1. Smurtas - susitaikymas su juo ar pasipriešinimas.

Juozo Apučio novelėje „Autorius ieško išeities“ vaizduojamas kaime atsiradęs žiaurumas,
smurtas bei panieka silpnesniam, o būtent žmonių darbas kolūkiuose. Tarp dviejų pagrindinių
herojų - „storasprandžio“ ir „skylėtagalvio“ - įvyko konfliktas, tačiau svarbiausi šioje situacijoje
tapo ne jie, o studentas, bandęs išgelbėti vaikinuką, kurį užpuolė du žymiai stipresni darbininkai.
Juozas Aputis bando atskleisti smurto žiaurumą visais laikais, tačiau taip pat parodo būtent
pasipriešinimą smurtui. Nors vienam iš pagrindinių veikėjų, studentui, nepavyko apginti
vaikinuką, nes jis buvo bejėgis taip padaryti prieš dvejus darbininkus, tačiau jis bando apsaugoti
bei apginti vaikinuką: „Ką dabar galiu padaryti? Kokia mano vieta šioje siloso duobėj?“ Ne veltui
rašytojas daug dėmesio skiria siloso duobei, nes siloso duobė novelėje tampa vieta, kurioje
buvo vykdoma prievarta prieš nekaltą jaunuolį. Kitais žodžiais tariant, siloso duobė – tai aplinka,
kurioje atsiduria smurtautojai bei mąstantis žmogus, kuris remiasi ne tik doroviniais principais,
bet taip pat ir žmogiškomis vertybėmis. Pasakotojas tarsi atskleidžia skaitytojams smurto
prasmę bei ragina juos pasirinkti savo gyvenimo kelią, o būtent susitaikymą su smurtu ar
pasipriešinimą jam. Mano manymu, kad pasipriešinimas smurtui, tai vienintelis gyvenimo kelias,
kuris gali pakeisti ne tik žmonių ateitį į geresniąją pusę bei padėti išsaugoti žmogiškąsias
vertybes ir dorovinius principus. Tuo tarpu novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ vaizduojamas
susitaikymas su smurtu. Juozo Apučio novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ pasakojama apie
moralinės sampratos permainas kaimo bendruomenėje. Čia yra įvykdoma egzekucija –
pienininkas Jurgis nušaunam nebereikalingą šunį. Tačiau tai atliekama ramiai, netgi šaltai, be
jokių emocijų, be gailesčio, demonstratyviai. Net pats šuns šeimininkas Vinculis ramiai stebi pro
langą žiaurų nužudymą ir net nebando priešintis šiam smurtui bei apginti savo augintinį. Mano
manymu, rašytojas siekia atskleisti žmonių abejingumą bei žmogiškųjų jausmų praradimą. Iš
tikrųjų toks žmonių elgesys parodo, kad žmonės ne tik prarado žmogiškąsias vertybes bei
gyvena tik dėl savo norų bei poreikių, kitais žodžiais tariant, žmonėms nerupi kitų žmonių
jausmai, mintys, nes kiekvienas žmogus – savo gyvenimo kūrėjas. Iš tikrųjų nė vienas žmogus
nebandė išgelbėti šunį arba tiesiog pasipriešinti žiauriam smurtui. Taigi, aš manau, kad Juozas
Aputis atskleidžia šiose novelėse visiškai priešingas situacijas ir ragina skaitytojas pasirinkti
teisingą gyvenimo kelią bei išanalizuoti smurto prasmę mūsų laikais.
2. Glaudus tėvo ir sūnaus ryšys.
Juozas Aputis savo novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“ atskleidžia glaudus tėvo ir sūnaus
santykius. Pagrindinis veikėjas, jaunas berniukas, be galo myli savo sergantį tėvą ir visąlaik
bando jam padėti. Pagrindinis vaiko tikslas – nuvežti sergantį tėvą į ambulatoriją, o būtent
padėti savo tėvui pasveikti. Sūnus jau iš vakaro paruošė vežimą bei parsivedė arklį, kad ryte
galėtų sergantį tėvą sparčiai pristatyti į ligoninę. Ryte sūnus, nors dar mažas, padėjo tėvui įsėsti į
vežimą. Važiuodamas vežimu, berniukas stengiasi apvažiuoti kiekvieną akmenį ar duobę,
vadžias laiko kaip gali tvirčiau – kad tik tėvui mažiau skaudėtų. Vėliau vadžias laiko vos viena
ranka, o kita prie savęs spaudžia tėvą ir kelia jo kojas nuo pasostės, kad kuo mažiau šį kratytų.
