rasa kutkaitė

iš rūko
1

tylėjimas įsodrintas
pilnaties vandens
pėda

buvo taip viskas paprasta

lengvai perskaitydavau
ką varnos pripėdavo ant stogo
ką nupiešdavo medžių šešėliai ant kelio
skrido mintys
ir aš skridau
be jokių pėdsakų

paskui manęs klausė

kur buvai tą laiką
kai tavo tėvą ir motiną gimdė

negersi daugiau iš Dievo pėdos

ji bus tuščia

tik kankorėžiai rodys tau kelią

plynėje

kelio atgal nebėra

net jei jis veda į Romą

abitais pasipuošusios mintys

ties aviliu dūzgia
sunešė pilnas saujas medaus
tik kam šitiek reikia
kai nėra tikėjimo
medus lyg sniegas ištirpsta

stoviu nuolat kažkur

kelio atgal nebėra
net jei jis veda į priekį
debesies šaknys

žodžiai
rodos bereikšmiai
skverbiasi grąžtu gilyn

lyg būtum apnuogintas

ir nuolat alkanas
dykros žvėris

viską siurbi į save

į savo vaikus
jų sapnus ir šešėlius

nesatyje
pienių pūkais
godžiai išplitęs
šaknimis
pats į save įaugęs

netikintis
nesibaigiantis
vaike

gimei
būsi kaltas

kaip pienės pūkai

pasklinda po pievą
kaip rūkas virsta kūnu
kraujažolės tvinkčioja venom

duoną laužiu
nuodėmėj būdama
vilgau seilėmis

taip be skausmo
viskas tampa niekuo

pagriežk prašau smuikeliu

slyvai
dar kartą
?be skausmo

viena strėle
pervėrei akis visoms
praeities ir ateities šmėkloms

likau be apsiausto
minčių voratinkliai sudraskyti
tavo rankose plaikstosi vėtros
kurios ramindavo mane iki paryčių
šarmotom blakstienom
iš lėto sūpuodamos paukščių sapnus

kiek daug paslapčių

kurios manęs nebedomina
lyg varveklių kūnai
viskas nyksta be skausmo
be pėdsakų

kerti per mane

visom pasaulio vaivorykštėm
kurios man dabar balzganos
lyg rūkas supintas į kasas
tik švelniai perbraukia odą

neliko nieko tamsaus

nei šviesaus
lyg naktis nuolat sapnuotų dieną
o diena naktį
vienodom spalvom nudažyti takai
kuriais dar turėsiu praeit
vienu vardu šauks mane vyrai
žinau
taip pat pašauks
ir mirtis
žodžiai

taip taikliai
neskubėdamas
mėtei strėlytes
į stiklo obuolius

blakstienomis rinkau lietų

kad praskalaučiau
šukėmis traiškanojantį žvilgsnį

pažiro tūkstančiai karoliukų

nuriedėjo į prasižiojusį šulinį

norėčiau sulaužyt strėles

toks vaiskumas rugpjūčio naktį
sublykčioja ežero paviršius

lyg celofanu uždengtos akiduobės

saldžių sapnų

ir toliau miegosim
į gyvenimą lyg į debesį įsikniaubę

pro šalį plauks akmeniniai laivai

lips į juos palikti užmiršti nemylėti
ir nuskęs
ten kur skęsta sapnai

jei nori nubusti

kilk tiesiai pro žemės akiduobę
laiptai į dangų
tarsi į mirtį

tau tas pats

kur atsiveria vartai
jei miegi
kai nubudęs
*čia ir ten

jokiai spynai nebetikau

užmiršau visus slaptažodžius
ženklus vardus
iš ko gaminamas balsas
nuo kurio prasiveria vartai

kasdien vis gimtadienis

bet esu lyg anapus
savo metų jausmų supratimo
minčių taboro
todėl nieko nebešvenčiu

už durų skalija šunys

spjaudo ugnį
todėl nesibeldžiu
nevalau dulkių nuo rankenų
nieko nešaukiu
nes seniai jau visi pašaukti
ir slenka lyg plaukai
ir vis tęsiasi

paskui pamatysiu
kaip guliu su kitais
rūko viduriuos
pieno siūlais suraišiota
be atminties ir be raktų
visai tokia pat kaip šiandien
ir vakar
per pilnatį

