Kas svarbiau: asmeninė laimė ar pareiga?

Pasirinkimas – neatsikriama žmogaus dalis. Kiekvienas turi rinktis iš daugelio

variantų ir paliktį tik vieną. Jau nuo pat jauystės mus mokė, kad vaikas negali gauti
visko, ko trokšta. Deja, taip atsitinka ir vyresniujų žmonių grupėje. Jiems dažnai tenka
pasirinkimas susijęs su asmeniniu pašaukimu. Nėra lengva apsispresti ką tikrai nori
veikti savo gyvenime ir kas tikriausiai suteiks daugiau laimės ir dėlto gali kilti vidinis
konfilktas, kurio metu individas bando apsispręsti kas jam yra svarbiau: pareiga ar
laimė. Atsaktymas į šį klausimą yra, tačiau jis priklauso nuo konkretaus žmogaus ir
supančių jį aplinkybių.

Žmonės, kurie jaučia atsakomybę už save ir savo artimuosius, dažniausiai

pasirenka pareigos kelią. Jiems yra labai svarbus atlikto darbo jausmas, o to
neįveikimas verčia suabejoti savo sugebėjimais.. Tokie žmonės yra be galo atsakingi ir
su jais lengva dirbti. Nepriklausomai nuo to, kiek pastangų idės kiti grupės atstovai,
žmogus, jaučiantis pareigą, ir taip pabaigs pradėtą darbą iki galo, nors ir turės tai
padaryti vienas. Deja, tokiais atvėjais individas dažniausiai galisi savo tokio
principingumo, nes nesijaučia esąs laimingas. Vienas iš žymiausių prancuzų klasikų,
kuris yra labiausiai žinomas savo romanais „Trys muškietininkai“ arba „Grafas
Montekristas“, Aleksandras Diuma yra pasakęs: „Atlikti savo pareigą kartais būna
skausmingai sunku, bet dar skausmingiau jos neatlikti“. Šie žodžiai butent aprašo tuos,
kurie paaukos savo laisvą laiką idėjai atlikti. Autorius pabrėžia, kad yra sunku,
nepadaryti to, į ką tiki. Taip pat pareigos problematiką galime ižvelgti ir Renesanso
epochoje. Šiam laikotarpiui yra budingas sąmoningas, išsilavinęs, kulturingas ir
pasitikintis savimi žmogus. Ji charakterizuoja racionalus mastymas ir darbštumas. Ne
veltui su Renesansu yra tapatinama lotyniška frazė „carpe diem“, reiškianti „gyventi šią
akimirką“. Ji teigia, kad reikia gyventi čia ir dabar, ir naudotis kiekvienu momentu. Tokia
ideologija yra glaudžiai susijusi su pareigos supratimu. Pasak XVI a. humanistų,
žmogus ne gali, o turi realizuoti savo idėjas. Vienas iš žymiausių tokio požiūrio žmonių
yra anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas Vijamas Šekspyras. Jo parašytoje tragedijoje
„Hamletas“ autorius atskleidžia tragiško herojaus keršto troškimą. Pagrindinio veikėjo
tėvo, Senojo Hamleto, dvasia atėjo į Elsinor pilį ir pasakoja savo mirties aplinkybes.
Hamletas išaiškino, jog jo tėvą nunuodijo dabartinis Danijos karalius, tėvo brolis ir
naujas mamos vyras - Klaudijus. Jaunuolis panoro jam atkeršyti ir jį nužudyti, ką ir
padaro, nors dėl to miršta jis pats ir dar keleta nekaltų žmonių. Hamletas taip pasielgė,
nes jautė pareigą padaryti pasaulį truputi teisingesnį. Dramos pagrindinio veikėjo
poelgis yra atvejis, kai užsibrėžtas tikslas yra svarbiausias veiksmų šaltinis ir jis nėra
niekaip kontroliuojamas. Posakis „tikslas pateisina priemones“ atskleidžia Hamleto
ideologiją ir jo mąstymo būdą. Kad pareiga yra svarbesnė už asmeninę laimę galime
pastebėti ir atsižvelgdami į istorines asmenybes. Labiausiai toks požiūris buvo paplitęs
carinės priespaudos laikotarpiu. Po ATR III padalijimo 1795 metais Rusijos Imperija
aneksavo LDK teritorijas ir lietuviai prarado savo autonomiją. Tais laikais sustipriejo
šalies rusifikacija, atsirado žodžio ir spaudos cenzura. Dėl to XIX a. Lietuvos kraštui
kaip niekada reikalinga buvo tautos pagalba ir parama. Visuomenės veikėjai
visokiausiais būdais bandė įveikti tautinę pareigą ir gražinti savo tėvynę į pasaulio
žemėlapį. Vienas iš žinomiausių tokių žmonių yra Vincas Kudirka – XIX a. publicistas,
poetas, vertėjas ir gydytojas. Juo pagrindinis nuopelnas yra slapto laikrasčio „Varpas“
įsteigimas. Jo įkurta drugija „Lietuva“ leisdavo šio laikrasčio numerius, o pats Vincas
Kudirka ji redagavo. Jis visą savo gyvenimą skyrė lietuvių tautai žadinti, ją šviesti ir
lavinti. Lietuvos himno autorius parodo, jog tautinė pareiga jam buvo svarbiausia ir jis
buvo pasiryžęs pilnai pasiaukoti dėl savo krašto istorijos gynybos. Tokiems individams
prioritetas yra idėja, o tik tada asmeninė laimė.

