- Teisingai.

- Mums liko apžvelgti gražiausią santvarką ir

gražiausių savybių žmogų - tironiją ir tironą.
- Tikrai.
- Mielas drauge, kokia būna tironija? Mat ji kilo
iš demokratijos, tai aišku.
- Aišku.
- A r ne panašiai kaip iš oligarchijos atsiranda
demokratija, taip iš demokratijos - tironija? b
- Kokiu būdu?
- Gėris, - tariau, - dėl kurio atsirado oligarchija,
buvo per didelis turtingumas, ar ne?
- Taip.
- Taigi nepasotinamas turtų troškimas ir nesirū­
pinimas niekuo kitu pražudė oligarchiją.
- Tikrai, - tarė jis.
- Argi ir demokratijos nepražudo nepasotinamas
troškimas to, ką ji laiko gėriu?
- O koks yra tas gėris, apie kuri tu kalbi?
- Laisvė, - tariau. - Demokratinėje valstybėje tu
visus girdėsi kalbant, kad tai yra gražiausias daly- c
kas ir kad laisvas gimęs žmogus tik demokratijoje
gali gyventi.
- Dažnai gali girdėti taip kalbant, - pritarė jis.
- Jau aš ir ketinau sakyti, - tariau, - kad nepa­
sotinamas šito gėrio troškimas ir nesirūpinimas ki­
tais dalykais ir šitą santvarką keičia ir ruošia dirvą
tironijai.
- Kaip tai atsitinka? - paklausė jis.
- Kai laisvės ištroškusi demokratinė valstybė tu­
ri blogus vyno pilstytojus, ji per daug prisigeria ne- d
atmieštos laisvės, o valdančiuosius, jeigu jie pasiro­
do esą nenuolaidūs ir neduoda visiškos laisvės, ap­
kaltina ir baudžia kaip nusikaltėlius ir oligarchus.
- Taip ir būna, - tarė jis.
 - Piliečius, kurie paklūsta valdantiesiems, ap­
drabsto purvais ir vadina vergiškais ir niekam tiku­
siais, o valdančiuosius, kurie yra panašūs į valdi­
nius, ir valdinius, kurie yra panašūs į valdančiuo-
e sius, giria ir privačiai, ir viešai. Argi dar reikia abe­
joti, kad tokioje valstybėje paplis visokios laisvės?
- Be abejo, taip bus.
- T a laisvė įsiskverbia į paskiras šeimas ir galų
gale pasiekia net gyvulius.
- Kaip suprasti tavo žodžius? - paklausė jis.
- Pavyzdžiui, - tariau, - tėvas įpranta savo sūnų
laikyti sau lygiu ir ima bijotis vaikų, o sūnus lygi­
nasi su tėvu ir nejaučia pagarbos ir baimės savo
13
563 gimdytojams, nes nori būti laisvas, m e t e k a s susi­
lygina su piliečiu, o pilietis - su meteku, taip pat ir
su svetimšaliu.
- Taip būna.
- Be šitų, - tariau, - būna dar visokių mažesnių
iškrypimų: mokytojas bijosi mokinių ir pataikauja
jiems, mokiniai nekreipia dėmesio į mokytoją ir auk­
lėtoją. Apskritai jaunieji susilygina su vyresniaisiais
ir lenktyniauja su jais ir žodžiais, ir darbais, o še­
fe niai, norėdami patikti jauniesiems, darosi linksmi ir
žaismingi, mėgdžioja jaunuolius, kad neatrodytų niū­
rūs ir valdingi.
- Tikrai taip būna, - sutiko jis.
- O didžiausias piktnaudžiavimas laisve tokioje
valstybėje, mano nuomone, yra tai, kad pirktieji vy­
rai ir pirktosios moterys nė kiek ne mažiau yra lais­
vi negu jų pirkėjai. Mes dar būtume užmiršę pasa­
kyti, kokią lygybę ir laisvę ten turi moterys, paly­
ginti su vyrais, ir vyrai, palyginti su moterimis.
c - A r nedarysim taip, kaip sako Aischilas: „saky­
14
sim, kas mums užeis ant liežuvio" ? - paklausė jis.
 - Taigi aš taip ir kalbu, - tariau. - Kad žmogui
tarnaujantys gyvuliai šičia yra laisvesni negu kur
kitur, tuo niekas nenorėtų tikėti, kas pats nėra ma­
tęs, č i a ir kalės, kaip sako priežodis, yra panašios į
savo šeimininkes, arkliai ir asilai čia yra įpratę lais­
vai ir išdidžiai vaikščioti gatvėmis ir užkliudyti pra­
eivį, jei šis nepasitraukia iš kelio. Visur čia pamaty- d
si per daug laisvės.
- T u pasakoji mano sapną, - pasakė jis, - kada
tik einu į laukus, vis man taip atsitinka.
- O kai visa tai sudedi į krūvą, tai svarbiausias
dalykas - tu ir pats šitai supranti - yra tas, kad
piliečių siela pasidaro tokia jautri, jog kai tik kas
užsimena apie ką nors panašaus į prievartą, jie
piktinasi ir negali pakęsti. Galų gale pats žinai, jog
jie nežiūri net įstatymų - nei rašytų, nei nerašytų, -
kad tik neturėtų sau jokio valdovo. e
- Žinau, kad taip yra, - pasakė jis.
- Tokia, mano drauge, graži ir žavinga būna pra­
džia, iš kurios, kaip man atrodo, išauga tironija, -
pasakiau.
- Tikrai žavinga, - tarė jis. - O kas vyksta pas­
kui?
- T a pati liga, - tariau, - kuri, atsiradusi oligar­
chijoje, pagaliau ją pražudo, čia kilusi iš laisvės, iš­
sivysčiusi ir sustiprėjusi pavergia pačią demokra­
tiją. Iš tikrųjų kiekvienas kraštutinumas paprastai
sukelia pasikeitimą į priešingą pusę - orų, augalų, 564
kūnų būklės ir dažnai net santvarkos.
- Suprantama, - tarė jis.
- Mat per didelė laisvė - ir paskiro žmogaus, ir
valstybės - paprastai virsta per didele vergija.
- Tam yra pagrindo, - pasakė jis.
- Taigi, - tariau, - suprantama, kad tironija at­
siranda ne iš kurios nors kitos santvarkos, o tik iš
 demokratijos - iš per didelės laisvės turi atsirasti
didžiausia ir žiauriausia vergija.
- Suprantama, - sutiko jis.
- Bet, - tariau, - man atrodo, tu manęs ne šito
b klausei, o kokia yra toji liga, kuri, išsikerojusi ir
oligarchijoje, ir demokratijoje, pastarąją pavergia.
- Teisybę sakai, - tarė jis.
- A š turėjau galvoje tam tikros rūšies žmonių,
tinginių ir švaistūnų, atsiradimą, - tariau; - vieni iš
jų narsesni, tie vadovauja, kiti - bailesni, tie seka
paskui anuos. Mes juos palyginome su tranais, iš
kurių vieni turi gylį, o kiti - neturi.
- Teisingai, - sutiko jis.
- Ir vieni, ir kiti, atsiradę bet kurioje valstybėje,
c sukelia tokius pat sutrikimus, kaip kūne gleivės ir
tulžis. Ir geras gydytojas, ir įstatymų leidėjas, pana­
šiai kaip išmintingas bitininkas, turi jau iš tolo žiū­
rėti, kad šiuodvi nelaimės visai neatsirastų, o jeigu
jau atsiranda, tai reikia kuo greičiausiai išpjauti jas
kartu su koriais.
- Prisiekiu Dzeusu, - tarė jis, - taip ir reikia
daryti.
- Štai kaip eikime prie reikalo, kad aiškiau su­
prastume.
- Kaip?
- Mintimis demokratinę valstybę padalykime į
d tris dalis - ji iš tikrųjų susideda iš trijų dalių. Viena
iš tų dalių bus tranai; jų čia dėl palaidumo atsiran­
da nė kiek ne mažiau negu oligarchijoje.
- Tai tiesa.
- T i k čia jie daug nuodingesni negu oligarchijoje.
- Kodėl?
- Oligarchijoje jie neišsivysto ir lieka silpni, nes
ten jie niekinami ir neprileidžiami prie valdžios. O
demokratijoje jie - su mažomis išimtimis - beveik
valdo valstybę: nuodingiausieji tranai sako kalbas ir
veikia, o kiti sėdi aplink tribūną, murma ir nepa­
kenčia, jei kas pamėgina kitaip kalbėti. Taigi toje
santvarkoje viską, išskyrus tik nedaugeli dalykų, e
tvarko tokie žmonės.
- Tikrai taip yra, - tarė jis.
- Y r a ir kita grupė žmonių, kuri išsiskiria iš
minios.
- Kokia?
- Kai visi vaikosi pelno, tie, kurie iš prigimties
yra tvarkingesni, dažniausiai tampa turtingiausi.
- Suprantama.
- Iš jų, manau, tranai gauna daugiausiai medaus
ir lengviausiai j į iščiulpia.
- Kaipgi j į iščiulpsi iš tų, kurie jo mažai turi?
- Dėl to šie turtingieji, mano nuomone, ir vadina­
mi tranų ganykla.
- Teisingai.
- Trečiąją grupę sudaro liaudis - darbininkai ir 565
tie, kurie neužsiima verslais; jie turi nedidelį turte­
lį. Susirinkę į krūvą, jie demokratijoje sudaro gau­
siausią ir galingiausią grupę.
- Taip, - tarė jis, - bet jie nelabai nori eiti į
susirinkimus, nebent jiems pasiūlo dalį medaus.
- Jiems duoda tiek medaus, - pasakiau, - kiek
gali duoti valdantieji, kai atima turtus iš turtingųjų
ir padalija - žinoma, didžiausiąją dalį pasilikdami
sau.
- Jie gauna tokią dalį. 6
- Turtingieji, kai juos apiplėšia, yra priversti gin­
tis, jie kalba liaudžiai ir daro visa, ką tik gali.
- Kaip nedarys!
- O jei jie ir nieko nedaro, juos vis tiek kaltina
sąmokslo prieš liaudį rengimu ir oligarchiškumu.
- Taip jau būna.
 - Galų gale matydami, kad liaudis, šmeižikų ap­
gauta, ne iš blogos valios, o dėl nežinojimo puola
c jiems bloga daryti, jie norom nenorom pasidaro tik­
rais oligarchais, nors ir ne savo valia, - tai viena iš
blogybių, kurią į juos suleidžia gylį turintys tranai.
- Tikra tiesa.
- Tada vieni kitus skundžia, kelia bylas, vieni su
kitais grumiasi.
- Tikrai taip būna.
- Liaudis paprastai kurį nors vieną žmogų išsi­
renka vadovu, j į ugdo ir padaro galingą.
- Taip būna.
- Todėl, - tariau, - visiškai aišku, kad jeigu iš-
d auga tironas, jis išdygsta tik iš valdovo šaknies.
- Visiškai aišku.
