KRISTINA

SABALIAUSKAITĖ
PETRO IMPERATORĖ
baltos lankos

Viršelio dizainas Kristinos Sabaliauskaitės ir Zigmanto Butaučio

Viršelyje panaudoti Caret de Moor paveikslų fragmentai
Maketavo Eglė Jurkūnaitė

Nenorminės, neteiktinos ir netaisyklingos kalbos formos kūrinyje

vartojamos kaip autorės stilistinės priemonės.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės

Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke
(NBDB).

ISBN 978-609-479-221-2
© Kristina Sabaliauskaitė, 2019
© Kristina Sabaliauskaitė, dizainas, 2019
© Zigmantas Butautis, dizainas, 2019
© Portrait of Empress Catherine I, Heritage Image Partnership Ltd /
Alamy Stock Photo
© Portrait of Peter I, The Picture Art Collection / Alamy Stock Photo
© Baltų lankų leidyba, 2019
1727 m. gegužės penktoji (šešioliktoji),
Jekaterinos rūmai, Carskoje Selo
 9
In nomine Patris, et Filii, et Spiritus Sancti... Vo imia Otca, i Syna, i
Sviatogo Ducha... Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios...
Paskutinis dūžis. Devynios. Tamsa artėja. Atrodo, dabar jau prasidėjo
gegužė. Bet dar ne baltosios naktys. Ar jų sulauksiu?.. Reikėtų
pasimelsti. Tik kaip? Nebežinau kaip... ar taip, kaip krikštyta —
katalikiškai, ar taip, kaip perkrikštyta — pravoslaviškai, ar taip, kaip
auklėta... Tik štai pastorius nesižegnodavo, melsdavosi iš knygos... Kaip
man dabar melstis? Kas aš? Aš triskart pakeičiau tikėjimą, penkis kartus
vardą, keturiskart tekėjau, triskart — už to paties vyro. Buvau trijų
valdovų pavaldinė ir vieno — valdovė. Plaukų spalvą keičiau tik kartą.
Kažkada jie vasarą būdavo gelsvi ir banguoti, kaip auksas, dabar —
juodi, prilipę prie skruostų kaip nuo prakaito ir silkių riebios dvokiančios
jūreiviškos virvės...
Įkvėpt, iškvėpt.
Oras mano šnervėmis traukia tarsi skustuvo ašmenys. Jaučiu kraują
burnoje. Bet negaliu nustoti kvėpuoti, nes tada mirsiu. Kvėpuok.
Įkvėpt, iškvėpt.
Burna beveik pilna kraujo. Tuoj teks kiek praverti lūpas, kad kraujas
ištekėtų. Kitaip persipildys ir pradės varvėti pro nosį. Imsiu kosėti, dusti.
Tada — baisus skausmas krūtinėje, ne tik šnervėse. Skausmas visur.
Dusiu. Taip jau daug sykių buvo. Kur Taniuša? Kai nereikia — lenda į
akis, kai reikia — nėra. Išpera... Labiausiai dabar norėčiau, kad čia būtų
Johanna. Bet ji — kažkur, kambariuose. Ištikima draugė... Turbūt dabar
Johanna jau vagia. Ji žino, ką paimti iš papuošalų dėžės, kas dar
nesurejestruota į rejesterį. Tegul... Tegul vagia, kad ji paspringtų... Kas
iš to?
Skruostas, prie ausies, plaukai — viskas kruvina, taip ir jaučiu.
Krešantis kraujas traukia odą. Peršti ir trūkinėja. Neapkenčiu savo kūno.
Skerdienos krūva. Didelė išeikvotos, nudėvėtos, liulančios, sutinusios,
sopančios skerdienos krūva. Pašvinkusios, vynu prarūgusios mėsos
kalnas. Kojos, atrodo, tuoj sprogs pritvinkusios to sutinimo. Skauda
kiekvieną gyslelę. Skauda nuo kiekvieno paklodės siūlo prisilietimo. Vėl
pila karštis. Mano svoris tiek slegia audinį, tarsi gulėčiau ant vinių
prismaigstytų grotų. Dabar žinau, ką jausdavo pasmerktieji. Viešpats
mato, niekada jiems to nelinkėjau, dariau dėl jų, ką tik galėjau... Krūtys
sunkios ir taip svyra abipus liemens, kad, regis, tuoj perplėš ląstą.
Viešpatie, kodėl tokia neteisybė? Kodėl, kai viskas buvo jauna, negalėjau
tuo džiaugtis, vis reikėdavo gintis, lyg kokiai aviai nuo vilkų? Tik dabar
suprantu, kokios manęs būta gražios... ant iškirptės kvortą galėjai
statyti. Buvau stipri, bet liauna, apvalumai — kur reikia; niekur nė ženklo
išvirtusių gyslų, svarinančių riebalų, kraujų ar pūlių... buvau kaip
nutekinta, kaip ta jo brangioji berankė Veneros statula Vasaros rūmuose.
Jis taip ir sakydavo: kad toji Venera jam primenanti mane... Tik turėjau
abi rankas. Kažkada visi akimis rijo dailumą... O pastaruoju metu
nebegalėjau net žiūrėti į veidrodį. Niekas nebepadeda. Niekas. Puošk,
kuo nori. Ir dar tos jauniklės mergšės tyčiodavosi pakampėmis — iš
mano pastangų, pomadų ir pudrų, ir statinės stuomens... nors viską
dariau gražumui išsaugoti — net actą ir vašką rijau... Car-Bočka, Carienė
Bačka — taip ir vadino pakuždomis, viską girdėdavau... Dabar net ir tai
nesvarbu. Tegul sau šaiposi. Kur jos? Ką darys, kai manęs nebebus?
Galės sau šaipytis gatvėje ant kampo, kur joms ir vieta... Viską
atiduočiau, kad tik daugiau neskaudėtų. Taip skauda, kad negaliu net
užsnūsti, taip sopulys rėžia kvėpuojant.
Įkvėpt, iškvėpt.
Vėl kaip peiliu. Dar kraujo galugerklyje. Kur Tanka su šalta šlapia
skepetėle?
Gal iš tiesų verčiau pasimelsiu. Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir
Šventosios Dvasios... Šitaip turbūt melsdavausi su savo vargše motina...
Motin, pamenu tave, tik nebeatmenu tavo veido... Pamenu, būdavai
rudais rūbais ir papilkusiais nuskalbtais marškiniais, įdubusiais
skruostais. Motin, galėtumei gi dabar sėdėti pas mane aksomo pagalvėm
apkamšyta, šilkuose, valgytum ikrus juodus, austres, citrinas ir persikus,
tokajumi užsigerdama. Taip ir neteko niekada man tavęs palepinti... Tik
lyg pro vandenį pamenu tavo balsą. Dar pamenu, kad pro švino rėmeliais
suskaidytą langą šviesdavo saulė ant slenksčio. Nuolatinį kūdikių
verksmą. Broliai ir seserys — švelnučiai, minkštučiai. Vienas kūnas ir
kraujas. Vėliau pastorius sakė, kad nežino, kur gimiau. Gal net ne
Jakobstadte, Semigalijoje, Lietuvos ir Lenkijos Žečpospolitoje, kur kurį
laiką gyveno mano šeima. Gal Ringene? Bet ten, Infliantuose, buvo daug
mūsų, lietuvių, valdomų Kettlerio. Lietuviai, lenkai, livonai ir dar rusų
sentikiai, pabėgę nuo savo caro Antikristo, tokio to būta Jakobstadto,
kurio dabar visiškai neatsimenu. Nežinau, ar nuo ko nors bėgo mano
tėvai. Gal. Gal nuo skolų? Greičiausiai nuo skurdo, kad apsistojo mieste.
Dar šiek tiek pamenu tėvą. Paskui teta sakė, kad gerdavo, kad iš jo nieko
doro nebuvo, kad jos bekraitė sesuo neradus nieko geresnio buvo
ištekinta už tokio ubago. Bet šito nepamenu. Pamenu, kaip tėvas
Samueliui ir Karoliui rodė, kaip užsimoti kardu. Šitą tai pamenu. Todėl
paskui niekada netikėjau, kai bandė sakyti, kad mes buvom cholopai.
Cholopai kardų juk neturi, o kardą mačiau savo akimis. Ir cholopai
nevilkėdavo raudonais žiponais — šitą ant tėvo irgi pamenu. Lyg per
miglą, bet pamenu ir matau — stovi didelis, ūsuotas, tamsiai raudonu
žiponu ir užsimoja kardu. O Samuelis su Karoliu žiūri į jį sėdėdami ant
lentinių grindų. Kiekvieną kartą, kai paskui man sakydavo, jog visa
Rusija verčiau tegul mano, kad mano tėvai buvo nežinomi cholopai negu
lietuvių bajorai, man it gumulas iš apmaudo gerklėje atsistodavo. Kaip
kad dabar. Tik dabar — kraujas. Tas pats kraujas, kaip tėvo ir motinos.
Kilmingas kraujas, kardo žmonių kraujas, niekas to iš manęs neatims,
kad ir ką besakytų. Dievas juk mato, kad nemeluoju. Herbus irgi
atsimenu, nors neturėjome daug daiktų, jais pažymėtų: tėvo herbo
viršuje buvo mažas paukštelis, laikantis kryžių ir pasagą, motinos —
gaidys. Paskui teta sakė, kad ten buvo Skowronskiu vanagas ir Hahnų
gaidys. Juokinga, tuos herbus atsimenu tik dėl to, kad beveik visą
vaikystę maniau, jog visų žmonių herbuose — paukščiai. Kartą, turbūt
dar Jakobstadte, mačiau auksu tviskančią karietą, ant jos buvo juodas
erelis — žmonės sakė, kad joje keliavo kažin koks kunigaikštis. Mano
herbe dabar irgi erelis, su dviem galvom. Taip ir norėtųsi nusijuokti: nuo
gaidelio ir vanagėlio iki dvigalvio erelio. Negaliu juoktis, nes paspringsiu
krauju...
Tanka, Tanka! Kur tu? Net pašaukti balsu jos negaliu...
Ji jau tikrai turėtų ateiti su suvilgyta skepeta ir apšluostyti. Bet jos
visos turbūt jau užuodžia mirtį, todėl nebesistengia. Vėl išvarvėjo
truputis kraujo: negaliu viso išleisti pro burnos kraštą, nes užsikosėsiu.
Reikia Tankos arba kurios kitos iš mergų, kad kilsteltų su pagalve ir
palaikytų mane už pečių, kol viską išspjausiu. Antraip dusiu. Dar labiau
temsta. Kraujas ant lūpų... Tąkart buvo irgi prieblanda. Tą vakarą ir tą
naktį irgi atsimenu. Beveik visą laiką skambino bažnyčių varpais. Ir
tėvas, ir motina kosėjo, jiems iš burnos ištekėjo kraujo, o paskui jie
užmigo ir nebeatsibudo, nes tapo nejudrūs ir sukietėjo. Nežinojome, ką
daryti — visą naktį verkėme, apsikabinę, šalia savo tėvų lavonų. Dieną
Samuelis, mūsų vyriausiasis, išėjo pasakyti kaimynams, bet paskui jie
parginė jį atgal ir mus visus užrakino iš išorės. Anna buvo mažiausia, ir
jai reikėjo duoti valgyti, nes ji visąlaik rėkė, o nieko nebeturėjome.
Varpai toliau nepaliaujamai gūdžiai skambėjo... Man buvo — bent jau
taip paskui sakė teta — penkeri, Kristinai — ketveri, Karolis buvo už
mane dvejais metais vyresnis, Samuelis — visų vyriausias, bet taip ir
nežinome, kelintų jis buvo gimimo. Teta paskui karčiai sakė, kad velionis
tėvas Samuelis Skowronskis buvo pislus kaip triušis. O kad jis būtų
mokėjęs daryti pinigus taip, kaip darė Dorotėjai vaikus, net per Adventą!
Tada atėjo kažkokie žmonės su skaromis ant veidų ir atnešė mums
truputį vandens ir duonos. Žegnojosi ir pašnibždomis kartojo — maras.
Tą tai atsimenu. Išnešė mūsų tėvus, bet mus ir toliau laikė uždarę. Mes
verkėme apsikabinę ir žadėjome niekada nesiskirti. Kristinka buvo tokia
mažutė, o Anna — suvis kūdikis... Bet kol buvome kartu, buvo ne taip
baisu. Mes, penkiese, dešimt mažų rankyčių, apkabinę viens kitą. Paskui,
kai būdavo labai sunku, visada tą vaikiško apsikabinimo jausmą
prisimindavau. Buvom tokie maži, niekuo dėti angelėliai... O tada
atvažiavo mamos sesuo, teta Anna Marija, irgi prisidengusi skepeta. Ir
mus visus paėmė: į vežimą, o paskui — pas save. Į dvarą, kuris
nesiskyrė nuo paprasčiausio valstiečio medinės trobos. Tada mes visi
tapome Wiesiolowskiais. Nors visi penki žinojom, kad esam
Skowronskiai. Bet mums liepė visiems sakyti, kad ji mus priglobė ir
dabar būsime jos įvaikiai, Wiesioiowskiai. Žinoma, iš tiesų ji mūsų visai
neįsivaikino. Pasiėmė mus, kad galėtų gvieštis mažo rėželio žemės, kuri
priklausė mūsų velioniams tėvams kažkur Lietuvoje. Atsimenu, nes apie
tai, apie tą žemę, ji su dėde nuolat ir nepaliaujamai šnekėdavo.
Samuelis, vyriausiasis, juos erzindavo, sakydavo: „Tai ką, jei jau mes
dabar Wiesioiowskiai, tai gal dėdė ir turto mums užrašys?“ Dėdė
Wiesiolowskis tada jam skeldavo antausį. Va šitas tai, pamenu, gėrė —
kaip tikras Chmielnickis... Kliūdavo tada ir tetai Annai Marijai. Bet kol
buvom kartu, nebuvo šitaip baisu. Kiekvieną vakarą, atskirti nuo tarnų
kabančia gūnia, suguldyti palėpėje, kur vasarą būdavo kaip pirtyje, o
žiemą košdavo vėjai, užpūtus balaną, kalbėdavomės: kas ką atsimena
apie mūsų tėvus. Anna buvo mažiausia, jai viską papasakodavome.
Svarbiausia būdavo nepamiršti, kas esame. Ne Wiesioiowskiai. Nieko
bendra su Anna Marija Hahn Wiesiolowska ir su jos vyreliu girtuokliu, ir
jų tikraisiais raudonsnukiais vaikais. Buvom Skowronskiai, Dorotėjos
Hahn ir Samuelio Skowronskio, gaidelio ir vanagėlio herbo vaikai. Dieną
būdavom Wiesioiowskiai, tikriau — neapmokami Wiesiolowskiu
pastumdėliai, šeriami tuo, kas liko nuo stalo. Anksti išmokau įtikti: badas
išmokė. Lajaus žvakėm ir nuvytusiom gėlėm trenkiančioje kaimo
bažnyčioje sėdėdavome vienam suole kartu su jais ir jųjų vaikais. Kartu
kalbėdavom In nomine Patris, et Filii, et Spiritus Sancti, kaip viena
šeima. Bet visa parapija žinojo, kad esam našlaičiai. Iš krikščioniško
gailesčio priglaustos svetimo gyvenimo nuolaužos, nevykėlių plikbajorių
Skowronskiu giminės palikuonys. Žmogiškos liekanos.
Bet kiekvieną vakarą prieš miegą žegnodavausi: Vardan Dievo
Tėvo — kaip mokė motina, kad jos nepamirščiau.
Kiekvieną vakarą lovoje sau pasakydavau: „Dieve Tėve, kursai esi
danguje, saugok mane, Martą Heleną Skowroriską.“ Sakydavau:
„Tu juk, Dieve Tėve, matai iš aukštai, kad aš čia esu, šitoje palėpėje.
Tu juk viską žinai, taigi — žinai, kas aš esu. Aš esu Marta Helena
Skowronska, našlaitė, taigi — jau vien tik Tavo vaikas dabar, nes kunigas
bažnyčioje sakė, kad visi esame Dievo vaikai. O aš esu Tavo mažoji
Marta Helena Skowronska ir labai Tave myliu, nes daugiau, be brolių ir
seserų, nieko juk neturiu, o jie dar irgi maži, jiems taip reikia meilės,
todėl myliu juos, kiek tik galiu, nes esu vyriausia sesutė; myliu juos už
save ir už savo velionius tėvus. Mylėk juos ir Tu. Todėl būk geras, Dieve
Tėve, saugok mane.“
Ar aš vis dar esu Marta Helena Skowronska?
Ne.
Aš jau esu kitas žmogus. Ne tik pagal popierius ir cerkvės knygas. Ne
tik todėl, kad dabar esu pateptoji Tavo aliejumi. Ne tik kitas kūnas —
skausmo, riebalų, vidaus žaizdų maišas. Nieko panašaus į tą amžinai
pusbadę, liesą geltonplaukę mergaitę su kasų vainiku. Net siela nebe ta.
Ten buvo kita siela ir kitas žmogus. Martos Helenos Skowronskos jau
seniai nebėra. Iš jos tiesiog jau nieko neliko. Maniau, kad liks, stengiausi
iš paskutiniųjų, kad nors kas liktų, kad mane visada galėtų atpažinti
mano motina per Paskutinįjį Teismą, kai susitiksime pas Tave, bet nieko
neliko. Ko nesunaikino žmonės, pribaigiau aš pati. Arba gal pribaigei Tu,
Viešpatie, ir Tavo tvarka.
Taip, Tu ir Tavo tvarka.
Tėvas Teofanas man sako, kad tam, kurį labiausiai myli, Tu siunti
nepakeliamus išbandymus. Netikiu, arba tai — netiesa. Tėvas Teofanas
sako, ką nori, o kai jam reikia — tai ir meluoja Tavo vardu, meluoja ir
neraudonuoja, kuilys gražbylys... Viena yra siųsti kam nors išbandymus,
o kitas dalykas — nuolatos norėti ką nors visiškai sunaikinti. Mane visi
norėjo sunaikinti nuo pat pradžių. Mano broliams gal ir teko išbandymų.
Berniukams. Juos Anna Marija atidavė pirmus, nes buvo vyresni. Bet
mums, mergaitėms, net nepasakė kur — gal į pameistrius, gal į tarnus,
gal į ankstyvą kariuomenės muštrą. Vieną dieną juos kažkur išvežė ir
tiek. O kad mes, mergaitės, raudojom — mus primušė. Tada supratau,
kad ateis ir mano eilė. Juk buvau vyriausia. Be to, jau kuris laikas Anna
Marija skundėsi, kad augu per greitai ir valgau per daug, o naudos iš
manęs — jokios. Paskui pasakė, kad važiuosime į miestą man pirkti
naujos suknelės. Buvau tada dvylikos vasarų — mažutė, kvailutė... Tik
ne tiek, kad šituo patikėčiau. Supratau, kad jeigu vėl prieštarausiu, mane
vėl primuš taip, kad nepaeisiu. Žinojau, kad važiuojam tikrai ne
suknelės — kažkur kitur, daug blogiau, todėl ir reikėjo primeluoti apie tą
nelemtą suknelę, kurios niekada net akyse neregėsiu. Dar supratau, kad
jeigu manęs laukia kažkas blogo, man reikės jėgų, kad šitai ištverčiau.
O jeigu priešinsiuosi ir už tai primuš, tai tų jėgų ir nebus. Todėl ir nutariau
nesipriešinti. Tik prieš naktį kalbėjau poterius ir sakiau seserims: „Aš,
Marta Helena Skowronska, kas bebūtų, vos tik galėsiu, jus susirasiu,
prisiekiu.“ Ypač Kristinai, ją, metais jaunesnę, labai mylėjau. Iš penkių
likome trise, kitą dieną turėjo likti jos dvi. Meldžiausi, kad Dievas ir joms,
ir man tik padėtų... Susitarėm, kad, kas benutiktų, turėsime slaptą
ženklą — jei reikės susisiekti, per pasiuntinį ar kaip kitaip, sakysim, kad
esam vanagėlio ir gaidelio vaikai.
O viskas man baigėsi ereliu, su dviem plėšriom galvom. Paukštis kaip
iš Kunstkameros...
Aš niekada nesimėgavau kitų žmonių bejėgyste ir kančiomis, nors šitai
Rusijoje yra mėgstamiausia didžiūnų gyvenimo pramoga; be jos jie
niekaip negali pajusti savo galybės. Beveik niekada nesimėgavau,
išskyrus gal porą kartų, kai būta už ką. Galbūt dabar už tai man — šis
Tavo atpildas? Bet jeigu galėčiau, vis vien prisakyčiau tetą Anną Mariją
išplakti botagais iki odos skivytų. Už kiekvieną smūgį mums, mažiems ir
bejėgiams — po kirtį knutu, kad žinotų. Jos laimė, kad spėjo numirti. Juk
tai ji mane pardavė. Aš nekenčiau miesto, bijojau jo, jis buvo toli, už
dienos kelio, aukštyn į kalvą, jau ne Infliantuose, ne Semigalijoje, bet
Švedų Livonijoje. Pirmąkart Marienburgas pasirodė didelis, purvinas,
dvokiantis, knibždantis žiurkių, balandžių ir varnų, nes Jakobstadto po
tetos kaimo tuomet jau nepaminiau. Vėliau, po daugelio metų, po
daugelio miestų, po Maskvos, Vilniaus, Varšuvos, Torunės, Kopenhagos,
Amsterdamo ir Peterburgo, Marienburgas man jau pasirodė tik
miesteliūkštis su tvirtovės griuvėsiais. Bet anuomet jis atrodė baugus —
vien gatvės skurdžiai ką reiškė: įžūlūs, šūkalojantys ir pikti. O dar toji
švedų kalba... kurios tuomet nesupratau dar nė žodžio, o ja ten šnekėjo
visi valdžios žmonės ir pusė miestiečių, nes ten jau buvo Švedijos valdos.
Namai, į kuriuos mane atvežė, kalbėjo vokiškai, tos kalbos porą žodžių
mokėjau. Pastorius Johannas Ernstas Glückas, jo žmona Kristina
Emerencija, jų sūnus Kristianas, kiek už mane vyresnis, keturios
pametinukės mergaitės, du tarnai — visi šnekėjosi vokiškai, namuose
nebuvo nė vieno lietuvio ar lenko. Vos vos pagaudavau, kas ten kalbama.
Bent jau tiek, kad suprasčiau, jog Anna Marija mane jiems parduoda.
Dar ir pagyrė: geros veislės, svarbiausia — sveika, ištverminga, stipri;
ištvėrusi marą ir beveik niekada nesirgusi; tinka viskam. Kaip apie
gyvulį. Įrašyta buvau pas juos kaip „namų pagalba“ — Marta Helena
Wiesiolowska. Iš tikrųjų — tarnaitė, pastumdėlė.
Štai ir Tanka Kobyliakova, mano tarnaitė.
Suplukusi, išsitaršiusi ir nuraudusi, ji žiopso į kampe tiksintį anglišką
laikrodį.
— Oi, Matuška imperatrica, nerūstauk, ketvirčiui valandos tik palikau,
nė nepastebėjau. Kad jau prispyrė mane, tai prispyrė... atleisk man,
maitintoja...
Įdomu, Tanka, ar bent rankas tu nusimazgojai, ar grabinėsi dabar
mane šūdinomis? Bet tik Tanka moka šitaip švelniai pakelti ir padėti man
atsikosėti. Štai taip, už pečių, pagaliau šalta drėgna drobulė, šaltas
vanduo, kad kraujas neįkeptų į audinį. Kraujo dėmes išplauna tik šaltas
vanduo, šitą pamenu dar nuo skalbyklos laikų: niekada tvarsčių,
kareiviškų marškinių ir moterų skudurėlių neskalbti šildytu vandeniu, nes
raudonos dėmės įkeps rudai, suvisam, niekada paskui neišimsi. Nežinia,
kodėl, bet toks jau kraujo, vandens ir drobės mokslinis dėsnis. Dabar
galiu šiek tiek prasižioti. Nežinojau, kad tiek daug kraujo gali tilpti į
burną, jo vis daugiau ir daugiau; krešuliai, seilės, kosčiu. Sūru. Kosulys
gal tuoj praeis, gerai, kad Tanka šlapiom skepetom šluosto, vėsina, nes
skausmas — baisus, kiekvienas atsikosėjimas dreskia mane viduje tarsi
plyštantį audinį, atrodo, tuoj visi plaučiai skiautėm išlėks. Oi, Tanka,
Tanka, panagės tai tavo, matau, šūdinos, o čiupinėji ligonį... ir ne bet
kokį... taip ir nepadariau iš tavęs aš žmogaus, neišmokėm tvarkos.
Nežinia, kiek kartų turės dar numirti, kad tavo ainiai išmoktų tai, kas
kitur yra įprasta kaip dukart du... Kristina Emerencija būtų greitai iš
tavęs žmogų padariusi — taip, kaip padarė jį iš manęs. Bet, Tanka, žinok,
negaliu ant tavęs rūstauti — pati kažkada buvau lygiai tokia, kaip tu. Tik
nebuvau šitaip lepinama, nieks manęs netausojo, kaip tave štai dabar, o
tu kaip man atsidėkoji? Neva atlapaširdė kvaišelė, o iš tikrųjų, matau —
kvaila, bet sukta, tinginė... net letenų nesiteiki nusiplauti... Kristina
Emerencija von Reutern Glück už šūdinas panages būtų tokios pylos man
užtaisiusi, tiek darbų pridavusi ir dar dienos pabaigoje būtų parklupdžiusi
ant žirnių porai valandų melstis. Baisi buvo moteris, tikra livoniška
vokietka, tikrai didžiausios verta pagarbos... Visus tuos metus iš jos
mokiausi, nuo pat pirmos pažinties, kai skėlė man antausį, pirmą ir
paskutinį, už tai, kad jos namuose pabandžiau žegnotis ir melstis, kaip
motinos pratinta. Ji nekreipė dėmesio į jokius mano vapėjimus, kas esu,
gavo mane kaip Wiesiolowską, įrašė į namų ūkio knygą, tokia ir likau, ir
jai daugiau nerūpėjo jokios mano istorijos, tik mano pareigos ir darbo
nauda. Bet katalikiškai melstis jos, tai yra pastoriaus Glücko, garbiuose
namuose buvo tikrai nevalia. Pastorius Glückas... vargšas žmogus, nors
ir buvo gerbiamas Marienburge, superintendantas... Kai matydavai jį,
einantį iš pamaldų, visą juodą, su mano išskalbta ir sustandinta balta
olandiškos drobės apykakle, su tuo savo sklastymu jau švintančios plikės
viduryje, sekamą Kristinos Emerencijos ir dar keturių jų dukterų —
Margaritos, Agnetos, Kristinos ir Elisabetos, — iškart žinodavai: štai eina
gerbiamiausias miesto žmogus. Apie jo sekmadieninius griausmingus
pamokslus paskui šnekėdavo dar visą savaitę: ir turguje, ir
turtingiausiųjų svetainėse. Jis buvo teologijos, filosofijos, etikos, fizikos
ir kitokiausių mokslų žinovas, Marienburge turėjo savo mokyklą, kurioje
dėstė, ką buvo išmokęs Wittemberge ir Jenos universitete, o po
miestelėnų sielų ganymo, po tvirtovės superintendanto pareigų dirbo ir
dar vieną niekaip neapmokamą ir visiškai nenaudingą darbą: jis
versdavo Bibliją iš vokiečių ir lotynų į livonišką šnektą, kad ją galėtų
skaityti ir vietos kaimiečiai. Tik vyrai, suprantama, nes mergaites — net
ir kilmingas, net ir savo dukras, net ir Glückai — mokė tik siūti, siuvinėti,
virti, šiek tiek skaičiuoti, melstis ir būti geromis žmonomis. Dėl šito
nepelningo užsiėmimo — vertimo — Kristina Emerencija ne juokais
tūždavo, nes tai ji, gatvėje per du žingsnius pagarbiai sekanti savo
pastoriui vyrui iš paskos, iš tiesų buvo tikroji šeimos karalienė. Tokią ją
ir matau: tiesią, su dideliu kuodu, paslėptu kyko, su baltais marškiniais,
po kaklu surauktais juodu kaspinu, ir juoda suknia, su auksine grandinėle
ir namų raktais prie juostos, sakytumei — ne šeimos ponia, o katalikų
vienuolė. Vienuolė iš pragaro, nes tai ji, vos užsiverdavo namų durys,
virsdavo visiems baimę keliančia despote. Tanka, Tanka... tave ji būtų
greitai sutvarkiusi — būtų tuos tavo nagus nušveitusi iki kraujo... pačiai
būtų liepusi nusišveisti iki kraujų... Su tokiu būdu Kristinai Emerencijai
von Reutern reikėjo užgimti vyru, ir visiems aplinkui nuo to būtų buvę
geriau, betgi ne — ji buvo Marienburgo komendanto von Reuterno ir
ponios von Patkul duktė, pavydėtino kilmingumo giminės, net pati
skaityti mokėjo, o atiteko tik pastoriui: kas kad mokytam, gerbiamam,
bet tik miestelėnui. Ir jam turėjo paklusti, kaip liepta Biblijos. Jos karalija
ir gyvenimas buvo šeima ir namai. O juk buvo už vyrą kilmingesnė, ir
von Reuternų herbe buvo trys musės, ir kartais, tik kartais, kai jos vėl ir
vėl nuskriausta prieš užmigdama svajodavau, įsivaizduodavau, kad
maniškiai paukšteliai — vanagas ir gaidys, atsiplėšę nuo savo herbinių
skydų atskrenda ir sulesa visas tris tas jos prakeiktas muses... Jos
giminės ženklas, koks apmaudas, buvo tos šūdmusės — tokios ponios,
šitaip apsėstos švaros ir tvarkos, kaip toji Kristina Emerencija... Nežinau,
ką ponia Glück būtų Tankai padariusi arba šiam kambariui, kuris tikrai
nebūtų atlaikęs jos paseilinto piršto rūstybės: juo braukdama per
palanges, atbrailas, stalų, servantų ir komodų viršų, šitaip visuomet
tikrindavo švarą. Jei ant piršto likdavo nors mažiausias pilkumas, nors
mažiausia dulkelė, turėdavau viską valyti iš naujo — kad ir triskart...
Sakydavo: „Dievas mato: švara namuose — švara žmogaus sieloje.“ Ir
pridurdavo: mes ne katalikai papistai, niekas per išpažintį mums
neatleis. Bet už tai ir išmokė: tvarkos ir švaros. Ir skalbti, nes tai aš nuo
dvylikos skalbiau visai šeimai, tiems savo Glückams. Ir kai peršėdavo
rankos ar negaluodavau, pykindavo ir svaigdavo galva nuo aštraus
šarmų tvaiko, man sakydavo: „Bijok Dievo ir dėkok už malonę, juk dirbi
tokį mielą Jam darbą — darai pasaulį švaresnį.“ Pastoriaus apykaklės, jo
ir jos marškiniai, mergaičių naktiniai, paklodės — viskas turėdavo būti
balčiausia, švariausia, gražiai sulankstyta be jokios raukšlelės. Ir
pastoriaus kabinetas — išblizgintas, nes dėl jo nuolat pykdavosi: kai
Kristina Emerencija jį patvarkydavo, tasai nieko paskui nesurasdavo. O
pastorius buvo mokslo žmogus, prikaupęs daug knygų, raštų ir popierių,
ir kiekvienas lapelis turėjo tik pastoriui suprantamą vietą tame jo chaose.
Vien aš, kaip gali tik visiškai priklausomi žmonės, mokėdavau viską
išvaliusi padėti į vietą, ten, kur ir buvo. O pastorius nuolat riedavosi su
ponia Kristina Emerencija, niaudavosi ir vėl gerindavosi, nors kartą jinai
įtūžusi net tampė jį už plaukų, net kuokštą išrovė. Galiausiai jie
susitaikydavo, neturėjo, kur dėtis, bet jisai jos bijojo — ir šitai buvo išties
įstabu, nes moterų, kiek tik aplink aš matydavau, ne tik nebijojo, bet ir
apskritai su jomis nesiskaitė. Pastorius Glückas žinojo savo avelių
bėdas — kuris Marienburge žmoną muša, kiekvieną, kursai vaikšto pas
kekšes, kas neduoda žmonikei pinigo ar marina badu. O jo namuose
Kristina Emerencija pati tvarkė sąskaitas, laikė jo kapšo virvelę, ir
atrodydavo, kad pastorius Glückas su tais savo mokslais yra vien tiktai
dėl akių ir dėl pinigų jai ir jos von Reuternų kraujo didybei deramai
išlaikyti. Jau tada supratau, kad jos galios paslaptis paprasta — jinai jo
nebijo. Įstabiausia būdavo tai, kad Johannas Ernstas tą savo livonišką
furiją, nepaisant visko, atrodo, mylėjo, ir nuožmioji, pamaldžioji Kristina
Emerencija Glück vis dėlto kažkokiu būdu teikdavosi jį įsileisti į savąjį
guolį: Glückai buvo pasiturį ir savo alkovoje netgi turėjo dvi atskiras
lovas, abi su damasto užuolaidomis. Šitai reiškė dvigubai daugiau
paklodžių, antklodžių, marškų ir užvalkalų. Man šitai reiškė dar labiau
suskeldėjusią, nutvilkytą ir paraudonavusią plaštakų odą, jiems —
prabangą ir, galbūt, malonumą. Kristina Emerencija man visiems laikams
sugadino rankas: baltumas niekada nebegrįžo. Bet iš jos daug ir
išmokau, dievaži, negaliu skųstis. Mačiau, kaip ji valdo vyrą — net tokį
mokytą, kaip pastorius Glückas. Nuolankiai ir nepastebimai. Vėliau pati
nekart įsitikinau, kad vyrams reikia saugotis ne gražių, rėksmingų,
išlepusių ir įnoringų, už kiaušinių juos pagaunančių kekšių, o dorybingų,
pavyzdingų ir nuolankių, visus norus atspėjančių moteriškių, kurios
įsigraužia į sielą kaip pelėsis į sudrėkusius Glücko knygų lapus, ir
tuomet — jau vėlu. Kristina Emerencija būtų greitai sutvarkiusi Tanką —
taip, kaip pažabojo mane: kasdienėmis smulkmenomis, atimdama už
bausmę, kas brangiausia. Mažus dalykus, bet kai jų daug — taukų
šaukštelis sopančioms rankoms patepti, mėgstamo valgio kąsnelis,
kelios valandos poilsio, pasivaikščiojimas ant pylimo palei tvirtovę,
miegas, — net nejučiomis imsi daryti tai, ką lieps šeimininkas. Kai
šeimininkas nuolatos nepatenkintas, menkiausia nuolaida atrodo tarsi
malonė. Aš neturėjau šitiek kantrybės smulkmenoms, šitokiam
tramdymui — nei su Tanka, nei su kitais mūsų tarnais. O Kristinai
Emerencijai tai, toks valdymas, buvo it Viešpaties pašaukimas: tą patį ji
darė su pastoriumi Glücku, nes tasai jai buvo lyg išdresuotas šuo.
Dukros — jos nebylūs šešėliai, tik Kristianas buvo jos mylimiausias. Ir
mano. Glückų mergaitės su manimi beveik nebendraudavo, nes joms
buvau tik švarą palaikantis daiktas — šluota, jei norit. Vėliau tam buvo
ir kitų priežasčių, pavyzdžiui — grožis. Tik pastorius Glückas ir Kristianas
kreipdavo į mane dėmesį ir visada su manimi maloniai kalbėdavo. Ir
Kristina Emerencija, nes ji buvo šeimininkė ir visus mus rikiavo, visada
ir visur. Išskyrus vienintelį sykį. Po metų, kai pas juos atsikrausčiau,
Kristina Emerencija paliego, bet paaiškėjo, kad ji laukiasi dar vieno
vaiko. Pastoriui Glückui tuomet buvo jau keturiasdešimt šešeri, ji buvo
už vyrą jaunesnė, bet vis tiek, pamenu, mane imdavo siaubas vien nuo
minties, kad tokie seniai galėjo nešvankiai sugulti ir pradėti vaiką, juolab
kad pats pastorius griaudėdavo pamokslus apie dorybes... Ką aš tuomet
išmaniau... Glückas anuomet juk buvo beveik mano amžiaus, Kristina
Emerencija — jaunesnė, vis dar vaisinga. Josios didybė augo kartu su
pilvu — į palaimintos padėties pabaigą niekas iš namiškių jai jau
nebegalėjo įtikti. O paskui prasidėjo... Gimdymas... Keturiolikos, jau
didelė, buvau pakviesta patarnauti pribuvėjai, gydytojui ir namų
tarnaitei. Viešpats mato, Kristina Emerencija bandė oriai laikytis
apklostyta mano skalbtais baltais švariais patalais, bet greit visas
orumas išlėkė lauk pro langą kartu su žvėriškomis aimanomis ir
klyksmais. Pirmą kartą mačiau gimdymą ir tai buvo neišpasakytai baisu;
guodė tik tai, kad Kristina Emerencija irgi gali kentėti, rėkti ir būti tokia
išsitaršiusi, kokios dar niekada nebuvau mačiusi. It gyvulys. Kad tas
kelias valandas net už ją buvo kažin kas didesnis, kas ją kratė, kankino
ir plėšė. Galbūt — Dievas, paleidžiantis į pasaulį savo tvarinį. Kad kas
man būtų anuomet pasakęs, jog pačiai teks gimdyti dvylika kartų...
Pastorius Glückas vėliau man paaiškino, jog gimdymo kančios — tai
Dievo bausmė Ievai ir visoms jos dukterims už nuodėmę Rojuje.
Pirmučiausia — saldaus draudžiamo vaisiaus paragavimas sode, paskui,
štai pasekmės už neklusnumą — skausmai. Bet šitai garbinga, nes
priartina moterį, gyvybės indą, prie Kristaus kančios, ir krikščionys
gimsta skausmuose, primindami Atpirkėjo didžiąją auką bei kas būna
moterims, jei jos neklauso. Ko tik nesugalvosi, kokių tik nori paaiškinimų
vyriškai galiai pateisinti... Kodėl tokia neteisybė, kodėl vyrai pradėdami
kūdikius nesikankina — šito nei pastorius Glückas, nei tėvas Teofanas
man niekada nepaaiškino... Ligi tol nė nežinojau, ką reiškia būti
suaugusia moterimi. Bet po Kristinos Emerencijos gimdymo jau
supratau. Moteris, Dieve, Tau tėra daiktas, indas kūdikiui išnešioti.
Tąkart, po Glücko paaiškinimo, virtuvėje plaudama rykus ir kruvinas
marškas, sudaužiau molinę puodynę. Tyčia, iš pykčio. Laikydama
rankose šiurkščias šukes, supratau, kad tikrai nesu indas. Jokia
puodynė — nei tuščia, nei pilna, nei su kūdikiu, nei be kūdikio — ir todėl
nesileisiu, kad mane kas nors kada nors sudaužytų. Gal Kristina
Emerencija ir buvo indas, gal Dievas ją baudė už jos puikybę, kad viską
norėjo spręsti pati. Tik ne aš. Aš — ne indas, ne ąsotis ir ne puodynė,
niekada ja nebuvau, net ir tarnaudama Glückams. Gal todėl net į Tanką
negaliu žiūrėti kaip į patarnaujantį daiktą, nors, Viešpats mato, kartais ji
to tikrai nusipelno... Po ponios gimdymo praėjus keliems mėnesiams ir
aš pradėjau kraujuoti. Ačiū pastoriui Glückui, kad buvo paaiškinęs, jog
be saldumo — ir nuodėmės — nebūna ir gimdymų. Antraip būčiau
pamaniusi, kad gimdymas jau prasidėjo ir man — tokia buvau dar
kvailutė. Laimei, kita tarnaitė paaiškino, kad peržengiau slenkstį iš vaiko
į moterį, ir išmokė tvarkytis. Tik šaltu vandeniu, kraujas iš tvarsčių ir
pasijonių išeina tik šaltu vandeniu. Štai taip, kaip Tanka dabar — su
drėgna skepeta, jau ir apvalė...
— Tanka, vandens...
— Tuoj, Matuška, tuoj...
— Kur Johanna?
— Prigulė, Matuška maitintoja, mūsų Johanna, nebepastovėjo ant
kojų. Nakčiai pas jus ateis, nakčiai, po mediko... mane pakeis...
Vadinasi, Johanna ateis nakčiai, o tada jau Tanka eis raustis po
daiktus, žiūrės, ką galima nepastebimai nugvelbti ir parduoti. Ims turbūt
baltinius, skalbinius, staltieses — visą gražiausią olandišką drobę. Negi
paims ir tuos brangius Briuselio nėrinius, kur jis užsakė, su įaustais mūsų
vardais? Šitų tai būtų gaila, jei atsidurtų pas vogtų daiktų prekijus...
 — Vyno dabar duok, Tanka...
— Viešpatie gailestingasis, vyno tai liekarius neleido jokiais būdais,
Matuška imperatrica, negaliu duot, kaip Dievą myliu, ketvirčiuos gi už tai
mane, jei sužinos...
— Duok gurkšnį, ne butelį gi. Nesužinos. Skauda baisiausiai, negaliu
ginčytis, įsakau — duok...
Kaip gera... Šiek tiek atpalaiduoja, nebe taip skauda. Pabandysiu
užmerkti akis ir kiek snūstelti, kol vėl kosulys pažadins. Kaip pirmą kartą,
kaip pirmas gurkšnis gyvenime. Pirmą kartą vyno paragavau su Kristianu
Glücku — pavogė nenaudėlis nugertą butelį, retenybę, nes pastorius
Glückas ir jo žmona vyną gerdavo tik vietoje vaisto ar kokiomis labai
ypatingomis didžiųjų švenčių progomis. Kaip Kristina Emerencija šitiek
laiko nieko nenutuokė, juk viskas dėjosi jos panosėje... Pradžioje mane
išgelbėjo tas jos naujagimis. Išlošė man bent ketverius metus laiko,
priešingu atveju būtų išmetę mane kur kas anksčiau. Bet aš kūdikėlį
Ernstą Gottliebą pamilau nuo pat pradžių — taip jis priminė man mano
mažąją Anną, apie kurią, kaip ir apie likusius brolius ir seseris, neturėjau
jokios žinios... Ir Ernstas Gottliebas nurimdavo tik mano rankose, matyt,
jautė, kad myliu kaip savą brolį, vien tik pas mane mažutis prašydavosi
vos pradėjęs nutuokti. Kristina Emerencija be manęs visiškai būtų
pražuvusi, o dabar turėjo sau laisvas rankas, nebent pažindydavo
naujagimį, o šiaip vis buvau su juo ir su juo, kaip prilipusiu. Skalbėja ir
auklė, ir patarnautoja — viskas kartu už stogą, tai yra — čiužinį
sandėliuke, ir už lėkštę sriubos. Gal dėl to nė nepastebėjo, kaip namų
baldas — aš — per keletą metų ištįsau, suknelė pasidarė striuka, korsetą
per krūtinę reikėjo jau laisvinti tol, kol drobe trauktas gorsas, kurį
švedišku papročiu kišdavome už varstymo juostų, pradėjo nebeuždengti
visų marškinių. Supratau, kad kažkas man nutiko — ne, ne vien tai, kad
tapau moterimi, pradėjau kraujuoti ir prasikalė krūtys; ne, manyje
atsirado kažkas kita, kažkas daugiau, ko, pavyzdžiui, Glücko mergaitės
niekada neturėjo. Ak, kad dabar — dabar, čia — grįžtų ta paslaptis, kuri
viliodavo vyrus tarsi skanėsto kvapas šunis... Betgi anuomet tai buvo
gėdinga — kai tau šešiolika metų ir pasiųstai į turgaus aikštę ar
skubančiai iš vaistinės ar kepėjo nuo pastolių švilpia staliai ir mūrininkai,
vežikai nuo karietų pasosčių caksi ir gašliai čepsi liežuviais, net švedų
kareivių būrys pražygiuodamas nebijo seržanto ir it žąsys suka galvas
tavo kryptimi, o elgetos iš pavarčių šūkauja nešvankybes ir vos praėjus
griebiasi sau už klyno, — tai joks malonumas, vien gėda didžiausia, nuo
kurios raudonuodavau ir norėdavosi prasmegti skradžiai į žemę... Net
bažnyčioj, net per įmantriausią Glücko pamokslą jusdavau, kad vyrų
akys krypsta ne į juodą tikėjimo tiesas griaudžiančią jo povyzą, bet į
mano kaklą, ausis, pakaušį ir skruostus — visur, kur tik rūbo
neuždengta. Pagaliau net ir pats Glückas, man šluostinėjant, vis dažniau
ir dažniau pasilikdavo savo knygų kambaryje. Kartą kabinete, po sočios
vynu užgertos vakarienės net ištarė: „Ak, mielasis vaikeli, tavyje tiek
gyvenimo džiaugsmo, tiek gyvybės, gerumo, tiek spindinčios gyvasties
akyse, tiek saldumo šypsny, duok aš tave apkabinsiu, tobulas Viešpaties
kūriny!“ — ir iš tiesų tą kartą net apkabino, laikė ilgai prispaudęs,
uosdamas man kaklą ir plaukus, o tai buvo keista ir nemalonu, nes darė
šitai visai ne kaip kilnus įtėvis, kokiu save, žinoma, laikė. Visai ne kaip
tėvas, ir paskui — buvo matyti — patsai net susigėdo. Kaip apkabina
vyras — ne tėvas — jau truputį žinojau jo sūnaus Kristiano dėka.
Kristianas atnešdavo man vyno, kartais kokią bandelę, — o man,
nuolatos išbadėjusiai, tai buvo daug, — bet jis buvo mielas vaikinas,
keleriais metais vyresnis, lygiai kaip aš smalsus kūno, meilės ir laisvės
nuo savo motinos pančių. Bet kol namuose karaliavo Kristina Emerencija
ir jos naujas kūdikis, tomis akimirkomis, kai nedirbdavau, nemiegodavau
griuvusi iš nuovargio ar kūdikio nečiūčiuodavau, mes su Kristianu kartais
pavogdavom bučinį kitą, paskui — net daugiau ir daugiau, vis drąsesnių
glamonių. Ak, Viešpatie, kaip visa tai buvo seniai ir nekalta, bet visgi
dėkoju, kad lėmei man pirmąsyk pasibučiuoti su švariu, nedrąsiu ir
išauklėtu pastoriaus sūnumi, kuris bijojo lygiai taip pat, kaip ir aš, o ne
su kokiu rusų kareiviu... Kaip tai buvo saldu — lyg akimirka prabėgantys
ketvirčiai valandos slaptų bučinių ir nieko daugiau... Vien tik atodūsiai ir
keliauninkas liežuvis, nardantis po kiekvieną saldų, gaivų burnos
kampelį — dar be sugedusių dantų, tabokos, degtinės tvaiko... Smalsūs
pirštai, ketvirtį valandos ieškantys narsos įveikti nors vieną colį po
marškiniais... O tada būtinai kas nors kur nors namie subarškėdavo ir
nubaidydavo mus kaip žvirblius, iki kito karto, kitos progos, kai vėl šiek
tiek toliau ir toliau... Bet aš po pastoriaus Glücko ir ypač po Kristinos
Emerencijos gimdymo suteiktos klaikios pamokos baisingai bijojau
palikti su kūdikiu po širdimi, todėl Kristianui, sustabdžiusi jo ranką,
lendančią man po sijonais, sakydavau: „Ne, tik ne tenais — jokiu būdu,
nes paskui bus vaikų“, bet bučiuotis ir liestis, ką ten slėpti, man patiko
labiausiai už viską. Nes tada negalvodavau. Tada, tas kelias akimirkas,
visos bėdos, visi vargai likdavo toli toli, tarsi išnykdavo, likdavo tik
Kristianas ir saldumą.
Pastorius Glückas, kad ir buvo perskaitęs šimtus knygų, bet patvirtino
tiesą, kad knygos — tai dar ne gyvenimo išmintis. Mat kai mums,
namiškiams, į galvą jo kalamos šventraščio tiesos atsisuko prieš jį patį,
jis užgiedojo visai kitą giesmelę. „Visi Dievo vaikai — lygūs“,
„Sąžiningumas ir tiesa — tai laiptai į dangų“ ir kitos pastoriaus ištarmės
taip gražiai skambėdavo per jo pamokslus, bet tik ne tada, kai vargšas
Kristianas atėjęs pas jį išpažino, kad norėtų vesti tarnaitę, Martą Heleną
Wiesiolowską. Mane. Ne vien Kristina Emerencija, bet net ir pastorius
Glückas buvo įtūžęs, o mane tokia netikėta jo kvailystė visiškai pribloškė.
Tuomet buvau septyniolikos, vis dar kvailutė, bet vis dėlto ne tokia
kvaila, jog nesuprasčiau, kad Kristina Emerencija šito niekad neleis —
kad jos pirmagimis, von Patkulių ir von Reuternų palikuonis, vestų
beturtę skalbėją tarnaitę. Ji pyko, trypė, verkė, trenkė antausį Kristianui,
būtų prilupusi ir mane, tik štai aš, kad ir kvailutė, bet jai pasiaiškinau
maniusi, jog kas aš esanti tokia, kad būčiau ginčijusis su jaunuoju ponu
ar jo neklausiusi, jei jis liesdavo ir sakydavo, kad taip reikia —
paklusdavau jam ir tiek, juk pati ponia Kristina Emerencija šitiek mokė
mane nuolankumo. Nuliūdęs pastorius tąkart bažnyčioje skėlė iškilmingą
pamokslą apie tai, kad pasaulyje viešpatauja didinga ir tobula Dievo
tvarka, kiekvienam žmogui skirta jo luomo vieta, ir vargas tam, kuris šią
tvarką norįs suardyti.
Vargas tam, kuris Viešpaties tvarką norįs suardyti... Dievas mato,
niekada šito tikrai nenorėjau. Vienintelis dalykas, kurio anuomet
geidžiau, buvo ištrūkti iš pastoriaus Glücko namų, mat ir mergaitės, ir
pati ponia mano gyvenimą pavertė pragaru. Vargšas Kristianas siūlė
mums pabėgti. Kur? Kaip? Į kokius kraštus? Siautė neramūs gandai apie
karą — lenkai, saksai ir rusai skverbėsi į Švedų Livoniją, ir nors prieš
metus švedų karalius buvo sutriuškinęs rusus prie Narvos ir dabar
kariavo Žečpospolitoje, žinios buvo negeros: neva rusų caras yra
Antikristas ir ypač nemėgsta Livonijos, mat kažkada Rygos burmistras
jam keliaujant pro šalį neparodė deramos pagarbos, ir to įžeidaus
Antikristo armija, sudaryta iš žiaurių stepių kazokų, vedama nuožmaus
generolo Šeremetjevo, skverbiasi vis gilyn į Livoniją, siaubdama kraštą.
Pastorius Glückas per pamokslus ramindavo: juk švedų karalius šitaip
puikiai kovoja, o ir armija mūsų — tai ne Antikristo stepių laukiniai;
švedai žino, ką daro, šitiek pergalių, Narva; be to, guodėmės,
Marienburgas yra toliau nuo jūros pakrantės, o Antikristo armijai
reikėdavo uostų, upių žiočių ir kitų karybos taškų; Dievas duos,
Marienburgą aplenks. Aš, Marta Helena Skowronska, jaučiausi
sutrikusi — vis dar nebuvau pamiršusi esanti gimimo lietuvė, nors ir
tapusi švedų pavaldine, todėl, pastoriui pasakojant naujienas,
nežinodavau, kieno pusėje turi būti mano širdis: ar ten, kur stogas virš
manosios galvos — su švedų karaliumi, kuris triuškino mano tėvynainius,
ar visgi su caru bei sąjungininkais lietuviais ir lenkais, juolab kad sklido
kalbos, jog Livonija pergalės atveju vėl atiteks lietuvių ir lenkų
Respublikai. Betgi labiausiai, kiek pamenu, man tada norėjosi ištrūkti iš
Kristinos Emerencijos nelaisvės — dingti kur nors, turėti savo mažą,
švarų kampelį su baltomis nėrinių užuolaidomis, galbūt įkurti savo
skalbyklą, kur galėčiau daryti, ką noriu, melstis, kaip noriu, susirasti ir
atsigabenti brolius bei seseris ir niekas man nebesuktų galvos. Ir todėl,
kai melsdavomės visi namuose po Biblijos skaitymų, aš, žiūrėdama į
Glücko ir jo žmonos veidmainiškus veidus, į paburkusias, raudonai
užverktas Kristiano akis, tyliai prašydavau: „Viešpatie, padaryk ką nors
ir išvaduoki mane iš čia...“
 Viešpats kartais išklauso maldų, bet tik ne taip, kaip mes norime... Ką
išmokau per savo gyvenimą — tai melstis tiksliai, nes Dievas kartais
maldas išpildo ir pažodžiui... Toliau viskas vyko greitai, it Kristinai
Emerencijai seilėtu pirštu pamojus: vieną dieną man pranešė, kad
išteku. Jaunikį irgi atvesdino. Vargšas Johannas Cruse, brabantas
trimitininkas — jo pražūties priežastis buvo vien ta, kad vedė mane; nors
gal, gal dėl to reikėtų kaltinti ponią Glück? Ar aš galėjau tarti žodį dėl tų
vedybų? Ne. O dėl to, kas įvyko vėliau, po septynerių ir dar vienuolikos
metų kančių — argi galėjau ką nors padaryti? Taipogi ne. Nesunaikinti
Johanno būtų reiškę sunaikinti mane, bet, Dievas mato, viską užvirė
Kristina Emerencija Glück, nes tai ji žiūrėjo į gyvenimą kaip į šachmatų
lentą, o į žmones — kaip į kertamas juodas ir baltas figūras. Kristianą,
nežiūrėdami neramių laikų, išsiuntė mokytis, į Vokietiją, o mane, kad
dingčiau iš akių ir jos vyrui, reikėjo pašalinti nuo lentos kertant švedų
pėstininku, trimitininku Johannu Cruse — padoriu jaunikiu su mieste
nuomojamu kambariu ir nuolatiniu jo didenybės kareivio atlyginimu.
Vestuvėms kraičio gavau pirmą savo gyvenime naują nenudėvėtą
suknelę, šiek tiek baltinių ir mažytį sidabrinį kryželį ant kaklo, ploną
žiedelį movė bažnyčioje laiminant pastoriui Glückui, stebint visiems,
išskyrus nelaimingąjį pastoriaus sūnų. Apie Johanną pamenu tiek
nedaug — ant skruosto turėjo didelį apgamą, akys buvo mėlynos kaip ir
jo uniforma, plaukai gelsvi kaip jo odiniai rankogaliai — tik tiek...
Truputis kraujo, dar mažiau malonumo, beveik jokios saldumos, nors
mano vyras jam suteikta teise skubriai naudojosi kiekvieną santuokos
naktį — visas septynias naktis. „Didis Dieve, kokia tu graži, duok į tave
pažiūrėti, kad ilgam atsiminčiau“, — sakydavo vargšas Johannas Cruse,
o aš, turiu pripažinti, mėgavausi ne juo, o tik miegu — nebevaikoma
ponios Glück, Johanno kambaryje būdavau pati sau ponia, guldavau ir
keldavau, kada panorėjusi, — ir taip lygiai aštuonias dienas. Aštuntąją
dieną Johanną pašaukė ir jis išžygiavo, išleidęs trimitu trelę sudiev:
priešas, rusai, artėjo, armija kilo ir, kas blogiausia, jis atsakė nuomojamą
kambarį, o man — varge — liepė grįžti atgal pas gerąjį pastorių, nes
nebuvo nieko daugiau, kas manimi, kareivio žmona, pasirūpina. Grįžau
ten, kur ir pradėjusi.
Vėliau daug kartų mačiau, kaip prasideda mūšiai, kampanijos, karo
atakos. Visada tas pat: žemėlapis ir keli diedai aplink jį. Ne tie, kurie žus.
Tieji prie žemėlapio dažniausiai kaip sykis lieka gyvi, jei ir patenka į
nelaisvę — būna išmainomi. Žūva kiti, tokie vargšai uniformuoti eiliniai
kaip Johannas Cruse, kurie net nežino, kokią lemtį jiems braukia ir skiria
tolimas, už daugelio mylių esantis smilius. Vado pirštas, baksnojantis
žemėlapio upę, ežerą, kelią, tiltą, pylimą — ten, kur kliūtys arba kur
silpniausios pozicijos. Kaimai bus pašalinti numestu deglu — paprasta;
miestai, apsupti mūrų, — tik taškas, besiprašantis patrankų ugnies.
Nedidelis ginčas, kaip geriau ir greičiau „pramušti fortifikacijas“,
„sutriuškinti sparną“, „numalšinti pasipriešinimą“, „išvalyti gyventojus“.
Pavieniai žodžiai, kuriuose sutelpa būsimas skausmas, kulkų skylės,
skeveldrų paleistos žarnos, nutrauktos rankos, sutraiškytos kojos,
išniekintos moterys, sumaitoti paskersti vaikai. O pradžioje būna pirštas
ir popierius, plunksna, brėžianti šturmų rodykles, kryželiu žyminti
miestus... Vienas juodo rašalo kryžius šimtams ar net tūkstančiams
žūsiančiųjų; liksią gyvi veikiausiai gailėsis, kad nemirė... Bet apie tai jie
dar nežino: sužinos, kai įvyks. Kol dar nežino — vaikšto sau gatvėmis,
triūsia namuose it skruzdėlės su savo mažais reikalėliais, bet — jau gyvi
lavonai; nulemti, bet dar nenutuokiantys. Lygiai kaip aš — kai
Marienburgą apsiautė ir prasidėjo derybos, paskutines dienas, prieš
prasidedant pragarui, vaikščiojau sau su ponios Glück pavedimais: ilgai
išsilaikančios sūdytos mėsos ten, sūrio šen. Lengvai gabenamų maisto
atsargų — dėl visa ko, jei derybos su priešu visgi sužlugtų ir miesto
gyventojai būtų priversti pasitraukti: Marienburgas jau buvo perėjęs iš
lenkų ir lietuvių į švedų rankas, apsuptys nebuvo jokia naujiena — pirma
derybos, nesukome sau galvos, kad mūsiškių kapituliacijos pirmą
pasiūlymą rusai atmetė, Glückas mums sakė: „Juk visuomet pradžioje
būtina reikalauti daugiau.“ Tikėjome juo; jei nesusitartų, žinojome —
miestiečiams leidžiama pasitraukti, o tada jau byloja patrankos.
Nežinojau, kaip viskas prasidėjo, buvau su savo pintine turgavietėje, kai
nugriaudėjo didžiausias, pirmas mano girdėtas sprogimas. Pirma mintis
buvo: „Kur dabar vargšas Johannas, ar begyvas, ar jau — nebe?“; tik
paskui sužinojome, kad Marienburgo įgulos kapitonas Wolffas nusprendė
susprogdinti parako atsargas — neva priešas išsigąs ir nepuls, o jei
puls — parakas jam neatiteks... Ak, kaip tas kvailys nepažinojo šitos
tautos... O ir iš kurgi galėjo? Tie pabėgėliai rusai, kuriuos vaikystėje
matydavau Jakobstadte, nežiūrint į jų kailinius ir senovinius drabužius,
visgi atrodė kaip žmonės, o šitie, apvilkti žaliai ir raudonai, buvo tik
žvėrys su uniformomis. Jie tai priėmė kaip derybų nebegaliojimą ir
įsiveržė.
Išmečiau pintinę, kai man pastojo kelią, bandžiau bėgti, bet toli
nenubėgau. Vėliau jau tik meldžiausi, bet Dievas, matyt, miegojo ir
nematė, kas darosi. Dar vėliau mačiau save jau tik iš viršaus — nežinau,
kiek jų ten buvo, tų gyvulių, tiesiog meldžiausi, kad mirčiau greičiau ir
šitai baigtųsi... Jų pražiotos, dvokiančios burnos, gaurai, tykštančios
seilės, šeriai... Tai nebuvo žmonių veidai, Viešpats tokių negalėjo sukurti
pagal savo paveikslą; jų akys — stiklinės, mėlynos ar įkypos juodos —
nors blizgėjo, bet buvo negyvos, jų perkreiptos burnos... Atrodė, kad jų
ten minia, jiems buvo nesvarbu, kad esu dar gyva, — kažkas laikė
prispaudęs man petį, tiesiog taip, užmynęs koja pakaltu batu, kiti laikė
pražergtas kojas, visa laimė, kad dar nebuvo spėję išsitraukti kardų —
juos pasismaginimui traukdavo tik pačioj pabaigoj, dažniausiai, kai
moteris jau būdavo praradusi sąmonę... Bet baisiausia buvo, kad
juokėsi — juokėsi, net tiško skrepliai, jiems tai buvo juokinga, juokėsi ir
rėkė žodžius, kurių tada dar nesupratau... Tik viską mačiau iš viršaus,
beveik iš padebesų — ir save, ir jų užgriuvusią gaują, ir jų karininką,
prijojantį, rėkiantį kelis žodžius vokiškai, paskui rusiškai: „Ei, psy,
otstupite, eta chorošaja, etų — v nevoliu, nevyjabite mnie jejo v kašu“;
vėliau, kai išmokau jų kalbą, tada išsiaiškinau: „Ei, šunes, pasitraukit,
šioji — gražutė, šią — į nelaisvę, nesupiskit man jos į košę“... Dieve,
dabar juk galėčiau vienu žodžiu, vienu mostu pasmerkti išžudyti jų pulką,
o tada negalėjau net šaukti — kaip vėliau, šimtus kartų sapnuose, kai
norisi rėkti, bet balso nebėra gerklėje... Paskui daugelį sykių mačiau, kas
būna, kai rusų kareiviai išprievartauja į košę — iš moters kūno ant žemės
dažniausiai lieka tik išsukiotos rankos ir kojos, o ten, kur buvo pilvas,
kur įsčios — tik kruvina košė... Vėliau Rusijos sostinėse sutikau mūsų
daugiau: tokių kaip aš, Ingrijoje ir Livonijoje paimtų į vergiją, bet
išvengusių košės likimo — vargšę užsispyrėlę Lovisą iš Narvos, kurios
neišgelbėjo nė tai, kad užpulta ji buvo vos šešerių: jie jai, mažytei, taip
sužalojo kardu krūtinę, kad vėliau užaugo tik viena krūtis; kaimo vikaro
dukrą Anniką iš Finliandijos, kuriai galvoje, po to, ką patyrė, stigo šulo,
ir, žinoma, Afrosiniją, bet ji išgyveno, kad atliktų tai, ką turėjo atlikti...
toji bliadis buvo stipri, toji išgyveno — kaip ir aš. Aš vėliau mus visas
galėdavau atpažinti: iš akių... lyg dugne amžiams būtų atsiradusi tamsi
tuštuma, kiaurymė, kuri žioji net tada, kai juokiesi iš laimės... Aš? Argi
išgyvenau? Dabar man atrodo, kad Marta Helena Skowronska galbūt
mirė būtent tada... Kai mane anas kapitonas pakėlė nuo žemės, susupęs
į gūnią pasodino ant žirgo, ar ten buvau vis dar aš? Ar tik apdaužytas
kūniškas indas — dar jaunas, dar sveikas, bet įtrūkęs visiems laikams?
Pamečiau ten savo kryželį nuo kaklo — liko kažkur purvo, sėklos ir kraujo
baloje kartu su mano vaikystės tikėjimu. Aš tikrai negalėjau kalbėti,
balsas buvo pradingęs — kaip sapne, kai norisi rėkti, bet negali...
— Oi, Dieve, Dieve, vėl ji vaitoja, Šviesiausiasis... Išprašė iš manęs
truputį vyno, daviau, o kur dėsiuos... prisnūdo ir vėl blaškosi, vėl vaitoja
kaip apsėstoji, Dieve Dievuliau, baisiai tai kaip... bet geriau gal nežadint?
Šviesiausiasis. Aleksandras — čia. Tai ir gerai. Po galais, noriu
šlapintis, kokia gėda, kodėl prireikė būtent dabar, kai jis čia... Taip
silpna, net sunku atsimerkti, atrodo, lyg švinas prislėgęs akis. Neužteks
jėgų jau naktipuodžiui, o prie jo akių — ir nesinori.
Bet nebegaliu išlaikyti.
Prakeikimas.
Yra.
— Tu, Tanka, pati patylėk, nestenėk čia, nes prižadinsi. Geriau
pažiūrėk, ar po antklode jai tvarka. Gal per karšta, trošku, užtat per
miegus ir dejuoja... Kiekvienam nutinka, patvarkyk, jei ką...
Jo balsas. Pašnibždom. Beveik nepasikeitė per trisdešimt metų. Kas
kad susenom visi, diedais ir bobomis tapome. Bet balsas jo nepasikeitė.
Kai dabar užsimerkusi klausausi jo balso, atrodo, lyg vėl esam jauni.
Toks pat atjautus, supratingas: regis, įlįs kitam į dūšią, supras, ko anas
nori, ir nieko nepasakys ar nepadarys, kas kitą galėtų įžeisti. Atspės iš
akių visus norus, nespėjus nė pagalvoti, išpildys, lyg šilko skraiste
apgaubs savo kompanija. Kai nori. Kai jam pačiam šito reikia. Nėra ko
stebėtis — šitiek dešimtmečių pratinosi, lygiai kaip aš. Juk mūsų abiejų
skūra nuo to ir priklausė. Ak ir įpykdo jis mane dažnai, svoločius. Bet
kaip jis pats sako: „Svoločius aš, bet — savas.“ Ir jam taip aiškindavo,
kai anas supykdavo. Sakydavo: „Pats žinai, kur toji kūno dalis —
svoločius, pirštais nerodysime, nepadoru, o bet ką gi be svoločių
darytume? Reikalingas ir svoločius, kitaip apšiktais kiaušais pats
vaikščiotum.“ Kaipmat jo rūstybę numalšindavo, juoktis pradėdavo.
Savas jis man, nors jį kiaurai matau. Lyg koją į gerai pradėvėtą batą
įautum. Į kailiu pamuštą... Toli drauge nuėjom...
Tanka pakelia antklodės kraštą. Ji žiopteli, gaikteli. Ko? Pamanyk tik,
ką — primyžtos paklodės niekada nematė? Tyliai geriau sau sutvarkytų
ir tiek.
— Oi, Dieve, Dieve, jau ir iš ten kraujuoja... Dieve, Dieve, kraujuoja
jau pro visus galus, kaip paskersta kiaulė...
Smūgis.
Dunkstelėjimas.
Tanka prislopintai sriūbauja ir šlamėdama sijonu sunkiai kyla nuo
žemės. Valosi nosį.
— Užsičiaupk, kale, apie jos didenybę imperatorę kalbi. Kviesk
mediką, nešk paklodes, paskui sutvarkysi.
Ak, Aleksandrai, kartais tave vis dar iš įpročio myliu. Drauge tu
mano... Draugas iki pat pabaigos... Tanka trinkteli durimis, yra laiko, kol
pasirodys medikas. Nežinau, kodėl ten kraujuoju. Ten man neskauda.
Tik skauda oras šnervėse ir tik krūtinė. Ir ten, kur sutinę. Gal toji
mėnesio diena? Juk aš vis dar tebesu moteris, tik jau su mėnesio dienom
seniai susipainiojau. Net nežinau, koks mėnuo, gimtadienis buvo lyg
neseniai, bet turbūt dabar jau gegužė. Bandau atsimerkti.
— Šššš, Katerina, nejudėk, aš atremsiu.
Jis švelniai, atsargiai kelia mane už pečių, lyg vis dar mylėtų labiau už
viską pasaulyje. Bando pataisyti pagalvę, kad galėčiau patogiau atsilošti.
Jo perukas ir nėriniuota kaklaskarė kvepia parfumais, norisi jį uosti ir
uosti, ir uosti... Bėda tik, kad tie parfumai šnerves man rėžia... Pradedu
kosėti. Ant jo kaklaskarės nutykšta smulkūs mano kraujo purslai. Jis
pirmiausia drėgna skepeta nuvalo man veidą ir lūpas, tada pratiesia man
ją po smakru ir sako:
— Nekreipk dėmesio, spjauk. Atsikosėk ir spjauk.
Paskui jis vėl mane nušluosto, sutvarko. Švelniai, kol nieko nėra,
perbraukia man plaštaka per skruostą ir pabučiuoja į kaktą:
— Laikykis, Katerina, laikykis...
 Tada nusiriša sukruvintą kaklaskarę sau nuo kaklo ir atsainiai ją
numeta ant grindų šalia lovos. Šimtus kartų esu mačiusi tą judesį, tik
tuomet dar nusivilkdavo ir marškinius. Nusimesdavo viską. Mėgdavo
vaikščioti nuogas. Dabar jau turbūt nebe toks stangrus ir raumeningas,
nors vis dar gerai atrodo. Vis dar gražus, vis dar nenutukęs, nesudribęs
ir neišpurtęs, jokio pagurklio. Ne rusiškas veidas. Šviesiausiasis Rusijos
ir Šventosios Romos imperijos princas, Ingrijos ir Coselio kunigaikštis,
feldmaršalas, generalisimas Menšikovas.
Jis susitinka manąjį žvilgsnį.
— Katerina, nėra dienos, kad apie mus negalvočiau...
Meluoji, svoločiau.
 10
Tanka atidaro duris. Medikas ateina laiku, dar tebemušant laikrodžiui.
Jeanas Armand’as Lestocqas yra išvaizdus trisdešimt penkerių vyras.
Prancūzas. Viena iš tų nuolaužų, gyvenimo jūros išplautų į Rusijos
imperatoriaus dvarą. Anglų jūrininkai tas krantan išmetamas sudužusių
laivų ir krovinių liekanas vadina flotsam and jetsam, ir jas susirinkti turi
teisę tiktai anglų karalius. Mat tarp tų bangų išplautų šiukšlių kartais
pasitaiko ir vertingų dalykų. Visi mūsų dvaro svetimšaliai yra Europos
flotsam ir jetsam. Kitų valdovų dvarų nuolaužos. Padorūs, savo
kraštuose gerbiami ir doru amatu užgyvenantys žmonės į Rusiją
nevažiuoja. Nėra ko. Tik tie, kurie nuo ko nors bėga — taip smarkiai, taip
toli, kad jiems net Rusija tampa nebebaisi. Arba godūs, neturintys ko
prarasti, norintys greitai uždirbti iš barbarų ir mūsų laukinės žemės turtų.
Bet tai anaiptol nereiškia, kad tarp likimo čia atblokštų atvykėlių
nepasitaiko gabių ir vertingų. Lestocqas — ne išimtis. Prancūzijoje buvo
spėjęs už kažką pasėdėti kalėjime — regis, už smulkias vagystes, — tad
net ir su savo Orleano kunigaikštienės užtarimu priekabiuose prancūzų
dvaruose būtų likęs amžinai su dėme, antrarūšis. O čia, prašom —
atvyko kaip medikas, nors nežinau, ar kur kada baigęs kokius nors
anatomijos mokslus. Nesvarbu. Svarbu, kad kol kas nieko savo gydymais
dar nenumarino, priešingai — kiek pratęsia laiką savo ligoniams, turbūt
vadovaudamasis stebėjimų patirtimi ir sveiku protu. O vogti pas mus
vagia visi, čia toks tautos paprotys, taip ir sako: „Kazionnoje, iždo,
vadinasi — niekieno, taigi — visų“; užkliūti gali tik tie, kurie vagia įžūliai
per daug, kaip Aleksandras, arba suvis nieko nevagia — tie tampa
visiems vagiantiesiems įtartini, ir šieji tokius doruolius paprasčiausiai
greitai suėda. Lestocqas vagia turbūt padorumo ribose, bet jo silpnybė
kita — teko pasėdėti jam ir čia, tik ne kalėjime, o Kazanėje, tremtyje —
po to, kai mūsų juokdario dukrai, dar beveik vaikui, užtaisė kūdikį ir
spyriojosi vesti. Gal vylėsi, kad tokia jaunutė, jog dar net nepastos...
Nebūtų prancūzas... Spėjau jį ištraukti po penkerių metų, iš karto po
laidotuvių. Vertas vien todėl, kad gerai nusimano apie moterų įsčias,
padėjo ir man, ir mano mergaitėms, ypač Lizenkai. Geriau išauklėtas
prancūzas nei mūsiškiai, viską gydantys degtine, kraujo nuleidimu ir
pirties vantomis. O dar tasai jų stačiokiškumas, negalėčiau pakęsti, ypač
dabar, kalbant apie mano sveikatą. Tas jų įprotis rėžti viską tiesiai...
turbūt jau būtų mane pribaigęs. Verčiau mandagus dvariškis prancūzas.
Matau, jis kuždasi su Aleksandru. Jam pasakys, kaip yra iš tikrųjų. Man
pasakys sušvelnintą tiesą. Kas, kad pati žinau, jog jau pabaiga, vis vien
maloniau, tas sušvelninimas. Pakišęs ranką po mano antklode jis tvirtai
spusteli papilvę. Nekrūpteliu. Ten neskauda, skauda vien tik krūtinę ir
įkvepiant, šnervėse. Ir sutinusias rankas ir kojas. Vėl kažką sako
Aleksandrui, tasai linksi galva. Girdžiu tik nuotrupas: „Letargas,
Hipokrato pirštai... apmalšintų... tik ne per daug, jei jūsų Šviesybė
pageidauja, kad išsaugotų sąmonę...“
Jeigu Aleksandrui reikia, kad išsaugočiau sąmonę, vadinasi, vėl kiš ką
nors man pasirašyti. Ko gi jis dar iš manęs nori, tas nelabasis? Juk dar
per mano gimtadienį, balandžio penkioliktąją, kartu pakeitėme mano
testamentą — kad prisakau, jog Piotras Aleksejevičius vestų Mariją,
Šviesiausiojo dukrą... Negaliu gi Aleksejevičiaus, caro anūko, apvesdinti
su jo tetomis — savo pačios dukromis, tad koks gi man skirtumas? Nors
su Lizenka gal ir galėtų tuoktis, betgi žmonėms nepaaiškinsi... Tegul bus
Maška Menšikova, aš jai truputį skolinga už Petrą Sapiehą... Ką dar
Šviesiausiajam galėjau geriau padaryti, ko jis dar nori — jo kūnas ir
kraujas bus imperatoriškoje dinastijoje... Ką dar jam turiu pasirašyti?
Pirštai nejautrūs, jų galai pabalę, taip išbrinkę ir išplatėję, kad
nebenusimauna žiedai. Kur jau ten plunksną man sugraibyti... Galės
Lizenka pasirašyti už mane, jei Šviesiausiajam taip jau reikia...
— Jūsų imperatoriškoji didenybe, jums dabar svarbiausia ilsėtis.
Dvasios ramybėje galvokite apie ką nors malonaus. Jūsų
imperatoriškosios didenybės auksinė širdis visada skleidžia mums
šviesą, tegul dabar ta šviesa šildo Jūsų didenybę. Apsilankysiu vėl po
keturių valandų, kvieskite, jei anksčiau prisireiks, bet neturėtų.
Vadinasi, per artimiausias keturias valandas dar neturėčiau numirti.
Galantas. Rusas pasakytų, be jokių ceremonijų, kiek tiksliai valandų
liko. Juk pati žinau, kad tai — jau pabaiga. Jis mane jau kvietėsi, dar per
mano gimtadienį, jau tada supratau.
— Taip ir padarysime, pone Lestocqai, taip ir padarysime. Jūs jau
ženkite, aš palaikysiu Jos imperatoriškajai didenybei kompaniją.
Kol Tanka, Johanna ir keturi tarnai mane pervelka, keičia švarią
patalynę, klosto, Aleksandras mandagiai nusisukęs stovi prie lango, pro
kurį matyti miesto pašvaistė tolumoje. Ką tik mušė dešimtą — dabar
vėlai temsta. Vis dar Sankt Peterburgo generalgubernatorius, nors prieš
trejus metus trumpam buvo užleidęs pareigybę Apraksinui: kai mums
visiems uodegos svilo po tos siaubingos mano istorijos, jau pats
nebegebėjo visko apžioti — mano bėdų ir savo visų pareigų: ir
Generalissimuso, ir Serenissimuso, ir dar — generalgubernatoriaus.
Sankt Peterburgas yra jo miestas, jis jį pastatė, nors ir kito įsakymu. Bet
įsakymą duoti — tai ne įvykdyti. Vien nuo įsakymo niekas nepasidaro
savaime. Statė viską Šviesiausiasis. Nors miestas jo vardo niekada
nenešios, bet tai — jo kūrinys. Būtų ne jo — stovėtų vien fortifikacijos,
ambrazūros, kareivių barakai, stalių dirbtuvės, kalvės, traktieriai ir
ministerijos. Ir Kunstkamera. Gal dar keletas vienodų olandiškų
miestelėnų namiūkščių su žemomis lubomis. Būtų buvę, geriausiu
atveju, antra Vokiečių Slabada, tik ant pelkės. O dabar — grožis. Rūmai,
fontanai, sodai, gatvės, kanalai, šventovės. Šiaurės Venecija... Venecija,
miestas, kurio jis taip niekada ir nepamatė — turėjo apsisukti ir grįžti dėl
tų strelcų, šaulių. Miestas-fantazija. Taip, tai — Šviesiausiojo žodžiai, jo
fantazija ir jo miestas, nors niekada nenešios jo vardo. Lygiai kaip ir aš —
vis dar šiek tiek jo, nors niekada nenešiojau jo vardo. Gal ir gerai, kad
dabar, paskutinius dvejus metus, jis — pusiau caras, nors tiek jam
paguodos. Tarsi būtų man vyras. Tik kad vienoje lovoje nemiegame.
Miega jis — mergos sakė, o Jagužinskis patvirtino — su aštuoniolikinėmis
mergaitėmis, bet ilgai su kuria nors viena neužsibūna. Kalbama, negalįs
ramiai praeiti pro geltonplaukes su rudomis akimis. Laimei, čia tokių
reta. Truputį glosto savimeilę, nors tiek... Bet negaliu ant jo pykti. Ką
tik, kai Tanka su Johanna mane vartė, mačiau savo kojas — sutinusios
kaip kaladės.
Paraudonavusios, išmargintos mėlynų ir tamsiai raudonų gyslelių
tinklu. Tikros dešros, kaip Šeremetjevo. Mėsinė... Kas su tokia norėtų
gulti? Mano kūnas — ne mano. Ne aš.
O kažkada Aleksandras mane išmokė gyventi savajame kūne. Tada,
po rusų kareivių, Marienburge, buvau iš jo išėjusi. Kūnas buvo ne
mano — būdavau kažkur šalia, greta jo, to svetimo jaunos mėsos gabalo.
Kapitonas Baueris, tasai su arkliu ir gūnia, juo irgi naudojosi — juk buvau
jo asmeninė karo belaisvė, paimta į vergiją. Dieną kaip tarnaitė tvarkiau
jam, naktį jis tvarkė mane. Iki tol, kol atėjo rusai, mes niekada Livonijoje
neturėjome net supratimo, kas yra vergas. Vergas — tai žmogaus
pavidalo darbo prietaisas iš kaulų ir mėsos su kančios angomis kitų
malonumui; daiktas, o ne žmogus. Atėjus rusams į Marienburgą, buvo
nauja valdžia, nauji įstatymai: su vergija. Netgi Glückai vos per plauką
nepateko vergijon: pasisekė — tapo belaisviais. Pastorius,
įsivaizduodamas, kad vis dar gyvena pasaulyje, kurį pažinojo, kaip
superintendantas bandė eiti derybų — betgi kokios derybos gali būti
priešui su dvidešimčia tūkstančių armijos jau miestą užėmus? Mes — kas
liko iš pusantro tūkstančio miesto gyventojų — karštą rugpjūčio
vidurdienį, virš sukepusio kraujo balų ir lavonų zyziant musėms, buvome
suvaryti į Marienburgo aikštę. Aš — vis dar suplėšytais drabužiais,
pusnuogė, sudaužyta, šlubuojanti, apsisiautusi Bauerio gūnia, kitos
moterys atrodė dar blogiau — kai kurios buvo supjaustytais veidais ir
išmuštais priekiniais dantimis. Diduomenės šeimos, tarp jų ir Glückai,
per šturmą slėpėsi rūsiuose, todėl atrodė geriau, be to, turtingiesiems,
išsipirkti galintiems biurgeriams visada galiodavo kitos taisyklės nei
vargšams. Feldmaršalas Šeremetjevas, apkūnus perukuotas vyriškis
mėsinga nosimi ir žandais, užkandžiaudamas klausėsi superintendanto
išvedžiojimų rusiškai; klausėsi kantriai, mandagiai, o vėliau, į juos
nekreipdamas dėmesio, nusprendė, kad šitoks mokslingas, taip gerai
rusiškai, vokiškai, švediškai ir lotyniškai mokantis pastorius jo didenybės
caro kanceliarijai pravers Maskvoje, ir taip Glückų likimas buvo
nulemtas — visai šeimai buvo liepta žengti kairėn, ten, kur buvo grobio
gurguolė į sostinę. Tuomet vargšas pastorius, minioje pastebėjęs mane
stovint su gūnia, bandė išgelbėti, reikalaudamas, kad jei jau taip, jis
norėtų kartu pasiimti savo šeimos narį — įdukrą, patarnautoją ir skalbėją
Martą Cruse, bet čia ėmė rusiškai rėkauti Baueris, skelbdamas savo teisę
į užgrobtą nuosavybę; ir viskas baigėsi greitai — atkreipus dėmesį, jo
šviesybė feldmaršalas, nužiūrėjęs, dėl ko vyksta ginčas, pareiškė pats
po mūšio vaikštantis visas purvinas, nėra kas nei marškinių, nei kelnių
išskalbia, tad gera portomojka — kelnių skalbėja — praverstų ir jam
pačiam. Ir taip, ten, miesto aikštėje, kareivių miniai juokiantis iš
portomojkos, pisoriaus, karo raštininko, buvau įrašyta kaip Marta Helena
Cruse, mergautine pavarde Wiesiolowska, jo šviesybės feldmaršalo
keliaujančio karinio ūkio namiškė, belaisvė skalbėja.
Tik pagalvoti, atsidūrusi tarp jo namiškių, kelias dienas nekaltai
tikėjau, jog tikrai man pasisekė, ir jei gerai skalbsiu, o feldmaršalas bus
patenkintas, manęs lauks šiokia tokia ramybė. Pasakojo, jog jis yra
vienas turtingiausių caro didikų, išsilavinęs, beveik negeriantis ir net
tyliai smerkiantis nežabotą valdovo Antikristo gyvenimo būdą, daug laiko
kaip pasiuntinys praleidęs Europos dvaruose — mokėjo net lenkiškai,
kuo anuomet apsidžiaugiau, nes vien dėl šito, rodėsi, neturėtų būti visai
jau laukinis. Be to — pagyvenęs, jau penkiasdešimties, vyresnis už
Glücką, vedęs, trijų suaugusių vaikų tėvas. Svarbiausia — reiklus,
išsiilgęs švaros, o tai — bent jau kaip mokė Kristina Emerencija — liudijo,
jog yra švarios sielos žmogus. Net aš, patekusi tarp jo namiškių
tarnaičių, pirmiausia buvau nusiųsta nusiprausti į pirtį: šitaip jo
keliaujantis karinis namų ūkis bijojo purvo, utėlių ir ligų. Tąkart pirmą
kartą mazgodama save po rusų kareivių, po Bauerio, kaitinausi pirtyje,
kiek tik galėjau, kol nuo karščio vos nesprogo širdis, — taip tikėjausi
išeisiant jų užsilikusią sėklą, nes jei po viso to būčiau likusi su kūdikiu po
širdimi, Dievas mato, būčiau pasidariusi galą; norėjau žūtbūt nusiprausti,
tapti švari, pamiršti ir pradėti viską iš naujo. Dar dabar pamenu, kaip,
raudodama, iki raudonumo tryniau odą drobės skudurėliu: tarsi galėčiau
ją nusišveisti, nusidrėksti nuo savęs sluoksniais, lyg beržo tošį. Tik daug
vėliau, po daugelio metų, po daugelio ašarų ir mergų pasakojimų,
supratau, kad visos mes — šitai patyrusios — tą patį darome: puolame
praustis, lyg būtų įmanoma nuo savęs su oda nusigremžti ir prievartos
purvą iš sielos. Nors tas bergždžia, visiškai bergždžia... Lygiai taip pat,
kaip ir skandinti tą prievartos atmintį vyne, paslėgti po sotumo jausmu
ar bandyti užgožti savo pačios vis labiau ir labiau palaidūnišku elgesiu...
Bet tuomet buvau aštuoniolikos, jauna ir kvaila... Ir todėl pirmomis
dienomis, nusipraususi, kuo uoliausiai skalbiau, lyginau, standinau,
nėrinius purenau tam, kad galėčiau nuoširdžiu darbu įtikti ponui
feldmaršalui Borisui Petrovičiui Šeremetjevui; galiausiai būti taip carui
artimo didžiūno skalbėja, kad ir karo lauke, bet gyventi ganėtinam
pritekliuje nebuvo blogiausia, kas galėjo nutikti jaunai našlei ir našlaitei
merginai, išvengusiai rusiškos kareiviškos košės likimo. Todėl kai pirmą
kartą paliepta nešiau jam išskalbtus marškinius, kojines, rankogalius ir
kaklaskares, buvau taip išsišvarinusi, taip išsičiustijusi, tokia uoli, kad
net ponia Glück niekaip nebūtų prikibusi; taip norėjau pradėti naują,
doros skalbėjos, gyvenimą. Norėjau, kad manęs kuo ilgiau neišvytų, kad
dirbčiau sau prie feldmaršalo, o ne būčiau prievartaujama jo kareivių.
Feldmaršalas ir jo namiškiai buvo apsistoję turtingo miestiečio namuose,
ir jis sėdėjo kabinetu paverstame miegamajame, prie popierių, vyno ir
vaisių, man mandagiai tūptelėjus ir padėjus skalbinius jam ant lovos, jis
maloniai paklausė, kuo aš vardu. Marta Helena Skowronska; jis
paklausė, ar esu lenkė ir kodėl pas juos esu įrašyta Wiesiolowskos vardu;
jis puikiai kalbėjo lenkiškai, bandžiau jam papasakoti savo liūdną istoriją,
kad esu našlaitė lietuvė, bet jis atsainiai atšovė, kad tai nesvarbu, ir,
atsidėkodamas įpylęs taurę vyno, dar teiravosi, ar esu katalikė, šio bei
to gan maloniai klausinėjo apie Glücką ir Marienburgą, o paskui, kai jau
buvau pasiruošusi eiti, užtvėrė kelią link durų ir lyg tarp kitko pasakė:
„Nu tai gulkis, gražuole, susipažinsim.“
Jis buvo sunkus, nerangus vyras, oda, nusėta rausvais šlakais; be
peruko, praplikęs, regėjosi dar tuklesnis, jo nugara buvo apaugusi
tamsiais gyvaplaukiais; nežinia, kodėl kaskart tai nutikdavo, bet vėl
mačiau save, lyg išėjusią iš savo kūno, tarsi iš palubės; feldmaršalas
Šeremetjevas su tais šlakais, storais šonais iš ten, iš aukštai, priminė
rinkių rinkes dešrų mėsininko krautuvėje — toks pat maltinio margumo,
žvilgus lyg žarnokas, išrasojęs nuo prakaito. Kol tai tęsėsi — meldžiausi,
kad nesupykintų ir neatpilčiau. Bet pirmą kartą gyvenime — nebe taip
kaip su Baueriu, nebe taip kaip su tais kareiviais — jutau ne vien siaubą,
bet ir panieką; nors puikiai suvokiau, kad šis lygiai taip pat gali prisakyti
mane užmušti, jei jam kas nors nepatiks. Viduryje mano kankynės jis
apvertė mane ant pilvo ir tęsė tai, ką pradėjęs, iš nugaros, kaip šuva,
kitu kampu; šitai labiau skaudėjo, betgi turėjo tą privalumą, kad
nereikėjo jo matyti, uosti jo kvapo, galėjau sau tyliai be garso verkti į
pagalvę.
„Nagi, nagi, Marta, kam gi tos ašaros, pati paskui pagalvę skalbsi, dar
pamanysiu, jog tau visai nepatiko... duokš geriau bučinuką ir bėk.“
Atkištos mėsingos jo lūpos, pliaukštelėjimas per užpakalį — ir viskas,
kankynė baigta, iki sekančio karto. Aš nežinau, kiek tvėriau pas jį —
savaitės ilgo; iš tiesų, atrodo, nebuvau ten ilgai, nuo Marienburgo
paėmimo lig prieš paimant Noteborgą. Jaučiausi it sraigė — tyli, bejėgė,
vis giliau ir giliau lendanti į ragėjantį išgyvenimo kiautą. Dienomis su
kariuomene gurguolės vežimuose kratydavomės šiaurėn į
Ingermanlandiją — laimei, ne tarp pulkų, o su feldmaršalo štabu, svitos
ir namiškių dalyje. Sustojus kur nors — užimtame burmistro ar bajoro
name — su kitų vergų pagalba kaisdavau vandens katilus, virindavome
skalbinius, traukdavome kubilus, pelenų šarmą, taukinius muilus ir
druską, trinkdavau ir velėdavau, džiovindavau prie ugnies, lygindavau ir
lankstydavau. Baltinių nuolat reikalavo švarių, nors visą tą laiką nekart
jo nemačiau prausiantis. Paskui patarnaudavau jam prie stalo, kartais
būdavo kitų karininkų, paskui jis manimi — nesidalindamas, laimei, —
pasinaudodavo. Beveik taip pat, kaip ir pirmąjį kartą: buvo jau garbaus
amžiaus žmogus, laikėsi nusistovėjusių savo įpročių ir žinojo, kas ir kaip
lovoje jam patinka — todėl, ačiūdie, nebebūdavo beveik jokių
staigmenų. Pakentėdavau sau, ir tiek, kaip kadaise prisiversdavau liesti
negyvą šaltą mėsą, skerdiko vyniojamą man išsinešti iš Marienburgo
mėsinės. Pradžioje kalbino lenkiškai, tačiau liepė mokytis kuo greičiau
rusiškai — supratau, kad kol kas dar manęs, kol nenusibosiu, jis
neišmes. Kalba man nebuvo sunki — lyg netašyti, grubesni lenkiški
žodžiai; visa, kas sena, buvo rusiška, visa, kas nauja — dalykai ir jų
vardai — pasiskolinta iš svetur. Kartais ką nors ne taip ištardavau, tačiau
laikui bėgant — vis rečiau, nesgi karas — geriausias visų kalbų
mokytojas. Kai nežinodavau, kaip pasakyti, išmokau atsiprašydama
kaltai ir meiliai šypsotis. O ką man reikėjo daryti? Turėjau stogą virš
galvos, kas dieną — maisto lėkštėje, kartkartėm — vyno, kelis kartus
gavau kaspiną, nėrinio atraižą, pinigą. Nebebadavau, paskaistėjo veido
oda, kiti namiškiai vergai neskriaudė ir globojo — su tais vargšais kartais
pasidalindavau atliekamu kąsniu. O mūsų, karo belaisvių, likimas
anaiptol nebuvo aiškus — pati girdėjau savo ausimis, kaip feldmaršalas
diktuodavo raštininkui, laiškuose klausdamas savo caro, ką gi su mumis
jam daryti. Jis nepaliaujamai skundėsi, kad jo armijos kazokai ir
kalmukai, savo papročiu plėšikaudami apylinkėse, prigrobia šitiek
žmonių, kad su mumis nebesą ką veikti — kalėjimai sprogsta,
nebetalpina, o kur dar visi, kuriuos karininkai prisigrobę, iš viso dvylika
tūkstančių dūšių paimta, o vergų livonų išlaikymas kainuoja, tai ne
galvijai — jų paimta dvidešimt tūkstančių, bet juos galima skersti, kepti
ir jie armiją išmaitina. Tuo tarpu patys vergai — vadinasi, mes — baisiai
paniurę, nelaimingi, pikti, ir viso pulko nepakaktų tokiai belaisvių miniai
palydėti į Maskvą, kur jie — mes — galėtų būti panaudoti darbams. Todėl
jis atsirenkąs tik geriausius, ypač stalius ir jų šeimas, kuriuos pasiųs į
Azovą, arba keletą kitų, ypatingai gabių amatui ar meistrystei, o visų
kitų reikėsią paprasčiausiai atsikratyti. Tuomet jau puikiai žinojau, ką
kanceliarijos kalba reiškia žodis „atsikratyti“. Dar supratau, kad negaliu
būti paniurusi, nelaiminga, pikta. Todėl bandydavau atrodyti gero ūpo ir
kuo meiliau šypsotis. Ir stengiausi kuo uoliau skalbti, nes tai buvo mano
amatas ir vienintelis ypatingas mano gabumas. Užtat ir buvau Boriso
Petrovičiaus malonėje. Svarbiausia, prie manęs nebelindo — net
pažvelgti bijodavo — rusų kareiviai: buvau jų feldmaršalo daiktas. Už
visa tai sumokėdavau kainą — darbu ir kūnu. Ir supratau, kad tatai dar
nebuvo blogiausia, kas galėjo nutikti: pakelėje, nes juk keliaudavome ne
avangarde, o jau už jo, matydavau, kas, rusams praėjus, nutinka
kaimams, miesteliams ir jų gyventojams, pati girdėjau, kaip
feldmaršalas gyrėsi šešis šimtus kaimų sudeginęs; bevelijau, kad manimi
kartkartėmis naudotųsi vienas dešros pavidalo senis nei dešimtys
paklaikusių laukinių žvėrių su mundurais. Bevelijau atkentėjusi eiti
miegoti, nei likti kaip košė pakelėje ar kadaruoti ant medžio šakos. Ir
žinojau, kad nereikalingais, netgi namiškiais, paprasčiausiai bus
„atsikratyta“ Šypsojausi vis meiliau ir meiliau, Borisas Petrovičius netgi
sakydavo, jog esu kaip saulės spindulėlis, nes supratau — nevalia
nusibosti feldmaršalui. Bet dažnai, vos likus vienai prie verdančio katilo,
kildavo baimė patapti su kūdikiu ir todėl noras viską pabaigti: tik žinojau,
kad, deja, katilas nebus pabaiga — tik nuplikys, o tuomet kam tokia
būčiau buvusi reikalinga? Kartais žvelgdavau į kunkuliuojantį šarmą:
žinojau — per stiprus nuėda rankas, bet o kas, jei išgerčiau? Dievo
rūstybės jau nebijojau — Jis manimi nebesirūpino, tad kodėl turėjau
rūpintis, ką Jis pagalvos? Bijojau tik vieno — kad išgertas šarmas
nepribaigs, tik susargdins, o tada manęs kaip nereikalingo daikto lauks
pernelyg ilgos kančios. Kartais to šarmo geisdavau užsipilti ant savęs,
kad iki mėsos nudegintų feldmaršalo glamonių nuglitintą odą. Negalėjau,
nes būtų likusios dėmės ir feldmaršalui nepatiktų. Kartais peiliu
norėdavau susižaloti, giliai įsipjauti sau ranką, kraujuoti: kad pajusčiau
skausmą, kad suprasčiau, jog esu dar gyva. Negalėjau — būtų likę
randai, Borisas Petrovičius pastebėjęs atsikratytų tokios sugadintos.
Buvau vergė, ir mano kūnas man nepriklausė. Tad vos tik galėdama
imdavau adatą ar smeigtuką ir besdavau sau giliai, beveik iki pat galo:
kur nors, kur beveik nematyti. Kelias akimirkas, kol smaigalys skrosdavo
odą gilyn į raumenį, tyras, grynas, pačios sukeltas skausmas primindavo,
kad esu vis dar žmogus, o ne daiktas. Jog turiu valią, nors šiokią tokią —
valią valdyti savo pačios kūną, valią nors truputį sužaloti save. Ne kiti,
aš pati turiu valią... Paskui viskas likdavo vėl po senovei. Nenumaldoma
verdančio vandens ir šarmo pragaištinga trauka. Apsimesdavau, jog su
manimi nieko niekada nebuvo įvykę. Darbas, maistas ir vakarojimas,
trumpas sėdynės atstatymas, tolesnė kelionė su feldmaršalo štabu ir
armija...
— Nagi, nagi, Katerina, ko dabar...
Jo ranka ima mano sutinusius pabalusius pirštus, jis juos pabučiuoja.
Negi Aleksandrui dabar manęs tokios, sergančios, ne bjauru? Atgalia
plaštaka nubraukia ašaras — pasirodo, vėl užsnūdusi pravirkau per
miegus. Tada, pirmą kartą atėjęs pas Šeremetjevą, lygiai taip pat
paglostė, pabučiavo rankas. Pamenu, lyg būtų dabar... o ir jis — sėdi čia
sau, iš išorės beveik nepakitęs. Ar jis vis dar tas pat žmogus? Ar ano
Aleksandro nebėra kaip ir Martos Skowronskos? Ne, turbūt vis dar tas
pat... Anuomet, jo laukiant atvykstančio, buvo didelė sumaištis — nors
pagal karinį rangą grafas Aleksandras Danilovičius Menšikovas buvo
feldmaršalo poručikas, pavaldinys, bet pagal visa kita jam niekas įtaka
neprilygo — caro vaikystės bičiulis, favoritas, už brolį mielesnis; kas kad
visi purvus ant jo pylė, bet tikrai — dešinioji ranka; jo pasitikėjimui,
įtakai ir įžūlumui jau anuomet nebuvo ribų. Kai nešiojau jiems valgį į
stalą, negalėjau net žiūrėti į svečią, nes jis taip badė žvilgsniu, blogiau
nei adatos ir smeigtukai: atrodė, kad ten, kur tik pažvelgia, tuoj pat
dėmėm man kūnas parausta. Bet lygiai kaip nuo adatų ir smeigtukų
dūrių, nuo jo žvilgsnių jaučiausi gyva. Iki tol nebuvau mačiusi
patrauklesnio vyro už jį — nei mieste, nei tarp kilmingųjų. Apie rusų
armiją nekalbu... Buvo jaunas, taip dailiai, taip prabangiai prancūziškai
apsirėdęs, jo perukas buvo toks naujas, švarus ir purus, o veidas visai
nerusiškas ir net nelivoniškas... Nosis jo buvo ereliška, veido oda lygi,
dailiai nuskusta, tampriai aptempusi ryškų žandikaulį ir smakrą su
duobute, jo lūpos plonos, valingos, jo pilkai mėlynos akys spindėjo, o
staiga iš už to spindesio išlįsdavo tarsi pažįstama skaudi tuštuma.
„Petrovičiau, iš kur traukei tokią gražuolę?“ — ir Borisas Petrovičius
išdidžiai pasakojo apie Marienburgo superintendanto įdukrą, skalbėją,
kaip ji sakosi, aštuonias dienas buvusią švedų trimitininko, trubačiaus,
žmona, bet po ano mūsiškių šturmo — čia jis nusikvatojo — jau
neabejotinai našlę; kalbėjo apie Martą Skowronską — mane.
Aleksandras paklausė, ar lenkė, bet feldmaršalas sakė: ne, ne lenkė,
litvinočka, litvinočka portomojka, lietuvė kelnių skalbėja... Feldmaršalas,
negalėdamas atsakyti jį girdančiam svečiui, jau buvo raudonas nuo
degtinės ir vyno, juokėsi, sakė: „Krasavica trubačiova, gražuolė
trimitininkienė, dabar jau vakarais man kitą dūdelę dūduoja.“ Anuomet
nebuvau dar taip pripratusi prie nešvankių kareivių juokų, vėliau daug jų
girdėjau, bet tada stovėjau tarytum pažeminimo ylomis susmaigstyta, iš
gėdos lyg su gumulu gerklėje, kad šitaip pajuokia mane jauno svečio
akivaizdoje, lyg ten manęs nė nebūtų. Mačiau, kad feldmaršalui
juokingiausia, jog mokslinčiaus dievobaimingo Livonijos pastoriaus
įdukra dabar štai jam, rusui, paliepus dūduoja... „Kam tau, Petrovičiau,
senam žmogui, tokia gražuolė, žiūrėk, dar apopleksiją įvarys, o akys jos
liūdnos, parduok tu ją man! Tau įsakyta judėti į Pskovą, negi tempsies
mergas į kelionę, vis vien reikės namiškių sumažinti, aš gi kol kas lieku
Livonijoje.“ Ir jis prisitraukė mane, užsisodino ant kelių, buvo arti ir
žiūrėjo man į akis — ilgai, rimtai ir įdėmiai, paskui lygiai taip pat kaip
dabar perbraukė skruostą ir kaip didelei poniai pabučiavo mano
nuraudonijusią plaštaką. Buvau kaip suakmenėjusi, iki tol dar niekas į
mane nebuvo taip žvelgęs, nebe adatomis ir nebe smeigtukais, o taip
šildančiai, godžiai, lyg norėtų praryti, kad tapčiau jo paties dalimi. „Ne,
Danilovičiau, neparduosiu, — juokėsi ponas feldmaršalas. — Kas man
kelnes skalbs, jei nebebus portomojkos?“ Ir Aleksandras Danilovičius
staiga nukėlė mane, atsistojo — lig dabar pamenu, nustebau, koks jis
lieknas ir aukštas, — šaipydamasis paėmė nuo stalo taurę raudonojo ir
užsipylė sau tiesiai ant liemenės ir kelnių klyno, jo balsas, kai kreipėsi į
feldmaršalą Šeremetjevą, buvo pašaipus, bet grėsmingas: „Va, žiūrėk,
Borisai Petrovičiau, dabar jau ir man skalbėjos prisireikė, kur aš toks
eisiu, neatiduosi — jo didenybė sužinos, kad tarnaitės pagailėjai
parduoti, per tave Menšikovas purvinas vaikšto, caro uniformai gėdą
darydamas, negerai čia išeina...“ Aleksandras Menšikovas žemino
feldmaršalą, kaip tik galėjo — pašaipiu balsu, o svarbiausia — jaunyste
ir favorito galia prieš pareigybę, titulą ir senatvę. Prie ginčo dar pridėjo
užuominų apie kažkokius kitus reikalus, Aleksandras Borisui Petrovičiui
palenkti turėjo rimtų caro numylėtinio įtakos svertų, bet vėliau supratau,
kad tai buvo paprasčiausia sena kaip pasaulis patinų — jauno ir seno —
dvikova, lyg dviejų briedžių ar tetervinų miško laukymėje, galiausiai
pasibaigusi tuo, kad Aleksandras nemažai už mane sumokėjo.
Nepamenu, kur tada tiksliai Livonijoje ar jau Ingrijoje su kariuomene
kvartiravomės, buvo šlapias 1702 metų rugsėjis, man buvo aštuoniolika,
Aleksandrui — dvidešimt devyneri. Tą patį vakarą aš perėjau pas jį, į
namus, kur jis buvo laikinai apsistojęs.
— Nagi, Aleksandrai, išgeriam vyno...
„Nagi, Marta, išgeriam vyno...“ — iš to pirmojo vakaro pamenu daug,
atrodo, lyg vakar būtume buvę... Lietaus šuorai už lango, ūžiantis
židinys, stalas, nukrautas stirtomis žemėlapių ir dar užlakuotų laiškų,
laukiančių ryto ir raštininko — jis, kaip ir aš, visados buvo raštininkų
malonėje, taip niekada ir nevaldė gerai plunksnos, vien pasirašyti galėjo,
o skaitė — tik truputį ir nelabai noriai. Užgrobta miestelėno ar dvarponio
lova, prastas paveikslas ant sienos, numestas kardas, pušnys, uniforma,
šarvai, rakinamos skrynios su prisiplėštais pinigais, atremtas svetimas
veidrodis, iš kažkieno rūsių paimti buteliai, svetimos taurės su
nepažįstamais herbais... Tokia tą kartą — ir dar daug kitų kartų — buvo
laikina priešo armijos karininko nakvynė. Jis įpylė man raudonojo vyno,
matė, kaip dreba mano ranka, kaip krūpčioju nuo kiekvieno staigesnio
jo judesio, patapšnojo sėsti greta jo ant lovos. Kurį laiką tylėjome,
gėrėme, tada jis paėmė taurę iš rankų, apgaubė abiem plaštakom veidą
ir, ilgai ilgai žiūrėjęs, lenkiškai paliepė: „Dabar pasakok, kas tave šitaip
nuskriaudė.“
Niekas — nei anksčiau, nei vėliau, niekada — manęs šito neklausė...
