Ar sąžinė - griežčiausia žmogaus poelgių teisėja?

Nusidėjusio žmogaus griežčiausia poelgių teisėja – sąžinė. Romėnų rašytojas Publijus Siro
teigia: „Kartais sąžinė baudžia net tuomet, kai to nedaro įstatymas.“ Sąžinė - vidinis žmogaus
balsas, kuris įvertina, pasveria asmens sprendimų ir veiksmų pasekmes. Dėl jos žmogus suvokia
atlikto veiksmo moralinę kokybę ir gali prisiimti už tai atsakomybę. Sąžinės kamuojamą žmogų
vaizduoja ir žymus XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos
pradininkas Jonas Biliūnas. J. Biliūno kūrybai būdingas subjektyvus kalbėjimo būdas, kartais jis
netgi primena išpažintį. Rašytojas gilinasi į veikėjų vidinį pasaulį ir išgyvenimus, vaizduoja jų būdo
ypatybes, siekia analizuoti psichologinę būseną. Vienoje iš savo ryškiausių psichologinės
savianalizės novelių „Vagis“ rašytojas atskleidžia dvasinio sukrėtimo padarinius. Netyčia nužudęs
vagį, Jokūbas suvokia nusikaltęs ir negali susitaikyti su lemtimi. Atimti kito gyvybę, net ginantis
nuo vagies, yra labai sunkus nusikaltimas. Ieškodamas nusiraminimo vyras pasisako kunigui,
žmonai, artimesniems kaimynams. Vyras yra suprantamas ir guodžiamas, bet ramybės neranda ir
mąsto, kad geriau būtų valdžiai prisipažinęs, bet vėliau teisinasi, kad kalėjimas „nepataiso žmonių.“
Kaip tikintis žmogus, jis vadovaujasi krikščioniškosiomis vertybėmis ir supranta, kad pažeidė vieną
iš dešimties Dievo įsakymų „Nežudyk“, todėl negali visiškai susidoroti su nerimu, abejoja savo
teisumu. Jokūbas visą gyvenimą neranda ramybės, jį graužia sąžinė, kaltė. Tai tarsi savotiška
bausmė už padarytą nusikaltimą. Graužaties jausmui apibūdinti autorius pasirenka taiklią metaforą -
,,<...> kaip koks kirminas krūtinę man ėdė“. Mano nuomone, vagis pavogė Jokūbo ramybę. Taigi,
novelėje nesmerkiama, neteisiama, nemoralizuojama, nes svarbiausias doro žmogaus teisėjas –
sąžinė.