- Kaip tas liaudies valdovas pradeda virsti tiro­
nu? Aišku, kad tai atsitinka tada, kai jis pradeda
daryti tą patį, kas pasakojama mite apie Dzeuso
Likiečio šventyklą Arkadijoje.
- Kas gi pasakojama tame mite? - paklausė jis.
- Kad tas, kuris paragauja žmogaus širdies, plau­
čių ir kepenų, smulkiai supjaustytų ir įmaišytų į
e aukojamų gyvulių mėsą, būtinai virsta vilku. A r ne­
girdėjai šito pasakojimo?
- Girdėjau.
- Panašiai atsitinka ir liaudies vadovui. Turėda­
mas savo žinioje paklusnią minią, jis neįstengia su­
silaikyti nuo savo gentainių kraujo. Jis, kaip pa­
prastai būna, neteisingai apkaltina žmones ir pa­
traukia juos į teismą, ir, atimdamas iš žmogaus gy­
vybę, suteršia savo sąžinę žmogžudyste: savo nešva­
ria burna ir liežuviu jis ragauja nužudytųjų tautie­
čių kraują. Baugindamas tremtimi ir mirtimi, jis siūlo
566 panaikinti skolas ir iš naujo perdalyti žemę. Argi
šitokiam žmogui nėra likimo lemta arba žūti nuo
priešų rankos, arba tapti tironu ir iš žmogaus pasi­
daryti vilku?
- Tikrai lemta, - tarė jis.
- Taigi, - pasakiau, - jis sukelia karą prieš tuos,
kurie turi turto.
- Taip, sukelia.
- O jeigu ištremtas jis vėl sugrįš, nors tam ir
priešinsis jo priešai, argi jis netaps jau tikru tironu?
- Aišku.
- O jeigu priešai neįstengia jo nei išvyti, nei nu- b
žudyti, nors ir šmeižia j į piliečiams, tada jie spęs
spąstus, kad slapta j į nužudytų.
- Taip dažnai būna, - pasakė jis.
- T i e , kurie yra jau toli pažengę tironijos link,
sugalvoja garsųjį tironų prašymą - jie prašo liau­
dies paskirti jiems asmens sargybinius, kad valdo­
vas būtų sveikas ir galėtų tarnauti liaudžiai.
- Tikrai taip būna, - tarė jis.
- Ir liaudis jam duoda juos, nes, manau, būgš­
tauja dėl jo likimo, o pati kol kas jaučiasi rami.
- Taip ir būna. c

- Kai šitai pamato žmogus, turintis turtų ir dėl

to įtariamas esąs liaudies priešas, jis, mano drauge,
elgiasi taip, kaip orakulas nurodė Krezui:
prie žvirgždėtojo Hermo
15
Bėga skubiai ir nebijo, kad gali bailiu pasirodyt.
- Antrą kartą jam jau netektų gėdytis savo bai­
lumo, - pasakė jis.
- Jeigu j į pagautų, - tariau, - jis neišvengtų mir­
ties.
- Jokiu būdu.
- O tasai liaudies vadovas, aišku, neguli „išsitie­
16
sęs kaip milžins" , bet, išžudęs daug savo priešų, d
stovi valstybės vežime, iš vadovo tapęs tikru tironu.
 - Kurgi jis nestovės! - pritarė jis.
- Dabar, - tariau, - patyrinėkime tokio žmogaus
ir tokios valstybės, kurioje atsiranda toks mirtinga­
sis, laimę.
- Patyrinėkime, - sutiko jis.
- Argi, - tariau, - pirmomis savo valdymo dieno­
mis jis nesišypso visiems ir nesveikina kiekvieno su-
e tiktojo? A r nesigina esąs tironas? Argi nepasižada
daug ką padarysiąs ir paskiriems piliečiams, ir visai
valstybei? Argi nepanaikina skolų? Argi nepadalija
iš naujo žemės liaudžiai ir savo artimiesiems? Argi
neapsimeta esąs švelnus ir malonus?
- Jis būtinai taip elgiasi, - pasakė jis.
- O kai jis susidoroja su išoriniais priešais - su
vienais susitaiko, kitus nugali - ir kai jie nurimsta,
jis pirmiausia sukelia kitus karus, kad liaudžiai bū­
tų reikalingas vadas.
- Suprantama.
567 - Be abejo, ir dėl to, kad piliečiai, mokėdami di­
delius mokesčius, nuskurstų ir būtų priversti diena
iš dienos plūktis, - tada jie mažiau spęstų jam spąstų.
- Aišku.
- O jeigu jis įtaria, kad kai kurie piliečiai mąsto
laisviau ir nenori pasiduoti jo valdžiai, suradęs dings­
tį jis juos pražudo įduodamas priešams. Todėl tiro­
nas visada turi kurstyti karą.
- Be abejo.
b - Bet šitaip elgdamasis jis užsitraukia piliečių
neapykantą.
- Kaipgi neužsitrauks!
- Argi nebūna taip, kad ir kai kurie iš tų, kurie
padėjo jam paimti valdžią - bent jau drąsiausieji iš
jų, - būdami įtakingi, atvirai kalba su juo ir tarp
savęs ir kritikuoja tai, kas vyksta?
- Be abejo.
 - Jei tironas nori valdyti, jis turi juos visus su­
naikinti ir taip elgtis tol, kol galų gale nei iš draugų,
nei iš priešų neliks nė vieno bent kiek vertesnio
žmogaus.
- Aišku.
- Todėl jis turi labai gerai įžvelgti, kas narsus,
kas didžiadvasis, kas protingas, kas turtingas. Jis
yra toks laimingas, kad yra priverstas nori nenori c
būti jiems priešu ir visiems regzti pinkles tol, kol
apvalys nuo jų valstybę.
- Nieko sau apvalymas! - pasakė jis.
- Taip, - tariau, - jis priešingas tam, kurį nau­
doja gydytojai: šie pašalina iš kūno visa, kas blo­
giausia, o palieka tai, kas geriausia, tuo tarpu tiro­
nas elgiasi priešingai.
- Žinoma, jei nori valdyti, jis privalo taip elgtis.
- Jis yra supančiotas laimingos būtinybės - arba d
gyventi kartu su menkaverčiais žmonėmis, ir dar jo
nekenčiančiais, arba visai negyventi!
- Tikrai supančiotas, - tarė jis.
- Bet kuo labiau jis įsipyks piliečiams šitaip elg­
damasis, tuo daugiau ir tuo ištikimesnių sargybinių
jam reikės.
- Be abejo, reikės.
- O kas tie ištikimieji? Iš kur juos ims?
- Jie patys lėkte atlėks, - tarė jis, - jei tik jiems
mokės atlyginimą.
- Po šimts! - pasakiau. - Tu, atrodo, vėl kalbi e
apie kažkokius tranus, atvykusius iš svetur, iš visur.
- Tau teisingai atrodo, - tarė jis.
- O vietinių ar nenorėtų?..
- Kaipgi?
- Atimti iš piliečių vergus, paleisti juos į laisvę ir
padaryti savo sargybiniais?
- Tikriausiai, - tarė jis, - nes jie bus ištikimiausi.
 - Tu kalbi, - pasakiau, - apie tikrai laimingą
568 tirono gyvenimą, jeigu jis apsistatys tokiais ištiki­
mais draugais, o ankstesniuosius draugus pražudys!
- Jis tikrai turės tokius draugus.
- Šitie jo draugai, - tariau, - juo gėrėsis, su
šitokiais naujaisiais piliečiais jis gyvens, nes senieji
jo neapkęs ir vengs.
- Aišku, kad taip bus.
- N e be reikalo giriama tragedija kaip išminties
mokytoja, - tariau, - o ypač didysis jos meistras
Euripidas.
- Kodėl?
- Už tai, kad jis yra pasakęs tokią gilią mintį:
b „Tironai, draugaudami su protingais, tampa protin­
17
g i " . Matyt, jis protingais pavadino tuos, su kuriais
tironas gyvena.
18
- Jis išgarbina tironiją kaip dievišką dalyką ir
dar kitaip, - pasakė jis. - Taip elgiasi ir kiti poetai.
- Būdami išmintingi, tragedijų rašytojai atleis
mums ir visiems tiems, kurių požiūris į valstybės
santvarką artimas mūsų požiūriui, už tai, kad mes
nepriimsime j ų į savo valstybę, nes jie liaupsina ti­
roniją.
c - Aš manau, kad jie mums atleis, - tarė jis, -
bent jau protingiausieji.
- Vaikščiodami po kitas valstybes, jie suburia mi­
nias ir, pasisamdę atlikėjus su gražiais, stipriais ir
įspūdingais balsais, tempia santvarkas į tironiją ir
demokratiją.
- Jie taip daro.
- Be to, už tai jie dar gauna atlyginimą ir yra
gerbiami, ypač, suprantama, tironų, o po jų - demo­
kratijų. Bet kuo aukščiau jie pakyla prie valdžios
d viršūnių, tuo labiau mąžta jų garbė, tarsi lipant jai
pritrūktų kvapo.
 - Tikrai taip yra.
- Bet mes, - tariau, - čia iškrypome iš kelio.
Grįžkime atgal prie tirono kariaunos. Iš ko jis išlai­
kys tą gražią, gausią, margą, nuolat besikeičiančią
savo sargybą?
- Aišku, kad jeigu valstybėje bus šventyklų tur­
tų, jis juos išeikvos, ir kol išlaidoms padengti užteks
parduodamų šventų daiktų, jis sumažins piliečiams
užkraunamus mokesčius.
- O kaip bus, kai šių išteklių pritrūks? e
- Aišku, kad tada ir jis pats, ir jo puotos bendrai,
draugai ir draugės gyvens iš savo tėvų palikimo, -
pasakė jis.
- Suprantu, - tariau. - Liaudis, kuri pagimdė
tironą, turi ir maitinti j į su visais jo draugais.
- Būtinai turi.
- K ą tu sakai? - paklausiau. - O jeigu liaudis
piktinsis ir sakys, jog yra neteisinga, kad tėvas mai­
tintų suaugusį sūnų, bet, priešingai sūnus turėtų
maitinti tėvą, jog ne tam jį pagimdė ir atidavė jam
valdžią, kad jam užaugus pati, vergaudama jo ver- 569
gams, maitintų ir j į patį, ir jo vergus, ir visus iš
visur suplaukusius jo pasekėjus, bet tam, kad jo va­
dovaujama išsivaduotų nuo turtuolių ir vadinamųjų
garbingų valstybės piliečių, taigi dabar įsakys jam
nešdintis iš valstybės su visais savo draugais, pana­
šiai kaip tėvas išveja iš namų sūnų kartu su jo įky­
riais sugėrovais?
- Prisiekiu Dzeusu, - tarė jis, - tada liaudis pa­
matys, kokį vaiką ji pagimdė, glamonėjo ir užaugi­
no, ir supras, kad, būdama silpnesnė, veja už save b
stipresnius.
- K ą tu sakai? Argi tironas išdrįs panaudoti prie­
vartą prieš savo tėvą ir, jei šis nepaklus, muš jį?
- Taip, atėmęs iš jo ginklą, - tarė jis.