Visa, ką pamenu, kad tik pravirkau ir jis apkabino, ir taip verkiau, tarsi
kas būtų patrankos šūviu prakiurdęs olandišką dambą... Ašarų sūrumą
liejosi tiesiai jam ant peties, bet, priešingai nei feldmaršalas, jis nesakė,
kad pačiai reikės skalbti, tik tyliai ramino: „Nagi, nagi, viską išverk,
sausai išverk, kad paskui daugiau jau nieko neliktų... čia pas mus
raudančių nelabai mėgsta, jos paprastai ilgai negyvena.“ Jis kalbėjo
maišydamas lenkų ir rusų žodžius, paskui dar pridūrė, kad sakyčiau
viską, viską galiu jam sakyti, nes jis irgi lietuvis kaip aš: jo velionis tėvas
lietuvis — Danielius Mężykas, bajoras nuo Oršos, iš senos obodritų
kunigaikščių giminės, kažkada į Maskvą nublokštas karo, buvęs pramogų
pulko vyriausiasis arklininkas. Dievas mato, jis patsai, prieš
atsidurdamas dabartinio caro malonėje, ragavęs ir prievartos, ir vargų,
jam pačiam visko teko patirti; viską galiu jam sakyti, jis suprasiąs.
Beveik viską jam pasakojau, jis klausė. Pasakiau, kad lygiai taip pat esu
lietuvio bajoro duktė, o jis atkirto, kad tuo verčiau nesigirčiau, čia į tokius
žiūrima kaip į nepatikimus. Pasakojau apie savo dalią, apie savo trumpas
vedybas ir kaip išvengiau skerdynių Marienburge, kaip pakeičiau du
savininkus, jis dabar trečias. Dabar žinau, kad mano nelaimės nebuvo
jam neregėtos — juk pats buvo karys, pats šturmavo Livonijos miestus,
ne kartą matė, kas vyksta, ką išdarinėja rusų kareiviai. Pats jiems
vadovavo, patsai lygiai tą patį kartkartėmis darė; vėliau patyriau, koks
grįžo nušlavęs Baturiną. Bet tada to dar nežinojau, kaip nė nežinojau,
kad pats prieš keletą metų Maskvoje savo rankomis ant ešafoto kapojo
galvas šauliams. Nieko nežinojau ir norėjau tikėti Aleksandrą esant tokį,
kaip sakėsi — lygiai taip pat daug su rusais iškentusį lietuvį bajorą kaip
aš. Daug dar ko tuomet apie jį nežinojau... Tą žinant, dabar, kai
prisimenu, dar nuostabiau, kad jis tą vakarą — ir vėliau, visada — turėjo
man šitiek švelnumo, pirmą kartą mane vyriškos rankos ne maigė, ne
mušė ir ne grabinėjo, o buvo tiesiog apkabinusios. Tas glėbys buvo tarsi
namai ar šeima, kurių jau beveik neatsiminiau. Jaučiausi saugi, o tuo pat
metu — tarsi gyslomis sroventų ne kraujas, o vynas; lig tol nežinojau,
jog vienu metu galima jaustis ir lyg ant adatų, ir taip, tarsi tuoj tuoj
nualptumei nuo svaigaus silpnumo; ypač po to, kai jis suėmė manąjį
veidą savo delnais ir neskubėdamas pabučiavo. Paskui jis kai ko paprašė:
kad aš nusivilkčiau, pati. Jis norįs man kai ką parodyti, nieko daugiau;
liepė nebijoti, tikino tikrai nieko neimsiąs prievarta, jei tik nenoriu, bet
neslėpė — labai norėtų paimti mane kada nors meilumu, jei tik sutikčiau,
nes taip kritau jam į akį, kad nebegali išmesti jau ir iš savo galvos...
Sakėsi gyvenime dar nieko šitaip niekada nenorėjęs... Ir ką galėjau jam
atsakyti? Buvau it be valios... Paklusau ir pirmą kartą prieš vyrą stovėjau
nuoga — savo noru. Jis irgi jau buvo visiškai nusivilkęs, toks kūnas —
stotingas, raumeningas, plačiapetis kaip jo — vėliau sužinojau, būna tik
graikų statulų; keli mūšiuose gauti randai jį tik puošė, jo tikrieji plaukai
buvo trumpesni nei perukas, bet puikūs ir vešlūs. Pirmą kartą, pažvelgusi
į mudu tame vogtame veidrodyje kažkur viduryje Ingermanlandijos,
pamačiau, kad esu graži; Aleksandras tą irgi liudijo, sakė: pažvelk —
tikra karalienė: leisk man pabūti tavo tarnu, nuo auksinių plaukų ir juodų
akių iki pat kojų pirštų galiukų; atrodai kaip itališka Veneros skulptūra,
turi tik nustoti visko bijoti, moters baikštumas traukia vyrus tik iš
pradžių, vėliau tokias neišvengiamai jie sunaikina. Šalia jo nebijojau —
nei jo, nei savęs. Atrodėm kaip du gyvi romėnų dievaičiai, tarsi iš pirmojo
puslapio kurios nors Glücko lotyniškos knygos, tas atspindys vis dar
mano atmintyje, tarsi veidrodyje, išėstame rūdžių...
— Išgeriam, Katerina.
 Jis bando mane pagirdyti, bet nereikia, dabar, į vakarą, jaučiuosi
geriau, pati galiu nulaikyti savo taurę su herbu. Net ir vynas toks, kurį
mėgstu — prancūziškas. Ne tas priklus tokajus, kurį turėdavau už
kompaniją gerti daugelį metų. Aleksandras, priešingai, nusimano apie
vynus. Įdomu, ar jis vis dar prisimena mus, ten stovinčius jaunus ir
nuogus prieš veidrodį? Sakosi, kad vis dar galvoja... Meluoja, turbūt
meluoja. Nors Jagužinskis paliudijo, kad Šviesiausiasis dabar ieško tik
tokių, kokia anuomet buvau — auksaplaukių rudomis akimis, juodais
plačiais antakiais; retas spalvų derinys moteriai šiuose kraštuose. Galbūt
tai ir liudijimas, kad norėtų sugrįžti į kažkada buvusią praeitį. O, kad
būtume dabartinėj padėty, pagaliau laisvi, bet jaunesni trimis dešimtimis
metų... Tik žmogaus gyvenime taip nebūna — kol galėtumei džiaugtis,
vis ko nors trūksta, vis kokios kliūtys... Kai ateina išsipildžiusių norų
akimirka — jau esi paprasčiausiai per senas. Betgi jis man taip ir sakė,
nemelavo: „Pažiūrėk į save ir džiaukis, džiaukis, kol gyva, kiekviena
diena, kol tik gali, tokiu turtu ir grožiu, nes rytoj mūsų abiejų — ir tavęs,
ir manęs — gali jau tiesiog nebebūti.“ Pirmosiomis savaitėmis jis padarė
viską, kad vėl pasijusčiau žmogumi, o ne verge: darė tūkstančius
mažiausių, kvailiausių dalykų. Liepė rodyti, kur mane kas nors kada nors
tik užgavo, ir tą kūno vietą bučiavo, tarsi motina kūdikį, kol priartėdavo
ten, kur niekas lig jo niekada nebuvo užklydęs, užmigdydavo mane savo
rankose, netgi liepė suvesti sąskaitas su šlykščiuoju feldmaršalu: iš
kažkur išvilko ant popieriaus atspaustą jo portretą, o prieš tai, išdykę
nuo išgerto vyno, jį rašalu apipaišėme, ir vėliau kažkur apgriauto
miestelio pakiemėje davė man į rankas pistoletą ir leido į valias pyškinti
į Šeremetjevo snukį, kiek tik noriu, sakydamas: „Nužudyk šunsnukį ir
pamiršk, lyg jo niekada nebūtų buvę, o jau aš tave šiąnakt taip
pamylėsiu, kad viską užmirši.“ Su juo pirmą kartą patyriau, kas yra
išdykavimas ir smagumas. Išties, jei tik nekeliaudavome kartu su
kariuomene, mylėdavomės apgirtę nuo vyno; jis pradėjo mane mokyti
jodinėti, kad galėčiau žygiuose judėti greičiau, drauge su juo; davęs man
šmaikštį, jis juokėsi, sakė: „Įsivaizduok, kad arklys — tai vyriškis, laikyk
jį stipriai šlaunimis, o botagą tausok — jei dažnai plieksi, iš balno išmes;
žirgas jaučia, jei raitelis bijo: todėl niekada nebijok — nei žirgo, nei
vyro.“ Kai krūptelėdavau išgirdusi savo vardą Marta, nes tasai vardas
primindavo visus prievartavimus ir vargus, jis sakydavo: „Karas, o karo
sumaišty gali būti, kuo tiktai nori, pasakyk, kaip nori, kad vadinčiau:
nori, vadinsiu Vasiljevskaja, nori — Trubačiova, nori — dėl manęs būk
kitas žmogus; susigalvok, kokį tik nori sau vardą.“ Nežinau, kaip ir kuris
sugalvojome Kateriną — vardą, kuris — man tuomet taip atrodė —
skambėjo taika: Livonijos riterių bažnyčių smailių varpais, mugių imbiero
meduoliais ir keliauninko aikštėje sukama ryla, grojančia „Katarinchen“.
„Ne, — juokėsi Aleksandras glamonėdamas krūtį, — tik ne vokiškomis
smailėmis, o katalikų katedrų kupolais ir vargonais, sviesto bandelėmis,
Šventosios Romos imperijos kunigaikštyčių aukso brokatais; esi per graži
tokiam paprastam vardui kaip Marta, būsi dabar karališkai — Katerina.“
Mes, vos tik galėdavome, leisdavome laiką guolyje, pliaukšdami visokius
niekus ir po sprindį atrasdami vienas kitą: vienas kito kūnus, būdus ir
bėdas; du negandų bastūnai, tyrinėjantys vienas kito žemėlapius,
kuriuose aiškėjo beveik tie patys keliai, kalnai, pelkės ir prarajos. Buvo
visiškai atviras su manimi: pastebėjęs gyjančius adatų dūrius, ten, kur
dar neseniai žalojau save, ant šlaunų ir ant dilbių, paklausė, kas tai —
jau tada visi bijojome užsikrėsti meilės ligomis, tad jo atsargumas buvo
suprantamas. Man atsakius, kad tai mano pačios rankų darbas, parodė
randus ant dilbių ir vinies dūrio pėdsaką savo žande — visi žinojo, kodėl
prasidūrė — kad paauglystėje, žaisdamas su savo caru, neva įrodytų
savo ištikimybę. Iš tikrųjų gi buvo to augančio despoto taip užpjudytas,
kad perdūrė pats sau skruostą iš man taip pažįstamo pykčio ir
bejėgystės... Tuomet dar nepasakojo, kaip jį engė jo karūnuotasis
draugas; dar nežinojau, kokios paskalos sklido apie Herzenkin ir jo
valdovą ir kad dviem žmonėms už tai jau buvo nukirstos galvos. Bet su
Aleksandru vėl pradėjau daryti tai, ko niekada nemaniau vėl
pajėgsianti — juoktis... Jis taip sakydavo: „Juokas — ir geriausias
ginklas, ir geriausi šarvai: kol gali juokauti ir juoktis, niekas niekada
tavęs neįveiks.“ Pasakojo, caras kartą vos jo nenudobė: kažką ne vietoje
pasakęs, sukėlė tokią jo tūžmastį, kad tasai jam taip kumščiu tvojo į
veidą, jog net kraujai pasipylė iš nosies; visi tikėjosi, kad, valdovui
mostelėjus, gvardiečiai jį čia pat vietoje išvilks, ir Danilovičius keliaus ant
ešafoto, o jis ėmęs ir nusijuokęs, kad taip jam ir reikia; stebuklas — caro
pyktis atlyžęs, nors jau, dievaži, manęs, kad baigs ant trinkos... Jis mane
mokė visuomet atsiminti, kad juokas — tai šarvas, tai ginklas ir net gali
sustabdyti išlėkusį sviedinį iš patrankos. Su juo buvo smagu. Mano pirma
daili suknelė, mano pirmas vėrinys ir pirmi auskarai buvo jo dovana —
kas, kad visa tai buvo karo grobis: išsivaliau nedidelę svetimo kraujo
dėmę iš palankos, ir tiek. Kaip visada, padėjo šaltas vanduo — nė ženklo
neliko; laimei, brangus audinys nebuvo niekur pradurtas. Taip
Aleksandras man ir pasakė: pradurta niekur nėra, tik ta dėmė, taigi —
nešiok sau ramiai, ne nuo trupo, ne nuo lavono, suknia. Jis išmokė mane
nekreipti dėmesio į niekus, juk pats buvo didelių baisybių patyręs. Daug
ko jis mane mokė... Niekada nemaniau, kad vyriškas kūnas gali teikti ne
skausmą, o tiek daug malonumų, daug dalykų jis man parodė, dar
daugiau pati, jo pamokyta, atradau... Kartą, kai po meilės nakties
susigraudinau ir pasakiau, kad verkiu, nes būčiau norėjusi, jog tai jį
būčiau sutikusi pirmąjį, jis mane nuramino: jam tai nesvarbu, jis save
tokiu laikąs, nes neabejotinai yra man pirmasis, su kuriuo pajutau
malonumą, o šitai svarbiausia. Toks jis štai kažkada buvo, nuo pat
pirmųjų dienų... Kelios dienos, praleistos kartu — ir mes abu jau
nebežinojome, jau nė nenutuokėme, kaip anksčiau apskritai gyvenome
vienas be kito, lyg vėl būtų susitikusi ta pati pamestų batų pora: iki tol
vienas be kito tik šlubavome per gyvenimą. Turbūt jis buvo vienintelis,
kuriam adžiau ir skalbiau ne dėl to, kad būtų reikėję — pats man sakė:
„Mesk tuos rykus ir skudurus, rankas sugadinsi“, — o vien todėl, kad pati
to norėjau. Norėjau, kad vaikščiotų švarus ir gražus. Ir — gyvas. Kad
kuo ilgiau vaikščiotų gyvas. Su manimi. Ar net be manęs... Nė
neklausdama žinojau, kad jis jaučia tą patį, ką aš. Ir tada jis pasakė
neslėpdamas: „Katerina, nežinau, kaip galėjau be tavęs ligi šiol,
akivaizdu, pats Dievas man tave atsiuntė ir, Dievas mato, niekada tavęs
neapleisiu, bet turėsime sugalvoti, kaip mes gyvensime, kai aš vesiu.
Širdis man neleistų tave parsigabenti namo, kad mano nuotakai būtumei
už tarnaitę, bet kitaip — nevaliočiau jai paaiškinti, kas man esi. Bet
Dievas duos — ką nors sugalvosiu.“
Tąkart pasijutau, tarsi žirgas būtų spyręs į pilvą, bet dabar, čia štai
gulėdama, suprantu, kad turbūt tai ir buvo didžiausias įrodymas, kad
anuomet mane visgi mylėjo. Nieko nenuslėpė, vien jau šitai buvo
stebuklas, nes šiaip meluodavo visada ir visiems. O vėliau ir pati daug
ką supratau apie jo tikrąją padėtį, kurią turėjo įtvirtinti tomis savo
vedybomis. Darja Arsenjeva, mergelė iš garsios ir senos su motinėle
velione cariene Naryškina susijusios giminės, dabartinio caro sesers
Natalijos dvariškė ir palydovė, turėjo tapti jo padėties inkaru. Juk jis,
būdamas priklydėlio iš Lietuvos vaikas, visų tų maskviškių kniazių
Riurikovičių ir Gediminovičių akimis, buvo vien apsukri padugnė; apie jį
iš pavydo net pramanus skleidė — kad ne lietuvių šlėktos, o pyragėlių
kepėjo sūnus: vien todėl, kad senelis iš motinos pusės buvo pirklys.
Niekaip negalėjo atleisti, kad nuo vaikystės toks lietuvis pienburnis turi
visavaldžio draugystę ir ausį. Kalbėta, kad caro sėbras Aleksaška ją, tąją
mergelę Darją Arsenjevą, jau buvo nebepataisomai ištvirkinęs — caro
sesers dvare, belankydamas ten įkurdintą savo seserį jaunylę Anną; vien
jau tai, kad namų durys ten buvo atviros vyrams, buvo Šėtono tvarka, o
jis kartais ją kartu su savo seserimi pasikviesdavo ir į savo namus.
Mergelė Darja Arsenjevą po šitų kvietimų jau buvo sugedusi prekė —
tokios ne tik kad niekas nevestų, bet ir Menšikovui jos šeima neatleistų,
jei tasai ją pamestų. Užteko jiems priekaištų ir dėl to, kad caras ir taip
jau tvirkino kilmingas ruses — ištraukė jas iš teremų, aprengė
nepadoriais svetimšališkais apdarais ir leido valgyti bei gerti kartu su
vyrais, toje pačioje menėje per pokylius. Caro sesers dvaras buvo vertas
caro Antikristo papročių — kol vyrai kariavo, jos gyveno ir šeimininkavo
sau vienos be jokių tėvų ir be brolių, o šitoks neprižiūrėjimas ir
palaidumas, rusų akimis, šaukėsi Dievo bausmės. Bet nei caras, nei
Aleksandras tuo nesirūpino ir patys sprendė bei darė, ką nori:
Aleksandras jau seniausiai buvo nuragavęs savo nuotakos nekaltybę;
kaip supratau iš jo, obuolėlis, kol buvo aukštai ant šakos, atrodė
gardesnis, nei atsikandus... Caras už kompaniją buvo parodęs dar
didesnį narsumą: pramogos dėlei paėmęs Darjos seserį, kuprę Varvarą
Arsenjevą, tokią negražią, kad pasmerktą senmergystei, bet patikusią
jam dėl jos būdo. Pasiėmė ją nakčiai, sakydamas, jog labdara: vargšė
Varia yra kaip iš kunstkameros — tokia baisi, tikra gamtos išdaiga, kad
gyvenime jos niekas nei ves, nei kada nors pamylės, bet jinai jam
patikusi, linksma, guvaus proto, todėl neįeisiąs, kad toji pasimirtų taip
niekieno ir nepraimta. Patsai caras ėjo per visas merginas iš eilės, nes
buvo nusivylęs savo metrese, kurią turėjo nuo devyniolikos metų, vyno
pirklio Monso dukra. Nieko gero toji vokiška bliadis — Aleksandras taip
sakė, nes pats kažkada turėjęs su ja reikalų. Bet grįžtant prie jo paties —
širdžiai neįsakysi, tačiau laužyti žodį — neatleistina, o jis Darjai jau davęs
žodį, dar prieš keletą metų, su paties caro palaiminimu... Visa tai
Aleksandras pasakojo atsainiai, lyg savaime suprantamus dalykus, o
man rodėsi, kad pastorių Glücką turbūt vien nuo tokių kalbų ir papročių
būtų ištikusi apopleksija, bet kur dabar buvo pastorius Glückas, jo ir
Kristinos Emerencijos pagal bažnyčios varpą gyvenantis pasaulis su
biblijomis, tvarka be dulkelės ir doros papročiais? Tik ne čia, tik ne
kariuomenei žygiuojant į Ingermanlandiją. Čia teturėjai džiaugtis, jog
nekybai ant medžio šakos ir pesliai nelesa tavo žarnų. Apginti galinčio
vyro glėbys — net jei laikinas, net jei netrukus išmainomas į vedybinį
kitos guolį, anuomet atrodė jau kaip pakankama laimė. O jis dar žadėjo
manęs niekada neapleisti, ką nors sugalvoti ir surasti man vietą.
Teisingai jis sakydavo, kad reikia džiaugtis tuo, ką turi šią akimirką —
rytojaus galėjo apskritai nebebūti. Tos dienos prieš Noteborgo šturmą ir
po jo, nors pilnos baimės ir nevilties, bet buvo gal net gražiausios —
švelnios, kupinos supratimo, kad laikinai, tas trumpėjančias rudens
dienas, priklausome tik vienas kitam. O paskui jau — kaip nors. Kaip
Dievas duos.
Jis vis dar čia, greta. Dienos dabar jau ilgėja, bet kas iš to...
Nušluostęs man kraują, sėdi čia sau ir gurkšnoja vyną kartu su manimi.
O praėjo jau dvidešimt penkeri metai nuo anų pasiutusių laikų, kai jauni
ir nuogi prieš veidrodžius stovėdavome, įsimylėję viens kitą ir savo
atspindį. Protu nesuvokiama, ką anuomet išdarinėjome. Kaip laukiniai
kokie, kaip apsėstieji. Daugiau su niekuo taip niekada nebebuvo. Gal ir
jam — taip pat.
Bet tikrai — kaip ir žadėjęs, jis niekada manęs neapleido.
Vis dar čia. Tik dabar turbūt todėl, jog tai jam manęs reikia. Jam reikia
kažko, ką tik aš galiu duoti. Todėl ir ateina čia keliskart per dieną, prie
mirties guolio. Vyneliu girdo, sėdi. Jei nebūna šalia — raportus, kaip aš
jaučiuosi, gauna kas valandą.
— Ko nori, Aleksandrai, gi ne pasėdėti, ne vyno pagerti atėjai...
— Gal ir vyno. Gal ir pasėdėti. Pati žinai, kad mudviem gerai kartu
sėdisi. Nuo pat pirmos dienos gerai sėdėjosi... Negi jau pamiršai?
 Nepamiršau. Tik pažįstu dabar tave daug geriau, kad imčiau štai taip
ir patikėčiau viskuo, ką sakai.
— Nepamiršau. Nepamiršau ir to, kad be priežasties nesiteiki nieko
daryti...
— Viena vienintelė priežastis — apsaugoti tave noriu. Ir save. Tavo
dukras. Mano dukras. Visiems taip geriau bus.
— Gi tavo sesers vyras, Danilovičiau. Gi svainis tau Antonas Devier.
Mūsų pačių policijos komisaras, tai ką paskui žmonės apie mūsų policiją
pagalvos? Savo Aniutos pagailėk, vaikų jos pagailėk, atsipeikėk. Jaunasis
Buturlinas... Tolstojus... Piotras Andrejevičius — diplomatas mūsų
geriausias, kur tik nebuvęs, visa Europa jį žino... Ką užsienis apie mus,
apie mano valdymą pagalvos? Aukščiausios Slaptosios Tarybos narys...
— Vienas — portugalas perėjūnas, pasitikėt ta tauta negalima, o
čia — dar ir žydas priedo, dvigubai tokiu pasitikėti negalima... Išpiso
mano Aniutą, užmušti jį jau tada, prieš daugelį metų, reikėjo kaip šunį,
kaip kad paliepęs buvau — vargo dabar su juo jokio nebūtų. Gaila,
nespėjau... pats batiuška jo uodegą tada išsuko. Šuva jis, Katerina, tas
Devier, tik va jus, moteris, tuo savo gražiu snukiu, liūdnom akelėm ir
seilėtu liežuviu vis prigauna. Šuva tas mūsų Devier, tikras šuva...
Patikėk, visus šuns požymius turi — visus, išskyrus ištikimybę. Aš jam
tada atleidau, o jis pats dabar viską prieš mane užsuko, užkūrė — viską,
kad tik neįvyktų Mašenkos ir Petro Aleksėjevičiaus vedybos. Gi pati viską
palaiminai, o jis, Devier, — prieš tavo valią. Buturlinas irgi geras,
denščikas mat atsirado, kamerheras. Tu jį Lizenkos saugoti pristatei,
pasitikėjai, o jis kaip tau atsidėkojo? Ištratino ciesoraitę septyniolikos
metų, nekaltybę atėmė, o mes ją tekinti turime, gerą vardą sugadino
prieš visą Europą, kaip mes ją išleisime už vyro dabar — su prancūziška
liga kraičio? Vienas jaunikis jau pasimirė, kaip prakeikta... Kas ją ims
tokią? Ir taip mūsiškes mergas į užsienį iškišti vargas — net jų
kunigaikštukams, apie karalius jau nekalbu... visiems atrodo, kad pas
mus jos čia pabaisos su šešiom rankom kojom... Turbūt ir užkrėtė
Buturlinas Jelizavetą, ne kas kitas. Buturliną dar suprasčiau, gal ir myli,
kvailys, į sostą Lizenką pasodinti nori, betgi ateis ir Jelizavetos eilė po
Piotro Aleksėjevičiaus, dėl visko juk sutarėme. Svarbiausia — prieš tave
eina Buturlinas, prieš tavo valią. Kitus kursto... Apie Tolstojų tu man net
neprimink, prisimink geriau, ką jis vargšui tavo Viliui padarė, pabaisa.
Negi dabar Tolstojų ginti pradėsi? Visą gyvenimą uodegą suko, suko, vis
žiūrėdavo, iš kur vėjas pučia... Šerk nešėręs, o jis kaip vilkas į mišką —
vis vien į senus laikus žiūri... Dabar užkirs kelią mūsų planui — kas bus?
Vėl visi bojarinai grįš su savo tūpom galvom, barzdom ir caro Riuriko
laikų papročiais? Visa mūsų tvarka, viskas, ką šitiek metų darėme,
kūrėme, dėl ko kentėjome, dėl ko ir tu, ir aš savo sprandus kasdien į
pavojų statėme, dėl ko Piteris naktimis nemiegojo, — vėl viskas grįš?
Kaip tas Sizifo akmuo — žemyn pakalnėn? Šitiek ritinome, Katerina,
pagalvok, šitiek ritinome, visą gyvenimą... Vieno tavo parašo dabar
tereikia, kad viską išspręstume... Tik tavo sutikimo...
— Gal jau vienąkart tų lavonų užteks, Šviesiausiasis?.. Gi patys
kažkada sakėme — bloga jau nuo lavonų darosi, per daug jau lavonų jo
laikais buvo, o čia — ir komisaras policijos geras, ir diplomatas
gerbiamas... visus nuteisim — nebeliks kas dirba...
— Paskutinį kartą, Katerina, paskutinį kartą... Šitie išdavikai — kaip
šūdai vandeny: tremk juos netrėmęs, jie paskui vis vien į paviršių
išplaukia — neskęsta, smirdi... Tolstojus senas, nusibaigs tam
Solovetsko vienuolyne, Baltoji jūra jį saloje pribaigs, dėl jo ir man ramu,
ir Europai bus ramu... Bet dėl portugalo ir dėl Buturlino prašau: šitie
jauni, gajūs, nesutvarkysim dabar — išplaukinės ir išplaukinės, smirdės
ir smirdės...
Ak, Aleksandrai, kada gi tu pasidarei toks jau dorovės saugotojas?
Matai, Buturlinas, Aleksandras Petrovičius, nekaltybę septyniolikmetei
atėmė... Pats savo laiku toks skrupulingas nebuvai... Pasakyti tau apie
Lizenką, ar ne? Gal ir pats nuomonę pakeistum dėl to sosto
paveldėjimo... Bet verčiau gal nesakysiu, nes nesu iki galo tikra. Vienas
Dievas žino. Ir ant Buturlino dar labiau supyktum, galvą guldau...
— Katerina, viskas juk aišku, visi jų kaltės įrodymai — kaip ant delno.
Devier tardomas pats prisipažino...
Tu, Aleksandrai, tardomas irgi prisipažintum... ką nori,
prisipažintum... Visi pas mus tardomi prisipažįsta, neprisipažinusių
paprasčiausiai nebūna. Jau ką mokame Rusijoje, tai mokame... Tardyti.
Net jei numiršta betardomi — vis vien prisipažįsta, ką reikia: iš ano
pasaulio — tiesiai į tardymo protokolą. Pameni? Bet šito geriau
nesakysiu. Kam priminti...
— Katerina, aš vis tiek duosiu nurodymus jų sentencijas paruošti —
užims tik kelias valandas tuos nuosprendžius parengti, rytdienai tikrai
jau bus... Mes tau rytoj viską iš popieriaus paskaitysim, o tu jau
nuspręsi... Bet laikas — ne mūsų naudai, nedelskim. Tai aš raštininką
pakviesiu, dabar, kad įsakymą sentencijas paruošti mums surašytų...
Neramu man dėl tavęs, Aleksandrai. Taip neramu, kaip prieš
Noteborgo šturmą: pirmas tavo mūšis buvo po to, kai perėjau pas tave.
Iš proto ėjau, visko prisigalvojau, nežinojau, ar gyvas grįši. Būtum
negrįžęs po Noteborgo — tikrai galą sau būčiau pasidariusi... Nebūčiau
galėjusi be tavęs gyventi; maniau, kad be tavęs man būtų buvusi tiesiog
pražūtis. Dabar — irgi nuojauta. Kitokia. Dabar baisu — kaip tu be manęs
gyvensi? Kai manęs nebebus... Kai nebus, kas tave pristabdo, kad
sprando nenusisuktum, — ko dar prikrėsi?
— Gerai jau, Aleksandrai, tegul paruošia tas tavo sentencijas,
paskaitys rytoj...
Paskaityti tai paskaitys, bet nepasirašysiu. Net negalvoju. Bet verčiau
tegul mano, kad tai jis viskam vadovauja. Tegul surašo tas sentencijas.
Ir tegul surašo mano nurodymą jas surašyti. Šitą tai galiu pasirašyti —
tai tik nurodymas, ne sentencija, kuri be parašo negalios...
Raštininkas jau čia, forma pažįstama. Trumpas nurodymas. Tegul
paskaito balsu. Pati skaityti juk negaliu. Bet su tais raštininkais per šitiek
metų išmokau skirti atskiras raides, ypač didžiąsias. Ir žodžių ilgį.
Skaityti nemoku, bet žiūrėdama į gramatą galiu pasakyti, ar tai, kas man
balsu skaitoma, sutampa su tuo, kas popieriuje. Daugiau žvakių, štai
šitaip. Regis, sutampa. Nesutaptų — keliautų raštininkas ant keturių
gabalų. Ant trinkos, suketvirčiuoti. Šiaip jau pisoriai bijo, neapgaudinėja.
Bet vis tiek tikrinti reikia, nors pagal žodžių skaičių ir jų ilgumą. Ar maža
ką?
Pasirašyti sunku kaip niekada. Pirštai taip sutinę, kad
nebesugrabalioju. Regis, pavyko. Bus ramybė man, nors kelioms
valandoms. Bet neramu man dėl jo, visai kaip prieš Noteborgą...
— Prisimeni Noteborgą?
— Atsimenu, Katerina, atsimenu. Karas, o kokie visgi šviesūs laikai
buvo... Jaunystė... Vos ne laimingiausios dienos mudviems, iki ir po jo...
Tau pergalę atnešiau, ne jam... Mažos tvirtovės būta, bet kieto
riešutėlio... Oreškas, taip ir vadinome, švediškai — irgi riešutas,
Noteborgas. Nebūtų Noteborgas paimtas, nebūtų Šliselburgo — nebūtų
ir Peterburgo. Gal ir mūsų nebūtų... O bijojom, o tvirtovė neprieinama
buvo, ant vandens... O Piteris savimi nepasitikėjo, po Narvos nesąmones
darė... Mūsų rusiški aparatai eilinį kartą išdavė: daug patrankų užsikirto,
prastai šaudė, negalėjome mūrų pramušti, o tas, beprotis, liepė mums
šturmuoti tvirtovę su nepramuštom sienom... Kas eilinį kartą jo
durnystes sutvarkė? Būčiau laukęs įsakymų, nebūčiau sugaudęs valčių
kitam krante ir nebūčiau nuplaukęs su pagalba Golicynui — būtume matę
Noteborgą kaip savo ausis. O jis paskui pergale džiaugėsi — su fanfarom,
su triumfo arkomis Maskvoje, su poezija — Šliselburgu tvirtovę
pervadino, nesgi — raktas. Į Nevą, į visą upeivystę, į visą prekybą iki pat
Kinijos, Naujuosius metus ten švęsdavo... O kas būtų buvę, jei ne aš?
Pameni, Katerina, sakiau, kad laimę man atnešei...
Kaip skiriasi vyrų ir moterų atsiminimai apie tuos pačius įvykius. Vyrų
pasakojimai apie mūšius panašūs — visada pergalę nulemia kad ir
nedideli, bet itin ryžtingi pasakojančiojo veiksmai; pralaimėjimą — kas
tik nori, bet tik ne tasai, kuris pasakoja. Aš atsimenu baimę. Baimę —
kad tik jis sugrįžtų. Pas mane, gyvas ir sveikas. Pamenu, labai
meldžiausi — kaip tik mokėjau: gimtąja kalba, lotyniškai, vokiškai...
Rusiškai pirmą kartą bandžiau, o švediškai — nederėjo, dar Dievą būčiau
suklaidinusi ir priešams švedams pergalę prišaukusi. Nežinojau tada,
kiek ten karių būta. Būčiau žinojusi — būčiau ramiau miegojusi.
Nežinojau, jog jūs — caras, Šeremetjevas, Repninas, tu — su
dvidešimties tūkstančių rusų armija ėjote prieš keturis šimtus
penkiasdešimt švedų tvirtovėje. Ir tai sugebėjote prarasti saviškių du
tūkstančius... Švedų nukovėte tik du šimtus. Neprieinama tvirtovė,
riešutėlis, bet vis dėlto... su tokia armija prieš keturis šimtus
penkiasdešimt žmonių... Tokia matematika deivės Viktorijos triūbomis
man niekaip negaudžia... Anuomet dar nežinojau, kad po trijų dienų
apšaudymo rusiška artilerija Noteborgo įgulos vado žmona perdavė
laišką carui, prašantį, kad leistų moterims pasitraukti. O jis atsakė: tik
su sąlyga, jei pasiimsite iš tvirtovės kartu ir vyrus, širdis jam neleistų
atskirti švedų damų nuo jų kavalierių. Galantas... širdis jam, matai,
neleido atskirti žmonų nuo vyrų. Neatskyrė: po dešimties dienų
bombardavimo ir trylikos valandų šturmo beveik visos žuvo drauge.
Nedaug po kapituliacijos jų buvo belikę — aštuoniasdešimt trys sveiki
švedų kareiviai, pusantro šimto sužeistų. Tave iškart už narsą paskyrė
Šliselburgo gubernatoriumi, po kelių dienų patekau ten su tavimi.
Didžiuma lavonų jau buvo pašalinti, vien parako išdagos buvo įsiėdę į
akmenis, tinką. Bet visko gerai neišvalėte. Tik po kelių dienų kažkur
tvirtovės pakampėj pastebėjau šviesų, gan gerą odinį moters batelį:
atrodo, jame buvo dar šiek tiek kojos. Galbūt laišką rašiusios
komendanto žmonos? Galbūt tikrai buvau nuo meilės apsvaigusia
galva — pasirinkau tą batelį pamiršti. Jo tiesiog nematyti. Atmatyti
atgal — mintyse grįžti ten, kur buvau, kokia buvau, iki jį pamatydama.
Lyg būčiau niekada jo nemačiusi. Juk mano Aleksandras liko gyvas ir
atnešė pergalę, ir po kelių dienų šventimo su armija iš stovyklos pasiėmė
ir mane į Šliselburgo tvirtovę, į savo kvartirą. Ant švariai paklotos
kažkieno švediškos lovos mylėjomės taip alsiai, taip godžiai. Mylėjai
mane taip, kaip tik sugeba vyras po pergalės, nes atsimenu tik tavo kūną
ir bučinius. Galbūt tikrai tos dienos buvo laimingiausi mudviems laikai.
 11
— Sakyk jau pisoriui, kad eitų, vėlu jau, vienuoliktą muša...
Vėl tas prakeiktas kosulys.
— Tai kad išėjęs jis jau, Katerina, seniausiai išėjęs...
Šviesiausiasis, iš kišenės išsitraukęs laikrodį, tikrina jį su manuoju,
stovinčiu miegamajame. Jo — irgi angliškas, auksinis, įstabaus
brangumo, su kažkokio jų diuko ir diušesos portretais emalyje. Atrodo,
lieka patenkintas, laikrodis nemeluoja, laikas sutampa. Viskas jam
visada tik geriausia, tik gražiausia, aukščiausios rūšies. Toks visada ir
buvo. Kodėl jam kritau į akį, negi buvau gražiausia?
— Užsimerkus buvai Katerina, nepastebėjai, kaip išėjo... va, vėl ašara
rieda... Kas gi dabar ramybės neduoda?
Dabar dėl ligos taip nutinka — kaip anksčiau dėl per didelio kiekio
vyno. Atrodo, pradedu sau galvoti ką nors, bet nepajuntu ir — tarytum
užmiegu. Nė nežinau, ilgam ar trumpam. Nudreifuoju, užplaukiu kaip
laivas ant seklumos, ant tų savo atsiminimų... Atrodo, ir viską girdžiu, ir
viską suprantu, kas aplink darosi, bet paskui paaiškėja, kad tikrovė
iškrenta lyg gabalais, tarsi aš ir likęs pasaulis gyventume pagal skirtingus
laikrodžius. Kartais tai nutinka net man kalbant, per vidurį sakinio.
Lestocqas vadina tai stupefakcija, arba stuporu. Dar, kai karštis pakyla,
man būna deliriumai — tai visiškai priešingas reikalas. Tada būnu
įsitikinusi, kad sapnuoju ir miegu, bet, pasirodo, ne — tada, kaip sykis,
kalbu ir elgiuosi taip, kaip sapne. Balsu. Tada tai, kas mano galvoje,
mano mintys, visai man nežinant, nenorint išeina iš manęs į paviršių.
Šitų, deliriumų, bijau labiausiai — bijau, kad neprišnekėčiau, ko
nereikia... ar maža kas gali klausytis aplinkui?
— Šliselburgą prisiminiau. Kaip dėl tavęs bijojau, kaip paskui
džiaugėmės...
— Dievas saugojo mus abu...
Jis vėl švelniai mane kilsteli, kad vėl galėčiau išspjauti kraują ir
atsikosėti. Pats apšluosto mane drėgna skepeta. Neregėta. Gyvenime
dar nemačiau jo taip kam nors darant. Tai mes, moterys, jiems kraujus
vis valydavome, žaizdas perrišinėdavome, gydydavome. Jis sutinka
mano žvilgsnį, kiek sudvejoja.
— Medikas sakė truputį, daug negalima, bet koks skirtumas — vis
vien miegoti tuoj abu eisime.
Jis pripila dar po taurę vyno mums abiems. Bandau nusišypsoti.
— Jeigu užmigčiau mums bešnekant, tai tu jau eik, nesėdėk, Darja
turbūt iš proto eina, laukia tavęs nesulaukia. Jei užmigčiau, atsiųsk man
Johanną ir pats eik.
Kaltė mane šiek tiek graužia, kad pastaruosius metus jam
neturėdavau laiko. Ateidavo su valdymo reikalais aplankyti, įdienojus,
vienuoliktą, o aš vis miegodavau... Versdavau jį po tris keturias valandas
laukti... Buvau visai susipainiojusi.
— Gerai jau, gerai, bet duok nors vyno išgerti.
Paskui patyli ir sako:
— Aš irgi dėl tavęs po Šliselburgo bijojau, Dievas mato, bijojau.
Niekas nežinojo, kaip viskas susiklostys. Kas anuomet ir pagalvoti galėjo,
kad šitaip? Bet visą gyvenimą stengiausi dėl tavęs, dariau, ką galėjau —
Dievas man liudininkas. Niekad rankų sudėjęs nesėdėjau ir niekad
nelaukiau, kaip čia tas mūsų Visagalis va viską ims ir išspręs už mus,
pagal kažkokią nežinomą mums strategiją. Gal ir jis, kokį žemėlapį
pasidėjęs, pirštu, kaip ataką, planuoja mūsų likimus? Kartais, žinok, taip
ir galvodavau. Bet gyvenime — kaip ir mūšyje: kartais vienas žmogus
gali pakeisti visą jo eigą... Todėl visada tikėjau, kad galiu būti tas vienas
žmogus: sakydavau sau — „Dieve gailestingasis, padėk!“ — o tada jau
pasiraitodavau rankoves ir darydavau. Visada buvau darytojas, visas
visų fantazijas ir imaginacijas padarydavau, net neįmanomas. Visų
svajonių inžinieras!
Iš tikrųjų daug padarė. Ir ne tik Dievas — aš taip pat liudininkė, kad
stengėsi dėl manęs. Beveik pusę metų praleidome Šliselburge — caras
gubernatoriui Menšikovui įsakė pasilikti per žiemą ir perstatyti visą
tvirtovę. Bent jau žinojome, kad dabar kurį laiką būsime čia, toliau nuo
visų ir nuo karo veiksmų. Švedai pradžioje dar bandė apsireikšti, bet
buvo greit atmušti; paskui Aleksandras nuolatos siųsdamas savo būrius
„išvalė“ vietoves aplinkui. Caras, iš laiškų sprendžiant, buvo tai
Maskvoje, tai Voroneže ir rodėsi juo patenkintas — viename iš laiškelių
pranešė radęs Mein Herzenkinui patiešną vietą prie Voronežo, dovanojąs
dvarui pasistatyti ir pavadinąs Oranienburgu; šitai Aleksandrą itin
pradžiugino; jis diktavo raštininkui džiaugiąsis galėdamas stengtis. Ir
stengėsi — nuo pat ryto, ant arklio, ieškodavo tinkamų vietų — laivų
statyklai, rūdos kasyklai, sandėliams ir liejykloms. Mačiau jį dirbantį: jau
tada supratau, kad jis silpnai skaito, bet jo atmintis buvo neklystanti, o
protas veikdavo žaibiškai: įsakymus pisoriui žėrė taip, jog tas vos spėjo
rašyti. Jo mintis sujungdavo tolimiausius, atrodytų, nieko bendra
neturinčius reikalus, ištraukdavo seniausiai girdėtus skaičius, pavardes
ir vietas, ir iš tiesų, viską susiejus, paaiškėdavo, kad jis buvo teisus ir
rado geriausią sprendimą. Viskas jam turėdavo būti gatava čia ir dabar,
tučtuojau pat. Jame tarsi nuolatos degė kažkokia ugnis — kai dirbdavo,
liepsnojo it kalvėje, kai ilsėjosi — žioravo žarijomis ir vis vien šildė. Jau
tuomet Aleksandras toksai buvo — kaip šildantis žiburys... Kur tik
ilgėliau atsidurdavo, kur prisiliesdavo — ten geriau ir gražiau patapdavo.
Pradžioje truputį būgštavau — kaip mes ten žiemą, atšiaurioje prieš
šimtus metų statytoje tvirtovėje prie neaprėpiamo Ladogos ežero, tarp
vėjo, tarp ledo ir vandenų? Pirmieji atgabenti statybininkai, daugiausia
belaisviai finliandai, sutvarkė mums židinius, sumūrijo krosnis; atvykę
trys šimtai stalių aptvarkė tvirtovės namus, su pirma gurguole atkeliavo
baldai ir kilimai, kailiniai ir kailinės antklodės. „Jei jau liekame čia
žiemoti, tai gyvenkime žmoniškai“, — sakydavo jis; ir iš Archangelsko
išsirašė prancūziškus ekipažus ir prabangias dengtas roges, iš Maskvos
gurguolė atgabeno jam statines užjūrio vyno — jau tada mėgo gerą
prancūzišką, rinktinės mėsos ir paukštienos; ežeras tiekdavo puikiausios
žuvies: lašišų, upėtakių ir eršketų. Viską, visas tas gėrybes, carui į
sąmatą ir ataskaitas užrašinėjo jis paprastai — kuras, arkliai ir provizija.
Žiemos vakarais, už žėručio stiklo langų kaukiant Ladogos ežero
vėtroms, Šliselburge turėjome netgi muzikos — jo pažįstamas druskos
pirklys, kažkoks Stroganovas, paskolino organistą, vaikiną Afonką, ir
tasai linksmino mus vokiška muzika, grodamas kilnojamais olandiškais
vargonėliais. Pirmą kartą šokau su vyru — Marienburge būdama tarnaite
vien žiūrėdavau, kaip šoka kiti. Šokti — laikomai, keliamai, sukamai jo
rankų, ypač šiek tiek išgėrus — buvo itin smagu: šokis buvo tarsi dar
didesnį alkį žadinantis užkandis prieš guolio puotas. Turėjau kailinius ir
suknelių, pagaliau pirmą kartą — naujų. Šiltai ir laimingai žiemojome,
žinojome: taip bus iki pavasario. Kartais atkeliaudavo paštas, su paštu —
caro laiškai, juos pisorius skaitydavo balsiai: buvo baugu, lyg valdovą
girdėtum gyvai prabylantį, juolab kad jis su Aleksandru bendravo be
ceremonijų ir patsai jam rašė savo ranka. Mein Herz, Mein Herzenchen,
Mein Herzenkin — „Mano širdie“, „Mano širdele“, „Mano širdies vaike“, —
kreipdavosi jis netaisyklingai vokiškai į bičiulį. Tuomet Aleksandras kiek
raustelėjęs imdavo laišką iš pisoriaus ir bandydavo skaityti pats. Tiek,
kiek man tekdavo nusiklausyti, caras kartkartėmis rašydavo jam it kokia
mylimoji, raminanti ir besiilginti: „Viskas čia man gerai, tik duok, Dieve,
man džiaugsmo didžiausio matyti tave kuo greičiausiai“, bet dažniausiai
laiškuose būdavo mūšių dalykai ir reikalai, kartais — smagūs juokai:
tarsi žodžiautųsi du išdykę berniūkščiai. Tuos tik jam vienam skirtus
draugiškus laiškus jie vadino cidulkom. Vėliau ateidavo jam ir kitokios
cidulkos — išrašytos didelėmis kruopščiomis raidėmis su apvaliomis
kilputėmis ant pilkšvo popieriaus, su smeigtuku ar adata kiaurai
išbadytomis sujungtomis širdimis: tai iš Maskvos mums rašė mergelė
nuotaka Darja Arsenjeva, jos balsą tarsi irgi girdėjau, net pisoriui
skaitant. Ji mokėjo rašyti, tačiau žodžiai jos buvo tarsi nemokšos
kvailutės, jau geriau būtų patikėjusi raštininkui: „Džiaugsme tu mūsų,
batiuška, tėveli Aleksandrai Danilovičiau, sveikatą tavo patikime Dievo
globai daugeliui metų; teikis, džiaugsme mūsų, savo rašymu mūsų
neapleisti. Ei, ei, nuo sielvarto, tėveli mūsų, kad išsiskyrę esame,
palūžome ir nebesuprantame, ar nėra dėl šito apmaudavimo ant mūsų,
ar nelaikai kokio pykčio ant mūsų.“ Pasirašydavo „Daška“ — šiurkščiai,
kaip prasčiokė; kartais „Daška ir Varka“, nes prie palinkėjimų retsykiais
prisidėdavo ir caro pamylėtoji jos kuprė sesuo. Kiekvieną sykį po tų pilkų
laiškų lyg skausmas nusmelkdavo, bet lygiai tuo pat metu ir manojo
pranašumo jausmas: kiek pažinojau Aleksandrą, — o pažinojau jį taip
artimai, kad nė ploniausias audinys mūsų neskirdavo, kiekvieną kertelę
jo pažinojau, — nemaniau, kad jam galėtų patikti moteriškė, lyg vaikas
jį vadinanti „tėveliu“ ir kiekvieną laiško raidę išraitanti su tokiu seilėtu
nusižeminimu. Kas gi norėtų patirti Veneros meilybes su savo vaiku?
Priešingai, tai jis, nuvargęs nuo dienos darbų, nuo blogų žinių ar nuo
mūsų meilingų vienas kito švelnių kankinimų, dažnai ilsėdavosi padėjęs
galvą man ant krūtų ir sakydavo: „Saldu kaip vaikui.“ O tai sakydamas,
nebijodamas pasirodyti silpnas, būdavo vyras — labiau nei kada nors. Iš
atskirų žodžių, iš nuotrupų, iš jo kelionių įspūdžių jau žinojau, kad jis
svajoja apie apnuogintas Antikos deives, dievaites, Europos princeses,
valdoves ir karalienes perluose ir šilkuose, o ne apie nuolankią, ašaringą,
nuolat dėmesio ištroškusią moterį-vaiką. Todėl tomis valandomis, kai
būdavome dviese — be suknių ir prijuosčių, be uniformos ir be ginklų,
stengdavausi nors truputį būti tuo, apie ką jis svajoja, ir tuo, kuo toji
tolima mergelė Darja, besilenkianti jam po kojomis su savo išbadytomis
širdutėmis, niekada jam nebus. Kartais būdavau vergė, o bet kartais —
reikli suverene. Žinojau: verčiau nusikąsiu liežuvį nei kada nors jį
pavadinsiu batiuška, tėveliu. Man jis buvo tik Aleksandras. Tik tai man
padėdavo užgniaužti mano pavydą, bet ilgainiui išmokau jo
nebepavydėti. Juk argi buvo galima jo nemylėti?
O paskui, į pavasarį, buvo vis daugiau ir daugiau depešų: gegužę prie
Baltijos jūros jie planavo didžiulius karinius veiksmus. Buvo aišku, kad
mums — man — reikės judėti į Maskvą, ten, kur mane turėjo palikti,
radęs man vietą — savo namuose su jo šeimos moterimis. Per tuos kelis
mėnesius išmokau užgniaužti pavydą ir jis turbūt matė, kad manimi
galima kliautis, jog nepridarysiu bėdos. O ir kaip galėjau bėdos
pridaryti — juk jis manimi rūpinosi, stengėsi, vis labiau ir labiau. Nuo pat
tos akimirkos, kai pajudėjome iš Šliselburgo link senųjų Rusijos žemių,
link Maskvos. Per tą savaitę ar ilgiau, kol keliavome — per Novgorodą,
Tverę, — stengėsi. Nežinojau tada, kad vėliau tuo keliu daugelį sykių
važinėsiu pirmyn atgal. Tąkart atrodė, kad tai — kelias į nežinią... Kai
pasirodė pirmieji rusiški miestai, — jų dar anuomet neskyriau, tik
Aleksandras pasakojo, kad Novgorodas — tai miestas, iš kurio kažkada
daugelis sentikių ir atskalūnų pabėgo į Lietuvą ir Livoniją, — mane
apėmė baimė, nes supratau, kad atvykstu į kitą pasaulį. Livonijoje juk ir
miestai, ir miesteliai, ir tvirtovės — viskas buvo įprasta ir pažįstama:
bažnyčių bokštai, turgaus aikštės, miestų krautuvės, namai. Čia, rodėsi,
keliauju į praeitį — medinę, laukinę ir tamsią, suręstą iš rąstų ir medžių
kamienų; vien tik jų bažnyčios ir cerkvės buvo iš plytų ar balto mūro,
auksinėmis keisto pavidalo boniomis, tarsi svogūnais. Žmonės vilkėjo
taip, kaip niekur lig tol nebuvau mačiusi — net sentikiai, pabėgę į
Jakobstadtą ar Livoniją, atrodė kitaip: greit perimdavo iš mūsiškių ir vyrų
kaftanus, ir moterų pūstus sijonus. Dabar, keliaujant po Rusiją, bent jau
miestuose gali pamatyti uniformų, vokiškai ar prancūziškai vilkinčių
žmonių, bet anais laikais, prieš ketvirtį amžiaus, tai buvo kitas pasaulis...
Baisus ir senovinis, šiurkštus ir baisiai triukšmingas. Ten buvo valgoma
vien šaukštu ar pirštais, geriama iš didelių pusdubenio dydžio valties
pavidalo kaušų. Niekada dar nebuvau mačiusi šitiek girtų. Marienburge
kareiviai kai prisigerdavo — tai šlitinėdavo ir dainuodavo, čia gi —
daužydavosi snukius, kol nugriūdavo. Žmonės Rusijoje ne kalbėjosi, bet
rėkavo, ne šypsojosi, bet plyšojo ir visa gerkle kvatojo, ne apmaudavo,
o rypavo, ne pyko, o siuto — trypdami kojomis, mesdami savo kepurę
ant žemės, raudamiesi sau patiems plaukus ir ilgas barzdas. Jei gerbė —
daug kartų lenkėsi iki pat žemės, kartais net daužydami ją kakta. Jei
norėdavo kuo patikinti — plėšdavo marškinius ant krūtinės, žegnodavosi
ir bučiuodavo kryželį ant kaklo, jei kas nepatikdavo — išreikšdavo tai
skambiu skreplių spjūviu ant žemės ar snarglių šūviu iš nosies, jei kas
patikdavo — nelaukę griebdavo už ausų ar į glėbį ir lūpomis įsisiurbdavo
tam į žandus, į lūpas; itin keistai atrodė, kai šitokiu būdu bičiuliavosi
vyrai. Nors tarp dvariškių dabar jau tai išgyvendinome... o juk dar
neseniai rūmų jaunimui reikėjo duoti baudas ir caro ukazus, kad
nesispjaudytų, neriaugėtų, nebezdėtų ir nešnypštų sau į rankovę bent
jau per asamblėjas, bent jau prie stalo... Bet anuomet vyrai miestų
gatvėse, jei tik ne svetimšaliai, dvariškiai ar uniformuoti kareiviai, — visi
buvo susivėlusiomis barzdomis, ilgais durtiniais — lyg ir žiponais, bet dar
keistesniais. O dar pusnuogiai elgetos, kai kurie jų — basi, kai kurie jų —
akivaizdžiai paklaikę ir išprotėję, bet visi — iki išprotėjimo pamaldūs; ir
Aleksandras man paaiškino, kad tieji elgetos bepročiai yra nepaprastai
gerbiami ir vadinami jurodivais, kartais jų žodžių klausoma tarsi
pranašysčių, nes manoma, kad jų klejojanti būklė — dovana, nuo paties
Dievo... Spaudė širdį žiūrint į juos, niekaip nesupratau, kodėl jų liga
turėtų būti nuo Dievo ir kodėl gi, jei jie tokie gerbiami ir godotini, koks
prekijas ar pirklys nepagelbėja jiems pastoge, šiltais drabužiais,
veltiniais, kriaukšle duonos ar dubeniu karštos sriubos; apie pavargėlių
špitoles, bepročių slaugymą, burmistro ar bažnytinę išmaldą čia,
regėjosi, niekas dar niekada nebuvo girdėjęs ir ilgai dar negirdės. Bet
anuomet daug dar ko nesuvokiau, nors, kai prisimenu, daugelis mano
pirmų įspūdžių vėliau pasirodė teisingi, pavyzdžiui, tas, kad Rusijoje
gerai gyvena tik valdytojai ir popai, todėl net varpai rusų cerkvėse ir
vienuolynuose skambėjo kitaip — jie be išimties visada skambėjo ir
tebeskamba itin džiugiai. Nieko panašaus į Livonijos miestų varpus, kurie
turėdavo daug balsų pagal tai, ką norėdavo skelbti: man vis dar aidėjo
gedulingas Jakobstadto maro varpų skambesys, dalykiški, abejingi
Marienburgo valandų dūžiai ir iškilmingas kvietimas telktis didžiųjų
švenčių metu, prisiminiau ir lotynišką varpą Wiesiolowskiu kaimo
parapijoje — tas vienaip skambindavo žiemą, kitaip — vasarą, trečiaip —
per Kalėdas. Tuo tarpu Rusijoje cerkvių varpai visada skambėdavo ir
skamba tik triumfuojančiai, tik pergalingai, tik linksmai, tarsi išprotėję —
pradžioje ilgai maniau, kad popai ir jų varpininkai džiūgauja, kad jiems
nereikia kentėti kartu su visu pasauliu, kad šitaip jie kviečia tikinčiuosius
nebijoti numirti, greičiau skubėti pas Sutvėrėją... Jų garsas buvo kitoks,
džiugiai paslaptingas. Tik vėliau, kai jau patys užsakinėjome Peterburgui
varpus, Aleksandras man paaiškino, kad rusiški visiškai skiriasi nuo
lotyniškų, nes juos lieja kitaip, į lydinį pridėdami vario ar net sidabro; jų
kitas pavidalas — juda ne varpas, o jo šerdis, todėl jų kitoks balsas, ir
varpininkai, zvonariai — šį žodį išsyk lengvai įsiminiau, nes priminė
lenkišką varpą, dzwon, — skambina jais kitokiu būdu: varpas būna ne
vienas kaip mano gimtinėje, o virvėmis suraišiota gyva jų daugybė, ir
zvonarius, tampydamas už tų virvių, skambina ne vien rankomis, bet ir
kojomis, tarsi šokdamas pasiutusį šokį: iš tiesų vėliau niekada neteko
matyti storo zvonariaus... Tada, pirmosios kelionės į Maskvą metu,
išmokau tą tilindžiuojantį, į lenkišką nepanašų, žodį — kolokola. Varpai,
net ir didžiausi, ten ne skambino, bet tilindžiavo. Ir jie, tieji varpai,
niekada valandų neskelbė ir neskaičiavo. Priešingai — jiems
tilindžiuojant tą savo susiliejančią dainą laikas tarsi išnykdavo, tarytum
sustodavo. Laikas Rusijoje buvo ne matas, o paslaptis. Laikas — o kartu
ir gyvenimas — ten buvo nenuspėjamas gaivalas, ištinkantis tuomet, kai
prašvinta ar kai sutemsta, kartais vėliau, kartais anksčiau — todėl net ir
dienas Rusijoje anuomet skaičiavo ne ketvirčiais, valandomis ar paromis,
o dienomis ir naktimis. Kartais net ir tų neskaičiuodavo — sykį,
Aleksandrui paklausus tūlo djačioko, kiek dienų kelio iki kažkurios
žemėlapyje nepažymėtos vietovės, tasai atsakė: „O šito tai nežinau, kaip
pažiūrėsi — gal už dienos, bet gal ir už dviejų, o šitai jau, Jūsų šviesybe,
kaip Dievas duos, kak Bog dast.“ Kai Aleksandrui vėliau pasakiau, kad
čia, Rusijoje, turbūt sunku viską spėti atlikti reikalingu metu, nes
neaišku, pagal ką ir kaip skaičiuojamas laikas, jis pažiūrėjo į mane ir
nusijuokė: „Tu carui patiktum, jis prieš trejus metus davė ukazą: „Įsakau
nustoti dūminti žmonėms galvas ir pradėti skaičiuoti metus, kaip įprasta
visame pasaulyje.“ Ir jie perėjo prie europietiško kalendoriaus, todėl
dabar metus skaičiuoja ne nuo Pasaulio Sutvėrimo, o nuo Kristaus
Gimimo, nauji metai dabar prasideda kaip ir Europoje — sausio pirmąją,
o ne rugsėjį. Caras, pasakojo Aleksandras, be to, įvedęs ir privalomą
valandų skaičiavimą ir liepiantis miestuose jas mušti varpais. Galbūt,
galbūt kažkur Rusijoje — galbūt Maskvoje — jas ir skaičiavo varpų
dūžiais, kaip pratęs pasaulis, likusioje gi Rusijoje, regėjosi, laikas — o
kartu ir gyvenimas — žmones ištikdavo ant jų netikėtai užgriūdamas.
Dažniausiai — dar ir prislėgdamas. Čia niekad nebuvo stengiamasi kam
nors pasiruošti ir ką nors numatyti: regis, jie nustebdavo kaskart, kai
rudenį pažliugdavo keliai ar pradėdavo kristi pirmosios snaigės, ar kai
prasidėdavo pavasario potvyniai ir atolydis, — viskas užklupdavo juos
nepasiruošusius, kasmet ir kasmet, vėl ir vėl, bet labai netikėtai ir būtinai
nusinešdamas kokių vargšų gyvybes, nes tokia jau būdavo Dievo valia.
Taip Dievas duodavo, ką padarysi. Vos per kelias pirmąsias kelionės
dienas supratau, jog Rusija yra tokia vieta, kurioje Kristina Emerencija
von Reutern Glück būtų išprotėjusi per vieną dieną. Keista buvo suvokti,
kad ji galbūt Maskvoje, į kurią vykstu, ir gal, Dievas duos, ją sutiksiu.
Gal, Dievas pasigailėjo ir davė, ji dar nelaksto svetimo miesto gatvėmis
išsiplaiksčiusi tarsi jurodivas... Rusija pradžioje pasirodė tokia bauginanti
betvarkė, jog net Kristinos Emerencijos ir josios tvarkos ėmiau ilgėtis...
Aleksandras pasakojo, kad, nežiūrint į viską, svetimšaliai Rusijoje
ilgainiui pritampa ir kažkaip išgyvena, o kai kuriems — čia net ir patinka.
Aleksandro tėvui į pabaigą čia visai pradėjo patikti, ypač po to, kai vedė
turtingą pirklaitę... Turėjau išgyventi ir aš, nors anuomet su Aleksandro
daliniu pakeliui į Maskvą baisiausiai bijojau to svetimo į nieką
nepanašaus krašto, jo gūdžių miškų, vaiduokliškai baltų beržynų ir keistų
senovinių miestų su tilindžiuojančiais cerkvių varpais, užburiančiais ir
sustabdančiais laiką. Bijojau matomų žmonių gatvėse, ne vien vyrų
bijojau, bet ir jų moterų... Nežiūrint pavasario dar buvo šalta ir visos
pakelės kaimuose ir miestuose sutinkamos rusės buvo apsimuturiavusios
skaromis iki smakrų, uždengtomis kaktomis, ant kurių dėvėjo kailines
kepures. Jos praeidamos šlavė ilgais sijonais, ilgais apsiaustais ar
kailiniais ir panėšėjo į plaukiančias margas smailėjančias kupetas be
jokio liemens, su keistais kykais — skersomis siuvinėtomis skiauterėmis
ant galvų, kurios nei šildė, nei nuo lietaus saugojo, net ir vadinamos
buvo kažkaip vištiškai — kokošnikais. Pamenu, jų akivaizdoje, pro šalį
kratydamasi vežime ar — dar blogiau — jodama vyriškame balne su savo
sijonu, suveržtu korsetu, juoda skrybėle ir livoniškais žiemos rūbais,
jaučiausi it pusnuogė, tarsi daryčiau ką nors šventvagiška ir nepadoraus.
Į jas žvelgiant buvo neįmanoma nė įsivaizduoti, kad kuri nors jų jotų ant
žirgo... Mergelės Darjos nuolankūs laiškai Aleksandrui dabar, žvelgiant į
sutiktas ruses, atrodė beveik nepaprastai drąsūs. Moterų akys einant
buvo įsmeigtos žemėn, tarsi kažin ko neregėtai gėdytųsi; jas pakeldavo
vien tik tam, kad, mane pamačiusios, skambiai nusispjautų mano
kryptimi. Išvertus iš rusių kalbos tai reiškė: nepatinki tu mums. Dar
tėkšdavo kitą žodį mano pusėn, besižegnodamos: okajannaja.
Prakeiktoji. Buvau svetimšalė, vadinasi — paleistuvė ir Šėtono blogis,
kurio reikia bijoti. Lygiai taip pat bijojau ir aš jų: dauguma jų atrodė
klaikios. Kai kurios turtingosios, galinčios leisti sau puoštis ir pirkti dažus,
atvežtus net iš Kinijos, vaikščiojo baltais, tarsi miltuotais, veidais,
nujuodintais antakiais ir su raudonais skridiniais, nupieštais ant žandų,
tarsi skudurinės Glücko mergaičių lėlytės. Kažkuri jų, išvydusi jojantį
Aleksandrą, dailų su Preobražensko pulko žaliai raudona uniforma,
praeidama išdrįso pažvelgti į jį ir apdovanoti nedrąsiu mergišku
šypsniu — jos šypsena buvo siaubinga, nieko panašaus niekada ligi tol
nebuvau mačiusi, nes jos burnoje žiojėjo juoda kiaurymė, tarsi joje
nebūtų buvę dantų. Vėliau Aleksandras paaiškino, kad tai toks senovinis
rusiškas paprotys: turtingosios gražuolės dėl grožio ir iškirmijimui
paslėpti juodino dantis, kuo papuola: ąžuolo žievės nuoviru, su kažkuo
sumaišyta tošies anglimi, dar visokiais juodais gyvsidabrio marmalais...
Pasakodamas spjaudėsi: „Tfu, baidyklės, kas gi ir sugalvojo, kad tokia
šlykštynė gali būti gražu? Va Europoje moterys — gražios.“ Pati taipogi
nesupratau, kaipgi, kokiam vyrui gali patikti bučiuoti ne rausvas moters
lūpas su baltais dantimis, o juodą tarsi išpuvusią skylę? Jis pažiūrėjo tada
į mane kiek keistai ir paklausė, kodėl aš mananti, kad jas į tas jų burnas
kas nors labai jau bučiuoja? Senoviniai vedybiniai rusiški papročiai, — ir
čia jis dar sykį ir dar sykį pasididžiavo, kad jo caras su tais dalykais
smarkiai kovoja ir esantis pasiryžęs visiškai juos išnaikinti, — jam apie
juos pasakojant, kėlė man šiurpą. Moterims toje šalyje buvo tikrai
nesaldu — jų popai, priešingai nei pastorius Glückas, blogų vyrų
neauklėjo ir į vedybinius reikalus nesikišdavo. Žmonas mušti ten buvo
visiškai įprasta, toks buvo tos tautos paprotys — net per vestuves tėvas
popo akivaizdoje nuo diržo nusikabindavo savo bizūną ir juo
paskutinįkart iškilmingai iš visos sveikatos sušniodavo dukrai per nugarą,
ir, atiduodamas jį jaunavedžiui, sakydavo: „Dabar jau tavo eilė bus ją
mušti.“ Keliaujant pro Novgorodą, Aleksandras man pasakojo, kad šiame
mieste netgi buvo surašyta teisingo ir švento gyvenimo knyga visiems
rusų tikratikiams, Domostrojumi pavadinta, kurioje net buvo kruopščiai
paaiškinta, kaip tikratikis turi deramai mušti prasižengusią žmoną:
nenaudoti medinių arba geležinių lazdų, nedaužyti per veidą, ausis ar per
pilvą: kad nesukeltų aklumo, kurtumo, paralyžiaus, dantų skausmo ar
kūdikio persileidimo, jei tik toji paaiškėtų vyrui nežinant esanti nėščia.
Mušti viskuo kitu ir visur kitur buvo galima — karčiai sakydavo jis,
lietuvio tėvo namuose nematęs jo keliant ranką prieš anksti mirusią
motiną. Todėl viskuo kitkuo ir visur kitur ir beveik už viską rusas savo
moteris mušdavo, ir kas jas galėjo apginti, o ką jos turėjo daryti, jei net
jų šventos knygos ir popai šitai pateisino? Nusižudyti ir patekti į pragarą?
Ne, todėl jos daugiausia kentėjo: skursnos — lūšnose, turtingosios ir
kilmingosios — teremuose, nes jos ir gyveno atskirai nuo vyrų,
atskiruose rakinamuose ir sunkiai prieinamuose pastatuose, tarsi vištos
vištidėse. Tik pirklienėms buvo geriausia, visos kitos joms pavydėjo: jų
vyrai toli, daug ir ilgai keliaudavo, o grįžę kartais, žinoma, irgi
primušdavo, bet nors lauktuvių atgabendavo brangių dovanų. Visos
kentėjo... kentėjo ir guodėsi kvaila patarle, kad nors vyras ir yra šeimos
galva, bet tai moteris yra kaklas, kuris gali pasukti jo galvą, kur nori.
Guodėsi štai tokia su medicina ir anatomija nieko bendra neturinčia
melagyste. Ir gėrė. Šitai buvo galima daryti, kartais vyrai net skatindavo,
vyrui leidus būdavo galima, manydavo jas būsiant linksmesnes ir
sukalbamesnes. Gėrė, nes šiame krašte daugiau nelabai yra kaip
linksmintis... Už neleistinus lovos malonumus, už svetimavimą joms
grėsė bausmė — įkasimas ligi juosmens žemėn ir užmėtymas
akmenimis. O aš, ligi patekau į Rusiją, manydavau, kad šitai — mirtis
užmėtant akmenimis — yra tik vaizdingi Glücko Biblijos žodžiai iš senųjų
laikų... Daug ko vėliau mačiau, prisižiūrėjau, daug mačiau moterų ir
merginų, kurias jų vyrai ar tėvai daužė, vilko, spardė ant žemės, kartais
net kasą apsisukę sau ant rankos, kad jos nespurdėtų... Štai kur
anuomet atvažiavau su savo striuku livonišku durtinėliu, geltonais
plaukais, iškirpte ir nuo Livonijos saulės įdegusia oda — turėjau regėtis
tikra Antikristo išpera tiems, kurie man pačiai atrodė it gyvi velniai...
Aleksandras mane guodė, kad Maskvoje bus visai kas kita: ten nuo
senovės yra svetimšalių kvartalas, Vokiečių Slabada, tamsių vietinių
paniekinamai vadinamas Kukujumi, kursai pernelyg nesiskiria nuo
vokiško, olandiško ar lenkiško miesto. Ir jis, ir caras jame užaugę, todėl
pratę prie svetimšalių damų ir elgesio su jomis ne tik nuo vaikystės, bet
ir nuo kelionės po Europą laikų. Caro kvailą vokietką paliekant
nuošalėje, — ir iš kalbų, ir iš nutylėjimų buvo matyti, kad jis su draugo
metrese ne itin sutarė, — moterys Europoje tai bent moterys: ar būtų
anglė, ar olandė, ar vokietė, ar lenkė — žmonės kaip žmonės, damos:
maloni kompanija, juokas ir sąmojai; o ne šitos raudonuojančios
juodadantės apsimuturiavusios čiūčelos, iš kurių protingo sakinio
neištrauksi. O juk, sakydavęs jam caras, mūsiškės galėtų būti ne ką
prastesnės, gimsta gražuolės, tik va žmones reikėtų iš jų padaryti... Kaip
ir iš visų rusų apskritai: apšviesti, išlaisvinti, kad ir prieš jų pačių valią —
juk vėliau patys dar padėkos. Savosios carienės, vėliau sužinojau, carui
išlaisvinti niekaip nepavyko: nors buvo užgyvenę sau sūnų, tačiau ji buvo
būtent tokia, kokių jis nemėgo — seno sukirpimo, senų papročių; tik
rypavimai, tik vaitojimai, tik maldos, lankstymasis ir nuolankumas — nei
pagers, nei pašoks, nei pasijuoksi drauge su tokia, sakydavo karčiai, —
visiškai kaip iš Domostrojaus puslapių išsiritusi; nieko nuostabaus, kad
carienė Jevdokija, su kuria prieš ketverius metus išsiskyrė, baigs savo
dienas Suzdalės vienuolyne, kur jai ir vieta. Kas kita buvo caro velionio
brolio našlė carienė Praskovja Saltykova, kuri mielai priėmė tai, kas
geriausia iš užjūrių, arba caro sesuo caraitė Natalija Aleksejevna — ji
mananti visiškai kaip ir jie. Nors niekada nebuvo iš Rusijos kojos iškėlusi,
bet nepadarytų gėdos jokiam Europos karališkam dvarui: protinga,
knygas skaitanti, vilkinti pagal naujausias madas; jos palydos ir jo
šeimos moterys, kurias aš pamatysianti: Darja, Varvara, jo paties
seserys Marija ir Anna — visos priėmusios naujoviškus užjūrio papročius,
madas ir fasonus, ir į pokylius prileidžiamos, ir šokti, ir netgi į vakarienes
prie stalo. Tik po kelionės iš Šliselburgo iki Maskvos aš supratau, jog tai,
kas kitur, pas mus, visiškai įprasta, čia, Rusijoje, yra naujas didžiulės
drąsos reikalaujantis žingsnis. Ypač moterims.
Aleksandras buvo teisus, bet tik iš dalies — mano pirmas pavasaris,
praleistas jo namuose Maskvoje, tą patvirtino. Ten viskas turėjo naujus
pavidalus, bet po jais — daug seno, užrūgusio papročio. Aleksandro
namuose buvo lyg ir teremas savininko seseriai ir jo nuotakai, kai tos,
paleistos iš po caraitės Natalijos Aleksejevnos sparno, kur buvo jai
palyda, atvykdavo pas jį pasisvečiuoti. Kas kad Aleksandras gyveno
dailiame atskirame name, anksčiau priklausiusiame kitam favoritui,
Lefortui, pasimirusiam prieš ketverius metus ir nespėjusiam pasidžiaugti
caro dovanotais kitais, dar didesniais, rūmais. Arsenjevos — sužadėtinė
Darja ir jos kuprė sesuo — bei Aleksandro sesuo Anna Danilovna ten,
visiškai lyg tereme, užimdavo atskirą moterų flygelį, taip visiems buvo
ramiau, nes valdovas buvo pamėgęs favorito namus savo pokyliams
kelti, ir apie tas girtas daugiadienes puotas kalbėdavo visa Maskva, bet
devicoms, mergelėms, ne visada jas reikėjo matyti — todėl joms ir
atskiras flygelis. Aleksandro namai buvo nepaprastai prabangūs ir
gražūs, nors jis ir skundėsi, kad jie tampantys jam per ankšti: šiaip ar
taip, nieko dailesnio lig tol nebuvau regėjusi: kiniško siuvinėto šilko
špaleriai su ūsuotais žmonėmis ir slibinais, mėlynai balti olandų fajanso
indai ir vazos, rytietiški kilimai, vokiški baldai, paveikslai ir netgi knygos,
nors patsai Aleksandras sunkiai skaitė. Ten, į rūmų moterų flygelį,
apstatytą kukliau, bet irgi patogiai, iš pat pradžių patekau ir aš. Jis
papasakojo, ką moterims sumeluos, pynė tiesą ir pramaną, kad būtų
sunkiau patikrinti — jog esu belaisvė našlė, kilminga lietuvė, priklausiusi
Šeremetjevui, kuris mane skriaudė. Sakysiantis, jog tą pusmetį aš
praleidusi ne su juo, o pas maršalą Šeremetjevą, sakysiantis, jog prie
Šliselburgo jam, Aleksandrui, atsitiktinai išgelbėjusi gyvybę; todėl
atsidėkodamas mane pasiėmęs, nes kitaip būčiau pražuvusi armijai
judant į mūšius; pasakysiąs esant mane labai ūkišką ir įgudusią palaikyti
namų tvarką, visai tokią, kaip Europoje, itin gerai tikčiau būti
kamerfrau — dama, atsakinga už baltinius. Nes pats caras prisakęs —
imti į Maskvą visus su svetimšalių dvarams pritinkančiais sugebėjimais.
Tad mano mylimasis pristatė mane kartu su atgabentomis dovanomis
savo sužadėtinei Daškai, šiosios seseriai Varkai ir savoms seserims
Marijai ir Annai — dar vieną dovaną kartu su šilko tafta, nėriniais ir kitais
prabangiais audiniais, nupirktais už caro ir iždo pinigus neva kaip
provizija Šliselburgo tvirtovei. Jau tada jis labiausiai mėgdavo dovanoti
ne iš savo kišenės... Paliepė joms, kaip jis sakė, mane „mylėti ir gerbti“,
ir naudotis mano ypatingais ūkiškais sugebėjimais. Nors Aleksandras
buvo Maskvoje gimęs ir rusų bažnyčioje pakrikštytas lietuvis, bet galėjai
matyti, kad jis jautėsi visa siela, visa savo esybe priklausąs tam kitam
pasauliui, plytinčiam į vakarus nuo išskydusių Rusijos sienų; galbūt jis
jautėsi lietuvių kilmės naujuoju rusu: kai jam būdavo patogu parodyti
savo kitoniškumą ir papročių artimumą tiems svetimšališkiems, dėdavosi
lietuviu, svetimšaliu iki pat panagių, kad ir Maskvoj gimusiu, o kai
reikėdavo — dievagodavosi esąs maskolių maskolis; galbūt jam buvo
patogu vaizduotis tokiu nauju europietiškų rusu, kokį norėjo dabar
sukurti jo caras? Galbūt tiltu, išmoningai sujungsiančiu tuodu pasaulius,
galbūt — sietu, per kurį turėjo atplūsti iš Vakarų tik tai, kas dailu,
teisinga ir nauja?
Tada, pirmaisiais mėnesiais Maskvoje, dar nežinojau daugybės
dalykų, daugybės istorijų, iš kurių ilgainiui lipdėsi visas jų, Aleksandro ir
caro, praeities vaizdas, bet jau buvau girdėjusi, kad jie su valdovu buvo
keliavę, jau žinojau, kas per dalykas buvo jų Didžioji Ambasada į Europą,
palikusi jiems tokį neišdildomą įspūdį. Aleksandras man ne be
pasididžiavimo buvo jau pasakojęs, kad pirmas valdovo susitikimas su
Vakarais — šį žodį jis ištardavo ypatingu balsu, tarsi jis reikštų ne
žemėlapio kryptį, o atskirą visą pasaulį — įvyko vos iškeliavus jiems iš
Livonijos, kažkur prie Palangos, smėlėtame Lietuvos Kunigaikštystės
pajūryje. Bevaikščiodamas pakrante caras, aptikęs mažą žvejų kaimelį,
liko nustebintas nerakinamų trobų durų, ant tvoros žaginių pamautų ir
niekieno nesudaužytų molio puodynių, gėlių darželyje prie namų,
paprastos tvarkos ir švaros viduje; nerado nieko bereikalinga, bet skurdo
taip pat neužklupo: buvo matyti, kad žvejai garbingai, dorai ir oriai
pragyvena iš savo nelengvo užsiėmimo. Jam didžiulį įspūdį paliko baltos
švarutėlės nėriniuotos ir žvejų žmonų rankomis siuvinėtos užuolaidos ant
kiekvienos trobos langų, kokių ir ne kiekvienuose Maskvos rūmuose
anuomet būtum aptikęs: Aleksandras pamena jį nusikeikus ir apmaudžiai
šniojus špaga per žoles: „Kodėl rusai, mūsiškiai, šitaip negali išmokti
gyventi?“ Jis tąkart pagerbė pajūrio žvejų kaimelį pagrasindamas savo
palydai: jei dings nors mažiausias daiktelis, jei kas nors iš Rusijos
ambasadorių delegacijos pavogs nors smeigtuką, nors šapelį nugvelbs,
jis pats asmeniškai jiems rankas nukaposiantis! Bet lygiai taip pat būta
ir atvejų, — čia Aleksandras visada nusijuokdavo, — kad Vakarai ir ypač
pasipūtęs ceremoningas jų perteklius, visos tos etiketo taisyklės, kai
nežinai, kur koja žengti ir kaip deramai laikyti rankas, ką iš kokios taurės
gerti ir kam koks rakandas paskirtas, carui sukeldavo bejėgystę ir šiaip
blogus jausmus, net iki tūžmo. Jis visuomet prisimindavo išdaigą Anglijos
Deptforde, kur jų pasiuntinybei paties anglų karaliaus iš kažkokio didiko
išnuomotasis namas ir sodas suerzino savo perdėta britaniška prabanga
ir įkyria tvarka: „Į pabaigą sunešiojome tą namą tiesiog į skutus,
sukūrenome visas kėdes, šaudėme į portretus vietoje taikinių, o visą
sodą sumalėme į kraiką.“ Dar primindavo, kaip jie valdovą, jam paliepus,
vežiojo karučiu kiaurai per dešimtmečius anglų augintas ir karpytas
dailias žalitvores ir jų labirintus, kol iš jų teliko it šernų išraustos žemės
ir keli stagarai; ne be pasididžiavimo vėliau caras prisimindavo, kad
anglas savininkas, po nuomininkų atgavęs, kas liko iš dvaro, ir
pamatęs — apsiverkė... Aš, šitai Aleksandrui pasakojant klausydamasi,
dėjausi viską į galvą: Vakarai čionykščiam carui buvo gerai, bet tik ne
per daug ir nepernelyg savąjį pranašumą pabrėžiančių Vakarų... Betgi iš
kur man, vokiečių pastoriaus Livonijoje išaugintai našlaitei lietuvei, buvo
žinoti, kur prasideda ir kur baigiasi rusams patinkantys ir jų nepykdantys
Vakarai?
Todėl žengiau į Aleksandro maskviškius namus kaip neregė,
apgraibomis, nežinios tamsoje. Pirmos saldžios dienos, kol dar buvau su
juo viena, pralėkė greitai. Vėliau, atsikrausčius jo nuotakai, jos ir jo
seserims, — dabar po jo triumfo prie Šliselburgo jis įgijo dar daugiau
galios ir galėjo tvarkytis, kaip nori, — man teko pritapti prie jų. Tarsi
neregei buvo paaštrėjusi klausa ir uoslė: iš menkiausių dalykų stengiausi
įspėti mane supančių žmonių mintis ir jausmus, ir požiūrį į mane;
žinojau: užkliuvusi, išsišokusi, sukėlusi menkiausią pavydą ar įtarimą —
pražūčiau. Mano likimas priklausė dabar ne vien nuo Aleksandro, bet ir
nuo jo šeimos moteriškių malonės bei valios. Vienas klaidingas žingsnis,
vienas užrūstinimas — ir jos galėjo mane vienu savo žodžiu kaip nors
sunaikinti. Laimei, kai jos atvyko ir pagaliau susitikome, jutau, kad visos
žiūri į mane neslėpdamos savo smalsumo. Tikrai jau ne taip, kaip
besispjaudančios moterys-kupetos Novgorodo ir Tverės gatvėse; galbūt
labiau kaip caras į tą baltą lietuvių žvejo užuolaidėlę. Vos jas išvydusi
supratau, jog jos mano, kad, nors ir būdama skursna, našlaitė, karo
belaisvė, turiu savyje nuo prigimimo kažin ką, ko labai nori caras ir
Aleksandras Danilovičius. Jog žinau kažkokią jų vyrų itin geidžiamą
paslaptį, kurios jos pačios kol kas dar neperpratusios. Nes buvau moteris
iš ten, kur leidžiasi saulė — iš paslaptingųjų Vakarų, užbūrusių jų
valdovą, jų mylimąjį ir jų brolį; moteris iš ten, iš kur ateina laisvė,
nematytos pramogos, moksliniai atradimai ir apskritai viskas, už ką jų
krašte mokami dideli pinigai. Tada dar nežinojau, kad rusų didžiūnams
anuomet turėti sugulovę svetimšalę iš Vakarų buvo didžiausio
pasipuikavimo reikalas. Po Aleksandro vakarienių su jo šeimos
moterimis, kuriose, man, žinoma, nepriderėdavo būti, slapčia jo
parodytu perėjimu tykindavau į vyrišką rūmų dalį, pas jį, kur
atsiduodavau jam su dar didesniu uolumu ir beveik įniršiu. Vos jam
prisilietus, mano oda imdavo degti nuo karščio, galvoje gimdavo tokios
glamonės, kad jomis varydavau jį iš proto. Nenurimdavau, kol jo
nenualsindavau; kol nelikdavom abu nuilsę, virpantys, netekę kvapo
abu. Kaip jis dažnai šmaikščiai sakydavo: kartais vergė gali būti savo
pono valdovė. Ir būdavau. Bent jau tomis akimirkomis. Lyg būčiau
norėjusi įrodyti tą neapsakomą skirtumą tarp jų, tųjų jo moterų, ir
manęs. O kas mane būtų galėjęs sugėdinti ar sulaikyti? Nebebijojau
Dievo, nes jis manimi nesirūpino. Ir prarasti juk neturėjau ko. Paskui
Aleksandras, pašauktas caro, turėjo išvykti. Likau Maskvoje viena su
jomis. Bet bent jau ne su kariuomene, ne su kareiviais, ne mūšių
laukuose. Ne pakelėje, paleistomis žarnomis. Reikėjo tylėti ir Dievą
mylėti, o su tomis moteriškėmis — jau kaip nors...
Į jas žvelgdama, pati negalėjau pasakyti, kodėl jos atrodė kitokios,
tokios neįprastos. Kas jose buvo kitaip. Nebuvau mačiusi daug aukštos
kilmės moterų, daugiausia tik Marienburgo miesto gyventojas — Kristiną
Emerenciją, burmistro, įgulos vado žmonas, na, dar turtingas
miestietes, — bet Glücko žmona šalia šių rusių didikių būtų atrodžiusi it
karalienė: tokia ji būdavo išdidi ir savimi pasitikinti. Šios gi buvo
malonios išvaizdos moterys, vilkinčios itin prabangiais prancūziškais,
puotai tinkančiais rūbais, nuo pat ryto žėrinčios deimantais ir
papuošalais, nors būdavo dar tik diena. Išskyrus, žinoma, kuprę Varvarą
Arsenjevą — toji buvo iš tikro baisi, panaši į bekaklę rupūžę, nė
nebežinojau, ką ir begalvoti apie tą Rusijos carą, kad galėjo tokia
susigundyti... Bet šioji kaip sykis atrodė tvirčiausio ir mažiausiai užguito
būdo; be to, buvo tokia smailialiežuvė, jog jai ką nors atkirtus sunku
būdavo susilaikyti neplyšus juokais. Jos tamsių, išsprogusių akių
žvilgsnis tarsi liudijo, kad į gyvenimą ji žvelgia pro sveiko proto sietą,
patikimai atsijojantį visus pelus nuo grūdų. O sesuo, toji geidžiama
nuotaka Darja Michailovna, Jakutijos vaivados Arsenjevo dukra, kurią
jau pažinojau iš jos balso laiškuose, buvo mano bendraamžė, bet
neypatinga gražuolė — baltaveidė riešuto spalvos plaukais ir, priešingai
nei sesuo, nuostabos kupinomis akimis. Ji buvo meili, paprasta, nuoširdi,
nuolanki ir kiek vaikiška — visiškai tokia kaip ir jos žodžiai laiškuose. Jai
kalbant, prieš akis regėdavau mergaitiškas jos adata išbadytas širdutes
ir tvardydavausi, kad man neišsprūstų visažinė karti šypsena. Darją
išvydusi, pajutau jai užuojautą — buvo dar viena, kaip ir aš, mylinti
Aleksandrą Menšikovą, bet meilė jos akyse turėjo ne ugningą, o klusnią,
prieraišią šuns žvilgsnio išraišką; buvo matyti — šioji būtų buvusi puiki
žmona, net jei tasai ir talžytų ją kasdien pagal visus tos jų baisios
pravoslaviškos knygos priesakus. Negalėčiau sakyti, kad nuo pirmojo
žvilgsnio ją pamilau, bet ji man pasirodė tokia nepavojinga, kad bent jau
pavydas apmalšo. Anna Danilovna, Aleksandro sesuo, kurią, kaip
supratau iš užuominų, jis turėjo vilčių ištekinti už carinės dinastijos, už
savo karūnuotojo draugo kokių nors giminaičių, taip pat buvo mano metų
ir tokia panaši į brolį, kad niekas nebūtų galėjęs suklysti dėl jų kraujo
ryšio. Tačiau tie patys bruožai, darantys jauną vyriškį patrauklų —
valingas žandikaulis, ereliška nosis — aštuoniolikos metų merginai
atrodė kliauda; kita Aleksandro sesuo, tamsiaplaukė Marija, buvo
dailesnė ir netrukus turėjo būti ištekinta už armijos kapitono Golovino.
Dar buvo jų vyresnė teta — rodos, iš Arsenjevų pusės — Anisija Kirilovna
Tolstaja, kaip galima buvo suprasti iš jos vylingų užuominų, irgi turėjusi
reikalų caro guolyje. Tačiau jos visos atrodė tarsi persirengėlės — net ir
aš, nedaug mačiusi, pastebėjau, kad jų rūbai ne visai tinkamai
suvarstyti, kai kurios smulkmenos nederėjo, nėrinių fontanžai buvo ne
vietoje įsmeigti ir atrodė tarytumei svetimi, tarsi skiauterės, o
svarbiausia — visko ant jų buvo sukrauta per daug ir nevisiškai taip, kaip
reikėtų. Taip Livonijoje niekas niekada nebūtų vilkėjęs. Kaip ir miesto
varpai, dar nepratę skambinti valandų, taip ir jos atrodė nepratusios prie
savo naujų suknių ir naujosios tvarkos.
Aleksandrui išvykus, man irgi buvo sunku priprasti prie tų namų ir
mano naujų šeimininkių. Jos elgėsi be jokių ceremonijų — kai
bandydavau dirbti, rūšiuoti skalbinius ir nurodinėti tarnams dėl tvarkos,
jos ateidavo, kalbindavo mane ir trikdydavo; o aš baimindavausi, jog
man vėliau nuo jų klius už neatliktus darbus. Kasdieniai darbai jų
namuose trukdavo dukart, triskart ilgiau nei Marienburge. Tiesa,
galiausiai kažkaip nusidirbdavo, lyg netyčia, ir į pabaigą — paskubomis.
Tuose namuose nebuvo nieko neįprasta aptikti kokią patarnaujančią
mergą, knarkiančią sau krėsle kampe viduryje dienos. Stengdavausi jas
pabudinti, nubaidyti, nes panelės Arsenjevos ir panelės Menšikovos
tokioms duodavo niuksą, o Anisija Kirilovna — net ausų. Muštis, mušti —
ne tik žmonas, bet ir tarnaites čia buvo visiškai įprasta. Vėliau ponios tų
pačių mergų reikalaudavo, kad josios budėtų kiaurą naktį prie jų
kambario durų ar netgi prie guolio, ir vėl stebėdavosi, kad,
nepailsėjusios, kitą dieną jos miega. Kalbinama stengdavausi mažiau
kalbėti, kad ko neprišnekėčiau, tačiau tosios, kur buvusios, kur
nebuvusios, apsisukusios grįždavo vėl. Tinginiavo ir nuobodžiavo, vien
tik šmaikščioji kuprė Varvara Michailovna daug meldėsi ir leido nemažai
laiko su knyga rankose. Tinginystė čia buvo pasiekusi beveik tikro meno
be galo nuvargti nieko neveikiant aukštybes; žiūrėjimas valandų
valandas pro rūmų langą, vadinamas „žvelgimu pro langelį“, joms buvo
visiškai teisėtas užsiėmimas kiauras dienas. Paskui supratau, jog elgiasi
taip be paslėptų kėslų, jog šitaip joms įprasta nuo pat užgimimo — buvo
paprastos, tiesmukos, smalsios, be jokių didelių sugebėjimų, o visiškai
nebuvo ką joms veikti. Nebūtų buvę ką veikti net ir turint gabumų...
Todėl laikas, netrikdomas nei darbų, nei pareigų, nei širdžiai mielų
pramogų, joms tekėjo kitaip. Laikas joms buvo laukimas — tiesiog
laukimas, kol kas nors atsitiks, kol vėl atvyks Aleksandras arba bent jau
kol atkeliaus jo cidulka. Laukdamos jos sėdėjo ir tauškė — atlapaširdes
svajones, nesąmones... Taip vaikiškai, kad kartais būdavo gėda
klausytis, o kartais — graudu... Kas galvoje — tas ir joms ant liežuvio.
Vėliau supratau, kas mus skiria: jos mokėjo svajoti. Aš — ne. Apie ką gi
galėjau svajoti? Tik kad likčiau gyva. Bet mano ligšiolinis gyvenimas
liudijo, jog kartais ir šitai — anokia laimė. Tiesa, dabar nors nebuvo nei
kareivių, nei atgrasaus Šeremetjevo. Buvo tik Aleksandras — kas kad
toli ir nevisiškai mano. O kol kas jo moterys kamantinėjo mane. Joms
buvo viskas įdomu — Livonija, karas, Šliselburgas, miestų šturmai;
atsakinėdama dar netvirta rusų kalba stengiausi neleptelėti nieko, kas
būtų galėję supykdyti. Juk tai buvo jų vyrai žaliai raudonomis
uniformomis, jų didvyriai. Mūsiškiai, sakydavo jos, viską paims.
Mūsiškiai narsiausi, visus nugalės. Mūsiškiai atsiėmė jau Šliselburgą-
Orešką, atsiims ir visą Livoniją, juk, žinia, — ten nuo seno rusiškos,
Rusijai priklausiusios, žemės. Kiek save paminiau, kiek paminiau visą
Livoniją, visi matyti rusai ten būdavo tik atklydėliai, pabėgėliai sentikiai,
nieko rusiška ten nebuvo, bet ką gi galėjau joms į tai atsakyti? Jos turbūt
tik kartojo iš vyrų — gal net iš paties caro — girdėtus žodžius. Jos buvo
jų moterys. Moterys raudonai žalių kareivių — tų pačių, iš kurių tik apie
vieną vienintelį galėjau kalbėti be jokios neapykantos. Bet tąjį vienintelį
reikėjo minėti kuo mažiau, kad jos ko nors neįtartų. Ypač Varvara, nes
tajai, buvo matyti, kiek Dievas atėmė grožio — tiek proto pridėjo; toji
buvo gana įžvalgi. Pasakodavau joms tik apie tai, kas negalėjo užkliūti.
Apie įtėvį pastorių Glücką, kuris galbūt čia, Maskvoje. Tada jos į mane
pradėjo kreiptis „Katerina Gliukovna“, bet turėjau paaiškinti, jog mano
tėvas buvo vardu Samuelis, mano pirmas vardas buvęs Marta
Skowronska, bet dabar visi vadiną Katerina Wiesiolowska, o tėvo vardu
pas mus šaukti neįprasta. Taip joms tapau Katerina Vasiljevskaja, nes
šitaip joms buvo daug paprasčiau.
Didžiausias džiaugsmas ir paįvairinimas mums tą pavasarį ir vasarą
buvo laiškai. Aleksandro laiškai — o jie nebuvo dažni — tapdavo įvykiu.
Juos skaitydavo balsiai, aikčiodavo, okčiodavo, cypaudavo, rypaudavo,
žegnodavosi, balsu juokdavosi ir dar garsiau susigraudinusios
bučiuodavo popierių, raudodavo ar grąžydavo rankas. Šitai labai keistai
atrodė su jų apdarais kaip iš prancūziško dvaro. Kaip ir jų kalbos, kaip ir
jų žodžiai — keisti ir senoviniai. Aleksandrą Danilovičių jos vadindavo
„mūsų džiaugsmu“, „mūsų šviesa“ — šitą tai galėjau suprasti, bet taip
pat ir išraudusios šaukdavo „balandėliu tuo mūsų“. Šitai man keldavo
šiurpą, nes iškart prieš akis stodavosi purvini, raiši ir apšepę Marienbugo
turgaus aikštės balandžiai... Paskui sužinojau, kad Rusijoje balandėlė ar
balandėlis — didžiausio meilumo ir švelnumo žodelis. Bet lygiai taip pat
vėliau daugsyk girdėjau tą meilų žodį jų lūpose siunčiant ką nors, vyrus
ar moteris, į kankinimų kamerą ar ant trinkos: „Nagi, papuolei tu mums,
balandėle, popalas ty nam, golubuška, pakankinkime, nukirsdinkim
balandėlį, otrubim golubčika...“ Daug pirmaisiais mėnesiais matydavau
neįprastų rusiškų keistenybių, kurios išlįsdavo iš po madingo
svetimšališko apvalkalo. Vėliau pripratau. Nebepastebėdavau. Lygiai
kaip balsu skaitant gaunamus laiškus supratau, kad esu pripratusi prie
Ingermanlandijos mūšių laukų, — dabar ėjo žinios, kad rusai perėmė
svarbią Nyenskanso tvirtovę, prieš metus atsitraukiant sudegintą švedų.
1703 metų gegužės septintąją jiedu, du ginklo bičiuliai, caras ir
Aleksandras, su trisdešimčia valčių, pilnų karių, užpuolė švedų laivų
flotiliją, neatsargiai įplaukusią į upės Nevos žiotis; Darjai skaitant net
rankos drebėjo: „Prieš mėnesio septintąją dieną ponas kapitonas... —
taip jo didenybė caras bevelijo būti vadinamas artimiausių ginklo
draugų, — ...teikėsi pulti, ir aš ten taipogi buvau su juo, ir grįžome ne
be sėkmės. Du neprieteliaus laivus su vėliavomis ir patrankomis, ir
visomis atsargomis paėmėme, ir pirmame buvo dešimt, o antrame —
aštuonios patrankos.“ Dar geresnė žinia buvo, jog, nudžiugintas
pirmosios savo pergalės ne sausumos, o vandens mūšyje, caras ir sau,
ir savo bičiuliui iš tos laimės užkabino Apaštalo Andriejaus
aukščiausiuosius ordinus; be to, Aleksandrui buvo suteikta privilegija
turėti savo paties sargybinių gvardiją — malonė, kuria naudojosi tik pats
valdovas. Atkariautose upės žiotyse, Nyenskansą pervadinus olandiškai
Šlotburgu, turbūt bus statomos rusiškos fortifikacijos. Po laišku — ir
perskaičiusi Darja pradėjo rypauti iš džiaugsmo — buvo neįprastai ilgas
jo parašas: Šliselburgo ir Šlotburgo gubernatorius ir kavalierius
Aleksandras Menšikovas. Darja ta proga pilkame atsakymo popieriuje ne
tik vėl adatomis badė dvi širdeles, ne tik pasiuntė naujus siuvinėtus
marškinius, bet ir įdėjo jam jau iš seniau tausotą itin brangią dovaną —
širdies pavidalo pakabuką iš deimantų. Net ir Varka savo ir sesers
geradariui įdėjo išpeltakiuotą kaklaskarę... Siuvinėdama kambario
kampe buvau įsitikinusi — šitaip palikta, tokia vieniša, norėjau šituo
tikėti, — kad tai aš jam atnešiau sėkmę. Tyliai mintyse sau purkštavau,
kad jis niekada nenešios Darjos kvailos dovanos — ne kariui puoštis
širdelėmis, net jei jos ir iš deimantų, o štai marškiniai ir kaklaskarė —
jam pravers. Neklydau — jau tada abu vienas kitą gerai pažinojome, tik
štai pasiųsti nieko jam negalėjau, nesukeldama įtarimų. Po dvidešimties
dienų gavome dar vieną laišką: ponas kapitonas nutarė nugriauti
pradėtąjį statyti Šlotburgą ir vietoje jo įkurdinti visiškai naują rusišką
miestą, kurį savo paties ir savo globėjo garbei jau pakrikštijo Sankt
Peterburgu. Šįkart laiškas buvo pasirašytas vėl naujai: Šliselburgo ir
Sankt Peterburgo gubernatorius ir kavalierius Aleksandras Menšikovas.
Argi galėjome mes, Menšikovo namų moterys, anuomet ir pagalvoti,
kad tas nieko nesakantis pavadinimas — Šventojo Petro miestas, tas
naujas, nežinomas fortas, ta tolima eilinė statybos pastolių krūva kažkur
prie Baltijos jūros ir prie nežinomos upės žiočių, kiek vėliau, po kelerių
metų, mums visoms — man ir Daškai, ir kuprei Varkai, Marijai ir Annai,
ir tiotkai Anisijai — taps visu gyvenimu? Kad tai bus gražiausiasis
Aleksandro gyvenimo kūrinys? Kad aš veikiausiai čia, prie Sankt
Peterburgo, ir mirsiu... veikiausiai jau greitai? Ne, anuomet, kai buvome
aštuoniolikos, šitai buvo tik tušti žodžiai laiške, vyrų žaisliukai: šturmai,
griovimai, statymai, kertinio Šv. Petro ir Povilo tvirtovės Kiškių saloje
akmens padėjimas... Visa tai buvo įdomu tik tiek, kad Aleksandras gyvas
ir sveikas, kad jam — dar vienas titulas, kad jo padėtis sutvirtės ir turtai
dar labiau pagausės. Darja, žinoma, vylėsi, jog patapęs
generalgubernatoriumi Aleksandras ves ją kur kas greičiau — nes, nu,
kiek gi galima? Susižadėję jie buvo juk jau prieš kelerius metus, vis tie
mūšiai, tas karas su Švedija, kuris dabar jau tikrai tuoj pasibaigs. Mes
anuomet nė viena nežinojome, jog karas tęsis dar aštuoniolika metų —
beveik amžinybę, lygiai dar tiek, kiek pačios jau buvome nugyvenusios
šiame Dievo pasaulyje. Darja anuomet nenutuokė, jog ištekės ji oi dar
negreitai; aš jai tyliai pavydėjau, tyliai niršau, nes galvojau — ir kas man
iš viso to? Anuomet nežinojau, kad — viskas.
Viską turiu. Viską, ko tik galiu panorėti... net ir Aleksandras sėdi šalia.
Beveik net laisva... Bet nebėra nei sveikatos, nei jaunystės, nei noro.
Nebėra jėgų. Nebėra jėgų net kvėpuoti. Lyg peiliais... Pati nežinau, kodėl
nesustoju kvėpuoti. Kas laiko... Vėl kosulys. Kraujas. Kosulys riečia
mane lyg kokį vėžiagyvį...
Lyg per miglą matau pribėgančią Tanką. Duris atidariusi įeina
Johanna. Kartu su Aleksandru man pratiesia šaukštą po šaukšto iš
dubenėlio — tai Lestocqo pienelis, laudanumo pienas, gaunu jo tada, kai
man jau būna visai blogai. Jis šildo, atpalaiduoja, malšina kosulį, nuo jo
pradeda per kūną eiti malonios šilumos bangos, lyg jūros mūša, vasarą
bučiuojanti smėlį ant kranto; lyg bangos, kurias jausdavau Aleksandro
guolyje, baigiantis meilės susijungimui. Bet, pienelio veikimui praėjus,
būna blogiau — vėl grįš kosulys, tik dar su tąsymu. Norėsis vemti.
Pienelio man daug negalima, kiek padeda — tiek paskui būna blogiau.
Matyt, dabar jo nutarė duoti man nakčiai. Turbūt ateina naktis.
Aleksandro plaštaka man ant kaktos. Sausa, maloni. Mielai padėčiau
veidą jam saujon, atrodo, būtų iškart geriau. Bet rodausi sau tokia
didelė, pritvinkusi skausmo ir sutinimo, kad niekaip netilpčiau. Būtų
gerai, jei tos šilumos bangos išplautų iš manęs visą skausmą, būtų gerai
ištirpti su juo, jo kūne, kaip kad seniau. Bet vietoje to pasakau:
— Eik, Aleksandrai, jau eik. Darja laukia.
Bet nežinau, ar tai pasakau, ar jau tik besapnuoju sakanti. Nežinau,
ar stuporas man, ar deliriumas. Garsai aplink tyla, plaukia, tarsi per
vandenį. Aleksandras palinkęs lūpom priliečia kaktą, sako: „Nėra nė
dienos, Katerina, kad apie mus negalvočiau. Nori žinoti, kaip jaučiausi tą
pirmą dieną, kai jį sutikai? Jaučiausi lygiai taip, kaip tu turėjai jaustis
Marienburge, po tais kareiviais. Jaučiausi kaip prievartaujamas. Bejėgis
pasipriešinti daug didesnei galiai. Kaip ir tu, likau gyvas, bet
išprievartautas. Buvo blogiau nei tą pirmąjį kartą, kai jis iš tiesų
naudojosi kūnu.“
Po galais, nė nežinau, ar Aleksandras šitai pasako, ar iš tiesų priliečia
lūpom, ar jau tik įsivaizduoju. Ar tik norėčiau, kad šitaip būtų pasakęs.
Juk nė nežinau — niekada nežinojau, iki galo nenutuokiu, neturiu
įrodymų ir dabar, — ar tikrai tarp jų buvo tai, ta gėdinga nuodėmė, apie
kurią žmonės kalbėjo. Tai, už ką — už tokias kalbas — keli net galvas
ant trinkos padėjo. Bet juk ne veltui žmonės sako: be ugnies nėra dūmų.
O ugnies jie abu, ypač jis... visad turėjo. Gal todėl Aleksandrą ir
nubaudė, gal pradžioje — iš pavydo? Kad greta Aleksandro atsirado
kažkas, jam mielesnis nei jis... O vėliau viskas susiklostė taip, kaip vėliau
susiklostė...
Man regis, Aleksandras dabar jau išėjo. Duos Dievas — su šviesa
pamatysiu. Atlėks juk su tais savo popieriais, dėl tų maištininkų, kad jį
kur galai... Šitiek metų praėjo, o dėl jo vis dar niekad nesu tikra — iš
širdies jis, ar iš išskaičiavimo? Koks dabar skirtumas...
Johanna įsitaiso tolimiausiame kampe, prie žvakidės. Naktį budės. Tai
gerai, kad ji, o ne Tanka. Johanna Petrovna Karo tyli. Už tą tylą ir moku
dvigubai daugiau nei Tankai Kobyliakovai — šimtą dvidešimt rublių per
metus, o Tankai — tik penkiasdešimt. Liepsnų atšvaitai virpa ant sienų,
traukiami gegužės skersvėjo pro langus. Ar ten tikrai atšvaitai, ar ten
yra dar kas nors? Atrodo, kad iš apmušalų išnyra jo veidas. Išnyra ir
žiūri. Ar ten portretas? Turbūt man — deliriumas, juk jo portretą liepiau
nukabinti. Nukabinti jau kitą dieną, po to, kai pasimirė. Maniau,
palengvės. Bet atrodo, kad stebi mane, net kai jo jau nebėra. O gal kaip
tik atėjo jau pasiimti?