būtų lengviausia neturėti

skristi lyg pūkui
virš minčių šabakštyno

būtų lengviausia nesuprasti

tik stebėti kaip mėnuo
pakyla ir leidžiasi lyg akių obuoliai
niekada nesunokstantys
ir nežinantys kas yra nuodėmė

tu panašus į vaiduoklį
šikšnosparniai krebždena tavo plaučius
kai iš gilumos atsidūsti
nuo žolės pakyla mirtis

kaip gerai kad yra ši naktis

ir mėnuo toks pilnas
net neišsigąstu
kai pamatau rūko juostą
padalinusią tave perpus
pavėjui

juk galima visa tai nusipiešti

ar suraityti iš obuolio luobos
net nusinerti iš savo plaukų
kuriuos iššukavo žvėris
pražiojęs juodus nasrus

tai bus tas pats

kas žvelgti į vyrą
kurį pirmąsyk pamatei
laikydama rankoj šaukštą medaus

ženklai
kurių neišmokai skaityti
paverčia tave debesies sėkla
pavėjui išbarsčiusia laiką

prisėsk
ant mano klampios praeities
duok man delnus

nakties ašarom
išvedžiosiu juose sapnus
kuriuos bijodamas susapnuot
nemiegojai kelis gyvenimus

prarastas laikas
lyg sena moteris
nepraradusi nekaltybės
ir nuolat kenčianti
gimdymo skausmus

esi toks mažas

prieš šitą agoniją
ir toks didelis prieš tai
ko niekad nebus
beženklis
 
debesys jau yra išžiūrėti
lietus nieko daugiau nepasako 
tik tai kad jis lietus
o ne smėlis
byrantis tiesiai ant veido
 
nežinau
ar kas buvo
jei negaliu suvokti ar bus
 
po žiemos visada ateina
kaukiantys šunys
net jei žiema būna vasarą
ar iškart po nakties 
išbrenda 
su nuometu lyg jaunoji
balta lyg numirus
juoda lyg užgimus
 
nėra ženklo
kad gyvenimas tęsiasi
*

atvertos akys
prasmegusios į tuštumą
paukštis perintis plaukuose
nurimusių vėjų gūžtoj

kai šitaip sėdėsiu

pro šalį praeik

tylėjimas įsodrintas
pilnaties vandens
 2

taikant į dangų
visa krenta
į duobę
išvirkščias rūkas

pakanka stebėti
kaip praeini pro gyvenimą
lyg adata pro odą (gal – per?)

šitaip skauda tik sapnuose

įmanoma pešioti sau plunksnas
ir stebėti
kaip jų vietoje kalasi naujas veidas

tampi svetimas pats sau

toks bjaurus
lyg būtum išverstas blogąja puse

tik niekas nemato

jog esi išvirkščias

nes rūkas
neturi kraujosruvų
apleista

norėčiau išgirsti
laumžirgio sparnų kliedesį
kai vėlėms į akis pučiu miglą

baisus žinojimas
kad apleistas esi
net sienos
į kurią kabinaisi
prieš užmigdamas

sustingus varpams
basomis einu Vilniaus špiliais
kai praduria pėdas
juntu
kaip rankos
kadais mane laikiusios
paleidžia

baisus žinojimas
dabar jau niekas
*vakare

per visą delčią nesiliovė lietus

dilo nuotraukos
reikšmės
skalbiniai virto upėmis
tekėjo į gerkles

baisu buvo išsižioti

praverti akis
tiek beprasmių žodžių
lyg akmenų
sumestų galulauky

nejauku kai delčia

kai peilis nukrenta
o niekas taip ir neužeina
lieka

baisiausia kai negali išrėkti

negali išmėtyti
negali nusikratyti

kai tampa tavo krauju

o vis tiek supranti

jog tai ne tavo

vaikštai sulinkęs
kupros prislėgtas
panašus į svetimą
nepažįstamą žmogų
nereikalingas sau

sudėliotas
iš mirusių vabzdžių
sparnų
nuskabytų žiedlapių
prikimštas sudžiūvusios žolės