 - Išeitų, - pasakiau, - kad tironas yra tėvažudys
ir netikęs savo gimdytojų karšintojas, kad tironija
yra tokia, kaip apie j ą kalba žmonės, ir kad liaudis,
c bėgdama, kaip sakoma, nuo vergavimo laisviems
žmonėms dūmų, pakliuvo į vergų despotizmo ugnį ir
vietoj besaikės ir netvarkingos laisvės gavo sunkiau­
sios ir karčiausios vergijos vergiškus drabužius.
- Deja, taip būna, - pasakė jis.
- Tai ką? - tariau. - A r mes negalėsime sakyti,
kad jau aptarėme, kokiu būdu iš demokratijos atsi­
randa tironija ir kaip ji atrodo?
- Labai gerai aptarėme, - pasakė jis.
 DEVINTA KNYGA

- Beliko aptarti tironiškos santvarkos žmogų, -571

tariau, - kaip jis atsiranda iš demokratinio žmo­
gaus, koks jis yra ir kaip gyvena - vargingai ar
laimingai.
- Beliko j į aptarti, - pasakė jis.
- A r žinai, ko, mano manymu, dar trūksta?
- K o gi?
- Man rodos, mes nepakankamai aptarėme troš­
kimus - kokie jie yra ir kiek jų. Šito neišsiaiškinus, b
nebus visiškai aiškus mūsų tyrinėjimas^"""
- Kaip tik dabar laikas tai išsiaiškinti, - pasakė
jis.
- Teisingai. Žiūrėk, ką aš noriu apie juos išsiaiš­
kinti. Ogi štai ką: man atrodo, kad kai kurie nerei­
kalingi malonumai ir troškimai yra nedori. Jie bū­
dingi visiems žmonėms, bet, įstatymų ir geresniųjų
troškimų tramdomi, padedant protui kai kuriuose
žmonėse jie visai išnyksta arba susilpnėja, ir jų lie­
ka nedaug; tačiau kituose žmonėse jų lieka daugiau c
ir stipresnių.
- Apie kokius troškimus tu čia kalbi? - paklausė
jis.
- Apie tuos, - tariau, - kurie sukyla miegant, kai
sielos protingasis, romusis ir valdantysis pradas mie-
 ga, o gyvuliškasis ir laukinis pradas, prisisotinęs
valgio ir gėrimo, šokinėja ir, nustūmęs į šalį miegą,
d ieško laisvės ir nori patenkinti savo troškimus. T u
žinai, kad tada jis gali išdrįsti viską, nes būna atsi­
kratęs bet kokios gėdos ir proto. Kaip manoma, jis
nesibijo santykiauti su motina ar su bet kuriuo iš
žmonių, dievų arba gyvulių, gali susitepti bet kokio­
mis žudynėmis, valgyti bet kokį valgį - vienu žo­
džiu, jis nevengia jokios kvailystės, jokios begėdystės.
- Tikrą teisybę sakai.
- Bet kai žmogus būna sveikai nusiteikęs ir nuo­
saikus ir, eidamas miegoti pažadinęs savo sielos pro­
tingąjį pradą ir pavaišinęs j į gražiomis mintimis ir
samprotavimais, pasineria į vidinius apmąstymus;
e kai jis apmalšina geidžiantįjį pradą, neversdamas jo
nei badauti, nei persisotinti, kad jis miegotų ir savo
572 džiaugsmais bei liūdesiu nedrumstų geriausiojo sie­
los prado ir šis galėtų vienas ir visiškai grynas mė­
ginti surasti ir pajusti tai, ko jis nežino arba iš pra­
eities, arba iš dabarties, arba iš ateities; kai jis nu­
tildo ir aistringąjį pradą ir eina miegoti nurimusia
širdimi, ant nieko neširsdamas; kai nuraminęs tuos
du sielos pradus ir išjudinęs trečiąjį, kuriam būdin­
ga išmintis, jis atsiduoda poilsiui, - tu žinai, kad
b tada jis labiausiai pasiekia tiesą, o tie nedori sapnai
rodosi mažiausiai.
- A š visiškai tikiu, kad taip yra, - pasakė jis.
- Bet mes nuklydome į šalį, kalbėdami apie tai.
Juk mes norime pabrėžti štai ką: kiekviename iš
mūsų slypi baisių, laukinių, nesuvaldomų troškimų
rūšis - net ir tuose žmonėse, kurie atrodo labai pa­
dorūs. Tai rodo sapnai. A r tau atrodo, kad aš sakau
tiesą ir ar tu sutinki su manimi?
- Sutinku.
 - Dabar prisimink, ką sakėme apie demokratinį c
žmogų. Iš mažens jis buvo auklėjamas prižiūrint
šykščiam tėvui, kuris vertino tik pelno troškimą, ki­
tus troškimus laikė nereikalingais, o tuos troškimus,
kurie siekia žaidimų ir pasipuošimo, niekino.
- Taip.
- Bet bendraudamas su įmantresniais žmonėmis,
pasidavusiais troškimams, kuriuos jau minėjome, jis
puola į nežabotą palaidumą ir, neapkęsdamas tėvo
šykštumo, perima jų gyvenimo būdą, tačiau būda­
mas iš prigimties geresnis už savo tvirkintojus, tem­
piamas į abi puses jis sustoja per vidurį tarp šių
dviejų gyvenimo būdų ir gyvendamas, kaip jam at­
rodo, nuosaikiai, jis ragauja abiejų ir gyvena nei
nedorą, nei iškrypusi gyvenimą, - taip iš oligarcho d
jis tampa demokratu.
- Tokią nuomonę apie j į susidarėme tada, tokia
ji yra ir dabar.
- įsivaizduok, - tariau, - kad šis žmogus, jau e
senstelėjęs, turi sūnų, kurį išaugino pagal savo pa­
pročius.
- įsivaizduoju.
- įsivaizduok, kad jam atsitinka lygiai tas pat,
kas ir jo tėvui: jis pasineria į palaidą gyvenimą, kurį
jo tvirkintojai vadina visiška laisve. Tėvas ir namiš­
kiai skatina jo nuosaikius troškimus, bet jo tvirkin­
tojai elgiasi priešingai. Kai tie gabūs kerėtojai ir
tironų kūrėjai nesitiki kokiu nors kitu būdu išlaiky­
ti jaunuolį savo rankose, jie įdiegia į jo širdį meilę,
dykūniškų ir švaistūniškų troškimų vadovą - didelį 573
sparnuotą traną. A r gali būti kas nors kita tokių
žmonių meilė?
- Negali būti kas nors kita, - atsakė jis.
- Kiti troškimai, zvimbdami aplink meilę lydimi
smilkalų, miros, vainikų, vyno ir kitų tokioms ben-
 drijoms įprastų palaidų smagumų, j į peni ir be galo
išaugina, o paskui įdiegia tam tranui aistros gylį;
b tada tasai sielos valdovas, apimtas beprotybės, dūks­
ta kaip pamišėlis, ir jeigu jis aptinka jaunuolio sie­
loje nuomonių ar troškimų, laikomų dorais ir dar
turinčiais šiek tiek gėdos, užmuša juos ir išmeta
lauk, kol jaunuolis galutinai apvalo savo sielą nuo
nuosaikumo ir pripildo ją iš svetur atplūdusios be­
protybės.
- T u nupasakoji, kaip atsiranda tironiškas žmo­
gus, - tarė jis.
1
- Argi ne dėl šitų dalykų Erotas ir vadinamas
tironu? - paklausiau.
- Atrodo, kad taip, - atsakė jis.
c - A r ne dėl to girtas žmogus turi tirono bruožų? -
tariau.
- Taip, turi.
- N a , o apimtas šėlo ir išprotėjęs žmogus tariasi
ir viliasi galįs valdyti ne tik žmones, bet ir dievus.
- Iš tikrųjų.
- Kilnusis drauge, - tariau, - žmogus virsta tik­
ru tironu tada, kai jis arba dėl savo prigimties, arba
dėl įpročių, arba ir dėl vieno, ir dėl kito pasidaro
girtuoklis arba įsimylėjėlis, arba beprotis.
- Tikra teisybė.
- Atrodo, šitaip ir atsiranda tironiškas žmogus.
O kaip jis gyvena?
d - Tau atsakysiu žaidimo žodžiais: „Tu man pasa­
2
kysi" .
- Gerai, - tariau, - pasakysiu. Paskui prasideda
jų puotos, šventės, pasilinksminimai, heteros ir kiti
panašūs dalykai, kuriuos visus valdo Erotas, tiro­
nas, gyvenantis sieloje ir tvarkantis visus sielos ju­
desius.
- Tikrai taip būna, - tarė jis.
 - Kas dieną ir kas naktį šalia meilės gimsta dau­
gybė naujų stiprių troškimų, reikalaujančių juos pa­
tenkinti.
- Tikrai daugybė.
- Taigi jei buvo kokių pajamų, jos greitai ištirpsta.
- Kurgi neištirps!
- Tada jie skolinasi ir švaisto tėvų palikimą. e
- Be abejo.
- O kai viskas išeikvojama, tada gausūs, stiprūs
ir giliai įsišakniję troškimai pradeda rėkti, ir žmo­
gus, genamas visokiausių troškimų, o ypač Eroto,
vadovaujančio visiems kitiems tarsi sargybiniai j į
lydintiems troškimams, pradeda gelti žiūrėdamas,
kas ką turi ir ką galima atimti apgaule arba prie- 574
varta.
- Tikrai.
- Jam reikia grobti iš visur arba kentėti baisų
nerimą ir skausmą.
- Būtinai reikia.
- Panašiai kaip vėlesnieji malonumai tokiam žmo­
gui nustelbia senuosius ir juos apiplėšia, taip jis pats,
būdamas jaunesnis už savo tėvą ir motiną, iššvais­
tęs savąją dalį, nori tėvus nustelbti ir apiplėšti, ir
eikvoti tėvo palikimą.
- Tikriausiai jis taip elgsis, - tarė jis.
- Jeigu tėvai neleis jam šito daryti, argi jis ne- b
pradės iš pradžių iš jų vogti ir juos apgaudinėti?
- Aš manau, kad jis taip elgsis.
- O jeigu negalės pavogti, argi jis nepaims iš jų
jėga?
- Tikriausiai.
- O jeigu jo senas tėvas ir sena motina priešinsis
ir kovos, argi jis žiūrės, kad nepasielgtų su jais kaip
tironas ir jų gailėsis?
 - Bijau, - tarė jis, - kad nuo tokio žmogaus tėvai
gali labai nukentėti.
- Bet, vardan Dzeuso, Adeimantai, jeigu jis susi­
ras naują draugužę, nereikalingą meilužę, kaip jis
elgsis su savo sena ir reikalinga drauge - motina? O
jei pasitaikys jaunas gražus berniukas, visai nerei-
c kalingas draugas, kaip jis elgsis su seniausiu ir rei­
kalingu draugu - tėvu? Argi toks žmogus jų nemuš
ir neprivers tarnauti savo mylimiesiems, jeigu juos
parsigabens į savo namus?