 12
Dūžiai. Laikrodžio dūžiai eina per kūną, kartu su šiltomis laudanumo
bangomis, bet jie virpina tarsi gaudžiančios stygos. Atrodo, nuo jų tirta
visa mano mėsa... Kelinta dabar? Tingiu skaičiuoti... Susipainiojau...
Koks skirtumas? Jau vėlu... Atrodo, girdžiu kiekvieną laikrodžio
spyruoklę, kiekvieną dantračio judesį... Tarsi skausmas girgždėdamas
trauktųsi, galynėdamasis su jį malšinančiu vaistu... Kol tamsoje lieka
vien tik garsus tiksėjimas.
Pastatomas angliškas laikrodis Aleksandro namuose lygiai taip pat
garsiai tiksėdavo. Tiksėdavo, o aš laukdavau. Visos mes laukdavome, jo
namų moterys. Kol atvažiuos pasiuntinys su laišku, paskui — kol
atvažiuos Aleksandras iš to jų statomo Peterburgo. Itin ilgu būdavo man,
nes namų šeimininkės, bojaryšnios, bent jau kartkartėmis išvykdavo į
Preobraženskojė, į medinį dvarą, kuriame gyveno caro sesuo Natalija.
Buvo jos svita, turėdavo ją kartkartėmis linksminti. Man nebuvo kur
eiti — keliskart jas lydėdama buvau Vokiečių Slabadoje, kuri išties atrodė
itin vokiškai, tarsi miestelis mieste, tik namai čia nebuvo taip susispaudę
kaip Marienburge, buvo didesni, erdvesni ir su sodais; buvo ir kelios
nedidelės kirchės su špiliais, ir škotiška kalvinistų bažnyčia, ir, žinoma,
smuklės. Aikštėje išsiskyrė didelis kvadratinis aštuonių langų pločio
rūmas aukštu stogu: ten gyveno caro meilužė. Ten, kai atvykdavo į
Maskvą, apsistodavo ir jis pats. Visi tą žinojo. Kaip ir tai, kad Kremliaus
rūmų, palatų, jisai nemėgo — buvo tamsios, tvankios, nejaukios ir
smirdėjo praeitimi. Pačioje Maskvoje, išskyrus Vokiečių Slabadą, kuri
buvo gana uždara, taip ir nebuvau buvusi: man sakė, kad vienai moteriai
mieste nesaugu, net ir į turgų... Gyvenau visą tą laiką tarp keturių sienų.
Gavus žinią — vėlai, vasaros pabaigoje — iškart prasidėjo: lakstymas,
ruoša pasitinkant Aleksandrą, rengiantis jo sugrįžimui. Iš to trizniojimo
buvo maža naudos, jis vėlavo, vėlavo, o paskui — atvyko visai netikėtai,
sukeldamas moteriškus spygavimus ir rypavimus. Man užteko vieno
tykaus žvilgsnio, kad suprasčiau: niekas nepasikeitė. Yra išsiilgęs manęs.
Tebėra mano.
Tiksintis laikrodis tomis 1703 metų vasaros pabaigos ir prasidedančio
rudens dienomis skaičiuodavo trumpėjantį mudviejų laiką kartu. Iš tiesų
turbūt visi laikrodžiai skaičiuoja laiką trumpyn: kiek su kiekvienu
rodyklės cvaktelėjimu sutrumpėja mūsų gyvenimai. Tik niekada apie tai
negalvojame, visi manome, kad jie skaičiuoja ilgyn — mūsų šiame
pasaulyje nugyventąjį laiką. Tai — netiesa. Sąžiningiausieji — nors
nepatogiausi naudoti — turbūt yra smėlio laikrodžiai: savo akimis matai,
kaip mažėja tau skirto laiko smiltelių. Anuomet tarsi žvelgėme į išbyrantį
mums kartu skirtą laiką... Abu supratome — šitai ilgai nesitęs: dienos jo
namuose, prisilietimai kambarių sutemose, spustelint delną prasilenkiant
koridoriuje, nuvagiant bučinį; meluojant, apsimetant, slepiant žvilgsnius,
ieškant progos... nors akimirkos. Iš jaudulio ir ilgesio tvinksint širdžiai,
it laikrodžiui. Po to — naktis. Pavogtos naktys. Pavakarės ir paryčiai,
besislapstant, vagiant laiką, kai jis nebūdavo su Darja. O su ja juk
turėdavo būti, ji irgi buvo jo išsiilgusi... Kartais nekęsdavau savęs už
savo silpnumą, bet taip jį mylėjau, kad nepajėgiau jam atsispirti. Buvo
jis man tarsi vanduo ištroškusiai. Būdavau ta antroji, slaptoji. Iš jo
godulio supratau, kad tik aš jam duodu tai, ko jam reikia. Netgi būdavo
gaila man tos Darjos... Paryčiais, tiksint laikrodžiui jo miegamajame, abu
žinojome — jis skaičiuoja laiką link pabaigos, šitai amžinai nesitęs. Kas
nors neišvengiamai atsitiks. Pastosiu arba mus užklups — Darja, Varka
ar jų tiotka Anisija. Įskųs ar išduos kas nors iš tarnų. Išplepės kuris nors
iš gvardiečių, buvusių su mumis Šliselburge. Bus ašarų, bus Darjos ir jos
šeimos ultimatumas, kaip kare... Pernelyg ankšta, pernelyg mažas tasai
pasaulis, kad mudu su Aleksandru taip tvertume — vogčiomis taip ilgai.
Aleksandro strategija — dabar prisimindama, suprantu — anuomet buvo
tokia: įgyti kuo daugiau galios, dar daugiau turtų, kad galėtų apskritai
elgtis, kaip nori. Kad su jo savivale privalėtų taikstytis netgi ir nuotaka
Darja. Kad dabar nebe jam jos, o jau vaivadaitei Arsenjevai reikėtų
įtakingojo Menšikovo. Kad visiems, esantiems aplink jį, jo netekus būtų
pernelyg daug ko prarasti. Metas, regėjosi, buvo tam palankus; jo alkis,
jo godulys įtakos, jo svajų įžūlumas — tiesiog beribiai. Kažkurį rytą,
auštant, tą valandą, kai nesimiega, kai su ryto prakaitu vadėjasi išgertas
vynas, o galvoje ima siautėti neramios mintys, jis, žaisdamas mano
krūtimis, pirštu švelniai brėždamas jam vienam težinomą planą ant
mano pilvo odos, lyg tarp kitko, man taip ir prisipažino: gerai būtų
Aniutą, jo seserį, kaip nors pripiršti valdovui. Metas tam geras: carui
visiškai nebesiklosto su ta jo vokietka, Anna Mons. Skundęsis
Aleksandrui, jog kartais, dievaži, beveik turįs maldauti savo Anchen
švelnumo, tarsi jai jo glamonės būtų atgrasios. Liejęs valdovas širdgėlą,
jog kartais atrodo, kad būdamas joje — ją beveik skriaudžia, toks
nelaimingas, toks nekantrus būna jos veidas, tarsi netveria, kad viskas
tik greičiau pasibaigtų... Koks vyras šitai pakęstų — iškart subliūkštąs,
kaip burė be vėjo... O Aleksandras žinąs, kaip ten iš tikrųjų su ta Anna
Mons: toji, valdovui nuolat keliaujant, nelabai jo laukusi, atvėsusi, kitaip
tariant — buvusi neištikima, su lenkų ir saksų karaliaus pasiuntiniu
Koenigseku, bet caras šito nežinantis. Galėjo niekas niekada ir
nesužinoti — tik štai pavasarį tasai Koenigsekas priburbuliavo
Šliselburge: švenčiant vienos iš jachtų pabaigtuves, girtas pliumptelėjo į
vandenį ir tiek. Ir ką jūs sau manote — ištraukus jį nebegyvą jo kišenėje
rasti tos bliadies Mons jam rašyti meilingi laiškai! Ir dar portretas —
nekaltomis akelėmis, ant dramblio kaulo plokštelės: neištikimosios
dovana tam saksui. Viską užantspaudavęs ir paslėpęs turįs jis,
Aleksandras; tiesą sakant, jaučiasi, tarsi vaikštąs su bomba, nė nežinąs,
kada bičiuliui reikės viską atskleisti... juk anas kažkada net kliedėjęs
cariene ją padaryti. Dabar, nors vis dar nieko nenutuokdamas, blaškosi,
vis dar geidžia tos savo Anchen ir tarsi atkeršyti nori — todėl pradėjęs
slapčia lankyti jos seserį, Modestą Mons, kurią po vedybų su armijos
brigadieriumi Fiodoru Balkų čia visi vadiną Matriona Balk arba vien tiktai
Balkša; pakanka vieno jo, Aleksandro, žodelio, pakanka tuos laiškus
ištraukti, ir Anna Mons iš atšalusio caro guolio skris į šiukšlyną, kur jai ir
vieta. Gaila, ji liuterone — neitų jos išgrūsti į moterų vienuolyną, o tai
bent būtų bausmė! Bet vis vien baugu prasitarti — niekada nežinai, kaip
sprogs jo rūstybė, ką pykčio skeveldros aplinkui sužeis... Aleksandras
kartais galvojąs: gal geriau jau viską palikti aušti, vėsti, vyniotis kaip
denio virvei iš ritinio, kaip Dievas duos, ir nekišti savo nagų prie cariškų
meilės reikalų? Batiuška jau atlikęs pareigą savo tėvynei — davęs įpėdinį
su cariene Jevdokija, su kuria išsiskyrė ir kuri dabar vienuolyne, ir vis
dažniau šneka, kad vesti — kvailystė, bet jeigu ir ims ką nors, tai tik
tąją, kurios panorės, kilmė nesvarbu, o čia Anna Danilovna — bičiulio
sesuo, graži, taip pat šviesiaplaukė kaip toji vokietka, o valdovui, regis,
tik tokios patinkančios. Iš tų pasakojimų man buvo sunku spręsti apie
rusų viešpaties skonį. Tiesą pasakius, anuomet, pasiklausius tųjų šnekų,
man atrodė, kad jisai, tasai jų caras, tiesiog pisa visa, kas juda. Pakako
pažvelgti į Varką... Štai, buvau jau ir aš persiėmusi kareiviškais
nešvankiais Aleksandro juokeliais ir jo keiksmais. Ką būtų pamanęs,
pažvelgęs į mano mintis, pastorius Glückas? Bet kur dingo tas Glückas,
su visomis savo taisyklėmis ir mandagumu? Galvojau, ką norėjau... O ką
gi dar galėjau galvoti šiame krašte, kurio gyventojai savo valdovą
žegnodamiesi patys vadindavo dažniausiai vien tik Antikristu?
Aleksandras buvo bent jau man ištikimas savo neištikimybe, o anas?
Pasiklausius tų pasakojimų, atrodė tarsi nuolat rujojantis vilkas... Kartais
Aleksandras apie savo valdovą kalbėdavo su vos jaučiama neapykanta,
o kartais — su susižavėjimu; tarsi būtų buvęs mažas berniukas, patekęs
į žalingas vyresniojo pinkles. Kartais jo klausdavau, — ypač po to, kai
Aleksandras gavo cidulką, kad caras rudeniop irgi grįžta į Maskvą, ir tai
reiškė, jog kurią dieną neišvengiamai mus aplankys, — koks jis, tasai
caras Petras? Ir Aleksandras kreivai šypsodamasis man atsakydavo:
„Didis, bet paprastas. Su visais to privalumais ir trūkumais.“ Neregėtos
jėgos, bet kartkartėmis kamuojamas ligos ir silpnumo. Perspėjo mane,
kad žinočiau, jei kartais valdovas ateis į svečius: įtūžus ar labai
susijaudinus, jam ima trūkčioti pusė veido, vėliau jis gali parkristi ant
žemės tampomas baisių traukulių, kartais net reikia durklo kotą įkišti į
burną, kad nenusikąstų liežuvio. Todėl, vos pasirodžius pirmiesiems tos
negalios požymiams, Dieve gink, tik negalima rodyti išgąsčio ar
pasigailėjimo ir juo labiau — tik nemėgdžioti ir nesijuokti; reikia
apsimesti, jog nieko nevyksta. Šiukštu jokių šūksnių, jokių verksmų, nes
valdovą tai dar labiau gali išmušti iš vėžių, o atsigavęs jis ne kartą jau
baudė tokius silpnuosius bailius. Kartą caras liepęs per klaidą išplakti
kažkokį miknių, nes pasivaideno, jog jis šitaip šaiposi iš majestato... Ta
valdovo kondicija jam prasidėjusi dar vaikystėje, po pirmojo šaulių
sukilimo ir jo metu regėtų baisybių, kiti gi šneka, kad caraitį bandė
nunuodyti jo maištininkė sesuo caraitė Sofija, ir ši negalia — jos nuodų
pasekmė. Betgi aš supratau, kad valdovas paprasčiausiai serga švento
Valentino liga: Marienburge buvo toks vienas miestietis, kurį pastorius
Glückas lankė po to, kai nuo pastolių nukrito tiesiog ant galvos ir ją
prasiskėlė — tada ir prasidėjo tas nuomaris, su nuodais nieko bendra
neturintis; pastorius sakydavo, kad net Romos imperatorius Julijus
Cezaris sirgo tokia pat liga. Spėjome, kad jos priežastis glūdi turbūt
galvoje: dėl sužeidimo ar kokios kliaudos. Baisėjausi, klausydamasi
pasakojimo, kad kažkas šioje šalyje gali juoktis iš kito žmogaus ligos ir
nelaimės, kuri nuo jo nepriklauso. Nesupratau, kodėl čia jurodivus
gerbia, o šventojo Valentino ligonius — pajuokia, juk ir vieni, ir kiti —
tokie pat Viešpaties nuskriaustieji. Daug ko anuomet dar nesupratau.
Kiek galėjo, Aleksandras man aiškino, tačiau vis dažniau ir dažniau buvo
justi, jog tai, kas man keldavo pasibaisėjimą, jam buvo įprastiniai,
kasdieniai dalykai. Buvo gimęs ir augęs ten, Maskvoje. Nieko nepadarysi.
Buvo subrendęs kartu, suaugęs kartu su tuo savo caru Petru.
Dabar bandau prisiminti, kaip viskas buvo, ką jaučiau, kai pirmąsyk jį
išvydau... Ką mes jaučiame, ar Viešpats pasiunčia mums kokį
perspėjimą, kokį ženklą prieš viską apversdamas aukštyn kojomis? Ar
nusmelkia kokia nuojauta? Ar dilgteli kas nors paširdžiuose, kai pirmąsyk
išvystame tą, kuris pakeis visą tavo gyvenimą? Nieko, nieko ypatinga
nepamenu, išskyrus, žinoma, jaudulį, kad Menšikovo namuose pirmąsyk
savo akimis pamatysiu rusų ciesorių ir Maskvos valdovą. Visa, ką
pamenu iš to pirmo žvilgsnio — kad buvo nepaprastai aukštas. Milžino
ūgio. Aukštas ir liaunas, siaurais pečiais ir tokiam aukštam kūnui
pernelyg mažute galva. Tikrai nebuvo toks išvaizdus kaip Aleksandras,
tačiau drauge jie atrodė įspūdingai — it jauni graikų dievai: aukšti,
stotingi, vienas mėlynakis, kitas — tamsus, be peruko, neilgais juodais
plaukais. Buvo trisdešimt vienerių, dvylika metų už mane vyresnis.
Vilkėjo jis anuomet paprastai, it miestietis — tamsiu žiustokoru, panašiu
į vokiečių pirklio. Visiškai nieko karališko, neskaitant žiedo ant piršto ir
puikaus darbo špagos, kurią nusisegė vos tik įžengęs į draugo namus.
Pamenu, pamaniau, kad Aleksandras gražesnis — vyriškesnis, geriau
sudėtas, dailesnio veido, ereliška nosimi, o caro veide buvo kažin koks
tarsi vaiko putlumas, nosis — maža, buka, akys — kiek įkypos, kiek
iškilusios, tačiau itin neįžvelgiamos, juodos, ryškiomis ilgomis
blakstienomis. Tik vėliau sužinojau, kad iš motinos pusės jis turėjo
totoriško kraujo, veikiausiai ir tos laukinės klajoklio akys buvo
paveldėtos. Iš ten pat ir tas žvilgsnis. Tarsi varno — juodas, aklinas,
kaustantis. Jo veido bruožai nė iš tolo nebylojo apie jokį valdovo kilnumą,
tačiau nuo jo negalėjai atitraukti akių: buvo ir baugu, ir kartu norėjosi į
jį nepaliaujamai žvelgti — galbūt iš smalsumo, kad jis toks neįprastas.
Vos įžengęs, jis užvaldydavo, imdavo vyrauti, viskas tarsi pradėdavo
suktis vien apie jį. Žinoma, ir dar tas jo stotas — kur tik bepasisukdavo,
greta jo viskas atrodė maža, susitraukę, suzmekę. Net Aleksandras —
mat kai jie įsiveržė abu į svetainę, caras juokdamasis ir galynėdamasis
laikė jo kaklą surakinęs savo alkūne, veik pasikišęs jį sau po pažasčia.
Vėliau paleido. Aleksandras atsitiesė, bet taip ir liko mažesnis. Šitą ir
pamenu iš to pirmojo sykio: kad atėjo kažkas, šalia kurio Aleksandras,
vyras, man buvęs viskuo, tapo mažesnis. Pamenu dabar, štai, visiškai
aiškiai: pirmą akimirką pamaniau, jog nekenčiu to atėjūno. Jei būčiau
žinojusi, kuo viskas baigsis...
Tąkart mes valgėme, vakarieniavome. Nepamenu, kas buvo patiekta
ant stalo. Pamenu — taip ir stovi akyse, — kad valgė kaip paprastas
sunkią darbo dieną pabaigęs žmogus: godžiai plėšdamas mėsą pirštais,
alkūnėmis parimęs ant stalo, ūsą braukdamas į rankogalį, aplaižydamas
nykštį, valydamas plaštakas į mano išskalbtą staltiesę. Rankos jo buvo
visai ne karališkos — didžiulės, plačiais delnais, tačiau trumpais pirštais.
Kaip škiperio, staliaus ar mūrininko. Gėrėme vengrišką vyną, jo
mėgstamiausią. Buvo jiedu, Aleksandras ir caras, dar keli jį atlydėję
gvardijos karininkai ir mes, moterys. Aš daugiausia patarnavau, jie —
skaldė pokštus, juokavo. Darja tik juokėsi. Varka kartkartėmis
atsikirsdavo, kitos — Anisija, Marija, Anna — linksėjo galvomis,
pagarbiai tituluodamos jį „batiuška mūsų Piotru Aleksejevičiumi“. Kad ir
išlaisvintos nuo senų papročių, išpuoštos drabužiais iš užsienio, anuomet
jos dar nebuvo pratusios itin šmaikštauti. Aš buvau paprašyta jiems
patarnauti, vėliau man leido prisėsti į užstalę — caras mėgo turėti
kompanijoje kuo daugiau moterų, mat senieji papročiai šitai draudė,
todėl jis užsispyręs elgėsi priešingai. Stebėjau jį iš pasalų. Daug kalbėjo,
daugiausia apie tą statomą Peterburgą. Sunku buvo pasakyti, ką jis
galvoja, bet buvo matyti, jog yra nekantrus, nepakenčia priešgyniavimo,
tačiau vertina juokus ir sąmojį. Taip pat galėjau, vien akį metusi,
pasakyti, kad Aniuta Danilovna Menšikova jo visiškai net nedomina.
Anisija Kirilovna laidė jo pusėn vylingus žvilgsnius — bergždžiai: ji jau
buvo ragautas, atšalęs, nebe pirmo šviežumo patiekalas. Varka sėdėjo
kampe, siuvinėjo ir lygiai taip pat kaip ir aš šaudė akimis sekdama, kas
gi čia dedasi. Man einant pro šalį su vyno buteliu, jis, erzindamas tarsi
mažvaikis, stipriai timptelėjo už suknelės varstymo, iš netikėtumo vos
neišmečiau to tokajaus iš rankų; bet susitvardžiusi pagarbiai nusilenkiau
ir, žiūrėdama tiesiai jam į akis, pasakiau: „Paprašyčiau Jūsų didenybės
taip nedaryti — ir butelys galėjo iš rankų iškristi, visus aptaškyti, ir,
raiščiams atsirišus, jus turėčiau palikti, nebūtų kas patarnauja, liktumėte
sėdėti čia sau tarp vyno balų, kaip traktieriuje.“ Iš nustėrusių moterų
veidų pamačiau, kad šitaip su juo nebendraujama. Akimirką
išsigandau... O jis prajuko: „Iš kur, Aleksaška, traukei šitą juodaakę
aštrią gražuolę?“ Antrąkart vos neišmečiau butelio. Supratau, kad visa
tai jau buvau patyrusi, supratau, kad viskas kartojasi: vėl esu lik vergė,
tik daiktas, tik anuokart buvo Aleksandras ir Šeremetjevas...
Aleksandras žodis žodin pakartojo, ką buvo pasakojęs namų
moteriškėms, bet mačiau, kad caras nutuokė, kas aš, kad jau buvo viską
girdėjęs apie Aleksaškos — nekenčiau girdėdama jį taip vadinant —
ypatingą laimikį, galbūt kas iš Šliselburgo įgulos prišnekėjo, galbūt ir
patsai maršalas, todėl caras kamantinėjo: „Ak, tai čia toji švedė belaisvė,
kurią išvadavai iš Šeremetjevo?“ Vėl jis erzino: žinojo, kad mes, Livonijos
miestų gyventojai, niekada nelaikėme savęs švedais, buvome tik jų
užgrobtų žemių valdiniai; nukariautąjį priskirti prie užkariautojo visur ir
visada buvo didžiulis nerašytas afrontas ir nepagarba. Tyčia įžeidinėjo.
Aleksandras tylėjo, negynė. Pažvelgiau į jį priekaištingai. Turbūt kitaip
negalėjo. O mane suėmė toks siutas, jog jutau, kad man tampa vis vien.
Supratau, kad turiu ką nors pasakyti, kad pasijusčiau ne daiktas, gyva:
kaip anuomet, kai durdavau pati sau smeigtuku. Todėl vėl, žiūrėdama į
akis, kiek galėdama maloniau pasakiau: „Esu lietuvių tėvų, tik Livonijoje
gimusi, taigi lygiai tiek pat švedė, kaip ir jo malonybė Aleksandras
Danilovičius.“ Nežinojau, ko laukti. Aleksandras net raustelėjo, o jo
didenybės tik šnervės išsiplėtė. Jis ėmė juoktis, sakydamas, kad aš tikrai
nekvaila, ir klausti, iš kurgi tokia protinga. Papasakojau jam apie savo
buvusį globėją pastorių Glücką, didžiai mokytą kalbų žinovą, kuris, jei
Dievas jį saugojo, turi būti kažkur Maskvoje. Supratau, kad nėra niekada
jo sutikęs, mosteldamas ranka tarė: jeigu Maskvoje, tai, vadinasi, čia ir
yra, nieko jam turbūt nenutiko. Tokie mokyti jiems visada prigodiatsa,
jų visada prisireiks. „Pamatysi, tokią Rusiją tuoj pastatysime, kad jūs,
belaisviai, dėkosite Dievui už dieną, kai pas mus čia patekote, ir
nebenorėsite niekur važiuoti, svetimšaliai iš Europos patys čia veršis,
prašysis, botagu jų atsiginti negalėsime, įsileisime sau tik geriausius.“
Mokėjo pasakoti, kaip kažin ką — apie laivų statyklas, liejyklas ir monetų
kalyklas, laivyną, šilko, stiklo ir popieriaus manufaktūras, apie būsimus
miestus, kuriuos pastatys, prekybos kelius, kurie ves į miestus — upėmis
ir sausuma. Regis, vaizdus ir paveikslus žodžiais ant sienų piešė. Buvo
matyti — iš tųjų, kuriems valgyti neduok, duok tik išgerti ir pašnekėti.
Jis dar manęs kiek paklausinėjo apie Marienburgo šturmą, bet pasakojau
atsargiai — juk negalėjau pasakyti nieko, kas jį būtų įsiutinę, o meluoti
taip pat negalėjau... Net kalbėti buvo sunku. Norėjau, kad viskas liktų
ten, praeityje. Ten, kažkur, apgriauto Livonijos miesto purvo baloje. Ten,
kur pamestas liko kryželis. Ten pat, kur liko vardas Marta Helena
Skowronska. Kai caras manęs paklausė, kuo aš vardu, nė pati nepajutau,
kai tariau: „Katerina.“ Varka, matydama, kas čia darosi, ne be
piktdžiugos ir pagiežos pridūrė: „Vasiljevskaja, portomojka, skalbėja ir
trimitininko našlė.“ O jis savo ruožtu parodė jai vietą, įsmeigęs akis į jos
negražumą ir kandžiai mesdamas: „Nagi nagi, Varvara Michailovna, ne
visiems gyvenime pasiseka gimti taip, kaip tau!“ Vieną akimirką buvo
smagu, jog mane lyg ir apgynė nuo jos. Supratau, jog jam patinka
erzintis, bandžiau būti pagarbi, bet ir kuo žaismingesnė, nes pamačiau,
kad jis — mano pusėje. Mačiau, kad jo akys žiba, kad šypsosi, plėšriai
plėsdamas šnerves ir traukdamas orą. Tada ėmė pokštauti iš Aleksandro,
tarsi norėdamas visiems parodyti, kas čia viršesnis; dar gėrėme ir
gėrėme vyną. Jie rūkė — ilgas olandiškas pypkes. Jis liepė Aleksandrui
pavaizduoti, „kaip du mikniai ginčijosi“ — supratau, kad tai buvo jų senas
pamėgtas žaidimas. Aleksandras — buvo matyti, nelabai noromis —
ėmėsi vaidinti. Šitai buvo negailestingas, koktus, o tuo pat metu iš juoko
šonus plėšiantis reginys. Bet dar negailestingiau ir nemaloniau buvo tai,
kad caras žemino savo bičiulį ir vertė jį nuotakos, seserų ir jo mylimos
sugulovės — mano — akivaizdoje būti jam juokdariu... Net senas
draugas jam negalėjo atsakyti, ištardamas „ne“. Dar buvo keista aptikti,
kad jį juokina mikniai — žinant, kad pats buvo kartais kamuojamas
nuomario ir nevalingų konvulsijų. Regis, kaip sykis būtų turėjęs užjausti
nelaimėlius. Paskui, lenkiant jau nebeskaičiuojamą stiklą vyno, jis
pamojo Aleksandrui ir kažką pradėjo kuždėti į ausį. Mačiau, kaip tas
blykšta. Vėliau daugybę sykių teko matyti, kaip kartais, išgirdus blogą
žinią ar mirties nuosprendį, iš žmonių veidų, tarsi šulę išmušus, išteka
visa gyvastis: veidai tampa baltai pilkšvi, o akys net, regis, įdumba. Taip
tuomet, po to kuždesio, atrodė ir Aleksandras — it kas gyvastį iš jo būtų
išleidęs. Mačiau, kad jis nieko nesako, tik linkteli. Tada pažvelgė į mane.
Jo akys — paprastai žaižaruojančios, gyvos — buvo tarsi primušto šuns.
Bet per akimirką susitvardė: užgėrė vynu, vėl ėmė juokauti; tik žvilgsnis
buvo neperprantamas. Tuštut tuštutėlis. Joks. Supratau, jog ką tik įvyko
kažin kas svarbaus. Netrukau sužinoti.
Kai vynas jau ėmė svarinti galvas, akys nejučiomis pradėjo klapsėti,
žvakių dagtys spragsėdamos trumpėjo link vaško nuovarvų, moteriškių
juokas iš pokštų tapo vangesnis, o jų veidai pradėjo panėšėti į
išraudusias ropes, jis padėkojo Darjai ir seserims Menšikovoms,
sakydamas ryt turėsiąs anksti keltis ir vėl judėti į kelią. Keldamasis iš
vietos ir žengdamas link Aleksandro namuose jam paruošto kambario,
jis atsainiai pamojo pirštu ir lyg tarp kitko man tarė: „Ką gi, o tu, mano
gražuole, palydėsi mane ir pašviesi žvake. Nuneši žvakę į mano
kambarį.“ Iš Anisijos Kirilovnos veido supratau, kad tai kažką reiškia.
Prisiminus dar ir Aleksandro elgesį ką tik, nereikėjo didelio proto suvokti,
ką būtent.
Kai ėjau per tamsą, su ta žvake rankoje, nuo vyno svaigo galva ir per
kūną lygiai taip ėjo baimės bangos, kaip dabar nuo laudanumo. Pamenu,
kaip tvinksėjo širdis ir smilkiniai. Baimė ir pyktis. Ir virpulys, viduje. Tik
tai ir prisimenu. Vėl atiduota tarsi daiktas. Vėl paimta, nė neatsiklausus,
ar noriu. Vėl nuo to, kas įvyks, priklausė mano gyvybė ir ateitis. Jei
neįtiksiu, gali būti blogai ne vien man, bet ir Aleksandrui. Nes čia jo
namai, o aš — rakandas, kurį pasiskolina. Nepatiksiu — ne tik mane
sulaužys, klius ir pačiam Aleksaškai. Turiu nenuvilti. Girgždant po
kojomis dailiam grindų parketui, pajutau krebždant dar vieną jausmą,
kuris nustebino net pačią mane: puikybę. Kad kelias valandas galbūt ne
mane, o aš savo valioje turėsiu tą, kurio visi šitaip bijo. Kad sugulsiu su
pačia didžiausia įmanoma Dievo žmogui suteikta galia šioje žemėje, kad
toji galia kelias akimirkas bus manyje. Paskui, žinoma, jis lėks rujoti
toliau — kaip ir pratęs. Neapgaudinėjau savęs. Ir dar, pamenu, buvo
smalsu, einant koridoriumi. Be galo smalsu. Kaip bus šįkart, su šiuoju?
Koks jis bus, kai liksime vienudu? Toks valdovas... Ir dar — keršto
jausmas. Aleksandrui, kuris šitaip, be prieštaros žodžių, ėmė mane ir
atidavė. Na ir kas, kad pavaldinys, favoritas, priklausomas... Supratau,
žinoma, kad kitaip negalėjo, bet vis vien buvo taip pikta, taip apmaudu,
kad net dilgtelėjo: atkeršysiu. Atidavei — na ir pasigailėsi. Kai pasiekėme
jo kambarį, buvau įsiaudrinusi vien nuo tųjų minčių. Keliai linko ir įsčiose
bangomis kažkas tvinko.
Mums įėjus į miegamąjį, aš atsigręžiau. Taip ir matau: virpančios
žvakės šviesos iš tamsos išplėštą veidą. Plonus, tarsi įrėžtus ūsus. Tas
jo neįžvelgiamas, plačiai įsodintas plėšrūno akis, blizgančias po
blakstienų šešėliais. Išplėstas šnerves, besišypsančias lūpas. Pamaniau,
kad jis, prieblandoje, visai gal ir nieko sau.
„Tik nebijok, gražuole.“
Taip ir pasakė. Tik nebijok. Įsivaizduok, kad ne caras aš, o šiaip...
artilerijos kapitonas... ar štyk-junkeris... su durtuvu, štai, koks štykas,
pajusk... vadink mane Piteriu.
Galvoje man net ūžė: nuo vyno ir nuo minčių. Iš jų spiečiaus greitai
turėjau išsirinkti. Galvoje ūžė visa, ką tik buvau girdėjusi apie jį:
Jevdokija, vien nuolankumas ir rypavimai, nei pasijuoksi, nei pašoksi su
tokia... Anchen, vos tveria, tarsi jai būtų kančia... kone reikia maldauti
glamonių... išlaisvėjusios, bet nepernelyg daug...
Atsimenu, pastačiau žvakę ant stalo ir taip pat jam nusišypsojau.
„Piteriu tai kol kas man tikrai nederėtų, ponas kapitone, gospodin
kapitan.“
Pati nepažinau savo balso — buvo kimus nuo jaudulio. Mačiau, kad
jam tai patiko.
Atsimenu, jis nusijuokė. Ir pabučiavo. Bučinį pamenu — buvo visai
kitoks nei Aleksandro, kuriam švelniai prisilietus, be skubos ragaujamos
lūpos atsakydamos imdavo skleistis kaip gėlės žiedas. Ne, šisai siurbėsi,
skverbėsi — be ceremonijų, kietu liežuviu. Tik daug vėliau, galėdama jau
palyginti, dabar, jau į gyvenimo pabaigą, galiu pasakyti: bučinys visada
yra šauklys, iškalbinga įžanga ir neklystamas ženklas... Vėliau dar
pamenu, iš to pirmojo karto, kaip man sakė: „Dieve mano, čia tai bent
krūtys. Grožis tai koks neišpasakytas...“ Tarsi mažas berniukas,
pirmąsyk tokį dalyką pamatęs. Sutinku, kitų galbūt buvo mažesnės,
mano anuomet — alaus pilnas kvortas ant iškirptės galėjai statyti.
Dvidešimties buvau, dar nenusvarintos motinystės, stačios...
Gražbyliavimu jam buvo toli iki Aleksandro, meilės meistryste — taip pat,
tačiau atlygino tai nuoširdžiu godumu. Buvo tarsi išbadėjęs. Net
drebantis. Su juo buvo lengva, lengviau, nei tikėjausi. Nuogas, keliais
randais paženklintas, jis nebuvo bjaurus, buvo liaunas ir tvirtas, kad ir
gauruotas. Pamenu, žvakės šviesoje tarp juodų krūtinplaukių blausiai
švytėjo auksinis pravoslavų kryželis, pilvo raumenys buvo kieti it
skalbimo rintė, ne taip, kaip vėliau... Prakaito dvelksmas iš jo pažastų
nebuvo koktus, ne toks, kaip maršalo Šeremetjevo. Tuomet jau žinojau,
buvau patyrusi: jei gali pakęsti vyro prakaito kvapą — tai jau pusė
bėdos, o jei jo net nepastebi, kvepia — vadinasi, myli... Jo kūno kvapas
buvo juntamas, bet pakenčiamas... Alkanų, nekantrių glamonių
pažadintas mano kūnas atsiliepė; be to, nuo pat pirmų akimirkų pajutau,
jog, tarsi vyras šokyje, iš tikrųjų tai aš jį vedu. Ne jis mane, aš — jį. O
jis mielai leidosi vedamas, susidomėjęs, akivaizdu — šitaip nebuvo
pratęs. Manęs nereikėjo maldauti, ne taip, kaip anos jo Anchen. Norėjau
padaryti jam įspūdį. Kad šį tą ilgam prisimintų. Ir, ką ten kalbėti —
norėjau atkeršyti ir Aleksandrui. Už visą tą vakarą. Parodžiau, ką sugebu.
Ko, iš tiesų, anas mane buvo išmokęs. Paskui, kaip kad šokyje būna,
apsikeitėme vietomis... Po visko jis užmigo mano glėby. Ne aš jo, jis —
mano. Regėjosi, tokiems kaip jis — prie mūšio laukų, palapinių, lietaus,
šalčio ir vėjo pratusiems karo vyrams — nuogas ir minkštas, ramus,
šiltas, lipnus moters glėbys yra geidžiamiausia ir saugiausia vieta. Tyliai
knarkdamas miegojo ramiai tarsi kūdikis. Tuo metu, užmerktomis
akimis, pro kurias nebeblyksėjo žvilgsnio ašmenys, buvo dar panašesnis
į vaiką. Jiems visiems, visiems vyrams, net ir susenusiems, kartais reikia
motinos. Paryčiais, melsvoje brėkšmos šviesoje, vos prasimerkęs, man
ant peties — bejėgis, beginklis ir neapsaugotas — įsipainiojęs tarp mano
plaukų, tarsi žuvis tinkle, jis atsiduso ir dar pro miegus sumurmėjo:
„Anna...“ Supratau, jog dėl to kaltos mano šviesios garbanos. Naktį,
sakoma, visos katės pasaulyje — juodos. Paryčiais jam visos
geltonplaukės moterys buvo jo Anna Mons, jo mylimoji nuo devyniolikos
metų, toji, kuri dabar vos kentė jį, kentė jo prisilietimus dantis
sukandusi, nes mylėjo lenkų ir saksų pasiuntinį, kuris, jai to nežinant,
buvo jau žuvų nubučiuotas skenduolis. Anna nežinojo apie skenduolį,
Piteris — apie Anną. Žinojo tik Aleksandras. Ir aš. Pamenu, kad tada,
pirmąjį mūsų rytą, pagalvojau: aš tau parodysiu Anną... išmušiu, Piteri,
tau ją iš galvos. Bent tąryt. Įdūkusi buvau... savim pasitikinti, galvojau
esanti didžiausia begėdė, neturinti ko prarasti. Galvojau, kad buvo
pažinęs tik ruses ir tą Slabados vokietę Anną. Na, dar jos seserį Balkšą.
Anuomet nenutuokiau nei apie kitas vokietes, nei apie lenkes ir austres,
nei apie olandės, nei apie pinigų godžią Leticiją, teatro dainininkę iš
Londono. Gal ir gerai, kad tuomet išvis nežinojau, buvo lengviau tikėti
savimi. Buvau įžūli ir begėdė, ir jam tai patiko. Vos pramerkęs akis,
įsigeidė dar. Ponas kapitonas Piteris liko patenkintas auštančią dieną
pradėdamas meilės salve. Taip paskui ir pasakė: ryto saliutas — puiki
dienos pradžia, o dabar — komanda kilt. Pliaukštelėjo man per užpakalį.
Dar nusijuokė ir pasakė: dabar jau tikrai gali vadint mane Piteriu,
Katerina. Smagi esi, Katerina. Buvo toks patenkintas, kad, prieš
išeidamas iš Aleksandro namų, atsisveikindamas, prie visų, be
ceremonijų pabučiavo — apkabino, apžiojo kaip traktieriaus mergą — ir
po to pratiesė man dukatą. Anuomet nežinojau, kas, kaip ir kodėl — kad
kiekvienai už praleistą naktį pratiesia lygiai tiek pat pinigo. Toks buvo jo,
kaip jis vadino, „tarifas“, kurį surašydavo savo kasdienių išlaidų knygoje
ir susumuodavo metų pabaigoje. Tai Aleksandras vėliau man
paaiškino — atsiskaito šitaip su visomis, išskyrus Anną, nes jai — ir
namai, ir deimantų papuošalai, ir arkliai, ir kaimai, ir žmonių dūšios —
baudžiauninkai. Nieko tada, tą rytą, nežinojau, bet kažkaip širdimi juste
nujaučiau, kad — nereikia. Kad neverta man imti to jo dukato. Kad,
paėmusi pinigą, prarasiu kur kas daugiau. Nors kas yra tas „daugiau“,
nebūčiau galėjusi pasakyti... Pagarba? Iš kur ten toji pagarba, juk
nebuvau niekieno gerbiama. Buvau niekas. Gal veikiau mano pagarba
pačiai sau... Nė nežinau, koks kipšas prikurstė, turbūt ir Aleksandrą
norėjau įskaudinti, bet tik nusilenkiau ir atsisakiau: „Jūsų didenybe, tai
yra — ponas kapitone, jei šitai — atlygis už malonumą, tai aš jums lieku
skolinga kur kas daugiau.“ Iš jo veido buvo matyti, kad tai jį be galo
pradžiugino: liko laimingas it vaikas, išėjo guvus it kikilis, net žingsniu
spyruokliuodamas. Iš tiesų — jis buvo paprastas. Su visais to
privalumas. Ir — trūkumais. Bet reikėjo matyti namiškių veidus, tų visų
bobšių. Vien jau tai buvo neįkainojama, vien jau todėl vertėjo jam duoti
be jokių pinigų. Pati primokėti būčiau galėjusi — už tuos jų ištįsusius
veidus. Varka tik šaudė akimis į šonus, taip ir siuvo žvilgsniu, buvo
matyti: sprendė, kaip čia dabar viskas bus. Matėsi, kad mintys jos
galvoje sukosi kaip laikrodžio smagračiai.
Viskas nuo tos dienos ėmė keistis. Namų moterys ėmė į mane žiūrėti
su pagarba. Ne tik atsikirtau jų valdovui, betgi jam tai dar ir patiko. Tiek
patiko, kad net prašė vadinti jį kapitonu, apie ką jos net nesvajojo.
Anuomet dar nesupratau, kad jos, gimusios, augusios ir gyvenančios
nuolatinėje baimėje, buvo it nendrės — linkdavo ten, kur pučia
mažiausias galios vėjelis. O malonės dvelksmas, kad ir silpnutis, kad ir
Vienos nakties, buvo dabar nukreiptas į mane. Darja, lyg ką
nujausdama, buvo šilčiausia, sakė: „Atleisk, Katerina Vasiljevna, jei kas
buvo ne taip, bet iškart mačiau — esi nepaprasta moteris.“ Kažkurį
vakarą, išgėrusi vyno, taip ir pasakė: „Tesaugo tave, Katerina Vasiljevna,
Viešpats — seniai batiuškos Petro Aleksejevičiaus, šviesos mūsų, tokio
užganėdinto, tokio ramaus neregėjome. Sveikatos tau, Katerina, Dieve
duok, kad dažniau taip. Kaip tu ir moki su juo — ir atkirsti, ir kartu —
neužrūstinti? Kad taip savo paslaptį mums išduotum...“ Šitai girdėdama,
pati savęs mintyse klausiau — tai koks jis būna tuomet, kai
nepatenkintas?.. Anisija Kirilovna, kad ir praradusi caro batiuškos
interesą, ėmė virsti tarsi gerąja teta, kurios niekada neturėjau: „Ar
nepučia skersvėjis, Katerinuška, ar nešalta, ar nealkana, saule mūsų, gal
pyragėlio suvalgytum?“ Jai iš paskos antrino Aniuta Danilovna ir Marija,
busimoji Golovina. Vien tik Varka nepasidavė visam šitam naujam
šurmuliui ir kažkurią dieną, ramiai sau pritykinusi, praeidama pro šalį pro
dantis iškošė: „Manai, Katerina Vasiljevna, iš draugystės jos čia taip? Iš
baimės čia visa tai, vien tik iš baimės... Geriau pagalvok, ką pati darysi,
kai kitą kartą jis tavęs nė nepažins...“ Žinojau, kad kalba iš savo pačios
karčios patirties, todėl pažiūrėjau tiesiai į jos išsprogusias protingas akis
ir pasakiau: „Žinau, Varvara Michailovna, suprantu.“ Bet turėjau laikyti
viršų, juk buvau moteris iš jas taip viliojančių Vakarų. Jos manė, kad
žinau paslaptis, kurių jos nežino, nors iš tiesų bijojau lygiai taip pat kaip
ir jos. Todėl, pati save guosdama, jai pridūriau: „Nusiramink,
nepražūsiu.“ Ir tada atsitiko stebuklingas dalykas: mes viena kitai
nusišypsojome. Atpažinome viena kitą — ji irgi buvo iš tų, kurios
nesirengė imti va taip be kovos ir pražūti, kad ir koks netikęs būtų mūsų
gyvenimas. Seseriška siela, kokia buvo, tokia ir liko nuo pat tos
akimirkos...
Dėl Aleksandro tai nežinau. Tas, atrodė, kaip sykis, nebūtų pražuvęs,
o visą gyvenimą tarsi plonu ledu vaikščiojo ir miegantį lokį pagaliu
budino... Niekada jo neperpratau, nesupratau. Net ir dabar jis man
mįslė. Velnias jį žino — rodos, jau kiaurai jį permatai, o ima ką ir
padaro... Anuomet, po to, kai Piteris mane iš jo pirmąsyk pasiskolino,
mačiau — sunku jam be galo. Dar tą patį vakarą pas mane atėjęs,
paėmė — skaudžiai, nirtulingai, tarsi norėdamas ištrinti bet kokį ano
pėdsaką manyje. Kai jis atsirado ant manojo kambarėlio slenksčio,
skėliau jam antausį. Buvau pikta. Paėmė beveik prievarta, beveik jėga,
virtusia paskui švelnumu — tarsi kūnu būtų norėjęs pasakyti tai, kam
žodžių nerado. Tarsi prašė atleisti. Atleidau, nebepykau. Ką padarysi —
pykti ant jo negalėjau. Pamenu, paskui pabučiavo man kaktą tarsi vaikui.
„Tegul Dievas mums visiems padeda, Katerina. Gal čia toks Jo planas.
Gal šitaip bus mums visiems geriau. Gal Viešpats saugos, kad jau taip
surikiavo.“ Jo akyse beveik mačiau ašaras. Svoločius. Iki šiol nežinau, iki
šiol savęs klausiu, ar buvo tada nuoširdus? Su juo niekad negali žinoti.
Pikti liežuviai vėliau kalbėjo, kad Aleksandras tyčiomis mane prijaukino,
tyčiomis vėliau pats Piteriui ir pakišo. Kad ir iš Šeremetjevo pasiėmė jau
turėdamas tokį tikslą, tik pats dar pasinaudoti suspėjo... Nemanau,
netiesa tai... Bet tiesa, žinoma, kad šitai išsprendė tą jo keblumą — ką
daryti su manimi po savo stogu, greta Darjos, jo nuotakos. Piteris pats
mane iš jo atėmė, Aleksandras juk iš tiesų seserį savo norėjo jam
pripiršti... Tai Piteris pats manęs užsimanė. Tai tiesa. Bet lygiai tiesa ir
tai, kad Aleksandras šitam įvykus darė viską, kad išlaikyčiau Piterio
dėmesį. Kad nepadaryčiau kokios klaidos. Juolab kad, gavęs kokią
raštininko perskaitytą žinelę, kartais pats sakydavo: mūsų batiuška, kur
buvęs, kur nebuvęs — vis apie tave klausia, Katerina, atrodo, kritai jam
į akį. Vėliau atėjo caro cidulka: spalio mėnesį atvykstąs vėl į Maskvą:
„Pagyvensiu pas tave, Mein Herz, penkias savaites, jei neturi nieko
prieš.“ Šitai buvo nauja — kad caras savo pavargusią galvą Maskvoje
glaus nebe pas Anną, jos rūme, o pas favoritą ir jo moteriškes.
Aleksandras šitai priėmė tarsi ženklą — kad su Anna Mons reikalai visai
nekokie. Tiesa, Kukujuje kalbėta, kad šalnoms prasidėjus ana neva
serga — baisiai kosti. Gal Piteris užsikrėsti bijojo... kas ten žino. Ir šiaip,
kam gi gali patikti pasiligojusi moteriškė? Ką su ja veikti? Todėl
Aleksandras tada jau tyčiomis mane ėmė ruošti, tarsi pulką prieš mūšį:
pasakojo viską, ką tik žinojo apie Piterį, kas tik būtų galėję man
praversti. Apie Piterio pomėgius, o ypač — apie tai, ko nekenčia. Turėjau
vėl jam patikti, įtikti. Bandžiau prisiminti aną naktį, minutėmis, ieškojau
užuominų. Supratau tik viena — dabar jis bėga nuo Annos. Dabar jam
blogai su ja. Tačiau tai nereiškia, kad ateityje niekad nepagerės. Vis dėlto
jiedu — daugiau negu dešimtį metų kartu, nuo pat jo jaunystės.
Bandžiau įlįsti jam į galvą, pradėti mąstyti kaip jis. Aleksandras darė tą
patį. O aš supratau tik viena: turiu būti tos nelemtos Annos Mons
priešingybė. Toji — šalta, nelabai juki, iš Aleksandro pasakojimų — itin
besigviešianti pinigo, tokia, kuri užgraužtų negyvai dėl kiekvieno
pristigto skatiko. Nelabai linksma, daugiau įnoringa, paisanti etiketo,
nepakenčianti šiurkštesnio juokelio, didesnių išgertuvių ir netvarkos.
Gana pamaldi, bet prietaringa, tikinti burtais. Nemėgstanti jokių
staigmenų, nebent tai būtų brangios Piterio dovanos, pavyzdžiui — sagė
su jo portretu, deimantais aptaisytu, už tūkstantį rublių. Nuolatos
susirūpinusi liemens laibumu, šviesiaplaukė... Nežinau, koks kipšas
anuomet prikurstė, kaip dingtelėjo, bet, žinia, prisiminiau, kad anuomet
brėkštant supainiojo mane su savo Anna. Plaukai... taip, būtent —
plaukai. Juk ji — taip pat šviesiaplaukė. Dabar, kai pagalvoju, reikėjo
drąsos. Dabar galbūt jau taip neišdrįsčiau. Bet anuomet buvau drąsi, nes
nebuvo man ko prarasti. Ilgai virinau ąžuolo žievę, valakiškų riešutų
kevalus, dilgėles, juodus maskviškius dažus. Nuo skalbyklos laikų
mokėjau išbalinti audinius, bet lygiai taip pat juos ir nudažyti, net ir vilną.
O ant galvos — juk beveik tokia pati vilna... Žinojau, kad pabaigoje
svarbiausia nuskalauti actu. Kitaip — nuvarvės nuo pirmo lietaus. Kai
Aleksandras mane išvydo taip pasikeitusią, akimirką maniau, kad
užmuš... Moterims atvipo žandikauliai, Varka — net persižegnojo
pamačiusi. Niekas nesuprato — kam ir kodėl? O aš, po galais, sau
patikau. Jaučiausi kitokia, nauja. Nebepanaši į save, o svarbiausia — į tą
jo Anną. Ir akys tarsi spindėjo skaisčiau, ir veidas regėjosi baltesnis prie
juodų plaukų. Jaučiausi tarsi nauja, ryškesnė. Prakilnesnė, sakyčiau.
Kai jis atvyko su spalio lietumi ir įžengė į Aleksandro namus,
pirmiausia stipriai apkabino bičiulį. Mes visos buvome išrikiuotos, jo
žvilgsnis nuslydo mūsų greta, kakta lyg susiraukė, bet mane pastebėjęs
ir atpažinęs — atlyžo, nors veidu lyg ir perbėgo nepasitikėjimas savo
paties atmintimi, nuostaba. Mes visos, it šeimininką jo šunys, sekėme jo
menkiausią antakio krustelėjimą, menkiausią jo išraišką. Kai jis atlyžo,
nedaug trūko, kad visos tarsi kalės iš džiugesio būtume pradėjusios
vizginti uodegomis — jei tik būtume jas turėjusios. Tąsyk supratau, kad
didelė galia, majestatas visus aplinkinius žmones paverčia spyrio arba
kaulo laukiančiais šunimis. Dingtelėjo, kad turiu su juo būti labiau it
katė — jauki, meili, ištikima, bet mažiau nuspėjama nei jos. Nežinau, iš
kur manyje visad kildavo tas priešgynos jausmas. Katė... ir sugalvok tu
man... kokia iš manęs jau ten katė... Tanka, ir ta, štai, mane paskersta
kiaule pavadino... nebegerbia, šliundra... Bet anuomet viskas buvo
kitaip — buvau priešgyna, savimi pasitikinti... Gal ir katė... Dar iš to
sykio pamenu, kad nuo jo paties, įžengusio iš lietaus, drabužių atsidavė
šlapiu šunimi. Kol vakarojome, lietus čaižė lango stiklus, o iš vidaus jie
rasojo. Jie, kaip visada, gėrė ir rūkė, ir tarp pypkių dūmų buvo tvanku.
Vėliau jis pats pirmas pakilo, sakydamas, jog yra pavargęs. Pasiėmė
vyno butelį nuo stalo, tada priėjęs tvirtai paėmė mane už rankos. „Taures
prigriebk“, — pasakė. Ir išsivedė.
Jam skirtame kambaryje, tame pačiame, su kiniškais špaleriais,
praleidome keturias dienas. Tūnojome ten, net kai baigėsi lietus ir
suspindo pavargusi rudens saulė. Gvardietis prie durų ėjo sargybą,
pristatydavo jam laiškų. Įleisdavo mergą su maistu ant padėklo, kuri dar
atnešdavo malkų į krosnį ir žvakių į kandeliabrus, o išnešdavo tuščius
butelius ir pilnus naktipuodžius. Visas tas dienas gėrėme, valgėme ir
pramogavome lovoje.
Na, Katerina, ar pasiilgai savojo kapitono? Pasisveikink su kapitonu.
Pasakyk „labas“ Piteriui. Pasakyk „vivat“. Pabučiuok jį. Žiūrėk, pagarbą
tau atiduoda...
Nuotrupos, atsiminimai. Geriau atsimenu alkovos damasto užuolaidos
kutą, kaip atrodė kiekvienas jo siūlas, nei jo prisilytėjimus. Tvankų, šiltą
kambarį išrasojusiais stiklais, už kurių ošė spalio lietus ir tvyrojo niūri
pilkuma. Pamenu, kad daug gėrėme vyno — tiek daug, kad supainiojome
dieną su naktimi. Pataluose buvo šilta, jauku. Mylėjomės ir miegojome.
Bet kiekgi galima? Juolab kad jo reisai į meilės vandenis ilgai netrukdavo.
Turėjau būti išradinga, kad pratęsčiau ilgėliau malonumą, prikaustyčiau
dėmesį. Prisigalvodavau visokių pokštų ir juokingų niekų. Klausiausi jo ir
leidau jam kalbėti. Tą jis tai mėgo...
 Katerina, kad tu žinotum, kaip gera čia su tavimi, kaip gera kartais va
šitaip nieko neveikti... Nežinau, ponas kapitone, pirmąkart šitaip nieko
neveikiu, bet sutinku — gera...
Tada dar nežinojau, kaip jis iš tiesų gyveno. Vėliau sužinojau. Dabar
suprantu, kad jis tas keturias dienas tiesiog buvo pavogęs kaip
brangenybę — pats iš savęs, iš savo įprastinio gyvenimo. Gyvenimo
balne, permirkusiomis kojomis pušnyse, šaltose, šlapiose karinėse
palapinėse, atsitiktinėse užeigose, kambariuose ar iščiustytuose svetimų
šalių valdovų rūmuose, kur taip viskas naujoviška, taip išcackinta, taip
brangu, taip baisu pajudėti, kad jam, kaip pats man vėliau sakydavo,
kartais taip ir norėdavosi iššaudyti visus žirandolius, špalerius sukapoti,
į šukes sumalti porceliano vazas, prišikt ir primyžt jiems į balto marmuro
židinius. Tyčia! Kai jau, bliad, per daug tos užjūrių prabangos: tiek daug,
kad net bloga darosi. Su moteriškėmis lygiai taip pat: viena vertus,
nesinori netašytos laukinės ar kaimo mergos, norisi damos, bet ne
tokios, kur kreivai žiūri, jei lovoje nusiperdi, ir kuri akimis smerkia kaip
šventa ikona bei ledinį petį atsuka, jei tik kas ne taip. Regis, Anna Mons
buvo kaip tik iš tųjų. Stebėtina, kai dabar pagalvoju, kad taip ilgai,
palyginti, jis su ja tvėrė.
O tas kelias dienas 1703-iųjų spalį Maskvoje Piteris turėjo visa, ko
jam iš tiesų ir reikėjo: sausą, šiltą pažįstamą lovą draugo namuose, gerti
ir valgyti, ir moterį, kuri jo nesmerkė, bet ir nekeliaklupsčiavo. Ir mokėjo
žaisti visokius meilės žaidimus. Noriai. Nes už lango lijo, buvo pilka ir
mudviems nebuvo daugiau kas veikia. Ir dar todėl, jog nuo to, ką turėjau
tarp kojų ir ant krūtinės, ir kaip mokėjau džiuginti savo kūnu, priklausė
visa mano ateitis ir visas gyvenimas. O kaip būna, kai neišliekama — jau
buvau mačiusi Livonijos pakelėse, ten, kur praėjo kariuomenė. Nuo
Marienburgo šturmo tada buvo praėję metai su trupučiu. Dabar aiškiai,
labai aiškiai prisimenu: tame kambaryje buvau vėl tarsi išėjusi iš savo
kūno, pakilusi, net ne iki palubės, bet dar aukščiau, ir mačiau pati save
iš aukštybių. Tarsi būčiau pakilusi net virš kambario, virš Vokiečių
Slabados, virš Maskvos ir virš laiko: mačiau save prieš metus, užgriūtą
ir prislėgtą kareivių Marienburgo purvo ir kraujo balose. Ir po metų —
šiltame tarsi įsčios kambaryje išrasojusiais langais, išdabintame
prabangiausiais kiniško šilko špaleriais su slibinais, girdomą brangiu
vynu, maitinamą gardžiausiais kąsneliais, rudens uogomis, slyvomis ir
obuoliais, su tųjų kareivių aukščiausiu vadu ir valdovu, didžiausiu tame
krašte ir aplink, kiek tik akys aprėpia, nuogu ir beginkliu man ant
krūtinės, sakančiu: „Kad tu žinotum, kaip gera man čia su tavimi,
Katerina. Nežinau, ką tu tokio turi, bet čia su tavimi visi rūpesčiai
dingsta, kaip ranka nuėmus...“ Mačiau visa tai iš viršaus, tuos du
vaizdus, ir tai buvo neįtikėtina, taip protu neaprėpiama, kaip pati
dieviškoji paslaptis, kaip pats Viešpaties planas, apie kurį Aleksandras
karts nuo karto kalbėdavo. Tą akimirką patikėjau, kad galbūt Dievas
mane, Martą Heleną Skowronską, vis dėlto saugo. Kas kad buvau tapusi
nebepanaši pati į save, tokia, kad nė nuosava motina nepažintų. Gal taip
reikėjo? Šitai supratusi, kalbėjau jam saldžius žodžius. Ir dar saldžiau
bučiavau.
Kai suspindo pailsusi spalio saulė, buvo praėjęs sekmadienis — be
maldų ir be cerkvės. Visas tas dienas nekart nemačiau jo meldžiantis.
Atnašavome vien tik Venerai ir Bakchui visas tas dienas. Dievams, kurie
išganyti negali — jie gali vien susargdinti. Bet anuomet abu dar to
nežinojome. Vėliau gvardietis pristatė jam kažkokių laiškų, po kurių jau
tikrai jam teko pakilti ir eiti. Eiti prie reikalų, eiti valdyti. Kad ir labai
troškino, po keturių dienų gėrimo. Kad ir būtų buvę dar gerai pamiegoti,
atjaukti dienas nuo naktų — juk buvome jas sumaišę. Bet toks jau jis
visad buvo, kiek pamenu: reikėdavo — atsikeldavo ir eidavo. Kad ir kaip
troškindavo. Kad ir kaip galva plyšdavo nuo pagirių. Kartais atsistojus
tekdavo net nusivemti, bet vis vien eidavo... Dabar, kai pagalvoju,
kartais gal visiems būtų buvę geriau, jei būtų tomis dienomis niekur
nėjęs...
Kai pagaliau, apsivilkę ir apsigerbę, išėjome iš kambarių, jis pasakė
Aleksandrui trumpam išeinąs su reikalais ir labai paprastai, atsainiai,
pridūrė: tai va, Aleksaška, žiūrėk — patiko man labai Katerina. Atiduok
tu ją man, Aleksaška. Noriu, kad dabar kelnes skalbtų vien tiktai man.
Sutariam taip: tegul ji čia kol kas pas tave pagyvena, bet tu man ją
perleidi, ir nuo šiol ji kelnes skalbia tiktai man. Man vienam, daugiau
niekam. Supratai?
Nereikėjo aiškinti. Suprato. Nieko nepasakė Aleksandras. Tik galva
linktelėjo.
Juk priešais jį stovėjo Piteris, šalia jo — jį atlydėjusios Darja ir Varka,
ir jų teta Anisija, ir jo seserys.
Mes visi trys viską supratome.
Varka, žinoma, irgi viską suprato, ir jos akyse mačiau susižavėjimą.
Net Darja kažką įtarė, apie tą kelnių skalbimą, ir susijaudinusi, išraudusi
nejučia iš visų jėgų pašė savo rankogalį, o paskui užsimiršusi pradėjo
tampyti ir kramtyti ant peties nudrikusį fontanžo nėrinį. Todėl Piteris
pridūrė, juokais pagrūmodamas joms pirštu:
„O jūs, mergos, žiūrėkit, neskriauskit, ji dabar mano, tai elkitės su ja
kaip su princese. Tu, tiotka Anisija, ją man prižiūrėk — kad
nepersidirbtų. Skalbti kad kam nors nepradėtų, iš įpročio. Ir kad niekas
prie jos nelįstų, supratai?“
Tąnakt jis neparėjo. Su Aleksandru supratome, kad buvo pas Anną.
Iš įpročio, traukė jį, matyt, ten. Grįžo kitos dienos pavakare, lengvai
išgėręs, bet tikrai dar negirtas. Mergos pasakojo, buvo piktas kaip
velnias. Sakė: jam reikia išgerti, skelia galvą. Manęs tuo metu kambaryje
nebuvo, Varka, prišokusi, kaip prašyta, puolė jam pilti degtinės, jam
grįžus pasirodė ir Aleksandras. Ir aš atskubėjau iš kambarių. Ir tada
prasidėjo.
Pirmiausia ėmė tankiai mirksėti viena jo akis: ir viršutinis vokas, ir po
akimi. Po to jis pradėjo žiovauti, bet klaikiai, siaubingai, ne taip, kaip
visi. Ne iškart supratau, kad žiovauja tik viena jo burnos pusė, toji, kur
trūkčiojo, ir akis. Tai traukuliai raukė vieną jo veido pusę: prievartingai,
rodės, net odą toje pusėje nuplėš nuo galvos. Akimirką nepaliestoje
akyje suspindo nuostaba — tarsi nebūtų galėjęs patikėti, kad su juo vėl
šitai vyksta. Po tos akimirkos jo abi akys padėro stulpu, kūnas išsirietė
lanku: kratomas paslaptingos jėgos jis blaškėsi ir plakėsi kaip žuvis,
ištraukta iš vandens, ir mykė, tarsi norėdamas kažką pasakyti. Nė pati
nepajutau, kaip puoliau prie jo ir pakėliau jį už pečių, kad galva
nesidaužytų parketan, tiesiai sau į skreitą. Mačiau taip kažkada elgiantis
to Marienburgo mūrininko žmonikę, ji sakydavo, kad reikia švelniai, bet
tvirtai suimti už smilkinių. Tą ir dariau, tą ir dariau, ir dar glosčiau galvą,
nes taip darydavau mažajam kūdikėliui Ernstui Gottliebui Glückui, kai tas
kartais taip įsibliaudavo, kad net riesdavosi lanku. Ir kaip kūdikiui sakiau:
ššš... viskas gerai, viskas gerai, tuoj praeis, Dievas šią ligą siunčia kai
kuriems didžiavyriams... Kalbėjau bet ką, paskui jau net lenkiškai, nes
mačiau, kad jį tiesiog ramina balsas no ir prisilietimas. Jo kūną purtantys
traukuliai ėmė slopti, bet akys buvo vis dar stulpu, matyti, vis dar
neatgaunančios sąmonės, kol pagaliau apsunkę vokai užklojo laukinį jų
žvilgsnį. Jis gulėjo be jokių gyvybės ženklų, it miręs. Akimirką
persigandau, kad pasimirė man ant rankų, bet iškart pastebėjau, kad
labai tyliai lygiai kvėpuoja. Jis paprasčiausiai miegojo.
Jis miegojo mano skreite tris su puse, keturias valandas. Žiūrėjau į
laikrodį. Tas pirmas kartas prailgo, lengva nebuvo — susmukus viduryje
grindų, nepatogiai, su jo sunkia galva ant kelių. Gėlė nugarą, nutirpo
ranka, kurią buvo prislėgęs, tačiau vengiau net pajudėti. Visi
nežinojome, ką daryti. Jie kuždėjosi, o aš bijojau net ką nors suvapėti.
Varka vienintelė po kiek laiko, po poros valandų, prinešė man vandens
atsigerti. Ji tyliai šnipštelėjo: „Gal ko nors stipresnio, degtinės? Sušalsi
ant tų grindų...“ Lentos buvo šaltos, tiesa, bet labiausiai gėlė nugarą ir
pečius, todėl tiktai linktelėjau. Ji prinešė man prie lūpų taurę degtinės,
nutvilkiusią burną. Bet jaučiau, kaip pasklido visur šiluma. Truputį
atleido, pabandžiau net ir ištiesiau vieną nutirpusią pariestą koją. Ir dar
sėdėjau. Ilgas valandas, tiksint laikrodžiui ir jiems kuždantis kambaryje.
Atrodė, šitai niekada nesibaigs. Bet baigėsi. Viskas kada nors baigiasi...
Kai jis pagaliau pabudo, atrodė truputį geriau, nors sakė, kad šiek tiek
svaigsta galva. „Eime, Mein Herr, atsipusi, negalima šitaip pervargti, —
jam, besidairančiam tuščiu žvilgsniu, aiškino Aleksandras. Ir pridūrė: —
Šįkart Katerinai dėkok, ji iškart priepuolį apramino — kaip ranka nuėmė,
užmigai ir miegojai.“ Palindę jam po rankomis — kas dėl jo ūgio nebuvo
sunku — palydėjome jį į kambarį. Jis pasiprašė degtinės, laikė ją
geriausiu vaistu nuo ligų ir gyvenimo negandų, nors ir kvailam buvo
aišku, kad po tokio priepuolio tai nėra geras sumanymas. Aleksandras
įpylė — o ką turėjo daryti? Ir Piteris vėl miegojo, knarkdamas, kiaurą
naktį.
„Eikite, mergos, ir jūs, miegoti. O aš su Katerina turiu šnekos“, —
Aleksandras jas išvarė į kambarius, o mums pripylė taures. Kartu
sėdėjome pusę nakties, gėrėme. Jis kalbėjo. Tarsi galvojo balsu, kaip tik
su manimi, tik mano draugijoje buvo pratęs. Sakė, kad jam viskas aišku:
Piteris vėl buvo pas Anną Mons. Sakė: „Sąžinė, matyt, užgraužė, kad su
tavimi čia susimylėjo. Traukia jį pas ją, nors tu ką. Prieraišus... Bet pati
matei, koks jis grįžo... Įsiutino ana, matyt, jį. Gal taip ir reikia. Mums
bus lengviau. Tau. Dievas mato, nė vienas iš mūsų nepasirinkom, bet
dabar darysime, ką turim daryti. Ypač tu. Gerai pasisukai ten, su savo
glėbiu. Vietoje ir laiku. Nė nesusitrankė galvos, kaip paprastai būna.
Gerai tu ten jį apraminai, iš kur taip ir moki? Labai gerai... Anna jį dėl
kažko išvedė iš kantrybės, tu gi — nuraminai. Labai gerai, tiesiog puikiai.
Viena po kitos, o skirtumas — tiesiog ant akių. Dar pora kartų — ir jis
pats padarys išvadas. Gal net bombos, tų laiškų, nereikės traukti.
Nesinorėtų didelių įtūžio priepuolių. Nesinorėtų, kad kas nors nukentėtų.
Geriau taip — lašas po lašo, po truputį, sukuriant, parodant kuo didesnį
skirtumą. Ana — šviesiaplaukė, šalta, dabar jam kelianti tūžmastį ir
biesus, tu gi — juoda, karšta, nuraminanti...“ Jis mąstė balsu. Toks jau
jis būdavo mano kompanijoje. Abu visada vienas kito kompanijoje
sakydavome, ką galvojame. Visą tiesą. Na, gal ne visada. Bet
dažniausiai. Ir jau tada susikalbėdavome vienas su kitu ir be žodžių. Ir
tąkart abu supratome vieną dalyką: kad turime reikalą su nenuspėjamu
gaivalu, kurio rankose visa šio pasaulio galia. Abu supratome viena —
mus gelbės tai, kaip greit, žaibiškai greitai gebėsime prisitaikyti prie jo
keistenybių ir panaudoti jas savo tikslams. Teisingiau — tikslui. Vienam
vieninteliam tikslui — kad mūsų abiejų galvos liktų ant mūsų pečių. Nes
aš žinojau, kaip baigiama su varnų išlestomis žarnomis pakelėje, o jis
nekart matė, kaip vyrai baigia ant trinkos. Mūsų abiejų tikslas buvo
vienas vienintelis — tiesiog išlikti. Buvome tokie panašūs, Aleksandras ir
aš.
Piteris mus nustebino jau kitą dieną. Jis pakvietė Aleksandrą ir Darją,
ir mane pasivažinėti karieta. Be apsaugos, be palydos išvažiavome į
Slabados gatves, tiesiai prie namo, aštuonių langų pločio. Vežikui buvo
paliepta neskubėti, jis keliskart pravarė karietą pirmyn atgal tol, kol
antro aukšto lange sušmėžavo balkšvas moters pavidalas. Tada Piteris
griebė, prisitraukė ir taip, kad būtų matyti karietos lange, mane
pabučiavo. Balkšvas pavidalas už stiklo kelis kartus susirietė.
Sukūkčiojo, o galbūt — sukosėjo. Man, viso šito liudininkei ir dalyvei, lyg
ir stojo gumulas gerklėje. Bet greitai jį nurijau. Nebuvo kada gailėtis
savęs, o juolab — kažkokių kitų moteriškių. Verčiau reikėjo jį
pralinksminti, nukreipti jo dėmesį. Pasakiau, kad jei jau vėžinamės,
norėčiau pamatyti ir Maskvą, nes kol kas buvau vien Vokiečių Slabadoje.
Aleksandras būgštavo, gal nevertėtų — ne šitaip, be gvardijos, be
apsaugos, bet Piteris užsispyrė: o ką, Katerina nori — parodysim!
Toli nenuvažiavome — vos atsidūrėme už Slabados ribų, vos
įvažiavome į pirmą turgavietę, į mūsų karietą pradėjo dunksėti
supuvusios daržovės.
„Yš ty, svoloč kukujskaja, vypolzla, katis obratno v Nemeckuju
Slabodų!“ — rėkė jie.
Kukujaus svoločiai, varykit atgal, iš kur išlindę — į Vokiečių Slabadą.
Mūsų nei karieta, nei drabužiai nesiskyrė nuo vokiečių ir nieko cariško
neturėjo. Piteris atrodė suvis paprastai, kaip miestietis. Įraudęs iš pykčio
jis akimirką susigūžė minkštasuolyje. Paskui su įtūžiu ir jėga trenkė į
lubas, kad vežikas sustotų, atlapojo duris ir išlėkė iš karietos. Visi, buvę
turgavietėje, jį atpažino iš milžino stoto bei profilio monetose ir
žegnodamiesi krito ant žemės, veidais į purvą: taip, kaip stovėjo. Visa
turgaus aikštė — vyrai, moterys ir vaikai. Visi jam gulė po kojomis. Visa
aikštė gulėjo kniūbsčia.
Tokia buvo mano pirma pažintis su tikrąja Maskva. Piteris, tarsi
gėdindamasis, man pasakė: „Pamatysi, Katerina, dar pora metų — bus
ir jie kaip žmonės, kaip tavo kraštuose. Kaip europiečiai. Maskva
nesiskirs nuo Europos.“
Ir ką gi? Dvidešimt ketveri metai praėjo — ir ni chuja. Dvaras ir
turtingieji — dar dar, šiek tiek pasikeitė. Liaudis — kokia buvo, tokia ir
liko.
Bet dabar man jie gula po kojomis.
 1
Ar man pasivaideno? Ar kažkas nuaidėjo? Ne, turbūt pasivaideno. Tik
tolygiai knarkia Johanna kampe. Svarbiausia — man beveik nebeskauda.
Galiu bandyti kvėpuoti sulig jos knarkimu. Tai ramina. Visada ramino.
Kai kas nors knarkia greta — reikia bandyti kvėpuoti sulig knarkesiu. Tai
padeda pačiai užmigti, užuot beviltiškai niršus. Tą išmokau seniai, vos
pradėjusi miegoti su Piteriu. Iš pradžių jis knarkdavo tik gulęs girtas.
Vėliau — kasnakt. Dėl tos pat priežasties. Dar vėliau miegodavome
atskirai, kaip ir visi Europos galingieji. Turėti ramybę naktį — be svetimo
knarkimo, dejonių per sapnus ir oro gadinimo, — viena didžiausių
gyvenimo privilegijų. Bet pradžioje būdavo ir tylių naktų, kai mano
glėbyje jis ieškodavo švelnumo, šilumos ir ramybės. Kartais net pats
mane apkabindavo — kai nebūdavo pernelyg pavargęs. Jo petyje buvo
linkis, tarsi tyčia mano galvai padėti. Kelias akimirkas, tame linkyje
jausdavausi, tarsi niekas negrėstų. Jutau ramybę. Ypač tą, mano pirmąją
žiemą Maskvoje. Per tą pirmąją viešnagę pas Aleksandrą, kai mane
pasiėmė sau, jis užtruko iki lapkričio vidurio. Regis, daugiau pas Anną
nebesilankė, o jei ir lankėsi — tai tik probėgšmais, dienomis. Nes naktis
leisdavo su manimi. Dienas, ypač jei pasitaikydavo saulėtos, dažniausiai
leisdavome keturiese. Jis, aš, Aleksandras ir Darja. Tarsi dvigubi
pasimatymai. Aleksandras prigalvodavo visko, visokių pramogų, kad
valandos lėktų kuo smagiau. Darja, savo šviesos, Aleksandro
Danilovičiaus, atokaitoje išgražėjusi, žydėjo it rožė — akys blizgėjo,
plaukai žvilgėjo, žandai raudonavo. Matyt, gerai jis ją pamylėdavo. Buvo
man labai maloni, matydama, kad esu didelėje batiuškos Piotro
Aleksejevičiaus malonėje. Du bičiuliai, dvi draugės, dvi meilužių poros —
taip ir leidome laiką. Išlėkdavome pasijodinėti ar pasivažinėti karieta
lydimi apsaugos, kuri vėliau kur pamiškėje, proskynoje ant kelmų
išdėliodavo mums vaišes. Kartais jie užkurdavo laužą ir mes kepdavome
vištas ar sumedžiotas kurapkas arba, pelenuose, jo mėgstamą dalyką —
iš Olandijos atsivežtas ir Preobraženskojė dvare pradėtas auginti
apvalias šaknis, kurias vadino kartofeliais. Net ir į skrandį dėti mėgo
viską, kas nauja, nematyta ir iš Vakarų — laimei, nes rusiškas maistas,
visos tos acte mirkytos daržovės ir grybai, visi tie rauginti kopūstai ir jais
įdaryti pyragai bei pyragėliai, ir man buvo ne prie širdies. Pamėgau tik
žuvį, ypač eršketus ir ypač — jų ikrus. Piteris tik vyną rinkosi vengrišką,
ne prancūzišką. Išgėrę, Piteris su Aleksandru kvailiodavo, išdykaudavo,
rungtyniaudavo — tarsi ne trisdešimtmečiai vyrai, o kokie vaikigaliai.
Šaudė, jodinėjo, galynėjosi, kartais ėjo rungčių ir ristynių. Galbūt
stengėsi padaryti mums įspūdį. Gal net man? Negalėjau tuo patikėti.
Darja, įsidrąsinusi nuo išgerto vyno, užplūsta seseriškų jausmų, to
maskvėniško vaikiško jokių ribų nejutimo, bandydavo iškvosti mane:
koks jis? Na, kai lieki su Piotru Aleksejevičiumi vienudu, ką jis tau daro?
Man pakako proto nepasakoti. Sakydavau: jis Viešpaties pateptasis,
Dievas mane nutrenktų, jei apie šitai plepėčiau. Verčiau rinkausi šnekėti
apie šitai su juo. Vakarais, temstant, grįžę, po vakarienės,
atsidurdavome ten, kambaryje su šilko špaleriais. Nebereikėjo niekur
skubėti. Klausdavau jo, ko ponas kapitonas pageidauja, kur jį
pamaloninti ir paliesti. Mačiau, kad jam drovu, kad jam daug lengviau
buvo apie viską kalbėti tarsi juokaujant arba slepiantis už įsivaizduojamo
paprasto kapitono Piotro Michailovo. O gal Piteris buvo gražbylys ir
oratorius visur, tik ne meilėje. Meilės kalboje jis buvo visiškas miknius.
Sakydavo, ar, veikiau, reikalaudavo, tiesiai — tokiais žodžiais, tarsi
sėdėtų su kvorta traktieriuje, tarsi būtų ne caras, mokytas nuo
kūdikystės, o vežikas ar net mužikas. Bet tiek jau to, žodžiai nebuvo
svarbu. Svarbu buvo kitkas. Spragsint malkoms ir ūžiant koklinei
krosniai, iš kurios šaltis glemžėsi šilumą į juodas žvaigždėtas aukštybes,
mes neskubėjome. Pirmą kartą gyvenime jaučiausi saugi: priešingai nei
su Aleksandru, nebereikėjo bijoti, kad kas nors užklups; nesijaučiau
vagiliaujanti iš likimo, juk su Piteriu niekas man negrėsė — jis buvo
aukščiausia galia, tik jis ir galėjo nuskriausti. Galėjau vien jam nusibosti,
bet dėl šito savęs nė neapgaudinėjau: viskas kada nors atsibosta — ypač
išpaikintiesiems ir galingiesiems... viskas kada nors pasibaigia. Anksčiau
ar vėliau, taip jau yra — nieko amžino. Teturėjau naudotis griebti man
tenkančias jo laiko akimirkas. Bet tuomet dar neatrodė, kad imtų
bodėtis, tad ko man buvo sukti sau galvą? Jis išvyko lapkričio pradžioje,
be jokių atsisveikinimų ar pažadų, tik pasakęs: neatsisveikinu, grįšiu, kai
Dievas duos; duos Dievas — ant Naujų metų.
Po kokios savaitės ar dešimties dienų Aleksandras man liepė jam
parašyti, sakė: reikia tau, Katerina, jam priminti apie save, pridėk ką
nors prie mano cidulkos. Pasakiau, kad tegul pisorius ten prirašo,
paprastai: kad Katerina linki sveikatos ir ilgisi. Gavome jo atsakymą, kad
atvyks gruodį ir galbūt Maskvoje pabus, kol atšils, ligi kovo. Aleksandras,
prieš išvykdamas pas jį, pasikvietė mane: „laikykis, Katerina, dabar
viskas spręsis. Šventes jis paprastai sutinka su Anna Mons, nekart
nepraleido, bet dabar — metas bombai!“ Jis nė neklausė mano
spyriojimosi, o ir kaip galėjau įtikinti? Pažinojo Piterį daug seniau, sakė
žinantis, ką darąs.
Jis pasirodė artėjant Naujiems metams, šventei, kuri, jo paties įvesta,
buvo jam itin reikšminga. Prieš trejus metus, kartu su nauju
kalendoriumi, jo ukazu buvo liepta visiems Naujus metus švęsti kaip
vokiečiams ir olandams: miestus ir namus puošti eglėmis ir eglišakėmis,
vaikus linksminti ir vėžinti rogutėmis nuo kalnelių, o suaugusiems —
pernelyg negerti ir snukių viens kitam nedaužyti, nes šitam pakanka ir
visų likusių dienų metuose. Tad Slabada atrodė visiškai kaip vokiečių
miestas: turgaus aikštėje šurmuliavo kalėdinė, raguoliais ir meduoliais
kvepianti mugė su padabinta egle, pastatai jau buvo apkaišyti visžalių
augalų šakomis ir apšviesti žiburiais, o namų languose vakarais
spingsėdavo žvakės. Annos namo kiekviename lange kviečiančiai
spindėjo po kandeliabrą — galėjo sau leisti šitokią prabangą. Iki šiol
nežinau, kaip ten viskas nutiko: ir Darja Aleksandrą bandė iškvosti, ir
aš... Piterio niekad nedrįsau apie tai klausti — proto pakako. Vėlesni
pasakojimai daug kuo skyrėsi, nė nežinau, ar tąkart jis pirma nuvyko pas
ją, ar apsistojo pas mus, ir kur Aleksandras jam viską pasakė — numetė
bombą. Kai jo klausdavau aš, Aleksandras tik kratydavo galvą ir sakė:
„Katerina, tau geriau nežinoti, kad netyčiomis neprasitartum, jog ką nors
išplepėjau...“ Daug vėliau iš žmogėnų, iš tarnų, iš bobų ir iš liudininkų
pasakojimų nuotrupų dėliojosi vaizdas: atrodo, Aleksandras jam viską
pasakė, parodė portretą ir laiškus, vos tik atvykus į Maskvą. Vieni sakė,
kad caras, išgirdęs tai, išdaužė ir nusiaubė viską aplinkui. Kiti, priešingai,
teigė, kad tapo tylus ir ramus, o šitai buvo baisiau net už įsiūtį. Kaip ten
bebūtų, paskui jis elgėsi, tarsi įprasta; kaip visada, Anna surengė pokylį
per savo Kalėdas meilužiui carui, Slabados aukštuomenei, draugams ir
pasiuntiniams. Buvusieji šventėje pas Anną Mons vienbalsiai pasakojo:
jie linksminosi, gėrė, rūkė ir šoko, o tada, kiek įkaušęs, Piteris priėjo prie
jos, nuplėšė vėrinius nuo kaklo, nulupo apyrankes ir nudrėskė nuo
krūtinės miniatiūrą su savo portretu, deimantais aptaisytu. Ir įsakė
Fiodoro Romodanovskio gvardiečiams ją saugoti — kitaip tariant, uždarė
į namų areštą. Ne tik ją, bet ir atskirai gyvenančią jos motiną — prie
patalo prikaustytą, nevaikštančią senąją Modestą Mons, kurios čia niekas
kitaip nevadino kaip starūcha Mons — sene Mons. Annos balius,
suprantama, iškart buvo baigtas. Piteriui, regis, patiko tokie pokštai:
vieną akimirką malonėje, prie kalėdinės eglės, deimantais apkaišyta,
kitą — arešte ir be nieko. Bent jau tokį malonumą suteikia galia: iškelti,
o paskui nutrenkti žemyn, sunaikinti. Bet ar galia turi galios pagydyti
įskaudintą širdį?
Galbūt tai tebuvo sužeista vyro savimeilė, bet aš manau, kad Piteris
vis dėlto ją mylėjo, nes Aleksandras jį namo parsivedė visiškai girtą.
Nežinia, kur jie buvo, ką darė — greičiausiai pylė traktieriuose, o galbūt
lėbavo Leforto rūmuose, kur valdovas kartais rengdavo išgertuves — bet
abu grįžo tokie, kad juos nešiojo į šonus, eidami kambariais kliuvo už
baldų ir išvartė visas kėdes. Kažką prisiminęs, Piteris griebė kandeliabrą
ir žiebė į kampą, rėkdamas: „Reikėjo kalę, suka tvar, išmesti pro
langą!“ — ir apsiverkė. Gerai, kad nors Aleksandro namų nepadegė...
Atrodo, tikrai ją mylėjo. Gerai, kad jo neištiko priepuolis — matyt, tiesiog
buvo pernelyg girtas. Šiaip ne taip tarnai jį nubogino į jo kambarį — tą,
su špaleriais.
Kitą rytą Aleksandrą sutikau virtuvėje — sėdėjo sau tarp zujančių
mergų, prie krosnies, krečiamas šalčio, kad ir vilkėdamas kailiais
pamuštu chalatu. Jo mėlynos akys buvo paraudę, pabrinkę, netekę
spalvos ir panašios į virtos žuvies žvilgsnį. Šitai buvo jam nebūdinga, nes
galėdavo išgerti tiek pat daug, kiek ir Piteris. Bet dabar net ir Aleksandras
gydėsi vakarykščias gerdamas rūgštų mirkalą nuo agurkų, pasistatęs
šalia stiklą degtinės. Kažkuri iš bobų jam į stalą nešė kaušą garuojančio
viralo. „Kad taip jo didenybei carui tėveliui kas nuneštų“, — baimingai
kuždėjo ji. Buvo aišku — nei Aleksandras, nei ji pati majestato trikdyti
nesirengia. Nunešiau aš. Neklausiau Aleksandro dvejonių ir perspėjimų,
kad gal geriau nesipainioti jam po akių. Kad jau Aleksandrui, kuris
paprastai būdavo žvitrus kitą rytą net po didžiausio gėrimo, buvo blogai,
tai ir Piteriui reikėjo padėti. Kai pravėrusi duris įėjau su padėklu, jo veidą,
pusiau užklotą prakaituotais lipniais plaukais, iškreipė grimasa.
Nepamenu, ką pasakiau — turbūt nieko, nedaug... Įsivaizdavau, kad
esant tokios būsenos jam kiekvienas garsas turi eiti kiaurai smegenų.
„Kai tik turėsit ūpo atsigaivinti, pone kapitone, sušildys, bus geriau.“ Į
dubenį iš ąsočio įpyliau šiek tiek vandens, sušlapinau rankšluostį,
sulanksčiusi, nubraukiau plaukus, padėjau jam ant kaktos — kažkada
mačiau taip darant Kristiną Emerenciją, kai pastorius panašiai negalavo.
„Gera tu moteris, Katerina, eik“, — tepasakė. Išėjau, nelindau į akis. Gal
aš kvaila buvau, bet ne tiek...
1704-uosius sutikome dideliu pokyliu Leforto rūmuose, Slabadoje,
prie Jauzos. Piteriui liepus ten paimta buvau ir aš, nors prie stalo,
žinoma, vietos tai neturėjau. Viena yra nakčia dalintis lova su caru,
kita — sėdėti greta jo užstalėje. Tai — du skirtingi dalykai, bet svarbu
buvo ir tai, kad apskritai mane paėmė pokylin, kartu su Menšikovo
moteriškėmis. Mirusiam favoritui skirti rūmai buvo dailios statybos, bet
nuolatos negyvenami, naudojami daugiausia didelėms, trijų šimtų
žmonių, išgertuvėms. Tam buvo skirta didžiulė salė — aukšta, per visą
pastato aukštį, su milžine krosnimi viename kampe. Dar kabėjo didelis
gobelenas su mūšio vaizdu ir gal dešimtis paprastų veidrodžių, olandiškai
taupiai — žvakių šviesai atmušti. Piteriui stalas buvo paruoštas arčiau
krosnies, ant pakylos, visiems likusiems, tai yra kilmingiesiems,
bičiuliams, pasiuntiniams ir valdininkams — prie ilgų stalų pasieniais.
Tokie kaip mes — moterys, žemesnis rangas, smulkmė — laukėme
stačiomis, kol anie pasisotins. Laimei, kad neprailgtų, mus girdė ir pildė
taures. Regėjau Piterį ant pakylos, ir Aleksandrą. Už vieno iš stalų sėdėjo
maršalas Šeremetjevas... Pastebėjus jo įraudusį, mėsingą, žvengiantį
snukį, visą kūną net maustelėjo iš pasišlykštėjimo, bet jis manęs
nematė. O gal nepažino? Dabar buvau juodaplaukė ir išsipuošusi — su
dailia Aleksandro dar Šilselburge dovanota suknia. Mačiau, kad daugelis
į mane žiūri. Buvo suprantama — buvo matyti, kad esu svetimšalė. Mus,
svetimšalius, galima buvo toje minioje atskirti plika akimi, nors būtų
buvę sunku pasakyti, kaip ir kodėl — valdovo įsakymu, jo aplinkoje visi
turėjo vilkėti pagal vakarietišką madą, jokių kaftanų, jokių sarafanų,
jokių kokošnikų ir jokių ilgų barzdų, nors vienas kitas su apytrumpe
barzda, nemadingais, plačiais, prie peruko nederančiais ūsais ar kailiniais
ant žiustokoro ir pasitaikydavo. Bet mes, atvykėliai, tiesiog buvom
kitokie — mūsų buvo kitokie veidai, tylesni balsai ir kitokie — taupesni,
oresni — judesiai. Net aš, našlaitė, pastoriaus įdukra, čia galėjau sueiti
už tikrą princesę, juolab kai pamačiau jų princeses, kurių buvo dvi —
Natalija, mylima caro sesuo, pasak Aleksandro garsėjusi savo
naujoviškais papročiais, ir caro velionio brolio našlė, Praskovja
Saltykova. Abi buvo negražios, prasčiokiškų, netašytų, papilkusių, tarsi
gaivaus oro nemačiusių veidų; abi, kad ir prabangiausiai išsipusčiusios,
sugebėjo atrodyti kažkaip nevalyvai, lyg nesipraususios; bet jei Piterio
sesers akyse žioravo įdėmus ir protingas, Varką primenantis žvilgsnis,
tai carienė Praskovja buvo baisi — drūta, trigubu pagurkliu ir piktomis,
bejausmėmis juodomis žiurkės akimis; su ją lydinčiomis moteriškėmis ji
ne kalbėjo, bet rėkavo, stumdė jas ir niuksavo — pati mačiau, kaip
vienai, kažko neįtikusiai, čiupo už ausies ir išplėšė auskarą, su kraujais.
Pasak Darjos, šiuodvi buvo didžiausios Petro pagalbininkės diegiant
dvare naujoviškus papročius, ypač Natalija Aleksejevna, o Praskovja
darė tai daugiau norėdama būti malonėje, užtatos su tokiu uolumu, kad
sykį, baimindamasi, jog kažkuris iš tarnų nepaskųstų, kad namuose,
savo dvare Izmailove, niekam nematant ji bevelija gyventi senoviškai ir
net šlaistosi po namus vilkėdama sarafaną, vargšelį įtariamąjį pasigavusi
įkalino, primušė botagu, o tada apipylė degtine ir... padegė. Kad žinotų,
ir kad neabejotų tuo, jog ji pritarianti caro valdymo būdams. Regis,
vargšas nebeišgyveno... Tokios tad buvo jųjų princesės, todėl pokylio
minioje svetimšalės buvo iškart plika akimi matyti. Jos net stovėjo
kitaip — tiesiai, kaip motinų mokytos, ir besikalbėdamos ar atsakydamos
žiūrėdavo į akis pašnekovui, įdėmiai palenkdavo galvą, atsakydavo
vyriškiams mandagiai, bet oriai. Ir — svetimšaliai. Jie buvo lieknesni,
stotingesni, skaistesniais, ne tokiais raudonais ir rudais veidais. Prūsijos
pasiuntinys išvaizdusis Keyserlingas, prancūzų karininkas caro denščikas
Villebois, naujai paskirtas anglų pasiuntinys Whitworthas, škotai,
olandai, italai — jie tiesiog švietė minioje, ir ne vienas jų mane, stovinčią
nuošalėje, lydėjo žvilgsniu. Visa kita, pamenu, atrodė tarsi maskaradas,
tarsi būtum paėmęs turgavietės žmones ir apvilkęs svetimais apdarais,
net bjaurusis Šeremetjevas jų apsuptyje dar atrodė pusėtinai. Toks buvo
pirmas Maskvos aukštuomenės įspūdis. Išsiskyrė, žinoma, tik
Aleksandras — dailumu ir prabangiu apdaru. Spindėjo ne tik jo šventojo
Andriejaus ordinas, bet ir pats — ką tik, lapkričio mėnesį, vardadienio
proga Piteris iš Šventosios Romos imperijos išrūpino jam, smulkaus
lietuvių bajoro vaikui, pirmąjį titulą — Vengrijos grafo. Ir dar
Ingermanlandijos gubernatoriaus pareigas. Ir Piteris išsiskyrė — stotu ir
paprastumu. Kyšojo vidur minios, aukštesnis ir didesnis už visus,
paprasčiausiai iš visų apsirėdęs. Galėjo vilkėti kad ir skarmalais,
nereikėjo jam nieko įrodinėti, visi ir taip žinojo, kas jis. Pamaniau, kad
turbūt ankstesniais metais šalia jo pokyliuose karaliaudavo Anna Mons.
Šurmulyje, pradėjus šaudyti fejerverkams, visi stumdydamiesi ėmė
grūstis arčiau langų. Lydimas Aleksandro Piteris, priėjęs prie mūsų
būrelio, lyg tarp kitko paklausė: „O, ir tu čia, Katerina? Na, tai žiūrėk,
paskui grįžusi namo sulauk manęs, neužmik.“ Ir, nužvelgęs, lyg
paglostęs akimis, nusišypsojo. Juk pati žinojau, kad toje minioje
atrodžiau gerai, buvau devyniolikos, pačiame gražume ir sultingoje
jaunystėje, ir Aleksandras jam suokalbininkiškai antrino: „Pažiūrėk, Mein
Herr, mūsiškės, Katerina ir Darja, čia grožiu visas lenkia, dievaitės!..“
Spūstyje, akimirką, pajutau iš nugaros saugantį, platų, šiltą Piterio delną
man ant liemens. Šypsodamasi pakėliau žvilgsnį į jį. Jo akyse žioravo
tokia pat šiluma kaip Aleksandro, šypsena buvo išdidi ir patenkinta,
šnervės išsiplėtė ir pažįstamai virptelėjo. Paskui jį nunešė žmonių tėkmė
arčiau Leforto rūmų lango, už kurio pirmą kartą išvydau šaudančius
fejerverkus: šūvius, turinčius ne žudyti, bet linksminti. Aukštai aukštai
ant ilgų karčių spragsėdamos ir skrosdamos juodą dangų ryškiais
spinduliais tarsi gėlės sukosi apskritos ugnies puokštės: nieko gražesnio
už jas nebuvau mačiusi. Anuomet dar nežinojau, tik po daugelio metų
patyriau, kad šitie fejerverkai vadinami Šventosios Katerinos ratais —
ant rato nukankintai šventajai paminėti. Nežinojau to, vien tik grožėjausi
ta akimirka, tais šviesos ratilais, kurių vardas gimė iš begalinės kančios
dėl tikėjimo. Man tą akimirką jie reiškė grožį, stebuklą, blyksnį, šventę,
pažadą, kad ir mano gyvenimas gali netikėtai atnešti ką nors
nuostabaus, nors ir trunkančio vieną akimirką. Juk kartais, galbūt,
verčiau ryškiai sudegti tarsi fejerverkas, negu metų metais kankintis
rusenant it laužas, ant kurio vis kas nors, kokios nors likimo negandos,
vėl ir vėl nusišlapina... Juolab, kad pats caras, tai yra Piteris, mane
pastebėjo minioje, o tai reiškė — šiek tiek pripažino. Mačiau, kaip
žiūrėjo. Buvau tąnakt kaip anas fejerverkas — graži ir švytinti, valdovo
išskirta iš kitų. Išrinktoji, kad ir vienam vakarui.
Katerina, sulauk manęs, neužmik.
Tąnakt jo laukiau kambaryje su špaleriais, žioruodama pirmąkart jo
uždegtu pasitikėjimu ir geismu. Parvažiavo netrukus po mūsų, tačiau irgi
jau paryčiais. Buvo taip nuvargintas išgertos degtinės, kad, nežiūrint
pono kapitono visų gerų, bet neįgyvendinamų norų, užmigo. Ir užknarkė.
Mano vilčių fejerverkas tyliai šnypšdamas irgi užgeso — nuo gerklėje
susikaupusio ašarų gumulo, turbūt pažįstamo kiekvienai moteriai, kuri
kada nors yra pralaimėjusi mūšį dėl vyro meilumo degtinei. Bet galėjau
liūdėti, o galėjau vietoje to pasimokyti: nesitikėti lovos meilybių po
rusiško pokylio. Tai ne Lenkija, ne Saksonija ir ne Prancūzija, kur puotos,
šokiai, fejerverkai, gėrimai ir vynas — tik kaitinanti įžanga meilės
žaidimams. Ir ne Olandija, ir ne Prūsija, kur kiekvienas tvarkingai išgeria
savo ir eina šilton alkovon: su žmona, meiluže arba adjutantu. Čia,
Rusijoje, viskas pasibaigia, kai prasideda degtinė ir vynas. Po jų jau būna
tik pagirios, nieko daugiau.
Gerai, kad anksti supratau, jog viso to nepakeisiu. Kad neįmanoma
šito pakeisti. Kad jeigu noriu išlikti, jeigu noriu jį išlaikyti, turiu būti
gudresnė. Jog jeigu nori ką nors pakeisti pasaulyje, pirmiausia turi prie
jo prisitaikyti. O tada įsiskverbti nepastebimai kaip pelėsis ar kirvarpa ir
išgraužti jame pati sau kelią.
Sausį atsigriebiau. Maskvoje spaudė traškūs speigai, tad nebuvo
sunku jį išlaikyti šiltuose, prikūrentuose kambariuose, o įviliojus į
kambarį — lovoje. Aleksandras man padėjo, kuo tik galėdamas:
pagyromis Piteriui girdint, o jam negirdint — patarimais ir žiniomis,
surinktomis iš tarnų. Regis, keliskart Piteris buvo apsilankęs pas Anną —
laimei, labai nesėkmingai. Pirmiausia ji uždūkusi jo neįsileido,
tikėdamasi, kad jis maldaus atleidimo. Tasai, savaime aišku, supyko.
Paskui pati jau rašė cidulkas, viliojo, degiojo žvakes, kūreno smilkalus,
būrė iš vaško ir jo paliktų daiktų, kad tik prisišauktų. Vargais negalais
išmaldavusi apsilankymą, jį kažkuo vėl užrūstino, kaip tik gali užrūstinti
atšalę meilužiai, kalbantys skirtingomis kalbomis ir gyvenantys pagal
išsiderinusius, skirtingų pasaulių laikrodžius, kai vienam — rytas, o
kitam — vakaras, kas vienam — juoda, kitam — būtinai balta. Ir tada jis
grįždavo pas mane — neįnoringą, gero ūpo, jauną ir dar jam gana naują.
Nepažįstamą, jauną, gražią ir staigmenų kupiną teritoriją, kurią kaip
keliautojas jis galėjo žingsnis po žingsnio atrasti ir tyrinėti. O keliauti ir
atradinėti jis mėgo, reikėjo tik nuolat sudaryti vaizdą, kad dar už poros
žingsnių jo tyko staigmenos. Paprasta. Be to, kaip Aleksandras ir sakė,
jis buvo labai prieraišus. Staigmena jam buvo net tai, jog moteriškė gali
būti — arba bent pasirodyti — neverksminga, nepriekaištaujanti ir
nesibaisinti vyriško gyvenimo būdo, tokio, koks jis yra. Tokia, kuri
nesižegnoja po keiksmo ar nešvankaus juoko, nesibaido drąsesnio
prisilietimo ar girtesnės išdaigos. Gebanti pralinksminti — o aš kai ką
nors lepteldavau, jis kartais kvatodavo iki ašarų. „Tavo juokai,
Katerina, — kaip pipirai! Beveik kaip Danilovičiaus!“ Neapgaudinėjau
savęs, nebuvau Piteriui tokia bičiulė kaip Aleksandras — broliu, Brudder,
manęs nevadino ir nesakė man Mein Herz, „mano širdie“. Bičiuliai
likdavo, o moterys — keitėsi... Bet turėjau kitų privalumų... Kai
vakarodavome keturiese, mėgdavo mane pasisodinti ant kelių ir priglusti
man prie krūtinės ar staiga pabučiuoti. Buvo neįprasta, kad daro tai prie
žmonių, kaip kareivis smuklėje — kas, kad tik keturioms poroms akių
matant. Išmokau viską ir visus aplinkui pamiršti ir atsakyti jam tuo pačiu.
Netrukus sužinojau, kad tai nebuvo begėdiškiausias jo paprotys.
Vasario pradžia iki pasninko — jau tada, nuo pat jo jaunystės, lygiai
kaip ir iki pat šių laikų — buvo skirta Užgavėnėms, tai yra Maslenicai,
švęsti, ir Piteris nė nelaukdavo Užgavėnių savaitės lėbavimo
ketvirtadienio, Razgulo — visas mėnuo jam buvo vienas didelis razgulas,
nes jis būtinai sušaukdavo savo Aukščiausiąjį Girtąjį Soborą, pradžioje
sukurtą pasityčioti iš senųjų popų ir jų tvarkos. Tik ilgainiui jis pamatė,
jog vis dėlto su tikratikių Cerkve nederėjo juokauti, todėl dėl akių — bet
tik dėl akių — jis viešai sakydavo neva šitaip pašiepiąs katalikus, jų
kvailą Bažnyčią ir jų Romos popiežių. Juk kiekvienas suprato, kad
lengviau yra tyčiotis iš to, kas toli ir apie tavo patyčias net nenutuokia,
nei imti ir viešai pajudinti savo paties ciesorystės pravoslavišką Cerkvę.
Apie savo sielos reikalus Piteris prisipažindavo paprastai, dažniausiai
keldamas taurę arba bokalą: „Esu giliai, — sakydavo jis rimtai,
įkvėpdamas, — netikintis, ypač popais, kurie yra žmonių smegenims
dūminti!“ — ir užgriaudėdavo juoku, nors prieš mūšį neišvengiamai
šaukdavosi Dievo pagalbos ir tai Jam dėkodavo laimėjęs, o jo cidulkose
mirgėjo dažnai kartojamas priežodis, kurio gal pats nejuto: jei Dievas
duos... Viešpats jam buvo kažkas, į ką kreipiamasi, kai būna baisu ar
reikia pagalbos; kai jos nereikėdavo — Jis tyliai, nejudinamas ir
netrikdomas Piterio maldomis, galėdavo snausti kažin kur aukštybėse
ant debesies, kitu debesiu apsiklojęs. Visgi Cerkvė, ypač popai su savo
visomis atgyvenomis, ir apskritai bet kokia Bažnyčia, jo akimis, buvo
prasimanymas ir priemonė kvailai liaudžiai valdyti, bet neturįs galioti
jam, Viešpaties pateptajam. Dėl šito kartais atrodydavo, kad Piteris
jaučiasi toks galingas, jog net tujina Viešpatį. Bet kuriuo atveju jis jautė
šventą pareigą tyčiotis iš popų, kurie skleidė Dievo žodį, tad nieko
nuostabaus, jog liaudyje patikimai buvo užsidirbęs Antikristo pravardę.
Tačiau jam buvo nusispjauti į tai — turėjo nuosavą bažnyčią: Girtąjį
Bepročių Soborą, kurį sudarė pora tuzinų jo artimiausios aplinkos žmonių
ir kurį dar kartais vadino taipogi Sinodu. Ten jis darė, ką norėjo, ir vertė
aukštyn kojom nusistovėjusią tvarką: kiekvienas Sobore turėjo pareigas
ir titulus, čia buvo ne tik vyrų, bet ir moterų, o viskam vadovavo
archikunigaikštis, arba archikniazius, „Popiežius“ — buvęs Piterio
mokytojas patamsėjusia — tik ne nuo rašalo, o nuo degtinės — nosimi
Nikita Zotovas bei kunigaikštienė-igumenė — drūta, raudonveidė
kunigaikštienė Darja Rževskaja, kilusi iš pačios kilmingiausios
kunigaikščių Riurikovičių giminės, tačiau į ją pažvelgęs niekada nebūtum
galėjęs to pasakyti. Ji vadovavo kitoms moterims — Soboro vienuolėms,
arba monachinioms, bet jas Sinode vadino ne kitaip kaip
„monachujniomis“ arba „monachujachiniomis“. Visi čia, Girtajame
Sobore, būdavo perkrikštijami taip, kad jų varde būtinai atsirastų
keiksmas chuj, kuriuo jie vadino tą vyrišką lyties dalyką. „Katerina, tu
tik nesibaidyk, tik štai į monachujachinias geriau neik, sugalvok sau ką
nors kita, vyriškai apsirenk ar kaip, kad, ginkdie, ko nenutiktų... bet jei
šitai atlaikysi — atlaikysi viską, o dabar — einam!“ — sakė man
Aleksandras prieš tą pirmąjį kartą, prieš pirmąjį Girtojo Sinodo
maskaradą, arba „maškarą“, kaip jie vadindavo, kuris prasidėjo
mediniame dvarelyje Presburge, saloje vidury Jauzos upės, netoli nuo
Preobraženskojė, kur gyveno caro sesuo. Natalija Aleksejevna, beje, irgi
ten dalyvavo, tačiau daugiau kaip žiūrovė ir, žinoma, tiesiog gėrovė.