ir jeigu kas nors tavyje

lieka tikra –
tik tai
kad tavęs nebėra
esu ne mano

užmigau įkritus į pievą

sapnuose usnys dilgino gomurį

tarsi grobuonies žiotyse pakabinta

siūbavau it valtis be irklų

kūnas vartėsi lyg knygos puslapiai

nesupratau kur mano ribos

kur prasidedu
ar baigiuosi

tikriausiai esu
laumžirgio sapnas
kuriame jis virsta žmogumi
slibinas

ir kelių gi žmonių gyvenimus

aš gyvenu
klykdama ant pribuvėjos rankų
jau pribuvėja esu

tyloje bandžiau surasti save

ežero paviršiuj atspindžio nemačiau

kodėl skausmas turi šitiek veidų

jie kurčnebylių akimis

tiek kartų bandžiau prakalbint

jų burnoj vėjas šniokštė
putas lyg bures išskleisdamas

duokdiev man aštuonias rankas

keturias galvas
kad savyje pasimesčiau

ir nežinočiau kuris iš jų
nei gyventi
nei mirti nenori
išėjimas

negalėjau nugramdyti šypsenos

nors degė burna nuo žarijų
kurias supylė motina
išgirdusi
kad žvirblių pulkus paleidau
iš savo gerklės

jie lesė paskutinius trupinius

iš josios gyvenimo

turėjau išmokti tylėti

žydėti žaliai kaip klevas
kad nesiskirčiau nuo lapų
pasislėpus žolėj

įsivaizdavau –
man niekur neskauda
ten kur duria
tik pažymėta vieta
pro kurią turėsiu išeit
?(ne)būti

norėčiau pradėti
nuo pabaigos

kai trenki dangui

ištaškydamas grįžulį?

kai delno linijos

inkrustuojamos
vaikaičių akių rainelėse

kai nuryji
paskutines balses
skirtas
nesugrįžtantiems paukščiams

norėčiau pradėti

bet tik ne tai

kas telpa į žodžius
gyventi
ir mirti
?krentant

vėl nubundu staiga

lyg papurtyta stiprių rankų
tarsi kažkas norėtų
kad numesčiau
paskutinius vaisius
į svetimą sterblę

– aš – nenoriu – nubusti –
žodžiai dūžta
į smulkias šukes
be garso

šerbetas aplimpa voratinklius

skiriančius mane nuo pasaulio
milijonai vorų neria pinkles

visa sustingsta akimirkai

žinau
vėl replėmis spaus ilgesys
kankins
uždraustas veidas
nukapoti sparnai

taikant į dangų
visa krenta
į duobę
*

raudomis tik prajuokinsi

šok

bepročio šuolį
iš duobės
į nežinią
???galbūt

jei galėčiau išsinerti

iš nugyventų sapnų
eiti
užmiršus visas vinis
sukaltas
į žemėm užpiltą kūną

jei galėčiau užmiršti

iškvėptas mintis
neprisimindama savęs
patirti
pirmuosius jausmus

jei galėčiau surinkti save

iš žieduose paliktų
bičių pėdsakų

man daugiau niekada

nereikėtų
mirti
pelenas

tik geriu ledinį kokteilį

suplaktą iš žvaigždžių
mirties šešėlio
žinodama kas manęs laukia

išnirs iš mano vidaus debesyno

mėnulio veidu
atvirom akim
pro kurias įžengsiu į vidų
sumažėjusi iki bitės sparno
išdidėjusi
iki vėjo sapnų viešpatijos

aš tau meluoju
nes žaidžiu kaladėlėmis
iš žodžių ir jų atspindžių
ant raukšlėto pageltusio lapo
nuskridusio paukščio šešėlio
įskilusios taurės blyksnio

paklausi
ką aš veikiu
ir nesulaukęs atsakymo
pamatysi –
nė peleno nebelikę

aš tau melavau
man nepatinka gėlės
jos kvepia
sudegusiomis žvaigždėmis
akimirka per trumpa
kad suprasčiau jog gyvenu
todėl žaidžiu kaladėlėmis
iš žodžių ir jų atspindžių
be pabaigos

paskutinis gurkšnis
ir krenti
lyg akmuo į delnus

žvelgia apsunkusios akys

į kurias rausiuosi lyg kurmis

nežinia
iš išorės
iš vidaus
patenki į pragarą
rojų
toks šventas
balkšvas
pelenas

nuogas
vienišas
naujas
3

ieškoti prasmės –
nuskęsti ledinėj tyloj
laukiant

krinta kąsniai dangaus

tiesiai į mano burną
kartu su žmonių maldomis
jų pelenais mintimis
lyg prinokusiom uogom