- Prisiekiu Dzeusu, jis taip elgsis, - atsakė jis.
- Kokia didelė laimė, - tariau, - pagimdyti sūnų
tironą!
- Labai didelė.
d - N a , o jeigu šitokiam pritrūks tėvo ir motinos
turtų, tačiau jo sieloje bus susispietęs ištisas malo­
numų spiečius, tai ar jis pirmiausia nepamėgins iš­
laužti kokio nors namo sienos arba naktį nutraukti
praeivio apsiaustą, o paskui ar neįsibraus ir į šven­
tyklą? Jam šitaip elgiantis, teisingomis laikomos se­
nosios nuomonės apie tai, kas gražu ir kas šlykštu,
perimtos dar vaikystėje, turės užleisti vietą toms
nuomonėms, kurios neseniai buvo išlaisvintos iš ver-
e gijos, - jos sudaro Eroto palydą ir kartu su juo nu­
galės senąsias nuomones. Kol jaunuolis dar buvo
įstatymų ir tėvo valdžioje, o vidujai buvo demokra­
tas, tos nuomonės išsilaisvindavo tik jam miegant,
sapnuose; dabar, kai j į užvaldė Erotas, jis visą laiką
yra toks, koks tik retkarčiais būdavo sapne: jis jau
nebesusilaikys nuo jokių žudynių, nuo jokio valgio,
575 nuo jokio nedoro darbo. Erotas, kuris viešpataujant
visiškai anarchijai ir palaidumui kaip tironas gyve­
na jo sieloje, būdamas vieninteliu valdovu, ves tą,
kuris j į turi savo širdyje, tarsi tironas valstybę į
visokias įžūlias nedorybes, kad išsimaitintų pats ir
išlaikytų triukšmingą troškimų palydą, kurią suda­
ro troškimai, užplūdę žmogų iš išorės, bendraujant
su blogais žmonėmis, ir kilę jo paties viduje iš anks­
tesniųjų tos rūšies troškimų, kuriuos jis dabar palei­
do į laisvę. Argi ne šitaip gyvens toks žmogus?
- Aišku, kad šitaip, - tarė jis.
- Kai šitokių žmonių valstybėje būna nedaug, o
dauguma piliečių yra nuosaikūs, jie išvyksta iš vals­
tybės ir tampa kokio nors tirono palyda arba parsi- b
samdo kariais ten, kur vyksta karas; o jeigu visur
viešpatauja taika ir ramybė, tai jie, pasilikę savo
tėvynėje, daro aibes visokių mažų šunybių.
- Apie kokias šunybes tu kalbi?
- Pavyzdžiui, vagia, įsilaužinėja į namus, nupjaus-
tinėja pinigų kapšus, nurenginėja praeivius, švent-
vagiauja, pardavinėja žmones į vergiją, kartais ne­
teisingai įskundinėja, o jei sugeba gerai kalbėti -
neteisingai liudija, ima kyšius.
- Ir tu tai vadini mažomis šunybėmis, kai tokių c
žmonių būna nedaug?
- Šunybės būna mažos, - tariau, - tik palyginti
su didelėmis blogybėmis, o visos šitos nelaimės, pa­
lyginti su tironijos niekšybėmis ir valstybei atneša­
momis nelaimėmis, yra tik menkniekis. O kai vals­
tybėje atsiranda daug tokių žmonių ir didelis jų se­
kėjų būrys ir kai jie pamato savo gausumą, tai kvai­
lai liaudžiai remiant iš jų tarpo ir atsiranda tiro­
nas - kaip tik tas, kurio sieloje tūno didžiausias ir
kiečiausias tironas. d
- Suprantama, - tarė jis, - kad toks žmogus ge­
riausiai tinka būti tironu.
- Tada piliečiai pasiduoda savo noru; o jei vals­
tybė pasipriešins, tai kaip anksčiau tironas baudė
savo tėvą ir motiną, taip dabar jis baus tėvynę, jei
tik įstengs: jis įsives naujuosius draugus, ir kadaise
 jam buvusią brangią „motinynę" (untpioa), kaip sa­
ko kretiečiai - tai yra tėvynę, - privers vergauti
tiems žmonėms ir laikys j ą kaip vergę. Toks yra
šitokio žmogaus troškimų galutinis tikslas.
e - Tikrai toks, - pritarė jis.
- A r ne panašiai tokie žmonės elgiasi ir asmeni­
niame gyvenime, dar prieš ateidami į valdžią: iš pra­
džių jie, nesvarbu, su kokiais žmonėmis bendrautų,
arba draugauja su pataikūnais, visada pasirengu­
siais jiems visur patarnauti, arba, jei jiems ko nors
prireikia, patys šliaužioja prieš kitus, visokiais bū-
576 dais apsimesdami jų draugais, bet kai tik pasiekia
savo tikslą, iškart atsuka jiems nugarą.
- Tai tiesa.
- Tokie žmonės per visą gyvenimą neturi drau­
g ų - jie arba viešpatauja, arba vergauja; tikrosios
draugystės ir laisvės tironiška prigimtis niekada ne­
paragauja.
- Tikrai.
- N e be reikalo tokius žmones vadiname nepati­
kimais.
- Kaip nevadinsi!
- Ir pačiais neteisingiausiais, jei mes anksčiau
b teisingai nutarėme, kalbėdami apie teisingumą.
- Mes teisingai nutarėme, - pasakė jis.
- Glaustai kalbant, - tariau, - nedoriausias žmo­
gus yra tas, kuris dienos metu elgiasi taip, kaip
sakėme kai ką elgiantis sapnuojant.
- Teisybė.
- Toks pasidaro tas, kuris, iš prigimties būdamas
labai tironiškas, valdo pats vienas, ir kuo ilgiau jis
išbus tironu, tuo bus tironiškesnis ir blogesnis.
- Būtinai taip bus, - pasakė Glaukonas, įsijung­
damas į pokalbį.
 - A r tasai, - tariau, - kuris atrodo nedoriausias,
nebus ir nelaimingiausias? Kuo ilgiau žmogus vai- c
dys ir kuo didesnė bus jo valdžia, tuo ilgiau ir labiau
jis bus iš tikrųjų nelaimingas. Bet minia apie tai
mano įvairiai.
- Būtinai taip bus.
- A r tironiškas žmogus atitinka tirono valdomą
valstybę, o demokratinis - demokratinę valstybę ir
panašiai kitais atvejais?
- Kur neatitiks!
- Ir koks yra valstybės santykis su kita valstybe
dorybės ir laimės atžvilgiu, toks yra ir paskiro žmo­
gaus santykis su kitu žmogumi tuo pačiu atžvilgiu.
- Kaip nebus! d
- O koks yra santykis dorybės atžvilgiu tarp ti­
rono valdomos valstybės ir karaliaus valdomos vals­
tybės, kurią aptarėme anksčiau?
- Jos yra viena kitai visiškai priešingos - šita yra
pati geriausia, o ana - pati blogiausia.
- A š neklausiu, - pasakiau, - kuri iš jų geriau­
sia, - šitai ir taip aišku. O laimės ir nelaimės atžvil­
giu ar ne panašiai vertinsi, ar gal kitaip? Nesileis­
kime apstulbinami tirono - jis yra vienas, jo sekėjai
taip pat negausūs; bet kadangi mums reikia apžvelgti
visą valstybę, tai išvaikščiokime ją visą, įsižiūrėki- e
me ir tada pasakykime savo nuomonę.
- Teisingai ragini, - tarė jis. - Bet juk kiekvie­
nam aišku, kad nėra nelaimingesnės valstybės už
tirono valdomą ir laimingesnės - už karaliaus val­
domą.
- A r nereikėtų panašaus atsargumo reikalauti ir
sprendžiant apie paskirus žmones ir laikyti tinka­
mu spręsti apie juos tik tą, kuris yra pakankamai 577
protingas, kad galėtų įsiskverbti į žmogaus būdą ir
pažvelgti į j į iš arti, o ne susižavėtų kaip vaikas
 išoriniu blizgesiu, kurį tironas paskleidžia norėda­
mas padaryti įspūdį minioms, bet būtų pakankamai
įžvalgus. Aš manau, kad mums visiems reikėtų iš­
klausyti nuomonės to, kuris sugeba spręsti, tai yra
kuris būtų gyvenęs su tironu po vienu stogu ir būtų
matęs visą jo privatų gyvenimą ir kaip jis elgiasi
namie su saviškiais - tarp jų j į geriausiai būtų ga-
6 Įima matyti tarsi nuogą, be tragedijos aktoriaus dra­
bužių. Be to, jis stebėtų jo elgesį ir valstybei pavo­
jingomis akimirkomis. Paprašykime, kad visa tai pa­
matęs jis mums pasakytų, ar tironas yra laimingas,
ar nelaimingas, palyginti su kitais žmonėmis.
- Tavo reikalavimas būtų labai teisingas, - tarė
jis.
- Gerai, - pasakiau. - įsivaizduokime, kad mes
esame iš tų, kurie sugeba spręsti, arba kad jau su­
tikome galintį spręsti žmogų. Tada jau būtų kam
atsakyti į mūsų klausimus.
- Įsivaizduokime.
c - Na, - tariau, - daryk štai kaip: prisimink, kad
valstybė ir paskiras žmogus yra panašūs. Todėl žiū­
rėk pakaitomis į vieną ir į kitą iš eilės kiekvienos
savybės atžvilgiu ir pasakyk, kokie yra viena ir kitas.
- O kokių savybių atžvilgiu?
- Pirmiausia, - tariau, - pradėk nuo valstybės ir
pasakyk, ar tirono valdoma valstybė yra laisva, ar
pavergta.
- Aišku, kad pavergta - ir dar kaip!
- Bet joje tu matai valdovus ir laisvus žmones.
- Matau, bet jų nedaug. Apskritai galima sakyti,
kad beveik visi geri piliečiai yra paversti negarbin­
gais ir nelaimingais vergais.
d - Jei paskiras žmogus yra panašus į valstybę, tai
jame turi būti panašiai kaip valstybėje: jo siela ku­
pina vergijos ir žemumo, geriausios jos dalys ver-
gauja, o maža dalelė - blogiausia ir beprotiškiau­
s i a - valdo.
- Būtinai taip yra, - tarė jis.
- Kaip pavadinsi tokią sielą - laisva ar verge?
- Be abejo, verge.
- Pavergta ir tirono valdoma valstybė negali da­
ryti, ką nori.
- Negali.
- T a d ir tirono valdoma siela, kaip visuma, nega- e
lės daryti, ką norės: geliančios aistros prievarta trau­
kiama, ji bus pilna nerimo ir nusiminimo.
- Aišku, taip bus.
- A r tirono valdoma valstybė bus turtinga, ar
nuskurdusi?
- Nuskurdusi.
- Tad ir tirono valdoma siela bus skurdi ir al- 578
kana.
- Taip.
- A r tokia valstybė ir toks žmogus nebus pilni
baimės?
- Būtinai bus.
- A r kurioje kitoje valstybėje rasi daugiau skun­
dų, vaitojimų, raudų ir skausmo?
