Ar darbas suteikia gyvenimui prasmę?

Visi esame girdėję posakį “Darbas žmogų puošia”. Tačiau ar darbas gali įprasminti jo
gyvenimą? Dažniausiai tai priklauso nuo aplinkybių. Kartais nepatinkantis darbas gali
individą įsprausti į tikrų tikriausią Prokrusto lovą. Bet neretai nepaisant darbo sudėtingumo,
ši veikla kaip tik gali būti priežastis, dėl kurios žmogus kiekvieną rytą pakyla iš lovos ir
gyvena prasmingai. Pasvarstykime, koks darbas gali įprasminti individo gyvenimą .

Pirmiausia, nepatinkantis darbas gali paversti individo gyvenimą beprasme egzistenciją. Ši

problema kiekvieną dieną tampa vis aktualesnė. Jaunas šiuolaikinio pasaulio žmogus po
mokyklos baigimo sulaukia tėvų bei visuomenės spaudimo renkantis profesiją. Dažnas
asmuo atsižvelgęs į aplinkinių rekomendacijas, pasirenka darbą ne pagal savo pomėgius ar
sugebėjimus. Bėgant metams, individo gyvenimas pavirsta banalia, kasdienine rutina,
kuri ,grauždama žmogų tarsi kirminas, paveikia jo psichologinę sveikatą. Su psichologinėmis
problemomis susiduria didžioji dalis XXI amžiuje gyvenančių žmonių, todėl tai yra viena iš
aktualiausių šių dienų problemų, kurios sukėlėjas neretu atveju būna netinkama profesija.
Apie individo “sugyvenimą” su nepatinkančiu darbu buvo rašoma ir XX amžiaus pirmosios
pusės austrų rašytojo Franco Kafkos novelėje “Metamorfozė”. Meno kritikai šį autorių laiko ir
vadina religiniu egzistencialistu, humanistu, fantastinio realizmo atstovu. Kafka savo
emocijas, kurias jam sukėlė tragiški jo santykiai su tėvu, perkelia į savo kūrinį “Metamorfozė”
pasakoja apie darbingą žmogų, kuris visiškai nuslopina savo egoizmą ir taikstosi su darbu,
kuris jam nepatinka. Jis taip daro tam, kad galėtų patenkinti savo šeimos poreikius bei
palaikytų iš pažiūros harmoningus jų santykius. Tačiau po to, kai pagrindinį veikėją paveikia
metamorfozės procesas, kuris kardinaliai pakeičia organizmą ir paverčia jį vabalu, šeimai jis
tampa nenaudingas ir jos nariai pradeda jį ignoruoti. Galiausiai Gregoras miršta
beprasmiškai nugenęs gyvenimą, visą laiką dirbdamas nekenčiamą darbą ir aukodamas
save kitų žmonių poreikiams. Taigi, profesinė veikla atima didžiąją dalį žmogaus gyvenimo
laiko ir jeigu asmuo ją renkasi pagal kitų norus, o ne savo individualias savybes ar
pomėgius, toks Sizifo darbas gali iš žmogaus atimti gyvenimo prasmę.

Visų antra, darbas, kurį atliekant žmogus mėgaujasi, gali suteikti jo gyvenimui prasmę.
Asmenys, kurie atsižvelgdami į savo savybes bei interesus renkasi profesiją, ne tik niekada
nesikankins, bet ir suteiks prasmingumo savo gyvenimui. Vienas iš pavyzdžių yra milijonams
žmonių žinomas motyvatorius Nick Vujicic. Šis žmogus gimė be rankų ir be kojų, tačiau
nepasidavęs užguičiai ir atsižvelgęs į visus savo fizinius trūkumus, sukūrė sau galimybes
turėti prasmingą karjerą. Jis keliauja po visą pasaulį ir dalinasi motyvacinėmis kalbomis bei
istorijomis, kurios yra paremtos jo išgyvenimais. Jis ne tik įprasmina savo gyvenimą,
dirbdamas patinkantį darbą, bet ir įkvepia bei motyvuoja begales žmonių. Apie darbo temą
rašo ir XVIII amžiaus apšvietos epochos veikėjas Kristijonas Donelaitis. Rašytojas buvo ne
tik mažosios lietuvos poetas, bet ir lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Darbo tema jis
aprašė savo keturių dalių poemoje “Metai”. Šiame kūrinyje darbas viežlybiesiems būrams
buvo gyvenimo prasmė. O būrai, kurie į darbą žiūrėjo pro pirštus, buvo laikomi nenaudėliais.
Žemės ūkio veikla būrams užtikrina tolimesnį džiaugsmą, maisto gausumą. Darbas jiems ne
tik yra egzistavimo įprasminimas, bet ir yra pragyvenimo šaltinis. Taigi, mėgstama profesija,
kuri sudomina asmenį bei priverčia jį dirbti su šypsena veide, įprasmina jo gyvenimą bei
padaro žmogų laiminga.
Galiausiai, Aušvico koncentracijos stovykloje virš įėjimo buvo parašyta “Darbas išlaisvina”
nors tuo metu žmonės dėl per didelio darbo krūvio žūdavo, būdavo išnaudojami, todėl galiu
teigti, kad šis teiginys ne visada atspindi tiesą. Darbas iš tiesų gali vesti žmogų gyvenimo
keliu, mokyti jį naujų dalykų bei įprasminti jo gyvenimą tačiau lygiai taip pat individą gali ir
visiškai sunaikinti.