MEILĖ

 Meilė tai toks dalykas, kurį patiria labai daug žmonių. Tai jausmas, kai dėl mylimo žmogaus, atrodo,
gali nuversti kalnus, kai jauti, jog pilve "skraido drugeliai" ir giliai širdyje žinai, jog esi reikalningas,
kad suteiki laimę ir džiaugsmą ne tik sau, bet ir savo mylimam žmogui. Tačiau visa tai priklauso nuo
pačių žmonių, ar jie abu puoselėja meilę, ar jie nori jaustis laimingi.
Meilė suteikia gyvenime vidinę ramybę ir sielos palaimą. Dauguma žmonių trokšta meilės, nori
jausti ją savo siela ir įkvėpti ją kitiems.

 Mylintis žmogus – tai žmogus paveiktas sunkiai paaiškinamos ir sunkiai suvaldomos vidinės jėgos,
kuri turi galią pakeisti mūsų likimą, požiūrį ir taip įtakoti visą mūsų gyvenimą. Mylintį žmogų
užvaldžiusi meilė dažnai tapatinama tik su pozityviais, maloniais jausmais. Dažnai, meilė mums
padeda atskleisti save, jaustis pilnaverčiais, bei laimingais žmonėmis. Deja, realybėje pasitaiko
atvejų, kai mylintis ir mylimas žmogus ne visada yra laimingas. Meilė ne visada atneša gėrio į mūsų
gyvenimą. Gyvenime pasitaiko atvejų, kai pernelyg daug įsimylėjęs žmogus tampa priklausomas nuo
savo partnerio. Dėl tos stiprios ir karštos meilės savo „sielos draugui“, žmogus praranda sveiką
protą, praranda galimybę mąstyti apie kitus, su mylimuoju nesusietus dalykus. Ši nesuvaldoma
aistra padeda žmogui degraduoti, blogina jo socialinį gyvenimą. Būtent apie tokį meilės tipą, savo
kūrinyje „Liūdna pasaka“, kalbėjo XIX amžiaus pabaigos, XX amžiaus pradžios poetas, rašytojas
Jonas Biliūnas.

 Mylėdamas žmogus patiria laimę, absoliutų patosą, kuris tiesiog pakelia žmogų virš kasdienybės.
Tačiau ar tikrai visad žmogus mylėdamas jaučiasi toks laimingas? Apie tai svarstoma šioje kalboje
remiantis netgi keliais kūriniais, kurie padeda išsiaiškinti ar meilė visad būna laiminga.

 Meilė – tai labai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenimo jausmas. Šį jausmą jaučia ar yra pajautęs
beveik kiekvienas, nors kartą gyvenime. Svarbu tai, kad meilė leidžia identifikuoti mylintį žmogų,
kaip laimės, džiaugsmo ir patoso kupiną žmogų. Mylintis žmogus, rodosi, jog visada yra laimingas.
Jam visada gyvenimas rodosi gražus. Tačiau žvelgiant objektyviai, toks mylinčio žmogaus
identifikavimas yra stereotipinis. Kiekvienas mylinčio žmogaus atvejis yra individualus. Tad tai
leidžia sau užduoti reikšmingą klausimą – ar mylintis žmogus visada laimingas? Ar meilė visada
žmogų padaro laimingu, patoso kupinu ir nuolatinius džiaugsmus patiriančiu žmogumi? Šis
klausimas yra svarstomas šiame kalbėjimo pavyzdyje, remiantis garsaus XX a. lietuvių ir švedų
rašytojo, Lietuvos diplomato bei spaudos darbuotojo, Igno Šeiniaus romanu, pavadinimu „Kuprelis“,
kuriame kaip tik ir pasakojama ypatingai mylinčio žmogaus gyvenimo istorija, kurioje pagrindinis
kūrinio veikėjas Olesis visų švelniai vadinamas Kupreliu yra vaizduojamas laimingas, tačiau ta laimė
neretai trukdoma pačių įvairiausių nesusipratimų ir iššūkių, susijusių su meilės jausmais.

 Meilė – tai vienas labiausiai idealizuojamų jausmų pasaulyje. Meilė, dažnai teigiama, jog pakelia virš
kasdienybės, tačiau meilė ne visada yra tik džiaugsmas ir laimė. Mylintis žmogus kartais gali būti ir
labai nelaimingas. Todėl šiame kalbėjimo pavyzdyje yra atsakoma į klausimą ar mylintis žmogus
visada yra laimingas bei pasakojama, kodėl būtent pasirinktu atveju jis toks yra, remiantis
literatūriniais kūriniais ir juose pateiktais konkrečiais siužetais.
 Meilės jausmas – tai yra kiekvienam žmogui be jokių abejonių ypač familiarus bei didelės reikšmės
turintis jausmas. Tikima, kad be meilės žmogus negalėtų būti toks, koks yra, nes būtent meilės
patirtys dažniausiai suteikia daugiausiai suvokimo apie gyvenimą ir jame vykstančius procesus.
Todėl meilės jausmas ypatingas jausmas. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, deja, meilė nors ir suteikia
suvokimo ir svarbių patirčių, meilės išgyvenimas gyvenime gali žmogui suteikti kitų pačių įvairiausių
jausmų. Tai gali būti ne tik laimė ir džiaugsmas. Meilės patirtys gali ir liūdinti bei skaudinti žmogų.
Tuomet kyla idėja, kodėl dažniausiai kalbama apie meilę, kaip apie tokį objektą, kuris mylintį žmogų
nuolat atvaizduoja, kaip laimingą žmogų. Ar idėjos apie meilės gebėjimą skaudinti žmogų yra
klaidingos? Ar mylintis žmogus visada yra laimingas? Į šiuos klausimus argumentuotai atsakoma
šiame kalbėjimo pavyzdyje, remiantis įvairiais literatūriniais tekstais bei juose pateiktomis
situacijomis, kuriose mylintys žmonės išgyvena meilę bei patiria meilės patirtis.