- Niekur kitur nerasi.
- A r kuris nors kitas žmogus patiria tokių daly­
kų daugiau negu tironiškas žmogus, šėlstantis nuo
troškimų ir aistrų?
- Kur tau daugiau!
- Matydamas visas šitas ir kitas nelaimes, argi b
šitos valstybės tu nelaikai nelaimingiausia iš visų?
- Argi aš neteisingai nusprendžiau? - paklausė
jis.
- Labai teisingai, - tariau. - O ką tu pasakysi
apie tironišką žmogų, pastebėjęs jame visas šias blo­
gybes?
 - Sakysiu, kad jis yra nelaimingiausias iš visų.
- Čia tu jau neteisingai sakai, - tariau.
- Kodėl?
- Mano nuomone, jis dar nėra nelaimingiausias
iš visų.
- T a i koks jis yra?
- Šitas galbūt tau atrodys dar nelaimingesnis.
- Kuris?
c - Tas, - tariau, - kuris, iš prigimties būdamas
tironiškas, gyvens ne privatų gyvenimą, bet dėl ko­
kios nors nelaimės taps tironu.
- Iš to, kas buvo pasakyta, sprendžiu, kad sakai
tiesą, - tarė jis.
- Taip, - tariau, - bet čia reikia ne spėlioti, o
remiantis samprotavimais daryti išvadą. Juk čia kal­
bama apie tai, kas svarbiausia, - apie gerą ir blogą
gyvenimą.
- Tu teisus, - tarė jis.
- Kaip tau atrodo, ar aš teisingai sakau? Mano
d manymu, šį klausimą reikia pradėti svarstyti štai
nuo ko...
- Nuo ko?
- Nuo kiekvieno valstybėje gyvenančio turtuolio,
turinčio daug vergų. Jie labai panašūs į tironus tuo,
kad valdo daugelį žmonių, - skirtumas tik tas, kad
vergų būna mažiau.
- Taip, skirtumas tik tas.
- A r žinai, kad jie gyvena ramūs ir nesibijo savo
vergų?
- O ko jiems bijotis?
- Nieko, - tariau. - Bet kodėl?
- Juk kiekvienam pagelbėtų visa valstybė.
e - Gerai sakai, - tariau. - Na, o jei kuris nors
dievas žmogų, turintį penkiasdešimt ar daugiau ver­
gų, kartu su žmona ir vaikais pakeltų aukštyn iš
valstybės ir nuleistų kur nors į dykumą su visu tur­
tu ir visais vergais, kur jam niekas iš laisvųjų nega­
lėtų pagelbėti, kokią didelę ir baisią baimę jis pajus­
tų ir dėl savęs, ir dėl žmonos, ir dėl vaikų, kad jų
nenužudytų vergai!
- Tai būtų išgąstis! - tarė jis.
- Argi jis nebūtų priverstas kai kuriems vergams 579
meilikauti, visko pažadėti, kai kuriuos neprašomas
išlaisvinti, - žodžiu, pataikauti savo paties vergams?
- Jis iš tikro turėtų taip elgtis arba žūtų, - tarė
jis.
- O jeigu aplinkui dievas apgyvendintų daug kai­
mynų, kurie nepakęstų, jei kas nors norėtų valdyti
kitus, ir tokį pagavę nubaustų žiauriausia bausme?
- Tada jo padėtis būtų dar blogesnė, nes iš visų b
pusių jis būtų saugomas priešų, - pasakė jis.
- Argi ne panašiame kalėjime sėdi supančiotas
tironas, iš prigimties būdamas toks, kokį mes j į ap­
rašėme, pilnas visokių baimių ir aistrų? Nors iš pri­
gimties būtų smalsus, tik jis vienas iš visų valstybės
piliečių negali niekur iškeliauti, negali pamatyti to,
ką pamato kiti laisvi piliečiai. Dažniausiai jis tūno
užsidaręs savo namuose tarsi moteris ir pavydi ki- c
tiems piliečiams, kurie išvyksta į svetimas šalis ir
pamato ką nors įdomaus.
- Iš tikrųjų jie taip gyvena, - pritarė jis.
- Tokios nelaimės ištinka žmogų, kuris blogai val­
do savo sielą, - j į tu ką tik pavadinai nelaimingiau­
siu; tai tironiškas žmogus, kuris, užuot gyvenęs pri­
vatų gyvenimą, kokio nors atsitiktinumo būna pri­
verstas tapti tironu ir, nemokėdamas valdyti savęs
paties, imasi valdyti kitus. Panašiai esti, kai ser­
gantis žmogus, užuot susivaldęs ir sėdėjęs namie,
būna priverstas visą gyvenimą kovoti ir rungtis su d
kitais.
 - Tavo palyginimas labai taiklus, Sokratai, ir vi­
siškai atitinka tiesą, - pasakė jis.
- Mielas Glaukonai, - tariau, - tai visiškai nelai­
mingas žmogus - tirono gyvenimas yra nelaimin­
gesnis nei to, kurį tu nusprendei esant nelaimin­
giausią.
- Tikrai, - sutiko jis.
- Taigi tikras tironas, nors kai kuriems žmonėms
e taip ir neatrodo, iš tikrųjų yra vergas, žemiausias
tarnas, pataikaujantis nedoriausiems žmonėms; jis
negali patenkinti savo troškimų, jam labai trūksta
daugelio dalykų - tai tikras skurdžius, jei kas suge­
ba pažvelgti į visą jo sielą. Jis visą gyvenimą visko
baiminasi, j į nuolat kankina skausmai ir traukuliai,
jei iš tikrųjų jis yra panašus į valstybę, kurią valdo.
A r ne taip?
- Taip, - pritarė jis.
580 - Be šitų nelaimių, priskirsime jam dar ir kitas,
kurias anksčiau minėjome, - nelaimes, kurios jam
neišvengiamai būdingos ir kurios dar labiau išsike-
roja, kai jis valdo, - jis pasidaro pavydus, neištiki­
mas, neteisingas, nedraugiškas, nedoras, palaiko ir
puoselėja visokias ydas. Dėl visų tų dalykų jis tam­
pa nelaimingiausiu žmogumi, o paskui padaro ne­
laimingus ir savo artimuosius.
- N ė vienas protingas žmogus tau neprieštaraus, -
pasakė jis.
b - O dabar, - tariau, - panašiai kaip vyriausias
teisėjas paskelbia nuosprendį, taip ir tu paskelbk,
kuris, tavo nuomone, yra pirmas pagal laimingumą,
kuris antras ir taip toliau iš eilės apie visus pen­
kis - karališkosios santvarkos žmogų, timokratijos,
oligarchijos, demokratijos ir tironijos.
- Lengva nuspręsti, - pasakė jis. - A š ir aptarsiu
juos tarsi chorus taip, kaip jie išeina į sceną, pagal
dorybę ir nedorybę, laimę ir nelaimingumą.
 - N a , tai nusisamdykime šauklį! - tariau. - Arba
aš pats paskelbsiu, kad Aristono sūnus nusprendė,
jog geriausias ir teisingiausias žmogus yra laimin­
giausias - tai yra karališkiausias žmogus, valdantis c
pats save, o blogiausias ir neteisingiausias žmogus
yra nelaimingiausias - toks yra tironiškiausias pats
sau ir valstybei, kurią valdo.
- Gerai, paskelbk, - sutiko jis.
- Aš dar pridursiu, kad visai nesvarbu, ar visi
žmonės ir dievai žino, kad jis toks, ar nežino.
- Paskelbk ir šį priedą, - pasakė jis.
- Gerai, - tariau. - Tai bus pirmasis įrodymas. O
štai antrasis, jei jis tau atrodys geras. d
- Koks tas įrodymas?
- Kaip valstybė yra suskirstyta į tris luomus,
taip ir kiekvieno žmogaus siela dalijama į tris pra­
dus. Iš to išplaukia kitas įrodymas.
- Koks?
- Štai koks. Kadangi sieloje yra trys pradai, tai,
man atrodo, juos atitinka trys malonumų rūšys -
kiekvieną pradą atskira rūšis; panašiai skirstomi ir
troškimai bei jų valdymas.
- K ą tu sakai? - paklausė jis.
- Vienu pradu mes vadiname tą, kuriuo žmogus
mokosi, kitu - tą, kuriuo širsta, o trečiojo dėl jo
įvairumo negalėjome pavadinti vienu tinkamu var- e
du, todėl pavadinsime j į pagal tai, kas jame yra svar­
biausia ir stipriausia, - geidžiančiuoju pradu, nes
jis pasireiškia stipriu valgio, gėrimo, meilės smagu­
mų ir kitų panašių dalykų troškimu; mes j į vadina­
me ir turto trokštančiu pradu, nes tokiems troški­
mams patenkinti dažniausiai reikalingi pinigai. 581
- Teisingai, - pasakė jis.
- Jei pinigų teikiamą malonumą ir meilę jiems
priskirsime siekimui pralobti, tai tuo paremsime sa-
 vo nusistatymą tą sielos pradą pavadinti pagal tai,
kas jame svarbiausia, ir kiekvieną kartą, kai tik
paminėsime tos sielos dalies vardą, mes turėsime
aiškų vaizdą; tad turbūt nesuklysime vadindami šį
pradą pinigų ir pelno mėgėju.
- Ir man taip atrodo, - tarė jis.
- Na, o apie aistringąjį pradą turbūt sakysime,
kad jis iš visų jėgų siekia valdyti, nugalėti ir pelnyti
garbę.
b - Teisingai.
- Todėl j į teisingai pavadintume trokštančiu per­
galės ir garbės.
- Labai teisingai.
- O dėl to prado, kurio dėka pažįstame, visiems
yra aišku, kad jis visada siekia tik pažinti tiesą to­
kią, kokia ji yra, o pinigai ir garbė jam mažiausiai
rūpi.
- Tikrai.
- A r pavadindami j į mėgstančiu mokslą ir filoso­
fiją pasielgtume teisingai?
- Žinoma.
c - Vienų žmonių sielą valdo vienas pradas, kitų -
kitas, kaip kur išeina.
- Taip jau yra.
- Todėl sakome, kad ir žmonių yra trys pagrindi­
nės rūšys - filosofai, garbėtroškos ir pelno mėgėjai.
- Teisingai.
- Ir malonumų yra trys rūšys, atitinkančios tris
žmonių rūšis.
- Tikrai yra.
- A r žinai, - tariau, - kad jeigu kiekvieno iš tų
trijų rūšių žmonių iš eilės paklaustume, kurio iš jų
gyvenimas yra maloniausias, kiekvienas išgirtų sa-
d vąjį. Pelno mėgėjas pasakytų, kad garbės arba mokslo
teikiami malonumai yra niekis, palyginti su pelnu,
nebent ir iš jų būtų galima pasipelnyti.
 - Teisybę sakai.
- Na, o garbėtroška? - paklausiau. - Jis pinigų
teikiamą malonumą laiko žemu, mokslo - taip pat:
kadangi mokslas neteikia garbės, jis jam yra tik tušti
niekai.
- Taip yra, - pasakė jis.