Viena, ko trūko ten, — tai užsieniečių, jokių pasiuntinių. Šieji būtų viską
aprašę savo karalių dvarams, o ir nebūtų nieko supratę iš tos girtos
Sinodo kalbos, kurią turėjau kuo greičiau perprasti, nes ji buvo sudaryta
iš slaptažodžių, kurių kiekvienas turėjo savo reikšmę: degtinė, vynas —
ir apskritai viskas, nuo ko galima apgirsti — buvo vadinama Ivaška
Chmielnickiu; palaidavimas, arba razvratas — kažkodėl Jeremka, bet
koks veiksmas galėjo būti apibūdintas per kergimąsi — jabatsia arba
jebimatsvovat‘, moters įsčios buvo vadinamos tiesiog pizda, bet pizda
galėjo būti ir veiksmas arba to veiksmo išdava: anas tiek išgėrė, kad jam
buvo pizda! Buvo toks girtas, kad vagys jį atpizdino ir nupizdino jo kapšą
su pinigais, o tada tasai šliauždamas girtas nusipizdijo nuo tilto tiesiai į
upę! Visa kita, visą likusį gyvenimą Rusijoje galima buvo nusakyti tiesiog
tuo vienu, vyrišką kotą reiškiančiu žodžiu chuj: tas, kas maudėsi
turtuose, turėjo visko da chuja, kas skurdo — ni chuja neturėjo; o jokio
vidurio kaip ir nebuvo — galbūt galėjo būti koks „pusė galo“, pol chuja,
bet iš to juk jokios naudos, greičiau tik visokeriopas luošumas; tai, kas
gražu ir verta nuostabos, buvo vadinama ochujenno, kas prasta —
chujovo, o menkas niekniekis tebuvo chujnia, ir jei kas apsirgdavo ar jį
kamuodavo pagirios, tam būdavo chujovato, o jei patekdavai Piterio
nemalonėn, tai jau tikrai nebuvo chujnia, veikiau visiškai chujovato arba
chujovo, o dažniausiai — suvis pizda. Prakeikdami ką nors keliauti
velniop — siųsdavo na chuj, nenutuokdami, kad po visų šitų šnekų ir
vienas kito siuntinėjimų patys visi ten jau yra seniausiai atvykę, ir vien
patsai toks jų gyvenimas nuolatiniuose keiksmuose juos ant to dalyko ir
jodo...
Piteris ir jo Sinodo nariai Soboro metu patys persikrikštydavo, juoko
dėlei pasiimdami kokius nors kuo senobiškesnius, kuo labiau su Cerkve
ar vienuoliais susijusius vardus ir, žinoma, tą patį nepamainomą žodį
chuj: taip Admiraliteto vadas, Archangelsko ir Azovo gubernatorius
Fiodoras Apraksinas, didžiūnas šiaip tikrai gabus ir nekvailas, būdavo
Počinichujus Apraksinas, o Lizenkos gerbėjo Buturlino tėvas Piotras —
Ijoilis Popirajchujus Buturlinas, kartais tituluojamas dar ir „Lenkijos
karaliumi“; buvo dar Somnichujus Turgenevas, Izymajchujus Musinas-
Puškinas, Dujnachujus Šemiakinas, Sujchujus Kliučiariovas, Rojchujus
Ronovas, Teofanchujus Šušerinas, Vozmichujus Timaševas,
Anapsichujus Juškovas ir netgi kažkoks Medvežijchujvytaščius —
žemakilmis Petro denščikas, kamerheras. Iš viso to taip ir galėjai
suprasti, kas kokį vargą turi ar ypatybes, susijusias su savo vyrišku kotu:
kam jį reikia pataisyti, kam paremti, kad nelinktų, kas juo abejoja, kam
reikia ištraukti, kam — papūsti, kas tuo dalyku gali griovius kasti, o
kieno — kaip lokio ir todėl reikia kuo greičiau traukti lauk. Patsai Piteris
per Soboro lėbavimus turėdavo protodiakono titulą ir prisistatydavo:
Pachom Pichajchuj Michailov — Slėpsnom-Stumk-Chujų Michailovas, ir
pati galėjau paliudyti, jog tai buvo labai tikslus jo paties apibūdinimas.
Man pasisekė — neteko būti monachujachinia, pirmame Sobore
Aleksandro patarta buvau apsirengusi vyriškai, kažkuo panašiu į
Preobražensko pulko uniformą, todėl prilipo ir nuo to karto patapau
Amazonka, Amazone, kas irgi pritiko, nes ir Soboras, ir protodiakonas
juokavo, jog tai, matyt, dėl to, kad mėgstanti jodinėti ant Michailovo
patys žinote ko, vadinamo, žinoma, tuo pačiu nepamainomu jiems
žodžiu...
Bet tada, per pirmąsias Soboro Užgavėnes, prisipažinsiu, buvo baisu.
Buvau mačiusi jį — juos abu — geriančius, tačiau niekada šitiek, šitiek
daug. Mes pradėjome vidurdienį saloje, Presburge, kur stovėjo jo maža
medinė žaislinė tvirtovė nuo jaunystės laikų, kai žaisdavo karą: buvo
purvina, mačiusi daug lėbavimų, kulkomis suvarpytais sienų rąstais,
peilių dūriais suraižytais, nuo vyno dėmėtais stalais; viskas ten buvo
lipnu, prarūkyta tabako dūmais, su kampuose įsigėrusiu vėmalų ir
myžalų rūgšties tvaikeliu, tarsi dešimt senų, prarūgusių traktierių vienoje
vietoje. Ten padarėme apšilimą degtine prieš kelionę į miestą ir šalčio
raižomas ankstyvas sutemas. Keliasdešimties žmonių būrys buvo kuo
kvailiau apsitaisęs: „Popiežius“ Zotovas vilkėjo drabužį, apsiūtą
kortomis, o vietoje skrybėlės ant galvos buvo užsidėjęs skardos kibirėlį.
Pasodintas ant statinės, jis paskelbė priesaką: garbinti Bakchą
stipriaisiais gėrimais ir neeikvoti nė lašo: verčiau tėvas nuo stogo nei
lašas pro kraštą! Išlenkęs taurę degtinės į visų mūsų sveikatą, jis buvo
pagarbintas kryžiaus ženklu — sukryžiuotomis ilgomis olandiškomis
pypkėmis, ir turėjo skambiai pabučiuoti apnuogintas kunigaikštienės-
igumenės Rževskajos krūtis. Ji buvo brandi moteris ant senatvės
slenksčio, išmaitinusi tomis krūtimis jau ne vieną kūdikį, ir, dievaži,
žiūrėdama į Zotovą, savo išpurtusią, grublėta, regis, į gabalus tuoj
subyrėsiančia nosimi ir pasišiaušusia, maisto trupinių prisivėlusią barzda
baksnojantį tą strijų išmargintą, liulančią Rževskajos krūtinę, su
gyslomis, pro kurias bolavo jos mėlynas Riurikovičių kraujas, ir su
dideliais rauplėtais speniais, pamaniau, kad nieko koktesnio ir
nešvankesnio nesu regėjusi kaip gyva. Prieš tai blanko net šlykštybės,
šūkalojamos susirinkusiųjų, kurių net ne visas supratau, nes jos
daugiausia tebuvo tų pačių keiksmažodžių visos įmanomos sekos ir
gramatinės atmainos. Dar kiekvienas gavo rankosna ir po dešrą,
turėjusią reikšti, žinoma, tą patį jų pamėgtą daiktą. Piteris buvo
apsigerbęs juodai kaip olandų pirklys, dėvėjo plačiakraštę paprastą
skrybėlę, Aleksandras, it šaipydamasis iš gandų apie prasčiokišką savo
kilmę, buvo persirengęs valstiečiu, kiti gi didikai vilkėjo išverstus
avikailius, šiaudų ir tošies vyžas, kačių ir voverių kailinius, buvo
apsikarstę skambalais, barškalais ir pūtė švilpynes, o vienas savo
prašmatnią šubą buvo apsikarstęs nudirtais žiurkių kaileliais... Ir kokia
tai buvo kelionė: su rogėmis ir vežimaičiais. Laimei, mūsiškį dėl valdovo
saugumo traukė arkliai; kitiems gi „dvasininkams“: diakonams,
apšvietėjams-lampadnikams ir archikunigaikščiui-Popiežiui Zotovui bei
kunigaikštienei-igumenei Darjai Rževskajai buvo pakinkytos kiaulės,
ožiai, asilai, kastruoti veršiai ir dideli šunys, ir visi šitie gyviai, siaubingai
skalydami, bliaudami, žviegdami ir kaukdami niovėsi. Kažkas iš palydos
buvo vedinas prijaukintu nedideliu lokiu, kuris, mačiau, tik ir laukė
progos, kol šeimininkas apgirs, kad galėtų nutrūkti nuo grandinės.
Gėriau degtinę kartu su visais, nes supratau, jog kitaip, blaiva,
neištversiu; vieną akimirką, jau artėjant prie miesto, deglo šviesoje
pamačiau įdėmų Piterio žvilgsnį. „Ne šventvagystė tai, Katerina, Dievas
pernelyg didis, kad pyktų ant mūsų dėl tokių niekų, o dabar, gražuole,
gerk ir nežiūrėk čia piktai į mane!“ Nereikėjo dukart raginti — supratau,
kad jis nejuokauja. Ir supratau, kad turiu bet kokia kaina — savo galvos
ant pečių kaina — jam įtikti. Laimei, kad galėjau ir nebijojau išgerti, ir
nemažai, nors, žinoma, ne tiek, kiek jis pats ar Aleksandras.
Girtojo Sinodo uliavojimas tęsėsi pagal paprastą tvarką: mes
užgriūdavome kurio nors maskviškio kilmingojo rūmus — geriausia, jei
pavykdavo visą šeimą išbudinti, — ir tada moterys ir vaikai bėgdavo
slėptis, o šeimininkas turėjo vaišinti, girdyti ir gerti pats, vietoje padėkos
gaudamas Sinodo patyčių: dažniausiai tai būdavo bliaunamos trumpos
šeimininkui pritaikytos nešvankios dainuškos, besirimuojančios tuo pačiu
nepamainomu jųjų žodžiu, tai yra — chuj, ir liepiama gerti, dar ir dar —
užsilipus ant kėdės, šokant, ant vienos kojos, raginant jį, nešvankiai
plakant ir baksnojant dešromis, kurios kartais atsidurdavo visur, ne tik
nelaimėlio burnoje. Prasikaltusieji tuo, kad nenorėjo atverti durų,
nevaišingieji, neuoliai besilinksminantieji ar nepakankamai greitai
apgirstantieji privalėdavo išgerti „baudą“ — didžiulę dvigalviu ereliu
puoštą sidabro taurę, sklidiną degtinės, kuri, visa išlenkta vienu ypu,
galėjo ne tik išversti iš kojų, bet turbūt — ir numarinti. Arba tekdavo
turėti reikalų su prijaukinta meška, kuri užsiundyta plėšdavo letena nuo
jų drabužius; kartais į darbą paleisdavo botagą ar šeimininkas net
būdavo „kutenamas“ su špaga. Piterio ir Sinodo valioje ir galioje buvo
net tokį dalyką kaip Maslenica — švenčių valgį, gėrimus ir linksmybes
prieš artėjantį pasninką — paversti žmogui nepakeliama gėdinga
prievole ir kančia; jo linksmas juokas kitiems reiškė siaubą ir ašaras. Jas
mačiau vienuose namuose, kur, užkampyje, koridoriaus prieblandoje
išgirdusi garsiai šnopuojant, pajudinau duris ir už jų pamačiau slepiantis
drebančią, be garso raudančią šeimininko žmoną, apglobusią savo du
vaikus it perekšlę ir plaštakomis uždengusią jiems burnas — kad tik
tylėtų... Jos akyse buvo beveik toks pat siaubas, kaip Marienburgo
moteriškių, kitą dieną po šturmo. Netariau jai nė žodžio, tiesiog
priglaudžiau smilių sau prie lūpų, taip duodama suprasti, kad jos
neišduosiu, ir užvėriau duris. Marienburgas man priminė, kad esu priešo
valdose, bet dabar mačiau, kad priešo žmonės yra lygiai tokie pat
vargšai, engiami lygiai taip pat, skriaudžiami kažko už juos didesnio —
galios ir prievartos, kuriai nėra jokios galimybės pasipriešinti; įnorio,
kurio niekas negalįs sutramdyti. Aš, vergė, karo belaisvė be jokių teisių,
neginama jokio įstatymo, išskyrus laukinę stipresniojo patino teisę,
supratau, kad mane nukariavusios šalies laisvieji žmonės, netgi didikai,
yra lygiai tokie patys vergai kaip ir aš. Čia nebuvo jokios tvarkos nei
jokios bendruomenės, nei viena kitą prižiūrinčių valdžių, kurios turėjo
derintis viena prie kitos — kaip Marienburge, kur burmistras tarėsi su
komendantu ir abu atsižvelgdavo į pastoriaus žodį, bet viskas iš tiesų
buvo sprendžiama biurgerių ginčais ir vienas kito įtikinėjimu tol, kol visi
pasiekdavo santarvę. Čia buvo tik vergai ir virš jų tarsi vėtra siautėjantis
Piterio valdžios gaivalas: trenkiantis rūstybės žaibais, lyjantis
gąsdinimais, bausmėmis, nemalone, bloškiantis vis naujas užgaidas ir
įsakymus, keičiantis kryptį lygiai taip pat dažnai kaip ir vėtra. Tuo pat
metu supratau, jog tai aš kartkartėmis su šiąja blogio karalijos
aukščiausia galia dalijuosi guoliu, ir mane nukrėtė šiurpas. Vis dėlto,
grįžus į apšviestą menę, dar ir dar pilama degtinė išvaikė bet kokius
mano sąžinės priekaištus, vietoje jų atėjo linksmumas ir netgi —
malonumas. Ypač tada, kai užsukome į maršalo Šeremetjevo rūmą. Tas
buvo jau pratęs prie Sinodo vizitų, linksminosi, darė viską, kad jiems
įtiktų, bet vis vien buvo įstabu mėgautis ir matyti, kaip iš jo tyčiojamasi,
kaip jį žemina visi, kas netingi, o ypač — Piterio malonės saugomas
Aleksandras. Akimirką mano ir Aleksandro akys susitiko, jis nusišypsojo,
kaip šypsodavosi Šliselburge, ir žvilgsniu sakė: žiūrėk, Katerina, šitai bus
už tave, į tavo sveikatą! Šeremetjevas mane lyg atpažino, bet neturėjo
laiko stebeilytis: privalėjo saugotis, įtikti, leistis žeminamas ir
pajuokiamas tiek, kad kuo mažiau nukentėtų. Piteris buvo jau toks
girtas, tarsi siautulio apsėstas, kad nebejautė jokių ribų — galėjo nutikti
bet kas. Tada, tą akimirką, jau jutau patį tikriausią, patį gryniausią,
žemiausią, tiesiai iš žarnų ir vidurių kylantį piktdžiugišką malonumą.
Piteris jau tada — visada — mokėdavo pabudinti manyje — visuose —
tai, kas blogiausia. Ir liepdavo niekada dėl to nesijausti kaltai. Tik ne
visuomet man pavykdavo. Bet tada, užlieta to džiugaus pykčio, tarsi
pagedęs oras kylančio iš vidurių, iš ten, kur, matyt, slypi ir visas
žmogaus sielos mėšlas, garsiai šaukiau kartu su visais, plojau katučių,
rėkavau, tyčiojausi drauge su visais. Kažkurią akimirką Piteris mane
apkabino ir prie visų pabučiavo į lūpas, tarsi užspausdamas antspaudą
ant sutarties — ant sutarties, kuria maniausi parduodanti sielą velniui.
Šėlau, kol nuo išgertos degtinės ir riksmo siela tarsi išpleveno šalin, ir
pamačiau save iš šalies — įraudusią, išsipašiusiomis tarsi juodos gyvatės
garbanomis, bakchantę perkreiptu veidu, vilkinčią vyriškais rūbais, girtą
tarp tokių pat girtų, išsitaršiusių juokdarių ir kvailių, dešromis plakančių
vienas kitą ir už nuogų šlaunų nešvankiai grabinėjančių vargšes, iki
stuporo nugirdytas monachujachinias, įbaugintų vieno Antikristo milžino
jų vidury, norinčio stiebtis kažkur link tvarkos ir gėrybių, viešpataujančių
ten, kur leidžiasi saulė — Vakaruose, bet nesuprantančio, kad jos
neįmanomos be proto šviesos ir sielos tikėjimo, be meilės artimui savo.
Supratau, jog pats, vos užkopęs aukštyn, jis pristinga valios, tarsi
atleidžia nuo atbrailos rankas ir it akmuo nurieda žemyn. Vieną akimirką
pamaniau: „Ką aš darau? Ką pasakytų motina, jei pamatytų? O pastorius
Glückas? O Dievas?“ Bet paskui ir aš, lygiai taip pat kaip ir jis,
pasidaviau. Ir toliau šaukiau kartu su visais. Kažkuriuose namuose, jau
paryčiais, švintant, besidvejinant akyse ir skaudžiai tvinkčiojant
smilkiniuose, pajutau, kad tas visas sielos mėšlas viduriuose susikratė,
užrūgo tarsi duonos tešla ir veržiasi lauk. Mane apėmė siaubas — nebuvo
matyti nei Piterio, nei Aleksandro, bet suvokiau: kad ir kur jie bebūtų,
jie abu jau tokie girti, jog nė nevaliotų apginti, jei mane kas panūstų
nuskriausti. Kažkieno namuose, vos pasitraukusi, ranka pasičiupusi už
svetimos didžiulės — galbūt kraitinės — skrynios krašto, nebegalėdama
daugiau išlaikyti baimės, blogumo, skausmo skrandyje ir smilkiniuose,
karštu pliūpsniu apsivėmiau. Pamenu, Aleksandras, vis dėlto pasigedęs
manęs, ten ir aptiko.
Svirduliuodamas, pavandenijusiomis spalvą praradusiomis akimis, iš
kurių tarsi pupos ėmė byrėti girtos, kvailokos ašaros, vos apversdamas
liežuvį, kliūdamas už žodžių, jis išstenėjo: „Bliad, Katerina, kad tu
žinotum, kaip aš tave suprantu!“
— Tššš... jūsų didenybe, tuoj tuoj, tik nekalbėkit, nesivarginkit, ilsėtis
reikia... Tuoj, tuoj, kad žinotumėt, kaip jūsų imperatoriškąją didenybę
aš suprantu...
Kodėl Aleksandras pasidarė toks pagarbus ir kalba pakuždomis
moterišku balsu?
Stuporas tai ar deliriumas?
Ne, tai tik Johanna. Pabudo, prišoko ir verčia mane ant šono. Šluosto,
atkloja, tikrina, ar švari, ar nesusiteršiau. Regis — ne. Nebent šlapiai
atsirūgau. Ji paverčia ant šono, vėl išbėga kraujas iš gomurio, stemplės,
ir galbūt atpilu iš skrandžio. Turbūt tai nuo laudanumo. Po jo visada taip
būna — atleidžia skausmą ir kosulį, užlieja šilumos bangos, bet paskui
ima skrandį tąsyti, atpilu. Svarbu paversti ant šono, kad žmogus pats
savimi nepaspringtų... kalbėta, tas svoločius Romodanovskis nuo to ir
pasimirė, girtas paspringo savais vėmalais, nors kas ten dabar žino, bet
jei tai tiesa — taip jam ir reikia. Aš gi negaliu leisti sau tokios mirties —
imperatorė vis dėlto... paslėpti tokią mirties priežastį, žinoma, pavyktų,
bet žmonės vis vien laido liežuvį. Nors ne, Johanna neišduotų. Žino apie
mane tiek daug, kaip niekas kitas. Na, gal dar Aleksandras... Būtų
Johanna panorėjusi, būtų paleidusi liežuvį — seniai jau būčiau
pražuvusi... Ne, Johanna manęs neišduos. Vokietė, iš Hamburgo. Mano
išgelbėta. Buvusi prostitutė... ištikima, kaip būna ištikimos tik
prostitutės. Kai jau būna ištikimos — tai iki grabo lentos. Dėl to ir gauna
daugiausia iš mano tarnų. Tylėtų turbūt net prigirdyta, net per Girtojo
Sinodo šėliojimus... O per juos visi prisiplepėdavo prisigėrę. Čia
svetimšaliams pasiuntiniams visada atrodė, kad tie Soboro lėbavimai —
caro barbaro išmonė. Tik jie niekaip negalėjo suprasti, kaip toks barbaras
kaip Piteris tuo pat metu gali būti ir mokslo bei pažangos nešėjas,
siekiantis iš Rusijos padaryti į valstybę panašią valstybę, kokios yra
Europos žemyne. Betgi jie, kvailiai, nesuprato, kad Aukščiausiojo Girtojo
Soboro beprotybė ir buvo vienas Piterio būdų parodyti autokrato galią
visiems, visai Rusijai — visiems, net ir saviškiams, net ir ministeriams,
net ir admirolams, ir maršalams, ir slaptosios policijos viršininkui:
įsakysiu — dešromis užplumpinsime, įsakysiu — klaupsies ant kelių lakti
degtinės iš dubenėlio ant žemės, įsakysiu — prie visų pisi kokčią,
nusenusią bobą, nestovi — tai pastatysim, nemoki — išmokysim,
nenori — priversim, įsakysiu — šoksi su lokiu ar josi ant kiaulės,
įsakysiu — tavo žmoną pašventinsim į djakones, o iš skaisčios dukros
padarysim monachujachinią, įsakysiu — laižysi batus savo paties tarnui
ir manysi, kad tau pasisekė, kad priklausai caro artimiausių sugėrovų
kompanijai, ir nusispjaut man ant rangų, ant Cerkvės ir popų, ant paties
Rymo popiežiaus, net ant paties!.. Maskva ir laisvieji šauliai kažkada
vaikystėje buvo prigąsdinę Piterį, dabar Piteris gąsdino Maskvą... Laikė
suėmęs į nagą, net per Soboro šėliojimus. Valdė. Iš tiesų toks ir buvo
vienas tikslų — visus tiek prigirdyti, ypač pačius artimiausius, kad
atsirištų liežuviai ir pradėtų plepėti, ką žino. Kad išplepėtų, ką nori
nuslėpti. Piteris, matydavau, kartais, pats girtas, išsitraukęs iš kišenės
mažą knygelę sidabro pieštuku užsirašydavo, ką išgirdęs — kad
nepamirštų... Ano Soboro susirinkimo derlius buvo toks: nusiklausęs
girtų Romodanovskio ir dar kažkieno šnekų, kad maskviškės valstybės
prekijai slepia tikrąją savo apyvartą — tam, kad išvengtų jo vis didinamų
mokesčių, Piteris išblaivėjęs paliepė Musinui-Puškinui parengti ir išleido
ukazą: surinkti skazkas. Tik štai šios MusinoPuškino skazkos su
pasakomis nieko bendra neturėjo, nes tai tebuvo įsakymas visiems
pirkliams ir prekijams pateikti surašytus liudijimus, kiek ko turi ir kokią
apyvartą vykdo: apie prekių atsargas, kromus prekyvietėse, kiek
parduota, kiek — neparduota, ir kiek ko sukaupę namuose, netgi ir
turimų sidabro indų kiekį nurodyti. Visa tai tam, kad caras žinotų, kiek
tiksliai mokesčių iš jų nuplėšti: jau ketvirtus metus vyko karas su
švedais, pradėta statyti Peterburgo tvirtovė ir viskam paprasčiausiai
reikėjo pinigų, o pinigai reiškė viena — visiems didesnius mokesčius.
Musinas-Puškinas buvo ne vakardieną gimęs, jau vieną Piterio ukazą dėl
cerkvių ir vienuolynų turtų vykdęs: puikiai žinojo, kad žmonės vengs tas
skazkas pateikti, meluos susiriesdami ir slėps savo turtą, kiek
įmanydami. Todėl jis puikiai sumanė: pateikdamas skazką, vaivada ar
pirklys galėjo nurodyti ir „palyginimą“ — jei žino ką turint dar daugiau
prekių ir uždirbant didesnį pelną. Taip kitą rytą po 1704 metų Maslenicos
ir Girtojo Sinodo siautėjimo Moskovijos pirkliai atsibudo su dar didesne
mokesčių prievole, kurią turėjo padėti surinkti neišvengiamai patikimas
būdas: rašytinis caro ukazas ir juo steigiamas nerašytas visuotinis vienas
kito skundikų tinklas. Mes gi pabudome tiesiog su didžiulėmis pagiriomis,
o aš — dar ir su nenumaldoma gėda bei sąžinės graužimu, kuris
apnikdavo kiekvieną sykį prisiminus, jog kaip apsėstoji linksminausi
kartu su Pamišėliškuoju Girtu Soboru bakchanalijoje, grįstoje ne šiaip
sau šėliojimu, o šėliojimu per prievartą ir patiriant pažeminimą ir
pasitarnavusioje valdžios šnipinėjimui. Pagiringa, gaivaliodamasi,
supratau, kad Piteris yra tas, kursai nedaro nieko be priežasties — net
jo beprotybė rėmėsi išskaičiuojančia, šalta ir jam naudinga klasta. Šituo
jis išties priminė Antikristą. Bet kai prieš išvykdamas ilsėjosi mano
glėbyje, buvo ypatingai švelnus ir aistringas, daug labiau nei kitais
kartais. Mačiau, kad bučiuoja mane užsimiršęs, net užmerkęs akis,
nugrimzdęs į malonumą. „Gera man su tavimi, Katerina, viskas
paprasta... Pažadėk, kad lauksi. Pasimelsk už savo Piterį karts nuo karto,
kad mūšiuose nepražūtų.“ Buvo tarsi kitas žmogus, tarsi būdama su juo
jį raminčiau, tarsi šalia manęs taptų geresnis. Jaučiau, kad su manimi
yra kažkodėl nuoširdus. Kad, nors yra stiprus, jam reikia manęs, bet
kartu lyg ir nori mane apginti. Tomis akimirkomis jį jau beveik mylėjau,
tarsi anas Piteris Chuj-Michailovas iš Girtojo Soboro būtų buvęs tik baisus
sapnas, lyg būtų vien tasai kitas Piteris — žvelgiantis taip, tarsi glostytų,
nutildantis nuodingąją Varką, norintis švęsti Naujus metus, norintis, kad
žmonėms popai nedurnintų galvų, kad varpai muštų valandas, o ne laiką
stabdantį, stuporą keliantį gausmą, kad būtų švaru, kad žibėtų eglės,
kad vaikai linksmai spygaudami važinėtų nuo kalno rogutėmis ir kvepėtų
meduoliais ir kad visiems, ne vien jam pačiam, gyvenimas būtų
geresnis — ir net su manimi, verge, kartais besielgiantis taip, tarsi
būčiau žmogus, jo moteris; Piteris iš Leforto rūmų, šilta didele ranka
saugantis spūstyje, mirčiai į akis nuolat žvelgiantis kapitonas, norintis,
kad jį kas nors mylėtų, jo kas nors lauktų ir už jį pasimelstų. Atšoviau
jam, kad galiu pažadėti, bet tik su viena sąlyga — pamenu, jo net antakis
kilstelėjo — su sąlyga, kad kapitonas grįš pas mane; grįš ir atraportuos,
ar maldos padėjo. Jis ėmė juoktis, juokėsi ilgai ir skaniai, po to pabučiavo
ir pasakė: „Aš tai grįšiu, tu tik žiūrėk, sulauk, neišduok kapitono... jauna
juk, graži, pasiutusi, tikra Ievos duktė, mačiau, kaip diedai į tave žiūri,
akimis tiesiog nurenginėja; maža, kas tau galvon gali šauti...“ Po šitų
žodžių, kuriuos kalbėjo ne caras, o vyras, turėjau jį tuoj pat nuraminti,
veiksmais įrodyti, kad jis neteisus, kad jam niekas negresia.
Tačiau, žinoma, meldžiausi. Nebuvo ramu, įvykiai klostėsi ne taip,
kaip tikėtasi. Varšuvoje beveik tuo pat metu, vasarį, apie Maslenicą,
švedai, lenkų malkontentų padedami, nuvertė nuo sosto Piterio
sąjungininką lenkų karalių Augustą Stiprųjį — su šiuoju jį siejo ne tik
politika, bet ir bičiulystė. Vietoje jo karaliumi malkontentų buvo
paskelbtas ar išrinktas kažkoks Stanislovas Leszczyriskis, bet iš tiesų
viskam vadovavo uzurpatorius švedų generolas Arvidas Hornas. Šitai
daugmaž supratau iš nuotrupų, nugirstų kalbantis Piteriui ir Aleksandrui.
Buvo aišku — ramybės nebus, reikėjo statyti ir saugoti Peterburgo
tvirtovę, nuo pavasario ten neišvengiamai laukė švedų atakos, o tuo pat
metu derėjo žiūrėti, kas darosi Žečpospolitoje ir, reikalui esant, keliauti
ir ten. Kovą, kad ir prastais keliais, Piteris išvyko. Gubernatorius
Aleksandras iškeliavo į statomą Sankt Peterburgą.
Jiems išvykus, Menšikovo namų moterys vėl ėmė laukti.
Ir aš. Tik aš ne vien laukiau. Dar ir laukiausi.
Supratau tai ne iš karto. Iš pradžių maniau, kad blogavimas buvo dėl
pagirių. Ir kad kraujavimas dingo dėl sunkių pagirių, kad atsiras vėl, vos
tik atsigausiu. Apskritai, kol Piteris lankėsi Maskvoje, buvo tokių dienų,
kurių beveik neatmindavome. Kur jau ten moters mėnesio dienas
skaičiuoti... Bet paskui, jiems išvykus, kraujas taip ir neatsirado. Tik
labai pradėjau justi kvapus, o jų — gaižių, nešvarių ir nekokių —
Maskvoje, net ir Slabadoje, buvo sočiai, tas miestas tikrai nebuvo
Kristinos Emerencijos Glück švarutėliai namai. O nuo kvapų pykindavo,
viskas imdavo kilti ir lįsti pro gerklę. Kaip dabar. O kad nepykintų —
nuolatos norėjosi valgyti. Tik tai padėdavo. Kirtau viską, kas tik buvo
virtuvėje po ranka, — net ir tą maistą, kurio nemėgau. Ypač norėjosi
visko acte rauginto ar raugto rusiškai — grybų, agurkų ir netgi kopūstų.
To, į ką anksčiau negalėdavau nė pažvelgti, nuo ko sukdavau nosį šalin.
Anisija Kirilovna, kuri buvo iš mūsų vyriausia, viską suprato, ji net
rankomis pliaukštelėjo, persižegnojo: „Gospodi, blagoslovi, palaimink,
Viešpatie!“ Meldžiau jos — kol kas — niekam nieko nepasakoti. Tačiau
tarp Moskovijos moterų nėra tokio dalyko kaip paslaptis. Ypač —
paslaptis svetimų įsčių. Pirmiausia tiotka Anisija pasakė Darjai, Darja —
Varkai, Varka — Aniutai Menšikovai. Darja mane apkabino ir pabučiavo į
abu skruostus, sakydama: „Laimė tai kokia.“ Jai, žinoma, buvo laimė —
jei ką ir nujautė, — kad dabar būsiu dar nepasiekiamesnė Aleksandrui.
Darjai buvo laimė, man — baimė. Varka pasakė, lyg tarp kitko: „O Anna
Mons per dešimtį metų taip nieko ir nesugebėjo, mes jau čia visko
prisigalvojome, o čia — labas, Katia, Nauji metai ir štai jums —
prašau...“ Piktybinė ir protinga buvo Varka visada, gyvatė iš po kelmo,
bet šiaip jau geros širdies. Aniuta iškart, kaip ir pridera seseriai, parašė
cidulką broliui Aleksandrui Danilovičiui. Tuo pat metu, nesusitarusi, jam
parašė ir Darja, nors šiukštu prašiau nerašyti. Bet negi būtų slėpusi nuo
mylimo sužadėtinio?
Aleksandras atlėkė, atvyko, vos tik galėjo palikti Peterburgą — po
poros mėnesių.
Nors abu žinojome, kad ne nuo jo. Nuo to karto, nuo spalio mėnesio,
kai iš nevilties bandė po to sykio, kai Piteris mane pasirinko, daugiau
tarp mūsų nieko nebuvo. Buvo pernelyg pavojinga. Abiems. Taigi abu su
Aleksandru žinojome, kad ne nuo jo. Bet atlėkė, vos tik galėjo, gavęs
žinią.
— Na štai, patvarkiau, apklosčiau, jūsų didenybe, skepetaitę vėsią
uždėjau, ilsėkitės, jūsų didenybe, kaip imperatorė jaučiasi?
„Kaip tu jautiesi, Katerina?“ Pamenu, jam tada neatsakiau, tik
gūžtelėjau pečiais. Ir dabar Johannai neatsakysiu. Tingiu. Kam švaistyti
jėgas? Dar šiek tiek, ir vaistai nustos veikti. Vėl bus pragaras — mano
kūne. Kam švaistyti jėgas ir atsakinėti į klausimus, jei atsakymai nieko
nekeičia?
„Kaip, Katerina, jautiesi?“ — tada klausė Aleksandras ir ilgai ilgai
žiūrėjo man į akis. Gal ir mylėjo, gal taip žiūri vyras į mylimą moterį,
nešiojančią po širdimi kito kūdikį? Pamenu, tada atsakiau: geriau sakyk,
kaip jis elgiasi su pavainikiais? Vaikais? Su savo sūnum, caraičiu? Žinojau
tik, buvau girdėjusi, kad jo sūnui Aleksejui Petrovičiui tuomet buvo
keturiolika. Nuo trylikos jis muštravosi kartu su artilerijos regimentu.
Regis, tėvas jį matė kaip savęs, karvedžio, vertą ainį. Bet tik tiek ir
žinojau. Niekada neminėjo savo sūnaus. Bent jau laisvu, pramogų ir
meilės, metu, leidžiamu su manimi. Tuo laiku jo sūnui niekada nebuvo
vietos. Todėl ir nerimavau. Bet Aleksandras atsakė: „Kas ten supaisys.
Caraitis — iš įsčių nemylimos moters, kurios jis pakęsti negali ir negalėjo,
tik įpėdinis, jo kūnas ir kraujas, bet būdu ir protu jam — it svetimas. O
su mylima moterimi Piteris dar niekada vaikų neturėjo. Kas ten žino, gal
taviškį mylės? Duok Dieve, kad gimtų sūnus. Šitai galbūt viską pakeistų.“
Pamaniau, kad Aleksandras juokauja, jis dažnai taip kalbėdavo — pusiau
juokais, pusiau rimtai, kaip Piteris mėgo. O gal iš tiesų ką žinojo, gal ir
rimtai? Juk buvo kaip brolis, jų draugystė nuolat stiprėjo. Regėjosi,
Piteris įvertino Aleksandro dosnumą — kad tasai be kalbų mane
padovanojo, lyg ir jautėsi skolingas, tad malonių Aleksandrui gausėjo.
Taip, dabar suprantu, kad Aleksandras jau anuomet žinojo, kad Piteriui
pradedu šį tą reikšti. Suprantu, nes dabar viskas lyg aiškiau ir
susidėlioja... Pamenu, Aleksandras padarė dar vieną dalyką — vėl
užvažiavo kaip taranas ant Annos Mons. Vėl dėjo jai smūgį, tarsi būtų
norėjęs ją ištrinti iš Mein Herro gyvenimo. Na, bet ir buvo už ką — kvaiša,
pati prisidirbo. Net namų arešte sugebėjo Piteriui būti darsyk
neištikima — šįkart su išvaizdžiuoju Prūsijos pasiuntiniu Georgu Johannu
Keyserlingu. Tasai, kažkaip sugebėjęs aplankyti namuose saugomą savo
tautietę, neatsispyrė kerams, o apkerėtas ėmė kišti nosį ne į savo
reikalus — rūpintis, kad liuteronei vokietei būtų leidžiama išeiti bent jau
į kirchę. Kitaip tariant — ieškojo progų pasimatymui... Aleksandras
sakėsi viską carui papasakojęs: „Užuot atgailavusi, toji nerami bliadis
sugeba ištvirkauti ir būti Piteriui neištikima net areštuota! Su nauju
vokiečiu — traukia ją, kaip kalę, prie saviškių šunų! Niekam tikusi! Ne
taip, kaip jaunoji Katerina gražioji, ištikimai laukianti, bobos sakė —
išsiilgus be galo, akis pražiūrėjusi!“
Mane tuo tarpu, tais mėnesiais, kamuodavo baisūs sapnai: nežinojau,
kada mes su Piteriu pradėjome kūdikį — ar jo švelnumo akimirkomis
kambaryje su špaleriais, ar tomis laukinėmis, girtomis, iš atminties
išskydusiomis Maslenicos dienomis. Todėl kartais sapnuodavau, kad
gimsta sveikas, rubuilis, gražus naujagimis, o kartais sapnuodavau, kaip
atšlyja siaubo iškreipti pribuvėjų veidai. Sapne, iš paskutiniųjų pakilusi
ant alkūnių, pažvelgdavau sau pro kruvinų šlaunų tarpą: ten, ant
paklodžių, raudonoje baloje gulėdavo mano ką tik pagimdytas sulipęs
gauruotas... šunytis. Pabudusi žinojau: jis atkeliauja iš pasakų, kurias
patarnaujančios mergos kuždėdavo garų tumuluose paskendusioje
Menšikovo namų virtuvėje — apie carienes, pagimdančias nei šuniuką,
nei kačiuką, o nežinomą žvėriuką. Ir apie tas, kurioms gimdavo sveikas
naujagimis, bet priešai bojarinai pakeisdavo jį šunimi. Aš gi bijojau kitko:
kad mano kūdikis nebūtų pradėtas to žiauraus Pichajchujaus Michailovo,
kurį regėjau siautėjantį su Girtuoju Sinodu. Kapitono Piterio, šilta ranka
saugančio mano nugarą, kūdikį būčiau mielai užauginusi, mylėčiau. Tik
štai Aleksandras jau tada puikiai suvokė, ko aš dar anuomet nesupratau:
kūdikis man po širdimi nebuvo nei siautėjančio Pachomo Pichajchujaus
Michailovo, nei Mein Herr kapitono Piterio. Kūdikis, nors ir nesantuokinis,
buvo Moskovijos caro Piotro Aleksėjevičiaus Romanovo ir todėl buvo ne
šiaip sau kūdikis, o valstybinės politikos reikalas, galintis visiems turėti
labai svarbių pasekmių.
 2
Dzing. Dzing. Nejaugi jau dvi? Ar čia šiaip kažkas tilindžiuoja? Per toli,
per lengvai, per plonai. Negali būti laikrodis. Negali būti, kad jau dvi.
Tilin, dilin, ir nutilo. Šitaip skambėdavo žaislas — sidabro švilpukas su
mažais varpeliais. Tilin, dilin. Dabar jis stalčiuje, mano vėžlio kiautu,
auksu ir perlamutru inkrustuotam stale su veidrodžiu, prie kurio jau
šitiek laiko nebesėdėjau. Skimbčioja jau tik mano atsiminimuose...
Kai laukiausi savo pirmagimio, ne žaislai buvo galvoje. Neturėjau
nieko. Kraitelį ėmiausi ruošti tik paskutiniais mėnesiais. Iki tol... Iš
pradžių nežinojau nieko — baiminausi, ar jis manęs, nėščios, apskritai
neišvarys. Juk laukimo pabaigoje ir pirmaisiais mėnesiais po gimdymo
negalėjau būti tinkama lovos malonumams, tą paminiau iš Kristinos
Emerencijos palaimintos padėties. Baiminausi, nežinojau, kaip bus —
pirmaisiais mėnesiais jis buvo toli. O Aleksandras laiko veltui neleido —
tik dabar suprantu, kiek stengėsi, kaip veikė jo galva, kuri gebėjo viską
atsiminti ir vienu metu rūpintis daugybe dalykų. Anuomet viskas atrodė
lyg nesusiję, lyg įvykiai tiesiog būtų klostęsi savaime. Dabar suprantu,
kad iš tiesų Aleksandras buvo daug kur prikišęs ranką. Viską planavo,
viską... Kiek tik galėjo.
Net ir pasimatėme su Piteriu po kelių mėnesių nesimatymo
Aleksandrui parikiavus, tinkamu laiku, prieš pradedant didžiąsias 1704
metų vasaros karines kampanijas. Sakė: „Užsuk, Mein Herr,
nepasididžiuok, svarbią naujieną reikia atšvęsti.“ Mano padėtis dar
nelabai buvo matyti, pilvas buvo dar tik pradėjęs dailiai apvalėti, korseto
apatinius raiščius dar tik vos vos tekdavo atleisti. Žydėte žydėjau, bet
buvo ne itin jauku šitaip prie visų namiškių, prie ausis pastačiusių
moteriškių kalbėtis apie manąją padėtį. Tikėjausi, kad bus proga pačiai
pirmąkart savo lūpomis pasakyti, kai būsime vienudu. Bet Aleksandras
užbėgo man už akių: „Tavo gražuolė, Katerina, Mein Herr, tau adjutantą
po širdimi nešioja!“ Piteris pašoko ant kojų ir akimirką stovėjo
suakmenėjęs. Po to jo paakys kelis kartus virptelėjo, ir aš išsigandau,
kad jam neprasidėtų vėl priepuolis. O dar labiau išsigandau jį nuvilti — o
kas, jei nebus, anot Aleksandro, joks „adjutantas“, o gims mergaitė? Kas
tuomet? Juk nežinojau, ką nešiojuosi savyje... Juk vyrams vertę turėjo
tik sūnūs... Moterys buvo šiaip — laikui praleisti, pasišildyti lovoje ir
pasiguosti. Bet jis vietoje to čiupo mane, pakėlė už pažastų, apsuko ir
pastatęs žemėn skambiai pabučiavo: „Tai ką, Katerina, Dievas davė,
turėsime mudu vaiką!“ Tai buvo ne klausimas, o teiginys. Vakare
Aleksandras pasibeldė į mano kambario duris. „Eik, kviečia tave.“
Kambaryje su špaleriais laukė manęs šiek tiek drovus, šiek tiek
sutrikęs. Ėmė klausinėti, ar nieko netrūksta, ar gerai jaučiuosi, ar kokia
negalia nekamuoja. Nusijuokiau ir atsakiau, jog svarbiausia, kad maldos
padėjo ir kapitonas grįžo atraportuoti, tai dabar iškart geriau jaučiuosi.
Na, o aš... be įgeidžio rūgščiai — raugintiems kopūstams ir grybams,
daugiau nieko tokio, sveika, stipri, kaip ir visada. „Tu, Katerina, su
grybais atsargiai, pasitaikys dar koks nuodingas ar šungrybį blogi
žmonės pakiš, — jis atrodė kiek susirūpinęs, buvo aiškiai pamalonintas
mano šnekos. — Ir šiaip, Katerina, kai jau matysis, po žmones
nesišlaistyk, nes nužiūrės dar kas, saugok mūsų rekrūtą.“ Pamenu, dar
akimirką pamaniau, kokia keista ta rusų kalba ir kaip jis vartoja žodžius,
nesusimąstydamas iki galo, ką jie reiškia... Rekrūtas? Turbūt norėjo
pasakyti „karys“ apie mūsų būsimą vaiką, nes rekrūto dalia juk buvo
žiauri — juos, pagal naują jo paties išleistą įstatymą, turėjo kaip vergus
duoti armijon kiekvienas kaimas, kiekvienas dvaras, ir toji kareivio
tarnystė juk buvo iki gyvos galvos, kol žūdavo arba nebepavilkdavo
kojų... Tokie baigdavo savo dienas vieniši arba suluošinti, ar jis iš tiesų
mūsų kūdikiui linkėjo tokios dalios? Ne, turbūt pasakė šitaip
nesusimąstęs ir tiek. Aš lėtai ėmiau varstyti savo korsetą, jis žvelgė kiek
nustebęs, ir todėl net sumišau. Ir tas žodis — „rekrūtas“ — man strigo
burnoje. Liežuvis nesivertė juo vadinti. „Gal ponas kapitonas nori paliesti
savąjį adjutantą?“ — paklausiau kaip galėdama žaismingiau. Regis, tai jį
papirko; susijaudinęs jis negalėjo patikėti, kad gali. Jo plati šilta plaštaka
net kiek virptelėjo, per marškinius palietusi pilvą. „Tai ką, ten, viduj, sėdi
rekrūtas, uždarytas kaip kalėjime? Ateis laikas — veršis į laisvę...“ —
mąsliai pasakė. Atsakiau jam: „Jau juda. Nežinau, ar iš išorės justi, bet
viduje — jaučiu. Tarsi maža žuvelė kartkartėmis nardytų.“ Jis atrodė net
susigraudinęs ir lėtai, virpančia plaštaka slinko per pilvo paviršių. „Žinai,
Katerina, o juk pirmą kartą šitaip savo būsimą vaiką liečiu. Bobos prie
carienės, kai laukėsi, manęs net neprileisdavo, kur jau ten nuosavos
moters pilvą paliesti... Net ir nenėščia amžinai po šubomis, po brokatais,
po sarafanais, po skudurais, po marškiniais, kaip cerkvėje relikvija po
calūnu... tfu!“ Aš atsakiau, kad jų juk tiesiog senoviniai papročiai.
Atsakiau nieko bloga nematanti, jei tėvas, kuris vaiką pradėjo, per pilvą
mažutį šiek tiek paglostys ir šitaip susipažins. Švelnumas dar niekam
nepakenkė. „Ek, Katerina, gera tu moteris. Ir protinga.“ Žuvytė mano
pilve, tarsi išgirdusi jo balsą, suspurdėjo. „Žuvytė“, — nusišypsojo
sustingęs Piteris. Jo akys sudrėko. Bet tuoj nusijuokė: „Ne, ne žuvytė —
bus admirolas! Flotilijai vadovaus!“ Jo žvilgsnis geraširdiškai spindėjo, jis
atrodė gražus, ir tą akimirką, savo pačios nuostabai, pamaniau, kad
galbūt jo geidžiu. Ir tuoj pat, pamenu, jis pasakė: o juk kūdikis
pirmaisiais mėnesiais iš tiesų kaip žuvytė, kaip kilbukas — tokio pat
dydžio. Matęs savo akimis Olandijoje, ten medicinos mokslas labai
pažengęs. Medikai ten tyrinėja gemalus, ir žmogaus gemalus — irgi. Turi
jų sukaupę, stiklainiuose su spiritu, ištisas kolekcijas universitetuose ir
kabinetuose. Ir pradėjo Piteris man pasakoti apie kažkokį Leideno
profesorių Frederiką Ruyschą, kuris tų gemalų ir naujagimių, įvairiose
stadijose, ir kūno dalių turi pribalzamavęs stiklainiuose, Dzeuso ir
Poseidono tirpaluose, net kelis tūkstančius — ir Leidene, ir Amsterdame.
Jis pats iš jo pirkęs ir parsivežęs vieną stiklainį su kūdikiu — atrodąs kaip
gyvas, lyg vos tik įmerktas. Dabar tas stiklainis Preobraženskojė, jo
dvare, prie progos parodysiąs. Ek, gal kada nuvažiuosiąs dar ir į
Amsterdamą. „O ką, Katerina, norėtum — ir tave į Amsterdamą kartu
pasiimčiau, viską, visas machinas, laivus ir stebuklus parodyčiau?“ Toks
jis ir buvo — vieną akimirką nėščiai moteriai pasakojantis apie užraugtus
gemalus, kitą akimirką žadantis nusivežti mane į Amsterdamą.
Nežinojai, kada juo ir tikėti. Ko tikėtis... Vieną akimirką toks, kitą —
kitoks. Tarsi du skirtingi žmonės. Bet už pasiūlymą kartu keliauti į
Amsterdamą reikėjo jam padėkoti. Šypsodamasi pabučiavau, jis
atsakė — vis aistringiau ir aistringiau. O tada išsigando, lyg sustingo,
prisiminė, kad esu padėtyje. Betgi puikiai jaučiausi, o reikėjo jo meilumą
išsaugoti, stiprinti — kol galiu, kol leido mana padėtis. Mąsčiau kaip
vyras, kaip karininkas, kaip strategas. Iš jų gi ir išmokau. Iš jo. Ir iš
Aleksandro.
Aleksandras, tarsi ką nujausdamas, tarsi bandydamas padaryti vietos
mano kūdikiui, užsiėmė Piterio pirmagimiu, caraičiu Aleksejumi
Petrovičiumi. Žinodamas, kad anas, priešingai nei tėvas, yra geibokas,
bailus, prikalbino Piterį pasiimti sūnų į būsimą karinę kampaniją
įtvirtinant pozicijas Ingermanlandijoje. Tai Aleksandro mintis buvo
Aleksejų Petrovičių pratinti ne vien prie muštro rezerve, bet ir prie tikrų
karo veiksmų ir jų meno. Jo ir atvyko pasiimti iš Preobraženskojė.
Niekada nepamiršiu, kaip laukdamasi savo pirmagimio pirmąsyk
pamačiau Piterio teisėtą įpėdinį, kuriam tuomet buvo keturiolika metų.
Įsiminiau, nes labiau nemalonaus, abuojo jauno žmogaus niekada dar
nebuvo tekę matyti. Jis nebuvo gražuolis, tačiau negražiu jo irgi
nebūtumei galėjęs vadinti: jau tada buvo matyti jį būsiant gan aukštą
kaip tėvas, iškilia, didele protingumą liudijančia kakta, tačiau visa kita,
atrodė, buvo paveldėjęs iš savo motinos — plačiai susodintas įkypas
akis, nedailią nosį, nedidelę, veik moterišką burnelę, kurioje amžinai
vypsojo tarsi viskuo besibodinti — ką ten besibodinti — besikoktinti
išraiška. Ji ir vertė jį negražiu. Idant įtiktų tėvui, jau vilkėjo žaliai raudona
Preobražensko pulko uniforma, tačiau viskas rodė, kad būtų bevelijęs
vilkėti kaftaną. Visa, kas nauja, jo tėvo visa aplinka, buvo matyti, kėlė
jam pasišlykštėjimą. Nuo vaikystės penėtas motinos ir jos bobų
šnekomis, kaip viskas pagedę su tomis bedieviškomis — o patsai buvo
labai religingas — batiuškos caro naujovėmis, jis žvelgė į mus,
Menšikovo namų gyventojas, labai įtariai; nieku gyvu jis negalėjo žinoti,
jog laukiuosi, bet jo žvilgsnis, nuslydęs manimi — meiliai ir be
ceremonijų kalbinama Piterio — iškart prisipildė paniekos: buvau moteris
šalia jo tėvo. Kita moteris, ne jo motina. Panieką jo veide pakeisdavo tik
nevalinga baimė — tomis akimirkomis, kai tėvo žvilgsnis sustodavo ties
juo. Jis įsitempdavo, beveik imdavo mikčioti ir iš to siaubo, kad pasakys
kokią neįtiksiančią nesąmonę, būtinai tuoj pat ją ir leptelėdavo. Piteris,
mačiau, iš paskutiniųjų bandė su juo būti kantrus ir švelnus, tačiau jam
tai sunkiai sekėsi. Jis išsijuosęs, tarsi norėdamas įtikinti pats save, gyrė
jaunuolio gabumus, pabrėžė jo mokslingumą — Aleksejus, vokiečio von
Huysseno lavintas, turėjo gan gerą atmintį, puikiai mokėjo olandų,
vokiečių, prancūzų ir lotynų kalbas, tačiau nejuto jokios meilės tų
svetimų kraštų gyvenimo būdui, mat nekentė mokytojo, kuris kiekviena
proga menkino jo maskvėniškus papročius, laikydamas juos barbariškais
ir laukiniais. Tad Aleksejus nuo tų tėvo pagyrų tik dar įtariau gūžėsi, buvo
matyti, kad nuo Piterio dėmesio jis tarsi užsisklendžia. Ilgus metus jam
augant su motina Jevdokija, tėvas buvo priešinga, priešiška pusė.
Persikėlus į Preobraženskojė pas tetą Nataliją Aleksejevną, niekas juo
pernelyg nesirūpino, o tėvas jo mėnesių mėnesius nelankydavo. Net ir
būdamas Maskvoje Piteris verčiau skirdavo dėmesį Annai Mons, vėliau —
man. Tėvas Aleksejui Petrovičiui buvo svetimas ir baugus. Mačiau,
supratau, kodėl Piteris niršo ant sūnaus — bet jis nesuprato, kad sūnaus
meilė negimsta savaime, per nuotolį, juolab — beveik niekada tėvo
nematant. Jis niršo, nes nesuvokė, kodėl jo tvarinys, jo įpėdinis, jo kūnas
ir kraujas yra toks netobulas ir toks nepanašus į jį patį. Tarsi panašumas
būtų neabejotinas privalumas... Kuo labiau Piteris tūžo ir nekantravo,
tuo labiau Aleksejus jo baidėsi — traukėsi tarsi sraigė į kiautą, tuo dar
labiau užrūstindamas savo gimdytoją. Tas uždaras ratas, tas reginys,
buvo toks niauriai, beviltiškai liūdnas, jog net gniaužė širdį juos drauge
matant. Aleksejus Petrovičius buvo toks nemalonus paprasčiausiai todėl,
kad buvo niekada nemylėtas ir dėl to bėgai nelaimingas. Nė nebekreipiau
dėmesio į mano pusėn svaidomus pagiežingus vilkiūkščio žvilgsnius, man
jo pagailo ir tiek. Ištaikiusi akimirką, liūdnai ir švelniai nusišypsojau
Aleksejui Petrovičiui, tarsi norėdama parodyti, kad jį suprantu, kad,
nežiūrint į viską, galime būti sąjungininkai. Jo veide lyg ir blykstelėjo
nuostaba, bet tuoj pat jis vėl užsisklendė, išsiviepdamas savo abuoja
išraiška.
Aleksejų Petrovičių Piteris su Menšikovu išsivežė paragauti karybos —
iš pradžių į Dorpato šturmą su Šeremetjevu, paskui į Narvos tvirtovę
Ingermanlandijoje, kuri nuo gegužės buvo rusų armijos apsiausta. Vėliau
jie iškvietė mus su Darja — liepė nedelsiant atvykti į karo stovyklą, davė
mums apsaugą. Po pusantros savaitės, su dovanomis vyrams —
kravatais, švariais marškiniais — buvome ten. Narvoje Piteris buvo prieš
ketverius metus apmaudžiai sutriuškintas ir dabar, antrą sykį,
padrąsintas nedidelių pergalių ir paskutiniosios įveiktos tvirtovės —
gretimo Dorpato, jis negalėjo leisti sau pralaimėti. Jam reikėjo tik
pergalės. Sūnui norėjo parodyti rusų karybos meną aukščiausiu lygiu —
jis turėjo būti neabejotino tėvo triumfo dalyvis ir liudininkas. Piteris buvo
įminęs savo pergalių paslaptį ir jau buvo atradęs, kaip jo kariai geriausiai
pasiekia pergales: priešas užmušamas armijos skaitlingumu,
geriausia — dešimt rusų prieš vieną neprietelių. Tad prieš maždaug
penkis tūkstančius švedų įgulos Narvoje — tris tūkstančius aštuonis
šimtus pėstininkų ir tūkstantį tris šimtus kavalerijos — jis pasiuntė nei
daugiau, nei mažiau, o... keturiasdešimt penkis tūkstančius savo vyrų ir
šimtą penkiasdešimt patrankų. Tai vadinosi „paimti mase“ — en masse.
Ir dar, nežiūrėdamas į tokias nelygias jėgas, panaudojo gudrybę: dalį
savo kariuomenės perrengė mėlynai geltonai, lyg švediškomis
uniformomis, ir iš tos pusės, iš kurios Narvos įgula tikėjosi „sekurso“, jų
generolo Schlippenbacho pastiprinimo, tarsi teatre suvaidino
susidūrimą: tarp rusų ir švediškai perrengtų savo pačių karių. Įgulai
neišlaikius ir išsiveržus iš tvirtovės padėti, jie ir pradėjo šturmuoti. Liepos
trisdešimtąją — vėliau jis rašė cidulkoje mums su Darja į stovyklą už
keliasdešimties mylių — jie pradėjo bombarduoti tą Narvos tvirtovę. Kaip
jis rašė — „užmėtėme ją patrankų sviediniais, iš viso paleidome jų
keturis tūkstančius šešis šimtus“. Darja, balsu skaitydama cidulką,
džiaugėsi ir žegnojosi — ji nebuvo pamiršusi, kaip rusus ten, Narvoje,
švedai sutriuškino prieš ketverius metus ir kaip metų metams ir Piterį, ir
juos visus tiesiog prislėgė gėda, o aš negalėjau negalvoti apie savo
paskutines dienas Marienburge... Piteris toliau pranešinėjo, kad
pašaudę, nugriovę vieną iš bastionų jie pasiūlė švedų generolui Hornui
ramiai pasiduoti, bet anas — irgi mat geras kvailys — nesutiko...
Rugpjūčio devintąją puolė pėstininkai ir kavalerija, bet argi galima buvo
atsilaikyti prieš dešimtį kartų didesnę jėgą? Pasipriešinimas tetruko vos
tris ketvirčius valandos, tada prasidėjo švedų skerdynės. Jie, vargšai,
dar bandė iškėlę rankas kapituliuoti, tačiau buvo vėlu: kai rusai gauna
įsakymą „užimti ir išvalyti“, visad būna vėlu... Vėliau iš to, ką pasakojo
vargšelė Lovisa von Burghausen, kuri — mažytė, kvailutė, vos šešerių —
kaip tik tada buvo paimta Narvoje, supratau, kad ten dėjosi dar baisesni
dalykai nei Marienburge. Rusai Narvoje skerdė visus, kas kelyje tik
pakliuvo — vyrus, moteris ir vaikus. Vėliau patys caro kareiviai net
keikėsi — klupo ir kojas laužėsi jųjų žirgai, nes gatvių grindinys buvo
slidus nuo kraujo balų. Lovisa man vėliau verkdama pasakojo, kaip lėkė
galvos ir virto žarnos, kaip maskvėnų žirgai trypė vaikus... Ji sakė, kad
caro kareiviai buvo tarsi apsėsti ir nebegalėjo sustoti: tą vėliau liudijo ir
pats Piteris, netrukus įjojęs į Narvą: „Liepiau jiems trimituoti stabdyti
ugnį, paleidau trimitininkus į pagrindines gatves, bet jie, kalės sūnūs,
neklausė trimito! Atsitokėjo tiktai tuomet, kai vienam jų pats kirtau per
ranką špaga!“ Su Piteriu į paimtą miestą kartu įjojo ir caraitis Aleksejus
Petrovičius — ten jis ir išvydo krauju paplūdusias Narvos gatves,
nuklotas žmogienos skerdiena, į kurią smigo žirgų kanopos. Turbūt ir per
ranką kareiviui Piteris kirto todėl, jog negerai išėjo kažkaip, kad kareiviai
sūnaus akivaizdoje tėvo neklauso... Prašmatniojoje rotušėje stojęs prieš
Horną, jis sviedė jam špagą ant stalo, išdidžiai, kad caraitis girdėtų,
generolui sakydamas: „Žiūrėk, štai, ant jos ne švedo kraujas, o ruso.
Savus padūriau, kad sulaikyčiau juos nuo įsiūčio, prie kurio tu juos
privedei savo užsispyrimu!“ Bet Arvidas Hornas tik be garso kretėdamas
kūkčiojo — jam ką tik buvo pranešta, kad priešo sukapota žuvo jo paties
žmona. Piteris vėliau tik gūžčiojo pečiais, sakė: „Reikėjo tam durniui
pasiduoti, kai siūliau, bet ne — buvo per daug išdidus... Tai mes
parodėme jiems nosį ir tegul dabar nesiskundžia!“ Apskritai, Piteris
jautėsi didžiai laimingas — pralaimėjimo prieš ketverius metus prie
Narvos gėda buvo pagaliau nuplauta, dėl tvirtovės strateginės padėties
Peterburgas ir jo apylinkių žemės galutinai apsaugotos nuo švedų
grėsmės iš vakarų, keli likę gyvi Narvos gyventojai prisiekė tapti jo
valdiniais, ir dailus, turtingas, aukštastogis miestas tapo Moskovijos
dalimi. Po mėnesio, nuo lavonų išvalytoje Narvoje jis pasirašė sutartį su
nukarūnuotu Žečpospolitos karaliumi Augustu: kovoti iki tol, kol bus
pasiekta bendra, saugi ir abiems šalims naudinga pergalė, kuri Piteriui
turėjo kainuoti po du šimtus tūkstančių rublių kasmet, siunčiamų
sąjungininkui. Viskas, regis, baigėsi gerai, aš Piterio, pergalingo,
laukdavau vakarais patogiame name Riterių gatvėje ir mielai būčiau
likusi tame mieste suvisam... Priešingai nei Aleksejus Petrovičius: po
savo pirmojo kovos krikšto Narvoje, kaip pasakojo man Aleksandras,
caraitis naktimis sapnuodamas ėmė rėkauti per miegus ir keliskart netgi
prišlapino lovą. Aleksandras, kaip dera patikimam tėvo bičiuliui, ėmė
Aleksejumi rūpintis: po truputį, nuosekliai, kas vakarą pratinti gerti
degtinę — dėl drąsos, dėl linksmumo ir mintims prablaškyti. Šitaip
vaikinas maždaug po pusmečio virto visišku girtuokliu, gyvenančiu nuo
vieno butelio vakare iki kitos dienos vakaro ir kito butelio: jis niekada
nebegulė blaivas ir nebepakirsdavo be sopių pagirių. O man buvo gaila
bernelio, kad ir kokio jo būta nemalonaus... Tik Aleksandrui nė kiek
širdies neskaudėjo: kitaip Aleksejaus Petrovičiaus, kaip tik niekinamai
slabaku, nugeibėliu, nė nevadino ir didžiavosi vis labiau pajungiąs jį savo
valiai... Pats Aleksandras irgi skynė pergales vieną po kitos: liepos
pirmosiomis dienomis sėkmingai atmušė švedų laivyno ataką, nukreiptą
prieš Sankt Peterburgą, o kitas jo padalinys sėkmingai apgynė Kronštatą,
ir malonės pylėsi it iš gausybės rago — dabar jis jau buvo generolas
poručikas Menšikovas ir turėjo dar didesnę įtaką Piteriui. Jis tuo
nepaprastai didžiavosi ir man dingtelėjo, jog norįs prieš mane šiek tiek
pasirodyti — kas, kad aš dabar su caru, bet ir jis nė kiek neatsiliekąs,
taip pat kyla.
Rudenėjant Aleksandras, Darja ir aš grįžome vėl į Maskvą, į Menšikovo
valdas. Kažkurią dieną jis pasikvietė mus apžiūrėti staigmenos —
Arkangelo Gabrieliaus cerkvės. Važiavau ir aš. Išlipusios iš karietos,
moterys aiktelėjo — vietoje bažnyčios riogsojo apirę mūrai ir plytų krūva,
it korys barkšojo buvusio ikonostaso griaučiai — iš jo buvo išimtos visos
šventos ikonos. Būdama ne stačiatikė, anksčiau šioje cerkvėje nebuvau
lankiusis, bet Darja ir kitos — apsiašarojo. Aleksandras, labindamasis su
architektu ir akmentašiais, juokdamasis jas nuramino: vietoje bažnyčios
bus nauja, jos pamatysiančios. Būsianti aukštesnė už Ivano Didžiojo
varpinę Kremliuje. Bus pravoslaviška, bet europietiška pačia geriausiąją
prasme. Minėsiančios jo žodį, jis sutvarkysiantis šitą Maskvos kampelį.
Tai bus jo bažnyčia, jo bokštas, kad visi iš tolo matytų čia esant
Menšikovo valdas. Iki tos akimirkos nė nesuvokiau, kad Aleksandras jau
yra toks turtingas, kad gali sau leisti statyti cerkves. Buvau įpratusi jį
matyti tvirtovėse ir laikinose karo kvartirose. Jo gražūs namai, žinoma,
nieko niekada nestokojo ir jis sėkmingai sutvirtindavo užgrobtas pilis už
iždo lėšas... Bet cerkvių statyba, už savo pinigus? Niekada nė neįtariau,
kad jis toks pamaldus, bet svarbiausia — šitiek turtingas. O gal tiesiog
jau tuomet turėjo už ką atgailauti? Mergos išgirdusios krykštavo ir
bučiavo Aleksandrui rankas. Aš stengiausi parodyti jam, kad šitai man
nedaro didelio įspūdžio. Mane po to, kai pradėjau priklausyti Piteriui,
kartais užplūsdavo noras visaip priešgyniauti Aleksandrui.
Todėl susiėmiau pirštais už nosies. „Tu, Aleksandrai Danilovičiau,
verčiau šiuos prūdus pirma išvalytum. Nes kitaip prasmirs visas grožis.
Taip moskoviška: vidury neiškuopto paplavyno statyti bažnyčią.“ Mat
netoliese tyvuliavo keli užžėlę, paplavomis prasmirdę pelkėti tvenkiniai
su ožkų nugraužtais karklais pakrantėse. Juos taip ir vadino: Netikusiais,
arba Prarūgusiais, prūdais, Pogannyje Prudy. Jo žvilgsnis žybtelėjo kaip
špagos geležtė: „Na, tu pas mus, Katerina, švaruolė, kaip visada... O
ką — išvalysiu! Manai, pinigų neužteks?“ Vakare, namuose, neištvėrė —
pasigavęs perėjime prisitraukė, bet tuoj pat susitvardęs atšlijo.
„Išperčiau aš tave, Katerina, bet, bijau, Piteris man neatleistų...“ —
pasakė juokais.
Jis pasakojo, kad Piteriui — juodos dienos. Mes, moterys, namuose
nė nežinojome, kad 1704-ųjų liepos pradžioje prie Maskvos upės
esančiame Novodevičės vienuolyne, už jo aukšto mūro sienų, ėmė ir
pasimirė baisioji netikroji caro sesuo, jį nuo sosto nuversti norėjusioji
caraitė Sofija Aleksejevna. Aleksandras pasakojo, kad, žiniai pasiekus
Piterį karinėje stovykloje, jis balsu, Aleksandrui, žinoma, pritariant, ją
ėmėsi keikti, tarsi norėdamas pats save paguosti ir nutildyti savo paties
sąžinės priekaištus: „Tai ką, Brudder, nusibaigė, nusibaigė toji zmeja
podkalodnaja, gyvatė iš po kelmo!“ — džiūgavo Piteris. „Nusibaigė, Mein
Herr, nusibaigė, niekam nė rankų terlioti su ja, nuodingąja,
nereikėjo“, — pritarė Aleksandras. „Užduso, paspringo nelaboji savo
pačios nuodais!“ — bandė jie džiūgauti nuoširdžiai, atsikratę nuo
vaikystės jiems grėsusio priešo. Regis, tai buvo vienintelė moteris, kurios
Piteris prisibijojo: penkiolika metų vyresnė, būdama regentė, kad ir
netekėjus mergelė, ji turėjo daugiau galios bojarinams nei jis, jaunas
dvivaldis pienburnis, su broliu savo valdymo pradžioje. Ją verta varžove
laikė net Piterio velionė motina carienė Natalija Naryškina. Vis dėlto ryšys
tarp jų, vieno tėvo, skirtingų motinų vaikų, buvo sunkus.
Piteris Sofijos bijojo, nekentė, bet ir truputį mylėjo: vis dėlto ji buvo
toji, kuri paminė jo neramius kūdikystės laikus ir pati buvo tiek tvirto
būdo, kad net pats to nenorėdamas jis ją gerbė ir širdyje norėjo būti jos
pripažintas. Aleksandras man vėliau pasakojo, jog net ir įkalinęs ją
Novodevičės vienuolyne, Piteris ją porą kartų buvo aplankęs, keistai
traukė jį ten: gal tikėjosi, kad mesis į kojas, o gal tikėjosi, jog
išpažinsianti šaulius prieš jį kursčiusi. Vienaip ar kitaip, kažko vylėsi —
ar jos atgailos, ar jos įtūžio, — kad lengviau pačiam būtų prieš savo
sąžinę. Anuomet dar nesupratau, kodėl maskvėnės moterys taip bijo to
stačiatikių vienuolyno: buvau įpratusi girdėti — bent taip buvo nuo amžių
priimta mano kraštuose — jog į vienuolyną einama dvasios ramybės. Bet
tik ne Moskovijoj ir tik ne rusiškam moterų vienuolyne... Iš kalbų — o
dar labiau iš baugių nutylėjimų — man aiškėjo, jog tai kažkas panašaus
į žiaurų dvasios ir kūno kalėjimą. Ten kilmingos moterys keliaudavo
patekusios į nemalonę — carienė Jevdokija, caraitė Sofija... Tai buvo
vieta, kur jos būdavo išsiunčiamos už bausmę ar po skyrybų pačios
savaime nugaišti atšiaurioje vienatvėje, kad tėvams, broliams ar vyrams
nereiktų rankų terliotis krauju. Jas, nemalonėn patekusias žmonas,
dukras ir seseris, pribaigdavo šaltis, skurdžios sąlygos ir vyresniųjų
vienuolių smulkūs, bet negailestingi kasdieniai kankinimai — pasninkais,
rakinimu, šaldymu, rykštėmis... Juk nėra žiauresnių kankintojų nei
senos, nelaimingos, apkartusios, galią įgijusios moterys, po truputį,
nuosekliai, be skubos varančios bejėgę jaunesniąją į kapus... Ir todėl
Aleksandras pasakojo, jog Piteris balsu džiūgavo, kad užgožtų neramią
sąžinę. Pats Sofiją ten buvo išsiuntęs, o dabar jos neliko; galima sakyti,
pats ją išgrūdo myriop ir dar kankino: pasakojo, po maišto jis liepė
nužudytą šaulių vadą pakarti seseriai tiesiai prieš celės langą — įkalė iš
lauko kobinį, ant kurio pakabino negyvėlį ir, vos tik caraitė Sofija
norėdavo įkvėpti gryno oro ar įsileisti šviesos, atvėrusi langinę išvysdavo
diena iš dienos pūvantį, yrantį ir mažėjantį — nes varnų lesamą —
maištininko strelco lavoną. Ir šitai dėjosi šventame moterų vienuolyne,
netoli Maskvos... Galvoje man netilpo tokie dalykai, ypač po to, kai
keliaudama aplankiau gražius, ramybe dvelkiančius, soduose
skendinčius Lietuvos, Lenkijos ir Saksonijos katalikiškus vienuolynus,
kurie buvo ne kalėjimas, bet prieglobstis ir kurie negalėdavo atsiginti nuo
savanorių į vienuoles moterų, bėgančių nuo nerimastingo pasaulio. Bet
čia buvo Moskovija, čia buvo viskas kitaip: čia į vienuolyną moteriškes
siuntė už bausmę. „V monastyr jejo!“ — skambėdavo kaip nuosprendis į
kalėjimą, ir moterys, šitai išgirdusios, klykdavo ir raudodavo, ir
mesdavosi į kojas vyrams arba tėvams maldaudamos pasigailėjimo. Čia
viskas buvo kitaip ir sunkiai paaiškinama: kas Vakaruose buvo balta, čia
tapdavo juoda. Čia Piteris siuntė į tremtį arba myriop, o paskui — pats
ėdė save, nuo graužaties pats ir kankinosi. Aleksandras pasakojo, kad,
gavus žinią apie Sofijos mirtį ir nepaisant to viso balsingo blevyzgojimo,
Piterį ištiko dar vienas priepuolis. „Gaila, nebuvo tavęs, Katerina...
Atsiuntė jam ten kažkokią estliandę, bet ji taip išsigando tų jo traukulių
ir ne tik kad jam nepadėjo, o dar pati bliauti pradėjo... reikėjo ją vyti
lauk...“ Aleksandras sakėsi jį bičiuliškai pabaręs: „Tu, Mein Herr,
nebegadink sau sveikatos dėl tos Sofkos, gyvatės. Buvo — pražuvo,
tokia jos lemtis. Žiūrėk, Mein Herr, čia pats gailestingasis Dievas
patvarkė: atsikratė blogo, neapykanta užpūliavusio Romanovų kraujo, o
pasirūpino, kad tavo kraujas pasaulyje tęstųsi. Atsimink, kokią naujieną
turi tau tavo saldžioji Katerina!“ Viską pasakojo, kaip buvo, kad man
būtų lengviau žinotis kitą kartą su Piteriu susitikus. Sakė — būtinai
primink apie save Piteriui ir pasveikink su pergale. Padiktuok cidulką
Anisijai. Apie ką gi galėjau jam parašyti? Bet Aleksandras man patarė:
parašom ką nors, kas jam įdomu. Tądien, rudenio dieną, su Aleksandru
ir su Darja, su Aniuta ir Varka buvome laivų statykloje prie Jauzos —
džiaugiausi galėdama ištrūkti iš namų, nes augant pilvui nešaltais orais
norėdavosi daugiau būti lauke ir pajudėti, o vien su moterimis kur nors
eiti buvo kiek pavojinga. Statykloje buvo pabaigtas nedidelis irklinis
laivas, vadinamas skampavėja, ir meistras sakė: galite carui valdovui
pranešti — pabaigėme, ne prastesnis negu tikras olandiškas. Taip
surašėme jam mano pirmąjį laišką. Surašėme ne be nuotykių, nes Anisija
norėjo jam adresuoti su visais kanceliariniais titulais, dar ir pridurti:
„Tėveli, šviesa mūsų.“ O aš norėjau, kad kreiptųsi paprastai, taip, kaip
mes kalbamės, kad Piteris skaitydamas žinotų, jog čia tikrai nuo manęs,
lyg mano balsą girdėtų taip, kaip visuose jo laiškuose girdėjosi jo balsas,
jo pokštaujanti šneka. Niršau širdyje, kad nemoku rašyti, priverčiau
Anisiją pirmą cidulką suplėšyti, nes mačiau, kad skrebena per daug
žodžių, o visiškai ne tai, ką jai liepiu. O norėjau labai paprastai, galiausiai
taip ir surašėme: „Pone kapitone, būk pasveikintas. Tavo malonybei
meistras mūsų prašė pranešti: skampavėja visiškai pabaigta. Tavo
malonybei ją atsiųsti ar ne? Iš valčių statyklos, septynioliktą dieną.“ Kai
po kelių savaičių atėjo atsakymas, iškritęs iš Aleksandro cidulkos Darjai,
tai buvo jo pirmas rašytas, užantspauduotas laiškas man. Anisija
Kirilovna man jį perskaitė.
„Būk ir tu pasveikinta, Matka. Už žinią dėkoju, siųsti skampavėjos
nereikia, verčiau pats paskubėsiu atvykti ir pamatyti, dar prieš upei
užšąlant. Kaip ten rekrūtas, ar iki Naujų metų iš kalėjimo išlįs? Piter.“
Matka... Pamaniau, kad gal blogai dar aš mokanti rusišką kalbą, bet
tas žodis nuskambėjo šiurkščiai. Matka galėjo reikšti ir „motka“, bet
galėjo būti taip pat ir „gimda“ ar šiaip net gyvūno patelė... Regis, lyg
rūmų kieme taip girdėjau gyvius šaukiant... Įskaudinta nurijau ašarų
gumulą, bet negalėjau net išsiduoti, Anisijai Kirilovnai stebint. Buvo
skaudu. Ir buvo gėda prieš ją, balsu perskaičiusią, kad jis į mane šitaip
šiurkščiai kreipėsi. Bet Anisijai Kirilovnai, atrodo, tai buvo nė motais,
toksai žodžio grubumas, ji veikiau buvo be galo nustebusi, kad valdovas
man suteikė garbę patsai parašęs ir patsai adresavęs. Matka. Buvau jam
gimda, jo pavainikio kūdikio motka. O ko aš tikėjausi? Kad tituluos
svajonių princese? Juk tokių žodžių jis nė nevartojo. Kalbėjo jis
paprastai. Kitaip tariant — prastai. O visiškai tiesą sakant: paprasčiausiai
prasčiokiškai. Guodžiau save, kad svarbu juk ne jo rašomi žodžiai, o jo
veiksmai. Šitai buvo svarbu, juk jis karys, ne Glücko knygų poetas ir ne
retorikas. O gal tiesiog ir rusų kalba nebuvo tinkama reikšti pagarbą
moterims?
Matka. Gerai, kad dar nepavadino skyle... stuobrys neraliuotas...
Tiek to, pamaniau, dar pažiūrėsim...
Tačiau pažadėjo, kad atvažiuos, ir paklausė apie kūdikį įsčiose. Tai —
kaip jam — jau buvo didelis sentimentas. Reikėjo džiaugtis, o ne
priekabiauti prie žodžių. Tą ir dariau. Pradėjau ruošti palas, vystyklus,
marškinėlius kūdikiui — Aleksandras tam buvo palikęs man šiek tiek
pinigų, juk Piterio buvau jau daugelį mėnesių nemačiusi. Sakė
atsiskaitysiąs su bičiuliu, tas turbūt nė nepagalvojęs, kad man visko, visų
tų daiktelių, prireiks. Iš tiesų man nieko daug nereikėjo — tik kad kūdikis
gimtų sveikas. Lapkričio dvidešimt septintąją vėl surašėme cidulką, vėl
atsakiau: kad jo laukiu, kada jo tikėtis? Gal atvykęs pats išvaduos
rekrūtą iš jo kalėjimo? Mano pilvas jau nebetilpo drabužiuose —
pribuvėja sakė, kad jau tuoj tuoj...
Piteris atvyko į Maskvą gruodžio keturioliktą dieną. Pasakojo, kad tai
buvo triumfuojantis įvažiavimas Narvos pergalės proga. Pirmiausia
žengė belaisvių kolona, jos priekyje — generolas Hornas, už jo — šimtas
penkiasdešimt karininkų, paimtų į nelaisvę, likę gyvi kareiviai ir
aštuoniasdešimt priešo patrankų. Ir Piteris — su auksiniu laurų vainiku
ant galvos jojo pro trejus tyčia tam pastatytus ir alegorijomis išpaišytus
medžio ir kartono triumfo vartus. Jaunos mergaitės — nematytas
dalykas! — barstė jam po kojomis visžalių augalų šakeles. Sakė,
pagrindinėje Maskvos Gražiojoje aikštėje net buvo sukalta didžiulė lentų
pakyla, ant kurios linksmino ne šiaip juokdariai skomorochai, o tikri
teatro aktoriai su muzikos instrumentais. Vien jau tai buvo šventė ir
naujiena, nes paprastai ten ręsdavo vien ešafotus ypatingoms
bausmėms. Maskviškių minia, užtvindžiusi šia proga gatves, žiūrėjo net
išsižiojusi — pagaliau, po ilgų metų pralaimėjimų ir nesėkmių, jie sulaukė
parado. Ir dar užjūrio muzikos — būgnų, dūdų ir karinio orkestro. Prie jų
artėjant Piteriui, pasakojo, minios burnos atsiverdavo į vieną ištisą
gaudžiantį džiaugsmą „Uraaaa!..“ Varpai tilindžiavo tarsi išprotėję:
pasakojo, varpų virvės ir vielos zvonariams net iki kraujų tądien nutrynė
rankas. Tilindžiavimas, minios gausmas buvo girdėti ir mūsų namuose:
bet aš girdėjau tiktai varpus, kolokola, susiliejančius į beprotišką, protą
temdantį skambesį, kuris pranešė apie Piterio įžengimą. Pasakojo, po
savo pergalės ir per visą tą triumfą Piteris jojo ant žirgo, ir buvo matyti,
kad jautėsi it devintame danguje. Aš dar gulėjau patale, nors būčiau
galėjusi keltis: bet ne, mane pagal paprotį turėjo lovoje laikyti porą
savaičių. Gimdymą, stebėtina, pakėliau lengviau, nei tikėjausi — buvau
jauna, tvirta, stamantri. Skausmai truko vos kelias valandas, įsčios
atsivėrė gan greitai. Boba pribuvėja, Anisija Kirilovna ir merginos padėjo;
pribuvėjai man spaudžiant pilvą ir šaukiant „Stumk, balandėle!“,
pamiršusi rusų kalbą rėkiau jai lenkiškai: „Zamknij się! Užsičiaupk!“
Bandžiau nuo jos išsivaduoti ir stūmiau, rėkiau ir stūmiau, buvau stipri...
Kol viskas buvo baigta, ir boba, žegnodamasi ir kalbėdama kažkokius jų
ta proga deramus užkalbėjimus, ėmė kūdikį, jį švarino, vystė. Bet vos
tik man jį, apiplautą, suvystytą, padavė, ėmiau raudoti: ne iš džiaugsmo,
o ne. Iškart, vos pažvelgusi, supratau, jog, nors yra gyvas, bet kažkas
su juo negerai. Turėjo galvą, kūną, dvi rankas ir dvi kojas, ir taip
geidaujamą vyrišką lytį, tačiau buvo smulkutis, blyškios spalvos, jo
veidukas buvo keistas, it mirties pažymėtas, ir ne iškart galėjome
pasakyti, kas negerai: vos pramerktos akelės buvo kažin kokios mažos,
nejudančios ir tarsi įpjautos, ten, kur visi žmonės po nosimi link vidurio
lūpų turi įdubimą — buvo lygu... Jis nerėkė, kaip rėkia sveiki kūdikiai, tik
tyliai, nepaliaujamai, it balandžiukas, knerkė. Nenorėjo mano šiltos,
pieno pritvinkusios krūties ir atrodė visas tarsi vaškinis. Karts nuo karto
jo kūnelis imdavo riestis. Maniau, kad dienos netemps, bet — išgyveno.
Pribuvėja tyliai persigandusi visas tas dienas žegnojosi, prašydama
gailestingojo Dievo pasigailėjimo ir dangaus tam, kaip ji sakė, chvoroje
ditia, kūdikėliui-paliegėliui, bet visos matėme ir žinojome, kad su juo
kažkas negerai, kad gali būti, jog jis šiek tiek, vos vos yra apsigimęs ir
tik trumpalaikis svečias mūsų pasaulyje. Dar neseniai Moskovijoje tokius
silpnus naujagimius tiesiog uždusindavo... Tai Piteris prieš porą metų
buvo išleidęs įsakymą, kuriuo už tokius dalykus, už vaikažudystę, grėsė
bausmė... Didelei moteriškių garbei turiu pasakyti, kad nė viena jų — nei
Anisija, nei Darja, nei Aniuta, nei Varka — manęs niekada neišdavė.
Nepasakė apie mūsų dvejones nė vienai gyvai vyriškai dūšiai, niekada.
Boba pribuvėja, vapėjusi apie chvoroje ditia, dingo — taip pat netikėtai,
kaip atsiradusi. Dabar, kai pagalvoju, gali būti, kad Aleksandras, Darjos
galbūt paprašytas, šituo pasirūpino, galbūt ką nujautė — juk visą tą laiką
buvo Maskvoje, rūpinosi Piterio triumfo pasiruošimais. O anuomet
nežinojau, ką reikės pasakyti Piteriui. Ypač — ką darys, blogą žinią
išgirdęs po pergalės triumfo. Nežinojau, kas man nutiks.
Juk jei gimsta tvirtas ir sveikas kūdikis — už nuopelnus sveikina tėvą,
jei kūdikis apsigimęs — visuomet dėl to kalta moteris. Ne tą valgė, ne tą
gėrė, ne tą vilkėjo, ne pro tą langą ir ne į tuos dalykus žiūrėjo, ne į tą
cerkvę ėjo ar gal kokių nuodėmių turėjo... Dabar, po šitiekos metų,
suprantu, kad tai nebuvo jokia mano kaltė. Juk ir Piterio brolis buvo
paliegęs, stabukas, vos vilkęs galūnes ir vaiko protelio visą gyvenimą. O
ir kiti kūdikiai... Kažkas gal driekėsi, kažkokia negalia per visą jo vyrišką
Romanovų giminę... O gal jau ir pats kokią negerą ligą anuomet
nešiojosi, tik dar nežinojo... Ką ten gali žinoti... Šiandien savęs
nebekaitinčiau... O anuomet taip save kaltinau, taip graužiau, jog
maniau, pražilsiu ir išprotėsiu. Jaučiausi ne tik Piterį mirtinai nuvylusi,
bet ir būsianti nereikalinga. Bijojau, kad pamatęs, jog naujagimis
paliegęs, išvys mane į gatvę arba išgrūs vienuolynan. Visos mintys tomis
dienomis buvo juodos. Jaunutė buvau, kvaila, dvidešimties metelių, ko
norėti... Naktimis sapnuodavau, kad kūdikis miršta. Pati beveik
nemiegodavau, tamsoje klausydavausi, ar vis dar tebekvėpuoja.
Kvėpavo. Net ir krūtį imti pradėjo, kad ir nenoriai. Įsikalbėjau, kad gal
man vaidenasi, gal viskas su juo bus gerai. Bet nebuvo. Jo akys visada
žvairavo į nosies galiuką. Galvytę labai vėlai išmoko pakelti, sunkiai
nulaikė. Mirė taip ir neišmokęs kalbėti... Bet vis tiek, Viešpats matė,
mylėjau jį iš visų jėgų. Gal kaip sykis todėl, kad nuo gimimo buvo
pasmerktas... Chvoroje ditia, nereikalingas šiame pasaulyje... todėl dar
labiau reikalingas mano, motinos, meilės. Ir mylėjau jį, prisiekiu, iki pat
jo paskutinio atodūsio. Viską dariau, kad jis tvertų, nors nuo pat pradžių
mačiau, kad beviltiška. Žinojau, buvau patyrusi savo kailiu, kaip būna,
kai tave mažytį apleidžia tėvai. Negalėjau šitaip pasielgti su savo kūdikiu,
kad ir ligotu, kad ir laikinu svečiu šiame pasaulyje. Prisiekiau sau, kad
tos dienos, kiek jų jam beatseikėta, bus pripildytos mano meilės. Kad
išmylėsiu jį už visus tuos metus, kurie jam nelemti. Kiekvieną kartą apie
tai pagalvojus, mano akys priplūsdavo ašarų. Net ir dabar prisiminus
ašaros tvenkiasi...
Piteris pasibeldė po kelių dienų ir tą akimirką, pamenu, širdis iš
baimės nusirito į kulnus. Pamaniau — lai būna, kas bus, man vis tiek,
gali vyti lauk, gali siųsti į vienuolyną. Bet jis tik priėjo prie lopšio,
pažiūrėjo į kūdikį ir, nieko įtartino nepastebėjęs, tarė: „Petrovičius...
tikras Romanovas“, o tada tvirtai mane suėmė į savo šiltą, stiprų odiniais
pakinktais ir tabaku prakvipusį glėbį, pabučiavo, pasakė: „Tai ką,
Katerina, rekrūtas, Piotras Petrovičius? Nagi, duok pasižiūrėt į tave,
Matka. Žiūrėk, dar labiau išgražėjusi, dar didesnė krūtinė! Tinka tau būti
motina, mano gražuole!“
Nejau jis nematė mano pajuodusių paakių? Baimės akyse? Negi
nepajuto, nepastebėjo, kad kūdikiui kažkas negerai?
Nematė. O iš kurgi galėjo matyti? Nebuvo juk pribuvėja, neturėjo
patirties su vaikais. Juolab — naujagimiais. O galbūt iš tiesų buvo manęs
pasiilgęs ir todėl daugiau nieko aplink neregėjo?
Na, bet nematė, tai nematė. Ir ačiū Tau, Dieve. Ką jam galėjau sakyti?
Kvaršinti galvą po pergalės, po įžengimo į Maskvą? Nutempti jį žemyn iš
jo triumfo aukštybių savo rūpesčiais, savo įtarinėjimais dėl mūsų vaiko
sveikatos? Kuo tai būtų padėję? O širdy tikėjausi, kaip tikisi net beviltiškų
ligonių motinos: gal Dievas duos — išaugs ir pasveiks? Gal man
pasivaideno?
Per Sviatkas, Viešpaties užgimimo išvakarėse, merginos Menšikovo
namuose susirengė burtis — su žvakėmis, smilkyti, vaško į vandenį
varvinti. Visos buvo tarsi ant adatų — buvo tasai metų laikas, kai byloti
pradeda ateitis. Jų nėriniuoti fontanžai tirtėjo žvakių šviesoje iš jaudulio,
jos spygčiojo, aikčiojo, o viena senųjų tarnaičių, menko protelio boba,
nutaisiusi paslaptingą, daug žinantį veidą, greitakalbe būrė vyniodama
išpeštus merginų plaukus aplink vestuvinį žiedą. Toji senikė, namų
pastumdėlė, turbūt nebūtų mokėjusi suskaičiuoti ir iki dešimties, bet
dabar visos likusios net užgniaužusios kvapą josios klausėsi, tarsi senės
tamsumas ir kvailumas būtų laidavęs, kad ji žino praamžių paslaptis ir
galinti spėti ateitį. Išsyk prisiminiau jurodivus, kuriuos šiame krašte laikė
paliestais dieviškos išminties. Galbūt tai buvo toks šio krašto paprotys:
kuo didesnis kvailys, tuo didesniu pranašu jis čia buvo laikomas? O gal
jie manė, kad protas ir žinios tik temdo žmogaus akiratį, neleidžia tarsi
gyviui pajusti paslaptingo pasaulio alsavimo? Darja būrėsi, žinoma,
tylomis užminusi vieną vienintelį norą — kada gi pagaliau ištekės už
mylimo? Aniuta pranašavosi, kas bus jai skirtasis ir kada gi jis apsireikš.
Anisija Kirilovna, manau, kerėjosi dėl pinigų. Nežinau, dėl ko būrėsi
Varka. Net neįtariau. Bet ji sakė, kad dėl ateities. Aš būčiau klaususi,
kiek dar šitaip ištversiu su Piteriu, kada nusibosiu ir kokia gi manęs
laukianti pabaiga, ir ar pasveiks kada nors mano vargšas kūdikis... Bet
negalėjau šito ištarti — būčiau parodžiusi savo silpnybę. Todėl tik
atsakiau nesibursianti — netikiu. Supykusi boba žegnodamasi pasakė,
kad tokias pasipūtėles kaip aš baudžia likimas, ir neprašyta ėmė aiškinti,
kad manęs laukiantis didis vargas ir nemalonė. Dar sakė, kad Darja
Michailovna ištekėsianti labai greitai, nespėsianti apsidairyti, galimai dar
iki ateinančių Sviatkų; kad Aniuta Danilovna ištekės gal ne už gražuolio,
bet užtat už tikro šaunuolio, karžygio iš kniazių giminės. Liepė Anisijai
Kirilovnai baisiai saugoti savo sveikatą, o Varvarai pranešė, kad toji
ištekėsianti ir pagimdysianti būrį vaikų. Laikas parodė, kaip toji
puskvaišė boba klydo... Darja tapo Aleksandro žmona, bet dar
negreitai... Aniuta Danilovna ištekėjo ne už nedailaus kniaziaus, o už
Deviero — gražuolio bekilmio Portugalijos žydo. Anisija Kirilovna taipogi
vyrą rado, o Varka — kaip buvo senmergė, taip ir paliko. Tik pasidarė
labai pamaldi. Dėl manęs — neapsiriko, bet būtų neapsirikusi dėl bet
ko... Juk mūsų visų anksčiau ar vėliau laukia vargai. Ir visi mes
kartkartėmis atsiduriame Viešpaties nemalonėje... Šitai — amžina.
Šitai — nesikeičia. Kaip nesikeičia ir tai, jog Rusijoje tebegarbina
kvailius, nes protingų — bijo... Šalia protingų jie jaučiasi nesaugiai ir
stengiasi juos kuo greičiau sunaikinti. Todėl gudriausieji visad apsimeta
truputį kvaili, kad nenugąsdintų liaudies. Man, pavyzdžiui, tai ir padėjo
išlikti. Dvidešimt ketverius metus išlikau... Bet tąkart, tą vakarą,
pasakodama visus mergų būrimus Piteriui, gardžiai juokiausi. Jis irgi
juokėsi, paskui, pasirėmęs alkūne ant pagalvės, kilstelėjo ir įdėmiai
žiūrėdamas manęs paklausė: „O tu, Katerina, dėl ko būreisi? Ko prašei?“
Atšoviau jam netikinti tokiais dalykais. O jis neatlyžo: apie ką aš
svajojanti? Ko norinti iš ateinančių metų? Atsakiau tai, ką jis norėjo
išgirsti: kad didelių norų neturinti, vienintelis noras — kuo dažniau
matyti savąjį kapitoną sveiką ir gyvą, bet šitai ne nuo manęs juk
priklauso... Viena, ką galiu padaryti — džiuginti jį, kol jis šalia. „Tai kad
aš vis kelyje, Katerina. Vis karo stovyklose, vis kituose miestuose.
Pasiilgstu, pasiimčiau kartu, nors į Sankt Peterburgą, bet ar ištversi? Ten
vis statybos, be didelių patogumų, bet pamatysi — ten bus paradizas.
Tikras rojus ant žemės. Ten būsianti mano sostinė.“ Atsakiau, kad tikrai
atvykčiau ten, kur saugu, o su juo saugu man visur... Iš jo veido ir iš to,
kas sekė vėliau, iš tų aistringų akimirkų, supratau, kad iš Annos Mons
niekada tokių dalykų nebuvo girdėjęs.
Tą naktį, glamonių įkarštyje, nuilsęs, jau prieš pat iššaudamas aistros
artilerijos salvę, galbūt nė pats to nesuvokdamas jis pasakė ar, veikiau,
suaimanavo: myliu tave, Katerina.
Liubliu tebia, Katerina.
Nedaug laiko buvo praėję po gimdymo, todėl dar skaudėjo. Bet buvo
verta. Net jei tų įkarščio žodžių vėliau nebeatsiminė. Bet, galėjau kirsti
lažybų, prisiminė, kad jam tąnakt buvo nepaprastai gera.
Tą naktį supratau, kad įveikiau Anną Mons. Moterį, kurios nė
nepažinojau. Bet kurios atminimas iki tol kabojo kaip kardas virš mano
galvos.
Naujuosius 1705-uosius pasitikinėjome džiugiai — Narvos pergalė,
triumfas, nauji pinigai — nauji išleisti sidabriniai rubliai ir varinės
kapeikos, ir nauji mokesčiai naujoms pergalėms apmokėti. Ir smotrai,
kurie Piteriui teikė daug malonumo. Juos, tuos smotrus, jis buvo
sugalvojęs prieš porą metų ir jie nuo gaudymo į rekrūtus skyrėsi tik tuo,
kad imta ir gaudyta bernus ne iš prasčiokų valstiečių, o iš bajorų sūnų.
Ir ne muštrui kariuomenėn, o į valstybės tarnybą: į karininkus, į
valdininkus, į amatų ir manufaktūrų valdytojus; ir pirmiausia juos
siųsdavo mokytis, didžiąją dalį — į užsienį. O mokytis kaip ir dabar, taip
ir anuomet jie nenorėjo... Norėjo tik ramiai gyventi savo užkampių
mediniuose dvaruose tarp beržų ir kedrynų, šildytis ant pečiaus po
sabalų kailiniais, gerti alų, degtinę ir midų, užkąsdami kepta kiškiena ir
raugintais grybukais, vėliau — vesti kokią ilgakasę bajoraitę
nuraudonintais žandais bei juodais dantimis, mylėti ir mušti ją, ir
daugintis pagal visus Domostrojaus nurodymus, naudodamiesi iš tėvo
paveldėtos žemės gėrybėmis ir baudžiauninkų rankomis suneštais
turtais. Ir šitokiame šimtmečius nesikeičiančiame jų gyvenime vienintelis
nemalonumas buvo mokesčių rinkėjai, betgi jie lengvai buvo numaldomi
didesniais ar mažesniais kyšiais. Juk ko gi paprasti žmonės geidžia?
Vienui vieno paprasčiausio dalyko: kad valdžia jiems netrukdytų gyventi.
O mes vis reformų jiems prigalvojame... vis niukiname juos pirmyn, vis
ieškome būdų, kaip iš jų išspausti skatiką valstybės — tai yra savo —
reikmėms... Tad kas gi galėjo džiaugtis smotrų tvarka, kai kiekviena
kilminga šeima turėdavo pristatyti į caro dvarą po pilnametystės
sulaukusį sūnų, kaip auką valstybei, deržavai, kaip Izaokas — Jokūbą?
Ir niekas nežiūrėjo — vyresnėlis, paveldėtojas ar ne... Ir tada jau pats
Piteris ir keli patikimiausi didikai atrinkinėjo ką kur: jei gabus ir turintis
gerą atmintį — į užsienį mokytis, jei klusnus ir stropus — į valdininkus,
o jei durnas, bet stiprus — į kariuomenę, nes yra jėga — proto nereikia...
Piteris akyla akimi šituos skirtumus turėdavo nustatyti. Grįždavo
pavargęs po smotro, sakydavo Aleksandrui: „Ech, Aleksaška, tokių bernų
pas mus yra — deimančiukai, tik reikia juos negailestingai šlifuoti kaip
briliantus, nes kitaip apsamanos jie kaip akmenys savo votčinose ir
pamiestijose, — taip jie vadindavo tėvonijas ir valdyti duotus dvarus. —
Žiūrėk, Aleksaška, ką iš tavęs, bičiuli, padarėm — būtum smirdęs ten
sau Preobraženskojė tarp arklių mėšlo ar geriausiu atveju dėdulės pirklio
lavočką ir prekystalį paveldėjęs... O dabar, Mein Kamerat, tu — grafas,
generolas poručikas, kavalierius, didvyris. Būsi geras — princu
padarysiu! Kieno princu nori būti, a?“ — Piteris po smotrų gaivinosi savo
mėgstamu vengrišku vynu ir todėl, išmuštas raudonio, buvo dosnus bei
pakilus, ir Aleksandras nenorėjo praleisti progos. „Lietuvos princu, pagal
protėvius, Mein Herr, nieko svetimo nenoriu, bet va buvusią giminės,
lietuviškų kniazių, šlovę susigrąžinti tai būčiau nieko prieš, Brudder...“
Piteris ėmė juoktis: kad nebeturi kniazių, tie lietuviai, pas juos ten dabar
visi bojarinai, visi lygūs, palaida bala ten pas juos! Jei koks ir kniazius,
tai nuo Šventosios Romos imperijos... čia jau tik ciesorius gali duoti
Aleksaškai titulą. „Bet koks iš tavęs kniazius, Mein Herzenkin, vėjai dar
tau galvoje... Va, vestum Dašą greičiau, dinastiją sau pradėtumėt... Nes
jau žmonės liežuviais mus plaka, sakė, caras su Aleksaška šlaistosi po
Ingermanlandiją kaip su markitantėmis, su savo mergomis. O vestum —
ir Darja Michailovna taptų padori moteris, ir Katerina su ja sau galėtų
visur būti, keliauti — kaip jos draugė ir kompanionė. Galėtų merginos
pas mus atvažiuoti, jei kur ilgiau karinėse kampanijose apsistotume. Į
Livoniją, į Lietuvą ir į Lenkiją... Ne taip mums ilgu būtų...“ Darja klausėsi
išraudusi, juk laukė šito ne vienerius metus... Aš supratau, iš kur šios
Piterio šnekos — iš to, kad norėtų mane dažniau matyti. Kad ieško tam
būdų. O Aleksandrui, mačiau, šitos kalbos ne prie širdies. Juokdamasis
jis atsikalbinėjo, sakė: „Mem Herr, o ko pats nevedi? Negaliu gi padaryti
afronto carui ir šitaip užbėgt už akių!“ Ir čia, visai netikėtai, Piteris
trinktelėjo plaštaka stalą: „Dievas mato, Brudder, būtų man taip
paprasta, nedvejočiau! Tu Darjai Michailovnai žodį, parolį, juk davęs, kad
vesi. Būtų man viskas taip paprasta, spjaučiau į viską, duočiau ir aš
parolį, nė nemirksėdamas! Tave aš užtarsiu, jei ką, o mane kas užtars?“
 O kam gyvenimas būna paprastas? Niekam. Tik po ketverių metų,
Torunėje, sužinojau, kodėl Aleksandras vis delsė vesti. Piteris tai žinojo
ir vis vien jį ragino. O mes, moterys, nė nenutuokėme. Gal ir gerai, kad
Daša nežinojo. Būtų gal išprotėjusi... Kas ten žino, gal būtų kokių
nesąmonių prikrėtusi... Kartais būna dalykų, kurių geriau nė nežinoti.
Aš tuščiai vyliausi, kad gal dėl manęs tas delsimas... Kad gal
Aleksandras vis tikisi, jog carui pabosiu ir galėsime būti drauge. Kaip
tada, Šliselburge, nesislėpdami, vienudu. Puikybės pilna buvau, ir tiek.
Bet ir mačiau, kad Aleksandras vis dar pavydi. Po to vakaro,
prasilenkdamas anfiladoje, nutaikęs progą, man tyliai šnipštelėjo: „Na,
tai suvystei tu jį, Katerina.“ Jo balse buvo ir kartėlis, ir pasididžiavimas.
Atlošiau galvą ir įžūliai atrėmiau jo žvilgsnį. Jo mėlynos akys žvakių
šviesoje žioravo it deimantai: taip pat ryškiai, šaltai ir aštriai. Tylėjome
akimirką... Kartais būna tokių akimirkų, kai nežinai, kuo ji pasibaigs:
antausiu arba bučiniu. Nesibaigė nei vienu, nei kitu. Prasilenkėme
anfiladoje ir nuėjome kiekvienas savo kryptimi: jis į savo kambarius,
aš — į jo namų svečių miegamąjį su kiniškais šilko špaleriais.
Viršutiniame aukšte buvo girdėti pratisai knerkiant Piotrą Petrovičių —
su juo buvo Varka. Ja galėjau pasitikėti. Buvo tokia pat nuskriausta
negailestingo likimo, kaip ir mano vargšas mažytis.
Darja po ano vakaro suprato, kad esu jos būsimų vestuvių laidas, kad
Piteris spaus nežinia ko delsiantį Aleksandrą Danilovičių tiek, kiek ilgėsis
pats būti ir keliauti su manimi. Ji buvo miela, nors pradžioje ir nevisiškai
savo noru. O ką mes, mergos, galėjome padaryti? Abi buvome aplinkybių
įkaitės. Gal ir aukos... Darja buvo tiek maloni ir gera, kad Naujųjų metų
pokyliui Leforto rūmuose paskolino savo suknelę. Neturėjau daug savo
drabužių, ką turėjau — buvo dovanota dar Aleksandro, per kelis metus
tos suknios nusidėvėjo. Be to, po gimdymo tapo kiek ankštos per
liemenį... Nenorėjau prašyti Piterio pinigų ar dovanų. Juolab kad jis pats
savo išvaizda nė kiek nesirūpino: jam pakakdavo tamsaus žiustokoro,
retsykiais — Preobražensko pulko munduro. Nenorėjau maldauti Piterio:
Anna Mons, kiek girdėjau, nuolat jo kaulydavo — perlų, deimantų,
kvepalų, batų, suknių ir kitų skudurų... Turėjau būti kitokia, bet turėjau
būti graži. Todėl Darjos suknelė dar ir kaip pravertė... Buvo tokia gera,
kad leido man pačiai išsirinkti — paėmiau geltono šilko, ataustą juodais
margais raštais, su auksiniais bei juodais galionais ir su nėriniais. Tiko
man, prie juodų akių ir juodų dažytų plaukų, kur kas geriau nei blyškiai
mėlynakei Darjai — jai suknią vilkint matydavosi tik margumynas. O aš
buvau ryški, tviskėjau. Ne gėda jam buvo su manimi pasirodyti —
mačiau, vos išvydęs, akimis taip ir nurengė. Vedė už rankos mane — prie
visų. Visą vakarą šokome: pamenu jo išdidžią šypseną. Pamenu vyno
linksmumą, pamenu trankią olandišką muziką, atliekamą daugiausia
būgnais ir dūdomis. Jo juodos akys visą vakarą žėrėjo. Šokome, kaip
šoka meilužiai, kurie dar nepraradę vienas kitam aistros: kaip du
instrumentai, grojantys tą pačią kūno melodiją. Tas kelias šokių valandas
buvau iš tikro laiminga — visos bėdos ir nerimas tarsi liko už Leforto
salės ribų. Jis buvo puikus šokėjas, be to, be galo stiprus — kai jo rankos
suimdavo liemenį, kilstelėdavo ir apsukdavo, jaučiausi skriejanti tarsi
paukštė. Buvo gera matyti jo veidą, vis priartėjantį: norėjosi jį
pabučiuoti, žinojau, kad praėjus kelioms valandoms galėsiu šitai
daryti — jei tik vėl neprisigers kaip anąkart. Pamaniau, kad vis dėlto gal
jį pagaliau ir myliu. O gal mylėjau tik meilę man, spindinčią jo akyse?