Antra vertus, žmonės, kurie nori gyventi nepriklausomai nuo kitų, pasirenka savo
asmeninę laimę. Gyvenimas priklauso nuo jų pačių, dauguma gerai tai supranta ir dėlto
rūpinasi iškart dėl savo problemų, o tik poto kitų. Tokia pozicija gali atrodyti pernelyg
egoistiška, tačiau, reikia pripažinti, ji yra ir pakankamai teisings. Be abejo, kiekvienas
moderaus pasaulio gyventojas turėtų sutikti su mintimi, kad niekas nieko ir niekam nėra
įsipareigojęs. Padarytas geras poelgis yra tik žmogaus filantropijos aktas, bet tikrai ne
privalumo ženklas. Asmuo nieko ne turi, o tiktai gali! Tokio požiūrio buvo ir vienas
žymiausiu XX a. I pusės Lietuvos poetas, dramaturgas ir pirmojo psichologinio romano
autorius, Vincas Mykolaitis- Pūtinas. Baigęs Seinių Kunigų Seminariją Vincas dirbo
Kauno universitete, kur ir pradėjo savo rašytojo karjerą. Tuo metu jis susimąstė ar
teisingą kelią pasirinko, o galų gale atsisakė kunigo pozicijos ir sukūrė šeimą. Autorius
pasirinko savo asmeninę laimę ir manau nepasigalėjo. Jis pagaliau pradėjo gyventi taip,
kaip jis pats norėjo. Panašią istoriją, nors jos ir negalime tapatinti su autoriaus
gyvenimu, Vincas Mykolaitis- Pūtinas atskleidžia savo romane „Altorių šešėly“.
Pagrindinis kūrinio veikėjas, Liudas Vasaris, raginamas savo tėvų įstoja į kunigų
seminariją. Jis pats tikisi, kad ten jam įrodis, kad Dėvas tikrai ekzistuoja ir jis turės
galimybę pagilinti į savo tikėjimą. Tačiau paskatos pasirodo be galo nuobodžios ir
neidomios. Nepaisant to, kad studijos jam nepatiko, jis vistiek baigė seminariją ir
pradėjo kunigistę. Tuo gyvenimo laiku jaunuolis pažino trys merginas – Liucę, Baronėnę
ir Auksę, kurios turi labai didelią įtaka Liudo Vasario gyvenimui. Dalinai dėl jų, o taip pat
ir dėl savo pašaukimo rašyti, pagrindis veikėjas atsisako būti kunigas ir pasirenka
pasaulėtinį gyvenimą. Taip padarė, nes pajuto, jog buvimas kūnigu nėra jo pašaukimas
ir tai jis pats, o ne jo tievai turi rinktis savo būsimo gyvenimo linijas. Liudas Vasaris
įrodo, kad žmogui yra svarbesnė asmeninė laimė, o ne pareiga. Individų, kurie padarė
tokį pat pasirinkimą kaip ir romano pagrindinis veikėjas yra ir moderniojoje istorijoje.
Česlovas Milošas – žymiausias lenkų XX a. rašytojas, eseistas, vertėjas, diplomatas ir
Nobelio premijos laureatas, yra vienas iš tokių. Jis II pasaulionio karo metais gyveno
Vilniuje bei Varšuvoje, tačiau būdamas 40-ties emigravo į Prancuziją ir ten paprašė
politionio prieglobsčio. Rašytojas išvažiavo iš gimtojo krašto tam, kad netaptų sovietinės
okupacijos auka ir galėtų toliau tęsti savo veiklą. Tai butent išeivijoje atsirado vieni iš
populiariausių jo veikalų, kaip pavyzdžiui „Isos slėnis“ arba „Tėvynes ieškoimas“. Nors
Česlovas Milošas emigruoja, bet vis tiek sugeba padėti savo tėvynei, atlikti nelengvą
tautinę pareigą ir taip jausti asmeninę laimę. Ši asmenybė įrodo, kad žmonės, kurie
laisvai priima sprendimus, dažniausiai yra linkę džiaugtis savo gyvenimu.