Tai vienas iš svarbiausių vaiko meilės ir artumo įrodymas. Berniukui pavyko per vieną dieną
susitvarkyti visus reikalus: jis nusipirko tėvui vaistus bei gavo reikalingą pažymą. Pats tėvas be
galo didžiuojasi savo sūnumi bei suvokia, kad be vaiko pagalbos jis pats nieko negalėjo nuveikti:
„Labai gerai, vaike. Tu ir prisivarginai...Kad pasisekė, tai pasisekė.“ Mano manymu, būtent šį
Juozo Apučio novelė atskleidžia glaudų tėvo ir sūnaus ryšį. Iš tikrųjų labai svarbu visąlaik padėti
vieni kietiems, nes būtent meilės jausmas, palaikymas bei pagarba sukuria glaudus šeimos
santykius, kuriuos visada svarbu palaikyti, nes būtent jie atneša laimės jausmą į mūsų šeimos
gyvenimą.

3. Abejingumas ir prisitaikymas.
Juozo Apučio novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ pasakojama apie moralinės sampratos
permainas kaimo bendruomenėje. Čia yra įvykdoma egzekucija – pienininkas Jurgis nušaunam
nebereikalingą šunį. Tačiau tai atliekama ramiai, netgi šaltai, be jokių emocijų, be gailesčio,
demonstratyviai. Net pats šuns šeimininkas Vinculis ramiai stebi pro langą žiaurų nužudymą ir
net nebando priešintis šiam smurtui bei apginti savo augintinį. Mano manymu, rašytojas siekia
atskleisti žmonių abejingumą bei žmogiškųjų jausmų praradimą. Iš tikrųjų toks žmonių elgesys
parodo, kad žmonės ne tik prarado žmogiškąsias vertybes bei gyvena tik dėl savo norų bei
poreikių, kitais žodžiais tariant, žmonėms nerupi kitų žmonių jausmai, mintys, nes kiekvienas
žmogus – savo gyvenimo kūrėjas. Taigi, aš manau, kad abejingumas ir prisitaikymas yra amorali
kiekvieno žmogaus pozicija.
4. Pagarba ir tolerancija žmogui.
Pagarba ir tolerancija žmogui atskleidžiama Juozo Apučio kūrinyje „Vieniša sodyba“. Pagrindinė
herojė pasakoja atskleidė savo jausmus bei istoriją visai nepažįstamam žmogui. Moteris
atleidžia savo buvusiam vyrui ir vienintelei draugei už išdavystę, tačiau jaučia neramumą ir
abejingumą už savo poelgį. Nepaisant savo jausmų ir minčių, ji tolerantiškai bendrauja su jais
bei padeda savo sergančiam buvusiam vyrui. Pagarba žmogui taip pat atskleidžiama per žmonių
tarpusavio ryšį ir pagalbą vienas kitam. Vairuotojas novelėje „Vieniša sodyba“ sukuria
pasakojimą savo pakeleivei išgirdęs jos liūdną istoriją. Vairuotojas pasielgia taip, nes nori
paguosti nepažįstamąją, nori ją morališkai palaikyti bei padėti. Jo istorijoje taip pat galima
įžvelgti tolerancijos bei pagarbos elementus, nes nepaisant netikėtinos situacijos, kai mažą
merginą buvo sužalota, nuo jos neatsisuko tėvai, o visada jos palaikė ir buvo šalia. Taigi, aš
manau, kad „Vieniša sodyba“ – tai be galo svarbus kūrinys, kuris vaizduoja ne tik pagarba kitam
žmogui, bet taip pat tolerantiškus jausmui, nepaisant kokioj situacijoje yra žmonės.