Buvo matyti, kad manęs geidžia — visi, tąvakar buvę salėje, matė; tas
jo šokis, tie nesibaigiantys šokiai vienas po kito, buvo kaip viešas
išpažinimas. Taip, mylėjau jį — mylėjau jį už tai, kad toks stiprus ir
galingas, kad gali daryti, ką nori, kad manęs viešai nesigėdina, kad štai
taip galiu būti su juo. Mus matė ir visi bojarinai, ir jo generolai, ir užsienio
pasiuntiniai. Matė ir žavėjosi tokia dailia pora, ir kitą rytą ruošėsi
skrebenti ataskaitas į savo valdovų dvarus: kad caras įsimylėjo ir kas gi
ta nepažįstamoji, aišku tik viena — ne rusė... kieno gi ji, kokio Europos
karaliaus, pavaldinė? Galėjau kirsti lažybų, niekam nė į galvą nešovė,
kad regi karo belaisvę — argi valdovas rodytų vergei šitiek daug
pagarbos? Mylėjau jį už tai, kad elgėsi su manimi kaip su sau lygia, kad
rūpinosi. Juk žinojau, kaip būna, kai tave naudoja kaip daiktą. O čia —
šokome prie visų, rodė mane kaip parade visiems ir didžiavosi.
Kai grįžome į Menšikovo namus, pastebėjau, kad skolintos Darjos
suknelės visas priekis sudrėkęs: tai pienas sunkėsi iš mano krūtų.
Atsiprašiusi ketvirčiui valandos, greitai kūdikį pamaitinau. O tada grįžau
vėl pas Piterį. Laukė manęs, nebuvo užmigęs. Buvo švelnus, godus.
Nepasotinamas.
Sakoma, kol moteris žindo, ji negali pastoti. Netiesa. Kai Piteris
vasario pradžioje išvyko į Voronežą, vėl buvau su jo kūdikiu po širdimi.
Tačiau šįkart buvau rami — pradėjome jį ne razgului ir Girtajam Sinodui
šėlstant, o didelio švelnumo valandomis, su tuo kitu Piteriu, tuo
nebaisiuoju, tuo švelniu, kurį pamilau. Be to, stengėsi — Piteris, anąkart
prigėręs vyno, visiškai nejuokavo su Aleksandru: jis išpešė iš ano pažadą
kuo greičiau vesti Darją, kad galėtume viešai būti kartu ir rodytis
keturiese. Prieš išvykdamas jis pranešė gerą žinią draugui — tasai ką tik
tapęs Šventosios Romos imperijos kunigaikščiu, todėl lai ir elgiasi, kaip
princui iš senos ir garbingos lietuviškos giminės dera, užteks čia Dašą už
nosies vedžioti. Šitai sakydamas jis man mirktelėjo. Buvo gera, kad ir
mane pripažino — prieš išvykstant gavau ir pinigų, ir dovanų gražią
didelę deimantų sagę su trimis perlais it ašaromis, o svarbiausia —
mums su Darja, su Anisija ir merginomis buvo prisakyta kraustytis į
Preobraženskojė pas jo seserį, Nataliją Aleksejevną. Jis pats mane
pristatė negražiajai caraitei: štai čia Katerina Vasiljeva, kurią jau matei;
ji mano kūdikio, Piotro Petrovičiaus, motina ir laukiasi antro, todėl ją
gerbk ir mylėk, ir rūpinkitės mano rekrūtais. Caraitė Natalija, laimei,
pernelyg nesikišo į mano gyvenimą: jai kaktoje išrašyta buvo, jog
mananti, kad aš laikina sugulovė, bet, kita vertus, ji dievino brolį,
nuoširdžiai jį mylėjo, todėl Piterio norai jai buvo šventi. Mes vėl ėmėme
laukti, o aš — ir vėl laukiausi... Piteris rašė laiškus man, adresuodamas
Darjai, nes žinojo, kad ji man perskaitys: „Maža čia man džiaugsmo
Voroneže. O matuškos, prižiūrėkit man mano mažąjį Petrušką.
Užsakykite jam drabužių, rūpinkitės, kad nestigtų gerti ir valgyti. Ir
pasveikinkit nuo manęs Aleksandrą Danilovičių. Ir negerai darote, kad
nieko nerašote man apie savo sveikatą.“ Bet kad nebuvo ko rašyti, apie
mano sveikatą. Mano sveikata anuomet buvo puiki — buvau stipri ir
sveika tarsi karvė, ne taip, kaip dabar... Tai jis, Piteris, gegužės mėnesį
smarkiai susirgo. Taip jau būdavo — nusilpęs po naujametinių švenčių,
po daugiadienių degtinės ir vyno gėrimų, pavasariais, kiek jį tik pamenu,
visad pasiligodavo. O juk buvo dar jaunas vyriškis... Bet karštligė tais
metais jį buvo prikausčiusi prie patalo beveik mėnesį. Kad ir
sirgdamas — rūpinosi, rašė. Atsiuntė man dovanų: citrinų. Atsiminė, kad
man norisi ko rūgštaus. Tos geltonos citrinos buvo jo meilės įrodymas.
Meldžiausi už jį, kad tik pasveiktų.
Ar už mane dar kas nors meldžiasi, kad aš pasveikčiau?
Ar jau — nebe?
 3
Lestocqas vėl čia. Negali būti, kad jau praėjo keturios valandos. Taip
greitai? Atrodo, ką tik gėriau vaistų. Lyg būtų praėjusios kelios
akimirkos. Vadinasi, tuoj vėl prasidės skausmai. Vėl springsiu krauju.
Laikas yra keistas dalykas. Tarsi ir matuojame jį valandomis ir
minutėmis, bet kartais diena prabėga nelygu akimirksnis, o kartais
minutė tęsiasi nelyginant amžinybė. Ypač kai ko nors lauki. Kai skauda.
Kai kankiniesi. Kai matai kenčiant mylimą. Kai regi sergantį ir mirštantį
savo vaiką. Keista, kad ir meilės malonumo akimirkose, atrodo, sutelpa
ištisos valandos, ištisos naktys, žvaigždynai ir dangūs. Atrodo, mylėjaisi
su vyru ištisą amžinybę, o paskui pažiūri į laikrodį — tik ketvirtį
valandos... Keista, kad prievartos ir pažeminimo minutės, atrodo, irgi
tęsiasi amžinai. O gal ir nesibaigia? Gal įauga tarsi nagas į mėsą į mūsų
sielas ir atmintį, ir vos palytėjus — ima sopėti ir tvinkčioti? Sako,
nuteistiesiems kalėjime jau atsėdėti metai — tarsi akimirkos, o likusios
dienos iki išlaisvinimo — tikra amžinybė. Vaikystėje ir jaunystėje laikas,
atrodo, niekada nesibaigs. Senstant dienos pradeda lėkti it pasibaidęs
arklys, nebespėji skaičiuoti. Bet ar šitai reiškia, kad jaunystė yra kančios
laikas, o senstant ir mirčiai artėjant prasideda vieni malonumai? Vargu.
Atsiranda vien gal tik nenumalšinamas alkis ir troškulys paties gyvenimo,
kurio, supranti, tau belieka vis mažiau ir mažiau. Kaip matuojamas
gyvenimas? O atmintis? Jie — tarsi raštas. Surašyti užtrunka ilgai, jei
moki skaityti — skaitosi greitai. Gyveni sau metų metus, o prisimeni juos
per porą akimirkų: iškyla vaizdai, kuriuos pisorius dienų dienas
aprašinėtų... Talpios akimirkos, jeigu prisimeni... Jei žmogus būni
girtas — tai dažnai neprisimeni. Tada tarsi gyveni, bet iškrenta iš
atminties ištisos dienos, naktys, savaitės ar metai... Dabar taip skauda,
kad jau gyvenu tik savo atmintyje. Skausmo minutės tęsiasi metais,
prisiminimų metai virsta minutėmis... Norėčiau prisiminti palaimos,
gerumo, grožio akimirkas, užtęsti jas, bet neišeina... Ką tai bereikštų...
Jei tik galėčiau... jei tik neskaudėtų... jei būčiau sveika... ak, pakilčiau ir
kaip dar pagyvenčiau!.. Kiek aš dar tempsiu? Ką sako Lestocqas?
Jo pirštai, apmaustyti brangiais žiedais, suėmę laiko man riešą. Leib-
medikas skaičiuoja mano širdies plakimą. Žmogaus širdis tiksi, it kūno
laikrodis. Su kiekvienu tvinksniu matuoja laiką myriop. Kol sustos, kaip
anksčiau ar vėliau sustoja visi laikrodžiai. Laikrodžiai matuoja laiką. Ką
matuoja širdis? Turbūt gyvenimą.
Žiedai ant Lestocqo pirštų. Iš svetimų gyvenimų — svetimų ligų,
svetimų paslapčių. Ir — iš tylos jas saugant. Tikrai ne vien iš leibmediko
algos. Kiek mes jam mokame? Nebepamenu, bet tikrai ne tiek, kad
užtektų šiems deimantams. Ir tokiam dideliam ametistui, mažne kaip
katalikų vyskupo. Žiedai — iš ligonių kyšių už tylą. Rusijoje visos
priesaikos turi kainą. Net toji, medikų, Hipokrato ar kaip ji, kuria prisiekia
vokiečiai ir prancūzai... Saugoti paslaptis ir nekenkti. Toji priesaika —
itin brangi. Ko norėti... Pati Lestocqui esu davusi magaryčių, kad tik
tylėtų apie Lizenkos ligą. Ne tik tylėjo, bet, regis, ir išgydė, nors visi
sako, kad prancūziška meilės liga — nepagydoma. O ką daryti? Visos
meilės turi savo kainą — pavojų. Net ir tos bejausmės, vien dėl kūniško
malonumo — ir tos gresia liga. Šalia Jeano Armand’o Lestocqo stovi
mano Johanna Karo. Nepamainomieji visos Rusijos imperatorės rūmų
dvariškiai. Visada norėjau tik atvykėlių iš Vakarų. Saviškių. Mano dvaro
leib-medikas ir kamer-frau — ypatingo pasitikėjimo pareigos. Prancūzas,
buvęs smulkus vagis, ir vokietė, buvusi prostitutė, tarnaujantys buvusiai
skalbėjai, kuri pati nežino, kas esanti. Europos padugnės — Rusijos
imperatoriškojo dvaro aukštuomenė. Ar būna buvusių vagių? Ar esti
buvusių prostitučių? Ar prostitute tampama vienąsyk, bet visam
gyvenimui? Nuo pat pirmo karto, kai už meilę paimi pinigą? Aš neėmiau
Piterio dukato. Atsisakiau, tą pirmąjį kartą, kai jis norėjo atsiskaityti už
naktį Aleksandro namuose. Atsisakiau, kad gaučiau daugiau. Niekada
neprašiau jo atlygio — nei pinigų, nei dovanų, nei suknelių. Pinigų
kasdienėms išlaidoms jis man, beje, dažnai pamiršdavo duoti. Net kai
jau buvau imperatorė. Kartais tekdavo net skolintis iš Johannos — iš jos
santaupų ir atlyginimo. Juokinga, kai pagalvoji: turėjau šitiek aukse
skendinčių rūmų, sodų, dvarų ir kaimų, tūkstančius baudžiauninkų dūšių,
deimantų ir suknelių, o pristigdavau grynų smulkioms išlaidoms ir
skolindavausi iš kamer-frau. Bet nesiskundžiu Piteriu... Ėmiau iš jo kitką
už savo meilę — apsaugą. Galią. Nors iš pradžių tai nebuvo jokia galia.
Tik galimybė likti gyvai būnant belaisve svetimoje šalyje. Bet vis tiek tarp
mūsų vyko mainai. Tranzakcija. Jis — galią ir apsaugą, aš — kantrybę,
švelnumą ir savo kūną. Ar būna tarp vyro ir moters kitaip? Be jokių
mainų? Vien tyra meilė? Vien gryniausia aistra? Galbūt ir būna, kai
mylima nežiūrint į viską, į visas kliūtis, gresiant savęs pačių
susinaikinimui. Galbūt tokia meilė būtų galėjusi būti tarp mūsų su
Aleksandru? Kas ten žino... Mes tiesiog neišdrįsome išbandyti.
Pasirinkome gyventi, išgyventi... Išlikti gyvi ir tiek. O gal jis, gerai
pažinodamas Piterį, šitaip norėjo mane apsaugoti? Kas supaisys tą
Aleksandrą... iki šiol nežinau, nesuprantu, kas jis — herojus ar svoločius?
O gal — abu kartu?
Johanna pasakoja Lestocqui, kad, vos pradeda silpti vaistų veikimas,
pradedu kosėti krauju. Lestocqas atšauna, kad negalima juk manęs
ištisai laikyti visiškame laudanumo stupore. Kokia to nauda? Be to,
antrąsyk išgėrus vaistų, jiems veikiant be pertraukos, kai atleis — bus
dar blogiau. Lestocqas sako — Lestocqas žino. Johanna sako, kad dabar
jau trečia nakties: dar vaistų padėtų man nekosėjant ištverti nors iki ryto
septynių. Nori pati ramiai dar pamiegoti, užuot valiusi mano kraujus, ta
mūsų Johanna Petrovna Karo, bet negi tiesiai tau pasakys, ta buvusi
prostitutė. Bliadis. Apsimeta, kad visa tai — iš rūpesčio manimi. Bet aš
pati jos vietoje daryčiau ir sakyčiau tą patį. Buvau lygiai tokia pati —
parsiduodanti, apsimetėlė. Piterio galvą po jo nuomario priepuolių
kantriai laikydavau padėtą sau ant krūtinės lygiai dėl tos pačios
priežasties: kad stiprinčiau savo įtaką jam. Žinodavau, jog šitaip išlošiu.
Švelnumu ir nuolankumu. Kentėdavau, nejudėdavau ir tylėdavau, ir
švelniai glostydavau jam smilkinius, nors nugarą po poros valandų
imdavo varstyti diegliai, o mano kūnas nutirpdavo. Bet apsimokėdavo.
Ne iš meilės. Taigi, buvau lygiai taip pat parsiduodanti. Tik kaina buvo
kita. Ir vertė — išlikimas, galia. Bet kas gi verčiau? O galbūt visas
gyvenimas tėra pasirinkimas, kaip kad dabar — tarp stuporo, vaisto ir
gyvenimą trumpinančio nuodo ir tarp skaudaus kosėjimo krauju. Vis tiek
pabaigoje — mirtis. Ir gal moteris parsiduoda ne tą akimirką, kai
pratiesia delną monetoms, bet kai, prieš atiduodama kūną arba
švelnumą, pati sau pasako: tiek to, pakentėsiu, nes verta, kad gaučiau,
ko noriu...
Johanna gauna, ko nori. Prostitutės — esamos, buvusios — moka
savo pasiekti. Jiedu su Lestocqu, pavertę mane ant šono, padeda man
išsikosėti. Viską, beveik visą kraują, kiek tik yra — burnoje ir
galugerklyje. Išvalo. Dar vaistų man. Ji dar pamiegos, aš dar pabūsiu
apsvaigusi...
Vėl stipriau plaka širdis. Vėl girdžiu tiksint laikrodį. Vėl per visą kūną
plūsta šilumos bangos...
Taigi. Buvau parsiduodanti. Pasirinkau ne mylėti ir būti laisva, o tiktai
išgyventi. Mylėjau, kiek tik galėjau, bet būtent iš tokio štai išskaičiavimo.
O, regis, po 1705 metų pradžios, po to šokio su Piteriu, po jo rūpesčio,
po deimantų ir rūgščiųjų citrinų, ir rūpestingų laiškų, saikdančių žiūrėti
mūsų pirmagimio, buvau jį bepamilstanti. Nuoširdžiai. Kai sužinojau apie
tą jo visą gegužės mėnesį trukusią karštinę Voroneže, ėjau iš proto. Ir
visiškai ne dėl to, jog būčiau bijojusi, kas man nutiks, jei jis pasimirtų.
Niršau sužinojusi, kad susirgo iš nuovargio po Naujųjų metų šventimo,
buvo bepasveikstąs, o atkrito su ta baisiąja karštine vien todėl, kad per
Velykas Voroneže vėl siautėjo su savo Girtuoju Sinodu. Užgėrė. Garbino
ne Kristaus prisikėlimą, o Bakchą... Bijojau dėl savo vaikų tėvo — tėvo
to silpnučio, negalią paveldėjusio kūdikio ir to dar negimusio, po širdimi.
Bet lygiai taip pat bijojau, kad nebepamatysiu to besišypsančio vyro,
kurio rankos mane kėlė į dangų per šokį, kad daugiau nebepalies manęs
jo gyslotos staliaus plaštakos ir kad savo pirštų nebepanersiu į jo juodus
gaurus tomis palaimos akimirkomis, kai reikia už ko nors įsitverti, kad
neišskristum į dangų, linkui žvaigždžių... Natalija, jo sesuo, matydama
mano nerimą blaškantis po Preobraženskojė dvarą kaskart laukiant jo
laiško iš to Voronežo, po truputį tirpo it ledas pavasarį. Matė, kad
neapsimetu, kad einu iš proto dėl jo, todėl kaskart gavusi žinią —
kviesdavosi ir skaitydavo visas brolio cidulkas. Vėliau sužinojome, kad,
laimei, valdovas pasveiko ir išvyko į Polocką. Aleksandras atmušė dar
vieną švedų ataką prie Sankt Peterburgo, grįžo Maskvon aplankyti Darjos
ir turėjo vykti inspektuoti Šeremetjevo kariuomenės Lietuvoje. Piteris
buvo sugalvojęs gudriai: pernai pažadėjo lenkų karaliui tris šimtus
tūkstančių auksinų, tas suprato, kad suma — iki kalendorinių metų
pabaigos ir bus dar, papildomai, bent jau koks milijonas du šimtai, o
Piteris su Aleksandru išvartė, kad čia visiems ateinantiems metams.
Apgavo ir nusipirko iš Augusto galimybę įvesti Lietuvon rusų kariuomenę.
Nesgi dešimtis tūkstančių vyrų juk pigiau išmaitinti įtaisant juos svečioje
šalyje — tada jie niokoja ne savų, o svetimų valstiečių derlių, javus,
skerdžia vištas, kiaules ir teliukus, ima svetimas moteris ir daro joms
benkartus — naujus karius, bet jau pusiau rusus. Todėl jau nuo metų
pradžios visos caro pajėgos buvo sutelktos Lietuvoje. Iš ten ir atėjo
cidulka, adresuota Aleksandrui: Piteris rašė iš Kauno ir prašė atsiųsti jam
„Kateriną Trubačiovą“ — mane — ir dar dvi portomojkas.
Žodžiai kartais būna baisesni už smūgį. Nereikėjo man aiškinti, ką, jo
šneka, reiškia tos portomojkos. Juk pati neseniai buvau viena iš jų.
Aleksandras perskaitęs prikando sau lūpą. Matė, kaip pasikeitė manasis
veidas. Pasakė tik, lyg tarp kitko: „Tai ką, Katerina, važiuosi į Kauną, į
Lietuvą. Su apsauga ir dar su dviem atsarginėmis šliuchomis.“
Jaučiau, kaip veidu ritasi pykčio ašaros. Drebėjau nuo pažeminimo.
Nesijutau taip paniekinta niekada — net kai Šeremetjevas, kai kareiviai
naudojosi manimi tarsi daiktu... Dabar buvo kitaip — dabar pažemino
vyras, kurio vaikus nešiojau, kurį tariausi pradedanti mylėti.
Aleksandras mane drebančią lyg norėjo priglausti, bet tuoj pat lyg
nutvilkytas sugriebė už pečių ir gerokai supurtė: „Nedrįsk, nė nedrįsk,
Katerina! Nusiramink ir nustok, bliad, elgtis kaip mažas vaikas: tu ką,
galvojai, jei Piteris pamyli tave, tai jis nedrožia kitų? Tu ką — visai
nebeturi smegenų? Paskaičiuok, kiek tu pernai jį regėjai, per visus
metus? Visas tas dienas, po kurių gulėte miegoti kartu, sudėjus — kiek?
Porą mėnesių? Ir ką, tu manei, jis veikė visą likusį laiką — Sankt
Peterburge, Dorpate, Narvoje, Livonijoje ir Lietuvoje? Manei, meldėsi
vakarais prie ikonos ir saugojo tau savo skaistybę? Tu visai išprotėjai,
Katerina, jeigu šitaip galvojai! Juk kur Chmelnickis — ten ir Jeremka... o
vyrui dėl sveikatos reikia nuolat ištuštinti kiaušus! Aš, kiek galėjau, pats
jam kišau mergas — bet tik tokias, kurios tau, balandėle, nekeltų jokio
pavojaus. Tokias, kur mačiau — pataršys, pamaigys Piteris naktį ar dvi,
nusibos ir numes! Ir dabar — bliad! Ašaros! Ko?! Tu visai išprotėjai!
Džiaukis: nėščia, su pilvu, o jis tave kviečiasi! Pasiilgo, nori matyti!
Užsisakė dvi papildomas bobas, nes gal mano, kad su tavimi jam neleis
tava padėtis, bet taip nori tave matyti, kad jam nė nesvarbu — galės su
tavim ką daryti ar ne! Vien kompanijos tavo nori! Galvok pati, ką tai
reiškia! Džiaugtis reikia, o tu — verki?! Ir dar — jeigu nori jį išlaikyti, turi
pamiršti visus savo pavydus. Vienąsyk ir visiems laikams. Rūpinkis ne
tuo, ką jis darė, daro ir darys su kitomis, o kad su tavimi jam būtų
geriausia. Kad norėtų sugrįžti visada pas tave! Ek, Katerina,
papasakočiau tau daugiau, bet negaliu — daviau jam žodį, parolį, kad
tylėsiu... Bet atmink, Piteriui smarkiai kritai į širdį — tik pati visko
nesugadink! Pasiimk kompanijon Darją — atveši ją man, man bus
linksmiau.“
Taip ar panašiai Aleksandras man anuomet šnekėjo. Ir jis buvo teisus.
Jei norėjau Piterį išlaikyti — turėjau pamiršti visus pavydus. Nuryti
nuoskaudas. Tylėti, šypsotis, žavėti ir linksminti. O kam gi rūpėjo, kokie
sielvartai slėpėsi sieloje? Niekam nepatinka juk irzlios, surūgusios,
verksmingos, nepatenkintos bobos. Aleksandras nuo pat pradžių mane
perspėjo — tokios Rusijoje ilgai negyvena.
Ir mes išsiruošėme į kelią, į Lietuvą, į tą tolimą Kauną. Aš, Darja,
būrys apsaugos ir dar dvi portomojkos kitoje karietoje. Aleksandras
turėjo prie mūsų prisijungti vėliau, jis inspektavo kariuomenės dalinius
ir į Kauną turėjo atvykti iš Vilniaus, Piteris jau mūsų laukė Kaune, Petruša
Petrovičius buvo paliktas Varvarai ir Anisijai, ir žindyvei Preobraženskojė
po caraitės Natalijos sparneliu. Pirmą kartą turėjau nukeliauti šitaip toli
į pietus, ten, kažkur į mūsų su Aleksandru protėvių žemę, į Didžiąją
Lietuvos Kunigaikštystę, kur pilys su parkais, fontanais ir porfyro
kolonomis, ir bažnyčių bokštais stūksantys miestai, ir žvejų trobos
baltomis užuolaidėlėmis, aukso kviečių laukai, alaus ežerai, degtinės
šaltiniai ir pieno upės medaus krantais... Į kraštą, į kurį taip godžiai
žvalgėsi Piteris, kuris buvo taip arti, bet jau — Vakarai. Nebepamenu,
pro kur keliavome — kažkur pro Vitebską ar pro Smolenską.
Nebepamenu, daug ko nebepamenu, juk vėlesniais metais tiek daug
keliavome... o mes, merginos, tiesiog plepėjome, rūpinomės kelionės
patogumu ir kad rastume nakčiai švarią užeigą. O jos, stebėtina,
įvažiavus į Lietuvą, beveik visos ir būdavo švarios, standžiomis, gerai
išvelėtomis balto lino paklodėmis, kartais — net ir su nėriniais, o kai kur
mums, damoms, net švarią staltiesę užeigoje patiesdavo. Pamaniau, kad
čia moterys turbūt kiauras dienas audžia ir skalbia, ir švarinasi. Turbūt
nė neturi laiko žiūrėti pro langelį kaip Rusijoje. Prisiminiau pasakojimus
apie Piterį ir pajūrio žvejų kaimelį — nors buvome toli nuo jūros, tačiau
Lietuvoje buvo tvarka. Net ten, kur akis badė neturtas, būdavo išvalyta,
švaru. Man, užaugusiai ponios Glück namuose, džiaugėsi širdis... Tik
keista buvo keliauti apsuptai būrio ūsuočių gvardiečių žaliai raudonomis
uniformomis: kažkada jie buvo didžiausia grėsmė, o dabar — apsauga;
keliaujant su jais buvo keista stebėti, kad jie — lygiai tokie pat žmonės,
kaip mes: lygiai taip pat vargo, liūdėjo, linksminosi ir dainavo, vien tik
gal buvo balsingesni ir daugiau keikėsi, bet tuo pat metu žinojau,
nepamiršdavau nė akimirkai, kad nuskambėjus įsakymui jie gali virsti
tikromis žudymo machinomis, nebegalvojančiais aparatais, kurių kartais,
kaip liudijo išskersta Narva, būna nepajėgus sustabdyti net patsai Piteris.
Bet dabar, lydėdami savo valdovo nuosavybę iš vieno taško —
Preobraženskojė — į kitą — į Kauną, jie tik vykdė įsakymą. Kai su Darja
paprašydavome sustabdyti karietą mums nusilengvinti, jie išsirikiavę,
nusisukę nugaromis mus saugodavo, kol padarydavome, ką turime,
krūmuose ar pakelės griovyje. Vakarais užeigose nė nedrįsdavo į mus
dirstelėti, sėdėdavo prie atskiro stalo budrūs, pasiryžę užpulti
smuklininką ar kitus keliauninkus, jei tik tieji mus kaip nors nepagarbiai
užkabintų. Tas budrumas ypač buvo justi atsidūrus Lietuvos žemėse —
įdirbtose, pasitikusiose mus vidury laukų stūksančiais vienuolynais su
bokštais ir kupolais, aukštastogiais, gontais dengtais mediniais dvarais
pakelėse, mūro ir medžio miesteliais, kuriuose šurmuliavo visiškai kitokie
žmonės, nesutinkami Moskovijos pusėje: čia visi vilkėjo europietiškai
arba lenkiškai, visos moterys dėvėjo kiklikus ar korsetus, o vyrai buvo
su ilgais žiponais, sujuostais šilku bei auksu austomis juostomis, ir avėjo
pušnis. Net visiški vargšai vilkėjo namie austus durtinius su pintais
margaspalviais vilnoniais diržais, daugelis jų turėjo aulinius batus, o jei
neužteko aulams — avėjo ne tošies vyžas, o kurpes arba rauktas odos
nagines. Čia nebuvo matyti jokių barzdų, su kuriomis taip kovojo Piteris,
daugiausia vien tik švariai nusiskutę ūsočiai; o jei kur ir sušmėžuodavo
kokia barzda — ji būdavo juodai vilkinčio žydo. Tų juodų Mozės
garbintojų ir jų spalvingų moterų čia buvo pilna. Visiškai priešingai nei
kad Rusijoje, kur miestų gatvėse žydų niekada nebuvo matyti, bent jau
šitaip — taip štai, lyg niekur nieko prekiaujančių, triukšmaujančių,
užsiimančių amatais ir savo kasdieniais darbais. Ten jie būdavo ujami,
čia — vaikščiojo sau it lygūs, laisvi. Lietuvoje krito į akis vienas didelis
skirtumas — žmonės stovėjo tiesiai, kalbėjo garsiai ir atvirai, nors
lenkiškai žodžius tarė kitaip, nei kad atminiau Jakobstadte, bet jie
kalbėjo, ak, kaip kalbėjo — atrodė, kad kiekvienas jų šlėkta su žiponu
yra tikras oratorius, o kiekvienas valstietis — pranašas ar poetas, nes jų
skambi kalba buvo visiškai man nesuprantama. Ir jų bajorai
šnekučiavosi, įsirėmę ranka į šoną, ir juokėsi garsiai, bet nepiktai, ir laidė
sąmojus, šaipėsi, pliekė įstatymus ir šalies tvarką — aiškiai visiškai
nebijodami, kad juos kas karaliui ar valdininkams įskųs už tuos jų
politikavimus. Neatrodė, kad koks nors jų priešgyniaujantis žodis būtų
grėsęs jiems kelione į vieną pusę — myriop. O juk Maskvoje net kokį
gandą prieš valdžią pakartojęs galėjai lengvai, viens du, ir baigti ant
trinkos. Lietuvos gi bajorai — ir juokėsi, ir šaipėsi iš savo valdovų: ir iš
švedų pastatyto Leščinskio, ir iš savo išrinkto Augusto, ir traukė patys
vieni kitus per dantį. Tačiau mokėjo rodyti pagarbą — važiuojant mūsų
karietai pro šalį jie nužvelgdavo, kas sėdi viduje, o pamatę dvi
svetimšales gerai apsitaisiusias jaunas damas, lydimas rusų
gvardiečių — mudvi su Darja, anų prasmirdusių portomojkų kitame
vežime juk nė neskaičiuoju — ne nusispjaudavo kaip maskviškiai,
svetimšalį išvydę, o nukeldavo plunksna puoštą kepurę ir žemai
nusilenkdavo. Darja raudonavo, krizeno ir dar pridurdavo: „Ak, tie
lietuviai, galantai... Ne veltui ir Aleksandras Danilovičius — irgi iš jų.“ Ir
aš, prispaudusi skruostą prie stiklo, tyliai šypsodavausi — juk lygiai taip
pat buvau viena iš jų. Ten, anapus karietos stiklo, jaučiausi išdidi — tarsi
grįžčiau namo. Ne, ne į vokiškai švedišką Marienburgą ir ne į
Jakobstadtą, bet ten, iš kur buvo kilę mano lietuviai bajorai tėvai. Bet
lygiai taip pat regėjau, kad Piterio gvardiečiams jie, tie lietuviai, yra
svetimieji — kareiviai buvo tarsi užtaisyti pistoletai atlaužtais gaidukais,
pasiruošę iššauti dėl mažiausios priekabės ar nesklandumo. Buvo matyti,
jog ir šita kaimyninė žemė, ir ją minantys jos gyventojai savo elgesiu ir
papročiais gvardiečius taip erzina, kad šieji yra nuolatinėje karinėje
parengtyje. Kaip jie jutosi esą svetimoje žemėje — o svetima jiems
reiškė priešiška — taip ir aš nė akimirkai negalėjau pamiršti, kad mano
palyda — žudymo įrankiai, kurių kartais negali sulaikyti nė tvirčiausia jų
caro ranka.
Caras, paaiškėjo, nuo jų nedaug skyrėsi. Vos susitikusios prie Kauno
su Aleksandru, sužinojome, kad Piteris Polocke įsivėlė į kvailas, politinių
pasekmių galinčias turėti žudynes ir, Aleksandro galva, visiškai be
reikalo. Aleksandras tai aiškino Piterio neapykanta vienuoliams
bazilijonams — graikų Bažnyčios stačiatikiams, kurie išdrįso pripažinti jo
taip nekenčiamo Romos popiežiaus viršenybę, sukurdami rytinėse
Lietuvos žemėse kai ką, Piterio galva, labai pavojingo — mišinį tarp Rytų
bažnyčios ir Vakarų. Pasivadinę graikų katalikais, jie tarsi savinosi senąjį,
Antrosios Romos imperijos, graikų tikrąjį tikėjimą ir sulydė jį su
nekenčiamaisiais papistais. Piteris tarsi velnias kryžiaus baiminosi
popiežiaus ir katalikų vienuolių, o itin — mokytų jėzuitų, kuriuos buvo
prisiekęs vyti iš Moskovijos nelyginant marą. O graikų katalikai, jo
nuomone, buvo it vilkai avies kailyje — anksčiau ar vėliau jie turėjo
praryti rusų stačiatikius ir juos pavergti Rymo popiežiaus valiai, ir kur
tada būtų buvusi Maskva su savo tvarka? Nebe Trečioji Roma, o Rymo
popiežiaus vargani ir klusnūs vasalai? Kaip ten bebūtų, man anais laikais
visi tie tikėjimo svarstymai būdavo pernelyg painūs. Iš pasakojimų ir
Piterio bei Aleksandro ginčų susitikus Kaune man atrodė, kad viskas buvo
kur kas paprasčiau. Dėl visko buvo kaltas gėrimas. Išvakarėse — ką ten
išvakarėse, kelias dienas — Polocke Piteris, susitikęs su Šeremetjevu ir
Ogilviu, pylė su lietuvių kunigaikščiu Oginskiu. Paskutinę dieną, prieš
išvykdamas, užsuko į unitų Viešpaties Išminties katedrą, garsėjusią jų
šventojo vienuolio Kuncevičiaus relikvijoriumi. Užsuko taip, kaip
stovėjo — su keliais palydos vyrais ir savo anglišku šunimi už pavadžio.
Į katedrą. Irzlus, netverdamas savyje, ėmė ieškoti priekabių... Tačiau
kas gi ieško priekabių šventoje vietoje? Paklausė, ką gi čia tokį
sudžiovinę jie laiko. Vyresnysis vienuolis atsakęs, kad šventąjį kankinį
Juozapatą Kuncevičių. „Ir dėl ko gi ta jo kankinystė?“ — Piteris neatlyžo.
„Jūsiškiai, stačiatikiai jį nukankino: perkirto galvą, tyčiojosi iš nuogo,
negyvo, užmėtė akmenimis, vilko per miestą ir nuskandino jį
Dvinoje“, — atšovė unitų vienuolis. Piteris tada jo pareikalavo raktų nuo
tabernakulio, sakydamas, kad jeigu jau jų tikėjimas toks nuostabus,
reikia vyno išgerti ir užsikąsti sausainiu. O kai vyresnysis, žinoma,
atsisakė, įvyko susistumdymas tarp vienuolių ir caro vyrų, ir, išsitraukęs
špagą, Piteris kirto per galvą tam vargšui bazilijonui, keturis kitus
vienuolius liepė kareiviams nuskandinti Dvinos upės bangose, ašmenimis
sučaižė šventus paveikslus. O tada liepė savo kareiviams vis vien išlaužti
tabernakulio dureles, ir, išbarstęs Švenčiausiąjį Sakramentą, jį sutrypė
kojomis. Kam to reikėjo? Nebūtų gėręs iš vakaro, šito nebūtų buvę...
Paskui dar gyrėsi Aleksandrui, kad tą katedrą pavertė parako sandėliu ir
įtaisė ten komendantą. Klausiausi tų kalbų kaip klaikaus sapno.
Baisiausia, kad klausydamasi tarsi viską regėjau ir netgi jaučiau:
užkluptas niekuo dėtas vienuolis, įraudęs pašaipus Piterio veidas
paburkusiomis, stiklinėmis akimis, stumdymasis, bazilijono kiaušą
perskėlęs kirtis, išlaužtas altorius... O juk tuose kraštuose keliaujantys
didžiūnai, netgi kitatikiai, paprastai paaukodavo šventoms vietoms, o ne
žudydavo... Ir Piteris su Polocku juk nė nekariavo — ten buvo
sąjungininkų vaivadija... Bet tik dabar suprantu. Tik dabar galiu tai
paaiškinti. Piteriui anuomet buvo trisdešimt treji, Viešpaties Kristaus
amžius, jaunas dar buvo, bet jau tada jam prasidėdavo ta jo beprotybė
po daugiadienio gėrimo. Nuotaikos alteracija, kaip jis vėliau, gydytojams
tą būseną paaiškinus, ją pats vadindavo. Aš sakyčiau — jo paties, kaip
žmogaus, alteracija. Buvo kaip du: vienas — pasigėrėjimo vertas,
šviesus, mylimas, kitas — bukas, nenuspėjamas ir žiaurus. Po aberacijos
virsdavo tuo baisiuoju. O Aleksandras tik kraipė galvą: „Mein Herz, —
sakė, — ar tikrai to reikėjo? Dabar visas rytinis Lietuvos pakraštys mūsų
nekęs, ar mums ne geriau juos buvo laikyti ramiai, savo pusėje? Kad ir
nelabai tikę, bet vis tik — stačiatikiai, ar ne geriau būtų kąsnis po kąsnio
tą jų teritoriją tyliai nukramsnoti sau ir pajungti? O dabar — visi tie popai
unitai bus mums priešai, žmones prieš mus sukurstys, kiaulystes armijai
visame tame krašte darys, bus bėdų su provizija, o man ten šitą mėšlą
reiks kuopti ir kažkuo maitinti karius.“ Ir Piteris tūžo, nes Aleksandras,
žinoma, buvo teisus, ir niršdamas rėkė ant Aleksandro: „O tu, Aleksaška,
ko taip rūpinies ne savo reikalais, Polocko vaivadijos jam mat pagailo,
jau ką — į litvinų kniazius įsijautei? Z griazi v kniazi, iš purvo į princus,
matai, ir man jau aiškini! Aš tave, Šviesiausiasis, kunigaikščiu padariau,
aš lygiai taip pat galiu tave atgal į šūdą nuversti, nepamiršk šito,
svoločiau, pirštais spragtelti man tereikia!“ Piterio akys buvo krauju
pasruvusios, jis taikė bičiuliui į skaudžiausią vietą ir net ištarė
nekenčiamą pravardę, jam pavyduolių lipdomą Maskvoje po to, kai nuėjo
garsas apie jo naują kunigaikštišką titulą. Štai taip baigdavosi didžioji
dauguma ginčų su Piteriu — kai pasijusdavo įveiktas, pradėdavo grasinti
savo galia.
 Mačiau, kad jis praradęs savitvardą, kad su juo verčiau nejuokauti,
kad įsikarščiavęs Aleksandras nebemato, jog gali pakliūti bėdon... Tą
akimirką jis buvo ne Piteris, jis buvo Pachomas Pichajchujus Michailovas:
lygiai taip pat, kaip, spėjau, protodiakonas Slėpsnom Stumk Chujų
Michailovas siautėjo ten, Polocko katedroje. Nieko tuomet dar nežinojau
apie tas jo aberacijas. Bet jau mačiau, kad jis būna tarsi du visai skirtingi
žmonės. Piteris, kurį myliu, ir tas Pichajchujus Michailovas. Man tereikėjo
pabudinti artilerijos kapitoną Piterį, kuris vadovaujasi ne įsiūčiu, bet, kaip
jie sakydavo, sveiku protu — rezonu. Kuris myli moteris ir vaikus ir nori
statyti miestus, laivus bei mėgdžioti Vakarų tvarką. Todėl švelniai,
meiliai šypsodamasi ramiai jam tariau: „Tai ką, pone kapitone, pradėsit
pyktis su Aleksandru Danilovičiumi dėl kažkokių vienuolių, kurie buvę
nebuvę upės dugne už šimtų mylių? O tu, Aleksandrai Danilovičiau, irgi
nesuk sau galvos dėl to, kas dar neįvyko.“ Tai buvo drąsu — kištis į vyrų
barnį, galbūt net savižudiška. Bet numalšinti kivirčą padėjo. Piteris
atlyžo, sakė: „Gerai sakai, Katerina, einam verčiau linksmintis.“ Ir
linksminomės — gėrėme, vakarieniavome tame Kaune. Buvome užėmę
gerus miesto namus, kambariai buvo puikiai apstatyti ir net turėjo savo
privetus, aplinkiniuose namuose kvartiravosi gvardija; Kauno būta gan
didelio, žinoma, ne tokio didelio, kaip Maskva, bet kur kas didesnio už
Marienburgą: kad ir su vokiškomis raudonų plytų bažnyčiomis, jis vis
dėlto buvo katalikiškas, su naujais šviesiais vienuolynais, įsikūręs, kur
suteka dvi didelės upės, su pilimi ir tvirtomis fortifikacijomis. Ten, Kaune,
Piteris ir Aleksandras kurį laiką konfederavo su lietuvių ir lenkų ponais
planuodami karo kampanijas, kaip sutriuškinti Švedijos Karolį ir neleisti
jam karūnuoti Leščinskio, ir vakarais per puotas turėdavau progą
pamatyti juos iš arčiau. Pokyliai buvo malonūs ir išsiskyrė tuo, kad salėse
buvo balkonai, kur grieždavo muzikantai, stalai lūžo nuo įmantrių
kepsnių ir pyragų, o vyrai ir moterys linksminosi ne vien drauge salėje,
bet ir už stalų sėdėdavo pramaišiui. Darja nužiūrinėjo miesto ponias ir jų
apdarus, kurie buvo dar nematytų, Maskvos dar nepasiekusių, kur kas
drąsesnių madų ir fasonų, aš stebėjau jų įtakingus magnatus. Jie ir čia
vilkėjo dvejopai: kas norėjo, perukais ir žiustokorais, kiti gi — pagal
lenkišką madą, su ilgais žiponais, bet nuostabiausia buvo tai — ir šito
paklausiau, kai Piteris negirdėjo, — kad jie patys rinkosi, ką vilkėti, ten
nebuvo jokių karaliaus ukazų. „O kas mums uždraus? Dar to betrūko,
kad valdovas įsakinėtų, kokius marškinius ir kelnes vilktis laisvam
bajorui!“ — kvatojosi vienas didikas, mano užkalbintas. Čia, Lietuvoje,
moterys per pokylį netgi pačios galėdavo pradėti konversaciją. Jis
kantriai aiškino, kad tieji, kurie renkasi seno kirpimo drabužį, daro tai iš
pasididžiavimo sava bajorų tauta, kurią kildina iš romėnų. Piterio
užsidegimas visus Rusijoje pervilkti europiečiais — dėl to jis pernai,
matydamas, kad iš kaimų vis vien bojarinai suvažiuoja su barzdomis ir
kaftanais, prieš Naujuosius metus vėl Maskvoje pakartojo visuotinį
drabužių ukazą — šitam savo bajorų laisvę atkakliai ir opiai saugančiame
krašte nė nebūtų praėjęs ir būtų veikiausiai sukėlęs didžiausius maištus.
Juk jie, tie magnatai, patys rinkosi sau karalių, patys galėjo jį ir
nuversti... Darja, kuri nemokėjo nė vieno žodžio lenkiškai, bandė
suprasti, ką šnekame. Keletas užstalės pašnekovų stebėjosi, iš kur aš
šitaip puikiai kalbanti jų kalba, ir dar labiau dyvijosi man pasakius, kad
esu kilusi iš Livonijos, bet iš lietuvių tėvų, iš Skowronskiu giminės. „Tai,
ponia, būsite iš Lenkų Livonijos“, — šypsojosi pašnekovai, bet mano tėvų
kilmingoji pavardė jiems nieko nesakė; galbūt maniškiai buvo per
smulkūs, neįtakingi bajorai, ir pokylio ponai netrukus mandagiai prarado
manimi bet kokį susidomėjimą: jiems buvau tik nėščia rusų caro dvaro
dama be jokio atpažįstamo rango. Nė pati nežinau, ko tikėjausi — kad
Kauno ponai ir ponios mane atpažins, pripažins už savą, kilmingą
lietuvę? Nedaug man užtruko suprasti, kad jiems esu svetima. Viltis, kuri
mane palaikė tarnaujant pas Glückus ir vergaujant rusų nelaisvėje — kad
šis tas esu, kad esu kilminga, nors neturtinga lietuvių bajorė — man
atvykus į Lietuvą subyrėjo į dulkes. Ten, kur svajojau priklausanti, ten,
kur vaizdavausi esant namus — ten jiems buvau visiškai niekas.
Maskvoje — svetimoji, belaisvė livonė ar švedė iš Vakarų, Lietuvoje —
rusė iš Rytų, iš caro palydos, geriausiu atveju galbūt kilusi iš Lenkų
Livonijos, kurią jie suvokė kaip vasališką pakraštį. O Livonijoje tebuvau
našlaitė tarnaitė, skalbėja... Lietuvių bajorė — tik savo svajonėse, kad
nesijausčiau kaip iš rankų į rankas einantis karo laimikis. Kaip daiktas.
Įsivaizdavau turinti kilmę... kad, nors ir būdama trofėjus, turiu truputį
vertingos istorijos, kad mano kilmingumas pridės man vertės gal net
Piterio akyse. Visos genealogijos juk tam ir tereikalingos — kad patys
sau nesijaustume tokie niekingi, susidūrę su dabartimi, vykstančia čia ir
dabar, su gyvenimu, kuris traiško ir žemina mus kiekvieną akimirką.
Mačiau, tų Kauno pokylių metu supratau, kad lygiai tas pat dedasi ir su
Aleksandru, kad jį Lietuva lygiai taip pat mandagiai atmeta: po
pustuzinio tostų jis jiems pasigyrė savo nauju kunigaikštišku herbu ir net
parodė jį, šviežiai išraižytą ant savo paradinės špagos geležtės prie
deimantais puoštos rankenos — ten, tame herbe, buvo karo panoplijos,
dvigalvis rusų erelis, grifonas ir lietuviška Pogonia, Vytis, jo tėvo
Danieliaus Męžyko lietuviškai kilmei pabrėžti. Lietuvių ir lenkų didikai ta
proga tik mandagiai pakėlė galantišką tostą — į caro bendražygio
šviesiausiojo kunigaikščio Menšikovo sveikatą. Bet, išlenkus taures,
mačiau, keletas jų susižvalgė — vienų veiduose buvo matyti atlaidi
šypsena, kiti gi, pusiau nusisukę nuo Aleksandro, tik pašaipiai užvertė į
dangų akis, be žodžių vienas kitam išsakydami nuomonę. Nereikėjo būti
išminčiumi, kad matytum jų švelnią panieką tam deimantais švytinčiam
barbarų caro sutvertam favoritui, atsainaus prakilnumo stokojančiam
princui iš purvo, taip žūtbūtinai norinčiam būti tokiu kaip jie — tikru
lietuviu. Bet lietuviai ir lenkai buvo mandagūs, jie buvo vaišingi, orūs ir
puikių manierų — nemačiau nė vieno, daužančio taures, metančio kaulus
į bendrą lėkštę, šnypščiančio į staltiesės kraštą ar braukiančio riebaluotą
ūsą sau į rankovę, su kuo taip kovodavo Piteris per pokylius Maskvoje ir
nuo ko bandė atpratinti rusų jaunimą. O čia — niekas net nė karto
nenusispjovė, nė neatsikrenkštė, net alkūnių nedėjo ant stalo! Vos kelios
dienos kelio nuo Rusijos tvyrojo visai kiti papročiai ir mandagumas, tas
politesas, taip geidžiamas Piterio, čia buvo be jokių pastangų, tarsi jau
būtų gimę elegantais ir viską mokėdami. Be to, beveik visi jų buvo
mokęsi universitetuose užsienyje ir aplankę Europos karalių dvarus,
laisvai šnekėjo kuo įvairiausiomis kalbomis — lotynų, prancūzų, italų ir
vokiečių, dėl kalbos panašumo puikiai suprato ir rusiškai, kai Piteriui
pritrūkdavo lenkiškų žodžių. Buvo tokie prakilnūs, kad Piteriui savimeilę
paglosčiusių keleto tostų — o bet, Viešpatie, kaip tie ponai, visi tie
Zabielos, Zavišos, Flemingai, Radvilos ir Pacai mokėjo sakyti tostus, čia
pat, vietoje, prie stalo akimirksniu iš galvos net sukurdami įmantriausias
eiles — susilaukiau ir aš, ir ne tiek dėl to, kad buvau čia atvykusi su
Piteriu ar kad buvau padėty. Tiesiog buvau jauna ir graži moteris, o tie
lietuvių ir lenkų ponai su gražiomis moterimis buvo itin galantiški: sakė
pagarbius tostus apie juodas kaip naktis damų akis, kurias amžino grožio
žvaigždėmis nušviečia jų sielos kibirkštys, bučiavo į rankas ir žvelgė ilgai,
tačiau be jokio užgaulaus nešvankumo ir šitaip gerbė moteris nežiūrint
jų titulų ir padėties, o tatai buvo didžiulis papročių skirtumas, kurio
nebuvau patyrusi nei biurgeriškoje Livonijoje, nei juolab Maskvoje.
Nevaržomos laisvės ir savo vertės suvokimą jie šiame krašte, atrodo, jau
gaudavo su motinos pienu: manęs nestebino, kad jie šitaip, tarsi riteris
mylimąją, garbina Švenčiausią Mergelę. Ji jiems nebuvo vien Bogorodica,
Dievo Gimdytoja, bet meilės ir grožio stebuklas pati savaime. Net ir
vaizdavo ją čia kitaip nei ikonose: be rūsčių rūpesčio raukšlių kaktoje,
be nuo ašarų paburkusių paakių, be karčios kančios nusvarintų lūpų
kampučių, o kartais netgi be nuometo. Ne, katalikų paveiksluose ji buvo
dažnai netgi vienplaukė, palaidomis sruogomis ir ne mergelė, o moteris
iš kūno ir kraujo: rausvais skruostais, gyva, švelnumo ir meilės kupinu
drėgnu žvilgsniu ir — o dyvai — netgi šypsojosi, o kartkartėmis netgi
buvo apsupta spalvingų gėlių. Lietuvos didysis raštininkas Kazimieras
Mykolas Pacas, Maltos ordino kavalierius, vieną saulėtą dieną mus
pakvietė aplankyti jo statomą vienuolyną prie Kauno, ir ten, viduje, dar
nepašventintos bažnyčios chore, pamatėme įstabų paveikslą ir būtent
tokią Mergelę su kūdikiu: it gyvą, švelnią ir tarp gėlių. Baltai vilkintys
tylos įžadus davę vienuoliai į fundatoriaus lydimą rusų caro kompaniją
žvelgė be didelio prielankumo — jų vienuolynan buvo draudžiama žengti
moterims, išskyrus jų globėjas ir karalienes, išimtis buvo padaryta tik
geradariui ir sąjungininkų carui bei jo palydai, bet ir jie, ir aš puikiai
supratome, kad nėra nieko netvaresnio už karines sąjungas, ypač su
rusais. Ir nieko nėra netvaresnio už žmogaus gyvenimą: didysis
raštininkas pasakojo, kad šventovės statybas pradėjo jo dėdė, kuris taip
ir nesulaukė jų pabaigos — vien tik išeikvojo milžiniškas sumas juodam
ir raudonam itališkam marmurui ir geriausiems italų meistrams; statybos
tęsėsi beveik trisdešimtį metų ir jau beveik buvo baigtos: Pacas sakė, jie
tikėjosi baigsią ir konsekruosią bažnyčią po metų kitų. Piteris teiravosi,
kiek viskas kainavo, ir Didysis raštininkas jam mąsliai atsakė, kad jo
dėdė, pats pasibaisėjęs išleista suma, sudegino sąskaitas; bet jis,
tęsdamas darbus, galįs pasakyti, jog net ir užbaigti kainuoja išties
beprotiškai daug. Piteris, kaip jam būdinga, pajuokavo, kad turbūt už
tiek būtų galima aprūpinti ir apginkluoti ištisą lenkų armiją, tačiau
raštininkas gūžtelėjęs pečiais pridūrė, jog Dievo namų marmuras
akivaizdžiai tvaresnis už armijas ir už žmogaus gyvenimą, o žmogaus
tikėjimas amžinuoju išganymu — net ir už marmurą. Buvo keista matyti
tą žmogų, Maltos ordino kavalierių Pacą, taip kūniškai, tarsi brolis,
panašų į Piterį — abu buvo juodaplaukiai, tokių pat juodų blizgių akių,
vienodais ūsais, beveik vienodais juodais perukais, tik kavalierius buvo
kur kas vyresnis ir kur kas žemesnis — tačiau lietuvių didikas spinduliavo
orią didybę ir atsainumą žemiškiems turtams, būdingą tokiems
aukštakilmiams, kurie atsiskaito tik Dievui. Piteris, grįžęs iš vienuolyno,
dar ilgą laiką dėjo į šuns dienas atšiaurius katalikų vienuolius ir peikė
raštininko Paco giminės išlaidumą statant uždarą bažnyčią ir vienuolyną,
kurie nebus tinkami valstybės didybei pabrėžti. Katalikai su popiežiumi
priešakyje, Piterio nuomone, buvo didžiausia pasaulio plėšikų gauja,
bereikalingai užbūrusi tikinčius protus ir nukreipianti juos nuo klusnumo
valstybės valdovui; popiežius, Piterio įsitikinimu, tik norėjo patsai
karaliauti virš Europos karalių. Buvo aišku, kad jis pats, kaip vienvaldis
Moskovijos caras, bevelijo būti tiesioginis tarpininkas tarp Viešpaties ir
savo pavaldinių; šventikai jam turėjo paklusti, padėti, o ne trukdyti...
arba bent jau ruošti jam ištikimus, už jį mirsiančius kareivius. Mes su
Aleksandru tylėjome — Aleksandrui, mačiau, statoma šventovė paliko
didelį įspūdį, juk jis pats buvo pradėjęs statyti Archangelo Gabrieliaus
bažnyčią Maskvoje tarp smirdinčių prūdų. Regėjau Aleksandro veidą,
užverstą aukštyn į freskas ir į skliautus: tarsi atspindys veidrodyje jame
atsimušė ta itališka harmonija ir didybė. Tą akimirką, nutilęs, sustingęs,
pavydžiai žibančiomis akimis, tiesiog apstulbintas grožio, jis buvo pats
be galo gražus — kaip kankinamas jaunas šventasis iš italų paveikslo.
Toks jau jis buvo, tas Aleksandras: gražumo vergas, sielą būtų pardavęs
dėl grožio — gamtos, žmogaus kūno ar žmogaus tveriamų kūrinių,
garsų, vaizdų ir kvapų. Žodžių ir jais reiškiamų minčių grožis jam, vargiai
paskaitančiam, buvo neprieinama paslaptis, bet vėliau, keliaudami po
Europą, matėme, kaip salonuose valandų valandas gėrimasi kokio nors
poeto skambiomis eilėmis ar rašytojo išminties žodžiais, kurių įvertinti
mums neleisdavo svetima nesuprantama jų kalba. Aleksandrui žodžio
grožiui įvertinti reikėdavo bent jau teatro, o dar geriau — operos: su
muzika ir, pageidautina, dar su baletu ir jaunomis balerinomis; operos
galėdavo klausytis kad ir nieko neraukdamas, kad ir vokiškai ar itališkai.
Jis buvo regimojo grožio — moterų, paveikslų, pastatų ir plačių
panoramų — žmogus... Vėliau, jau statydamas Peterburgą, Aleksandras
sakydavo, kad galbūt per tuos grožio pavidalus gyvenimo bjaurastyje,
per iš chaoso ir pelkių atkovotus tobulus lopinėlius mums byloja pats
Dievas. Kad ir kvaila būdama, supratau, ką jis vis dėlto nori pasakyti.
Jutau juk tą patį, kartu su juo žvelgdama į tą Dievo Gimdytojos paveikslą
prie Kauno: ji man prieš akis stovėjo tarsi gyva, iš kūno ir kraujo, bet
nebaisi ir švelni, ir besąlygiškai mylinti, toji jų Dievo Motina tarp gėlių. Ji
buvo šventa, o kartu tokia, kurioje galėjau atpažinti visas pasaulio
motinas, tarp jų ir save, ir tą jausmą, kuriame lygiomis dalimis lydosi
meilės saldumas ir begalinis sielvartas žvelgiant į ką tik užgimusį savo
kūdikį, kuris, kartu supranti, neišvengiamai yra pasmerktas mirti. Taip ir
aš besąlygiškai mylėjau savo ligonėlį, akivaizdu, nė netversiantį iki
Kristaus amžiaus, Petrušą... apie kurį galvodama, jo nematydama,
kartkartėmis karčiai raudodavau. Ir grįžtant iš to vienuolyno mano akys
buvo sklidinos ašarų. Aleksandras net tarė Piteriui: „Ar matei, ar
atkreipei dėmesį, Brudder, ta jų itališka Bogorodica — su Katerinos
veidu, kaip du vandens lašai panaši...“ Bet Piteris pyktelėjo ir atrėžė:
„Kas čia dabar, nagi nagi, Danilovičiau, tik nepavirsk kataliku! Pamatysi,
lenkams jų religija vis tiek nepadės! Pamatysi, vis vien padarysim mes
juos! Vieną dieną jų vienuolynuose bus mūsų arklidės!“ Norėjau
užsidengti ausis, kad negirdėčiau, kaip Piteris tyčiojasi iš to vienuolyno.
Be to, jis visą gyvenimą buvo kurčias muzikai, jei tik ji nebūdavo tranki
ir linksma, skirta šokti per pokylius. Jis visą gyvenimą buvo aklas grožiui,
išskyrus tąjį, kurį galėjo panaudoti sau pačiam ar savo valstybei šlovinti.
Neskaičiuojant moterų grožio — bet jį irgi galėjo juk sau panaudoti. Tą
ir darė — savo malonumui naudojo.
Aš nežinau, ar tąkart, mums atvykus į Kauną, jis pasinaudojo tomis
dviem portomojkomis. Regis, jog ne — dariau viską, kad praleistų kuo
daugiau laiko su manimi. Beveik visas naktis miegojo su manimi, nors
mano pilvas buvo jau gana didelis. Buvo jau vasaros vidurys, naktys
šiltos, lipnios ir aksominės, sugalvodavau įvairių būdų, kaip jis galėtų
būti su manimi neprislėgdamas svoriu. Mačiau, kad jam reikia moters.
Jaukios ir savos. Pertraktacijos su lietuviais ir lenkais buvo labai
sudėtingos — ir jie jį, ir jis juos norėjo apgauti, o derėjo išsaugoti šaltą
veidą, politesą ir diplomatiją. Ypač po to, kai dviem savaitėms iš Kauno
patraukėme į Lietuvos sostinę Vilnių, karališką ir keliems tikėjimams
šventą miestą. Iš tenykštės daugybės įvairiausių bažnyčių kelios
priklausė bazilijonams ir žinia apie Piterio įvykdytas žmogžudystes
Polocke jau buvo miestą pasiekusi. Polocko vaivada Dominykas Mikalojus
Sluška svetingai pasiūlė apsistoti jo rūmuose — Piteris buvo reikalingas
sąjungininkas ir reikėjo galvoti, ką daryti, kaip numalšinti vaivadijos
gyventojų neapykantą po unitų žudynių prieš mėnesį; akivaizdu, tą
masakrą jie rengėsi naudoti it svertą derybose, svetingumas buvo vien
tik priedanga. O tojo Sluškos rūmai buvo naujausios mados, aukšti,
ketvirtainiai, didžiuliais langais, prie upės, su vandens grioviu, terasa ir
link kalvų nusidriekusiu itališku sodu su kanalais, fontanais, gėlėmis,
apelsinmedžiais ir marmuro deivių skulptūromis. Pirmą kartą gyvenau
tikruose, karalių vertuose rūmuose, nieko panašaus nebuvau mačiusi
Maskvoje: Preobraženskojė, lyginant, tebuvo senovinė kaimo sodyba,
Menšikovo namai šalia jų atrodė kaip pirklio buveinė, o Leforto rūmai —
traktierius. Įžengus rūmų vidun, kur kilo marmuro laiptai, o lubas puošė
freskos ir balti lipdiniai, užgniauždavo kvapą. Šeimininkas pasitikdamas
parodė mums lotynišką įrašą, prašantį svečius už durų palikti pareigų
togas ir karinius ženklus; čia, jo namuose, viešpatavo Deivė Taika.
Eidama pro šilko aksomo užuolaidas, pro auksuotas konsoles ir
gražiausius paveikslus, pagavau savo atspindį Venecijos veidrodyje —
buvau išraudusi, laiminga, nėščia ir čia puikiai derėjau, tarsi būčiau
gimusi rūmuose. Piteris lipdamas laiptais užkliuvo ir parkritęs smarkiai
susitrenkė; baltus lipdinių angelus ir alegorijas ant lubų sudrebino jo
keiksmai, maniau, tinkas nuo sienų nukris, o juodaodis Piterio palydos
pažas, berniukas gal dešimties metų, pirktas Konstantinopolyje, net
inkšdamas iš siaubo pabėgo į kampą, užsimerkė, užsidengė ausis ir
susigūžė. Žinodama, kad Piterį kartais erzina perdėta prabanga, ir dar
labiau žinodama jo ūmų būdą, baiminausi, kad po tokio konfūzo visa jo
viešnagė Vilniuje bus pykčiu pažymėta. Bet Sluška Piteriui skyrė
prašmatniausius apartamentus, o vakarais, norėdamas priversti pamiršti
nesėkmingąjį įžengimą, rengė neregėtas puotas. Caro pasitikimo pokylis,
nusilenkiant Piterio jūreiviškiems pomėgiams ir linkint kuo greičiau jam
įveikti švedus prie Baltijos, buvo skirtas jūros dievybėms: stalai lūžo nuo
ikrų, vėžių, eršketų ir kitų prabangiausių žuvų, liejosi puikiausias Reino,
prancūziškas ir vengriškas vynas, kurį Piteriui patiekė didžiulėje iš
perlamutro kriauklės padirbdintoje nautiluso taurėje; tylomis pamaniau,
kad dar pora tokių taurių — ir jis gulės paslikas... Viduryje salės vasaros
vakaro karštyje tyliai lašėjo ir tirpo ledo skulptūros, vaizduojančios
Neptūną ir jo tritonus, o pakėlę galvas aukštyn išvydome dyvų dyvą —
salės lubos buvo iš stiklo langų, o virš jų tyvuliavo vanduo, kurį
šeimininkas vadino aquarium: po tą akvariumą, išdabintą siūruojančiais
vandens augalais, plaukiojo tikros undinės — tai yra ne kas kita, kaip
beveik nuogos merginos vilnijančiomis krūtimis ir plaukais. Piteris nuo to
bedieviško, protą jaukiančiai geidulingo, bet pasakiškai gražaus vaizdo
negalėjo atitraukti akių, apsimesdamas besidomįs inžinerija ir
sakydamas niekaip nesuprantąs, kaip stiklas atlaiko šitokį skysčio svorį,
nekalbant jau apie mergas. Šeimininkas gudriai šypsodamasis jam
atkirtinėjo, kad tai — vandens dievų paslaptis. Pamaniau, kad Livonijos
biurgeriams tokie vaizdai būtų galėję sukelti nuomario priepuolius, o
Maskvos popai būtų jau šaukę: „Anathema!“ Tuo tarpu net moterys —
negausios, prašmatniai vilkinčios pokylio damos, daugiausia lietuvių
dignitorių žmonos, salėje sau vaikštinėjo lyg niekur nieko: regis, prie
tokių bedieviškų, geidulius į prakilnų Antikos rūbą (velkančių reginių jos
buvo pripratusios ir laikė tai tik puotos ir meno gyventi dalimi. Taip,
priešingai nei Girtasis Sinodas, tai — šitoksai ištvirkavimas — turbūt
buvo menas. Bet ką gi galėjau suprasti? Apsunkinta pilvo su kūdikiu,
žvelgdama į visas tas gėrybes, jaučiausi kamuojama alkio. Per tą Vilniaus
pokylį pirmąsyk gėriau burbuliuojantį vyną ir ragavau Europoje taip
madingų austrių, arba, mūsiškai tariant, ustersų, kurių Piterio palyda
baidėsi, nesuprasdami, kaip šliužus galima valgyti. Tyčia, norėdama juos
paerzinti, ėmiau juos ragauti — juk vis dėlto buvau moteriškė iš Vakarų.
Perlamutro geldelėje, regėjosi, buvo uždarytas gaivus ir sūrus jūros
skonis. Austrei, palydimai vyno, slystant gomuriu, žvelgiant pro langą į
apšviestą itališką sodą, kurio kanaluose raibuliavo šviesų atspindžiai, pro
mane prašlamėjo Aleksandras su Darja: „Va čia tai gyvenimas,
Katerina... Bet pamatysi, tik laiko klausimas, ir mes taip gyvensime! Ne
prasčiau!“ Jaučiausi pavargusi. Išsekinta įspūdžių, kamuojama
nesuprantamo ilgesio: kaip ir Aleksandras, norėjau, kad visa tai būtų
mano, kad visa tai — turtas, grožis, politesas ir menas gyventi — būtų
man įgimta. Kad nesijaustume čia prašalaičiai... Kad būtume
savininkai... Svaigo galva. Norėjau atsiprašyti Piterio, bet jo niekur
nebemačiau. Lydima Darjos, rūmų koridorių labirinte, pro kurį
paslaugūs, išmuštruoti liokajai mandagiai varstė reikalingas duris,
parsigavau į kambarį.
Piteris tąkart parsirado tik švintant. Apsimečiau mieganti. Negrabiai
kliūdamas brėkštant, kur papuola nusimetė drabužius ir sunkiai įvirto į
lovą.
Jo marškiniai priekyje buvo šlapi. Jis pats kvepėjo austrėmis. O gal —
undinėlėmis?.. Kas žino, juk austrė kvepia kaip drėgna moteris...
Koks skirtumas... Negi galėjau vyrui, svajojančiam apie laivus ir
viešpatavimą jūroje, drausti šiokius tokius akvariumo malonumus? O ir
ką jam galėjau vietoje to pasiūlyti? Savo nėštumo, artėjančio prie
pabaigos, negrabias ir atsargias glamones?
Nežadindama jo pasislinkau ir pasiūliau tik šiltą glėbį išsimiegoti, kad
nesušaltų su tais drėgnais marškiniais, nes dar to betrūko, kad būtų
susirgęs vasaros vidury. Jis prigludo man ant krūtinės, nė neatsibudo,
suvapėjo tik Matka ar Moeder... Matka... Nekenčiau, kai jis mane taip
vadino.
Mano pagalvė irgi tapo šlapia. Nuo ašarų...
Privalėjau būti atleidžianti, be išlygų mylinti. Tegul bus Matka...
Neturėjau kito pasirinkimo: undinėlių, kekšių ir moterų vyro gyvenime
gali būti daugybė. Besąlygiškai, kad ir kas benutiktų, sūnų mylinti motina
būna tiktai viena. Jo paties mylėta motina buvo mirusi. Vieta buvo laisva.
Supratau galinti tapti motina ne vien jo vaikams, bet ir jam. Jauna,
geidžiama ir prieinama motina, duodanti dar ir kūno meilę, kuri motinai
užginta... Tada, tą auštantį vasaros rytą po pokylio, saldžiai viens per
kitą čiulbant paryčio paukščiams už lango, prie krūtinės glaudžiantis
tolygiai knarkiančiam carui ir šimtų tūkstančių armijos vadui, iš vidaus
pilvą taip pat tolygiai spardant jo kūdikiui, pagaliau pirmą kartą
supratau, kad galbūt nepražūsiu. Pamenu, nusišypsojau pati sau ir prieš
užmigdama pakėliau akis į lubas. Nuo lubų freskos, iš kamuolio debesų,
viską suprantančiai šypsodama žvelgė džiugi nuogakrūtė deivė
auksaspalviais sparnais su žvaigžde, švytinčia virš kaktos. Jos
juodbruvas veidas buvo labai panašus į Dievo Motinos aname
vienuolyne.
Rytą Piterio pagirios buvo siaubingos. Vienos iš daugelio, Vilniuje
ištikdavusių rytais. Bet į mane po tos nakties supratingai ir meiliai žvelgė
sparnuotoji deivė. Jos vardas — paklausiau tarnų, kurie apie romėnų
dievus nusimanė geriau už mane — buvo Aurora, Aušra. Deivė, žadanti,
kad po tamsiausios nakties visuomet išaušta diena. Gyventi man reikėjo
po dieną, kasdieną šitai prisimenant. Ir primenant jam.
O jam Vilniuje reikėjo pagalbos, nežiūrint į pokylius, derybas ir
diplomatiją. Nes aš mačiau ir Piteris matė miestiečių žvilgsnius, ne aklas
juk buvo. Ne tik bazilijonų vienuolių — visų. Žmonių žvilgsniai, jam
prajojant ar pravažiuojant jo karietai su dvigalviu ereliu ant durelių,
smigo kaip peiliai. Kai kurie praeiviai, nebodami net jo majestato,
spjaudė jo pusėn. Bet niekas neskubėjo jų už tai plakti ar bausti.
Magnatai su Piteriu, kad ir nenusižengdami politesui, bet duodavo jam
suprasti, kad dabar ne metas jo didenybei didinti Žečpospolitoje įtampas
su žmonėmis, miestiečiais ir vienuolijomis. „Ypač po Polocko“, —
pridurdavo jie reikšmingai. Bet palaikė su Piteriu diplomatinius
santykius, ne kur dėjosi. Jis buvo jiems reikalingas kovojant prieš
švedus — Livonijoje, Ingermanlandijoje ir kitur pakraščiuose, ypač prie
Ukrainos. Jiems buvo reikalingas valdovas, turintis neišsenkančius
išteklius patrankų mėsos — dešimtis tūkstančių klusnių, žudyti
pasiruošusių jaunų bernų, surinktų nuo Archangelsko iki Sibiro ir
nebijančių žiemos šalčių — ne taip, kaip išlepę Augusto Stipriojo armijos
saksonai. Ne taip, kaip lietuviai ir lenkai, kurių žemėse mūšiai jau vyko
dažniau, nei moterys spėjo sūnus gimdyti. Piteris taip pat turėjo
tramdytis, jam Žečpospolitos ponai irgi buvo labai reikalingi. Tad
negalėjo imti ir praretinti tų žmonelių gatvėse, jo nekentėjų. Visi,
sukandę dantis, bet mandagiai šypsodamiesi, turėjo taikytis vienas prie
kito — jis prie lenkų, lenkai prie jo. Tai ir yra diplomatija. Gniaužti pyktį
lengva nebuvo — tą liepos pabaigą Vilniuje miegodavo neramiai,
pabusdavo kaskart mušant valandas bažnyčių varpams. Busdavo
dažniausiai sulig penktos valandos dūžiais, nes paryčiais jį be galo
troškindavo. Išaušus stengdavausi nelįsti jam į akis. Rytą dirbdavo su
savo popieriais, įdienojus pradėdavo konferencijas, tad gerti imdavo
iškart po vidudienio — Vilniaus ponai per posėdžius tiekė jo mėgstamą
vengrišką vyną, o jis jei jau gėrė — tai gėrė. Be jokių „palūkėk“. Vilniaus
ponai prie reikalų gurkšnodavo po taurę, jis išlenkdavo tris — kad jau
vynas liejosi laisvai ir nemokamai. Kadangi mieste buvo saugu, su Darja,
kokiu kareiviu ir pažu išvykdavome pasivažinėti ir apžiūrėti gražiųjų
miesto bažnyčių — katalikų, stačiatikių ir bazilijonų. Meldžiausi ten už
Piterio Polocke persmeigtą bazilijonų vyresnįjį. Žinojau, kad karas — tai
karas, buvau mačiusi Marienburgą, Noteborgą ir Narvą, žinau, kad mūšio
lauke pats žudė... Bet Polocke buvo kas kita. Ten buvo beginklis vienuolis
šventoje vietoje, prie relikvijų... Kas kad kito tikėjimo, kas kad Piteris
gėrė... Žinojau, jog Piterį prislėgė mirtina nuodėmė. Meldžiau Viešpaties
jam atleisti, kad jis nesuvokė, ką daro. Paskui eidavau į kokią katalikų
bažnyčią, buvau net jų katedroje. Ten nuo sienų ir altorių žvelgė
gailestingi, gražūs šventųjų ir angelų veidai — ne juodi, ne rūstūs, o
šviesūs ir žmogiški. Kai sugausdavo vargonai, atrodo, suvirpėdavo net
širdis, lyg nuo meilės; kunigo lotyniški žodžiai skambėdavo kaip meilės
giesmė. Taip, katalikų bažnytinės giesmės skambėjo su aistra — kaip
įsimylėjusių Dievą daina. Ten, keletą akimirkų, tarp to grožio, jaučiausi
namie. Jaučiausi sugrįžusi namo ir melsdavau sau tvirtybės ir gebėjimo
mylėti Piterį tokį, kaip pasižadėjau. Taip atlaidžiai, kaip mylėjau jo kūdikį
mūsų Petrušą Petrovičių su visom jo įgimtom kliaudom, nuo kurių,
žinojau, jis niekada nepagis. Nes žinojau, jog neturėdama savy tokios
meilės — tiesiog neištversiu.
Man regis, kad kažkas iš tarnų gal paskundė. Apie tuos mano
užklydimus pasimelsti į Vilniaus bažnyčias. Galbūt net ir Darja jam
išplepėjo... o gal sutapimas? Bet vieną naktį, glostydamas mąsliai man
pilvą, jis ėmė man ir pasakė: „Reiktų tau, Katerina, pravoslaviškai
pasikrikštyti, nes negerai kažkaip — va, vaikus man gimdai, o pati kito
tikėjimo... Neteisingai, negerai čia išeina... Kas tu pas mus — liuterone,
ar ne?“ Atsakiau, kad liuteronas buvo tik įtėvis, kad krikštyta katalikiškai,
o jis atsiduso: „Na, tai dar blogiau, Katerina... katalikų kunigų, jėzuitų
man dar tik betrūko... Grįšiu Maskvon, pirmas darbas — pakrikštysim.
Nebijok, nedrebėk — neskaudės. Bus tvarka. Va, nori, dėl juoko juoduką,
arapčiką, imsime mes ir pakrikštysime, kad pamatytum?“
Berniuką po poros dienų Vilniuje jis pakrikštijo ne dėl juoko — tai buvo
politinis ženklas. Juk juodaodžiai arapai Piteriui buvo ne žmonės... Jie,
kaip ir neūžaugos, kariai, kaip ir gigantai, kaip ir mužikai, tebuvo jam
padarai. Žmogiškos formos juokingi daiktai. Ne gyvūnai, bet tikrai ir ne
žmonės. Tarpinė materija tarp žmogaus ir gamtos; retenybė, jei gabi —
tinkama panaudoti dėl gabumų, bet tinkama ir į stiklainį su spiritu.
Berniuko pakrikštijimas Piteriui tebuvo galios eksperimentas — man
parodyti, kaip viskas bus. Ir — politinis ženklas vilniečiams. Kad jų
stačiatikių Šventosios Paraskevos cerkvėje, jei tik užsimanys, Rusijos
caras gali daryti, ką nori. Net pakrikštyti juodą kaip smala savo vergą,
atvežtą jam dovanų iš Konstantinopolio, tai yra paversti jį žmogumi —
juolab cerkvėje, kuri dar neseniai priklausė jo nekenčiamiesiems
unitams. Piteris pats tapo krikštatėviu: po krikšto bernelis Ibrahimas
tapo Avramu Petrovičiumi. Nieko nesuprantantis pažas tokia garbe itin
didžiavosi. Grįžus į Sluškos rūmus, švenčiant jo krikštą, jis, prigirdytas
Piterio, laužyta rusų kalba sakėsi esąs Afrikos princas, todėl jį pats
Rusijos caras ir pakrikštijęs. Melagis, jau tada buvo prisiekęs melagis,
pats ilgainiui įtikįs tuo, ką meluoja. Dabar — užsieniuose išmokslintas,
išpopintas inžinierius, poručikas — meluoja ir neraudonuoja, jau visiems
aiškina, kad, be Piterio, jį Vilniuje krikštijo dar ir pati Lenkijos karalienė...
Jo sapnuose... Iš kurgi? Nebuvo ten tą vasarą jokios karalienės anei
karaliaus... Gerai dar, jog nesako, kad aš jį pakrikštijau... Bet kas po
šitiekos metų atsimena tiesą? Kas, jei ne mudu su Aleksandru...
Aleksandras apie tokius kaip sako? Piterio priglobta šiukšlė, vandenyje
neskęstanti... O prieš Aleksandrą Avramas jau šiaušiasi, dabar su jo
priešais konfederuoja... Kvailys, anksčiau ar vėliau prisižais... Bet
anuomet buvo mažas, juodas, mielas berniukas, gražus it statulėlė.
Mėgau jį, vėliau jodinėjantis imdavau jį visad palydon... Anuomet,
Vilniuje meluojantį esant Afrikos karalaičiu, jį užjaučiau ir labai supratau:
jam, kaip ir man, kaip ir mums visiems, neramių laikų sąnašoms, reikėjo
kilmingos genealogijos. Ir jis, kaip ir aš, nenorėjo būti vergas be
praeities. Norėjo būti žmogumi su savo istorija. Tik tiek.
 4
Keturios... Priešaušrio valanda, kai kūnui miegant pabunda ir siaučia
neramios mintys. Po keturių dažnai busdavo Piteris — pašokdavo nuo
prakaito lipniais marškiniais ir imdavo sukti ratus aplink lovą. Nuo pat
mūsų bendro miegojimo pradžių. Jau anuomet turėjo dėl šito bėdos.
Ketvirtą pastaraisiais metais kasnakt busdavau aš — todėl paskui išvis
lioviausi vakarais eiti miegoti, norėdavau išvengti tos valandos, kai kojos
ir rankos nutirpsta, o mintys galvoje virsta dūzgiančių vapsvų spiečiumi,
vaikomu skaudžių tvinksnių smilkiniuose. Guldavau penktą ryto,
keldavau popietę... vien tam, kad išvengčiau ketvirtos ryto klausimų sau
pačiai. Klausimų, į kuriuos paryčiais niekada nebūna atsakymų. Pavojų,
kurie atsibudus kažkur pradingsta. Sprendimų, kurių įdienojus, supranti,
nelemta įvykdyti. Piteriui, priešingai, tie karštligiški ketvirtos ryto planai
dažnai virsdavo įsakymais dieną. Kartais — nuosprendžiais. Paryčio
įtarinėjimų vapsvos jo galvoje dieną kam nors kainuodavo galvą. Paskui,
į jo gyvenimo pabaigą, jau žinojau, kodėl taip, iš kur tie žmogaus
pabudimai ryto ketvirtą. Lestocqas paaiškino.
Tai valanda, kai iš kūno vadėjasi išgerta degtinė ar vynas. Kažkas,
susiję su kraujo tekėjimu gyslomis, flegma, tulžimi ir keturiais
elementais. Ilgai aiškino, bet dabar jau nepamenu. Tik pamenu, kad
dažniausiai ketvirtą, bemiegant, pojūčius malšinęs girtumas atleidžia ir
prasideda skausmas. Galvos ir širdies. Sąžinės — irgi. Dabar, laimei, po
laudanumo, vien malonus stuporas. Ir žinojimas, kas su manimi darosi.
Gyvenimo patirtis... Regis, net matau rausvą aušros dryželį pro langą.
Paskui pradės ulbėti paukščiai, viena per kitą varžysis lakštingalos...
Palaima... Norėjau šią vietą, finliandų vadintą Saaren Kyla, salos kaimu,
pavadinti Blagoveščenskojė Dievo Motinos Apreiškimo garbei, bet per
penkerius metus neprilipo. Norėjom perkrikštyti, pravoslaviškai. Pavyko
tik truputį — Saaren virto Carskoje, caro, Kyla — Selo, kaimu. Bet
dažniausiai visi šią vietą vadina mano vardu. Jekaterinos rūmai ir tiek.
Nedideli, gražūs, šešiolikos langų pločio rūmai, kurių viduryje
miegamajame guli serganti moteris. Ne, ne serganti — merdinti. Ta
merdinti moteris — aš... O gal dar nemirštu, gal tik taip atrodo, nes
ketvirtą ryto visada viskas atrodo daug blogiau, nei yra iš tikrųjų. Gal
dar pasveiksiu? Gal praeis? Gal tai tik perdėta baimė, kuri išnyks
prašvitus, kaip visada? Gal tik bjaurus peršalimas, kuris pasibaigs
visiškai atšilus orams? Pykina ir pučia pilvą. Pilvas — didelis, tarsi vėl ir
vėl būčiau nėščia. O gal tai — nuo laudanumo? O gal — iš baimės?
Visada, kai itin bijodavau, bet reikėdavo išlaikyti ramybę, pilve lyg tyčia
prasidėdavo karas... Ir dabar burbuliuoja... Ko gi bijau dabar? Ketvirtos
valandos. Valandos, kurią sveikuosius pažadina siaubas. Valandos, kai
sergantieji numiršta. Kad tik pergyvenčiau šią valandą, po jos gal bus
viskas gerai. Johanna... Johanna... Naktipuodį... Pučia, lenda,
nebegaliu — veržiasi lauk...
Johanna ramiai knarkia, negirdi — žinojo, tinginė, kad turi keturias
valandas miego, kol aš numalšinta laudanumo. O gal nė negaliu kaltinti,
juk vietoje mano balso, vietoje šūksnio gerklėje — tik švokštimas ir
kraujas...
Viskas, nebegaliu sulaikyti... Lenda tarsi marcipano tyrelė iš tūtos...
Menšikovų konditeris Schrotteris turėjo tokią tūtą su saldžia mase, iš
kurios gebėdavo spausdamas lipdyti ir varvinti ištisas marcipanų
skulptūras pokylių stalui. Tik manoji masė skystesnė, karšta, ji šlykščiai
plečiasi į šonus po užpakaliu. Pakvimpa salsvai. Išgyvenę kankinamieji
vėliau pasakoja, kad šitaip kvepia mirtis. Ne, čia dar ne mirtis, čia tik
šūdai. Kampe tarsi žydras vaiduoklis stūkso krosnis iš Delfto koklių,
atplukdytų olandų laivais. Tolėliau, ten, kur vaizdo nebedengia
baldakimas, lubų tamsoje blausiai švyti gausūs auksavimai. Jie panašūs
į jūržoles ir į vėžius — regis, net judina žnyples. Jų tiek daug, tų auksinių
ornamentų, tikri marcipanai iš aukso... Ištisi kaimai galėtų metų metus
už tuos auksavimus duona maitintis. O čia — jie man virš galvos ir kas
man iš jų? Nieko. Netgi nebegražūs. Auksiniai triedalai ant lubų, ir tiek...
Bet auksas, tiek aukso... Skendinti kraujuose ir šūduose, nutvieksta
aukso. Esu tiesiog imperatoriškos valdžios alegorija...
Man gėda... jaučiuosi šitaip pažeminta. Joks auksas negelbsti, kai
negali pati pasirūpinti savimi ir voliojiesi nuosavam mėšle. Jaučiuosi
tokia išniekinta, tokia bejėgė, kad norisi verkti iš pykčio. Taip gėda...
Noriu būti švari. Noriu būti švari ir stipri. Bet negaliu pajudėti, esu per
silpna. Kažkas drebina mane iš vidaus. Tirtu. Nežinau, laudanumo
virpulys tai ar rauda...
Daugel sykių šitaip jaučiausi — viduje raudanti, krečiama drebulio,
išorėje — rami ir sustingusi. Panašiai jaučiausi, kai jis mane krikštijo.
Pamanyti tik, guliu išmatose, o galvoju apie krikštą ir apie Dievą... Nieko,
Dievas turbūt nesupyks. Dievas turbūt pripratęs, kad apie Jį žmonės
pradeda galvoti dažniausiai tik įklimpę į šūdą. Dažniausiai — savo paties
pridarytą... Kai viskas gerai — mažai juk kam Dievo reikia... Dievo
visiems reikia tada, kai baisu. Ir beviltiška. Ir esi bejėgis.
Tąkart lygiai taip pat bijojau. Nors vyliausi, kad Piteris galbūt pamirš.
Apie tą krikštą. Ir viskas liks, kaip buvę, kaip iki Vilniaus. Jis mus su
Darja palydėjo iki Livonijos, paskui mes keliavome vienos atgal į Maskvą,
nes artėjo mano padėties dienų pabaiga. Grįžti po vasaros Lietuvoje, po
Vilniaus su jo prašmatniais rūmais, buvo kiek liūdna — žinojome,
ilgėsimės tokios prabangos, tokio lengvumo ir laisvės, kurią teikia
kasdienybės tvarką suardančios kelionės į svečias šalis... Darja,
sėdėdama karietoje, kurios galą svėrė skrynios, prikrautos naujų
suknelių ir prabangių audinių iš Vilniaus ir Kauno pirklių, prispaudusi
kaktą prie stiklo mąsliai žvelgė į kelią. „Čto že, končilis prazdniki,
načinajutsia budni... — ką gi, baigėsi šventės, prasideda
kasdienybė...“ — sumurmėjo — ir ji buvo teisi: mūsų vėl laukė
Preobraženskojė ir caraitė Natalija. Ten, jos dvare, mums skirtuose
kambariuose, negalėjome būti pačios sau ponios... Geriausia mums būtų
buvę tiesiog keturiese kaip prabėgusiais 1705-ųjų vasaros mėnesiais: su
mylimais vyrais, keliaujant, puotaujant ir džiaugiantis. Bet vyrai turėjo
grįžti prie karo veiksmų, mes — jų laukti. Šventėms pasibaigus,
prasidėdavo kasdienybė... Tik įvažiavusios į Rusiją supratome dar vieną
dalyką — iš dabarties grįžome vėl į praeitį. Lietuva gyveno kitu laiku,
pagal Europos ir katalikų popiežiaus kalendorių. Lietuva buvo keliolika
dienų aplenkusi, o Rusijoje viskas — net dienos, net laikas — vėlavo. Bet
dabar toji praeitis, tas vėluojantis laikas, vėl turėjo tapti mums
dabartimi. Lietuva ir Europa liko ten, toli ateityje, į kurią Piteris norėjo
vesti savo tėvynę. Liko visai kitame, mus pralenkusiame, kalendoriuje.
Nė nesuprasi, kur, už kiek mylių nuo Vilniaus, nuo Lietuvos, nuo Livonijos
ar nuo Maskvos buvo toji neregima riba, skirianti Vakarus nuo Rytų. Bet
ji buvo, ir mes — ir Darja, ir aš — grįždamos labai aiškiai pajutome, kad
tą ribą kirtome.
Rugsėjo penkioliktąją Piteris sėkmingai paėmė Mintaują: šitas
miestas, kaip jis rašė, jam buvo didžiulės svarbos, nes atvėrė Rusijai
išėjimą į Žečpospolitą. Europa priartėjo. Be to, su grobiu jam atiteko ten
du šimtai naujausių patrankų — jis pagaliau galėjo sakyti turįs tikrai
didelę artileriją. Laiškuose buvo itin džiugus. Netrukus, spalį,
pradžiuginau jį ir aš: mudviems laimingai gimė rausvas, gerklingas,
visiškai sveikas berniukas. Vardą jau buvome jam nutarę, tad laiške
sveikinau Piterį su pergale ir su naujagimiu ir padiktavau: „Piotras ir
Pavelas prašo tėvelio palaiminimo ir jį sveikina.“ Užvadinome taip, kaip
jo statoma tvirtovė tame Sankt Peterburge — šventųjų apaštalų Petro ir
Povilo garbei. Pavelas rėkė taip, kaip Piotras ir po metų dar nepajėgdavo.
Bet mylėjau juos abu lygiai, nors ir skirtingai: antrąjį — kaip viltį, kaip
laimės pažadą, pirmagimį — nežiūrint į nieką.
Piteris grįžo artėjant žiemai. Pavlušą reikėjo pakrikštyti, vėliau — ir
mane. Mano krikštatėviu turėjo tapti Piterio sūnus, caraitis Aleksejus
Petrovičius — priėmiau tai kaip didelės pagarbos ir padėkos ženklą. Juk
nebūtų liepęs savo sūnui krikštyti šiaip, bet kokios portomojkos?
Nebijojau, nors jaudinausi. Supratau, jog taip reikia: priėmusi tą patį
tikėjimą, būsiu arčiau. Žinojau: nebūtų siūlęs, jei negalvotų rimtai apie
mūsų vaikus. Ir apie mane — Annai Mons jis šito nesiūlė. Jo šypsena
išvydus mane su mažučiais tikrai nemelavo.
Pasiruošimų ceremonijai gerai neatsimenu — o gal ir nebuvo labai
didelių? Juk buvau ką tik po gimdymo. Be to, šventėme sūnaus gimimą
ir krikštą — gėrėme, uliavojome. Regis, mano krikštas buvo Izmailove,
gražioje Piterio tėvo statytoje cerkvėje. Bet vos įžengusi — vedama
mylimo vyro ir nemylimo jo sūnaus, kuris turėjo būti krikštatėviu, Piterio
pusiau sesers, jo tėvo dukros iš pirmos santuokos, tik ne tokios
pasiutusios kaip Sofija, o ramios pusamžės moteriškės Jekaterinos
Aleksejevnos, kuri turėjo tapti mano krikštamote, sekama mano buvusio
meilužio ir jo sužadėtinės Darjos — į tamsų, smilkalais alsuojantį vidų,
pasijutau kaustoma siaubo. Virpėjau, drebėjau, ir, kas blogiausia, jutau,
kad pradeda jauktis pilve. Vienmarškinė, laikydama ploną žvakelę, jutau
stovinti ant nematomo slenksčio: už kelių akimirkų turėjau žengti žingsnį
pakopomis į vandenį, per papročių, įpročių, laiko prarają į kitokį
gyvenimą. Turėjau žengti žingsnį iš Vakarų į Rytus... Mano vakar, visas
ligtolinis gyvenimas, turėjo likti ten, Vakaruose — kur valandas mušė
tėvų katalikų bažnyčių varpai ir šypsojosi Dievo Motinos atvaizdai tarp
gėlių, kur kalkėmis baltintoje aidžioje liuteronų bažnyčios tuštumoje
šiugždėjo verčiamų biblijų puslapiai ir griaudėjo išmintingi Glücko
pamokslai. Mano rytdiena nuo šiol turėjo būti Rytuose: Rytų pravoslavų
bažnyčioje, jos blausiai auksu spindinčiose sutemose, tarp plevenančių
plonyčių žvakelių, netvarių kaip šio krašto tikinčiųjų likimai, tarp galvą
svaiginančių smilkalų debesų, kurių pilkuma liejosi su popo žilais gaurais,
kur iš tamsos žvelgė iškankinti, rūstūs barzdotų šventųjų veidai, kur
Bogorodicos raukšlė kaktoje liudijo nelaukti užuojautos — o vien tik
kančios, ir jos pabrinkę paakiai žadėjo ašarų gausą. Žengti tą žingsnį
man reiškė priklausyti Piteriui labiau, nei kad atsiduočiau. Mano kūną jis
jau turėjo. Moters kūną gali daug kas turėti. Bet dabar turėjau pati žengti
žingsnį ir perleisti jam, jo tikėjimui, savąją sielą.
Žingsnį iš Vakarų šviesos į Rytų tamsą...
Viešpačiui pasimelskime...
Vo imia Otca, i Syna, i Sviatogo Ducha...
Smilkyklė juda leisdama kamuolius dūmų — it būtų laikrodžio
švytuoklė, skaičiuojanti ankstesniame tikėjime likusias man akimirkas...
Popo balsas giedantis, monotoniškas... Tarsi rusų varpai, kolokola,
įvarantys tave į užburtą stuporą... kai nebegali pajudėti, nebetenki
valios...
Taip, kaip negali atsukti laiko atgal, taip ir to, kas dabar įvyks,
nebepakeisi...
Tačiau taip turi būti.
Pati mačiau vasarą Lietuvoje — Vakaruose manęs niekas jau
nebelaukia. Ten esu niekas. Jei išnykčiau, manęs ten nė nepasigestų.
Ten niekas nė neįtaria, kad aš esu. Esu pražuvusi belaisvė, viena iš
Marienburgo šturme išnykusių nelaimingųjų... tik bevardis vienetas karo
nuostolių skaičiuje. Tą akimirką suprantu, kad viešėdama ten,
Žečpospolitoje, galėjau bet kurią dieną pabėgti ir prašytis prieglobsčio;
bet kokio prieglobsčio, bet kur — miesto magistrate, magnato rūmuose,
vienuolyne... Sakytis, jog esu rusų vergijon paimta belaisvė iš
Semigalijos, kad esu lietuvė. Gal būtų priglobę. O gal ir ne, nes nenorėtų
kelti bėdų sąjungininkų vadui — juk net po bazilijonų nužudymo su juo
konfederavo, o čia — moteris, ir tiek. Bet suprantu, kodėl šito
nepadariau, nebandžiau grįžti — nes nė į galvą nedingtelėjo.
Susigyvenau su Piteriu, o galbūt ir su vergija... O juk prieš trejus metus
tikrai būčiau bandžiusi bėgti. Bet tuomet dar neturėjau Piterio. Ir mūsų
vaikų. Ir Aleksandro. Ir Darjos. Ir netgi Varkos, Anisijos. O Vakaruose
nebeturiu nieko. Net nežinau, kur tėvų kapas. Niekas ten manęs
nelaukia, nors, dievaži, gyvenimas ten kur kas švelnesnis, laisvesnis ir
malonesnis. Ne toks tamsus, ne toks nuožmus. Ir žmonės mandagesni,
ne tokie žiaurūs ir netašyti. Bet aš ten niekam nereikalinga.
Rytų tamsoje yra Piteris. Jis savo Rytams nori šviesos. Šviesos iš
Vakarų. Jame pačiame daug tamsos, bet yra ir šviesos. Tos,
vakarietiškos, išmintingos — kurią skaičiuoja aiškūs varpinių valandų
dūžiai. Rezono. Jis nori gero savo tėvynei, neabejoju. Dėl to jį ir
traukiu — dėl aiškumo, paprastumo ir sveiko proto, netemdomo tų visų
sujeverijų ir prietarų... Dėl mokėjimo juoktis, mylėtis be drovulio ir dėl
begalinio noro gyventi. Kas, kad nemokyta. Bet žinau, jaučiu kiekvienu
širdies tvinksniu, kas gera, kas nuo Dievo, o kas — nuo Šėtono. Turiu
Piterį palaikyti, turiu jam padėti dažniau būti sąžiningu ir narsiu,
žmonėms gera norinčiu artilerijos kapitonu Piotru Michailovu. Nes jame
yra šviesos ilgesys — toks didelis, kad neboja plaukti prieš papročių
srovę, net rodytis Antikristu saviškiams. Jis nori daug ką sugriauti ir
vietoje to pastatyti geriau ir šviesiau. Turiu jam padėti, nes turbūt jį
myliu... Turiu tik neleisti jam būti Pachomu Pichajchujumi Michailovu. Tik
bijau, jog tai neišvengiama... bet bent jau galiu pasistengti, kiek nuo
manęs priklauso, kad juo būtų kuo tik rečiau...
Ar atsižadi Šėtono, ir jo tamsos angelų, ir jo darbų, ir jo puikybės?
Atsižadu... Puikybės atsižadėjau seniausiai, būdama dar maža
mergaitė. Puikybė — tai prabanga, kurios našlaičiai niekad neturi;
puikybės, likęs našlaičiu, kaipmat atsižadi, nes norisi valgyti ir išvengti
smūgių. Puikybė — išlepusiems turtingų tėvų vaikams. Puikybė —
sotiesiems. Ir šėtoniškų angelų atsižadu, ir jų tamsių darbų... Pasaulyje
ir taip pernelyg daug tamsos... Niekada, Dievas mato, nenorėjau kam
nors pakenkti, ką nors sužlugdyti... Stengiausi niekad nekeršyti, vien tik
gyniausi... Su Viešpaties pateptuoju Antikristu — kaip liaudis jį patys
vadina — teks miegoti kas naktį tol, kol jis manęs pats norės...
Ar susivieniji su Kristumi?
O taip.
Dabar triskart reikia visiškai panirti į vandenį baptisterijoje. Bijau
vandens, bijau prigerti, nuskęsti, bet tikiu, kad greta stovintis Piteris
man neleis. Jau pats jų krikštas reikalauja tikėjimo, kad nenuskęsi...
Pasitikėjimo, kad kažkas šalia neleis tau nuskęsti...
Žinau, jaučiu, kad jis mane saugos. Jis drąsinančiai nusišypso, linkteli
ir valiūkiškai mirkteli man viena akimi. Toks jis štai. Tokį jį myliu.
 Kresčiajetsa raba Božija Jekaterina Aleksejevna... Krikštijama Dievo
vergė Jekaterina Aleksejevna...
Popo balsas dainingas, gražus, užburiantis. Ranka ant mano
viršugalvio sunki, ji su nežemiška jėga dukart nirdo mano galvą žemyn.
Žodis pažadina mane iš virpančio, kaustančio svaigulio, iš teliūškuojančių
vandenų.
Springdama išnyru, įkvepiu oro, ranka griebiuosi už baptisterijos
krašto, bandau atmerkti vandens užpiltas akis.
Vergė?
Popo ranka prievarta įnirdo trečiąkart — vardan Šventos Dvasios.
Kas per pravoslavų Dievas, kuris savo vaikus laiko vergais?
Argi yra Dievas, argi gali būti dievų, kuriems žeminanti vergų padėtis
būtų miela? Juk Jėzus Kristus mylėjo žmones, mirė ant kryžiaus dėl jų,
negi jis būtų norėjęs turėti vergų, vergais mus paversti? Juk Dievas —
tai viltis ir meilė, o ne prievarta!
Galiu būti nuolanki tarnaitė, galiu būti skalbėja, galiu būti, kuo norit,
bet nenoriu būti verge. Nenoriu būti Dievo daiktu, noriu grįžti atgal, noriu
būti Dievo vaiku. Kaip kažkada, kai buvau Dievo mažutėlė... Kai buvau
Marta Helena Skowronska.
Sulig tais žodžiais noriu ištrūkti... Noriu žengti laiku atgal, bet
nebegaliu... Esu vandenyje. Nebegaliu išnirti sausa.
Esu jau pakrikštyta stačiatikė.
Po ceremonijos išeinu šlapiais marškiniais. Išeinu šlapia ir nauja.
Išeinu Jekaterina Aleksejevna Vasiljeva. Dievo vergė. Net tikėjimas
Rusijoje yra vergija. Vergija, prisakanti mylėti savo vergvaldį. Drebulys
mane krečia taip, kad dantis ant danties nebepataiko, į taktą varpams.
Kalenu iš šalčio ir iš baimės, veidu man srūva ašaros.
Bet veidas šlapias, niekas to nesupras. Šalta, niekas nieko neįtaria.
Tik mano krikštatėvis, caraitis Aleksejus Petrovičius, žiūri į mano krūtis,
prie kurių, it prie nuogų, prilipę šlapi marškiniai ir nuo šalčio styro
speneliai. Paauglys... Ir Aleksandras žiūri, nors nebe paauglys. Ir žiūri
cerkvėje susispietusios senos bobos tamsiomis skaromis ir piktais,
surauktais snukiais — jos čia viską aiškina ir rikiuoja, net ir carus. Dabar
rikiuos ir mane... O man ausyse tebeskamba — Dievo vergė... O gal
tai — didžiausias išbandymas? Kaip, būnant vergu, išlikti žmogumi ir
gebėti mylėti?
Piterio sūnus davė man tėvavardį, Piterio sesuo — vardą, Piteris — jei
ne tikėjimą, tai bent pasitikėjimą. Jis šypsosi ir apgaubia mano pečius
šiurkščiu drobiniu rankšluosčiu, apsiaučia ir trina, idant sušildytų.
Vėlyvas ruduo, žiemos riba. Laukia nauji kailiniai — Sibiro sabalų. Ir
puošnus naujas krikšto dovanos rūbas — nauja suknelė. Stačiatikiai
naujakrikštams visada dovanoja naują drabužį. Paskui šventė —
valgome, geriame, tostai į mano sveikatą. Tą naktį Piteris man ypatingai
švelnus ir geras, nors aš kiek per daug išgėrusi, pernelyg svaigsta galva
ir kūnas pernelyg sumedėjęs, kad pajusčiau visą glamonių švelnybę.
Reikia stipriau, dar stipriau, kad užsimirščiau, reikia, kad obliuotų ir
drožtų, ir kaldintų lyg ant priekalo — tik tada šį tą pajuntu, tik tada
subanguoja palaima. Matau, kad jam ta diena daug reiškė, nors sako,
kad pernelyg netiki Dievu ir daro viską, kad Cerkvę laikytų sau po padu.
Bet neapgaus — matau, ši diena jam buvo svarbi. Ir man. Tik kitaip. Bet
abu suprantam, kad perėjau į jo pusę. Prieblandos pusę, kurioje jam su
manimi bus truputį šviesiau.
Dvidešimt dveji metai praėjo, o viską, visą krikštą pamenu, lyg būtų
vakar, lyg dabar... Po dvidešimt dvejų metų čia, vis dėlto, daugiau
Vakarų. Tikrai daugiau, nei kad buvo: pastatėme miestus, manufaktūras,
rūmus ir parkus, fontanus, kaskadas, sodus ir oranžerijas, ligonines,
gimnazijas ir akademiją, jaunimas grįžo iš užsienių — išmokslintas, jau
kitoks, jau panašesnis į vakariečius. Tokių rūmų pasistatėme, kad
daugelio europiečių valdovų dvarai — irštvos, berlogos, palyginus...
Auksas žiba ant sienų ir ant lubų — na ir kas, kad guliu nuosavam šūde?
Atsibus Johanna ir sutvarkys.
Betgi aukso spindesys nereiškia šviesos. Nuvažiuok šimtą mylių nuo
Carskoje, nuo Sankt Peterburgo, trisdešimt mylių nuo Maskvos, ne į
manufaktūrą, ne į laivų statyklą, ne prie industrijos, ne į bojarino naują
dvarą, o kur į kaimą... nepasikeitė niekas. Savo akimis keliaujant teko
matyti... Kaimuose — gūdu, lygiai tas pat, kaip, turbūt, ir prieš du šimtus
metų būta: tamsių rąstų troba, plūktinė balta kalkėm dažyta duonkepė,
juodais nasrais išsišiepusi krosnis su gultu, ant jo — vienmarškiniai
vaikai, priekrosny — juodas, aprūkęs pūstašonis kopūstų puodas,
puodšakė, ližė, pavargusi boba su sarafanu, apsirišusi galvą skara;
stalas, suolas, ikona ir lempelė kampe. Barzdotas, gumbuotas senolis,
ką drožinėjantis medyje ar pinantis iš beržo tošies. Jauną, subrendusį
vyrą gal tik rečiau pamatysi mūsų laikais — šituos suvalgo armija, retai
grąžina... Jeigu grąžina — tai be rankos, be kojos, su kriukiais arba
kastyliais. Bet dažniausiai negrąžina, suvalgo: kariuomenė ir Sankt
Peterburgas, nes jo statyboms lygiai taip pat imam rekrūtus. O visa
kita — kaip prieš du šimtus metų, taip ir dabar. Nenustebčiau, kad ir po
dviejų šimtų metų ten, kaimuose, viskas bus lygiai taip pat. Kokie
kalendoriai, kokios Piterio laiko reformos... Laikas ten juda ratu, daryk
reformas nedaręs: ruduo, žiema, pavasaris, vasara, vėl ruduo. Rytas,
diena, vakaras ir tamsa... Tamsios sustojusio laiko kišenės, į kurias
neužklysta šviesa, o jei ir įspįsta — visi jos baidosi... akina... Šviesos dar
nėra, nors Piteris taip stengėsi juos apšviesti. Bet kaip juos apšviesi viena
ranka smaugiant mokesčiais, gręžiant devintą prakaitą, atimant sūnus į
armiją, o kita ranka grūmojant ir nirštant — kodėl nesišviečia, kam
nuvilia ir netobulėja, kodėl vis niekaip neužgyvena kaip vakariečiai? Juk
čia lygiai tas pat, kaip kad Šeremetjevas elgėsi — kai mane vergijoje
prievartaudavo ir sakydavo: „Nagi, nagi, ko dabar nesišypsai, duok
bučinuką.“ Todėl niekas nesidžiaugia tomis mūsų reformomis. Todėl kas
vakarą, sulig kiekviena karta Rusijoje nusileidžia tamsa —
nenumaldoma, nesikeičianti, bet vis iš naujo. Gal kitoje kartoje bus
šviesa? Gal Annos, Lizenkos laikai bus šviesesni? Ta šviesa juk, kurios
norėjo Piteris — ypatinga, ji spindi savaime, iš vidaus, net juodžiausioje
tamsoje. Net neviltyje ir nelaisvėje. Kaip spindėjo Glückas. Tasai išliko
žmogumi net ir vergu būdamas...
Taip supratau, kad apsilankymas Glücko namuose turėjo būti Piterio
dovana man — maloni staigmena, atsidėkojimas už kūdikį, ir už krikštą.
Tik štai Piterio ne visos dovanos būdavo vykusios. Tąkart jis pats man
kaltokai pasakė: „Atleisk, Katerina, turėjo būti tau staigmena. Tik ne
tokia...“ O nuvežė jis mane Preobraženskojė keliu prie nedidelio namo
Maskvoje, gatvėje, vadinamoje Marosejka, kuri tiesėsi iki Pokrovo vartų.
Duris mums atidarė kažin koks vokietis pastorius. Ne Glückas, o Pausas.
Klausiamai pažvelgiau Piteriui į akis, tas tik kaltai šyptelėjo: „Nieko
nepadarysi, Katerina, pasimirė tavo pastorius Glückas, šių metų gegužę.