užsimerkiu ir stoviu

beaistrė ledo vaza

laukianti pavasario
*žiema

įklampojo žodžiais į ausis

sako – gulkis
kūną po sniegu pakišk
čiuošiu dabar kauburiais ir kalneliais

rogučių geležtėmis per dantis

per plaučius per kepenis

akys prigrūstos tirpstančio ledo

nejautru žiemą
vėjai stiklo tiltus sudaužo
byra šukės į atvirus randus
ir skausmo nejauti
lyg sniego boba
tyla

tuštumą manyje užpildai tylėjimu

kurio įžūli jėga
kaskart iš vidaus
griaustiniais supurto mane

kaskart vis prikeldamas iš po sniego

iš upės dugno ištraukdamas
bepročio tyla sukvatoji
ir sviedi atgal

tarp jūržolių
tarp savo rankų susivynioju
ir matau kaip diržėju nelyg fosilija
akmenėju ir susitaikau

manęs nebėra

nuo šiol net tavo tyla

tuštumos nepaliečia
tuščias

sutemoj
rudens ašakos stringa gerklėj
braižydamos takus
neleisdamos rėkt
prieštarauti sau
ir anam
kurs yra už manęs

visi mesti akmenys

kaip į prarają dingsta
jokio garso jokio aido
net tyla manyje nespengia

girdisi tik
kaip traškėdamas per raukšles
kevalas plyšta
žaliai

viskas užžėlė žole

greitkeliai upės dangus ir mėnuo

žalia visur
lyg būčiau į pievą pavirtus
pilnos ausys kraujažolių sėklų
čirpia
plaukuose pasislėpę žiogai

tai vienintelis garsas

bet ir jo negirdžiu
ir nėra jokios pievos
tik žalia
nesiliaudamas lyja lietus
iš sapno
kuriame nuskendau
nugara

ant tavo nugaros

blakstienomis piešiau upes
kuriomis plauksiu
kai būsiu jau senas luotas

niekas nenorės
net žvilgsniu manęs liesti
tapsiu tuščia ir apsunkus
tik upė glosniai apglėbs
savo įsčiom

tūnosiu gelmėse
taip kaip dabar
prilipusi
prie tavo stuburo

ir nenorėsiu
net gimti
pradžios link

per daug šviesos

tarsi kas būtų
nurėžęs vokus
po kuriais slėpiau
savo patirtį

dykumos akyse
vanduo –
liko ant tavo kaktos

rieškučiose
skęsta laivai
plaukę į mūsų sapnus

nematau
tik girdžiu
šiurenant save
motinos įsčiose
sniege

iš tamsiausių šešėlių
nugraibytų nuo sniego
naujai nulipdžiau save

sustingusiom lūpom
ledinėm blakstienom
ir nekalbančiom akim

kiek daug tamsos

yra sniego paviršiuje

apakintas žvilgsnis
šviesiausių sapnų
prisilietimų
geidžiant
išnykti atodūsiuos
kai aštria viksva
kutenam sau liežuvius

sapnai iš šešėlių
sniego ir rūko

ieškoti prasmės –
nuskęsti ledinėj tyloj
ir laukti
savo pirmojo riksmo
vardo
kuriuo gyventi pašauks
plunksna

kai pasiuntė į visas keturias puses

tikrai ten norėjau nuskristi

be baimės staugimo be atminties

ir įsikerojusių šaknų
lyg vėjo nešama plunksna
iš kurios neišdygs nei medis
nei paukštis

bet jeigu tai bus angelo plunksna

kuri įsmigs į pragaro įsčias
gali būti kad tuomet užgims
labai panašus į mane
niekas

juk ištisus gyvenimus

nieko nepasakau
kalbėdama žolėmis
ar ropodama
veiksmažodžiais

galėčiau miegot amžinybę

belangėje
bespalvėje
bekūnėje

tik nuolatinis skruzdžių ropojimas

jautriausiomis sielos balsėmis
marina
manyje mintį –
niekas
nereiškia nieko
4

tai tik todėl

kad yra nežinojimas
kuriam vis dar
meldžiuosi
*

ateisiu pas tave iš gilumos

nakties prarajos išnirsiu
su svaiguliu
vėjų kliedėjimais ir paukščių būriais
atskrisiu ant peties nutūpsiu
kaip snaigė
kaip baltas pienės lašas
nukrisiu ant lūpos

