prisiverčiau dar kelis kartus giliai įkvėpti, susikaupiau ir įsiklausiau į vranglerio radijo garsus. Buvo
transliuojama ne daina, o pranešimas apie orus.
„...tikimasi, kad Aidahą užklups dvi audrų sistemos. Šiąnakt lietaus tikimybė pakils iki devyniasdešimties
procentų, galima perkūnija ir stiprus vėjas...“
Pakėliau ant viršugalvio akinius nuo saulės ir prisimerkusi apžvelgiau dangaus mėlynę, kiek akys užmatė.
Anei debesėlio. Kad ir kaip ten būtų, jei artėja lietus, reikėtų išvykti, kol dar nelyja. Gerai, kad išvažiuosime iš
Aidaho ir pralenkę audrą trauksime į Vajomingą.
– Tėveli! – sušukau atdarų namo langų pusėn.
Po akimirkos tėtis pasirodė tarpduryje. Perkreipusi kaklą įsistebeilijau į jį ir patempusi lūpą nutaisiau
mažos mergaitės miną. – Tėveli, man reikia pinigų degalams.
– O kas nutiko tavo kišenpinigiams?
– Reikėjo įrangos kelionei, – paaiškinau.
– Nejau niekas nesakė, kad pinigai neauga ant medžių? – paerzino jis, globėjiškai purtydamas galvą.
Stryktelėjusi pabučiavau tėtį į žandą.
– Man labai reikia pinigų degalams.
– Kur nereikės, – jis tylutėliai atsiduso ir išsitraukė piniginę. Padavė man keturias nublukusias, suglamžytas
dvidešimtines. – Klausyk, žiūrėk, kad bake būtų ne mažiau kaip ketvirtis degalų. Kalnuose degalinių retoka.
Nieko nėra blogiau, kaip įstrigti juose.
Įsidėjau pinigus į kišenę ir nusišypsojau angeliuko šypsena.
– Geriau prieš eidamas gulti dėl visa ko po pagalve pasidėk mobilųjį ir vilkimo lyną.
– Brita...
– Tėveli, juokauju, – sukikenau. – Neįstrigsiu.
Buvau nukėlusi automobilio stogą, todėl saulė puikiai pasidarbavo ir įšildė vairuotojo sėdynę. Atsilošusi
žvilgtelėjau į savo atvaizdą užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. Į vasaros pabaigą mano plaukai bus blyškūs kaip
sviestas. O į strazdanų gretas įsilies dar dešimt naujokių. Iš tėčio buvau paveldėjusi vokiškus genus, iš mamos
švediškus. Tikimybė nudegti saulėje? Šimtas procentų. Nuo keleivio sėdynės paėmiau šiaudinę skrybėlę ir
užsidėjau ant galvos. Bet, po paraliais, buvau basa.
Puiki apranga apsipirkti.
 Po dešimties minučių buvau parduotuvėje, pyliausi į puodelį mėlyno šerbetinio aviečių kokteilio. Įsipylusi
šiek tiek nugėriau, tada vėl pripyliau iki viršaus. Kasą aptarnaujantis Vilis Henesis nutvilkė mane piktu
žvilgsniu.
– Vaje, – tarė jis. – Vaišinkis, kodėl gi ne?
– Kad jau siūlai, – linksmai atšoviau ir vėl apžiojau šiaudelį, o atsigėrusi pripildžiau puodelį dar kartą.
– Mano darbas palaikyti čia tvarką.
– Vili, tik du maži gurkšneliai. Dar niekas nebankrutavo dėl dviejų gurkšnelių. Kada tapai toks niurzgaila?
– Nuo tada, kai pradėjai voginėti kokteilius ir apsimesti nemokanti apsieiti su degalų siurbliu, kad man
reikėtų eiti ir įpilti už tave. Kaskart, tau užsukus, noriu daužyti galva į sieną.
Suraukiau nosį.
– Nemėgstu, kai mano rankos trenkia benzinu. O tu, Vili, labai šauniai pilstai degalus, – pridūriau,
pataikaujamai šypsodamasi.
– Kartojimas – mokslų tėvas, – burbtelėjo jis.
Basomis nušlepsėjau tarp lentynų, ieškojau saldainių bei krekerių su sūriu ir mintijau, kad jei Viliui
nepatinka pilstyti degalus, jam reikėtų rimtai pasvarstyti dėl kito darbo, o tada skimbtelėjo laukujų durų
varpelis. Nė nespėjau išgirsti žingsnių; staiga kažkas, esantis už nugaros, uždengė man akis šiltomis
įdiržusiomis rankomis.
– Spėk, kas?
Pasijutau paralyžiuota pažįstamo kvapo, žadinančio sentimentus. Meldžiau, kad klausiantysis nepajustų,
kaip nuo jo prisilietimo man užkaito veidas. Kurį laiką neįstengiau atgauti balso. Jis tarsi ištirpo ir skausmingai
nusirito gerkle žemyn.
– Duok užuominą, – bandžiau atrodyti nuobodžiaujanti. Ar šiek tiek sudirgusi. Bet kokia, tik ne įskaudinta.
– Žemas. Storas. Bjauriai įkyrus, – po šitiek mėnesių jo balsas atrodė erzinamai švelnus. Buvo ir pažįstamas,
ir tuo pačiu metu svetimas. Nuo šitokio artumo man ėmė svaigti galva. Bijojau, kad pradėsiu ant jo šaukti čia
pat, degalinės parduotuvėje. Ir būgštavau, kad, prisileidusi jį pernelyg arti, išvis nebešauksiu. O šaukti
norėjosi – aštuonis mėnesius vis svarsčiau, ką jam kalbėčiau, buvau pasiruošusi viską išrėžti.
– Tokiu atveju, sakyčiau... Kelvinas Verstygas, – kalbėjau abejingai, mandagiai. Buvau tuo tikra. Ir nuo to
man neįsivaizduojamai palengvėjo.
Kelas apėjo mane ir įrėmė alkūnę į lentyną. Nusišypsojo man vilko šypsena. Jis jau prieš daugybę metų
buvo įgijęs velniškai patrauklių manierų. Kadaise užkibau ant jo kabliuko, bet dabar jaučiausi stipresnė.
Abejingai nužvelgiau jį, nekreipdama dėmesio į dailų veidą. Regis, šiandien savo šukuosenos stilių Kelas
buvo patikėjęs pagalvei. Jo plaukai atrodė ilgesni, nei prisiminiau. Karščiausiomis dienomis per bėgimo
treniruotes, kai nuo jų galiukų varvėdavo prakaitas, jo šukuosena įgaudavo medžio žievės spalvą. Nuo
prisiminimų man nudiegė širdį. Vis dėlto atstūmiau nostalgiją į šalį ir šaltai pasižiūrėjau į Kelviną.
– Ko nori?
Nė neatsiklausęs jis palenkė mano šerbetinio kokteilio šiaudelį į šoną ir atsigėrė. Atgalia ranka nusišluostė
burną.
– Papasakok apie tą turistinę iškylą.
Trūktelėjau kokteilį šalin.
– Apie turistinį žygį, – man atrodė svarbu pabrėžti skirtumą. Iškylauti gali bet kas. Žygiuoti reikia kur kas
daugiau sugebėjimų ir atkaklumo.
– Turite visa, ko reikia? – kamantinėjo jis.
– Ir šiek tiek to, ko norime, – gūžtelėjau. – Ei, merginai reikia lūpų blizgio.
– Kalbėkim rimtai. Korbė nieku gyvu neleis tau išeiti iš namelio. Ji mirtinai bijo gryno oro. O tu nesugebi jai
atsakyti, pažįstu merginas.
Pasipiktinusi dėbtelėjau į jį.
– Žygiuosim visą savaitę. Mūsų maršrutas bus šešiasdešimt penkių kilometrų, – gal šiek tiek ir perdėjau.
Tiesą sakant, Korbė sutiko per dieną nueiti ne daugiau kaip tris keturis kilometrus, ir dar pareikalavo, kad
žygiuotume ratais apie Aidelvaildę, jei netyčia ji staiga pasigestų kokių nors patogumų ar kabelinės televizijos.
Pernelyg nesitikėjau praleisti žygyje visą savaitę, bet ketinau kokią dienelę palikti Korbę su Meškiu namelyje ir
paklajoti viena. Norėjau išbandyti, ko vertos mano treniruotės. Aišku, prisidėjęs prie mūsų Kelvinas anksčiau
ar vėliau būtų išsiaiškinęs tikruosius mūsų planus, bet šią akimirką man buvo svarbiausia padaryti jam įspūdį.
Buvau soti nuolatinių užuominų, kad jis neturi nė menkiausios priežasties žiūrėti į mane rimtai. Jei vėliau dar
kibs, galėsiu atšauti, kad ketinau žygiuoti visą savaitę, o Korbė man paprieštaravo – toks pasiaiškinimas jam
nepasirodys neįtikimas.
– Juk žinai, kad kai kurie maršrutai tebėra užsnigti. O parko nameliai dar neatidaryti sezonui, todėl žmonių
ten mažai. Uždaryta net Dženės ežero eigulių stotis. Už savo saugumą atsakote pačios, niekas nesiųs
gelbėjimo ekspedicijos.
Išpūtusi akis įsistebeilijau į jį.
– Ką tu sakai? Kelvinai, nesu visiška kvaiša, – drėbiau. – Viskam pasiruošiau. Susidorosime.
Slėpdamas šypseną jis pasitrynė lūpas, buvo akivaizdu, ką mintija.
– Rimtai nemanai, kad pajėgsiu? – stengiausi neparodyti, kad man įgėlė.
– Tik sakau, kad judviem būtų smagiau karštuosiuose Lavos šaltiniuose. Galėtumėte mirkti mineraliniuose
baseinuose.
– Treniravausi šiai kelionei visus metus, – paprieštaravau. – Nebuvai čia, todėl nežinai, kaip sunkiai dirbau.
Nematei manęs aštuonis mėnesius. Nebesu ta pati mergina, kurią palikai. Nebepažįsti manęs.
– Supratau, – jis iškėlė delnus rodydamas, kad tai tebuvo nekaltas pasiūlymas. – Bet kodėl Aidelvaildė? Ten
nėra ko veikti. Judvi su Korbe imsite nuobodžiauti jau po pirmojo vakaro.
Nenumaniau, kodėl Kelvinas taip nori atkalbėti mane. Jis pats dievino Aidelvaildę. Ir, kaip ir aš, puikiausiai
žinojo, kad ten tikrai yra ką veikti. Tada man kai kas toptelėjo. Bėda buvo ne mano kelionė į Aidelvaildę.
Kelvinas nenorėjo važiuoti kartu. Nenorėjo būti su manimi. Jei įtikins mane atsisakyti kelionės, tėvas nevers jo
važiuoti su mumis, ir jis atgaus savąsias pavasario atostogas.
 Šiaip ne taip suvirškinusi šią skausmingą tiesą atsikrenkščiau.
– Kiek tėvai tau moka, kad važiuotum su mumis?
Kelvinas teatrališkai nužiūrėjo mane neva kritišku žvilgsniu.
– Akivaizdu, kad per mažai.
Tai štai kaip žaisime. Lengvas nereikšmingas flirtas šen, menkas paerzinimas ten. Mintyse pasiėmiau
dideliausią juodą žymeklį ir kryžmai perbraukiau Kelvino vardą.
– Jeigu kas, aš irgi nenorėjau, kad važiuotum kartu. Mes kartu? Siaubas, kaip nejauku, – nesitikėjau šitai
ištarsianti. Pakibę virš mūsų žodžiai atrodė pavydūs, menki ir pikti, taip ir derėjo kalbėti pamestai merginai.
Nenorėjau, kad Kelvinas žinotų, jog man vis dar skaudu. Ypač kai jis bendrauja vien šypsena ir mirkčiojimu.
– Sakai? Ką gi, šis prižiūrėtojas ką tik valanda paankstino tavo labanaktuką, – pajuokavo mano pašnekovas.
Linktelėjau į lauke stovintį visureigį BMW X5.
– Tavo? – spėjau. – Dar viena tėvelių dovana, o gal vis dėlto Stanforde ne tik vaikaisi merginas, bet ir veiki
ką nors rimtesnio, pavyzdžiui, dirbi padorų darbą?
– Mano darbas ir yra vaikytis merginas, – kokti šypsenėlė. – Tik nesakyčiau, kad padorus.
– Tai neturi rimtos merginos? – neįstengiau prisiversti pažiūrėti į jį, bet labai didžiavausi sugebanti kalbėti
abejingu balsu. Tariau sau, kad man nerūpi, ką jis atsakys. Tiesą sakant, jei jis susirado merginą, tai buvo dar
vienas žalias šviesoforo signalas, bylojantis, kad galiu padaryti tą patį.
Kelvinas man kumštelėjo.
– O tu? Ar turi vaikiną?
– Aišku.
– Kurgi ne, – purkštelėjo jis. – Korbė būtų man pasakiusi.
Aš nepasidaviau, patenkinta kilstelėjau antakius.
– Nori tikėk, nori ne, bet yra dalykų, kurius Korbė nutyli.
Jis susiraukė.
– Kas jis toks? – paklausė dvejodamas, o aš pamaniau, kad tuoj patikės mano istorija.
Geriausias būdas atpirkti melą yra daugiau nemeluoti. Ir vis dėlto pamelavau:
– Nepažįsti jo. Ką tik atsikraustė į miestą.
Kelvinas papurtė galvą.
– Pernelyg patogu. Netikiu tavimi, – bet balse buvo girdėti dvejonė.
Pajutau nenugalimą troškimą įrodyti jam, kad žengiau į priekį – ar tai būtų tiesa, ar ne, kaip šiuo atveju.
Maža to, man dar knietėjo pasigirti, kad dabartinis mano vaikinas yra nepalyginti geresnis. Kol Kelvinas kerėjo
merginų širdis Kalifornijoje, aš visai, kartoju, visai neliūdėjau ir negedėjau prie senų jo nuotraukų.
– Štai jis. Pats pasižiūrėk, – tariau nė nesusimąstydama.
Kelvino akys pasekė mano ranką, rodančią į lauke prie artimiausio degalų siurblio stovintį raudoną džetos
modelio folksvageną. Degalus į džetą pilantis vyrukas atrodė keleriais metais vyresnis už mane. Trumpai
pakirpti rudi plaukai išryškino pribloškiančią jo veido simetriją. Už nugaros šviečiant saulei, vyrukui po
išsišovusiais skruostikauliais žaidė šešėliai. Neįžiūrėjau jo akių spalvos, bet tikėjausi jas esant rudas. Be jokios
rimtos priežasties, tik todėl, kad Kelvino akys buvo ryškiai žalios. Į akis krito tiesūs vaikino pečiai, galėjai
manyti, kad jis plaukikas. Iki šiandien nebuvau jo mačiusi.
– Anas? Mačiau užeidamas. Vajomingo automobilio numeriai, – Kelvinas abejojo.
– Kaip jau sakiau, ką tik atsikraustė.
– Jis vyresnis už tave.
Reikšmingai dėbtelėjau į Kelviną.
– Ir?
Skimbtelėjo durų varpelis, ir menamas mano vaikinas įėjo vidun. Iš arti atrodė dar geriau. Jo akys iš tiesų
buvo išblukusios rudos spalvos, toks esti upės išmestas medgalys. Jis siektelėjo piniginės užpakalinėje
kišenėje, o aš stvėriau Kelviną už rankos ir nusitempiau už sausainių lentynos.
– Ką mes čia veikiam? – Kelvinas įsispoksojo į mane lyg į dvigalvį padarą.
– Nenoriu, kad mus pamatytų, – sukuždėjau.
– Nes jis visai ne tavo vaikinas, tiesa?
– Ne tai. O...
Kurgi trečiasis melas, kai man jo reikia?
Kelas klastingai nusišypsojo, man nė nespėjus susivokti, nusipurtė mano ranką ir nuėjo prie prekystalio.
Užgniaužiau dejonę ir žvilgtelėjau pro dvi priekines lentynas.
– Labas, – Kelvinas draugiškai pasisveikino su vyruku, vilkinčiu flanelinius marškinius raudonais ir juodais
langeliais, mūvinčiu džinsus ir avinčiu žygio batais.
Tasai linktelėjo nė nepakeldamas akių.
– Girdėjau, susitikinėji su mano buvusiąja, – Kelvino balse buvo justi šelmiška gaidelė. Jis man atsilygino
mano pačios ginklu ir puikiai tai žinojo.
Jo žodžiai gerokai sudomino vyruką. Šis smalsiai dirstelėjo į Kelviną, o aš pajutau vis labiau kaistant
skruostus.
– Žinai, su ta mergina, – nenurimo tasai, – kuri slepiasi ana ten, už sausainių.
Jis parodė į mane.
Aš atsitiesiau ir iškišau galvą virš viršutinės lentynos. Ranka persibraukiau per palaidinukę ir išsižiojau, bet
neišspaudžiau nė žodžio. Nė žodelyčio.
Vyrukas žvilgtelėjo pro Kelviną į mane. Mūsų žvilgsniai trumpam susitiko, aš vien lūpomis ištariau
„galėčiau paaiškinti“... bet negalėjau.
O tada nutiko šis tas netikėto. Vyrukas pasižiūrėjo tiesiai į Kelviną ir ramų ramiausiai pasakė:
– Taip. Brita mano mergina.
Krūptelėjau. Jis žino mano vardą?
Regis, Kelvinas gerokai sutriko.
– Ak. Labas. Atsiprašau, bičiuli. Pamaniau... – jis padavė ranką. – Aš Kelvinas Verstygas, – nejaukiai
išlemeno. – Britos... buvęs vaikinas.
– Meisonas.
Šis dėbtelėjo į atkištą Kelvino ranką, bet nepaspaudė jos. Padėjo Viliui Henesiui ant prekystalio tris
dvidešimtines. Tada priėjo ir pabučiavo mane į skruostą. Pabučiavo kuo ramiausiai, bet mano pulsas ėmė
mušti kaip pašėlęs. Vyrukas man nuoširdžiai ir kerinčiai nusišypsojo.
– Brita, matau, dar neatsikratei savosios šerbetinių kokteilių manijos.
Irgi jam šyptelėjau. Jei jis neprieštarauja, aš tuo labiau.
– Kai pamačiau, kad privažiavai, man reikėjo atvėsti, – spoksodama į jį garbinančiu žvilgsniu, sumosavau
rankomis.
Vyrukui palei akis susimetė raukšlelės. Buvau įsitikinusi, kad širdyje jis kvatojasi.
– Meisonai, turėtum vėliau stabtelėti prie mano namų, nes nusipirkau naują lūpų blizgį, reikėtų
išbandyti... – tariau.
– Ak. Bučinių žaidimas? – jis nė nemirktelėjo.
Žvilgtelėjau, ar Kelvinas reaguoja į mano flirtą. Mano džiaugsmui, atrodė taip, tarsi burnoje jam būtų
įstrigusi citrinos žievelė.
– Pažįsti mane – nuolatos ieškau ko nors aštresnio, – atsakiau šilkiniu balsu.
Kelvinas atsikrenkštė ir sunėrė rankas.
– Brita, gal jau metas važiuoti? Tikrai turėtum pasiekti namelį prieš sutemstant.
Meisono akys apniuko, pasidarė neįskaitomos.
– Važiuojat stovyklauti? – paklausė jis.
– Į žygį, – pataisiau, – į Titoną Vajominge. Ketinau tau pasakyti, bet... – Ajajai! Dėl kokios gi priežasties
nepapasakojau apie šią kelionę savo vaikinui? Jau buvau beišsisukanti, bet atrodė, kad visiškai susimausiu.
– ...bet pamanei, kad tai nesvarbu, juk aš irgi nebūsiu miestelyje, taigi vis tiek negalėsime būti kartu, – lyg
niekur nieko užbaigė sakinį Meisonas.
Dar kartą pasižiūrėjau vyrukui į akis. Dailus, iškalbus, linkęs į nuotykius – net apsimeta lig šiol
nepažįstamos merginos vaikinu – ir toks melagis, kad net baisu. Kas jis?
– Taip ir yra, – sumurmėjau.
Kelvinas pakraipė galvą.
– Kai buvom kartu, ar aš kada nors išvažiavau savaitei tau nepasakęs?
Išvažiavai aštuoniems mėnesiams, kandžiai pamaniau. Ir išsiskyrei su manimi pačią svarbiausią mano
gyvenimo naktį. Jėzus liepia atleisti, bet visada galimos išlygos.
Vėl kreipiausi į Meisoną:
– Beje, kitą savaitę tėtis kviečia tave vakarienės.
Kelvinas vos nenusikeikė. Kai kartą parvežė mane pavėlavęs penkias minutes, įvažiavę į kiemą pamatėme
tėtį, stovintį ant pakylos ir tapšnojantį golfo lazda sau per delną. Priėjęs kaukštelėjo ja per juodą Kelvino fordą
F-150, smūgis paliko dailią apvalią įdubą. „Kai kitą kartą parveši ją per vėlai, taikysiu į žibintus, – pasakė. –
Tikiuosi, nesi toks kvailas, kad reikėtų triskart įspėti.“
Žinoma, nė neketino taip daryti, tik vaidino. Buvau jauniausia šeimoje, vienintelė mergaitė, tad su mano
vaikinais tėtis visada elgdavosi irzlokai. Iš tiesų jis buvo senas meilus meškinas. Vis dėlto Kelvinas daugiau
niekada nepavėlavo.
Ir nė kartelio nebuvo pakviestas vakarienės.
– Perduok jam, kad norėčiau gauti daugiau patarimų dėl muselinės žūklės, – Meisonas toliau žaidė mūsų
šaradą. Jam stebuk​lingai pavyko atspėti mėgstamiausią mano tėčio sportą. Pažintis su juo ėmė mane...
bauginti. – Ak, Brita, dar vienas dalykas, – jis brūkštelėjo ranka man per plaukus, nubraukė juos nuo peties.
Sustingau, nuo jo prisilietimo man užgniaužė kvapą. – Būk atsargi. Kalnuose šiuo metų laiku pavojinga.
Apspangusi spoksojau, kaip jis išsuka iš degalinės ir nuvažiuoja.
Jis žino mano vardą. Jis išgelbėjo mano subinę. Jis žino mano vardą.
Tiesa, šis užrašytas ant manosios violetinės orkestro stovyklos palaidinės, bet Kelvinas to nepastebėjo.
– Maniau, kad meluoji, – Kelvinas priblokštas dėbtelėjo į mane.
Padaviau Viliui penkis dolerius už kokteilį, o grąžą įsikišau į kišenę.
– Kad ir kaip malonu būtų su tavim kalbėtis, – tariau Kelvinui, – tikriausiai turėčiau eiti ir padaryti ką nors
apčiuopiamesnio. Pavyzdžiui, subraižyti tavo bemsą. Jis pernelyg dailus.
– Kaip ir aš? – jis vylingai kilstelėjo antakius.
Godžiai sriubtelėjau kokteilio, kad būtų aišku, jog jį apspjausiu. Kelvinas atšoko ir, mano pasitenkinimui,
jo veide pagaliau išnyko savimi patenkinto žmogaus šypsena.
– Pasimatysime vakare Aidelvaildėje! – man žengiant pro parduotuvės duris, šūktelėjo jis.
Atsakydama kilstelėjau nykštį.
Didysis pirštas būtų buvę pernelyg akivaizdu.
Stovėjimo aikštelėje eidama pro Kelvino BMW pastebėjau, kad durelės neatrakintos. Dirstelėjau per petį,
ar jis nežiūri, ir apsisprendžiau. Įlipusi pro keleivio pusę stuktelėjau ir nukreipiau į šoną užpakalinio vaizdo
veidrodėlį, ant kilimėlių prilaisčiau šerbetinio kokteilio, o iš daiktų lentynėlės nudžioviau klasikinių
kompaktinių plokštelių rinkinį. Gal tai buvo žema, bet pasijutau šiek tiek geriau.
Plokšteles grąžinsiu vakare – subraižiusi kelias Kelvino mėgstamiausias.
 ANTRAS SKYRIUS
Po kelių valandų mudvi su Korbe jau buvom kelyje. Kelvinas išvažiavo pirma mūsų, dėl to buvo kalta Korbė.
Man paskambinus į duris, ji krovėsi dar vieną krepšį, vangiai traukė iš spintos palaidines, rinkosi lūpų dažus iš
savo kosmetikos dėžutės. Bandydama pagreitinti ruošą, pasodinau ją ant sofos ir viską sukimšau į krepšį.
Taip tikėjausi nuvažiuoti į Aidelvaildę anksčiau už Kelviną! Dabar jis pirmasis išsirinks miegamąjį, o kai
atvažiuosime mes, namelyje jau bus išmėtyti jo daiktai. Kiek jį pažįstu, tikriausiai sėdės užrakinęs duris, kad
būtume priverstos belstis it jo viešnios. Tai labai erzino, juk čia buvo mūsų kelionė, ne jo.
Mudvi su Korbe buvome pakėlusios stogą, kad prieš paragaudamos žvarbaus kalnų oro galėtume
pasimėgauti slėnio šiluma. Važiavome garsiai leisdamos muziką. Korbė kelionei įsirašė įvairių dainų
rinkinuką, dabar klausėmės aštuntojo ar devintojo dešimtmečio dainos, buvo girdėti žodžiai „iš mano svajonių
į mano mašiną“. Prieš akis tebemačiau savimi patenkintą Kelvino veidą, mane tai erzino. Tvirtai tikėjau
priežodžiu „Vaidink, kol pramanas virs tikrove“, todėl, Korbei pabandžius ištraukti aukštas natas, pasistengiau
nusišypsoti ir sukikenau.
Stabtelėjome išgerti Red Bull ir netrukus palikome už nugaros žirgų ganyklas ir žalius ūkius, migloje
pralėkė paskutinės tvarkingos kukurūzų sodinukų eilės, ėmėme kilti į aukštesnę vietovę. Kelias susiaurėjo,
kelkraščiuose grūdosi suktaspyglės pušys ir drebulės. Plaukus kedeno vėsus, tyras oras. Žydėjo laukinės baltos
ir mėlynos gėlės, kvepėjo drėgme ir žeme. Kilstelėjau akinius nuo saulės aukščiau ant nosies ir išsišiepiau.
Pirmoji mano kelionė be tėčio ar vyresniojo brolio Jano. Nieku gyvu neleisiu Kelvinui jos sugadinti. Neleisiu
jam sugadinti nuotaikos nei dabar, mums važiuojant, nei tada, kai savaitę būsiu kalnuose. Velniop jį. Siųsk jį
velniop ir pasilinksmink. Visai geras savaitės šūkis.
Dangus buvo toks svaiginamai žydras, kad žlibino akis; posūkyje atsimušusi į priekinį stiklą blykstelėjo
saulė. Sumirksėjau bandydama atgauti regėjimą, o tada pamačiau baltas snieguotas tolumoje stūksančias
Titono viršukalnes. Aštrias, stačias smailes, kylančias į dangų it sniegu padengtos piramidės. Reginys buvo
kerintis ir pribloškiantis: neaprėpiamos medžių, skardžių ir dangaus platybės.
Korbė persisvėrė per langą, išmaniuoju telefonu ieškodama geriausio kadro.
– Vakar naktį sapnavau merginą, kurią praeitą vasarą kalnuose nužudė valkatos, – pasakė ji.
– Kalnų upių plaustų gidę? – prisiminiau tą merginą, Meisę Okyf, iš žinių laidos. Buvo labai protinga, gavo
visą Džordžtauno stipendiją. Dingo lyg ir per Darbo dienos šventę1.
– Ar nebijai, kad mums gali nutikti kas nors panašaus?
– Ne, – ramiai atsakiau. – Ji pradingo labai toli nuo ten, kur būsime mes. Ir visai neįrodyta, kad ją nužudė
valkatos. Taip tik šnekama. Galbūt ji pasiklydo. Kad ir kaip ten būtų, bastūnams stovyklauti prie upės dar per
anksti. Be to, mes būsime kalnuose, kurių jie vengia.
 – Aha, ir vis tiek šiurpoka.
– Tai įvyko praeitą vasarą. Ir tik vienai merginai.
– Nejau? O kaip Lorena Hantsmen, mergina iš pasiturinčios šeimos, apie kurią praeitais metais buvo
skelbiama per visas žinias? – nenustygo Korbė.
– Korbe. Liaukis. Rimtai. Ar žinai, kiek tūkstančių žmonių atvyksta į kalnus ir saugiai grįžta namo?
– Lorena pradingo visai netoli nuo ten, kur būsime mes, – tebezyzė ji.
– Tai įvyko Džekson Hole, už daugelio kilometrų nuo mūsų maršruto. Ir Lorena buvo prisigėrusi. Spėjama,
kad sumanė išsimaudyti ežere ir nuskendo.
– Per žinias girdėjau, kad žmonės matė ją išeinant iš baro su kaubojumi, nešiojančiu juodą stetsono
skrybėlę.
– Taip sakė vienas žmogus. O tas kaubojus taip ir nebuvo surastas. Tikriausiai jis nė neegzistuoja. Jei mums
grėstų koks nors pavojus, tėtis neleistų man važiuoti.
– Na, gal tu ir teisi, – neatrodė, kad būčiau įtikinusi Korbę. Laimė, po kelių minučių ji, regis, pamiršo savo
būgštavimus. – Dar dvi valandos, ir mes Aidelvaildėje kepsimės zefyriukus ant laužo! – sukrykštė ji dangaus
mėlynei.
Verstygai turėjo Aidelvaildę tiek ilgai, kiek tik prisiminiau. Tai buvo greičiau vila nei kalnų namelis. Iš
nuožulnaus stogo kyšojo trys kaminai. Aidelvaildėje buvo šeši miegamieji, – septyni, jei priskaičiuotum
sudedamąją sofą rūsyje, šalia stalo futbolo ir biliardo stalų, – terasa aplink visą namą, pribloškiantis skardžio
vaizdas pro pietinius langus ir begalė kampelių bei užkaborių. Nors Verstygai kartkartėmis Aidelvaildėje
švęsdavo Kalėdas, – ponas Verstygas turėjo piloto teises ir buvo nusipirkęs vienmotorį sraigtasparnį skraidyti į
kalnus, mat iki pavasario beveik visi keliai būdavo užpustyti, – bet daugiausia ja naudojosi kaip vasarnamiu,
aplink namą pasėjo veją, pastatė kubilą, įrengė badmintono aikštelę ir kėdėmis apstatytą laužavietę.
Užpraeitas Kalėdų atostogas praleidau Aidelvaildėje su Korbės šeima, bet ne praeitas. Kelvinas buvo
išvykęs atostogauti pas vieną koledžo kambario draugą, o Korbė su tėvais išvažiavo slidinėti į Koloradą ir
paliko sodybą tuščią. Dar niekada nebuvau Aidelvaildėje be pono ir ponios Verstygų. Nė neįstengiau
įsivaizduoti jos be atidžios it šešėlis mus sekančios pono Verstygo akies.
Šį kartą įsikursime tik mes, vaikai. Be suaugusiųjų ir be taisyk​lių. Praeitais metais savaitė vien su Kelvinu
būtų atrodžiusi uždrausta ir pavojinga, netikėtai išsipildžiusi slapta svajonė. O dabar nė nežinojau, ko tikėtis.
Ką turėčiau jam sakyti, jei netyčia susidurčiau koridoriuje. Kažin, ar jam irgi nesmagu kaip man? Bet jau
pirmasis nejaukus mūsų susitikimas buvo ne iš maloniųjų.
– Turi gumos? – paklausė Korbė ir, man nespėjus nė krustelėti, atidarė daiktadėžę – iš jos iškrito Kelvino
kompaktinių plokštelių rinkinys. Korbė jį pakėlė ir sutrikusi apžiūrėjo. – Ar jos ne mano brolio?
Pričiupo; teliko prisipažinti.
– Šiandien ryte degalinėje paėmiau iš jo visureigio. Nes elgėsi kaip asilas. Nusipelnė. Nesijaudink,
grąžinsiu.
– Ar tikrai nepyksti dėl Kelvino? – perklausė Korbė, išties nustebusi, kad pavogiau jo plokšteles. – Man tas
šmikis buvęs nebuvęs, bet vis turiu sau priminti, kad judu, na, buvote kartu. Ar kokį galą. Galime apie tai
kalbėtis, kiek tik nori, tik nereikia apie bučiavimąsi. Nuo minties, kad kas nors – sakykim, tu, – keitėsi seilėmis
su mano broliu, mane gali suvimdyti, – norėdama pabrėžti savo žodžius ji įsikišo pirštus į burną.
– Visai jį pamiršau, – tai buvo didžiulis įžūlus melas. Ne, Kelvino aš nepamiršau. Kam gi būtų reikėję
išgalvoti menamą vaikiną. Iki šio ryto dar galėjau manyti jį pamiršusi, bet vos tik mudviem susitikus,
užgniaužti mano jausmai kunkuliuodami prasiveržė į paviršių. Negalėjau pakęsti, kad vis dar nesu jam
abejinga, net jei tai stiprūs neigiami jausmai. Kad vis dar suteikiu jam ganėtinai galios skaudinti mane. Su
Kelvinu buvo susiję daugybė liūdnų prisiminimų. Nejau Korbė užmiršo, kad jis su manimi išsiskyrė per
absolventų susitikimo vakarą? Vilkėjau suknelę ir buvau vakarienei užsakiusi staliuką restorane, sumokėjusi ir
už mudviejų su Kelvinu vietas išnuomotame limuzine. Ir buvau nominuota absolventų vakaro karaliene!
Anksčiau vis svajodavau, koks jausmas apimtų stovint futbolo stadione su karūna ir šypsantis plojančiai ir
džiūgaujančiai miniai, ką pajusčiau paskui, šokdama Kelvino glėbyje.
Buvome sutarę aštuntą valandą susitikti mano namuose, o pusę devynių nesulaukusi Kelo sunerimau, ar
nepateko į avariją. Žinojau, kad jo skrydis nebuvo atidėtas – stebėjau internete. Mūsų pulkelis išvažiavo
limuzinu, o aš buvau beapsipilanti ašaromis.
O tada suskambo telefonas. Kelvinas nė neišskrido iš Kalifornijos. Prieš paskambindamas laukė iki
paskutinės minutės ir nesivargino nutaisyti apgailestaujantį balsą. Sklandžiai, kuo ramiausiai pasakė
neatvyksiąs.
„Laukei iki šiol, kad tai praneštum?“ – šūktelėjau.
„Turėjau daug rūpesčių.“
„Kur neturėsi. Neskambinai savaičių savaites. Kelias dienas neatsiliepei į mano skambučius“, – nuo pat
išvažiavimo į universitetą Kelvinas tarsi virto kitu žmogmi. Lyg jam paragavus laisvės viskas būtų pasikeitę. Aš
nebebuvau prioritetas.
„Galėjau susiprasti, kad pasielgsi šitaip ar panašiai“. – rėžiau. Iš visų jėgų stengiausi nepravirkti. Jis
neatvažiuos. Neturėjau su kuo eiti į absolventų susitikimą.
„Seki, ar dažnai tau skambinu? Brita, nė nežinau, kaip man jaustis.“
„Rimtai? Nori suversti kaltę man? Ar bent įsivaizduoji, kaip mane nuvylei?“
„Kalbi visai kaip mano tėtis, tasai vis zyzia, kad nesu ganėtinai geras“, – gindamasis atšovė jis.
„Tu tikras šiknius!“
„Galbūt mums nederėtų draugauti“. – šaltai atsakė jis.
„Galbūt nederėtų!“
Blogiausia, kad ragelyje buvo girdėti garsi muzika ir sporto laidos garsai. Jis buvo bare. Į tą vakarą buvau
sudėjusi tiek daug vilčių, o jis išsiruošė išgerti. Trinktelėjau telefono ragelį ir apsipyliau ašaromis.
Nuo tų atsiminimų vėl sudirgau. Troškau, kad nereikėtų kalbėti apie Kelviną. Mintys apie jį naikinte
naikino mano ryžtą išlikti linksmai. Būtų kur kas paprasčiau vaidinti laimingą, jei nereikėtų švaistyti energijos
bandant įtikinti visą pasaulį, kad laikausi puikiai, tiesiog puikiai.
 – Nebus nejauku, kad jis šalia? – nenustygo Korbė.
– Nekalbėk kvailysčių.
Ji mąsliai prisimerkė.
– Juk nepasinaudosi nauja galimybe vėl sueiti su juo?
– Tai bjauru. Būk gera, daugiau to neklausk, – vis dėlto ši mintis man jau buvo šovusi į galvą. Ne kartą. Kas,
jei Kelvinas bandys mane merginti? Tai neatrodo neįmanoma. Korbė su Meškiu bus sulipę kaip medumi
patepti. Todėl man teks bendrauti su Kelvinu. Nenustebčiau, jei jis ko nors imtųsi. Todėl turiu dabar pat
nuspręsti, ar tai leistina.
Pamaniau, jei jis iš tiesų turi merginą, ko gero, galėčiau jį pamiršti. Bet kaip jis žiūrėjo į mane degalinėje,
kai flirtavau su Meisonu? Jei ne ilgesingu žvilgsniu, tai nežinau, kaip šitai pavadinti.
Vis dėlto nusprendžiau, kad šį kartą priversiu jį pavargti dėl mano dėmesio. Kelvinas mane pažemino ir turi
už tai sumokėti. Nepriimsiu jo, kol ganėtinai neprisikentės. Neprisišliaužios keliais. Kelvinas žino, kad nesu
linkusi apgaudinėti, todėl tuo ir pasinaudosiu. Pasismaginsiu su juo, o paskui mesiu, sakysiu nebegalinti
apgaudinėti savo menamo naujojo vaikino.
Žinote, kas sakoma apie kerštą? Ką gi, netrukus sužinos ir Kelvinas.
Džiaugdamasi, kad pagaliau turiu planą, patogiau įsitaisiau sėdynėje ir nekantriai laukiau ateinančios ilgos
savaitės.
Korbė atidarė plokštelių dėžutę, bet nespėjusi peržiūrėti jos turinio pastebėjo sulankstytą lapą ant viršaus.
– Oho, tik pasižiūrėk.
Dirstelėjau akies krašteliu. Ji laikė topografinį Grand Titono nacionalinio parko žemėlapį, kokie dalijami
eigulių stotyje, tik šiame Kelvinas buvo prirašęs pastabų. Žemėlapis buvo perlenktas į tris dalis ir dar kartą per
pusę, spalvos išblukusios, kraštai aptrinti. Galėjai numanyti, kad Kelvinas juo dažnai naudojosi.
– Jis sužymėjo visus geriausius takus, – tarė Korbė. – Pažiūrėk, kaip toli yra nuėjęs – visur prirašinėta
pastabų. Tikriausiai užtruko ne vienus metus. Visada erzinau, kad yra toks gamtos mėgėjas, bet šitas žemėlapis
tikrai kaip reikiant.
– Duok pažiūrėti, – paėmiau žemėlapį, išlanksčiau ant vairo ir vairuodama dirsčiojau į jį. Kelvinas
sužymėjo ne tik žygio trasas. Žemėlapis buvo prirašinėtas pastabų apie sniegaeigių takelius, negrįstus kelius,
prieglaudas nuo pūgos, eigulių stotį, gražius vaizdus, medžioklės plotus, neužterštus ežerus, upokšnius ir
žvėrių perėjas. Buvo pažymėta ir Aidelvaildė. Kalnuose įstrigusiam žygeiviui šitai būtų naudinga išgyvenimo
priemonė.
Buvome per toli, kad nustatytume savo vietą Kelvino žemėlapyje, bet aš rimtai svarsčiau, ar privažiavus
arčiau neiškeitus į jį skurdžių pono Verstygo užrašų.
– Būtinai turėsi grąžinti Kelvinui, – pasakė Korbė.
Vėl sulanksčiau popierių ir įsikišau į užpakalinę šortų kišenę. Taip smulkiai sužymėtas žemėlapis Kelvinui
itin praverstų. Grąžinsiu jį. Bet pirma priversiu Kelviną dėl jo paprakaituoti.
Po pusvalandžio įrašų rinkinys baigėsi Šeril Krou daina „Kiek​viena diena yra vingiuotas kelias“. O mūsų
kelias darėsi vis statesnis, vingiuodamos kilome serpentinais. Šalikelės užleido vietą statiems šlaitams,
vairavau užsikniaubusi ant vairo, sutelkusi visą dėmesį į kiekvieną staigų kelio posūkį. Užtektų vieno
nevykusio, ir nulėktume į kalnų papėdę. Ši mintis stingdė širdį, bet ir be galo jaudino.
– Ar ne panašu į lietaus debesis? – Korbė susiraukusi parodė į šiaurėje virš medžių viršūnių išdygusį tamsių
debesų pulkelį. – Argi gali būti? Prieš išvažiuojant peržiūrėjau orų prognozę. Lietaus turėjo kliūti Aidahui, o ne
Vajomingui.
– Kelias minutes papliaups, o tada dangus prasigiedrys, – jei jums nepatinka Vajomingo orai, luktelėkite
penkias minutes. Regis, taip sakoma.
– Per mūsų atostogas galėtų nelyti nė dienos, – nepatenkinta burbtelėjo Korbė. Ko gero, prisiminė Reičelę
ir Emiliją, besideginančias Vaikikio paplūdimy. Žinojau, kaip norėjo per pavasario atostogas vykti į kokius nors
atogrąžų kraštus. Mano nuomone, tai, kad Korbė vis dėlto yra su manimi, daug byloja apie mūsų draugystę.
Tiesa, mes pešamės, bet esame neišskiriamos. Nedaugelis draugų iškeistų paplūdimį į kalnų žygį.
– Turisto vadove skaičiau, kad lietus yra kažkaip susijęs su šiltu ir šaltu oru, jie čia nuolat maišosi ir trinasi, –
sumurmėjau nenuleisdama akių nuo kelio. – Tokiame aukštyje vandens garai gali virsti ledu, turinčiu teigiamą
krūvį. O lietaus krūvis neigiamas. Susikaupę krūviai sukuria perkūniją, ir mes sulaukiame audros.
Korbė nuleido akinius nuo saulės iki nosies galiuko ir įsistebeilijo į mane.
– Gal dar moki pagaliukais užkurti ugnį ir rasti kelią pagal žvaigždes?
Akimirką paleidau vairą ir niuktelėjau jai į petį.
– Turėtum bent jau žvilgtelėti į turizmo knygas, kurių tau pripirkęs tėtis.
– Turi omeny tas, kurios moko, kad, spaudžiant badui, žmonės gali išgyventi, valgydami kiškių spiras? –
Korbė suraukė nosį. – Nebeimu tokių knygų į rankas. Kita vertus, skaityti turisto vadovą būtų tikras laiko
švaistymas, juk mano brolis vis tiek imsis vadovauti ir mus varinėti.
Kelvinas nevadovaus. Tik ne šį kartą. Taip ilgai ir sunkiai ruošiausi ne tam, kad tiesiog leisčiausi stumdoma.
Netrukus dangų užtraukė tamsi murzina pilkuma. Pirmas lašas nutvilkė man ranką it ledas. Tada antras.
Nukrito dar trys. Po kelių akimirkų jau barbeno lietus, jis nusėjo priekinį stiklą mažyčiais lašeliais. Sustabdžiau
vranglerį vidury kelio, nes nebuvo kur išsukti.
Korbė vaikė lietaus lašus tarsi uodus.
– Padėk man užkelti stogą, – iššokau lauk. Pakėliau brezentą ir mostelėjau jai, kad prisegtų. Tada atidariau
užpakalinį bortą, išvyniojau plastikinį langą ir prisegiau diržus. Kai pagaliau baigiau, buvau visa permirkusi,
rankų gyvaplaukiai pasišiaušę nuo šalčio. Nusibraukiau vandenį nuo akių ir užtrauktuku prisegiau šoninius
langus. Galiausiai prilipdžiau lipukus ir visa drebėdama įšokau atgal į mašiną.
– Štai tau ir neigiamas krūvis, – kuo ramiausiai tarė Korbė.
Prispaudžiau skruostą prie šalto lango ir pasižiūrėjau į dangų. Į visas puses driekėsi sunkūs audros debesys.
Nebemačiau mėlynos spalvos net ties pačiu horizontu. Bandydama sušilti, pasitryniau rankas.
– Reikėtų paskambinti ir perspėti Meškį, – pasakė Korbė ir spustelėjo greitojo rinkimo mygtuką. Po
akimirkos susmuko sėdynėje. – Nėra ryšio.
 Mums nuvažiavus vos porą kilometrų, lietus pasipylė kaip iš kibiro. Keliu plūstelėjo srauni vandens srovė.
Vanduo tiško nuo padangų, sunerimau, kad nepradėtume slysti. Valytuvai nebespėjo jo valyti; lijo taip
smarkiai, kad nebemačiau, kur važiuoju. Norėjau sustoti, bet nebuvo kelkraščio. Todėl pasukau kuo labiau į
važiuojamosios dalies dešinę, sustojau ir įjungiau avarinį signalą. Tikėjausi, kad kas nors, važiuojantis iš
paskos, pastebės šviesas per pliaupiantį lietų.
– Kažin, koks dabar oras Havajuose? – Korbė rankove nuvalė besikaupiančią ant lango drėgmę.
Pabeldžiau nagais per vairą svarstydama, ką, manim dėtas, darytų Kelvinas. Jei šįvakar galėčiau jam
pareikšti, kad be problemų ištvėriau audrą, man tai labai praskaidrintų nuotaiką.
– Nepasiduok panikai, – sumurmėjau balsu ir pamaniau, kad tai geras pirmasis žingsnis sėkmės link.
– Pliaupia kaip iš kibiro, nėra ryšio, o mes esam vidury kalnų. Aišku. Nepasiduok panikai. Aišku, – atsakė
Korbė.
1 Darbo diena JAV švenčiama pirmąjį rugsėjo savaitgalį. (Čia ir toliau vertėjo pastabos.)
 TREČIAS SKYRIUS
Lietus nesiliovė.
Po valandos jis tebežliaugė per stiklą ir stingo į pliurzę. Ne, dar nevirto sniegu. Bet jei temperatūra būtų
nukritusi vos keliais laipsniais, viskas būtų pasikeitę. Tebestovėjome ant kelio, beveik visą laiką buvau įjungusi
variklį. Kaskart, kai jį išjungdavau, kad sutaupyčiau benzino, mudvi su Korbe imdavome baisiai drebėti.
Apsimovėme džinsus, persiavėme batus, užsivilkome žiemines striukes, bet papildomas drabužių sluoksnis
negelbėjo nuo šalčio. Ar į gera, ar į bloga, bet paskui mus niekas nevažiavo.
– Lauke darosi šalta, – nervingai prikandau lūpą. – Galbūt reikėtų grįžti atgal.
– Namelis ne toliau kaip už valandos kelio. Negalime visko mesti.
– Lyja taip smarkiai, kad neįžvelgiu kelio ženklų, – pasilenkiau prie vairo ir įsispoksojau į priekyje stovinį
geltoną rombo pavidalo ženklą. Juodas užrašas buvo visiškai neįskaitomas. Baisiai greitai sutemo. Laikrodis
terodė po penkių, bet buvo tamsu kaip naktį.
– Maniau, kad vrangleris sukurtas važiuoti bekele. Esu tikra, jis susidorotų su lietumi. Tik duok daugiau
benzino, ir užvešk mus į kalną.
– Luktelėkime dešimt minučių, pažiūrėsim, ar lietus nesiliaus, – neturėjau daug patirties vairuoti per liūtį,
ypač tokią smarkią, pučiant gūsingam vėjui. Sutemos tik sunkino matomumą. Atrodė pavojinga važiuoti net
pėsčio žmogaus greičiu.
– Pasižiūrėk į dangų. Nesiliaus. Reikia kastis toliau. Kaip manai, ar valytuvai atlaikys?
Geras klausimas. Guma kai kur buvo atšokusi nuo metalinio pagrindo, šis girgždėdamas bruožė per stiklą.
– Gal prieš kelionę reikėjo juos pakeisti, – tarė Korbė.
Kaip gerai, kad ji tai priminė man dabar.
– Antra vertus, bijau, kad toks oras tavo mašinai gali pasirodyti per prastas, – nutaisiusi susirūpinusį balsą
pridūrė ji.
Sėdėjau sukandusi dantis, bijodama leptelėti ką nors tokio, kad paskui netektų gailėtis. Korbės užgaulės
visada būdavo tarsi pridengtos šiaudais. Ji buvo nugludinusi nekalto supeikimo strategiją iki tikrojo meno.
– Ilgainiui visureigių technologijos neįpaprastai patobulėjo, tiesa? – nekaltai paklausė ji. – Noriu pasakyti,
kad skirtumas tarp tavo vranglerio ir manojo visureigio tiesiog neįtikimas.
Pajutau šiaušiantis kuprą. Kaip visada, Korbė pavers tai varžybomis. Nieku gyvu neprisipažinčiau, bet
praeitą vasarą, nakvodama pas ją, dirstelėjau į jos dienoraštį. Tikėjausi rasti paslapčių apie Kelviną,
smulkmenų, dėl kurių vėliau galėčiau žaismingai jį paerzinti. Tik įsivaizduokit, kaip nustebau aptikusi du greta
sudarytus sąrašus, lyginančius mane ir Korbę. Jos manymu, mano buvo gražesnės kojos ir laibesnis liemuo, bet
per plonos lūpos, be to, turėjau per daug strazdanų, taigi buvau daili su išlygomis. Korbės buvo didesnės
krūtys, gražesni antakiai, svoris mažesnis penkiais kilogramais – savaime suprantama, ji neparašė esanti
aštuoniais centimetrais žemesnė! Sąrašas užėmė du puslapius, iš skirtingo rašalo mačiau, kad jis vis dar
pildomas. Kiekvieną savybę ji vertinto taškais ir lygino bendras mūsų taškų sumas. Taigi pernai saugiai
pirmavo dešimčia taškų. Krito į akis, kad savo manikiūrą Korbė įvertino penkiais taškais daugiau, nors tai buvo
nesąmonė, abi darėmės jį vienodą tame pačiame salone.
Prisiminusi tą sąrašą, labiau nei bet kada užsimaniau apginti savo vranglerį. Užvažiuosiu į šitą kalną, kad
neduočiau pagrindo kvailam Korbės įrašui apie dar vieną pergalę. „Geresnis automobilis? Taip.“ Žinojau, kad
neturėčiau kreipti dėmesio į šį žaidimą, kad sąrašas, šiaip ar taip, yra suklastotas, kad Korbė niekada nesileis
nugalima, ir vis dėlto norėjau laimėti. Labai.
Keista, bet šitai patyriau ir bendraudana su Kelvinu – didžiausiomis pastangomis bandžiau įtikinti visus,
ypač Korbę, kad mudu su juo esame skirti vienas kitam. Amžiams. Pirmiau apie tai nemąsčiau, o dabar
pamaniau negalinti atsispirti norui parodyti Korbei, koks nuostabus mano gyvenimas. Gal taip buvo dėl to
sąrašo. Tikriausiai mane erzino, kad ji skaičiuoja taškus, juk tokius žaidimus turėtų žaisti priešės, o ne
geriausios draugės.
– Ar prieš išvažiuodama bent užmovei šiam daiktui žiemines padangas? – paklausė Korbė.
Šiam daiktui? Tokiomis akimirkomis man reikėdavo stabtelėti ir priminti sau, kodėl mudvi su Korbe
draugaujame. Kiek įstengiau prisiminti, buvome neatskiriamos, ir nors pradėjome tolti į priešingas puses, ypač
praeitais metais, buvo sunku atsisakyti bendravimo, kurį puoselėjome tiek metų. Be to, reikia pripažinti, kad
Korbė daugybę kartų aukojosi dėl manęs. Dar anuomet, kai buvome mažos mergaitės, mokėdavo už daiktus,
kurių negalėjau sau leisti, ir zirzdavo tėvams, kad šie leistų man atostogauti su jų šeima. Ji visada
pasirūpindavo, kad nesijausčiau palikta nuošaly. Pasipūtusi ar ne, dėl savo smulkių gerų darbų Korbė buvo
man brangi.
Vis dėlto.
Mes iš tiesų labiau panėšėjome į seseris nei į drauges: mylėjome viena kitą, net jei ne visada patikome
viena kitai. Ir visada palaikėme viena kitą. Reičelė ir Emilija pavasario atostogoms pasirinko paplūdimį, o ne
Titono kalnus, nors žinojo, kad man tai svarbu. O Korbė nė nesudvejojo. Na, beveik nesudvejojo.
– Neturėjo snigti, – atšoviau. – Tavo tėvai mums sakė, kad keliai iki Aidelvaildės bus švarūs.
Ji kaprizingai atsiduso ir nervingai užmetė koją ant kojos.
– Ką gi, jei jau čia įstrigome, matyt, teks luktelėti, kol Meškis atvažiuos mūsų gelbėti.
– Nori pasakyti, kad įstrigome dėl mano kaltės? Orai man nepavaldūs.
Ji atsigręžė į mane.
– Aš tik sakau, kad įstrigome, o tu iškart imi į širdį. Net jei spėju, jog vrangleris nesusidoros su tokiu oru. O
juk tai tiesa, ką? Pyksti tik todėl, kad esu teisi.
Mano alsavimas patankėjo.
– Netiki, kad vrangleris įvažiuos į šį kalną?
Korbė mostelėjo ranka.
 – Kai pamatysiu, patikėsiu.
– Puiku.
– Prašom. Nesikuklink. Spausk iki dugno.
Nupūčiau plaukus nuo akių ir taip suspaudžiau vairą, kad pabalo krumpliai. Nenorėjau to daryti.
Nesitikėjau, kad mano vrangleris užplauks upe į viršų, – o juk to, tiesą sakant, ir ketinau jo prašyti.
– Kokia aktorė, – tarė Korbė. – Nepadarysi to.
Būtinai reikėjo padaryti. Neturėjau kitos išeities.
Įjungiau pavarą, sukaupiau visą drąsą ir nutaikiau mašiną į keliu plūstantį vandenį. Buvau taip
persigandusi, kad pajutau nugara ritantis prakaito lašelį. Dar nepasiekusios Aidelvaildės jau susidūrėme su
bėdomis. Jei susimausiu, Korbė man niekad neatleis, kad čia atsitempiau. Dar blogiau, papasakos broliui, ir
tasai pasakys, kad neturėčiau keliauti į rimtą žygį su kuprinėmis, jei nesugebu nė suvaldyti automobilio prastu
oru. Žūtbūt turėjau mus ištraukti.
Užpakaliniai ratai trūktelėjo ir slystelėjo, bet pagaliau įsikibo į kelią, ir mes pradėjome ropštis aukštyn.
– Matai? – paklausiau išdidžiai, nors ir apmirusia širdimi. Koja ant greičio paminos buvo sustingusi, bijojau
krustelėti, kad vrangleris nepradėtų kapstytis vietoje, slysti ar, dar blogiau, kad nenučiuožtų nuo šlaito.
– Galėsi paploti sau per petį, kai pasieksime viršūnę.
Ant stiklo leidosi didžiulės snaigės, pagreitinau leisgyvius valytuvus dar per padalą. Mačiau vos kelis
metrus prieš save. Įjungiau tolimąsias šviesas. Ne ką geriau.
Šitaip šliaužėme dar valandą. Nebeįžiūrėjau kelio, tik iš po akinamai baltos sniego paklodės retkarčiais
sušmėžuodavo juodos asfalto dėmės. Kas kelis metrus ratai vis prasisukdavo, ir automobilis imdavo stoti.
Stipriau spustelėdavau greičio paminą, bet žinojau, kad negalėsiu amžinai taip slinkti į kalną. Nenusileisti
Korbei buvo viena, beprasmiškai mus pražudyti – visai kas kita.
Vrangleris užspringo. Iš naujo paleidau variklį ir nuspaudžiau greičio paminą. „Nagi! Nesustok!“ Pati
nežinojau, ar raginu automobilį, ar save. Variklis suvaitojo ir vėl užspringo. Stati apledėjusi įkalnė buvo
neįveikiama.
Nemačiau, kurioje kelio pusėje sustojau, ir tai mane gąsdino. Galėjome būti per kelis centimetrus nuo
skardžio. Įjungiau avarines šviesas, bet snigo taip smarkiai, kad kiti vairuotojai būtų pastebėję mus per vėlai.
Išsitraukiau Kelvino žemėlapį ir pabandžiau susigaudyti. Nieko neišėjo. Viską aplink užklojus sniegui,
nemačiau jokių orientyrų.
Kelias minutes sėdėjome tylėdamos, langus užtraukė nuo mūsų iškvepiamo oro. Džiaugiausi, kad nors
kartą Korbė neturi ko pasakyti. Dabar nebūčiau įstengusi su ja ginčytis. Vis svarsčiau, kokios mūsų galimybės.
Maisto neturėjome – jis buvo namelyje. Ponia Verstyg praeitą savaitgalį paprašė savo padėjėją užvežti prekių,
kad mums nereikėtų vežtis pačioms. Nebuvo telefono ryšio. Turėjome miegmaišius, bet ar iš tiesų galėjome
nakvoti čia, ant kelio? Kas, jei iš užpakalio trinktelės kelią valantis sunkvežimis?
– Po velnių, – Korbė nubraukė nuo langų drėgmę ir įsispoksojo į baltą maršką. Dar niekad nemačiau taip
tankiai ir greitai krintant sniego. Jis buvo užklojęs kelią ir kaupėsi į vis didesnes krūvas.
 – Gal dabar reikėtų apsigręžti? – ėmiau svarstyti. Tai irgi buvo prasta mintis. Važiuoti žemyn apledėjusiu
keliu atrodė daug pavojingiau, nei važiuoti į įkalnę. O aš ir taip buvau jau pervargusi nuo įtempto vairavimo. Į
galvą smelkėsi bukas skausmas.
– Nesigręšime. Liksime čia, – tvirtai pareiškė Korbė. – Meškis tikriausiai atvažiuos po kokios valandos ar
dviejų. Ištrauks mus savo visureigiu.
– Korbe, negalime sėdėti vidury kelio. Tai pavojinga. Kur nors priekyje turi būti aikštelė. Išlipk ir pastumk.
– Prašau?
– Negalime čia stovėti. Esame vidury kelio, – nežinojau, ar tik​rai esame vidury jo. Žemė, medžiai ir
dangus – viskas buvo balta. Niekaip negalėjai atskirti, kur baigiasi viena ir prasideda kita. Nors iš tiesų
nemaniau, kad reikėtų pastumti mašiną, – juk visai nematėme, kur link stumti, – buvau jau pavargusi nuo
kvailų, beprasmiškų Korbės pasiūlymų. Norėjau grąžinti ją į tikrovę. – Išlipk ir pastumk.
Ji išplėtė akis ir prisimerkė.
– Tu ką, rimtai? Lauke sninga.
– Gerai. Tada vairuok. Stumsiu aš.
– Nemoku vairuoti mašinos su rankine pavarų dėže.
Pati tai žinojau, bet, privertus ją prisipažinti, nuotaika vis dėlto nepagerėjo. Buvome rimtai įstrigusios, visai
neįsivaizdavau, kaip išsisukti. Man užgniaužė gerklę. Staiga išsigandau, kad atsidūrėme didesnėje bėdoje, nei
galime suvokti. Nuvijau šią bauginančią mintį ir prisiverčiau išlipti iš automobilio.
Veidą kaipmat nutvilkė vėjas ir sniegas. Pasikuičiau striukės kišenėse, ieškodama vilnonės slidinėjimo
kepurės. Po penkių minučių snygio ji būtų virtusi šlapiu skuduru. Turėjau ir atsarginę kepurę su snapeliu,
praeitą vasarą padovanotą Kelvino, bet ji irgi nebuvo neperšlampama. Į kelionę ją pasiėmiau tik norėdama
grąžinti Kelvinui ir parodyti, kad jis man neberūpi.
Apsivyniojau kaklą raudonu šaliku, vyliausi, kad jis šildys geriau už kepurę.
– Kur eini? – šūktelėjo Korbė pro atdaras dureles.
– Negalime čia miegoti. Jei paliksime veikianti džipo variklį visą naktį, baigsis degalai. Jei neįjungsime
šildytuvo, sušalsime, – nenuleidau nuo jos akių, norėjau įsitikinti, kad supranta mano žodžius. Bet ir pati
sunkiai suvokiau padėtį. Pasąmonėje padrikai sklandė mintis, kad mums gali grėsti pavojus. Mano protas
niekaip negalėjo su tuo sutikti. Nesilioviau galvojusi apie tėtį. Ar jis žino, kad kalnuose sninga? Gal sėdo į savo
sunkvežimį ir važiuoja pas mus? Tada mums iš tiesų niekas negresia, tėtis mus išgelbės... tik ar suras?
– Bet neturėjo snigti! – spigiai paprieštaravo draugė.
Jei tėtis būtų tai numatęs, nebūtų leidęs man važiuoti. Saugiai sėdėčiau namie. Bet galvoti apie tai tėra
laiko švaistymas. Esu čia, sninga, ir mudvi turime susirasti prieglaudą.
– Siūlai miegoti ten? – Korbė parodė į tamsų, pažiūrėti gūdų mišką po sūkuriuojančiomis snaigėmis.
Norėdama pasišildyti, susikišau rankas po pažastimis ir atsakiau:
– Negali būti, kad mes čia visiškai vienos. Jei apeisime aplink, galbūt rasime namelį, pamatysime jo
žiburius.
 – O jei pasiklysime?
Jos klausimas mane suerzino. Iš kur man žinoti? Kamavo alkis, norėjosi į tualetą, buvau įstrigusi kalnuose.
Ketinau palikti automobilį ir paieškoti geresnės prieglaudos, tik nežinojau, ar ką nors rasiu. Telefonas neveikė,
negalėjau susisiekti su tėčiu, o širdis plakė taip smarkiai, kad svaigo galva.
Užtrenkiau vairuotojo dureles ir apsimečiau neišgirdusi jos klausimo. Mintyse nukėliau tą „pasiklysime“ į
keliančių nerimą aplinkybių sąrašo pabaigą. Jei mano tėtis neužvažiuos į kalną, jei mudvi su Korbe nakvosime
vrangleryje, jei nerasime namelio, mirtinai sušalsime. Korbei nesakiau, bet iš tikro nė nenutuokiau, kur esame.
Jos krypties jausmas buvo dar prastesnis už mano, todėl buvau prisiėmusi atsakomybę skaityti pono Verstygo
instrukcijas. Kelio ženklai buvo storai apledėję, neįskaitomi, ir nors dėjausi pasitikinti savimi, nebuvau tikra,
kad paskutinėje sankryžoje pasukau į dešinę. Į kalną vedė vienintelis pagrindinis kelias, bet jei pasukau per
anksti ar per vėlai...
Meškis savo visureigiu važiavo mums iš paskos, bet jei patraukėme ne tuo keliu, jis mūsų taip ir nesuras.
Aidelvaildė gali būti už daugybės kilometrų nuo čia.
Korbė pasivijo mane prie automobilio paskuigalio.
– Galbūt man derėtų palaukti čia, kol eisi apsidairyti? Taip viena iš mūsų žinotų, kur yra vrangleris.
– Jei audra truks visą naktį, vrangleris mums nė kiek nepadės, – papurčiau galvą. Sniegas lipo Korbei ant
plaukų ir striukės. Pustė vis smarkiau. Norėjau tikėti, kad netrukus aprims. Ir kad Meškis jau netoli. Bet giliai
širdyje rangėsi panika, ji vertė manyti, kad neverta tuo kliautis. – Turėtume laikytis kartu, – man tai atrodė gera
mintis. Kelvinas būtų pasakęs kažką panašaus.
– O kas, jei pražiopsosime Meškį? – paprieštaravo ji.
– Pavaikščiosime pusvalandį. Jei nieko nerasime, sugrįšime.
– Pažadi?
– Aišku, – stengiausi kalbėti ramiai. Nenorėjau, kad Korbė žinotų, kaip jaudinuosi. Jei sužinos, kad
nevaldau padėties, pasius. Tada bus beprasmiška su ja kalbėtis. Ganėtinai gerai pažinojau savo draugę: arba
apsipils ašaromis, arba pradės šaukti ant manęs.
O tada nė pati nebeįstengsiu mąstyti. O tai daryti būtinai reikėjo. Turėjau mąstyti, kaip mąsto gebantis
išgyventi žmogus. Kaip Kelvinas.
Pasiėmiau iš kuprinės nedidelį žibintuvėlį ir nusivedžiau Korbę per pūgą.
Pusvalandį klampojome per sniegą. Tris ketvirčius valandos. Laikiausi palei kelią, kad nepasiklystume, bet
vis labiau temo, o snigo taip smarkiai, kad buvo lengva prarasti orientaciją.
Ėjome beveik valandą, žinojau, kad rizikuoju – Korbė netrukus turėjo pradėti zyzti, kad grįžtume.
– Dar truputį, – pasakiau nebe pirmą kartą. – Pažiūrėkim, kas ten, už anų medžių.
Korbė neatsiliepė. Kažin, ar galiausiai persigando ir ji?
Sniegas badė lūpas kaip aštrūs dantys. Skaudėjo su kiekvienu žingsniu, o mano smegenys pradėjo kurti
naują planą. Vrangleryje buvo miegmaišių ir antklodžių. Negalime miegoti automobilyje, nes jis stovi vidury
kelio, bet jei apsivilktume visus turimus drabužius, įsikastume į pusnį ir gulėtume viena šalia kitos, kad
tausotume šilumą...
Šviesa. Ten, priekyje.
Tai buvo ne miražas. Tikrai pamačiau kažką šviečiant.
– Šviesa! – vos galėjau sucypti iš šalčio.
Korbė pravirko.
Čiupau ją už rankos ir nuklampojome pro medžius per minkštu, tižiu sniegu užklotą žemę. Sniegas kibo
prie batų, sunkino kiek​vieną žingsnį. Namelis. Namelis. Viskas bus gerai.
Pro langus krito ganėtinai šviesos, kad prievažoje įžiūrėtume seną sniegu užklotą rūdžių spalvos visureigį.
Kažkas buvo namie.
Pribėgome prie durų, aš pasibeldžiau. Nelaukdama atsakymo, ėmiau belsti garsiau. Prisidėjo Korbė, puolė
kumščiais daužyti duris. Neleidau sau nė svarstyti, kas bus, jei niekas neatsilieps, kas, jei namelio gyventojai
išėję ir palikę visureigį, jei mums teks laužtis vidun – buvau tikra, kad prireikus įsilaušiu.
Po kelių akimirkų kitapus durų pasigirdo žingsniai. Mane užliejo palengvėjimo jausmas. Išgirdau
besiginčijant prislopintus balsus. Ko taip delsiama? „Greičiau, greičiau, – mintimis paraginau namelio
gyventojus. – Atidarykit duris! Įleiskit mus!“
Netikėtai virš pakylos tvykstelėjo šviesa ir apšvietė mudvi su Korbe it prožektorius. Prisimerkiau
bandydama ką nors įžiūrėti. Taip ilgai ėjome tamsoje, kad nuo šviesos gėlė akis.
Sudžeržgė atitraukiamas skląstis, durys tyliai girgžtelėjo ir atsidarė. Tarpdury išdygo du vyrai, aukštesnis iš
jų stovėjo keliais žingsniais arčiau. Iškart jį pažinau. Buvo apsivilkęs tais pačiais marškiniais juodais ir
raudonais langeliais, avėjo tvirtais žygio batais, kaip ir anksčiau. Mūsų žvilgsniai susitiko, ir akimirką jo veide
atsispindėjo didžiulė nuostaba. Vyras spoksojo, kol atpažino mane, o tada jo veido bruožai įsitempė.
– Meisonai, – kreipiausi į jį.
 KETVIRTAS SKYRIUS
– Dukart per dieną, – šypsodamasi išspaudžiau pro tarškančius dantis. – Arba tai keisčiausias sutapimas, arba
likimas nori mums šį tą pasakyti.
Meisonas spoksojo į mane sučiaupęs lūpas, tamsių akių žvilgsnis buvo atšiaurus. Pro atidarytas duris
sūkuriavo sniegas, bet jis nekvietė mūsų vidun.
– Ką čia veiki? – į durų staktą šalia Meisono besiremiantis vyrukas smalsiai dirsčiojo tai į mane, tai į jį. – Tu
ją pažįsti?
Vyrukas atrodė panašaus amžiaus kaip Meisonas – neseniai įkopęs į trečią dešimtį. Bet buvo žemesnis ir
plokščias kaip lenta, aptempti marškinėliai išryškino lygią kaulėtą krūtinę. Ant kaktos krito netvarkingi šviesūs
plaukai, o juodi poeto akiniai slėpė žyd​ras kaip ledas akis. Mano žvilgsnis stabtelėjo ties kreiva nosimi. Ėmiau
smalsauti, kaip jis ją susilaužė.
– Iš kur jūs pažįstami? – smalsiai niuktelėjo man Korbė.
Negalėjau patikėti, kad užmiršau jai papasakoti apie Meisoną. Jei nebūčiau taip sušalusi, tikriausiai būčiau
nusijuokusi iš pavydžios Kelvino veido išraiškos – prisiminiau, kaip mudu su Meisonu jį įtikinome, kad esame
pora. Reikės papasakoti Korbei iki atvykstant į Aidelvaildę, kad įkalbėčiau padėti toliau mulkinti Kelviną.
– Mes susitikome... – buvau bedėstanti, bet Meisonas mane pertraukė.
– Mes nepažįstami. Šįryt, man pilantis degalų, ji stovėjo toje pačioje eilėje.
Švelnios, kerinčios rudos akys dabar atrodė šaltos ir svetimos. Jis kalbėjo trumpai ir atžariai. Buvo sunku
įsivaizduoti, kad čia tas pats vaikinas, su kuriuo flirtavau vos prieš kelias valandas. Nesupratau, kodėl jis staiga
taip užsisklendė. Ir kodėl nebenori palaikyti mūsų žaidimo. Kas pasikeitė?
Mūsų akys vėl susitiko, ir jei Meisonas pastebėjo, kad esu sutrikusi, regis, jam buvo nusispjaut.
– Ko norite? – pakartojo griežčiau.
– O kaip jums atrodo? – nekantriai sūpuodamasi ant kulnų Korbė bandė sušilti apsiglėbdama rankomis.
– Mes įstrigome, – sulemenau priblokšta Meisono priešiškumo. – Mus užklupo pūga. Sušalome. Ar
negalėtume užeiti?
– Įleisk jas, – tarė Meisono draugas. – Tik pažiūrėk – kiaurai permirkusios.
Korbei to užteko, ji nėrė vidun, o aš iš paskos. Meisono draugui uždarius duris, pajutau į kūną besismelkiant
šilumą ir net suvirpėjau iš palengvėjimo.
– Jos negali likti nakčiai, – tuojau pat pareiškė Meisonas, užstodamas koridorių, kuris vedė į kitas namelio
patalpas.
– Jei neliksime nakvoti, – atsakė Korbė, – pavirsime žmogaus pavidalo ledo kubeliais. Juk nenorite šitaip
apsunkinti savo sąžinės?
 – Tai rimta, – linksmai blizgančiomis akimis pareiškė Meisono draugas. – Ne, tikrai nenorime būti kalti dėl
žmogaus pavidalo ledo kubelių. Juolab kad jie daug geriau atrodo sušilę.
Korbė į jo flirtą atsakė tūpsniu ir begėdiška šypsena.
– Kur jūsų automobilis? – paklausė Meisonas. – Kur jį pastatėte?
– Pagrindiniame kelyje, žemiau, nei stovi jūsų namelis, – atsakiau. – Iki čia ėjome apie valandą.
– Mašina tikriausiai jau palaidota po sniego pusnimi, – pridūrė Korbė.
– Neįtikima, – dėbtelėjęs į mane sumurmėjo Meisonas. Tarsi tai būtų mano kaltė. Ką gi, prašom atleisti,
kad orai man nepavaldūs. Kad paprašiau šiek tiek pagalbos, šiek tiek svetingumo.
– Jūs vienos? – paklausė Meisono draugas. – Tik vienos dvi? Beje, aš esu Šonas.
– O aš Korbė, – aksominiu balsu atsiliepė toji.
Šonas paspaudė Korbei ranką, padavė ir man. Buvau pernelyg sušalusi, kad ištraukčiau savąją iš kišenės.
Todėl susisupusi į striukę tik kinktelėjau galvą.
– Brita.
– Taip, tik mudvi, – į jo klausimą atsakė Korbė. – Turite leisti mums pasilikti. Bus smagu, pažadu, – pridūrė
žaismingai, akinamai šypsodamasi.
Nekreipdama dėmesio į Korbės flirtą, atidžiai stebėjau Meisoną. Nesupratau, kodėl jis elgiasi taip keistai.
Pirmiau dėjo visas pastangas, kad man pagelbėtų. Dirstelėjau jam per petį į namelio gilumą, ieškojau, kas
galėtų paaiškinti tokį netikėtą šaltumą. Ar ten dar kas nors yra, ir jis nenori, kad mes pamatytume?
Iš dviejų prieškambaryje ant vagio pakabintų vyriškų striukių sprendžiau, kad Meisonas su Šonu vieni.
– Bus smagu keturiems pralaukti pūgą, – patikino juos Korbė. – Galėsim susiglaudę saugoti kūno šilumą, –
pridūrė kikendama.
Suirzau ant draugės. Kokias kvailystes ji čia šneka? Juk mes tų vaikinų nė nepažįstame. O ji, regis, visiškai
pamiršo, kad vos prieš kelias minutės bijojome sušalti kalnuose. Tebebuvau sukrėsta išgąsčio, tad regėdama,
kaip Korbė flirtuoja su Šonu, norėjau griebti ją ir papurtyti. Miške buvau persigandusi. Rimtai persigandusi.
Kaip čia yra, kad ką tik kūkčiojusi Korbė gali tarsi nuspausti jungik​lį ir kitą akimirką jau kikenti?
– Pasiliksime tik vienai nakčiai, – pasakiau Meisonui ir Šonui. – Išeisime iš pat ryto.
Šonas apkabino Meisoną per pečius ir paklausė:
– Kaip manai, drauguži? Ar turėtume padėti šitoms vargšėms merginoms?
– Ne, – nė negalvodamas atšovė Meisonas, susiraukė ir nubloškė Šono ranką. – Negalite čia pasilikti, –
pareiškė man.
– Negalime ir likti lauke, – atkirtau. Kaip ironiška, pamaniau, kad bandau įsiprašyti pernakvoti. Nes kuo
daugiau kalbėjomės, tuo mažiau norėjosi būti viename namelyje su Meisonu. Nieko nesupratau. Priešais
mane stovintis vyras nėmaž nepanėšėjo į nerūpestingą, žaismingą pirmiau sutiktą vaikiną. Kodėl taip pasikeitė
jo nuotaika?
– Kartais nereikia kreipti dėmesio į didžiuoklį Meisą Eisą, – keistai šypsodamasis paaiškino mums Šonas. –
Jis daug ką sugeba, bet draugiškumas nėra didžiausias jo privalumas.
 – Eik tu sau, – tyliai burbtelėjo Korbė.
– Nagi, Eisai, galėtų būti ir blogiau, – Šonas patapšnojo Meisonui per nugarą. – Pavyzdžiui... – jis mąsliai
pasikasė smakrą. – Žinai, neįsivaizduoju nieko geresnio, nei pralaukti šią audrą dviejų dailių merginų
kompanijoje. Tiesą sakant, tai, kad jos pas mus užklydo, yra puikiausia, kas tik mums gali nutikti.
– Ar negalėtume šnektelėti vienu du? – tyliai, neramiai paklausė Meisonas.
– Gerai, kai tik sušildysim merginas. Tik pažiūrėk – jos sustirusios. Vargšelės.
– Dabar pat.
– Ak, atsipalaiduok, – sudirgusi Korbė kreipėsi į Meisoną. – Nesame kirviais ginkluotos žudikės. Jei nori,
galiu prisiekti savo makaule, – žaismingai pridūrė Šonui.
Šonas išsišiepė Meisonui ir nesmarkiai kumštelėjo jam į krūtinę.
– Girdėjai, bičiuli? Ji prisiekia savo makaule.
Man jau ganėjo jų ginčo. Buvau taip sustirusi, kad norėjau prasibrauti pro Meisoną prie ugnies, kurią
mačiau degant židinyje ir metant šokinėjančius šešėlius ant namelio sienų koridoriaus gale. Įsivaizdavau save
sėdinčią prie pat ugnies, jaučiančią jos kaitrą ir pagaliau sušylančią.
– Eisai, viena naktis nieko nenužudys, tiesa? – kalbėjo Šonas. – Kokie būtume vyrai, jei atsakytume šioms
merginoms?
Meisonas nieko neatsakė, bet jo veido raumenys pastebimai įsitempė. Jausmai buvo matyti kaip ant delno.
Jis nenorėjo, kad liktume namelyje. Kita vertus, Šonas būtų kuo mieliausiai leidęs mums pasilikti, kiek tik širdis
geidžia. Ar, prieš mums ateinant, juodu ginčijosi? Jutau tarp jų tvyrant didžiulę įtampą.
– Ar negalėtume tai aptarti prie židinio? – įsiterpė Korbė.
– Gera mintis, – atsakė Šonas ir nusivedė ją. Žiūrėjau, kaip draugė eina paskui jį koridoriumi ir pakeliui
rišasi šaliką.
Likusi viena su pralaimėjusiu ginčą Meisonu pamačiau, kad jo veido bruožai tarsi sušvelnėjo. Tai tetruko
akimirką, paskui išraiška vėl tapo atšiauri. Iš pykčio? Iš priešiškumo? Mane pribloškė Meisono žvilgsnis,
pamaniau, kad jis ketina man kažką pasakyti. Akys buvo tokios neramios, kad, regis, jose galėjai įskaityti
slaptą mintį.
– Kas tau pasidarė? – suburbėjau ir pabandžiau jį apeiti. Meisonas stovėjo visai priešais mane ir užstojo
koridorių, tikėjausi, kad, man prisiartinus, pasitrauks į šalį ir praleis. Nepraleido. Riogsojo užtvėręs mane
prieangyje, taip arti, kad pasijutau nejaukiai.
– Ačiū už šiltą priėmimą, – tariau. – Tokį šiltą, kad beveik ištirpau.
– Tai prastas sumanymas.
– Koks sumanymas? – mečiau iššūkį tikėdamasi, kad Meisonas paaiškins man, kodėl taip keistai elgiasi.
– Neturėtumėt būti čia.
– Kodėl ne?
Laukiau atsakymo, bet jis tik spoksojo į mane tuo pačiu niūriu, neramiu žvilgsniu.
Abejingai tariau:
 – Juk neturėjome ko rinktis. Tikriausiai nekuklu prašyti, kad išgelbėtum mane dukart per dieną.
– Apie ką kalbi? – irzliai paklausė jis.
– Šiandien padėjai man išsaugoti savigarbą priešais savo buvusįjį, pameni? Bet išgelbėti, kad mirtinai
nesušalčiau, tau, aišku, per sunki našta.
– Ko ten kuždatės? – iš namelio gilumos šūktelėjo Šonas, su Korbe įsitaisęs ant pledu užtiestos sofos,
sukryžiavusi kojas ji sėdėjo pusiaugrąža į jį, bato nosimi kone liesdama jam koją. Regis, Korbei buvo pakyrėję
laukti, kol mus išgelbės Meškis. – Eikit šen, čia šilta.
Meisonas nuleido balsą, prabilo tyliai ir primygtinai:
– Ar iš tiesų taip blogai, kaip sakai? Jūsų mašina tikrai įstrigo? Jei vėliau palydėčiau tave iki jos, ar pavyktų
atkasti?
– Padarytum bet ką, kad tik nepasilikčiau čia? – piktai paklausiau. Nenusipelniau, kad su manim taip
elgtųsi. Tik ne po ankstesnio mūsų susitikimo. Norėjau, kad jis ką nors paaiškintų. Kur dingo anas Meisonas?
– Tik atsakyk į klausimą, – jis neatlyžo, kalbėjo tuo pačiu tyliu, neramiu balsu.
– Ne. Kelias pernelyg apledėjęs, o įkalnė per stati. Automobilis šiandien niekur nenuvažiuos.
– Esi tikra?
– Baik elgtis kaip šiknius, – apėjau vyruką, kuris tebestovėjo kaip įbestas; besibraudama tarp jo ir sienos,
brūkštelėjau jam per ranką.
Paėjėjusi koridoriumi, žvilgtelėjau sau per petį. Meisonas tebestovėjo nusigręžęs ir glostinėjosi trumpus
plaukus. Nežinojau, kas jam nedavė ramybės, bet neramu buvo ir man.
Nors mudvi su Korbe ištrūkome iš pūgos, namelyje nesijaučiau visiškai saugiai. Su Meisonu buvau
pažįstama tik iš rytinio susidūrimo. O Šono nepažinojau nė tiek. Ir nors mudviem su Korbe nebegrėsė pavojus
mirtinai sušalti, nežinia, ar galėjome pasikliauti šiais dviem vaikinais, su kuriais teks nakvoti. Tai kėlė nerimą.
Vis dėlto nebuvo kitos išeities, tik saugotis ir tikėtis, kad netrukus nustos snigti.
Atėjau pas Šoną su Korbe.
– Dar kartą ačiū, kai leidote čia permiegoti, – tariau. – Oras bjaurus.
– Už tai išgersiu, – Šonas kilstelėjo plastikinį puodelį vandens.
– Ar turite telefoną? – įsiterpė Korbė. – Mūsų mobilieji čia netraukia.
– Telefono neturim. Bet yra aštraus troškinio ir alaus. Ir lieka lova. Kur buvote numačiusios šiandien
miegoti? Turiu omeny, prieš užklumpant audrai? – paklausė Šonas.
– Mano šeimos sodyboje, – atsakė Korbė. – Aidelvaildėje.
Iš Šono veido neatrodė, kad jam tai girdėta. Tai reiškė, kad aš tikriausiai pasukau ne į tą atšaką, ir mes
atsidūrėme toli nuo Aidelvaildės.
– Didžiulis labai gražus namas su mūriniais kaminais, – pridūriau tikėdamasi sužadinti jo atmintį.
Aidelvaildė viena stovėjo prie ežero ir savaime buvo puikus orientyras.
– Kiek nuo čia iki ten? – iš koridoriaus atsklido Meisono balsas. Vyrukas sustojo prie kambario durų. – Galiu
palydėti.
 Šonas nepatenkintas dėbtelėjo į Meisoną ir nežymiai, bet atkak​liai papurtė galvą: ne. Meisonas sučiaupė
lūpas; jiems priešiškai susižvelgus, pajutau tvyrant įtampą.
– Prieš žadėdamas verčiau patikrink eismo sąlygas, – įsiterpė Korbė. – Įsivaizduok keliolikos centimetrų
purvo sluoksnį. O ant jo užmesk dvidešimt centimetrų sniego, ir šio vis gausėja. Šiąnakt niekas niekur neis.
– Tai jau tikrai, – Šonas pakilo nuo sofos. – Merginos, gal galiu pasiūlyti jums gėrimų? Turime vandens ir
karšto šokolado mišinio, nors nesu tikras dėl jo šviežumo. Ir du butelius alaus.
– Prašyčiau vandens, – atsakiau.
– Aišku. Korbe?
– Man irgi, – ji sunėrė rankas ant kelių ir apdovanojo jį kerinčia šypsena.
– Eisai, drauguži?
Meisonas mindžikavo prie kambario durų niūriu, neramiu veidu. Matyt, buvo gerokai užsigalvojęs, nes po
minutėlės krūptelėjo.
– Ką?
– Gėrimo?
– Pasiimsiu pats.
Šonui pradingus virtuvėje, Meisonas susikišo rankas į kišenes ir nenuleisdamas nuo mūsų akių atsilošė į
sieną. Mesdama iššūkį kilstelėjau antakius. Tariau sau, kad būtų geriau nekreipti į jį dėmesio, bet neįstengiau
susilaikyti. Graužte graužė smalsumas. Ko jis toks paniuręs? Kur anas draugiškas ir, drįsčiau pasakyti,
velnioniškai patrauklus rytinis vaikinas? Norėjau, kad jis sugrįžtų. Tiesą sakant, nė pati nesupratau, kodėl, bet
šią akimirką tas vaikinas man buvo priimtinesnis už Kelviną. Matyt, ne be reikalo.
– Šitas kaimiškas namelis labai jaukus, – Korbė apžiūrinėjo plikas gegnes. – Katram iš jūsų jis priklauso?
Mudvi su ja pažvelgėme į Meisoną, bet jis neatsiliepė.
Korbė beviltiškai atsiduso ir pakilo nuo sofos, priėjo prie Meisono ir spragtelėjo pirštais jam prieš nosį.
– Tai vadinama anglų kalba. Pasinaudok ja.
Kaip tik tada į kambarį grįžo Šonas.
– Namelis Eiso, – paaiškino jis. – Neseniai mirė jo tėvai, tai jų palikimas. Atvažiavome čia pirmą kartą po jų
laidotuvių.
– Ak, – nurijau seilę. – Tikriausiai tai labai sunku – turiu omeny prisiminimus, – diplomatiškai sulemenau.
Regis, Meisonas manęs neišgirdo ar bent dėjosi neišgirdęs. Suraukęs antakius svilino Šoną akimis.
– Eisas nemėgsta apie tai kalbėti, – lengvabūdiškai paaiškino tasai, vos ne kaip juokdarys krutindamas
lūpas. – Jis ateistas. Mirtis visada jį trikdo. Meisas netiki pomirtiniu pasauliu. Tiesa, bičiuli?
Niekas netarė nė žodžio. Atsikrenkščiau, tokio Šono nejautrumo man buvo šiek tiek per daug, net jei
neberūpėjo Meisono jausmai.
Šonas išsklaidė tylą juoku.
– Merginos, jūs pernelyg patiklios. Reikėtų, kad pamatytumėt savo veidus. Namelis mano, ne Eiso. Kol
nespėjote paklausti, patikinu, kad jo tėvai yra visiškai sveiki, išėję į pensiją, gyvena Skotsdeilyje, Arizonoje.
 – Tu dar blogesnis už mano brolį, – suvaitojo Korbė ir sviedė į jį sofos priegalvį.
Šono veide pražydo šypsena.
– Tokią kainą turėsite sumokėti už nakvynę čia – turėsite kentėti netikusį mano humoro jausmą, – jis
patrynė rankas. – Taigi pasakokite. Ką dvi merginos vienos veikia kalnuose?
– Badauja, – tiesmukai drėbė Korbė. – Metas vakarieniauti. Ar negalėtume pavalgyti, o tada pasikalbėti?
Galiu prisiekti, kad eidama iki čia numečiau penkis kilogramus.
Žvilgtelėjęs į mane ir į Meisoną, Šonas gūžtelėjo pečiais.
– Tu teisi. Tik palaukit, merginos, pagaminsiu jums paties puikiausio troškinio, kokio tik esate valgiusios.
– Eik, daryk savo stebuklus, – mostu paragino jį Korbė. – Bet teks gaminti vienam. Aš vengiu fizinio darbo,
įskaitant gaminimą. Ir nė nesivargink prašyti Britos pagalbos. Ji dar prastesnė virėja už mane, – kalbėdama ji
nutvilkė mane perspėjančiu žvilgsniu: nedrįsk jam padėti, jis mano.
Žinojau, kodėl Korbė nenori, kad atsidurčiau virtuvėje viena su Šonu. Bet nustebau matydama, kad
Meisonas staiga įsitempė, tarsi ketindamas pašokti ir sukliudyti man išeiti iš kambario su jo draugu. Dėbtelėjo į
mane tokiu žvilgsniu, kad tai panėšėjo į perspėjimą. Man tai atrodė ganėtinai juokinga. Jis nenori, kad būčiau
čia. Arba ten. Ar bet kur kitur. Ir ypač stengiasi, kad nelikčiau viena su Šonu. Ką gi, labai gaila. Jei tai proga jam
įgelti, tikrai nepraleisiu jos.
– Korbė teisi, esu niekam tikusi virėja, – prisipažinau Šonui. – Bet vien tai, kad ko nors nesugebu, dar
nereiškia, jog atsisakysiu pabandyti, – pridūriau, subtiliai įgeldama Korbei. – Mielai padėčiau tau ruošti
vakarienę.
Ir, niekam nespėjus manęs sustabdyti, patraukiau į virtuvę.
 PENKTAS SKYRIUS
Virtuvė buvo deramai apstatyta, joje stovėjo gumbuotas pušinis stalas, buvo patiestas navahų kilimas, o ant
sienų puikavosi įrėmintos nuotraukos: Titono kalnai įvairiais metų laikais. Ant kabyklos virš bufeto kabojo
aliumininiai puodai ir keptuvės. Puodų spindesį dengė dulkių sluoksnis, o nuo kabyklos tarsi sidabriniai
kaspinai driekėsi voratinkliai. Galėjai numanyti, kad Šonas čia lankosi nedažnai.
Šilumą skleidė tas pats židinys. Virtuvėje maloniai kvepėjo dūmais ir mediena. Buvau priblokšta, kad Šonas
gali sau leisti tokį namą. Tiesa, šis toli gražu neprilygo Verstygų buveinei, bet Korbės mama daugelį metų buvo
puikiai uždirbanti skyrybų advokatė.
– Kuo vertiesi? – pasmalsavau. Ar jis jau baigęs universitetą? Ar priešais mane stovi negailestingas
investicijų bankininkas, koks nors finansinis genijus?
Šonas man šyptelėjo kaip žmogus, nerimtai vertinantis patį save.
– Esu valkata slidininkas. Atidėjau universitetą, kol suprasiu, ką noriu daryti su savo gyvenimu. Iš tiesų ši
vieta priklauso mano tėvams. Jie nebeslidinėja, todėl atidavė ją man. Nuolat čia sėdžiu.
Matyt, dažnai valgo ne namie, pamaniau. Puodais nesinaudota jau šimtą metų.
– Bet čia toloka iki kurorto, tiesa?
– Man patinka važinėti.
Kriauklėje nusimazgojau rankas, neradusi indų šluostės, nusišluosčiau jas į džinsus.
– Nuo ko pradėti? Šauniai atidarinėju skardines, – Šonui nespėjus manęs sustabdyti, atvėriau maisto
sandėliuko duris. Mano nuostabai, be dviejų aštraus troškinio skardinių ir palaikės skardinės su karšto šokolado
mišiniu, lentynos buvo visiškai tuščios.
Už nugaros priėjo Šonas.
– Pamiršome apsipirkti prieš atvažiuodami, – paaiškino jis.
– Nėra maisto, – tariau sutrikusi.
– Rytą nustos snigti, tada ir trauksim į parduotuvę.
Artimiausia parduotuvė buvo už daugelio kilometrų, mes su Korbe pro ją pravažiavome.
– Važiuodami į kalnus pakeliui nenusipirkote maisto?
– Skubėjome, – atšovė Šonas.
Daugiau nekamantinėjau, nes iš balso supratau, kad jis nenori apie tai kalbėti. Vis dėlto toks jo
nepasiruošimas krito į akį. Nors Šonas sakė dažnai atvažiuojąs slidinėti, namelyje, rodos, jau seniai niekas
negyveno. Kėlė nerimą ir dar kai kas. Šonas buvo kažkoks keistas. Atrodė žavus, draugiškas, bet nepasakyčiau,
kad atviras ir nuoširdus.
O galbūt aš visa vertinau paranoiškai, nes buvau įstrigusi namelyje su dviem nepažįstamais vaikinais. Tiesą
sakant, vidun mus pakvietė Šonas. Ruošė mums vakarienę. Reikėjo atsipalaiduoti ir priimti jo svetingumą.
Atsargiai atidariau troškinio skardines, žinojau, kad jos yra vienintelis mūsų maistas per pūgą, ir stengiausi
neišpilti nė lašo – jei pūga užtruktų, kelias dienas neturėtume nieko kito. Džipe buvo javainių, gailėjausi, kad
nepasiėmiau su savimi. Kone dvejodama padaviau skardines Šonui, užkėlusiam didelį puodą ant viryklės.
Iš įpročio žvilgtelėjau į telefoną, ar nėra naujų žinučių. Galbūt Kelvinas bandė mums prisiskambinti? Jis
žinojo, kad į Aidelvaildę turėjome atvažiuoti apie šeštą, o dabar buvo jau beveik devynios.
– Kol nenusileisi į žemumas ir neišlįsi iš miško, tavo mobilusis bus bevertė našta kišenėje.
Nerūpestingai atsidusau. Šonas buvo teisus.
– Po paraliais, negaliu ištempti nė penkių minučių nepatikrinusi. Blogas įprotis. Be telefono jaučiuosi
bejėgė.
– O pati? – paklausė jis. – Ar dažnai čia atvažiuoji?
Iškėliau telefoną virš galvos ir pamojavau juo į šonus, bet stebuklas neįvyko, ekranėlyje neatsirado nė vieno
ryšio brūkšnelio.
– Aišku, – atsakiau abejingai.
– Gerai pažįsti apylinkes?
– Geriau už Korbę, – nusijuokiau. – Taip, didžiuojuosi tuo, nes tai jos šeima čia turi namelį. Visada
pasižymėjau geresne krypties pajauta, – tiesa, ji pasirodė esanti ne itin patikima, kai mudvi per lietų
važiavome į kalną, bet šią smulkmeną pasilaikiau sau.
– O Korbė vaidina bėdos ištiktą princesę.
Nesivarginau sakyti, kad ir tą vaidmenį paprastai vaidinu geriau, nes balsas, kuriuo Šonas kalbėjo apie
Korbę, buvo nelabai malonus.
– Taigi jūs čia atvažiavote pavasario atostogų? – toliau kamantinėjo jis. – Leisk spėti: merginų savaitgalis
kalnų namelyje? Šūsnis Kristiano Beilio filmų, ledų ir gandų?
– Pakeisk Kristianą Beilį į Džeimsą Makavojų ir gali įsidarbinti aiškiaregiu, – pašmaikštavau.
– Rimtai, man tikrai įdomu, ką jūs čia veikiate. Apie mane jau išgirdai, o dabar noriu sužinoti apie tave.
Norėjau pasakyti, kad apie jį beveik nieko neišgirdau, bet mielai sutikau pakalbėti apie save.
– Mudvi su Korbe ketiname leistis į žygį per Titono kalnus. Šešiasdešimt penkis kilometrus. Ruošėmės šiai
kelionei visus metus.
Jis stebėdamasis kilstelėjo antakius.
– Per visą keterą? Įspūdinga. Nenoriu atrodyti priekabus, bet Korbė man nepanaši į turistę.
– Ak, apie tuos šešiasdešimt kilometrų ji dar nežino.
Mano atsakymas sukėlė ilgą skambų juoką.
– Norėčiau pamatyti jos veidą, kai sužinos!
Šyptelėjau.
– Esu tikra, jo išraiška bus įsimintina.
– Galiu lažintis, kad savo automobilyje turite krūvą tikros įrangos.
 – Geriausios kokybės, – supirkti įrangą Korbė patikėjo savo mamai, o ponia Verstyg perleido užduotį savo
padėjėjai, ramiausiai leidžiančiai viršininkės pinigus. Visos prekės buvo atgabentos lėktuvu iš Kabelos
aktyviojo poilsio parduotuvės. Džiaugiausi šia netikėta sėkme, bet buvo viena mažytė kliautis. Žinojau, kad
ponas Verstygas jau seniai verčia Kelviną patį pirktis turistinę įrangą. Jei Kelas sužinos, kad už mūsų įrangą
sumokėjo jo tėvai, tiesiog pasius. Nuolatos skųsdavosi, kad jie lepina Kerbę; mums draugaujant,
paniurzgėdavo, kad tėvai nė nebando būti vienodai dėmesingi ir jam, ir seseriai. Kažin, ar padėtis labai
pasikeitė nuo tada, kai jis išvyko į Stanfordą. Dėl šventos ramybės reikės pasakyti Korbei, kad neužsimintų
Kelvinui apie mūsų įrangą.
– Galiu lažintis, kad puikiai pažįsti apylinkes, – tarė Šonas.
Tuo nediduku komplimentu jis tarsi pravėrė duris, o aš prieš savo valią stačia galva nėriau pro jas.
– Dažnai atvažiuoju čia, – neištvėriau nesumelavusi. – Ruošdamasi žygiui, savaitgaliais leisdavausi į
trumpesnes iškylas, – bent šitai buvo tiesa. – Norėjau būti kaip reikiant jam pasiruošusi. Dauguma mano
draugų per pavasario atostogas išskrido į Havajus, o aš turėjau rimtą tikslą, supranti?
– Tikrai išsiruošėte tik judvi su Korbe? Viršuje nesusitiksite su tėvais?
Vos nepasakiau apie Kelviną su Meškiu, bet paskutinę akimirką apsigalvojau. Pirmoji taisyklė kalbantis su
vaikinu: niekad neįtrauk į pokalbį savo buvusiojo temos. Pasirodysi esanti priekabi. Ir nusivylusi.
– Mama mirė, kai buvau maža, teturiu tėtį, – gūžtelėjau kuo abejingiausiai. – Jis manim pasitiki. Žino, kad
moku pasirūpinti savimi. Sakiau, kad pasimatysime po savaitės. Jis mano, kad patekusi į bėdą sugebėsiu pati
išsikapstyti, – čia tai gerokai nušvojau. Tėtis niekad nematė manęs pačios išsikapstant iš bėdos. Nė
neįsivaizdavo. Jis tikras nuolaidžiojo auklėjimo šalininkas. Įtariu, taip yra todėl, kad esu mergaitė, dar neseniai
buvau kūdikis, be to, mama mirė vėžiu man būnant tokiai mažai, kad jos nė neprisimenu. Tėtis visada greta,
pasiruošęs išgelbėti mane net nuo menkiausių nepatogumų. Taigi esu išties įpratusi pasitikėti juo – ir visais
kitais vyrais savo gyvenime. Lig šiol visai neblogai sekėsi... kol per šį įprotį kai kas sudaužė man širdį.
Šonas keistai šyptelėjo.
– Ką manai? – paklausiau.
– Nieko. Tik esu nustebęs. Palaikiau judvi su Korbe paikomis mokyklinukėmis. Stereotipinėmis
kikenančiomis bejėgėmis, nerangiomis panelėmis.
Sumirksėjau.
– Nė nežinau, kaip atsakyti į tokį meilikavimą.
Abu nusijuokėme.
– Norėčiau pasitaisyti, – jis pritilo, kad nesigirdėtų virtuvėje. – Vos jums pasibeldus, jau žinojau, kad Korbė
iš tokių. O tave perprasti sunkiau. Esi ne tik daili, bet ir protinga, ir mane tai šiek tiek suklaidino. Daugumai
mano sutiktų gražių merginų ko nors trūksta. Tiesa, jos būna pakvaišusios, ištroškusios nuotykių, bet ne tokių.
Tikrai nesileistų į žygį po Titonų viršūnes.
Geresnio atsakymo negalėjau tikėtis. Norėjau, kad Kelvinas išgirstų Šono žodžius, visus iki paskutinio.
Norėjau, kad Kelas pamatytų, kaip manimi domisi ir tiki vyresnis vaikinas, vyresnis net už patį Kelą. Koketiškai
šyptelėjau jam.
– Šonai, ar tu flirtuoji su manimi?
– Manau, kad didžiausios flirtuotojos garbė tenka Korbei, – atsakė jis.
Nesitikėjau tai išgirsti, todėl užtrukau keletą akimirkų, kol sugalvojau tokį pat vinklų atsakymą.
– Korbė išmano, ką daro.
– O tu? – jis žingtelėjo arčiau. – Brita, ar tu kada nors flirtuoji?
Sudvejojau. Beveik nepažinojau Šono. Be to, Korbė jį nusižiūrėjo pirmoji. Bet juk ji turi vaikiną. Išeitų, kad
mano teisė rinktis.
– Tinkamu metu, – atsakiau suktai šypsodamasi. – Su tinkamu vaikinu.
– O kaip atrodo dabar? – jis stovėjo visai šalia ir dusliai kuždėjo tiesiai man į ausį. – Ši akimirka tokia
ypatinga, ir mes abu tai žinome.
Kažin, ar jo pulsas mušė taip pat tankiai kaip ir manasis. Kažin, ar jis žvilgčiojo į mano lūpas, kai aš
begėdiškai spoksojau į jo.
– O kaip bus su Korbe? – tyliai paklausiau.
– Kas bus?
– Tu jai patinki.
– O man patinki tu, – jis įpylė mums po plastikinį puoduką vandens, pakėlė savąjį ir susidaužė su manimi. –
Už pūgą. Už tai, kad ji įkalino mane čia, su tavimi.
Susidaužiau su juo džiaugdamasi, kad sutikau Šoną, nes vos prieš minutę maniau turėsianti išsigelbėti pati.
Nelauktai papuoliau į patrauklaus vyresnio vaikino globą.
Netikėjau, kad kuri nors iš mano draugių po pavasario atostogų galės papasakoti geresnę istoriją.

