Šimtas zuikučių

Lietuvių liaudies pasaka

Iš Jono Basanavičiaus rinkinių vaikams
 Prieš daug daug metų buvo karalius. Jis
turėjo vienturtę dukterį ir niekam kitam
nenorėjo jos duoti į pačias, kaip tik tam,
kas tris sunkius darbus atliks, nors tas būtų
ir prasčiausias elgeta. Daug kas bandė
karalaitę laimėti, bet nė vienas netesėjo.
 Netoli karaliaus dvaro gyveno prastas
žmogelis, kuris turėjo tris sūnus. Vyriausias
ir gudriausias sūnus sako:
– Aš eisiu karalaitės laimėti.
Beeidamas sutiko jis seną elgetą, bet nė
labas rytas jam nesakė. Tas paklausė:
– Kur taip skubinies, sūnau?
 – Kas tau rūpi! – suniurnėjo tas, tolyn
eidamas.
– Tavo žygis nepasiseks! – pasakė jam
senis.
Taip ir nutiko: vyriausias ir gudriausias
sūnus sugrįžo namo, nieko nelaimėjęs.
Dabar sakėsi eisiąs antras gudrusis sūnus ir
tikrai karaliaus dukterį gausiąs. Bet ir jam
taip sekėsi kaip pirmam.
 Trečias sūnus, paikiausias, kalbėjo:
– Jei vyresnieji abu ėjo, ir aš nueisiu, gal
man pasiseks.
– Ko tu nori, kad gudrieji nieko nelaimėjo?!
Bet tas, nieko neklausydamas, išėjo pas
karalių. Beeidamas vėl sutiko tą senąjį
elgetą; kaip pridera, jam nusilenkė ir, kepurę
nusiėmęs, palinkėjo labo ryto. Senukas
padėkojęs ėmė klausinėti, kur einąs.
 Jauniausias jam visą savo širdį atvėrė,
nieko nenutylėjo. Tada elgeta davė
švilpynę, sakydamas:
– Šiandien gausi šimtą zuikučių ganyti,
tai tik pašvilpk, ir jie klausys.
Pas karalių nuėjus, pirmas jo žodis buvo:
– Kur yra duktė? Norėčiau matyti, ar ji
man patiks.
 Ją pamatęs, sako:
– Patinka! Dėl jos noriu tuos tris darbus
atlikti.
Karalius tą dieną jam davė šimtą zuikučių
ganyti. Kai išnešė juos į lauką ir paleido, į
visas šalis tuoj išbėgiojo, po krūmus
išlandžiojo, nei regėt neregėti. Paikasis
sūnus jiems davė valią, tik paskui, visiems
išlaksčius, norėjo pažiūrėti, ar jie švilpynės
klausys.
Pašvilpė, o zuikučiai kaip žaibas ir čia;
suskaitęs nė vieno nepasigedo.
– Tai vėl bėkit, pasiganykit, o kai reikės –
sušvilpsiu! – prisakė visam šimtui.
Bet kažkas užmatęs karaliui tai pranešė.
O tas pabūgęs siunčia savo moteriškę, kad
vieną zuikutį iš to skaičiaus iškaulytų.
 Bet kažkas užmatęs karaliui tai pranešė.
O tas pabūgęs siunčia savo moteriškę, kad
vieną zuikutį iš to skaičiaus iškaulytų. Ta,
apsirengus kaip sena boba, atslimpina pas
jį ir klausia, ar negalėtų jai vieną vienintelį
zuikį duoti: labai esąs jai reikalingas. Jis
atsiliepė:
 – Nei pirktinai, nei dovanai tau duoti
negaliu – ne mano.
O ta neatstoja, vis kaulija:
– Vieną juk galėtum duoti!
Supratęs, kas ji tokia esanti, paikutis
galiausiai pasakė duosiąs zuikutį, jei jį
smagiai pabučiuosianti. Karalienė gynės
gynės, bet, matydama, kad kitaip nieko
neišeina, šmakšt ir pabučiavo.
