Vaikystės/ paauglystės patirtis

I. Mero romane „Lygiosios trunka akimirką“ ir V. Juknaitės „Išsiduosi. Balsu“

Vaikystė dažnai pabrėžiama, kaip pats laimingiausias ir ypatingiausias žmogaus gyvenimo

tarpsnis. Juk būtent vaikystėje jaunas žmogus tik pradeda savo pažintį su pasauliu, jo
reiškiniais. Negana to, vaikystėje žmogus dažnai yra apsuptas saugios aplinkos, kurioje
matoma mylinti šeima, artimieji. Vis tik, tokia šviesi ir laiminga vaikystė yra būdinga tikrai
ne visiems. Kai kuriems asmenims vaikystė gali būti sudėtingų išbandymų metas, kada vaikui
tenka susidurti su sunkumais, kaip atsakomybė dėl savo ir kitų gyvybės. Ar užaugti be tėvų
meilės. Tokie reiškiniai yra aprašomi Icchoko Mero „Lygiosios trunka akimirka“ ir Vandos
Juknaitės „Išsiduosi. Balsu“ kūriniuose.

Žydų paaugliai žaidžia dėl gyvybės ir mirties. Gete gyvenančių paauglių pasiryžimas
išsilaisvinti iš neteisybės yra neįprastai stiprus. Jų gyvenimuose vyrauja pasirinkimo dilema,
atsakomybė ir kova dėl laisvės. Žydų tautybės, lietuvių prozininkas ir scenaristas, Icchokas
Meras romane „Lygiosios trunka akimirką“ vaizduoja Vilniaus getą karo metais. Kūrinyje
susipina žmonių istorijos ir vienas, paprastas žaidimas, nuo kurio priklauso žydų vaikų
likimas. Priešinama laisvė ir prievarta, laisvos dvasios žmogaus laikysena ir agresijos,
sadizmo, smurto, jėgos kulto sistema, demonstruojanti absoliutų nužmogėjimą. Pagrindinis
veikėjas – jauniausias Abraomo Lipmano sūnus, talentingas šachmatininkas Izaokas.
Paskutiniu šachmatų žaidimu, vaikinas lošia Šogerio padiktuotomis sąlygomis – iš gyvybių.
Jeigu Izaokas laimės, jis žus, o geto vaikai liks gyvi. Jeigu pralaimės žus geto vaikai, bet jis
liks gyvas. Todėl vienintelis tikslas, beveik neįmanomas – lygiosios, kai vaikai ir Izaokas
lieka gyvi. Tėvas jam liepė pasiekti lygiąsias – jis tą ir stengiasi padaryti, nepaisydamas visų
Šogerio bauginimų ir patyčių. Bet galiausiai jis suvokia. Kad lygiųjų negali būti, nes gėris
negali laimėti be aukų. „Negalima išsaugoti vieno žmogaus. Galima saugoti tiktai visus
žmones.“ Kai turi galimybę tarp lygiųjų ir laimėjimo Izaokas Lipmanas pasirenka laimėjimą.
Knygoje vaizduojamas kontrastas tarp gėrio ir blogio – juodų ir baltų šachmatų figūrėlių,
Šogerio ir Izaoko. Šiame pasaulyje neegzistuoja jokie kiti atspalviai, tik juoda ir balta. Štai
kodėl Izaokas negali pasiekti lygiųjų. Jokiu būdu. Taip yra parodoma, kad jie pasirenka
kovoti dėl bendros pergalės, o ne asmeninės.

Meilės stoka vaikystėje, lemia vaikų ateitį ir jų elgesį. Mylėti ir būti mylimam yra
svarbiausias siekis kiekvieno vaiko gyvenime. Tai tampa skaudžiausiomis istorijomis, kai jos
nėra vaikystėje. Meilės trūkumas determinuoja suaugusiojo žmogaus elgesį: jis būna
psichologiškai bei emociškai nesubrendęs, nemoka kurti darnių santykių, dažnai praranda
pasitikėjimo kitų jausmais. Garsi lietuvių prozininkė, dramaturgė ir eseistė, Vanda Juknaitė
savo esė „Išsiduosi. Balsu“ aprašo savo asmeninę patirtį, dirbant socialine darbuotoja. Taip
pat atskleidžia ypatingą santykį su žmogumi žiauriame pasaulyje. Rašytoja norėdama, kad
kiekvienas vaikas atsidūręs gatvėje pajaustų ką reiškia meilė, šiluma ir rūpestis, įkūrė vasaros
stovyklą į kurią veždavo vaikus iš gatvės, iš stoties. Vaikai stovykloje buvo maži ir labiausiai
suvargę, gyveno ir vogė, užsidirbdavo ir kitaip manėsi. Juos lydėjo badas, nepriežiūra ir
įvairiausi pavojai. Pradėjus stovyklą ji iš karto pripažino, kad tokie vaikai yra nevaldomi,
žiaurūs, nemokantys saugoti nei savęs, nei kitų, nežinantys, ką reiškia pagarbus elgesys,
meilė, kuria jiems sunku patikėti. „Nors turėjo praeiti keletas metų, kad iki galo suprasčiau
tos dienos vaikų agresijos priežastį. Rūpesčiu mes juos sužeidėm. Meile mes juos sužeidėm
iki gyvuonies. Mes palietėm žaizdą, kurią taip skauda, kad gindamasis gali užmušti“ V.
Juknaitė teigė savo esė. Stovykloje buvo neišvengiamos įvairios konfliktinės situacijos ar
nesutarimai. Nepaisant noro atvesti juos į teisingą gyvenimą, ilgainiui vaikai vis tiek patenka
į pataisos namus ar užbaigia savo gyvenimą.

Apibendrindama galiu teigti, kad vaikystė formuoja vaikų charakterį ir jų vertybių sistemą.
Vandos Juknaitės kūrinys „Išsiduosi. Balsu“ įrodo, kad pirmasis vaikų pasaulis yra jo tėvai ir
šeima, iš jų jiems reikia daugiausiai dėmesio ir meilės. Vaikai, kurie negavo meilės ir
rūpesčio, nepajuto jausmo, kad yra mylimi, turės problemų būsime gyvenime. Icchoko Mero
romane yra apibrėžiama, kad gėris visada laimi prieš blogį, netgi kai pergalei prireikia aukų.
Paaugliai turi atsakomybė dėl savo ir kitų likimo. Jie pasiaukojo ne vien tik dėl kitų, bet ir dėl
tautos.