Troškiniui baigiant virti, mudvi su Korbe nuėjome į tualetą apsitvarkyti prieš vakarienę.
– Ar smagiai gaminot su Šonu? – užsipuolė ji mane.
– Buvo visai nieko, – atsakiau abejingai, nieko neatskleisdama. Širdies kertelėje smulkmeniškai
džiaugiausi galėdama ją paerzinti. Norėjau atsikeršyti už priekabes prie mano vranglerio.
– Palikai mane vieną su Frankenšteinu.
– Frankenšteinas yra daktaro pavardė. Sakyk, palikau vieną su Frankenšteino sukurta pabaisa. Be to,
neprivalėjai likti svetainėje. Galėjai ateiti padėti mudviem su Šonu.
– Tik ne pareiškusi, kad nemoku gaminti!
Gūžtelėjau tarsi tardama: „Čia tavo bėda.“
– Tai apie ką kalbėjotės judu su Šonu? – kamantinėjo Korbė.
– Koks tau skirtumas? Turi Meškį.
– Meškio čia nėra, o Šonas yra. Taigi apie ką kalbėjotės?
Baigiau mazgotis rankas, bet tualete irgi nebuvo rankšluosčių, todėl vėl teko nusišluostyti rankas į džinsus.
– Ak, žinai. Įprastom temom. Daugiausia apie mūsų žygį.
 Regis, Korbei palengvėjo.
– Ir viskas? Tik apie žygį? Nebandei flirtuoti su juo?
– O kas, jei bandžiau? – paklausiau gindamasi.
– Aš pirmoji jį nusižiūrėjau.
– Turi Meškį.
– Rudenį mudu su Meškiu stosim į skirtingus universitetus.
– Tai ką?
– Taigi amžinai nebūsime kartu. Kokia prasmė būti visiškai ištikimai, jei žinau, kad mūsų draugystė
pasibaigs? Ir man visai nepatinka tavasis teisuolės elgesys. Judu su Kelvinu toli gražu nebuvote tobula pora.
Atsigręžiau ir atsirėmusi į spintelę įsispoksojau į ją.
– Ką čia dabar kalbi?
– Jis bučiavo Reičelę. Praeitą vasarą per mano vakarėlį prie baseino.
Žioptelėjau.
– Reičelę Sveivli?
Korbė pakėlė akis į dangų.
– Brita, niekas nėra tobulas. Susitaikyk su ta mintimi.
Vaizduodamasi, kaip Kelvinas bučiuoja Reičelę, stipriai suspaudžiau spintelės kraštą. Mudu su Kelvinu
pradėjome draugauti praėjusių metų balandį. Korbės vakarėlis prie baseino įvyko liepą. Aš buvau visiškai
ištikima Kelui iki pat spalio, kai jis išsiskyrė su manim, bet Kelas akivaizdžiai nesilaikė tokio principo. Ar
Reičelė buvo vienkartinis jo slystelėjimas? Ką ji sau manė šitaip elgdamasi man už nugaros?
– O tau tik dabar šovė į galvą, kad man tai galėtų rūpėti?
– Reikėjo tau priminti, kokia yra tikrovė. Ištikimos galėsime būti visą likusį gyvenimą. O šiuo jo tarpsniu
svarbu pasilinksminti.
Ar ir Kelvinas taip manė, bučiuodamas Reičelę? Kad svarbiau pasilinksminti, nei tesėti pažadą man? O kaip
savo veiksmus pateisino Reičelė? Laukiau nesulaukiau, kada galėsiu paklausti jos pačios. O ankstesni mano
sumanymai tegul eina skradžiai žemę. Per pavasario atostogas nieku gyvu nesusimesiu su Kelvinu.
– Vakarienė paruošta! – iš virtuvės šūktelėjo Šonas.
Mums nespėjus išeiti iš tualeto, Korbė stvėrė man už rankovės.
– Aš pirmoji jį nusižiūrėjau, – pakartojo dar griežčiau.
Pasižiūrėjau į tvirtai gniaužiančius mano palaidinukę jos pirštus.
– Tau jo reikia tik todėl, kad reikia man, – nepagrįstai piktai kalbėjo ji. – Visada nori to, ką turiu aš. Tai
vargina. Liaukis būti tokia dirbtinė. Liaukis bandyti būti manimi.
Korbės žodžiai žeidė, bet ne todėl, kad ji sakė tiesą. Nekęsdavau jos, kai šitaip užsipuldavo mane. Tokiomis
akimirkomis mūsų santykiai atrodydavo tokie sugedę, kad klausdavau savęs, kodėl išvis dar draugaujame. Vos
neprasitariau apie sąrašą jos dienoraštyje – knietėjo paklausti: jei aš taip stengiuosi būti ja, kodėl ji taip žymisi
visa, ką darau, sakau ar turiu, ir bando mane pralenkti? Deja, būčiau turėjusi prisipažinti, kad skaičiau jos
dienoraštį – nepakeliama mano išdidumui. Be to, jei būtų paaiškėję, kad žinau Korbės paslaptis, ji būtų
pasirūpinusi, kad daugiau niekad negaučiau progos žvilgtelėti į tą dienoraštį, o man jis vis dar rūpėjo.
Nutaisiau kantrią šypseną, puikiai žinodama, kad ją tai įsiutins. Korbė nori įtraukti mane į kivirčą, kad visą
vakarą būčiau paniurusi, bet aš šio žaidimo nepralaimėsiu. Vizginsiu užpakalį prieš Šoną, kol nukrisiu nuo
kėdės.
– Man regis, turėtume eiti vakarienės; vaikinai laukia, – tariau lygiu, ramiu balsu. Ir pirmoji išėjau iš
tualeto.
Prieš įžengdama į virtuvę išgirdau Meisoną tyliai, bet karštai ginčijantis su Šonu.
– Ką tu sau manei? Ar išvis ką nors manei? – klausė Meisonas.
– Aš valdau padėtį.
– Valdai? Gal juokauji? Biče, apsidairyk aplinkui.
– Nutempsiu mus nuo šito kalno. Viskas gerai. Viskuo pasirūpinsiu.
– Niekas nenori nulipti nuo jo labiau už mane, – sušnypštė Meisonas.
Šonas prunkštelėjo.
– Drauguži, įstrigai su manim. Koks suknistai bjaurus oras! Nieko nepadarysi.
Susiraukiau svarstydama, dėl ko juodu ginčijasi, bet nė vienas apie tai nebekalbėjo.
Meisonas nėjo vakarieniauti. Jis pasitraukė į tolimąjį virtuvės galą, petimi įsirėmė į lango rėmą ir plieniniu
žvilgsniu stebėjo mūsų trijulę. Atrodė toks pat paniuręs kaip svetainėje virš židinio kabanti iškimšta elnio
galva. Kas kelias minutes perbraukdavo ranka per trumpus plaukus arba pasitrindavo sprandą, bet šiaip stovėjo
giliai susikišęs rankas į kišenes. Įdubusiose akyse šmėsčiojo šešėliai, gal iš nuovargio, o gal iš rūpesčio.
Nežinojau, kodėl Meisonas toks paniuręs, kodėl jam nepatinka, kad mudvi su Korbe čia atėjome, bet jis
akivaizdžiai norėjo, kad dingtume. Jei ne Šonas, tikriausiai būtų mus išmetęs. Tiesiai į pūgą. Taip man
samprotaujant, Meisonas pakėlė akis ir sutiko mano žvilgsnį.
Nežymiai papurtė galvą. Nežinojau, ką tai reiškia. Jei nori man ką nors pasakyti, kodėl tiesiog nepasako?
– Eisai, tu alkanas? – paklausė Šonas. Padėjo ant stalo dubenis, šaukštus ir servetėles, tada pradėjo darinėti
po ranka pasitaikiusias spintelių dureles ir stalčius. Man pasirodė keistoka, kad jis nesigaudo savo virtuvėje.
Tiesa, ir mano brolis Janas visada ieškodavo stalo įrankių, o mes visą gyvenimą gyvenome tame pačiame
name. Pagaliau Šonas rado, ko ieškojęs: iš stalčiaus šalia viryklės ištraukė trikojį ir pastatė vidury stalo.
Į tamsą pro langą spoksojęs Meisonas užtraukė užuolaidą.
– Nealkanas.
– Daugiau liks mums, – tarė Korbė. Mačiau, kad Meisonas jai nepatinka. Negalėjau jos kaltinti. Jis beveik
nekalbėjo, o jo veidas atrodė arba abejingas, arba paniuręs ir tarsi grėsmingas.
– Tebesninga? – paklausė jo Šonas.
– Smarkiai.
– Ką gi, amžinai nesnigs.
Šonas įpylė troškinio į tris dubenis, jam vos spėjus atsisėsti, Korbė klestelėjo ant gretimos kėdės.
 – Taigi, – ji kreipėsi į jį, – vaikinai, ką čia veikiate? Taip ir nepapasakojote mums.
– Slidinėjame.
– Visą savaitę?
– Toks sumanymas.
– Bet neatsivežėte maisto. Žiūrėjau šaldytuve. Jis tuščias. Nėra net pieno.
Šonas įsikišo į burną pilną šaukštą troškinio ir susiraukė.
– Pats bjauriausias troškinys, kokio esu ragavęs. Skonis kaip rūdžių.
Korbė paragavusi irgi nutaisė grimasą.
– Ne, skonis kaip smėlio. Rupaus. Ar tikrinai, iki kada galioja?
Šonas irzliai šnarpštelėjo.
– Dovanotam arkliui į dantis nežiūri.
Korbė atstūmė dubenį.
– Ką gi, jau geriau badausiu, nei valgysiu šitai.
– Negali būti taip blogai, – prabilus Meisonui, visi trys pakėlėme galvas. Jis neramiai žvilgčiojo tai į Šoną,
tai į Korbę, tarsi būgštaudamas, kad nutiks kas nors negero.
– Sako vaikinas, kuris neragavo, – kandžiai atšovė Korbė. – Dabar bet ką atiduočiau už lašišos filė. Mes su
šeima savo namelyje visada valgome lašišą su kvapiaisiais ryžiais ir garuose virtomis žaliosiomis pupelėmis.
Vasarą – su gražgarstėmis ir pušų sėklomis. Mama garnyro kartais paruošia nuostabias mango salotas.
– Na, kalbėk toliau, – Šonas padėjo šaukštą trankiau, nei buvo būtina. – Papasakok, ką gėrei ir ką valgei
deserto.
– Šaipaisi iš manęs? – papūtusi lūpas paklausė ji.
– Tiesiog valgyk troškinį, – iš savo kampo pasiūlė Meisonas, o man pasidarė smalsu, kodėl jis kišasi. Juk
aiškiai rodė nenorįs turėti su mumis nieko bendra. Tikriausiai buvo aibė reikalų, kuriuos būtų norėjęs tvarkyti,
užuot niūriai sėdėjęs prie vakarienės stalo.
– Botulizmo tikimybė didoka, – snobiškai pareiškė Korbė. – Susilaikysiu. Štai ką gavai, paprašęs Britos, kad
padėtų gaminti. Perspėjau, jog virtuvėje ji baisi.
Šonas tyliai prunkštelėjo; man tai atrodė šiurkštoka. Buvau tikra, kad tik pasidingojo, bet tada jis netikėtai
šiurkščiai ištarė:
– Korbe, nebūk nedėkinga.
– Suprantu. Tu gali šaipytis iš troškinio, o aš ne? Nemanai, kad tai lėkštoka? – paerzino jį Korbė. – Be to, aš
kaltinau Britą.
– Valgyk prakeiktą troškinį, – nuo tylaus grėsmingo Šono balso man ant rankų pasišiaušė gyvaplaukiai.
– Štai kodėl turėjote atsivežti šviežio maisto, – ji užrietė nosį.
– Nesikabinėk, – sukuždėjau Korbei, be abejo, dar neatsigavusiai nuo streso ir neįvertinančiai įtemptos
padėties.
– Jei vidury nakties atsibusime nuo pilvo dieglių, žinosime, ką kaltinti, – ji nutvilkė mane žvilgsniu.
Nebuvau tikra, ar Korbė supranta, kad pašiepdama mane yra nemandagi ir nedėkinga Šonui. O tai jį aiškiai
siutina. Norėjau, kad ji nors trumpam nustotų pykusi ant manęs ir suprastų, kad visus varo iš kantrybės.
Dirstelėjau į Šoną. Jo veido bruožai paaštrėjo, žydros akys svaidė žaibus. Pasimuisčiau ant kėdės. Tankiai
plakė širdis, bet ne iš baimės, greičiau iš netikrumo. Mane vėl slėgė jausmas, kad čia kažkas negerai. Kambario
atmosfera buvo tarsi įelektrinta, bet vargu ar Šonas supyko dėl įžeidimų. Kalta buvo Korbė. Ji niekad nežino,
kada metas užsičiaupti. O net jei žino, tai jos nesustabdo – Korbės burna veikia savaime. Ji turi tarti paskutinį
žodį. Nejau jis to dar nesupranta?
– Duok troškinio man, – itin nejaukią tylą nutraukė prie stalo priėjęs Meisonas. Jis paėmė Korbės dubenį,
bet pirmiau dar nutvilkė ją niūriu, peikiančiu žvilgsniu.
Korbė sumirksėjo pernelyg priblokšta, kad įstengtų atsakyti.
Šonas atsilošė, paversdamas kėdę ant užpakalinių kojų, ir sunėrė ant pakaušio pirštus. Tada išsišiepė
mums, tarsi nieko nebūtų įvykę.
– Eisai, man regis, turėtume imtis reikalų.
– Jei kalbi apie indų plovimą, aš nedalyvausiu, – tarė Korbė. – Balsuoju, kad plautų Meisas Eisas, – pridūrė
kerštingai blizgančiomis akimis. – Regis, jis įsimylėjęs mano dubenį. Laiko kone jausmingai. Leiskite jam dar
keletą minučių pažaisti su ta švelnia svajone. Eisai, tau patinka tie, kurie laiko liežuvį už dantų, tiesa? Maždaug
tokie pat mandagūs ir kalbūs, kaip ir pats?
Prunkštelėjau prisidengusi burną. Ir iš nerimo, ir norėdama praskaidrinti atmosferą. Ore tvyrojo tokia
įtampa, kad kone galėjai paliesti ją ranka.
– Kokios įrangos atsivežėte?
Prireikė akimirkos suvokti, kad Meisonas kreipiasi į mane. Buvo nunešęs Korbės dubenį prie kriauklės ir
klausdamas nė nesivargino atsigręžti.
– Jūs su automobiliu. Kokios įrangos prisikrovėte? – pakartojo jis. – Ką atsivežėte į kalnus?
– Kodėl klausi? – nesuvokiau, kuo dėta mūsų įranga.
– Miegmaišiai, palapinės, negendantis maistas? Kas nors naudingo?
– Naudingo kam? Jūsų namelis jau apstatytas.
– Turime miegmaišius, palapinę, pirmosios pagalbos vaistinėlę ir šiek tiek maisto, – įsiterpė Korbė. – Bet
viską palikome mašinoje. Ji tebestovi kelyje. Todėl ir atėjome čia, – ji lėtai tarė žodžius, tarsi norėdama
parodyti, kad mes tai jau sakėme ir kad Meisonas ne itin nuovokus.
Nekreipdamas dėmesio į Korbę Meisonas paklausė manęs:
– Degtukų?
– Ne, skiltuvą.
– Kompasą ir žemėlapį?
– Kompasą, – apie Kelvino žemėlapį kažkodėl neužsiminiau. Jis vis dar gulėjo mano užpakalinėje kišenėje.
– Žibintuvėlių?
– Taip, ir ciklopų.
 – Ledkirtį?
– Ne, – ketinau pasiimti, bet, turėdama omeny Korbės žygio idėją, nusprendžiau, kad negausiu progos juo
pasinaudoti.
– O kodėl tai svarbu? – neapsikentusi vėl įsiterpė Korbė.
– Nes, – stodamasis paaiškino Šonas, – mudu su Meisonu taip pat įstrigome čia pralaukti pūgos. Tik
nepasiėmėme įrangos, nes neketinome ilgai užsibūti. Jei norime iš čia ištrūkti prieš nutirpstant nuo kelių
sniegui, mums reikės jūsų įrangos. Kaip tik tai ir padarysime – kuo greičiausiai dingsime nuo šito prakeikto
kalno.
Man prireikė šiek tiek laiko susigaudyti, kad daiktas, kurį jis išsitraukė iš už nugaros, yra pistoletas. Šonas
tingiai mostelėjo juo, o man kilo keistas noras nusijuokti. Tai, ką mačiau, nesutapo su mano mintimis.
Pistoletas. Nutaikytas į mane. Tikrovė buvo čia pat, bet atrodė man nepasiekiama.
– Šonai, – kreipiausi į jį tikėdama, kad tai pokštas, neatsakingo humoro jausmo apraiška.
Jis neatsiliepė.
– Abidvi į svetainę, – po kurio laiko paliepė šaltu, abejingu balsu. – Galime tai daryti paprastai arba jus
nužudyti. Ir patikėkit, jei šauksite, priešinsitės arba ginčysitės, šausiu.
Spoksojau į jį neįstengdama nė pajudėti. Gerklę tebekuteno keistas troškimas nusikvatoti. Bet tada
pamačiau Šono akis. Jos buvo sustingusios ir nejautrios, o aš ėmiau spėlioti, kodėl nepastebėjau to anksčiau.
Šonas tarė:
– Jei jums būtina ką nors apie mane žinoti, tai žinokit, kad neblefuoju. Jūsų kūnų niekas neras bent kelias
dienas, o kai ras, mes su Eisu būsime jau perėję kalnus ir atsidūrę toli nuo čia. Neturime ko prarasti. Taigi,
merginos, – jis nenuleido žvilgsnio nuo mūsų, – rinkitės.
 ŠEŠTAS SKYRIUS
Mane sukaustė ledinė baimė, bet padariau, kaip liepė Šonas.
Pakilusi nuo virtuvės stalo nerangiai leidausi jo išginama į kitą kambarį. Korbė ėjo man iš paskos, girdėjau
šniurkščiojant. Žinojau, apie ką ji galvoja, nes klausiau savęs to paties: kaip greitai Kelvinas supras, kad mus
ištiko bėda, ir pradės mūsų ieškoti?
O kai pradės ieškoti, kaip mus ras? Prisiminiau sniegą, tikimybę, kad ne ten pasukau, ir tai, kad nuėjome
tolokai nuo automobilio. Piršosi išvada, Kelvinas neturi nė menkiausios galimybės.
Šonas nuginė mus per svetainę ir atidarė duris į nebaigtą įrengti sandėliuką, kurio sienos buvo apstatytos
tuščiomis plastikinėmis lentynomis. Iš pradžių pamaniau, kad nuo lubų iki grindų leidžiasi vandentiekio
vamzdis, bet, Šonui įjungus šviesas, pamačiau vientisą metalinį stulpą. Dėl jo patalpa kažkodėl atrodė dar
baisesnė. Stulpas buvo nusėtas brėžiais, kuriuos galėjo palikti besitrinanti grandinė. Ankštoje erdvėje tvyrojo
šlapimo ir šlapio šuns tvaikas. Teko suimti save į rankas, kad mintimis nenuklysčiau per toli.
Šonas pasakė Meisonui:
– Palaikyk Korbę čia. Noriu pasikalbėti su Brita akis į akį.
– Negalite taip elgtis! – suspiegė Korbė. – Ar žinote, kas aš tokia? Ar bent įsivaizduojate, kas esu?
Iškart po šių žodžių Šonas tvojo pistoletu Korbei per veidą. Ten, kur kliudė metalas, liko raudonas gumbas.
Aiktelėjau. Tėtis niekada nebuvo man šiurkštus. Niekada nekėlė balso prieš mane. Be filmų ir televizijos,
tik kartą mačiau vieną žmogų trenkiant kitam. Prieš daug metų Korbė pakvietė pernak​voti pas ją, vidurnaktį
išsirangiau iš lovos atsigerti. Stovėdama koridoriaus šešėlyje šalia miegamojo mačiau, kaip ponas Verstygas
smarkiai trenkė Kelvinui per galvą, tas nuo smūgio pargriuvo aukštielninkas. Ponas Verstygas šūktelėjo jam,
kad atsistotų ir priimtų bausmę kaip vyras, bet Kelvinas gulėjo nejudėdamas. Nežinojau, ar kvėpuoja. Ponas
Verstygas pravėrė jam akių vokus ir palietė kaklą, bandydamas užčiuopti pulsą. Tada nunešė į lovą.
Parskubėjau į Korbės lovą, bet neįstengiau užmigti. Nežinojau, ar Kelvinas sveikas. Norėjau eiti pažiūrėti, bet
bijojau, kad ponas Verstygas gali sugrįžti. Niekad Kelvinui nesakiau, ką mačiau. Daug metų bandžiau ištrinti tą
prisiminimą iš galvos.
Korbė suinkštė spausdama skruostą.
Visai kaip aną naktį prie jos miegamojo mane užliejo karštis, darėsi negera, norėjau apsiverkti, nors
skaudėjo ne man, o Korbei.
Meisono akyse pastebėjau šmėstelint pyktį ir pasibjaurėjimą, bet galiausiai jis sumirksėjo ir klusniai
nuvedė Korbę į sandėliuką, o Šonas, šiurkščiai paraginęs pistoletu, nuginė mane koridoriumi į tualetą.
Kinktelėjo į klozeto sėdynę.
– Sėskis.
 Jis paliko praviras duris, iš koridoriaus į tualetą sklido šviesa. Palaukiau, kol akys prisitaikys prie šešėlių.
Pamažu Šono veidas įgavo pavidalą, jo akys tapo tamsiomis mane stebinčiomis, vertinančiomis, kažką
skaičiuojančiomis ir svarstančiomis skylėmis.
– Namelis ne jūsų, tiesa? – tyliai pasiteiravau. – Jis jums nepriklauso.
Šonas nutylėjo, bet atsakymą žinojau ir pati.
– Ar įsilaužėte? – nenurimau. – Ar jūs su Meisonu patekote į bėdą? – sunerimusi ėmiau svarstyti, kuo tai
gresia mums, jei jų ieško policija. Mes galėtume juos atpažinti. Žinome ir daugiau smulkmenų, pavyzdžiui,
koks jų automobilis. Galėčiau papasakoti policijai apie degalinės kameras ir nupiešti, kaip atrodo Meisonas.
Mudvi su Korbe esame jiems pavojingos. Niekas netrukdo Šonui mūsų nužudyti.
Jis šaižiai ir žiauriai nusijuokė.
– Brita, nejau manai, kad atsakysiu į tavo klausimus? – kumščiu įsirėmęs į sieną, Šonas palinko virš
manęs. – Pasakojai, kad turi žygio įrangos. Mums jos reikia.
– Ji mano mašinoje.
– Ar sugebėtum rasti kelią?
Iš užsispyrimo norėjau atsakyti, kad ne, bet akimirką pajutau šiokį tokį nerimą. Instinktyviai ištariau:
– Taip, ko gero, taip.
Šonas linktelėjo. Pastebėjau, kaip atsipalaidavo jo ranka, laikanti pistoletą, ir supratau, kad atsakiau
teisingai.
– Kiek toli?
– Per sniegą nueitume gal per valandą.
– Gerai. O dabar pasakyk, koks geriausias kelias pėsčiomis nulipti nuo kalno. Be kelių ar takelių. Noriu eiti
mišku.
Susiraukiau.
– Nori eiti pėsčiomis per mišką?
– Išeisime šiąnakt. Kai tik pasiimsime įrangą ir maisto.
Šonas tikrai turėjo bėdų. Tikriausiai norėjo eiti mišku, kad niekas nepastebėtų. Nemaniau esant kitokią
priežastį. Žygiuoti mišku naktį per pūgą buvo pavojinga. Tiek supratau ir neturėdama Kelvino patirties. Žemę
dengė jau keliolika centimetrų sniego. Žygiuosime labai lėtai, bus šalta. Jei paklysime, niekas mūsų neras.
– Tai žinai kelią ar ne? – paklausė Šonas.
Staiga aiškiai supratau, ką jis daro. Tikrina. Pirmiau kamantinės mane, paskui Korbę. Palygins mudviejų
atsakymus. Bandys išsiaiškinti, ar įstengtume jį nuvesti nuo kalno. Kitaip būtume jam nereikalingos.
Sukaupiau visą drąsą ir pažvelgiau jam tiesiai į akis.
– Į šituos kalnus einu jau daugelį metų. Pažįstu apylinkes. Su kuprine išvaikščiojau nemažai Titono
viršukalnės maršrutų, išnaršiau visą kalnyną. Galiu parodyti kelią. Keliauti per pūgą bus daug sunkiau, bet aš
sugebėsiu.
– Labai gerai, Brita. Šaunuolė. Man reikia, kad nuvestum mus ten, kur galėčiau nuvaryti automobilį. Ką
pasakysi? – Šonas prisikišo arčiau ir įsirėmė delnais sau į kelius. Jo veidas atsidūrė mano akių lygyje, galėjau
skaityti jo mintis. Jei susimausiu, man bus galas.
– Nuvesiu jus per mišką iki greitkelio. Kelininkai jį nuvalys pirmiausia, – nežinojau, į kurią pusę nuo mūsų
buvo tas greitkelis. Išvis nežinojau, kur esame. Bet turėjau Kelvino žemėlapį. Jei Šonas kelias minutes paliks
mane vieną, galbūt pagal žemėlapį nustatysiu mūsų vietą ir išsiaiškinsiu, kur link traukti. Norėjau, kad Šonas
pasirinktų greitkelį. Greitkelyje būtų automobilių. Žmonių. Pagalbos.
– Kaip toli greitkelis?
– Už dešimties kilometrų, – spėjau. Bet mes neisime po tiesumu. Bus visi dvylika.
– Šaunuolė, – jis iškišo galvą į koridorių ir šūktelėjo Meisonui, o aš iš palengvėjimo užsimerkiau. Įveikiau
pirmą kvotimo dalį ir kuriam laikui išsaugojau mūsų gyvybes. Tiesa, sunkiausia dalis – žygiuojant per mišką
įtikinti juos, kad žinau, ką darau, – dar laukė prieš akis.
Buvo metas keistis. Atėjo Korbės eilė.
Prasilenkdamos mudvi netarėme viena kitai nė žodžio. Mūsų žvilgsniai trumpam susikirto, pastebėjau,
kad Korbės akys raudonos ir pastėrusios. Viršutinė lūpa buvo patinusi, apatinė virpėjo. Man ir pačiai pradėjo
drebėti pirštai, todėl sugniaužiau kumščius. Linktelėjau jai: mudvi siejo paslaptis. Kelvinas su Meškiu mus
suras.
Bet pačiai buvo sunku tuo patikėti.
Lauke vėjas plakė dideles šlapias snaiges į sandėliuko langą. Jos sūkuriavo ore ir atrodė panašios į mažyčių
baltų žuvyčių būrelius.
Išsirinkau atokesnę vietelę sandėliuke, kad stulpas nekristų į akis, apkabinau kelius, prisitraukiau juos prie
krūtinės ir atsilošiau į betoninę sieną. Bet ją buvo persmelkęs šaltis, todėl iškart krūptelėjau ir išsitiesiau.
– Man šalta, – pasakiau duris saugančiam Meisonui. Atrodė kone juokingai. Nejau manė, kad bandysiu pro
jį prasiveržti? Ir kur man bėgti – į pūgą?
– Ar gali bent atnešti striukę? – paprašiau. Tebeturėjau savo raudonąjį šaliką, ryšėjau jį visą vakarą, bet to
nepakako šalčiui nuginti. – Man regis, palikau virtuvėje.
– Neblogas mėginimas.
– Ar manai, kad aš ką nors mėginu?
Jis neatsiliepė.
– Būtų tragiška, jei išbėgčiau į mišką ir pasiklysčiau, tiesa? – staiga įpykau. – Tada neturėtumėt, kas padėtų
nulipti nuo kalno. Ar judu su Šonu prisivirėte bėdos? Ką padarėte? Bėgate nuo policijos? Atspėjau?
Meisonas stovėjo sučiaupęs lūpas.
– Kas įvyko toje degalinėje? – bandžiau paklausti šiurkščiai, kaltintojos tonu, bet sulig paskutiniu
skiemeniu užlūžęs balsas atskleidė mano nuoskaudą. – Jei iš tiesų esi šaltakraujis nusikaltėlis, kodėl man
padėjai?
Jis abejingai dėbtelėjo į mane. Bent jau parodė, kad mane mato: pusiau atsakymas.
– Palaikei mano pramaną, – kalbėjau toliau. – Apgavai mano buvusį draugą. Žinojai mano vardą. Tai kas gi
buvo tas vaikinas?
– Vardas buvo parašytas ant tavo palaidinukės.
– Pati žinau, – kandžiai atsakiau. – Bet tu skyrei laiko ir dėmesio jam perskaityti. Buvai kitas žmogus.
Padėjai man. O dabar laikai mane įkaite. Noriu, kad paaiškintum.
Jo veidas vėl tapo abejingas.
– Nejau judu su Šonu išties manote, kad jums išdegs? Pūga praeis, ir į kalnus vėl prigužės žmonių. Jums
nepavyks išlaikyti manęs ir Korbės įkaitėmis ir tai nuslėpti. Žmonės – žygeiviai, stovyklautojai ir parko
eiguliai – pastebės mus keturis miške. Norės užkalbinti, nes kalnuose taip priimta. Čia žmonės būna draugiški
ir paslaugūs. Jie supras, kad kažkas ne taip.
– Tai vesk atokiau nuo jų.
– Kuo giliau lįsime į mišką, tuo bus didesnė tikimybė pasiklysti.
– Nepaklysk.
– Žinau, kad tu ne toks kaip Šonas, – neatlyžau. – Nenorėjai šiąnakt mūsų įsileisti į namelį. Nes žinojai, kad
šitaip nutiks, tiesa? Kad Šonas paims mus įkaitėmis. Ir bandei sukliudyti.
– Net jei tai tiesa, man nepavyko.
– Nejau rimtai manai, kad Šonas mus nužudys? Kodėl nesakai, kas vyksta?
– O kodėl turėčiau sakyti? – irzliai atkirto jis. – Pats įklimpau iki kaklo. Jei nerimauji, kas jums nutiks,
rūpinkis, kaip nuvesti mus nuo kalno. Padaryk tai, ir mes jus paleisim.
– Iš kur man žinoti, kad taip ir bus?
Jis žiūrėjo į mane netardamas nė žodžio.
– Meluoji, – sukuždėjau staiga užkimusiu balsu, – jūs mūsų nepaleisit.
Jo veidas įsitempė. Bijojau, kad atsakymą žinau pati.
Į galvą šovė pašėlusi mintis. Pavojinga, bet jei mudviem su Korbe gresia mirtis, turiu ką nors daryti.
Meisonui su Šonu nereikia mūsų abiejų, kad nuvestume nuo kalno – užtenka manęs. Šonas jau tiki, kad Korbė
nenaudinga. Ji nesiruošė šiai kelionei, kaip ruošiausi aš, tai iškart matyti. Vargu ar sugebėsiu ištraukti iš šios
makalynės mus abi, bet bent jau turiu galimybę išgelbėti Korbę. Tik reikia paremti Šono nuomonę, kad ji
bevertė ir nepavojinga. Ir kad geriau palikti ją čia.
Sunkiai nurijau seilę.
Niekad nelaikiau savęs drąsia. Buvau išlepinta tėvelio dukrytė. O jei mano sumanymas pavyks, reikės
palikti Korbę. Nežinia, ar turėsiu drąsos eiti į mišką viena su Šonu ir Meisonu.
Neturėjau iš ko rinktis.
– Korbė serga pirmojo tipo diabetu, – pasakiau. – Jai reikia insulino. Be šio vaisto ją ištiks koma. O jei koma
užtruks per ilgai, Korbė mirs, – kartą vasaros stovykloje mudvi įtikinome stovyklos konsultantą, kad Korbė
serga diabetu ir negali prisidėti prie tvarkymosi projekto. Kol kitos merginos rinko šiukšles palei upę, mudvi su
ja pasivogėme ledų iš virtuvės ir valgėme savo namelyje. Jei Šonas su Meisonu ims kamantinėti Korbę apie
diabetą, buvau tikra, kad Korbė prisimins mūsų apgaulę, supras, kad šį tą sumaniau, ir palaikys mane.
 – Meluoji.
– Ji kasdien geria humalogą ir leidžiasi lantusą. Jai būtinai reikia išlaikyti daugmaž normalų cukraus kiekį
kraujyje, – nusituokiau apie pirmojo tipo diabetą, nes juo sirgo mano vyresnysis brolis Janas. Tariau sau, kad jei
Meisonas bandys mane iškamantinėti, turėsiu ką papasakoti. Galėsiu pakišti šią istoriją.
– Kur jos vaistai?
– Automobilyje. Tikriausiai jau sušalo, reikės išmesti. Ji negali ilgai tverti be insulino. Meisonai, tai rimta.
Turi ją paleisti. Matau, kad Šonui nusispjaut, ar mes gyvensim, ar mirsim, bet tu juk nenori Korbės mirties ant
savo sąžinės, ką?
Meisonas tyrė mane žvilgsniu.
– Jūs čia dar neseniai. Galbūt vaistai dar neperšalo. Papasakok, kaip rasti jūsų automobilį. Aš atnešiu
insulino.
– Mes čia jau dvi valandos. Jis kiaurai peršalo.
Jo veide šmėstelėjo neįskaitoma mintis. Man nespėjus jos perprasti, tarpdury sujudėjo šešėlis, paskui
pamačiau Šoną. Nežinojau, ką nugirdo, bet jo žvilgsnis skvarbus ir dėmesingas, burna iškreipta grimasos.
– Insulinas? Nieko gero, – patylėjęs tarė jis.
– Aš paimsiu, – tarė jam Meisonas. – Tuo pačiu ėjimu atnešiu ir įrangą. Mane Brita. Rodys kelią.
Tai išgirdus man stipriau suplakė širdis. Jei eisiu su Meisonu, galėsiu pabandyti paieškoti Kelvino. Jis
tikriausiai jau ieško mudviejų su Korbe kur nors pakeliui į Aidelvaildę. Kiek kartų aš pasukau ne ten, kur
reikėjo? Vieną? Mes turėtume būti netoli Aidelvaildės. Daugų daugiausia už aštuonių kilometrų.
– Ne, – nukirto Šonas. – Brita liks čia. Nenoriu rizikuoti, kad jai kas nors nutiktų, juk ji mūsų bilietas
nusigauti nuo šio kalno. Brita, papasakok Meisonui, kur eiti. Be pokštų. Jei jis negrįš po pustrečios valandos,
suprasiu, kad pamelavai, – jis susiraukė dar labiau. – Patikėk, tu visai nenori man meluoti.
Turėjau jį įtikinti, kad išleistų mane.
– Nežinosi, ko ieškoti, – pasakiau Meisonui. – Ar kada nors esi matęs insuliną arba insulino švirkštą?
– Surasiu.
– Nepamenu, kur padėjau...
– Vaistai automobilyje, – nutraukė mane Meisonas. – Ilgai netruks išieškoti visą. Vairuoji oranžinį
vranglerlį, taip?
Krūptelėjau.
– Iš kur žinai?
– Degalinė, – šiurkščiai drėbė jis ir, man nespėjus įsiterpti, kalbėjo toliau: – Kaip nuo čia jį surasti?
– Būtų daug lengviau, jei eičiau su tavim.
– Ne, – vėl kirste nukirto Šonas.
Mane išmušė prakaitas. Proga slydo pro pirštus. Jei nesusisieksiu su Kelvinu iki išeisime į mišką, tikriausiai
ten ir mirsiu. Lygiai taip pat nerimavau, kad Šonas perpras mane melavus apie insuliną. Mano pramanas
netrukus paaiškės.
 Galėčiau Meisonui nurodyti klaidingą kelią prie vranglerio, bet jei išsiųsiu klaidžioti valandų valandas,
Šonas supras esąs apgautas. Nėra kitos išeities, tik papasakoti jam, kur mašina.
Ir sugalvoti atsarginį melą. Kai Meisonas grįš be insulino, pasakysiu, kad tikriausiai pamiršau jo įdėti.
Staiga prisiminsiu palikusi jį namie, virtuvėje ant spintelės. Gal taip bus dar geriau. Jei jie manys neturintys
vaistų Korbei išgelbėti, labiau tikėtina, kad paliks ją čia. Ypač jei patikės, kad ji vis tiek tuoj mirs. Juk nebus
apkaltinti Korbės nužudymu, jei ji mirs savaimine mirtimi.
– Jei žiūrėsime į namelį iš lauko pusės, tai mes atėjome iš kairės, – tariau. – Išeik pro medžius iki didžiojo
kelio. Tada lipk nuo kalno iki mano mašinos.
– Tikriausiai didumą kelio galėsiu sekti jūsų pėdsakais, – atsakė Meisonas. – Smarkiai sninga, bet
sugebėsiu atskirti, kur jūsų eita.
Meisonui išėjus, Šonas perspėdamas bedė į mane pirštu.
– Sėdėk čia ir netriukšmauk. Man reikia pagalvoti.
Jis išjungė sandėliuke šviesą, bet paliko praviras duris. Stovėjau viena ir stengiausi nepravirkti. Trūksmingai
gaudžiau orą, sukandau kumštį, kad necyptelėčiau. Ėmiau vis labiau nerimauti. Kas, jei neįtikinsiu Šono, kad
paliktų Korbę? Jei išsitemps ją kartu, Korbei bus galas. Net jei ištvers sekinantį ir pavojingą žygį iki greitkelio,
bijojau, kad dėl jos būdo Šonas padarys ką nors žiauraus.
Šniurkščiojau ir mirksėjau, kad nepravirkčiau balsu, kol pasijutau tvirčiau. Turėjau būti protinga. Dabar
patikimiausias mano įrankis buvo mano smegenys. Reikėjo išnaudoti šį laiką padėčiai įvertinti.
Prisiminiau, ką žinau apie Meisoną su Šonu. Šonas turi ginklą. Tai reiškia, kad jis yra vadas. Ar tikrai?
Meisonas nepanašus į pakaliką. Niekaip neperpratau jų draugystės. Nujaučiau, kad abudu tarsi varžosi dėl
valdžios. Mačiau, kaip Meisonas žiūrį į Šoną, šiam nematant. Tokį ledinį žvilgsnį lemia ne vien panieka. Galbūt
pasibjaurėjimas? Tariausi pastebėjusi, kad Meisonas seka kiekvieną Šono žingsnį, lyg ieškodamas jo silpnybių
ir ketindamas tuo pasinaudoti vėliau. Bet kodėl?
Pro duris mačiau prieš blėstant ugnį mindžikuojant Šoną. Jis buvo užsidėjęs stetsoną, juodą kaubojaus
skrybėlę, užsimaukšlinęs iki akių. Gal ir be reikalo prisiminiau girdėjusi, kad neva dingusi iš Džekson Holo
Lorena Hantsmen buvo pastebėta su juodą stetsoną nešiojančiu kaubojumi. Nuo minties, kad tas kaubojus
gali būti Šonas, nupurtė šiurpuliai.
Žiūrėjau, kaip jis vaikšto pirmyn atgal, kandžiodamas kairės rankos nykščio šerpetą. Vaikščiojo
susikūprinęs, šiūravo kojomis į grindis ir sukandęs dantis apie kažką įnirtingai galvojo. Atrodė gerokai
neramus.
Tarsi bet kurią akimirką galįs pratrūkti.
 SEPTINTAS SKYRIUS
Užsnūdau.
Pamažu mano galva nusviro ant kelių. Krūptelėjau, petį nutvilkius diegliui, jis persmelkė mane iki pat
klubo. Betoninės grindys neteikė nei komforto, nei šilumos. Nusišluosčiau seilę nuo burnos kraštelio ir
sudrebėjau. Sandėliuko durys buvo uždarytos, sėdėjau tamsoje. Odą šiurpino nuo plono lango rėmo
dvelkiantis skersvėjis. Tebesnigo, bet ne didelėmis sūkuriuojančiomis snaigėmis, kaip anksčiau; dabar į langą
beldė mažyčiai sniego grūdeliai tarsi saujomis žarstomas smėlis.
Nežinau, kiek laiko prabėgo, bet dangus tebebuvo tamsus. Negirdėjau Šono žingsnių svetainėje nei
prislopintų Korbės kūkčiojimų tualete.
Norėdama negalvoti apie savo baimę, mintyse permečiau namelio išdėstymą, bent kiek buvau mačiusi,
ieškojau kelių pabėgti. Laukujės durys, vienintelis man žinomas išėjimas, buvo priešingoje namelio pusėje.
Tektų perbėgti koridorių ir paimti Korbę, tada grįžti per svetainę iki prieangio, tylutėliai, nemačiomis, kad
neišgirstų ir nepastebėtų Šonas. Be to, nežinojau, kur jis nukišo mūsų striukes. Per pūgą be jų ilgai
neištvertume. O jei ir ištrūktume lauk, kur eitume? Tokiomis sąlygomis niekas nevažinėja – nerastume, kas
galėtų mums padėti.
Ar Šonas išėjo ieškoti Meisono? O gal pats užmigo? Svarsčiau, ar nepasinaudojus proga sprukti dabar.
Man ketinant priglausti ausį prie durų ir pasiklausyti, ar neišgirsiu Šono, jos tuoj pat atsidarė.
Jis turėjo metalinę sulankstomąją kėdutę, kitoje rankoje laikė butelį alaus. Atsisėdęs ant kėdutės nutvilkė
mane rūsčiu žvilgsniu.
– Kas nutiko? – paklausiau.
Šonas bedė į mane pirštu ir ištarė drebančiomis iš pykčio lūpomis:
– Nekalbėk su manim.
Jei prieš akimirką mane krėtė šaltis, tai iškart jį pamiršau – kaipmat išpylė prakaitas. Jo lūpos buvo
suspaustos į brūkšnį, o primerktos akys... tos akys atrodė sklidinos neapykantos. Šonas užtrenkė duris, ir man
ėmė taip daužytis širdis, kad, ko gero, buvo girdėti mums abiem.
Jis gurkštelėjo alaus ir toliau svilino mane akimis.
– Meisonas negrįžo.
Sudvejojau, nebuvau tikra, ar Šonas laukia atsakymo.
– Kiek laiko praėjo? – atsargiai paklausiau.
– Daugiau kaip trys valandos. Jau po pirmos ryto. Brita, ar pamelavai man? Ar priskiedei, kur palikai
automobilį?
– Gal jis pasiklydo, – skubiai ištariau. – Gal jam sunku nešti įrangą.
 – Meisonas pasiėmė roges. Įranga ne bėda.
– Jei būtum leidęs mane kartu...
Šonas taip greitai pašoko nuo kėdės, kad nė nesusigaudžiau, kas vyksta. Jis stvėrė man už gerklės ir bloškė
atgal. Tada prispaudė prie sienos. Taip sutrikau, kad prireikė kelių akimirkų skausmui suvokti. Puoliau kaip
paklaikusi draskyti jo plaštaką, bet pirštai dar stipriau įsikibo į minkštą odą po smakru ir užspaudė man
kvėpavimo takus. Sienos ėmė suktis akyse.
– Tu pamelavai!
Jis atleido ranką, kad galėčiau įkvėpti. Oras sušvokštė gerklėje. Papurčiau galvą: ne, ne, ne!
– Jei Meisonas pasiklydo, tai todėl, kad pasiuntei jį ne tuo keliu. Jis ieško automobilio, esančio už daugybės
kilometrų. Juk taip, Brita? Pamanei, kad išlyginsi žaidimo lauką? Pašalinsi Meisoną, kad judvi su Korbe
būtumėt prieš mane vieną? Galbūt esi kvailesnė, nei maniau, jei to ėmeisi.
Grūmiausi su jo rankomis, bandžiau jas atplėšti sau nuo kaklo. Nebegalėjau įkvėpti. Nežinojau, ar jis mane
nužudys. Baisėjausi, kad taip ir nutiks.
– Atėmei iš manęs Meisoną, tai gal man atimti iš tavęs Korbę?
Persigandusi išplėčiau akis.
– Jei žaisime žaidimus, ir pats žinau kelis, – Šono veidas buvo taip arti, kad įžiūrėjau žydrų akių lėliukes.
Žvilgsnis liepsnojo įsiūčiu. – Taip, Brita. Tu jau paėjai, o dabar mano eilė, juk tokios taisyklės?
Jis atleido gniaužtus, ir aš springdama įtraukiau oro. Vos man įkvėpus, Šonas vėl prispaudė mano kaklą prie
sienos.
– Ar nusiuntei Meisoną klaidinga kryptimi? Jei nusiuntei, man nepatiks. Bet jei prisipažinsi, galėsime ką
nors padaryti. Linktelėk, jei supratai.
Linktelėjau svaigstančią galvą.
– Pasiruošusi kalbėti?
„Taip, taip“, – vėl linktelėjau. Plaučius plėšė skausmas. Jaučiausi taip, tarsi krūtinę slėgtų betono luitas.
Šonas atleido ranką, o aš suvaitojau iš palengvėjimo.
– Dar pusvalandį, duokite Meisonui nors tiek, – meldžiau. – Tebesninga. Pusnys gilios, jis užtruks, kol
pasieks mašiną ir sugrįš, be to, tempiasi daug daiktų. Jam viskas gerai, tiesiog klampoja lėčiau, nei manėme.
Tikėjausi, kad Šonas prapliups įsiūčiu.
Sandėliuko durys sutirtėjo staktoje, tarsi namelyje būtų staiga pasikeitęs slėgis. Pro jų apačią tuoj pat
plūstelėjo ledinio oro srovė. Mudu su Šonu iškart akimirksniu atsigręžėme. Laukujės durys su trenksmu
užsidarė, medinėmis grindimis nukaukšėjo žingsniai.
– Eisai, – šūktelėjo Šonas, – bičiuli, ten tu?
Sandėliuko durys atsilapojo. Šonas nekaltai nuleido rankas, o aš atšokau ir įsispraudžiau į kampą
trokšdama prasmegti kiaurai sieną.
Meisonas pagrabaliojo sieną prie durų, kol surado šviesos jungiklį.
– Kas čia vyksta? – paklausė žvelgdamas tai į vieną, tai į kitą. Jo veidas buvo sugrubęs nuo šalčio, plaukuose
ir antakiuose blizgėjo tirpstančio sniego lašai. Striukės pečiai ir rankovės buvo storai aplipę sniegu.
– Mudu tik kalbamės, – kuo ramiausiai atsakė Šonas. – Tiesa, Brita?
Neatsiliepiau. Padrikai gaudžiau orą. Kiekvienas jo gurkšnis brozdino gerklę. Atsargiai pasičiupinėjau
kaklą. Kai paliečiau po oda liepsnojančias kraujosruvas, net akys sudrėko.
Pasižiūrėjau į Šoną, jo veide šmėstelėjo nejauki šypsenėlė. Vos neapsivėmiau. Dingojosi, kad jis
plieninėmis rankomis tebegniaužia man kaklą. Prieš akis vėl išvydau neapykantos kupiną jo žvilgsnį.
– Turi įrangą? – Šonas kreipėsi į Meisoną.
Mano panikos apimtą protą užgriuvo iracionalios mintys. Reikėjo ištrūkti. Turėjau bėgti. Gal nesušalsiu
miške, gal išgyvensiu. Surizikuosiu, kad tik pabėgčiau nuo Šono. Bėgsiu, be paliovos bėgsiu, kol man bus
saugu.
– Kaip įranga? Tiks? – kamantinėjo Meisoną jis.
Tasai atsakė neiškart. Pajutau slegiantį jo žvilgsnį. Norėjau prasikasti pro sieną ir sprukti į mišką. Pasitaikius
pirmai progai, turėsiu ja pasinaudoti, nes kitos gali ir nebūti.
– Kas nutiko jos kaklui? – paklausė Meisonas.
– Užklupau rišantis šaliką kaip kilpą ant kaklo, – prunkštelėjęs atsakė Šonas ir parodė į gulintį ant grindų
raudoną mano šaliką. Prieš užsnūsdama buvau jį nusirišusi, suvyniojusi į kamuoliuką ir priglaudusi prie
krūtinės, kad turėčiau ką nors jaukaus. – Ar gali patikėti? Dar pora minučių, ir būtų pasismaugusi. Reikės
stebėti, kad nenusižudytų.
Šaltai jo rankai palietus man skruostą, krūptelėjau.
– Daugiau jokių fokusų, Brita. Gal tu ir geriau pažįsti šiuos kalnus, bet tavo draugė pasirodė esanti geresnė
viešnia. Ko gero, dar apsigalvosiu dėl tavęs.
– Ar galiu pasikalbėti su Korbe? – sukuždėjau gergždžiančiu balsu.
– Kas čia per klausimas? – irzliai atsakė Šonas. – Kaip manai, ką atsakysiu?
– Noriu įsitikinti, kad jai viskas gerai.
– Ji sveika.
– Prašau leisti ją pamatyti. Pažadu nieko nedaryti, – turėjau pasakyti jai, kad pabėgsime. Pirmai progai
pasitaikius. Velnias žino, ką dar gali iškrėsti Šonas.
– Nežinau, – numykė tasai. – Jau bandei nusižudyti. Aišku tik tiek, kad negaliu tavim pasitikėti.
Meisonas jau kurį laiką netarė nė žodžio, žvilgtelėjusi pamačiau jį vartant šaliką rankose. Rudos akys
stebeilijo į medžiagą. Gal tik įsivaizdavau, bet jis atrodė sunerimęs, tvirtai sukandęs dantis. Ar patikėjo Šonu?
Nebuvau tuo tikra. Jei plyšys tarp jo ir Šono praplatės, tai gali pagelbėti mums su Korbe. Gal net pavyks
patraukti Meisoną savo pusėn. Gal jis padės mums pabėgti.
Vėl pabandžiau išnarplioti mįslingus Šono ir Meisono santykius. Šonas pamelavo Meisonui, bandė nuslėpti
savo veiksmus. Regis, tai buvo dar viena užuomina. Dar vienas įrodymas, kad jis nėra viršesnis. Ar bijo
Meisono keršto, jei mane nuskriaus? Tikrai per mažai žinojau apie Meisoną, kad juo pasitikėčiau, bet suvokiau
jo bijanti kur kas mažiau nei Šono. Kad ir kas nutiktų, laikysiuosi arčiau Meisono. Jei neklystu, jis neleis Šonui
toliau skriausti manęs.
– Reikia atsirinkti įrangą, – pagaliau pasakė Šonui Meisonas. – Nuspręsti, ko mums prireiks, o ką galime
palikti.
– Nereikėjo imti įrangos, kurios mums neprireiks, – supeikė jį Šonas.
– Buvau sušalęs, todėl skubėdamas stvėriau, kas pasitaikė po ranka, – atrėžė Meisonas. – Ar žiūrėjai pro
langą? Smarkiai pusto. Todėl dvigubai ilgiau užtrukau, kol nuėjau ir sugrįžau. O dabar galime atsirinkti, ko
reikia.
Šonas pritariamai suniurnėjo.
– Gerai. Turim laiko. Vis tiek trauksime tik nustojus snigti.
Eidamas paskui Šoną Meisonas dar dirstelėjo per petį, tarsi būtų kažką prisiminęs. Rudos jo akys trumpam
susitiko su manosiomis.
– Beje, radau Korbės insuliną. Nebuvo sušalęs. Regis, spėjau pačiu laiku.
 AŠTUNTAS SKYRIUS
Likusi viena sandėliuke, sustingau kaip įbesta, širdis mušė padrikai. Nuslydau siena žemyn ir atsisėdau ant
grindų. Šį kartą man neberūpėjo per grindis besismelkiantis šaltis. Galva ūžė nuo minčių. Mes neturėjome
jokio insulino, nes Korbė nebuvo diabetikė. Meisonas turėjo tai suprasti. Jis rado įrangą, vadinasi, išrausė visą
vranglerį. Pamelavo radęs insulino, tik neįstengiau perprasti, kodėl.
Svarsčiau, ką Meisonas bandė man pasakyti.
Puikiai prisiminiau jo žodžius, balso išraišką, kūno kalbą. Užsiminė apie insuliną jau išeidamas iš
sandėliuko, bet sąmoningai. Tarsi būtų norėjęs mane nuraminti: saugau tavo paslaptį – kol kas.
Staiga pajutau troškimą pasikalbėti su Meisonu akis į akį. Turėjau išsiaiškinti, kodėl jis pamelavo dėl manęs
ir ko nori mainais. Atgalia ranka pasitryniau kaktą. Dar turėjau ir pasiruošti.
Kai nustos snigti, mes iškeliausim. Užsimesim įrangą ant pečių, ir aš nuvesiu juos nuo kalno, nors niekada
nesu nuo jo nulipusi pati. Išsitraukiau Kelvino žemėlapį saugodamasi, kad nesuplėšyčiau per išdužusias
lenkimo vietas. Atidžiai peržiūrėjau ženklus. Čia buvo bekelės žygio maršrutų, urvų, šaltinių, apleistų trobelių,
kuriose kadaise glaudėsi kailinių žvėrelių medžiotojai – Kelvinas buvo viską ištyrinėjęs ir uoliai sužymėjęs.
Netrukus atradau Aidelvaildę ir greitkelį – jis buvo pažymėjęs juos abu. Kuo ilgiau skaičiau žemėlapį, tuo
tikresnė buvau dėl mūsų esamos vietos. Kelvinas pažymėjo namelį pietuose šalia vieno iš didesniųjų ežerų, toli
nuo pagrindinio kelio, o prie jo parašė pastabą „negyvenamas; baldai, elektra“. Jei čia iš tiesų buvo tas namelis,
tai mano nuvažiuota per toli. Aidelvaildė liko maždaug už aštuonių kilometrų.
Sustingau. O kas, jei apgaučiau Šoną su Meisonu ir, užuot lydėjusi iki greitkelio, nuvesčiau juos į
Aidelvaildę? Bet ši įsikūrusi aukščiau, ir jei siūlysiu kopti aukštyn, jie iškart ims įtarinėti. Kol kas teks traukti
žemyn, greitkelio link. Tolyn nuo Aidelvaildės, tolyn nuo Kelvino.
Žiūrėdama pro langą tariau sau, kad kai nustos snigti, išsisklaidys debesys ir pasirodys žvaigždės, tamsa
nebeatrodys tokia beribė ir beviltiška.
Ėmiau braukyti pirštu per užledėjusį stiklą. P-A-D-Ė-K-I-T-E. Raidės perskrodė šerkšną, bet tuoj pat
užsitraukė. Svarsčiau, kur dabar galėtų būti Kelvinas. Norėjau tikėti, kad jis rado vranglerį ir spėlioja, kur link
galėjome nueiti. Turėjau vilties, kad taip ir yra. Bet ar jis ras mus, kol išeisime? Užsimerkusi sukuždėjau
beviltišką maldelę: „Parodyk jam kelią, parodyk kuo greičiau.“
Kelvinas geriau už bet ką pažįsta šiuos kalnus. Ir yra labai sumanus. Sugebėtų pergudrauti Meisoną su
Šonu – jei mus rastų. Mokykloje mokėsi vidutiniškai, bet tik todėl, kad nesistengė. Žinojau, kad taip darė
daugiausia tam, kad paerzintų tėtį. Kelvinas mokykloje buvo atsipalaidavęs, ir kuo labiau jį baudė ponas
Verstygas, tuo labiau jis tinginiavo. Kartą, pažymių knygelėje pamatęs labai prastus pažymius, ponas
Verstygas išmetė Kelviną iš namų. Kelvinas tris dienas gyveno viešbutyje, kol Korbė įtikino tėtį priimti jį atgal.
Kai Kelvinas iš ACT2 gavo 31 balą, o iš SAT3 stulbinančius 2100 taškų, užuot didžiavęsis ar lengviau atsikvėpęs,
ponas Verstygas įsiuto, kad sūnus įrodė jį buvus neteisų – Kelvinas galėjo savo jėgomis įstoti į tokį aukščiausio
lygio universitetą kaip Stanfordas.
Pernai mokykloje sklandė gandai, kad ponas Verstygas paaukojo Stanfordui nemenką sumą ir nupirko
Kelvinui vietą, bet Korbė prisiekė, kad tai netiesa. „Tėtis nieku gyvu nebūtų padėjęs Kelvinui, ypač po to, kai šis
taip puikiai išlaikė stojamuosius egzaminus“, – sakė ji man.
Žingsniavau pirmyn atgal mažyčiame sandėliuke, kovodama su šalčiu, nuo kurio rankos pašiurpo kaip
žąsies oda. Priėjusi galinę sieną, norėjau apsigręžti, bet žvilgsnis užkliuvo už didžiulės senovinės įrankių dėžės,
stovinčios ant apatinės plastikinės lentynos. Buvau tokia išsiblaškiusi ir persigandusi, kad anksčiau jos nė
nepastebėjau. Gal dėžėje yra daiktų, kuriuos galėčiau panaudoti kaip ginklą?
Saugodamasi netriukšmauti nutempiau nudrengtą rūdimis apėjusią dėžę ant betoninių grindų. Atstūmiau
užšovus ir nukėliau dangtį.
Pamažu atėjo suvokimas, jis ėmė slėgti mane it šaltas drėgnas debesis.
Bandžiau suprasti, kas tai. Dėžėje gulėjo ilgi blyškūs strypai ir rutulys su dviem didelėmis skylėmis po
antakių linkiais, po jomis, rutulio viduryje, žiojėjo trečia skylė – nosis. Kieta, sudžiūvusi oda ir jungiamasis
audinys laikė beveik sudūlėjusį kūną vientisą.
Augte priaugusi prie žemės tyliai aiktelėjau. Protu suvokiau, kad tas kūnas – sprendžiant iš nešvarios
juodos vakarinės suknios, moters, – manęs nenuskriaus. Jis tebuvo dingusios gyvybės liekana. Mane labiau
gąsdino tai, kad šiame sandėliuke kažkas numirė. Kažkas buvo čia įkalintas kaip ir aš. Dingojosi, lyg man prieš
akis būtų atsiradęs langas, ir pro jį būčiau išvydusi savo pačios likimą.
Stipriai užsimerkiau. Kai pagaliau atsimerkiau, negyvas kūnas tebebuvo priešais akis. Dantinga kaukolės
šypsena tarsi bylojo: „Tavo eilė.“
Užvožiau dangtį. Atsitraukiau. Riksmas įstrigo gerklėje.
Negalėjau pasakyti Meisonui ar Šonui, ką mačiau. Tikriausiai jie žinojo apie kūną. Gal patys čia ir paliko.
Visai nereikėjo, kad suprastų mane žinant dar vieną jų paslaptį. Mano gyvybė ir taip kabojo ant plauko.
Prikandusi virpančią lūpą, mėginau atsikratyti to kūno vaizdo, stengiausi negalvoti apie mirtį.
2 ACT (American College Testing) – standartizuoti vidurinių mokyklų moksleivių pasirengimo stoti į universitetą testai, vertinami balais nuo 1
iki 36.

