Pasitikrinti žmogiškumą galime skaitydami Biliūną.

Šis autorius – humanizmo

mokytojas, gvildenantis psichologines temas savo kūriniuose. Jo kūriniuose
svarbu ne įvykiai ar gamta, o ką išgyvena veikėjai, jų jausmai, požiūris.
„Parodykit man žmogų, kuris neverkė dėl tos baltai murzinos katytės?
Parodykit man tą žmogų – ir aš į akis jam pasakysiu, jog gamta vietoj širdies dar
vaikystėje jam teįdėjo akmenį. Ir dar labai suabejosiu, ar šiandien tas akmuo
jam atvirto atgal į širdį.” – rašė Romualdas Granauskas apie J. Biliūno kūrinį
„Kliudžiau“. Tikriausiai kiekvienas iš mūsų skaitant šį kūrinį jautėme liūdesį,
spaudimą, galbūt netgi apsiašarojome. Šie jausmai rodo mūsų žmoniškumą,
kadangi atjaučiame kitą, skriaudžiamą, bejėgį gyvūną. Asmuo, kuriam juokingas
benamės katės likimas, ne tik neturi empatijos skriaudžamam, tačiau jo
žmoniškumo lygis yra žemas. Pagal Biliūną, aukščiausias moralės lygmuo –
jausti kaltė už kitą. Būtent ši tema nagrinėjama kūrinyje „Ubagas“. Pasakotojas
sutikęs Sabaliūną, praradusį visa, ką turėjo: namus, bites, šeimą, iš pradžių
smalsiai klausosi, klausinėja kaip tai nutiko, tačiau vėliau – pajunta gailestį ir
kaltę. Pasakotojas pasijunta kaltas, nes „ubagas“ rūpinosi juo vaikystėje. Ši
situacija – įrodo, jog pasakotojo moralė yra aukšto lygmens. Taip pat, mes,
skaitytojai, pajutė užuojautą, supratingumą asmeniui, praradusiam namus,
galime sau tvirtai sakyti, jog mūsų moralė – aukštesnio lygmens. Tad, manau,
jog J. Biliūno kūriniai ne tik moko mus žmoniškumo, moralės principų, tačiau ir
yra savotiškas testas mūsų dorovinių vertybių patikrinimui.