Daryti tai, ko trokšta širdis, pačiam klysti ir atlikti savo žygdarbius-štai gyvenimo laisvė.

Nuo
mūsų pačių priklauso, ar leisime sau būti savimi ir alsuoti visaverčiu gyvenimu. Šią problemą kėlė
ir rašytojas modernistas V. Mykolaitis –Putinas psichologiniame intelektualiniame
romane ,,Altorių šešėly“ pavaizdavo žmogų, sprendžiantį pareigos ir pašaukimo problemą.
Pagrindinis kūrinio veikėjas Liudas Vasaris ieško, kaip suderinti kunigo ir poeto kelius. Dėl
nuolankumo tėvams, įstoja į kunigų seminariją, tačiau greit supranta, kad norint būti geru
kunigu, reikia pašaukimo, o pašaukimą Vasaris jautė ne kunigystei, o kūrybai. Atsižadėjęs
savo norų, jis atsižadėjo savęs ir savo laimės, nes ateitį kūręs kitų žmonių troškimų pagrindu, jis
savo sielą tarsi įkalino tamsiame požemyje. Kunigo gyvenimo būdas, mąstysena jam, poetiškos
prigimties žmogui, yra svetima. Prisitaikyti, pritapti prie dvasininkų, reiškia pasmerkti
dvasinei mirčiai. Dėl polinkio paisyti artimųjų lūkesčių, jis tampa nuolat abejojančia dvilype
asmenybe. Vasarį tik kančia paskatino kurti, gyvenimo išbandymas skatino rašyti. Tačiau jis
suprato, jog norint būti geru kunigu, reikia atsisakyti kūrybos, o kunigo gyvenimo būdas,
mąstysena, įpročiai Vasariui, poetiškos prigimties žmogui, yra svetimi. Jis negali prisitaikyti prie
kunigų luomo, tačiau nesiryžta ir pasipriešinti. Šitoks jo svyravimas primena neryžtingąjį Hamletą,
pasirinkusį vienatvės ir individualaus protesto kelią. Tačiau sukaupus drąsą, pagaliau jis išdrįsta
išsilaisvinti iš kaustančių pančių ir pajunta tikrą euforijos, laimės skonį. Ir pats kūrinio autorius

V. Mykolaitis-Putinas, kuris pats buvo kunigas ir vėliau pasitraukė iš kunigų luomo, patyrė
kunigo ir poeto nesuderinamumą, todėl išgyveno dramatišką dualizmą, nes jam buvo sunku
surasti vidinę harmoniją.

Išvad. sakinys: Tik praradęs asmeninę laisvę individas praranda savo individualumą, be kurio
neįmanomas prasmingas gyvenimas.