3 SAT (Scholastic Aptitude Test) – dažnai naudojami standartizuoti stojančių į universitetą vidurinių mokyklų moksleivių testai, vertinami
balais nuo 600 iki 2400.
 DEVINTAS SKYRIUS
Girdėjau, kad žmonėms, atsidūrusiems arti mirties, prieš akis prabėga visas jų gyvenimas. Besvarstant, kokį
likimą man paruošė Šonas su Meisonu, užvaldė prisiminimai apie Kelviną; beviltiškai tikėjausi, kad jis ieško
mūsų.
Pirmą kartą vykdama stovyklauti su Verstygais, buvau vienuolikos, o Kelvinas trylikos. Ėjo liepa, ir kalnai
po miesto karščių teikė vėsią atgaivą. Mudvi su Korbe pagaliau buvome ganėtinai didelės miegoti lauke
vienos, ir ponas Verstygas padėjo mums pastatyti palapinę vidury vešlios žalios pievelės už Aidelvaildės. Jis
pažadėjo palikti atrakintas virtuvės duris, jei mums naktį prireiktų į tualetą.
Mudvi su Korbe turėjome pasikreikę ant palapinės grindų lūpų dažų, pudros, blakstienų tušo ir paeiliui
dažėme viena kitą Keitės Peri stiliumi. Baigusios šį darbą ketinome filmuoti savo muzikinį klipą „Karšta ir
šalta“. Korbė siekė šlovės ir laukė nesulaukė filmavimo pradžios.
Kai ji dažė man lūpas raudono obuolio spalvos lūpų dažais, lauke išgirdome kažką panašaus į vaiduoklio
dejones. Per palapinės medžiagą prasiskverbė šviesos spindulys.
„Kelvinai, palik mus ramybėje!“ – šūktelėjo Korbė.
„Nusiramink, – jis atsegė palapinės užtrauktuką ir įlindo vidun. – Tik atnešiau žibintuvėlį. Mama sakė, kad
pamiršot.“
„Puiku, – ji išplėšė žibintuvėlį jam iš rankų. – O dabar dink. Eik žaisti su Rohanu Larsenu“, – pašaipiai
pridūrė.
Kelvinas iššiepė dantis kaip šuo.
„Kuo prastas Rohanas?“ – paklausiau. Korbė pakvietė stovyklauti mane, o Kelvinas turėjo pakviesti Rohaną.
Maniau, kad juodu draugai.
„Tėtis liepė Kelvinui jį pasikviesti, – patenkinta iš aukšto pareiškė Korbė, – bet Kelvinas negali jo pakęsti.“
„Tėčiui patinka Rohanas, nes gerai žaidžia tenisą, yra protingas, o jo tėvai turi krūvas pinigų, – paaiškino
man Kelvinas. – Tėtis tikisi, kad man bus į naudą bendrauti su juo. Neleidžia net draugų pasirinkti. Esu
septintokas, o jis rūpinasi, su kuo man draugauti. Nesąmonė. Jis tikras kvailys.“
Neramiai dirstelėjau į Korbę.
„Ar jis ir tave vertė pakviesti mane?“ – negalėjau pakęsti minties, kad Kelvinas su Korbe prunkščia man už
nugaros.
„Tėtis taip elgiasi tik su Kelvinu“, – patikino ji.
„Nes esi jo princesė, – niūriai, bjaurėdamasis atkirto tasai. – Jam nusispjaut, ką darai.“
„Nešdinkis“, – drėbė Korbė, prikišusi nosį broliui prie veido.
„Aišku, dingsiu. Bet pirmiau, merginos, ar žinot, kokia šiandien diena?“ – paklausė jis.
 „Penktadienis“, – atsakiau.
Jam suspindo akys.
„Trylikta diena.“
„Penktadienis ir trylika yra kvailas prietaras, – atšovė Korbė. – Dink, kol nepradėjau rėkti. Pasakysiu
mamai, kad bandei dirstelėti Britai po apatiniais. Visą savaitgalį nebūsi prileistas prie kompiuterinių žaidimų.“
Kelvinas pasižiūrėjo į mane, o aš nuraudau. Buvau su savo senais baltais apatiniais, jų gumelė vienoje
vietoje buvo atplyšusi. Jei jis būtų juos pamatęs, būčiau mirusi iš gėdos.
„Brita manęs neišduotų, juk taip?“ – paklausė manęs.
„Aš nesikišiu“, – sumurmėjau.
„Jei penktadienis ir trylikta diena tėra prietaras, kodėl viešbučiuose nebūna trylikto aukšto?“ – paklausė
Kelvinas sesers.
„Viešbučiuose nebūna trylikto aukšto?“ – vienu balsu atkartojome mudvi su Korbe.
„Ne. Jis pernelyg nelaimingas. Tryliktuose aukštuose pasitaikydavo per daug gaisrų, savižudybių,
žmogžudysčių ir pagrobimų. Pagaliau žmonės įgavo proto ir iškirpo tą aukštą.“
„Tikrai?“ – išplėtusi akis paklausė Korbė.
„Ne žirklėmis, kvaišele. Jie pervadino jį kitaip. Visi trylikti aukštai tapo 12A. Kad ir kaip ten būtų, yra
priežastis, kodėl turėtumėte bijoti penktadienio tryliktą dieną. Tada iš kapų pakyla vaiduokliai ir atneša žinią
gyviesiems.“
„Kokią žinią?“ – paklausiau jausdama maloniai šiurpstant sprandą.
„Net jei tavim tikėtume, – o mes netikime – kodėl mums tai pasakoji?“
Kelvinas kyštelėjo ranką laukan ir įsitempė į vidų mėlyną krepšį. Iš įtemptos medžiagos buvo matyti, kad
viduje esama kažkokio daikto aštriais kampais.
„Manau, kad reikėtų patikrinti, ar vaiduokliai siunčia mums kokią nors žinutę.“
„Papasakosiu mamai, kad tyčia bandai mus išgąsdinti“, – pareiškė Korbė atsargiai žvilgčiodama į krepšį ir
stodama ant kojų.
Kelvinas pačiupo ją už pižamos rankovės ir pargriovė ant žemės.
„Jei penkias minutes patylėtum, parodyčiau tau šį tą nepaprasta. Rimtai nepaprasta. Nori pažiūrėti?“
„Aš noriu“, – tariau. Dirstelėjusi į Korbę supratau, kad taip sakyti nederėjo, bet man tai nerūpėjo. Norėjau
kuo ilgiau išlaikyti Kelviną palapinėje. Jo oda buvo auksinė, nurudusi nuo praleistų prie Džeksono ežero dienų,
o ūgis bemaž toks kaip jo tėčio. Korbė man papasakojo, kad vasarą Kelvinas pradėjo daryti atsispaudimus ir
atsilenkimus, ir tai krito į akį. Jis atrodė daug geriau už kitus penktokus. Buvo panašus į vyrą.
Jis ištraukė iš krepšio medinę dėžę. Ant lentos juodomis vinkliomis raidėmis buvo atspausdinta abėcėlė, po
ja surašyti skaičiai nuo vieno iki dešimt. Iškart supratau, kad tai spiritizmo lentelė. Tėtis mudviem su Janu tokių
žaidimų žaisti neleido. Sekmadienio mokykloje mokytojas man pasakojo, kad lentelė turinti velniškų galių.
Man per nugarą nubėgo šiurpuliukai.
Tada Kelvinas iš krepšio išėmė nedidelį trikampį prietaisą su stiklu per vidurį ir padėjo ant lentelės.
 „Kas čia?“ – paklausė Korbė.
„Spiritizmo lentelė“, – atsakiau. Žvilgtelėjau į Kelviną, o jis pritardamas linktelėjo.
„Kam ji?“
„Ja naudojasi mediumas dvasioms iškviesti, kad šios atsakytų į jo klausimus“, – paaiškino Kelvinas.
„Ar naudojantis tokia lentele nereikia laikytis už rankų?“ – paklausiau vildamasi, kad mano girdėti gandai
teisingi ir kad Kelvino akyse pasirodysiu daug žinanti.
„Panašiai, – atsakė jis. – Du žmonės uždeda pirštus ant rodyk​lės. Gali būti, kad tie pirštai susilies.“
Pasislinkau arčiau jo.
„Neliesiu tavo bjaurių prakaituotų rankų, – pareiškė jam Korbė. – Pradėsiu dvokti kaip tavo papilvės
antdėklas. Mačiau kišant rankas už kelnių, kai niekas nemato.“
Mudvi su Korbe prunkšdamos užsikimšome burnas, bet Kelvinas ramiai atsakė:
„Jūs esat visiškos nesubrendėlės. Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu rimčiau pasikalbėti su jumis.“
„Aš irgi“, – svajingai pamaniau.
„Pasiruošusios? – Kelvinas nuoširdžiai pasižiūrėjo mums į akis. – Tėra vienintelė taisyklė: negalima
stumdyti rodyklės. Reikia leisti jai judėti pačiai. Turite leisti ją judinti dvasioms, nes tik jos regi ateitį.“
„Ar manai, kad čia yra vaiduoklis?“ – bandydama užgniaužti juoką teatrališkai sukuždėjo Korbė.
Kelvinas apšvietė žibintuvėliu palapinės kampus. Palapinė buvo nedidelė, bet jis norėjo mums parodyti,
kad esame visiškai vieni. Jei rodyklė sujudėtų, tai tik dėl antgamtinių priežasčių.
„Klauskite bet ko, – jis tarė mums. – Pasiteiraukite apie savo ateitį.“
„Ar ištekėsiu už Kelvino Verstygo?“ – pamaniau.
„Jei šitai iš tiesų veiks, primyšiu į kelnes“, – pažadėjo Korbė.
Bijojau spiritizmo lentelės, būgštavau, kad tėtis sužinos, jog su ja žaidžiau, todėl apsidžiaugiau, kai
Kelvinas pasakė pradėsiąs pirmas.
Jis tyliai, iškilmingai paklausė lentelės:
„Kuris iš mūsų trijų mirs pirmas?“
Nurijau seilę ir nervingai įsistebeilijau į rodyklę. Širdis veržėsi iš krūtinės, supratau, kad lioviausi kvėpuoti.
Korbė juokavo apie prišlapintas kelnes, bet aš maniau, kad tai gali virsti tikrove.
Iš pradžių rodyklė nejudėjo. Sugavau Korbės žvilgsnį, ji gūžtelėjo pečiais. Pagaliau rodyklė ėmė lėtai slysti
link juodų raidžių.
K.
„Prisiekiu, nestumdau jos“, – Korbė nervingai dirstelėjo į Kelviną.
„Patylėk, – subarė jis. – Aš ir nesakiau, kad stumdai.“
E.
„Jergau, – tarė ji. – Jergau. Jergau!“
L.
„Man baisu“, – užsidengiau akis. Bet negalėjau pakęsti įtampos, todėl dirstelėjau pro praskleistus pirštus.
 „Kaip mirs Kelvinas?“ – sukuždėjo Korbė lentelei.
V-I-R-V.
„Virv? – pakartojau dvejodama, ar toks ir yra atsakymas. – Ar tai reiškia „virvė?“
Kelvinas ėmė man linkčioti, kad patylėčiau.
„Kas mane nužudys?“ – susiraukęs paklausė dvasios.
T-Ė-T.
Palapinėje kažkas nutiko. Kelvino smakras trūktelėjo, tarsi jis būtų labai smarkiai sukandęs dantis.
Sūpuodamasis ant kulnų, suraukęs antakius daiktan, jis kone su neapykanta spoksojo į spiritizmo lentelę.
„Tėtis nė už ką nežudytų tavęs, – tyliai sukuždėjo Korbė. – Kelvinai, tai tik žaidimas.“
„Nebūk tokia tikra, – patylėjęs kuždesiu atsakė tasai. – Jis parenka man draugus ir sprendžia, kokia sporto
šaka tinkamiausia. Peržiūri visas mano namų darbų užduotis ir daugumą liepia atlikti iš naujo. Tikriausiai
išrinks ir universitetą, kur turėsiu stoti, ir ką turėsiu vesti. Brita teisi: dvasia norėjo pasakyti „virvė.“ Tėtis jau
pradeda mane smaugti.“
Prisiminimas nebuvo malonus, bet, įkalinta sandėliuke su negyvėle, neįstengiau pagalvoti apie nieką kita.
Toks senas prisiminimas apie Kelą akino mane elgtis su juo atlaidžiau. Augti jam buvo nelengva. Gal jis ir buvo
man neištikimas, įskaudino mesdamas mane, bet nebuvo toks jau blogas.
Jei Kelvinas mus išgelbės, pažadėjau sau, viską jam atleisiu.
 DEŠIMTAS SKYRIUS
Nukritus paskutinei snaigei, mano mintis vis dar buvo užvaldęs kūnas įrankių dėžėje. Gulėjau susirangiusi ant
grindų ir bandžiau užmigti, kad pamirščiau, kaip šalta, kol Šonas atidarė sandėliuko duris. Mano buveinėje
tvyrojo tokia neįžvelgiama tamsa, kad pro duris tvykstelėjęs spindulys kone apakino.
– Kelkis. Išeiname.
Tebebuvau tarpinės būsenos, nei mieganti, nei būdraujanti. Šonui bakstelėjus batu man į šonkaulius,
tučtuojau išsitiesiau.
– Kur Meisonas? – instinktyviai paklausiau.
– Kelia Korbę. Juodu pasitiks mus lauke, – jis numetė man po kojų striukę ir didelį ryšulį. – Apsirenk.
Stengiausi neparodyti nevilties. Jis vesis ir Korbę. Labai rizikavau meluodama apie insuliną, bet to
nepakako įtikinti Šoną ją palikti. Teks susitaikyti su tuo, kad ji neis ieškoti pagalbos. Dabar niekas mūsų
neberas. Pasijutau vis labiau užvaldoma siaubo.
Apsirengusi žygio drabužius užsimečiau kuprinę ant pečių, jos svoris sutrikdė mano pusiausvyros centrą.
Džiaugiausi, kad jau kelis mėnesius pratinausi nešioti vis didesnį svorį kuprinėje. Turėjau sugalvoti, kaip
pasiimti į ją ir kelis Korbės daiktus. Antraip ji tikrai neištvers – nesitreniravo su manim, nes vylėsi, kad
sunkiausius daiktus neš Meškis.
– Turi du miegmaišius, kilimėlius, tualetinio popieriaus ir drabužių, kuriuos Eisas paėmė iš krepšių tavo
mašinoje, – tarė Šonas. – Mudu su Eisu nešime tavo javainius, vandenį, skiltuvą, ciklopus, žibintuvėlius,
gertuves, antklodes ir kompasus, – jis pervėrė mane grasinančiu žvilgsniu. – Jei pabėgsi, ilgai neištversi.
– Kiek dabar laiko?
– Trys.
Trečia ryto. Taigi šiek tiek nusnaudžiau. Tikėjausi, kad Korbė irgi nusnūdo. Mums prireiks energijos
žygiuojant bekele.
– Man reikia į tualetą.
– Neužtruk.
Tualete dar kartą peržiūrėjau Kelvino žemėlapį. Užsimerkiau stengdamasi kuo geriau įsiminti orientyrus.
Tada sulanksčiau žemėlapį ir įsikišau po marškinėliais, prisispaudžiau prie širdies, kad nepamesčiau.
Apsivyniojau galvą raudonuoju šaliku lyg improvizuota slidininko kauke. Švelniai medžiagai trinantis į
skruostą, prieš akis iškilo tėtis, padovanojęs man tą šaliką. Bandžiau prisiminti, ar atsisveikindama tvirtai jį
apkabinau.
Mudu su Šonu išėjome lauk į tamsą. Sniegas siekė mano batų viršų, o medžiai aplinkui atrodė it nudažyti
sniegu. Vėjas nurimo, pasirodė pilnatis, metanti ant blizgančio sniego baugią sodrią melsvą šviesą. Sulig
kiekvienu žingsniu girdėjau gurgždant sniegą; viršutinis sluoksnis buvo sušalęs, bet po juo mano batai lengvai
smigo lyg į miltus.
– Kur Meisonas su Korbe? – man prabilus, iš burnos virto garas.
– Išėjo pirmi. Pasivysime.
– Jie žino kelią iki greitkelio? – paklausiau sutrikusi. Maniau, kad Meisonui su Šonu kaip tik todėl ir reikėjo
manęs.
– Norime išbandyti kompasus. Tik sek paskui mane.
Šonas ėjo laikydamas kompasą delne, bet kažkas buvo ne taip. Išbandyti kompasus? Atskirai? Susiraukusi
tariau:
– Turėtume laikytis kartu.
– Tu, – Šonas staiga atsigręžė ir prikišo veidą, – neįsakinėsi.
Sunerimusi atšokau atgal. Jis kurį laiką spoksojo į mane, tada pertraukė įtemptą tylą šiurpiu kikenimu.
Nenorėjau keliauti viena su Šonu, bet neturėjau ko rinktis. Kol kas geriausia išeitis buvo nestoti jam skersai
kelio. Netrukus turėjome susitikti su Meisonu ir Korbe. Nemaniau, kad Šonas būtų ėmęs skriausti mane
Meisono akivaizdoje. Ne todėl, kad būčiau nusprendusi pasitikėti Meisonu. Bet jis priskiedė apie insuliną, kad
neišaiškėtų mano melas, o tai turėjo ką nors reikšti.
Pamažu kopėme nuo kalno. Šonas dairėsi tai į kompasą, tai į tamsą priešais mus. Jei nepradės vėl snigti,
paliksime pėdsakus nuo pat namelio. Meldžiausi, kad Kelvinas juos rastų.
Po kelių minučių šešėliuose tarp medžių subolavo žmogaus pavidalas. Iš pradžių pamaniau, kad man
pasirodė, bet artėdamas jis vis ryškėjo. Širdis sutvaksėjo iš tokio netikėtumo. Tas nepažįstamasis galėtų man
padėti. Tikriausiai Šonas irgi jį pamatė, nes nutaikė ciklopą ton pusėn ir apšvietė žmogų šviesos spinduliu.
– Radai mus! – patenkintas šūktelėjo.
Man stabtelėjo širdis – atpažinau Meisoną, prisidengusį akis nuo tviskinančio ciklopo.
– Nuleisk žibintuvą.
Šonas priartino kompasą prie Meisono kompaso ir sulygino jų rodmenis.
– Regis, dabar veikia abu. Krizės išvengta.
Meisonas pasižiūrėjo į mane.
– Dėl generatoriaus namelyje kompasas rodė į kitą pusę. Regis, dabar gerai veikia ir jis.
– Kur Korbė? – paklausiau dairydamasi po mišką Meisonui per petį ir laukdama jos išnyrant iš tamsos.
Meisonas su Šonu susižvelgė, bet neatsakė.
– Kur ji? – paklausiau dar kartą, turėdama šiokią tokią viltį – ir apimta panikos. Meisonas nukreipė žvilgsnį į
šalį, vengdamas mano akių. Ko jie man nesako?
– Liko namelyje, – pagaliau tarė Šonas.
Sutrikusi sumirksėjau.
– Ką?
– Trūksta atsargų, – šiurkščiai atsakė jis. – Ėmėme tik tai, ko reikia mums. O jos mums nereikia. Ypač
sergančios.
Jo žodžiai sugaudė man širdyje, susijaudinau, bet nujaučiau, kad turiu pasisaugoti. Nenorėjau per anksti
džiaugtis.
– Bet sakei, kad eisime visi kartu.
– Atsimenu, ką sakiau, bet padėtis pasikeitė. Korbė liko namelyje. Nepažįsta kalnų, kaip tu, ir mums tik
trukdytų.
Sustojau. Dusau nuo vilties ir palengvėjimo. Jie paliko Korbę namelyje. Jei ji namelyje ištvers bent dieną be
maisto, kol nutirps sniegas, tai išsigelbės. Gal net prisišauks pagalbos. Dar geriau, Kelvinas gali pastebėti
namelio žiburius ir ją surasti. Korbė jam viską papasakos, ir jis ateis manęs ieškoti. Tereikia dar kurį laiką išlikti
drąsiai.
Ir sureaguoti į pakeistą planą taip, kaip tikisi Šonas. Negalėjau išsiduoti jam, kad to ir siekiau, kad turiu
slaptą sumanymą.
– Turime grįžti! – šūktelėjau. – Nuvesiu jus nuo kalno, bet pirmiau turime pasiimti Korbę. Suvalgėme visą
maistą. Jei užšals vamzdžiai, ji nebeturės vandens. Praeis ne viena diena, kol kas nors ją suras. Turime grįžti.
Akies krašteliu pastebėjau, kaip Šonas išsitraukė pistoletą iš striukės kišenės. Jo veidas buvo abejingas.
– Kuo greičiau nuvesi mus nuo kalno, tuo daugiau laiko turėsi grįžti ir išgelbėti draugę.
Pasižiūrėjau tiesiai jam į akis, nors jis mane ir gąsdino. Kai prisiminiau norėjusi jį pabučiuoti, vos
nesublogavau. Dar niekad gyvenime nebuvau taip suklydusi dėl jokio žmogaus. Gerklėje sukilo šiltas rūgštus
skystis. Taip troškau dėmesio, norėjau kažin ką įrodyti Korbei, kad užkibau už šito pabaisos kabliuko.
Pagaliau visiškai aiškiai išvydau padėtį. Šonas tikėjosi palikęs Korbę mirti. Ir nė kiek nesigailėjo. Kai
nuvesiu jį su Meisonu nuo kalno, niekas jam nebekliudys susidoroti ir su manimi. Išgelbėjau Korbę, bet niekas
nebesaugojo mano gyvybės.
Pasilenkiau ir išsivėmiau.
– Palik ją ramybėje, – tarė Meisonas. – Tik trukdai. Mums reikia, kad ji būtų susikaupusi.
Meisonas užkapstė koja mano jovalą ir išsitraukęs iš užpakalinės striukės kišenės padavė gniužulėlį
tualetinio popieriaus. Nesujudėjau, tad jis atsargiai nušluostė man burną.
Tikėjausi išgirsti šiurkštų Meisono balsą, bet jis tebuvo persmelktas nuovargio.
– Brita, gali minutėlę pailsėti. O tada nuvesk mus prie greitkelio.
 VIENUOLIKTAS SKYRIUS
Kelvinas Verstygas buvo mano pirmoji meilė. Šis vaiko jausmas, metams bėgant, tik stiprėjo, per dešimtąjį jo
gimtadienį buvo jau išvešėjęs. Pamenu stebuklingą svaiginantį ir tvirtą žinojimą, kad Kelvinas yra mano.
Nors ir vyresnis dvejais metais, mokykloje jis tebuvo klase aukščiau už mane. Kelvino gimtadienis buvo
rugpjūtį, o tėvai užlaikė jį darželyje, kad dar metus paūgėtų ir turėtų geresnes galimybes pasižymėti kaip
sportininkas. Pasirodo, ne veltui. Dešimtoje klasėje Kelvinas pelnė vietą mokyklos vaikinų krepšinio
komandoje. O vienuoliktoje klasėje jo vardas jau buvo įrašytas į startinį komandos penketą.
Kartą Verstygų ševrolė visureigiu važiavome prie Džeksono ežero. Kelvinas su dviem savo draugais
pirmieji užsisakė vietą ant užpakalinės sėdynės. Mudviem su Korbe liko vidurinė sėdynė, arčiausiai tėvų.
Kaskart, kai atsigręždavau pasiklausyti Kelvino ir jo draugų kalbų, jis sučiupdavo mūsų galvas ir kaukštelėdavo
vieną į kitą.
– Mama! – užkaukė Korbė. – Kelvinas mus skriaudžia!
Ponia Verstyg dirstelėjo per petį.
– Palik brolį ramybėje. Kalbėkis su Brita arba žaisk su savo mažaisiais poniais. Jie dėžutėje po tavo sėdyne.
– Aha, – tyliai sukikeno Kelvinas. – Žaiskite su savo poniais. Galiu lažintis, kad jie paruošę jums staigmeną.
Korbė čiupo dėžutę ir užsimetė ant kelių.
– Maaaaama! – ji taip suklykė, kad man užgulė ausų būgnelius. – Kelvinas nukirpo karčius mano
poniams! – ir atsigręžė išraudusiais skruostais. – Aš tave užmušiu!
– Kas čia tokio? – velniškai nusišypsojo Kelvinas. – Mama nupirks naujus.
Pamenu, pamaniau, kad Kelvinas yra blogiausias pasaulyje vyresnysis brolis. Dar blogesnis už manąjį Janą,
pasislėpdavusį mano spintoje, o man išjungus šviesą iššokdavusį lauk ir sušukdavusį: „Bū!“ Išsigąsti buvo daug
geriau nei turėti nuplikusius mažuosius ponius.
Aišku, įpusėjus dienai, Kelvinas atpirko savo kaltę. Popietę pračiuožinėjęs vandens slidėmis, su draugais
prie ežero gaudė varles ir leido man išrinkti vardą savo pagautajai. Nors pavadinau ją kvailai, – Bučinuke, –
Kelvinas tą varlę taip ir šaukė.
Vėliau vakare, stovint eilėje prie tualeto prieš ilgą kelionę namo, sukuždėjau Kelvinui į ausį:
– Tu ne toks jau blogas.
Jis žnybtelėjo man į nosį.
– Nepamiršk to.
Susėdus į automobilį, niekas nebesirinko vietų. Buvome per daug pavargę. Kažkaip gavau vietą šalia
Kelvino. Užmigau padėjusi galvą jam ant peties. Jis manęs nenustūmė.
 DVYLIKTAS SKYRIUS
– Ar esi tikra, kad einame teisingu keliu?
Nemačiom sulanksčiau Kelvino žemėlapį per išdužusias lenkimo vietas ir užsikišau už liemenėlės.
Trumpam užsimerkiau, bandžiau negirdėti sklindančio už medžių Šono balso, įsiminti žemėlapio pastabas ir
topografiją. Kuo toliau ėjome, kuo daugiau orientyrų mačiau, tuo tikresnė buvau, kur esame.
Užsisegiau džinsus ir išėjusi iš už pušies, atstojusios man priedangą, stojiškai atsakiau:
– Tai tu man pasakyk. Tu turi kompasą. Ar einame į pietus?
– Kraštovaizdis nėmaž nesikeičia, – pasiskundė Šonas ir atvožė savo kompaso dangtelį, kad pasitikrintų, ar
laikosi kurso. – Tarsi mes visai nejudėtume.
Jis buvo teisus. Ėjome ne vieną valandą, bet visą lėmė perspektyva. Kelvino žemėlapyje pasislinkome vos
per kelis milimetrus.
– Maniau, kad greitkelis yra į pietryčius nuo namelio, – truputį susiraukęs tarė Meisonas.
Iš baimės suvirpėjau, bet nutaisiau ramų veidą.
– Taip ir yra. Bet pirma turime apeiti ežeriuką. Tada pasuksime į rytus. Maniau, kad nepažįsti vietovės.
– Nepažįstu, – patylėjęs atsakė jis. – Bet vakar degalinėje užmečiau akį į žemėlapį, –susiraukė dar labiau,
veidas įsitempė nuo mėginimo susikaupti ir prisiminti. – Gal blogai prisimenu.
– Na, tai kuriuo keliu? – drėbė Šonas. – Vienas iš jūsų teisus.
– Aš teisi, – atsakiau tvirtu balsu.
– Eisai? – Šonas atsigręžė į jį.
Meisonas mąsliai pasitrynė smakrą, bet daugiau netarė nė žodžio. Praėjo visa minutė, kol pagaliau galėjau
lengviau atsikvėpti. Nes teisus buvo jis. Artimiausias kelias iki greitkelio buvo į piet​ryčius. Bet pagaliau
susigaudžiusi, kur esame, nebevedžiau prie jo. Kelvino žemėlapis rodė, kad pasukę į pietus užeisime eigulių
patrulio namelį.
Pagal mano skaičiavimaus, turėjome jį pasiekti prieš aušrą.

Beveik visą naktį švietė mėnulis, bet prieš pat aušrą užslinko nauji debesys, ir mus vėl apgaubė neįžvelgiama
laukinio krašto tamsa. Vėl sukilo vėjas, švilpė tarp medžių ir gnaibė mums veidus.
Teko pasikliauti ciklopais, nors Meisonas ir įspėjo, kad reikia taupyti elementus. Pakuočių instrukcijose
buvo parašyta, kad kiekvienas ciklopas tešviečia tris valandas.
Nuo kuprinės svorio maudė nugarą. Nuo šalčio sugrubusios kojos matavo sniegą vis mažesniais ir
lėtesniais žingsniais. Neskaitant trumpo snustelėjimo namelyje, buvau nemiegojusi jau beveik dvidešimt
keturias valandas. Mano rega tai paaštrėdavo, tai išskysdavo, bandant stebėti monotonišką į visas puses
besidriekiantį baltą krištolinį kilimą. Fantazavau, kaip būtų gera atsigulti ant sniego, užsimerkti ir susapnuoti,
kad esu kur nors kitur – bet kur, tik ne čia.
– Man vėl reikia į tualetą, – pasakiau stabtelėjusi atgauti kvapo. Ėjome nelabai greitai, bet kuprinės svoris ir
varginantis kopimas stačiu nelygiu šlaitu žemyn darė savo.
– Duodi jai per daug vandens, – pareiškė Meisonui Šonas. – Ji myža kas valandą, – jis atsisuko į mane. –
Negaišk.
Meisonas padėjo man nusimesti kuprinę ir atrėmė ją į medį, nusimetė ir savąją. Tada pamankštino pečius –
supratau, kad svoris slegia ir jį.
– Nekreipk į jį dėmesio, – tarė man ne itin maloniu balsu, bet be paniekos, greičiau dalykiškai. Atkišo savo
ciklopą. – Turi penkias minutes.
Paėjau atokiau ir pasislėpiau už pušies. Išjungiau ciklopą ir žvilgtelėjau pro šakas į vaikinus. Šonas šlapinosi
atviroje vietoje, o Meisonas stovėjo įsirėmęs dilbiu į medį, veidu įsikniaubęs į alkūnės linkį. Pamaniau, jei
žmogus galėtų miegoti stovėdamas, tai šitaip ir atrodytų. Iš mūsų trijų Meisonas buvo tvirčiausiai sudėtas,
todėl nustebau, kad žygis jam einasi sunkiausiai. Nusimovęs pirštinę ir pasitrynęs akis jis atrodė dar labiau
išvargęs.
Kažin, jei penkios minutės virstų dešimčia, ar kuris nors pastebėtų, kad negrįžau? Galėjau bėgti. Ši mintis
blykčiojo galvoje tarsi blogai įsukta į lizdą lemputė. Buvau prižadėjusi sau pasinaudoti pirma pasitaikiusia
proga. Galėjau pareiti pas Korbę ir traukti kartu su ja ieškoti pagalbos. Bet, jei Kelvino žemėlapis neklydo, už
kito šlaito turėjome pamatyti eigulių patrulio namelį. Galėjau bėgti dabar ir likti viena miške. Arba pasilikti ir
melstis, kad patrulio namelyje būtų eigulys.
Apsvarsčiau tolesnį scenarijų. Meisonas su Šonu nesitiki prieisią eigulio trobelę, o aš turėsiu suvaidinti
lygiai tokią pat nustebusią. Gausiu jiems meluoti, kad nesitikėjau jos užeiti, ir įkalbėti pasibelsti. Tada
vogčiomis pranešti eiguliui, kad turiu bėdą – kad mes abu turime. Nes jei atvesiu Meisoną su Šonu prie eigulių
pat​rulio namelio, noromis nenoromis įtrauksiu į šį reikalą ir parko eigulį. Skirtumas tas, tariau sau, kad parko
eigulys yra apmokytas susidoroti su sunkumais.
Dirstelėjusi, ar Meisonas su Šonu neina manęs patikrinti, išsitraukiau Kelvino žemėlapį ir atidžiau
apžiūrėjau ciklopo šviesoje. Tolėliau už eigulių patrulio namelio plytėjo nedidelis siauras ežeriukas. Kelvinas
prie jo buvo parašęs „švaraus vandens šaltinis“. Įsiminiau tai ir grįžau pas Meisoną su Šonu.
– Kada ilsėsimės? – paklausiau jų. – Negalime amžinai eiti be miego.
– Pailsėsime pakilus saulei, – atsakė Meisonas. – Turime pasiekti greitkelį, iki bus pradėti valyti keliai.
Kad galėtumėt pavogti automobilį, kol nesate sučiupti policijos, pamaniau.
– Netoli yra švarus ežeras, bet dėl jo reikėtų maždaug valandą nukrypti nuo kurso, – tariau. – Tai bus
paskutinė proga gauti geriamojo vandens.
Meisonas linktelėjo.
– Įsipilsime ežero vandens, įsirengsime laikiną pastogę ir trumpam nusnūsime, – jis atkišo man kuprinę,
bet turbūt pamatė, kad susiraukiau, nes atsiprašydamas trumpai šyptelėjo ir nuleido balsą, kad girdėčiau tik
aš. – Žinau, kad ji sunki, bet liko nedaug. Dar pora valandų kelio.
Nepatikliai paėmiau kuprinę, nežinojau, kaip reaguoti į nereikšmingą, bet kilniaširdišką poelgį. Jis laiko
mane įkaite. Kokio tikisi atsako? Šypsenos? Prisiminusi negyvą kūną namelyje, bandžiau priskirti šį rūpestingą
Meisono veidą galimam žudikui. Ar jo geraširdiškumas nuoširdus? Ar prireikus jis mane nužudytų?
– Pora valandų, – atkartojau.
Nesakiau jam, kad jei reikalai eisis pagal mano planą, sustosime daug greičiau.
Nepraėjus nė pusvalandžiui, jau artinomės prie daubos dugno, kopėme įkypai šlaito, kad nereikėtų kovoti
su stačia nuokalne – štai tada pirmą kartą ir pamačiau eigulių patrulio namelį. Jis buvo nedidukas, daugiausia
dviejų trijų kambarių, žemu stogu, su mažyte terasa priešais duris.
Iki tol nedrįsau viltis, kad rasiu tą namelį, o kai jį išvydau, širdis suplakė tankiau, net nudiegė krūtinę.
Palengvėjimo jausmas buvo stipresnis net už stingdantį vėją. Patrulio namelis stovėjo tiesiai priešais mus. Su
eiguliu viduje, buvau tuo įsitikinusi. Po visų nelaimių man pagaliau pasisekė. Košmaras baigsis.
Šalia einantis Meisonas sustojo, pačiupo už rankos ir trūktelėjo mane už medžio. Šonas šoko į kitą pusę,
pasislėpė už gretimo medžio. Girdėjau Meisoną greitai, sunkiai šnopuojant.
– Namelis ana ten. Ar žinojai apie jį? – griežtai, bet tyliai sukuždėjo jis.
Papurčiau galvą. Bijojau išsiduoti. Puoselėjau keistą saldžią viltį ir būgštavau, kad mano balsas šitai
atskleis.
– Tai čia atsitiktinumas? – iš Meisono balso neatrodė, kad jis tuo tiki.
– Nežinojau, prisiekiu, – tariau išplėtusi akis. – Pats pagalvok. Palyginti su mišku, namelis mažytis. Daug
lengviau jį praeiti, nei pamatyti. Reikėtų žemėlapio, kad rasčiau tamsoje. Tai tik sutapimas, tik nesėkmė.
Šonas grasinamai bedė į mane pirštu.
– Jei apie tai žinojai, jei tyčia mus čia atvedei...
– Prisiekiu, nežinojau. Patikėkit manim, – eigulių patrulio namelis buvo čia pat, kalvos papėdėje.
Negalėjau susimauti. – Patys pasirinkote kryptį, patys sakėt, kur norit eiti. Jūs labiau rodėt kelią nei aš.
Meisonas mąsliai pasičiupinėjo smakrą pirštinėtais pirštais.
– Tokioje šviesoje iš vidaus mes neįžiūrimi. Niekas mūsų nepastebėjo. Niekas nepasikeitė.
– Tada apeikime iš tolo, – tarė Šonas. – Jei reikia, suksime visą kilometrą į šalį.
– Kas, jei ten tuščia? – paklausiau. – Jei vamzdžiai neužšalę, namelyje bus geriamojo vandens. Tikriausiai ir
maisto bei kitų atsargų. Jei pasipildytume vandens, nereikėtų sukti iš kelio ir ieškoti ežero, apie kurį pasakojau.
Sutaupytume daug laiko.
Meisonas tiriamai pasižiūrėjo į mane.
– Siūlai apiplėšti namelį?
– Su turimomis atsargomis greitkelio nepasieksime. Reikia pasipildyti. Ypač vandens.
– Apsidairyk aplink, – Šonas paspyrė sniego į mane. – Vandens atsargos begalinės.
– Lauke minusas, – atžariai atšovė Meisonas. – Kaip ištirpdysi sniegą? Brita teisi. Namelyje turėtų būti
geriamo vandens.
 – Man tai nepatinka, – nepatenkintas Šonas sunėrė rankas. – Juk sutarėme: jokių žmonių. Ten eiti pernelyg
pavojinga.
– Aš nulipsiu pirma, – pasisiūliau. – Pažiūrėsiu pro langą. Nepabėgsiu – jau turėjau progų. Ir kur
nubėgčiau?
– Jei kas ir eis, tai būsiu aš, – atsakė Šonas. – Turiu ginklą.
Jam šitai priminus, tyliai atsidusau. Ar eigulys irgi turės ginklą? To nežinojau. Vyliausi, kad nedarau
kvailystės. Tikėjausi, kad viskam pasibaigus paaiškės, jog ne veltui atvedžiau visus čia.
Meisonas pritardamas linktelėjo draugui.
– Pažiūrėk, ką rasi.
Šonas pasilenkė ir su pistoletu rankoje nubėgo link tamsaus, mieguisto patrulio namelio, gožiamo tankių
spygliuočių, viršūnėmiss, regis, šluojančių dangų.
– Jis tuoj grįš, – tarė Meisonas, tarsi šitai turėjo mane paguosti.
– Kada man pasakysite, nuo ko ir kodėl bėgate? – paklausiau, vos tik likome vieni.
Meisonas tik pasižiūrėjo į mane. Nežinia, ar tylėjo iš pasipūtimo, ar iš atsargumo. Atrodė esąs iš tų vaikinų,
kurie apgalvoja kiek​vieną žodį, kiekvieną veiksmą. Nusprendžiau, kad iš atsargumo. Jis turėjo daug ką slėpti.
– Bėgate nuo policijos, žinau, todėl gali liautis apsimetinėti, kad nesupranti, apie ką kalbu. Pažeidėte
įstatymą. Bet pagrobę mane tik apsunkinote padėtį.
– Kaip manai, ar tavo tėtis žino, kad nepasiekei namelio? – jis vengė mano temos. – Ar nuvažiavusi turėjai
jam paskambinti?
– Sakiau, kad paskambinsiu, – prisipažinau ir ėmiau svarstyti, kur Meisonas lenkia.
– Tokiu oru jis negalės čia užvažiuoti, net jei galėtų, nežinotų, kur tavęs ieškoti, bet kaip manai, ar
paskambino parko darbuotojams ir pranešė, kad nepasiekei namelio? O gal nemelavai sakydama, kad tėtis
tiki, jog pati išsisuksi iš bėdos?
Nepatikliai pažvelgiau į jį.
– Kad tėtis žino mane galint savimi pasirūpinti, pasakojau Šonui, o ne tau. Klauseisi, kai mes su Šonu
virtuvėje ruošėme valgyti?
– Aišku, klausiausi, – jei Meisonas ir susigėdo, tai pridengė susierzinimu.
– Kam?
– Turėjau žinoti, ką jam sakai.
– Kodėl?
Kurį laiką jis žiūrėjo į mane mąsliu žvilgsniu, bet neatsakė.
– Šnipinėjai mane... ar Šoną? Ar jūs su Šonu išvis esate draugai? – staiga pajutau turinti išsiaiškinti, kodėl
tarp jų tvyro tokia įtampa. Galbūt visą tą laiką klydau? Galbūt jie jokie draugai? Tai kodėl buvo kartu? Žinojau
viena: Šono bijojau labiau. Nieku gyvu nebūčiau uždavusi jam tokių klausimų nei išvis kalbėjusi su juo tokiu
tonu.
– O kodėl manai, kad nesame? – jis kalbėjo vis tuo pačiu atžariu, irzliu balsu.
 – Šonas tau melavo. Sakė, kad bandžiau nusižudyti, bet tai jis paliko mėlynes man ant kaklo.
Meisonui nesureagavus, supratau, kad jis ir pats žino, kas nuskriaudė mane.
– Ar bijojo, kad ko nors jam nepadarytum? Ar žinojo tave nenorint, kad man kas nors nutiktų? Ar melavo
dėl to?
– Negi išties manai, kad įsikiščiau ir neleisčiau jam skriausti tavęs? – atšovė jis. – Kodėl turėčiau tai daryti?
Atšlijau nuo begalinės paniekos, tvykstelėjusios jo akyse.
– Visos jūs, merginos, vienodos, – bjaurėdamasis burbtelėjo.
– Ką tai turėtų reikšti?
– Tikiesi, kad aš tave išgelbėsiu, – atšovė jis karčiu, kaltinančiu tonu. Jo akys susitiko su manosiomis – net
blyškiai rausvoje aušros šviesoje įžiūrėjau jose glūdintį skausmą.
Gerklėje įstrigo gumulas. Jei ir turėjau vilties likučių, jie dingo. Meisonas man nepadės. Klydau dėl jo; jis
nesuminkštės. Meisonas man buvo toks pat nenaudingas kaip ir Šonas.
Norėjau pasipiktinusi nusigręžti, parodyti, kad nevalia taip elgtis su manim, bet negalėjau leisti sau
švaistyti brangaus laiko, kai esame vienu du. Nuvijusi neviltį sutelkiau dėmesį į tai, ko būtinai reikėjo
paklausti.
– Kodėl pamelavai, kad radai Korbės insuliną?
– Norėjau pridengti tave. Šonas būtų supratęs, kad jį apmovei. Kaip manai, ką būtų padaręs? Brita,
pagalvok apie tai. Esi man reikalinga, kad nulipčiau nuo šio kalno. Mirusi man nepadėsi.
– Pamelavai savo naudai.
– Mačiau, kaip žiūri į mane. Manai, kad tave apsaugosiu. Kad iš moralinių paskatų pasielgsiu deramai. Aš
ne toks kaip Šonas, bet nesu gerutis, – Meisonas nebežiūrėjo į mane, spoksojo į tolumą. Atrodė išvargęs,
nenuspėjamas kaip žmogus, kurį persekioja praeities vaiduokliai. Mane nupurtė šaltis. Staiga patikėjau, kad jis
gali būti dargi pavojingesnis už Šoną. Kad laukia savo progos, žaidžia Šono žaidimą pagal jo taisykles iki tos
akimirkos, kai prisiruoš žengti žingsnį...
Išgirdome gurgždant sniegą – grįžo Šonas. Krūptelėjusi grįžtelėjau garso pusėn ir iškart pasižiūrėjau į jo
laikomą pistoletą. Šonas juo nepasinaudojo – būčiau išgirdusi šūvį. Bet matydama jo įgudusią laikyseną,
natūraliai atkištą ranką su ginklu, prieš savo valią įsitempiau.
Jis išsišiepė.
– Švaru. Regis, ten parko eigulių stotelė. Jau ne vieną dieną tuščia.
Vis dar puoselėta viltis subliūško. Tuščia? Ne vieną dieną? Man buvo taip skaudu, kad užsimaniau
atsiklaupti ant sniego ir pravirkti.
– Negana to, joje pilna maisto. Konservuotas maistas, lova ir sausos, brezentu uždengtos malkos už
namelio, – Šono akys godžiai blizgėjo.
Meisonas atsipalaidavo.
– Pasipildysim atsargas ir kelias valandas numigsim.
Nuėjome prie patrulio namelio. Prie durų Šonas parodė, kaip įsigavo vidun; išdidžiai pamojavo raktu.
 – Radau po kilimėliu, – paaiškino jis. – Kvaili patiklūs asilai.
Meisonas palaikė atidaręs man duris, bet įėjusi pirmiausia neėmiau dairytis po visą trobelę, bet puoliau
dairytis konkrečių ženklų, kad Šonas kažką pražiopsojo, kad neseniai čia buvo eigulys ir gali greitai grįžti.
Užsistovėjusiame ore kybojo dulkės. Ant virtuvės spintelių nebuvo lėkščių, netvyrojo kavos kvapas. Ant
linoleumo nemačiau šlapių, purvinų batų pėdsakų. Virtuvė buvo pertvara atskirta nuo svetainės. Ten stovėjo
aksominė sofa, buvo patiestas kilimas ir riogsojo apdaužytas kelmas, atstojantis kavos staliuką. Svetainėje irgi
nebuvo nei lėkščių, nei laikraščių. Kampe šalia židinio stovėjo senovinis supamasis krėslas, padengtas plonu
dulkių sluoksniu. Durys svetainės gale vedė į nediduką miegamąjį nuožulniomis lubomis.
Meisonas išėjo malkų, netrukus numetė glėbį jų prie židinio ir pradėjo kurti ugnį. Šonas nusispyrė batus,
užsikišo pistoletą už džinsų nugaros ir nuslinko į miegamąjį. Tada įsikniaubė veidu į čiužinį.
– Eisai, prižiūrėk ją, – pasakė pro duris. – Nusikaliau. Aš budėsiu antras.
Pradėjau ramiai darinėti virtuvės stalčius ir dureles. Šonas buvo teisus; šiandien valgysim gerai.
Konservuoti kukurūzai, pupos, Bolonės padažas, pieno milteliai, ryžiai, pupos ir aliejus. Cukrus, kvietiniai ir
kukurūziniai miltai, actas. Pritūpiau prie kriauklės ir dirstelėjau spintelėn. Joje gulėjo permatomas plastikinis
trijų litrų talpos maišas su pirmosios pagalbos reikmenimis... ir kišeninis peiliukas.
– Įkūriau ugnį, – palinkęs virš manęs tarė Meisonas, o aš greitai uždariau spintelę ir atsistojau. Nors mus
skyrė virtuvės sienelė, susikišau rankas į kišenes, kad jis nepamatytų jų drebant.
– Puiku, – atsakiau negalvodama.
Jo apsimiegojusiose akyse iškart atgijo įtarumas.
– Ką darai?
– Svarstau, ką pagaminti. Mirštu badu.
Meisonas nenuleido nuo manęs akių, iš žvilgsnio buvo matyti, kad svarsto įvairias galimybes. Apėjo barą ir
pradėjo neskubėdamas darinėti spintelių duris. Akys lakstė nuo spintelių turinio iki mano veido, tarsi iš mano
reakcijos jis būtų galėjęs suprasti, ką rezgu. Ant spintelės buvo trinka su virtuviniais peiliais, ir Meisonas iškart
ją pasičiupo, nepatikliai spoksodamas į mane.
Baigęs tikrinti spinteles virš viryklės, žingtelėjo mano pusėn. Tuojau atidarys dureles po kriaukle.
– Parodyk, kaip naudotis virykle, – paprašiau čiupinėdama jungiklius. – Įjungusi ją, galėsiu ko nors
pagaminti. Namie turime dujinę, todėl nesu pratusi prie elektrinės, – pridūriau kuo ramesniu balsu.
Metęs į mane paskutinį tiriamą žvilgsnį, Meisonas nukreipė dėmesį į viryklę. Suktelėjo vieną riebaluotą,
aptrintą jungiklį. Virtuvę iškart užliejo iki saldumo malonus svilėsių kvapas; atkišusi ranką virš spiralės, pajutau
kylant karštį.
– Geras ženklas, – tariau.
Jis pritariamai linktelėjo.
– Elektra yra – kol kas.
– Pirma miegoti ar valgyti? – paklausiau.
– Kaip nori, – Meisonas bandė nuduoti, kad spręsti man ir kad jam nusispjaut, ką pasirinksiu. Bet pasitaikė
viena iš tų retų valandėlių, kai jis padarė klaidą – akimirką ilgesingai žvilgtelėjo į sofą. Pastebėjusi tą žvilgsnį
pajutau silpną pergalės skonį. Tai reiškė, kad Meisonas visgi nėra tobulas – gali paslysti ir išduoti savo
paslaptis. Tai man suteikė vilties.
– Pirma nusnūskime, – tariau ir išjungiau viryklę. – Esame išsekę.
Jam užmigus, ketinau grįžti prie kišeninio peiliuko.
Klestelėjau į supamąjį krėslą prie židinio, o Meisonas išsitiesė ant sofos. Nuo ugnies sklindantis karštis
kuteno man odą, tad užsitraukiau vilnonę antklodę iki kaklo. Eigulių stotį užliejo šiltas dūmų kvapas, ir mano
mintis aptraukė snaudulys. Atsidusau jausdama po ilgo žygio atsileidžiant raumenis. Troškau, kad daugiau
niekada nebereikėtų pajudėti.
Užsimerkusi dar ilgai jutau Meisono žvilgsnį. Žinojau, kad neužmigs, kol neįsitikins, kad miegu.
Bandydama išlaikyti budrumą ėmiau skaičiuoti laiką. Buvau išsekusi, bet reikėjo ištverti ilgiau už jį. Turiu
ištverti, jei noriu gauti peiliuką.
Malkos sudegė, židinyje tyliai ruseno žarijos. Pagaliau išgirdau, kaip Meisonas pasimuistė ir pavirto ant
kito šono. Kvėpavimas sulėtėjo, o po kiek laiko vogčiomis dirstelėjusi pamačiau atpalaiduotas ilgų ilgiausias
kojas – jis miegojo.
 TRYLIKTAS SKYRIUS
Slinko niūri lietinga vienuoliktų mano mokslo metų kovo popietė, o vrangleris buvo atiduotas į taisyklą dėl
kiauros tarpinės. Brolis Janas pažadėjo luktelėti manęs po pamokų – dar turėjau atbūti lyderystės klube – ir
parvežti namo. Dešimt minučių palūkėjusi palikau žinutę jo balso pašte. Po pusvalandžio mano žinutės ėmė
darytis piktos. Po valandos sargas išspyrė mane lauk ir užrakino duris nakčiai.
Per kelias akimirkas plaukai prilipo man prie ausų, o suknelė prie kūno. Lietaus lašai varvėjo nuo
blakstienų. Lūpos stingo nuo šalčio, kad jos visai nesušaltų, murmėjau visus girdėtus keiksmažodžius ir visus
įmanomus jų derinius. Trenksiu Janui. Vos grįžusi namo, žiebsiu kumščiu jam į nosį, ir nusispjaut, jei už tai kitą
savaitgalį man nebus leidžiama eiti į Korbės vakarėlį.
Pusiaukelėje iki namų nusispyriau šilkinius išmargintus taškeliais baleto batelius ir įsiutusi nusviedžiau į
nutekamąjį griovį. Vanduo juos buvo sugadinęs. Tikėjausi, kad Janas turi atliekamus aštuoniasdešimt dolerių,
nes bateliai tiek kainavo.
Ketinau perbėgti per gatvę, bet tą akimirką pyptelėjo juodas visureigis, ir aš stryktelėjau atgal ant
šaligatvio. Kelvinas Verstygas atidarė keleivio langą ir šūktelėjo:
„Lipk!“
Įmečiau knygas ant užpakalinės sėdynės ir įlipau vidun. Jaučiau, kaip šlaunimis čiurlena vandens upeliai ir
telkiasi ant odinės sėdynės. Nuleidusi akis pamačiau per levandų spalvos suknelės medžiagą persišviečiant
odą. Neprisiminiau, kokios spalvos apa​tinius apsimoviau iš ryto. Dingtelėjo šiurpinanti mintis. Nejau, man
einant, jie persišvietė visą kelią? Susidrovėjusi pasidėjau rankas ant kelių.
Jei Kelvinas ką nors pastebėjo, turėjo tiek padorumo, kad nepasakytų garsiai. Tik išsišiepė.
„Ar kada nors pasakojau apie merginą, kuri bandė lauke išsimaudyti po dušu?“
Kumštelėjau jam per petį.
„Užsičiaupk.“
Jis siektelėjo užpakalinės sėdynės ir ėmė nemačiomis kažko ieškoti.
„Galiu lažintis, kad mano sporto krepšyje yra muilo...“
Sukikenau.
„Kelvinai Verstygai, tu pats kvailiausias vaikinas pasaulyje.“
„Kvailas, bet galantiškas. Kur važiuojam?“
„Namo, kad galėčiau plikomis rankomis pasmaugti Janą.“
„Neatvažiavo?“ – spėjo Kelvinas.
„Akivaizdu, kad užsimanė mirti.“
Kelvinas pareguliavo šildymą.
 „Reikėjo skambinti man.“
Sutrikusi pasižiūrėjau į jį. Kelvinas buvo vyresnysis geriausios mano draugės brolis, bet mes su juo
nebendravome. Ilgus metus svajojau, kad pamatytų mane kitoje šviesoje, bet, po teisybei, skambinti Kelvinui
ir prašytis parvežamai būtų buvę tas pats, kaip skambinti bet kuriam kitam bendramoksliui.
„Ką gi, neatėjo į galvą“, – pagaliau atsakiau, nustebinta jo pasiūlymo.
Kelvinas įjungė radiją, ne kokį nors garsų stūgavimą, o ramią melodiją tylai prasklaidyti. Nepamenu, apie
ką pakeliui kalbėjomės. Spoksojau pro langą ir galvojau, kad sėdžiu Kelvino Verstygo visureigyje. Be Korbės.
Sėdime vienu du. Ir jis flirtuoja su manimi. Laukiau nesulaukiau, kada galėsiu kam nors papasakoti. O tada
man kai kas toptelėjo. Pirmą kartą negalėsiu bėgti tiesiai pas Korbę. Ji visai nenori, kad flirtuočiau su jos broliu.
Tik numotų ranka ir pasakytų, kad jis bando elgtis su manim maloniai. Nors iš tiesų Kelvinas su manim flirtavo,
ir tai atrodė maloniausia, kas tik kada nors man buvo nutikę.
Kelvinas įsuko į mano įvažą.
„Galėtume pasivažinėti ir dažniau“, – pasakė, man išlipant.
Sutrikusi nusišypsojau.
„Aha. Būtų neblogai.“
Jau norėjau užtrenkti dureles, bet jis tarė:
„Ei, pamiršai“, – ir padavė man sulankstytą lapelį.
Tik tada, kai Kelvinas atbulas išvažiavo į gatvę, susipratau jį išlankstyti. Jei kada nors man buvo įdomu, kaip
atrodo jo raštas, tai dabar žinojau.
„Paskambink.“
 KETURIOLIKTAS SKYRIUS
Visi miegai išlakstė nuo garsaus beldimo į namelio duris.
Meisonas akimirksniu priklaupė šalia ir ranka užgniaužė mano nuostabos šūksnį. Prispaudė prie lūpų pirštą
rodydamas, kad nė necyptelėčiau.
Šonas mikliai įlėkė į kambarį taikydamasis pistoletu į siluetą, persišviečiantį per priekinių durų lango
užuolaidėles.
Dar stipresnis beldimas.
– Kas nors namie? – šūktelėjo vyro balsas.
Norėjau surikti: „Padėkite! Aš čia! Dėl Dievo, padėkite!“ Neištarti žodžiai sprogdinte sprogdino mane iš
vidaus.
– Atsiliepk, – šiurkščiai sukuždėjo Šonas. – Pasakyk jam esanti sveika. Pasakyk, kad lauki pūgos pabaigos.
Įkalbėk, kad nueitų. Brita, vienas netinkamas judesys, ir mirsi, abudu mirsite, – jis patvirtino savo žodžius,
pakeldamas pistoleto saugiklį – trakštelėjimas mano ausyse nuaidėjo kaip varpo dūžis.
Nuėjau prie durų, kiekvienas žingsnis buvo sunkus ir lėtas. Nusišluosčiau rankas į kelnių klešnes. Veidu
žliaugė prakaitas. Nenuleisdamas nuo manęs ginklo, Šonas nuslinko palei virtuvės sieną. Man dirstelėjus į šalį,
linktelėjo, bet ne tam, kad padrąsintų. Tiesiog priminė kalbėjęs rimtai.
Atrakinau ir pravėriau duris, kad matyčiau, kas stovi lauke.
– Sveiki.
Pamatęs mane vyriškis su ruda striuke ir kaubojaus skrybėle gerokai nustebo. Atsitokėjęs prisistatė.
– Esu vyriausiojo medžioklės prižiūrėtojo pavaduotojas Džėjus Filiberis. Panele, ką jūs čia veikiat?
– Laukiu, kol pasibaigs pūga.
– Čia parko eigulių patrulio namelis. Neturite leidimo būti jame. Kaip patekot vidun?
– Aš... durys buvo neužrakintos.
– Neužrakintos? – eigulio balsas atrodė dvejojantis, jis pabandė žvilgtelėti man per petį. – Ar viduje viskas
gerai?
– Taip, – teatsakiau silpnu balsu.
Jis pamindžikavo, vis dar bandydamas pasižiūrėti vidun.
– Prašom atidaryti duris.
Mintyse išgirdau save sakant: „Jie turi ginklą, jie mane nušaus.“
– Panele...
Ausyse kažkas sudūzgė. Ėmė svaigti galva, ir kalbančiojo balsas susiliejo į nerišlų murmėjimą. Įsistebeilijau
į jo lūpas bandydama perskaityti žodžius.
 – ...čia patekote?
Apsilaižiau lūpas.
– Laukiu, kada pasibaigs pūga, – ar tai jau sakiau? Akies krašteliu pamačiau Šoną nekantriai mojant ginklu.
Tai dar labiau sudirgino mano nervus. Nebeprisiminiau, ką sakyti toliau.
– ...transporto priemonę? – paklausė medžioklės prižiūrėtojas.
Užvaldė troškimas bėgti. Įsivaizdavau, kaip pasileidžiu pro duris į mišką. Akimirką visiškai sutrikau,
pasidingojo, kad taip ir padariau.
– Kaip čia atvykote? – atidžiai stebėdamas mane dar kartą paklausė jis.
– Atėjau.
– Pati viena?
Nei iš šio, nei iš to ėmiau spėlioti, ką dabar apie mane galvoja Kelvinas. Ar miegojo vakar naktį? Ar rado
vranglerį ir patraukė į mišką ieškoti mudviejų su Korbe? Ar nerimauja dėl manęs? Aišku, nerimauja.
– Taip, viena.
Medžioklės prižiūrėtojas pakėlė grūdėtą, smarkiai padidintą nespalvotą nuotrauką iš saugumo kameros
įrašo. Nuotraukoje buvo matyti Subway sumuštinių užkandinė ir du vyrai joje. Už kasos stovėjo kasininkas,
atkišęs delnus pečių lygyje. Stovintysis priešais jį su ginklu rankoje buvo Šonas.
– Ar esat mačiusi šį vyrą? – paklausė medžioklės prižiūrėtojas ir pirštu palietė išskydusį dvimatį Šono
profilį.
– Aš... – raudonis užliejo man akis. – Ne. Neatrodo matytas.
– Panele, jūs prastai jaučiatės, tai iškart krinta į akį, – eigulys nusiėmė kepurę. Jis įeis vidun. Ūžesys ausyse
sustiprėjo iki kurtinančio švilpesio.
– Man viskas gerai, – leptelėjau. Beviltiškai apsidairiau aplink. Šonas pervėrė mane įtūžusiu žvilgsniu.
– Prašau likti lauke, – tariau, apimta panikos. Atbula ranka trinktelėjau sau per kaktą. Prastai pasirinkau
žodžius.
Medžioklės prižiūrėtojas prasibrovė pro mane. Tuo pačiu metu kampe kažkas šmėstelėjo, pasirodė Šonas
su ginklu rankoje.
Medžioklės prižiūrėtojo veidas pabalo iš baimės.
– Klaupkis! – sulojo Šonas. – Rankas už galvos!
Medžioklės prižiūrėtojas pakluso, tik sumurmėjo, kad Šonas turėtų pagalvoti, ką daro, kad jis pats esąs
įstatymo tarnas, jiems reikėtų tai aptarti, o Šonui derėtų atiduoti ginklą.
– Užsičiaupk, – drėbė tasai. – Jei nori likti gyvas, daryk, ką liepsiu. Kaip mus radai?
Medžioklės prižiūrėtojas kryptelėjo galvą ir įsmeigė į Šoną savimi pasitikinčio žmogaus žvilgsnį. Galiausiai
ištarė:
– Sūneli, aš čia ne vienas. Vaikinai, jūsų ieško visa prakeikta JAV miškų tarnyba. Tiesa, pūga mums
sukliudė, bet užlaikė ir jus. O mūsų daugiau. Jūs nenulipsite nuo šito kalno. Jei norite ištrūkti gyvi, tuojau pat
nuleisk ginklą.
 – Šonai, duok man ginklą. Imk Britą ir sukraukite daiktus.
Šaltas kaip ledas Meisono balsas perskrodė įtampą kaip botagas. Jis priėjo prie Šono ir laukiamai atkišo
ranką.
– Nesikišk, – suurzgė Šonas ir tvirčiau suspaudė pistoleto rankeną. – Jei nori pagelbėti, eik prie lango,
pasižiūrėk, kaip jis čia atkako. Negirdėjau privažiuojant visureigio.
– Duok man ginklą, – Meisonas pakartojo taip tyliai, kad vos išgirdau. Nors ir tylus, jo balsas atrodė
autoritetingas.
Medžioklės prižiūrėtojas akivaizdžiai nenorėjo duoti jiems progos paslapčia susitarti.
– Vaikinai, jūs apiplėšėte Subway sumuštinių užkandinę ir bandydami pasprukti pašovėte policijos
pareigūną. Partrenkėte paauglę ir pabėgote, ji paguldyta į ligoninę. Jums pasisekė, kad mergaitė liko gyva. Dar
pasisekė, kad pašautas pareigūnas išgyveno, ir vis dėlto niekas teisėtvarkos sistemoje su jumis nesielgs
kilniaširdiškai. Jūsų reikalai prasti, bet jei tuojau pat nenuleisi ginklo, jie taps kur kas blogesni.
– Liepiau užsičiaupti! – sulojo Šonas.
– O kas tu tokia? – medžioklės prižiūrėtojas paklausė manęs. – Iš kur pažįsti šituos vaikinus?
– Esu Brita Pfaifer, – pratrūkau kalbėti, kol Šonas nespėjo sulaikyti. – Jie laiko mane įkaite ir verčia nuvesti
iki greitkelio, – pagaliau! Įstatymo tarnai žinos, kas mane ištiko. Išsiųs paieškos grupę. Kas nors praneš tėčiui.
Man taip palengvėjo, kad vos neapsiverkiau. Staiga širdis nusmuko į kulnus: taip bus, jei tik medžioklės
prižiūrėtojas paspruks. Jei Šonas jo nenušaus.
Šonas nutvilkė mane šaltomis žydromis akimis.
– Nereikėjo to daryti.
– Jei surišime, niekas dar dieną ar dvi jo neras, – Meisonas bandė derėtis su Šonu. – Jis išgyvens, bet laimės
mums laiko nulipti nuo kalno.
– O jei ištrūks? – atkirto Šonas, braukdamas ranka sau per plaukus. Buvo išplėtęs akis, apie žydras raineles
pūpsojo kraujagyslių išvagoti baltymai. Jis užsimerkė, vėl atsimerkė ir tankiai sumirksėjo, tarsi niekaip
negalėdamas susitelkti.
– Nužudyti nebus jokios naudos, – pakartojo Meisonas tuo pačiu plieniniu, valdingu balsu.
Šonas suspaudė savo nosies viršų ir laisva ranka nusibraukė prakaitą nuo kaktos.
– Eisai, turi liautis man įsakinėti. Vadovauju aš. Sprendžiu aš. Priėmiau tave vienam darbeliui; nepamiršk
to.
– Kartu dirbame beveik metus, – atsakė Meisonas. – Prisimink visa, ką tau padariau. Aš noriu to, kas
geriausia – mums geriausia. O dabar nuleisk ginklą. Įrankių dėžėje ant užpakalinės terasos yra virvė. Jei jį
surišime, išlošime sau dar bent dieną.
– Mes jau pašovėme policininką. Kelio atgal nėra. Turime eiti iki galo, kad ir ko prireiktų, – Šono akys it
paklaikusios šokinėjo į šalis. Taręs paskutinius žodžius jis nurijo seilę ir linktelėjo, tarsi bandydamas save
įtikinti, kad tai geriausia jo galimybė.
Meisonas prabilo griežčiau:
 – Mes paliksime jį čia ir toliau keliausime žemyn.
– Baik ant manęs rėkti, negaliu galvoti! – sustaugė Šonas, trumpam atsigręžė į Meisoną su visu ginklu, tada
vėl nusisuko ir nusitaikė į medžioklės prižiūrėtoją. Jam ant kaktos blizgėjo dar daugiau prakaito lašelių.
– Niekas nerėkia, – tyliai atsakė Meisonas. – Nuleisk ginklą.
– Sprendžiu aš, – suurzgė Šonas. – Aš vadovauju. Ir sakau, kad reikia atsikratyti palaidų galų.
Meisono akyse žybtelėjo baimė ir suvokimas. Jis mėšlungiškai metėsi ant ginklo. Bet Šonas, regis, to
nepastebėjo, buvo įsmeigęs akis į priešais klūpintį medžioklės prižiūrėtoją. Meisonui nespėjus jo sulaikyti,
driokstelėjo šūvis. Medžioklės prižiūrėtojo kūnas susmuko ant žemės.
Suklykiau. Triukšmas plėšė man galvą ir užtvindė kambarį.
– Kaip tu galėjai? – šaukiau. Visur buvo pilna kraujo. Dar niekad nebuvau mačiusi tiek kraujo. Nusigręžiau
svaigstančia galva, bijojau nualpti, jei dar bent akimirką tai regėsiu. Visas mano kūnas virpėjo nuo šoko. Šonas
jį nušovė. Nužudė. Reikėjo sprukti. Nebegalėjau jaudintis dėl pūgos – turėjau pabėgti.
– Kokio galo tai padarei? – Meisonas pratrūko šaukti ant Šono. Atrodė priblokštas ir pasibjaurėjęs,
tučtuojau priklaupė prie medžioklės prižiūrėtojo kūno ir palietė jo kaklą, mėgindamas užčiuopti pulsą. – Jis
negyvas.
– O ką turėjau daryti? – rėkė ir Šonas. – Brita nenukreipė jo dėmesio, jis mus pamatė! Padarėme, kas buvo
būtina! Turėjome jį nužudyti!
– Turėjome? – pakartojo Meisonas. – Ar pats girdi, ką kalbi? Mes jo nenužudėme. Jį nužudei tu, – jo akyse
liepsnojo įsiūtis, jos tarsi bylojo: aš už tai neatsakau. Jis spoksojo į Šoną su tuo pačiu atsargiu, budriu
pasibjaurėjimu, iš šio svilinančio žvilgsnio šį tą supratau. Kitados jie buvo du nusikaltėliai, atsidūrę toje pačioje
bjaurioje padėtyje ir turintys vieną tikslą. Dabar viskas pasikeitė. Pajutau, kad, Šonui elgiantis vis
neatsakingiau ir nenuspėjamiau, Meisonas nuo jo atsiribojo. Meisono veide buvo aiškiai matyti noras atsiskirti
nuo bendro.
Šonas griebė savo nuotrauką, darytą Subway užkandinėje, ir suplėšė į skutelius. Sviedė juos į sieną. Tada
puolė raustis medžiok​lės prižiūrėtojo kišenėse, ištraukė nedidelį keistą raktą ir įsimetė į striukės kišenę.
– Esame sekami. Turime dumti, – jis vėl kalbėjo racionaliai, tarsi, nušovus medžioklės prižiūrėtoją, jo
viduje būtų atsipalaidavusi įtempta spyruoklė. – Netrukus seklių knibždėte knibždės visame kalne. Regis, šitas
čia atvažiavo sniegaeigiu. Vėjas pūtė taip smarkiai, kad neišgirdome variklio. Vos mūsų nepričiupo. Bet dabar
turime sniegaeigį, jis labai pravers – padės greičiau keliauti per sniegą. Eisai, griebk kūną už rankos. Turim jį
paslėpti.
– Duok man ginklą, – nepermaldaujamu balsu tarė Meisonas ir atkišo ranką.
Šonas papurtė galvą.
– Čiupk už rankos. Greičiau. Turim nešdintis.
– Tu nebegalvoji blaiviai. Atiduok ginklą, – pakartojo Meisonas.
– Ką tik išgelbėjau tavo subinę. Aš galvoju blaiviai, tai tu pasiduodi spaudimui. Turim daryti, kas reikia.
Nereikėjo užsukti į šį namelį. Reikėjo daryti, kaip sakiau, ir toliau eiti greitkelio link. Nuo šiol spręsiu aš. Imk už
rankos.
Meisonas piktai pasižiūrėjo į jį, bet vis dėlto paėmė vieną suglebusią medžioklės prižiūrėtojo ranką. Juodu
kartu ištempė kūną pro laukujes duris, o aš, nė nesuvokdama, ką darau, įėjau į virtuvę, pasiėmiau striukę nuo
krėslo atlošo ir apsivilkau. Tada atidariau spintelę po kriaukle. Protą buvo aptemdžiusi migla, bet kūnas veikė
stebėtinai tiksliai, tarsi kam nors nuspaudus jungiklį būtų perėmęs valdžią. Praplėšiau plastikinį maišą ir
įsikišau kišeninį peiliuką į striukės kišenę.
Turėjau būti pasiruošusi bėgti. Jaučiau artinantis progą. Miške rasiu Kelviną. Net jei nepavyks, geriau
sušalsiu viena, nei liksiu čia, su Šonu.
Kai atsitiesiau, Meisonas su Šonu, apėję trobelės kampą, atsidūrė už lango. Tą akimirką Meisonas sugavo
mano žvilgsnį ir iškart dirstelėjo į kišenėn įkištą ranką. Skvarbios rudos akys kurį laiką stebėjo mane.
Jis kažką pasakė Šonui, ir juodu nuleido kūną ant žemės. Tučtuojau supratau, kad Meisonas grįš vidun.
Nuėjau prie tolimosios virtuvės sienos, kurios nebuvo matyti pro langą, ir išsitraukiau peiliuką iš kišenės.
Paslėpiau jį vienintelėje saugioje vietoje, kokią tik įstengiau sugalvoti – užsikišau už kelnių.
Meisonas peržengė slenkstį.
– Nusivilk striukę.
– Ką?
Jis pats atsegė man užtrauktuką ir nutraukė striukę. Apieškojo kišenes – ir vidines, ir išorines.
– Ką įsidėjai į kišenę?
– Tau galvoj pasimaišė, – sumikčiojau.
– Mačiau, kaip kažką paslėpei kišenėje.
– Man šalta. Man šąla rankos, – jei jis pačiupinės, pats įsitikins. Visas mano kūnas buvo sustingęs iš baimės.
Jis apčiupinėjo mano rankas, nugarą, kojas, patikrino net kojines.
– Brita, ką slepi?
– Nieko.
Meisonas įsispoksojo į mane, tada įtarus žvilgsnis trumpam nukrypo man į krūtinę. Liemenėlė liko viena iš
dviejų jo nepatik​rintų vietų. Vien apie tai pagalvojęs, jis iškart pasijuto nejaukiai ir nukreipė akis.
– Į tualetą, – paliepė man. – Nusirenk ir apsisiausk rankšluosčiu. Turi minutę. Tada įeisiu apieškoti tavo
drabužių. Nesivargink ko nors slėpti spintelėje, tualete ar nutekamajame vamzdyje – apieškosiu ir juos.
Apžiūrėsiu visą patalpą.
 PENKIOLIKTAS SKYRIUS
– Aš nieko neslepiu, – iš siaubo man perdžiūvo burna. Jei Meisonas mane apieškos, ras ne tik peiliuką, bet ir
Kelvino žemėlapį. Kai tuodu jį turės, būsiu nebereikalinga. Jie mane nušaus.
– Prakeiktas oras! – garsiai nusikeikė Šonas, jo balsas buvo girdėti pro atdaras patrulio namelio duris. – Vėl
pradeda snigti. Eisai, eikš čia ir padėk man atsikratyti kūno!
Vėl sninga? Pasižiūrėjau pro langą. Iš dangaus leidosi didelės šlapios snaigės. Kaipgi pabėgsiu, jei pablogės
oras?
– Negaliu patikėti, kad numesite jo kūną miške, – tariau Meisonui. Tai pasakiau ne tik belsdamasi į jo
sąžinę, bet ir norėdama nukreipti dėmesį nuo manęs. – Pagalvok apie jo šeimą. Jis to nenusipelnė. Tai, ką
padarė Šonas, yra baisu.
Ko gero, jis būtų man ką nors atšovęs, bet į namelį įsiveržė stingdantis vėjas ir, trinktelėjęs laukujes duris į
sieną, pertraukė mūsų pokalbį.
Meisonas paskutinį kartą dvejodamas pasižiūrėjo į mane, į krintančias pro duris snaiges, ir pagaliau
apsisprendė. Išėjo lauk ir užtrenkė jas iš paskos.
Priėjau prie lango. Šonas parodė į medžioklės prižiūrėtojo kūną, tada į pusnis miško pakraštyje. Ketino
užversti kūną sniegu ir tikėjosi, kad niekas jo neužtiks, iki jie dings iš kalnų.
Užsimerkiau bandydama numaldyti visa apimantį svaigulį. Turėjau peilį ir žemėlapį. Bėgsiu. Šiąnakt, kol
jie miegos. Jei liksiu su jais iki pat greitkelio, Šonas mane nužudys. Žinojau tai lygiai taip pat gerai, kaip sniegą
esant šaltą, o ugnį karštą.
Turėsiu vienintelę progą. Jei tuodu sugaus mane bandant bėgti, Šonas arba nušaus mane vietoje, arba
privers pasigailėti, kad nenušovė.
Atsisėdau ant sofos ir ėmiau linguoti pirmyn atgal, bandydama sušilti ir nuraminti nervus. Kad ir kaip
nejautru, nežmoniška tai atrodė, turėjau išmesti iš galvos medžioklės prižiūrėtojo žūtį ir kruopščiai apgalvoti
tolesnius savo veiksmus. Jis buvo miręs, aš tebegyva. Dar turėjau vilties, o jo likimo pakeisti nebegalėjau.
Kartojau sau tuos žodžius, bet visas mintis užgožė priekin virstančio kūno vaizdas. Pirmą kartą pasižiūrėjau
į savo rankas, padėtas ant kelių. Jos buvo aptaškytos medžioklės prižiūrėtojo krauju. Jaučiausi it sapnuojanti
atmerktomis akimis. Tarsi būčiau atsidūrusi bangų mūšoje, svaidančioje mane į visas puses; apėmė jausmas,
kad esu visiškai menka ir bejėgė prieš tokią galią.
Trinktelėjo namelio durys. Meisonas su Šonu nusivilko šlapias striukes ir pakabino džiūti ant virtuvės
kėdžių. Jų pirštinių pirštai buvo apkibę ledu nuo sniego rausimo.
– Į ką žiūri? – eidamas prie židinio suurzgė Šonas ir įmetė į ugnį pliauską; židinyje sukilo piktų žarijų
spiečius. – Gal sniegas ir ne taip blogai, – pasakė jis Meisonui, – uždengs mūsų pėdsakus. Vėl užvers
pagrindinius kelius, o policija lauks, kol jie bus nuvalyti. Jei negalime keliauti mes, negali ir policininkai. Taigi
laimėsime laiko. Kol kas likime čia ir palūkėkime, kol nustos snigti.

Vakare Meisonas ant viryklės pašildė tris skardines kukurūzų. Juodu su Šonu valgė prie virtuvės stalo, o aš,
sėdėdama prie ugnies ir visu kūnu gerdama šilumą, ruošiausi naktį viena išeiti į mišką. Valgiau, bet beveik
nejutau skonio. Kramčiau vis lėčiau. Bandžiau pabėgti nuo jų balsų ir vaizduotėje atkurti dar vieną prisiminimą
apie Kelviną, kad neišprotėčiau šioje baisioje vietoje.
Kelvinas mane įskaudino, vis dar nepamiršau, kad man nežinant bučiavosi su Reičele, bet per pastarąsias
skausmingas dvidešimt keturias valandas netikėtai jam atleidau. Tiesiog neįstengiau sutelkti dėmesio į
neigiamus dalykus. Turėjau nusiteikti optimistiškai ir puoselėti viltį ne kitaip, tik atgaivindama gerus
prisiminimus ir stumdama į šalį visus kitus. Man reikėjo šviesulio, į kurį galėčiau kreipti visą savo dėmesį.
Dabar tuo šviesuliu tapo Kelvinas. Jis buvo visa, ką turiu.
Meisonui atėjus paimti mano dubens, jo akyse pamačiau užuojautos šešėlį. Nusigręžiau, sąmoningai
atsisakiau jo gailesčio. Nepalengvinsiu jam sąžinės. Neduosiu pagrindo manyti, kad viskas ne taip jau blogai.
Bendraudama su juo šaltai ir priešiškai, pasijutau geriau. Labiau norėjau įskaudinti jį nei Šoną. Kad ir koks
prieštaringas, Meisonas iš jųdviejų buvo geresnis, todėl iš jo tikėjausi daugiau.

Pūga visą vakarą žėrė sniegą ant eigulių patrulio namelio. Nors ugnis sušildė tris mažus kambarius, sėdėjau
susisupusi į striukę, apsiavusi batus, užsimovusi pirštines ir apsirišusi šaliką. Tai leido sutaupyti laiko, jis
pravers, kai teks sprukti bet kurią akimirką. Kišenėje laikiau peiliuką. Tikėjausi sulaukti tinkamos progos jam
panaudoti.
Nusprendžiau, jog pamatę, kad pasprukau, Meisonas su Šonu manys mane bėgant tiesiai pas Korbę, taigi
grįžti pas ją negalėjau. Susitaikyti su šia mintimi buvo nelengva, bet jei norėjau mudvi išgelbėti, turėjau ieškoti
pagalbos kitur. Neišmaniau, kokiu būdu pranešti Korbei apie save, meldžiausi, kad tik jai pakaktų kantrybės.
Tegalėjau įsivaizduoti, kokia ji vieniša ir persigandusi.
Nuėjusi į tualetą peržiūrėjau žemėlapį. Šiąnakt neturėsiu kompaso, nebent Šonas ar Meisonas paliks
saviškį atviroje vietoje, ir galėsiu lengvai jį nugvelbti. Kita vertus, Kelvino žemėlapyje buvo sužymėta
ganėtinai orientyrų, kad pagal juos nusigaučiau iki eigulių stoties maždaug už dešimties kilometrų. Aš
sugebėsiu. Turiu tai padaryti.
Tyliai stovėdama prie lango, mintyse perkračiau savo sumanymus. Mano ramybė buvo išoriška. Giliai
širdyje vis labiau ėmė baimė. Kiek laiko ištversiu sušalusiame miške be vandens, maisto ir pastogės?
Šonas garsiai nusižiovavo, nuėjo į miegamąjį ir užsidarė, palikdamas mane svetainėje vieną su Meisonu.
– Miegamajame radau vilnonių kojinių, – pasakė Meisonas, atkišdamas man juodas slidinėjimo kojines. –
Turėtum persiauti, kad kojos liktų sausos.
– Pats radai – pats ir persiauk, – šiurkščiai atkirtau.
– Pamaniau, duosiu tau.
 – Kodėl turėtum duoti?
– Nes žinau, kaip nemalonu šlapios pėdos.
– Nenoriu kojinių.
Vis dėlto mano pėdos buvo šlapios ir sušalusios, už sausas kojines būčiau atidavusi bet ką, tik ne savo
savigarbą; negalėjau priimti dovanos iš žmogaus, laikančio mane nelaisvėje.
– Kaip sau nori, – gūžtelėjo jis.
– Jei būtų, kaip aš noriu, nelindėčiau čia su jumis.
– Šiąnakt gulk ant sofos, – nekreipdamas dėmesio į mano kandų balsą pasiūlė Meisonas. Jis įsitaisė
supamajame krėsle, užmetė ant jo antklodę, tada nusivilko vilnonį džemperį ir liko tik su aptemptais šiltais
marškinėliais. Tada nusijuosė diržą, tikriausiai tam, kad šis nespaustų klubų miegant. Veiksmas buvo visai
nekaltas, bet, jam nusirengus, kambaryje kažkodėl ėmė darytis nejauku.
Meisonas ėmė sukti rankas plačiu ratu, kad atpalaiduotų pečius. Neketinau spoksoti, nenorėjau sudaryti
netinkamo įspūdžio, bet, jam nematant, vis dėlto vogčiomis dirsčiojau. Meisonas atrodė aukštesnis ir
raumeningesnis už Kelviną. Ne išpampusiais sporto klubo lankytojo raumenimis, bet akivaizdžiai atletiškas.
Marškinėliai aptempė tarsi ištekintas jo rankas ir plačią krūtinę, pereinančią į tvirtą plokščią pilvą. Buvo sunku
prisiminti, ką pamaniau vakar, pirmąkart pamačiusi Meisoną degalinėje. Tada dar nežinojau, kas jis per
vienas. Pirmasis mūsų susitikimas atrodė esąs tolimoje praeityje. Vis dėlto kaip žiauriai apsirikau dėl jo.
Kai buvau benuleidžianti rankas, pagaliau man prieš akis atgimė naujesnis Kelo prisiminimas – ar ne
visada taip būna? Šis prisiminimas buvo geras: pirmoji nuo tada, kai tapome draugais, mūsų kelionė prie
Džeksono ežero. Gulėjau krante išsitiesusi ant rankšluosčio, skaitydama žurnalą „Žmonės“. Kelvinas su
draugais paeiliui laigė vandens motociklu apie plūdurus. Man tespėjus perskaityti vieną straipsnį, ant nugaros
užtiško šalto kaip ledas ežero vandens.
Krūptelėjau ir apsiverčiau aukštielninka, o Kelvinas žaismingai klestelėjo ant rankšluosčio ir čiupo mane į
glėbį. Buvo visas šlapias. Spygtelėjau ir apsimečiau bandanti išsisukti. Iš tiesų džiaugiausi, kad jis paliko
draugus ir nusprendė pabūti su manimi.
„Nelabai ilgai lakstei“, – tariau.
„Ganėtinai, kad vaikinai būtų patenkinti. O dabar galiu tenkinti tave.“
Švelniai pabučiavau jį ilgu bučiniu.
„Ir kaip tai darysi?“
Jis nykščiu nubraukė ruoželį drėgno smėlio man nuo skruosto. Gulėjome pasirėmę ant alkūnių, žiūrėdami
vienas į kitą, taip giliai žvelgėme vienas kitam į akis, kad atrodė, jog mano kraujas užsiliepsnos. Prieš Kelvinui
palinkstant į mane ir atsakant į bučinį, akimirka tarsi sustingo – pamenu, tada pamaniau: koks jis tobulas.
Kokie tobuli mes.
Norėjau, kad toji akimirka truktų amžinai.