- Na, - tariau, - o kuo, mūsų nuomone, filosofas
laikys kitus malonumus, palyginti su malonumu pa- e
žinti tiesą tokią, kokia ji yra, ir nuolat plėsti savo
pažinimą? A r jis nemanys, kad kiti malonumai yra
labai toli nuo tikrojo malonumo? Jis juos vadins rei­
kalingais tik todėl, kad jeigu nebūtų būtino reikalo,
jis jų visai atsisakytų.
- Tikrai.
- Kai ginčijamasi dėl įvairių malonumų rūšių ir
dėl paties gyvenimo ir žiūrima ne to, kuris gyveni­
mas yra garbingesnis ar gėdingesnis, blogesnis ar
geresnis, o tik to, kuris yra malonesnis ir teikia ma- 582
žiausiai skausmo, kaip galėsime sužinoti, kuris iš tų
trijų žmonių sako tiesą?
- Aš neįstengčiau nustatyti, - tarė jis.
- Tada pagalvok štai apie ką: kuo reikia remtis
sprendžiant, jei norime, kad sprendimas būtų ge­
ras? Argi ne patirtimi, protu ir įrodymu? O gal yra
koks geresnis matas?
- Kur tau bus! - atsakė jis.
- Tai pasvarstyk, kuris iš šių trijų žmonių yra
labiausiai prityręs visuose mūsų minėtuose malonu­
muose! A r tu manai, kad pelno mėgėjas, jeigu jis
pažins tiesą tokią, kokia ji yra, bus labiau prityręs
mokslo teikiamuose malonumuose, negu filosofas - b
teikiamuose pasipelnymo?
- Jokiu būdu ne, - atsakė jis. - Filosofas bus
labiau prityręs, nes jis jau iš mažens buvo privers­
tas paragauti ir kitų rūšių malonumų, o pelno mėgė-
 jas, jeigu jis panorės ištirti daiktų esmę, nebūtinai
pajus šio malonumo saldybę ir nebūtinai taps prity­
rusiu net ir labai norėdamas, nes tai yra nelengva.
- Taigi, - tariau, - abiejų rūšių malonumų paty­
rimu filosofas pralenks pelno mėgėją.
c - Gerokai pralenks.
- N a , o garbėtroška? A r filosofas bus mažiau pa­
tyręs garbės teikiamų malonumų, negu garbėtroš­
ka - mokslo teikiamų malonumų?
- Jei kiekvienas gerai atliks tą darbą, kurio ėmė­
si, j į būtinai lydės garbė. Juk minia gerbia ir turtuo­
lį, ir narsuolį, ir išminčių, todėl visi yra patyrę gar­
bės teikiamų malonumų. O kokį didelį malonumą
teikia būties pažinimas, to niekas nėra paragavęs,
išskyrus filosofą.
d - Todėl, - tariau, - dėl savo patyrimo jis iš tų
trijų žmonių geriausiai gali spręsti.
- Tikrai geriausiai.
- Tik jis vienas su patyrimu gali sujungti protą.
- Žinoma.
- T ą įrankį, kuriuo naudojamės spręsdami, turi
ne pelno mėgėjas ir ne garbėtroška, o tik filosofas.
- Koks tas įrankis?
- Juk sakėme, kad spręsti reikia remiantis įrody­
mais, ar ne?
- Taip.
- O įrodymas kaip tik yra filosofo įrankis.
- Be abejo.
- Jeigu geriausiai būtų sprendžiama pagal turtą
e ir pelną, tai pelno mėgėjo pagyrimai ar išpaikimai
būtinai būtų teisingi.
- Žinoma.
- O jei būtų sprendžiama remiantis garbe, perga­
le ir narsumu, tai garbėtroškos ir pergalių mėgėjo
nuomonė atitiktų tiesą.
- Aišku.
 - Bet kadangi sprendžiama remiantis patirtimi,
protu ir įrodymais...
- T a i tiesa turi būti tai, ką sako filosofas - įrody­
mu mėgėjas.
- Taigi iš trijų malonumų rūšių didžiausias ma- 583
lonumas yra tas, kuris būdingas pažįstančiajai sie­
los daliai; žmogus, kuriame ši sielos dalis viešpatau­
ja, gyvena maloniausią gyvenimą.
- Kitaip ir negali būti, - tarė jis. - Juk kai išmin­
čius giria savo gyvenimą, jam pakanka išmanymo
apie tai spręsti.
- O kokiam gyvenimui ir kokiems malonumams
mūsų teisėjas paskirs antrąją vietą?
- Aišku, jog tai bus kario ir garbėtroškos gyveni­
mas, nes jis yra artimesnis jam negu pelno mėgėjo
gyvenimas.
- Paskutinę vietą, kaip atrodo, atduosime pelno
mėgėjui.
- Be abejo.
- Taigi iš eilės vyko tarsi dvejos varžybos, ir abu b
kartus teisingas žmogus nugalėjo neteisingąjį. Da­
bar bus trečios varžybos, olimpinės, Dzeuso Olim­
piečio garbei. įsidėmėk: išskyrus išminčiaus malo­
numą, visų kitų žmonių malonumai nėra nei visiš­
kai tikri, nei visiškai gryni - tai tik tarsi malonumų
apmatai, kaip girdėjau sakant vieną išminčių. Šitai
bus svarbiausias ir didžiausias neteisingojo pralai­
mėjimas.
- Taip, bet paaiškink tai.
- Paaiškinsiu, - tariau, - jei man padėsi atšaki- c
nedarnas.
- N a , tai klausk.
- Sakyk, - tariau, - ar skausmas nėra priešingas
malonumui?
- Žinoma, priešingas.
 - A r nėra tokios būsenos, kai nejauti nei skaus­
mo, nei malonumo?
- Yra.
- Būdama vidurys tarp dviejų kraštutinumų, ji
atspindi tam tikrą sielos ramybę. A r ne taip?
- Taip, - atsakė jis.
- A r prisimeni, - tariau, - ką sako ligoniai ken­
tėdami?
- O ką?
- K a d nieko nėra malonesnio už sveikatą, bet kol
d buvo sveiki, jie nepastebėjo, kad tai yra maloniau­
sias dalykas.
- Prisimenu, - pasakė jis.
- O ar nesi girdėjęs, kaip tie, kurie kenčia dide­
lius skausmus, sako, jog būtų užvis maloniausia, jei
praeitų skausmas?
- Esu.
- Be abejo, esi pastebėjęs, kad ir daugeliu kitų
panašių atvejų, kai žmonės kenčia skausmą, kaip
maloniausią dalyką jie giria ne džiaugsmą, bet ra­
mybę, kai praeina skausmai.
- Tokiais atvejais ramybė tampa maloniausiu da­
lyku.
e - O kai džiaugsmas baigiasi, - tariau, - tada
ramybė teikia skausmą.
- Turbūt, - pasakė jis.
- Taigi ramybė, kurią sakėme esant vidurį tarp
skausmo ir malonumo, būna ir viena, ir kita - ir
skausmas, ir malonumas.
- Taip išeitų.
- A r gali tas pats dalykas būti ir viena, ir kita,
o kartu nebūti nei viena, nei kita?
- Man atrodo, negali.
- Ir sieloje atsirandantis skausmas, ir malonu­
mas yra tam tikri judesiai.
 - Taip.
- O kai nėra nei malonumo, nei skausmo, tada 584
būna ramybė, kuri yra vidurys tarp jų.
- Taip išeina.
- T a d argi būtų teisinga sakyti, kad skausmo
nebuvimas yra malonumas, o malonumo nebuvimas -
skausmas?
- Jokiu būdu.
- Taigi, - tariau, - ramybė nėra malonumas; ji
tik atrodo esanti malonumas, palyginti su skausmu,
ir atrodo esanti skausmas, palyginti su malonumu;
bet palyginti su tikru malonumu, tai yra tik nesvei­
kos iliuzijos, apgaulė.
- Tai rodo mūsų samprotavimas, - tarė jis.
- Dabar, - pasakiau, - pažvelk į malonumus, ku- 6
rie atsiranda ne po skausmo, kad nemanytum, jog
malonumas yra skausmo nebuvimas, o skausmas -
malonumo nebuvimas.
- Apie ką tu kalbi? - tarė jis. - Apie kokius ma­
lonumus?
- Jų daug ir, be to, labai įvairių; bet ypač tokie
yra kvapų teikiami malonumai. Jeigu nori į juos
atkreipti dėmesį, jie atsiranda staiga ir būna nepa­
prastai stiprūs; prieš juos nebūna jokio skausmo, o
kai jie išnyksta, nepalieka jokio skausmo.
- Tikra teisybė, - pritarė jis.
- Todėl mes netikėsime, kad grynas malonumas c
yra išsivadavimas nuo skausmo, o skausmas - išsi­
vadavimas nuo malonumo.
- Netikėsime.
- Bet - tariau, - malonumai, kuriuos siela pati­
ria per kūną - juos daugeliu atvejų ir vadiname
malonumais, - o ypač stipriausieji iš jų yra kaip tik
tos rūšies malonumai - išsivadavimas nuo skausmo.
- Jie tokie ir yra.
 - T ą patį galima pasakyti ir apie tuos išanksti­
nius malonumus ir skausmus, kuriuos sukelia būsi­
mųjų malonumų ir skausmų laukimas.
- T ą patį.
d - A r žinai, - tariau, - kokie yra šie malonumai ir
į ką jie labai panašūs?
- \ ką? - paklausė jis.
- A r sutinki, kad gamtoje yra tai, ką mes vadina­
me „aukštai", „žemai" ir „viduryje"?
- Sutinku.
- Jei kas nors kyla iš apačios į vidurį, tai galima
sakyti, kad jis kyla aukštyn? Sustojęs viduryje ir
žvelgdamas į ten, iš kur pakilo, jis manys, kad yra
aukštai, nes jis nematė to, kas iš tikrųjų yra aukštai.
- Prisiekiu Dzeusu, jis tikrai nemanys kitaip.
e - O jeigu jis kristų atgal, tai manytų, kad leidžia­
si žemyn, ir teisingai manytų.
- Žinoma!
- Jis taip manytų todėl, kad neturi patyrimo apie
tai, kas iš tikrųjų yra aukštai, kas viduryje ir kas
žemai.
- Aišku.
- Argi reikia stebėtis, jei žmonės, nežinantys tie­
sos, susidaro klaidingą nuomonę apie daugelį daly­
kų, tarp jų ir apie malonumą, skausmą ir tai, kas
yra viduryje tarp jų? Kai jie nubloškiami į skaus­
mą, tai mano, kad tai yra tikras skausmas, ir iš
585 tikrųjų kenčia, o kai jie iš skausmo pereina į tarpinę
būseną, tada būna įsitikinę, jog pasiekė malonumo
pilnatvę ir džiaugsmą; panašiai kaip žmonės, neži­
nantys baltos spalvos, pilką spalvą lygina su juoda,
taip jie lygina skausmą su jo nebuvimu, nes nepa­
žįsta malonumo, ir apsigauna.
