Kitą kartą, seniai seniai, Vilniaus Senamiesčio gatvėmis šmirinėjo daug velnių.

Tie
velniai naktimis šėldavo, miestiečiams ramybės neduodami. Neretai bešėldami velniai taip
stipriai sutrypdavo gatves, kad iš šaligatvių vieni trupiniai telikdavo.
Vilniečiai, neapsikentę tokios betvarkės savo mieste, nusprendė kažko imtis. Nuėję pas
vyskupą, miesto gyventojai papasakojo jam, ką naktimis velniai išdarinėja. Vyskupas suprato,
kad reikalas yra ne iš paprastųjų ir kaipmat ėmėsi veiksmų. Sukvietęs visus kunigus, pradėjo
juos mokyti gaudyti velnius. Naktį sutikus „baliavojantį“ velnią, reikia jį apšlakstyti šventintu
vandeniu, tuomet iš šoko sustingusį kipšą sukišti į vienuolių nupintą maišą, iš kurio niekadėjas
negalėtų pasprukti.
Prasidėjo velnių medžioklė. Kunigai, apsiginklavę vienuolių pintais maišais ir šventintu
vandeniu, kiauras naktis tykojo Vilniaus Senamiestyje velnius begaudydami. Nors darbas buvo
nelengvas, kunigai sugebėjo išgaudyti visus alei vieno niekadėjo. Dabar teliko sugalvoti, ką su
tais velniais daryti.
Nuėję pas vyskupą bei parodę jam sugautus velnius, kunigai pasiteiravo, kaip būtų
galima jų atsikratyti. Vyskupas, pasukęs galvą, nutarė velnius paprasčiausiai išmesti už miesto
gynybinės sienos į Vilnelę. Kitą naktį visi kunigai su velniais maišuose užlipo ant gynybinės
sienos ir sviedė velnius į upę.
Velniai, šiaip ne taip išsikapanoję iš Vilnelės, nutarė nebegrįžti į miestą, o tęsti savo
šėliones šalia miesto sienos esančiame Barbakano kalne. Tais | laikais kalnas dar buvęs
didelis, bet po amžių velnių šėlionių nudūlėjo ir iš jo teliko šlaitas. Dar iki dabar naktimis ant
Barbakano šlaito renkasi velniai ir kanopomis trypia nuvargusią kalno žemę.