Ar literatūra moko gyvenimo?

Juozas Grušas teigia, kad „Skaitydami gerą kūrinį, labiau suprantame, kas tai per daiktas gyvenimas
negu stebėdami patį gyvenimą.“ Aš sutinku su šiuo teiginiu, nes skaitydami mes plečiame savo akiratį ir
gauname daug naujos informacijos bei žinių. Taip pat knygose galima rasti atsakymus į daugelį mus
kamuojančių klausimų ar problemų. Tad kyla klausimas, ar literatūra moko gyvenimo?

Visų pirma, skaitant, literatūra suteikia galimybę pamatyti tam tikrus įvykius iš šalies, pačiam jų
neišgyvenant. Kaip ir mano skaitytame Oskaro Vaildo kūrinyje „Doriano Grėjaus portretas“ , galime
įžvelgti įvairių emocijų ir išgyvenimų: romantiką, liūdesį, džiaugsmą, kerštą, gailestį, kaltę, tuštybę,
naivumą ir kitus jausmus. Kaip greitai gyvenime gali viskas pasikeisti ir pavirsti į košmarą, kažkokią
sumaištį. Tad remiantis šiuo kūriniu, galime teigti, jog fizinis grožis yra bevertis, ir kad vidinis grožis bei
žmogaus siela yra tikrosios vertybės. O šios vertybės ir jų suvokimas - reikalingi gyvenime.

Literatūroje taip pat galime atrasti ir labai gyvenimiškų situacijų, kurios gali pagelbėti realybėje ir gal,
net padėti priimti tam tikrus sprendimus, ar iš naujo atrasti save. Pavyzdį galime matyti Igno Šeiniaus
romane „Kuprelis“, kurio pagrindinis veikėjas - Olesis. Išgyvenęs nelaimingą meilę, jis savyje atranda
Dievą ir jėgų vėl sugrįžti į gyvenimą, iš naujo suartėja su gamta. Ir jei ne (200) Gundės išdavystė, Olesis
turbūt niekada ir nebūtų pastebėjęs, kad yra ir kitokių laimės formų jo gyvenime. Taigi, matome
gyvenimišką situciją, kuri skaitytojui, turinčiam panašių problemų ar išgyvenimų, šis kūrinys galbūt
galėtų atverti akis ir atsakyti į iškilusius klausimus.

Taigi, galime teigti, jog literatūra tikrai moko gyvenimo savo pasakojimais, įvairiais kūriniais. (250) Ji
padeda mums giliau pažvelgti į tarpusavio santykius, pasverti kai kuriuos dalykus, o tai ir yra gyvenimo
pamokos.