Alicja Orlovska

Kada žmogus tampa brandus?

Neretai skaudi gyvenimo situacija tikrina individo brandą. Egoistiškas, tik savimi besirūpinantis
žmogus tenkasi ne teisingumą, bet sau naudingą variantą. Tik tą, kuris sugeba atsakingai pasirinkti
ne tik tai, ko pats trokšta, bet mąsto ir apie kitus, galima laikyti brandžiu žmogumi. Gyvenimo
išbandymai ištinka Bitės Vilimaitės novelės „Pelytė“ pagrindinę veikėją. Mergaitė buvo įsimylėjusi
teatrą, neretai gaudavo gėlių bei aplodismentų iš publikos. Sužinojusi, kad tėvas dėl darbo turi
išvažiuoti į kitą miestą, labai nusivylė. Tėvas, nenorėdamas skaudinti mergaitės, leido jai pasirinkti:
mesti teatrą ir išvažiuoti su juo arba likti teatre ir gyventi atskirai. Vaikas turėjo pasirinkti tarp
tikrojo gyvenimo ir kūrybos. Mergaitė greitai supranta, kad teatras yra laikinas, o tėvo meilė yra
amžina ir ją prarasti būtų nežmoniška. Dukros branda atskleista gražia metafora: „Ji išsivadavo iš
pledo, kuriuo buvo apsupta, tarsi išlipo iš vystyklų.“ Vadinasi, individualių troškimų paaukojimas
dėl meilės parodo žmogaus brandą. Dar skausmingesnėje situacijoje atsiduria XX a. modernisto
J.Savickio, Vakarų kultūros žmogaus, novelės „Kova“ pagrindinis veikėjas vaikas. Berniukas troško
turėti rūpestingą ir mylinčią šeimą. Deja, jo tėvai vergauja instinktams, todėl girtuokliu tėvu ir
paleistuve motina rūpintis priverstas vaikas. Tai paradoksali situacija: ne tėvai atsakingi už vaiką, o
vaikas – už juos. Bastydamasis miestelio gatvėmis, jis laukia, kol tėvus galės parsivežti namo.
Karčemoje ironišku pavadinimu „Laisvė“ jis randa nugirdytą tėvą, savo motiną gina nuo girtų
lėbautojų. Kovą vaikas pralaimi: guli parblokštas karčemos kieme, bet jo pastangos apginti šeimą
įrodo, kad berniukas brandesnis už tėvus, nors jie ir suaugę žmonės. Ori laikysena tampa jo
brandumo ženklu. Taigi vaikus, susidūrusius su skausmingais likimo išbandymais ir prisiėmusius
atsakomybę už savo elgesį, galima laikyti brandžiomis asmenybėmis.