- Prisiekiu Dzeusu, aš labiau stebėčiausi, jeigu
būtų kitaip, - pasakė Glaukonas.
 - Pagalvok štai apie ką, - tariau: - ar alkis, troš- b
kūlys ir panašūs dalykai nėra kažkokios tuštumos
jutimas kūne?
- Be abejo.
- O nežinojimas ir nesupratimas - ar tai ne tuš­
tumos jutimas sieloje?
- Iš tikrųjų.
- T a tuštuma pašalinama pripildant kūną mais­
to, o sielą - proto.
- Žinoma.
- O kas iš tikrųjų pripildo - ar tai, kas labiau
tikra, ar tai, kas mažiau?
- Aišku, tai, kas labiau tikra.
- O kuri daiktų rūšis, tavo nuomone, labiau su­
sijusi su grynąja būtimi? A r ta, kurią sudaro duona,
gėrimai, mėsa ir visokiausi valgiai, ar tikrosios nuo­
monės, žinojimo, proto ir apskritai visokių dorybių c
rūšis? Štai kaip spręsk apie tai: ar tau neatrodo,
kad tas, kas susijęs su amžinai tapačia, tikra ir ne­
mirtinga būtimi, kas pats yra toks pat ir atsiranda
tokiame pačiame, yra tikresnis negu tas, kas susijęs
su amžinai kintančia, mirtinga būtimi, pats yra toks
pat ir atsiranda tokiame pačiame?
- Daug tikresnė yra nekintama būtis, - atsakė
jis.
- O ar amžinai kintanti būtis labiau susijusi su
būtimi negu su pažinimu?
- Jokiu būdu ne.
- O su tiesa ar ji labiau susijusi?
- Irgi ne.
- O jei ji mažiau susijusi su tiesa, tai mažiau ir
su būtimi?
- Būtinai mažiau.
- Vadinasi, kūnui palaikyti reikalingų dalykų rū- d
šis mažiau susijusi su tiesa ir būtimi negu sielai
palaikyti reikalingų dalykų rūšis?
 - Žymiai mažiau.
- A r ne panašiai ir kūnas mažiau susijęs su bū­
timi negu siela?
- Panašiai.
- Vadinasi, tas, kas prisipildo tikresnių dalykų ir
pats yra tikresnis, prisipildo tikriau negu tai, kas
prisipildo mažiau tikrų dalykų ir kas pats yra ma­
žiau tikras.
- Suprantama.
- Taigi jeigu yra malonu prisipildyti tavo prigim­
tį atitinkančių dalykų, tai tas, kas prisipildo tikriau
e ir tikresnių dalykų, tikriau ir patikimiau džiaugiasi
tikruoju malonumu, o tas, kas gauna mažiau tikrų
dalykų, prisipildo ne taip tikrai ir stipriai ir patiria
mažiau patikimą ir tikrą malonumą.
- Būtinai, - tarė jis.
586 - T a d žmonės, kurie nepažįsta išminties ir dory­
bės, pasinėrę į puotas ir kitus panašius malonumus
nusileidžia, kaip atrodo, į apačią, o paskui vėl pasi­
kelia iki vidurinės srities ir taip visą gyvenimą kla­
joja iš vienos srities į kitą. Jie neperžengia šių ribų,
nepakelia akių į tikrąsias aukštybes ir niekad ne­
mėgina į jas įkopti, niekada tikrai neprisipildo bū­
ties, neparagauja tikro ir gryno malonumo; tarsi gy­
vuliai jie pasilenkę visą laiką žiūri į žemę ir į stalus,
gausiai prisikemša pašaro, joja vieni ant kitų, vaidi-
b jasi dėl gausesnio maisto, bado vieni kitus geleži­
niais ragais, spardo kanopomis, užmušinėja vieni ki­
tus negalėdami pasotinti savo aistrų, - mat jie ne­
valgo tikro maisto ir nepripildo tikrai tos savo da­
lies, kuri tikrai egzistuoja ir gali sulaikyti maistą.
- Tu, Sokratai, tarsi koks pranašas pieši daugu­
mos žmonių gyvenimą, - pasakė Glaukonas.
- Argi į tuos malonumus neišvengiamai neįsi­
maišo ir skausmo? Juk tai neišvengiama, nes jų malo-
numai bus tik tikrojo malonumo atvaizdai ir apma­
tai, kurie šiokią tokią spalvą įgyja tik tada, kai ma­
lonumai ir skausmai gretinami vieni su kitais, -
tada jie taip sustiprina vieni kitus, kad kursto ne­
protingu žmonių šėlstančias aistras, ir jie net kovoja c
vieni su kitais: pavyzdžiui, pasak Stesichoro, Trojoje
vyrai kovėsi tik dėl Elenos šešėlio, nes jie nežinojo
3
tiesos .
- Būtinai turi būti kažkas panašaus, - pasakė
jis.
- Na, o aistringasis sielos pradas ar nesukelia
panašiu dalyku? Žmogus panašiai elgiasi arba iš pa­
vydo, nes trokšta garbės, arba griebiasi smurto no­
rėdamas žūtbūt laimėti, arba iš pykčio, kuris kyla
dėl jo nesugyvenamo būdo, - tada jis beprasmiškai
ir neprotingai siekia tik vieno tikslo: prisisotinti gar- d
bės, pergalės ir įniršio.
- Ir šiuo atveju visa tai neišvengiama, - tarė jis.
- Na, o ar mes išdrįsime pasakyti, kad ir pelno
bei garbės troškimai, jeigu jie paklūsta pažinimui ir
protui ir kartu su jais siekia malonumu, kuriems
vadovauja protingasis pradas, pasieks tikruosius ma­
lonumus, kiek iš viso įmanoma juos pasiekti, nes jie
seka paskui tiesą, - ir pasieks kaip tik jiems būdin­
gus malonumus, jei tiesa, kad tai, kas kam nors yra
geriausia, yra ir labiausiai tam būdinga? e
- Taip, labiausiai būdinga, - pritarė jis.
- O kai visa siela paklūsta filosofiniam pradui ir
tarp jos daliu nekyla vaidu, tada kiekviena sielos
dalis daro savo darbą ir elgiasi teisingai, ir kiekvie­
na patiria geriausius ir, kiek tai įmanoma, tikriau­
sius malonumus. 587
- Be abejo.
- O kai sielą užvaldo kuris nors kitas pradas, jis
nesuranda jam būdingų malonumų ir priverčia ki­
tas sielos dalis siekti svetimų ir netikrų malonumų.
 - Taip būna.
- Kuo labiau nutolstama nuo filosofijos ir proto,
tuo labiau šitaip atsitinka.
- Tuo labiau.
- O kuo labiau kas nutolsta nuo proto, tuo labiau
nutolsta ir nuo įstatymo ir tvarkos.
- Aišku, kad taip.
b - A r ne labiausiai būna nutolę meilės ir tironiški
troškimai?
- Labiausiai.
- O mažiausiai būna nutolę karališki ir saikingi
troškimai.
- Taip.
- Taigi tironas bus labiausiai nutolęs nuo tikrųjų
malonumų, o karalius - mažiausiai.
- Būtinai taip bus.
- Taigi, - tariau, - tironas gyvens nemaloniau­
siai, o karalius - maloniausiai.
- Būtinai taip bus.
- A r žinai, - tariau, - kiek kartų nemaloniau
gyvena tironas negu karalius?
- Jei pasakysi, žinosiu, - atsakė jis.
- Kaip atrodo, yra trys malonumų rūšys: viena iš
c jų tikra, dvi - netikros. Tironas, peržengęs netikrų
malonumų srities ribas, pabėgęs nuo įstatymų ir pro­
to, gyvena su visa kažkokių vergiškų malonumų pa­
lyda. Kiek kartų jo malonumai būna žemesni už ki­
tus, net sunku pasakyti, nebent štai kokiu būdu...
- Kokiu? - paklausė jis.
- Po oligarcho tironas yra trečioje vietoje, o tarp
jų yra demokratinis žmogus.
- Taip.
- Ir, pradedant nuo oligarcho, tironas turi jau
trečios eilės tikrojo malonumo atvaizdą - jei mūsų
ankstesni išvedžiojimai teisingi.
 - Teisingai.
- O ir pats oligarchinis žmogus yra trečioje vie- d
toje po karališkosios santvarkos žmogaus, jeigu pas­
tarąjį sutapatinsime su aristokratiniu.
- Taip, trečioje vietoje.
- Taigi, - tariau, - tironas yra nutolęs nuo tikro­
jo malonumo triskart po tris kartus.
- Taip atrodo.
- Taigi atrodo, kad tirono malonumo šešėlio ilgu­
mas gali būti išreikštas plokštumos skaičiumi.
- Teisingai.
- T ą skaičių reikia pakelti kvadratu, o paskui
kubu, kad pamatytume, kaip labai tironas nutolęs
nuo karaliaus.
- Kas moka skaičiuoti, tam bus aišku.
- Ir atvirkščiai, jei kas norės sužinoti, kiek kara- e
lius yra nutolęs nuo tirono patiriamo malonumo tik­
rumo prasme, tai suskaičiavęs pamatys, kad jis gy­
vena 729 kartus laimingiau negu tironas ir kad ti­
ronas gyvena tiek pat kartų nelaimingiau.
- Kokį stulbinantį skaičių, parodantį mums skir- 588
tumą tarp tų dviejų žmonių - teisingo ir neteisin­
g o - malonumo ir skausmo atžvilgiu, tu mums pa­
teikei! - pasakė jis.
- Šis skaičius yra tikslus, - tariau, - ir atitinka
juodviejų gyvenimus, jeigu juos viskas atitinka - die­
4
nos, naktys, mėnesiai ir metai .
- Tikrai atitinka, - tarė jis.
- Jeigu geras ir teisingas žmogus tiek pralenkia
blogą ir neteisingą žmogų malonumais, tai kiek kar­
tų jis pralenks j į gyvenimo padorumu, gražumu ir
dorybėmis!
- Prisiekiu Dzeusu, sunku suskaičiuoti, kiek daug
kartų! - pasakė jis.
b - Gerai, - tariau. - Kadangi jau pradėjome kal­
bėti apie tai, grįžkime atgal prie to, ką anksčiau
nustatėme ir dėl ko priėjome šį tašką. Sakėme, kad
visiškai neteisingam žmogui, jei tik jis atrodo esąs
teisingas, neteisingumas yra naudingas.
- Sakėme.
- Dabar, - tariau, - kai jau žinome, ką reiškia
elgtis teisingai ir neteisingai ir kokių padarinių turi
teisingo ir neteisingo žmogaus veikla, pakalbėkime
su tuo, kuris taip teigia.
- Kaip mes šitai padarysime? - paklausė jis.
- Sukurkime mintyse sielos atvaizdą, kad tas žmo­
5
gus sužinotų, ką jis kalbėjo .
- Kokį atvaizdą? - paklausė jis.
c - Tokį, - tariau, - kokios buvo, kaip pasakojama
6
mituose, Chimaira, Skila, Kerberas ir daugelis ki­
tų baidyklių, suaugusių iš kelių pavidalų į vieną
kūną.