– Gali pirmoji eiti į tualetą, – Meisono balsas grąžino mane į patį košmaro vidurį. Bandžiau jo negirdėti. Mano
protas beviltiškai bandė susigrąžinti prisiminimą. Norėjau dar sykį patirti tą akimirką.
Meisonas nustojo grūsti pagalvę į išskalbtą užvalkaliuką ir keistai pasižiūrėjo į mane – supratau, kad mano
veido išraiška tebėra nostalgiška, nutolusi nuo tikrovės. Jis gerai slėpė savo jausmus, norėjau valdytis lygiai
taip pat. Bet šį kartą išskydau.
– Galvoji apie aną vaikiną iš degalinės? – švelniai paklausė jis.
Pyktelėjau – ne todėl, kad jis buvo ganėtinai pastabus perprasti esmę, o dėl to, kad paminėjo Kelviną.
Buvau įstrigusi šioje baisioje vietoje, vos keli dalykai neleido man prarasti savitvardos: prisiminimai apie
Kelviną ir viltis – taip, dargi ji; kad ir koks netobulas buvo mūsų bendravimas, vis dar puoselėjau viltį dėl
mudviejų. Šį kartą viskas bus kitaip. Mes geriau pažįstame vienas kitą. Geriau pažįstame save. Per praeitus
metus subrendome ir įgijome patirties. Kol nepabėgau toli nuo čia, kol negrįžau pas savuosius, Kelvinas atrodė
kaip slapta mano gelbėjimosi liemenė, mano prieglobstis, vienintelis dalykas, kurio Meisonas su Šonu negali
atimti. Jei neteksiu Kelvino, neteksiu visko. Būsiu praryta košmaro.
– Man nereikia į tualetą, – atšoviau, vėl atmesdama jo malonę. Norėjau šlapintis, bet pilna pūslė turėjo
neleisti man užmigti. Kas galėtų būti blogiau, nei užmigti ir pražiopsoti savo progą? – Ir supamajame krėsle
miegosiu aš, – šaltai pridūriau. – Pirmiau puikiai jame miegojau.
Meisonas sudvejojo.
– Neatrodo labai patogus. Tikrai, gali gulti ant sofos. Tada jausiuosi geriau, – jis vos šyptelėjo. – Turi progą
padėti man nešti savo skausmo naštą.
– Kodėl tau staiga parūpo mano patogumai? – plykstelėjau. – Laikai mane prieš mano valią. Verti žygiuoti
sekinančiomis, pavojingomis, kraują stingdančiomis sąlygomis. Bet kažkodėl turėčiau patikėti, kad staiga
susirūpinai, kaip aš jaučiuosi. Tai štai kaip jaučiuosi: nekenčiu šitos vietos. Nekenčiu tavęs. Dar nieko nesu taip
nekentusi.
Jo veide šmėstelėjo kažkoks jausmas ir vėl įsivyravo abejingumas.
– Laikau čia tave dėl pūgos. Viena pati neišgyventum. Saugiau čia, su manimi, nors tu tuo ir netiki.
Mane nupurtė įsiūtis.
– Netikiu. Tu nori, kad tikėčiau tokiu melu, nebandyčiau pabėgti ir būčiau jums klusni. Laikai čia mane, nes
esu reikalinga nuvesti nuo kalno, ir viskas. Nekenčiu tavęs, nužudyčiau, jei tik gaučiau progą. Tiesą sakant,
man tai būtų malonumas! – tai tebuvo žodžiai, juk suvokiau, kad tikriausiai nesugebėčiau tesėti savo
grasinimo. Net pasitaikius tokiai galimybei, kažin, ar įstengčiau nužudyti kitą žmogų. Vis dėlto norėjau, kad
jam nekiltų jokių neaiškumų. Čia viskas buvo negerai.
Buvau pikta ir suirzusi, bet, po teisybei, kuo ilgiau leidau laiką su Meisonu, tuo sunkiau galėjau patikėti,
kad jis sugebėtų nužudyti žmogų. Prieš akis mačiau apstulbusį, siaubo iškreiptą jo veidą, kai Šonas žiauriai
nušovė medžioklės prižiūrėtoją. Ir nors pirmiau įtariau Meisoną prisidėjus prie sandėliuke rastos merginos
mirties, ėmiau manyti, kad jis neturi su tuo nieko bendro. Regis, nė nežino apie kūną.
– Prašau gulti ant sofos, – paskutinį kartą siutinamai ramiai pasiūlė Meisonas.
– Nieku gyvu, – piktai sukuždėjau. Pervėrusi jį priešišku žvilgsniu nubloškiau jo antklodes ant grindų ir
išdidžiai lyg ant sosto atsisėdau ant supamojo krėslo. Lenkti atkaltės strypai spaudė nugarą, o kieta medinė
sėdynė buvo be pagalvėlės. Neužmigsiu nė dvidešimties minučių. Kaskart pasimuisčiusi nubusiu. O Meisonas,
pažiūrėti visiškai išsekęs, kietai miegos ant sofos.
– Labanakt, Brita, – dvejojančiu balsu atsakė jis ir išjungė lempą.
Neatsiliepiau. Nenorėjau, kad pamanytų, jog suminkštėjau ar jam nusileidau. Nenusileisiu. Nekęsiu jo,
kol laikys mane čia.
Atsibudau išmušta prakaito, sutrikusi. Kelias akimirkas neprisiminiau, kur esu. Ant sienų mirguliavo
šešėliai, pakreipusi galvą pamačiau šviesos šaltinį – prigesusią, bet tebešildančią ugnį. Ėmiau mankštinti
kojas, bet supamasis krėslas sugirgždėjo, ir aš prisiminiau, kaip svarbu netriukšmauti.
Krėslui sugirgždėjus, Meisonas pasimuistė, bet netrukus tamsoje vėl pasigirdo tylus jo alsavimas. Jis gulėjo
išsidrėbęs ant sofos, padėjęs žandą ant sofos pagalvėlės, šiek tiek prasižiojęs, o per ilgos kojos ir rankos buvo
nukarusios žemyn. Ugnies nušviestu veidu, spaudžiantis pagalvę prie krūtinės, jis atrodė kitoks. Jaunesnis,
beveik berniukas. Nekaltas.
Jam bemiegant, nuslinko antklodė; tyliai sėlindama pro šalį, stabtelėjau ir įsiklausiau į ramų kvėpavimą.
Man einant prie priekinių durų, dingojosi, kad kliūvu už oro. Stabtelėjau tik tam, kad godžiai pastverčiau
ciklopą ir gertuvę, mano laimei, kažkurio iš miegančiųjų paliktus ant virtuvės sienelės. Gertuvė buvo pilna.
Man neįtikimai sekėsi.
Slinkau į priekį atsargiai statydama kojas ir nenuleisdama akių nuo durų rankenos – ši, regis, su kiekvienu
žingsniu vis tolo.
Po kelių širdies dūžių ji atsidūrė mano rankoje. Širdis sutvaksėjo iš džiaugsmo ir iš baimės, bet apsigalvoti
buvo vėlu. Ėmiau pamažu lenkti durų rankeną. Pagaliau ji nulinko iki galo, teliko patraukti. Kai atidarysiu
duris, namelyje šiek tiek pasikeis slėgis, bet Meisonas to nepastebės. Jis giliai įmigęs. O ugnis nuvys mano
įleistą skersvėjį.
Staiga atsidūriau terasoje ir atsargiai uždariau duris. Beveik tikėjausi, kad Meisonas pašoks ant kojų ir ims
mane vytis, riksmu žadindamas Šoną. Bet girdėjau tik stūgaujant vėją, jis bloškė man į veidą smulkų it smėlis
sniegą.
Miške buvo tamsu lyg pragare; nuėjusi vos šimtą žingsnių, dirstelėjau per petį į namelį, bet nieko
nebemačiau. Jį savo aksomine skraiste apgaubė naktis.
Vėjas taršė mano drabužius, kibo į kiekvieną nepridengtą odos lopinėlį, bet beveik tuo džiaugiausi. Šaltis
visiškai išbudino mane. O jei Meisonas su Šonu puls manęs ieškti, per šlaitais švilpiantį vėją negirdės mano
žingsnių. Padrąsinta tokios minties, tvirčiau susisupau į striukę ir prisidengusi akis nuo sniego ėmiau atsargiai
kopti stačiu šlaitu tarp akmenų nuolaužų ir kelmų, tykančių po sniegu. Akmenys buvo dantyti ir kieti,
nelaimingai parkritusi galėjau lengvai susilaužyti kaulus.
Virš galvos suūkė pelėda. Jos balsas nuaidėjo per naktinį mišką ir bauginamai susiliejo su draskančio šakas
vėjo šniokštimu. Bandžiau paspartinti žingsnį, bet sniegas buvo per gilus, vis smigau iki kelių, vos neišmečiau
iš rankų gertuvės ir ciklopo. Kad ir kaip knietėjo jį įsijungti, kol kas nedrįsau. Kol nebuvau ganėtinai nutolusi
nuo patrulio namelio, Meisonui su Šonu, galbūt sekantiems man iš paskos, ciklopas galėjo atstoti švyturį.
Kai pagaliau pasiekiau šlaito viršūnę, ėmiau kopti lėčiau ir godžiai gaudžiau orą. Kojos virpėjo iš
nuovargio, nugara nuo įtampos atrodė perverta plieniniu strypu. Praėjusių dvidešimt keturių valandų nerimas
padarė savo – dar niekad nesijaučiau tokia išsekusi, tokia maža ir bejėgė klastingų kalnų šešėlyje.
Pagal Kelvino žemėlapį turėjau įveikti šią kalvą ir nulipti į daubą, tada traukti tiesiai iki parko eigulių
stoties. Bet aiškaus tako nebuvo, kopti reikėjo vis aukščiau; sniegui gilėjant, kiekvienas žingsnis darėsi vis
sunkesnis.
Pajutau šiltą kutenimą palei vidines drabužių siūles ir pažastyse. Visai be reikalo suprakaitavau. Kai
pailsėsiu, prakaitas atvės, ims šaldyti odą ir netruks numušti kūno temperatūrą. Ką gi, tuo rūpinsiuosi vėliau.
Iki parko eigulių stoties buvo dar ne vienas kilometras. Turėjau eiti. Bet saugumo dėlei dar šiek tiek sulėtinau
žingsnį.
Pasėmiau į rieškučias sniego, suminkiau pažliugusį kamuoliuką ir įsidėjau į burną; ledinis mišinys
tirpdamas tekėjo gerkle žemyn. Buvo skausmingai šaltas, bet gaivino. Jei prakaituoju, reikia gerti vandens.
Tokiu oru netekti vandens atrodė neįmanoma, bet aš pasitikėjau turisto vadovu ir mokymais, kuriuose teko
dalyvauti.
Medžius priešais mane kliudė šviesos spindulys. Instinktyviai pasislėpiau už medžio. Atsilošusi į jį nugara,
kaipmat padariau kraują stingdančią išvadą. Spindulys sklido man už nugaros, jo šaltinis buvo netoli. Įtempiau
ausis ir įsiklausiau. Išgirdau vyro balsą. Vėjas iškraipė žodžius, bet supratau, kad esu šaukiama vardu:
– Brita!
Neatpažinau šaukiančiojo, bet kone meldžiausi, kad tai būtų Šonas. Turėjau galimybę nuo jo pabėgti.
Miškas buvo tikras labirintas; jis nieku gyvu manęs nesuseks.
– Brita! Ne... neskriausiu tavęs. Liaukis... bėgti!
Man nespėjus užkopti virš medžių linijos, tankus kalnų papėdę dengiantis miškas atrodė praretėjęs.
Netekau geros priedangos; nors buvo neapsakomai tamsu, jis turėjo žibintuvėlį. Kai tik išeisiu į atvirą vietą,
galėjo mane pamatyti. Atsidūriau spąstuose.
Spindulys švystelėjo į šoną. Gavusi akimirką pasvarstyti, nusprendžiau bėgti. Laisva ranka atsistūmiau nuo
medžio ir pasileidau į atvirą vietą, nulėkiau link kito medžių guoto. Nepribėgusi tikslo paslydau, išskėtusi
rankas drėbiausi į sniegą, o po akimirkos tamsą man virš galvos vėl perskrodė žibintuvėlio spindulys.
Nepaleisdama savo daiktų pašliaužiau keletą metrų ir pasislėpiau už akmenų krūsnies, tarsi ledkalnis
kyšančios iš sniego jūros.
Man bežiūrint, žibintuvėlio spindulys apšvietė šakas priešais mane.
Persekiotojas vis artėjo, kopė į kalną daug greičiau už mane. Spausdama gertuvę ir ciklopą prie krūtinės,
pašokau ant kojų ir nubėgau prie kito medžių guoto.
– ...padėti vienas kitam!
Padėti vienas kitam? Apėmė paikas noras nusijuokti. Nejau šaukiantysis mano, kad užkibsiu ant to
kabliuko? Jis nori nulipti nuo kalno; vos jam pagelbėsiu, mane nužudys. Turiu daugiau galimybių išgyventi
viena miške.
Pasidėjau daiktus sniege šalia savęs. Įsirėmiau pirštiniuotomis rankomis į šlaunis ir pasilenkiau, leisdama
kūnui pailsėti. Kvėpavau taip garsiai, kad kas nors būtinai turėjo išgirsti. Kiekvienas oro gurkšnis skausmingai
tvilkė gerklę. Man taip svaigo galva, kad bijojau nualpti.
– Brita! Aš Meisonas.
Velnias, velnias, velnias!
Jis šaukė mane raminančiu balsu, bet neketinau leistis apmulkinama.
– Žinau, kad girdi mane, – kalbėjo Meisonas. – Žinau, kad esi čia pat. Artinasi kita audra; štai kodėl
sustiprėjo vėjas. Mirtinai sušalsi.
Užsimerkiau bandydama apsisaugoti nuo bloškiamo į akis sniego. Jis meluoja, jis meluoja! – šaukiau
mintyse, jausdama silpstant ryžtą. Buvau išsigandusi, sušalusi ir praradusi viltį. Pati nustebau, kad, tiesą
sakant, noriu patikėti Meisonu. Vyliausi, kad jis man padės. Tai mane gąsdino labiausiai. Nes giliai širdyje
žinojau, kad vos pajudėsiu iš už medžio, būsiu mirusi.
Iš savo slėptuvės žiūrėjau, kaip jis priklaupė netoliese ir apžiūrėjo mano išjudintą sniegą. Net jei bandysiu
bėgti, niekur nepradingsiu. Būsiu sugauta iškart arba po penkių minučių.
– Brita, apsigalvok! – šūktelėjo Meisonas. – Juk nenori čia mirti. Jei girdi mane, atsiliepk!
„Nieku gyvu“, – mintyse atšoviau.
Žiūrėjau, kaip jis, radęs mano pėdsakus, ima risnoti link mano slėptuvės. Žinojau, kas dabar įvyks, bet giliai
glūdintis išlikimo instinktas nė kiek nesusilpnėjo. Pašokau ant kojų ir iš visų jėgų pasileidau bėgti.
– Brita, stok! – suriko jis.
– Ne! – atsigręžusi atrėžiau. – Nė už ką, – sukandau dantis. Negrįšiu. Kovosiu. Geriau mirsiu kovodama nei
leisiuosi partempiama atgal.
Jis buvo bekeliąs žibintuvėlį, bet apsigalvojo ir, užuot apakinęs mane, paklausė:
– Viskas gerai?
– Ne.
– Tu sužeista? – Meisono balsas atrodė išties neramus.
– Tai, kad nesužeista, dar nereiškia, kad man viskas gerai.
Jis užkopė į kalvą ir pamažu priėjo artyn. Ieškodamas sužeidimų, apėjo ratu. Tada žvilgtelėjo į žemę, į
mano pavogtus daiktus.
– Paėmei gertuvę ir ciklopą, – iš Meisono kalbos atrodė, lyg būčiau padariusi jam įspūdį. Ėmiau didžiuotis
ir tuo pačiu metu suirzau. Aišku, stvėriau, ką galėjau. Nebuvau bejėgė.
Tada jis prabilo rimtu, smerkiančiu balsu:
– Tris valandas – štai kiek išgyventum čia viena, Brita. Dar mažiau, jei pūga būtų smarki.
– Atgal negrįšiu, – norėdama pabrėžti savo žodžius atsisėdau ant sniego.
– Geriau mirtum čia?
– Vis tiek nužudysite mane.
 – Neleisiu Šonui tavęs nužudyti.
Pakėliau galvą.
– Kodėl turėčiau tavim tikėti? Tu nusikaltėlis. Tau vieta kalėjime. Tikiuosi, kad policija tave sugaus ir
uždarys iki gyvos galvos. Nesutrukdei Šonui nužudyti medžioklės prižiūrėtoją nei pašauti policininką. Ar
nužudyti merginą sandėliuke, – nesusilaikiusi leptelėjau. Nenorėjau prasitarti Meisonui žinanti apie negyvėlę,
kita vertus, buvo per vėlu paslaptims.
Jis susiraukė.
– Kokią merginą?
Sutrikimas atrodė nesuvaidintas, bet Meisonas buvo puikus melagis. Ir aš būčiau buvusi prakeikta, jei
būčiau leidusis dar kartą jo apmulkinama.
– Namelyje, kuriame mane saugojai. Jame buvo didelė įrankių dėžė, o joje lavonas. Nejaugi nori man
pasakyti nieko apie tai nežinąs?
Stojo nejauki tyla.
– Ar prasitarei Šonui apie tą kūną? – nenatūraliai abejingai, ramiai paklausė Meisonas, visas įsitempęs kaip
spyruoklė.
– Kodėl? Ar tu ją nužudei? – mano gyslomis perbėgo šaltukas.
– Taigi Šonui nesakei.
– Ir pati nežinau, kodėl nesakiau! – atšoviau persmelkta nerimo ir sutrikusi. Ar ją nužudė Meisonas? Atrodė
esąs malonesnis vaikinas, bet gal aš apsirikau? Galbūt iš pat pradžių leidau, kad Meisonas keliais maloniais
poelgiais nukreiptų mano dėmesį nuo tikrojo jo pavidalo? – Jūs nuo pat pirmos akimirkos neketinote paleisti
manęs gyvos.
– Aš sakau tiesą; nežudysiu tavęs. Nežudys ir Šonas – neleisiu jam.
– Eik jau, – piktai atsidusau. – Ar pats girdi, kaip kvailai ir tuščiai skamba tavo pažadai? Šonas turi ginklą. Jis
valdo padėtį. O tu – tu tesi apgailėtinas jo pakalikas!
Užuot įsižeidęs, Meisonas toliau stebėjo mane, tarsi bandė perprasti, ką iš tiesų manau.
– Kelkis, – pagaliau ištarė. – Permirks drabužiai, o tada imsi smarkiai šalti.
– Tai kas? Tiesiog leisk man numirti. Nepadėsiu tau nulipti nuo kalno. Daugiau nebegelbėsiu judviem su
Šonu. Nepriversite manęs. Aš jums tuščia vieta. Tiesiog paleisk mane.
Meisonas pastatė mane ant kojų ir nubraukė sniegą nuo drabužių.
– O kur ta kietuolė iš anksčiau? Mergina, norėjusi apkeliauti Titono kalnus, kad ir kokios kliūtys stotų
skersai kelio?
– Aš nebe tokia. Noriu namo, – tariau pilnomis ašarų akimis. Buvau pasiilgusi tėčio ir Jano. Tikriausiai jie
labai nerimavo dėl manęs.
– Suimk save į rankas, – paliepė man Meisonas. – Po fizinių bandymų turi sutvirtėti morališkai. Grįšime į
namelį. Apsimesime, kad nieko nenutiko. Nesakysime Šonui. Iš ryto nuvesi mus nuo kalno, o tada mes tave
paleisime.
Papurčiau galvą.
– Jei reikės, parnešiu tave, bet neleisiu čia mirti, – pasakė jis.
– Neliesk manęs.
Meisonas pakėlė rankas delnais į viršų.
– Tai eik pati.
– Tikrai nepaleisi manęs?
– Kur? Į mišką, per pūgą, kad mirtinai sušaltum? Ne.
– Nekenčiu tavęs, – atsakiau gailiu balsu.
– Aha, jau minėjai. Eime.
 ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS
Lipdami žemyn prie eigulių patrulio namelio neturėjome užtrukti tiek, kiek kopdami į viršų, bet kiekvienas
žingsnis atrodė vis sunkesnis. Susimoviau. Meisonas žadėjo išsaugoti mano paslaptį, bet kas užtikrins, kad
grįžę nerasime Šono, nekantriai žingsniuojančio pirmyn atgal su pistoletu rankoje? Ko gero, ėjau pasitikti savo
pačios mirties.
Mačiau, kaip Meisonas bandė sukliudyti Šonui nušauti medžioklės prižiūrėtoją – buvau tikra, kad jis vien
tam siekė ginklo. Tikėjausi, kad jis geresnis žmogus, nei pirma maniau. Bet dabar Meisono gėrio ir blogio riba
atrodė nebesvarbi. Ginklą turėjo Šonas.
Dar buvo merginos kūnas pirmajame namelyje. Nežinojau, kas ją nužudė, bet kai apie tai papasakojau
Meisonui, jo reakcija man nepatiko. Lyg būtų ką nors slėpęs ir nuo manęs, ir nuo Šono.
Pagaliau tamsoje pasirodė patrulio trobelė. Beveik priėjusi priekinę terasą, staiga pajutau lekianti atgal –
Meisonas trūktelėjo mane už rankos. Kita pirštinėta ranka užspaudė burną, ir vieną pašėlusią akimirką maniau,
kad nori uždusinti. Jo kvėpavimas sušniokštė man prie ausies, už nugaros jutau jo kūną tarsi sieną.
Laukujės patrulio namelio durys buvo atlapotos, viduje buvo girdėti Kelvino balsas.
Mano širdis suplakė stipriau. Kelvinas čia! Jis mane rado!
– Kur jie? – paklausė Kelvinas.
– Nežinau, apie ką kalbi, – niūriai atsiliepė Šonas.
Meisonas griebė mane ir, nekreipdamas dėmesio į mano spyrius bei priešinimąsi, tyliai užtempė ant
terasos. Pro virtuvės langą išvydome abu vaikinus. Matyt, Kelvinas užklupo Šoną bemiegantį, nes stovėjo
nutaikęs į jį pistoletą. Ginklo neatpažinau. Tikriausiai Kelvinas pasiėmė jį iš Aidelvaildės; žinojau, kad
Verstygai namelyje laiko ginklų. Šono pistoleto niekur nebuvo matyti. Mano nusivylimui, svetainėje plieskė
šviesa, todėl Kelvinas nematė manęs už virtuvės lango – lauke buvo per tamsu. Jei būtų žvilgtelėjęs mano
pusėn, lange tebūtų regėjęs namelio vidaus atspindį.
Bandžiau surikti jo vardą, bet pirštiniuota Meisono ranka negailestingai užspaudė man burną. Spyriau jam
į blauzdą, kulnu pataikiau į kaulą, tada jis neapsakomai stipriai prispaudė mane prie sienos. Neįvertinau jo
jėgos, o juk buvau gerokai silpnesnė – jis laisvąja ranka sučiupo abu mano riešus, o keliu įsirėmė į koją, tad
neištvėrusi skausmo iškart nustojau priešintis. Meisonas tuo pasinaudojo ir uždengė mane savo kūnu, įkalino
tarp savęs ir namelio. Mano skruostas buvo prispaustas prie apledėjusios langinės, ištiesusi kaklą bandžiau
įžiūrėti Kelviną pro langą.
– Kriauklėje yra trys dubenys, trys stiklinės ant spintelės! – urzgė jis. – Žinau, kad Korbė su Brita buvo čia, su
tavim, – jis nuėjo prie kriauklės ir perbraukęs pirštu greitai patikrino dubenis. – Maistas drėgnas. Jos čia buvo
neseniai. Kur dabar?
 – Gal aš valgiau iš visų trijų dubenų, – subambėjo Šonas.
Kelvinas sviedė stiklinę Šonui į galvą. Tasai pasilenkė, stiklinė sudužo į sieną jam už nugaros. Kai vėl
atsigręžė į Kelviną, atrodė gerokai išblyškęs.
– Ar nužudei jas? – Kelvinas ramiai priėjo prie Šono ir nusitaikė į jį iš visai arti. Jo balsas drebėjo iš pykčio,
bet ne pistoletą laikanti ranka. – Nužudei?
Šonas neramiai patrynė rankas.
– Aš ne žudikas, – atsakė jis pernelyg nekaltu balsu, kad galėtum patikėti.
– Ne? – tyliai, nepermaldaujamai paklausė Kelvinas. – Pažįstu tave. Mačiau šiose apylinkėse. Sidabrinio
dolerio kaubojų bare. Tau patinka prigirdyti merginas ir vėliau fotografuoti kaip kokiam iškrypėliui.
Mačiau Šono veide besimainant jausmus. Nevykusi vaidyba užleido vietą baimei.
– Nežinau, ką matei, tai ne aš, aš nefotografuoju merginų, nė neturiu fotoaparato, nesu buvęs šituose
kalnuose...
– Kokius iškrypėliškus dalykus darai su tomis nuotraukomis? – paklausė Kelvinas. – Mačiau tave su turtuole
mergina, vėliau ji pradingo. Ko gero, turėčiau pranešti apie tave policijai.
– Tu... tu mane su kuo nors maišai, – suvapėjo Šonas.
– Kur mano sesuo? Kur Brita? Pradėk kalbėti arba tikrai iškviesiu policiją! – suriko Kelvinas. –Ar
fotografavai ir jas? Norėjai šantažuoti mano šeimą? Ar paskleisti nuotraukas internete ir paerzinti mano seserį?
Arba jas parduoti?
Šonas sunkiai nurijo seilę.
– Ne.
– Klausiu paskutinį kartą – kur merginos?
– Turi manim patikėti, mes nenorėjome jų nuskriausti. Priėmėme, nes pasiklydo, negalėjome leisti joms
sušalti per pūgą...
– Jūs?
– Aš ir mano draugelis Eisas. Jis buvo čia, kai nuėjau miegoti; matyt, pabėgo su viena iš jų. Tai jo tu ieškai...
– Viena iš jų? Kas tokia?
– Brita. Jis pasiėmė Britą. Ji buvo čia, su mumis. Man rodos, ji patinka jam, bet aš jos nė nepaliečiau,
prisiekiu motinos kapu. Paieškok miške. Gal Eisas išsitempė Britą lauk, ieškodamas nuošalesnės vietos. Eik
paieškoti.
– O Korbė? Kur ji?
– Eisas privertė mane palikti ją aname namelyje, prieš einant čia. Sakė, kad neturime atsargų joms abiem.
Palikau jai maisto ir vandens, nors Eisas liepė nepalikti. Pasirūpinau, kad jai būtų saugu.
– Palikai mano seserį vieną namelyje? – paklausė Kelvinas. – Kokiame?
– Už kelių kilometrų nuo čia. Tolokai nuo kelio. Su mėlynomis užuolaidomis ant langų. Su užžėlusia
piktžolėmis veja. Jau seniai niekieno negyvenamame.
– Žinau ją. Sniegaeigis priešais namą – kur jo raktas?
 Šonas patylėjo, buvo akivaizdu, kad nenori atsisakyti neseniai aplankiusios sėkmės.
– Nežinau. Sniegaeigis jau stovėjo čia, kai atėjome. Jis ne mūsų. Turbūt vairuotojui baigėsi benzinas, tai čia
ir paliko. Kažin, ar verta bandyti paleisti variklį nuo laidų.
Kelvinas vėl pakėlė pistoletą.
– Nemeluok man. Duokš raktus. Dabar pat.
– Tu manęs nenušausi. Policininkai supras, kad tai tavo darbas. Kalnuose daugiau nieko nėra, tik ne per
tokią pūgą. Vien tu, aš, Eisas ir merginos.
– Nesijaudink, nepaliksiu jiems, ko ieškoti.
Kelvinas šovė.
Šūvis užgulė man ausis, užklupo netikėtai. Pajutau, kaip už nugaros smarkiai krūptelėjo Meisonas, jis buvo
lygiai taip pat priblokštas. Nors mačiau, kaip Šonas nužudė medžioklės prižiūrėtoją, kaip žmogaus audiniai
aptaškė sienas, negalėjau žiūrėti, kaip Kelvinas šaltakraujiškai nužudo žmogų.
Negali būti, kad tai įvyko. Mintyse bandžiau perprasti šią beprotybę, pateisinti Kelvino smurtą. Kodėl jis
nesurišo Šono ir neįdavė policijai? Mano protas atsisakė patikėti, jog Kelvinas nužudė Šoną be jokių įrodymų,
kad šis nuskriaudė Korbę. Ar jis taip nerimavo dėl mūsų, kad nebepajėgė blaiviai mąstyti?
Turėjau patekti pas Kelviną. Pranešti, kad esu gyva, ir jį nuraminti. Kad kartu galėtume dingti iš šitos
baisios vietos.
Pradėjau ryžtingiau grumtis su Meisonu. Jo pirštai sužnybo man odą, bet skausmas nesiekė mano
suvokimo ribų. Galvoje kirbėjo vienintelė mintis – nusigauti iki Kelvino. Aš čia! – suklykiau jam mintyse. Čia
pat, lauke!
Viduje Kelvinas paspyrė Šono kūną, norėjo įsitikinti, kad jis negyvas. Tada apieškojo kišenes. Ramiausiai
pasiėmė grynuosius iš Šono piniginės ir sniegaeigio raktą. Nuėjo į miegamąjį, kuriame pirmiau miegojo
Šonas, ir po akimirkos grįžo su jo pistoletu, užsikišo ginklą už diržo. Paskubomis apieškojęs virtuvės stalčius
rado Zippo žiebtuvėlį.
Iš pradžių nesupratau, kodėl Kelvinas padegė svetainės užuolaidas. Tada man kai kas toptelėjo į galvą.
Šonas buvo teisus. Policija būtų įtarusi Kelviną jį nužudžius. Galbūt net nužudžius medžioklės prižiūrėtoją. Jam
reikėjo sunaikinti įrodymus.
Nuo sofos, kurią Kelvinas uždegė paskui, pliūptelėjo tiršti juodi dūmai, o sienomis ėmė lipti skaisčios
liepsnos. Buvo sunku patikėti, kaip greitai įsidegė ugnis. Ji šokinėjo nuo vieno baldo prie kito, ir kambarys
prisipildė dūmų.
Kelvinui priėjus prie laukujų durų, Meisonas nustūmė mane į tamsų terasos kampą. Iš mūsų slėptuvės
girdėjau Kelvino batus nukaukšint laiptais.
Jis iškeliaus. Be manęs.
Muisčiausi, beviltiškai bandydama išsilaisvinti, bet Meisonas buvo per stiprus; jo gniaužtai atrodė tarsi
geležiniai. Negalėjau bėgti. Negalėjau surikti. Vos girdimus mano prislopintus šauksmus užgožė vėjas ir
ugnies traškėjimas. Kelvinas iškeliaus. Turiu jį sulaikyti. Neištversiu daugiau nė minutės su Meisonu.
 Sugrumėjęs ėmė burgzti sniegaeigis. Po kelių akimirkų variklio gaudimas išnyko tolumoje.
Meisonas paleido mane. Užsikvempiau ant pakylos turėklo. Jaučiau daužantis širdį, žyrant į
nesuklijuojamas šukes. Įsikniaubusi į sunertas rankas gailiai sudejavau. Veidu ritosi ašaros. Košmaras traukė
mane atgal į gelmes, kokių nė nežinojau esant.
– Lik čia, – įsakmiai paliepė Meisonas. – Einu įrangos.
Jis užsitraukė striukę, kad apsaugotų galvą, ir šoko pro atlapas duris. Galėjau bėgti. Tą akimirką galėjau
sprukti į mišką. Bet žinojau, kad Meisonas mane suseks. Be to, jis turėjo įrangą. Ir buvo teisus: viena pati ilgai
neištversiu.
Pamažu grįžau prie terasos laiptų, Kelvinui išvykus be manęs, buvau taip sukrėsta, kad nebesuvokiau, kas
yra ugnis. Apsvaigusi žiūrėjau, kaip liepsnos liežuviai lyžčioja grindis, kaip nuo lubų lyja žiežirbomis. Ugnies
traškėjimas ir šnypštimas peraugo į riaumojimą. Per dūmus mačiau Meisoną grūdant į mūsų kuprines visa, kas
papuola po ranka. Net iš tokio atstumo pro duris veržėsi karštis, nuo jo veidą išpylė prakaitas. Ko gero,
Meisonas maudėsi prakaite.
Pagaliau jis svyruodamas išėjo pro duris su dviem kuprinėmis ant pečių ir baisiausiai užsikosėjo. Veidas
buvo padengtas juodais suodžiais, Meisonui sumirksėjus, jame ryškiai išsiskyrė akių baltymai. Matyt, iš mano
veido spręsdamas, kad baisiai atrodo, jis nusibraukė veidą striukės rankove ir nusišluostė didumą suodžių.
Tarp mūsų sūkuriuojančios snaigės išmušė Meisono veidą strazdanomis.
– Audra įsismarkavo, – pasakė jis. – Turime susirasti priedangą, kol ne vėlu.
 SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS
Meisonas buvo teisus. Vėjas saujomis žarstė nuo kalno viršūnės šlapią sniegą. Žemė buvo jau užsnigta per
praėjusias audras, tad sniegas kaupėsi greitai. Man bežiūrint, ropštėsi medžių kamienais ir svarino jų šakas.
Dabar niekas nebegalėjo užkopti į kalną. Nei policija, nei tėtis. Mes buvome vieni. O aš neįsivaizdavau nieko
baisesnio.
Turėjome pasislėpti nuo audros. Aplinkui nežinojau nė vieno namelio, todėl priedangai teliko susirasti
nuvirtusį medį ar urvą. Mums beklampojant, Meisonas nusiėmė vilnonę kepurę ir atkišo man. Per praėjusias
pusantros dienos buvau įpratusi įtarinėti ir nekęsti smulkių jo malonės apraiškų, bet šį kartą paėmiau kepurę su
dėkingumu. Mano kojinės tebebuvo peršlapusios, jau pradėjau kalenti dantimis. Buvau pasiruošusi paaukoti
išdidumą dėl šilumos, kokią tik galėčiau gauti.
– Ačiū, – tariau jam.
Meisonas linktelėjo, jo lūpos atrodė pamėlusios, bekraujės. Trumpai nukirptuose plaukuose blizgėjo
sniegas. Žinojau, kad turėčiau grąžinti jam kepurę, bet buvau sušalusi pati. Todėl nukreipiau akis ir apsimečiau
nieko nepastebinti.
Protingiausia būtų buvę žvilgtelėti į Kelvino žemėlapį. Jame būčiau radusi pažymėtą artimiausią
priedangą. Bet nežinojau, kaip jį atsiversti, Meisonui nematant. Jei jis sužinos apie žemėlapį, manęs jam
nebereikės. Tada galės atimti žemėlapį ir eiti savais keliais. Be to, jei žemėlapis sušlaps, rašalas tikriausiai
išsiteps. Negana to, popierius gali suplyšti arba sutežti.
Mes žygiavome ilgai, pamažu, apskaičiuodami kiekvieną žingsnį; prieš perkeldami visą svorį tikrinome, ar
po sniegu nesama kokių nors nuolaužų. Audros debesys uždengė mėnulį, net su žibintais tapo tamsiau nei iki
šiol. Mano kojų pirštai nutirpo nuo šalčio. Net sukandusi dantis neįstengiau suvaldyti jų barškėjimo.
Žingsniavau prisimerkusi nuo ledinių vėjo gūsių, įsmeigusi akis į Meisono batų užkulnius. Kaskart, jam žengus
žingsnį, prisiversdavau atkartoti. Jo ūgis ir platūs pečiai pridengė mane nuo vėjo gūsių, bet šie vis tiek
pasiekdavo mane, smelkėsi per striukę ir ledinėmis lūpomis bučiavo odą. Netrukus mano smegenys atsijungė,
visą savo energiją skyriau vien judėti į priekį.
O tada mano mintys nuklydo ten, kur nuklysdavo visada. Pas Kelviną.
 AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS
„Išeinu, – paskelbė Korbė už JCPenney4 drabužių parduotuvės persirengimo kabinos durų. Jai grįžtelėjus
atšauti sklendės, išgirdau šnarant šilką. – Nemeluok, nes iškart suprasiu.“
Sėdėjau atsidariusi duris ant suoliuko priešais esančioje persirengimo kabinoje. Skubiai užbaigiau žinutę,
spustelėjau „siųsti“ ir vogčiomis įsimečiau telefoną į rankinę. Pajutau smilktelint kaltę. Nemėgau ko nors slėpti
nuo Korbės.
„Kaip gali įtarti, kad galėčiau meluoti“, – atsakiau, bet ne be sąžinės graužaties.
Pasirodė violetine suknia su korsetu vilkinti Korbė, jai apsigręžus kaip Disnėjaus princesei, suknia
suraibuliavo apie kulkšnis.
„Na? Ką manai?“
„Ji violetinė.“
„Tai kas?“
„Sakei, Meškis nekenčia violetinės spalvos.“
Ji irzliai skėstelėjo rankomis.
„Todėl taip ir vilkėsiu. Kad padėčiau jam apsispręsti. Pamatęs, kaip nuostabiai atrodau su violetine suknia,
jis supras, kad ją dievina.“
„Ar priversi jį užsirišti prie suknios derantį violetinį kaklaraištį?“
„Hmm, aišku, – Korbė papurtė galvą, toks kvailas buvo mano klausimas. – Juk tai mokyklos šokiai. Turime
susiderinti. Mūsų nuotrauka gali atsidurti klasės albume.“
„Klasės albumas būna nespalvotas.“
„Nė kiek nepadedi. Pasimatuok bent vieną suknelę, – Korbė čiupo man už rankos ir pabandė pastatyti ant
kojų. – Praeitais metais prieš mokyklos šokius kartu apsipirkome ir abi dalyvavome juose. Noriu, kad šiais
metais būtų taip pat. Kuo blogi mūsų mokyklos bernai? Negaliu patikėti, kad nė vienas dar nepakvietė tavęs į
šokius.“
Nesakiau Korbei, kad mane pakvietė Bretas Fišeris ir kad aš atsisakiau. Buvau užimta, turėjau slaptą
vaikiną. Nežinojau, kiek dar išsaugosiu paslaptį, – buvau pažadėjusi saugoti nė nežinodama, kad ji išdegins
man krūtinėje skylę.
Rankinėje suskambo telefonas.
„Kas rašo?“
„Tikriausiai tėtis“, – atsakiau krestelėjusi plaukus, dėdamasi visiškai abejinga.
Korbės veide pražydo dėmesinga šypsena.
„Brita, brangioji, ar turi slaptą meilužį?“ – paerzino ji.
 „Taip“, – atsakiau nė nemirktelėjusi, bet nulenkiau galvą, kad draugė nepamatytų paraudusių skruostų.
„Ką gi, tikiuosi, netrukus rasi draugą, – rimtai pasakė ji, – nes man šokiuose bus liūdna, jei žinosiu, kad sėdi
namie ir žiūri filmą, valgai ledus ir storėji. Ak, prisiminiau! Kas tas vyrukas, visada užkalbinantis tave po
matematikos?“
„Ee, ponas Bagšovas?“
Korbė spragtelėjo pirštais ir perbraukė ranka sau per šoną kaip pagalbinė šokėja muzikiniame klipe.
„Tas pats. Vyresnis, neleistinas meilužis. Pats tas mano mergužei Britai.“
„Prašyčiau kitą suknelę“, – atšoviau.
Jai dingus persirengimo kabinoje, stvėriau telefoną. Manęs laukė Kelvino žinutė.
„Ar galiu šiąnakt pamatyti tave?“
„Kaip manai?“ – atrašiau.
„Išslink apie vienuoliktą. Pasiimk maudymuką. Būsiu kubile: vaikinas su gėrimais.“
Verstygai užpakaliniame kieme turėjo baseiną ir kubilą, bet, kad ir kaip būčiau troškusi tąvakar pamatyti
Kelviną, nebenorėjau dėti papildomų pastangų, kurių reikalavo tokie slapti vėlyvi susitikimai.
Kelvinas man sakė, kad Korbei dar negalima apie mus sužinoti – niekad nebus galima. Jis mane įtikino, kad
paslaptyje laikomi santykiai labiau jaudinantys. Norėjau atšauti, jog man jau septyniolika, esu jau išaugusi iš
paslapčių ir žaidimų, bet būgštavau, kad jam tai nepatiks. Galų gale Kelvinui buvo beveik devyniolika. Kas aš
tokia, kad dalyčiau jam patarimus apie santykius?
„Girdžiu, kad rašai žinutę, – pro persirengimo kabinos duris pareiškė Korbė. Išgirdau brūkštelint naujos
suknelės užtrauktuką. – Visą savo dėmesį turi skirti man. Uch! Kodėl čia nėra tikros drabužių parduotuvės?
Netveriu džiaugsmu, kad dešimčiai žmonių tenka po vieną McDonald’s, bet neturime nė vienos Macy’s5. Teks
užsisakyti suknelę internetu.“
Buvo sunku galvoti apie šokius, juk žinojau į juos neisianti. Norėjau eiti, bet Kelvinas dar nebuvo
pasiruošęs viešai parodyti, kad mudu turime romaną.
Užuot susigadinusi nuotaiką ir galvojusi apie tai, kad neisiu į šokius ir nedalyvausiu visose linksmose su jais
susijusiose mergaitiškose nesąmonėse, prisiverčiau mąstyti apie teigiamus dalykus. Aš susitikinėju su Kelvinu
Verstygu. Su savo gyvenimo meile. Ką reiškia vieni kvaili mokyklos šokiai, palyginti su šiuo didingu reiškiniu?
Prabėgo daug valandų nuo tada, kai Kelvinas atsisveikindamas pabučiavo mane po pamokų: įsmukome į
tuščią klasę ir bučiavomės, kol koridoriuje išgirdome valytoją stumiant savo vežimėlį. Išsišiepiau ir prikandau
lūpą. Mudu su Kelvinu visą gyvenimą pažinojome vienas kitą. Mačiau jį kone kiekvieną dieną. Jis tampydavo
mane už kasos ir vadindavo Brita bandite. O dabar, mudviem kalbantis, perbraukdavo man per skruostą,
bučiuodavo mane vogtomis akimirkomis ir per uždraustus susitikimus.
Reikia pripažinti, tai išties jaudino.
Kartais.
Bet būdavo ir kitaip.
Pavyzdžiui, sykį geriausias Kelvino draugas Deksas Vega užtiko mus bučiuojantis už beisbolo aikštelės,
komandai seniai baigus treniruotę. Aš buvau atsirėmusi nugara į Kelvino visureigio vairuotojo dureles, o jis
prisispaudęs prie manęs, nepalikęs nė centimetro tarpelio.
Deksas mestelėjo mums standartinį patarimą susirasti kambarį, nes nebuvo labai kūrybingas. Bėgiodavo
kartu su Kelvinu, jam ypač puikiai ėjosi bėgimas su kliūtimis. Visa kita ne taip puikiai.
„Jau buvau“, – atšovė Kelvinas ir vogčiomis mirktelėjo man. Žinojau, jam būtų nepatikę, jei būčiau
paneigusi geriausio draugo akivaizdoje, kad mes jau pergulėjome.
Deksas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir išsišiepė, nuo tos šypsenos pasijutau lyg susitepusi.
„Verstygai, maniau, kad neturi merginos.“
Žinojau, kad susitarėme kol kas saugoti mūsų santykius paslaptyje, bet ar tai nebuvo puiki galimybė
pagaliau juos atskleisti? Kodėl Kelvinui reikėjo meluoti geriausiam savo draugui? Kodėl jis prašė, kad
meluočiau geriausiai savo draugei? Apie Kelviną buvo sakoma, kad nesugeba pasižadėti, ir jis niekad neturėjo
rimtos draugės, bet mūsų santykiai buvo kitokie. Aš buvau kitokia. Aš jam rūpėjau.
Buvau beveik tuo tikra. Tik troškau neatrodyti bandanti įtikinti pati save.
„Ir neturiu“, – atšovė Kelas.
Jie nusijuokė, familiariai kumštelėjo vienas kitam ir atsisveikino, įmantriai sumušdami rankomis.
„Biče, tavo plaukai styro į visas puses“, – dar tarstelėjo Deksas.
Jis buvo teisus. Mano suvelti tankūs rudi vaikino plaukai styrojo į dangų.
Maniau, kad Kelvinas nuleis tai juokais, bet jis pasilenkęs pasižiūrėjo į šoninį automobilio veidrodėlį ir tarė:
„Velnias, Brita, dabar manęs laukia vakarienė su tėvais“, – jis bergždžiai bandė susiglostyti plaukus.
„Bet juk prieš vakarienę nusiprausi po dušu, tiesa?“ – man jau buvo pabodę stovėti ir tylėti, kol Kelvinas su
Deksu kalbėjo, tarsi būčiau nematoma.
„Šneki visai kaip mano tėtis, jis nuolat man aiškina, ką turėčiau daryti, – pasiskundė jis. – Pasitenkink
bučiniais, gerai? Tai tau išeina geriau.“
Deksas prunkštelėjo ir nuėjo.
Mudviem su Kelvinu likus vieniems, kaltindama paklausiau:
„Kodėl leidai Deksui manyti, kad mudu jau pergulėjome?“
„Nes, mažyte, – jis apkabino mane per pečius, – bet kurią dieną taip ir nutiks.“
„Ak, nejaugi? Keista, nes aš noriu palūkėti. Tai kada ketini man pasakyti?“
Jis nuleido klausimą juokais, bet aš nejuokavau. Tikrai norėjau išgirsti atsakymą.
„Pasakyk ponui Bagšovui, kad per kitą kontrolinį vertintų mane nuolaidžiau, jei nenori, kad išplepėčiau
apie jūsų slaptą romaną“, – Korbės kikenimas išvaikė mano prisiminimus.
Man nieko neatsakius, ji pridūrė:
„Juk neįsižeidei, ką? Žinai, kad aš tik juokauju. Žinau, kad nesi pono Bagšovo mergina. Juk jei susitikinėtum
su vaikinu, pasipasakotum man.“
To buvo jau per daug. Nusprendžiau. „Šiandien nesimaudysiu“, – atsakiau Kelvinui į jo pasiūlymą,
vildamasi, kad jis nepamanys, jog man mėnesinės. Draugavome jau kelias savaites, pažinojau jį geriau nei bet
kurį kitą vaikiną, bet dar ne tiek, kad būčiau norėjusi, jog man atneštų ibuprofeno ir šiltų pagalvėlių
maudžiantiems raumenims.
„Kada pamatysiu tave su bikiniu? – paklausė jis. – Su raišteliais, kuriuos galėčiau atrišti...“
„Kai viešai papasakosi apie mus“, – parašiau. Nykštys pakibo virš mygtuko „siųsti“.
Galiausiai ištryniau žinutę. Neketinau manipuliuoti savo vaikinu. Buvau septyniolikos, jau išaugusi iš
žaidimų.
4 Vidurinės klasės drabužių parduotuvių tinklas JAV, dažniausiai turintis patalpas prekybos centruose.

5 Populiarus vidurinės klasės drabužių tinklas JAV, turintis didesnį pasirinkimą.

 DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS
Nežinau, kiek laiko Meisonas ėjo vesdamas mane už parankės, prilaikydamas, stumdamas į priekį. Sunkiai
klampojome nuo kalno, ieškojome bet kokios prieglaudos nuo pūgos. Pasipurčiusi atsibudau ir supratau, kad
jau kurį laiką einu snūduriuodama. Kitokiomis aplinkybėmis būčiau atšlijusi nuo Meisono, būtų buvę bjauru
vien vaizduotis jo prisilietimą, bet dabar buvau pernelyg išsekusi, kad man tai rūpėtų.
Jis kažką kalbėjo man į ausį. Iš balso atrodė susijaudinęs. Pakėliau apsunkusius vokus ir apžvelgiau begalinį
sūkuriuojantį peizažą. Meisonas rodė kažką priekyje. Kai pamačiau, ką, širdį užplūdo džiaugsmas.
Nukėblinome prie išvirtusio medžio iškilusiomis virš žemės šaknimis. Plyšiai tarp jų buvo užkloti
sušalusiais purvo grumstais, ir apačioje susidarė tarsi urvas, slapta užuoglauda nuo audros. Meisonas padėjo
man įšliaužti po gumbuotomis susiraičiusiomis šaknimis ir įšliaužė iš paskos. Apsaugota nuo sniego ir vėjo
pasijutau besivaduojanti iš nevilties. Urve kvepėjo žeme ir puvėsiais, bet buvo sausa. Ir, palyginti su lauke
besiblaškančiais vėjais, kone malonu.
Nusimovęs pirštinę Meisonas papūtė sau į rankas ir stipriai jas patrynė.
– Kaip tavo kojos?
– Šlapios, – daugiau žodžių neišspaudžiau. Skaudėjo dantis nuo barškėjimo, o lūpos buvo sustingusios į
skausmingas ledo juosteles.
Jis susiraukė.
– Bijau, kad nebūtum nušalusi. Reikėjo... – vidury sakinio jis nutilo, bet žinojau, ką norėjo pasakyti. Reikėjo
paimti jo siūlomas sausas vilnones kojines, kol galėjau.
Nebejaučiau pėdų. Buvo dingęs net nejaukus dilgčiojimas. Atrodė keista jaudintis dėl nušalimo, kai nieko
neskauda... ir kai esu tokia mirtinai išvargusi, kad protas atrodo tarsi aptemęs.
– Štai, prieš užmigdama gurkštelėk vandens, – Meisonas padavė man gertuvę.
Nugėriau kelis gurkšnius, bet mano vokai jau merkėsi. Šią pusiau sąmoningą akimirką pajutau, kad tėtis ir
Janas meldžiasi už mane. Jie žino, kad mane ištiko bėda, ir atsiklaupę meldžia Dievą suteikti man jėgų. Kūną
užliejo rami šiluma, tyliai atsidusau.
„Aš tebegyva“, – atsakiau jiems, esantiems tolių toliausiai nuo manęs.
Tai buvo paskutinė sąmoninga mano mintis prieš užmiegant.
Atsibudusi pro kreivą šaknų rėtį virš galvos pamačiau miglotą šviesą. Išaušo rytas. Išmiegojau daug
valandų. Pajutau šalia sujudant Meisoną ir krūptelėjusi suvokiau, kad miegojau įsikniaubusi jam į šoną.
Pasislinkau atgal ir iškart pasigailėjau, nes į tuštumą tarp mūsų kūnų plūstelėjo šaltas oras.
– Atsibudai? – paklausė jis prikimusiu nuo miego balsu.
Atsisėdau, galva brūkštelėdama į šaknis. Atsisėdusi pamačiau, kad Meisonas buvo patiesęs ant žemės
neperšlampančius kilimėlius, apklojęs mudu antklodėmis ir miegmaišiu. Dar labiau nustebau radusi Meisono
batus sau ant kojų. Jie man atrodė didoki, bet, Meisonui tvirtai užrišus raištelius, pirštai buvo šiltutėliai. Jis pats
buvo apsiavęs storomis vilnonėmis geros kokybės žygio kojinėmis, tik kažin, ar jų pakako žvarbiam orui
sulaikyti.
– Tavo kojinės buvo kiaurai permirkusios, – paaiškino jis.
– Nereikėjo duoti savo batų, – atsakiau, nors jaučiausi labai dėkinga.
– Pakabinau tavo batus ir kojines džiūti, – Meisonas parodė ant žemiau nusileidusių šaknų kabančius mano
daiktus. – Bet kol neužkursime ugnies, šitai daugiau kabos nei džius.
– Ugnis... – ištariau tą žodį tarsi skanaudama. Apėmė saldus tikro karščio ilgesys.
– Nebesninga. Pats metas paieškoti malkų, – jis atkišo ranką ir ėmėsi nuauti savo batus man nuo kojų.
Aišku, Meisonui reikėjo batų malkoms rinkti, bet laisvas, familiarus jo prisilietimas užklupo mane iš netyčių.
Vienintelis taip intymiai lietęs mane vaikinas buvo Kelvinas.
Meisonas nutraukė batus ir apsiavė pats. Šiek tiek drovėdamasi grąžinau jam vilnonę kepuraitę.
– Kiek prisnigo? – paklausiau.
– Keliolika centimetrų. Jei kokie nors keliai į kalną ir buvo išvažiuojami, dabar jie tikrai užversti. Teks
luktelėti dar porą dienų, kol bus pradėti valyti. Nesijaudink, – jis žvilgtelėjo į mane tarsi staiga supratęs, kad ši
naujiena gali mane išgąsdinti. – Jei tik išlaikysime blaivų protą, susidorosime. Esu išsisukęs ir iš blogesnės
padėties.
Jo kompanija mane keistai ramino. Bet norom nenorom ėmiau svarstyti, ar Meisono pasitikėjimo savimi
nelemia žinojimas, kad užverstais keliais jo negalės persekioti policija. Jis turi laiko pasirengti tolesniems
veiksmams. Regis, tai jį drąsina, o man tik blogina ūpą. Niekas neateis manęs gelbėti. Žinojau, kad suradęs
Korbę Kelvinas kuo greičiausiai grįš manęs ieškoti, bet negalėjau juo kliautis. Negalėjau kliautis nei tėčiu, nei
policija. Tokios mintys viena po kitos ėmė slėgti krūtinę tarsi akmenys.
– Neisi toli, ką? – paklausiau Meisono, iššliaužiančio iš mūsų slėptuvės.
Jis kurį laiką smalsiai žiūrėjo į mane; akyse šmėstelėjo linksma kibirkštėlė.
– Rūpi, ar sugrįšiu?
– Ne, aš tik...
Taip, jis atspėjo.
Keista, kad vos prieš kelias valandas bandžiau nuo jo pabėgti. Nepasitikėjau Meisonu ir nebuvau tikra, ar
pasitikiu dabar. Jam vis dar reikėjo mano pagalbos nulipti nuo kalno, tikriausiai dėl šios vienintelės priežasties
tebebuvau gyva. Ar tikrai? Ar išties maniau, kad Meisonas būtų galėjęs – norėjęs – mane užmušti? Jei nužudė
merginą, kurios kūną radau namelyje, gali nužudyti ir kitą. Vis dėlto nebuvau tikra, ką kaltinti dėl jos mirties. Ir
neketinau dar kartą klausti Meisono – jį provokuoti man buvo ne į naudą.
– Pakapstysiu sausų šakelių apie medžių kamienus, – atsakė Meisonas. – Turėčiau grįžti po pusvalandžio.
– Pabandyk paieškoti pušų dervos, – tariau.
– Pušų dervos?
 – Sakų. Jie lipnūs, bet lengvai nusilupa ir dega kaip benzinas, – Kelvinas man buvo tai rodęs prieš daugelį
metų.
Meisono lūpose šmėstelėjo pritarianti šypsena. Trumputę akimirką ji sušvelnino jo rimtą neįžvelgiamą
veidą.
– Supratau: pušų sakai.
Laukdama Meisono nusnūdau. Paskui išgirdau jį įšliaužiant pro angą po šaknimis; nors buvau visa sustirusi,
pasislinkau pažiūrėti, kaip kuriama ugnis. Nenorėjau trukdyti ar girtis, bet prireikus galėjau Meisonui duoti
keletą patarimų. Nesitikėjau pasitelkti savo mokymų išminties tokiomis sunkiomis aplinkybėmis, bet staiga
labai apsidžiaugiau, kad esu įgijusi bent pačių paprasčiausių gebėjimų išlikti.
Meisonas sudėjo stačiakampį iš keturių pagalių ir padarė pakylą. Ant pakylos užmetė lipnius sakų
gumulus, bedirbdamas stabtelėjo mirktelėti man. Tada iš šakelių sukrovė kūgį, palikdamas tarpus orui. Tai
šiek tiek užtruko, kaip ir uždegti šakeles skiltuvu. Pagaliau nuo vienos kibirkšties šakelės ėmė rūkti, paskui
degti.
– Netrukus sušilsime, – pažadėjo jis.
Sušilsime. Buvau beveik pamiršusi tą jausmą.
– Meisonai, kodėl man padedi? – paklausiau jo.
Jis nejaukiai pasimuistė, tada susimąstęs sustingo. Pagaliau atsakė:
– Žinau, kad netiki manim, bet nenorėjau tau pakenkti. Norėjau padėti iš pat pradžių, bet padėtis...
praradau valdymą.
– Ar bijojai Šono? Nedrįsai jam priešintis? – andai maniau, kad Šonas bijojo Meisono, bet galbūt apsirikau.
Meisonas neatsakė.
– Nesigailiu, kad jis mirė, bet man gaila tavęs, kad netekai draugo. Gaila, kad tau teko matyti jį mirštant.
Meisonas karčiai nusijuokė ir įrėmė smakrą sau į kelius.
– Man irgi, – sunkiai atsakė jis. – Nė neįsivaizduoji.
– Nesitikėjau, kad jis taip... mirs, – greitai pridūriau, vis dar įbauginta neatsakingo Kelvino sprendimo
nušauti jį.
– Pamiršk Šoną, – Meisono žvilgsnį trumpam užtemdė gailestis. Jis sumirksėjo, tarsi bandydamas sau
priminti, kad Šonas iš tiesų mirė. – Likome tik tu ir aš. Komanda, gerai? – jis padavė man ranką.
Pasižiūrėjau į ją, bet nepaspaudžiau.
– Kodėl turėčiau pasitikėti tavimi?
– Primena darbo pokalbį: kodėl turėtume tave samdyti? kodėl esi tinkamiausias šioms pareigoms?
– Aš rimtai.
Meisonas gūžtelėjo.
– Nes turi tik mane.
– To nepakanka, kad pasitikėčiau. Jei būčiau lindėjusi šiame urve su Šonu, būčiau nepasitikėjusi juo, net jei
jis būtų buvęs vienintelis žmogus per šimtą kilometrų aplink.
 – Čia greičiau ola.
Numaldžiau norą atsidusti.
– Kam tau reikia manęs? Pats moki užkurti ugnį. Akivaizdu, kad ne pirmą kartą esi miške – moki sekti.
Kodėl nepalieki manęs ir nesirūpini savimi?
– Ar to nori?
– Aišku, ne, – kaipmat atsakiau, sudrebėjusi nuo minties, kad reikėtų vienai stoti prieš neaprėpiamas kalno
platybes. – Noriu pasakyti, mūsų tikimybė išgyventi bus didesnė, jei liksime kartu.
– Kaip tik taip manau ir aš.
– Taigi naudojiesi manimi.
– Ne daugiau, nei tu manimi.
Nutilau. Man truputį palengvėjo, kad pagaliau galėjau paklausinėti Meisoną, nors mūsų pokalbis nebuvo
toks geras, kokio galėjau tikėtis. Rodos, Meisonas nebuvo visiškai atviras. Jo atsakymai buvo šioks toks
masalas, bet ne daugiau.
– Nori priežasties manim pasitikėti? – stebuklingai pajutęs mano susierzinimą pagaliau paklausė jis. –
Mano vardas ne Meisonas. Aš esu Džudas.
Krūptelėjau.
– Ką?
Jis kyštelėjo ranką į užpakalinę kišenę ir išsitraukęs atvertė piniginę. Užkištą už permatomo plastiko
vairuotojo pažymėjimą padavė man.
Pasižiūrėjau į dokumentą, išduotą Vajominge Meisonui K. Gercenui.
– Atrodo kaip tikras, ką? – paklausė Meisonas. – Bet toks nėra, – atkišo man kitą vairuotojo pažymėjimą,
kruopščiai paslėptą po pirmuoju. Tik šį kartą nykščiu uždengė pavardę ir adresą.
Ant jo buvo prilipinta tokia pati nuotrauka kaip ir ant ano, bet šis buvo išduotas Kalifornijoje.
– Nieko nesuprantu, – tariau.
– Nenorėjau, kad Šonas žinotų tikrąjį mano vardą.
– Kodėl?
– Nenorėjau, kad išvis ką nors žinotų apie mane, jei mūsų keliai išsiskirtų. Nepasitikėjau juo. Ir nors nesu
tikras, kad galiu pasitikėti tavimi, kai kam ryžtuosi. Tikiuosi, pasitiksi mane pusiaukelėje. Jei atsiversiu, galbūt
sugebėsiu įtikinti ir tave pasidalyti savo paslaptimis.
– Aš neturiu dvejopos tapatybės. Neturiu paslapčių, – paprieštaravau svarstydama, kokia čia suktybė, ką jis
bando iškvosti iš manęs.
– Netiesa. Sakei man, kad judvi su Korbe vienos važiavote į kalnus.
Susiraukiau.
– Sakiau.
– Tai ką čia veikia tavo buvusysis? Kelvinas, ar koks ten jo vardas? Keliai užversti. Taigi jis turėjo čia atvykti
dar iki pirmosios pūgos, prieš dvi dienas. Ar žinojai, kad bus čia?
 – O kas, jei ir žinojau? – atšoviau gindamasi.
– Kodėl nutylėjai apie jį namelyje, dar nežinodama, kad Šonas yra pavojingas, kodėl nepasakei mums
tiesos?
Nes Šonas man patiko, paminėjusi buvusį savo vaikiną, būčiau jį atstūmusi. Pernelyg gėdijausi šitai
prisipažinti, todėl atsakiau jam taip, kad galėčiau pateisinti pati save.
– Galbūt ne visai pasitikėjau Šonu ar tavimi, norėjau dėl visa ko pasilaikyti tūzą rankovėje. Pasirodo, šitai
pravertė, juk Kelvinas užklupo Šoną visiškai netikėtai, – man toptelėjo, kad jei nebūčiau bandžiusi pabėgti iš
eigulių patrulio namelio, Kelvinas būtų netikėtai užklupęs mus visus, ir dabar būčiau buvusi su juo. Nuo tos
minties man užgniaužė kvapą lyg nuo smūgio į pilvą.
– Kaip manai, ar Kelvinas yra Aidelvaildėje? – paklausė Meisonas.
– Nežinau, – išties maniau, kad Kelvinas ten. Jei rado Korbę, nuvežė ją į Aidelvaildę.
– Ar rastum ją iš čia?
Spoksojau į Meisoną bandydama perprasti, ką jis sumanė. Turėdama Kelvino žemėlapį galėjau parodyti
kelią iki Aidelvaildės. Tik kodėl Meisonas turėtų padėti man ten nueiti?
– Manau, kad taip, – pagaliau atsakiau dvejodama, ar turėčiau atskleisti visas kortas, kol nesu išsiaiškinusi
visų jo tikslų.
– Ar tai arčiau už eigulių stotį?
– Maždaug pusantro kilometro arčiau.
– Tai manau, kad turėtume eiti ten. Kas per vienas tasai Kelvinas?
– Dar klausi? – susiraukiau. – Jis nesileidžia stumdomas kitų. Pats matei. Kai paėmėte mus įkaitėmis, nė
nenutuokėte, į ką įsivėlėte. Kelvinas nesudės rankų, kol manęs neras. Išlėkė ieškoti Korbės, bet dar sugrįš.
Tikrai ne be reikalo būgštauji, Meisonai, – perspėjau.
– Džudai, – pataisė jis.
– Ar tikrai nori, kad taip vadinčiau? – paklausiau šiek tiek sudirgusi. – Visą laiką pažinojau tave kaip
Meisoną. Nesu tikra, kad sugebėsiu šaukti kitu vardu.
Jo veidas akimirką tapo neįskaitomas.
– Pabandyk.
– Džudai, – tariau dar priešiškiau. – Džudai, – mėginau pakartoti bent kiek švelniau. Ko gero, šis vardas
man patiko labiau, nors nieku gyvu nebūčiau jam prisipažinusi. – Ką gi, man visada patiko dviskiemeniai vyrų
vardai. Tavasis primena bitlų dainą. Arba Džudą Lo, nors esi visai į jį nepanašus, – skubiai pridūriau.
Jis neva puikuodamasis pasitrynė smakrą.
– Tiesa, jam toli iki manęs.
Prieš savo valią nusijuokiau. Ir iškart pasigailėjau, nes Meisonas – Džudas – atsakė šypsena, aiškiai
patenkintas savo pokštu. Šypsena tarsi atvėrė jam veidą, sušvelnino aštrius kampus ir sušildė neįžvelgiamas,
abejingas akis. Akimirką jis man pasirodė geidžiamas ir patrauklus, bet iš karto nuvijau tokias mintis. Jos
neturėjo pagrindo. Jei esama tokio dalyko kaip Stokholmo sindromas, buvau tikra, kad mano potraukis yra
pirmoji jo apraiška.
Tebūnie. Gal ir vadinsiu jį Džudu. Jei veiksime kartu, kad išgyventume, laikyti jį kitu žmogumi man gali
išeiti į naudą. Laikyti ne mane pagrobusiu piktadariu, o vaikinu su įtartina praeitimi. Tuo, kuris nesulaikė Šono,
bet norėjo sulaikyti. Kuris padės man, jei padėsiu jam.
– Mane pavadino pagal apaštalą Judą, atsidūrusiųjų beviltiškoje padėtyje globėją.
Nepatikliai žiūrėjau į jį.
– Atsidūrusiųjų beviltiškoje padėtyje? Ar tai tiesa?
– Aišku, tiesa. Juk aš su tavim, ką?
Kilstelėjau smakrą.
– Nori pasakyti, kad esu beviltiška?
– Tiesą kalbant, – atsakė jis surimtėjęs, – visiškai priešingai. Spėju, kad esi gabesnė, nei mano aplinkiniai.
Kartais svarstau, kokia buvai iki šio žygio.
Jis svarstė, kokia buvau? Ką dar galvojo apie mane?
Džudas vėl nudelbė mane tokiu žvilgsniu, nuo kokio kaskart pasijusdavau nejaukiai, tarsi vis labiau
permatoma, ir kalbėjo toliau:
– Stebėjau, kaip bendraujate judvi su Korbe, ir pamaniau, kad namie, šeimoje ar su draugais, esi truputį
kitokia, Brita. Mažiau sugebanti. Čia, kalnuose, pasikeiti. Man patinka, kad nevengi akistatos su savo
baimėmis. Ir, nors paprastai žmonės to nelaiko vertybe, esi labai gabi melagė. Kiek kartų įtikinamai
meluodama Šonui įkalbėjai, kad jis ką nors padarytų?
Man nepatiko ilgas, šaltas jo rudų akių žvilgsnis, todėl šūktelėjau:
– Jei neprasisuksi grobdamas žmones, esu tikra, kad vertėtų pabandyti skaityti jų mintis!
Jis patrynė nykštį smiliumi, tarsi tikėdamasis pinigų.
– Mažų mažiausiai galėtum duoti pirmą užuominą.
– Štai tau užuomina: kitą kartą pamėgink vengti keistų netikroviškų pasakojimų, galbūt tada tavo auka iš
tiesų tavimi patikės.
Šį kartą buvo mano eilė didžiuotis savimi – pamačiau, kaip linksmai žybtelėjo jo akys. Gal ir buvau įstrigusi
tyruose, bet bent jau nepraradau savojo humoro jausmo.
– Ar tau ne keista, kad Kelvinas nušovė beginklį žmonų? – grįždamas prie ankstesnės temos paklausė
Džudas.
Sudvejojau. Norėjau apginti Kelviną. Mintyse perkračiau visas įmanomas aplinkybes jo veiksmams
pateisinti. Jis labai jaudinosi dėl mūsų. Išties manė, kad Šonas nuskriaudė mudvi su Korbe. Padarė tai, kas
tokiomis sąlygomis buvo geriausia. Vis kartojau šitai sau, nors Kelvino poelgis man kėlė didžiulį nerimą.
Giliai įkvėpiau ir atsakiau:
– Ne, ne keista. Jis žinojo, kad Šonas meluoja. Kelvinas ne kvailys. Jis suprato, kad mudviem su Korbe
gresia pavojus ir kad Šonas už tai atsakingas. Kad ir kaip ten būtų, negalima sakyti, kad Šonas buvo nekaltas.
Kiek kartų grasino man ar Korbei ginklu. Mes buvome beginklės. Regis, tada tau tai nerūpėjo. Pyksti tik todėl,
kad Šonas buvo tavo draugas. Jei jie su Kelvinu būtų susikeitę vaidmenimis, Šonas būtų nušovęs Kelviną nė
nemirktelėdamas. Nejau išties tiki, kad Šonas gailėjosi nužudęs medžioklės prižiūrėtoją? Ir nepamiršk
policininko, kurį jis pašovė, jums bėgant į kalnus, ar merginos, per jį atsidūrusios ligoninėje. Šonui visai
nerūpėjo kito žmogaus gyvybė. Nesigailiu, kad Kelvinas jį nušovė.
Džudas linktelėjo. Neatrodė, kad sutiko su manimi. Greičiau norėjo parodyti supratęs ir įsidėmėjęs mano
nuomonę.
– Aš rimtai manau, kad turėtume keliauti į Aidelvaildę. Jei Kelvinas rado Korbę, nuvežė ją ten. Todėl mums
visų pirma reikėtų nukakti į Aidelvaildę, pas tavo draugus.
Smalsiai įsistebeilijau į jį. Dar sykį paklausiau:
– Kodėl man padedi?
Džudas atsilošė į šaknis, sunėrė pirštus už galvos ir sukryžiavęs kojas spoksojo į pasaulį kaip ramiausiai
besiilsintis medkirtys.
– Galbūt tai darau dėl savęs. Man būtų į naudą pasiaiškinti Kelvinui. Nenoriu, kad nušautų ir mane, –
paaiškino juokaudamas, bet – gal man tik pasirodė? – jo balse buvo ir niūresnių gaidelių.
 DVIDEŠIMTAS SKYRIUS
Mudu su Džudu sėdėjome ant kilimėlių ir miegmaišio po išvirtusiu medžiu, glausdamiesi prie ugnies,
bandydami sugerti visus iki vieno karščio raibulius. Džudas pasiteiravo dar kelių dalykų apie Kelviną, todėl
pamaniau, kad jo bijo, o šiaip daugiausia kalbėjomės lengvesnėmis temomis.
Džudui kalbant, apsižiūrėjau galvojanti apie jį. Kodėl išvyko iš Kalifornijos? Kaip užsimezgė ta nerami jo
draugystė – ar partnerystė – su Šonu? Norėjau paklausti, bet bijojau, kad palaikys tai gudrybe išgauti daugiau
smulkmenų apie jį, vėliau padėsiančių policijai nustatyti Džudo tapatybę. Tiesą sakant, bent iš dalies to ir
norėjau. Buvau morališkai įsipareigojusi padėti policijai jį sugauti. Bet ir pati nekantravau sužinoti apie jį
daugiau – dėl priežasčių, į kurias nenorėjau gilintis.
Ėmiau snūduriuoti, klausydamasi tylaus, malonaus Džudo balso, bet jis staiga, be jokio perspėjimo,
pasakė:
– Kai grįšime į Aidelvaildę, Kelvinas norės įduoti mane policijai. Jus pagrobti sumanė Šonas, bet aš
sutikau, – Džudas susiraukė. – Jis net gali panaudoti fizinę jėgą man sulaikyti.
Staiga nusigandusi, kad Džudas gali nebepadėti man pasiekti Aidelvaildės, leptelėjau:
– Galim pasakyti Kelvinui, kad pasipriešinai Šonui ir padėjai man pabėgti.
– Tavo pasakojimas nesutaps su Korbės.
– Pasakysime Kelvinui, kad pasipriešinai, jau jums mane išsivedus. Kad iš pradžių bijojai stoti prieš Šoną,
vadeivą, turintį pistoletą, bet pamatęs, kaip blogai jis elgiasi su manim, nusprendei imti vadžias į rankas.
Džudas abejodamas papurtė galvą.
– Ir vis dėlto mes pagrobėme tave. Kelvinas man nepasirodė esąs iš atlaidžiųjų, jis nesupras tokio dalyko
kaip klaida. Norės atkeršyti.
Nesupras toko dalyko kaip klaida? Panašu į Kelvino tėtį, pamaniau.
– Pasikalbėsiu su juo, – tariau. – Jis manęs paklausys.
– Rimtai? – nepatikliai tarė jis. – Neatrodo, kad Kelvinas ko nors klausytų. Jam tikrai nerūpėjo, ką norėjo
pasakyti Šonas.
Staiga pokalbis ištrūko man iš rankų. Turėjau įtikinti Džudą, kad Kelvinas jam nepakenks, bet iš tiesų
nežinojau, ką jis darys, mums atėjus į Aidelvaildę. Juk jau nužudė Šoną. Nenorėjau tikėti, kad galėtų
šaltakraujiškai nušauti ir Džudą, bet nebuvau visiškai tuo tikra.
– Net jei Kelvinas nieko nedarytų, nors tai menkai tikėtina, – kalbėjo Džudas, – kaip dėl policijos? Turėsi
pranešti, kas įvyko. Viskas paaiškės, įskaitant mano, kaip jūsų grobiko, vaidmenį.
– Ne, – atkakliai papurčiau galvą. – Nesakysiu jiems apie tave.
– Gal tyčia ir nesakysi. Bet, Brita, vis tiek turėsi papasakoti policininkams apie mane. Jie užpils tave begale
klausimų, ir tiesa anksčiau ar vėliau išaiškės. Įtempėme tave į šitą makalynę prieš tavo valią. Neturi nieko
slėpti. Nėra jokios priežasties dangstyti mane, mudu abu tai žinome.
– Netiesa. Klausyk, juk tai Šonas sumanė paimti mane įkaite. Jei pažadėsi man padėti, aš pameluosiu dėl
tavęs. Aš... padarysiu visa, ko panorėsi! – beviltiškai užbaigiau sakinį.
Džudas atsigręžė į mane, rudos jo akys vėrė kiaurai.
– Ar manai, kad padedu tau tik todėl, kad gaučiau ko nors mainais?
Nežinojau, kodėl jis man padeda. Bet buvo visai tikėtina, kad norėtų kokio nors atlygio. Iki šiol vengiau
rimtai svarstyti, ką daryčiau čia, kalnuose, kad išgyvenčiau, bet aš išgyvensiu. Nemirsiu čia. Padarysiu, kas
darytina. Jei per tai teks mintimis nukeliauti į kitą vietą, tebūnie.
Džudas palinko į mane – bailiai aiktelėjusi atsitraukiau. Per vėlai supratau, kad tai tebuvo pasimuistymas.
Jis bjaurėdamasis šnirpštelėjo.
– Manei, kad tau trenksiu? Be niekur nieko? Tavo smegenys pašėlusios bando įsivaizduoti pačius
bjauriausius dalykus, kokių galiu pareikalauti už tai, kad padėčiau tau nueiti į Aidelvaildę, – nesivargink
prieštarauti, tavo veidas tiesiog šviečia pasibjaurėjimu. Na, gali nepulti į paniką. Neketinu tavęs prievartauti. Ir
pasistengsiu nekreipti dėmesio, kad iš manęs to tikėjaisi. Paėmiau tave įkaite, nes atrodė, kad neturiu kitos
išeities. Atsiprašau, kad atsidūrei šioje makalynėje, bet priminsiu dar kartą, kad bandžiau neleisti, jog tai
įvyktų. O jei jau prakalbome apie mano būdą, leisk palengvinti tau sąžinę. Nesu buvęs su moterimi, kuri to
nenorėjo, – baigė kalbėti jis, menkai slėpdamas pasibjaurėjimą.
– Nepažįstu tavęs, – sulemenau išmušta iš vėžių ne tik jo pastabumo, bet ir mūsų pokalbio temos.
Neketinau kalbėtis su Džudu apie seksą. Norėjau tik ištrūkti iš čia gyva. – Todėl atleisk, kad suabejojau tavo
motyvais.
Džudas buvo kandžiai beatsakąs – mačiau tai iš liepsnojančių pykčiu akių – bet paskutinę akimirką įtampa
veide atslūgo, ir jis nugrimzdo į niūrią tylą.
Nulenkiau galvą. Norėjau, kad mano kojinės kuo greičiau išdžiūtų. Mūsų ankštoje tvirtovėje negalėjau
ištiesti kojų, nepaliesdama Džudo. Sėdėjo taip arti, kad girdėjau jį kvėpuojant; kiekvienas įkvėpimas atrodė
neramus.
– Kodėl išsiskyrei su savo buvusiuoju? – netikėtai paklausė Džudas. Nežiūrėjo į mane, bet iš balso supratau,
kad nori būti draugiškas. O gal tik bando nepasirodyti įžeistas. Jis, kaip ir aš, tikriausiai suprato, kad įstrigome
kartu, ir mums patiems bus į naudą bendrauti kuo mandagiau. – Prieš užmigdama kelis kartus ištarei jo vardą.
Nesusigėdau, tik nusivyliau savimi, kad neįstengiu prisiminti sapno. Dažniausiai sapnuodavau, kad mudu
su Kelvinu nė neišsiskyrėme. Kad jis vis dar gyvena už trijų kvartalų, kad galiu kada užsimaniusi jam
paskambinti ar užsukti į jo namus. Sapnuodavau, kad vis dar kartu lankome mokyklą, kad jis mano spintelėje
laiko savo vadovėlius ir akinius nuo saulės. Niekad nesapnavau to, kas tarp mudviejų buvo bloga, kai Kelvinas
būdavo paniuręs po ginčų su tėvu ir nesikalbėdavo su manimi, per mane keršydamas jam. Tokiomis dienomis
jis, regis, visiškai tikėdavo esąs vienas priešais visą pasaulį. Bandžiau atsikratyti tų atsiminimų, ypač dabar, kai
man reikėjo kokios nors vilties, kad išlikčiau.
 – Jis mane metė.
– Asilas, – tarė Džudas ir linktelėjo galvą, norėdamas patraukti mano žvilgsnį. Mačiau, kad bando mane
pralinksminti.
– Anaiptol, jis labai protingas. Puikus žygeivis. Puikiai pažįsta šiuos kalnus, – pridūriau tarsi nutylėdama
grasinimą: jei neateisime į Aidelvaildę, jis mus suras.
– Ar dažnai atvažiuoja čia?
– Seniau dažnai. Kol išvyko į universitetą.
– Pirmakursis?
– Stanforde.
Džudas patylėjo, galvodamas apie tai. Po akimirkos švilptelėjo.
– Tu teisi. Jis protingas.
– Ganėtinai protingas, kad atsektų mus nuo eigulių patrulio namelio, – atšoviau. – Ir kad nesileistų
apmulkinamas Šono.
– Kurį ir nušovė. Už tai, kad šis melavo ir pagrobė jus. Regis, nemoka valdytis.
– Kelvinas moka valdytis. Jis greičiau... – kaip tai pasakyti? – jo teisingumo jausmas pernelyg stiprus.
– Toks, kad privertė nušauti beginklį žmogų?
– Šonas nušovė medžioklės prižiūrėtoją, irgi beginklį, taigi juokiasi puodas, kad katilas juodas.
– Beje, gal netyčia prisimeni Kelvino SAT rezultatą?
Sušnarpščiau.
– Kodėl tau rūpi?
– Tik smalsu, ar gavo daugiau už mane – ar yra protingesnis.
– Jis surinko du tūkstančius šimtą, – išdidžiai pareiškiau. Perspjauk, kad gudrus.
Džudas suplojo rankomis, mačiau, kad jam tai padarė įspūdį.
– Ką gi, to tikrai pakanka įstoti į Stanfordą.
– Kelvinas mokėsi baisiais pažymiais, nes priešgyniavo tėvui, labai daug dėmesio skiriančiam pažymių
knygelei ir išvis pažangumui. O ACT ir SAT išlaikė labai gerai. Tai jam būdinga, – pridūriau. – Kelvinas viską
turi daryti savaip. Ypač jei tai susiję su tėvu – jų santykiai ne patys geriausi.
– Ar aplankei jį Stanforde? Ar kada nors buvai Kirko restorane? Tame su žaliomis sienomis, įsikūrusiame
centre? Ten gali gauti pačių skaniausių skrudintų bulvyčių.
– Ne, mudu išsiskyrėme po kelių savaičių nuo jo išvykimo į universitetą. Ir iš kur žinai apie Palo Altą? Ar
kada nors esi ten buvęs?
– Užaugau San Fransisko įlankos apylinkėse.
– Atsidūrei baisiai toli nuo namų.
Jis abejingai numojo ranka.
– Man nusibodo tobulas oras. Visiems kartkartėmis reikia kokios nors pūgos ir nuotykių, susijusių su
gyvybe ir mirtimi, juk taip?
 – Baisiai juokinga, – pasirausiau kuprinėje, vyliausi, kad Džudas, vrangleryje kraudamas mano drabužius iš
krepšio, netyčia paėmė ir...
Taip, tai buvo ji – Stanfordo beisbolo komandos kepuraitė, kurią Kelvinas parsivežė praeitais metais,
apsilankęs su tėčiu Stanforde, kai dar rinkosi tarp Stanfordo ir Kornelio. Likus kelioms dienoms iki
atsisveikinimo su Kelvinu, paprašiau, kad išvažiuodamas paliktų ją man. Norėjau turėti kokį nors ypatingą jo
daiktą ir nė neketinau grąžinti. Tiesa, apie sąžiningus mainus vis tiek negalėjo būti nė kalbos, juk atidaviau jam
savo širdį.
– Kelvinas įteikė ją man prieš pat išvažiuodamas studijuoti. Ši kepuraitė – vienintelė mano sąsaja su
Stanfordu.
– Tau ją davė Kelvinas?
Atkišau kepuraitę Džudui, bet jis nepaėmė. Sėdėjo sustingęs, tarsi nenorėdamas turėti nieko bendra su
Kelvinu ir mano praeitimi. Pagaliau dvejodamas siektelėjo ir paėmė kepuraitę iš mano rankos. Netardamas nė
žodžio pavartė ją ir apžiūrėjo.
– Regis, ją užsidėjusi kažką dažei, – perbraukė nykščiu geltoną dėmę ant viršaus.
– Tikriausiai garstyčios iš beisbolo rungtynių, – nukrapščiau dėmę nagu. – Kelvinas dievina beisbolą. Jo
tėtis niekad neleido jam žaisti, kad nenukentėtų teniso ir bėgiojimo treniruotės, bet Kelvinas vaikščiodavo į
visas rungtynes. Geriausias jo draugas Deksas buvo mūsų mokyklos metikas. Būdamas mažas Kelvinas visiems
sakydavo žaisiąs aukščiausioje lygoje. Kartą nusivežė mane į Solt Leik Sitį pasižiūrėti Bičių rungtynių, – nuo šio
prisiminimo man staiga užlūžo balsas. Kaskart, Bitėms pelnius tašką, Kelvinas pabučiuodavo mane. Sėdėjome
pasislėpę sirgalių minioje, jie šaukdami pašokdavo iš vietų, o mes dalijomės intymumu.
Užsidengiau veidą delnais. Ilgėjausi Kelvino labiau nei bet kada. Jei jis būtų čia, išvestų mane iš kalnų.
Nebereikėtų šifruoti žemėlapio, nes kelią rodytų Kelvinas. Pasitryniau akis, kad nepravirkčiau, nors labai
norėjosi išsiverkti.
– Pasiilgsti jo.
Taip, pasiilgstu. Ypač dabar.
Džudas paklausė:
– Ar mateisi su Kelvinu nuo tada, kai jis išvyko studijuoti? Noriu pasakyti, iki ryto prieš dvi dienas anoje
degalinėje? Ar turėjai progą pasikalbėti su juo apie išsiskyrimą?
– Ne. Kelvinas nė karto neparvažiavo namo. Iki užužvakar nemačiau jo aštuonis mėnesius.
– Nebuvo grįžęs net per Kalėdas? – kilstelėjęs antakius paklausė Džudas.
– Ne. Nenoriu daugiau kalbėti nei apie jį, nei apie save, – būčiau nekalbėjusi ir apie Džudą, bet tai atrodė
saugiau, nei žaisti pavojingą žaidimą: svajoti, kad Kelvinas būtų čia.
Džudas vėl atkišo gertuvę, bet užsistovėjęs vanduo manęs netraukė. Norėjau kolos, kukurūzų dribsnių,
bulvių košės su padažu ir skrebučio su tikru sviestu, ne su margarinu. Staiga man dingtelėjo, kad nevalgiau nuo
vakar vakaro. Skausmingai nudiegė pilvą, ėmiau svarstyti, kaip mudu su Džudu išgyvensime ilgą kelionę iki
Aidelvaildės su vienu vandeniu.
 Pastabusis Džudas atspėjo mano mintis.
– Turime tris gertuves vandens ir du javainių batonėlius, bet manau, kad reikia taupyti maistą, kol iš tiesų
prireiks.
– O kas nutiko ketvirtai gertuvei? Girdėjau Šoną sakant, kad iš namelio išėjome su keturiomis.
– Vieną palikau Korbei, – jis prispaudė pirštą prie lūpų, – tik nesakyk Šonui; tai bus mažytė mūsų paslaptis.
Įsispoksojau į Džudą. Juodasis humoras manęs nesužavėjo, bet tai, kaip jis pasielgė su Korbe, mane
sugraudino. Norėjau suspausti jam ranką ir prapliupti verkti.
– Tu taip padarei? – pagaliau išspaudžiau.
– Palikau Korbei gertuvę ir du batonėlius javainių. Tiek jai pakaks išgyventi audrą. Dar po dienos ar dviejų
galės nueiti iki kelio. Jai viskas bus gerai. Brita, žinau, kad jaudinaisi dėl jos, bet iš dviejų galimybių – pasilikti
šiltame namelyje, kad ir kaip ten būtų vieniša, arba eiti su mumis ir kęsti šaltį, nuovargį, badą, – pirmoji
geresnė. Pameluodama apie diabetą tikriausiai išgelbėjai jai gyvybę. Žinau, sakiau, kad užstojau tave tik tam,
kad padėčiau sau, bet tada buvau sudirgęs ir iš pykčio nesusivaldžiau. Iš tiesų supratau, ką sumanei, tavo
išradingumas ir drąsa man padarė įspūdį. Derėjo pasakyti tau. Nepasakiau tada, todėl sakau dabar. Gali
didžiuotis tuo, ką padarei.
Beveik neišgirdau Džudo pagyrimo. Visą dėmesį buvau sutelkusi į pirmuosius jo žodžius.
– Bet... kodėl padėjai Korbei?
– Nustebai sužinojusi, kad nesu visiškai blogas? – paklausė kreivai šypsodamasis.
Tai buvo kilniausias jo poelgis iš visų, nė nežinojau, ką ir sakyti. Kad ir kaip viliojo pirmoji į galvą šovusi
mintis, – atsakyti šaltai ir atžariai, – nebeturėjau tam jėgų. Pavargau statyti užtvaras. Sumirksėjusi nuvijau
besitelkiančias ašaras, trūksmingai atsidusau ir tariau:
– Ačiū, Džudai. Nė nežinau, kaip tau deramai atsidėkoti.
Į mano padėką jis atsakė nežymiu linktelėjimu. Šis judesys beveik nuslėpė grimasą, kuri rodė, – buvau kone
tikra, – kad jam nepatogu jaustis didvyriu.
Pakeičiau temą, kad liautųsi gėdijęsis.
– Kaip manai, ar mano batai ir kojinės jau išdžiūvo? Man reikia į tualetą, – išties norėjau į tualetą, bet ir dar
kartą žvilgtelėti į Kelvino žemėlapį, ypač jei netrukus vėl iškeliausime.
Užsirišusi batus išėjau į sniegą. Nėjau tiek toli, kad pamesčiau iš akių mūsų laikiną stovyklą, užteko
trupučiuko asmeninės erdvės. Užlindusi už medžio išsitraukiau Kelvino žemėlapį. Jis buvo pažymėjęs seną
apleistą kailinių žvėrelių medžiotojų trobelę mažiau nei už puskilometrio. Šalia buvo parašyta „pusėtinas
stogas, tinka apsisaugoti nuo vėjo“. Gaila, neradau jos vakar naktį, audrai siaučiant.
Kelvinas šalia medžiotojų trobelės buvo padėjęs žalią tašką. Žemėlapyje mačiau dar du tokius taškus,
vienu iš jų buvo pažymėtas namelis, kuriame sutikau Džudą su Šonu. Regis, trečiasis žalias taškas irgi žymėjo
prieglaudą. Prie jo Kelvinas buvo teparašęs „išdužę langai“. Tikriausiai prieglauda buvo apleista, bet ji stovėjo
pakeliui tarp mūsų su Džudu esamos vietos ir Aidelvaildės; tikėjausi, kad galėsime ten pailsėti.
Jei jau buvau netoliese, nusprendžiau užsukti į medžiotojų trobelę, vildamasi rasti ką nors naudingo,
pavyzdžiui, turistų paliktų javainių popieriukų, kuriuos galima panaudoti kaip prakurą. Džudas manęs
nepasiilgs, jei užtruksiu tik kelias minutes.
Ėjau per mišką vadovaudamasi žemėlapiu. Šakos kibo į drabužius tarsi besidraskantys kaulėti pirštai.
Sudrebėjusi atstūmiau į šalį tą vaizdinį, staiga užsimaniau, kad kartu eitų Džudas.
Pagaliau, miškui praretėjus, išvydau sukiužusį belangį statinį vien iš rąstų, pažiūrėti senesnį nei šimto
metų. Durys buvo siauros ir žemos, norintysis įlįsti vidun turėjo pasilenkti.
Mažytės durys nebuvo trobelės statytojų klaida. Kai čionai atkeliavo pirmieji kailinių žvėrelių medžiotojai,
Vajominge ir Aidahe buvo gausu grizlių. Jų pasitaikydavo ir mūsų dienomis, tik ne taip gausiai. Medžiotojai
tyčia įtaisė per ankštas grizliui duris, kad išsaugotų ne tik bebrų kailiukus, bet ir savo gyvybę. Šią istorinę
smulkmeną sužinojau iš Kelvino, jam kartu su Deksu per praeito pavasario žygį teko panašioje trobelėje
pralaukti audrą.
Kai priėjau arčiau, mano žvilgsnį patraukė geltonos juostos gabaliukas, pakibęs ant pelynų krūmo.
Policijos juostos liekana. Nugara perbėgo šalti ir tarsi familiarūs šiurpuliukai, lyg ši užuomina man būtų
turėjusi ką nors reikšti.
Trobelės durys girgžtelėjo vėjyje.
Ėmiau trauktis atatupsta, it šaltas vanduo užliejo bloga nuojauta. Man pasišiaušė plaukai. Nenuleidau akių
nuo durų bijodama, kad vos tik nusigręšiu, jose pasirodys koks nors baubas.
O tada mano protas atsibudo.
Girdėjau apie tą trobelę. Pernai spalį buvau mačiusi ją per žinias. Trobelėje buvo surasta nužudyta jauna
indėnė Kimanė Jovelė.
 DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS
Žinia apie Kimanės Jovelės, Mis šošonai ir banokai6, vidurinės mokyklos grožio konkurso karalienės,
nužudymą nebuvo viešinama taip plačiai kaip Lorenos Hantsmen žmogžudystė, nes Kimanė nebuvo iš
turtingos šeimos. Naktį prieš savo žūtį ji Aidaho Fort Hole vykusiame pobūvyje susipyko su savo vaikinu. Išėjo
viena, o tas nusekė jai iš paskos. Nusivežė merginą į kalnus, pasmaugė ir paslėpė kūną kailinių žvėrelių
medžiotojų trobelėje. Vaikinas būtų išsisukęs, jei Kimanės kūno nebūtų užtikę žygeiviai.
Kimanė lankė Pokatelo vidurinę, konkuruojančią su mano mokykla, ir anuomet ta istorija man neatrodė
tokia baisi. Bet dabar nupurtė iki kaulų smegenų. Mergina žuvo čia, tame pačiame miške, kuriame kovojau dėl
savo gyvybės.
Namelio durys vėl sugirgždėjo ir pro jas išslinko tamsus gyvas pavidalas, jo didelės naguotos letenos smigo
į sniegą. Žvėris tankiu blizgančiu rudu kailiu buvo stambesnis už šunį. Jis sustojo ir nustebęs, kad pajuto mane,
kilstelėjo snukį. Sidabrinėje galvoje it kaukėje blizgėjo akys, panašios į karoliukus. Žvėris suniurnėjo,
galugerklyje jam kažkas tyliai gurktelėjo.
Girdėjau pasakojimų apie ernius. Jie buvo tokie nuožmūs, kad puldavo tris kartus didesnius žvėris.
Ernis patraukė prie manęs, jo eisena buvo stebėtinai panaši į lokio. Apsigręžiau ir pasileidau bėgti.
Girdėjau ernį šuoliuojant per sniegą man už nugaros. Apimta panikos pabandžiau dirstelėti per petį ir
paslydau. Ledinė pliurzė permerkė džinsus, sugniaužiau pirštus sniege, ieškojau, kaip atsispirti nuo žemės.
Sugriebiau pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą ir nustėrusi įsispoksojau į jį. Tai buvo ilgas kaulas, nugraužtas
sausai, nusėtas dantų žymėmis. Spygtelėjusi numečiau šalin.
Pašokau ant kojų ir nulėkiau netoliese šmėžuojančio medžių guoto link. Visas mintis buvo užvaldęs
vienintelis vardas: Džudas.
– Džudai! – suklykiau melsdamasi, kad jis mane išgirstų.
Šakos čaižė man veidą, kojos smigo giliai į sniegą. Surizikavau dar kartą žvilgtelėti per petį. Ernis risnojo
atsilikęs vos per kelis žingsnius, juodos jo akys buvo sklidinos gyvuliško ryžto.
Stengdamasi neatsitrenkti į medžius, bandžiau susigaudyti vietovėje. Kurioje pusėje Džudas? Akimis
naršiau po sušalusią žemę. Kodėl nematau savo pačios pėdsakų? Ar bėgu tolyn nuo jo?
Vėl surikau jo vardą. Balsas atsimušė į medžius ir pakilo į begalinį dangų. Nepakilo nė vienas paukštis.
Džudas manęs negirdėjo. Niekas negirdėjo. Buvau viena.
Mano rankos kraujavo nuo aštrių eglių spyglių, bet skausmo nejutau; buvau tikra, kad blauzdas jau drasko
aštrūs kaip skustuvai ernio dantys ir lenkti nagai.
Staiga jis nutvėrė mane iš nugaros. Suspurdėjau ir spyriau, nė pati nežinojau, ar labiau noriu išsilaisvinti, ar
išsilaikyti ant kojų. Jei pargriūsiu, man bus galas. Nebeatsikelsiu.
 – Ramiau, Brita, nenuskriausiu tavęs.
Išgirdau tylų, raminantį Džudo balsą, ir man tarsi akmuo nuo krūtinės nusirito. Iš palengvėjimo
įsikniaubiau Džudui į petį ir sukūkčiojau.
Jis pamažu atleido gniaužtus, žiūrėdamas, kad nepargriūčiau.
– Aš tavęs nenuskriausiu, – pakartojo. Tada apgręžė mane. Dvejodamas ir nerimaudamas įsižiūrėjo man į
veidą. – Kas nutiko?
Spoksojau į apdraskytas, kruvinas savo rankas. Neįstengiau prabilti.
– Girdėjau tave šaukiant. Pamaniau, kad lokys... – jis trūksmingai įkvėpė oro.
Negalvodama priglaudžiau veidą jam prie krūtinės. Gerklėje įstrigo rauda. Tenorėjau, kad kas nors mane
laikytų. Net jei tai bus Džudas.
Jis stovėjo sustingęs, nustebintas mano apsikabinimo. Man neatšlijus, dvejodamas suėmė už rankų.
Dvejodamas paglostė, paskui ėmė guosti drąsiau. Džiaugiausi, kad nelietė manęs, tarsi manydamas, jog galiu
sudužti. Buvo gera žinoti, kad Džudas yra apčiuopiamas, tikras. Jis glaudė mano galvą sau prie krūtinės ir
raminamai kuždėjo, o aš nebesuvaldžiau ašarų. Įsikniaubiau į jo striukę ir pravirkau balsu.
– Aš čia, – švelniai ištarė Džudas. – Niekur nedingsiu. Tu ne viena, – jis įrėmė smakrą man į pakaušį, o aš
instinktyviai prisiiglaudžiau arčiau. Man buvo labai šalta. Šaltis vėrė iki kaulų, čiulpte čiulpė šilumą, stingdė iki
pat širdies. Buvo gera leistis laikomai Džudo.
Nepaisydamas žvarbaus oro jis nusivilko striukę ir užmetė man ant pečių.
– Papasakok, kas nutiko.
Nenorėjau prisiminti. Kokia kvaiša jis mane palaikys. Ernis, kad ir koks nirtus, nebuvo vertas ašarų. Galėjo
būti ir blogiau. Galėjau užeiti grizlį. Matyt, per tankiai kvėpavau, nes galva nejaukiai kretėjo tarsi atskirta nuo
kūno.
– Atsigerk, – Džudas išsitraukė buteliuką iš striukės kišenės ir atkišo man. Buvau taip sukrėsta, kad vargiai
pajutau deginantį gerklę skystį. Jis buvo šaltas kaip vanduo, bet kartus; vėl užsivertusi buteliuką, užspringau ir
ėmiau kosėti. Netrukus kūną užliejo šiluma, pradėjau kvėpuoti lėčiau.
– Iš pradžių man pasidingojo lokys, – stipriai užsimerkusi išgirdau tankėjantį savo kvėpavimą. Prieš akis vis
dar mačiau iššieptus žvėries nasrus. – Ten buvo ernis, jis puolė mane. Maniau, kad sudraskys.
– Tikriausiai išgirdo mane ateinant, sumetė, kad mūsų per daug, ir paspruko. Kai radau tave, jau buvo
dingęs, – jis priglaudė mane tvirčiau.
Pagaliau susitvardžiusi nugėriau didesnį gurkšnį ir pasakojau toliau:
– Jis slėpėsi senoje kailinių žvėrelių medžiotojų trobelėje, man regis, toje pačioje, kur praeitą spalį buvo
rasta negyva mergina. Pamenu, per televizorių mačiau labai panašią trobelę, kai buvo pranešta, kad aptiktas
jos kūnas, o ką tik ant krūmo šalia trobelės pastebėjau skiautelę geltonos policininkų naudojamos juostos. Man
regis, tai ta pati vieta. O netoliese radau kaulą. Juk jis negali būti tos merginos? Nusikaltimo vietos tyrėjai
turėjo surinkti visus jos palaikus, tiesa? Būk geras, pasakyk nemanąs, kad tas kaulas jos!
Prisiminiau, koks jis atrodė mano rankoje. Mirties kiautas. Jis man priminė oda aptrauktą suirusį kūną
pirmojo namelio sandėliuke. Tą akimirką pajutau, kad mirtis šliaužia link mūsų iš kiekvieno kalnų kampelio.
Kokių galų užsimaniau atvykti į šią baisią vietą?
Džudas suėmė mane už pečių ir įsistebeilijo į akis. Jo veidas buvo apniukęs, susikaupęs, sučiauptomis
lūpomis.
– Kas toji mergina?
– Kimanė Jovelė. Ar pameni girdėjęs apie ją per žinias? Ji buvo Pokatelo vidurinės dvyliktokė, jau
koncertuojanti pianistė. Gaudavo kvietimų koncertuoti iš visos šalies. Buvo kalbama, kad stos į Džulijardą7;
taip gerai grojo. O galiausiai buvo nužudyta savo vaikino. Jis pasmaugė ją ir atitempė kūną čia paslėpti.
– Pamenu ją, – užsigalvojęs atsakė Džudas, žvelgdamas į tolį.
– Koks vaikinas nužudytų savo merginą?
Jis neatsakė. Tik veidas akimirką įgavo niūrią, nemalonią išraišką.
6 Šošonai ir banokai yra JAV Aidaho valstijos Fort Holo indėnų rezervate gyvenančios indėnų gentys.

