Pasikeitimas tai vietoj vieno tapimas kitu, nauju.

Gebėjimas pasikeisti visada buvo

viena iš pagrindinių mūsų civilizacijos varomųjų jėgų. Kiekvienas žmogus yra
priverstas nuolatos keistis kartu su jį supančiu pasauliu, tačiau moralinis pasikeitimas
gali būti dvejopas: žmogus pasikeičia į bloga arba į gera. Toks pasikeitimas ypač
išryškėja, kai žmogus susiduria su kritine situacija.

Visų pirma žmogus gali pasikeisti į bloga. Kritinėse situacijose, kai žmogus
įstumiamas į gyvybiškai nepalankią aplinką, jis yra priverstas greitai keistis,
adaptuotis prie naujojo pasaulio tam, kad išliktų gyvas. Daugelis paprastų žmonių
pasikeičia į bloga, jie tokiose situacijose mato ir naudojasi galimybe ne tik išgyventi,
bet ir klestėti, klestėti naudojantis kitais, aplinkiniais žmonėmis. Tokia situacija buvo
susiklosčiusi 20 a. viduryje, kai Europoje ėmė plisti fašistinė ideologija ir daugelis
žmonių buvo ištremti į koncentracijos stovyklas. Apie tai rašė garsus to meto poetas,
prozininkas, dramaturgas Balys Sruoga, 1943-1945 metais kalėjęs Štuthofo
koncentracijos lageryje ir savo prisiminimus įamžinęs memuariniame romane “Dievų
miškas”. Romane autorius pasakoja apie lagerinį gyvenimą: nuolatinis badas,
sunkus darbas, mušimai, žmogaus akistata su mirtimi. Tokioje katastrofiškoje
situacijoje žmogus yra priverstas pasikeisti, kitaip labai greitai jis išlėks per per
kaminą dūmais. Tačiau koncentracijos lageris turėjo savo politinę sistemą ir kaliniai
užimdami tam tikras pozicijas turėjo galimybę jame išgyventi. Viena iš tokių pozicijų
buvo bloko viršininkas: asmuo, užimantis šią poziciją, turėjo pasižymėti išskirtiniu
žvėriškumu - mušti kalinius, bauginti, juos karti ir mirtinai užvaikyti. Vienas iš tokią
“garbingą” poziciją lageryje užimančių veikėjų buvo Vacekas Kazlovskis, lenkas,
kuris prieš patekdamas į koncentracijos lagerį buvo mėsininku. Viename romano
episode pasakojama kai Vacekas pakorė merginą kurios niekas nenorėjo karti.
Romane išryškėja kaip stipriai žmogus gali pasikeisti į bloga, pasikeisti taip, jog
atrodo, kad jis tam būtų gimęs. Tokių, kaip Vacekas, lagerlyje buvo ne vienas. Kodėl
žmonės elgiasi kaip žvėrys, vienareikšmio atsakymo nėra. B. Sruoga tik užsimena,
kad Vacekas buvo mėsininkas. Juo labiau, kad rašytojas pamini, jog jis jautėsi esąs
Lenkijos patriotas ir svajojo po karo grįžti į tėvynę kaip gerbiamas pilietis. Taigi blogai
besielgiantys žmonės gali manyti , kad tai jie yra teisūs ir nieko blogo nedaro.
Atvirkščiai, tai jie yra gėrio pusėje. Turbūt fašizmas ir atnešė tiek daug blogio į šį
pasaulį, nes daugelis tikėjo tomis idėjomis. Lengva pasakyti,kas yra teisus, po
daugelio metų. Tuo metu, kai blogis skleidžiasi, atskirti gera ir bloga gali tik
išmintingas ir aiškias moralines vertybes turintis žmogus. Taigi išspręsti problemą,
kodėl žmogus keičiasi ir tampa žvėrimi, nera taip paprasta.

Antra, žmogus gali pasikeisti į gera. Žmogus keičiasi nuolatos, tačiau tam, kad
pasikeistų jo mąstysena, idėjos ir vertybės, žmogui reikia idealo. Idealas – tai asmuo,
turintis aiškias vertybes, nebijantis jas skleisti ir už jas kovoti. Savo pasikeitimą
įamžino garsus XIX a. antrosios pusės lietuvių poetas, publicistas, literarūros kritikas
Vincas Kudirka. Rašytojui pradėjus mokintis Marijampolėje (1871 m.) to meto
carinėje Lietuvoje jau buvo uždrausta spauda lietuviškais rašmenimis ir įvesta
priverstinė rusų kalba. Tokia priespauda lėmė masinį Lietuvos bajorų, dvasininkų bei
kitų aukštesniųjų visuomenės sluoksnių lenkėjimą, o lietuviškai dažniausiai kalbėjo
tik valstiečiai. V. Kudirka savo akademinius metus praleido, vengdamas lietuvių
kalbos, bei gėdijosi savo lietuvoškos prigimties – mokykloje kalbėjo lenkiškai,
namuose vengdavo būti pastebėtas aukštesniųjų sluoksnių. Rašytojui pasikeisti
padėjo laikraščio „Aušra“ redaktorius Jonas Basanavičius. Perskaitęs pirmąjį
„Aušros“ numerį, V. Kudirka tarsi išgirdo kaltinantį, kartu atleidžiantį Lietuvos balsą: o
tu, paklydėli, kur iki šiol buvai. Jam pasidarė graudu ir gaila valandų, praleistų ne
kaip lietuvis, ir gėda dėl savo nesuvokimo, kad svarbiausia yra lietuvybė. V. Kudirka
pajuto vidinę ramybę, pasijautė galingas, rodos, iš karto užaugo ir tarė:“ Pasijutau
lietuviu esąs.“ Tai jis aprašė straipsnyje „Iš mano atsiminimų keletas žodelių.“ 1889
m. Vincas Kudirka pradėjo leisti savo lietuvišką laikraštį „Varpas“ ir tapo daugelio
lietuvių idealu, žymiai prisidėjusiu prie Lietuvos sąjūdžio. Galima suprasti, jog Vincas
Kudirka pasikeitė į gera, nes jis padėjo daugeliui lietuvių suvokti, kad gimtoji kalba
yra svarbiausias tautos turtas, ją reikia saugoti, gerbti bei ja didžiuotis. Tokiems
lietuvių kalbos gynėjams, idealams kaip Vincas Kudirka ar Jonas Basanavičius yra
būdingos panašios vertybės: meilė tėvynei, jos kalbai ir ateičiai. Taigi, žmogus gali
pasikeisti į gera, jei jis atranda teigiamą idealą, į kurį gali lygiuotis.

Apibendrindamas galiu teigti, kad žmogus gali pasikeisti ir į bloga ir į gera. Į bloga
žmogus pasikeičia bandydamas išgyventi kritinėse situacijose. Situacijose, kai
aplinkoje skleidžasi blogis, morališkai silpnesni žmonės pamiršta pagrindines
vertybes: žmogiškumą bei moralines normas ir tampa žvėrimis. Kita vertus, žmogus
gali pasikeisti į gera sekdamas teigiamu idealu, žmogumi kuris turi stiprias vertybes ir
yra pasiruošęs už jas kovoti. Taigi, amžina problema - kova tarp gėrio ir blogio - taip
ir lieka neišspręsta. Tačiau kiekvienas iš mūsų turime laisvę pasirinkti, už kokias
vertybes mes kovojame, galų gale balansas tarp gero ir blogo kuria darnų pasaulį.