Nors rinktis reikia ir tai padaryti nėra lengva, negalima pasiduoti, bet atvyrksčiai
daryti viską dėl savo gyvenimo tikslo. Vienas populiariausių XXI amžiaus aktorių
Leonardo DiCaprio yra pasakęs: „Jei gali daryti tai, ką moki geriausiai, ir būti laimingas,
gyvenime esi toliau nei dauguma žmonių“. Šie žodžiai reiškia, jog gyvenime asmeninė
laimė yra svarbi, tačiau žmogus ne visada gali rinktis tai, ką iš tikrųjų nori, nes jis turi
tam tikras pareigas. Taigi, laisvės trokštantys individai dažniausiai pasirenka asmeninę
laimę, o tie, kurie jaučia atsakomybę – gyvenimo pareigą.
 Vilniaus šv. Jono Pauliaus II gimnazija

IV d klasės mokinio

Marcino Kurdeko

Viešosios kalbos planas

Kas svarbiau: asmeninė laimė ar pareiga?

(Vincas Mykolaitis- Putinas, Viljamas Šekspyras)

Tikslas: Įrodyti, kad asmeninė laimė ir pareiga yra svarbios žmonių gyvenime.

Pagrindinė mintis: Taigi, laisvės trokštantys individai dažniausiai pasirenka asmeninę

laimę, o tie, kurie jaučia atsakomybę – gyvenimo pareigą.

I. Įžanga:
Vienas iš žymiausių prancuzų klasikų geriausiai žinomas rinktis tarp asmeninės
laimės ir pareigos.

II. Dėstymas:
1. Taip pat pareigos problematiką galime:
a) Tokia ideologija yra glaudžiai susijusi su pareigos supratimu. Pasak XVI a.
humanistų,
b) Kad pareiga yra svarbesnė už asmeninę laimę galime už savo tėvo mirtį.
c) Labiausiai toks požiūris buvo paplitęs carinės priespaudos laikotarpiu
2. Tokiems individams prioritetas yra idėja, o tik tada asmeninė laimė :
a) Tokio požiūrio buvo ir vienas žymiausiu XX a. I pusės
b) Panašią istoriją, nors jos ir negalime tapatinti su autoriaus gyvenime

c) Liudas Vasaris įrodo, kad žmogui yra svarbesnė asmeninė laimė, o ne p

III. Išvada:
Ši asmenybė įrodo, kad žmonės, kurie laisvai priima sprendimus, dažniausiai yra
linkę džiaugtis savo gyvenimu