7 Juilliard School of Music – Džulijardo muzikos mokykla Niujorke, viena garsiausių muzikos mokyklų pasaulyje.
 DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS
Grįžtant į stovyklą, Džudas ėjo arčiau manęs nei įprastai. Buvo sunku patikėti, kad vos prieš dvi dienas
begėdiškai flirtavau su juo degalinėje, laikiau kone dangaus pasiuntiniu, išgelbėjusiu mane nuo didžiulės
gėdos. Dvi dienas juo žavėjausi, nekenčiau jo ir...
Dabar visai nebesuvokiau, kas jis. Nežinojau, ką ir manyti.
Mūsų rankovės netyčia susilietė. Džudas neatitraukė rankos nei atsiprašė. Tiesą sakant, man pasidarė
įdomu, ar jis išvis tai pastebėjo. Aš pastebėjau. Nuo jo artumo mane užplūdo keista saldi šiluma. Eidama
vogčiomis dirsčiojau į jį. Nesiskutęs ir neišsimiegojęs Džudas vis tiek sugebėjo atrodyti patrauklus. Kaip
vėtytas ir mėtytas žygeivis. Jis nemaža laiko leido gamtoje, tai buvo matyti iš saulės nublukintų plaukų
galiukų. Aplink akis buvo susimetusios kelios neryškios raukšlės, tokių atsiranda, kai būni prisimerkęs nuo
saulės. O paakiai dėl nuolat nešiojamų akinių nuo saulės panėšėjo į meškėno paakius. Bet atrodė ne banaliai, o
bemaž seksualiai.
Nors ir išsekęs Džudas ėjo atlošęs pečius – šitaip einama į tikslą. Jo akys po tamsiais antakiais atidžiai,
ramiai stebėjo pasaulį. Apskaičiuodamos ir vertindamos, nusprendžiau. Bet jų gelmėje įžvelgiau daugiau. Jis
kažin ko bijojo, kažkas jam kėlė didelį nerimą, bet buvo laikoma paslaptyje.
Džudas pastebėjo mano žvilgsnį. Iškart nukreipiau akis. Negalėjau patikėti, kad jis sugavo mane spoksant.
Labiau nei bet kada nekenčiau savo potraukio jam. Jis pagrobė mane. Laikė nelaisvėje prieš mano valią.
Neseniai parodytas jo kilniaširdiškumas nieko nepakeitė. Turėjau sau priminti, kas jis iš tiesų.
Taigi kas? Jųdviejų su Šonu partnerystė atrodė visiška nesąmonė. Džudas – Meisonas – niekad nebuvo
žiaurus. Bandė perspėti mudvi su Korbe, kad neužeitume į namelį. Sutrikusi atsidusau. Džudas atrodė esąs
tikra mįslė.
– Pirmiausia tau reikia sušilti, – pasakė jis. – Paskui ieškosime maisto. Uogoms dar per anksti, todėl teks
medžioti.
Pastarąsias dvi dienas vengiau Džudo rūpinimosi mano gerove, net įtarinėjau jį. O dabar mane ėmė labai
dominti jo motyvai. Kai Kelvinas tik pradėjo domėtis manimi, apipylė mane komplimentais, švelniai kibino ir
prasimanydavo aibes priežasčių susitikti; visa tai glostė mano savimeilę, bet didžiausias įrodymas, kad jam
patinku, buvo staigus jo dėmesys mano poreikiams. Kai pašaldavo, Kelvinas nugramdydavo mano
automobilio langus. Kine pasirūpindavo, kad gaučiau vietą per vidurį. Visur vežiodavo mane, kol mano
vrangleris buvo taisykloje. Nors labai vertinau Džudo poelgius, kažin, ar jo rūpinimasis manimi buvo šis tas
daugiau nei paprastas galantiškumas.
Ar jis man ką nors jautė?
Griežtai subariau save, kad tai nesvarbu. Nes į Džudo jausmus, tikrus ar menamus, aš neatsakysiu.
 – Iš kur žinojai, kad vairuoju oranžinį vranglerį ir kad mano tėtis dievina muselinę žvejybą? – staiga
paklausiau žengdama per nukritusį ir pasislėpusį po medžiais rąstą.
– Degalinės aikštelėje stovėjo dvi mašinos. Senesnio modelio oranžinis vrangleris ir BMW X5. Įėjęs į
parduotuvę iškart priskyriau bemsą tavo buvusiajam, o vranglerį tau, – paaiškino jis. – Ant jo buferio buvo du
nusitrynę, apsilaupę lipdukai: „Tegyvuoja valtys!“ ir „Stabdau dėl bangų“. Nusprendžiau, kad vrangleris
pirmiau priklausė tavo tėčiui, paskui buvo atiduotas tau.
Džudui išties sekėsi. Tiesą sakant, buferio lipdukai buvo viena iš priežasčių, kodėl tėtis nupirko vranglerį. Jis
jautė giminystę visiems žvejams ir paikai pasitikėjo jais labiau nei kitais žmonėmis.
– O kodėl buvai toks įsitikinęs, kad nevairuoju BMW? – nė pati nežinojau, ar įsižeisti, ar didžiuotis.
– Tavo akiniai nuo saulės pirkti prekybos centre. Tavo buvusiojo – iš Fendi8. Daugelis besirūpinančiųjų
savo įvaizdžiu yra stebėtinai nuoseklūs.
Bandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą ką nors pastebėjau.
– Ar visada degalinėse spėlioji, koks automobilis kam priklauso? – pajuokavau.
Džudas gūžtelėjo.
– Tai mįslė. Man patinka jas įminti.
– Įdomu. Pats irgi esi man mįslė.
Džudas sugavo mano žvilgsnį ir nusigręžė.
Norėdama nutraukti keistą spengiančią tylą, smalsiai kryptelėjau galvą.
– Taigi. Gal esi kokios nors srities genijus?
Jo veidas iškart tapo neperprantamas kaip žmogaus, pratusio girdėti asmeniškus klausimus ir nieko
neatskleisti apie save. Po akimirkos ši išraiška sušvelnėjo, šmėstelėjo vos pastebima šypsena.
– Ar tau daro įspūdį, kad mano trečios klasės mokytoja buvo užsigeidusi patikrinti, ar neturiu fotografinės
atminties?
Atsainiai numojau ranka.
– Ne, nė kiek.
Jis išsišiepė plačiau ir pasikasė galvą.
– Nepasisekė. Bet nedaug trūko.
Pradėjau skaičiuoti ant pirštų jo privalumus.
– Taigi, galima sakyti, turi fotografinę atmintį. Ir puikius gebėjimus išlikti. Ar turėčiau dar ką nors žinoti?
Pavyzdžiui, kur studijuoji – juk studijuoji universitete, tiesa?
– Pernai iškritau.
To visai nesitikėjau. Džudas man atrodė rimtas uolus žmogus, ne iš tų, kurie metami iš mokyklos.
– Kodėl?
– Turėjau pasirūpinti vienu reikalu, – jis susikišo rankas į kišenes ir nejaukiai susigūžė.
– Vaje, iškart aiškiau.
Jis tvirčiau sučiaupė lūpas, todėl nusprendžiau kliudžiusi jautrią vietą.
 – Visiems reikia paslapčių. Dėl jų išliekame pažeidžiami.
– O kam reikia būti pažeidžiamam?
– Tam, kad rūpintumeisi savo gynyba, kad neaptingtum.
– Nesuprantu.
– Jei turi silpnybę, tenka pavargti, kad ją apsaugotum. Negali būti tingus.
– Kokia tavo silpnybė?
Jis nusijuokė, bet ne per linksmiausiai.
– Rimtai manai, kad pasakysiu?
– Verta pamėginti.
– Mano sesuo. Myliu ją labiau nei ką kitą.
Jo žodžiai užklupo mane visiškai netikėtai. Nuo vieno vienintelio atsakymo tarsi sueižėjo apsauginis
sluoksnis, ir aš pamačiau švelnesniąją Džudo asmenybės pusę. Jo išvaizda buvo kaip šiurkštaus visko mačiusio
vyro, su kurio galia reikia skaitytis. O krūtinėje plakė gera, švelni širdis.
– Nesitikėjau, – atsakiau po akimirkos. – Regis, ji tau daug reiškia.
– Tėtis mirė, kai dar buvau mažytis, o mama antrąkart ištekėjo. Sesuo gimė praėjus keliems mėnesiams po
mano trečiojo gimtadienio, pamenu, tada maniau, kad tai pats blogiausias įvykis mano gyvenime, – jis
nusišypsojo. – Bet greitai supratau smarkiai klydęs.
– Ar ji Kalifornijoje?
– Nemačiau nuo tada, kai išvažiavau iš namų.
– Tikriausiai pasiilgsti jos.
Džudas vėl nusijuokė, buvo matyti, kad jaudinasi.
– Aš rimtai prisiėmiau jos brolio ir gynėjo vaidmenį. Prisiekiau, kad jai nenutiks nieko blogo.
Atsidusau. Širdin skverbėsi liūdesys ir ilgesys. Gal Džudas to ir nenumanė, bet tariausi suprantanti, kaip
jautėsi jo sesuo. Tėtis su Janu visada labai saugojo mane. Visiškai jais pasiklioviau. Jaučiausi esanti pasaulio
bamba ir nė kiek to nesigėdijau. Dabar jų čia nebuvo, tik Džudas. Nelauktai pajutau keistą, nepaaiškinamą
pavydą jo seseriai. Pavydėjau, kad jis galvoja apie ją, nes norėjau, kad galvotų apie mane.
– O kaip tu? – paklausė Džudas. – Kokias paslaptis saugai?
– Aš jų neturiu, – tiesą sakant, turėjau. Saugojau nuo jo vieną didžiulę paslaptį, nenorėjau apie ją nė
galvoti, nes ji buvo bloga. Blogų blogiausia. Staiga nebegalėjau nė pažiūrėti jam į akis, bijojau nurausti.
– Kaip judu su Šonu tapote draugais? – paklausiau.
– Ne draugais, – pataisė mane Džudas. – Pirmiau neklydai. Kartu dirbome, ne daugiau.
– Tai jis tau nepatinka – niekad nepatiko? – neatlyžau.
– Mes neturime nieko bendro.
– Kur dirbote?
– Šiokius ir tokius darbelius šen bei ten, – miglotai atsakė jis.
– Kokius gi?
 – Ne tokius, kad galėčiau labai didžiuotis, – iš Džudo balso supratau, kad daugiau apie tai neprasitars. –
Šonas turėjo tai, ko man reikėjo. Ir atvirkščiai.
– Kas nutiko Subway užkandinėje? Ar tai buvo vienas iš ne itin vykusių jūsų darbelių?
Džudas prunkštelėjo.
– Tai buvo apiplėšimas. Paprasčiausias apiplėšimas. Po susidūrimo degalinėje su tavimi susitikau su Šonu
mūsų motelyje, – jo atsakymas nustebino mane. Nesitikėjau, kad kalbės taip atvirai. Galbūt ir pats buvo
pavargęs statyti užtvaras. – Blakfute turėjome reikalų, važiavome jo visureigiu. Pakeliui Šonas norėjo sustoti
pavakarių – ar bent man taip sakė. Užėjo į Subway, pakišo pardavėjui pistoletą po nosim ir pareikalavo pinigų,
o tada nusikaltimo vietoje pasirodė pareigūnas, ir jis puolė į paniką.
– Kur buvai tu, kai tai įvyko?
– Sėdėjau automobilyje, – atsakė Džudas, prastai slėpdamas apmaudą. – Išgirdęs šūvį išlipau lauk.
Nežinojau, kas vyksta. Šonas parbėgo ir suriko lįsti atgal. Jei nebūčiau įlipęs, Šonas būtų nuvažiavęs be manęs,
būčiau buvęs suimtas. Maža to, ginklas, kuriuo Šonas pašovė pareigūną, buvo mano. Taigi įlipau į visureigį ir
nudūmėme. Važiavome per kalnus tikėdamiesi išvengti policijos, bet ėmė pustyti. Buvome priversti laukti, kol
baigsis pūga, o tada susitikome jus.
– Kodėl Šonas turėjo tavo ginklą?
Jis bjauriai nusikvatojo.
– Prieš savaitę iki mums atvažiuojant į kalnus, Šonas įkalbėjo mane eiti kartu atsiimti pinigų iš jo
skolininko. Aš turėjau jį spustelėti. Nepranešėme tam vyrukui, kad užsuksime, bet tikriausiai kas nors jį įspėjo.
Vos atėję, po kelių minučių išgirdome sirenas. Nubėgome skersgatviu, policininkai vijosi iš paskos. Man teko
atsikratyti ginklo, o Šonas, prieš mums išsiskiriant, pamatė, kaip įmečiau jį į šiukšlių dėžę. Pasprukome nuo
policijos, bet, grįžęs prie šiukšlių dėžės, pistoleto jau neberadau. Jį paėmė Šonas ir nenorėjo grąžinti. Buvau
sumanęs, kaip jį atgauti, bet tam reikėjo laiko. Jei būčiau žinojęs, kad po kelių dienų Šonas šaus į policininką,
būčiau stengęsis labiau.
– Graužiesi dėl to, kas nutiko?
– Aišku, graužiuosi.
– Ir man belieka patikėti, kad esi geručiukas?
Džudas atsilošė ir skardžiai nusikvatojo.
– Geručiukas? O tu išties taip manai?
Nenorėjau sakyti Džudui, ką manau apie jį. Būnant šalia jo man dilgsėjo oda, vidujai tarsi lydžiausi į
svilinantį skystį. Jis man sakė – kitais žodžiais – esąs pavojingas. Ir nors tamsiose Džudo akyse glūdėjo
paslaptys, įžvelgiau giliau. Žinojau, kad jo širdyje slypi švelnumas, kilnumas. Tai žavėjo ir viliojo. Prisiminiau
tvirtą išlavintą kūną, mačiau Džudą nusirengiant eigulių patrulio namelyje. Palyginti su juo, Kelvinas atrodė
kaip berniukas. Vogčiomis dirstelėjau į jį, mano akys savaime krypo prie švelnių, paslaptingų jo burnos apribų,
svarsčiau, koks būtų jausmas...
Nuo tos minties užspringau.
 Džudas pasižiūrėjo į mane keistu žvilgsniu.
– Kas yra?
Trindamasi kaklą atsakiau:
– Matyt, imsiu kosėti.
– Tu visa išraudusi. Gal nori vandens?
Kodėl ne? Man akivaizdžiai reikėjo atvėsti.
Nespėjęs nusisegti nuo juosmens gertuvės, Džudas stabtelėjo. Instinktyviai čiupo mane už rankos ir sulaikė
vietoje. Ėmė spoksoti į mišką, rudose akyse įžiūrėjau panikos šešėlį.
– Kas yra? – sukuždėjau išsyk apmirusia širdimi.
Džudas dar akimirką, kiek trunka keli širdies tvinksniai, stovėjo įsitempęs, bet atpalaidavo mano ranką
spaudžiančius gniaužtus.
– Vilkai. Trys.
Pasekiau jo žvilgsnį. Prisimerkusi įsižiūrėjau į keistai krintančius ant blizgančio sniego šešėlius, bet
nepastebėjau jokių vilkų.
– Jau nuėjo, – pridūrė Džudas. – Buvo atsėlinę mūsų apžiūrėti.
– Maniau, kad vilkai vengia žmonių, – Kelvinas buvo pripasakojęs, kad savo žygiuose matė vilkų. Vos jam
išsitraukus fotoaparatą, jie pabėgdavę.
– Taip ir yra. Nepuls mūsų, nebent sirgtų arba mes juos išprovokuotume, – Džudas reikšmingai pasižiūrėjo
man į akis. – Nerimauju dėl grizlių. Jie dažnai seka paskui vilkų rują ir nuveja ką nors sumedžiojusius. Tikri
veltėdžiai. Ypač pavasarį, būdami alkani po žiemos miego.
– Kitaip tariant, kur vilkas, ten ir grizlis, – sudrebėjau, bet šį kartą ne nuo šalčio.

Mano pilvas gurgė iš alkio.

Neįsivaizdavau, kad galėčiau nužudyti gyvūną, bet buvau beprotiškai išalkusi. Tuščio skrandžio maudimas
taip nuengė mane, kad galiausiai sutikau prisidėti prie Džudo pusryčių medžioklės. Mano kūnas buvo jau
seniai sudeginęs konservuotus kukurūzus, vakarykštę vakarienę. Rodos, nebegalėjau toliau žygiuoti be
maisto. Alkis visiškai užvaldė mano mintis, teįstengiau galvoti tik apie jį. Norėjau kuo greičiau pasiekti
Aidelvaildę, bet mačiau, kad nieku gyvu neištversime įtemptos ir sekinančios kelionės, jei nepavalgysime.
Džudas supažindino mane su svarbiausiomis medžioklės taisyklėmis, papasakojo, kaip persekioti mažus
gyvūnėlius, kaip iš pagaliukų ir didelio akmens paspęsti spąstus.
– Reikia išeiti iš tankmės, – paaiškino jis. – Gyvūnai laikosi arčiau vandens, maisto ir prieglobsčio. Saulė
neįsiskverbia į miško gūdumą, todėl ten mažiau šviesos, taigi mažiau ir maisto.
– Galiu surasti upę, – pasisiūliau. Pastebėjusi dvejojantį Džudo žvilgsnį pridūriau: – Juk sugebėjau tyčia
nuvesti judu su Šonu prie eigulių patrulio namelio.
Jo neįskaitomos akys tiriamai stebėjo mane.
– Ten ateiti buvo numatyta?
 – Taip, – atsakiau didžiuodamasi, kad vėl galiu pasirodyti naudinga. Atsisegusi striukę ištraukiau Kelvino
žemėlapį. Nebuvau tikra, kad gerai darau rodydama Džudui žemėlapį, bet nusprendžiau rizikuoti. Jis vis dar
manė, kad nusimanau apie vietovę – jam vis dar reikėjo manęs ne mažiau nei žemėlapio, pilno sunkiai
įskaitomų Kelvino keverzonių. Be to, jei Džudas norėjo mane palikti, tam turėjo ne vieną progą. Geriausia
buvo suvienyti jėgas ir kuo greičiausiai pasiekti Aidelvaildę.
Padaviau žemėlapį Džudui, jis ilgą laiką spoksojo į popierių netardamas nė žodžio. Pagaliau paklausė:
– Iš kur jį gavai?
– Jis Kelvino. Matai daugybę pastabų? Įspūdinga, tiesa? Sakiau, kad jis puikiai pažįsta šią vietovę.
– Jį tau davė Kelvinas?
– Paėmiau iš jo automobilio prieš važiuodama čia. Be jo tikriausiai būčiau žuvusi.
Džudas neatsiliepė, toliau atidžiai tyrinėjo žemėlapį.
– Maždaug čia esame dabar, – parodžiau į vieną iš daugelio Titone telkšančių kalnų ežeriukų. – Štai čia
eigulių patrulio namelis, ne daugiau kaip už pusantro kilometro. Ar gali patikėti, kad šitiek laiko plūkėmės per
pūgą, bet nenuėjome nė pusantro kilometro? O štai čia Aidelvaildė. Kapstomės labai lėtai, tad iki jos
užtruksime visą dieną.
– Ką reiškia tie žali taškai? Nėra paaiškinimo.
– Šituo tašku pažymėta medžiotojų trobelė. O anuo, toliau į šiaurę, namelis, kuriame Šonas paėmė mane į
nelaisvę.
– O šitas žalias taškas?
– Man regis, ten irgi priebėga, tikriausiai apleista. Praeisime pro ją pakeliui į Aidelvaildę. Tikiuosi, ten
galėsime pailsėti, sušilti, gal rasime ir geriamojo vandens.
Džudas itin atidžiai tyrinėjo žemėlapį toliau. Laikė jį stipriai, kone godžiai; akimirką išsigandau, kad įplėš
popierių.
– O aš patikėjau tavimi, kai sakei, kad eigulių patrulio namelį užėjome atsitiktinai. Apmovei mane.
Nutaisiau išdidžią miną.
– Apvyniojau apie pirštą.
– Šitas žemėlapis gali išgelbėti mums gyvybę. Ar galiu pasilaikyti? – paklausė Džudas. – Kad būtų saugiau.
Prikandau lūpą, neįstengiau nuslėpti savo nerimo. Tikėjausi, kad parodžiusi jam žemėlapį nesuklydau.
– Nepabėgsiu su juo, – švelniai pridūrė Džudas. – Noriu panagrinėti ir pasižiūrėti, ar nerasiu patogesnio
kelio į Aidelvaildę.
– Nebent trumpam, – atsakiau dvejodama. – Ir pati turiu ką patyrinėti, – pridūriau tikėdamasi, kad jis
nepamanys esąs kuo nors įtariamas. Nes aš neįtariau. Bent jau nemaniau, kad įtarinėju. Tiesiog žemėlapis
buvo mano apsauga. Ir priminė apie Kelviną, kuriuo galėjau visiškai pasitikėti.
– Sutarta, – Džudas užsikišo žemėlapį už striukės, jo akys švytėjo keista ugnimi.
8 Prabangių itališkų aksesuarų parduotuvių tinklas.
 DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS
Pavalgėme tik vėlyvą popietę. Medžioklė su improvizuotais įrankiais buvo skausminga ir erzinanti veikla, ji
privertė mane pagarbiau žvelgti į pionierius ir ūkininkus, apgyvendinusius Vajomingą ir Aidahą, į
nesuskaičiuojamas darbo valandas, kurių jiems reikėjo svarbiausiems poreikiams tenkinti. Tariau sau, kad
sugrįžusi namo niekada nebežiūrėsiu į šiuolaikinius patogumus kaip į savaime suprantamus.
Mudu su Judu sugavome penkis zuikius, nudyrėme ir iškepėme ant ugnies. Šiaip jau priekabiai renkuosi
maistą ir maniau, kad mane supykins, jei valgysiu žvėrelį, mažiau nei prieš valandą matytą dar gyvą, bet alkis
nugalėjo, tad kibau šlemšti mėsą, kol prisikirtau tiek, kad paskaudo pilvą.
Miške sutemsta anksti, todėl mudu su Džudu nusprendėme luktelėti ir traukti į Aidelvaildę iš pat ryto,
užuot bandę ieškoti kelio per mišką po saulėlydžio. Nežinojome, kiek dar laikys mūsų žibinto ir ciklopo
baterijos, tad atrodė kvaila leistis į ilgą kelionę, rizikuojant likti visiškoje tamsoje.
Džudas pririnko spygliuočių šakų ir paklojo po kilimėliais bei miegmaišiais, kad gultas būtų patogesnis.
Vienas gultas, kuriuo teks dalytis.
Praktiškoji mano pusė žinojo, kad miegoti kartu verta, taip sutaupoma kūno šilumos, bet, vis artėjant
vakarui, sugavau save svarstant, ar Džudas irgi nervinasi, kaip nervinuosi aš. Pastebėjusi vogčiomis dirsčiojant
į mane iš po ilgų tamsių blakstienų, pabandžiau atspėti Džudo mintis, bet jo veido išraiška visą laiką išliko
maloni ir draugiška.
– Kur išmokai medžioti? – paklausiau išsitiesusi aukštielninka. Pro šaknų raizgalynę virš galvos skverbėsi
pamėkliška melsva mėnulio šviesa. Susisukus į striukę ir užsimovus pirštines, naktinis dangus visai neatrodė
ledinis ar nesvetingas.
Džudas pasitrynė nosį ir mįslingai šyptelėjo man.
– Ar dar turi buteliuką naminės, kurį daviau pirmiau?
Naminė. Aišku, jis davė man alkoholio. Iki šiol niekad nebuvau jo gėrusi, todėl iš skonio neatpažinau.
Žinoma, galėjau atspėti. Tėtis mūsų namuose vertė griežtai laikytis tik dviejų taisyklių. Pirma, ir svarbiausia,
jokio sekso. Ir antra, jokio alkoholio. Šios taisyklės, apribojančios mano savaitgalių sumanymus, dabar čia,
negyvenamuose laukiniuose tyruose, atrodė beprasmės.
Atkišau Džudui buteliuką ir žiūrėjau, kaip jis užsivertęs nugėrė didelį gurkšnį. Užsimerkė, mėgaudamasis
alkoholio poveikiu, ir atsakė į mano klausimą:
– Vasarą, prieš dvyliktą klasę, išvykau į išlikimo stovyklą.
Jo prisipažinimas užklupo mane netikėtai; juokdamasi atsilošiau.
– Taigi jau seniai buvai ramybės drumstėjas, pavojingas visuomenei! – paerzinau. – Korbės vaikinas Meškis
irgi buvo panašioje stovykloje.
 – Meškis? Jo toks vardas?
Kikendama papurčiau galvą.
– Pravardė. Tikrasis vardas Kautajus. Penktoje klasėje atsikraustė į Aidahą iš Tongo. Angliškai nemokėjo nė
žodžio, bet buvo stambus, rūsčios išvaizdos, todėl jo niekas neerzino. O paskui prisidėjo prie amerikietiškojo
futbolo komandos. Jis padėjo komandai laimėti nacionaliniame Las Vegaso jaunimo futbolo čempionate.
Šitaip pelnė pravardę – ne tik atrodė kaip meškinas, bet ir aikštelėje elgėsi kaip žvėris. Kai kažkam sulankstė
mašinos buferį, buvo tėvų išsiųstas į gamtos stovyklą. Jo mama labai griežta, buvo įsitikinusi, kad sūnus geria,
ir nusprendė, jog keletas savaičių išlikimo stovykloje jį išblaivins. O kokia tavo istorija? Ką tokio baisaus
padarei, kad buvai išsiųstas į blogų vaikinų mokyklą?
Džudas nusišypsojo.
– Nieko panašaus. Mokyklą lankiau San Fransisko pasiturinčiųjų rajone. Mano bendraklasiai buvo
kongresmenų, garsių advokatų ir užsienio diplomatų vaikai. Daugeliui jų vasaros atostogos reiškė
pasilinksminimus Ibizoje ar Šv. Bartolomėjaus saloje. Mano mama norėjo, kad vasarą prieš dvyliktą klasę
praleisčiau keliaudamas po Europą su ja ir su seserim. Augau tikėdamas, kad įprasta šokinėti iš vieno
europietiško penkių žvaigždučių viešbučio į kitą. Bet sulaukus septyniolikos man jau darėsi koktu nuo
prabangos. Pasakiau mamai, kad neskrisiu – užsirašiau į išlikimo stovyklą. Matyt, norėjau įrodyti pats sau, kad
nors esu turtingas, bet neketinu tapti išlepintu, tingiu privilegijuotu lepšiu. Išlikimo stovykla buvo mano
asmeninis kryžiaus žygis prieš mano šeimos gyvenseną.
Paėmiau buteliuką iš Džudo ir springdama nurijau kelis gurkšnius. Žinojau, kad, tiesą sakant, nuo naminės
man nebus šilčiau, bet ji puikiai padėjo užmiršti, kaip šalta. Ir dar leido atsipalaiduoti. Nė nebebuvau tikra, ar
dar noriu, kad Kelvinas mane išgelbėtų. Mėgavausi leisdama laiką su Džudu, vis geriau jį pažindama. Jis buvo
mįslė, kurią norėjau įminti. Bent taip sakiau pati sau. Tik nerimstantis balselis manyje vis zyzė apie Stokholmo
sindromą. Ar šitai man ir nutiko – ar tai netikras potraukis? Atsiradęs iš būtinybės išlikti?
– Ką sakė tavo mama? – paklausiau.
Džudas nusišiepė ir paėmė buteliuką iš atkištos mano rankos.
– Reikėjo pamatyti jos veidą, kai pasakiau, kad įsirašiau ne į bet kokią išlikimo programą, o į Akstino.
– Kas tasai Akstinas?
– Pavyzdinė stovykla sunkiems paaugliams. Joje elgesys buvo taisomas griežtomis bausmėmis, mušimu ir
smegenų plovimu. Akstino nebėra. Buvę stovyklos dalyviai padavė ją į teismą už smurtą prieš vaikus. Tikisi
gauti kokių dvidešimties milijonų kompensaciją. Kai buvau septyniolikos, ji man atrodė puiki kultūrinė
priešprieša, – Džudas svajingai šyptelėjo. – Tėvai pasiuto. Iš pradžių tėtis uždraudė man ten vykti. Pagrasino
atimti mano lendroverį ir pareiškė nemokėsiąs už universitetą. Tėvai nemanė, kad aš išliksiu. Ir turėjo
pagrindo, nes du vaikinai iš mano grupės mirė.
Užsidengiau burną.
– Mirė?
– Vienas nuo šalčio, kitas iš bado. Turėjo patys susimeistrauti prieglaudą ir susimedžioti maisto. Nebuvo,
taip sakant, jokio apsauginio tinklo. Jei nesugebėjai spąstais pasigauti zuikio ar pasislėpti nuo lietaus, galėjai
kaltinti save.
– Baisu. Negaliu patikėti, kad tai buvo legalu.
– Pasirašėme labai išsamų pasižadėjimą tylėti.
– Negaliu patikėti, kad toks turtingas lepšis, kaip tu, išliko.
– Tu ne geresnė už mano tėvus, – jis žaismingai pašiaušė man plaukus.
Sustingau. Prisiekiau neigti bet kokį savo potraukį Džudui, bet kai jis mane palietė, mano pasistatytoji
užtvara staiga pasirodė klibanti iš pamatų.
Jei Džudas ir pastebėjo, kaip sustingau, tai to neparodė. Kalbėjo toliau:
– Keletą kartų išsisukau tik per plauką, bet po sunkios pirmosios savaitės greitai prisitaikiau. Sekiau
geriausių grupės medžiotojų pavyzdžiu, žiūrėjau, kaip jie spendžia spąstus. Baigiantis vasarai, nieko
nebebijojau. Išmokau medžioti, sustatyti lūžusius kaulus, sužinojau, kuriuos vabzdžius ir augalus galima
valgyti, ir išmokau su menkiausiais ištekliais užkurti ugnį. Kovojau su šalčiu, užkratu ir veltėdžiais – apginti
savo grobį ir prieglobstį nuo stovyklos draugų buvo sunkiausia. Nebeatrodė baisu kelias dienas vaikščioti
tuščiu pilvu. Prisimenu, per tris mėnesius visiškai pasikeičiau.
Jis gurkštelėjo iš buteliuko gerą gurkšnį, tada išsitiesė šalia manęs ir pasirėmė galvą kumščiu. Nuo
uždrausto jo artumo mane užplūdo bauginantis jaudulys. Kelių dienų barzda suteikė Džudui šelmiško
patrauklumo. Jo lūpose visą vakarą švytėjo šypsenėlė, o aš ėjau iš proto, bandydama atspėti jo mintis. Ugnis
sušildė mūsų mažytę slėptuvę, pasijutau apsvaigusi ir mieguista. Ir drąsi. Kuo atsargiausiai ištiesiau rankas virš
galvos ir prisislinkau arčiau Džudo.
– Prieš kiek laiko tai buvo?
– Prieš ketverius metus. Dabar man dvidešimt vieni, – jis vyptelėjo. – Ir nebesu nė perpus toks arogantiškas
ir valingas, koks buvau.
– Hmm, galėčiau lažintis. O kaip iš pasiturinčio San Fransisko įlankos paauglio tapai Vajomingo banditu?
Džudas lengvabūdiškai nusijuokė.
– Galbūt esu gyvas stereotipas. Turtingas vaikis, kurio tėvai niekad neturėjo jam laiko ir kuris galiausiai
nuėjo blogais keliais.
– Netikiu.
Jo veidas surimtėjo.
– Susipykau su tėvais. Prišnekėjau visokių nesąmonių, dėl kurių dabar gailiuosi. Apkaltinau juos dėl
gausybės mūsų šeimai kliuvusių bėdų, ypač pastaruoju metu. Kiekvienai šeimai pasitaiko patirti nelaimių, bet
tai, kaip tėvai tvarkėsi su ištikusiais mus sunkumais... – Džudas nutilo. Tarsi nutolęs, atšiaurus žvilgsnis
akimirką išskydo, atskleisdamas jo pažeidžiamumą. – Iš manęs ir mano sesers jie visada tikėjosi geriausio.
Patyrėme didelį spaudimą. Maniau, kad kuriam laikui išvykęs iš namų atvėsiu ir rasiu būdą viskam sutvarkyti.
– Ar tik nebėgi nuo savo bėdų?
– Panašu į tai, tiesa? Esu tikras, tėvai taip ir mano. O tu? Kaip susidomėjai žygiais tyruose?
 Mačiau, kad Džudas nebenori daugiau kalbėti apie save, ir nusprendžiau gerbti jo asmeninę erdvę.
– Kelvinas buvo pirmasis mano pažįstamas žmogus, pėsčiomis perėjęs Titono viršukalnės maršrutą, –
pasakojau atsargiai rinkdama žodžius. Ši istorija buvo ilga ir bjauri, o aš nežinojau, kiek jos atskleisti Džudui. –
Visada juo gėrėjausi. Dar tada, kai buvau maža ir atvažiuodavau į kalnus su Verstygais, mokiausi iš jo ir noriai
klausydavau jo pasakojimų, pavyzdžiui, kaip vietoj degiojo skysčio panaudoti pušų sakus. O mano tėtis
pasiimdavo mane į kalnus važiuodamas žvejoti, todėl čia jaučiuosi kone kaip savo namų užpakaliniame
kieme. Ruošdamasi šiam žygiui, perskaičiau visą bibliotekos lentyną turisto vadovų, su broliu Janu surengėme
kelis trumpesnius – vienos dienos – žygius, kilnojau svarmenis ir taip toliau. Be to, kaip sakiau, esu išnaršiusi
šiuos kalnus nesuskaičiuojamą daugybę kartų, todėl visada galiu pasinaudoti ir ta patirtimi, – sumelavau.
Jis pritariamai šnirpštelėjo. Paėmiau buteliuką ir per jėgą nurijau keletą aitrių gurkšnių.
Džudas atėmė iš manęs naminę, pasižiūrėjo, kad jos beveik nebėra, ir įsikišo buteliuką į kišenę.
– Ei, aš dar nebaigiau, – pasiskundžiau.
Nekreipdamas dėmesio į mano skundą jis nužvelgė mane skvarbiu tiriamu žvilgsniu.
– Kam pasakei Šonui, kad esi patyrusi žygeivė? Kodėl pamelavai?
Aš nuraudau, iš nerimo suspaudė krūtinę.
– Ką čia kalbi?
– Ar kada nors esi dalyvavusi kokiame nors žygyje? Man taip neatrodo.
Gindamasi atsakiau:
– Vien tai, kad nežinau tiek, kiek tu, dar nereiškia, kad esu nekompetentinga.
Jis švelniai niuktelėjo man.
– Brita, nereikia man meluoti. Aš tavęs neteisiu.
Nežinojau, ar tai gudrybė, ar išbandymas, bet jei pasakyčiau Džudui, kad iki šiol niekad nežygiavau Titone,
jis suprastų, jog esu nenaudinga. Jam manęs nereikėtų. Galėtų pasiimti žemėlapį ir toliau traukti vienas.
– Neteisi? Keista, atrodo kaip tik taip – kad bandai būti viršesnis už mane.
– Nepyk, – ramiai atsakė jis. – Gali man viską papasakoti. Dabar mes vienoje komandoje.
– Jei taip, – atrėžiau, – tai kodėl nuolatos vengi mano klausimų? Kodėl nepapasakoji, kaip atsidūrei vienoje
valtyje su Šonu? Esi visiškai nepanašus į jį. Ką jis tau galėjo duoti?
Džudas gailiai šyptelėjo, bandydamas praskaidrinti nuotaiką.
– Štai ir vėl manai, kad aš bendrauju tik su tais žmonėmis, kurie man gali duoti ką nors mainais.
– Noriu tiesaus atsakymo!
Šypsena pradingo nuo jo veido.
– Atvykau čia šio to ieškodamas. Man tai rūpi, esu kai kam pažadėjęs rasti. Bandau tesėti savo pažadą.
Maniau, kad Šonas gali man padėti.
– Ko ieškai?
– Brita, ne tavo reikalas, – netikėtai griežtai atsakė Džudas. Pernelyg nustebau, kad pulčiau ginčytis. Užuot
sutikęs mano žvilgsnį, jis užsispyręs spoksojo į tolį.
 Staigus jo šiurkštumas įskaudino mane, todėl kuo greičiausiai apsiverčiau kniūbsčia ir iššliaužiau iš
nugriuvusio medžio priedangos. Pakeliui netyčia brūkštelėjau pirštine per anglis ir nusvilinau medžiagą. Pro
skylę mačiau savo pirštą. Tyliai keiksnodama nulėkiau į šaltą tamsą.
Už nugaros išgirdau sunkiai atsidūstant Džudą.
– Brita! Palūkėk! Nenorėjau tavęs supykdyti. Atsiprašau. Ar negaliu pasiaiškinti?
Klampojau tarp medžių įnirtingai spėliodama, kaip man išsisukti, kaip įtikinti jį, kad nepaliktų manęs.
– Brita!
Atsigręžiau ir tvirtai sunėriau rankas ant krūtinės.
– Pavadinai mane melage!
– Paklausyk manęs nors akimirką...
– Tai kas, kad pamelavau Šonui! Turėjau pameluoti! Jei jam nebūtų reikėję manęs, būtų mane nužudęs. Tik
pažiūrėk, ką padarė Korbei – paliko ją mirti! Ar ir tu taip darysi supratęs, kad aš nepažįstu vietovės ir kliaujuosi
vien žemėlapiu? Ar pabėgsi ir paliksi mane vieną kapstytis?
Džudas ištiesė ranką, bet aš nubloškiau ją šalin. Giliai kvėpavau, man daužėsi širdis. Jei jis mane paliks,
neišgyvensiu. Čia ir mirsiu.
– Buvai ganėtinai gudri apmauti Šoną, – pasakė jis. – Sprukdama iš eigulių namelio, sumanei pasičiupti
atsargų. Ir sugebėjai iššifruoti Kelvino žemėlapį, pilną sunkiai įskaitomų jo pastabų ir ranka pažymėtų
orientyrų. Ne kiekvienas sugebėtų perskaityti tokį, – jis įsisprendė rankomis į šonus, nuleido ir papurtė galvą. –
Aš noriu... – buvo besakąs, bet nutilo. Įkvėpęs oro vėl prabilo: – Brita, man patinka, kad esi šalia. Tai tiesa.
Nepaliksiu tavęs. Net jei būtum rakštis subinėje, likčiau su tavim. Tai tiesa. Maža to, pasirodo, esi man miela ir
įdomi, ir užjausdamas, kad tau teko šitiek iškentėti, džiaugiuosi, jog pažįstame vienas kitą.
Apstulbusi spoksojau į jį. Visai to nesitikėjau. Jam patiko, kad esu šalia, nors negalėjau niekuo padėti?
Džudas vėl ištiesė ranką ir atsargiai palietė man petį. Kai iškart jos nenusikračiau, jam, regis, palengvėjo.
– Taika?
Pasižiūrėjau jam į veidą – rodos, kalbėjo nuoširdžiai. Linktelėjau džiaugdamasi, kad mūsų kivirčas
nesibaigė bloguoju. Tebeturėjau Džudą. Nebuvau viena.
Jis giliai atsiduso pragiedrėjusiu veidu.
– Metas numigti. Iš pat ryto mūsų laukia ilgas žygis.
Sunkiai nurijau seilę.
– Į šį žygį leidausi dėl Kelvino. Norėjau padaryti jam įspūdį. Net tikėjausi, kad vėl sueisime krūvon. Maniau,
jei trauksiu į tokį žygį, jis pasisiūlys prisidėti. Sunkiai treniravausi, bet visada maniau, kad galėsiu pasikliauti
juo. Nes visada taip elgiuosi – tikiuosi, kad mane išgelbės aplinkiniai vyrai, – akis man nudilgė ašaros, – tėtis,
Janas, Kelvinas. Visada jais pasiklioviau, ir tai nė kiek netrikdė manęs. Buvo taip... lengva leisti jiems rūpintis
manim. Bet dabar... – gerklėje įstrigo gumulas. – Tėtis tikriausiai mano, kad žuvau. Niekaip neįsivaizduoja,
kad jo mažoji mergaitė sugebėtų išgyventi tyruose, – man nevaldomai virpėjo lūpos, veidą perkreipė grimasa.
Per smakrą varvėjo karštos ašaros. – Štai. Tokia yra tiesa. Apgailėtina tiesa apie mane, – Džudas sakė, mums
reikia turėti paslapčių, kad būtume visada pažeidžiami, bet jis klydo. Atsivėriau jam, perskrodžiau savo kūną ir
apnuoginau širdį. Jei tai nebuvo pažeidžiamumas, tai kas galėjo būti?
– Brita, – tyliai tarė Džudas. – Apsidairyk. Esi gyva. Visai neblogai tvarkaisi pati, porą kartų net išgelbėjai
mums gyvybę. Tu pamatysi savo tėtį ir brolį. Pasakyčiau, pasirūpinsiu, kad taip būtų, bet to nė nereikia. Pati
tuo pasirūpinsi. Nes kiekvieną mūsų kelionės žingsnį viską darai kuo puikiausiai.
Brūkštelėjau pirštais po akimis ir nusišluosčiau ašaras.
– Jei būčiau žinojusi, į ką papulsiu, būčiau treniravusis rimčiau. Būčiau išmokusi pasirūpinti savimi. Bet,
matyt, taip jau esti, tiesa? Niekad nežinai, su kuo teks susidurti, todėl geriau būk pasiruošęs.
Rodos, Džudas norėjo sutikti su manim, bet staiga nukreipė žvilgsnį nuo mano veido.
Ir tyliai nusikeikė.
 DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS
Lokį pirmiau išgirdau, paskui pamačiau.
Jis šnopavo ir prunkštė draskydamas žemę vos už kelių dešimčių metrų. Tankus žvėries kailis blizgėjo
sidabrinėmis gijomis. Pakilęs ant trumpų galingų užpakalinių kojų grizlis pauostė orą ir kryptelėjo didelę
galvą, kad geriau mus įžiūrėtų.
Dusliai suriaumojęs nusileido ant visų keturių. Priglaudęs ausis prie galvos perspėjo mus, kad esame per
arti. Pamataravo galvą į šalis ir agresyviai sukaukšėjo dantimis.
Mintyse permečiau visus skaitytus turisto vadovus. Kiekvieną paragrafą, sakinį, antraštę, punktą ir skyriaus
apibendrinimą apie meškų antpuolius.
– Bėgte grįžk į stovyklą, – tyliai, švelniai pasakė man Džudas. – Laikyk ugnį tarp savęs ir lokio, jei įmanoma,
pasidaryk deglą. Aš rėksiu ir triukšmausiu, kad nuviliočiau jį.
Čiupau jam už rankos ir suspaudžiau pirštus – norėjau, kad liktų šalia.
– Ne, – atsakiau irgi tyliai, bet drebančiu balsu. „Bėgimas skatina grizlį pulti. Šūksniai skatina grizlį pulti.“
Žinojau, kad Džudas tenori apsaugoti mane, bet per jo sumanymą galime likti apdraskyti ar papjauti.
– Brita, – griežčiau pakartojo jis.
– Darysime tai, ką turime daryti. – „Stovėkite nejudėdami. Nežiūrėkite lokiui į akis.“ Apsilaižiau lūpas. –
Pamažu traukiamės. Kalbėkime tyliai, ramių ramiausiai...
Grizlis metėsi pirmyn. Amsėdamas ir šnirpšdamas jis lėkė tiesiai į mus, po glotniu kailiu raibuliavo
raumenys. Man nudiegė paširdžius ir perdžiūvo gerklė. Tamsoje sunku įvertinti žvėries dydį, bet grizlis buvo
daug stambesnis už ernį – šis dabar būtų atrodęs kaip romus naminis gyvūnėlis.
– Bėk, – sušnypštė Džudas ir stumtelėjo mane šalin.
Dar stipriau suspaudžiau jam pirštus ir prisiglaudžiau prie šono. Taip smarkiai daužėsi širdis, kad jaučiau
plūstant kraują į kojas. Grizlis nuožmiai šuoliavo tiesiai į mus, didžiulėmis letenomis žarstydamas sniegą į
šalis.
Garsiai sustugęs, kad išgąsdintų, žvėris prabėgo pro šalį, prabėgdamas brūkštelėjo man per striukės
rankovę. Sulig kiekvieno kailio kuokštelio prisilietimu man šiaušėsi plaukai. Užsimerkiau bandydama pamiršti
juodas lokio akis.
– Atsigręžiam veidu į jį, – vos girdimai paliepiau Džudui. „Niekada neatsukite lokiui nugaros.“
Vos mums atsigręžus, žvėris puolė vėl, kriokdamas ir urgzdamas, įsmeigęs akutes į mus. Šį kartą sustojo
priešais Džudą. Uostydamas pamosavo snukiu jam prie veido. Pajutau, kaip Džudas įsitempė. Jis kvėpavo
trūksmingai, buvo visas išblyškęs.
Lokys mostelėjo letena ir partrenkė Džudą ant žemės. Šiam parkritus ant sniego, prikandau lūpą, kad
nesušukčiau. Lėtų lėčiausiai atsiguliau šalia jo kniūbsčia ir sunėriau rankas sau ant sprando. Beveik nejutau
sniego už kaklo ir už pirštinių atvartų. Jis buvo menkas dirgiklis. Mane buvo užvaldžiusi, viską užgožusi viena
vienintelė mintis: nepasiduok panikai, tik nepasiduok.
Grizlis vėl suriaumojo. Neištvėrusi žvilgtelėjau aukštyn ir pamačiau mėnesienoje švystelint iltis. Lokiui
nekantriai sutrepsėjus, suvilnijo jo tankus sidabrinis ir rudas kailis.
„Saugok galvą“, – mintimis paliepiau Džudui ir įsikniaubiau smakru į krūtinę vildamasi, kad jis atkartos
mano judesį. Grizlis pabaksnojo nosimi ir apuostė šiek tiek praskėstas mano rankas ir kojas. Paskui, galingai
švystelėjęs plačia letena, nurito mane šalin.
– Jei spirsiu jam ir bėgdamas į kitą pusę nuviliosiu į šalį, ar sugebėsi parbėgti į stovyklą? – tyliai paklausė
Džudas.
– Prašau daryti, ką sakau, – atsiliepiau drebančiu balsu. – Turiu planą.
Grizlis suriaumojo už kelių centimetrų nuo mano veido. Gulėjau sustingusi, o jo kvėpavimas tvoskė man į
veidą tarsi drėgnas vėjo gūsis. Lokys trypinėjo į šalis, kėlė galvą, atrodė gerokai susijaudinęs.
– Tavo planas neveiksmingas, – sukuždėjo Džudas.
– Brangus Dieve, – sukuždėjau taip tyliai, kad negirdėtų net jis, – tik pasakyk man, ką daryti.
„Lokys prieš pasitraukdamas gali keletą kartų suvaidinti puoląs. Nejudėkite iš vietos.“
Grizlis sunkiai atsigręžė į Džudą ir keliskart treptelėjo priekinėmis letenomis ant sniego, tarsi kviesdamas jį
pulti. Džudas gulėjo nejudėdamas. Lokys mostelėjo jam letena, kad sukeltų kokią nors reakciją. Tada apžiojo
Džudui koją ir papurtė, bet, matyt, sukando nesmarkiai; tasai gulėjo nejudėdamas, be menkiausio garselio.
O tada – tikras stebuklas! – žvėriui pasidarė nuobodu, o gal jis nebelaikė mūsų grėsmingais priešais, tad
nudrimblino šalin ir pradingo miške.
Atsargiai pakėliau galvą ir įsižiūrėjau į tamsą, kur pradingo grizlis. Visa tirtėjau iš baimės. Nusišluosčiau
skruostą ir tik dabar supratau, kad jis visas šlapias nuo lokio seilių.
Džudas pakėlė mane ant kelių ir apkabino. Priglaudė mano galvą sau prie krūtinės, girdėjau tankiai plakant
jo širdį.
– Persigandau, kad jis tave užpuls, – sukuždėjo man į ausį dusliu nuo jausmų pertekliaus balsu.
Įsikniaubiau į jį, staiga pasijutau išsekusi.
– Džudai, žinau, kad norėjai mane apsaugoti, bet jei būtum žuvęs ar tau būtų kas nors nutikę, o aš būčiau
likusi čia viena... – nutilau, nebeįstengiau kalbėti. Vien tai vaizduodamasi pasijutau prislėgta, sugniuždyta.
Manęs lauktų atskirtis ir neviltis, neįveikiamos negandos...
– Tu buvai teisi, – kimiai atsakė Džudas ir apglėbė mane dar tvirčiau. – Išgelbėjai man gyvybę. Mudu
esame komanda. Išgyvensime kartu, Brita, – jis trumpai, gailiai nusijuokė iš palengvėjimo. – Tu ir aš.

Mums grįžus į stovyklą, Džudas prie laužo atsiraitojo džinsus iki kelių, ir aš pamačiau šviežią kraują.
– Tu kraujuoji! – šūktelėjau. – Tau reikia pirmosios pagalbos. Ar turime vaistinėlę?
Jis skausmingai krūptelėjo ir pasiėmė savo kuprinę.
 – Yra naminės ir tvarsčio. Viskas bus gerai.
– O kas, jei įsimes užkratas?
Jis pasižiūrėjo man į akis.
– Tada nebus taip gerai.
– Tau reikia medikų, – vos tai pasakiusi supratau, kokie beprasmiški mano žodžiai. Kur mes rastume
ligoninę, ką jau kalbėti apie daktarą?
– Kai žinai, kiek žalos gali pridaryti lokys, manau, kad išsisukau palyginti lengvai, – jis šliūkštelėjo naminės
likučius ant žaizdos, nuplovė vingiuojančias per koją kraujo sroveles. Tada ėmė vynioti koją tvarsčiu, kol šis
baigėsi. Dviem segtukais prisegė, kad neatsivyniotų.
– Norėčiau kaip nors padėti, – tariau beprasmiškai. – Ką nors padaryti.
Džudas įmetė medgalį į ugnį.
– Nukreipk mano dėmesį. Pažaisk su manimi žaidimą.
– Ar bandai įkalbėti mane žaisti su tavimi tiesą ir drąsą? – pajuokavau, kad atitraukčiau jo mintis nuo
skausmo. Klausdama dar kilstelėjau antakį.
Jis prunkštelėjo.
– Papasakok apie šilčiausią vietą, kur tik esi buvusi. Šilčiausią, kokią tik įsivaizduoji.
– Atvirkštinė psichologija? – spėjau.
– Verta pabandyti.
Mąsliai patapšnojau pirštais sau per smakrą.
– Arkų nacionalinis parkas Jutoje. Praeitą vasarą su šeima savaitę praleidome ten. Įsivaizduok: nė
menkiausios priedangos, o saulė žiauriu karščiu svilina sausą suskeldėjusią žemę. Žydriausias dangus, kokį tik
kada nors esi matęs, laiko apgobęs dykumą, kurioje stūkso raudono akmens arkos ir bokštai. Smiltainio keteros
kyla iš žemės tarsi keistos statulos – kaip scenoje iš mokslinės fantastikos romano. Žmonės, kurie sako, kad
dykuma negraži, niekad nematė Moabo. Gerai, tavo eilė.
– Kai buvome jaunesni, su sese važiuodavome į Van Damo valstybinio parko paplūdimį Kalifornijoje
gaudyti abalonių. Ten ne taip karšta kaip dykumoje, bet panardę visada išsidrėbdavome ant pilko smėlio veidu
į saulę. Gulėdavome, kol saulė išsunkdavo iš mūsų paskutines jėgas. Kaskart prisiekdavome sau, kad
išvažiuosime nelaukdami, kol iš karščio ims pykinti. Ir kaskart sulaužydavome savo pažadą. Apsvaigę
nusverdėdavome į stovėjimo aikštelę ieškoti mano mašinos. Tada važiuodavome į vietos užeigą ledų.
Sėdėdavome prie kondicionieriaus ir tirtėdavome iš šalčio, būdami apsvaigę nuo karščio, – jis šyptelėjo iš tokio
sugretinimo.
Pabandžiau įsivaizduoti Džudą su seserimi, su artimaisiais, išvysti, koks jis buvo praeityje. Iki tol niekad
neįsivaizdavau jo kaip vientiso asmens. Mačiau tik tokį, koks buvo dabar: mano grobikas. Jo pasakojimas
pravėrė naujas durys, užsimaniau dirstelėti pro jas. Norėjau pažinti kitokį Džudą.
– Ar jau sušilai? – paerzinau jį. Norėjau išgirsti daugiau jo gyvenimo istorijų, bet nenorėjau pasirodyti
pernelyg susidomėjusi. Nebuvau tikra, ar esu pasiruošusi pripažinti, kad mano nuomonė apie Džudą pamažu
keičiasi.
– Šiek tiek.
– Kas yra abalonės?
– Valgomosios jūrų sraigės.
Nutaisiau grimasą. Nebuvau jūrų gėrybių, ypač gličiųjų, mėgėja.
– Negali būti, – Džudas pastebėjo mano miną ir peikiamai palingavo galvą. – Negali vadintis maisto
žinove, kol jų neparagavai. Jei nulipsime nuo šito kalno, pirmiausia priversiu tave suvalgyti abalonę. Net
iškepsiu pats ant atviros ugnies paplūdimyje, kad pajustum tikrą skonį, – jis kalbėjo galantiškai, nuo tokių
žodžių ėmiau ryti seilę. Jei nulipsime nuo šito kalno, nebūsiu kartu su Džudu. Juk jis tai žino. Jo ieško policija. O
aš...
Aš noriu, kad mano gyvenimas grįžtų į vėžes.
– Po teisybei, abalones rinkti sunkoka, – kalbėjo Džudas. – Geriausia ieškoti jūros dugne po akmenimis,
tolėliau nuo kranto. Galima bandyti rinkti ir nuo kranto, bet mes labiau mėgome nardyti sulaikę kvėpavimą,
kaip tik šitaip: paneri ir kuo ilgiau sulaikai kvėpavimą.
– Ar tai pavojinga?
– Net jei išmanai savo darbą, vandenyno srovės gali nesunkiai suklaidinti. Nuolatiniai jų postūmiai ir
truktelėjimai kliudo rasti atramą ar išstovėti ant kojų. Nuolatos judi, ir daugeliui narų dėl to sunku
atsipalaiduoti. Daugelis žmonių nelinkę pasiduoti daug stipresnei už juos galiai. Ne vienam nardytojui
apsisuka galva. Štai tada nardyti darosi pavojinga. Jei nebesuvoki, kurioje pusėje krantas, arba, dar blogiau, kur
vandens paviršius, greitai prisišauksi bėdos. Maža to, visur pilna dumblių, drumstame vandenyje
plūduriuojantys stiebai bauginamai panašūs į vilnijančius plaukus. Nė neskaičiavau, kiek kartų esu pamanęs,
kad šalia plūduriuoja žmogus, nors suspurdėjęs ir atsigręžęs vis rasdavau tik siūruojančius dumblius.
– Prie vandenyno esu buvusi vienintelį kartą, jei gali patikėti. Taigi man tikrai vertėjo per pavasario
atostogas keliauti į Havajus, o ne leistis į pėsčiųjų žygį, – pridūriau ir gailiai šyptelėjau.
– Kitais metais, – optimistiškai pasiūlė Džudas, plačiai šypsodamasis.
Stebėjau jo šviesų ir atvirą veidą ir bandžiau palyginti šią ankstesnę nerūpestingo naro asmenybę su savo
pažįstamu Džudu. Kad ir kokiomis aplinkybėmis susitikome, kad ir kas mus siejo, pastarąsias tris dienas jis
gynė mane ir elgėsi pagarbiai. Mano nuomonė apie Džudą keitėsi. Norėjau sužinoti apie jį daugiau. Ir pati jam
atsiskleisti.
Negalvodama pliaukštelėjau jam per šlaunį ir tariau:
– Žinai ką? Man iš tiesų šilčiau, – iškart patraukiau ranką ir perbraukiau sau per plaukus, tarsi viskas būtų
kaip paprastai. Tarsi riba tarp mūsų nebūtų pasislinkusi.

Krūptelėjusi prabudau ir tyliai šnopuodama įsispoksojau į susiraizgiusį, gumbuotą šaknyną virš galvos. Blogas
sapnas. Mano pakaušis buvo drėgnas, o po visais drabužių ir užklotų sluoksniais atrodė per šilta. Atsisėdusi
nusivilkau striukę, nusišluosčiau ja veidą ir padėjau į šalį. Tada kelis kartus giliai įkvėpiau oro, kad atgaučiau
kvapą.
Pakraipiau galvą, bandydama sugrįžti į tikrovę ir neprisiminti, kaip jaučiausi sapnuodama Džudą, užgulusį
mane visu ilgu raumeningu kūnu ir prispaudusį drėgnas lūpas prie manųjų.
Žinojau, kad tai tebuvo sapnas. Bet jis privertė mane suvirpėti iš ilgesio.
Po kelių minučių atsidususi vėl išsitiesiau aukštielninka, bet nebeužsimerkiau. Bijojau užmigti. Kas, jei vėl
susapnuosiu tą patį? Sapnas žavėjo mane nepaaiškinamu ilgesiu, vertė jaustis beprotiškai gyvybingai, bet ir
baugino.
Tyliai suniurzgiau ir pavirtau ant šono.
Džudas gulėjo atsimerkęs ir stebėjo mane. Paskui sukuždėjo prikimusiu nuo miego balsu:
– Kas nutiko?
– Blogas sapnas.
Mūsų veidus teskyrė keli centimetrai; sulenkusi kelius, kad pasislinkčiau ir įsitaisyčiau patogiau, netyčia
užkliudžiau jo koją. Dingojosi, kad odą nutvilkė elektros išlydis.
Džudas pasirėmė ant alkūnių ir palietė man ranką.
– Tu drebi.
– Sapnas buvo labai tikroviškas, – sukuždėjau.
Mūsų žvilgsniai susitiko tamsoje. Žiūrėjome vienas į kitą netardami nė žodžio. Mano širdis mušė stipriai ir
lygiai.
– Papasakok, – tyliai paprašė jis.
Pasislinkau arčiau į jo gulto pusę, į pakilusio kūno priedangą. Tai buvo gan drąsu, gal net kvailoka. Tarsi iš
tolo girdėjau sveiką protą prašant, kad apsigalvočiau. Nejutau sunkios kovos, bet supratau, kad mano protas
pralaimėjo, o kūnas paėmė viršų. Prisiminiau drėgną, jausmingą sapno apie Džudą bučinį; knietėjo patirti, ar
šis sugebėtų sukelti tokį pat poveikį būdraujant.
– Jis prasidėjo štai taip, – tariau irgi prislopintu balsu. „Gulėjau štai taip. Po tavimi.“
Džudas nubraukė plaukų sruogą man nuo skruosto. Dvejodamas trumpai sulaikė ranką. Rudos akys tapo
neįskaitomos, nenutuokiau, ką jis galvoja nei ką darys toliau. Vaizdavausi braukianti delnais per jo
raumeningas rankas, bet gulėjau kone nekvėpuodama, dvejodama dėl savo poelgio. Netekau drąsos, buvau
beparslenkanti į savąją gulto pusę, bet tylą sutrikdė Džudo balsas.
– Brita, – jo žvilgsnis tyrė mano veidą, tarsi klausdamas, ar iš tiesų to noriu.
Aš to norėjau. Jau kuris laikas. Nors tai anaiptol nebuvo pagirtina.
Daryti tai su Džudu buvo beprotybė. Pati žinojau. Bet po susitikimo su mirtimi akis į akį ėmiau keistai,
beviltiškai, visa savo esybe trokšti pajusti gyvenimą, ir tam reikėjo Džudo prisilietimo.
Jis delnu paglostė man skruostą, nykščiu švelniai perbraukė per antakį.
– Ar sapnas buvo blogas?
Nurijau seilę.
– Baisus.
 – Ar tebebijai ir dabar?
Uždėjau ranką jam ant kaklo ir perbraukiau pirštais per trumpus tamsius plaukus. Prisitraukiau galvą, kol jo
lūpos beveik palietė manąsias. Jutau smarkiai kilnojantis jo krūtinę. Pati vos drįsau kvėpuoti, pulsas mušė
hipnotizuojančiu ritmu. Šitai priminė sapną, atrodė netikra.
Džudo balsas atrodė dar labiau prikimęs.
Prispaudžiau pirštą jam prie lūpų.
– Nekalbėk, – tai buvo skirta labiau man pačiai: jei pradėsime kalbėtis, imsiu samprotauti. O
pasamprotavusi suprasiu daranti klaidą. Man patiko ši keista, šiek tiek svaiginanti būsena, lyg galva kybotų
tarp debesų. Nuščiuvus mintims, jaučiausi stipri ir drąsi, galinti padaryti bet ką.
Džudo lūpos brūkštelėjo per manąsias, mano kūnas tarsi pavirto vandeniu – karštu, raibuliuojančiu ir
nesulaikomu. Džudas įsisiurbė man į lūpas, pakišo ranką po nugara ir kilstelėjo mano kūną arčiau savojo.
Perbraukiau ranka jam per krūtinę ir delnu pajutau įsitempiant raumenis, o kūnu perbėgant stiprų drebulį.
Mano ranka slystelėjo jam už nugaros, pirštais įsikibau į mentes, tvirtai prisiglaudžiau ir atsidaviau bučinio
žadinamiems jausmams.
Jis atitraukė lūpas ir pabučiavo man ausį. Šiurkščiau pabučiavo į kaklą. Gulėjau užsimerkusi ir jaučiau po
savim besisukant žemę. Jis erzino mane dantimis, kąsčiojo ir siurbė odą lūpomis, paskui įspraudė kelį tarp
kojų. Tarsi ne savo kūnu jutau iš kažkur sklindant mūsų laužo šilumą. Ji buvo visai menka, palyginti su
žarstančiomis mano kūno ugnį Džudo rankomis, jis glamonėjo ir glostė mane su tokiu alkanu impulsyvumu,
su kokiu buvau įsikibusi nagais ir glaudžiausi vis arčiau jo.
Paskui klūpojome ant kelių vienas prieš kitą tirštoje tamsoje, begėdiškai ir beatodairiškai įsisiurbę vienas
kitam į lūpas, kol manosios išbrinko ir ištino. Užsiropščiau Džudui ant klubų ir išsiriečiau stipriose jo rankose,
jis prilaikė mane už nugaros, o kita švelniai, gundomai brėžė liniją mano krūtinkauliu. Nematomą piešinį
baigė bučiniu pradiniame taške, o aš suvirpėjau iš malonumo.
Atsagsčiau jo striukę, nutraukiau už rankovių ir skubiai numečiau į šalį. Tada erzindama perbraukiau
pirštais per plokščią standų pilvą ir užčiuopiau šaltas metalines džinsų sagas, bet šis judesys nelauktai atgaivino
Kelvino prisiminimą. Apie jo kūno prisilietimą. Kelvino vaizdinys įsiveržė į mano mintis, pasijutau, tarsi jis
būtų čia pat, įsispraudęs tarp mūsų.
Nors Džudas buvo įsisiurbęs lūpomis į manąsias, atšlijau gaudydama orą. Negalėjau taip daryti.
Neįstengiau bučiuotis su Džudu ir galvoti apie Kelviną.
Jis sustingo. Iškart pamaniau, kad atspėjo mano dvejonės priežastį, ir bandžiau išgalvoti šiokį tokį
pasiaiškinimą. Kelas buvo pirmasis ir vienintelis mano vaikinas. Nelengvai ėjosi jį pamiršti.
Klausiausi Džudo šnopavimo, o jis staiga įsitempęs kryptelėjo galvą į atvirą mūsų priedangos angą ir
įsiklausė. Tada supratau, kad jo sąstingio priežastis kita.
– Kas yra? – išsigandusi nenorėjau jo paleisti.
Džudas perbraukė lūpomis man per ausį ir tarė:
– Einu pasižvalgyti laukan. Lik čia.
 – Džudai... kas, jei?.. – neįstengiau baigti sakyti. Gerklę nematoma ranka užgniaužė baimė.
– Ilgai netruksiu, – patikino mane jis ir paėmė ciklopą.
Sėdėjau susigūžusi, pusiau išlindusi iš mūsų slėptuvės, minutėms bėgant. Darėsi šalta, bet nedrįsau slinktis
arčiau ugnies. Laužas degė prie pat landos – lauke, kur kažkas tamsoje išgąsdino Džudą.
Regis, praėjo labai daug laiko, kol pagaliau išgirdau gurgždant sniegą. Pasilenkęs Džudas įlindo vidun, o aš
iškart supratau, kad kažkas negerai.
– Grizlio pėdsakai, – ramiai pasakė jis. – Tikriausiai ugnis jį atbaidė, bet, man rodos, tas žvėris mus seka.
 DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS
– Reikia perkelti stovyklą, – pasakiau, apčiuopom ieškodama savo kuprinės šešėliuose skendinčiuose mūsų
slėptuvės kampuose.
Džudas suėmė man už riešo ir švelniai sustabdė.
– Ei, Brita, viskas gerai. Tik be panikos, – tarė ramindamas. – Reikia išlaikyti degančią ugnį. Jis jos nepereis,
kad ir koks būtų smalsus ar išalkęs. Malkų pririnkau iš ryto; jų turėtų pakakti, kad ugnis kūrentųsi per naktį. Iš
pat ryto paseksiu grizlio pėdsakais, pasižiūrėsiu, kur jis nulindęs, o tada apeisime jį plačiu ratu ir keliausime į
Aidelvaildę.
– Aš bijau, – sukuždėjau. Išgėrusi naminės vis dar jaučiausi apsvaigusi ir laisva, bet nė alkoholis nepajėgė
nuslopinti nerimo, tarsi perliejusio mane lediniu vandeniu. Grizlis. Jei ugnis užges, jei jis ateis mūsų, jei teks
bėgti, mes būsime visiškai bejėgiai.
Džudas apkabino mane. Atsilošė, kad atsisėsčiau remdamasi jam į krūtinę, ir ištiesė ilgas kojas abipus
manųjų, laikydamas mane glėbyje.
– Geriau? – sukuždėjo į ausį.
Įrėmiau galvą jam į petį.
– Džudai, džiaugiuosi, kad esi čia. Džiaugiuosi, kad turime vienas kitą.
Jo alsavimas sujudino man plaukus.
– Aš irgi.
– Gal ir keista, bet šalia tavęs jaučiuosi lyg... gabesnė. Iš tiesų manau, kad turime kapstytis kartu, jei tai ko
nors verta.
– Puikiai tave suprantu.
Kelvinui šitaip nebūčiau sakiusi. Visada leisdavau jam rūpintis manimi. Kai kur nors važiuodavome, net jei
imdavome mano automobilį, vairuodavo Kelvinas. Jis mokėdavo už vakarienę. Jei lydavo, o aš būdavau
pamiršusi striukę, zirzdavau, kol apsiausdavo savo striuke. Norėjau, kad jis mane garbintų, saugotų ir dėl
manęs nertųsi iš kailio. Jei nesistengdavo, vaidindavau bejėgę, kad priversčiau skirti dėmesio.
Būdama su Džudu pasitikėjau savo gebėjimais pasirūpinti savimi. Jaučiausi saugiai, neprisileidau nevilties.
Tikėjau, kad mudviejų gebėjimai papildo vieni kitus.
Jis nubraukė plaukus man nuo peties ir pabučiavo į kaklo linkį.
– Pasakyk, ką dabar galvoji.
Išriečiau kaklą, skatindama bučiuoti dar karščiau. Užsimerkusi jutau dilgsint odą nuo švelnaus jo lūpų
prisilietimo.
– Iš kur žinai, jog nebandau tavęs suvilioti, kad padėtum nusigauti iki Aidelvaildės? – paerzinau. Tarsi iš
šalies stebėdama save nusprendžiau, kad flirtuoju kaip pašėlusi. Bet atsipalaidavusi nuo naminės niekuo
nesirūpinau.
Jis pasitrynė nosimi man į kaklą.
– Kai blefuoji, tau keliskart trukteli kairys antakis. Visą vakarą jis nejudėjo. Be to, jau sakiau, kad saugiai
palydėsiu tave. Žaidimų nebereikia.
Pasipiktinusi atsitraukiau.
– Mano kairys antakis netrūkčioja!
Džudas žiūrėjo į mane ramiai šypsodamasis, tarsi svarstydamas, ar sakyti daugiau.
– Kai tau linksma, tavo burna šelmiškai persikreipia, – ėmė dėstyti toliau, lyg norėdamas įrodyti savo. – Kai
pyksti, sučiaupi lūpas, o tarp antakių tau susimeta trys statmenos raukšlelės.
Atsiklaupiau ir įsisprendžiau rankomis į šonus.
– Dar kas nors? – niršiai paklausiau.
Džudas pasitrynė nosį, bandydamas sulaikyti šypseną.
– Bučiuodamasi sumurki giliai gerklėje. Taip tyliai, kad nesiliesdamas neišgirsčiau.
Aš visa išraudau.
– Turėtume pasibučiuoti dar kartą ir pažiūrėti, ar dar ko nors nepastebėsiu, – pasiūlė jis.
– Nesulauksi, taip mane įžeidęs!
– Turėčiau manyti, kad įsižeidei, bet tavo kairys antakis sutrūkčiojo: blefuoji, – man irzliai dėbtelėjus,
Džudas gūžtelėjo ir išskėtė rankas, tarsi sakydamas negalįs nieko padaryti.
Supratau, kad jis atidžiai stebėjo mane, jei sugebėjo padaryti tokias išvadas. Prisiminiau visus tuos kartus,
kai pamačiau jį mane stebint. Tada maniau, saugo, kad nepabėgčiau. O dabar suvokiau, kad Džudas slapta
dėliojo mane kaip dėlionę, nes jam buvo labai įdomu. Nuo tos minties ėmiau tankiau kvėpuoti.
– Puiku, – atšoviau. – Sakykime, leisiu pabučiuoti dar kartą, – viliojamai šypsodamasi atsistojau priešais jį
ant visų keturių. Sąmonė tikrai tebebuvo savo vietoje, bet alkoholis pridėjo malonaus svaigulio. Jaučiausi šilta,
gyva ir šiek tiek nutrūktgalviška. – Bet pirma noriu nustatyti šiokias tokias taisykles.
– Klausausi ausis ištempęs.
– Kada pirmą kartą panorai pabučiuoti mane?
– Ar čia taisyklė?
– Prieš rengdama įstatymą noriu sukaupti šiek tiek informacijos.
– Vaje, vaje, kokia reikli. Ir to, ir ano, ir dar velniaižin ko.
Išsišiepiau plačiau.
– Atsakyk į klausimą.
Jis atsilošė ir pasikasė galvą, nuduodamas, kad itin stengiasi atsiminti tikslią akimirką.
– Neskubėk, – lipšniai pridūriau. – Kuo ilgiau truksi, tuo vėliau bučiuosimės.
– Pirmą kartą norėjau tave pabučiuoti, – mąsliai ištarė Džudas, – degalinėje, kai sužinojau, jog pasakei
Kelvinui, kad mes draugaujame. Įsiminiau apmaudą jo veide, o tavo veido išraiška buvo neįkainojama. Dar
niekad nemačiau, kad kas nors būtų taip stengęsis nuslėpti džiaugsmą. Buvai pavergusi mus abu. Apvyniojai
mus apie pirštą. Užsimaniau tave pabučiuoti ir, jei gerai pamenu, pabučiavau.
Susiraukiau bandydama prisiminti.
– Tas bučinys buvo kone toks pat tyras kaip maldaknygė.
– Nenorėjau pasirodyti akiplėša.
Kažin. Kuo geriau pažinau Džudą, tuo labiau luposi jo drovumo lukštas. Spėjau, kad jame dar liko
arogantiško išdidaus vaikino, su kuriuo teigė atsisveikinęs paauglystėje.
– Nesu iš tų, kurios prasideda su visiškai nepažįstamu asmeniu, – pasakiau jam. – Vis dar nežinau, kokie
vėjai atnešė tave į Vajomigą nei kodėl susidėjai su Šonu.
Akimirką Džudas tylomis žiūrėjo į mane.
– Kai ką norėčiau tau pasakyti, bet negaliu. Žinau, kad tai ne paaiškinimas, bet geresnio neturiu. Brita, tu
man rūpi. Noriu, kad tau viskas būtų gerai. Atsiprašau, kad įtraukiau tave į šitą makalynę, viską padarysiu, kad
saugiai grįžtum namo.
Nė vienas neužsiminėme apie tai, kas nutiks man sugrįžus. Džudas buvo ieškomas. Mažų mažiausiai kaip
nusikaltimo bendrininkas. O jei Kelvinas išgelbėjo Korbę, tikriausiai jau papasakojo policijai, kad Džudas buvo
vienas mūsų pagrobėjų. Negalėjome žinoti, kiek bėdų jo laukia. Šią akimirką nenorėjau galvoti apie
blogiausia. Išvis nenorėjau žinoti, kas bus paskui.
– Ar turi merginą? – Džudas man neatrodė panašus į apgaviką, ir vis dėlto klausiau ne be pagrindo. Jis
žinojo, kad esu vieniša. Jei šiandien suklysiu bendraudama su juo, – nepaisydama sveiko proto, labai rimtai
svarsčiau dėl tokios galimybės, – norėjau žinoti, kad neįtrauksiu į tai dar ko nors.
– Ne.
– Ir viskas? Tiesiog „ne“? Jokio paaiškinimo?
– Uždavei tiesmuką klausimą. Jei turėsime omeny, kad atsakyti galima „taip“ ir „galbūt“, manau, turi
pakakti tiesiog „ne“.
– Šaipaisi iš manęs.
Jis nusišypsojo.
– Brita, aš neturiu merginos. Paskutinį kartą rimtai draugavau prieš metus. Niekad nesu apgaudinėjęs savo
merginos. Jei norėčiau apgaudinėti, vadinasi, mūsų bendravimas nebūtų visavertis; jei negalėčiau jo pagerinti,
nutraukčiau santykius. Netikiu, kad galima skaudinti žmones.
– Labai geras atsakymas, pone Džudai... e...
Mačiau, kad jis dvejoja, atidžiai žvelgdamas mane.
– ...Van Sentai. Džudas Van Sentas, iš tikrųjų vadinuosi, – jis ištiesė ranką, paėmė man už riešo ir nykščiu
lėtai perbraukė per delną.
– Ne taip greitai, – tariau ir, jam pasilenkus manęs pabučiuoti, prispaudžiau pirštą prie lūpų. – Man patinka
ši naujovė – tavo atviravimas. Noriu išgirsti daugiau tavo paslapčių.
– Kai ką turėsi išsiaiškinti pati.
Ir jis čiupo mane į glėbį.
 DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS
Pro medžius besiskverbianti ryto šviesa ir baigiantys išsisklaidyti naminės kerai bauginančiai aiškiai atkūrė
praeito vakaro prisiminimus. Gulėjau sustingusi ant žemės ir baisėdamasi mačiau prieš akis visus iki paskutinio
savo veiksmus su visomis smulkmenomis.
Bučiavausi su Džudu, laikiusiu mane nelaisvėje vyru. Kas, kad jis buvo aistringas, patrauklus ir saugojo
mane.
Atsibudusi dar kelias minutes gulėjau užmerktomis akimis, vaidinau miegančią, nors girdėjau aplink
kuičiantis Džudą. Mintyse išbandžiau kelis sakinius ledams pralaužti. Nė vienas neatrodė esąs tinkamas. Ir ką
sau maniau gerdama naminę? Tai privedė prie bučinio.
Ne. Jutau Džudo trauką net būdama blaivut blaivutėlė. Galėjau pabandyti jį įtikinti, kad tai tebuvo
alkoholio poveikis, bet ne meluoti sau. Bučiavausi su juo, nes to norėjau. Kad ir kaip gėda, tiesa tokia.
Delnu pasitryniau kaktą ir susiraukiau. Nebuvo kas daryti, reikėjo greičiau pasikalbėti šį nejaukų rytą.
– Apie praeitą vakarą... – prabilau sėsdamasi, o galvą persmelkė bukas skausmas. Priblokšta supratau, kad
tai mano pirmosios pagirios. Silpnos, bet nepaneigiamos. Dar gerai, kad tėtis nematė, kaip baisiai jį nuvyliau.
Deja, pati nuo tokio pažeminimo pasprukti negalėjau.
Apsimesdama, kad visą dėmesį skiriu batų varstymui, vengiau Džudo žvilgsnio ir nepakėliau akių.
– Tai, ką padarėme, buvo visiška kvailystė, – klaida, didžiulė klaida. – Per daug išgėriau ir nieko
negalvojau. Jei galėčiau, norėčiau atsiimti savo žodžius ir veiksmus.
Džudas tylėjo.
– Buvau jau beveik atsijungusi, kai mes... padarėme, ką padarėme. Beveik nieko neprisimenu, – o, kad taip
būtų! Iš tiesų atmintis kankino mane tobulai surežisuotais įvykių kadrais. – Kad ir kas tarp mūsų įvyko, aš to
nenorėjau. Kitaip tariant, tai dariau ne tikroji aš.
Džudui neatsakius, nervingai žvilgtelėjau jo pusėn. Buvo sunku ką nors spręsti iš atsargaus ir įdėmaus jo
žvilgsnio. Buvau tikra, kad jis jaučiasi taip pat. O gal ne? Norėjau užduoti daugybę klausimų, bet susilaikiau.
Neketinau ieškoti būdo savo elgesiui pateisinti. Kad ir ką jis manė, tai, ką padariau, buvo neteisinga, ir taškas.
O jis buvo pats blogiausias žmogus, su kuriuo galėjau šitaip suklysti.
Džudas atsisėdo ir pasirąžė tingiai kaip katinas. Atsiklaupė ant kelių, užsisegė diržą ir vylingai žvilgtelėjo į
mane.
– Kiek laiko kūrei šią kalbą?
Susiraukiau.
– Anokia čia kalba. Improvizavau.
– Ir gerai. Bent aišku, kodėl tokia nevykusi.
 – Nevykusi? Atsiprašau?
– Brita, tu nebuvai girta. Tiesa, apsvaigusi, bet nepamiršk, kad aš pats išgėriau pusę buteliuko. Pabandysiu
neįsižeisti, kad manai, jog pasinaudojau tavo girtumu. O jei šitaip bučiuojiesi girta, laukiu nesulaukiu patirti,
kaip bučiuosiesi blaivia galva.
Išsižiojusi spoksojau į jį. Nė nežinojau, ką atsakyti. Jis mane erzina? Tokiu metu?
– Kada paskutinį kartą bučiavaisi su kuo nors? – lyg niekur nieko paklausė jis. – Kalbu ne apie sausą
neįpareigojantį beprasmį bučinį, kokį vos ne iškart pamiršti.
Šiaip ne taip įveikiau nuostabą ir atšoviau:
– Tokį kaip vakarykštis?
Jis kilstelėjo antakį.
– Nejaugi? Tai kažin kodėl per miegus aimanuodama tarei mano vardą?
– Negali būti!
– Ak, jei būčiau turėjęs vaizdo kamerą! Kada paskutinį kartą rimtai bučiavaisi? – pakartojo klausimą
Džudas.
– Rimtai manai, kad pasakysiu?
– Su savo buvusiuoju? – spėjo jis.
– O kas, jei su juo?
– Ar tai jis tave išmokė gėdytis ir drovėtis intymumo? Paėmė iš tavęs, ko norėjo, bet niekad nebuvo šalia,
kai ko nors norėjai pati, juk taip? Brita, ko tu nori? – tiesmukai paklausė jis. – Negi ketini apsimesti, kad praeito
vakaro nebuvo?
– Tai, kas vyko tarp manęs su Kelvinu, ne tavo reikalas, – atšoviau. – Tavo žiniai, jis buvo nuostabus
vaikinas. Norėčiau... norėčiau dabar būti su juo! – sumelavau.
Nuo mano paiko melo jis krūptelėjo, bet greitai atsigavo.
– Ar jis tave myli?
– Ką? – sutrikau.
– Jei taip gerai jį pažįsti, neturėtų būti sunku atsakyti. Ar jis tave myli? Ar kada nors tave mylėjo?
Išdidžiai atlošiau galvą.
– Žinau, ką tu darai. Bandai jį sumenkinti, nes... nes jam pavydi!
– Išties pavydžiu, – suurzgė jis. – Bučiuodamas merginą, norėčiau žinoti, kad ji galvoja apie mane, o ne
apie ją palikusį kvailį.
Nusigręžiau susigėdusi, kad Džudas atspėjo tiesą. Galėjau prieštarauti, bet jis matė mane kiaurai. Oras tarp
mūsų buvo tarsi įelektrintas, tirštas, o aš sėdėjau nekęsdama jo, kad privertė mane pasijusti kalta. Nekenčiau ir
savęs, kam leidau sau nueiti su juo taip toli. Žmonės, įsimylintys savo pagrobėjus, turi tam tikrą pavadinimą.
Mano susižavėjimas negalėjo būti tikras, tiesiog kai kas man praplovė smegenis. Norėjau atsiimti savo bučinį.
Norėjau nebūti sutikusi Džudo.
Jis užsirišo batų raištelius ir užveržė mazgą.
 – Einu, paspęsiu keletą spąstų ir, tikėkimės, parnešiu ką nors pusryčių. Neturėčiau sugaišti ilgiau nei porą
valandų.
– O grizlis?
– Ką tik užmečiau ant ugnies porą medgalių. Jis neperlips per laužą pas tave.
– O kaip... tu? – bandžiau išlaikyti abejingą balsą.
Džudas šyptelėjo šalta, dygoka šypsena.
– Jaudiniesi dėl manęs?
Nesugalvodama kandaus atsakymo kyštelėjau liežuvį.
Jis papurtė galvą.
– Daugiau pratimų liežuviui? Maniau, kad tau pakaks vakarykščių.
– Eik velniop.
– Atsiprašau, mieloji, bet mes jau ten.
Daugiau netaręs nė žodžio Džudas išėjo į apsnigtą mišką.