tik nelaižyk
kad neapkarstų
vertė

o kas manęs paklaus

ar noriu tai jausti
lyg nežinočiau
kuo viskas baigiasi

brukama vėl
nuo pirmosios raidės
dvigubos pauzės
per kurią neįstengiu įkvėpt
lyg žuvis išmesta į krantą

gaudau save
net žinodama
kad pati sau
verta tiek pat
kiek pakliuvusi į tinklus
kuriuos nunėręs išmetei
į bemiegių naktų vandenyną

nesipriešinu
riba

visą laiką
pasiramsčiuodama savimi
nepažindama praeities
neprisimindama ateities

einu
upės paviršiumi
palikdama pėdsakus
kurie virsta žuvimis
ir neria
į nepažįstamo vyro vidurius
sūkuriais
sujaukdamos kiečiausius paviršius (paversdamos?)

tavęs neliks
tą pačią akimirką kai patikėsiu
jog esi
apie tave

ten galima nukirsti save

dalgiu per šaknis per viksvas
kurias užauginai trokšdamas
būti švelnus
lyg niekad neištartas
lyg niekad nežengęs žingsnio

užtvaras
tvenkiasi karštis
kol tu klajoji mėtydamas save
ne man
ne su manim

tiek laiko
veltui
visas mūsų laikas veltui
net kol tu manyje
tiek laiko aplinkui
tiek tavęs aplinkui
kurio niekada
nebus
sielos

tie visi kormoranai ir žvirbliai

iš tavo burnos
primena vėjo pėdsakus

po jų lieka išdegintos pilys

kuriose gyveno mūsų šešėliai
kai mes buvome už devynių jūrų
ieškodami vienas kito

ten arti buvo tai

kas niekuomet negali sueiti
ten prasidėjo ir baigėsi
visos pradžios ir pabaigos

ten verkė ir juokėsi

mūsų
*

mėnuo nulaižė mano akis

kad matyčiau kaip plaukti naktyje
tavo kūno kontūrais

slysta debesų plaštakos

ir nyksta ribos
tarp manęs ir tavęs

nežinau kuriame krante

nutūps siela
suvienodinus mūsų veidus
*

ugnimi virpančios sutemos

praveria savo puslapius
sapnas liežuviu per siluetą
geismo ledai nebetirpsta

akys nustumia debesis

apnuogintas riešas
atviras delnas

laumžirgio alsavimas
prasivėrusių nendrių link
aplieja visus kontūrus
audros sultimis
*nežinau ar sapne

mačiau kaip kūnai

sklaidėsi pienės pūkais

buvo prieš tai baisingas griaustinis

nagais draskė raudonus obuolius
sultys tekėjo srauniomis upėmis
per skruostus plaukus
viskas maišėsi
ugnies ir sniego sūkury

pamenu tik tavo akis

per lauką ir dangų žvalgė mane
lyg pasakojo
kaip būriais krinta paukščiai lyg uogos
mūsų kūnus skuba pridengti
spalvotais pilvais

šitiek plunksnų ant odos

snapai pilni žiedlapių

tuomet jau nežinojau

ar dar esu su tavim
tik stebėjau
kaip sprogsta rūkas
pro rūką

jau metas eiti

per neįskaitomas tavo mintis

tamsoje atsigulus
pilnačiai balinant kūną
iki pirmojo sniego lengvumo
viską užmiršti

ir laukti
kol atklydęs žvėris
degančiu liežuviu lyžtelės
rūko sluoksnį
dengiantį mano krūtinę

paskui stebėti
kaip dideliais mostais
iš lėto įsibėgėja
ir kyla paukščiai
dingdami nežinioj
pieva

gėlių šaknys maitinosi iš mano venų

kol užauginau delnuose rugpjūčio pievą
kad grįžęs turėtum kur pailsėti

į akis susipyliau viduržemio vandenis

kad šiltomis bangomis glamonėti galėčiau

tarp ilgų plaukų lyg po kriokliu

tavo veidą paslėpčiau

kad būtum tik mano

nors vieną sekundę

per kurią visas gyvenimas šuoliais prabėgtų

iki dabar

kai tirpstu
lyg paskutinis sukastas sniegas
kai jaučiu
kad tuoj čia mūsų nebus
*
 
po kaitros 
nusiprausus tavim
stebiu kaip plečiasi ribos
horizontas pakyla virš
pilnaties virš gyvenimo
žvaigždės pilve šoka tango
 
