„Visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus“ net ir neskaitę Džordžo Orvelo

„Gyvulių ūkio“ tikriausiai yra girdėję šį posakį. Trumpai apie patį kūrinį. Džordžo Orvelo
„Gyvulių ūkis“ – satyrinis romanas išleistas 1945 metais Londone, Didžiojoje Britanijoje. Knyga
atspindi svarbiausius Jozefo Džiugašvilio Stalino valdymo laikotarpius. Šis kūrinys yra alegorija,
kurioje pasakojama, kaip vieno Anglijos ūkininko gyvuliai sukyla prieš šeimininką, jį išveja ir
ūkyje pradeda kurti savarankišką bendruomenę. Tik susikūrus ūkiui atrodė, kad visi gyvuliai yra
lygūs, tačiau netrukus išryškėja skirtumai tarp rūšių, jeigu aiškiau – klasių. Kiaulės darėsi vis
gobšesnės ir siekė gauti kuo daugiau naudos ir privalumų. Kiaulės netrukus pasilieka teisę valgyti
obuolius ir gerti pieną tik sau, sakydamos: „Piene ir obuoliuose esama medžiagų, kurios tiesiog
būtinos kiaulių jėgoms palaikyti“. „Džordžas Orvelas savo dienoraštyje rašė, kad šią sceną laiko
„lūžio tašku“. Jis draugui paaiškino, kad „jeigu gyvūnai pasipriešintų kiaulėms, kurios nori obuolius
pasilikti sau, viskas būtų buvę gerai“.“ Knygoje parodoma, kaip pavieniai asmenys, turintys
politinių galių ir atradę galimybę, gali keisti bei manipuliuoti visuomenės nuomonę, daryti jai įtaką
ir kaip demokratija nesunkiaigali pereiti į diktatūrą. Taip gražiai skambėjusios idėjos virto košmaru,
kurį komunistai ir jų pakalikai visaip stengėsi užglaistyti. Tikrasis komunizmo siekis: sužlugdyti
žmogų, kaip asmenybę ir paversti jį darbo įrankiu.

Citata "Visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie gyvuliai yra lygesni už kitus" yra geras paradokso
pavyzdys. Lygiateisiškumas reiškia, kad visi turi lygias teises. Tačiau, neįmanoma, kad kas nors
būtų "lygesnis" už kitą, nes tai prieštarauja lygybės sąvokai. Tai lyg padėjus lygybės ženklą mes jį
nubrauktume ir padarytume nelygybę. Ta nelygybė mūsų smegenims siunčia įspėjimus, kad kažkas
čia ne taip. Ir tuomet galvojame, kas čia ne taip. Bemąstant lyginam įvairius dalykus: žmones, jų
gyvenimo būdą, užimamas pareigas. Kadangi artėja rinkimai, kodėl gi nepakalbėjus apie politiką?
„Gyvulių ūkyje“ valdymo forma keitėsi iš demokratijos, į socializmo atšaką – komunizmą. Mūsų
šalyje socializmo atstovai yra Socialdemokratai, kitaip žinomi socbẽbrų vardu. Jie seime, šioje
seimo kadencijoje, yra opozicijoje. Opozicija – politinė grupė, partija, prieštaraujanti vyraujančiai
politikai, grupei. Jų yra mažuma, tai reiškia, kad jų niekas neklausys. Nors visi dabar turėtume būti
lygūs, yra žmonių, partijų, grupuočių, kurios yra lygesnės, už visus kitus. Taip ir socbẽbrai, šioje
kadencijoje. Jie yra antrame plane. Šios dienos posakį galėtume pakeisti taip: Visi valdžioje yra
lygūs, bet pozicija yra lygesnė.

Bet jeigu nenorime matematinio tikslumo, kas tuomet? Galime nusikelti į senovę, kai nereikėjo
tikslumo, kai dieną nuo nakties skirdavo šviesa, daugiausia teisių turėjo vyrai, tačiau moterims
tekdavo būti namų židinio sergėtojomis. Vyrai turėjo daug teisių: balsuoti, eiti į valdžią, bet su
šitom teisėm tekdavo ir didelės atsakomybes. Jot į vainelį, atsisveikint su raudančia močia ir galbūt
niekados nebesugrįžti. Moterys turėjo vieną pagrindinę pareigą – gimdyti. Joms atitekdavo namų

1
ruošos darbai. Lietuviai lietuvių liaudies dainomis visa tai apdainavo. Ruošos darbai tariamai buvo
lengvesni, nors tokie nebuvo. Deja, ir čia nebuvo lygybės. Šiais laikais bent jau pasidaliname ruošos
darbus, kiekvienas šeimos narys padeda. „Gyvulių ūkyje“ gyvuliai pasiskirstė darbus, tik kiaulės
nieko nedirbo. Jos lošė kortom, gėrė alkoholį, miegojo žmonių lovose, rengėsi žmonių rūbais,
vaikščiojo ant dviejų užpakalinių kojų... Viską, ką jos, gyvulizmo pradžioje uždraudė, ir vėliau vis
dėlto suprato, kad tai yra gera, naktimis teptuku, ant tvarto sienos koreguodavo įstatymus, į sau
palankią pusę. Iš gyvuliai nemiega lovose pavirto, į gyvuliai nemiega lovose su paklodėmis, iš
gyvuliai negeria alkoholio, į gyvuliai negeria alkoholio, be saiko. Įstatymus pakeisdavo taip, kad
galėtų naudotis tais privalumais ir taip naudojo savo privilegijas.. Tai ir mes – žmonės – bandome
naudotis savo privilegijomis, kad išvengtume darbo.

Internetinio puslapio „Sokrato klausimai ir atsakymai“ vartotojos Lenos nuomone: bet kokie
pokyčiai visuomenėje, kuriais siekiama lygybės, turi vykti kartu su asmeniniais pokyčiais. Taip pat
reikia įsipareigoti dirbti, kad būtų panaikinta nelygybė, su kuria susiduriame. Šiame, plačiame
pasaulyje yra daug žmonių, kurie nori padėti skurstantiems, aukoja pinigus, įvairioms
organizacijoms. Tokie pasirinkimai gali padėti keistis pasauliui, kuriame ir toliau galioja nuostata,
kad "vieni yra lygesni už kitus". Nors mes ir netikime, kad šiame, lengvai glaistytam pasaulyje, dar
tiek daug nelygybės tyko. Ir galvojame, kad mes patys nieko negalime padaryti, kad jos sumažėtų.
Sėdime ant sofų, naršome internete, norėdami pabėgti, nuo šios žiaurios realybės. Net nesukame
galvų, kaip galėtume tai pakeisti.

Taigi apibendrinant galime teigti, kad nelygybė yra persismelkusi per visus socialinius
sluoksnius. Tiek aukštuomenę, tiek prastuomenę, tiek varguolius. Kiekviename sluoksnyje
nelygybė pasireiškia skirtingai, vis kitu būdu. Mes patys, savo veiksmais, sukuriame nelygybę.
Numojame ranka į įsisenėjusias problemas ir neleidžiame joms išnykti, savo nenorėjimu pakelti
piršto, ir sėdynių, nuo prakaitu įmirkusių krėslų. Ir dar nesu girdėjusi, kad kažkam nukristų rankos,
nuo darbo. Gal atsiras keli įbrėžimai, bet, ei, randai puošia ir rodo, kad įdėjai bent kažkiek darbo, o
nedykaduoniavai visą savo gyvenimą. Mes galime sumažinti nelygybę, idant pasaulis taptų
geresnis, tad kodėl gi nepabandžius?