Jam išėjus, nusprendžiau peržiūrėti mūsų daiktus. Tai turėjo užimti mano mintis, padėti pamiršti bučinį su
Džudu. Nenorėjau aiškintis, ką iš tiesų jam jaučiu. Nenorėjau prisipažinti sau, kad galbūt įsimylėjau.
Mūsų laukė diena kelio iki Aidelvaildės, norėjau pasitikrinti, kokių turime atsargų, jei užkluptų nauja audra
ar prieitume kokią nors nenumatytą kliūtį. Atsegusi Džudo kuprinę pradėjau dėlioti jo daiktus į tris krūveles:
patalynė, maistas, įrankiai.
Pasiekusi kuprinės dugną radau nediduką medžiaginį krepšelį su keliais daiktais, bet be jokio užtrauktuko
ar sagtelės. Tiesą sakant, krepšelis buvo tiesiog užsiūtas. Galėjau apčiuopti viduje esančius daiktus, bet ne
išimti.
Nereikėjo stebėtis, kad Džudas ką nors slepia, – juk pats aiškino apie paslapčių svarbą, – bet, man
prapjovus siūlę nudžiautu iš medžiotojų patrulio namelio peiliuku ir pamačius, kas viduje, kaip tik tai ir įvyko.
Nustebau.
Ne, nenustebau. Buvau priblokšta. Apstulbusi. Pasibjaurėjusi.
Iš maišelio ištraukiau merginos nuotrauką. Ji buvo daryta merginai nežinant, iš toli, bet jos akys atrodė
baugiai išraiškingos. Plati išdidi šypsena tarsi puikavosi prieš kamerą, iš akių tryško panieka, tarsi mergina
vieninteliu veriamu žvilgsniu siųstų visą pasaulį velniop.
Lorena Hantsmen. Turtuolė, dingusi praeitą balandį per atostogas su tėvais Džekson Hole.
Kodėl Džudas turi jos nuotrauką? Ir ne bet kokią, o fotografuotą jai nežinant? Gal sekė ją?
Grįžau prie medžiaginio krepšelio, šįkart iš jo ištraukiau antrankius. Gerklėje sukilo rūgštis. Kam Džudui
antrankiai? Težinojau vieną atsakymą, ir jis nėmaž nedžiugino.
Tada ištraukiau Lorenos dienoraštį. Nemaniau, kad gerai darau skaitydama tai, kas asmeniška, bet
versdama puslapius teieškojau Džudo vardo. Norėjau žinoti, kaip jis susijęs su ja, o persmelkusi širdį bloga
nuojauta kuždėjo, kad ir taip žinau.
 Vakare eisiu šokti. Džekson Hole, pasisaugok. Bus viena iš tų naktų. Planas A: prisigerti. Planas B: padaryti ką
nors, kad vėliau gailėčiausi. Planas C: būti suimtai. Papildomi taškai, jei įgyvendinsiu visus tris. Laukiu nesulaukiu
pamatyti, kokia rytoj bus M. veido išraiška. Jei ji neapsiverks nors kartą per vakarienę, žinosiu, kad man nepavyko.
Ką gi, išeinu – palinkėkit man sėkmės!
:* Lorena

Ir viskas. Dienoraštis staiga baigėsi praeitų metų balandžio 17 dieną. Džudas jame nebuvo minimas.
Tik man ištraukus iš medžiaginio krepšelio paskutinį daiktą, rankos pradėjo smarkiai drebėti. Tai buvo
širdies pavidalo auksinis pakabutis. Per miglas prisiminiau žiūrėjusi per televizorių vieną iš spaudos
konferencijų apie Lorenos dingimą. Jos tėtis parodė širdelės pavidalo auksinio pakabučio piešinį, dukra tą
pakabutį segėjo kiekvieną dieną nuo pat vaikystės. Tėtis buvo įsitikinęs, kad ir tą naktį, kai pradingo.
Galiausiai paaiškėjo, kodėl Džudui taip rūpėjo paslėpti maišelio turinį. Įrodymai buvo nenuginčijami.
Prisiminiau nugirstą jo ir Šono pokalbį. Jų žodžiai jau andai man kėlė nerimą, o dabar, susieti su nauju
kontekstu, tiesiog stingdė kraują.
„Eisai, sprendžiu aš. Nepamiršk, kad priėmiau tave tik vienam darbeliui.“
Ir daugiareikšmiškas Džudo atsakymas: „Kartu dirbame jau beveik metus. Prisimink visa, ką dėl tavęs
padariau.“
Lorena Hantsmen dingo prieš metus. Ar Džudas buvo su tuo susijęs? Ar nužudė ją? Ar toks buvo jo darbas –
žudyti?
Ar jis pirmiau sužavėjo Loreną, kaip dabar mane?
Ėmė svaigti galva. Gerkle kilo rūgštus šleikštulys. Prisiminiau bučiuojanti Džudą ir pasijutau tarsi aplieta
lediniu vandeniu. Prisiminiau gulėjusi po juo, įkalinta po jo kūnu, kone užvaldyta jo artumo. Prisiminiau jo
rankas po palaidine, glostančias mane. Viską prisiminiau. Sudrebėjau tada, sudrebėjau ir dabar. Jaučiausi
susitepusi. Kas, jei jis ketino mane suvilioti, o vėliau nužudyti?
Be reikalo juo pasitikėjau.
Po penkių minučių, baigdama kimšti Lorenos daiktus ir Džudo atsargas į savo kuprinę, tebebuvau sukrėsta.
Visur išieškojau Kelvino žemėlapio, bet Džudas buvo jį išsinešęs. Ir bala nematė. Žinojau, kad Aidelvaildė yra
mažiau nei už šešių kilometrų nuo čia, už dviejų kalnų ežeriukų, kuriuos jungia siauras sąsiauris. Vanduo
tebebus užšalęs, todėl galėsiu eiti tiesiai. Baisu vienai keliauti per mišką, bet pasilikti čia nebegalėjau.
Neturėjau kuo užsiūti maišelio. Džudas supras, kad sužinojau jo paslaptį. O tada viskas pasikeis.
Užsimečiau kuprinę ant pečių. Norėjau išeiti kuo greičiau, bet kažkodėl išlindusi pro mūsų slėptuvės angą
stabtelėjau.
Kai pamačiau suspaustas šakas, pasitarnavusias mūsų guoliui, man sugniaužė širdį. Prisiminiau daugybę
subtilių Džudo pagalbos apraiškų per kelias ankstesnes dienas, ypač tada, kai dar buvo gyvas Šonas. Džudas
nukreipė Šono pyktį ir padrąsino mane, bepasiduodančią nevilčiai. Kaip įmanydamas stengėsi, kad man būtų
kuo patogiau. Ar tas kilniaširdis žmogus gali būti toks žiaurus? Ar aš rimtai tikiu, kad Džudas galėjo nužudyti
Loreną Hantsmen?
Mintyse grįžau prie įrodymų. Jei ir toliau mėginsiu pateisinti Džudą, vadinasi, išties esu paveikta
Stokholmo sindromo. Apgavau save tikindama, kad jį pažįstu. Nenorėjau atpažinti užkietėjusio nusikaltėlio ir
prasimaniau romantišką istoriją apie kankinį didvyrį, ieškantį atpirkimo. Kaip baisiai suklydau vertindama
žmogų.
Daugiau jokių pasiteisinimų. Įrodymai byloja tiesą.
Skubiai patraukiau į priešingą pusę, nei mačiau nuėjus Džudą. Jis turėjo žemėlapį, bet aš nešiausi maisto.
Jis buvo patyręs pėdsekys, bet be vandens, antklodžių, skiltuvo ir ciklopų negalėjo ilgai ištempti. Be to,
vyliausi, kad dar ilgokai negrįš. Praeitą kartą sugaišome ne vieną valandą, kol sumedžiojome maisto. Jei
pavyks ganėtinai atitolti, turėčiau pasiekti Aidelvaildę pirma jo.
Iš ten paskambinsiu policijai. Ir pranešiu, kad Lorena Hantsmen nenuskendo ežere, kad buvo žiauriai
nužudyta, o aš numanau, kur gali būti jos palaikai.
 DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS
Kalnai niekada neatrodė priešiškesni ar mažiau tinkami išlikti. Pro medžius žemyn smelkėsi stingdanti migla,
dengianti kraštovaizdį keistu ledo apvalkalu. Tankus miškas užstojo saulės šviesą ir metė drėgną prietemą, joje
kreivi belapių medžių pavidalai audrino mano vaizduotę. Regėjau tiesiančius rankas griaučius, pilkuose
sudarkytuose medžių kamienuose šmėsčiojo susiraukę veidai. Virš žemės švilpė kandus šaltas vėjas, pustantis
sniegą, dūkstantis it pašėlusi vaiduokliškų žirgų banda. Spygliuočiai sunkiai siūbavo, lyg slegiami man
nežinomos paslapties naštos.
Kažkieno ranka grybštelėjo man už striukės, aiktelėjusi atsigręžiau, bet pamačiau tik susiraizgiusį krūmą
išsikerojusiomis spygliuotomis šakomis, už jų ir užkliuvo drabužio medžiaga. Išsilaisvinusi nervingai nurijau
seilę. Nuskubėjau pirmyn, be nuomonės skindamasi kelią per šaltas ir šlapias šakas. Sulig kiekvienu žingsniu
jutau svilinančius pakaušį žvilgsnius. Siaučiama rūko, konvulsiškai sudrebėjau.
Lokiai ir vilkai. Klampodama per praeitą naktį vėjo suneštas stačias, aukštas pusnis galvojau apie juos.
Kiekvienos pusnies ketera man panėšėjo į bangą, kuri prieš pat lūždama sustingsta į baltą ledą. Begalinės
pusnys ir migla kliudė žiūrėti, todėl laikiau kompasą prie šono ir nuolatos žvilgčiojau į jį. Kartkartėmis,
išgirdusi stingdančią vėjo dejonę, sustodavau ir besišiaušiančiais plaukais pasižiūrėdavau per petį.
Netrukus raumenys pradėjo vaitote vaitoti iš nuovargio. Pas​kutinį kartą valgiau vakar, jaučiausi nusilpusi iš
alkio ir sutrikusi. Lengvai įsivaizduoti save užsimerkiant nuo žvarbaus vėjo. Vis dėlto žinojau: jei sustosiu
pailsėti, nugrimsiu į pavojingą sapną. Ir niekada nebepabusiu.
Mano pirštinės buvo permirkusios. Permirko ir batai, ir kojinės, nuo šalčio rankų ir kojų pirštai atrodė tokie
trapūs, kad, regis, tuoj nulūš. Pamankštinau rankas, bandydama privaryti kraujo, kad sušiltų. Patryniau jas, bet
nė pati nežinojau, kodėl varginausi. Anksčiau ar vėliau skausmas pereis į kutenantį stingulį, o tada nebejausiu
nieko...
Ne. Buvau dėkinga nežmoniškai aštriam ir įkyriam skausmui. Jis rodė, kad dar nemiegu. Kad tebesu gyva.
Sniegas ir akmenys slydo iš po kojų. Neišlaikiusi pusiausvyros, sušlapdavau užpakalį. Kaskart kėliausi vis
sunkiau. Nusipurtydavau sniegą nuo drabužių, bet ir tai atrodė beprasmiška. Buvau kiaurai permirkusi, visa
drebėjau.
Įkopiau į medžiais apaugusį šlaitą, už jo kilo kitas. Ir dar kitas. Už tankių pilkų debesų dangumi pamažu
slinko blausus šviesos kamuolys. Pasiekęs aukščiausią savo kelionės tašką jis pradėjo leistis į vakarus. Ėjau visą
dieną. Kur Aidelvaildė? Ar pražiopsojau ją? Nežinojau, ar eiti toliau, ar grįžti. Mano viltis po truputėlį virto
neviltim. Nebežinojau, ar įkalnė kada nors pasibaigs. Svajojau užeiti namelį, bet kokį namelį. Vaizdavausi
storas jo sienas ir karštą ugnį. Troškau pabėgti nuo nesiliaujančio raižyti ir draskyti odą vėjo.
Lauke tykojo tiek daug pavojų. Vėjas ir šaltis. Sniegas. Badas.
Ir mirtis.
 DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS
Kiek prisimenu, tą naktį, kai Kelvinas išmokė mudvi su Korbe naudotis spiritizmo lentele, pirmąsyk likau su juo
visiškai viena. Gal buvo ir kitų naktų, bet pamenu, tada jaučiausi, lyg būtume vieninteliai žmonės visame
pasaulyje. Mylėjau Kelviną Verstygą. Jis buvo mano pasaulis. Kiekvienas jo žvilgsnis, kiekvienas man ištartas
žodis atrodė amžinai įkritęs man į širdį.
„Man reikia nusišlapinti! Einu lauuuuk! – sukikeno Korbė ir atsegė palapinės užtrauktuką. – Neištversiu iki
tualeto. Kelvinai, man gali tekti prisiusioti tau į batus!“
Korbė nekantriai šokinėjo nuo kojos ant kojos, susiėmusi už šakumo, ir Kelvinas užvertė akis į dangų. Buvo
palikęs savo teniso batelius prie palapinės angos, šalia mano šlepečių. Ponas Verstygas niekad neleisdavo avėti
batų patalpoje. Kažin, ar jam rūpėjo, kad neprineštume purvo į palapinę, bet tai buvo tapę įpročiu: jokių batų
viduje.
„Kodėl ją pakenti?“ – Korbei išėjus lauk, paklausė Kelvinas. Išgirdome, kaip ji isteriškai spygtelėjo,
bėgdama per kiemą prie namo.
„Korbė ne tokia jau bloga.“
„Bet jai gerokai trūksta smegenų ląstelių.“
Nenorėjau kalbėtis apie Korbę. Mudu su Kelvinu pagaliau likome vieni. Galėjau jį paliesti, buvo taip arti.
Neapsakomai knietėjo sužinoti, ar jis turi draugę. Kaip galėtų neturėti? Bet kuri mergina būtų laiminga
draugaudama su juo.
Atsikrenkščiau.
„Juk iš tiesų netiki, kad per spiritizmo lentelę su mumis bendrauja dvasios? Nes aš netikiu“, – pridūriau,
nutaisiusi grimasą ir vildamasi, kad kalbu protingai.
Kelvinas paėmė kažkieno iš mūsų užneštą žolės stiebelį ir pradėjo plėšyti jį į ilgus žalius kaspinus. Paskui
pasakė, nežiūrėdamas į mane:
„Galvodamas apie dvasias, prisimenu Bo ir svarstau, kur jis dabar.“
Bo buvo rudas Verstygų labradoras, nugaišęs praeitą vasarą. Nežinoju, nuo ko, Korbė nesakė. Bo nugaišus,
ji verkė visą savaitę, bet nieko apie tai nepasakojo. Kai paklausiau savo brolio Jano, nuo ko stimpa šunys, jis
atsakė: „Juos partrenkia automobilis. Arba jie suserga vėžiu, ir po kurio laiko juos tenka nugaišinti.“
Bo nugaišo staiga, tad vėžys čia netiko.
„Užkasėme jį užpakaliniame mano namų kieme, – tarė Kelvinas, – po persiku.“
„Po persiku šuniui gera vieta, – norėjau jį apkabinti, bet bijojau būti atstumta. Dar labiau bijojau, kad
Kelvinas išeis lauk, ir nebegalėsiu artimiau susidraugauti su juo.
Pasislinkau arčiau.
 „Žinau, kad tu labai mylėjai Bo.“
„Jis buvo šaunus medžioklinis šuo.“
Virpėdama uždėjau ranką Kelvinui ant kelio. Laukiau, kada nusipurtys ją ar atstums mane, bet Kelvinas to
nepadarė. Pasižiūrėjo tiesiai man į akis, o žalios jo paties akys buvo sustingusios, kupinos skausmo.
„Bo nušovė tėtis.“
Tai mane pribloškė. Ši naujiena nesiderino su mano įsivaizduojamu reginiu: cypiančios padangos ir
sumaitotas šuns kūnas, susmukęs šalia automobilio.
„Tikrai?“
Kelvinas perliejo mane šaltu žvilgsniu.
„Kam tavo tėčiui nušauti Bo? Jis buvo geriausias šuo“, – tai buvo tiesa. Maldavau savo tėčio, kad nupirktų
šunį. Norėjau rudo labradoro, tokio kaip Bo.
„Vieną naktį jis lojo, kol paskambino Larsenai ir pasiskundė. Aš miegojau, bet pamenu, kaip suskambo
telefonas. Padėjęs ragelį tėtis šūktelėjo man, kad uždaryčiau Bo į garažą. Buvo po vidurnakčio. Išgirdau tėtį
bruzdant, bet tuojau vėl užmigau. O tada išgirdau šūvius. Du. Jie buvo tokie garsūs, kad iš pradžių maniau tėtį
iššovus mano kambaryje. Nubėgau prie lango. Tėtis paspardė Bo, norėjo įsitikinti, kad šis iš tiesų negyvas, ir
paliko gulėti. Nė neįtempė į būdą.“
Užsidengiau burną. Palapinėje buvo karšta, tvanku, bet aš sudrebėjau. Visada privengiau pono Verstygo,
bet dabar jis mano akyse virto pabaisa.
„Aš užkasiau Bo, – kalbėjo Kelvinas. – Luktelėjau, kol tėtis grįžo į lovą, tada pasiėmiau kastuvą. Visą naktį
kasiau duobę. Teko įkelti Bo į karutį, štai koks sunkus jis buvo. Nepajėgiau nunešti iki duobės.“
Išgirdusi, kad jam teko užkasti savo šunį, norėjau apsiverkti.
„Nekenčiu tėčio“, – tyliai pasakė Kelvinas, ir nuo jo balso per nugarą nubėgo šiurpuliukai.
„Jis blogiausias iš visų“, – pritariau. Manasis niekada nebūtų nušovęs šuns. Tik jau ne už lojimą. Ypač jei aš
tą šunį būčiau mylėjusi.
„Kartais spėlioju, ar Bo dvasia tebėra čia, – tarė Kelvinas. – Svarstau, ar atleido man, kad aną naktį
neuždariau jo garaže.“
„Aišku, ji vis dar čia, – pasakiau norėdama suteikti jam vilties. – Galiu lažintis, Bo dabar laukia tavęs
danguje. Tikriausiai laiko nasruose teniso kamuoliuką, kad galėtumėt pažaisti. Jei miršti, tai dar nereiškia, kad
nebeegzistuoji.“
„Brita, tikiuosi, kad tu teisi, – jis sukuždėjo kerštingu balsu. – Tikiuosi, kai numirs mano tėtis, tai keliaus
tiesiai į pragarą ir ten kentės visą amžinybę.“
 DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS
Temstant pamačiau dūmus virš medžių viršūnių. Visą dieną ėjusi be maisto ir vandens buvau tarsi apsvaigusi ir
sunkiai nukėblinau dūmų link. Kai akyse iš tirpstančio sniego išdygo pastatas, palaikiau jį miražu. Atrodė per
gražus, kad būtų tikras – auksu tvieskė langai, iš kamino kilo pilki dūmai.
Svyruodama nuo įkyraus vėjo ir stengdamasi neprarasti pusiausvyros, pakerėta minties apie šilumą ir
poilsį, bridau artyn. Kildama šlaitu į apsnigtą prievažą, net išsižiojau iš nuostabos, kad protas mane taip
apgavo. Priešais mane dunksojo Aidelvaildė su visomis nuostabiomis smulkmenomis.
Nuo kraigo keliomis eilėmis kybojo mano rankos storumo varvekliai, jie atrodė tarsi apverstos kalnų
viršūnės tolumoje. Stogas buvo užklotas storu sniego sluoksniu. Godžiai spoksojau į namą.
Už plačių langų pasirodė vyro šešėlis. Vyras užsigalvojęs žvelgė į kiemą, paskui pakėlė prie burnos puodelį.
Tai buvo Kelvinas.
Išgirdau save tariant jo vardą, žodis buvo sušalęs, vos girdimas. O tada klupdama nukėblinau prie namo.
Slysčiojau ir repečkojausi per sniegą, neatplėšdama akių nuo durų. Buvau persigandusi, kad jei akimirkai
nusigręšiu, Aidelvaildė ir Kelvinas pradings tirštėjančiose sutemose.
Daužiau į duris sušalusiomis rankomis, atrodė, kad šios tuoj suduš. Krūpčiodama ir verkdama bergždžiai
draskiau storas medines duris. Spardžiau jas, kūkčiodama ir mėgindama šaukti Kelviną vardu.
Durys atsidarė, jis įbedė akis. Kurį laiką iš veido atrodė neatpažįstąs manęs, tik sutrikęs. Staiga jo akys
išsiplėtė iš nuostabos.
– Brita! – Kelvinas įtempė mane į namelį ir negaišdamas nė akimirksnio nuėmė kuprinę, nutraukė šlapią
striukę ir pirštines.
Buvau pernelyg išsekusi pratarti nors žodį. Jis nunešė mane į svetainę ir paguldė ant sofos šalia ugnies. Lyg
per sapną jutau, kaip apieškojo mano kišenes, tikriausiai manė išsiaiškinsiąs, kur buvau. Nieko neradęs,
nutraukė man batus, pamasažavo kojas. Paskui apklojo šiltomis sausomis antklodėmis, užmaukšlino kepurę
ant galvos. Tada pasipylė klausimų lietus, jis ėmė plakti sušalusias mano smegenis.
– Ar girdi mane? Kiek rodau pirštų? Kiek laiko praleidai lauke? Buvai viena?
Šie kompetentingi klausimai veikė raminamai. Pakėliau smakrą ir įsižiūrėjau į žalias Kelvino akis. Norėjau
mestis jam į glėbį ir pravirkti, bet nežinojau, kaip prisiversti pajudėti. Skruostu nusirito ašara, tikėjausi, kad
Kelvinas supras neištartus mano žodžius, buvau pernelyg pavargusi kalbėti balsu. Mes buvome kartu. Viskas
bus gerai. Jis manim pasirūpins.
Jis pliaukštelėjo man per skruostus.
– Tik neužmik!
Klusniai linktelėjau, bet miegas vis labiau puolė mane. Kelvinas nieko nesuprato. Išeikvojau visą savo
energiją, kad ateičiau čia. Nieko nebeliko. Turėjau pamiegoti. Buvau lauke, ėjau ir šalau, o jis sėdėjo čia, name.
Kodėl nėjo manęs ieškoti?
Man keliskart prarandant ir atgaunant sąmonę, Kelvinas išeidavo iš kambario, bet visada greitai sugrįždavo
pabaksnoti manęs. Pusiausnūda pajutau, kaip pakišo termometrą po liežuviu. Sugrįžęs kitą kartą, įspraudė
šilto vandens butelius man po pažastimis, ant pilvo uždėjo šildomąją pagalvėlę. Įbruko į rankas puodelį žolelių
arbatos ir net pasiūlė saldainių, bet aš papurčiau galvą. Saldainiai palauks. Norėjau, kad paliktų mane
ramybėje ir leistų ramiai užmigti.
– ...likti su manim, Brita.
Negaliu, pamaniau, bet žodžiai ištirpo burnoje.
Jis suėmė man galvą ir privertė pažiūrėti tiesiai į akis.
– Nemiegok. Ne...palik vieno. Sutelk... į mane, – jo žodžiai buvo prislopinti, tarsi prieš pasiekdami mane
būtų sklidę ilgu tuneliu.
Ak, Kelai.
Atsidusau ir bandžiau nublokšti jo rankas. Jis vėl paplekšnojo man per skruostus. Suirzau dar labiau,
norėjau, kad liautųsi man trukdęs. Jei būčiau turėjusi jėgų, būčiau jį atstūmusi.
– Paleisk, – irzliai prašvokščiau ir šiaip ne taip nubloškiau jo rankas.
– Ne...siduok... kovoti. Lik... manimi... sušildyti tave.
Jis suėmė mane už pečių ir ėmė purtyti, kol mano kantrybės likučiai išseko. Piktai drėbiau:
– Kelai, baik, palik mane ramybėje! – surikusi be kvapo susmukau ant sofos, žodžiai atėmė paskutines
jėgas. Bet prabudau.
Jis nepasitraukė, bet nebelindo. Nusišypsojo ir švelniai paglostė man skruostą.
– Jau geriau. Pyk, kiek nori, jei tai padės išlaikyti sąmonę. Neleisiu užmigti, kol tavo temperatūra nepakils
virš trisdešimt penkių laipsnių padalos.
– Dar ko, – silpnai šniurkštelėjau.
– Rimtai? Net dabar ginčysiesi su manim? – Kelo žvilgsnis sušvelnėjo, jis nubraukė šlapius plaukus man
nuo veido. Pakišęs po antklode ranką, suėmė manąją ir tvirtai suspaudė, lyg bijodamas, kad neišnykčiau. –
Brita, labai jaudinuosi dėl tavęs. Korbė man viską papasakojo. Žinau apie Šoną ir Eisą.
Sumirksėjau pamaniusi, kad blogai išgirdau. Galiausiai protas girgždėdamas apdorojo žinią.
– Korbė?
– Ji čia. Miega viršuje. Radau ją namelyje. Brita, jie paliko ją mirti. Radau pačiu laiku. Ji neturėjo maisto.
Atsigaus, bet istorija dar nesibaigė. Jie bandė nužudyti mano seserį ir mano... mano mergaitę, – jo balsas vos
neužlūžo. – Jei katrai iš jūsų būtų kas nors nutikę... – Kelvinas nutilo ir nusigręžė, man dar spėjus įžiūrėti įsiūtį
jo akyse.
Kelas surado Korbę. Aišku, surado. Kelas buvo Kelas. Jis mylėjo Korbę, mylėjo mane. Būtų bet ką padaręs,
kad tik mus apsaugotų.
Bet jei aš buvau jo mergaitė, jei jis mane mylėjo, tai kodėl negrįžo manęs ieškoti?
 Atsisėdau ir atsilošiau į pagalvę. Nukentėjusios nuo šalčio rankos ir kojos vis dar menkai klausė, bet tai
nesutrukdė man mėginti nusimesti antklodes.
– Turiu pamatyti Korbę.
– Rytoj, – patikino mane Kelvinas. – Tik šiandien radau. Korbė atrodė visai prastai, ji klejojo, buvo apimta
panikos, dar ir susižeidusi – užkliuvusi už laiptų, nusibrozdinusi nugarą ir alkūnę. Nesileido liečiama, klykė
pamačiusi mane ir vadino Šonu. Daviau migdomųjų, kad bent kiek atsipalaiduotų. Jai reikia gerai išsimiegoti.
Tau irgi – gal galiu pasiūlyti piliulę? Mama praeitą vasarą paliko savo receptinius migdomuosius, jų galiojimas
dar nesibaigė.
– Ne, noriu tik pamatyti Korbę.
Kelvinas vėl bandė mane paguldyti, bet ėmiau priešintis. Man reikėjo pamatyti Korbę. Turėjau pati
įsitikinti, kad jai viskas gerai.
– Ką gi, galėsi pažiūrėti, – atlyžo jis, – bet leisk atvesti ją pas tave. Tau reikia ilsėtis. Paruošiu vakarienę, o
tada eisiu jos atvesti, – jis persibraukė rankomis per veidą, bet dar spėjau pamatyti sudrėkusias akis. – Brita, aš
tikėjausi blogiausios baigties. Maniau, kad suradau Korbę per stebuklą ir kad nieku gyvu nesugebėsiu rasti ir
tavęs. Maniau... mano gyvenimas... be tavęs...
Man skruostais ritosi ašaros, gerklėje įstrigo gumulas. Kelvinas mylėjo mane. Niekas nepasikeitė. Tą
akimirką buvo labai lengva pamiršti praeities nuoskaudas ir širdgėlą. Visiškai jam atleidau. Štai ir ji, mūsų
naujoji pradžia.
– Kelai, aš bijau, – pasislinkau arčiau. – Jis – Eisas – yra kažkur miške, – nevadinau jo Džudu, nenorėjau
apsunkinti pasakojimo aiškinimu, iš kur šis keistas vardas.
Kelvinas linktelėjo.
– Žinau. Bet aš jam neleisiu nuskriausti tavęs. Vos tik keliai bus nuvalyti, išvešiu jus su Korbe iš čia.
Nuvyksime į policiją ir viską papasakosime.
Papurčiau galvą, norėjau parodyti, kad tai dar ne viskas.
– Eisas nužudė... – apsilaižiau lūpas. Nesitikėjau, kad ištarti tuos žodžius bus taip sunku. Neįstengiau
pripažinti, kad Džudas nužudė Loreną Hantsmen, buvo skaudu, kad visiškai nesugebu įvertinti charakterio.
Pasitikėjau Džudu. Bučiavau jį. Leidau jo rankoms klajoti mano kūnu, toms pačioms rankoms, kurios
negailestingai nužudė nekaltą merginą. Tai buvo bjauru ir žema. Jei troškau ką nors pakeisti savo praeityje, tai
nesugebėjimą įžvelgti tikrąjį atstumiantį Džudo charakterį.
– Ššš, – sukuždėjo Kelvinas ir švelniai prispaudė pirštą man prie lūpų. – Su manimi tau saugu. Patyrei
košmarą, bet viskas baigta. Neleisiu jam tavęs skriausti. Jis sulauks atpildo, kad pa​ėmė tave įkaite. Brita, jis sės
įkalėjimą. Tau daugiau nebereikės jo pamatyti.
Bandžiau leistis paguodžiama Kelvino pasitikėjimo savimi ir prisiverčiau negalvoti apie aistringus Džudo
bučinius. Kad ir kas tarp mūsų įvyko, tai buvo grindžiama melu. Jis mane apgavo; turėjau tai prisiminti. Jei
širdyje tebepuoselėjau jam kokius nors jausmus, jie buvo nieko verti, reikėjo juos išpjauti kaip auglį.
– Eisas kalnuose nužudė merginą, o aš turiu įrodymų, – štai ir pasakiau. Buvo skaudu, bet tariau sau, kad
elgiuosi teisingai. Neginsiu Džudo. – Jis nužudė Loreną Hantsmen. Pasižiūrėk mano kuprinėje – įrodymai ten.
Kelvinas spoksojo į mane, jo žvilgsį temdė nepatiklumas.
– Jis nužudė... Loreną? – jis akivaizdžiai apstulbo, kaip pirmiau aš.
– Praeitais metais ji dingo Džekson Hole, pameni? Tai buvo rodoma kiekvienoje žinių laidoje.
Kai perkėliau Džudo paslapties naštą kitam ant pečių, man palengvėjo.
– Pamenu, – Kelvinas vis dar atrodė priblokštas. – Ar esi tikra?
Užsimerkiau, mane vėl užliejo nuovargis, ėmė svaigti galva.
– Pasižiūrėk mano kurpinėje. Ten yra visa, ko reikia žudiko kaltei įrodyti. Lorenos pakabutis, dienoraštis ir
nuotrauka, patvirtinanti, kad jis sekė ją prieš nužudydamas.
Kelvinas linktelėjo, buvo išties sukrėstas.
– Gerai, pasižiūrėsiu; tik atsigulk ir nusiramink, girdi?
Jis priėjo prie lango ir žvilgtelėjo į apsnigtus miškus aplink Aidelvaildę. Pakėlė ranką ir ėmė trintis sprandą.
Mačiau, kad nerimsta, dėl to man pačiai nudiegė krūtinę. Kelvinas nežinojo, kad mūsų tyko žudikas.
– Ar turi mano žemėlapį? – paklausė neatsigręždamas. – Korbė sakė, kad paėmei. Nepykstu, bet man jo
reikia.
– Ne, jį turi Eisas. Kelai, jis miške, ieško manęs. Paėmiau įrodymus, kad jis nužudė Loreną Hantsmen. Jis
neleis man pasprukti. Aidelvaildė pažymėta žemėlapyje. Eisas tikrai ateis čia.
– Jei ateis, vidun neįsigaus, – niūriai atsakė Kelvinas.
– Turėdamas žemėlapį, galės žygiuoti daug greičiau ir nebūgštauti, kad pasiklys, – norėjau įspirti sau į
užpakalį, kad atidaviau Džudui žemėlapį. Kokia lengvabūdiška klaida. Ir ką sau maniau, kad šitaip pasitikėjau
juo?
– Kokių ginklų jis turi?
– Jis beginklis. Bet, Kelai, stiprus. Ir gudrus. Beveik toks pats gudrus kaip tu.
Kelvinas nuėjo prie stalo ir atidarė viršutinį stalčių. Išsiėmęs pistoletą įdėjo į jį dėtuvę su šoviniais ir užsikišo
už diržo. Žinojau, kad Verstygai Aidelvaildėje laiko ginklų; ponas Verstygas turėjo leidimą nešiotis ginklą, o
Kelvinas užaugo medžiodamas.
Jo žvilgsnis sutiko manąjį.
– Beveik.
 TRISDEŠIMTAS SKYRIUS
Vakarienės Kelvinas man atnešė vištienos sultinio ir duonos. Tada nuėjo pažadinti Korbės. Kai pamačiau ją
pasirodant laiptų viršuje, nesusilaikiau, skubiai padėjau šalin padėklą su vakariene, nusimečiau antklodes ir
nubėgau pas ją. Man kopiant laiptais, apsimiegojusios, nuo vaistų apsvaigusios Korbės akys praskaidrėjo. Kai
pagaliau ją apkabinau, ėmė raudoti balsu.
– Maniau, kad mirsiu, – kūkčiojo ji. – Buvau tikra.
– Niekas nemirė, – įsiterpė Kelvinas; jaučiau, verdamas mus akimis už tokį jausmų proveržį.
– Neturėjau maisto, – aiškino man Korbė. – Buvau palikta namelyje numirti. Taip ir būtų nutikę, jei manęs
nebūtų radęs Kelvinas.
– Aišku, radau, – linktelėjo tasai.
Aš paklausiau:
– Bet Eisas man sakė palikęs tau du javainių batonėlius ir gertuvę vandens?
Iš trumpo kalto Korbės žvilgsnio į brolį supratau, kad šią smulkmeną ji nutylėjo.
– Taip, bet to buvo per maža! Visiškai maža dviem dienoms. Be to, javainiai buvo ne per šviežiausi, turėjau
gerokai prisiversti juos valgyti.
Nors vieną kartą Korbės melodrama manęs neerzino. Apkabinau ją tvirčiau.
– Labai džiaugiuosi, kad esi gyva ir sveika.
– Mudu su Kelvinu bandėme prisiskambinti policijai, bet telefono linija neveikia, o Kelvino mobilusis
neaptinka ryšio, – pranešė Korbė. – Taigi Kelvinas pats suras Šoną su Eisu ir suims. Piliečio areštas, taip,
Kelvinai? Jie pėsti, o Kelvinas turi sniegaeigį. Aš pasakiau jam, kad jie ketina nulipti nuo kalno ir nuvaryti
automobilį, todėl jis rytoj iš pat ryto važiuos patikrinti kelių. Jie taip lengvai nepaspruks.
– Bet Šonas... – sutrikusi išsižiojau.
– Dėsiu visas pastangas jiems suimti, – tarė Kelvinas. – Aišku viena: jie iš Titono neišeis, nebent surišti
išvažiuos mano visureigio bagažinėje.
Sumirksėjau žiūrėdama į jį. Kodėl Kelvinas kalba taip, lyg Šonas tebebūtų gyvas? Juk nušovė jį, o kūną
sudegino. Mačiau savo akimis.
– Kelvinas rado pakelėje paliktą sniegaeigį – pasisekė, tiesa? – tarškėjo Korbė. – Raktai spynelėje, ir taip
toliau. Prie jo buvo racija, tad jis mano, kad sniegaeigis priklauso parko eiguliui. Kelas bandė išsikviesti
pagalbą per raciją, bet ji sugedusi.
– Pasisekė, – pritariamai sumurmėjau, nugara nubėgo šiurpuliukas. Kelvinas paėmė sniegaeigį nuo eigulių
patrulio namelio. Tai kodėl nepataiso sesers? Kodėl nesako tiesos?
Ar Kelvinas apsimes, kad nenužudė Šono? Policija jį tikrai suprastų. Šonas buvo nusikaltėlis. Be to, Kelvinas
nušovė Šoną gindamasis.
Vies dėlto buvo ne taip.
Kaip man ne sykį priminė Džudas, Kelvinui šaunant, Šonas buvo beginklis.

Atsiguliau visiškai sustingusi, bet ne iš šalčio. Kelvinas visą vakarą atidžiai stebėjo mane ir laikydamasis žodžio
neleido gulti, kol kūno temperatūra negrįžo į deramą lygį. Nors mačiau, kaip jis patikrino durų spyną, bijojau
tamsos ir baiminausi, kad koks nors padaras ar žmogus, man miegant, nemėgintų įeiti vidun. Džudas buvo
miške. Užsklęstos durys galėjo jį pristabdyti, bet ne sulaikyti. Nuo to, ar Džudas sunaikins įrodymus, kad yra
žmogžudys, priklausė jo ateitis. Nujaučiau, kad jis pasiryžęs bet kam.
Kelvinas paguldė mane antro aukšto „meškų“ miegamajame, tame pačiame, kuriame miegodavau
anksčiau lankydamasi Aidelvaildėje. Ponia Verstyg kiekvieną miegamąjį buvo apstačiusi kokia nors tema,
maniškiame stovėjo rąstų lova su baldakimu, užklota antklode su išsiuvinėtomis meškomis, buvo patiestas
netikro meškos kailio kilimas, ant sienų kabojo lokių nuotraukos. Vienoje nuotraukoje juodoji meška žaidė su
dviem jaunikliais, bet kitoje iltis šiepė riaumojantis grizlis. Staiga užsimaniau gulėti Korbės kambaryje,
apstatytame žvejybos tema. Nenorėjau prisiminti praeitos nakties susitikimo su grizliu... nei to, kas įvyko
vėliau po medžiu tarp mudviejų su Džudu.
Gulėjau lovoje klausydamasi Kelvino žingsnių pirmame aukšte. Jis išjungė televizorių, kad galėtų išgirsti
bet kokį triukšmą. Užgesino šviesas namo viduje, bet išorines, esančias prie kiekvienų durų, paliko šviesti it
prožektorius. Juk pažadėjo man, kad niekas neprieis prie namelio nepastebėtas.
Snūduriuodama išgirdau beldžiant į kambario duris.
– Kelai... – staiga atsisėdau ir užsitraukiau antklodę iki smakro.
Jis pravėrė duris.
– Pažadinau tave?
Atsidusau iš palengvėjimo.
– Ne. Įeik, – patapšnojau per čiužinį šalia savęs.
Kelvinas neuždegė šviesos.
– Tik noriu patikrinti, ar tau viskas gerai.
– Šiek tiek bijau, bet su tavim jaučiuosi saugiai, – kad ir koks patyręs ar ryžtingas būtų Džudas, Kelvinas jį
įveiks. Jei Džudas ras Aidelvaildę, jei mėgins įsilaužti, Kelvinas jį sustabdys. Nesilioviau sau to kartojusi.
– Niekas čia neįsigaus, – patikino Kelvinas. Raminamai veikė senasis jo gebėjimas skaityti mano mintis.
– Gal turi atliekamą pistoletą? – paklausiau. – Kaip manai, ar galėčiau nešiotis jį su savimi, tik dėl visa ko?
Kelvinui atsisėdus šalia, įdubo čiužinys. Jis dėvėjo savo nudrengtus raudonus ir juodus Hailando vidurinės
Avinų marškinėlius. Begalę kartų skolinausi juos, kad guldamasi į lovą galėčiau kvėpuoti šiltu aitroku Kelvino
kvapu. Nemačiau nei jo paties, nei jo marškinėlių nuo pat tada, kai prieš aštuonis mėnesius išskrido į
Stanfordą. Nustebau, kad Kelvinas ten nepasikeitė marškinėlių į naujus. O gal buvo pasikeitęs, tik naujieji
buvo išskalbti. Arba neketino skirtis su praeitimi, su tuo, kas jam mieliausia. Ši mintis guodė.
 Kelvinas paklausė:
– Ar moki naudotis?
– Janas turi ginklą, bet aš niekad juo nešaudžiau.
– Tai geriau apsieik be jo. Brita, turiu tavęs atsiprašyti... – jis nutilo, nuleido akis ir atsiduso. Galėjau
užpildyti tylą kokiu nors nereikšmingu sakiniu ar juokeliu, bet nusprendžiau nebūti Kelvino gelbėtoja. Buvau
to verta. Ilgai laukiau, kol išgirsiu šiuos žodžius.
– Atsiprašau, kad įskaudinau tave. Nenorėjau, – užplūdus jausmams, jis skubiai nusigręžė ir nusibraukė
ašaras. – Žinau, iš šalies atrodė, kad pabėgau strimgalviais, tarsi trokšdamas kuo greičiau palikti miestelį ir
tave. Nori tikėk, nori ne, bijojau eiti į universitetą. Tėtis labai spaudė mane. Bijojau susikirsti. Tariausi turįs
atsiriboti nuo namų ir kibti į naują gyvenimą. Norėjosi padaryti tėčiui įspūdį. Knietėjo jam įrodyti, kad esu
vertas pinigų už mokslą, o jis man įteikė nuoseklų laimėjimų sąrašą, kad iš jo galėtų susidaryti savo
nuomonę, – karčiai pridūrė. – Ar žinai, kokie buvo paskutiniai tėčo žodžiai, prieš man išvažiuojant? „Nedrįsk
pasiilgti namų. Atgal žvalgosi tik skystablauzdžiai.“ Brita, jis kalbėjo rimtai. Štai kodėl negrįžau namo per
Padėkos dieną ar Kalėdas – siekiau įrodyti esąs vyras, nebėgantis namo nuo pirmųjų sunkumų. Negrįžau ir
todėl, kad nenorėjau jo matyti.
Suspaudžiau Kelvino ranką. Norėdama pradžiuginti, kilstelėjau jam smakrą ir šelmiškai šyptelėjau.
– Pameni, kaip būdami maži padarėme vudu lėlę, pavadinome tavo tėčiu ir paeiliui badėme adatomis?
Kelvinas prunkštelėjo, bet jo balsas išliko bejausmis.
– Pavogiau jo kojinę iš stalčiaus, prikišome ją vatos ir juodu žymekliu nupiešėme veidą. Korbė nugvelbė
adatų iš mamos siuvimo dėžutės.
– Nė nepamenu, ką jis padarė, kad buvo mus taip įsiutinęs.
Kelvinas sukando dantis.
– Neįmečiau baudinio per septintos klasės krepšinio varžybas. Mums grįžus namo, tėtis liepė man eiti
mėtyti į krepšį. Neįleido į namus, kol tūkstantįkart nepataikiau. Lauke buvo šalta, o aš vilkėjau vienais
marškinėliais ir šortais. Judvi su Korbe žiūrėjote pro langą ir verkėte. Kai baigiau mėtyti, buvo beveik metas
miegoti. Keturias valandas, – tyliai sukuždėjo. – Jis leido man šalti lauke keturias valandas.
Dabar prisiminiau. Kai Kelvinas pagaliau įėjo vidun, jo oda buvo išmušta dėmėmis ir sugrubusi, lūpos
mėlynavo, dantys tarškėjo. Jis buvo lauke keturias valandas, o ponas Verstygas nė karto neiškišo galvos pro
duris pasižiūrėti, kaip laikosi sūnus. Sėdėjo savo kabinete ir tarškino nešiojamuoju kompiuteriu, atgręžęs
nugarą į langą. Langas išėjo į prievažą, kurioje buvo įtaisytas krepšinio lankas.
„Dar padėkosi man už tai, – vėliau pasakė ponas Verstygas, apkabinęs sušalusį Kelviną per pečius. – Per
kitas varžybas nebus jokių netaiklių metimų. Pamatysi.“
 TRISDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS
– Man labai gaila, kad tėtis buvo tau toks griežtas, – pasakiau Kelvinui, sunėrusi mudviejų pirštus, kad
parodyčiau esanti jo pusėje.
Jis tebesėdėjo ant mano lovos. Susigūžęs spoksojo į sieną, tarsi joje it ekrane regėdamas nelaimingą savo
vaikystę. Rodos, mano balsas išvadavo Kelviną iš transo, jis gūžtelėjo.
– Buvo? Jis tebėra man griežtas.
– Bent jau šiais metais galėjai nuo jo pasprukti į Kaliforniją, – švelniai, žaismingai timptelėjau jį už
rankovės. Prisiminiau, kaip Kelvinas kitados pagyrė mane, kad moku išblaškyti tamsią, niūrią jo nuotaiką
paprastu pokštu ar bučiniu. Jaučiausi įsipareigojusi jam parodyti, kad kai kurie dalykai niekada nesikeičia. –
Tikriausiai toks atstumas tik į gera. Juk tėvio lazda siekia ne visur.
– Aha, – apatiškai pritarė Kelvinas. – Nenoriu kalbėti apie savo tėtį. Noriu, kad tarp mūsų viskas būtų kaip
buvę, ne tarp manęs ir tėčio, – kaipmat pasitaisė jis, o tarp tavęs ir manęs. Noriu, kad vėl pasitikėtum manimi.
Jo žodžiai pribloškė mane nematoma jėga. Mūsų pokalbis stebėtinai artėjo prie to, ką įsivaizdavau prieš
keletą dienų važiuodama į Aidelvaildę, dar nežinodama apie manęs laukiančius pavojus. Svajojau, kad
Kelvinas norės mane susigrąžinti. Bet nebesijaučiau kerštinga. Norėjau leistis jo mylima. Buvau pavargusi nuo
žaidimų.
Kelvinas suėmė mane už smakro ir prisitraukė arčiau savo veido.
– Galvojau apie tave kiekvieną vakarą savo bendrabutyje. Įsivaizdavau, kaip bučiuoju tave. Kaip liečiu.
Kelas ilgėjosi manęs, būdamas už daugelio kilometrų kažkokiame mažame kambarėlyje, kuriame niekada
nesilankiau. Jo svajonės atitiko mano svajones. Ar ne to norėjau?
Jis žaismingai suėmė mane už kaklo ir pasisodino ant kelių.
– Kaip gera būti su tavim. Brita, aš geidžiu tavęs.
Kelvinas norėjo būti su manim. Tokią romantišką akimirką širdis turėjo dainuoti iš laimės, bet mintimis vis
grįžau prie to, ką buvau patyrusi. Vos prieš kelias valandas atėjau prie jo durų slenksčio kone mirtinai sušalusi.
Dar nespėjau atsigauti. Kodėl jis to nori kaip tik dabar? Nejau mano, kad man viskas gerai?
– Ar tai tavo pirmas kartas? – paklausė Kelvinas. – Skauda tik šiek tiek, – priglaustų man prie skruosto jo
lūpų kampučiai užsirietė į viršų. – Bent jau esu taip girdėjęs.
Visada norėjau, kad Kelvinas būtų mano pirmasis. Visą vaikystę svajojau, kad vieną dieną eisiu klauptų
tarpueiliais ir susitiksiu su juo prie altoriaus. Pirmasis mūsų kartas bus mūsų medaus mėnesį paplūdimyje,
sutemus, bangoms siūbuojant mudviejų kūnus. Kelvinas žinojo, kad nenoriu skubėti. Tai kodėl dabar spaudžia
mane?
– Brita, pasakyk, kad geidi manęs, – sukuždėjo jis.
 Keista, man rūpėjo daugybė dalykų, tik ne atsakyti jam. Kelvinas nesaugo laukujų durų. Ar mums saugu?
Ar aš šito noriu?
Jis pabučiavo mane aistringiau, patraukė pagalvę iš kelio ir prispaudė mane prie lovos galo. Kelvino rankos
buvo, regis, visur tuo pačiu metu: glamžė man naktinius, glostė klubus, glamonėjo šlaunis. Gulėdama
aukštielninka prisitraukiau kelius, kad jį pristabdyčiau, kad laimėčiau laiko pagalvoti, bet jis neteisingai
suprato mano judesį ir tyliai nusijuokė.
– Žaidi sunkiai prieinamą. Man tai patinka, – Kelvinas nesiliovė mane bučiavęs trumpais šiurkštokais
bučiniais. Mano širdis ėmė plakti greičiau, bet tai neturėjo nieko bendra su jauduliu. Norėjosi ištarti „ne“.
Staiga man prieš akis šmėstelėjo tamsios Džudo akys. Reginys buvo toks tikroviškas, kad dingojosi, jog
prieš mane klūpo jis, o ne Kelvinas.
Atšlijau tarsi nukrėsta elektros. Spoksodama į Kelviną atbula ranka nusišluosčiau burną. Visi Džudo veido
bruožai pradingo, vis dėlto neramiai mirksėdama nenuleidau akių nuo Kelvino, būgštavau, kad vėl
nepasirodytų Džudo veidas. Gal pajutau jį esant netoliese? Ar taip gali būti?
Žvilgtelėjau į duris, kone tikėjausi, kad pamatysiu įeinant. Keista, man beveik norėjosi, kad įeitų. Ir kad
sustabdytų Kelviną.
Ne. Bjaurėdamasi savimi išmečiau tą mintį iš galvos. Man nereikia Džudo. Jis nusikaltėlis. Žmogžudys.
Manydama, kad jam rūpiu, meluoju sau.
Kelvinas nekantriai sudejavo ir pačiupo mane.
– Neversk dabar liautis.
Traukdamasi iškritau iš lovos ir pašokau ant kojų. Norėjau, kad Kelvinas dingtų iš mano kambario, o
Džudas iš mano minčių.
– Kelvinai, ne, – tvirtai tariau.
Jis šiurkščiai suėmė mane į glėbį.
– Būsiu džentelmenas, – jo lūpos ieškojo manųjų.
– Ne.
Kelvinas pagaliau išgirdo mane, svajingą jo veidą aptemdė sutrikimo debesis.
– Elgeisi taip, lyg to norėtum.
Ar tikrai? Pakviečiau vidun, kad apkabintų mane, kad pasikalbėtume. Neprašiau nieko daugiau.
– Juk priešiniesi ne dėl savo vaikino, ką? – Kelvinas suvaitojo ir persibraukė plaukus pirštais. – Brita,
mokykloje visi apgaudinėja vieni kitus.
Norėjau paklausti: kaip tu apgaudinėjai mane su Reičele?
– Aš niekam nesakysiu, – pažadėjo jis. – Juo labiau tu. Tai kur bėda?
Staiga man toptelėjo: Kelvinas nežino, kad degalinėje sutiktasis Meisonas iš tiesų nėra mano vaikinas. Ir
dar nežino, kad tas pats Meisonas, arba Eisas, pagrobė mudvi su Korbe. Jis pražiopsojo visą istoriją.
Kol kas nenorėjau visko jam atskleisti. Pavydo akinamas, mane bauginantis Kelvino elgesys vertė
nerimauti ir spėlioti, ką jis darys toliau. Kelvinas nušovė Šoną. Nuslėpė tai. O dabar buvo mano miegamajame
ir siekė daugiau, nei noriu aš. Būdama su juo jaučiausi keistai. Kažkas pasikeitė, tik negalėjau pasakyti, kas.
Težinojau, kad per aštuonis mėnesius jis, regis, buvo viską apie mane pamiršęs.
– Netarsi nė žodžio? – piktai paklausė Kelvinas. – Tiesiog imsi ir išspirsi mane?
– Nenoriu ginčytis, – tyliai atsakiau.
Jis nusirito nuo mano lovos; veriančios žalios akys stebėjo mane dar kelis širdies tvinksnius.
– Be abejo, Brita, kaip tau geriau, – lygus Kelvino balsas nestokojo pralaimėjimo ir nusivylimo gaidelių.
 TRISDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS
Pabudau nuo žvarbaus skersvėjo. Prieš užsnūsdama buvau pamiršusi užtraukti užuolaidas. Nutipenau prie
lango ir atrišau užuolaidų raištelio mazgą. Jei jau atsistojau, leidau sau akimirką pastovėti prie lango. Žvelgiau
į mišką, tikėjausi neaprėpiamoje tamsoje įžiūrėti Džudą. Jis glūdėjo kažkur ten, ieškojo manęs, buvau tuo
tikra.
Lenktu koridoriuku nuėjau į bendrą mudviejų su Korbe tualetą, norėjau apsišlakstyti veidą vandeniu iš
kriauklės. Nuo ilgo alinančio žygio į Aidelvaildę maudė raumenis; žvilgtelėjusi į veidrodį, pasibaisėjau savo
atvaizdu. Oda buvo išblukusi kaip jūros išmestas šakalys ir lygiai tokia pat pilka. Po akimis juodavo ratilai, jau
kelias dienas netrinkti plaukai atrodė nušiurę ir susivėlę.
Pakraupusi nusigręžiau nuo veidrodžio. Akimirką stovėjau ant šaltų plytelių, paskui pravėriau duris į
Korbės miegamąjį. Nedegdama šviesos, tyliai priėjau prie jos lovos. Korbė miegojo kniūbsčia, pagalvė slopino
duslų ritmingą jos knarkimą. Apėmė noras paglostyti jai plaukus, bet žinojau, kad Kelvinas niekad nebūtų man
atleidęs už sesers pažadinimą. Tad tik įsirangiau į lovą šalia jos ir tyliai pravirkau.
„Atleisk man, – mintyse kreipiausi į Korbę. – Tai aš sumaniau važiuoti į kalnus. Nenorėjau, kad viskas taip
išeitų. Nei dabar, nei pirmiau, kai susitikinėjau su Kelvinu. Be reikalo nepasakojau tau apie mus. Laikyti šitai
paslaptyje buvo neteisinga.“
Mudu su Kelvinu susitikinėjome mažiau nei pusmetį. Pažinojau jį visą savo gyvenimą ir beveik tiek pat
laiko buvau įsimylėjusi, todėl mūsų draugystė atrodė ilgesnė. Jis visada buvo mano gyvenimo dalis, net kai
mudu nesusitikinėjome.
Norėjau, kad Kelvinas būtų laimingas, štai kodėl sutikau laikyti mūsų draugystę paslaptyje. Bet giliai
širdyje buvo skaudu, kad jis nenori viešai vadinti manęs savo mergina. Kaip ir meluoti savo draugams, ypač
Korbei, juolab kad Kelvinas buvo jos brolis. Guodžiausi, kad draugystę lemia kompromisai. Kad negaliu turėti
visko, ko noriu. Štai ką reiškia suaugti ir suprasti, kad pasaulis nesisuka aplink mane.
O paskui Korbė sužinojo. Tai nutiko praeitą vasarą per jos vakarėlį prie baseino. Kaip tik ten Kelvinas
bučiavosi su Reičele. Mudu su juo iš anksto sutarėme, kad vakarėlyje elgsimės kaip ir bet kokioje kitoje viešoje
vietoje. Jis linksminsis su savo draugais, aš su savo. Jei mūsų keliai susikirs, persimesime keliais žodžiais, kaip
buvo jau daugelį metų, bet nieku gyvu neflirtuosime.
Vakarėliui nusipirkau vientisą juodą maudymosi kostiumėlį su iškirptėmis iš šonų. Kitos merginos vilkės
bikinius, o aš norėjau išsiskirti. Žinojau, kad būsiu stebima Kelvino. Prieš vakarėlį užsitempiau tą kostiumėlį
Korbės miegamajame; vos tik ji mane pamatė, supratau nesuklydusi.
„Karštutėlė“, – Korbės balse buvo sumišęs gėrėjimasis ir pavydas.
Ji pasikvietė mane valanda anksčiau, kad padėčiau baigti tvarkytis, tad užsimetėme viršutinius drabužius ir
nuėjome į virtuvę. Pasakiau jai, kad noriu užsukti į tualetą, bet nusliūkinau koridoriumi iki Kelvino kambario.
Pagriebiau iš jo spausdintuvo popieriaus lapą ir skubiai sukurpiau raštelį, kurio turinį mintyse kūriau jau ne
vieną valandą. Nespėjau parinkti tobulų žodžių, nebuvo laiko.

Šįvakar,kaipamatysimaneglostantsavoranką,taireiškia,
kadgalvojuapietave.Okaipamatysimanemirkantpirštusbaseine,žinok,svajoju,
kadmesesamevienibaseineiirašsėdžiutauantkeliųirtavebučiuoju :* :*
Brita

Greitai sulanksčiau raštelį ir, kol nespėjau įsibauginti, pakišau po Kelvino pagalve; tada nuskubėjau į
virtuvę pas Korbę.
Prieš pat renkantis svečiams, Korbė išėjo į lauką, kur skleidžiau skėčius virš stalų, ir piktai pamojavo rašteliu
man prieš nosį.
„Kas čia?“
„Aš... tai tik... – sumiksėjau. – Kur radai?“
„Ant Kelvino pagalvės, kurgi daugiau?“
„Neturėjai rasti“, – ne vieną mėnesį būgštavau, kad tai įvyks. Turėjau begalę laiko sugalvoti, kaip
pasiteisinti, bet tą akimirką liežuvis mane apvylė.
Korbė apsižliumbė. Nusitempė mane per kiemą už alyvų gyvatvorės. Dar niekad nemačiau jos tokios
nusiminusios.
„Kodėl nepasisakei man?“
„Korbe, labai atsiprašau“, – nežinojau, ką kalbėti. Jaučiausi baisiai.
„Kiek laiko judu kartu?“
„Nuo balandžio.“
Ji nusišluostė ašaras.
„Turėjai man pasisakyti.“
„Žinau. Tu teisi. Pasielgiau nederamai ir labai gailiuosi.“
Korbė šniurkštelėjo nosimi.
„Ar nesakei tam, kad nepykčiau?“
„Ne, – nenorėjau meluoti. – Kelvinas nebuvo pasiruošęs atvirai kalbėti apie tai.“
„Ar nemanai, kad jis naudojasi tavim?“
Pajutau, kaip nukaito veidas. Kam ji to klausia? Tokį vakarą, kai ir taip jaučiuosi netikra dėl mudviejų su
Kelvinu.
„Nemanau. Nežinau“, – atsakiau gailiu balsu.
„Jei reikėtų rinktis iš mūsų, pasirinktum mane, juk taip?“
„Aišku, – kaipmat atsakiau. – Tu geriausia mano draugė.“
 Korbė nuleido akis ir paėmė mane už rankos.
„Nenoriu dalytis tavimi su juo.“
Ji nežinojo, kad dalytis manimi nebereikės. Kelvino išvykimas į Stanfordą buvo mūsų pabaigos pradžia.
Užvėriau prisiminimų duris ir grįžau į dabartį. Nenorėjau palikti Korbės lovos, bet Kelvinas netrukus turėjo
apeiti patalpas, tad užtraukiau antklodę jai ant pečių ir išeidama uždariau duris.
Pusiaukelėje į savo kampą kažkas, esantis šalia spintos, atkreipė mano dėmesį. Prigludęs prie sienos didelis
žmogaus pavidalas panėšėjo į šešėlį; man nespėjus nė cyptelėti, prišoko artyn, parvertė mane ant lovos ir
užgniaužė manąjį pagalbos šauksmą šalta kaip ledas ranka.
– Nešauk, čia aš, Džudas, – sušnibždėjo.
Muisčiausi iš visų jėgų, norėjau parodyti, kad jo prisistatymas nenuramino manęs. Sugebėjau kilstelėti kelį,
nusitaikiau jam į tarpkojį, bet pritrūko kelių centimetrų, teįspyriau į šlaunį. Džudas metė žvilgsnį į mano
taikinį, ironiškai kilstelėjo antakius ir vėl pasižiūrėjo į mane.
– Nedaug trūko, – atsiduso, tada, norėdamas išvengti pavojaus, greitai užsiropštė ant manęs ir prispaudė
didžiuliu šlapiu ir labai šaltu savo kūnu. Kad ir kokiu būdu įsigavęs į Aidelvaildę, viduje atrodė esąs neseniai;
striukė buvo aplipusi sniegu, tamsios barzdos ražienoje blizgėjo lašeliai.
Į gniuždantį Džudo svorį atsakiau piktais šūksniais, bet jo ranka tebespaudė man burną, tad abejojau, ar
Kelvinas būtų galėjęs ką nors išgirsti, net jei būtų stovėjęs koridoriuje, prispaudęs ausį prie durų. Tikriausiai
šiuo metu vaikščiojo tarp priekinių ir užpakalinių Aidelvaildės durų, nė neįtardamas, kad pavojus jau įsigavo
vidun.
– Stebiesi mane matydama? – paklausė Džudas, prisikišdamas arčiau, kad nereikėtų garsiai kalbėti.
Kvepėjo visai kaip pirmiau: žąsų pūkais, pušų sakais ir laužo dūmais. Tik kai anąsyk gulėjome taip arti vienas
kito, daug mažiau apie jį žinojau ir daug labiau to norėjau. – Bet nė perpus tiek, kiek stebėjausi aš, kai šįryt
grįžęs į stovyklą neradau tavęs. Galėjai perspėti, kad išeisi, būčiau nesivarginęs medžioti tau zuikio.
Džudo balse buvo justi tramdomas pyktis, man tai kėlė įtampą ir nerimą. Nenorėjau patikėti, kad jis mane
nuskriaustų. Ir vis dėlto nužudė Loreną Hantsmen. Puikiai gebėjo nuslėpti tikrąjį savo veidą. Kaip ir dauguma
psichopatų. Prisiminiau, kokie nustebę esti nuteisto serijinio žudiko kaimynai: betgi jis buvo toks malonus
vyriškis!
– Brita, tu nerėksi, – paliepė man Džudas tuo pačiu mirtinai tyliu balsu. – Išklausysi mane iki galo. O tada
pasakysi, kur yra pavogti iš manęs daiktai.
Akimirką pyktis pergalėjo baimę, negalvodama įžūliai kilstelėjau antakius. Nejaugi tikrai taip manai,
psichopate, mintyse siutau ant jo. Patrauk ranką, ir suklyksiu taip garsiai, kad tau plyš ausų būgneliai!
– Kaip sau nori, – atsakė jis į įnirtingą mano muistymąsi. – Aš kalbėsiu, o tu klausykis. O tavo draugas
pirmame aukšte gali toliau kvailai spoksoti pro svetainės langą. Tarsi laukdamas, kol nueisiu po jo įjungtais
žibintais ir pamojuosiu ranka.
Išgirdusi jį tyčiojantis iš Kelvino, pasipiktinau ir pasimuisčiau dar smarkiau. Troškau, kad Kelvinas ateitų
užmesti akies į mane ir pykštelėtų nepakenčiamajam Džudui tiesiai į tarpuakį. Nors ne, pasakiau sau, gal ir
gerai, kad šis taip nuvertina Kelviną. Nekantravau išvysti, kaip Džudas nustebs, kai suvoks, kad nevertėjo stoti
Kelvinui skersai kelio. Jei atėjo čia nužudyti manęs, kaip nužudė Loreną Hantsmen, tai užsitrauks Kelvino
rūstybę. Jam dar atsirūgs.
– Sakei, kad pasitiki manimi, ir puolei raustis po mano asmeninius daiktus. Derėjo paprašyti manęs, kad
pasiaiškinčiau, prieš darant išvadas ir pabėgant, – Džudas kalbėjo abejingai ir piktai. – Vis dėlto nesu tikras, ar
kada nors tau tai rūpėjo. Brita, neįvertinau tavęs. Gauni dešimtuką už tai, kad įtikinai mane atsipalaiduoti –
mažai kas gali pasigirti tokiu laimėjimu. Puikiai pasinaudojai manimi. Ar iš pat pradžių ketinai perknisti mano
daiktus? Ar vis dėlto suvaidinai viliotinį, norėdama užsitikrinti, kad padėsiu tau pasiekti Aidelvaildę? Ką gi, tik
veltui švaistei laiką, – jis kalbėjo vis pikčiau. – Ir dar pamynei savo garbę. Juk sakiau, kad atvesiu tave čia, ir
kalbėjau rimtai.
Įsispoksojau tiesiai jam į akis ir išdidžiai kinktelėjau smakru. Teisybė. Vaidinau. Bučinys buvo suvaidintas.
Buvo taip gera mintyse tarti tuos žodžius, neleisti Džudui manyti, kad jis man kada nors rūpėjo, ypač jei artėjo
mano gyvenimo pabaiga.
Bet akis užliejo ašaros ir sugadino įžūlų mano atsakymą. Bandžiau nusukti jas į šalį, kol jis nepastebėjo,
negalėjau sau atleisti, kad tokią akimirką rodau silpnumą. Nebežinojau, ar verkiu iš baimės dėl savo gyvybės,
ar dėl to, kad Džudo žodžiai mane skaudžiai įžeidė. Vakaras po medžiu nebuvo suvaidintas. Bučiavausi su juo,
nes pati to norėjau. Pasitikėjau juo. Užvis skaudžiausiai gildė širdį jo išdavystė, juk jis apsimetė esąs visai kitoks
žmogus.
– Dar ir verki? Esi geresnė aktorė, nei maniau, – Džudas niekinamai šnirpštelėjo. – Priverk ežerą, Brita, vis
tiek nepaleisiu tavęs. Šitiek privargau, kol tave susekiau. Ir neišeisiu, kol neatiduosi to, ką pavogei iš manęs.
Taigi kur mano daiktai? – paklausė ir stipriai papurtė mane. – Kur pakabutis ir dienoraštis?
Atkakliai papurčiau galvą. Sunkiai šnopavau pro nosį, bandžiau perduoti jam žinią svilinančiu žvilgsniu.
Dar niekada gyvenime taip įnirtingai nenorėjau keiktis, mintyse sukosi patys bjauriausi ir šlykščiausi žodžiai,
kokius tik žinojau; jei tik būčiau galėjusi, būčiau su pasitenkinimu juos spjovusi jam į veidą.
– Kur jie? – vėl suurzgė Džudas ir smarkiau prispaudė mane prie čiužinio.
Užsimerkiau manydama, kad jau galas. Jis vis dar buvo užspaudęs man burną, kita ranka laikė suėmęs už
pakaušio. Vienu stipriu judesiu galėjo nusukti man sprandą. Vos gaudžiau orą. Žinojau, kad gėdinga tik dabar
pradėti melstis, bet buvau netekusi vilties. Brangus Dievuli, man iškeliavus, paguosk tėtį ir Janą. Jei tai galas,
meldžiu, tegul Džudas tai padaro greitai, kad nereikėtų ilgai kęsti skausmo.
Nieko neįvyko, ir pagaliau išdrįsau prasimerkti. Džudas buvo palinkęs virš manęs, jo griežtas, įsiutęs veidas
tarsi sukrito. Jis papurtė galvą, akyse buvo matyti pasišlykštėjimas savimi ir nuovargis. Paleidęs mane,
pasitrynė paraudusias akis delnais. Paskui susigūžė, visas sudrebėjo ir tyliai pravirko.
Džudas manęs nenužudė. Buvau gyva.
Gulėjau ant lovos, neliko nieko kita, tik verkti kartu. Nuo nebylaus stipraus kūkčiojimo man krūpčiojo
pečiai.
– Ar tu nužudei Loreną? – paklausiau.
 – Manai, kad aš?
– Turėjai jos daiktus.
– Taigi išeitų, kad nužudžiau? Ar lengvai priėjai prie tokios išvados, pasmerkei mane kaip žmogžudį, ar vis
dėlto iš pradžių teko pagalvoti? Turint omeny, kas tarp mūsų įvyko praeitą vakarą, tikiuosi, skyrei bent keletą
minučių mano asmenybei įvertinti, – jo žodžiai buvo persmelkti kartėlio.
– Per televizorių mačiau Lorenos Hantsmen tėtį. Jis buvo įsitikinęs, kad tą vakarą, kai duktė pradingo, ji
turėjo savo pakabutį.
– Taip ir buvo.
Sunkiai nurijau seilę. Ar tai prisipažinimas?
– Kam buvo tie antrankiai?
Džudas krūptelėjo, matyt, tikėjosi, kad būsiu juos pamiršusi . Kaip galėjau pamiršti? Koks normalus
žmogus nešiojasi antrankius?
– Ar surakinai Loreną? – nenustygau. – Kad negalėtų pasprukti? Kad pasijustų bejėgė?
– Taigi manai, kad esu linkęs į siaubingus dalykus, tiek jau suprantu, – Džudo balsas buvo bespalvis ir
pavargęs. – Bet aš ne toks blogas, kokį vaizduojiesi. Bandau elgtis tikslingai, todėl ir esu čia. Bandau sugauti
tikrąjį blogiuką. Tam man reikia Lorenos daiktų.
Dar daugiau mįslingų paaiškinimų. Jau pavargau nuo jų. Nebeišmaniau, kuo tikėti. Težinojau, kad jei
suklysiu ir dar sykį patikėsiu Džudu, būsiu ne tik kvaiša, bet tikriausiai ir galvą padėsiu. Jis gali bandyti mane
apgauti... tik tam, kad vėliau pašalintų liudininkę.
– Kas tau buvo Lorena?
Jis drebančiomis rankomis pasitrynė veidą ir susigūžė, tarsi gindamasis nuo prisiminimų – nematomų,
užkerėtų, nuožmiai puolančių, skausmingų.
– Aš jos nenužudžiau, – atsiliepė vangiai, neišraiškingai. Sėdėjo ant lovos krašto ir spoksojo į žaidžiančius
ant sienos šešėlius. Net prietemoje mačiau tuščią žvilgsnį. – Kelias valandas prieš dingdama Lorena telefonu
paliko man žinutę. Sakė eisianti gerti, žinojau, kad erzina mane, buvo šitaip dariusi jau šimtus kartų. Norėjo,
kad ją sustabdyčiau. Žinutę gavau, vos tik mano lėktuvas nutūpė Džekson Hole, ketinau palįsti po dušu ir
susirasti ko nors užkąsti; buvau pernelyg pavargęs, kad viską mesčiau ir lėkčiau jos gelbėti. Todėl į tą žinutę
nekreipiau dėmesio. Nors kartą norėjau, kad ji pati susitvarkytų savo jovalą, – Džudas sulaikė kvapą ir
pasižiūrėjo į mane iškankintu žvilgsniu. – Brita, Lorena buvo mano sesuo. Turėjau pasirūpinti ja ir
nepasirūpinau. Nebuvo nė dienos, kad nebūčiau įsivaizdavęs, kaip viskas galėjo baigtis, jei ne mano
savanaudiškumas.
Lorena buvo Džudo sesuo?
Man nespėjus atsitokėti, jis kalbėjo toliau:
– Policijai nuleidus rankas, nepasidaviau. Turėjau jos dienoraštį ir perskaičiau jį visą, ieškodamas
užuominų. Apėjau visus Džekson Holo barus, klubus, bilijardines ir viešbučius, kur, mano manymu, ji galėjo
užsukti. Iki man atskrendant, mūsų šeima ten atostogavo jau savaitę, todėl žinojau, kad Lorena turėjo marias
laiko susipažinti su tokiomis įstaigomis. Tikriausiai žmonės ją matė. Kas nors ką nors pastebėjo. Nors
kritikavau policiją už bejėgiškumą, turėjau jai neprieinamų išteklių – savo šeimos pinigus. Mokėjau žmonėms,
kad pasikalbėtų su manim, ir vienas iš jų, barmenas, prisiminė matęs išeinant iš baro Loreną su kaubojumi.
Vėliau tas pats barmenas prasitarė žinių agentūrai, kad matė, kaip Lorena išėjo iš Sidabrinio dolerio kaubojų
baro su vyru, nešiojančiu stetsoną, juodą kaubojaus skrybėlę, – tai išgirdęs įsiutau, nes nenorėjau, kad mano
ieškomas žmogus būtų įspėtas.
Iš barmeno apibūdinimo žinojau, kad tai vyrėlesnis nei dvidešimties metų vyras, lieknas, vidutinio ūgio,
sulaužyta nosimi, šviesiaplaukis žydromis akimis, galbūt nešiojantis juodą stetsoną. Kelias savaites vis
užsukdavau į tą patį barą, kol vieną dieną ten užėjo Šonas. Jis atitiko barmeno apibūdinimą. Sužinojau jo vardą
ir patikrinau biografiją, patyriau, kad vyrukas neseniai atvyko į Vajomingą iš Montanos, ten turėjo
nemalonumų dėl smulkių prasižengimų: vagysčių, atvirų užpuolimų ir chuliganizmo. Buvau įsitikinęs, kad
radau savo ieškomąjį.
Mečiau universitetą, palikau šeimą ir draugus, persikėliau į Vajomingą ir ėmiau nertis iš kailio, kad įgyčiau
Šono pasitikėjimą. Susikūriau naują tapatybę, padariau kelis smulkius nusikaltimus ir spustelėjau kelis jo
priešus, bandydamas ūgtelėti jo akyse. Būčiau bet ką padaręs, kad tik įkalbėčiau Šoną man pasipasakoti.
Vyliausi, jog anksčiau ar vėliau prisipažins nužudęs Loreną. O tada, maniau sau, kai tikrai žinosiu, kad jis tai
padarė, aš jį nužudysiu. Lėtai, – Džudo balsas buvo šaltas, grasus, akyse žybtelėjo tamsi ugnis.
Ganėtinai atsigavau, kad pasislinkčiau lovoje toliau nuo jo – tyliai, kad nepastebėtų. Istorija buvo
sentimentali ir paranki Džudui. Galbūt jis suprato nebegalįs daryti man įtakos ir tiesiog ieškojo kitokių
poveikio priemonių. Be to, šis pasakojimas nepaaiškino, kaip tarp jo daiktų atsirado pakabutis ir nuotrauka.
Lorenos tėvai buvo įsitikinę, kad duktė turėjo pakabuką tą naktį, kai mirė. Taigi Džudas turėjo būti ten ir tada,
kai ji buvo nužudyta. Turėjo nusegti pakabutį nuo jos kaklo.
Atsargiai nukėliau koją nuo lovos, bet mane išdavė grindys – sugirgždėjo nuo mano svorio. Džudas
atsigręžė tarsi išgąsdintas. Sustingau. Galėjau surikti, bet kol Kelvinas būtų užbėgęs į viršų, Džudui būtų užtekę
laiko trenkti mirtiną smūgį man per galvą ir iššokti per langą.
– Pasakok toliau, – švelniai paraginau jį, bandydama neparodyti savo nerimo.
Mano nuostabai, Džudas sumirksėjo ir kone apimtas transo pakluso mano prašymui.
– Savojo žaidimo pabaigoje turėjau užmušti Šoną, jei jis nužudė Loreną. Vyrukas pradėjo girtis keliais savo
nusikaltimais, pavyzdžiui, kaip šantažavo turtingą ištekėjusią moterį nuotraukomis, kurias buvo pats padaręs,
jiems abiem būnant išgėrusiems. Dar šiek tiek kantrybės, sakiau sau, ir jis papasakos man apie Loreną. O paskui
Šonas apiplėšė Subway ir pašovė policininką. Atrodė paklaikęs – dar niekad nebuvau matęs tokio
persigandusio. Žinojo, kad įklimpome į bėdą. Važiuodamas iš ten, taip pasidavė panikai, kad partrenkė
einančią per gatvę mergaitę. Kažin, ar išvis ją pamatė. Šitai turėjo atverti man akis, reikėjo pasvarstyti, ar toks
žmogus gali būti ką nors nužudęs, bet laikiausi įsikibęs savo versijos, – jo kaktoje susimetė raukšlės, veidas
skausmingai įsitempė. – Buvau per ilgai medžiojęs Lorenos žudiką, kad vėl viską pradėčiau iš pradžių.
Dėl to, kad Šonas pašovė policininką, buvome priversti sprukti. O tada, dar blogiau, namelyje, kuriame
slapstėmės, pasirodėte judvi su Korbe. Užuot rūpinęsis tavo saugumu, siutau, kad viską man sugadinote. Tarsi
būčiau nužmogėjęs. Kraugeriškas įniršis vertė mane išgauti Šono prisipažinimą. Tai buvo vienintelis mano
tikslas. Jei jis nužudė Loreną, atsimokėsiu tuo pačiu, o jei už tai sulauksiu kokio nors atpildo, teeina viskas
velniop. Žinojau, kad už savo darbus teks atsakyti, bet man tai atrodė tinkama. Norėjau mirti. Nuvyliau Loreną
ir nusipelniau tokio paties galo.
Džudas įrėmė alkūnes į kelius, nulenkė galvą ir sunėrė pirštus sau ant sprando. Buvo arčiau durų nei aš, bet
jei būčiau slinkusi prie jų mažais tyliais žingsneliais...
– Kai mudu susivienijome, kad ištrūktume iš kalnų gyvi, man kažkas nutiko. Išsivadavau iš įsiūčio gniaužtų.
Pirmą kartą per daug mėnesių, be Lorenos šmėklos, turėjau už ko laikytis. Brita, norėjau tau padėti. Sakiau sau,
kad esu vertingesnis būdamas gyvas nei miręs. Turėjau kovoti, nes tau reikėjo manęs. O kai pasibučiavome... –
jis akis persibraukė atgaliomis rankomis.
Sustingau kaip įbesta. Nesitikėjau, kad paminės mane taip emocionaliai. Nei iš šio, nei iš to širdį pervėrė
dieglys. Nurijau seilę kovodama su saldžiu, pavojingu praeito vakaro prisiminimu. Negalėjau jam pasiduoti.
Žinojau tai, bet pritrūkau valios priešintis.
Trumpam užsimerkiau, jausdama kylant ilgesio bangą. Skausmingai aiškiai prisiminiau lygią nuogą
Džudo odą, tamsaus veido bruožuose šokančius laužo atšvaitus. Tebejutau švelnias, atsargias jo glamones.
Džudas išmanė, kaip mane liesti. Jo rankos amžiams išdegino mano odą.
– Žiūriu, ir tau tai šį tą reiškia, – tyliai pratarė jis, nenuleisdamas nuo manęs ir įdėmaus žvilgsnio.
Nežinojau, ką man reiškia anas bučinys. Ir negalėjau dabar aiškintis. Nesinorėjo tikėti Džudo pasakojimu.
Koks žmogus meta universitetą, kad imtųsi darbo, kurį derėtų palikti policijai? Net jei Lorena išties buvo jo
sesuo, nebuvau tikra, ar tai ganėtinai pateisino ekstremalias jo priemones. O tie nusikaltimai, kuriuos jis
padarė, kad įgytų Šono pasitikėjimą, ar jie irgi pateisinami? Jei Džudas iš tiesų siekė teisingumo, jam reikėjo
atiduoti Lorenos dienoraštį bei pakabutį policijai ir pasitikėti sistema.
– Iš kur gavai Lorenos pakabutį? – paklausiau.
– Radau Šono visureigyje iškart po to, kai paėmėme jus įkaitėmis. Ėjau paimti jūsų žygio įrangos iš
vranglerio, bet pirmiau įsilaužiau į Šono mašiną ir ją apieškojau. Žinojau, kad tai, ko gero, vienintelė proga
pamatyti, ką jis ten laiko. Lorenos pakabutį radau metalinėje dėžutėje po vairuotojo sėdyne. Ten aptikau ir jos
nuotrauką. Buvo ir kitų moterų nuotraukų, bet man terūpėjo, kad pagaliau radau įrodymą: Šonas pažinojo
Loreną. Ir, prieš įgyvendindamas savo kėslus, ne vieną dieną sekė ją ir fotografavo.
Teko įsiūti pakabutį su nuotrauka ir jau turimą dienoraštį su antrankiais į medžiaginį maišelį, kad viską
galėčiau paslėpti nuo Šono. Tai šiek tiek užtruko, štai kodėl pavėlavau grįžti su įranga.
Vis dar nenorėjau juo tikėti. Džudas jau įrodė esąs labai protingas ir gudrus. Kas, jei ir dabar bando mane
apmauti?
– Jei pasakysiu, kur dienoraštis su pakabučiu, ar prisieksi, kad atiduosi juos policijai? – paklausiau.
– Aišku, – nekantriai atsakė jis. – Kur jie?
Atidžiai stebėjau Džudo akis, bandžiau iš jų įskaityti jo mintis. Jis atrodė kone godus, ir tai man kėlė
nerimą.
– Neturiu jų, – pagaliau ištariau. – Atidaviau Kelvinui. Ir tau neteks dėl nieko saikstytis, nes jis už tave įteiks
tuos daiktus policijai.
Džudas išbalo iš baimės.
Tą akimirką pasijutau išmušta iš pusiausvyros, man pradėjo daužytis širdis. Tokia jo reakcija tegalėjo
reikšti, kad jis kaltas. Aišku, atėjo čia mėgindamas mane apmulkinti ir susigrąžinti Lorenos daiktus. Tikras
nusikaltimų genijus. Sukurpė išmoningą pasakojimą, kad atrodytų esąs tragiškas herojus ir kad aš kaip
paklusnus vaikas numesčiau įrodymus jam po kojų.
Žingtelėjau atatupsta nuo Džudo.
Jis sutrikęs papurtė galvą, tarsi neįstengdamas patikėti, kad melas iširo, ir aš jį perpratau.
– Nereikėjo duoti jų Kelui...
Išgirdome beldžiant į duris ir abudu atsigręžėme. Džudo veidas nebeatrodė sutrikęs. Jis nušoko nuo lovos,
tyliai pritūpė tamsoje šalia durų ir sugniaužė kumščius, pasiruošęs kovoti. Neturėjo ginklo; jei Kelvinas įeis pro
duris, grumsis plikomis rankomis.
– Brita, tik noriu patikrinti, ar tau viskas gerai, – tyliai ištarė Kelvinas.
Tamsios Džudo akys sugavo mano žvilgsnį, jis papurtė galvą. Norėjo, kad atsikratyčiau Kelvino.
Nebuvo kada galvoti. Beveik nepažinojau Džudo. Pasitikėti juo atrodė tas pats, kas eiti per pelkę. Kelvinas
buvo tvirtas, be to, jis visada rūpinosi manim. Draskoma abejonių beviltiškai dairiausi tai į duris, tai į pavidalą
šalia jų, pasiruošusį šokti. Protas liepė pasitikėti Kelvinu, bet širdis norėjo, kad patikėčiau Džudu.
Vienas mano žodis, ir Kelvinas arba nueis, arba įsiverš vidun. Galų gale mano neryžtingumas, manoji tyla
parodė Džudui, kad aš juo abejoju.
Ir paskatino Kelviną įeiti.
 TRISDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS
Kelvinas įžengė pro duris. Džudui pabandžius trenkti, instinktyviai kilstelėjo ranką, kad apsigintų, bet vis tiek
susvyravo nuo smūgio, žingtelėjo atbulas ir vos nepargriuvo. Džudas nelaukė, kol priešininkas atgaus
pusiausvyrą – metėsi ant Kelo taip sugniaužęs kumščius, kad pamačiau iššokusias kaklo venas. Bet Kelvinas
buvo išsitraukęs ginklą dar prieš atidarydamas duris, tad dabar pakėlė jį, nusitaikė ir šovė į Džudą.
Kulka pervėrė jam petį. Džudas konvulsiškai krūptelėjo, bet, mano nuostabai, nė nestabtelėjo ir vos ne su
antžmogio ryžtu toliau puolė Kelviną. Klupdamas žengė dar tris žingsnius, o tada Kelvinas pistoleto rankena
kirto jam per veidą, ir nuo stipraus smūgio jis parkrito aukštielninkas.
Džudas gulėjo nejudėdamas, iš žaizdos petyje tekantis kraujas telkėsi po juo į klaną. Buvau taip priblokšta,
kad man atėmė žadą. Netikėdama savo akimis spoksojau į sustingusį Džudo kūną. Ar Kelvinas jį nužudė?
Jis spoksojo į savo priešininką keistai susižavėjęs. Kol atpažino.
– Ką jis čia daro? – paklausė suvokęs, kad tai Meisonas iš degalinės.
– Tu jį nužudei! – sušukau apimta siaubo.
– Jis gyvas, – Kelvinas koja bakstelėjo Džudui į krūtinę. – Netaikiau, kad nužudyčiau. Ir užtaisiau pistoletą
lengvesnėmis kulkomis, kad padaryčiau mažiau žalos. Betgi čia vyrukas iš degalinės. Tavo vaikinas. Ką jis čia
veikia?
– Tu... jį peršovei, – sumikčiojau svaigstančia galva.
– Jį, kitaip tariant, Eisą – Meisono trumpinys, viskas aišku. Jis pagrobė tave ir dabar turi mano žemėlapį.
Kaip suprantu, vis dėlto jis ne tavo vaikinas? – dalykiškai paklausė jis.
– Jei nieko nedarysime, jis mirtinai nukraujuos!
– Tyliau, pažadinsi Korbę, – supeikė mane Kelvinas, pamažu apeidamas Džudo kūną ir nenuleisdamas
ginklo. – Ištiktas šoko. Padėk man jį surišti, kol neatsipeikėjo.
– Surišti? Jį reikia gabenti į ligoninę!
– Sulaikysime, kol galėsime išsikviesti policiją. Atliksime pilietinį areštą. Kai surišime, pasirūpinsiu jo
žaizda. Nebijok taip. Kas blogesnio gali nutikti?
– Jis gali mirti.
– Ar tai būtų taip blogai? – švelniai atsakė Kelvinas, o man dingtelėjo, kad toks švelnumas jam
nebūdingas. – Jis paliko Korbę mirti namelyje, paskui privertė tave vesti jį per pūgą kalnuose. Brita, tu vos
nežuvai. O dabar turime įrodymų, kad pernai jis nužudė merginą. Tik pažiūrėk į jį. Tai ne auka, o žudikas.
Šiąnakt įsigavo į namą ketindamas nužudyti tave, tikriausiai ir mane su Korbe. Jei kas, nušoviau jį gindamasis.
– Gindamasis? – atkartojau purtydama galvą iš nuostabos. – Jis buvo neginkluotas. Ir nežinome, ar iš tiesų
bandė mus nužudyti.
 Kelvinas nebesiklausė.
– Eik į garažą ir atnešk man virvę. Kairėje už durų ant lentynos. Turime jį surišti, kol dar neatgavo sąmonės.
Numaniau, ką sugalvojo Kelvinas, bet mano kojos tarsi prišalo prie žemės. Neįstengiau prisiversti surišti
Džudo, jis atrodė esąs netoli mirties. Veidas dėl kraujo netekties buvo neapsakomai išbalęs, vyras labiau
panėšėjo į vaiduoklį, o ne į žmogų. Jei ne tankus, paviršutiniškas kvėpavimas, Džudui būtų derėję gulėti tik
karste.
Bandžiau save įtikinti, kad Kelvinas yra teisus, kad Džudas to vertas, bet širdis stojo piestu. O kas, jei jis
mirs? Šito jis nenusipelnė. Mintis, kad Džudo nebebus, plėšė mane į skutus. Turėjau jam daugybę klausimų, į
kuriuos galėjau niekada nebeišgirsti atsakymų. Nenorėjau patikėti, kad tai gali būti mūsų istorijos pabaiga.
Kad taip ir neturėsime progos visko ištaisyti, pagaliau suprasti vienas kitą.
Kelvinas trumpam atitraukė akis nuo Džudo ir dėbtelėjo per kambarį į mane, nutaisęs perdėtai kantrią
miną.
– Brita, virvę.
Drebėdama išėjau iš kambario.
Kelvinas teisus. Dabar negaliu leistis užvaldoma jausmų. Turime suimti Džudą.
Garaže pasistiebiau ant pirštų galų ir paėmiau virvę nuo aukščiausios lentynos. Ir vėl sudvejojau, ar tikrai
būtina surišti Džudą. Juk pabėgti jis negali. Vartydama virvę rankose, pastebėjau, kad jos plaušai vietomis
ištepti rūdimis. Ne, krauju. Suraukiau nosį: ar Kelvinas ja naudojosi savo medžioklės išvykose? Sudžiūvęs
kraujas lindo man po pirštų nagais. Ar dera tokia virve rišti žmogų, turintį atvirą žaizdą?
Grąžinau virvę ant lentynos ir paėmiau kitą, gulėjusią už jos. Apžiūrėjusi įsitikinau, kad ši, nors ir dulkėta,
švaresnė už pirmąją.
Viršuje Kelvinas buvo uždaręs miegamojo duris. Kai atidariau jas, mane iškart užplūdo rūgštus šviežio
kraujo kvapas. Kelvinas buvo numetęs ant grindų keletą rankšluosčių, kad nepaslystų, ir užtempęs Džudą ant
lovos – jos antklodės buvo jau paraudusios nuo kraujo.
Nenoromis padaviau jam virvę.
Kelvinas skubiai išnaršė Džudo kišenes, ieškodamas ginklų. Nieko neradęs, pririšo jo riešus prie lovos
galvūgalio stulpų, kulkšnis – prie kojūgalio stulpų. Džudas gulėjo išsiskėtęs žvaigžde kaip aštuoniolikto
amžiaus kalinys, laukiantis, kada bus ištemptas ir ketvirčiuotas.
– O kas dabar? – paklausiau, jausdama kylant šleikštulio bangą.
– Sustabdysiu kraujavimą, palūkėsime, kol atsigaus.

