VANDENŲ, RANKŠLUOSČIŲ IR ĮNAGIŲ DVARAS

Gyveno tėvas ir duktė Elenytė. Motina buvo jau seniai mirus. Po kiek laiko mirė ir tėvas. Mirdamas
liepė Elenytei tris naktis budėti prie jo kapo.

I pav. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. „Allegro“ (Iš ciklo „Saulės sonata“). 1907, popierius

Pirmą naktį nuėjo Elenytė prie tėvo kapo ir arklius ir vežlį. Trečią naktį tėvas jai davė saulės
graudžiai verkė. Iš kapo išėjo tėvas ir davė jai rūko rūbus, karietą, arklius ir vežlį ir pasakė, kur viską
maišelį, žvaigždės rūbus, apsiavimus, karietą, arklius sudėti. [...]
ir vežlį. Elenytė taip ir padarė: sudėjo į ąžuolą
Antrą naktį Elenytė vėl nuėjo prie tėvo karietas, arklius ir rūbus ir išėjo darbo ieškoti. Nuėjo
kapo, ir tėvas davė jai mėnesio rūbus, karietą, pas karalių, ir karalius ją priėmė kiaulių liuobti.
Atėjo sekmadienis, ir karaliūnas ruošias bažnyčion. Norėtų nusiprausti, bet niekur neranda vandens.
Jis pradėjo rėkti:
– Vandens, vandens!
Elenytė greit pašoko ir padavė jam praustuvę su vandeniu.
– Tu, pečialinda! Dar čia maišysies man po kojų! – suriko karaliūnas ir išpylė ant Elenytės vandenį.
Toji pasiprašė karaliaus, kad ir ją leistų bažnyčion. Karalius leido. Ji nuėjo miškan prie ąžuolo ir
sugiedojo:

Oi ąžuole, ąžuolėli,

Atsidaryk atsiverki!
Ąžuolas atsidarė, Elenytė išsiėmė žvaigždės rūbus, apsitaisė, atsisėdo žvaigždės karieton ir liepė
vežliui bažnyčion važiuoti. Nuvažiavo ir apšvietė visą bažnyčią. Žmonės žiūrėjo ir stebėjos, iš kur tokia
panelė atsirado. Karaliūnui ji labai patiko, tai jis nusiuntė savo tarną paklausti, iš kur ji esanti. Elenytė
atsakė, kad iš Vandenų dvaro.
[...]

Oi ąžuole, ąžuolėli,

Atsidaryk atsiverki!
Ąžuolas atsidarė, Elenytė sudėjo rūbus, karietą, vežlį ir arklius. Paskui užsivilko savo skarmalus,
apsiavė vyžomis ir parėjo namo karaliaus kiaulių liuobti.

1
II pav. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. „Scherzo” (Iš ciklo „Saulės sonata“). 1907, popierius

Antrą sekmadienį karaliūnas vėl ruošės bažnyčion: jam prireikė rankšluosčio. Nesulaukdamas
paduodant, suriko:
– Rankšluosčio, rankšluosčio!
Tarnas negirdėjo, o Elenytė greit pašoko ir padavė karaliūnui rankšluostį.
– Tu, pečialinda, nesimaišyk man po kojų!
Elenytė vėl pasiprašė karaliaus bažnyčion. Karalius pasakė:
– Kai apsiruoši, galėsi eiti.
Elenytė greit apsiruošė, nuėjo miškan ir sugiedojo:
Oi ąžuole, ąžuolėli,
Atsidaryk atsiverki!
Ąžuolas atsidarė. Ji išsiėmė mėnesio rūbus, apsiavimus, įsėdo mėnesio karieton ir nuvažiavo
bažnyčion. Karaliūnas negali atsistebėti, iš kur tokia graži panelė atsirado. Siunčia tarną paklausti. Elenytė
liepė vežliui atsakyti, kad esanti iš Rankšluosčių dvaro.
[...]
Elenytė užsimovė kurpelę – kaip tik jai pasiūta! Tada ji nusiavė antrąją kurpelę nuo kitos kojos, ir
karaliūnas pamatė ją turint antrą tokią pat kurpelę.
– Mano pečialinda, mano! – suriko karaliūnas nustebęs.
Elenytė jam viską papasakojo. Karaliūnas puolė jai po kojų ir atsiprašinėjo, kad pirma taip negražiai
su ja elgėsi.
Dar praėjo kiek laiko, ir karaliūnas vedė Elenytę. Puikios buvo jų vestuvės!

Iliustracijų šaltiniai:
šaltinis https://ciurlionis.licejus.lt/Tapyba/Muz/Sonatos/Saules_sonata.Allegro.jpg
šaltinis http://ciurlionis.eu/paveikslas/sonata-i-saules-sonata-scherzo/

2
 RODYKLĖ
Ąžuolas, 3
Elenytė., 2
Karalius, 2