- Taip pasakojama.
- Taigi padaryk baidyklę - margą žvėrį su dau­
geliu galvųj tos galvos - naminių gyvulių ir laukinių
žvėrių - išsidėsčiusios ratu; pabaisa gali jas keisti ir
išauginti iš savęs pačios.
d - Čia reikia gero lipdytojo, bet kadangi mintimis
yra lengviau lipdyti negu iš vaško, tarkime, kad toks
žvėris jau sukurtas!
- Sukurk dar ir kitus pavidalus - vieną liūto,
kitą žmogaus. Pirmasis tegul būna daug didesnis, o
antrasis - mažesnis už pirmąjį.
- Šitai lengviau: tebūnie jie jau sukurti! - pasakė
jis.
- Visus tris pavidalus sujunk į vieną taip, kad jie
suaugtų į vieną kūną.
- Jau sujungiau, - tarė jis.
- Dabar visas tas pabaisas apgaubk vieno žmo­
gaus pavidalu, kad tas, kuris negalės pažvelgti į
vidų ir matys tik išorinį apvalkalą, manytų, jog prieš e
j į yra tik viena būtybė - žmogus.
- Jau apgaubiau.
- Dabar tam, kuris teigia, jog tokiam žmogui nau­
dinga būti neteisingam, o būti teisingam - nenau­
dinga, pasakykime, kad jis teigia ne ką kita, kaip
tai, jog yra naudinga penėti ir stiprinti daugialypį
žvėrį ir liūtą su jo palyda, o žmogų marinti badu ir 589
silpninti, kad anie du žvėrys galėtų tempti j į kur
panorėję, ir jis, užuot pratinęs tuos žvėris draugiš­
kai sugyventi, leistų jiems kandžiotis, pjautis ir ėsti
vienas kitą.
- Tikrai šitaip sakytų tas, kuris giria neteisingu­
mą, - tarė jis.
- O tas, kuris »teigia, jog naudinga būti teisin­
gam, tvirtina, jog reikia taip elgtis ir taip kalbėti,
kad žmogaus viduje esantis žmogus būtų kuo stip- b
resnis ir valdytų tą daugiagalvę pabaisą,ir maitintų
ją panašiai kaip žemdirbys, kuris augina ir puoselė­
ja geros veislės augalus, o laukinėms žolėms trukdo
augti, liūtą padarytų savo sąjungininku, rūpintųsi
visais ir pratintų juos sugyventi tarpusavyje ir su
juo pačiu.
- Tikrai taip sakytų tas, kuris giria teisingumą.
- Šiap ar taip, tas, kuris giria teisingumą, teisin­
gai kalba, o tas, kuris giria neteisingumą, klysta. A r c
pažvelgsi į gerą vardą, ar į malonumą, ar į naudin­
gumą, giriantis teisingumą sakys tiesą, o peikiantis
jį nepasakys nieko protingo - jis ir pats nežinos, ką
peikia.
- Man rodos, jis tikrai nieko nežinos, - pritarė
jis.
- Pamėginkime jam švelniai nurodyti jo klaidą,
nes jis klysta ne savo noru, ir paklauskime jo: „Lai­
mingasis žmogau! Gražius dalykus mes pagrįstai
 skiriame nuo bjaurių todėl, kad gražūs dalykai žino­
ti gui - tikriau sakant, dievui - pajungia gyvuliškąją
mūsų prigimties dalį, o bjaurūs dalykai švelniąją
mūsų prigimties dalį pajungia laukinei daliai." A r
jis su tuo sutiks? Jei ne, tai ką sakys?
- Jei manęs paklausys, sutiks,- atsakė jis.
- Jei su tuo sutiks, - tariau, - tai ar kam nors
būtų naudinga neteisingu būdu iš kieno nors paimti
pinigus? Juk tokiu atveju atsitiktų štai kas: imda­
mas pinigus, jis kartu geriausiąją savo dalį pajung­
tų blogiausiajai. Arba jeigu už pinigus žmogus par-
e duotų į vergiją laukiniams ir žiauriems žmonėms
savo sūnų ir dukterį, ar jam būtų naudinga taip
daryti net ir už labai didelius pinigus? O jeigu jis
dieviškiausiaią savo paties dalį be jokio gailesčio pa­
jungtų bedieviškiausiai ir nedoriausiai, argi jis ne-
590 būtų nelaimingas ir, leisdamasis paperkamas auk­
su, argi neužsitrauktų dar žiauresnės pražūties ne­
7
gu Erifilė, kuri įsigijo vėrinį už vyro gyvybę ?
- Jis užsitrauktų daug žiauresnę pražūtį, atsaky­
siu tau už jį, - tarė Glaukonas.
- Argi ne dėl to peikiamas nesusivaldymas, kad
jam pasiduodamas žmogus per daug atleidžia va­
džias tai baisiai daugialypei baidyklei?
- Žinoma, dėl to, - tarė jis.
b - O arogancija ir nesugyvenamas būdas ar ne dėl
to yra peikiami, kad tada labai išauga ir per daug
išsiplečia ta žmogaus dalis, kuri panaši į liūtą ir
gyvatę?
- Kaip tik dėl to.
- O prabangus gyvenimas ir ištižimas ar ne dėl
to smerkiami, kad jie žmogų padaro išglebusį ir
bailų?
- Be abejo.
 - O pataikūniškumas ir dvasios menkumas ar ne
dėl to yra peikiami, kad aistringąjį sielos pradą pa­
jungia tam nerimstančiam žvėriui ir dėl nepasotina­
mo turtų troškimo j į pažemina ir įpratina iš liūto
virsti beždžione?
- Tikriausiai dėl to, - tarė jis.
- O kodėl su panieka žiūrima į amatus ir rankų
darbą? A r ne dėl to, kad geriausioji sielos dalis būna
tokia silpna, jog neįstengia valdyti jos viduje esan­
čių žvėrių - priešingai, pataikauja jiems ir nieko
į i t o negali išmokti, kaip tik šliaužioti prieš juos?
- Atrodo, kad taip, - tarė jis.
- Jei norime, kad ir šitokį žmogų valdytų pradas,
panašus į tą, kuris valdo geriausią žmogų, mes tei­
giame, jog jis turi tapti geriausiojo žmogaus, kuria­
me viešpatauja dieviškasis pradas, vergu. Bet mes
nemanome, kad vergija jam būtų žalinga, kaip ma­
nė apie valdinius Trasimachas, - priešingai, mes
manome, kad visiems yra geriau būti valdomiems
dieviško ir išmintingo prado, arba glūdinčio mūsų
pačių viduje - tai būtų geriausia, - arba valdančio
iš išorės, idant mes visi, kiek tai įmanoma, taptume
panašūs vieni į kitus ir draugai, valdomi to paties
prado.
- Visai teisingai, - tarė jis.
- To paties tikslo siekia ir įstatymas, kuris yra
visų piliečių sąjungininkas, - pasakiau. - Dėl to mes
valdome ir vaikus, neduodami jiems laisvės tol, kol
juose, tarsi valstybėje, nesudarysime valdžios ir, pa­
dedami savo pačių geriausiojo prado, neišugdysime
jų geriausiojo prado ir nepadarysime jo jų sargu ir
valdovu, panašiu į mus, - tik tada paleidžiame juos
į laisvę.
- Tai akivaizdu, - tarė jis.
 - Taigi, Glaukonai, kuo remdamiesi mes galėtu­
me sakyti, kad yra naudinga neteisingai elgtis, ne­
sivaldyti ir daryti gėdingus dalykus? Juk nuo to žmo­
gus pasidarys tik nedoresnis, nors ir įsigytų dau­
giau turtų ir taptų galingesnis.
- Nėra kuo remtis, - atsakė jis.
- O kokia nauda būtų nedorai elgtis nepastebė-
b tam ir išvengti bausmės? Juk nepastebėtas nusikal­
tėlis tampa dar nedoresnis! Susekto ir nubausto nu­
sikaltėlio žvėriškasis pradas apraminamas ir prijau­
kinamas, švelnūs polinkiai išlaisvinami, ir visa jo
siela, nukreipta į gerąją pusę, prisipildo nuosaiku­
mo, teisingumo ir išmintingumo ir pasijunta esanti
garbingesnėje padėtyje negu kūnas, įgijęs jėgą, gro­
žį ir sveikatą, - tuo garbingesnėje, kuo siela yra
garbingesnė už kūną.
- Visiškai teisingai.
c - T a d argi protingas žmogus negyvens visomis
jėgomis siekdamas šio tikslo? Pirmiausia jis vertins
tuos mokslus, kurie jo sielą padarys tokią, o kitų
nevertins.
- Žinoma, - pritarė jis.
- Be to, savo kūno būklės ir jo maitinimo jis ne­
pajungs gyvuliškam ir beprasmiui malonumui, kreip­
damas savo dėmesį tik ta linkme. Jis net nelabai
žiūrės sveikatos, nesieks tapti labai stiprus, sveikas
d ir gražus, jeigu dėl to nepasidarys nuosaikesnis, bet
visuomet rūpinsis kūno harmonija, derindamas ją
su sielos darnumu.
- Iš tikro jis taip elgsis, jei norės tapti mūzų
meno meistru, - pasakė jis.
- Argi ir įsigydamas turtus jis neturės prieš akis
to paties tikslo - tvarkos ir darnumo? Argi jis, nu­
sileisdamas minios pažiūroms - minios, kuri žavisi
turtingumu, - kraus turtus be jokio galo ir patirs
daugybę nelaimių?
- Nemanau, kad jis taip darytų, - atsakė jis.
- Jis rūpinsis savo vidine santvarka, - tariau, - e
ir žiūrės, kad turto perteklius arba jo stoka jos ne­
pažeistų; jis pagal tą santvarką tvarkys savo turtą,
tai šį tą pridėdamas, tai šį tą išleisdamas.
- Be abejo, jis taip elgsis, - pasakė jis.
- Panašiai jis žiūrės ir į garbingas vietas: vienas 592
priims ir mielai jomis naudosis - tomis, kurios, jo
nuomone, daro j į geresnį, o tų, kurios galėtų su­
drumsti jo sielos būseną, vengs ir privačiame, ir vie­
šajame gyvenime.
- Tada jis atsisakys politinės veiklos, jeigu rūpin­
sis tokiais dalykais, - pasakė jis.
- K a d tave šunys! - tariau. - Savo paties vals­
tybėje jis užsiims politika, tik galbūt ne savo tėvy­
nėje - nebent dieviškas likimas taip lemtų.
- Suprantu - tu kalbi apie valstybę, kurią ką tik
kūrėme; ji egzistuoja tik mūsų kalbose, nes niekur
pasaulyje, mano nuomone, jos nėra. b
- Bet, - tariau, - galbūt danguje yra jos pavyz­
dys. Kas nors gali į j į pažvelgti ir pagal j į kurti
savają valstybę. Nesvarbu, ar ji kur nors yra, ar kur
nors bus. Tik šitos valstybės reikalais užsiimtų šis
žmogus - jokios kitos.
- Taip ir turi būti.