Es pagal V. Juknaits Isiduosi.

Balsu

Perskaiius V. Juknaits knygos Isiduosi. Balsu itraukas, norom nenorom susimsiau apie
tikriausiai vien i didiausi socialini problem. Tai vaikai kurie nerpi niekam. Nei tvams,
nei valstybei. Jie kabinasi gyvenim patys. Vieni. Taip kaip moka, taip kaip sugeba, taip kaip
liepia gatvs-diungli statymai.
Pirmiausia kyla natralus noras visiems padti. Priglausti, paguosti, suelpti. Taip kaip knygos
autorei. Bent pabandyti. Skaitant knyg pirma mintis, tai, kad tie vaikai, kaip laukiniai
vreliai. Smalss, alkani, nepasitikintys. Ir tuo pat metu itrok ilumos, pastovumo,
pasitikjimo. Nepatyr tv rpesio, jie nesupranta, kad kakas gali jais rpintis iaip sau, dl
j pai, negaudami i to jokios materialins naudos. I io nesuvokimo ir atsirado kaltinimas
knygos autorei, kad ji jais rpinasi tik dl to, kad jai u tai sumokama. Tai vreliai kuriuos
pirmiausiai reikia prisijaukinti ir gyti pasitikjim. Ir ilum dalinti reikia visiems po lygiai,
neiskiriant geresni ir blogesni. Ir svarbiausia nelaikant savs aukiau j. tai kodl ir
utles vaikams inaikinti stovyklos vadovai ryosi tik tuomet kai patys usikrt jomis. Nes
taip jie visi lygs, ir niekas nepaemintas, neskaudintas.
Bet visa i pagalba turi ir ivirkij pus. Stovykla, maistas, vars rbai, visa tai labai
grau, bet viskas kakada baigiasi, ir ateina laikas grti vl gatv. Dauguma vaik patenka
gatves visai mai. Jie neino kitokio gyvenimo kaip skurdas. Ir kada tu pamatai, kad yra kitoks
pasaulis, kitoks gyvenimas, kur niekas nereikalauja parneti pinig, niekas nemua, kur visada
yra maisto, grti skurd yra dvigubai skaudiau, nei visai neinoti to kito gyvenimo.
Ir tuomet , viskas priklauso jau ne nuo tavs, o tik nuo vaiko charakterio ir stiprybs. Nes
blogis visuomet stipresnis u gr. Paslysti visuomet lengviau, nei atsispirti. Ir reikia labai
daug jg, kabintis tau itiest rank, kilti auktyn, kada kelios rankos tave tempia emyn. Ir
ilipa tik patys stipriausi, daug daugiau nuslysta atgal, negrtamai... Bet ir dl t keli, netgi
dl vieno vienintelio verta tiesti pagalbos rank, nes geriau klupti ir keltis, negu pasiduoti
gyvenimo srovei.