Kartais atliekant darbą gali kilti klausimas, ar šis darbas yra prasmingas.

Tai ypač svarbus klausimas

svarstant apie iš pareigos atliekamą darbą, kuris gali atrodyti monotoniškas ir neįdomus. Tačiau, darbo
prasmingumas yra gilesnis nei tik atliekamų užduočių pobūdis. Prasmingumo jausmą sukuria ne būdas,
kaip darbas buvo gautas, o gebėjimas įžvelgti naudą, kurią teikia mūsų atliekami veiksmai visuomėnei.

Šiais laikais darbo, nešančio laimę tema yra labai dažna. Tačiau, mano manymu, gvildenant šią temą
žmonės dažnai mąsto klaidingai. Bandydami dirbti tik darbą, kuris jiems yra malonus, žmonės pradeda
vengti iš pareigos atliekamų darbų. Tačiau šie darbai taipogi gali būti prasmingi. Nors neretai darbai
neatitinka žmogaus pašaukimo, nauda, kurią dėl šio darbo gauna visuomenė gali tapti darbo
įprasmintoja. Taip pat neretai ryšys tarp pareigos ir pašaukimo yra pastebimas tik darbo procese. Taip
įvyko garsaus Lietuvių Poeto, dramaturgo Justino Marcinkevičiaus kūrinyje „Mažvydas“. Kūrinyje
pagrindinis veikėjas susidūrė su ta pačia dilema. Jo pareiga tampa darbas, kuriuo jis nenorėjo užsiimti –
rūpintis špitolnikais. Šis darbas nebuvo naudingas, kol Mažvydas neįžvelgė jame prasmės. Iš pradžių
nenoromis dirbant, špitolnikai buvo uždari, nepasitikėjo Mažvydu, ir tik jam supratus, kad šis darbas
glaudžiai siejasi su jo pašaukimu, ir pradėjus dirbti iš širdies, špitolnikai atsivėrė ir jo darbas tapo
prasmingu.

Taigi apibendrindamas galiu teigti, kad iš pareigos dirbamas darbas gali būti prasmingas. Kad jis taptų
prasmingu, jį dirbant svarbu suprasti naudą visuomėnei, kurią kuria dirbamas darbas ir stengtis rasti
sąsajų tarp dirbamo darbo ir individualaus pašaukimo.