Aras Lukšas

„Bronius Krivickas: kovojantis poetas ar eiliuojantis karys?“

Broniaus Krivicko eilėraščių analizę siesime su biografiniu, istoriniu ir

kultūriniu kontekstu
 Istorinis, kultūrinis kontekstas

 Pirmasis partizanavimo laikų Krivicko eilėraštis datuotas 1945 m. vasario 21 d. – tai

geriausio jo bičiulio Mamerto Indriliūno žūties diena. Iš pradžių Krivicko eilės plito
tik žodžiu arba nuorašais tarp kovotojų ir jų rėmėjų.

 1952 m. rugsėjo 21 d. pagal suimto ir palūžusio Rytų Lietuvos partizanų vado Kimšto
parodymus saugumo kariuomenė aptiko bunkerį, kuriame slėpėsi Krivickas. Nušauti
partizanai užkasti čia pat miške. Tik po metų Krivicko ir jo bendražygio kūnai buvo
rasti ir slapčia perlaidoti.

 „Tam, kuris pažino visą gyvenimo ir kančios gelmę, kito kelio į džiaugsmą nėra, tik
kaip per herojiškai nuolankų jos, kaipo žmogaus gyvenimo būtinybės, priėmimą ir
per galutinį jos iškentėjimą, nes žmogus turi iškentėti savo gyvenimą ir savo kančią.
Tai neišvengiama ir prasminga“, – rašė B. Krivickas savo diplominiame darbe apie
J.Aisčio kūrybą, dar nenujausdamas, kad po poros metų jam pačiam teks stoti į
paties apdainuotą kančios ir atpirkimo kelią.
 „Kartais atrodo, kad partizanų kūryba yra prasminga tiek, kiek mums
leidžia priartėti prie savo istorijos, tačiau B. Krivicko eilėraščiai yra
daugiau, nei to meto kasdienybės įvykių ir išgyvenimų liudijimai. Taip, B.
Krivicko eilėraščių kalbančiojo laikysena leidžia spręsti, kokio tai būta
dvasiškai stipraus ir gilaus žmogaus, tačiau jo eilėraščiai yra pernelyg
stiprūs, kad į juos galėtum žiūrėti tik retrospektyviai. B. Krivicko poezija
pernelyg stipriai kalba šiandienos žmogui, primindama ne tai, kokia buvo
istorija, tačiau primindama tai, koks turėtų būti žmogus – ištveriantis,
stiprios valios, aiškiai apsisprendęs ir tvirtas savo apsisprendimuose:
„Nes žinai: jei kas, įtempęs valią, / Nesvyruodams pereis šitą kelią, /
Mūšį tas net žūdamas laimės, / O jei kas pabėgs neištesėjęs, / Tas tikrai
bus kovą pralaimėjęs / Ir paženklintas gėdos dėmės.“
Karolina Šiaulytė „ Dienos nebūtin pasvirę“
 Broniaus Krivicko asmeninis gyvenimas

Bronius Krivickas bandė mokytojauti Biržuose, bet gresiant suėmimui 1945 m.

pradžioje pasitraukė į mišką. Iki dešimtmečio pabaigos jis laikėsi netoli gimtųjų
vietų.
1947–1948 m. B. Krivickas dažniausiai apsistodavo pas žmones ir tik vasarą
praleisdavo miške.
1948 m. vedė Smilgių pradžios mokyklos mokytoją Marytę Ziemelytę, susilaukė
sūnaus. Saugumui ėmus įtarti ir sekti žmoną, 1949 m. pasitraukė pas Biržų girios
partizanus.
1948 ir 1949-ieji B. Krivickui buvo kūrybingiausi: parašyta daug sonetų, išversta
per 70 Gėtės eilėraščių (1949 m. visas pasaulis minėjo didžiojo poeto 200-ąsiais
gimimo metines).
Bronius Krivickas „Mano dienos nebūtin pasvirę“
 Mano dienos nebūtin pasvirę.
Aš keliauju rudenio taku.
Ir gryniausio aukso vainiku
Mano kaklą puošia lapai mirę.
 Gera grožiu rudenio man svaigti
Vario soduos ir šiluos liūdnuos,
Kai aš žiedą mirštantį skinuos,
Bemąstydams apie didžią baigtį,
 Nes kadaise prakeiksmas, Jam sviestas,
Krito man, ir taip skaudžiai paliestas
Aš tapau bekraštės vienumos,
 Jog vien trokštu rudeniu svaigintis,
Nevaisingais jo žiedais dabintis
Ir vienatvėj laukt piktos žiemos.
 1948
 Bronius Krivickas „Mano dienos nebūtin pasvirę“
Žanras Sonetas
Tematika Žmogaus būsena mirties akivaizdoje. Mirties motyvą plėtoja rudens
gamtos vaizdai. Takas – žmogaus gyvenimo, ruduo – gyvenimo
pabaigos metafora. Ryški aukos prasmės tema.
Problemos Gyvenimo laikinumas, trapumas; žmogaus gyvenimo prasmė.
Lyrinis Lyrinis subjektas – stipri asmenybė, neišvengiamos baigties nuojauta
subjektas jo netrikdo: jis išlieka orus, nedvejoja dėl savo pasirinkimo, grožisi
gyvenimu.Sonete jaučiama paralelė tarp lyrinio subjekto ir Kristaus.
Pirmame posme Kristaus kančią primena „gryniausio aukso vainikas,
puošiantis lyrinio „aš“ kaktą, o pirmame trieilyje yra aliuzija į
Kristaus auką – lyrinis subjektas, kad „kadaise prakeiksmas, Jam
sviestas/Krito man“. Auką kalbantysis suvokia kaip savo gyvenimo
prasmę, todėl svaigindamasis rudeniu jis vienatvėje ramiai laukia
mirties.
Idėjos Stiprios valios, drąsus žmogus, sąmoningai pasirinkęs gyvenimo kelią,
net mirties akivaizdoje išlieka išdidus.
Bronius Krivickas „Kai kovoj kelies tu į ataką“
 Kai kovoj kelies tu į ataką
 Ir, į priekį puldamas, žinai,
 Kad gal tuoj, kliudytas mirtinai,
 Amžinai pabaigsi savo taką.

