Ar darbas įprasmina žmogaus gyvenimą?

(K. Donelaitis „Metai“, Vaižgantas „Dėdės ir dėdienės“, F. Kafka „Metamorfozė“)

Pasaulyje įprasta, kad darbas dirbamas savanoriškai, arba per prievartą, ne savo noru. Bet tik
savanoriškas darbas žmogui suteikia dvasinę prasmę. Jau antikos epochoje darbą žmonės skirstė į fizinį ir protinį.
Fizinis darbas dažnai buvo skiriamas vergams. Su laiku pereita prie nuomonės, kad nesvarbu koks darbas, svarbu, kad
jį dirbi savanoriškai. Darbas, kuris dirbamas ne savanoriškai tik žemina žmogų. Tai koks gi darbas suteikia dvasinę
prasmę žmogui?

Aš manau, kad dvasinę prasmę žmogui suteikia toks darbas, kuriuo jis padeda kažkam, atneša naudos,
dirbama su malonumu. Tokį darbą galime aprašo XVIIIa. apšvietos epochos lietuvių rašytojo Kristijono Donelaičio
epinė didaktinė poema „Metai“. Darbas laikomas nuolatiniu valstiečio palydovu. Kadangi rašytojas pats buvo
darbštus, skatino dirbti ir veikėjus savo poemoje. Kūrinyje suskirstė būrus į dvi grupes, dirbančių ir tinginių. Poemoje
kalbama, kad darbas žmogų aukština, o tinginystė yra labai smerkiama yda. Dirbantys žmonės vaizduojami linksmi,
energingi, o tingūs – niūrūs, pilki. Poema kalba apie gamtos suteikiamą darbą, žemdirbystę, kuri skatina grupinį
darbą, organizuotumą, net prisidėjimą prie geresnio gyvenimo, kadangi žemdirbystė nesisuka tik apie pelną, tai ir
maistas. Tokio pobūdžio darbas egzistuoja ir XXI a. Žinoma, kiek keičiasi darbo pobūdis, kai rankų darbas keičiamas
mašinomis, bet žemdirbystės prasmė, nauda visuomenei išlieka panaši. Taigi, aš manau, kad darbas yra žmogaus
orumo kėlimas į viršų, o ne tinginystė, tik darbo pasirinkimas nusako, kaip noringai ir motyvuotai jį atliksi.

Kita vertus, manau, kad ne tik darbas, kuris padeda kitam gali suteikti prasmę, dažnai pamirštame
pagalvoti ir apie save, kartais kita veikla padeda užsimiršti apie problemas, neprarasti motyvacijos, kartais net
nusiraminti. Toks darbas aprašomas vieno, romantizmo laikotarpio rašytojo Juozo Tumo – Vaižganto apysakoje
„Dėdės ir dėdienės“. Pagrindinis apysakos veikėjas Mykoliukas, paklusnus, nuolankus nedrąsus berniukas. Jis nuolat
apkraunamas dauguma darbų nesiskundžia. Berniuko pastangų niekas nevertino, bet darbas jį padarydavo ramiu.
Darbas berniuką padarydavo išmintingu, švelniu, ramiu išmintingu. Nedrąsus berniukas save įprasmindavo darbu, tai
ir padarė Mykoliuką išskirtiniu. Iš savo patirties galiu teigti, kad kartais kokia tai kita pašalinė veikla gali padėti
atsitraukti nuo pasaulio virimo, užsimiršti. Taigi, šiuo atveju tokia veikla padedanti Mykoliukui nusiraminti, atsitraukti,
save įprasminti buvo – darbas.

Dažnai bandydami padėti kitiems, užmirštame padėti ir sau. Aukojame save dėl kitų, nes tai prasminga
mūsų dvasinei savijautai, bet save visada turi statyti aukščiau už kitus. Tokią klaidą aprašo modernizmo epochos,
austrų prozininkas Francas Kafka savo novelėje „Metamorfozė“. Sūnus, visas savo jėgas dirbdamas dėl šeimos
išlaikymo, bet vaikino pastangos įvertintos nebuvo. Sustreikavus sveikatai, vaikinui neišėjus į darbą, šeima pradėjo
panikuoti, o tapus nebedarbingam, šeima bandė sūnų užmiršti. Sūnaus padaryta klaida tokia, kad per daug pastangų
dėjo į kitus, bandė padėti, kol kiti nedėjo pastangų į jį. Sūnumi šeima nebesirūpino, jis buvo jiems nebereikalingas. Tai
yra geriausias kūrinys perteikiantis pasinaudojimą žmogumi. Taigi, žmogaus darbą įprasmino šeima, jis dirbo dėl jos,
atidavė visą save negalvodamas apie save, savo sveikatą, bet atgalinio ryšio iš šeimos vaikinas negavo.

Apibendrinant, galiu teigti, kad žmogų įprasmina bet koks darbas, kuris nėra tinginystė. Žinoma,
visuomet yra maloniau ir prasmingiau dirbti darbą, kuris tau patinka, tai tik kelia orumą viršun. Kartais darbo prasmė
gali būti kur kas gilesnė, darbas gali būti lyg atsitraukimas nuo pasaulio virtuves. Žinoma, kad ir koks tai būtų darbas,
dirbant dėl kito, niekada negali pamiršti savęs. Manau, kad panašus požiūris į prasmingą, noringai dirbamą darbą
vyrauja ir dabartinėje XXI a. visuomenėje..