Norėjau staigmeną padaryti, parodyti, kokią mokyklą jis čia, mano
įsakytas, įkūrė... kadetus va ruošiame, kalbų mokome, lotyniškai, šokių,
fechtavimo... Gimnazija! Žmones darome iš mūsų jaunimo. — Piteris
ranka rodė mokytojus, stalus ir jaunuolius. — Betgi einam — yra jo
žmona, nors su žmona pasisveikinsi.“
Kristina Emerencija Glück buvo viename antrojo aukšto nedidelių
kambarių — gan skurdžiai apstatytame, bet gerai pakūrentame. Kartu
su vaikais — su mergaitėmis ir su Ernstu Gottliebu Glücku, kurį paminiau
mažutį, o buvo dabar jau didelis vaikas, septynerių. Matydamas mane,
jis susigėdęs pasislėpė motinai už nugaros. Pamaniau, kad manęs nė
nepamena — tik gėdinasi, kaip nutinka mažiems berniukams prieš kai
kurias jaunas moteris. Užtat Kristina Emerencija manęs nesigėdino — ji
buvo kiek sulysusi, dar kiečiau sučiauptomis lūpomis, dar tvirčiau
susiveržusi, gal kiek pražilusi, bet daugiau nėmaž nepasikeitusi. Prieš
Piterį ji atsistojo, žemai nusilenkė ir smerkiančiai įsidėbė į mane. Į mane
ir į mano sabalų kailinius. Nebepamenu, kaip Piterio paprašiau, kad mus
paliktų, kad norime moteriškai pasišnekėti, bet pamenu — pokalbis
nebuvo labai malonus. Ji, atsargiai pasverdama kiekvieną žodį,
pasakojo, kad Glückai Maskvoje glaudėsi nuo pat 1703-iųjų sausio, čia
pateko per Pskovą, per belaisvių stovyklą. Vyriausiąją mergaitę ten
išprievartavo jai beeinant vandens... nepavyko nusaugoti... Kristianas —
dėkui Viešpačiui — buvo juk tuo metu moksluose Vokietijoje; ji atbula
kaulėta ranka ėmė šluostytis ašaras. Juos ilgus mėnesius laikė įkalintus
Maskvos Kitaj Gorode, Ipatjevo vienuolyne, ūkiniuose pastatuose,
skurde, puolamus utėlių, badaujančius ir šaltyje, miegojo ant šiaudų
kūlių, nelyg gyvuliai... Laimei, velioniui jos vyrui — tebūnie šventa jo
atmintis — mokant rusų kalbą, pavyko vienuoliams įrodyti savo
gabumus: prie balanos, žlibdamas, sugrubusiom rankom jiems vertė
įvairiausius raštus, nuo religinių iki karo korespondencijos — iš lotynų,
hebrajų, graikų, švedų ir vokiečių į rusų kalbą. Pamatę, kad jis gali būti
labai naudingas, bet tokiomis sąlygomis ilgai netvers, jie užtarė žodį jo
didenybei ar kažkam iš tojo žmonių, regis, užsienio reikalų sekretoriui
Šafirovui, ir juos perkėlė į Vokiečių Slabadą, pas vokietį pastorių
Bartolomėjų Fagecijų, pas kurį namų arešte praleido kelerius metus —
vien tik pastorius galėjo išeiti, nes, be vertėjavimo, tapo ir tutoriumi
turtingoje Maskvos šeimoje, mokslino ten tris sūnus, bet būdamas
belaisvis išeidavo kaskart tik „po parašu“, atsiskaitęs tam Fagecijui —
bukam, nešvarios sielos ir reto šykštumo žmogiūkščiui, kuris tapo
prievaizdu šventos atminties velioniui... Fagecijus su ja ir su mergaitėmis
elgėsi kaip su tarnaitėmis, kaip su paskutinėmis pastumdėlėmis...
Jai šitai pasakojant, iš paskutiniųjų tvardžiausi, kad kreivai
nešyptelėčiau.
Susitvardžiau.
Kerštas yra ne mano, kerštas yra Viešpaties, bet didžiausia Viešpaties
dovana yra atleidimas. Ar derėjo man džiaugtis, kad Kristina Emerencija
patyrė tai, ką buvau patyrusi jos namuose?
Susitvardžiau. Nebejutau jokios piktdžiugos, tik gailestį. Net atleidau
jai už tai, kad mane smerkia. Juk jos akyse, pagal jos biurgeriško
gyvenimo taisykles, buvau tik puolusi moteris. Kas kad puolusi ir
papuolusi po paties Viešpaties patepto caro kūnu...
Jie žinoję, kad aš gyva ir sveika, gyvenanti sau pas kunigaikštį
Menšikovą ir jo sužadėtinę ir gimdanti carui vaikus vieną po kito. Taip
pasakojo ponia Glück... Kad visa Vokiečių Slabada apie caro belaisvę
kalbėjo... Ir apie tai“ kaip jiedu su kunigaikščiu visur savo mergas kartu
vežioja, kaip markitantes... Kažkada net regėję karieta pro šalį
prariedant su jo didenybe, bet aš jų nemačiusi... Paskui, jiems atsistojus
šiek tiek ant kojų, sužinojus apie didžiuosius valdovo planus ir kad bus
darbo mokykloje, Glückas išsikvietė čia Kristianą, o vasarį caras įsteigė
šią gimnaziją. Jie jau džiaugėsi, manė šiek tiek laisviau pagyvensią, kad
jų kančios buvo Viešpaties atlygintos už pasiaukojantį jos vyro darbą, už
tai, kad šisai nė akimirkos neprarado vilties bei tikėjimo ir visad elgėsi
vedamas sąžinės ir šventos, it stuburas į jo esybę įaugusios, pareigos
jausmo. Jie vylėsi, kad dorybė, atlaikiusi išbandymus, visgi triumfuoja,
jie dabar pagyvens laimingai, darbu užsitarnavę valdovo malonę: ir
velionis Glückas, ir Kristianas — abu turėjo dėstyti ir gauti gerą
atlyginimą... Caras, pastoriaus patartas, pakvietė samdomų vokiečių
mokytojų, ne belaisvių, laisvųjų, bet buvo per vėlu — Johanno Ernsto
sveikata jau buvo sugadinta, mirė gegužę, nebeatlaikė... ir jo postą
pavedėjo intrigantas pastorius Pausas, nors turėjo paveldėti Kristianas.
Kristina Emerencija vėl apsiverkė, ir jos ašaros buvo kupinos tylios
neapykantos. Ji ėmė kilnoti vieną po kitos velionio knygas, rodydama,
kur jis vertė į rusų kalbą liuteronų Šventąjį Raštą, o kur rusiškai, savo
pavergėjų kalba, rašė poeziją ir eiles, tikėdamas šitaip skleisiantis gėrį ir
grožį, sakydamas, kad juk nei mokslas, nei poezija nekariauja karų...
Lengvatikis... Rusijoje viskas panaudojama karui, Rusijoje — viskas
politika: net ir mokslas, net ir eilėraščių strofos, o triumfuoja tik
palaižūnai!.. Sulig kiekviena liečiama knyga jos balse buvo vis daugiau
įniršio ir neapykantos; taip, kaip anksčiau ji niršdavo, kad Glückas
švaisto laiką vertimams, taip dabar kilnojo tuos jo raštus tarsi
nukankinto šventojo relikvijas. Supratau, kad Piteris jos tokios neturintis
pamatyti, ir stengiausi ją nuraminti. Jam įžengus manęs išsivesti, aš
pasakiau, kad jo didenybė nepamiršiąs jų šeimos už jos vyro Rusijos
šlovei atliktus darbus, o mintyse buvau jau atleidusi ir tyliai pasižadėjau
kuo nors jai padėti. Mums išeinant iš jos kambarėlio, Ernstas Gottliebas
staiga puolė ir, apsikabinęs man liemenį, netikėtai sušuko: „Neik niekur,
Marta!..“ Kristianą mačiau vos akimirką pro praviras studijos duris —
mane pamatęs, lyg druskos stulpu pavirto... bet ką gi — atrodė tolimas,
lyg iš kito pasaulio; mūsų vaikiški bučiniai liko Livonijoje, o čia buvo
Maskva; čia nebebuvo jokios geltonkasės Martos Helenos Skowronskos,
čia buvo tik juodaplaukė Jekaterina Aleksejevna Vasiljeva sabalų
kailiniais, moteris šalia caro, kurios nederėjo kalbinti. Dievas mato,
padariau jam, ką tik galėjau, pakako, jog jau anuomet Marienburge buvo
nuo manęs nukentėjęs: traukiau jį, jam dažniausiai nežinant, už
pakarpos visą gyvenimą, kai tik jam pagalbos reikėjo: kai su Pausu
nesutarė ir tas jį išmetė, tai prie Aleksejaus Petrovičiaus pritaisiusi
buvau, ir postą davėme Kamer-kolegijoje, mokė štai Anną ir Lizenką
lotynų kalbos... Aptuko, vedė, gyvenimu nesiskundžia... Dėl visų jų,
laikui bėgant, padariau, ką tik galėjau: Elisabetą išleidome už Villebois,
Ernstą Gottliebą paskyriau Lifliandijos ir Estliandijos asesoriumi justicijos
reikalams, netgi Kristinai Emerencijai pensiją visą laiką mokėjome.
Piteris davė — iš karto po ano apsilankymo juokdamasis taip man ir
pasakė: reikės duoti našlei nedidelę pensiją, dievaži, nuožmi moteriškė,
net aš jos bijau! Ir tada paklausė: „O kodėl vaikas tave, Katerina,
pašaukė Marta?“
Teko Piteriui papasakoti apie buvusį savo gyvenimą, apie kilmingus
tėvus, tetą ir Glücką. Apie Kristianą nepasakojau, nes tai galėjo jį įstumti
į kokį pavojų, ar maža ką... Bet priminiau ir apie savo kelių dienų vyrą
Johanną Cruse, kuris turbūt jau žuvęs. Jis tepasakė: „A, trubačius,
pamenu, Varka minėjo, veikiausiai lavonas — prie Marienburgo nedaug
švedų teišgyveno.“ Pridūrė, kad bajoriška lietuviška kilme verčiau
nesigirčiau, nes Maskvoje iš to gali būti daugiau žalos nei naudos. Tik po
daugelio metų sužinojau, kad jau tada buvo davęs nurodymus ieškoti
mano livoniško gyvenimo pėdsakų bažnyčių ir magistratų knygose. Nieko
nesakė — toks jis buvo. Daug ką darė man už nugaros, nesakydamas.
Glücko įsteigta mokykla, vadovaujama Pauso ir pirmyn stumiama jo
ujamo Kristiano, tvėrė dar dešimtį metų — prastėjo, prastėjo, kol visiškai
nunyko. Galiausiai visi juk vėliau kėlėsi į Peterburgą, Maskva liko
nuošalėje. O ir aš pati įsitikinau, kad duoti įsakymą, įsteigti ką nors yra
viena, o žmonės, kurie įsteigus padeda išlaikyti — visai kas kita.
Aleksandras, tiesa, tą žinojo visą gyvenimą — Piteris steigė, o jis —
palaikė... Nieko be jo nebūtų buvę...
Tikras stebuklas, kad išgyveno Piterio įkurtas Sankt Peterburgas...
anais laikais tai anaiptol nebuvo suprantama. Juk miestai — tai žmonės,
o ne pastatai. Gali pristatyti dailiausių rūmų, namų ir gatvių, bet be
žmonių bus tik kevalas, o ne miestas. O žmones į Peterburgą pradžioje
varu reikėjo varyti... tik ir laukdavo progos išsibėgioti... net Piteriui mirus
bijojome, kad ims ir išsilakstys visas miestas... O ir kas būtų norėjęs ten
likti? Aš pati, pirmą kartą išvydusi tą vietovę, nusigandau — tarp balų,
tarp pelkių, drėgmėje... Nebuvo aišku, kur baigiasi įlanka, o kur
prasideda sausuma — taip viskas buvo suaižyta upės deltos, užutekių ir
salelių. Skystos pušys liaunais kamienais, išblukę ploni beržai —
drėgmėje nė medžiai ne itin norėjo augti... Tarp jų buvo išmėtyti
mediniai kaimeliai — šen kareivių, ten statytojų trobos, barakai. Pylimai
ir tvirtovė, kuriuos išmūrijo greitai. Visa kita kilo lėtai, nes pirmiausia į
drėgną žemę tekdavo kalti polius, be tų polių keli pastatai jau buvo
įgriuvę. Piterio namas buvo medinis — Semionovsko pulko kariai, carui
vos nusprendus įkurdinti miestą, jam per tris dienas surentė vasarinę
trijų kambarių trobą iš rastų: miegamasis, valgomasis ir studija. Ten
atšilus orams ir apsigyvenome.
Dabar, kai mintimis grįžtu į tą mažą medinių rąstų namelį, kuris
apsimetinėjo esąs iš mūro... Net juokas ima, jo būta visai tarsi Piterio:
buvo rusiškas, bet apsimetinėjo esąs olandu — rąstai buvo dažais išpiešti
raudonomis plytomis, langai buvo iškirsti ir įstiklinti kur kas didesni, nei
būtų buvę protinga šaltai rusiškai žiemai. Bet jis gyvendavo ten vien tik
vasarą, tai buvo laikinas būstas — nei krosnies, nei židinio jame
neišmūrijo. Pradžioje nuoširdžiai nesupratau, kaip galima buvo šitokį
nepatogų ir nepritaikytą namelį sumanyti statyti. Ne veltui kareiviai
statė — nė nesusimąstė, kad ne laikiną baraką stato. Išėjo ne namas, o
dekoracija. Teatras ir maskaradas. Taip, kaip rąstų trobesys
apsimetinėjo esąs olandiškas namas iš plytų, taip Piteris apsimetinėjo
namelyje esąs ne caras, o kapitonas Michailovas...
Dabar, kai mintimis grįžtu į tą mažą namelį... Pamenu, nekenčiau jo
anuomet, sėsliau ten šiltuoju metų laiku gyvendavome, rodos, nuo 1706-
ųjų, ir kiekvieną vasarą melsdavausi, kad ji būtų toje bakūžėje
paskutinė... Bet ar galėjai kaltinti kareivius statytojus, pratusius prie
karo stovyklų ir nieko nesupratusius apie patogumus? Atrodo, visko
turėjo užtekti — miegamasis, valgomasis ir Piterio darbo kabinetas, bet
viskas buvo taip kvailai sugalvota, taip nepatogu, taip stigo vietos... ypač
kai įsikraustėme ten su mažyčiais vaikais... Piteris įsivaizdavo visą tą
maskaradą kitaip — manė gyvensiantis gražiai, kaip ori vakariečių
miestiečių šeima, bet jau po pirmųjų naktų vaikus iškeldino į kitą
namą — kas gi pavargęs galėtų miegoti viename kambaryje su nuolat
atsibundančiais ir verkiančiais kūdikiais? Laimei, kad anam name buvo
žindyvė ir man padėti atsigabentoji Darja, nenorėjusi likti viena su
caraite Natalija Maskvoje. Viralinę teko įkurdinti taip pat atskirai, o Piteris
pageidavo, kad pati gaminčiau jam valgyti, tai ir laksčiau per kiemą su
puodais, skubėdama, kad neatšaltų... Ir skalbti nebuvo kur, ir daiktų
pasidėti, nė podėlio jokio, nė sandėliuko. Viskas turėjo būti padaroma
kažkur kitur, tarnų, ir atnešama į tą caro namuką, apsimetantį paprastu,
bet negalintį išsiversti be kitų pastatų ir be kitų žmonių patarnavimų.
Nežinau, kaip būčiau išsivertusi su vaikais be Darjos ir kaip be jos
pagalbos man būtų pavykę kas vakarą džiuginti Piterį savo meilia
kompanija... Piteris buvo Aleksandro tikra priešingybė — jei
Šviesiausiasis sugebėdavo ir laikiną trobą ar tvirtovės kvartirą per kelias
dienas paversti rūmais, tai Piteris iš rūmų padarydavo atšiaurų baraką.
Jam lyg vis norėjosi kuo nepatogiau — šaltyje ar čaižomas lietaus
sėsdavo ant arklio, o ne į karietą: nes na kaipgi vyrui minkštai ir sausai —
nepriklauso, nekariška ir nevyriška. Šilto kravato neužsirišdavo, kailio
kepurės neužsidėdavo, jokių vaistų peršalus vien tik degtinė... Paskui
užtat vyriškai mėnesį sirgdavo ir snargliuodavosi... Statybose tempdavo
įsiręžęs pats kokį rąstą ar naštą, nors galima būdavo nuridenti ar karučiu
nusivežti. Betgi ne — tempdavo pats, paskui vakare skųsdavosi
sopančiais kaulais... Lyg tos pastangos, visas tas nepatogumas būtų
buvęs koks vyriškumo įrodymas... Lyg jo sieloje būtų vyravęs kažin koks
amžinas keistas nepriteklius, niekaip neleidžiantis jam jaustis turtingu ir
gyventi patogiai. Pavargęs, nusikalęs po caro, be jokio būtino reikalo
vaidinusio miesto statybininką, dienos, jis vakaro žvakės šviesoje
sėsdavo prie balta staltiese užtiesto stalo ir, užsigerdamas savo
mėgstamu vengrišku vynu, užsikniaubęs alkūnėmis, semdavo mano
patiektą sriubą ar riekdavo kepsnį, pasakodavo, ką per dieną pastatė „jo
vyrai“, kaip kyla miestas, skaitydavo Aleksandro cidulkas... Aš
sukdavausi su mažučiais, nes jam patiko mus matyti kartu — su Pavluša
alkūnės linkyje, Petrušą užsisodinusi ant krinolino pakietinimo... Rojaus
idilė, nors nelengva man buvo. Taip tą balandį Piteris Aleksandrui ir rašė:
„Negaliu neparašyti tau, Brudder, iš savojo paradizo — mes visi
gyvename čia lyg rojuje. Tavęs tik betrūksta...“ O man Piteris į paradizą
užsakė gėlių — liepė dvariškiui Tichonui mums atsiųsti iš Izmailovo
daigų, ir kuo kvapesnių. Atvežė pivonijų sodinukų, turkiškų gvazdikų,
kvapiųjų žolelių, čiobrelių ir mėtų. Rodydama, kur sodinti gėles po
namelio langais, mintyse meldžiausi, kad kitąmet vasarą gyventume jau
kitur. Bet žinojau, kad jam tai teikia džiaugsmą, tad stengiausi. Ir
žinojau, kad gali būti daug blogiau... Vaikus atidavusi Darjai migdyti
josios namelyje, grįždavau, sėdėdavau, klausydavausi, šypsodavausi
Piteriui ir galva linksėdavau, žvelgdama, kaip į žvakės liepsną skrenda ir
trakštelėję supleška uodai — o jų čia, Nevos deltoje, buvo gyva galybė;
kartą atsibudusi toje trobelėje net negalėjau atmerkti vienos akies —
taip buvo sugėlę... Sėdėdavau, galva linksėdavau, o pati svajodavau apie
karališkus rūmus, tokius, kaip Lietuvoje — su apartamentais,
antikameromis, vaikų kambariais, minkštu guoliu su baldakimu, ir kad
pabudus pasveikintų ne uodai, o besišypsančios sparnuotos deivės nuo
lubų. Vėl buvau su kūdikiu po širdimi, aptikau tai balandžio pabaigoje —
nespėdavo gimti vienas, nespėdavau atsigauti, pora mėnesių — ir vėl
užkibdavo kitas; Piterio sėkla manyje gerai dygo. Pasisakiau jam, ir jis
džiaugėsi, kad jo šeimyna olandiškame namelyje dar pasipildys. Betgi
man taip norėdavosi šiek tiek patogumo, nors vakarais kojas pratiesti
alkovoje, turėti kampelį sau pačiai, moteriškiems pasigražinimams
niekam nematant, dėl kurių tekdavo pabėgti pas Darją į jos namuką, o
toje troboje viskas buvo ant delno... Glücko namai Marienburge, su ja
lyginant, atrodė dvaras, o apie vilniškius rūmus jau geriau nė nešnekėti.
Tačiau argi galėjau skųstis? Galva linksėdavau, šypsodavau, o
mintyse — keikdavausi. Nesupratau, kam reikalingas visas tas jo
paprasto žmogaus maskaradas, kodėl negali sau leisti gyventi kaip caras,
kaip jam priklauso...
Juolab kad su tuo, kaip iš tiesų gyveno „jo vyrai“, šitai neturėdavo
nieko bendra. Admirolas de Cruysas ir Peterburgo architektas, Trezzinis,
dar keli aukšti karininkai ir didikai gyveno gal ir gerai — namus sau buvo
susirentę kad ir medinius, bet tikrai geresnius nei caro. O likusieji...
Kareiviai gyveno barakuose, statybininkai — lūšnose. Kai nekaldavo
polių į pelkes, negrįsdavo krantinių — tai sirgdavo ir dvėsdavo palaikėse
perpučiamose trobose. Šiltinė, skorbutas, uodų nešiojama karštinė, nuo
prasto vandens ir maisto trūkumo — dizenterija ir palaidi viduriai:
statybininkų kvartalai panėšėjo į epidemijos lazaretą, ir Piteris, kartą
pasišovęs man aprodyti statomą Peterburgą ir „savo vyrus“, išgąsdintas
užkrato, daugiau su manimi kartu į tuos nevilties kvartalus nebegrįžo.
Tačiau, tiesą sakant, jis susirūpindavo tiktai tuomet, kai prižiūrėtojai jam
raportuodavo, kad lavonų vežimais į duobes išvežama daugiau, nei į tą
katorgą atkeliauja statybų rekrūtų. Tik tuomet sunerimdavo. Ir dar
tuomet, kai imdavo trūkti provizijos — maistą čia reikėdavo gabenti net
vidurvasarį, net po derliaus, nes drėgnose apylinkių lankose beveik
niekas neaugo, o kas augo — greit puvo. Net tieji pelkėtoje žemėje
augantys išstypę ploni aplinkinių miškų medžiai statyboms netiko —
rąstus reikėdavo atsivežti. Ir akmenis, kai jie pasibaigė išardžius
Nyenskanso mūro tvirtovę. Net ir aš, kvaila moteriškė, mačiau, jog čia
statyti miestą — nelabai tinka, neapgalvota... Bet Piterio būta labai
užsispyrusio — jam buvo svarbu, kad vyktų darbas, judėjimas,
progresas, kad kiltų sienos, kad būtų dengiami aukštakraigiai stogai.
Vietiniai gyventojai, finliandai, čia jau buvo beveik išnaikinti — išretinti
karo ir prieš porą metų prasiautusio maro; galbūt jie būtų galėję patarti,
ką ir kaip jų pelkėse reikia statyti? Tik paskui supratome, kodėl finliandai
čia nebuvo sėsliau įsikūrę ir potvynio metui atėjus kasmet
išsikraustydavo. Betgi ne, vietinių čia jau beveik nebebuvo... Viskam
vadovavo Piteris ir jo vyriausiasis meistras Trezzinis, o statė besočiu
srautu siurbiama darbo jėgos upė iš visos plačios Rusijos: prie įšalo ir
rąstų, o ne vandens ir akmens pratę Sibiro žmonės, prie palapinių pratę
kalmukai iš stepių, klajokliai totoriai ir kazokai, įgudę ne statyti, o griauti.
Trezzinis buvo jiems pripaišęs pagal Piterio skonį statybų planų — namų
pagal anglišką pavyzdį, su juodais kryžminiais balkiais ir balintomis
drėbtinėmis sienomis, medinių olandiškų aukštastogių namų. Keista
dabar po šitiek metų prisiminti, kad anas, pirmasis, Peterburgas iš Piterio
trobelės laikų buvo beveik visas medinis, net Šventųjų Petro ir Povilo
katedra — ir toji buvo medinė, iš rąstų... Dabar, pagalvoju, kad keista,
jog pirmąjį miestą statė iš medžio vien tam, kad paskui jį nugriautų ir
pastatytų iš mūro. Keista, nes jau anuomet žinojo čia būsiant sostinę ir
tą vietą mylėjo. Juk vadindavo ją savo rojumi — „paradizu“. Bet anuomet
viskas buvo, kaip buvo; neuždavinėjau sau pernelyg daug klausimų,
neuždavinėjo jų ir „jo vyrai“, kasdien mirštantys tuzinais vien tam, kad
savo pačių kaulais išgrįstų pelkėtą jo rojaus gruntą. Ką pastatydavo iš
medžio — nevykusiai, atžagariai, be nuovokos ir miestų statytojų
patirties — tas greit užsiliepsnodavo. Laimei, Piterio trobelė stovėjo arti
vandens, todėl jaučiausi saugi; kiti gi gyveno pavojuje — nebuvo
savaitės, kad kas nors neužsipliekstų nuo neatsargios žiežirbos: vyrai
rūkė, vyrai gėrė, vyrai perėsi pirtyse ir kūreno laužus, o aplink buvo
mediena, didžiausiomis pastangomis atgabenta iš miškingų kraštų.
Viena žiežirba — ir viskas: liepsna, užsidegdavo. Po kelių pirmųjų gaisrų
viename bokšte įkurdino naktinį sargą stebėtoją. Suskambus jo varpui,
kad ir paryčiais, kad ir ketvirtą, Piteris šokdavo iš lovos, rengdavosi ir
kartu su kitais puldavo padėti gesinti. Nebūta vandens tiekimo —
gesindavo kirviais nukapodami labiausiai degantį plotą, užpildami
drėgnomis žemėmis. Pats ne kartą tą darė — kirviu kapojo kokį
užsiliepsnojusį kraigą. Labai tuo didžiavosi ir todėl išleido įsakymą
kapitonui ir statybininkui Michailovui — sau pačiam — mokėti dar ir
ugniagesio algą. Pradžioje, paryčiais suskambus tam varpui —
melsdavausi, nes žinodavau jį lėksiant pirmą. Vėliau — pripratau, nes
varpas skambėdavo labai dažnai. Dar vėliau sužinojome, kad jam
išvykus ir nebūnant Sankt Peterburge niekas pernelyg nesiverždavo
gesinti gaisrų: nelaimei įvykus, tie vargšai, į vergiją pakliuvę miesto
statytojai atėjūnai arba abejingai stebėdavo, arba naudodavosi
sumaištimi ir proga išvogti padegėlių turtą. Piteris statė miestą, bet
miestas juk buvo jo, o ne žmonių, ir todėl žmonėms visai nerūpėjo. Net
caraitė Natalija, vėliau, po kelerių metų persikėlusi, sakydavo, kad Sankt
Peterburgas mūsų nepergyvens: vos tik mes išmirsime, visi iš miesto
išlakstys kas kur. O Praskovja, Piteriui nematant, spjaudydavosi ir
košdavo: kad jį kur, tą Peterburgą, kad jis prasmegtų, kad jį jūra
nuplautų velniop!
Dabar man atrodo, kad visi tie prakeiksmai ir užkalbėjimai — bent jau
pradžioje — tarsi uodų spiečius tvyrojo virš miesto, grindžiamo numirėlių
kaulais. Jau tada, pirmaisiais metais po įkūrimo, mirusius ten
skaičiuodavome tūkstančiais ir net jų lavonų užsispyrusi finliandų žemė
nenorėjo priimti. 1706-ųjų vėlyvo pavasario ar vasaros pradžios parytį,
po audringos nakties kiaurai pučiant pietvakarių vėjui, atsibudome
keistoje tyloje. Taip, kaip būna tik paryčiais, miegų saldumoje, verčiantis
ant kito šono, kai ketvirtą ryto supranti, jog nebemiegi, nes kažin kas
nebe taip... Tapo keistai tylu, tik švelniai, švelniai vos vos kažkas
teliūškavo. Sapnavau, kad su Piteriu maudomės didžiulėje kriauklėje,
pilnoje vengriško vyno. Paskui supratau, jog iš tiesų kažkas teliūškuoja.
Praplėšiau akis ir pamačiau, kad grindys per sprindį apsemtos vandens
ir juo labai lėtai, bet nenumaldomai vilnija mažutės glotnutės bangelės.
Puoliau žadinti Piterį ir šokau iš lovos, prie lango. Pivonijos prie mūsų
namo kyšojo nebe iš žemės, bet iš vandens; čiobrelių ir mėtų jau
nesimatė, tolėliau — jau tyvuliavo beveik vienas vanduo, praminti takai
ir mediniai šaligatviai buvo jau visi apsemti; paryčio šviesoje pasigirdo ir
pirmi aliarmo šauksmai. Ėmė skambinti varpas. Ne kolokolas, o varpas —
pavojų. Piteris, užsitraukęs pušnis, šoko į gretimą pastatą, kur buvo
mūsų vaikai: laimei, jis dar nebuvo apsemtas. Paskubomis apsigerbę,
sugriebę vaikus, žindyvę ir Dašą, ir Piterio valstybinius popierius,
susiradome prieglobstį de Cruyso name, nes tasai buvo aukščiausias.
Piteris po dviejų dienų viską aprašė Aleksandrui į Lietuvą: „pietvakarių
vėjas užvakar atpūtė tiek vandens, kiek dar čia niekas nematė. Mano
name vanduo buvo pakilęs nuo grindų per dvidešimt vieną colį; mūsų
sode ir kitoje pusėje, kur buvo gatvės, žmonės plaukiojo valtimis. Bet
vanduo neužsilaikė ilgai — ne ilgiau nei tris valandas. Buvo zabavno,
smagu, žiūrėti, kaip ne vien žmonės, bet ir jų bobos sėdėjo sulipę į
medžius bei ant stogų per visą tą potvynį. Nors vanduo buvo pakilęs
labai aukštai, jis nepadarė beveik jokios žalos. Vis tiek čia rojus, tik viena
mintis man neduoda ramybės — toji, apie kurią tu žinai. Ir čia aš jau
pasitikiu tik Dievo valia, tu pats žinai, ką daryti.“
Tas buvo tiesa. Vanduo išplovė tik daiktus iš žemiau buvusių vargšų
trobų. Ir šviežesnius lavonus iš kapinių, įrengtų pernelyg arti kranto:
visus statybininkus — tai yra iš kaimų suvarytus belaisvius ir
katorgininkus — vertė į bendras duobes, vanduo keletą jų ir paplovė.
Žvelgdama pro palėpės langelį į plūduriuojančius pirmųjų peterburgiečių
kūnus, plaukiančius tarp lentgalių, tuščių butelių, šlamšto ir dvėsenos,
maniau, kad tai ženklas — jog ši prakeikta įlanka čia nenori jokių miestų,
jokių atėjūnų ir juos išspjauna netgi iš šventintos žemės. Bet apipuvę
lavonai taip pat tyliai išplaukė su atoslūgiu, kaip ir atplaukę — kažkur,
nežinoma kryptimi, turbūt į Baltijos jūrą. Ir iš tiesų, nors vanduo buvo
pakilęs itin aukštai, jis nepadarė beveik jokios žalos. Net manosios
pivonijos po langu — ir tos išgyveno: išsigiedrijus, suspindus saulei,
netrukus atsitiesė ir toliau sau žydėjo. Tai priėmiau kaip tikrąjį ženklą.
Netrukus atėjo ir Aleksandro cidulka: „Mem Herz, tu tik nepergyvenk,
vadinasi, visus rūmus aukštesnius statysime. Ir statysime iš mūro, ir
kanalus padarysim paplaukioti. Bus tikra Venecija, žmonės čia taip pat
vyks iš smalsumo, žiūrėti į grožį.“ Toliau rašė apie karo veiksmus —
naujai nusamdytas feldmaršalas Ogilvis daugiau kliudė nei dirbo ir
nevykdė caro įsakymų. Dėl jo Aleksandras buvo patekęs į pasalą —
Ogilvis nenorėjo atsitraukti nuo Gardino, manėsi žinąs geriau.
Aleksandrą taip švedai atkirto, kad jis buvo priverstas Nemune skandinti
patrankas — kad galėtų judėti greičiau, išgelbėti save ir savo vyrus. Buvo
patekęs į tokį pavojų, kad Piterį nuo nerimo ištiko priepuolis. Paskui
liepė: tik Darjai apie cidulką nepasakok. Po to Piteris naktimis neramiai
miegodavo ir per miegus dejuodavo: Brudder; Mein Herzenkin, Saška...
aimanuodavo ir keikdavosi sapnuose, kartu su juo žudydamas
sapnuojamą priešą... O cidulkose Aleksandras vis tiek Piteriui stengėsi
pakelti nuotaiką, kartu pasvajoti apie Sankt Peterburgą...
Aleksandras kaip visada ištesėjo: perstatė viską per keletą metų. Net
ką tik pabaigtą medinį Admiralitetą — ir tą perstatė, į mūro rūmą. Piteriui
liko tik išleisti ukazą, draudžiantį Admiralitete šikt, kur pakliuvo, o daryti
tai tik tam skirtose vietose; tie, kas neklausys, turėjo būti išplakti botagu
ir dar po to, kruvini, savo šūdus susitvarkyti. Piteriui sekėsi dideli
sumanymai ir štai tokios mažos smulkmenos, o statyti geriau sekėsi
Aleksandrui — tai jis nugriovė nevykusį medinį Piterio miesto juodraštį ir
viską pastatė iš mūro. Kas, kad pats sunkiai rašydavo — Aleksandras
rašė ant pasaulio paviršiaus vandeniu, akmeniu ir augalais. Rašė
ištisomis panoramomis. Jam tiko būti princu. Elgėsi taip, lyg juo būtų
gimęs.
Vis dėlto ir mūrinį Piterio ir Aleksandro miestą kiekvieną rudenį
užliedavo vanduo. Kartais taip pat ir pavasarį. Užtvindavo kaskart
netikėtai, kildavo sumaištis. Visada kaltas būdavo atlydys ir pietvakarių
vėjas. Vėl žmonės skambant varpui lipdavo ant stogų, vėl plaukdavo
buteliai, statinės ir maisto atsargos iš rūsių... Lavonai ir dvėsena, bet
ilgainiui — daugiau dvėsenos, nes žmonės su potvyniais susigyveno,
išmoko saugotis. O nuo potvynio išdvėsę gyvuliai, išplautos atsargos
reikšdavo badą. Kildavo kainos — žinoma, tik ne mums. Mums atmintin
įstrigdavo daugiausia visokie tokie zabavni dalykai — štai prieš kelerius
metus per potvynį vėjas net atginė blogai prišvartuotą dvistiebę škuną,
ir toji su rėjomis, įstrigusiomis kažkieno namų stoge, vandeniui atslūgus
pasvirusi liko riogsoti gatvėje. Tai juokėmės, dyvijomės... Juokėmės, nes
su stichija negalima juokauti, juoktis galima tik iš žmonių klaidų. Todėl
aš irgi juokiausi, kai, atėjus Piteriui žinioms nuo Aleksandro, atplėšėme
siuntinį Darjai ir jai skirtų cidulką. Jis rašė vis dar iš karo lauko prie
Gardino. Rašė, kad buvo priverstas atsitraukti, bet užtat, nepaisydamas
Ogilvio, išvedė rusų armiją, paskui sėkmingai įklampino švedų pajėgas
pelkėse prie Polesės. Net ir iš karo žygių, iš mūšio laukų jis siuntė Darjai
dovaną. Pamačius tą jo ryšulėlį, širdį suspaudė. Išvyniojus, mačiau, kaip
pasikeitė Daškos veidas: net tįstelėjo iš nusivylimo. Viduje buvo penkios
citrinos ir Aleksandras rašė, kad tai viskas, ką jam pavyko surasti, ir
tegul Darja pasidalina jomis su caru.
Darja visiškai nemėgo citrinų, nors Aleksandras jai sakydavo, kad
reikia valgyti, visa Europa valgo, visos tenykštės princesės — saugo nuo
skorbuto ir dantų baltumui gerai. Bet Darja negalėjo pakęsti citrinų —
Darja mėgo saldžias uogienes, vėliau — marcipanus.
Piteris citrinas labai vertino: kaip vaistą ir dėl to, kad jas valgė Europa.
Aš supratau, kad citrinos — man. Nes jas mėgau dėl jų rūgštumo,
trokšte trokšdavau — ypač kai laukdavausi. Bet šito juk Aleksandras
niekaip negalėjo žinoti, juk pastojau jam jau išvykus kariauti. Tačiau
Aleksandras žinojo, kad Darja citrinų visai nemėgsta, todėl ir liepė
dalintis jai su caru.
Buvau įsitikinusi, kad Aleksandro citrinos iš karo lauko yra skirtos
man. Neabejojau.
Kartais juk būna labai keistų sutapimų, į kuriuos atsakymas aiškus.
Pavyzdžiui, tokių, kad potvynį tąsyk į Peterburgą atpūtė pietų ir vakarų
krypties vėjas. Kad kažkur pietvakariuose, Lietuvoje, kariavo ir
Aleksandras. Vadinasi, stichija atsiautė iš pietvakarių, iš ten, kur jis
buvo, iš kur siuntė citrinas. Įstabus sutapimas buvo ir tai, kad mano
gležnosios pivonijos potvynį išgyveno ir žydėjo toliau — kaip niekur
nieko.
Piteris kažką įtarė. Galbūt juto, kaip žvėrys junta stichiją.
Jis laišku padėkojo Danilovičiui, rašė balsu skaitydamas ir liepė jam
Bogorodicos Dangun Ėmimo šventei atvykti pas jį į Kijevą, idant Mein
Liebste Kamerat pagaliau įvykdytų tai, apie ką jie daugsyk šnekėjo.
Baigęs rašyti, jis užantspaudavo, mirktelėjo Darjai ir pasakė: „Ruoškis
į Kijevą vasaros pabaigoje, Daša, ir tu. Suknelių kuo gražesnių pasiimk,
pinigų duosiu — netekėsi juk už Danilovičiaus su senais skudurais.“ O
tada ją, iš to džiaugsmo pravirkusią, draugiškai apkabino, pakėlė į orą
ir, pakštelėjęs į skruostą, pastatė ant žemės.
Glėbesčiavomės su Darja ir juokėmės. Darja apsiverkė. Juokiausi ir aš
pro ašaras, kartu — garsiai, kaip juokiamasi likus gyvam po potvynio.
Dabar, kai prisimenu, rodėsi, tais metais norėjau vien ištrūkti iš to
Peterburgo namelio, iš tų uodų, potvynių ir nesibaigiančio tarnaitės
triūso kas dieną: virimo valgyti, vaikų prižiūrėjimo, skalbimo ir jo
drabužių lopymo. O dabar, kai pagalvoju — kvaiša, nevertinau. Kas kad
nepatogumuose; kas kad nepritekliuose... O iš tikrųjų turbūt ten mudu
buvome laimingiausi: gyvenime, kuriame nieko nereikalinga nebuvo —
tik vyras, moteris ir vaikai, stogas virš galvos, maisto lėkštė ant stalo,
vyno taurė, darbas ir poilsis, meilė ir miegas. Net apie šimtais
mirštančius statybose beveik negalvodavau, pamiršdavau net lavonus
aplinkui. Piteris grįždavo pas mane kas vakarą, žiūrėdavo į mane su
vaikais ir, šlerpdamas sriubą, gurkšnodamas vyną, skaitydamas
popierius, sakydavo: „Žinai, Katerina, kai sunkios dienos pabaigoje, po
darbų, grįždamas išvystu mūsų namelį ir žinau, kad lauki ten tu su
vaikais ir maistu... Taip paprasta, gera sieloj palieka... Palaima,
paradizas — ko daugiau žmogui reikia.“
Vasaros pradžioje, vakare grįžęs iš laivų statyklos, Piteris man
pratiesė savo plačius randuotus delnus. Prieblandoje pamaniau —
kraujas. Bet jo sauja buvo pilna prisirpusių pirmųjų žemuogių, raudonų
kaip kraujo lašai: „Žiūrėk, Katerina, ką pakeliui namo tau radau.“
Paėmusi pirmąją žemuogę, įdėjau ją jam į burną ir jį pabučiavau.
Jis nusijuokė: „Tai tu valgyk, Matka. Tau gi parnešiau.“
Paskui lyg tarp kitko pasakė: „Myliu tave, Katerina.“
Ne per miegus.
 5
Jau muša penkias? Jau valanda taip greitai praėjo? Valanda šūduose
ir niekas manęs nesutvarko... Johanna toliau palaimingai knarkia. O gal
aš sapnuoju? Nieko nebejaučiu... Sako, sapnuoti mėšlą reiškia — bus
pinigų. Žemuoges sapnuoti — mirtis. Jei dantis sapne iškrenta —
pasimirs kas nors artimas. Darja visą gyvenimą turėjo bėdų dėl dantų —
vis per tuos saldumynus, uogienes, cukruotus vaisius ir marcipanus. Nuo
jų juk dantys ir kirmyja... Bet ji niekad nesapnuodavo iškrentančių
dantų, net prieš savo vaikų mirtis... Dantys jai sopėdavo ne sapnuose, o
gyvenime. Tuomet slėpdavosi, kaip ir visi kiti — nuo Piterio. Kad tas
nesužinotų ir neužsimanytų išrauti. Juk buvo įtikėjęs esąs didis medikas,
po tų visų kelionių į savo amsterdamus ir apsilankymų operaciniuose
medikų teatruose... Paskui pats norėdavo tarnus gydyti: tai votį
prapjauti, tai dantį kam išrauti — pats, savo rankomis, su barzdaskučio
arba net staliaus žnyplėmis, jei kitų po ranka neturėdavo. Keliems
liokajams išrovė, tarnams raudavo, vienam — ir žandikaulio gabalą
išlaužė, tas paskui apsirgo, ėmė karščiuoti ir baisiose kančiose numirė...
Apsirgę tarnai bijodavo nebe mirties, o Piterio gydymo. Slėpdavosi,
vargšai. Pati Tanką Kobyliakovą slėpiau, kai jai kaklas ištino, liepiau
mikliai bėgti pas kokį vokietį gydytoją, kol caras batiuška nepamatė...
Įsivaizdavo Piteris esąs geresnis už cyrulnikus — Dieve, Dieve, ir iš kur
jam tokios mintys kildavo? Pats savo sveikata negebėdavo pasirūpinti,
kartais net aš matydavau, kaip nieko neraukia, kaip nusišneka, o dar
kitus gydyti buvo amžinai pasišovęs... Gal ir gerai, kad jis — Viešpatie,
atleisk man — pirmas pasimirė, baisu ir pagalvoti, kokių eksperimentų
man, šitaip sergančiai, būtų prisigalvojęs... Net Darja, net mūsų Darja
jo bijodavo dančiui susopus... ir ta slėpdavosi!
O juk tai Piteris Darjai vestuves ištaisė linksmas ir prašmatnias, kaip
buvo sutarę su Aleksandru, Kijeve. Puikiai atsimenu... buvo 1706 metų
rugpjūtis, rodos, aštuoniolikta... Pamenu bendrą šventės šurmulį,
linksmybes, kurios tęsėsi ne vieną dieną. Pamenu didingą Kijevą su jo
puikiomis cerkvėmis — buvo pravoslaviškas miestas, bet į Rusiją
nepanašus, labiau vakarietiškas, mat lietuvių kunigaikščiai ir lenkų
magnatai savo valdymo metais buvo pristatę jame dailių rūmų ir dar
dailesnių bažnyčių, ypač pasistengė turtingasis, Kijevą ir didžiąją
Ukrainos dalį valdęs hetmanas Ivanas Mazepa, o prieš tai, buvo
pasakojama, neatmenamais praamžiais, miestas priklausęs chazarams,
variagams ir dar velniai žino kam, nors Piteris sakė, kad tai — nuo amžių
rusiškos žemės. Bet jam viskas, visos žemės, kurių tik gviešėsi, jo kalbų
pasiklausius, buvo „nuo amžių rusiškos“ — ir finliandų, ir estliandų, ir
lifliandų, ir kurliandų, ir totorių, ir musulmoniški Pietų chanatai... Tik
savo paties karalijos gūdžius užkampius tvarkyti ir valdyti nuolat
pamiršdavo... O man Kijevo miestas pasirodė į nieką nepanašus, gal kad
stovėjo ant senųjų prekybos kelių iš Konstantinopolio ir galbūt turėjo
kažką paveldėjęs iš to senojo, bizantiškojo pasaulio, kuris driekėsi dar
toliau į Rytus ir apie kurį buvau girdėjusi tik iš Piterio ir Aleksandro kalbų
jiems rūkant pypkes? Kijevą Aleksandras vestuvėms pasirinko ir dėl jo
puikių cerkvių, ir dėl to, kad dabar ten kariavo ir jau kurį laiką jį buvo
pavertęs savo pagrindine buveine. Po vestuvių turėjo vėl prasidėti karo
veiksmai, o iš Kijevo Aleksandras rašė laiškus apie nepakankamus
miesto įtvirtinimus, kad nėra jais iki galo patenkintas — nuodingas
priekaištas tenykščiam hetmanui Mazepai, kuris neva šitaip turtais
aptekęs, o nesirūpina fortifikacijomis. Kaip ten bebūtų, po Perejaslavlio
ir Andrusovo taikos sutarčių Kijevas jau beveik keturiasdešimtį metų
priklausė Rusijos protekcijai, bet sutartys nebuvo iki galo patvirtintos,
todėl Kijevas buvo lyg nei šen, nei ten, o pats sau. Susipažinusi su tėvu
Teofanu Prokopovičiumi supratau, kad turbūt toks to krašto būdas — nei
šen, nei ten, nei Rytai, nei Vakarai, bet siekiantis pergudrauti visus ir
būti pats sau, nes, būdami visų — ir Rytų, ir Vakarų — negandų ir
prekybos kelių kryžkelėje, to krašto žmonės labiausiai vertino
apsukrumą ir laisvę ir žvalgėsi tai į Vakarus, tai į Rytus, taip, kaip tik
jiems buvo patogu.
Tėvą Teofaną pirmąsyk pamatėme atvykę į Aleksandro ir Dar jos
vestuves Kijeve. Nežinojome, kokiu galingu mūsų galios trimitu jis taps.
Anuomet buvo dar lieknas, jaunas vyrukas, dvidešimt penkerių, bet jau
tada spindėjo tarsi žvaigždė, visas Kijevas kalbėjo apie tą Mohylos
akademijos šviesulį, ir, žinoma, Piteris užsimanė jį pamatyti, tą išminties
stebuklą, kuris buvo sugebėjęs jau triskart išversti savo kailį — gimęs
stačiatikiu, tapo unitu, vėliau — kataliku pas patį popiežių Vatikane, kur
net jėzuitai jį kvietėsi sau dėl jo didelio proto, bet jis atsisakė: grįžo į
Kijevą ir vėl tapo stačiatikiu. Vis tik jis buvo apkeliavęs visą Europą, daug
matęs — Prancūziją, Šveicariją, Vokietiją ir pačią Romą — ir po visų savo
tikėjimo vartymų pasirinko teisingai ir paliko pravoslavu, o tai, Piterio
akimis, buvo neabejotinas privalumas. Tai jis, Teofanas Prokopovičius,
per Aleksandro ir Darjos vestuves nugriaudėjo neprilygstamą filosofinį
pamokslą, iš kurio, tiesą sakant, nei jaunieji, nei aš nedaug ką
tesupratome, o Piteris — tik šiek tiek. Bet pamokslas turbūt buvo labai
geras, nes matėme, kaip cerkvėje susirinkę popai po garsiausiai,
įtaigiausiai nugriaudėjusių jo posakių linksėjo galvas ir pritariančiai
murmėjo sau į barzdas, o varguomenė klausėsi pravėrusi burnas. Nieko
nesupratome, bet buvo aišku, kad jaunasis Teofanas Prokopovičius
liepsnojančiomis akimis žino, ką sako. Mokėjo kalbėti įtikinamai, mokėjo
žodžiais pavergti minias, o tai darė įspūdį ir galėjo būti labai pravartu.
Negalėjau susikaupti per apeigas cerkvėje. Žiūrėjau į jaunavedžius,
karūnuojamus žėrinčiais vainikais — Viešpaties vergą Aleksandrą ir
Viešpaties vergę Darją. Aleksandras, nualintas kovų nepriteklių, buvo
sulysęs ir dabar visiškai panėšėjo į romėnų dievo marmurinę skulptūrą,
kiekvienas veido raumuo buvo išryškėjęs. Žiūrėjau į žvakių šviesoje
mirguliuojantį jo peruką, kuris mainėsi sidabro ir aukso spalvomis, į jo
erelišką Romos imperatoriaus nosį, plonas patricijaus lūpas, aštrų
žandikaulį. Vilkėjo taip ištaigingai, taip madingai, taip prašmatniai,
niekada nebūtum atspėjęs jį gimus Maskvoje smulkaus bajoro, arklininko
gvardiečio, ir pirklio dukters šeimoje; iš tiesų, regėjosi, stovi Lietuvos
princas, deimantais nusagstytas, ir jo šviesios akys žėrėjo kaip
deimantai. Iki pat tos akimirkos, kol ant jų galvų nusileido karūnos, vis
maniau, kad tos vestuvės vis dėlto niekada neįvyks — juk šitiek buvo
atidėliojamos, ir man atsiradus jis dar tempė laiką, nors Piteris
įkalbinėjo, nes Kameratas juk buvo Darjai pasižadėjęs daug anksčiau,
prieš penkerius ar net šešerius metus, o Darja jį buvo pamilusi dar net
prieš Didžiąją Ambasadą... Galbūt man pasirodė, kad vieną akimirką —
bet tik vieną akimirką — Aleksandro žvilgsnis deimantu suspindo į mano
pusę: ten, kur stovėjome mudu su Piteriu. Bet turbūt pasirodė:
Aleksandras buvo orus, atrodė kaip kunigaikštis, kaip tikras dievaitis;
išsipuošusi, brangiu nėrinių šydu apsigobusi Darja irgi buvo nutvieksta
gražios jaudulio šviesos, lyg kas viduje, po jos blyškia oda, būtų žvakę
įžiebęs — regėjosi, jog ji žėri, žaižaruoja, o kiekvienas jos kūno plaukelis
pašiurpęs iš meilės ir laimės. Žiūrėjau į juos, o prieš akis mačiau
mudviejų su Aleksandru atspindį veidrodyje, ten, kažkur seniai seniai
Livonijoje, kai dar buvau šviesiaplaukė, o Aleksandras — ne princas. Bet
dabar priešais ikonostasą stovėjo taip ilgai, iki Kristaus amžiaus,
trisdešimt trejų metų, senberniavęs Šviesiausiasis Šventosios Romos
imperijos kunigaikštis, Šv. Andriejaus Apaštalo ir Baltojo Erelio ordinų
kavalierius, Sankt Peterburgo generalgubernatorius, kavalerijos
generolas Aleksandras Danilovičius Menšikovas ir jo išrinktoji,
dvidešimtmetė, jo kantriai daugiau nei penkerius metus laukusi ir nuo
apkalbų kentėjusi vaivados duktė Darja Michailovna Arsenjeva. Juos
paskelbus vyru ir žmona, Piterio ranka netikėtai surado manąją plaštaką
suknios klostėse. Jo akys taip žvilgėjo, kad mačiau jose savo atspindžius.
Palinkęs, man ūsais kutendamas ausį, pasakė: „Na va, dabar visur ramiai
su Daška galėsi keliauti sau pas mane“, o paskui, visai nederamai
cerkvėje, apkabino mane per mano išplatėjusį liemenį ir lyg užsimiršęs
lūpomis prilietė mano viršugalvį.
Puota buvo gausi, prašmatni ir triukšminga: atsimenu šurmulį,
kandeliabrų šviesas, besiliejantį vyną. Išgėriau gal kiek daugiau, nei
derėjo, bet neišsidaviau — kėliau tostus kartu su visais, šokau su Piteriu.
Piteris, kiek įgėręs, pakėlė taurę už Aleksandrą — buvo matyti jį esant
susijaudinus — ir nesivaržydamas jį vadino ne vien savo ginklo, bet ir
proto, ir savo širdies broliu, su kuriuo nesyk dalytasi ne tik mūšių
pavojais, ne tik vienas kitą dengta nuo skriejančių kulkų ir kardų smūgių,
bet ir kartu svajota, kartu mergas mylėta; tai su juo jis tądien
atsisveikino, atiduodamas jį šeimos gyvenimui ir linkėdamas
kunigaikštišką dinastiją pradėti. Kuo toliau kalbėjo, tuo labiau Piteris
jaudinosi, mačiau, kad ima trūkčioti viena veido pusė — lūpų kamputis,
raumenys apie akį — ir ėmiau baimintis, kad viduryje puotos jo vėl
neištiktų nuomario priepuolis. Bet ne — jis pabaigė savo prakalbą,
rankogaliu nusibraukė ištryškusią ašarą, vienu mauku išlenkė taurę, o
tada stipriai, vyriškai, apkabino Aleksandrą ir bučiniu įsisiurbė jam į
lūpas; bučinys truko tiek ilgai, kad skustagalviai, žiponuoti, rūsčiai
atrodantys užstalės kijeviečiai, nepratę prie rusų caro papročių, ėmė
neramiai muistytis ir murmėti ir čiupinėti savo riestų kardų rankenas, o
tėvo Teofano Prokopovičiaus, pasodinto stalo krašte, akys ėmė lakstyti
kairėn dešinėn — vėliau, jį pažinusi, permaniau, kad jam taip nutikdavo
kaskart, kai jis itin susikaupęs galvodavo ir itin greitai stengdavosi
susigaudyti, iš kur vėjai pučia. Žinojau, kad Piteris su Aleksandru —
neperskiriami bičiuliai, daugybę kartų būdami vienudu draugiškai
glėbesčiuodavosi, bet vis dėlto tas vyriškas meilumas užsitęsė tiek, kad
prisiminiau kažkada girdėtus gandus apie jųdviejų su Aleksandru
bludnoje žitije, Sodomos nuodėmę; nebe vienerius metus netilstančius
gandus, dėl kurių keli žmonės ir kažkoks Preobražensko pulko
puskarininkis buvo suimti, kankinami, ištremti ar neteko galvos. Išties,
žvelgiant į tą užsitęsusį pabučiavimą, jis atrodė tarsi nevilties kupinas
įsimylėjėlio atsisveikinimas: Piteris Aleksandrą bučiavo užmerkęs akis,
lygiai taip, kaip mane bučiuodavo palaimos akimirkomis. Vieną akimirką
mane nukrėtė šiurpas, net dilgtelėjo krūtinėje. Bet sveikas protas
netrukus mintyse ėmė šnabždėti: juk aš irgi su Aleksandru atsisveikinau,
ir man skaudėjo širdį, jis tiesiog toks — jo neįmanoma nemylėti...
Vestuvės visuomet yra atsisveikinimas, tik jų metu nevalia liūdėti.
Privalu švęsti tai, kas prasidės: naują gyvenimą. Lyg švęstumei
gyvenimą po mirties — per vestuves miršta jaunystė, svajonės,
nerūpestingumas, prasideda pareigos ir kasdienybė... Kaip ten Darja
sakė? Končilis prazdniki... načinajutsa budni... Dažnai tai ir vilties
agonijos pradžia. Bet žmonės tiki vestuvėmis — kaip tiki ir pomirtiniu
amžinuoju gyvenimu, kuris neva bus geresnis. Pomirtinio kol kas dar
niekas nepatikrino... sunku pasakyti. O štai vedybinį gyvenimą matome
kasdien, po kiekvienų vestuvių: dar vienos vilties — jei jos ir būta —
neišvengiama lėta mirtis. O jei su viltimi būta ir meilės... Vėl ir vėl, dar
ir dar viena būsima tragedija, pridengta nuotakos šydu kaip karsto
calūnu. Bet vis tiek švenčiame, tik atvirkštine tvarka: pirma iškilmingi ir
džiugūs šermenys, po to — meilės mirtis. Nė viena pasaka neprasideda
vestuvėmis, bet visos jomis baigiasi. Kai visi džiaugiasi, švenčia ir paskui
pasakoja: alų midų gėrė, per barzdą varvėjo, burnoje neturėjo...
Todėl ir šventėme: gėrėme, šokome, muzika grojo. Tik per barzdas
nevarvėjo, nes Piterio palydai barzdos ukazu buvo draudžiamos, o
kijeviečiai, hetmano Mazepos palyda, buvo skustagalviai ūsuočiai.
 Buvau apgirtusi. Salėje buvo trošku ir triukšminga: visi įgėrę rėkė
skardžiais balsais, rugpjūtis buvo šiltas, visi rasojo po savo brokatais,
aksomais ir storais šilkais, o pirty šventės proga apsilankę buvo anaiptol
ne visi. Virš stalo tvyrojo aitrus, šnerves rėžiantis vyrų prakaito tvaikas
ir gaižus gėrimų garas iš jų burnų. Patinų kvapas. Moterų buvo nedaug,
daugiausia Darjos palyda.
Išėjau į arkadą prie pokylių salės, gryno oro įkvėpti. Išgirdau kaukšint
žingsnius — tai Aleksandras ėjo iš priešingos pusės, jau kiek netvirtu
žingsniu. Spėjau, kad eina ką tik nusilengvinęs. Jam einant pro šalį, tai
aš grybštelėjau jį už rankos ir ją pabučiavau: juk sakiau — buvau
apgirtusi, drąsi, ko norėti... nežinau, kas man užėjo. Jo pirštai buvo vos
drėgni: atspėjau. Bet nebuvo nė kiek bjauru — priešingai, malonus
virpulys nuvilnijo. „Tesaugo tave Viešpats, Aleksandrai Danilovičiau,
būkit laimingi, ačiū tau už viską, ką dėl manęs padarei...“
Jis stabtelėjo, susvyravo, apsidairė. Tada žengė kelis žingsnius link
manęs, pajutau, kaip linksta keliai, žengiau atgal, bet atsirėmiau į
arkados koloną — nebebuvo kur trauktis. Aleksandro akys buvo
paraudusios, veikiausiai jau nuo gėrimo. „Nedėkok — tai tik pradžia,
Katerina... — Jis netikėtai persižegnojo. — Teatleidžia man Dievas,
Viešpats mato, kitaip negalėjau...“
Buvo taip arti, kad jutau vyno kvapą dvelkiant iš jo lūpų, tabako dūmų
nuo peruko ir parfumus nuo kaklaskarės.
Jis baugščiai apsidairė. „Neturėčiau tau to sakyti, bet tu paklausyk:
noriu, kad žinotum, kad netyčiomis ko nesugadintum, kad nepristigtum
kantrybės... Degsiu pragare už tai, ką šiandien padariau... bet dėl tavęs
padariau, ir dėl savęs... Bet noriu, kad žinotum, tik neišsiduok: Piteris
nori tave vesti... mano vestuvės — irgi to plano dalis, bet... ilga istorija,
juk Jevdokija dar gyva... Gospodom Bogom moliu, dėl Dievo, tik tu
nesugadink nieko...“ Jis suėmė mane už pečių ir švelniai papurtė.
„Niekas, girdi, niekas nepasikeitė... Tik negalim būti kartu, bet ir taip
niekada negalėjome... Prisiek, kad pasitikėsi manimi, kad ir kas bebūtų,
neklausinėk... ir žinok — niekada tavęs neišduosiu, ir tu...“
Jis buvo taip arti, kad jam kalbant jo išpučiamas oras kuteno man
odą; palinko taip arti, kad jam karščiuojantis jutau kelis seilių pursliukus
man užtykštant ant skruosto...
O tada už manęs pasigirdo šaižus švilpesys, pragariškas traškesys ir
nušvito it žaibui trenkus.
Atsigręžiau. Fejerverkai...
Kai atsisukau, jo jau nebebuvo.
Gerai, kad į pokylio salę grįžome atskirai, ne kartu. Visi jau būriavosi
eiti lauk, žiūrėti fejerverkų. Mačiau Piterį stovint, kažką įnirtingai
aptarinėjant su Teofanu Prokopovičiumi, įdėmiai jo klausantis, bet
kartkartėmis jo akys jau ieškojo manęs. Išvydęs mane įeinant, jis
tebesiklausydamas pratiesė savo ilgą ranką ir mane apglėbė, tarsi būtų
ne caras. Supratau, kad jie kalbėjo religiniais klausimais. Ir apie
hierarchiją, ir apie vyskupą Javorskį. Paskui visi ėjome žiūrėti fejerverkų.
Buvo ir Varka, atvykusi iš Preobraženskojė į vestuves. „Viešpatie,
laimink. — Ji persižegnojo. — Poženili, apženijome, visi lengviau
atsipusime, ilgų metų jiems.“ Varka mokėdavo net į paprasčiausius
žodžius, į paprasčiausią sakinį įdėti šiek tiek gyvatės nuodų. Mes su
Piteriu susižvalgėme ir nusišypsojome.
Bet paskui sužinojau viską. Visut viską — ir kokie slaptieji raportai
eidavo Piterio sekretoriams, ir kaip Piteris nieko nebojo visur su manimi
rodydamasis. Ir Aleksandras su Darja... Apie numalšintą šaulių maištą
Azove žinojau tik iš nuogirdų, o, pasirodo, anais metais Azove šauliai
buvo pradėję siautėti, ir mokesčių prispausta, sūnus myriop nuolat
lydinti liaudis buvo pradėjusi bruzdėti. Piteris buvo tai Peterburge, tai
Lietuvoje, tai Ukrainoje, tai dar kur nors, o kai pasirodydavo Moskovijoje,
sukeldavo nepasitenkinimą savo eretiškais įpročiais ir Cerkvės įstatymų
nepaisymu. Laikinai einantis patriarcho pareigas vyskupas Javorskis
buvo paskelbęs bažnytinę ištarmę apie Antikristo apsireiškimą ir pasaulio
pabaigos artėjimą, kurią išnešiojo ir atkartojo visi popai iki pat
tolimiausių kampelių, ir rusų liaudis manėsi esanti nekvaila, visi manėsi
suprantą, kas tas Antikristas ir kas yra pasaulio pabaiga — Piterio nauji
papročiai, įprastos tvarkos suardymas, visko keitimas, visko — nuo
naujų mokesčių ir pinigų siurbimo karui, nuo įstatymų įtvirtintų draudimų
mušti žmoną, kiek nori, ir skandinti apsigimusius naujagimius kūdikius
iki barzdų skutimo ir naujų velnio madų, ir sūnų ėmimo rekrūtuosna, ir
jų siuntimo į supuvusius, Šėtono valdomus Vakarus, iš kur eina tik blogis,
blūdas ir bliadstvos; ir naujo bedieviško kalendoriaus, ir naujoviško laiko
skaičiavimo. Kurgi matyta, pradėti naujus metus nuo sausio pirmos, ir
kurgi matyta imti parą skaičiuoti ne nuo aušros, o nuo vidurnakčio ir kad
sudarytų ją dvidešimt keturios valandos, o ne tiesiog diena ir naktis?
Visa tai, visas šis Dievo tvarkos sujaukimas, liudijo Antikristo atėjimą ir
pasaulio pabaigą, o tai, kad Antikristas stačiatikę žmoną, carienę
Jevdokiją iš senos bojarinų Lopuchinų giminės, metė ir uždarė į
vienuolyną, o pats bevelijo linksmintis su svetimšalėmis kekšėmis,
šliuchi zamorskije, kaip jie sakė, pirma — su vokiete, Monsūcha,
dabar — švede, portomojka belaisve, tai yra — manimi, tik galutinai
liudijo Piterį esant Šėtono pasiuntiniu. Visus tuos metus nė nežinojau tų
kalbų, nė nežinojau esanti pavojuje, todėl ir Piteris liepė per daug man
apie savo kilmę nepasakoti, nors mano kieta lietuviška tartis ir taip
išduodavo, kad tikrai nesu rusė. Ir mūsų keliavimas visur keturiese —
Piteris, aš, Darja ir Aleksandras — taip pat buvo labai pavojingas, nes tai
buvo bludnoje žitije, gyvenimas ištvirkaujant ir baisioje nuodėmėje, ir
Piteris tik po daugelio metų prisipažino baiminęsis paklydusios kulkos net
iš savo karių, ar maža koks pernelyg giliai tikintis pakvaišėlis galėjo
pasimaišyti. Todėl jie su Aleksandru buvo sutarę, davę viens kitam žodį,
kurį vadino paroliu: kad, vos tik galės, Aleksandras ves Darją, ir aš
tuomet galėsiu visur su ja keliauti kaip jos palydovė. Po pasikėsinimų ir
bruzdėjimų jie turėjo saugotis, todėl vengė, kad būtume keturiese, nes
tai nepatenkintoje liaudyje sėjo kalbas: Antikristas su Griaziaus
Kniaziumi ir savo šliuchomis markitantėmis vėl vadalojasi po karo
laukus. Kartu, keturiese, būti galėjome tik viešėdami svetur, kaip
Lietuvoje... Dar galėjome iš bėdos būti ir trise, kaip Sankt Peterburge —
Piteris, Darja ir aš, nes taip bent jau dėl akių buvo galima vaidinti, kad
caras prižiūri ir globoja savo bičiulio nuotaką, keliaujančią kartu su
palydos dama, padėjėja... Iš pradžių atrodė keista, kad Piteris, būdamas
toks visagalis, toks vienavaldis, šitaip rūpinosi, kas ką šneka ir kas ką
pagalvos. Bet dabar suprantu — jau ir taip buvo užsidirbęs Antikristo
pravardę, negalėjo sau leisti, kad aikštėn iškiltų jį esant silpną,
priklausomą nuo bobos, vis įsikibusį į jos, vienos ir tos pačios, sijoną;
vienavaldis tai vienavaldis, bet jis komandavo šimtams tūkstančių vyrų
ir šieji, pašaukus, kaskart turėdavo eiti mirti už jį, todėl galėjo Piterio
bijoti, galėjo nesuprasti, vadinti Antikristu, bet gerbti jį — privalėjo. O
gerbiamas vyras, juo labiau — caras, juk negalėjo priklausyti nuo bobos,
o juo labiau — svetimšalės.
Negalėjo, tačiau priklausė. Ir per nuomario priepuolius, kai laikydavau
jį, kad nesusižalotų, maldydama jo traukulius, ir kai numalšinusi
užmigdydavau jį sau ant krūtinės. Buvau jam geriausias raminantis
vaistas, jis tą žinojo. Ilgėdavosi būdamas skyrium, laiškus vis rašė.
Rašydavo: „Nebegaliu, nebetveriu, pasiilgau, kad taip būtume kuo
greičiau vėl drauge.“ Reikalavo Anisijai padedant jam rašyti kas trys
keturios dienos. Priklausomą nuo manęs jį darė ir kasdienybė, jos
paprastumas ir aiškumas, ir darbais įrodoma meilė ir ištikimybė: žinojo,
kad bus apskalbtas, aplopytas, pamaitintas ir pamylėtas, ir niekas jam
nesiaikštys ir nedraskys akių. Buvo godus mano kūno, tarsi tai būtų
buvęs maistas — į jį siurbėsi, skverbėsi, ragavo, krimto ir laižė,
negalėdamas pasisotinti. Be to, matė, kad su manimi galima ne vien
mylėtis, bet ir gerti, ir juoktis, ir keiktis, ir šaipytis drauge iš tų pačių
dalykų, kaip juokiasi ir keikiasi laisvi žmonės: jis buvo laisvas, nes turėjo
viską, aš buvau laisva, nes nebuvo man ko prarasti. Ir matė, kad esu
viena iš nedaugelio žmonių visame pasaulyje, iš kurių jam nekyla jokia
grėsmė: buvau našlaitė, neturėjau jokios šeimos, o taigi — už manęs
nestovėjo jokie bojarinai, ieškantys sau privilegijų ir naudos. Neturėjau
jokių politinių interesų. Jokių šalininkų, jokių prašytojų su jų
čelobitijom — taip vadino jų prašymus, suplikąs, iš bif čelom, tai yra —
kaukšėti kakta žemėn. O juk kaip būdavo — jei kas turėdavo priėjimą
prie caro, paskui tokį iškart nusidriekdavo ir čelobitnikų šniūras. O aš net
neturėjau jokių norų, nei pageidavimų. Kartais nieko neturėjimas
išlaisvina ir suteikia daug galios — iš tokios kaip aš juk nebuvo ko atimti.
Kai iš tavęs nėra ko atimti, esi beveik laisvas. Ką turėjau, turėjome kartu,
drauge su Piteriu — vaikus. Šitai galima buvo atimti, bet kol pati kuo
nors jo neužrūstinau, tam nebuvo jokios priežasties. Trečiojo kūdikio
gimdyti turėjau grįžti į Maskvą kartu su Darja, kunigaikštiene Menšikova,
juolab ir jaučiausi šįkart nekaip, vis pavargusi, vis apsunkusi. Piteris
atsisveikindamas sakė melsiąsis už mane, išrinkome kūdikiui vardus —
jei būtų berniukas ir jei būtų mergaitė. Piteris grįžo į Peterburgą,
Aleksandras — toliau kariauti. Anas ruduo jam atnešė didžiulę pergalę,
nežiūrint į tai, kad lenkų karalius rusus klastingai išdavė: pasirašęs
sutartį Altranstadte ir nutaręs atsisakyti užmojų į Lenkijos sostą bei
nutraukti karinę sąjungą su rusais, jis ėmė šlietis prie švedų. Bet spalio
pabaigoje Lenkijoje, prie Kališo, jis kartu su dvigubą, išdavikišką žaidimą
žaidusiu Augustu sumušė švedus ir jų šalininkus: trylika su puse
tūkstančio armijos prieš trisdešimt šešis tūkstančius Aleksandro ir jo
sąjungininkų: Augusto saksų, lietuvių ir lenkų, rusų, kazokų, kalmukų.
Veidmainis Augustas Stiprusis, matyt, jautėsi it katinas, į miltus
pridergęs, todėl visą grobį atidavė Aleksandrui ir rusams. Piteris rašė,
kad yra devintame danguje — dosnumo pagautas pats nupiešė ir įsakė
pagaminti bičiuliui maršalo lazdą su Menšikovo herbu, smaragdais ir
deimantais nusagstytą. Lenkija kuriam laikui buvo beveik išvalyta nuo
švedų, ėmėme laukti Aleksandro pergalingai pargrįžtant Naujiesiems.
Tie laukimo mėnesiai — šalti, ilgi, tamsūs — atrodė, niekada
nesibaigs. Kadangi Aleksandras skundėsi namus jau esant per ankštus,
rengėsi juos atnaujinti, tuos mėnesius su Darja leidome didžiajame
mediniame dvare Preobraženskojė pas caraitę Nataliją. Toji gyveno savo
gyvenimą — atskiruose kambariuose; į mus beveik nekreipė dėmesio,
buvo užsiėmusi savo mėgstama pramoga — teatru ir vargino savo
tarnaites, versdama vaidinti jos parašytose pjesėse. Aleksejus
Petrovičius irgi glaudėsi atskirai, globojamas mokytojų. Mes su Darja —
sau, dar atskirame flygelyje, kartu su Varia, Anisija ir mano vaikais, tik
šįkart turėjau raktus ir nuo Piterio kambarių. Buvome visi po vienu stogu,
bet iš tiesų — kas sau. Mano dienos ėjo į pabaigą, sunkiai judėjau,
bijojau sušalti, klaidžiojau daugiausia viduje kambarių labirintais.
Mintyse prašiau Dievo, kad šįkart pagimdžiusi galėčiau nors kokius
metelius pasidžiaugti ir pailsėti nenešiodama kūdikio. Tinau, buvau
išblyškusi, aptukusi, pajuodusiais paakiais — netekusi grožio, atrodo, net
prisigėrusi troškių, tamsių medinių rūmų rąstų sakų ir krosnių dūmų
kvapų. Didžiausia pramoga būdavo atkeliaujančios Piterio arba
Aleksandro cidulkos ir klajojimas po rūmus. Piterio kambariai buvo
maži — antikamera denščikui kamerherui, miegamasis ir studija, visa
kita buvo paversta sandėliais, pilnais ginklų, žemėlapių ir gaublių, knygų,
atgabentų iš tolimų kraštų, pradarytų dėžių su užsienio pasiuntinių
dovanomis. Tos, jei tik nebuvo naudingos — tai yra ne kokie navigaciniai
instrumentai, technikos prietaisai arba knygos — dulkėjo ir trūnijo
beveik neliestos. Kartais, kai Piterio labai pasiilgdavau, atidarydavau
skrynią su jo drabužiais: keli žiustokorai, iš mados išėję perukai — niekas
nebuvo prisigėrę jo kvapo. Ką turėjo — nešiojosi ant savęs, Peterburge
ir karo žygiuose; nedaug jam tereikėjo. Šarvų ir ginklų turėjo daugiau
negu rūbų, o daugiausia — prietaisų, knygų ir popierių. Viename jo
kambarių atrakinusi aptikau eiles lentynų su keisčiausiais daiktais — jo
retenybių rinkinio pradžią, anuomet dar nelabai didelę. Akis užkliuvo už
nuostabaus, spalvingo paukščio iškamšos — nieko gražesnio lig tol
nebuvau mačiusi, vien tik povus Vilniuje, rūmų parke. O čia — žąsies
dydžio padaras, mėlynos ir raudonos plunksnos, geltonas snapas, ilga
uodega. Už jo bolavo kažkas raudono, nėriniuoto, panašaus į fontanžą
ar žmogaus kraujo gyslas. Tai buvo suakmenėjęs koralas. Laikydama
rankoje žvakę žengiau dar kelis žingsnius. Prie sienos stovėjo priremta
įrėminta, įkypai perplėšta drobė. Atsukau ją: į mane, šypsodama
gosliomis lūpomis, špagos kirčiu perrėžtu veidu ir išbadytomis akimis
žvelgė šviesiaplaukė moteris, turbūt Anna Mons. Lentynose švytėjo
mineralai, žvilgėjo Pietų jūrų kriauklės, toliau dunksojo didžiulis tamsus
dubuo — milžino vėžlio kiautas. Už jo — kelios iškamšos, sudžiūvęs
žvynuotas driežas; net ne driežas, o ištisas slibinas. Tos keistenybės
užbūrė žvilgsnį, nuo jų negalėjai atitraukti akių; mano ranka pati
prasitiesė į mažą medinę dėželę perlamutru inkrustuotu viršumi, kurioje
kažkas subarškėjo: atvėrusi dangtelį, pamačiau, kad joje — gal
pustuzinis išrautų krūminių žmogaus dantų; tai buvo Piterio medicininio
pomėgio dar pati, pati pradžia; vėliau, metams bėgant, tų dantų
prisirinko ne vienas tuzinas... Dar toliau išvydau stiklainius su skysčiais,
o juose — didžiulę margą gyvatę, paukštės jauniklį, keistą, neįprastai
didelį buožgalvį pariesta uodega, tik su rankomis ir kojomis. Man nė
nespėjus atspėti, kas tai per padaras, greta stovįs stiklainis pasiūlė
atsakymą: jame tuščiu bereikšmiu stiklo akių žvilgsniu į mane žvelgė gal
metukų sulaukusio kūdikio galva: nupjautu kaklu ir nurėžtu viršugalviu,
pro kurį buvo matyti smegenų raizgalynė, išvagota koralo spalvos
kraujagyslėmis; už jo, dar vienoje stiklo pūslėje, skystyje, pamačiau
nupjautą putlią mergaitės rankytę; nė nežinau, ar iš tikrųjų tai buvo
mergaitės dalis, — galbūt taip pamanyti privertė pjūvis alkūnėje, kuris,
it uogienės indelio viršus, buvo aprištas ploniausia, balčiausia drobele su
puikiais olandiškais nėriniais... Po nagučiais buvo tebematyti šios žemės
purvas: iš dulkės — į dulkę, kaip mokoma Biblijoje... Tik štai Šventasis
Raštas nieko nesakė apie plūduriavimą stiklainyje po mirties... Dar
viename aukštame vamzdžio formos stikle buvo įsprausta ir skystyje
mirko visa kūdikio galva, šioji — užmerktomis akimis, klaikiai panaši į
miegantį mano Petrušą... Ligi tol mano žvilgsnis lyg užkerėtas negalėjo
atsitraukti nuo šių baisybių: prisiminiau tą jausmą iš Marienburgo laikų,
iš Šliselburgo tvirtovės — kai matai kažką kraupaus, bet negali atplėšti
akių...
 Pajutau, kad man darosi bloga. Čiupusi žvakę — laimė, kad
nepadegiau patalpos, gerai, kad nesudaužiau jokio stiklainio — atbula
išsprukau iš to kambario. Supratau, kad tai yra tieji iš Ruyscho pirkti
dalykai, apie kuriuos, prisimindamas Amsterdamą, pasakojo man pirmą
kartą pastojus. Dabar išvydau juos savo pačios akimis; atvėrusi duris į
tą kambarį, atvėriau duris į Piterio pomėgius: į tai, kas jį žavėjo. Tąsyk
tiek raudojau, kad beveik apsirgau. Vaizdai vis iškildavo prieš akis, o
netrukus reikėjo gimdyti... Metams bėgant — apsipratau. Sankt
Peterburge jis pasistatė ištisus rūmus, Kunstkamerą, nes vėliau tų
retenybių rinkiniai namuose nebetilpo. Tokią lyg ir mokslo bažnyčią ant
Nevos kranto — su bokštu, su observatorija. Kunstkamerai nupirko visą
Ruyscho stiklainių kolekciją, kai prieš dešimtį metų apsilankė antrąsyk
Amsterdame: ten būdama sužinojau, kad nėrinius ant vaikelių kūno dalių
žiaurių pjūvių gailestingai ir pagarbiai uždėdavo Rachelė, garsi
Amsterdame dailininkė ir Ruyscho dukra. Ir Piteris nupirko dar vieną
didžiausią tokių baisenybių kolekciją iš Olandijos, abi jam kainavo po
trisdešimt tūkstančių guldenų: plukdė, gabeno laivais tuos stiklainius
šiauduose. Ir su kimštais ir raugtais žmonėmis, o ypač — jei apsigimę ir
su kūno keistenybėmis... Tik daug vėliau sužinojau, kad tais pačiais
metais, kai gimė Petruša, mūsų vargšelis paliegęs pirmagimis, Piteris
buvo išleidęs įsakymą apsigimusių naujagimių šiukštu neskandinti,
nenudaigoti, o nešti jam į Kunstkamerą... Buvau girdėjusi tik apie pirmą
ukazo dalį, nežinojau, jog jau anuomet su kliauda gimusius norėjo rinkti
į savo kolekciją... Bet ne vien kūdikius, ne vien mažučius ir nykštukus...
Prancūzą, Nikolą Žigantą, milžiną mūsų gigantą, vėliau, kai tasai
pasimirė, iškimšo kaip paukštį ir — į Kunstkamerą. Juodukas mūsų,
Hannibalas, Avramas Petrovičius, tasai mūsų Vilniuje pakrikštytas neva
Afrikos princas nelaimingasis, visą savo gyvenimą baiminosi pabaigti
Kunstkameroje, stiklainyje — net ir tapęs inžinieriumi poručiku. Jo
laimei, Piteris pirmas pasimirė... Ir Daškai pasisekė, nors kartodavau jai:
„Nustok ėst saldumynus“, bet ji neklausė... Tačiau nusaugojom, nė vieno
danties Piteris jai neišrovė. Man už tai Daška turi dėkoti, ne kam kitam...
Būtų dabar jos sukirmiję išrauti kapliai išstatyti parodai visiems ant akių
Kunstkameroje, virtusioje Rusijos Mokslų akademija... Ne veltui popai
taip ja piktinasi: anot jų, o kas gi bus, kai visi išmėsinėtieji prisikels
Paskutiniojo teismo dieną ir pareikalaus susirinkti savo dalis iš
Kunstkameros? Nereik nė numirėlių — juk ir gyviesiems turbūt nesmagu
matyti parodai išstatytus savo dantis ar nupjautas rankas. Tačiau Piteris
atšaudavo, kad tai — ne vien įdomumui, ne vien pažiopsoti, bet juk dėl
mokslo pas mus, visos šitos žiaurybės. O kad liaudis šviestųsi,
pastaraisiais metais į Kunstkamerą žmones leido ne tik dykai, bet atėjus
dar ir degtinės išgerti pasiūlydavo — kad ne taip priblokštų mokslo
vaizdai. Liaudis dėl nemokamos degtinės veržte ten veržėsi, nebuvo
įmanoma atsiginti, tik kai kurie paskui padauginę privemdavo išvydę
tuos mokslo dalykus. Piteris džiaugėsi, kad liaudis veržiasi mokslo link.
O manęs, stebinčios tą vaizdą — nuo degtinės apgirtusią prastuomenę,
baksnojančią pirštu kūdikius, žmones, apsigimimus ir anatomines kūno
dalis spirite, stiklo pūslėse, neapleisdavo jausmas, kad jie nesuvokia,
kaip patys lengvai gali ten pat atsidurti. Dėl mokslo ar nuosprendžio.
Didis Viešpatie, nėra nė dienos, kad nesimelsčiau už Vilį... Juk pati savo
ausimis girdėjau, kaip mums šventinant Akademiją profesoriai iš
Anglijos, Olandijos, Prancūzijos ir Vokietijos žemai man lankstėsi ir sakė:
„Jūsų imperatoriškoji didenybe, Rusijos mokslų akademija — ir apskritai
Rusija — yra tikras rojus mokslo žmonėms: čia visuomet užtektinai
nuteistųjų lavonų skrodimams ir visuomet pakanka keisčiausių
išsigimėlių tyrinėjimams.“ Iš tiesų, — kurgi dar galėsi moksliniams
eksperimentams išskrosti ir liūtą iš caro žvėryno, ir Šiaurės ruonį, ir
banginį, ir atvežtinį Afrikos dramblį, ir šitiek dėl nėščių motinų sumušimų
apsigimusių vaikų, ir gigantą, ir dėl meilės galvą praradusį
imperatoriškojo dvaro galantą?
Bet dabar yra Kunstkamera, Akademija — viskas mokslui ir Rusijos
šlovei. O anuomet buvo tik tamsus, mano slapčia atrakintas kambarys
Preobraženskojė dvare, iš kurio žvakės šviesa išplėšė visas tas baisybes.
Susargdino mane anuomet tas atradimas, ilgai neradau sau vietos, net
karščiuoti pradėjau... Susargdino mane tos baisybės, iš drebančių rankų
daiktai krito. Kai vieną dieną prie stalo nenulaikiusi sudaužiau brangų
puodelį, atsisėdau ir ėmiau raudoti... Prisiminiau tą dieną, kai, seniai
seniai, Marienburge sudaužiau Kristinos Emerencijos ąsotį, kai sėdėjau
ir verkiau niekada nenorinti būti moterimi, bevaliu indu kūdikiams
nešioti... Supratau, kad juo visiškai tapau; kas kad pačiam carui vaikus
nešioju — per pastaruosius trejus metus tik kelis mėnesius buvau
nenėščia, nespėdavo gimdymo išdraskytos įsčios sugyti — pasijusdavau
vėl su kūdikiu po širdimi; nebepaminiau, kas tai yra būti vienai, pačiai
sau, pačiai savo kūno šeimininke: kai jis nebeauga į plotį, netvinksta
pienu, netinsta ir nedidėja, nesopa ir nuo nešiojamo slegiančio svorio
nesunkia šlaunimis po sijonais varvančio šlapimo, ir jame nebespurda
kažkas svetimo... Norėjau tiesiog pailsėti... Sėdėjau ir raudojau, nes
man atrodė, kad esu vergė labiau negu bet kada, labiau negu bet kada
man mano kūnas nebepriklauso: arba juo naudojosi vyras, arba —
vaikai. Kaip ten velionis Glückas sakydavo: moterys jau gimsta
nubaustos už pirmapradę nuodėmę, bet tai jas priartina prie Kristaus
kančios. Kurgi tas Glückas, su visa savo išmintimi? Maskvos žemėje, jau
turbūt gerokai apmažintas lervų ir kirmėlių, gal net nuogas skeletas...
Todėl sėdėjau ir raudojau — ir dėl savęs, ir dėl visų moterų, gimstančių
tiesiai į savo kūno vergiją, dalios. Darja prišokusi apkabino, ėmė guosti
ir verkti drauge, ir klausti, kas atsitiko — ji baisingai išgyveno, kad,
nežiūrint aistringų povestuvinių dienų Kijeve su Aleksandru, Maskvon
grįžo vis dar be kūdikio: ji nuoširdžiai man pavydėjo, jog nelyginant
patranka, užtaisyta artilerijos kapitono Michailovo, kasmet iššaunu po
vieną naujagimį. Ką gi galėjau jai atsakyti, dėl ko gi raudojau? Pasakiau,
ką turėjau jai pasakyti: „Piterio ilgu, Dašenka, valdovo mūsų labai
pasiilgau.“ Ir verkiau sau toliau...
Prieš Naujus metus atvažiavo Aleksandras — su grobiu ir su
dovanomis, kurių prisiplėšė Lenkijoje, Lietuvos Kunigaikštystėje ir aplink
Kijevą. „Žiūrėkit, mergos, ką jums turiu. Tau, mano kunigaikštiene Darja
Michailovna, ką atvežiau... Mums visiems va, į Archangelo Gabrieliaus
cerkvę bus! — Ir jis pagarbiu, bet teatrališku mostu atskleidė kutais
puoštą prabangaus aksomo calūną, persižegnojo. — Štai, Polocko Dievo
Motina Švenčiausioji, paties evangelisto Lukos ranka tapyta! Štai kaip ji,
Švenčiausioji, iš tikrųjų atrodė, sėdėjo va šitaip, priešais šventąjį Luką ir
va nutapė jis ją... Šventosios Jefrosinijos iš Polocko atgabenta...
Stebuklinga, nuo blogos akies, nuo nužiūrėjimo saugo!“ Jis susijaudinęs
pritrūko žodžių.
Į mus iš auksinio ploto, kiek žvairuodama liepsningomis akimis, žvelgė
tiesi ir išdidi tamsiaveidė Bogorodica su kūdikiu. Nebuvo nei iškankinta,
nei rūsti. Jos visas šventas pavidalas spinduliavo šaltą ramybę ir
nepajudinamą vyrišką ryžtą. Buvo matyti, kad stebuklingas atvaizdas
per tuos šimtmečius, per tąjį tūkstantį ir septynis šimtus penkerius ar
šešerius metus savo gyvenimo, yra matęs visko. Ir niekas Jos nebegali
nustebinti.
Tąkart pirmąsyk, akimis ir visa širdimi susiliedama, susilydydama su
atvaizdu ir už jo auksu plytinčia amžinybe, meldžiausi ikonai.
Kas kad, kaip ir visos įstabiausios, vertingiausios ir prašmatniausios
Aleksandro dovanos, taip ir šioji buvo vogta.
Arba, kitaip tariant — karo grobis. Nors Polockui ir nebuvome
paskelbę jokio karo.
Bet, kaip minėjau, Ji buvo mačiusi visko, ir vogta turbūt buvo tikrai
ne vieną kartą, o karus matė nuolat: buvo badyte subadyta vinučių nuo
daugelį kartų luptų ir vėl kaltų aukso bei sidabro aptaisų. Nieko tokio.
Mažos dūrių skylutės, plaktuko smūgiai, vinių randai tik liudijo jos
nemirtingumą.
Ikona rado namus kitąmet pabaigtoje statyti Archangelo Gabrieliaus
cerkvėje, kurios niekas kitaip kaip Menšikovo Bokštu paskui nevadino.
Bet prieš tai viešėjo Preobraženskojė, paskui Aleksandro namuose, ir
Preobraženskojė aš prie jos meldžiausi. Gimdymą pasitikau ramybėje, ir,
Dievui davus, prieš pat Naujuosius metus, tiesiog dovanų Piteriui, gana
lengvai gimė graži ir sveika mergaitė. Po dviejų dienų, atgavusi kvapą,
Anisijai padiktavau taip laukiamą žinią: „Maloningajam mūsų batiuškai
ponui pulkininkui. Tegul Dievas tau duoda sveikatos daugeliui metų.
Sveikinam tave su naujagime mergele Jekaterina, o gimė ji dvidešimt
septintąją gruodžio. Malonėk, batiuška, pradžiuginti parašydamas, o mes
apie tavo sveikatą nuolatos žinoti norime. O mus su meile prisimink, ir
mes tavo maldų dėka šią dvidešimt devintąją dieną esam geros
sveikatos. Nepamiršk mūsų — pas mus atvažiuok arba mus pas save
pasiimk.“ Dėl visa ko nutariau jį nuraminti, liepiau Anisijai prirašyti:
„Nenuliūsk, batiuška, kad dukra gimė: vadinasi, taika bus. Po šituo
pasirašo Matka su dukra, ir Tiotka sveikina.“
Gal po dvidešimties dienų gavom atsakymą, datuotą iš Žolkvės:
„Ponios Tiotka ir Matka! Laišką jūsų apie naujai išlindusią Kateriną
priėmiau, o kad rašote, jog taiką reiškia, tai, jei išsipildys, tai dukra
džiaugsiuos labiau nei kad dviem sūnumis. Atvažiuokit į Kijevą
nedelsdamos ir iš Kijevo parašykit, o neatrašiusios nevažiuokit, nes
kelias iš Kijevo nelabai švarus. Prie ko siunčiu dovaną motinai ir dukrai.
Piteris.“
Ak, tai buvo gera žinia, o geresnė dovana už gautus audinius ir
papuošalus buvo kvietimas į Lenkijos karalystę, nes supratau, kad iš
Kijevo reikės vykti į Žolkvę — ten, kur galėjome būti nevaržomai sau
kartu. Nieko nerašė apie vaikus, tad nutariau, kaip visada, juos pasiimti
kartu; ir šįkart — Anisiją, kad padėtų, nes ją juk irgi kvietė. Džiaugiausi
galėsianti ir jį pamatyti, gal net per Užgavėnes, džiaugiausi pavasarį —
o galbūt net ir vasarą — praleisianti drauge ir ten, kur laisviau oru
kvėpuoti...
Kijeve, atvykus vasario pradžioje, jau laukė įsakmus išsiilgusio Piterio
laiškas: „Tiotka ir Matka, gavusios šitą laišką, iš karto vykit į Žolkvę,
čionai.“ Bet negalėjome vykti: atrašėme, jog užtruksime, sunegalavome.
Jis nekantravo, liepė vykti, sakė, jeigu iki Užgavėnių neišjudėsime,
važiuoti iš Kijevo nors iki pusiaukelės, iki Dubno arba Ostrogo.
Nenorėjome jam rašyti tiesos. Iki pat paskutinės akimirkos vylėmės,
kad tai netiesa, kad galbūt — praeis. Pirmas pradėjo karščiuoti sveikasis
Pavelas, paskui — Piotras; dieną kitą save kaltinau, kad gal peršaldžiau
ar perkaitinau, suprakaitavo keliaujant dengtose rogėse... bet kai
išvydome rausvas dėmeles ant jų kūnų, supratome, kad tai, nors ir ne
raupai, bet kažin koks užkratas, nuo kurio reikia saugoti bent jau mažąją
Kateriną. Laimei, kad buvome su Anisija dviese, kitaip būčiau
pražuvusi... Pavyko išgelbėti tiktai Katinką. Sveikasis, Pavluša,
nusitempė myriop paskui save ir silpnutį Petrušą.
Kai netenki vaiko, niekada nebebūni toks pat, kaip ligi tol. Niekada.
Nesvarbu, kiek kartų jų netektum — vieną ar dešimtį kartų. Niekada
nepriprasi. Kiekvieną sykį atsiveria po naują pragarą.
Dievo Motina savo sūnaus neteko tik kartą, o štai, prašom —
skausmas tęsiasi tūkstantį septynis šimtus metų. Ir nepraeina. Niekada
nepraeina. Lieka, kaip tos vinių žymės ikonoje, kaip Jėzaus žaizdos
delnuose. Vinių skylės sieloje, ir gal net šiek tiek — prote.
Nes protas motinai tomis pirmomis dienomis pasimaišo.
Palaiminti tieji, kurie niekada to nepatyrė.
 Juk dėl visko pirmomis dienomis motina kaltina tiktai save. Kad
nenusaugojo. Kad peršaldė, nesužiūrėjo, neužtvėrė nuo užkrato.
Tūkstančiai kaltinimų pačiai sau, tūkstančiai minčių, ką darytum kitaip,
jei atsuktum laiką bent keletu dienų atgal... Gal nereikėjo niekur
važiuoti? Gal vertėjo kelionėje labiau aptūloti, o gal priešingai — kalta,
kam neužgrūdinai, kam per šiltai rengei? Bet iš tiesų prisiimi kaltę dėl
visko jau tą pirmą akimirką, kai paleidi kūdikį į pasaulį. Nors kūdikis ir
neatsiranda be vyro, bet visa našta dėl jo būsimų kančių šiame
pasaulyje — motinai. Tomis pirmomis dienomis jauti, kad visa tai — vien
tik tavo vienos kaltė. Kam verkei prie sudužusio indo, kam mintyse
skundeis, kad nori pailsėti nors metus nuo nėštumų ir nuo vaikų? Kam
atsidūrei šalia vyro, Antikristo, kuris pramogos dėlei renka nupjautas
kūdikių rankas ir galvas stiklainiuose? Juk akivaizdu — Dievas atsiuntė
bausmę už šitą nežmonišką jojo pomėgį... Kam pasirinkai išgyventi, kam
parsidavei galiai ir tamsai? Kam?
Dabar — šekis. Tai — tavo kaltė.
Du nejudrūs kūneliai su raudonom dėmelėm, dvimetis su trupučiu ir
pusantrų.
Šekis, šekis. Norėjai, prašei atilsio — štai, prašom, išsipildė. Ilsėkis
nuo savo vaikų!
Žinosi, kaip kitą kartą Viešpaties ko nors prašyti.
Tos dienos buvo it migloje. Tačiau kai Piteris pagaliau atsirado, kai
sužinojo, mačiau — jis lygiai taip pat kankinosi. Kaltino pats save. Sakė:
atleisk, Katerina, matyt, blogą valandą išsižiojau, kad jeigu dukra taiką
atneš — džiaugsiuosi labiau nei dviem sūnumis; velnias už liežuvio,
matyt, patraukė, nelemtą valandą pasakiau... nereikėjo žiemos
speiguose kelionėn jus šauktis... Irgi sau neatleido, gėrė, verkė, ir vėl
verkė, ir gėrė... Kartu gėrėme ir verkėme apsikabinę. Paskui sakė —
Dievas davė, Dievas ir paėmė, saugokim Katerinušką, gal duos Dievas
naujų... Palikome juos ten vienuoliams palaidoti. Daugiau pas juos
niekada nebegrįžau. Bet vis dar matau jų užmerktas akutes.
Nebedžiugino manęs nei laisvas Lenkijos pavasario oras, nei gražioji
Žolkvė su jos bažnyčiomis, nei Liublinas, teismų miestas, nei įstabi
karališka Varšuva, kur apsistojome prašmatniuose, geriausiuose
sostinėje kunigaikščių Radvilų rūmuose Krokuvos Priemiestyje — iš ten
neseniai buvo pabėgęs švedų remiamas Stanislovas Leščinskis. Turbūt
ten, toje svetimoje prabangoje, po raudono altembaso baldakimu, ant
plonyčių levandomis kvepiančių olandiškos drobės paklodžių,
mylėdamiesi iš nevilties, suartinti skausmo, atvėrusio lig tol nepatirtą
švelnumą, pradėjome mūsų Anną Petrovną. Taip, esu įsitikinusi — ten,
Varšuvoje, Radvilų rūmuose. Juk mūsų Annuška — tokia europietė...
tikrai, tik Varšuvoje ją ir galėjome pradėti. Gražuolė mūsų, tikra, didi
ponia, nuo pat mažumės karališką akį, karališką skonį viskam turėjo. Ne
rusišką. Aukšta kaip tėvas, juodaplaukė kaip jis, iš mūsų abiejų, kas
geriausia, susirinko: iš jo imperatorišką stotą ir galvą mokslams, va, štai,
keturias kalbas moka — prancūzų, vokiečių, italų ir švedų, Ernstas
Gottliebas ją dar lotyniškai moko... Iš manęs — būdo gerumą: visiems
moka įtikti, vaikelius myli... Duos Dievas — pati bus puiki motina, juk
vyrą jai gerą suradome, taip pat europietį, kunigaikštį Holsteiną-
Gottorpą... Būtų Dievas man buvęs gailestingesnis — galėjau būti ir aš
didi dama, nuo pat jaunystės... betgi, ek, nepavydžiu — negi savo dukrai
dabar pavydėsiu prakilnumo, grožio, sveikatos ir jaunumės devyniolikos
metų? Negi dabar pavydėsiu, kad jai neteko mano metelių vadalotis po
mūšių laukus ir slėptis per šturmus? Taip, ją pradėjome Varšuvoje,
turbūt jau tada, kai mano skausmas atlėgo, po kokio pokylio, po šokių,
ant baltų, gėlių vandeniu iškvėpintų paklodžių, tą mūsų tikrą Europos
princesę... Varšuva mums ir visai svitai tapo meilės miestu, net Piterio
palydos karias, šelmis Jakimas Volkovas ten sugebėjo meilės liga
apsikrėsti... Piteriui miestas taip pat nepridėjo sveikatos: vis nuolatiniai
pokyliai ir gėrimas, buvo nuolat nusilpęs nuo pagirių, rytais atsibudus jo
pagalvę būdavo galima gręžti nuo prakaito... o dar nuolatinės kelionės į
Lietuvą, į Merkinę, į Vilnių, į Gardiną ir Tykociną. Liepą, Liubline susitikus
su Aleksandru, įvyko dar vienas skandalas — per priėmimą rotušėje
Prūsijos pasiuntinys Keyserlingas pastojo Piteriui kelią, maldaudamas šio
sutikimo leisti jam vesti panelę Anną Mons, kurią pažinojau iš jos
sučaižyto veido portrete Preobraženskojė. Juste jutau čia Aleksandrą
ranką pridėjus, nes Piteris visiškai įtūžo, pasiuntė diplomatą velniop ir
pasakė, kad apie tą ypatą, kurią kažkada sau augino ir auklėjo, net vesti
galvojo, o toji štai su tokiais va kaip Keyserlingas nusivalkiojusi,
nebenorįs nieko girdėti. Čia vargšas Keyserlingas taip išsigando, puolė
atsiprašinėti, kad niekada nebūtų drįsęs trukdyti jo didenybės, jei ne
šviesiausiojo kunigaikščio Menšikovo tarpininkavimas, į ką Aleksandras
atšovė esąs ne prie ko, nebent kad su ta niekam tikusia, per rankas
einančia bliadimi pats kažkada ištvirkavęs, kaip ir caras, kaip ir patsai
pasiuntinys, kaip ir pusė čia esančių vyrų. Buvo smagu žiūrėti, kaip
Keyserlingas dėl nuotakos įžeidimo griebėsi špagos, Aleksandras juokėsi
ją esant dvikovos nė nevertą, o Šafirovas, užsienio reikalų sekretorius,
puolė juos skirti, maldaudamas nepakenkti tarpvalstybiniams
santykiams. Vietoje dvikovos įvyko tiktai susistumdymas — nei
Aleksandras, nei juolab Piteris nesiruošė lieti kraujo dėl seniai pamirštos
favoritės metresės. Piteris su Aleksandru tiesiog išstūmė Keyserlingą iš
menės ir nuleido jį nuo Liublino rotušės laiptų: diplomatas dardėdamas
kūliais nusirideno tiesiai į aikštę. Šitaip Annos Mons istorija buvo baigta:
Keyserlingas ją vėliau iš tiesų vedė, tiesa, džiaugėsi josios kompanija
neilgai, nes patsai netrukus pasimirė. Bet ten, Liubline, Piterio viešai
išvadinta kekše, Anna Mons visiems mirė; kas kad po to gyveno dar ne
vienerius metus. Kas kad po to Piteris darsyk smarkiai užgėrė — bet gėrė
tikrai nebe iš sielvarto, nebe dėl Annos, o veikiau iš linksmumo — šventė
su Aleksaška gerą pokštą, iškirstą vokiečiui.
Bet jau anuomet, nors buvo dar gana jaunas, daugiadienis gėrimas
Piteriui išklibindavo visą sveikatą. Tais metais, po Liublino rugpjūtį
pargrįžęs į Varšuvą, taip smarkiai peršalo ir apsirgo, kad baiminomės,
jog tuose Radvilų rūmuose ir pasimirs: karščiavimas truko veik mėnesį,
ir visą mėnesį nuo jo nesitraukiau, dieną naktį alkovoje slaugiau, vėsią
skepetą ant kaktos jam vis dėjau, nes vien tai mažino jo kančias;
klosčiau, viralais maitinau, saugojau, kad nors sirgdamas daugiau
nebegertų degtinės. Tarnais, ypač vietiniais lenkais, juk negalima buvo
pasitikėti, jo bijodami ir paklusdami jo įsakymams vis duoti išgerti, būtų
jį visai numarinę. Taip ir budėjau prie jo, po baldakimu. Kai Piteriui
tapdavo jau suvis prastai, griebdavo ir laikydavo mane už rankos, it
vaikas... Įpratau valandų valandas budėti prie guolio. Kai pasijusdavo
vos geriau, sakydavo: „Eik, Katerina, gi baisu, dar vaiką tavo įsčiose kuo
užkrėsiu“, o aš jam ramiai atsakydavau: „Gal tu ir kapitonas, Piteri, tik
štai ligos patale giltinei neprikomanduosi... ji šienauja ir karalių, ir
vargšą, o štai aš jos — nė nebijau, ir giltinė šitai žino. Nenoriu, ir niekur
neisiu, ją atbaidysiu ir vis vien tave išslaugysiu. Tik tu degtine jos patsai
neviliok... O dėl kūdikio nesirūpink, sveik — vis tiek be tavęs mums jokio
gyvenimo...“ Ir jis, sulipusiais nuo karščiavimo juodais plaukais, prakaito
dėmėmis išmargintais marškiniais, nebebuvo nei kapitonas, nei caras —
buvo tik silpnas, išsekęs, sergantis vyras, kurio kūno kiekvieną plotelį
taip gerai pažinojau, kad kiekvieną randą, kiekvieną plaukelį galėjau
šaukti vardu. Buvo tas, kurio geidžiau, ir norėjau, kad vėl būtų stiprus ir
sveikas, ir mylėtų, šokdintų, juokintų ir gintų mane. Dukart vos nemirė
paryčiais — buvo pradėjęs dusti, jį krėtė drebulys, vėso... bėgau
koridoriais, šaukiau, žadinau medikus... Išslaugiau — davė Dievas. Kai
vieną rytą juokais mane įsivertė sau į lovą, supratau — visiškai sveiksta.
Sakė: „Ek, Matka, ką be tavęs daryčiau: ir laimėje tu, ir varge su manimi,
vaikus, va, man gimdai... Dievas mato — tikra žmona man pasidarei;
žinai, nebereikia man jokių mergų, kai tave turiu.“ Maniau — juokauja.
Bet nejuokavo. Kai grįžome iš Lenkijos vėl į Rusiją, lapkritį prasukome
pro Sankt Peterburgą. Ten laukė manęs staigmena — ant kranto,
priešais Vasiljevo salą, baigiamas statyti nebe žaislinis, o tikras, gyventi
skirtas olandiškas namas: su koklių krosnimis, virtuve, dviem
svetainėmis ir aštuoniais miegamaisiais — kad tilptų vaikai, tiotka Anisija
ir dar kokie artimi svečiai; aplink namą Piterio paliepimu jau buvo
pasodinta ir medžių, buvo dar likę padailinimo darbai. Supratau, kad
mano svajonė turėti savo patogius namus pagaliau išsipildys. O kol kas
šildėmės gorėmis su žarijomis tame nelemtame Piterio medinuke. Vieną
vakarą, pakilus nuo stalo, Piteris tarė: „Eime, Katerina, pasivaikščiosime,
gryno oro įkvėpsime, nebijok, toli neisime.“ Paklusau, apsigobiau
kailinius. Drėgnai snyguriavo, košė vėjas, dangus buvo juodas kaip
rašalas. Gvardiečiai su fakelais mums švietė kelią, dar du žengė kiek
labiau atsilikę. Ant medinio šventojo Ioano tilto Piteris stabtelėjo,
mostelėjo į Kiškių salą ir Šventųjų Petro bei Povilo tvirtovės sienas, ant
kurių žiburiavo sargybos žibintai ir laužų pašvaistės, nutvieskusios
medinį katedros špilį, smingantį dangun kaip špaga.