Nepraėjus nė pusvalandžiui, išgirdusi garsiai niurnamus keiksmus, pakirdau iš snūdo svetainėje ant sofos.
Buvau padėjusi galvą Kelvinui ant kelių, nors neprisiminiau, kaip tai įvyko. Vos tik iš antro aukšto miegamojo
atsklido skausmingi keiksmai, Kelvinas pašoko ant kojų ir šiurkščiai nustūmė mane ant odinės sofos
pagalvėlės.
Man nespėjus nė susigaudyti, žengė prie laiptų.
 – Lik čia, – pasakė ir perspėjamai dėbtelėjo per petį. – Noriu pasikalbėti su juo vienas.
Nuo griežto Kelvino balso nejaukiai pasimuisčiau. Jei jis aplamdys Džudą, atvažiavę policininkai už tai
nepagirs. O jie atvažiuos, jei ne šiąnakt, tai gal rytoj. O gal mums pasiseks, saulė ganėtinai aptirpdys sniegą ant
kelių, ir galėsime važiuoti patys ieškoti pagalbos.
Žinojau, kad Kelvinui nepatiks, jei juo suabejosiu, bet jis stokojo logikos. Buvo akivaizdu, kad pasiduoda
pykčiui. Nušovė Šoną, todėl bijojau, kad nenušautų ir Džudo. Kaip nuslėptų abi žmogžudytes? Iš jo elgesio
galėjai matyti, kad pasirengęs viskam. Turėjau padėti jam atsikvošėti, grąžinti gebėjimą blaiviai protauti.
– Kelvinai, – pasakiau, – neliesk jo.
Jis stabtelėjo ant laiptų ir įsistebeilijo į mane, smarkiai sukandęs dantis. Atrodė toks įsitempęs, lyg būtų
išskaptuotas iš akmens.
– Jis nuskriaudė mano seserį. Ir tave.
– Manęs nenuskriaudė.
Kelvinas nusišaipė.
– Ar girdi pati save? Jis tave pagrobė. Nusivarė per pūgą kalnuose kaip kalinę.
Kaip galėjau įtikinti Kelviną, – ir nepasirodyti it auka praplautomis smegenimis, – kad Džudas išgelbėjo
man gyvybę? Jis su manim elgėsi žmoniškai. Pažadėjo padėti man pasiekti Aidelvaildę, nors pačiam būtų buvę
lengviau palikti mane sušalti miške ir pasprukti vienam. Net kai daviau žemėlapį, nepaspruko. Jei nebūčiau
pabėgusi, būtų likęs su manim iki galo, kaip kažin ką.
– Nesikišk, – neatlyžo Kelvinas. – Tu daug iškentėjai, todėl negali aiškiai mąstyti.
– Kelvinai, aš daug iškentėjau, – bedžiau pirštu jam į krūtinę. – Žinau, kas nutiko kalnuose. Ir prašau palikti
jį ramybėje. Tegul tai būna policijos reikalas.
Jis suglumęs spoksojo į mane, pakreipęs galvą.
– Kodėl jį gini?
– Neginu. Prašau tavęs, kad paliktum jį policijai. Tai jos darbas.
– Brita, jis tave pagrobė. Ar girdi mane? Tai, ką padarė, buvo nusikalstama ir pavojinga. Jis visiškai negerbė
žmogaus gyvybės. Manė galėsiąs išsisukti. Pasinaudojo tavim ir toliau naudosis tokiais kaip tu, nebent kas nors
jį sustabdys.
– Tokiais kaip aš? – perklausiau netikėdama savo ausimis.
Kelvinas nekantriai mostelėjo rankomis.
– Bejėgiais. Naiviais. Esi kaip sykis tokia mergina, kokias medžioja šitokie grobuonys. Jie pajunta aukos
silpnumą ir nekompetentingumą visai kaip rykliai, už kilometro užuodžiantys lašelį kraujo.
Man užkaito veidas. Šonas su Džudu pagrobė mane ne dėl to, kad stokojau kompetencijos. Tiesą sakant,
Šonas išsirinko mane, o ne Korbę, kaip tik todėl, kad tikėjo esant stiprią, patyrusią žygeivę. Nes buvau
ganėtinai gudri įtikinti jį, kad Korbė serga diabetu ir kad ją derėtų palikti.
Pašokau ant kojų.
– Kelvinai, esi tikras kvailys. Manai viską žinąs. Gal pasidomėtum, kodėl Šonas su Meisonu pasiėmė mane,
bet paliko Korbę namelyje?
– Nes Korbė nėra nė perpus tokia paklusni ar bejėgė kaip tu, – ryžtingai atkirto jis. – Plaukei per gyvenimą
tikėdamasi, kad tavo tėtis, Janas ar net aš, gal dar daugybė kitų vaikinų, apie kuriuos nė nežinau, puls tavęs
gelbėti. Negali ničnieko nuveikti savarankiškai, pati tai žinai. Meisonas su Šonu tik žvilgtelėjo į tave ir pamatė
lengvą grobį. Patiklią merginą su menka savigarba. Korbė nieku gyvu nebūtų likusi su jais taip ilgai, kaip tu. Ji
būtų kovojusi. Būtų bėgusi.
– Aš bėgau! – paprieštaravau.
– Pasakysiu, kodėl jie pasirinko tave, – ramiai pareiškė man Kelvinas, ir nuo to mane ėmė dar didesnis
įsiūtis. Negalėjau pakęsti šaltos jo minos ir globėjiško žvilgsnio. Tą akimirką pati nebesupratau, kuo Kelvinas
mane kadaise taip traukė. Juk jis visiškai man netiko. Aštuonis savo gyvenimo mėnesius ilgėjausi pasipūtusio
egoistiško asilo. Ironiškiausia buvo tai, kad tuos aštuonis mėnesius jis bandė pabėgti nuo savo tėvo, bet
nematė, ką mačiau aš: pats virto savo tėvu. Buvo sunku pasakyti, su kuo dabar kalbuosi – su Kelvinu ar su ponu
Verstygu. – Nes jie norėjo pasinaudoti tavimi. Kai kurie vaikinai – tokie kaip Meisonas – mėgaujasi galėdami
valdyti merginą. Tada jaučiasi esą nepažeidžiami. Jam reikėjo tavęs, kad jaustųsi ką nors valdąs, – vos
nesuurzgiau iš įsiūčio. Kelvinas nieko nežinojo apie Džudą. Šis niekad nebandė manęs valdyti. Šonas – taip, bet
tik ne Džudas. Gal Kelvinas ir niekada nebūtų pasitikėjęs manimi, bet čia, kalnuose, aš klioviausi ne vien
Džudu. Jis man to neleido. Tikėjo, kad pati gebėsiu atsistoti ant kojų, todėl ir išgyvenau. Per praėjusias kelias
dienas subrendau labiau nei per praėjusius ketverius metus mokykloje. – Ar tai aš esu kvailys? – baigdamas
kalbėti paklausė jis.
– Užsičiaupk, – mano balsas drebėjo iš pykčio.
– Brita, niekas tavęs nekaltina. Jis praplovė tau smegenis. Jei įstengtum blaiviai mąstyti ir viską vertintum
teisiniu požiūriu, nustotum kurti pateisinimus nusikaltėliui. Palaikai jį kiekviena proga. Jei nepažinočiau tavęs,
pamanyčiau, kad esi slapta įsimylėjusi.
Daug ko tikėjausi, tik ne šito. Buvau bešokanti ginčytis, bet man baigėsi argumentai. Pajutau kaistant
veidą. Kylantis nuo apykaklės karštis pakuteno ausų galiukus. Kelvinas pastebėjo, kad nuraudau, ir jo veidas
neteko pranašumo išraiškos. Sutrikęs susiraukė, paskui tarsi paniuro. Akimirką būgštavau, kad įspėjo mano
paslaptį, bet jis pasipurtė, lyg norėdamas atsikratyti pasibjaurėjimo ar, kaip man dingojosi, minties apie
išdavystę.
– Man užteks dešimties minučių, – drėbė man ir užlipo laiptais.
Susmukau ant sofos, apsikabinau kelius ir ėmiau linguoti pirmyn atgal – staiga pasijutau sušalusi, nors vos
už metro liepsnojo židinys. Mintis aptraukė keistas rūkas. Jei tik įstengčiau mąstyti! Turiu sulaikyti Kelviną, kad
nenueitų per toli. Bet kaip? Galbūt Korbė įstengtų perkalbėti brolį? Bet ji miega išgėrusi migdomųjų, jei
pažadinčiau, Kelvinas netektų paskutinių kantrybės lašų. Net jei įstengčiau pažadinti Korbę, kažin, ar ji itin
norėtų padėti Džudui. Juk pažįsta jį kaip Eisą, vieną iš dviejų vyrų, palikusių ją mirti.
Nenustygdama savyje, vėl pašokau ant kojų ir patraukiau į virtuvę. Jei nepajėgiu atitraukti minčių nuo to,
kas dedasi antro aukšto kambaryje, bent jau galiu užimti rankas. Sutvarkiau virtuvę ir išnešusi šiukšles
išmečiau į šiukšliadėžę už užpakalinių virtuvės durų. Pakėlusi jos dangtį, nustebau matydama dar kelis pilnus
šiukšlių maišus. Sprendžiant iš kvapo, jie čia buvo jau kelias savaites. Kiek žinojau, Verstygai šią žiemą
nesilankė Aidelvaildėje. Atrodė neįmanoma, kad Kelvinas galėtų tiek prišiukšlinti per tas kelias dienas, kol čia
buvo. Ar Verstygai užmiršo išsivežti šiukšles su savimi po paskutinės savo viešnagės vasarą? Tai labai
nebūdinga ponui Verstygui. Jis po kiekvienos kelionės nusamdo valytojus ir palieka namą nepriekaištingos
būklės.
Susiraukusi grįžau vidun ir atidariau virtuvės spinteles. Jos buvo prikrautos iki viršaus. Vyravo
pusfabrikačiai, daugiausia mėgstamiausi Kelvino produktai. Avižiniai dribsniai, džiovinta jautiena, spurgos,
sūdyti krekeriai ir riešutų sviestas. Žinojau, kad ponia Verstyg praeitą savaitgalį atsiuntė savo padėjėją, kad šis
atvežtų kelias dėžes maisto mudviem su Korbe, bet mačiau jas vis dar stovint nepaliestas prieškambaryje, kur
buvo paliktos.
Didžiausia nesąmonė. Kam Verstygai būtų palikę namą visiškai paruoštą žiemai, jei neketino čia
atvažiuoti? Nežinodamas galėtum pamanyti, kad kažkas čia gyveno jau ne vieną mėnesį.
Nugara perbėgo šaltukas. Buvo dar keli man nesuprantami dalykai, tik buvau juos primiršusi. Prieš pat
nušaudamas Šoną, Kelvinas pasakė matęs jį šiose apylinkėse – bet ar taip galėjo būti? Pasak Džudo, Šonas
atsikėlė į Vajomingą gal tik prieš metus, o Kelvinas beveik visus juos praleido Stanforde. Kada jis galėjo matyti
Šoną?
Galvoje sukirbėjo įtarimo užuomazga, bet nuvijau ją šalin. Negaliu abejoti Kelvinu. Neabejosiu juo. Kas
man pasidarė, kad ėmiau šitaip galvoti apie jį? Neturiu jokios priežasties juo nepasitikėti.
Deja, kaip tik to ir pasijutau beieškanti – priežasčių. Paaiškinimų. Įrodymų, kad man kylantis baisus
įtarimas yra visiškai nepamatuotas.
Svetainėje perknisau ant stalo gulinčius popierius, ieškodama ženklų, kad kas nors pastaruoju metu
gyveno Aidelvaildėje: są​skaitų už komunalines paslaugas, neseniai gautų laiškų, žurnalų, laikraščių. Nieko
neradau.
Tada įėjau į tualetą. Unitaze buvo matyti rausvas apnašų žiedas, jis bylojo, kad unitazu naudojamasi, bet
neišvalyta. Ant spintelės ir kriauklės buvo sudžiūvusios dantų pastos žymių. Veidrodis virš kriauklės buvo
aptaškytas vandeniu ir nenušluostytas. Žinojau, kad ponas Verstygas, prieš uždarydamas Aidelvaildę vasaros
pabaigoje, būtų sumokėjęs, kad namas būtų sutvarkytas. Kažkas čia lankėsi po Darbo dienos. Kažkas čia
gyveno per žiemą. Sunkiai nurijau seilę. Nenorėjau spėti, kas.
Grįžusi į svetainę kruopščiau peržiūrėjau stalo stalčius. Mane sudomino vienas lapelis – Gyvatės upės
plaustų bendrovės algalapio šaknelė. Alga buvo išmokėta Kelvinui praėjusių metų rugsėjo 15 dieną, praėjus
savaitei po to, kai jis neva išvyko į universitetą.
Užsimerkiau bandydama mintyse surikiuoti vis labiau mane užvaldančius baisius įtarimus. Kelas? Ne, ne,
ne!
Meisė Okyf, praeitą rugsėjį dingusi plaukimo per slenksčius instruktorė, dirbo Gyvatės upės plaustų
bendrovėje. Ar ten ir susitiko su Kelvinu? Ar dėl jos jis nustojo man skambinti ir galų gale mane metė? Ar jie
susitikinėjo, pasikivirčydavo, ar vieną vakarą po darbo jis ne...
Neįstengiau užbaigti minties. Negalėjau apie tai galvoti. Kelas aštuonis mėnesius studijavo universitete.
Jis praeitą rugsėjį nenužudė Meisės – jis negali nieko nužudyti.
Bandydama nuvyti svaigulį suspaudžiau nosies šaknį. Ši akimirka atrodė netikra, tamsi ir neapčiuopiama
kaip košmaras. Kaip Kelvinas gali būti žudikas?
Puoliau įnirtingiau raustis stalčiuose. Išėmiau suglamžytą skelbimą su antrašte didžiosiomis raidėmis.
DINGUSI! Išlyginau besišypsantį Lorenos Hantsmen veidą. Skylė lapelio viršuje bylojo, kad jis buvo prikaltas
prie medžio ar telefono stulpo. Tikėtina, kad ieškodami merginos paieškos būriai iššukavo Džekson Holą ir jo
apylinkes. Daugybė žmonių nenuilsdami ieškojo Lorenos, o Kelvinas pasiėmė skelbimą atminimui.
Kad atmintų, ką padarė.
Tai tiesa, apkvaitusi pamaniau. Jis slapstėsi Aidelvaildėje. Nieko keisto, kad bandė atkalbėti Korbę ir mane
nuo minties leistis į šią kelionę. Čia buvo jo paslaptys.
Jo melas tarsi prasižiojo ir prarijo mane. Melagis Kelvinas. Kelvinas, kurio aš nepažįstu.
Kelvinas yra žudikas.
 TRISDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS
Turėjau ištraukti Džudą iš Aidelvaildės.
Turėjau visus išgelbėti iš šio namo. Čia, su Kelvinu, buvo nesaugu.
Kelvinas.
Baisūs jo padaryti nusikaltimai – o Dieve, tegul tai būna klaida. Juk turi būti koks nors paaiškinimas.
Kelvinas, žinoma, turėjo priežastį. Man trūko gyvybiškai svarbios informacijos. Dar ne vėlu jam padėti.
Užlipusi į viršų radau pravertas miegamojo duris. Pro jas išgirdau dūstantį iš įsiūčio Kelviną, kvočiantį
Džudą:
– Kur žemėlapis?
Jis sėdėjo ant čiužinio šalia Džudo, atgręžęs man nugarą. Blausioje stovinčios ant naktinio staliuko žvakės
šviesoje mačiau drebant Džudą, virpėjo net jo rankas ir kojas veržiančios virvės. Kelvinas buvo aptvarstęs jam
petį, bet tuo jo pagalba ir baigėsi. Jis atidarė langą; skersvėjis dvelktelėjo po durimis, ėmė laižyti man kulkšnis.
Vos po kelių minučių kambarys bus šaltas kaip ledinis oras lauke. Sunkiai nurijau seilę, supratau, kad tai tik
pradžia kančių, kurias yra numatęs Kelvinas.
– Kodėl taip domiesi žemėlapiu? – iš skausmo Džudas vos galėjo kalbėti. Kvėpavo trumpai, nelygiai
šnopuodamas.
Kelvinas tyliai, šiurkščiai nusijuokė, nuo to juoko man pasišiaušė plaukai.
– Ne tavo eilė klausti.
Žvilgtelėjusi pro durų plyšį pamačiau, kaip jis pavertė žvakę virš prasegtų Džudo marškinių. Šis staigiai
žioptelėjo, paskui aimana virto tylia skausminga dejone.
– Klausiu dar kartą, kur žemėlapis?
Džudas išsirietė, bandydamas išsilaisvinti, bet veltui; virvė buvo pramoninė.
– Paslėpiau jį.
– Kur?
– Negi rimtai manai, kad pasakysiu? – turint omeny, kad Džudas buvo Kelvino valioje ir tikriausiai kentė
didžiulį skausmą, jis atšovė neįtikimai šauniai. Tik, žinoma, šiomis aplinkybėmis nereikėjo taip sakyti.
Kelvinas antrą kartą pavertė žvakę, ir skystas vaškas nuvarvėjo Džudui ant plikos krūtinės. Tas visas įsitempė ir
vėl sudejavo. Jo smilkinys ir kaklo linkis blizgėjo nuo prakaito, kūnas konvulsyviai trūkčiojo.
– Trys žali taškai ant žemėlapio, – sušvokštė Džudas. – Užmiršai pridėti prie jų pastabas.
Šį kartą įsitempė Kelvino nugara. Jis neatsakė, bet iš aukštai kylančių ir besileidžiančių pečių supratau,
kokie paveikūs buvo Džudo žodžiai.
– Trys žali taškai, trys apleistos priedangos, trys negyvos merginos. Aiškiausias ryšys, – iš griežtesnio Džudo
tono buvo matyti, kad jis neklausia.
Pagaliau Kelvinas atgavo amą.
– Pagrobėjas bando man prikergti kelias žmogžudystes?
– Vienu iš žalių taškų tavo žemėlapyje pažymėta medžiotojų trobelė, kurioje žygeiviai rado pasmaugtos
Kimanės Jovel kūną. Kiti du taškai – apleisti nameliai. Jei jau prakalbome apie žmogžudystes, turiu dar keletą
minčių. Nemanau, kad Kimanę nužudė jos vaikinas nei kad valkatos pribaigė Meisę Okyfėj prie upės, kur ji
dirbo plaukimo instruktore. Ir netikiu, kad Lorena Hantsmen prisikaušo ir netyčia nuskendo ežere, – Džudas
vos ištarė sesers vardą. Nurijęs seilę susitvardė, jo žvilgsnis vėl tapo veriamai niūrus. – Visas jas nužudei tu ir
paslėpei jų kūnus, kad niekas nerastų.
Kelvinas neatsakė. Jo nugara virpčiojo kartu su patankėjusiu kvėpavimu, jis vis dar ieškojo žodžių.
– Koks kvailas turėtų būti žudikas, kad kauptų įkalčius prieš save? – paklausė Džudas.
– Ar pasidalijai savo teorijomis su Brita? – Kelvinui pagaliau pavyko nutaisyti beveik ramų balsą.
– Kam tau šitai? Kokiems veiksmams esi pasiryžęs, kad išsaugotum savo paslaptį? Ar nužudytum Britą, jei ji
viską žinotų?
Kelvinas gūžtelėjo pečiais.
– Nesvarbu. Brita niekada nekreiptų dėmesio į tavo šnekas, ji patikėtų manimi.
Tirtėdama iš baimės, prisiglaudžiau nugara prie sienos. Man darėsi negera. Nepažinojau tokio Kelvino. Kas
jam nutiko?
– Nesikliauk tuo. Gebu gana įtikimai pasakoti, – atsakė Džudas. – Pirmiau maniau, kad žudikas yra Šonas.
Kai tu jį nušovei, iš pradžių mane apėmė neviltis – tariausi netekęs vienintelio žmogaus, galėjusio atsakyti į
visus klausimus. O paskui ėmiau svarstyti, kodėl jį nušovei. Toks poelgis atrodė beprasmis. Galėjai surišti Šoną
ir palikti policijai, bet nusprendei nušauti. Nė nekrūptelėjai. Buvo matyti, kad žudai nebe pirmą kartą.
Pradėjau tave įtarti, bet galutinai tuo įsitikinau tada, kai pamačiau Kardinolų krepšinio kepuraitę, kurią buvai
davęs Britai. Ir tavo žemėlapį.
Žemė slydo man iš po kojų. Drebėjo kojos. Reikėjo dingti iš čia. Turėjau bėgti ieškoti pagalbos. Bet vien
nuo minties apie grįžimą į žvarbų orą, į tokį šaltą, tamsų ir bauginantį mišką, stingo kraujas. Kiek nukeliaučiau?
Du, gal tris kilometrus? Sušalčiau į kaulą, dar prieš pakylant saulei.
– Kas tu toks? – smalsiai paklausė Kelvinas. – Nesi pareigūnas – turėtum ginklą ir ženklelį, – jis atsistojo ir
palinko virš Džudo. – Kas tu per vienas?
Staiga Džudas bloškėsi aukštyn, jo sveikojo peties ir kaklo raumenys išsipūtė kovodami su virvėmis, bet
šios nepasidavė. Lovos stulpai girgždėjo nuo įtampos. Rodos, tas garsas tik paskatino Džudą, jis dar labiau
įtempė krūtinę, bandė prisitraukti riešus ir sulaužyti lovos rėmus. Išgirdęs triukšmą Kelvinas skubiai padėjo
žvakę ant staliuko ir išsitraukė pistoletą iš už diržo.
Nutaikęs ginklą į Džudą paliepė:
– Gulėk ramiai, arba išgręšiu tavyje dar vieną skylę.
Nekreipdamas į jį dėmesio Džudas stipriau įtempė virves, jo veidu, persikreipusiu nuo įstangos ir atviros
neapykantos, žliaugė prakaitas. Mediniams lovos stulpams braškant vis šaižiau, Kelvinas perspėdamas iššovė į
orą.
Džudas susmuko ant čiužinio, gaudydamas orą negiliais padrikais gurkšniais. Jis šiurkščiai sudejavo iš
nevilties ir ėmė vėl panėšėti į išsikėtojusią jūrų žvaigždę.
– Tu esi bailys, – drėbė Kelvinui. – Nenuostabu – tėvas taip sunkiai stengėsi akinti tave, kad ko nors
pasiektum, nes žinojo, kad neturi tam duomenų. Jam nereikėjo rūpintis dėl Korbės, ji gebėjo gauti, ko nori, o
pats turėjai jam kelti skausmingą neviltį. Niekad nebūtum nieko pasiekęs. Tavo tėtis tai suprato. Širdies
gilumoje ir pats visada žinojai.
Tie žodžiai suerzino Kelviną.
– Tu manęs nepažįsti.
– Nėra ko pažinoti.
Kelvinas prispaudė ginklą Džudui prie veido, visas tirtėdamas.
– Galiu tave užčiaupti.
– Tu nužudei tas merginas. Nužudei. Prisipažink. Būk vyras ir baik išsisukinėti. Kelvinai, štai ką reiškia būti
vyru. Prisipažink, ką padarei.
– Kodėl tau rūpi, ar jas nužudžiau aš? – Kelvinas spjaute išspjovė žodžius. – Žmonės tau buvę nebuvę.
Palikai mano sesę mirti.
Vos išgirdau Džudo atsakymą, jis buvo mirtinai tylus.
– Jei anuomet būčiau žinojęs, kad Korbė tavo sesuo, būčiau palikęs gyvą tam, kad galėčiau perpjauti jai
gerklę tavo akyse.
Mačiau, kaip Kelvinui iš pykčio sukandus dantis, sujudėjo jo veido raumenys, kaip įsitempė pirštas ant
nuleistuko.
– Turėčiau dabar pat tave nudėti.
– Nepasakiusį, kur žemėlapis? Nepatarčiau. Dar prieš čia ateidamas, supratau, kad merginas nužudei tu.
Man reikėjo apsidrausti – jei neįstengčiau tavęs nužudyti, tave vis tiek pasiektų teisingumo ranka. Vajominge
taikoma mirtina injekcija. Nedaug ko gailiuosi, bet labai apmaudu, kad nepamatysiu, kaip pririštam prie stalo
tau paleis vidurius. Padėjau žemėlapį tokioje vietoje, kad rastų policija. Gali būti tikras.
– Meluoji, – Kelvinas iškart atmetė jo grasinimą, bet virpantis balsas išdavė nerimą.
– Apieškojai mano drabužius. Žinai, kad neatsinešiau žemėlapio su savim. Man ir taip aišku, kas jame
pažymėta: tavo aukų kapai, – Džudas sugebėjo išlaikyti ramų ir lygų balsą, bet traukulių tampomas kūnas ir
prakaitas ant išblyškusio, įtempto veido bylojo apie nežmonišką skausmą. Ant antklodės po žaizda didėjo
platus raudonas skritulys.
– Leisiu tau pasirinkti, – pagaliau tarė Kelvinas. – Pasakyk, kur žemėlapis, ir nudėsiu tave kulka į galvą. Imk
mėtyti pėdas, ir padarysiu tavo mirtį tokią ilgą ir žiaurią, kokią tik sugebėsiu.
– Nesakysiu. Ar nužudysi mane greitai, ar lėtai, mirsiu žinodamas, kad būsi teisiamas už penkias pirmojo
laipsnio žmogžudystes; turėdamas tokias kruvinas rankas, nieku gyvu neišvengsi mirties bausmės.
 Kelvinas smalsiai nužvelgė Džudą nuo galvos iki kojų.
– Kas tu toks? – paklausė dar kartą kone stebėdamasis.
Džudas pakėlė galvą nuo pagalvės, jo akyse tvieskė skaisti laukinė šviesa.
– Vyresnysis Lorenos Hantsmen brolis. Vyrukas, kuriam tu mažiausiai norėjai perbėgti skersai kelio.
Kelvino veido raumenys sutrūkčiojo, bet jis tuoj atgavo savitvardą ir atlošęs galvą nirtulingai nusijuokė.
– Ohoho! Nusprendei, kad nužudžiau tavo seserį, ir dabar atsibeldei čia... ko? Keršyti? Ar tai vendeta? Leisk
atspėti. Meisonas nėra tikrasis tavo vardas. Gudrus paršas, – pridūrė jis, lyg gėrėdamasis, lyg šlykštėdamasis.
Koridoriuje atsilošiau į sieną, kad išsilaikyčiau ant kojų. Baisiai suklydau. Džudo buvo tiesa. Jis metė
universitetą, kad atkeršytų už sesers mirtį. Prisiminiau jį sakius, kad juodu buvo itin artimi, kad jis labai ją
mylėjo. Aišku, kad ieškojo kaltininko. Kažin, ar Džudo tėvai tai žinojo. Kažin, ar žinojo draugai. Ko jis
primelavo iškeliaudamas? Tik dabar ėmiau suprasti jo misiją. Džudas viską paaukojo, kad sumedžiotų sesers
žudiką, paaukos ir tai, kas jam liko. Savo gyvenimą.
Nes Kelvinas nė už ką neišleis jo iš čia gyvo.
Šis dalykiškai gūžtelėjo.
– Ką gi, tikriausiai krikštatėvis iš ano filmo buvo teisus. Kraujas yra kraujas, niekas jam neprilygsta.
Džudas užsimerkė, bet spėjau pastebėti, kad jo veidas persikreipė nuo jausmų pertekliaus.
– Turi suprasti, kad nesiliausiu, kol gausiu žemėlapį, – pasakė Kelvinas, apeidamas lovą ir sustodamas
kitoje jos pusėje. Tada pakėlė akis ir įsispoksojo tiesiai į duris, už kurių slėpiausi aš.
Sustingau. Koridoriuje buvo tamsu. Buvau tikra, kad jis manęs nemato. Toliau spoksojo mano pusėn, bet
tai veikiausiai buvo tuščias, nesutelktas žvilgsnis; mano pavidalas niekuo neišsiskyrė iš tamsos. Kelvinas
priglaudė ranką prie krūtinės ir įnirtingai pasitrynė smakrą – supratau jį svarstant, ką daryti toliau.
Kai Kelvinas vėl atkreipė dėmesį į Džudą, pasinaudojau proga. Tyliai perėjau koridorių ir nulipau į virtuvę.
Patikrinau telefoną. Jis tylėjo, kaip sakė Korbė. Arba audra buvo nutraukusi laidus, arba juos nukirpo Kelvinas.
Buvo palikęs ant spintelės savo mobilųjį, bet šis negaudė ryšio. Išrausiau virtuvės stalčius ieškodama
ginklo. Nieko. Svetainėje peržiūrėjau stalo stalčius, bet Kelvinas iš ten jau buvo paėmęs pistoletą. Vis labiau
genama nevilties ir panikos pasižiūrėjau po sofos pagalvėmis. Iš pykčio vos nesviedžiau paskutinės pagalvės į
sieną. Kelvino tėtis kolekcionavo ginklus. Šių namų spintoje turėjo būti bent keli pistoletai, graižtviniai ir
lygiavamzdžiai šautuvai – kur jie?
Liko paskutinė viltis – senovinė skrynia palei tolimąją sieną. Besidaužančia širdimi prišokau prie jos ir
pakėlusi dangtį pasižiūrėjau vidun.
Senos raižytinės skrynios dugne gulėjo mažas pistoletas. Drebančiomis rankomis įsikišau jį į pižamos
kišenę.
Atsitiesiau, jusdama ginklo svorį. Ar įstengčiau nušauti Kelviną? Jei prireiktų, ar sugebėčiau nužudyti
meilų, lengvai pažeidžiamą vaikiną, visada stovėjusį savo tėvo šešėlyje – vaikiną, kurį buvau įsimylėjusi? Mūsų
istorija prasidėjo prieš daugelį metų, jo gyvenimas buvo taip susipynęs su manuoju, kad mudu atrodėme
neatskiriami. Kas ši nesveika, sužalota asmenybė? Jaučiau, kad Kelvinas tolsta nuo manęs, kad mano jausmai
jam vis labiau blėsta, ir ši netektis žeidė iki pat sielos gelmių.
Atsigręžiau ir pamačiau jį stovint priešais mane.
 TRISDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS
– Ko nors ieškai? – paklausė Kelvinas.
Per vėlai atgavau kalbos dovaną.
– Antklodės. Sušalau.
– Ji guli ant sofos atkaltės. Gulėjo ten nuo senų senovės.
– Teisybė. Matau.
Žvelgiau į tamsius jo akių duburius, bandydama įskaityti mintis. Ar Kelvinas žino, kad viską girdėjau? Jis
nusuko žvilgsnį, paskui vėl pasižiūrėjo man į veidą. Atidžiai stebėjo mane.
– Ar tu jį bučiavai? – paklausė Kelvinas.
– Ką bučiavau? – puikiai supratau klausimą.
– Ar bučiavai Meisoną? – bauginamai tyliai pakartojo Kelvinas. – Kai buvote vieni miške, ar pasimylėjote?
Neketinau leistis išmušama iš vėžių. Stengdamasi elgtis kaip galima natūraliau, nutaisiau suglumusią
miną.
– Apie ką kalbi?
– Ar tebesi nekalta?
Man nepatiko, kaip tvieskia jo tiriančios akys, įsmeigtos į mane. Reikėjo pakeisti temą.
– Gal galiu užplikyti tau kavos? Užvirsiu...
– Ššš, – jis pridėjo smilių man prie lūpų. – Sakyk tiesą.
Kelvino akyse švietė slopinama energija, tik ir telaukianti progos ištrūkti; nors neketinau pasiduoti, pajutau
savo drąsą byrant į šipulius. Nusprendžiau nieko neatsakyti, nes žinojau, kad jis nepakenčia ginčų. Visada
norėdavo, kad jo žodis būtų paskutinis.
Kelvinas nusivylęs papurtė galvą.
– Ak, Brita. O aš maniau, kad esi gera mergaitė.
Tokie teisuolio žodžiai sukėlė man pyktį, šis kurį laiką nustelbė baimę. Kaip jis, nužudęs tris merginas,
drįsta mane teisti? Staiga visos mano nekenčiamos Kelvino savybės tarsi išryškėjo: prisiminiau jo trūkumus, jo
pasipūtimą, jo dirbtinį žavesį, jo nenuoširdumą – ir, svarbiausia, kad jis taip abejingai, nejautriai nutraukė
mūsų santykius. Prieš akis išvydau tamsiąją jo asmenybės pusę, visada žinojau tokią esant, tik kažkodėl
ignoravau. Kelvinas skaudina žmones. Tik niekad nebūčiau atspėjusi, kad jam tai puikiai sekasi.
– Tai, kas buvo tarp mūsų su Džudu, ne tavo reikalas.
Kelvino lūpų kampučiai nusviro žemyn.
– Mano reikalas. Jis nuskriaudė tave ir Korbę, o aš bandau už tai atsilyginti. Kaip, tavo manymu, jaučiuosi,
kai stoji jo pusėn? Kai apeini mane, kad jam padėtum? Brita, tai mane skaudina. Ir užknisa.
 Jis smarkiai sugniaužė kumščius, o aš žingtelėjau porą žingsnių atatupsta. Kelvinas tarsi savaime, bet
pamažu juos atgniaužė ir vėl sugniaužė. Mačiau taip pat darant ir poną Verstygą, mudviem su Korbe tai visada
būdavo ženklas dingti iš kambario ir slėptis jos spintoje, kad jis mūsų nerastų.
– Kol aš sušalęs ir išalkęs basčiausi po mišką, be paliovos ieškodamas tavęs su Korbe, tu flirtavai su kažkokiu
nepažįstamu vaikinu, leidai jam kišti liežuvį tau į burną, šildei jį naktį, parodei mano žemėlapį... – jis pabrėžė
šiuos žodžius trinktelėjimu sau į krūtinę... – atvedei čia, į mano namą, – trinkt, – sukėlei pavojų mano sesei, –
trinkt, – ar žinai, ką tėtis būtų man padaręs, jei Korbė būtų mirusi aname namelyje? Mirusi, man prižiūrint? Tu
taip rūpiniesi Meisonu, Džudu, ar kuo, po velnių, jis ten vardu, o kaip aš? Atvedei jį čia, išdavei mane, davei jam
žemėlapį... tu išdavei mane! – suriko springdamas, išraudusiu veidu, iš įsiūčio perkreiptomis lūpomis.
Išsitraukiau pistoletą ir nusitaikiau Kelvinui į krūtinę. Drebėjo rankos, bet iš tokio atstumo net nežmoniškai
jaudindamasi turėjau pataikyti.
Pamatęs ginklą Kelvinas nuščiuvo.
– Nesiartink, – vos atpažinau savo balsą. Paliepiau tvirtai, bet pati buvau per plauką nuo isterijos. Kas, jei jis
nepaklus? Niekad gyvenime nebuvau šovusi iš pistoleto. Šaltas metalas mano pirštuose atrodė svetimas,
sunkus ir bauginantis. Sunkiai nulaikiau ginklą sudrėkusiais nuo prakaito delnais.
Kelvinui apie akis susimetė juoko raukšlelės.
– Brita, tu manęs nenušautum.
– Ant kelių, – stipriai mirksėdama, kad prasklaidyčiau akis traukiančią miglą, bandžiau nenuleisti žvilgsnio
nuo Kelvino. Jis pasviro į kairę, paskui į dešinę. O gal siūbavo kambarys.
– Ne. Šitaip mudu nežaisime, – sklandžiai ir valdingai pareiškė Kelvinas. – Tu nemoki valdyti ginklo, pati
sakei. Žiūrėk – tavo nykštys tiesiai po gaiduku, kai šausi, šis atšoks ir sužalos tau ranką. Jaudiniesi, todėl
trūktelėsi nuleistuką ir nukreipsi vamzdį. Šūvio garsas tave išgąsdins, iš išgąsčio išmesi ginklą. Nepridaryk
mums abiem bėdų ir padėk ginklą ant žemės.
– Aš tave nušausiu. Prisiekiu.
– Čia ne Holivudas. Net iš taip arti pataikyti nelengva. Nustebtum, kiek žmonių tokiomis aplinkybėmis
pramautų pro šalį. Jei šausi į mane, bus galas. Kas nors nukentės. Galime užkirsti tam kelią. Atiduok man
ginklą, ir mudu pasišnekėsime. Tu myli mane, o aš tave. Nepamiršk to.
– Tu nužudei tris merginas!
Kelvinui nuraudo skruostai, bet jis ryžtingai papurtė galvą:
– Brita, nejau išties tuo tiki? Ar taip prastai vaizduojiesi mane? Pažįstame vienas kitą visą gyvenimą.
Nejaugi manai, kad esu šaltakraujis žudikas?
– Nežinau, ką manyti! Gal paaiškink man? Ką tau padarė tos merginos? Viskas tau ėjosi kaip sviestu
patepta. Esi protingas, gražus, atletiškas, turtingas, tau buvo atviras kelias į Stanfordą...
Kelvinas pamosavo pirštu. Iš susimetusių apie sučiauptą burną raukšlių supratau, kad pyksta. Visas
sudrebėjo, jo veidas vėl paniuro.
– Nieko nebuvo! Stanfordas mane atmetė. Neįstojau! Brita, tu nežinai, ką reiškia jaustis bejėgiam. Aš nieko
neturėjau. Jos turėjo viską. Tos merginos... jos turėjo tai, kas buvo skirta man! Gavo tai, ką turėjau gauti aš, –
karčiai pakartojo jis.
– Ar todėl jas nužudei? Nes jos turėjo tai, ko norėjai tu? – paklausiau baisėdamasi. Baisėdamasi ir
bjaurėdamasi.
– Jos buvo merginos. Brita, mane pralenkė merginos. Kaip galėjau su tuo susitaikyti? Tėtis niekad nebūtų
leidęs to pamiršti. Ir namuose buvo nepakeliama, jis viską pavertė rungtynėmis tarp manęs ir Korbės,
nustatydavo taisykles jos naudai. Ji galėjo nepajudinti nė pirštelio, vis tiek būtų įveikusi mane. Tėtis nieko
nereikalavo iš Korbės, nes ji buvo mergina. Užtat iš manęs jis tikėjosi visko.
Kelvino balse nebuvo nė lašo gailesčio. O aš tikėjausi išgirsti graužatį ar baimę. Norėjau, kad prisipažintų
esąs traumuotas. Ne, jis nekaltino savęs. Vaizdavosi, kad nužudytosios merginos jam grasino. Kad jį
pažemino. Prisiminiau virvę garaže, aplipusią sudžiūvusiu krauju. Kimanė Jovel buvo pasmaugta. Ar Meisę ir
Loreną ištiko tokia pati mirtis? Jis jas ne šiaip nužudė – pavertė tą veiksmą asmenybių kova. Padarė tai savo
rankomis. Jos Kelvinui nė nerūpėjo. Svarbus buvo jis pats.
– Nužudei Loreną, kai mudu dar draugavome! Ar būtume nužudęs ir mane, jei būčiau įstojusi į geresnį
universitetą?
Jis pakėlė akis.
– Niekada nebūčiau nuskriaudęs tavęs.
– Kelai, aš tavim tikėjau! Maniau, kad esi man skirtasis. Norėjau tave saugoti ir padaryti lamingą.
Nekenčiau tavo tėvo, kad taip elgiasi su tavimi, ir nekaltindavau tavęs, kai savo pyktį jam išgieždavai ant
manęs. Vyliausi, kad galiu tave pataisyti. Maniau, kad esi geras žmogus, kuriam tetrūksta meilės!
– Vis dar gali pasitikėti manim, – jis visiškai nesuprato mano žodžių. – Visada būsiu tavo Kelas.
– Ar bent girdi pats save? Žmonės sužinos apie tai. Tu sėsi į kalėjimą. Tavo tėvas...
Kelvinas vėl smarkiai sugniaužė kumščius.
– Palik jį ramybėje. Jei nori padėti, palik jį ramybėje.
– Nemanau, kad galiu dar kuo nors tau padėti!
Jis sužaibavo akimis, bet už staigaus pykčio įžvelgiau sunkų liūdesį.
– Niekad nebuvau ganėtinai geras. Nei tau, nei tėčiui, ypač jam. Brita, jis būtų mane užmušęs. Jei būčiau
pasakęs, kad neįstojau į universitetą, būtų verčiau mane užmušęs nei kentęs pažeminimą. Todėl man teko
visiems meluoti apie Stanfordą ir slapstytis čia, Aidelvaildėje. Nenorėjau to daryti, tikrai neketinau nužudyti
Lorenos. Netroškau jos mirties. Vieną vakarą ėjau į žygį ir užtikau Šoną ją fotografuojant. Buvo užsimovusi
Kardinolų kepuraitę, ir kažkas tarsi nutrūko manyje. Lorena buvo girta, nuo to tik dar labiau įsiutau. Stanfordas
sutiko priimti girtuoklę, o manęs nepriėmė. Norėjau atimti iš jos Stanfordą, bet negalėjau. Todėl, Šonui nuėjus
į įrankių sandėliuką, atėmiau... jai gyvybę.
– Ak, Kelai, – sukuždėjau žiūrėdama į jį su gailesčiu ir pasišlykštėjimu. Matyt, Šonas grįžo iš sandėliuko ir
rado Loreną negyvą, tada apimtas panikos paslėpė kūną įrankių dėžėje. Paėmė jos pakabutį, nes žinojo jį esant
vertingą – Kelas būtų šitai pražiopsojęs, pinigų jam niekada nestigo. Dabar, kai sužinojau, kaip viskas įvyko,
galėjau suprasti, kodėl Džudas palaikė žudiku Šoną.
Bet žudikas yra Kelas. Mano veidas persikreipė.
Kelvinas pamatė, kaip į jį žiūriu, ir visiškai persimainė. Veidas pavirto atšiauria, neįžvelgiama kauke. Jis
tarsi iš tiesų pavirto kitu žmogum. Dar niekad nemačiau tokio bejausmio ar atšiauraus. Jis žingtelėjo artyn.
– Kelvinai, nesiartink, – paliepiau spigiu balsu.
Jis žengė dar žingsnį.
Nuo taip ilgai laikomo ginklo maudė pečius, apsižiūrėjau, kad esu visai ištiesusi alkūnes; rankos vis labiau
tirpo. Kai šitai supratau, jos sudrebėjo dar smarkiau.
Kelvinas dar priartėjo. Vienas žingsnis, ir galės atimti ginklą.
– Kelvinai, nesiartink!
Jis šoko ant manęs, ir tą lemiamą akimirką instinktas pastūmėjo mane veikti. Spausdama nuleistuką
staigiai trūktelėjau ginklą, kaip Kelvinas ir buvo numatęs. Kambaryje pasigirdo silpnas spragtelėjimas, nuo šio
garso jam susipynė kojos. Priblokštas Kelvinas suklupo ant kelio, aplink žalias jo akių raineles išsiplėtė
baltymai.
Ar aš jį nušoviau? Kur kraujas? O gal nepataikiau?
Tyliai, grėsmingai juokdamasis jis dar kurį laiką tyčia paklūpojo ant žemės, kol pagaliau pakilo ir išsitiesė
visu ūgiu. Akyse tvyrojo šaltis, nuo kurio man užgniaužė kvapą. Manojo Kelvino nebebuvo likę nė žymės.
Dabar jis niekuo nebesiskyrė nuo savo tėvo.
Dar kartą spustelėjau nuleistuką. Ir dar. Kiekvienąsyk ausyse atsimušdavo silpnas tuščias spragtelėjimas.
– Vaje, kaip nepasisekė, – tarė Kelvinas ir išplėšė pistoletą man iš rankų. Tada šiurkščiai sugriebė už alkūnės
ir nutempė per kambarį prie laukujų durų. Įsispyriau kulnais ir ėmiau muistytis kaip pašėlusi. Žinojau, ką jis
darys toliau, man tai buvo blogiausia bausmė. Nevilkėjau striukės. Nė batų neavėjau.
– Korbe! – suklykiau. Ar ji išgirs mane? Jei nesustabdys savo brolio...
– Kelvinai... Kas čia vyksta?
Jis krūptelėjo ir atsigręžė, netikėtai užkluptas sesers balso nuo laiptų. Ši apsimiegojusi žvelgė tai į brolį, tai į
mane.
– Kodėl skriaudi Britą? – paklausė ji.
– Korbe, – man veidu ritosi ašaros. – Kelvinas nužudė tris merginas. Tas, kurios dingo praėjusiais metais. Jis
nužudė ir Šoną. Ir dar velniai žino ką. Jis nužudys ir mane. Turi jį sustabdyti.
Kelvinas ramiai įsiterpė:
– Korbe, ji meluoja. Akivaizdu, kad meluoja. Britai haliucinacijos, visiškai įprasta reakcija į ilgalaikį
peršalimą ir skysčių netektį miške. Grįžk į lovą. Susitvarkysiu pats. Duosiu jai migdomųjų ir paguldysiu į lovą.
– Korbe, – sukūkčiojau, – sakau tiesą. Apžiūrėk virtuvės spinteles ir šiukšlių dėžę už namo. Jis čia gyveno
visą žiemą. Neišskrido į Stanfordą.
Korbė susiraukė ir žvilgtelėjo į mane lyg į išprotėjusią.
– Žinau, siunti ant Kelvino, nes jis tave metė, bet tai dar nereiškia, kad yra žudikas. Jis sako tiesą. Tau reikia
išsimiegoti.
Sušnypščiau iš pasiutimo ir ėmiau dar įnirtingiau grumtis su Kelvino gniaužtais.
– Paleisk mane! Paleisk mane!
– Korbe, ateik čia, – Kelvinas sugriežė dantimis ir suėmė mane tvirčiau, – ir padėk paguldyti ją į lovą, – tada
prikišęs lūpas man prie ausies sušnypštė: – Nejau iš tiesų manei, kad sesuo stos prieš mane?
– Ieškok pagalbos! Iškviesk policiją! – sušukau Korbei. Vis labiau pasiduodama panikai žiūrėjau, kaip
draugė lipa laiptais.
– Brita, viskas gerai, – atsakė ji. – Žinau, kaip jautiesi. Jaučiausi taip pat, kai Kelvinas rado mane namelyje.
Buvau netekusi skysčių ir regėjau tai, ko iš tiesų nebuvo. Palaikiau Kelviną Šonu.
– Iškviesk policiją! – surikau. – Nors kartą padaryk, ko prašau! Tai niekaip nesusiję su manimi ir Kelvinu!
– Laikyk jos kojas suglaustas, – paliepė seseriai jis.
Korbei priklaupus šalia, Kelvinas trenkė pistoleto rankena jai per pakaušį. Sesuo nė necyptelėjusi susmuko
ant žemės.
– Korbe! – suklykiau, bet ji buvo be sąmonės.
– Kai nubus pasakysiu, kad spyrei jai į galvą, – suniurnėjo Kelvinas ir nutempė mane prie laukujų durų.
– Tu taip nepadarysi! – isteriškai klykiau ir grūmiausi, mėgindama išsilaisvinti. Jo rankos tarsi traiškė man
kaulus. – Kelvinai, tu nenuskriausi manęs!
Jis atidarė duris ir išmetė mane į terasą. Užkliuvau už slenksčio ir ištiesusi rankas niurktelėjau į sniegą.
– Toli nenueik, – tarė Kelvinas. – Meisonui nerūpi jo paties gyvybė, bet gal rūpės taviškė. Pakviesiu tave,
kai pasakys man, kur paslėpęs žemėlapį.
– Kelai! – melsdama jį puoliau jam po kojų.
Jis užtrenkė duris man prieš nosį.
Priblokšta ir apsvaigusi išgirdau spragtelint sklendę.
 TRISDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS
Pakilusi nusipurčiau sniegą nuo naktinių. Mano protas klaidžiojo tamsiame rūke, vis dėlto po truputį
priverčiau jį svarstyti, ko griebtis. Reikia išlikti sausai. Turiu rasti priedangą.
Pasižiūrėjau į tamsų mišką, vėjyje svyruojančią medžių sieną. Miškas atrodė gyvas, it apsėsti neramiai
siūravo medžiai. Krisdama nusibrozdinau delnus iki kraujo. Neįtikima. Negali būti, kad vėl esu šaltyje ir laukiu
mirties. Kelvinas negalėjo taip pasielgti su manim. Užsimerkiau, vėl atsimerkiau bandydama prasklaidyti rūką
ir grįžti į tikrovę – nes visa aplink atrodė kaip baisus sapnas.
Žiūrėjau į Aidelvaildę. Iš lauko ji atrodė pasikeitusi. Per vieną akimirką tapo tokia pati didžiulė, bauginanti
kaip kalnai aplink, šalta ir neįveikiama it ledo pilis. Daužiau kumščiais į langus ir godžiai spoksojau į šilumą
viduje, vėjui plaikstant naktinius, terasai čiulpiant šilumą iš mano padų.
Kelvino nemačiau. Žvilgtelėjau į duris laiptų viršuje. Kai Kelvinas mane išmetė, jos buvo atlapotos, o dabar
uždarytos. Staiga vėl grįžo tikrovės jausmas. Už tų durų Kelvinas pateikė Džudui dvi galimybes: atskleisti, kur
paslėptas žemėlapis, arba leisti Britai mirtinai sušalti.
Pamaniau, kad man lemta mirtinai sušalti. Džudas nepasakys Kelvinui, kur tas žemėlapis. Džudas nori, kad
Kelvinui būtų atlyginta už jo sesers žmogžudystę. Pasiryžęs paaukoti už tai savo gyvybę – ir manąją.
Ši žiauri mintis pažadino mane iš sąstingio. Džudas neateis manęs gelbėti. Esu viena. Tik nuo manęs pačios
priklauso, ar išgyvensiu.
Nežinojau, kiek man liko laiko. Daugų daugiausia valanda. Kūno temperatūra vis labiau kris, buvau jau
patyrusi savo kailiu, kas įvyks vėliau. Nebevaldysiu rankų ir kojų. Jei dar gebėsiu paeiti, mano žingsniai bus lėti
ir netikslingi. Paskui prasidės haliucinacijos. Nebereaguosiu į aplinką, imsiu regėti nesamus dalykus. Svajosiu
apie liepsnojančią ugnį, sėdėsiu prie jos patenkinta, kad galiu pasišildyti, nors iš tiesų gulėsiu sniege ir vis
giliau grimsiu į miegą, iš kurio nebenubundama.
Sukandau dantis, bandydama nekreipti dėmesio į permerkusio kojines sniego šaltį, ir nubėgau per priekinį
kiemą. Pasukus už namo kampo, pasitiko vėjo gūsis. Ėmė ašaroti akys, o priblokštos smegenys klykte klykė.
Palenkusi galvą nubridau pirmyn, link griovio.
Griovys. Jis buvo lygiai tokia pati Aidelvaildės dalis kaip ir namas. Korbė su Kelvinu parodė jį man dar per
pirmąją mano viešnagę prieš daugelį metų. Ponas Verstygas nutiesė tiltelį per gilią griovą sodybos pakraštyje,
taip jos dugne susidarė pridengtas užkaboris, kurį Kelvinas nekūrybingai pakrikštijo grioviu. Korbė atitempė
didelį stačiakampį kilimą ir suteikė tam užkaboriui jaukumo, o Kelvinas iš kelių lentgalių sukalė kopėčias,
jomis galėjai saugiai įlipti ir išlipti. Kai paskutinį kartą viešėjau Aidelvaildėje su Verstygais, mudvi su Korbe po
kilimo klostėmis radome paslėptų cigarečių ir žurnalų vyrams. Už tylėjimą šantažu išgavome iš Kelvino po
penkiasdešimt dolerių kiekvienai. Kažin ką būčiau atidavusi, jei būčiau galėjusi grįžti į tas dienas ir jį įskųsti.
 Kai nulipau į griovį, mane apėmė neviltis – jis beveik nesaugojo nuo stichijos. Kilimas buvo sukietėjęs nuo
šerkšno, o vėjas nesiliovė švilpęs aplink mane ir kankinęs savo lediniais gūsiais.
Skaudėjo sulig kiekvienu įkvėpimu, kaskart užplūsdavo vis nuožmesnė šalčio banga. Jaučiausi visiškai
viena. Negalėjau prisišaukti tėčio į pagalbą. Negalėjau atsitempti Jano, kad man padėtų. O Džudas gulėjo
pririštas prie lovos ir kentė Kelvino kankinimus. Reikėjo įkurti ugnį, bet man linko keliai vien nuo minties apie
tokią neįmanomą užduotį. Jei ir to nesugebėsiu, manęs niekas neišgelbės. Esu vienui viena.
Atsilošiau į griovio sieną ir pravirkau.
Beverkdama nei iš šio, nei iš to prisiminiau: kai buvau dar labai jauna, vieną žvarbią dieną basa išlėkiau
laukan pažaisti gaudynių su Janu ir jo draugais. Šaligatvis tvilkė kojas šalčiu, bet negalėjau liautis žaidusi ir
parbėgti namo apsiauti batų. Todėl stūmiau mintis apie šaltį šalin ir žaidžiau toliau. Ak, kad ir dabar taip būtų!
Kad galėčiau susitelkti į bet kokį blaškantį mintis darbą, ir šis nukreiptų mano dėmesį nuo šiurkštaus, kiauriai
veriančio nenumaldomo šalčio!
„Paieškok sausų šakelių apie medžius“, – mintyse atklydo Džudo žodžiai.
„Negaliu, – niūriai atsakiau. – Negaliu klampoti per sniegą, neturiu batų. Negaliu raustis jame, neturiu
pirštinių.“
„Pušų sakai. Pameni, jie dega kaip benzinas?“ – Džudo balsas neatlyžo.
„Švaistyti paskutinius energijos likučius jiems ieškoti?“ – atšoviau.
Drebančiomis rankomis perbraukiau per sustingusius kilimo plaušus ir pasvarsčiau, po kiek laiko būsiu
lygiai tokia pati. Kiaurai sušalusi. Liūdnai bespoksant, dingtelėjo mintis: Kelo cigaretės.
Atkėliau kilimo kraštą. Parudusiame žolės kuokštelyje gulėjo įsitaisęs cigarečių pakelis ir degtukų dėžutė iš
Holiday Inn. Sušalę, bet sausi daiktai. Galbūt ir užsidegs.
Ši nedidukas laimėjimas skatino veikti. Kad ir kaip skausminga būtų buvę bėgti per sniegą paieškoti
prakurų, turėjau tai padaryti. Paskubomis numačiau tolesnius veiksmus, kol neėmiau atkalbinėti savęs.
Galėsiu sumesti pakylą iš malkų krūvos, pono Verstygo laikomos prie virtuvės durų. Prie vieno medžio
mačiau nukritusį paukščio lizdą, sulaužiusi galėsiu panaudoti prakuroms. Pridėsiu pušų kankorėžių ir medžių
žievių. O nuo pušų kamienų nagais nulupsiu sakų.
Iš šalčio sukandusi dantis išsiropščiau iš griovio ir susverdėjau nuo vėjo. Kiekvienas ledinis gūsis pasitiko
mane it antausis. Stypčiodama nuo kojos ant kojos sutelkiau dėmesį į vienintelį dalyką: surinksiu, ko reikia
ugniai, arba mirsiu.
Nustojau kovoti su nepakeliamu šalčiu. Buvau sustirusi ir susitaikiau su tuo. Sukaupusi jėgas sukišau
sustingusius pirštus į sniego sąnašas apie medžius, rinkau žieves, pušų kankorėžius, šakeles ir sausus spyglius.
Kišausi lobį į kišenes, stabtelėdavau tik papurtyti pirštų, kai iš šalčio nustodavau juos jausti. Tada vėl grįždavau
prie darbo: rinkau, draskiau, kapsčiau.
Prisikimšau kišenes ir klupčiodama parbėgau prie griovio. Rankos ir kojos vos klausė. Stabčiojo net protas,
kiekviena mintis sukosi nenoriai it surūdijęs krumpliaratis.
Žinojau, kad būtina padaryti pakylą, bet pirmiausia iš mano sukauptų išteklių reikia atrinkti, kas tinkama.
Jaučiau krinkant dėmesį. Drebėdama kumščiais sustūmiau stambesnius pagalius.
Jėgos sparčiai seko. Rankos drebėjo iš šalčio; labai atsargiai, siusdama ant savęs dėl kiekvienos klaidos,
bandžiau sudėti pagaliukus į kūgį. Po kelių minučių sėkmingai surėmiau šešias ar septynias šakeles. Išardžiau
paukščio lizdą ir atsargiai pakišau jo gabaliukus po netvirtomis kūgio kojelėmis. Kumščiu užkliudžiau vieną
šakelę, ir visas statinys sugriuvo. Iš nevilties šūktelėjusi suklupau ant kelių ir susikišau pirštus į burną,
mėgindama atšildyti.
Pradėjau statyti iš naujo. Po šakelę sudėjau kūgį. Šį kartą sekėsi geriau. Kūgis nebuvo tobulas, bet tikėjausi,
kad pakaks ir tokio. Brūkštelėjau degtuką į dėžutės šoną, ir į orą pakilo dūmų sruoga. Brūkšėjau tol, kol visai jį
sugadinau. Išsitraukiau kitą ir vėl pabandžiau. Ir dar kartą. Rankos nevaldomai drebėjo. Bijojau, kad netrukus
nebesugebėsiu prispausti degtuko prie dėžutės ir brūkštelėti. Kairė ranka buvo pernelyg apmirusi.
– Velnias, – iškošiau.
Tada man toptelėjo mintis įžiebti degtuką į akmenį. Nežinau, kodėl nesumaniau to anksčiau, gal todėl,
kad apmirę buvo ne tik mano pirštai, bet ir sveikas protas. Laimė, tiltelis man virš galvos saugojo akmenis nuo
drėgmės.
Smegenys vangiai gromuliavo kiekvieną paliepimą.
Akmuo. Degtukas. Brėžti. Greičiau.
Net pati nustebau, degtukui sučirškus ir atgijus. Iš nuostabos apsiašarojusi spoksojau į šokančią liepsną. Itin
atsargiai prikišau degtuką prie lizdo. Pamažu jis ėmė rūkti, paskui užsidegė. Po kelių akimirkų liepsna išaugo ir
apėmė prakuras. Kai pradėjo smilkti ir malkos, kūkčiodama iš palengvėjimo priglaudžiau delnus prie veido.
Ugnis.
Mirtinai nesušalsiu.
 TRISDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS
Susirietusi prie ugnies tryniau pirštus, kol pajutau dilgčiojant. Būčiau mielai pailsėjusi, bet žinojau, kad
laikrodis tiksi. Negalėjau čia sėdėti visą naktį – turėjau ištraukti Džudą. Vieną kliūtį įveikiau, bet iki pabaigos
buvo dar toli.
Sudrebėjau vaizduodamasi, kas vyksta už Aidelvaildės sienų. Kelvinas neatstos, kol neatgaus žemėlapio.
Suras silpnąsias Džudo vietas, gebės jį išsekinti. Bijojau ilgiau laukti, kad nebūtų per vėlu.
Ir supratau, ką turiu daryti. Nustebusi atsitiesiau. Džudas rado kelią į Aidelvaildę, jis įėjo ne pro priekines ar
užpakalines duris. Kad ir kaip buvo įsigavęs, turėjau rasti tą landą.
Dar akimirką pasimėgavau šiluma, prieš pasitikdama šaltį, ir išlipau iš griovio. Bėgdama palei namo sienas
nuo lango prie lango, bandžiau juos atidaryti. Kuris nors iš jų turėjo būti praviras. Tai buvo vienintelis kelias,
kuriuo Džudas galėjo įsigauti vidun. Užėjusi už namo kampo, galiausiai pamačiau Džudo landą. Jis buvo
išdaužęs rūsio langelį.
Nulipau iki jo. Man prie kojų gulėjo Džudo panaudoti įrankiai: didelis akmuo ir pliauska. Džudas išdaužė
stiklą akmeniu, o pliauska numušė kyšančias iš rėmo aštrias kaip dantys šukes.
Mintyse atkūriau Aidelvaildės planą. Miegamasis antrame aukšte buvo kitoje namo pusėje. Matyt, Džudas
kurį laiką žvalgėsi, bandydamas nustatyti, kur esame mudu su Kelvinu, ir įsibrovė iš atokiausio namo krašto,
kad neišgirstume dūžtant stiklo.
Puikus sumanymas. Bet tam, kad pasiekčiau Džudą, turėjau pereiti kone per visą namą nepastebėta
Kelvino.