 Nepabūgęs grasančio metalo,

 Tu pirmyn smelkiesi su aistra, –
 Vienas geismas tau širdy tėra:
 Priešais mirtį veržtis ligi galo,

 Nes žinai: jei kas, įtempęs valią,

 Nesvyruodams pereis šitą kelią,
 Mūšį tas net žūdamas laimės,

 O jei kas pabėgs neištesėjęs,

 Tas tikrai bus kovą pralaimėjęs
 Ir paženklintas gėdos dėmės.
 1951 m.
Bronius Krivickas „Kai kovoj kelies tu į ataką“
Žanras Sonetas
Tematika Sonetas įprasmina herojinį motyvą. Lyrinis subjektas kalba apie karį,
partizaną, kuris net žinodamas, kad mūšis gali būti paskutinis,
veržiasi į jį drąsiai.
Problemos Žmogaus apsisprendimas; kaip įveikti žmogiškąsias silpnybes, baimę.
Lyrinis Vaizduojamas žmogus – drąsi, tvirtai apsisprendusi kovoti iki galo
subjektas asmenybė.
Idėjos Ryžtinga ir drąsi kova iki mirties atneša moralinę pergalę, o baimė
pasmerkia amžinai gėdai.
Dovydas prieš Galijotą
Dovydas prieš Galijotą
 Praėjus kuriam laikui, izraelitai kariavo su filistinais. Priešų pusėje buvo milžinas
Galijotas. Šis galiūnas diena po dienos tyčiojosi iš izraelitų. Jis šūkavo: „Atveskite man
vyrą, kad su manimi kautųsi! Jei jis mane įveiks, mes būsime jūsų vergai. Bet jei aš jį
įveiksiu, jūs būsite mūsų vergai.“
 Į izraelitų kariuomenės stovyklą nešinas maistu savo broliams atėjo Dovydas. Išgirdęs
Galijoto žodžius, jis pasakė: „Aš su juo kovosiu!“ Karalius Saulius nusistebėjo: „Bet tu
tik vaikas.“ Dovydas atsakė: „Jehova man padės.“
 Saulius aprengė Dovydą savo šarvais, bet Dovydas jam sakė: „Negaliu su jais paeiti.“
Tad jis pasiėmė savo svaidyklę ir nuėjo prie upelio. Pasirinkęs penkis nugludusius
akmenis, įsidėjo juos į maišelį. Tada nuskubėjo prie Galijoto. Milžinas jam sušuko: „Eik
šen, bernioke! Sušersiu tave padangių paukščiams ir laukų žvėrims.“ Bet Dovydas
neišsigando ir atsiliepė: „Tu ateini prieš mane su kalaviju ir ietimi, o aš – Jehovos vardu.
Tu stojai į kovą ne su mumis, bet su Dievu. Visi čia esantys pamatys, kad Jehova yra
galingesnis už kalaviją ir ietį. Jis atiduos jus mums į rankas!“
 Dovydas įdėjo akmenį į svaidyklę ir išsuko ją kiek galėdamas smarkiau. Jehova Dovydui
padėjo, ir akmuo įsmigo tiesiai Galijotui į kaktą. Milžinas griuvo ant žemės negyvas. Tai
pamatę, filistinai ėmė bėgti. Ar tu pasitiki Jehova taip kaip Dovydas?
 Laivo įvaizdis poezijoje

Tarp žalio ežero bangų,

Toli nuo triukšmo, nuo vargų
Laivelis supa mus. Maironis „Ant Drūkšės ežero“

Aš įplaukiau į erdvę sauso okeano.

Vežimas tartum laivė žalumynuos narsto;
Tarp ošiančių bangų, kur žiedus srautais žarsto. Adomas Mickevičius „Akermano stepės“

Aptemo man šviesa dangaus mėlynės!

Bet aš vis gyvenu – ir nusiminęs
Nugairintu laivu tolyn plaukiu... Petrarkos sonetas