„Ar žinai, kur tave vedu, Katerina?“
Ar žinojau? Su Piteriu niekada negalėjai žinoti... Pachomas
Pichajchujus Michailovas galėjo bet kur nuvesti, kad ir ant trinkos
Petropavlovsko tvirtovės aikštėje. Tąvakar neatrodė piktas ir nebuvo
daug prigėręs, priešingai — buvo meilus ir draugingas, bet ką galėjai
žinoti? Ypač kai netikėtai išsiveda pasivaikščioti lapkričio naktį,
snyguriuojant, ir veda tiltu link tvirtovės. Krūptelėjau, šiurpas nuėjo. Jis
pastebėjo.
„Kas yra, Katerina, ko krūpčioji?“
„Kūdikėlis spyrė, kapitone, tai ir krūptelėjau.“ Mano pilvas jau buvo
didelis — šeštas ar septintas mėnuo. Pamaniau, kad dėl visa ko reikėtų
užsiminti apie kūdikį. Dėl visa ko — jei man toje tvirtovėje iš tiesų kas
gresia. Gal pasigailės besilaukiančios?
Jis pakišo ranką man po kailiniais. Nusijuokė:
„Ot, žąsiukas, Ganzekienas, sėdi sau podėlyje uždarytas, bet turbūt
viską girdi, ką tėvas dabar pasakys.“ Piteris suėmė mano veidą savo
plačiais šiltais delnais:
„Cerkvėn vedu tave, Katerina. Vesti noriu — jei tik pati imsi kapitoną
į vyrus. Viešai dar negalime, pati supranti. Vėliau... Bet prieš Dievą juk
esame kaip vyras su žmona: ir laimėje, ir varge. Tiek kartu patyrėme,
pati žinai. Vaikus va man gimdai, giltinę nuvijai, proto man nekruši, o
džiaugsmo ir ramybės suteiki man tiek, kiek niekas niekada nebuvo
suteikęs. Nieko artimesnio už tave nesu turėjęs, Aleksaška juk
nesiskaito. Neramūs ateinantys metai mūsų laukia kare, bus daug
mūšių... galiu ir negrįžti, va ir Varšuvoje vos nepasimiriau, bet noriu nors
prieš Viešpatį švarią sąžinę turėti, kad nenuskriausiu moteriškės, kuri
man pasauly brangiausia. Ir mažosios mūsų, ir dar to, žąsiuko, kuris
išlįs...“
Maniau, kad nualpsiu vidury tilto. Vėl aplankė tas jausmas: kad Dievas
mane stebi iš ten, iš aukštai. Po galais, Piteris nejuokavo. O aš jutau,
kaip manyje kaupiasi nenumaldomas triumfo juokas. Viešpats mane
tikrai matė, globojo.
„Ne, kapitone... Piteri... Netekėsiu — kad tu, Piter, man vis apie mirtį
ir apie mirtį... kaip koks pokojnikas, kaip koks numirėlis... Pažadėtum
verčiau, kad iš visų mūšių sveikas gyvas grįši — tada tekėčiau... tada —
pagyventume!“
Šlapdribos šuoras jam nubloškė trikampę skrybėlę nuo galvos.
Gvardietis negrabiai klupinėdamas ir mojuodamas fakelu ją nusivijo.
Piteris sugriaudėjo juoku. Prajukau ir aš.
 „Nu, bliad, ir išgąsdinai tu mane, Matka! Nu ir juokai tavo! Einam, nes
sušaldysiu tave čia ant tilto...“ Jis pasilenkė, vienplaukis, ir mane karštai
pabučiavo — ant šalto šventojo Ioano tilto, tarp snaigių, gvardiečių
akivaizdoje. Vidury lapkričio pliurzės, pasklidusios ant lentų, bet, o
Dieve, it dabar prisimenu — tokia graži akimirka... Laikas buvo sustojęs.
Medinėje Petro ir Povilo cerkvėje mūsų laukė popas, apsimetantis, kad
nepažįsta, kas čia pas jį atėjo. Liudininkų nebuvo, gvardiečiai liko už
durų. Žiedų neturėjome. Popas sujuosė mūsų rankas epitrachelionu, o
tada, giedodamas ir pats abiem rankom laikydamas vainikus virš mūsų
galvų, triskart apvedė aplink stovą ir Šventąjį Raštą, po to gėrėme vyną
iš vienos taurės ir pasibučiavome. Išėjome vyras ir žmona, Piteris
Michailovas ir Katerina Michailova. Sutuoktiniai, bent jau prieš Dievą. Be
liudininkų, be sumainymo žiedų ir be rusiško rimbo. Nebuvau tikra, ar ši
santuoka galiojo — juk jo žmona tebebuvo gyva vienuolyne, o ir aš
nežinojau, ar Johannas Cruse tikrai miręs. Bet tąnakt apie tai
negalvojome.
Namelyje, grįžus, ištraukė nedidelę skrynelę: ją atvėrusi aiktelėjau.
Joje buvo neįsivaizduojamo didumo ir grožio baltų, rausvų, geltonų ir
melsvų deimantų vėrinys, auskarai ir segė, verti tiek, kad visą
Peterburgą nupirkti galėjai. Tąnakt mylėjausi nėščia ir nuoga, žvakių
šviesoje ant manęs žaižaruojant deimantams. Pailsęs Piteris ištarė:
„Nustebinai, Katerina... būčiau žinojęs, būčiau anksčiau tave vedęs.“
 6
Dar viena valanda... O Johanna vis knarkia... Bet jau beveik šviesu, ir
čiulba paukščiai. Vienas per kitą, lenktyniauja, kuris gražiau... Toks
saldumas, tas jų čiulbesys... Saldžiai tebesmirda mėšlas po manimi...
Nuo jo jau niežti šlaunis... Bet nėra jėgų pajudėti, tiesiog tįsau ir
džiaugiuosi paskutinėmis akimirkomis, kol vaisto pritvotas skausmas dar
neatgijo, kol nekrato kosulys... Nieko, tuoj kils tarnai, išbudins Johanną,
gal Tanka ateis, gal kas sutvarkys... Pakentėsiu. Be to, šūdai reiškia —
bus pinigų, bus pinigų...
Tik man niekada pinigai nerūpėjo. Niekada. Kas kita — deimantai...
Deimantai buvo gražu. Ypač tieji, kuriuos Piteris dovanojo per slaptas
vestuves. Tie buvo gražūs, gražesnių nemačiau nė Europos dvaruose ant
karalienių. Ir kitų deimantų vėliau turėjau, taip pat didelių... Bet tieji,
pirmieji, buvo tokie brangūs, tokie įstabūs — balti, melsvi, gelsvi ir
rausvi... Atrodo, dar jaučiu jų šaltą svorį ant kaklo ir ausyse, jų sunkį,
man lėtai judant raitai povestuvinę naktį, ir Piterį manyje, ir jausmą, kai
imi iš vyro, ko pati savanaudiškai nori, siurbi jį savo kūnu ir išnaudoji
vien savo pačios malonumui, o jis tau paklūsta — beginklis, tarsi
berniukas, su saldaus, kankinančio skausmo raukšle kaktoje, nušviesta
deimantų atšvaitų... jo didelė ranka, kedenanti mano meilės vilną, ten,
po pilvu, kur nesimato... Dvidešimt vienerių metų, nėščia ir vaisinga,
graži ir didinga, raita ant caro, spindinti grožiu ir deimantais, su juodais
plaukais lig pat subinės, užklojanti jais lyg naktimi, lyg mirtimi... Valdovo
žmona... kas kad slapta?
Manau, Piteris vis dėlto mane mylėjo. Jam patikdavo, kai lovoje
būdavau savanaudė. Tai dar jį labiau įkaitindavo. Nuolankių, po juo
gulančių ir laukiančių, kaip jam įtikti, metresių ir kekšių visada turėjo juk
į valias. Manau, su manimi šis tas buvo kitaip. Taip, manau, jis mane
mylėjo. Savaip. Kas, kad būdavo tarsi du skirtingi žmonės... Bet jau kai
mylėdavo, tai — mylėjo... Neįtikėtina, kai pagalvoji, kad mane vedė,
tada, 1707-ųjų lapkritį, vėlų vakarą Sankt Peterburge. Nežinau, ar tos
slaptos vestuvės galiojo įstatymo akyse. Svarbu, kad jam to reikėjo: su
manimi atsistoti po karūnomis, priešais ikonostasą ir popą. Jam pačiam
reikėjo palaiminimo gyvenimui su manimi. Juk sakiau — šaukdavosi
Dievo tuomet, kai bijodavo. Dievo jam prisireikdavo, kai žvelgdavo į akis
mirčiai. O tąkart Varšuvoje juk tikrai mirtimi vadavosi. Ir aš ten buvau,
nuo jo nesitraukiau. Suprato, kad su manimi galima drauge ne tik
gyventi, bet ir su mirtimi galynėtis. O pusė jo gyvenimo ir buvo imtynės
su mirtimi, kurios pats nuolatos šaukdavosi. Už tai, matyt, ir nusivedė
cerkvėn, Sankt Peterburge. Jau tada žinojo, kad greta atsirado kažkas,
kas gali tokį jo gyvenimą atlaikyti. Silpnų jam nereikėjo... Paskui
palydėjo mane iš Peterburgo vėl į Preobraženskojė, kur moterų
priežiūroje turėjau gimdyti, ir gruodžio pradžioje — išvyko. Vėl į
Lietuvą — į Gardiną, paskui į Vilnių. Prieš išvykdamas seseriai vėl
prisakė, vėl prigrasino: mylėti ir gerbti, ir žiūrėti, kad plaukas nuo mano
galvos nenukristų... Reikėjo matyti Natalijos veidą, kai suprato, kad aš —
ilgam... būtų žinojusi! Ir liepė Natalijai ruoštis pavasarį į Peterburgą —
nuo šiol caro dvaras ten vasarosiantis. Visi: ir Natalija, ir abiejų jo brolių
našlės, Praskovja ir Marfa, ir visi Maskvos didžiūnai. Tegul ruošiasi, tegul
liepia statyti mūro rūmus ar bent jau angliškus namus iš sijų ir drėbtų
sienų — šitaip, po truputį, ir apgyvendinsią miestą. Sausio pirmomis
dienomis caraitei Natalijai atėjo nerimą keliantis laiškas, siųstas prieš
jam atsitraukiant iš Gardino: „Jei su manimi kas, Dievo valia, atsitiks,
tada mano tris tūkstančius rublių, kurie yra šviesiausiojo kunigaikščio
Menšikovo dvare, atiduoti Katerinai Vasiljevskajai ir jos mergaitei.“
Skambėjo kaip testamentas — tai turbūt buvo visos paties Piterio
grynųjų auksinais santaupos. Daugiau neturėjo, juk ir taip jam priklausė
visa šalis ir visi Kremliaus lobynai. Blogiausia, kad kol laiškas keliavo į
Preobraženskojė, mes nežinojome, ar Piteris gyvas, ar sveikas, ar
pasiekė Vilnių, o gal kas nors iš tiesų atsitiko? Laiškas ir laikas... Kol
laiškas atkeliauja — laiko praeina, ar maža, kas gali nutikti: atlupsi
antspaudą ir — niekada nežinai, gal tasai, kuris rašė — jau nebegyvas?
Gal žinią siunčia jau iš ano pasaulio? Kokie pinigai, kas man būtų iš tų
trijų tūkstančių rublių, be jo, be Piterio... Taip tąkart maldavau Dievo,
kad liktų gyvas, kad dar sulauktų, kad išvystų Varšuvoje pradėtą
naujagimį — beveik taip pat karštai, kaip paskutiniais metais
melsdavausi, kad jam imtų ir kas nors atsitiktų... Iškart Anisijai liepiau
parašyti, įdėjau dar dovanų jam — šiltų kojinių, šerpę, kad nesušaltų.
Padiktavau, kad nedrįstų, girdi, nė nedrįstų, galvoti apie blogiausia, nes
mes jam tuoj turėsim naujienų — berniuką arba mergaitę.
Gimė mergaitė. Sausio 27-ąją, Viešpaties metais 1708-aisiais.
Annuška, Anna Petrovna, su labai juodais, sulipusiais plaukučiais ir
ryškiais antakiais. Daug kraujo ją gimdydama netekau, vos
nepasimiriau, bet — buvo verta.
Iškart regėjome, kad taps labai panaši į tėvą. Sako, laimingi vaikai
būna: jei dukra atsigimsta į tėvą, o sūnus — į motiną. Sako, gražūs
vaikai būna, jei gimę iš meilės. Anna ir graži, ir panaši į tėvą. Bus
laiminga, jau dabar yra. Pasiilgau jos... bet pati Lestocqui liepiau jos
nekviesti, nebent man jau muštų paskutinioji. Kam? Su vyru savo, Karlu
Friedrichu, va, vaiką stengiasi sau pradėti... Kam jai eiti prie motinos —
krauju kosinčios, dvesiančios, apsišikusios? Nereikia jai to matyti, dar
apsikrės, neduok, Dieve, — juk niekas nežino, kas man — peršalimas,
užkrečiama liga ar nuodai... Jei jau paskutinioji muš — tegul ateina,
atsisveikinsim. Pasiilgau Annos.
Tokia graži, tokia protinga... žiūrėdavau kartais į ją ir negalėdavau
patikėti, kad štai, va, kažkas tokio nuostabaus iš manęs išlindo...
 Piteris ją irgi dievino. Meilėj pradėtą, meilėj sulauktą. Kai ją
gimdžiau — būdamas toli Vilniuje apie mane galvojo, ilgėjosi. Laišką su
Anisija gavome, kaip sykis tomis dienomis datuotą, dvidešimt devintąją
sausio. Adresavo „Tiotkai ir Matkai su antrąja, o tuoj — ir trečiąja.“ Rašė
jaučiąs, kad laiškas pasieks, kai Ganzenkienas išlįs iš Kelderio —
žąsiukas iš rūsio, kad džiaugsis, kas bebūtų, ką Dievas duos. Už
dovanas — kojines ir šerpes — dėkojo, sakė norįs Peterburge pasimatyti,
bet nieko kol kas nežinąs — priklausys nuo to, kur neprietelius apsireikš.
Rašė, kad vos tik žinos — iškart parašys, nes baisiai liūdna jam be
manęs. Nėra kas apskalbia ir aplopo, o vietinėmis Vilniaus
portomojkomis jis nepasitiki, nes bijo, kad paskui nenutiktų jam kaip
kariui Jakimui Varšuvoje. Todėl viliasi kuo greičiau mane džiaugsme
matyti, tik rašyti nelabai yra kada, nes priešas supa. Siuntė dovanų iš
Vilniaus: aukso spalvos šilką man suknelėms ir dryžuotą — Anisijai už
laiškų rašymą, ir deimantų žiedą — man.
Toks buvo Piterio meilės laiškas, aistros ir ilgesio kupinas.
Mintis reiškė taip, kaip mokėjo — kaip kareivinėse. Argi jaunavedys
mylimai žmonai, argi tas, kam rūpi moters jausmai, rašytų: pasiilgau,
nėra kas apskalbia, nėra ko tratinti, nes nuo vietinių kekšių bijau sifiliu
apsikrėsti, atvažiuok šen greičiau? Bet man anuomet pakako — argi
turėjau su kuo lyginti? Ar man kas buvo sakęs gražius žodžius kaip
poetų?
Pas Vilniaus portomojkas Piteris nėjo. Vilniuje ėjo pas pirtininkes — į
mėlynais olandiškais kokliais dabintas kunigaikščių Pacų ir Sapiegų rūmų
pirtis: ten ir prausėsi, ir jebimatsvoval. Man šito nepasakojo. Pasakojo
tik vėliau, kad pirtys Vilniuje labai ištaigingos, patiko. Kad Sankt
Peterburge tokių pasistatyti reikės. O ką iš tiesų pirtyse veikė — gal po
metų, mano prigrasintas ir papirktas saldumynais, Avramas Hannibalas
papasakojo. Juoduką Piteris mat kartu Vilniuje į pirtis imdavosi, kaip
keistenybę, kad pirtininkės į juodą kūną pažiūrėti galėtų — dyvas juk,
juodas chujus. Viską vėliau man Avramas papasakojo. Tikėjau Avramu,
nors jis turėjo polinkį viską pagražinti, o dažnai — ir meluoti. Bet buvo
plepus, todėl Avramui tapau lyg globėja: kad viską žinočiau, juk Piteris
jį visur kartu tampėsi.
Tačiau tada dar nieko nežinojau apie vilniškes pirtis, Hannibalas dar
nebuvo papasakojęs. Tik žinojau, kad Piteris Vilniuje ilgėjosi manęs, o
žodžiais tai paprastai išreiškė. Prasčiokiškai. Toks jau buvo. Tikrai ne
poetas.
Anuomet man žodžiai visiškai nerūpėjo. Gal ir aš jį mylėjau, gal akla
nuo tos meilės buvau... Man rūpėjo ne žodžiai — veiksmai. O Piteris dėl
manęs, šiaip ar taip, daugiausia padarė. Vedė. Nieko artimesnio už jį
neturėjau... Ilgėjosi, norėjo matyti ir sakė tai, kaip tik mokėjo. Galbūt
įsivaizdavo pokštaująs, esąs baisiai juokingas? Ir kas man buvo daryti?
Teliko juoktis drauge su juo. Rašyti tokių pat pokštų kupinus laiškus.
Juolab kad pasimatėme mes negreitai... Nors šaukėsi, kvietėsi — siūlė
pas jį atvažiuoti, link Smolensko, kur dabar buvo. Tik aš tai, per visą
Maslenicą, dar nusilpusi buvau, negalėjau keliauti. Pusdienį
paslampinėdavau po Preobraženskojė ir tekdavo gultis, ilsėtis — taip
jėgų stokojau. Anisijai padiktavau, kad nelabai sveikatos yra, bet kad
ilgiuosi, nes nėra kas garbanas sušukuoja, susišukuočiau — iškart gal
pasveikčiau. Iškart Piteris parašė atgal, gavome susirūpinimo pilną
cidulką — vis vien kvietėsi mane, šaukėsi į kelią, sakė: jei laiškas užklups
tarp Možaisko ir Viazmos — sukti iškart į Peterburgą; rašė: važiuok
greičiau čia, iškart surasim senas šukas ir glotniai tave sušukuosim. Abu
supratome, ką tai reiškia, tik Anisija skaitydama kraipė galvą ir sakė:
„Katerina Aleksejevna, nesuprantu — prie ko čia tos šukos? Gi va,
balandėle, turi šukas — niekur nedingo, nepamestos — štai jos!“
Šypsojausi, nieko jai nesakiau. Būčiau mokėjusi pati rašyti — ak, kaip
Piteriui būčiau parašiusi, su visomis meiliomis nešvankybėmis. Taip, kaip
kalbėdavome. O dabar popieriui turėjau patikėti slaptus mūsų paistalus,
šifrus apie šukas. Apie plaukus. Bet ir taip supratome: ilgu viens kito
kūno. „Liūdna man, kai nei girdžiu, nei matau tavęs“ — rašė man Piteris.
Anisija raudonuodama skaitė.
Peterburge susitikome tik pavasarį — po mano sunkios kelionės
pavasariniais klampiais keliais, dardant karietoje su Anisija, su Annuška
lopšyje ir Katinka man ant rankų. Bet užtat koks tai buvo susitikimas:
medinis olandiškas namas Nevos pakrantėje buvo baigtas. Buvo tikras —
nebe žaislinis: patogus, aukštu stogu, su keturiais kaminais ir bokšteliu
su smaile viduryje, greta buvo jau susodintas sodas ir sukaltas tiltas
greta, vedantis į Kiškių salą. Piteris paskyrė kambarį sau staliauti.
Džiaugėsi lyg vaikas — ne, ne lyg vaikas, lyg stalius, žmonikei namą
surentęs: „Va, Matka, žiūrėk — nesušalsi, net žiemą galėsi gyventi. Štai
tau dovana — Žiemos rūmai.“ Buvau laiminga.
Vėliau juos, tuos pirmuosius Žiemos rūmus, po trejų metų
nugriovėme — kai Aleksandras ištrynė medinį Sankt Peterburgo
juodraštį ir perstatė viską iš plytų ir akmenų. Gal ir gerai — neilgai tuo
pirmuoju Žiemos namu tesidžiaugiau, mirtis jį pažymėjo. Katinkos jame
nenusaugojome — susirgo ir pasimirė, birželį. Peršalo — kosėjo ir
baisingai karščiavo. Niekuo negalėjau padėti — net vasarą ten,
mediniame Žiemos rūme, būdavo šalta: košė vėjai nuo vandenų.
Vasaros naktys Peterburge būdavo keistos: beveik nesutemdavo,
būdavo šviesu kaip dieną. Dar labiau tos baltosios naktys prailgdavo
klausantis vėjo ūžesio ir mirštančio kūdikio kosulio: aidaus kosulio, tarsi
kas drobės audinį drėkstų. Ir paskui girdi, kaip tas audinys dreskiasi vis
tyliau ir tyliau, tarsi artėjanti mirtis drobę verstų šilku, kol galiausiai girdi
paskutinius kche... kche... ir nutyla... Audinys perplėštas iki galo, iki
paskutinio siūlelio.
 Katinka buvo pirmoji iš mūsų vaikų, atgulusi Sankt Peterburge, Kiškių
saloje, Šventųjų Petro ir Povilo katedroje — toje pačioje, kur naktį
tuokėmės su Piteriu. Vėliau ir ją perstatėme mūru. Kapelį išsaugojome.
Vėliau jų ten buvo ne vienas...
Pirmieji Žiemos rūmai turėjo privalumą: ten buvo apstu vietos,
aštuoni miegamieji. Todėl bent Annušką išgelbėjome: laikėme
priešingame namo gale, kad neužsikrėstų.
Piteris, regis, sielvartavo mažiau, nei pirmąjį kartą netekęs sūnų: gal
kad tąkart mirė mergaitė? Gal apsiprato? Gal vyrams kitaip? Nežinau.
Bet Annušką ir Lizenką juk visą gyvenimą mylėjo be proto, kaip akies
vyzdį saugojo. Nežinau. Man buvo blogiau: vėl pati šiek tiek, kuriam
laikui pasimiriau. Dar viena vinies skylė sieloje, dar vienas dūris į širdį.
Eidavau pasimelsti į Šventų Petro ir Povilo katedrą. Saugojausi, kad
Piteris nematytų. Juk jam per didelis moters pamaldumas buvo ne prie
širdies. Vieną tokią juk jau turėjo — Jevdokiją.
Man atrodo, tą vasarą, man gedint, jis ir ėmė nuo manęs tolti. Vis
sakydavo vakarais išeinąs prasiblaškyti su vyrais, kvortą išgerti.
Grįždavo įkaušęs, būdavo irzlus, pykdavo, kad nesu taip pat
įsilinksminusi, kaip ir jis pats. Kad nesijuokiu paliepta. Kartais net atrodė,
jog ima bodėtis. Pusės metų nuo mūsų slaptų vestuvių nebuvo praėję, o
prašom štai — jau buvau žmona, kuria bodisi. Jis vis dar geisdavo
manęs, bet aš sunkiai prižadindavau savo aistras, tik duodavau jam
save. Ne tas galvoje buvo.
Vis galvodavau apie Petrušą, Pavlušą, Katinką... Stovėjo jie man prieš
akis. Jų veidai, jų užmerktų akučių įdubę, nuo mirties patamsėję vokai.
Kartą pamačiusi — nebeatmatysi. Kokie dar geismai... kai tas vaizdas
atmintyje iškyla ir ašarų gumulas stoja gerklėn.
Vien tik Annuška džiugino — buvo sveika, stipri; viską, ką kūdikiai turi
daryti, darė guviau ir anksčiau nei jos vargšai broliai ir sesuo. Tik
Annuška sielą šildė. Piteris — nebe. Neapleisdavo mano galvos mintis,
kad mūsų kūdikių mirtys — tai Dievo bausmė už tą jo nežmonišką
pomėgį rinkti raugintus kūdikėlių lavonus. Bet negalėjau niekam šito
sakyti. Tik neišsakomos mintys — užrūgsta. Graužia ir ėda, tarsi raugas,
kol užrūgusios ima veržtis lauk neišsakomu piktumu.
Dukart, kai Piteris grįžo girtas, naujajame puikiajame Žiemos rūme
susistumdėme. Atrodo, pagaliau — prabangūs gražūs namai, gyvenk ir
norėk, o taip bloga buvo ten, taip abuojumo pritvinkę... Dėl nieko — šiaip
sau, dėl to, kad buvo irzlus, o aš pasipainiojau jam po kojomis. Nieko
nepadarė, bet veidas tapo perkreiptas, baisus, ėmė trūkčioti. Žvilgsnis,
kai žiūrėjo į mane, buvo stiklinis. Tarsi būčiau buvusi daiktas, kurio
norėtų atsikratyti. Gerai, kad pro langą į Nevą, į upę neišmetė... Tik
butelį metė kampan, sudaužė.
O dar Piteris kariavo ir jam nesisekė. Švedai skverbėsi į Moskoviją, tų
metų liepą sumušė dukart didesnę Šeremetjevo ir Repnino armiją prie
Holovčino. Nė rusų skaitlingumas nebepadėjo. Apie mūsų važiavimą į
Lietuvą arba Lenkiją dėl karinės kampanijos ir diplomatijos, ten, kur
ramesni ir mandagesni papročiai ir kur Piteris padoriau elgdavosi, tą
vasarą negalėjo būti jokios kalbos. Kijeviškis hetmanas Mazepa išdavė
Piterį, perbėgo pas švedų Karolį. Piteris turėjo vykti į karo laukus. Mane
su Anisija rudeniui išsiuntė vėl Maskvon, į Preobraženskojė. Tiesa, rašė
mums, kaip ir seniau. Tiesa — rečiau ir daugiausia apie karinius įvykius.
Teisinosi, kad priešas nuolat šmėžuoja jam prieš akis. Bet paskui
iškovojo keletą pergalių, ypač džiaugėsi tąja prie Lesnajos, kur su
Aleksandru sumušė dvigubai mažesnę švedų armiją, o itin džiaugėsi
įveikęs jos vadą Lewenhauptą, Rygos valdytoją, mat Ryga buvo miestas,
kurio Piteris nekentė dar nuo Didžiosios Ambasados laikų, kai, šiam
keliaujant incognito, miesto valdžia taip ir suprato: incognito — na, tai
incognito, ir neparodė jokios deramos pagarbos: nei saliuto, nei patrankų
šūvių, nei pokylio ir priėmimo. Nekentė Rygos miesto ir džiaugėsi
atsigriebęs su jo valdytoju.
Tūnojau netikra dėl ateities Preobraženskojė ir laukiau laiškų, kuriuos
Anisija man skaitydavo. Blogai jaučiausi — nesilaukiau, bet mano įsčios
sunegalavo. Retkarčiais visai netikėtai imdavau ir pakraujuodavau.
Kartais paskaudėdavo — ten. Nebuvo nė kam pasiguosti: Darja, tapusi
kunigaikštiene, dabar jau gyveno sau Maskvoje. Piteris Aleksandrui
padovanojo Leforto rūmus — Darja bandė iš jų išvėdinti girtavimų tvaiką
ir paversti juos prabangiais, gražiais, Aleksandro vertais namais,
kuriuose Piteris ir toliau galėtų rengti didelius pokylius. Tik sunkiai
sekėsi — buvo mačiusi magnatų rūmus Lenkijoje ir Lietuvoje, norėjo
įrengti taip pat, tik štai tarnai nesuprato, ko iš jų norima. Bandydavau
jai padėti, juolab kad pagaliau laukėsi Aleksandro kūdikio — po Naujųjų
metų su Dievo pagalba turėjo gimdyti. Darja baisingai jaudinosi dėl
Aleksandro mūšiuose ir pati bijojo numirti, tuoj kas — kviesdavosi
caraitės Natalijos gydytoją, Laurencijų Blumentrostą: tasai kartojo, kad
Daškai nieko nėra, ir siūlė prasiblaškyti bei gydytis vynu. Bet Darja nuo
vyno įklimpdavo į niūrią, vis ilgiau besitęsiančią melancholiją. Net
Aleksandras susirūpino, rašė laiškus Varkai, Anisijai ir man
maldaudamas: darykit, ką norit, šokit ar šokinėkit, ar ant ausų stovėkit,
bet Darją man pralinksminkit, kad nesielvartautų...
O sielvartauti Darjai buvo dėl ko: Aleksandras kariavo Ukrainoje su
Mazepa ir nuožmiaisiais kazokais. Bet laimėjo — sutriuškino juos prie
Baturino, patį miestą sulygino su žeme. Kai paskui trumpam grįžo į
Maskvą, Darja skundėsi, kad niekaip negalima išskalbti ir išvalyti
Aleksandro drabužių ir marškinių — tiek buvo kraujo dėmių po mūšių. Ir
dar šviesesnių, gelsvų, lyg nuo riebalo — jokia druska, jokie pelenai ir
šarmai jų negalėjo išimti. „Turbūt smegenys. — Aleksandras gūžtelėjo
pečiais. — Meskit lauk, jei neišsiskalbia.“
Kodėl aš tokia kvaila?
 Kodėl net ir šitiek metų praėjus prisimenu, jaudinuosi dėl svetimų
žmonių ištiškusių smegenų? Juolab kažkur toli — Ukrainoje, kažkokiame
Baturine, kurio nė akyse neregėjau? Kodėl man graužė sąžinę, kad
Aleksandras su savo armija ten tų ukrainiečių paskerdė dešimt
tūkstančių, o miestą sulygino su žeme? Kodėl rūpinausi, kas už tai nutiks
jo sielai?
Aleksandrui sąžinė nesopėjo.
Nė Darjai. Darjai rūpėjo tik, kad Aleksandras nepražūtų ir kad
laimingai pati pirmagimį pagimdytų, kai laikas ateis.
O man graužė sąžinę. Tebegraužia. Dėl Piterio karų, dėl Aleksandro.
Kvaila esu, juk — aš ne prie ko. Bet man tie lavonai Baturine — žmonės.
Kai žūva kariai mūšio lauke — tai dar dar, nors ir tie kažkieno vyrai,
sūnūs, tėvai ir broliai. Bet ten Šviesiausiasis įsiveržė į miestą. Pati
pamenu, kaip būna, kai rusai įsiveržia į miestą. Pati ten buvau. Po to
visiems lieka tik karo kanceliarijos skaičiai. O man jie — žmonės. Juk ne
tik kareivius ten skerdė — visus. Senius, vaikus ir moteris. Nes esu
buvusi viena iš jų, iš tų skerdžiamųjų. Tik man pavyko išlikti. O Baturine
neliko gyvų. Tiško kraujas. Ir smegenys. Ir neliko Baturino — išnyko iš
žemėlapio miestas.
Darjai kitaip. Darja — rusė. Darjai visad buvo svarbu, kad jos kareivis,
Aleksandras, grįžtų sveikas ir gyvas. Ji niekad nebuvo ten, anoje
pusėje — tarp tų, kuriuos užpuola. Jai niekad nereikėjo bėgti ir slėptis,
kad jos neišprievartautų į košę. Todėl smegenų dėmės ant kelnių,
marškinių ir žiustokoro — tiek to. Svarbu, kad pats Aleksandras grįžo be
didelių žaizdų, tik su keliais įbrėžimais.
O aš taip negaliu. Kaip buvau, taip ir likau įstrigusi — nei pakarta, nei
paleista: tarp rusų ir tarp visų kitų. Dažnai nežinodavau, kam mano
ištikimybė — ar mane priglobusiems rusams, ar užauginusiems
livonams, ar lietuviams, kurių kraujas manyje tekėjo... Ar Vakarams,
kuriems aš neberūpėjau, ar Rytams, kuriais aš bodėjausi? Vienintelė
mano ištikimybė visad buvo visiems nuskriaustiesiems; visiems, kurie
kentėjo. Kuriuos žudė ir prievartavo. Mano tauta yra visi kenčiantieji. Ar
tai reiškia, kad mano tėvynė — Kančia, ir todėl pritapau Rusijoje, kur jos
nestinga? Kitaip nepaaiškinsiu, kodėl man skauda širdį ir dėl kenčiančių
rusų, ir dėl tų bevardžių Ukrainos žmonių. Gal dėl to, kad jie — žmonės?
Gal dėl to, kad jų sielos guls į svarstyklių lėkštę, kai mus, jų valdovus,
Viešpats teis Paskutiniojo teismo dieną?
Naujuosius Piteris, aš, Darja ir Aleksandras sutikome Sumuose, kur
buvo laikinas caro štabas. Tais metais ištiko pati šalčiausia žiema: kiek
tik žmonės atminė, tokio speigo buvo. Buvome pasiilgę viens kito
šilumos, gedulo skausmas buvo atlėgęs. Atrodė, vėl viskas — Piterio
meilumas — lyg po senovei. Vėl bučiavo mane užsimerkęs, prašė, kad
būčiau kaip anąsyk — pasipuošusi brangenybėmis ir ant viršaus, tik
reikėdavo dar ir kailinius lovoje užsimesti. Kartais Piteris dingdavo —
paulioti, su kariais. Galbūt su Girtuoju Sinodu, aš nežinau. Nelabai mane
traukė girtos šėlionės. Jau buvau mačiusi, kaip linksminasi lenkų ponai —
jų pramogos, kad ir gausiai vynu sulaistytos, buvo man arčiau širdies.
Gražesnės — be to brudo, be tų kvailų Piterio bliadstvų. Be patyčių. Jei
ir bliadstvos per pokylį — geriau ir gražiau juk su undinėlėmis ir ledo
skulptūromis nei su meškomis, dešromis, kiaulėmis ir žiurkių kaileliais.
Bet Piteriui reikėjo išsišėlti — tai kodėl gi ne? Tik bijojau, kad girtas
neperšaltų, tuose speiguose. Grįždavo pavargęs, bet tuomet jau aš
pasiimdavau iš jo meilės, kiek noriu. Keliskart priešinosi, pakluso lyg
nenoromis. Supratau, kad santuokinis guolis kitoks, nei meilužių. Tai —
sutuoktinių derybų vieta.
Paskui Piteris išvyko. Numatėme, kad susitiksime kovą, veikiausiai
Voroneže. Mes, kartu su caraite Natalija, su jo sūnumi Aleksejumi
Petrovičiumi, Anisija, Darja, Varka ir Aniuta Menšikova, ten turėjome
vykti iškart po Naujųjų. Darja Voroneže ruošėsi ir gimdyti, vežėsi kartu
Blumentrostą. Keliavome speiguotais keliais dengtose rogėse, kibitkomis
vadinamose, gulomis po kailių apklotais, kojūgalius pasišildydami
gorėmis ir įkaitintais akmenimis — prie jų laikėme ir maistą, kad
nesuledėtų, tačiau net ir prišildytoje kibitkoje kvėpuojant matydavai
savo garą. Baisūs buvo speigai tais metais. Laimei, kad Darja pasiėmė
kartu mediką — kelionėje man pablogėjo. Ten. Ėmė smarkiai skaudėti
šlapinantis, maniau — peršalau kur per tokius šalčius, reikalą
atlikinėdama. Paskui ėmė skaudėti ir papilvę, ir iš ten ėmė sunktis
kažkas, tarsi žalsvi snargliai. Visa laimė, kad kelionėje buvo
Blumentrostas. Nebepakeldama skausmo, vienoje užeigų jam tykiai
pasiguodžiau.
Apžiūrėjo, klausimus uždavinėjo. Čiuopė pulsą, išrengė vienmarškinę,
spaudė pilvą ir klausinėjo, kur skauda, tada išsitraukė į keptuvę panašų
veidrodį su ilga rankena, paprašė plačiau atsistoti ir, pakišęs man tarp
pražergtų pėdų, atspindyje žvelgė į ten. Teiravosi, kada paskutinį kartą
ir su kuo turėjau meilės reikalų; pasakojo davęs tą savo priesaiką
Hipokratui, aiškino, kad niekam neišduosiąs, visos paslaptys — tarp
ligonio ir jo. Ką jam galėjau sakyti? Pasakiau tiesą: kad jau daugelį
metų — vien tik su juo, mūsų šviesiausiuoju Batiuška.
Bliumentrostas, užvertęs akis dangun, pasakė, kas man yra:
prancūziška liga, vadinama „meilės sloga“, laimei, ne toji, ne pati
blogiausioji, kuri nepagydoma. Šioji, laimei, įveikiama, jis pasistengsiąs.
Jei aš sakanti tiesą ir neturėjusi jokių reikalų su niekuo, išskyrus mūsų
šviesiausiąjį valdovą, tai ir gydyti pirmiausia reikėtų jį. Tik štai kas jam
praneš tokią naujieną? Nebent bus proga kaip nors užsiminti Voroneže?
Medikas davė vaistų — jie buvo aitrūs, pagaminti iš amerikinių pipirų. Ir
Merkurijaus tepalo — nuo visų meilės ligų.
Snargliai iš ten iš žalių virto geltonais, vėliau — balkšvais, po to —
skaidriais, o galop išvis liovėsi. Galbūt pagydė ir Piterio vaistas —
degtinė. Mat dengtose rogėse be jos nebuvo įmanoma niekaip keliauti —
būčiau sustipusi. O ir mano pyktį bei liūdesį gydė: nuramdydavo,
sušildydavo, priversdavo užsimiršti, apgirtus — užmigti. Be degtinės
nebūčiau miegojusi pakeliui į Voronežą — nei rogėse, nei užeigose,
niekur. Pyktis būtų užsmaugęs, įtūžis smilkinius būtų man išsprogdinęs...
Nepaliaujamai norėjosi užmušti Piterį už tai, ką man padarė: kad išdavė,
apkrėtė. Jo laimė, kad man akysna nepakliuvo. Kai pagaliau atvykome,
kai pagaliau įsikūrėme, rūpesčiai buvo kiti: Darja turėjo gimdyti, o be
galo bijojo. Vasarį pagaliau šiaip ne taip pagimdė: kankinosi tris dienas,
kol išstūmė. Manėme — išprotės nuo kančių mūsų Daška. Tik tuomet
supratau, kokia aš laiminga, kad buvau stipri ir man greitai gimdyti
pavykdavo. Bet pagaliau, šiaip ne taip, Blumentrostui primaigius ir dar
kažin ką padarius, gimė berniukas. Kunigaikštukas Menšikovas. Darja
buvo devintame danguje. Aleksandras — taip pat, kai jau atvyko kovo
viduryje.
Tik į mane su nerimu žiūrėjo. Jautė kažką. Kad man negera. Ištaikęs
akimirką, kai mergos krykštavo aplink jo naujagimį, pasibeldė į mano
duris ir nė neklausęs leidimo įėjo į kambarį. „Baisiai atrodai, Katerina,
pajuodus kaip ragana, neduok, Dieve, Piteris tave tokią pamatys... nagi,
klok, kas tau atsitiko.“
Pažinojo Aleksandras mane kaip nuluptą. Jutau, kad galiu juo
pasitikėti — o jei ir ne iki galo, tai man vis vien jau buvo tas pat.
Viską išdėjau: kad Piteris mane apkrėtė prancūziška liga, meilės sloga
vadinama. Kad nežinau, kur ją pasigavo, bet tikrai ne nuo manęs, nes
paskutinįsyk, jei pamena, su kitu vyru buvau — su juo pačiu, Aleksandru,
jo namuose. Sakiau, jog kai Piterį pamatysiu, bijau, kad neužmuščiau jo
savo rankomis, nes viena yra man užsimerkti į jo bliadstvas, o kita — kai
užkratą atneša: o kas, jei būčiau buvusi nėščia ar mūsų Annuška tą jo
bjaurastį būtų pasigavusi? Šviesiausiasis klausėsi kramtydamas lūpą, o
aš šaukiau ir raudojau tol, kol Aleksandras mane gerai suėmė už pečių
ir pakratė — kad atsipeikėčiau. Tada lioviausi. Mačiau kraują ant jo
apatinės lūpos — iki kraujų įsikando.
Reikia tau, Katerina, vėl pašaudyti. Tiktais ne į Šeremetjevo snukį.
Žinau, į ką šaudysim — šįkart tikrai ne į popierių.
Ištaikęs saulėtą dieną, kai ne taip spaudė šaltis, išsivedė mane: laukė
su pabalnotais arkliais. Nežinau, ką pasakė Daškai, Anisijai ir kitoms
moterims, kur mane vedasi. Jos tupinėjo apie naujagimį kunigaikštį,
ruošėsi krikštui ir tomis dienomis aš joms pernelyg nerūpėjau. Kai jau
sėdėjau balne, pasakė: „Jojam, Katerina, šįkart pamedžiosim.“ Mes
jojome tol, kol iš akių beveik išnyko Voronežo kalvos ir balti bažnyčių
bokštai, palei paupį, kol prasidėjo miškai. Tada sustojome. Jis užtaisė ir
padavė šautuvą. Buvo nepaprastai šalta.
„Tai va, klausyk, Katerina, klausyk ir įsidėmėk, nes daugiau
nekartosiu. Žinai, kodėl Piteris niekada nemedžioja ir šito užsiėmimo
nekenčia? Ogi kam jam žudyti gyvus padarus, jeigu jis bet kurį žmogų
gali už kokį prasižengimą imti ir sumedžioti, ir sunaikinti? Net ir tave,
mano gražioji... net ir tave, nežiūrint į tai, kad vedė... Jis toks, nieko
nepadarysi... Žinau, viską žinau. Nuo pat pradžių žinojau, kaip jam į širdį
kritai. Gudrybes visokias Piteris galvojo, kaip mums nedraudžiamai
keturiese keliauti, kaip nesukeldamas armijoje riaušių galėtų dažniau
būti su tavimi. Ketinimas buvo toks: pirma aš vedu Darją, kad tu galėtum
būti su ja, o paskui — ir jis tave, vos tik galės. Davėme vienas kitam žodį
parolį. Lapkritį, kitą dieną po jūsų slaptų vedybų, pats iš Peterburgo man
parašė, kad ištesėjo. Ištesėjo! Myli jis — ir tave, ir jūsų vaikus. O liga,
Katerina, žinau nuo ko: nuo Avdotjos Rževskajos. Pameni kunigaikštienę
igumenę, Darją Rževskają — tą, su papais iki juosmens? Tai va — jos
dukra, Avdotja, Dunka, Rževskaja, jauna penkiolikos metų dura. Piteris
su ja praėjusią vasarą prasidėjo, bet ji, bliadis, visiems duoda, negaili,
kur tik pasisuka. Galvą dedu, ji ir užnešė ligą Piteriui, ne kas kitas. Jis
pats įtaria. O dabar, Katerina, įsivaizduok, kad ta antis, kurią matai
plūduriuojant — tai Avdotja. Įsivaizduok, kad ten ji, ir negailėk — šauk.“
Aleksandras padavė užtaisytą šautuvą, atlenkė jo gaiduką. Negalėjau
jo nulaikyti, taip rankos drebėjo. Iš šalčio ir pykčio. Bet Šviesiausiasis
manęs negailėjo, sakė: „Katerina, turi supykti ir šauti. Į antį Avdotją.
Jinai arba tu. Šauk. Šauk, Katerina, arba pasakosiu, kaip ir kur Piteris ją
krušo; ir kaip krušama ji, lažinuos, iš tavęs šaipėsi. Šauk, turi ją nachuj
nušauti arba kitaip jinai tave nugalės. Žinai, kaip Piteris Dunką vadina?
Avdotja Boj-Baba, Mūšio Boba. O tu ką, Katerina, prastesnė, ne tokia
bajava?“
Mieliausiai tą akimirką būčiau nušovusi Aleksandrą.
Bet nusitaikiau ir, kraujui mušant į smilkinius, šoviau į antį ledo
properšoje.
Atotranka buvo tokia smarki, kad užgavo.
Pro šalį.
Krykdamos iš meldų pakilo dar kelios antys. Ir dar kažin kokie
paukščiai.
„Turi būti šalta, Katerina. Susikaupk. Nedrebėk. Šauk dar kartą, dar
kartą į Avdotją, tą užsikrėtusią kalę. Nudėk suką — visiems paslaugą
padarysi. O pirmiausia — sau pačiai.“
Nusitaikiau, bet vietoje Avdotjos mačiau Piterį. Piterį, kuris mane
išdavė. Kuris galėjo būti man toks geras, toks švelnus, kuris kartu su
manimi apraudojo mūsų mirusius kūdikius, o nusisukęs tratino kažkokią
kvailą penkiolikos metų kalaitę. Ką jis joje rado, ko neturiu aš? Jutau,
kaip visa mano neapykanta susitelkia į vieną rudą judantį tašką
tolumoje, vaiskioje mėlynėje.
Šūvis. Tekštelėjimas. Pūkai, sūkuriuodami lėtai tarsi snaigės, leidosi
iš paskos.
Iš tiesų — gera. Palengvėjimas.
 „Katerina, ką aš tau anąkart sakiau? Baik, bliad, su savo pavydais.
Žinai, kiek tų šliuchų dar pas Piterį bus? O tu — viena. Tave vieną vedė —
pats, savo noru, ne taip, kaip Jevdokiją buvo priverstas. Kas, kad tave
slapta vedė. Bet pats norėjo, pats — ne varu, savo noru. Pats geidžia, ir
gal šiek tiek tavęs bijo. Nesugadink visko. Ei, ei, tik nepatapk antra
šventeiva, antra Jevdokiją, nes kitaip pati žinai, kur pabaigsi.
Vienuolyne. Žiūrėjau aš į visą tą Piterio bliadstvą su Avdotja ir pats savęs
klausiau: ir ką gi jis joje mato, tokioje duroje? Jinai gi net negraži, bent
jau man: akis — siaura, nosis — priplota, snukis — platus, trys vyrai
neapšiktų... Ir paskui supratau, kuo patraukė: būtent tuo, kad ji — dura.
Jauna mėsa. Paprasta. Nesudėtinga. Su ja jam dėl nieko stengtis
nereikia. Žvengia kaip kumelė iš jo kiekvieno juoko, keikiasi kaip
gvardietis traktieriuje, geria iki apsivėmimo ir paprašyta pizdą iškart
paduoda. Boj-Baba. O tu, Katerina, matyt, praradai budrumą. Meilę,
matyt, su Piteriu žaisti pradėjai, gražų gyvenimą. Užsimanei, kad jis vien
apie tave šokinėtų... Bus ir to, tik ne visad, ne visą laiką... Tu atsimink,
Piteris mums visų pirma — darbas. Mūsų darbas jį daryti laimingą,
kiekvieną jo norą atspėti, kiekvieną užgaidą, net kai jis pats dar nežino,
ko nori, ir kad be mudviejų su tavimi jis — nė iš vietos. Kad be mudviejų
gyvent negalėtų! Žinai, kiek norinčių į mūsų vietą būti taip arti prie jo,
arčiau už jo kraują — už jo seseris, už tikrą sūnų? Prūdą tokiais išgrįst
galėtum. O mes tik du — tu ir aš. Tik mus Piteris myli. Šitiek toli
nuėjome — ar Šliselburge galėjome pagalvoti, kad viskas taip pasisuks?
Kad aš būsiu kunigaikštis ir armijos vadas, o tu — šviesiausiojo caro
žmona. Nė velnio, nė pasvajot negalėjome. O žiūrėk — gyvenam sveiki
gyvi ir juokiamės. Tik nesugadink nieko, kad taip ir toliau — kad
juoktumės.“
Aš nepamenu, kiek šūvių paleidau. Daug jų buvo pro šalį, bet kai kurie
buvo taiklūs — į įsivaizduojamą Avdotją, kurios tuomet dar nė
nepažinojau, ir dar į daug kitų dalykų. Negalėjau sustoti — tiek šaudžiau,
Aleksandras vos spėjo užtaisinėti. Paskui baigėsi kulkos, ėmė temti,
spausti speigas ir atėjo metas grįžti atgal į Voronežą.
Tą naktį jis lyg šešėlis įsivogė į mano kambarį: tyliai pabeldė, o aš jau
miegojau, maniau — turbūt Anisija, pašokau vienmarškinė atsklęsti jai
durų. Bet ten, tamsoje, buvo jis, Aleksandras: ranka užstūmė velkę,
bučiniu užrakino bet kokius žodžius mano lūpose. Keliai man linko, ir
nieko negalėjau jam atsakyti; atgavusi kvapą, bandžiau žiotis, kad gal
dar nesu visiškai išsigydžiusi, bet jis jau plėšė marškinius man nuo pečių,
metė juos žemėn, sakydamas: man nusispjauti, turėjau tą šūdiną slogą
prieš daugelį metų, nieko baisaus, pochuj man, tu jau turbūt tikrai
išsigydei.
Už kelių kambarių, už kelių sienų, visai greta saldžiai miegojo Darja ir
jo naujagimis, Varka, mano ir Piterio dukra Annuška su Anisija Kirilovna,
Aleksandro sesuo Aniuta Danilovna, caraitė Natalija, sosto įpėdinis
Aleksejus Petrovičius, apsaugos gvardiečiai, tarnai, Voronežas po sniegu
ir visas šaltas pasaulis. Bet mums buvo nė kiek nesvarbu.
Pasaulis tąnakt gyveno savo laiku, mes — savo. Į kiekvieną tos
nakties minutę bandėme įsprausti šešerius metus praeities geismo ir
ilgesio, o iš kiekvienos akimirkos išsunkti tiek malonumo, kad užtektų
dar daugeliui metų į priekį.
Mes abu supratome, kad tą naktį vagiame laiką. Išplėšiame jį iš
tamsos, ryjame jį neišmatuojamais nesuskaičiuojamais bučiniais kažkur
giliai į krūtinę, į slaptą sielos kišenę greta širdies, kad paskui, ilgus ilgus
metus ateityje, kai bus labai bloga, baisu, sunku ir aitru nuo pažeminimų,
galėtume nemačiomis, niekam nežinant po truputį, po lašelį išsivarvinti
sau šitos nakties saldumo: kaip vaistą, kaip priešnuodį mūsų
gyvenimams, kaip pasakų gyvąjį vandenį, kuris atgaivina lavonus ir
priaugina nukirstas galvas, rankas ir kojas, ir kuris mums padės ištverti
mūsų nenuspėjamą, pavojingą likimą, kurio vardas Piteris.
Aštuoniolika metų praėjo, o tą naktį prisimenu, lyg būtų dabar.
Matau jį kaip dabar, boluojantį atminties mėnesienoje: po visko guli
ant šono, ranka pasirėmęs galvą, žiūri į mane, šnibžda:
„Tu dar gražesnė, nei kad atsimenu.“
„Tai kad tamsu, nors akin durk, Aleksandrai.“
Nes žvakę degti pernelyg pavojinga.
Ir mes abu tylutėliai, be garso juokiamės. Kas, kad pro ašaras.
Net dabar ašaros byra prisiminus.
„Vis vien matau, — sako. — Man ant kiekvieno piršto — po akį.“ Ir
pradeda braukti pirštų galiukais per visą kūną, pradeda nuo pėdų,
bučiuoja kojų pirštus, ir kyla aukštyn šlaunimis, kol paskutinis vaizdas
prieš palaimai sujaukiant protą yra jo judantys sėdmenys melsvai
pilkšvoje mėnesienoje, su įdubimu per vidurį, tarsi širdies linkiu.
Tarsi adatomis išbadyta širdis melsvai pilkšvame popieriuje...
Noriu pažiūrėti, kas yra anapus mėnesienos, noriu lygiai taip pat
ragauti ir jį, ir dabar mes sukuriame aštuonkoję aistros pabaisą, kuri
neturi nei pradžios, nei pabaigos, nei priekio, nei nugaros, tik savo pačios
kūno ir begalinio malonumo virpančius dėsnius. Aistros pabaisa iš
atsiminimų kunstkameros, pernelyg begėdiška, kad ją galėtum
prisiminti, galėtum atmintyje pažvelgti į ją dar kartą nešiurpstant ir
neraudonuojant.
Kaip gerai, kad buvo tamsu, nors akin durk. Tik vos vos mėnesienos.
Kai mėnesiena pradėjo blykšti į rytą, jis pasakė: „Dabar jau šiek tiek
matau.“ Ir pridūrė: „Tikiuosi, tu supranti, kad kai išauš — daugiau
niekada...“
Pasakiau, kad suprantu. Kad abiems per daug pavojinga. Ir pasakiau:
„Tai tada — dar kartą, kol dar neišaušo.“
Kai jis baigė, pasakiau: „Dar pabūk.“ Ir buvome vienas kitame
prisiglaudę, paskutines vogtas akimirkas tyloje, kuri reiškė laiko pabaigą.
 Kai jis pagaliau pakilo brėkšme susirinkti drabužių, batų, peruko, ant
jo kūno pamačiau kelis naujus, nepažįstamus randus. Ir tai, kad jo
plaukuose jau daug žilų sruogų.
Paskui jis dingo taip pat tyliai, kaip ir atėjęs.
Už kelių dienų atvažiavo Piteris ir kartu su savimi atsivežė šurmulį bei
karštligišką skubėjimą, kuris tarsi audros sūkurys visuomet jį lydėdavo.
Viskas buvo kaip visada, elgėmės, lyg niekur nieko, ir ruošėmės
Menšikovo pirmagimio iškilmingoms krikštynoms.
Tik aš buvau visai kitas žmogus.
Nes dabar mano gyslomis kartu su krauju sroveno ir tas gyvybės
vanduo, kurio mažą pūslelę turėjau pasislėpusi prie širdies. Jaučiausi
gyva. Nenugalima. Nemirtinga.
Kai likome su Piteriu vienudu, jis mane godžiai nužvelgė: „Betgi ir
graži tu, Matka... pasiilgau... eikš čia, pakedensiu tave.“
Vilkėjau aukso geltonio suknelę iš jo dovanoto šilko, segėjau jo
dovanotus baltus, rausvus, geltonus ir melsvus deimantus, ir mūvėjau
žiedą, jo dovanų atsiųstą iš Vilniaus. Viskas ant manęs — brangakmeniai,
auksas, suknia, viskas iki paskutinio raištelio, iki paskutinio siūlelio —
viskas buvo jo, Piterio. Viskas, išskyrus mane. Nebuvau nei Piterio, nei
Dievo vergė. Niekieno vergė.
Užvėriau duris, priėjau prie Piterio, pasistiebiau ir iš visų jėgų skėliau
jam antausį.
Tuoj pat gavau atgal — plačia kaip kastuvas jo letena, nubloškusia
mane taip, kad nuskridau iki sienos ir į ją atsitrenkiau. Akyse pasipylė
žiežirbos, ausyse dar ilgai spengė.
Pajutau kraujo skonį burnoje — nuo smūgio įtrūko lūpos kamputis.
Ant jo skruosto raudonavo įbrėžimas, paliktas jo dovanoto deimantų
žiedo; jis pats netikėdamas savo akimis žiūrėjo į kraują ant savo pirštų
ir tuomet puolė prie manęs kelti, kur buvau susmukusi.
„Tu ką, Matka, visai ochujela, kas čia dabar — už ką?!“
„Už Avdotją... Ir už ligą užneštą... vos išsigydžiau... taip man
atsidėkoji? Velniams man toks vyras...“
Kalbėti buvo vis sunkiau — galva sumedėjo, viena pusė degė, lūpa
tvinksėjo — tino.
Ir čia atsitiko neregėtas dalykas: Piteris mane stvėrė, apkabino, vos
neapsiverkė.
„Atleisk, Katerina, dėl Dievo, atleisk... nežinojau, kad liga tau
prisikabino. Buvau įsitikinęs, kad Lietuvoje lyg apsigydžiau, nemaniau,
kad užnešiu... Nerimtai aš su ja, su Dunka, šiaip, dėl pramogos...
Pasitaiko man tų metresiškų, nemanei gi turbūt, kad su vienuoliu
susituokei, bet tu man tik reikalinga, tu... Nori — išsiųsiu Avdotją į Sibirą
vilkų palinksminti... nori — išrašysiu jai du tuzinus smūgių knutu
pagydyti, nieko ji man nereiškia... atleisk, Katerina... atleisk man...“
 Padariau, ką ir turi padaryti žmona susitaikydama. Daviau kūną.
Įrodžiau, kad nebepykstu, o jis, jausdamasis kaltas, buvo švelnus.
Paskui, pakilęs iš guolio, lyg tarp kitko pasakė: „Tik rankos daugiau prieš
mane nebekeik, Katerina, nes galiu ir užmušti — netyčia.“
Atleidau.
Juolab kad giliai širdyje jaučiausi to smūgio truputį, vos vos
nusipelniusi, tik Piteris to nežinojo. Maniau, kad — nesusipratimas, kuris
daugiau niekada nebepasikartos.
Kokia buvau kvailė, kad anuomet taip galvojau. Kokia buvau mazgotė.
Buvau tikra idiote.
Negalėjau dalyvauti krikštynose, kai cerkvėje krikštatėvis jo
malonybė caras Piotras Aleksėjevičius ant rankų laikė Dievo vergą
jaunąjį kunigaikštį Luką Piotrą Menšikovą — negalėjau, nes mano pusė
veido buvo mėlyna it sudaužyta slyva, juodas paakys. Nepadėjo jokie
veido dažai, net tie balti, kuriais rusės dažydavosi. Niekas dar neišrado
tokių grožio tepalų, kurie Piterio smūgį paslėptų. Prisidengusi skruostą
šydu dalyvavau jau tik paskui, šventėje, kai visi buvo įgėrę. Mėlynė ant
veido, tiesą sakant, pravertė: buvo stebuklingas ženklas, padedantis
atskirti, kas mano pusėje, o kas — ne. Visi, mane išvydę, negalėdavo
paslėpti veido išraiškos. Piktdžiugos — mano priešai: Natalija, Aleksejus
Petrovičius, Praskovja. Susirūpinimo — sąjungininkai: Aleksandras
išblyško, Anisija sudrebėjo, nes jos padėtis tiesiogiai priklausė nuo
manosios, Varkos veidas buvo neįžvelgiamas, Darja, ištaikiusi akimirką,
kai niekas nematė, pasivedėjo šalin, apkabino mane ir apsiverkė,
sakydama: „Iškentėti reikia, Katerinuška, iškentėk... pereterpi... nė
viena be šito gyvenimo nenugyvena... Tokia moters dalia — kentėti.“
Jaučiausi prastai dėl jos užuojautos... jaučiausi jos neverta... ak, būtų
Darja žinojusi...
Avdotja Rževskaja — nes ir ji buvo atsigrūdusi su motuše bei Girtuoju
Sinodu į Voronežą — pokylio įkarštyje pamačiusi mane, garsiai
prunkštelėjo. Atrodė vyresnė nei penkiolikos, bet iškart ją atpažinau,
buvo lygiai tokia, kaip nupasakota Aleksandro: plati, įžūli riestanosė
knyslė, trys vyrai neapšiktų. Bet Piteris jai šito prunkštelėjimo neatleido:
kadangi buvo jau girtas, griebė Avdotją, parsivertė ją sau kniūbsčią ant
kelių ir prie visų, visiems matant ir žvengiant, užvertęs jai sijonus gerai
tarsi prasikaltusiam vaikui atpliaukšėjo per nuogą, putlią, akimirksniu
paraudonavusią baltą šikinę, jai žviegiant nesavu balsu, kol toji, iš
skausmo apsibliovusi, nes Piterio ranka juk buvo sunki tarsi skalbėjos
kultuvė, susmuko carui prie kojų, o tada atatupsta, išsipašiusi,
kūkčiodama, irdamasi kojomis su nusmukusiais keliaraiščiais ir
susisukusiomis kojinėmis, iššliaužė iš pokylio salės. Piteris jai prie visų
parodė, kad mane dera gerbti. Buvau jo žmona vis dėlto. Kad ir slapta.
Tačiau jis pas Avdotją grįždavo dar ne kartą — kai norėdavosi mėsos.
Ir paprastumo. Po metų, kai paaiškėjo, kad ji laukiasi, Piteris ją
paskubom ištekino už savo denščiko kamerhero, Grišos Černyševo.
Žmonės vėliau kalbėjo, kad visi septyni Černyševų vaikai — nuo caro,
bet aš tuo nebūčiau buvusi tokia tikra: Dunka Rževskaja kaip buvo
bliadis, taip ir liko: visą gyvenimą buvo neištikima ne tik vyrui, bet ir
karūnuotam meilužiui. Vaikai galėjo būti kieno tik nori. Bet paskui, pagal
rusišką paprotį, ją jau mušė jos nuosavas vyras, nebe Piteris. Ji tapo jau
jo rūpesčiu, nebe caro.
Tos Aleksandro pirmagimio sūnaus krikštynos Voroneže buvo labai
įsimintinos: tiek šventėm, tiek gėrėm, buvo tiek pokylių... Nors ir
būdama brandaus amžiaus, Anisija Kirilovna krito į akį Piterio dvariškiui
okolničiui, Kuzmai Krisanfovičiui Patrikejevui. Vargšė Aniuta Menšikova
susipainiojo su savo Antoška: jau tada visi atkreipė dėmesį į grenadierių
papulkininkį, Antonijų de Vieirą, kurį visi rusai neištardami vadino tiesiog
Devieru. Buvo gražus, lieknas, aukštas, tamsus, juodų akių ir žvelgė
ilgesingu maištingo angelo žvilgsniu, kartais būdingu persekiojamos
tautos vyrams: visiems sakėsi esąs portugalas, bet visi žinojome — iš
tiesų de Vieira yra pasikrikštijęs žydas. Ne pora ir ne vedybų partija,
juolab Šviesiausiojo seseriai. Bet Aniuta buvo tarsi žaibo trenkta: jį
pamačiusi, nieko nebegalvojo. Po tų krikštynų, po poros šokių su
gražuoliu žydu ėmė vaikščioti kaip apdujusi. Iki šiol vaikšto. O
Aleksandras dabar štai nori, kad aš Antoškai mirties nuosprendį
pasirašyčiau... Nusigyvenom... Aleksandrui vis negana kraujo...
Aleksandras po krikštynų tapo daug turtingesnis: Piteris ta proga jam
liepė išsirinkti šimto kiemų kaimą — dovanų sūnaus gimimo proga.
Aleksandras išsirinko šimto penkiasdešimties kiemų, sakė, mažesnio
tinkamo niekaip neradęs. Ką darysi — bičiulis caras nesiderėjo, tokia
džiaugsminga proga. Luką Piotras krikštynoms iškart gavo dar ir
poručiko laipsnį. Aleksandras visad mokėjo gyventi, tik štai po tų švenčių
abu su Darja susirgo. Karščiavo...
Man Voroneže nerūpėjo nei turtai, nei kaimai, nei žydai, nei
portugalai, nei gražūs vyrai. Turėjau vieną vyrą, kuriuo privalėjau
rūpintis, mylėti ir gerbti. Kaip Aleksandras ir sakė: Piteris buvo darbas,
mano gyvenimo darbas. Lyg pašaukimas, lyg kryžius — Kristui.
Tąkart Voroneže man įsčiosna užkibo Jelizaveta.
Ji gimė 1709-ųjų gruodžio 29-ąją, vėl Naujiems metams, taigi buvo
pradėta tikrai Voroneže. Vėl Piterio pavasarinės aistros vaisius. Arba ne
Piterio.
Bet apie tai buvo verčiau nė negalvoti. Išvykdami iš Voronežo,
pakelėje išvydome susispietusius žmones: jie piktai šūkalojo, mosavo
rankomis. Sustabdžius karietą, paaiškėjo, kad jie apsupę inkščiančią
moterį, užkastą iki kaklo į žemę. Mužikai nepatingėjo kasti ir kapoti šalčio
dar sukaustytą gruodą, reikalas buvo labai svarbus: bausmė
svetimautojai, rengėsi užmušti ją akmenimis. Klausiamai pažvelgiau į
Piterį, prašydama jai malonės: save mačiau josios vietoje, užjaučiau. Juk
ir Piteris užjautė moteris, visad norėjo pagerinti jų gyvenimą. Žmonėmis
laikė. Piteris kažką sumurmėjo gvardiečiui, tas tekinomis nubėgo prie
žmonių būrio, norėdamas įvykdyti caro gailestingumą. Man nespėjus nė
susivokti, nugriaudėjo šūvis. Moters galva su kruvina skyle kaktoje
nusviro ant žemės. Šalia dryksojo kasa. Įstatymas buvo įstatymas.
Svetimautojos jo galėjo išvengti tik tuomet, jei svetimaudavo su pačiu
Piteriu. Carui įstatymai negaliojo. Visais kitais atvejais priklausė bausmė.
Būtų galiojusi ir man. Todėl geriau buvo nė negalvoti, kad Lizenka galėtų
būti ne Piterio vaikas.
Nors ji tikrai buvo pradėta Voroneže. Ir gimė skaisčiai mėlynomis
akimis, kurios nepakeitė spalvos į rudą. Taip ir liko — vaiskiai žydros,
kaip melsvi deimantai arba topazai. Plaukus, tiesa, Liza paveldėjo
mano — tikruosius, šviesius. Bet ir mano, ir Piterio akys — rudos. Kai
Piteris mažą Lizettą laikydavo ant rankų, atrodydavo lyg totorius,
svetimą vaiką pavogęs. Bet apie tai geriau negalvoti. Nors iš tiesų
dabar — koks skirtumas? Galiu galvoti, ką noriu, esu imperatorė. Tik štai
kad pati nesu tikra... Nebežinau... Tais Lizenkos gimimo ir karo metais,
1709-aisiais, daug vėtėmės, tarsi stepių vėjaričiai, vyrai — barstydami
sėklą, moterys — ją brandindamos. Birželio mėnesį prie Poltavos Piteris
sutriuškino Švedijos Karolį. Buvau ten, laukiau už kelių mylių, gurguolės
stovykloje, kartu su Darja, Hannibalu ir kariu Jakimu Volkovu. Mačiau,
kaip į mūšį išjoja trys manyje buvę vyrai: šarvais apsikaustęs maršalas
Šeremetjevas, baltu žiustokoru įžūliai šviečiantis Aleksandras ir Piteris,
apsivilkęs paprastu žaliai raudonu Preobražensko pulkininko munduru.
Griaudėjant tarsi perkūnui tolimai kanonadai, glaudžiau apkabinusi ir
juoduką, ir karią, kuris taip bijojo, kad bandė slėptis po mano sijonais.
Tiek prisikankinau iš nerimo, kad visi pykčiai išblėso. Paskui stojo tyla.
Ištįsęs tylos ir nežinios laikas, kol jojo žygūnas su Piterio rašyta cidulka.
Galiausiai Darja perskaitė jo žodžius: „Matka, būk sveika. Skelbiu, kad
visagalis Viešpats neaprašomą pergalę prieš priešą malonėjo dovanoti,
ir vienu žodžiu — visa neprieteliaus jėga sutriuškinta, apie ką iš mūsų
išgirsite, o pasveikinti atvažiuok tučtuojau čionais. Piteris.“ Susitikę
puolėme vienas kitam į glėbį. Prie visų. Aleksandras, pakeltas į maršalus,
irgi buvo sveikut sveikutėlis. Po padėkos mišių šventimas vyko
persiškoje palapinėje ir po kiekvieno tosto buvo šaudoma iš patrankų.
Gėrė jie ten daugelį dienų, paskui pajudėjome į Kijevą. Piteris, kaip
visada, po daugiadienio gėrimo ten peršalo ir susirgo. Vėl vos nemirė.
Vėliau pajudėjo į Lenkiją. Siuntė man dovanas, citrinas ir nekantravo —
jei negaliu atvykti į Vilnių, tai turiu keliauti su Astrachanės pulku pas jį į
Torunę, kur jis kartu su Lenkijos Augustu konfederavo su Ivaška
Chmelnickiu — tai yra pasirašinėjo traktatą ir vėl gėrė. Man pajudėjus į
kelią, paaiškėjo, kad Piteris jau prie Varšuvos, kad važiuoja į Prūsus,
gydomųjų vandenų gerti. Matyt, jau buvo taip prastai nuo degtinės, kad
prireikė gydytis vandeniu. Anisijos plunksna pajuokavau, kad turbūt jau
susirado kitų portomojkų, tad nebežinau, ar važiuoti. Bet Piteris tikino
esąs labai pasiilgęs ir norįs mane pamatyti. Torunėje apsistojau jo
mėgstamoje „Trijų karūnų“ užeigoje: miestas buvo gražus, su daug
prabangių parduotuvių ir pirklių. Kažkada labai seniai kažkas man buvo
pasakojęs apie Katerinos vardą, apie Europos miestus, skambančius
varpais, kvepiančius meduoliais, ir dabar ten buvau — Torunė garsėjo
meduoliais, vadinamais „Katerinomis“: sulipdyti tarsi šeši dukatai, jie
buvo kepami iš miltų, kiaušinių, medaus, pipirų, imbiero, svaigios
degtinės ir dar nežinia ko. Buvo karčiai aitriai saldūs, nutvilkantys
degtine — visiškai kaip mano gyvenimas, prasidėjęs tada, kai atsisakiau
dukato. Torunėn atvyko ir Aleksandras. Išvydęs mano pilvą, jis, ištaikęs
akimirką, kai likome vienudu, paklausė, ar aš nieko neturinti jam
pasakyti. Apsimečiau nesuprantanti, apie ką jis šnekąs. Juk tos pavogtos
nakties nė nebuvo. Nebuvo ir tiek. Bet jis neatlyžo, sakė: „Katerina, gali
sakyti man viską. Ir klausti manęs gali visko. Žinai, kad mudviems geriau
neturėti jokių paslapčių.“ Prispaudžiau jį — jei pasakys, kodėl šitiek laiko
atidėliojo vedybas su Darja; širdies gilumoje vyliausi, kad dėl manęs. O
jis, pasimuistęs ir tikėdamasis mano atsakymo, atsakė apie mirtiną
nuodėmę Piterio labui, minėtą Kijeve per jo vestuves. Taip man ir
pasakė, be užuolankų, tiesiai: „Ne dėl tavęs, Katerina, o dėl to, kad jau
buvau vedęs. Žmoną turėjau — jaunystės kvailystė, kažkada dvidešimt
trejų, žalias vedžiau ilgakasę, dar prieš Didžiąją Ambasadą... paskui,
pasaulio pamačius, viskas pasikeitė, grįžau — nebemylėjau, o į
vienuolyną mirčiai išgrūsti — širdis neleido. Gyveno ji vėliau tyliai,
saugoma mano pamiestijoje — abu šitaip sutarėme. Dabar jau
nebegyvena — įkrito eketėn netyčia ir susirgo, pasimirė. Bet kurį laiką,
Katerina, nuodėmėje buvau — dvi žmonas turėjau. Nieko neslepiu — ir
tu sakyk, Katerina.“
Yra dalykų, kurių verčiau niekada nesakyti. Ypač jei nesi tikra.
Bet kai Lizenka gimė su žydromis akimis, kurios vėliau taip ir
nepatamsėjo...
Širdy lyg jaučiu. O tačiau kaip tu patikrinsi? Vienas Dievas težino. Ir
kas iš to, dabar, po šitiek metų, po testamento?
Ypač po to, kai Lizenka gimė. Juk Piteris buvo su manimi
Kolomenskojė, kur skaičiavau paskutines dienas. O nesulaukęs išjudėjo
į Poltavos triumfo procesiją Maskvoje, bet jai beprasidedant jį pasiekė
žinia — pagimdžiau. Kelioms dienoms net triumfą atidėjo — vien tam,
kad kuo skubiausiai galėtų parlėkti atgal pas mane į Kolomenskojė —
pasveikinti. Buvo su mumis kartu. Buvo pergalingas karys, mylintis vyras
ir tėvas, gražu buvo žiūrėti. Graudinosi matydamas mažytę ir sakė:
„Toksai angeliukas.“ Nešiojo ant rankų Annušką, kad galėtų į sesytę
pažvelgti, mane bučiavo. Buvo laimingas. Negalėjau jo nemylėti tomis
akimirkomis, supratau, kad turiu jam atleisti pasitaikančias jo kvailystes
ir bjaurastį, nes štai šios akimirkos tikros — kai iš laimės sustoja laikas
ir nori, kad jos niekada nesibaigtų. Angeliuką Piteris pavadino
Jelizaveta — anglų karalienės Elžbietos, jūrų valdovės, garbei. Tas
vardas, neįprastas rusams, jam buvo brangus: buvo juo pavadinęs ir
laivą — „Lizetta“, ir kumelę, ir anglišką kalę. Dabar — tuo pat vardu dar
ir dukra. Jelizaveta Petrovna, Lizenka, aštuoniolikos metų žavinga,
neklusni, melaginga, savanaudė, pisli jauna kalė. Kartais tikrai esu
įsitikinusi, kad Aleksandras — jos tėvas. Bet kaip tu patikrinsi?
— Atleisk, Katerina Aleksejevna, nerūstauk, nesimiega man, atėjau
patikrinti... O Viešpatie maloningas, Johanna, kelkis!
Kas čia?
Kas šita baisi drūta boba su pagurkliu ir užsimiegojusiu veidu?
Tik atmerkus akis, ištrūkus iš vaisto snaudulio, matai viską, kaip yra.
Nuogus dalykus, kaip nuluptus. Paskui sąmonė ir atmintis gailestingai
užtraukia jausmų šydą. Nebematai išpurtusio veido, raudonų mažyčių
kraujagyslių tinklo ant nosies, raukšlių, maišų paakiuose, išretėjusių
plaukų, prie kurių priklijuotos dirbtinės sruogos, daugelio vasarų
nutaškytų šlakų iškirptėje: pro apmūsojusį atsiminimų stiklą matai vis
dar tą pačią aštuoniolikos metų mergelę, kaip pirmąsyk. Ir akys tos
pačios — mėlynos, ramios, nors viduje žibėjusią žvakę kažkas — turbūt
amžius ir laikas — seniai užpūtė. Nebešvyti.
— Nerėk, Daša, nerėk... Sėskis... Ko nesimiega?
 7
— Septynios, Katerina, ne taip jau anksti... Septynios, o pas tave čia
visi iškritę, pramigę. Niekas nesužiūri... Tuoj aš juos pavaikysiu...
— Ką čia darai, Darja?
— Katerina Aleksejevna, negi nepameni? Apsistojome pas tave,
laikinai... Gi toli važinėti — nei į Oranienbaumą, nei į Peterburgą
neprilakstysi. Pernakvojome su Aleksandru Danilovičiumi čia, Carskoje,
kad arčiau tavęs būtume...
Kosulys. Keletas ištartų žodžių — ir sukrešėję kraujo skrepliai veržiasi
lauk. Pirmas tamsiai raudonas išspjautas gabalas — beveik kūdikio
kumščio dydžio. Aš kosiu ir kosiu, negaliu sustoti. Po velnių, reikėjo
Daškai čia atsivilkti ir mane judinti, išerzinant kosulį? Kas prašė? Taip
gerai gulėjosi, stupore. Kas kad ir mėšle... Svarbu — beveik nekosėjau.
Kai buvimą be skausmo, be kosulio pradedi vertinti labiau už gyvų
žmonių kompaniją... turbūt... jau... atėjo... paskutinioji... Pala... juk mes
niekada pernelyg nevertinome gyvų žmonių... Tik vienas kitą... ir tai ne
visada... Šitiek su Darja kartu išgyventa, bet ar galiu ją vadinti drauge?
Ar ji čia šiaip sau, manęs aplankyti, ar ko nors nori? Ar mes visi buvome
draugai vienas kitam, ar tik naudojome vienas kitą, kiek tik naudingi?
Laimei, Darja nebijo kraujo. Šluosto. Tiek kraujo prisižiūrėjome per
savo gyvenimus... Tiek vyrų žaizdų, tiek mūsų pačių persileidimų,
mėnesinių kraujavimų... tiek kraujo ant ešafoto... Smegenų ir kraujo
dėmės ant marškinių — vieni niekai... Tiek prisižiūrėjome paleistų žarnų,
suketvirčiuotų kūnų, nukirstų stuburkaulių, stemplių ir gyslų...
Išmokome jaudintis jau tik dėl savojo kraujo... ir mūsų vaikų kraujo...
Darja dubenyje pavilgo skepetą ir šluosto man apkosėtą krūtinę. Tada
atkloja mano antklodę ir pastebi, kas po ja. Pasiima dar daugiau skepetų,
drobulių, ima valyti.
— Pažadink Johanną, padės... — sakau vis dar kosėdama.
— Nieko, Katerina, nieko, pati sutvarkysiu, ne svetima juk...
Darją net tąso nuo pasišlykštėjimo, bet valo. Galėtų paprašyti šilto
vandens — šalta skepeta nemaloniai braukia šlaunis, dar labiau terlioja
nei švarina... Šūdą, priešingai nei kraują, geriau išvalo šiltas vanduo. Bet
Darja nežadina Johannos, nori būti viena su manimi. Dabar jau beveik
visiškai esu įsitikinusi, kad jai iš manęs kažko reikia... O gal klystu?
Viešpatie, ką tu mums padarei? Šitaip mus talžei negandomis visą
gyvenimą, kad tapome it nuolat mušami šunys — pratiesto gerumo
kąsnio nebemokame priimti pasitikėdami. Atrodo, jeigu tau kažkas ką
nors gero padaro — tai tik tam, kad užmigdęs budrumą užsimojęs
pritvotų lazda, išsitraukta iš už nugaros. Atrodo, niekas nebedaro gera,
nesitikėdamas iš to naudos... Nebegalim, nebepasitikim... niekuo... Ką
tu mums padarei, Dieve, kad dabar, matant Darjos pagalbą, mano širdis
įtariai ir piktai urzgia?
Darja, Darja... ar tu iš tiesų geroji bičiulė, ar tik ko nors nori? Ar tu
kada nors buvai man ištikima, ar tik — sugėrove? Ar visas meilumas,
visa užuojauta visą gyvenimą buvo tik todėl, kad su manimi derėjo būti
geruoju — juk aš buvau vienintelė, kurios Piteris kartais klausydavo.
Skaitėsi. Ar kai guodei, kai pati ašarojai, kai jis mane pirmąsyk
sumušė — ar tikrai gailėjai? Ar nuoširdžiai? Daugelį sykių tikinai, kad
galiu išsiraudoti tau ant peties. Bet niekada neverkiau. Negalėjau sau
leisti. Turbūt manei, kad esu labai stipri. Moteris iš Vakarų, caro
išrinktoji. O aš tik bijojau. Supratau, kad niekuo negalima pasitikėti. Kad
negalima čia niekam parodyti savo silpnybės ir baimės, nes silpnus ir
bailius čia sunaikina. Kad prieš nieką negalima nusiimti šarvų. Nebent —
prieš Aleksandrą. Nes tas jau buvo matęs mane bejėgę, nuogą ir
nuskriaustą. Tu, Darja, buvai visada jo šešėlyje, visada. Jo tylioji
kunigaikštienė Menšikova. Iki pat dabar jam rašai meilės laiškus su
išpaišytomis ar išbadytomis širdimis. Bet kai Aleksandras pietauja ar
vakarieniauja, net kai nebūna svečių, prie jo stalo tau vietos neatsiranda.
Tuo jis nepanašus į Piterį, kuriam prie stalo visad norėjosi moters
kompanijos. Aleksandras verčiau valgo vienas negu su tavimi. Tarnai
pasakojo. Čia, mūsų dvare, nėra jokių paslapčių. Viską žinau apie jūsų
įpročius. Imperatorių reikalas — viską žinoti. Slaptoji Taryba, Deviero
policija, Golovkinas — visi vieni kitus šnipinėjo, šnipinėja ir praneša man.
Ir mane, turbūt, kamerheras Olsufjevas šnipinėja ir atsiskaitinėja
Šviesiausiajam... O tu, ar nutuokei kada nors, kad tarp mūsų su
Aleksandru šis tas buvo? Gal. Bet paskui įsiveržė Piteris — aplink jį viskas
sukosi, it apie viesulą. Nebūdavo laiko galvoti. Net ir tu, Daška, balandėle
tu mūsų nekaltoji, mūsų jaunų dienų ir meilės iškylų drauguže
mieliausioji, bijodavai, kad jis tau neišrautų dantų. Ir kad tavojo
Aleksaškos nepasiųstų ant trinkos... O keliskart nedaug trūko... Kam turi
dėkoti, kad liko gyvas, a? Man. Tai ko dar dabar iš manęs reikia:
testamentą juk surašiau tavo Maškos naudai? Ko dar? Ar atėjai čia dabar
dėl to, kad esi draugė? Ar buvai kada nors man draugė? Ar mūsų
draugystė tebuvo kalinių bičiulystė — priverstina? Tiek, kiek reikalinga
padėti vienas kitam išgyventi nelaisvėje. Arba pasprukti. Tik iš Rusijos
imperatoriaus dvaro pati niekaip nepaspruksi — turi būti paleista. Bet jei
jau paleidžia — tai išmeta į nemalonės šiukšlyną, kaip Anną Mons. O gal
tu niekada nenorėjai pasprukti? Gal tau tavo gyvenimas buvo laimės
viršūnė, aukščiausia įmanoma Rusijoje? O gal, jei ne vyrai, būtume
seniai sukusios savais keliais — į priešingas puses? Ne, būtume apskritai
nė nesusitikusios, jei ne Aleksandras ir Piteris.
— Katerina Aleksejevna, aš dėl Aniutos... Iš proto ji eina, rankas
grąžo, nežino, kas su Antonu Manuilovičiumi bus... Dievu prisiekiu,
baisu, kad Aniuta Danilovna galo sau nepasidarytų... Aleksandras
Danilovičius visai išprotėjo...
A, štai kas. Daška dėl Aniutos atėjo. Kuo ji mane laiko? Net įžeidu šiek
tiek. Kad ir imperatorė, bet vis vien dar šiek tiek esu žmogus —
pasigailėsiu, užstosiu Antoną prieš Aleksandrą. Man akyse stovi Aniuta
Menšikova su Antoška tą kovą prieš aštuoniolika metų Voroneže —
sukasi šokyje: jis — gražuolis, ji — nelabai, bet nuo meilės tąvakar
išgražėjusi... Drąsi merga Aniuta buvo, brolio nepabijojo, nežiūrėjo, kad
Antoška — žydas... Ką gi — meilė akla. Nespėju nieko Darjai atsakyti,
nes vėl užsikosiu.
Trinkteli durys. Kas čia? Varka. Ji puola prie Darjos, sumišusi:
— Daška, ką tu darai? Viena čia, tarnų nepažadinusi, be mediko... Juk
suprask, geriau nereikia — su imperatore dviese...
Varvaros veide — nerimas. Ji protinga — garsiai nepasako, bet žinau,
ką galvoja: o kas, jei Daškai čia besant imsiu ir atiduosiu gyvastį
Viešpačiui? Juk Darją gali kuo nors apkaltinti: buvo ankstų rytą be
liudininkų greta imperatorės, o kas, jei, jeblynkšt — ir pasimirštu? Mano
testamentas juk Menšikovų dukros naudai. Nepasako, bet suprantu —
mano mirties nuojauta tvyro ore. Visi turbūt laukia, ir supranta:
klausimas ne ar pasimirsiu, bet — kada. Ne „ar“. Kada. Bet nereikia ir
ligos, nereikia ir mirties nuojautos: galios, valdžios kaina yra ta, kad kuo
aukščiau — tuo mažiau dalykų gali veikti vienas, slapta. Kuo aukščiau —
tuo labiau matomas. Dvarai ir dvariškiai turbūt ir yra reikalingi kaip
liudininkai: kad imperatoriaus kambary visada būtų kas trečias, su antru
nesusijęs. Kuo daugiau tarnų ir dvariškių — tuo geriau ir saugiau. Visi
vienas kitam mielai įsmeigtų peilį į nugarą, todėl visi vieni kitus
neišvengiamai sergi. Tempia kiekvienas į save naudos audinį — ir dvaro
gyvenimas stovi įtemptas, kaip prašmatni cariška palapinė. Akylai viens
kitą prižiūri. Kad kas nenutiktų. O virš to — kaip audros debesis pakilęs
amžinas įtarumas. Iš proto varantis nepasitikėjimas, įtarinėjimai,
klastos. Štai ir dabar niekas nežino, kas man: liga ar nunuodijimas... Kas
galėtų nunuodyti? Bet kas. Kas nors iš tarnų. Daška... Aleksandras... bet
kas. Negali žinoti... Kas nors, kam mano mirtis naudinga. O ar tebesu
kam nors reikalinga gyva? Geras klausimas. Verčiau jo neužduoti.
Varvara paskubomis budina Johanną, ta niurnėdama keliasi, bet tuoj
šoka ant kojų, kaip vokiečių karininkas. Varka — kaip katafalkas: vilki
visa juodai, su juodu nėrinių šydu, dailiai slepiančiu kuprą. Beveik
nepasikeitusi, mūsų Varka. Lyg jos gyvenimas būtų prabėgęs stiklainyje
Kunstkameroje. Sustojusi laike — jei ir ne jaunystėje, tai kažkokioje
beamžėje brandoje. Visą gyvenimą buvo baisi, negraži, o dabar — geriau
už mudvi su Darja atrodo. Veidas lygus, skaistus, abipus burnos
nevagoja kartėlio raukšlės, akys švyti labiau, nei kai buvo jauna. Dvi
priežastys, kodėl už mudvi su Daška jauniau atrodo: negimdė vaikų ir
negėrė. Varkai nereikėjo jokio diedo tostais per išgertuves vytis,
nereikėjo išduotos širdies skausmo vyno upėmis plukdyti. Sielvarto dėl
kūdikių mirties nereikėjo skandinti degtinės ežeruose. Visą gyvenimą
meldėsi, protingas knygas skaitė, mūsų su Darja vaikus prižiūrėjo, o
vėliau — kartu su jais dar ir mokėsi. Kalbų, geografijos ir ypač —
istorijos. Dabar ištikus bet kokiai negandai gali iškart atrasti palyginimą
iš romėnų istorijos. Arba iš Šventojo Rašto. Turbūt todėl nesijaučia
vieniša ir yra gana laiminga, nes nemano, kad mūsų visų nelaimės kuo
nors labai ypatingos. Net Piteriui Varka sakydavo: „Žvelgiant iš
šimtmečių istorijos žiūrėjimo taško, viskas kitaip atrodo.“ O jis jos
klausydavo. Gerbė, kad ir pašiepdavo, bet mėgo ir laikė sau beveik lygia.
Man atrodė, kad, žvelgiant iš to žiūrėjimo taško, į daugelį dalykų galima
tiesiog nusispjauti: pamatai, kas svarbu, amžina, o kas — ne. Truputį
kaip toji Polocko ikona, pagrobta Aleksandro — vok nevogęs, kalinėk
vinimis, kiek nori, o jai — nieko.
Bet dabar Johanna išskuba prikviesti tarnų, o Varka ima mane už
rankos:
— Katerina Aleksėjevna, Matuška imperatore... Aniuta...
Vėl užsikosiu. Kosėdama negaliu atsakyti, bet užsimerkiu ir spusteliu
jai plaštaką. Ji viską supranta, spusteli atgal, tada su ašaromis akyse
pabučiuoja man ranką. Graudu ir man. Nes Varka niekada man nėra
padlaižiavusi. Varka — tikra. Tikras auksas, ne keičiama moneta. Mes
visą gyvenimą su Varka supratome viena kitą be žodžių. Mano hof-
freilina. Ką be jos daryčiau? Šventosios Jekaterinos ordiną turėjau duoti
ne Daškai, o jai.
Į kambarį sušlama tarnaitės: Johanna, užsimiegojusi Tanka
Kobyliakova, Ustinija, Akulina, skalbėja portomojka Fedorija — toji iš
tiesų atsakinga už mano apatinius baltinius, jokių kitų paslaugų neteikia.
Kamerheras Matvejus Olsufjevas trypčioja prie durų, neina — nepadoru,
kol mane valo skepetomis ir šiltu vandeniu, kol laiko ištiesusios paklodes,
perrenginėja. Johanna, laimei, čia įvedusi vokišką tvarką — jos dirba
greitai ir tyliai, prie Johannos netarška. Girdėti vien, kaip už lango ulba
paukščiai. Ir kaip laikrodis tiksi.
Laikas Antonijui de Vieirai dabar turbūt slenka kitaip nei man. Kiek
laiko jis jau suimtas, tardomas Šventųjų Petro ir Povilo tvirtovėje?
Penkios dienos, savaitė? Kad tik dar būtų gyvas... Tikiuosi, ant
kankinimų dybo jo dar nekabino, nes kitaip iš pečių išsukiotomis
rankomis daugiau niekada nebeapkabins savo Aniutos... Pagalvoti tik,
buvo senatorius, Sankt Peterburgo policijos viršininkas, generolas
majoras, Piterio lizdo paukštis, o dabar savo pavaldinių, komendanto ir
Menšikovo malonėje. Negerai, reikia padėti Antoškai. Aniutai... drąsi
merga, dėl meilės brolio rūstybės nepabijojo... Ir Antoška turbūt ją
myli — nuoširdžiai, nes jam gyvenime dėl tos meilės, dėl Annos
Danilovnos Menšikovos, nuo pat pradžių — vienos negandos. Nuo pat to
karto, kai Aleksandras pastebėjo augant jos pilvą — gudrus, svoločius,
buvo: sesers nenugąsdino, neišsidavė, nebarė, bet ėmė tykoti, laukti,
kol užklupo Antoną naktinio vizito metu. Tasai pasielgė, kaip dera
vyrui — nesigynė, o nusilenkė, prisiekė meilę ir paprašė brolio Aniutos
rankos. Aleksandras, pasakojo, taip įtūžo, kad puolė kumščiais,
susimušė. Atbėgo tarnai, Šviesiausiasis liepė Devierą surišti ir išpliekti
botagais negyvai. Aniuta tada pas mane atlėkė malonės prašyti, vos su
Piteriu Antoną išgelbėjome. Nėščia Aniuta Piteriui į kojas metėsi, verkė:
„Batiuška mūsų šviesiausiasis, man nesvarbu, kad žydas, kad
portugalas, dėl manęs — nors ir juodas arapas; krikščionis jis geras,
karys, galvą už batiušką carą paguldytų... mano žmogus, Dievo man
skirtas, o kam man, paprastai mergai, koks bojarinas nemylimas, kad ir
iš kniazių Riurikų giminės?“ Papirko Piterį Aniuta, mačiau — papirko tais
žodžiais... Paskui ir sumuštas Devieras atšliaužė pas Piterį malonės —
baisu buvo žiūrėti, akių negalėjo pramerkti — taip jį sudaužė. Piteris
pažadėjo padėti, ramino: „Tau, Antonai Manuilovičiau, atsakė, o man
Aleksaška neatsakys.“ Pokalbis su Aleksandru buvo ilgas ir piktas, ilgai
Aniuta su Varka Menšikovo tarnų botagų žaizdas Antoškai gydė, ilgai...
Bet Piterio žodis buvo šventas, net Aleksandrui: apvesdinom Aniutą ir
Antoną, ir išsiuntė jaunavedžius kuriam laikui į Revelį, paskyrė jį
komendantu į tvirtovę, toliau nuo piktų Aleksandro akių. Bet Aleksandras
jau toks — ilgai pyktį laiko; tam, kas jam kartą kelią pastojo — niekada
neatleidžia. Niekada. Sunaikina.
O čia — žydas seserį sugadino, kurią Aleksandras būtinai norėjo už
kokio cariško Piterio giminaičio išleisti ir šitaip kilstelėti savo kunigaikščių
Menšikovų visą dinastiją... moka Aniuta su Antonu ir dabar brangią kainą
už tai... Reikia padėti, reikia būtinai jiems padėti. Gal dar vieną žmogų
išgelbėsiu?
Juolab dėl meilės. Juolab ne Piteriui kelią pastojo, tik Aleksandrui. Nuo
Piterio sunku būdavo gelbėti. Turiu ant sąžinės, turiu ant sąžinės
Johanną Cruse... O koks buvo jo nusikaltimas? Net ne meilė... Karas...
Ir Kristinos Emerencijos užmojai... Ir kad ne laiku jo kelyje pasitaikiau...
Ir kad blogą akimirką, ne laiku, į aukštą priebutį Kremliuje išėjau... Po
to, kai Piteris atlėkė pas mane, kai Lizenką buvau pagimdžiusi, ir po kelių
dienų buvo surengtas jo triumfuojantis įžengimas į Maskvą Poltavos
pergalės proga. Stovėjau šiltai apsisiautusi kailiniais, deimantais
žiburiuojanti, žiūrėjau, kaip pro septynias triumfo arkas joja Piteris su
paauksuotu laurų vainiku ant kaktos, kaip mergelės mėto jam visžales
šakeles po kojomis ir kaip moterys šypsosi jojant gvardiečiams,
Preobražensko ir Semionovsko pulkams, kaip tempiamos darda
patrankos. Ek, gražus buvo tada Piteris, tikras imperatorius... Paskui jis
įžengė į priebutį ir kartu su visu dvaru stebėjome, kaip varo švedų karo
belaisvius — ilgiausią koloną. Triumfas buvo didžiulis, tik tada,
matydama tą procesiją, suvokiau Poltavos pergalės svarbą: Piteris,
Aleksandras ir Šeremetjevas su triskart didesnėmis pajėgomis visiškai
sutriuškino ir išdaviką Mazepą, ir švedus. Švedų karalius buvo sužeistas
ir vos vos pabėgo kartu su Mazepa, bet užtat rusai paėmė į nelaisvę daug
garsių generolų ir švedų vadų, ir apie septyniolika tūkstančių karo
belaisvių, kurie, nudriskę, apgailėtini, žengė paskui tris šimtus mūšyje
paimtų Švedijos vėliavų, nuleistų ir velkamų per sutrypto sniego pliurzą.
Iškilmingai, bet liūdnai tratėjo būgnai ir pratisai gaudė priešų triūbos —
švedai buvo priversti patys groti savo pralaimėjimo eisenoje. Staiga lyg
sapnuodama, pati netikėdama savo akimis išvydau, kad vienas
trimitininkų metė dūdą į sniegą ir garsiai švediškai rėkdamas „Marta!
Marta! Čia aš!“ kiek įkabindamas, klimpdamas pasileido link mūsų
pakylos priebutyje, kol galiausiai parklupo sniege ir rusų kareivių buvo
nuvilktas šalin. Jam priartėjus pamačiau apgamą ir atpažinau: buvo
praėję aštuoneri metai, bet tai buvo jis, be jokios abejonės — mano
vyras iš Marienburgo, Johannas Cruse. Man iš baimės sulinko keliai,
tačiau greit sumečiau, kad, laimei, niekas iš aplinkinių didžiūnų
nenutuokia, kas toji Marta. Niekas, išskyrus Piterį ir mane, ir Aleksandrą,
kuris Piteriui kažką pakuždėjo. Todėl stovėjau apsimetusi, kad nieko iš
tiesų nenutiko. Nė veidas nevirptelėjo.
Ką dėl Johanno galėjau padaryti? Nieko. Ir pats kvailas buvo, visai ne
tai, ką reikia, suimtas ir tardomas kalbėjo. Bet pas mus per tardymus
visi viską prisipažįsta. O jis tik pasakė tiesą, kaip viskas buvo.
Piteris manęs prie Johanno nė neprileido. Tačiau, gavęs tardymo
raportą, man jį paskaitė. Dabar buvau jo žmona, ir atsiradęs mano
pirmasis vyras buvo mūsų abiejų bendra bėda. Buvo rašoma, kad
trimitininkas Johannas visą tą laiką tikėjo, jog jo vienos savaitės žmona
Marta Skowroriska nebegyva, nes po Marienburgo šturmo jos daugiau
niekas nematė: net rašęs iš Pernau į liuteronišką konsistoriją,
prašydamas panaikinti jo santuoką, mat vargšelis buvo sumanęs vesti
kažkokio malūnininko dukrą. Betgi niekas jam negalėjo patvirtinti mano
mirties — buvo liepta, kaip įprasta tokiais atvejais, laukti septynerius
metus. O dabar štai, prieš jį suimant, kvailys dar gyrėsi, kad atpažino —
kad šalia caro Petro I dvariškių stovi jo žmona iš Marienburgo, Marta
Cruse. Kad turbūt įtakinga dvaro dama.
„Katerina, tikiuosi, tu supranti, kad trubačiui reikia išnykti?“
Puikiai žinojau, ką, Piterio lūpomis, reiškia „išnykti“. Mirtis: be
nuosprendžio. Ir be jokio nusikaltimo.
Be to, anie metai man buvo labai nelengvi: Avdotja, Voronežas,
pykčiai, nuolatinės kelionės, ligos, ilgi nesimatymai. Rudenį, kai Piteris
gydėsi prie vandenų, o aš buvau strigusi Lietuvoje pakeliui į Maskvą,
buvo dienų, kai jaučiausi visiškai nuo jo meilės atitrūkusi, visiškai nebe
malonėje. Tuomet su Anisija rašiau nusižeminusi, kaip tik mokėjau: kad
liūdna man be jo meilės, kad, nors ir jo pykčio susilaukdama, negaliu
nuo meilės jo atitrūkti. Bandžiau jį vilioti, linksminti, sulaikyti žodžiais
ant popieriaus, kurių parašyti pati nemokėjau... Nežinau, ko ten Anisija
prirašė už mane rusiškai. Kai parlėkė išsiilgęs pas mane, Lizenkai gimus
kai džiaugėsi, atrodė — visos dvejonės ir nesantarvės jau praeityje, o
dabar štai išlindo bėda. Gyva bėda su rankomis ir kojomis, vardu
Johannas Cruse. Viena yra carui išgrūsti carienę į vienuolyną ir kad popai
tai pavadintų skyrybomis. Tai — politika. Viena yra carui vesti slapta
savo mylimąją. Tai — paslaptis. Kita yra carui vesti moterį, kurios vyras
dar tebegyvas. Tai — nusikaltimas prieš Dievą. Prieš Cerkvę. Ir prieš
liuteronų Bažnyčią. Ir gėda prieš visą Europą. Bet jeigu palaidaliežuvis
vyras dingsta taip, lyg jo nė nebuvo, nespėjęs ištrimituoti jokių
paslapčių — tada nusikaltimo nėra. Yra tik imperatoriško mėšlo tylus ir
įgudęs išvalymas. Kaip štai dabar mane valo tarnaitės.
Ir kas man liko daryti? Negalėjau Piterio užrūstinti. Negalėjau padaryti
nieko, kas vėl būtų mus nubloškę į praėjusių metų barnius ir piktumus.
Bet negalėjau leisti ir Johannui mirti. Mirti be jokios kaltės. Pasitaikyti
netyčia, ne laiku ir ne vietoje mano gyvenime — argi tai nusikaltimas?
Negalėjau prisiimti sau ant sielos tokios nuodėmės. Juolab kad Viešpats
mane matė. Juolab kad priimdama pravoslavų tikėjimą daviau sau žodį,
jog visa tai tam, kad bandysiu Piterį laikyti kuo toliau nuo tamsos.
Visa, kas man pavyko — tai įkalbėti Piterį dėl mūsų netyčinio
nusikaltimo prieš Dievą, kuris įvyko dėl nežinojimo, neprisiimti ant
sąžinės dar ir pražudytos gyvybės.
Po kelių dienų Johannas Cruse išvažiavo tyliai į niekur — į Sibirą.
Išvažiavo gyvas. Ir pragyveno ten, Sibire, dar vienuolika metų. Jeigu
galima tai vadinti gyvenimu...
Vėliau Teofanas Prokopovičius mane guodė, kad tremtis Sibire yra
maloninga Piterio bausmė prasikaltusiems. Kad tai — tarsi skaistykla.
Kad tremtiniai ten gyvena, dirba Rusijai naudingą darbą, kartais visai
daug nuveikia šalies labui, atgailauja ir meldžiasi. Kad vienuoliai ten
skleidžia Viešpaties žodį, kad mokytojai ten moko, kad žmonės ten stato
miestelius ir kaimus, kerta miškus ir Rusijos žemėlapiuose vis toliau
pažymi žmogaus įkurtus taškus. Kad ištremti švedai ten dažniausiai ir
pasilieka. Kad dirba, gyvena ir net dainuoja bei muziką groja, nes
girdėjęs, jog Sibire yra net nuteistų tremtinių orkestrai. Kad Sibiras
nelaimėliams — tai galimybė pasitaisyti ir būti naudingiems. Skaistykla.
Bet Sibiras — ne jokia skaistykla. Sibiras — tai limbas. Pragaro
prieangis yra Sibiras, ne skaistykla. Iš ten negrįžtama. Reikia Viešpaties
Jėzaus valios, kad iš ten sugrįžtum. Arba caro. Iš ten, kaip ir iš pragaro
prieangio, beveik niekada nesugrįžtama. Nes ten, kaip ir limbe,
viešpatauja užmarštis. Atsiduri ten — ir Rusija tave pamiršta. Ten esi,
bet tavęs nėra. Tie keli grįžusieji, kuriuos teko matyti, atrodė parsiradę
iš pragaro: pražilę, išbarstę dantis, nušalusius rankų bei kojų pirštus ir
sveiko proto likučius.
Nežinau, ar Johannas Cruse manęs neprakeikė ten atsidūręs. Galbūt
būtų buvusi mažesnė nuodėmė, jei jis būtų miręs? Mirtis yra mirksnis.
Tai ne vienuolika metų kančių Sibire. Gyvam nebūtyje. Tave stebi,
saugo, naudoja tavo darbą ir jėgą — bet tavęs jau nėra.
1721 metais gavome prižiūrėtojo raportą, kad Johannas Cruse
pagaliau mirė. Bėdos nebeliko.
Viešpatie, aš norėjau, kaip geriau; nenorėjau, kad jį dėl manęs
nužudytų. Tikrai tikiuosi, kad, likęs gyvas, jis manęs neprakeikė.
Antoška Devieras, jei jam labai pasiseks, irgi liks gyvas ir važiuos į
Sibirą. Dieve, padėk jam.
O ką aš daugiau galiu padaryti? Prieš Aleksandrą... Kurių galų jis taip,
dėl to Deviero? Viešpats juk viską mato, kad tik neatsirūgtų pačiam
Aleksandrui jo kerštingumas...
Šiaip ar taip, Johannas buvo pirmas žmogus, kuriam išgelbėjau
gyvybę. Antonas turbūt bus paskutinis. Bet gelbėdama Johanną Cruse
šventai tikėjau daranti gera. Dabar nebesu tokia tikra. Gal tas
pasmerktųjų gyvybių gelbėjimas buvo dėl manęs pačios. Bandymas
pasipriešinti, kad neišprotėčiau. Mano tyli kova. Kova su Piteriu, visą
gyvenimą.
Triumfuojančiam Piteriui atsidėkojau ypatingai karštu meilumu. Tiesą
sakant, ir malonę Johannui iškaulijau Piterio aistros įkarštyje — retas
prašymas esti atsakomas, kai esi švelniai apžiojusi vyro meilės šautuvo
vamzdį. Vyras tada būna beginklis. Išgelbėjau Johanną ir jį pamiršome.
Šventėme, Piteris krėtė pokštus: kai po kelių dienų jam Kremliun į
senuosius carų rūmus, į Granovitąją Palatą, pagaliau buvo pristatyti
nugalėti švedų vadai, vietoje aukštaūgio caro, kurį buvo matę po
Poltavos mūšio, jie išvydo girtą, gauruotą, išplerusį senį — Išprotėjusio
Soboro ciesorių Romodanovskį. Šeremetjevas, Menšikovas ir pats Piteris
jam raportavo apie pergalę prieš švedus. Nežinau, ką švedų generolai
pamanė... Bet paskui iš kambario šonų buvo patrauktos širmos ir
atidengti puotai padengti stalai su kandeliabrais, prasidėjo ėdimas,
gėrimas: prieš kiekvieną tostą Piterio ceremonmeisteris iššaudavo
pistoletu pro langą ir tą akimirką, kai keldavome taures, nugriaudėdavo
patrankų šūviai. Pasibaigus tostams stebėjome fejerverkus: nežinia, kiek
jie kainavo, bet galėjome sau juos leisti. Iš mokesčių, reikalingų karui,
surinkdavome kur kas daugiau pinigų nei anksčiau. Rusijoje jau
nebebuvo dalyko, kuris nebūtų apdėtas mokesčiu: prie barzdų mokesčio
pridėjo ir ūsų. Apmokestintos buvo kelnės, skrybėlės ir odinių batų
avėjimas. Už šių drabužių nevilkėjimą baudė įstatymu, bet kad juos
galėtum dėvėti, privalėjai susimokėti carui ir valdžiai. Nė namie rusas
nebegalėdavo pasislėpti — visi Maskvos namai buvo apmokestinti. Ir
kiekviena lova. Kiekviena pirtis, užeiga, dūmas ir kaminas. Ir dingti iš
miesto šiaip sau negalėjai — arkliai, arklių pakinktai ir odos buvo taip pat
apmokestinti. Nė prisigerti iš nevilties be mokesčių nebuvo galima:
degtinę, vyną, alų ir midų Piterio valstybė pirmiausia ir apmokestino, o
jų gamintojus ir varytojus visiškai valdė ir prižiūrėjo; be mokesčių, jie
dar turėdavo valdininkams duoti ir kyšius, nes kas valdė degtinę — tas
valdė liaudį. Jei išgerdavai ir norėdavai užsikąsti — tai raugintas
agurkėlis taipogi buvo apkrautas mokesčiu; kaip, beje, riešutai, medus
ir aviliai, rabarbarai ir moliūgai; taukai ir lajus, degutas, kreida ir kalkės,
tabakas ir kortos. Net vandens negalėjai atsigerti neturėdamas reikalų
su valdžia ir nalogais: geriamas vanduo — ir tas buvo pinigų iždui
šaltinis. Net numirti negalėjai išvengdamas mokesčio: mirčių, gimimų,
vedybų ir palikimų įrašai buvo neišvengiamai apmokestinti, o svarbiausia
viskas, visut viskas, kas tik buvo susiję su teise, įstatymu ar kokiu
prekybos sandoriu, būtinai turėjo būti surašyta ant caro valdžios
antspaudu patvirtinto herbinio popieriaus — žinoma, taip pat
apmokestinto. Taigi, pinigų ižde tikrai buvo padaugėję ir per Poltavos
triumfo šventę galėjome sau leisti iššaudyti dešimtis tūkstančių auksinų
kainavusius fejerverkus. Šventos Katerinos ratai sukosi ir skleidė
auksines žiežirbas į visas puses: Piterio ir Rusijos garbei.