Skubiai nutipenau per žvarbų tamsų rūsį. Užlipusi laiptais pravėriau duris ir dirstelėjau į virtuvę. Šviesos buvo
išjungtos, todėl šmurkštelėjau per virtuvę į valgomąjį; pasislėpusi už kampo, apsidairiau po svetainę. Ant sofos
pamačiau Korbę. Ji gulėjo vis dar be sąmonės, bet Kelvino užklota antklodėmis. Iš mūsų visų jai buvo
saugiausia. Nors jis trinktelėjęs apsvaigino seserį, kažin, ar būtų įstengęs ją užmušti. Taigi pirmiausia turėjau
išvaduoti Džudą, išsikviesti pagalbą, o tada sugrįžti prie Korbės.
Mano striukė ir batai buvo prie laukujų durų, pastvėriau juos ir tik tada užlipau į antrą aukštą; tylus laiptų
girgždėjimas man atrodė kurtinantis. Užlipusi laiptais įsiklausiau. Nieko. Atidariau duris.
Ore tvyrojo kraujo ir prakaito tvaikas. Ant naktinio staliuko plaikstėsi žvakė, blausioje jos šviesoje
pamačiau gulintį ant čiužinio nejudrų kūną. Surištos Džudo rankos ir kojos buvo atsipalaidavusios, jis gulėjo
palenkęs galvą ant sveikojo peties. Vieną siaubingą akimirką pamaniau, kad negyvas. Bet priėjusi arčiau
pastebėjau silpnai kilnojantis krūtinę. Džudas miegojo arba buvo be sąmonės. Iš kraujo ant antklodžių spėjau,
kad be sąmonės.
 Nuskubėjau prie lovos ir timptelėjau už antklodės. Nors langas buvo uždarytas, dvelkė šioks toks
skersvėjis. Nenorėjau, kad Džudas vėl pradėtų nesuvaldomai drebėti, bet reikėjo kaip nors jį pažadinti. Kai
nutraukiau antklodę, mano širdį lediniais nagais sugniaužė siaubas. Pamačiau, kodėl aplink tiek kraujo.
Nuo kraupaus reginio sukilo šleištulys. Bandydama jį numaldyti užsispaudžiau burną ranka. Džudo krūtinė
buvo nusėta raudonais skausmingais rumbais ir pūslėmis. Bet kūną marginančios žymės neprilygo ištinimams
apie akis ir sudaužytiems skruostams. Perkreiptos nosies pertvaros oda buvo nubrozdinta, violetinė, išpampusi
kaip balionas. Džudas kvėpavo tyliai švokšdamas, tai rodė, kad jo nosis iš tiesų sulaužyta. Atrodė nepaliesta tik
burna – liūdnai pamaniau, kad tai savaime suprantama, juk Kelvinas nenorėjo jos sužaloti. Jam reikėjo, kad
Džudas kalbėtų. Jis norėjo žemėlapio.
– Brita...
Išgirdusi silpną Džudo balsą, smarkiai suspaudžiau jo ranką.
– Taip, čia aš. Viskas bus gerai. Aš jau čia. Viskas bus gerai, – tvirtai tariau. Jam visai nereikėjo matyti, kaip
siaubingai mane sukrėtė jo būklė.
– Kur Kelvinas?
– Nežinau. Gali bet kada grįžti, todėl turime paskubėti.
– Ačiū Dievui, kad tau niekas negresia, – sukuždėjo jis. – Jis tave įleido?
– Ne. Būtų palikęs mirtinai sušalti, – man sugniaužė gerklę. – Įlipau pro rūsio langelį.
– Tvirta, atkakli Brita, – sunkiai atsiduso jis. – Žinojau, kad rasi kelią.
Ne, netvirta, norėjau atsakyti. Aš persigandusi, bijau, kad mes abu mirsime. Bet Džudui reikia, kad būčiau
stipri. Būsiu stipri dėl jo.
– Ar tu labai sužalotas? Ar tau reikia turniketo? – iš tvarsčio Džudui ant peties vis dar sunkėsi baimę kelianti
kraujo srovelė. Stovykloje mokiausi uždėti turniketą, bet nebuvau tikra, kad viską gerai prisimenu. Džudui teks
man patarti.
– Ne, – užkimęs atsakė jis. – Čia tik nubrozdinimai. Kaip jis ir norėjo.
Spoksojau į jį.
– Kelvinas taiklus, – pagaliau ištariau.
– Kaip daugelis žudikų.
Neprisiverčiau nusijuokti iš jo pokšto.
– Už pusantro kilometro yra kitas namelis. Jei pasiseks, ką nors rasime viduje. Jei ne, galėsime įsilaužti ir
telefonu paskambinti policijai, – didžiavausi, kad sugebu tai pasakyti tvirtu balsu, bet mano mintys skendėjo
nerimo rūke. Džudas neatrodė esąs tinkamos būklės kur nors keliauti. Ypač tokiame stingdančiame šaltyje.
Nors visi iki paskutinio sumušto jo veido raumenys buvo įsitempę iš skausmo, jis sugebėjo kryptelėti galvą
ir surasti mano žvilgsnį.
– Ar sakiau tau, kad esi nuostabi? Sumaniausia, drąsiausia ir gražiausia iš visų mano pažįstamų merginų.
Nuo švelnių jo sukuždėtų žodžių akis vėl užplūdo ašaros. Atbula ranka nusišluosčiau nosį ir ėmiau guviai
linkčioti, bandžiau vaidinti pasitikinčią savimi. Tikruosius savo jausmus – neviltį, sielvartą ir baimę –
atstūmiau į šalį, nenorėjau, kad Džudas juos įskaitytų mano žvilgsnyje.
– Dingstame iš čia, – atsakiau ir kibau į mazgus jam ant riešų. Atmezgusi juos, pamačiau raudoną virvės
nubrozdintą odą ir sukandau dantis, tada ėmiausi virvių ant kulkšnių – viena iš jų buvo groteskiškai ištinusi
kaip teniso kamuoliukas.
– Brita, – užsimerkęs žioptelėjo Džudas; sunerimusi supratau, kad jo jėgos sparčiai senka. – Palik mane. Eik
ieškoti pagalbos. Lauksiu tavęs čia.
– Nepaliksiu tavęs su Kelvinu, – atsakiau tvirtai. – Kas žino, ką jis tau padarys. Nespėsiu grįžti laiku.
– Aš nepaeisiu. Bandydamas išsivaduoti susižeidžiau kulkšnį. Man regis, pasitempiau. Nesirūpink manimi.
Kelvinas sakė išeinąs ilgam.
Džudas kalbėjo taip įtikinamai, kad buvau bepatikinti, bet per gerai jį pažinojau. Buvo praradęs viltį
išsigelbėti. Sklandžiai melavo, kad išeičiau, kol negrįžo Kelvinas. Numaniau, kad šis netrukus grįš. Nebūtų
palikęs Džudo ilgiau nei keliolika minučių.
– Vilksiu tave gulintį ant antklodės. Ištempsiu iš čia.
– Laiptais? – Džudas papurtė galvą. – Aš neištversiu. Eik ieškoti pagalbos. Kelvinas paliko pistoletą
naktiniame staliuke. Pasiimk su savimi.
Atidariau stalčių ir įsimečiau pistoletą į kišenę. Tikėjausi, kad neteks juo pasinaudoti, bet prireikus ketinau
nušauti Kelviną. Šį kartą būčiau nedvejojusi.
– Apsiauk batus, – pasakiau ir kuo atsargiausiai įkišau jo kairę pėdą į batą. Jis skausmingai įkvėpė, batui
kliudžius ištinusią kulkšnį, ir nuščiuvo. Akys užsimerkė ir šį kartą nebeatsimerkė. Džudas vėl ėmė negiliai,
trūksmingai alsuoti.
Jis prarado sąmonę.
Nebuvau pasiruošusi tokiai nesėkmei, net nustėrau. Bet neketinau pasiduoti be kovos. Ištrauksiu Džudą iš
čia. Net jei reikėtų tempti po centimetrą.
Užsagsčiau jam marškinius ir apaviau dešinį batą. Sugriebusi už kojų pabandžiau nutempti prie čiužinio
krašto, bet laimėjau tik kelis centimetrus. Šiek tiek geriau pavyko įsikibus į džinsų liemenį ir trūktelėjus visu
svoriu. Pagaliau ištraukiau už čiužinio užkištus paklodės kraštus ir po daugelio varginančių timpčiojimų ir
siūbavimų nutraukiau Džudą nuo lovos. Kūnas sunkiai dunkstelėjo ant žemės, ir aš pirmą kartą apsidžiaugiau,
kad jis netekęs sąmonės. Nieko nepajuto.
Džudas sudejavo.
Na, bent jau nepajuto sąmoningai.
Įsiręžusi, prakaitui žliaugiant veidu, nutempiau jį per grindis. Baugščiai dirstelėjau per petį pro duris
žinodama, kad kažkur už jų yra Kelvinas, bet kito kelio laukan nebuvo. Negalėjau saugiai išmesti Džudo pro
antro aukšto langą.
Paskubomis apsiaviau batus ir apsivilkau striukę.
Bandydama susitelkti paskutinį kartą giliai įkvėpiau.
O tada atlapojau duris.
 TRISDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS
Koridoriuje apsidairiau į abi puses. Kelvino nebuvo matyti. Žvilgtelėjau ir per turėklą, ar nėra apačioje.
Kur jis pradingo? Pats išėjo ieškoti žemėlapio?
Ištempiau Džudą į koridorių. Žiūrėdama į stačius medinius laiptus supratau, kad jis buvo teisus: nieku gyvu
nesugebėsiu saugiai nutempti jo žemyn. Paklodė buvo per plona, kad apsaugotų nuo aštriabriaunių pakopų, o
kaišioti po nugara pagalvę neturėjau laiko.
– Džudai, atsibusk, – sukuždėjau priklaupusi ir smarkiai pliaukštelėjusi jam per skruostus.
Jis krūptelėjo ir nerišliai sumurmėjo.
– Mes kartu nulipsime laiptais, – pasakiau. Jei būčiau perėmusi dalį Džudo svorio, o jis būtų mynęs sveikąja
koja, net su jo išsukta kulkšnimi būtume drauge įstengę nusigauti žemyn.
– Brita...
Jo galva nusviro į šalį. Smarkiau paplekšnojau per skruostus, kad prižadinčiau.
– Džudai, lik su manim!
Jis krūptelėjo nuo mano prisilietimo. Laimė, pagaliau prasimerkė. Suėmiau jo veidą į rankas ir įsistebeilijau
į akis, troškau žvilgsniu perduoti šiek tiek savo jėgų.
– Brita, bėk, kol negrįžo Kelvinas, – jis drąsindamas šyptelėjo man. – Aš niekur neisiu, pažadu.
Padėjau Džudo galvą sau ant kelių. Drebančiomis rankomis paglosčiau drėgnus plaukus. Turėjau jį įtikinti,
kad sugebės nulipti laiptais. Jo žodžiai mane gąsdino. Džudas atrodė bepasiduodąs, o aš negalėjau nieko
nuveikti viena.
– Mudu komanda, pameni? Pradėjome darbuotis kartu, turime kartu ir užbaigti.
– Aš tau trukdau. Iš tiesų gal nė neišgyvensiu.
– Nekalbėk taip, – atsakiau užgniauždama verksmą. – Man tavęs reikia. Viena nesugebėsiu. Pažadėk, kad
liksi čia, su manimi. Atsistosi. Mes drauge nulipsime laiptais žemyn – kai suskaičiuosiu iki trijų.
Džudo veido bruožai sušvelnėjo, įsivaizdavau, kad kūnas taip atsipalaiduoja prieš pat mirtį. Prieš pat
išnykstant skausmui, kai poilsis jau pasiekiamas ranka. Jis susmuko man ant kelių, atrodė dar blyškesnis nei
anksčiau.
Atgalia ranka nusibraukiau ašaras. Teks ieškoti kitos išeities.
Tada man šovė išganinga mintis. Apverčiau Džudą kniūbsčią. Pakišusi alkūnes jam po pažastimis,
nutempiau galva į priekį prie viršutinės laiptų pakopos. Iš paskos besivelkančios kojos daužysis į laiptus, bet
geriau jos nei stuburas.
Sunkiai šnopuodama slinkau po žingsnelį. Džudas tikriausiai svėrė šimtą kilogramų. Laimė, taip jį
tempiant, diduma svorio teko laiptams. Deja, galėjau netyčia atverti žaizdą petyje ir sukelti Džudui žvėrišką
skausmą. Kad ir kaip buvo baisu, turėjau išgabenti jį laukan; nusprendžiau, kad dėl padarytos žalos galėsime
jaudintis vėliau. Geriau jau sužalosiu jį, nei paliksiu nužudyti Kelvinui. Laiptų apačioje pasinaudojau
glotniomis kietmedžio grindimis ir nutempiau Džudą iki laukujų durų.
Atidariusi jas susigūžiau, peršniota ledinio vėjo botago. Kelvino visureigis stovėjo apsnigtoje įvažoje. Jis
nebuvo išvažiavęs. Neramiai apžvelgiau pamiškę, bandydama atspėti, kur jo nueita.
Tarsi atsiliepdamas į mano nerimą, po kojomis pakilo sniego fontanas, po akimirksnio išgirdau šaižų
pistoleto šūvį. Keikdamasi skubiai nutempiau Džudą medžių link.
Dar keturi šaižūs šūviai. Sukandusi dantis vilkau sunkų kūną į pamiškę. Vos tik mums pasiekus miško šešėlį,
kulkos nustojo švilpti.
– Brita... – tyliai sukuždėjo Džudas.
Priklaupiau šalia jo. Džudo veidas buvo išmuštas prakaito, paraudusios akys pašėlusiai lakstė į šalis.
– Kur jis? Kur Kelvinas?
– Miške už Aidelvaildės. Mačiau jo šūvių ugnį. Čia per tamsu, kad mus įžiūrėtų. Turės prieiti daug arčiau, jei
norės gerai nusitaikyti.
– Jei jis sumanus, ateis mūsų nieko nelaukdamas. Kelvinas mūsų nemato, bet ir mums jis nematomas.
Puikiausiai gali prisėlinti ir užklupti netikėtai, – Džudas akimirką pamąstė. – Sakei, kad už pusantro kilometro
yra namelis. Eik ten...
– Nepaliksiu tavęs vieno.
Jis įsispoksojo į mane ir sunerimęs pakilo ant alkūnių.
– Aišku, kad paliksi. Tai tavo proga. Tiesa, ne per geriausia, bet geresnės neturėsi. Kuo ilgiau lauksime, tuo
daugiau Kelvinas turės galimybių prisėlinti per šūvio atstumą ir atimti tave iš manęs.
Nebegalvodama apkabinau Džudą ir pabučiavau.
Jis buvo įtraukęs kairį petį, kad apsigintų nuo šalčio ar numalšintų skausmą, bet nuo mano prisilietimo
pajutau jo raumenis atsileidžiant. Tikėjausi, kad mėgins mane atstumti, įkalbėti elgtis protingai, bet buvau
jam reikalinga ne mažiau, nei jis man. Mūsų laukė mirtis; tokia buvo rūsti, negailestinga tiesa. Neketinome
veltui švaistyti kelių paskutinių savo minučių. Tai nebuvo akimirkos įgeidis. Tai buvo nenumaldomas poreikis
gyventi. Džudas ryžtingai prisitraukė mane artyn. Regis, jam neberūpėjo, kad galiu užgauti žaizdą, jis
aistringai atsakė į mano bučinį. Mes jautėmės esą gyvi. Dar niekad nebuvome tokie gyvi kaip dabar, mirties
akivaizdoje.
– Atleisk, kad netikėjau tavim, – prisiverčiau ištarti. – Aš suklydau. Padariau didžiulę klaidą. Dabar aš tavim
tikiu. Džudai, aš pasitikiu tavimi.
Jo akys nušvito iš palengvėjimo.
– Ar esi tikra, kad nesugebėsiu tavęs įkalbėti bėgti į tą namelį? – paklausė jis, priglaudęs kaktą prie
manosios ir tyliai šnopuodamas, tik nemaniau, kad iš skausmo. Tarsi gavęs elektros iškrovą, Džudas grįžo į
gyvenimą, vėl pasiruošęs kovoti. Jo veide švietė ryžtas, neįveikiamas jokio skausmo.
Papurčiau galvą, pati vos gaudydama kvapą. Džudo bučinys man atstojo adrenalino dozę. Jei ir buvau
persigandusi, baimę nusvėrė troškimas gyventi. O šio troškimo priežastį mačiau priešais save.
 TRISDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS
– Kelvinas nenušaus manęs, kol nepasakysiu, kur padėjau žemėlapį, – šaltakraujiškai dėstė Džudas. – Jis mano
turįs jį paimti, kol nesurado parko eiguliai ar policijos pareigūnai.
– O kur yra žemėlapis?
– Kai šiandien rytą grįžau iš medžioklės ir neradau tavęs, supratau, kad išėjai į Aidelvaildę. Žinojau, kad
Kelvinas yra žudikas, todėl turėjau kuo greičiau surasti tave. Neturėjau laiko nusigauti iki eigulių stoties ir
palikti žemėlapį ten. Todėl palikau jį po mūsų medžiu. Pamelavau Kelvinui. Be mūsų pagalbos niekas
žemėlapio neras. O net jei rastų, nesuprastų, ką tai reiškia. Greičiau jis būtų išmestas nei perduotas parko
eiguliams. Bet aš neleisiu Kelvinui manyti, kad taip gali būti. Kelvinas turi jausti grėsmę, kad kas nors apie jį
sužinos. Brita, aš pasirūpinsiu, kad ištrūktum iš čia gyva. Turėsi parodyti policijai, kur yra žemėlapis.
– Abu ištrūksime, – pataisiau jį.
– Kelvinas gali nušauti tave, kad pašalintų liudininkę, – nekreipdamas dėmesio į mano žodžius kalbėjo
Džudas, – bet nemanau, kad taip padarytų. Žino, kad esi paskutinė jo korta – jei žūsi, aš neatiduosiu
žemėlapio. Jo sumanymas vis tas pats. Bandys pasinaudoti tavimi, kad priverstų mane kalbėti. Štai kodėl
mudu liksime kartu ir jį pričiupsime. Pabandysime užklupti iš užnugario, ir aš jį nuginkluosiu. Tada teliks
laikyti, kol galėsime perduoti policijai.
– O kas, jei jis užklups mus iš užnugario?
Džudas tik dirstelėjo į mane, bet ir taip supratau atsakymą. Geriausiu atveju tebuvo penkiasdešimties
procentų tikimybė, kad įveiksime Kelviną.
Jis šiurkščiai pabučiavo mane. Tvirtame Džudo glėbyje buvo šilta ir saugu, troškau, kad jis niekad
nepaleistų manęs. Norėjau, kad liktume čia, apkabinę vienas kitą; kažkodėl man atrodė, kad to pakaktų.
– Arba galime nemedžioti Kelvino, – tyliai pasiūliau. – Galime traukti keliu iki namelio ir iškviesti policiją.
Taip būtų saugiausia.
– Jis nužudė mano seserį, – atsakė Džudas. – Niekur nebėgsiu. Pasirūpinsiu, kad jį pasiektų teisingumas.
Duok man pistoletą.
Mane baugino tamsūs šešėliai, šmėsčiojantys jo akyse. Paliečiau jam rankovę.
– Džudai, pažadėk man vieną dalyką. Pažadėk, kad nenužudysi Kelvino.
Jo žvilgsnis vertė vėrė mane.
– Visus praeitus metus mane akino mintis nužudyti jį.
– Jis nenusipelnė mirti, – nebemylėjau Kelvino. Bet pažinojau visą gyvenimą. Mačiau ir gero, ir blogo.
Buvo per vėlu jam padėti, ir vis dėlto nenorėjau, kad jis žūtų. Kelvinas buvo Korbės brolis. Mano pirmoji meilė.
Mudu buvome daug kuo susiję.
 Bet, svarbiausia, nenorėjau, kad Džudas taptų tokiu kaip Kelvinas: žudiku.
– Jis nusipelnė dar blogesnės baigties, – atsakė Džudas.
– Jis mano, kad žudyti yra vienintelė išeitis. Aš noriu įrodyti, kad esama ir kito kelio.
– Prašai manęs, kad leisčiau gyventi tam, kuris nužudė mano seserį, – sukandęs dantis iškošė jis.
– Jis sės į kalėjimą. Ilgam. Juk tai, tiesą sakant, jau nebe gyvenimas. Būk geras, pažadėk man tai.
– Aš jo nežudysiu, – pagaliau niūriai atsakė Džudas. – Bet tik dėl tavęs.
Atidaviau jam ginklą, tikėjausi, kad nedarau klaidos.
Džudas patikrino, ar jis užtaisytas.
– Kai viskas pasibaigs, deramai palaidosiu Loreną. Su šeima ir artimiausiais draugais. Ji to nusipelnė.
Nuleidau akis.
– Lavonas sandėliuke. Mergina, vilkėjusi juodą vakarinę suknelę. Man regis... man regis, tai buvo Lorena.
Džudo akyse sužvilgo ašaros. Jis pasižiūrėjo į juodą dangų ir sumirksėjo, kad nepravirktų. Žinojo, jog tai ji,
nuo pat tos akimirkos, kai pasakiau radusi kūną, bet tik dabar iš nevilties jam sudrebėjo pečiai ir patankėjo
kvėpavimas. Džudas slėpė savo sielvartą giliai širdyje, nes turėjo būti stiprus. Dėl manęs. Nebūtų galėjęs
apsaugoti manęs, jei būtų visą dėmesį skyręs jai.
– Džudai, ji tau atleido. Turi tuo patikėti. Buvo nusprendusi eiti gerti. Paskui sumanė išeiti su Šonu. Tai, kas
nutiko vėliau, nepateisinama ir siaubinga, ji tikrai nenusipelnė būti nužudyta – niekas to nenusipelnė, – bet jai
jau seniai derėjo liautis laukti, kad išgelbėtum, ir išmokti gelbėtis pačiai, – kalbėjau visiškai nuoširdžiai. Buvau
ilgai apie tai galvojusi, tad žodžiai liete liejosi. Prireikė pabūti su Džudu, kad suprasčiau esanti itin priklausoma
nuo tėčio, Jano ir Kelvino. Džudas padėjo man suvokti, kad turiu pasikeisti. Buvo su manimi, kai žengiau
pirmus baisiuosius žingsnius. O dabar tik pati turėjau spręsti, ką darysiu su naujai atrasta savo galia ir
nepriklausomybe.
Džudui išsprūdo sielvartinga aimana.
– Jei tik galėčiau sau atleisti! Vis klausiu savęs, kodėl Kelvinas tai padarė, – jis rankove nusibraukė ašaras. –
Noriu žinoti, kodėl, nes niekaip nesiliauju spėliojęs, kad turi būti logiškas paaiškinimas, nors, tiesą sakant,
šaltakraujo žudiko mąstymas ir logika niekaip nedera.
– Kelvinas siuto ant Lorenos, nes ji įstojo į Stanfordą, o jis nesugebėjo. Tėvas visą gyvenimą jam kalė, kad
merginos yra tarsi menkesnės, ir jį varė iš proto mintis, kad menkesnis žmogus pasiekė daugiau, – kaip jau
sakiau, mane glumino, kad Kelvino smurto priežastis tokia kvaila. Dėl jos tas smurtas atrodė dar
beprasmiškesnis.
Džudas įsispoksojo į mane.
– Jis nužudė Loreną todėl, kad ji įstojo į universitetą, nors visai nenorėjo jo lankyti? – jis šlykštėdamasis
skausmingai papurtė galvą. – Ar todėl paėmė jos Kardinolų kepuraitę?
– Ką nori pasakyti?
– Kardinolų kepuraitę, kurią padovanojo tau. Ji buvo Lorenos. Geltona dėmė ant viršaus – ne garstyčios, o
dažai. Buvau užsidėjęs tą kepuraitę, kai kartu su seseria dažėme miegamąjį geltonai. Geltonai su juodais
dryžiais, – Džudo balsas atrodė bemaž abejingas, bet akyse buvo matyti kančia. – Kelvinui ta kepuraitė buvo
tarsi pergalės prieš Loreną simbolis, jis atsiėmė, kas teisėtai priklausė jam.
Kepuraitė nė nebuvo Kelvino! O aš visus metus buvau įsikibusi į ją, nes tikėjausi, kad mudu vis dėlto
tapsime pora. Maniau, kad kepuraitė jo, norėjau jausti jo artumą. Paaiškėjo, kad visa tai netikra. Man buvo
skaudu, bet, keista, ir lengviau atsisveikinti su Kelvinu visiems laikams.
Staiga Džudas pakėlė veidą į dangų.
– Ar girdi?
Įtempusi klausą, tolumoje išgirdau gaudžiant variklį. Garsas artėjo mūsų pusėn.
– Kas ten?
– Sraigtasparnis.
– Policija? – atsidusau. Nenorėjau per anksti turėti vilčių.
– Nežinau, – jis pasižiūrėjo į mane. – Gal kas nors rado tavo paliktą mašiną ir pranešė policininkams. Šie
gali ieškoti tavęs ir Korbės, – patylėjo. – Bet man sunku patikėti, kad siųstų sraigtasparnį sutemus ir tokiu oru.
– Tai gelbėtojai, – nusprendžiau, kad tai turi būti jie. Atrodė neįmanoma, kad sraigtasparnis skrenda ieškoti
ko nors kito. Įsikniaubiau Džudui į sveikąjį petį. – Tai policija. Arba paieškos ir gelbėjimo būrys. Jie mus suras.
Viskas bus gerai.
Džudo veide buvo matyti dvejonė ir nerimas. Jis ramindamas paglostė man plaukus, bet balsas neatrodė
tvirtas.
– Net jei pamatysime žibintų šviesą, negalėsime išbėgti į atvirą vietą ir pamojuoti. Nežinia, ar Kelvinas
šautų į mus liudininkų akivaizdoje, bet nenoriu rizikuoti. Kol nesugausime Kelvino, slėpsimės po medžiais,
aišku?
Bridome per gilų sniegą tarp medžių, sukome platų lanką apie Aidelvaildę. Nors Džudas šlubavo vos per
žingsnį prieš mane, jaučiausi vieniša. Miške tvyrojo slegianti tamsa. Nebuvo matyti nieko aplink. Jutau mane
stebinčias medžių akis. Ar Kelvinas mus seka?
Staiga už nugaros išgirdau tyliai girgždant žingsnius. Atsigręžusi pamačiau pasilenkusį pavidalą lekiant per
sniegą tiesiai į mane.
– Džudai! – surikau.
Jis greitai atsigręžė ir nutaikė pistoletą į Kelviną. Šis sustojo ir nusitaikė į mane. Atsidūrėme aklavietėje.
– Jei šausi į mane, šausiu į ją, – pagrasino Džudui Kelvinas.
– Pats girdi sraigtasparnį, – atsakė Džudas. – Tai policija. Kelvinai, viskas baigta. Policininkai rado
žemėlapį. Jie atskrenda tavęs. Įkliuvai.
– Tai apžvalgos sraigtasparnis, – atsainiai atsakė Kelvinas. – Tikriausiai paieškos ir gelbėjimo būrys. Gal kas
nors rado ant kelio Britos mašiną ir pranešė jiems. Niekas mūsų čia nepamatys. Gerai sumanei, bet aš nebijau.
– Tikrai bijai, – paprieštaravo Džudas. – Ne įkliūti, o niekada neprilygti. Bijai nesėkmės. Štai kodėl renkiesi
tokius taikinius. Koks vyras mėgaujasi merginų bejėgiškumu? Pasakysiu tau: joks. Kelvinai, ar ne bjauru
sužinoti, kad nesi tikras vyras?
 Išsigandusi kvėptelėjau oro. Ar jis bando išprovokuoti Kelviną?
– Bus gera nužudyti tave, – sukandęs dantis išspaudė Kelvinas.
– Kurgi ne, – atsakė Džudas tuo pačiu ramiu balsu. – Aš sužeistas, o pats tai ir mėgsti, tiesa? Lengvą taikinį.
Kelvino veidą pamažu iškreipė sukta šypsena.
– Aš neskubėjau susidoroti su tomis merginomis, ypač su Lorena. Kiekvienas spyris, kiekvienas
krūptelėjimas, kiekvienas panikos žvilgsnis – pasistengiau, kad visa tai užtruktų kuo ilgiau, turėdamas tokią
galią ir valdžią jaučiausi nepažeidžiamas, – jis žinojo, kaip geriausiai suerzinti ir sukrėsti Džudą. – Būčiau
mieliausiai pasiklausęs jos klyksmų, bet buvau taip stipriai užveržęs virvę jai ant kaklo, kad neištrūko nė
garselis...
Džudo akys žybtelėjo juoda liepsna, paskui viskas vyko labai greitai.
Jis metėsi ant Kelvino, čiupo jo ranką, laikančią pistoletą. Sugriebęs už riešo, kirto kita ranka ir numušė
ginklą šalin. Savo išpuolį užbaigė siaubingu smūgiu Kelui į veidą, nuo kurio tasai susverdėjo kaukdamas,
susiėmęs už nosies.
– Sulaužei man nosį! – sustugo.
Džudas pakėlė Kelvino ginklą ir nutaikė į jį.
– Manyk, kad pasisekė. Tavo kūne yra dar du šimtai penki kaulai, kuriuos norėčiau sulaužyti. Rankas už
galvos!
Kelvinas blykšdamas sukrizeno.
– Tu manęs nenušautum. Brita, tu jam to neleistum. Pažįstu tave.
– Nekalbėk su ja, – pertraukė jį Džudas. – Esi nevertas, kad ji tavęs klausytųsi. Tu niekam tikęs niekšas,
nenusipelnęs nė gyventi.
Kelvinas mirksėdamas apsvarstė jo žodžius ir papurtė galvą. Jo žvilgsnis buvo tuščias, nesutelktas.
– Ne tu pirmas man tai sakai.
– Kaip radai tas merginas? – griežtai paklausė Džudas. – Turėjai kaip nors ieškoti.
– Kelvinas dirbo su Meise plaustų plaukiojimo instruktoriumi, – paaiškinau. – Matyt, sužinojo, kad rudenį ji
įstojo į Džordžtauną, ir nužudė. O Kimanė lankė Pokatelo vidurinę, mūsų mokyk​los varžovę. Kelvinas nugirdo,
kad ji tikisi įstoti į Džulijardą. Tai žinojo visas miestelis.
– Tėtis mane užmuš, – apkvaitęs suvapėjo tasai. – Negaliu patikėti, kad senis laimėjo.
Tolesnius Kelvino žodžius užgožė sraigtasparnio sraigtai, kapojantys orą. Triukšmas tapo toks stiprus, kad
pamaniau, jog sraigtasparnis praskrido tiesiai mums virš galvų. Man nerūpėjo, ką kalbėjo Džudas;
nusprendžiau, netoliese tvykstelėjus žibintui, išbėgti į atvirą vietą ir parodyti pilotui, kur esame.
Kelvinas užvertė galvą į juodą tamsos kupolą. Netikrumą jo akyse pakeitė suvokimas. Veide šmėstelėjo
pralaimėjimo šešėlis, išraiška tapo bejėgė, niūri, kone vaikiška.
Jis suglaudė riešus ir atkišo Džudui.
– Nagi. Surišk mane, – Kelvinui užlūžo balsas, jis pravirko. – Turiu parodyti tėčiui, kad galiu priimti bausmę
kaip vyras.
 Tai regint man plyšo širdis. Norėjau apkabinti Kelviną, pasakyti, kad viskas bus gerai, bet negalėjau. Niekas
nebus gerai. Jis pats nebuvo geras. Šiai iškreiptai, sužalotai jo asmenybės pusei nebebuvo įmanoma padėti.
Kažin, ką pasakys ponas Verstygas, kai sužinos, ką padarė Kelvinas. Ar manys esąs atsakingas? Kažin.
Greičiausiai vengs Kelvino, norės atsiriboti nuo savo sūnaus gėdos.
Džudas užlaužė Kelvinui rankas už nugaros.
Aš irgi pravirkau. Jaučiausi atbukusi, praradusi pagrindą po kojomis, bet ne pernelyg nuliūdusi. O gal ir
nuliūdusi. Juk pirmiau mylėjau Kelviną ir nesupratau, kaip mano mylėtas vaikinas galėjo išaugti į tokį žiaurų
piktadarį. Būčiau bet ką padariusi, kad tik jam padėčiau. Tik nebuvau tikra, ar kas nors išvis galėtų jam padėti.
– Kur Lorenos daiktai? – paklausė Džudas. – Kur juos padėjai?
– Griovyje už Aidelvaildės, – tyliai, nuolankiai atsakė Kelvinas.
– Aš ką tik ten buvau, – įsiterpiau. – Nemačiau jų.
– Po tilteliu yra atšokusi lenta, – Kelvinas susigūžė ir įrėmė smakrą į krūtinę. – Ją atlupę, rasite tuščią ertmę.
Viską sudėjau į voką.
Visiškai nesitikėjau, kad Kelvinas mums padės, net jei suprato esąs užspeistas į kampą ir neturįs kitos
išeities. Ar tam, kad pasikeistų, jam reikėjo pralaimėti? Man nespėjus išnagrinėti galimų Kelvino motyvų,
Džudas smakru parodė, kad grįšime prie namo.
– Pirma jį suriškime.
Aidelvaildėje Džudas pasodino Kelviną ant virtuvinės kėdės. Aš užlipau į viršų paimti virvės, kuria Kelvinas
buvo surišęs Džudą, ir dviese pririšome Kelviną už riešų prie kėdės. Jis nesipriešino. Sėdėjo nejudėdamas,
tuščiu žvilgsniu spoksodamas priešais save.
Galiausiai prabilo:
– Regis, tai įrodo, kad niekad nebuvau ganėtinai geras. Toks geras, kad įtikčiau tau. Pristigau gabumų įstoti
į Stanfordą. Ir gud​rumo išsisukti nuo kaltinimo žmogžudyste, – jis nusijuokė tyliu beviltišku juoku. – Gaila, kad
negimiau mergina. Korbė visą gyvenimą išsisukdavo iš bet kokios padėties.
Džudas atsigręžė į mane.
– Parodyk man tą griovį.
 KETURIASDEŠIMTAS SKYRIUS
Mudu su Džudu išbaksnojome visas iki vienos lentos po tilteliu. Patikrinome jas antrą kartą. Visos lentos buvo
tvirtai prikaltos.
– Jis pamelavo, – pasakė Džudas, – čia nieko nėra.
– Kam jam meluoti?
Mudu susižvelgėme, kaipmat šokome prie kopėčių ir kuo greičiausiai išsiropštėme iš griovio.
Aš pasiekiau Aidelvaildę pirma ir įlėkiau į virtuvę, kur buvome palikę Kelviną, pririštą prie kėdės. Sustojau
it įbesta – jis kybojo už kaklo po šviestuvu. Už nugaros išgirdau keikiantis Džudą, jis pripuolė pirmas, pakėlęs
nuo grindų pastatė kėdę po trūkčiojančiomis Kelvino kojomis ir užšoko ant jos, kad nukabintų kūną.
– Peilį! – paliepė man.
Pagriebiau iš stalčiaus peilį, Džudas pastvėrė jį man iš rankų ir skubiai brūkštelėjo per virvę. Plyšus
paskutiniams plaušams, Kelvinas, ištiesęs suglebusias rankas ir kojas, nukrito ant žemės.
Paliečiau jam kaklą, bandydama užčiuopti pulsą. Nieko. Čiupau už riešų, vėl grįžau prie kaklo,
prispaudžiau pirštus prie barzdos ražienų po gerkle. Pagaliau užčiuopiau silpną, bet ritmingą tvinkčiojimą.
– Jis gyvas!
Džudas spoksojo į atmerktas, bet nereges Kelvino akis. Abu vyzdžiai buvo neapsakomai išsiplėtę, akys
atrodė kone visiškai juodos. Jam iš lūpų išsprūdo neaiškus burbuliavimas. Iš nosies varvėjo skaidrus skystis.
– Regis, pavėlavome, – Džudas priklaupė šalia ir švelniai nugręžė mano galvą.
Man akis aptemdė ašaros.
– Kas jam?
– Man atrodo, pakenkta smegenims.
– Ar jis pasveiks? – verkiau vis labiau.
– Ne, – tiesiai atsakė Džudas, – nemanau.
Laiko tėkmė tarsi sulėtėjo, kone visai sustojo; bežiūrint į trūkčiojantį ant grindų Kelvino kūną, mane užliejo
prisiminimų banga. Sakoma, kad prieš pat mirtį prieš akis prabėga visas gyvenimas. Vis dėlto dvigubai
skaudžiau regėti merdint kitados mylėtą žmogų, stebėti jį svyruojant tarp gyvenimo ir nebūties.
Kitą akimirksnį laikas vėl atgijo ir grąžino mane į virtuvę. Prisiminiau, kodėl man virš galvos kurtinančiai
plaka orą sraigtasparnio sraigtai. Prisiminiau, kodėl mano rankos ir pėdos tvinksi iš šalčio, kodėl striukės
rankovė sutepta Džudo krauju.
Stvėriau jį už rankos, kartu išbėgome į lauką, prisimerkę nuo vėjo gūsių, kuriuos kėlė kybantis virš čia pat
esančios laukymės sraigtasparnis.
– Panašus į privatų! – sušuko man Džudas, bandydamas perrėkti variklio staugimą.
 – Tai pono Verstygo sraigtasparnis! – surikau jam.
– Matau du paieškos ir gelbėjimo savanorius, dar vyrą su šautuvu, – jis parodė į šešėlius kitame kiemo gale,
tiesiai po sraigtasparniu. – Matyt, nusileido virvėmis.
Per apsnigtą Aidelvaildės veją pasileido bėgti dvi raudonai apsirengusios žmogystos su baltais šalmais.
Pažinau už jų stovintį vyrą su šautuvu: šerifo pavaduotojas Kyganas. Jis su ponu Verstygu kasmet medžiodavo
elnius Kolorade.
Šūktelėjau iš palengvėjimo ir puoliau mojuoti kaip pašėlusi. Jie manęs negirdėjo per sraigtasparnio
triukšmą, bet turėjo žibintus. Turėjo pamatyti mus bet kurią akimirką.
– Papasakok policijai apie Kelviną, – išbėrė Džudas. – Parodyk jiems žemėlapį.
Mano veidu ritosi karštos džiaugsmo ašaros. Viskas baigta. Pagaliau košmaras baigėsi.
– Taip.
Jis tarė:
– Brita, atleisk, kad turiu taip daryti.
O tada sugriebė mane iš nugaros ir virš ausies, ties plaukų linija, prispaudė Kelvino pistoletą.
Prisidengdamas kaip skydu nutempė mane atgal, tolyn nuo paieškos ir gelbėjimo savanorių bei nuo šerifo
pavaduotojo Kygano, brendančių per sniegą link mūsų.
– Nesiartinkit, arba nušausiu ją! – sušuko Džudas.
Netekau žado, bet šiaip ne taip paklausiau:
– Džudai, ką čia dabar darai?
– Sakau, nesiartinkit! – Džudas dar kartą šūktelėjo vyrams. – Brita Pfaifer mano įkaitė, jei nedarysite, kaip
sakau, aš ją nušausiu!
Akimirką mus apakino tvykstelėjusi žibinto šviesa iš kybančio sraigtasparnio. Besisukantys sraigtai purtė
nuo šakų sniegą, pakėliau ranką, kad nuo jo prisidengčiau. Kodėl Džudas sakė, kad esu jo įkaitė? Turėtume
bėgti pas juos, o ne nuo jų.
Skausmingai suspaudęs per krūtinę, Džudas nutempė mane į mišką. Mėgino slapstytis už medžių, bet
žibinto spindulys lengvai mus pasivijo. Jis dar labiau išryškino raudoną Džudo kraują, kapsintį ant nepaliesto
sniego mums po kojų. Žaizda kraujavo vis smarkiau.
Kuo gilyn į mišką jis mane tempė, tuo labiau tankėjo medžiai. Buvo sunku atskirti, kur baigiasi vieno šakos
ir kur prasideda kito. Žibinto šviesa neatsiliko nuo mūsų, bet jai sekėsi vis sunkiau. Po tankia priedanga Džudas
ieškojo užuoglaudos už riedulių ir nuvirtusių medžių, neįžiūrimos sraigtasparnio pilotui; šis vis sunkiau sekė
mūsų pėdomis.
Džudas prisitraukė mane prie stambios pušies, pasislėpėme po jos šakų priedanga. Jis glaudė mano nugarą
sau prie krūtinės, jo šnopavimas tvilkė man ausį. Mums po kojomis buvo bauginamai daug kraujo. Žinojau,
kad šitaip sužalotas jis tuoj praras sąmonę. Netrukus nualps dėl kraujo netekties arba dėl nepakeliamų
nusilpusio kūno pastangų. Negalėjau patikėti, kad Džudas dar turi jėgų ne tik paeiti pats šioje raižytoje
vietovėje, bet ir patempti mane.
 Baltai tvieskiantis žibintas švysčiojo aplink mus, kol nukrypo į kitą pusę.
– Ką darai? – šūktelėjau. – Tas ginklas nė neužtaisytas – mačiau, kaip išėmei kulkas, kai surišome Kelviną.
Pasakei jiems, kad laikai mane įkaite. Tik apsunkinai padėtį. Turime išeiti ir viską papasakoti šerifo
pavaduotojui Kyganui: kaip išgelbėjai man gyvybę, kad bendravai su Šonu tik bandydamas rasti Lorenos
žudiką.
– Kai duosiu ženklą, noriu, kad kuo greičiausiai bėgtum pas jį. Bėk aukštai iškėlusi rankas ir garsiai
šaukdama savo vardą, supratai?
– Kodėl? – paklausiau ir vėl pravirkau. – Kodėl taip darai? Jie tave sumedžios. Suims, jei pirmiau nenušaus!
– Jie ir taip ketino mane suimti, – Džudas sugriebė man už rankos ir per gilų sniegą, siekiantį kelius,
nutempė prie kitos pušies. – Padaryk man paslaugą. Neminėk Džudo Van Sento. Pasakyk jiems, kad mano
vardas Meisonas. Korbės pasakojimas sutaps su tavuoju. Pasakyk jiems, kad buvai dviejų vyrų – Šono ir
Meisono – įkaitė.
– Meisonas nebeegzistuoja.
Džudas perbraukė ranka man per drėgnus skruostus.
– Taip. Paliksiu Meisoną šituose kalnuose, – tyliai atsakė. – Jis užbaigė tai, dėl ko čia atvyko.
– Ar kada nors dar pamatysiu tave? – šiaip ne taip paklausiau.
Jis prisitraukė mane. Tvirtai, neskubėdamas pabučiavo mane į lūpas. Iškart supratau, kad tai atsisveikinimo
bučinys. Kad aš prarasiu Džudą. Nenorėjau jo paleisti. Tai nebuvo joks Stokholmo sindromas. Aš jį mylėjau.
Nusivilkau striukę.
– Bent paimk ją, – užmečiau drabužį jam ant drebančių pečių. Striukė Džudui buvo juokingai ankšta, bet
neprisiverčiau nusijuokti. Man buvo nelinksma. Norėjau tiek daug pasakyti, bet tokią akimirką būtų netikę
jokie žodžiai. – Pasakysiu jiems, kad trauki į Kanadą. Kad ketini ten pasislėpti. Ar tai padės?
Džudas nenuleido nuo manęs atviro, dėkingo žvilgsnio.
– Padarytum tai dėl manęs?
– Mes komanda.
Jis paskutinį kartą apkabino mane.
– O dabar bėk, – tarė ir stumtelėjo į atvirą vietą.
Bandydama atgauti pusiausvyrą, susverdėjau giliame sniege. Vos atgavusi, atsigręžiau atgal.
Džudas buvo dingęs.
Mane tučtuojau užliejo akinančios šviesos srautas. Iš garsiakalbių virš galvos girdėjau vyro balsą, žarstantį
nurodymus. Tai buvo ponas Verstygas. Pro medžius atbėgo du paieškos ir gelbėjimo savanoriai su šerifo
pavaduotoju Kyganu. Pakėliau rankas ir nuskubėjau prie jų, šaukdama:
– Aš esu Brita Pfaifer! Nešaukit!
 KETURIASDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS
Į mano miegamojo langus barbeno švelnus lietutis, įkypai krintantis gatvės žibintų šviesoje. Bent jau nesnigo.
Praėjo dešimt dienų nuo tada, kai pono Verstygo sraigtasparniu parskridau iš kalnų. Sužinojau, kad parko
eiguliai rado mano vranglerį kelio pakraštyje ir pranešė Šerifo departamentui, iš ten mano tėtis ir Korbės tėvai
sužinojo, kad mudvi nepasiekėme Aidelvaildės. Nelaukdamas, kol šerifas surengs paiešką, ponas Verstygas
tučtuojau nusamdė du paieškos ir gelbėjimo savanorius ir sėdo į nuosavą sraigtasparnį mūsų ieškoti. Man buvo
smalsu, ar būtų taip skubėjęs į Aidelvaildę, jei būtų žinojęs, ką ten ras.
Apsilankiusi ligoninėje dėl nušalimo ir skysčių netekimo, pateikiau policijai išsamų pranešimą.
Papasakojau, kur rasti Kelvino žemėlapį. Nurodžiau, kur ieškoti Lorenos Hantsmen kūno. Ponas ir ponia
Hantsmenai išskrido jo atsiimti, įvykius nušvietė visos vietos televizijos stotys. Aš žinių nežiūrėjau. Negalėjau
matyti Hantsmenų, neprisimindama... Kelvino.
Nesikalbėjau su Korbe nuo pat anos nakties Aidelvaildėje. Ji buvo išjungusi mobilųjį telefoną, nė
nežinojau, ar yra mieste su tėvais. Verstygų namuose buvo tamsu. Galbūt taip buvo bandoma atsikratyti
žurnalistų, besispiečiančių ant jų pievelės.
Nežinojau, ką būčiau sakiusi Korbei. Papasakojau policijai apie Kelviną. Žinojau, kad jai tai panėšėjo į
išdavystę. Visai jos šeimai. Per mane Kelvino paslaptys iškilo į viešumą.
Neleidau sau nė svajoti apie Džudą. Jis paspruko į mišką kraujuodamas, sumuštas, be tinkamos aprangos.
Neturėjo galimybių išgyventi. Ar po kokios savaitės žygeivis užeis jo sušalusį kūną, o tada per žinias išgirsiu
apie jo mirtį? Užsimerkiau, buvo per skaudu apie tai galvoti.
Nulipau į pirmą aukštą ko nors užkąsti prieš miegą ir apsidžiaugiau radusi brolį Janą, atslošusį į virtuvės
spintelę ir žiaumojantį sumuštinį su riešutų sviestu. Mudu su Janu šiaip jau pešdavomės, bet nuo tada, kai
grįžau namo, jis su manim elgėsi neįprastai meiliai, todėl šįvakar džiaugiausi jo kompanija.
Brolis užsitepė riešutų sviesto ant dar vienos riekės, perlenkė ją per pusę ir susikišo visą į burną.
– ...ori ...ieno? – kriuktelėjo.
Linktelėjau, bet paėmiau stiklainį su riešutų sviestu ir peilį. Neapsakomai nustebęs Janas spoksojo, kaip
užtepiau riekę.
– Moki pasidaryti sumuštinį? – paklausė jis.
– Nereikia iš to daryti melodramos.
– Tėtis sakė, kad šiandien pati išsiskalbei drabužius. Ar tai tiesa? – jis išplėtė akis, vaidindamas priblokštą. –
Kas tokia esi ir ką padarei mano sesei?
Pakėliau akis į dangų ir užsiropščiau ant spintelės.
– Jei pastaruoju metu nesi girdėjęs, tai džiaugiuosi, kad esi mano vyresnysis brolis, – meiliai patapšnojau
jam per galvą. – Net jei šaipaisi iš manęs.
– Nori pažiūrėti filmą?
– Tik jei pirmiau išsivalysi dantis. Labai bjauru, kai tau iš burnos trenkia riešutų sviestu ir kukurūzų
spragėsiais.
Janas atsiduso.
– O jau buvau bemanąs, kad tu pasikeitei.
Klestelėjome ant sėdmaišių priešais televizorių, Janas jį įjungė. Dešimtos valandos žinios buvo dar tik
įpusėjusios.
Pranešėja kalbėjo:
– Kelvinas Verstygas, laikomas Titono grafystės sulaikymų centre, kaltinamas keturiomis pirmojo laipsnio
žmogžudystėmis ir dviem pasikėsinimais nužudyti. Pasak mūsų šaltinių, tikriausiai bus pripažintas negalįs
stoti prieš teismą. Kelvinas Verstygas patyrė sunkią smegenų traumą, bandydamas nusižudyti prieš pat savo
suėmimą, manoma, kad jis bus gydomas valstijos psichiatrijos ligoninėje.
– Ar nori, kad išjungčiau? – brolis neramiai dirstelėjo į mane.
Mostelėjau, kad patylėtų, ir sutelkiau visą dėmesį į trumpą vaizdo įrašą. Buvo matyti, kaip Kelvinas
vežimėliu stumiamas į sulaikymo centrą. Žurnalistai ir vaizdo operatoriai grūdosi kuo arčiausiai, kiek tik leido
policija, jie fotografavo ir kišo prie jo mikrofonus, bet mano akys nukrypo į minios pakraštyje stovintį vyrą.
Jis dėvėjo žąsų pūkų striukę ir mūvėjo tamsius, regis, naujutėlaičius džinsus. Man suprakaitavo delnai.
Vyras buvo nuleidęs galvą, rodos, vengė kamerų, bet panėšėjo vos ne į...
Žurnalistė kalbėjo toliau:
– Verstygas praeitais metais baigė Pokatelo Aukštumų vidurinę mokyklą, savo šeimai ir draugams sakė,
kad šiais metais studijuoja Stanfordo universitete. Stanforo priėmimo taryba patvirtino, kad Verstygas pateikė
paraišką stoti į universitetą, bet nebuvo priimtas. Kelvino Verstygo tėvas, buhalterijos specialistas, ir motina,
advokatė, nepateikė viešo pranešimo apie savo sūnaus suėmimą ir neatsiliepė į mūsų skambučius.
Apklausėme Aukštumų vidurinės mokyklos dvyliktokę Reičelę Sneivl, Verstygo bendramokslę nuo pat
penktos klasės. Ji sako: „Negaliu patikėti, kad Kelvinas nužudė tas merginas. Jis nieko nenuskriaustų. Jis buvo,
na, šaunus vaikinas. Praeitą vasarą viešėjau jo namuose, vakarėlyje prie baseino. Atrodė esąs tikras
džentelmenas.“
– Jau gali išjungti, – apsvaigusi atsistojau.
Janas spragtelėjo nuotolinio valdymo pultą.
– Gailiuosi, kad tai pamatei. Kaip jautiesi?
Nuėjau prie lango. Prispaudžiau ranką prie stiklo, žvelgiau į pilką gatvės prieblandą ir meldžiausi, kad
šešėlyje išvysčiau įdėmiai į mane žiūrintį žmogų.
Neišvydau, bet jis buvo kažkur ten.
Džudas buvo gyvas.
Tą naktį man buvo tai per karšta, tai per šalta.
Šeštą valandą atsibudau susisukusi į antklodes. Pamaniau, kad nebeužmigsiu, ir išėjau pabėgioti. Jutau
adrenalino perteklių, per daug nerimastingos energijos. Dangus buvo apsiniaukęs, grasino smarkesniu
lietumi. Tai stebėtinai atitiko mano nuotaiką.
Bėgau per parką mosuodama rankomis, bandydama palikti Džudą toli už nugaros. Jis negrįš. Jis pasiekė
savo, o Meisono gyvenimas buvo baigtas. Tikriausiai dabar jis skrido lėktuvu atgal į Kaliforniją, ketindamas
susigrąžinti Džudo Van Sento gyvenimą. Aš buvau dingusi jam iš akiračio. Žinojau, kad neverta pykti ant
Džudo. Jis tesėjo savo pažadus man. Bet širdies gilumoje pernelyg man rūpėjo, kad būčiau gebėjusi logiškai
mąstyti. Mano reikėjo Džudo dabar. Mes buvome komanda. Jaučiausi nuvilta, kad niekada nevažiuosime
automobiliu atsidarę langus, visa gerkle pritardami per radiją skambančiai dainai. Kad niekada neišsėlinsime į
vėlyvą filmą ir tamsoje nesilaikysime už rankų. Kad niekada nesisvaidysime sniego gniūžtėmis. Po viso to, ką
mudu ištvėrėme, maniau, kad esu nusipelniusi pažinti jį ir kitokiomis aplinkybėmis.
Tai buvo nesąžininga. Kodėl Džudas galėjo išvykti kada užsimanęs? O kaip mano norai? Pyktelėjusi
išsitraukiau ausines iš ausų ir pasilenkiau, kad atgaučiau kvapą. Neverksiu dėl jo. Aš nieko jam nejaučiu. Tikrai.
Kai sugebėsiu išmesti jį iš galvos, suprasiu, kad tie jausmai netikri. Baisios aplinkybės įkalino mus drauge,
dėl bendrų potyrių buvau labai prisirišusi prie Džudo. Visai netrukus kurią nors dieną prisiminsiu naktį po
medžiu ir pasijuoksiu iš savęs, kad tariausi jam ką nors jaučianti. Jei išvis dar prisiminsiu tą naktį.
Už posūkio mano kelyje išdygo vyras. Sustojau kaip įbesta. Buvo ankstus metas, medžiais apaugusį takelį
tolumoje dengė ryto šešėliai. Vyriškis vilkėjo odinę striukę, buvo užsimetęs ant peties krepšį, tarsi ketindamas
lipti į lėktuvą.
Man perdžiūvo burna, ėmė drebėti rankos. Jis buvo atsinaujinęs. Nauji drabužiai, apsilankymas pas
barzdaskutį. Bet, nors ir švariai nusiskutęs, neatrodė nepavojingas. Veidas vis dar buvo nusėtas smulkiais
įbrėžimais, mėlynės nespėjusios išnykti. Blausioje ryto šviesoje šis vyras atrodė grėsmingas.
Raumeningus jo pečius buvo aptempusi striukė. Prisiminiau, kokie švelnūs jie atrodė, kai perbraukdavau
ranka, ir sudrebėjau. Naktis po medžiu iškilo prieš akis su visomis smulkmenomis. Prisiminiau Džudo bučinių
skonį, kaip šilta ir saugu man buvo jo glėbyje.
Norėjau pribėgti ir pulti jam į glėbį, bet nejudėjau iš vietos.
– Sugrįžai.
Jis žingtelėjo artyn.
– Prireikė keturių dienų nulipti nuo kalno. Neleidau sau ilsėtis, bijojau, kad stabtelėjęs mirtinai sušalsiu.
Tavo striukę panaudojau kaip tvarstį, ačiū už ją. Kalnų papėdėje radau parduotuvę su bankomatu, išsiėmiau
ganėtinai pinigų, kad pasislėpčiau viešbutyje, kol atsigausiu. Paskui ketinau sėsti į lėktuvą ir parskristi
Kalifornijon. Buvau pasiruošęs užversti šį savo gyvenimo skyrių ir vėl tapti Džudu Van Sentu. Nemaniau, kad
kas nors mane sulaikys, – jo žvilgsnis vėrė kiaurai. – Bet vis nubusdavau naktimis, persekiojamas pažįstamo
veido.
– Džudai, – vos ištariau.
 Jis priėjo arčiau ir suspaudė mano rankas.
– Išsaugojai mano paslaptį. Neišmanau, kaip tau už tai atsidėkoti.
– Žinau, kad darei, ką turėjai daryti.
– Lorena nusipelnė, kad už ją būtų atlyginta. Ir Kimanė, ir Meisė, bet diduma žmonių būtų nesutikę su
mano pasirinktomis priemonėmis. Šonas pagrobė tave ir Korbę, pašovė ir sužeidė policininką, nužudė
medžioklės prižiūrėtoją – kol visa tai darė, aš buvau su juo. Teisme būtų paaiškėję, kad gyvenau vien melu ir
kad esu ganėtinai gabus meluoti. Normalūs žmonės būtų radę begalę priežasčių bijoti tokio kaip aš. Jie būtų
įkišę mane už grotų.
Žinoma, jis buvo teisus. Žinojau ir tai, kiek jam kainavo čia ateiti. Neleidau sau tikėtis, kad Džudas rizikavo
būti atpažintas ir sučiuptas dėl manęs – dėl mūsų.
– O kas toliau? – paklausiau. – Kaip mes?
Kažkas pasikeitė jo žvilgsnyje. Džudas nuleido akis. Akimoju supratau, kad trokštamo atsakymo
nesulauksiu. Jis sudaužys man širdį.
– Mes patyrėme neįtikimų sunkumų, o dabar mūsų gyvenimas turi vėl grįžti į įprastas vėžes, net jei jos būtų
nebe tokios įprastos. Tu turi būti paprasta moksleivė. Esi dvyliktokė. Tai labai svarbūs metai. Turėtum
mėgautis jais su savo draugais ir kurti savo ateitį. Man reikia grįžti namo. Turiu gedėti su savo šeima.
Jis atsiribojo nuo manęs. Štai tokia mūsų istorijos pabaiga. Keturios pašėlusios dienos. Tik tiek tegavau. Ir
neturėčiau dėl to sielotis. Nes mano jausmai buvo netikri. Džudas padėjo man išgyventi šaltuose
negailestinguose kalnuose. Aš supainiojau dėkingumą jam su kuo kitu. Nuo minties, kad jo neteksiu, širdis
paikai spurdėjo iš baimės; vis maniau, kad man jo tebereikia.
– Nenoriu visko sugadinti, – Džudas bandė skaityti mano mintis. Norėjo įsitikinti, kad man viskas gerai.
Kad jis manęs neįskaudino. Negalėjau išsiduoti, kad mano širdį kažkas tarsi perplėšė per pusę. Argi man gali
taip skaudėti, jei mūsų ryšys tebuvo įsivaizduojamas?
– Štai mano telefonas, – jis padavė man raštelį. – Jei norėsi pasikalbėti, skambink bet kada, dieną ar naktį.
Brita, aš rimtai. Žinau, tau atrodo, kad noriu tavęs atsikratyti, bet elgiuosi taip, kaip, manau, reikia elgtis. Gal ir
klystu. Tikriausiai dar pasigailėsiu. Bet turiu taip daryti, net jei nelengva.
Aišku, jis nori manęs atsikratyti. Kodėl gi ne? Mus suvedęs košmaras baigėsi. Džudas teisus. Atėjo metas
žengti kiekvienam savo keliu.
– Taip, žinoma. Tu teisus. Džiaugiuosi, kad atėjai atsisveikinti, – tyliai pratariau. – Ir užjaučiu dėl Lorenos.
Norėčiau, kad jos istorija būtų pasibaigusi kitaip.
– Aš irgi.
Nebežinodama, ką dar sakyti, įsikišau ausines į ausis.
– Na, gal baigsiu bėgti, kiek užsibrėžiau. Džudai, buvo malonu pažinoti tave.
Jis atrodė nuliūdęs, apimtas sielvarto ir bejėgis ką nors pakeisti.
– Brita, sėkmės!
Nubėgau šalin, prikandusi lūpą ir bandydama sulaikyti iš krūtinės besiveržiančią raudą. Vos už kito
posūkio, kai dingau jam iš akių, suklupau ant kelių ir nebekovojau su savimi.
Verkiau, kol išseko ašaros.
Po metų
 EPILOGAS
– Kelionė! – spygtelėjo Kezė, mano universiteto kambario draugė, ir sumosavo rankomis. Karštas gegužės
vėjas plaikstė garbanotus raudonus plaukus jai apie veidą. Kezė buvo iš Brisbano Australijoje, ji man panėšėjo į
Nikolę Kidman iš seno filmo „BMX banditai“. Tokie pat garbanoti plaukai, toks pat žavingas akcentas.
Ką tik baigėme pirmą kursą Pirso universitete Vudland Hilse, Kalifornijoje, ir visu kūnu mėgavomės laisve.
Aš pardaviau savo vadovėlius, atidaviau buto raktus savininkui ir išėjau pro duris, išlaikiusi paskutinį
egzaminą. Sudie, sustiprinta chemija!
Dabar visi mano rūpesčiai susitraukė iki vienintelio: linksmintis, linksmintis, linksmintis po karšta
Kalifornijos saule.
– Nė viena nesate važiavusi Ramiojo pakrantės autostrada? – nuo užpakalinės mano vranglerio sėdynės
paklausė Chuanita, kita kambario draugė. Ji buvo įbedusi nosį į išmanųjį telefoną ir uoliai susirašinėjo su savo
naujutėlaičiu vaikinu Adolfu. Man regis, šis buvo jos pirmasis. Mudvi su Keze vos įtikinome Chuanitą važiuoti
su mumis. Ji bijojo, kad per dvi atskirai praleistas savaites Adolfas apsigalvos ir ją mes. Galėjau kiek noriu
kalbėti apie nepasitikėjimą ir moterišką nepriklausomybę, bet pati žinojau, ką reiškia rasti meilę ir jos
netekti. – Tik pasakykite, kur norite pakeliui sustoti, ir aš pažersiu istoriniu ir socialiniu požiūriu svarbių faktų
apie kiekvieną orientyrą ar vietovę. Pakeliui yra Hersto pilis, Zumos paplūdimys, Veifarerių koplyčia...
– Mes nenorime sustoti! – šūktelėjo Kezė. – Tai svarbiausia. Norime važiuoti taip toli nuo čia, kaip tik
įmanoma. Norime važiuoti amžinai! – ir ji užkaukė iš linksmumo.
– Mes išsinuomojome nepadoriai brangią trobelę prie Van Damo valstijos paplūdimio, o užstatas
negrąžinamas, todėl negalėsime važiuoti amžinai, – blaiviai paprieštaravo Chuanita. – Priminkite, kas tai
sumanė?
– Brita, – atsakė Kezė. – Ji iš Aidaho, todėl paplūdimys jai rimtas reikalas. Nekibk. Paprastai vasarą ji leidžia
ūkyje, varžydamasi bulvių mėtymo rungtyje.
– O žmonės iš Brisbano per atostogas paišo saulę ir savo mašiną? – sučirpiau.
– Bet vis tiek jie šaunesni už jūsiškius kaimiečius, – išsišiepė Kezė.
– Monterėjuje yra nuostabus akvariumas, – įsiterpė Chuanita. – Galime ten sustoti pietų. Brita, tau
tikriausiai patiktų. Nors kai kieno skoniui tai gali pasirodyti pernelyg akademiška. Neduok Dieve, ko nors
išmoksime.
– Mokslai baigėsi! Jokių pamokų! – kumščiais entuziastingai būgnydama per priekinį skydelį paprieštaravo
Kezė.
– Girdėjau, kad Van Damo valstijos paplūdimyje galima prisirinkti abalonių, – atsakiau nutaisiusi abejingą
balsą. Kokia aš apsimetėlė. Praeitą semestrą taupiau kiekvieną centą, universiteto miestelyje dirbdama
valytoja, o dabar visus pinigus iššvaistysiu dviejų savaičių nuomai. Ir viskas vien dėl to, kad norėjau pirmą kartą
paragauti autentiškai keptų ant laužo abalonių.
Aišku, iš tiesų norėjau pamatyti Džudą.
– Taip, Van Damo valstijos paplūdimyje labai populiaru rinkti abalones, – kalbėjo Chuanita. – Bet tai gali
būti labai pavojinga, ypač jei nežinai, ką darai. Nepatarčiau.
– Aš manau, kad turėtume pabandyti, – pareiškė Kezė.
– Pirmyn, – neatplėšdama akių nuo telefono atkirto Chuanita. – O aš sėdėsiu paplūdimy ir nuo savo
rankšluosčio saugiai stebėsiu, kaip judvi skęstate.
– Žinai, toks šūkis puikiai tiktų tavo gyvenimui, – tarė Kezė, mojuodama pro langą ranka, tarsi būtų
pakabinusi ant jos vėliavą. – Sėdėti ir žiūrėti.
– O tavo šūkis būtų strimgalviais pulti į nelaimę! – šūktelėjo Chuanita.
– Ypač jei nelaimė bus aukšta, tamsiaplaukė ir žavinga, – Kezė atkišo man delną susidaužti.
– Merginos, – įsiterpiau, – mes turime linksmintis. Daugiau jokių ginčų. Užsimerkite. Įkvėpkite oro.
Galvokite tik apie gerus dalykus. Ir atiduokite telefonus – užrakinsiu juos daiktadėžėje. Nesiskųskite. Keze,
surink juos. Štai manasis.
Man paslėpus telefonus, Kezė su Chuanita atsilošė savo sėdynėse, o aš vairavau kvapą gniaužiančiu
pakrantės greitkelio ruožu, pilnu vingiuotų posūkių aplink uolas ir stačių skardžių, smingančių į putojančias
baltas bangas. Siauri kelkraščiai man priminė serpentinais nusėtus Vajomingo kalnus, bet tuo panašumas ir
baigėsi. Per savo saulės akinius prisimerkusi stebėjau blizgančias, kiek tik akys užmato, turkio spalvos bangas.
Aukštai danguje liepsnojanti saulė glamonėjo man veidą, nusėtą prakeiktomis strazdanomis. O tas oro kvapas!
Žydintys medžiai, saulės nusvilintas asfaltas ir vėsios, tyros vandenyno dulksnos prieskonis! Ne, čia tikrai buvo
ne Vajomingas.
Bandžiau tik grožėtis vaizdais, bet neįstengiau pamiršti, kur neišvengiamai vedė šis kelias. Su kiekvienu
nuvažiuotu kilometru buvau vis arčiau tikslo. Jei norėjau pamatyti Džudą, tai buvo mano proga. Širdis iš
jaudulio kilo į padanges ir iš siaubo smigo į bedugnę. Kas, jei jis turi merginą? Kas, jei ji graži, protinga ir
tobula?
Galėjau jam paskambinti. Turėjau numerį. Praėjusiais metais rinkau jį begalę kartų, bet kažkas vis
sukliudydavo spustelėti pas​kutinį skaitmenį. Ką būčiau sakiusi? Juk nebuvome bendravę, kaip bendrauja kiti,
nebuvome paprasti draugai, todėl kažin, ar būčiau galėjusi iškart klausti, kas geresnio. O „pasiilgau tavęs“
atrodė nemaloniai atvira. Arba priekabu ir keista, tarsi būčiau linkusi labiau sureikšminti mūsų kartu praleistas
keturias dienas, nei jos vertos.
Matyt, norėjau netyčia kur nors susitikti su juo. Tarsi girdėjau kažką kuždant likimą. Galbūt, išsinuomojusi
namelį prie mėgstamiausio Džudo paplūdimio, nesmarkiai niuktelėsiu jam per alkūnę, bet kas bus, jei likimas
mane užmiršo?
Galiu įveikti save ir paskambinti Džudui. Koks skirtumas. Tai būtų tik telefono skambutis. Jei jis atsilieps,
galėsiu padėti ragelį. Turėjau įsigijusi naują telefoną su nauju Los Andželo vietovės kodu. Jis neatseks, kad
skambinu aš.
Kezė sėdėjo užsimerkusi ir atlošusi galvą į durų rėmą, Chuanita miegojo išsidrėbusi ant užpakalinės
sėdynės. Greitai, kol nespėjau apsigalvoti, pasilenkiau ir iškapsčiau savo mobilųjį iš daiktadėžės. Surinkau jo
numerį. Su kiekvienu pyptelėjimu mano nerimas vis labiau slūgo, jo vieton brovėsi kažkoks kitas jausmas.
Palengvėjimas? Nusivylimas? Pagaliau įsijungė Džudo atsakiklis.
– Skambini namo? – žiovaudama ir trindamasi akis paklausė Kezė.
– Įlankos apylinkėse gyvenančiam draugui. Nekelia ragelio. Nieko tokio, – atkartojau draugės žiovulį,
vyliausi, kad kalbu kasdieniškai.
– Draugui ar meilės objektui? – įžvalgiai paklausė ji.
– Tik pažįstamam, – buvo keista kalbėtis su Keze apie Džudą. Pirmame kurse ji man tapo itin artima.
Sakiau jai tokius dalykus, kokių nepasakojau niekam kitam, net Korbei. Turėjome tiek savų pokštų, kad nė
nesuskaičiuotum. Dalijomės maisto produktais ir sąskaitomis, nes mums nereikėjo skaičiuoti taškų. Tai, kas
buvo mano, buvo ir Kezės. Ir neturėjome paslapčių viena nuo kitos. O kai susiginčydavome, niekada
neidavome gulti piktos. Nemiegodavome, kol išsiaiškindavome santykius, net jei tam prireikdavo visos
nakties. Todėl jaučiausi kalta, kad nuslėpiau nuo jos Džudą. Vis dar nemaniau esanti pasiruošusi su kuo nors
dalytis savo paslaptimi. Galbūt todėl, kad jos niekada iš tiesų ir nebuvo. Kažin, ar tai, kas mudu siejo, buvo
tikra. Neturėjome progos išsiaiškinti.
– Brita, mes jaunos, – Kezė užsikėlė kojas ant priekinio skydo. – Esame gyvos. Pasisaugosi, kai numirsi.
Žiūrėjau į ją su pasigėrėjimu ir pavydu. Kadaise ir pati buvau kaip Kezė. Plevenau vėjyje, iškėlusi rankas.
Bet praeitos pavasario atostogos kalnuose viską pakeitė. Aš tapau kitokia.
Kitą pusę kelio vairavo Kezė. Chuanita užsiėmė keleivio sėdynę, o aš išsidrėbiau ant užpakalinės. Turėjau
dainuoti su radiju, kad neleisčiau mintims nuklysti. Jei nesisaugojau, jos vėl grįždavo į tą naktį po medžiu,
vertė prisiminti mūsų su Džudu paslaptis ir jausmus.
Likus valandai iki saulėlydžio, pamačiau Van Damo valstijos paplūdimio ženklą. Gyslomis nusruveno
jaudulio banga. Kas, jei jis dabar yra paplūdimy? Kažin. Bet kada nors bus – paplūdimys jam per daug reiškia,
kad niekad į jį nebegrįžtų. Galėjau užrašyti ant smėlio mūsų vardus, ką nors sentimentalaus ir visiškai lėkšto;
galbūt po kelių savaičių ar mėnesių jis eis pro tą vietą ir staiga, nelauktai pats sau, prisimins mane.
– Išsuk iš kelio, – leptelėjau negalvodama.
Kezė dirstelėjo į mane per užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Mūsų namelis stovėjo dar už kelių vingių į šiaurę,
prie įlankos. Mačiau, kad ji ketino man tai pasakyti, bet pamačiusi mano veidą išsuko iš magistralės.
Kezei pristabdžius, Chuanita atsisėdo ir pasirąžė.
– Kur mes? – mieguistai paklausė ji.
– Einam rinkti abalonių, – pareiškė Kezė. –„Kas yra abalonės?“ – mintyse išgirdau jos klausimą.
– Jūrų sraigės, – atsakiau.
– Aha, – išmintingai tarė Kezė. – Rinksime jūrų sraiges, ir tai bus, o gal ir nebus įžanga į ką kita.
Jai pastačius automobilį, išlipau ir patraukiau prie dantytų uolų ir besileidžiančio į vandenyną skardžio.
Širdis plakė neįtikimai greitai, džiaugiausi, kad nors akimirką galiu pabūti viena ir nusiraminti. Ten, apačioje,
Džudo nebuvo. Jaudinausi be jokios priežasties.
Saulės spinduliai slydo vandens paviršiumi, blykčiojo švytinčiu sidabru. Krantas buvo nusėtas aštriais
akmenimis, virš galvos klykavo sukančios ratus žuvėdros. Leisdamasi prie jūros bandžiau įsivaizduoti Džudą,
neriantį rinkti abalonių, stumdančias jo kūną potvynio ir atoslūgio sroves. Taip ir nepaklausiau jo, kaip ilgai
gali sulaikyti kvėpavimą. Kad ir koks buvo jo rekordas, aš jį perspjoviau. Buvau sulaikiusi kvapą jau visus
metus.
Po kelių minučių Kezė atsargiai nulipo man iš paskos.
– Ar matai jį?
– Ką tokį?
– Abaloną.
Nutaisiau grimasą.
– Tu tikra kvaiša.
– Kaip jį sutikai?
– Nepatikėtum, net jei papasakočiau.
– Jis buvo picų išvežiotojas. Geriausios tavo draugės vaikinas. Karsto nešėjas tavo senelio brolio Ernesto
laidotuvėse. Ar jau šilčiau?
Ne, jis mane pagrobė, paėmė įkaite, privertė per pūgą rodyti kelią iš kalnų, paskui išgelbėjo man gyvybę,
tada aš išgelbėjau jam gyvybę, mudu bučiavomės, o kažkada pakeliui aš jį įsimylėjau. Daugmaž viskas.
– Galime nekalbėti apie jį, – tarė Kezė. – Bet jei jis sudaužė tau širdį, išplėšiu jo sielą ir sušersiu savo šeimos
kambariniam paršeliui Didelei Senai Kiaulei.
– Man iškart geriau.
– Tu dėl manęs padarytum tą patį.
– Neturiu kambarinio paršelio.
– Bet galiu lažintis, kad turi naminę bulvę, – sukikeno Kezė.
Uždėjau ranką jai ant pečių.
– Ar įkalbėsiu tave pasivaikščioti po paplūdimį?
Nenusiaudamos batų žingsniavome žvyruotu paplūdimiu, kur nesiekė bangos.
– Jei jau kalbame apie tai, ką padaryčiau dėl tavęs, – tęsė Kezė, – jei paliktum ant spintelės ledus, įdėčiau
juos atgal į šaldiklį. Jei lietingą dieną pamirštum namie paltą, atvežčiau jį tau į universitetą.
– Kur lenki?
– O jei, sakykime, paliktum mašinoje mobilųjį, ir jis suskambėtų, aš atsiliepčiau.
Spoksojau į ją geras tris sekundes, kol pagaliau man nušvito galvoje.
– Atsiliepei į mano skambutį? Kas skambino? – mano širdyje sukosi verpetas.
– Kažkoks vaikinas. Pirmiau neatsiliepė į skambutį, bet tu nepalikai žinutės, o jis neatpažino numerio,
todėl atskambino.
 – Ką kalbėjai? – paklausiau suplonėjusiu nuo panikos balsu. – Ar pasakei jam mano vardą?
– Pasakiau, jei iš tiesų nori sužinoti, kam priklauso telefonas, turi atvykti į Van Damo paplūdimį ir pamatyti
pats.
– O ne! – pastvėriau ją už alkūnės ir nusitempiau link skardžio, ant kurio stovėjo mūsų automobilis. –
Turime važiuoti. Ar jis sakė, kaip toli yra? Ar jis San Fransiske? Keze, greičiau kalbėk!
– Tai užvis keisčiausia. Jis sakė jau esąs čia.
– O ne! – šaižiai šūktelėjau.
– Sakė dar turįs nusišluostyti, o tada susitiksiąs su mumis automobilių aikštelėje. Pažadėjau jam, kad ten
mus ir ras.
Man ėmė kaisti veidas. Staiga persigandau, kad pamatysiu Džudą. Ir bijojau, kad nepamatysiu.
– Turime važiuoti. Keze, turime važiuoti!
Akmenys buvo per statūs kopti, todėl stvėriau jai už rankos ir pasileidau prie tolėliau esančio nuolaidesnio
šlaito. Turėjau pasiekti aikštelę anksčiau už Džudą. Žaidžiau su likimu, ir štai atpildas. Žinoma, norėjau jį
pamatyti. Bet ne šitaip. Nežinojau, ką sakyti, dar nebuvau radusi tobulų žodžių, mano plaukai buvo susivėlę ir
išdarkyti vėjo, ir kas, jei jis ne vienas? Ką, jei jis su ja?
O tada stojo viena iš tų ilgų, be galo ilgų akimirkų, kai laikas tarsi sulėtėja. Mudvi su Keze bėgome
paplūdimiu, ji kažką leptelėjo apie link mūsų ateinantį patrauklų vaikiną ir kilstelėjo skrybėlės kraštą, kad
galėtų pasigėrėti apnuogintu jo stotu. Man pakirto kojas. Mano smegenys išsijungė, tepajėgiau spoksoti.
Matyt, vis dėlto atpažinau. Juk spoksojau įsmeigusi akis. Bet nieko negalvojau. Buvau pernelyg sukrėsta, kad
suregzčiau nors menkiausią mintelę. Tikriausiai Džudas patyrė tą patį, nes ir pats sustojo it įbestas. Ryte rijo
mane žvilgsniu, atrodė nustebęs, netikintis savo akimis.
Šlapia jo oda buvo bronzos atspalvio, nosies galiukas beimąs įdegti. Plaukai ilgesni nei anksčiau, sušukuoti
atgal, kad nekristų ant rudų akių. Ranka laisvai įkišta į kišenę. Visa Džudo povyza buvo lengva, tarsi besvorė,
dėl jos jis atrodė visiškai kitoks. Dingo šiurkštus, kaklą nuo šalčio įtraukęs kalnietis šiurkščiomis
nubrozdintomis rankomis. Priešais mane stovintis vaikinas buvo atsipalaidavęs ir jaukus kaip nutrinti džinsai.
Jo veide nušvito šypsena.
– Sugluminai mane. Draugė australišku akcentu – puikiai nukreipei dėmesį.
Neįstengiau pratarti nė žodžio. Stovėjau drebėdama.
– Atleisk, kad pražiopsojau tavo skambutį – buvau vandeny, – kalbėjo jis, eidamas artyn; netrukus liovėsi
šypsotis, žvilgsnis surimtėjo. Senasis Džudas, slepiantis net menkiausią jausmą, buvo dingęs. Svilino mane
žvilgsniu, stebėjau jausmų sumaištį jo veide. Net sulaikiau kvėpavimą. Jis vis dar buvo man neabejingas.
Mačiau iš akių.
Man to užteko. Drovumas išgaravo. Pribėgusi šokau jam į glėbį ir apsivijau klubus kojomis, veidu
įsikniaubiau į kaklą.
Pabučiavau jį. Tai įvyko labai greitai ir lengvai; išsiskyrimo mėnesiai virto dienomis, minutėmis,
sekundėmis, galiausiai vienu širdies tvinksniu. Perbraukiau lūpomis jam per lūpas, per skruostus, per kiekvieną
stipraus, nuostabiai sudėto kūno lopinėlį.
– Negaliu patikėti, kad tai tikrai tu, – jis užkišo mano plaukus man už ausies ir švelniai paglostė skruostą. –
Atrodai nuostabiai.
Nusijuokiau.
– Dušas padėjo. Ir maistas, ir miegas.
– Ką gi, eisiu pasivaikščioti paplūdimiu, paieškosiu savojo abalono, – Kezė bedė nykščiu į paplūdimį ir ėmė
trauktis atbula, laiminga, paikai šypsodamasi.
– Keze, palūkėk! Čia Džudas, – timptelėjau jį už rankos. – Džudai, susipažink su mano geriausia drauge
Keze.
– Malonu susipažinti, – jis formaliai paspaudė jai ranką. Sužavėta Kezė išsišiepė ir garsiai sukuždėjo man:
– Jei tau jo nereikia, paimsiu aš.
– Gal galiu pavaišinti judvi vakariene? – žarstydamas savo žavesį Džudas nusišypsojo plačiau. – Netoliese
žinau puikią kavinę Božolė. Negalite nuvažiuoti tokį kelią ir neužsukti. Atsisakymas nepriimtinas. Esate mano
teritorijoje, todėl mano pareiga jus sužavėti.
– Kaip atidu iš tavo pusės, – tarė Kezė. – Aš jau pavalgiau, bet žinau, kad Brita nepietavo ir tikrai miršta
badu, – ji pliurpė niekus kuo šalčiausiu veidu, vos neprunkštelėjau. Monterėjuje prisikirtau omaro, ji puikiai tai
žinojo. – Pasimatysime, kai... pasimatysime, – ji mirktelėjo man.
– Apsistojote netoliese? – Džudo veidas nušvito.
– Išsinuomojome namelį prie paplūdimio. Mėčiau į žemėlapį strėlytes, ir nori tikėk, nori ne, Van Damui
pasisekė.
Jis nuovokiai nusišypsojo.
– Dievinu laimingus sutapimus.

Džudas buvo teisus. Božolė kavinė buvo nuostabi. Sėdėjome lauke ant pakylos ir valgėme sraiges, jų, pasak
Džudo, man turėjo pakakti, kol rasis proga pririnkti man abalonių. Sutemęs dangus tirštai raudonavo it
purpurinis šilkas, kol kas be žvaigždžių. Oras buvo sodrus ir saldus. Nusispyriau šlepetes ir sėdėjau po stalu
užkėlusi kojas Džudui ant kelių. Vakarieniaudamas jis užsivilko baltus lininius marškinius ir meiliai glostė man
kojas.
– Penkios žvaigždutės, – pareiškiau. – Manau, tai pats geriausias patiekalas, kokio tik esu ragavusi.
Džudas nusišypsojo. Jo akyse spindėjo šviesa, anksčiau kalnuose nebuvau jos mačiusi. Tarsi sueižėjus
tvirtam išoriniam kiautui, pagaliau būčiau išvydusi tikrąjį Džudą. Nerūpestingą, nuoširdų, atvirą. Geraširdį.
Gerą žmogų.
– Yra dar kelios vietelės, norėčiau tave ten nusivesti. Aprodyti tau apylinkes.
– Tinka.
Jis ištiesė ranką per stalą ir sunėrė mudviejų pirštus.
– Tavo žavios rankos. Iki šiol neturėjau progos apžiūrėti. Visada mūvėjai pirštines.
 – Išmečiau visa, ką vilkėjau per tą žygį. Pirštines, džinsus, net batus. Keturių dienų su tais pačiais drabužiais
man buvo iki soties.
– Aš irgi išmečiau daugumą daiktų. Bet pasilikau kepurę. Tu buvai ją užsidėjusi, o aš norėjau nors vieno
daikto, kad primintų tave. Žinau, esu sentimentalus liurbis.
– Ne, – staiga susidrovėjau. – Tai... miela.
Rudos Džudo akys žvelgė išraiškingai ir nuoširdžiai.
– Nuo tada, kai susipažinome, atvažiuoju į Van Damą kone kiekvieną savaitgalį. Gal ir be pagrindo
tikėjausi, kad jį prisiminsi. Atvažiavęs įsikurdavau ant uolų ir ieškodavau tavęs paplūdimyje. Kartais
vaikščiodavau pakrante ir akies krašteliu pastebėdavau tave. Staigiai arsigręždavau, bet kaskart tai tebūdavo
šviesos žaismas, – jis prikimo. – Vis grįždavau čia, tikėjausi vienąsyk pamatysiąs tave. O šiandien, kai pagaliau
pamačiau, kai tai iš tiesų buvai tu, supratau, kad ir pati ieškojai manęs. Nes anos keturios dienos kalnuose mus
pakeitė. Daviau tau dalelę savęs. O tu, matyt, irgi davei man dalelę savęs, antraip nebūtum atvažiavusi čia.
Būtum pamiršusi mane. Brita, aš negaliu tavęs pamiršti. Ir nenoriu, kad pamirštum mane.
Man sudrėko akys.
– Atvažiavau visą šį kelią, kad pamatyčiau tave. Anų keturių dienų buvo per maža. Norėjau būti su tavim,
kaip esame dabar. Susitikti šiltą tingų vakarą. Sėdėti restorane. Vaikščioti paplūdimiu ir kalbėtis apie kvailus
nereikšmingus dalykus.
– Sumaniau kai ką šaunaus. Eime pasivaikščioti į paplūdimį ir paplepėti apie kvailus nereikšmingus
dalykus.
Sukikenau.
– Skaitai mano mintis.
– Matai? Aš tobulas vaikinas. Tau nereikia nė sakyti, ko nori, – jis pastukseno sau per galvą. – Esu minčių
skaitytojas. Vienas iš milijono. Mažų mažiausiai B lygio antžmogiška galia.
– Baik. Nes gėrimas paplūs man pro nosį.
Jis vėl pastukseno sau per galvą.
– Jau žinau tai.
Laiminga atsidusau.
– Džudai, tai pats geriausias vakaras. Ačiū tau.
– Priverčiu tave purkštelėti gėrimą pro nosį, o tai pasirodo esąs pats geriausias tavo gyvenimo vakaras.
Tave lengva patenkinti.
– Baik, – vėl sukikenau ir pasiėmusi šlepetes sugriebiau jam už parankės. – Žmonės jau spokso. Eime,
pakvailiokime kur nuošaliau.
Kezė kartą man sakė, kad būti su kitu žmogumi iš tiesų smagu tada, kai gali tylėdama sėdėti kartu ir nejusti
poreikio pliurpti. Taip buvo mudviem su Džudu. Gulėjome išsipleikę ant smėlio ir žiūrėjome į žėrintį dangų.
Vandenyno oras buvo vėsus ir gaivinantis. Ieškojau pažįstamų žvaigždynų. Tai yra Grįžulo Ratų. Dar lyg ir
turėjau žinoti, kaip atrodo Oriono juosta. Pastebėjau dvi šalia tviskančias žvaigždes toliau nuo kitų ir
nusprendžiau, jog tai mudviejų žvaigždynas. Buvo labai jauku svajoti, kad mudu galėsime amžinai būti kartu.
Kad mūsų meilė žvaigždėmis užrašyta danguje.
– Ką veiksi vasarą? – paklausė Džudas.
– Ketinu susirasti darbą, aplankyti šeimą, – atsigręžusi pažiūrėjau jam į akis. – Bet kol kas negalvoju apie
tai.
– Pasilik čia, su manimi.
Pasikėliau ant alkūnių, bandydama iš jo veido išskaityti, ar kalba rimtai.
– Ką turi omeny?
– Mano tėvai išskrido vasaroti į Europą. Namuose pilna vietos. Priimsiu ir Kezę su Chuanita. Jei nerimauji
dėl darbo, pažįstu kelis žmones, ieškančius praktikantų. Jei tau tai per įmantru, visada gali dirbti padavėja. Aš
tau padėsiu.
– Leistum mums gyventi pas tave visą vasarą?
– Bandau pateikti visus privalumus, kokius tik įmanoma. Tikiuosi, jei pavyks, mano pasiūlymas bus per
geras, kad atsisakytumėt.
Nusišypsojau.
– Grėsmingi žodžiai, donai Korleone.
Džudas švelniai atsakė:
– Paleidau tave praėjusiais metais ir, nors nesigailiu, kad daviau laiko suprasti, ko nori, visada tikėjausi, kad
suteiksi man dar vieną progą. Sakyk taip. Sakyk duosianti mums dar vieną progą.
– Nežinau, – atsakiau jam prikandusi lūpą, kad nesišypsočiau. – Paskutinės mūsų atostogos baigėsi
nelaime. Turiu paklausti: ar bus sniego?
Jo veide pamažu pražydo šypsena.
– Tik begaliniai paplūdimiai ir saulė. Ir aš.

Gulėjau jo glėbyje, užsikėlusi kojas jam ant kojų, padėjusi galvą ant peties. Džudas buvo užsimerkęs, bet
nemiegojo. Laikė mane apkabinęs, kitą ranką buvo uždėjęs man ant šlaunies. Jo lūpos šypsojosi.
Slinko vėlyva kitos dienos popietė, paplūdimys priklausė mums vieniems. Nuo tada, kai atsigulėme, saulė
buvo spėjusi pasislinkti, jos spinduliai užliejo mūsų smėlio guolį po skėčiu. Trūktelėjau rankšluostį aukščiau,
kad pridengtų mano pėdą.
– Apie ką galvoji? – neatsimerkdamas sukuždėjo Džudas.
– Apie tave, – patenkinta atsidusau ir perbraukiau ranka jam per krūtinę. Nuo anos nakties teliko vos
įžiūrimi randai. Švelniai pabučiavau juos. Man jie nebuvo trūkumas, veikiau vaizdingas niūrios mūsų kartu
patirtos nakties priminimas. „Po tamsos ateina šviesa.“
– Įdomu. Nes aš – apie tave.
Nubraukiau smėlį jam nuo krūtinės ir padėjau galvą ant jos.
– Kalbėk, kalbėk. Ką apie mane? Nepalik nežinomybėje. Neturiu nieko prieš komplimentus.
 Džudas pavirto ant šono, išsidriekė šalia manęs visu ilgu raumeningu kūnu.
– Jei nebūtum tokia graži, tektų supeikti didžiulį tavo ego, – jis tingiai perbraukė pirštu man per nosį. – Vis
baudžiuosi, bet tu pasižiūri į mane, ir iškart pamirštu, ką norėjau pasakyti, tada težinau viena: jei kuo
greičiausiai nepabučiuosiu, nebūsiu vertas tavęs.
– Man tai visiškai tinka.
– Jei nebūsiu atsargus, išlepinsiu tave. Tavo galva taip išsipūs, kad turėsime ritinti ją paplūdimiu, – jis
alkūne pasikėlė nuo smėlio ir pažvelgė man tiesiai į akis. – Taip ir neatsakei. Ar pasiliksi?
Nustojau šypsotis ir ėmiau rimtai svarstyti jo klausimą. Niekas pasaulyje nebūtų to supratęs, bet keturių
ilgų praleistų kalnuose su Džudu dienų, kai mano gyvybė priklausė nuo jo, pakako sužinoti, kad myliu jį. Jei
tam, kad tai atrasčiau, tektų viską patirti iš naujo, taip ir padaryčiau.
Prispaudžiau lūpas prie jo lūpų. Paragavau sūraus vandens ir pamaniau, kad esu laiminga. Visą vasarą
galėsiu gulėti su Džudu paplūdimyje, vartytis ant smėlio, ragauti vandenyną jam nuo lūpų ir klausytis tylios
bangų mūšos, migdančios mus vienas kito glėbyje.
– Pasiliksiu, – atsakiau. – Manau, kad esi vertas dar šiek tiek pasikankinti begaliniuose paplūdimiuose ir
saulėkaitoje.
Jis išsišiepė.
– Aš tikrai to vertas. O dabar norėčiau įrodyti, kodėl. Eikš čia...