duok man ranką
supilto kalno papėdėj
su manim tuokeisi mirtiną kartą
 
tai tik todėl
kad yra nežinojimas
kuriam vis dar
meldžiuosi
mūsų nėra

skabiau save lyg ramunės žiedlapius

norėdama sužinot
tinku netinku šiam gyvenimui
kurio šuliniuose raudonas vanduo

jame žiogai mirkė kruvinas kojas

bandydami tikslesnį žodį sugrot
susižeisdavo
stebėdavau juos

lyg pati būčiau įpjautu liežuviu

iškart nutrūkdavo
visi mūsų pokalbiai

tai reikšdavo vis tą patį

kaip įprastai diena iš dienos

kad nėra
manęs tavęs

o tik kažkas
tarp mūsų
vidury

taip yra todėl

kad vidurys
nepasiekiamas

todėl
kad mano akys
kai tavo rankos

mano tyla
kai tavo jausmai

todėl kad tamsa ir mėnuo

yra vietoj mano širdies
kol plaki saulę

taip yra
nes vidurys
tiesiog tuščias
akcentas

tai kad esi šalia

reiškia tik prarają
kuri žioji
tarp manęs ir pasaulio

kuo esi arčiau –

ryškėja
raudonas kaspinas ant riešo
vienatvės mano
žvilgsnis

vieną dieną nieko neliks

tu neprieisi ir nepaklausi
ar noriu kavos
kada grįšiu
kiek metų sapnui
kurį vis sapnuoju
nuo tada kai tave pamačiau

vieną dieną
ant mūsų užgyventų naktų
nusileis debesis
juodžemių spalvos ir akmens svorio

tą dieną
man nebeprireiks balso
nes jau neturėsiu
su kuo pakalbėti
nei ką pasakyti

tą dieną
žiūrėsiu nieko nematančiom akim
į dangų
kuriame nebebus debesų
nei paukščių nei žvaigždžių

ir tuomet gal atrodys

kad ne aš žiūriu į tuštumą
o tuštuma žvelgia į mane
tokiu žvilgsniu
lyg žiūrėtų į save
gervuogės

šis skausmas yra mėlynas

ir kraujas dabar mėlynas srūva
dangaus venomis išraizgytomis
po minčių debesų tiltais

šis skausmas
plieskiantis tylą
kerta pykčio žaibais
kad toli
esi taip toli
jog paukščiais rėkiu
kurie nešė žodžius
nuo mano ant tavo lūpų

dvigarsiai vėlėsi
plėšydami rūbus
lyg lapus rudens naktį
prisirpusių gervuogių mėlynumo

neprinokusių gervuogių rūgštumo

šis skausmas
prispaudžiu jį liežuviu
prie gomurio ryju
ryju voliojuosi springdama
nakties ežero mėlynumo tamsoje

iš kur ta delčia mano sieloj

dar neprisirpusios
ir jau pūvančios gervuogės
žiemą
sapnų kaina

mano sapnai tuomet tekainavo

pora plunksninių debesų
pora tavo atodūsių

bet praeidavai pro šalį

nepalytėdamas net žvilgsniu
lyg visai nebūčiau sutvėrus sapnų
kur suskilusiom lūpom braižau
nugaras tavo nuogoms mintims

dabar mano sapnai pilni akmenų

pilni nuskendusių valčių
kuriose plukdydavau savo žodžius
į tavo krantą

jie kainuoja dienas ir naktis

kai tavęs nemačiau nematysiu

šie sapnai tokie sunkūs

kad nenoriu sapnuot
juolab jų neprireiks
pro ašaras

kam reikalingi prisilietimai

nebylūs
kaip nukritę kankorėžiai

miško dugnas
mūsų namai
po šaknimis slepiasi kaulai
tušti kaip sijonai
kaip varpai
skamba
per ceremoniją

kai tuokiasi du svetimi

išbalę lyg palaidoti
lyg gimę sniego pily
pilnom kišenėm
sukaustytos baimės

tu juokiesi

o tai reiškia
verki
tuoktuvės

tai prasidės be manęs

esu pabaiga be sudiev

paimsi už rankos
savo likimui
ir eisi link altoriaus

žiogų vainikas čirkš

virš tavo galvos

paukštis
moters balsu suklyks

pievos pražils
ertmė

užsimerkiu
kad vėl pamatyčiau
kaip nyksta
ko seniai nebėra

mano gyvenimas
pėdą statyti statyti
į tą pačią vietą
kol prasivers ertmė
Dievo sapnams