Zuikutį į pintinėlę įlaminus, linksma nuėjo
namo, nes manė paikutį apgavusi. Tas
palaukė, kol ji visai arti namų jau buvo, ir,
išsiėmęs švilpynę, sušvilpė. Kai tik sušvilpė,
zuikutis dunkst į antvožą, drykt iš
pintinėlės, dudulkt pas savo poną.
Karalienė paliko besidairanti – zuikio kaip
nebūta!
 Vakare paikutis su švilpyne sušaukė visą
šimtą zuikučių, parginė namo ir atidavė
karaliui.
Kitą dieną, eidamas į karaliaus dvarą, jis
vėl sutiko senąjį elgetą. Tas jam davė tokią
dūdą ir pasakė:
– Šiandien gausi arklius ganyti. Kai tik šita
dūda uždūduosi, visi arkliai subėgs.
 Kaip tas sakė, taip ir buvo. Karalius tą
dieną jam paskyrė šimtą arklių ganyti ir
liepė vakare visus suvaryti į tvartą. Paleisti į
lauką, arkliai bematant į visas šalis
išlakstė – kas ten juos kur besuvaikys! Bet
paikutis po valandos pabandė uždūduoti, ir
tuoj, visi subėgę, jį apstojo.
Karalius vėl siuntė savo moteriškę arklio
iškaulyti, bet ta nėjo: sakėsi arklio bijanti,
pats geriau eitų.
Tada karalius persirengė, kad jo nepažintų,
demžė pas jaunąjį vyrą į lauką ir klausinėjo,
ar neturįs arklio parduoti.
– Parduoti neturiu, – atsakė šis.
Ar negalįs paskolinti?
– Irgi ne.
Tai gal dovanotų?
 – Jei labai reikia, galėčiau vieną dovanoti,
bet tik tada, kai savo asilui uodegą pakylėjęs
palaikysi.
Karalius gudravo šiaip, gudravo taip –
niekas negelbėjo, turėjo asilėliui uodegą
pakylėti, šiaip nebūtų arklio gavęs. O kai
gavo, linksmas ant jo užsisėdo ir parjojęs
tvarte uždarė, galvodamas: „Šiandien jį tikrai
apgavau, vieno arklio jis vakare neturės.“
 Bet jauniausias sūnus kai uždūdavo,
arklys išgirdęs kaip šoko prieš duris, durys
tik tvokst atsivėrė, ir karalius, į tą trenksmą
prie lango pribėgęs, tik uodegos galelį
tepamatė švytuojant. Vakare paikutis
parginė visus arklius ir suvarė į tvartą.
Trečią dieną liepė karalius pilną maišą
primeluoti, iki sakysiąs „užriškit“.
Paikutis, burną į maišą įkišęs, melavo ir
svilino vis kaip drūtas, o maišas kaip
tuščias, taip tuščias: melai juk ne pelai.
Tada jis sumanė kitaip maišą pripildyti ir
pradėjo teisybę kalbėti: kai jis zuikius
ganęs, tai atėjusi karalienė pirkti, bet jis
nedavęs, kol jo nepabučiavusi. Karalius iš to
daug gardaus juoko turėjo.
Bet dabar tas toliau pasakojo: kai arklius
ganęs, tai pats karalius arklio atėjęs, bet jis
nedavęs, kol anas asilo…
– Tik užriškit maišą, jau pilnas! – sušuko
karalius, jam dar nebaigus kalbėti.
Taip paikutis ir laimėjo karalaitę.
 Užduotis
• Išklausėte pasaką. O dabar
nupieškite vieną zuikutį ir duokite
jam vardą
• Parodykite savo piešinį ir pasakykite
vardą, kurį davėte zuikučiui
• Kiek Jūsų klasė davė vardų
zuikučiams? 
• Kiek zuikučių liko be vardų? 
• Ačiū visiems už smagų darbą

• Gerų skaitymo
įspūdžių vasarą