Nes buvo ką švęsti: Poltava viską pakeitė. Po Poltavos pergalės į
Piterį, sumušusį taip nemėgstamą Švedijos Karolį, Europa pradėjo žiūrėti
kitaip. Ėmė skaitytis. Europa suprato, kad Rusija yra jėga. Kad ir laukinė,
kad ir barbariška, kad ir visas pergales laiminti tik nelygiaverte savų
lavonų gausa, tačiau — jėga. Kai 1710-ųjų vasarą rusai po apsiausties
paėmė Vyborgą ir Piterio taip nekenčiamą Rygą, o po to — ir Revelį, nei
Livonijoje, nei Estliandijoje nebeliko nė vienos švedų tvirtovės. Visa
Baltijos pakrantė į šiaurę nuo Kurliandijos dabar priklausė rusams. Piteris
sakė, kad būtų gerai turėti savą žmogų ir pačioje Kurliandijoje. Todėl
didžiausias galios patvirtinimas buvo tais metais sulygtos vestuvės:
bjauriosios carienės Praskovjos Saltykovos, Piterio brolio Ivano našlės,
dukružės Annos Ioanovnos ir Kurliandijos kunigaikščio Friedricho
Wilhelmo. Kunigaikštis visiškai nenorėjo vesti kažkokios baisios,
laukinės, veikiausiai apžėlusios kailiu ar padengtos žvynais, rusės.
Tačiau jo niekas neklausė — jį spaudė jo dėdė Prūsijos karalius
Friedrichas. Taigi, Rytai ir Vakarai, Poltavos nugalėtojo Piterio valia
turėjo sugulti kartu į karališką lovą ir diplomatijos vardan pradėti daryti
vaikus. Sukurti naują valdovų veislę: Rusijos ir Europos mišrūnus. Kad
Vakarų valdovas dabar į savo guolį pirmąsyk ėmė lig tol niekam
nereikalingą ir niekam neįsiūlomą Romanovų giminės nuotaką, buvo
neabejotinas Piterio galios pripažinimas.
Annos ir Friedricho Wilhelmo vestuves atšventėme spalio pabaigoje
Sankt Peterburge ir tai buvo pirma cariška, valdoviška ir valstybinė
miesto šventė. Neįmanoma apsakyti, kaip per tuos kelerius metus
pasikeitė paradizas, ypač po to, kai rusų užkariautai jūros pakrantei
nebegrėsė švedų pavojus. Iš mūro ir akmenų dygo rūmai, viena po kitos
driekėsi krantinės, dangun smigo bokštų smailės ir laivų stiebai. Mūsų
pirmieji olandiški mediniai Žiemos namai tarp pridygusių naujų pastatų
tuo metu jau atrodė taip kukliai, kad Piteris pats nusprendė kitąmet juos
perstatyti mūru, toje pat vietoje, Nevos krantinėje, prie Žiemos
Kanavkos upelio. Tačiau Aleksandro namai Vasiljevo saloje buvo baigti ir
beveik įrengti: dievaži, prisimenant andainykštį girtą Aleksandro pažadą
Sluškos rūmuose, jo naujoji buveinė atrodė beveik visiškai taip, tarsi
būtų stebuklo galia perkelta iš Vilniaus — su tokiais pat aukštais rizalitais
ir netgi su lietuviškomis kunigaikščio mitromis ant stogo, o už jų jau
driekėsi sodinamas itališkas sodas. Rūmų architektas, Fontana, buvo
italas, lenkų karaliaus architekto giminė, tačiau viduje buvo matyti
Aleksandro skonis: nusilenkimas galingajam karūnuotam bičiuliui ir
sukryžiuotos raidės „P“ ant laiptų turėklų, jauno Piterio portretas iš jų
didžiosios kelionės Europon laikų... O visa kita — kuo prabangiau, kuo
prašmatniau, mėgdžiojant Lietuvos didikus: mėlynai baltosi beprotiškai
brangios olandiškos Delfto plytelės, itališki baldai, prancūziškos
tapiserijos, japoniškos komodos ir vazos, ir iš Maskvos namų atsigabenti
kiniško šilko špaleriai su žmonėmis ir drakonais. Turėjo tiek daug gražių
ir vertingų daiktų, kad jau nebetilpo, ir todėl buvo nutaręs rūmus plėsti,
pristatyti dar flygelius ir sparnus. Aleksandras taip pagavo statymo šišą,
kad Piterio jam dovanotose užmiesčio žemėse ėmėsi didesnių rūmų —
Oranienbaumo, nebe su sodu, o su ištisu parku — pasistatęs lietuvišką
rūmą Sankt Peterburge juto, kad Vasiljevo sala jam varžo vaizduotę,
vanduo brėžia ribas, o ribų Aleksandras niekad nemėgo. Ribos
Aleksandrui visą gyvenimą buvo vien tam, kad jas peržengtų ir įrodytų,
jog kas kitiems neįmanoma — jam galima. Piterį vargino formų
smulkmenos — jam nebuvo didesnės kankynės, nei nuspręsti ką nors dėl
grožio ar dėl spalvos. Formų grožį jis pripažindavo tik pats
meistraudamas — kai ką nors obliuodavo ar tekindavo staklėmis savo
dirbtuvėje mūsų namų pirmajame aukšte. Tad su Danilovičiumi dėl
skonio nesiginčijo: tiesiog patikėdavo jam nustebinti. Ir Aleksaška jį
stebino: Piterio namai buvo nedidukai ir kuklūs, skirti tiesiog mudviems
gyventi, o Aleksandro — paradiniai, valdovo verti rūmai. Bet Aleksandras
visada, visą gyvenimą sakė, jog stato ne sau — stato Piteriui, kad jo,
feldmaršalo ir generalgubernatoriaus, namai — jo valdovo, jo caro
namai, o jis tik nuolankus tarnas. Šitai buvo tiesa — visus pokylius ir
Maskvoje, ir Peterburge caras rengdavo pas Šviesiausiąjį. Annos
Ioanovnos vestuvės buvo ne išimtis.
Iškilmėms Piteris turėjo tik vieną vienintelį pageidavimą — kad po
iškilmingų ceremonijų būtų linksma. Kad paskui, prieš išleidžiant
jaunuosius Kurliandijon, atšvęstume, kaip pridera — kad neliktų nė vieno
blaivo. Švietėsi ne tik fejerverkai, bet ir Girtojo Sinodo apeigos, ir
maškara, ir dar viena teatrališka pramoga — kario Jakimo Volkovo
vestuvės dėl juoko. Piteris Romodanovskiui davė įsakymą: pasirūpinti,
kad visi didžiūnai į Peterburgą atsiųstų savuosius karius — ne vien iš
Maskvos, bet ir iš savo pamiestijų. Rengiantis iškilmėms, kurios turėjo
kurliandams parodyti, kad Rusijoje mes jau mokame švęsti ne prasčiau
nei Europoje, vargšai iš visos Rusijos atgabenti neūžaugos Peterburge
buvo laikomi suvaryti narvuose. Mačiau juos ten — persigandusius,
uždarytus tarsi gyvūnus garde, čia pat valgančius, geriančius ir darančius
po savimi, bet daugiausia — garsiai verkiančius ir kenčiančius badą.
Senus ir jaunus, karlus ir karles, ir jų mažyčius vaikus. Viena mažaūgė
moterytė, įsikibusi į narvo grotas, suklupo man tiesiai po kojomis: ji buvo
iš Novgorodo ir raudojo esanti atskirta nuo savo poros metų vaiko, nes
tasai buvo įprasto dydžio, todėl netiko vežti į Peterburgą. Atgabeno tik
ją. Jos akyse mačiau taip gerai pažįstamą nevilties ir sielvarto tuštumą.
Karlams niekas nesiteikė paaiškinti, dėl ko juos čia suvežė, ir daugelis jų
buvo šventai įsitikinę, kad Peterburge caras Antikristas juos nužudys.
Anisijai Kirilovnai padiktavau savo pirmą įsakymą, Romodanovskiui:
mažiesiems žmonėms paaiškinti, kad jiems negresia joks pavojus, kad
jie dalyvaus šventėje, maškaroje, už kurią jiems būsią atlyginta pinigais.
Įsakiau juos aprūpinti vandeniu ir maistu.
Tik Anisija vietoje žodžio „maistas“, parašė „pašaras“ — korm. Anisijai
jie buvo juokingi padarėliai, žmogaus pavidalo gyvuliai. Retenybės —
prabanga tokius turėti. Man — žmonės. Toji nuo vaiko atskirta moteris
tikrai turėjo žmogaus akis. Ir krikščionišką sielą. Ne jos kaltė buvo, kad
gimė mažesnė už kitus žmones, šleivais sąnariais, kreivais rankų bei kojų
kauleliais. Lygiai taip, kaip Piteris nebuvo kaltas, kad gimė toks aukštas.
Bet su šiek tiek kreiva, ne visai žmogiška siela. Piterio juk dėl jo aukšto
ūgio niekas nelaikė nežmogumi. Tad kodėl reikėjo karius, mažylius?
Tačiau anuomet nežinojau, kad Anisija parašė korm. Kaip gaila, kad
nemokėjau nei skaityti, nei rašyti pati. Būčiau įsakiusi savais žodžiais.
Todėl sužinojau vėliau, kai Piteris padėkojo, kad pasirūpinau pašaru
kariams — nes kitaip galėjo išdvėsti prieš šventę, Jakimui Volkovui
nebūtų buvę pabrolių, o jo nuotakai — pamergių. Dabar gi turėjome
suvežtą septyniasdešimt dviejų karių svitą. Visų — ir Piterio — manymu,
ne žmonių, o gamtos išdaigų. Arba — Viešpaties juodraščių. Homunkulų,
laboratorijos bandymų iš Dievo kunstkameros.
Nors jei būtumėte manęs paklausę, daugelis karių buvo mielesni ir
protingesni už šventės kaltininkus, karališko kraujo jaunavedžius. Nei
Anna Ioanovna, nei Friedrichas Wilhelmas tikrai nebuvo geriausi Rytų ir
Vakarų dinastijų veisliniai pavyzdžiai. Annai, carienės Praskovjos
dukružei, Viešpats pagailėjo visko, išskyrus drūtumą. Ji buvo
septyniolikos, bet jau panaši į statinaitę: trumpo kaklo, nukabusiais
plačiais žandais ir su šukuosena, kuri buvo tikras rusiškos ir dar velniai
žino kokios mados nesusipratimas: priekis lyg deramas, o abipus ausų
kaip dešros karojo dvi ilgos kasos. Iš po deimantų diademos, iš po žemos
kaktos dėbsojo tokios pat kaip motušės žiurkiškos akys; tik jų išraiška
buvo ne nuožmi, o baikšti. Annos laukė ne vien vedybinis gyvenimas,
bet ir svečia šalis: Kurliandija, kurios princas — taip pat septyniolikos,
taip pat kūningas, o tikriau tariant — jau ir nutukęs — dabar turėjo imti
ją sau į žmonas, tačiau neatrodė nė kiek susidomėjęs šituo jo laukiančiu
svarbiu reikalu. Jo mėgstamiausią reikalą patikimai liudijo raudona
veido, ir ypač nosies, spalva. Nosies spalva jis jau beveik prilygo
archikniaziui „Popiežiui“ senajam Nikitai Zotovui, kursai kasdien pylė
degtinę jau bene pusšimtį metų.
Europos pasiuntiniai tų vestuvių proga savo valdovams iš Sankt
Peterburgo rašytose reliacijose — kurios neiškeliaudavo iš Rusijos
sekretoriaus Šafirovo žmonių neperskaitytos — jaunąją juokais
pakrikštijo Vestfalijos Kumpiu, o jaunąjį — Veršiu. Bet galėjo būti ir
blogiau — pasiuntinių akivaizdoje galėjo ko nors prikrėsti jaunosios
motušė Praskovja Saltykova, tačiau, laimei, šįkart nieko gyvo iš savo
tarnų nepadegė. Tik rėkė ir niukino savo tarnaites, kaip visada. Pirmosios
iškilmingos karališkos vestuvės Piterio įkurtame mieste praėjo gan
sklandžiai: pati ceremonija vyko Menšikovo rūmuose, dviem kalbomis:
rusiškai ir lotyniškai, mat Danijos pasiuntinio Juelio sekretorius viską
garsiai vertė kurliandams, kurie rusiškai nesuprato nė žodžio.
Ceremonijai vadovavo pats Piteris, kuris reprezentavosi su visu politesu:
buvo apsisiautęs raudoną sabalais pamuštą aksomo apsiaustą, dėvėjo
jam neįprastai prašmatnų auksu siuvinėtą žiustokorą ir didžiulį, baltą,
garbanotą prancūziškos mados peruką. Buvo neįprasta jį taip išsipuošusį
matyti — jam taip rūpėjo Europa, bet visas europietiškas rūbas, jo
vilkimas, jam taip nederėjo, jog atrodė tarsi karnavalo kostiumas.
Piteris pats jautėsi su iškilmingais apdarais nejaukiai: į vakaro
pabaigą, pokyliui įsismarkavus, po tostų ir fejerverkų, brangus jo
perukas jau voliojosi nuspirtas kažkur po stalu. Ir man pačiai Piteris buvo
mielesnis be jo. Prieš pasiuntinius suvaidinęs visą ceremonialo
pompastiką, jis vėl galėjo būti pats savimi — kapitonu. Po trijų dienų
atėjo metas ir jam pačiam pasilinksminti: apvesdinti Jakimą Volkovą.
Šįkart ceremonmeisteriu tapo pats mažiausias iš surinktų karių — jis ir
pradėjo eiseną cerkvėje. Paskui jį sekė Volkovas prašmatniais dvidešimt
septynis rublius kainavusiais madingais rūbeliais ir jo išrinktoji, irgi
išpuošta lėlės dydžio brangiausia suknia. Likusios septynios dešimtys
neūžaugų taip pat buvo aprengti ištaigingais vokiškos mados apdarais ir,
tarsi vargonų vamzdžiai, surikiuoti tiksliai pagal dydį. Popas paklausė
Volkovo, ar tasai imąs į žmonas savo išrinktąją, ir tasai, meiliai
žiūrėdamas į nuotaką, jaudindamasis, rimtai tarė: „Taip, ir nenoriu jokios
kitos.“ Per cerkvę nuvilnijo krizenimas. Į popo klausimą, ar nesanti
pasižadėjusi kitam vyrui, nuotaka taip pat rimtai ir nuoširdžiai,
neslėpdama nuostabos dėl tokio kvailo klausimo, atsakė: „Tai bent būtų
gražiausia“, tuo sukeldama jau ištisą juoko bangą. Popas, tuokdamas
miniatiūrinę porą, nebegalėjo Sakramento žodžių tarti pats
neprunkšdamas. O kai Piteris, vainikuodamas jaunavedį karūna, dėl savo
aukšto ūgio turėjo ją laikyti ne iškėlęs, bet nuleidęs žemyn virš kario
galvos, visi susirinkusieji — rusai, kurliandai, didikai, pasiuntiniai ir
karininkai, jų žmonos ir damos, kniaginios ir kniaziai, bojarinai ir jų
tarnai — visi jau nebegalėdami susilaikyti cerkvėje griaudėjo juoku.
Vėliau dailiomis burinėmis valtimis iš Petropavlovsko persikėlėme į
Vasiljevo salą: ten, Menšikovo rūmuose, toje pačioje salėje, kur prieš tris
dienas šventėme Kumpio ir Veršio iškilmingą dinastinę sąjungą, dabar
vėl stovėjo kvadratu sustatyti puotos stalai, o viduryje jų — mažyčiai
apvalūs staliukai, padengti kariams. Tokiu būdu garbūs ir kilmingi svečiai
galėjo grožėtis viduryje vykstančiomis mažosiomis vestuvėmis, bet
Piterio sumanymas, dėl juoko, buvo kariams duoti gerti iš didelių taurių
ir kvortų, sklidinų ir didelį vyrą iš koto galinčios išversti degtinės. Nereikia
nė sakyti, jog kariai akimirksniu taip įkaušo, jog svirduliavo, nebesilaikė
ant kojų ir nuo girtumo tiesiog ritosi kūliais. Itin juokingi buvo tieji, iš
tolimų kaimų. Aleksandro žmonai kažkada dovanotą itin mažą nykštukę,
kurią Darja vadino Didele Papūga, iškirto jau pirma taurė degtinės ir
mažylė gulėjo paslika be jokių gyvybės ženklų. Kitiems buvo liepta šokti
rusiškai, su pritūpimais ir vartantis kūlio, ir šitai jie uoliai, kliūdami ir
kritinėdami, darė iki pat vienuoliktos vakaro, bet į pabaigą dauguma jų
tiesiog jau voliojosi kvadrate tarp stalų, savo pačių pridarytose balose,
tarp taurių ir butelių šukių. Viena iš karlių — tokia girta, kad nebesuvokė,
ką daranti, — įsibėgėjusi, tarsi norėdama nusižudyti, tyčiomis žiebėsi į
stalo kraštą ir tįsojo prakirsta, kruvina galva. Vieną akimirką vyliausi,
kad tai ne toji vargšė iš Novgorodo, bet buvo neįmanoma pasakyti:
mačiau ją tik trumpą akimirką, o dabar visi buvo perrengti europietiškais
drabužiais, paslėpti po perukais. Ir labai panašūs vienas į kitą —
nežiūrint į tai, kad jų kūno kliaudos buvo skirtingos.
Piteris tiek juokėsi, tiek kvatojo — seniai jo tokio įsilinksminusio
nebuvau mačiusi. Daugelis svečių, priverstinai girdomų, jau buvo tiek
prisitvoję, kad žvygavo iki ašarų, badydami pirštais į mažuosius. Piteris,
visiškai girtas, apkabinęs Danijos pasiuntinį Justą Juelį, mojavo smiliumi,
plekšnojo įsismaginęs plaštaka sau per šlaunis ir žvengė, kad visa tai
jam primena jo paties, Rusijos caro, dvarą: gamtos išdaigų kolekcija,
įvilkta į naujausios europietiškos mados rūbą.
„Girti, apsimyžę ir kruvini — koks caro dvaras be kraujo“, — pridūriau.
Buvau pati labai girta, ir man buvo visiškai nusispjauti.
„Oi, tik pažiūrėkite, kas čia šneka! — Piteris nusišiepė, bet nepiktai. —
Carienė prabilo! Galėsi tuoj savo atskirą dvarą susirinkti — be kraujo, be
šūdų ir be myžalų! Pažiūrėsim, kaip seksis! Žibuoklėmis ir rožėmis turbūt
kakosite! O dabar einam, Katerina, šokti ir žiūrėt fejerverkų!“
„Bent jau bus visi švarūs mano dvare. Gi nepamiršk — esu
portomojka“, — nusijuokiau. Piteris irgi pratrūko juoku.
Piteris niekada nestokojo sąmojo. Ir jam patiko žmonės, kurie į save
nežiūri pernelyg rimtai. Todėl tą vakarą daug šokome. Ir pirmą kartą prie
visų mane vadino savo žmona. Dėl to vertėjo būti atsargiai ir negadinti
jam nuotaikos.
 Tik fejerverkų nebuvo. Aleksandrui ir Darjai pranešė, kad smarkiai
sunegalavo jaunasis kunigaikštis Menšikovas, Piterio krikštasūnis Luką
Piotras. Nebenorėdami kelti daugiau triukšmo, išsinešdinome toliau
švęsti į mūsų medinius Žiemos rūmus, kur Piteris mažajam Jakimui
Volkovui ir jo nuotakai užleido savo miegamąjį ir mūsų didelę lovą. Mes
su kurliandais ir užsienio pasiuntiniais toliau gėrėme salėse, kol Piteris
visiems paliepė eiti stebėti povestuvinės karių nakties. Sakėsi tai darąs
dėl mokslinio intereso, o aš stengiausi nežiūrėti. Tai, ką jie darė, o dar
labiau tai, ką darėme mes, buvo tiesiog labai negražu. Nerandu kito
žodžio: negražu. Taip, kaip didis grožis kartais užgniaužia kvapą ir
sutvenkia ašaras, taip šitai buvo to priešingybė — stuporą sukeliantis
negražumas, nuo kurio, vienok, negalėjai atitraukti akių. Negalėjau
patikėti, kad stoviu ten, spoksau kartu su visais ir bijau žodį tarti, o
Viešpats mato mano bailumą. Tą akimirką jutau gėdą — didesnę, nei kad
pusnuogė varoma per aikštę Marienburge. Bet taip pat supratau, kad jei
darai gėdingus dalykus drauge, krūvoje su daugeliu kitų žmonių, jie tą
akimirką neatrodo tokie gėdingi. Priešingai, tampa šiek tiek baisu
išsišokti ir pasipriešinti. Todėl didžiausius ir gėdingiausius nusikaltimus
įvykdo ne pavieniai niekšai, o jiems paklūstančios minios. Jei kas iš
tokios minios bando priešintis — tas jau beveik šventasis. Tokius
dažniausiai tiesiog sunaikina. Net ir šlykščiausius dalykus daranti minia
nepakenčia, kai kas nors ją pradeda gėdinti.
Piteris jokios gėdos nejuto. Gėdindavosi jis tik Rusijos atsilikimo, bet
niekada — pats savęs. Man regis, kad jis prieš karius tiesiog jautėsi esąs
Dievas: galėjo žaisti jais, jų likimais ir matyti jų slapčiausias akimirkas,
kurias mato tik visagalis Viešpats. Toks Viešpats, kuris nemyli savo
vergų. Tik juos valdo. Todėl Piteriui reikėjo mažųjų karių, kad pasijustų
didžiu.
Fejerverkų tą naktį taip ir neiššovėme, pamiršome.
Rytą sužinojome, kad mažasis Luką Piotras Menšikovas naktį nuo
karštligės numirė. Numirė, nesulaukęs nė vienerių.
Buvau įsitikinusi, kad tai yra Dievo bausmė. Mums, už tai, ką
padarėme. Už tai, kad per iškilmes mirtinai prisigėrė ir susižalojo keletas
karių, tarp jų ir Darjos Didžioji Papūga. Buvau beveik tikra, kad toji,
prasiskėlusi sau pačiai galvą, buvo nuo vaiko atskirtoji mažylė iš
Novgorodo. Kartais tiesiog žinai tokius dalykus, net jei ir nėra tam
įrodymų. Kaip ir nujauti, už ką mus nubaudžia Dievas. Bet galbūt tai
tebuvo sunkios pagirios — tuomet viskas atrodo juoda, kaip Dievo
bausmė.
Tomis dienomis bandžiau daryti neįmanoma — guosti Darją,
išgyvenančią man jau pažįstamą skausmą. Ji blaškėsi ir raudojo savo
naujuose rūmuose, ir rėkė, kad jie prakeikti ir ji niekada nebegalės čia
sugrįžti. Žinojau — galės. Todėl pasakiau: „Nešnekėk niekų, Daša,
galėsi.“ Jau žinojau, kad kūdikio mirtis yra it kas tau nupjautų galūnę —
nebėra, lieka tik amžinas stygius, tuštuma, kuri, luošiai pasakoja, vis
vien kartais paskauda. Tačiau išmoksti klibinkščiuoti toliau per
gyvenimą. Aleksandras, netekęs pirmagimio, vaikščiojo pasmėlusiu
veidu — buvau jau jį mačiusi tokį, tarsi kas gyvastį būtų išleidęs. Piteris
jį guodė savuoju bergždžių „Ką Dievas davė — Dievas pasiėmė.“ Buvo
pernelyg pagiringas, kad labai daugžodžiautų bičiuliui. Skaudėjo jam
galvą ir taip, be Aleksaškos nelaimės.
Jaunamartė karlė Volkova mirė po metų — gimdydama savo
pirmagimį, dėl kurio jau varžėsi jo norintys didžiūnai. Atsiradimą irgi būtų
stebėję. Vėliau sužinojau, kad dviejų karių pradėto kūdikio gimdymas
dažniausiai grėsdavo mirtimi motinai ir dažnai — naujagimiui, todėl nauji
kariai kūdikiai būdavo itin didelė ir labai visų geidžiama retenybė.
Neišgyveno nei Volkova, nei jos kūdikis. Dievas, turbūt neištvėręs,
išvadavo juos iš kančių. Ir iš tokio gyvenimo, kurio paskirtis — vien kelti
juoką kitiems. Tačiau net ir tokiame gyvenime abu Volkovai gebėjo jausti
meilę ir švelnumą vienas kitam. Turbūt tai — didžiausias įrodymas, kad
buvo lygiai tokie pat žmonės kaip mes. O gal net labiau žmonės, nei mes.
Piteris, nežiūrint į viską, ir kai jam nebūdavo nuotaikos aberacijų,
kartais irgi būdavo nepaprastai švelnus, geras ir mielas. Nors prie
žaizdos dėk.
Po tų vestuvių, po Girtojo Sinodo, pasikvietė mane pasiplaukioti Neva
vienu iš savo burinių laivų. Buvo šaltas ir giedras žiemos rytas, virš
vandens klykavo baltutėlės žuvėdros, o virš pilkšvų vandenų kylantis
statomas miestas pakrantėse atrodė tarsi auksinis. Buvo taip įstabu, kad
nė negalvojai, jog tas aukso miestas — ant žmonių kaulų. Piteris juokavo
su škiperiu, dairėsi pro žiūroną, davė jį ir man, pasakojo, kas dar bus
statoma. Mūsų Vasaros rūmų pamatai jau buvo pakloti, žemės sodui jau
suvežtos, kasamos lysvės, bet mieste turėjo rastis ne vien daugiau
rūmų: Piteris pasakojo apie prieglaudas ir ligonines, apie mokyklas karo
kadetams ir valdininkams, apie mokslo ir valstybės kolegijas, ambasadas
viso pasaulio pasiuntiniams, apie užeigas svetimšaliams pirkliams,
fabrikus, kurie gamins popierių, stiklą ir porcelianą, aus kilimus bei
šilkus, ir dirbtuves, gaminsiančias karietas ir baldus, ne prastesnius už
olandiškus. Apie gatves, kurios bus švarios, be purvo ir naktimis
apšviestos žibintais, ir žmonės jomis galės vaikščioti nebodami girtų,
vagių ir galvažudžių, ypač tamsiais šventiniais žiemos mėnesiais prieš
Naujuosius metus, kai stovės visur papuoštos eglės, kvepės pyragėliais
ir linksmai spygaus maži vaikai ant pačiūžų. Piteris buvo liepęs denin
paimti dailią pintinę su vynu ir užkandžiais ir, begurkšnojant saldų
tokajų, švelniai mane apkabinęs rodė, kaip viskas bus. Kartu su manimi
balsu svajojo. Per vidurį sakinio, įsikarščiavęs, gairinant vėjui, mane
pabučiavo: „Pamatysi, Matka, bus nauja Rusija, žmoniška. Kantrybės tik
truputį reik, aptašysim mūsiškius, nuo vokiečių nesiskirs, o bus ir dar
geresni, nes rusas — gabesnis. Iš nieko stebuklus padaro, tik rimbu
varyti juos reikia, nes tinginiai. Pamatysi, Matka, nesigailėsi už manęs
ištekėjusi — duos Dievas, va štai karą tuoj pabaigsim ir dar gerai
pagyvensim. Tu, Katerina, ruoškis būti cariene — pradėk rinkti žmones
sau į dvariškius. Parodysi Rusijai, koks turi būti dvaras. Kurk, pavyzdį
rodyk — išmanai juk dalykus, skonį gerą turi. Duos Dievas, baigsim karą
ir pasidžiaugsim. Mes, ir mūsų vaikai.“
Buvo puiki proga, pati ta akimirka pasisakyti, kad vėl laukiuosi.
Kelias akimirkas denyje buvome abu laimingi — apkabino ir saldžiai
pabučiavo. Juokėsi drauge iš džiaugsmo. Tvirtai tikėjo, kad viskas bus
nuostabu. Mylėjo mūsų vaikus. Tą akimirką buvo tiesiog neįmanoma jo
nemylėti, nesididžiuoti juo ir nesijausti saugiai. Tą akimirką tikrai tikėjau,
kad jis man skirtasis.
Tas Pichajchujus Michailovas, kuris žiūrėjo į besikergiančius karius,
buvo kitas žmogus. Ir jį reikėjo užmiršti. Reikėjo mylėti Piterį. Ir derėjo
kabintis į tai, kas gera, ir tikėti, kad ateitis bus maloninga.
Bet kartais didžiausia laimė yra ateities nežinoti. Kam? Žinojimas
apnuodytų bet kokias laimės akimirkas.
Mes nežinojome, kad karas baigsis ne tuoj tuoj, o vyniosis kaip mūsų
visų syvus siurbianti kruvina žarna dar dešimtį metų. Mes nenutuokėme,
kad karas pasiglemš ir kūdikį, kurį tą akimirką turėjau po širdimi. Net
šiandien negaliu galvoti apie tai, kas nutiko.
Bet toks jau yra tas karas — nenuspėjamas, nors tu gali būti ir
geriausias, daug pergalių iškovojęs strategas. Nes karas, kaip ir
gyvenimas, dar priklauso ir nuo atsitiktinumų. Ir dar dažnai, kaip bebūtų
keista, — ir nuo jausmų.
Kažką jaučiu. Tai Lestocqas, vėl čia atėjo. Čiuopia mano riešą,
skaičiuoja tvinksnius, tada su Olsuijevu paverčia mane ant šono ir,
priglaudęs ausį man prie nugaros, klausosi. Nežinau, ką girdi. Turbūt
girdi kažkokius karkesius plaučiuose — gal ten jau drobules įkapėms
plėšo Mirtis. O gal dar ir ne. Vėl atsargiai mane apverčia ir paguldo, tada
pagarbiai glaudžia ausį man prie krūtinės ir per prakaituotus marškinių
nėrinius klauso. Įdomu, ką jis girdi. Ar Lestocqas taps paskutiniu vyru,
priglaudusiu galvą man prie krūtų?
Kai atsitiesia, nematau Lestocqo veido, jis nusisukęs, bet matau
Darjos ir Varvaros, Johannos ir Tankos, Ustinijos, Akulinos ir Fedorijos
veidus; Matvejų Olsufjevą ir pažus. Jų veidai rūškani. Matyt, ir Lestocqo
veide — mažai džiaugsmo. Bet jis sako, kad jos imperatoriškąją šviesybę
reikia pamaitinti. Ūmai pasijuntu labai alkana ir sakau:
— Kuddelmuddel... su degtine.
Lestocqas linkteli galva. Svarbiausia, sako jis, kad jos didenybė turinti
apetitą, tai geras ženklas. Kuddelmuddeliu mane maitina pastarosiomis
savaitėmis, nes tai visuotinai pripažintas vaistas nuo peršalimų ir
kosulių. Tanka Kobyliakova išskuba pas virėjus. Bet atneš ne
kuddelmuddelį, o gogelmogelį — Rusijoje čia jie nieko neištaria, viską
iškraipo, visus vardus. Net mano Johannos vardo neištaria, sako:
Jagana. Jagana Petrovna jinai jiems.
Ne, jeigu norisi valgyti — dar nemirsiu. Ir Lestocqas nebus paskutinis
vyras, prigludęs prie mano krūtinės. Dar pagyvensiu, dar jums visiems
parodysiu. Tyčia.
Kažkodėl į mintis užklysta Lovisa von Burghausen. A, suprantu
kodėl — pagalvojau apie krūtinę. Juk jai stigo vienos krūties po to, kai
per Narvos šturmą ją kardu sužalojo rusų kareivis. Taip ir neužaugo
viena krūtis, po to sužalojimo. Sakė, sužalojo todėl, kad priešinosi.
Šešiametė priešinosi rusų kareiviui, ar gali taip būti? Bet kitas kareivis
atėmė ją ir pasakė, kad čia bus dovana jų kapitonui — maža baltapūkė
vergė švedė, šešerių. Tada tas pirmasis rusas ir smeigė jai į krūtinę, iš
pykčio, kad netektų kitam. Stebuklas, kad liko gyva... Tik viena krūtis
niekada neišdygo. Kada aš ją sutikau? Turbūt panašiu metu, kai buvo
karių vestuvės. Ar per kitas iškilmes. Nebepamenu... Tik pamenu, kad ji
tada kaip belaisvė priklausė Anikitos Repnino žmonai, kunigaikštienei
Praskovjai. Toji buvo žvėris, kaip ir carienė Praskovja Saltykova. Net
vienu metu maniau, kad visos Praskovjos — bestijos. Praskovja Repnina
laikydavo Lovisą pakabinusi žemyn galva ir mušdavo lazda, nes
įtarinėdavo, kad toji ją skundžia vyrui. Net Repninas buvo tokiu elgesiu
su vaiku pasibaisėjęs, o šiaip jau žmogus buvo be skrupulų. Kad
išgelbėtų, dvylikos ištekino Lovisą už pravoslavu pakrikštyto kito švedų
belaisvio, kamerhero. Maždaug tada ją ir sutikau: buvo trylikos, be
vienos krūties ir su dideliu pilvu — nėščia. Pamenu, kad kalbėjomės
švediškai. Pasitikėjo manimi, viską papasakojo, apie Narvą... Kaip po to
gulėjo sužeista ir šaukėsi motinos tol, kol užkimo ir dingo balsas, kaip
pateko vergijon pas Repniną. Kaip ją, nieko nesuprantančią, pakrikštijo
pravoslaviškai ir mušė dar labiau, nes ji nesuprato, ko iš jos nori. Bet
dabar ji turinti vyrą, kad ir nemylimą, kuris ja rūpinasi, nes taip pat yra
vergas. Mane pribloškė to vaiko atsparumas, valia priešintis ir
tikėjimas — į savo negandas ji žiūrėjo kaip į Dievo išbandymus, o į
blogį — tarsi į kovą su Šėtonu, kurį turi įveikti. Tikėjo anksčiau ar vėliau
pabėgsianti iš Šėtono imperijos — Rusijos ir iš nelaisvės. Buvo visiška
priešingybė man: jokio gebėjimo nusilenkti, prisitaikyti, kad išliktų. Net
šešerių priešinosi ir trylikos neketino pasiduoti. Pažadėjau jai, kad galės
į mane kreiptis pagalbos — padarysiu, ką galinti. Daviau sau žodį, kad,
rinkdama sau žmones į dvarą, ją pasiimsiu.
Žodį, kurio netesėjau.
— Įsakau, įsakau pakelti kanceliarijų popierius ir sužinoti, kur dabar
yra švedė belaisvė Lovisa von Burghausen.
Varvara, Darja, Lestocqas, tarnai susižvalgo. Jie turbūt mano, kad
man deliriumas. Betgi ne, labai aiškiai žinau, ko noriu. Tik jie nesupranta,
kas ir prie ko ta Lovisa.
 Tanka Kobyliakova ateina su virtuvės tarnais, padėklais ir staleliu, kurį
atneša man prie lovos. Ant krūtinės man užkloja skepetą, sidabriniame
paauksuotame dubenėlyje ant kojelės — gelsvas kuddelmuddelis:
tuzinas kiaušinių trynių, išplaktų su cukrumi ir degtine. Išplakta iki
standumo, cukraus nepagailėta — skanėstas kaip apvalaina krūvelė ir
per vidurį, kur varvinta šaukštu, net pūpso kalnelis. Atrodo tarsi
mergelės krūtis su speneliu dubenėlyje.
Tankos laikomo šaukšto grybšnis suardo glotnų kuddelmuddelio
paviršių.
Saldu, skanu, slysta tarsi šilkas mano išdraskyta gerkle. Žiojuosi dar
ir dar, godžiai ryju, negaliu pasisotinti, kibirą galėčiau suvalgyti.
Galiausiai gomurio gale dilgteli degtinė. Vėl pradedu kosėti, net
susirietusi pakylu nuo pagalvės. Vėl kraujas, skrepliai; spjaunu, Tanka
nespėja atsitraukti ir netyčia pataikau tiesiai į dubenėlį.
Gogelmogelis dabar sumaitotas ir kruvinas. Tarsi sužalota ir niekada
neišdygusi Lovisos krūtis.
 8
Lestocqas, išsitraukęs kišeninį laikrodį, tikrina jį pagal laikrodžio
dūžius mano kambaryje. Kosėju sulig kiekvienu dūžiu. Tada atsidūsta ir
sako:
— Aštuonios, kiek anksti, bet ką darysi... Nuleisime kraują kosuliui
pristabdyti.
Nenoriu, bet nieko negaliu pasakyti, nes kosčiu. Kiek gi galima
nuleidinėti? Bet Lestocqas tiki, kad šitaip pasišalina visi ligos nešvarumai,
kad gaminasi naujas ir sveikas kraujas. Ir kosulį nuleidimas pristabdo —
gal todėl, kad lieka mažiau jėgų.
Jie prispaudžia mano dilbį prie čiužinio. Kosčiu ir neturiu jėgų
pasipriešinti. Prie alkūnės Lestocqas prikiša paauksuotą sidabro dubenėlį
įduobtu kraštu ir padalomis suraižytu vidumi. Mano kraujas — skaistus
ir raudonas, kaip sveiko žmogaus, ne toks, kaip iškosėtas. Ir ne toks,
koks būna kraujuojant. Arba po persileidimų.
Kai kraujas apsemia pirmą padalą, pajuntu, kad suima miegas.
Reikėtų liepti nustoti. Bet nebeturiu jėgų. Juokinga, ar ne? Nebeturiu
jėgų, kad duočiau įsakymą dėl savęs.
Labai gerai pamenu, kada man suteikė galią įsakinėti. Ir kada manęs
pradėjo klausyti — 1711 metų pavasarį, prieš žygį į Prutą. Piteris mane
atkalbinėjo vykti kartu, bet aš užsispyriau: mums buvo gera kartu, jau
pusmetį beveik nesipykome. Nešiojau jo kūdikį, jaučiausi sveika ir
norėjau būti su Piteriu. Nuoširdžiai: kad žygio metu, atokvėpio valandą,
jis turėtų artimą žmogų. Kad būtų kas juo pasirūpina — pamaitina,
apskalbia ir prižiūri, kad pernelyg daug negertų degtinės. Jis man
aiškino, kad būsią labai pavojinga: laukiantis susidūrimas su turkais, o
kelionė tolima, į pačią Moldaviją. Po džiaugsmo užkariavus Baltijos jūros
pakrantę pasiekė negeros žinios: prieš pat Naujus metus turkai
Konstantinopolyje kalėjiman uždarė Rusijos ambasadorių Piotrą Tolstojų.
Derėjo duoti jiems atkirtį: trumpą, triuškinančią ir pergalingą karo
kampaniją. Piteris siūlė šiek tiek jį palydėti, bet pasilikti Lenkijoje —
Lietuvoje jau buvo negalima, ten Aleksandras pastaruosius metus taikė
išdegintos žemės strategiją, ir suniokota kunigaikštystė badavo, o paskui
ją nusiaubė maras. Piteris už tai širdo ant Aleksandro. Pirmą kartą
girdėjau taip piktai apie bičiulį šnekant. Sakė: „Nors koridorių
nenusiaubtą keliauti būtų Aleksaška palikęs; galėtume imti lietuvių
žemes, bet kaip dabar jas, kai ten nėra nė ko ėst, išlaikysime? Svoločius,
nereikėjo taip siautėti, visus savo rūmus iš lietuvių pilių priplėštais
daiktais apsistatę, plėšikas, svoločius Aleksaška, iš purvo į kniazius,
pasitikėjau kalės vaiku, o jis, gobšas, — dykynę padarė...“ Todėl Piteris
siūlė man likti Lenkijoje — katro nors iš sąjungininkų prašmatniame
dvare, o pats rengėsi susiremti su turkais, priglaudusiais pabėgusį
Švedijos Karolį, Moldavijoje. Moldavijos vaivada Dimitrie Cantemiras,
nujausdamas turkų jungo silpnėjimą, pasiprašė Rusijos caro globos ir
tapo jo sąjungininku. Vaivada buvo praleidęs jaunystę sultono rūmuose
Konstantinopolyje, bet atrodė tarsi europietis ir buvo nepriekaištingų
manierų žmogus. Mokslingumu pranoko net Glücką: rašė knygas,
mokėjo vienuolika kalbų ir kūrė turkišką muziką, kuria mus linksmino
Maskvoje. Tapo smalsu to krašto, plytinčio kažkur toli Rytuose, ir
Cantemiro sostinės Jasų, garsėjančių grožiu. Tad prašiausi Piterio
paimama kartu. Ir jis sutiko, galiausiai: juk žygis turėjo būti trumpas ir
pergalingas. O sutikęs, prieš mums išvykstant į Preobraženskojė,
pasikvietė savo seserį Nataliją, sosto įpėdinį Aleksejų Petrovičių, brolių
našles Praskovją ir Marfą, dar kelis kraujo gimines. Ir tada, paėmęs
mane už rankos, jiems ir pasakė: štai Katerina Aleksejevna, jo teisėta
žmona. Dabar prieš žygį jis neturintis laiko surengti viešų vestuvių, bet
imąs mane kartu ir vesiantis, vos tik karo veiksmai aprims ir bus proga
atšvęsti. Tačiau jo šeima privalo žinoti: jei Piteriui kas atsitiktų, jei žūtų,
esu jo teisėta carienė. Ir elgtis turį su manimi ir mūsų dukromis bei tuo
vaiku, kuris gims, kaip su caro įpėdiniais ir caro našle.
Natalijos žvilgsnis, kai ji, kaip reikalavo rusiškas paprotys, bučiavo
man ranką, buvo visiškai tuščias. Buvo Piterio tikra sesuo, ir jis jau
vargiai ją kuo nors galėjo nustebinti.
Praskovjos — kupinas baimės. Ir su trupučiu neapykantos. Mačiau
mintis, knibždančias už juodų akių, įspaustų tarsi razinos į veido tešlą. Ji
karštligiškai bandė prisiminti, ar nėra manęs, tokios žemakilmės, kada
nors nuskriaudusi ar užgavusi.
Galiu tik įsivaizduoti, ką jos jautė bučiuodamos ranką man: skalbėjai
portomojkai, kariuomenės kekšei, vergei iš Vakarų.
Kai priėmiau jų pagarbos pareiškimus, Piteris mane apkabino ir prie
visos šeimos pabučiavo.
Savo krikštatėvio Aleksejaus Petrovičiaus akyse regėjau pralaimėtojo
neviltį.
Tačiau jo niekas neklausė, ką jis galvoja apie naująją pamotę. Jam
buvo numatyta kita dalia: jis turėjo būti apvesdintas su princese
Charlotte Christine iš Wolfenbuttelio, Brunswicko ir Lūneburgo princese,
Šventosios Romos imperatoriaus svaine. Ji turėjo pagerinti rusišką veislę
Vakarų krauju: mat rusiškojo kraujo įliejimas į Vakarus visiškai
nepavyko. Annos Ioanovnos vyras, Kurliandijos kunigaikštis,
paprasčiausiai neatlaikė svetingų nuotakos krašto vestuvinių papročių:
sausį jaunavedžių porai išvykus atgal į Kurliandiją, vos už dvidešimties
mylių nuo Sankt Peterburgo Friedrichas Wilhelmas iškeliavo pas Viešpatį.
Mirė ne tik kad neišsipagiriojęs, bet net ir neišsiblaivęs: du mėnesiai
kasdienio šventinio pylimo rusiškais kiekiais net ir šiam ištikimam Bakcho
garbintojui buvo per daug. Gydytojai, išskrodę jo kūną, savo raportuose
rašė, jog neįtaria jokio sąmokslo nei nunuodijimo: tiesiog jo kepenys jau
buvo virtusios paštetu, kasa — drebučiais, žarnos kiaurai išgraužtos opų,
kraujagyslės užsikimšusios vyno nuosėdų kamščiais, o smegenys —
marinuotos degtinėje. Tačiau jie guodė, jog tai nieko nebūtų pakeitę:
daugelį metų šitiek vilgantis, dinastijos pratęsimo įnagis beliko tinkamas
tik sysiojimui.
Įpėdinis Aleksejus Petrovičius be butelio nebeužmigdavo, tačiau
patirdavo ir ilgus sąžinės graužimo, atgailavimo ir pasninkavimo
priepuolius. Ir kartais jo žvilgsniuose į moteris matydavau kažkokį niūrų
gašlumą. Vadinasi, buvo šiek tiek vilčių, kad Charlottei Christinei jis
padarys pagerintą, rusiškai vokišką vaiką, taip Piterio geidaujamą
anūkėlį.
Mes išjudėjome, atšventę Maslenicą ir pakrikštiję antrąjį Darjos ir
Aleksandro sūnų Samsoną Pavelą, gimusį tų metų sausį. Darjai ir
Aleksandrui palikome prižiūrėti Annušką ir Lizettą. Prieš išvykstant,
vasario 25-ąją, Kremliuje, po iškilmingų mišių, kurių metu kukliai, tačiau
viešai buvome pakartotinai sutuokti, aikštėje priešais Uspenijės soborą
įvyko palydėtuvių iškilmės: iškėlęs kryžių, Piteris visus pašaukė į kovą
prieš Kristaus priešus pagonis mahometonus, užplūdusius krikščionių
žemes, ir paragino juos išgrūsti atgal į Arabijos stepes ir smėlynus —
ten, kur jiems ir vieta. Su kryžiaus ženklu vėliavose mes turėjome
išlaisvinti pavergtas Balkanų krikščionių tautas ir įveikti Otomanų
imperiją. Aikštėje išrikiuotiems Preobražensko ir Semionovsko pulkams
žaliomis uniformomis buvau pristatyta kaip Matuška carienė Jekaterina
Aleksejevna, visavaldė ir teisėta valdovė, kurią batiuška valdovas Piotras
I vesiąs po pergalės, o ją visi kartu iškovosią. Buvo įstabu matyti, kaip
miškas kareivių žaliomis uniformomis nusitraukia trikampes skrybėles
nuo galvų, žegnojasi ir šaukia „Uraaa!!!“ sveikindami savo naują carienę.
Jų visų motiną. Mane.
Klausiau savęs, ar tokia motinystė — šventa? Juk vienas
mėgstamiausių tų kareivių keiksmažodžių buvo tasai palinkėjimas
išprievartauti kieno nors motiną: jebat’ tvoju mat’. Arba pasigyrimas,
kad tai jau atliko.
Keistos šiurpulingos mintys kartais užklysta į galvą: pamenu, klausiau
savęs — gal toje išrikiuotoje kareivių minioje kur nors yra tieji, norėję
išprievartauti mane į košę? Bet nusiraminau: turint galvoje rusų karybos
mastą, po devynerių metų nuo Marienburgo buvo mažai tikimybės, kad
iš tos patrankų mėsos dar kas nors likęs gyvas. Be to, dabar mane viešai
saugojo Piteris. Tai buvo svarbiausia. Tai su manimi jis teisėtai
jebimatstvoval. Ir niekam daugiau manęs, jo Matkos, liesti nebuvo valia.
Šeremetjevo veidas išgirdus naujieną tapo visiškai toks, kaip
Praskovjos. Bijojo — ar keršysiu? Kiek žino Piteris? Bet aš tingėjau
terliotis. Jis liko belaisvės Martos Helenos Skowronskos gyvenime, o jos
nebebuvo. Dabar buvau Jekaterina Aleksejevna, caro žmona.
 Prieš mums išvykstant iš Maskvos, mano kaip carienės pirmąja
prašytoja, čelobitnica, tapo Kristina Emerencija Glück. Rengėsi ji vis dar
juodai, buvo vis dar tiesi, bet susenusi ir suvargusi: artėjo prie
šešiasdešimties. Raukšlės it medžio rievės vagojo kaktą ir viršutinę,
nuolat sučiauptą lūpą. Žvilgsnis tebebuvo smerkiantis, priekabus. Tik iš
po užkritusių akių vokų nebeatrodė toks jau baisus. Buvo prigesęs.
Laikas geriausiai matomas seniai nematytų žmonių veiduose.
Pasirėmusi gumbuota ranka į stalo kraštą, ji sunkiai, tarsi sulaužyta,
atsiklaupė prieš mane. Visa, ko ji teprašė, buvo leisti jai išvykti iš
Maskvos, kur nors, bet kur — į Livoniją ar į Estliandiją. Ji sakė:
„Nebegaliu, dėl Dievo, Marta... atsiprašau, Jūsų didenybe valdove
cariene... nebegaliu...“
Nuo pat pirmos akimirkos, kai patekau į Rusiją, žinojau — šis kraštas
ne Kristinai Emerencijai. Stebuklas, kad per visus tuos metus ji
neišprotėjo. Bet neįtikėtina buvo ir tai, kad jos vaikai visai nesiveržė
atgal, į užkariautą Livoniją ir į jų buvusį įprastinį, tvarkingą gyvenimą.
Maskva ir jos gaivališka netvarka, kur kasdien gali nutikti bet kas, juos
įsiurbė, gyvenimas čia — įtraukė. Kristianas turėjo gerą tarnybą pas
Aleksejų Petrovičių — Piterio tikslas buvo sūnų apsupti kuo daugiau
mokytų vokiečių. Ernstas Gottliebas nors tebelankė gimnaziją, bet
svajojo išvykti. Tik ne Livonijon, o į Vokietijos universitetus, kaip tėvas.
Jis suprato, kad jo svajonę, jei gerai mokysis, galėjo apmokėti vien rusų
caro ukazas. Elisabeta, motinai prašnekus apie išvykimą, puldavo į
ašaras ir grasindavo pasidarysianti galą: ji buvo įsimylėjusi François
Villebois, prancūzą Piterio adjutantą. Ji paminė, kad tokių vyrų,
prancūzų, Marienburge paprasčiausiai nebuvo. Jos seserys Kristina,
Agneta ir Margarita puikiai suprato, kad čia, Maskvoje, kad ir būdamos
be kraičių, bet užtat panelės iš Vakarų, turi kur kas didesnę paklausą
ištekėti už kokio turtingo, naujų madų besivaikančio ruso.
Kristinai Emerencijai už velionio vyro Rusijai nuveiktus darbus
paskyrėme trijų šimtų rublių metinę pensiją ir davėme Ajos dvarelį
Estliandijoje. Prižadėjau, kad pasirūpinsiu jos dukromis — juk man į
dvarą reikėjo žmonių. Lygiai taip pat sunkiai, tarsi sulaužyta, Kristina
Emerencija Glück pakilo, atsitiesė ir išėjo. Sau kartojau, kad valdžia ir
galia — tai visų pirma malonė. Nekeršijau, leidau jai nugyventi jos laiko
likučius ten, kur norėjo. Nebejaučiau jokio piktumo — gal, jei ne jos
bjaurus būdas, nebūčiau atsidūrusi ten, kur buvau. Bet ir Glückų
mergaitėms, ir man buvo ramiau, kai tas akylas sąžinės priekaištas
išvyko. Šalia jos mes jautėmės, tarsi būtume parsiduodančios. Netgi
žodis „carienė“ jos lūpose kažkodėl skambėjo kaip pašaipa. Gal jos
sąnariai ir kaulai ir tapo silpni, bet išvyko ji Rusijos nesulaužyta.
Aleksandras nuo to laiko, jei tik šalia būdavo kokių žmonių ir
laiškuose, taip pat į mane kreipdavosi tik „Maloningoji valdove cariene“.
Tačiau be jokios pašaipos. Veikiau — su tėvišku pasididžiavimu. Buvau
jo, princo iš purvo, svajonių inžiniero Menšikovo, sėkmingai sukurtas
projektas — carienė iš nieko.
Cariene mane titulavo ir nuo pat pirmos akimirkos karališką pagarbą
rodė lenkai, kai gegužę atvykome į Javorovą. Lenkų pasiuntiniai ir žvalgai
veikė gerai, viską žinojo apie paskelbtas vedybas. Žinojo net ir tai, kad
kelionėje Piteris smarkiai apsirgo. Suprato, kad jei Piteriui kas nors
atsitiktų, dabar buvau antra valstybėje pagal rangą.
Piterį vėl vos išslaugiau. Lapkritį ir gruodį — Annos Ioanovnos
vestuvės, sausį — Menšikovų antrojo sūnaus gimimas, vasarį —
Maslenica ir krikštynos, kovas kelionėje buvo beveik kasdienis pylimas.
Nieko nuostabaus, kad balandį visiškai neatlaikė Piterio sveikata. Buvo
nusilpęs, peršalo, prikibo karštinė ir sloga. Nuolat skaudėjo nugaros
apačią ir vėl atsinaujino priepuoliai. Vėl turėdavau laikyti jo galvą sau
ant krūtinės ir glostyti, tačiau dabar priepuoliai buvo kur kas ilgesni, mus
abu labiau varginantys. Vienas jų tęsėsi beveik visą dieną, su mediku
nežinojome, nė ką daryti — Piteris, traukulių tampomas, daužėsi it žuvis,
išplauta į krantą. Ir taip visą dieną, o turėjau laikyti jo galvą, kaip visada.
Negalėjau nė pajudėti, būtų susiskaldęs sau galvą; man net teko
šlapintis į savo sijonus. Kai praėjo, maldavau jo savęs nealinti — šitiek
negerti. Tačiau Piteris, jei tik nebuvo mūšio lauke, nelabai mokėdavo kuo
kitu užsiimti: dienomis atlikdavo valstybinius reikalus, atsakydavo į
laiškus, o vakare, poilsiui, telikdavo taurė ir butelys. Stengdavausi, kad
bent jau gertų vyną, o ne degtinę. Prisėsdavau už kompaniją kartu su
juo.
Lenkijoje, Javorove, irgi gėrė, tik su daugiau ceremonijų ir banketų.
Mus priėmė su politesu ir pokyliais. Magnatai varžėsi, kuris prašmatniau
mus priims. Pas kunigaikštį Karolį Stanislovą Radvilą itin daug šokome ir
susilaukiau daug pagyrų dėl savo grakštumo, nors buvau jau gana
nėščia. Etmonas Adamas Mikolajus Sieniawskis mus nustebino valgių ir
dovanų prabanga, o mane titulavo „Jos didenybe“. Jo žmona, Elžbieta
Sieniawska, paisė kur kas mažiau etiketo: išvydusi Piterį, ji jam
nusilenkė, bet paskui puolė link jo ir jis jai bučiavo rankas, o paskui —
triskart į skruostus. „Mon Dieu, — sakė ji, — beveik dveji metai prabėgo,
o lyg vakar, Jūsų didenybė nė kiek nepasikeitęs — Neptūnas ir Marsas
viename asmenyje!“
Ją pačią visi vadino Sarmatijos Minerva ir nekarūnuota Lenkijos
karaliene.
Ji buvo nebejauna — keturiasdešimt dvejų, trejais metais vyresnė už
Piterį. Nors atrodė jaunesnė: buvo skaistaus veido, puikiai išsilaikiusi
padedama visų įmanomų tepalų, kuriais, matyt, terliojosi rytą ir vakarą.
Taip moka tik lenkės — sėdėti pusę dienos prie veidrodžio, gaivinti grožį,
o paskui apsimesti, lyg nieko nedarė — jog čia Viešpats Dievas taip jas
apdovanojo. Bet kad ir puikiai atrodydama, vilkėdama nuostabiausias
suknias, vis vien Elžbieta Sieniawska buvo sena — keturiasdešimt dvejų,
trejais metais vyresnė už Piterį. Tačiau net ir aklas galėjo pasakyti, kad
jiedu buvo meilužiai. Piteris gaudė kiekvieną jos žvilgsnį tarsi kąsnelio
laukiantis kambarinis šunytis. Jis lydėsi tarsi vaškas nuo jos akyse
žioruojančio vyliaus ir stovėjo kvailai išsišiepęs, it vaikas. Buvo gėda
žiūrėti. Neptūnas, tfu... būtų Sieniawska mačiusi, kaip Piteris plakasi
ištiktas priepuolio, it žuvis, išmesta į krantą...
Ji minėjo, kad buvo prabėgę dveji metai. Vadinasi, viskas tarp jų
prasidėjo 1709-aisiais. Tais metais, kai Piteris labai daug keliavo po
Lenkiją ir vis arba prasilenkdavome, arba vis nerasdavo laiko su manimi
susitikti. Kai jaučiausi nuo jo meilės nutolusi.
Iš slapto užkaborio prie širdies išleidau mažytį lašelį atsiminimų
priešnuodžio iš Voronežo.
Padėjo. Nustojo skaudėti. Kaip nuo laudanumo. Pajutau, kad Piteris
nebegali manęs įskaudinti. Kad Elžbieta Sieniawska negali nugalėti
carienės. Niekam nežinant, padiktavau laišką Aleksandrui į Peterburgą —
kad mus čia Javorove nuostabiai priėmė, vieni baliai banketai, visi rodo
man pačią didžiausią įmanomą pagarbą. Ir kad nesijaudintų dėl Piterio
pykčio, apie kurį pasiekė gandas. Dėl to, kad tasai nepatenkintas dėl
Aleksandro plėšimų Lietuvoje. Kad Piterį apraminau, kad Aleksandrą
apgyniau ir Piteris jį atsimena beigi mini su tokia pat meile kaip ir seniau.
Dabar jau aš užtariau Aleksandrą prieš Piterį. Apie Sieniawską nerašiau
jam nieko. Nė neklausiau, ar ką žinąs.
Blogiausia, kad negalėjau jos neapkęsti. Jinai, po velnių, buvo tiesiog
nuostabi. Nei iki tol, nei po to man neteko sutikti moters, kuri būtų tokia
valdinga, tokia galinga, šitaip įsitikinusi savo nuomonės teisumu ir kartu
tokia kerinti, aplink save sukurianti tokio džiugesio ir malonumo debesį,
kad net didžiausi tuščiagarbiai, labiausiai savimi susirūpinę vyrai
negalėdavo jai atsakyti, ko prašomi. Ji buvo didžiulių valdų savininkė,
įtakinga politikė, o kartu moteris. Moteris, kurią vyrai gerbė.
Žmonės kalbėjo, jog net jos vyras etmonas, kuris, sužinojęs apie
pirmą jos neištikimybę, norėjo su ja išsiskirti ir buvo beveik paskelbęs
jai karą, susitaikė su tuo, kas neišvengiama. Su tuo, kad gyvenimas
greta jos — kad ir su visomis jos nuodėmėmis — yra kur kas geriau nei
nykus gyvenimas be Elžbietos. Ir todėl jis, atlaidžiai šypsodamasis,
žvelgė, kaip jo žmona koketuoja su Rusijos caru, kurį pakvietė būti jų
dukrelės krikštatėviu. Dar buvo pakviesti vėl sostą atgavęs Lenkijos
karalius Augustas Stiprusis ir Transilvanijos kunigaikštis bei vengrų
vadas Ferencas Rakoczis. Buvo kalbama, kad visi trys — buvę arba
esami jos meilužiai. Toji moteris vyrus sau rinkosi pagal jų karalijas.
Po velnių. Negalėjau neapkęsti Sieniawskos — pati norėjau būti tokia,
kaip ji. Kiekviena būtų norėjusi. Tokia žavinga, tokia galinga. Kad ir
senstelėjusi.
Kai man teko priimti pirmą savo gyvenime pasiuntinį Wolfenbüttelio
kunigaikščio atstovą Schleinitzą, atvykusį į Javorovą dėl Aleksejaus
Petrovičiaus vedybų, įsivaizdavau esanti ji, Sieniawska. Schleinitzas
kreipėsi į mane: pasveikino su mūsų vedybų viešu paskelbimu ir patikėjo
mano būsimai globai nuotaką princesę Charlottę Christinę. Maloniai jam
vokiškai padėkojau ir patikinau nekantraujanti apkabinti būsimą marčią.
Jis buvo nustebintas žemakilmės caro žmonos mandagumo ir to, kad
mudviems nereikia vertėjo.
Savo nuostabai, aptikau, kad Piteris sunkiai susikalba vokiškai. Nors
buvo įsitikinęs puikiai kalbą mokąs — lygiai taip, kaip buvo įsitikinęs
išmanąs mediciną. Tačiau iš tiesų jis kalbėjo vokiškai olandišku
mišiniu — ir tai tik teapsakančiu paprastus buitinius reikalus. Ne
diplomatiją, ir ne politesą. Todėl Piteriui reikėjo vertėjo. Bet ne man.
Pasirodė, kad, pati to nežinodama, iš pastoriaus Glücko namų buvau
išsinešusi vieną vienintelį kraitį, burnoje — gražią ir mandagią vokiečių
kalbą, kuria kalbėjo pats Glückas ir vokiečių pasiuntiniai. Ir lenkiškai
kalbėti man nereikėjo jokių pastangų. Kaip ir švediškai.
Visa tai man pakėlė ūpą, kaip ir Piterio pagyrimai, kad taip oriai
priėmiau pasiuntinį. Jiems abiems pavyko susitarti dėl Aleksejaus
Petrovičiaus būsimų vestuvių — Piteris norėjo, kad jos vyktų Brunswicke,
po to, kai jis įveiksiantis turkus Moldavijoje ir nuvažiuosiantis pasitaisyti
sveikatos į Carlsbadą. Vykti gydytis prie vandenų jį įkalbėjau aš.
Elžbieta Sieniawska netapo jam vaistu nuo pagirių. Su ja ištisai gėrė
šampaną. Jis teisinosi, kad jam reikalinga Sieniawskos pagalba įkalbant
lenkus prisijungti prie aljanso prieš Otomanų imperiją. Dienų dienas leido
su ja, o toji vis prigalvodavo jam užsiėmimų — krikštynoms nuvykus į
jos valdas Jaroslavlyje, kartu su Piteriu pramogai ėmėsi statyti laivą.
Savo akimis negalėjau patikėti matydama jį irkluojant valtyje, kartu su
ja. Kartu rūkydavo — toji dūmijo pypkę kaip kaminas. Ji net bandė —
tiesa, nesėkmingai — sudominti Piterį muzika ir žadėjo išmokyti, kaip
surinkti dvaro orkestrą. Taip pat nesėkmingai ji bandė įkalbėti Piterį lošti
madingus kortų žaidimus. Sena kvaiša. Ji nežinojo, kad Piteris niekada
nežaidžia kortomis ir apskritai nemėgsta jokių žaidimų, nes nekenčia,
nepakenčia, o svarbiausia — visiškai nemoka kam nors pralaimėti.
Piterio pralaimėta partija, net jei lošdavo ne iš pinigų, neišvengiamai
baigdavosi išmėtytomis kortomis, nutraukta staltiese, sulaužytais
baldais, o kartais — ir kieno nors sulaužyta nosimi. Geriausiu atveju
laimėtojo laukdavo bjaurus Piterio užgauliojimas. Lošti Piteris galėjo tik
iki pirmojo pralaimėjimo. Todėl Piteris nemėgo lošti ir nelošė. Net
Elžbietai Sieniawskai nepavyko jo įkalbėti. O Piteriui nepavyko jos
įkalbėti, kad lenkai prisijungtų prie aljanso prieš turkus.
Su manimi Elžbieta buvo dosni ir grakšti, kaip ir derėjo tokiai didžiai
poniai.
Net ir jos įžeidimai buvo labai grakštūs ir ištaigingi.
Jaroslavlyje mums skirtuose kambariuose laukė staigmena man. Ant
stalelio prie lovos, pamaloninti buvo padėta porceliano pintinėlė su
gražiausiomis rožėmis ir puikiais, šiltanamiuose sunokintais vaisiais:
abrikosais, figomis, pomarančiais ir netgi citrinomis. Ir dovana carienei,
kad nenuobodžiautų: į kaspino formos deimantų sage susegtą šilką
įvyniota prancūziška knyga su dailiu peiliuku deimantinėmis kriaunomis
popieriui pjauti. Man dovana — knyga. Juk lenkų pasiuntiniai jai pranešė,
kad mėgstu citrinas, neabejotinai jai buvo pranešę ir tai, kad, jų žiniomis,
veikiausiai nemoku skaityti.
Pamenu, išvyniojusi, deimantų sagės smeigtuku dūriau sau dilbin, kad
nustumčiau ašarų gumulą gerklėje.
Jei ir būčiau mokėjusi skaityti, įžeidimas vis vien būtų buvęs taiklus.
Villebois, Piterio adjutantas, manęs paprašytas, pažiūrėjo, kas per
knyga. Sakė — puiki labai madingo prancūzų rašytojo Charles Perrault ir
vadinosi Istorijos, arba praeities pasakos. Įsidėmėjau, kaip viską
įsidėmėdavau. Deimantais puoštus sagę ir peilį pasiėmiau, o knygą
Sieniawskiu rūmuose palikau ten pat ant stalelio. Nesupjaustytais
puslapiais.
Vėliau, kai Annuška ir Lizenka paūgėjusios mokėsi prancūzų kalbos ir
kai sėdėdama greta ir siuvinėdama stengiausi šiek tiek išmokti
prancūziškai bent iš klausos, tas istorijas ir praeities pasakas skaitė jų
mokytojai.
Tik tuomet supratau, jog Elžbieta Sieniawska turbūt manėsi man
šmaikščiai dovanojanti pasaką apie vargšę nuskurusią prasčiokę iš
pelenų, kuri, burtų padedama, ištekėjo už princo. Kuri bijojo, kad
laikrodžiui mušant vidurnaktį jos stebuklinga suknelė vėl virs skarmalais.
Kvailystė. Vidurnaktį geriausia pasitikti nuogai: tada net karaliams
nesvarbu — skarmalai ar suknelės. Bet toje knygoje buvo ir kita pasaka,
labiau atpažįstama. Apie moteriškę, ištekėjusią už valdovo su mėlyna
barzda, kuris nudaigodavo žmonas ir laikė jų lavonus slaptame
kambaryje, kurio nevalia atrakinti. Kaskart ją girdėdama prisimindavau
Jevdokiją. Ir Piterio stiklainius su kūdikių lavonėliais Preobraženskojė.
Toje pasakoje moteriškė, padedama savo brolių, nugalėjo karalių. O aš
buvau viena ir turėjau gyventi su savo valdovu ir jo kambariu. Negalėjau
jo nugalėti: Piterio žūtis būtų reiškusi manąją.
Gavusi Sieniawskos dovaną, įsidūriau sage į odą — vėl, kaip kažkada
senais laikais, kad skausmą nustelbčiau skausmu. Būčiau žinojusi, apie
ką ten tos pasakos, būtų buvę man dar skaudžiau. Kartais verčiau ko
nors nežinoti.
Nežinojau, o paskui ir atlyžau: po kelių dienų su penkiolika tūkstančių
vyrų į Jaroslavlį atvyko Transilvanijos kunigaikštis Ferencas Rakoczis.
Piteris Elžbietai akimirksniu tapo nebereikalingas, ji žiūrėjo jau tik į
vengrą. Dabar jau ji buvo tarsi šunytis, sekiojantis savąjį šeimininką.
Galiausiai pasirodė trečias valdovas — Piterio buvęs sąjungininkas,
vėliau — išdavikas, paskui vėl sąjungininkas Augustas Stiprusis. Tai buvo
gražus, stotingas, moterų mylimas ir meilužes nuolat keičiantis vyras,
visiškai abejingas nėščioms kitų valdovų žmonoms. Išsakius reikiamus
sveikinimus, jo žvilgsnis manimi nuslydo, tarsi būčiau tuščia vieta. Ar,
veikiau, priešingai — jau sėkla užpildytas dinastinis indas. Atvykus
vengrui, Elžbieta vis dingdavo. Piteris ir Augustas posėdžiavo su
vengrišku vynu ir Sieniawskio kompanija.
Bet Sieniawska pasiekė savo — vėlai krikštijamos jos dvylikos metų
dukters Marijos Zofijos iškilmėse, į kurias birželį susirinko visa Lenkija ir
pusė Europos, ją lydėjo trys krikštatėviai, trijų valstybių valdovai.
Paprašiau, kad man išverstų, ką lotyniškai kalbėjo kunigas. Sakramento
žodžiuose nebuvo nė užuominos apie vergiją, tik apie meilę ir amžinąjį
gyvenimą. Dar buvo sakoma, jog Marija Zofija tampa paties Kristaus
neatsiejama dalimi visa apimančiame Viešpaties kūne. Mačiau, kad toji
mergelė šitai priima kaip savaime suprantamą, neypatingą dalyką. Kaip
ir tai, ką dėl jos padarė motina.
Supratau ir dar viena: kiekviena moteris, net ir Elžbieta Sieniawska,
savo gyvenime turi po savąjį Mėlynbarzdį: Rakoczis ją tiesiog išnaudojo
dėl politinių reikalų. Buvo matyti, kad jo akys jau klaidžiojo link jaunesnių
damų, ir buvo akivaizdu, kad jau tik laiko klausimas, kiek tvers visa šita
meilė. Kai išvykstant iš Jaroslavlio dardėjau karietoje, o Piteris miegojo
padėjęs galvą man ant krūtinės, man net tapo truputį gaila tos
etmonienės Sieniawskos. Bet vis vien nei iki tol, nei vėliau nesutikau
jokios kitos moters, kuria taip būčiau norėjusi būti. Man atrodė, kad
Elžbieta Sieniawska buvo beveik laisva. Ir Rakoczį pati pasirinko, savo
noru, net ir žinodama, kas per paukštis tas vengras. O į mano Piterį
težiūrėjo kaip į keistenybę ir retenybę savo mylėtų vyrų kolekcijoje.
Išvykus iš Jaroslavlio, kirtus Ukrainą ir įvažiavus Valakijon ir
Moldavijon, nebebuvo laiko sukti galvos dėl tų visų meilės intrigų. Viskas
ėjosi visiškai ne taip, kaip Piteris buvo suplanavęs. Pagal Piterio
strategiją, jam atvykus su savo nedidele keliolikos tūkstančių vyrų
kariuomene, visi turkų pavergtieji stačiatikiai kunigaikščiai, sulaukę savo
rusiško išvaduotojo, turėjo išsyk prie jo prisijungti su armijomis.
Valakijos kunigaikštis Constantinas Brancoveanu buvo pažadėjęs Piteriui
trisdešimt tūkstančių savo karių. Dimitrie Cantemiras laidavo duosiąs
dešimt tūkstančių vyrų. Pastarasis slapta jau buvo tapęs Piterio
sąjungininku.
Šeremetjevas jau buvo Valakijoje ir Moldavijoje su maždaug keturiais
tūkstančiais rusų kariuomenės. Jis, kaip sakė Piteris, „pureno dirvą“:
dalino į kairę, į dešinę šimtus išspausdintų lapelių, kuriuose, iškalbingojo
akademiko Teofano Prokopovičiaus patarimu, buvo surašyta, kad turkai
trypia krikščionių tikėjimą, buvo primenama apie išniekintas bažnyčias ir
vienuolynus, nelaisvėn paimtas našles ir našlaičius ir kviečiama kartu su
išvaduotojais rusais kovoti prieš Šėtono pagonių musulmonišką jungą.
Piteris taip norėjo palenkti savo, krikščionių išvaduotojo, pusėn valakus
ir moldavus, kad net — negirdėtas dalykas — griežtai uždraudė rusų
kariams jų žemėse plėšikauti. Už arklius ir visą proviziją kareiviai
privalėjo vietiniams susimokėti. Privalėti tai privalėjo, bet ne visad
mokėjo.
Mus pasitiko išdeginti laukai ir sunaikinta proviziją. Nežinia, kas
padegė: rusai badė pirštu į turkus, moldavai — į rusus. Nežiūrėdamas į
nieką, Cantemiras Piterį priėmė Jasuose, šimto bažnyčių mieste-
tvirtovėje, kurį taip norėjau išvysti. Negalėjau į jį patekti. Likau
kariuomenės stovykloje kitame Pruto upės krante: Piteris ir jo palyda
upę įveikė ant žirgų, o aš jau buvau tam pernelyg nėščia. Cantemiras su
savo kunigaikštiene Cassandra mus atlankė stovykloje — ten visi
atšventėme antrąsias Poltavos mūšio metines. Teofanas Prokopovičius,
laimindamas kariuomenę ir minėdamas pergalę, pasakė skambų
pamokslą, kuriame carą vadino Visų Pavergtų Krikščionių Tautų
Išlaisvintoju. Piteris liko Teofanu taip sužavėtas, kad pažadėjo jį paskirti
Kijevo akademijos rektoriumi. Tarsi būtų žinojęs, kad po kelionės prie
Pruto tėvas Teofanas taps mūsų visų gyvenimo dalimi: balsu, kuriuo
Piteris bendraus su tikinčia rusų liaudimi, ir balzamu mūsų sąžinėms,
kurių beveik neturėjome. Bet anuomet, prie Pruto, sąžinė nekankino:
šventėme. Piteris, būdamas tikras pergale, kelias dienas iš eilės gėrė
klampų ir stiprų moldavišką vyną: Jasuose jį buvo slapta pasitikę sultono
pasiuntiniai ir aptakiai duodami suprasti, kad nėra linkę veltis į mūšius,
jam siūlė apgręžti armiją ir varyti atgal. Piteris tai priėmė kaip
neabejotiną priešo silpnumą. Keldami taures už Poltavą ir už būsimą
pergalę, mes nežinojome, kad sultono armija su dviem šimtais
tūkstančių vyrų jau kirto Dunojų ir artėjo prie mūsų, o išsigandęs
Valakijos hospodarius Brancoveanu tuoj pat pakeitė nuomonę dėl
paspirties Piteriui ir liko su turkais. Kartais spėlioju, kaip būtų buvę, ką
būtume darę, jei būtų buvęs išrastas būdas žiniai ir laiškui įveikti laiką
greičiau, nei įveikia žygūno žirgo kanopos? Jei per stebuklą kas nors būtų
išradęs, kaip laišką nusiųsti per kelias akimirkas? Jei būtume iškart
sužinoję?
Tačiau kai sužinojome, kas vyksta, buvo jau per vėlu. Atšventę
Poltavos pergalės metines, Pruto upės pakrante pajudėjome link pietų ir
jau po kelių dienų patyrėme badą. Didžiosios Brancoveanu armijos,
turėjusios pristatyti proviziją, niekur nebuvo matyti. Vietoje to po
savaitės mums pranešė, kad kitame Pruto krante — didžiulė turkų
armija. Piteris pasiuntė savo karvedį, Karlą Evaldą Ronnę, su trečdaliu
vyrų užpulti turkus iš užnugario, nė nenutuokdamas, kad jų ten — du
šimtai tūkstančių, gyva pekla, pastiprinta karaliaus Karolio švedų, jo
samdinių, surinktų už Anglijos bankininkų skolintus pinigus, jo
sąjungininkų lenkų ir jiems ištikimų nuožmių totorių būrių. Išsiuntę
baroną Ronnę, mes patys turėjome skubiai atsitraukti nuo Pruto. Tai
reiškė — ir nuo vandens.
 Iš skubaus atsitraukimo per stepę atsimenu dulkes. Karštį, daug
dulkių. Daugiau neką teatsimenu. Regis, pradėjau gimdyti anksčiau, nei
turėjau — aidint vis artėjantiems patrankų ir muškietų šūviams,
dardėdama visu greičiu atsitraukiančios kariuomenės vežime. Šitaip
neįmanoma pagimdyti, netgi jei vežime kartu sėdi ir medikas. Buvo taip
bloga, nebenorėjau nė išgimdyti, norėjau tik atsikratyti mane
kamuojančių beprotiško skausmo pliūpsnių. Norėjau, kad liautųsi. Kad
vežimas nustotų dardėti, bet mums sustoti būtų buvusi pražūtis.
Galiausiai, po baisiausių kančių, iš savęs išspjoviau negyvą kūdikį.
Berniuką.
Laidojome jį naktį, sekliame, paskubomis iškastame kapelyje,
suvyniotą į skraistę. Kažkur vidury stepės, slapta, toliau nuo kareivių
laužų. Tėvas Teofanas irgi dalyvavo, meldėsi. Tik po daugelio metų
prasitarė, kad šiaip jau jis laidoti neturėjo, nes nespėta pakrikštyti. Tai,
ką laidojome, nebuvo krikščionis. Bet likau Teofanui dėkinga, kad buvo
kartu. Kad suprato, jog man jis — vis viena sūnus, kad ir gimęs negyvas.
Kas kad nekrikštytas. Bet tėvas Teofanas jau tada toks buvo: daug ką
suprasdavo apie valdovų gyvenimą ir, supratęs, nutardavo, kad kartais
mažesnė nuodėmė yra nukrypti nuo Cerkvės kanono.
Piteris tąnakt labai prisigėrė. Kitą rytąjį patį teko toliau gabenti
vežimu. Įdienojus, tiesa, atsipeikėjo, bet kitą naktį, vėl įsikūrus
stovykloje, jį apėmė traukuliai. Viskas prasidėjo nuo garso. Nuo
daugybės keistų garsų: nieko panašaus niekas lig tol nebuvo girdėjęs.
Garsai buvo tokie, tarsi kas tyliai oštų, o vidury to ošimo tarsi kas špaga
čaižytų uolą: metalas į akmenį. Tarsi kas peilį galąstų. Ir tų garsų, gan
tylių, bet nepaprasto įkyrumo nepaliaujamų džeržgiančių kirčių, buvo
girdėti šimtais. Piteris pasiuntė naktinius žvalgus — manė, priešo armija.
Bet žvalgai nieko nerado, o garsai nesiliovė, stiprėjo. Piteriui ėmė
tvinksėti veidas, jis ėmė rėkti: „Tegul nustoja! Įsakau, tegul tuoj pat
nustoja!“ — ir tada jam prasidėjo tie jo traukuliai, tokie stiprūs, kad net
iki putų lūpų kampučiuose. Niekada nepamiršiu anos nakties prie žvakės
šviesos palapinėje: vakardieną palaidojusi nelaikšį kūdikį, prakaituota ir
vis dar kraujuojanti, su marškiniais ir sijonais, suragėjusiais rudomis
kraujo dėmėmis, prispaudusi nevalingai besiblaškančią Piterio galvą sau
prie krūtinės, glostanti ją, kad nors šiek tiek jį apraminčiau, į taktą tam
baisiam, keistam, džeržgiančiam galandamų kardų garsui vidury stepės.
Nežinioje: kas tai per ginklas? Kokios armijos tai ginklai? Besimeldžianti,
tiesiog besimeldžianti, kad viskas kaip nors baigtųsi, kažkaip išsispręstų,
kad Viešpats kažkaip atmazgytų šitą siaubą be išeities.
Prieš aušrą Piterio traukuliai aprimo. Auštant, kaip netikėtai atsiradę,
taip netikėtai nutilo ir tie metalo garsai. Piteris ant mano krūtinės porą
valandų pamiegojo. Aš nemiegojau, nebesivarginau — miego jam reikėjo
labiau. Jis, išaušus, turėjo kariauti toliau.
 Išaušus ir pajudėjus per stepę supratome, kokie tai buvo garsai.
Priartėjome prie kažin ko žalio, žalios žolės plotų. Bet toji žolė tyliai
judėjo: ji prasiskyrė abipus gurguolės ir nuslinko mums priešinga
kryptimi, ten link, iš kur buvome atkeliavę. Tik šitai nebuvo jokia žolė:
tai buvo milžiniška jaunų, dar skraidyti nemokančių, skėrių armija. Tarsi
pėstininkai žalsvais mundurais, jie tvarkingai, viens greta kito, didžiule
mase žygiavo tolyn. Jų sparnuoti tėvai, visą naktį džyrinę špagomis, tarsi
kavalerija, jau buvo išskridę.
Ta pačia kryptimi, kur liko seklus kapelis, paskubomis tamsoje
užbertas žemės grumstais.
Tačiau mes turėjome judėti į pietus, per skėrių nugraužtą stepę, link
kažkokios Stănileşti vietovės, kur Piteris turėjo susijungti su dviem savo
divizijomis: Repnino ir generolo Januso. Nebuvo laiko jokiems
jausmams. Nė vietos širdyje. Širdys buvo išdžiūvę.
Jas išdžiovino liepos pradžios karštis stepėje, kai įkaitęs virš žemės
net virpa oras. Ir troškulys. Vienas po kito ėmė kristi žirgai, po to —
žmonės, kuriems pynėsi kojos su atsivyniojusiais kruvinais autais.
Būdama carienė, turėjau vandens, bet net ir man iki kraujų suskeldėjo
lūpos.
„Palaimink, Matuška carica šviesiausioji...“
Negi mirštančiam kareiviui galima atsakyti? Juo dėta irgi būčiau
troškusi palaiminimo — juk niekam nesinori mirti vienam. Peržegnojau
jį. Dar keli, netekusieji jėgų, pasiprašė. Viskas baigėsi tuo, kad,
nepaisydama vis dar skaudančių moteriškų kūno dalių, sėdusi į balną,
apjojau žygiuojančius pėstininkus. Kartu su Piteriu ir Teofanu, kurie
jiems sakė padrąsinančius žodžius. Aš tik šypsojausi, mojavau ir
žegnojau. Bet, stebėtina, jiems pakako ir to. Jie suko į mane saulės
nusvilintus veidus traiškanotomis akimis ir šypsojosi iki kraujų
suskilinėjusiomis lūpomis. Vienas kitas net bandė rėkti „Ura!“ Kartais
moteris karo lauke kareivius paveikia stebuklingai, kaip Bogorodicos
ikona. Ypač jei ji carienė. Keliems, itin reikalingiems pastiprinimo,
pasilenkusi nuo žirgo paspaudžiau rankas. Keliskart, kad greičiau judėtų
į priekį, sekdama Piteriu, savo kieta tartimi sušukau rusiškai: „Už
Tėvynę, mielieji, už Tėvynę!“ Tada jau visi pradėjo šaukti: „Uraaa!“
Už tėvynę? Už kokią tėvynę? Kur čia ta tėvynė rusams — Moldavijoje?
Kokie velniai mus čia nešė?
Vien tik aš buvau savo tėvynėje, kur bebūčiau. Nes mano tėvynė buvo
kančia. Tokia tėvynė — visad su tavimi. Kilnojamoji tėvynė. Kur
bebūčiau — visad tėvynėje.
Kad manoji tėvynė tikrai neaprėpiama ir kad gali ją nešiotis su savimi,
patvirtino tos dienos vakaras.
Vakare su Piteriu, palapinėje, pasijutome baisiose kančiose.
Supratome abu turį utėlių. Tasai, kuris sako, kad tai niekai — niekada
utėlių neturėjo. Ypač kai oda prie plaukų — saulės nusvilinta. Pasikasai,
ir iš karto — kraujas, ištroškusių utėlių girdykla. Ir dar labiau niežti.
Skėrių atakos išvengėme, bet su utėlėmis turėjome susiremti. Piteris
pasišaukė savo barzdaskutį ir paliepė: „Davaj, Palyčiau, skųsk visus
plaukus nachuj.“ Išvydęs cyrulniko išpūstas akis ir klausiamą žvilgsnį,
patikslino: „Nuo galvos, Palyčiau, plaukus, nuo galvos — nachuj!“
Neįtikėtina, bet mes abu su Piteriu pradėjome juoktis. Taip buvo
juokinga. Kartais net kare, nežiūrint į viską, būna juokinga.
Kai Palyčius baigė, pasiprašiau to paties.
Jis puolė žegnotis, atsisakinėti.
„Skųsk, Palyčiau, skųsk, nes kitaip man bus suvis pizda. Juk mano
plaukai kur kas ilgesni.“
Ir mes vėl ėmėme juoktis, net iki ašarų.
Pirmiausia man plaukus nukirpo. Mačiau, kaip mano garbanos —
seniai nebešukuotos, seniai juodai nedažytos, ataugusiomis
šviesiomis — o gal jau ir žilomis — pašaknėmis, su kaltūnais,
prisivėlusiais stepių šapų ir dyglių, krenta ant stalo. Paskui išmuilino ir
nuskuto plikai. Kaip Piterį. Taupiai nusiprausiau vandeniu. Iškart nustojo
niežtėti ir palengvėjo. Kelioniniame veidrodyje likau panaši į pusiau luptą
kiaušinį: rudu veidu ir viršugalvyje, kur buvo plaukai, — balta oda.
Akimirką net pašiurpau nuo savo pačios negražumo. Bet svarbu —
nebeniežtėjo. Paskui barzdaskutys išėjo ir likome vienudu, plikomis
galvomis. Piteris mane apkabino: „Pamatysi, Katerina, išgyvensim,
nepasiduosim. Atlyginsiu tau, pamatysi.“ Mes pasibučiavome: abu
šiurkščiomis, tarsi staliaus švitrinis popierius, lūpomis. Ir nuėjome
miegoti, laimei, nebekankinami utėlių. Reikėjo gerai pailsėti. Piteris dar
išgėrė, idant galėtų užmigti. Bandžiau jį atkalbėti nuo tos degtinės, bet
buvau pernelyg pavargusi ginčytis.
Gerai, kad tąnakt pasiilsėjome: rytojaus dieną pasivijo totorių kariai.
Jie atkirto dalį gurguolės ir mes netekome pusės provizijos. Priešai
smagindamiesi nardė tarp rusų vežimų. Aš ir kelios kitos karininkų
žmonos buvome viduryje, saugomos kvadratais išrikiuotų būrių. Šiaip ne
taip, Piterio vyrams smarkiai atsišaudant, pavyko priartėti prie upės ir
pakaitomis atsigerti. Vos ne vos pasiekėme apkasus prie Stănileşti, kur
buvo Januso vyrai. Repninas liko atkirstas. Sekmadienį mūsų apkasus
pradėjo atakuoti atsiradę turkų kariai. Naktį buvo nuspręsta slapčia
pasitraukti ir bandyti jungtis su Repninu.
Pavyko tik pirmadienio vakarą. Vos mums atkakus į jo paskubomis
įrengtą stovyklą su negiliais apkasais, mus ėmė atakuoti turkų
pėstininkai ir janyčarai. Žvalgai sakė, jog pozicijose toliau už jų — pats
turkų otomanų didysis viziris Baltaci Mehmetas Paša.
Pirmą sykį mačiau karius, baisesnius už rusus. Rusai bent jau vilkėjo
žmoniškomis žaliomis Piterio uniformomis, o turkai su savo riestais, ore
švilpiančiais kardais, barzdomis, kurios dengė veidus, ir smailiomis
kepurėmis, turbanais ar baltais janyčarų nuometais atrodė kaip velniai
iš kito pasaulio. Tai buvo tikrieji Rytai, visiškai nepanašūs į Vakarus.
Pirmą kartą pajutau, kad rusai — maniškiai. Jie nepaliaujamai
pleškino iš muškietų ir iš patrankų, bet turkų šūviai buvo taip pat
nenumaldomi. Būdami už apkasų, mes nežinojome, kad turkai, jų
sąjungininkai lenkai, totoriai ir Karolį palaikantys Ukrainos kazokai
įsikūrė kitame Pruto krante. Kad jų ten du šimtai tūkstančių ir kad jie irgi
kasa ten apkasus.
Pėstininkų ir janyčarų ataką Piterio vyrai atmušė. Mes nežinojome, nė
nenutuokėme, kad iš tiesų priešas patyrė didelius nuostolius — juk
negalėjome išlįsti iš savų apkasų. Mums, kelioms moterims, ir Piterio
štabui iškasė didelę lėkštą duobę, kurią aptvėrė gurguolės vežimais ir
uždengė gūniomis. Bent šitiek galėjome pasislėpti nuo saulės. Galvą
buvau apsisupusi šilko skepeta — laimei, nebeturėjau plaukų, buvo ne
taip karšta. Buvome atkirsti nuo vandens — vos kas nors iš mūsiškių
bandydavo priartėti prie upės, juos pasitikdavo šūvių kruša. Į pavakarę
jau bombardavo — į mūsų duobę ėmė kristi sviedinių išrausti grumstai,
ištisai žvengė sužeisti dvesiantys mūsų žirgai. Moterys, susirietusios ant
žemės, raudojo.
Buvau su vyrais. Piterio veidas ištisai trūkčiojo, ir jis buvo įsitikinęs,
kad traukulius atpalaiduoti jam padės tik degtinė. Buvo pusgirtis,
apimtas siaubo. Degtinė iš pradžių teikė drąsos, o vėliau su kiekvienu
gurkšniu ėmė didinti baimę. Ypač kai sutemus anapus upės sušvito turkų
laužai: visas priešingas krantas, kiek tik užmatė akis, tamsoje mirguliavo
švieselėm. Nuo to grožio, mums reiškiančio pražūtį, negalėjai atitraukti
akių.
Niekada iki tol Piterio nemačiau taip išsigandusio. Regis, jo baimė
persidavė ir jo kariams. Tačiau bėgti rengėsi vienas Piteris. Su ašaromis
akyse vieno iš Cantemiro moldavų karininkų jis ėmė maldauti, kad tasai
slapčia jį ir mane palydėtų iki Vengrijos sienos. Tasai karininkas atšovė,
jog tai — neįmanoma: kelias driektųsi per hospodariaus Brancoveanu,
Otomanų sąjungininko, žemes, knibždančias turkų. Judėti ta kryptimi
būtų buvusi visiška pražūtis. Mes buvome visiškai, beviltiškai apsupti. Nė
caras ir jo žmona negalėjo pabėgti.
Kitą rytą pagiringas Piteris parašė laišką į Maskvą, kurio vėliau
gėdijosi visą gyvenimą. Jis rašė arba žūsiantis, arba būsiantis paimtas į
nelaisvę. Jei taptų kaliniu — senatas turi laukti, kol jis bus išpirktas ir
sugrįš. Jei žūtų — jis pavedantis jiems išsirinkti verčiausią iš jo visų
įpėdinių. Įpėdinių jis turėjo lygiai tris: Aleksejų Petrovičių, Annušką ir
Lizettą. Bet jos buvo gimusios mums dar nesant santuokoje. Pavainikės.
Ir dar mergaitės.
Supratau, kad negaliu nei žūti, nei patekti nelaisvėn. Nes Annuškai ir
Lizettai bus pizda. Nebus ne tik kam jomis pasirūpinti, bet dar ir atsiras,
kas jas skubiai pašalins: jei ne Aleksejus Petrovičius, tai jo ir Jevdokijos
šalininkai, senieji bojarinai. Nė Aleksandras su Darja jų neapgins.
Aleksaška, Princas iš Purvo, Piteriui žuvus, rusų kniazių būtų sunaikintas
pirmasis.
Piteris galvojo apie armijas, teritorijas, reputaciją — kad turi išlikti
kaip caras ir kariuomenės vadas. Nes kitaip turkai sutriuškins Rusiją —
nebus nė kam armijos atstatyti.
Visa tai man buvo visiškai pochuj. Nes galvojau tik apie savo
mergaites.
Tądien atmušėme dar vieną turkų ataką. Buvome šiek tiek nustebę,
kad jie atsitraukė ir kad ataka buvo gana vangoka. Mes tik daug vėliau
patyrėme, kad turkai tuo laiku jau buvo sužinoję, jog Karlas Evaldas
Ronne paėmė jų svarbią tvirtovę Brăilą su visa provizija, o turkų parako
atsargas — išsprogdino. Ir kad Habsburgai buria aljansą ir renka
kariuomenę prieš Otomanus. Ir kad iš tiesų dabar mūšis su
keturiasdešimčia tūkstančių Piterio rusų turkams reikalingas kaip kulkos
skylė galvoje. Net ir nežiūrint į persvarą, vis vien lauktų nuostoliai.
Bet mes viso to nežinojome. Kai kariauji, iš tiesų kariauji ne
armijomis. Kariauji tuo, kas ką žino. Kas žino daugiau, kas sužino
anksčiau silpnąsias vietas, tas ir laimi. Ir todėl kai kariauji, visada
kariauji prieš Laiką. Laikas kare yra viskas. Ir dar kartais —
Atsitiktinumas.
Tą liepos vienuoliktosios naktį buvo nutarta derėtis su turkais.
Šafirovas, užsienio reikalų sekretorius, ir Šeremetjevas buvo prieš.
Šeremetjevas trenkė kumščiu į stalą ir pasakė, jog derybos —
nesąmonė. Nes turkų daugiau. Nes katė su pele nesidera. Ir todėl turkai
ir švedai iš mūsų pareikalautų besąlygiškos kapituliacijos. Visų
užkariautų teritorijų atidavimo. Šiaurėje ir Pietuose, Baltijos ir Juodosios
jūros pakrančių.
Pasakiau Piteriui, kad mes būtinai turime derėtis su turkais. Arba bent
jau išklausyti, ko jie norėtų. Blogiausiu atveju galima pabandyti turkų
Pašą papirkti: kad apsimestų nieko nežinantis ir naktį leistų mums tyliai
pabėgti. Piteris įsikniaubė sau į delnus, paskui nusvarino galvą ant rankų,
ant stalo ir ją tik purtė. Kai atsitiesė, jo veidas trūkčiojo, akys buvo
raudonos ir vandeningos. „Bliad, Katerina, negaliu aš toks su jais eiti
derėtis... Prieš akis ir taip viskas plaukia, o jeigu dar traukuliai prasidės...
Derėkitės be manęs... Pakrantes galime atiduoti, blogiausiu atveju
Livoniją ir Estliandiją, tik, bliad, ne Peterburgą, tik ne jį...“
Traukuliai traukuliais, bet jis buvo paprasčiausiai pernelyg girtas.
Prisigėrė iš įtampos.
„Galiu eiti aš, antra pagal rangą, carienė. Carienės nežudys ir nelies.“
Reikėjo matyti Šeremetjevo veidą. Jis suvebleno, kad nežinia, ar jos
didenybė carienė turinti derybinės patirties. Prieš akis man iškilo jo
snukis Marienburge. Nu, tai gulkis, gražuole, susipažinsim.
„Nieko tokio, feldmaršale, susipažinsim.“
 Buvo nuspręsta, kad taikos pasiūlymas bus surašytas armijos vado,
feldmaršalo Šeremetjevo, vardu. Kol rašė, įsakiau surinkti į skrynią, ką
turėjome savo stovykloje — apie šimtą penkiasdešimt tūkstančių rublių,
visus moterų ir savo papuošalus. Apsivilkau puošniausią suknelę iš
Lenkijos, apsivyniojau galvą šilkine skara, pasipuošiau deimantais,
Piterio dovanotais tą naktį, kai vedė slapta Peterburge. Buvau labai rami,
galvojau tik apie savo mergaites. Valtimi, deglais tamsoje apšvietę baltą
pasiuntinių vėliavą, persikėlėme per Prutą. Mane lydėjo Šafirovas,
Šeremetjevas ir apsauga. Keistas kartais būna gyvenimas.
Baltaci Mehmeto Pašos palapinė buvo iš šilko, su daug kilimų ir daug
kambarių. Žvilgsniu apmečiau didįjį vizirį ant pakylos — jis buvo
barzdotas, melancholiško gan gražaus veido vyriškis, be jokio
susidomėjimo žvilgsnyje moteriške. Užtat jis man pasirodė itin neramus.
Nerimastingai tampė savo rankovę, paskui kryžiavo rankas ant krūtinės.
Tarsi norėtų nuo manęs apsiginti. Supratau, kad jis bijo. Jis turėjo savo
vertėją, turkiškai ir rusiškai mokantį lenką. Išklausęs, ką turėjo pasakyti
Šeremetjevas, Paša man pamojo eiti kartu su juo ir vertėju į palapinės
galinį kambarį. Paliepiau nešti ir skrynią. Kai likome trise, didysis viziris
paklausė, ką jam turi pasakyti Rusijos caras. „Kad ir jis, ir didysis viziris
yra padėtyje, kuri nė vienam jų nėra pageidautina. Kad Rusijos caras
mano, jog didysis viziris yra labai išmintingas žmogus, ir jam turi
dovaną, kuri paskatins juos abu rasti išeitį“, — lenkiškai pasakiau
vertėjui. Tasai išvertė atsakymą: „Matau, kad Rusijos caro žodžiai rimti,
jei dovanų atsiuntė žmoną.“ Ir liepė man nusivilkti. Lenkas
raudonuodamas išvertė.
Pirmiausiai nusisegiau ir atidaviau deimantus. Tada nusivyniojau
skarą ir likau plika galva. Pamenu, tą akimirką mintyse sau sakiau: kad
tu nusprogtum, busurmane netikėli; manai, mane išgąsdinsi — ne to dar
mačiau. Ir galvojau apie savo mergaites. Dėl jų tai dariau.
Vizirio veido išraiška buvo neįkainojama — maniau, kad nualps.
Lenkas nusuko akis.
Paša pamojo ranka: man daugiau nebereikėjo nusirenginėti. Galima
pažeminti ir nepaliečiant, ir neišrengiant. Ir galima nesiduoti
pažeminamam. Iš akių žmonės supranta.
„Sulaužyčiau pranašo Mahometo įstatymą, jei atsakyčiau priešui,
kuris maldauja taikos“, — išvertė lenkas Mehmeto Pašos atsakymą.
Pinigus jis, žinoma, pasiliko. Ir papuošalus, ir mano deimantus, tokius
didelius, kad Peterburgą galėjai nupirkti. Gražūs buvo...
Šafirovas su Šeremetjevu dar užtruko derindami taikos sutarties
punktus. Rytojaus dieną ją pasirašė. Piteris sakė, kad lengvai atsipirko:
tikėjosi šimto kirčių knutu, o gavo tik penkiasdešimt. Netekome tik
Juodosios jūros pakrantės, Azovo su jo laivynu, Taganrogo ir dar kelių
rusų tvirtovių, kurios turėjo būti nugriautos. Piteriui buvo uždrausta kišti
nagus į lenkų ir lietuvių valstybinius reikalus. Turkų pirkliams buvo leista
kirsti Rusijos sienas.
Svarbiausia — nepaprašė užkariautos Baltijos jūros pakrantės. Ir
Sankt Peterburgo.
Liepos dvyliktąją sutartį pasirašė. Kitą dieną su visa armija
iškeliavome atgal. Visi kareiviai man rėkė „Ura!“ Piteris išleido ukazą,
šlovinantį mano pasiaukojimą Tėvynei. Rašė, jog elgiausi kaip vyras
herojiškai, o tai buvo didžiausias įvertinimas ir pagyra. Jie nenutuokė,
kad už tai reikia dėkoti mano mergaitėms, Annuškai ir Lizettai. Nes pas
jas norėjau sugrįžti. Būčiau jų neturėjusi — būtų buvęs pochuj man tas
jų Prutas, būčiau galėjusi galvą ten ir padėti.
Mes tik vėliau sužinojome, kad turkai irgi džiaugėsi Pruto taika, nes
Piteris juos buvo kaip reikiant prigąsdinęs. Iš Moldavijos ir Valakijos jis
išvažiavo su pravarde, kuri visiems laikams jam prilipo tuose kraštuose:
Deli Petro — Beprotis Petras. Į Rusiją grįžau su didvyrės titulu. Kareiviai
prilipdė, patys. Buvau ir esu didelėje jų pagarboje. Štai kaip būna
gyvenime.
Kai niekam nematant pagaliau apkabinau Annušką ir Lizettą,
apsiverkiau. Reikėjo sulaukti, kad niekas nepamatytų — didvyriai
neverkia. Negalima rodyti jokio silpnumo. Buvo gražutės, paaugusios,
viena juodbruva, kita geltonplaukė. Angelai. Kai Piteris mane vedė kitų
metų vasario devynioliktąją Peterburge, ėjo abidvi mano gražutės
ceremonijos priekyje ir barstė gėlyčių žiedlapius... Taip gražu buvo, ir
jos abi pagaliau tapo teisėtos, nebe pavainikės — privainikavome mes
jas su Piteriu susituokdami, privenčiali...
Kai puošiausi vestuvių rytą gražiausiąja, prabangiausiąja suknele, kai
paslėpiau ataugančius plaukus po pilkšvu peruku iš Paryžiaus, kai
pasidabinau deimantų puošmenomis, kuriomis Piteris mane vėl apibėrė,
pažiūrėjau į veidrodį.
Į mane įdėmiai žvelgė nepažįstama tvirta, sveika boba nugairintu
veidu.
Mano jaunystės grožis buvo išblėsęs.
Bet Piteris užtat daugiau nebešaukė Matka. Po Pruto, nors niekada
daugiau su juo nekalbėjome apie tai, kas ten įvyko, jis į mane ėmė
kreiptis švelniai: Katerinuška. Jo cidulkos man prasidėdavo:
„Katerinuška, drauge mano širdingiausioji...“
Po Pruto jis ėmė gerbti mane.
Kai vestuvių rytą, septintą valandą susitikome Menšikovų namuose į
šampano banketą, Piteris pasitiko vilkėdamas uniforma. Tuokėsi kaip
kontradmirolas Piteris Michailovas. Sekė Teofano patarimu: ir dėl
Jevdokijos, ir dėl Johanno. Ir dėl to, kad mano krikštatėvis buvo jo sūnus
Aleksejus — taigi, carui Piotrui Romanovui pagal tikėjimą atsiėjau tarsi
anūkė. Nevertėjo erzinti tamsios rusų liaudies. Dėl visa ko. Nebuvau
prieš tekėti už kontradmirolo: vis vien caras, tik su maskarado kostiumu.
Piteris pratiesė ranką, nušypsojo. Atrodė stotingas ir sveikas — visą
rudenį gydėsi Karlsbade, prie vandenų. Skundėsi laiškuose, kad nėra ką
veikti ten, medikai nė alaus neleidžia pagerti — vien smirdintį vandenį,
nuo kurio myžantis kaip arklys... Niurnėjo, bet medikų klausė ir tai
sveikatai padėjo. Buvo laimingas, nepiktas, džiaugėsi mūsų mergytėmis.
Tėvas jis buvo puikus.
Trečią kartą susituokėme naujai statomoje Šventojo Isakijaus iš
Dalmatijos cerkvėje, tada rogėmis, aidint salvėms, Nevos ledu
nukeliavome iki Žiemos rūmų. Įžengus namo laukė jo dovana:
juodmedžio ir dramblio kaulo žirandolis. Pats man ištekino. Ir laikrodis,
iš Dresdeno, naujausios mados — naujos carienės valdymo laikui
skaičiuoti. Paskui buvo malonus nedidelis pokylis — visai europietiškas,
nes niekas pernelyg neprisigėrė.
Nesitikėjau, bet tai buvo gražiausia mano diena. O kokie fejerverkai!
Širdis iš šviesų, su mūsų vardų raidėmis ir plieskiančiu užrašu: „Suvienyti
meilės“. Iš laimės apsiverkiau...
— Viešpatie gailestingasis, vėl Matuška imperatrica verkia stupore,
vėl rauda... Viešpatie, kaip baisu...
— Atsibuskite, atsibuskite, Jūsų imperatoriškoji šviesybe, metas jums
atsibusti...
Kažkieno sunki, vėsi ranka terkšnoja man per veidą, per abu
skruostus. Stipriai, tvirtai, beveik antausiais.
Kodėl laikas iki vestuvių — kaip sapnas? O tada atsibundi ir prasideda
tikras gyvenimas... Nebe sapnas.
Tingiu pramerkti akis, bet pramerkiu. Dabar pamatau, kas man
terkšnoja per veidą.
Šviesiausiasis.
Kam mane pažadinai, svoločiau?
Ir aš pradedu raudoti. Bet dabar raudu jau atsibudusi.