nuolat šaipeisi

žinojai
kad dėviu ne tuos batus
ne tą balsą ne tokias akis
kad esu visai ne tokia
kuri galėtų numirt
nesutvėrusi kitos mirties

todėl naikinai mane

tau atrodė
kad tavo mirtį
aš pagimdžiau

todėl
mylėjai mane
neprijaukinta

išmesta lyg tuščias butelis

į nakties vandenis
raštelį užmiršo įdėti

plūduriuoju paviršiuj
neturėdama valios nuskęsti
neįdomi nei plekšnės sapnams
nei kormorano pilvui

girdžiu tik šaukiamą

mano vardą
neatsigręšiu

jis jau nereiškia manęs

nei tavęs
nei mūsų
pirštų sumerktų į debesį
iš kurio sėmėm šviesiausias naktis
ir mėtėm vienas kitam į veidą

buvo per daug šviesos

akims prie žemių įpratusioms

neprijaukintas gyvenimas
virsta pačia tamsa –
iš jos rieškučių nepasemsi
kitame

tas kūdikis niekada neužauga

apsikabinus jį plūduriuoju
motinos įsčiose

ir mano gyvenime
keli gyvenimai
telpa visi
jų nepažįstu

telpu ir aš tavyje
kartais jaučiu
kaip teku tavo gyslomis
kaip draskau tave iš vidaus
palikdama
negijančus (negyjančius - ?) randus
?prašymas

prasidėk ten
kur pasibaigiu
pažvelk
čia aš sudegiau

šie paukščiai netekę sparnų

upė išsekusi
kalnai jau lygumos
dangus jau akmenys

prasidėk iš ašaros
mano išdžiūvusios venos
tuomet patikėsiu
pabaigoj prasmė
?išeinant

gal būtų sunkiau

jei atsiskirdamas
pasiimtum save

tačiau negali
tik stovi rūke
kiaurais batais
pro kuriuos sunkiasi
versmė
kutenanti padus
amžinybei
nesikeičiant

maudžiausi su tavim
nuolatiniam rūke

tai prieidavai
tai išnykdavai
mano tavo rankom
buvo sužymėtos vietos
kuriomis lyg irklais
yrėmės
nežinau ar tu būsi link

štai jau pasenom

mano tavo raukšlės
mūsų veide

o nežinau
vis dar tas pats
iš praeities

nereikia prasiskelti galvos

kad įsileistum pavasarį

srauniom upėm suteka sapnai

ir pasilieka

iš ten tavo žvilgsnis

smeigia kaskart lyg spyglys
iš ten yra skausmas
negaliu jo priimti
negaliu tavęs delnais liesti
jie įvilkti į praeities pirštines
negaliu prabilti
tylėti

praeitim praskeltoj galvoj

rymo pavasaris
kelionė

šitiek daug tavyje praeities

esi sunkus ir belytis
lyg akmuo ežero dugne

kiek vandens man reikės dar išgerti

kad pasiekčiau tave

šis vakaras yra netikras

kaip ir šimtai rankų
kurios siekė nurengti
mūsų naktis

mes niekada nesueisim

todėl būsim pasmerkti

nuolat eiti
vienas link kito
be baimės

dugne matau
plaukiančius
mūsų šešėlius

žuvys nardo
per kūnus kiaurai
žolės ašmenimis
glamonėja

nuriedėję nuo kalno

nuo debesų
pasiekę gelmes
išsitiesiam

tavo šešėlio
daugiau nebijau
jo akyse
smėlis
pranašai

esi prasidėjęs nuo ramybės

išlikusios audroje
viename pursle
kai paskutinioji valtis
grimzdo į žuvies pilvą

padėjusi galvą ant tavo krūtinės

girdėjau kaip vaitoja žvejai
nebegeidžia jų moterys
likusios tuščiuose namuose

toje tuštumoj įsikūnijo vaisius

kurį išnešios balandžiai
į kiekvieną mano kertelę
suguls dulkės nuo jų sparnų

ten paslėpta žinia

lengvumas

o moterie
esi lengva lyg laumės plaukas
tavo oda nunerta iš sniego gijų

gniutulais išverkusi ašaras

likai skaidri ir permatoma

dabar kai gulėsi

lyg celofano maišelis ant bėgių
net traukinys nepajėgs tavęs sutraiškyti