Žmonių tarpusavio santykiai negailestingame permainų pasaulyje.

          Vanda Juknaitė– mūsų dienų prozininkė. Gimusi 1949m.Papilių kaime Rokiškio rajone
Vandos Juknaitės, Išsiduosi Balsu ‘’apysaka apie stokojančius visuomenes atstumtus. Tai -
biografinė knyga. Kurioje aprašo, kaip rinko iš stoties vaikus, kurie ten gyveno- vagiliavo nuolat
lydimi ne tik bado nepriežiūros, bet ir įvairių pavojų.
Visų pirma, žmogus siekia būti išgirstas ir suprastas, todėl svarbu turėti žmogų, kuriam galėtų
išsipasakoti. Sudėtingame permainų pasaulyje individas ieško atjautos, palaikymo žodžių, galinčių
suteikti jėgų gyventi. Kartais tokios situacijos paveikia ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus, kuriems
dar sunku patiems ryžtingai priimti sprendimus, suprasti aplinką. Žymios lietuvių rašytojos Vandos
Juknaitės dokumentinėje apysakoje „Išsiduosi. Balsu “vaizduojamas pirmasis nepriklausomybės
dešimtmečio laikotarpis, kuris, deja, nuspalvintas ne tik šviesiausiomis spalvomis. Tuo metu
žmonės, pirmą kartą pajutę laisvės jausmą, pajuto, kad svarbi yra atsakomybės problema, todėl
daugelis prarado darbus, paskendo alkoholio liūne, pradėjo smurtauti. Tose šeimose augdavo ir
vaikai, kurie, ieškodami geresnio gyvenimo, pradėjo užsiimti smulkiais nusikaltimais. Jokios
valstybinės institucijos neištiesė pagalbos rankos nuskriaustiesiems, skurdo vejamiems ir emociškai
sužeistiems silpniausiems visuomenės nariais. Vaikai vagiliavo ir badavo gatvėse, nesulaukdami,
kad jais pasirūpintų artimieji. Rašytoja kartu su kitais savanoriais nusprendė gatvės vaikams
surengti integracinę stovyklą Inkūnuose, kur galėtų padėti jiems vėl iš naujo atrasti gyvenimo
džiaugsmą ir galimybes. Utėlių naikinimo scenoje atskleidžiama rūpinimosi kitais apraiška.
Stovyklos organizatoriai pastebėję, kad atsiranda utėlių, nepuola bjaurėtis vaikais, nes žino, kad gali
sužeisti vaikų žmogiškąjį orumą. Tik tada, kai utelės apninka ir suaugusiuosius, organizatoriai
ramiai išsako situaciją vaikams, o sujaudinti vaikai pirmą kartą jaučia svetimo žmogaus rūpinimąsi
jais. Būtent todėl Vanda Juknaitė teigia: „Rūpestis yra esminė meilės savastis. Nesupainiojama su
niekuo. Ten, kur nėra rūpesčio, niekada nėra buvę nė šešėlio meilės “. Rašytojai svarbu atrasti ryšį
su vaikais, kad jie galėtų išsipasakoti, atverti savo skaudulius. Palikti likimo valiai vaikai, sulaukę
gyvo ir nuoširdaus bendravimo iš stovyklos organizatorių, graudinasi, nes pokalbiai atveria jau ilgą
laiką kraujuojančias jų žaizdas. Taigi, skaudi tikrovė suartina vaikus su stovyklos organizatoriais,
jie pirmą kartą patiria, ką reiškia nuoširdus rūpinimasis kitais ir meilė.
Antra, kiekvienas žmogus turi ieškoti jėgų savyje vėl sustiprėti po skaudžių patirčių. Dažnai po
sudėtingų gyvenimo situacijų žmogus nebejaučia tvirto gyvenimo pagrindo po kojomis, nebeturi į
ką įsitverti, žlunga jo vertybės. Tačiau tam yra artimas šeimos žmogus, draugas ar tiesiog
prašalaitis, kuris neliks abejingas ir padės esant sudėtingoje situacijoje. Kaip apysakoje „Išsiduosi.
Balsu „stovyklos organizatoriai net ir neturėdami specifinių žinių apie socialinį darbą, vis tiek ėmėsi
gelbėti vaikus iš žlugdančios ir niekinančios kasdienybės, kuri veda į degradaciją. Vartotojiškai
visuomenei, ieškančiai nebe dvasinių vertybių, o siekiančių materialių gėrybių, santykis su kitu
žmogumi gali atrodyti beprasmis ir menkavertis. Tačiau būtent žmogaus troškimas būti išgirstam,
mylimam ir reikalingam yra vienintelis egzistencinės būties noras. Nors iš vaikų buvo atimta tai,
kas brangiausia, tačiau jų vertybinį pagrindą ir suvokimą apie gyvenimą padėjo kurti stovyklos
organizatoriai. Rašytoja pabrėžia, kad niekas neparodys gyvenimo kelio, nes pats žmogus turi
išmokti kurti savo gyvenimą. Net ir tada, kai vaikai buvo sugrąžinti atgal į gatvę, jie rėkė ir verkė,
nes suprato, kokioje nelaimingoje aplinkoje gyveno. Vaikai suvokė, kad niekas jų vėl
nebeišklausys, kad greičiausiai vėl teks imtis nusikaltimų, kad galėtų išgyventi. Tačiau tik po
integracinės stovyklos gatvės vaikai suvokė, kokius emocinius skaudulius atvėrė stovykla. Vanda
Juknaitė laikosi nuostatos, kad vaikai atvėrė suvokimą apie tai, koks svarbus ir reikšmingas dviejų
žmonių ryšys. Kūrinyje akcentuojama žmogaus teisę į orią būtį, meilę bei rūpinimąsi vienų kitais.
Niekas neatsos stipraus santykio ir nuoširdaus rūpinimosi, nes tik pokalbis lyg dvasinis prisilietimas
prie sielos geba sužadinti žmoguje orumą ir saugumą. Žmogui nėra nieko svarbesnio ir vertingesnio
už santykius, kuriais gali pasitikėti. O būtent griūvančiame ir besikeičiančiame pasaulyje stiprus
ryšys yra tarsi šviežio oro gūsis į sielą. Taigi, žmogaus įsipareigojimas padėti kitam priverčia
žmogų suvokti, kad pats svarbiausias troškimas- būti reikalingam.
Apibendrinant galima teigti, kad žmogus siekia tvirtų ir stiprių santykių sudėtingu laikotarpiu. Tik
padėdamas kitam, žmogus įprasmina savo gyvenimą, suteikia jam pilnatvės ir pripildo kitų
kasdienybę nuoširdumu. Tarpusavio santykius reikia itin puoselėti ir vertinti, tačiau verta
nepamiršti, kad net ir negailestingame permainų pasaulyje atsiras žmogus, kuris padės kurti
gyvenimą, skatins atrasti savo galimybes, įkvėps motyvacijos nepasiduoti. Vis dėlto tik pats žmogus
yra savo gyvenimo kūrėjas ir lėmėjas, todėl net ir nesulaukęs artimųjų rūpesčio ir meilės, gali
išmokti kurti savo gyvenimą pats žengdamas pirmuosius žinsgnius.