Antanas Vienažindys (1841–1892) – XIX a.

antrosios pusės lietuvių poetas, išgarsėjęs eilėraščiais,

primenančiais liaudies dainas. Taip pat garsėjo dvasininkui nebūdingu ekspresyvumu, veržlumu, gal net
ekscentriškumu. Gyvas būdamas beveik nežinotas kaip poetas, išskyrus gyventas apylinkes. Kai kurie ir iki
šių dienų nežino, kad žymios, liaudies palikimu laikomos dainos yra rašytos Vienažindžio. Pavyzdžiui,
daina „Linksminkimos, linksminkimos, / Pakol jauni ėsma – / Nebus laiko mums linksmintis, / Kada
pasenėsma [...]“ arba daina virtęs eilėraštis: „Pasakykai, panytėle, / Ar tu mane myli? / Kiek jau kartų tave
klausiau, / O tujen vis tyli!..“

Gimė Vienažindys 1841 m. rugsėjo 26 d. (senuoju stiliumi – 14 d.) Zarasų apskrityje, Anapolyje (dab.
Rokiškio rajonas). Dokumentuose randama ne tik Vienažindžio, bet ir sulenkinta Vienožinskio pavardė. Į
mokslus jį ir jo brolius išleido gerai besivertęs patėvis Justinas Stauskas. Panevėžio bajorų mokyklą
Vienažindys pradėjo lankyti 1856 m., 1861 m. gavo penkių klasių baigimo pažymėjimą. Tais pačiais metais
priimtas į Žemaičių kunigų seminariją, jau 1865 m. įšventintas į kunigus. Kunigavo Šiaulėnuose, Krinčine.
Dėl gyvo, paprasto bendravimo, pagaulių pamokslų jis buvo labai mėgstamas parapijiečių. Ši įdomi ir
spalvinga asmenybė nepaisė įvairių hierarchinių santykių modelių, kunigavimo metais palaikė draugiškus
santykius su paprastais žmonėmis, visuomet skatindavo juos dainuoti, kurti, džiaugtis jaunyste. Dėl tokio
atvirumo ir pasaulietiškumo bei polinkio išgerti kartu su parapijiečiais bažnytinės vyresnybės buvo
neretai kilnojamas į skirtingas vietas, prastesnes parapijas (Breslauja, Laižuva). Tuo Vienažindys primena
vėliau gyvenusį Juozą Tumą-Vaižgantą – vieną pirmųjų ėmusių rinkti medžiagą apie po mirties beveik
užmirštą poetą.

Beveik visas autentiškas Vienažindžio poetinis palikimas sukauptas rinkinyje Dainos lietuvninko
žemaičiuose, parengtame paties poeto Laižuvoje (rinkinyje yra 26 eilėraščiai). Šio rinkinio autografas –
„Parašė Vienužis, / Pakuršėj prisigūžęs“. Kiti į rinkinėlį nepatekę tekstai tik priskiriami poetui, bet jų
autorystės paliudijimų trūksta (sutariama dėl aštuonių iš poeto artimųjų gautų eilėraščių autorystės). Be
to, Vienažindžiui būdavo priskiriama ne jo kūrinių, liaudies dainų. Dar autoriui gyvam esant, kai kurie
spaudoje pasirodę jo eilėraščiai buvo ne tik be pavardės ar slapyvardžio, bet galbūt publikuoti ir be paties
autoriaus žinios.

Didžioji išlikusios Vienažindžio poezijos dalis parašyta jaunystėje. Ankstyvoji, seminarijos metais kurta
poezija rašyta egzotišku būdu: poetas eiliuodavo pasislėpęs spintoje. Pats pasakoja, kad spintoje
patirdavo sukrečiančių dvasinių išgyvenimų („Iš kiekvieno tokio lindėjimo spintoje išsinešdavau naują
sugalvotą dainą“). Dominuojančios temos – meilė, jaunystės grožis, veržlumas. Meilė Vienažindžio
poezijoje vaizduojama dvejopai. Ankstyvesnėje poezijoje – jausmų teikiamas džiaugsmas, šviesa
(„Prašvito dūšioj šviesybė, / Laimių saulė užtekėjo, / O raskažis ir linksmybė / Kaip iš verdenės tekėjo“).
Vėlyvesniuose eilėraščiuose džiugesį keičia skausmingas meilės ilgesys, nusivylimas („Tad saldžiai
užmigčiau, galva pailsėtų – / Gal ir mano širdis taip jau nebskaudėtų?..“, „Kas suskaitys skausmus ir ašaras
mano! / Gal jau ir daugel metų perkentėjau?!“). Garsus yra paskutinis Vienažindžio rinkinio eilėraštis,
kuriame lyrinis subjektas vaizduojamas